Pasiaukojimo tema literatūroje

Kas yra pasiaukojimas? Tai veiksmas, rodantis žmogaus norą atsisakyti savo gerovės ir interesų, dėl kito žmogaus ar kitų žmonių gerio. Pasiaukojimą galima pamatyti savyje ar

aplinkiniuose, bet ryškiausiai jis yra vaizduojamas literatūroje. Todėl nagrinėsiu pasiaukojimo esmė šiuolaikinėje ir antikinėje literatūroje. Remiuosi kūriniais Sofoklio,, Antigonė” ,

Icchoko Mero ,, Lygiosios trunka akimirka” , Vandos Juknaites ,, Išsiduosiu balsų”.

Šiuolaikinėje literatūroje pasiaukojimas yra glaudžiai siejamas su vidine sąžine, todėl veikėjui yra duodamas pasirinkimas – aukotis dėl kitų gerovės ar išsaugoti savąją.Pavyzdžiui,

Icchoko Mero kūrinyje „Lygiosios trunka akimirka“ jaunas vaikinas gavo šį pasirinkimą. Jaunuolis buvo vardu Izaokas, ir jis, kaip ir dauguma kūrinio veikėjų, yra žydas. Kadangi kūrinio

įvykiai vyksta holokausto laikais, galima suprasti, kad Izaokas gyveno gette, valdomam vokiečių kareivių. Šogeris, kareivių vadas ,privertė Izaoką žengti labai svarbų ir baisų žingsnį.

Izaokas turėjo pasirinkti, mirtį ar gyvenimą. Pasirinkimas buvo toks: jei Izaokas laimi šachmatų partiją prieš Šogerį, jis miršta, jei pralaimi – gette gyvenantis vaikai bus nužudyti.

Vaikino tiklas žaidime buvo iškovoti lygiąsias šachmatų partijoje. Deja, kaip teigia knygos pavadinimas, lygiosios trunka akimirka, Izaokas laimėjo partija gelbėdamas ir pasiaukodamas

dėl vaikų gerovės, pats prarasdamas gyvybę. Kūrinyje Izoakas parodo, kad šiuolaikinėje literatūroje pasiaukojimas dažnai reiškia atsisakymą savo gyvybės siekiant išgelbėti kitus.

Vieno asmens auka dėl kitų žmonių gėrio taip pat yra atskleidžiama Vandos Juknaitės knygoje „Išsiduosi balsu“. Kūrinyje yra atskleidžiamas žiaurus stoties vaikų likimas kuriems

niekas nenorėjo padėti. Dažnai pati autorė buvo puolama milicijos ir kitų valstybinių įstaigų už tai, kad rupinosi vargšais vaikais. Autorė paaukojo savo laiką ir reputaciją, padedant

sunkiai gyvenančiam stoties jaunimui. Vanda Juknaitė norėjo padėti beglobiams ir niekam nereikalingiems vaikams. Norėjo jiems suteikti galimybe geresniai ateičiai. Tačiau, kad ir kaip

sunkiai jai teko dirbti ir aukotis, ji niekada dėl to nesigailėjo. Tas darbas jai atnešė tam tikrą sielos ramybę, nes ji žinojo, jog padarė viską, ką galėjo. Šie pavyzdžiai rodo, kad abu veikėjai

turėjo vidinį sąžinės konfliktą – Izaokas nenorėjo mirti, Vanda Juknaitė nenorėjo būti atstumta visuomenės, bet anksčiau ar vėliau abu veikėjai pasiryžo gelbėti kitus, o ne save.

Antikinėje literatūroje viena iš dažniausių pasiaukojimo priežasčių yra garbė. Sofoklio tragedijoje „Antigonė“ yra atskleidžiama ,kaip sesuo mėgina išsaugoti savo mirusio brolio garbę.

Antigonės brolis, Polineikas, mėgindamas užgrobti Tebų miesto valdžią, nužudė savo brolį, Tebų karalių, Eteoklį. Pats mirė nuo sužeidimų kovoje. Kritęs karalius buvo palaidotas su

pagarba ir iškilmėmis, kaip pridera. Graikai tikėjo, kad nepalaidoto žmogaus siela neturi ramybės ir negali įeiti į požeminę mirusiųjų karalystę. Polineikui, kaip kovos iniciatoriui, nebuvo

suteikta teisė būti palaidotam. Naujasis miesto karalius, uždraudė jį laidoti. Tai supykdė Antigonę ir ji, negalėdama leisti savo broliui būti taip išniekintam, palaidojo jį pati. Taip siekė

išlaikyti jo garbę, bent jau mirusiųjų pasaulyje. Deja, Kreontas nubaudė Antigonę, už šį poelgį įsako ją užmuryti oloje. Šioje tragedijoje atsispindi valstybės ir religijos susidurimas,

rašytų ir nerašytų istatymų susidūrymas. Kreontas atstovauja valstybės įstatymams, gina juos, o Antigonė gina religinius papročius. Kiekvienas iš jų gina savo tiesą, savo idėjas. Dėl

besąligiško ginimo savo idėjų nukenčia abu herojai ir jų artimieji. Antigonės pusėje yra visas miestas. Žmonės žąvisi Antigonės žygdarbių ir drąsa. Paliginimui autorius rodo Antigonės

seserį Ismenę. Sesuo pripažysta, kad Antigonė teisi,bet bijo jai padėti. Kiekvienas norėtu pasiaukoti ir parodyti savo didvyriškuma. Bet ne kiekvienam užtenka valios ir drąsos.

Pasiaukojimas yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Tai priklauso nuo vidunių isitikinimu , auklejimo ir valios. Abendrinant noriu pasakyti, kad pasiaukojimas buvo ir bus visada. Viskas

priklauso nuo pačių žmonių, jų drąsos ir moralinių nuostatų. Kai kas aukojasi iš meilės, kai kas, dėl moralinių vertybių ar dėl kitų dalykų.

Šiuolaikiniai žmonės ir jų moralinės vertybės skiriasi nuo tų, buvusių senovės Graikijoje. Nesvarbu, kiek tūkstančių metų praeis ir kiek moralinių vertybių pasikeis, žmonės vis tiek

aukosis dėl savo ir kitų gerovės.

Būtina nurodyti šaltinius.