F. M.

Remarko romanas „Trys draugai"

Apie tikrą draugystę kalbama populiaraus vokiečių rašytojo Ericho Marijos Remarko romane
„Trys draugai". Šiame kūrinyje aprašoma trijų bičiulių - Roberto, Oto ir Gofrydo - vienas kitam ištikimybe
pačiais kritiškiausiais gyvenimo momentais. Tokia draugystė gimė Pirmojo pasaulinio karo fronte ir dabar
draugams, grįžusiems po karo į visuomenę, sunku prisitaikyti prie kitokio gyvenimo, sunku pamiršti karo
žiaurumus, todėl jie gali pasikliauti tik vienas kitu, kaip ir fronte, kai vienas už kitą stojo savo gyvybe,
draugystė jiems vienintelė likusi pastovi vertybė. Jie kartu įvairiausiais būdais bando išsilaikyti finansiškai,
kartu dirba savo autoremonto dirbtuvėje „Auredi", kartu pramogauja ir leidžia laiką, kartu palaiko vienas
kitą infliacijos metu, kartu išgyvena džiaugsmą ir netektis. Pavyzdžiui, nors Robertas buvo kuklus ir drovus
jaunuolis, gėdijosi savo prigimties, dėl to bijojo artimiau susipažinti su Patricija, kuri jam jau buvo kritusi į
akį. Bet draugai padėjo jam persigalvoti - Robertas ją pamilo. Meilės istorija, kurioje atskleidžiamas visiškas
pasiaukojimas dėl artimo žmogaus, tapo antra romano ašimi. Pat arba Patricija Holman iš pradžių Robertui
ir draugams atrodo tarsi iš aukštesnio luomo (mandagi, švelni, išauklėta), ir ji nepritaps prie jų. Bet
pasirodo, kad ji labai paprasta ir nuoširdi, mokanti iš savęs pasijuokti, todėl tampa puikia bičiule draugams.
Robertui ji tampa tikra atgaiva, lyg atsvara jo nykiam gyvenimui, kuriame tiek daug godumo ir
savanaudiškumo. Šiandienos žmogui reiktų tik pasimokyti, kaip net ir neturint turtų, gyvenant kukliai galima
džiaugtis laimės akimirkomis būnant kartu - kad ir pasivažinėjimu automobiliu. Deja, Robertui atostogaujant
su mylimąja išaiškėja skaudi žinia - Pat serga nepagydoma plaučių liga-džiova. Robertas nedvejodamas
skambina lenktynininkui draugui Otui, ir žino jis atvažiuos per dvi valandas. Toks pasitikėjimas draugais
pribloškia. Kitas draugas Kesteris netgi paaukoja savo mylimiausią automobilį „Karla" parduoda jį, kad tik
Robertas galėtų su mylimąja praleisti paskutines dienas sanatorijoje. Nelaimei. Pat neišgyvena, incidento
metu nušaunamas draugas Gotfrydas... Gerai, kad Robertui lieka dar Otas... Taigi, mano manymu, ši kartu
be galo graži ir liūdna istorija atskleidžia, jog gyvenimo svarbiausios vertybės meilė ir draugystė, kurios ir
nesvetingame pasaulyje įžiebia vilties ir prasmės gyventi.

Oskaro Vaildo romanas „Doriano Grėjaus portretas"

Pripažinkime, jog pirminį estetinį pasigėrėjimo jausmą žmogus patiria akimis. Gražiam išorės
vaizdui retas kuris gali atsispirti, todėl gimsta poreikis tos tobulybės siekti. Todėl galima daryti išvadą, kad
žmonės pirmąjį įspūdį apie kitą susikuria vertindami išorę. Šią hipotezę bandysiu patvirtinti arba paneigti
remdamasi literatūriniais kūriniais Oskaro Vaildo romanu ,,Doriano Grėjaus portretas" ir Igno Šeiniaus
romanu „Kuprelis". Oskaras Vaildas a irių kilmės rašytojas, laikomas vienu iš žymiausių karalienės Viktorijos
laikmečio estetų. Labiausiai jo vardą išgarsino kūrinys Doriano Grėjaus portretas", kuriame nagrinėjamos
morales, meno ir grožio reikšmės idėjos. Šiame kūrinyje vaizduojami trys pagrindiniai veikėjai, kuriuos O.
Vaildas tapatino su savimi: Bezilis- tokį autori vaizdavo save (meniškos sielos, nuoširdų), Henris- kokį matė jį
kiti (cinišką ir arogantišką), o Doriana koks jis norėtų būti (amžinai jaunas, gražus, visų mylimas). Pirmojo
romano skyriaus dalis mus nukelia į tapytojo Bezilio dirbtuvę, kurioje svečiuojasi draugas Henris Votonas. Jis
atsitiktinai sužino apie Bezilio nutapytą įstabaus grožio jaunuolio Doriano Grėjaus portretą grožio idealą.
Lordas Henris netrunka pažinti šį jaunuolį ir be galo susižavi, ima trokšti jo draugijos. Jaunam, naiviam,
tyros, nesugadintos sielos septyniolikmečiui padaro įtaką Henrio filosofija. Dorianas, kaip tikras Narcizas,
susižavi pats savo grožiu. Ieškantis savęs ir savo vietos visuomenėje / savo tapatumo jaunuolis pradeda
žavėtis Henrio siūlomu lengvu gyvenimu vakarėliais, brangenybėmis, svaigalais, merginomis. Dorianas
greitai patiria, jog jo patraukli išvaizda daro jj populiarų ir mylimą. Lengva sėkmė ir dėmesys, ypač kitų
pavydas, jį svaigina ir traukia, todėl norisi dar daugiau. Henris, puikiai gebantis manipuliuoti kitais, panašus į
Bairono Liuciferį. Prisidengdamas tariama pagalba, pasitelkęs retoriką (iškalbą)-Henris sukuria žiaurų,
gyvenantį vien malonumais, cinišką ir bejausmį žmogų - visai kitą Dorianą, kuris meilę supranta tik kaip dar
vieną savo įvaizdžio detalę, o draugystę kaip naudos objektą. Visą ši moralės nuopuolį rodo stebuklingai
besikeičiantis Bezilio portretas, kuriame Doriano vaizdas darosi vis bjauresnis, tolstantis nuo sąžinės ir
moralės. Ir mūsų gyvenime pasitaiko tokių pat žmonių, kurie, manipuliuodami savo įvaizdžiu, turtais ar
grožiu, kitus žmones padaro savo daiktais. Taigi, ši jaunuolio istorija pagrįstų hipotezę, jog tobulas grožis
pasmerktas amoraliam nuopuoliui, anksčiau ar vėliau, grožis neatsispirs lengvai pasiekiamiems
malonumams ir silpnybėms.

Bairono misterija ,,Kainas" (Romantizmas)

Šiek tiek kitoks maištininkas, o gal tiksliau pavadinsiu j.drumstėju", yra XIX a. romantizmo
atstovo, anglų poeto Džordžo Bairono misterija Kainas". Kaip ir būdinga romantizmo laikotarpiui,
pagrindiniai misterijos motyvai nusivylimas gyvenimu ir maištas prieš pasaulyje esančią tvarką, prieš
pasigailėtina tikrovę. Pagrindinis herojus Kainas abejoja Dievo meile ir teisingumu. Rašytojas Baironas Kainą
kuria kaip teigiamą herojų, kuris atsisako taikytis su tėvų ir brolio nuolan kumu, jis nenori paklusti nustatytai
tvarkai - būti nuolankiam, garbinti dievą ir atgailauti už tėvų - levos ir Adomo-pirminę nuodėmę, kad
nuskyně pažinimo vaisių. Ar tai ir yra gyvenimo prasme? Jo brolis Abelis mano-taip. Tačiau Kainas trokšta
daugiau jis nori pažinti pasaulį, trokšta būti laisvas ir nevaržomas. Ten, kur kyla abejonės, atsiranda
nelabasis šiuo atveju-Liuciferis. Baironas vaizduoja Liuciferį kaip laisvės ir galios pradžią. Juk jis nutrenktas į
pragarą už laisvamanybę, kad nepakluso dangiškajam tironui. Dievas ir Liuciferis - du nesutaikomi pradai,
dvi tolygios galios, kurios visada kaunasi ir žmogaus viduje. Todel Liuciferis paskatina Kaino maištą, parodo
jam praeitį ir ateitį. Liuciferis reikalauja, kad Kainas jam paklusty Maištininkas atsisako paklusti tiek Dievui,
tick Liuciferiui. Tačiau kai Kaino svajonė išsipildo ir jis tampa laisvas, jis tuo pačiu metu tampa
nelaimingiausiu žmogumi, suvokdamas, kad pažinimo ir savęs ieškojimo kelias yra beribis, o žmogaus
gyvenimas baigtinis. Taigi, Baironas kūrinyje abejoja pamaldumo galia, parodo, kad proto ir pažinimo galia
gali suteikti žmogui daugiau laimės, patobulinti pasaulį. Bairono kūrinyje žinojimas pakeičia žmogų jis tampa
laisvas ir nepriklausomas, tačiau kartu panardinamas į kančias, kad suvoktų savo ribotumą ir menkumą.
Stipriausią išgyvenimą herojams sukelia mirtis, prieš kurią visi yra bejėgiai ir maištas prieš nusistovėjusią
tvarką bei vertybes.