Riba tarp žmogaus ir žvėries V.

Goldingo romane
„Musių valdovas“

Šiandien kalbėsiu apie ribą skiriančią žmogų nuo žvėries, kur yra
ta riba ir kas žmogų daro žmogumi?
Musių valdovas- knyga kurioje apie tai ir kalbama, ribą
skiriančią mus nuo žvėries. Romano autorius Viljamas Goldingas
šią knygą parašė pasibaigus antrajam pasauliniui karui,
bandydamas suprasti kodėl žmogus sužvėrėja, ar polinkis žudyti
yra natūralus žmogaus instinktas? Kartą , per vieną interviu jis
pasakė: - „Gyvenime buvau ne kartą sukrėstas ir priblokštas
suvokęs, ko tik mes, žmonės nesugebame vieni kitiems
padaryti... ‘‘. Autorius gilinasi į žmogaus prigimtį, mano, kad
žemieji žmogaus instinktai atitinkamomis sąlygomis išsikeroja ir
nustelbia viską, kas žmogų daro žmogumi.
Svarbu paminėti, kad pagrindiniai romano veikėjai yra vaikai, o
juk atrodo, kad vaikas, turėtų būti vienintelis tyras dalykas kuris
nežino apie žiaurumą, baimę ir įniršį. „Musių valdovas“
atskleidžia žiauriąją žmogaus pusę, kuri iš principo atrodo net
nėra suderinama su vaiko sąvoka. Gal būt dėl to autorius ir
pasirinko knygoje rašyti apie vaikus, kad bet kuris perskaitęs
knygą susimąstytų, nejaugi mes esame tokie žiaurūs?
Turbūt ne vienas iš jūsų susimąstėt ką reiškia knygos
pavadinimas?
Knygos ,,Musių valdovas“ pavadinime užkoduotas velnio
vardas. Jis taip pat vadinamas purvo ir nepadorumo valdovu.
Romane vaikai tampa vis purvinesni – išorinis paveikslas
atspindi jų vidinį pasaulį. Augant vaikų žiaurumui ir
neapykantai, jie ieško simbolio. Jie sumedžioja šerną, o galvą,
pasmeigę ant lazdos, palieka kaip auką jų susikurtam dievui.
Galva pūva, ją apspinta musės. Šerno galva yra blogio ir
žiaurumo simbolis.

Žmogų žmogumi daro mąstymas apie savo veiksmus,

nepasidavimas instinktams, tuo pat metu ir moralės taisyklės
bei tikėjimas.
Mąstymas- yra svarbi žmogiškumo išraiška, kadangi
nemąstantis žmogus negalėtų vadinti savęs tikru žmogumi. Tad
ir Viljamo Goldingo romane, kalbant apie žmogiškumo
apraiškas, mąstymas tampa labai svarbus. Tai ryšku pačioje
kūrinio pradžioje, kada į katastrofą, sudužus lėktuvui, patekę
berniukai pirmiausia nepuola liūdėti. Jie džiaugiasi savo laisve ir
suvokia, kad šioje negyvenamoje Ramiojo vandenyno saloje, į
kurią jie pateko, jų niekas nevaldys, nekontroliuos,
nedrausmins, jiems neįsakinės ir jie galės daryti tai, ką nori ir
kaip nori. Jiems svarbiausia buvo tai, kad jie gavo laisvę ir
nepriklausomybę nuo tėvų. Tačiau, po kurio laiko jie suvokia ir
faktą, kad negyvenamoje saloje vis tiek reikės laikytis kažkokių
taisyklių, pagal kurias reikės gyventi, kad nekiltų chaosas. Laikui
bėgant, vaikai išsirenka net vadus, kurie jiems vadovaus. Todėl
tai yra žmogiškumo išraiška – suvokti situacijos rimtumą ir
mąstyti apie tai kas bus toliau.

Kitas svarbus aspektas yra instinktai. Instinktai dažniausiai yra

giliai viduje slypintys nevalingi potraukiai. Tačiau, kartais šie
instinktai būna tiesiog žvėriški. Tokiu atveju dingsta žmogaus
racionalus protas, negalima situacijų spręsti taikiai ir civilizuotai.
Tad jei žmogus sugeba atsilaikyti jiems, jis išliks žmogišku.
Romane „Musių valdovas“ pati svarbiausia mintis yra ta, kad
riba tarp žmogaus ir žvėries yra labai plonytė ir labai trapi,
Vienas iš veikėjų, kuris paskiriamas vadu, šiame kūrinyje
vaizduojamas kaip garbėtroška, kuriam svarbiausia yra
medžioti, dūkti, o valdžia tik primena apie jo ego, kuris yra jam
per daug didelis. Džekas vadovavosi savo vaikiškomis
užgaidomis, o tai jį siužete vaizdavo kaip blogą vadovą ir blogą
žmogų. Tad ir likusioji berniukų grupė buvo labai lengvai
paveikta, todėl vaikai pasiduodami instinktams, kuriuos lėmė
Džeko elgesys, nužmogėjo: „Nudobk žvėrį! Perpjauk gerklę! Liek
jo kraują!“. Tai galima susieti su žmogaus morale, jei asmeniškai
pats turi tvirtas moralės taisykles, kitų elgesys tavęs taip stipriai
nepaveiks.
Dar žmogų žmogumi daro tikėjimas. Tikėjimas – svarbus
kiekvienam. Be tikėjimo, ko gero, žmogus nebūtų žmogus, nes
tik tikėjimas palaiko žmogų net tada, kai patenkama į
sudėtingas situacijas, kurias ir galima matyti Viljamo Goldingo
romane. Šiame romane ne tik racionalus mąstymas, aptartas
prieš tai, tačiau ir tikėjimas žmoguje kuria viltį, kad berniukai
bus išgelbėti ir viskas bus tvarkoje. Toks tikėjimas labiausiai
būdingas vienam iš vadų – Ralfui, kuris išliko tvirtu per visa laiką
būnant saloje.
Apibendrinandama norėčiau pasakyti, jog V.Goldingo romane
„Musių valdovas“ atskleistos scenos įrodo, kad žmogus
žmogumi išlieka tik tais atvejais, kada mąsto racionaliai, palaiko
tikėjimą ir nepasiduoda žvėriškiems instinktams. Visa tai sukuria
stipraus žmogaus portretą.