ANTIKA IR

JOS ŽENKLAI LITERATŪROJE

III-II tūkst. pr. Kr. – VI a.
ANTIKOS TERMINAS
❑ Antikos terminas formuojasi Renesanso epochoje,
terminologijoje įsitvirtina XVIII amžiuje.
❑ Antika (lot. antiquus – senas) plačiąja prasme reiškia
senovę, siauresne – senovės graikų ir romėnų kultūrą.
ANTIKOS MITOLOGIJA
Antikinė literatūra, kaip ir visas antikos menas, rėmėsi mitais.
Mitas – (lot. mythus < gr. mythos - šneka, žodis, pašnekesio tema,
mintis) – sakmė ar padavimas apie Dievus, demonus, legendinius
didvyrius, antgamtines jėgas.

MITŲ ATSIRADIMO PRIEŽASTYS

Dalyvaujant mitinėms būtybėms, mėginama įminti būties, visatos,
gyvenimo ir mirties, blogio ir gėrio bei žmogaus gyvenimo prasmės
ir paskirties mįsles. Plačiąja prasme mitas yra kilmės pasakojimas,
aiškinantis žmogaus ir pasaulio, gėrio ir blogio atsiradimo
priežastis. Mitas – pasakojimas, kuriuo tikima kaip tikrove.
PASAULIO SUKŪRIMAS.
Iš pradžių viešpatavo Chaosas – netvarkingas elementų mišinys. Iš jo atsirado
šviesusis Uranas – Dangus, gyvybės gimdytoja bei maitintoja Gaja – Žemė ir
tamsos pasaulis po žeme – Tartaras.

Uranas vedė Gają, kuri pagimdė šimtarankes milžiniškas pabaisas su viena akimi
– Kiklopus, kuriuos Uranas nutrenkė į Tartarą. Paskui Gaja pagimdė galingus ir
gražius titanus bei titanides.
KRONO VAIKŲ LEMTIS Francisco Goya
Saturnas ryja savo sūnų
Titanas Kronas sukurstė savo 1819-1823 m.

brolius prieš Uraną. Nuvertęs

tėvą tapo pasaulio valdovu ir
vedė titanidę Rėją. Motina Gaja
išpranašavo Kronui, kad
valdžią iš jo atims gimęs sūnus,
todėl Kronas visus gimusius
savo vaikus prarydavo.
Kronas (gr. Chronos) yra
Laikas, praryjantis viską, kas
egzistuoja.
Peter Paul Rubens
Saturnas ryja savo vaikus
1636 m.
DZEUSO GIMIMAS
Laukdamasi paskutinio vaiko, Rėja pasislėpė Kretos saloje ir pagimdė Dzeusą.
Jis buvo atiduotas auklėti nimfoms, maitinamas ožkos Amaltėjos, kurios ragą
atsidėkodamas vėliau pavertė Gausybės ragu. Užaugęs Dzeusas davė Kronui
vaistų, verčiančių atryti visus vaikus (Hestiją, Demetrą, Herą, Hadą ir
Poseidoną). Jų padedamas, Dzeusas nuvertė Kroną (įveikė Laiką), vedė Herą ir
su broliais burtais pasidalijo pasaulį: Dzeusui teko dangus ir žemė,
Poseidonui – jūros ir vandenynai, Hadui – Tartaras. Taip prasidėjo Olimpo
kalno dievų valdymo era.

*NIMFOS – palankią žmogui gamtą simbolizuojančios deivės, jaunos ir gražios mergaitės,

gyvenančios olose, pavėsingose giraitėse, šokančios ir žaidžiančios vešliose pievose.
*GAUSYBĖS RAGAS – iš jo be paliovos pilasi visokios gėrybės, todėl jo turėtojui niekada
nieko netrūksta.
OLIMPO KALNAS
Olimpo kalnas – mitinė amžinai jaunų ir gražių dievų buveinė, kurioje
viešpatauja pavasaris, nelyja lietus ir nestūgauja vėjai. Čia dievai minta
nemirtingumą teikiančia ambrozija ir geria nektarą.
SVARBIAUSI GRAIKŲ DIEVAI:
❖ DZEUSAS – prižiūri, kad pasaulyje viskas vyktų tvarkingai ir dėsningai. Ženklai – perkūno dundesys, žaibai; paukštis –
erelis; medis – ąžuolas.
❖ HERA – santuokos, šeimos ir moterų globėja, siejama su matristine epocha – Didžiosios deivės religija. Dzeuso žmona.
❖ POSEIDONAS – jūrų valdovas, tridantėmis šakėmis sukeliantis audras ir jas sutramdantis. Jūros paviršių skrodžia žirgais
pakinkyta karieta.
❖ HESTIJA – namų židinio ugnies deivė, kurios ugnį saugo vaidilutės.
❖ DEMETRA – geltonkasė žemdirbystės deivė su varpų vainiku.
❖ ARĖJAS – žiaurusis karo dievas, nuolat lydimas kraugerių palydovų: Nesantaikos, Siaubo ir Baimės.
❖ HERMIS – dievų pasiuntinys, skelbiantis jų sprendimus ir nešantis žinias žemės gyventojams. Globoja priklius, keliautojus,
diplomatus, sportininkus.
❖ ATĖNĖ – išminties deivė, šviesaus proto vyrų ir moterų globėja. Paukštis – pelėda, vaizduojama su šalmu, skydu ir ietimi.
Karo mokslo – taktikos deivė, besistengianti sustabdyti beprasmes žudynes.
❖ HEFAISTAS – raišas kalvystės dievas, besidarbuojantis vulkano gelmėse.
❖ APOLONAS – meno globėjas, puikiai groja lyra ir vadovauja mūzų chorui, pas kurias skraidina sparnuotas žirgas Pegasas.
❖ ARTEMIDĖ – žmogaus nepaliestoje gamtoje gyvenanti medžioklės deivė, kurios palydovės nimfos, vaizduojama su lanku
ir strėlėmis.
❖ AFRODITĖ – grožio ir meilės deivė, jos sūnus Erotas savo deglu uždega žmonių širdyse meilės ugnį, o lanku ir strėlėmis
išdykaudamas sužeidžia širdis meilės žaizdomis.
❖ PERSEFONĖ – Hado žmona, Demetros dukra, du trečdalius laiko gyvenanti Olimpe, trečdalį – Hado karalystėje.
❖ HADAS – požemio valdovas, keliaujantis juodais žirgais kinkyta aukso karieta.
❖ DIONISAS – vyno ir vyndarystės dievas; gaivalingų, laukinių jėgų simbolis.
ANTIKOS MITŲ PRASMĖ IR REIKŠMĖ
Antikos mitai kalba apie iš chaoso susiformavusį gražų ir harmoningą kosmosą, susidedantį iš
trijų itin glaudžiai susijusių sferų:
• amžinosios būties (dievai);
• laikinosios būties (žmonės ir kiti kūnai);
• nebūties (požeminio pasaulio).
Chaoso virtimas kosmosu – tai perėjimas iš tamsos į šviesą, iš beformiškumo į formą, iš
anarchijos į darną. Kosmosas turi griežtą, nepakeičiamą tvarką, dėsnius ir tų dėsnių saugotojus.
Graikai jautėsi gyvenantys harmoningame pasaulyje.

Graikiškas žodis „kosmos“ pirmiausia reiškia „tvarka, harmonija, grožis“, paskui – „pasaulis,
visata“.
ANTIKOS KULTŪROS IR PASAULĖVAIZDŽIO BRUOŽAI
❑ Antikinės kultūros dėmesio centras – žmogus, kuriam būdinga graži siela ir sveikas kūnas.
❑ Senovės graikai tikėjo, kad žmogus turi būti gražus tiek vidumi, tiek išore, rėmėsi
kalokagatijos principu – vidinio ir išorinio grožio vienove. Harmoniją trukdė pasiekti hubris –
žmogiška puikybė, noras prilygti dievams arba ignoruoti jų įsakymus. Bendruomenė senovės
graikams buvo svarbiau nei individo gerovė.
❑ Iš chaoso iškilusį pasaulį graikai matė kaip kosmosą – tvarkingą, sąryšingą visumą, kuri laiduoja
harmoniją, todėl žmogus turi jausti saiką, kad palaikytų kosmoso tvarką. Kosmosas yra
materialus – suvokiamas jutimais: dangaus šviesuliai, augalai, vėjai ir vandenys, taip pat
dievai gali būti matomi bei girdimi. Šis materialus kosmosas yra absoliutas, už kosmoso nieko
nėra, nes jis apima viską. Taip pat kosmosas yra dieviškas, nes kiekvienas dievas yra tam
tikros kosmoso dalies išraiška.
❑ Svarbios sporto varžybos, pradedamos rengti Olimpinės žaidynės.
❑ Antikiniame pasaulyje klesti menai: teatras, literatūra, dailė, skulptūra, architektūra. Išskirtinis
meno bruožas – simetrija (idealios proporcijos).
❑ Antikiniame pasaulyje susiformuoja pagrindinės literatūros rūšys: epika, lyrika, drama.
❑ Formuojasi demokratijos principais paremtas valstybės valdymo modelis – laisvo žmogaus
(valstybės piliečio) idėja.
❑ Susiformuoja trijų naujų mokslo disciplinų pagrindinai – filosofijos, etikos ir estetikos.
FILOSOFIJA
Filosòfija [gr. philosophia < phileō — myliu + sophia — išmintis], 1. viena
visuomenės sąmonės formų, mokslas, tiriantis gamtos, visuomenės ir mąstymo
raidos visuotinius dėsnius. 2. mąstymas, kuriuo žmogus ieško atsakymo į būties
klausimą, norėdamas įprasminti savo egzistenciją mirties akivaizdoje; 3.
išminties ieškojimas;
Filosofija yra mito arba kilmės pasakojimo racionalizavimas.
Filosofiniam mąstymui būdingas įtarus santykis su pasauliu.

FILOSOFIJOS TĖVAI
❑ Sokratas: „Žinau, kad nieko nežinau“
❑ Platonas: „Pirmiausia gimsta ne žmogus, bet žmogaus galimybė.“
❑ Aristotelis: „Mes esame visa tai, ką nuolatos darome.“
❑ Pitagoras: „Žmogus nėra laisvas, jei negali įsakinėti pats sau.“
❑ Epikūras: „Mes esame, kol mirties nėra, kai mirtis ateis, mūsų nebebus. Neverta bijoti to, kas bus, kai mūsų nebebus.“
❑ Diogenas: „Neužstok man saulės.“
NARCIZAS
Tema. Žmogaus tuštybė.
Problema. Savimyla, žmogaus puikybė,
empatijos kitam stoka, pražūtinga meilė
sau.
Pagrindinė mintis. Egoizmas, savimyla,
puikybė ir savojo grožio bei asmenybės
sureikšminimas žmogui atnešta tik kančią,
pasmerkia savęs sunaikinimui.
Simbolis. Narcizas – savimyla, kuris
trokšta būti įvertintas, geresnis už kitus, bet Salvador Dali
Narcizo metamorfozė
vengia prisiimti atsakomybę, stokoja 1937

empatijos, linkęs manipuliuoti kitais

žmonėmis.
Narcisizmas – per didelė meilė sau,
susižavėjimas savimi.
KAIP NARCIZAS PAŽEIDŽIA KALOKAGATIJOS PRINCIPĄ?
Kalokagatijos principas atspindi fizinio ir
vidinio grožio vienovę, Narcizas yra jaunas
ir gražus, bet šaltas bei išdidus, nieko
nemyli, tik save patį. Jam stinga vidinio
grožio, todėl herojus neatitinka kalokagatijos
principui būdingo idealo. Narcizas yra
tuščias savimyla. Ši yda kritikuojama, nes
savimylos nėra bendruomeniški, jie rūpinasi
tik savimi, taigi negali tapti darnios
bendruomenės nariais. Senovės graikams
bendruomeniškumas buvo didesnė vertybė
nei individualumas. Puikybė ir savimeilė
buvo suvokiamos kaip vienos didžiausių
ydų. Caravaggio
Narcizas
1597-1599
NARCIZO MITAS DABARTIES PASAULYJE
Narcisizmas – arba asmenybės bruožas, arba diagnozė:
https://
www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000112477/spalvos-narcizai-nuo-sadistu-iki-visiems-padedan
ciu-jautruoliu
Narcisizmas – dovana pasauliui☺
Sporto klubo reklama.
https://www.youtube.com/watch?v
=un9f8OyydVs