Antigonės monologo interpretacija

Garsusis graikų tragikas Sofoklis sukūrė ,,Antigonę‘‘. Tai – sukrečianti ir nepaprastai sujaudinanti istorija, priverčianti
susimąstyti. Kūrinyje susiduria dvi priešingos nuomonės, maištas, teisybės ieškojimas, atskleidžiamos tikrosios žmogiškosios
vertybės. Tėbų karalius Kreontas neleidžia palaidoti vieno iš Antigonės brolių Polineiko, nes jis – valstybės priešas. Antigonė,
nepaisiusi šio įsakymo, vis tiek palaidoja brolį, nes laiko tai savo pareiga ir negali nusižengti dieviškiesiems įstatymams, todėl
yra nubausta. Sofoklio ,,Antigonėje‘‘ kulminacija yra jos išpažintis.

Antigonės išpažintis išsakoma tada, kai merginą yra ruošiamasi nubausti, įmūryti oloje. Jai gresia mirtis. Susiduria dvi
priešingos jėgos – griežto ir šalto charakterio Kreontas, ginantis valstybės įstatymus, ir drąsi bei žmogiška Antigonė, kuri už
savo sprendimą palaidoti mylimą brolį yra pasiruošusi atiduoti gyvybę. Konfliktas kyla iš šių skirtingų nuomonių ir vertybių,
kuomet abu veikėjai negali pasiduoti savo įsitikinimams. Antigonė savo požiūrį išsako monologu.

Monologas prasideda Antigonės apgailestavimu. Pirmosios eilutės atskleidžia liūdesį, susitaikymą su tuo, kas jai gresia.
Minima Persefonė - mirštančios ir atgimstančios gamtos deivė, Hado žmona ir mirusiųjų pasaulio karalienė. Antigonė sako,
jog Persefonė mirusių šaly yra priglaudusi daug jos giminaičių, o dabar ir ji pati ten pateks, nepaisant to, kad yra dar labai
jauna. ,,Žengiu į Hadą, amžiaus nepabaigusi.‘‘ Antigonė pati pasirenka mirti, atkakliai kovoja už savo vertybes. Ji vienintelė iš
visų pasipriešina Kreontui ir to nesigaili, nes jai šeima yra aukščiau nei karaliaus įstatymai. Antigonė teigia, kad jeigu būtų
nužudytas jos vaikas ar vyras, ji nebūtų sulaužiusi įstatymo, nes vyrą gali susirasti kitą, vaiko susilaukti – taip pat, tačiau
brolio ji daugiau niekada nebegalėtų turėti. Taip Antigonė pagrindžia savo poelgį - norą garbingai palaidoti brolį, o Kreontą
apkaltina baisiu įžūlumu. Mergina netekėjusi, neturėjusi vaikų, tačiau jau yra nubausta mirčiai už tai, kad kovoja dėl
žmogiškumo. ,,Kokiam dievų įstatymui nusižengiau?‘‘ – klausia ji, gindama savo maištą nerašytais įstatymais, kuriais iš
tikrųjų turėtų būti vadovaujamasi gyvenime. Antigonė gina savo vertybes ir yra susitaikiusi su mirtimi: ,,be artimųjų
nelaiminga aš gyva/Žengiu į šaltą kapą mirusių šalin.‘‘ Antigonės monologas baigiasi tiesos ieškojimu. Ji palieka spręsti tai
dievams. Jei jiems ši Kreonto bausmė pasirodys teisinga, Antigonė pripažins suklydusi, o jeigu tai jų kaltė – kentės patys, dėl
jai padarytos skriaudos.

Sofoklis savo kūrinyje nori akcentuoti tai, Antigonės išpažintis atskleidžia, kaip svarbu yra paisyti žmogiškųjų vertybių
gyvenime, todėl