Gamta ir darbas Vaižganto kūryboje

1.Apysakos veikėjai yra savaip nelaimingi, bet turi ir džiaugsmų.

2. Visi jie – gamtos vaikai, ,,gamtos dalelės“, bėgantys ten, iš kur ,,tol matyt“.
3. Vaižganto žmonės iš gamtos mokosi suprasti ir savosios būties esmę.
4. Gamtoje ieškoma užuovėjos nuo gyvenimo negandų, nykios ir slogios
kasdienybės, prieglobsčio nuo baudžiavinės tikrovės.
5. Nuo vienatvės, liūdesio irgi einama į gamtą: joje išgyvenamas džiaugsmas,
pajuntama stiprybė ir vidinė galia, pamirštamos nuoskaudos, raminami ,,vidaus
skauduliai“, išryškėja išgyvenimų savitumas (,,jiem buvo gera“).
6. Vaižgantas savuosius veikėjus sutapatina su gamta (,,ta pati tyli žemė“), atskleidžia
jų harmoningą ryšį, nes žmogus ir gamta paklūsta tiems patiems dėsniams.
7. Iš gamtos kai kurie veikėjai mokosi grožio, gerte geria jos įspūdžius, išsiugdo
romantinę sielą, susikuria nuo aplinkos nepriklausantį pasaulį.
8. Kai kuriuose epizoduose atskleidžiamas praktinis santykis su gamta (Severjos
paveiksle: žoliauja, krembliauja).
9. Ne visi ryšį su gamta junta nuo jaunystės, kai kurie gamtos svarbą suvokia tik
senatvėje.
10. Mykoliuko ir Severjos ryšys su gamta instinktyvus, o Rapolas Geišė linkęs į
filosofinius apmąstymus, panteistinį santykį su gamta (monologas su Adomuku).
11. Visa tai (1 -10) sietina su neoromantizmu, kuris poetizavo vienišumą,
svajonę, skausmą, ilgesį.
12. Vaižgantui žmogaus darbštumas – etinis pranašumas prieš kitą.
13. Darbe atsiskleidžia žmogiškoji esmė, jo grožis, egzistencijos prasmė (orės
vaizdas, Severja, kai gina karšinčių Rapolą).
14. Neteisingi socialiniai santykiai temdo darbo džiaugsmą.
15. darbas – vidinis poreikis kaimo žmogui, moralinė norma (Rapolas Geišė netekęs
pareigų vegetuoja).
 Ką ir kaip kalba apie meilę Vaižgantas ,,Dėdėse ir dėdienėse“?

Meilė yra viena pagrindinių žmonijos kulturinių vertybių. Tai yra

žmogaus būsena, jausmai, emocijos, elgsena bei mintys. Meilės tematikos galime
dažnai sutikti Juozo Tumo – Vaižganto kūriniuose. Vienas iš tokių kurinių yra
„Dėdės ir dėdienės“, kuris, beje, yra vienas geriausių šio neoromantiko kūrinių.
Apysakoje rašoma, kad meilė išryškina beviltišką padėtį visuomenėje, pakeičia
žmonių gyvenimus bei yra labai galingas jausmas, arba, kaip jis rašė – „gaivalas“.
Žmogaus patiriamas meilės jausmas tam tikrais atvejais išryškina
žmogaus beviltišką padėtį visuomenėje. Beviltiška padėtis visuomenėje išryškėja, kai
dėl socialinio pasiskirstymo negali jaustis pilnaverčiu. Taip nutiko ir kai Mykoliukas
neišgalėjo savo mylimajai Severjai suteikti būsto, gero gyvenimo, dėl to, kad jis buvo
baudžiauninkas brolio ūkyje ir jokio savo turto tiesiog negalėjo turėti. Taip pat tai
išryškėja, kai pats žmogus yra pasyvus, nuolankus, neaktyvus, tylus ir nesugebantis
pastovėti už save bei savo troškimus. Tokia pati situacija vaizduojama ir kai
Mykoliukas nekovoja dėl savo troškimo vesti Severiutę ir kartu su ja gyventi,
nesiekia to įgyvendinti, o tiesiog pasiduoda, nuleidžia rankas ir „perleidžia“ mylimąją
dvaro tijunui Rapolui Geišei. Vadinasi, žmogaus beviltiška padėtis visuomenėje
išryškėja, kai dėl gyvenimo su mylimąja negali padaryti nieko, dėl socialinio
pasiskirstymo bei dėl to, kad esi per daug pasyvus, tylus, nuolankus.

Donatas