sugrįžimas i

T robelę
C. BAXTER KRUGER PH.D.
Pratarmęparašė
Wm . Paul Young ,
NY TIMES populiariausios knygos „Trobelė“ autorius

Iš anglų kalbos vertė Vilma Rinkevičiūtė

Alma littera
VILNIUS / 2013
UDK 821.111(73)-3 Versta iš: C. Baxter Kruger, Ph. D.
Kr378 Foreword by Wm. Paul Young
#1 NY Times Bestselling Author
of the Shack
The Shack Revisited
There Is More Going on Here
Than You Ever Dared to Dream
Faith Words

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose,

muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių
studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-0960-1

Copyright © 2012 by C.Baxter Kruger, Ph. D.

This edition published by arrangement with Faith Words, New York,
New York, USA. All rights reserved.
© Vertimas į lietuvių kalbą, Vilma Rinkevičiūtė, 2013
© Leidykla „Alma littera“, 2013
 Lorai
O mano gražioji dukrele,
Kasdien tu žadini šypseną.
 T u r in y s

Pratarmė (autorius Wm. Paulas Youngas) 9

Prologas. Prabangusis medžioklės bokštelis 15

Pirma dalis
Kelios pradinės mintys apie Tėtę
1. Nuostaba 35
2. Šokantis Dievas 41
3. Luiso šviesoje 48
4. Ką slepia vardas? 57
5. Du dievai 63

Antra dalis
Jėzus, jo Tėvas ir Šventoji Dvasia
6. Trejybinės vizijos santrauka 73
7. Jėzus ir jo Tėvas 80
8. Šventoji Dvasia 92
9. Tėvo, Sūnaus ir Dvasios vienumas 114
10. Triasmenio Dievo meilė 123
11. Tikrasis Jėzus 138
 Trečia dalis
Tėtės svaja
12. Didysis paveikslas 155
13. Įsikūnijimo įsčios 162
14. Malonė 171
15. Adomas ir Izraelis 176
16. Pateptojo sūnaus atmetimas 182
17. Nuostabūs mainai 197
18. Paslaptis 205
19. Pasilikite manyje 216
20. Įsūnystės dvasia 225

Padėkos 247
Priedas: kelios citatos apie
mūsų dalyvavimą Jėzaus mirtyje 249
Pasiūlymai gilesnėms studijoms 255
 Pratarm ė

Visiems tiems, kurie skyrė laiko perskaityti ir tyrinėti „Trobe­

lę“, kurie nusipirko keletą egzempliorių, visą jų dėžę ar dar dau­
giau ir išdalijo, bei visiems, elektroniniu paštu man siuntusiems
nuostabias savo istorijas, norėčiau pasakyti: „Dėkoju ir prašau
perskaityti „Sugrįžimą į trobelę“. Jei norite geriau suprasti teo­
logijos gilumas, tapusias rėmais „Trobelei“, ši knyga skirta jums.
Baxteris prisiėmė sunkią pareigą ištirti Dievo, sutikusio mane
mano paties trobelėje, prigimtį ir būdą. Teologas nuo Misisipės,
mokęsis Škotijos mieste Aberdyne kartu su garsiaisiais broliais
Torrance’ais, Baxteris yra unikalus intelektualinio spindesio ir
kūrybinio genijaus derinys. Jis kuria tokius viliojančius jaukus,
kad žmonės mieliau puošia jais sienas, nei žvejoja, tiktai pats
Baxteris vadina tokį elgesį „apmaudžia klaida“. Pasak jo, viskas
kūrinijoje turi būti panaudojama iki galo, ar tai būtų ešerys, ar
alaus bokalas, ar teologas Barthas. Jis meistriškai sugeba visiems
mums suprantamai išdėstyti sunkius dalykus. Jei „Trobelė“jums
padėjo atrasti drąsą ir viltį, tai ši knyga padės dar giliau pažinti
Tėtės, Saraju ir Jėzaus meilę.
Praėjo jau keleri metai nuo to laiko, kai užrašiau šią istoriją
savo šešiems dabar jau beveik suaugusiems vaikams, nerdamasis
10 • P R A T A R MĖ

iš kailio, kad spėčiau iki Kalėdų, ir plėšydamasis tarp trijų darbų

bei „gyvenimo“. Maniau, kad darau jiems valtelę, na, žinot, - pora
irklų ir suoliukas, kur vienu metu telpa ne daugiau kaip du žmo­
nės. Tačiau visų, o ypač mano paties nuostabai, pastačiau didžiulį
tanklaivį, kuris plaukia žmonijos vandenynu, paskui save palik­
damas kosminio dydžio pėdsaką. Jei pasisektų užmesti akį į šio
laivo pavadinimą, pamatytumėt užrašą „Dievo humoro jausmas“.
Mano dvasinis auklėjimas buvo eklektiškas ir daugiausia sa­
varankiškas. Nors lankiau Biblijos mokyklą ir seminariją, kelia­
vau vienas, lydimas duslių balsų iš dulkėtų puslapių, kalbų bei
pamokslų, įrašytų į kasetes. Juk negalima Soreno Kierkegaardo
pavadinti „smagiu“ bendrakeleiviu, bet jis ir dar keletas kitų -
Jacquesas Ellulis, George as MacDonaldas, Malkolmas Smithas,
Jeanas Vanier, C. S. Lewisas ir begalė gyvų bei mirusių teologų su
rašytojais - po daugybės vingių bei posūkių galų gale padėjo man
pereiti dykumas ir ateiti... kažin tiktai kur? Nelabai žinojau. Bet
atradau, kad saloje, į kurią mane išmetė bangos, gyvena galybė
muzikantų ir poetų, mąstytojų ir komikų, ir kiekvienas iš jų turi
kuo pasidalyti - kartais įžvalga, kartais padrąsinimu. Be to, „Tro­
belė“ man tapo plaustu, kuriuo perplaukiau jūros platybes, kad
sutikčiau tikėjimo šeimą, kurios niekada nepažinojau: buvau gir­
dėjęs jų vardus, bet niekad nebuvau sutikęs jų pačių. Atkapsčiau
savo šaknis ir supratau, kad mano šeimos medis, kirsdamas reli­
gijų skaidymosi bei tikėjimo kultūrų nubrėžtas sienas, siekia iki
Atanazo ir Torrance ų, Bartho, Polikarpo, Irenėjaus ir dar toliau.
Išėjus „Trobelei“ kilo audringa reakcija, iš esmės teigiama.
Vien tik elektroniniu paštu gavau per šimtą tūkstančių pasakoji­
mų, kaip knyga palietė pačius įvairiausius žmones pavojingose ir
tokiose skirtingose kelionėse. Tie, kurie „tarnauja“ bendruome­
nėse, kurie išties gydo tikrus žmones naudodamiesi psichologija,
dvasiniu formavimu, žingsnių programomis, psichiatrija, pašto-
 P R A T A R MĖ ♦ 11

racija ir visokiomis kitomis priemonėmis, dar neatsiuntė man nė

vieno smerkiančio komentaro ar atsiliepimo. Šiems gydytojams
tėra svarbu, kad bent kai kas padeda, kad tiems, kuriais jie rūpina­
si ir kuriuos brangina, tai yra reikšminga ir teikia pagalbą.
Kritikos dažniausiai sulaukiu beveik vien iš religingųjų, ir
šį terminą vartoju tikrai ne menkinamąja prasme. Žinoma, yra
tokių, kurie susidarė išankstinę nuomonę nė neskaitę knygos ir
taip atėmė iš savęs teisę net apsimesti turį savo nuomonę, bet
yra ir kitų, kurie jaučia atsakomybės naštą, siekia apsaugoti „ti­
kinčias aveles“ ir apginti Dievą nuo erezijos įsibrovimo bei „su-
vedžiotojiškų doktrinų“, todėl mes dėkojame šiems broliams ir
seserims, taip pat dalyvaujantiems šeimos pokalbyje, ir rūpes­
tingai svarstome jų nuomonę.
„Trobelė“visai nebuvo sumanyta kaip teologinė knyga ar dar
vienas dogmatiškas įrodymas, tinkamas vesti neišmanėlius ne­
tikinčiuosius į tiesos kelią. Tai yra grožinė literatūra, tai pasako­
jimas. Tai tiesiog žmogiškas pasakojimas, pilnas paslapčių, tai
kelias ir nesėkmės, praradimai ir netikrumas, tai gilūs ir nuos­
tabūs troškimai bei klausimai. Tai formalios religijos ir vaidybos
apsėstos kultūros paviršiaus perdrėskimas, siekiant pasižiūrėti,
ar po niūria išore galima atkasti gandus apie šlovę arba pajusti
gyvybės dvelksmą, galintį švelniai nupūsti pelenus nuo vilties ir
įžiebti autentiškumo troškimą.
Prašau, tik nesupraskite manęs klaidingai - „Trobelė“yra te­
ologija. Tačiau ši teologija įpinta į pasakojimą, kai Žodis tampa
kūnu ir gyvena pačios paprasčiausios žmogiškos patirties kau­
luose ir kraujyje. Jei jūs, kaip ir aš, tikite, kad bendraujant, o la­
biausiai - bendraujant su Dievu, visa suranda savo šaltinį, pras­
mę, vertę, identitetą, svorį, saugumą ir reikšmę, tuomet visas
gyvenimas atsiduria teologijos akiratyje, gyvojo, realaus Dievo
akivaizdoje.
12 • P R A T A R MĖ

Knyga, kurią laikote rankose ar kurios klausotės, yra tik pra­

džia to, ko laukiame mudu su Baxteriu. Ši knyga nubrėžia ribas
ir nustato pagrindą, tai bandymas nupiešti „didesnį paveikslą“,
įtraukiant ikišvietiminį ir ikireformacinį laikotarpius, tiesą pa­
sakius, patį nuostabaus Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios gy­
venimo ir to, ko jie trokšta žmonijai, regėjimą, kokį matė anks­
tyvoji Bažnyčia. Čia nebesvarbūs nei Platonas, nei dualizmas.
Šis regėjimas ir perspektyva, matoma per atvertą „Trobelės“
langą, knygoje yra išskleidžiami ir aiškiai aprašomi suprantama,
prieinama kalba. Tikiuosi, kad Baxterio žodžių drobėje išryškė­
jantis paveikslas užlies jus nuostaba, pastūmės garbinti, atvers
galimybes.
Pagaliau mudu su Baxteriu, be visa kita, žinoma, norėtume
išsiaiškinti istoriją, kad suprastume, kaip mes čia atsidūrėme,
teologiją, kuri užduoda pačius sunkiausius bei geriausius klau­
simus, ir apsvarstyti visas iš tokio pokalbio kylančias išvadas.
Jei tai, ką trokštame atskleisti ir apsvarstyti, yra tiesa, kaip tai
paveiks mūsų įsivaizdavimą apie dangų, pragarą, evangelijos
skelbimą, homoseksualumą, darbą, moterų vaidmenį, politiką,
religiją, mokslą, takoskyrą tarp sakralaus ir sekuliaraus, komer­
ciją, edukaciją, Bažnyčios prigimtį, kaitą, gydymą ir visa kita?
Paskui norėtume pamatyti, kaip ši realybė virsta kūnu ir kas­
dienėmis patirtimis. Tikimės sutelkti žmones, galinčius perteik­
ti, kaip ši vizija veikia jų pačių interesų ir troškimų sritis - kaip ji
veikia astrofiziką, motinystę, menus, žiniasklaidą, muziką, san­
techniką, žemdirbystę, tėvystę, vadovavimą verslui, pastoriaus
veiklą, rūpestį planeta, mediciną, kasdienį darbą, mokytojavi­
mą, šokį ir viską, kas jums svarbu.
Daugelis iš mūsų esame užaugę vakarietiškojo švietimo -
racionalizmo ir dualizmo - laive, kuris, jei nepakoreguosime
kurso, netrukus užplauks ant vis didėjančių abejingumo seklu­
 P R A T A R MĖ ♦ 13

mų. Laivo inteligentiją galima sutikti kambuze, narstančius gi­

laus ir prasmingo pokalbio kaulelius, tuo tarpu pasaulis plaukia
sau pro šalį, o visi kiti pamažu grimzta į Didįjį Liūdesį. Nema­
nau, kad mums reikalinga nauja teologija, greičiau jau turėtume
dar kartą atrasti ankstyvąją ir pirmapradę, o kai giliau suvoksi­
me šias šaknis, turėsime'giliau pažvelgti į pačias „evangelijas“,
kurios visą egzistenciją ir realybę matė tik per Jėzaus asmenį, jo
santykį su Tėvu ir Šventąja Dvasia.
Taigi mudu su Baxteriu, taip pat milijardai kitų išskėtę ran­
kas kviečiame jus dar kartą apsilankyti „Trobelės“pasaulyje, kur
nesibaigia Tėtės širdies šiluma, kur Jėzaus tikėjimas jumis, kaip
pasakytų Baxteris, „stiprus lyg kopūstas“, kur Dvasios viltis pla­
tesnė už kosmosą, pasaulyje, kur jūs esate svarbus ir ypač patin­
kate Tėtei!
- Wm. Paulas Youngas,
„Trobelės“ autorius
 Prologas
P r a b a n g u s is
MEDŽIOKLĖS BOKŠTELIS

2 0 0 7 ų j ų spalio viduryje man paskambino Vende Meršan

iš Su Sent Mari Kanadoje. Pirmieji jos žodžiai buvo tokie:
- Baksteri, tol nedėsiu ragelio, kol nepažadėsi perskaityti
knygą, pavadintą „Trobelė“.
Pirmiausia šovė mintis: „Liaukis, Vende, iš tavęs to nesiti­
kėjau.“ Kartkartėmis žmonės siunčia man „geriausios knygos,
kokia tik kada buvo parašyta“ rankraščius. O paskui, po dviejų
trijų dienų, elektroniniu paštu teiraujasi, ką manau apie tą kny­
gą. Betgi Vende nėra svetima, tiesą pasakius, ji brangi draugė,
mylinti sesuo, kuri nuolatos meldžiasi už mane ir mano šeimą.
Taigi, kol protas blaškėsi nuo „tai įkliuvau“ iki „bet čiagi Vende“,
paklausiau, apie ką toji knyga.
- Nė neketinu pasakyti, Baksteri, nes viską sugadinčiau. Tie­
siog pasitikėk manimi.
- Gerai, Vende, štai kaip padarysim. Netrukus prasidės elnių
medžioklės sezonas, taigi įsigysiu tą knygą ir pasidėsiu pačiame
viršuje krūvos, skirtos skaityti medžioklės bokštelyje.
Taip ir padariau.
16 • PROLOGAS

Po mėnesio, pirmąją medžioklės sezono dieną, patraukiau

į savo bokštelį pareigingai įsidėjęs „Trobelę“ į kuprinę. Turė­
tumėt žinoti, kad nesu labai geras elnių medžiotojas. Per visą
gyvenimą nušoviau tik tris elnius. Bet man patinka būti miš­
kuose. Prieš keletą metų su draugu Džefu pastatėme tai, ką
meiliai pavadinome Prabangiuoju bokšteliu - statinį su skar­
diniu stogu, kilimu ir dviem reto patogumo krėslais. Man tai
labiau darbo kambarys miške ir privati šventovė su neįtikėti­
nais vaizdais. Bokštelyje aš skaitau, rašau, meldžiuosi ir kartais
medžioju. Taigi užkopiau laipteliais, apsitvarkiau, atsisėdau ir
atsiverčiau „Trobelę“.
Jau pirmieji Viljamo įžangos žodžiai patraukė dėmesį: „Kas
patikės žmogumi, kuris tvirtina visą savaitgalį leidęs su Dievu, ir
ne kur kitur, o menkutėje trobelėje?“
„Taigi, - pagalvojau, - tai knyga apie žmogų, sutikusį Dievą
miškuose, trobelėje. Neblogai. Kažin, ar tik toji trobelė nebus
senas medžioklės namelis? Bet kurį Dievą? Štai klausimas, ir tik
nesakykite man, kad tą patį, visų nuvalkiotą.“ Bet paskui per­
skaičiau pasakojimą apie Mako „tėvą“, kuris pririšęs jį prie me­
džio dvi dienas lupo, paskui šmėstelėjo frazė „Didysis Liūdesys“,
paskui multnomų princesės istorija - galiausiai Misė,- ir štai aš
jau pasikūkčiodamas verkiu savo Bokštelyje.
Dejavau sukrėsta siela. O kai trobelėje buvo rasta Misės suk­
nelė, aš atsistojau, išsišnypščiau nosį, nusišluosčiau ašaras ir de­
šine ranka pakračiau knygą.
- Viljamai P. Jangai! Nežinau, kas tu toks, bet prisiekiu, jei
atsakydamas į šią širdį draskančią tragediją tu iškiši tą patį seną,
tolimą, neliečiamą, įstatymo raidės besilaikantį dievą, kuris
tyrinėja visatą nepritariančiu žvilgsniu, tai paėmęs tavo knygą
nusinešiu už dviejų šimtų metrų, atremsiu į medį ir asmeniškai
nutrinsiu nuo žemės veido.
 P R A B A N G U S I S ME D Ž I O K L Ė S B O K Š T E L I S ♦ 17

Tačiau knyga buvo išgelbėta. Polas Jangas pažįsta Jėzaus

Aba. „Trobelė“ pasakoja ne apie puolusios mūsų vaizduotės su­
kurtą nepatenkintą dievą, ji pasakoja apie neįtikėtiną triasmenio
Dievo meilę nusidėjėliams. Ji kalba apie Tėvo, Sūnaus ir Dvasios
laisvę mylėti ir apkabinti mus, siaubingai kenčiančius. Kalba
apie ryžtingą palaimintos Trejybės1troškimą išgelbėti mus nuo
mūsų pačių, kad galėtume gyventi mylimi - nes tokie ir esame.
Mes priklausome Tėvui, Sūnui ir Dvasiai. Visada priklausėme ir
visada priklausysime. Tiesiog to nematome. O kadangi nema­
tome, gyvename vilkdami nuodingą Mako naštą, kurią patys to
nejausdami perkeliame viskam aplinkui, taip pat ir kūrinijai.
Pats gražiausias triasmenis Dievo tiesos atvaizdas - Tėtė,
kilstelinti Makenzį Aleną Filipsą nuostabiausiame visatos ap­
kabinime. Aš apstulbau, nudžiugau ir suvirpėjau. Giliai viduje
mes visi jaučiame, kad taip turėtų būti, kad Jėzaus Aba toks ir
yra, kad tai mus išlaisvinanti tiesa ir kad Dievo meilė reali. Tik
šitai kertasi su mūsų išankstiniais įsitikinimais, tiesiog netelpa į
galvas, prikimštas citatų, ir į sužeistas širdis - tai, ką Atanazas
vadino „mitais“.

1 „Dievas trijuose asmenyse, palaimintoji Trejybė“ - tai paskutinė eilutė iš

garsiojo himno „Šventas, šventas, šventas“, kurį parašė Redžinaldas Heberis
(Reginald Heber), anglikonų pastorius, Trejybės sekmadienio proga. Me­
lodija vadinama „Nikėjos“, ji taip pavadinta Nikėjos susirinkimo, vykusio
325 metais po Kristaus, garbei. (Norėdami sužinoti šio himno istoriją galite
pasiskaityti Kennetho W. Osbecko knygą 101 Hymn stories (101 pasakoji­
mas apie himnus), Grand Rapids: Kregel, 1982, p. 94-95.) Šio himno žodžiai
„palaimintoji Trejybė“ vis persekiojo mane - gerąja prasme - nuo pat jau­
nystės. Sužinojau, kad jis buvo plačiai vartojamas ankstyvojoje Bažnyčioje
prieš visus skilimus ir vis dar vartojamas įvairiausiose teologijose visoje Baž­
nyčioje, visame pasaulyje. Šis posakis ir naujas, ir senovinis, ir ekumeniškas.
„Palaimintoji Trejybė“ kalba mums apie Tėvo, Sūnaus ir Dvasios gerumą,
apie turtingą bei trykštančią pilnatvę ir per kraštus besiliejantį jų gyvenimą,
ir aš manau, taip pat kalba apie tai, kad šis „palaimintas“ gyvenimas slepia ir
mūsų paslaptį.
18 • PROLOGAS

Skaičiau visą popietę, pasiryžęs užbaigti iki tamsos. Bet man

nepavyko. Taigi sėdėjau savo Bokštelyje lyg prilipintas, įsikan­
dęs žibintuvėlį, kol gavau sūnaus žinutę, kad jis jau laukia manęs
pagrindinėje stovykloje.

Pasakojimas užpasakojimo
Viljamas P. Jangas (draugams žinomas kaip Polas) „Trobelę“ rašė
ne publikavimui, o tik kaip pasakojimą savo vaikams. Jis siekė
dviejų tikslų: pirma - padovanoti dovaną, išreiškiančią meilę
vaikams, ir antra - „padėti [jiems] suprasti, kas vyko jo vidi­
niame pasaulyje“(13)2, kaip yra pasakęs jo draugas Vilis. Polas
tenorėjo prieš Kalėdas pristatyti baigtą istoriją į Office Depot
raštinės reikmenis ir paslaugas, atspausti penkiolika kopijų ir
išdalyti vaikams, žmonai bei dar keliems draugams. Bet netgi
dirbant per tris darbus pinigų nepakako. Galų gale kopijos buvo
padarytos ir ėmė eiti iš rankų į rankas šeimos ir draugų rate.
Draugai pradėjo jį raginti išleisti padorią knygą, bet pasirodė,
kad nė viena leidykla, su kuriomis jis susisiekė, nenorėjo spaus­
dinti - tai dėl neva „neįprasto siužeto“, tai dėl to, kad joje „per
daug Jėzaus“. Pačiam Polui tikros knygos, tapusios viena popu­
liariausių istorijoje, pasirodymas yra lagniappe - magaryčios,
kaip mėgsta sakyti Luizianoje gyvenantys kajunai. Jo svajonė
išsipildė, kai buvo atšviestos pirmosios kopijos ir vaikai gavo pa­
sakojimą, paaiškinantį tėčio kelionę į tikrąjį pasaulį.
Esu girdėjęs Polą sakant, kad gyvenime priėjęs ribą jis sušuko:
- Tėte, niekada daugiau neprašysiu, kad palaimintum mano
darbus, bet jei turi darbą, kurį nori palaiminti, su malonumu jį
dirbčiau. Ir nesvarbu, ar tai būtų tualetų valymas, ar durų prilai­
kymas, ar batų blizginimas.

2 Šioje knygoje numeriai skliausteliuose reiškia lietuviško leidimo „Trobelės“

(Vilnius, Alma littera, 2012) puslapius.
 P R A B A N G U S I S ME D Ž I O K L Ė S B O K Š T E L I S ♦ 19

O Tėtė atsakė:
- Polai, žinai ką, o jei imčiau ir palaiminčiau tą mažą istori­
ją, kurią rašai savo vaikams? Tu duok ją saviems, o aš išdalysiu
saviems.
O visa kita, kaip sakoma, jau istorija.
Bet nejaugi? Paprasto žmogaus gyvenime vyksta daugiau,
nei bet kas galėtų įsivaizduoti. Ir tai tikrų tikriausia tiesa kal­
bant apie Polą Jangą. „Trobelę“ parašė ne mokslingas vyras, galų
gale supratęs, kaip bendrauti su paprastais žmonėmis. Už šio
pasakojimo slypi kitas pasakojimas - netgi keletas, bet aš geriau
laikysiuosi Vilio paaiškinimo - „padėti jiems suprasti, kas vyks­
ta jo paties vidiniame pasaulyje“. Vidinis pasaulis, nematomas
kančios ir sumaišties, gėdos, sielvarto ir sudužusių svajonių pa­
saulis, - tai pasaulis, kuriame visi gyvename, jis stumia pirmyn
ir gilų lyg pats gyvenimas „Trobelės“ pasakojimą. Už pasakoji­
mo slypintis pasakojimas - tai širdį draskantis išgijimas, kurį
išgyveno pats Polas Jangas. Mačiau Polo nuotrauką, kur jam
tėra šešeri. Atrodo lyg senukas - susirūpinęs, varganas, išsekęs
ir siaubingai liūdnas. Akys klykia neviltimi. Verkiau pamatęs tą
nuotrauką. Bet tai mūsų visų - bent jau daugelio - istorijos pra­
džia, per kurią atėjom į meilę.
Sulaukęs šešerių Polas buvo atstumtas vaikas, patyręs žodi­
nę ir fizinę prievartą bei seksualiai išnaudotas - ir ne kartą. Ten­
ka pripažinti, kad jis buvo suluošintas nuo pat vaikystės. Joks
vaikas - joks žmogus negalėtų atsilaikyti prieš tokią traumą. Ji
sukuria mirtiną padažą3iš gėdos, baimės, nesaugumo, nerimo

3 Tai prancūziškas virtuvės terminas, vartojamas kajunų. Sunkiame inde pa­

kaitinamas sviestas arba aliejus ir nuolat maišant pridedama miltų. Kai miltai
pagelsta ar paruduoja, pridedama paprikos, svogūnų ir salierų, kajunų vir­
tuvės „šventosios trejybės“. Kai daržovės sukrenta, dedama visa kita. Visas
įdėtas maistas įgauna padažo kvapus ir skonį.
20 • PROLOGAS

ir kaltės. Visa tai suauga į nelemtą nuolatinį, sekinantį šnabž­

desį: „Man ne viskas gerai. Nesu geras, nesu vertas, nesu svar­
bus, manęs negalima mylėti, aš nesu žmogus“4, kuris persekioja
kiekvieną gyvenimo akimirką. Joks vaikas, joks žmogus - niekas
negali susidoroti su tokia vidine kančia.
Kaip žuvys nėra sukurtos gyventi mėnulyje, taip ir mes ne­
same sukurti gyventi paskendę gėdoje. Bet ką daryti? Kur kreip­
tis? Dauguma mūsų sugrūda visa tai į šiukšlių dėžę pačiame
tolimiausiame sielos užkaboryje ir gyvena toliau. Arba mėgina
gyventi. Bet tai, ką slepiame, valdo mus. Tai, ko nežinome, kad
nežinome, sutraiško mus. „Aš nesu“ pavirsta „aš tapsiu“ ir mes
imame pinti svajas apie tapimą. „Jei tik aš galėčiau vesti ir turėti
vaikų...“ „Jei tik gaučiau tą darbą ar būčiau paaukštintas, uždirb­
čiau tuos pinigus, nusipirkčiau tą automobilį, tą namą, įgyčiau
tą valdžią, tas pareigas, užmegzčiau naujus santykius...“ Ir taip
toliau. Tačiau visi šie dalykai negali paveikti dvasinės kančios.
Niekada nesuveiks, nors mes vaikysimės jų, iki jie mus už­
smaugs. Tuomet geriame vaistus, įjungiame autopilotą, visiškai
išsijungiame; arba dirbame iki nukritimo, imamės didžių darbų,
tvarkome kitų vidinį pasaulį, gyvename dėl vaikų arba tiesiog
prasigeriame vienokiu ar kitokiu būdu. Blaivia galva pernelyg
sunku su visu tuo dorotis.
Į religiją Polas Jangas atsigręžė iš dalies todėl, kad tai buvo
aplinka, kurioje jis augo, todėl labai artima, bet ir todėl, kad ji
lyg ir žadėjo galimybę taip pakeisti gyvenimą, kad jis taptų ver­
tingas. Jis gimė Albertoje, Kanadoje, bet nesulaukęs metukų
buvo išvežtas į misijas Nyderlandų Naujosios Gvinėjos (Vaka­
rų Papua) aukštumose. Sulaukęs šešerių, kaip reikalavo misijos
4 Daugiau mano minčių tema „aš nesu“ galima rasti paskaitų serijoje „Sielos
viduje: tamsos anatomija“ („Inside the soul: an anatomy of darkness“). Šias
paskaitas galima rasti mūsų tinklalapyje perichoresis.org.
 P R A B A N G U S I S ME D Ž I O K L Ė S B O K Š T E L I S ♦ 21

vadovybė, buvo išsiųstas į internatinę mokyklą. Kol sulaukė de­

šimties, šeima netikėtai grįžo į Kanadą, o baigdamas mokyklą
Polas jau buvo perėjęs trylika skirtingų mokslo įstaigų. Jo tėvas
iš misionieriaus tapo pastoriumi.
Visa tai nieko nepasako apie kančią mėginant prisitaikyti
prie skirtingą kultūrą, apie beveik nepakeliamus išsiskyrimus,
apie ėjimą bėgiais naktį pačiame viduržiemyje ir klykimą į pūgą,
apie gyvenimą apimtam gėdos, gilios ir siaubingos, nuolatos
triuškinančios sveiką nuovoką, apie svajones, ne tik sugriuvusias,
bet ir sunaikintas asmeniniu žlugimu, ir tokią silpną viltį, kad
išeitį, rodės, tegali pasiūlyti gaiduko paspaudimas.5
Religija buvo vienintelis Polo pažinotas pasaulis, jam į rankas
įduotos kortos. Taigi jis jomis ir žaidė. Jis tikėjo „dievobaimin­
gąja“ krikščionybės versija. Kur dėsis netikėjęs. Sulig kiekvienu
kvėptelėjimu klausydamasis „aš nesu geras“, jis nusprendė įro­
dyti, kad yra. Koledžą baigė geriausiais įvertinimais, tapo spin­
dinčia žvaigžde, maloniu, visiems patinkančiu pamokslininku
pakeliui į šlovės viršūnę. Tačiau turėjo nuolat būti ypač budrus
ir tyrinėti kiekvieną grupę žmonių, kiekvienos diskusijos daly­
vius, kiekvieno susitikimo klausytojus siekdamas suvokti, kaip
žmonės į jį reaguoja. Nes kaip Polas ar kuris nors iš mūsų gali
leisti visiems suprasti, kad miršta viduje?
Viena ranka spausdamas savosios šiukšlių dėžės dangtį jis
šypsodavosi, aiškindavo Bibliją ir tapo „maloniu vyruku“, patarė­
ju, tiktai stengdavosi visus laikyti kuo atokiau. Vis dėlto pasislėpti
nuo viduje siaučiančios audros negalėjo. Jis maldavo Dievą išgi­
jimo, nuolat aukojo savo gyvenimą, kol galų gale visiškai perde­
gė aukos „mechanizmas“. Jo gyvenimas virto slėpynėmis, o tuo
metu jis pats kur galėdamas ieškojo pagalbos ir palengvėjimo.

5 Iš asmeninio Polo dienoraščio. Žr.: theshackbook.com/willie.

22 • PROLOGAS

Tačiau religija negali išgydyti. Išgyjame tiktai susitikę Jėzų savo

šiukšlių dėžėje - arba trobelėje, toje vietoje, kurią Polas, kaip ir
dauguma iš mūsų, labai stengėsi pamiršti, lyg jos nė nebūtų.
Jis vaidino dvasininką, verslininką, šeimos žmogų, tėvą, iš
visų jėgų stengdamasis tapti tikra gyva žmogiška būtybe, vis mė­
gindamas paslėpti visa apimančią gėdą ir asmenines nesėkmes.
Jo gyvenimą visiems laikams apvertė vienas telefono skam­
butis, tiesą pasakius, tik du žodžiai:
- Aš žinau.
Kim, Polo žmona, sužinojo, kad jis turi romaną su viena iš
jos draugių. Meilės ryšiai yra vienas iš būdų, kuriais gėda gali
užnuodyti gyvenimą. Savaime suprantama, yra ir milijonai kitų,
bet vienas iš jų yra įsikabinti į kitą žmogų, „nuostabųjį kitą“6, ku­
ris taps mums viskuo, mūsų gyvenimu, mūsų išganymu. Jtariu,
kad Polas savo kailiu patyrė, ką turėjo omenyje poetas, sakyda­
mas: „Net pragaras tiek įsiūčio neturi, kiek moteris įskaudinta.“7
Bet tai dar ne visa tiesa. Dangus neturi geresnio sąjungininko
už moterį, mokančią mylėti. Polo knygos dedikacijoje skaitome:
„Kim, mano mylimajai, ačiū, kad išgelbėjai man gyvybę.“
Makenzio savaitgalis trobelėje vaizduoja vienuolika Polo
tikrojo gyvenimo metų - vienuolika metų skausmo ir dvasinės
kančios, depresijos ir tik blyksnių vilties, - tačiau viskas nesubi­
ro vien dėl didvyriškos Kim meilės, padažytos įsiūtyje. Žvelgiant

6 Žr. James Hollis, The Eden Project: in Search of the Magical Other (Edeno
projektas: ieškant stebuklingojo kito), Toronto: Inner City Books, 1998; ir Hol­
lis, The Middle Pasage: From Misery to Meaning in Midlife (Vidurio kelias:
nuo kančios iki prasmės sulaukus vidutinio amžiaus), Toronto: Inner City
Books, 1993. Taip pat žr. C. Baxter Kruger, Across All Worlds: Jesus Inside Our
Darkness (Per visus pasaulius: Jėzus mūsų tamsoje), Jackson, MS: Perichoresis
Press, 2007; Vancouver: Regent College Publishing, 2007.
7 Perfrazuota iš Williamo Congreveb poemos „The Mourning Bride“ („Gedin­
ti nuotaka“), 1697.
 P R A B A N G U S I S ME D Ž I O K L Ė S B O K Š T E L I S ♦ 23

iš žmogiškosios perspektyvos, be Kim ir jos širdies Polas Jangas

tikriausiai jau būtų miręs ar įgrūstas į kokį šaltą beprotnamį, o
gal tebebūtų tuščias, vis dar vaidinantis žmogus. Nebūtų jokios
istorijos, kurią galima pasakoti, - bent jau ne tos, kur palaiminta
Trejybė sutinkama šiukšlyne.
Perėjus pragarą, kai pradėjo aušti tikroji laisvė ir gyvenimas,
būtent Kim paprašė Polo ką nors parašyti vaikams paaiškinant
savo kelionę ir ką tik atrastą išlaisvinimą. Ji negalvojo apie knygą,
negalvojo ir Polas, bet dauguma žmonių labai džiaugiasi, kad taip
išėjo. Ne kartą esu matęs, kaip jis kalba apie Kim ir vaikus, plūsda-
mas ašaromis. Knyga gimė iš gyvenimo išmėginimų, iš skausmo
ir smurto patyrimo, iš tuščios religijos, vargo ir išdavystės, gailes­
tingumo, meilės ir susitaikymo. Liuteris yra pasakęs, kad Dievas
grūdina teologus pasiųsdamas juos pragaran. Ir, žinoma, praga­
re niekas nesidomi formalia teologija. Kai neša sielvarto srautas,
kančia ir neviltis, tuomet jau nebetraukia netikri pažadai, intelek­
tualinė masturbacija ar „saldusis stebukladaris Jėzus“, kaip mėgs­
ta sakyti mano draugas pastorius Kenas Bliu (Ken Blue). Pragare
mes suvokiame tik tiek, kad nenorime ten būti. Pajuntame gyve­
nimo, tikro išgijimo, tikro išganymo troškimą, ilgimės Išganytojo,
kuris gelbsti čia ir dabar, kuris atleidžia, kuris gydo mūsų žaizdas
ir išlaisvina iš gėdos. Mums reikia veiksmingumo.
Tai pasakojimas už pasakojimo. „Trobelė“galėjo būti pavadin­
ta kad ir „Iš pragaro į dangų“ arba „Nuo visa apimančios gėdos iki
meilės, atvedusios į gyvenimą“, arba „Kaip Jėzus išgydė susimovu-
sį žmogelį“, ar netgi „Nenuostabu, kad garbindami tokius dievus
liūdime ir nerandame laimės“. Nes tai pasakojimas apie pragarą
ir dangų, apie skausmą, gėdą ir meilės suradimą - apie tikrąjį
Jėzų, kuris priima nelaimingą žmogų, apie Tėvą, Sūnų ir Dvasią,
surandančius mus siaubingų ir bejėgiškų mitologijų džiunglėse,
kad pasidalytų su mumis savo gyvenimu. Nes už visatos slypinti
24 • PROLOGAS

paslaptis yra tokia - Dievas yra Tėvas, Sūnus ir Dvasia, o nepalau­

žiamas palaimintosios Trejybės troškimas yra leisti mums patirti
ir apčiuopti, skanauti ir suprasti pačią trejybinę Dievo esatį.
Tai, ką patyrė Polas su Kim, ir tai, ką juodu atrado Tėtės,
Jėzaus ir Saraju meilėje, yra „neapsakomas ir šlovingiausias
džiaugsmas“, apie kurį kalbėjo Petras8, ir gyvenimo apstumas,
kurį žadėjo Jėzus9. Ir tada jau nebegalima sugrįžti prie senosios
„plušėk ir stenkis“ religijos su tvarkingai sužymėtomis Biblijos
eilutėmis. Kaip ir K. S. Luisas (C. S. Lewis), kančios sūkuryje
juodu buvo „apstulbinti džiaugsmo“10.
Kai kurie žmonės įsižeidė dėl „Trobelės“teologijos. Polas at­
sakytų jiems ne teologiniais argumentais ar Biblijos citatomis,
nors išmano ir viena, ir kita. Jo atsakymas - tai jo gyvenimas
ir santykiai. Jis pasakytų: „Turiu marškinėlius iš pragaro, tiesą
pasakius, netgi ne vienus. Religija niekur neveikia, ypač ten, bet
Tėvas, Sūnus ir Dvasia atėjo manęs ieškoti į mano pragarą. Jie
mane priėmė, pamilo ir išgydė savo meile.“ Manau, Polas taip
pat galėtų užduoti paprastą klausimą: „O kaip tavo teologija, ar
padeda?“ Ir, pažįstant Polą, galima įsivaizduoti jį kalbant toliau:
„Ką apie tokios teologijos poveikį mano tavo žmona ar vyras,
tavo draugai?“ Taigi, nors „Trobelė“ - saviems vaikams parašy­
tas pasakojimas, viskas yra kur kas sudėtingiau. Tai gyvybės ir
mirties klausimas. Polas Jangas kalba rimtai. Jis nori, kad jo vai­
kai suvoktų pražūtingą religijos nesugebėjimą gydyti sužeistas
sielas ir pažintų nuostabią Tėtės galią išlaisvinti apkabinimu.

8 1 Pt 1,8 (čia ir toliau nuorodos į lietuvišką Biblijos leidimą: BIBLIJA, arba

ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. Vilnius: Lietuvos Biblijos drau­
gija, 1999).
9 Žr. Jn 10,10.
10 Apstulbintas džiaugsmo, mano gyvenimo pradžios apybraiža - tai C. S. Lewiso
autobiografijos pavadinimas (į lietuvių kalbą vertė R. Drazdauskienė, išleido
„Katalikų pasaulio leidiniai“, 2010).
 P R A B A N G U S I S ME D Ž I O K L Ė S B O K Š T E L I S ♦ 25

Tėvas, Sūnus ir Dvasia, kuriuos jis vadina Tėte, Jėzumi ir Sa-

raju, visai nėra pasakos kaip Kalėdų Senelis, baltaodis mėlyna­
kis Jėzusėlis ar dantukų fėja. Jie tikri. Jie suranda mus kančioje,
apimtus pykčio, kartėlio, apmaudo, gėdos, kankinamus kaltės ir
bejėgiškumo, varganus ir nesugebančius bendrauti - įsikibusius
baisios religijos - ir savo'meile suteikia laisvę bei gyvenimą. Iš
čia ir kyla antroji dedikacija - „visiems mums, klystantiems, ku­
rie tikime, kad viešpatauja Meilė. Kelkitės, tegu Meilė šviečia.“11

Pasakojimaspasakojime
Makenzis, kaip ir Polas Jangas, yra sutraiškytas žmogus, nors ir
dėl kitokių priežasčių. Prieš keletą metų jis išgyveno didžiausią
tėvų košmarą - jo jauniausioji dukra Misė buvo pagrobta, nužu­
dyta ir išmesta. „Tai atsitiko Darbo šventės savaitgalį, per pasku­
tinį vasaros pasispardymą, prieš prasidedant naujiems mokslo
metams ir rudens rutinai.“ (28) Tris savo vaikus Makas išsivežė
stovyklauti, tuomet ir buvo pagrobta Misė. Nuo tada Maką už­
plūdo, kaip jis pats vadina, „Didysis Liūdesys“112, užgulė stora ir
tamsi savojo bejėgiškumo suvokimo antklodė, Misės netektis ir
Dievo tyla. Jį supa keturi nuostabūs vaikai ir žmona Nenė, kuri
moka mylėti, bet vidinis Mako gyvenimas sujauktas lyg pakri­
kai į dėžę sumesti drabužių pakabai. Jis mėgina gyventi su savo
sielvartu, bet pats pragaras būtų geriau tiems, kurie kenčia vaiko
netektį. Taip tiesiog neturi būti. Tai neįveikiama.
Jūs jau niekada nebeišgirsite savo dukters juoko, nebepama­
tysite jos šypsenos, negirdėsite jos šaukiant jus vardu - nebent
košmaruose. Nebebus nei nakvojimo pas drauges, nei pirmųjų

11 Iš Bruce’o Cockburno dainos „Mystery“(„Paslaptis“), albumas „Life Short Call

Now“ („Gyvenimas trumpas, skambink tuojau“), True North Records, 2006.
12 Apie „Didįjį Liūdesį“ žr. p. 13, 17, 27, 73, 84, 89,104,108, 115, 128, 131, 132,
194, 226, 284.
26 • PROLOGAS

pasimatymų, nei vaikinų, nei išleistuvių šokių, nei ekskursijų,

nei pasidalyto skausmo, nei staigmenų. Viskas baigta, viskas
dingo, lyg paskutinis šviesos spindulys prieš užslenkant tamsai.
Ir dar tyla. Ir visas šis sielvartas, visa neviltis ir pyktis, kaltė ir be­
jėgiškumas sukasi lyg sūkurys, sukaustydamas visą esybę. Jūsų
protas apsvaigintas. Jūsų sugebėjimas pastebėti, daryti išvadas,
jausti - jaustis gyvam, jausti kitus, jausti bent ką nors, - vis­
kas sulėtėja, sustingsta lyg sirupas šaltyje, o skausmas išblukina
rožės spalvas ir pasaulis lieka visiškai bedžiaugsmis. O paskui
siaubinga nebūties tyla pradeda naikinti prisiminimus (168).
Didysis Liūdesys čiulpia gyvybės syvus iš jūsų jau ir taip su­
daužytos širdies, vagia net patį „jausmą, kad esi gyvas“. O dar
yra siaubingi, bejėgiškumo kupini sapnai. Makas sapnuoja, kad
klimpdamas purve lyg paklaikęs mėgina šauksmu perspėti Misę,
bet negali išspausti nė garso. Jis prabunda išpiltas prakaito, iš­
sekęs, smaugiamas kaltės ir apmaudo, bejėgiškumo ir nevilties.
O dar yra klausimas apie Dievą. Kodėl tai nutiko? Kur Dievas
buvo? Kodėl leido pagrobti Misę? Negi jam vis vien? Mako min­
tys sukasi mėgindamos rasti bent kiek prasmės šioje siaubingoje
neteisybėje. Tačiau žaizdose tarsi pūliai kaupiasi pyktis, kaltini­
mas, pasipiktinimas.

- Tu netiki, kad Tėtė labai myli savo vaikus, ar ne? Tu

dar nepatikėjai, kad Dievas yra geras7. [Paklausė Sofija.]
- Ar Misė yra jo vaikas? - atkirto Makas.
- Žinoma! - atsakė ji.
- Tada ne! - suburbėjo jis stodamasis. - Aš netikiu,
kad Dievas labai myli visus savo vaikus! (178)
- Ar tavo nusiskundimas nepagrįstas, Makenzi? Kad
Dievas tave apvylė, kad apvylė Misę? Kad dar iki Kūri­
nijos Dievas žinojo, kad tavo Misę nužudys, bet vis vien
 P R A B A N G U S I S ME D Ž I O K L Ė S B O K Š T E L I S ♦ 27

kūrė? Ir tada jis leido, kad iškrypusi siela išplėštų ją iš

tavo mylinčių rankų, nors galėjo tai sustabdyti. Ar ne
Dievas kaltas, Makenzi? [...]
- Taip! Kaltas Dievas! (184, išskirta mano.)

Paklydęs savo kančios visatoje Makas taip ir lieka tempti

Dievo neveiklumo naštą. Tokioje vietoje „tikrovė, jei į ją atidžiai
pažvelgsime, yra nepakeliama“13. Sutrikęs ir piktas, jis pamažu
tampa sugniužusiu, pavargusiu žmogaus šešėliu. Dienos, mėne­
siai ir metai klimpsta į Didžiojo Liūdesio purvynę. O tuomet,
vieną šaltą žiemos dieną, slidinėdamas ir griūdamas jis nusigau­
na iki pašto dėžutės ir randa vienut vieną raštelį - nuo Dievo:

Makenzi,
praėjo daug laiko. Pasiilgau.
Jei nori susitikti, kitą savaitgalį lauksiu trobelėje.
- Tėtė
Taip prasideda pasakojimas apie Makenzio Aleno Filipso iš­
gijimą. Jį išvaduoja jaudinanti Tėvo, Sūnaus ir Dvasios meilė kan­
triu ir švelniu rūpestingumu bei neįtikėtina pagarba Makui. Jie
sutinka jį košmaruose ir slaugo viso Dievo suvokimo perversmo
metu, atskleidžia žmogaus egzistavimo prasmę, kas yra jis pats ir
kas yra kiti, Jėzaus mirties prasmę ir tai, ką reiškia gyventi.
Gal Polas Jangas ir neketino spausdinti šios istorijos, bet tai
nereiškia, kad Šventoji Dvasia neturėjo savų planų. Neįtikėtinas
„Trobelės“ populiarumas kalba, kad šis pasakojimas paliečia
kažkokią labai giliai slypinčią ir visiems bendrą stygą. Ir nors
Makas yra išgalvotas personažas, jis nesvetimas nė vienam iš

13 C. S. Lewis, Ištvertas sielvartas, vertė Rasa Drazdauskienė, Vilnius, Katalikų

pasaulio leidiniai, 2009, p. 41.
28 • PROLOGAS

mūsų. Štai toks ir yra pasakojime slypintis pasakojimas. Mes

esame Makenzis, o jis yra kiekvienas iš mūsų. Gal mes ir nepra­
radome savo vaiko taip siaubingai kaip Makas, bet nė vienas ne­
išėjome be randų iš vaikystės ir, drįstu spėti, nešiojamės pilnas
širdis kančios ir kartaus nusivylimo. Mako sužeidimas stiprus,
o iš kančios kylantys klausimai - gilūs, bet tie klausimai rūpi ir
mums. Jis atsidūrė tarp to siaubingos tragedijos priekalo ir ty­
linčio, jei tik ne žiauraus, Dievo kūjo iš žinomos patarlės. Tas
kūjis taip pat yra iškilęs virš mūsų. Nėra kelio iš Mako kančios.
Jo religija geriausiu atveju neveikia. Jis vienišas, paliktas likimo
valiai, akis į akį su Misės mirtimi ir neturi nė vieno atsakymo.
Pasakojimas pasakojime toks, kad „Trobelė“ kalba ir apie mus,
tai pasakojimas apie kančią ir aklumą, apie Dievą, kurio, rodos,
nėra, o kai jo iš tiesų prireikia, jis nesirūpina ir nieko negali, ir
apie mūsų gyvenimą graužiančią gėdą. Tačiau šis pasakojimas
gali tapti ir pasakojimu apie mūsų išlaisvinimą - jei panorėtume.
Ar tą akimirką, kai Tėtė atlapoja trobelės duris ir su bega­
line meile apkabina sugniužusį, liūdną Makenzį Aleną Filipsą,
nenušvito jūsų sieloje amžina, sena kaip pasaulis viltis? Ar ne-
pravirkote? Tai meilės istorija, kuria mes beviltiškai trokštame
patikėti, bet negalime. Žinome, kad tai tiesa. Bet negi tikrai taip
gali būti? Viena vienintelė scena iškelia pilną visatą klausimų.
Nejaugi Dievas iš tiesų toks geras? Nejaugi aš šitaip klydau?
Negi viskas taip paprasta? Taip! Taip! Taip!
Toje religijoje, su kuria dauguma mūsų užaugo, Makas ne­
randa paguodos. Savaime suprantama, galų gale Makas buvo
pagydytas, bet kaina buvo tokia - sunaikinta beveik viskas, ką
jis kada nors buvo girdėjęs apie Dievą, apie save ir kitus, apie
gyvenimą - nors išliko tai, ką jam tiesiai į širdį šnabždėdavo
Dvasia. Štai kas mane, kaip teologą, labiausiai žavi. Tai, ką at­
rado Makenzis - absoliutų Tėvo, Sūnaus ir Dvasios gerumą bei
 P R A B A N G U S I S ME D Ž I O K L Ė S B O K Š T E L I S ♦ 29

meilę, amžinąją tiesą, kuri kadaise perkeitė pasaulį. „Trobelė“ -

tai ankstyvosios Bažnyčios balsas, šaukiantis sugrįžti iš mūsų
beprotybės į tikruosius namus, pas Tėvą, Sūnų ir Dvasią.
Pasakojimas pasakojime yra apie tai, kad Polas Jangas - per
tragišką Makenzio Aleno Filipso gyvenimą ir išgijimą - surado
kelią pravesti mus pro budriuosius slibinus14, t. y. mūsų deizmą,
puritonizmą bei racionalizmą, ir atverti tiesą, kuri padaro mus
laisvus. O tiesa yra asmuo, kuris gyvenimu ir visa kuo dalija­
si save atiduodančia meile su savo Tėte nuostabioje Šventosios
Dvasios laisvėje. Tas asmuo perėjo visus pasaulius, kad surastų
mus kančioje. Tas asmuo kartu atsivedė Tėtę ir Šventąją Dvasią.
Kažkur giliai viduje mes jaučiame, kad tai tiesa. Tačiau bijome.
Nes jei patrauksime už šio siūlo, suirs visas didžiulis kilimas.
Tačiau vis tiek, net ir bijodami, kad tas pasaulis pradings, pama­
tysite, kad Kai kas jau audžia naują kilimą iš neįsivaizduojamo
paprastumo, gyvybės ir laisvės.
Pasakojimo viduryje, kai Makas su meile pervestas gal per
kokias penkiolika gijimo pakopų, Sofija pasako jam tai, į ką tu­
rėtų atkreipti dėmesį visi, mylintys gyvenimą: „Gal neteisingai
supranti Dievą“ (187), o vėliau Saraju priduria: „Nedvejodamas
perkratyk savo įsitikinimus.“ (227)

Skambutis
Praėjus kiek daugiau kaip savaitei po „Trobelės“ skaitymo pra­
bangiajame bokštelyje, kai mudu su sūnumi žiūrėjome per te­
leviziją į Elį Maningą15ir „Niujorko milžinus“, staiga suskambo

14 „Budriųjų slibinų“ įvaizdis paimtas iš C. S. Lewiso esė „Sometimes Fairy Sto­

ries Say Best What’s to be Said“ („Kartais pasakos geriausiai perteikia tai, ką
reikia pasakyti“) iš rinkinio On Stories, and Other Essays on Literature (Apie
pasakojimus ir kitos esė literatūros tema), New York: Harcourt, Brace, 1982.
Dėkoju Cary Stockett, kuri pasidalijo su manimi šiuo vaizdiniu.
15 Elisha Nelson „Eli“Manning (g. 1981) - „NewYorkGiants“žaidėjas (vert. past.).
30 • PROLOGAS

mano mobilusis telefonas. Buvo sekmadienio popietė. Kai pa­

žvelgiau į numerį, sūnus paklausė, kas skambina.
- Nepažįstamas numeris. Gal žinai, kurios srities kodas
yra 503?
- Supratimo neturiu, - atsakė jis. - Ne iš šių kraštų.
- Nežinau nė aš, - sumurmėjau jau tiesdamas pirštą išjungti
garsą, tik kažkas lyg pakuždėjo, kad reikėtų atsiliepti.
- Alio, Baksteris klauso.
- Baksteri, čia Polas Jangas.
Pavardė irgi pasirodė nepažįstama. „Nežinau jokio Polo Jan­
go“, - pagalvojau ir ėmiau mintyse perkratinėti kelionėse sutik­
tus žmones.
- Galbūt geriau mane žinote kaip Viljamą.
- Viljamas Polas Jangas, - sušnibždėjau vis dar nesusigaudy­
damas. O tada staiga nušvito, išpyškinau: - Viljamas P. Jangas?
- Tai aš, - atsakė jis taip, lyg būtų labai patenkintas savimi.
- Tas Viljamas P. Jangas?
- Nežinau, tas ar ne tas, bet esu Viljamas P. Jangas. Draugai
vadina mane Polu.
- Ar tu tas vyrukas, parašęs pačią geriausią knygą per pasta­
ruosius penkis šimtus metų?
- Apie tai nieko nesu girdėjęs, bet „Trobelę“ parašiau.
- Nieko sau! Ir kurių galų skambini mani Su tavimi nori pa­
sikalbėti visas pasaulis.
- Na, gavau elektroninį laišką nuo tavo draugo Timo Bra-
selo (Tim Brassell). Sako, kad turėčiau su tavimi susisiekti, nes
rašai apie teologinius klausimus, atitinkančius „Trobelę“. Taigi
paskambinau.
Dar penkias minutes negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Pas­
kui papasakojau apie prabangųjį bokštelį ir jį prajuokinau, tada
uždaviau tūkstantį klausimų ir jis į daugumą jų atsakė.
Atsisveikinome po pusantros valandos ir aš tučtuojau pa­
 P R A B A N G U S I S ME D Ž I O K L Ė S B O K Š T E L I S ♦ 31

skambinau Timui papasakoti, kas nutiko. Jau buvo senokai su­

tarta, kad jam ir Bilui Vinui (Bill Winn) Bilo bažnyčioje, Virdži­
nijoje, balandžio mėnesį skaitysiu paskaitą, taigi labai siūliau
jiems pasikviesti ir Polą, ką juodu ir padarė.
Po to skambučio ir balandžio mėnesio paskaitos16mudu su
Polu labai susidraugavome, man teko garbė kartu su juo kalbėti
apie „Trobelę“ trijose šalyse. Visada nuostabu girdėti jo istoriją
ir lygiai taip pat nuostabu, kad milijonus žmonių taip greitai su­
jaudina ir Makenzio kovos, ir Polo gyvenimas.
Leiskite papasakoti vieną nutikimą, kuris daug ką pasako
apie Polą ir išduoda jo „Trobelės“ žavesio paslaptį. 2008-ųjų lap­
kritį mudu keliavome per Australiją. Kartu su mumis keliavo
dainininkė ir dainų autorė Vanesa Kersting (Vanessa Kersting),
kaip tik ketinom skristi iš Melburno į Brisbaną. Aš sėdėjau su
Vanesa, Polas įsitaisė kažkur už mūsų, ir staiga per vidinį ryšį
pasigirdo lėktuvo vado balsas:
- Ponios ir ponai, kalba lėktuvo vadas. Šiandien lėktuve tu­
rime ypatingą svečią.
Šypsodamasis atsisukau į Vanesą ir pasakiau:
- Kažkas suuodė, kad lėktuve yra Polas.
Ji irgi nusišypsojo, o tada kapitonas pasakė:
- Šiandien Baksteris Kriugeris švenčia penkiasdešimtąjį
gimtadienį.
Sulig tais žodžiais keleiviai pradėjo ploti ir linksmai šūkau­
ti, aš apstulbau ir šiek tiek susidrovėjau, o kai atsisukau mojuo­
damas ir dėkodamas žmonėms, pastebėjau smagiai žibančias
Polo akis - jis šypsojosi nuo ausies iki ausies lyg mažas ber­
niukas, kuriam pavyko nustebinti tėvus netikėta dovana. Toks

16 Šią paskaitą, „Rediscovering Jesus“ („Atraskite Jėzų iš naujo“), galima per­

klausyti mūsų tinklalapyje perichoresis.org ir per thegreatdance.org.
32 • PROLOGAS

gestas gimimo dienos proga man reiškė nepaprastai daug, ypač

nutolus per pusę pasaulio nuo šeimos ir namų, bet labiausiai
apstulbino, kad, nepaisydamas iškęsto skausmo, Polas liko
žaismingas.
Tai, ką Vilis pasakė apie Maką, tinka ir Polui:

Tačiau turiu jums pasakyti, kad daugiau nesu sutikęs nė

vieno suaugusio žmogaus, kuris gyventų taip paprastai ir
taip džiaugsmingai. Jis ir vėl virto vaiku. Arba galbūt, tiks­
liau sakant, jis tapo vaiku, kuriuo niekada negalėjo būti,
jis gyvena pasitikėdamas ir apimtas nuostabos. (286)

Manau, tokia laisvė sklinda per visą šį pasakojimą. Ir tą ne­

pagaunamą melodiją visi trokštame išgirsti - ir ja gyventi. Nes
tai ir mūsų daina.
 PIRMA DALIS

Kelios
PRADINĖS MINTYS
apie T ėtę
 1
N uostaba

Nagi, Makenzi, ko stovi ir spoksai išsižiojęs, lyg būtum prisidirbęs...

Ateik, pasikalbėsime, kol ruošiu vakarienę.
- Tėtė

Senoje apleistoje trobelėje Oregono kalnuose, toli nuo gyve-

namų apylinkių, Makenzį Aleną Filipsą užklumpa trys neįprasti
veikėjai. Jis tikėjosi, kad teks susiremti su Dievu akis į akį „jo
giliausio sielvarto simbolyje“ (74), t. y. ten, kur buvo nužudy­
ta Misė. Tačiau jo sutikti trys žmonės - storulė afroamerikie-
tė spindinčiomis akimis, iš Vidurio Rytų kilęs stiprus dailidė ir
azijietiškos išvaizdos moteris, tai atsirandanti, tai pranykstanti
kada sumaniusi, visai nepanašūs į Mako įsivaizduotą Dievą. Tie­
są pasakius, jo įsivaizduotasis Dievas taip ir nepasirodo.
Iš viso Makas apsilanko trobelėje keturis kartus. Pirmą kar­
tą - tą siaubingą naktį, kai policija randa raudonos Misės suk­
nutės skutų ir kraujo ant medinių grindų. Antrą kartą - po ke-
lerių metų, atsiliepdamas į Tėtės, kaip mėgdavo vadinti Dievą jo
žmona, kvietimą. Mako jausmai, žinoma, surizgę. Jis šiek tiek
susidomėjęs, šiek tiek išsigandęs ir siaubingai piktas. Pasiskoli­
36 • KELI OS P R A D I N Ė S MI N T Y S API E T Ė T Ę

nęs draugo džipą jis išvyksta, suvokdamas, kad važiuoja „tiesiai

į savo skausmo epicentrą“ (84).
Po keleto valandų kelionės Makas pasistato džipą per mylią
nuo trobelės, bet vos tik žengia kelis žingsnius, širdį sukausto
siaubas. „Meldžiu, padėk man!“ (85) - šaukia jis, bet atsakymo
neišgirsta. Po truputį įveikęs klastingąjį takelį pamato trobelę.
„Trobelė atrodė tuščia, bet, jam bežiūrint, ji tarsi persimainė ir
virto bjauriu veidu, demoniškai išsiviepė, spoksodama jam tie­
siai į akis ir ragindama prieiti arčiau.“ (87) Tai, kad Makenzis vis
dėlto išdrįsta žengti kitą žingsnį jos link, rodo arba jo drąsą, arba
įsiūtį. Jis turi ką pasakyti Dievui.
Stovint prie durų mintys nuskrieja atgal į tą siaubingą naktį,
jausmai susipainioja. Jis šaukiasi Dievo, bet, kaip ir anksčiau, at­
sakymo neišgirsta. Šūkteli dar kartą, ir vėl nieko. Drąsiai žvelgda­
mas į akis baimei ar tam, ką gali rasti viduje, Makas atidaro duris.
Na ir štai - viduje nieko nėra. Nei Dievo, nei gyvo padaro, tik tuš­
tuma, šešėliai, mūsų baimės dievo nuogas tuščias nebuvimas ir jo
Misės kraujo dėmės. Mako dievas, mūsų dievas, mūsų puolusios
vaizduotės dievas yra netikras - niekada nebuvo tikras ir niekada
nebus. Tačiau tokio dievo sukeltas skausmas realus.
Tai nuostabus Jango ėjimas. Nenaudodamas nė vieno teo­
loginio termino jis atvėrė Vakarų teologijos tragediją - ir leido
mums ją pajusti. Šioje knygos vietoje ir, tikėkimės, šiame isto­
rijos taške kiekvienas gali pamatyti, koks bergždžias yra šis įsi­
vaizduojamas dievas. Savaime suprantama, Mako Didįjį Liūdesį
sukėlė Misės praradimas, bet taip pat ir siaubinga Dievo tyla. Tai
vieta, kur esi visiškai vienas.
Vienišas ir bejėgis atsidūręs trobelėje Makas pratrūksta.
„Kodėl? Kodėl leidai, kad tai įvyktų? Kam mane čia atvedei? Negi
susitikimui nebuvo kitos vietos, išskyrus šitą? Ar negana, kad
nužudė mano vaikelį? Ar būtina iš manęs šaipytis?“ (88) Įsiūčio
 NUOSTABA ♦ 37

apakintas jis daužo viską, kas pakliūva po ranka, sulaužęs kėdę

tranko grindis jos koja, kol netenka jėgų. O paskui apimtas kan­
čios, pykčio ir keršto troškimo jis išlieja, išklykia Dievui viską
dviem žodžiais: „Nekenčiu tavęs!“ (88) Tai šauksmas iš širdies,
vienintelis tikras atsakymas, kurį galime duoti, kai mūsų kančia
susiduria su tikromis gyvenimo tragedijomis ir beširdišku dievo
neveiklumu. Nekenčiu tavęs!
Jis susmunka paplūdęs ašaromis, apimtas Didžiojo Liūdesio.
Ir vėl prabyla „[nusitaikęs] į abejingąjį Dievą, kurį įsivaizdavo“
(89), sarkastiškai sušunka:

Na, kur gi tu? Maniau, nori su manimi čia susitikti?

Taigi, aš čia, Dieve. O kur tu? Tavęs niekur nėra. Tu nė
karto nebuvai šalia, kai man tavęs reikėjo, nei tada, kai
buvau mažas, nei kai netekau Misės. Nei dabar! Ir koks
gi tu „Tėtė“? (89)
Man užtenka, Dieve. [...] Aš daugiau negaliu. Pavar­
gau tavęs ieškoti. (90)

Nekenčiu tavęs! Paskutiniai žmonijos žodžiai, įstrigę visiškoje

tamsoje. Tačiau pasakojimas nesibaigia šiuo siaubingu apleidimu.
Nes mūsų sielos mylimasis suranda mus kančioje. Tai, man rodos,
irgi puikus įvaizdis ir viena giliausių temų, persmelkiančių visą
„Trobelę“. Ne taip, kaip abejingas mūsų įsivaizduojamas dievas,
Tėvas, Sūnus ir Dvasia iš tiesų sutinka mus kančioje, mūsų tra­
gedijose ir ypač mūsų tamsoje bei nuodėmėje. Kaip pamatysime,
svarbu ne tai, kad palaimintoji Trejybė nedalyauja visą likusį mūsų
gyvenimą, o tai, kad, susidūrus kančiai ir netikram mūsų vaizduo­
tės dievui, mes iš tiesų pradedam regėti lyg naujomis akimis.
Išklykęs paskutinius žodžius, atmetęs Dievą, Makenzis išei­
na iš trobelės ir patraukia džipo link. Ir tik tada, kai Makas iš­
38 • KELI OS P R A D I N Ė S M I N T Y S API E TETŲ

sako savo „pasitikėjimą“ Dievu, pasaulis pasikeičia - jo pasaulis

ir, tikėkimės, mūsų. Nuėjus gal trisdešimt metrų, miškas staiga
atgyja. Mako pasibjaurėjimą nušviečia keista gyvybė. Per kelias
akimirkas ateina pavasaris. Aplink tirpstant sniegui atgyja viltis,
gėlės atskleidžia savo grožį. Susidomėjęs, bet vis dar atsargus, jis
nusprendžia grįžti į trobelę. Bet ir toji pasikeitusi. Tai jau nebe
apgriuvusi lūšna, o tvirtas, dailus rąstų namelis su baltų statinių
tvorele, o iš kamino rūksta dūmai. Jam pasigirsta juokas (92).
Makas nė nenumano, kas jo laukia, bet dera atkreipti dėmesį,
kad pirmoji užuomina buvo juokas.
Vis dėlto negi įmanoma patikėti tokiu stebuklu? Beveik pa­
tikėjęs, kad kraustosi iš proto, Makas nebežino, ką galvoti nei
ką daryti. Bet jau per vėlu. Stovėdamas verandoje ir niekaip ne-
apsispręsdamas, belsti ar ne, Makas, kaip ir sūnus palaidūnas,
neturi galimybės prabilti. Durys atsilapoja. Atbėga stambi afroa-
merikietė gyvybe ir meile spinduliuojančiu veidu, pakelia Maką
nuo žemės džiaugsmingai šūkaudama jo vardą taip, tarsi būtų
pažinojusi ir mylėjusi jį visą gyvenimą.
Makas apstulbęs tyli, jis nė nenutuokia, kas toji moteris, ta­
čiau visa siela gerte geria kiekvieną akimirką. Kas gi nenori būti
apkabintas? Kam nepatiktų gėrintis ir šypsantis kartojamas jo var­
das? Jis, žinoma, vis dar atsargus, tačiau širdis nevaldomai tirpsta.
Apstulbęs, bet nudžiugintas, sutrikęs, bet sujaudintas iki ašarų, jis
džiaugiasi klausydamas tariamo savo vardo. „Makai, tik pažvel­
kit! - griausmingai pratrūko ji. - Pagaliau tu čia, ir kaip užaugai.
Aš taip troškau pasimatyti su tavimi. [...] kaip aš tave myliu! - tai
pasakiusi, ji vėl stipriai jį apkabino.“ (93) Galima beveik matyti,
kaip sukasi ratukai Mako galvoje: „Kas toji moteris? Ką ji čia vei­
kia? Iš kur mane pažįsta ir kas jai darbo? Kas čia, po galais, darosi?“
Bet jis nespėja susigaudyti, kas čia darosi, o tuo metu priei­
na azijietiškos išvaizdos moteris, kurią vos įmanoma įžiūrėti, ir
 NUOSTABA ♦ 39

šepetėliu nuvalo jam skruostus. Jis tepastebi, kad ji apsirengusi

kaip sodininkė, bet yra beveik nematoma, mirguliuoja šviesoje.
„Aš renku ašaras“ (95), - sako ji. Paskui Makas pastebi į durų
staktą atsirėmusį Artimųjų Rytų kilmės vyrą. Jis atrodo visai pa­
prastas, bet stiprus, o šypsosi labai reikšmingai. „Makui jis iš­
kart patiko.“ (96) Apibiręs pjuvenomis, su įrankių diržu, atrodė,
galėtų būti dailidė.
Sukrėstas Makas mėgina susivaldyti ir paklausia lyg juokais:
„Ar jūsų ten daug?“ (95)
„Ne, Makenzi, - sukikeno juodaodė. - Mūsų tik tiek ir, pati­
kėk manim, mūsų - per akis.“ (95)
Mažiau kaip prieš pusvalandį Makas niršo ant Dievo, lyg
galutinį nuosprendį klykdamas: „Man pakaks! Nekenčiu tavęs!“
O dabar atsiduria juodaodės moters, kuri, atrodo, jį pažįsta ir
myli, glėbyje. Makenzis nesuvokia, ką daryti ar sakyti. Jam vis
dar skauda, jis vis dar pyksta ant įsivaizduojamo dievo, tačiau
dabar stovi dviejų nuostabių moterų ir dailidės draugijoje, visi
trys, rodos, jį pažįsta ir myli - tokį, koks jis yra. Jis pasijunta
keistai, lyg sugrįžęs namo. Jaučiasi pastebėtas ir pažintas, jaučia,
kad juo rūpinamasi, kad jis čia laukiamas ir netgi trokštamas.
Paskui užuodžia su niekuo nesupainiojamą mamos kvepalų
dvelksmą, sklindantį nuo juodaodės moters. Vis dar įsitempęs -
o kas gi nebūtų - pajunta skruostais tekant ašaras.
Ir taip Makenzis Alenas Filipsas netikėtai suvokia esąs
įtrauktas į meilės bendrystę. Kelias kitas neprailgusias valandas
jis su nuostaba stebės jų bendravimą, jų dėmesį ir pagarbą vie­
nas kitam, jų džiaugsmą ir tai, kaip jis priimamas toks, koks yra.
Jis dar nenutuokia, kad šis švelnus priėmimas perkeis jį visą.
Daugybe prasmių visa „Trobelės“ istorija telpa šioje scenoje
kartu su svarbiais teologiniais klausimais. Šis paveikslas paža­
dina giliausias mūsų viltis ir iškelia tūkstančius klausimų - nuo
40 • KELI OS P R A D I N Ė S M I N T Y S AP I E T Ė T Ę

Dievo apibrėžimo iki minties, kad Makas priimamas dar prieš

jam pradėjus atgailauti ir patikint, nuo įsikūnijimo tikslo iki Jė­
zaus mirties prasmės, nuo to, ką reiškia būti žmogumi, iki tik­
rosios dangaus ir pragaro prasmės. Ir mes juos visus aptarsime
atėjus laikui. Bet pirmiausia paprastutis klausimas: o ką, jeigu
ši akimirka, šis Tėtės apkabinimas laukia mūsų, kai numirsime?
O jei pabusime kitoje pusėje Tėtės balsui tariant mūsų vardą,
o Saraju surinks mūsų ašaras, ir greta stovės Jėzus pjuvenom
apibirusiais drabužiais, nes ką tik baigė daryti karstą mūsų Di­
džiajam Liūdesiui?
Leiskite pakapstyti šiek tiek giliau. O kas, jeigu tai tiesa jau
dabar? O kas, jeigu mes jau dabar taip suprantami, mylimi ir
priimami?
Pirmoji šio pasakojimo pamoka yra ta, kad mes visi esame Ma-
kenzis. Tas nuostabus apkabinimas skirtas mums. Tėvas, Sūnus ir
Dvasia mus pažįsta, myli, mumis džiaugiasi tokiais, kokie esam,
nesvarbu, tikime Dievą ar ne. Tiesa ta, kad mus jau laiko glėbyje
Jėzaus Tėtė kartu su Dvasia. Juk kaip tik dėl to ir buvo atėjęs Jėzus.
Palaimintoji Trejybė jau aplankė mus mūsų trobelėse. Per Jėzų jie
jau pasistatė savo palapines mūsų šiukšliadėžėse. Mes priklausom
Tėvui, Sūnui ir Dvasiai. Visada priklausėme ir visada priklausysi­
me, Jėzus asmeniškai tuo pasirūpino. Tačiau mūsų akys, kaip ir
Makenzio, aptrauktos migla, mes pernelyg sužeisti, negalime pa­
matyti tiesos ar ja patikėti - kol kas. Tačiau taip jau yra.
 2
Š o k a n t is dievas

Makenzi, aš nesu ta, kuo mane laikai.

- Tėtė

V ienas „Trobelės“ recenzentas rašė sutikęs kritikų, kurie jautė­

si „giliai sutrikę“ dėl drąsaus Jango piešiamo Trejybės paveikslo
kaip „ekscentriškų asmenybių, perduodančių savo žinią neį­
prasčiausiais būdais“. Tie kritikai kaltino autorių „šventvagyste“,
vadino jį „postmodernistu, kuriam „tiesa" nieko nereiškia“. Pas­
kui recenzentas rašė:

Pripažįstu, labai nustebau, kai skaitydamas suvokiau,

kad Jangas Dievą mūsų Tėvą pavaizdavo kaip nepaprastai
žavią, nepaprastai motinišką afroamerikietę. Bet turiu pri­
pažinti, kad skaitydamas toliau netrukus pajutau troškimą
pasėdėti su ja prie virtuvės stalo, pasigrožėti jos šeiminin­
kavimu, pasidžiaugti pokalbiu ir motiniška šiluma. Jos ar­
tumas sukuria bendrystės grožį, kurį daugelis iš mūsų visą
gyvenimą taip trokšta patirti ir taip retai tepatiria.11

1 King David, „Trobelės“ recenzija, Leadershipjournal.net.

42 • KELI OS P R A D I N Ė S M I N T Y S API E T Ė T ę

Gražiai pasakyta ir atsako tiesiai į Jango Tėtės mums visiems

iškeltą klausimą. Kas gi nenorėtų būti taip mylimas, taip pažin­
tas ir taip priimtas? Kas nenorėtų pasėdėti prie Tėtės stalo ir
pasimėgauti jos šeimininkavimu, jos džiaugsmu? Bet kuo rem­
damiesi drįstame net taip įžūliai apie tai svajoti? Juk kalbame
apie Dievą, pamenat - Pradžią ir Pabaigą? Tačiau mano drau­
gas Kenas Kortnis (Ken Courtney) vis dėlto klausia: „Juk kaip
tik šito mes visi ir trokštame, ar ne?“ Netrukus grįšime prie šio
mūsų troškimo būti priimtiems ir pažintiems. Bet pirmiausia iš­
siaiškinsime kitą klausimą.
Ar toji „nepaprastai žavi, nepaprastai motiniška afroameri-
kietė“ mums ką nors sako apie tikrąjį Dievą? Ar drįsime pati­
kėti, kad Jėzaus Tėvas yra toks pat geras kaip toji Tėtė? Mano
atsakymas paprastas - žinoma. Jango nupieštas Tėvo širdies pa­
veikslas atėjo tiesiai per Jėzų. Šioji širdis, trykštanti džiaugsmu
ir meile, nėra Jango išsigalvota. Tai nuo amžių egzistavusi meilė,
kuri sukūrė visatą. Tai nesuteršiama tiesa. Ir jei jau pradėjom
apie tai kalbėti, kerinti Tėtės širdies meilė ir absoliutus gerumas
vis dėlto nublanksta prieš Jėzaus piešiamą Tėvo paveikslą jo pa­
čiame žinomiausiame palyginime2.
Šis palyginimas buvo pasakytas, kai Jėzų ėmė kritikuoti reli­
giniai lyderiai, vadinami fariziejais. Jėzaus jie nemėgo. Jo malo­
nus elgesys su atstumtaisiais trikdė, tiksliau - nervino. Jis žaidė
ne pagal taisykles, o atstumtieji įdėmiai „klausydavosi“, ką jis
kalbėdavo3. Ir, atkreipkite dėmesį, tie „atstumtieji“ - tai baisieji
mokesčių rinkėjai, kurie, būdami žydai, rinko mokesčius romė­

2 Žr. Lk 15. Apie tėvą ir jo palaidūną bei religingąjį sūnus galite paskaityti
mano knygoje Parable of the Dancing God (Parabolė apie šokantį Dievą), ją
rasite mūsų tinklalapyje perichoresis.org. Taip pat ją galite rasti per „InterVar-
sityPress“.
3 Lk 15,1.
 Š O K A N T I S DI EVAS ♦ 43

nams, neretai ir patys įsidėdami į kišenę. Juos niekino visi kiti

žydai. Žinoma, Jėzus vieną iš jų pakvietė būti savo mokiniu, o
vėliau pasuko iš kelio pakalbinti Zachiejaus, mokesčių rinkėjų
viršininko. Pamatęs jį medyje Jėzus pasakė: „Zachiejau, greit lipk
žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose.“4
Be jų, dar buvo „nusidėjėliai“, įstatymo laužytojai, girtuokliai,
prostitutės, susimokėliai sukčiai - tokie kupini gėdos ir sugniuž­
dyti, kad nedrįsdavo nė pažiūrėti į dangų. Galima lengvai pajusti
ironiją. Pražūsta ne Jėzaus besiklausantys nusidėjėliai, o jokių rū­
pesčių neturintys religingieji, bent jau manantys, kad jų neturi.
Taigi fariziejai ir rašto aiškintojai siunta, kad Jėzus leidžia
tokiems tipams trintis aplinkui. Galima numanyti, ką jie galvoja:
„Jis dedasi mažiausiai didžiu pranašu, o gal ir pačiu Dievo Sūnu­
mi. Šiaip jau turėtų būti dar šventesnis už mus, o žiūrėkit tiktai,
bičiuliaujasi su piktžodžiautojais ir vyno gėrikais. Nieko sau.“
Taigi jie sutaria mesti kaltinimą, kuris, jų įsitikinimu, demas­
kuos Jėzų. Galima beveik matyti komišką šou: religiniai lyderiai
su mantijomis slapčiomis šnabždasi ir tariasi, kol galų gale visi
sutaria, kaip geriausia būtų demaskuoti šį šarlataną. Paskui dar
nutaiso kuo įžūlesnius veidus, kad galėtų kritikuoti kuo aštriau,
su kuo didesne panieka.
Na ir kokia ta jų baisioji kritika? „O fariziejai ir rašto aiškin­
tojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.“5Tik
paklausykit - jis priima nusidėjėlius ir su jais valgo! Kaltinime
skamba panieka - jie nepasivargina netgi jo vardo ištarti, va­
dindami Jėzų „šitas“ arba „tas žmogus“. Čia esmė ta, kad priimti
ką nors ir pasidalyti valgiu toje kultūroje reiškia tikros vienybės
ženklą. Tai šeimos santykis. Taigi Jėzus elgiasi taip, lyg būtų mui­

4 Lk 19,5.
5 Lk 15,2.
44 • KELI OS P R A D I N Ė S M I N T Y S API E T Ė T Ę

tininkų ir nusidėjėlių šeimos narys. Fariziejai apstulbę. „Kaip jis

gali taip elgtis? Jis turėtų atstovauti Dievui. Jėzus pamišo.“
Tikriausiai Jėzus šiek tiek nustebo, o gal ir pyktelėjo, kad tie
religingieji taip neįtikėtinai akli. Jų kaltinimas dvelkia klausimu:
„Na ir kaipgi tu, Jėzau, toks gerbiamas rabinas, netgi mokinių
turintis, paaiškinsi tas keistas draugystes? Tie žmonės nenusi­
pelno nieko, tik būti atstumti ir amžiams prakeikti Dievo ir jo
tautos. O tu štai su jais valgai, visam pasauliui pareikšdamas,
kad jie - tavo šeima."
Tomis dienomis, aišku, dar nebuvo beisbolo, bet jei būtų bu­
vęs, tai Jėzus būtų žaidęs metėjų. Nes jis labai mėgo suktus teo­
loginius padavimus išpuikusiam religiniam elitui. Ir nesidrovė­
damas paduodavo puikų greitą kamuoliuką, siekdamas išmušti
iš namų bazės ir patraukti jų dėmesį.
Jis atsiliepia trimis pasakojimais - ir jei manote, kad Polo
Jango Tėtė šokiruoja, tai tik paklausykite, ką Jėzus papasakoja
fariziejams apie savo Tėvą. Prie Jėzaus kojų sėdintys nusidėjėliai
laukia nesulaukia, kas bus toliau. Tik stebėtis reikia fariziejų pa­
sitikėjimu savimi. Jie pradeda kovą su Jėzumi. Viską labai gerai
apskaičiuoja ir puikiai numano, kad Jėzui nepavyks išsisukti be
gėdos. O Jėzus užduoda jiems kelis klausimus. Štai laisvas Luko
penkiolikto skyriaus perpasakojimas:

Kuris iš jūsų neitumėt ieškoti savo avies, pastebėjęs,

kad toji pradingo? O suradę negi nekviestumėt draugų ir
kaimynų atšvęsti saugaus avelės grįžimo? Nemanau. Taigi
paklausykite. Sakau jums, taip yra ir danguje. Tiesą pasa­
kius, bus daugiau džiaugsmo dėl vieno nusidėjėlio, suvo­
kusio tiesą apie mano Tėvą, nei dėl devyniasdešimt de­
vynių „teisiųjų“, kurie mano, kad pagalbos jiems nereikia.
Arba kuri iš čia esančių moterų, pametusi vieną mo-
 Š O K A N T I S DI E VAS ♦ 45

netą iš dešimties, neuždegs žiburio ir rūpestingai ne­

ieškos, kol ras? (Įsidėmėkite tą „rūpestingą ieškojimą")
O suradusi negi nekvies draugių ir kaimynių džiaugtis
kartu? Nemanau. Taigi klausykitės. Sakau jums, Dievo
angelų akivaizdoje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno nu­
sidėjėlio, supratusio tiesą apie mano Tėvą.
Štai dar vienas pasakojimas. Tėvas turėjo du sūnus ir
abu juos mylėjo. Vienas įsikalė į galvą, kad nori pamatyti
pasaulio. O kitas griežtai laikėsi taisyklių. Tėvas padalijo
jiems turtą. Jaunesnysis sūnus nusidangino j svečią šalį,
pakeliui švaistydamas pinigus vynui, palaido elgesio mo­
terims ir linksmybėms. Tokiu palaidu elgesiu jis žemino
tėvą ir darė gėdą šeimai. Visas miestas apie tai žinojo,
visur sklido kalbos.
Kai pinigai baigėsi, vaikinas pradėjo badauti. Privers­
tas vogti kiaulių jovalą (siaubų siaubas žydų kilmės as­
meniui) jis prisiminė, kad tėvo tarnai gauna gana gerai
valgyti. Taigi nusprendė eiti namo ir žinodamas, kad pa­
sirodė nesąs vertas tėvo meilės, ketino prašytis, kad būtų
priimtas tarnu ir gautų tarnui priklausantį maisto davinį.
Tad jis patraukė namo, bet tėvas pamatė jį, kai sū­
nus dar tebebuvo taškelis horizonte. Jo širdis prisipildė
džiaugsmo, tėvas pribėgo, apkabino sūnų ir nesiliovė bu­
čiavęs - nors tas smirdėjo ir taip toliau. Paskui sušuko
tarnams: „Greičiau! Atneškite geriausią drabužį ir apvil­
kite jį, atneškite šeimos žiedą ir užmaukite jam ant piršto,
apaukite ir sandalais. Dar atveskite nupenėtą veršiuką ir
švęskime! Nes mano sūnus buvo žuvęs ir parėjo namo.“

Paskui, įtariu, visi ilgokai tylėjo, Jėzus laukė, kol jie įsisąmo­
nins šią šokiruojančią, beveik neįtikėtiną istoriją. Paskui pažvel­
46 • KELI OS P R A D I N Ė S M I N T Y S API E T Ė T Ę

gė į atstumtuosius, linktelėjo jiems ir drąsinančiai nusišypsojo,

o tada įsmeigė žvilgsnį į fariziejus.

Štai koks yra mano Aha, mano Tėtė. Štai kodėl aš

esu čia, štai kodėl priimu nusidėjėlius ir su jais valgau.
Jie priklauso mano Tėvui. Jis myli juos amžina meile. Jie
mano šeima. Kaip avys priklauso piemeniui, kaip mone­
ta priklauso moteriškei, kaip du vaikinai priklauso savo
tėvui, taip ir jūs priklausote mano Tėvui.
Bet pasakojimas dar nebaigtas. Suprantate, vyresny­
sis sūnus, kaip iš jo ir reikalauta, dirbo laukuose - atliko
pareigą. Išgirdęs šokius ir muziką, pasišaukė tarną ir pa­
prašė paaiškinti. „Grįžo tavo brolis. Tėvas įsakė švęsti!“
Vyriausiasis sūnus, išgirdęs apie tėvo surengtą šventę,
įsiuto ir visai prarado savitvardą. Pats tėvas išėjo laukan
jo ieškoti ir visaip stengėsi įtikinti prisidėti prie šventės.
Tada sūnus suriko: „Klausyk! Nė karto nesu tau nepaklu­
sęs, o tu man nė peniukšlio ožiuko nesi davęs pasilinks­
minti su draugais. Bet vos tik parsivilko tas prisiliuobęs
paleistuvis, tu žemini save bėgiodamas gatvėmis ir glė­
besčiuodamas jį! Girdėjau, kad net pabučiavai tą kiau­
lėm prasmirdusį valkatą. Taip neteisinga!
Nuliūdęs ir sutrikęs tėvas pažvelgė sūnui į akis. „Vai­
keli, tu visados su manimi ir aš tau jau atidaviau visa, ką
turiu. Bet kaip nesidžiaugti tavo brolio grįžimu? Nes jis
buvo miręs, o dabar pradėjo gyventi. Jis buvo žuvęs gy­
venimui pas mane, o dabar atsirado.“

Mes nežinome, kas nutiko Jėzui baigus pasakoti šias istori­

jas. Bet tikriausiai visi atstumtieji nudžiugo, o paskui apstulbę
ėmė šūkauti atgijus vilčiai. Jie niekad nebuvo girdėję apie tokį
 Š O K A N T I S DI EVAS ♦ 47

tėvą. Jie tapatino save su paklydusiąja avimi, su pamestu pini­

gėliu ir jaunesniuoju sūnumi. O Jėzus jiems kalbėjo, kad jo Tė­
vas priima ir myli taip, kaip tasai žydų patriarchas mylėjo savo
paklydėlį sūnų. Jėzaus Aha atėjo ieškoti savo nuklydusios avies.
Kaip toji moteris, Jėzaus Tėtė perverčia aukštyn kojomis visatos
namus ieškodamas pamesto pinigėlio. Ir, kaip anas žydas tėvas,
Jėzaus Aba apkabina ir pabučiuoja mus, apimtus gėdos, ir įsa­
ko švęsti bei linksmintis. Tai kuo iš tiesų skiriasi afroamerikietė
moteris, apkabinanti sutrikusį piktą baltąjį, nuo žydų tėvo, ap­
kabinančio savo neklaužadą sūnų? Ir vienas, ir kitas yra pribloš­
kiantys tiesos atvaizdai.
Kad Dievas yra juodoji moteris, Polas Jangas sako ne dau­
giau, nei Jėzus tvirtina Dievą esant žydų patriarchu. Bet abu
naudojasi nuostabiais pasakojimais, kad padėtų mums suvokti
tiesą apie Jėzaus Tėvą ir tai, kas esame mes patys.
O ką galima pasakyti apie vyresniuosius visuomenės brolius,
fariziejus, kurie kuria dievobaimingus metodus, kaip priartėti
prie Dievo, sudarinėja sąrašus ir kuo puikiausiai jų laikosi? {ta­
riu, kad šiuos pasakojimus Jėzus skyrė kaip tik jiems. Štai kodėl
vyresniojo brolio istorija papasakota pačioje pabaigoje. Jėzus
žino, kad jo Tėtė taip pat „ypač juos myli“. Jie yra tėvo vaikai taip
pat kaip muitininkai ir nusidėjėliai. Tiesą pasakius, Jėzaus pasa­
kojime tėvas lygiai taip pat apkabina ir išdidųjį religingąjį sūnų,
Šventąja Dvasia maldaudamas, kad ir jis prisidėtų prie šventės.
Vis galvoju, ar fariziejai suprato užuominą. Kažin, ar atpa­
žino save vyresniojo sūnaus paveiksle. Jėzus yra Tėvo rankos,
apkabinančios mus visus, taip pat ir juos. Jis yra Tėvo širdis,
maldaujanti ir pamaldžiuosius padėti sąskaitų knygas ir mokytis
iš jo apie Tėvo širdį. Jis yra tas „turtas“, padalytas jiems abiem.
Kaip ir Makenzį, kuris iš tiesų panašesnis į fariziejus nei į pakly­
dėlį sūnų, taip ir juos apkabina bei myli.
 3
Luiso š v ie s o je
Saraju ėmė niūniuoti pažįstamą melodiją - Makas ją jau
buvo girdėjęs [...]. Melodija ne kartą sujaudino Maką,
vėl belsdamasi į jo širdies duris.
- „Trobelė“

I^aip jau tikriausiai supratote, manau, kad per visą „Trobelės“

siužetą eina K. S. Luiso pėdsakai. O labiausiai jie išryškėja toje
nuostabioje scenoje, kur Tėtė, atbėgusi per visą verandą, plačiu
lyg pati visata mostu apkabina Maką ir pakelia nuo žemės. Ši sce­
na gimė po ilgos ir sunkios kelionės, perėjus didį skausmą ir at­
radus Tėvo, Sūnaus ir Dvasios meilę bei laisvę būti1. Ir Jangas, ir
Luisas rašė kaip suaugę vyrai, vėl išmokę žaisti, jie rašė, kaip kaž­
kas yra pasakęs Luisui apie jo kūrybą, - „taip, lyg ja mėgautųsi“12.

1 Siūlau apie tai pasiklausyti puikios Daveo Ligenfelerio dainos „Free to be

Me“ („Laisvė būti savimi“), ją galima rasti songsfromtheshack.com.
2 C. S. Lewis, The Grand Miracle and Other Selected Essays on Theology and
Ethics from „God in the Dock“ (Didysis stebuklas ir kitos rinktinės esė apie
teologiją ir etiką iš „Dievas teisiamąją suole“), red. Walter Hooper, New York:
Ballantine Books, 1970, p. 156.
 LUI S O Š VI E S O J E ♦ 49

Esu girdėjęs Polą valandų valandomis pasakojant savo is­

toriją trijose skirtingose šalyse. Jis visad kalba panašiai. Balsas
skamba kaip Kevino Kostnerio3, o gal Tomo Henkso4, ir šypsosi
jis panašiai kaip Donaldas Saterlandas5, lyg žinotų kažką tokio,
ko jūs dar nežinote, bet tuojau sužinosite, o jis mėgausis kiek­
viena jūsų prabudimo akimirka. Polas žino, kad Tėtė geras ir
kad priima jus tokius, kokie esate, nors ir žinodamas, kad jūs
tuo netikite. Aš nuolat girdžiu Polo balsą ir matau jo šypseną,
nuspėjančią jūsų nustebimą, kai skaitau apie Tėtę, šaukiančią iš
verandos: „Makenzi Alenai Filipsai!“
Visų mūsų širdys slepia sudužusias svajones, anot Luiso,
„nepaguodžiamą paslaptį“6, ir ji mums tokia brangi, kad gina­
me ją visomis išgalėmis. „Toji paslaptis tokia skaudi, - rašo Lui­
sas, - kad mėginame jai atkeršyti pravardžiuodami nostalgija,
romantizmu ar paauglyste.“7Mes nujaučiame, kad esame sukur­
ti šlovei, bet tegalime sugaudyti menkus džiaugsmo atšvaitus.
Gyvenimo ūkanose mes trokštame daugiau. Kažko vis trūksta,
kūrinija tiesiog pulsuoja šlove, kurios negalime nė paliesti, tik
jaučiame, kad ji skirta mums. Mus jaudina senovinė muzika, bet
niekur nerandame didžiojo šokio. Taigi „mes ilgimės“8, - sako
Luisas. Bet šio ilgesio neįmanoma ištverti. Tuomet palaidojame
troškimą, kad ramiau miegotume.
Dar studijuodamas Misisipės universitete, kartą susidūriau
su „Mis Misisipe“. Kadangi buvau sutikęs ją kelis kartus, pasi­

3 Kevin Costner - Amerikos aktorius, dainininkas, prodiuseris, režisierius ir

verslininkas (vert. past.).
4 Tom Hanks - Amerikos aktorius, prodiuseris, rašytojas ir režisierius (vert. past.).
5 Donald Sutherland - Kanados aktorius (vert. past.).
6 C. S. Lewis, The Weight of Glory: And Other Addresses (Šlovės našta ir kiti
kreipiniai), Grand Rapids: Eerdmans, 1965, p. 4.
7 Ten pat.
8 Ten pat, p. 11.
50 • KELI OS P R A D I N Ė S M I N T Y S API E T Ė T Ę

sveikinome. Artėjo Absolventų susitikimo vakaras, taigi paklau­

siau, su kuo ji praleis ilgąjį savaitgalį. Ji patylėjo, paskui pasakė:
- Baksteri, aš neturiu vaikino. Tiesą pasakius, manęs niekas
net į pasimatymus nekviečia.
Buvau sukrėstas.
- Kaip tu, po galais, gali neturėti vaikino? Maniau, tavo tele­
fonas niekada nenutyla.
- Nežinau, - atsakė ji. - Man niekas neskambina.
Kartkartėmis vis pagalvodavau, kaip gali grožio karalienė,
„Mis Misisipė“, neturėti vaikino. Vieną dieną staiga supratau. La­
bai rizikinga paimti telefoną ir pakviesti tokią merginą kaip ji į pa­
simatymą. Neigiamas atsakymas nepatinka niekam, netgi jeigu jis
mandagus, o dar skaudžiau, kai neigiamai atsako žymus asmuo.
Ko gero, verčiau jau nerizikuoti ir rinktis paprastesnes merginas.
O ką, jeigu didingieji Naujojo Testamento pažadai apie gy­
vybės pilnatvę, apie gyvojo vandens upę, apie meilę, apie teisu­
mo karalystę, džiaugsmą ir ramybę Šventojoje Dvasioje - tai tik
apgaulė, žiaurus dievų pokštas? Ojei savo ilgesio kelio pabaigoje
rasime užrakintas duris? O kas, jeigu išgirsime baisų ir negailes­
tingą „ne“? O kas, jei mes galų gale vis tiek pražiopsosime didįjį
šokį? Geriau jau nesiklausyti muzikos. Geriau nekelti telefono
ragelio. Geriau palaidoti svajonę.
Šiame pasaulyje verčiau atsikratyti tokios romantikos. „Už­
aukime pagaliau, - sakome sau, - pamirškime tas kvailystes ir
gyvenkime toliau.“ Verčiau padaryti kompromisą širdyje ir gy­
venti nevisavertį gyvenimą, nei rizikuoti sulaukti tokio kartaus
nusivylimo. Tačiau paskui išgirstame šnabždesį vėjyje, vieną
dainos eilutę, pamatome šypseną arba saulėlydį, o gal perskaito­
me, kaip Tėtė šaukia Makenzį vardu arba išgirstame tokią „pa­
žįstamą“ Saraju niūniuojamą melodiją (122, 267-268) ir mūsų
širdyje virpteli viltis. Svajonės prabunda.
 LUI SO Š VI E S OJ E ♦ 51

Tokia yra buvimo gyvam kaina. Ar galime drįsti rizikuoti?

Nėra kartesnės kančios už ilgai puoselėtos svajonės dužimą ir
baisesnio siaubo už jos prisikėlimą be vilties. Bet jeigu Tėtė tik­
ra? O jei Jėzus iš tiesų trokšta, kad pažintume Tėvą per jį? O jei
Šventoji Dvasia siekia, kad gyventume laisvėje, Tėtės apkabinti?

Luisas buvo iš tų retai pasitaikančių mokslininkų, kurie didį savo

protą įkinkė tarnauti širdies kančiai, kol galų gale buvo „apstul­
bintas džiaugsmo“9. Jo raštai gieda širdies ilgesio giesmę101. Jis žino
apie mūsų svajonę ir pažįsta tiesą. Jis suvokia, kad „vos nenusižen­
gė dorovei“11iškeldamas į dienos šviesą mūsų nepaguodžiamąją
paslaptį. Bet kaip gali tylėti žmogus, sutikęs Jėzaus Tėtę?
Dar būdamas vaikas, Airijoje Luisas patyrė nuostabų jausmą,
beveik neapsakomą žodžiais. Tai tebuvusi akimirka, tačiau tokia
tikra, kad „tam tikra prasme, - rašo jis, - visa kita, kas yra man
atsitikę, palyginus su tuo, yra niekis“12. Visa laimė, kad jis tos aki­
mirkos nepamiršo ir visą gyvenimą ieškojo, ką gali reikšti toji ir
visos kitos jaunystės patirtys. Jis jas vadina „džiaugsmo smūgiais“.
„Smūgiais“dėl to, kad tai žeidė, o „džiaugsmo“- nes netgi to jaus­
mo sukelta kančia buvo puikesnė nei visos kitos gyvenimo patir­
tys. Bet ką iš tiesų pajuto Luisas? Kas tie „džiaugsmo smūgiai“?
Kokia ta nepaguodžiamoji paslaptis? Apie ką mes iš tiesų svajo­
jame? Tai susiję su Tėtės šypsena, ir Luisas nuostabiai tai aprašė.

9 Apstulbintas džiaugsmo. Mano gyvenimo pradžios apybraiža (Vilnius, Katali­

kų pasaulio leidiniai, 2010) - tai C. S. Lewiso autobiografijos pavadinimas.
10 Didžioji šio skyriaus dalis paimta iš mano esė „From Ghosts to Persons: C. S.
Lewis’ Vision of the Christian life“ („Nuo šešėlių iki asmenų: K. S. Luiso
krikščioniško gyvenimo vizija“). Visą esė galite perskaityti nemokamai mūsų
tinklalapyje perichoresis.org.
11 C. S. Lewis, The Weight of Glory (Šlovės našta ir kiti kreipiniai), p. 4.
12 C. S. Lewis, Apstulbintas džiaugsmo, p. 23.
52 • KELI OS P R A D I N Ė S M I N T Y S API E T Ė T Ę

Garsiajame Luiso pamoksle „Šlovės našta“, dabar jau išleis­

tame atskira esė, viename iš gražiausių kada nors parašytų pa­
mokslų, galima rasti tris gilias įžvalgas apie mūsų nepaguodžia­
mąją svajonę. Pirmąja įžvalga vadinamas mūsų troškimas būti
pakrikštytiems. Kalbu ne apie vandens krikštą ar apie Bažnyčios
sakramentą, o apie tokį gilų panirimą į ką nors, kad būtumėte
visiškai pripildytas. Luisas rašo apie grožį, apie paprastą malo­
numą kažką matyti ir apie tai, kad matydami trokštame daugiau.
Ir šis troškimas daugiau, be abejo, yra dalis jausmo, prabundan-
čio mūsų širdyse, kai skaitome apie Tėtės apkabinimą.

Mes norime ne šiaip sau žiūrėti į grožį, nors, Dievas

mato, jau ir tai yra didžiulė dovana. Trokštame kažko
daugiau, ką vargiai galime išreikšti žodžiais: trokštame
susivienyti su regimu grožiu, pereiti į jį, suimti jį į save,
kvėpuoti juo, tapti jo dalimi. Štai kodėl ore, žemėje ir
vandenyse apgyvendinome nesuskaitomas galybes die­
vų ir deivių, nimfų ir elfų - kad šios mūsų projekcijos
galėtų mėgautis grožiu, malone ir galia, kurių atspindys
yra gamta. Štai kodėl poetai seka mums tokias gražias
pasakas. Jie kalba taip, lyg vakaris vėjas iš tiesų galėtų
įsiskverbti į žmogaus sielą, betgi negali. Jie sako, kad
„šnabždesio pagimdytas grožis“ persikels į žmogaus vei­
dą, betgi nepersikels.13

Per daugybę metų šią pastraipą aš, ko gero, esu perskaitęs

šimtus kartų. Ir ji vis nesiliauja manęs stebinti. Juk čia telpa tiek
daug. Atkreipkite dėmesį į žodžius: „trokštame susivienyti su
regimu grožiu, pereiti į jį, suimti jį į save, kvėpuoti juo, tapti jo

13 C. S. Lewis, The Weight of Glory (Šlovės našta ir kiti kreipiniai), p. 12-13.

 LUI S O Š VI E S O J E ♦ S3

dalimi“. Vis svarstau, ar Luisas teisingai sako, kad visos pasakos

kilo iš šio gilaus troškimo, kad jos yra mūsų išsiilgusių širdžių
atspindys. Tai ne šiaip grožio troškimas, tai troškimas būti pri­
pildytiems, pakrikštytiems. Bet pripildytiems ko?
„Tiesiog krikščionybėje“ Luisas aptaria biblinį skirtumą tarp
bios ir zoelĄ.Ir nors angliškose Biblijose abu žodžiai verčiami kaip
„gyvybė“, jie reiškia visiškai skirtingus dalykus. Luisas tvirtina,
kad žmonės įprastomis sąlygomis iš motinos įsčių gauna bios -
biologinę gyvybę, bet neturi zoe, dvasinės gyvybės. Skirtumas
tarp jų abiejų, sako Luisas, yra lyg tarp nuotraukos ir tikros vie­
tos, tarp statulos ir gyvo žmogaus1415. O mes galėtume pasakyti,
kad taip skiriasi sugniuždytas, nusiminęs ir piktas Makenzis nuo
Makenzio, kurį apkabino ir pradžiugino Tėtė, Jėzus ir Saraju.
„Šis pasaulis yra didžiojo skulptoriaus dirbtuvės, - rašo Lui­
sas. - Mes esame statulos, ir dirbtuvėse sklinda gandas, kad kai
kurie iš mūsų vieną gražią dieną atgis.“16Tas pripildymas, ku­
rio taip trokštame, yra pripildymas tikrąja dvasine gyvybe, ir ne
bios, o zoe. Bet kas yra toji dvasinė gyvybė? Kas yra zoe?
Antroji ilgesio išraiška, apie kurią rašo Luisas „Šlovės naš­
toje“, yra susijusi su santykiu. Tai troškimas „susilieti su tuo
kažkuo visatoje, nuo ko dabar jaučiamės atskirti“17, ir „būti pri­
pažintiems, sulaukti atsakymo“18. Čia Luisas nuo abstrakcijų
pereina prie asmeninių santykių, nuo pokalbių apie pripildymą,
pilnatvę ir gyvybę prie troškimo būti pastebėtam, išgirstam ir
pažintam - prie bičiulystės.

14 C. S. Lewis, Tiesiog krikščionybė, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, vertė

Zigmantas Ardickas ir Kęstutis Pulokas, 2007, p. 181.
f 5 Ten pat.
16 Ten pat.
17 C. S. Lewis, The Weight of Glory (Šlovės našta ir kiti kreipiniai), p. 12.
18 Ten pat, p. 11.
54 • KELI OS P R A D I N Ė S MI N T Y S API E T Ė TĘ

Bet yra ir trečioji dimensija. Nes mes trokštame ne šiaip bi­

čiulystės, o tam tikros rūšies bičiulystės. Savo esė Luisas kalba
apie šlovę pripažinimo prasme. Ne holivudinio pripažinimo, „ne
pripažinimo, - rašo Luisas, - kurį mums suteikia kiti kūriniai“,
bet daug gilesnės prigimties pripažinimo, „kai mus pripažįsta
Dievas, kai pritaria mums arba (jei galima taip pasakyti) kai Die­
vas „brangina“ mus“19. Jis detalizuoja:

Niekas taip nekrenta į akis, kaip milžiniškas, nesle­

piamas vaiko - ne pasipūtusio, o gero vaiko - troškimas
būti pagirtam. [...]
Patikti Dievui [...], būti išties įtrauktam į dieviškąją
laimę [...], būti Dievo mylimam ne iš gailesčio, bet kad
jis mumis gėrėtųsi, kaip menininkas gėrisi savo kūriniu
arba tėvas sūnumi, - tai atrodo neįmanoma, tokia šlovė
prislegia mus lyg našta, kurios protas negali atlaikyti. Ta­
čiau tai tiesa.20

Nuo troškimo būti pripildytam (pakrikštytam) Luisas keliau­

ja prie troškimo būti sutiktam, priimtam ir pažintam (bičiulys­
tės) ir dar toliau, prie troškimo džiuginti Dievo širdį. Ir tik tada,
kai sudedate visus tris dėmenis, atsiduriate ne vien labai arti vi­
satos sielos, bet ir prie pat nepaguodžiamosios mūsų paslapties
įvardijimo. Kai Tėtė apkabina Makenzį, vidinis mūsų pasaulis
nušvinta viltimi, kad šis apkabinimas gali būti skirtas ir mums.
Mes tik to ir trokštame - kad Tėtė mums nusišypsotų. Norime,
kad Tėvo širdis džiaugtųsi mumis ir tas džiaugsmas mus pripil­
dytų taip, kad šoktų visa esybė. Taip atsiduriame per plauką nuo

19 Ten pat, p. 8.
20 Ten pat, p. 9-10.
 LUI SO Š VI E S O J E ♦ 55

palaimintosios Trejybės šokio, ką jau kalbėti apie tą neįtikėtiną

laimę, kurią triasmenis Dievas siekia suteikti žmonijai.
Luisas tuo stebėjosi. Jis tvirtina, kad jam niekad nebuvo šovę
į galvą, kad tai, ko jis trokšta, yra Dievas. „Man nebuvo duota nė
menkiausios užuominos į tai, kad kada nors egzistavo ar gali eg­
zistuoti ryšys tarp Dievo ir džiaugsmo.“21Bet po truputį pradėjo
aiškėti, kad už visos visatos slepiasi Kai kas, toks neaprėpiamas
ir gilus, toks senas, nuostabus ir be galo gyvas.

Ir tai, beje, galbūt svarbiausias skirtumas tarp krikš­

čionybės ir visų kitų religijų: tai, kad krikščionybėje Die­
vas - ne kai kas statiška ir net ne asmuo, o dinamiška, pul­
suojanti veikla, gyvenimas, vos ne savotiška drama. Tai, jei
nelaikysite manęs nepagarbiu, beveik panašu į šokį.22

Už Luiso ir mūsų ilgesio slypi „pirmasis šokis“, pats tikra­

sis šokis, Tėvo, Sūnaus ir Dvasios bendrystė. Ši bendrystė nėra
nuobodi, bedžiaugsmė, liūdna ar tuščia ir nė iš tolo neprimena
pamaldumo. Tai gyva bendrystė, gimusi iš aistros, džiaugsmo ir
laimės, iš kūrybos, muzikos, šlovės, vienybės ir gyvenimo - zoe.
Slaptas mūsų sielų ilgesys priimamas į šį ratą, čia jam suteikia­
ma vieta, kad galėtume įžengti, kvėpuoti juo, būti pripildyti šios
gyvybės, būti pastebėti, pažinti ir apkabinti, dalytis visais malonu­
mais, kuriuos Tėvas teikia Sūnui, dalyvauti jų džiaugsme Dvasioje
ir gyventi jų laisve. Kaip sako Luisas: „Visas šis šokis, drama arba
šių trijų asmenų raštas turi vykti kiekviename iš mūsų.“23
Tokia mintimi beveik neįmanoma patikėti, bet, manau, ji
tūno užkišta kažkur sielos gelmėse, pažymėta etikete „Pernelyg
21 C. S. Lewis, Apstulbintas džiaugsmo, p. 252.
22 C. S. Lewis, Tiesiog krikščionybė, p. 197.
23 Ten pat, p. 198.
56 • KELI OS P R A D I N Ė S M I N T Y S API E T Ė T Ę

rizikinga“. Toks ilgesys per skaudus. Kas gali būti baisiau, kaip
patikėti tokia svajone, o paskui jos netekti? Ir kas iš mūsų iš tie­
sų tiki, kad galime „tikrai dalytis laime su Dievu“? Kodėl Dievas
turėtų mums šypsotis? Taigi palaidojam svajonę ir gyvenam to­
liau. O paskui perskaitom apie Tėtės šūktelėjimą, pilną aistros,
meilės ir džiaugsmo, ir svajonė atgyja.
Skauda net pagalvojus, kad taip išties gali būti. O kas, jeigu
tai tiesa?
 I<Ą s l e p i a v a r d a s ?

Niekas nežino, nuo kokių baisybių esu išgelbėjusi pasaulį,

nes žmonės nemato to, kas neįvyko.
- Tėtė

Vienas Dievas težino, kaip berniūkštis iš pietų Misisipės gali

tapti užkietėjusiu Minesotos „Vikingų“gerbėju, bet aš toks ir bu­
vau1. Ir kartą mama su tėčiu padovanojo man neregėtą dovaną -
kelionę į Naująjį Orleaną, kur galėjau asmeniškai pamatyti savo
numylėtuosius „Vikingus“ žaidžiant prieš „Šventuosius“, kurie
anais laikais dar buvo žinomi kaip „Tieji“ (laimė, laikai pasikeitė).
Tris valandas, kurios man atrodė lyg visa diena, važiavome
iki Naujojo Orleano. Bet galų gale atvažiavom ir tėtis pastatė
mašiną. Sėdę į tramvajų nusigavome iki Tulano stadiono. Buvo
nuostabi popietė, žaidimas pranoko visus lūkesčius, netrūko nė
ryžtingai iškovotos „Vikingų“ pergalės.

1 Ši istorija pirmiausia buvo aprašyta mano knygoje The Great Dance: The
Christian Vision Revisited (Didysis šokis: dar kartą apie krikščionišką viziją),
Jackson, MS: Perichoresis Press, 2000; Vancouver: Regent College Publi­
shing, 2005, p. 81 ir tt.
58 • KELI OS P R A D I N Ė S M I N T Y S API E T Ė T Ę

Po varžybų jau ėjome link išėjimo, ir staiga žvilgtelėjęs ana­

pus užtvarų pamačiau tris autobusus ir pažinau, kad tie pečiuiti
vyrai, lipantys vidun, yra „Vikingų“ žaidėjai. Nespėjęs nė pagal­
voti nubėgau žemyn ir kažkaip prasibroviau iki žaidėjų. Tikrų
tikriausiai paspaudžiau ranką Karlui Eleriui (Carl Eller) ir pa­
stovėjau šalia Alano Peidžo (Alan Page) su Volių Hilgenbergu
(Wally Hilgenberg). O pats treneris Badas Grantas (Bud Grant)
buvo arčiau nei per metrą. Kai pasilenkė pasirašyti, jam nukrito
skrybėlė, o aš pribėgęs pakėliau ir padaviau, nė sakyti nereikia,
kad buvau devintam danguj.
Paskui autobusai vienas po kito išvažiavo. Pamenu, žiūrėjau,
kaip jie rieda palei stadioną, paskui pasuka kairėn ir dingsta. Kai
pranyko paskutinis, mano mažą širdelę suspaudė baisiausia bai­
mė. Staiga supratau, kad visai nežinau, kur mano tėvai, ir, dar
blogiau, kad jie nežino, kur esu aš. Dairiausi aplinkui, bet nema­
čiau visiškai nė vieno žmogaus. Iki pat šios dienos nesuprantu,
kaip galėjo taip greitai išsivaikščioti didžiulė minia, trypčiojusi
aplinkui autobusus, bet jos nebebuvo. Negalėjau rasti nė vieno
gyvo žmogaus. Mane apėmė panika. Per kelias sekundes iš iš­
gąsčio vos nepraradau proto. Nežinojau, ką man daryti. Širdis
daužėsi taip, kad nepajėgiau galvoti.
Man tik dvylika, esu Naujajame Orleane, Tulano stadione,
ir jau temsta. Toli gražu nebuvau gatvių kietuolis, bet kuo pui­
kiausiai supratau, kad patekau į didelę bėdą. Po kurio laiko susi­
vokiau, kad reikėtų susirasti policininką, bet aplinkui nesimatė
nė vieno. Nemačiau nė vieno žmogaus, ką jau kalbėti apie poli­
cininką, nors apėjau stadioną mažiausiai tris kartus.
Dabar jau buvau visiškai sutrikęs ir verkiau pasikūkčioda­
mas. Aplinkui buvo daugybė namų, bet nesiryžau į kurį nors
belstis pagalbos. Suvokiau tik tiek, kad reikia pamėginti rasti ke­
lią atgal prie automobilio. Prisiminiau, kad iki stadiono atvažia­
 KĄ SLEPI A V AR DA S ? ♦ 59

vome tramvajumi, bet kuriuo? Pietūs ir šiaurė Naujojo Orleano

gatvėse man nieko nereiškė, šiaip ar taip, nežinojau, į kurią pusę
man reikia. Neprisiminiau netgi gatvių pavadinimų. Kišenėje
turėjau šiek tiek pinigų, taigi susiradau tramvajų ir pasakiau vai­
ruotojui, kad pasimečiau. Jis man liepė sėstis į galą ir dairytis
akis išpūtus, o jei ką pamatysiu, truktelti virvelę, ir jis sustosiąs.
Tramvajui riedant Naujojo Orleano gatvėmis aš vis šokinė­
jau iš vienos pusės į kitą, spausdamasis veidu prie šaltų langų
ir vildamasis, tik vildamasis, kad pamatysiu ką nors pažįsta­
ma - medį, pastatą, gatvę, pastatytą automobilį, kas žino, gal
net tėvus. Nieko panašaus. Apvažiavau visą ratą ir grįžau prie
stadiono.
- Sūneli, - pasakė vairuotojas, - pervažiavom visą maršru­
tą. Ką ketini daryti?
Nežinodamas, ko griebtis, išlipau ir vėl apėjau visą stadioną
iki tos vietos, kur stovėjo autobusai. Vienas, mirtinai persigan­
dęs, atsisėdau po ąžuolu į lapų krūvą. Pamenu, varčiau pagaliu­
ką verkdamas, bet ašaros jau nebebėgo. Jaučiausi apgailėtinas.
Paskui pasidarė dar blogiau. Kol ten sėdėjau, o prieš akis
bėgo visi dvylika mano gyvenimo metų, staiga užgeso stadiono
šviesos. Niekad anksčiau nebuvau patyręs tokios tamsos. Net ir
po keturiasdešimties metų vis dar matau slankiojančius juodus
šešėlius, užuodžiu betono kvapą ir girdžiu vėjyje šlamančius la­
pus. Nežinau, ar ilgai ten sėdėjau, bet, atrodė, valandų valandas,
tikrai ilgiau nei važiuodamas į stadioną. Buvo tamsu. Sėdėjau
vienišas ir sušalęs.
O paskui staiga užsidegė visos stadiono šviesos, o aš, ne­
spėjęs nė susigaudyti, pašokau ant kojų ir paknopstom puoliau
bėgti aplink. Kas nors juk turėjo uždegti tas šviesas, ir aš buvau
pasiryžęs viską apversti aukštyn kojomis, bet tą žmogų susirasti.
O paskui kai kas nutiko. Pro savo kojų bildėjimą ir visas baimes
60 • KELI OS P R A D I N Ė S M I N T Y S API E T Ė TĘ

išgirdau nuostabiausią garsą visame Naujajame Orleane. Tai

buvo gražiausias garsas, kurį esu girdėjęs per visą savo gyveni­
mą - vienas vienintelis žodis, kurį šūktelėjo tėvas:
- Baksteri!
Niekas man nesakė, ką daryti. Neaiškino, ką tas žodis reiš­
kia. Nemokė, kaip pritaikyti jį gyvenime. Mano vardas iš tėvo
lūpų nuskambėjo tarsi vilties griaustinis. Neįveikiama baimė,
karštligiškos paieškos, nerimas - viskas kaip tie autobusai pasu­
ko į kairę ir dingo. O jų vietoje atsirado paprasčiausi ir nuosta­
biausi jausmai - saugumas, pasitikėjimas, ramybė.
Tuo metu dar nepajėgiau šito suprasti, bet man buvo su­
teikta aukščiausio lygio pamoka, kaip gyventi gyvenimą. Tik po
daugelio metų pradėjau suprasti šito nutikimo reikšmę. Ši isto­
rija - lyg gyvas palyginimas, išreiškiantis dvi paprastas mintis.
Pirmoji, tai istorija ne vien apie Naujajame Orleane pakly­
dusį vaiką, beviltiškai ieškantį savo šeimos. Tai pasakojimas apie
mus, apie žmoniją. Tai mes sėdime tramvajuje. Ši transporto
priemonė vadinasi „Mirtinai persigandęs“, bet kas gi drįs pri­
sipažinti? Mes nežinome nei kas esame, nei ką čia veikiame,
nei kas mūsų laukia. Tai baisus pasaulis. Ir mes lyg spąstuose
sėdime tame tramvajuje, kuris vis suka ratus. Ir kaskart vis iš­
girstame: „Sūneli, pervažiavom visą maršrutą. Ką ketini daryti?“
Kai kurie iš mūsų pasiduoda ir pradeda linksmintis, kiti miega
ar snaudžia, kai kurie griebiasi veiklos, kai kurie apsimeta, kad
viskas gerai ir kad jie viską suprato, bet vos išgirdę keistesnį gar­
są išsiduodame nervingai žvilgčiodami pro langus, tikėdamiesi
pamatyti ką nors, kas būtų panašu į namus, ramybę ir viltį.
Ir antra, skaudus mano nuotykis Naujajame Orleane yra dra­
matiškas paveikslas tiesos, kad visas gyvenimas skirtas išgirsti
Tėtę šaukiant mus vardu. Ir tikrai tik tiek, nieko sudėtingiau. Kai
išgirstame Jėzaus Aba šaukiant mūsų vardą, tai pakrikštija vidi­
nį mūsų pasaulį nežemišku tikrumu. Naujajame Testamente šis
 KĄ SLEPI A VAR DA S ? ♦ 61

nežemiškas tikrumas vadinamas parrhesia - pasitikėjimu, lais­

ve, drąsa, patikimumu. Mes taip sukurti, kad gyventume panirę
šiame tikrume. Taip viskas veikia. Galima sakyti, jog mes pada­
ryti taip, kad girdėtume Jėzaus Tėtę. O kai išgirstame, apima ra­
mybė, sielon nusileidžia tikrumas, nelauktas džiaugsmas pripil­
do visą sudarkytą mūsų esybę, į viską pažvelgiame kitu žvilgsniu
ir visur matome šlovę.
Esu girdėjęs kilometrus pamokslų apie „Dievo valią“ ir dar
begales gėdingų teiginių apie „kompromisą su Dievo valia“. Ta­
čiau tikiu - Tėvas, Sūnus ir Dvasia trokšta, kad sužinotume, ką
Jėzus žino, kad matytume, ką Jėzus mato, ir patirtume, ką Jė­
zus patiria žvelgdamas savo Tėvui į veidą. Pagalvokite, ką jau­
čia Jėzus, kai žvelgdamas Tėvui į akis girdi: „Tu mano mylimasis
Sūnus, tavimi aš gėriuosi.“ Drįsčiau pasakyti, kad ne baimę ar
liūdesį, ne siaubą, nerimą ar beviltiškumą. Manau, Jėzaus siela
yra panirusi į gilų tikrumą, gyvena Tėvo širdyje gimusia laisve,
pasitikėjimu ir viltimi. Jėzaus gyvenimas panardintas į krikšto
džiaugsmą ir Dvasios laisvę. O palaimintoji Trejybė trokšta visa
tai suteikti ir mums. Tėtės balso tikrumas mus išmoko būti mo­
tinomis ir tėvais, draugais ir kaimynais, golfo žaidėjais, poetais
ir sodininkais, griovių kasėjais ir mokytojais. Dangus. Zoe.
Man patinka „Trobelės“ scena, kur Tėtė sako Makenziui:
„Sek paskui mano balsą.“ (101) Nieko daugiau ir nereikia. Bet, o
Viešpatie, kiek daug aplinkui balsų. Jėzaus Tėtė myli mus amžina
meile ir šypsodama šaukia mus vardu, bet mūsų ausys keistos.
Yra vaikystės žaizdų, mūsų nepatenkintų tėvų balsų, pamoks­
lų apie piktą dievą ir nuolatinis šnabždesys: „Nesu vertas, nesu
svarbus, negaliu būti mylimas, nesu pakankamai geras, man ne
viskas gerai.“ Dar būna skyrybų ir finansinių krizių, išnaudojimo
ir draugų išdavysčių, visa nustelbiančių praradimų - visi jie lyg
susimokę neleidžia išgirsti Jėzaus Tėvo balso.
62 • KELI OS P R A D I N Ė S M I N T Y S API E T Ė T Ę

Norėčiau, kad perskaitę šias eilutes susirastumėte veidrodį

ir atsistotumėte prieš jį. Noriu, kad įsižiūrėtumėte sau į veidą, į
akis ir pasakytumėte balsu šiuos žodžius:
- Aš esu geras. - Paskui pakartokite dar kartą: - Esu ge­
ras. - O paskui trečią: - Esu geras.
Kodėl taip sunku ištarti „aš esu geras“?Ar ne todėl, kad rem­
damiesi gyvenimo patirtimi apie save jau esame padarę kitokią
išvadą? O gal todėl, kad šito mus moko bažnyčiose? Galbūt į
gerumo apibrėžimą aiškiai neįtraukiame savęs. Galbūt jau karū­
navome save nepermaldaujamais gerumo teisėjais.
Tačiau tiesa ta, kad Jėzus, ieškodamas mūsų, perėjo visus
pasaulius. Jis tapo toks kaip mes, įžengė į mūsų sumaištį ir įlipo
į tramvajų. Jis rado kelią į mūsų tamsą, į tas baisias vietas sielos
gilumoje. Ir ten jis amžiams pasistatė palapinę, o kartu atsive­
dė Tėtę su Šventąja Dvasia. Mums sunku ištarti „esu geras“, nes
nežinome, kas tokie esame ir kokia šlovė gyvena mumyse. Mu­
myse visuose, per Jėzų, gyvena nei daugiau, nei mažiau, o visa
Trejybės pilnatvė su visu savo gerumu ir grožiu, savo teisumu
ir šventumu, savo neapsakomu džiaugsmu, juoku ir meile. „Aš
esu geras“, nes Jėzus, jo Tėvas ir Šventoji Dvasia mane susirado
ir manyje apsigyveno.
O kas galėtų nutikti, jei didysis Trejybės gyvenimo, laisvės ir
meilės šokis, tasai grožis ir gerumas, tas Tėvo, Sūnaus ir Dvasios
teisumas, kurie jau ir taip yra mumyse, išeitų, taip sakant, į lais­
vę ir imtų šėlti su mūsų gyvenimu ir santykiais, su mūsų darbais
ir žaidimais?
O kas gi tam kliudo? Kas pastoja kelią? Ką mes renkamės
vietoje Trejybės gyvenimo, kuriuo su mumis dalijamasi kiekvie­
ną akimirką? Kas kliudo patikėti Tėtės šauksmu? Tai paprasta,
bet nelengva. Mes, kaip ir Makenzis, nesame nešališki. Į pokalbį
virtuvėje atsinešame nemažai šlamšto.
 DU DIEVAI

Daugybė gerų sielų vieną dieną nustėrs

iš siaubo dėl to, ką dabar tiki apie Dievą.
- George MacDonald

Vis dėlto kas nutiktų, jei vietoj Tėtės pro duris išpultų tikrasis
Mako tėvas, vėl girtas, su lazda rankose, pastėrusiomis iš įsiūčio
akimis, pasiruošęs pradėti dar vieną lupimo raundą? Heklberio
Fino tėvas irgi buvo girtuoklis ir niekšas kokių reta. Kai Hekas
išgirdo tėvą šaukiant jį vardu, puolė bėgti kiek kojos neša. Visų
pirma ir Makas, ir Hekas žinojo, kad tėvai jų nepalaiko. Nebuvo
jokio panirimo į nežemišką tikrumą. Jie paniro į atvirą baimę.
Kartą paklausiau Polo, kuri jo knygos frazė jam pačiam la­
biausiai patinka. Jis atsakė nesudvejojęs:
- Paprasta: „Laisvė - tai augimo procesas.“ (107)
Mes trokštame viską sutvarkyti greitai, bet pasaulis sukur­
tas ne taip. Laisvė gyventi mylimam neišdygsta per naktį. Išgirsti
Tėtę reikia laiko. Mes visi žaizdoti ir akli, ir daug visko nereika­
lingo trukdo mums klausytis. Mums kliudo gyvenimas, istorija,
karai ir pralaimėjimai, smurtaujantys tėvai, blogos sistemos ir
64 • KELI OS P R A D I N Ė S M I N T Y S AP I E T Ė T Ę

nematomas mūsų pačių prielaidų ir išankstinių įsitikinimų pa­

saulis - visa tai susivieniję šaukte šaukia mums, kad Dievas pana­
šus į Mako ir Heko tėvą. Jis negali būti už mus. O jei Dievas mūsų
nepalaiko, tai mes ir nenorime girdėti, kaip jis šaukia mus vardu.
Prireiks viso savaitgalio meilės, šilumos ir pokalbių, kol
Makas pajėgs bent pradėti klausytis tiesos. O ir pačiam Polui
Mako savaitgalis trobelėje atkartoja daugiau kaip dešimtį jo pa­
ties gyvenimo metų. Ne trumpesnė yra ir Luiso kelionė. Jis sako,
kad jo vaizduotė buvo pakrikštyta skaitant Džordžo Makdonal-
do knygas, bet praėjo daugybė metų, kol krikštas pasiekė visą
esybę1. Kažkas giliai viduje mums šnabžda, kad taip negali būti,
kad Dievas negali mūsų palaikyti. Netgi Misė, kaip ir jos mama
vadinusi Dievą Tėte, vis tiek manė, kad jis galėtų būti „blogas“,
ir klausinėjo, ar jai nereikės mirti. Galbūt visos tos kalbos apie
Tėtės meilę tėra romantika.
Tačiau mes žinome, kad Dievas yra geras, antraip nesuktu­
me sau galvos dėl gyvenime iškylančių problemų. Tiesą pasakius,
nebūtų jokių problemų, tiesiog toks gyvenimas, ir tiek. Štai kodėl
tragedijas išgyvename taip tragiškai, štai kodėl jos mus taip skau­
dina - nes nujaučiame, kad gyvenimas turėtų būti geras12. Esame
klausęsi muzikos. Esame regėję šį tą nuostabaus ir mums kaž­
kodėl atrodo, kad tai lyg ir priklauso mums. Kad esame sukurti
santarvei, kalba mūsų pačių neviltis, mūsų pačių bejėgiškumas ir
kančia. Kaip galima ilgėtis namų, jeigu jų visai nėra? Ir ar jaustu­
me neviltį nežinodami, kad esame sukurti gyvybės pilnatvei?
Mes esame pasidaliję! Netgi Makenzis „nesmagiai jautė­
si“ būdamas greta Tėtės (136), o jos pasiūlymas būti jam Tėvu,

1 Žr. C. S Lewis, Apstulbintas džiaugsmo, mano gyvenimo pradžios apybraiža,

p. 200; ir jo įvadą į G. MacDonaldo Lilith (Lilita), Grand Rapids: Eerdmans,
2000, p. xi.
2 Daugiau žiūrėkite mano knygoje The Great Dance: The Christian Vision Re­
visited (Didysis šokis: dar kartą apie krikščionišką viziją), p. 88 ir tt.
 DU DI EVAI ♦ 65

kurio jis niekada neturėjo, „atrodė viliojantis ir kartu atgrasus“

(104). Visa tai virsta labai svarbiu klausimu. Ar Dievas iš tiesų
mus palaiko? Atkreipkite dėmesį į tokį Jėzaus Tėvo aprašymą:

Dievo rūstybės lankas įtemptas ir strėlė jau paruošta,

o teisingumas nukreipęs tą strėlę į jūsų širdis paleidžia,
įpykusiam Dievui tai tėra malonumas, ir nei pažadas, nei
įsipareigojimas nesukliudys tai strėlei perverti jūsų kūno.3

Tai Jėzaus Tėvo paveikslas iš garsaus Džonatano Edvardso

pamokslo „Nusidėjėliai įpykusio Dievo rankose“. Dėkui Dievui,
ši Edvardso vizija nėra pilna, bet visa bėda, kad tai garsiausias
pamokslas per visą Amerikos istoriją4. Jis mūsų sujauktiems,
sužalotiems protams atrodo prasmingas. Nė priminti nereikia,
kad tai dramatiškas kontrastas Jango Tėtei ir ryžtingai jos mei­
lei. Edvardso Dievas pilnas rūstybės ir sukaustytas abstraktaus
teisingumo įstatymais. Mums nepavyko, todėl nusipelnom kan­
čios. Dievas įniršęs. Tikrai nesitikėsite šį Dievą šūktelint: „Aš
taip troškau pasimatyti su tavimi. Kaip nuostabu, kad atvažiavai.
[...] kaip aš tave myliu!“ (93)
Nors Edvardso Dievo rūstybė ir baisi, jo įnoringumas dar
baisesnis. Jis abejingas. Niekaip neįsipareigojęs savo kūriniams.
Meilė yra ne esminė jo esybės dalis, o paprasčiausias pasirinki­

3 Jonatan Edwards, „Sinners in the Hands of Angry God“ („Nusidėjėliai įpy­

kusio Dievo rankose“), The Works of Jonatan Edwards (Džonatano Edvardso
rastai)yEdinburg: Banner of Truth Trust, p. 9.
4 Jerry Falwell savo knygoje 25 of the Greatest Sermons Ever Preached (25 gar­
siausi kada nors pasakyti pamokslai), Grand Rapids: Bakes 1983, laiko jį ge­
riausiu. Bet atkreipkite dėmesį į Georgeo MacDonaldo skundą: „Nuo visų
Džonatano Edvardso sukurtų Dievo paveikslų, kad ir kaip išblukintų laiko,
kad ir kaip sušvelnintų ne tokių ryškių spalvų naudojimo, aš nusisuku pasi­
bjaurėjęs.“ Iš jo Unspoken Sermons (Nepasakyti pamokslai), Whitethorn, CA:
Johannesen, 1999, p. 540.
66 • KELI OS P R A D I N Ė S M I N T Y S AP I E T Ė T Ę

mas. Jis nepalaiko mūsų. Ir šis Dievo dvilypumas mūsų atžvilgiu

trukdo girdėti. Ko gi jam nepaleidus tų savo strėlių? Kas norėtų
klausytis, kaip toks Dievas šaukia jį vardu? Kas norėtų patekti į
tokio Dievo rojų?
Tačiau Jango Tėtės paveiksle jokio dvilypumo nėra. Nė lašo
abejingumo ar laikymosi nuošaliai. Nėra jokių Galbūt, arba Ka­
žin, arba Jeigu..., tai. Jango Tėtė mus palaiko, visada palaikė ir vi­
sada palaikys. Ji netgi dėklo strėlėms neturi. Meilė yra jos esybės
šerdis: „Aš esu meilė“ (115); „Dievas, kuris yra, - o aš esu tas,
kuris esu, - negali veikti atsiskyręs nuo meilės!“ (115)
Dauguma mūsų, kaip ir Makenzis, trokšdami patikėti, klai­
džiojam tarp šešėlių ir tūkstančių klausimų. O kaip dėl to įnir­
šio? Kaip dėl šventumo ir teismo, tikėjimo ir atgailos, dangaus
ir pragaro? Dievas negali mylėti mūsų šiaip sau, nes toks jau jis
yra. Argi nereikėtų kaip nors pelnyti tos meilės?

Makas žinojo: tai, ką išgirdo, nors ir sunkiai supran­

tama, buvo nuostabu ir neįtikėtina. Jos žodžiai tarytum
vijosi aplink jį apglėbdami ir kuždėdami taip tyliai, kad
jis vos girdėjo. Tai nereiškė, kad jis tikrai viskuo patikėjo.
O, kad tai būtų tiesa. Jo patirtis bylojo kitką. (115)

Skaitydamas „Trobelę“, ypač pokalbius apie gerumą ir meilę,

aš vis prisimindavau Atanazą, vieną iš ankstyvosios Bažnyčios
didvyrių. įsidėmėkite, ką jis yra pasakęs apie Jėzaus Tėvą:

Visa ko Dievas yra geras ir nepaprastai kilnus iš pri­

gimties. Todėl jis myli žmoniją.5

5 Iš Khaled Anatolios, Athanasius: The Coherence of His Thought (Atanazas, jo

minčių dermė), London: Routledge, 1998, p. 40.
 DU DI EVAI ♦ 67

Tuomet, kai Jo sukurti žmonės [...] iš esmės ėmė ges­

ti ir tokie kilnūs kūriniai pasuko į pražūtį, ko reikėjo im­
tis Gerajam Dievui? Ar turėjo Jis leisti, kad mirtis ir ge­
dimas paimtų viršų? Bet tuomet kokia prasmė buvo visa
tai kurti? [...] Todėl nebuvo įmanoma, kad Dievas paliktų
žmones sugesti, nes tai nebūtų tikę Jo prigimčiai.6

Pirmą kartą skaičiau Atanazą studijuodamas paskutiniame

kurse, susidomėjęs nuoroda K. S. Luiso knygoje „Dievas teisia­
mųjų suole“. Kaip užkietėjusių tikinčiųjų iš Pietų sūnus, apstul­
bau perskaitęs du anksčiau pateiktus teiginius, maža to, jie man
patiko. „Tas vyrukas, Atanazas, - pamaniau, - rašo taip, lyg tėvas
aistringai mus mylėtų, tarsi mus palaikytų, o ne būtų prieš mus.“
Atanazo Dievas yra labai geraširdis ir siekia tik vieno tikslo - pa­
laiminti mus taip, kaip nė nesvajojome. Tarsi būtume visos kūri­
nijos priežastis - jo akies lėliukė. Jis paruošė mums stulbinančių
dalykų ir nepasiduos, kol jų neįvykdys. Jėzui visai nereikia grie­
bus šį Tėvą už atlapų reikalauti, kad mus mylėtų ar mums atleis­
tų. Jis nėra tolimas, abejingas, jis mumis rūpinasi. Jis džiaugiasi
savo kūrinija ir mus visus myli. Atanazui Jėzus yra to įrodymas.
Tai visai kitoks pasaulis ir kitoks Dievas, nei teigia mano jau­
nystės kalvinizmas. Visiška Atanazo Dievo meilė užvaldė mano
vaizduotę. Jis toli gražu nėra griežtas teisėjas, stebintis visus ne­
pritariančiu žvilgsniu, ar kokia nors beveidė aukščiausioji būty­
bė. Jėzaus Tėvas yra geras ir todėl „myli žmoniją“. Tai ko reikėjo
šiam Tėvui imtis, kai jo kūrinija, kai Makenzis Alenas Filipsas,
kai jūs ir aš šitaip siaubingai susipainiojome ir pasukome į pra­
žūtį? Iškėlus rankas rėkti Jėzui:

6 Athanasius, On the Incarnation of the Word of God (Apie Dievo Žodžio įsikū­
nijimą), London: A. R. Mowbray, 1963, §6.
68 • KELI OS P R A D I N Ė S M I N T Y S AP I E T Ė T Ę

- Žinojau, kad taip nutiks! Nereikėjo pasiduoti tavo įkalbi­

nėjimams imtis tokios kvailystės, kurti žmones! Jei nori, eik ir
viską sutvarkyk, bet pasakysiu štai ką: man vis tiek pat, tegu rai­
tosi ir miršta toje apgailėtinoje košėje, kurios prisivirė. Jie mane
įžeidė. Man nuo jų bloga. Kur mano strėlinė?
Pasak Atanazo, Tėvui nė į galvą neatėjo grįžti prie gra­
žių svajonių apie žmonijos paskirtį. Jis nėra permainingas ir
mums gyventi leidžia ne grieždamas dantimis, tarsi tik ir ieš­
kotų priežasties mus apleisti. Jis geras ir todėl myli mus amži­
na meile. Nors mums tai gali būti nesuvokiama, bet dar prieš
kurdami pasaulį Tėvas, Sūnus ir Dvasia mus pamilo ir ėmė
svajoti, kad vieną dieną galės pakviesti - nei daugiau, nei ma­
žiau - į patį gyvenimą ir gerumą, draugystę ir džiaugsmą, į
tą nežabojamą palaimą, kuria jie patys mėgaujasi nuo amžių.
Kaip Tėtė sako Makenziui: „Mes kūrėme, kad ir tu galėtum
tuo džiaugtis.“ (112)

Būtų neverta Dievo gerumo, jei Jo sukurti kūriniai

žūtų nebūtyje per velnio apgaulę; ir visiškai būtų ne­
tikę, jei Dievo darbas žmonijoje pradingtų, ar per jų
pačių nerūpestingumą, ar per piktųjų dvasių klastas.
Tuomet, kai Jo sukurti žmonės [...] iš esmės ėmė gesti ir
tokie kilnūs kūriniai pasuko į pražūtį, ko reikėjo imtis
Gerajam Dievui?7

Kai Adomas nupuolė, kai pasuko į nepriklausomybę, o per

ją įnešė į Dievo planus chaosą, mirtį ir kančią, Tėvo, Sūnaus ir
Dvasios atsakas buvo paprastas, bet ugningas:
- Ne! Ne! Ne! Tik ne mums budint! Mes sukūrėme jus ne

7 Ten pat, §6.

 DU DI EVAI ♦ 69

pražūčiai, ne mirčiai ar tokiai pasibaisėtinai kančiai, kad gy­

ventumėte tokie akli ir sužaloti. Sukūrėme jus dalytis su mu­
mis gyvybe, ragauti, pajusti, pažinti ir patirti tai, kuo patys gy­
venam nuo amžių.

Betgi Adomas sumanė eiti savo keliu, ir mes žinojo­

me, kad taip bus, ir jis viską sugadino. Tačiau mes nesu­
naikinome visos Kūrinijos, tik pasiraitojome rankoves ir
įbridome į tos purvynės vidurį - tai padarėme su Jėzaus
pagalba. (112)

Nesvyruojanti Tėtės širdis atspindi ugningą Atanazo Dievo

meilę, ir viena, ir kita sudaro ryškų kontrastą Edvardso Dievui,
per tai galima pastebėti mūsų pačių širdyse įsigalėjusią netvarką
ar bent jau dvilypumą. Tie du Dievo paveikslai sujaukia mūsų
mintis, kaip susijaukia įrankiai apvertus dėžę. Kaip mes galime
išgirsti Jėzaus Tėtę šaukiant mus vardu ir patikėti, kad išgirdo­
me, kai mintyse nuolat stumdosi tie du skirtingi Dievo atvaiz­
dai? Bet bijau, kad viskas dar sudėtingiau, nes tai, kaip mes su­
prantame Dievą, daro įtaką ir mūsų suvokimui, kodėl jis mus
kūrė, kas mes esame, ką padarė Adomas, o paskui Jėzus, be to,
kokia gyvenimo prasmė, ir tai dar ne viskas.
Čia slypi ir kitas klausimas. Iš kur mes prisirankiojame
minčių apie Dievą? Ar mums pasako tėvai, ar Bažnyčia, re­
liginiai lyderiai, ar perskaitome Biblijoje, o gal mūsų mintys
tėra kratinys įvairiausių sąvokų, kurios mums patiems atrodo
teisingos? O gal jos kyla iš mūsų žaizdų? Gal mūsų požiūrį į
Dievą, kaip ir Mako, formuoja tokios simbolinės figūros kaip
Gendalfas ar Kalėdų Senelis? O gal mūsų Dievas yra mūsų pa­
čių paveikslas, tik padidintas ir perkeltas į dangų, kaip kad Tėtė
pasakė Makui?
70 • KELI OS P R A D I N Ė S M I N T Y S API E T Ė T ę

Bėda ta, kad suprasti, kas aš esu, daugelis žmonių

bando įsivaizduodami tobulą save ir pakeldami n-tuoju
laipsniu, pridėdami visas geras savybes, kokias tik pajė­
gia įsivaizduoti, bet kurių paprastai nebūna daug, ir tada
pavadina tai Dievu. Nors tokios pastangos gali pasirodyti
kilnios, deja, tai labai toli nuo to, kas aš iš tikrųjų esu. Aš
nesu pats tobuliausias tavo variantas, kokį tik gali įsivaiz­
duoti. Aš esu daug daugiau nei tai, neaprėpiamai ir ne­
suvokiamai daugiau, nei gali sužinoti ar išmąstyti. (111)

Išgirdęs Tėtę kalbant Makenzis lengviau atsikratė absurdiš

kų minčių. Kaip Tėtė pasakė paprastai, bet prasmingai: „Maken
zi, aš nesu ta, kuo mane laikai.“ (109)
 A N T R A DALIS

Jėzus, jo T ėvas
ir Šventoji
D vasia
 6
T r e j y b i n ė s v iz ij o s s a n t r a u k a

Naujojo Testamento širdis yra santykis

tarp Tėvo,Sūnaus ir Šventosios Dvasios.
- James B. Torrance

^dakenzio susitikimas su Tėte, Saraju ir Jėzumi - tai vienas

savaitgalis daug didesnės istorijos kontekste. Kaip jau matėme,
tas savaitgalis vaizduoja vienuolika paties Polo gyvenimo metų.
Bet ir Polo gyvenimas, ir Makenzio savaitgalis yra daug plates­
nio pasakojimo apie triasmenio Dievo tikslus žmonijai dalis.
Nuostabus Jėzaus, Saraju ir Tėtės bendravimas (118, 136 ir tt.),
nehierarchinė jo prigimtis (138), nuostabi laisvė apkabinant pik­
tą, kančios iškamuotą ir netikintį Makenzį (93 ir tt.), sukrečian­
tys vinių randai ant Tėtės riešų (108, 116, 121, 187, 255) ir gili
Jėzaus mintis, kad jis atėjo ne duoti pavyzdžio, kuriuo galėtume
sekti, bet pasidalyti su mumis savo gyvenimu (170, 124 ir tt.), -
visa tai nurodo mums į tą platesnįjį pasakojimą. Mums derėtų
kurį laiką apie tai pamąstyti. To nepadarę galime prarasti dalį
gydomojo poveikio, kurį mums siūlo pasakojimas. Tai svarbu ir
tiesiogiai siejasi su mūsų gyvenimu, žaizdomis bei laisve.
74 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

Platesnė Polo vizija remiasi „evangeline senosios Visuotinės

Bažnyčios teologija“1, remiantis teologo Tomaso F. Torenso posa­
kiu. Ši vizija jus, mane ir kiekvieną gyvenantį šioje planetoje įtrau­
kia į kvapą gniaužiantį santykį su Jėzaus Tėvu - tuo Tėte, kurio
visada troškome. Tai trejybinis, inkarnacinis, biblinis iš pagrindų,
kristocentriškas ir kosminis santykis. Tai tiesa, pasakojama kiek­
viena Polo knygos eilute. Norėčiau panagrinėti šią trejybinę viziją,
kad galėtume pastebėti platesnįjį knygos kontekstą ir sistemingai
suprastume „Trobelėje“ iškeltas įvairias temas bei klausimus. Bet
pirmiausia verta trumpai apibrėžti Trejybės įžvalgą.

Dievas nuo amžių pradžios nėra vienišas, o gyvena kaip Tėvas,

Sūnus ir Dvasia absoliučioje puikios ir didingos bendrystės vie­
novėje. Šioje bendrystėje nėra nei tuštumos, nei liūdesio, nei bai­
mės, nei netikrumo. Trejybės gyvenimas - tai didysis nevaržomo
bendrumo ir artumo šokis, įkvėptas aistringos, save atiduodan­
čios, nesavanaudiškos meilės ir bendro džiaugsmo. Jų gyvenimas
neprilygstamas, be to, teisingas ir geras. Jis kupinas muzikos ir
laimės, palaimos ir ramybės. Ir ši meilė, pagimdžiusi tokį ben­
drumą, draugystę ir vienybę, yra visatos su žmonija joje įsčios.
Nuostabi tiesa, kad šis triasmenis Dievas iš nuostabios ir
apsčios meilės pasiryžo atsiverti ir pasidalyti su kitais savo gyve­
nimu. Kaip kad Tėtė pasakė Makui: „Norime su tavimi pasidalyti
meile, džiaugsmu, laisve ir šviesa, tuo, ką patiriame tarpusavyje.“
(141) Tai vienintelė, amžina ir nuolatinė priežastis kurti pasau­
lį bei žmogaus gyvenimą. Nėra kito Dievo, nėra kitokios Dievo

1 Tai yra Thomaso F. Torrance’o knygos The Trinitarian Faith: The Evangelical
Theology of the Ancient Catholic Church (Tikėjimas Trejybe: evangeline seno­
sios Visuotinės Bažnyčios teologija), Edinburg: T&T Clark, paantraštė.
 T R E J Y B I N Ė S VI Z I J OS S A N T R A U K A ♦ 75

valios, nei antro plano, nei slaptų žmonijai skirtų užmačių. Prieš
sukurdami pasaulį Tėvas, Sūnus ir Dvasia apgaubė mus savo
meile, skyrė mums pažinti ir patirti pačios Trejybės gyvenimą.
Tuo tikslu sukurtas kosmosas, suformuota žmonija, o Adomui
su Ieva suteikta vieta Jėzuje Kristuje, Tėvo Sūnuje, kuriame ir
per kurį bus įgyvendintas' mūsų įsūnijimo planas.
Dar prieš pasaulio sukūrimą buvo nuspręsta, kad Sūnus per­
žengs kiekvieną bedugnę, skiriančią žmoniją nuo triasmenio Die­
vo, ir įtvirtins tikrą, nuolatinę vienybę su mumis. Jėzus buvo iš
anksto paskirtas būti tarpininku, tuo vieninteliu, per kurį ir kuria­
me pati triasmenio Dievo gyvybė įžengs į žmogaus būtį, o žmo­
gaus būtis bus kilstelėta, kad galėtų dalyvauti Trejybės gyvenime.
Kai Adomas ir Ieva sukilo, į Dievo kūriniją įnešdami cha­
osą ir kančią, Tėvas, Sūnus ir Dvasia neatsisakė savo svajonės,
bet į būsimo įsikūnijimo raštą meistriškai įpynė mūsų tamsą bei
nuodėmę. Kai Tėvo Sūnus tapo žmogumi, kai nuolankiai priėmė
mūsų pyktį ir keistą aklumą, o paskui dar iškentė smurtinę mirtį
nuo mūsų rankų, jis įsteigė tikrą ir nenutrūkstamą bendrystę su
puolusia žmonija tamsiausiose jos gelmėse - be to, su savimi at­
sivedė Tėvą ir Šventąją Dvasią. Kaip tik dėl paties Jėzaus įsikūni­
jimo ir jo mirties nuo negailestingų mūsų rankų trejybinis Dievo
gyvenimas pasistatė palapinę pragare, kurį susikūrėme žemėje,
šitaip suvienydamas visa tai, kuo Tėvas, Sūnus ir Dvasia trokšta
pasidalyti, su viskuo, kas esame mes - sugniužę, apimti gėdos ir
nuodėmingi, taip įvesdami mus į bendrystę su savimi.
Per Jėzaus gyvenimą ir mirtį Šventoji Dvasia atėjo į žmo­
gaus kančią ir aklumą. Sudarkytame nuodėmingame mūsų pa­
saulyje Dvasia siekia atskleisti Jėzų, kad galėtume sutikti jį patį
tarp mūsų gėdos ir nuodėmių, kad pradėtume matyti, kaip mato
Jėzus, ir kartu su juo pažinti jo Tėvą. Šventoji Dvasia atsklei­
džia mums Jėzų, kad galėtume pažinti ir patirti Jėzaus santykį
76 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVAS I A

su Tėvu ir laisvai gyventume su Jėzumi Tėvo apkabinti. O Dva­

siai veikiant esame kviečiami kartu su Jėzumi pasipriešinti savo
pačių tamsai ir išankstiniams įsitikinimams, kad „po truputį“
keisdamiesi išmoktume pasitikėti. Ir šiame kelyje paties Jėzaus
patepimas Dvasia - jo paties bendrystė su Tėvu, jo paties ne­
žemiškas pasitikėjimas, jo paties laisvė, džiaugsmas ir Dvasios
galia - pradeda reikštis mumyse, bet ne sumažindami mūsų pa­
čių, kaip asmenų, unikalumą, o papildydami jį ir išlaisvindami,
mokydami išreikšti jį bendraujant su Tėvu, vieniems su kitais ir,
tiesą pasakius, su visa kūrinija, kol visas kosmosas taps gyvuoju
triasmenio Dievo didžiojo šokio sakramentu.
Būtent ši trejybinė vizija formuoja Jango tikėjimo šerdį ir
atsispindi kiekviename „Trobelės“ puslapyje. Ir nors prireiktų
gerų dvidešimties tomų norint išsiaiškinti visas šių idėjų detales
ir niuansus, svarbu, kad skirtume šiek tiek laiko patyrinėti pa­
grindines mintis.

Pačiuose geriausiuose pasakojimuose yra vienas posūkis, kurio

niekas nesitiki, nutinka tai, kas nustebina ir veikėjus, ir skaity­
tojus. O kai tai jau nutinka, pakinta visų suvokimas apie patį
pasakojimą. „Trobelėje“ toks posūkis - bent jau svarbiausias iš
jų - yra Tėtė. Biblijos pasakojime - Dievo Sūnaus Įsikūnijimas.
Nė vienas ilgos Izraelio istorijos veikėjas nesitikėjo, kad Dievas
gali ateiti pats, asmeniškai. Ir nors toks asmeniškas pasirodymas
visai nebūtų nesuderinamas su Izraelio Viešpaties meile, Izrae­
lio galimybių radaras nė nėpyptelėjo. Galų gale juk buvo keturi
šimtai metų pranašų tylos, kam galėjo šauti į galvą, kad staiga
pasirodys pats Viešpats? Bet, pasak Jono Krikštytojo, Mato,
Morkaus, Luko ir Jono, netgi abejojančio Tomo ir Sauliaus iš
Taršo, kaip tik taip ir įvyko.
 T R E J Y B I N Ė S VI Z I J OS S A N T R A U K A ♦ 77

Jėzus Kristus žengė į Izraelio istoriją ne vien kaip didis pra­

našas, revoliucingai nusiteikęs kunigas ar netgi geriausias iš Iz­
raelio karalių. Jis žengė į Izraelio istoriją kaip Tas, kurį Izraelis
vadino Viešpačiu. Netikėčiausią Naujajame Testamente tai, kad
Izraelio Viešpats tampa žmogumi. Kūrėjas, Tasai, per kurį ir
kuriam visa yra sukurta Ir nuolatos palaikoma, įžengė į savąją
kūriniją ir tapo vienu iš mūsų - Emanueliu, „Dievu [kuris yra]
su mumis“.
Šiaip jau Jėzaus tapatinimasis su Izraelio Dievu, dangaus
ir žemės Kūrėju, gal ir neprieštarauja vienareikšmiškam Izrae­
lio monoteizmui. Tai netikėta, žinoma, ir gal neįtikėtina, betgi
reiškia tik tiek, kad asmeniškai pasirodė pats Viešpats. Tačiau
Jėzus nebuvo vienas. O tai jau kliuvinys arba gal reikėtų saky­
ti - apreiškimas, - nes Viešpats vadino save Sūnumi ir gyveno
bendraudamas su tuo, kurį vadino Tėvu. O pačiame šio santykio
viduryje judėjo Toji, kurią jis vadino Šventąja Dvasia.
Naujojo Testamento vieta Izraelio istorijoje yra tarsi ką tik
surasto pergamento ritinio, kuris visą tą istoriją nušviečia nauja
šviesa. Jis pilnas revoliucingų minčių, kviečiančių rimtai per­
mąstyti viską, kas iki tol buvo žinoma apie Dievą, apie kūriniją,
apie žmonių gyvenimą ir istoriją. Jo negalima skaityti lyg pypkę
rūkančio senuko laiškų. Jis kalba primygtinai, aistringai, intri­
guojančiai. Kiekvienas rašytojas per galvą verčiasi norėdamas
sugalvoti ir gražiai pasakyti. O Jėzus apvertė pasaulį! Jo artumas
buvo per didelis, per daug stebinantis, pernelyg gražus suprasti,
o tuo labiau perpasakoti. Jo gyvenimas apėmė visą kosmosą ir
kiekvieną žmogų jame. O kas dar svarbiau, jo artumas apėmė
Dievą.
Mokiniams Jėzus yra ne vien paprastas pranašas, perduo­
dantis naujausią žinią nuo Dievo. Jėzus yra perversmas. Atkreip­
kite dėmesį į pačią pirmąją Jono evangelijos eilutę: „Pradžioje
78 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“
Šie trys paprasti teiginiai iškelia iki tol negirdėtas ir neįsivaiz­
duotas idėjas, kurioms lemta pakeisti pasaulį. Kaip geras žydas,
Jonas tikriausiai žinojo pirmąją Hebrajų Biblijos eilutę: „Pra­
džioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“2 Bet Jonas buvo sutikęs
Jėzų ir matė „jo šlovę - šlovę Tėvo viengimio Sūnaus“3. Nors
Jonas sutinka, kad Dievas visa sukūrė, jam tai reiškia daugiau,
nes jis yra matęs tai, kas pakeitė jo pasaulio suvokimą. Pažvel­
kite, kuo panašios ir kuo skiriasi Pradžios 1,1 ir Jono 1,1 eilutės:

Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir
Žodis buvo Dievas.

Sutikęs Jėzų ir regėjęs jo šlovę, Jonas iškelia sukrečiantį teigi­

nį, kad Jėzus buvo su Dievu nuo pat pradžios. Šiuo bepreceden­
čiu teiginiu Jonas papildo Dievo sąvoką mintimi apie bendrys­
tę - Dievas kūrėjas nėra vienas nei vienišas, jis yra bendrystėje.
Ir nors antikinis pasaulis buvo perpildytas dievų ir deivių,
Jonas nepapildo jų sąrašo dar vienu vardu. Žodis arba Sūnus,
kuris buvo nuo pradžių, buvo „pas Dievą“. Prielinksnis „pas“ čia
atspindi hebrajišką idėją apie buvimą akis į akį. Tai asmeninio
santykio, artimumo idėja. Savo įžangos pabaigoje Jonas priduria
dar vieną įžvalgą savo minčiai sutvirtinti: „Dievo niekas niekada
nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus - Dievas - Tėvo prieglobsty­
je esantis, mums jį atskleidė.“4Vaizdiniai nėra šalti nei bergždi;
jie atskleidžia gilų artimumą, asmeninį tarpusavio švelnumą,
džiaugsmą ir meilę. Ir Jonas sako, kad ši nuostabi bendrystė eg­
2 Pr 1,1.
3 Jn 1,14.
4 Jn 1,18, išskirta mano.
 TREJ YBI NĖS VI ZI JOS S ANTRAUKA ♦ 79

zistuoja pačioje Dievo esmėje ir todėl padeda pamatus kūrimo

procesui. Posūkis istorijoje pasirodo esąs dvejopas: pirma, Die­
vas atėjo asmeniškai, ir antra, tas Dievas yra Sūnus ir jo Tėvas.
Jėzus pasuka žmogiškosios minties kaleidoskopą ir visa pasiro­
do esą nauja - taip pat ir Dievas. Tėvo amžinojo Sūnaus, pa­
tepto Šventąja Dvasia, įsikūnijimas - tai nesukurtosios šviesos
žybsnis į visos žmonijos suvokimą apie Dievą5.

5 Z t. Thomaso F. Torranceb Space, Time and Resurrection (Erdvė, laikas ir pri­

sikėlimas), Edinburgh: Handsel Press, 1976, p. 42 ir tt.
 7
Jė z u s ir jo T ėvas

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti

iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvų [...]. O Tėvas myli Sūnų,
ir parodo jam visa, ką pats daro.
- Jėzus

N u o pat pirmos eilutės Hebrajų Biblija tvirtina, kad Dievas

yra dangaus ir žemės Kūrėjas. Ir nesuteikia nė šešėlio užuomi­
nos, kad Dievui jo kūrinija nelabai rūpi. Dievas nėra abstrakci­
ja ar deistinė dievybė, padaranti visatą, užvedanti ją, o paskui
pasitraukianti ir paliekanti ją savieigai, paliekanti rūpintis pa­
čiai savimi. Taip pat Dievas nėra įstatymo raidės vergas, kuris
pasirodo su šventų taisyklių rinkiniu, įteikia jas, o paskui pa­
sitraukia prigąsdinęs, kad ateis teisti laikų pabaigoje. Biblijos
Dievas yra Dievas, įsitraukiantis į veiksmą. Jis yra Abraomo,
Izaoko ir Jokūbo Dievas, sandoros Dievas, Viešpats, maloniai
pasilenkiantis pašaukti Abraomo ir susisaistantis bendryste su
Abraomu bei Izraeliu.
Vis dėlto, nepaisant asmeninio Viešpaties įsipareigojimo,
nuostabaus rūpesčio ir netgi bendravimo su savąja tauta, žio­
 J ĖZUS IR JO TĖVAS ♦ 81

jėjo gili praraja tarp Dievo ir Izraelio. Netgi Mozei, archetipi­

niam Viešpaties tarnui, buvo leista pamatyti tik Dievo „nugarą“1.
O vyriausiasis kunigas, kurį Viešpats išsirinko savo tarnu, į šven­
tų švenčiausiąją, Viešpaties akivaizdos vietą galėjo įeiti tik kartą
per metus - ir tai tik po įmantrių apsivalymo ritualų12.
Ir štai šiame asmeniško bendravimo ir įsitraukimo, o kartu
atstumo tarp Dievo bei Izraelio kontekste Izraelio istorijoje ir
pasirodo Jėzus Kristus. O jis elgiasi taip, kad tokį jo elgesį tegalė­
tum pavadinti šokiruojančiu bičiuliškumu Dievo atžvilgiu. Visų
pirma, apie Dievą jis kalba labai užtikrintai: „Dievas taip pamilo
pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų [...]. Dievas juk nesiuntė
savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasau­
lis per jį būtų išgelbėtas.“3Užuot apibendrinęs kitų mintis, kaip
elgdavosi tipiški tų laikų rabinai, Jėzus kalbėjo tarsi tiesiogiai pa­
žindamas Dievą ir „kaip turintis galią“4. „Niekados žmogus nėra
taip kalbėjęs!“5
Tradiciškai žodis amen („iš tiesų“) būdavo „vartojamas pa­
tvirtinti kito žmogaus žodžius ar pritarti jiems“, bet Jėzus jį
„vartojo pristatydamas ir sustiprindamas be išimties“ savo pa­
ties žodžius6. „Iš tiesų, iš tiesų {amen, amen) sakau tau, jei žmo­
gus neatgims iš aukštybės, jis nematys Dievo karalystės.“7Jėzus
veikia su neabejotina valdžia, ir ne šiaip lygia Raštams, o „su
beprecedenčiu ir revoliucingu įžūlumu iškeldamas save aukš­

1 Žr. Iš 33,18-23.
2 Žr. Hbr 9.
3 Jn 3,16-17, išskirta mano.
4 Mt 7,29.
5 Jn 7,46.
6 Joachim Jeremias, The Prayers of Jesus (Jėzaus maldos), Naperville, IL: Alec
R. Aleson, 1967, p. 112.
7 Žr. Jn 3,3, vertimas laisvas. Taip pat žr. 1,51; 3,5,11; 5,19, 24, 25; Mt 5,18, 26;
8,10; Mk 3,28; 8,12; 9,1, 41; Lk 4,24; 12,37.
82 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

čiau Toros“8. Tačiau tokia jo valdžia kyla ne iš abstrakčios Dievo

valios suvokimo. To, ką regime Jėzuje, šaknys yra daug gilesnės.
Ši valdžia ir pasitikėjimas kyla iš vidinio pažinimo, iš gilaus ir
asmeninio pačios Dievo širdies regėjimo. O tai jau užuomina,
kad turime reikalą su daug reikšmingesne už pranašą figūra.
Visame Senajame Testamente tėra penkiolika vietų9, kur Die­
vas iš tiesų vadinamas Tėvu, bet ir tai dažniausia apskritai - Die­
vas yra Izraelio Tėvas101arba karaliaus11, atstovaujantis Izraeliui.
Dievo tėvystė Senajame Testamente minima aiškiai, bet nepana­
šu, kad Izraelis laikytų tai pagrindiniu Dievo bruožu. Ir štai ne­
tikėtai susiduriame su Jėzumi, iš Izraelio kilusiu asmeniu, kuris
vien Jono evangelijoje Dievą pavadina Tėvu daugiau kaip šimtą
kartų (o per visas keturias evangelijas - 179 kartus). Kai kada ima
atrodyti, kad jis kone kas antrą teiginį pradeda žodžiu „Tėvas“, pa­
vyzdžiui, Jono 5,21-22 eilutėse Jėzus sako: „Kaip Tėvas prikelia
numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik
panorėjęs. Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui.“
Žodį „Tėvas“ Jėzus nuolat kartoja ir savo garsiajame Kalno
pamoksle. Ir, kaip jau matėme, pats Tėvas yra garsiausio Jėzaus
palyginimo tema12. Visame Senajame Testamente, netgi psal­
mėse, nėra nė vieno atvejo, kad į Dievą būtų kreipiamasi Tėvu
asmeninėje maldoje; tačiau koks gluminantis kontrastas - Jėzus
kreipiasi į Dievą Tėvu visose savo maldose - išskyrus šūksmą
nuo kryžiaus13, kuris yra Psalmės 22,1 citata.

8 Joachim Jeremias, New Testament Theology (Naujojo Testamento teologija),

New York: Scribner’s, 1975, p. 253. Žr., pavyzdžiui, Mt 5,22, 28, 32, 34, 39,44.
9 Žr. J. Jeremias, The Prayers of Jesus (Jėzaus maldos), p. 11 ir tt. Reikia pasakyti,
kad Naujajame Testamente Dievas Tėvu vadinamas daugiau kaip 250 kartų.
10 Žr. Iz 63,16; 64,7.
11 Žr. 2Sam7,14.
12 Žr. Lk 15,11-32.
13 Žr. Mt 27,46; Mk 15,34.
 J ĖZUS IR JO TĖVAS ♦ 83

Jėzaus Dievo, kaip Tėvo, koncepcija iš pakraščio persikelia į

patį vidurį. Ji daugiau nebetūno antrame plane, Jėzus ją pastato į
dėmesio centrą. O tai atskleidžia, kad Jėzus Dievą suvokia labai
asmeniškai ir šis suvokimas toli pranoksta pranašišką nurody­
mų gavimą ir perdavimą. Tai atskleidžia gilų artumą su Dievu -
ir unikalų santykį su juo.
Šį artimumą ir unikalumą dar veiksmingiau išreiškia aramė-
jiškas žodis Aba, kurį vartojo Jėzus ir kurį evangelijų rašytojai
išvertė graikišku žodžiu Pater (tėvas)14. Aba - tai žodis, kuriuo
į tėtį kreipiasi mažas vaikas. Tai žodis, reiškiantis ne santūrumą
ir formalumą, ne žydišką šaltumą ir abejonę, ne religingumą ar
vergišką pataikavimą. Aba - tai visiško nuoširdumo ir tikrumo
žodis, reiškiantis tikro ryšio suvokimą. Tai pagarbus ir kilnus
kreipinys, tačiau svarbiausias jo atspalvis yra švelnumas ir arti­
mumas. Kaip sako Džeimsas D. G. Diunas:

Todėl sunku nepadaryti išvados, kad Jėzus Dievą va­

dino Aba kaip tik dėl tos priežasties, dėl kurios dauguma
jo amžininkų vengė vartoti šį žodį maldoje - t. y. nes jis
išreiškė jo žvilgsnį į Dievą kaip į Tėvą, ir Dievo, kaip ne­
paprastai artimo asmens, patirtį.15

Žodis Aba atskleidžia nevaržomo artimumo ir šilumos, drą­

saus bičiuliškumo ir jaukumo su Dievu paveikslą.

14 Žr. J. Jeremias The Prayers of Jesus (Jėzaus maldos), p. 55-57; ir Theological

Dictionary of the New Testament (Naujojo Testamento teologinis žodynas),
red. Gerhard Kittel, 1 t., Grand Rapids: Eerdmans, 1966, p. 5-6.
15 James D. G. Dunn, Jesus and the Spirit: a Study of the Religious and Charisma­
tic Experience of Jesus and the First Christians as Reflected in New Testament
(Jėzus ir Dvasia: religinės ir charizmatinės Jėzaus patirties tyrimas ir pirmie­
ji krikščionys pagal Naująjį Testamentą), Philadelphia: Westminster Press,
1975, p. 23.
84 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

O kas mums iš to, kad Jėzus Dievą vadina ne tik Tėvu, bet
ir Aba, Tėveliu? Pasak Jeremijo, šis rizikingas žodžio pavarto­
jimas „buvo nauja ir negirdėta"16, gal net revoliucinga. Žinoma,
tai mokslinės polemikos klausimas17. Tačiau jokių abejonių ne­
kyla dėl to, kad posakį „mano Tėvas", kuris neturi jokių atiti­
kmenų Hebrajų Biblijoje, Jėzus evangelijose pavartoja daugiau
nei šešiasdešimt kartų (vien Jono evangelijoje apie keturiasde­
šimt). Ir, pasak Jeremijo, šis posakis neturi jokio atitikmens viso­
je žydų literatūroje18. Nė vienas biblinis žydas nebūtų drįsęs nė
įsivaizduoti tokios laikysenos Dievo atžvilgiu. Tai būtų atrodę
šventvagiškai familiaru, juk kaip tik tuo Jėzų ir apkaltino žydų
vyresnieji19.
Akivaizdu, nors ir stebėtina, kad Jėzus taip paprastai ir kal­
bėdavo. Pavyzdžiui, būdamas dvylikos jis klausia savo tėvų, ieš­
kojusių jo mažiausiai dvi dienas: „Kam gi manęs ieškojote? Argi
nežinote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?"20O netru­

16 Joachim Jeremias, The Prayers of Jesus (Jėzaus maldos), p. 62. „Galime vi­
siškai tikrai pasakyti, kad visoje žydų maldos literatūroje nėra visai jokio
kreipimosi į Dievą kaip Aba atitikmens“, p. 57. Kitame savo kūrinyje The
Central Message of the New Testament (Pagrindinė Naujojo Testamento žinia)
Jeremijas aiškina: „Žydui kreiptis į Dievą šiuo familiariu žodžiu būtų atrodę
netinkama ir todėl net neįsivaizduojama“, New York: Scribners, 1965, p. 21.
17 Atkreipkite dėmesį į J. D. G. Dunno Jesus and the Spirit (Jėzus ir Dvasia),
p. 26 ir tt.; Williamo C. Placherio Naratives of a Vulnerable God: Christ, The­
ology, and Scripture (Pasakojimai apie pažeidžiamą Dievą: Kristus, teologija
ir Šventasis Raštas), Louisville: Westminster John Knox Press, 1994, p. 58 ir
tt.; ir Jameso Barro 'Abba’ isn’t ,Daddy' („Abba“ reiškia ne „tėtis“), Journal of
Theological Studies 39, (1988): 47.
18 Žr. J. Jeremias New Testament Theology (Naujojo Testamento teologija), p. 61
ir tt.; Jeremias The Prayers of Jesus (Jėzaus maldos) p. 18-39; ir Jeremias The
Central Message of the New Testament (Svarbiausia Naujojo Testamento ži­
nia), p. 17.
19 Žr. Jn 5,18 ir 10,33.
20 Lk 2,49, išskirta mano.
 J ĖZUS IR JO TĖVAS ♦ 85

kus, viešos tarnystės metu, Jėzus, Jono evangelijoje, išvaiko pre­

keivius iš šventyklos sakydamas: „Pasiimkite savo paukščius ir iš
mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų“21Ir ne vieną kartą
Jėzus vadina Dievą ne vien Tėvu, bet „savo Tėvu“. O save vadina
Sūnumi. Visoje Biblijoje išsiskiria Jėzaus santykis su Dievu, kurį
jis vadino „Tėvu“, „savo Tėvu“ ir Aba.
Šio santykio unikalumą patvirtina ir pats Dievas, paskelbda­
mas apie Jėzų: „Tu esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo džiaugiasi
mano siela“22, tai buvo padaryta iš dangaus, labai iškilmingai ir
mažiausiai dviem progomis - per Jėzaus krikštą ir per jo atsi­
mainymą23. Toks pareiškimas - tai tvirtinimas, kad Dievo Sū­
nus yra nepakartojamas ir vienintelis. Atsimainymo metu šie
žodžiai buvo pasakyti trims mokiniams tarsi su priekaištu, nes
susijaudinęs Petras norėjo pastatyti tris palapines - vieną Jėzui,
vieną Mozei ir vieną Elijui. Matyt, jis visus tris palaikė lygiais.
Evangelistas labai aiškiai sako, kad žodžiai pasigirdo Petrui tebe­
kalbant - tarsi norint pasakyti: „Petrai, ką čia dabar paistai? Tai
ne antrasis Mozė. Ne antrasis Elijas. Netgi ne šiaip ilgai lauktasis
Mesijas. Tai mano Sūnus, mano mylimasis ir vienintelis Sūnus.“
Toks Jėzaus įgaliojimų prisiėmimas, visas jo požiūris į Dievą,
jo keistokos kalbos, artimumas su Dievu bei paties Dievo žo­
džiai iš dangaus mums sakyte sako, kad tokie santykiai neturėjo
jokio atitikmens bibliniame Izraelyje. Per visą Izraelio istoriją
matome nuolatinį abipusį Dievo ir žmonijos bendravimą, bet
nuolatos išlikdavo atstumas. Dievas visada yra nepaprastas, vi­

21 Jn 2,16, išskirta mano.

22 Mt 3,17, vertimas laisvas. Šis tvirtinimas yra trijų Senojo Testamento pareiš­
kimų junginys: Pr 22,2; Ps 2,7 ir Iz 42,1. Daugiau apie šį tvirtinimą žr. Tho­
mas A. Smail, The Forgotten Father (Pamirštasis Tėvas), London: Hodder and
Stoughton, 1980, p. 77.
23 Mk 1,11 ir 9,7; Lk 2,22 ir 9,35; Mt 3,17 ir 17,5.
86 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

sada kitas. Regime Mozę, dienų dienas praleidusį ant kalno su

Dievu, taip ilgai, kad net jo veidas pradėjo švytėti. Skaitome apie
Dievo draugą Abraomą, girdime apie Dovydą, vadinamą žmo­
gumi pagal paties Dievo širdį. Bet niekada nė vienas iš jų nėra
girdėjęs Dievo žodžių: „Tu esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo
džiaugiasi mano siela.“ Ir niekad nesame skaitę, kad Dievui būtų
atsakoma: ,Aba, Tėve.“
Santykis tarp Jėzaus, kaip Sūnaus, ir Dievo, kurį jis vadina
„savo Tėvu“, buvo toks išskirtinis ir nesuvokiamas, kad žydai
griebėsi akmenų, norėdami užmušti jį už piktžodžiavimą. Nes
vadindamas „Dievą savuoju Tėvu“ jis lygino „save su Dievu“24.
Tokį Jėzaus familiarumą jie tegalėjo palaikyti grynu pasipūtimu.
Toks santykis griovė žmogaus nutolimą nuo Dievo ir skyrė Jėzui
vietą, kurioje dar nebuvo atsidūręs joks žmogus - visai prie pat
Dievo, Tėvo prieglobstyje25 kaip Mylimiausiam Sūnui, sukre­
čiančioje artumoje.
Tėvo ir Sūnaus kalba, kreipinys „mano Tėve“ ir pareiškimas
„mano Sūnus“, Jėzaus artumas, pasitikėjimas ir natūralumas -
visa tai nurodo ypatingą jo santykį bendraujant su Dievu. Kaip
sakė R T. Forsaitas: „Žvelgdami į Jėzų Kristų mes regime tą, ku­
ris suvokė savo padėtį ir išskirtinį santykį su gyvuoju Dievu.“26
Tačiau šis santykis nėra sustingęs, tai nėra vien statuso ar žodžių
klausimas. Tai gyvas bendravimas, per veiksmą įgaunantis for­
mą. Posakis „Tu esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo džiaugiasi
mano siela“ - tai ir Jėzaus tapatybės, ir Tėvo meilės jam atsklei­
dimas. ,Aba, Tėve“taip pat nėra paprastas Jėzaus atsakymas, tai
viso jo gyvenimo atspindys.

24 Jn 5,18.
25 Žr. Jn 1,18.
26 P. T. Forsyth, The Person and Place of Jesus Christ (Jėzaus Kristaus asmuo ir
vieta), London: Hodder and Stoughton, 1909, p. 285.
 J ĖZUS IR JO TĖVAS ♦ 87

Jėzus nėra deistas. Jam Dievas nėra begalinė abejinga visa-

galybė ar neaiški visatą sukūrusi jėga, kuri paskui pasitraukė į
aukštesniąsias sferas. Jis nėra ir įstatymo raidės besilaikantis bu­
halteris. Jėzui Dievas yra ugningas, artimas ir apkabinantis Tėvas,
kuris visiškai jį palaiko, ir šis suvokimas pripildo Jėzaus širdį. Jė­
zus buvo mylimas, dosniai myluojamas ir tai suvokė. Ne religija, o
„Mano Tėve“ buvo Jėzus atsakas, ir šis atsakas apima visą jo esy­
bę, visą gyvenimą. Kaip labai aiškiai matome šventyklos išvalymo
scenoje27, Jėzus atsiliepia uolumu dėl Tėvo ir Tėvo garbės. „Mano
maistas vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą.“28
Jėzus gyvena bendraudamas su Dievu kaip su savo Tėvu,
kreipdamasis į jį, pažindamas ir mylėdamas kaip Tėvą visa savo
širdimi, visu protu ir visomis jėgomis. Tiesą pasakius, jo gyveni­
mas jam pačiam nepriklauso, tai - sūnystė. Jis niekada negyvena
sau, dėl savęs, neieško savo valios. Jis nėra savanaudis. „Tebūna
ne mano valia, bet tavo“29, - tai ne vien Getsemanėje ištarti žo­
džiai, tai viso gyvenimo malda. Todėl kvaila kalbėti apie Jėzų tik
kaip apie Jėzų, žmogų, kuris padarė tą ir įvykdė aną. Kiekvienu
savo įkvėpimu, kiekvienu veiksmu ir priimtu sprendimu, kiek­
viena išgyventa akimirka, kiekvienu ištartu žodžiu jis buvo ne
vien Jėzus, bet ir Tėvo Sūnus, tiesiogiai su juo susijęs: „Nieko ne­
darau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė.“30„Iš
savęs aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu.“31„Žodžius,
kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro
savuosius darbus.“32

27 ir. Jn 2,13-17.
28 Jn 4,34.
29 Mk 14,36, vertimas laisvas.
30 Jn 8,28. ir. taip pat 8,26, 38, 40.
31 Jn 5,30.
32 Jn 14,10.
88 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

Pareiškimas „Tu esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo džiau­

giasi mano siela“ ir Jėzaus atsakymas ,Abat Tėve“ atskleidžia
jausmingą bendrystę. Toli gražu ne šaltą, neryžtingą ir tikrai nė
nekvepiančią įstatymo raidės laikymusi. Tai širdies kalbėjimas
širdžiai, plūstantis abipusiu džiaugsmu, atsidavimas ir bendra­
vimas. Galime prisiminti „Trobelę“, kaip Jėzus didžiuojasi Tėte
ir jos elgesiu su Makenziu: „Tėte, šiandien man buvo taip gražu
žiūrėti, kaip tu iki galo atsivėrei priimti Mako skausmą ir leidai
jam pačiam pasirinkti patogų laiką.“ (121) Taip pat įsiklausykit į
Tėtės pasididžiavimą Jėzumi ir jos džiaugsmą:

Taip, aš myliu tą vaiką. - Tėtė nusuko žvilgsnį ir pa­

purtė galvą. - Juk jis yra visa ko esmė. Vieną dieną jūs su­
prasite, ko jis atsižadėjo. Tam apsakyti nėra žodžių. (220)

Čia Jangas Jėzaus ir Tėvo santykiuose pastebi šilumą ir abi­

pusį prieraišumą. Šis abipusis prieraišumas ir pasididžiavimas
žodžius „Tu esi mano mylimasis Sūnus“ paverčia „Tėvas myli
Sūnų ir parodo jam visa, ką pats daro“33. Tas pats prieraišumas
ir pasididžiavimas ,Aba, Tėve“ paverčia „Sūnus nieko negali da­
ryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą, nes ką jisai daro,
lygiai daro ir Sūnus“34. Tėvo žvilgsnis prikaustytas prie visko, ką
daro Sūnus, nes tai mylimasis Sūnus. O Sūnaus širdis atkartoja
Tėvo širdies skambėjimą prisipildydama džiaugsmo šios širdies
džiaugsmui. „Aš visuomet darau, kas jam patinka.“35
Tai giliausias sielos jausmingumas. Čia nėra negyvų ritu­
alų, kaukių ar gėdos, slapstymosi ar užsisklendimo. Naujojo
Testamento Jėzus gerai suvokia Dievo buvimą, suvokia Dievą
33 Jn 5,20.
34 Jn 5,19.
35 Jn 8,29.
 J ĖZUS IR JO TĖVAS ♦ 89

kaip savo Tėvą ir pasitiki jųdviejų bendryste, o Tėvas savo

ruožtu taip nuoširdžiai juo džiaugiasi ir myli, kad abu dalijasi
viskuo ir gyvena didžiausioje santarvėje. Formuluotės „Tu esi
mano mylimasis Sūnus“ ir ,Aba, Tėve“ parodo gyvą, asmeninį
ir veiklų gilios meilės santykį, palaimintą ir sodrų bendravimą,
kur dalijamasi viskuo.
Šio santykio unikalumą ir artimumą žodžiais išreiškia nuos­
tabus Jėzaus pasakymas (Mt 11,27):

Viskas man yra mano Tėvo atiduota, ir niekas ne­

pažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik
Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.

Jėzus drąsiai tvirtina esąs „visa ko“ gavėjas iš Tėvo - ne vien

kai ko, ne vien svarbiausių dalykų, bet „visko“36. Kitoje vietoje
jis tvirtina, kad jam atiduota visa valdžia danguje ir žemėje37,
visas teismas ir gyvybė38. Jis iš tiesų teigia: „Visa, ką Tėvas turi,
yra ir mano.“39 Bet čia, Mato 11,27, žodį „viskas“ apibūdina ir
dar sustiprina kita eilutė: „ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas,
nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus“. Šis pareiškimas žodžio
„viskas“ prasmę nuo abstrakcijų perkelia į konkrečių asmenų,
susitikimų ir bendravimo sritį.
Jeremijas taip interpretuoja šią eilutę:

Kaip tėvas asmeniškai skiria laiko išaiškinti sūnui

Toros raides, kaip tėvas atskleidžia sūnui saugomas sa­
vojo amato paslaptis, taip ir man Dievas perdavė apreiš-

36 Žr. taip pat Jn 3,35.

37 Žr.Mt 28,18.
38 Žr. Jn 5,22, 26.
39 Jn 16,15.
90 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

kimą apie save, todėl aš vienintelis galiu kitiems perduoti

tikrąjį žinojimą apie Dievą.40

Ši interpretacija naudinga dviem atžvilgiais. Pirma, ji pabrė­

žia, kad žodis „viskas“ nurodo iš esmės ne šiaip ką nors, o ap­
reiškimą apie Dievą. Antra, pabrėžia, kad Jėzus yra vienintelis
šio apreiškimo gavėjas. Tėvas asmeniškai atskleidė apreiškimą
vienam Jėzui.
Tačiau ši interpretacija klaidina neparodydama gilios ben­
drystės, kuria šis apreiškimas atskleidžiamas. Apreiškimas nėra
daiktas ar doktrina, paprasta informacija, iš vieno proto per­
duodama kitam. Apreiškimas - tai paties Dievo atsivėrimas
arba atsiskleidimas. Apreiškime susiduriame ne vien su papras­
tais faktais apie Dievą, net ne su tikslia informacija, o su Dievo
asmeniu. Apreiškimas - tai susitikimas su asmeniu anapus pa­
saulių, padedantis pamatus bendrystei. Štai kodėl Jėzus nesako:
„Niekas nežino tiesos apie Dievą.“ Jis sako: „Niekas nepažįsta
Tėvo.“ Jėzus unikalus ne vien tuo, kad gavo apreiškimą apie Die­
vą, bet ir tuo, kad tą apreiškimą jam atskleidžia pats Tėvas.
Mato 11,27 eilutėje Jėzus tvirtina, kad jis vienintelis stovi už­
darame asmeninio susitikimo su Tėvu rate. Tai, ką jis turi ir žino,
ko niekas daugiau neturi ir nežino, yra pats Tėvas, o tai, ką turi
ir žino Tėvas, ko niekas daugiau neturi ir nežino, yra Sūnus. Čia
pabrėžiamas abipusis asmenų pažinimas - ir tai, kad šis abipu­
sis pažinimas yra gilus ir platus. Taigi pažinimas šiuo atveju yra
ne duomenų apdorojimas, o bendrystė. Tai sielų pasidalijimas,
savęs ir giliausios savo būties atskleidimas. Jis toks gilus, kad,
palyginimui, daugiau apie nieką negalima būtų pasakyti, kad jis
tikrai pažįsta Tėvą arba Sūnų.

40 J. Jeremias, The Prayers of Jesus (Jėzaus maldos), p. 51.

 J ĖZUS IR JO TĖVAS ♦ 91

Čia mes priartėjame prie svarbiausios Tėvo ir Sūnaus ben­

drystės dalies. Tai bendrystė, kurioje ypatingą vietą užima as­
meninis meilės ryšys. Kaip jau matėme, Jonas paskiria visą savo
evangeliją nepaprastam Jėzaus ir Tėvo artumui, jų artimai drau­
gystei pabrėžti. Tokia yra giliausia tiesa, girdima teiginyje „Tu esi
mano mylimasis Sūnus, kuriuo džiaugiasi mano siela“ ir Jėzaus
atsakyme: ,Aba, Tėve“. Ir teiginys, ir atsakymas nurodo meilės ir
šilumos santykį, iš kurio kyla per kraštus besiveržianti bendrys­
tė. Nes Tėvo dovana Jėzui yra ne daiktas, žodis, informacija ar
abstrakti valdžia bei galia, o jis pats, atiduodantis save meilėje.
Taip pat ir Jėzaus atsakymas Tėvui nėra paprasčiausias išorinis
paklusnumas. Jo atsiliepimas Tėvui - meilė visa širdimi, siela,
protu ir jėgomis.
Mūsų mintis nuo unikalaus statuso ir padėties svarstymo
nuėjo kelią iki asmeninio artumo ir giliausios, artimiausios ben­
drystės. Tėvo ir Sūnaus santykis yra save atiduodančios meilės
bendrystė, tokia tikra ir asmeninė, kad Jėzus sakosi ne tik pažįs­
tąs Tėvą, bet ir kad jis yra Tėve ir Tėvas yra jame41. Tokia ties­
muka ir paprasta kalba praplečia mūsų vaizduotės ribas. Ką tai
galėtų reikšti? Matome tokį gražų, gilų ir asmeninį santykį, kad
Jėzus ir Tėvas gyvena vienas kitame. Tokį gilų, kad Jėzus tvirtina:
„Kas mane tiki, tiki ne mane, bet tą, kuris mane siuntė. Ir kas
mane mato, mato tą, kuris mane siuntė.“42„Kas yra matęs mane,
yra matęs Tėvą.“43„Aš ir Tėvas esame viena.“44

41 Žr. Jn 14,10-11,20.
42 Jn 12,44-45.
43 Jn 14,9.
44 Jn 10,30.
 8
Š ventoji dvasia

Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė

ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna sujumis visais.
- Šventasis Paulius

Clalima visą gyvenimą ką nors tyrinėti ir vis iš naujo atrasti,

kad tai toli pralenkia geriausias tavo mintis. Kai kalba pasisuka
apie Šventąją Dvasią, prisipažįstu, kad myliu Dvasios aistrą ir
džiaugsmą, jos pagarbą mums, meilę palaužtiesiems ir viskam,
kas gyva ir gražu. Man netgi patinka keistoki jos veikimo būdai.
Tačiau paaiškinti Šventąją Dvasią yra visai kas kita, ir joks save
gerbiantis teologas ar teologė neims tvirtinti priešingai. Leiskite
čia kiek stabtelėti ir padėti jums geriau suprasti vieną paprastą
biblinį faktą apie Šventąją Dvasią. Kartais Jėzus kalba apie ją var­
todamas įvardį „jis“, nors graikiškas žodis „dvasia“ (pneuma) yra
niekatrosios giminės, o hebrajiškas žodis ruah (vėjas, dvasia) -
moteriškosios. Norėdamas sulaužyti mūsų išankstinius nusista­
tymus, Polas Jangas vaizduoja Šventąją Dvasią azijiečių kilmės
moterimi vardu Saraju. Man asmeniškai kiek nesmagu kalbant
apie Šventąją Dvasią vartoti įvardį „tai“. Daugelis iš mūsų visai
 Š V E N T O J I DVAS I A ♦ 93

apsipratome su įvardžiu „jis“1, tačiau vyriškoji giminė, kaip ir

moteriškoji, ne visai dera su bibline tiesa. Ir nors kai kam įvar­
dis „ji“ gali pasirodyti per drąsus ar netgi šventvagiškas, jis turi
seną ir gilią hebrajiško žodžio tradiciją12. Sarayu, kaip pneuma ir
ruahy yra žodis, reiškiantis gaivų vėją (indų kalba), ir kaip vardas
skamba tikrai gražiau negu Pneuma ar Rua.
Esu perskaitęs begales šiuolaikinių ir senovinių knygų apie
Šventąją Dvasią, bet nė vienoje iš jų apie šį Trejybės asmenį nekal­
bama taip nuostabiai ir bibliškai kaip „Trobelėje“. Būdamas dėkin­
gas Polui ir norėdamas visiems mums padėti labiau asmeniškai
suprasti Šventąją Dvasią, pasirinkau vartoti įvardžius „ji“ ir „jai“.
O dabar grįžkime prie svarbiausio mano klausimo. Mes visi,
atmetę mokslinius ir akademinius ginčus, suvokiame, kad Šven­
toji Dvasia yra Dievo Dievas. Ir nors tikriausiai galėčiau suregzti
keletą biblinių argumentų su keliomis istorinėmis išnašomis,
kodėl reikėtų persvarstyti ankstyvosios Bažnyčios išvadas apie
Šventąją Dvasią, vis dėlto man nė į galvą neateitų taip šnekėti su
pačia Dvasia. Jaučiu, kad tai nebūtų gerai. Ir tai gali būti esmė.
Kai galų gale patys akis į akį sutiksime Šventąją Dvasią, tikiuosi,
nė vienas neleptelėsime:
- Betgi nesakei, kad...
Arba:
- Juk aiškiai nenurodei...

1 Daugumoje kalbų „dvasia“ yra vyriškos giminės daiktavardis. Lietuvių kal­

boje, kaip ir hebrajų, tai moteriškos giminės žodis (vert. past.).
2 Iš 89 pripažintų kartų, kai Senajame Testamente ruah vartojama kalbant apie
Šventąją Dvasią, tik 9 iš jų yra vyriškosios giminės, ir tai šiek tiek dviprasmiš­
kai. Visi kiti 80 atvejų yra moteriškosios giminės, iš jų 44 (įskaitant Pradžios
1,2 ir Teisėjų knygą) lydimi moteriškų veiksmažodžių ir taip toliau. Dau­
giau apie tai žr. R. P. Nettlehorst, „Appendix 3: The Holy Spirit in the Old
Testament“ („Priedas 3: Šventoji Dvasia Senajame Testamente“), http://www.
theology.edu/journal/volume3/spirit.htm.
94 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

Nuo Šviečiamojo amžiaus Vakarus pernelyg paviliojo raci­

onalus žinių suvokimas. Palyginti su kietais mokslo faktais ar
grynojo proto logika, visos kalbos apie intuityvų suvokimą, as­
meninį susitikimą su Jėzumi ar žinojimą Dvasioje dažniausiai
atmetamos kaip subjektyvus romantizmas. Bet kaip sakė Pas­
kalis: „Širdis turi savo paskatų [raisons], kurių nežino protas
[raison]“3Tikėjimas Jėzumi Kristumi remiasi asmeniniu susiti­
kimu, o ne abstrakčia logika, su amžium ateinančia išmintimi ar
„moksliniais faktais“ - tiktai tie „moksliniai faktai“, kad ir kas tai
galėtų būti, regis, keičiasi taip pat greitai kaip politinės pažiūros,
ir dėkui Dievui. Tai nereiškia, kad tikėjimas Jėzumi yra nelogiš­
kas ar nemokslinis, o tik tai, kad jo pagrindas yra asmeninis su­
sitikimas su Jėzumi per Šventąją Dvasią.
Saulius iš Taršo, keliaudamas Damasko keliu persekioti
krikščionių, buvo apakintas šviesos iš dangaus. Jis išgirdo balsą:
„Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Saulius atsakė klau­
simu: „Kas esi, Viešpatie?“ Ir išgirdo atsakymą: „Aš esu Jėzus,
kurį tu persekioji.“4 Saulius apstulbo, švelniai tariant, bet nesi­
ginčijo, ir tai mane žavi. Nutiko kai kas nenuginčijama. Saulius
buvo protingas ir labai išsilavinęs žmogus, be to, tikrai turėjo
ką prarasti, bet Jėzus kaipmat nusvėrė išlavintą jo protą ir tvir­
tą išankstinį nusistatymą. Jėzaus apsireiškimas apvertė Sauliaus
pasaulį ir iš pagrindų perkeitė jo mąstymą. Saulius iš Taršo tapo
Pauliumi, didžiuoju apaštalu ir Jėzaus Kristaus tarnu:

Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs jums

skelbti Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. Mat
buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų

3 Blaise Pascal, Mintys, vertė Anicetas Tamošaitis SJ, Vilnius, Aidai, 1997, p. 277.
4 Apd 9,3-5.
 Š V E N T O J I DVAS I A ♦ 95

Kristų, ir tą nukryžiuotą. Aš buvau pas jus silpnas, vir­

pantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne
įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parody­
mas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi,
bet Dievo galybe.5

Tai šį vidinį Paskalio „širdies paskatų“ ir Pauliaus „Dvasios

galybės parodymo“ pasaulį myli Šventoji Dvasia. Kalbėdami
apie šį pasaulį galime sulaukti racionalizmo šalininkų įtarimų,
kad mums trūksta vieno šulo, kaip sakoma, bet Sauliui iš Taršo
ir dar milijonams per visą istoriją tai buvo tikrovė.
Vienoje iš savo su „Trobele“ susijusių esė Polas Jangas kalba
apie dviprasmiškumo grožį ir kaip tik apie jo būtinumą6. Geleži­
nėms taisyklėms nereikalingas tikras bendravimas. Mes neturi­
me nei tikrųjų Jono, Pauliaus ar Mato laiškų, nei Mozės, Dovydo
ar Izaijo raštų, ir tikriausiai ne be priežasties. Jei turėtume, tai,
ko gero, perdėtai tyrinėtume pačius dokumentus ir neieškotume
Dievo, kalbančio per juos, pažinimo. O aš apie Šventąją Dvasią
žinau tai, kad ji trokšta atskleisti bendrystę su pačiu gyvuoju Jė­
zumi, o ne paprastus faktus apie jį. Informacija svarbi, kaip ir fak­
tai, bet galima žinoti visus faktus ir nesuvokti prasmės7. Dvasia
žino, kad pasaulių prasmė yra Jėzus. Kaip sakė Saraju: „Šventasis
Raštas nemoko tavęs laikytis taisyklių. Biblija yra Jėzaus atvaiz­
das. [...] Gyvybė ir gyvenimas yra jame}o ne kur nors kitur.“(227)
Nuo pirmos eilutės Biblija kalba apie Viešpaties troškimą - ne
poreikio prasme, bet kaip apie meilės išraišką - užmegzti tikrą

5 1 Kor 2,1-5.
6 Žr. Paulo Youngo esė „The Beauty of Ambiguity“ („Dviprasmiškumo gro­
žis“), įdėtą į oficialų jo tinklalapį windrumors.com.
7 Žr. C. S. Lewis „Transposition“ („Perkėlimas“), The Weight of Glory: and Other
Addresses (Šlovės našta ir kiti kreipiniai), Grand Rapids: Eerdmans, 1965, p. 28.
96 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

santykį su mumis, paprastais savo kūriniais. Mes svarbūs. Kaip

Tėtė pasakė Makenziui: „Mes labai gerbiame jūsų pasirinkimą
[...]“ (140) Tai, ką mes galvojame, ką ne taip suprantame ir ko vi­
siškai nesusigaudome kalbėdami apie Viešpatį (137 ir tt.). Šventoji
Dvasia eina su mumis, kad ir kokie būtume, ne su tokiais, kokie
turėtume būti, ar tokiais, kokiais apsimetame sekmadienį, bet su
tokiais, kokie esame - užsispyrę, nepriklausomi ir turintys savo
nuomonę. Ir veikia ji neregimame širdies pasaulyje, kad galėtume
sutikti Jėzų ir patirti - kad ir kokie būtų visų mūsų išankstiniai
įsitikinimai - tą gyvenimą, kurį jis teikia mums kartu su Tėvu.
Iš Izraelio istorijos matome, kad Dvasia niekada nenurimsta.
Ją liūdina Izraelio abejingumas ir atkaklus maištingumas, kartu
su Viešpačiu ji sielojasi, kai Izraelio vadovybė nusisuka į stabus ir
aplinkinių tautų išmintį. Bet ji niekuomet nepasiduoda. Ji vėl su­
siras ūkininką, piemenį ar šilkmedžio uogų rinkėją, gal net asilą,
kurie klausysis jos balso. O Dvasios balsas mums visada skamba
keistai, jis visada kertasi su priimtomis nuomonėmis. Apaštalas
Paulius sako, kad Dvasios kalba prigimtiniam protui skamba
lyg kvailystė8. Tačiau ir Pauliaus laikais tai nebuvo nauja. Nuo
Adomo nuopuolio iki šių dienų Dvasios kalba mūsų suvokimui
skamba keistai, nesuprantamai, kvailokai. Ją sunku supaisyti.
Baisoka suvokti, kad nors Dievas sukūrė mus pagal savo pa­
veikslą, nuo to laiko mes vis kuriame jį pagal savąjį9. Vėliau aš
daugiau pakalbėsiu apie Adomo nuopuolį ir mūsų puolusių pro­
tų šešėlius, tačiau dabar svarbu žinoti - Šventoji Dvasia trokšta,
kad pradėtume pažinti Jėzų ir jo Tėvą tokius, kokie jie yra. Dva-

8 2 Kor 2,14.
9 Prisiminkime, kaip Tėtė sakė Makenziui: „Bėda ta, kad suprasti, kas aš esu,
daugelis žmonių bando įsivaizduodami tobulą save ir pakeldami n-tuoju
laipsniu, pridėdami visas geras savybes, kokias tik pajėgia įsivaizduoti, ir
tada pavadindami tai Dievu.“ (111)
 Š V E N T O J I DVAS I A ♦ 97

šia supranta, kad pamačius Tėvo veidą mūsų gyvenimas pra­

noks drąsiausias svajones, ji pažįsta jo širdį, bet žino, kad mes
nepažįstame. Taigi Dvasia pamažu veda mus ta linkme. Kan­
triai, švelniai, geranoriškai ji eina kartu su mumis, tokiais, kokie
esame - kvailiais, ir niekada nepasiduoda. Ir kai Šventoji Dvasia
pagaliau randa Jėzų, ištikimą ir klausyti pasirengusią širdį, ji lie­
te išlieja gyvybę ir džiaugsmą, gydo, daro stebuklus ir išlaisvina,
ir jau niekada niekas visame kosmose nebebus taip, kaip buvo.
Naujajame Testamente visai nesunku išryškinti Jėzaus ir jo
Tėvo paveikslus. Turbūt kaip tik šito ir siekia Šventoji Dvasia -
jos įkvėptuose raštuose visa kas atskleidžia mums Jėzų, kad Jė­
zuje pažintume ir Tėvą, o pažindami Jėzaus Tėvą galėtume
patirti neįtikėtiną ir išlaisvinantį jo meilės gyvenimą. Gerokai
sudėtingiau Naujajame Testamente išgauti Šventosios Dvasios
viziją. Ji yra „laisva Dvasia“ (137) ir „labai toli nuo čia“ (124),
kaip sako Makenzis. Nuo Sekminių iki šių dienų Šventoji Dvasia
yra visur ir visame, bet visada nematoma ir nenuspėjama (144).
Ji gyvybinga, galinga ir nuolatos judanti. „Makas svarstė, ar ji
kada nors nustoja judėjusi.“ (136) Ji įkvepia liudyti Jėzų ir veikia
giliausiuose žmogaus širdies plyšiuose bei žaizdose. O gal reikė­
tų pasakyti, kad ji veikia mūsų širdžių sodų šaknyse.
Nors jai meluojama, priešinamasi, prieš ją piktžodžiaujama,
ji mėginama, liūdinama, įžeidinėjama ir slopinama10, Dvasia ra­
miausiai tvarkosi nuodėmės sumaištyje, kurią patys sukėlėme
savo gyvenime. Kaip pamatysime, viena iš stipriausių „Trobelė­
je“, manau, yra sodo scena. Ji nuostabiai atspindi Dvasios laisvę
kapstantis mūsų nuodėmingų sielų soduose. „[...] Saraju labai
mėgo tą netvarką.“ (157)

10 Žr. iš eilės Apd 5,3; 7,51; Mk 3,29; Mt 12,31; Lk 12,10; Apd 5,6; Ef 4,30; Hbr
10,29; 1 Tęs 5,19.
98 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

Bandyti aprašyti Dvasią - tai lyg mėginti suskaičiuoti bangas

vandenyne ar fotografuoti orą, tai lyg „sekti paskui saulės spin­
dulį“ (145). Bet aš pamėginsiu. Labai gerbiu nepakartojamą Polą
Jangą už tai, kad pavaizdavo Dvasią kaip Saraju, tai turbūt gra­
žiausias indėlis į krikščioniškos minties lobyną. Kad ir ką pavyk­
tų ar ko nepavyktų pasakyti, vieną mintį noriu pabrėžti nuo pat
pradžių: Šventoji Dvasia - tai gyvybė. Kaip sako Saraju: „[...] kal­
bu apie procesą, kuris veda tave [gyvą atsakymą [...].“ (228) Ji yra
gera ir neapleis jūsų, kol neatveš prie tikrojo gyvenimo su Jėzumi,
o tai reiškia - kol suprasite, kad Jėzaus Tėvas myli jus amžinai,
kad ir kas nutiktų. Štai ką prarado Adomas; štai ką Jėzus - per
Dvasią - suvokia; ir štai ko Jėzus - per Dvasią - dabar moko
žmoniją. Kaip Tėtė sako Makenziui: „Štai todėl mes ir esame čia.“
(111) „Šį savaitgalį kalbėsime apie santykį ir meilę.“ (116)

Apstulbinęs Izraelį ir visą pasaulį, į savo kūriniją asmeniškai nu­

žengė, tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų ne kas kitas, o pats
Izraelio Viešpats11. Kas numatė jo atėjimą? Koks pranašas, re­
gėtojas ar išminčius kada nors svajojo apie tokią malonę? Tai
didžiausias pasaulio sukrėtimas. Bet kad ir kaip stebintų įsikū­
nijimas, dar labiau sukrečia tai, kad Viešpats Jėzus gyveno nuo­
latinėje bendrystėje su tuo, kurį vadino savo Tėvu. Tas santykis
toks gilus, toks tyras, geras ir teisingas, kad galvoje netelpa. Jė­
zus ne tik pažįsta Tėvą, jis pažįsta Tėvą taip, kaip joks žmogus
jo niekada nepažino. Tas pažinimas ir bendrystė su Tėvu yra to­
kie tikri ir glaudūs, tokie gilūs, asmeniški ir netemdomi jokių
kliūčių, kad Jėzus sakosi esantis Tėve, o Tėvas jame. Ir nė viena
Naujojo Testamento eilutė nesukelia minties, kad Dvasia yra pa-1

11 Žr. Jn 1,14.
 Š V E N T O J I DVAS I A ♦ 99

prasta šios bendrystės tarp Tėvo ir Sūnaus stebėtoja. Šventoji

Dvasia gyvena pačiame šios nuostabios bendrystės centre.
Pasak Šventojo Rašto, Jėzus buvo pradėtas iš Šventosios
Dvasios12, pakrikštytas Šventąja Dvasia13, vedamas ir įgalintas
Šventosios Dvasios14, džiūgaudavo Šventojoje Dvasioje15, Dva­
sios galia išvarydavo demonus16, klausė Tėvo Dvasioje17 ir au­
kojo save Tėvui Dvasios galia18. Nuo pradėjimo iki pat mirties,
prisikėlimo ir žengimo į dangų Jėzaus gyvenimas buvo kupinas
Šventosios Dvasios. Epifanijus, vienas iš ankstyvosios Bažnyčios
teologų, apie Šventąją Dvasią kalbėjo kaip apie esančią „Tėvo ir
Sūnaus viduryje“ ir kaip „Trejybės raištį“19. Šventoji Dvasia visa­
da yra su Tėvu ir Jėzumi.
Krikšto metu ant Jėzaus balandžio pavidalu nusileidžiančios
Dvasios įvaizdis primena Dvasią, sklandančią virš kūrinijos20, tai
nuoroda į Dvasios išliejimą Sekminių metu21ir paveikslas to, ką
galėtume pavadinti Dvasios „buvimu tarp“. Šventoji Dvasia yra
„Dievo tarpininkė“, kaip sako Džonas Teiloras22. Ankstyvojoje
bažnyčioje vadinta „Dievo kuklumu“, Dvasia nemėgsta būti dė­
mesio centre. Ji slepiasi ir renkasi dirbti užkulisiuose. Ji aistringai

12 Žr.Mt 1,18, 20; Lk 1,35.

13 Žr. Mt 3,16; Mk 1,10; Lk 3,22; Jn 1,32.
14 ir. Mt 4,1; Mk 1,12; Lk 4,1, 14.
15 Žr. Lk 10,21.
16 Žr.Mt 12,28.
17 Žr. Mt 3,16-17; Mk 1,10-11; Lk 3,22.
18 Žr. Hbr9,14.
19 Jį cituoja Thomas F. Torrance’as veikale The Trinitarian Faith: The Evange­
lical Theology of the Ancient Catholic Church (Tikėjimas Trejybe: evangelinė
senosios Visuotinės Bažnyčios teologija)yEdinburgh: T&T Clark, 1988, p. 328.
20 Žr. Prl,2.
21 Žr. Apd 2,1-4.
22 Žr. John V. Taylor, The Go-between God (Dievo tarpininkė), London: SCM
Press, 1972.
100 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

myli bendrystę ir mėgsta suvesti žmones. Ji yra „bedugnės nu­

galėtoja“ ir „tarpinė erdvė“, kaip nuostabiai yra pasakęs Ričardas
Ro23. Kaip šviesa apšviečia didingą katedrą, taip ir Šventoji Dvasia
mėgsta apšviesti kitus, suteikti formą susitikimams ir draugys­
tėms - nes mes gyvename tik bendraudami vieni su kitais.
Apaštalas Paulius vienoje vietoje tarsteli lyg ir nerūpestingai:
„Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas,
ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.“24Šis pasakymas at­
skleidžia Šventosios Dvasios troškimo centrą. Teisumas reiškia
teisingus santykius, tokius santykius, kurie paremti rūpinimusi
kitais, meile ir gerumu, abipuse pagarba ir garbingumu. Ramybė
yra konfliktų ir konkurencijos nutraukimas. Mūsų vidinio pa­
saulio nuraminimas, o kartu ir viso pasaulio, o dar ramybė - tai
palaima, gerovė, šalom. Teisumas ir ramybė sukuria pagrindą
džiaugsmui. O džiaugsmas - tai linksmumas ir palaima, tai lais­
vė būti, laisvė bendrauti ir atsiverti draugystei, laisvė su dėkin­
gumu dalytis gyvenimu ir jį vertinti.
Kadangi gyvenimą sudaro bendravimas, asmeninis susiti­
kimas pažįstant kitą ir leidžiantis pažįstamam, Šventoji Dvasia
ir susitelkia į vidinį, nematomą pasaulį, kuris padaro šį bendra­
vimą įmanomą. Gyvybę Teikianti Dvasia iš prigimties yra ben­
drystės Dvasia. Ji yra ir mūsų sielos sodų prižiūrėtoja, ir mūsų
sielos akių gydytoja. Ji yra susitikimo, draugystės, artumo ir da­
lijimosi Dvasia.
Ir nors norint apžvelgti visa, ką Biblija kalba apie Šventą­
ją Dvasią, prireiktų keleto tomų, dera nušviesti keletą paprastų
esminių tiesų. Pirma, nors yra begalės dvasių, Dievo Dvasia yra

23 Richard Rohr, The Naked Now: Learning to See as the Mystics See (Nuoga
dabartis: mokykimės matyti kaip mistikai), New York: Crossroad Publishing,
2009, p. 169.
24 Rom 14,17.
 Š V E N T O J I DVAS I A ♦ 101

viena ir ypatinga. Viešpaties Dvasia ateina iš anapus kūrinijos,

iš Dievo akivaizdos ir Dievo žodžio artumos ir visada yra verta
pagarbos ir susižavėjimo. Ji nuostabiai laisva būti ir veikti kūri­
nijoje, bet nėra prijaukinama, negalima ja manipuliuoti ar jos
kontroliuoti. Izraelio istorijoje ji vadinama Viešpaties Dvasia25,
Dievo Dvasia, dieviškąja Dvasia26, Šventąja Dvasia27, Išminties
Dvasia28, Gerąja Dvasia29ir Malonės Dvasia30. Kalbėdamas Die­
vas kartais vadina Šventąją Dvasią „mano Dvasia“31. Izaijo 11,2
eilutėje ji vadinama „išminties ir įžvalgos Dvasia, patarimo ir
narsumo Dvasia, pažinimo ir Viešpaties baimės Dvasia“.
Antra, Dvasia pasirodo jau pačioje Kūrimo pradžioje ir kar­
tu su Dievu bei Dievo Žodžiu dalyvauja kuriant ir suteikiant for­
mą visam, kas gyva:

Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė

buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš
Dievo dvelkė viršum vandenų.32

Kol Dvasia sklando viršum kūrinijos, nuskamba Dievo Žo­

dis: „Tebūnie šviesa“, ir paliepimas virsta tikrove. Šis modelis
kartojamas, kol sukuriama žmonija. Tuomet paliepimą „tebū­
nie“ pakeičia: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą [,..]“33.

25 Ts 3,10; 6,34; 11,29; 13,25; 14,6, 19; 15,14; 1 Sam 10,6, 10; 11,6; 16,13, 14; 2
Sam 23,2; 1 Kar 18,12; 22,24; 2 Kar 2,16; 2 Met 18,23; 20,14; Iz 11,2; 61,1;
63,14; Ez 11,5; 37,1; Mch 3,8.
26 Pr 1,2; Iš 31,3; 35,31; Sk 24,2; 1 Sam 19,20, 23; Job 33,4; Ez 11,24.
27 Iz 63,10, 11.
28 Įst 34,9.
29 Neh 9,20; Ps 143,10.
30 Zch 12,10.
31 Pr 6,3; Iz 30,1; 42,1; 59,21; Ez 36,27; 37,14; 39,29; Ji 3,1.2; Ag 2,5; Zch 4,6.
32 Pr 1,1-2.
33 Pr 1,26.
102 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

Vėliau sužinome, kad „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės

dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus
tapo gyva būtybe.“34 Ir nors pasakojime apie gyvybės alsavimo
įpūtimą Dvasia formaliai neminima, kitose vietose sąsaja labai
aiški: „Dievo Dvasia mane sukūrė, Visagalio alsavimas laiko
mane gyvą.“35„Viešpaties žodžiu buvo padaryti dangūs, jo bur­
nos alsavimu - visos jų galybės.“36Nikėjos tikėjimo išpažinimas
patvirtina, kad Dvasia yra „Viešpats Gaivintojas“.
Trečia, nors ir teikdama gyvybę visai kūrinijai, Viešpaties
Dvasia asmeniškai, kad ir nedažnai, apsireiškia Izraelio isto­
rijoje. Hebrajų Biblijoje dvasia paminėta mažiau kaip šim­
tą kartų ir per visą tautos istoriją gal tik pora šimtų žmonių
tiesiogiai bendravo su Viešpaties Dvasia. Kai Dvasia aktyvi
ir veikia, ji suteikia stiprybės37, išminties ir įžvalgumo38, me­
ninių ir kūrybinių galių39. Ji ypač mėgsta įkvėpti pranašams
Viešpaties žodį40 ir patepti karalius, kunigus bei vadovus41. Iš
pirmo žvilgsnio atrodo, kad Dvasia veikia atsitiktinai, kad ji
linkusi ateiti ir išeiti kada panorėjusi - arba, tariant Polo Jan­
go žodžiais, „išgaruoti“ (100) - ir niekada niekur neužsibūna
ilgiau. Tai puikiai atspindi Jango sukurtas Saraju paveikslas.
Tačiau Dvasia rūpinasi, kad Izraelis vaikščiotų, su Viešpačiu ir
pažintų Jį. Nenuostabu, kad ji dažniausiai veikia labai mažame
Izraelio lyderių būryje - tai, pavyzdžiui, Mozė, Aaronas ir Jo-
šua, taip pat teisėjai, išminčiai, kunigai, karaliai ir pranašai. Šie

34 Pr 2,7.
35 Job 33,4; taip pat žr. Pr 6,3.
36 Ps 33,6.
37 Ts 3,10; 6,34; 11,29; 13,25; 14,6; 19; 15,14.
38 Žr. Pr 41,39; Iš 31,3; 35,31; Sk 11,17; Įst 34,9.
39 Žr. Iš 35,30-33.
40 Žr. 2 Met 24,20; Neh 9,30; Ez 3,12, 14, 24; 8,3; 11,1, 5, 25; Mch 3,8.
41 Žr. 1 Sam 10,6, 10; 16,13; 2 Met 20,14.
 Š V E N T O J I DVAS I A * 103

keli išrinktieji buvo pašaukti dalyvauti Viešpaties pokalbyje su

Izraeliu ir vadovauti Izraelio atsakymui. Štai šioje tarpininkų
grupėje, o ne Izraelyje apskritai, pirmiausia ir veikia Dvasia.

Pradžios knyga buvo parašyta norint padėti Izraeliui suprasti,

kas jie tokie ir kodėl buvo Viešpaties išrinkti. Rašytojas prade­
da pasakojimą dangaus ir žemės sukūrimu, o galiausiai Dievas
sukuria Adomą ir Ievą. Aprašęs tai, kas vadinama „nuopuoliu“,
į Dievo atpirkimo planą jis įtraukia Abraomą, o per jį ir Izraelį.
Štai kokia yra Pradžios knygos ir visos Biblijos prielaida: kūrėjas
nori bendrauti su žmonija ir nusprendžia per šią bendrystę visą
kūriniją palaiminti gyvybe ir pilnatve.
Po Adomo nuopuolio Viešpats pašaukė Abraomą (Abra-
mą) ir per jį atkūrė santykį su puolusia žmonija. Abraomo pa­
likuonys tapo tauta, įsipareigojusia Viešpačiui, sandoros tauta,
per kurią atpirkimas turės pasiekti visą pasaulį. Šios sandoros
esmė yra Viešpaties žodžiai: „Aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsi­
te mano tauta.“42Šis teiginys apima tris svarbias tiesas, iš kurių
dvi yra akivaizdžios, o trečioji labiau numanoma, bet ne mažiau
svarbi. Pirmoji - tai neįtikėtinas faktas, kad dangaus ir žemės
Kūrėjas nusprendė bendrauti su paprastais kūriniais. Antroji,
dar labiau pritrenkianti, - kad Viešpats prisiima atsakomybę
už žmogiškąją santykio pusę. Antroji teiginio dalis - „jūs bū­
site mano tauta“ - nėra, kaip galima pamanyti, kvietimas, tai
Dievo pareiškimas Izraeliui. Galima suprasti ir taip: „Būsiu jūsų
Dievas ir pasirūpinsiu, kad pradėtumėt mane pažinti ir gyventi
bendrystėje su manimi.“ Trečioji tiesa tokia - kai Izraelis pažins

42 Žr. Iš 6,7; Kun 26,13; Jer 7,23; 11,4; 24,7; 30,22; 31,1, 33; 32,38; Ez 11,20;
14,11; 36,28; 37,27; Oz 1,9; 2,25; Zch 2,15.
104 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

Viešpatį ir kai gyvens bendraudamas su juo, tuomet suklestės

neįsivaizduojama palaima ir gyvybė, kuri išsilies iki žemės pa­
kraščių ir dar toliau.
Šiame pareiškime pabrėžiamas ne savininkiškas santykis, o
draugystė ir bendravimas. Viešpaties palaiminimas negaunamas
mechaniškai, per religiją ar įstatymą, tai santykio su Viešpačiu
vaisius. Kaip kalbėjo Jėzus: „O amžinasis gyvenimas - tai pažin­
ti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų - Mesiją.“43Ir
tik tuomet, kai Izraelis pažįsta Viešpatį ir vaikšto su juo, ateina
didžioji palaima.
Kadangi Dvasia teikia gyvybę, o gyvybė gaunama per Vieš­
paties pažinimą, tai Dvasiai ne vis vien, kaip klostosi Izraelio
santykiai su Dievu, ji iš prigimties karštai tuo rūpinasi. Ji yra
bendrystės, susitikimo, apreiškimo ir atsiliepimo Dvasia. Dvasia
tartum padengia stalą, prie kurio gali susitikti Viešpats ir Izrae­
lis. Ji dirba Dievo pusėje, siekdama išgelbėti Izraelį, bet dirba ir
kūrinijos pusėje, padėdama Izraeliui pažinti, atsiliepti ir vaikš­
čioti su Viešpačiu, kad suklestėtų gyvybė, palaima ir salom.
Kaip tik čia Izraelį ir ištiko nelaimė, kai Viešpatį ir jo meilę
vienas po kito atmetė karaliai, pranašai ir kunigai. Pirmoji sutar­
ties sąlyga „aš būsiu jūsų Dievas“visada buvo vykdoma, nes Vieš­
pats buvo Izraeliui ištikimas. Bet antroji sąlyga „o jūs būsite mano
tauta“ dažnai nerasdavo atramos, nes išrinktoji Izraelio ir Judė­
jos vadovybė liūdino Dvasią. Pagal aplinkinių tautų papročius jie
meldėsi svetimiems dievams ir traukė žmones į stabų garbinimą.
Kitaip sakant, draugystės sandora buvo sulaužyta ir Vieš­
paties palaiminimas suvyto be naudos. Didieji pranašai Dva­
sios įkvėpti kalbėjo apie Viešpaties skausmą ir raudančią širdį,
nuolat perspėdami Izraelį, kviesdami grįžti. Bet vadovybė elgėsi

43 Jn 17,3, išskirta mano.

 Š V E N T O J I DVAS I A ♦ 105

savaip ir, su keliomis išimtimis, darė, kas jiems patiems atrodė

gera. Jų pasipriešinimas Dvasiai galų gale nuvedė Izraelį į tremtį
iš Pažadėtosios Žemės.
Nelaisvėje gėdos ir kartėlio apimtai tautai Viešpaties Dva­
sia, nuolat trokštanti teikti bendrystę ir gyvybę, pradėjo kalbė­
ti apie naują Izraelio viziją. Antroji sutarties dalis „o jūs būsite
mano tauta“ apgailėtinai žlugo, bet buvo išpranašauta, kad vie­
ną dieną viskas iš esmės pasikeis. Pats Viešpats pašauks ištiki­
mą tarną - tikrąjį karalių, tikrąjį kunigą ir ištikimą pranašą. Ši
vizija buvo formuojama nuo pat Mozės laikų44, o dabar lūkes­
čiai nukrypo į ateitį.
Nebuvo visai aišku, ar tas ištikimasis tarnas bus visa Izraelio
tauta, ar individų grupė, o gal netgi vienas asmuo45, nors Petras
mums sako, kad pranašus įkvėpusi Dvasia buvo Kristaus Dva­
sia46. Vis dėlto paaiškėjo, kad aušta nauja diena. Tai bus išvadavi­
mo iš nelaisvės diena, taip pat išlaisvinimo iš tamsos ir žmogiš­
kosios širdies mirties. Tai bus atleidimo ir išgydymo diena, kvapą
gniaužiančios palaimos Izraeliui diena, o per jį ir visam pasauliui.
Dvasiai veikiant pamažu pradėjo ryškėti palaiminimas visoms
tautoms ir, tiesą pasakius, viskam, kas egzistuoja. Šis palaimini­
mas ir išlaisvinimas, ši naujoji sandora ateis, kai Viešpats pašauks
ištikimąjį tarną ir pateps jį Dvasia. Šis Mesijas (Pateptasis) pažins
Viešpatį, ir dėl jų bendrystės Izraeliui bus išlietas didingasis pa­
laiminimas, kuris pasklis iki žemės pakraščių ir dar toliau47.
Šiuo viltingu Pateptojo laukimu baigiasi Hebrajų Raštai.

44 Žr. Įst 18,15.

45 Žr. Iz 49,1-6.
46 Žr. 1 Pt 1,11.
47 Žr. Ez 11,16-20; 36,22-30; Jer 31,27-34; 32,37-41.
106 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVAS I A

Po šimtmečius trukusios tylos iš dykumos pasirodė pašėlęs per­

sonažas - Jonas Krikštytojas. Jis buvo pilnas Šventosios Dvasios,
jo misija buvo paruošti Viešpačiui kelią. Apsirengęs kupranuga­
rio vilnos rūbais, susijuosęs odiniu diržu, Jonas pradėjo krikštyti
ir mokyti. Joveikla tarp žmonių sukėlė sujudimą ir patraukė žydų
vadovybės dėmesį. Jie pasiuntė delegaciją užduoti jam klausimo:
„Kas tu esi?“48 Po trumpo gyvo pokalbio Jonas pareiškė: „Aš -
tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! - kaip
yra kalbėjęs pranašas Izaijas.“49 „Po manęs ateina galingesnis
už mane, aš nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio. Aš jus
krikštiju vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia.“50
Senasis Testamentas baigėsi viltimi, kad Viešpats pašauks
ištikimą tarną, kuris bus pateptas Šventąja Dvasia. Šis tarnas
pažins Viešpatį ir per jį bus išlieta didi išganymo, gyvybės ir ka­
ralystės palaima. Jono Krikštytojo pašaukimas ir privilegija buvo
atpažinti Jėzų kaip tą ilgai lauktą Pateptąjį. Bet iš pirmo žvilgs­
nio tikrojo Jėzaus pažinti negalėjo netgi Jonas:

Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dan­

gaus, ir ji pasiliko virš jo. Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris
mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: „Ant
ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas
ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia.“ Aš tai mačiau ir
liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus.51

48 Jn 1,19.
49 Jn 1,23.
50 Mk 1,7-8.
51 Jn 1,32-34.
 Š V E N T O J I DVAS I A ♦ 107

Kaip jau matėme, Viešpaties Dvasia veikė Izraelio istorijo­

je, bet tiktai retkarčiais ir tik išrinktiems asmenims. Bet atėjus
Jėzui viskas dramatiškai keičiasi netgi dviem kryptimis. Pirma,
mažas Dvasios išrinktų asmenų būrys dar labiau sumažėja - iki
vieno Jėzaus. Dvasia tyli, tik Marija, Zacharijas, Elžbieta, Jonas
Krikštytojas ir Simeonas patiria jos veikimą, o Jėzaus gyvenime
reiškiasi visa jos galybė. Visus išvardytus asmenis siejo tik tai,
kad Dvasios įkvėpti jie turėjo liudyti Jėzų. Antra, pasinaudoda­
ma Jėzaus gyvenimu, mirtimi, prisikėlimu ir žengimu į dangų,
Dvasia per Sekmines buvo išlieta kiekvienam kūnui52. Šiandien
per Jėzų ir Jėzuje Šventoji Dvasia laisvai veikia visame pasaulyje,
leisdama suvokti nuodėmę, teisumą ir teismą53, bet prieš Sekmi­
nes ji buvo susitelkusi išimtinai į vieną Jėzų, nes jis vienintelis iš
Biblijos veikėjų buvo stebuklingai pradėtas pačia Dvasia54 ir ji
pasiliko nusileidusi ant jo kaip begalinė pilnatvė.
Dvasia teikia Jėzui gyvybę, pasitikėjimą, galią, laisvę,
džiaugsmą ir išmintį, bet svarbiausia tai, kad jis per ją pažįsta
Tėvą. Tai, man rodos, yra esminis klausimas. Kai apaštalas Pau­
lius rašo: „[...] nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios
Dvasios, kuri mums duota“55, jis taip pat aprašo, ką Šventoji
Dvasia pirmiausia padarė Jėzaus širdyje. Nuostabi Jėzaus ir Tėvo
bendrystė nėra atskira nuo Šventosios Dvasios, lyg Jėzaus ben­
drystė su Tėvu ir jo bendrystė su Dvasia būtų du atskiri, niekad
nesusitinkantys geležinkelio bėgiai.
{sikūnijimo metu Dvasia pereina į žmogaus santykio pusę ir
paruošia Sūnui įsčias mergelėje Marijoje. Dvasia suteikia Jėzui
žmogiškąją gyvybę pradėjimo akimirką ir palaiko ją vėliau, vys­

52 Žr. Apd 2,17; Ji 3,1-2.

53 Žr. Jn 16,8-11.
54 Žr. Mt 1,18.20; Lk 1,35.
55 Rom 5,5.
108 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

tantis įsčiose. O kai Jėzus gimsta, Dvasia veikia tarp Tėvo ir Sū­
naus padėdama bendrauti. Ji atskleidžia Jėzui Tėvą, atveria jam
akis, kad regėtų, ir ausis, kad klausytų, kiekviename gyvenimo
etape parodydama, kad jis yra laisvas tapti mylimuoju ir ištiki­
muoju Sūnumi, tikruoju amen Tėvui. Remdamasis savo patir­
timi jis užtikrina mokinius, kad Dvasia ims iš to, kas priklauso
jam, ir paskelbs tai jiems56. Nes kaip tik taip veikė Dvasia Jėzui
bendraujant su Tėvu.
Ir neatsitiktinai per Jėzaus krikštą, kai Tėvas paskelbė: „Tu
esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“, Dvasia dalyvavo
balandžio pavidalu tarp Tėvo danguje ir Sūnaus žemėje. Dva­
sia neapleido Jėzaus per visą gyvenimą, ji buvo toji, per kurią ir
kurioje Tėvas teikė save, atskleidė save ir bendravo su savo My­
limuoju57. Tai Šventoji Dvasia leido Sūnui išgirsti pribloškiantį
Tėvo teiginį, bendrauti ir pažinti Tėvą kaip savo Tėvą, mylėti jį
visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Šventoji
Dvasia, kaip sako Jurgenas Moltmanas, yra „amžinoji šviesa, ku­
rioje Tėvas pažįsta Sūnų ir Sūnus Tėvą“58.
Viena iš akivaizdžiai keisčiausių evangelinio pasakojimo vie­
tų yra ta, kur Dvasia, iš karto po Jėzaus krikšto, nuvedė jį į dyku­
mą, kad jis būtų piktojo gundomas59. Taip suprasti šį tekstą mus
moko šiuolaikinė mintis, bet galėjo būti ne visai taip, ir aš ma­
nau štai ką: Dvasia nevedė Jėzaus į gundymą ir net nesinaudojo
velnio veikimu, kad suteiktų Jėzui aštresnį vidinį žvilgsnį, padė­
tų geriau suvokti savo tapatybę ir santykį su Tėvu. Nes visų gun­

56 Žr. Jn 16,14.
57 Žr. Thomas A. Smail, The Giving Gift: the Holy Spirit in Person (Dovanoti
dovaną: Šventoji Dvasia asmeniškai), London: Hodder and Stoughton, 1988,
p. 89 ir tt.
58 Jurgen Moltman, The Trinity and Kingdom: the Doctrine of God (Trejybė ir
karalystė: tikėjimas Dievu), London: SCM Press, 1981, p. 176.
59 Žr.Mt 4,1; Mk 1,12; Lk 4,1-2.
 Š V E N T O J I DVAS I A ♦ 109

dymų centre ir yra Jėzaus tapatybė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk,

kad šie akmenys pavirstų duona...“60 „Jei tu Dievo Sūnus, pulk
žemyn...“ Trečiasis gundymas prasideda ne nuo „jei tu“ formu­
luotės, bet skamba dar šlykščiau, nes žada Jėzui visas pasaulio
karalystes už Tėvo atmetimą ir piktojo pagarbinimą.
Visuose trijuose gundymuose kalbama apie Jėzaus tapatybę
ir apie tai, ar Jėzus pasirinks gyventi bendrystėje su Tėvu, ar kaip
Adomas laikysis nepriklausomai ir gyvens savo galva. Čia pasi­
kartoja Adomo istorija, Izraelio istorija ir mūsų pačių istorijos;
bet šįkart Dvasia liudija suradusi pasirengusią žmogišką širdį,
nes Jėzus gražiai ir paprastai atmetė piktojo siūlymus ir atsidavė
Tėvui. Jis grįžo kupinas galios ir pasitikėjimo, ir prasidėjo patep­
toji gelbėjimo ir gyvenimo tarnystė.
Kai žvelgiame į Jėzaus gyvenimą žmogiškuoju požiūriu, ma­
tome Dievo iš vienos pusės ir žydo vardu Jėzus iš kitos bendra­
vimą, neturintį jokių atitikmenų biblinėje istorijoje61. Tai gilios
meilės, džiaugsmo ir garbinimo, abipusio atsidavimo ir ištiki­
mybės santykis, išsiliejantis tikrąja vienybe, gilia ir kūrybinga
bendryste. Šventoji Dvasia veikia pačiame viso to viduryje. Pats
giliausias Dvasios dalyvavimo ir veikimo vaisius yra Jėzaus ben­
drystė su Tėvu ir šioje bendrystėje gimsta nauja sandora, visiškai
naujas, palaima trykštantis Dievo ir Izraelio santykis. Per Dvasią
senoji sandora „Aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta, aš
gyvensiu tarp jūsų ir visokeriopai jus laiminsiu“ Jėzaus gyveni­
me tampa nuostabiai vaisinga.

Gražus Jėzaus ir Tėvo artimumas, bendrystė akis į akį, dvasi­

nis bendrumas, vienybė neprarandant asmeninio skirtingumo,

60 Žr. Mt 4,3; Lk 4,3.

61 Žr.Mt 11,27; Jn 1,18; 14,20.
110 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

gyvenimas tiesoje ir palaiminimas yra tiek Dvasios vaisius, tiek

Tėvo ištikimybė, tiek Sūnaus meilė. Bet kaip apie tai kalbėti?
Kaip aprašyti Šventosios Dvasios vietą šioje giliausioje bendrys­
tėje ir gyvenimo pilnatvėje?
Gerai suprasdamas, kaip sunku nusakyti Dvasios vaidmenį
šioje bendrystėje, tačiau matydamas akivaizdžiai išskirtinę jos
padėtį, Augustinas kalbėjo apie Dvasią kaip apie „meilės ryšį“
tarp Tėvo ir Sūnaus ir tiesiai kaip apie „pačią jų meilę“62. Tai dėl
Šventosios Dvasios ir per ją Tėvas myli Sūnų ir Sūnus myli Tėvą.
Man atrodo, kad Augustinas čia remiasi Šventuoju Raštu. Nuo
Pradžios knygos iki Apreiškimo Jonui Dvasia veikia užkulisiuo­
se, bet ne aikštingai ar netvarkingai, lyg turėtų savų užmačių, o
įsiliedama į platesnius Viešpaties planus - bendrystės su žmo­
nija siekį. Ji yra meilės, gyvybės, sandoros, bendravimo ir vie­
nybės Dvasia, o ypač tai matoma Jėzaus santykyje su Tėvu. Jei
iš paveikslo pašalintume Šventąją Dvasią, tai, Biblijos požiūriu,
nebeliktų ir Tėvo bei Sūnaus bendrystės. O be jų bendrystės že­
mėje nebūtų jokios gyvybės. Jos vieta šioje bendrystėje gili ir
esminė, ji yra jų meilės ryšys.
Vis dėlto kalbant apie Dvasią kaip apie „meilės ryšį“ tarp Sū­
naus ir Tėvo arba kaip apie „pačią jų meilę“ iškyla pavojus tarsi
sumenkinti jos asmenį. Meilė tarp dviejų asmenų nėra trečias
asmuo. Šis sunkumas egzistavo per visą krikščionybės istoriją;
Šventoji Dvasia būdavo nuasmeninama, laikoma paprasčiausia
galia ar jėga, tarsi koks oras kambaryje. Tačiau, kad ir ką bylo­
tų „Žvaigždžių karai“, neįmanoma nuliūdinti63galios, nuliūdin­

62 Augustine, On Trinity; in Nicene and Post-Nicene farhers (Apie Trejybę Nikė­

jos ir po Nikėjos tėvų raštuose), t. 3, Grand Rapids: Eerdmans, 1980, VI.5.7;
V.ll; XV. 19.37; taip pat žr. C. S. Lewis, Tiesiog krikščionybė, Vilnius, vertė
Z. Ardickas ir K. Pulokas Katalikų pasaulio leidiniai, 2007, p. 198.
63 Žr. Iz 63,10 ir Ef 4,30.
 Š V E N T O J I DVAS I A ♦ 111

ti tegalima asmenį. Paprasta jėga, kad ir kokia stipri, nekalba.

Galia nevadina savęs „aš“ ir nesako „man“64, neieško paslėptos
prasmės ir Dievo minčių65, nevadovauja maldai ir garbinimui66.
Galia negali dovanoti meilės67ar liudyti mūsų širdims, kad esa­
me Dievo vaikai68.
Naujajame Testamente Dvasia turi savo nuomonę, valią ir
tarnystę69. Ji kalba, praneša, vadovauja, veda ir moko70. Ji verti­
na, skiria vadovus, priima sprendimus ir dalija dovanas - išmin­
ties, žinojimo ir tikėjimo žodžius, gydymo dovanas71. Ji įkvepia
liudyti Jėzų72, parodo pasauliui nuodėmę, teisumą ir teismą, at­
skleidžia Kristaus paslaptį, šaukia: ,Aba! Tėve!“ mūsų širdyse ir
padaro žmogaus gyvenimą vaisingą73. Ji stiprina, sutvirtina sil­
pnuosius, guodžia, suteikia laisvę ir bendrystę, pripildo džiaugs­
mu, teikia gyvybę ir ramybę74.
Į ją kreipiamasi įvairiai: Dievo Dvasia (arba Viešpaties Dva­
sia), tiesos Dvasia, Guodėja ir Pagalba, Jėzaus Dvasia, Kristaus
Dvasia, Tėvo Dvasia, Dvasia to, kuris prikėlė Jėzų iš numirusių,
jo Dvasia, Viešpatie, amžinoji Dvasia, įsūnystės Dvasia, jo Sū­
naus Dvasia, gyvenimo Kristuje Jėzuje Dvasia, šventojo pažado,
malonės, šventumo, šlovės, pirmienų, įžadų, užstato Dvasia.

64 Žr. Apd 13,2.

65 Žr. lKor2,ll.
66 Žr. Ef6,18;Jn 4,24; Fil 3,3.
67 Žr. Romi 5,30.
68 Žr. Gal 4,6.
69 Žr. 2 Kor 3,8 ir Rom 8,27; 1 Kor 12,11; Hbr 2,4.
70 Žr. Jn 16,13; Apd 8,29; 10,19; 11,12,28; 13,2; Apr 2,7, 11, 17, 29; 3,6, 13,22;
14,13.
71 Žr. Apd 15,28; 20,28; 1 Kor 12,4-11.
72 Žr. Apd 2,17-18; 4,8, 31; 2 Pt 1,21.
73 Žr. Jn 16,8; Ef 3,5; Gal 4,6; 5,22-23.
74 Žr. Ef 3,16; Rom 8,2; Apd 9,31; 2 Kor 3,17 ir Gal 5,18; 2 Kor 13,13; Apd 13,52;
Rom 8,6.
112 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVAS I A

Dvasios veikla nėra Tėvo ar Sūnaus veiklos atkartojimas, nėra

priemonė bendrauti vienam su kitu arba su kūrinija. Ji myli ir da­
lija meilę, turi savo nuomonę ir valią, džiaugiasi ir dalija džiaugs­
mą. Ji yra laisva Dvasia, kaip nuostabiai vaizduoja Polas Jangas,
bet nėra nepriklausoma ar atsiskyrusi. Kaip rodo jos vardai, Dva­
sia niekada neveikia viena, ji giliai susijusi su vidiniu Tėvo ir Sū­
naus gyvenimu, jų bendryste ir viskuo, ką jie kartu daro.
Kaip Tėvo ir Sūnaus Dvasia, Šventoji Dvasia giliai ir asme­
niškai susijusi su jais abiem. Kaip Tėvo ir Sūnaus Dvasia, ji yra
jų bendrystės ir buvimo kartu, jų meilės ryšio centre. Ji tokia
artima jiems abiem ir jų bendrystei, kad sunku net nubrėžti ribą.
Tačiau, būdama Šventoji Dvasia, ji turi savo tapatybę ir negali
būti paversta Tėvu, Sūnumi arba jų bendryste. Būdama Guodė­
ja, būdama tiesos, įsūnystės, gyvenimo Kristuje, malonės, šven­
tumo ir šlovės Dvasia, ji turi tik jai būdingų interesų. Ji myli,
dalija meilę ir kuria bendrystę. Jos akivaizdoje žmonės pradeda
suvokti, kad yra mylimi Jėzaus Tėvo, kad yra išlaisvinti ir sudaro
bendruomenę.
Manau, kalbant apie Dvasią daugiausia sunkumų sudaro
tai, kaip mes, vakariečiai, suvokiame asmenį. Pasak garsaus (ar
prastai pagarsėjusio) Boecijaus75 apibrėžimo, asmuo yra „indi­
viduali protingos prigimties substancija“. Bet jeigu, užuot mėgi­
nę įsprausti Šventąją Dvasią į šį asmens apibrėžimą ir stebėjęsi,
kad netinka, viską apverstume aukštyn kojomis ir leistume pa­
čiai Dvasiai formuoti mūsų suvokimą apie asmenį? Dvasia giliai
myli kitus, yra nuolanki, kantri ir gera. Ji mėgsta bendravimą,
draugystę ir dvasinį bendrumą. Galbūt mūsų asmens sąvoką
verta praplėsti bendravimo aspektu? Galbūt tikrasis asmuo yra

75 Anicijus Manlijus Torkvatas Severinas Boetijus arba Boecijus (Boethius,

480-525) - filosofas (vert. past.).
 Š V E N T O J I DVAS I A ♦ 113

ne vien individuali protingos prigimties substancija, o tas, ku­

riam patinka sukviesti kitus dalytis gyvenimu, tas, kuris orien­
tuotas į meilę kitam, yra linkęs bendrauti ir karštai trokštantis
bendrystės.
Šventoji Dvasia taip puikiai geba atverti meilę, bendrystę ir
gyvybę, kad sunku atskirti ją nuo jos vaisių (štai, ko gero, kodėl
Augustinas pavadino ją ne tik „meilės ryšiu“, bet ir „pačia mei­
le“). Bet negi tai turėtų reikšti, kad ji yra mažiau asmuo? Šven­
toji Dvasia taip tobulai priartina meilę, kad, rodos, net pati joje
ištirpsta, bet tai nereiškia, jog ji nėra tikra.
Jėzus regi Tėvą ir Tėvas regi Sūnų Šventosios Dvasios pa­
saulyje, ir čia ištrykšta gyvybė bei meilė. Jos pasaulyje žmonės
sutinka Jėzų širdžių gelmėse ir gyja žaizdos. Per Dvasią įgauna
kontūrus galios suteikimas, laisvė ir pasitikėjimas, formuojasi
meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas,
švelnumas, ištikimybė ir susivaldymas76. Joje tarpsta bendrystė,
santykis ir gyvybė.
Šventoji Dvasia vadovauja kosmoso šokiui. Jėzuje ji surado
atsidavusią širdį, o dabar per Jėzų susirado ir mus. Didžiausias
jos džiaugsmas - suktis šiame sūkuryje skleidžiant meilę, gy­
dant ir atveriant kitiems gyvybės pilnatvę.
Šventoji Dvasia yra duodanti, kurianti ir mylinti gyvenimą.
Ji yra „tarp Tėvo ir Sūnaus“, jų „meilės ryšys“. Dabar, Jėzuje, ji
yra tarp mūsų, o gal reikėtų pasakyti, kad mes visi esam joje. Ir
ji nepasiduos, kol nesujungs meilės saitais mūsų su Jėzumi ir jo
Tėvu, kad dangūs, žemė bei visi jų gyventojai prisipildytų neža­
botos Tėvo ir Sūnaus gyvybės Dvasioje.

76 Žr. Gal 5,22-23.

 9
T ė v o , S ū n a u s ir D v a s io s
v ie n u m a s

Savo amžinąja meile jie yra vienas kitame

ir būna vienas kitame taip, kad yra viena.
- Jiirgen Moltmann

Senovės pasaulyje paplitusio politeizmo kontekste Izraeliui

pirmiausiai buvo apreikšta, kad tėra vienas tikrasis Dievas:
„Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats!“1
Ir nors žydų vadovybė keistokai politizuotai pareiškė Poncijui
Pilotui: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“12, Izraelis vi­
sada tvirtai išpažino vienintelį tikrąjį Dievą, kurio vardas Jahvė
(Viešpats). Bet nuo tos akimirkos, kai pasirodė Jėzus, judaizmo
viduje ėmė formuotis nauja nenuneigiama tiesa. Nes visi, kurie
sutikdavo Jėzų Dvasioje, ar tai būtų žvejai, kaip Jonas ir Jokūbas,
ar fariziejai, kaip Saulius iš Taršo, neabejodavo, kad Jėzus yra

1 Įst 6,4.
2 Jn 19,15.
 T Ė VO , S ŪNAUS IR DVAS I OS V I E N U M A S ♦ 115

pats Viešpats Dievas. Netgi abejojantis Tomas išpažino: „Mano

Viešpats ir mano Dievas!“3
Žydai ir graikai kaltino krikščionis politeizmu, nes šie garbi­
no Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Bet krikščionys buvo nepaju­
dinami. Ar būtų išsilavinę ar nelabai, jie tvirtai žinojo, kad Jėzus
yra Viešpats. Tačiau Viešpats yra ir jo Tėvas bei Šventoji Dvasia.
Tokį išpažinimą žydai laikė piktžodžiavimu, o graikai - visiška
kvailyste. Krikščionys atsidūrė gluminančioje situacijoje. Viena
vertus, kaip ir žydai, jie tikėjo vieną Dievą. Kita vertus, jie būtų
greičiau mirę, nei atsisakę garbinti Jėzų kaip Viešpatį - daugelis,
beje, ir mirdavo. Bet kaip krikščionys gali šlovinti ir garbinti Tėvą,
Sūnų ir Šventąją Dvasią, taip pat krikštyti jų vardu nepradedami
garbinti trijų dievų? Kaip trys gali būti viena, o viena - trimis?
Kaip galima kalbėti apie tokį santykį nenukrypstant, viena ver­
tus, į politeizmą ir, kita vertus, į Jėzaus dieviškumo ar Dvasios as­
meniškumo neigimą? Šie klausimai kurstė ginčus, kurie galų gale
atvedė krikščionis prie revoliucinės triasmenio Dievo vizijos.
Bet gal Jėzus tiesiog laimėjo dieviškoje loterijoje? Arba tie­
siog buvo ypač apdovanotas žmogus, pasiekęs neįtikėtiną santy­
kį su Dievu? Gal šis santykis su Tėvu - tai Dievo pasirinkimas ir
ypatingos malonės suteikimas žmogui Jėzui, taip pat ypatingas
žmogaus Jėzaus paklusnumas Dievui, per Dvasią sukūręs Dievo
ir žmogaus santykį, neturintį jokių analogų biblinėje istorijoje?
Gal Jėzus Kristus tėra paprasčiausias žmogus, daug geriau už
visą likusią žmoniją pažinęs Dievą?
Galbūt šis nuostabus Tėvo ir Sūnaus santykis Dvasioje visai
nėra naujovė? Galbūt jis prasidėjo ne mergelės Marijos įsčiose,
bet yra dieviškas, egzistavęs prieš atsirandant Kūrinijai ir tik vė­
liau į ją įžengęs? Galbūt ši nuostabi Tėvo ir Sūnaus meilės ben­

3 Jn 20,28.
116 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

drystė Dvasioje iš tiesų yra amžinas Dievo gyvenimasf atskleis­

tas mums ir parodytas? Gal mes susidūrėme su amžina Dievo
buvimo tiesa, Dievo buvimo būdu, koks jis visada buvo ir bus,
o gal su laikina triguba vienybe, vienu iš daugelio buvimo būdų,
kuriuos vienišas Dievas kartkartėmis priima?
Maždaug 200-aisiais kunigas ir teologas iš Romos vardu Sa-
velijus iškėlė mintį, kad vienas nedalomas Dievas bendraudamas
su žmonija apsireiškia skirtingais būdais. Savelijaus nuomone,
yra tik vienas dieviškas asmuo, kuris pirmiausia apsireiškė kaip
Tėvas, vėliau kaip Sūnus ir galiausiai - kaip Šventoji Dvasia. Šis
požiūris, žinomas kaip savelianizmas arba modalizmas, Bažny­
čioje buvo populiarus, nes siūlė būdą patvirtinti Kristaus die­
vystę, neatsisakant teiginio, kad Dievas yra vienas. Vienas Die­
vas skirtingu laiku apsireikšdavo skirtingais pavidalais. Tačiau
šis požiūris, savaime suprantama, nepalieka vietos bendrystei,
sąveikai tarp Tėvo, Sūnaus ir Dvasios, nes lieka vienas vienin­
telis Asmuo, pasirodantis trim skirtingais pavidalais, bet ne tuo
pačiu metu. Pagal apibrėžimą nebėra jokio „jie“, nebėra trijų ats­
kirų Asmenų ir taip nelieka jokio jų bendravimo.
Tam tikra prasme toks požiūris bent jau saugo dievybę nuo
Tėvo, Sūnaus ir Dvasios vaidmenų, tačiau paverčia tikra nesą­
mone Jėzaus bendravimą su Tėvu, Šventajai Dvasiai esant jų vi­
duryje. Kam, pavyzdžiui, vienam Asmeniui, laikinai priėmusiam
Sūnaus pavidalą, painiotis pačiam ir klaidinti kitus meldžiantis
kitam asmeniui, jo paties pavadintam Tėvu? Kam jam krikštytis
Dvasia, o kitam balsui iš dangaus byloti: „Tu esi mano mylimasis
Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“? Ir Savelijus, ir jo nuomonė maždaug
220 metais buvo pasmerkti kaip erezija.
Antras galimas sprendimas, dar populiaresnis už aną, buvo
pasiūlytas presbiterio vardu Arijus (256-336 m.). Jis buvo gerai
žinomas ir sėkmės lydimas pamokslininkas. Dauguma jo raštų
 T Ė VO , S ŪN A US IR DVAS I OS V I E N U M A S ♦ 117

neišliko, nes Bažnyčia buvo linkusi naikinti savo niekintojų dar­

bus, bet šį tą galime sužinoti iš tokių asmenų kaip Atanazas4,
kurie su juo ginčijosi, palikimo.
Arijus labai rimtai žiūrėjo į tai, kad Tėvas ir Sūnus yra atskiri
asmenys ir jų santykis tikras. Bet jis negalėjo atsikratyti graikų
minties apie vieno Dievo nedalomumą. Arijui Dievas yra vie­
nas, ir baigta. Taigi Dievu jis laikė vieną Dievą Tėvą, o Jėzus jam
rodėsi pirmasis ir didingiausias Dievo kūrinys, per kurį buvo
sukurtas visas kitas pasaulis. Pagal šį scenarijų Dievo vienumas
apsaugomas, o Jėzaus unikalumas išaukštinamas. Galima netgi
kalbėti apie tam tikrą inkarnaciją, nes būdamas pirmasis ir di­
dingiausias Dievo kūrinys Jėzus nebuvo žmogus.
Arijus Sūnui, kaip kūrimo ir išganymo tarpininkui, siūlė
vietą, kuri rodėsi ypač garbinga. Per Jėzų, pasak Arijaus, Die­
vas bendrauja su visa kūrinija dabar ir amžinai. Ši teorija apie
garbės vietą atitiko tai, ką krikščionys suvokė apie Jėzų įkvėpti
Šventojo Rašto, ir todėl tapo gana populiari. O ir Arijus sugebė­
jo meistriškai paremti savo nuomonę Raštais. Bet, kaip tučtuo­
jau atkreipė dėmesį Atanazas, Arijaus Jėzus - kad ir kaip aukštai
iškeltas - vis dėlto buvo ne Dievas, o kūrinys ir negalėjo būti
laikomas Viešpačiu ta pačia prasme kaip ir Tėvas.
Tad, nors Arijus labai stengėsi likti ištikimas teiginiui, kad
Dievas yra vienas, ir kartu suteikti ypatingą garbę Jėzui, jis prapy-
lė pro šalį. Vos pastebimas, tačiau akivaizdus Jėzaus Kristaus die­
viškumo neigimas turėjo rimtų pasekmių. Pirma, jis neatitinka

4 Žr. Athanasius, „Against the Arians“ („Prieš arijomis“): Athanasius: select

works and letters (Atanazas: rinktiniai raštai ir laiškai,) t. 4, Nicene and post-
Nicene Fathers of the Christian Church (Nikėjos ir po Nikėjos Krikščionių baž­
nyčios Tėvai), 2-as leid., red. Philip Schaff ir Henry Wallace, Grand Rapids:
Eerdmans, 1987. Daugiau apie Atanazo ir Arijaus ginčus žr. Khaled Anato-
lios, Athanazius: the Coherence of his Thought (Atanazas: jo minčių darna),
London: Routledge, 1998.
118 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

nei apaštalų mokymo, nei tikinčiųjų garbinimo, nei praktikuoja­

mo Bažnyčios krikšto vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios,
koks jis buvo nurodytas Jėzaus. Antra, jis kelia klausimus apie to­
kio Jėzaus vientisumą. Jei Arijaus Jėzus nėra dieviškos prigimties,
tai kodėl jis įžeidžia vienintelį tikrąjį Dievą leisdamas garbinti
ir šlovinti save? Koks Dievą gerbiantis kūrinys gali priimti vien
Dievui derantį garbinimą? Trečia, iškyla klausimų ir apie Dievo
prigimtį. Jeigu Jėzus yra ne Dievas, o kūrinys, tai, ko gero, buvo
laikas, kai Sūnus dar nebuvo sukurtas, o Tėvas egzistavo vienas ir
vienišas, taigi Tėvas ne visada buvo Tėvu, o jei jis ne visada buvo
Tėvu, tai kokia tuomet jo esminė savybė? Ketvirta, jei Jėzus tik
kūrinys, tai jo teikiamas išganymas ir gyvenimas, nors ir geriau
už tai, ką, būdami žmonės, galime pasiekti savo jėgomis, gerokai
skiriasi nuo dieviško išgelbėjimo ir amžinojo Dievo gyvenimo.
Arijus ir jo mokymas privertė Bažnyčią rimtai apsvarstyti
tokį tikėjimą Kristumi. Bažnyčia atsiliepė Nikėjos susirinkime
325 Viešpaties metais ir vėliau, 381 metais Konstantinopolio
susirinkime, tvirtai pareikšdama Jėzaus dieviškumą ir visišką jo
vienybę su Tėvu.

Tikiu vieną Dievą,

Visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir nere­
gimosios visatos Kūrėją.
Tikiu vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų,
prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Dievą iš Dievo, šviesą iš
šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, bet nesukurtą,
esantį vienos prigimties su Tėvu. Per jį visa yra padaryta.

Nikėjos tikėjimo išpažinimas kristologinių teiginių litaniją

užbaigia stipriausiu pareiškimu, kad Jėzus yra „vienos prigim­
ties su Tėvu“, ir grasina atskyrimu nuo Bažnyčios kiekvienam tai
 T Ė VO, S ŪNAUS IR DVAS I OS V I E N U M A S ♦ 119

neigiančiam, jis buvo sudarytas sustabdyti plintančią nuomonę,

kad Jėzus esąs vienoks ar kitoks kūrinys, o ne lygus Dievui Tė­
vui. Taip buvo patvirtinta visa, kas susiję su Jėzaus dieviškumu.
Nikėjos susirinkime Arijaus mokymas buvo paskelbtas
erezija ir nedviprasmiškai išreikštas Jėzaus vienumas su Tėvu.
Bet ką tai iš tiesų reiškia? Ką reiškia kalbėti apie visišką Tėvo ir
Sūnaus vienumą? Kaip galima garbinti Tėvą, Sūnų ir Šventąją
Dvasią neįklimpstant į politeizmą? Kaip trys gali būti vienu, o
vienas - trimis? Po Nikėjos susirinkimo, vadovaujant Atanazui
ir kitiems, Bažnyčia, sekdama apaštalu Jonu, giliai permąstę
bendrystės sąvoką ir taip įvykdė nuostabų perversmą. Žydiška
ir graikiška „vieno“ samprata buvo įvesta į santykio pasaulį ir
papildyta „dvasinio bendrumo“ ir „vienybės“ sąvokomis5.
Žydams „vienas Dievas“ reiškė vienintelį, atskirą arba vie­
nišą dievišką asmenį. Graikams „vienas Dievas“ reiškė nedalo­
mą, vientisą, nekintančią būtybę. Tačiau krikščionims „vienas
Dievas“ pradėjo reikšti tris asmenis visiškoje vienybėje. Tai labai
svarbu. „Vienas“ dramatiškai pasikeitė nuo atskiro vieneto iki
dvasinio buvimo kartu, arba bendrystės.
Tai gali pasirodyti banalu, bet tiktai pagalvokite apie savo
santykius ar apie savo santuoką, ar apie giliausius gyvenimo
troškimus. Argi jūsų širdis netrokšta vienybės labiau nei vieni­
šumo ar atskirumo? Niekas nenori būti vienas. O kodėl? Jei esa­
me sukurti pagal vienišo Asmens paveikslą, tai kodėl taip trokš­
tame būti žinomi ir dalytis gyvenimu su kitais? Kodėl didžiausi
mūsų džiaugsmai ir didžiausios kančios ateina per santykius?
Jei būtume sukurti vienašmenio Dievo, tai atrodo logiška, kad

5 Žr. John Zizioulas, Being as Communion (Būti bendrystėje), London: Darton,

Longman and Todd, 1985, p. 27 ir tt.; ir Thomas F. Torrance, The Christian
Doctrine of God (Krikščioniškasis tikėjimas Dievu), Edinburgh: T&T Clark,
1996, p. 73 ir tt.
120 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVAS I A

su tuo Dievu galbūt būtume surišti santykiu. Bet kodėl vienišas

Dievas norėtų kreipti mus bendrauti tarpusavyje?
Tėvo, Sūnaus ir Dvasios bendravimas yra toks gilus ir nuo-
širdus, artumas toks tikras ir asmeninis, kad nuo plačios ben­
dravimo akis į akį sąvokos tenka persikelti į savitarpio persi-
smelkimo ir vienybės pasaulį. Tėvo ir Sūnaus santykis Dvasioje
yra laisvas, be jokių kliūčių gyvenimas meilės bendrystėje pačiu
giliausiu būdu. Jie visiškai vienas kitą pažįsta. Jie gyvena tokioje
nepriekaištingoje, gausioje, išsamioje ir tikroje besąlygiško as­
meninio dalijimosi ir artumo bendrystėje, kad tiesiogine prasme
persmelkia vienas kitą. Asmenys pereina vienas į kitą ir apima
vienas kitą neprarasdami savęs. Kai vienas verkia, kitas jaučia
ašarų sūrumą, tačiau niekada taip nesusipina ir nesusipainioja,
kad prarastų save ar taptų vienas kitu. Šiuos abu dalykus vienu
metu nusako nuostabus žodis perichorezė (perichoresis)6. Tai
reiškia persismelkimą arba įsiskverbimą vienam į kitą nepraran­
dant individualumo: „Perichorezės sąvoka nuostabiai sujungia
trejybiškumą ir vienumą, trejybiškumo nesumažindama iki vie­
numo, o vienumo neišsklaidydama į tris dalis.“7
Kai Jėzus sako, kad jis ir Tėvas yra viena arba kad kas mato jį,
mato ir Tėvą, tai nereiškia, kad jis yra Tėvas. Jėzus lieka savimi,
taip pat kaip ir Tėvas ar Šventoji Dvasia, tačiau jų bendrystės
visiškai niekas netemdo ir jie gyvena vienas kitame, ir gyvena
vienas kitame taip, kad neturėdami geresnio apibūdinimo gali­
me sakyti, jog jie gyvena visiškai susivieniję - yra viena.
Vietininko linksnis, vartojamas Jėzaus ir Jono, nurodo pe­
richorezės sąvoką, reiškiančią įsismelkimą vienam į kitą nepra­

6 Išsamų perichorezės reikšmės aptarimą galima rasti Thomas F. Torrance,

The Christian Doctrine of God (Krikščioniškas tikėjimas Dievu), p. 168 ir tt.
7 Jurgen Moltmann, The Trinity and the Kingdom: The Doctrine of God (Trejy­
bė ir karalystė: tikėjimas Dievu), London: SCM Press, 1981, p. 175.
 T Ė VO, S ŪN A US IR DVAS I OS V I E N U M A S ♦ 121

randant asmeninės tapatybės. Prireikė šimtmečius trukusių gin­

čų, kol tai buvo suformuluota, bet persismelkimo vienam į kitą
idėja leido į diskusijas, ką galėtų reikšti „vienas“, įtraukti bendra­
vimą, draugystę ir meilę. Tiesą pasakius, griežtai individualisti­
nę „vieno“ idėją tai perkeitė į gilios dvasinės bendrystės - vieny­
bės sąvoką. Ir vienybė neneigia buvimo „vienam“, bet pripildo jį
naujos prasmės.
Vienumos sampratą pakeitus gilios dvasinės vienybės sam­
pratai, tiesa, kad Tėvas, Sūnus ir Dvasia yra trys atskiri asmenys,
puikiai pritapo prie tiesos, kad Dievas yra vienas. Nes šis san­
tykis toks gilus, ši bendrystė tokia tikra, ši meilė tarp Dvasios,
Sūnaus ir Tėvo tokia tyra ir netemdoma, jie taip persismelkia
vienas į kitą, kad bet kokia kita sąvoka, išskyrus „viena“, netinka
nusakyti visiškam jų vieningumui8.
Mes taip pat trokštame patirti tokią santykių vienybę, ta­
čiau Trejybės gyvenime tai pilnatve trykštanti realybė, nuolatos
pasireiškianti meile, nuostabiu kūrybingumu ir laisve. Man tai
vienas iš pačių geriausių „Trobelės“ aspektų. Polas Jangas nuos­
tabiai atskleidžia ir lygybę, ir trejybiškumą, ir vienumą, ir santy­
kių kūrybiškumą. Niekaip negalėtume supainioti Tėtės, Jėzaus
ir Saraju, ir niekaip nepagalvotume, kad jie vienaip ar kitaip ats­
kiri. Kaip sako Saraju: „Jeigu dalijiesi su vienu iš mūsų, vadinasi,
dalijiesi su visais trim.“ (119)
Šis dvasinis Tėvo, Sūnaus ir Dvasios bendrumas gali reikštis
per kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose „vienišuose
Adomo nuopuolio namuose“9, ir ant kryžiaus, kenčiant atstū­
mimą ir mirštant nuo žmonių rankų. Dievo vienumas apima ir

8 Daugiau mano minčių apie Tėvo, Sūnaus ir Dvasios vienybę žr. mano knygo­
je Jesus and Undoing of Adam (Jėzus ir Adomo pražūtis), Jackson, MS: Peri-
choresis Press, 2002, p. 18 ir tt.
9 Pierce Pettis, iš dainos „Family“ („Šeima“) albume „Chase the Buffalo“ („Bi­
zono medžioklė“), „High Street Record“, 1993.
122 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

buvimo triasmeniui tiesąf ir trejybinį buvimo būdą, visada pasi-

reikšdamas meile ir bendryste10.
Žydiškosios tradicijos kontekste Jėzaus mokiniai pasijuto
beeiną kartu su Tuo, kurį laikė pačiu Viešpačiu, bet vis dėlto tu­
rinčiu Tėvą ir pateptu Šventąja Dvasia. Dėl jų liudijimo ir, tiesą
pasakius, per vis dar tebesitęsiantį Jėzaus apsireiškimą Dvasioje
krikščionių bendruomenė pradėjo suvokti, kad stulbinantis Jė­
zaus, to, kurį jis vadino Tėvu, ir Šventosios Dvasios santykis -
tai ne formos, kurias Dievas priėmė kuriam laikui, o apreiškimas
žmonijai, koks Dievas yra nuo amžių ir visados. Tai, ką matėme
Jėzaus gyvenime, atskleidžia mums Dievo buvimo būdą, koks jis
visada buvo ir koks visados bus.
Kai krikščionybė sako Dievas - tai reiškia Tėvas, Sūnus ir
Dvasia, nuostabioje artimoje bendrystėje mylintys nesavanau­
diška meile, kuri pasireiškia neapsakomu vienumu. Ji nekalba
apie atskirą ir neprieinamą, tolimą ar abejingą būtybę. Nekalba
apie įstatymo raidės besilaikantį, save temylintį monarchą, ne­
judantį judintoją. Dievas Krikščionių bažnyčiai - šiaip ar taip,
geresniajai jos daliai - yra bendraujanti būtybė: trys asmenys,
Tėvas, Sūnus ir Dvasia, gyvenimu ir visa kuo besidalijantys iš
nesavanaudiškos meilės ir nuostabaus dvasinio artumo.
Bet mes nedrįstame čia sustoti. Tą akimirką, kai užsimename
apie amžiną Tėvo, Sūnaus ir Dvasios bendrystę, tuojau pat turime
visu balsu prabilti apie visą kūriniją ir žmonijos likimą. Nes šis
trejybinis santykis, ši trykštanti džiaugsmu bendrystė, ši neapsa­
koma meilės vienybė yra visatos - ir žmonijos joje - įsčios.

10 „Vis dėlto nedera manyti, kad turime reikalą su trimis atskirais asmenimis,
kurie pirma savitarpio giminingumo ir perichoretinio persismelkimo turi
kažkokią atskirą egzistenciją. Perichorezė yra amžina. Ji yra pačiame Dievo
esybės centre. Būti Dievu - tai būti Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia amžino­
je perichoretinėje bendrystėje.“ Trevor Hart, Regarding Karl Barth (Dėl Karlo
Barto), Carlise, England: Paternoster Press, 1999, p. 113.
 10
T r ia s m e n io D ie v o m e ilė

Dievas, kuriam nieko netrūksta, meile

pasaukia būti begales būtybių, kad galėtų
jas mylėti ir kviesti į tobulumą.
- C. S. Lewis

T ai, kaip Saraju, Jėzus ir Tėtė bendrauja vienas su kitu „Trobe­

lėje“- su meile, atvirai, pagarbiai ir paprasčiausiai džiaugdamie­
si vienas kitu, - yra arba šiurkštus, Dievą įžeidžiantis iškraipy­
mas, arba užuomina apie neįtikėtiną tiesą. Makenzį tai, švelniai
tariant, stebino (118 ir tt., 230 ir tt.). Jis nebuvo matęs nieko pa­
našaus. Jį traukė jų bendravimas, jų buvimo būdas. Tačiau visas
tas Trejybės reikalas jam atrodė nesąmonė. Ir ką, šiaip ar taip,
toji Trejybė galėtų reikšti? (114)
Pasak Jango Tėtės, „tai ir yra visa esmė!“ (114), o ypač tuo­
met, kai prabylame apie galimybę mylėti:

- Juk supranti, - toliau dėstė ji, - jeigu aš neturėsiu

meilės objekto - tiksliau tariant, ką mylėti, - jeigu ne­
turėčiau tokio santykio savyje, tada išvis nesugebėčiau
124 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVAS I A

mylėti. Turėtum tokį dievą, kuris nesugeba mylėti. O gal

dar blogiau - dievą, kuris, kai užsimanytų, galėtų mylėti
tik tokia meile, kuri būtų jo prigimties suvaržymas. Toks
dievas tikriausiai veiktų be meilės, ir tai būtų baisu. Aš
tikrai ne tokia. (115)

Kitaip tariant, pagal viduramžių teologą Ričardą Senvikto-

rietį, Tėtė sako, kad meilės (arba artimo meilės, kaip mėgsta sa­
kyti senesni rašytojai) negali būti be santykio1.
Pasak Jango Tėtės, jei Dievas nuo amžių būtų vienas ir vieni­
šas, tai nebūtų jokių kalbų apie dėmesį artimui, nes nebūtų jokio
artimo, kuriam tą dėmesį galima rodyti. Pats santykis ir ben­
drystė, netgi atvirumas, asmeniškumas ir prieinamumas būtų
svetima tokio vienišo Dievoprigimčiai. K. S. Luisas rašo: „Meilė
yra kažkas, ką turi vienas asmuo, užmezgęs ryšį su kitu. Jei Die­
vas būtų vienas asmuo, tada prieš pasaulio sukūrimą Jis nebuvo
meilė.“12Pasak Senviktoriečio, „Negalima apie ką nors sakyti, kad
jis myli artimą remdamasis vien tik jo meile sau pačiam. Taigi
meilė, kad būtų artimo meilė, turi būti nukreipta į kitą. Todėl
ten, kur nėra kelių asmenų, negali būti artimo meilės.“3
Jangas, Luisas ir Senviktorietis iškelia rimtą klausimą. Jei
amžinoje Dievo esatyje nėra santykio, tai Dievo prigimtyje ne­
bus ir pagrindo rūpintis kuo nors kitu, išskyrus save, nebus jo­
kio pagrindo altruistiniam atsidavimui arba artimo meilei dėl

1 Richard of St. Victor, „Book Three of the Trinity“ („Trečioji Trejybės kny­
ga“), Richard of St. Victor (Ričardas Senviktorietis), į anglų kalbą vertė Grover
A. Zinn, New York: Paulist Press, 1979, 2 skyrius ir tt.
2 C. S. Lewis, Tiesiog krikščionybė, vertė R. Drazdauskienė, Vilnius, Katalikų
pasaulio leidiniai, 2007, p. 196.
3 Richard of St. Victor, „Book Three of the Trinity“ („Trečioji Trejybės knyga“),
2 skyrius.
 T R I A S M E N I O D I E VO ME I L Ė ♦ 125

jo paties. Vienašmenio Dievo meilė iš prigimties būtų sutelkta

į save, savimeiliška ir skirta tik sau, ne kitiems. Vienišas Dievas
galėtų mylėti kitus dėljų pačių tikprislopindamas savo tikrosios
ir giliosios prigimties fontaną. Tai reikštų, kad Tėtė tik apsime­
tinėjo apkabindama Makenzį verandoje. Slėpdama tikrąją savo
prigimtį - savanaudiškumą ar meilę sau - ji prisidengė palanku­
mo kauke visą laiką laukdama, kad išsipildytų jos troškimai. Jos
apkabinimas (pagal tokį scenarijų) būtų ne dėl Mako, bet vien
tik dėl savęs, o į tokią meilę sunkoka būtų atsiliepti.
Man tai atrodo svarbus klausimas. Ar mes esame mylimi tik
dėl to, ką galėtume atnešti prie Dievo stalo, ar dėl savęs pačių? Ar
Tėvo, Sūnaus ir Dvasios meilė kelia išankstines sąlygas? Ar mes
sukurti bendrystei, ar įsakymams vykdyti? Ar visata - tai dieviš­
kos savimeilės, poreikio, o gal netgi nuobodulio padarinys? Ar
mes esame čia, kad duotume ką nors Dievui, dėl Dievo naudos?

- Svarbiausia yra štai kas: jeigu aš būčiau Vienas

Dievas ir Vienas Asmuo, tuomet šioje Kūrinijoje neturė­
tum vieno nuostabaus dalyko, netgi paties svarbiausio. Ir
aš būčiau visiškai kitokia, negu esu dabar.
- Vadinasi, mes būtume be?.. - Makas nė nenutuo­
kė, kaip užbaigti klausimą.
- Be meilės ir santykio. (114-115)

Jei Dievas būtų vienas ir vienišas, tai vienaip ar kitaip bū­

tume sukurti Dievo naudai, o ne dėl savęs pačių4. Tačiau jeigu
Dievas yra Tėvas, Sūnus ir Dvasia, jeigu bendrystė ir meilė yra

4 Daugiau apie sukūrimą dėl mūsų pačių žr. Karl Barth, Church Dogmatics
III/l (Bažnyčios dogmatika ////I), vertė G. W. Bromiley, Edinburgh: T&T
Clark, p. 330-344.
126 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

trejybinio gyvenimo pagrindas, tuomet mes esame sukurti tam,

kad būtume mylimi (110), kad gyventume mylimi ir mylėtume
kitus be išskaičiavimo. Kaip teigia Luisas, „Dievas, kuriam nieko
nereikia, meilės dėka prišaukia egzistuoti absoliučiai nebūtinus
sutvėrimus tam, kad galėtų juos mylėti ir tobulinti“5
Prieš kelerius metus su draugu žaidėme golfą, kai pailsome,
pamatėme, kad atsidūrėme take priešais grupę žmonių. Einant
artyn, prie mūsų pasuko aukštas žilaplaukis vyras. Tučtuojau
supratau, kad tai priekabus davatka. Netgi galvą šiek tiek pakrei­
pė tiesdamas ranką. Tiesiogine prasme paklausiau savęs: „Kažin,
ar ilgai truks, kol jį apims religinis šišas?“ Prisipažinsiu, šiek tiek
susidrovėjau ir netgi panorau pasitraukęs atbulas palikti taikiniu
savo draugą. Savaime aišku, nespėjom nė nuo tako nutolti, ir
vyrukas uždavė pirmąjį strateginį klausimą:
- Ar judu vaikštot į bažnyčią?
Apsimečiau negirdįs ir patraukiau pasiimti golfo krepšio.
Mano draugas, tarkim, vardu Samuelis atsakė:
- Nelabai... kartais; norėjau pasakyti, nemanau, kad bažny­
čia labai jau padeda, o jūs?
Tokiu veidu, lyg nė nenumanytų, kad visi kiaurai perpranta
jo užmačias, priekabus davatka nekreipdamas dėmesio į Šerno
klausimą žiebė antrąjį:
- Ar esate išgelbėti?
Šernas susivokė tučtuojau:
- Žinoma. Aš tikiu Jėzų, bet klausiau visai ne to.
Dabar jau tikrai atėjo laikas smūgiuoti. Vyrukas su savo
draugu užleido mums vietą ir pradėjo kalbėti apie kažką kita.
Galbūt kai kas pasakys, kad tas davatka rūpinosi Šernu ir to­
dėl troško, kad jis būtų išgelbėtas. Bet norėčiau paprieštarauti. Iš

5 C. S. Lewis, Keturios meilės, vertė Rasa Drazdauskienė, Vilnius, Katalikų pa­

saulio leidiniai, 2006, p. 146.
 T R I A S M E N I O D I E VO MEI LĖ ♦ 127

tiesų mudu su Semu tą dieną žaidėme golfą, nes jis niekaip ne­
galėjo atsigauti po žmonos mirties. Jis siaubingai kentėjo. Mudu
buvome pradėję gilų pokalbį apie tai, kaip Jėzus ateina į mūsų
skausmą, ir Šernas, jau, rodės, tuojau atras viltį, bet priėjo tas
vyrukas, nutraukė pokalbio giją ir išardė mūsų „bažnyčią“.
Tėvas, Sūnus ir Dvasia myli mus dėl mūsų. pačių, o ne siek­
dami pritraukti naujų narių, gražiai pasirodyti ar ką nors iš mūsų
gauti. Palaimintoji Trejybė nejaučia poreikio. Ji yra trykštantis
artimo meilės fontanas. Tėvas, Sūnus ir Dvasia dalijasi gyveni­
mu, kuris yra davimas, o ne ėmimas, dalijimas, o ne kaupimas,
laiminimas gyvybe iš meilės, o ne manipuliavimas dieviškąja val­
džia. Tėvas, Sūnus ir Dvasia atiduoda mums save dėl mūsų pačių,
kad ir mes galėtume patirti tikrąjį gyvenimą. Ir netrokšta atlygio.
Štai ką mėginau pasakyti Šernui. Jėzus jį priima, susitinka ir
apkabina - kaip ir Makenzį - tenai, kur jis yra, ir švelniai veda į
savo ramybę bei viltį. Jis netrokšta jokio atlygio sau. Tėvas, Sū­
nus ir Dvasia duoda ne tam, kad gautų. Jie mus suranda mūsų
pasaulyje, kovojančius, vargstančius ir besidžiaugiančius, ir
niekada nenuleidžia negirdomis tikrųjų mūsų klausimų - nors
mūsų tamsoje kartais ima atrodyti, kad taip galėtų būti.
Tikėjimas Trejybe reiškia, kad Dievas yra bendrystė - visa­
da toks buvo ir visada bus. Santykis, draugystė, pasiaukojimas,
dėmesys kitam Dievui yra ne antraeiliai dalykai, o giliausia die­
viškojo gyvenimo realybė. Nes Tėvas, Sūnus ir Dvasia visada
myli, bendrauja ir dalijasi gyvenimu negalvodami apie tai, ką
čia išpešus iš mūsų. Mes buvome sukurti būti, gyventi ir dalytis
triasmenio Dievo gyvybe ir džiaugsmu. Jėzaus Tėvas prieš nu­
spręsdamas mūsų likimą nežiūri sulaikęs kvapą, ar peršoksime
per tam tikras kliūtis. Nėra jokių sąrašų. Gyvename ne tam, kad
„pašlovintume Dievą“ religinėmis apeigomis. Mes esame čia,
kad gyventume palaimintosios Trejybės šlovėje.
128 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

A
Akimirką šiek tiek atsitraukime ir apsvarstykime du svarbius
klausimus, kylančius iš Tėtės pastabų Makenziui. Pirma, kokį
pagrindą turime tikėti Dievo meile? Antra, ką mes iš tiesų ma­
nome apie Dievo prigimtį? Jei, taip sakant, nuluptume Dievo
būtį lyg svogūną, ką rastume jo šerdyje? Kas yra Dievo būties
centre? Jei Dievas yra vienišas asmuo, vienas nuo amžių, tuo­
met jo egzistencijai ir buvimo būdui būtų svetima laiminti kitus
dėl jų pačių. Toks Dievas negalėtų natūraliai mylėti kitų nesa­
vanaudiška meile. Geriausiu atveju Dievas galėtų laikinai apsi­
mesti altruistu. Tačiau Jangas, sekdamas apaštalu Jonu, tvirtina,
kad Dievas yra meilė6, arba, kaip sako Tėtė: „Aš esu meilė.“ (115)
Leiskite dar kartą pacituoti Džonataną Edvardsą: „Apaštalas
mums sako, kad „Dievas yra meilė“; todėl jeigu jis yra begalinė
būtis, tai turėtų būti ir begalinės meilės šaltinis. Jeigu jis yra visa
pripildanti būtis, tai turėtų būti ir pilnas, per kraštus trykštantis
ir niekad neišsenkantis meilės šaltinis. Ir jeigu jis yra nesikei­
čianti ir amžina būtis, tai turėtų būti nesikeičiantis ir amžinas
meilės šaltinis.“7Ši Dievo meilė nėra egoistiška ar besigėrinti sa­
vimi, kokia tegalėtų maskuoti slaptus motyvus, bet atsiduodan­
ti, altruistinė ir besąlyginė. Giliausia dieviškosios būties tiesa yra
Tėvo, Sūnaus ir Dvasios bendrystė.
Ar už šios bendrystės gali atsiverti dar vienos durys į kitą
kambarį, kuriame galbūt atrasime dar gilesnę tiesą apie Dievą?
Ar yra kokia nors ezoterinė paslaptis, valdanti visa, ką Dievas
galvoja, svajoja ir daro? Tėvo, Sūnaus ir Dvasios bendrystė yra

6 Žr. 1 Jn 4,8, 16.

7 Jonathan Edwards, Charity and Its Fruits (Dosnioji meilė irjos vaisiai), Edin­
burgh: Banner of Thruth Trust, 1982, p. 327.
 T R I A S M E N I O DI E VO ME I L Ė ♦ 129

ne prieškambaris, o vidinė šventovė, pats Dievo gyvenimas ir

jo buvimo būdas, verdanti sriuba, iš kurios kyla visos dieviškos
mintys, veiksmai ir reakcijos.
Tėtė apkabina Makenzį ne todėl, kad tą dieną pasidarė gra­
žią šukuoseną ar kad cukraus lygis kraujyje pakilo, o dėl to, kas
ji yra. Ji nevaidina. Ji yra savimi. Ji gyvena, veikia ir visa savo bū­
timi yra atsigręžusi į Jėzų ir Saraju. Kaip ji yra su jais, taip yra ir
su Maku, ir su mumis visais. Tėtės apkabinimas yra jos tikrosios
prigimties ir buvimo būdo išraiška:

- Bet kodėl mane? Tai yra kodėl Makenzį Aleną Fi­

lipsą? Kodėl tu myli šitaip susimovusį žmogų? Kai ta­
riausi nusivylęs tavim ir viskuo tave kaltinau, kodėl tu
dar varginiesi ir stengiesi mane prakalbinti?
- Nes tai ir yra meilė, - atsakė Tėtė. (214)

Milijonuose verandų Tėtė apkabina milijonus Makenzių.

Nebent jos būtyje būtų kažko slapto ir dar gilesnio už santykį su
Jėzumi ir Saraju.
O gal už palaimintosios Trejybės slypi kitas dievas, kokiame
nors galiniame kambaryje tūno Žmogėdrų dievaitis arba paniu­
ręs kosminis asilas Nulėpausis, o gal įstatymo vergas, žiūrintis tik
jo raidės, galintis pasirodyti bet kurią akimirką ir subarti gerumo
bei meilės kupinus Tėvą, Sūnų ir Dvasią? Gal triasmenio Dievo
bendrystę dar kažkas kontroliuoja ir leidžia jai reikštis, tarkim,
tik pirmadienį ir antradienį? Bet galbūt ši bendrystė yra pastovi,
persmelkianti visatą, laisva ir nuolatinė, patikima ir nesikeičianti
tikrovė? Jei ji nėra visų tiesų tiesa, tuomet tikrai įsakinėja kažkas
kitas, o mums telieka sulaikius kvapą laukti, kol jis pasirodys.
Įtariu, kad dauguma mūsų gyvename pakrikusiame pasauly­
je draskomi troškimo tikėti, kad galime būti mylimi nesavanau-
130 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

diskai, ir baimės, kad tokia meilė tegali būti kvailių svaja. Štai
esminis klausimas: ar tikite, kad galite pakeisti Trejybę? Ar gali­
te paveikti būdą, kuriuo Tėvas, Sūnus ir Dvasia bendrauja vienas
su kitu? Kadaise diskutavome su vienu žmogumi, kuris griežtai
nesutiko su paprastu mano teiginiu, kad Tėvas, Sūnus ir Dvasia
myli mus visus ir kad per Jėzų esame apkabinami amžinai.
- Ne! Ne! - šaukė jis. - Negalite imti ir teigti, kad visi esame
įsūnyti per Jėzų. Jūs nepažįstate tų žmonių, nežinote, ką jie gal­
voja. Jūs nežinote, ar jie atgailavo, ar įtikėjo Jėzų.
- Taigi, - paklausiau, - koks Dievo santykis su žmonėmis,
kol jie netiki Jėzumi?
- Jis yra jų Teisėjas, - atsakė tas. - Ir tampa jų Tėvu tuomet,
kai jie atgailauja ir įtiki.
- Taigi sakote, kad žmonių tikėjimas gali daryti įtaką Dievo
buvimo būdui?
- Ne, žinoma, to nesakau.
- O man atrodo, kad sakote. Juk tvirtinate, kad kai žmogus
įtiki, tuomet Dievas tampa jo Tėvu, bet jei netiki, tai lieka Teisė­
ju. Bet nepaisant keistoko fakto, kad Dievas Teisėjas jums rodosi
svarbesnis už Dievą Tėvą8, kas nutiktų žmogui sušukus: „Tikiu,
padėk mano netikėjimui“9?Negi Jėzaus Tėvas yra lyg lango valy­
tuvas, švytuojantis ten ir atgal - tai jis Teisėjas, tai Tėvas?
Nė sakyti nereikia, kad ginčas pasibaigė niekaip, abu likom
įsitikinę, kad pašnekovui pasimaišė protas. Vėliau pasakysiu dau­
giau apie tikėjimo ir atgailos svarbą, taip pat ir apie dievišką teisin­
gumą, bet dabar svarbiausia tai, kad nepainiotume Dievo asmens

8 Puikią šio pragaištingo teiginio kritiką galite rasti George’o MacDonaldo

pamoksle „Justice“ („Teisingumas“) rinkinyje Unspoken Sermons: series I,
II, III (Nepasakyti pamokslai: I, II, III), Whitethorn, CA: Johannesen, 1999,
p. 500 ir tt.
9 Mk 9,24.
 T R I A S M E N I O DI E VO MEI LĖ ♦ 131

su tuo, kur esame mes patys tikėjimo (ar jo trūkumo) kelionėje.

Nesavanaudiška Tėvo, Sūnaus ir Dvasios meilė yra amžina dieviš­
kos prigimties tiesa ir, visa laimė, nepriklauso nuo mūsų tikėjimo
ar veiksmų, įskaitant ir Nusidėjėlio maldą. Kaip sakė Atanazas:
„Švenčiausioji Trejybė nėra kūrinys.“10Niekada nebuvo laiko, kai
Tėvas buvo vienas, be Sūnaus ir Dvasios. Dievo prigimtis buvo
tokia dar prieš pasaulio sukūrimą. Tikime mes ar ne, elgiamės ge­
rai ar blogai, teisingai ar neteisingai, triasmenio Dievo prigimtis
visada yra tokia pati, ji tokia pati buvo ir tokia pati bus - tai meilė.
Mes nesame tokie galingi, kad pakeistume Tėvą, Sūnų ir Dvasią.
Tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl Trejybė tokia svarbi.
Nes jei Dievas nuo amžių būtų vienas ir vienišas, tai nebūtų tu­
rėjęs ką mylėti prieš sukurdamas pasaulį. Jei taip, vienišas Die­
vas tegalėtų tapti mylintis, nes nebuvo toks iš prigimties, ir toji
jo meilė tegalėtų kilti iš vienatvės ir savimeilės. Ir net labai gali
būti, kad tai, kas paskatino vienašmenį Dievą kurti, pasikeistų,
ir toks vienišas Dievas vėl grįžtų prie savo esminės, nemylin­
čios prigimties. Tokio Dievo meilė yra skatinama iš išorės. Argi
ne šito mes visi bijome? Kad kažkas iš išorės skatina Dievą mus
mylėti, kad jo meilę lemia kažkas, svetimas jo prigimčiai, ir kad
būtent mums reikia tuo pasirūpinti, ištaisyti meilės klaidą, nusi­
pelnyti Dievo meilę ir ją išlaikyti? Nieko nuostabaus, kad esame
išsekę ir nelaimingi.

- Už ką jūs mylite mus, žmones? Turbūt aš... - Su­

sigriebė nelabai aiškiai suformulavęs klausimą. - Tur­
būt noriu sužinoti, kodėl mane mylite, kai negaliu nieko
jums pasiūlyti mainais.

10 The Orations of St. Athanasius Against the Arians (Šventojo Atanazo kalbos
prieš arijonus), London: Griffith, Farran, Okeden, and Welsh, 1.18.
132 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

- Jei geriau apie tai pagalvosi, Makai, - atsiliepė Jė­

zus, - tau palengvės sužinojus, kad kaip tik dėl to, jog
nieko negali mums pasiūlyti, bent jau nieko, kas mus pa­
keistų... Tai turėtų palengvinti tau naštą viską daryti tik
gerai. (231)

Krikščionių Dievas myli nuo amžinybės, nes šis Dievas eg­

zistuoja kaip Tėvas, Sūnus ir Dvasia, nuostabioje dvasinėje san­
tarvėje bendraujantys nesavanaudiška meile. Trejybė reiškia, kad
dar prieš pasaulio sukūrimą Dievas yra meilė: „Meilė yra giliausia
gelmė, jo esybės esmė, visos jo būties pagrindas.“11„Dievas yra
ne vieniša monada ar egocentriškas tironas, o toks, kurio amži­
nam buvimui esminis yra susitelkimas mylėti kitą.“112„Dieve nėra
alkio, kurį būtina numalšinti, tik gausybė, trokštanti dovanoti.“13
Triasmenio Dievo meilės priežastis nėra greta Tėvo, Sūnaus ir
Dvasios bendrystės. Nieko nereikia taisyti, nėra jokių sąlygų, jo­
kių priežasčių ir jokio būdo, kuriuo galėtume paveikti palaimin­
tosios Trejybės meilę mums - ar priversti ją liautis mus mylėjus.
Tėtė nori pasakyti Makenziui, kad jeigu bendrystė ir meilė
egzistuoja Dievo būtyje nuo amžių, tai savo tikėjimui turime pa­
grindą, kurio nenusipelnome tikėjimu ir negalime sugriauti neti­
kėjimu. Esame priimami tokie, kokie esame, priimami ir mylimi
dėl savęs pačių, ir apkabinami amžinai, nes palaimintosios Trejy­
bėsprigimtis yra meilė. Taigi galime kartoti su apaštalu Pauliumi:
„Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei
kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštu­

11 MacDonald, Unspoken Sermons (Nepasakyti pamokslai), p. 421.

12 Colin E. Gunton, Father, Son and Holy Spirit: Toward a Fully Trinitarian The­
ology (Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia: pilnos trejybinės teologijos link), Lon­
don: T&T Clark, 2003, p. 86.
13 C. S. Lewis, Keturios meilės, 2006, p. 145.
 T R I A S M E N I O DI E VO ME I L Ė ♦ 133

mos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo
Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“14
Štai tikrovė, kuria galime remtis, kai esame pažeminti ir bijo-
me, kai sergame ir mirštame, kai esame prislėgti gėdos, kaltės ir
abejonių ar apimti savo Didžiojo Liūdesio. Žinoma, kartais jau­
čiamės atstumti, palikti ar'apleisti, ir kuris jau iš mūsų nerastų vi­
sos krūvos įrodymų, kad taip ir turėtų būti, nes apimti kančios ar
nesame paskui save palikę griuvėsių pėdsakų? Bet mes nebūsime
palikti nei apleisti, nebent Šventoji Dvasia pradėtų gėrėtis savimi,
Tėvas apleistų Sūnų, o Jėzus imtų ir nuspręstų skirtis: „Pasiguoski-
me Tėvo ir Sūnaus mintimis. Kol tarp jų viešpatauja santarvė, kol
Sūnus myli Tėvą visa širdimi, tol mažiesiems nėra ko bijoti.“15Nes
triasmenis Dievas nuo amžių yra meilė ir Tėvas, Sūnus bei Dvasia
bendrauja su mumis iš savo bendrystės gelmių. Jie myli mus savąja
meile. Triasmenis Dievas tiesiog negali egzistuoti kitaip.
Jėzaus Tėvas myli netgi Misės žudiką, myli jį, kad išlaisvin­
tų, - kaip myli mus visus, kurie esame siaubingai sudarkę ir savo,
ir kitų gyvenimus, visus mus, kurie tebetikime, kad viskas mums
gerai, netgi tą šnekų vyruką, pasiklydusį savo puikybėje. „Mūsų
tik tiek ir, patikėk manim, mūsų - per akis.“ (95) „Dievas, ku­
ris yra, - o aš esu tas, kuris esu, - negali veikti atsiskyręs nuo
meilės.“ (115) O meilė atveda mylimąjį į laisvę gyventi mylimam
ir dalytis meile, ir šioji meilė, kaip sako mano draugas Briusas
Vošopas (Bruce Wauchope), surenka milžiniškas mūsų nesi­
baigiančių nelaimių sąskaitas ir nepailsdama perdirba jas į gėrį
mums, kitiems ir visai kūrinijai. „Nes tai ir yra meilė.“ (214) Štai
tokia nuostabi tiesa apie palaimintąją Trejybę. Visai neatsitiktinai
Šventajame Rašte dažniausiai girdimas įsakymas yra „Nebijok“.

14 Rom 8,38-39.
15 MacDonald, Unspoken sermons (Nepasakyti pamokslai), p. 431.
134 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

Leiskite čia aptarti dar du papildomus klausimus. Pirma, visos

Dievo savybės yra šios esminės meilės ir bendrystės prigimties
išraiška16. Pavyzdžiui, Dievo šventumas yra visiško unikalumo,
trejybinės meilės savitumo išraiška. Visoje visatoje nėra nieko
panašaus. Tai vienintelis, nesulyginamas, visai kitoks santykis.
Jo grožis, gerumas ir džiaugsmas taip pat nepakartojami. Dievo
teisumas kalba ne apie Tėvo, Sūnaus ir Dvasios atitikimą virš
jų stovinčiam įstatymui, o apie visišką jų bendrystės tobulumą.
Taip ir Dievo pyktis nėra meilės priešingybė, lyg vienas ir ki­
tas varžytųsi tarpusavyje Dievui bendraujant su žmonija. Tėvo,
Sūnaus ir Dvasios meilė negroja antruoju smuiku po Dievo pyk­
čio. Kaip sakė Tėtė: „Galima siusti dėl netvarkos, kurią padarė
mano vaikai, to mėšlo, į kurį jie yra įlipę. Man nepatinka daug
kas, ką jie daro, bet pyktis - ypač man - tai irgi meilės išraiška.“
(134) Pyktis - tai triasmenio Dievo meilė, aistringai šaukianti
„Ne!“Tai audringas meilės pasipriešinimas mūsų pražūčiai. Taip
ir Dievo teismas nėra „tamsioji“ jo pusė, pagaliau iškilusi į pa­
viršių. Teisti reiškia atskirti, pažvelgti į pačią esmę ir suprasti,
kas blogai, kad būtų galima ištaisyti ir atkurti. Kaip yra pasakęs
popiežius Benediktas: „Dievo teismas - viltis ir dėl to, kad yra
teisingumas, ir dėl to, kad yra malonė.“17Kaip „Trobelėje“ kal­
ba Sofija: „Makenzi, teismas skirtas ne tam, kad naikintų, o kad
viską atstatytų į savo vietas.“ (192) Dievo ištikimybė, palaima ir
pilnatvė, galia ir išmintis, džiaugsmas ir kantrybė - visa yra kilę
iš trejybiškumo ir santykio, visa yra kurstoma tos pačios, nuos­

16 Daugiau mano minčių apie tai žr. mano knygoje fesus and Undoing of Adam
(Jėzus ir Adomo pražūtis), Jackson, MS: Perichoresis Press, 2002, p. 17 ir tt.
17 Popiežius Benediktas XVI, enciklika „Spe Salvi, apie krikščioniškąją viltį“
http://www.katalikai.lt/index.php?id=68nid=5021.
 T R I A S M E N I O DI E VO ME I L Ė ♦ 135

tabiosios, nesavanaudiškos Tėvo, Sūnaus ir Dvasios meilės, ir

visa yra jos išraiška. Palaimintoji Trejybė nedaro nieko, kas nėra
įkvėpta meilės.
Antra, viskas pasikeičia, jei apie Tėvo, Sūnaus ir Dvasios
bendrystę imame galvoti ne kaip apie pagrindinę tiesą, o kaip
apie paprasčiausią savybę"ar vieną iš savybių. Kad ir šventumas.
Jei bendrystė nebūtų giliausia Dievo būties tiesa, tuomet Die­
vo šventumas neturėtų nieko bendra su santykio idėja18. O jeigu
šventumas nėra giliausia trejybinio gyvenimo unikalumo išraiš­
ka, tai kas jis tuomet? Taip atveriame duris įvairių įvairiausioms
nuomonėms apie šventumą. Kaip tik tai ir nutiko mūsų vakarie­
tiškame pokalbyje. Dievo šventumas buvo atskirtas nuo Tėvo,
Sūnaus ir Dvasios bendrystės, pritaikytas prie romėnų teisės ir
taip paverstas teisiniu terminu. Taip šventumas, užuot reiškęs
neprilygstamą Tėvo, Sūnaus ir Dvasios meilę, tapo teisės, mora­
lės ir etinio tobulumo klausimu (119-121).
Bet jeigu pradėtume nuo Tėvo, Sūnaus ir Dvasios, tuomet
netgi visa kūrimo istorija reikš meilę, bendrystę ir dalijimąsi gy­
venimu. „Iš pat pradžių mano tikslas buvo gyventi tavyje ir kad
tu gyventum manyje“ (127), - sako Jėzus. Jeigu pradėtume nuo
ko kito, tuomet ir kuriama buvo kitam tikslui. Ir koks jis galėtų
būti? Teisė? Išorinis paklusnumas tolimai dievybei? Moralinė
švara? Baimė? Dievo šlovinimas? Pažadas ir atpildas?
Vakarų istorijos tėkmėje ir vingiuose teisinis šventumo su­
vokimas įsiskverbė į Tėvo, Sūnaus ir Dvasios bendrystę ir tapo
pagrindine tiesa apie Dievą - bent jau mūsų protuose. Toks
šventumas nekyla iš santykio, iš trejybiškumo, tai nėra meilės
išraiška. Ir jeigu šito nesuvoksime, tai, tiesą sakant, tokią šven­

18 Apie šventumo kaip trejybinio santykio išraiškos traktavimą žr. John Webs­
ter, Holiness (Šventumas), Grand Rapids: Eerdmans, 2003.
136 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

tumo sampratą vėl atitempsime į vidinę Dievo šventovę. Kaip

tai galėjo nutikti laikui bėgant - ilga istorija, bet kai ką suprasti
galima.19
Kai pagrindine mūsų mintimi apie Dievą tapo teisinis šven­
tumo suvokimas, visa Biblijos istorija buvo permąstyta re­
miantis teisės, kaltės ir bausmės sąvokomis. Dievas yra šventas
(teisiškai tariant). Mes susimovėme, todėl reikia atlyginti žalą.
Jėzaus atėjimo ir mirties istorija buvo pritaikyta prie šios „pla­
tesnės“ sampratos, o mirtis buvo suprantama kaip Dievo baus­
mė už nuodėmes. Taip mąstant, Dievas atrodo pernelyg šventas
(teisiškai tariant), negalintis net pažvelgti į nuodėmę, todėl atsu­
ko nugarą savo paties Sūnui, kai jį, prikaltą prie kryžiaus, palietė
mūsų nuodėmės. Jėzus atkentėjo bausmę už mūsų nuodėmes.
Greičiausiai esate girdėję tokią versiją.
Tačiau Jangas parodo ir Tėtės riešus su randais nuo vinių
(108, 116, 121, 187, 255), ir gerai padaro, nes kaip gali kentėti
tas, kuris gyvena Tėvo prieglobstyje, o Tėvas nepajusti jo skaus­
mo? Argi Jėzaus agonija neturėjo persiimti ir jo Aba, ir Šventoji
Dvasia? Negi tarp Tėvo ir Sūnaus gali atsiverti neperžengiama
praraja? Ir kaip gali Tėvas taip skirtis savo būdu nuo Sūnaus, kad
Sūnus galėtų apkabinti nusidėjėlius ir netgi „tapti nuodėme“20,
kaip sako apaštalas Paulius, o Tėvas negalėtų į mus nė pažvelgti?
Prisiminkime Jėzaus žodžius: „Kas yra matęs mane, yra matęs
Tėvą.“ „Aš ir Tėvas esame viena.“ Tėtė pasako dar paprasčiau:
„Mes ten buvome kartu“ (108), „jame dabar esame“ (221).
Kaip pamatysime, Jėzus atėjo ne kentėti Tėvo paskirtos
bausmės ar palenkti Tėvo širdies, kad tas mus priimtų. Mes pri­

19 Daugiau apie teisinį požiūrį į šventumą ir kaip jis veikia Dievo bei jo santykio
su žmonija suvokimą žr. mano knygoje Jesus and the Undoing ofAdam (Jėzus
ir Adomo pražūtis), Jackson, MS: Perichoresis Press, 2002, p. 43 ir tt.
20 Žr. 2Kor5,21.
 T R I A S M E N I O D I E VO MEI LĖ ♦ 137

klausome Tėvui, Sūnui ir Dvasiai, visada priklausėme ir visada

priklausysime. Jėzus mirė, nes myli mus amžina meile, o mes
įmaknojome į tokį gilų ir siaubingą purvyną, kad visiškai ne­
bepajėgiame šios meilės pažinti ir patirti jos teikiamos laisvės,
džiaugsmo ir gyvybės.
Čia susiduriame su dviem minties pasauliais ir abu remiasi
prielaidomis apie esmines Dievo savybes. Jangas nemato nieko
gilesnio už meilės bendrystę tarp Tėvo, Sūnaus ir Dvasios. Šis
Dievas yra meilė. Šioji meilė yra gera. Ji teisi. Neprilygstama.
Galinga. Nesavanaudiška, nuostabi, pastovi, visa ištverianti, pil­
na džiaugsmo, ramybės ir laisvai besiliejančio dvasios artumo,
taip pat karštai besipriešinanti mūsų pražūčiai. Ir kaip tik šioji
Tėvo, Sūnaus ir Dvasios meilė suteikia pagrindą kūrimui ir is­
torijai, atveria mūsų žvilgsnį į tą nuostabią tikrovę, kurią palai­
mintoji Trejybė trokšta išlieti visai žmonijai, ir parodo tą kvapą
gniaužiančią kainą, kurią Tėvas, Sūnus ir Dvasia panoro drauge
sumokėti (108), kad ji išsipildytų.
 11
T i k r a s i s Jė z u s

Tai dienai atėjus jūs suprasite,

kad aš esu savo Tėve,
irjūs manyje, ir aš jumyse.
- Jėzus

N u o artimo Tėvo ir Sūnaus santykio Jono evangelija pereina

prie stulbinančio Įsikūnijimo įvykio. Tas, kuris yra Tėvo prie­
globstyje1, buvo mylimas prieš pasaulio sukūrimą12 ir pats yra
Dievas3, tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų4. Pirmaisiais savo egzis­
tavimo amžiais ankstyvoji Bažnyčia, plėtodama Trejybės viziją,
paaiškino Jono mintį ir sutelkė dėmesį į šią nuostabią įžvalgą.
Jėzus nebuvo tiesiog išskirtinis žmogus, pasiekęs neįprastai arti­
mą santykį su Dievu; jis yra Tėvo amžinasis Sūnus, kuris gyveni­
mu ir visu kuo dalijasi su Tėvu Šventosios Dvasios bendrystėje.
Ir jis tapo vienu iš mūsų, žmogumi. Jis yra įsikūnijęs Sūnus.

1 Žr. Jn 1,18
2 Žr. Jn 17,24.
3 Žr. Jn 1,1.
4 Žr. Jn 1,14.
 T I K R A S I S J ĖZUS ♦ 139

Svarbiausia yra tai, jog amžinasis Tėvo Sūnus pasilenkė,

kad taptų tuo, kas esame mes. Jėzaus gyvenimą žemėje sudarė
amžinoji bendrystė su Tėvu ir Šventąja Dvasia, kurią jis išgy­
veno tarp mūsų kaip žmogus, mūsų laiko ir erdvės pasaulyje.
Žmogumi tapo ne šiaip Dievas - beformė, monolitinė abstrak­
cija, bet Dievas, amžinasis Tėvo Sūnus. Ir tapęs kūnu jis nenu­
traukė bendrystės su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Įsikūnijimas -
tai trejybinio gyvenimo priartėjimas. Tėtė sako, kad per Jėzų
„mes tapome žmonėmis“ (112). „Nors visada buvome ir esame
šioje sukurtoje Visatoje, dabar virtome kūnu ir krauju“ (112).
Triasmenio Dievo gyvenimas nebėra vien dieviškas. Dabar jis
ir dieviškas, ir žmogiškas.
Kam gi neužkąstų žado iš nuostabos šis meilės ir nuolanku­
mo aktas? Kūrėjas tapo kūriniu. Tas, Kuris pažįsta Tėvą, tapo
žmogumi. Tas, Kuris džiūgauja Šventojoje Dvasioje nevaržoma
meile, tapo kūdikiu Betliejuje ir atnešė į mūsų žmogiškumą Tre­
jybės gyvenimą. Bet maža to. Šioje nepaprastoje istorijoje yra ir
dar vienas posūkis.
Įsikūnijimas, kaip nurodo Trevoras Hartas, nėra „vienkar­
tinis epizodas Dievo gyvenime“5. Sūnaus tapimas žmogumi
nebuvo tik trumpa viešnagė pas draugužį. Įsikūnijimas niekuo­
met nesibaigs. Tai nuolatinė tikrovė dabar ir visados. Steponas,
pirmasis Bažnyčios kankinys, regėjo tai pirmas. Vieną akimir­
ką, prieš mirtinai užmėtomas akmenimis, Steponas pažvelgė
į dangų ir jam buvo duota išvysti pačią nuostabiausią realybę
visatoje:

5 Trevor Hart, „Humankind in Christ and Christ in Humankind: Salvation as

Participation in Our Substitute in the Theology of John Calvin“ („Žmonija
Kristuje ir Kristus žmonijoje: Išganymas kaip dalyvavimas pavaduojant mus
Žano Kalvino teologijoje“), Scottish Journal of Theology, 42, p. 72.
140 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

Kupinas Šventosios Dvasios, [jis] žvelgė į dangų ir iš­

vydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. Jis tarė:
„Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį
Dievo dešinėje“6

Steponas matė ne angelą ar arkangelą. Tai buvo „Žmogaus

Sūnus“. Tėvo dešinėje jis matė patį Jėzų, įsikūnijusį Sūnų.
Po prisikėlimo prieš pasitraukdamas Jėzus susitiko su moki­
niais ir kalbėjo apie Šventąją Dvasią:

Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir

debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie, akių nenuleisdami,
žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du
vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko
stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į
dangų, sugrįš taip pat, kaip esate matę jį žengiant į dangų.“7

Jėzaus žengimas dangun mane stebina dar labiau už jo pa­

silenkimą ateiti į šį pasaulį. Galbūt drąsiausiose svajonėse ir ga­
lėtume beveik patikėti, kad Dievas gali trumpam ateiti į pasaulį
mūsų gelbėti, bet kas galėtų suprasti įsikūnijusio Sūnaus įžen­
gimą dangun8? Nes tai reiškia, kad Sūnaus tapimas žmogumi
yra ne praeities įvykis, o vis dar tebesitęsianti realybė. Kristaus
žmogiškumas - tai ne drabužis, kurį jis apsivilko vienam sezo­
nui, o vėliau nusirengė ir nugrūdo į dangišką spintą. „Išėjau iš

6 Apd 7,55-56.
7 Apd 1,9-11.
8 Apie Jėzaus žengimą dangun žr. Mt 26,64; Lk 24, 50-51; Jn 6,62; 14,28; 16,5,
10, 17, 28; 20,17; Apd 1,9-11; 2,33-34; 7,55-56; Ef 1,18; 2,4-6; 4,8; Fil 3,20;
1 Tim 3,16; 1 Pt 3,22; Hbr 1,1-3; 4,14; 6,17-20; 8,1-16; 9,11-12; 12,2; Mt
22,41-44; Iz 6,1; 52,13; Ps 68,18; 110,1-5.
 T I K R A S I S J ĖZUS ♦ 141

Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą.“9

Dabar Jėzus, kaip žmogus, sėdi Tėvo dešinėje, pažindamas Tėvą
Dvasios bendrystėje.
Kaip dauguma tėvų, mylėjau savo vaikus, kol jie dar nebuvo
gimę. Tačiau ir mano meilė jiems, ir jų meilė man - tai ben­
drystė, kuri auga ir plėtojasi laikui bėgant. Mes esame žmonės.
Mūsų meilei ir santykiams reikia laiko subręsti, net jeigu toji
meilė visoje savo pilnatvėje egzistavo nuo pat pradžių. Tai pa­
deda man suprasti, kad Įsikūnijimo paslaptis nesibaigia vien Jė­
zaus gimimu iš mergelės. Įsikūnijimas nuo pradėjimo akimirkos
tęsiasi per visą gyvenimą iki pat mirties, prisikėlimo ir žengimo
dangun. Tai tapsmas.
Kiekvieną akimirką Jėzus yra Tėvo Sūnus ir Pateptasis, jis
myli ir yra mylimas, bet jų bendrystė kaskart nauja ir vis kitaip
pasireiškia kiekvienu jo žmogiško gyvenimo tarpsniu10. Polas
Jangas kalba apie mūsų laisvę kaip apie „procesą, kuris vyksta
santykyje su juo“ (108). Taip ir Įsikūnijimas yra savotiškas pro­
cesas. Tai tiesa Jėzaus pradėjimo akimirką. Jis yra Tėvo Sūnus,
bet žmogaus kūne nuolatos tampa savimi. Kaip ir Trejybės gyve­
nimas amžinybėje, Tėvo, Sūnaus ir Dvasios bendrystė visada yra
meilės ir vienybės gyvenimas, bet Įsikūnijusiame Sūnuje ji auga
taip pat kaip mumyse.
Jei galėtume paimti bet kurią akimirką iš Jėzaus gyvenimo,
tai pamatytume, kad jis visada yra Tėvo Sūnus ir pateptasis Šven­
tąja Dvasia. Tačiau mūsų erdvės ir laiko pasaulyje tokiam santy­
kiui pasireikšti reikia laiko. Bet kurią akimirką jis nėra mažesnis,
nei buvo visada, taip kaip ir mūsų meilė vaikams nėra mažesnė

9 Jn 16,28.
10 Daugiau apie Jėzaus augimą bei tobulėjimą žr. Thomas A. Smail, The Giving
Gift: Holy Spirit in Person (Dovanoti dovaną: Šventoji Dvasia asmeniškai),
London: Hodder and Stoughton, 1988, p. 95 ir tt.
142 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

nuo pat tos akimirkos, kai pirmąkart išgirdome plakant jų šir­

deles. Tėvo Sūnaus tapimas žmogumi vyksta visą jo gyvenimą ir
visiškai išsipildo tuomet, kai jis su kūnu įžengia Tėvo dešinėn11.
„Sėdintis Tėvo dešinėje“ yra tiesa apie tai, kas Jėzus yra, kuo jis
tapo kaip žmogus, nors visada tuo buvo kaip amžinasis Tėvo
Sūnus. Reikėjo laiko, kol jo sūnystė išsipildė mūsų žmogiškoje
būtyje. Ją reikėjo išgyventi mūsų pasaulyje ir, kaip sakė Irenėjus,
kiekviename mūsų žmogiškosios egzistencijos etape112. Ir jis ją
išgyveno. Žengdamas pas Tėvą Jėzus nuostabiai pabaigė tai, kas
per Įsikūnijimą įvyko pradėjimo metu. Dabar - ir tai visų nuos­
tabiausia - įsikūnijęs Tėvo Sūnus savo Tėvo prieglobstyje yra
kaip žmogus, jis buvo ten per visą žemišką gyvenimą, o dabar
jau ir amžinybėje13. Neįmanoma suvokti tokio nusižeminimo,
tokios malonės ir meilės. Bet taip yra.

Ir tai dar ne viskas! Naujasis Testamentas liudija, kad Jėzus yra

ir visa ko Kūrėjas. Kai sudedame vieną prie kitos tris didžiąsias
tiesas apie Jėzaus tapatybę (jis yra Tėvo Sūnus, jis yra Pateptasis
Šventąja Dvasia, jis yra Kūrėjas), pradeda aiškėti nuostabi, su-
krečiančinti tiesa ir apie pačią žmoniją. Pirmieji Jėzaus sekėjai

11 Žr. William Milligan, The Ascension and Heavenly Priesthood of Our Lord
(Mūsų Viešpaties dangun žengimas ir dangiškoji kunigystė), Greenwood, SC:
Attic Press, 1977, p. 30 ir tt.; ir Thomas F. Torrance, Atonement: the Person
and Work of Christ (Atpirkimas: Kristaus asmuo ir veikla), red. Robert T Wal­
ker, Downers Groove, IL: InterVarsity Press Academic, 2009, p. 264 ir tt.
12 Irenaeus, „Against the Heresies“ („Prieš erezijas“), The Ante-Nicene Fathers
(Bažnyčios Tėvai iki Nikėjos), t. 1, Grand Rapids: Eedrmans, 1987, III. 17.7;
IV.38.2. Taip pat žr. C. S. Lewis, Miracles (Stebuklai), New York: Simon and
Schuster, 1996, p. 147-148.
13 Daugiau apie Jėzaus žengimą dangun žr. Gerritt Scott Dawson, Jesus Ascented:
the Meaning of Christs Continuing Incarnation (Įžengęs dangun Jėzus: tebesitę­
siančio Kristaus Įsikūnijimo reikšmė), Phillipsburg, NJ: P&R Publishing, 2004.
 T I K R A S I S J ĖZUS ♦ 143

suvokė, kad jis dalyvavo kūrimo procese. Tai nėra antraeilis tei­
ginys ar neaiški pastaba paraštėse; tai pabrėžia ir Jonas, ir Pau­
lius, ir Laiško žydams autorius:

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir

Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per
jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.
Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.14
Nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas
regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kuni­
gaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per jį ir jam, jis yra
pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi.15
Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra
kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų
pabaigoje jis prabilo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa­
tos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo
šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo
galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Di­
dybės dešinėje aukštybėse.16

Pasak šių trijų autorių, visa, kas sukurta, atsirado per Tėvo
Sūnų. Nė vienas atomas, subatominė dalelė, žvaigždė, gyvūnas,
augalas ar asmuo neegzistuoja patys iš savęs ar per save; visų da­
lykų pagrindas yra Kristus, jis viską palaiko kiekvieną akimirką.
Kaip sako Tomas Mertonas: „Visi kūriniai, ir dvasiški, ir kūniški,
yra sukurti Kristaus ir per Kristų [...], tai jis palaiko jų buvimą.
Jame jie „laikosi“. Be jo viskas išsisklaidytų.“17

14 Jn 1,1-4.
15 Kol 1,16-17.
16 Hbr 1,1-3; taip pat žr. Apd 17,28 ir 1 Kor 8,6.
17 Thomas Merton, The New Man (Naujasis žmogus), New York: Farrar, Straus
and Giroux, 1961, p. 137.
144 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

Apmąstydamas Jono evangelijos 1,4 eilutę ir pasakymą

„Jame buvo gyvybė“, Žanas Kalvinas rašo: „Tai paprasčiausiai
reiškia, kad Dievo Žodis yra ne tik gyvybės šaltinis visai kūrini­
jai, kad atsirastų tai, ko prieš tai nebuvo, bet kad viską palaiko Jo
gyvybę teikianti jėga. Nes Jo nuolatinis kvėpavimas gaivina pa­
saulį ne tam, kad visa, kas klesti, tuojau pat neabejotinai pražūtų
ar pavirstų niekuo“18
Sekdami apaštalais, ir Mertonas, ir Kalvinas supranta, kad
visa kūrinija buvo pašaukta būti per Sūnų ir kad jis toliau nepa­
liaujamai teikia gyvybę visiems daiktams. Be jo visa kūrinija pra­
gaištų akimirksniu arba „nugrimztų atgal į nebūtį“, anot garsiojo
Atanazo posakio19.
Kurdamas visatą, Jėzus ne muilo burbulus pro šiaudelį pu­
čia. Išpūsti burbulai atsiskiria nuo šiaudo ir toliau skrajoja sava­
rankiškai. Vaikas dalyvauja juos kurdamas, jis tam tikra prasme
yra jų šaltinis, bet susiformavę jie atsiskiria ir vaikas tolesnei jų
egzistencijai nebeturi jokios įtakos. Naujasis Testamentas ir to­
kie mąstytojai kaip Mertonas su Kalvinu teigia, kad Tėvo Sūnus
nėra vaikas su šiaudeliu, jis dalyvauja tolesnėje kūrinijos egzis­
tencijoje. Jėzus nėra ir šiaudelis, pro kurį mus išpūtė būti, o pas­
kui paliko, kad skrajotume savais keliais. Nėra jokio atsiskyrimo:
Jėzus yra ir mūsų sukūrimo, ir mūsų tolesnės egzistencijos šalti­
nis. Tai svarbus klausimas, nes jis reiškia, kad Tėvo Sūnus turėjo
sąsają su visais kūriniais dar prieš tapdamas žmogumi:

18 John Calvin, The Gospel According to John (Evangelija pagal Joną), į anglų
kalbą vertė T. H. L. Parker, Grand Rapids: Eerdmans, 1988, p. 10-11. Dau­
giau apie Kalvino požiūrį į Kristų kaip apie kūrimo tarpininką žr. Julie Can-
lis, Calvins Ladder: a Spiritual Theology of Ascent and Ascension (Kalvino
kopėčios: dvasinė kopimo ir žengimo dangun teologija), Grand Rapids: Eer­
dmans, 2010, p. 55 ir tt.
19 Žr. Athanasius, On the Incarnation of the Word of God (Apie Dievo Žodžio
Įsikūnijimą), London: A. R. Mowbray, 1963, §6.
 T I K R A S I S J ĖZUS ♦ 145

Kadangi jis yra amžinasis Dievo Žodis, per kurį ir

kuriam visa, kas egzistuoja, yra padaryta, ir kuriame
visos matomos bei nematomos visatos tikrovės laikosi
ir dera tarpusavyje, ir kadangi jame neatskiriamai susi­
lieja dieviškoji ir žmogiškoji prigimtis, tuomet kiekvieno
žmogaus, nesvarbu, tiki jis ar ne, paslaptis yra jungtis su
Jėzumi, nes tik jame yra pagrindžiama ir užtikrinama
bendra žmogiškoji egzistencija.20

Ir štai mes jau per plauką nuo didingiausios naujienos visatoje

ir pritrenkiančios Jėzaus Kristaus, kaip visų dalykų centro, šlovės.
Naujasis Testamentas, liudydamas Jėzų, atveda prie pasikei­
tusio Dievo suvokimo, atskleisdamas palaimintosios Trejybės są­
voką. Taip pat keičia suvokimą apie kūrimą ir žmoniją, kuri nėra
atskirta nuo triasmenio Dievo, bet yra amžinoje bendrystėje su
juo21. „Kaip galėtų būti kitaip, kai tas, kuris įsikūnijo pasaulyje,
ir yra tas, per kurį sukurti visi pasauliai ir visi laikai?“22 Tapda­
mas žmogumi, Jėzus neatsiskyrė nuo Tėvo ir nepaliko Švento­
sios Dvasios danguje, jis neišardė sąsajos ir su visa kūrinija. Pačiu

20 Thomas F. Torrance, The Trinitarian Faith: The Evangelical Theology of the

Ancient Catholic Church (Tikėjimas Trejybe: evangelinė senosios Visuotinės
Bažnyčios teologija)y Edinburgh: T&T Clark, 1988, p. 183. Taip pat atkreip­
kite dėmesį į Colino E. Guntono komentarą: „Santykis tarp Dievo Sūnaus
ir pasaulio jau yra ir visados buvo, bet dabar Jėzus šiame santykyje viena­
reikšmiškai dalyvauja asmeniškai.“ Žr. The Christian Faith (Krikščionių tikė­
jimas), Oxford: Blackwell Publishing, 2002, p. 98.
21 Daugiau apie mūsų priklausymą Jėzui žr. mano esė „The Truth of all Truths“
(„Tiesų tiesa“), ją galima rasti mūsų tinklalapyje perichoresis.org., taip pat žr.
mano knygas God is for Us (Visų Dievas), Jackson, MS: Perichoresis Press,
1995, p. 40 ir tt.; The Great Dance: The Christian Vision Revisited (Didysis
šokis: dar kartų apie krikščioniškų vizijų), Jackson, MS: Perichoresis Press,
2000; Vancouver: Regent Publishing, 2005, p. 41; ir Home (Namo), Jackson,
MS: Perichoresis Press, 1996, p. 7 ir tt.
22 Thomas F. Torrance, The Trinitarian Faith (Tikėjimas Trejybe), p. 183.
146 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

Jėzaus gyvenimu visam kosmosui buvo išrėkta stulbinanti tiesa

apie Dievą, kūrimą ir žmoniją. Iki galutinio rezultato prireiks dar
trisdešimt trejų metų, siaubingo nukryžiavimo, prisikėlimo kūnu
iš numirusių ir žengimo į dangų, bet per įsikūnijusį Sūnų nuosta­
biausiu būdu susitinka palaimintoji Trejybė ir visa kūrinija - visa
puolusi kūrinija. Jėzaus tapatybės reikšmė sukrečia. Jo, kaip įsikū­
nijusio žmogaus, buvimas reiškia, kad jūs esate įtraukti į Trejybę.
Kaip ir aš, kaip ir mes visi. „Jo dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje.“23
Ištarti Jėzaus vardą ir Biblijoje, ir ankstyvosios Bažnyčios
tradicijoje reiškia ištarti: „Amžinasis Tėvo Sūnus“, o tai reiš­
kia „Pateptasis Šventąja Dvasia“, taip pat „Visų daiktų Kūrėjas
ir palaikytojas“; taigi jau pats Jėzaus vardas reiškia: „Triasme-
nis Dievas ir žmonija su visa kūrinija nėra atskirti, bet susijungę
bendrystėje.“ Jėzus yra toji bendrystė. Pats jo buvimas sujungia
Tėvą, Šventąją Dvasią ir visą kūriniją.
Tai reiškia, kad palaimintosios Trejybės savitarpio persi­
smelkime dabar dalyvaujame ir mes! Jėzaus asmenyje į Švento­
sios Dvasios pasaulį buvo surinkta visa žmonija. Puolę Adomo
ainiai buvo apkabinti Jėzaus Tėvo ir amžiams paversti jo vaikais.
Palaimintosios Trejybės meilė ir džiaugsmas, bendrystė, daliji­
masis gyvenimu ir sukrečianti vienybė Jėzuje surado mus mūsų
trobelėse - mus:jus, mane, mus visus - amžiams. Per Jėzų „Tėtė
įžengė į jūsų pasaulį, kad būtų su tavimi“ (188).

- Makai, - tarė Tėtė taip įtaigiai, kad Makas pasiruošė

klausytis labai įdėmiai, - norime su tavimi pasidalyti mei­
le, džiaugsmu, laisve ir šviesa, tuo, ką patiriame tarpusa­
vyje. Sukūrėme jus, žmones, kad galėtume bendrauti akis
į akį, kad jūs įsijungtumėt į mūsų meilės ratą. (141)

23 1 Kor 1,30.
 T I K R A S I S J ĖZUS ♦ 147

A
Bijau, kad mes, Vakaruose, per daug galvojame apie savo kaltę ir
nuodėmę, bet nepastebime to nuostabaus fakto, kad patsai Tėvo
Sūnus, Pateptasis ir Kūrėjas, peržengė visus pasaulius norėda­
mas būti su mumis ir mus priimti. Visai neseniai girdėjau vie­
ną pamokslininką postringaujant per radiją apie būtinybę pri­
imti Jėzų į savo gyvenimą. Nejučiom dingtelėjo mintis, kad tai
keistai skamba. Ar kas iš mūsų meldžiasi prašydamas priimti į
savo gyvenimą tėvus, o gal prašo vaikų, kad juos pačius priimtų?
Geriausiu atveju tas pamokslininkas maldavo savo klausytojų,
kad šie keliautų su Jėzumi, taptų jo mokiniais, dalyvautų Jėzaus
gyvenime. Blogiausiu - tai tiesos išdavimas. Evangelija mums
nesako, kad galime priimti Jėzų į savo gyvenimą. Ji tvirtina, kad
Jėzus mus priėmė į savąjį.24
Kai devintojo dešimtmečio pabaigoje mokiausi pas profeso­
rių Džeimsą B. Torensą, vienas kartu studijavęs draugas Denas
Praisas (Dan Price) papasakojo matęs oro uoste, kaip tėvas ap­
kabina mažą berniuką ir ką tai jam pačiam kalbėjo apie Tėvo ir
Sūnaus santykį. Gal po savaitės ar kiek vėliau stebėjau tokią pat
dramatišką sceną. Skaičiau laikraštį Aberdyno oro uoste lauk­
damas brolio, atvykstančio manęs aplankyti iš Valstijų. Aplinkui
šurmuliuojant daugybei žmonių pastebėjau vieną tamsiaplaukį
vyrą, gal dar neturintį keturiasdešimties metų.25Jis jaudinosi ir
gal kas penkios minutės vaikščiojo nuo terminalo vartų iki at­

24 Daugiau apie mūsų priėmimą į Jėzaus pasaulį žr. mano knygoje Across All
Worlds: Jesus Inside Our Darkness (Per visus pasaulius: Jėzus mūsų tamsoje),
Jackson, MS: Perichoresis Press, 2007; Vancouver: Regent College Publis­
hing, 2007, p. xv, 39 ir tt.
25 Daugiau apie šią istoriją irjos prasmę žr. mano knygoje Home (Namo)y1996, p.
12 ir tt. Šią knygą nemokamai galima rasti mūsų tinklalapyjeperichoresis.org.
148 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVAS I A

vykimo ekranų ir atgal. Pagaliau nusišypsojo, lengviau atsiduso

ir atsipalaidavęs įsitaisė per dešimt metrų nuo terminalo vartų
kartu su grupele kitų žmonių.
Kai padėjau laikraštį, kad galėčiau pasižiūrėti, vartai atsidarė
ir pro juos prasispraudė keli žmonės. Paskui pasipylė visas srau­
tas keleivių, kai kurie skubėjo į kitą lėktuvą, kiti dairėsi, kur čia
toliau patraukus, kai kurie šypsojosi aiškiai džiaugdamiesi, kad
vėl yra namuose, Škotijoje. Minia pradėjo retėti ir tėvelis suneri­
mo. O tada ir nutiko. Vartuose pasirodė rudaplaukis berniukas,
gal kokių vienuolikos metų, vienas.
Stovėjo visiškai nejudėdamas ir lyg sunerimęs elniukas dai­
rėsi po minią. Girdėjau, kaip tėtis kažką šūktelėjo, tikriausiai sū­
naus vardą, bet tiksliai negalėčiau pasakyti. Tačiau berniukas iš­
girdo tėčio balsą ir pasileido per salę bėgte. Apėmė jausmas, lyg
visas judėjimas aplinkui būtų sulėtėjęs, o aš sėdėčiau geriausioje
žiūrovo vietoje. Mažojo berniuko akys bėgant švytėjo palaima.
O tėtis stovėjo šypsodamasis visu veidu. Joks vaikų ar anūkų tu­
rintis žmogus nebūtų galėjęs žiūrėti be ašarų.
Vienu judesiu berniukas paleido krepšį ir šoktelėjo tėčiui
į glėbį, o tas jį apkabino. Jie bučiavosi ir verkė. Jie juokėsi. Bet
didžiąją laiko dalį tiesiog stovėjo apsikabinę. Tai buvo papras­
tas, nuostabus apsikabinimas. Žiūrėdamas pro ašaras išgirdau
šnabždesį: „Baksteri, Baksteri, štai evangelija. Štai prisikėlimas
ir dangun žengimas, štai mano Sūnaus sugrįžimas namo iš to­
limos šalies. Štai mūsų apsikabinimas. Ir štai geroji žinia - jis
grįžo ne vienas, jis atsivedė tave ir visą pasaulį
Pasakoju šią istoriją, kad ir kur nuvažiuočiau, netgi kalbė­
damas toms pačioms žmonių grupėms antrą kartą, ir manau,
kad amžinai svarstysiu apie šios akimirkos prasmę ir jos žinią. O
tada akimirksniu supratau, kad neįvertinau Jėzaus. Kaip tipiškas
amerikietis, buvau individualistas. Visada tikėjau, kad Jėzus buvo
 T I K R A S I S J ĖZUS ♦ 149

Dievo Sūnus ir kad tapo žmogumi, bet laikiau jį asmeniu, kuris

kažką padarė dėl mūsų. Nebuvau supratęs, nors profesorius To-
rensas po penkiasdešimt kartų per dieną mums kartodavo savo
garsiąją frazę „pavaduojantis Kristaus žmogiškumas“, - kad Jė­
zuje kai kas nutiko ne tik dėl mūsų, bet ir mums bei su mumis.
Nes Jėzus, nors ir yra žmogus, yra Tas, per kurį, kuriame ir
kuriam visa yra sukurta ir nuolat palaikoma. Jis yra „Žmogus“,
kuriame mes gyvename, judame ir esame26. Ir jo reikšmė kūrini­
jai toli gražu nėra antraeilė. Jei Jėzus būtų Vienišasis Reindžeris
ar vyrukas iš Marlboro reklamos, tai galėtų nujoti sau į saulėlydį
dėl nieko nesukdamas galvos. Tačiau jis yra Kūrėjas. Jeigujis joja
į saulėlydį, tai pasiima kartu žemę ir dangų, smėlį ir dulkes, saulę
ir mėnulį. Jei visa žmonija nupuolė per paprastą žmogų vardu
Adomas, tai kas gali nutikti mums per įsikūnijusio Kūrėjo, Tėvo
Sūnaus, mirtį ir prisikėlimą27? Jei miršta Kūrėjas, kūrinija taip
pat nebegali egzistuoti. Žūva jis, žūva viskas. Štai kokią neįtikė­
tiną tiesą mėgina perteikti Jėzaus mokiniai.
Apaštalas prieina tokią išvadą: „Jei vienas mirė už visus, tai
ir visi yra mirę.“28Pauliui Jėzus nėra vienas iš daugelio žmonių.
Jis yra visa ko Kūrėjas ir Palaikytojas. Ir tai, kas nutinka jam,
nėra paskutinio puslapio naujienos ar nereikšminga informa­
cija, spausdinama smulkiu šriftu; tai kosminės reikšmės įvy­
kiai. Jėzaus, Kūrėjo, asmenyje tą pat akimirką kai kas nutiko ne
tik dėl mūsų, bet ir su mumis bei mums. Kai mirė Tėvo Sūnus,
mirėme ir mes. Jėzuje kiekvienas sukurtas daiktas ir asmuo -
Adomas, jūs, aš, tolimas kosmosas - pasibaigė ir buvo sunai­

26 Žr.Apd 17,27.
27 Žr. Rom 5,12-17.
28 2 Kor 5,14. „Jūs juk esate mirę ir jūsų gyvenimas su Kristumi paslėptas Die­
ve“ (Kol 3,3), taip pat žr. Rom 6,3-8 ir mano knygą The Great Dance (Didysis
šokis)yp. 42 ir tt.
150 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVASI A

kinta29. „Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį.“30O tuo­

met Jėzus prisikėlė. „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus
Kristaus Tėvui, - sako Petras, - kuris iš savo didžio gailestin­
gumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs
mus gyvai vilčiai.“31Kai prisikėlė Jėzus, prisikėlėm ir mes. Kai
jis užžengė į Tėvo glėbį, ir mes taip pat buvome pakelti pas
Tėvą ir apkabinti, ir iš tiesų buvome patepti Šventąja Dvasia32.
Atidžiai perskaitykite nuostabų Pauliaus teiginį:

Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės,

kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė
gyventi su Kristumi - jūs juk esate išgelbėti malone, -
prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinan­
čiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo ge­
rumu mums Kristuje Jėzuje.33

29 „Mirdamas vietoje mūsų, nusidėjėlių, jis padarė galą mums, kaip nusidėjė­
liams, taigi ir pačiai nuodėmei. Savo Asmenyje jis atidavė sunaikinti mus,
nusidėjėlius, ir pačią nuodėmę. Jis pašalino mus, nusidėjėlius, ir mūsų nuo­
dėmę, panaikino mus, neutralizavo - mus, mūsų nuodėmę ir kaltinimą, pra­
našystę ir mus užklupusį pasmerkimą... Nuodėmės žmogus, pirmasis Ado­
mas, nuo Dievo nutolęs kosmosas, „dabartinis blogas amžius“ (Gal 1,4) ant
kryžiaus buvo pašalinti, nužudyti ir palaidoti Jame ir su Juo.“ Karl Barth,
Church Dogmatics (Bažnyčios dogmatika), Edinburgh: T&T Clark, 1985, V/I,
p. 253-254. Daugiau gražių įvairių krikščioniškų autorių citatų apie mūsų
mirtį ir prisikėlimą Jėzuje žr. priede.
30 2 Kor 5,19.
31 1 Pt 1,3.
32 Atkreipkite dėmesį į Thomaso F. Torrance’o žodžius, kad Jėzus „buvo taip
glaudžiai susijęs su mumis, kad kai mirė jis, mirėme ir mes, nes jis mirė ne už
save, bet už mus, ir jis mirė ne vienas, jame mirėme ir mes, kaip tie, su kuriais
jis neatskiriamai susisaistė įsikūnijimu. Todėl kai prisikėlė jis, prisikėlėm ir
mes, ir kai jis atsistojo priešais Tėvo veidą, jis atsivedė ir mus, taigi jame jau
esame priimti Dievo visiems laikams.“ Žr. Atonement: The Person and Work
of Christ (Atpirkimas: Kristaus asmuo ir darbai), p. 152.
33 Ef 2,4-7.
 T I K R A S I S J ĖZUS ♦ 151

Tai nuostabi žinia. Tik pagalvokit. Paulius mums sako, kad

mes buvome atgaivinti kartu su Jėzumi, pakelti ir pasodinti kar­
tu su juo Tėvo dešinėje. F. J. Huegelis tai apibendrina įdėdamas
Jėzui į lūpas šiuos žodžius: „Senasis žmogus yra nukryžiuotas;
aš nusivedžiau jį į kapą ir prisikeldamas prikėliau jus savyje,
{žengdamas prie Sosto, užsivedžiau jus kartu. Jūs esate nauja
kūrinija. Nuo šiol jūsų gyvybė trykš iš manęs ir manojo sosto.“34
Vienais metais Australijoje paskaitos pabaigoje pasakojau
(ar perpasakojau) mažojo berniuko oro uoste istoriją. Kai atsi­
sėdau, išgirdau mažą mergaitę šaukiant pro ašaras:
- Pone Kriugeri, pone Kriugeri!
Ji bėgo takeliu tarp kėdžių. Buvo vardu Stefani, ir kai pa­
šaukė mane, man širdis į kulnus nusirito, nes pamaniau pasakęs
kažką tokio, kas ją nuliūdino. Paplūdusi ašaromis ji atsisėdo gre­
ta manęs. Apkabinau ją ir paklausiau:
- Ar kas nutiko, Stefani?
- Nieko nenutiko, pone Kriugeri.
- Tai kodėl verki?
- Kai jūs pasakojote istoriją apie berniuką oro uoste, Vieš­
pats man parodė regėjimą.
- Tai ką tu matei, Stefani?
- Mačiau Dievą soste ir pas jį iš visų pusių vedė laiptai. O ant
laiptų knibždėjo būriai žmonių. Mes visi stengėmės patekti pas
Dievą, bet niekam nepavyko, buvome apsibraižę ir susižaloję,
kruvinais keliais, liūdėjome ir verkėme, nes negalėjome pasiekti
Dievo.
- Kaip liūdna, - pasakiau. - Ar matei dar ką nors?
- Paskui mačiau Jėzų.

34 F. J. Huegel, The Enthroned Cristian (Išaukštintas krikščionis), Fort Washing­

ton, PA: Christian Literature Crusade, 1992, p. 59.
152 • J ĖZUS, JO TĖVAS IR Š V E N T O J I DVAS I A

- O ką Jėzus darė?
- Jėzus atėjo pas mus, susiglėbė visus ir užlipęs laiptais su
mumis visais atsisėdo Tėvui ant kelių.
Kurį laiką sėdėjom tylėdami, apmąstydami šį nuostabų regė­
jimą. Pabučiavau ją į skruostą ir pašnibždėjau:
- Stefani, tai evangelija.
Tarp mažojo berniuko su tėčiu oro uoste ir Stefani regėjimo,
kur Jėzus nuneša mus visus Tėvui ant kelių, yra nuostabus trias-
menio Dievo evangelijos paveikslas. Kaip rašo Luisas:

Jis nužengia tam, kad pakiltų vėl ir kartu su savim pa­

keltų visą sugriuvusį pasaulį. Galima įsivaizduoti tvirtą
žmogų, kuris lenkiasi vis žemiau ir žemiau, kad palįstų
po kažkokia be galo sunkia našta. Jis turi pasilenkti, kad
atsitiestų, jis turi kone pranykti po našta prieš tai, kai
neįtikėtinai ištiesins savo nugarą ir nužingsniuos su visa
ant pečių linguojančia mase.35

Pačiame Jėzuje, per jo gyvenimą įsikūnijus, per mirtį, prisi­

kėlimą ir įžengimą dangun žmonija su visa kūrinija buvo pakelta
į vienybę su Tėvu bei Šventąja Dvasia ir įtraukta į pačios Tre­
jybės gyvenimą. Jėzus mums visiems paruošė vietą Tėvo prie­
globstyje36.

35 C. S. Lewis, Stebuklai, vertė J. Kriūnienė, Verba Vera, 2007, p. 164. Už šią

užuominą esu dėkingas Rogeriui Newellui. Žr. Roger J. Newell, The Feeling
Intelect: Reading Bible with C S. Lewis (Jautrus protas: skaitant Bibliją su K. S.
Luisu), Eugene, OR: Wipf and Stock, 2010.
36 Žr.Jn 14,1-6.
TREČIA DALIS

T ėtės
svaja
 12
D idysis paveikslas

Jo nesikeičiantis planas visada buvo

įsūnyti mus per Jėzų Kristų.
Ir tai jis padarė su malonumu.
- Šv. Paulius (Ef 1,5, vertimas laisvas)

Laišką efeziečiams apaštalas Paulius pradeda garbinimo šūks­

niu, kuris tarnauja kaip trumpas tiesos išdėstymas: „Garbė Die­
vui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus
Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje.“1Paulius suvokia,
kad Jėzuje nutiko kvapą gniaužiantis įvykis. Jame mes esame pa­
laiminti visokeriopa dvasine palaima. Jei jūs panašūs į mane, tai
toji „visokeriopa dvasinė palaima danguje“ ir jums gali pasiro­
dyti kiek neaiški. Tačiau pirmiausia atkreipkite dėmesį, kad Pau­
lius kalba būtuoju laiku. Jis nesako: „palaimins“, bet „palaimino“.
Tėvas mus palaimino. Šis palaiminimas atėjo per Jėzų ir jis jau
yra įvykęs. Vis dėlto - koks tai palaiminimas?
Antrą kartą apie „dangų“ Paulius kalba pasakodamas apie

1 Ef 1,3.
156 • T Ė T Ė S SVAJA

Jėzaus įžengimą Tėvo dešinėn2ir dar kartą vartoja šį terminą

kalbėdamas apie tai, kad esame pasodinti kartu su Jėzumi3. Ir
nors Paulius dar neturi iki galo susiformavusios Trejybės vizi­
jos, visus savo laiškus jis pradeda nuoroda į Dievą, mūsų Vieš­
paties Jėzaus Kristaus Tėvą. Iš visų mokinių tik jis Jėzaus žen­
gimu dangun tikėjo nematęs ir šį tikėjimą jo sąmonėje išdegino
susitikimas Damasko kelyje. Tą akimirką jo širdyje įsispaudė Jė­
zaus pasakyti žodžiai: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“
O kai jis paklausė: „Kas esi, Viešpatie?“, išgirdo atsakymą: „Aš
esu Jėzus, kurį tu persekioji.“ Saulių apstulbino vien jau tai, kad
Jėzus yra Viešpats, tačiau dar labiau sukrėtė Jėzaus tapatinima-
sis su persekiojamaisiais. Jėzus taip arti jų, kad laiko save tuo,
kuris puolamas. Nenuostabu tad, kad Pauliaus tiesos suvoki­
mo šerdimi tapo mūsų buvimas „Kristuje“ arba „jame“. O tai ir
yra giliausia „dvasinės palaimos danguje“ prasmė. Toji palaima,
kuria mus palaimino Tėvas, yra pats Jėzus, tai, kas jis yra ir ką
gavo Tėvo dešinėje.
Kitose dviejose eilutėse Paulius išplečia savo mintį dviem
nuostabiais įvaizdžiais4. Pirmoje - tai posakis „jo akivaizdoje“.
Paulius sako, kad mes esame išrinkti būti „šventi ir nesutepti jo
akivaizdoje“. Kai kuriuose vertimuose „jo akivaizdoje“ išversta
„jam matant“, tačiau šie žodžiai neatspindi visa jėga to, ką no­
rėjo pasakyti apaštalas. „Jo akivaizdoje“ nurodo akistatą, veda
į Tėvo prieglobstį. Tai artima bendrystė. Štai ką sako vienas iš
komentatorių:

2 Žr. Ef 1,20.
3 Žr. Ef 2,6.
4 Daugiau apie Ef 1,3-5 žr. mano knygoje God isfor Us (Visų Dievas) ir mano
paskaitų serijoje „You are the Child the Father Always Wanted“ („Tu esi tas
vaikas, kurio visada troško Tėvas“); ir viena, ir kita galima rasti mūsų tinkla-
lapyje perichoresis.org.
 DI DYS I S P AV E I K S L A S ♦ 157

„JO AKIVAIZDOJE“ reiškia tiesioginį žmogaus bu­

vimą su Dievu ir didžiausią žmogaus artumą Dievui. Šis
paveikslas reiškia vietą ir santykį, kuriuo visuomenės
grietinėlė mėgaujasi karaliaus dvare, kurį jaučia vaikai
su savo tėvu ar nuotaka greta jaunikio...5

Čia mes ir vėl sugrįžtame prie bendrystės. Komentatorius

kalba apie „tiesioginį žmogaus buvimą su Dievu“ ir „didžiausią
žmogaus artumą Dievui“. Paulius mus laiko ne paprastais Dievo
matomais objektais, kaip, pavyzdžiui, aš matau savo kompiuterį
ar stalą. Jis mus laiko garbingais svečiais Tėvo namuose, ben­
draujančiais prie jo stalo jaukioje ir asmeniškoje aplinkoje. Tėvo
akivaizdoje esame labai branginami ir mylimi draugai, priimami
išskėstomis rankomis. Tėvo pasaulyje nesame svetimi, čia mūsų
vieta, mes skirti jo meilei. Man patinka, kaip Laišką efeziečiams
(1,5) verčia Judžinas Petersonas: „Dar prieš padėdamas pama­
tus žemei, jis apie mus galvojo, nutarė apgaubti savo meile, savo
meile atkurti ir pašventinti.“6
Taigi nenuostabu, kad netrukus Pauliaus mintys pakrypsta
prie įsūnystės, antrojo įvaizdžio. Jis visomis išgalėmis stengiasi
perteikti mums tą kvapą gniaužiančią dovaną, kurią visi gavome
Jėzuje. Jis supranta, kad pats Tėvas be galo mus brangina ir taip
labai myli, kad padarė mus tinkamus savo akivaizdai ir ji nebėra
mums svetimas pasaulis, bet vieta, kuriai priklausome, - namai.
Toliau jis priduria mintį, kad esame priimti į šeimą. Visuomenės
grietinėlė karaliaus dvare, vaikai tėčio glėbyje ir nuotaka greta
jaunikio nesėdi pastirę, spoksodami vieni į kitus. Jie gyvai ben­
drauja. Kaip Jėzus sako Makui: „Viskas priklauso nuo santykio ir
tiesiog dalijimosi savo gyvenimu.“ (204)

5 Markus Barth, Ephesians (Efeziečiams), New York: Doubleday, 1974, p. 80.

6 Eugene Peterson, The Message (Žinia), Colorado Springs: NavPress, 2002.
158 • T Ė T Ė S SVAJA

Prieš daugelį metų Škotijoje sutikau tokį Francį Lilą (Fran­

cis Lyall), nuodugniai tyrusį antikos laikų įsūnijimo idėją. Jis at­
kreipė mano dėmesį, kad romėnų laikais būdavo galima išvaryti
tikrąjį sūnų ar dukterį, bet įsūnyto vaiko - niekada. Kartą įsūny­
tas, jis nebegali būti atmestas, tai nuolatinis statusas. Taip ir mes
Jėzuje - esame įsūnyti amžiams. Bet Paulius sutelkia dėmesį ne
tik į tai, kad mūsų padėtis nuolatinė ir amžina, jį žavi ir su įsū­
nysite mums atitekusios dovanos prigimtis bei tikslas - o tai ne
tik juridinė padėtis, bet ir priklausymas šeimos gyvenimui. Kad
ir kaip būtų neįsivaizduojama, per įsūnijimą mes tapome pavel­
dėtojais bei Jėzaus bendraįpėdiniais, ir paveldėjome ne teises,
privilegijas ar padėtį, o patį Tėvą1.
Paulius kalba apie įtraukimą į šeimos bendrystę ir vietą ne tik
prie stalo, bet ir gyvenime. Įsūnijimas - tai priklausymas šeimai,
kai ir mums tampa savi tos šeimos džiaugsmas ir meilė, pomėgiai
ir rūpesčiai. Mes ne tik trokštami ir laukiami, bet ir pažįstami, pri­
imami ir taip apkabinami, kad galime patirti širdyje šeimos gyve­
nimą. Tai santykis, bendrystė, sielų artumas, tai reiškia pažinti ir
būti pažintiems, mylėti ir būti mylimiems, tai vienybė - su Tėvu.
Tėvas svajoja priimti mus į savo namus, ir ne tik priimti, bet
ir pagerbti kaip šeimos narius prie stalo, ir ne tik prie stalo, bet
ir savo dešinėje. Ir ne vien pasisodinti dešinėje, bet ir kalbėtis su
mumis. Ir ne vien kalbėtis, bet ir suartėti. Paulius kalba apie įve­
dimą į tokią glaudžią ir asmenišką, tikrą ir artimą bendrystę su
Tėvu, kad jis asmeniškai dalijasi su mumis viskuo, kas pats yra
per Jėzų Šventojoje Dvasioje. Būti įsūnytam reiškia būti Jėzuje,
jo bendrystės gyvenime su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Tokia svajo­
nė atrodo beveik neįtikėtina. Bet tai dar ne viskas.
Štai kokia yra tiesa - šis įsūnijimas Jėzuje jau yra įvykęs. Jė­
zaus dangun žengimą Paulius suvokia kaip akimirką, kada įvyko
7 Žr. Rom 8,15-17.
 DI DYSI S P AV E I K S L A S ♦ 159

įsūnijimas. „Visokeriopa dvasinė palaima danguje“ yra nuosta­

bus pačios palaimintosios Trejybės gyvenimas. Ir Tėvas palai­
mino mus šiuo gyvenimu Jėzuje, kaip buvo numatęs jau seniai.
Jėzuje mes esame priimti į Trejybės gyvenimą. Mums suteikta
vieta ten, kur trykšta gyvybė ir džiaugsmas, meilė ir juokas, mu­
zika ir kūryba, ramybė ir laisvė neapsakomoje Tėvo, Sūnaus bei
Dvasios vienybėje. Tai palaimintosios Trejybės svaja, ir ji jau
įvykdyta Jėzuje. Tačiau ir vėl, tai dar ne viskas.
Nes Paulius mums sako, kad toks ir buvo planas nuo pat pa­
saulio sukūrimo. Leiskite pacituoti visas tris eilutes kartu, kad
suvoktume prasmę:

Garbė Dievui, mūsą Viešpaties Jėzaus Kristaus Tė­

vui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine
palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio
sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje.
Iš meilės, palankios savo valios nutarimu, jis iš anksto
paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais.8

Paulius mums nurodo nuostabą keliantį dalyką - kad esame

išrinkti prieš pasaulio sukūrimą ir iš anksto paskirti įsūnystei.
Nesileiskite suklaidinami žodžių „iš anksto paskirti“. Jie reiškia,
kad Tėvo širdyje buvote pažinti ir mylimi, branginami nuo am­
žių ir esate atsiradę ne atsitiktinai, o pagal jo planą ir jo paskir­
tam tikslui9.

8 Ef 1,3-5.
9 Nuostabią ir išplėtotą išrinkimo ir išankstinio paskyrimo traktuotę galima
rasti knygoje: Karl Barth, Church Dogmatics (Bažnyčios dogmatika), vertė
G. W. Bromiley, Edinburgh: T&T Clark, 1985, t. II.2, p. 94 ir tt.; IV.2, p. 31
ir tt.; ir IV. 1, p. 21. Paprastas įvadas į Bartho teologiją, žr. Herbert Hartwell,
The Theology of Karl Barth: an Introduction (Karlo Barto teologija: įvadas),
London: Gerald Duckworth, 1964.
160 • T Ė T Ė S SVAJA

Įsidėmėkite du pasakymus - „jame" ir „per Jėzų Kristų". Jau­

dina vien mintis, kad esame pažinti ir mylimi, netgi iš anksto
paskirti dalyvauti trejybiniame Dievo gyvenime. Dar labiau jau­
dina mintis, kad tai išsipildė Jėzuje. O dabar dar Paulius tvirtina,
kad taip ir buvo planuota net priešpasaulio sukūrimą ir kad visa
tai tuojau pat buvo atiduota į Jėzaus rankas. „Išankstinis mūsų
paskyrimas reiškia amžiną suradimą per Jėzų dar prieš praradi­
mą per Adomą.“101
Išrinkti „jame", iš anksto paskirti „per Jėzų Kristų“. Ką tai ga­
lėtų reikšti, jei ne tai, kad dar prieš kūrimą palaimintoji Trejybė
sutiko, jog mūsų įsūnystė bus įvykdyta Sūnaus įsikūnijimu11? Jė­
zus buvo išrinktas pirmas, o mes išrinkti jame. Šiais laikais tik­
tai Karlas Bartas (Karl Barth) suprato, ką tai reiškia12. Išrinkti
jameyiš anksto paskirti per Jėzų reiškia, kad Jėzus Kristus - ir
kuo mes jame tapome - buvo ne pavėluotai šovusi mintis, o
pati svarbiausia idėja, pradinis ir vienintelis triasmenio Dievo
planas. Nuostabus palaimintosios Trejybės sumanymas buvo iš
anksto skirtas įvykdyti įsikūnijusiame Sūnuje ir per jį13. Aukštai
danguje dar prieš pasaulio sukūrimą įsūnijimo per Kristų vėlia­
va buvo iškelta virš visų kitų vėliavų. Jėzaus dangun žengime - ir
mūsų su juo - regime „laisvą nutarimą ir malonę, kuri dovanota
mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus“14.
Ir štai Jėzuje atrandame tikrąją prasmę, Pasaulio Šviesą,
tvirtąjį pagrindą, kuris mums leidžia suprasti kūrimo istoriją

10 Keno Blue apibendrinimas kalbantis telefonu apie išankstinį paskyrimą. Pa­

naudota su leidimu.
11 Žr. B. F. Westcott, „The Gospel of Creation“ („Kūrimo evangelija“), Commen­
tary on the Epistles of St. John (Šv. Jono laiškų komentarai), 1892.
12 Bartho „Jėzaus Kristaus išrinkimo“ traktuotė yra vienas iš didžiausių įnašų į
krikščioniškąją mintį. Smulkiau žr. ankstesnę pastabą.
13 Žr. Athanasius, Against the Arians (Prieš arijomis), p. 75-77.
14 2 Tim 1,9.
 DI DYSI S P AV E I K S L A S ♦ 161

ir žmogiškąją egzistenciją. Nuo pat pradžių viskas susieta Tėvo

Sūnaus atėjimu, jo dėka žmonija pakeliama į gyvenimą, kuriuo
dalijasi palaimintoji Trejybė. Jėzus nėra planas B, kurį Tėvas,
Sūnus ir Dvasia greitosiomis sumetė, kai per Adomą sužlugo
planas A. Jėzus yra planas A, pirmasis, tikrasis ir vienintelis
planas. Kaip pasakė Tėtė:~„Pasaulio sukūrimas ir istorija - tai
Jėzus.“ (221) Jis yra Alfa ir Omega15, pradžia ir pabaiga. Jėzaus
dangun žengimas, ir mūsų kartu su juo, yra ne atsitiktinė mintis,
o kūrimo tikslas. Jėzus „savo Tėve“ ir „mes jame“ - tai ne pako-
regavimas per pertraukėlę, o palaimintosios Trejybės svaja nuo
pasaulio sukūrimo.

15 Žr. Apr 1,8; 21,6; 22,13.

 Į s ik ū n ij im o įs č io s

Ar nepastebėjai, kad savo kančioje manai apie mane blogiausia?

- Jėzus

ai, kad Jėzus Kristus - ir mūsų įsūnijimas jame - ne pastaba

Adomo nuopuolio istorijos paraštėje, o nuo pat pradžios buvęs
planas, šiai istorijai apie Adomą, Ievą ir visą kūriniją suteikia
antraštę „Jėzaus Kristaus atėjimas“. Trumpai stabtelėkime ir pa­
mąstykime apie tai. Rojaus sodas nebuvo tikslas, tiktai pradžia.
Nes sukrečianti įsūnystės dovana mums negali būti įteikta be
sukrečiančio Dievo nuolankumo, nuolankumo, kuris pasilenkia
per visus pasaulius, skiriančius Kūrėją nuo kūrinio1. Dievas kūrė
ne šiaip sau ir ne atgalia ranka, o iš savo dieviškos laisvės su per­
teklium išliejo pirmąjį Tėvo, Sūnaus ir Dvasios meilės srautą ir
paruošė sceną Jėzaus atėjimui. Kūrimas ir Rojaus sodas sudaro
gyvą ir asmeninį kontekstą palaimintajai Trejybei su žmonija
pačiame Jėzuje suvienyti.

1 Žr. John Calvin, The Institutes of the Christian Religion (Krikščionių religijos
pagrindai), red. John T. McNeill, į anglų kalbą vertė Ford Lewis Battles; Phi­
ladelphia: Westminster Press, 1960, II. 12.1.
 Į S I K Ū N I J I MO Į S Č I O S ♦ 163

Pasaulis buvo sukurtas ne vien per Jėzų, bet taip pat ir jam.
„Aš esu pasaulio šviesa“, visų daiktų buvimo šaltinis, prasmė, rit­
mas ir priežastis. Tik per Jėzų ir per tai, kas žmonijai ir visatai
nutinka jame, išryškėja maloningas ir džiaugsmingas triasmenio
Dievo kvietimas būti žmonijai ir viskam, kas gyva. Jei viso ko
centre nematysime Jėzaus, mes pasmerkti gyventi be vilties, be­
džiaugsmėje ir beprasmėje visatoje2. Tačiau regėti Jėzų, o jame
save ir visą kūriniją, įtrauktus į bendrystę su Tėvu ir pateptus
Šventąja Dvasia, reiškia matyti „gyvenimo šviesą“3.
Žmonijos egzistavimas, pradedant nuo Adomo ir Ievos, turi
būti suvokiamas per Kristaus atėjimą. Kūrimas - tai pirmasis trias­
menio Dievo veiksmas ruošiantis Tėvo Sūnaus įvykiui. Jis paruo­
šia sceną ir mus joje. Jei nebūtų kūrimo, žmonių, santykių ir gyvo
konteksto, tai negalėtų būti nei įsikūnijimo, nei įsūnystės Kristuje.
Kuriant pasaulį paruošiama vieta, kur Trejybė susivienys
su žmonija. Ir šis pasidalijimas gyvenimu pasireikš neapsako­
mu grožiu ir malone, o visa kūrinija bendrystę su Jėzumi atras
mumyse. Kosmosas ir Žemė jame - tai teatras didžiajam palai­
mintosios Trejybės šokiui su žmonija. Tačiau kūrinija yra daug
daugiau už paprastą teatrą. Sukurtasis pasaulis yra kosminis
sakramentas, milžiniškas degantis krūmas4, pakrikštytas palai­

2 Nuostabią kūrimo traktuotę žr. Daniel Migliore, Faith Seeking Understanding

(Suprasti kviečiantis tikėjimas), Grand Rapids: Eerdmans, 1991, p. 80 ir tt.; ir
Thomas F. Torrance, The Trinitarian Faith (Tikėjimas Trejybe), Edinburgh:
T&T Clark, 1988, p. 76 ir tt.
3 Jn 8,12.
4 Žr. Kallistos Ware, „God of the Fathers: C. S. Lewis and Eastern Christiani­
ty“ („Tėvų Dievas: K. S. Luisas ir Rytų krikščionybė“), The Piligrims Guide:
C. S. Lewis and the Art of Witness (Piligrimų vadovas: K. S. Luisas ir liudijimo
menas), red. David Mils, Grand Rapids: Eerdmans, 1998, p. 62-63. „Tai or­
todoksiškas požiūris į gamtos karalystę. Kūrinija suvokiama kaip dieviško
artumo sakramentas, kosmosas yra milžiniškas, visa apglėbiantis Degantis
Krūmas, persmelktas amžinosios Dievo šlovės liepsna.“
164 • T Ė T Ė S SVAJA

mintosios Trejybės šlove. Jam skirta tapti „duona ir vynu“, jame,

per jį ir su juo mes patiriame Trejybės gyvenimą. Viskas be išim­
ties nuo žemiausių iki aukščiausių, nuo tariamai nereikšmingų
iki akivaizdžiai vertingiausių dalykų Jėzaus pasaulyje turi pras­
mę ir vertę. Kaip „Trobelėje“ sako Saraju: „[...] jeigu bent vienas
dalykas yra svarbus, vadinasi, viskas yra svarbu.“ (270)
„Man niekada neatsibos į tai žiūrėti, - sako Jėzus Makenziui. -
Koks stebuklas - koks kūrinijos eikvojimas, kaip pasakė vienas
mūsų brolis. Netgi dabar joje tiek daug ilgesio ir grožio.“ (128) Te­
galime įsivaizduoti, kokia ji dar taps! Kad ir kokia būtų nuostabi,
ekstravagantiška ir gyvybinga, kūrinija kol kas labiau panaši į nuo­
trauką nei į tikrą vietą5, bet Jėzuje jai skirta atgyti. „Ir pats sukur­
tasis pasaulis laukia nesulaukia, kas bus. Visa kūrinija daugiau ar
mažiau pristabdoma. Dievas ją valdo, kol ir kūrinija, ir visi kūriniai
bus pasirengę ir visi kartu įžengs į šlovingus ateities laikus.“6
Man patinka žodžiai, kuriuos Jėzus ištarė pamaitinęs minias
keliais kepaliukais duonos ir dviem žuvimis. „Surinkite nuliku-
sius gabalėlius, kad niekas nepražūtų.“7Tokia yra Tėvo, Sūnaus
ir Dvasios meilė visiems kūriniams, nuostabi Trejybės sprendi­
mo priimti ir palaiminti išraiška.
Pasiruošimas Jėzaus atėjimui, mūsų įsūnijimas jame ir visos
kūrinijos palaiminimas - visa tai skirta išugdyti žmoniją pagal
Dievo paveikslą. Be trejybinės bendrystės atspindžio Žemėje
negalėtų būti jokio jos įsikūnijimo. Adomas su Ieva buvo sukurti
ne kaip religingi robotai, o kaip bendraujantys asmenys. Jie ne­
buvo Dievo dalys ar kompiuteriai su Jėzaus programine įranga.

5 Palyginimą pasiskolinau iš C. S. Lewiso. Žr. The Weight of Glory: And Other

Addresses (Šlovės našta ir kiti kreipiniai)yp. 13; ir Tiesiog krikščionybė, 2007,
2000.
6 Pagal Rom 8,19-20, vertimas laisvas.
7 Jn 6,12.
 Į SI KŪNI J I MO Į SČI OS ♦ 165

Nors priklausomi būtimi nuo Dievo, vis dėlto turėjo atskirą pro­
tą, širdį ir valią, buvo savarankiški asmenys. Triasmenis Dievas į
mus žiūri labai rimtai, ir Biblija leidžia mums tai labai aiškiai su­
prasti kiekviename puslapyje, o Jangas parodo savo „Trobelėje“.
Mes svarbūs. Dievas mus brangina. Įsikūnijimas labiau nei kas
kita parodo, kad palaimintoji Trejybė mus laiko gyvais ir skir­
tingais. Kaip sako Tėtė: „Man nereikia kalinių.“ (107) Adomas
ir Ieva, kaip atskiri asmenys, buvo pašaukti vaikščioti su Dievu,
vienas su kitu ir su visa kūrinija.
Jų egzistavimas turėjo lygiuotis į paties Jėzaus bendrystę su
Tėvu ir Šventąja Dvasia, būsima žmonija ir visu sukurtu pasau­
liu. Kortos buvo sumaišytos. „Visos kūrinijos pobūdį nulėmė tai,
kad Dievas turėjo tapti žmogumi ir gyventi tarp savo kūrinių.“8
Viskas buvo paruošta, kad laikui atėjus Žemėje per Jėzų galėtų
įsikurti Trejybės grožis ir malonė, gyvybė ir džiaugsmas, nesava­
naudiška meilė ir bendrystė.
Adomui ir Ievai šiame plane buvo skirti pagrindiniai vaidme­
nys. Jie buvo pašaukti gyventi bendrystėje su pačiu Viešpačiu ir
tapti jo palaimos tarpininkais visai kūrinijai. Jie buvo sukurti,
kad girdėtų, matytų ir pažintų jo širdį ir meilę9. O pažinę jį, pa­
žinę jo širdį ir meilę patirtų ne šio pasaulio teikiamą saugumą ir
pasitikėjimą - nežemišką tikrumą. Kartu su šiuo tikrumu turėjo
augti laisvė mylėti ir būti mylimiems, pažinti ir būti pažintiems,
rūpintis ir priimti rūpestį - dalytis gyvenimu ir atiduoti save
bendrystėje. Šis savęs atidavimas būtų išsiliejęs į santykį su visa
kūrinija ir tapęs priemone skleisti palaimai - šalom.

8 Thomas Merton, The New Man (Naujasis žmogus), New York: Farrar, Straus
and Giroux, 1961, p. 137.
9 Daugiau mano minčių apie Adomą ir Ievą žr. mano knygoje „Jesus and
Undoing of Adam“ („Jėzus ir Adomo pražūtis“), Jackson, MS: Perichoresis
Press, 2002, p. 23 ir tt.
166 • T Ė T Ė S SVAJA

Nors kūrinijai buvimą, prasmę ir palaimą teikia Jėzus, ir

Adomui su Ieva šioje viešpatystėje buvo paskirtas rimtas vaid­
muo. Kūrinija turėjo tam tikra prasme „atrasti save“arba „įgauti
ritmą“ per jų bendrystę ir meilę. Pirmiausia per pasitikėjimą,
meilę ir bendrystę su Viešpačiu, paskui per bendravimą vienas
su kitu ir galiausiai kaip Dievo palaimos tarpininkai Adomas ir
Ieva turėjo tapti gyvuoju fonu, arba „Įsikūnijimo įsčiomis“101. Jie
buvo Jėzaus ir jo bendrystės danguje žemiškasis atvaizdas. Jie
buvo pirmieji įsūnyti kūdikiai, kuriems savo jėgų žydėjimą ir
šlovę buvo lemta pasiekti pačiame Jėzuje.
Būtent šioje vietoje visas planas vos nesužlugo pačioje pra­
džioje, ar bent jau taip būtų galima pamanyti. Suktas žaltys pa­
melavo apie Dievo būdą. Adomas su Ieva patikėjo melu ir pra­
dėjo abejoti Viešpaties gerumu11. Ši abejonė Viešpaties meile
juos užgriuvo lyg katastrofa, nes sugriovė jų nežemišką ramybę.
O atsiradusią tuštumą užpildė kaltė, gėda, baimė, nerimas ir
baisus nesaugumas - jų sielose viskas mirtinai susipainiojo, ši
painiava netrukus užnuodijo ir jų, ir visos kūrinijos egzistenci­
ją. Kaip Makenziui sako Saraju: „Jūs, žmonės, taip menkai save

10 Šis nuostabus posakis priklauso Thomasui F. Torrance’ui. Žr. jo esė „The

Word of God and the Response of Man“ („Dievo Žodis ir žmogaus atsa­
kymas“) knygoje God and Rationality (Dievas ir racionalumas), London:
Oxford University Press, 1971, p. 149. Taip pat žr. Thomas F. Torrance, „Sal­
vation Is of the Jews“ („Išganymas ateina iš žydų“), Evangelical Quarterly 22
(1950), p. 166; ir Thomas F. Torrance, The Mediation of Christ (Kristaus tar­
pininkavimas), Grand Rapids: Eerdmans, 1983, p. 42; taip pat mano esė „On
the Road to Becoming Flesh: Israel as the Womb of the Incarnation in the
Theology of T. F. Torrance“ („Tapimo kūnu link: Izraelis kaip Jsikūnijimo
įsčios T F. Torenso teologijoje“), ją galite rasti nemokamai mūsų tinklalapyje
perichoresis.org.
11 Daugiau mano minčių apie blogį bei Adomo ir Ievos nuopuolį žr. mano kny­
gose The Great Dance: The Christian Vision Revisited (Didysis šokis: dar kartą
apie krikščionišką viziją), p. 67 ir tt.; ir Home (Namo), Jackson, MS: Pericho-
resis Press, 1996, p. 27 ir tt.
 Į SI KŪNI J I MO Į SČI OS ♦ 167

vertinate. Esate akli ir nematote, kokią vietą užimate Kūrinijoje.

Pasirinkę nuniokotą kelią į nepriklausomybę, nė nesuvokiate,
kad paskui save traukiate ir visą Kūriniją.“ (149-150)
„Senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžio­
davo visą pasaulį“12, Jėzaus yra vadinamas „melagiu ir melo
tėvu“13. Jis yra kūrinys ir neprilygsta triasmeniam Dievui. Jis ne­
gali kurti, negali teikti gyvybės nei pasiūlyti prasmės, visa pras­
mė ir gyvybė kyla iš Tėvo, Sūnaus ir Dvasios. Jei piktasis nori tu­
rėti savo pasaulį, apie kurį, rodos, svajoja, tuomet tegali grobti ir
išnaudoti, arba „piktnaudžiauti“, kaip mėgsta sakyti mano drau­
gas Stivas Hornas (Steve Horn), ta gyvybe, kuria Trejybė dalijasi
su mumis. Ir jis negali to daryti be leidimo ar prieš mūsų valią.
Taigi jis meluoja. Apgaudinėja. Supainioja mus, kad savo noru,
nors galbūt to nepastebėdami, leistumės įtraukiami į jo velniš­
ką netikėjimo, sumaišties ir beprasmės tamsos matricą. Taip jis
prasiskverbia į gerą triasmenio Dievo kūriniją ją bjaurodamas ir
iškraipydamas.
Pagrindinė jo apgaulė yra sukelti abejones Dievo gerumu,
taip atvedant į nerimą ir nesaugumą, kurie savo ruožtu pastū­
mėja mus nepriklausomiems veiksmams. Ir iš viso šito paskui
sumaniai pinamas melas, kad esame atskirti nuo triasmenio
Dievo. Adomas su Ieva patikėjo į ausį šnabždama abejone dėl
Dievo gerumo14. Taip vietoj pasitikėjimo, meilės ir saugumo su­
kilo abejonės, paskui baimė ir taip neišvengiamai jiems teliko
pasitikėti tik savimi. Pradėję remtis savimi jie „vietoj santykio
pasirinko nepriklausomybę“ (139). Jie tapo egoistiški, apie viską
ėmė spręsti remdamiesi ne Viešpačiu, o savimi ir savo nuomo­
ne. Meilė, pasitikėjimas ir bendrystė, sudarę visos būties esmę,
12 Apr 12,9.
13 Jn 8,44.
14 Žr. Pr 3,4-7.
168 • T Ė T Ė S SVAJA

persimainė į nepasitikėjimą, nerimą ir nepriklausomybę - jie

atšalo. Dievo ir žmonių bendrystė, kuri turėjo tapti „Įsikūnijimo
įsčiomis“, pavirto neišpainiojama ir beviltiška netvarka. Ir pati
bendrystė, kuri per Jėzų turėjo išreikšti Trejybės gyvenimą, nu­
tolo nuo palaimintosios Trejybės.
Didžioji Adomo ir Ievos nelaimė buvo ne ta, kad jie nusidėjo
ar nepakluso Dievo taisyklėms15. Didžioji nelaimė buvo tai, kad
patikėję piktojo melu jie apako. Sakydamas „apako“ turiu ome­
ny ne tai, kad jie negalėjo matyti fiziškai, o tai, kad jie pradėjo
iškreiptai suvokti realybę, taip iškreiptai, kad daugiau nebematė
tikrosios tiesos apie Dievą ir save. Jie slėpėsi nuo Viešpaties.
Kodėl? Aišku, iš baimės, bet ko jie bijojo? Savaime supran­
tama, jie slėpėsi dėl atviro nepaklusnumo, ir dauguma žmonių
galėtų pamanyti, kad jie bijojo Dievo bausmės. Bet, kita vertus,
kaip Adomas su Ieva galėjo gyventi sode, apsupti tokios neįtikė­
tinos palaimos ir meilės, ir tuo pat metu bijoti Viešpaties? Negi
Dievas pasikeitė? Ar galėjo Dievas, iš tokios malonės ir meilės
sukūręs Adomą ir Ievą, taip nuostabiai juos apdovanojęs, visiš­
kai persimainyti? Gal jis liovėsi mylėjęs?
Adomo neklusnumas tikriausiai negalėjo pakeisti Dievo as­
mens. O gal ir pakeitė. Galbūt Dievas išties pasikeitė, staigiai
ir nebegrįžtamai - žinoma, tik ne iš tikro, o Adomo sąmonėje.
Kaip Makenziui sako Tėtė, „kai nieko daugiau nematote, išsky­
rus savo skausmą, galbūt tada užmirštate mane“ (108). Pati­
kėjusį melu apie Dievo būdą Adomą apsiautė jo neištikimybės
sukelta kančia, ji pakeitė jo vidinį žvilgsnį, savęs, pasaulio ir ap­
linkinių suvokimą. O svarbiausia, pasikeitė jo žvilgsnis į Dievą.

15 Kelias kitas pastraipas daugiausia sudaro ištraukos iš mano knygos Across All
Worlds: Jesus Inside Our Darkness (Per visus pasaulius: Jėzus mūsų tamsoje),
Jackson, MS: Perichoresis Press, 2007; Vancouver: Regent College Publis­
hing, 2007, p. 23 ir tt.
 Į SI KŪNI J I MO Į SČI OS ♦ 169

Dievo veidui jis primetė savo bejėgiškumą. Ištepliojo Tėvo veidą

savo baimės teptuku. Paėmė teptuką, pamirkė klastos, kaltės ir
gėdos smarvėje ir nusipiešė juo visiškai kitokį Dievo paveikslą.
Ir išsigandęs savo paties tamsios vaizduotės sukurto Dievo puo­
lė slėptis nuo jo, o ne nuo Viešpaties.
Triasmenis Dievas nepasikeitė. Kaip galėtų žmogaus veiks­
mai, kad ir kokie jie būtų, pakeisti Dievo esmę? Negi Dievo bū­
das toks permainingas, toks nepastovus, kad priklausytų nuo
mūsų ar to, ką padarome? Šiame santykyje pasikeitė Adomas, o
ne Dievas. Dabar jis metė ant Dievo savo kančios šešėlį, taip su­
kurdamas kažkokią mitologinę dievybę, savo paties prasimanytą.
Tačiau Adomui tas prasimanymas vis tiek buvo siaubingai tikras.
Adomas mirtinai persigando. Ir kaip galėjo nepersigąsti? Jis
patikėjo, kad kupinas kaltės stovi priešais dievybę, kuri buvo to­
kia nepastovi kaip jis pats. Jo sielą sukaustė siaubas. Nes puolu­
sioje sąmonėje priešais jį lyg pistoleto vamzdis žiojėjo visiško at­
metimo grėsmė. Paties susikurtas mitas kalbėjo, kad jis atsidūrė
per plauką nuo apleidimo ir „nebūties bedugnės"16.
Šis sunkumas kyla iš blogio ir nuodėmės. Nutiko neįmano­
ma: užtemo tiesa apie Viešpaties meilę, užtemo taip, kad tapo
nebesuvokiama. Adomo protas visiškai aptemo. Jis nebegalėjo
matyti Tėvo veido. Atsirado visiškas nesuderinamumas tarp
Dievo, kaip Tėvo, Sūnaus ir Dvasios, ir tos dievybės, kurią su­
sikūrė ir kuria pradėjo tikėti Adomas. Ir Adomui, kaip, tiesą
pasakius, ir mums visiems, tapo neįmanoma įsivaizduoti kitokį
Dievą. Kitoks Dievas tapo nesuvokiamas.
Nuo tos akimirkos mūsų gėda iškreips Tėvo širdį. Mūsų
baimės perrašys jo rūpesčio mumis taisykles. Jis ir toliau mus
16 Posakis „nebūties bedugnė“ paimtas iš dr. Bruce’o Wauchopeo paskaitos The
Gospel and Mental Health (Evangelija ir dvasinė sveikata). Šią paskaitą galima
rasti tinklalapyje perichoresis.org.
170 • T Ė T Ė S SVAJA

laimins taip, kaip mes ir nesapnavome, tik mes, paskendę savo

mitologijose, to nebematysime. Kupina meilės ir malonės Dievo
akivaizda puolusiam protui pradės atrodyti kaip grėsmė, kurią
kelia „reiklus viršininkas“ (225), didis kritikas ar teisėjas, rūsčiu
griežtu žvilgsniu naršantis visatą ir ieškantis, ką čia pasmerkus.
Žmonija paklydo siaubingiausioje tamsoje, savo puolusio
proto, klaidingų tikėjimų, neištikimybės, baimės, savo suvokimo
primetimo kitam ir klaidingo mąstymo tamsoje. Kaip Tėtė sako
Makui: „Tai tikrai yra matrica; šėtono planas, į kurį esate bevil­
tiškai įkliuvę, nė nenujausdami, kad jis egzistuoja.“ (140) Deja,
puolęs protas yra pastovus ir nepailstantis. Tamsi, nerimo kupi­
na vaizduotė susikuria netikrą dievybę ir visur, kur tik pažvelgia,
mato įrodymus. Ir tas dievas mums yra labai tikras, toks tikras,
kad tampa „jusliniu“17, „normaliu“ (140), pačiu natūraliausiu
dalyku pasaulyje, nekvestionuojama tiesa, per kurią neteisingai
suvokiame Tėvo širdį jos net nepažindami.

17 Žr. 1 Kor 2,14.

 14
M alonė

Ką reikėjo daryti Dievui matant,kaip žmonija vis labiau laukėja,

opiktosios dvasios begėdiškai slepia žinojimą apie Jį?
- Atanazas

V e ^ e s atsakymas į Adomo nuopuolį ir gražus, ir įsimin­

tinas1. Jokio apsimetinėjimo, kad viskas gerai ar kad Adomo
neištikimybė tėra menkas sutrikimas šiaip jau puikiuose santy­
kiuose. Dievas pamatė visą ištikusios nelaimės rimtumą, tačiau
vėl, kaip sakė Atanazas, „ko reikėjo imtis Gerajam Dievui?“12Ap­
simesti, kad viskas gerai? Pykti? Būdamas toks, koks yra, jis pri­
pažino Adomo nuopuolį jam nepritardamas ir priėmė patį Ado­
mą kaip puolusį kūrinį. Pasak Tėtės, „mes nesunaikinome visos
Kūrinijos, tik pasiraitojome rankoves ir įbridome į tos purvynės
vidurį [...].“ (112) Jokio dieviško abejingumo ar neutralumo, lyg

1 Dauguma šių minčių yra ištraukos iš mano esė „Bearing Our Scorn: Jesus
and the Way of Trinitarian Love“ („Kęsti panieką: Jėzus ir Trejybės meilė“).
Šią esė galima nemokamai rasti mūsų tinklalapyje perichoresis.org.
2 Athanasius, On the Incarnation of the Word of God (Apie Dievo Žodžio įsikū­
nijimą), London: A.R. Mowbray, 1963, § 6.
172 • T Ė T Ė S SVAJA

Dievui nė kiek nerūpėtų tai, kas nutiko jo kūriniams. Ir jokio

atsakomojo pykčio protrūkio. Žinoma, tam tikras nuosprendis
yra, bet šis nuosprendis kyla iš suvokimo, kad įvyko didžiulis
blogis, ir troškimo viską ištaisyti, bendrystėje atkurti ramybę,
pasitikėjimą ir meilę. Nes tebegalioja amžinasis tikslas įsūnyti
mus per Jėzų.
Taigi, aiškiai suprasdamas Adomo baimę, apsisprendęs su­
rasti jį ir nepalikti nupuolusio, Viešpats iš begalinės malonės
priima Adomą su visa jo gėda ir bendrauja su tokiu, koks jis yra.
Viešpatsjį aprengia3. Jis tai padarė ne dėl savęs ar siekdamas nu­
malšinti kokį dievišką poreikį. Tai buvo meilės aktas, priėmimo
ir tikro draugiškumo, kylančio iš sprendimo įvykdyti įsūnijimą,
veiksmas.
Didysis Anzelmas kartą pasakė savo draugui Bozo: „Tu dar
nesuvokei viso nuodėmės rimtumo.“4Didžiausia nuodėmės žala
Anzelmas laikė tai, kad ji buvo nukreipta prieš didįjį Karalių,
patį amžinąjį Dievą, ir todėl net mažiausia nuodėmė būtinai
turėjo jį amžinai įžeisti5. Tačiau Rojaus sode sunku surasti tą
įsižeidusį Dievą ar pamatyti, kaip nuodėmė nustelbia amžinas
Dievo savybes. Regime Viešpatį, kuris, mūsų mastais matuojant,
turėtų būti siaubingai įsižeidęs ir turi visas teises prakeikti Ado­
mą ar visiškai jį sunaikinti - bet jis to nedaro. Matome Viešpatį,
kuris atideda šalin visas abstrakčias teises į teisingą bausmę ir
labiau rūpinasi sutrikusiais bei persigandusiais kūriniais, o ne
savo garbe.
Nėra nei blyksinčių šviesų, nei angelų pulkų, nei didingo
Karaliaus pasirodymo reikalaujant tinkamo atlygio ir keršto už

3 Žr. Pr 3,21.
4 Anselm, Cur Deus Homo (Kodėl Dievas tapo žmogumi), Edinburgh: John
Grant, 1909, XXL
5 Ten pat, XI, XX, XXIII.
 MALONĖ ♦ 173

Adomo įžeidimą. Viešpats ateina vakaro vėsoje pabendrauti su

mylimu kūriniu. Ir pastebi susigėdusį ir persigandusį draugą sle­
piantis. Jis supranta, kas nutiko, ir be jokio pasibjaurėjimo, su
nuolaidžia meile bei švelnumu eina ieškoti Adomo.
Nuopuolio, o kartu viso blogio ir nuodėmės problema yra
ne vien paprasčiausias nepaklusnumas Dievo įsakymui. Blo­
giausia, kad dabar Adomas taip sutrikęs, jog jo puolęs protas
visiškai nebegali bendrauti su Viešpačiu. Kaip jam pasitikėti
savo puolusios vaizduotės Dievu? Jis paklydo tragiškame savi­
kliovos košmare ir pats tapęs teisėju patikėjo, kad Viešpats yra
jo priešas, kurio reikia bijoti ir vengti. Jis gėdijasi savęs ir bijo
Dievo. Taigi slepiasi.
Adomo slapstymasis - nuo susirūpinusio ir užjaučiančio
Dievo - kalba mums, kad nuopuolis mažų mažiausiai siaubingai
sudarko žmogaus suvokimą: ši svetima, velniška sumaištis taip
iškreipia Adomo mąstymo pagrindus, kad jis, tiesą pasakius,
slepiasi nuo geriausio draugo visatoje - ir tiki esąs teisus.
Giliausias Adomo nuopuolio komentaras yra Jėzaus žodžiai:
„Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus.“6Jėzus nesako, kad mums vi­
sai neblogai sekasi, tiktai trūksta kelių gilių minčių apie jo Tėvą,
arba kad iš esmės mūsų Tėvo supratimas neblogas, tik reikėtų
kiek pagerinti. Jis sako, kad niekas iš tiesų nepažįsta Tėvo. Ar
gali būti rimtesnis tvirtinimas? Štai koks iš tiesų yra „visas nuo­
dėmės rimtumas“. Niekas - nei žydai, nei romėnai, nei graikai -
iš tiesų nepažįsta Tėvo. „[...] nes visi yra nusidėję ir stokoja Die­
vo garbės“7, kaip tvirtina apaštalas Paulius. Jėzus mato visišką
žmogaus aklumą. Visi taip įkliuvo į Adomo sumaišties tinklus,
kad nebėra nė vieno, kuris pažintų Tėvą, ir niekas nemato jo to­

6 Mt 11,27.
7 Rom 3,23.
174 • T Ė T Ė S SVAJA

kio, koks jis yra, nė iš tolo - išskyrus Sūnų8. „Aš atėjau į pasaulį
kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsybėse“9
Sutrikęs protas regi tik pro savo sumaišties akinius101. Negali­
me savo jėgomis išrauti puolusio proto piktžolių ir pažinti Tėvo
širdį. Mes kartu su Adomu taip sutrikę, o pasitikėjimas toks
išblėsęs, kad įsūnystė mums rodosi lyg kvailių sapalionės, nes
mums iš po kojų išmuštas bet koks pagrindas bendrystei tarp
žmogaus ir Dievo. O be bendrystės „įsikūnijimo įsčios“ nedera
prie Trejybės gyvenimo, ir tiek. Mus apkvailino nutolęs nuo ti­
krovės matymas, tad nebenorime ir, tiesą pasakius, jau nebega­
lime pakeisti šitokio žvilgsnio. Nelieka kitos išeities, kaip ištepti
Tėvo veidą savąja sumaištimi sukuriant mūsų puolusios vaiz­
duotės dievą11. Jėzus mirtinai rimtas - niekas nepažįsta Tėvo.
Biblija kalba ne apie pasikeitusį Dievą, tarsi mūsų nesėkmė
būtų paveikusi Tėvo širdį ar jo amžiną svajonę dėl mūsų. Ji pa­
sakoja apie tai, kaip Tėvo, Sūnaus ir Dvasios meilė suranda būdų
įvykdyti neįmanoma - pasiekti mūsų puolusius protus. Kaip
Tėtė sako Makui: „Šitaip susipainiojus tikrovės suvokime ir taip
pasitikint savo paties sprendimais tau sunku netgi pamėginti su­
prasti, juo labiau aiškiai suvokti, kas yra tikroji meilė ir gerumas.“
(218) Štai koks uždavinys iškilo Dievui - kaip atkurti bendrystę
su tais visiškai sutrikusiais, svarstančias, puolusiais padarais, kai
jie nekenčia manęs ir bėga slėptis nuo mano žvilgsnio?
Kaip bendrauti su tuo, kuris nenori su tavimi kalbėtis? Kaip
pasirodyti tam, kuris nemato? Kaip pasiekti tą, kurio prime­

8 Įsidėmėkite Jėzaus arba Jono pastabą: „Jis liudija, ką yra girdėjęs ir matęs, tik
niekas jo liudijimo neklauso.“ (Jn 3,32)
9 Jn 12,46, išskirta mano.
10 Daugiau apie puolusį mūsų protą ir nesugebėjimą pažinti Tėvo žr. mano kny­
goje Across All Worlds: Jesus Inside Our Darkness (Per visus pasaulius: Jėzus
mūsų tamsoje), p. 7 ir tt.
11 Ten pat, p. 21 ir tt.
 MALONĖ ♦ 175

tama gėda taip iškreipia tau veidą, kad išsižadėjęs tavo meilės
jis išsigandęs slepiasi nuo tavo žvilgsnio? Kančioje ir mes kaip
Adomas pasmerkėme save, susikūrėme dievą pagal savo gėdos
paveikslą ir prisikurpėme religijų, o dabar jomis tepliojame Tėvo
veidą, iš visų jėgų jas gindami.
Kaip Viešpačiui peržengti mūsų tamsą, kad jį pažintume?
Pirmiausia į galvą šauna apreiškimas, bet ar tai geriausias atsaky­
mas? Ką gera duotų apreiškimas, kai mūsų iškrypę protai tegali
klaidingai suprasti tai, kas apreikšta? Kaip iš viso gali būti nuo­
širdi bendrystė, ką jau kalbėti apie pasitikėjimą, kai puolusi vaiz­
duotė tėplioja Viešpaties širdį mūsų kaltės ir gėdos spalvomis?
 15
A d o m a s ir I z r a e l is

Čia nesulauksijokiospagalbos.
- Tėtė

I š iškreiptos Adomo nuopuolio tamsos Viešpats, visada mylė­

jęs žmoniją, pašaukė pagonį vyrą vardu Abraomas. Jis pasirinko
jį ne dėl religinio potencialo, o todėl, kad jis buvo puolęs ir aklas
kaip visi kiti. Per šį žmogų bei jo palikuonis Viešpats užmezga
tikrą bendrystę su puolusiais Adomo vaikais. Tačiau tai nebus
lengva1. Izraelis, paklydęs Adomo minties klystkeliuose, mirti-

1 Mano sukurtą bendrystės pokalbį tarp Viešpaties ir Izraelio labai paveikė

Thomaso F. Torranceo darbai. Nuodugnią Torrance’o vizijos apie Izraelį stu­
diją žr. mano esė „On the Road to Becoming Flesh: Izrael as the Womb of the
Incarnation in the Theology of T. F. Torrance“ („Tapimo kūnu link: Izraelis
kaip Įsikūnijimo įsčios T F. Torenso teologijoje“). Ją galima nemokamai ras­
ti tinklalapyje perichoresis.org. Ypač įdomus yra Torranceo The Mediation
of Christ (Kristaus tarpininkavimas), Grand Rapids: Eerdmans, 1983, 1 ir 2
sk.; bei jo esė „The Word of God and the Response of Man“ („Dievo Žodis
ir žmogaus atsakymas“), „God and Rationality“ („Dievas ir racionalumas“),
London: Oxford University Press, 1971, p. 137 ir tt.; „Salvation is of the Jews“
(„Išganymas ateina iš žydų“), p. 164 ir tt.; ir „Israel and the Incarnation“ („Iz­
raelis ir Įsikūnijimas“), Judaica, 1957, t. 13, p. 1-18.
 A D O MA S IR I Z R A E L I S ♦ 177

nai bijo. Viešpaties bendravimas su Izraeliu yra pripildytas mei­

lės, malonės ir pažado, bet kartu ir skausmo.
Prisiminkite Petrą su Jėzumi valtyje. Petras žvejojo visą nak­
tį ir nieko nesugavo. Jėzus įlipo į jo valtį mokyti susirinkusios
minios, o baigęs kalbėti liepė Petrui irtis į gilesnius vandenis ir
užmesti tinklus. Išvargęs Petras entuziazmo nerodė. Galiu įsi­
vaizduoti, kaip jis burba panosėje: „Betgi, Jėzau, mes visą naktį
žvejojome ir nieko nesugavome.“ Vis dėlto jis padarė taip, kaip
siūlė Jėzus, ir sugavo tiek daug žuvų, kad pripildė dvi valtis, šios
net pradėjo skęsti. Petras tikriausiai turėjo susijaudinti pasitai­
kius progai įsigyti tokį puikų žvejybos vadovą, bet jo atsaky­
mas stebina - jis bijo. „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš
nusidėjėlis!“2
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo keista, bet Petro reakcija yra
langas į Izraelio pasaulį. Petras čia yra visos Izraelio istorijos ats­
pindys. Sandora tarp Viešpaties ir Izraelio reiškia, kad valtyje su
Izraeliu, taip sakant, yra pats Dievas. Tai, savaime suprantama,
malonės santykis, bet jame netrūksta agonijos ir prieštaravimo,
nes absoliuti Viešpaties meilė, nors guodžianti ir teikianti vil­
ties, vis dėlto apšviečia Izraelio nuodėmę ir žaizdas.
Kai mudu su žmona Bete buvome dar neseniai susituokę,
kartą susiginčijome dėl sienų spalvos savo bute. Aš aiškinau,
kad jos akivaizdžiai baltos, o ji šypsodama sakė, kad tik labai
šviesios. Norėdamas įrodyti savo teisumą čiupau spausdinimo
popieriaus lapą, plojau prie sienos ir su siaubu tučtuojau pama­
čiau, kad sienos iš tiesų nėra baltos. Štai taip nutinka ir Izrae­
lio istorijoje. Viešpaties artumas prideda baltą lapą prie Izraelio
gyvenimo sienos, akimirksniu atskleisdamas įvairius tamsumo
atspalvius. Su jo artumu priartėja gyvybė, ir ši gyvybė neišven-

2 Lk 5,8.
178 • T Ė T Ė S SVAJA

giamai atskleidžia, kad Izraelio gyvenimas tėra iškreipta mirties

bei liūdesio forma. Izraelis blaškosi tarp Viešpaties malonės bei
meilės ir dieviškos šviesos, atskleidžiančios jo paties sugriuvusią
nuodėmingą egzistenciją. Petro šauksmas išreiškia skausmingą
Izraelio nuogumą.
Tas, nuo kurio slapstėsi Adomas, įžengė į Izraelio sąžinės
kambarį ir uždaręs užrakino duris. Dabar nebebuvo kur slėptis
nuo Adomo nuopuolio sukeltos kančios, nes Viešpaties artuma
degino lyg ugnis. Negi galėjo būti kitaip? Nes niekur nedingo
nei Viešpats, nei jo visa apnuoginanti meilė. Ir darėsi tik blogiau,
daug blogiau. Nes Viešpaties meilė „ne tik atvėrė Izraelio nuodė­
mę, bet ir sustiprino ją“3.
Tai bendravimas, o bendrauti - reiškia pažinti ir leistis pa­
žįstamam. Tai reiškia, kad Dievas ne tik vaikštinėja po sodą, bet
ir išties suranda Izraelį, besislapstantį krūmuose. Tačiau Izraelis
yra puolęs. Ryškiai dega ženklas „Eik šalin, netrukdyk“, ir Izraelis
nelinkęs įsileisti Dievo šviesos į savo gėdos ir nedorybės korido­
rius. Taigi vedamas švelnios malonės ir nuolaidaus gailestingu­
mo Viešpats Izraelio labui nustatė aukojimo sistemą. Bet netgi
liejantis tūkstančių aukų kraujo upeliams Izraeliui vis tiek buvo
sunku pakelti Viešpaties akivaizdą.
Kai Viešpats įėjo į Izraelio sąžinės kambarį, jo artumas
supurtė kiekvieną atvirą puolusio proto nervą, persmelkė
viską - nuo kaltės ir susikurtos jaukios religijos iki gėdos ir

3 Thomas F. Torrance, The Mediation of Christ (Kristaus tarpininkavimas), p.

38. Atkreipkite dėmesį į visą citatą: „Kol sandoros raiščiai dar nebuvo smar­
kiai užrišti ir Dievas stovėjo, taip sakant, atokiai, prieštaravimas dar nebuvo
toks aštrus, bet kuo labiau Dievas artinosi, tuo labiau dieviškam pašaukimui
priešinosi Izraelio savivalė. Taigi kuo labiau Dievas atsidavė šiai tautai, tuo la­
biau vertėją būti savimi, kokie esame mes visi, nuodėmingos savivalės atskir­
ti nuo Dievo. Ir taip Dievo sutaikinančios meilės priartėjimas prie Izraelio ne
tik atvėrė jo nuodėmę, bet ir sustiprino ją.“
 A D O MA S IR I Z R A E L I S ♦ 179

savęs pateisinimo, nuo baimės apsinuoginti ir slapstymosi iki

smerkimo remiantis savo požiūriu. Jei bendravimas reikštų tik
dalijimąsi informacija, tuomet Izraelis būtų galėjęs užsirašy­
ti žodžius, prikabinėti ant sienų molinių lentelių ir apie viską
saugiai pasvarstyti. Nors Viešpats veikia švelniai ir prisitaiky­
damas - eina „vaiko žingsneliais“, - bendravimas vis tiek reiš­
kia, kad kartu su puolusiu Izraeliu kambaryje yra pats Dievas,
todėl yra atveriamos Izraelio erezijos ir geidulingumas, pago­
nybė ir susvetimėjimas, o visa tai išjudina įvairiausios prigim­
ties priešiškumą. Izraelis traukiasi, bet Viešpats nei ignoruoja
jo maištą prieš meilę, nei jam pritaria, tiktai priima kaip puo­
lusios žmonijos realybę. Bet netgi šis priėmimas reiškia, kad
Dievas dar labiau priartėja, taip sukeldamas dar stipresnius
prieštaravimus4.
Viešpats eina kartu su Izraeliu ir Dvasios galia meistriškai
panaudoja savo artumo sukeliamą Izraelio atsiliepimą (vienokį
ar kitokį) sukurdamas naujų žmogiškojo suvokimo būdų5. Izra­
elio buvimo ir mąstymo būdas buvo nublokštas į Dievo meilės
krosnį, kur buvo ištirpintas, o paskui esminiai jo įsitikinimai
apie Dievą perkaldinti. Viešpaties artumoje įsigalėjusios Izraelio
idėjos buvo mestos ant puodžiaus rato, sumaigytos ir nužiestos
iš naujo. Puolusiame Adomo pasaulyje pasirodė naujos sąvo­
kos, mintys ir kategorijos - Dievo vardai, Dievo Dvasia ir Žodis,
Dievo meilė, sandora, nuodėmė, atpirkimas, malonė, pranašas,
kunigas, karalius, gailestingumas ir atleidimas6. Skausmingoje
tikrojo bendravimo šlovėje Dievo meilė Izraelyje pradėjo duoti

4 Žr. Thomas F. Torrance, The Word of God and the Response of Man (Dievo
Žodis ir žmogaus atsakymas), p. 137 ir tt.
5 Ten pat, p. 147.
6 Žr. Thomas F. Torrance, The Mediation of Christ (Kristaus tarpininkavimas),
180 • T Ė T Ė S SVAJA

vaisių - pertvarkė tragiškai surizgusį iš Adomo paveldėtą suvo­

kimą ir tapo „kertiniu Dievo supratimo ramsčiu“7.
Vaikščioti su Viešpačiu Izraeliui reiškė atrasti naujų są­
vokų pasaulį, o kartu su juo - didžiulę viltį. Bet kartu apėmė
skausmingas nuogumo jausmas, kai nuplėšiamos visos iliuzi­
jos. Arba Viešpats buvo naivus ir jam nepavyko numatyti, kad
gyvybė, šviesa ir meilė sukrės visą Izraelio būtį išryškindamos
prieštaravimus, arba, kad ir kaip nesuvokiamai tai skambėtų,
tie prieštaravimai buvo sąmoningai išryškinti siekiant sukurti
tikrąją bendrystę8. Užuot liejęs įžeistos ir įpykusios dievybės
rūstybę, vykdęs kokį nors Dievo garbės kodeksą arba apsime­
tęs, kad nieko blogo nenutiko, triasmenis Dievas tiesiog ap­
kabina mus tokius, kokie esame, sužalotus, puolusius bei iš­
krypusius, ir prisitraukia taip arti, kad pajutę siaubingą kančią
pratrūkstame jį keikti. Ko gero, svarbu buvo sukrėsti kiekvieną
gyvą puolusio Izraelio nervą. Nes tikrasis bendravimas gali
prasidėti tik tuomet, kai Viešpats žengia į patį Nuopuolio dug­
ną - mūsų žmogiško priešiškumo jo meilei katakombas. Turi
iškilti į paviršių visi Nuopuolio nuodai. Kitaip liktume pasikly­
dę ir nepažinę Tėvo.

7 Ten pat.
8 Atkreipkite dėmesį į nuostabų Torrance’o komentarą knygoje The Mediation
of Christ (Kristaus tarpininkavimas), p. 38: „Šio prieštaravimų išryškėjimo
vis dėlto nederėtų laikyti atsitiktine sandoros pasekme, bet greičiau kažkuo,
ką Dievas sąmoningai išryškino savo sutaikinimo veikloje, nes Dievo valia ir
gailestingumas nori pasireikšti susitaikinimu su žemiausiai puolusiu žmogu­
mi, o būtent - maištaujančiu prieš Dievą žmogumi. Kitaip tariant, su begali­
ne išmintimi ir meile Dievas Izraelyje išugdė sutaikinimo būdą, priklausantį
ne nuo vyrų ar moterų vertingumo, bet pačią jų nuodėmę ir maištą paver­
čiantį priemone, kuri jam leidžia amžiams susaistyti juos su savimi ir per
kurią atperka juos, tikrąjį tikslą tobulai pasiekdamas per nesuteptą bendrystę
su savimi.“ Ir. taip pat T. F. Torrance, Israel and the Incarnation (Izraelis ir
Įsikūnijimas), p. 6 ir tt.
 A D O MA S IR I Z R A E L I S ♦ 181

Kuo Viešpats tikrai galėjo neabejoti, tai kad puolę kūriniai

nesugebės priimti nei jo artumo, nei meilės ir padarys viską, ką
gali, kad išvengtų ir vieno, ir kito, netgi jo žodį iškreips į religi­
nius papročius, kad tik atsidurtų kuo toliau nuo jo. Kuo didesnę
meilę rodė Viešpats, tuo labiau troško pabėgti Izraelis. Jam buvo
per sunku.
Tas kandus priešiškumas, skatinęs Izraelį vis mėginti stum­
ti Viešpatį iš kambario ir užsibarikaduoti, ir sudarė tą šiurpią,
siaubingą, bauginančią, bet vis dėlto labai realią ir asmenišką
aplinką, kurioje gimė Tėvo Sūnus. Vis gilėjantis Izraelio pasi­
priešinimas Dievo meilei ir yra tikrojo bendravimo tarp žmo­
gaus ir Dievo įsčios, „Įsikūnijimo įsčios“. Jam skirta pasiekti
kulminaciją, kai Viešpats, kupinas sukrečiančios malonės, as­
meniškai ateina pasitikti aklo, puolusio ir užsispyrusio Izraelio.
Puolusi žmonija ir Dievo meilė pasiruošia kovai Jėzaus Kristaus
asmenyje.
 16
P a t e p t o jo S ū n a u s a t m e t im a s

Štai pakilsime į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas

aukštiesiems kunigams bei Rašto aiškintojams.
Jiepasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis,
nuplakti ir nukryžiuoti.
- Jėzus

Pradėtas iš Šventosios Dvasios, Tėvo Sūnus tapo kūdikiu mer­

gelės Marijos įsčiose. Jis gimė kaip žydų berniukas Izraelyje,
Dievo ir Izraelio santykių sūkuryje. Augdamas išmintimi ir me­
tais, jis vis giliau įsitraukė į Izraelio gyvenimą. Maždaug trisde­
šimties pradėjęs viešąją tarnystę, Jėzus tuojau pat ėmė gydyti ir
mokyti. Kai kurie regėjo jo šlovę1, o tai reiškia, kad jie matė Jėzų
tokį, koks jis iš tiesų yra12, kaip tikrąjį Tėvo Sūnų, Kūrėją ir Pa­
teptąjį Šventąja Dvasia. Per jį šviesa švietė tamsoje - ir žmones
prie jo traukė. Kupinas užuojautos palūžusiems ir sukrėstiems,

1 Žr. Jn 1,14.
2 Daugiau apie „šlovę“ kaip apie esminę asmens ar daikto prigimtį, žr. David
Kowalick paskaitas „The Hope of Glofy“ („Šlovės viltis“). Šias paskaitas gali­
ma rasti tinklalapiuose perichoresis.org ir included.com.au.
 P A T E P T O J O SŪNAUS A T M E T I M A S ♦ 183

jis visomis jėgomis stengėsi jiems padėti, gydė ir gaivino, švietė

ir laisvino. Garsas apie jį sklido lyg gaisro ugnis, aplink jį rinkosi
didžiulės minios, trokšdamos pasiklausyti, paliesti, išgyti ir tapti
jo pasaulio dalimi. Kurį laiką buvo nuostabu, panašu į tai, kaip
turėtų būti Tėvo Sūnui atėjus į pasaulį.
Bet netrukus viskas pasikeitė. Kai į Jėzų pradėjo įtariai žiūrė­
ti religiniai lyderiai, konflikto nebebuvo įmanoma išvengti3. Jie
tikrai turėjo ką prarasti - o Jėzus dalijo sukrečiančius pažadus
ir reiškė dar labiau sukrečiančias pretenzijas. Jis kalbėjo su „re­
voliucingu įžūlumu“4dėdamasis aukštesnis ne tik už žydų lyde­
rius, bet ir už pačią šventąją Torą5. Nes Jėzui, kaip jau matėme,
Dievas buvo tikrasis Tėvas, o jis pats - vienatinis ir vienintelis
jo Sūnus. Bet Jėzus nesišvaistė pažadais, kurių negalėjo įvykdy­
ti. Jis gelbėjo - gydė, gaivino, grąžindavo regėjimą akliesiems ir
netgi prikeldavo mirusiuosius.
Jėzaus artumas - jo širdis, gyvenimas, gydymas - privertė
žydų lyderius veikti, nes apnuogino jų religijos žlugimą. Pa­
šnabždomis, susirinkę galiniuose kambariuose jie pradėjo tartis,
kaip jį nutildyti: „Jei jį taip paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai
ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą.“6 Taigi jie pasiuntė
savo pakalikus rasti prieš jį „parodymo“, bet ko, kas galėtų jį dis­
kredituoti7. Netgi Lozoriaus prikėlimo iš mirusių akivaizdoje (o
gal būtent dėl to) jie tarėsi, kaip jį nužudyti8.

3 Šis skyrius daugiausia sudarytas iš mano esė „Bearing Our Scorn: Jesus and the
Way of Trinitarian Love“ („Nešantis mūsų panieką: Jėzus ir trejybinės meilės
būdas“). Šią esė galima nemokamai rasti mūsų tinklalapyje perichoresis.org.
4 Žr. Joachim Jeremias, New Testament Theology (Naujojo Testamento teologi-
ja)yNew York: Scribners, 1975, p. 253.
5 Žr., pavyzdžiui, Mt 5,22, 28, 32, 34, 39, 44.
6 Jn 11,48.
7 Žr. Lk 20,20; Mt 26,59.
8 Žr. Jn 11,53.
184 • T Ė T Ė S SVAJA

Dabar mums lengva mėtyti akmenis į akivaizdžiai aklus žydų

lyderius, bet pačioje pabaigoje Jėzus teturėjo keletą tikrų draugų
ir mirė beveik vienas. Didžiosios minios ištirpo, paskui atsisuko
prieš jį. Vienas iš artimiausių mokinių išdavė jį valdžios viršū­
nėms, kitas tris kartus viešai išsigynė. Visi kiti, išskyrus nedidelę
saujelę, apleido jį pačią svarbiausią akimirką. Paskutinėmis va­
landomis jį supo tik kelios moterys ir mylimiausias mokinys9.
Po trejų metų tarnystės, neturinčios jokių analogijų Biblijo­
je, Tėvo Sūnus mirė gėdinga mirtimi, aplinkui, žiaurios egzeku­
cijos vietoje, pašaipiai džiūgaujant pagonims ir kraipant galvas
žydų lyderiams.
Ir svarbu ne tai, kad nuo Jėzaus nusisuko sėkmė, netgi ne
tai, kodėl nusisuko. Svarbu, kad jis buvo kone vieningai atmes­
tas. Žinia, kad Tėvo Sūnus atėjo būti su mumis, laiminti mus
ir dalytis savuoju gyvenimu, yra išties stulbinanti - ar kas nors
kada nors drįso bent pasvajoti apie tokią dievišką malonę ir pa­
laimą? - tačiau tai, kas nutiko, stulbina dar labiau. Mes iš jo šai-
pėmės101. Mes jį plūdome. Mes jį atmetėme. Mes rezgėme prieš
Pateptąjį sąmokslus ir jį nužudėme.
Paskelbęs, kad „visa“ atsirado per Dievo Žodį ir kad „be jo
neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“11, Jonas čia pat užrašo
siaubingus žodžius: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.“12
Šiose eilutėse matome pačią baisiausią ironiją - pats Kūrėjas pa­
silenkė, kad taptų vienu iš mūsų, o jį atmetė jo paties kūriniai.
Jonas iškart parodo skaitytojui, kad kažkas čia labai negerai.
Savieji jo nepriėmė. Sūnaus atėjimas buvo pernelyg žmogiškas,

9 Žr. Jn 19,25-26.
10 Vartoju čia žodį „mes“ bendra prasme, kalbėdamas apie žmoniją ir „mūsų“
dalyvavimą, kuriam atstovauja į Jėzų reaguojantys žmonės.
11 Jn 1,3.
12 Jn 1,11.
 P A T E P T O J O SŪNAUS A T M E T I M A S ♦ 185

pernelyg jau nedieviškas. Mes jo nepažinome. Kaip rašo dainų

kūrėjas: „Neplevėsavo vėliavos, kai Dievas žengė į pasaulį ant
mergaitės vardu Miriam rankų.“13Tėvo Sūnaus artumas mums
atrodė nesąmonė. Jis neatitiko mūsų Dievo ar Dievo atėjimo, ar
Dievo artumo ir palaiminimo, ar Dievo Mesijo įvaizdžio. „Argi
jis ne Jėzus, Juozapo sūnūs?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir
motinos? Kaip jis gali sakyti: „Aš esu nužengęs iš dangaus“?“14
Jis ne tik nebuvo priimtas su Tėvo amžinajam Sūnui pride­
rama pagarba, bet, tiesą pasakius, netgi apšmeižtas išvadinant
pavainikiu15. Pagalvokite. Vienintelis asmuo biblinėje istorijoje,
pateptas Šventąja Dvasia kaip pasiliekančia dovana16, buvo ap­
kaltintas tuo, kad yra apsėstas demonų17. Gerasis Ganytojas18,
paskirtas prieš pasaulio sukūrimą19, buvo kaltinamas minių klai­
dinimu20. Bet Adomo sūnų nelaimė - tai ne vien priekabės prie
lūkesčių ar nesugebėjimas aiškiai mąstyti apie Dievo karalystę.
Puolęs protas veda mus į rimtą konfliktą su Viešpaties artumu.
Aklumas, išreikštas eilutėje „Pas savuosius atėjo, o savieji jo ne­
priėmė“, su siaubinga jėga išaugo į prakeiksmą: „Šalin šitų žmo­
gų! Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį!“21
Šis atmetimas yra ne vien atsisakymas žaisti Dievo žaidi­
mą. Jame slypi nuodingas geluonis, nes tai dvigubas atmetimas,
kartėlio ir žiaurumo smūgis. Tėvo Sūnus atėjo dalytis su mumis

13 Pierce Pettis, „Miriam“, iš albumo „Making Light of It“ („Paversti šviesa“),

„Compass Records“, 1996.
14 Jn 6,42.
15 Žr. Jn 8,41.
16 Žr. Jn 1,33 ir Iz 11,2.
17 Žr. Jn 7,20; 8,48, 52; 10,20.
18 Žr. Jn 10,11.
19 Žr. Efl,4.
20 Žr. Jn7,12.
21 Jn 1,11; žr.Lk 23,18, 21; Jn 19,6.
186 • T Ė T Ė S SVAJA

gyvybe ir buvo apspjaudytas. Pateptasis buvo išjuoktas, panie­

kintas ir sumuštas, paskui visų akivaizdoje žiauriai nužudytas
visuotinai pritariant jo paties kūriniams.
Nukryžiavimas - ne vien pašalinimas, tai atmetimas. As­
meninis atmetimas su prakeiksmu. Kaip turėjo būti baisu visai
visatai stebėti kūrinių pasmerkiamą Kūrėją Jėzų - tikrąjį Teisėją,
nuteisiamą puolusios žmonijos, kaip sako Karlas Bartas22. Tai
argi turėtų būti keista, kad netgi žemė sudrebėjo ir saulė užte­
mo23? Bet, kita vertus, negi tai turėtų taip jau stebinti Rašto skai­
tytojus? Argi su pranašais nebuvo elgiamasi taip pat, argi pats
Jėzus nepapasakojo palyginimo apie savo atmetimą ir nužudy­
mą vyriausiųjų kunigų ir seniūnų rankomis24?
Šios istorijos iki galo niekada nesuprasime. Bet du dalykai
yra aiškūs lyg dieną. Pirma, tai, kad Jėzaus nukryžiavimas - ir
jį sukurstęs priešiškumas - šaukte šaukia, jog kažkas siaubingai
blogai ir žmonija kenčia nuo velniškos sumaišties. Tėvo Sūnus
asmeniškai atėjo būti su mumis, o mes ne tik nenorėjome jo
matyti, bet ir lyg apsėsti stengėmės išgrūsti iš savo pasaulio ir,
lyg to būtų negana, dar pažeminti. Labiau klysti jau nebeįma­
noma! Tai, kad Pateptojo buvimas greta nuteikė mus priešiškai,
kad viešai iškeikėme Tėvo Sūnų, rodo, kad Adomo nuopuolis
užtraukė mums šlykščiausią nuodėmingiausią aklumą.
O antra, puolant Jėzų buvo pernelyg daug pagiežos. Baisu
jau vien tai, kad buvo nukryžiuotas geras ir nekaltas žmogus,
bet dar baisiau buvo tuo mėgautis. Evangelistai piešia ne mil­
žinišką minią, su bejėgišku siaubu žiūrinčią į saujelę nedorėlių,
žaidžiančių politinės galios žaidimus ir slopinančių didžiąją

22 Žr. Karl Barth, Church Dogmatics (Bažnyčios dogmatika), vertė G. W. Bromi-

ley, Edinburgh: T&T Clark, t. IV. 1, p. 211 ir tt.
23 Žr. Mt 27,51; Lk 23,44-45; Mk 15,33.
24 Žr. Mt 21,33-46.
 P A T E P T O J O S ŪNAUS A T M E T I M A S ♦ 187

grėsmę. Vadovybė norėjo, kad Jėzus mirtų, dingtų, būtų paša­

lintas - bet to paties norėjo ir minia. Tie šauksmai ,Ant kry­
žiaus, ant kryžiaus jį!“pasako daug daugiau nei paprastas tei­
ginys: „Norėtume, kad tas žmogus dingtų iš žaidimo.“ Kartėlis
čia plūste plūsta. Paduokit jam acto. Būkprakeiktas. Stebinantis
aukštųjų kunigų burnojimas ,Mes neturim kito karaliaus, tiktai
ciesorių“25 atskleidžia karštligišką priešiškumą, troškimą atsi­
kratyti Jėzaus bet kokia kaina.
Vakarų Bažnyčia taip priprato laikytis įstatymo raidės26, kad
Jėzaus kančią temato kaip Dievo teismą mūsų nuodėmei, ir iš
esmės tapo akla dar aiškesnei šios kančios savybei - kad Jėzus
kentėjo dėl žmonių nedorumo27. Tai žmonija, o ne Tėvas atstū­
mė ir nužudė mylimąjį Sūnų28. Įniršį ant Kalvarijos kalno išliejo
ne Tėvo, o mūsų širdys. Jėzaus pažeminimą ir skausmą sukėlė ne
Dievas, o žmonės. Mes iš jo šaipėmės, mes juo bjaurėjomės, mes
jį nuteisėme. Mes iš jo juokėmės, jį kankinome ir nusisukome
nuo jo. Ne Tėvas ar Šventoji Dvasia apleido Jėzų ir nutrenkė į
gėdos bedugnę, tai padarė žmonija. Mes jį prakeikėme.
Arba vieninga mūsų reakcija užklupo Tėvą, Sūnų ir Dvasią
netikėtai, arba čia galime įžvelgti atpirkimo genijaus ranką. Ar

25 Jn 19,15, paryškinta mano.

26 Daugiau apie Vakarų Bažnyčios polinkį laikytis įstatymo raidės žr. mano
knygoje Jesus and the Undoing of Adam (Jėzus ir Adomo pražūtis), 1-2 sk.
27 „Štai pakilsime į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems ku­
nigams bei Rašto aiškintojams. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčio­
tis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels.“ (Mt 20,18-19). Taip
pat žr. Mt 16,21; Mk 10,33-34; Lk 24,7 ir Hbr 12,3.
28 Apie tai žr. Stricken by God? (Ištiktas Dievo?), redaguotą Bradley Jersac ir Mi­
chael Hardin, Grand Rapids: Eerdmans, 2007, o ypač Bradley Jersac, Michael
Hardin, Richard Rohr ir James Alison esė. Mano požiūrį į Jėzaus šauksmą:
„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ žr. mano knygoje Jesus
and Undoing of Adam (Jėzus ir Adomo pražūtis), Jackson, MS: Perichoresis
Press, 2002, p. 58 ir tt.
188 • T Ė T Ė S SVAJA

triasmenis Dievas negalėjo numatyti, kad žydai su romėnais

atmes Jėzų? Galbūt Tėvas nustebo, kai nužudėme jo atsakymą
mums? Gal, reikalams pašlijus, o minioms atsisukus prieš jį, Jė­
zus sutriko, o Šventoji Dvasia apstulbo? Ne, žinoma, ne. Žmoni­
jos pasipriešinimas Tėvo Sūnui buvo numatytas, tiesą pasakius,
į jį buvo atsižvelgta ir jis tiesiogine prasme buvo įtrauktas29 į
tikrosios bendrystės atkūrimą kaip lemiamas veiksnys. Tai stul­
binanti malonė. Viešpats su kvapą gniaužiančia meile priima
mūsų žiaurumą ir juo pasinaudoja. įsikūnijimas - tai nesuvo­
kiamas Trejybės nusileidimas keistam mūsų tamsumui ir skau­
džiam jo teismui.
Kokia nuodėmė gali būti bjauresnė už Tėvo Sūnaus atme­
timą, o paskui ir nužudymą, ir kokia malonė gali būti gilesnė,
asmeniškesnė ir tikresnė už Viešpaties atsidavimą į mūsų ran­
kas, mūsų pykčiui, kad galėtų iš tiesų surasti mus tamsybėse?
Nuostabu jau ir tai, kad Tėvo Sūnus tapo vienu iš mūsų, tačiau
dar labiau sukrečia, kad mes jį atstūmėme, išplūdome ir nukry­
žiavome. Protu nesuvokiama, kaip noriai Jėzus visa tai priėmė
ir iškentė, nors vienas jo žodis galėjo prišaukti į pagalbą legio­
nus angelų30.
Ar toli palaimintoji Trejybė pasiryžusi eiti mūsų pasitikti?
Tėvas, Sūnus ir Dvasia nusiteikę tikrai rimtai mylėti ir parodyti
meilę, bet gal kosmoso platybėse yra riba, kurios jie neperžengtų?
Arba vieta, kurią pasiekęs atsitraukia netgi triasmenis Dievas?
Atrodytų neįmanoma, kaip giliai į varganą mūsų priešišku­
mo košmarą gali įžengti palaimintoji Trejybė, siekdama surasti
tikruosius mus. Bet argi tikra būtų bendrystė, jei ji paliktų tikruo­
sius mus kalėti sumaištyje, nepajėgius nei pamatyti, nei priimti

29 Žr. Apd 2,23.

30 Žr. Mt 26, 53.
 P A T E P T O J O S ŪNAUS A T M E T I M A S ♦ 189

Tėvo meilės? Ir negi galima pasiekti tikrą sutaikinimą vien pa­

skelbus žmoniją esant švarią pagal įstatymą, bet palikus ją kalėti
aptemusioje puolusio proto ir bauginančios kančios visatoje?

Pasak Torenso įžvalgos, sąmoningas Izraelio priešiškumo Die­

vui sutirštinimas veda tiesiai prie žiauraus Jėzaus atmetimo, tai
padaro žydų tauta, o su jais ir visa žmonija. Štai kaip Viešpats
pasiekia tikruosius mus: jis ateina pas mus asmeniškai ir pasi­
duoda mūsų blogiui, mūsų nesuprantamam teismui. Jis nemė­
gina įtikinėti mūsų teologiniais argumentais. Nesudegina mūsų
žiauraus kvailumo ugnimi iš dangaus. Negėdina dėl mus pačius
įkalinančios puikybės ar priešiškos išankstinės nuomonės. Jis
paprasčiausiai ateina, ir puolusios žmonijos konfliktas su Vieš­
paties artumu pasiekia kulminaciją. Nėra kur slėptis. Mūsų pra­
garas pašėlsta.
Tėvo Sūnus, ne taip kaip Adomas, Izraelis ir mes visi, ne­
bėga slėptis nuo tikrojo bendravimo teikiamos kančios. Jis atsi­
sako apsimetinėti, kad viskas gerai, jis žengia į konflikto vidurį
ir leidžiasi padaromas taikiniu, auka už nuodėmę mūsų kančiai
pagydyti. Jis noriai, laisva valia, nuolankiai ir nuostabiai pasilen­
kia iškęsti pasibjaurėtino mūsų priešiškumo. Jis priima durklą
tiesiai į širdį - nors nepateisina mūsų bailios sumaišties ir su ja
nesutinka. Ir kol maudomės jo meilės spinduliuose, jis, visatos
Kūrėjas ir Palaikytojas, Tėvo Sūnus ir Pateptasis, leidžia mums
lieti įsiūtį.
Žmogiškųjų santykių lygmenyje, jeigu kas nors pyksta ant
mūsų, galime atsiliepti keletu būdų. Galime apsimesti, kad
nieko nenutiko, kad viskas gerai, ir toliau sau smagiai gyventi.
Galime įjungti „man vienodai šviečia“ bėgį ir abejingai nusi­
sukti. Galime atsimokėti pykčiu už pyktį. Bet nė vienas iš šių
190 • T Ė T Ė S SVAJA

būdų netarnauja bendrystei ir nepadeda išspręsti problemos.

Tai kokia tuomet išeitis? Atleisti? Taip, atleidimas prasklaido
debesis daugumai iš mūsų, bet ne visada pasiekia kito širdį. O
jeigu pamėgintume pažvelgti to kito asmens akimis? Jei pamė­
gintume suprasti, kaip jis mato mus, ir, nors nesutikdami su jo
nuomone, leistumės teisiami? O jeigu nesmerkdami iškęstume
neteisingą jų pyktį31? O kęsdami jų panieką ir pagiežą, ką da­
rome? Argi nesusitapatiname su jais, neapkabiname jų ir ne­
pradedame bendrauti su jais tokiais, kokie jie iš tiesų yra? Argi
nepriimame jų ir neužmezgame tikro šilto ryšio? Ir nejaugi taip
išties jų nepasiekiame?
Štai kaip mus, siaubingai kenčiančius, myli Trejybė. Jėzus
žengia į mūsų pragarą kaip į Įsikūnijimo įsčias. Dievo Sūnus as­
meniškai ateina į mūsų aštraus konflikto su Dievu kambarį ir
nusilenkia mūsų priešiškumui. Ar kas kada galėjo bent įsivaiz­
duoti, kad pas mus ateis pats Tėvo Sūnus, o dar labiau, kad jis
bus atmestas, prakeiktas ir iškoneveiktas savo paties kūrinių?
„Jėzaus mirtis pačia giliausia prasme išreiškia Trejybės nuo­
laidumo paslaptį, dieviškosios realybės šerdį.“32 Tokia nuostabi
meilė, toks dėmesys, toks pasiryžimas būti su mumis ir dalytis
gyvenimu pranoksta drąsiausias svajones. Taip negali būti. Bet
taip yra.
Nes Tėvo Sūnus atėjo. Jis atėjo į Adomo nuopuolio sužeistą
pasaulį. Jis neapsimetinėjo, kad viskas gerai, jis nepaliko mūsų
ir nenuėjo prie kitų, svarbesnių reikalų, nekomandavo pasitrau­
kęs į konflikto pakraštį ir neatsakė pykčiu į pyktį. Jo artumas

31 Žinoma, nenoriu pasakyti, kad reikėtų kęsti smurtinius santykius. Tenoriu

pateikti palyginimą, kuris padėtų suprasti, kaip Viešpats mus, aklus, myli,
kad pasiektų mūsų širdis.
32 Roger J. Newell, The Feeling Intelect: Reading Bible with C. S. Lewis {Jautrus
protas: skaitant Bibliją su K. S. Luisu), Eugene, OR: Wipf and Stock, 2010, p. 34.
 P A T E P T O J O S ŪNAUS A T M E T I M A S ♦ 191

sujudino visą Adomo nuopuolio pragarą, mes išpylėme ant jo

visas savo nuodėmes ir jį prakeikėme. Jėzus Kristus, Tėvo Sūnus,
Pateptasis, įžengė į mūsų priešiškumo areną ir laisva valia nusi­
lenkė mūsų nuosprendžiui - o mes jį pasmerkėme.
Visų baisiausia nuodėmė buvo ir visų karčiausia ironija, ku­
rią išpranašavo pranašas Izaijas: „Jis buvo paniekintas, žmogaus
vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, toks, kuris
prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, ir mes jį
laikėme nieku.“33Izaijas net du kartus pavartoja žodį „paniekin­
tas“, taip pabrėždamas žmonių požiūrį. Jėzus girdėjo šnabžde­
sius, pašaipias užuominas, piktus šauksmus. Ir nors, be jokios
abejonės, buvo dieviškos prigimties, Dievo Sūnus gimė žmogu­
mi ir todėl buvo tikras žmogus. Joks jėgos laukas nesaugojo jo
širdies, jis neturėjo jokio slapto priešnuodžio nuo sielą deginan­
čio asmeninio priešiškumo.
Sunku būtų gyventi jaučiant, kad nuvylei vieną draugą, bet
kaip ištverti jausmą, kad tavimi nusivylė visas pasaulis? Koks
Didysis Liūdesys turėtų užgulti širdį, kai iš tavęs lyg iš užsitrau­
kusio gėdą tyčiojasi tavo tauta - kai tave viešai niekina ir tavęs
atsižada? Pagalvokite apie Jėzaus kančią neteisėtame teisme,
kai jis leidosi neteisingai nuteisiamas ir pasmerkiamas, o vėliau
matė teisuoliškas grimasas, pasitenkinimo kupinas šypsenas ir
pompastišką pasididžiavimą tų, kurie nekentė jo ir dabar mėga­
vosi pergale.
Prieš kelerius metus sutikau žmogų iš Vakarų. Vieną vakarą
bendraujant jis papasakojo ir apie kelias savo žaizdas. Kalbant
apie vienos dienos prisiminimus pastebėjau jo rankas drebant.
- Kai buvau maždaug penkerių metų, tėtis arė laukuose
už namų, - pasakojo jis. - Buvo karšta diena. Tėtis pašvilpė, o

33 Iz 53,3.
192 • T Ė T Ė S SVAJA

paskui šūktelėjo mamai, kad kas atneštų jam pleistro ant rankų
pratrintoms pūslėms užsilipinti. Trokšdamas padėti pasičiupau
pleistro ritinį ir patraukiau pas tėtį. Beeidamas atplėšiau gal dvi­
dešimties centimetrų ilgumo gabalą manydamas, kad pasitar­
nausiu, bet kol nunešiau, jis visas susisukiojo ir sulipo. Vis dar
prisimenu pasibjaurėjimą tėčio veide, jis taip įsiuto. Su panieka
akyse išplėšė pleistrą man iš rankų. Paskui čiupo už pakaušio,
apsuko ir batu spyrė į užpakalį. Pargriuvau ant žemės. Gėda
sakyti, bet pridariau į kelnes ir verkiau visą kelią iki namų. Tai
buvo prieš penkiasdešimt metų, drauguži. O man iki šiol iš gė­
dos suka vidurius.
Jėzus žinojo, kad spyris artinasi, ir laisva valia ėjo tiesiai
prie bato. Tačiau spyrė ne jo Tėvas. „Štai pakilsime į Jeruzalę, ir
Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto
aiškintojams. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis,
nuplakti ir nukryžiuoti [...].“34Kalvarijos grėsmė persekiojo Jėzų
nuo pat gimimo. Ji visur jį lydėjo, slėpėsi už kiekvieno stebuklo.
Nebuvo kitos išeities, taip buvo nuspręsta dar prieš Kūrimą. Jis
buvo iš anksto numatytas avinėlis, avinėlis, nužudytas prieš pa­
sauliui prasidedant35. Jis numatė, kaip rašo Luisas, netgi „aplink
kryžių dūzgiančias muses“36.
Getsemanėje atsiveria langas į vidinį Jėzaus pasaulį. Li­
kus kelioms valandoms iki ilgos egzekucijos agonijos jis pasi­
traukia melstis su keliais artimiausiais draugais. „Mano siela
mirtinai nuliūdusi“, - pasakė jis jiems. Morkus rašo, kad jis
„nuogąstavo ir sielojosi“, o Lukas - kad jis buvo „mirtino siel­
varto apimtas“ ir kad jo prakaitas „pasidarė tarsi tiršto kraujo

34 Mt 20,18-19.
35 Žr. 1 Pt 1,20; Apr 13,8.
36 C. S. Lewis, Keturios meilės, vertė R. Drazdauskienė, Katalikų pasaulio leidi­
niai, 2006, p. 146.
 P A T E P T O J O S ŪNAUS A T M E T I M A S ♦ 193

lašai“37. Sukrėstas artėjančios lemties ir beužgriūvančio mūsų

žiaurumo, Jėzus parpuolė ant žemės. Tris kartus sušuko karštai
melsdamasis: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši
taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu.“ ,Aba! Tėve! Tau vis­
kas įmanoma. Atitolink nuo manęs šią taurę! Tačiau tebūnie ne
kaip aš noriu, bet kaip tu:.."38Jėzus visada yra ištikimas Sūnus,
bet šią akimirką ištikimybė veda tiesiai į žvėries ledine širdimi
nagus. „Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus atiduodamas į
nusidėjėlių rankas.“39
Getsemanėje Jėzus rado maža paguodos. Netrukus jį paliko
jo paties mokiniai, jis buvo be gailesčio sumuštas ir nuplaktas,
iš jo buvo tyčiojamasi kiekviename žingsnyje. Tada negarbingai
nešė kryžių gatvėmis lydimas paniekinamo murmėjimo, paskui
buvo vinys, nukryžiavimas ir siaubinga pajuoka: „Kitus gelbėda­
vo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia
dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime... Jis pasitikėjo Dievu,
tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: „Aš
Dievo Sūnus."40
Jėzus žinojo, kad Tėvas jo niekada nepaliks ir Šventoji Dva­
sia nė menkiausią akimirką nepasitrauks nuo savo tarnystės,
bet iškeltas ant kryžiaus, trūkčiodamas ir dusdamas, kentėda­
mas visu sudarkytu kūnu, ausyse skambant minios patyčioms,
o širdžiai plūstant krauju dėl niekingos žmonijos išdavystės,
jis pasijuto sukrėstas. Negalėjo būti kitaip. Mūsų priešiškumo
irštvoje Jėzus mirė žeminančia mirtimi, apsuptas tūkstančių
pasibjaurėjusių veidų.

37 Žr. atitinkamai Mt 26,38; Mk 14,33; Lk 22,44.

38 Atitinkamai Mt 26,39; Mk 14,36, išskirta mano. Taip pat žr. Lk 22,42.
39 Mt 26,45.
40 Mt 27,42-43.
194 • T Ė T Ė S SVAJA

Čia turėtume pagarbiai nutilti. „Vieną dieną jūs suprasite, ko

jis atsižadėjo, - sako Tėtė. - Tam apsakyti nėra žodžių.“ (220)

Kol mes liejome Jėzui savo panieką, Viešpats užkrovė jam mūsų
visų naštas41, jis tapo atperkamąja auka, „Dievo Avinėliu, kuris
naikina pasaulio nuodėmę“42. Mirdamas nuo mūsų rankų Tėvo
Sūnus surado mus tenai, kur mes esame. Jis mus pasiekė. Pri­
imdamas mus pačią bjauriausią akimirką, Jėzus apkabino mus
siaubingai sergančius, taip smeigdamas ietį tiesiai į Adomo nuo­
puolio ir gimtosios nuodėmės šerdį, - ir kartu su savimi atsive­
dė Tėvą bei Šventąją Dvasią. „Mes ten buvome kartu“, - sako
Tėtė (108). Makas apstulbsta:

- Prie kryžiaus? Pala, galvojau, kad jį palikai vieną -

na, žinai gi: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane ap­
leidai?“ [...]
- Tu nesupranti šio slėpinio. Nesvarbu, ką jis tuo
metu jautė, aš jo nepalikau nė akimirkai.
- Kaip gali taip sakyti? Tu jį palikai lygiai kaip mane!
- Makenzi, aš niekada neapleidau nei jo, nei tavęs.
- Nieko nesuprantu, - piktai burbtelėjo Makas. (108)

Ant kryžiaus Jėzus iškentė pasaulio Didįjį Liūdesį; įsileido

mūsų skausmą. Užlietas mūsų paniekos jis prarado Tėvo meilės
pajautimą ir Šventosios Dvasios paguodą. ,Mano Dieve, mano
Dieve, kodėl mane palikai?“43
41 Žr. Iz 53,6 ir ankstesnę pastabą.
42 Jn 1,29.
43 Ps 22,2; Mt 27,46; Mk 15,34.
 P A T E P T O J O SŪNAUS A T M E T I M A S ♦ 195

Bet netgi šis nevilties šauksmas išreiškia tvirtą viltį, tiesą

pasakius, tai pergalės liudijimas44. Nes psalmėje, kurią Jėzus ci­
tuoja, toliau kalbama: „Juk jis nepaniekino ir neatmetė vargšo
maldavimo, jis nenusuko nuo jo savo veido, bet išgirdo, kai var­
guolis šaukėsi.“45 Cituodamas šią psalmę, kuri baigiasi nuosta­
biu triumfo šauksmu, Jėžus paaiškina savo mirtį, tarsi sakytų:
„Jums gali atrodyti, kaip pranašavo Izaijas46, kad Tėvas mane
palieka. Tačiau tai toli gražu netiesa, ir netrukus jūs tai pama­
tysite.“ Paskutinį kartą iškvėpdamas tamsoje Jėzus visiškai ir su
pasitikėjimu, bejėgiškai atsidavė į Tėvo rankas. „Tėve, į tavo ran­
kas atiduodu savo dvasią.“47Tariant Tėtės žodžiais: „Nepamiršk:
istorija nesibaigė tuo, kad jis jautėsi apleistas. Jis tai įveikė ir vi­
siškai atsidavė man. Ak, kokia tai buvo akimirka!“ (109)
Štai kaip Tėvas Sūnus ir Dvasia surado kelią į Adomo tro­
belę - taip pat į Makenzio ir mūsų. Štai kodėl ir Tėtei ant riešų
liko vinių randai, ir jeigu Saraju būtų apsireiškusi kaip kūniška

44 Žr. John McLeod Campbell, The Nature of the Atonement (Atpirkimo esmė),
London: Macmillan, 1878, p. 237 ir tt.; taip pat mano knygoje Jesus and Un­
doing of Adam (Jėzus ir Adomo pražūtis), Jackson, MS: Perichoresis Press,
2002, p. 58 ir tt. Atkreipkite dėmesį į Georgeo MacDonaldo įžvalgą: „Tai buvo
sielvarto šauksmas, bet kilo jis iš tikėjimo. Tai paskutiniai žodžiai Tiesos, kai
ji jau nieko nebegali, tik verkti. Žmogaus siela negali suvokti tą akimirką
Dievo patirto siaubo. Tai buvo juoduma ir tamsa. Bet jis vis dėlto tikėjo. Jis
laikėsi. Dievas vis dar buvo jo Dievas. Mano Dieve - sulig šiuo šauksmu buvo
iškovota pergalė ir viskas netrukus baigėsi. Ir tiktai jis vienas galėtų suvokti
plotį ir ilgį, aukštį ir gylį tos ramybės, kuri atėjo po šio šauksmo, tobulos sie­
los ramybės, milžiniškos lyg visata, tyros lyg šviesa, karštos tarsi gyvenimas,
atsidavusios Dievui ir broliams.“ Iš „The Eloi“ („Eloji“), Unspoken Sermons:
series /, II, III („Nepasakyti pamokslai, I, II, III dalys“), Whitethorn, CA: Jo-
hannesen, 1999, p. 112.
45 Ps 22,25.
46 Atkreipkite dėmesį į Iz 53,4 „Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė
mūsų skausmus. O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu.“
47 Lk 23,46.
196 • T Ė T Ė S SVAJA

būtybė, tai galėtume matyti tas žymes ir ant jos riešų. Nes būda­
mi viena Trejybėje, ir Tėvas, ir Šventoji Dvasia kartu su Jėzumi
kentė tą patį pragarą. Jie visiškai priėmė jo skausmą, klausėsi
keiksmų, jautė jo ašarų sūrumą ir (reiktų paskubėti pridurti)
kartu su juo nuolankiai priėmė šią baisią neteisybę. Jie pasirin­
ko nuolankumo, nesavanaudiškos meilės, sielvarto ir dalijimosi
kančia kelią, ir taip priėmė visą mūsų kančios siaubą Tėvo prie-
globstin ir Šventosios Dvasios buveinėn.
Jėzus įžengė į mūšų blogio irštvą ir taip atkūrė tikrą ben­
drystę tarp palaimintosios Trejybės ir mūsų su visais iškreiptais
išankstiniais nusistatymais. Jėzus pasiekė puolusius mūsų pro­
tus, asmeniškai panaikino bedugnę tarp Tėvo svajos mus įsūnyti
ir nesveiko mūsų aklumo. Jėzaus mirtis buvo mūsų, puolusių,
bejėgių, palaužtų ir maištingų, priėmimas į bendrystę su savo
Tėvu. Mirdamas Jėzus tapo nuostabiu gailestingumo sostu, vie­
ta, kurioje palaimintoji Trejybė asmeniškai iškentė nusidėjėlius
ir jų nuodėmę.
Tai dera pakartoti dar kartą - evangelija nėra geroji naujiena
apie tai, kad reikėtų priimti į savo gyvenimą Jėzų, kurio iki tol
tenai nebuvo. Evangelija yra žinia, kad Tėvo Sūnus priėmė mus
į savąjį. Per Jėzų mūsų tamsos ir kančios, užsispyrėliško išdidu­
mo, susvetimėjimo ir pykčio pasaulis buvo įimtas į palaimintąją
Trejybę, ir ji įsikūrė mūsų pragare amžiams. Mūsų įsūnijimas
nėra paprasčiausia teologinė dogma. Įsūnijimas yra tikra tiesa
dabar ir per amžius.
 17
N u o s t a b ū s m a in a i

Jūs juk pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę

ir žinote, jogjis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu,
kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą.
- Šventasis Paulius

Pačioje visatos širdyje pulsuoja sukrečianti palaimintosios Tre­

jybės meilė, kuri pakelia visas neteisybes ir Didįjį Liūdesį, kad
mes galėtume paragauti Trejybės gyvenimo, pajusti jį ir pažinti.
Atkreipkime dėmesį į šiuos nuostabius trijų teologų žodžius -
vienas gyveno ankstyvosios Bažnyčios laikais, kitas - Reforma­
cijos, o trečias - šiomis dienomis:

...mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris dėl savo trans­

cendentinės meilės tapo toks kaip mes, kad galėtų pada­
ryti mus tokius, koks yra jis pats.1

1 Irenaeus, „Against the Heresies“ (Irenėjus, „Prieš erezijas“), The Ante-Nicene

Fathers vol. 1 (Prieš Nikėjos susirinkimą gyvenę Tėvai, t. 1), Grand Rapids:
Eerdmans, 1987, p. v.
198 • T Ė T Ė S SVAJA

Tai nuostabūs mainai, kuriuos jis su mumis padarė

iš savo neišmatuojamo dosnumo; kad su mumis tapda­
mas Žmogaus Sūnumi jis ir mus padarė Dievo sūnumis;
kad savo nužengimu į žemę jis paruošė mums įžengimą
į dangų; kad prisiimdamas mūsų mirtingumą jis suteikė
mums savąjį nemirtingumą, priimdamas mūsų silpnumą
sustiprino mus savo galia; kad priimdamas mūsų skurdą
perdavė mums savo turtus, kad pakėlęs mūsų neteisybės
naštą (slegiančią mus pačius) jis apsiautė mus savuoju
teisumu.2
Pirminis įsikūnijimo tikslas yra Dievo meile pakelti
mus į bendrystės gyvenimą, į dalyvavimą pačioje trias-
menio Dievo gyvybėje.3

Visi šie teologai išryškino garsiojo apaštalo Pauliaus komen­

taro: „Jūs juk pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę
ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu,
kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“4, prasmę.
Visos šios citatos yra apie „nuostabiuosius [Jėzaus ir žmo­
nijos] mainus“5. Apaštalas kalba apie Tą, Kuris buvo turtingas
prieš pasaulio sukūrimą, bet tapo vargšu, kad už mūsų neturtą
suteiktų amžinus savo turtus. Irenėjus - apie Dievo Sūnų, kuris

2 John Calvin, The Institutes of the Christian Religion (Krikščionių religijos pa­
grindai), red. John T. McNeill, į anglų kalbą vertė Ford Lewis Battles; Phila­
delphia: Westminster Press, 1960, p. 21.
3 James B. Torrance, Worship, Community and the Triune God of Grace (Gar­
binimas, bendruomenė ir triasmenis malonės Dievas), Downers Grove, IL:
InterVarsity Press, 1996, p. 21.
4 2 Kor 8,9.
5 Daugiau apie „nuostabiuosius mainus“ ankstyvosios Bažnyčios mąstyme žr.
Thomas F. Torrance, The Trinitarian Faith: The Evangelical Theology of the
Ancient Catholic Church (Tikėjimas Trejybe: evangelinė senosios Visuotinės
Bažnyčios teologija), p. 179 ir tt.
 NUOSTABŪS MAI NAI ♦ 199

tapo toks kaip mes, kad padarytų mus tokius, koks yra jis pats.
Kalvinas - apie tai, kad Jėzus tapo vienu iš mūsų, kad ir mus
padarytų sūnumis ir dukterimis ir pasidalytų savuoju nemirtin­
gumu, galia, turtais ir teisumu. O Torensas rašo, jog Tėvo Sūnus
įsikūnijo, kad dovanotų mums triasmenio Dievo gyvybę. Čia
galime prisiminti Jango Jėzų: „Aš atėjau duoti jums Gyvenimo
pilnatvės. Savo gyvenimo.“ (206)
Tariant apaštalo Pauliaus, Irenėjaus, Kalvino ir Torenso
žodžiais, mes matome, kad Jėzaus gyvenimas ir mirtis reiškia
nuostabius mainus, pagal kuriuos visa, kas kyla iš mūsų skaus­
mo, nuodėmės ir gėdos, Jėzus prisiima sau, o visa, kas yra jis,
jo gyvenimas su Tėvu ir Dvasia, yra suteikiama mums. „Nes jis
prisiima mano kūno vargingumą, kad aš galėčiau ragauti jo die­
viškumo turtų.“6Jėzus yra ta vieta, kur susitinka du pasauliai. Šių
mainų esmė yra nuolankus Jėzaus ir, tiesą pasakius, taip pat Tėvo
su Šventąja Dvasia paklusimas mums mūsų tamsoje. „Tikriems
santykiams būdingas nuolankumas net ir tuomet, kai tavo spren­
dimai nenaudingi ir neprotingi“ (166), - sako Jėzus „Trobelėje“.
Makenzis išgirdęs šią naujieną apstulbsta, kaip ir mes visi:

- Kaip gali būti? Kodėl Visatos Dievas nori būti nuo­

lankus man?
- Nes trokštame su tavimi bendrauti. Mano valiai
paklūstančių vergų man nereikia; aš noriu brolių ir sese­
rų, kurie dalytųsi su manimi gyvenimu. (166)

Čia mūsų minties takelis turėtų išsišakoti. Pirma, išgerdamas

mūsų smurto taurę iki dugno Jėzus iš tiesų įėjo į Adomo pasau­

6 Gregory Nazianzen, A Select Library of Nicene and Post-Nicene Fathers of the

Christian Church (Rinktiniai Nikėjos ir vėlesnių Bažnyčios Tėvų raštai), 2-as
leid., t. 7, Grand Rapids: Eerdmans, 1983, Oration 38.13.
200 • T Ė T Ė S SVAJA

lį, patyrė siaubingas mūsų mitologijas bei kančią. Jis matė mūsų
akimis. Jis tapatinosi su mumis, kentė skausmą ir buvo sužeistas
taip giliai, kaip tik įmanoma. Ir čia, mūsų skausmo sūkuryje, o
ne stebėdamas ar sausai įsakydamas, Jėzus tapo mūsų vyriausiuo­
ju kunigu7, galinčiu suprasti visus žmogiškus sielvartus. Ir kokio
mūsų asmeninio pragaro kampelio Jėzus dar nėra matęs? Kokios
gėdos ar įžeidimo, kokios išdavystės ar pasmerkimo jis nėra paty­
ręs? Kokių pašaipių šnabždesių nėra girdėjęs? Ar mūsų sudarky­
toje, žaizdotoje būtyje jis paliko bent vieną neapverstą akmenį?8
Tai svarbu. Pamąstykite apie tai. Mums nebereikia kunigo,
kad permaldautų Tėvą, nes pats Tėvas yra su mumis amžiams.
Kaip sakė Jėzus, jo Tėvas myli pasaulį ir nė vieno neteisia9. Ir vis
dėlto mums labai reikia Dievo, kuris žino, Dievo, kuris čia buvo,
kuris kentėjo, kraujavo ir mirė žmogiškosios kančios apkasuose,
Dievo, kuris gali tapatintis su mūsų žaizdomis, kuris gali kalbėti
mums iš asmeninės patirties, tokio, kuris žino, kaip rasti mus
ten, kur esame, tarp siaubingų mitų. „Tik pervertos rankos gali
būti pakankamai švelnios paliesti kai kurias žaizdas."101„Biblija
parodo mums bejėgį ir kenčiantį Dievą; ir tik kenčiantis Dievas
gali padėti.“11

7 Žr. Hbr 2,17. Taip pat galima pasiklausyti nuostabios Gleno Soderholmo dai-
nos apie Jėzaus kunigystę „Our Great High Priest“ („Mūsų didis vyriausiasis
kunigas“) iš albumo „By Faint Degrees“ („Pamažėliais“), „Moveable Feast
Music“, ją taip pat galima rasti glensoderholm.com.
8 Daugiau žr. mano knygą Across All Worlds: Jesus Inside Our Darkness (Per
visus pasaulius: Jėzus mūsų tamsoje)yJackson, MS: Perichoresis Press, 2007;
Vancouver: Regent College Publishing, 2007, p. 41.
9 Žr.Jn 3,16; 5,22.
10 Elizabeth Rooney, iš poemos „Hurting“ („Kai skauda“), A Widening Light:
Poems of the Incarnation (Ryškėjanti šviesa: eilės apie Įsikūnijimų), Vancou­
ver: Regent College Publishing, 1994, p. 99.
11 Dietrich Bonhoeffer, Letters and Papersfrom Prison (Laiškai ir raštai iš kalėji­
mo), red. E. Bethge, papildytas leidimas, New York: Macmillan, 1971, p. 361.
 NUOSTABŪS MAI NAI ♦ 201

Jėzus išmoko klusnumo per savo kančią, per verksmą ir aša­

ras12. Tai šis Jėzus, įsikūnijęs Tėvo Sūnus, nukryžiuotas ir prisi­
kėlęs, yra mūsų Gelbėtojas, Brolis, mūsų Vyriausiasis Kunigas ir
Išganytojas. „Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malo­
nės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti
pagalbą deramu laiku.“13„Apsvarstykite, kaip jis iškentė nuo nu­
sidėjėlių tokį priešgyniavimą, kad nepailstumėte ir nesuglebtu­
mėte dvasia!“14
Antra, iškentęs atmetimą Jėzus tapo mūsų atstovu ir užtarėju
pačiose neištikimybės gelmėse. Kaip tas, per kurį, kuriame ir ku­
riam visa yra sukurta ir palaikoma, Jėzus buvo su mumis susijęs ir
anksčiau; bet pasiduodamas pasmerkimui jis nusileido į Adomo
nuopuolio apkasus ir pats atsidūrė nusidėjėlių vietoje, vienas už
daugelį. O veikdamas už mus savo meile atkūrė sandorą su Tėvu, į
mūsų maišto sūkurį atnešdamas savo tikėjimą ir ištikimybę.
Klausimas „Kur tu?“15, kurį Viešpats užduoda Edeno sode,
nuo pat Adomo laikų aidi per visą Izraelio istoriją nesulaukda­
mas atsakymo. Per Jėzų į šį klausimą visiškai, asmeniškai, aiškiai
atsakoma: „[...] visuomet darau, kas jam patinka“16. „Tėve, į tavo
rankas atiduodu savo dvasią.“17
Mūsų įnašą į naująją sandorą apibendrina Kajafo, aukščiau­
siojo kunigo, pirmininkavusio Jėzaus teismui, klasta. Jėzus kėlė
sąmyšį ir kunigai baiminosi, kad „ateis romėnai ir sunaikins
šventąją vietą bei mūsų tautą“. Kreipdamasis į susirinkimą Ka-
jafas pasakė: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog jums

12 Žr. Hbr 5,7-8.

13 Hbr 4,16.
14 Hbr 12,3.
15 Pr 3,9.
16 Jn 8,29.
17 Lk 23,46.
202 • T Ė T Ė S SVAJA

geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų.“18

Padarę gudrų politinį ėjimą Kajafas su kunigais paaukojo Jėzų
vietoj savęs. Tačiau tai buvo dramatiškas netyčinės ironijos ges­
tas, tapęs begalinės malonės šaltiniu. Nes paaukodamas Jėzų
Kajafas tapo vieninteliu kunigu per visą ilgą Izraelio istoriją, iš
tiesų atlikusiu savo darbą - paaukojusiu vienintelę tikrąją Auką,
nors pats to nesuprato ir vadovavosi neteisingais motyvais.
Nuolankiai atsidavęs į kraugeriškos religinės ir politinės
mašinos rankas, pačioje giliausioje, tamsiausioje mūsų išdavys­
tės duobėje Jėzus sukūrė naują sandorą, į mūsų nepaklusnumą
įnešdamas savąją ištikimybę, į mūsų slapstymąsi, baimes ir reli­
gijas - savąją bendrystę su Tėvu, o į mūsų maištą - meilės Tė­
vui pilnatvę. Mūsų veidmainystė tapo priemone sukurti naujai
sandorai tarp Viešpaties, Izraelio ir visos žmonijos, kurią kūnu
ir krauju pavertė pats Jėzus, - nes jis yra tas, kuris yra kartu su
Tėvu ir Šventąja Dvasia.
Trečia, mirdamas dėl pasibaisėtino mūsų priešiškumo Jė­
zus prasiskverbė į patį blogio karalystės štabą. „Todėl ir pasiro­
dė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų.“19„Kadangi vaikų
kraujas ir kūnas bendri, tai ir jis lygiomis juos prisiėmė, idant
mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra vel­
nią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui
buvo patekę į vergiją.“20Blogio atrama buvo mūsų abejonės Die­
vo gerumu ir atsiskyrimas nuo Dievo pradėjus jo bijoti. Patikėję
melu mes beviltiškai įklimpome į sumaištį, kančią ir išsigalvotas
mitologijas. Kai Jėzus palinko, kad pasmerktume jį mirčiai, jis
iki galo iškentė ir mūsų tikėjimą melu, kad esame palikti, ir tą
siaubingą tamsos pasaulį, kurį pagimdė melas.
18 Jn 11,49-50.
19 1 Jn 3,8.
20 Hbr 2,14-15.
 NUOSTABŪS MAI NAI ♦ 203

Paniekintas, išplūstas ir sudaužytas lyg obuolys, Jėzus patyrė

pažeminimą ir gėdą. Taip mūsų tamsos keliu jis perėjo per visus
melus iki pat gimtosios nuodėmės ir atskleidė už jos slypinčias
„velnio klastas“21. Vieno rašytojo žodžiais tariant, „Jėzus „nuga­
li“blogį ne bausdamas kaltuosius, bet kai paklusdamas Tėvo va­
liai tiksliai išnarplioja visus klaidų kaltūnynus“22. Kiekviename
Jėzaus gyvenimo žingsnyje melo tėvas akis į akį susidurdavo su
nuoširdžiu jo tikėjimu Tėvo gerumu, meile ir Šventosios Dva­
sios galia. Jėzus nugalėjo blogį ne įsakymais ar angelų kova, o
laisva valia atsiduodamas Tėvo valiai per mus ir mūsų blogį:

Argi Viešpats nesimetė į amžinąją bedugnę, atsivė­

rusią tarp Tėvo ir jo vaikų [...]? Argi jis nesužlugdė ir
neužmušė blogio leidęs, kad visos tos siaubingos jūros
bangos ir vilnys dužtų ant jo, persiristų per jį ir nurimtų
išsekusios - išnyktų išsėmusios įsiūtį ir nugalėtos?23

Leisdamas mums nutremti jį į blogio gėdos bedugnę, Jė­

zus pasistatė palapinę blogio tvirtovėje, stojo priešais stipruo­
lį, surišo jį ir apiplėšė jo namus24. Čia slypi naujasis Išėjimas iš
Egipto, nes Jėzus „pasmerkė nuodėmę kūne“, „nuginklavo kuni­
gaikštystes ir valdžias“ ir „Kildamas aukštyn nusivedė sugautus
belaisvius“25.
Pagal genialų palaimintosios Trejybės planą mūsų žiauru­
mas tapo įsūnystės priemone, mūsų kandus plūdimas - Tėvo ap­

21 Ef 6,11.
22 Roger J. Newell, The Feeling Intelect: Reading Bible with C. S. Lewis (Jautrus
protas: skaitant Bibliją su K. S. Luisu), Eugene, OR: Wipf and Stock, 2010, p. 32.
23 MacDonald, Unspoken Sermons (Nepasakyti pamokslai), p. 537.
24 Žr.Mt 12,29; Mk 3,27.
25 Atitinkamai Rom 8,3; Kol 2,15 ir Ef 4,8.
204 • T Ė T Ė S SVAJA

kabinimu ir Šventosios Dvasios buveine. Nes kaip galėtų mūsų

neištikimybė, panieka ir išdavystė, pavergiantis piktojo melas ar
netgi pati mirtis nugalėti palaimintosios Trejybės vienybę, gy­
vybę ir meilę? Mirdamas nuo mūsų rankų Jėzus mums atnešė
gyvybę, varganą mūsų skurdą praturtino bendryste su Tėvu,
mūsų neviltį patepė Šventąja Dvasia. Iš savo begalinės meilės
jis „buvo paniekintas, kad galėtų išaukštinti mus“26, ir „iškentė
mūsų įžūlumą, kad mes galėtume paveldėti nemirtingumą“27.
Kentėdamas patyčias, kad suteiktų malonę, į mūsų žiaurumą
jis atsakė švelnumu, į mūsų atmetimą - savo gailestingumu, o
į negyvą mūsų religiją - savuoju džiaugsmu; mūsų pasaulį jis
pakeitė savuoju, Adomo nuopuolio trobelę - savo Tėvo namais
ir Šventosios Dvasios šventykla.
Perfrazuodami garsųjį šventojo Pauliaus posakį galime tarti:
„Nes jūs žinote nuostabią Tėvo Sūnaus malonę, kad būdamas
turtingas palaimintosios Trejybės bendryste jis dėl mūsų tapo
vargšu, kentė mūsų rūstybę trokšdamas mus susitikti ir dabar
dėl jo kančios mes, kurie buvome nuskurdę, esame pakviesti į
turtingą Jėzaus bendrystę su Tėvu ir Dvasia.“

26 Nazianzen, Orations, 1.5.

27 Athanasius, On the Incarnation of the Word of God (Apie Dievo Žodžio įsikū­
nijimą), London: A. R. Mowbray, 1963, §54.
 P a s l a p t is

Kiekvieno žmogaus paslaptis, tiki jis ar ne, susijusi su Jėzumi.

- Thomas F. Torrance

Ir tuose, kurie nieko apie Jį nežino, Jisgali veikti kaip Meilė.

- C. S. Lewis

V isiškai suprantama, kad mokiniai ne iš karto suvokė visą Jė­

zaus tapatybę ir kas nutiko su visu kosmosu bei žmonija jam
gyvenant, mirus, prisikėlus ir įžengus dangun. Mums visiems
sunkoka tai suprasti, nes viskas pernelyg nuostabu, pernelyg su­
krečia. Netgi aukštutiniame kambaryje, po keleto metų vaikš­
čiojimo kartu su Jėzumi, jie vis dar nesuprato. Jono evangelijos
14 skyrius atpasakoja dalį Jėzaus pokalbio su mokiniais jo mir­
ties ir prisikėlimo išvakarėse. Būtent tuomet Jėzus apibendrina
viso savo gyvenimo ir darbo prasmę vienu sakiniu. Pažadėjęs
mokiniams, kad kartu su Tėvu atsiųs jiems kitą sielos draugą,
tiesos Dvasią, ir nepaliks jų našlaičiais1, jis sako:

1 Žr. Jn 14,16 ir tt.

206 • T Ė T Ė S SVAJA

Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve,

ir jūs manyje, ir aš jumyse.2

Stabtelėkite ir dar kartą perskaitykite Jėzaus žodžius. Juose

slypi trys svarbios tiesos: pirma, kad Jėzus yra Tėve, antra, kad
mes esame Jėzuje, ir trečia, kad Jėzus yra mumyse. Iš nuostabios
malonės ir meilės jis padarė tai mums ir su mumis. Mirdamas
dėl mūsų atmetimo Jėzus pasiėmė mus į savo, Tėvo ir Dvasios
pasaulį. Jėzus pačiais paprasčiausiais žodžiais nupasakoja jį, tą
neįtikėtiną savąjį pasaulį, kurį mes atrasime Šventojoje Dvasio­
je. Mums toks pasaulis yra nesuvokiamas, bet tiesos Dvasia leis
ne teologinėmis aksiomomis, bet kaip gyvą patirtį suvokti, kad
Jėzus yra savo Tėve ir kad mes nestovime pašalėje stebėdami,
bet irgi esame savieji, jau priimti į Jėzaus bendrystę su Tėvu. Šal­
tas lyg mirtis šnabždesys, kad esame atmesti ir apleisti, pasirodė
esąs paprasčiausia nesąmonė. Nes Jėzus priėmė mus amžiams.
Tai tiesa, kuri išlaisvina3. Mes nesame žiūrovai ar paprasti
gerbėjai, iš tolo spoksantys į nuostabų Tėvo, Sūnaus ir Dvasios
gyvenimą. Trejybė pasistatė savo palapinę mūsų žmogiškumo
vidury, tarp mūsų kančių ir vienatvės. Mes dalyvaujame šioje
bendrystėje ir mūsų gyvenime jau skamba didžiojo šokio mu­
zika, tiesiog viskas pernelyg arti, kad pamatytume. Kaip yra pa­
sakęs Tomas Mertonas: „Jis mums yra artimesnis nei mes patys
sau, ir kaip tik todėl jo nepastebime.“4„Aš esu jumyse“, kaip ir
„aš esu Tėve“ ir „Jūs esate manyje“, nėra kažkas, ką padarome
mes patys, tiesiog tokia yra tiesa ir mes šią tiesą pažinsime Dva­
sioje. Kaip sako Makenzis: „Tai beveik neįtikėtina!“ (127)

2 Jn 14,20. Taip pat žr. mano knygą Home (Namo), p. 7 ir tt.

3 Žr. Jn 8,31-32.
4 Thomas Merton, The New Man (Naujasis žmogus), New York: Farrar, Straus
and Giroux, 1961, p. 138.
 PASLAPTIS ♦ 207

Na žinoma, mes galime gyventi „prieangiuose“, jei norime, ir

tuščiai švaistydami jėgas brautis prie Dievo, partekę kartėlio bei
cinizmo, kad niekaip nepavyksta, arba netgi bjauriai išpuikti, kai
manome, kad pavyko, bet prieangis - tik iliuzija. Tikrasis pasau­
lis yra Jėzus savo Tėve, mes Jėzuje ir Jėzus mumyse.
Vieną šeštadienio popietę prieš kelerius metus, kai mano sū­
nui buvo šešeri ar septyneri, jis su vienu draugu trynėsi aplink
svetainės duris, aš tuo metu sėdėjau ant sofos, rūšiavau nerei­
kalingus laiškus ir ketinau žiūrėti futbolą. Juodu vilkėjo slepia­
mosios spalvos drabužiais, buvo išsidažę veidus, apsiginklavę
plastikiniais šautuvais ir peiliais, užsimaukšlinę šalmus - viskas
kaip reikiant. Nespėjau nė susigaudyti, o abu persirengėliai lyg
neryškios dėmės jau skriejo pas mane. Prasidėjo ataka. Kokias
penkias minutes mes juokais kovėmės, vaidinome šaudymą, kol
galų gale visi trys kvatodami atsidūrėme ant grindų susipynę į
kamuolį. Štai tuomet mintyse šmėstelėjo tarsi kokia telegrafo
juostelė su tekstu: „Baksteri, tai svarbu, įsidėmėk.“
Jokio supratimo neturėjau, ką ši žinutė reiškia. Galų gale juk
buvo šeštadienis, tėtis su savo sūneliu ir jo draugu kambaryje
ant grindų tiesiog žaidė karą. Juk čia nėra nieko nepaprasto. Šis
tas pradėjo aiškėti suvokus, kad, tiesą sakant, to kito berniuko
nė nepažįstu. Niekad nebuvau jo matęs, net jo vardo nežinojau.
Pamaniau sau: „Tarkim, mano sūnus galiniame kambaryje žais­
tų su mūsų šunimi Nešiu ir šis berniukas pasirodytų svetainėje
vienas. Galbūt jis suprastų, kad aš esu ponas Kriugeris, bet čia
viskas ir būtų pasibaigę. Už jokius pinigus pasaulyje jam nebūtų
šovę galvon šokti man ant sprando, tik ne vienam pačiam.“
Tas berniukas manęs nepažinojo ir nežinojo, koks esu. Ta­
čiau mane pažinojo sūnus - ir tada ėmiau suprasti daugiau. Jis
žinojo, kad myliu jį ir kad jis vienas man brangiausių žmonių.
Žinojo, kad man patinka ir kad visada yra laukiamas bei trokš-
208 • T Ė T Ė S SVAJA

tarnas. Taigi padarė patį paprasčiausią dalyką pasaulyje - pa­

žindamas mano širdį tiesiog atbėgo pas mane pažaisti. O visas
stebuklas buvo, kad jo draugas atsidūrė įvykių sūkuryje. Nė
nesuprasdamas, ką matau, stebėjau, kaip sūnui bendraujant su
manimi tas kitas mažylis užsikrėtė jo paprastumu ir laisve. Jis
taip pat įsitraukė į mūsų bendrystę. Jis paragavo mudviejų lais­
vės ir pajuto džiaugsmą žaisdamas kartu.
Stabtelėkite ir susimąstykite. „Tai dienai atėjus jūs suprasite,
kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse.“ Jėzus tvirtina,
kad mes ir esame tas kitas berniukas. Kaip jis sako Makenziui
„Trobelėje“: „Iš pat pradžių mano tikslas buvo gyventi tavyje ir
kad tu gyventum manyje.“ (127) Ir kaip sako Tėtė: „Norime su
tavimi pasidalyti meile, džiaugsmu, laisve ir šviesa, tuo, ką pa­
tiriame tarpusavyje. Sukūrėme jus, žmones, kad galėtume ben­
drauti akis į akį, kad jūs įsijungtumėt į mūsų meilės ratą.“ (141)
Savo mirtimi Jėzus priėmė mus į gyvenimą Dvasioje su Tėvu.
Mūsų gyvenime vyksta daug daugiau, nei mes kada drįsome sva­
joti, pasak Tėtės, „vyksta kur kas svarbesni dalykai, nei tu galėtum
įsivaizduoti ar suvokti, net jeigu tau ir pasakyčiau“ (116). Jėzus
Kristus jau dabar dalija save jums, man, mums visiems. Palaimin­
tosios Trejybės meilė ir džiaugsmas, muzika ir juokas, atsidavimas
ir auka, grožis ir gerumas jau yra mumyse. Tokia yra paslaptis,
paslėpta praėjusiais amžiais, bet dabar apreikšta Jėzuje: „Kristus
jumyse - garbės viltis.“5Tai paslaptis, glūdinti už gausios mūsų pa­
tirties, už mūsų motinystės ir tėvystės, už mūsų meilės ir pasiauko­
jimo, už mūsų muzikos, meno ir džiaugsmo, už mūsų gyvenimo.6

5 Kol 1,27.
6 Daugiau apie mūsų dalyvavimą Jėzaus gyvenime Dvasioje su Tėvu žr. mano
knygas The Great Dance: The Christian Vision Revisited (Didysis šokis: dar
kartą apie krikščionišką viziją), 2000; 2005, p. 53 ir tt., ir The Secret (Paslap­
tis), Jackson, MS: Perichoresis Press, 1997.
 PASLAPTI S ♦ 209

Pažvelkime į šią stulbinančią tiesą iš kito taško. Kai Jėzus

vandenį pavertė vynu, pirmiausia jis paprašė tarnų prinešti van­
dens ir pripilti šešis indus.7Kiekvienas iš šių indų buvo apie 113-
os litrų talpos, taigi maždaug 680 litrų vandens. Galybė vandens
ir darbo iki kaklo. Ar niekada neatrodė keista, kodėl Jėzus prašė
tarnų pagalbos? Pamąstykite. Jei kas nors gali paversti vandenį
vynu, tai kodėl iš karto nesukūrus vyno ir neišvadavus tarnų nuo
vandens nešiojimo? Ir kam iš viso prašyti tarnų pagalbos?
Nuo amžių gyvenęs meilės bendrystėje ir dalijęsis viskuo su
Tėvu per Šventąją Dvasią, Jėzus nėra iš tų, kurie viską pasidaro
vieni patys. Tiesą pasakius, jis niekad taip nesielgia. Ir nors „mes
su jumis nesame reikalingi“8, Viešpats „nenori būti Dievu be
mūsų“9, kaip įžvalgiai teigia Karlas Bartas. Žinoma, Jėzui nerei­
kia tarnų, tačiau šis Viešpats mėgsta dalytis, duoti mums vietos
savo gyvenime ir savo darbuose. Tarnams buvo leista dalyvauti
Jėzaus gyvenime Dvasioje su Tėvu. „Pirminis Įsikūnijimo tikslas
[...] yra pakelti mus į bendrystės gyvenimą, dalytis pačiu trias-
menio Dievo gyvenimu.“10
Štai kitas pavyzdys. Visai neseniai vykau sakyti kalbos viena­
me centrinių valstijų koledžų. Oro uoste mane pasitiko jaunuo­
lis ir pradėjome kelionę automobiliu iki koledžo. Ši mūsų šalies
dalis yra vienos lygumos ir mylia po mylios mes vis pravažiuo­
davome pro ariančius ūkininkus. Paklausiau jaunuolio, kuo jis
ketina būti baigęs koledžą.

7 Žr. Jn 2,1 ir tt.

8 Daniel Migliore, Faith Seeking Understanding (Suprasti kviečiantis tikėjimas),
Grand Rapids: Eerdmans, 1991, p. 86.
9 Karl Barth, Church Dogmatics (Bažnyčios dogmatika), vertė G. W. Bromiley,
Edinburgh: T&T Clark, IV, 1.7.
10 James B. Torrance, Worship, Community and the Triune God of Grace (Gar­
binimas, bendruomenė ir triasmenis malonės Dievas), Downers Grove, IL:
InterVarsity Press, 1996, p. 21.
210 • T Ė T Ė S SVAJA

- Ketinu stoti į seminariją, - atsakė jis.

- Norėtum tapti misionieriumi?
- Ne, - atsakė jis, - nemanau, galbūt pastoriumi.
Tuo metu tiesiai priešais mus laukuose apsisuko milžiniškas
traktorius. Rodydamas į ūkininką paklausiau:
- Ar kada esi pagalvojęs, kaip Jėzus susijęs su ūkininkais ir
jų šeimomis?
Jaunuolis patylėjo, paskui pasakė:
- Ne, ko gero, nesu, - ir pažvelgė į mane taip, lyg turėčiau
trečią akį.
- Tas ūkininkas ir jo šeima dirba gal šešiasdešimt ar septy­
niasdešimt valandų per savaitę. Štai ką jie veikia didžiąją laiko
dalį. Gali būti, kad tavo bažnyčia bus pilna ūkininkų ir jų šeimų.
Taigi uždaviau svarbų klausimą, ar ne?
- Na, kai paaiškinote, tai žinoma, kad svarbų. Bet nežinau,
kaip į jį atsakyti.
- Kai šį vakarą grįši namo ir sėsi valgyti, ką darysi prieš atsi-
kąsdamas pirmą kąsnį?
- Padėkosiu Viešpačiui.
- Už ką padėkosi? - paklausiau.
- Už maistą, - atsakė jis su ta pačia išraiška veide.
- Na žinoma, bet kodėl? Kamdėkoti Viešpačiui už tai, ką užau­
gina ūkininkas? Kodėl nepadėkojus pačiam ūkininkui ir jo šeimai?
- Ko gero, turėčiau padėkoti ir ūkininkui, bet negi nereikia
dėkoti Viešpačiui?
- Žinoma, kad reikia. Tik noriu padėti tau suprasti, kad jau ži­
nai, kaip Jėzus susijęs su ūkininkų gyvenimu ir darbu. Tik dar ne­
turi teologinio pagrindo suprasti tai, ką ir taip supranti maldoje.
- Nesuprantu jūsų, - ištarė jis.
- Tik pagalvok. Dėkoji Viešpačiui už maistą, kurį užaugino
ūkininkas. Na, ir ką tau tai sako apie ūkininką?
 PASLAPTIS ♦ 211

Jis patylėjo aiškiai galvodamas. O paskui veidą nušvietė plati

šypsena.
- Oi, supratau. Nieko sau! Viešpats rūpinasi mumis, o ūki­
ninkai prie to prisideda.
- Taigi, - atsakiau, - kaip ir mokytojai, šiukšlių surinkėjai,
suvirintojai, darbininkai, sunkvežimių vairuotojai, vyrai ir mo­
terys, gaminantys buitinę chemiją, sekretorės ir mokslininkai.
Jie visi dalyvauja Jėzaus veikloje.11
Jėzui ūkininkų reikia ne daugiau, nei Kanos vestuvėse reikė­
jo tarnų vandeniui nešioti. Jis galėtų kurti sau žmones be tėvų
pagalbos ir pats jais rūpintis, galėtų mokyti juos be mokytojų,
gydyti be gydytojų ir slaugyti be slaugytojų, jam nereikia nei
kompozitorių muzikai kurti, nei dailininkų paveikslams tapyti,
nei naftos pramonės darbuotojų, nei valdininkų, nei sekretorių,
nei išradėjų, nei tyrinėtojų, nei teologų. Jis galėtų paprasčiausiai
įsakyti ir viskas pasidarytų. Bet tokia mintis niekad neateitų į
galvą Tėvui, Sūnui ir Dvasiai, nes tai reikštų, kad mes nei trokš­
tami, nei reikalingi jų bendrame gyvenime.
Netrukus po pokalbio su koledžo studentu į mano kabinetą
įėjo jauna motina, nešina pluoštu informacinių biuletenių. Su
ašaromis akyse trenkė juos man ant stalo.
- Jaučiuosi kaip mėšlo krūva!
- Kas gi nutiko?
- Skaičiau šiuos biuletenius, gautus iš draugų ir misionierių
visame pasaulyje. Visi jie sukasi įvykių sūkuryje ir daro nuostabius
Dievo darbus. Netgi jų vaikai tobuli. Ir staiga supratau, koks be­
vertis mano gyvenimas. Dėl Dievo meilės, per dieną išskalbiu tris
krūvas skalbinių, o kai neskalbiu, tai perku maistą arba jį ruošiu,

11 Daugiau apie tai, kaip kasdieniu darbu dalyvaujame Jėzaus gyvenime, žr.
mano knygą The Great Dance (Didysis šokis), p. 47 ir tt.
212 • T Ė T Ė S SVAJA

arba tvarkau ruošiant maistą sujauktą virtuvę. O tarp tų darbų

dar mėginu aptvarkyti kiaulide virtusius namus, sugaudyti vai­
kus, sužiūrėti, kad būtų apsirengę ir niekur nevėluotų, rasti šiek
tiek laiko vyrui. Dienos pabaigoje jaučiuosi tokia išvargusi, kad
nepajėgiu net Biblijos paskaityti. Tai ką aš galiu pasiūlyti Dievui?
- Palauk! - pasakiau. - Tiesiog minutėlę luktelėk. Reikia
spustelėti pauzės mygtuką ir visa tai permąstyti.
- To ir norėčiau.
- Ar pameni, kaip aną dieną pasakojai apie dukters paltą?
- Ką būtent?
- Viską.
- Žinoma, bet kuo tai susiję?
- Na, pasakojai man visą rytą ieškojusi palto, kad dukra ne­
sušaltų. Ir ne šiaip palto, beje, o tokio, kuris patiktų dukrai, kad
būtų pakankamai didelis vilkėti dar ir kitais metais, bet neatro­
dytų per didelis šiemet, ir dar tokio, kuris parduodamas pigiau!
- Tai ką?
- Kažin, ar tu, nusprendusi pabūti gera mama, spustelėjai
kokį nors mygtuką, kuris įjungė tau tokį rūpestingumą? O gal
išgėrei „gerosios mamytės“ tabletę?
- Kur lenki?
- Klausiu apie tavo meilės dukrai ir šeimai šaltinį. Iš kur kyla
tavo pasiryžimas kiekvieną dieną juos sveikai pavalgydinti, ap­
saugoti, mylėti, puoselėti ir aprengti?
- Aš ją motina. Kas gi apie tai galvoja?
- Aš, pavyzdžiui. Tai svarbūs klausimai ir juose galėtum at­
rasti rimtą laisvės ir orumo pagrindą.
- Gerai, bet ką nori pasakyti?
- Sakau, kad Jėzus nesėdi atokiai, stebėdamas tave iš šono.
Jis nelaukia, kol ką nors padarysi jam, kol jo nėra namie. Jis yra
čiat tavyje.
 PASLAPTIS ♦ 213

- Visada tuo tikėjau, bet ką tai reiškia iš tiesų?

- Na, tai, kad per tave Tėvas, Sūnus ir Dvasia sukūrė keletą
unikalių asmenybių. Niekad anksčiau visatos istorijoje tavo vai­
kų nebuvo. Jie tokie vieninteliai ir dabar, su tavo pagalba gavę
gyvybę, amžinai gyvens Jėzuje. Man tai atrodo daug. Ir suteikia
rimtą pagrindą orumui.
- Aš tai suprantu, gerosiomis dienomis. Giliai viduje žinau,
kad tai tiesa, bet taip sunku prisiminti kiekvieną dieną.
- Dar tai reiškia, kad Jėzus dalija savo meilę avelėms - tavo
šeimai - per tave. Tai reiškia, kad jis įdėjo tau širdin rūpestį, kad
dukra gautų naują paltą. Tu pabudai su jo meile ir džiaugsmin­
gai ieškojai visą rytą. Tu atsidavusi dirbai jo darbus ir tau patiko
kiekviena minutė. Jo džiaugsmas pripildė tavo širdį. Norėjosi
dainuoti. Ir tu radai paltą. Bet nežinai, kas esi, ir nematai, kas
vyksta tavo gyvenime. Tai ne tavo rūpestis ir džiaugsmas, bet jo,
ir nėra garbingesnio dalyko visame pasaulyje, kaip ruošti maistą
šeimai. Nes tai ne kas kita, kaip tik patsai Tėvas per Sūnų bei
Dvasią dalijasi karališkos puotos patiekalais su savo mylimai­
siais. Ir tu sukiesi įvykių sūkuryje. Tavo gyvenime vyksta daug
daugiau, nei kada drįsai svajoti. Jei to nesuprasi, tai naujienų
biuleteniai žudys tave gėdos jausmu, kiekviena proga taps vargi­
nančia našta, gyvenimas - nesibaigiančiu nusivylimu, o tu taip
ir nepažinsi džiaugsmo būti savimi.
Dar viena istorija. Pirmą kartą skrisdamas į Vakarus pasirū­
pinau, kad galėčiau sėdėti prie lango. Kadangi niekada nebuvau
matęs Uolinių kalnų, norėjau pagaliau pamatyti juos nors iš oro.
Pasirodė, kad visos kraštinės kėdės visame lėktuve liko tuščios,
taigi vietos visiems užteko. Stiuardesė uždarė duris ir lėktuvas
pavažiavo atbulas. Paskui sustojo, vėl pasidavė priekin ir stiu­
ardesė atidarė duris. {lėktuvą kaipmat įlipo vyrukas, atrodantis
kaip Indiana Džonsas - su skrybėle, liemene ir odine kuprine.
214 • T Ė T Ė S SVAJA

Kažkodėl nujaučiau, kur jis atsisės. Jis taip ir padarė. Praėjo dvi­
dešimt penkias eiles link galo ir prisėdo greta manęs.
Kai pasisveikinau, jis prisistatė. Pasakė, kad yra „tikrų ti­
kriausias mikroevoliucijos mikrobiologas“. Kaip tik grįžo iš ke­
lionės, labai pritinkančios Indianai Džonsui, - iš ekspedicijos
Karibuose. Tiesą pasakius, tai buvo mokslinė kelionė įvairioms
augalų rūšims tyrinėti.
Dar nespėjus mums pakilti jis pradėjo kalbėti apie augalus,
ypač apie retas rūšis, apie kurias paprastas mirtingasis nė žinoti
nežino. Jis mokėjo lotyniškus jų pavadinimus. Iš tiesų užsidegęs
puolė aiškinti apie rūšis, atsidūrusias ant išnykimo ribos, apie
tai, kokios jos reikalingos, ką galima padaryti, kad jas išsaugo­
tume, ir kodėl turime tai daryti. Jam atrodė tiesiog nepakeliama
mintis, kad jau praradome ir toliau prarandame ištisas augalų
rūšis. Jis netgi ištraukė porą servetėlių ir pripaišė lentelių bei
diagramų. Turiu prisipažinti, sužavėjo mane.
Skrendant maždaug virš Aidaho jis baigė kalbėti ir pažvelgė
į mane.
- Jūs, kaip teologas, tikriausiai norėtumėt pasikalbėti apie
evoliuciją?
- Ne, nelabai, - atsakiau, - bet norėčiau užduoti klausimą.
- Kokį?
- Iš kur atsirado tokia jūsų meilė augalams? Noriu pasakyti,
kad juk ne kasdien sutinki žmogų, taip nuoširdžiai besirūpinantį
augalų gerove. Ar augote tarp botanikų? Gal tėvai buvo botani­
kai? O gal vieną dieną ėmėte ir nusprendėte, kad laikas pamilti
augalus?
- Tiesą pasakius, nedažnai apie tai galvoju.
- Ko gero, tiesiog taip nutiko, - pasakėme abu vienu kartu.
- O gal ir ne, - pasakiau traukdamas servetėlę ir piešdamas
tris susipynusius skritulius. Viename įrašiau „Tėvas“, kituose -
 PASLAPTIS ♦ 215

„Sūnus“ ir „Dvasia“. Rodydamas juos kalbėjau: - Žinau, iš kur

atsirado tokia karšta meilė augalams, ir žinau, kas esate jūs. Tą
ugnį širdyje užsidegėte ne jūs pats, ją uždegė Tėvas, Sūnus ir
Dvasia. Tai palaimintoji Trejybė rūpinasi kūrinija. Jie leido jums
patirti jų rūpestį per Jėzų, o jis per Dvasią nuolankiai dalijasi su
jumis savo meile augalams, rūpesčiu dėl jų gerovės ir troškimu
juos išsaugoti. Ir jūs tuo gyvenate! Vakare einate miegoti, kitą
rytą pabundate, visą dieną dirbate jo darbus ir įgyvendinate jo
kūrybines mintis. Jūs gyvenate Jėzaus gyvenimu, globojamas
Dvasios dalyvaujate Jėzaus bendrystėje su Tėvu ir dalijatės jų
užsidegimu laiminti kūriniją. Gyvenate triasmenio Dievo gyve­
nimu, o net nesate tikras, kad Dievas yra!
- Na, - atsakė jis, - jei tai tiesa, tai kodėl man niekas apie
tai nesakė?
- Ką tik pasakiau.
 19
P a s il ik it e m a n y je

Aš esu vynmedis, ojūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duo­
da daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.
- Jėzus

Jei pritartumėte Džiugiojo Kūrėjo planams, tai leistumėtės perkuriamas

į kai ką dieviška!
- George MacDonald

Priimdami Jėzų Kristų rimtai, pradedame suvokti žmogišku­

mo paslaptį, savo naštų ir džiaugsmų, meilės ir potraukių pras­
mę. Tuomet mums atsiveria akys ir pamatome, kaip nuostabiai
garbinga būti žmogumi Jėzaus pasaulyje. Tėra vienas meilės,
rūpestingumo ir kūrybos šaltinis, viena teisingumo, gyvybės ir
palaimos našta, vienas harmonijos ir pasiaukojimo, džiaugsmo,
kilnumo ir meilės pagrindas, vienas troškimas viso, kas nuos­
tabu, - ir tai suteikia palaimintoji Trejybė. Nesame nublokšti
į gyvenimą vien beprasmiškai plūduriuoti be jokio tikslo arba
orumo. Jėzus perėjo visus pasaulius norėdamas mus pasiekti -
ir pasiekė - ir savyje iškėlė mus į džiaugsmą, kurį Dvasioje da-
 P A S I L I K I T E MA N Y J E ♦ 217

lijasi su Tėvu. „Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse.“

Nėra nieko vidutiniško. „Aš pasaulio šviesa. Kas seka manimi,
nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“1
Turbūt tai tėra svajonė, pernelyg graži, kad būtų tiesa. Bet
ne, tai tikra tiesa. Kaip Tėtė sako Makenziui „Trobelėje“: „Kaip
minėjau, jis yra visa ko esmė. Pasaulio sukūrimas ir istorija - tai
Jėzus. Jis yra mūsų tikslo šerdis ir jame dabar esame tikri žmo­
nės, tad mūsų tikslas ir tavo likimas yra susiję visiems laikams.“
(221, išskirta mano)
Čia galima būtų kalbėti ir kalbėti, tačiau šią akimirką derėtų
aptarti tris svarbiausius klausimus.
Pirma, tikrasis visų didžiųjų Naujojo Testamento temų turi­
nys ir tikroji prasmė yra pats Jėzus: ir Dievo karalystės temos, ir
išganymo, ir įsūnystės, ir atpirkimo, ir sutaikinimo, ir nuteisimo,
ir naujosios sandoros, ir dangaus. Dievo karalystė - tai palai­
mintosios Trejybės gyvenimas, meilė ir džiaugsmas - pasidalyti
su mumis Jėzuje, - kurie įgauna unikalią išraišką mūsų gyveni­
me, mūsų tarpusavio santykiuose ir santykiuose su visa kūrinija.
Pati Jėzaus Kristaus, kurio asmenyje su kūrinija susitinka Dvasia
ir Tėvas, tapatybė veda prie gilių geopolitinių, rasinių, sociali­
nių, aplinkosauginių, ekonominių ir auklėjamųjų išvadų, ką jau
kalbėti apie padarinius fizikai, psichologijai ar teologijai. „Aš
pasaulio šviesa.“ Kaip įsikūnijęs Kūrėjas, Jėzus su Tėvu ir Dvasia
yra neišardomai susijęs su visomis be išimties žmogiškojo gyve­
nimo sferomis ir sritimis, kaip ir su visos planetos egzistavimu.
Žengdamas į dangų pas Tėvą jis nieko nepaliko nuošalėje. Nie­
kas neliko nepateptas Šventąja Dvasia.
Per Jėzų yra suvienytas dangus ir žemė, per jį begalinį die­
viškumą peržengusi palaimintosios Trejybės santarvė apkabi-

1 Jn 8,12, išskirta mano.

218 • T Ė T Ė S SVAJA

no mus amžiams. Visa tapo atnaujinta. Sandoros santykis tarp

Viešpaties ir Izraelio dabar buvo pripildytas Tėvo ir Sūnaus ben­
drystės Dvasioje2. Todėl, kad ji ir yra pats Jėzus, kuo jis yra, ką
turi ir patiria Dvasioje.
O kas yra išganymas, jei ne mūsų mirtis Jėzaus mirtyje ir
naujas gyvenimas per jo prisikėlimą? Ar gali būti didesnė vie­
nybė nei Jėzaus vienybė su savo Tėvu ir visa žmonija Dvasioje?
Emanuelis, įsūnystė, dangus, amžinas gyvenimas - visa tai yra
idėjos, įgavusios prasmę iš sukrečiančios triasmenio Dievo ma­
lonės, dėl kurios esame pakelti į Tėvo rankas, pasodinti kartu
su Jėzumi jo dešinėje ir įvesti į Šventosios Dvasios pasaulį. „O
amžinasis gyvenimas - tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą,
ir tavo siųstąjį Jėzų - Mesiją.“3
Antra, nuostabi Jėzaus sukurta vienybė ir dalijimasis gyvybe
nereiškia, kad mes tampame Jėzumi ar kad jis tampa mumis.
Tuomet nustotume buvę tikrais asmenimis ir palaimintosios
Trejybės troškimas nebegalėtų išsipildyti. Tėvo, Sūnaus ir Dva­
sios gyvenime yra visiška vienybė, trys asmenys gyvena vienas
kitame, bet nepraranda savo individualių asmeninių savybių. Jie
netampa vienas kitu. Tėvas, Sūnus ir Dvasia surado būdą realiai
priimti mus į savo trejybinį gyvenimą neužgoždami mūsų. Mes
priimti, bet ne sugerti; suvienyti, bet nesusipynę iki savęs prara­
dimo. Mes dalyvaujame Trejybės gyvenime, bet visada kaip ats­

2 Atkreipkite dėmesį į Thomaso R Torrance’o komentarą: „Jėzuje Kristuje

Dievo ištikimybės sandora susiėjo su sandoros ištikimybe žmonijos viduje
ir sulaukė atsakymo, taip dieyiška-žmogiška ištikimybė suformuoja sando­
ros esmę bei turinį, kuris ir yra Naujoji Sandora. Ir taip Sandoros bendrystę
dabar išpildo Tėvo ir Sūnaus santykis, arba bendravimas, ir šia bendryste
mes galime dalytis Dvasioje.“ Iš jo darbų rinkinio Conflict and Agreement in
the Church (Sutarimas ir priešprieša Bažnyčioje), 2 d., London: Lutterworth
Press, 1960, p. 122-123.
3 Jn 17,3.
 P A S I L I K I T E MA NY J E ♦ 219

kiri, unikalūs asmenys. Jokie kiti variantai palaimintajai Trejybei

nėra priimtini.
Šis regėjimas balansuoja tarp dviejų priešingybių - panteiz­
mo iš vienos pusės ir dualizmo, arba deizmo, iš kitos4. Panteizme
santykis tarp Dievo ir pasaulio yra taip surizgęs, kad abu sudaro
vieną būtį. Žmonija taip susiliejusi su dievybe, kad mes tampame
tik dieviškos būties tęsiniais, vandens lašeliais dieviškajame van­
denyne. Nėra jokių atskirų ir tikrų „mes“, kurie galėtų dalytis die­
viškuoju gyvenimu. O deizmo Dievas yra žiūrovas, stebintis mus
iš begalinio atstumo ir neužmezgantis jokio tikro ir prasmingo
santykio su žmonija, mes esame jam amžinai svetimi. Panteizme
nėra skirtumo tarp dieviškumo ir žmogiškumo, jis mus paverčia
paprasčiausiais kompiuteriais su dieviška programine įranga, o
deizme skirtumas toks didelis, kad dieviškumas ir žmogiškumas
niekada nesusitinka, tegalimi išoriniai pamokymai, o dieviškas
gyvenimas žmonėms paprasčiausiai neprieinamas. Tačiau trejy-
binė vizija apima ir susivienijimo su triasmeniu Dievu realybę, ir
skirtumą tarp mūsų. Susijungę mes išties dalyvaujame Trejybės
gyvenime, bet skirtingumas reiškia, kad esame tikros asmeny­
bės, kurios gali šį gyvenimą ragauti, justi ir patirti.
Trečia, Jėzuje matome, kas esame ir kodėl esame, kaip ir tai,
kur klystame ir koks kelias veda pirmyn. Jėzus priėmė mus ir
į savo bendrystę su Tėvu, ir į bendrystę su Šventąja Dvasia, ir į
bendrystę su kiekvienu asmeniu, ir į bendrystę su visa kūrini­
ja. Jėzus yra visa ko centras5. Gyventi reiškia vaikščioti su juo ir

4 Daugiau apie panteizmą ir deizmą žr. mano knygą The Great Dance: The
Christian Vision Revisited (Didysis šokis: dar kartą apie krikščionišką viziją),
Jackson, MS: Perichoresis Press, 2000; Vancouver: Regent College Publis­
hing, 2005, p. 68 ir tt., 94 ir tt.
5 Apie Jėzų kaip visko centrą yra nuostabi Vanessos Kersting daina „Centre of
It Ali“ („Visa ko centras“) iš albumo „For All the Times“ („Visiems laikams“),
ją galima rasti iTunes ir tinklalapyje vanessakersting.com.
220 • T Ė T Ė S SVAJA

dalyvauti jo santykiuose. Tik žvelgdami Jėzaus akimis, rūpinda­

miesi jo širdimi ar mylėdami jo meile būsime gyviausi, laisviausi
ir labiausiai savimi. Mirtis - tai likti vieniems, elgtis pagal savo
valią, tarnauti tik sau ir savo interesams.
Prisiminkime mūsų pokalbį apie Trejybę. Tėvo, Sūnaus ir
Dvasios buvimas tarpusavyje tuo pat metu yra ir palaimintosios
Trejybės būties tiesa, ir jų egzistavimo būdas. Niekada nebuvo
laiko, kad Tėvas, Sūnus ir Dvasia negyventų vienas kitame, ir
niekada nebuvo laiko, kad jų buvimas tarpusavyje nesireikštų
meile ir bendryste. Tačiau kalbant apie mus reikia atkreipti dė­
mesį į laiką.
Tai, ką Jėzus padarė mums savo gyvenimu, mirtimi, prisi­
kėlimu ir žengimu į dangų, jau yra mūsų gyvenimų tiesa, tačiau
dar netapo mums buvimo būdu. Nesame atskirti nuo palaimin­
tosios Trejybės, tikrosios mūsų gyvenimų tiesos, esame priimti
į Trejybės gyvenimą. Tai mūsų tapatybė, mūsų buvimo tiesa ir
mūsų džiaugsmo lemtis. Esame mylimi, pripažinti, amžiams ap­
kabinti ir įsūnyti. Tačiau tai dar netapo mums gyvenimo būdu
ir čia slypi mūsų pašaukimas: turime ir tikrovėje tapti tuo, kuo
esame Jėzuje, tokie mylimi, pripažinti ir apkabinti amžiams, nes
tapatybė jame mus išlaisvina ir kviečia6.
Viena vertus, norėdami tapti tuo, kuo iš tiesų esame, turime
leistis Jėzaus Tėvo mylimi, kaip labai gražiai sako mano draugas
Briusas Vošopas. Tai Jėzus, sakantis Makui: „Mokykis gyventi
mylimas“ (200), ir leidimas Tėtės apkabinimui valdyti tavo sielos
namus. Tai tiesa, kviečianti atsisakyti melo, kad esame atstumti
ir apleisti, kad esame vieni ir palikti likimo valiai, ir siūlanti pa­
tikėti, kad Jėzuje esame trokštami, priimti, mylimi ir pakviesti
dalytis gyvenimu su visa palaimintąja Trejybe.

6 Žr. Jn 1,13.
 P A S I L I K I T E MA N Y J E ♦ 221

Kita vertus, tai reiškia protu, širdimi ir valia atsiduoti dalyvavi­

mui Jėzaus veikloje. Mūsų darbotvarkė, nepriklausomybė ir sutri­
kusi savivalė turi mirti, kad Viešpaties rūpestis, našta ir džiaugs­
mas, muzika ir save atiduodanti meilė galėtų išryškėti mumyse ir
įgauti unikalią išraišką. Kaip „Trobelėje“ Makui sako Jėzus:

Kalbant rimtai, mano gyvenimas skirtas ne tam, kad

jį kopijuotum. Jei nori būti mano sekėju, tai reiškia ne
tai, kad turi būti kaip Jėzus, o kad reikia atsisakyti savo
nepriklausomybės. Aš atėjau, kad duočiau tau gyvenimą,
tikrą gyvenimą, savo gyvenimą. Mes ateisime ir gyven­
sime tavyje, kad pradėtum matyti mūsų akimis, klausyti
mūsų ausimis, liesti mūsų rankomis ir mąstyti kaip mes.
(170-171, išskirta mano)

„Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu, - sako Jėzus

Jono evangelijoje. - Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš sa­
vęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilik­
dami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka ma­
nyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs
negalite nieko nuveikti.“7Kaip suprato Makenzis, vandeniu eiti
neįmanoma pasikliaujant vien savo tikėjimu, reikia leisti veikti
Jėzui. Mes galime pripilti tūkstančius indų vandens, prisigalvoti
giesmių receptų ir užkeikimų, bet vanduo nepavirs vynu tol, kol
Viešpats neatliks savo darbo dalies. Čia kalbu apie bendravimą
ir laisvą mūsų širdžių bei valios palenkimą Tėvo, Sūnaus ir Dva­
sios gyvybei ir meilei.
Tikėjimas bejėgis be tiesos. Be tikrovės, nepriimant Jėzaus,
tikėjimas tėra magijos forma, kai mėginama burtais paveikti

7 Jn 15,4-5.
222 • T Ė T Ė S SVAJA

kitą ar palenkti visatą savo valiai. Kaip pamatysime, mes esame

neįtikėtinai laisvi sapnuoti savo sapnus apie gyvenimą, galią ir
sėkmę, bet negi savarankiški mėginimai gyventi ir viešpatauti
gali veikti Jėzaus pasaulyje? Klausimas, kurį Saraju, Tėtė ir Jėzus
uždavė Makenziui, tinka ir mums visiems: „Na, ir kaip sekasi?“,
arba kaip klausia evangelija: „Kokia nauda būtų, jei žmogus lai­
mėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?“8
Gyventi šioje visatoje reiškia vaikščioti su Jėzumi tikroje
bendrystėje. Tai reiškia gelbėti banginius, ieškoti būdų išvalyti
vandenį, prižiūrėti ir gydyti ligonius, rūpintis vargšais, būti mo­
tinomis ir tėvais, mokytojais, darbininkais ir ūkininkais, virėjais,
muzikantais ir treneriais. Tai reiškia pasakyti „Ne!“ rasizmui,
moterų diskriminacijai, socialinei neteisybei, sektantiškumui,
susiskaldymui ir visokiausio plauko dualizmui, bet niekada nesi­
remti savo jėgomis ar laiku. „Visada pavyksta geriau, kai darome
kartu, ar ne? - šypsojosi Jėzus.“ (199) O vėliau jis sako Makui:

Jei norėsi tai pasiekti be manęs, be dialogo, ir leisies

į šią kelionę vienas, bus tas pats, kas mėginti vienam eiti
vandens paviršiumi. Tu to negali! O jeigu pamėginsi, nors
ir su pačiais geriausiais ketinimais, pradėsi skęsti. (206)

Štai čia mes galime pradėti suvokti, ką reiškia būti nusidė­

jėliais. Nuodėmė yra ne šiaip dieviško įstatymo sulaužymas,
nebent „įstatymu“ laikytume tikrąjį pasaulį Jėzuje. Šia prasme
nuodėmė būtų bet kuri mintis, veiksmas, motyvas ar žodis,
atskiriantis mus nuo Jėzaus ir jo bendrystės su Tėvu, Šventąja
Dvasia ir visa kūrinija. Tačiau dar gilesne prasme nuodėmė yra
netgi ne veiksmas ar elgesys, o aklas baisios tamsos išdidumas.

8 Lk 9,25, taip pat žr. Mt 16,26.

 P A S I L I K I T E MA NY J E ♦ 223

Nuodėmė yra reikalauti, kad Jėzus Kristus atgailautų ir įtikėtų

mumis. Tai slaptas mūsų troškimas, kad Jėzus išduotų save, ap­
simestų nesąs Tėve ir kad nei mes esame jame, nei jis mumyse.
Nuodėmė yra reikalauti, kad Jėzus paliktų Tėvo ir Dvasios pa­
saulį ir atsigręžtų į mus, kad pildytų mūsų svajones ir vykdy­
tų planus, elgtųsi pagal itiūsų valią. Tam tikra prasme jis taip
ir daro, nes suranda mus tamsoje, priima ir myli tokius, kokie
esame, jis eis bet kuriuo keliu, kad jus susirastų (209), kaip tik tai
jis ir padarė. Bet Jėzus niekada neišduos savo tikrojo gyvenimo
ir Tėvo apkabinimo Dvasioje. Jis ateina į mūsų tamsą, suranda
mus, nuodėmingus ir sutrikusius, ir jo buvimas reiškia, kad jis
yra mūsų Išganytojas, veikia su meile, siekdamas išgelbėti nuo
mūsų pačių melo ir padėdamas tapti tuo, kuo išties esame jame,
kad patirtume tikrąjį gyvenimą.
Nuostabu, kad patys pirmieji Jėzaus žodžiai Jono evangeli­
joje yra klausimas. Jonas Krikštytojas nurodo savo mokiniams
Jėzų kaip Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Taigi
Jono mokiniai nuseka paskui Jėzų. Jiems einant iš paskos, Jėzus
atsisuka ir paklausia: „Ko ieškote?“9Paprastas klausimas, bet gi­
lus. Ar galite įsivaizduoti, kad pats Jėzus žiūri tiesiai jums į sie­
lą klausdamas: „Ko tu noriT Jono mokinius, kaip ir mus visus,
klausimas sutrikdė. O kas nesutriktų? Nors neįmantrus, klausi­
mas pataikė tiesiai į tikslą.
Jono mokiniai nežinojo, kaip atsakyti. Galų gale šiaip ne taip
patys surezgė klausimą: „Rabi, kur gyveni?“ Iš pirmo žvilgsnio jų
klausimas rodosi užduotas ne vietoje, o gal ir visai beprasmiškas.
„Rabi, kur tu gyveniV Bet negi nematote, kaip Jėzus nusišypso
sau tylomis galvodamas: „Taigi, norite sužinoti, kur aš gyvenu?“
Visi teologai trokšta, kad Jėzus būtų davęs aiškų teologinį atsa­

9 Jn 1,38.
224 • T Ė T Ė S SVAJA

kymą apie gyvenimą Tėvo prieglobstyje. Bet į mokinių klausimą

„kur gyveni?“ Jėzus atsako trumpai: „Ateikite ir pamatysite.“
Čia ir yra visa esmė. Viena vertus, yra Jėzaus klausimas:
„Ko jūs trokštate? Ko siekiate? Ko norite? Ar norite gyvenimo,
tikrojo gyvenimo? Ar trokštate taikos, vilties, prasmės, laisvės
būti, laisvės gyventi, mylėti ir mirti?“ Kita vertus, yra trumpas
jo atsakymas: „Ateikite ir pamatysite.“ Mūsų širdims Jėzus kalba
kviesdamas jas meile ir bendryste. „Eime su manimi. Meskite
savo darbus ir eime kartu. Sekite paskui mane.“ Pasak Džordžo
Makdonaldo:

Sekti jį reiškia mokytis iš jo, mąstyti jo mintimis,

naudotis jo sprendimais, matyti taip, kaip mato jis, jaus­
ti, kaip jis jaučia, turėti tokią širdį, sielą ir mintis kaip
jis - kad tokiu būdu galėtume susivienyti ir su Tėvu.101

Atsižvelgiant į tai, kas yra Jėzus, ką jis padarė mums savo

gyvenimu, mirtimi, prisikėlimu ir žengimu į dangų, nuolatinis
jo klausimas mums skambėtų taip: „Kuriame pasaulyje ketini
gyventi šiandien, savajame ar manajame?“ Kaip Jėzus sako Ma-
kenziui „Trobelėje“: „Mes turime gyventi šį gyvenimą, tavo gy­
venimą, kartu kalbėdamiesi, kartu keliaudami. Tu gausi mūsų
išminties ir išmoksi mylėti mūsų meile, o mes... išgirsime tavo
bambėjimą, niurzgėjimą, nusiskundimus...“ (200). Jis mums su­
teikia du pasirinkimus. „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus
mylėjau. Pasilikite mano meilėje.“11„Jei nori daryti savaip, tai ir
daryk. Mes palauksime“(171, išskirta mano)

10 George MacDonald, Unspoken Sermons: series J, II, III (Nepasakyti pamoks­

lai), WitetHorn, CA: Johannnesen, 1999, p. 371.
11 Jn 15,9.
 20
Į s ū n y s t ė s d v a s ia

Taigi jūs esate įsūniai; Dievas atsiuntė į mūsų širdis

savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“
- Šventasis Paulius

Kažkas šoka kartu su jumis ir jums nebaisu suklysti.

- Richard Rohr

įsūnystė nėra naivaus Dievo svajonė; tai paprasta ir pribloš­

kianti tiesa Kristuje Jėzuje. Tapdamas žmogumi Jėzus peržengė
žiojinčią bedugnę tarp dieviškumo ir kūrinijos. O iškentęs mūsų
smurtą jis atkūrė su mumis tikrą bendrystę ne šiaip žmogiškoje
būtyje, bet juodžiausiose mūsų palaužtų sielų kertelėse. Įsikū­
nijęs Sūnus į mūsų puolusį pasaulį atnešė Tėvo meilę, nugalėjo
nuodėmę ir mus apkabino. O kadangi Jėzus yra ir Pateptasis,
tai atkurti bendrystę juodžiausiose mūsų sielų kertelėse reiškia į
mūsų kūno pasaulį atsivesti ir Šventąją Dvasią. Įsūnystė reiškia,
kad per kančią, iškęstą nuo nusidėjėlių rankų, Šventoji Dvasia
Jėzuje, su Jėzumi ir per Jėzų nužengė į vidinio mūsų pragaro
katakombas ir nepaliks mūsų, kol nepavers tų katakombų Tėvo
226 • T Ė T Ė S SVAJA

prieglobsčiu. Jėzus yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio

nuodėmę“, ir „tas, kuris krikštija Šventąja Dvasia“1.
Jėzaus patepimui Šventąja Dvasia, kaip ir Įsikūnijimui, reikė­
jo laiko subręsti. Nė akimirkos Jėzus nebuvo be Dvasios, tačiau
jam augant kaip žmogui šis santykis augo kartu. Iš Šventosios
Dvasios pradėtas Jėzus visą gyvenimą nugyveno Dvasioje -
augo, vystėsi ir brendo. Tėvo sūnus tapo tikru žmogumi. Savo
sūnystę ir patepimą Šventąja Dvasia jis išgyveno kaip žmogus.
Šventoji Dvasia nėra dieviškas skystis, supiltas į Kristaus žmo­
giškumo indą. Ji yra asmuo, kurį reikia priimti, pažinti ir mylėti.
Jėzaus patepimas buvo asmeninis ir kylantis iš bendrystės, o ne
mechaninis ar išorinis, todėl tai ir įvykis, ir santykis. Dvasioje
Jėzus gyveno ir mylėjo, kiekvieną gyvenimo akimirką sakyda­
mas jai „Taip“ ir pamažu keliaudamas link savo būties pilnatvės.
Jėzaus patepimas Šventąja Dvasia augo per visą gyvenimą nuo
pat stebuklingo pradėjimo ir galutinai subrendo jam mirus, pri­
sikėlus ir įžengus į dangą.
O gyvendamas jis skverbėsi pro mūsų tamsą iki pat kryžiaus
mirties nuo mūsų rankų. Jo patepimas išsipildė ne vien žmo­
giškoje plotmėje, bet ir per kančią. Amžinąja sūnyste jis gyve­
no mūsų sudarkytame pasaulyje, be perstojo puolamas blogio
ir kentėdamas baisingą mūsų nesupratingumą. Per kančią Jėzus
išmoko, ką reiškia būti įsikūnijusiu Tėvo sūnumi12.
Žavu galvoti apie „besimokantį“ Dievą - kažin, ką tai galėtų
reikšti? - bet tapti kūriniu Dievui buvo nauja patirtis, kaip ir
Įsikūnijimas, ir gyvenimas mūsų tamsoje3. Savaime suprantama,

1 Jn 1,29, 33.
2 Žr. Hbr 5,8.
3 Žr. Thomas F. Torrance, The Trinitarian Faith: The Evangelical Theology of
the Ancient Catholic Church (Tikėjimas Trejybe: evangelinė senosios Visuoti­
nės Bažnyčios teologija), Edinburg: T&T Clark, 1988, p. 155.
 [ S Ū N Y S T Ė S DVAS I A ♦ 227

palaimintoji Trejybė numatė, kas laukia tapus žmogumi, betgi

numatymas skiriasi nuo asmeninės patirties. Kai triasmenis
Dievas sukūrė visatą, o joje - žmoniją, Trejybės gyvenimas ėmė
reikštis naujų santykių pasaulyje. Per Įsikūnijimą palaimintoji
Trejybė „tapo“tuo, kuo visuomet buvo ir yra, bet kitaip - santy­
kyje su mumis kaip puolusiais kūriniais. O kadangi Jėzus gyveno
savo sūnyste kaip žmogus, Šventoji Dvasia nebuvo liudininkė,
stebinti iš šalies. Jam kenčiant nuo mūsų rankų, ji ne vien su
užuojauta padavinėjo nosinaites. Ji kentėjo kartu.
Bendrystėje su Tėvo Sūnumi, kai jis kentė aklus mūsų nuos­
prendžius, Šventoji Dvasia „susitelkė“4, kaip sako Tomas Toren-
sas, arba „priprato gyventi žmonių giminėje“5, kaip suformulavo
didysis Irenėjus. Jėzus kentėjo, ir per jo kančią Šventoji Dvasia
priprato prie mūsų žmogiškumo ir įveikė mūsų susvetimėjimą -
iš vidaus. Vesdama Jėzų agonijos keliu, šį sudarkytą pasaulį ji
padarė savą.
Man atrodo, Šventoji Dvasia per Jėzaus iškentėtą sielvartą
ir nuolatinę tarnystę kenčiančiam Dievo tarnui „išmoko“ su­
rasti mus tamsoje. Taip, kaip „Dievo Žodis ruošėsi tapti kūnu“6
per Viešpaties bendravimą su Izraeliu, ir, tiesą pasakius, tikrai
tapo kūnu ir gyvena tarp mūsų, taip ir Šventoji Dvasia „ruošėsi“
gyventi Adomo vaikuose ir Jėzuje išmoko šito visiems laikams.

4 Thomas F. Torrance, „Come, Creator Spirit“ („Ateik, Dvasia Kūrėja“) iš esė

rinkinio Theology in reconstruction (Atkuriama teologija), Grand Rapids:
Eerdmans, 1975, p. 246; taip pat žr. Thomas F. Torranse, The Trinitarianfaith
(Tikėjimas Trejybe), p. 189.
5 Irenėjus, „Prieš erezijas“, Bažnyčios Tėvai: antologija (sudarė D. Alekna ir
V. Ališauskas), Vilnius, Aidai, 2003, III. 17.1; taip pat žr. III.20.2; III. 18.7;
III.19.1 ir IV.20.4.
6 Posakis iš Thomaso F. Torrance’o esė „Our Oneness in Christ and Disunity as
Churches“ („Mūsų vienybė Kristuje ir Bažnyčių susiskaldymas“), iš jo darbų
rinkinio Conflict and Agreement in the Church (Sutarimas ir priešprieša Baž­
nyčioje), 1 d., London: Lutterworth Press, 1960, p. 266.
228 • T Ė T Ė S SVAJA

Kalbėti apie „besimokančią“ Dvasią, suprantama, yra drąsu, ta­

čiau tai padeda mums suvokti Įsikūnijimą rimtai, kaip naują pa­
tirtį Tėvui, Sūnui ir Dvasiai. Kas pasakytų? Kas galėtų tvirtinti
žinąs? Tačiau mes tvirtai žinome, kad toji, kuri myli gyvenimą,
laisvę ir vientisumą, surado kelią į mūsų pragarą per Jėzų. O čia
ji negali ramiai sėdėti ir nieko neveikti, nes meilė skatina ją mus
išlaisvinti.
Sekminės yra neišvengiamas Jėzaus, o su juo ir mūsų žen­
gimo į dangų padarinys. Apkabindamas mus mūsų tamsoje jis
suteikia mums ir savąjį patepimą Šventąja Dvasia. Per Jėzų Šven­
toji Dvasia buvo išlieta ant visos žmonijos, kaip pranašavo prana­
šas Joelis7. Dvasiai patinka mokyti kiekvieną žmogų - kad mūsų
kūne, jausmuose ir sieloje tikrove taptų tai, kas jau yra išsipildę
per Jėzų Kristų: amžinoji Dievo meilė, apkabinimas ir kvietimas į
pačios Trejybės gyvenimą. Ji pasiryžusi padaryti taip, kad „nuos­
tabieji mainai“ iš būties tiesos taptų mūsų buvimo būdu.
Mūsų tamsoje apsigyveno nepaprasta, nuostabi, vienintelė
Tėvo ir Sūnaus Dvasia, Šventoji Dvasia. Ji yra tiesos Dvasia, įsū­
nystės Dvasia, malonės Dvasia ir gyvenimo Jėzuje Kristuje Dva­
sia, ji veikia mumyse, kad taptume tuo, kuo esame Jėzuje. Tačiau
mūsų vidinis pasaulis - lyg erškėčiais apžėlęs takas, kuriame
surizgo kaltė, gėda, nerimas, egoizmas, slapstymasis ir baimė,
visa tai susilieję iškreipia mūsų regėjimą. „Makai, - sako Jėzus
„Trobelėje“, - čia vyksta daug daugiau dalykų, negu gali suvokti.“
(197) Šventoji Dvasia ateina padaryti už mus to, ko patys savo
jėgomis nepadarytume niekada gyvenime. Ji bendrauja su mu­
mis labai švelniai, lydi mus per kančias ir sumaištį tyliai išpai­
niodama brūzgynus ir nuskaidrindama žvilgsnį, kad galėtume iš
visos širdies pasirinkti gyvenimą.

7 Žr. JI 3,1 ir tt. bei Apd 2,17 ir tt.

 { S ŪNYS TĖS DVAS I A ♦ 229

ib
Čia išryškėja keletas klausimų, kuriuos svarbu aptarti. Pirma,
Šventoji Dvasia veikia sužalotame vidiniame mūsų pasaulyje.
„Trobelėje“ Saraju nuolatos dirba sode, kuris, kaip paaiškėja,
yra sužalotos Makenzio sielos „netvarka“ (157). Ir jai visai nėra
bjauru. Ir nors ji nesidžiaugia nuodėme ir nepateisina nedoru­
mo, ji nėra puritoniška davatka, sukanti nosį nuo mūsų žmogiško
silpnumo. Nėra ji ir pernelyg išlepinta mergelė, nieko nežinanti
apie tamsiuosius gyvenimo užkaborius Žemės planetoje. Jos ne­
trikdo primityvus mūsų grubumas ir suktos gudrybės. Ji labiau
primena visko mačiusią slaugę psichikos ligonių palatoje nei sen­
mergę, pasibjaurėjusią mūsų silpnumu, nes Jėzaus kančioje ji jau
patyrė viską, kas įmanoma. Ji pažįsta mūsų pragarą, mūsų kan­
čią, nenormalų žiaurumą. Jos neatgraso purvinas mūsų išlaisvi­
nimo darbas, tiesą pasakius, jai tai patinka (157). Kaip Makenzio
sode, ji džiaugsmingai, su malonumu tvarkosi ir mūsiškiuose.
Ir šiuo džiaugsmu ji dalijasi su Tėvu. „Tuo metu ant takelio
išniro Tėtė, nešina dviem popieriniais maišeliais. Ji ėjo pas juos
ir šypsojosi.“ (156) Kai pirmąkart perskaičiau šias dvi eilutes, il­
gokai į jas spoksojau, paskui perskaičiau dar kartą, kad įsitikin­
čiau, ar čia tikrai parašyta tai, ką perskaičiau. Pasitaikius progai
paklausiau Polo apie tą Tėtės šypseną Makenzio sode.
- Būk geras, - tariau, - pasakyk, kad parašei apie tai tyčia.
- Na, žinoma, - paprastai atsakė jis plačiai šypsodamas.
Šią sceną su džiaugsminga Saraju ir besišypsančia Tėte ne­
tvarkingame Mako sode verta aptarti plačiau. Atkreipkite dėme­
sį. Ir Tėtė, ir Saraju - abi stovi vidur Mako tamsos ir kančios.
Čia slypi gili asmeninė „nuostabiųjų mainų“ prasmė. Kad ir kaip
man patiktų Tėtės apkabinimas verandoje, manau, kad ši sce­
na sode netgi dar puikesnė. Polas Jangas čia atskleidžia stebė­
230 • T Ė T Ė S SVAJA

tiną Įsikūnijimo tiesą. Šventoji Dvasia ir Jėzaus Tėvas nestebi

mūsų stovėdami kažkur toli, patys nepasiekiami, jie yra mūsų
nuodėmės ir gėdos pasaulio viduje. Štai ką Polas Jangas atrado
savo neviltyje - Jėzų, jo Tėvą ir Šventąją Dvasią, šypsančius ir
kupinus džiaugsmo. Kaip sako Tėtė, „mes nesunaikinome visos
Kūrinijos, tik pasiraitojome rankoves ir įbridome į tos purvynės
vidurį - tai padarėme su Jėzaus pagalba“ (112).
Antra, Šventoji Dvasia ateina mūsų išlaisvinti. Jos atėjimas
į mūsų vidinį pasaulį jo nesunaikina, bet leidžia pradėti iš nau­
jo. Nes palaimintoji Trejybė siekia ne tik įvesti mus į savo gy­
venimą, bet ir padėti jį patirti. Tai, kas Jėzuje nutiko mums, su
mumis ir dėl mūsų, turi tapti tikra ir mumyse. Bet šis siekis ne­
gali išsipildyti prieš mūsų valią, o mūsų valia yra susipynusi su
aklais, klaidingais įsitikinimais. Taigi Šventosios Dvasios laukia
milžiniškas darbas. Ji turi padėti mums nugalėti mūsų aklumą,
kad pradėtume tikėti, pasitikėti ir atsiduoti Jėzui bei jo Tėvui.
Neįmanoma supainioti vaisių su šaknimis, tad ji labiau rūpi­
nasi ne mūsų nuodėmėmis, o nuodėme - mūsų netikėjimu. Jė­
zus sako, kad Šventoji Dvasia „parodys pasauliui, kaip šis klysta
dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo. Dėl nuodėmės, kadangi
netiki manimi.“8
Bendraudami su Jėzumi mes laikomės įsikibę keisčiausių ir
labiausiai neįtikėtinų kvailysčių, kurios mums, savaime supran­
tama, atrodo labai protingos, taigi įsikimbame į jas visomis jė­
gomis. Kaip negalime girdėti savo pačių tarties, taip negalime
pamatyti ir savo aklumo. Mes patys nepajėgiame prasibrauti pro
puolusio proto piktžoles ir patikėti kuo kitu nei aklo žvilgsnio
tamsa, bet Jėzus įsiskverbė į šią tamsą ir su savimi atsivedė tiesos
Dvasią.

8 Jn 16,8-9.
 Į S Ū N Y S T Ė S DVAS I A ♦ 231

Šventoji Dvasia nėra abejinga žiūrovė, dalijanti abstrakčius

neįvykdomus nurodymus, kuriuos turėtume pritaikyti savo gy­
venime. Ji mus suranda mūsų soduose, mūsų šiukšlių dėžėse,
mūsų trobelėse, liudydama „neįtikėtiną“ Jėzaus ir jo Tėvo pa­
saulį - bet ir mūsų pasaulį. Ji veikia mūsų viduje padėdama
įveikti aklumą ir pažinti tiesą Jėzuje, taip skatindama mus žengti
„kūdikiškus žingsnius“ (199) vaduojantis iš baimės ir nuomo­
nių, išankstinių įsitikinimų ir susvetimėjimo. Tačiau mes esame
kietasprandė šutvė, užsispyrę ir atkaklūs. Kaip pirmokai, laikan­
tys save koledžų profesoriais, mes jaučiamės visažiniai ir nesi-
duodame mokomi net tuomet, kai paskui save paliekame vien
griuvėsius. Taigi Šventoji Dvasia leidžia mums elgtis pagal mūsų
norus, bet tuo pat metu veikia giliai mūsų esybės viduje, liudy­
dama mūsų dvasiai9, kad tai tiesa - mes iš tiesų esame paties
Tėvo sūnūs ir dukros, - ir šaukdama mumyse nuostabius Jėzaus
žodžius: ,Aba! Tėve!“
Jei kada mėgnote rašyti eilėraštį ar laišką, tai jau galite su­
prasti, kaip veikia ši vidinė nuojauta. Rašymas, kaip ir begalės
kitų dalykų, yra klaidų ir bandymų procesas. Aš daugybę kartų
rašau ir vėl perrašau skyrių, kol pats suvokiu, ką noriu pasakyti.
O paskui dar begales kartų taisinėju. Poetas meistriškai dėlioja
frazę ar žodinį paveikslą, bet paskui viską nubraukia ir prade­
da iš naujo. Netrukus ant grindų jau mėtosi krūvos suglamžyto
popieriaus. Bet jei jis nepasiduoda, jeigu vis mėgina ir mėgina
išreikšti tai, kas neišreiškiama, gimsta eilėraštis.
Bet iš kur poetas žino, kad tas ar kitas žodis netinka? Iš
kur jis supranta, kad ta pakeista frazė, paveikslas ar metafora
nedera? O iš kur jam žinoti, kad viskas jau gerai ir eilėraštis
baigtas? Atsakymas paprastas, bet gilus: jo viduje veikia dvejo­

9 Žr. Rom8,16.
232 • T Ė T Ė S SVAJA

pas žinojimas101. Vienas yra žinojimas protu, o kitas - širdimi,

Makdonaldas tai vadino „kažkuo gilesniu už suvokimą - jėga,
kuria grindžiamos mintys“11, o Maiklas Polanji - „žodžiais ne­
išreiškiamu numanymu“12. Tai, ką poetas suvokia širdimi, tas
„dvasinis žinojimas“ perkrato jo mintis, žodžius ir posakius
patardamas atmesti ar smulkiau dėstyti mintis, „kol jos atitin­
ka temą“13, kol suvokimas mintyse išauga ir gali išreikšti gilesnį
žinojimą širdyje.
Taip mūsų širdyse veikia ir Šventoji Dvasia. „Taigi jūs esate
įsūniai; Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri
šaukia: ,Aba, Tėve!“14 Ji suteikia mums vidinį „žinojimą“, kad
esame ypatingi ir mylimi, kad esame sukurti gyvenimui, o ne
mirčiai, gerumui, džiaugsmui ir malonei, o ne sielvartui ar Di­
džiajam Liūdesiui. Tačiau žaizdos, skausmas, atstūmimas, sky­
rybos, asmeninės negandos ir nusivylimai, apgailėtina teologi­
ja - viskas šaukte šaukia, kad yra kitaip.

Makas žinojo: tai, ką išgirdo, nors ir sunkiai supran­

tama, buvo nuostabu ir neįtikėtina. Jos žodžiai tartum
vijosi aplink jį apglėbdami ir kuždėdami taip tyliai, kad

10 Daugiau apie dvejopą mumyse veikiantį žinojimą žr. mano knygoje The
Great Dance: The Christian Vision Revisited (Didysis šokis: dar kartą apie
krikščionišką viziją), 2000; 2005, sk. 4 ir 5.
11 George MacDonald, „The Fantastic Imagination“ („Pasakiška vaizduotė“),
The Complete Fairy Tales (Visos pasakos), red. U. C. Knoepflmacher, New
York: Penguin, 1999, p. 9.
12 Žr. Michael Polanyi, The Tacit Dimension (Žodžiais neišreiškiamas matmuo),
New York: Doubleday, 1966, p. 23. Už šią nuorodą esu dėkingas Lance Muir.
13 St. Hilary of Poitiers (šv. Hiliaras Puatietis), „On the Trinity“ („Apie Tre­
jybę“), A Select Library of Nicene and Post-Nicene Fathers of the Christiam
Church (Rinktiniai Nikėjos ir vėlesnių Bažnyčios Tėvų raštai)yt. 9, Grand Ra­
pids: Eerdmans, 1983,1.18.
14 Gal 4,6, išskirta mano.
 { S ŪNYS TĖS DVAS I A ♦ 233

jis vos girdėjo. Tai nereiškė, kad jis tikrai viskuo patikėjo.
O, kad tai būtų tiesa. Jo patirtis bylojo kitką. (115)

Mūsų žinojimas dvejopas. Viena vertus, yra dvasios žinoji­

mas, o kitokį suformavo sunkūs patirties išmėginimai ir melo
tėvo šnabždesiai. Dvasios liudijimas mūsų tamsoje sukuria die­
višką pagrindą atgailai ir naujam tikėjimui, kuris veda į laisvę ir
gyvenimą. Atgaila - tai radikalus minčių pokytis, platus, gilus ir
esminis mąstymo, suvokimo ir matymo pobūdžio pasikeitimas.
Tai ne kas kita kaip žvilgsnio į Dievą, save, kitus ir patį gyveni­
mą revoliucija. Dvasios liudijimas formuoja naują suvokimą ir
įtarimą, kad esame akli lyg kačiukai ir siaubingai klystame gal­
vodami apie Dievą, taip mūsų pačių sielose duodamas leidimą
tikėti Jėzaus Tėvo gerumu nepaisant įsigalėjusių išankstinių įsi­
tikinimų ir mitų. „Nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiski­
te, atnaujindami savo mąstymą Į...].“15 „Taigi vilties Dievas jus,
gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės,
kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties.“16
Trečia, Šventoji Dvasia elgiasi su mumis ypač pagarbiai. Pa­
laimintajai Trejybei mes esame tikri ir labai svarbūs. Ne Trejybės
būdui tiesiogiai valdyti mūsų širdis bei protus, nes tai sunaikintų
mus kaip atskirus asmenis. Tėvui, Sūnui ir Dvasiai esame labai
brangūs. Jie bendrauja su mumis tokiais, kokie esamef žaizdo­
tais, aklais ir sutrikusiais. Neprimesdama „nei [...] sprendimų,
nei valios“ (141) ir „be jokios prievartos“ (207) Šventoji Dvasia
tikslingai veikia mūsų širdyse visada įtraukdama į procesą ir
mus. Kaip Saraju sako Makui: „Padėk man išvalyti visą šitą skly­
pą. Rytoj ketinu pasodinti čia kai ką nepaprasto, tad reikia pa­

15 Rom 12,2.
16 Rom 15,13.
234 • T Ė T Ė S SVAJA

ruošti vietą“ (148) „Mudu abu, tu ir aš, dirbome turėdami tikslą,

kuris glūdi tavo širdyje“ (157)
Per visą Biblijos istoriją, kaip ir „Trobelėje“, kartojasi laisvės
ir pagarbos, kilnumo ir kantrybės temos. Vos kelioms akimir­
koms praėjus po apkabinimo verandoje Tėtė supranta, kad nors
ji prasiskverbė pro Mako tamsą ir jį apkabino, vyras vis dar bijo
atsiverti. Ji mato, kad jis dar nepasirengęs. „Na, gerai, - sako ji, -
viską darysime tada, kai pats nuspręsi.“ (94) Tai Biblijos pasako­
jimo esmė. Palaimintoji Trejybė žiūri į mus rimtai. Tėvas, Sūnus
ir Dvasia nori su mumis bendrauti ir dalytis gyvenimu.
Po kelių akimirkų Makas klausia Jėzaus, ką jam daryti:

- Tu neprivalai nieko daryti. Gali užsiimti kuo tik

nori. - Jėzus patylėjo, paskui davė Makui keletą pata­
rimų: - Aš meistrauju iš medžio stoginėj, Saraju pluša
sode, o tu gali žvejoti, pasiirstyti kanoja arba eiti pasikal­
bėti su Tėte.
- Na, jaučiu lyg ir pareigą eiti su juo - oi! - su ja
pasikalbėti.
- Ak, - šįkart Jėzus kalbėjo rimtai. - Jeigu vien iš
pareigos, tada neik. Šitaip čia taškų neužsidirbsi. Eik tik
tada, jeigu tikrai to nori. (100)

Mūsų laisvė nėra miražas. Esame laisvi būti kaip tik tokie,
kokie esame. Nes Tėvas, Sūnus ir Dvasia trokšta suteikti savo
gyvenimą ir meilę tikriems žmonėms, o ne sekmadieninėms
bažnytinėms versijoms.
Ši pagarba mums, kaip tikriems asmenims, turintiems širdį,
protą ir valią, kad ir sužalotiems, švyti per visą Mako pokalbį
apie jo vaikus. „Kai pasakė, kad nerimauja dėl Keitės, visi trys
sulinksėjo susirūpinę, bet neguodė ir nedavė jokio patarimo.“
 { S ŪNYS TĖS DVAS I A ♦ 235

(119) Jie Makenzio negelbėja. Jėzus, Tėtė ir Saraju klausosi. Jie

nori sužinoti, išgirsti ir suprasti, kas vyksta Makenzio širdyje.
Jiems labiau prie širdies pažinti jį tokį, koks jis yra, nei švaisty­
tis patarimais. Po akimirkos Saraju paaiškina: „Mes apribojame
save iš pagarbos tau. Mintyse neprisimename to, ką žinome apie
tavo vaikus. Klausydamiesi tavęs, girdime apie juos tarsi pirmą
kartą, ir mums labai malonu juos regėti tavo akimis.“ (120)
Regėti kito akimis yra tikrojo artimumo ir draugystės žen­
klas. Šventajai Dvasiai iš tikro rūpi, ką mes suprantame ir kuo
tikime (arba ko nesuprantame ir kuo netikime), rūpi ir tai, ko
trokštame. Ji netgi suteikia mums pakankamai laiko ir erdvės
susimauti, jei tik norime. Esame neįtikėtinai laisvi elgtis, kaip
mums patinka, vykdyti vieną ar kitą projektą, lyg kokie kerė­
tojai ar burtininkai mėginti palenkti kitus žmones ar kūriniją
savo valiai. Ji leidžia mums gyventi savarankiškai ir paragauti
mūsų išliaupsintųjų idėjų, pasibaisėtino teisumo ir nuodėmės
vaisių. Tariant pono Varno iš Makdonaldo „Lilitos“ žodžiais: „Iš
tiesų visatos tikslas yra taip tave apkvailinti, kad prisipažintum
esąs kvailys ir taptum išmintingas.“17Šventoji Dvasia neatsiža­
da mūsų, kai prisidirbam kvailysčių, bet tučtuojau pasinaudoja
kiekviena galimybe atskleisti mums tiesą, kad galėtume patir­
ti jos teikiamą laisvę ir gyvenimą. Nes Palaimintosios Trejybės
svaja turi tapti ir mūsų siekimu.
Man asmeniškai gal labiau patiktų greitas klaidų ištaisymas,
bet apžilpinus mūsų nereges akis šviesa nepriversi jų regėti.
O net jei ir būtų įmanoma, mes niekada nepatikėtume tuo, ką
matome. Tai susiję su draugyste, puolusio proto apšvietimu ir
valios išlaisvinimu. Tam reikia laiko. Mes turėtume patys pa­
žinti Jėzų, o Biblijos pažinimas - tai ilgas kelias nuo papras­

17 George MacDonald, Lilith (Lilita), Grand Rapids: Eerdmans, 2000, p. 26.

236 • T Ė T Ė S SVAJA

čiausio informacijos kartojimo, Raštų citavimo ar vaikščiojimo

į bažnyčią. Pažinimas susijęs su atgaila, esminiu protų atsiver­
timu, taip pat su asmenine patirtimi, pasitikėjimu ir pasiauko­
jimu, bendryste ir vienybe. Įsūnystės Dvasia trokšta, kad mes -
tokie, kokie esame, - pradėtume tikėti, pasitikėti, keliauti kartu
su Jėzumi ir dalyvauti jo gyvenime su Tėvu. Jai niekad nėra šovę
į galvą, kad reikėtų primesti mums savo valią. Per Jėzų ji atėjo
pas mus, sužeistus ir nusiminusius, bendrauti ir švelniai padėti
praregėti.
Ketvirta, Šventoji Dvasia niekada nemiega, ji darbuojasi
kiaurą parą iš kančios išgaudama gyvybę, iš klaidų - gėrį ir iš as­
meninių negandų - išgijimą. Šitai man labiausiai patinka Tėvo,
Sūnaus ir Dvasios veikloje. Jie niekur neskuba. Jų meilė kantri,
jie puikūs strategai.
Jangas šitai nuostabiai pagauna trijose vietose. Pirmiau­
sia sode su Saraju; Makas su Saraju tvarko sodą ir jis suvokia,
kad padarė netvarką. „Bet jis tikrai gražus ir pilnas tavęs, Sara­
ju. Keista... nors atrodo, kad derėtų iš peties paplušėti, man čia
jauku.“ (156) Tėtė su Saraju nejučia susižvelgia ir išsišiepia, nes
Makas nesupranta. Saraju jam paaiškina:

Ir dar kaip pasistenk, Makenzi, nes šis sodas - tai

tavo siela. Ši netvarka - tai tu\ [...] Sodas laukinis, gra­
žus ir veši. Tau jis atrodė sujauktas, bet aš matau, kaip
formuojasi puikūs raštai, kupini gyvybės - gyvas frak­
talas! (157)

Antrasis paveikslas išryškėja, kai Makas kalbasi su Jėzumi

po apsilankymo pas Sofiją ir teismo, po to, kai jau „pamatė“
Misę gyvą ir žaidžiančią. Makas klausia Jėzaus, kodėl anksčiau
nepapasakojo jam apie Misę, o Jėzus atsako:
 Į S Ū N Y S T Ė S DVAS I A ♦ 237

Aš seniai tave kalbinu, bet tu pirmą kartą išgirdai tik

šiandien, nors tie kiti kartai irgi nenuėjo veltui. Kaip ma­
žyčiai plyšeliai sienoje, pirma vienas, paskui kitas, tada
visi sykiu jie ruošė tave šiandienai. Dirvai paruošti reikia
laiko, jeigu nori pasėti sėklą. (202)

Trečiasis - Makui su Tėte valgant tešlainius verandoje. Tai

širdžių susitikimas, nes Makas atsiprašo už tai, kad yra teisęs
Tėtę ir blogai apie ją galvojęs. Tuomet Tėtė atveria širdį ir at­
skleidžia Makenziui paprastą, bet gyvenimą keičiančią paslaptį
apie savo darbo metodus:

Sakykim, noriu tave išmokyti nesidangstyti melu, -

mirktelėjo ji. - Ir, tarkim, aš žinau, kad prireiks ketu­
riasdešimt septynių įvykių, kol tu mane išgirsi - tai yra
išgirsi mane taip aiškiai, kad su manimi sutiksi ir pradėsi
keistis. Tad kai manęs neišgirsti pirmą kartą, aš nepuo­
lu į neviltį ar nusivylimą. Man pasidaro įdomu. Nes liko
dar tik keturiasdešimt šeši įvykiai. O tas pirmas kartas
taps kertiniu akmeniu, ant kurio statysime gijimo tiltą,
kuriuo vieną dieną - šiandien - pradėsi eiti. (214-215)

Tai nuostabu - ir teisinga, - o Polas Jangas neperskaitė šito

knygoje. Ši įžvalga, šis vilties gimimas, šis džiaugsmo atskleidi­
mas įvyksta tik tuomet, kai imame sąžiningai elgtis su savimi bei
Tėvu, Sūnumi ir Dvasia.
Sveikstant labai svarbu skirti laiko savo gyvenimų asmeni­
niam inventoriui aprašyti. Tai reiškia, kad reikia „be baimės ir
kruopščiai“, kaip mėgsta sakyti anoniminiai alkoholikai, žiauriai
sąžiningai ir kuo nuodugniau surašyti tikrąjį visų savo nuodė­
mių, melų, charakterio trūkumų ir asmeninių negandų sąrašą.
238 • T Ė T Ė S SVAJA

Sąžiningai pažvelgti į akis savo trūkumams yra pats baisiausias

dalykas pasaulyje, bet tai padarę jūs pamatote ne vien savo su­
gedimą, jūs sutinkate Viešpaties Jėzaus malonę, Tėvo užuojau­
tą, netgi švelnumą ir Šventosios Dvasios paguodą. „Palaiminti
turintys vargdienio dvasią; jų yra dangaus karalystė. Palaiminti
liūdintys; jie bus paguosti.“18
Apstulbau šitai supratęs. Palaimintosios Trejybės pėdsakai
ėjo per visą mano gyvenimą; nė sekundę nebuvau apleistas.
O nuostabiausia buvo suvokti, kaip Šventoji Dvasia pasinaudojo
mano klaidomis, charakterio trūkumais ir visiškomis kvailystė­
mis, kad padėtų pamatyti, jog esu mylimas ir priimamas. Mūsų
gėdą ji perkeičia Tėvo meilės sakramentais.
Kaip Šventoji Dvasia įprato būti mūsų kūne, taip ji lašas po
lašo padeda mums augti Jėzaus pasaulyje apgaubtiems Tėvo pa­
lankumo. Kaip ji „išmoko“per Jėzų rasti mus mūsų tamsoje, taip
padeda mums mokytis gyventi mylimiems, nes mes ir esame
mylimi - ir daro tai naudodamasi mūsų klaidomis. Galbūt pir­
mojo Apaštalų darbų knygoje aprašyto kankinio, Stepono, dra­
bužis apaštalui Pauliui, stebėjusiam žudynes su pritarimu, tapo
meilės sakramentu. Kas žino, galbūt plaukų segtukas su boruže,
Misės žudiko „Trobelėje“ paliktas kaip vizitinė kortelė, gali tapti
sakramentu jam pačiam ir Makui, regimu palaimintosios Trejy­
bės meilės ženklu.
Penkta, Dvasioje gryna palaimintosios Trejybės meilė mums
tampa nuosprendžiu. Jėzus mirė mūsų atstumtas ir prisikėlė
mūsų pragare, taigi nebegalime jo nužudyti dar kartą arba pasi­
slėpti nuo jo buvimo. Kaip yra pasakęs Karlas Bartas: „Negalime
pabėgti nuo šio Kaimyno.“19O jo buvimas kartu yra meilė, malo­
18 Mt 5,3-4.
19 Karl Barth, Church Dogmatics (Bažnyčios dogmatika), Edinburgh: T&T
Clark, 1985, III.2.133.
 Į S Ū N Y S T Ė S DVAS I A ♦ 239

nė ir priėmimas, todėl nuosprendis. „Nes meilė myli iki skaistu­

mo“, - kaip sako Makdonaldas20. „Dievas niekada neleis žmogui
pasilikti nė vienos nuodėmės. Jis nori jo švaraus.“21Palaiminto­
sios Trejybės meilė niekada neleis mums likti svetimiems. „To­
dėl visa tai, kas mylimajame nėra gražu, visa, kas įsiterpia tarp
mylimųjų, bet nėra meilė/turi būti sunaikinta.“22
Misės žudikas neprasmuks pro perlų vartus žaisdamas su
boružėmis. Pradėkime nuo to, kad dangus - tai vieta, kur būna
palaimintoji Trejybė, o blogis, kuris taip apiplėšė, taip siaubingai
sužalojo ir išnaudojo šį žmogų, bet kokia kaina vengia šviesos.
Taigi nors šiam žmogžudžiui atleista, nors jis apkabintas ir pri­
imtas, pats šito negali nė įsivaizduoti, ir šis nežinojimas palie­
ka raitytis jį kančioje, gniaužiamą tamsos letenų. Jis priklauso
Tėvui, Sūnui ir Dvasiai - visada priklausė ir priklausys, - bet
atsidavė tamsai. Per jį veikianti tamsa aplinkinių gyvenimuose
palieka absurdišką beprasmybę ir kenksmingą sumaištį. Jis tapo
baisiu siaubūnu, prievartaujančiu savo tikrąjį aš, nusisukusiu
nuo gyvenimo Kristuje, ir todėl privalo būti perkeistas Jėzaus
meilės ugnyje.
Tas žmogus, kaip ir kiekvienas iš mūsų, turi būti teisiamas
gyvojo Dievo Žodžio23. Tai reiškia, kad blogis turi būti atida­
lytas, atskirtas nuo tikrojo jo asmens Jėzuje. „Daugybė daly­
kų mumyse mums patiems, o ypač Teisėjui, pasirodys verti
pasmerkimo; jie skirti ugniai“24, - rašo vienas teologas. Visa
mumyse, kas nepriklauso Trejybės gyvenimui ir buvimo bū­
dui, turės mirti. Tamsos nuodai turi būti pašalinti, kad iš tiesų

20 George MacDonald, Unspoken Sermons (Nepasakyti pamokslai), p. 19.

21 Ten pat, p. 529.
22 Ten pat, p. 18-19.
23 Žr. Hbr 4,12.
24 Hans Urs von Baltasar, Credo, New York: Crossroad Publishing, 1990, p. 71.
240 • T Ė T Ė S SVAJA

galėtume tapti, kuo turėtume būti Jėzuje. Turime atgailauti ir

tikėti ne todėl, kad būtume priimti ir mylimi, o kad galėtume
gyventi toje tikrovėje.
Šventoji Dvasia yra įsūnystės Dvasia, ir todėl mūsų tamsoje
ji veikia kaip nuskaistinančioji ugnis25. „Visa, kas įsiterpia tarp
mylimųjų, bet nėra meilė, turi būti sunaikinta.“ Antraip būtu­
me pasmerkti atsidurti tokioje aplinkoje, kurioje negalėtume
gyventi. Todėl Dvasia išlaisvina mus, kad galėtume laisva valia
atsisakyti nuodėmės ir išvengti visko, kas nėra tiesa, kas sveti­
ma nesavanaudiškai meilei, malonei ir gyvenimui Tėvo, Sūnaus
bei Dvasios pasaulyje. Šis perkeitimas, ši išlaisvinanti ugnis ir
yra jos liudijimas: ftAba! Tėve!“ Per tiesą - mūsų įsūnystę ir iš­
gelbėjimą Jėzuje - ji atveda mus į teismą, sukuriantį asmeninio
išlaisvinimo persilaužimą26.
„Aba! Tėve!“ - tai šauksmas, kupinas vilties, naujasis gyveni­
mas jau veržiasi mumyse į laisvę, tačiau jis neišvengiamai tam­
pa baltu popieriaus lapu prie murzinos mūsų vidinio pasaulio
sienos ir apnuogina tamsą. Toks apnuoginimas, arba teismas,
yra skausmingas, netgi naikinantis27. Bet, kaip sako vienas dainų
kūrėjas: „Liepsnojančios žarijos, te niekados neprakeiksiu jūsų
keliamo skausmo.“28Nes šis apnuoginimo skausmas yra išgany­
mo vaisius, tai pats išganymas, gelbstintis mus, įsūnystė, suran­
danti mus per ligas, baimes ir susvetimėjimą, triasmenio Dievo

25 Žr. Lk 3,16.
26 Daugiau mano minčių apie persilaužimą Jėzuje žr. mano knygoje Across All
Worlds: Jesus Inside Our Darkness (Per visus pasaulius: Jėzus mūsų tamsoje),
Jackson, MS: Perichoresis Press, 2007; Vancouver: Regent College Publis­
hing, 2007, p. 51 ir tt.
27 Nuostabų ir išmintingą Jėzaus išlaisvinančio teismo aptarimą žr. popiežiaus
Benedikto XVI enciklikoje „Spe Salvi“, 47.
28 Steve Bell, „Burning Ember“ („Liepsnojančios žarijos“) iš albumo „Burning
Ember“, („Peg Music“), 1998, jį galima rasti stevebell.com.
 { S ŪNYS TĖS DVAS I A ♦ 241

meilė, išvedanti į laisvę ir išvaduojanti nuo visko, kas žlugdo.

Tad dainų autorius sako: „Aš kažkaip suvokiu, kad liksiu sveikas
tavo ugnyje“
Šventoji Dvasia išlaisvina mūsų protą, širdį ir valią nuo
mūsų pačių, atveria akis į tai, ką siūlo Jėzus, ir į tai, kuo galime
tapti jame: „Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse“ Dva­
sia veikia mumyse atskleisdama šią tiesą, šį faktą, šią tikrovę,
šį Asmenį. „Aba! Tėve!“ - tai ne šiaip Biblijos eilutė, tai paties
Jėzaus balsas mumyse. Šventoji Dvasia atskleidžia Jėzų ne vien
kaip tolimą objektą, bet ir kaip mūsų vidinę tikrovę2930,vesdama į
asmeninį susitikimą. Mes žvelgiame į tą, kurį pervėrėme, perda­
rėme™, ir jaučiame perkeičiančią, nepaaiškinamą ir paslaptingą
meilę. Pradedame pažinti Jėzų ir save. Pradedame suprasti, kad
mums skirta daugiau, nei kada drįsome svajoti, kad priklausome
šlovei, kad esame pažinti ir mylimi, kad galime džiuginti Jėzų ir
jo Tėvą. Tėvystę ir motinystę, savo santykius, ūkininkavimą ir
darbą, botaniką, prievoles ir muziką, netgi savo teologiją pra­
dedame matyti naujoje šlovingoje šviesoje. Bet kartu šis susi­
tikimas atskleidžia, į kokią siaubingą raizgalynę mūsų gyveni­
me yra susipynę laisvė ir vergija, džiaugsmas ir liūdesys, viltis ir
nusivylimas, bendrystė ir iškraipymai, persijoti per nesaugumo,
savanaudiškumo, puikybės, baimės, slapstymosi, geismo, godu­
mo ir pavydo rėtį.
Jėzaus Kristaus atsiskleidimas per Dvasią yra malonė ir teis­
mas, skausminga viltis ir deginanti šviesa, nes ji atskleidžia ir tai,
kas iš tiesų esame Jėzuje, ir tai, kaip labai esame nuo savęs nu­
tolę. Atskleisdama Jėzų, įsūnystės Dvasia atveda mus į dieviško

29 Žr. Gal 1,16.

30 Žr. Zch 12,10 ir Jn 19,37. Taip pat žr. Richardo Rohro esė „The Fransiscan
Opinion“ („Pranciškonų nuomonė“), Stricken by God?(Dievo palaužtas?), red.
Bradley Jersak ir Michael Hardin, Grand Rapids: Eerdmans, 2007, p. 206 ir tt.
242 • T Ė T Ė S SVAJA

teismo centrą, kuriame „nėra jokių paslėptų kūrinių, bet visa yra
gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą“31.
Kaip nutiko Makenziui oloje susidūrus su Sofija, taip nutinka ir
mums: nuo Jėzaus nėra kur pasislėpti. Jis permato mus kiaurai.
Jo nesujaudins drebančios lūpos, neapakins triukšminga rekla­
ma, nesutrikdys liturginiai rūbai ar politinė retorika. Jo akivaiz­
doje nebebus kam paskambinti, ką truktelti už virvučių, su kuo
sudaryti sandėrį. „Jo akivaizdoje ištirpsta visa netiesa.“32Supran­
tame, kad jis supranta, kad mes suprantam, kad jis supranta.
Mes liekame nuogi. Ir toksai teismas yra neišvengiama malo­
nė - apnuoginanti, atskirianti, apšviečianti, deginanti, gydanti ir
išlaisvinanti palaimintosios Trejybės meilę.
Štai čia, savo pačių trobelėse, nuogi, pažeidžiami ir bejėgiai,
mes sutinkame ne gėdą, nusivylimą ar pasmerkimą, ne piktus
savo puolusios vaizduotės dievus, bet vieną tikrąjį Dievą, pa­
laimintąją Trejybę - Jėzų, jo Tėvą ir Šventąją Dvasią - ir tokią
meilę, kuri niekada nesiekia sau naudos, bet visa pakelia, viskuo
viliasi ir niekada nesibaigia33.
Čia, savo sielų viduje ir tamsoje - savo šiukšlių dėžėse, kur
slapstome savo skausmą, širdį draskančias klaidas, kaltę ir gėdą,
kur mus įkalino blogio šnabždesys ir gimė melas „aš nesu“, savo
baimės likti apleistiems ir siaubingo nesaugumo ištakose, - su­
tinkame tikrąjį Jėzų. Pervertos jo rankos išlaisvina mus, kad leis-
tumės priimami, mylimi ir apkabinami jo Tėvo, kad galėtume
(K. S. Luiso žodžiais tariant) „susivienyti su regimu grožiu, per­
eiti į jį, suimti jį į save, kvėpuoti juo, tapti jo dalimi“. Sužeistos
mūsų sielos girdi Tėtę šaukiant mus vardu, o paties Jėzaus teikia­
mas nežemiškas pasitikėjimas pakrikštija mus įsūnystės Dvasios
31 Hbr 4,13.
32 Popiežius Benediktas XVI, enciklika „Spe Salvi“, 47.
33 Žr. 1 Kor 13.
 Į S Ū N Y S T Ė S DVAS I A ♦ 243

galia. Mes laisvi nurimti, pravirkti, išsilieti meilės apkabinime.

Mūsų kančioje ir vidur Didžiojo Liūdesio gimsta viltis, ramy­
bė ir džiaugsmas. Mes kviečiami iš pagrindų perkeisti širdis ir
protus, permąstyti viską, ką galvojome žiną, atsisakyti melo ir
tikėti Jėzumi, Tėvo Sūnumi ir Pateptuoju, mūsų nukryžiuotuoju
Viešpačiu ir Išganytoju, mūsų išgelbėjimu ir gyvenimu. Gėdos
koridoriuose mūsų būties tiesa tampa mūsų buvimo būdu.
Įsikūnijimo įsčios buvo ruošiamos nuo sukūrimo iki Jėzaus
gimimo. Jėzuje išsipildė palaimintosios Trejybės svaja mus,
eančius tamsybėje, įsūnyti. O nuo Sekminių dienos Šventoji
Dvasia veikia ir žmonijos istorijoje bei mumyse, mūsų ben­
druomenėse ir kiekviename asmenyje atskirai, ši Dvasia at­
skleisdama Jėzų gydo mūsų žaizdas, kad galėtume pradėti skir­
ti gėrį nuo blogio, šviesą nuo tamsos, gyvenimą nuo mirties ir
dangų nuo pragaro.
Viena užuomina po kitos, viena linija po kitos, viena įžvalga
po kitos - Dvasia mus veda į visišką širdies perkeitimą. Prade­
dame nujausti kažką negera ir įžvelgti tiesą pro religijų bejė­
giškumą. Mes ilgimės namų, šlovės, gyvybės, tiesos ir laisvės,
teisingumo ir šalom. Mažutis vilties žingsnelis Jėzuje išlaisvina
truputėlį Dvasios laisvės ir galios - jos dovanų - mumyse. Ištar­
dami vieną tylų tikėjimo „amen“ pritariame Tėvo meilei ir atve­
riame širdis, kad paties Jėzaus parrhesia - nežemiškas jo tikru­
mas, pasitikėjimas, laisvė, drąsa ir gyvybė - laisvai suklestėtų
mumyse. Jo patepimas Šventąja Dvasia ima vešėti palūžusioje
žmonijoje, mūsų santykiuose, muzikoje, sodininkystėje, dar­
buose ir žaidimuose. Mūsų savanaudiškumas ir nepakenčiama
puikybė, baimė ir išankstiniai įsitikinimai, pasmerkimas, godu­
mas, pavydas, geismai ir siaubingas nerimas - visa tai pamažu
pradeda mirti. Tampame laisvi mylėti Jėzų, taip pat kitus ir visą
kūriniją dėl jų pačių gerovės.
244 • T Ė T Ė S SVAJA

&
Žmonija viliasi priklausyti Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai, tai
mūsų viltis, ir ji visada gyvuos. O įsūnystės Dvasia nepasiduos,
kol neatskleis tiesos bendruomenėms ir kiekvienam asmeniškai.
Dvasia trokšta visiškai ir visiems laikams išreikšti mumyse Jė­
zaus patepimą, ir ne tik kiekviename asmeniškai, bet ir bendrys­
tėje su Tėvu per Sūnų, taip pat tarpusavyje, ir tikrai bendraujant
su pasauliu bei visa kūrinija.
Tiesos Dvasia, įsūnystės Dvasia, malonės Dvasia nurims tik
tada, kai persmelks mus savo teisumu iki sielos gelmių ir kai že­
mėje bei visame kosmose įkūnys mūsų sutaikinimą, įsūnijimą ir
patepimą - taip, kaip jie jau yra tapę tikrove Kristuje Jėzuje. Kaip
sako apaštalas Paulius, „kol visi pasieksime tikėjimo vienybę ir
Dievo Sūnaus pažinimą, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus
pilnatvės amžiaus saiką“34. O kol kas žmonija gyvena palaimin­
tosios Trejybės meilės teismo salėje, kur realus Jėzaus buvimas
baugina, bet kartu ir išlaisvina, kur tiesą atskleidžia Šventosios
Dvasios tarnystė, kur Trejybės gyvenimo grožis teikia malonę ir
laisvę, bet kartu apnuogina mūsų susikurtą netvarką.
Galbūt kai kuriuos iš mūsų Šventoji Dvasia laimi jau pir­
muoju pasisveikinimu, bet kiti bėgame ir slapstomės, laidojame
svajonę ir gyvename kompromisais - kol kas. Mes esame Iz­
raelis, desperatiškai mėginantis pabėgti nuo Viešpaties, Petras
valtyje su Jėzumi, Saulius iš Taršo Damasko kelyje - o galbūt
Makenzis, kumščiu grūmojantis Dievui. Bet netgi tuomet, kai
bėgame ar grūmojame kumščiu, Šventoji Dvasia mūsų neatsi­
sako. Sutikusi mus tą akimirką, kai žiauriai atstūmėme Jėzų, ji
lengvai randa mus tarp nuodėmių ir netgi kvailiausių erezijų.

34 Ef4,13.
 { SŪNYS TĖS DVAS I A ♦ 245

Ji suranda mus bėgančius ir pamažu perkeičia klaidas, charak­

terio trūkumus, paklydimus ir gudrybes padėdama vėl atrasti
tiesą - paskui save palikdama sakramentų pėdsaką. Liko tik
trys šimtai įvykių, o gal ir trys milijonai, kas žino? „Tai proce­
sas, ne įvykis.“ (207) Tai nutinka ne per vieną naktį, bet vyksta
visą gyvenimą, o gal ir jam pasibaigus35. Argi ne tai svarbiausia?
Melskimės paprastai, kaip Makenzis: „Taigi, meldžiu, padėk
man gyventi tiesoje.“ (229)
Gyvenimas Šventosios Dvasios pasaulyje visada paliečia as­
meniškai, visada yra susijęs su bendryste. Ji ryžtinga ir ištiki­
ma, švelni, dažniausiai nuolaidi ir visada nuoširdi. Ji geriausiai
žino, kaip rasti mus ten, kur esame - tamsoje, neužvaldydama
ir neversdama, ji moko mąstyti sveikai, kaip Jėzus, surizikuoti
palikti patogią tamsą ir keistą jos teikiamą paguodą (200), kad
galėtume leistis į nuostabų naują Tėvo ir jo įsikūnijusio Sūnaus
pasaulį. Kaip „Trobelėje“ Tėtė sako Makenziui:

Tave išlaisvins Tiesa, ir ta Tiesa turi vardą; tai tas,

kuris šiuo metu yra dirbtuvėje apkibęs pjuvenomis. Visa
ko esmė yra jis. Laisvė - tai procesas, kuris vyksta santy­
kyje su juo. Tada viskas, ką jauti sukantis viduje, pradės
veržtis į išorę. (108)

Anot mano draugo Keno Bliu: „Dėkojame, Šventoji Dvasia,

malonu būtų gauti daugiau.“

- Jėzau? - sukuždėjo tyliai. - Jaučiuosi toks sutrikęs.

Jam ranką suspaudė kita ranka.
35 Nuodugnų ir atvirą vilties, pragaro ir teismo traktavimą žr. Bradley Jersak,
Her Gates Will Never Be Shut (Jos vartai niekada nebus užverti), Eugene, OR:
Wipf and Stock, 2009.
246 • T Ė T Ė S SVAJA

- Žinau, Makai. Bet tai netiesa. Aš su tavimi, bet aš

nesu sutrikęs. Užjaučiu, kad taip jautiesi, tačiau sakau
tau: tu nesi sutrikęs. (128, išskirta mano)

Šventoji Dvasia, vesk mus, kad pajustume Jėzaus rankos pa­

spaudimą ir išgirstume jo Tėvą šaukiant mus vardu. Daryk viską,
ko prireiks, kad galėtume atgailauti ir tikėti, taip pajusdami savo
įsūnystės Jėzuje gyvenimą ir laisvę.
 Padėkos

Visos mintys, netgi Dievo, kyla bendraujant. Ant šios knygos užrašytas
mano vardas, bet ji yra daugybės pokalbių vaisius. Esu dėkingas dau­
gybei žmonių visame pasaulyje. Paulai Yangai, dėkoju tau už drąsą ir
laisvę parašyti „Trobelę“, už neįkainojamą tavo draugystę ir už padrąsi­
nimus kiekviename žingsnyje po truputį rašant šią knygą. Mano broli
iš kitos motinos, su tavimi bendrauti yra didžiulis džiaugsmas.
Perichorezės šeimai namuose ir užsienyje: jūs mane nuolat gelbs-
tite savo klausimais, savo troškimu ir nesiliaujančiu ilgesiu. Mano aus-
trališkajai šeimai: kiekvienais metais vis grįžtu pas jus iš naujo atgimti,
ir jūs mane visuomet gelbstite. Dėkoju už jūsų alkį tiesai ir už visišką
nepakantumą meilikavimui svarbiuose dalykuose. Čia vyksta daugiau,
nei mes drįstame svajoti.
Jaučiu gilų dėkingumą Davidui Jenningsui, Christy Jonesui, Kenui
Courtney ui, Julianui Faganui, Louisui dAlpugetui ir Johnui bei Lor-
rain Bakenams. Be jūsų ši knyga nebūtų pasirodžiusi. Dėkoju iš visos
širdies. Jūs mane įkvėpėte. Dar dėkoju savo mamai ir tėčiui, kurie prieš
daugelį metų išmokė mane vaikščioti ir suteikė laisvę lakstyti. Jūs nuo­
lat stovite už manęs, tai nuostabiausia dovana iš visų.
Steve ui Hornui, Larry ui Brainui, Kenui Blue, Bruceui Waucho-
pe’ui, Davidui Kowalicui, Davidui Upshaw ir Davidui Peckui: dėkoju už
248 • P AD Ė KO S

ilgus tikros draugystės ir rimtų pokalbių metus, už rūpinimąsi manimi

ir mano šeima. Jūs esate mano broliai. Esu amžinai jums skolingas. Jei
esu santykinai sveikas, tai jūsų kaltė. Eime kartu, pamokysiu žvejoti.
Johnui MacMurrayui, Wayne ui ir Wendy Marchantams, Billui
Winnui, Timothy Brassellui, Tony ui Murphy ui, Betty ir Dougui (To­
mui Bodettui) Johannsonams, Chrisui ir Sarah Failia, Ernie’ui ir Ca­
rol Tolive’ams, Jimui ir Jonui Sawyeriams, Lanceui Muirui iš Ontarijo
Krikščioniškojo knygyno, Jeffui ir Jenice McFallams, Dirkui Vander-
leestui, savo broliui Stuartui, Harry ui ir Robieui Philipsams ir Paului
Fitzgeraldui: jūsų draugystė leidžia man dėkoti už gyvenimą. Dėkoju
už jūsų širdis ir maldas, už laiką, kurį skyrėt šiai knygai perskaityti, ir
už jūsų pasiūlymus. Tegu su Viešpaties pagalba ateina diena, kai Carol
gamins savo įžymiuosius mėsos kukulius tūkstančiams, Lanceas bus
pagerbtas kaip mokslo apie Trejybę autorius, o Fitzgeraldas begales
sielų ves nuo vieno laimėjimo prie kito. O tuo metu Dougas „paliks
šviesos visiems“.
Beth, mano žmonai jau trisdešimt metų: tu nusipelnai visko, kas ge­
riausia. Dėkoju už ištvermę. Mes ne vieni. Gyvenimas priklauso mums.
Mano „berniukui“ J. E. Baxteriui Krugeriui: joks tėvas negali labiau di­
džiuotis savo sūnumi. Tu - savojo senuko karūnos brangakmenis. Tu
priklausai palaimintosios Trejybės šlovei.
Esu palaimintas nuostabiu sūnumi ir trimis puikiomis dukro­
mis - Laura, Kathryn ir Caroline. Caroline, nėra dienos, kad nesiel­
vartautume tau išėjus į šlovę. Caroline, mums neteko susipažinti, bet
Viešpats vėl padovanos mums skėrių suėstus metus. Tai bus didingas
laikas! Dėkoju už drąsą, kuria kažkaip dalijiesi su manimi. Kathryn,
mūsų džiaugsmo ir spalvų kūdiki, tu esi už pasaulį didesnis palaimini­
mas. Tavo šypsena ir sąmojis nušviečia viską. Tavo širdelė tokia graži.
Kita knyga priklausys tau, pažadu. Ir pagaliau Laura, o mano gražioji
dukrele, kasdien žadini man šypseną. Kokia garbė būti tavo tėčiu. Tau
skiriama ši knyga su džiaugsmu ir dėkingumu.
 P r ie d a s :
KELIOS CITATOS APIE MŪSŲ
DALYVAVIMĄ. JĖZAUS MIRTYJE

Šiame teiginyje (2 Kor 5,17) nuo seno prie naujo Paulius pereina ne-
daugžodžiaudamas: visi žmonės miršta Kristaus mirtyje už visus ir visi
gyvena per tą, kuris dėl visų prisikėlė. Apaštalo nuomone, tai, kas nu­
tiko Kristuje, perkeitė ne vien kūrinijos būseną, bet ir perspektyvą, iš
kurios žvelgiama į kūriniją.
- Paul S. Minear, Images of the Church in the New Testament
(Bažnyčios paveikslai Naujajame Testamente)

Viena vertus, Kristus buvo taip susivienijęs su Dievu, kad tai, ką darė
jis, darė ir Dievas, nes per jį ne kas kitas, o patsai Dievas veikia mūsų
žmogiškame gyvenime. Ir todėl mes neturime kito Dievo, tik jį, ir
mūsų atžvilgiu Dievas padarė ne ką kita, kaip atsidūręs mūsų vieto­
je veikė mūsų naudai. Kita vertus, jis buvo taip susivienijęs su mūsų
žmogiškumu, kad jam mirus mirėme ir mes, nes jis mirė ne dėl savęs,
bet dėl mūsų, ir mirė ne vienas, o kartu su mumis visais, kurie esame
neatsiejamai susiję su jo {sikūnijimu. Taigi, kai jis vėl prisikėlė, mes
prisikėlėme jame ir su juo, o kai jis atsistojo Tėvo akivaizdoje, kartu
atsivedė ir mus visus, todėl jau esame Dievo priimti visiems laikams.
- Thomas F. Torrance, Atonement: the Person and Work of Christ
(Atpirkimas: Kristaus asmuo ir veikla), red. Robert T. Walker
250 • P R I E DA S

Su Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, su pačiu Jėzumi visiškai pasikeitė pa­

saulio santykis su Dievu, nes visa įgavo visiškai kitokį pagrindą - besą­
lyginę Dievo malonę.
- Thomas F. Torrance, Space, Time and Resurrection
{Erdvė, laikas ir prisikėlimas)

Mūsų prisikėlimas jau prasidėjo, jis neatskiriamai susijęs su Kristaus

prisikėlimu ir todėl kyla iš jo labiau kaip jau prasidėjusio įvykio apreiš­
kimas nei kaip visiškai naujas padarinys.
- Thomas F. Torrance, Space, Time and Resurrection
{Erdvė, laikas ir prisikėlimas)

Stojęs į nusidėjėlių vietą jis iškentė mirtį ir padarė galą ne tik mums,
kaip nusidėjėliams, bet ir pačiai nuodėmei. Savo asmenyje jis atidavė
sunaikinti mus, kaip nusidėjėlius, ir kartu pačią nuodėmę. Jis pašalino
mus, nusidėjėlius, kartu su pačia nuodėme, sunaikino ir išbraukė: mus,
mūsų nuodėmę ir kaltinimą, pasmerkimą ir mus užvaldžiusią pražūtį
[...]. Nuodėmės vyras, pirmasis Adomas, nuo Dievo atskirtas kosmo­
sas, „dabartinis blogasis amžius“ (Gal 1,4) buvo paimtas, nužudytas ir
palaidotas Jame ant kryžiaus.
- Karl Barth, Church Dogmatics {Bažnyčios dogmatika)

Jis liovėsi egzistavęs. Dievo rūstybė, kuri yra jo meilės ugnis, pašalino
jį kartu su visais jo prasižengimais, nusikaltimais, klaidomis, kvailys­
tėmis, melais, kaltėmis ir piktadarybėmis prieš Dievą, kitus žmones
ir patį save, kaip deginamąją auką ant altoriaus praryja ugnis su visu
kūnu, oda, visais kaulais, kanopomis ir ragais - visa liepsnos pavidalu
pakyla į dangų ir pranyksta. Taip Dievas pasielgė su tais, kurie sulaužė
jo sandorą.
- Karl Barth, Church Dogmatics {Bažnyčios dogmatika)
 PRI EDAS ♦ 251

Kaip Dievas per Jėzų Kristų įeina į žmonijos istoriją, taip ir žmonija
per jo atėjimą atvedama prie Dievo. Ne tikėjimas sujungia žmoniją su
Jėzumi Kristumi. Tikėjimas yra greičiau realiai žmonijos naudai įvyk­
dytos slėpiningos sąjungos pripažinimas. „Jei vienas mirė už visus, tai
ir visi yra mirę.“ (2 Kor 5,14) Kad visi mirė su Kristumi (ir buvo su
juo prikelti), yra nuo žmonijos paslėpta tiesa, kuri atskleidžiama per
tikėjimą. Tikrasis mūsų žmogiškumas iš tiesų randamas ne mumyse
pačiuose, bet jame. Tikrasis Dievo buvimas žmonijoje per Jėzų Kristų
(apreiškimo objektyvumas) atitinka tikrą žmonijos atstovavimą Dievui
Jėzuje Kristuje (soteriologinis objektyvumas).
- George Hunsinger, How to Read Karl Barth
(Kaip skaityti Karlą Bartą)

Išganymo nereikėtų suprasti kaip lygiateisių mainų, nes nusidėjęs Ado­

mas nėra geras, jis yra visiškai ir nepagydomai sugedęs visais kūno na­
riais ir aistromis. Todėl jam nėra jokios vilties ir vienintelis „vaistas“ yra
mirtis, nes tik per mirtį Adomą galima išgelbėti nuo jo paties puolusio
asmens ir padaryti nauju kūriniu. Būtent tai Adomui ir padarė Kristus.
Jis stojo Adomo vieton ne vien kaip Pavaduotojas nuodėmėms pašalinti,
bet ir kaip Atstovas puolusiai prigimčiai nukryžiuoti, kad savo kūnu be
nuodėmės galėtų pašalinti sena ir prisikėlimu dovanoti nauja.
Šios tiesos pagrindas yra Laiškas romiečiams, 6,3-8. Čia Paulius
kartoja tiesą eilutė po eilutės vis kitais žodžiais: mes esame „pakrikšty­
ti jo mirtyje“, „krikštu [...] esame kartu su juo palaidoti“, esame „suaugę
su jo mirties paveikslu“, „mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su
juo“, „kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės“, mes „mirę su Kristumi“.
Negi galima pasakyti aiškiau? Paulius tvirtina, kad, mirus Jėzui, mes
mirėme kartu.
- William Still, Towards Spiritual Maturity
(Dvasinės brandos link)
252 • PRI EDAS

Jis buvo nukryžiuotas: o kas tuomet nutiko mums? Ar turime prašyti

Dievo nukryžiuoti ir mus? Visai ne! Kai Kristus buvo nukryžiuotas,
mes buvome nukryžiuoti kartu, ir jei jo nukryžiavimas praeityje, tai ir
mūsiškis ateityje būti negali. Raskite Naujajame Testamente bent vieną
vietą, kad mūsų laukia nukryžiavimas. Apie tai visada kalbama grai­
kišku aoristo laiku, kuris atitinka „kartą visiems laikams“, tai „amžinos
praeities“ laikas, (žr. Rom 6,6; Gal 2,20; 5,24; 6,14)
- Watchman Nee, The Normal Christian Life
(Paprastas krikščioniškas gyvenimas)

Taigi, kai Viešpats Jėzus buvo nukryžiuotas, jis buvo nukryžiuotas kaip
paskutinis Adomas. Visa, kas priklausė pirmajam Adomui, buvo su­
rinkta ir sunaikinta kartu. Ir mes tame dalyvaujame. Kaip paskutinis
Adomas, jis sunaikino senąją mūsų prigimtį, kaip antrasis Žmogus -
sukūrė naują žmoniją.
- Watchman Nee, The Normal Christian Life
(Paprastas krikščioniškas gyvenimas)

Mūsų jausmai čia niekuo dėti. Jei jaučiate, kad Kristus mirė, jis mirė, o
jei nejaučiate, kad jis mirė, jis vis tiek mirė. Jei jaučiate, kad jūs taip pat
mirę, jūs mirę, o jeigu nejaučiate, kad jūs mirę, jūs vis tiek tikrai mirę.
Tai dieviški faktai. Kad Kristus mirė, yra faktas, kad kartu mirė du plė­
šikai, irgi faktas, ir faktas, kad jūs taip pat mirėte. Leiskite pakartoti -
jūs mirę! Viskas baigta! Jūs atmesti! Ta asmens dalis, kurios nekenčiate,
yra su Kristumi ant kryžiaus.
- Watchman Nee, The Normal Christian Life
(Paprastas krikščioniškas gyvenimas)

Senasis žmogus dažnai suprantamas individualia prasme, o senojo

žmogaus nukryžiavimas ir atsisakymas suprantami kaip asmeninis
persilaužimas kovojant su nuodėmės galybe. [...] Bet „senąjį“ ir „nau­
 PRI EDAS ♦ 253

jąjį“ žmogų turime suprasti visų pirma ne ordo salutisl, bet atpirkimo
istorijos prasme: o tai reiškia, kad mes kalbame ne apie pasikeitimą,
kuris vyksta atskiro krikščionio gyvenime per tikėjimo ir atsivertimo
procesą, bet apie veiksmą, Kristuje įvykdytą vieną kartą, ir tas veiks­
mas visiems žmonėms atsitinka kartu anksčiau aprašyta prasme.
- Herman Ridderbos, Paul: an Outline of His Theology
(Paulius: jo teologijos kontūrai)

Dažnai ignoruojamas akivaizdus faktas, kad Pauliaus mirtis, palaido­

jimas ir taip toliau su Kristumi grindžiamas ne įvedimo į Krikščionių
bažnyčią ceremonija, bet greičiau jau dalyvavimu paties Kristaus isto­
rinėje mirtyje ir prisikėlime. Čia ypač reikšminga 2 Kor 5,14 ir tolesnės
eilutės, kur aiškiai juntamas perėjimas nuo „Kristus už mus“ prie „mes
su Kristumi (arba Kristuje)“. [...] Iš to reikia daryti išvadą, kad „mirtis“,
„buvimas Kristuje“, „naujas kūrinys“ ir tai, kad savastis daugiau never­
tinama ir „nepažįstama kūno požiūriu“ (t. y. pagal pasaulio buvimo
būdą), yra dovana, grindžiama paties Kristaus mirtimi.
- Herman Ridderbos, Paul: an Outline of His Theology
(Paulius: jo teologijos kontūrai)

Liuteronai mistinės vienybės dogmą dažniausiai suvokia antropologis-

kai, todėl mano, kad ji kyla iš tikėjimo. Šia mintimi ir remiamasi vėles­
niuose soteriologiniuose svarstymuose. Tačiau šis būdas nelabai tinka,
nes tuomet vienybės su Kristumi idėja virsta tiktai vangiu teisingumu
ir prarandama įžvalga į amžinąjį šios vienybės bei jos išsipildymo Kris­
tuje pagrindą, tuomet taip ir liekama vien prie asmeninio įsisąmonini­
mo ir tai vien tuomet, kai sąmoningai tai suvokiame. Kita vertus, refor­
muotoji teologija į tikinčiųjų vienybę su Kristumi žvelgia teologiškai,
taip įvykdomas daug gilesnis teisingumas šia svarbia tema. Terminas

1 Išganymo tvarka (lot., vert. past.).

254 • P R I E DA S

„mistinė vienybė" čia suvokiamas plačiąja prasme, ne vien kaip subjek­

tyvios Kristaus ir tikinčiųjų vienybės pavadinimas, bet ir kaip vienybė,
tampanti pagrindu, atrama; asmeninė vienybė su Kristumi tėra šios
platesnės vienybės kulminacinė išraiška, tai priklausančiųjų Kristui, jo
surinktųjų mistinė vienybė, tobulai įsteigta amžinajame plane ir objek­
tyviai įvykdyta Kristaus Įsikūnijimu ir atperkamuoju darbu.
- Louis Berkhof, Systematic Theology
(Metodinė teologija)

Senasis žmogus yra nukryžiuotas, aš pasiėmiau jį su savimi į kapą ir

prisikeldamas kartu prikėliau ir jus. Žengdamas į Sostą pasiėmiau ir
jus kartu. Jūs esate nauja kūrinija. Nuo šiol jūsų gyvybė trykš iš manęs
ir manojo Sosto.
- F. J. Huegel, The Enthroned Christian
(Išaukštintas krikščionis)
 P a s iū l y m a i
GILESNĖMS STUDIJOMS

Chesterton, G. K., „Amžinasis žmogus“, vertė E. Ališanka, Kultūra ir religija,

serija „Religijos fenomenas“, Leidybos centras, 1995.
Irenėjus, „Prieš erezijas“, Bažnyčios Tėvai: antologija, sudarė D. Alekna ir
V. Ališauskas, Vilnius, Aidai, 2003.
Lewis, C. S., Apstulbintas džiaugsmo: mano gyvenimo pradžios apybraiža,
vertė R. Drazdauskienė, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.
Lewis, C. S., Didžiosios skyrybos, vertė Z. Ardickas ir J. Kriūnienė, Vilnius,
Katalikų pasaulis, Prizmės knyga, 2003.
Lewis, C. S., Ištvertas sielvartas, vertė R. Drazdauskienė, Vilnius, Katalikų
pasaulio leidiniai, 2009.
Lewis, C. S., Keturios meilės, vertė R. Drazdauskienė, Vilnius, Katalikų pasaulio
leidiniai, 2006.
Lewis, C. S., Narnijos kronikos, vertė A. Jucytė, Alma littera. Burtininko sū­
nėnas, 2009; Liūtas, ragana ir drabužių, spinta, Žirgas ir jo berniukas,
Princas Kaspijanas, Aušros užkariautojo kelionė, 2011; Sidabrinis krėslas,
Paskutinis mūšis, 2012.
Lewis, C. S., Stebuklai, vertė J. Kriūnienė, Vilnius, Verba Vera, 2007.
Lewis, C. S., Tiesiog krikščionybė, vertė Z. Ardickas ir K. Pulokas, Vilnius,
Katalikų pasaulio leidiniai, 2007.
Pascal, Blaise, Mintys, vertė A. Tamošaitis SJ, Vilnius, Aidai, 1997.
Popiežius Benediktas XVI, Enciklika Spe Salvi. Http://www.katalikai.lt/index.
php?id=68nid=5021.
256 • P A S I Ū L Y MA I G I L E S N Ė MS S T U D I J O M S

Anatholios, Khaled, Athanasius: The Coherence of his Thought, London: Rout-

ledge, 1998.
Athanasius, „Against the Arians“, Athanasius: Select Works and Letters. T. 4,
Nicene and Post-Nicene Fathers, 2-as leid., red. Philip Scaff ir Henfy
Wallace, Grand Rapids: Eerdmans, 1987.
Athanasius, On the Incarnation ofthe Word ofGod, London: A. R. Mowbray, 1963.
Aulen, Gustaf, Cristus Victor, London, SPCK, 1950.
Bailey, Kenneth, Jesus Through Middle Eastern Eyes, Downers Grove, IL:
InterVersity Press Academic, 2008.
Barth, Karl, Church Dogmatics, vertė G. W. Bromiley. 13 t. Edinburgh: T&T
Clark, 1985.
Barth, Karl, „The Covenant as the Presupposition of Reconsiliation“, Church
Dogmatics IV/1, p. 22-54.
Barth, Karl, „Creation as Benefit“, Church Dogmatics III/l, p. 330-344.
Barth, Karl, „Faith in God the Creator“, Church Dogmatics III/l, p. 3-41.
Barth, Karl, „God with Us“, Church Dogmatics IV/1, p. 3-21.
Barth, Karl, „The Homecoming of the Son of Man“, Church Dogmatics IV/2,
p. 36-116.
Barth, Karl, „The Judge Judged in Our Place“, Church Dogmatics IV/1, p. 211—
283.
Barth, Karl, „The Miracle of Cristmas“, Church Dogmatics 1/2, p. 172-202.
Barth, Karl, „The Problem of a Correct Doctrine of the Election of Grace“,
Church Dogmatics II/2, p. 3-93.
Barth, Karl, „The Sloth and Misery of Man“, Church Dogmatics IV/2, p. 378-383.
Barth, Karl, „The Way of the Son into the Far Country“, Church Dogmatics
IV/l,p. 157-211.
Berry, Wendel, What Are People For? New York: North Point Press, 1990.
Blue, Ken, Authority to Fleal, Downers Grove, IL: InterVersity Press, 1987.
Blue, Ken, Healing Spiritual Abuse, Downers Grove, IL: InterVersity Press, 1993.
Bonhoeffer, Dietrich, Letters and Papers from Prison, red. E. Bethge, New
York: Macmillan, 1971.
Boyd, Gregory A., Repenting of Religion, Grand Rapids: Baker, 2004.
Buckley, Michael}., At the Origins of Modern Atheism, New Haven, CT: Yale
University Press, 1987.
Buechner, Frederick, Telling Secrets, San Francisko: Harper, 1991.
Calvin, John, The Institutes of the Christian Religion, red. John T. McNeil,
vertė Ford Lewis Battles, Philadelphia, Westminster Press, 1960.
Campbell, Douglas A., The Deliverance of God, Grand Rapids: Eerdmans, 1996.
Campbell, John McLeod., The Nature of the Atonement, Grand Rapids:
Eerdmans, 2010.
 P A S I ŪL Y MAI G I L E S N Ė MS S T U D I J O M S ♦ 257

Capon, Robert Farrar, The Mystery of Christ and Why We Don't Get It, Grand
Rapids: Eerdmans, 1993.
Capon, Robert Farrar, The Parables of Grace, Grand Rapids: Eerdmans, 1988.
Capon, Robert Farrar, The Parables ofJudgement, Grand Rapids: Eerdmans, 1989.
Capon, Robert Farrar, The Parables ofKingdom, Grand Rapids: Eerdmans, 1985.
Dawson, Gerritt Scott, Jesus Ascended: The Meaning of Christ's Continuing
Incarnation, Phillipsburg, NJ: P&R Publishing, 2004.
Erskine, Thomas, The Unconditional Freeness of the Gospel, Edinburgh:
Waugh and Ines, 1829.
Farrow, Douglas B., „The Doctrine of the Ascension in Irenaeus and Origen“,
Journal of the Faculty of Religious Studies, McGill University, 26 (1998).
Fee, Gordon D., God's Empowering Presence, Peaboy, MA: Hendrickson, 1994.
Forsyth, P. T., The Person and Place of Jesus Christ, London: Hodder and
Stoughton, 1909.
Forsyth, P. T., The Work of Christ, London: Hodder and Stoughton, 1909.
Gary, Bert, Jesus Unplugged, Grand Haven, MI: FaithWalk Publishing, 2005.
Giles, Kevin, The Trinity and Subordinationism, Downers Grove, IL:
InterVersity Press, 2002.
Gregory, John, The Platonists, New York: Routledge, 1999.
Gunton, Colin E., Christ and Creation, Grand Rapids: Eerdmans, 1992.
Gunton, Colin E., Father, Son and Holy Spirit: Toward a Fully Trinitarian
Theology, London: T&T Clark, 2003.
Gunton, Colin E., The Provime of Trinitarian Theology, London: T&T Clark,
1991.
Gunton, Colin E., The Triune Creator, Grand Rapids: Eerdmans, 1998.
Hart, Trevor, „Humankind in Christ and Christ in humankind: Salvation as
participation in our substitute in the theology of John Calvin“, Scottish
Journal of Theology, t. 42.
Hart, Trevor, Regarding Karl Barth, Carlise, England: Paternoster Press, 1999.
Hart, Trevor, The Teaching Father: An Introduction to the Theology of Thomas
Erskine of Linlathen, Edinburgh: St. Andrewa Press, Devotional Library,
1993.
Hartwell, Herbert, The Theology of Karl Bart: An Introduction, London:
Gerald Duckworth, 1964.
Hollis, James, The Eden project: In Search of the Magical Other, Toronto: Inner
City Books, 1998.
Hollis, James, The Middle Pasage:from Misery to Meaning in Midlife, Toronto:
Inner City Books, 1993.
Huegel, F. J., The Enthroned Christian, Fort Washington, PA: Christian Lite­
rature Crusade, 1992.
258 • P AS I ŪL Y MAI G I L E S N Ė MS S T U D I J O M S

Hunsinger, George, How to Read Karl Barth, New York: Oxford University
Press, 1991.
Irenaeus, „Against the Heresies“. The Ante-Nicene Fathers, vol. 1. Grand
Rapids: Eerdmans, 1987.
Jeremias, Joachim, The Central Message of the New Testament, New York:
Scribners, 1965.
Jeremias, Joachim, New Testament Theology, New York: Scribner's, 1975.
Jeremias, Joachim, The Prayers ofJesus, Naperville, IL: Alec R. Aleson, 1967.
Jersak, Bradley, Her Gates Will Never Be Shut, Eugene, OR: Wipf and Stock, 2009.
Jinkins, Michael, Invitation to Theology, Downers Grove, IL: InterVersity
Press, 2001.
Konig, Andrio, The Eclipse of Christ in Eshatology, Blackwood, South Australia:
New Creation, 2003.
Kruger, C. Baxter, Across all Worlds: Jesus Inside Our Darknes, Jackson, MS:
Perichoresis Press, 2007; Vancouver: Regent College Publishing, 2007.
Kruger, C. Baxter, „The Big Picture: From the Trinity to Our Adoption in
Crist“, paskaitų ciklas, 2000, perichoresis.org.
Kruger, C. Baxter, God isfor Us, Jackson, MS: Perichoresis Press, 1995; Carlise,
England: Paternoster Press, 1995.
Kruger, C. Baxter, The Great Dance: The Christian Vision Revisited, Jachson,
MS: Perichoresis Press, 2000; Vancouver: Regent College Publishing, 2005.
Kruger, C. Baxter, Home, Jackson, MS: Perichoresis Press, 1996.
Kruger, C. Baxter, „Inside the Soul: An Anatomy of Darkness“, paskaitų ciklas,
perichoresis.org.
Kruger, C. Baxter, Jesus and Undoing of Adam, Jackson, MS: Perichoresis
Press, 2002.
Kruger, C. Baxter, „On the Road to Becoming Flesh: Israel as the Womb of
the Incarnation in the Theology of T. F. Torrance“, 2007, perichoresis.org.
Kruger, C. Baxter, Parable of the Dancing God, Jackson, MS: Perichoresis
Press, 1995; Downers Grove, IL: InterVersity Press, 2001.
Kruger, C. Baxter, The Secret, Jackson, MS: Perichoresis Press, 1997.
Kruger, C. Baxter, „The Trinity and the Christian Life“, paskaitų ciklas, 1999,
perichoresis.org.
Kruger, C. Baxter, „You are the Child the Father Always Wanted“, paskaitų
ciklas, 2002, perichoresis.org.
Lewis, C. S., The Grand Miracle Miracle and Other Selected Essays on Theology
and Ethics from ,God in the Dock', Edited by Walter Hooper, New York:
Ballantine Books, Brace and Jovanovich, 1980.
Lewis, C. S., „The Weight of Glory“, The Weight ofGlory: And Other Addresses",
red. C. S. Lewis, p. 1-15, Grand Rapids: Edermans, 1965.
 P AS I ŪL Y MAI G I L E S N Ė MS S T U D I J O M S ♦ 259

Lossky, Vladimir, The Mystical Theology of the Eastern Church, New York St.
Vladimir’s University Press, 1998.
MacDonald, George, The Complete Fairy Tales, red. U. C. Knoepflmacher,
New York: Penguin, 1999.
MacDonald, George, The Fisherman’s Lady, red. Michael R. Phillips, Mineapo­
lis: Bethany House, 1982.
MacDonald, George, The Golden Key, Grand Rapids: Edermans, 1982.
MacDonald, George, Lilith, Grand Rapids: Edermans, 2000.
MacDonald, George, The Marquis Secret, red. Michael R. Phillips, Mineapolis:
Bethany House, 1982.
MacDonald, George, Unspoken Sermons: series I, II, III, Whitethorn, CA:
Johannensen, 1999.
Manning, Brennan, Abbas Child, Colorado Springs: NavPress, 2002.
Manning, Brennan, The Ragamuffin Gospel, Sisters, OR: Multnomah, 2000.
Manning, Brennan, Ruthless Trust, San Francisko: Harper, 2000.
McVey, Steve, Grace Amazing Eugene, OR: Harvest House, 2001.
Merton, Thomas, The New Man, New York: Farrar, Straus and Giroux, 1961.
Meyendorf, John, Byzantine Theology, New York: Fordham University Press,
1974.
Migliore, Daniel, „The Triune God" and „The Good Creation“, Faith seeking
understanding, Grand Rapids: Eerdmans, 1991.
Molnar, Paul D., Incarnation and Resurrection: Toward a Contemporary
Understanding Grand Rapids: Eerdmans, 2007.
Moltmann, Jurgen, The Spirit of Life, Mineapolis: Fortress, 1992.
Moltmann, Jurgen, The Trinity and the Kingdom: The Doctrine of God, Lon­
don: SCM Press, 1981.
Nazianzen, Gregory, A Select Library of Nicene and Post-Nicene Fathers of the
Christian Church, 2-as leid., t. 7, Grand Rapids: Eerdmans, 1983.
Newell, Roger J., The Feeling Intelect: Reading Bible with C. S. Lewis, Eugene,
OR: Wipf and Stock, 2010.
Payne, Leanne, The Healing Presence, Grand Rapids: Baker, 1996.
Placher, William C., The Domestication ofTrancendence, Louisville: Westmin­
ster John Knox Press, 1996.
Placher, William C., A History of Christian Theology, Louisville: Westminster
John Knox Press, 1983.
Placher, William C., Naratives of a Vulnerable God: Christ, Theology, and
Scripture, Louisville: Westminster John Knox Press, 1994.
Polanyi, Michael, The Tacit Dimension, New York: Doubleday, 1966.
Purves, Andrew, The Crucifixion of Ministry, Downers Grove, IL: InterVersity
Press Books, 2007.
260 • P A S I Ū L Y MA I G I L E S N Ė MS S T U D I J O M S

Purves, Andrew, Reconstructing Pastoral Theology, Louisville: Westminster

John Knox Press, 2004.
Richard of St. Victor, „Book Three of the Trinity“, Richard of St. Victor, New
York: Paulist Press, 1979.
Rohr, Richard, The Naked Now: Learning to See as the Mystics See, New York:
Crossroad Publishing, 2009.
Smail, Thomas A., TheForgoten Father, London: Hodder and Stoughton, 1980.
Smail, Thomas A., The Giving Gift: the Holy Spirit in Person, London: Hodder
and Stoughton, 1988.
Smail, Thomas A., Once and For All: A Confession of the Cross, Eugene, OR:
Wipf and Stock, 1998.
Smith, Malcolm, The Power of the Blood Covenant, Tulsa, OK: Harrison
House, 2002.
Stricken by God? red. Bradley Jersac, Michael Hardin, Grand Rapids: Eerd-
mans, 2007.
Tarnas, Richard, The Passion of the Western Mind, New York: Ballantine
Books, 1993.
Taylor, John V., The Go-between God, London: SCM Press, 1972.
The Pilgrim's Guide: C. S. Lewis and the Art of Witness, red. David Mills, Grand
Rapids: Eerdmans, 1998.
Torrance, Alan J., Persons in Communion, London: T&T Clark, 1996.
Torrance, James B., Covenant or Contract, Scottish Journal of Theology 23,
nr. 1 (February 1970).
Torrance, James B., The Vicarious Humanity of Crist, The Incarnation:
Ecumenical Studies in the Nicene-Constantinopolitan Creed, red. Thomas
F. Torrance, p. 127-147, Edinburgh: Handsel Press, 1981.
Torrance, James B., Worship, Community and the Triune God of Grace,
Downers Grove, IL: InterVarsity Press, 1996.
Torrance, Thomas F., Atonement: the Person and Work of Christ, red. Robert
T. Walker, Downers Groove, IL: InterVarsity Press Academic, 2009.
Torrance, Thomas F., „The Atoning Obedience of Christ“, Moravian
Theological Seminary Bulletin (1959): 65-81.
Torrance, Thomas F., The Christian Doctrine of God, Edinburgh: T&T Clark,
1996.
Torrance, Thomas F., „The Eclipse of God“ ir „Cheap and Costly Grace“, God
and Rationality, London: Oxford University Press, 1971.
Torrance, Thomas E, Incarnation: The Person and Life of Christ, red. Robert T.
Walker, Downers Grove, IL: InterVersity Press Academic, 2008.
Torrance, Thomas F., „Karl Barth and the Latin Heresy“, Karl Barth: Biblical
and Evangelical Theologian. Edinburgh: T&T Clark, 1990, p. 213-240.
 P A S I ŪL Y MAI G I L E S N Ė MS S T U D I J O M S ♦ 261

Torrance, Thomas E, The Mediation of Christ, Grand Rapids: Eerdmans, 1983.

Torrance, Thomas E, Preaching Christ Today, Grand Rapids: Eerdmans, 1994.
Torrance, Thomas E, Space, Time and Resurrection, Edinburgh: Handsel
Press, 1976.
Torrance, Thomas E, Theology in Reconstruction, Grand Rapids: Eerdmans,
1975.
Torrance, Thomas E, The Trinitarian Faith: the Evangelical Theology of the
Ancient Catholic Church, Edinburg: T&T Clark 1988.
Torrance, Thoma^ E, „Our Capacity for Comtemplation“, Prayer, New York:
Sheed and Ward, p. 27-67.
Ware, Kallistos, „The Human Person as an Icon of the Trinity“, Sobernost 8, nr.
2(1986): 6-23.
Ware, Kallistos, The Orthodox Way, London: A. R. Mowbray, 1979.
Wauchope, Bruce, The Gospel and Mental Health, paskaitų ciklas, pericho-
resis.org.
Webster, John, Barth’s Ethics of Reconsiliation, Cambridge: Cambridge Uni­
versity Press, 1995.
Weinandy, Thomas G., In the Likeness of Sinful Flesh, Edinburgh: T&T Clark,
1993.
Wright, N. T, Paul, Mineapolis: Fortress, 2005.
Wright, N. T, Surprised by Hope, New York: HarperColins, 2008.
Yoder, Wes, Bond of Brothers, Grand Rapids: Zondervan, 2010.
Zizioulas, John, Being as Communion, London: Darton, Longman and Todd,
1985.

Daugiau informacijos apie dr. Krugerį ir Perichorezės tarnybą galite rasti

aplankę šiuos tinklalapius:
thegreatdance.org
perichoresis.org
included.com.au
 ■ŽEMI

T robelė

W m . Paul Young
TROBELĖ

Knyga, keičianti žmones ir gydanti sielą.

Per šeimos atostogas pagrobiama jauniausia Makenzio Ale­
no Filipso duktė Misė. Apleistoje trobelėje Oregono laukinių
miškų glūdumoje aptikti įkalčiai rodo, kad mergaitė galėjo
būti žiauriai nužudyta. Praėjus ketveriems metams, slegia­
mas Didžiojo Liūdesio Makenzis gauna keistą laišką neva nuo
Dievo, kuris kviečia jį savaitgaliui atvažiuoti į tą trobelę.
Nepaisydamas proto balso, vieną žiemos popietę Makenzis
atvyksta į trobelę, kuri jam primena išgyventą košmarą. Ta­
čiau tai, ką ten randa, visiems laikams pakeičia jo gyvenimą.
Pasaulyje, kuriame religija praranda savo svarbą, knyga
ieško atsakymo į amžiną klausimą: kur žiūri Dievas, kai iš­
gyvename skausmą? Makenzio surasti atsakymai priblokš ir
galbūt pakeis Jus taip, kaip pakeitė jį.
 W m . Paul Young
TROBELĖ
MINTYS KIEKVIENAI DIENAI

Praėjo daug laiko.

Pasiilgau.
Jeigu nori susitikti, kitą savaitgalį būsiu trobelėje.
Knygoje esančios 365 prasmingiausios „Trobelės“ citatos ir
jas palydinčios autoriaus mintys įkvėps, padrąsins ir pakylės
kiekvieną metų dieną.
 Kruger, C. Baxter
Kr378 Sugrįžimas į trobelę : čia slypi daugiau, nei išdrįstum
svajoti / C. Baxter Kruger ; iš anglų kalbos vertė Vilma
Rinkevičiūtė ; pratarmę parašė Wm. Paul Youngas. -
Vilnius : Alma littera, 2013. - 263 p.
ISBN 978-609-01 -0960-1
Filosofijos mokslų daktaras C. Baxteris Krugeris yra Trejybės ži­
novas ir Perichorezės tarnybos vadovas. Jis turi politikos ir psicho­
logijos mokslų laipsnius, o filosofijos doktoratą apsigynė Škotijoje,
Aberdyno universitete. Yra parašęs septynias knygas ir pamokslauja
visame pasaulyje. Dr. Krugeris gyvena Misisipės valstijoje ir dalijasi
savo mintims tinklaraštyje baxterkruger.blogspot.com.
„Sugrįžimas į trobelę“ - tai daug daugiau nei „Trobelės“ paaiški­
nimai. Baxteris Krugeris narplioja daug sudėtingų „Trobelėje“ iškeltų
klausimų, bet kartu pasakoja savo paties gyvenimo kelionę, įpina ir
keletą savų istorijų bei per daugelį metų studijuojant sukauptų Bibli­
jos įžvalgų.
UDK 821.111 (73)-3

C. Baxter Kruger, Ph. D.

S u g r įž im a s į tro belę
Čia slypi daugiau, nei išdrįstum svajoti
Iš anglų kalbos vertė Vilma Rinkevičiūtė
Redagavo Rita Markulienė
Korektorė Ramutė Prapiestienė
Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Edvardas Jazgevičius
Maketavo Jurga Morkūnienė
Tiražas 1800 egz.
Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245, Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė UAB BALTO print, Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
 Si knyga ne Biblija.
—

Tačiau tai nuostabi istorija,

atskleidžianti meilės kupiną
Dievo prigimtį.
Milijonų žmonių sielas suvirpinusi „Trobelė“ —sukrečiantis pasako­
jimas apie žmogų, kurį iš netekties sielvarto gelmių pakėlė ir kurio
gyvenimą pakeitė susitikimas su Dievu. Nepaliekanti abejingų, tu­
rinti gydomąjį poveikį, ši knyga tapo stulbinančiu fenomenu visame
pasaulyje. Iš karto pamėgęs „Trobelę“ ir susidraugavęs su autoriumi,
filosofijos mokslų daktaras C. Baxteris Krugeris atskleidžia, kodėl
knyga sulaukė tokio stulbinamo populiarumo visame pasaulyje. Skai­
tytojus jis veda į dar gilesnį supratimą, kad jie galėtų geriau suvokti
svarbiausią „Trobelės“ žinią.

„Pagaliau [...] norėtume išsiaiškinti istoriją, kad suprastume, kaip

mes čia atsidūrėme, teologiją, kuri užduoda pačius sunkiausius bei
geriausius klausimus, ir apsvarstyti visas iš tokio pokalbio kylančias
išvadas. Jei tai, ką trokštame atskleisti ir apsvarstyti, yra tiesa, kaip tai
paveiks mūsų įsivaizdavimą apie dangų, pragarą, evangelijos skelbimą,
homoseksualumą, darbą, moterų vaidmenį, politiką, religiją, mokslą,
takoskyrą tarp sakralaus ir sekuliaraus, komerciją, edukaciją, Bažnyčios
prigimtį, kaitą, gydymą ir visa kita?“
„Trobelės“ autorius W m. Paul Young

9 7 8 6 0 9 0 109601
www.almalittera.lt