Prometėjas ir Antigonė – herojiškos asmenybė? Kokias vertybes jie gina?

Kiekvienas skirtingai mato herojiška asmenybę, vieni kaip ryšku, visada

linksmą ir drąsu asmenį, kiti - kaip animacinį veikėją iš filmų ar serialų,
kaip Žmogus-voras, Betmenas ar Supermenas. Mano manymu, herojiška
asmenybė yra asmuo, kuris pasireiškia ypatingos drąsos, ryžto, atkaklumo
ir pasiaukojimo savybėmis, dažnai siekiantis gero arba įveikiantis iššūkius
net labai sudėtingose ar pavojingose situacijose. Tai asmenys, kurie veikia
išskirtinėmis sąžiningumo, užsispyrimo ir narsos savybėmis, dažnai
remdamiesi savo įsitikinimais arba siekdami bendro gėrio.

Sofoklis yra žymus graikų tragikas, gyvenęs 495 m. pr. m. e., sukūręs apie
120 tragedijų, iš kurių išliko tik septynios, viena iš žinomiausių -
„Antigonė“. Šioje tragedijoje jis puikiai mums parodo pagrindinės
veikėjos herojiškumą, kuomet Antigonės broliai Polineikas ir Eteoklis
susiginčija dėl valdžios. Eteoklis išvija Polineiką ir užema jo sostą, ko
pasekoje, Polineikas savo broliui atkeršija įsakydamas savo armijai pulti
miestą. Brolių kivirčas baigiasi dvikovoje, kurios metu jie abu žūsta ir
karaliaus valdžią perima Kreontas. Jis įsako Eteoklį palaidoti, o Polineiką
palikti nelaidotą. Antigonė sužinojusi apie tokį dėdės įsakymą pasiryžta
pati palaidoti Polineiką, nes ji vadovaujasi ne rašytais įstatymais, o
žmogiškaisiais, kurie saugo protėvių moralės nuostatus ir yra aukštesni už
Kreonto įstatymus. Cituoju: „ Ne jam uždrausti, kas mano priedermė
šventa!”. Antigonė veikia sąžiningai ir ryžtingai, remdamasi savo
moraliniais įsitikinimais. Ji pasižymi didžiule pasiaukojimo savybę ir yra
pasirengusi rizikuoti savo gyvybe, kad išpildytų savo moralinį
įsipareigojimą – palaidoti savo brolį. Citata: „ Daryki sau, kaip išmanai, o
aš gi jį / Palaidosiu. Tuomet man gera bus ir mirti.“. Tai mano manymu yra
puikus herojiškos, vertybėmis pagrįstos asmenybės pavyzdys, kuris
ryžtingai, kupinas drąsos ir atkaklumo imasi veiksmų, kurie pagrindžia
turimas vertybes - šeima.

Kitą herojišką asmenybę galime pamatyti graikų mitologijoje, Prometėjo

mitas.
Prometėjas priklausė titanų giminei, viešpatavusiai prieš Olimpo dievų
laikus. Tačiau Dzeusui laimėjus kova prieš titanus, viskas pasikeitė - šis
tapo dangaus ir žemės valdovu. Po įvykusių baisių grumtynių Žemė buvo
tyli ir išmirusi, todėl ją reikėjo iš naujo atgaivinti, tad Prometėjas pasiryžo
tai padaryti. Jis juos išmokė amatų, įvairių menų, žemdirbystės,
gyvulininkystės, atgaivino dykumas ir žemes. Žemės ir dangaus valdovas
pamatęs stiprų Prometėjo ryši su žemės gyventojais nusprendė žmonių
giminę atimti iš Prometėjo. Kaip žmonių giminės gynėjas, Prometėjas
bijojo, kad dievai už savo globą neužkrautų žmonėms ant pečių per didelės
naštos. Todėl jis, susirinkimo metu, užmušė didelį jautį ir vienoje aukaro
pusėje padėjo geriausius mėsos gabalus suvyniotus į odą, o kitoje kaulus ir
vidurius dailiai suvyniotus lajaus gumulais bei liepė Dzeusui pasirinkti sau
auką: kurią gyvulio dalį parodys, tą žmonės dievams ir aukos lig pat
pasaulio pabaigos. Išsirinkęs aukurą su kaulais ir viduriais Dzeusas įniršęs
nubaudė Prometėja, atimdamas iš žmonių ugnį. Prometėjas matydamas tai,
ryžosi žmonėms atgauti ugnį prieš Olimpo valdovu valią. Valdovas,
pamatęs šventąją ugnį Žemėje, vėl supyko ant Prometėjaus ir už jo
nustatytos tvarkos griovimą rūsčiai nubaudė: įsakė kalviui Hefaistui jį
prikalti prie uolos tolimuose Kaukazo kalnuose, kur atskrisdavęs erelis
lesdavo jo kepenis, o šios vis ataugdavo. Nepaisant to, kad Prometėjui
buvo lemta kentėti prirakintam ilgus amžius, kol jį išvadavo garsus
karžygys Heraklis, jis vis tiek nusprendė pasiaukoti, gindamas kitus ir savo
vertybes. Jis išsiskiria herojiškumu dėl savo pasiaukojimo ir ryžtingumo
gindamas žmones. Jis nebijodamas apgavo Dzeusą su aukuru ir atgavo
žmonėms ugnį. Prometėjas buvo tikras žmonių gynėjas, kuris atsidavė
savo tikslui, net jei tai reiškė asmeninę kančią ir bausmę. Jo herojiškumas
glūdi ne tik jo veiksmuose, bet ir jo drąsoje stoti prieš visus iššūkius ir
rizikuoti savo laisve ir gyvybe dėl žmonių gerovės.

Abu veikėjai, Antigonė ir Prometėjas, išsiskyrė tuo, kad nepaisė viršesnių

už juos asmenų įstatymus, veikė pagal savo įsitikinimus ir vertybes. Jie
atsisakė paklusti vadovų įstatymams, kurie prieštaravo jų moralės
principams. Be to, jie parodė didelį pasiaukojimo savybę mylėdami savo
šeima ir žmones, už kuriuos buvo pasirengę aukoti savo gyvybę. Šie
veiksmai liudija jų žmogiškąsias ir herojiškas savybes, parodydami, kad jie
pasirinko elgtis pagal savo širdies įsitikinimus, nepaisant galimų pasekmių.