Gyvenime turbūt visiems pasitaiko tokių situacijų, kai mūsų pareigos ir atsakingumas tampa

svarbesniais veiksniais už svajones bei poreikius. Dėl tokios pareigų ir norų priešpriešos galime
sakyti, kad žmogaus prigimtis – dvilypė.
Graikų mite „Prometėjas“ teigiama, kad žmogų sukūrė titanas Prometėjas. Šitoks titano
nepaklusimas Dzeuso taisyklėms jį labai supykdė, todėl dievas nusprendė atimti iš žmonių ugnies
dovaną. Tą akimirką Prometėjui reikėjo pasirinkti: ar ryžtingai kovoti žmonių pusėje ir atnešti jiems
ugnį iš Olimpo, ar pagaliau pasiduoti ir paklusti Dzeusui, paliekant žmoniją aklinoje tamsoje.
Galiausiai titano atsakomybės ir pareigos jausmas nugalėjo, jis buvo pasiryžęs pasiaukoti dėl savo
kūrinių – žmonių.
Priešingai nutiko Biblijoje, mat ten parašyta, kad pats Dievas sukūrė visa, kas gyva, kartu ir
žmogų. Taip atsirado pirmasis vyras ir moteris – Adomas ir Ieva. Krikščioniškoje istorijoje Dievas
suteikė žmogui galią ir laisvę pačiam valdyti žemę bei daugintis ir užpildyti planetą savo
palikuonimis. Kūrėjas Adomui ir Ievai aiškiai pasakė, kad šie du nedrįstų valgyti vaisių nuo obels,
mat tai yra uždraustasis vaisius. Negalėdama atsispirti norui paragauti obuolio, Ieva jį prakando ir
pasiūlė Adomui jo paragauti, taip suteršdama žmonių vardą ir prarasdama Dievo pasitikėjimą. Šiuo
atveju matome, kad Ievos poreikiai nusvėrė jos pareigas.
Na, o lietuvių sakmėse galime rasti tiek senovės graikų mitų, tiek Biblijos motyvų. Vienoje
sakmėje sakoma, kad Dievas mus nulipdė iš panagėse esančio molio, kitoje – Dievui besiprausiant
paišiną veidą, vienas lašas vandens nukrito žemėn. Tas vandens lašas ir pavirto žmogumi, kuris visą
savo gyvenimą aklai vykdė Dievo valią.