Kaip aplinkybės veikia žmogaus gyvenimą?

Anot žymaus rašytojo Jameso Alleno, aplinkybės neapibūdina žmogaus, jos atskleidžia jį.
Retas sugebėtų pakelti visus likimo duotus išbandymus ir, tikriausiai, po to negalėtų nuoširdžiai
pripažinti, jog po visų šių sunkumų nepasikeitė jo požiūris į pasaulį. Įvairios aplinkybės veikia
individų gyvenimą, vienos jį papildo, o kitos sužlugdo. Tokios negandos kaip sukilimas,
baudžiava, smurtas keičia žmonių mąstymą, pasaulio suvokimą, tarsi šviesiomis spalvomis
nudažytą dvasinę egzistenciją palieka sąstingyje, melancholijoje. Tačiau iš visų šitų blogybių
labiausiai žmogų paveikia tokios istorinės aplinkybės kaip sukilimas ir baudžiava.

Sukilimas skatina žmogų kovoti už savo gyvenimo laimę bei gerovę. Per amžius dėl
okupacijos bei nelaisvės patriotiški piliečiai buvo priversti eiti kovoti, aukoti savo gyvybes, o
šeimas palikti baimės ir sielvarto globai. Šie kovotojai karo lauke atsidavė tikslui, aukojosi dėl
savo artimųjų, tautos bei asmeninės laimės ir tikėjosi, jog tai darydami jie pasieks pergalę. XIX
amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios rašytojas, profesionaliai rengęsis literatūriniam darbui,
lietuvių lyrinės prozos pradininkas Jonas Biliūnas, į žmogaus sielą žvelgęs kaip į subtiliausią,
mistiškiausią humanistinę vertybę, savo apysakoje ,,Liūdna pasaka” aprašo skaudžius 1863 metų
sukilimo įvykius, jų pasekmes bei maištininkų užsidegimą kovoti už savo šeimos bei tautos
laisvę. Kūrinyje pasakojama Banių šeimos patirtis kovos metu. Šie žmonės– istorinių aplinkybių
auka. Kaip ir daugelis baudžiavos metu gyvenusių šeimų, Baniai svajojo apie geresnį rytojų,
norėjo turėti laisvę, savo žemę ir laimingus vaikus. Siekdami to, jie turėjo sukilti prieš to meto
valdžią ir rizikuoti savo gyvybe. Vyrai, klausydami bažnyčios pamokslų bei paskatinimų kovoti
už savo gerovę, tapo užsispyrę ir susibūrė kautis dėl savo likimo. Deja, čia jau pasireiškia
gyvenimo trapumo, kūrinio „vėjelio“ leitmotyvas, kuris atskleidžia nepatikimumą, nenuspėjamą
elgseną ir apčiuopiamus padarinius: Banys pameluoja Juozapotai, nebegrįžta namo iš sukilimo,
nes žūsta, pralaimi kovą (tai ir yra netikėtumo simbolis). O tai parodo, jog maištininkams likimas
nebuvo palankus, jie prarado bet kokią galimybę būti laimingi. Tačiau, nors ir šie didvyriai
pralaimėjo mūšį, kovotojai įrodė, jog tam tikra istorinė aplinkybė gali paskatinti žmogų eiti
kovoti ne tik už savo vertybes, likimą, bet ir už kitų gerovę. Šiais laikais ne sukilimai, bet pinigai
daugumą žmonių skatina siekti geresnės ateities. Vyksta didelės konkurencijos, kovos tarp
įmonių ar individų dėl tam tikrų projektų, kurie atneštų didelį finansinį prizą laimėtojams, o tai
leistų užsitikrinti stabilius, tvirtus gyvenimo rėmus (likimą). Taigi, istorinė aplinkybė, kaip
sukilimas, skatina žmogų kovoti už savo gyvenimo laimę, ateitį, nors tai ir kainuotų svarbiausią
suteiktą likimo dovaną – gyvybę.
 Priešingai nei sukilimas, baudžiava kaip tik žlugdo žmogaus siekius ir sukuria pasyvų,
nuolankų jo paveikslą. Žmonės, kurie nesiekia asmeninės laimės, yra užguiti baudžiavos režimo
bei jos aplinkos. Tokios santvarkos daroma neigiama įtaka gali prisidėti prie tam tikrų
charakterio savybių formavimosi, pavyzdžiui, perdėtas nuolankumas, pasyvumas, kurios
morališkai žlugdo individą. Negebantis kovoti už savo laimę, pasiduodantis likimo tėkmei
veikėjas yra aprašomas vieno ryškiausių XX amžiaus pradžios rašytojo Juozo Tumo - Vaižganto
- tikrosios lietuvių tautinio atgimimo legendos, kuri savo kūryboje aktyviai kėlė meilės ir
pasirinkimo, nulemtą tam tikrų aplinkybių, temas. Vienoje daugiausiai dėmesio sulaukusių šio
rašytojo apysakų – „Dėdės ir Dėdienės“ pagrindinis herojus Mykoliukas yra vienišas,
pasiaukojančios sielos, negalintis pakovoti dėl savo laimės. (500ž.) Visą savo gyvenimą vyras
nugyvena einantis dvigubą baudžiavą bei pasiaukojantis savo brolio šeimos laimei. Dirba ir
ponui dvaro pievose, ir broliui jo laukuose bei namie, yra tarsi žmogus-ašvienis, kurio ariamas
darbas apysakoje yra poetizuojamas (lyginamas su Čiurlionio paveikslu). Mykoliukas nuolankiai
vykdydavo kitų nurodymus, paliepimus, o apie save, savo gyvenimą negalvojo, nes baudžiava
kūrė kiek kitokius jo tautinio charakterio bruožus, kurie kūrinyje atskleidžiami epitetais,
palyginimais, deminutyvais. Būdamas tik savotišku ūkio inventoriumi, kuris vykdo paliepimus,
bet nieko negauna, Mykoliukas tampa nebepasitikintis savimi, nuolankus bei pasyvus. Jis
prisitaiko prie baudžiavos, nesipriešina nelaisvam gyvenimui ir toliau nekovoja dėl savo gerovės.
Tokio režimo išugdytos vertybės- nuolankumas, pasyvumas- morališkai sužlugdo žmogų siekti
asmeninės laimės. Šiuolaikiniame pasaulyje tam tikro režimo paveikti žmonės irgi tampa
pasyvūs, nuolankūs. Pavyzdžiui karas Ukrainoje įrodo, kad daug žmonių kovoja dėl asmeninės
laisvės ir tautiškumo išsaugojimo, tačiau yra žmonių, kurie tiesiog pasiduoda, prisitaiko prie
kovos, išlaikydami neutralią arba net priešui palankią poziciją ir toliau gyvena priespaudoje.
Taigi, baudžiavos kuriamos aplinkybės sužlugdo žmogaus siekius bei išugdo tokias vertybės kaip
nuolankumas, pasyvumas, kurios stabdo siekti asmeninės laimės bei geros ateities.

Apibendrinant, istorinės aplinkybės gali daryti ir gerą, ir blogą įtaką žmogui. Sukilimas kaip
istorinė aplinkybė, skatina žmogų kovoti už savo likimą, asmeninę laimę bei laisvę, nepaisant
rizikos netekti savo gyvybės, o baudžiava – priešingai - žlugdo žmogaus siekius bei ugdo tokias
vertybės kaip pasyvumas, nuolaidumas, kurios neleidžia patirti asmeninės laimės bei užsitikrinti
geros ateities. Šiandieniniame pasaulyje irgi atsitinka įvairių įvykių, kurie supurto žmonės ir
leidžia jiems pasirinkti: kovoti ar prisitaikyti? Todėl, įsitvirtinus tam tikroms aplinkybėms,
žmogaus likimas ir jo ateitis priklauso nuo jo paties, t.y., jo vertybių, siekių bei charakterio.