1. Istorinis, kultūrinis epochos kontekstas.

Istorinis kontekstas:
 Stalino diktatūros pradžia 1924m.
 Pasaulinė ekonominė krizė .
 Hitleris tampa Vokietijos kancleriu.
 Antrasis pasaulinis karas 1939-1945m.
 Priimama Lietuvos Respublikos Konstitucija.
 SSRS okupuoja Lietuvą 1940m.
 Vokiečių okupacija.
 II SSRS okupacija.
Kultūrinis kontekstas:
 Kaune įkuriamas teatras 1920m.
 Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą 1933m.
 Įvedamas privalomas pradinis mokymas 1930m.

2. J. Savickis(,,etiketė‘‘, plačiai, susieta su kūryba, keli gyvenimo faktai).

,,Etiketė‘‘: J. Savickis XXa. pradž. rašytojas, modernistas, Vakarų kultūros žmogus, intelektualas,
diplomatas. Jis laikomas ekspresionistu. Nors kosmopolitiškos prigimties, J. Savickis didžiąją gyvenimo
dalį praleidęs ne Lietuvoje, vis dėlto niekada nepamiršo tėvynės. Savickis gimtinę matė iš Europos
žmogaus perspektyvos. Jo kūrybai poveikį darė teatras, kinas, dailė, visuotinė literatūra, platus
Vakarietiškas akiratis, miestietiška gyvenimo patirtis.
Gyvenimo faktai: Gimė 1890m. dvarelyje, netoli Ariogalos. Mokėsi Kauno ir Maskvos gimnazijose. Ima
studijuoti dailę. Jis padeda nukentėjusiems. Dirba Skandinavijos šalyse. Kai sovietai okupavo Lietuvą, jis
neteko darbo ir apsigyveno Pietų Prancūzijoje.

3. Kūryba, kūrybos bruožai.

Kūryba: 3 apsakymų rinkiniai: ,,Šventadienio sonetai‘‘, ,,Ties aukštu sostu‘‘, ,,Raudoni batukai‘‘.
Kūrybos bruožai:
 Kūryba artima ekspresionizmo krypčiai.
 Kūryboje gausu tarptautinių ar kitų kalbų, žodžių, kultūrinių nuorodų.
 Novelės teatrališkos, nes gyvenimas vaizduojamas kaip teatras.
 Savickį domino psichologinės būsenos, žmonių elgesys tam tikroje situacijoje.
 Veikėjai- laisvi žmonės, gyvenantys pagal savo vertybes ir taisykles.
 Savickio novelės, tarsi, teigia, kad moralė tikrovėje- tik veidmainystė, visos vertybės apsimestinės.
Žmonės žiaurūs, svetimi vienas kitam, dažnai už gerą- atsilygina blogiu.

4. ,,Vagis‘‘(žiaurumo tema, žmogaus dvasinio brendimo tema, dorumo tema).

Žiaurumo tema: Novelėje galima įžvelgti savotišką ,,Liuciferio efektą‘‘, t. y. kaip geri žmonės tampa
monstrais. Viską lemia ne tik žmogaus prigimtis, bet ir aplinka, kurioje gyvena ir į kurią patenka.
Ūkininkas nėra blogas žmogus, tačiau kodėl jis taip žiauriai pasielgė su vagimi? Jis nejaučia asmeninės
atsakomybės už savo veiksmus ir laikosi kaimo bendruomenės įstatymų. Šiuo atveju didesnė vertybė nei
žmogus yra turtas. Vagis ne tik žiauriai kankinamas- iš jo ir tyčiojamasi. Taigi, žmogus gali būti visoks- ir
geras, ir blogas, riba tarp gėrio ir blogio eina per žmogaus širdį.
Dvasinio brendimo tema: Novelėje atskleidžiama ir žmogaus brendimo tema. Vagies kankinimą galima
suvokti kaip gyvenimo pamoką. Žmogus gali rinktis- ar jis elgsis taip, kaip elgiasi ir gyvena kiti, ar taps
asmenybe, turinčią savo įsitikinimus, valią spęsti ir elgtis savaip. Vaikas nepaiso šeimos, kaimo
bendruomenės autoriteto, ima savarankiškai mąstyti, taip patvirtindamas savo brandą. Kita vertus,
požiūris į vaiko elgesį negali būti vienprasmiškas: kilnu išlaisvinti kankinamą žmogų, tačiau juk jis
išlaisvina nusikaltėlį. Taip atsiskleidžia gyvenimo ir žmogaus sudėtingumas.
Dorumo tema: Problematiška doro žmogaus ir jo poelgių samprata atsiskleidžia vaizduojant 3 skirtingus
personažus- tėvą, vaiką ir vagį. Tėvas kūrinyje atstovauja tam tikrai socialiai grupei- ūkininkams. Iš pirmo
žvilgsnio ūkininkas būtent ir atstovauja dorus, gerus teisius ir teisingus ūkininkus. Pasakotojas užsimena,
kad tėvas buvo tikras ūkininkas ir žinojo, kaip su plėšikais elgtis ir kaip liepia įstatymai. O įstatymas toks-
už nusikaltimą žmogus turi būti nubaustas. Galima manyti, kad tai dora. Bet vagis mušamas žiauriai.
Taigi ūkininkas elgiasi pagal visuomenėje galiojančias taisykles, jaučiasi esąs teisus ir doras, nors elgiasi
žiauriai. Taigi J. Savickis atskleidžia, kad situacijos yra daugiaprasmės ir doros sąvoka gali būti suprasta
įvairiai. Ši mintis išryškėja vaizduojant vaiką. Iš pirmo žvilgsnio jis pasielgia žmogiškai- paleidžia
kankinamą vagį. Bet paskutiniai pasakotojo žodžiai leidžia suprasti, kad kilnūs vaiko siekiai virto
abejotinomis pasekmėmis: jam nerūpi, ką išgyvena antrąkart pagautas vagis. Taigi ir vaiko poelgis negali
būti aiškiai įvertintas- doras ar ne. Taip nevienareikšmiškai gali būti vertinamas ir vagis- nedoras, nes
nusikaltėlis, bet novelėje jis lyginamas su Kristumi. Taigi, kiekvieno, net piktadario, sieloje slypi gėris.

5. ,,Ad astra‘‘(išvados, kas apie gyvenimą ir žmogų pasakoma novelėje).

Išvados: 1. Veikėjas. Dalba yra žmogus, valdomas nenuspėjamų instinktų, nepuoselėjantis tikrų vertybių.
Tai žmogus su kauke, veidmainis. Jis jautrus tik viešajai nuomonei, o iš tikrųjų yra žiaurus ir bukas.
2.Vertybės- kūrinyje jų nėra. Dominuoja veidmainystė, statusas visuomenėje, melas, bukumas, žiaurumas.
3.Pasakotojas yra atsiribojęs nuo veikėjų, stebi iš šalies, nekomentuoja, dažnai vertina ironiškai. J. Savickis
vaizduodamas pasaulį, primenantį cirką, teatrą, iš tiesų išsako tikrųjų vertybių ilgesį, teigia, kad jų
nepuoselėjantis žmogus degraduoja.
Novelėje plėtojama veidmainystės tema. Žmonės gretinami su šunimis, nes yra linkę elgtis šuniškai. Be to,
žmonės klastingi, buki, žudo be jokio tikslo, nejaučia sąžinės griaužimo, kaltės. Dalba nusprendžia
paskandinti šunį, tačiau, kai pats įkrenta į eketę, pagalbos nesišaukia, nes bijo aplinkinių nuomonės. O
kai išsikapsto, Dalba šaltakraujiškai paskandina savo šunį ir jokios sąžinės graužaties nejaučia- grįžta
namo, lyg niekur nieko vakarieniauja, šnekasi- elgiasi veidmainiškai. Vadinasi, kūrinyje parodoma, jog
žmogui rūpi tik išvaizda, materialūs, buitiniai dalykai.

6. ,,Kova‘‘(apibendrinimas).
Novelėje ,,Kova‘‘ vaizduojama asociali šeima. Motina mėgsta triukšmingas svetimų vyrų draugijas, jos
vyras jaučiasi nelaimingas, todėl geria. Abu neatsakingi tėvai dažnai lankosi smuklėje ,,Laisvė‘‘.
Labiausiai nuskriaustas šioje situacijoje yra vaikas. Jis svajoja apie darnią šeimą. Rūpinimasis ir veiklumas
jam labai svarbus. Tačiau jis nekaltina savo gimdytojų, bet beviltiškai mėgina juos gelbėti iš instinktų
valdžios. Nepavykus susitaiko su esama padėtimi ir palūžta. Apie tai byloja paskutinė novelės scena-
vaiko žvilgsnis pakeltas į žvaigždes. Tai užuomina į aukštesnių vertybių ilgesį. Novelėje plėtojama
socialinė tema- vaikų ir tėvų santykiai, vaiko noras ir pastangos turėti normalią šeimą. Kūrinio pradžioje
vaizduojama, kaip vaikas sumuša žyduką. Taip jis pasielgia ne todėl, kad yra žiaurus, o iš pavydo, kad šis
turi ne tik besirūpinančius tėvus, bet net neįsivaizduoja, kad gali būti mušamas. Taigi novelėje ryški
esminė vertybė- šeima, be to, supratimas ir vaizduotė, gelbstinti tada, kai gyvenimas yra nykus.

7. ,,Fleita‘‘(gyvenimo žiaurumo tema).

Novelėje ,,Fleita” vaizduojamas pasaulis gana žiaurus, negailestingas, paveiktas blogio ir keliantis
grėsmę žmogaus egzistencijai. Žmogus jame lyg likimo marionetė. Novelėje vaizduojama tragiška
fleitininko Žiogo lemtis. Dėl ligos jis negali groti teatre, todėl atsiduria aklavietėje, nes neturi nei pinigų,
nei namų, nei darbo. Prisiglaudęs pas giminaičius, nesugeba pritapti prie jų gyvensenos, tad iš jo jokios
naudos ir jis tiesiog pasmerkiamas mirti. Tokia tragiška gyvenimo baigtis atskleidžia daug negerovių:
godumą, abejingumą kito nelaimei. Pasakotojas nieko nesmerkia ir neteisina, negraudina skaitytojo dėl
Žiogo nelaimės, į viską žvelgia iš tam tikro atstumo, net mirtis nuspalvinama komizmo doze. Mirštantis
Žiogas prilyginamas tarakonui, tarsi būtų praradęs žmogiškąją vertę ir tapęs parazitu vabzdžiu. Kartu
išryškinimas visiškas Žiogo bejėgiškumas, o mirtį netgi galima suprasti kaip vienintelę išeitį ir
išsivadavimą iš šio negailestingo pasaulio.