Tėvo ir sūnaus santykiai antikos mituose

Antikos mitai- tai Senovės Graikų pasakojimai, apie pačius garsiausius graikų dievus, didvyrius.
Iš pat pradžių, šie mitai buvo tarsi paskalos, kurios sklido iš lūpų į lūpas, o tik vėliau buvo
užrašyti ir tapo skaitomi, analizuojami visame pasaulyje ir tebėra garsūs ir šiol. Juose pasakojama
apie ištvermę, ištikimybę, patriotizmą. Graikų mitais siekiama atskleisti tikrąsias vertybes, kurios
yra aktualios ir šiandien. Viena iš svarbiausių vertybių- santykiai su visuomene, artimais
žmonėmis. Todėl šiame kalbėjime remiantis Senovės Graikų mitais bus plačiau papasakojami
tėvo ir sūnaus santykiai.
Visų pirma, remdamasi vienu iš graikų mitų „Dedalas ir Ikaras“ galiu teigti, jog paprastai
Antikoje tėvo ir sūnaus santykiai yra vaizduojami artimu, glaudžiu ryšiu, tačiau tai nereiškia, kad
šie individai visada eina iš vien, kartu dorojasi su sunkumais. Gali pasitaikyti kliūčių,
nesusikalbėjimų, kurie lemia santykių trūkumą ir supratimą apie juos. Būtent tokie santykiai tarp
tėvo ir sūnaus yra vaizduojami šiame garsiame Antikos mite. Mite pasakojama, kaip Dedalas
kartu su savo sūnumi Ikaru vieningai pasiryžta keliauti iš Atėnų į Kretą, kur planuoja kurti naują
gyvenimą ir dirbti karaliui Minui. Tačiau Kretoje, gyvenimui pakrypus netinkame linkme,
Dedalas sumano grįžti atgal į Atėnus. Ikaras neprieštarauja tėvui ir palaiko jo idėją. Taip pat jį
nustebino tėvo pasirinktas būdas- iš vaško ir plunksnų pagamintais sparnais skristi atgal į gimtinę.
Jiedu buvo labai artimi, vienas kitu pasitikėjo ir kliovėsi. Tačiau įspėtas neskristi arti saulės dėl
vaškinių sparnų trapumo, Ikaras pamiršta tėvo įspėjimus ir nebepaiso nieko. Sūnus pajutęs galią
bei palaimą priskridęs per arti saulės žūsta. Tad būtent šis įvykis parodo, jog ir kokie būtų tėvas ir
sūnus artimi, tai nepadėjo laiku suvokti rizikos ir jis prarado savo gyvybę. Tokiu atveju pradingo
supratimas tarpusavyje, nes nugalėjo Ikaro noras patirti laisvę, nepriklausomybę. Taigi, Antikos
mituose santykiai tarp tėvo ir sūnaus vaizduojami artimi, bet ne visada vieningi.
Vis dėlto, ne visada santykiai tarp tėvo ir sūnaus yra tokie artimi, kaip kad galime pamatyti
aptartame mite apie Dedalą ir Ikarą. Tai pat antikiniuose mituose tėvo ir sūnaus santykiai būna
paremti nesantaika, beprotišku troškimu valdyti. Tuomet santykiuose nebelieka vietos meilei,
artumui. Būtent tokie santykiai paverčia tėvą ir sūnų savo pačiais mirtinais priešais, kurie kovoja
tarpusavyje dėl brangiausio- valdžios. Tokie neigiami santykiai yra būdingi Dzeusui ir Kronui.
Kronas pats augo Urano šeimoje ir buvo vienas iš šešeto sūnų. Uranas su sūnumis elgėsi
neapsakomai žiauriai, taip pat juos kalino. Kronas paisė savo motinos valios išvaduoti brolius,
vėliau nuversti tėvą ir perimti valdžią. Kronas tą padaręs tapo valdovu ir įgalino žemėje ramybę,
ir laimę. Po kiek laiko pats susilaukęs vaikų, jis išgirdo, kad jį patį nuvers jo paties vaikas. To
nenorėdamas, jis prarydavo tik gimusius savo vaikus. Tačiau vieno neprarijo, nes buvo išgelbėtas
Rijos, kuri vietoje vaiko- įdavė akmenį. Po to užaugęs Dzeusas pergudravo Kroną, stebuklingu
gėrimu privertė atryti visus vaikus bei perėmė valdžią. Taigi, iš tokių vaizduojamų tėvo ir sūnaus
santykių suprantama, jog jie nei truputį neprimena įprastų santykių, kuriuos sieja pasitikėjimas,
nuoširdumas, meilė.
Apibendrindama, norėčiau pasakyti, jog antikiniuose mituose tėvo ir sūnaus santykiai
vaizduojami įvairūs. Jie gali būti artimi, patirti problemų. Taip pat santykiai gali būti šalti,
paremti nesantaika ir troškimu valdyti. Geresnius tėvo ir sūnaus santykius atskleidžia mitas
„Dedalas ir Ikaras“, blogesnius- „Dzeusas ir Kronas“. Iš visko galime spręsti, kad antikos mituose
tėvo ir sūnaus santykiai yra dvejopi- artimi arba paremti nesantaika.