Kamilė

Ar gali žmogus nepasiduoti likimui?

Gyvenimas yra dovana, kurią gavo kiekvienas žmogus, esantis šioje žemėje. Vieni
sako, kad jis gražus, kiti, kad neteisingas. Pastariesiems reikėtų prisiminti, kad viena iš
gyvenimo sudedamųjų dalių yra likimas, o jį nebūtina priimti tokį, koks yra. Kiekvienas
turi teisę bandyti likimą keisti, nes jis yra mūsų ateitis, kurios, ko gero, visi norime gražios
ir prasmingos. Todėl reikia suprasti, kad dėl jos verta kovoti, o tai pajėgūs daryti visi.
Pasak lietuvių liaudies patarlės, kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis. Tik nuo Commented [K1]: Tai ne patarlė, šis posakis turi autorių
(atsiprašau - neturiu kada tikrinti...). Visas posakis skamba taip:
jo priklauso, ar jis susitaiko su esama padėtimi, ar bando įvykius pakreipti kita linkme. Mes visi esame savo likimo kalviai ir savo sielos deimantų
Būtent tokiems, kurie nepaklūsta likimui, o kovoja dėl geresnio rytojaus, priklauso knygos šlifuotojai.
„Dykumų gėlė“ autorė ir pagrindinė veikėja Varis Divė. Mergina augo somalių gentyje,
kurios papročiais baisėjosi. Joje buvo įprastas mergaičių apipjaustymas, jaunų merginų
ištekinimas už senų vyrų. Varis nenorėjo susitaikyti su tokia savo ateitimi, todėl pabėgo. Ji
palikusi namus dirbo sunkius fizinius darbus, daug kentėjo, nes teko prisitaikyti
civilizuotame pasaulyje, kurio aplinka, technologijos, žmonių gyvenimo būdas jai buvo
svetimi. Tačiau ilgainiui Varis sukūrė gražią šeimą, pradėjo dirbti mėgstamą darbą. Ši
istorija yra akivaizdus pavyzdys, kaip drąsiai siekiant užsibrėžto tikslo, nepasiduodant
pasitaikančioms kliūtims įmanoma likimą pakeisti. Svarbiausia pasitikėti savo jėgomis.
Kartais likimas priklauso nuo istorinių aplinkybių. Tuomet gali atrodyti, kad žmogus
nepajėgus su jomis kovoti, tačiau net tada pasitelkus ryžtą ir tikėjimą galima priešintis.
Taip padarė lenkų režisieriaus Romano Polanskio istorinio filmo „Pianistas“ pagrindinis
veikėjas Vladislavas Špilmanas. Jis buvo žydas, todėl jam kaip ir daugeliui žydų II –ojo
pasaulinio karo metu teko gyventi getuose, kęsti patyčias, šaltį, fizinius skausmus.
Špilmanas nepalūžo net tada, kai visa jo šeima buvo išvežta į mirtininkų stovyklą, o jis liko
vienas karo įvykių apsupty. Vyrui pagelbėjo vienas vokiečių karininkas, išlikti padėjo ir
mintis, kad įvykiai pasikeis į gera. Taip ir įvyko, galiausiai Špilmanas vėl galėjo grįžti prie
normalaus gyvenimo būdo, netgi skambinti pianinu. Ši istorija parodo, kad niekada
negalima pasiduoti, reikia drąsiai stoti į dvikovą su likimu. Tokie žmonės dažniausiai laimi
ir įrodo, kad kentėti buvo verta.
Gaila, bet ne visi gimsta kovotojais. Pasaulyje yra daugybė žmonių, abejingų savo
likimui, prisitaikančių. Tokio žmogaus pavyzdys Albero Kamiu romano „Svetimas“
pagrindinis veikėjas Merso. Vyras visiškai abejingas tam, kas vyksta jo gyvenime. Merso
nesujaudina mamos mirtis, nakankina nekankina sąžinės priekaištai dėl nužudyto arabo.
Net teismo proceso metu, kada kai svarstomas jo likimas, Merso išlieka šaltakaraujiškas.
Galiausiai nusikaltėlis nuteisiamas mirti, tačiau ir į tai jis žiūri kaip į išsivadavimą iš
beprasmybės. Pats veikėjas kaltas dėl savo beprasmio gyvenimo, nes jam / 400 ž./ nieks
nerūpi. Tokie žmonės kaip Merso retai gali gyventi prasmingai, nes nesistengia priešintis
neteisybei, priima gyvenimą tokį, koks jis yra. Tačiau negalima sakyti, kad tokie žmonės
nepajėgūs kovoti su likimu, jie paparsčiausiai šios galimybės atsisako.
Taigi nereikia susitaikyti su esama padėtimi, jei tau ji nepatinka. Visada įmanoma
kovoti, nors tai pareikalautų daugybės pastangų ar energijos, bet galutinis tikslas to vertas.
Nuo paties žmogaus priklauso, koks bus jo gyvenimas.

Į klausimą atsakyta nuosekliai, logiškai. Teiginiai pagrįsti tinkamai.