Viljamas Goldingas „Musių valdovas“

1 UŽDUOTIS. Perskaitykite Mažvydo Karaliaus recenziją „Williamo Goldingo „Musių valdovas“ – kur riba tarp
žmogaus ir žvėries?“ ir atsakykite į klausimus bei atlikite užduotis.

Klausimai ir užduotys
1. Kokia alegorija užkoduota romano pavadinime? Pateikite ir sąvokos alegorija apibrėžimą. (2 taškai)
2. Kokius romano stiliaus bruožus, kaip tipinius (būdingus) paauglių literatūrai, mini M. Karalius? (1 taškas)
3. Kas, Jūsų nuomone, yra blogis ir kur jis slypi: žmogaus viduje, aplinkos įtakoje ar kur kitur? Atsakymus pagrįskite. (3 taškai)
4. Pakomentuokite, kuo skiriasi Ralfo ir Kriuksio reakcija, suvokus, kad jie saloje liko vieni, be suaugusiųjų? Kaip tai
charakterizuoja šiuos veikėjus? (4 taškai)
5. Kokios detalės atskleidžia, kad į negyvenamą salą patekę berniukai užaugo civilizuotoje visuomenėje? Remdamiesi romanu
„Musių valdovas“, kitomis skaitytomis knygomis, savo patirtimi, pasamprotaukite, kokią reikšmę žmogui turi civilizacija.
Pasvarstykite, ar civilizacija pavergia, sugadina žmogų, ar priešingai – perduodama jam iš kartos į kartą dorovės normas, tą blogį
sutramdo. (4 taškai)
6. Kuo panašūs ir kuo skiriasi Ralfas ir Džekas? Kokias funkcijas jie atlieka savo bendruomenėje? (4 taškai)
7. Kurie Ralfo bruožai ir veiksmai Jums atrodo patrauklūs, o kurie ne? Kodėl? (3 taškai)

Vertinimo kriterijai

10 9 8 7 6 5 4 3 2 1
20–21 18–19 16–17 14–15 12–13 10–11 7–9 5–6 3–4 1–2

WILLIAMO GOLDINGO „MUSIŲ VALDOVAS“ – KUR RIBA TARP ŽMOGAUS IR ŽVĖRIES?

Mažvydas Karalius

Kuomet knygyne ieškojau šios knygos, buvau nukreiptas į paauglių ir jaunimo literatūros skyrių. Ir nors
žvelgiant į W. Goldingo romano „Musių valdovas“ stilių galėčiau sutikti, kad kūrinys atrodo lyg ir skirtas jaunam ir
savęs vis dar ieškančiam žmogui, tačiau akyliau panarsčius po jo turinį neabejoju – šią literatūros klasiką privalo
perskaityti ir suaugęs skaitytojas. <...>
Romano autorius britas W. Goldingas <...> tarnavo britų karo laivyne, vėliau tapo karininku ir povandeniniuose
laivuose nuo 1940 metų tarnavo iki karo pabaigos. Po taikos paskelbimo, jis grįžo prie mokytojavimo, tačiau dar
stebėdamas karo žiaurumus jis sau vis svarbesniu kėlė uždavinį – nustatyti žiaurumo diagnozę, nes, kaip tuomet jis
teigė, žmonija išties serga. Pirmą kartą 1954 metais išleistas „Musių valdovas“ tapo alegoriniu romanu, kuriame
W. Goldingas ir ieškojo atsakymų į savo klausimus: kas žmogų daro žmogumi ir kur yra riba tarp žmogaus ir žvėries?
Romane pasakojama apie būrį paauglių ir visai mažamečių vaikų, kurių lėktuvas katastrofos metu rėžėsi į
vandenyną ir sudužo. Neišgyveno nė vienas suaugęs žmogus. Negyvenamoje saloje liko tik vaikai, kuriems ant pečių
sugulė problemos, nesiderinančios su jų amžiumi – kaip susiręsti būstą, ką valgyti, galų gale – kaip išsilaisvinti iš
salos ir grįžti namo? „Suaugusieji mumis dabar negali pasirūpinti“, – šią mintį bent kelis kartus knygoje išsako vaikai,
kurie yra priversti prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už jaunesniuosius likimo brolius. Iš pradžių
besidžiaugdami įgyta laisve, vaikai linksminasi plaukiodami lagūnoje. Jie išsirenka vadą, nusistato gyvenimo
taisykles, tačiau jos pasmerktos žlugti – dėl visko kaltas jaunatviškas neatsakingumas.
Nesijausdami saugiai vaikai pradeda bijoti paslaptingo žvėries, kuris visus baugina naktį ir neleidžia miegoti.
Dalis jaunuolių atsiskiria ir tampa medžiokliais – pasismailinę medines ietis jie pradeda ne tik medžioti šernus, bet ir
tykoti žvėries, kurį žada negailestingai nudobti. Taip jėga pradeda užvaldyti vaikų protus, o problemos sprendžiamos į
visa tai žvelgiant ne per išlikimo ir racionalaus mąstymo prizmę, bet per vis labiau įsivyraujantį jėgos kultą – stipresni
nustato taisykles, kurioms silpnesnieji net negali prieštarauti.
Į iš šalies žvelgiant ramų vaikų gyvenimą įsiveržia ambicijų sužeistas ir keršto trokštantis žiaurumas, o būtinybė
išsigelbėti iš salos nustumiama į šalį. Romane W. Goldingas iš patirties neturinčių vaikų sustato šešėlinę visuomenę,
kurioje vyrauja skirtingi vaidmenys, skirtingos atsakomybės ir skirtingas požiūris į išgyvenimą. Čia moralė kovoja su
nedorove, racionalus protas su emocijomis, atsakomybė – su asmeninės valdžios troškimu. Visus šiuos poelgius
iliustruoja skirtingi romano charakteriai. Pavyzdžiui, Ralfo ir Džeko priešprieša arba patyčių objektu tapusio Kriuksio
protingų įžvalgų ignoravimas – kaip galima pritarti nuomonei to, iš kurio visi juokiasi?
Verta grįžti į šios apžvalgos pradžią, kurioje minėjau, kad kūrinys yra skirtas paaugliams, bet jį turėtų
perskaityti ir suaugusieji. Pats W. Goldingas stebėjo Antrojo pasaulinio karo įvykius iš fronto pusės ir negalėjo
patikėti žmonijos žiaurumu. Jis baiminosi, koks likimas ateityje ištiks jaunąją kartą, kuri buvo priversta gyventi
sunkiai apibūdinamo smurto laikotarpiu. Vaikai šiame romane – nuoroda į ateitį, į tuos jaunuosius visuomenės
gyventojus, kurie kurs pasaulį. Tad nereikia ir stebėtis, kad „Musių valdove“ aprėpti vaikų poelgiai ne mažiau siejasi
ir su suaugusiųjų kultūra. Vienintelis dalykas, šią knygą verčiantis priskirti jaunimo literatūrai, tai kiek paprastesnis
stilius, kuris nėra įmantrus ir itin lengvai gliaudomas. Tačiau visos romane perteiktos idėjos yra aktualios ir likusiems
skaitytojams.
„Musių valdovas“ – romano pavadinimas taip pat turi užslėptą mintį. Tai alegorija į mitologinę Belzebubo
dievybę arba, kitaip tariant, patį velnią. Tai tas nelemtas padaras, kuris išties be skrupulų įsiviešpatavo vaikų
apgyventoje saloje. Šis romanas buvo W. Goldingo debiutas ir iš karto rašytojui pelnė pasaulinę šlovę. <...> Trumpai
tariant, tai literatūros klasika, kurios negalima neskaityti.