Pagrindinės žmogiškosios vertybės graikų mituose ir jų svarba šių dienų žmogui

Graikija- Europos kultūros lopšys. Čia susiformavo visuomeninio gyveno pagrindai: įstatymai,
demokratija, čia mūsų menų: literatūros, teatro ir architektūros ištakos. Ypač senovės Graikija
pasižymi mitais-senoviniais pasakojimais apie antgamtines būtybes, pasaulio ir gamtos reiškinių
kilmę bei nepaprastus didvyrius. Šiuose kūriniuose slypi ne tik svarbūs pamokymai, bet ir mūsų
istorija, vertybės, ne veltui sakoma, jog mitai- amžių išmintis. Turbūt keli iš pačių žinomiausių tokių
pasakojimų yra “Prometėjas” bei “Dedalas ir Ikaras”. Todėl šiandien jums pristatysiu jų vertybes ir
prasmę šių dienų žmogui.
Graikų kultūra ne tik aukština tvarką, saiką, bet ir teikia maišto, nepaklusnumo tvarkai
pavyzdžių. Vienas iš tokių yra Prometėjas.„Prometėjas“- kūrinys sukurtas Aischilo maždaug VI-V
amžiuje prieš Kristų. Aischilas yra pramintas tragedijos tėvu, nes suformavo tragediją kaip dramos
veikalą. Taip pat yra vienas iš pirmųjų ir žymiausių graikų tragedijos kūrėjų, kartu su Sofokliu ir
Euripidu. Šis mitas yra apie titaną, kuris pralaimėjo kovą Dzeuso vadovaujamiems olimpiečiams, bet
Prometėjas pasiryžo pasipriešinti Dzeusui ir padėti beviltiškoje padėtyje esantiems žmonėms, kurie
titanui neįsiterpus būtų buvę sunaikinti. Titanas pavogęs iš dievų buveinės-Olimpo kalno-ugnį,
išmokė žmones įvairių dalykų: žiesti puodus, degti plytas, statyti, o svarbiausia suteikė žmogui pačius
tauriausius jausmus : ištikimybę, atsidavimą, meilę. Tad net pats rašytojas praminė jį filantropu-
mylinčiu žmones. Tačiau dievas pasipriešino vyriausiojo dievo valiai, todėl buvo žiauriai nubaustas-
prikalamas prie Kaukazo kalnų uolos, kur kiekvieną dieną atskrisdavo erelis misti jo kepenimis.
Prometėjas negalvojo apie savo gerovę, rėmėsi savo principais ir nereikalavo valdžios ar užmokesčio,
todėl toks titano maištas laikomas kilniu nusikaltimu prieš Dzeuso nustatytą neteisingą tvarką. Todėl
Europos kultūroje Prometėjas- maištingumo simbolis. Titano auka ypatinga ir tuo, jog jis turėjo
visažinystės dovaną, galėjo numatyti ateitį. Žinodamas kas jo laukia dievas nepasitraukia, nepabūgsta
ir ryžtingai pasitinka savo lemtį. Šis kūrinys moko, kad be pasiaukojimo neįmanoma pasiekti gėrio,
auka- dedamoji dalis, kuri padeda pasiekti kilnius tikslus.
Kitas ne ką mažiau žinomas mitas- “Dedalas ir Ikaras”. Šis pasakojimas sklido iš lūpų į lūpas,
tad autorių galėjo būti šimtai. Dėl tikslių rašytinių šaltinių nebuvimo, graikų mitologijos tyrinėtojai
bandydami atkurti visus mitus dažnai naudojasi išlikusiais atvaizdais, vazų piešiniais. Tokie mitai buvo
kuriami tam, kad pamokytų jaunuosius vertybių, kad suprastų, kas yra leistina, o kas ne, formuotų
dorą asmenybę. Mitai taip pat aiškino pasaulio sukūrimą ir jo sandarą. Šis kūrinys pasakoja apie apie
garsų skulptorių- Dedalą, kuris kartu su savo sūnumi Ikaru ištremtas Kretos saloje. Dedaląs be galo
ilgėjosi savo tėvynes-Atėnų, jį kamavo nostalgija. Todėl jis sugalvojo pasidaryti sparnus naudodamas
vašką ir plunksnas. Skulptoriaus projektas pavyko- jis įminė gamtos paslaptį ir pakilo į dangų. Deja jo
kūrinys pražudė Ikarą, kadangi šis nesiklausė tėvo pamokymų neskristi per arti saulės. Tad Ikaro
sparnai ištirpo, o jį patį prarijo jūra. Turbūt pati svarbiausia šio mito vertybė yra saikingumas. Abu šie
veikėjai patiria nuopuolį. Tai galime pastebėti tada, kai Dedalas pirmą kartą pakilęs į dangų pasako:
“Kuo aš nelygus dievams” ir kai Ikaras nepaklausęs savo tėvo pražūsta. Čia mokoma, kad
mirtingiesiems nelemta prilygti dievams, o tie kurie bandys- smarkiai nukentės. Taip pat čia
pabrėžiamas vyresnio žmogaus, dažniausiai tėvų ar senelių, autoritetas visuomenėje ir šeimoje.
Vyresnieji turi daugiau gyvenimo patirties, sumanumo ir išmintingumo, todėl jie turi būti gerbiami, o
jų pamokymų paisoma. Negalima nepaminėti ir to, jog šiame kūrinyje vertinama ir kiekvieno
žmogaus individualumas, nors tėvas ir buvo savo srities meistras, jo sūnus neperėmė jo patirties ir
vertybių. Čia iškeliama tai, jog kiekvienas žmogus turi savus talentus, kurie neturi būti užgožiami tėvų
norų ir nuostatų. Pabėgimo skrydį galima suprasti kaip metaforą apie tėvų ir vaikų dalinimosi
žiniomis, patirtimi ir vertybėmis - visa tai ir yra gyvenimo sparnai, kurių pats Ikaras nesukūrė,
nesupranta kaip jie veikia ir ką iš tiesų daro, todėl jie vaikėzą ir pražudo, nes kitų patirties
neįmanoma pasimatuoti. Taip pat vertėtų paminėti ir Dedalo meilę ir ištikimybę tėvynei, kuri ir buvo
projekto priežastis. Gimtoji žemė visada traukia žmogų.
Abiejose mituose figūruoja vienas bendras elementas- ugnis. Skirtumas tik tas, jog Prometėjo
pasakojime ugnis kuria, o Dedalo ir Ikaro- naikina, tad liepsna ne tik saugo ir padeda, bet ir žudo bei
griauna. Labiausiai šie kūriniai skiriasi tuo, jog Prometėjas maištavo dėl kitų gėrio, o Dedalas dėl savo
asmeninės laimės, sukurdamas sparnus. Taip pat šie pasakojimai skiriasi ir tuo, jog viename kalbama
apie dievą, o kitame apie paprastus mirtinguosius, kurie bandė prilygti dievams, “Dedale ir Ikare”
tiesiogiai apie dievus neužsimenama, bet yra jaučiama jų įtaka pagrindiniams veikėjams.
Ir šiais laikais šie mitai turi didelę reikšmę kiekvienam iš mūsų, kadangi daugelis graikų mitų
vertybių yra išlikusios iki šiandien. Didžioji dalis veikėjų išlieka mūsų kultūroje kaip simboliai,
pavyzdžiui: šiais laikais Prometėjas- nesitaikstymo, maišto ir kilnaus aukojimosi simbolis. Manau, jog
net ir dabar mes galime daug ko išmokti vien skaitant mitus ir juos analizuojant, vis dėlto tai mūsų
paveldas, tai mūsų pamatai.

https://studijos.tv3.lt/nepatvirtinti-rasto-darbai/referatas/13007/?page=2