Kalbėjimo planas

„Ko graikų mitai moko šiuolaikinį žmogų?“

1. Ką reiškia žodis mitas, kaip jis suprantamas šiomis dienomis

2. Mitų pamokymai ir vertybės
3. „Narcizo“ mitas moko kreipti dėmesį į vidinį grožį
4. Mite „Medūzos žvilgsnis“ mokoma išmintingumo, apsukrumo,
greitai gaudytis padėtyje, operatyviai išspręsti problemą
5. Mitas ,,Achilo kulnas” teigia, kad kiekvienas žmogus turi savo
silpnąją vietą
6. ,,Dedalo ir Ikaro” mite kalbama apie didelį pasipūtimą ir
pasitikėjimą savimi
7. Standartų taikymas. Kiekvienas yra individualybė. „Prokrusto lova“
 Ko graikų mitai moko šiuolaikinį žmogų?

Žodį „mitas“ dažnai aptinkame kasdienėje kalboje, kur jis suprantamas

kaip „nepatikimas ar melagingas pasakojimas“, tačiau graikiškos kilmės žodis mitas
visų pirma reiškia žodį, pasakojimą apie tikrus dalykus: apie polio dievus, senuosius
didvyrius, pirmuosius miestus ir jų įkūrimą.
Mituose, kaip ir pasakose bei kituose tautosakos kūriniuose yra sukaupta
praėjusių kartų išmintis, nesenstančios pamokos ir vertybės. Skaitydami antikos mitus
atrandame vis naujas prasmes, kitaip atskleidžiančias šiuolaikinio gyvenimo
aktualijas.
Viena pagrindinių pamokų apie paviršutiniškumą yra aprašyta
mite ,,Narcizas”. Narcizas graikų mitologijoje buvo išskirtinio grožio jaunuolis. Jis
vaizduojamas žiauriu, atstumiančiu tuos, kurie jį myli. Dievai jį nubaudė taip, kad jis
įsimylėjo savo atvaizdą vandenyje, nesuprasdamas kad tai jis pats. Taip jis pražuvo
negalėdamas atsitraukti nuo savo atvaizdo grožio. Pagrindinis veikėjas yra
neatsakingas, paviršutiniškas, o, kas svarbiausia - kreipia dėmesį tik į išorinį grožį.
Pagrindinio veikėjo - Narcizo nuomone, vidinis žmogaus grožis, jo protas nėra
svarbus. Šis mitas aiškina, jog išorinis grožis yra laikina, jog ne išorinis grožis
pasakoja apie žmogaus vidų . Labiausiai žmoguje yra vertinamas jo vidus- jo kilnūs
poelgiai, protas, sąžiningumas.
Išmintingumas, apsukrumas ir gebėjimas greitai gaudytis padėtyje bei
operatyviai išspręsti problemą, yra užšifruoti antikos mituose, tokiuose
kaip ,,Medūzos žvilgsnis”. Buvo anksčiau trys seserys — gorgonės, pabaisos žvėries
ausimis, varinėmis kanopomis, vietoj plaukų turėjusios gyvates. Baisiausia gorgonė
buvo Medūza. Kiekvienas, pažvelgęs į ją, virsdavo akmeniu. Net senovės didvyris
Persėjas nugalėjo ją ne jėga ir drąsa, o apsukrumu. Smogdamas jai, jis nežiūrėjo į
pabaisą, o į jos atvaizdą blizgančiame vario skyde. Prie šio skydo jis vėliau pritvirtino
užmuštos Medūzos galvą. Ji ir tada paversdavo į akmenis tuos, kurie į ją
pažvelgdavo. Tokio tipo mituose pagrindiniai herojai pasiaukoja dėl kažkokio kilnaus
tikslo ir iškeliauja į žygį, kupiną veiksmo, nuotykių ir intrigos. ,,Medūzos žvilgsnyje”
pagrindinis veikėjas, žinodamas, kad kovos prieš Medūzą, naudoja savo skydą
gynybai, nes priešės žvilgsnis gali paversti jį akmeniu. Tai yra užkoduotas moralas.
Mitas ,,Achilo kulnas” teigia, kad kiekvienas žmogus turi savo silpnąją
vietą. Graikų mitologijoje Achilas – vienas stipriausių ir narsiausių didvyrių,
išaukštintas Homero „Iliadoje“. Pasak jo, Achilo motina, jūrų deivė Tetidė, norėdama
sūnaus kūną padaryti nepažeidžiamą, panardino jį į šventąją Stikso upę. Kadangi jinai
laikė sūnų už kulno, tad vanduo jo nepalietė ir kulnas liko vienintelė Achilo
sužeidžiama vieta. Ten jį mirtinai ir sužeidė Pario strėlė. Kad ir kaip besistengtų, nė
vienas negali būti bebaimis, nepažeidžiamas.
,,Dedalo ir Ikaro” mite kalbama apie didelį pasipūtimą ir pasitikėjimą
savimi. Pagal graikų mitą, Dedalas įvykdė nusikaltimą, o jį nuo bausmės išgelbėjo
karalius Minojas. Dedalas pastatė Minotaurui garsųjį labirintą. Bet Minojas Dedalą
laikė kalėjime. Todėl Dedalas pasidarė sau ir savo sūnui Ikarui sparnus iš plunksnų,
sulipdęs jas vašku. Pasinaudodami tais sparnais, Dedalas ir Ikaras išskrido iš Kretos
salos. Kai jie skrido virš Egėjo jūros, Ikaras nepaklausė tėvo draudimo ir per daug
priartėjo prie saulės. Saulė ištirpino vašką, sparnai iširo ir Ikaras nuskendo jūroje.
Nereikia per daug pasitikėti savimi, viskas turi būti proto ribose, nes kitaip gyvenime
galima skaudžiai nudegti.
Šiuolaikinė visuomenė pasižymi labai ryškiu bruožu - standartų taikymų.
Žmonės beveik viskam yra nustatę kažkokius limitus, kažkokias ribas sau bei kitiems,
kurias peržengęs žmogus dažniausiai yra laikomas nenormaliu, keistu, iškrypusiu.
Tačiau negali kiekvienas žmogus būti vertinimas pagal tuos pačius kriterijus, nes
kiekvienas yra individualybė. Tai, kas tinka vienam asmeniui, netiks kitam. Būtent
apie šią tolerancijos problemą rašo antikos mite ,,Prokrusto lova”. Prokrusto lova tai
matas, rėmai, į kuriuos bandoma ką nors prievarta įsprausti. Senovės graikų
mitologijos personažas Prokrustas – plėšikas, kuris prisiviliodavęs keliautojus ir juos
guldydavęs į savo lovą; tiems, kuriems lova būdavo per trumpa, jis nukirsdavęs kojas,
o tiems, kuriems lova būdavo per ilga, kojas ištempdavęs. Mite parodytas
netiesioginis pavyzdys, kaip nereikėtų elgtis su kitokiais žmonėmis. Kiekvienas
individas gyvena su kiekvieno unikaliomis problemomis: pradedant išvaizdos
skirtumais ir baigiant charakterio ypatumais. Dėl šio tolerancijos trūkumo pasaulio
visuomenė smarkiai kenčia.