Antigonės paveikslas Sofoklio dramoje „Antigonė“

Sofoklis yra vienas garsiausių antikos laikų dramaturgų, kurio kūryba aktuali ir
šiais laikais. V a. pr. Kr. sukurti veikėjai šiuolaikiniam žmogui gali tapti moraliniais autoritetais.
Jais laikomi tie, kurie yra įgiję kitų pasitikėjimą bei pagarbą. Vienoje žymiausių Sofoklio
tragedijų „Antigonė“ pasakojama apie moterį, kuri yra įkvepiantis pavyzdys kitiems, todėl jos
paveikslą norėčiau patyrinėti plačiau. Manau, Antigonės vertybės geriausiai atsiskleidžia per
santykį su kitais pagrindiniais dramos veikėjais.
Pirmiausia, verta panagrinėti dramos herojės ir antagonisto santykį. Tragedijoje
pasakojama, kaip žūsta abu Antigonės broliai Eteoklis ir Polineikas, tačiau tik vienas iš jų yra
palaidojamas. Polineiko laidojimui prieštarauja Tėbų miesto valdovas Kreontas, nes laiko jį
išdaviku, puolusį miestą. Antigonė mano, kad tai yra neteisinga, nes tai neatitinka tų laikų
tradicijų ir papročių bei, jos žodžiais tariant, Polineikas neturės garbės mirusiųjų šalyje, o ir ji
pati nesijaus gerai, jei brolis nebus palaidotas. Kreontas ir Antigonė atstovauja dviems
skirtingoms pusėms. Kreontas yra išpuikęs tironas, per daug naudojasi tuo, kad yra karalius,
laikosi savo sugalvotų įstatymų, nors aplinkiniai jam pateikia svarių argumentų, kodėl jis elgiasi
neteisingai. Antigonė, nors ir tokia pat užsispyrusi, atstovauja žmogiškumui, labiau vertina dievų
įstatymus ir nebijo pasiaukoti dėl savo vertybių. Galiausiai Antigonė palaidoja brolį ir savo
elgesiu sumenkina Kreonto valdžią ir autoritetą, už ką ji yra nuteisiama mirties bausme –
uždaroma oloje. Sargybiniams ją vedant į olą, Antigonė gaili savęs, savo trumpo gyvenimo,
jaučiasi vieniša ir liūdi, kad nesukūrė šeimos, tačiau nesigaili dėl savo poelgio, o tai įrodo jos
tvirtą laikyseną ir vidinę laisvę. Antigonės mirtis lemia ir Kreonto artimųjų – sūnaus ir žmonos –
netektį, kas visiškai sužlugdo Kreontą ir, priešingai nei Antigonė, dramos pabaigoje jis gailisi
savo poelgio.
Taip pat reikėtų aptarti seserų – Antigonės ir Ismenės – santykį. Ismenė,
sužinojusi apie Antigonės pasirinkimą vis dėlto palaidoti brolį, bando perkalbėti seserį, nes bijo
dėl jų abiejų likimo, mano, kad negalima laužyti valdovo įstatymų ir jos privalo paklusti
turintiems didesnę galią, nors ir žino, jog tai yra neteisinga. Dar vienas svarbus Ismenės
argumentas, kad jos yra moterys ir todėl negali priešintis vyrams, ką matome ir iš Kreonto
laikysenos prieš Antigonę – jį žeidžia, jog prieš jį maištauja moteris. Lyginant seseris, Ismenė
labiau linkusi prisitaikyti, bijo ginti tai, kas jai svarbu, jaučiasi silpna. Priešingai nei sesuo,
Antigonė yra stipri asmenybė, kuri dėl kilnaus tikslo nebijo pasiaukoti, nenusileidžia vyrams,
laikosi savo nuomonės ir nepaiso neišmintingos valdžios įstatymų. Prieš pat nuteisiant Antigonę
mirties bausme, Ismenė klausia Kreonto ir pati savęs: „Kaip vargšė aš gyvensiu vieniša be jos?“,
todėl galima sakyti, jog sesuo myli Antigonę ir nenori, kad ji mirtų, tačiau yra per silpna apginti
tai, kas jai iš tiesų rūpi. Dramos pabaiga atskleidžia, kad būtent Antigonės poelgis atneša garbę ir
parodo meilę artimui.
Viską apibendrinus, norėčiau pasakyti, kad Sofoklio veikėjai nebūtinai yra gražūs
ir stiprūs išorėje, bet yra aukštinamas jų vidinis grožis ir dvasinė stiprybė. Tai puikiai matyti ir
dramoje „Antigonė“, kur herojės vertybės yra tvirtos, ji vaizduojama kaip priešingybė kitiems
veikėjams, yra nepalaužiamos laikysenos, teikia pirmenybę žmogiškumo ir moralės normoms,
nebijo maištauti tironijai, nors už jos veiksmus jai tenka sumokėti didžiausią kainą – savo
gyvybę.