Dėl ko aukojasi žmogus?

Galėjimas aukotis yra viena iš gražiausių žmogaus savybių. Besiaukojantis žmogus

siekia gėrio ir teisybės aplinkiniams, jam nesvarbu, kad gali sau sukelti pavojų ir
negerovę. Toks žmogus yra kilniadvasis, galimybė padėti kitiems jam teikia
džiaugsmą. Tad kyla klausimas, dėl ko žmogus aukojasi?
Kai reikia pasiaukoti dėl šeimos, meilės, asmuo nepabūgsta nei vienatvės, nei
mirties. Jis padarys viską, ko reikia, kad jo artimieji turėtų ramybę. Toks žmogus
negalvoja apie savo likimą. Šias mintis grindžia Sofoklio parašyta antikos drama
,,Antigonė”. Kūrinio autorios pasakoja apie tragišką veikėjų likimą, jų būsenas,
jausmus, pasiaukojimą. Dramaturgas pasakoja apie karaliaus Edipo dukrą
Antigonę, kuri atliko kilnų darbą palaidodama savo mylimą brolį ir pati ryžosi
žvelgti mirčiai į akis. Du merginos broliai – Polineikas ir Eteoklis – kovodami dėl
valdžios žuvo vienas nuo kito rankos. Polineikas kovojo prieš Kreonto valdžią,
todėl po jo mirties Kreontas, kuris tapo naujuoju karaliumi, uždraudė Polineiką
laidoti ar atlikti laidojimo apeigas. Kas šio įsakymo nesilaikys, bus nuteistas mirti.
Antigonė siekdama savo broliui pomirtinės ramybės nepaisė valdovo įsakymo ir
palaidoja Polineiką. Mergina žinojo savo likimą, tačiau jai gyventi neleido mintis,
kad jos pačios kraujo brolis buvo išniekintas. Sesuo siekė, kad Polineikas patektų į
Hado pasaulį. Kreontas sužinojęs, kad nebuvo laikomasi jo įsakymo įsiuto ir
pasirūpino, kad Antigonė sulauktų tragiškos mirties. Merginai tenka atsisveikinti
su jaunyste, meile, yra uždaroma oloje. Tačiau ji miršta narsiai ir nesigaili nieko, ką
padariusi. Tad žmogus gali aukotis dėl šeimos ir mylimų žmonių, nes juos brangina
ir siekia jiems gero.
Be to, asmuo aukojasi dėl jam neartimų žmonių. Jam svarbu, kad pasaulyje
vyrautų gerovė ir taika. Toks žmogus gali nepaisyti įstatymų ir užsitarnauti sau
bausmę, siekdamas atlikti kilnius darbus. Jo elgesį galima įvertinti neigiamai, bei
teigiamai. Priklauso, iš kurios perspektyvos į visa tai pažvelgsi. Šias mintis grindžia
graikų mitas apie Prometėją - žmonijos sukūrėją, pranašą, kuris savomis rankomis
nulipdytus žmones gynė nuo dievų rūstybės. Prometėjas iš Olimpo kalno,
nepasitaręs su dievais, žmonijai atidavė liepsnojantį angliuką ir visą savo išmintį.
Dzeusos sužinojęs, ką šis padarė, nubaudė titaną, grandinėmis pritvarstydamas jį
prie uolos. Kiekvieną dieną jo kepenimis misdavo erelis, o per naktį jos ataugdavo.
Prometėjas neišdavė savo mylimos žmonijos ir nepasakė Dzeusui, kas iš
mirtingųjų jį nugalės. Pranašas ilgai kentėjo, jis žinojo, kad tai, ką padarė nebuvo
teisinga iš dievų pusės, visgi, jis pasiryžo vagystei dėl jam svarbaus tikslo, tačiau,
kaip dieva elgėsi su žmonėmis taip pat nebuvo teisinga, tad jis padarė gerą darbą.
Po daugelio metų jį išvadavo pačio Dzeuso sūnus - Heraklis. Tad žmogus gali
aukotis dėl daugelio kitų žmonių, kurie nebūtinai turi būti jam artimi, tačiau
nusipelno teisybės.