Jurginos Žanos Raškevičiūtės straipsnyje „Asmuo ir Holokaustas Icchoko Mero
romane Lygiosios trunka akimirką“, kalbama apie holokaustą ir nežmoniškuosius
nacių veiksmus prieš žydus. Jame aptariami visos Lipmanų mirtys ir visi jų pasiaukojimai. Aptariamas veikėjų priešinimas getizacijai, žmonių rūšiavimui ir atskyrimui. Taip pat apkalbama šachmatų partija tarp Šogerio ir Izaoko. Ten stipriai pabrėžtas Izaoko brandumas bei Šogerio apkalbamos šovinizmo idėjos, kaip arijai yra karaliai, o Izaokas, kaip tas, kuris turės pasiduoti. Pabrėžta, jog pačioje knygoje kalbama apie nacių žiaurumą su žmonėmis, tačiau nevaizduojama prasta geto aplinka tam, kad priartintų skaitytoją prie kasdienės kenčiančio geto žmogaus perspektyvos. Mero romane matyti dviplanis santykis su jaunuolio brandos istorija. Izaokas bręsta savo santykį su pačiu savimi artikuliuodamas sunkiai suvokiamo teroro akivaizdoje, bręsta tylėdamas, gindamasis, bandydamas suprasti tai, kas neturi paaiškinimo. Bet, nepaisant kitoniškumo, istorijos finalas nėra dekonstruojantis: jaunuolis subręsta ir tampa moraliniu subjektu, sukuriančiu artimą santykį su sava bendruomene ir turinčiu laisvą valią. Taigi Mero romanas rodo atkuriamąjį judesį: pasirinkimą pasitikėti esamomis kultūros struktūromis kaip išlaikančiomis savo prasmę po katastrofos.