Riba tarp žmogaus ir žvėries V.

Goldingo romane “Musių

valdovas”

Kas skiria žmogų nuo žvėries? Žmogiška prigimtis tokia artima

gyvūnui turi du itin svarius požymius atskiriančius žmogaus ir
žvėries natūras, tai – išvystytas racionalus mąstymas bei moralė.
Savo kalboje aš aptarsiu požiūrį į ribą tarp žmogaus ir žvėries,
remiantis Viljamo Goldingo romanu “Musių valdovas”.
“Musių Valdovas” – įžymaus XX a. Anglų romanisto, Nobelio
premijos laureato Viljamo Goldingo pirmoji knyga, išgarsinusi
autorių visame pasaulyje. Romanas pasirodė 1954 metais, plačiai
išgarsinęs iki tol niekam nežinomą pietvakarių Anglijos mažame
miestelyje mokytojavusį autorių. Knyga susilaukė nemažai
prieštaringų nuomonių ir vertinimų, rado platų atgarsį tarp Anglijos
ir Amerikos jaunimo, ypač studentijos.
Romane “Musių Valdovas” aprašoma istorija apie vaikų grupę,
kuri bando ištrūkti iš negyvenamos salos. Nepaisant iššūkių, vaikai
neišsigąsta, ir įgavę drąsos ima mėgautis šiuo nuotykiu. Saloje
puikus šiltas klimatas, neaprėpiama laisvė, daugybė vaisių ir nė
vieno suaugusiojo. Niekas jų negloboja, nenurodinėja, neaiškina kaip
gyventi ir neverčia laikytis taisyklių. Tačiau berniukų komandos itin
skirtingos. Vieni nori išsilaisvinti ir grįžti pas tėvus, į savo gimtąjį
kraštą, kur šeima jais pasirūpins, o kitiems medžioklė tampa
įdomesnė už išsigelbėjimą.
Romano eigoje vaikai tampa vis purvinesni – išorinis paveikslas
pradeda atspindėti jų vidinį pasaulį. Augant vaikų žiaurumui ir
neapykantai, jie paskiria savo laiką simbolio, kurį jie galėtų šlovinti,
ieškojimui. Bendruomenė sumedžioja šerną, o galvą, pasmeigę ant
lazdos, palieka kaip auką jų susikurtam dievui. Galva pūna, ją
apspinta musės. Dieną viskas atrodo įprastai, tačiau vakare, kai saulė
nusileidžia, vaikų jausmai pasikeičia. Jie bijo žvėries, kuris juos visą
laiką stebi, tačiau vaikai tiki, kad kol dega laužas jiems viskas bus
gerai. Šiuo būdu dienos ir laužo šviesa simbolizuoja tvarką, ramybę
ir kontrolę, teikiančią vaikams žmogiškumo. Istorijos raida taip pat
paaiškina kodėl knyga pavadinta " Musių Valdovas " akcentuodama
šerno galvą, kuri čia atspindi blogį ir žiaurumą ir barbarizmą.
Romano atomazga mus perveda iš laukinės salos atgal į
civilizaciją. Vaikai sugrąžinami namo pas savo šeimas. Vieni, šioje
istorijoje pastebi nuotykius, kiti žmogaus instinktus, treti žudynes, ir
visa tai kartu atspindi, jog tik išliekant racionaliu ir išlaikius
visuomenės moralės principus galima išgyventi taikiai, nes praradus
vertybes nebelieka nieko, išskyrus „vien prakaitas, riksmas, kraujas
ir išgąstis“.
Racionalumas yra pirmiausia išreiškiamas kalbos būdu. Tiesa,
jog yra gyvūnų, kurie komunikuoja primityviais garsais ar kūno
kalba, tačiau tik žmogus gali išreikšti sudėtingas mintis ir perteikti
savo samprotavimus žodžiais. Jis pajėgus mokytis iš kitų žmonių ir
perduoti patirtį ateinančioms kartoms. Kalba suvienija abstraktų
mąstymą ir planavimą. Kalbėdamiesi mes galime geriau suprasti
vienas kita, spręsti problemas ir surasti kompromisus. Bet pats
svarbiausias aspektas darantis žmogų žmogumi yra moralė.
Elgimasis su kitais taip, kaip visuomenėje yra priimtina, taip, kaip
norime, kad būtų elgiamasi su mumis. Deja, yra žmonių, kuriems
nėra svarbu, kas yra teisinga ir sąžininga kitų gerovės požiūriu.
Tokie žmonės dažniausiai vadinami savanaudžiais. Žmogiškumas
asocijuojasi su doru elgesiu ir teisingais principais. Riba tarp
žmogaus ir žvėries nėra didelė - žmogus, nesugebantis adekvačiai
permąstyti savo atoveiksmių, gali labai greitai pavirsti žvėrimi,
norinčiu viską ir visur kontroliuoti. Dėl to žmogus turi apmąstyti
savo veiksmus ir nuolat savęs klausti ar tai, ką jis daro, yra teisinga ir
moralu.
 Žmogų nuo žvėries skiria žmogaus sugebėjimas mąstyti ir
apgalvoti savo veiksmus ir kaip tai paveiks kitus aplink jį. Mes
turime būti vieningi ir pasiaukojantys vienas kitam, jog
suprastumėme kaip iš tiesų turėtumėme elgtis, kad netaptumėme
žvėrys, kovojantys dėl primityvių vertybių. Tradicijos, taisyklės ir
emocinės vertybės yra tai, kas simbolizuoja ribą tarp mūsų ir
gyvūnų.
Apibendrinant galima teigti, kad šis kūrinys ,,Musių valdovas''
– tai alegorija susitelkianti ties konfliktu tarp dviejų žmogiškų
impulsų, kova tarp taikos ir taisyklių ir žiaurumo ir chaoso. Kova
padedanti atskirti gėrį nuo blogio.