Ar šiandien pasiaukoti yra prasminga?

Pasiaukojimas yra vertybė, egzistuojanti nuo senų senovės. Tačiau galime pastebėti, kad
šiuolaikinėje visuomenėje jo paveikslas yra iškreiptas arba kitoks. Šioje kalboje aš aptarsiu,
kokios yra to priežastys ir ar pasiaukojimas šiandien vis dar turi prasmę.
Visų pirma, vertybės ir jų samprata laikui bėgant keičiasi. Tai patvirtina, kad pasiaukojimo
reikšmė dabar yra iškreipta, kitokia negu seniau. Aš manau, kad to priežastis yra
materialumas. Šiandieninėje visuomenėje materialumas yra suvokiamas kaip vertingesnis,
nepaisant to, jog nemateriali auka turi stipresnį ir įsimintinesnį poveikį. Matome, kad
pasiaukojimą žlugdo materialumas. Nematerialumo poveikį ir pasiaukojimo sampratos kitimą
norėčiau aptarti besiremdama senovės graikų mitu apie Prometėją. Prieš tai yra verta
paminėti, jog mite vyrauja tiek materialios, tiek nematerialios aukos, tačiau jos yra vertingos.
Prometėjas buvo titanas, sukūręs žmones. Jis juos mylėjo ir dėl to mokė įvairių amatų,
mokslų ir dalinosi savo išmintimi. Tai mes galime interpretuoti kaip nematerialią auką, nes
Prometėjas savo jėgas ir laiką naudojo žmonėms padėti ir jų gyvenimui lengvinti. Titanas
žinojo, kad tai Olimpo dievams kėlė nepasitenkinimą, tačiau to nepaisė. Deja, to pasekmė
buvo tai, jog dievai iš žmonių atėmė ugnį. Dėl to Prometėjas dievus apgavo, pavogdamas iš
jų šventąją ugnį ir atiduodamas ją žmonėms. Už tai olimpiečiai titaną nubaudė. Jo bausmė
buvo tai, jog jis buvo pakabintas nuo uolos, ereliui lesant jo kepenis. Matome, jog šventoji
ugnis buvo materiali auka, dėl kurios žmonių gyvenimas tapo lengvesnis. Tačiau dalykas,
išgelbėjęs žmones, buvo Prometėjo išmintis. Jeigu ne titano atskleistos Žemės paslaptys, tai
žmonės būtų gyvenę, kaip pačiame mite sakoma, kaip termitai. Galime pastebėti, jog
nemateriali auka turėjo stipresnį poveikį. Taigi, pasiaukojimas šiandieninėje visuomenėje dėl
materializmo suprantamas kitaip negu anksčiau, bet vis tiek turi poveikį.
Vis dėlto, būna ir kitaip. Aš manau, kad kiekviena auka turi prasmę, nors ir jų poveikis ar
vertė skiriasi. Dėl to galime pasiaukojimą vadinti kasdieniu reiškiniu. Gal kai kurie tėvai
atsisako savo svajonių ar karjeros dėl savo vaikų, o gal tiesiog jiems atiduoda skanesnį kąsnį.
Visa tai gali būti laikoma pasiaukojimu. Kaip pavyzdį norėčiau pateiktį Sofoklio
dramą ,,Antigonė“. Tragedijoje Antigonės broliai kovėsi skirtingose pusėse ir vienas kitą
nužudė. Tėbų karalius Kreontas uždraudė palaidoti tą, kuris kovėsi priešo pusėje. Antigonė
žinodama, kad jai gresia mirties bausmė, vis tiek bandė palaidoti savo brolį. Deja, ją sugavo
sargybiniai. Mylinčioji ir išmintingoji Antigonė prisiėmė visą kaltę, taip dar apsaugodama
savo seserį. Tai buvo pasiaukojimas iš meilės, kuris turi didelę vertę. Pasiaukojimu
šiandieniniame gyvenime mes dar galime laikyti savanoriavimą bei donorystę, nes tai yra
pasiaukojimas iš noro padėti kitiems. Taigi, galime daryti išvadą, kad kiekviena auka turi
vertę ir gali būti laikoma kasdieniu reiškiniu.
Baigdama savo kalbą drįstu teigti, kad pasiaukojimo samprata šiais laikais yra pasikeitusi, bet
jo vertė vis dar išlikusi. Šiuolaikinė visuomenė daugiau dėmesio skiria materialioms aukoms,
bet jos irgi turi prasmę. Šiandien pasiaukoti yra pramsinga.