Carole Sutton

CAROLE SUTTON
Socialinis darbas,
bendruomenės veikla
ir psichologija
BPS
BOOKS T h e B ritish Psychological Society
L eicester, 1994
PSICHOLOGIJOS
V U Specialiosios psichologijos la b o rato rija

V ilnius, 1999
♦Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija
• A b u s u s it a r ia , k a d a v ė l p e r a t e in a n č ia s d v i s a v a ite s s u s it ik s a p t a r t i
p a s ie k t ų r e z u lt a t ų .
Įgyvendinimas
7. Planas įgyvendinamas.
Tikrinimas ir rezultatų aptarimas

S. Kaip sutarta, p. Palelis irp. Džons susitinka po dviejų savaičių aptarti rezultatų.
• p. Džons parašė į dujų valdybą. Atėjo atsakymas, kuriame nurodyta:
- kad jai dujų neišjungs,
- sąskaitos negalima sumažinti,
- yra trys galimi sąskaitos apmokėjimo būdai.
• p. Patelis surado organizaciją, kuri galėtų duoti pinigų apmokėti sąskaitą.
Įvertinimo, planavimo, plano įgyvendinimo ir rezultatų aptarimo ciklas

baigtas; antrasis ir kiti po jo einantys ciklai trunka tol, kol išsprendžiamos
visos problemos. Čia tyčia pateiktas labai nesudėtingas pavyzdys, tačiau
procesą, kurį jis iliustruoja, galima pritaikyti pačioms sudėtingiausioms
situacijoms, nors tam kartais prireikia daugybės ciklų.
1 SKYRIUS
Žmonės sistemų apsiaustyje
Žmonės gyvena ryšių arba vadinamųjų „sistemų" tinkluose. Išsiaiškinkime,

ką reiškia „sistema", kadangi šis žodis vartojamas, kai kalbame ir apie Saulės
sistemą, ir apie centrinio šildymo sistemą, kuri iš pažiūros mažai kuo panaši
[Saulės! Kiekvięną_si_stema turi dvi pagrindines savybes: pirma, sistema - tai
organizuotu ..būdu sujungtų'dalių;arbą 'komponentų rinkinys; ir antra, sistemos
dalys viena kitą veikia: Yienos-kitimas-gali- paspartinti kitos pokytį.
Jau'pats'zmogaus kūnas - sistema, sudaryta iš daugelio kitų sistemų,
pavyzdžiui, kvėpavimo sistemos, širdies ir kraujagyslių sistemos, virškinimo
sistemos, centrinės nervų sistemos ir daugelio kitų. Visos mažesnės padeda
sklandžiai veikti didesniajai sistemai, t. y. kūnui. Svarbesnis pokytis vienoje
sistemoje beveik visados paveikia kitų sistemų darbą.
Žmonės, be to, dar egzistuoja sistemų viduje. Pavyzdžiui, šeimos,
socialinėje, švietimo ir politinėje sistemoje. Visus mus glaudžiai sieja ryšių
tinklai. Šį reiškinį būtų galima paaiškinti „ekologiškai" Pasak Hicks ir Gullett
(1981):
Ekologijos požiūriu iš esmės visos gyvybės formos veikia viena kitą. SąiyŠis gali
būti labai menkas ir nereikšmingas, bet gali būti ir suvytas iš daugelio saitų. Tokius
sąiyšius vadiname „gyvybės tinklu “ Žmonės ir žmonių organizacijos - tai
pagrindinės šio tinklo dalys.
1.1 pav. matote sistemą, Jąsupa ribos. Sistemoje yra mažesnių tarpusavyje
susijusių sistemų. Ją ir kitas sistemas sieja duomenų įvestys ir išvestys.
Jeigu šiuo modeliu panorėtume iliustruoti kurios nors organizacijos, pavyzdžiui,
ligoninės, veikimą, tai išorinės ribos atitiktų pastato sienas. Sistemoje butų
mažesnių sistemų: terapijos, chirurgijos, psichiatrijos ir kitokių skyrių. Jie
butų susiję su slaugos tarnyba, socialinio darbo skyriumi, vaistine ir biblioteka.
Kitos už ligoninės sienų esančios sistemos, pavyzdžiui, vyriausybė ir jos
finansuojama Nacionalinės sveikatos tarnyba smarkiai veikia ligoninę, o ji
savo ruožtu daro įtaką kitoms organizacijoms, sakykim, rajono slaugos
tarnybai. 1.2 pav. matote šeimą, irqi tam tikrą sistemą, dalyvaujančiądaugelio
sistemų darbe.
%Socialinis darbas, bendruomenes veikla ir psichologija
|ų Taigi žmonės glaudžiai susiję su kitais žmonėmis, kadangi tik jie gali
|atėnkinti pačias didžiausias mūsų reikmes. Tačiau žmonės labai skirtingi.
fedėl susidaro kebli padėtis: žmonės yra kartu ir artimai susiję vieni su kitais,
SPfk-u-................
individualus, -
Įvairus požiūris į žmones

I
* 1-1 ir 1.2paveiksluose mėginome parodyti, kokie sudėtingi žmonių ryšiai.
Tokio supaprastinimo reikia, kad žmonės galėtų suprasti, kas yra
Sąveikaujančios sistemos. Kita mintis, kurią ketinu dabar pristatyti, irgi
|u pa prastinta. Tai padaryta, kad ją būtų lengviau perprasti. Mintis šitokia: į
žmogaus prigimtį galima pažvelgti iš skirtingų perspektyvų. Suprantama, kad
siekiant suprasti žmones, būtų idealu pažvelgti į juos iš vadinamosios
„holistinės" perspektyvos. Ji leidžia kiekvieną žmogų suvokti kaip visumą,
aprėpti jo fizinį kūną, žmogiškąją patirtį, mokymąsi ir vystymąsi, kūrybiškumą,
asmeninį potencialą ir 1.1. Norėdami parodyti šį sudėtingumą, galime pasitelkti
daugelį žmogaus psichologinių perspektyvų, kurios kartais vadinamos
modeliais. Panagrinėsime penkias iš jų:
• Biologinė perspektyva.
į,;. • Psichodinaminė (emocinė) perspektyva.
j|'- * Elgesio ir socialinio mokymosi perspektyva,
p.-,.* Kognityvinė perspektyva.
Humanistinė perspektyva.
Žmonės sistemą apsiaustyje ♦ 1 skyrius
Kitos sistemos, pvz., politinė, ekonominė

or
= žmonės ------------------= kontaktuoja su

1.2 pa v. Žmogus kaip daugelio sistemų dalis
♦ Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija
Biologinė perspektyva
Ši perspektyva labiausiai pabrėžia biologiją, mokslinį gyvybės tyrinėjimą.
Joje atsižvelgiama į genetikos įtaką (genai - tai kiaušinėlyje ir spermatozoide
esantys mažutėlaičiai biocheminės informacijos paketėliai; jie lemia mūsų
biologinę lytį, fizinius požymius, pavyzdžiui, akių, odos ir plaukų spalvą). Be
to, genai valdo augimo ir brendimo procesus, jie turi įtakos kai kurioms mūsų
psichologinėms savybėms. Kartais genai lemia mūsų fizinę ir psichinę sveikatą,
pavyzdžiui, polinkį sirgti pjautuvine anemija, cistine fibroze ir schizofrenija.
Ši perspektyva taip pat atsižvelgia į endokrininę arba hormoninę kūno
sistemas, kurios suteikia kūnui galimybę išlikti ir funkcionuoti centrinės ir
autonominės nervų sistemos dėka. Šių procesų sukelta energija kartais laikoma
vadinamaisiais „poreikiais" 1.1 lentelėje parodyti ir įgimti biologiniai, ir
socialiniai bei išmokti poreikiai. Prašyčiau atidžiai išstudijuoti šią lentelę: joje
daug minčių apie žmones, nesu kiekviena jų visi sutinka. Kadangi psichologija
- ta i disciplina, siekianti pažinimo moksliniais metodais, gali būti, kad ateityje
lentelę teks papildyti, nes atsiras naujų žinių. Vis dėlto lentelėje rasite tuos
poreikius, kurie, mūsų manymu, daro įtaką žmogaus elgesiui.
Kaip vystymąsi veikia įgimti veiksniai

Tai sudėtinga tyrinėjim ų sritis. Vienas iš būdų nustatyti, kurias
charakteristikas lėmė genai (įgimtos); o kurios įgytos ar išmoktos, - tyrinėti
identiškus dvynius. Tokie dvyniai vadinami monozigotiniais (MZ), t. y. gimusiais
iš to paties kiaušinėlio, - dėl to jie ir identiški. Tuo tarpu dizigotiniai (DZ)
dvyniai gimsta iš dviejų atskirų kiaušinėlių, todėl jie neidentiški. Ypač domėtasi
tokiais monozigotiniais dvyniais, kurie gimimo metu ar netrukus po jo augdavo
vienas nuo kito atskirti. Jeigu skirtingoje aplinkoje užaugę identiški dvyniai
tam tikrais požiūriais labai panašūs, tuomet tokį panašumą bus lėmusi labiau
įgimta, o ne aplinkos įtaka.
Svarbesni tyrinėjimai, pavyzdžiui, Tellegen ir kolegų (1988) darbas, kuriame
nagrinėjamos 44 identiškų dvynių poros, išskirtos ankstyvoje vaikystėje, bet
vėliau, maždaug jiems esant 34 metų, vėl suvestos kartu, atskleidė didelius
dvynių porų panašumus. Didžiausias panašumas pastebėtas matuojant
socialumą, intelektą ir emocinį stabilumą arba nestabilumą. Šie rezultatai-o
jie sutampa su kitų tyrinėjimų duomenimis - rodo, kad paveldime maždaug
50 proc. minėtų charakteristikų potencialo.
Daug tyrinėta, kaip įgimti veiksniai veikia kūdikio ir vaiko raidą, pavyzdžiui,
prieraišumą. Prieraišumas - tai terminas, apibūdinantis daugelio biologinių
rūšių jauniklių polinkį siekti artumos su tam tikrais individais, iš kurių, jie,
matyt, semiasi saugos jausmo (žr. 2 skyrių).
Žmogaus agresiją mokslininkai nuodugniai tyrinėjo (žr., pvz., Archer, 1991),
ieškojo atsakymo į klausimus, ar ji įgimta, susijusi su hormoniniais veiksniais,
ar išmokta. Tyrinėtojai padarė išvadą, kad visi turime agresyvaus elgesio
Žmonės sistemų apsiaustyje ♦ 1 skyrius
I I lentelė. Poreikių klasifikacija (Open University, 1970)
Kvėpuoti
Gerti
Valgyti
Šie poreikiai Įgimti. Individo gyvybė
Šalinti nereikalingus produktus priklauso nuo to, ar jie bus patenkinti.
BIOLOGINIAI POREIKIAI
Ilsėtis
Vengti skausmo
Poruotis V is
Šie poreikiai iš dalies [gimti. Žmonių

rūšies išlikimas priklauso nuo to, ar jie
Rūpintis jaunikliais
bus patenkinti.
Trauktis Šie poreikiai turi įgim tų ir išmoktų

charakteristikų. Nuo to, ar jie bus
Pulti patenkinti, priklauso individo ir žmonių
rūšies išlikimas.
Tyrinėti Šie poreikiai gali būti įgim ti ir išmokti.

Individo ir žmonių rūšies išlikimas
Siekti sensorinio stimuliavimo priklauso nuo to, ar jie bus patenkinti.
Garbinti
SOCIALINIAI POREIKIAI
Pasiekti
Dominuoti
Šių poreikių išmokstama. Nuo to, ar jie
Pasiduoti bus patenkinti, priklauso visuomenės
išlikimas.
Įgyti
Priklausyti
Padėti
potencialą. Dabar jie nagrinėja kur kas sudėtingesnius klausimus: kokiomis

aplinkybėmis realizuojame tą potencialą? Kaip viena kitą veikia prigimtis (mūsų
įgimtieji potencialai arba hormoniniai veiksniai) ir patirtis (tai, kaip išmokstame
šiuos potencialus realizuoti)?
Praktinė reikšmė
Dėl daugelio priežasčių svarbu, kad socialiniai darbuotojai gerai suprastų
genetinius procesus ir jų įtaką žmogaus gyvenimui. Aptarsiu tris: kad pagrįstų
jų žinias apie vaiko vystymąsi; kad išryškintų genetinių veiksnių įtaką psichinei
ir fizinei sveikatai; ir kad paaiškintų žmonėms su genetiniais veiksniais
nesusijusias aplinkybes.
Vaiko vystymąsi lemia genetiniai procesai. Pavyzdžiui, vaikai negali

kontroliuoti išmatų ar šlapimo šalinimosi iš organizmo tol, kol jų kūnas
nesubręsta tiek, kad vaikai supranta galį ir sugebą raumenimis reguliuoti
šiuos veiksmus. Toks supratimas ir žarnyno kontrolė palaipsniui ima vystytis,
kai vaikui maždaug dveji, šlapimo pūslę jis išmoksta valdyti kiek vėliau. Tėvai
dažnai nežino, kad šie brendimo veiksniai lemia, jog, pavyzdžiui, kūdikis vėl
sugadino vos prieš keletą minučių pakeistą vystyklą. Jie gali manyti, kad vaikas
tyčia taip padarė, gali jam net pliaukštelėti arba nubausti. Socialinių darbuotojų
svarbiausia užduotis - paaiškinti tėvams šiuos vaiko vystymosi faktus.
Jie taip pat galėtų atskleisti genetinių veiksnių vaidmenį, išryškėjantį vaikų
inividualiais skirtumais. Tėvams gali būti neaišku, kodėl vieną vaiką taip lengva
tvarkyti, o kitas-toks nenuorama. Jeigu kyla sunkumų, tėvai gali imti kaltinti
save ir klausti savęs: „Kur suklydome?" Negerai tėvams kaltinti save ar peikti
savo vaikų auklėjimo metodą dėl to, kad vaikai blogai elgiasi, nes tokį elgesį
gali būti lėmę genai.
Tyrimai rodo, kad kūdikių temperamento skirtumai išryškėja maždaug trijų
mėnesių. Skirtumus apibūdina tokios charakteristikos - aktyvumo lygmuo,
dėmesio apimtis, gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos ir emocijų pokyčių. Vieną
vaiką gali būti sunku numaldyti, kai jį apima sielvartas, kitą - lengva, ir 1.1.
Genetiniai veiksniai gali turėti įtakos fizinei ir psichinei sveikatai. Tyrimai

rodo, kad genetiniai kintamieji susiję su tokiomis kūno ligomis kaip cistinė
fibrozė, pjautuvinė anemija ir diabetas, taip pat su psichikos sutrikimais,
pavyzdžiui, schizofrenija. Visuomenės nariai linkę iš socialinių darbuotojų tikėtis,
kad jie papildys medikų ar kitų specialistų duodamą informaciją. Socialiniams
darbuotojams, kad būtų pajėgūs šitokiu būdu žmonėms padėti, reikia gerai
išmanyti genetikos klausimus (Rauch, 1988).
Su genetiniais veiksniais nesietinos aplinkybės. Socialinių darbuotojų

vaidmuo svarbus perduodant tikslią informaciją apie genetiškai nenulemtą
elgesį. Pavyzdžiui, prisimenu, kartą lankiau kalinį, ir vienas iš nuteistųjų prakalbo
Žmonės sistemų apsiaustyje 4 1 skyrius
apie j į į kalėjimą atvedusias aplinkybes. Jis man sakė, kad, jo manymu, dėl to
buvęs kaltas „blogas kraujas", ir labai nustebo, kai aš ne tik nepritariau tokiai
jo elgesio fizinei priežasčiai, bet dar parodžiau jam kopiją diagramos, kurioje
matyti kiti galbūt jo elgesiui įtakos turėję veiksniai (žr. 1.3 pa v).
Socialiniams darbuotojams, probacijos inspektoriams ir bendruomenės
darbuotojams yra daug galimybių dirbti švietimo darbą; pavyzdžiui, žmonės
labai neišmano ir būna priešiškai nusiteikę rasinių skirtumų atžvilgiu. Nors
genetiniai veiksniai lemia tokias charakteristikas kaip odos spalva ar plaukų
išvaizda, visai nėra mokslinių įrodymų, remiančių teiginį, kad viena rasė
pranašesnė už kitą.
Psichodinaminė (emocinė) perspektyva

Mokslinėmis, o ne filosofinėmis idėjomis pagrįstas pirmąsias žinias apie
žmogaus prigimtį pateikė Sigmundas Freudas (1856-1939), taip pat kiti
mokslininkai, pavyzdžiui, Jungas ir Adleris, kurie bent iš pradžių laikėsi Freudo
idėjų. Freudasr.g.ydy.tojas neurologasr sav.o.tęor.ijas.sukūrė ieškodamas būdų
išgydyti pacien tus, ku ige^k^ndėstmepaaiš.kinama isâlQnru' 'para lyžiais ar
aklumu. Freudas nustatė, kad tam tikrus ligos atvejus sukėlė nefiziologinės
priežastys. KaLku da.is-.atvejajs„a.troj±y.davor-i<ad..gal imybė- laisvai išsikalbėti,
išreikšti, paprastai sIepiamusjausrnus.--.pyktį, nuoskaudą, neapykantą, pavydą
ar seksualinį troškimą—gydo ligą. Remdamasis šiais ir kitais faktais, Freudas
sukūrė asmenybės teoriją.
Freudo asmenybės teorija

Pagrindinės Freudo asmenybės teorijos sudedamosios dalys yra šios:
Id Tokiu vardu vadinama mumyse glūdinti energija. Freudas ją

laikė instinktyvia, neįsisąmoninta, daugiausia seksualinių ir
agresyvių potraukių varoma jėga.
Ego Tokiu vardu Freudas pavadino įsisąmonintąjį „aš"; jo manymu,

tą „aš" valdo tikrovės reikalavimai. Freudas teigė, kad ego
atsirado iš įtampos tarp id paskatų ir superego slopinimo.
Superego Freudas teigė, kad superego išsivysto kaip atsakas į tėvų

nurodymus, j į būtų galima palyginti su sąžine. Pagrindinė
superego funkcija - slopinti id impulsus.
4 Socialinis darbas, bendruomenės veikia ir psichologija
POLITINES IR
EKONOMINĖS JĖGOS
[L a n g e liu o s e p a te ik ia m i p a v y z d ž ia i re ik š m in g i tik ta m tik r ų ru s ių n u s ik a ltim a m s ].

P u n k ty rin ė s lin ijo s ro d o , kad h ip o te tin ia i a s m e n y b ė s b ru o ža i C la rk e kelia a b e jo n ių .
1.3 pa v. Kriminalinį įvykį paskatinę veiksniai

20
Žmonės sistemų apsiaustyje ♦ I skyrius
Freudas taip pat teigė, kad kiekvienas vaikas išgyvena psichoseksualinių

stadijų seką. Kiekvienai stadijai būdingas tam tikras neįsisąmonintas konfliktas.
Suaugusio žmogaus asmenybė labai priklauso nuo to, sėkmingai ar
nesėkmingai pavyks išsisukti iš šių keblumų.
Pats svarbiausias iš tų konfliktų - Edipo kompleksas. Jis labiau būdingas
berniukams. Sakoma, kad penkerių ar šešerių metų amžiaus berniukas labai
prisirišęs prie motinos ir (nesąmoningai) tėvą suvokia kaip varžovą. Tačiau
berniukas bijo tėvo, galinčio imtis represijų prieš jo seksualinius impulsus ir jį
iškastruoti. Šio konflikto sprendimas priklauso nuo to, ar berniukas liausis
žavėjęsis mama ir susitapatins su tėvu, tokiu būdu įkūnydamas tėvo vertybes
(superego atsiradimas). Mažos mergaitės panašiu būdu ima tapatintis su
motina. Freudas manė, kad nesėkmingas Edipo komplekso sprendimas
paskatina neurozės atsiradimą.
Gynybos mechanizmai
Freudas ir jo duktė Ana daug dėmesio skyrė nerimo tyrimams ir jo įveikimo
būdams. 7 skyriuje matysime, kad visi žmonės junta mažesnį ar didesnį nerimą,
tačiau Freudas ir Ana Freud kreipė dėmesį į vadinamuosius „gynybos
mechanizmus", t. y. strategijas, kurių žmonės imasi, kad įveiktų nerimą. Štai
tos strategijos:
Reakcijos formavimas Jis įvyksta, kai žmogus kokią nors savo savybę
laiko nepriimtina ir sukyla prieš ją. Pavyzdžiui, liautis
plepėti neįstengiantis jaunuolis įstojo į Trappist
vienuolyną kuriame laikomasis tylos taisyklės.
Racionaiiza vimas Tai elgesio, kurį žmogus sąmoningai laiko
nepriimtinu, pateisinimo ieškojimo procesas.
Pavyzdžiui, rūkaliai teigia, kad nedidelis kiekis to, ko
labai norisi, žmogui naudinga.
Išstūmimas Jis, pavyzdžiui, pasitaiko, kai labai jaudinantį įvykį,
pavyzdžiui, seksualinį išnaudojimą vaikystėje žmonės
neva „užmiršta", kadangi jo prisiminimas per daug
skausmingas ir kelia nerimą. Išstūmimą reikia skirti
nuo nuslopinimo. Nuslopinant prisiminimas apie įvykį
išlieka sąmonėje, nors žmogus laikinai vengia tai
pripažinti. Freudas manė, kad, sakykime, Edipo
komplekso išstūmimas - būtina žmogaus raidos dalis.
Neigimas Jis atsiranda, kai žmonės patiria tokį didžiulį
nerimą kad jis juos visai pavergia. Pavyzdžiui, žmonės,
turintys nepagydoma liga sergantį vaiką ar giminaitį,
tai neigia. Reikia daug pagalbos, norint, kad jie
pripažintų tiesą Tačiau reikėtų vengti tiesiogiai
prieštarauti tokiam jų neigimui.
Freudo teorijos kritika

Atkinson ir bendradarbiai (1990) objektyviai vertina Freudo teorijas ir
darbus. Jie atkreipia dėmesį į tai, kad griežtai suorganizuoti tyrinėjimai duoda
nedaug duomenų, palaikančių Freudo suformuluotų psichoseksualinių stadijų
buvimą; be to, tiriamųjų imtis, kuria jis pagrindė savo teorijas, toli gražu
nebuvo reprezentatyvi. Tačiau jie mano, kad Freudas ir jo duktė Ana atskleidė
mažiausiai tris svarbius dalykus, leidusius suprasti žmogaus prigimtįi/pirma,
sukūrė laisvų asociacijų, t. v. nekontroliuoiajrio kalbėi|mo. kasj:|k.sąųaa_į.
gaiy i'T n e to d a ^ ntra, atskleidė principą, j<ad žmogaus elq.esy_s.d.aug]ausia yra
kompromisas tarp noru ir b.ajro.i.u_±)eL.nerimo: ičjtrečia, parodė, kad mūsų
elgesį gerokai veikia pasąmonės procesai.
Freudas pasąmonę laikė nerimo pritvinkusių emocijų ir norų, apie kuriuos
žmogus net nenumano, saugykla. Nors, sprendžiant iš apibrėžimo, šią sritį
sunku tyrinėti empiriškai, atrodo, kad yra daug anekdotiškų įrodymų, kad,
užsimezgus palankiems ir nevaržantiems ryšiams, žmonės iš tikrųjų leidžia
savo emocijoms, apie kurias anksčiau nenutuokė, įžengti į sąmonės sritį. Šis
reiškinys kartais paskatina nemenką emocijų atpalaidavimą, pavyzdžiui, kai
žmogus prisimena jį vaikystėje ištikusį didelį distresą.
Atrodo, kad vaikystės išgyvenimai yra itin reikšmingi asmenybės raidai dėl
to, kad besivystančios smegenys ypač jautrios ankstyvos patirties ir išmokimo
įtakai.
Praktinė reikšmė
Bedirbdami socialiniai darbuotojai suvaidina daugelį vaidmenų. Kadangi
daugumą darbuotojų, matyt, įdarbins valstybinės tarnybos, kai kuriems teks
dirbti daugiausia konsultantais." Kad ir koks bus jų formalus vaidmuo, visiems
socialiniams darbuotojams ateis laikas būti tiesiog klausytojais, o_mokėjimas.
klausyti -Jtaj^pagrmdinė. sėkmJxiųo-s--ter-apj.nės..j.nLerven d j os sąl yg a .
Prievartautos, muštos ar emociškai išnaudotos moterys, į sunkias apITnRybes
pakliuvę sielvartaujantys žmonės, visi tie, kurie prarado tikėjimą kitais
žmonėmis, bet niekados neturėjo progos apie tai pasišnekėti, ką jau kalbėti
apie galimybę išreikšti su išgyvenimais susijusius jausmus, pasitikėjimą
keliančiame ir pagalbą teikiančiame ryšyje su konsultantu kartais iškrauna
savo galingas emocijas.
Būna, kad išgyvenimus sukėlusi priežastis tokia siaubinga, jog žmonės
„užblokuoja" prisiminimus arba juos neigia. Taip kartais elgiasi vaikystėje
seksualiai išnaudoti žmonės, kuriems vienintelis būdas įveikti siaubą buvo
„užmiršti" tai, kas jiems atsitiko. Žmonės, iš kurių vaikystėje reikalauta „drąsiai"
elgtis baisiomis situacijomis, susidūrę su liūdesiu ar neviltimi, kurių visai nemoka
išreikšti, patiria stiprų konfliktą.
Socialiniams darbuotojams žinotina, kad mes visi, kovodami su nerimu ir
liūdesiu, imamės gynybos, ir kad grubi ar neprotinga gynyba žalinga. Konfliktą
įveikti norintys žmonės sąmoningai arba nesąmoningai siekia mūsų jautrių ir
kantrių atsakymų, kad galėtų įveikti nerimą taip kaip jiems geriau. Galima
išreikšti visągamąjausmų: pyktį, sielvartą, pavydą ir skausmą. Kartais atrodo,,
kad jie prieštaringi. „Nežinojau, kad mano tokie jausmai", —neseniai pasakė
jauna moteris, su ašaromis kalbėdama apie savo seserį. —„Man atrodė, kad
aš jos tik nemėgstu, bet dabar žinau, kad ir myliu" Konsultanto darbą
dirbantiems socialiniams darbuotojams reikia ne tik mokytis šio vaidmens,
jiems taip pat reikia geros priežiūros —antraip juos pačius trikdys galingos
klientų emocijos.
Elgesio ir socialinio išmokimo perspektyvos

Biheviorizmas
Kaip atsakas į Freudo ir jo sekėjų teiginius, kad jie, atsirėmę į mokslinį
pamatą, sukūrė žmogaus raidos teoriją, radosi ir kitokių nuomonių. Ankstyvojo
biheviorizmo šalininkai rūpinosi žmogaus gyvenimo tyrinėjimus grįsti tvirtu ir
empiriniu gamtos mokslų pagrindu. 1 B. Watsonas (1930), siekdamas
informaciją ir duomenis apie žmogaus gyvenimą rinkti tokiu būdu, kad juos
būtų galima patikrinti ir verifikuoti, pasiūlė atkreipti dėmesį į elgesį, t. y. reiškinį,
kurį stebėtojai gali matyti, apskaičiuoti ir matuoti. Remdamasis Pavlovo darbais,
jis pademonstravo, kad išmokimas daugiausia vyksta „sąlygojimu" vadinamo
proceso metu. Šis terminas pasirinktas dėl to, kad žymi elgesio mokymąsi, su
sąlyga; kad elgesys susijęs su kitu įvykiu. Išskirtos dvi pagrindinės sąlygojimo
formos: klasikinis sąlygojimas ir operantinis sąlygojimas.
Klasikinis sąlygojimas - tai elgesio išmokimas dėl to, kad jis per laiką
susijęs su tam tikru stimulu, su kuriuo anksčiau nebuvo susijęs. Tai rodo
paprastas pavyzdys: ligoninėje gulėjęs vaikas baiminasi išvydęs žmogų baltu
chalatu, kurį pamato, pavyzdžiui, nuvestas į vaikų polikliniką. Baltas chalatas,
anksčiau neutralus dalykas, ėmė sietis su nelaime, taigi sukelia vaikui baimės
reakciją.
Operantinis sąlygojimas susijęs su išmoktu elgesiu, kuris yra toks dėl to,
kad operuoja aplinka arba, kitaip sakant, ją veikia. Iš esmės, jei elgesys sukelia
gyvūnui ar žmogui malonų rezultatą arba reakciją, toks elgesys tikriausiai
kartosis; jeigu elgesio sukeliamas rezultatas ar reakcija nėra maloni arba
tikrai nemaloni, mažai tikėtina, kad toks elgesys kartosis. Jeigu, pavyzdžiui,
drovus mokinys išdrįsta ką nors klasėje pasakyti, o mokytojas tai palankiai
įvertina, mokinys turbūt vėl kalbės; tačiau jeigu jo žodžiai išjuokiami, jau
mažiau tikėtina, kad mokinys vėl pravers burną.
KSi?£ialinio išmokimo teorija,/

_.Pihevioristinė teorija vaiką laiko pasyviu sąlygojimo proceso recipientu.
Ką^'angi socialinio išmokimo teorija taip pat tyrinėja, kaip žmogus, siekdamas
aprėpti aplinką, mokosi tam tikrų elgesio modelių, ji kur kas labiau akcentuoja
individą ir sistemas, kurioms individas priklauso. Herbertas (1981) pabrėžė,
kad mokymasis vyksta socialiniame kontekste. Taigi mažas vaikas išmoksta
įgūdžių ir įgyja sugebėjimų didesnėje ryšių su tėvais ar globėjais sistemoje,
tam tikruose platesnės socialinės aplinkos rėmuose.
Mischel (1973) pabrėžė žmogui būdingas daugiadimensines sąveikas ir
jas įterpė į socialinio išmokimo teoriją. Pavyzdžiui, nors žmones smarkiai veikia
patirtas auklėjimas ir socializacija, jie gali tiems dalykams priešintis ir aktyviai
rinktis kitą savo vaikų auklėjimo būdą. ė£tarsjjiiė._iris svarbias socialinio
išmokimo teorijos idėjas: 2
• išmokimas pastiprinimo ir grįžtamojo ryšio būdu;

• išmokimas imitavimo ir modeliavimo būdu;
išmokimas kognityvinių procesų būdu.
Išmokimas pastiprinimo irgrįžtamojo ryšio būdu

Nėra abejonės, kad tėvai, globėjai, žaidimų grupės vadovai, mokytojai ir
visi, kurie rūpinasi vaikais, sąmoningai ar nesąmoningai naudojasi pastiprinimu.
„Ar jau sukrovei žaislus, Sandra? Kaip tu gerai padarei!"; „Kai suvalgysi visą
košę, gausi vaisių" Šiuose vaizdeliuose matote grįžtamąjį ryšį, kurį tėvai per
visą dieną primeta savo vaikams. Ką šis terminas tiksliai reiškia, aprašyta
toliau.
Teigiamas pastiprinimas ir grįžtamasis ryšys (apdovanojimas). Tai bet koks

įvykis, kurio padarinys padidina tikimybę, kad ką tik matytas elgesys vėl
pasikartos; pavyzdžiui, palankus įvertinimas, pagyrimas, pripažinimas,
užmokestis ar alga. Vaikas, kuriam atlyginama už dideles mokykloje dedamas
pastangas, tikriausiai nesiliaus stengęsis.
Neigiamas pastiprinimas ir grįžtamasis ryšys. Tai bet koks įvykis, kuris,

būdamas nemalonus, pavyzdžiui, pneumatinio grąžto darbas, nuteikia palankiai
tada, kai liaujasi. Kalbant paprastai, neigiamas pastiprinimas ir grįžtamasis
ryšys - tai dažniausiai bausmė.
Bausmė. Tai bet koks įvykis, kurio padarinys mažina tikimybę, kad ką tik
matytas elgesys pasikartos; pavyzdžiui, kritika, kaltinimas, ignoravimas. Vaikas,
kurio didelės mokykloje dedamos pastangos kritikuojamos arba į jas
nekreipiama dėmesio, turbūt liausis stengęsis. Tačiau yra vaikų, kuriems bet
koks dėmesys, net barimas ar pliaukštelėjimas, geriau negu nieko; taigi tai,
kas atrodo bausmė, iš tikrųjų gali būti apdovanojimas.
1.4 paveiksle matyti, kad išmokimas daugiausia vyksta grįžtamojo ryšio

kilpomis. Pavyzdžiui, vaikui mokantis savo bendruomenės kates ar kalbų,
24
Žmonės sistemų apsiaustyje ♦ J skyrius
Pageidautinas elgesys + pastiprinimas > labiau pageidautinas elgesys

(apdovanojimas)
Pageidautinas elgesys + pastiprinimo nėra > mažiau pageidautinas elgesys
Nepageidautinas elgesys + pastiprinimas > labiau nepageidautinas elgesys
(apdovanojimas)
Nepageidautinas elgesys + pastiprinimo nėra > mažiau nepageidautinas elgesys
nors tai ir susiję su genetiniais veiksniais, jų, be abejonės, išmokstama

remiantis gaunamu grįžtamuoju ryšiu. Kitų elgesio rūšių, taip pat nederamo
elgesio, išmokstama panašiai. Jeigu, pavyzdžiui, jaunuolis grubiai elgiasi su
mokytoju, mokytojas tai toleruoja, o jaunuolio draugai tokiu elgesiu žavisi,
tuomet tikėtina, kad mokinys ir ateityje grubiai elgsis su mokytoju. Tai gali
išsirutulioti į tikrą susidūrimą ir net smurtą.
1-4 pa v. Grįžt, jn°J0 ryšiokilpa pagal socialinio išmokimo teoriją
75
♦ Socialinis darbas, bendruomenes veikta ir psichologija
Išmokimas imitavimo ir modeliavimo būdu

Socialinio mokymosi teorija taip pat atsižvelgia į vadinamąjį „modeliavimo"
reiškinį, t. y. į būdą, kokiu žmonės vieni kitus pamėgdžioja, ypač tuos, kurie
jiems turi galios. Pirmieji modeliai, kyxiuos. vaikai -imitUQjaT-yra .jų-tėvai-ar—
^ globėjai: vaiką! mėgdžioja jų kalbėseną,, manieras, įpročius, požiūrius irtai,
kaip jie ką nors daro. Šiuo polinkiu labai naudojasi žiniasklaida ir komercinių
tikslų siekiantys asmenys, įdarbinantys aukštą visuomeninę padėtį užimti
mė_9sta.nčius.žmones savo gaminiams reklamuoti.
'"’''Bent iš-dalies tam tikrų vaidmenų vaikai išmoksta mėgdžiodami kituspypąč
reikšmingas lyčių....vaidmenų išmokimas, labai ankstyvame amžiuje. Jeigu
mergaitės dažniausiai mato, kad vyrai užima įtakingus valdžią suteikiančius
postus, pavyzdžiui, yra gydytojai, verslininkai, teisėjai ir politikai, joms mažai
progų mėgdžioti tokius vaidmenis užimančias moteris, jos dažniau mato save
atliekančias pavaldinių vaidmenis.
Yra įrodymų, kad daug elgesio,.ti.ek socialaus,..tiek.asoeiąlaūšįIšmok^rna
imituojant. Bendraamžių grupės spaudimas jaunimui didelis, ir daugelis jaunų
nusikaltėlių išmoko tokio elgesio iš įtakingų bendraamžių grupės narių.
Išmokimas kognityvinių procesų būdu

Mischel (1986) tyrinėjo individualius mąstymo skirtumus, mėgindamas
nustatyti, kurie jų veikia pačius asmeniškiausius kasdienio suvokimo ir elgesio
būdus. Pavyzdžiui, mūsų skirtingos vertybės ir siekiai turės įtakos tam, ką
laikome apdovanojimu. Daugelis mažų vaikų stebėtinai subtiliai sugeba
manipuliuoti tėvais, kad turėtų iš to naudos. Pavyzdžiui, žinodamas, kad mama
ką tik uždraudė neiti miegoti ar žiūrėti kokią televizijos programą, vaikas tokį
leidimą išprašo iš tėvo - mama su tėvu apie kits kito sprendimą net nežinojo.
Sis gebėjimas grindžiamas gudriu sugebėjimu suprasti, ką tėvai mėgsta ir ko
nemėgsta, prisiminimu, kaip būdavo anksčiau, laiko ir vietos prašymui pateikti
pasirinkimu, atrankiniu tėvo ir motinos reakcijų pateikimu ir 1.1. Šie kognityviniai
procesai padeda mums maksimaliai padidinti savo asmeninį pasitenkinimą ir
išvengti nepasitenkinimo.
.Praktinė reikšmė
ųSocialmio mokymosi teorija toli gražu neaprėpia visko. Tačiau ji gali
žmonėms duoti gaires, kurios padės susigaudyti kai kuriose situacijose.
Pavyzdžiui, jaunuolis sugeba suprasti, kad ankstyvos kliūtys, galimybių
trūkumas, aktyvių paskatų stoka mokykloje labai paskatino jį suvokti save
kaip nevykėlį. Tai išmokta galvosena, galima išmokti galvoti ir kitaip. Socialinio
mokymosi teorijos naudojimo aspektai tyrinėti daugybę kartų. Du iš jų - tai
bihevioristiniai ir tikslo nustatymo metodai.
Bihevioristiniaimetodai priklauso nuo tikslaus įvertinimo, intervencijos ir

rezultato nustatymo. Jeigu vaiko neįmanoma suvaldyti žaidimų aikštelėje ar
26
Žmones sistemų apsiaustyje ♦ I skyrius
šeimos centre, nes jis puldinėja kitus vaikus ar darbuotojus, ir jeigu kruopštus
įvertinimas neatskleidžia tokio elgesio priežasčių, tokiu atveju bihevioristinė
analizė yra labai naudinga (Herbert, 1981).
A Antecedentas: kas vyksta prieš pat randantis tokiam elgesiui, kas

sukelia tokį elgesį
B Elgesys: pats elgesys; ką vaikas daro
C Padariniai: kas atsitinka iš karto po tokio elgesio; t. y. ar už tokį
elgesį skiria apdovanojamą ar bausmę.
Gavus atsakymus į šiuos klausimus ir surinkus duomenis apie tokio ypatingo

elgesio (puldinėjimo) dažnumą, pasirodo, kad įmanoma susitarti su globėjais,
kaip keisti puldinėjimų antecedentus ir (ar) padarinius. Pavyzdžiui, užuot skyrus
užpuolikui (nesąmoningą) apdovanojimą-ilgai jam priekaištavus, reikėtų jį
trumpai sudrausti; tuo tarpu auką reikėtų ilgai godoti ir guosti. Vis dėlto
darbuotojai turėtų stebėti, kada agresyvus vaikas pagaliau ims gerai ir maloniai
elgtis, kad būtų šiltai ir gerai įvertintas (žr. 24 p.). Tokiu būdu reguliuojamas
agresyvus elgesys paprastai po keleto dienų ima retėti (Sutton, 1992).
..Siekdami klientų gerovės, socialiniai darbuotojai gali.be. vargo naudotis
■soGialimajmokymosi teorijos principais. Tyrimai parodė, kad jie veiksmingi
daugelyje situacijų, ypač kai susiduriame su vaikų išnaudojimu, šeimos darbo
klausimais ir globos įstaigų reikalais. Pavyzdžiui, vienas iš principų teigia, kad
dažnas vaiko baudimas gali duoti priešingų padarinių; užuot ėmęs gerai elgtis,
vaiT<as"gali imti dar blogiau 'elgtis, jeigu diržas - vienintelė dėmesio vaikui
forma, tikėtina, kad vaikas tyčia elgsis blogai, kadangi šitokiu būdu jis
užsitikrina, kad jį pastebės. Mokslinėje literatūroje dažnai rašoma, koks labai
svarbus vaikui ir įaunuoli-uLteigianias grižtamasis ryšys, šiluma, padrąsinimas
ir pagyrimas...
Tikslo nustatymo metodai atsirado iš daugelio tyrimo sričių. Locke et a!.

(1981) įrodė, kad aiškiu įr pasiekiamu tikslų âpârimas su klientais .padeda
žmonėms-keistis. Tyrimai rodo, kad šis metodas veiksmingas daugeliu atvejip
pąętęda žmonėms būti atkaklesniems (Dickson, 1991), kontroliuoti alkoholizmo
apnąrkomanijos problemas (Heather and Robertson, 1981), padeda mokymosi
sunkumų turintiems žmonėms vieniems kitais rūpintis (Shearer and Shearer,
jglJgLir pan. Bendruomenės darbe šie principai gali padėti žmonėms, prieš
t®®!*''-didesnių, nustatyti paprastus kuklius tikslus: prieš ketinant iškelti 1000
^ ^ i y o r į , iškelti 100 svarų svorį, prieš atidarant moterų centrą, suoganizuoti
l l l p E s dienos minėjimą. Tokiu būdu dažnomis mažomis dozėmis jie gauna
grįžtamąjį-sėkmės ryšį. Metodai labai panašūs [daugumai socialinių
^ ^ ^ į p j ų pažįstamą į tikslą orientuotą metodą (Reid and Epstein, 1972).
kad tokiais principais galima naudotis siekiant neetiškų tikslų ar
^^||im a n ip u liu o ti žmonėmis. Bet tą patį galima pasakyti ir apie kiekvieną
♦ Socialinis darbas, bendruomenes veikla ir psichologija
idėją. Viena iš svarbiausių apsaugos garantijų - kurti bendrus tikslus kartu su

globotiniais ir kartu su jais tų tikslų siekti. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad
socialinio mokymosi teorijos principai, nepaisydami musų norų, veikia ir tada,
kai mes apie tai nenutuokiame.
Kognityvinė perspektyva
Cognito lotynų kalba reiškia „aš mąstau", todėl kognityvinė perspektyva
atsižvelgia į įrodymus, kad žmones valdo ne vien neįsisąmonintas nerimas ar
pasyvi reakcija į aplinkos įvykius. Žmonės aktyviai galvoja, sprendžia, vertina,
perpranta, kuria strategijas, inicijuoja veiklą, jie savo gyvenimą stengiasi
suprasti kūrybiškai. Metodas grindžiamas manymu, kad žmonės linkę rink tįjf
.opdomtiĮnformaciją, o po to ja remdamiesi veikti.
Kognityvinė raida
Labai svarbi vaikų sugebėjimo tvarkytis su atplūstančia informacija raidos
sampratai šveicarų psichologo Jean Piaget (1896-1980) teorija. Nors Piaget
tyrimai buvo kritikuoti, jie atlaikė laiko išbandymą, ir 1.2 lentelėje išdėstytas
kognityvinės raidos stadijas visi pripažįsta.
Nors smarkokai diskutuojama dėl to, kas būdinga Piaget nustatytoms
stadijoms, beveik niekas neprieštarauja, kad tokia stadijų seka egzistuoja ir
stadijos išsidėsčiusios nurodyta chronologine tvarka. Vaikai keliauja pertas
stadijas skirtingu greičiu, priklausomai nuo savo sugebėjimų, praktinių
galimybių ir kultūrinės aplinkos.
Praktinė reikšmė
Socialiniai darbuotojai turėtų sugebėti atpažinti vaiko kognityvinės raidos
stadiją ir atitinkamai veikti. Pavyzdžiui, ikioperacinėje stadijoje esantys maži
vaikai, dar nepajėgiantys suprasti, kad yra kitų požiūrių, ne tik tas vienas,
kurio jie patys laikosi, kartais mano, kad jų pačių minties galia ir norai privertė
tėvus išsiskirti. Tokie vaikai taip pat nesugebės suprasti skyrybų metu jų rūpybos
labui daromų veiksmų. Pavyzdžiui, žodžiai „kas antrą savaitgalį praleisti su
mama" vaikui neturės prasmės, kadangi dar neišsivystė sugebėjimas tokiu
sudėtingu būdu numatyti laiko tėkmę. Tokiu atveju būtina vaiką nuraminti ir
kalbėti jo raidos lygmenį atitinkančia kalba.
Praktinį darbą dirbantys specialistai irgi naudojasi kognityvinės teorijos
principais, siekdami padėti iškreiptą savo paveikslą susidariusiems žmonėms,
pavyzdžiui, tokiems, kurie save kaltina už ne jų pačių sukeltus išgyvenimus.
Yra nemaža įrodymų (pavyzdžiui, Beck and Emery, 1985), kad ir nerimą, ir
dępresiįąiustjBrj.na,.jeigu ne paskatina, neteisingai pągtįsti mąstymp,nio.dėJj.aj.
2gįSĮU.padėsite žmonėms liautis kaltinti save už tai, kad, tarkim, neturi darbo,
gygfciprinsite juos ir padėsite iiemš''kftomŽs ąkirpj.$ pažvelgti į są^^yvenim ą.
Moterys, kaltinančios save už tai, kad jas seksuališkai išnaudoj^PI taip daro
28
1.2 lentelė. Pingei pasiūlytos kogniįvvinės raidos stadijos
Stadija Apibudinimas
Sensomotorinė (nuo • Kūdikis supranta, kur io kūno ribos, t, y.

gim im o iki dvejų žino, kad „aš" skiriasi nuo „ne aš"
metų) • Palaipsniui vaikas išmoksta daiktu
pastovumo - supranta, kad daiktai,
pavyzdžiui, puodukai ir žaislai nesiliauja
egzistavę net tada, kai vaikas jų nemato.
Ikioperacinė (nuo • Vaikas supranta reprezentacijos idėją ir

dvejų iki septynerių) išmoksta išreikšti daiktus garsais, galop
išmoksta kalbėti.
• Mąstymas „egocentrinis", t. y. vaikas dar
nesugeba~pazvelgti į objektą ar situaciją
kito asmens akimis.
• Vaikas pamažu išmoksta „konservacijos"
principo; pavyzdžiui, kad vandens kiekis
išlaiko tą patį tūrį, nepaisant indo, į kurį
vanduo supiltas, dydžio ar formos.
Konkrečių operacijų • Vaikas gali logiškai galvotįapie daiktus ir

(nuo septynerių iki įvykius.
dvylikos) • Vaikas supranta masės/kiekio.(maždaug
septynerių metų) ir svorio ..(maždaug
devynerių metų) konservaciją.-'
• Vaikas gali daiktus klasifikuoti įvairiais
būdais, pavyzdžiui, pagal spalvą ir dydį.•
operacijų • Jaunuolis gali galvoti apie tokias

©.dvylikos metų) abstrakčias idėjarkaip^^vyriausybė" arba
„teisingumas"
• Jis suvokia išdavas ir ideologijas, gali
gaIvoti abstra kčia i,Jgjrti_h iP_otež.ęs.._
daugelis tai patyrusių (Jehu, 1988), gali išmokti pripažinti, kad toje situacijoje
jos buvo bejėgės, ir dėl to ima save palankiau vertinti.
Kitos labiau tyrinėjamos kognityvinės psichologijos sritys - tai sprendimo
priėmimo procesai ir problemų sprendimas (žr. 6 skyrių).
Humanistinė perspektyva
Ši pažiūra į žmones nagrinėja pozityvesnius ir optimistiškesnius žmonių
gyvenimo ir elgesio aspektus. Šioje srityje gerokai pasidarbavo du psichologai:
A b ra h ^ ^ i r^Cad^Rog ers_( 1902-1987). Abu jie__domėjosi
zm om ųg^^ leidžiančias žmonėms gyventi
pozityviau, produktyviau,jrJaimin_qĮaŲ.
Maslow ir žm ogaus reikmių hierarchija

Maslow teigė, kad žmonės turi pagrindinių reikmių, kurias reikia tenkinti,
norint optimaliai vystytis. Šias reikmes jis įsivaizdavo kaip hierarchiją, kurios
apačioje pačios pagrindinės, o viršuje - pačios sudėtingiausios reikmės.
Hierarchiją matote 1.3 lentelėje.
Rogers asm eninės raidos teorija

Maslow ir Rogers idėjos daug' kuo panašios: abu nagrinėja „aš" prigimtį,
siekia atskleisti sąlygas ir aplinkybes, leižiančias žmonėms judėti link brandos
ir raidos. Maslow asmeninės raidos reikmę laikė aukščiausiu laimėjimu, kurio
visi geidžia, bet tik keletas pasiekia, tuo tarpu Rogers, psichoterapeutas, tyrinėjo
kasdienes sąlygas, kurių reikia, kad žmogus imtų kilti aukštyn ir vystytis -
nepaisant savo amžiaus ar gyvenimo etapo. Rogers teigė (1951):
Organizmas turi vienintelępagrindinę tendenciją irsielą - aktualizuoti, palailcyti

ir skatinti patinantįjį organizmą.
Rogers manė, kad psichoterapeutas, siekdamas padėti vystyti šį potencialą,

turėtų rodyti sap_oJjjesalvQišką teigiamą požiūri Jis teigė, kad šitokią pagarbos
ir dėmesio nuostatą nelaimę kenčiantys žmonės priima kaip jėgas grąžinantį
vaistą. Rogers „į klientą orientuota terapija" laikoma daugelio psichologinio
konsultavimo formų pagrindu (žr. 6 skyrių).
Humanistinė psichologija kritikuojama už tai, kad perdėtai rūpinasi
asmeninės saviraiškos klausimais, nekreipdama dėmesio į socialinius klausimus
ir problemas. Nenuostabu, kad tokios idėjos kilo JAV, šalyje, kur žmonės labai
vertina individualizmą ir nepriklausomumą.
Praktinė reikšmė
Maslow hierarchija aiškiai rodo, kaip svarbu tenkinti ir fizines, ir emocines
reikmes. Ir tikrai: Cooper (1985) sudarytas vaiko reikmių sąrašas (žr. 34 p.)
Žmonės sistemą cipsumsiyjč ♦ J. skyiius
1.3 lentelė. Maslow žmogaus reikmių modelis
CD Saviraiškos reikmė- Žmonės išreiškia save tik kai buna

įgyvendintisavo patenkintos pagrindinės reikmės
potencialias galimybes
'(§} Estetinės reikmės: būti Žmonių potencinės galimybės

kūrybingam,"grožėtis ir vystytis ir būti kūrybingiem s
džiaugtis puikiais reginiais, visuomet egzistuoja, net jei dėl
garsais ir įspūdžiais nepalankių aplinkybių jos metų
metus glūdėjo nepažadintos
(Ž ) Kognityvinės reikmės: mėginti Vaikams reikia tyrinėti ir gvildenti

sužinoti, būti smalsiam, pasaulį, ir tai bus visą gyvenimą
mėginti suprasti nenykstančio noro mokytis,
eksperimentuoti ir kurti pagrindas
■ Savigarbos reikmė: iustis Kad vaikai teigiamai save vertintų,

vertinamam ir vertingam bei reikia, kad kiti žmonės jiem s
oriam asmeniui p rita rtų ir teigiam ai vertintų.
Savigarbą didina arba mažina kitų
žmonių elgesys su mumis
(5) Priklausymo ir meilės reikmės: Kūdikiai gimsta pasirengę kurti

užmegzti artimus ir meilius artimus, meile pagrįstus ryšius su
ryšius su kitais tais, kurie juos prižiūri. Dažnai
prisilietimas būna svarbiausias
dalykas. Šie ankstyvieji ryšiai labai
svarbūs
(D- Saugos reikmės: justis Kad išliktume saugūs, turime dvi

saugiam ir fizinės ar emocinės sistemas:wJgxn^bo^^jîęjTią» ir
grėsmės neliečiamam *\sauqos sistema (Gray, 1987; Gil-
"bert, 1989). Jos lemia mūsų
fiziologines reakcijas į grėsmę.
k f tk B ž lologinės reikmės:, justi Tai elementarios gyvybinės

^ š i l u m ą , nestigti maisto, oro, reikmės
llgf&mdens
i ^ į f m o n ė s šia hierarchija juda nenuosekliai; priklausomai nuo aplinkybių

g l g lP ^ le t ą minučių pasislenka pirmyn ir grįžta atgal.
labai panašus į Maslow. Kadangi socialiniai darbuotojai iš tikrųjų labai dažnai
susiduria su vaikais, kurių reikmės netenkinamos, kuriais nėra kam rūpintis
šeimoje arba kai tenka organizuoti tokią globą kitoje vietoje, tuomet reikia
nedelsiant tenkinti pačias pagrindines reikmes, ypač saug.ų^pgįKni.^ Gali būti
sunku suprasti, kaip žmonės išreiškia savo saugosreikme^?vaTKaš7įsikibęs jį
nuskriaudusio tėvo ar motinos, dažnai labiau pasitiki tuo, kurį pažįsta, negu
tuo, kurio nepažįsta; gali būti, kad palikti kalėjimą bijantis kalinys jame jautėsi
saugus, kalėjimas j į ne tiek slėgė, kiek gynė ir palaikė. Ir vienu, ir kitu atveju
vyrauja saugos reikmė.
Kaip tik ši pagrindinė saugos reikmė verčia žmones būti nuolat
pasirengusiems galimai grėsmei (Sutton, 1992). Kai juntam e grėsmę, gal
kartais tik įsivaizduojamu tai arba puolame, arba ginamės, arba tylime. Nė
viena iš šių reakcijų neskatina mūsų veiksmingai bendrauti ar mokytis, Žmonės
iš prigimties linkę susirūpinti savimi, kai jaučiasi nesaugūs. Dėl šios priežasties
geriausia visus, su kuriais dirbame, traktuoti atidžiai ir pagarbiai. Netgi kai
reikia įvykdyti nemalonias užduotis, pavyzdžiui, pranešti tėvams, kad mums
rūpi jų vaikų gerovė, būtina elgtis tvirtai ir pagarbiai.
Gal mums tai ir nepatinka, bet visuomenė dažnai socialinius darbuotojus,
bendruomenės darbuotojus ar probacijos inspektorius laiko grėsmingais
žmonėmis. Ypač socialinius darbuotojus laiko labai galingais: jie gali atimti
vaikus; jie rašo ataskaitas į teismą; o kai kurie gali padėti paduoti prašymą
priimti ligonį į psichiatrijos ligoninę. Dažnai socialiniai darbuotojai yra
nepažįstami, ne tokie, kuriais galima pasitikėti. Toks supratimas, kartais
teisingais, o kartais - visai ne, gali mus paversti labai įtartinais žmonėmis.
Visus kitus mūsų vaidmenis aptemdo mūsų galia ir valdžia. Turėtume aktyviai
stengtis sumažinti mūsų vaidmenyje glūdinčią grėsmę.
2 SKYRIUS
Žmogaus raidos aspektai
Įmanoma tik labai trumpai apžvelgti didžiulę vaiko ir suaugusio žmogaus

raidos sritį. Pradėsime nuo vaiko reikmių aptarimo, toliau panagrinėsime tam
tikrus vaiko raidos etapus, susiedami juos su pirmame skyriuje pristatytomis
perspektyvomis. Galime aptarti tik vos keletą temų ir darbų iš didžiausios
daugybės tyrinėjimų. Kad ir kaip rūpėtų juos panagrinėti, tuose darbuose, ko
gero, neatsispindėtų kultūrų platybė, su kuria dirbdami susiduria socialiniai ir
bendruomenės darbuotojai. Todėl prašytume skaitytojų papildyti šio skyriaus
turinį pačių perskaityta literatūra ir tyrimais. O mes toliau mėginsime nagrinėti
vaiką kaip daugelio sistemų dalį.
Žmogaus reikmės labai didelės vaikystėje, ypač ankstyvojoje, kai vaikas
visiškai priklauso nuo kitų. 2.1 lentelėje matyti, kaip taikliai Cooper (1985)
apibendrino vaikų reikmes. Kad vaikas vystytųsi fiziškai ir emociškai, reikia
tas reikmes tenkinti.
Raidos įvertinimas
Socialiniams darbuotojams dažnai tenka įvertinti, ar vaikas vystosi normaliai.
Vadinasi, reikia įvertinti vaiko fizinę, socialinę ir emocinę raidą. Norint tai
padaryti, būtina žinoti, kas laikoma „normaliu" vystymusi, t.y. nustatyti, ar
vaikas vystosi pagal standartines normas, ar jam reikalinga specialisto pagalba.
Fizinę raidą pagal ūgį ir svorį stebime pasitelkę centilines diagramas. Guide
lines fo r Users o f Assessment and Action Records (Patarimai diagnozės ir
elgesio registracijos vartotojams) (Sveikatos skyrius, 1991) leidinyje pabrėžta,
kad labai svarbu registruoti silpnų vaikų augimo tempą ir bendrąją raidą.
Paprastai vaikai auga vienodu tempu pagal nustatytą kreivę (centilį), taigi
nors negalima augimo įvertinti vieną kartą pamatavus, verta susirūpinti, jei
vaiko augimo tempas netikėtai pasikeitė. Vaikų ūgį ir svorį reikia matuoti
lygiais laiko tarpais. Tuos vaikus, kurių ūgis ir svoris nukrypsta nuo kreivės
ar daugiau centilių, reikia siųsti pas vidaus ligų ar vaikų gydytoją. Nors
ppinėtos diagramos (žr. 2.1 paveiksią) neatspindi visų D. Britanijoje esančių
į^ įr u o m e n ių duome p e i k i a susirūpinti kiekvienu vaiku, kurio fizinė raida
Vof išsitenka minėtų c ^ ffiių ribose. 2.2 paveiksle užregistruotas konkretaus
'vaiko-augimas, iš kurio matyti, kad vaiko raida tikrai vertėjo susirūpinti.
4 Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija
2.1 lentelė. Pagrindinės vaikų reikmės (Cooper, 1985)

• Elementari fizinė priežiūra
Tai šiluma, prieglobstis, reikiamas maistas ir poilsis, higiena ir apsauga
nuo pavojų.
• Meilumas
Tai fizinis kontaktas, laikymas rankose, glostymas, glaudimas ir bučiavimas,
guodimas, žavėjimasis, gėrėjimasis, švelnumas, kantrybė, laiko skyrimas,
erzinančio elgesio pateisinimas, apskritai draugiškumas ir pritarimas.
• Saugum as
Tai nenutrūkstama globos tąsa, viltis, kad ji nesiliaus egzistavusi patvariame
šeimos darinyje, netikėtumais negresianti aplinka, nuoseklūs rūpinimosi ir
kasdienės priežiūros metodai, paprastos taisyklės ir nuosekli kontrolė, darni
šeima.
• Įgimto potencialo stimuliavimas

Tai daroma giriant, skatinant smalsumą, norą ištirti, ieškoti atsakymo į
klausimus ar dalyvauti žaidime, plėtojant sugebėjimus, sudarant galimybes
mokytis.
• Vadovavimas ir kontrolė
Tai adekvataus socialinio elgesio mokymas; čia reikia tiek disciplinos, kiek
jos vaikas sugeba laikytis ir suprasti, kantrybės ir pavyzdžio, kurį vaikas
galėtų kopijuoti, pavyzdžiui, kaip būti sąžiningam, rūpintis kitais ir būti
geram kitiems.
• Atsakomybė
Iš pradžių už menkus dalykus, kaip antai: susitvarkymu žaislų sudėjimą į
vietą, indų nunešimą į virtuvę; vėliau pamažu tobulinant sprendimo
priėmimo sugebėjimus, kurių vaikas turi išmokti, kad reikiamai
funkcionuotų, įgydamas patirties iš savo klaidų ir sėkmių, giriamas ir
drąsinamas stengtis ir tobulėti.•
• Nepriklausomumas
Daryti savo sprendimus, iš pradžių susijusius su menkais dalykais, po
truputį pereinant prie vis rimtesnių, įvairius gyvenimo aspektus apimančių
dalykų, laikantis šeimos ribų ir visuomenės reikalavimų. Tėvai turi tiksliai
nuspręsti, kiek skatinti nepriklausomumo siekius ir leisti vaikui pamatyti ir
pajusti padarytų blogų sprendimų ir klaidų padarinius, tačiau tai turi būti
daroma atsižvelgiant į vaiko pajėgumą. Vaiką reikia saugoti, tačiau per
daug saugoti tiek pat blogai, kiek ir per ankstyva atsakomybė ir
nepriklausomumas.
Žmogaus raidos aspektai ♦ 2 skyrius
Vardas.............Gimimo data...........Reg. Nr.
2.lci pav. Mergaičių ūgio įvertinimo diagrama. Mergaitės paprastai auga pagal viena iš
diagramoje parodytų kreivių
Vardas.............Gimimo data...........Reg. Nr.,
&lb pav. Mergaičių svorio įvertinimo diagrama. Mergaičių svoris paprastai didėja pa0al
i l v 12! 'š diagramoje parodytų kreivių
Vardas.............Gimimo data...........Rog. Nr.
2 .Ve p a v. Berniukų ūgio įve rtin im o

diagrama. Berniukai dažniausiai auga
pagal vieną iŠdiagramoje parodytų kreivių.
Štrichuotos vietos žymi paprastai
adolesccncijos laikotarpiu išryškėjanti
platų ūgio skirtumų diapazoną
Vardas............ Gimimo data...........Reg. Nr.
2.1d pav. Berniukų svorio įvertinim o

diagrama. Berniukų svoris paprastai didėja
pagal vieną iš diagramoje parodytų kreivių
Visos diagramos išspausdintos gavus leidimą. © Castlemead Publications, 12 Little

Mundells, Welwyn Garden City, Herts AL7 1EW; iš šios įstaigos ir ateitJBfcbus galima
gauti diagramų.
Vardas....................... Gimimo data..............Reg. Nr

t Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija V
Sheridan (1973) sukurtomis skalėmis, pavyzdžiui, Vaiko raidos diagrama,

Nacionalinio švietimo tyrimo fondo raidos skalėmis (Bellman and Cash, 1988)
r Denverio raidos patikrinimo testu (Frankenburg etai, 1992) galima naudotis,
siekiant įvertinti ir patikrinti vaiko socialinio elgesio, kalbos, žaidimo ir fizinės
coordinacijos aspektus. Tokių skalių nereikia laikyti testais: jų absoliutaus
Patikimumo dar nepatvirtino visų bendruomenės grupių tyrimai, jos niekados
nebus absoliučiai objektyvūs instrumentai. Tačiau kur tinka, jomis galima
naudotis kaip pagalbinėmis patikrinimo priemonėmis. Vertinant emocinę ir
socialinę raidą, taip pat naudinga pasitelkti Eriksono „vystymosi užduotis",
curias vaikai turi įveikti skirtingais savo raidos etapais (žr. 2.2 lentelę).
Niekados neužmirškite, kad:
• Raida - tai tęstinis procesas nuo užuomazgos iki brandos.

) • Raida priklauso nuo nervų sistemos brendimo ir mielinizacijos. Kol nervų
/ sistema pakankamai nesubręsta, net ir ilgiausios pratybos neprivers
• vaiko išmokti valdyti, pavyzdžiui, savo žarnyną ar šlapimo pūslę.
‘ • Visų vaikų vystymasis vyksta ta pačia seka; kiekvieno vaiko vystymosi
tempas skirtingas.
Kūdikystė ir pirmieji gyvenimo metai

Pirmieji mėnesiai po vaiko gimimo - tai svarbus ligšiolinės tėvų gyvensenos
oertvarkymo metas. Kūdikiai nepaprastai skirtingi: vieni ramūs ir taikūs,
didžiumą laiko ramiai miega, o keletą budrumo valandų patenkinti įdėmiai
stebi pasaulį; kiti nenuoramos nuo gimimo, retai be triukšmo susiruošia miegoti
ar valgyti, jie linkę ilgokai parėkti. Tokiu metu nepatyrusius tėvus reikia raminti,
<onsultuoti ir jiems pagelbėti.
Naujagimiai tikrai nėra pasyvūs kitų žmonių iniciatyvos priėmėjai; jie
nusiteikę vystytis, pasirengę imtis veiksmų, nors iš pradžių vienintelis jiems
orieinamas veiklos būdas - riksmas. Be to, jie iš prigimties pasirengę suvokti
r reaguoti į aplinkos stimulus. Pasak Bee (1992), labai maži kūdikiai sugeba
sutelkti abi akis į vieną tašką ir akimis sekti judantį daiktą; labai anksti jie
sugeba atsiliepti į motinos ar globėjo balsą ir naudotis uosle; atskirti saldų
nuo sūraus ir reaguoti į prisilietimą.
Jeigu kūdikiai sveiki, labai greitai jie ima rodyti daugiau iniciatyvos. Būdami
Jiaždaug keturių penkių savaičių, į žmogaus veidą ima maloniai reaguoti
šypsena. Tai, kad akli kūdikiai pradeda šypsotis tiksliai tuo pačiu metu kaip ir
regintys, rodo, kad šypsena - viena iš socialinio elgesio apraiškų, kurios
atsiradimas toje raidos stadijoje „suprogramuotas" Netrukus, siekdami vizualiai
ištirti savo aplinką, kūdikiai ima akimis sekioti judančius daiktus. Nors tokie
nnaži, dažnai kartoja įdomius rezultatus duodančius veiksmus, o tai rodo, kad
supranta priežasties ir pasekmės ryšius-„Kai spiriu, atsitinka įdomus dalykas"
38
2.2 lentelė. Vystymosi užduotys (Herbert adaptuotos iš Eriksono darbų, 1991)

Apytikris amžius Siektina savybė Svarbesnisiekimo Siekimą lengvinantys
trukdžiai veiksniai
Nuo gimimo Pasitikėjimo ir saugumo Nesirūpinimas, išnaudo Jeigu tėvai tenkina kū
iki 18 mėnesių jausmas jimas ar nuoseklios ir dikio reikmes, vaikas
reikiamos meilės nebu išsiugdo stiprų pasiti
vimas; šiurkštus ar ank kėjimo jausmą
styvas atjunkymas
Nuo 18 mėn. Autonomijos jausmas - Tai, kas trukdo vaikui Jeigu tėvai apdovanoja
iki 3 m etų vaikas save regi kaip pasijusti adekvačiam ar vaiką už laimėjimus ir
individą, atskirą nuo įgyti sugebėjimų, pvz., negėdina dėl nesėkmių
tėvų, nors nuo jų kalbėti (tarkim, žarnyno ar šla
priklausomą pimo pūslės kontrolės
nesėkmių), autono
mijos jausmas bus
didesnis už abejojimo
savimi, gėdos, kaltės
jausmus
Nuo 3 iki Iniciatyvos jausmas - Per daug griežta discip Jeigu tėvams priimtinas
5 metų guvaus tikrovės išmė lina, griežtų etikos nuo vaiko smalsumas ir jie
ginimo, fantazijos ir statų internalizavimas, neslopina reikmės žino
suaugusiųjų elgesio trukdantis vaiko spon ti ir klausti, vaiko inicia
mėgdžiojimo laikotarpis taniškumą ir tikrovės tyvumas didės
išmėginimus
Nuo 5 iki Pareigos ir laimėjimų Per didelis konkura- Jeigu vaikas namie ir
11 m etų jausmas - į šalį vimas, asmeniniai ribo mokykloje pasiekia
atidedama fantazija ir tumai ar kitos sąlygos, daugiau pergalių negu
žaidimas; imamasi tikrų vedančios į nesėkmę, nesėkmių, jis jausis la
užduočių, tobulinami kurios rezultatas - biau darbštus negu
akademiniai ir socialiniai menkavertiškumas ir menkavertis
gebėjimai prasti darbo įgūdžiai
Nuo 1 1 /1 2 iki Tapatumo jausmas - Visuomenės nesugebė Jeigu jaunuolis sugeba

15 m etų paauglystėje atsiran jimas pateikti aiškiai api suderinti skirtingus
dantis supratimas, kas brėžtų vaidmenųir stan- vaidmenis, sugebėji
esu ir koks mano dartų; klikų susida mus ir vertybes ir
vaidmuo rymas - jos teikia pastebėti jų ryšį su
aiškius, bet ne visada praeitimi ir ateitimi,
pageidautinus vaid atsiras ir sutvirtės
menis ir standartus asmeninio tapatumo
jausmas
Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija __________________________
to matyti, kad jau vystosi mąstymo sugebėjimai. Piaget teigia, kad kūdikis
šaulį tiria naudodamasis savo judesiais ir besivystančiomis juslėmis,
nsomotoriniu laikotarpiu (žr. 29 p.) vaikas išmoksta atskirti savo „aš" (kojų
štus lovos gale) nuo to, kas „ne aš" (paveikslėlis prie lovos).
Per laikotarpį nuo mėnesio amžiaus iki savo trečiojo gimtadienio vaikas
įai išsivysto. Paprastai jis rodo vis daugiau iniciatyvos, tai daryti skatina
ne vykstantis brendimo procesas. Vaikai ima šypsotis spontaniškai, ne tik
aktyviai; siekia netoli esančių žaislų ar daiktų, apsiverčia ir šliaužioja
išdamiesi stovėjimo ir vaikščiojimo etapams. Jau randasi pirmieji vaikų
rtumai: pavyzdžiui, Afrikos vaikai paprastai dviem trimis mėnesiais anksčiau
gu baltųjų vaikai ima laikyti galvą ir pradeda mokytis vaikščioti (Ainsworth,
57). Kūdikiai taip pat nerimauja susidūrę su nepažįstamais ir atskirti nuo
grindinio savo globėjo.
Daugelis tyrimų parodė, kad temperamento požiūriu kūdikiai labai skiriasi,
omas ir Chess (1977) longitudinis kūdikių, vaikų ir paauglių tyrimas atskleidė,
j 65 proc. vaikų galima skirstyti į tris pagrindines kategorijas. Į jas patekusių
kų kūdikystės bruožai išsilaikė iki vaikystės ir ilgiau.
lentelė. Vaikystės temperamentas: ilgiau kaip iki kūdikystės pabaigos išsilaikyti linkę
žų vaikų bruožai (Thomas and Chess, 1977)
mgvi" vaikai Šie maži vaikai lengvai prisitaiko, su jais lengva

tvarkytis. Jie anksti įpranta laikytis taisyklingo
miegojimo ir budėjimo ritmo, atrodo esą
patenkinti ir lengvai prisitaikantys
inkus" vaikai Šie maži vaikai ne taip lengvai prisitaiko. Juos

sunkiau pripratinti prie taisyklingos miegojimo
ir maitinimo tvarkos. Susidūrę su naujomis
situacijomis ar nepažįstamais žmonėmis, jie
būna kiek įsitempę ir irzlūs
N/
nkiai „įsivažiuojantys Šie vaikai užima tarpinę padėtį tarp abiejų
kai minėtų vaikųgrupių; jųpratinimas prie tvarkos
trunka ilgokai. Tačiau kartą pripratinus juos
visai lengva tvarkyti.
Vienas kūdikių skirtumas, kurį, atrodo, lemia genai, - reakcija [glamones.

Tyrimas parodė, kad nemažai kūdikių aktyviai priešinasi glamonėms. Kadangi
glamonėjimas dažnai esti tėvų ir senelių pasitenkinimo šaltinis, jiems gali būti
labai nesmagu, kai ant rankų imamas vaikas išsiriečia lanku, rangosi
nepatenkintas ir matyti, kad jam glamonės visai nepatinka. Tėvai ir globėjai
tai aiškina kaip atmetimo ženklą, o tai savo ruožtu kelia nusivylimą ir sielvartą.
Tėvai turėtų suprasti, kad kūdikiai-individai, jie siekia savo teisių, kad kūdikiai
ir jų globėjai iš esmės bendrauja kaip dvi skirtingos būtybės.
Kūdikiai, be abejonės, išgyvena jausmus - jeigu šypseną laikysime
pasitenkinimo, o verksmą-sielvarto būsenos išraiška. Kūdikiai verkia skirtingai,
ir daugeliui tėvų pirmieji gyvenimo mėnesiai būna sunkūs, kol vaikas, kaip
sakoma, „nenurimsta"
Pritapimas ir prisirišimas
Pritapimas susijęs su visa meilės, noro apginti ir artumo jausmų gama.
Tokius jausmus ilgainiui savo kūdikiams pajunta dauguma motinų ir tėvų.
Nors kai kurių tyrinėtojų teigimu, tai nutinka kritinio laikotarpio metu netrukus
po kūdikio gimimo kone staiga, pakartotinė faktų analizė (pavyzdžiui, Sluckin,
Herbert and Sluckin, 1983) rodo, kad tokia mintis nepagrįsta. Paprastai tėvai
pamažu pamilsta savo kūdikius.
Terminas „prisirišimas" susijęs su visa gama jausmų ir elgesio, kuriuos
rodo kūdikiai savo tėvams ir kitiems globėjams. Ši sritis irgi gerokai patyrinėta.
Iš 2.2 lentelės matyti, kad kaip tik tokiu metu, jeigu tik viskas vyksta sklandžiai,
vaikai, naudodamiesi artimų ryšių tinklu, susikuria pasitikėjimo ir saugos
jausmą.
Pasak Bee (1992), penkių ar šešių mėnesių neturintys vaikai retai
protestuoja prieš atskyrimą nuo pagrindinio globėjo ar išsigąsta nepažįstamųjų,
tačiau tokias ir vis stiprėjančias reakcijas demonstruoja iki 12 ar 16 mėnesių.
Vėliau toks elgesys nyksta. Maždaug dešimties mėnesių vaikai, jeigu jie tvirtai
prisirišę (žr. 2.4 lentelę), naudojasi motina ar svarbiausiu globėju kaip saugiu
pagrindu ir patikimu orientacijos šaltiniu, iš kurio sprendžia, artintis ar vengti
parijo žmogaus ar situacijos.
.. Nors stiprus prisirišimas suteikia vaikui saugos jausmą, būtų klaida manyti,
kad prisirišimas atsiranda kartą visiems laikams nustatytu laiku. Be abejonės,
ankstyvaisiais gyvenimo metais užsimezgę meilūs ryšiai su nuolatiniais globėjais
IfJįlĮ. pageidautini, tačiau tyrimai rodo, kad kūdikių ir našlaičių namuose
Į j l Į i i i n t i vaikai, kur buvo per mažai priežiūros arba ji būdavo nenuosekli, vis
illl!§sųgeba užmegzti artimus ir meilius ryšius su tais, kurie juos vėliau globoja
^ f c i k i n a (žr Schaffer, 1990).
ir netvirtas prisirišimas
j j | | j | Į ^ r i t i e s tyrimai aaįma mažo vaiko ir tėvų ar globėjų santykių kokybę
ll I r iT u o s iu s d vylik^P iko gyvenimo mėnesių. Tyrinėta, kaip elgiasi maži
2.4 lentelė. Tvirto prisirišimo rodikliai (Herbert, 1991)

Tvirtą vaiko prisirišimą prie m otinos (tėvo) rodo tai, kad vaikas:
• būdamas su motina (tėvu), yra dėmesingas ir atidus (žiūri, stebi, klauso);

• esant motinai (tėvui), atsipalaiduoja ir (ar) nurimsta;
• rodo su motina (tėvu) susijusį priklausomumą pavyzdžiui, laikosi įsikibęs,
siekia būti arti (vėliau, kai tampa mobilesnis, siekia užuojautos ir pagalbos);
• akivaizdžiai labiau mėgsta motiną (tėvą) negu kitus žmones;
• rodo smalsumą ir norą tyrinėti, naudodamasis motina (tėvu) kaip
„pagrindu";
• esant motinai (tėvui), džiūgauja, pralinksmėja (pvz., šypsosi, ulba);
• atskirtas nuo motinos (tėvo), protestuoja, rodo nepasitenkinimą susirūpina;
kai motina (tėvas) sugrįžta, nurimsta.
Pastaba. Iki vaikui sukanka keturi mėnesiai kiekvieną iš aprašytų elgesio rūšių galima
pastebėti bet kada, kai tik nutrūksta ir vėl atsinaujina vaiko kontaktas su motina. Kai
vaikui sukanka šeši mėnesiai, jis paprastai ima labiau prisirišti prie jam svarbių žmonių.
Nuo to laiko vaikams būna sunkiau skirtis su mylimais žmonėmis (smulkiau apie tai žr.
Schaffer, 1990).
vaikai situacijose, kai motiną iš pradžių yra, po to trumpam pasišalina, bet

palieka savo rankinę kaip ženklą kad sugrįš. Iki motinai grįžtant, vaiką
nepažįstamas asmuo gražiai mėgina įtraukti jį į žaidimą. Po to motina vėl
išeina, o nepažįstamasis sugrįžta. Ir pagaliau motina sugrįžta ir daugiau
nebeišeina. Ainsworth su savo kolegomis (1978) ypač domėjosi, kaip vaikai
elgiasi paskutinio motinos sugrįžimo metu. Pagal tai ji vaikus suklasifikavo
šitaip:
Tvirtai prisirišę Kai motina yra, vaikas smagiai ir draugiškai žaidžia su

nepažįstamuoju. Motinai išėjus, vaikas akivaizdžiai
nuliūsta, būna, kad verkia ir jos ieško. Kai motina sugrįžta,
jis eina prie jos ir nusiramina apkabintas. Šiai grupei
priklauso maždaug 65 proc. vaikų.
Netvirtai prisirišę, Šie vaikai per daug nesusirūpina, kai mama išeina; jeigu
vengiantys ir sielvartauja, juos nesunkiai nuramina nepažįstamasis.
Į sugrįžusią motiną nekreipia dėmesio arba nusigręžia
nuo jos. Šiai grupei priklauso 25 proc. vaikų.
s/
Netvirtai prisirišę, Šitie vaikai labai nuliūsta, kai motinos nėra šalia. Atrodo,
rezistentiški jiems ryšys su motina kelia abejonių motinai sugrįžus,
jie netęsia pradėto žaidimo.
Vaiko pademonstruotas tvirtas ar netvirtas prisirišimas buvo siejamas su

jo patirta globa. Pasirodė, kad tvirtai prisirišusių vaikų motinos labiau linkusios
tenkinti vaikų reikmes, jos dažniau su jais kalba ir žaidžia, būna jiems meilesnės.
Netvirtai, vengimo būdu prisirišę vaikai būna patyrę motinos priešiškumą ar
atmetimą (žr. Belsky e ta i. 1984), o netvirtai rezistentiškai prisirišusių vaikų
motinos apskritai buvo vaikams emocijų požiūriu abejingos.
Turėdama omenyje Thomas ir Chess (1977) tyrimus, kuriuose pabrėžiama,
kad kūdikiai turi keistis nelinkusį individualų temperamentą, taip pat tyrimus,
rodančius neabejotiną kultūrinio modelio įtaką vaikų reakcijoms [nepažįstamas
situacijas, pati nesu įsitikinusi, kad minėtas testas adekvačiai parodo priežastinį
vaiko priežiūros būdo ir vaiko elgesio „keistoje situacijoje'' ryšį. Tik busimieji
empiriniai tyrimai šį klausimą iki galo išryškins.
Daugelis tyrinėtojų nesiliauja darbavęsi šioje svarbioje srityje, kadangi
išvados labai svarbios vaikų raidai ir socialinei politikai, pavyzdžiui, vaikų dienos
priežiūrai. Štai Crockenberg (1981) tyrinėjo dviejų sąveikaujančių kintamųjų
- vaiko temperamento ir motinai prieinamos pagalbos - įtaką vaikui. Ji tyrė
40 motinų ir vaikų grupę per pirmuosius vaiko gyvenimo metus, pradedant
nuo penkių - dešimties dienų iki 12 mėnesių. Crockenberg nustatė, kad
nestiprus prisirišimas atsiranda tik tuomet, kai ir vaikas būdavo irzlus, Ir
motinai aišku, kad šeima ir draugai ją menkai remia.
Prisirišimas ir dienos priežiūra

Nemažai tyrinėta, kokią įtaką dienos priežiūros įstaigos daro labai mažų
vaikų prisirišimui. Bee (1992) teigimu, visuotinai sutariama, jog vaikai, pirmą
kartą pakliuvę į dienos priežiūros įstaigą būdami 18 mėnesių ar dvejų metų,
nerodo saugos praradimo ženklų. Tačiau yra duomenų, kad jaunesniems
vaikams, paliekamiems tokiose įstaigose visai dienai, būna sunkiau. Belsky ir
Rovine (1988) nustatė, kad tokie vaikai silpniau prisirišę negu tie, kurie auga
tik namuose, arba tie, kurių motinos dirba ne visą darbo dieną. Kiti tyrinėtojai,
pavyzdžiui, Chase-Lansdale ir Owen (1987) tokių rezultatų negavo, taigi tai
dar viena sritis, kurią reikėtų labiau patyrinėti, siekiant nustatyti ilgai ir trumpai
trunkančios dienos priežiūros įtaką mažiems vaikams. 2.5 lentelėje matote
pageidaujamas dienos priežiūros aplinkos charakteristikas.
Prisirišimo tyrinėjimo rezultatai

|ft*4989 m. Vaikų įstatyme numatytas principas remti tėvų ir vaikų ryšius -
f|||p 0 tin g a s dalykas.
fi^ftę ra dienos priežiūros įstaiga naudinga vaikams, kuriuos mažai prižiūri ir
J|p§|ėnkai skatina vystytis sunkiai besiverčiantys ar labai nuo streso kenčiantys
ISpflvai.
Iš lik ų -lo p š e lio ar šeimos centro personalą reikėtų skatinti neieškoti kito
W g p b o . Maži vaikai klesti, kai juos supa jiems pažįstami žmonės.
♦ Socialinis darbas, bendruomenės \reikia ir psichologija
2.5 lentelė. Pageidautinos dienos priežiūros įstaigos aplinkos charakteristikos
Priežiūros aspektas Rezultatas
Globėjo ir vaiko santykis Apskritai kuo jis žemesnis, tuo geriau; t.y. kuo
mažiau vaikų tenka vienam personalo nariui, tuo
geriau
Vaikų skaičius grupėje Kuo tas skaičius mažesnis, tuo geriau
Kontaktų su darbuotojais kiekis Paprastai kuo daugiau kontaktų vienas su vienu,

tuo geriau
Žodinė stimuliacija Kalbos įvairumas ir turtingumas skatina kognityvinę

raidą nepaisant, pavyzdžiui, žaislų kiekio
Erdvė, švara, spalvingumas Vaikai išradingiau žaidžia erdvioje, spalvingoje,

jiems pritaikytoje aplinkoje
Globėjo žinios apie vaiko raidą Atrodo, kad vaikams geriau ten, kur globėjai
nusimano apie jų raidą
Globėjų tąsa Apskritai kuo mažiau globėjai keičiasi, tuo geriau
□ Be galo sunku atskirti nestiprų prisirišimą nuo stipraus. Tokiu atveju padeda
Herbert (1991) sudarytas sąrašas (žr. 2A lentelę). Vertindami remkitės
nurodytais rodikliais
□ Jeigu vadinamieji „ekspertai" vis dar nesutaria dėl pagrindinių vaiko raidos
koncepcijų, mes neišvengiamai darysime klaidų. Vis dėlto mūsų pareiga
neatsilikti šioje srityje nuo mokslo pažangos.
Visuotinai sutariama šiais pritapimo ir prisirišimo klausimais:
□ Kūdikiai emociškai „prisiriša" prie vieno ar daugiau žmonių.

□ Pritapimas ir prisirišimas formuojasi pamažu; jis neatsiranda staiga per
pirmąsias kūdikio gyvenimo valandas ar dienas.
□ Kūdikiai dažnai sukuria prisirišimo prie keleto žmonių: motinos, tėvo, senelių,
brolių ir seserų, globėjų ir t. t. tinklą.
□ Kartais egzistuoja aiški prisirišimų hierarchija, k u r « | vienas asmuo
pasirenkamas kaip itin artimų ryšių centras.
□ Tvirtas prisirišimas prie vieno žmogaus turbūt yra kultūrinis reiškinys,

kadangi daugelis vaikų išplėstinėse šeimose užmezga visokeriopus ryšius.
□ Vaikui naudinga sukurti pasitikėjimą keliančius ryšius su daugiau negu
viena ar dviem pagrindinėmis figūromis.
Tyrinėtojai vis dar nesutaria dėl šių klausimų:
□ Kokią įtaką vaikams, ypač labai mažiems, dar dvejų metų neturintiems,
daro dienos globos įstaigos?
□ Ar vadinamoji „keista situacija" yra patikimas prisirišimo rodiklis?
□ Jeigu nustatytas netvirtas ryšys, tai ar iš to galima daryti išvadą, kad ateityje
vaikas dėl to kentės?
Ikimokyklinio amžiaus vaikas

Tokio amžiaus vaikas greitai auga ir bręsta, šis laikotarpis be galo svarbus
tolesniam vaiko gyvenimui.-Raaiškėjo^kad-smegenysJablau vystosi po vai ko
gimimo, o ne prieš jį; todėl dabar pripažįstama ankstyvos stimuliacijos svarba,
pavyžTjTiūi,'moTymoš turinčių vaikų stimuliacija.
Ikioperaciniu laikotarpiu (žr. 29 p.) sparčiai vystosi simbolių, tiek ženklų,
tiek kalbos, vartojimas. Žaidimai, pavyzdžiui, su vandeniu ir smėliu, mįslės,
pasakos ir eilėraščiai - visa tai turtina vaiko sąvokas ir suteikia jam galimybių
ugdyti jausmus. Vis dažniau tyrinėtojai sutaria, kad kaip tik šioje raidos stadijoje
smagioje ir džiugioje atmosferoje stimuliuojama veikla gali gerokai padidinti
vaiko kognityvines galias (žr. Howe, 1988). Tačiau Howe pastebi, jog
„spaudimas laimėti" absoliučiai nepageidautinas ir pabrėžia, kad:
Intelektinė akceleracija negali garantuoti, kad žmogus įgis tokių su intelektu

nesusijusių savybių, nuo kurių irgi. priklauso tikra sėkmė, t.y. kiyp tingumą,
pasitikėjimą savimi, atsidėjimą irpaprasčiausią atkaklumą.
Jungtinėse Amerikos Valstijose atlikti neįgalių vaikų dalyvavusių specialiose

intervencijos programose, tyrimai parodė, kad šie vaikai gerokai pralenkė
kontrolinės grupės vaikus, nedalyvavusius tokiose programose. Nustatyta,
kad ankstyva intelekto stimuliacija daro didelę įtaką pažangai mokykloje, o
stimuliuojanti namų aplinka yra pats svarbiausias kintamasis (Darlington,
3#§6). Sis ir kiti tyrimai pateikė duomenų, kad verta kurti ankstyvos
intervencijos programas tiems vaikams, kurie gimė turėdami mokymosi negalių,
^pavyzdžiui, Portage Project (Shearer ir Shearer, 1972) programa.
^® šis laikotarpis, be abejonės, turi lemiamą svarbą vaiko emocinei raidai.
H fa k Eriksono (žr. 2.2 lentelę), tai laikotarpis, kada turėtų atsirasti jausmas,
H i-e s i atskiras individas. Tai taip pat laikas, kai nesiliaujama kloti pasitikėjimo
P |is :p a m a tu s ®
Socializacija
Nė~vienas negalima išvengti socializavimo>4.y...m;iQkyroor -tiesioginiais-arba
netigslogiDiais..me!:o(daisr !aikyt!S savo šeimos, bendruomenės ir kultūros papročių.
Galų gale išmokstame kalbos, ir kadangi ankstyvoje vaikystėje mokomės labai
noriai, šitokio mokymosi padariniai dažnai išlieka visam gyvenimui.
Iš 1 skyriaus žinome, kad vaikai mokosi gaudami grįžtamąją informaciją,
pozityvią ir negatyvią. Ją vaikai gauna iš’artimųjų iriš-modelių>- kuriuos imituoja.
Šis mokymasis turės įtakos jų socialiniam bendravimui, įpročiams ir būsimiems
vaidmenims. Išmokimas turės įtakos, nepaisant to, ar globėjai sąmoningai
stengsis naudotis kokiu nors vaiko auginimo būdu. Vaikai išmoksta konkrečių
lyties vaidmenų, t.y. to, kas laikoma mergaitės ar berniuko „deramu elgesiu"
Berniukas išmoksta neverkti arba slėpti meilės savo šeimai jausmus. Vienas
tėvas man pasakė: „Nemėgstu, kai berniukai perdaug meilūs; pasaulis kietas,
nereikia per daug rodyti savo jausmų" Mergaitėms kartais neleidžiama žaisti
futbolo, o vėliau - studijuoti gamtos mokslus ar mokytis dirbti kompiuteriu,
kad nebūtų per daug „berniukiškos" Taigi naudojantis subtiliais ir įsakmiais
metodais, išmokstama lyties vaidmenų, o tai vis dėlto riboja kiekvieno žmogaus
potencines galimybes.
Tokių lyties vaidmenų išmokstama taip pat iš kitų šaltinių, pavyzdžiui,
televizijos, laikraščių, žurnalų, madų žurnalų ir komercinės reklamos. Šie
šaltiniai stipriai veikia tai, ką vaikaj ir tėvai laiko pageidautinais dalykais.
Agresija ir antisocialus elgesys

.Jial~v-aikui~mažd.aug.~dveji.,, ima._s.tip.r..ė.ti._sraur-ti.nis^(..ę<ger.c/ve) eIgesys.
Siaubingieji „dvimečiai" garsėja tuo, kad daug šūkauja ir inkščia, bet tai
normalus tokio amžiaus vaikų elgesys. Tačiau agresyvaus elgesio tendencijos
gali įsitvirtinti. Ketvirtus metus bebaigiančio vaiko smurtinis elgesys turėtų
gerokai susilpnėti. Yra tvirtų įrodymų, kad nors visi žmonės turi potencialą
elgtis agresyviai, t.y. todėl, kad visi turime galimybių kitam žmogui suduoti,
įkąsti, užpulti, visi išmokstame nustatyti, verta ar neverta tomis galimybėmis
naudotis. Šis klausimas labai svarbus, kadangi duomenų apie smurtą namuose
ir viešumoje vis daugėja.
Ir amerikiečių, ir britų tyrimai patvirtina, kad daugelis vaikų, kurie ankstyvoje
vaikystėje buvo agresyvūs ir demonstravo antisocialų elgesį, nesiliovė tai darę
ir vėliau vaikystėje. Stevenson e ta i (1985), stebėję reprezentatyvią 535 vaikų
imtįnuo trejų iki aštuonerių metų, pastebėjo, kad trimečių elgesio problemos
buvo stipriai susijusios su aštuonmečių elgesiu. Tolesni tyrimai rodo, kad
ankstyvas agresyvus ir antisocialus elgesys linkęs išlikti ir vaikystėje,
paauglystėje ir suaugusio amžiuje. Olvveus (1970), atlikęs plačius longitudinius
tyrimus, nustatė, kad „žymūs individualūs nuolatinės agresijos skirtumai
išryškėja anksti, būtinai iki trejų metų amžiaus"
Toks tyrimas tiesiogiai rodo, kad būtinai reikia ankstyvos intervencijos,
kurios tikslas - padėti ikimokyklinio amžiaus vaiko tėvams ir išmokyti juos
Žmogaus raidos aspektai. ♦ 2 skyrius
tvarkytis su vaiku. Mano pačios tyrimas, kuriame dalyvavo 37 ikimokyklinio

amžiaus vaikų turinčios šeimos, parodė, kad toks mokymas gali būti
veiksmingas ir nebrangus, o jo padariniai išlieka (Sutton, 1992).
Pradinio mokyklinio amžiaus vaikas

Bs+ehotogiflė-m ok.y-kl.i.n.io-.a-m '2i'a-us‘-v a i,ko ~'rB id 3'''satėtėja7-^ p a'lyg in fei--su -
'i'klmokykjinio-vaiko-r-aida,. Atrodo, kad berniukai ir mergaitės pasiekia savo
augimo tempo plato, nors artėjant prie jaunesniojo mokyklinio amžiaus
pabaigos, maždaug 10 ar 11 metų, tiems, kurie vystosi greičiau, jau ima
rastis puberteto protrūkio ženklų. Tačiau daugumos vaikų brendimo procesai
šiuo laikotarpiu vyksta be didelių sukrėtimų, ir vaikų ūgis bei svoris auga
laipsniškiau negu iki ar po šios stadijos.
Pradinio mokyklinio amžiaus vaikai išsiugdo pozityvų savigarbos jausmą ir
išmoksta pasijusti kompetentingi, je ig u jie m s duodama progų pasiekti
laim ėjim ų; jie sugeba imtis nemenkos atsakomybės, jeigu to reikalauja
aplinkybės ir (ar) kultūra. Tokioamiiaū'š vaikams reikia sugebėti susidoroti su
reiklia-mokyklos aplinka-. Kai kuriuos laimę turinčius vaikus mokykloje aptiktas
bendradarbiavimo ir konkuravimo derinys stimuliuoja ir tenkina. Kitiems, kurie
namuose jaučiasi nesaugūs arba mažai kur iš namųJšeinac moky,kJą„tąmpa
daug nerimo keliančiu vjejiąWės.ji2.gLėsm.ės.pasauliu. Kai kuriems vaikams,
turbūt tiems, kurie priklauso mažumų kultūroms arba yra neįgalūs, mokykla
siejasi su diskriminavimu, atmetimu ir suvaržymu. Iš 79 000 vaikų, skambinusių
Būti nepriimtam į draugiją kartais kelia didelį sielvartą

Vaikų Unija nuo 1992 m. balandžio iki 1993 m. kovo, daugiau kaip 2000 berniukų
ir beveik trigubai tiek mergaičių skundėsi, kad prie jų kabinėjasi (žr. 2 .6 lentelę).
2.6 lentelė. Skambučiai Vaikų linija nuo 1992 m. balandžio iki 1993 m. kovo
Problema. Mergaitės Berniukai Iš viso %
Fizinis išnaudojimas 7884 3356 11240 14

Šeimos problemos 8961 2135 11096 14
Seksualinis išnaudojimas 8371 1912 10283 13
Rūpestis dėl kilų 7217 1152 8369 11
Kabinėjimasis 6038 2090 8128 10
Nėštumas 5712 150 5862 7
Problemos dėl draugų 3631 363 3994 5
Seksualumas 1649 853 2507 2n)
Pabėgimai iš namų 1505 698 2203 J
Narkotikų vartojimas 1305 536 1841 2o.
Mokyklinės problemos .1035 351 1386 2
Gyvenimo faktai 1016 84 1100 ]
Tėvai skiriasi 856 165 1021 l
Sveikata 839 166 1005 1
Neturėjimas namų 400 330 730 i
Emocinis išnaudojimas 472 108 580 I
Išnaudojimo rizika 464 109 573 1
Netektis 450 87 537 1
Savižudvbė 458 79 537 1
Kita 4726 1409 6135 8
IŠ VISO: , 62089 16138 79127 100
Vaikams, kurių gyvenimą dar komplikuoja namų bėdos, šis laikotarpis gali
būti kupinas painiavos, nerimo ir izoliacijos. Jausti, kad negali pasikalbėti apie
tai, kad tave išnaudoja, ar kad bijai, jog vienam iš tėvų išėjus iš namų kitas
irgi gali išeiti>-Jsartais~>^lsiškai—
sužlu€Įde~tokio .araž4aus~vaiko "gerovę: Tačiau
kitiems vaikams mokykla ir supratingi mokytojai ųalLsudaryti-saugią-užuovėją,
jei§u^yjzeDjmas..namie^keJią,,g^dįdeĮį_s,tresą. Šio amžiaus ir vyresni vaikai
nori žūtbūt kam nors priklausyti. Jiems reikia draugų ir saugos, kurią duoda
draugystė^BafpjsârbptTneprjimTam4«drau.g.ijągal.i.būti distreso ar depresijos
saitinisrYpac jei vaikas jautrus,
Socializacija nesiljauja vykusi, tačiau dabar didžiausią įtaką daro mokykla
ir žaidimą'aikštelė. Šiuo požiūriu etninėms mažumoms priklausantys vaikai
pakliūva į nepalankią situaciją, kadangi savo bendruomenėje jie retai mato
įspūdingų ir įtakingų vaidmenų modelių. Nors kai kuriems vaikams mokykloje
kartais sekasi, yra daug įrodymų (pavyzdžiui, Tomlinson, 1984), kad mokyklos,
kaip baltųjų normas propaguojančios jų įstaigos, būna negatyvios patirties
šaltinis mažumų bendruomenėms priklausantiems vaikams. Panašiai ir
klajojančių žmonių ar kitų visuomenės periferijoje esančių grupių vaikams
mokykla kartais yra svetima ir atstumianti. Šie veiksniai daugeliui vaikų atima
galimybę atskleisti savo potencines galias.
— — — -
Kognityvinė raida (žr. 29 p.) tęsiasi..toliau- ir dauguma šešerių metų
sulaukusiu va.iku. būna.įgiję.ikioperacinei stadijai būdingus sugebėjimus,
pavyzdžiui, skaičiaus ir kiekio konservacijos supratimą. Plėtojasi vaikų
sugebėjimas matyti pasaulį iš kitų žmonių pozicijos, tai matome iš jų
sugebėjimo įsijausti į kitų vaikų jausmus.
Maždaug septynerių metų amžiaus vaikai mėgina suprasti ir pratintis atlikti
konkrečias operacijas. Dar paaugę išmoksta žodžiais apibūdinti ir įvairiai
klasifikuoti daiktus, pavyzdžiui, pagal spalvą, dydį ir formą. Jeigu mokytis
sekasi, jiems ima patikti vartoti žodžius; jie tai daro atpasakodami istorijas,
deklamuodami eilėraščius, dainuodami ir vaidindami. Panašiu būdu vaikai įgyja
pasitikėjimo matematikos, gamtos mokslų pasaulyje, tyrinėdami skaičius ir
fizinę aplinką. Idealiu atveju jie patiria pakankamai sėkmės tyrinėjimo ir
problemų sprendimo srityje ir, savo mokytojų padrąsinti, pasijunta esą
kompetentingi, įgalūs ir kūrybingi.
Vidurinė mokykla ir paauglystė

Kartais paauglystėje hormoniniai pokyčiai sukelia nuotaikų pokyčius, dažnai
siejamus su šiuo raidos tarpsniu, tačiau nenuspėjama nuotaika turbūt labiau
susijusi su jauno žmogaus rūpinimusi fizinių pokyčių padariniais. Yra daug
duomenų, kad jauni žmonės susirūpinę, ar tai, kas jiems yra, normalu,
n^rirna'aja^'-ar jųneatstums'beridfaamžiai. Tyrimai, pavyzdžiui Tobin-Richards
eta i. (1983) rodo, kad berniukams malonu, kai jie bręsta anksti, kad didėja
jų ūgis ir svoris; lėtai bręstantys berniukai mažiau pasitiki savimi, o tai gali
trukti ir sulaukus vyro amžiaus. Mergaitėms ankstyvas brendimas nepatinka,
nors jos irgi nenori pastebimai atsilikti nuo bendraamžių fizine branda. Labai
sunku mergaitėms nesirūpinti savo svoriu ir išvaizda, kai niekad nesiliaujančios
reklamos kampanijos tiesiog joms adresuotos. Tokios kampanijos ne tik verčia
nerimastingai rūpintis nesustorėti ir laikytis dietos, jos gali paskatinti bulimiją
ir anoreksiją.
Kalbant apie kognityvinį lygmenį, paaugliai tampa pajėgūs atlikti formalias
operacijas (žr. 29 p.). Vadinasi, jie sugeba konceptualizuoti hipotetines
situacijas, svarstyti abstrakčias idėjas, racionaliai nagrinėti sąvokas, kritiškai
vertinti idėjas,^ pavyzdžiui, žmogaus teises, socialinį teisingumą ir individualią
atsakomybę. Šis sugebėjimas gali būti susijęs'sū'identiteto paieška. Daugelis
jaunų žmonių suvokia, kad šiuo metu jų netenkinančio galvojimo, tikėjimo ar
elgesio būdo juos išmokė socializacija, jie ieško idėjų, elgesio ar kultūros
modelių, kurie jiems asmeniškai būtų reikšmingi. Pasak Eriksono, paauglystė
dažnai esti savęs tyrinėjimo, savęs atradimo ir savo galimo vaidmens gyvenime
nustatymo metas.
Emocijų požiūriu paauglystė gali būti netikrumo laikotarpis, susijęs ne vien
Jtr perdėtu domėjimusi savimi, bet ir su nerimu dėl ateities. Iš jaunimo
««ikalaujamaJaB,okti susidoroti su atsirandančiu seksualumu, kurį komplikuoja
rūpesčiai dėl galimo nėštumo ir AIDS; didėjantis noras atsikratyti tėvų kontrolės;
daugeliui kylančiu rūpesčiu dėl bedarbystės; dėl pinigų. Tačiau kai kuriems
šis perėjimas įvyksta visai sklandžiai, kitų beveik niekas nemotyvuoja, mažai
kas remia, ir jie kartais išgyvena didelę depresiją ir neviltį.
Atrodo, seksualinių eksperimentų paauglystėje būna daug, nors kai kurios
bendruomenės juos visiškai draudžia. Brook Advisory Centres (Hadley, 1993)
duomenimis, 16-24 metų tarpsnyje, kai dauguma patiria pirmąjį lytinį aktą,
vidutinis amžius siekia 17 metų, palyginti su prieš 40 metų buvusiu 21 metų
amžiumi. Emocinis dalyvavimas seksualiniuose santykiuose priklauso nuo tėvų
nuostatų, kultūrinių normų ir šių santykių rezultatų.
Kai kuriems jaunuoliams stiprus seksualinis jausmas tos pačios lyties
žmonėms gali tapti papildomu konflikto šaltiniu. Tyrinėtojai apskaičiavo, kad
maždaug 10 proc. žmonių seksualinė orientacija yra homoseksualinė, nors
kai kuriuos paauglius kurį laiką traukia tos pačios lyties asmenys. Atmetimas
gali sukelti neviltį. Neseniai išėjęs leidinys apie jaunus gėjus ir lesbietes, kuriems
skirta globa (žr. Wilkes, 1993), itin naudingas, norint sužinoti, su kokiais
sunkumais jiems tenka susidurti, ir siekiant sukurti pozityvų jų mokymo, elgesio
su jais ir jų ugdymo kontekstą,
Bendraamžių grupės įtaka paauglystės metais galinga. Tai ir atskaitos
taškas, ir paramos šaltinis. Tačiau bendraamžių grupė už tą paramą kartais
daug užsiprašo: ji galinga dėl to, kad gali atmesti, išjuokti ir izoliuoti tuos,
kurie prie jos neprisiderina. Kadangi tokio amžiaus jaunimas labai trokšta
kam nors priklausyti ir būti priimtas, galimybė būti atmestiems ypač grėsminga.
Dėl to kartais imama rūkyti, užmezgami nenorimi seksualiniai ryšiai, geriami
svaigalai, vartojami narkotikai, vagiliaujama parduotuvėse ar plėšikaujama.
Yra aiškių įrodymų (žr. Goodwin, 1989), kad genetiniai veiksniai smarkiai
padidina tikimybę, kad jaunuoliai anksti ims labai smarkiai gerti ar vartoti
narkotikus. Tai palyginti nauji, tačiau gerai pagrįsti duomenys. Atrodo, kad
kai kurie žmonės sunkiai metabolizuoja alkoholį ir kitas medžiagas, o šią savybę
galima paveldėti. Jaunimo ir bendruomenės darbuotojams, mokytojams ir
socialiniams darbuotojams tai turėtų būti žinoma; tuomet jie galės į tai atkreipti
jaunimo dėmesį, ypač jei jaunuoliai ima anksti daug gerti.
Jeigu jaunuolis ar jaunuolė neįgalūs, jie dar labiau trokšta būti priimti.
Tokie žmonės susiduria su praktiniais ir socialiniais sunkumais, jie gali būti
smarkiai izoliuoti (žr. Anderson ir Clark, 1982; Philip ir Duckworth, 1982). Štai
ką sako šešiolikmetė Kristina Brown (1981):
Mane užgauna tie žmonės, kurie elgiasi su manimi, kaip su. nenormalia. Aš mėgstu
popmuziką, skaityti ir plaukioti ir visus kitus dalykus, kokius mėgsta paaugliai.
Skiriuosi nuo kitų tik tuo, kad matau blogiau už juos.
Identitetas ir savigarba
Yra daug duomenų, rodančių, kad vaikai požiūrį į save įgyja internalizuodami
iš kitų gaunamą informaciją. Ankstyvoje vaikystėje itin galinga iš tėvųgaunama
I©dinė-ir nežodinė informacija. Žodžiai: „Kokia tu puiki mergaitė!" pozityvus,

iš jų vaikas supranta, kad yra akceptuojamas ir saugus. Ir priešingai, pasakymas
„Esi tikra nelaimė! Geriau jau būtum negimusi!" kelia pyktį, nerimų ir verčia
menkinti save.
Identitetui atsirasti šeima daro didelę įtaką. Meilūs santykiai, geras
bendravimas su tėvais pasirodė esą susiję su pozityviu savęs vertinimu ir
didele savigarba. Šių veiksnių įtaka dar sustiprėja, kai tėvai būna pozityvių
vaidmenų modeliai ir nustato aiškius ir nuoseklius elgesio orientyrus, nors
skatina pasitikėti savimi ir siekti nepriklausomumo.
Tačiau mokykla ir platesnė visuomenė kartais priverčia vaikus išmokti labai

negatyviai save vertinti. Atrodo, labiausiai kenčia tie vaikai, kuriuos aplinkiniai
laiko kitokiais. Pasak Brummer (1988),
Visuomenėje, kurioje daug stereotipų, ypač kenčia iŠAzijos, Afrikos ir Katibų

kilę vaikai... Negatyvūs komentarai apie jų maistą, kalbą... drabužius, religinius
Įsitikinimus gali priversti juos pajusti, kad savo šeimų gyvenimą verčiau, slėpti negu
pripažinti. Užuot didžiavęsi ir džiaugęsi savo kultūriniu paveldu, jie ima jo gėdytis.
Yra nemažai duomenų, kad juodaodžių vaikų savigarba mažesnė negu

panašaus amžiaus,.baltaodžių. Mėginama suteikti etninės mažumos grupių
vaikams nuoseklios ir pozityvios informacijos, aprūpinti juos vaidmenų
modeliais, pavyzdžiui, mokytojo ar jaunimo darbuotojo iš jų pačių aplinkos;
aktyviai stengtis įvertinti kiekvieno vaiko kultūrą mokyklos aplinkoje; įdiegti
praktines antirasistines strategijas socialinės tarnybos, inspektūros ir kituose
pagrindiniuose skyriuose; mėginti surasti vaikams įtėvius ar globėjus toje pat
rasinėje ir kultūrinėje aplinkoje; stengtis garantuoti lygias galimybes mokytis
ir siekti karjeros.
Svarbu pastebėti, kad savivaizdis ir savigarba ilgainiui gali keistis, kad

paauglystė-tai laikas, kada geriausiu atveju jaunimas gali pradėti konsoliduoti
savo identiteto jausmą ir plėtoti potencines galias. Phinney (1990) aprašė
modelį, kaip žmonėms geriau suprasti savo etninę tapatybę:
1 etapas. Nesidomėjimas savo etnine kilme. Pažiūros į etniškumą

grindžiamos kitų nuomone.
2 etapas. Etninio identiteto paieškos: siekimas išsiaiškinti etninės
priklausomybės reikšmę pačiam sau.
3 etapas. Pasiektas etninis identitetas: aiškus ir tikras savo etniškumo
pajutimas.
Maxime (1986) duoda gerą pavyzdį, kaip jauna moteris, iš pradžių atmetusi
savo, kaip juodaodės, identitetą, sugebėjo nueiti šiuos tris etapus, a ima
išmokti kitaip save justi - didžiuotis tuo, kuo anksčiau abejojome. Daugelis
gėjų ir lesbiečių kalbėjo apie palengvėjimą ir laisvę, kurią pajuto, kai
„atsiskleidė" ir visi sužinojo apie jų seksualinę orientaciją. Vienas iš Gay Pride
sąjūdžio tikslų —aktyviai padėti žmonėms patirti pozityviojo aš jausmą.
Kitoms nepakankamai visuomenėje vertinamoms grupėms, pavyzdžiui,
neįgaliesiems irgi sunkoka susikurti pozityvaus identiteto jausmą. Nusimanantys
tėvai ir globėjai, jeigu tik jiems deramai ir reikiamai padedama, sugeba užkirsti
kelią neprotingam kitų žmonių elgesiui ir kartu padidinti savigarbos jausmą.
Įdarbinimas
Paauglystei artėjant į pabaigą, pats didžiausias rūpestis - darbas. Warr e t
a! (1985) tyrimai rodo, kad distreso lygmuo gerokai aukštesnis juodaodžių ir
baltaodžių septyniolikmečių grupėje negu lyginamojoje darbą turinčių jaunuolių
grupėje.
Westland (1986į paskelbė darbą, kuriame apklausė šešiųsociajiniųpaslaugų
rūšių vartotojus. Štai tos paslaugos: paslaugos fizinę negalią turintiems
žmonėms; paslaugos globos įstaigoms priklausantiems ir tas įstaigas
paliekantiems vaikams bei nepilnamečiams nusikaltėliams; paslaugos,
susijusios su siuntimais gauti finansinę konsultaciją ir teisę į rūpybą. Westland
atlikta 796 atvejų analizė parodė:
Tik 7proc. žmonių turėjo mokamą darbą... Globos įstaigoms paklausantys irjas
paliekantys vaikai sudarė labai nuskurdusių žmonių gntpę. Vienoje vietoje 100 proc.
dirbti pajėgių vaikų neturėjo darbo... Etninių mažumų jaunimas turi galimybių
įsidarbinti dar mažiau negu kiti... Nustatėme, kad socialinių tarnybų darbuotojai
dažnai nesuvokia bendrųjų ekonominio nuosmukio ir nedarbo padarinių...
Tyrimo duomenys atitinka kitų darbų rezultatus ir rodo, kad nedarbo

padariniai ypač toli siekia ir labai kenkia. Darbas duoda ne tik finansinį saugumą,
bet ir identiteto jausmą:Jis, didina savigarbą, sudaro galimybių užmegzti
soda lipius- kontaktus, yra laiko struktūrą vi mo būdas.
Suaugusieji
Nepaisant didžiulės žmonių, jų gyvenimo ir gyvensenos įvairovės, to, kad
gyvename skirtingose ekonominėse, politinėse ir socialinėse sistemose,
daugelio suaugusiųjų dėmesį traukia ne tik mūsųjau trumpai minėti identiteto
ir savigarbos klausimai, bet ir bendri rūpesčiai. Čia aptarsime tris: santykiai
su kitais žmonėmis santuokoje ir palaikant kitus partnerių ryšius; tėvystė
(motinystė); sveikatos ir gerovės palaikymas.
Kad patenkintų savo didžiausias reikmes, o, tiesą sakant, kad būtų savimi,
žmonėms reikia kitų žmonių. Visiems visų bendruomenių žmonėms labiausiai
rūpi užmegzti artimus asmeninius ryšius su kitais s u a u g u ^ s . Yra daug
įrodymų, kad psichinė sveikata susijusi su kelių draugų turėjimu ir patikimų

ryšių palaikymu bent su vienu žmogumi. Daugelis žmonių šitokią paramą
atranda arba heteroseksualiuose, arba gėjų ar lesbiečių ryšiuose, tačiau visi
artimi ryšiai būna įtempti; Holmes ir Rahe (1967) nustatė, jog skyrybos ir
separacija yra vienas pačių didžiausių stresų, antras po sutuoktinio ar gyvenimo
draugo mirties.
Daugeliui suaugusių žmonių tenka tapti tėvais, kartais sąmoningai, kartais
ne. Nė vieno iš jų niekas aktyviai nemokė ir netreniravo, kaip būti tėvu ar
motina. Vaikų auginimas-tai, be abejonės, labai daug pastangų reikalaujanti
veikla, jo svarbos pavieniams žmonėms ir visai bendruomenei neįmanoma
išmatuoti.
Vaikų auginimas - tai įgūdis, t.y. išmokstamas sugebėjimas. Anksčiau šio
įgūdžio turbūt išmokdavo mėgdžiodami didelėje išplėstinėje šeimoje matomus
pavyzdžius. Vaikų auginimo mokytasi stebint, kaip motinos, tėvai, vyresni
vaikai ir giminaičiai tvarkosi su mažaisiais, taip pat bandymų ir klaidų metodu.
Šiais laikais šeimos mažesnės, ir daugeliui tėvų tenka auginti vaikus visiškai
be niekieno pagalbos, turint nedaug modelių ir gaunant mažai paramos.
Žmonės paprasčiausiai neturi progos išmokti vaikų auginimo įgūdžių stebėdami
kitus žmones, todėl daugelis, ir aš pati, iki gimstant pirmam savo vaikui,
beveik nėra rankose turėję kūdikio.
Socialiniai darbuotojai, ypač dirbantys šeimos centruose, turi galimybių
padėti tėvams ir perduoti jiems šiokių tokių vaikų auginimo įgūdžių. Nenorėčiau,
kad susidarytų įspūdis, jog yra ribotas skaičius vaikų auginimo būdų - tiesą
sakant, tų būdų yra daug ir įvairių, ir kiekviena bendruomenė bei daugelis
šeimų tose bendruomenėse laikysis savo pamėgtų. Tačiau yra tam tikros iš
mokslinių tyrimų sukauptos žinios, kurias, siekdami pagilinti tėvų įgūdžius,
gali pasiūlyti socialiniai darbuotojai ir globėjai: pavyzdžiui, kad vaikai neišmoks
kalbėti, jeigu dažnai su jais nekalbėsite; jeigu tėvai nori, kad vaikai klausytų
jų nurodymų, reikia, kad nurodymai būtų aiškūs ir konkretūs; ir kad-tėvarym
■medeliai., iš- kurių vaikai mokosi..(it. taip pat 4 skyrių).
Socialiniai ir bendruomenės darbuotojai dirba sveikatos apsaugos darbą
visais jo lygmenimis: veikdami pačiu žemiausiu lygmeniu jie būna šalia
ūminėmis ir chroninėmis ligomis, pavyzdžiui, vėžiu ar AIDS, sergančiųžmonių;
aukštesniuoju lygmeniu, pavyzdžiui, sudaro strategijas, siekiančias tenkinti
pjautuvine anemija sergantį narį turinčių šeimų reikmes; ir profilaktikos
lygmeniu, pavyzdžiui, dalyvauja kampanijose prieš rūkymą.
Atrodo, kad suaugusių žmonių fizinė ir psichinė sveikata stipriai susijusi su
jųekonomine būkle. Po to, kai iš spaudos išėjo Inequalities in Health (Nelygybė
^îka to sp o žiū riu ) (Townsend ir Davidson, 1982), tapo žinoma, kad neturtingi
§ ||įf nės daugiau serga ir turi mažiau išteklių pasveikti negu turtingi. Tą patį
’|||||hgalim a pasakyti ir apie psichinę sveikatą: neturtingi žmonės dažniau
f |Į § |f depresija, schizofrenija ir streso sukeltomis neurozėmis negu labiau
| | Į t ' r'ntys. 7 sk y rijj^d a r kalbėsime apie psichinę sveikatą.
4 Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija_________________________
Moterys turi savo specifinių reikmių. Kai kurios prieš menstruacijas išgyvena
nemenką distress ir tai gali būti susiję su depresija ir em ocijų svyravimu.
Vyrams ir moterims senstant, jų kūnai liaujasi buvę seksualiniu požiūriu vaisingi;
vyrams tai vyksta laipsniškiau. Menopauzė, t.y. menstruacinio ciklo nutrūkimas,
paprastai įvyksta pradėjus šeštą dešimtį, ir kiekviena moteris šitai išgyvena
savaip. Tyrimai rodo, kad tik nedidelis procentas m oterų tuo metu patiria
didelį distresą, nors daugeliui tai būna nemaloni būsena.
Pagyvenusieji
Mažai kultūrų aktyviai skatina asmeninę senimo raidą. Nors Azijos, Afrikos,
Kinijos ir Karibų bendruomenės paprastai senyviems žmonėms siūlo pagarbų
vaidmenį, kuriuo jie gali senatvėje džiaugtis, atrodo, kad vakarietiškoms baltųjų
kultūroms senų žmonių reikmės dažnai visai nerūpi. Nėra ko tikėtis, kad
pagyvenę žmonės aktyviai sportuotų, guviai palaikytų seksualinius ryšius ar
dėl ko nors konkuruotų; jaunesnioji karta, visuomenės lūkesčiai ir žiniasklaida
lenkia juos imtis pasyvių globotojų vaidmens.
Nėra įrodymų, kad žmonėms senstant, vyksta dideliųjų asmenybės pokyčių,
'jeigu keičiasi, tai tie pokyčiai turbūt susiję su seną žmogų apninkančiais
negalavimais arba ^pakitusiomis socialinėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui,
'didėjančia izoliacija. Žmonėms senstant, kognityviniai sugebėjimai, pavyzdžiui,
‘(gebėjimas mokytis, paprastaj nemažėja (Schaie ir Willis, 1986), nors
^formacijos apdorojimo greitis gali kiek sulėtėti, palyginti su jaunais žmonėmis.
■Smegenys turi praktiškai neribotą sugebėjimą išmokti naujų dalykų. Šį teiginį
patvirtina naujomis sritimis susidominčių, naujas žinias ir įgūdžius įgyjančių
įm onių skaičius.
Pensininkų dabar yra arti 18,5 proc., jie sudaro vieną penktadalį visų
gyventojų (Gyventojų surašymo ir apklausos įstaiga, 1993). Kadangi gyvenimo
frukmė ilgėja, didėja globos ir paramos reikmė: nieko nuostabaus, kad vyresni
Kaip 75 metų amžiaus žmonės sudaro 20 proc. visųįSauthamptono socialinių
■paslaugų skyrių pasiųstų asmenų (Goldberg eta i, 1977). Šiandien šis skaičius,
■be abejonės, didesnis. McClymont (1991) pastebėjo, kad, palyginti su pensijos
amžiaus dar nepasiekusiais asmenimis, tris kartus labiau tikėtina, kad senyvo
amžiaus žmonės gyvena vieni, daugelis iš j ų - našlės arba našliai. Yra duomenų,
kad kuo žmonės senesni, tuo dažniau, o ne rečiau jie gyvena vieni.
_Kalbant apie senų žmonių gerovę, reikėtų atkreipti dėmesį į keletą svarbių
veiksnių. Svarbūs psichologiniai veiksniai - tapatumo ir tęstinumo jausmas,
galimybė palaikyti vertingus santykius, patiriami praradimai ir netektys bei
žmogaus dabartinė asmenybė. Vis dėlto individualus prisitaikymas priklauso
ne vien nuo asmenybės ar elgesio, jį taip pat veikia patiriami suvaržymai:
juos uždeda silpnėjanti sveikata, paramos tikslai ir asmeninės aplinkybės,
platesnės visuomenės susikurti seno žmogaus įvaizdžiai ir stereotipai.
Coleman (1986) rašo, kad senatvėje, atrodo, pats svarbiausias dalykas
54
Žmogaus raidas aspektai ♦ 2 skyrius
yra neprarasti teigiamos savęs vertinimo nuostatos. Siekiant skatinti senų

žmonių orumą ir savigarbą, svarbiausias tikslas - sudaryti jiems sąlygas
maksimaliai kontroliuoti savo gyvenimą. Izoliacijos, žemos savigarbos ir
silpnėjančios sveikatos sunkumus, kuriuos išgyvena daugelis senyvų žmonių,
dar labiau komplikuoja negatyvus požiūris įjuos ir elgesys su jais. Šį priešiškumo
ir diskriminacijos derinį vadiname „eidžizmu" (ageism). Jis toks skvarbus, kad
kai kurie žmonės, gimę šio amžiaus pradžioje, linkę geriau visai nesikreipti
paramos, negu rizikuoti, kad juos atstums ar išjuoks.
Pam Schweitzer (1991) apžvelgė Age Exchange, pietryčių Londone
veikiančios pagyvenusių žmonių organizacijos, darbą, smulkiai išdėstė
pagrindinius klausimus, išryškėjusius kalbantis su pagyvenusiais įvairiausioms
bendruomenėms priklausančiais žmonėmis, atvykusiais į D. Britaniją iš tolimų
kraštų. Kalbėdami apie prabėgusį gyvenimą ir dabartines savo reikmes, jie
išvardijo šiuos pagrindinius rūpesčius: vienatvė; kalbos barjeras; gimtinės
ilgesys; tėviškėje įvykusių pokyčių atmetimas; atsitolinimas nuo vaikų ir
vaikaičių; stiprus noras laikytis kultūrinio identiteto; troškimas ką nors mokyti;
reikmė būti su tėvynainiais.
4 SKYRIUS
Vaikai ir jų šeimos
Vaikams naudinga augti šeimoje. Palyginti net su geriausiomis įstaigomis,
šeimos aplinka ir jos siūlomos galimybės paprastai suteikia vaiko raidai be
galo svarbių ryšių ir patirties. įÊ,m»-A/ai-kųųstatyme-numatyta/ kad vietinės
valdžiosųstaiųos-privalo aktyvia i-remti vaikus auginančias šeimas arba suteikti
j o m'S'pa'slaugų.'-'lei džia'nči ų--ve iks m i ng ai rūpintis savo vaikais, garantuoti, kad
vaikui pakliyxųs„^Letinėsųstai5 ps^Jobon, jeigu tik įmanoma, bus kuo greičiau
sudaryti“pfamLyaikui sugrąžinti. Pagrindinėje ataskaitoje Globos skyrimo
vaikams modeliai ir rezultatai (Sveikatos skyrius, 1991) rašoma:
Net jei tikrosios šeimos rūpybos proceso metu priskiriamos marginalinėms

šeimoms, jos ir ateityje yra svarbus tęstinumo šaltinis... Dažnas globos įstaigos ir
socialinio darbuotojo keitimas rodo, kad tikroji šeima gali iŠ tikrųjų stabiliai veikti
vaiko gyvenimą, net jei realus kontaktas su ja ribotas.
Goldberg e t ai. (1977) tyrimas parodė, kad maždaug 14 proc. ilgalaikių

bylų, priskirtų socialiniams darbuotojams tvarkyti Sauthamptone, buvo
susijusios su vaikų ir šeimų keliamais sunkumais. Šią grupę daugiausia sudarė
pakrikusios šeimos, apniktos tokių bėdų kaip sutuoktinio išėjimas iš namų,
separacija, skyrybos, nesutarimai dėl vaikų priežiūros, smurtas, vaikų
nepriežiūra ir paauglių maištavimas. Neseni įvykiai, atskleidę vaikų fizinio ir
seksualinio išnaudojimo faktų, dar padidino šių sunkumų skaičių.
Darbas su šeimomis ypač sunkus. Dirbti su visomis grupėmis sunkiau negu
su paskirais žmonėmis, kadangi kiekvienas žmogus turi savo supratimą ir
savo išiaidų-pajamų analizę. Dirbti su šeimomis sudėtingiau dar ir dėl to, kad
esame įstatymo įpareigoti spręsti neatidėliotinus klausimus, susijusius su vaikų
saugumu, gerove, o kartais net gyvybe.
Partnerystės santykiai su tėvais

Ataskaitoje Globos skyrimo vaikams modeliai ir rezultatai rašoma, kad
nors žodžio „partnerystė" 1989 m. Vaikų įstatyme nėra, ši idėja aiškiai matyti
tuose įstatymo skirsniuose, kuriuose kalbama apie vietinių įstaigų vaikams ir
šeimoms teikiamas paslaugas, pabrėžiama, kad įstaigos turi:
teikti konsultacijas ir informuoti tėvus;

• įsitikinti, ko nori ir kąjaučia tėvai, kai sudaromi globos^yrim o vaikams
planai;
linkai ir jų šeimos 4 4 skyrius
sudaryti rašytines sutartis;

kiek įmanoma vengti prievartinių priemonių, jeigu tik tai nekenkia vaiko
reikmėms.
Reikmė įgalioti tėvus, užmezgant su jais bendradarbiavimo ir partnerystės

santykius, radosi iš plačių tyrimų, atskleidusių daugelio tėvų, kurių vaikams
buvo skirta globa, pyktį ir frustraciją (Fisher et ai., 1986). Darbe aprašoma
keletas tokio tėvų įgalinimo praktinių metodų.
Tikra partnerystė turi būti grindžiama bendru suvokimu, kokių susidarė

sunkumų, kodėl jie atsirado ir ką reikia daryti. (Šitokį praktikos supratimą
palaiko ASPIRE procesas.)
• Partnerystei be-galo svarbios rašytinės sutartys;'Sutarčių sudarymo
sugebėjimus labai svarbu lavinti tiems, kurie socialinį darbą studijuoja
neakivaizdiniu būdu.
• Tėvai turėtų atvykti į peržiūras, bylų konferencijas ir planavimo
susirinkimus.
• Šalpos arba bausmės atidėjimo schemos - naudingos partnerystės
modeliai.
D. Britanijos visuomenės pagrindinis bruožas-jos įvairovė. Ahmed e ta i,

(1986) knygoje Social Work with Black Children and their Families (Socialinis
darbas su juodaodžiais vaikais ir jų šeimomis) atkreipė dėmesį į socialinės
tarnybos skyrių nesugebėjimą siūlyti adekvačias ir kultūros požiūriu subtilias
paslaugas daugeliui klientų. Nors šis pastebėjimas svarbus visais paslaugų
teikimo požiūriais, jis daro didelę įtaką partnerystės su juodaodžiais tėvais ir
vaikais raidai.
Darbo su šeimomis mastas

Jeigu šeimą apibrėžtume kaip tėvų, vaikų ar kitų su jais kartu gyvenančių
žmonių tinklą, tuomet tampa aišku, kad šiandien D. Britanijoje egzistuoja
didžiulė šeimos formų įvairovė:
• stereotipinės „branduolinės" šeimos (tėvas, motina ir vaikai) sudaro tik

maždaug 44 proc. visų šeimų;
• išplėstinės šeimos;
šeimos su patėviais (pamotėmis): pertvarkytos (reordered) arba
sumaišytos (blended) šeimos;
vieną iš tėvų teturinčios šeimos;
• šeimos, kur partneriai gėjai arba lesbietės;
• komunoje gyvenančios šeimos.
Kadangi šiame skyriuje pabrėžiamas vaikų klausimas, neturime išleisti iš

akių fakto, kad iš šeimų reikalaujama dar ir kitko. Būna, kad šeimos nariai
rūpinasi sergančiais ar neįgaliais giminaičiais, mėgina paremti senyvus tėvus,
gyvenančius toli ar užjūryje, grumiasi su skurdu, izoliacija ar nedarbu. Yra
nemaža duomenų, kad praktinės ir emocinės reikmės tų, kurie rūpinasi
neįgaliais vaikais ar kitais giminaičiais, lieka nepatenkintos (Philip and
Duckworth, 1982; Davis, 1993).
Šiame skyriuje pateikiama medžiaga tėra santrauka kai kurių pagrindinių
darbo su šeimomis temų, kurias nagrinėjo psichologai ir kiti tyrinėtojai.
Prašytume skaitytojus paskaityti dar nurodytą papildomą literatūrą.
Separacija ir skyrybos
Vaikų atskyrimas nuo tė v ų - be abejonės, nepageidaujamas dalykas, tačiau
socialiniams darbuotojams dažnai tenka dirbant susidurti su šeimomis, kuriose
vaųkiLatskyri mas-nue-tėvų'šąvaime-keli a-i Igart ronka nči ų su nkarnų. Ankstyvoj e
vaikystėje daug laiko ligoninėje praleidusių arba globos įstaigose gyvenusių
vaikų tyrimas rodo, kad toks atskyrimas nebūtinai sukelia ilgai trunkantį
sutrikimą. Atrodo, kad ilgai trunkančios problemos labiau susijusios su stabilių
ir harmoningų gyvenimo struktūrų subyrėjimu arba dideliu konfliktu su tėvais
ar globėjais, o nesu žiauriu atskyrimu nuo jų. Schafferis (1990) savo apžvalgoje
rašo:
Kad ir kokią didelę traumą mažiems vaikams sukelia atslyrimas nuo tėvų, kad
ir kaip audringai jie i lai tuomet reaguoja, atskyrimas savaime retai duoda ilgai
trunkančių padarinių; labiau tikėtina, kad ...šeimos situacija, privertusi griebtis
atskyrimo, nulemia vėliau išsivysiančią patologiją.
Rutteris (1975) taip pat daro išvadą, kad ne tiek separacija ar skyrybos
ilgainiui žaloja vaiką, kiek prieš išsiskyrimą vyravusi nesantaika. Kaip tik ilgai
trunkantis ir vaikus įtraukiantis konfliktas, t. y. nepaliaujamas šeimos santykių
irimas, o ne išsiskyrimas kelia stresą ir mažina saugumą. Būtent šeimos
nesutarimai sietini su antisocialiu vaikų elgesiu - nors vėlgi įrodyta, kad dažniau
nusikalsta nepilnamečiai iš nelaimingų namų, kur tėvai ir toliau gyvena kartu,
negu iš harmoningesnių namų, kur tėvai išsiskyrė.
Įsidėmėtina, kad net labai traumuoti vaikai iki pat paauglystės nepraranda
sugebėjimo užmegzti meilės ir pasitikėjimo kupinų ryšių su įtėviais. Apskritai
mažas vaikas kur kas atsparesnis dideliam stresui, negu manyta šeštajame ir
septintajame dešimtmetyje.
Vis dėlto socialiniai darbuotojai turėtų žinoti, kaip atrodo trumpai trunkančios
reakcijos į skyrybas. Pasak Wallerstein ir Kelly (1980), vaikai iki aštuonerių
metų į tėvų skyrybas paprastai reaguoja sielvartu, nuostaba, liūdesiu ir baime.
Tuo tarpu kitokio amžiaus vaikai rodo „visiškai sąmoningai intensyvų" pyktį,
nors aktyviai mėgina susidoroti su šia situacija.
Vaikai ir jit šeimos ♦ 4 skyrius
uVieną iš tėvų turinčios šeim os

Tyrimai parodė, kad vaikai, augantys tik vieną iš tėvų turinčiose šeimose,
- o tokių šeimų vis daugėja - gali būti emocijų požiūriu tokie pat sveiki kaip
vaikai iš abu tėvus turinčių šeimų. Sunkumų kelia ne tai, kad šeimoje tik
vienas iš tėvų; sunkumai susiję su socialine žala. Pavyzdžiui, vidutinės vieną
iš tėvų turinčios šeimos pajamos maždaug dvigubai mažesnės už abu tėvus
turinčios šeimos pajamas. Vieną iš tėvų turinti šeima paprastai gyvena
prastesniame bute, ji labiau socialiniu požiūriu izoliuota.
Daugiausia diskutuota, ar blogai vaikus, augančius šeimose, kuriose nėra
vaiko biologinę lytį atitinkančio vaidmens modelio, veikia tokio modelio
nebuvimas. Pavyzdžiui, ar berniukų, augančių namuose, kuriems vadovauja
vien mama, arba kur laikomasi lesbietiško modelio, tapatybė netampa lytiniu
ar seksualiniu požiūriu neapibrėžta? Schafferis (1990) pastebi, kad kol kas
dauguma tyrimų buvo susiję su tėvo nebuvimo įtaka tokioms šeimoms; jis
rašo, kad tyrimais niekaip nepavyksta įrodyti, jog berniukai taps psichologiškai
„nepilnaverčiai", jeigu šeimoje nebus tėvo, arba kad nukentės jų seksualinė
tapatybė. Jis, be to, aiškiai teigia, kad nėra priežasties neleisti motinai lesbietei
būti vaiko globėja tik dėl to, kad ji gali kelti pavojų vaiko psichologinei sveikatai.
Pertvarkytos šeimos
Daug vaikų auga šeimose, kuri yra pamotė arba patėvis. Ferri (1984)
paskelbė, kad pamočių auginamų vaikų raida labai nesiskiria nuo nesuirusių
šeimų ar vien tik tėvo auginamų vaikų raidos. Tačiau kai kurie vaikai, ypač
patėvį turintys berniukai, palyginti su berniukais iš nesuirusių šeimų, dažnai
atrodydavo ne taip puikiai. Taigi augti pas patėvį ne visados taip gerai kaip
augti šeimoje, kur tėra vienas iš tėvų.
Šeimos nesėkmingumo indeksas

Rutteris (1978) palygino vaikus iš dviejų vietovių, Londono priemiesčio ir
Uaito salos, pagal jų psichinio ir elgesio sutrikimo požymius..Nagrinėdamas
sociologinius, psichologinius ir psichiatrinius duomenis, jis sudarė vaikų šeimų
patiriamų,,streso veiksnių" lentelę, kuri žinoma Šeimos nesėkmingumo indekso
pavadinimu:
1. Tėvas: nekvalifikuotas (pusiau kvalifikuotas) darbas.

2. Šeima susispaudusi mažame bute; šeima per didelė.
3. Tėvų nesutarimai ir (arba) sudužę namai.
4. Motina: depresija (neurozė).
5. Vaikui skirta nuolatinė globa.
6. Tėvas: nusikaltęs įstatymui.
Šis tyrim as atliktas didžiulės bedarbystės laikais. Nedarbas sudarytų

papildom ą stresą. Rutteris paskelbė, kad kai veikdavo vien stresas, vai
nekildavo kokių nors didesnių problemų, tačiau jeigu vienu metu susidarydavo
du ar trys streso šaltiniai, atsirasdavo sąveikos efektas ir jis gerokai padidindavo
vaiko problemos atsiradimo riziką. Nors skurdas ir nedarbas - be galo svarbūs
stresai, vis dėlto įmanoma paremti į bėdą pakliuvusias šeimas taip, kad būtų
išvengta kito streso (žr. Webster-Stratton and Herbert, 1994).
Šeima kaip pagalbą teikianti aplinka

Viena iš pagrindinių šeimos funkcijų - aprūpinti mažus vaikus saugos
sistema, t. y. priklausomybės ryšių tinklu, kuriame jie galėtų augti. Rutteris
(1975) apibūdino pagrindinius tėvų vaidmenis ir atsakomybę; tokius pat
vaidmenis ir tokią pačią atsakomybę turi ir kiti vaikus prižiūrintys asmenys,
pavyzdžiui, globėjai, lopšelių auklėtojos, mokytojai ir jaunimo darbuotojai.
Štai jie:
teigiamų ryšių ir nuostatų teikimas;

saugos teikimas;
vaidmens modelių teikimas;
vaiko bendruomenėje ir kultūroje galiojančios gyvenimo patirties
teikimas;
disciplinos ir aiškaus komunikacijos tinklo teikimas.
Jeigu tenkinamos pagrindinės vaiko saugumo reikmės, vaiką supa juo

besirūpinančių suaugusiųjų sumegztas meilės, pritarimo ir akceptavimo tinklas
ir suaugusieji vaikui yra elgesio modeliai ir nustato nuoseklias elgesio ribas,
vaikas sugeba išsiugdyti savigarbą ir stiprų „aš" jausmą. Jaunimui taip pat
reikia duoti užduotį, kad būtų skatinamas jų nepriklausomumas ir gebėjimas
daryti sprendimus.
Pozityvūs santykiai
Minėjome, kad labai svarbu, jog maži vaikai ankstyvaisiais gyvenimo metais
prisirištų prie kitų. Rutteris (1975) rašo:
Šiepirmieji saitai turbūt sudaro pagrindą vėliau atsirasiuntiems ivšiams, ir vaikas,

kuris nesugebėjo ankstyvoje vaikystėje sudalyti tvirtų lysių, turbūt paaugęs patirs
socialinių nesėkmių... Šeimos lyšiai išlieka svarbūs per visa vaikvstę ir suaugusiojo
amžiuje.
Kadangi kiti vaiko globėjai, įskaitant įtėvius ir vaikų globos namų personalą,
turbūt nėra tokie labai svarbūs vaikui kaip tėvai, jie taip pat atsakingi, kad
vaikai gautų pozityvią informaciją apie save, kad jų neišjuoktų, neišskirtų iš
kitų, nediskriminuotų, nemuštų ir neužgauliotų.
82
Vaikui ir jų šeimos ♦ 4 skyrius
Sauga
Sauga - pati didžiausia vaiko reikmė. Harlow ir Suomi (1979) tyrimai parodė,
kaip beždžionės iš prigimties pasirengusios ieškoti saugos - kontakto su motina,
net kai motiną atstoja vielų karkasas su gauruotu rankšluosčiu. Remdamiesi
šitokia dirbtine motina kaip pagrindu, beždžioniukai gali eiti tyrinėti platesnio
pasaulio. Taip pat elgiasi ir maži vaikai. Rutteris atkreipia dėmesį, kad vaikui
vienam gultis į ligoninę labai liūdna, tačiau jeigu kartu yra vienas iš tėvų arba
pasitikėjimą keliantis giminaitis, vaikas būna palyginti ramus. Vyresni vaikai
irgi būna ramūs, tik gal kiek mažiau.
Vaidmenų modeliai
Nemažą elgesio žmonės išmoksta kopijuodami kitus. Tai ypač pasakytina
apie vaikus, kurie įgyja didelę dalį savo elgesio repertuaro mėgdžiodami
aplinkinius žmones - ypač tėvus ir kitus globėjus. Visi, kas bendrauja su
vaikais ir jaunimu, turėtų nepamiršti, kad jų elgesį vaikai laiko vaidmens
modeliu. Asmeninius įpročius, pavyzdžiui, rūkymą ir alkoholio vartojimą, tai,
kaip elgiamės ar kalbame apie kitus, tikriausiai nukopijuos vaikai. Lyčių
vaidmenų irgi išmokstama arba tiesiogiai to mokant ir lavinant, arba netiesiogiai
per pavyzdžius, kuriuos matome namie, mokykloje ir žiniasklaidoje.
Gyvenimo patirtis
Tėvų ir globėjų vaidmuo perduodant kaibą ir kultūrą labai didelis. Pasak
Rutterio (1975), kalbėtis su mažais vaikais svarbu dėl kelių priežasčių:
skatinama vaiko kalbos raida;

• perduodama svarbi informacija ir žinios;
• vaikas ima labiau vertinti šnekamąją kalbą.
Šioje srityje socialiniai darbuotojai tampa švietėjais. Viena motina,

pasakodama socialiniam darbuotojui apie savo vaiko daromą pažangą,
prasitarė: „Ne, aš su vaiku nekalbu - juk jis dar nemoka kalbėti" Laimė,
darbuotojui pavyko jai išaiškinti, kad kūdikis išmoks kalbėti motinos kalbinamas,
o ne pats vienas. Šios rūšies švietimo darbas gali iš esmės pagerinti vaikų ir jų
šeimų situaciją. Tėvai, mokytojai, socialiniai darbuotojai gali, sekdami pasakas
ir kalbėdamiesi su vaikais, „nedidelėmis dozėmis" supažindinti su pasauliu ir
dalykais, kurie lydės juos visą gyvenimą.
Drausmė
Kad jaustųsi saugūs ir žinotų, kaip elgtis, vaikams reikia nustatyti aiškias ir
tvirtas ribas; kitaip sakant, jiems reikia pozityvios disciplinos (Herbert, 1989).
Pati ištyriau (Sutton, 1992), kad daugelis tėvų nežinojo, kaip tvirtai riboti
vaikų netvarkingą a rl^^g re s y v ų elgesį, tačiau sulaukę paramos ir atgavę
pasitikėjimą, jie tvirčiafRardavo: „Ne, taip elgtis negalima" ir pareikalaudavo,
OO
kad vaikai darytų taip, kaip jiems pasakyta. Tėvai išmoko nustatyti tvirtas
ribas, jų nuosekliai laikytis, negrasinti ir nežadėti, jeigu neketina tesėti. Atrodo,
kai kurie tėvai ir globėjai bijo, kad vaikai jų nemegs ar nemylės, jeigu jie
atsisakys duoti tai, ko tie prašo - netgi jei prašymas viršija tėvų galimybes.
Mano tyrimas parodė, kad, nustačius ribas, daugelis vaikų ne tik nesiliauja
mylėję savo tėvus, bet tampa sugyvenamesni ir aktyviau reiškia meilę tėvams.
Vyresniems kaip ketverių metų vaikams reikia paprastais žodžiais paaiškinti,
kodėl reikalaujama vieno ar kito dalyko.
Atrodo, kad geras bendravimas ir aiškių ribų nustatymas aptveria jaunimą
tokiomis sienomis, tarp kurių jis jaučiasi saugus. „Mano tėvams nerūpėjo, ką
darau", - kalbėjo vienas globos įstaigai priklausantis jaunuolis. - „Geriau jau
jie būtų man kada nors neleidę kur nors eiti. Noriu pasakyti, kad būčiau kėlęs
triukšmą, bet daręs taip kaip liepia, nes iš to būtų buvę matyti, kad jiems rūpi,
kas man gali nutikti"
Bendravimas
Svarbu, kad bendravimas būtų aiškus. Narnai ar stacionarios įstaigos, kur
tėvai ar globos personalaselgiasi nenuosekliaiy vaikams kenkia. Jeigu tėvai ar
globėjai nesutaria, arba, pavyzdžiui, vieną dieną sako vaikams, kad negalima
mušti kitų vaikų, o kitą nekreipia į tai dėmesio, vaikai išmoksta, kad verta
mėginti išsisukti. Jie išmoksta labai subtiliai manipuliuoti tėvais ar darbuotojais.
Tėvystės ir motinystės įgūdžiai

Turimi tėvystės ir motinystės įgūdžių tyrimo rezultatai aiškūs. Toliau rasite
išdėstytus pagrindinius Herbert (1989) pasiūlytus principus. Juos patvirtina daugelis
tyrimo darbų. Prašome įsidėmėti, kad tai tik principai, kiekviena kultūra ir šeima
juos interpretuos savaip, atsižvelgdama į išpažįstamas vertybes ir aplinkybes.
□ Puoselėkite pagarbos ir meilės saitus: kuo daugiau meilės, tuo labiau

vaikas kreips dėmesio į tai, kas jam liepiama.
□ Kelkite tvirtus socialinius ir moralinius reikalavimus (nustatykite ribas).
□ Ruoškite vaiką gyvenimui, mokydami įprastos tvarkos šeimoje,
pavyzdžiui, prieš einant gultis.
□ Atidžiai rinkitės orientyrus: stenkitės, kad jie būtų pozityvūs, kad nebūtų
per daug draudimų.
□ Mokykite vaikus laikytis šeimoje įprastos tvarkos.
□ Būkite nuoseklūs.
□ Būkite atkaklūs.
□ Savo nurodymus pagrįskite, tik venkite per daug išsamių argumentų,
jei vaikui mažiau kaip ketveri; per daug aiškinti negerai.
□ Suteikite jaunimui galimybę būti atsakingam.
□ Venkite grasinimų, kurių negalite ar neketinate išpildyti.
.Q/1
Vaikai irjų šeimos ♦ 4 sk y riu s
Skirtingų tėv ystės (motinystės) stilių įtaka

Tyrinėtojai ne tik labiau ima sutarti tėvystės (motinystės) sugebėjimų
klausimu, vis labiau sutariama ir dėl skirtingų tėvystės (motinystės) stilių įtakos.
4.1 paveiksle matote du pagrindinius tėvystės (motinystės) stiliaus matmenis:
šiluma (meilė) - priešiškumas (atmetimas) ir suvaržymas - nuolaidumas.
Kursyvu išspausdinti žodžiai įvardija tarpinius stilius ir charakteringą tėvų elgesį
su vaikais. Keturių skilčių viduje esantys žodžiai rodo būdingas vaikų reakcijas.
Pavyzdžiui, diagrama rodo, kad keletą aiškių elgesio ribų turintis, mažai
mylimas ar ir visai nemylimas vaikas tikriausiai nemokės susivaldyti ir ko nors
siekdamas griebsis agresijos. Tokie vaikai, ypač jei namuose mato agresyvaus
elgesio modelį, linkę tapti antisocialiais asmenimis.
Žinoma, jei vengiama rodyti pritarimą, t. y. sakyti vaikui, kad jeigu jis
elgsis taip ir taip, jo nemylėsite, kelia vaikui didelį nerimą. Tikriausiai tokia
strategija privers vaiką paklusti, bet jis taps nuolankus ir priklausomas.
Abejingumas ir ignoravimas irgi kenkia vaiko saugos jausmui. Kaip matyti iš
4.1 paveikslo veminėta, vaikams reikia meilės ir paramos, patikimų ir prosocialių
vaidmenų modelių, aiškių elgesio orientyrų ir galimybių imtis atsakomybės.
MEILE
(šiluma)
/ 'erdetai pataikaujanlis Akceptuojantis
Sugeba imtis
Ginamasis Tvarkingas suaugusiojo vaidmens
Mandagus Aktyvus Pagrįstas bendradarbiavimu
!V/vivtai ginantasis Paklusnus Socialiai paslankus Demokratiškas
Nuolaidus Draugiškas
Priklausomas Kūrybiškas
Minima1iai agresyvus Socialiai asertyvus
Griežtai laikosi disciplinos Nelinkęs laikytis disciplinos
VARŽANTIS NUOLAIDUS
Neramus, susirūpinęs Nepaklusnus
Drovus su bendraamžiais Bloga savikontrolė
Sociališkai nusišalinės Nutolęs
Autoritariškas Nekontroliuojama
Diktatoriškas agresija Abejingas
Daug autoagresijos
Reiklus Ignoruojantis
Priešiškas
ATMETIMAS
(priešiškumas)
Kursyvu parašyti žodžiai išorinėje rato dalyje žymi būdingus tėvystės (motinystės)
stilius. Rato viduje esantys žodžiai rodo, kokią įtaką šie stiliai daro vaikams.
4.1 pav. Tėvystės (motinystės) modeliai ir vaiko elgesio reakcijos

(Maccoby and Martin, 1983)
♦ Socialinis darbas, bendruomenes uakla ir psichologija
Bendra vimas su šeima ir jos viduje

Socialiniai darbuotojai ir probacijos inspektoriai daug laiko skiria darbui
su šeimomis. Tik nedidelę darbo dalį sudaro šeimos terapija, didžioji dalis
priklauso ne tokiems konkretiems reikalams: prašymo skirti vaikui globą pagal
1989 m. Vaikų įstatymą rašymas, derybų dėl vaiko priėmimo į globėjų šeimą
organizavimas, besiskiriančių tėvų vaiko gerovės klausimų sprendimas.
‘Socialiniai darbuotojai turi sugebėti veiksmingai bendrauti su pačiomis
įvairiausiomis šeimomis, taip pat skatinti gerą bendravimą pačioje šeimoje.
Tyrimas patvirtino, kad vadinamosiose „nelaimingose" šeimose gyvenančių
žmonių pozityvus žodinis ir nežodinis bendravimas ne toks intensyvus. Falloonas
ir bendradarbiai (1988) atliko svarbų empirinį darbą, siekdami nustatyti, kaip
padėti psichikos liga sergantį narį turinčioms šeimoms veiksmingai bendrauti.
Autoriai skiria keturis itin reikšmingus pagrindinius bendravimo sugebėjimus:
įdėmiai išklausyti; išreikšti teigiamus jausmus; pateikti pozityvius reikalavimus;
išreikšti nemalonius jausmus.
Įdėm us išklausymas
Geram bendravimui jis būtinas. Socialiniai ir bendruomenės darbuotojai
turėtų rodyti, kad atidžiai klausosi: atsigręžti į pašnekovą ir, pasitelkę kūno
kalbą, rodyti, kad aktyviai klauso. Ko nors nesuprantant, galima pateikti
paprastus situaciją patikslinančius klausimus: Jeigu teisingai supratau, ";
„Ar galėčiau pasitikslinti, kaip jus supratau?" Kai dirbsite su vertėju, tol kartokite
klausimus, kol taps visiškai aišku.
Teigiamų jausmų išreiškimas

Falloono ir jo bendradarbių teigimu, nė viena šeima, su kuria jiems teko
dirbti, tokių sugebėjimų neparodė. Nors daugelis tirtų šeimų narių teigė, kad
rodo kitiems šeimos nariams teigiamus jausmus, ištyrus jų bendravimo
ypatumus, paaiškėjo, kad iš tikrųjų beveik nebuvo duomenų apie teigiamų
jausmų išraišką. Falloonas tuomet pasiūlė paprastą veiksmų seką, kurios
klientai galėtų išmokti:
žiūrėkite į žmogų;
tiksliai pasakykite, ką jis padarė, kad jums patiko;
pasakykite, kokius jausmus tai jums sukėlė.
Pavyzdžiui, motina galėtų savo dukteriai pasakyti: „Onute, kaip aš

apsidžiaugiau, kai tu parėjai tada, kada žadėjai. Pajutau, kad tavimi tikrai
galiu pasitikėti" Daugeliui žmonių sunku ir neįprasta šitokiu būdu kalbėtis,
bet kadangi yra daug duomenų, kad darnių šeimų nariai vienas kitam išreiškia
daug teigiamų jausmų, tai, be abejonės, vertingas b e n d rin io būdas ir jo
reikėtų išmokti. Teigiamas grįžtamasis ryšys - tai irgi Į^pim os teikimas ir
86
Vaikai ir jų šeimos ♦ 4 skyrius
padrąsinimas,, gerų darbų darymas ir apskritai pakenčiamesnio gyvenimo

kūrimas savo artimiesiems.
Teigiamo reikalavimo pateikimas

Tai reikalavimo pateikimas teigiamu ir tiesioginiu būdu. Pavyzdžiui,^„Padėk
man išvirti pietus" arba „Nueik už mane į parduotuvę" Šią žodžiais išreikštą
mintį lydinti nežodinė informacija turi būti tvirta, bet pagarbi; kitaip prašomas
žmogus gali suprasti tai kaip grėsmę, todėl arba kausis (ginčysis), arba bėgs
(išeis iš namų ar neįvykdys prašymo).
Neigiamųjausmų išreiškimas
Apie šį sugebėjimą Falloonas rašo šitaip:
Kaltinimas, grasinimas ir priekabių ieškojimas keis žmonėms blogusjausmus
ir dažnai baigsis priešiškais kivirčais. Aiškūs, tiesioginiai teiginiai apie konkrečios
situacijos suke/tus^m yse jausmus iki minimumo sumažins priešiškumų ir
paruoš kelią efekĘĘbi spręsti problemą.
87
♦ Socialinis darnas, ncnariioincncs vciiaa ir psicnotoiĮija
Kad paaiškėtų, kokius žingsnius žengti, Falloonas siūlo elgtis šitaip:

1. Žiūrėti tiesiai į žmogų. Kalbėti ramiai ir tvirtai.
2. Tiksliai pasakyti, ką tas žmogus padarė, kad sukilo jūsų nemalonūs
jausmai.
3. Pasakykite žmogui, kaip dėl to pasijutote.
4. Siūlykite, kaip šį reikalą spręsti - arba pateikite pozityvų reikalavimą,
arba surenkite susitikimą aptarti išeitį iš padėties.
Pavyzdžiui, jeigu Mikas šaukė ant mamos ir ši dėl to nuliūdo, ji galėtų

ramiai, bet tvirtai tarti: „Mikai, kai šauki ant manęs, man darosi liūdna ir
pikta. Jeigu kalbėsi tyliai, aš geriau girdėsiu, ką tu sakai." Gali pasirodyti, kad
šis metodas per daug dirbtinis, tačiau principas teisingas, nesvarbu, kokiais
žodžiais jis išreikštas. Jeigu dirbate su šeima ir atmosfera įkaista, tvirtai
pareikalaukite, kad liautųsi rodę vienas kitam priešiškumą, neleiskite, kad jie
sugriautų tai, ko jū s siekiate, nebent jūsų tikslas - leisti šeimos nariams
išsikalbėti.
Taigi, jeigu norite padėti šeimai bendrauti, neužmirškite patys daryti tai,
ką skelbiate: atidžiai klausykitės, ką jums sako, rodykite teigiamus jausmus,
pateikite konstruktyvius reikalavimus ir rodykite neigiamus jausmus
(pavyzdžiui, nusivylimą, kad nesilaikoma susitarimo) aiškiais, bet negrasinamais
būdais.
Šeimos terapija
Konkretaus metodo pasirinkimas priklauso nuo to, su kokiais sunkumais
susiduria šeima. Daznakgalrpasirodytmaudingas ASPIRE-pP0 cesas-(žr. Įžangą),
nors socialiniam darbuotojui gali prireikti papildyti jį šeimos nelaimę veiksmingai
sumažinti padedančiais būdais, pavyzdžiui, tokiais, kuriuos ką tik aptarėme.
Dirbdamas su šeima kaip su sistema (žr. Herbert, 1993), įgudęs terapeutas,
palaikydamas ramią ir konstruktyvią atmosferą, gali paskatinti daugelį palankių
pokyčių. Jeigu to pavyksta pasiekti, labiau tikėtina, kad šeimos nariai sugebės
perduoti vieni kitiems jausmus, tiek teigiamus, tiek neigiamus. Atsiskleis ilgai
slėptos šeimos paslaptys, bus išnagrinėti jų padariniai; pavyks ištirti buvusius
ir tebesančius sudėtingus santykius, paaiškės šeimos narių ryšių modeliai.
Taip pat bus galima padėti šeimai nustatyti neproduktyvius besikartojančius
elgesio modelius, dabar matomus ir anksčiau matytus jųsantykiuose, ir aptarti,
jie naudingi ar juos reikėtų keisti ir kaip keisti. Įgudęs socialinis darbuotojas
žino, kada skatinti, o kada slopinti gilių jausmų atpalaidavimą, žino, kad,
pavyzdžiui, sielvartą išreikšti priimtina, o pyktis, jeigu skirtas žmogui, gali
paskatinti j į visai pasitraukti iš terapijos. Socialinis darbuotojas turi visą laiką
ko ntroliu oti: toki as -'situa cij as.' -
Jeigu šeimos nariai leidžia būti skatinami dalyvauti terapijoje, dažnai
naudinga sudaryti genogramą, iš kurios matyti šeimos buvusių ir esamų
Vaikai ir jų šeimos V 4 skyrius
santykių tinklas (žr. 4.2paveiksiu. Kadangi pabrėžiamas darbas su visa šeimos

sistema, svarbu atsižvelgti į netiesioginius šeimos narius, net jei jų tuo metu
nėra. Vis dar šeimai aktualių praeities įvykių ir jausmų išryškinimas gali padėti
pašalinti nesusipratimus, pagerinti bendravimą ir sudaryti sąlygas gerinti
santykius ateityje. 4.1 lentelėje pateiktos pagrindinės šeimos terapijos
koncepcijos ir metodai pagal Dare (1985).
4.1 lentelė. Pagrindinės šeimos terapijos koncepcijos ir strategijos (Dare, 1985)
Koncepciniai elementai:
1. Matyti šeimą kaip struktūrą.
2. Simptomus suprasti kaip potencialiai funkcionalius.
3. Suprasti šeimos vietą gyvenimo cikle.
4. Suprasti šeimą kaip kartų sąveikos struktūrą.
5. Iš prieš tai minėtų keturių charakteristikų sudaryti bendrą formuluotę.
6. Formuluotę sieti su atitinkamais intervencijos metodais.
Techniniai elementai:
1. Susitikimo ar sutelkimo proceso metu užmegzti tiesioginį kontaktą su kiekvienu
šeimos nariu.
2. Įtraukti vaikus iki vidutinio mokyklinio amžiaus (0-11 metų).
3. Įtraukti paauglius.
4. Pasistengti, kad tėvai jaustųsi gerbiami ir nevaržomi.
5. Smulkiai apibūdinti konkrečią problemą.
6. Skatinti tiesioginį šeimos narių bendravimą.
7. Padėti šeimai sukurti naują problemų sprendimo strategiją.
8. Piešti šeimos medį.
9. Sugalvoti seanso metu įvykdytinas užduotis, kurios padėtų iš naujo sureguliuoti
šeimos struktūrą.
10. Sugalvoti užduotis, įvykdytinas per seansų pertraukas.
11. Formuluoti interpretacijas.
12. Kurti ir rekomenduoti paradoksus.
Socialinio mokymosi teorija ir šeimos terapija

Praktinį darbą dirbantys specialistai vis dažniau naudojasi socialinio
mokymosi - konkrečiai bihevioristinės teorijos - teiginiais. Šis metodas
grindžiamas mokymosi teorijos principais, įskaitant pastiprinimą ir teigiamą
bei neigiamą grįžtamąjį ryšį (apie tai rašėme 1 skyriuje), siekiant pakeisti ir
pagerinti šeimos ryšių modelius. Socialinio mokymosi teorijos metodas, gerai
įvertinus situaciją, pasirinktas toliau pateikiamame pavyzdyje, kadangi yra
duomenų, jog jis naudingas būtent tokiose situacijose (Flerbert, 1988).
Šešerių su puse metų Garis gavo siuntimą konsultuotis. Jame Garis apibūdintas
kaip labai sunkus mylėti, vaikas. Jis nuolat žviegė, keikė tėvus, j į apimdavo stipraus
susijaudinimo priepuoliai, kurių melu vaikas su pasimėgavimu demonstruodavo
89
(a) Šeimos medžio simboliai
arba abortas
Punktyru galima pažymėti žmones, kurie dabar gyvena tame pačiame name.
(b) Šeimos grupės vaizdas

Senelė Senelis Nora Senelis
Zuzana Jonas Sandra
11
4.2 pav. (a) Kaip sudaryti genogramą; (b) Pavyzdys (Herbert, 1993)
90
fizinę agresiją: spardė ir stumdė žmones, baldus, visu baisu klykė, kol pasiekdavo,
ko norėjęs. Garis atkakliaipriešindavosi, būdavo neklusnus; atrodė, kadjam patinka
provokuoti susidūrimus su tėvais. Stebėjimas ir [vertminias patvirtino. kad Garis iš
tikrųjų demonstravo būtent toki elgesį, be to, atskleidė, kad taip elgtis vaikų labai
skatino tėvų. rodomas dėmesys, taip pat (ai, kad klykimo ir siutimo priepuoliai
paprastai baigdavosi Gario pergale: jis pasiekdavo to, ko norėdavo, ir todėl tie
priepuoliai, jo manymu, buvo labai veiksmingi.
Nenuostabu, kad dėl to šeimos santykiai tapo labai įtempti, o Garis toks
nepopuliarus, kad. tais retais atvejais, kai jis elgdavosi, deramai, niekas to
nepastebėdavo ir neatkreipdavo dėmesio, vadinasi, įjį atkreipdavo dėmesį, tik kai.jis
elgdavosi antisočiaHai.
Siekdami, numalšinti, klykimo ir susijaudinimo priepuolius, tėvai Garį
pašalindavo iš kambario, vos tik jis imdavo klykti. Sis „pašalinimo iš teigiamo
pastiprinimo zonos“metodas turėjo sumažinti galimybę gauti pastiprinančio dėmesio
dozę už antisocialinį elgesį ir išreikalauti., kad sugrįžęsjis padalytų tai, ko iš pradžių
prašytas. Tėvai, sugebėjo kone visiškai pašalinti šiuos protrūkius. Kartu daug dėmesio
buvo skiriama Gario apdovanojimui už prosocialų. elgesį tokiais ženklais, kokius jis
vėliau, galėkį iškeisti įprivilegijas (pavyzdžiui, ilgiau neiti miegoti) arba į.malonumus
(pažaisti mėgiamą žaidimą su. tėvais).
Šios programos tikslas .buvo pagerinti tėvų santykius su Gariu, suteikiant
galimybių imtis abišalis pastiprinančios veiklos. Programai priartėjusprie pabaigos,
Garis pralinksmėjo, elgėsi, kur kas prosocialiau ir daug geriau sutarė su tėvais.
Šeimos terapeuto arba socialinio darbuotojo stilius

Yra nemažai duomenų, kad terapeutas, jo elgesys - labai svarbus šeimos
terapijos rezultatus lemiantis veiksnys, nesvarbu, koks būtų taikomas teorinis
metodas. Gurman ir Kniskern (1981) teigimu, yra ryšys tarp pozityvaus
traktavimo rezultato ir:
• terapeuto gebėjimo užmegzti ryšį, pavyzdžiui, suteikti-struktūrą, o

nerodyti per daug direktyvumo, ir
• metodų, skatinančių šeimos narių gebėjimą tarpusavyje bendrauti.
Autoriai, be to, pastebėjo, kad sutuoktinių ir šeimos terapeutas turėtų

suteikti tam tikrą struktūrą, bet neturėtų ką tik pradėjęs dirbti su šeima naikinti
nedidelius šeimos gynybos mechanizmus. Sugebėjimakužmegzti ryšiustaikant
bihevioristinės pakraipos metodus laikomi tokie pat reikšmingi kaip ir kitais
•metodais. Tie patys tyrinėtojai nustatė, kad maždaug 5-10 proc. porų ir šeimų
•reikalai „šeimos terapijos metu pablogėjo; reikia tik tikėtis, kad pablogėjimą
sukėlė kokia kita priežastis, o ne pati terapija." Autoriai teigia:
T ra įrodymų, kad konl^mts terapeuto stilius susijęs su neigiamais rezultatais.

Tokie terapeutai per pimu^Jis seansus nesistengia suteikti struktūrą ar vadovauti,
m
fronialiu būdu konfrontuoja su labai efektyvia (didelį emocini krūvį turinčia)

medžiaga... užuot skatinę bendravimą, rinke duomenis ar teikę paramą.
Howe (1989) socialinių darbuotojų atliktos šeimos terapijos kritinis

įvertinimas verčia sunerimti dar ir dėl kitos priežasties. Autoriaus manymu,
daugumai šeimųjšeimos terapija nepatinka, o 23 šeimos iš 32 net nebaigė
terapijos kurso. Štai kad ir klientas Bobas, kreipęsis į privatų konsultantą
•santuokos klausimu (Grant, 1992), dėsto, kokių blogybių gali pasitaikyti:
Konsultavimas atrodo šitaip: du nelabai sutariantys žmonės atvedami į bokso ringą

irjiems liepiama kibti vienas kitam i gerklę. Nieko baisesnio savo gyvenime nebuvau
patyręs... Niekas mums nevaclovavo. Konsultantas kalbėjo labai mažai. Jis buvo lyg
tylus teisėjas, kartais pateikdavo klausimą, kurio tikslas, atrodo, buvo paraginti mus
parodyti, ką dar sugebame. Nežinau, ko jis siekė. Bet kai po seanso parėjome namo,
reikalai atrodė dar prasčiau negu iki to.
Tai nebuvo nei konsultavimas, nei terapija, o kvaila ir neetiška praktika,

pagrįsta neteisingu galingų jausmų vadybos supratimu.
Praktinį darbą dirbantys specialistai turėtų mokytis dirbti taip, kad darbo
metodas tiktų visoms bendruomenėms. Savo puikioje knygoje Transcultural
Counselling in Action ( Transkuitūrinio konsultavimo praktika) D'Ardennes ir
Mahtani (1989) rašo apie į klientą centruotų metodų tinkamumą; metodai
pagrįsti humanistinės psichologijos teorija ir tinka dirbti su įvairiausios kultūrinės
aplinkos klientais. Šis metodas (žr. 1 skyrių) šeimos terapeutams labai
naudingas. Toliau rasite keletą gerų praktinių patarimų, kaip elgtis su įvairių
kultūrų, rasių ir bendruomenių žmonėmis. Štai tie patarimai:
□ Naudotis pagrindiniais gero praktinio darbo principais: konfidencialumas,

nesiėmimas teisėjo vaidmens, empatijos išreiškimas.
□ Visuomet rodyti pagarbą ir dėmesį.
□ Iš pat pradžių išaiškinti savo asmeninius tikslus.
□ Įsitikinti, kokie žmonių lūkesčiai, ir nustatyti, kiek jie realūs.
□ Aptarti savo bendro darbo tikslus kartu su šeima.
□ Paremti bendrai visą šeimą („Jums visiems bus nelengva...") ir nelaimės
ištiktus šeimos narius („Martynai, gal jūs jaučiatės izoliuotas?").
□ Mėginti padėti šeimos nariams geriau bendrauti.
□ Kuo daugiau sužinoti apie kitoms bendruomenėms priklausančių žmonių
kalbą ir papročius.
□ Naudotis daugeliu metodų (genogramomis, sutartimis, problemų
sprendimo metodais) ir tikrinti, ar jie tinka šeimoms.
□ Visados mėginti įvertinti savo darbą su žmonėmis sutartų tikslų požiūriu.
Vaikai ir jų šeimas ♦ 4 skyrius
Šeimos terapijos įvertinimas

Gut rn3n ir Kniskern (1981) savo dideliame šeimos terapijos padarinių tyrimo
iarbe išnagrinėjo 32 tyrimų apžvalgas. Autoriai nustatė, kad:
□ Maždaug 73 proc. šeimų buvo laikomos „pasitaisiusiomis"; bet kadangi

tik keletui tyrimų naudotasi „kontrolinėmis" šeimomis, kai kurios šeimos
galėjo pasitaisyti ir be formalios intervencijos.
□ Nebuvo įmanoma atskirti terapeuto asmenybės poveikio nuo taikyto
teorinio metodo poveikio.
□ Taikyti metodai nebuvo „gryni", t. y. pagrįsti tik viena teorija.
□ Tyrimai beveik niekad nepabrėždavo, kokie konkretūs intervencijos
aspektai paskatino gerėjimą.
Dare (1985) savo pateiktoje šeimos terapijos, kurioje dalyvavo ir vaikai,

ezultatų apžvalgoje nustatė, kad metodai, susiję su socialinio mokymosi teorija
' metodais, taip pat sisteminis metodas veiksmingai mažino šeimoje kilusias
ilgesio problemas (pavyzdžiui, agresyvų elgesį) ir gerino šeimos narių
>endravimą.
ff
* ASPIRE; darbas su šeimomis
Svarbiausia, ko reikalaujama iš socialinių darbuotojų, - tai sugebėjimo
įvertinti, ar labai skubiai tenkinti prašymą apgyvendinti vaiką ar jaunuolį
gląbnsj^taįg.pje_laikantis 1989 m. Vaikų įstatymo.nuostatų. Kadangi toks
sugebėjimas pats pagnndTnis, Išleistos’ smulkios instrukcijos, kaip atlikti
išsamų įvertinimą. Leidinys vadinasi Protecting Children (Vaikų gynimas)
(Sveikatos skyrius, 1988). Toliau aprašomą situaciją reikėtų nagrinėti
atsižvelgiant į šį dokumentą. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad jauna moteris,
Tracey Harris, atvyksta į srities įstaigą su trejų metų vaiku ir dar vienu
kūdikiu ir prašo, kad Socialinių paslaugų skyrius vyresnį .vaiką kur nors
įtaisytų, kadangi ji negali tinkamai jo prižiūrėti. Kuo čia gali būti naudingas
ĄSP.IRE procesas?
Įvertinimas
Įvertinim o parengiamosios priemonės: informacijos rinkimas
Treisę priėmusi socialinė darbuotoja Dženė Kuper sužino, kad Treisė
gyvena benamių šeimų prieglaudoje, išsiskyrė su vaikų tėvu netrukus po
to, kai gimė Karlas, antrasis vaikas. Prieglaudoje ji galės pagyventi dar tris
mėnesius, ir direktorius tikisi, greitai ji turės nuosavą būstą, kadangi jau
seniai jos pavardė įrašyta gyvenamojo ploto laukiančių asmenų srtrase-
Treisei 19 metų, ir jai tikrai niekas nepadeda, kadangi mama gyvena Airijoje,
be to, jos nebendrauja. Kai mirė tėvelis, mama, Treisės manymu, pei
daug greitai persikraustė pas vieną iš tėvelio draugų.
Trejų metų Keviną visados buvo sunku auklėti, ir Treisė mano, kad ji jo
nebesuvaldo. Kevinas darosi labai agresyvus, dažnai ją muša, ir ji jo vieno
palikti su kūdikiu negali. Retkarčiais ji užploja jam, tačiau iš to nieko gero.
Gali būti, kad jis ilgisi savo tėvelio. Taigi nors ji ir nenori su Kevinu skirtis,
mano, kad nuo to jam bus tik geriau. „Aš jo daugiau nebemyliu", - sako
Treisė,- „jis iš manęs išmušė visą meilę" Vis dėlto ji nenori, kad Keviną
kas nors įsūnytų.
KO KIOS susidarė problemos?

Besika/bėdamos Treisė ir socialinė darbuotoja išsiaiškina atsiradusias
problemas:
• Treisė jaučiasi izoliuota, apimta depresijos ir pavargusi.
Ji junta, kad nebesusitvarko su dviem vaikais.
• Ji retkarčiais muša Keviną, nes nežino, kaip kitaip j į suvaldyti.
• Ilgisi savo tėvelio ir supranta, kad Kevinas galbūt irgi ilgisi savojo.
• Norėtų, kad Socialinių paslaugų skyrius Keviną kur nors įtaisytų.
KURIOS problemos svarbiausios?

Treisės manymu, šios:
1. Ji norėtų pati auginti vaikus, bet jaučia negalinti su jais susitvarkyti.
2. Nori, kad Kevinui būtų gerai, kad jį prižiūrėtų socialinė tarnyba, kol ji
pasijus geriau.
3. Norėtųjaustis geriau.
4. Pageidautų vėl palaikyti ryšius su mama.
Dženės manymu, svarbiausios problemos šios:
1. Ji žino, kad labai mažai tikėtina, jog šiomis aplinkybėmis skyrius imsis
globoti Keviną.
2. Jai rūpestį kelia Kevinas, kurį iš tikrųjų, atrodo, sunku suvaldyti.
3. Rūpestį kelia ir Treisė, jauna, neturtinga, izoliuota, apimta depresijos,
pastaruoju metu nelabai sveika.
KOKIE žmonės dalyvauja šioje situacijoje?

• Treisė, vaikų motina, 19 metų
Kevinas, trejų metų
• Karlas, dešimties mėnesių
• Polas, vaikų tėvas - manoma, gyvena Glazge
Treisės motina, gyvena Airijoje
• Trevoras, benamių prieglaudos direktorius
Dženė, socialinė darbuotoja
DEL KO kilo problemos?

Treisė mano, kad reikalai ėmė blogėti, kai jiedu su l ^ į bardavosi dėl
jo pomėgio gerti. Ji sakė, kad blaivas jis būdavo visai n ic ® bet pasigėręs,
tapdavo agresyvus ir ją mušdavo. Ji bijo, kad Kevinas agresyvumą paveldėjo

iš Polo. Treisė labai vieniša, net prieglaudoje, kur gyvena daugiau jaunų
šeimų. Ji su niekuo nebendrauja. Ateitis Treisei atrodo beviltiška, ji vos
verčiasi iš paramos ir labdaros. Ji nemano, kad Polui rūpi vaikai. Jis turi
dar vieną vaiką, mergaitę, kurios visada norėjo, su moterimi, su kuria
dabar gyvena, jis niekados jos nesiteirauja apie Keviną ir Karlą, per
gimtadienius neatsiunčia dovanų ar sveikinimo atvirukų.
Planavimas
Pasitarus su grupės vadovu, Dženei Kuper tapo visiškai aišku, kad
Socialinių paslaugų skyrius visaip vengs Keviną apgyvendinti globos
įstaigoje. Ir Kevinas, ir kūdikis atrodo gerai prižiūrimi: sveiki, o Kevinas,
labai aktyvus ir triukšmingas berniukas, prisirišęs prie motinos. Tačiau jis
labai nepaklusnus, Treisė nesugeba įveikti jo kaprizų.
KAIP mums kartu išspręsti problemą?

Dabar Dženė ir Treisė svarbiausiais laiko skirtingus dalykus. Treisė teigia,
kad nori, jog Keviną kur nors apgyvendintų Midleshire socialinių paslaugų
skyrius, o Dženė žino, kad tikriausiai to padaryti nepavyks. Dženė klausosi,
ką pasakoja Treisė, padeda jai išsakyti, kokią neviltį ji išgyvena, kartu
pastebi, kaip^Xr;e)s.e.Lp,aJ.en.gvėjo-.sužinojus-r-kiek mažauvilties, ,kad Keviną
priglaus vietinės vajdžios įstaiga. „Maniau, kad man geriau jo atsisakyti", -
sak'ojl,”- 'maniau, kad netinku jam į motinas" Nusiraminusi Treisė visai
noriai imasi planuoti ateitį.
Dženė nuo Treisės nieko neslepia: ji šakojai, kad nors ji pati asmeniškai
pastebi, kaip Kevinas stipriai prie Treisės prisirišęs, reikia, kadHfasv-eikatos
kontrolierius.dėį.to neabejotų. Treisė pritaria. Jos tariasi, kokių tikslų kartu
siekti ir sudaro bendradarbiavimo sutartį (žr. 228 p.). Numatoma kito
susitikimo data (susitikimas įvyks po savaitės). Treisė ir Dženė abi turi po
sutarties kopiją.
Įgyvendinimas
Dženė Kuper imasi vykdyti sutartyje numatytus įsipareigojimus. Ji
susisiekia su Helena Šo, sveikatos kontroliere. Helena neseniai buvo
užsukusi pas Treisę aplankyti Karlo. Matė jį prieš keletą savaičių, berniukui
niekas negresia. Ji matė, kad Treisė liūdna, ragino ją nueiti pas gydytoją.
Kai ji buvo užėjusi, Kevinas žaidė aikštelėje, todėl jo nematė. Treisė buvo
jai sakiusi, kad berniukas tiesiog baisus, tačiau neatrodė, kad Kevino elgesys
ją tiek apvylęs, kad ketinusi j į atiduoti globon. Sutartą planą Dženė paro o
Helenai ir pažada kreiptis įTreisę, kad leistų plano kopiją nusiųsti Helenai.
Helena pažada vėl aplankyti Treisę, kad įsitikintų, jog viskas, ką ji gali
pasiūlyti, bū^âdaryta.
Dženė ta iJ R t gauna motinos ir kūdikio laikinos priežiūros centrųsąrasą.
Ji kiekvieną savaitę susitinka su Treise, kad išmokytų ją, kaip griežčiau

tvarkytis su têvinu. Dženės manymu, socialinio mokymosi metodas
(žr. 23 p.) būtų tinkamiausias būdas sumažinti Kevino siautėjimus.
Treisė savo ruožtu užsirašo pas terapeutą. Tarp susitikimų su Džene ji
mėgina nuosekliau auklėti Keviną. Ji taip pat lankosi labdaros teisių įstaigoje.
Peržiūra ir įvertinimas
Kiekvieną savaitę planas peržiūrimas. Dženė tris kartus aplanko Treisę
namuose, kiekvienas apsilankymas trunka vieną valandą. Sutartu laiku,
praėjus keturioms savaitėms po pirmojo susitikimo, Treisė ir Dženė vėl
susitinka, kad, kaip sutarta, įvertintų rezultatus ir pagalvotų, kojos pasiekė
ir ko pasiekti nepavyko.
Treisė buvo pas gydytoją, jai nustatė anemiją. Dabar ji geria tabletes ir
jau junta, kad atsiranda daugiau energijos.
Ji buvo labdaros teisių įstaigoje ir nors atrodo, kad gauna viską, kas jai
priklauso, bus patikrinta, ar iš tikrųjų taip ir yra.
• Dženės pamokyta, kaip griežčiau tvarkytis su Kevinu, Treisė pajuto,
kad geriau gali jį suvaldyti. Ji registruoja Kevino pykčio priepuolius, ir
pasirodo, kad per pastarąją savaitę pasitaikė tik du trumpi priepuoliai,
į kuriuos ji įstengė nekreipti dėmesio (žr. schemą A priede). Treisė
sako: „Dabar, kai Kevinas žino, kas jam leista, jis daug laimingesnis
vaikas"
Ji pasinaudojo Dženės gauta informacija apie laikinos vaikų priežiūros
centrus, į vieną užėjo kartu su abiem vaikais. Darbuotojai buvo visai
draugiški, ir galbūt ji ten dar užeis.
Treisės reikalai, atrodo, taisosi, bet kadangi Dženė nelinkusi tenkintis

savo subjektyviais įspūdžiais, prašo Treisės užpildyti Becko depresijos skalę
(Beck Depression Inventory) (žr. 100 p.). Treisė sutinka. Ji surinko 6 balus,
ir tai rodo tik labai nedidelę depresiją. Dženė anketos rezultatus aptaria su
Treise, ir ta ją patikina žodžiu, kad depresija nuo jų pirmojo susitikimo
gerokai sumažėjo. Dženė paaiškina Treisei, kad nors ji bet kada gali vėl
pas ją užsukti, dabar nėra reikalo daugiau susitikinėti.
5 SKYRIUS
Vaikų išnaudojimas
Socialiniams darbuotojams vaikų išnaudojimas yra be galo svarbi tema.
Trumpai ją aprašyti beveik neįmanoma, tačiau psichologai šią sritį gerokai
patyrinėjo. Iš to socialiniams darbuotojams, kaipârtimiausiai su klientais
dirbantiems specialistams, gali būti daug naudos. Šiame skyriuje aptarsime
psichologų atliktus tyrimo darbus ir kitą svarbią medžiagą.
Svarbiausias dokumentas Working Together Under the Children Act 1989

(Kartu įgyvendinkime 1989 m. Vaikų įstatymąj (Vidaus reikalų ministerija,
1991), kuriame aptariami agentūrų bendradarbiavimo, laikantis minėto
įstatymo nuostatų, klausimai, numato šias išnaudojimo kategorijas, kuriomis
remiantis, vaikas įrašomas į vaikų gynimo registrą. Dokumente nurodoma,
kad šios kategorijos nėra tiksliai suderintos su Įstatymo 31 skirsnyje minimos
„žymios žalos" apibrėžimu.
Nesirūpinimas . Nuolatinis arba didelis nesirūpinimas vaiku arba

nesugebėjimas apginti vaiko nuo pavojaus, įskaitant šaltį ar badą, arba visiškas
nesugebėjimas įgyvendinti svarbių priežiūros aspektų, dėl ko smarkiai sutrinka
vaiko sveikata ar raida arba vaikas liaujasi tarpęs dėl kitų negu organinės
kilmės priežasčių.
Fizinis sužalojimas. Tikras arba tikėtinas fizinis vaiko sužalojimas arba

nesugebėjimas užkirsti kelią fiziniam sužalojimui (ar kančiai), įskaitant tyčinį
nuodijimą, uždusinimą ir Munchauseno sindromą, pasitelkus patikėtinį.
Selcsualinis išnaudojimas. Tikras arba tikėtinas vaiko ar paauglio seksualinis

išnaudojimas. Vaikas gali būti išlaikytinis ir (arba) raidos požiūriu nebrandus.
Emocinis išnaudojimas. Tikras arba tikėtinas didelis žalingas poveikis vaiko

emocinei ir elgesio raidai, kurį sukėlė nuolatinis arba didelis emocinis žalojimas
ar atmetimas. Bet koks išnaudojimas yra kartu ir emocinis žalojimas. Šią
kategoriją reikėtų vartoti tada, kai tokia išnaudojimo forma yra pagrindinė
arba vienintelė.
Vaikų išnaudojimo dažnis

5.1 lentelėje pateikiame duomenis apie vaikų išnaudojimo da
1989 ir 1990 m. Apskaičiuota remiantis N a t i o n a l Society For t e
♦ Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija_______________________________ __
Cru e/ty to Children (NSPCC) (Nacionalinė žiauraus elgesio su vaikais

prevencijos draugija) registrų duomenimis, surinktais reprezentatyviose
Anglijos ir Velso srityse. Registruotųjų kategorijai priklauso dėl įvairių priežasčių
į registrą įtraukti vaikai. Tačiau visos priežastys svarbios, nors registruojant
jos nebuvo suskirstytos į: nesirūpinimą, emocinį išnaudojimą ir dabar jau
nebevartojamą,,didelį rūpestį keliančių vaikų" kategoriją. Šiai kategorijai buvo
priskiriami išnaudojamo vaiko broliai ir seserys, taip pat tie, kuriuos įtardavo
esant išnaudojamus. Leidinyje Child Abuse Trends in England and Wales (Vaikų
išnaudojimo linkmės Anglijoje ir Velse) (NSPCC, 1992) smulkiau rašoma apie
į registą įtraukiamus vaikus.
5.1 lentelė. Nacionalinio tyrimo duomenys apie vaikų išnaudojimo dažni per metus*
Anglijoje ir Velse (Creighton, 1992)
Vaikų skaičius
Amžius ir kategorija
1988 1989 1990
0 -4 metų
Fiziškai sužalotų 4300 4600 4200
Seksualiai išnaudotų 1500 1600 900
Registruotų 12900 17000 15600
0-14 metų
Registruotų 25100 34100 32500
0-16 metų
Registruotų 27000 36300 34700
* Suapvalinta iki 100
Vaikų išnaudojimo vertinimas

Įžangoje aptarėme ASPIRE sistemą, daugelį tikslų atitinkančią vertinimo
schemą. Norint atlikti vertinimą ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, kai
įtariama vaikąjšnaudojant, reikia surinkti daugiau informacijos ir pateikti tikslų
sprendimą. Išsamų vertinimą atliekantiems specialistams išleista smulki
instrukcija, Protecting Children (Kaip apginti vaikus) (Sveikatos skyrius, 1988)
(taip pat žr. Herbert, 1993).
Vertinimas visados susijęs su rizika, ypač kai dirbama su lengvai
pažeidžiamais vaikais. Net jei per pradinį tyrimą arba v ė lia i^ ^ š a u k tą
98
Vaikų išnaudojimas ♦ 5 skyrius
susirinkimą rizikos įvertinimas nebūna paprasčiausias tikimybės, kad konkretus

įvykis įvyks, apskaičiavimas, vis dėlto, vertinant riziką, reikia apsvarstyti, koks
butų rezultatas, je ig u toks įvykis atsitiktų. Jeigu gerai atsižvelgsime į antrąjį
veiksnį, galijoūti, kad jis gerokai pakeis pirmojo apskaičiavimus. Paprasčiausias
pavyzdys būtų šitoks: rizika palikti vaiką gyventi namie, užuot pasinaudojus
neatidėliotinos apsaugos orderiu, kuris leistų vaiką laikinai paimti iš jo šeimos.
Jeigu manoma, kad vaiko gyvybei gresia pavojus, tuomet apskaičiavimas būna
kitoks negu situacijoje, kai įtariama, kad vaikas neprižiūrimas, bet jam negresia
fizinis smurtas.
Alaszewski ir Manthorpe (1991) išsamiai aprašo rizikos vertinimo sunkumus.
Autoriai atkreipia dėmesį į dviejų tipų klaidas, kokias gali padaryti socialiniai
darbuotojai. Vienas kraštutinumas - tai Maria Colwell atvejis, kai socialiniai
darbuotojai neįžvelgė nesirūpinimo vaiku faktų tol, kol jau buvo per vėlu; šiuo
atveju jie nepakankamai įvertino riziką. Kitas kraštutinumas - Clevelandų
šeimos atvejis, kai socialiniai darbuotojai, remdamiesi netiksliais faktais, įžvelgė
seksualinį išnaudojimą; šiuo atveju jie pervertino riziką.
Siekiant nustatyti šeimas, kuriose vaikai rizikuoja būti išnaudojami, sukurta
daugybė visokiausių tikrinimo metodų. Keletu iš jų galima nesunkiai
pasinaudoti: Greenland (1987) metodas skirtas nustatyti fizinį išnaudojimą,
jame yra tiek su tėvais, tiek su vaikais susijusių kintamųjų; statistiniai svoriai
nepateikiami.
5.2 lentelė. Vaikų išnaudojimas - didelės rizikos vertinimo schema (Greenland, 1987)
Tėvai Vaikai
Anksčiau yra išnaudoję, nesirūpinę vaiku. Anksčiau buvo išnaudotas ar neprižiūrimas.

Pirmam vaikui gimus buvo 20 metų ar Išnaudotas ar neprižiūrimas buvo mažiau
jaunesni. kaip penkerių.
Gimė per anksti arba mažo svorio.
Vieniša motina (tėvas) arba gyvena Dabar mažesnio negu reikia svorio.
atskirai. Gimimo trauma, chroniška liga, raidos
Partneris nėra biologinis tėvas (motina). požiūriu atsilikęs.
Patys buvo išnaudoti, neprižiūrimi ar Ilgai buvo atskirtas nuo motinos.
deprivuoti.
Socialiniu požiūriu izoliuoti, dažnai keičia
gyvenamąją vietą būstas skurdus. Dažnai verkia, sunku nuraminti.
Skurdas, motina (tėvas) bedarbiai arba
nekvalifikuoti darbininkai. Yra maitinimo ir tuštinimosi sunkumų.
Nepakankamai išsilavinę. Įvaikis, globotinis ar posūnis (podukra).
Piktnaudžiauja alkoholiu ir (ar) narkotikais.

Praeityje yra buvę kriminalinio smurtinio
elgesio atvejų ir (ar) mėginimų nusižudyti.
Nėštumas, laikotarpis pę^fcndymo arba
chroniška liga.
♦ Socialinis darbas, bendruomenės veikia ir psichologija
Jūsų agentūroje turėtų būti dviejų motinos depresijos vertinimo schemų

kopijos:
• Beck Depression Inventory (Beck depresijos inventarijus), kurį galima
užpildyti per dešimt minučių;
• Edinburgh Post-Natal Depression Inventory (Edinburgo postnatalinės
depresijos inventarijus), kuriuo irgi nesudėtinga naudotis, ypač kai
simptomai pasirodė netrukus po gimdymo.
pirmasis sukurtas Amerikoje, o antrasis - D. Britanijoje. Abu išbandyti ir

tinka naudoti Europoje, nors jais netinka tirti Afrikos ir Karibų, Azijos ir Kinijos
bendruomenėms priklausančius žmones. Dabar mėginama tokį vertinimo
metodą sukurti ir jiems.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad net geriausias tikrinimas negali visiškai
apsaugoti lengvai pažeidžiamų vaikų nuo išnaudojimo. To pasiekti būtų galima
nebent dieną naktį stebint ir kontroliuojant šeimas, tačiau tai neįmanoma. Be
to, labai svarbu išvengti klaidų, atsirandančių dėl kultūrinių kintamųjų sukeltų
nesusipratimų. Okine (1992) nustatė svarbias gaires, kurių reikėtų laikytis
vertinant riziką juodaodžių šeimose.
Tyrimo interviu
Tai itin sunkus momentas, kai dalyvaujančių asmenų nerimas, su juo susijęs
didelis susierzinimas gali lengvai virsti konfrontacija ar agresija. Labai svarbu,
kad situaciją tiriantys socialiniai darbuotojai, pavyzdžiui, esant įtarimui, kad
vaikas išnaudojamas, gerai jai pasirengtų. Vieni į namus neikite; prireiks
visokios pagalbos, tiek asmeninės, tiek procedūrinės (žr. taip pat 9 skyrių).
Pažvelkime į situaciją tiriamųjų žmonių akimis. Socialinių mainų teorijos
požiūriu (žr. 3 skyrių) dalyvauti tyrime toli gražu nėra smagus dalykas. Tačiau
jeigu nebendradarbiausi, tau gresia daugelis nemalonumų: gali iškelti bylą,
gali tekti eiti į teismą, gali atimti vaiką. Todėl dažnai žmonės vis dėlto
bendradarbiauja, nors tai priklauso nuo tyrimą atliekančio socialinio darbuotojo
sugebėjimų.
Visuomet atvirai ir aiškiai išdėstykite apsilankymo priežastis, pasakykite,
kas esate ir kodėl atėjote. Jeigu atėjote dėl to, kad ant vaiko kūno yra mėlynių,
aiškiai ir nesistengdami kalbėti kaltintojo tonu pasakykite: „Mums pranešė,
kad ant jūsų mažojo berniuko rankos yra keletas mėlynių, ir paprašė išsiaiškinti.
Mums reikia apie tai pasikalbėti." Gali būti, kad šitaip kalbėdami gražiai
nepabendrausite, tačiau tikėtina, kad užkirsite kelią atviriausiam priešiškumui.
Rizikai įvertinti svarbus tyrimas

Psichologijoje yra du tyrimo variantai, svarbūs organizuojant susirinkimą
aptarti konkretų atvejį. Pirmasis - vadinamasis „sutarimo siekimo" reiškinys,
t. y. kai grupės dauguma spaudžia jai nepritariančią mažumą. Pavyzdžiui,
dauguma, mananti, kad rizikos lygmuo neleidžia rašyti įsakymo paimti vaikąi
i nn
_________________ Vaikų išnaudojimas ♦ 5 skyrius
iš namų, gali spausti kitaip manančią mažumą. Sutarimo siekiančios krypties

poveikį gali sumažinti įgudęs susirinkimo pirmininkas, pajėgiantis užtikrinti,
kad visų nuomonė, net ir tų, kurie grupėje turi mažesnį formalų statusą, bus
išklausyta ir per ankstyvi sprendimai nebus priimti.
Antrasis - tai vadinamasis „posūkio į riziką" reiškinys (Shaver, 1977). Jis
susijęs su žmonių grupių tendencija, išnagrinėjus situaciją, priimti sprendimą,
kuris pasirodo dar rizikingesnis negu būtų buvęs, jeigu žmonės būtų tą klausimą
svarstę atskirai. Ši tendencija gali išryškėti kai kuriuose susirinkimuose, ypač
kai atrodo, jog atsakomybė pasklidusi, t. y. kai manoma, kad kas nors kitas,
o ne aš būsiu atsakingas, jeigu kas nors nepavyks.
Intervencija vaiko išnaudojimo atveju

Galima skirti tris intervencijos lygmenis: pirminį, antrinį ir tretinį. Tyrimai
kiekvienoje šių sričių be galo įvairūs: kaip ir situacija - rodo teikiamų paslaugų
pobūdį.
Pirminė intervencija
Svarbiausia nustatyti vaiko išnaudojimą skatinančias bendrąsias situacijas,
pavyzdžiui, izoliaciją ir paramos stoką prieš įvykstant krizei. Strategijos kuriamos
laikantis bendruomenės perspektyvos, t. y. siekiama, kad paslaugos būtų
prieinamos visiems, o ne tik potencialiai vaikus išnaudoti linkusioms šeimoms.
Bendruomenės gyvenimą apibūdinantys atsakymai atskleidžia „bendruomenės
motinų", patyrusių tėvų, siūlančių pagalbą izoliuotoms jaunoms motinoms,
dalyvavimą (Early Child Development Unit, 1991), pagalbos tinklo kūrimą,
pavyzdžiui, savipagalbos grupes arba lankymosi namuose programas, kuriose
dalyvauja savanoriai ir joms vadovauja specialistai. Kitose programose
numatytas „globoti nusiteikusių senelių" dalyvavimas: tokie seneliai itin domisi
jaunomis šeimomis ir siūlo pagalbą, jie nėra nusiteikę teisti žmones.
Antrinė intervencija
Tikslas - organizuoti ankstyvą intervenciją siekiant užkirsti kelią vaikų
išnaudojimui ypatingose šeimose. Būtina sąlyga - nustatyti, kad šeimose,
ypač tose, kur tikėtina išnaudojimo rizika, iš tikrųjų išnaudojami vaikai. Roberts
(1988) apžvelgė šia tema atliktus tyrimus. Autorė aprašo darbus, iš kurių
matyti, kad savo vaikus išnaudoja palyginti jauni ir nebrandus tėvai, kad kai
kurie jauni deprivuoti tėvai, kurių priklausomybės reikmės nebuvo patenkintos,
savo vaikuose ieško paguodos. . . .
Kitos vaikus išnaudoti galinčios šeimos^- tokios šeimos, kuriose
nepageidaujami arba ligoti ar neįgalūs vaikai. Šitie vaikai dar labiau pazei z
jeigu jų padėtį komplikuoja kitokie veiksniai, pavyzdžiui, tėvų liga ar a j e^
Vis dėlto plačioje Browne (1988) studijoje daroma išvada,
stresu neįmanoma įtikinam ai paaiškinti vaikų išnaudojimo fa U 1 ‘
išnaudojimą skatina tėvų nerealūs lūkesčiai.
Tretinė intervencija
Jos tikslas - įsikišti įvykus vaikų išnaudojimo faktui. Griežtai ištyrus
pagrindines strategijas, paaiškėjo, kad pagrindinės intervencijos strategijos -
tai sisteminga šeimos terapija ir vaikus žalojančių tėvų mokymas laikytis
socialinio mokymosi teorijos (bihevioristinių teiginių), t. y. vaikų priežiūros
įgūdžių ugdymas. Tai plačiau aptariama 4 skyriuje.
Padėtis apskritai sudėtinga. Atrodo, išryškėja šie dalykai: intervencija
vykdoma keliais lygmenimis, būtent bendruomenės iniciatyvų lygmeniu, kai
siūloma parama jauniems ar nebrandiems tėvams; tikrinimo ir tikslinės
pagalbos šeimoms lygmeniu ir tiesioginio tėvų mokymo lygmeniu. Be abejonės,
imantis bet kokios intervencijos strategijos svarbu atlikti labai tikslų visų vaikus
išnaudoti linkusių šeimų stebėjimą ir priežiūrą.
Nesirūpinimas
Ši tema tikrai mažai tyrinėta. Šiai sričiai skirta labai mažai dėmesio dėl to,
kad nesirūpinimą sunkiau nustatyti nei vaiko fizinį ar seksualinį išnaudojimą,
taip pat dėl to, kad mažai tikėtina, jog vaikas žinos, kad juo nesirūpina ir
prašys pagalbos. Tačiau nesirūpinimo padariniai labai rimti, ir tie, kurie išryškėja
greitai, ir atsiskleidžiantys po ilgesnio laiko. Jie gadina fizinę sveikatą, mažina
savigarbą, o nuolatinis nesirūpinimas gali baigtis mirtimi.
Dabar į nesirūpinimo apibrėžimą pakliūva neorganinės kilmės priežasčių
sukeltas negalėjimas tarpti; klestėti. Bendrasis terminas "negalėjimas klestėti"
susijęs su negalėjimu sveikai ir guviai augti ir vystytis. Iwaniec (1985) tyrinėjo
negalėjimą klestėti, kurį sukelia neorganinės priežastys, t. y. tokias sutrikimo
formas, kurių negalima priskirti medicinos veiksniams. Autoriai nustatė ne tik
pagrindines daugybės kintamųjų, socialinių ir fiziologinių, charakteristikas,
bet ir sukūrė veiksmingą intemsncijos strategiją (žr. 103 p.). Labai tikėtina,
kad nesirūpinimą, panašiai kaip fizinį išnaudojimą, galima suprasti tik
daugeriopo modelio, pvz., Gelles (1979) (žr. 5.1 paveikslą) modelio kontekste.
Intervencija nesirūpinimo atveju

Kadangi vaikus, kuriais gali būti nesirūpinama, pastebėti sunku, sveikatos
ir socialinio darbo agentūros anksti susirūpina tik tais, kurių sveikata ir raida
rodo jų patiriamą deprivaciją. Tokiai grupei priskiriami negalintys klestėti vaikai;
daugelio kitų vaikų beveik garantuotai išsiaiškinti negalima. Todėl visų trijų
lygm enų- pirminio, antrinio ir tretinio - intervencijos strategijos nėra iki galo
išplėtotos.
Pirminė ir antrinė intervencija

Kruopštus tikrinimas, kurį daugiausia atlieka į namus atvykstantys sveikatos
tarnybos darbuotojai, yra pati tikėtiniausią priemonė liūdnoms, nesišypsančioms
ir žmonių besišalinančioms nesirūpinimo aukoms n u ^ j^ t i. Fizinės raidos
Vaikų išnaudojimus ♦ 5 s k y riu s
monitoringas remiantis centrinėmis schemomis padeda nustatyti daugelį tokių

vaikų, kurių maitinimo sunkumai skatina negalėjimą klestėti.
Tretinė intervencija
Svarbus tyrimo darbas, kuriame nagrinėjamas neorganinės kilmės
nesugebėjimas klestėti, priklauso Iwaniec eta/. (1985b). Jame aprašomi trys
intervencijos etapai, įgyvendinami laikantis socialinio mokymosi teorijos teiginių
(išdėstyta toliau). Labai gerų rezultatų davė ir iš karto po intervencijos, ir
vėliau atliktas įvertinimas:
1. Pašalina maitinimo sunkumus ir pagerina maitinimo stilių, t. y. padeda

motinoms keisti savo elgesį ir reakcijas vaiką maitinant (konsultavimas,
modeliavimas ir gerai struktūruoto maitinimo situacijos).
2. Laikantis plano pamažu sukuriamas pozityvus motinos, vaiko ir kitų
šeimos narių bendravimas ir mažėja negatyvus bendravimas. Labai
svarbu pašalinti su maitinimu susijusį vaiko nerimą ir pakeisti neigiamą
ir priešišką motinos nuostatą pozityvia; to pasiekiama rodant motinai,
kaip pamažu vaikas ima palankiau reaguoti.
3. Intensyvėja ir dažnėja pozityvus motinos ir vaiko bendravimas.
Fizinis žalojimas
Browne (1988), psichologas, atlikęs plačius lauko tyrimus ir siekęs numatyti,
kas ir kokiomis situacijomis išnaudos vaikus, pastebi, kad sugebėjimas numatyti
žalojimą - būtina sąlyga kurti adekvačias tarnybas. Jis rašo, kad šiandien
D. Britanijoje vaikų išnaudojimas yra viena iš dažniausių mažų vaikų mirties
priežasčių, kiekvieną savaitę nuo savo tėvų rankos miršta nuo vieno iki keturių
vaikų. Browne teigimu, yra įrodymų, jog mažiausiai su vienu procentu vaikų
vienokiu ar kitokiu būdu elgiamasi netinkamai ir tas skaičius tėra aisbergo
viršūnė. Nacionalinė žiauraus elgesio su vaikais prevencijos draugija registruoja
visus vaikus, kurie patyrė išnaudojimą 12 Anglijos didmiesčių ir grafysčių. Iš
2786 vaikų, įregistruotų kaip ilgą laiką kentusių fizinius sužalojimus, 1150
(41 proc.) turėjo mėlynių ant galvos ar veido, 1206 (43 proc.) mėlynių ant
kūno ar galūnių, 217 (8 proc.) pjautinių žaizdų, 107 (4 proc.) buvo apdegę ar
apšutinti karštu vandeniu.
i Nesirūpinimas vaiku - tai veiksmo neįvykdymo nusikaltimas; jeigu toks
nusikaltimas nustatytas, reikėtų paprasčiausiai stebėti ir kontroliuoti vaiko
raidą bendradarbiaujant su kitais specialistais. Vaiko fizinis sužalojimas —tai
veiksmo įvykdymo nusikaltimas, vaiką nuo jo sunkiau apsaugoti, kadangi toks
sužalojimas gali įvykti staiga bet kuriuo dienos ar nakties metu.
Panagrinėjus išsamius tyrimo darbus, paaiškėjo, kad vaiko fizinis
išnaudojimas atsiranda iš daugelio kintamųjų - sociologinių, psichologinių ir
kartais psichiatrių^-sąveikos. Gelles (1979) (žr. 5.1 paveikslą) sukurė modelį,
103
♦
104
Socialinis darbas, bendruomenės i ciklą ir psichologija
5.1 pav. Vaikų išnaudojimo socialinių ir psichologinių priežasčių modelis (Gelles. 1979)
Vaiki! išnaudojimus ♦ 5 skyrius
iš kurio matyti psichologinės vaikų išnaudojimo priežastys. Aptardamas šios

srities literatūrą, autorius smulkiau panagrinėjo keletą pagrindinių kintamųjų,
kurie nuolat siejami su vaikų, žmonų išnaudojimu ir smurtu šeimoje.
1. Smurto ciklas: smurtinio elgesio perdavimas iš vienos kartos

į kitą išmokstant jo.
2. Socialinis ir ekonominis labiau tikėtina, kad fizinis sužalojimas įvyks
statusas: socialiniu ir ekonominiu požiūriu žemesnėje
klasėje, tik jokiu būdu ne vien joje.
3. Didelis stresas: kylantis dėl skurdo, nedarbo ir t. t.
4. Socialinė izoliacija.
Tačiau Gelles pastebėjo, kad šiuos rezultatus reikėtų vertinti atsargiai ir

kritiškai; minėti veiksniai tėra asociacijos, ne priežastys. Šią sritį labai sudėtinga
tirti.
Kiti tyrinėtojai pabrėžė kognityvinių veiksnių svarbą vaikų išnaudojimui.
Ypač tai, kaip išnaudotojai supranta vaiko elgesį ir įvykius, pasibaigusius
smurtiniu incidentu. Kai kurie tėvai normalų, amžių atitinkantį vaiko elgesį
laiko tyčiniu, mano, kad vaikas tyčia blogai elgiasi. Pavyzdžiui, tėvai, menkai
nusimanantys apie vaiko raidą/ gali pamanyti, kad kūdikis rėkia tyčia, kad
juos įpykintų; arba, kad vaikas tyčia priteršė vystyklą prieš pat išeinant
pasivaikščioti. Tokie neteisingi manymai mažina pačių tėvų žemą savigarbą ir
kartu su kitais kintamaisiais gali būti „paskutinis taurę perpildęs lašas"
Kalbėdamas apie intervenciją, Nicol (1988) remdamasis tyrimais daro
išvadą, kad kai kurioms vaiką išnaudojusioms šeimoms galima padėti
naminėmis mokymo programomis. Būtų gerai kai kuriais atvejais imtis
bandomojo mokymo, tik jis turėtų būti trumpas; be to, toks mokymas būtų
rizikos vertinimo dalis; jo nereikia laikyti garantuotu ir veiksmingu intervencijos
metodu. Įgudusio specialisto priežiūra šiuo atveju būtina.
Seksualinis vaikų išnaudojimas

Tai tokia sudėtinga sritis, kad kai pirmieji atvejai iškilo viešumon, iš esmės
visai nebuvo mokslinės literatūros, kuria būtų buvę galima remtis, aišku, nebuvo
patikimos patirties ar procedūros, kuria vadovaudamiesi socialiniai darbuotojai
būtų vykdę intervenciją. Nepasirengę ir neturėdami patirties, jie stačia galva
nėrė į didžiulę vaikų seksualinio išnaudojimo atvejų bangą. Juos atidžiai stebėjo
visuomenė ir vis kritiškiau nusiteikusi žiniasklaida.
Taigi šiandien iš labai išpopuliarintų atvejų ir ataskaitų susidarė procedūros,
kuriomis reikia naudotis tuomet, kai įtariama, kad seksualiai išnaudojami vaikai,
i'au sukaupta mokslinės literatūros; šiame skyriuje apie ją bus kalbama.
IĮ991 m. knygoje Working Together Under the Children Act 1989 seksua inis
išnaudojimas apibūdinamas kaip „tikras arba tikėtinas vaiko ar paau
seksualinis išnaudojimas. Vaikas gali būti išlaikytinis ir (ar) raidos požiūriu

nebrandus."
5.3 lentelėje pateikti įvairūs nusikaltimai, sudarantys termino „seksualinis
išnaudojimas" turinį ir įtraukti į Nacionalinės žiauraus elgesio su vaikais
prevencijos draugijos (1992) registrus. Prašyčiau skaitytojų paskaityti šią
svarbią ataskaitą, iš kurios smulkiau sužinosite apie vaikų ir jų išnaudotojų
amžių, nusikaltimo aplinkybes. Nors seksualinio išnaudojimo atvejus
stengiamasi labai atvirai skelbti, labai tikėtina, kad oficialiai sužinoma tik apie
nedaugelį seksualinio išnaudojimo atvejų.
5.3 lentelė. Seksualinio išnaudojimo pobūdis, remiamis 1732 seksualinio išnaudojimo

aivejais ( 1988—L990 m. duomenys (Creigluom J992)
Vaginalinis lytinis aktas 143 (8%)*

Analinis lytinis aktas 89 (5%)
Mėginimas atlikti vaginalinį (analinį) lytinį aktą 105 (6%)
Vaginalinė penetracija 194 (11%)
Analinė penetracija 109 (6%)
Oralinė penetracija 97 (6%)
Nusikaltėlio atliekama vaiko masturbacija 97 (6%)

Vaiko laižymas/čiulpimas/apspjovimas 30 (2%)
Vaiko glamonėjimas 370 (21%)
Seksualiniu būdu perduodama liga - vaikui 14 (1%)
Vaiko atliekama nusikaltėlio masturbacija 103 (6%)
* Skliausteliuose nurodyti skaičiai rodo šios rūšies išnaudojimo procentą
Kalbant apie incestą, Biugiass (1979) skelbia, kad turbūt pati dažniausia jo
forma būna siblingų ryšys, nors paprastai dažniausias tėvo - dukters incestas.
Patėvio - podukros ryšiai (nors juridiniu požiūriu tai nėra incestas) irgi dažni.
Nelson (1982) pastebi, kad incestą praktikuojančių šeimų „rasime kiekvienoje
ekonominėje, kultūrinėje, edukacinėje, religinėje ir geografinėje aplinkoje. Yra
ir gydytojų, policininkų, prostitučių, sekretorių, menininkų ir pirklių. Yra ir
heteroseksualų, ir biseksualų, ir homoseksualų. Yra ir laimingoje santuokoje
gyvenančių, ir keturis kartus išsiskyrusių... Yra emociškai pastovių, yra ir tokių,
kurių asmenybės suskilusios į daugelį dalių..."
Išnaudotojų charakteristikos
Biugiass (1979) rašo, kad nors maždaug 50 proc. visų vaikus išnaudojančių
tėvų būdingas alkoholizmas, polinkis smurtauti, nusikalsti įstatymui, kiti
50 proc. pasirodo esą palyginti „normalūs", ypatingomis savybėmis
neišsiskiriantys žmonės. Nacionalinės žiauraus elgesio su vaikais prevencijos
106
Vaiku išnaudojimas ♦ 5 .skyrių.s'
draugijos (1992) ataskaitoje nurodyta, kad 40 proc. vyrų, fiziškai ar seksualiai

išnaudojusių vaikus, yra buvę teisti. Dauguma vaikus seksualiai išnaudojančiųjų
-v yra i. Bentovim e ta i (1987) tyrimo, apėmusio 274 šeimas, nustatyta, kad
96 proc. išnaudotojų buvo vyrai. Tačiau iš 7540 vaikų, skambinusių Vaikų
linija nuo 1989 m. lapkričio iki 1990 m. spalio, 12 proc. pareiškė, kad juos
išnaudojo motina.
Prieinami skaičiai (Vidaus reikalų ministerija, 1989) rodo, kad iš visų 1989 m.
įspėtų dėl seksualinio nusikaltimo ar tikrai padariusių tokį nusikaltimą asmenų
32 proc. buvo mažiau kaip 21 metų, 17 proc. neturėjo 16 metų. Šie „oficialūs"
skaičiai rodo tik seksualinių nusikaltimų dažnumą; tikslių skaičių praktiškai
neįmanoma surinkti.
Sgroi (1982) abejoja, ar vaikų seksualinį išnaudojimą pirmiausia motyvuoja
seksualiniai troškimai; seksualiniai nusikaltėliai sako, kad išnaudodami vaiką
jie jaučiasi galingi ir didingi. Autorė teigia, kad tik tokia intervencija gera, kai
vaiko seksualinio išnaudojimo problema traktuojama kaip galios problema ir
kai imamasi atitinkamų veiksmų.
Mažų vaikų apklausa

Šioje srityje daugelis praktikų ir tyrinėtojų pasiūlė naudingų dalykų. Smithas
(1991) sudarė vertingą seksualinio išnaudojimo etapų santrauką. Autorius
pabrėžia, kad apklausėjas turėtų pradėti nuo pačių bendriausių klausimų ir
vartoti paties vaiko žodžius, jei vaikas panoro papasakoti savo istoriją, ir pereiti
prie labiau tiesioginių klausimų, jeigu vaikas atsakinėja į konkrečius klausimus.
Yra penkios pagrindinės fazės. Jos tik schema apkiausėjui, o ne apklausos
lapas.
1. Ryšio užmezgimas: vaikai turi pasitikėti apklausėju, jeigu norima, kad

pasidalytų skaudžia informacija.
2. Laisvas pasakojimas: tai pati svarbiausia fazė, jos metu reikėtų vaikui sudaryti
visas sąlygas nepertraukiamam išdėstyti visą įvykį.
3. Atviri klausimai: šios fazės metu reikia iš visų jėgų stengtis neįteigti vaikui,
ką atsakyti.
4. Konkretūs klausimai: tikėtina, kad įjuos vaikas stengsis neatsakyti.
5. Apklausos pabaiga: apklausėjai turi atvirai ir garbingai paaiškinti vaikui,
kokių tikėtis padarinių.
Intervencija vaiko seksualinio išnaudojimo atveju

Kadangi nusikaltimas paprastai būna gerai užmaskuotas, o nusikaltėlis
gali būti visoks žmogus, beveik neįmanoma sukurti pirminę ar net antrinę
.prevencijos strategiją. Kalbant apie pirminę prevenciją, stengiamasi suaugusių
Vyrų dėmesį nukreipti į moteris, tačiau be galo sunku įvertinti tokio metodo
Yęiksmingumą. T od ėuijm o darbuose daugiausia dėmesio skiriama pagalbai,
•kuri turėtų būti te ikim ą seksualinį išnaudojimą patyrusiems asmenims,
daugiausia mergaitėms ir jaunoms moterims, nors berniukai ir vyrai irgi tampa

išnaudojimo aukomis. Baker ir Duncan (1985) nustatė, kad 12 proc. vyresnių
kaip 15 metų jaunų moterų pareiškė, kad buvo seksualiai išnaudotos;
atitinkamai jaunų vyrų - 8 procentai.
Seksualinio išnaudojimo įtaka

Sarnacki-Porter et ai (1982) nustatė, kokią įtaką seksualinę prievartą
patyrusiems vaikams padarė įvykis ir kokių priemonių reikėtų tokiu atveju
imtis.
• „Sugadintos prekės" sindromas: abejojimo savimi, baimės ir nerimo

mišinys.
• Kaltė: daugelis seksualinio išnaudojimo aukų jaučiasi esą atsakingi už
seksualinę veiklą, nors, be abejonės, taip nėra.
• Baimė: bijo, kad yra bejėgiai; bijo, kad nesužalotų; bijo socialinės
reakcijos.
• Depresija.
• Žema savigarba ir menki socialiniai įgūdžiai.
• Represuotas pyktis ir priešiškumas.
• Pažeistas sugebėjimas pasitikėti.
• Vaidmenų sumaištis.
• Pseudobrandumas, bet nesugebėjimas įvykdyti raidos užduočių.
• Nesugebėjimas pasijusti- galinčiais valdyti situaciją.
Autoriai teigia, kad pirmosios penkios charakteristikos iš esmės būdingos

visiems seksualiai išnaudojamiems vaikams, kitos būdingos daugeliui vaikų.
Pirminė ir antrinė intervencija

Nors Marshall ir Barbaree (1990) pripažįsta, kad siekiant suprasti, kas yra
vaikų seksualinis išnaudojimas, reikia įvertinti su galia susijusių idėjų įtaką
šiam reiškiniui, šie autoriai sukūrė integruotą seksualinių nusikaltimų teoriją,
aiškina .čiąbendrąjąseksualinio nusikaltimo, taip pat ir nusikaltimo prieš vaikus,
prigimtį. Jie teigia, kad „vėliau seksualiniais nusikaltėliais tampančių berniukų
ankstyvoji raida neadekvačiai parengia juos puberteto metu vykstantiems
fiziniams pokyčiams ir sukelia stiprų troškimą imtis sekso ir demonstruoti
agresiją. Menka socializacija, ypač jei tėvai laikosi smurtinio auklėjimo stiliaus,
skatina imtis agresijos" Jų pažiūras palaiko Rada (1978) tyrimai. Autorius
ištyrė prievartautojų šeimas ir tėvų naudotą auklėjimo stilių. Berniukams
skirdavo mažai švelnumo ir meilės, juos dažnai žiauriai ir be tvarkos bausdavo.
Finkelhor (1984) pateikė panašius duomenis apie vaikų kankintojus. Aišku,
kad prevencijos reikia imtis tada, kai busimieji nusikaltėliai dar visai maži,
tačiau skiriama labai mažai pinigų tam, kad žmones būtų galima išmokyti
nuoseklios tėvystės įgūdžių.
I alki/ išnaudojimas i 5 .skyrius
Tretinė intervencija: individualus gydymas

Sgroi (1982) teigia, kad seksualinį išnaudojimą patyrusio vaiko gydymą
sudaro trys pagrindiniai etapai:
1. Krizės intervencija. Ji prasideda po to, kai vaikas ar kitas asmuo atskleidžia
išnaudojimo faktą. Koordinuojamos įvairios intervencijos formos: medicininė,
juridinė intervencija, socialinis darbas ir kt. Dažnai šeima yra stipriai sujudusi
ir kenčia stresą, vis dėlto net tokiomis sąlygomis reikia imtis pačių svarbiausių
sprendimų. Pavyzdžiui, kas rūpinsis vaiku? Ar vaikas pasiliks gyventi tuose
pačiuose namuose kaip ir išnaudojimu įtariamas asmuo? ir t. t. Dabar gali
prireikti žinių, susijusių su intervencija krizės atvejais. Naudinga laikytis
rimties, teikti informaciją, būti kartu, pagalbiai klausytis ir padėti praktiškai
(Parry, 1990).
2. Trumpa terapija, trunkanti nuo 6 iki 12 mėnesių. Šiuo etapu intervencija
neapsiriboja seksualinės prievartos klausimais. Didžioji darbo dalis skirta vaiko
saugos jausmams ar jo sugebėjimui vėl pasitikėti kitais žmonėmis stiprinti ir
vaiko pasitikėjimui savimi ugdyti (Sarnacki-Porter etai., 1982). Taigi didžiausias
dėmesys bus skiriamas pirmosioms penkioms pirmiau mūsų aptartoms
seksualinio išnaudojimo įtakos charakteristikoms. 5.4 ienteiėje parodyti kiti
galimi svarbūs padariniai. Sgroi teigia, kad apskritai trumpos terapijos sėkmė
priklauso nuo to, kiek vaiką palaiko šeima ar bendruomenė. Išnaudotojo
santykis su auka, pavyzdžiui, tai, ar jis gyvena vaiko namuose, - irgi labai
svarbus veiksnys.
3. lig a i trunkanti terapija (dveji metai ar ilgiau). Gali prireikti ilgai trunkančios
intervencijos. Jos imamasi, kai neišnyksta potrauminio streso simptomai
(žr. 5.4 lentelę), arba kai vis nesiseka išreikšti pyktį, bejėgiškumo ar savęs
5.4 lentelė. Potrauminio streso reakcijos, susidarančios dėl vaikų patirto seksualinio
išnaudojimo (Jehu, P188)*•
Vis pasikartojantis išnaudojimo išgyvenimas
• Sugrįžtantys ir įkyrūs išnaudojimo prisiminimai.
• Pasikartojantys su išnaudojimu susiję nemalonūs sapnai.
• Jutimas, kad iš naujo išgyvena išnaudojimą.
• Distresas, susidūrus su išnaudojimą primenančia situacija.
Atkaklus vengimas su išnaudojimu susijusių dalykų
• Su išnaudojimu susijusios veiklos ar situacijų vengimas.
• Su išnaudojimu susijusių minčių ar jausmų vengimas.
• Nesugebėjimas prisiminti išnaudojimo.
• Disociatyvios reakcijos:
- nusišalinimas,
- depersonalizacija,
- daugeriopa asmenybė.
Nuolatinis padidėjęs susijaudinimas
• Miego sutrikimai.
• Irzlumas, pyktis, agresija.
• Per didelis budrumas.
• Fiziologinės reakcijos į išnaudojimą primenančius į v y k i u s . _____ ____ _
109
♦ Socialinis darbus', bendruomenės reikia ir psichologija
kaltinimo jausmus. Šiuos klausimus reikia spręsti nuosekliai ir iki galo.

Intervencijoje turi būti numatyta realių planų būsimiems sunkumams įveikti
sudarymas, repetavimas ir įgyvendinimas, įtraukiant įjuos, jei reikia, santykius
su išnaudotoju. Visa metodo esmė - suteikti galios išnaudojimo aukoms,
paskatinti jų „aš" - veiksmingumą.
Emocinis išnaudojimas
KFizinį išnaudojimą palyginti nesunku susekti ir viešumas paskatina žmones
susivokti, kad egzistuoja seksualinis išnaudojimas, ir juo susidomėti, o emocinis
išnaudojimas tebėra labai sudėtinga sritis, kurią sunku tiksliai įvertinti. Kadangi
šią kategoriją reikėtų naudoti tik tada, kai emocinis išnaudojimas yra vienintelė
išnaudojimo forma, dienos šviesą išvydo tik nedidelis skaičius bylų. Vadinasi,
šią sritį mokslininkai nelabai ištyrinėjo.
Vaiko emocini išnaudojimą skatinančios elgesio formos:
• baudimas už pozityvų elgesį, pavyzdžiui, šypsojimąsi, judrumą ir

manipuliavimą daiktais;
• elgesys, dėl kurio trukdomas tėvo (motinos) - vaiko pritapimas
(bonding);
• veiksmai, dėl kurių mažėja vaiko savigarba;
• tėvų veiksmai, dėl kuriiųvaikas baudžiamas už bendravimo sugebėjimus,
pavyzdžiui, už šliejimąsi prie kitų žmonių (Iwaniec e ta i, 1985).
Iwaniec etai., dirbdami su šeimomis, kuriose vaikai neklesti, nustatė, kad

tokių vaikų motinos, palyginti su kontrolinės grupės motinomis:
• dažniau sako, nejaučiančios, kad vaikas priklauso joms;

• mažiau džiaugiasi kūdikiu, jos mažiau įsitikinusios, kad vaiką galima
mylėti;
• mažiau laiko praleidžia bendraudamos su vaiku (čia nekalbama apie
tiesioginei vaiko priežiūrai skirtą laiką);
• daug laiko neskiria vaiko imti ant rankų, kalbėtis su juo ir jam šypsotis;
• nors taip daro, sako, kad tai neteikia joms džiaugsmo;
• mažiau rodo meilę vaikui;
• rečiau žaidžia su vaiku tiesiog pramogai, o ne iš pareigos;
• geriau sutaria su kitais savo vaikais, o ne su šituo.
Šiame tyrime naudotasi mokymosi teorija, siekiant suprasti ir apklausti

žmones situacijomis, kai vaikas neklesti.
Vaikų išnaudojimas ♦ 5 sk yrius
ASPIRE: intervencija emocinio išnaudojimo atveju

Siekdami parodyti, kaip turi atrodyti socialinis darbas emocinio
išnaudojimo atveju, pritaikėme vieną tokiu būdu kamuojamo vaiko atvejį
(Gilbert, 1976).
Kai gimė duktė Sara, Kathleen pyko, kad tenka mesti gerą darbą. Praėjus
dviem savaitėms po vaiko gimimo, Sarą apėmė gili depresija ir ji nenorėjo
apie vaiką nieko žinoti.
Kita duktė, Lisa, gimė praėjus trejiems metams. Kathleen pastebėjo,
kad šitas vaikas jai patinka nuo pat gimimo, ir dėl to ji geriau suvokė savo
elgesį su Sara. Ji pasijuto kalta, ją vėl apėmė depresija. Tuo metu, kai
buvo kreiptasi pagalbos, Kathleen negalėjo Saros nei apkabinti, nei
pabučiuoti, ją erzino Saros balsas, viskas, ką darė Sara, buvo negerai.
Kathleen jau buvo bepradedanti mušti Sarą ir rėkti ant jos. Kathleenos ir
jos vyro santykiai ėmė blogėti. Šio klausimo jie neaptarinėjo, jų nebesiejo
seksualiniai ryšiai.
Kathleen suprato, kad vengia ryšio su Sara ir vaikas tai pastebi. Tačiau
nežinojo, kaip pakeisti savo elgesį, ir nematė būdo vis blogėjančiai padėčiai
pataisyti.
Įvertinimas
Įvertinimas atskleidė šiuos dalykus:
• Kathleen vengia Saros; vaiku daugiausia rūpinosi tėvas;
• Kathleen bijojo, kad gali sužaloti Sarą bet ji taip pat baiminosi, kad
emocinės šilumos stokojantis kontaktas duos dar baisesnių padarinių;
• Kathleen nežinojo, kaip pakeisti savo elgesį.
Planavimas
• Kathleen reikia skubios konsultacijos, kitaip ji gali sužaloti Sarą
• Psichologas parodys gerą pavyzdį, kaip gražiai elgtis su Sara, o Kathleen
imituos.
• Kai tik nusistovės reikiamas elgesys su Sara, psichologas po truputį
pasišalins iš situacijos.
• Kathleen dalyvaujant, aptarti šie tikslai:
- j i apkabins Sarą kai toji ruošis miegoti,
- girs Sarą
- sėdės greta Saros jai valgant ir kai žiūrės televizorią
- meiliai kalbėsis su Sara.
Piano įgyvendinimas
• Psichologas žaidė su Sara ir skatino jos mamą imituoti jo veiksmus ir
žaidimus su vaiku. Tai truko tris mėnsius du kartus per savaitę.
Kathleen, nepaisant šiokio tokio nenoro, irgi mėgino kasdien bendrauti
su Sara, laikydamasi minėtų ir aptartų tikslų.
111
♦ Socialinis darbus, bendruomenes veikla ir psichologija
Iš pradžių Kathleen abejojo sėkme, sakė, kad Sara supras, jog ji

apsimeta. O iš tikrųjų, kai tik mama pamėgino elgtis kitaip, Sara noriai
reagavo į ją, ir Kathleenai ėmė patikti vaiko draugija.
P a tik rin im a s ir įv e rtin im a s

Praėjus trims mėnesiams Kathleen jau galėjo nejusdama nerimo pasiekti
visus penkis tikslus. Tuomet buvo atliktas pakartotinis įvertinimas, po jo
dar viena dešimtį savaičių trukusi intervencija. Aptarta kita motiną ir vaiką
siejanti veikla:
- skaityti Sarai,
- dalyvauti namuose žaidžiamuose žaidimuose,
- reguliariai kalbėtis su Sara,
- sėdėti pasisodinus Sarą ant kelių,
- apkabinti Sarą iš ryto.
Kathleena registravo savo elgesį (žr. 5.2 paveikslą). Iš to ji aiškiai matė,

ko pasiekė, ir juto, kad valdo situaciją. Be to, ji rangavo savo patiriamą
smagumą, o ne nerimą, kurįjusdavo atlikdama minėtas užduotis. Psichologo
paramos vis dar reikėjo.
Po dviejų mėnesių pakartotinai patikrinus rezultatus, pasirodė, kad
Kathleenos elgesio pagerėjimas išliko. Sara nesvyruodama mylavo ir bučiavo
savo mamą. Kathleenai -specialistai padėjo aptarti savo santykius su vyru,
ir šioje srityje reikalai ėmė gerėti.
Intervencijos vaikų išnaudojimo atveju vertinimas

Šioje srityje atlikti tyrimo darbai turėtų pamokyti mus atsargumo. Mūsų
šalyje trūksta longitudinių tyrimų, nors Bentovim e ta i (1987) pakartotinai
tyrė 120 iš 274 šeimų kuriose buvo seksualiai išnaudotų vaikų. Autoriai nustatė,
kad po terapinės intervencijos, kurią pasiūlė grupė specialistų „aukos situacija
pagerėjo 61 proc. atvejų gerokai sumažėjo „seksualizuotų" ir bendro pobūdžio
emocinių sunkumų tačiau pakartotinis seksualinis išnaudojimas išryškėjo
16 proc, atvejų.
Cohn ir Daro (1987) Jungtinėse Amerikos Valstijose darytos apžvalgos
rezultatai verčia susirūpinti. Autoriai išnagrinėjo iš viso 89 programas, skirtas
padėti išnaudojamiems ir neprižiūrimiems vaikams. Programose dalyvavo 3253
šeimos. Jie nustatė, kad sėkminga intervencija, ypač fizinio išnaudojimo atveju,
buvo susijusi su paslaugų paketu. Tie tėvai, kuriuos konsultavo mėgėjai, rėmė
Anoniminių tėvų draugija, grupinio konsultavimo ir tėvų švietimo pamokų
dalyviai, rečiau buvo linkę vėl išnaudoti savo vaikus, palyginti su tais, kurie
tokių paslaugų negavo. Apskritai, palyginti su kitomis išnaudojimo formomis,
geresnių rezultatų pavyko pasiekti dirbant su seksualiniais išnaudotojais. Ypač
1.12
Vaikų išnaudojimas ♦ 5 s k y riu s
O M M U ^ U l C n M O D l O
Mėgstamumo lygmuo
gydymas savaitės kontrolinis gydymas savaitės kontrolinis

patikrinimas patikrinimas
Skaityti Sarai Žaidimai kambaryje
j—i
O H M W J ^ l n C T i N J C O ^ O
Mėgstamumo lygmuo
Šnekučiuotis su Sara Laikyti Sarą ant kelių

J— *■
- " M U J J i L n C n s J O O v D O
_1___
Mėgstamumo lygmuo
AZ
A
Prieš-l Z 3 ? 5 6 7 8 9 10 2 mėnesiai
gydymas savaitės kontrolinis
patikrinimas
Rytais Sarą apkabinti
5.2 pav. Konkretaus elgesio registravimas (Gilbert. 1976)

sunku būdavo paveikti vaikų neprižiūrinčius tėvus. Vis dėlto Cohn ir Daro
pastebėjo, kad „viena trečioji" tėvų, kuriems suteikta intensyvi pagalba, blogai
elgėsi su savo vaikais dar pagalbos teikimo metu, o daugiau kaip pusė tokias
paslaugas gavusių šeimų atrodė neketinantys liautis blogai elgtis su vaikais."
Cohn ir Daro savo apžvalgą baigia mintimi, kad reikia vaikų išnaudojimo
prevencijos paslaugų, o ne pastangų reaguoti į įvykį. Vadinasi, reikia, kad
jaunos izoliuotos šeimos galėtų pasinaudoti visokiausiomis paramos
strategijomis, kurias turėtų teikti bendruomenės, šeimos ir sveikatos centrai.
Atkreiptinas dėmesys, kad išmokti vaikų išnaudojimo būdai nebūtinai
perduodami iš kartos į kartą. Kaufman ir Zigler (1987) apžvelgė šios srities
duomenis ir padarė išvadą, kad maždaug vienas trečdalis tėvų, kuriuos
vaikystėje išnaudojo fiziškai ar seksualiai arba kuriais visiškai nesirūpino,
išnaudos savo vaikus, tačiau likusieji du trečdaliai rūpinsis savo vaikais kaip
pridera. Tai svarbu, kadangi vis dažniau klaidingai manoma, kad išnaudoti
vaikai išnaudos savo vaikus. Neseniai girdėjau apie jauną moterį, kurią globojo
įstaiga, nes ją žiauriai kankino. Savo socialiniam darbuotojui ji prisipažino
mananti, kad jai nereikėtų turėti vaikų, kadangi jeigu ją pačią stumdė
vaikystėje, vadinasi, ji taip pat elgsis su savo vaikais. Kaip gerai, kad galėjome
socialiniam darbuotojui perduoti tyrimų duomenis ir paaiškinti, jog faktai visai
rodo ką kitą.
Rūpinimasis distresą patiriančiais vaikais

Į socialinių darbuotojų akiratį pakliūva vaikai, fizinio, seksualinio ar emocinio
išnaudojimo aukos, kuriems skiriama globa, ir kurių tėvai nesugeba arba nenori
jais rūpintis. Tai vaikai iš įvairių visuomenės sluoksnių ir sluoksnelių, jie gali
būti bet kokios rasės ar kultūros, tie vaikai gali turėti fizinę negaliąar mokymosi
sunkumų. Kai kurie gali būti dalyvavę teismo procese. Distresą patiriančių
vaikų reikmės ypatingos. Štai jos:
Saugumas
Didelių sunkumų patyrę vaikai dažnai junta nerimą ir baimę. Kartais jie
nerimauja dėl savo gyvybės, todėl pirmiausia reikia pasirūpinti suteikti jiems
saugią aplinką, maisto ir šilumos. Reikia, kad šalia būtų vaikui pažįstamų
daiktų: mamos drabužis, nuotraukos, koks vaiko branginamas daiktas; Tai
padeda vaikui pasijusti saugiam. Nerimas plūs iš įvairių šaltinių: išgyventa
krizė, nežinoma ateitis, atskyrimas nuo tėvų ir kiti svarbūs dalykai. Vaikui be
galo sunku kartu bijoti ir būti atskirtam nuo tų, kurie paprastai garantuodavo
saugumą; tai paaiškina, kodėl perkėlimas į globos įstaigą taip gąsdina vaikus
ir kodėl kai kurie vaikai, kuriuos skriaudė tėvai, nenori, kad juos nuo tėvų
atskirtų.
Vadinasi, viskas, kas palaiko nelaimės ištikto vaiko saugos jaumą, turi būti
išsaugota. Priklausomai nuo vaiko aplinkybių tokią saugą cj^ûsiai garantuoti
laikų išnaudojimas ♦ 5 sk yri us
vaiko namuose, padarius ten tam tikrų permainų, arba kitur: pas gimines,
kaimynus, globėjus ar stacionarioje globos įstaigoje. Dabar laikomasi
nuomonės, jog reikia daryti viską, kad broliai ir seserys liktų kartu, o iš
konkrečios rasinės ar kultūrinės aplinkos kilusiais vaikais rūpintųsi iš panašios
aplinkos kilę žmonės.
Jeigu vaikams vis dėlto tenka palikti namus, labai svarbu, kad išliktų kuo
daugiau kontaktų su pažįstama aplinka ir tvarka, pavyzdžiui, kad vaikas lankytų
tą pačią mokyklą ir tą patį jaunimo klubą. Vyresni vaikai galėtų pasakyti, ko
jiems labiau norėtųsi; maži vaikai to padaryti negali, bet, atrodo, kad palaikyti
kontaktą su kuriuo nors jų išplėstinės šeimos nariu be galo svarbu jiems gerai
jaustis. Šie reikalavimai įrašyti į 1989 m. Vaikų įstatymą.
Emocinė parama
Daugelis nelaimės ištiktų vaikų būna praradę tuos, kurie anksčiau jais
rūpinosi, arba liovęsi jais pasitikėti. Vieni vaikai galbūt išgyvena netektį; kitus
galbūt išnaudojo tėvai ar kiti globėjai; jais nesirūpino; dar kitus atstūmė.
Esant tokioms (grėsmės) aplinkybėms, vaikai, kaip visos žmogiškos būtybės,
arba atsikerta, arba traukiasi į šalį, t. y. arba elgiasi agresyviai, arba šalinasi
kitų. Jie tikrai negali per keletą savaičių ar mėnesių apdovanoti nepažįstamų
žmonių tokiu pasitikėjimu, kokį anksčiau rodė tėvams ar kitiems globėjams.
Pamoka, kad negalima pasitikėti žmonėmis, kartais būna tokia gera, jog
prireikia ilgų nuoseklios globos metų, kad sudygtų naujo pasitikėjimo sėklos.
Tokiems vaikams reikia suteikti emocinę paramą. Tai daroma rodant
susidomėjimą, empatiją, drąsinant vaiką ir rodant, kad j į suprantame.
Pagalbioje aplinkoje gali atsirasti sugebėjimas greitai susigrąžinti fizines ir
dvasines jėgas, pasireikšti sunkumų įveikimo strategijos. Tuo metu globėjai
kartais pasijunta atstumti ir nepakankamai įvertinti; jiems taip pat reikia padėti.
Suprasti, kas atsitiko

Nelaimės ištikti vaikai ir jaunuoliai turi įveikti ne tik jausmų sąmyšį, bet ir
sunkumus, trukdančius suprasti, kas jiems atsitiko. Į kai kuriuos jų klausimus
įmanoma atsakyti: „Kodėl mano mama pasakė, kad daugiau nebegali manęs
prižiūrėti?", „Ar aš susirgau prieš tėveliui išeinant, ar po to?" Tačiau į kai
kuriuos klausimus neįmanoma atsakyti: „Kodėl ši nelaimė ištiko mane, o ne
mano seserį?", „Kodėl mirė mama?" Geriausia mėginti atsakyti garbingai ir
atsargiai, pripažįstant, kad į kai kuriuos klausimus nėra atsakymų.
Gyvenimo istorijų ir genogramų kūrimas - tai be galo vertingi būdai,
padedantys vaikams ir jaunuoliams susigaudyti fragmentiškuose ir kartais
netiksliuose ankstyvųjų gyvenimo metų prisiminimuose. Fahlberg (1988) teigia,
kad gyvenimo istorijos knyga, kurią vaikai gali kada nori ir kiek nori skaityti,
padeda:•
• suteikti p^îties įvykiams chronologinę schemą;

1 1C
♦ Socialin is darbas, bendruomenės veikla ir psichologija
• padėti vaikams susikurti savo ego;

• padidinti savigarbą;
• nuosekliai pasidalyti savo praeitimi su pasitikėjimo vertais žmonėmis;
• imti pasitikėti socialiniu darbuotoju, padedančiu sudaryti knygą;
• vaikams suvokti savo praeitį tokią, kokia yra;
• paskatinti pritapimo (bonding) procesą.
Kontrolės išlaikymas
Keletas tyrimo darbią pavyzdžiui, Millham e t ai. parašyta studija Lost in
Care (Pasimetęgloboje) (1986) rodo, kad net trumpai globos įstaigoje pabuvę
vaikai ne ką težinojo apie savo šeimas ir kad priimant vaikus į globos namus
retai buvo sudaromi jų grįžimo pas tėvus ar globėjus planai. 1989 m. Vaikų
įstatymas numato šią padėtį taisyti, paliekant tėvus atsakingus už savo vaikus
ir pabrėžiant vaikų ir jaunuolių teises konsultuotis dėl savo ateities planų.
Šios nuostatos bent jau duos tiems, kuriuos šis įstatymas turi ginti, galimybę
pareikšti savo nuomonę, kai bus sprendžiama dėl jų ateities.
Kiekvieno vaiko ar jaunuolio reikmės turėtų būti įvertintos individualiai,
kad būtų galima kartu su juo sudalyti aiškius ir realius ateities planus. Planų
tikriausiai nepavyks iki galo įgyvendinti, tačiau, atsižvelgus į įvykius, galima
juos koreguoti arba kelti konkretesnius tikslus, kuriuos vėliau gal reikės tikslinti.
Be galo svarbu, kad vaikai ir jaunuoliai dalyvautų planuojant jų ateitį, nes tai
leidžia jiems šiek tiek pasijusti savo likimo valdytojais.
Vaikai liudytojai
Kadangi vis daugiau vaikų atskleidžia jų išnaudojimo ir seksualinio
išnaudojimo faktus, jie kviečiami dalyvauti teisme ir duoti parodymus apie
tuos įvykius. Dar visai neseniai teisininkai laikėsi nuomonės, kad vaikai, deja,
yra ne tokie patikimi ir teisingi liudytojai kaip suaugusieji ir jų liudijimais reikėtų
pasitikėti mažiau negu suaugusiųjų.
Skvarbus visuomenės dėmesys vaikų seksualinio išnaudojimo temai
Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose paskatino psichojogus
ir kitus tyrinėtojus nustatyti, ar tokia teisininkų nuomonė teisinga. Šiame
skyrelyje apžvelgsime Spencer ir Flin (1990) gautus duomenis. Autoriai
nagrinėjo parodymus, laikydamiesi šių krypčių: vaiko atminties patikimumas;
vaiko egocentrizmas; vaiko pasidavimas įtaigai; faktų ir fantazijos painiojimas;
polinkis teigti klaidingus neargumentuotus dalykus; nesugebėjimas suprasti,
kaip svarbu teisme sakyti tiesą.
Vaiko atminties patikimumas

Apžvelgdami empirinius vaiko atminties patikimumo tyrimus, Spencer ir
Flin padarė išvadą, kad duomenys rodo, jog patikimumas priklauso nuo to,
kaip vaikai apklausiami. Pavyzdžiui, kaip greitai po incidento vaikai sugeba
\ iiikii išnaudojimas ♦ 5 sk yrius
apie jį papasakoti. Paties tiksliausio pasakojimo reikėtų tikėtis tuoj pat po

įvykio, jeigu vaikas pasakoja pats.
Vaikų egocentriškumas
Kalbant apie vadinamąjį vaikų „egocentriškumą", t. y. spėjamą jų
nesugebėjimą kreipti dėmesį į jų elgesio padarinius kitiems asmenims, Spen
cer ir Flin tvirtina, kad labai maži vaikai (ketverių metų ir mažesni) nesugeba
pažvelgti į įvykius kitų akimis. Tačiau autoriai pabrėžia, kad klausimas, nuo
kokio amžiaus vaikai mėgina tiksliai papasakoti, ką patyrė, yra atskira tema.
Vaikų pasidavimas įtaigai

Spencer ir Flin remiasi daugybe sudėtingųjyrimų, kurie rodo, kad vaikai
kaip ir suaugę žmonės gali pasiduoti įtaigai. Ši rizika sumažėja, jeigu vaiko
klausėjas imasi atsargos priemonių. Štai tos atsargos priemonės:
• klausėjas aiškiai pasako vaikui, kad jis nežino, kas atsitiko;

• duoda vaikui nedviprasmiškas ir aiškias instrukcijas apklausos pradžioje;
• aiškiai nurodo vaikui sakyti „nežinau" jeigu nežino, ką atsakyti į pateiktą
klausimą;
• klausėjas vengia kartoti klausimus;
• klausėjas apskritai vengia užuominą duodančių klausimų, bet jeigu to
reikia, žino, kaip ir kada jais naudotis;
• jeigu įmanoma, vaiką reikia apklausti jam pažįstamoje aplinkoje.
Pageidautina, kad iš etninių mažumų bendruomenių kilusius vaikus

apklaustųjų bendruomenę aptarnaujantis socialinis darbuotojas.
Vaiko nesugebėjimas atskirti faktų nuo fantazijos

Spencer ir Flin rado labai nedaug empirinių duomenų, rodančių, kad vaikai
neskiria faktų nuo fantazijos. Tačiau jie pabrėžia, kad maži vaikai nesugeba
tiksliai ir detaliai įsivaizduoti seksualinių veiksmų, kurių jie nėra patyrę. Autoriai
dar kartą pabrėžia, kaip labai svarbu gerai atlikti apklausą, kad įsivaizduojamus
išgyvenimus būtų galima atskirti nuo tikrų. Kalbėdami apie ritualinį vaikų
išnaudojimą, autoriai teigia, kad kol kas žinoma nedaug konkrečių šio
išnaudojimo ženklų ir kad „su vaikais dirbantys specialistai yra budrūs"
Vaikų polinkis teigti klaidingus neargumentuotus dalykus

Jones ir McGraw (1987), ištyrę 576 ataskaitas, kuriose pateikti duomenys
apie seksualiniu vaikų išnaudojimu įtariamus asmenis, padarė išvadą, kad „iš
:| 3 9 atvejų, duodančių pakankamai informacijos spręsti apie seksualinio
gpaudojimo fakto buvimą ar nebuvimą, tik 2 procentai ataskaitų neatitiko tikrovės,
I I s buvo pagrįstos vaikų išgalvotais faktais" Kiti tyrimo darbai, atlikti Jungtinėje
j||ralystėje ir JAV, patvirtina, kad neteisingų apkaltinimų procentas labai mažas.
Kaip vaikai supranta tiesos sakymo teism e svarbą

Keletas tyrimo darbų rodo, kad jau penkerių šešerių metų vaikai tikrai
supranta, ką reiškia žodis „meluoti", nors kaip ir daugelis suaugusiųjų jie
nesugeba pasakyti, kas yra tiesa. Kiti darbai rodo, kad šešerių - dešimties
metų vaikai irgi supranta, kaip svarbu teisme sakyti tiesą, kas būtų nekaltiems
žmonėms, jeigu jie meluotų.
Apskritai Spencer ir Flin atlikta empirinių duomenų apžvalga rodo, kad
jeigu netrukus po įvykio protingai apklausime vaiką, jo parodymai tikriausiai
bus tikslūs. Kiti darbai, kuriuose naudojamasi skirtingomis paradigmomis, šią
išvadą pagrindžia. Pavyzdžiui, Davies (1991) nurodo du skirtingus būdus ištirti
vaiko teiginių tikslumą. Tie, kurie naudosis pirmuoju būdu, turės sekti, ar
išryškėjo šie pasakojimo tikslumą rodantys ženklai:
• ar iš pasakojimo paaiškėja incidento aplinka ir aplinkybės;

• ar tapo aiškios seksualinių veiksmų detalės;
• ar vaiko emocinė reakcija stipri.
Antrasis teiginių validumo išmėginimo metodas - tai Švedijos ir Olandijos

socialinių darbuotojų sukurta teiginių validumo analizė. Laikantis šios
procedūros nagrinėjami tam tikrus pagrindinius dalykus įrodantys teiginiai,
kurie paprastai esti tipiški teisingi teiginiai. Davies teigia, kad, pavyzdžiui, iš
teisingų teiginių paprastai išplaukia smulkmenų, kurios iš pažiūros atrodo
pagrindiniam pasakojimui nesvarbios.
Laimė, kad teismai ima kreipti dėmesį į tokius parodymus. O kadangi vaizdo
ryšys leidžia liudijančius vaikus apklausti atskirame kambaryje, vis labiau galima
pasitikėti tuo, ką jie sako.
6 SKYRIUS
Intervencija ir konsultavimas
ištikus krizei
Didelių nelaimių ir sunkumų metais socialinių darbuotojų paklausa didėja,
kadangj socialiniai darbuotojai supranta, kas yra krizė, ir žino, ką jai kilus
daryti. Ši sritis mažai tyrinėta, nors vadinamasis „potrauminis streso sindromas"
dabar pripažįstamas kaip atskiras sindromas (Diagnostic and Statistical Manual
of Mental Disorders III Revised, 1987). Intervencija ištikus krizei - daugeliui
socialinių darbuotojų pažįstama idėja. Ją praktiškai įgyvendina socialiniai
darbuotojai, psichologai ir kitų pagalbą žmogui teikiančių sričių specialistai.
Kas yra krizė?

Žodis krizė kilęs iš graikų kalbos. Graikiškai jis skambėjo krisis ir reiškė
„sprendimą", tačiau šiandien jis paprastai reiškia sunkumus ar distresą. Glenys
Parry (1990), psichologė, plačiai tyrinėjusi krizės sukeltus išgyvenimus, ją
apibrėžia šitaip:
Žodis krizė iš tikrųjų reiškia apsispręsti skirtą laiko momentą; svarbų momentą,
lemiamą momentą... Šį žodį vartojame, kai susidiuiame su neatidėliotina stresą
keliančia situacija, kuri, atrodo, mus triuškina. Krizės- ištinka pavienius"žmones,
šeimas, organizacijas ir tautas.
Dauguma socialinių darbuotojų yra patyrę krizę-gal savo pačių gyvenime,
o jeigu ne, tai jau tikrai kitų žmonių gyvenime. Nors iš mūsų tikimasi, kad
gerai mokėsime susitvarkyti su krizėmis —socialinių darbuotojų šaukiamasi,
ištikus Zeebrugge kelto avarijai ar Lockerbie sudužus lėktuvui —kyla klausimas:
ar per dvejų metų kursus, kuriuos baigę gauname socialinio darbuotojo
kvalifikacinį pažymėjimą, išmokstame susitvarkyti su minėto masto ar
mažesnėmis krizėmis?
Pagrindiniai krizės bruožai (Parry, 1990) yra šie:
• stresą sukėlęs įvykis ar ilgalaikis stresas;

iff“'* žmogus išgyvena distresą;
įvyko praradimas, atsirado pavojus, žmogus žeminamas;
žmogus junta, kad negali situacijos suvaldyti;
atrodo, kad įvykių neįmanoma numatyti;
įprasta įvykių tėkmė sutrinka;
nebeaišku, kas laukia ateityje;
distresas trunka ilgai (nuo maždaug dviejų iki šešių savaičių).
Nėra universalaus krizę sudarančių įvykių sąrašo, tačiau yra tam tikrųdidelę
grėsmę žmonėms keliančių įvykių. Holmes ir Rahe (1967) sudarė Life Events
Scale (Gyvenimo įvykių skalę), į kurią įtraukė didelį stresą daugumai žmonių
keliančius įvykius: sutuoktinio ar sutuoktinės, gyvenimo partnerio ar partnerės
mirtis; skyrybos; sutuoktinių separacija; kalėjimas; artimo šeimos nario mirtis;
susižeidimas arba liga; vedybos; darbo praradimas. Kitos krizės, kamuojančios
žmones, su kuriais dirbame, - tai rasizmas; diskriminacija; artimų ryšių
nutrūkimas; apkaltinimas sunkiais nusikaltimais, pavyzdžiui, vaikų išnaudojimu,
seksualiniu vaikų išnaudojimu.
Iš Parry analizės matėme, kad krizė gali ištikti kiekvieną bet kada. Žmogaus
artimas giminaitis žūsta autoavarijoje arba staiga miršta. Apie tai paprastai
sužino draugai ir pažįstami, jie siūlo pagalbą ir paramą. Tačiau kartais būna,
kad apie traumą niekas nežino, o ir ją kenčiantys nenori, kad apie ją žinotų,
pavyzdžiui, kai žmogus sužino, kad jo sutuoktinis ar sutuoktinė užmezgė su
kuo nors meilės romaną, arba tėvai aptinka, kad senelis ar senelė, paprašyti
prižiūrėti vaiką, j į išnaudojo.,Trauma vis tiek lieka trauma.
Medicinos srityje dirbantiems socialiniams darbuotojams turbūt gerai
žinomas „pakirsto identiteto" reiškinys. Jį patiria žmonės, kurių „aš" jausmą
sukrečia kokiu nors būdu pažeista itin svarbi jų „aš" dalis. Daug kalbama apie
muzikantą ar aktorę, kuri po autoavarijos praranda galimybę valdyti rankas,
arba apie futbolininką, kuris dėl ankstyvos traumos daugiau nebegali žaisti.
Tokie žmonės, mėgindami susigrąžinti tapatybę jau be buvusio kertinio akmens,
praranda orientaciją ir kenčia gilią neviltį. Kiek mažesnę dramą išgyvena
dauguma moterų, kurioms atrodo, kad krūties pašalinimas visiškai sužlugdė
jų moteriškumą, arba darbo netekusieji, kurių savosios vertės pajutimą
sumenkino darbo praradimas.
Reakcija į krizę
Parry pabrėžia, kad krizė - tai ilgalaikis procesas, t. y. krizė laikosi ilgai
(autorė sako, kad mažiausiai dvi savaites), ir ją išgyvenantis žmogus junta,
kad VjtissjĮęįmajcioma^ suvaldyti Žmonės į .didesnius gyvenimo pokyčius
.r.sagųoja..skirtingai. Du žmones gali ištikti tas pats įvykis, pavyzdžiui, juos
atleidžia iš darbo, tačiau vienas, turintis kur eiti, jaučiasi visai ramiai, o kitą ši
nelaimė visai pritrenkia. Arba du staiga netektį patyrę žmonės: vienas, turintis
daug giminių ir pažįstamų, atsigauna, nes jį labai palaiko kiti, tuo tarpu kitas,
120
Jnien’encija ir konsuktavimas ištikus krizei ♦ 6 s k y ri u s
kurio gyvenimas sukosi beveik aplink tą vieną mirusį asmenį, gali pasijusti
praradęs savo tapatybės jausmą. Pasak Parkes (1985), mirties būdas, santykių
pobūdis ir netektį išgyvenančio žmogaus asmeninės aplinkybės - visa tai turi
įtakos gyvųjų pažeidžiamumui. Bendra tai, kad krizė kelia didžiulę grėsmę ją
išgyvenantiems žmonėms. ...............
Nerimas
Nerimas psichologų nuodugniai tyrinėtas. Iš esmės nerimas kyla iš
subjektyvaus vertinimo, kad kilo grėsmė fiziniam ar psichologiniam „aš" Kaip
vieną žmogų gali pradžiuginti pasivažinėjimas riedučiais, o kitą-išgąsdinti,
taip vienam žmogui persikraustyti gyventi į kitą vietą gali atrodyti labai geras
dalykas ir puiki proga, o kitam - didelė nelaimė. Tačiau yra keletas įvykių,
kuriuos dauguma žmonių laiko labai nemaloniais ir kurie neišvengiamai sukelia
didžiulį nerimą. Dabar žinoma, kad yra keturios atskiros sistemos, kurios kaip
tarpininkai veikia nerimo reakciją ir viena kitą.
v/
1. Fiziologinė sistema. Žmogaus reakcija per autonominę nervų sistemą.

Kadangi krizę suprantame kaip grėsmę, išsiskiria adrenalinas, kad
perengtų žmogų veikti pavojaus sąlygomis. Adrenalinas pagreitina
širdies plakimą ir padidina raumenų įtempimą, žmogus apskritai
tampa budresnis ir žvalesnis. Tačiau visų šių pokyčių tikslas, t. y.
intensyvus fizinis aktyvumas, dažnai neįmanomas.
V N/
2. Emocinė sistema. Žmogaus asmeninė emocinė patirtis. Žmogus gali

justi didelę baimę, net siaubą. Gali apimti kančia, neviltis ar panika.
Panikos apimtas žmogus daugiausia junta nenugalimą troškimą
išvengti baimę keliančios situacijos, tačiau esant krizei negalima
išvengti baimę keliančio dalyko, nes baisusis įvykis jau atsitiko.
3. Kognityvinė sistema. Žmogaus mintys, manymai apie sąve. Dažnai

žmogus negali suprasti, kas atsitiko. Tai kartais trunka keletą dienų
ar ilgiau. Tokią reakciją kiti vertina kaip neigimą, bet, atrodo, kad
žmonėms apskritai reikia laiko, kad asimiliuotų, kas atsitiko. Vėliau
gali sutrikti žmogaus gebėjimas susitelkti ar planuoti, gali apnikti
r prisiminimai arba sapnuotis košmarai, kadangi protas mėgina tą
įį? ivykį priderinti prie ankstesnės patirties.
Elgesio sistema. Plika akimi matomas žmogaus elgesys. Dažnai

p į į ;. žmogus visai nenustygsta vietoje, per daug budria^ tikisi kitos
IJgų.' grėsmės. Sutrinka miegas, ir bemiegės naktys gali būti vienas is
| | į | pačių nemaloniausių krizės padarinių.
Potrauminis stresas
Jeigu žmonėms nesudaroma proga asimiliuoti tai, kas iš tikrųjųjiems įvyko
(pavyzdžiui, labai sumušė, išprievartavo, pakliuvo į avariją ar bėdą), po įvykio
jie kartais junta didelį stresą. Dabar tai laikoma sindromu arba susijusių
simptomų grupe; tie simptomai —tai sąstingis, susvetimėjimas, netikėti įvykio
prisiminimai, panikos priepuoliai, košmarai ir per didelis budrumas. Baisūs
įvykiai dažnai nutinka staiga - per daug greitai, kad smegenys galėtų iki galo
apdoroti tai, kas vyksta. Vadinasi, žmonės negali asimiliuoti įvykio reikšmės,
taigi netikėti prisiminimai ir košmarai iš esmės yra pakartotini traumos
išgyvenimai, kadangi smegenys mėgina patalpinti milžinišką kiekį labai svarbios
informacijos dar kartą parodydamos tą pačią sceną. Parry (1990) rašo, kad
dažnas kalbėjimasis apie tą įvykį su palankiai nusiteikusiu klausytoju pagerina
prisitaikymo procesą ir padeda atsigauti.
Reakcija į netektį
Dabar laikomasi bendros nuomonės (žr. Parkes 1980,1985), kad netekties
ištikti žmonės išgyvena keletą stadijų, nors jo s gali keistis, o dažnai iš dalies
sutampa.
6.1 lentelė. Liūdėjimo stadijos (Parkes, 1.972; Bowl by. 1979)
1. Pradinis šokas ir nerealumo jausmas. Jo trukmė įvairi: kelios dienos ar savaitės.

2. Nerimo, sujaudinimo, verkimo, įvykio apmąstymo, siekiant, susivokti, kas įvyko,
fazė. Ji priklauso nuo to, mirties buvo tikimasi ar ne, ir nuo ryšio su velioniu.
3. Dezorganizacija ir neviltis. Ją lydijutimas, kadgyventi neverta. Tuo metu reikia
didelės paramos tiek netekti išgyvenančiam, asmeniui, tiek giminėms, tiek
liūdinčiojo globėjams.
4. Atsigavimo pradžia. Jeigu parama tokia, kokios reikia, pamažu žmogus vėl
prisitaiko ir susitaiko su netektimi. Tačiau daugelis žmonių beviltiškai ilgisi
mirusiojo ir jaučiasi labai vieniši.
Suprantama, žmonės minėtų stadijų neišgyvena nuosekliai vienos po kitos.

Neišvengiamai pasitaiko įvairių variantų priklausomai nuo netekties įtakos,
sugebėjimo susidoroti su netektimi, prieinamos paramos dydžio. Kai pati
išgyvenau netektį, visos tos stadijos susivėlė į krūvą. Ne tiek suvokiau atskirus
etapus, kiek įtampos bangavimą, įtampa kas kelios dienos pakildavo ir
reikėdavo išsiverkti ir išsirėkti. Nuo to kiek palengvėdavo, bet netrukus įtampa
vėl imdavo didėti. Slenkant mėnesiams, tų bangų stiprumas ir dažnumas kiek
atslūgo. Manau, tiems, kurie globoja netektį išgyvenančius žmones, būtų
naudinga žinoti, kad man reikėjo įveikti dvi atskirar^âumas: pirma, patį
hiten-encijct ir koitsukUivinuis išlikus krizei ♦ 6 sk yri us
praradimą ir visus padarinius; ir antra, liūdesio reakciją, kurią sukėlė praradimas

ir pasireiškė stipriu skausmu, netikėjimu ir dideliu nerimu.
Daugelis žmonių, asmeninių aplinkybių verčiami, tai slenka šiais etapais
pirmyn, tai vėl sugrįžta, kad pakartotų tik iš dalies išeitus etapus. Dažnai,
atėjus metinėms ar kaip kitaip prisiminus netektį, skausmas vėl užplūsta
buvusia jėga. Be to, liūdėjimo procesas kartkarčiais sustoja, sustojimą kartais
lemia kultūra, kartais - pats liūdintysis. Kai kuriuos iš vaikystės aktyviai moko
slopinti emocijas, jausmingą elgesį laikyti silpnumu ar kitiems nemaloniu. Kiti
žmonės, jausdami velioniui prieštaringus jausmus, visai nerodo emocijų, jeigu,
pavyzdžiui, jiems atrodo, kad jų liūdesys sumišęs su pykčiu mirusiajam.
Gerai prisimenu vieną jauną motiną, kurios vyras staiga mirė nuo širdies
smūgio ir paliko ją su trimis mažais vaikais. Ji juto, kad vyras būtų norėjęs,
jog ji elgtųsi kaip niekur nieko, ir kurį laiką ji taip ir darė, neleido sau liūdėti,
nes „tai skaudintų vaikus", ir draudė jiems kalbėtis apie tėvelį. Vaikai užsisklendė
savyje, nebenorėjo lankyti mokyklos, ėmė labai nerimauti. Prireikė kelių ilgų
pokalbių, kurių metu atsargiai išsiklausiau, kokiu būdu jie mėgino susitaikyti
su netektimi, kol motina ėmė atvirai sielvartauti, leido vėl matomoje vietoje
išdėstyti vyro nuotraukas ir ėmė su vaikais kalbėtis apie jų tėvą. Po truputį
įsivyravo įprasta liūdėjimo schema.
Tradicijos ir ritualų įtaka

Netektis-tai krizė, kurią patiriame visi, tačiau atrodo, kad Vakarų pasaulyje
su ja tvarkomasi visai prastai. Holmes ir Rahe (1967) įrodė, kad didelė netektis,
ypač sutuoktinio ar sutuoktinės, ilgalaikio partnerio ar partnerės netekimas
yra pati žiauriausia žmones ištinkančių krizių - bent jau daugelyje tų
bendruomenių, kurias autoriai tyrinėjo. Vis dėlto Vakaruose šiam įvykiui, atrodo,
teikiama nedaug svarbos. Kai kuriose bendruomenėse liūdintysis įsisega tam
tikrą gėlę ar turi kokį nors daugiareikšmį ženklą: nenutrūkstamo prisirišimo,
jungiančio liūdintįjįsu mirusiuoju, simbolį, ženklą kitiems, kad liūdintysis kenčia
emocinį skausmą, ir ženklą, kad su liūdinčiuoju reikia elgtis atsargiau.
Vakaruose jau niekas nebedėvi juodos juostos ant rankovės. Gaila, kad
neatsirado kito tą pačią informaciją nešančio simbolio.
Audrey Gordon (1975) aprašo žydų bendruomenei būdingas gedėjimo
stadijas. Panašūs etapai yra ir daugelyje kitų kultūrų. Ji rašo, kad judaizmas
leidžia netektį išgyvenusiems žmonėms atvirai išreikšti liūdesį ir sielvartą. Jau
įsčiose laidotuvėse numatyta keletas signalų atvirai išlieti sielvartą. Pirmaisiais
gęrmirties metais trys dienos skiriamos giliam liūdesiui, septynios dienos gedėti,
§§; Klienų laipsniškai prisitaikyti prie gyvenimo ir 11 mėnesių prisiminti ir
atsigauti. Taigi gedintysis pamažu sugrįžta į bendruomenę pripažindamas savo
jflJpriamą skirtingo intensyvumo liūdesį.
p fįl!er šį laikotarpį iš bendruomenės narių tikimasi konkrečių veiksmų, kurie
S§|klosto į krizę išgyvenančių žmonių reikmes atitinkantį ritualą. Taigi ir pats
jįlĮintysis, ir jįs u ^ ^ ti bendruomenė gauna struktūrą liūdėti ir reaguoti į liūdesį.
Parama krizę išgyvenantiems žmonėms
Parry (1990) pabrėžia, kad socialinio darbo specialistai turėtų siekti paremti
ir mobi|izuoti jpatięsjįmogaus sugebėjimus įveikti, krfcę,. j i e .turėtų rūpintis,
j^d'zm ogus neta ptų ..piMa usom a.s nuo..j.ų...Autorė rašo, kad jos patirtis rodo,
JogTiėra griežtų pagalbos teikimo taisyklių. Vis dėlto ji skiria tris charakteristikas,
be abejonės, būdingas geriems padėjėjams:
• jie turi susidarę vidinį krizės psichologijos „žemėlapį";

• supranta, kaip specialisto teikiama pagalba papildo paties žmogaus
sugebėjimus įveikti krizę;
• jie labai empatiškai supranta žmogaus situaciją.
Parry pagalbą krizės atveju sulygina su kelione: yra daug b ū d ų - ne vienas

- žmogui padėti įveikti krizę, taip pat yra daug būdų pasiklysti. Autorė sako,
kad krizės ištiktiems žmonėms tenka spręsti du pagrindinius klausimus^
įsusj.tvąrkytį su jausmais irišusi tvarkyti su praktiniais reikalais.
Jausmų sutvarkymas
Krizės apimti žmonės dažnai sako, „jaučiasi lyg pasaulis būtų sugriuvęs"
Tokiais žodžiais jie išreiškia savo išgyvenimus; mūsų tapatumo'ir saugumo
jausmus krizė dažnai stipriai sukrečia. Kasdieniai darbai ir gyvensenos modeliai
sutrinka taip, kad tampa nebeaišku, kas iš tikrųjų vyksta. Parry pripažįsta,
užėjus krizei, labai svarbu, kad žmogų kas nors išklausytų:
Iš esmės esame socialiniai g)'vQnai} ir kai ateina nelaimė, žmogui labai reikia
išreikšti savo jausmus užjaučiančiam klausytojui. Daugelio krizių atveju, atsiranda
reikmė daug kartų iš eilės ją aptarinėti. Tokio kalbėjimo reikia tam, kad Įvyktų
reikiamas proto darbas informacijai asimiliuoti. Kielcvienaspapasakojimas iš naujo
sukelia jausmus, todėl po truputį jie liaujasi buvę tokie baisūs.
Krizę išgyvenantiems žmonėms reikia kitų, ypač artimųjų pagalbos. Kartais ta

pagalba - tai paprasčiausiai pasėdėti kartu su tuo, kam reikia draugijos, ir
tylėti - ne visados būtinai reikia kalbėti. Literatūroje aprašyta, kad sielvartą
reikia iki galo iškęsti, t. y. reikia išsisielvartauti. Jeigu to nepadarysime, problemų
vėl kils. Tačiau į kai kurių žmonių reikmes kartais nekreipiame dėmesio arba
visai jas neigiame. Lesbietėms ar gėjams gali būti sunku išreikšti sielvartą,
praradus partnerį, jeigu ryšys atvirai nebuvo pripažintas, arba dėl to, kad
giminės tokio ryšio nepriėmė. Netektį išgyvenantiems žmonėms naudinga,
netgi būtina, išreikšti sielvartą ir kitas tuo metu juos užplūstančias emocijas.
Pagyvenęs vyras nebesuvaldė savo jausmų, kai mirė jo šuva. Prieš tai jis
atseit „susivaldė", kai mirė jo duktė, bet šuns praradimas buvo tam tikra
prasme „palaimingas", kadangi leido išreikšti susikaupusius jausmus.
_ Intervencija ir konsiiktavinias išlikus krizei ♦ 6 skyrius
Reikia laisvai i š r J ^ i ir kitokias emocijas. Pavyzdžiui, pyktį, kurį kartais

labai sunku parodyti. Jeigu padėsime žmogui tai padaryti, jam tikrai labai
palengvės. Traumuoti žmonės, pavyzdžiui, seksualiai-išnaudotkva-ikystėje-,
išprievarta.utur..patyrę.smurtą, tuo. metu buvo pąsij.ųtę. tokie.bejėgia i,-kad jų
baimė ir pyktis užkasti.•labaLgiliai. Kadangi išaiškėjo, kiek daug vaikų kenčia
seksualinį išnaudojimą mūsų šalyje ir kitur, daugelis nuo to kentėjusių žmonių,
daugiausia moterų, dabar gali siekti pagalbos išsipasakodami sayoJšg-yvenimug
- da-inaL(^XLąâ^gyvenim Jehu (1988) paskelbė duomenis, kad svarbiausi
terapinės pagalbos bruožai - tai sudaryti sąlygas moterims papasakoti savo
išgyvenimus, iškelti į paviršių prisiminimus ir dar kartą išgyventi baimę, pyktį
ir kitas su smurtu susijusias emocijas. Šį emocijų atpalaidavimą papildė išsamūs
kognityvinės terapijos metodai. Jie padėjo traumuotiems žmonėms pažvelgti
į save kaip į išnaudojimo aukas, o ne kaip į vienodai atsakingus (ir dėl to
kaltintinus) išnaudojimo dalyvius.
Kartais žmonės neišreiškia savo emocijų dėl to, kad kiti jų jausmų nepriima
arba juos gąsdina emocijos stiprumas. Davis ir Choudhury (1988) straipsnio
ištrauka iliustruoja, koks naudingas dalykas yra atpalaiduoti jausmus.
Perpirmąjį susitikimą ponia B. atrodė priblokšią, vieniša, pasimetusi, nesugebami

susidoroti su ja užgriuvusiomis bėdomis: staigi\yro mirtis, dukteriai nustatytas Datuto
sindromas, jos pačios pašlijusi sveikata, nemokėjimas kalbėti angliškai, baimė netekti
buto, priverstinis atskyrimas rtuo Bangladeše likusių vaikų, paramos sistemos (šeimos
ar draugų) nebuvimas, didžiulis skurdas... Ponia B. sutiko pasimatyti su tėvystės
reikalų patarėju, kuris ėmė p. B. lankyti kas savaitę. Iš pradžių p. B. tik verkė ir
verkė, pasakojo apie daugybę minėtų probiemtt. Jai nebuvo su kuo pasidalyti dėl
vyro mirties ja ištikusiu šoku. Ji jautėsi izoliuota ir jos jausmai išsiliejo, kai susitiko
su tėvystės reikalų patarėju.
Praėjo kiek laiko:
Ponia B. papasakojo, kaip skirtingai ji jaučiasi dabar, palyginti su tuo laiku, kai
dar nepažinojo tėvystės reikalų patarėjo, kai atrodė, kad niekas jos nesiklauso,
nesupranta, nepadeda. Negalima sakyti, kad niekas nemėgino padėti: buvo atėję
visokiausių specialistų. Jai pačiai atrodė, kadjos reikmių niekas netenkina. Ne kalbos
nemokėjimas buvo didžiausia problema, o nesugebėjimas suprasti jos jausmų,
kultūros ir situacijos.
V ^ #
Štai daugybės nelaimių ištikta moteris, kurios sugebėjimus įveikti krizę

llpbilizavo tėvystės reikalų patarėjas. Tačiau pirmasis žingsnis buvo poniai B.
f|d aryta proga išsipasakoti pasitikėjimą keliančiam ir supratingam klausytojui,
)l|dam atsivėrė jos jausmai.
1.2^
Susidariusios situacijos įveikimas
Paprastai krizės metu ar iš karto po jos susidaro ne tik labai stiprūs jausmai,
bet ir atsiranda reikmė visokiais būdais prisitaikyti prie situacijos ir rinktis
sprendimus. Parry (1990) pastebi, kad sunkumus įveikti pratę žmonės, kuriems
yra pavykę juos anksčiau nugalėti, kartais krizę pasitinka turėdami tam tikro
atsparumo ir išradingumo, kokio visai neturi ramų ir saugų gyvenimą gyvenę,
gerokai nuo kitų priklausomi žmonės. Vis labiau pripažįstama šių„sugebėjimų
įveikti krizę" svarba, susidūrus su įvairiausiomis krizėmis: sunki liga, nutrūkę
santykiai, verslo sunkumai, taip pat didelės nelaimės, pavyzdžiui, gaisras ar
lėktuvo avarija.
Atrodo, kad svarbiausias principas būtų kiek įmanoma labiau padėti
žmonėms pajusti, kad jie g a li kontroliuoti įvykius, kadangi krizė dažnai atima
tokį jausmą, tokį svarbų žmogaus gerovei. Šitokia pagalba yra tikras žmogaus
įgalinimo pavyzdys.
Čia svarbios dvi idėjų sistemos. Pirmą kilusią iš socialinio mokymosi teorijos,
išplėtojo Seligman (1975), ji susijusi su „išmoktu bejėgiškumu" Jos esmė
šitokia: jeigu žmogus vis patiria tokius įvykius, kurių neįmanoma suvaldyti, ir
jo paties veiksmai negali tų įvykių ar situacijų paveikti, tas žmogus po truputį
išmoksta galvoti, kad yra bejėgis ir liaujasi veikęs aplinką. Tokįišmokimą-rodo
apatija, nuolat apimanti deprivaciją ir neįveikiamas nelaimes kenčiančius
žmones.
Antra, papildoma idėjųsisjtema susijusi su Bandura (1977), kuris irgi dirba,
vadovaudamasis socialinio mokymosi teorijos principų. Bandura teigia, kad
„aš - efektyvumas" (t. y. kad žmogus pats yra pokyčių veiksnys ir pats gali
pokytį sukelti arba savo pastangomis j į su ku rti)-ta i pati svarbiausia psichinės
sveikatos charakteristika. Šią m intį plėtojant toliau išeitų, kad žmogus
kontroliuoja įvykius, jis nėra bejėgis ar auka.
Štai dabar matote, kodėl žmogaus įgalinimas yra pati svarbiausia idėja,
kurios nereikia išleisti iš akių dirbant su žmonėmis, kuriuos slegia socialinė
deprivacija ar gyvenimo įvykiai. Ir vienu, ir kitu atveju mes siekiame sustiprinti
jų jausmą kad jie vis dėlto gali valdyti savo likimą. Suteikta galimybė patiems
daryti sprendimus, o ne leisti, kad tai už juos darytų kiti, sustiprins žmonių
jausmą kad jie valdo situaciją.
Krizę išgyvenančių žmonių įgalinimo būdai:
• Būkite pasirengę empatiškai išklausyti.

• Leiskite jiems galvoti vien tik apie savo reikalus.
Padėkite jiems pasakyti, kokios pagalbos jie nori ir suteikite ją.
Padėkite jiems pasirūpinti savo sveikata: domėkitės, kaip jie miega, ką
valgo ir 1.1
• Padrąsinkite: prisiminkite atvejus, kada jiems pavyko įveikti sunkumus.
fnicn-mcija ir konsuktavimas išlikus krizei ♦ 6 s k y ri u s
• Rūpinkitės, kad jie iškęstų tik „tą vieną dieną" , ne ilgiau, kaip pataria
Anoniminiai alkoholikai.
• Padėkite jiems nuspręsti, koks planas ar veiksmas padėtų jiems geriau
pasijusti: pavyzdžiui, gal jie norėtų pasimatyti su kokiu žmogumi, nueiti
į kokią vietą.
• Padėkite jiems tą planą įgyvendinti.
Konsu/ta vimas
Taigi krizę išgyvenantiems žmonėms reikia kitų žmonių. Tikėtina, kad tokią
paramą jiems suteikia šeima ar artima socialinė grupė, tačiau ne visada taip
yra. Vis dažniau žmonės kreipiasi į konsultantą, tikėdamiesi, kad jis padės
jiems nelaimėje. Pasak Hopson (1986), konsultavimas padeda žmonėms
patiems sau padėti arba, kaip skelbia British Association for Counselling (1985):
Konsultavimas - tai kai vienas asmuo nuolat ar laikinai esantis konsultanto

vaidmenyje siūlo arba aiškiai sutinka skirti savo laiką, dėmesį ir pagarbą kitam
asmeniui arkinėms asmenims, laikinai esantiems kliento vaidmenyje. Konsultavimo
ūksiąs - suteikti kliBjituiprogą ištirtą atrasti ir išsiiyškinti, kaip būtų galima išradingiau
kmirnKmiiti,
Kliento reikmės Konsultanto metodai
Visi klientai
Atskiri klientai
6.1 pa v. K ^hurie konsultantu taikomi metodai (Nelson-Jones, 1982)

♦Socialinis darbas, bendruomenės veikia ir psichologija
Carl Rogersas (1958) pareiškė, kad pagalbūs santykiai turi tam tikrų
ypatumų: besąlygiškai teigiama nuostata kliento atžvilgiu; kongruentiškumas
(atvirumas ir nuoseklumas); natūralumas (tiesumas ir nuoširdumas) ir
empatiškumas (patekimas į kito žmogaus jausmų pasaulio tikrovę).
„ Į klientą nukreipto" konsultavimo mokykla, kurią sukūrė Carl Rogersas,
tapo labai įtakinga. Kiti autoriai, pavyzdžiui, Gelso ir Carter (1985), pabrėžę
„terapeutinės sąjungos" svarbą, atrodo, kalba apie tą patį, tik kitais žodžiais.
Kai kurie konsultantai kaip ir Rogers teigia, kad į klientą nukreipto konsultavimo
metodas sudaro „reikiamas ir pakankamas" sąlygas žmonėms pasiekti norimų
tikslų. Kitiems, taip pat ir man, atrodo, kad šiltas, nuoširdus ir empatiškas
ryšys - tai pats svarbiausias komponentas, kurio kartais pakanka, kad
padėtume žmonėms. Tačiau tą ryšį dažnai gali tekti jaąpjjdytj_ne vien paties
konsultanto, bei ir jo kliento sukauptomis žiniomis, įgūdžiais ir galimybėmis.
Konsultavimo demistifikavimas
Hopson (1986) yra vienas iš daugelio tyrinėtojų, kurie mėgina nuplėšti

paslapties skraistę nuo konsultavimo (žr. 6.2 lentelę). Kadangi visiškai pritariu
jo mintims, pacituosiu šio autoriaus žodžius. Štai ką jis rašo:
Mokymo kursai kartais skatina mistifikacija. Jų metu žmonės kalba apie

vadinamuosius „konsultavimo sugebėjimus" todėl gali kam nors įteigti mintį, kad
tokie sugebėjimai kuo nors skiriasi nuo kilų žmogaus veiklos rūšiui, kad tuos
sugebėjimus įgis konsultavimo kursų lankytojai ir kad jie, ko gero, labai ypatingi. O
iš tikrųjų, išmokti konsultuoti - lai. tik sukristalizuoti žinias apie lai, kaip žmonės
vieni su kitais užmezga šiltus, pasitikėjimu pagrįstus lyšius.
6.2 lentelė. Konsultavimo procesas (pagal Hopsoną, 1986)
Konsultantas
Iš
naudoja padeda klientui
Santykius pagarba pasijusti vertinamam, suprastam ir
palaikančius nuoširdumas pasirengusiam pasitikėti konsultantu
sugebėjimus empatija
T/rimo ir derybos kalbėti ir tyrinėti geriau suprasti, ką
išaiškinimo atviri klausimai jis (ji) junta ir kodėl apgalvoti ir
sugebėjimus apibendrinimas išnagrinėti variantus pasirinkti vieną
dėmesio atkreipimas variantą
reflektavimas
betarpiškumas
išaiškinimas
konkretumas
konfrontavimas
Sugebėjimaj padėti tikslų nustatymo, veiksmų nustatyti aiškius tikslus sudaryti
žmonėms išspręsti planavimo, problemų konkrečius veiksmų planus (kitiems
problemas sprendimo strategijos padedant) daryti tai, ką reikia
fnteire nrija ir konsuklaviinas išlikus krizei ♦ 6 skyi i ns
Kas vyksta konsultavimo metu?

Šios knygos skaitytojai turbūt žino, kad yra daug skirtingų konsultavimo ir
terapijos mokyklų ir jos dažnai viena su kita nesutaria. Atkinson ir bendradarbiai
(1990) išskyrė svarbiausius kintamuosius, kurie, atrodo, padeda nelaimės
ištiktiems žmonėms ir kuriuos pripažįsta visos mokyklos.
□ Užsimezgus abipusės šilumos ir pasitikėjimo ryšiui, konsultantas

mėgina suprasti žmogų ir perduoti jam tą supratimą bei pagarbą.
□ Konsultantas žmogui siūlo pagalbą: įveikiant sielvartą keliančią situaciją
ar krizę; pagalbą priimant ir gerbiant žmogaus individualybę; arba
pagalbą siekiant atsigręžti į praeitį ir traumas.
Žmogus atsipalaiduoja nuo įtampos, sumažėja jo nerimas, dėl to jis
gali ramiai pažvelgti į susidariusią problemą ar ją aptarti.
□ Konsultantas skatina adaptyvius žmogaus atsakymus. Mokydamasis
labiau save suprasti ir pažindamas savo minčių ir elgesio modelius,
kurie jį žlugdo, žmogus gauna progą išspręsti konkrečias problemas,
pagerinti santykius ir 1.1. Konsultantas pamoko ir suteikia konkrečių
žinių.
Konsultanto repertuaras
Konsultuojami žmonės turi progą laisvai kalbėti apie savo jausmus ir, kaip
jau rašėme šiame skyriuje, gali atrasti ir išgyventi tokias emocijas, kurių esant
pirmiau nežinojo. Akceptuojamasis ryšys, kuriam esant galima kalbėti apie
savo baimę ar skausmą, suteikia didelį palengvėjimą ir turėtų sumažinti nerimą
ir įtampą. Vis dėlto geras konsultantas moka kai ką daugiau padaryti.
Depresijos įveikimas __ _
Daugelis ją.ąs konsultantą atvykstančių žmonių skundžiasi depresija. Labai
sva rbll'iš'tTrti’j os' priežastis7-kad -būtų galima imtis-veiksmingos intervencijos.
Daugelis tų, kuriems socialiniai darbuotojai ir bendruomenės darbuotojai siūlo
palaikomąjį konsultavimą, neturi pinigų. Pasak Livingston Bruce etai. (1991),
labai tikėtina, kad žmonės, kurių pajamos svyruoja apie skurdo ribą, turės su
■psichine sveikata susijusių bėdų.
Tačiau kiti tyrinėjimai atskleidžia kitokias depresijos priežastis. Viename
darbe, kuriame buvo tirti pagyvenusio amžiaus žmonės, rašoma, kad pagrindinė
^ęprtîjosfpriežastis; pasak tiriamųjų, buvo vienatvė, tuo tarpu Brown ir Har-
ffe (1978) darytas depresijos apimtų moterų pradinis tyrimas parodė, kad
antrintiems susirgti depresija tereikia sėdėti namie su mažais vaikais, neturėti
:;|arbo ir žmogaus, su kuriuo būtųgalima nuoširdžiai pasikalbėti. Šis vertinimas
iš tikrųjų labai tikslus. Nors konsultavimas kiek apmalšina depresiją, vis dėlto
svarbiausia, kad konsultantas sugebėtų nustatyti, ar pagrindinis streso šaltinis
susijęs su „asmeniniu liūdesiu", ar tai yra „visuomeninis klausimas", pavyzdžiui,
žmogui reikia kokių nors paslaugų ar trūksta kokių nors išteklių.
Konsultavimas taip pat turėtų įgalinti žmones ištirti skirtingų veiksmų
padarinius: pavyzdžiui, namuose nuo smurtaujančio girtuoklio vyro kenčiančiai
moteriai galima padėti apsispręsti, mesti jį ar ne. Konsultantas gali padėti jai
ištirti galimus elgesio variantus ir galimus padarinius. Iš esmės galima pasverti
kiekvieno galimo veiksmo išlaidų ir pajamų analizės smulkmenas. 7 skyriuje
aptariami kiti depresijos įveikimo metodai.
Parama ištikus krizei ar apėmus ilgai trunkančiam stresui

Kaip minėjome, konsultantai padeda žmonėms pažvelgti į akis nemaloniems
praeities įvykiams, taip pat susitvarkyti su dabartinėmis problemomis ir
krizėmis. Sveikatos įstaigose dirbantys specialistai praktikai, pavyzdžiui, tenkina
ligonių reikmes gyvybei grėsmę keliančiose situacijose, taip pat ligonių
giminaičių reikmes, siūlydami jiems emocinę paramą, praktinę pagalbą, būdami
pasirengę juos išklausyti. Pavyzdžiui, vietnamiečių šeima, kurios vaikas pakliuvo
į avariją, pametė galvą, matydami, kaip jų numylėta mažoji su kiekviena diena
rodo vis mažiau gyvybės ženklų. Socialinis darbuotojas per vertėją sugebėjo
padėti jiems pateikti klausimus, padėti jiems iškęsti sielvartą ir pasiruošti
laidotuvėms pagal jų bendruomenės papročius.
Problemų sprendimo metodas

Šis darbo metodas sėkmingai naudotas daugelyje skirtingų situacijų, ypač
sėkmingai psichinės sveikatos srityje. Nezu (1986) ir Nezu ir Perri (1989)
naudojo šį metodą siekdami padėti nepsichotinės depresijos kamuojamiems
žmonėms, o Falloon e t a i (1984) naudojosi šiuo metodu dirbdamas su
schizofrenija sergantį ligonį turinčiomis šeimomis. Šios šeimos, išmokytos
naudotis problemų sprendimo metodais kasdieniams sunkumams įveikti, laikėsi
daug geriau negu tos šeimos, kurios gaudavo individualią pagalbą. s
Pasak Spivack etai. (1976) problemų sprendimą galima suskirstyti į keletą

etapų (jie irgi atitinka ASPIRE seką).
1. Nustatykite problemą.
2. Surinkite visus svarbius faktus apie problemą.
3. Sunkumą suformuluokite kaip spręstiną problemą.
4. Sukurkite galimus sprendimus, naudodamiesi „smegenų šturmo"
metodu: galima siūlyti bet kokias idėjas; tyčia atsisakoma kritikos.
130
Jiucn’c'jicijci ir konsuląavimas išlikus krizei ♦ 6 s k y ri u s
5. Ištirkite kiekvieno sprendimo galimus padarinius. Kiek kiekvienas iš

jų padeda išspręsti problemą? Susitarkite, kuri strategija
(sprendimas) geriausias.
6. Suplanuokite, kaip įgyvendinti strategiją.
7. Planą įgyvendinkite praktiškai.
8. Apžvelkite ir įvertinkite plano veiksmingumą.
Darbuotojas šiuo metodu galėtų naudotis šitokiu budu:
Įvertinimas
1. Nustatykite problemą. Įvertinant gali paaiškėti, kad didžiausią sunkumą kelia
tai, jog žmogus jaučiasi labai vienišas.
2. Surinkite visus svarbius faktus apie problemą. Gali būti, kad žmogus prarado
pasitikėjimą savimi, nes neseniai j į atleido iš darbo mažindami etatus arba
jo asmeniniai ryšiai nekokie. Gali būti, kad jis anksčiau turėjo draugų, bet
dabar kontaktas su jais nutrūko.
3. Sunkumą formuluokite kaip spręstiną problemą. Socialinis darbuotojas turėtų

padėti žmogui kiekvieną sunkumą suformuluoti kaip sprendimą turinčią
problemą. „Jaučiuosi labai vienišas" gali tapti „Norėčiau susirasti porą naujų
draugų, kad būtų su kuo išgerti taurelę ar išeiti pasivaikščioti"
Planavimas
4. Sukurkite galimus sprendimus naudodamiesi,,smegenų šturmo ”metodu. Štai
keletas pavyzdžių:
• įstoti į moterų grupę;

• įstoti į vietinės bendruomenės centro interesų grupę;
• įstoti į politinę (religinę) grupę;
• įstoti į turizmo, muzikos, meno, sporto grupę;
• susidomėti kokia veiklos sritimi (pavyzdžiui, konservavimu).
5. Ištirkite kiekvieno sprendimo galimus padarinius. Kiek kiekvienas išsprendžia

problemą? Susitarkite, kurią strategiją laikysite geriausia.
Įgyvendinimas
6. Suplanuokite, kaip ig)>vendinti strategiją.
Padėkite žmogui įgyvendinti planą aptardami su juo lengvai pasiekiamą tikslą

- tokį, kuris iš tijjM ių negali nepasisekti.
fc ^ ĮSI
♦ Socialinis (kirbas, bendruomenės veikla ir psichologija
Tikrinimas ir rezultatų apžvelgimas

8. Tikrinkite, kontroliuokite ir įvertinkite plano veiksmingumą; jeigu reikia, dar
kartą įvertinkite.
Problemų sprendimo metodas itin naudingas daugelyje situacijų. Neseniai

susidūriau sujauna pora, kurie taip dažnai ir destruktyviai bardavosi, kad jau
galvojo skirtis. Nė vienas skirtis nenorėjo, tačiau abu nesugebėjo rasti išeities.
Kai tarp mūsų trijų užsimezgė pozityvūs darbo santykiai, kai jiems buvo
suteikta galimybė atskirų seansų metu balsu išreikšti, kas juos erzina vienas
kitame, buvo sutarta siekti, kad barnių skaičius sumažėtų iki vieno ęer savaitę.
Visi kartu ištyrėme galimas šios situacijos sutvarkymo strategijas. Štai keletas
jų: išsiskirti; atsisakyti kalbėtis; išeiti pasivaikščioti, kai tik kils barnis, ir t. t.
Mane labai sudomino ir nustebino, kad jie galiausiai pasirinko šią strategiją:
• tiksliai pasižymėti nesutarimo temą;

• ją užrašyti;
• sutarti daugiau niekados dėl to nesiginčyti (kad barnis nepersikeltų į
kitas sritis ir nesugadintų viso bendro gyvenimo);
• barnių tem ų sąrašą atsinešti į kiekvieno penktadienio vakarą
organizuojamą „gamybinį susirinkimą" ir ramiai aptarti, kaip formaliu
būdu išspręsti kiekvieną nesutarimą.
Si strategija pasirodė esanti be galo veiksminga, ji buvo nepraradusi

veiksmingumo per mūsų paskutinį kontrolinį susitikimą.
7 SKYRIUS
Socialiniai darbuotojai
ir psichinė sveikata
Psichinė sveikata - tai tokia sritis, kurioje riba tarp sveikatos ir nesveikatos
vis sunkiau įžvelgiama. Daugelis iš mūsų kartais pajuntame labai didelį, visas
jėgas pakertantį distresą. Konsultantai ir socialiniai darbuotojai žino, kad visi
žmonės rūpinasi savo psichine sveikata. Tada kaip atskirti tai, kas „normalu",
nuo to, kas „nenormalu"?
Psichologai, pavyzdžiui, Hetherington (1991) teigia, kad normalumas-tai
tik kiekybės klausimas: t. y. nėra absoliutaus skirtumo tarp to, kas „normalu",
ir to, kas „nenormalu", nes šios abi būsenos sudaro kontinuumą. Kiekvienas
žmogus išgyvena nerimą, tačiau egzistuoja tąsa tarp paprasto nerimo -
nepatogaus, bet įprasto dalyko, ir panikos, atimančios visas jėgas, užtat rečiau
pasitaikančios. Atkinson et ai. (1990) teigimu, kai susitelkia visi keturi toliau
išvardyti kriterijai, tai, kalbėdami apie psichinę sveikatą, galime drąsiai vartoti
terminą „nenormalu"
□ Nuokrypis nuo statistinės normos. Statistikos požiūriu retai pasitaikančios

elgesio rūšys laikomos nenormaliomis. Todėl išeitų, kad visai nedidelis
kiekis žmonių, kurie niekados nepažįsta streso, turėtų būti laikomi
nenormaliais. Vadinasi, apibrėžimas nėra geras.
□ Didelis nuokrypis nuo socialinių normų. Nors socialinės konvencijos labai
skiriasi, kai kurios elgesio formos, pavyzdžiui, ūmios depresijos ženklai,
visose mums žinomose kultūrose laikomi nukrypimu.
□ Neaclaptyvus (maladaptivcness) elgesys. Pavyzdžiui, žmogus ar grupė žmonių
nesiliaudami žiauriai save žaloja.
□ Asmeninis distresas. Žmonės sakosi esą nelaimingi ar apimti distreso.
Taigi psichiškai sveikas žmogus ne tas, kurio nekamuoja distresas ar

konfliktas, o tas, kuris sugeba susidoroti su jam keliamais reikalavimais
(žr. 7.1 lentelę). Kadangi skirtingiems žmonėms stresą kelią skirtingos situacijos
(vienam žmogui vienatvė - tai poilsis ir labai pageidaujamas dalykas, o kitam
- nepakeliama kančia), todėl skirtingi žmonės naudoja skirtingas sunkumų
įveikimo strategijas. Nėra „teisingo" būdo psichinei sveikatai išlaikyti, tačiau
yra daugybė visokiausių strategijų, kuriomis pasinaudojus, galėtume padėti
•Sunkumų ištiktiems žmonėms. Amerikos nacionalinės psichinės sveikatos
ąsociacijos ataskaitoje (1987) parašyta:
8 SKYRIUS
D arbas su b en d ru o m en ėm is ir grupėm is
Sugebėjimas dirbti su bendruomenėmis ir jų viduje visados būdavo

skiriamasis jaunimo ir bendruomenės darbuotojų bruožas. Tačiau šiandien
tokių sugebėjimų reikalaujama taip pat iš socialinių darbuotojų ir probacijos
inspektorių. Kadangi visuomenė vis įvairėja, o skirtumai tarp turtingųjų ir
vargšų nesiliauja didėję, daugeliui specialistų ima atrodyti, kad reikia imtis
platesnių klausimų ir dirbti su įvairesniais žmonėmis.
Ką turime omenyje, sakydami „bendruomenė"? Tiesą sakant, apibrėžimų
dešimtys, vieni grindžiami geografine kaimynyste, kiti - socialiniais tinklais, o
dar kiti - glaudžiai susijusios bendrų politinių, socialinių ar ekonominių interesų
turinčios žm onių grupės idėja. Šiame skyriuje vartodama term iną
„bendruomenė", savo apibrėžimą grindžiu Oksfordo žodyne rastomis žiniomis:
bendruomenė - tai organizuotas politinis, municipalinis ar socialinis darinys;
Foje'pat v ietoj e gyve nan čių žmonių grupė; religinės ar kitokios tapatybės
vienijamų žmonių grupė,
Bendruomenės darbas grindžiamas daugeliu vertybių. Nors pabrėžiant tas
vertybes neišvengiamai pasitaiko skirtumų, po toliau pateikiamu siūlymų
sąrašu, paimtu iš Current Issues iri Community Work (Aktualūs bendruomenės
darbo klausimai) (Qorcirnuntiy Work Group, Calouste Gulbenkian, 1973), turbūt
pasirašytų dauguma tų, kurie dirba su bendruomenėmis ir bendruomenių viduje.
v/
□ Žmonės - tai svarbus dalykas, ir politika, administravimo sistemos bei

organizacinė praktika turėtų būti vertinama pagal tai, kiek ji veikia
žmones.
□ Kartu veikdami žmonės išplėtoja savo, kaip žmogiškų būtybių,
sugebėjimus. Visuomenė turėtų suteikti kuo daugiau galimybių žmonėms
aktyviai dalyvauti visuose aplinkos aspektuose: socialiniame,
ekonominiame ir politiniame.
□ Didesnės socialinės lygybės ir teisingumo siekimas įmanomas dalijantis
ir perskirstant galią.
Kad ir kokių būtų imamasi profesinės praktikos formų, kad ir kas to imtųsi,
visas darbas vyksta bendruomenės kontekste. Jau prieš tai buvusiuose
skyriuose matėme, kad daugelis tų, su kuriais dirbame, - tai labai sunkioje
padėtyje atsidūrę žmonės, ir jų sunkumai dažniausiai susiję su nedarbu: mažos
pajamos, blogas būstas, silpna sveikata ir ribotos galimybės mokytis. Taigi
būtinai reikia, kad praktinį darbą dirbantys specialistai sugebėtų savo darbą
įterpti į aptarnaujamos bendruomenės kontekstą ir jiems žinomi žmonių
gyvenimą veikiantys dalykai.
Darbas su bendruomenėmis irgrupėmis ♦ 8 s k y riu s
Susipažinimas su sa vo bendruomene
Paprastai socialinius darbuotojus skiria dirbti į kurią nors vietovę: konkrečią
apskritu geografinę sritį ar jiems pažįstamą aplinką. Ir teisingai; vienas žmogus
gali pažinti tik riboto „lopinėlio" reikalus. Socialinis darbuotojas turi tapti tai
vietovei gerai pažįstamas; tiek pažįstamas, kad žmonės sveikintus! jį sutikę
gatvėje, kad juo pasitikėtų jaunimas.
Jėgos ir įtakos bendruomenėje supratimas

Svarbu nustatyti ir, jei įmanoma, užmegzti ryšius su kuo daugiau
bendruomenėje įtakingų asmenų. Ar jūs būsite įdarbinti kaip bendruomenės
darbuotojai, socialiniai darbuotojai ar probacijos inspektoriai, galintys dirbti
bendruomenės raidos darbą, atsiras formaliai ar neformaliai galingų
bendruomenės vietinių sistemų ir hierarchijų žmonių. Su jais svarbu susipažinti.
Būtų naudinga užmegzti ryšius su išrinktais atstovais, su žmonėmis,
dirbančiais įstatymo numatytuose ar savanorių sektoriuose, taip pat su
bendruomenės vadovais, atstovaujančiais diskriminuojamiesiems: etninėms
mažumoms, neįgaliesiems, seniems žmonėms. Jeigu atidžiai klausysitės ir
branginsite jums rodomą pasitikėjimą, gal ne tik suprasite, kas vyksta jūsų
„lopinėlyje", bet dar ir pelnysite gerą vardą, ir žmonės padės jums geriau
atlikti darbą. Kalbant konkrečiai, svarbu:
□ kuo daugiau sužinoti apie skirtingas bendruomenes: jų kultūrą, tikėjimą

ir gyvenseną.
□ mėginti užmegzti individualius ir pasitikėjimu grįstus ryšius su
bendruomenių vyresniaisiais ir gerbiamais žmonėmis.
□ plėtoti elgesio kodus, reikalingus tada, kai žmonės kokia nors proga
susirenka kartu, ir galima tikėtis, kad stipriai susikirs skirtingų grupių
nuomonės. Labai vertingų patarimų siūlo Black Section of the National
Association of Local Government Officers (Nacionalinės savivaldybių
pareigūnų asociacijos juodaodžių sekcija).
□ kad jus laikytų nešališkais; t. y. venkite naudoti savo galią ir įtaką vienos
kurios grupės labui labiau negu kitos.
Sudarykite bendruomenės profilį

Iš pat pradžių svarbu sukaupti kuo daugiau informacijos apie savo
aptarnaujamą vietovę. Nepakaks pažinti vien atitinkamus konsultantus ir
atstovą parlamente. Socialiniai darbuotojai turi sudaryti smulkų vietovės profilį:
gyvenamųjų namų, pramonės įmonių, mokyklų, gydytojų, sveikatos centrų,
^bendruomenės centrų, bažnyčių, šventyklų ir mečečių, taip pat paslaugų
agentūrų, pvz. m ^gos centrų planą. Kiekvienas naujai paskirtas darbuotojas
•gali įnešti savo įr^Pį: pavyzdžiui, atnaujinti vietovės gyventojų amžiaus profilio
iduomenis, aplankyti tėvų ir kūdikių grupes bei žaidimų aikšteles, kad sužinotų,
kaip jos rūpinasi neįgalių vaikų reikmėmis. Vaikščiodami po apylinkę, stebėdami,

kur yra tuščių pastatų, kur renkasi bedarbiai, kaip veikia transporto sistema,
ar biblioteka prieinama kėdėje su ratais gyvenantiems žmonėms, kaip atrodo
vietiniai pramogų centrai, kur telkiasi jaunimas - visa tai sužinoję, geriau
suprasite savo „lopinėlį."
Nustatykite bendruomenės reikmes

Vienintelis garantuotas būdas išsiaiškinti, ko žmonėms reikia, - jų to
paklausti. Taigi bendruomenės darbuotojams reikia sugebėti surinkti ir pateikti
duomenis ir faktus. Jie turi mokėti sudaryti paprastus klausimynus (žr. 9 skyrių
ir E priedą), analizuoti rezultatus ir, remdamiesi duomenimis, sudaryti bylą.
Nesvarbu, darbuotojai m ėgintų spręsti pagyvenusių iš Azijos kilusių
bendruomenės nariųreikmes, ar keliaujančių žmonių, kuriems sunku užsirašyti
pas gydytoją, reikmes, bet kokia gerai sudaryta byla turi remtis tvirtais faktais.
Kadangi grupės varžosi dėl visados nepakankamų išteklių tiekimo, labai svarbu,
kad bendruomenėje dirbantys darbuotojai sugebėtų sudaryti nepriekaištingas
bylas diskriminuojamųjų labui. Tokios bylos sudaromos tiek žodžiu, tiek
ataskaitos forma.
Jeigu žmonės negali tučtuojau išdėstyti savo reikmių, - gal dėl to, kad
nepratę būti konsultuojami, - kartais tai padaryti padeda keleto realių
pasiūlymų išvardijimas ir paraginimas pasirinkti, kas labiau tinka. Pavyzdžiui,
jeigu socialinis darbuotojas nori. padėti jauniems neįgaliems juodaodžiams
plėtoti savo interesus, būtų naudinga pasiūlyti jiems pasirinkti kokią nors
veiklos rūšį iš sudaryto sąrašo: pavyzdžiui, juodosios rasės istoriją, asertyvumo
lavinimą, sveikatos klausimus, apsilankymus kitose jaunimo grupėse,
iškylavimą, dramos būrelį, tarptautinius jaunimo mainus ir t. t.
Bendruomenės darbo formos

Tie, kurie dirba su bendruomenėmis, paprastai gvildena klausimus, t. y.
svarbius rūpestį keliančius ir daugelį žmonių veikiančius dalykus: nedarbą,
būsto neturėjimą, etninėms mažumoms priklausančių žmonių reikmes, mažus
vaikus prižiūrinčių moterų ar kitų namuose izoliuotų žmonių reikalus, neįgaliųjų
ir senų žmonių problemas. Turbūt svarbiausia bendruomenės darbuotojų
strategija - kampanija.
Yra daug vadinamojo bendruomenės darbo formų. Čia paminėsime tris
(žr. Armstrong eta/,, 1974).
r {n \ ( l ■'
Bendruomenės o/ganžavimas. Tai pagrindinė bendruomenės darbo forma,
kurią sudaro geros kaimynystės projektai, savanorių įtraukimas tenkinti
socialines reikmes, savipagalbos grupių kūrimas. Taip pat bendruomenės
švietimas ir kvietimas dalyvauti vietinėse iniciatyvose. Naudojamasi šiomis
strategijomis: informavimas apie teikiamas paslaugas, ryšių tarp grupių
_______________ ________ _____ Darbas su bendruomenėmis ir grupėmis ♦ 8 skydus
užmezgimas, pozityvių santykių tarp skirtingų bendruomenių norių skatinimas.

Bendruomenės plėtojimas. Šis darbas trunka ilgiau negu bendruomenės
organizavimas. Jis daugiausia susijęs su tokiais klausimais kaip būstas, sveikata
ir nedarbas, bet kartu siekiama informuoti žmones apie jų turimas teises ir
galimybę reikšti pretenzijas; pavyzdžiui, bedarbiai skatinami iš politinės, o ne
iš asmeninės perspektyvos pažvelgti į savo padėtį, kad pasijustų esą
susidariusios situacijos aukos ir dėl to nekaltintų savęs. Naudojamos šios
darbo strategijos: žmonės skatinami suprasti tokius klausimus —teisę tęsti
mokymąsi, rengti kampanijas prieš deprivaciją ir diskriminaciją.
Bendruomenės veiksmas. Tai labiau politinis metodas, taikomas prieš esamus
galios šaltinius, jeigu ta galia slegia. Kampanijų dėmesio centre-visokiausios
socialinės, ekonominės, politinės ir aplinkosaugos problemos, pavyzdžiui,
mažas darbo užmokestis, rasizmas, seksizmas, teisė į būstą ir paslaugas.
Strategijos panašios į bendruomenės plėtojim o strategijas, tačiau
bendruomenės veiksmo strategijos labiau pabrėžia iššūkį ir konfliktą, jeigu
manoma, kad tai greičiau duos reikiamų rezultatų negu sutarimo siekimas ir
derybos. Socialiniai darbuotojai labiau pasinėrę [bendruomenės organizavimą
ir plėtojimą, bet gali susivienyti su tais, kurie imasi bendruomenės veiksmo
strategijos. Bendruomenės darbuotojams tinka visi trys metodai, jie kiekvienoje
konkrečioje situacijoje renkasi pačią geriausią strategiją.
Kampanijos organizavimas
Minėjome, kad praktinį darbą bendruomenėje dirbančių specialistų dėmesio
centre paprastai yra koks klausimas ir kad dažnai pasirenkamos strategijos
forma yra kampanija. 8.1 lentelėje matote smulkiai išvardytus bendruomenės
darbe naudojamus kampanijos etapus. Lentelę sudarė Mark Smith, ji atitinka
ASPIRE proceso etapus.
Dalyvavimas bendruomenės grupėse

Kai žmonės sužino, kad yra jų interesus ar aplinkybes atitinkanti
bendruomenės grupė, jie ją vertina remdamiesi pajamų ir nuostolių požiūriu,
taip, kaip jie ju os supranta. Kartą susidūriau su entuziastų grupe, kuri nutarė,
kad labai mažai rūpinamasi moterimis, gyvenančiomis didelę iš Azijos kilusių
žmonių bendruomenę turinčioje vietovėje. Taigi jie netoliese esančiame
bendruomenės centre suorganizavo motinoms ir vaikams rytinį užeigos centrą.
Pasirengė gerai, renginį išreklamavo vietinėse parduotuvėse, po durimis kaišiojo
lapelius. Kai išaušo nurodytos dienos rytas, pasirodė septyni socialiniai
darbuotojai ir savanoriai, bet nė vienos azijietės motinos. Mat grupė užmiršo
nustatyti, ar užeigos centras atitinka motinų azijiečių reikmes taip, kaip jos jas
supranta. Grupė neįsitikino, ar dienos metas, savaitės diena ir parinkta vieta
žmonėms tinka, nesužinojo, ar pats užeigos centras yra tos bendruomenės
motinoms būdingas dalykas. Motinos, apsvarsčiusios visus „už" ir „prieš" pajamų
ir nuostolių požiūriu, aiškiai nustatė, kad tos „užeigos" joms visai nereikia.
i so
S.l lentelė. Kampanijos organizavimas (už šią informaciją dėkoju Smith. 1984)
Sėkmingi veiksmai paprastai grindžiami:
• žinojimu, ko norite pasiekti;
• realių tikslų nustatymu;
• daugelio taktikų naudojimu;
• reikiamų išteklių turėjimu;
• sąjungininkų turėjimu;
• netikėto dalyko padarymu (iniciatyvos) išlaikymu.
1 žingsnis: Numatyk Pelnyk gerą reputaciją ir užmegzk

ryšius.
2 žingsnis: Išsiaiškink Patikrink faktus ir įrodymus.

klausimą Žinok, kodėl nori ką nors pakeisti
3 žingsnis: Sužinok, ką mano • Sutelk daugiau šiuo klausimu

tavo bendražygiai susidomėjusių žmonių.
4 žingsnis: Nustatyk, kur o Koks asmuo lemia klausimo sprendimą?

glūdi galia • Kas daro įtaką tiems sprendimams?
5 žingsnis: Patikrink, ar • Išdėstyk reikalą palankiems žmonėms,

teisingai galvoji kad pamatytum, kokia bus jų nuomonė.
6 žingsnis: Suplanuok ♦ Tikslams siekti naudokis keletu taktikų.

kampaniją • Neapsirik: jeigu klausosi, ką tu sakai,
dar nemanyk, kad jau tave remia.
Planuok, bet lanksčiai.
Nesiliauk ieškojęs galimųsąjungininkų.
7 žingsnis: Gauk reikiamų Patikrink, kokia tavo finansinė padėtis.

išteklių Patikrink, ar yra telefonas, ar turi
padėjėjų ir t. t.
8 žingsnis: Naudokis Nenuteik priešiškai, nekreipdamas
„įprastais dėmesio ar įžeidinėdamas su šiuo
kanalais" reikalu susijusius pareigūnus ar
konsultantus.
9 žingsnis: Ieškok paramos, Nuspręsk, dirbsi viešai ar tykiai.
telk visuomenės
Pi rnZi
(Jdidiricį
10 žingsnis: Apžvelk rezultatus Kiek jau pasislinkai į priekį, ką daryti
toliau?
11 žingsnis: Imkis tolesnių Dirbk daugeliu skirtingų frontų.
veiksmų
12 žingsnis: Įvertink, kas įvyko Įvertink padarytą pažangą lygindamas
ją su siekiamais tikslais.
160
Darbas su bendruomenėmis irgrupėmis ♦ 8 sk y riu s
Darbuotojai neturėtų užmiršti pajamų ir nuostolių analizės (žr. 3 skyrių) ir

individualių ją palaikančių veiksnių. Kai sakau, kad visi žmonės „siekia, kad
pajamos butų maksimalios, o išlaidos minimalios", nekalbu vien apie
savanaudišką materialios ar asmeninės naudos vaikymąsi. Yra ir kitų svarbių
veiksnių. Tai žmonių vertybės, gerovė tų, kuriais jie rūpinasi, asmeniniai
įsitikinimai ir siekiai, būsimo gyvenimo viltis ar išsivadavimas iš atgimimų rato.
Vadinasi, remdami grupes, turite visa tai suprasti.
Grupinis darbas
Bendruomenės darbuotojai, probacijos inspektoriai ir socialiniai darbuotojai
vis dažniau imasi grupinio darbo. Tačiau terminas „grupinis darbas" aprėpia
labai daug skirtingų veiklos formų. Paprastai jos skirstomos į keturias
pagrindines kategorijas priklausomai nuo atitinkamų darbuotojų ir dalyvių
galios lygmenų, nors, žinoma, tie lygmenys kai kur gerokai sutampa. Šiame
skyriuje nagrinėsime visoms grupinio darbo formoms svarbius klausimus.
Terapinės grupės. Joms vadovauja darbuotojas ar darbuotojai, jie planuoja

grupės sudėtį ir programą, imasi pagrindinės tikslų kėlimo ir grupės darbo
struktūravimo atsakomybės. Dalyviai palyginti pasyvūs. Pavyzdys: netektį
išgyvenančių žmonių grupės, seksualinę prievartą vaikystėje patyrusių asmenų
grupės.
Paramosgnipės. Jose specialistų vaidmuo nėra pats svarbiausias. Jie gali

inicijuoti grupę, sutelkdami bendrų rūpesčių turinčius žmones, bet darbuotojai
visų pirma veikia kaip dalyvių pagalbininkai, padeda jiems ištirti savo rūpesčius,
siūlydamiesi išklausyti ir supažindindami dalyvius su esamomis paslaugomis.
Pavyzdys: senais giminaičiais besirūpinančių asmenų grupės; neįgalių vaikų
turinčių tėvų grupės.
Savipagalbos grupės. Jose gali dalyvauti ir profesionalūs darbuotojai.

Kadangi daug tokių grupių susidaro iš žmonių, kuriuos vienija bendras rūpestis
ar interesas, dažnai naudinga įtraukti profesionalius darbuotojus, kad jie teiktų
informaciją, būtų supažindinti su įtakingais žmonėmis ir nurodytą kur tiktų
imtis spaudimo. Tokios grupės pavyzdys galėtų būti „Gingerbread"
Savivaldi grupė. Joje profesionalūs darbuotojai aiškiai siekia įgalioti dalyvius

perimti grupės darbą ir jį toliau plėtoti. Tai daugiausia socialinio veiksmo ir
kampanijų grupės. Svarbiausias tikslas - padėti atsirasti vadovybei iš grupės
ar bendruomenės gelmių. Tokias grupes smulkiai aprašė ir aptarė Mullender
irWard (1991) knycj^^ Self-Directed G r o u p w o r k (S avivaldžios grupės darbas).
161
ASPIRE: g r u p i n is d a r b a s
yi*»^r**<*r-—
/- v - ' ’’ ‘
Įvertinimas
. Kokie rūpesčiai, reikmės, problemos?
• Kas dalyvaus? Jeigu sudarinėjate grupę spręsti konkretų klausimą, gali
išryškėti keletas labai motyvuotų asmenų, tačiau kitus dalyvius gali
tekti ilgai ir kantriai įkalbinėti.
Kodėl kilo šie rūpesčiai, reikmės, problemos?
Ko dalyviai tikisi iš tokios grupės?
Ar turime sugebėjimų grupę paremti ir mobilizuoti?
Planavimas
Planuose turi atsispindėti visokiausi rūpimi reikalai:
• Grupės susitikimo vieta; pagalvokite, ar lengva ją pasiekti, ir t. t.
• Dalyvių pažiūrų išryškinimas, grupės siekiamų tikslų aptarimas ir
nustatymas.
• Grupės paskelbimas: propagavimas turi būti toks, kad patiktų norintiems
ją lankyti žmonėms. Imkitės vadinamojo „klientūros tyrimo"
Grupės finansavimas.
Ko išmokome iš panašių grupių patirties?
Kaip dažnai grupės nariai pageidaus rinktis?
Lygių galimybių klausimai: kaip tenkinsime, pavyzdžiui, kurčių žmonių
reikmes? Arba kėdėje su ratukais sėdinčių?
Kaupkite išteklius; pavyzdžiui,- struktūrinius planus, mokomąsias
priemones.
Įgyvendinimas
• Iniciatyvos: aptarkite pagrindines taisykles: pavyzdžiui, žmonės turi
klausytis kito kalbos nepertraukinėdami.
Aptarkite grupės sutelkimo pagrindą; patikslinkite, atsižvelgę [grįžtamąją
informaciją.
Aptarkite praktinius klausimus; pavyzdžiui, kada pradėti grupės
susirinkimą ir kada baigti.
Įgyvendinkite programą ir siekite aiškių tikslų. Užtikrinkite, kad grupė
siektų paprastų tikslų, kad nariai nenusiviltų. Šie tikslai gali sudaryti
ilgai siekiamus tikslus, tačiau ir juos reikia įgyvendinti grupinio darbo
pradžioje. Visados padrąsinkite ir asmeniškai pagerbkite grupės narius,
teigiamai įvertinkite (palaikykite teigiamą grįžtamą ryšį).
Apžvelgimas ir įvertinimas
• Skatinkite dalyvius apžvelgti grupės laimėjimus ir įvertinti juos iš anksto
sutartą dieną, lyginant su surašytais tikslais.
• Šią grįžtamąją informaciją naudokite savo pačių veiklai kontroliuoti.
• Į tai, ko išmokote dirbdami su šia grupe, atsižvelkite planuodami kitos
grupės darbą. Jeigu reikia, padėkite grupės nariams imtis iniciatyvos,
kad grupė galiausiai taptų save palaikančia grupe.
162
Darbas su bendruomenėmis ir grupėmis ♦ S sk yrius
Grupės dinamikos supratimas: vidujiniai grupės procesai

Grupės dinamika tyrinėtojus labai domina; mokslininkai labai intensyviai
studijuoja hierarchijos grupėje susidarymą, normų raidą ir narių susitelkimus
bei kitus reiškinius. Neseniai susidariusios grupės dažnai išgyvena keletą etapų.
Juos apibrėžė Tuckman (1965):
1. Formavimas-, jam būdingas nerimas, lyderio ieškojimas, užduočių ir

situacijos netikrumas.
2. Šturmavimas. būdingas konfliktas tarp atskirų žmonių ir subgrupių,
iššūkis vadovybei ir priešinimasis grupės tikslams ir užduotims.
3. Normavimas jam įprasta didesnis stabilumas, normas pripažinti
skatinantis grupės struktūros susidarymas, sutelktumo didėjimas.
4. Vykdymas jam būdingas didesnis dėmesys užduočiai, konstruktyvus
problemų sprendimas.
Formavimas
Naujų grupių nariai, pavyzdžiui, socialinį darbą studijuojantys žmonės,
savipagalbos grupės ar nuomininkai, ketinantys steigti nuomininkų draugiją,
- visi junta esą netikri. Šis netikrumas kyla dėl to, kad situacija nepažįstama.
Ar jie atėjo ten, kur reikia? Kur atsisėsti? Ar tikrai šiandien reikėjo susirinkti?
Gal čia yra pažįstamų? Kas atsakingas? Į grupes žmonės renkasi turėdami
tam tikrų vilčių, kurios arba pasiteisina, arba ne.
Pati pirmoji darbuotolo užduotis - sumažinti netikrumą ir nesaugumą.
Dar (Duotoj asturi būti paruošęs kambarį iš anksto. Reikia, kad darbuotojas
atvykstančius žmones pasitiktų prie durų. Tiems, kurie ateina vieni, pavyzdžiui,
etninių mažumų grupės ar neįgalieji, reikia ypatingo dėmesio, kad jie nesijustų
izoliuoti ar silpni. Būtų neblogai suteikti išankstinės informacijos. Pavyzdžiui,
naudinga paruošti lapelius ar lankstinuką, kad žmonės belūkuriūodami juos
paskaitinėtų, o jeigu grupės dydis leidžia, žmones galima supažindinti. Reikia
aiškiai pasakyti, kur rasti tualetą ir palikti vaikus.
Šturmavimas
Jeigu grupė susitinka dažnai, organizatoriai turėtų būti pasiruošę įvykiams,
galintiems nutikti pirmuosiuose susirinkimuose, jei nariai būtų palikti savo
valiai; kai kuriuos žmones gali trikdyti gresiantis stiprus konfliktas. Kadangi
žmonės paprastaHanko grupes laisva valia, konf Ii ktąs jTemjs^g ąjf pasirodyti
peTTąugjiemalonus, ir jie daugiauPnetpeaj:i^ pimiininkas
turėtų numatyti konfliktą ir jį suvaldyti; nefopmal ioj e_gru pėje pa prasta i anksčiau
ar vėliau toks vai dąnti s _žmogus, ats i ran da. ~ . rag0
Beveik visose grupėse susicfaro dornihavimo hierarchijos. Argyle (19 ) r *
kadjDiijoi^MrSwsiJinkiiilL^^ Kai jau padėtis

iškovota, vyresniuosius narius galima išskirti iš žemą padėtį užimančių narių,
remiantis tuo, ar jie daug kalba, ir kiek dėmesio kreipia į tai, kas sakoma.
Hierarchija veikia nežodinėmis ir žodinėmis priemonėmis. Atkreipkite dėmesį
ne tik į dominuojančių narių teikiamą naudą, bet ir į balso toną, veido išraišką
ir kūno kalbą.
Kartą susidariusią, dominavimo hierarchiją sunku pakeisti, kadangi
dominuojantys nariai nenori nusileisti. Tačiau mažiau dominuojantys nariai
gali įgyvendinti pokyčius dirbdami kartu, remdami vienas kitą ir reikalaudami,
kad jų balsus išgirstų ir atsižvelgtų įjų nuomonę. Kai kuriose didesnėse grupėse,
sudarytose iš dešimties ar daugiau žmonių, kartais atsiranda sąjungos ir klikos,
ypač jei žmonės vieni kitus gerai pažįsta. Kitose, formalesnėse grupėse,
pavyzdžiui, vietinės valdžios komitetuose, tokios sąjungos beveik neišvengiamai
sutampa su politinių partijų grupuotėmis, t. y. panašių pažiūrų besilaikančiais
žmonėmis.
Jeigu bendruomenės darbuotojas grupėje vaidina pagrindini vaidmenį,
atsakingas už tai, kad visų, net žemiausią padėtį hierarchijoje
u , a..Cięįų narių pažiūros ir lūkesčiai būtų garantuotai išreikšti. Jeigu
darbuotojas imasi padėjėjo vaidmens, jis gali būti visai grupei paramos ir
informacijos šaltinis. Jis žinos, kaip suorganizuoti grupę - su renkamu
pirmininku, sekretoriumi, iždininku ir t. t. - jis taip pat žinos, kur galima
organizuoti susirinkimus, kiek tai kainuos, kokio reikės transporto.
Darbuotojas turėtų garantuoti, kad grupėje būtų laikomasi demokratijos
principų: pavyzdžiui, protokolo rašymas ir jo tikrinimas, įstatų kūrimas, metinio
visuotinio susirinkimo sušaukimas, metinės ataskaitos rašymas. Žinoma, idealu,
kad už tai butų atsakingi komiteto ar grupės nariai.
Normavimas
Terminas „norma" reiškia konvenciją ar įprastą elgesį. Grupėse normos
kuriamos priklausomai nuo grupei keliamų užduočių, pavyzdžiui, kas
protokoluos; nuo grupės narių bendravimo, pavyzdžiui, kaip kreiptis: vardu
ar pavarde; nuo nuostatų, kurios paprastai būna tokios, kokių laikosi grupėje
dominuojantys nariai; ir nuo aprangos stiliaus - formalaus ar neformalaus.
.§2£lal'nis spaudimas,J.ąikyjtįs_jgrupės normų būna galingas. Keletas
gerai žinomų darbų rodo, kaip nepatogiai jaučiasi daugelis žmomuT kai_tenka^
viTi .dl-£d..?ifiljTŠinti daugumos sprendimui. Kaip tik dėl šios priežasties buvo
įvestas slaptasbalsavmTaš:— ------ ~
_ ^ a^ U0^ ° jjT..ga IĮ .prisidėti tuo, kad garantuos, jog susidariusios normos
/ pavyzdžiui, jis gali garantuoti, kad hierarchijos
viršūnėje esantys asmenys be paliovos nedemonstruotų savo galios apačioje
esantiems. Darbuotojas turėtų įsikišti, siekdamas padėti žmonėms, kuriems
re,*:a.l^ a^ a ^-enâ parodyti galią: moterims, neįgaliesiems ir ramesniems nariams,
kurie retai kada sukaupia drąsos viešai prabilti. Darbuotoj^^gali duoti
Darbas su bendruomenėmis ir grupėmis ♦ 8 sk y riu s
užuominą, kad yra tokią kurie nepritaria sprendimui ir jiems reikia padėti
balsu išreikšti savo rūpesčius.
Dažnai pasitaiko, kad normos užgožia grupes, ir tam tikri dalykai daromi
kokiu nors būdu tik dėl to, kad „taip visados būdavo daroma" Darbuotojai
gali tam pasipriešinti. Terapinėse grupėse dalyvaujančius vyrus galima skatinti
išsiverkti, kad palengvėtų; mokymosi sunkumų turintiems žmonėms galima
padėti pirmą kartą daryti sprendimus.
Vykdymas
TaĮ_eâs,,Aur.ianiėąjrąDė_tąmpą.pradoktyv.i ir .imasi tos užduoties^ kuria]
įvykd y tfji buvo .sudaryta.. Gali kilti konfliktą bet daugiausia Ižai būna audra
kkfiriėje, ir jie greitai baigiasi. Ateina laikas, kada grupės nariai, kurie, kaip
pamenate, vis dar vadovaujasi savo asmenine išlaidų-pajamų analize, ima
norėti kokio nors atpildo už tai, kad investavo savo laiką ir pastangas. Jeigu
vis dar nėra ženklą rodančią kad prasideda veikla ir randasi rezultatai, grupės
darbas ateityje klups.
Labai svarbu, kad grupė būtų bent kiek j'e ig jj j į siekia dirbti
kartą ir įg yyen ętfn11Tavo" tikslus. Pavojinga, jei tokio sutelktumo "per daug
arba per mažai. Jeigu grupė pernelyg įsigilinusi į savo vidaus reikalus arba
per ilgai egzistuoja, tikėtina, kad ji dėl susidariusios stagnacijos bus
neveiksminga. Ir priešingai, per daug fragmentiška grupė, kurios nariai
pernelyg nepasitiki vienas kitu arba konkuruoja, kažin ar sugebės skirti
pakankamai laiko ir energijos įgyvendinti grupės tikslus.
Grupės darbuotojui šis etapas labai svarbus: grupės darbuotojas dabar,
jeigiTTonepadarė anksčiau, turi padėti grupei Išryškinti ir suformuluoti jos
siekiamus tikslus, ypač jei tie tikslai nėra labai aiškūs. Darbuotojas gali padėti
grupės nariams išdėstyti tikslus svarbumo tvarka, pradedant nuo pačių
lengviausių ir baigiant sunkiausiai pasiekiamais. Tai leidžia grupei labai greitai
pasiekti paprasčiausių tikslų. O, kaip žinome iš socialinio mokymosi teorijos,
pozityvi grįžtamoji informacija apie sėkmę yra atpildas, jis pastiprina elgesį.
Darbuotojas veikia kaip grupės mQtv,v.atorlus^padedantis nariams aiškiai
suprasti, ko jie si ekia, suteikia nūs, pąga įbą kai apimafrustracija, ir drąsinantis
Darbuotojas turi vengti tiesiogiai vadovauti grupei, jis,
remdamasis patirtimi, turi suteikti nariams galios siekti grupės tikslą nepaisant
nusivylimų ir trukdymų.
Ir pagaliau kai kurioms bendruomenės grupėms gali prireikti pagalbos
siekiant „įveikti politines realijas" Kai apima frustracija, grupės narius gali
užvaldyti negeras noras parodyti, ką jie jaučia tiems asmenims, kurie, jų
manymu, sutrukdė ar sužlugdė jų planus. O tai kartais būna visai neproduktyvu.
Jeigu, tarkim, vietinį konsultantą grupės nariai apkaltino tuo, kad jis apleido
jų reikalą arba nepakankamai jį rėmė, jeigu tokie kaltinimai remiasi asmeniniu
pagrindu, tuomet konsultantas, ko gero, atsisakys ateityje dirbti su grupe.
Darbuotojams reikia ^ | : ė t i paaiškinti, kad vietinės valdžios nesugebėjimas
♦ Socialinis darbas, bendruomenės veikla irpsichologija
paremti gerai sudarytų bylų paprastai kyla iš politinių, o ne asmeninių sumetimų

ir kad vietos valdžia, labai centrinės vyriausybės spaudžiama, dažnai negali
teikti tokių paslaugų, kokias norėtų.
Grupės dinamikos supratimas: tarpgrupiniai procesai

Tarpgrupiniai procesai susiję su kintančiais grupių arba pagrindinės grupės
pogrupių santykių modeliais. Kartais jie būna labai tvirtai įsišakniję, pavyzdžiui,
kaip tarp politinių partijų ar religinių bendruomenių pasiskirstanti įtampa;
kartais juos sunkiau pastebėti, bet jie išryškėja, kai įvyksta koks nors ypatingas
įvykis ar kyla debatai; pavyzdžiui, tarp palaikančių abortus ir tų, kurie jiems
priešinasi.
Dalyvavimo grupės, nedalyvavimo grupės ir klikų susidarymas

„Dalyvavimo grupės", „nedalyvavimo grupės"- tai terminai, kuriais
išreiškiama grupių tendencija poliarizuotis, kai kokiu nors klausimu susidaro
prieštaringos nuomonės. Kiekvienas pogrupis susikuria savo atskirą tapatybę,
kuri remiasi viena ar daugiau dimensijų, pavyzdžiui, tikėjimo sistema, profesija,
religinės ar politinės pažiūros ir 1.1., ir tokiu būdu susidaro dalyvavimo grupė.
Ji atsiskiria nuo kitų kurių tapatybė, tikėjimo sistema ar profesija kitokia,
arba kurie laikosi kitokių religinių ar politinių p a žiū rų -ir tai yra nedalyvavimo
grupė. Santykis abipusis: kiekviena grupė yra dalyvavimo grupė sau, o kitus,
kuriuos, remdamasi savo pačios skiriamosiomis dimensijomis, laiko skirtingais,
supranta kaip nedalyvavimo grupę (grupes). Pavyzdžių daug: katalikai ir
protestantai, kapitalistai ir komunistai, konservatoriai ir socialistai, net lauko
socialiniai darbuotojai ir stacionarių įstaigų socialiniai darbuotojai.
Tarpgrupinius santykius tyrinėjo keletas žymių tyrinėtojų. Sherif (1958)
atliko seriją darbų, kuriuose nagrinėjo priklausomybę dalyvavimo‘grupėms ir
nepalankumo nedalyvavimo grupei didėjimą, taip pat viena kita nepasitikinčių
grupių bendradarbiavimo skatinimo būdus. Tajfel, žydas, kurį nacistai buvo
uždarę į koncentracijos stovyklą, visą savo likusį gyvenimą skyrė tarpgrupinų
santykių studijoms. Tajfel ir Turner (1979), apžvelgę savo išsamius tyrimus,
padarė šitokią išvadą:
Jau paties supratimo, kad egzistuoja dvi skirtingos grupės, pakanka, jog kiltų
dalyvavimo grupei palanki, tarpgrupinė diskriminacija. Kitaip sakant, vien paties
supratimo, kad egzistuoja nedalyvavimo grupė, gana, jog dalyvavimo grupėje kiltų
taipgrupinę konkurenciją ar diskriminaciją skatinančios reakcijos.
Arthur Koestler (1978), rašydamas apie šį reiškinį ir siaubus, kuriuos jis

gali sukelti, liūdnai ir sąmojingai aprašė savo vaikystės nutikimus:
Pirmąją dieną moicykloje, kai man buvo penkeri, Budapešte, Vengrijoje, mano
busimieji, klasės draugai paklausė manės: „Artu MTK, ar PTC?" Taip sutrumpintai
1KK
Darbas su hcudnioim’iiėnūs ir grupėmis ♦ k s k y riu s
vadinosi dvi pačios geriausios Vengrijosfutbolo komandos... irtai žinojo kiekvienas

moksleivis ~ išskyrus mane maža. kurio niekas niekad nevedė į futbolo rungtynes.
Kadangi prisipažinti, kad esu taip siaubingai neišprusęs, buvo neįmanoma, atsakiau
išdidžiai ir tvirtai: „Žinoma, kad MT'K!" Taigi burtai buvo mesti', viscį likusia savo
vaįlystą, kol g\:venau Vengrijoje, ir net kai mūsų šeima persikraustė į Viena, išlikau
aistringas ir ištikimas MTK gerbėjas: net ir dabar mano širdis veržiasipriejų... Ką ir
besakyti, jų žavingi mėlynais ir baltais diyžiais išmarginti marškinėliai niekados
nesiliovė mane kerėję, tuo tarpu vulgarus žaliai baltas jų nelikusių konkurentų
ramumas tebėra man bjaurus... Galiu juoktis iš savęs, bet emocinis prisirišimas,
burtų saitas vis dar neišnyko... Ir iš tiesų pasiduodame savo ištikimybei taip, kaip
sugriebiame ligos užkratą. Dar blogiau, einame per g)’veiįima, net nenutuokdami
apie šią patologinę dispoziciją, kuri vilioja žmoniją nuo vienos istorinės nelaimės
prie kilos.
Tarpgrupinio konflikto charakteristikos
Sherif ir jo kolegų eksperimentinius tyrimus patvirtino kiti tyrinėtojai; labai
sutariama, kad Stoner (1978) (žr. 8.2 lentelę) aprašyti reiškiniai - tai tarp
S.2 lentelė. Tipiški reiškiniai, vykstantys grupėms poliarizuojantis (Stoner, 1.978)

1. Vidinio susitelkimo padidėjimas Grupės nariai siekia mesti buvusius nesu
tarimus, susitelkti tikro ar įsivaizduojamo kitos
grupės keliamo pavojaus akivaizdoje
2. Lyderių iškilimas Didėjant tarpgrupiniam konfliktui, agresy

vesniems, gabesniems ar iškalbingesniems
žmonėms grupė suteikia galios-tikėdamasi,
kad jie nuves grupę į pergalę
3. Supratimo išsikreipimas Išsikreipia grupės narių supratimas apie savą

dalyvavimo ir svetimą nedalyvavimo grupes.
Kiekviena dalyvavimo grupė siekia savo
grupės sugebėjimus ir savybes laikyti
pranašesnėmis už nedalyvavimo grupės
4. Negatyvių stereotipų atsiradimas Kadangi kiekviena grupė sumenkina kitos

idėjas, grupių skirtumai atrodo didesni negu
yra iš tikrųjų tuo tarpu grupės viduje esantys
skirtumai atrodo mažesni negu iš tikrųjų
5. Stiprių atstovų atrinkimas Kiekviena grupė pasirenka atstovus, kurie, jos

manymu, nepasiduos kitos grupės spaudimui.
Kiekviena grupė linkusi savo lyderius vertinti
pozityviai, o priešininkės lyderius —negatyviai
6. „Mirties taškų" atsiradimas Atsiranda stipri identifikacija su dalyvavimo

grupe, o tai trukdo aiškiai galvoti ir išsklaidyti
skirtumus.
4 Socialinis darbas, bendruomenes veikla ir psiehidoîja
grupių kylančio konflikto ir situacijų, kai dalyvavimo grupė jaučia nedalyvavimo

grupės grėsmę, charakteristikos.
Psichologai, pavyzdžiui, Gilbert (1989), su tarpgrupiniu konfliktu susijusius
reiškinius aiškino kaip reakciją į suvoktą grėsmę. Jeigu pastebima grėsmė
(tikra ar tik įsivaizduojama), žmonėms rūpi tik apsisaugoti. Stoner (1978)
teigia, kad žmonės, manantys, kad jiems kelia grėsmę svetimieji, - kitos odos
spalvos, tautybės žmonės, ar net kita futbolo komanda, - linkę telkti savo
gretas; saugos jie ieško grupės solidarume, Jeigu grėsmė nepraeina, kuo
daugiau grupė suteikia galios gabesniems ar agresyvesniems savo nariams,
tuo labiau sustiprėja grupei nepriklausančių žmonių diskriminacijos pavojus.
Žmonės labiau įsitempia, susijaudina, nebežino, kuo pasitikėti nedalyvavimo
grupėje, bendravimas virsta paprasčiausiomis paskalomis. Skirtumai tarp
grupių atrodo didesni, negu iš tikrųjų, o skirtumai kiekvienos grupės viduje
atrodo mažesni, negu yra iš tikrųjų.
Mums, socialiniams ir bendruomenės darbuotojams, turbūt pažįstami
tarpgrupiniai konfliktai ir tai, kaip jie gali kenkti tiems, kuriems padėti esame
pašaukti, t. y. bendruomenės nariams. Ką tik aprašyti procesai skatina
nepakantumą ir diskriminaciją ir mažumų gru p ių - vargšų, juodaodžių, gėjų ir
lesbiečių, neįgaliųjų-pašalinimą iš įtakingų pozicijų. Lygių galimybių įstatymo
tikslas - kontroliuoti dominuojančių grupių tendencijas užgrobti valdžią. Vis
dėlto atrodo, kad egzistuoja didelė saugos ir išlikimo reikmė, kuri kartu su
išmoktais stereotipais ir galios bei įtakos siekimais gali baigtis tuo, kad kiti
bus atmesti ir nelaikomi žmonėmis.
Socialiniai darbuotoja? ir sveikatos kontrolieriai arba bendruomenės ir
socialiniai darbuotojai, profesinių barjerų atskirti, kartais patys vieni nuo kitų
gerokai nutolsta, nesugeba pasitikėti vieni kitais. Atrodo, kad viena iš išeičių
būtų plėtoti patvarius ryšius su kitoms grupėms priklausančiais individais.
Worchel (1979) darbas, kuriame apžvelgiami tarpgrupinių konfliktų
mažinimo būdai, siūlo tris išvadas, Pirma, žmonių telkimas gali ir sustiprinti,
ir susilpninti konfliktą. Taigi jeigu iš socialinių ar bendruomenės darbuotojų
sudaryta komanda vis labiau nemėgsta kitos profesinės grupės, nebūkite
įsitikinę, kad kartą per mėnesį surengti bendri pietūs išspręs nesutarimus.
Antra, atstovų derybos-irgi gali duoti nenumatytų padarinių: net jeigu atstovai
susitars, grupės, kurioms jie atstovauja, gali atmesti sąlygas; be abejonės,
sąlygas reikia gerai aptarti prieš derybas. Trečia, - ir tai duoda vilties - daugelis
tyrinėtojų sutaria, kad grupių suvedimas daugelyje situacijų tam, kad jos
kartu siektų tikslų, kuriųabi nori, bet atskirai pasiekti negali, iš tikrųjų sumažina
tarpgrupinį konfliktą. Pavyzdžiui, jeigu suvesite dvi labai konkuruojančias
jaunimo grupes, kad jos žaistų sporto rungtynėse, nuo to įtampa gal sumažės,
° gaj jr padidės. Bet jeigu sutelksite jas abi prieš kaimyninį sporto klubą, jų
priešiškumas turbut sumažės. Tačiau daugiausia vilčių teikia tai, kad ir tikrovė,
ir eksperimentų rezultatai rodo, jog atviros ir nuoseklios pastangos sutaikyti
skatina didesniu pasitikėjimu ir bendradarbiavimu grįstus nifes.
Darbas su hciutniomaiėiiiis u p'ii/JC/nis ♦ 8 skyrius
Grupinė globa ir gyvenamoji aplinka

Išsiaiškinkime, kas yra grupinė globa. Ją Ainsworth ir Fulcher (1981)
apibrėžė kaip „tas paslaugų sritis - stacionari globa, rezidencinis grupinis
gyvenimas (įskaitant, nors nebūtinai, tokį, kuriam reikia 24 vai. per parą,
septynias dienas per savaitę trunkančios priežiūros) ir kitos bendruomenėje
vykstančios dienos tarnybos ...kurios klientų grupėms teikia įvairias raidą
skatinančias paslaugas" Taigi globa stacionariose įstaigose, šeimos centrai,
dienos centrai pagyvenusiems žmonėms - tai vis grupinės globos pavyzdžiai.
Grupinė globa - visai nauja tyrinėjimų sritis, o šioje knygoje galėsime aptarti
tik keietąjos aspektų. Bus keletas pavyzdžių, rodančių, kad tyrinėtojai yra ne
vien psichologijos, bet ir kitų mokslų atstovai.
Rezidencinių globos įstaigų globojami vaikai

Leidinyje Patterns and Outcomes in Child Placement (Globos skyrimo
vaikams m odeliai ir padariniai) (Sveikatos skyrius, 1991) yra daugybė
informacijos apie tyrimo darbus, susijusius su vietinės valdžios įstaigų
globojamais vaikais. Šioje knygoje pateikiama informacija grindžiama minėtos
ataskaitos rezultatais. Daugiausia dėmesio skirsiu vaikų gerovės, partnerystės
su tėvais ir globėjais bei planavimo propagavimui.
Rašydami apie vaikų gerovę, autoriai pateikia akivaizdžių duomenų, kad
dauguma vaikų ir jaunimo, kuriems reikėtų skirti globą, jau yra atsidūrę sunkioje
padėtyje: pavyzdžiui, beveik trims ketvirtadaliams šeimų reikėjo piniginės
paramos, daugiau kaip pusė gyveno „skurdžioje" aplinkoje. Daugelio sveikata
silpna, išsilavinimas turi spragų, kurių paprastai užpildyti nepavyksta per globos
laikotarpį. Iš globos įstaigų išeinantis jaunimas yra itin pažeidžiamas; yra
duomenų, kad daugelis mūsų didmiesčiuose aptinkamų benamių ir skurstančių
jaunuolių yra buvę vietinės valdžios įstaigų globotiniai.
Paskelbta, kad vietinės valdžios įstaigos paprastai nelaiko informacijos apie
juodaodžių ir etninių mažumų grupių vaikų, kuriais jos rūpinasi, skaičių, todėl
jos ir negali deramai jais pasirūpinti. Anksčiau išėjusiame leidinyje, Child Care
Now (Vaikų globa šiuo metu), Rowe e ta i (1989) nustatė, kad nors globojamų
ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus Afrikos-Karibų kilmės vaikų
procentas aukštesnis negu tos pačios amžiaus grupės baltųjų vaikų procentas,
globa skiriama tik truputį didesniam skaičiui Afrikos-Karibų bendruomenių
paauglių, palyginti su jų baltaodžiais bendraamžiais. Tačiau globos įstaigose
didelį procentą sudaro rasės požiūriu mišrių tėvų vaikai, ypač ikimokyklinio
amžiaus; tie vaikai vaikystės laikotarpiu į globos įstaigas pakliūva įvairiais
keliais. Autoriai pastebi, kad daugiausia į baltuosius orientuotoje globos
sistemoje juodaodžiams vaikams ir jaunimui tenka patirti nerimą keliančių
išgyvenimų.
Partnerystės su tėvais klausimu tyrimo darbuose rašoma, kad be galo
svarbu palaikyti tv iiįj^ į globos įstaigą priimtų vaikų ir jų tikrosios šeimos
ryšius. Šį principą, žinoma, palaiko 1989 m. Vaikų įstatymas. Apie „įstaigą

pa liekančiųjų kreivę" ataskaitoje rašoma šitaip:
Pirmiau manyta, kad kelis mėnesius globos įstaigoje išbuvę vaikai pasiliks joje
ilgam; dabar paaiškėjo, kad ilgam pasiliks net lie. kurie globos įstaigoje išbuvo kelias
savaites. Dauguma tų, kurių niekas neatsiima praėjus šešioms savaitėms, pasiliks
globos įstaigoje ilgai ar net labai ilgai.
Ir D. Britanijos, ir Amerikos tyrinėtojų darbai rodo, kad kontaktas su šeima

- tai raktas iš globos įstaigos į namus. 1989 m. Vaikų įstatyme pabrėžiama,
kad reikia vengti imtis prievartos, ją naudoti atsižvelgiant į vaiko reikmes.
Šios ataskaitos autoriai laiko tai pageidautinu žingsniu, tačiau žino, kad yra
keletas pavyzdžių, rodančių, jog socialiniai darbuotojai ir tėvai kartu nustatė,
su kokio pobūdžio sunkumais jie susiduria, ir dirbo kartu, kad juos įveiktų.
Raštu sudarytos darbuotojų ir tėvų sutartys - neįprastas dalykas; duomenys
skelbia, kad net jas sudarant, retai kada tiksliai nurodoma, kokios turėtų būti
tėvų pareigos tuo metu, kol vaikui skirta globa.
Vaikų ateities planavimas. Šiuo klausimu yra duomenų, kad reikmė rūpintis
vaikų ir tėvų ateitimi dabar po truputį tampa praktiškai įgyvendinamu dalyku
daugelyje vietinės valdžios socialinių paslaugų skyrių. Tačiau Farmer ir Parker
(1991) nustatė, kad jų tirtos imties bylose nebuvo smulkiai nurodyti tikslai ir
pokyčiai, kuriuos reikėtų įgyvendinti prieš vaikui keliaujant namo. Autoriai
atkreipė dėmesį, kad dėl to'vaikas gali ilgam užsibūti globos įstaigoje. Stock
Whitaker etai. (1984) patvirtino, kad aiškių tikslų stoka kiekvieno vaiko atžvilgiu
stabdė pažangą; autoriai rekomendavo, kad visiems stacionarioje globos
įstaigoje gyvenantiems vaikams būtų nustatomi konkretūs ilgalaikiai
(pavyzdžiui, apgyvendinimas globėjo šeimoje), trumpalaikiai ir situaciniai tikslai.
Kai kurie socialinio darbo praktikai svarbūs pastebėjimai
□ Dauguma vaikų, pakliuvusių į globos įstaigas, yra kilę iš deprivuotos

aplinkos.
□ Šeimos taip dažnai subyra, kad praktinė pagalba turbūt nepakankama,
todėl reikia šeimos ryšius atgaivinančios paramos.
□ Jauni iš globos įstaigų išeinantys žmonės išgyvena didžiulę vienatvę ir
susiduria su daugybe problemų. Todėl kyla klausimas, ar pažiūra, kad
nepriklausomybę reikia suteikti kuo jaunesniems, labai teisinga; taip
tik atrodo, kad tiems jauniems iš globos įstaigų išeinantiems žmonėms
nedelsiant reikia paramos tinklų.
□ Etniškumo monitoringas - būtina išankstinė paslaugų teikimo
juodaodžiams ir etninių mažumų vaikams sąlyga.
□ Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas rasiniu požiūriu mišrių tėvų
vaikams, kurių globos įstaigose neproporcingai daug.
Darbas su bendruomenėmis ir grupėmis ♦ b skyi i us
□ Globos įstaigose esančių vaikų lankymas ir kontaktų su šeima palaikymas

vaikams naudingas, tai nedidina rizikos palūžti.
□ Atviras įvaikinimas ir nuolatinė globa turėtų būti laikoma ilgai trunkančios
vaikų rūpybos planavimo formomis.
□ Giminės - svarbus šeimos kontaktų šaltinis; visuomet reikia išsiaiškinti,
ar negalima vaiko apgyvendinti pas gimines.
□ Tikra partnerystė su tėvais ar globėjais grindžiama bendru supratimu,
kas negerai ir ką reikia daryti. Praktinį darbą dirbantiems specialistams
reikės išplėtoti savo sugebėjimus empatiškai įsijausti į tėvų ir globėjų
jausmus ir rūpesčius.
□ Rašytinės sutartys turi lemiamos reikšmės partnerystės darbui.
□ Tėvų dalyvavimas peržiūrose, bylų aptarimuose ir planavimo
susirinkimuose turėtų tapti įprasta socialinio darbo politikos ir praktikos
dalimi.
□ Nuolat reikia pabrėžti, kaip svarbu ruošti planus atskiriems vaikams.
□ Norint gerai planuoti, reikia mokėti raštu nurodyti, kokius darbus
padaryti, kas, kaip ir per kokį laiką tai turi atlikti.
□ Kiekvienas, dalyvaujantis sprendžiant globos skyrimo vaikui klausimus,
turėtų būti susipažinęs su tyrimų duomenimis ir rezultatais: pavyzdžiui,
geriau vengti apgyvendinti vaiką globėjų ar įtėvių namuose, jeigu juose
yra panašaus amžiaus vaikas.
□ Geresnius sprendimus pavyktų priimti tada, jei daugiau dėmesio būtų
skiriama vaiko ir šeimos praeičiai.
Daugelį šių rekomendacijų iš Patterns and Outcomes in Child Placement {1991)

leidinio pateikė 14 jaunuolių ir 4 suaugusieji, užaugę globos įstaigose ir sudarę
knygą Who Cares? (Kam rūpi?) (Page and Clark, 1977). Jie sudarė sąrašą
pageidavimų, kuriuos pavadino „Dalykai, kuriuos norėtume pakeisti" Štai jie:
□ Duokite galimybę mums prabilti, kalbėti ir būti kartu su paprastais

žmonėmis, kad viešoji nuomonė apie globos įstaigas pasikeistų į gera.
□ Leiskite visiems jauniems globos įstaigų gyventojams dalyvauti kas šeši
mėnesiai vykstančiose jų reikalų peržiūrose. Leiskite dalyviams pasisakyti
...Leiskite visiems globos įstaigose gyvenantiems vaikams patiems
spręsti savo likimą.
□ Panaikinkite užsakymų knygą ir laidavimo sistemą, naudojamą perkant
drabužius.
□ Padėkite stacionarių globos įstaigų darbuotojams ir lauko socialiniams
darbuotojams artimiau bendradarbiauti.
□ Visoje šalyje suderinkite kišenpinigių ir drabužiams įsigyti skirtų pinigų
L) klausimus.
Lf □ Padėkite mums realistiškai vertinti lytinį švietimą ir asmeninius santykius.
□ Padėkite mums susigaudyti, ko mokytis, kol esame jauni.
□ Pasirūpinkite, kad kiekvienas jaunuolis, kuriam skirta globa, tikrai suprastų

savo situaciją ir žinotų, kodėl jis negali gyventi kartu su savo šeima.
□ Paprašykite, kad vietinės valdžios įstaigos nuspręstų, ar jų vaikų
namuose leistinos fizinės bausmės.
□ Raskite būdų, leidžiančių mums rūpintis už save jaunesniais. Duokite
mums ką nors dirbti, kol esame globos įstaigoje.
ASPIRE: s ta cio n a rių globos įs ta ig ų kontekste

1^89-.m» .\/aikų4statymu-siekiama užtikrinti, kad tėvai išliktų atsakingi
už...s.avp vaikus. Faktai, kad globos įstaigoje esantiems vaikams gresia
pavojus „nudreifuoti", verčia manyti, kad turbūt vis stiprės pastangos leisti
vaikams kuo greičiau sugrįžti namo iš globos įstaigos, tačiau grįžimas turi
būti apdairiai suplanuotas.
Panagrinėkime Delrojaus, 13 metų berniuko, atvejį. Jo tėvas - afro-
karibų kilmės, mama - baltoji. Maždaug prieš aštuonis mėnesius jam skirta
globa. Tėvas mirė, kai Delrojui buvo treji. Sunkiai susirgusi ir ilgam paguldyta
į ligoninę, berniuko mama paprašė, kad Delrojų priimtų į globos įstaigą,
kadangi nebuvo kam juo rūpintis. Taip ir sutarta. Kadangi neatsirado
juodaodžių ar mišrios rasės globėjų, Delrojų apgyvendino baltaodžių globėjų
namuose, kur augo du berniukai - vienas vyresnis, o kitas jaunesnis už
Delrojų. Apgyvendinimas pasirodė nevykęs. Abu berniukai susimokė prieš
Delrojų, nors globėjų norai buvo patys geriausi. Po mėnesio visi sutarė,
kad toliau taip gyventi nebegalima.
Kadangi tikėtasi, kad Delrojaus mamą netrukus išrašys namo, j į
apgyvendino stacionariuose vaikų namuose. Deja, mama labai lėtai taisėsi,
ir praėjo beveik metai, kol ji pasijuto galinti vėl juo rūpintis. Per tą laiką ji
susipažino su ponu Villiamsu, Delrojaus tėvo draugu, kuris dabar su ja
gyveno. Nors tyrimai rodo, kad vaikams sunku sugrįžti į šeimas, kurių
sudėtis pasikeitė, imta ruošti Delrojaus grįžimo namo planus.
Įvertinimas
KO KtE svarbiausi klausimai?
Delrojus, Margaret Blake, jo pagrindinė darbuotoja stacionariuose globos
namuose, ir Joseph Winter, jo tiesioginis socialinis darbuotojas, susirinko
preliminariai aptarti galimą grįžimą namo. Taigi reikia pasiruošti susitikimui
su ponia French, Delrojaus mama, ir ponu Williamsu. Jie nustatė šiuos
dalykus:
Delrojus nori kuo greičiau grįžti namo.

Jau beveik metai kaip jo nėra namie, ir per tą laiką jis pasikeitė.
Paklaustas, kiek jis pasikeitė, berniukas atsakė: „Visas pasikeičiau!"
Į namus atsikraustė ponas Williamsas, bet paskutinį kartą, kai Delrojus
matė poną Williamsą, jis jam pasirodė „visai n ie k o ję
Darbus v/.' hcndruonicncmis ir^rupcnus ♦ 8 skyrius
Delrojus savo senosios mokyklos nemėgo, o dabar reikės vėl ją lankyti.

Mokykloje Delrojui iš tikrųjų patiko gamtos mokslai ir kompiuteriai.
Berniukui nepatiko, kad jį mokykloje rasistiškai pravardžiavo.
Delrojus gana dažnai bėgdavo iš pamokų.
Delrojui atrodo, kad jis nuo mokyklos atsiliko, jam gaila, kad nelankė
gamtos mokslų ir kompiuterių pamokų.
Delrojui patiko globėjai tėvai, su kuriais jis gyveno, bet tie du berniukai
buvo bjaurūs.
Mama nėra turtinga, o Delrojus viliasi nusipirkti savo kompiuterį,
K U R IU O S klausimus reikėti t spręsti pirmiausia?

1. Delrojus nori kuo greičiau grįžti namo ir ten pasilikti.
2. Gali būti, kad ponas Williamsas nesutars su Delrojumi,
3. Sugrįžęs į mokyklą Delrojus nerimaus dėl to, kad:
- jį pravardžiuos,
- bus atsilikęs gamtos mokslų ir kompiuterių srityje,
- bus taip lengva pabėgti iš pamokų.
4. Delrojus nori dirbti, kad nusipirktų savo kompiuterį.
KAS dalyvauja'?
Delrojus French, 13 metų.
Rosemary French, jo mama.
Roland Williams, šiuo metu gyvenantis su Delrojaus mama.
Margaret Blake, pagrindinė (stacionarios įstaigos) su Delrojumi dirbanti
darbuotoja.
Joseph Winter, su Delrojumi dirbantis socialinis darbuotojas.
Ponas Mason, klasės auklėtojas.
DEL KO kilo rūpesčių'?

Delrojaus mama susirgo ir nebegalėjo rūpintis Delrojumi.
Delrojaus apgyvendinimas globėjų šeimoje nepasiteisino, taigi Delrojus
atvyko gyventi į Pusmėnulio vaikų namus.
Planavimas
Yra nemažai faktų, kad vaikams ir jaunuoliams, paleistiems iš globos
įstaigų, naudingos sutartys, sudarytos su suinteresuotais asmenimis.
Delrojus, Margaret Blake ir Joseph Winter sudaro apgalvotą planą.
Joseph įsipareigoja dirbti su p. French ir p. Williams, ištirti įkartu su jais,
ar jie numato kokių nors sunkumų, susijusių su Delrojaus grįžimu namo, o
Margaret Blake įsipareigoja ir toliau būti Delrojaus pagrindine darbuotoja.
Ji mano, kad Delrojus, ko gero, labiau nerimauja dėl grįžimo į pasikeitusius
namus ir į m o k ^ ^ , kurioje nelabai gerai jautėsi, negu parodo.
173
♦ Socialinis darbas, bendruomenės veikta ir psichologija
KAI i? mums kanu susidoroti su šia situacija"!

Josephas vykdo savo plano dalį ir kalbasi su p. French ir p. Williamsu.
Jie abu trokšta matyti Delrojų namie, o mama supranta, kad jam 13 metų,
ir jis jau nebe vaikas. P. French ir p. Williamso ryšys atrodo patvarus, ir kai
Josephas kalba apie p. Williamso ir Delrojaus santykius, p. Williamsas
sako, kad nesunkiai susitvarkys. Teigia nesitaikstysiąs su visokiomis
Delrojaus nesąmonėmis ir kad Delrojus neturįs būti jam grubus. Josephas
aiškina, kad užeis į Delrojaus mokyklą pasikalbėti su klasės auklėtoju ir
pakviečia juos abu į kitą savaitę Pusmėnulio vaikų namuose įvyksiantį
susirinkimą, kur visi suinteresuoti asmenys galės aptarti planus ir susitarti
dėl smulkmenų.
Šeimos susitikimo metu Josephas aiškina, kad jie nori padėti Delrojui
kuo sklandžiau sugrįžti namo ir į mokyklą. Socialinių paslaugų skyriaus
politika - paskatinti kiekvieną daugiau negu keletą savaičių globos įstaigoje
gyvenusį vaiką, prieš grįžtant namo, iš pradžių keletą kartų juose apsilankyti.
Atrodo, visi tam pritaria, bet Delrojus sako norįs, kad kuo greičiau viskas
susitvarkytų.
Josephas ir Margaret pasiūlo mintį sudaryti rašytinę sutartį, kad aiškiai
būtų matyti, ką kiekvienas mėgins daryti ir koks bus kiekvieno asmeninis
įnašas į bendrą reikalą. Ponia French atrodo kiek apstulbusi, bet sako
sutiksianti su viskuo, kad tik reikalai pajudėtų. 175 p. esančioje sutartyje
nurodyti mūsų aptarti ir Delrojaus reikmėmis pagrįsti tikslai.
Įgyvendinimas
Kadangi Delrojaus grįžimo namo tikslai ir kiekvieno asmens įnašas juos
įgyvendinant sutarti, įgyvendinimas palyginti paprastas. Sutarta, kad
Delrojus, prieš grįždamas namo visam laikui, du savaitgalius iš eilės praleis
namuose.
Planas įgyvendinamas. Po antro savaitgalio Delrojus labai nenori sugrįžti
į Pusmėnulio vaikų namus. Atėjus trečiam savaitgaliui, jis persikrausto
visam laikui. Pradeda lankyti mokyklą, iš pradžių vieną dieną per savaitę,
paskui dvi dienas iš eilės ir pagaliau visą savaitę. Kai pirmąjį antradienį
susitinka su Josephu; jis vis dar nenurimęs, bet sako, kad mėgina laikytis
sutarties. Per kitas tris savaites Josephas padeda visiems suinteresuotiems
asmenims laikytis savo įsipareigojimų. Yra ir problemų ir įtampos tarp
Delrojaus ir pono Williamso, tačiau į pagalbą ateina Josephas ir abu
padrąsina, primena, kad ant kortos pastatyta Delrojaus ateitis. Praėjus
dviem mėnesiams, Delrojus vis dar namie ir lanko mokyklą.
Patikrinimas ir įvertinimas
Visi, dalyvavę perkraustant Delrojų susirenka sutartą dieną, praėjus
dviem mėnesiams po sutarties pasirašymo, kad įvertintų pažangą. Kaip
sutarta, kas dvi savaitės jie susitikdavo su Josephu Winteriu. Pažangą visi
vertina remdamiesi pradiniais tikslais.
.174
Darbas su hciulruunienėinis ir grupėmis ♦ S sk y riu s
Darbo vienas su vienu arba šeimos darbo sutartis

Šį blanką turi užpildyti darbuotojas, pasitardamas su klientu ir šeima. Sutartis
sudaryta taip, kad tenkintų daugelį tikslų, ją galima pritaikyti visokiausioms situacijoms.
A. Sutartis
Šią sutartį sudaro:
-į _ efriayMxi' 'pĮyzučA 2 ' - TôlcUitC

2 ('/K<tt4-ui) ą Tfeviy-cvteč ’Sttf&e- (įięty/itudūiž
č£<zciortaAŪiė4, feodai ^tąccį.04, dcfeU & tafa)
ir Tfefe^fe..... (lauko darbuotojas) iš : ..........................................
Agentūra:... . T fe fefef10, ............................
Adresas: 7?.<
Plfe ' r?Wde, So-cct^M i^to^ ....................................
.................... Tfefefeętoio Telefono Nx.\.fefefe.Jfe....................
B. Ką norime visi kartu padaryti
Aptarėme, ką galime kartu padaryti, ir sutariame, kad mūsų tikslai šie:
1 SudciĄ^to fefe.. fyfežfe, wafe&t

2 SuĄusUČ -įLoJzitytitcfc . Pb^ffe.. T^fepfep^p'.'.. .fe. ŠT &92P9:
...............................................................................................................................
3. Tfevty.feyfeT’!. fe fe . fe fe fe . Pppfepffe. PPffeiĄfe......................

4 feuCt 7r?fefefebiPf.. PpfefefPPPfP.'. fefe. .fefe. fe
5 T^fefefefe. T?.ęfefePP^.feyfej-fe?fe. ^fffTŠfįA. PPčfefefefe. fefpfefe^Pfefe.\
C. Kad pasiektume šių tikslų,
Darbuotojas Joseph sutinka:
1, fe<feofj.UX4tčt kčfefe&tty' J.. T.'.Q.Q:. .A; ,4ff. fepPk

deima, —feuI*' fe o <&acu£ę£,,
2. ^.PDpfefefepf, .AT: fe ^.ę T fe fe ^..fe fe fe . P^fefefP'fe. PPffe. Q fe ^ fe W k
į3. <uę _ į&A. W&fefe: ^fe^pfep^ppphpfep'. ftwfef'.P<?fe'7. ••

fefcjfetyVM, itden& s^............................................................. ....................
♦ Socialinis darbas, bciulninincnės veikla ir psichologija
Toliau išvardyti šeimos nariai sutinka:

Pirmas asmuo (pavardė)...................................................................................
1 Seiditidindfi dec $04ępdec Ące^ęeątfr' aniApdiend_J 7_:00 êiaoyęĮecd
pccdinindfope aiefop e..........................................................................................
2 TdepidieH ątęifipHwdxy,djip.
3 S fe d ė ti dd^daienp d<zšiM.ėpivHOdi cut apdedtedidp ddd^dddidddiid ■
a*i. a p ie jeioo, p /u iH e d fi.
ą 'TĮadeiieec d a e id in iid . dec p.oetęc T p iitia ip d cc ôc j.o^ etedpMonexofi...............
Antras asmuo (pavardė)...................................................................................
2 Earned, dienocnid, d /ti 77)ei%oy.eid iandcyA. modej.ddĄ., dadcĮ,fi jxiwt., Tact
IplCC į;cco. p a fe n d in ta .
2 T ip d a ie n a d a a a ife d u o ti Tde&iopad pindp.ee adaieHonėmo. id ia id o n td
( Hd H iX lidteid).
2 7ên4.daifp.fi uaica.1 TdeinosĮaud duodancud hacmuc daxišxcd on. pdnnta
papadp.p._.^77. fe d idd79.dddod^Ą^'.°: d?; f0' T^h tedulti.
Trečias asmuo (pavardė)...................................................................................
2 'T d a d d ie n . (iaex.ddH .fx4 . dec T d e tio p U H ii,
2 lâm iec toueC p% a4p.fi, d a d Tdeiropccd d p nond padoneyfey,
2 Tâdėdo-fi Det%.op.ui, pedpxc jdd. padamcyd,, do. p%a4epfa4., p acppdddui,
padėd dudifaaadp.fi.
|^0 jjyjp202 asmuo (pavardė) ^Įndead Ži f ano-naio. (diauied aoediefoyad)
2 Tdcidddeu pa. diefeta (adneičip dd/xiii danduid del. 7
d)ednopu<4ii,
2 _ â p id a id ė ti dec dinedfonium i <^pie da£d<xėyimodi a/v nOdozcKO. axfuep-cid
in. ppdindopdexti, da.d to- daxc<p.ia.U' uešūtcp

2 SdpctdM.fi 'Setno.Jxy. H e d iiicu i.fi do-mėfid peU'H.fo.d mA-d/diccid on-
dcHapixxdendzid.
D. Kiti svarbūs dalykai

Šią sutartį reikia kas.......<£.. savaitės iš naujo peržvelgti.
Jeigu visi sutinka, šios sutarties sąlygas galima keisti....
T^.dfdlld.dddi?: ffdd4p. f.ddfp ddpfdffdin-ė _ . dęę& dxuputė' doxHieddd
TP.^diPPfpik,(diddddi'-. dtyUfd-.
Parašas; .??!z^ .P .rp:7dddr^'......... Parašas: ČJy.. . . .

Parašas: Parašas:
Data: .4p.7d:.^ f ^
176
Darinis .ui hcininioiiH'iiėinis irgrupėmis ♦ S .skyrius
Tikslas Pasiektas ar ne
1. Sudaiyti sąlygas, kad Delrojus vis dar gyvena namie. Vieną
Delrojus nuolat gyventų savaitgalį buvo prapuolęs, tą kartą jis,
namie niekam nesakęs, su draugais išvyko į
Blekpulą, bet sugrįžo, dar nespėjus pakelti
triukšmo
2. Sukurti pozityvius santykius Šeimos nesutarimų registras rodo, kad įvyko

tarp Delrojaus, mamos ir pono trys dideli barniai (truko ilgiau kaip penkias
Williamso minutes) pirmą mėnesį, bet tik vienas antrą
mėnesį. Reikalai krypsta reikiama linkme
3. Garantuoti, kad Delrojus Mokykloje yra sunkumų. Delrojus dvi dienas

kasdien lankytų mokyklą nėjo į mokyklą, po to, kai buvo įsivėlęs į
muštynes
4. Garantuoti, kad prie Delrojaus Muštynės kilo dėl to, kad Delrojų
niekas nekibtų ir neprikištų jo pravardžiavo. Įsikišo klasės auklėtojas, ir
rasinės kilmės pravardžiuotoją iškvietė pas direktorių.
Delrojus sugrįžo į mokyklą
5. Skatinti Delrojaus domėjimąsi Čia pasisekė. Delrojus įstojo į kompiuterių

gamtos mokslais ir kompiu mėgėjų klubą.
teriais.
Kitą susitikimą planuojama surengti po dviejų mėnesių.
Jauni nusikaltėliai stacionariose globos įstaigose

ir bendruomenės aplinkoje
Tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek D. Britanijoje atlikti tyrimai
atskleidė itin liūdnus stacionariose globos įstaigose gyvenančių jaunų
nusikaltėlių terapijos rezultatus. Nebuvo reikšmingo skirtumo tarp pakartotinio
nusikalstamumo procento terapinėse bendruomenėse ir labiau į tėvišką režimą
linkusiose bendruomenėse. Tiesą sakant, apskritai mažai faktų, kad
stacionarioje įstaigoje sutelkta intervencija, įskaitant trumpus, bet stiprius
šoko laikotarpius kalėjime, sulaiko jaunimą nuo nusikaltimo (Thornton e t ai
1984).
Romig (1978) sudarė efektyvių ir neefektyvių poveikio metodų sąrašą.
Nuosekliai neveiksmingi darbo su jaunais nusikaltėliais metodai:
• Atskirų atvejų analizė.

Tiesioginės paslaugos.
Vien tik diagnozę* rekomendacijos.
• Diskusijų grupėi^P
Bihevioristinių m etodų naudojimas sudėtingo elgesio atvejais.

Manipuliavimas tuo, ko mokytojai tikisi iš savo mokinių.
Vien tik mokyklos lankymas.
Įdarbinimas.
Profesinis mokymas.
Profesinis orientavimas ir darbo programos.
Išvykos: stovyklavimas.
Grupinis konsultavimas.
Individuali psichoterapija.
Šeimos terapija.
Nuosekliai pageidautinus rezultatus duodantys metodai:
Bihevioristiniai metodai, kai elgesio sutrikimas nedidelis.
Jaunimo skatinimas patiems nustatyti savo tikslus.
Diferencinis pastiprinimas.
Reabilitacijos tikslų specifiškumas.
Švietimas, jeigu atsižvelgiama į:
- individualizuotą diagnozę;
- konkretų mokymosi tikslą;
- svarbia medžiaga grindžiama individualizuotą programą;
- elementarius akademinius sugebėjimus;
- sudėtingų įgūdžių suskaidymą į paprastesnius;
- reikmę iš pat pradžių atlyginti-už rodomą dėmesį ir atkaklumą
- diferencijuotą mokymosi pastiprinimą.
Profesijos mokymas ir kartu švietimas.
Kvalifikacijos kėlimo mokymas.
Sprendimo priėmimo įgūdžių sistemingas mokymas karjeros srityje.
Švietimo programos, kurių tikslas - įgyti kvalifikaciją.
Po įdarbinimo nenutrūkstamas stebėjimas.
Grupinė terapija, kurios tikslas - išmokyti.
• Individualus konsultavimas, kurio sudedamosios dalys būtų šitokios:
- konsultavimas siekiant gauti iš jaunimo informacijos apie problemas;
- problemos diagnozavimas ir problemos aplinka;
- elgesio tikslo nustatymas;
- pratinimasis elgtis nauju būdu probleminėje aplinkoje;
- tiesiogiai konsultavęs personalo narys stebi jaunimą probleminėje
aplinkoje;
- tikslų įvertinimas ir modifikavimas per kitus konsultavimo seansus.
Šeimos terapija, kai didžiausias dėmesys skiriamas šeimos bendravimo
sugebėjimams gerinti.
Tėvų mokymas: problemų sprendimo ir drausmės palaikymo sugebėjimų
ugdymas.
Iš šio sąrašo akivaizdžiai matyti, kad metodus, kuriuos Romig nustatė
178
Darbas su hciulruoincnOnus ir antpelnis ♦ 8 skvii u s
esant nuosekliai veiksmingus, galima daugeliu atvejų apibūdinti remiantis

socialinio mokymosi teorija ir bihevioristiniais metodais. Todėl aišku, kaip
elgtis praktiškai. Sunku suprasti, kodėl, užuot laikęsi neveiksmingų
nusikalstamumo ribojimo metodų, pavyzdžiui, vis jaunesnių nusikaltėlių
įkalinimo, politikai nesinaudoja darbo su nusikaltėliais metodais, kuriuos tyrimai
parodė esant veiksmingus. Romig paskelbtų rezultatų sistemingai niekas
neįgyvendina, vis dėlto vėliau atlikti tyrimai palaiko socialinio mokymosi teorija
pagrįstų metodų svarbą nusikalstamumo prevencijai.
Delinkventinės raidos Kembridžo studijoje, Farrington (1990), buvo stebėti
411 Londono vyriškos lyties tiriamieji nuo 8 iki 32 metų. Pasirodė, kad
nusikalstamas elgesys tvirtai laikėsi nuo vaikystės iki suaugusio žmogaus
amžiaus. Patys svarbiausi nusikaltimą pranašaujantys veiksniai tarp 8-11 metų
buvo šie: socioekonominė deprivacija; nerūpestinga tėvų globa; šeimos
nukrypimai; mokyklinės bėdos; hiperaktyvumas, impulsyvumas, dėmesingumo
trūkumas; antisocialus vaiko elgesys.
Farrington daro išvadą, kad patys veiksmingiausi nusikaltimų prevencijos
metodai - tai bihevioristinis tėvų mokymas ir ikimokyklinės intelektualinio
praturtinimo programos. Šiokie tokie žingsniai siekiant išplėtoti darbo su mažais
vaikais metodus, grindžiamus Highscope lopšelių programa, kuri pasirodė
veiksminga Kanadoje, žengiami. Tačiau bihevioristinį tėvų mokymą tik
pradedama po truputį pripažinti. Nė vienas iš šių metodų neprieštarauja
pastangoms gerinti socioekonomines labai skurdžiai gyvenančių žmonių
sąlygas; tie metodai vienas kitą papildo.
Neseniai atliktuose nusikalstamumo tyrimuose dėmesys telktas [daugybės
darbų, kurių tikslas - atbaidyti jaunimą nuo nusikaltimų darymo, analizę. Šis
tyrimo metodas vadinamas „metaanalize" Geriausiai žinomame Lipsey (1992)
darbe analizuojami 400 tyrimų duomenys. Remiantis šios rūšies plačia analize,
galima daryti išvadas apie tai, kokie intervencijos darbai patys veiksmingiausi,
kokioje aplinkoje jie patys veiksmingiausi ir ar apskritai veiksmingi. Hollin
(1993) apibendrino Lipsey darbo rezultatus; toliau pateikiamame sąraše
nurodomi veiksniai, apibūdinantys intervencijos programas, gerokai
sumažinusias nusikalstamumą.
1. Netvarkingas poveikio programų naudojimas duoda priešingų rezultatų ir

recidyvizmo nesumažina: svarbūs sėkmę lemiantys dalykai - tai tinkamos
terpės parinkimas pakartotinai nusikalsti linkusiems asmenims; programose
dėmesys turi būti skiriamas kriminogeninėms sritims (su nusikaltimu, o ne
su nusikaltėliu susiję kintamieji).
2. Svarbus poveikio programos pobūdis: atrodo, kad veiksmingesni labiau
struktūruoti ir į ką nors sutelkti gydymo būdai (pvz., bihevioristinis, į
sugebėjimus orientuotas) negu menkiau struktūruoti ir fokusuoti metodai,
pavyzdžiui, konsultavimas.
3. Pačios sėkmingiausios studijos, nors ir bihevioristinio pobūdžio, savyje turi
nn
♦ Soc ialinis darbas, bendruomenes veikla ir psichologija
kognityvinį komponentą, kad galėtų susitelkti į „antisocialinį elgesį

palaikančias nuostatas, vertybes ir įsitikinimus"
4. Kad ir kokios geros būtų kai kurios paslaugos, kad ir labai gerai teikiamos,
...kai kurie terapijos metodai netinkami naudoti dirbant su visais
nusikaltėliais. Ypač reikėtų vengti psichodinaminių ir nedirektyvių į klientą
orientuotų terapijų.
5. Bendruomenėje įgyvendinamos poveikio programos stipriau veikia
nusikalstamumą negu stacionarių įstaigų programos.
6. Pačias veiksmingiausias programas įgyvendina atitinkamai išmokyti
darbuotojai, poveikio iniciatoriai dalyvauja visais poveikio programų etapais.
7 Efektyviose programose numatyta dirbti su jaunų nusikaltėlių šeimomis.
Grupiniai namai mokymosi negalių turintiems ž m on ėm s

Labai stengiamasi „normalizuoti" mokymosi negalių turinčių žmonių
gyvenimą, t. y. padėti jiems gyventi pilnavertį „paprastą" gyvenimą. Sutariama,
kad daugumos mokymosi sunkumų turinčių žmonių galimybės vystytis ir
savarankiškai tvarkytis gerokai didesnės negu pasiekiami rezultatai. Didelis
žingsnis pirmyn šioje srityje buvo sukurti grupiniai namai mokymosi negalių
turintiems bendruomenės žmonėms, Pavyzdžiui, įtakingo leidinio An Ordi
nary Life (Paprastas gyvenimas) (King's Fund, 1980) autoriai parodė, kaip,
laikantis „šerdies ir kekės" principo, mokymosi negalių turintiems žmonėms
galima pasiūlyti visokiausių grupinės priežiūros formų (žr. 8.1 paveiksią).
S. i pa v. ..Šerdies ir kekės" principo naudojimas suicionario.se globos įstaigose {King’s 1980)
180
Darha\ .\u hcnilnio/ncncntis ir^ntpcmis ♦ 8 skyrius
Yra dvejopas psichologų įnašas - sudalytos sąlygos mokymosi negalių

turintiems žmonėms gyventi savarankiškai ar pusiau savarankiškai. Pirmasis
įnašas padarytas įvertinimo ir atskiram žmogui tinkamo sugebėjimų lavinimo
srityje, o antrasis - skirtingų grupinės priežiūros režimų tipų įvertinimo sferoje,
psichologai kartu su kitais kolegomis gerokai pasidarbavo mokymosi negalių
turinčių žmonių įgalinimo, t. y. savarankiškam gyvenimui būtinų įgūdžių (asmeninė
higiena, valymo ir tvarkymo darbai, pirkimas parduotuvėje, savarankiškas
keliavimas) išmokimo srityje. Šito galima išmokti naudojantis individualiai
priderintomis programomis, neišklystant iš socialinio mokymosi teorijos ribų.
Kalbant apie įvertinamuosius tyrimo darbus, Malin (1983) palygino 24
šešiuose grupiniuose namuose gyvenančių mokymosi negalių turinčių žmonių
pažangą su pažanga 24 kitų asmenų, gyvenusių kartu su globos personalu
vietinės valdžios bendrabučiuose. Pirmiesiems padėdavo ne visą darbo dieną
dirbantys namų pagalbininkai ir socialiniai darbuotojai. Abiejų įstaigų gyventojų
laimėjimai vertinti naudojantis įvairiais matavimais tyrimo pradžioje ir
pabaigoje. Rezultatai parodė, kad grupinių namų gyventojai surinko daugiau
balų negu bendrabučio gyventojai keletoje sričių: tvarkymasis su pinigais,
biudžeto sudarymas, kalbos ir sąvokų raida ir asmeninės higienos įgūdžiai.
Tai, kad anksčiau gyventa stacionarioje globos įstaigoje, neturėjo lemiamos
įtakos; keletas didžiausią pažangą padariusių gyventojų prieš tai dešimt ir
daugiau metų praleido ligoninėje.
Grupiniai namai pagyvenusiems žmonėms

Šioje knygoje pakaks vietos apžvelgti tik du pagrindinius psichologijos įnašus
šioje srityje: i tikrovę orientuojančia terapiją ir tikslius planavimo metodus.
Į tikrovę orientuota terapija atsirado iš daugybės tyrimo duomenų, rodančių,
kad daugelis pagyvenusių žmonių, matyt, praranda kai kuriuos pažintinius
sugebėjimus dėl to, kad yra nepakankamai stimuliuojami ir aktyvinami tiek
globos įstaigose, tiek namie. Holden ir Woods (1988) savo darbe parodė, kad
daug sutrikusių senų žmonių, gavę rūpestingai sugalvotos jų reikmes
atitinkančios medžiagos, atgauna daugelį pažintinių sugebėjimų ir šitoks
•pasitaisymas ilgainiui neišnyksta. Pavyzdžiui, keletas pasimetusių pagyvenusių
žmonių grupinės globos aplinkoje galėjo aiškiai aptarti savo prisiminimus apie
Antrąjį pasaulinį karą, kai retkarčiais jiems parodydavo to meto nuotraukas ir
laikraščius. Kitos [tikrovę orientuojančios strategijos pasirodė veikmingos tiek
•trumpam, tiek ilgam, ir dabar psichologai konsultuoja keletą grupinės globos
įstaigų, kaip palaikyti pagyvenusių žmonių pažintinius sugebėjimus.
Kiti psichologai mėgino palaikyti pagyvenusių žmonių sugebėjimus grupinės
globos aplinkoje. Globos personalas, turintis prižiūrėti daug žmonių, kartais
neturi laiko padėti žmonėms apsirengti; būna patogiau patiems juos apvilkti.
Darbuotojai Barrowclough ir Fleming (1985) sukūrė tokias tikslo siekimo
paskatas, kad pagyvenę žmogus patys numatytų, kokius sugebėjimus jiems
norėtųsi atgaivinti, pavyzdžiufPsivirti paprasčiausio maisto, užuot ėjus valgyti
į bendrą valgomąjį. Taigi metodas priderinamas individualiai prie konkretaus

žmogaus reikmių.
Grupinė globa: sistemų perspektyva

Taigi reikėtų atkreipti dėmesį, kad grupinės globos aplinka - tai iš esmės
sistema, kurios viduje veikia sudėtingi žmonių santykiai. Galbūt būtų naudinga
prisiminti, kad tie, kurie renkasi darbą grupinės globos įstaigose, neturėtų
nustebti ar nuliūsti, kai kils sunkumų.
□ Atsiranda form alios ir neformalios hierarchijos. Šalia įstaigoje esančios

formalios hierarchijos, t. y. administracijos, gali puikiausiai susidaryti
neformalios hierarchijos, kurioms vadovauja dominuoti linkęs individas.
Jeigu hierarchijos susiduria, įvyksta konfliktas.
□ Atsiranda dalyvavimo ir nedalyvavimo grupės. Ten, kur įstaigos
personalas dirba pagal budėjimo tvarkaraštį, tai gali kelti problemų.
Siekiant, kad gyventojų gerovė nesiliautų buvusi pats svarbiausias
įstaigos rūpestis, reikia, jog vadovavimas būtų aukščiausios kokybės, o
personalas labai drausmingas.
□ Susidaro galingos normos. Grupinės globos įstaigose neišvengiamai
randasi tam tikros darbo formos, pakeisti jas neseniai atvykusiam
žmogui būna sunku. Žmonės laikosi įprastų dalykų, ir tik galingas žmogus,
pasiruošęs reikalauti pokyčių ir kontroliuoti, kaip tai vykdoma, padarys
reikšmingą įtaką.
Bendruomenės globa
Tai ne bendruomenės darbo forma. Apie jąšioje knygoje kalbėsime todėl,
kad atskirtume nuo kitų term inų, kurių sudedamoji dalis yra žodis
„bendruomenė" Nacionalinės sveikatos tarnyba ir 1990 m. Bendruomenės
globos įstatymas įvedė taisykles, kad vietinės valdžios įstaigos dar kartą
apgalvotų savo globos organizavimo ir teikimo metodus.
Globos tvarkymas ir Įvertinimas - tai integruotas procesas. kuriuo siekiama

nustatyti ir tenkinti žmoniit reikmes iš turimų išteklių, pripažįstant, kad tos reikmės
unikalios konkrečių asmenų požiūriu. Dėl šios priežasties tvarkant ir įvertinant globą
pabrėžiama, kad reikia paslaugas pritaikyti prie reikmių, užuot mėginus priderin ti
žmones prie esamų paslaugią
Taigi „bendruomenės globa" - tai žmonių asmeninių reikmių puoselėjimas

bendruomenės kontekste - visai kas kita negu „bendruomenės darbas"
8.2 paveiksle parodytas globos tvarkymo ir įvertinimo procesas.
Darbos su bendruomenėmis ir grupėmis ♦ 8 skyrius
1. Informacijos publikavimas:
viešas reikmių, kurias
galima patenkinti, ir joms
tenkinti turimų išteklių
2. įvertinimo lygmens
V^paskelbimas
nustatymas (pagal
siuntimą): pradinis
reikmės nustatymas,
atitinkamo įvertinimo
lygmens planavimas
3. Reikmės įvertinimas: \
individualių reikmių
supratimas, jų susiejimas
su agentūros politika ir
intervencijos tikslų
' 7. Tikrinimas: '
pakartotinis
v. sutarimas
( a. Globos planavimas\
tikslų siekimo būdų
reikmių įvertinimas aptarimas, jų
ir globos plano įrašymas į globos
, patikslinimas planus
6. Monitoringas: 5. Globos plano

globos plano įgyvendinimas:
įgyvendinimo reikiamų išteklių ar
garantavimas paslaugų garantavimas
S.2 pav. Globos tvarkymo procesas (Sveikatosskyrius ir Socialinių paslaugi} inspektūra, 1991)
Į reikmes orientuotas metodas

Visa bendruomenės globos kontekste vykstančio įvertinimo esmė ta, kad
įvertinimas turėtų būti orientuotas į reikmes - kaip jas supranta vartotojai,
pasitarę su globėjais ir kitomis svarbiomis agentūromis, o nebūtų orientuotas
į paslaugas - kaip jas supranta paslaugų siūlytojai.
Darbų apie globos tvarkymą ir įvertinimą autoriai (Sveikatos departamentas/
Socialinių paslaugų inspektūra, 1991) pastebi, kad reikmė - tai individuali ir
kintanti sąvoka, jos apibrėžimas ilgainiui keisis taip, kaip keičiasi įstatymai,
politikos, paklausos ir išteklių modeliai. Taigi nors į reikmes orientuotas metodas
nuolat propaguojamas, pats terminas niekados neturi apibrėžimo - iš tikrųjų
pripažįstama, kad sąvoka „reikmės" iš esmės asmeniška, jos neįmanoma tiksliai
apibrėžti! Dėl to prasideda piktas konkuravimas dėl išteklių, jis didelis tarp tų
kurie palieka globos įstaigas, jų šeimų ir tų kurie siekia įveikti sunkumus
bendruomenėse.
183
Siekdami paaiškinti terminą, autoriai tvirtina, kad „reikmė" - tai daugelį

aspektų turinti sąvoka, kurią galima suskirstyti į šešias plačias kategorijas:
asmeninė (socialinė) globa;

sveikatos priežiūra;
apgyvendinimas;
finansai;
• švietimas, įdarbinimas, laisvalaikis;
transportas, prieinamumas.
Naująjį procesą turėtų sudaryti du etapai: reikmės įvertinimas ir įvertintų

reikmių susiejimas su ištekliais. Šie du etapai bus suderinti individualios globos
plane. Jo kopiją turi gauti kiekvienas vartotojas. Plane bus nurodyta:
reikmės, kurias reikia tenkinti;

paslaugos, kurias reikia teikti, ir kas už jas sumokės;
rezultatai, kurių reikia siekti;
• rezultatų matavimo priemonės.
Nors galima tik pritarti ketinimui teikti tokią individualizuotą pagalbą, jau
išryškėja pagrindiniai trūkumai, šalia tų, kurie atsiranda dėl sąvokos „reikmė"
netikslumo. Pirma, paslaugų pirkėjų (komisionierių) ir teikėjų taisyklės ir
atsakomybė nėra aiškiai apibrėžtos ar diferencijuotos; dėl to gali kilti stiprus
konfliktas dalyvavimo ir nedalyvavimo grupėse, kadangi globos ekspertai ir
globos tvarkytojai nesutaria dėl savo vaidmenų ribų ir atsakomybės. Antra,
yra daugybė žmonių, pavyzdžiui, mokymosi sunkumų turinčių ir kai kurių
senų žmonių, kurie neįstengia pasinaudoti rinkimosi galimybėmis; gali būti,
kad jie gauna tokias paslaugas, kurių reikalingumą nustato kiti. Trečia, vis
didėjant paklausai, kyla klausimas, kas sumokės už visas labai individualias
reikmės interpretacijas?
\ 9 SKYRIUS
Profesinės raidos tąsa
Paprastai socialinių darbuotoju mokymas ir lavinimas D. Britanijoje trunka

.dvejus metus. Visai pagrįstai beveik pusė to laiko skiriama praktikai; vadinasi,
teorinėms teisės, sociologijos, psichologijos, socialinės Politikos ir socialinio
darbo studijoms universitete ar koledžeSJeka maždaug vjeni metai. Be abejonės,
teorines studijas papildo praktiškai d irb ^ č ių specialiau paskaitos konkrečiose
įstaigose, pačių studentų skaitoma literatūra ir r^sto darbai, bet padėtis ir
taip aiški: į teorinių studijų ir darbo progranoas įprfanoma sugrūsti tik menkutę
dalį to, ką studentams reikėtų žinoti. Suprantama, kiekvienos profesijos žmonės
tvirtina tą patį: sklindant žinioms apie esamas problemas ir žmonėms vis
labiau apie jas nutuokiant, įstatymams griežtėjant, o ištekliams mažėjant,
praktiškai dirbantiems specialistams keliami reikalavimai nepaliaujamai didėja.
Tiek teisininkai, gydytojai ir vaistininkėj tiek ir socialiniai darbuotojai turi imtis
aktyvių veiksmų, kad jų profesinė raida nenutrūktų.
Matėme, kaip paskelbus ir ėmus įgyvendinti 1989 m. Vaikų įstatymą, visi
kartu stengėmės propaguoti profesinį mokymą. Visos šalies socialiniai
darbuotojai griebėsi tobulinti saô kvalifikaciją, kad atitiktų Įstatymo keliamus
reikalavimus. Labiausiai socialiniams darbuotojamV reikia organizuoti
reguliarius penkių disciplinp kvalifikacijos tobulinimo kursus - ne tik teisės.
Psichologai šioje srityje ypač daug pasidarbavo; beveik nėra tokios
praktinio socialinio darbo srities, kurios jie nebūtų tyrinėję/Chemijos, fizikos,
technikos ir „tiksliųjų" mokslų tyrimo duomenys spausoinamj šimtuose
žurnalų, kuriuos skaito tų sričių darbuotojai visame pasaulyje. Žinoma, tai
pasakytina ir apie/sociologiją bei psichologiją, po truputį prnejų šliejasi ir
socialinis darbas/Plėtodami savo profesinę raidą, turime sekomaujausius
fjpngtinės Karalystės ir užsienio tyrinėtojų darbus. '
l*'i Kad parodyčiau, koks labai svarbus socialiniam darbui mokslinis tyrimas,
ip riu išryškinti leidinio Soda! Work Decisions in Child Care (Socialinio darbo
gre n d im a i vaikųjūpybossrityje) (DHSS, 1985) vaidmenį formuojant 1989 m.
fd'.i.kų įstatymą. Šis leidinys grindžiamas devyniais vienas su kitu susijusiais
llrim ais, kuriuose atskleidžiama, kaip į globos ir rūpybos sistemą pakliuvę
fltk a i „dreifuoja"'jyDraranda ryšius su šeima. 1989 m. Vaikų įstatymas

Carole Sutton - Socialinas Darbas Bendruomenes Veikla Ir Psichologija 1999 LT PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Carole Sutton - Socialinas Darbas Bendruomenes Veikla Ir Psichologija 1999 LT PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

V U Specialiosios psichologijos la b o rato rija

Tikrinimas ir rezultatų aptarimas

Įvertinimo, planavimo, plano įgyvendinimo ir rezultatų aptarimo ciklas

Žmonės sistemų apsiaustyje

Žmonės gyvena ryšių arba vadinamųjų „sistemų" tinkluose. Išsiaiškinkime,

Įvairus požiūris į žmones

Kitos sistemos, pvz., politinė, ekonominė

= žmonės ------------------= kontaktuoja su

Kaip vystymąsi veikia įgimti veiksniai

I I lentelė. Poreikių klasifikacija (Open University, 1970)

Šie poreikiai iš dalies [gimti. Žmonių

Trauktis Šie poreikiai turi įgim tų ir išmoktų

Tyrinėti Šie poreikiai gali būti įgim ti ir išmokti.

potencialą. Dabar jie nagrinėja kur kas sudėtingesnius klausimus: kokiomis

Vaiko vystymąsi lemia genetiniai procesai. Pavyzdžiui, vaikai negali

Genetiniai veiksniai gali turėti įtakos fizinei ir psichinei sveikatai. Tyrimai

Su genetiniais veiksniais nesietinos aplinkybės. Socialinių darbuotojų

Psichodinaminė (emocinė) perspektyva

Freudo asmenybės teorija

Id Tokiu vardu vadinama mumyse glūdinti energija. Freudas ją

Ego Tokiu vardu Freudas pavadino įsisąmonintąjį „aš"; jo manymu,

Superego Freudas teigė, kad superego išsivysto kaip atsakas į tėvų

[L a n g e liu o s e p a te ik ia m i p a v y z d ž ia i re ik š m in g i tik ta m tik r ų ru s ių n u s ik a ltim a m s ].

1.3 pa v. Kriminalinį įvykį paskatinę veiksniai

Freudas taip pat teigė, kad kiekvienas vaikas išgyvena psichoseksualinių

Freudo teorijos kritika

Elgesio ir socialinio išmokimo perspektyvos

KSi?£ialinio išmokimo teorija,/

• išmokimas pastiprinimo ir grįžtamojo ryšio būdu;

Išmokimas pastiprinimo irgrįžtamojo ryšio būdu

Teigiamas pastiprinimas ir grįžtamasis ryšys (apdovanojimas). Tai bet koks

Neigiamas pastiprinimas ir grįžtamasis ryšys. Tai bet koks įvykis, kuris,

1.4 paveiksle matyti, kad išmokimas daugiausia vyksta grįžtamojo ryšio

Pageidautinas elgesys + pastiprinimas > labiau pageidautinas elgesys

nors tai ir susiję su genetiniais veiksniais, jų, be abejonės, išmokstama

1-4 pa v. Grįžt, jn°J0 ryšiokilpa pagal socialinio išmokimo teoriją

Išmokimas imitavimo ir modeliavimo būdu

Išmokimas kognityvinių procesų būdu

Bihevioristiniaimetodai priklauso nuo tikslaus įvertinimo, intervencijos ir

A Antecedentas: kas vyksta prieš pat randantis tokiam elgesiui, kas

Gavus atsakymus į šiuos klausimus ir surinkus duomenis apie tokio ypatingo

Tikslo nustatymo metodai atsirado iš daugelio tyrimo sričių. Locke et a!.

idėją. Viena iš svarbiausių apsaugos garantijų - kurti bendrus tikslus kartu su

1.2 lentelė. Pingei pasiūlytos kogniįvvinės raidos stadijos

Sensomotorinė (nuo • Kūdikis supranta, kur io kūno ribos, t, y.

Ikioperacinė (nuo • Vaikas supranta reprezentacijos idėją ir

Konkrečių operacijų • Vaikas gali logiškai galvotįapie daiktus ir

operacijų • Jaunuolis gali galvoti apie tokias

Maslow ir žm ogaus reikmių hierarchija

Rogers asm eninės raidos teorija

Organizmas turi vienintelępagrindinę tendenciją irsielą - aktualizuoti, palailcyti

Rogers manė, kad psichoterapeutas, siekdamas padėti vystyti šį potencialą,

1.3 lentelė. Maslow žmogaus reikmių modelis

CD Saviraiškos reikmė- Žmonės išreiškia save tik kai buna

'(§} Estetinės reikmės: būti Žmonių potencinės galimybės

(Ž ) Kognityvinės reikmės: mėginti Vaikams reikia tyrinėti ir gvildenti

■ Savigarbos reikmė: iustis Kad vaikai teigiamai save vertintų,

(5) Priklausymo ir meilės reikmės: Kūdikiai gimsta pasirengę kurti

(D- Saugos reikmės: justis Kad išliktume saugūs, turime dvi

k f tk B ž lologinės reikmės:, justi Tai elementarios gyvybinės

i ^ į f m o n ė s šia hierarchija juda nenuosekliai; priklausomai nuo aplinkybių

Žmogaus raidos aspektai

Nuo 1 1 /1 2 iki Tapatumo jausmas - Visuomenės nesugebė Jeigu jaunuolis sugeba