Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ ištraukos interpretacija

(Nuo „Po vestuvių, per kurias...“ iki „Bet už kelių dienų atėjo Kazimieras...“)

Šatrijos Ragana – XXa. lietuvių visuomenės veikėja, pedagogė, rašytoja. Jai rūpėjo
tautos dora ir moralė. Kūryboje keliami gyvenimo trapumo, sielos nemirtingumo klausimai. Tai
egzistencinės problemos, kurios gvildenamos ir apysakoje „Sename dvare“
Ši apysaka kartais vadinama kūriniu apie mirtį. Pateiktoji ištrauka šį teiginį patvirtina,
nes joje maža mergaitė rimtai kalba apie artėjančią mirtį. Jos atėjimo niekas nesustabdys, net
karščiausios maldos. Šioje situacijoje gelbsti tik tikėjimas sielos nemirtingumu. Ištrauka pradedama
priešingų dalykų sugretinimu – vestuvės ir liūdnos valandos. Šiame sakinyje telpa gyvenimo
sąvoka, amžinas jos dėsnis, kad po gerų dalykų ateina blogi (skyryba) ir taip be galo. Ir džiaugsmas
(skyryba) ir mirtis yra gyvenimas(St) (skyryba) ir tai turi suprasti net mažas vaikas. Šiuo atveju tas
vaikas yra pasakotoja Irusia.
Mirštančios Kazelės lankymas parodo gana nepaprastus santykius. Sergančioji ir
lankantieji priklauso skirtingiems socialiniams sluoksniams. Tačiau čia nėra žvelkim (neaišku;St) iš
aukšto. Vienintelis požymis, rodantis nelygią kalbančiųjų padėtį, yra Kazelės ir jos motinos
pagarbus, nuolankus elgesys su dvaro šeimininkais./Minties šuolis/ Autorė sumaniai įkomponuoja
žemaičių kalbą, taip veikėjams ir situacijai suteikdama gyvumo, tikroviškumo. Ištraukoje
žemaitiškai kalba Kazelė ir jos mama. Turint galvoje aprašomą laikmetį šiek tiek stebina mamatės
elgesys. Ji labai skiriasi nuo kitų to meto bajorų, kurie buvo sulenkėję, niekino lietuviškumą,
žemaičių kalbą. Mamatė buvo kitokia. Ji vertino paprastus žmones, juos mylėjo ir globojo. Šią
meilę ji skiepijo ir savo vaikams: eidami pas mirštančią Irusios draugę, vaikai neša jai
dovanėlių./Minties šuolis/ Tekste ženklai perspėja apie artėjančią mirtį: „šviesūs plaukeliai <...>
kaip aureolė“, „išblyškusi“, „šyptelėjo <...> keistai, liūdnai“. /Minties šuolis/ Tačiau vaikai jų
nemato, gyvenimas jų to dar neišmokė. Net ir Kazelės (neaišku;st) tiesiai išsakius savo nuojautą:
(geriau šią citatą skirti skliausteliais)„ Aš žinau, kad mirsu“, vaikai nepriima to rimtai („rodės
mums, kad ji taip tiktai sau kalba, o nei mirs, nei ką“). Tačiau mamatė, suaugusi, išmintinga moteris
, pajaučia (geriau : pajunta) , kad Kazelė kalba teisybę: „mamatė sugrudo, ir jos akyse žibėjo
ašaros“. Mažoji Irusia, mamai patvirtinus, kad Kazelė tikrai gali mirti, labai išsigąsta ir nuliūsta. Ji
žino, kad jei pati mamatė taip kalba, tai tikrai žino. (St)
Paskutinė ištraukos dalis – tikėjimo vaidmuo vaiko gyvenime. Irusia karštai tiki Dievo
galia ir teisingumu. Jai sunku suvokti, kodėl Dievui gali reikėti Kazelės mirties. Pakutinis ištaukos
sakinys: „Rytą vakarą karštai meldžiau, kad ji pagytų“ pasako, kad po apsilankymo ir net po
mamatės žodžių Irusia neprarado vilties ir meldė Dievo gailestingumo. Tačiau prisimenant Kazelės
mintis apie mirtį, akivaizdu, kad ji pati nuoširdžiai tiki Dievą ir trokšta jo artumo, nebijo mirties.
Gal būtent todėl Dievas ir išklausė jos, o ne Irusios maldas (-ų) .(gr)
Mirtis – tai kiekvieno gyvenimo finalinis taškas. Ji neišvengiama ir natūrali. Tačiau
kiekvienam vaikui pirmieji susidūrimai su ja būna labai skausmingi ir sunkiai suvokiami.
Gebėjimas suprasti mirtį kaip išėjimą į kitą gyvenimą, o ne kaip išnykimą, padeda žmogui lengviau
pakelti netektis.

Edita

Darbas vertintinas 32 taškais.