Kamilė

Ar gali žmogus nepasiduoti likimui?

Gyvenimas yra dovana, kurią gavo kiekvienas

žmogus, esantis šioje žemėje. Vieni sako, kad jis gražus,
kiti, kad neteisingas. Pastariesiems reikėtų prisiminti, kad
viena iš gyvenimo sudedamųjų dalių yra likimas, o jį
nebūtina priimti tokį, koks yra. Kiekvienas turi teisę
bandyti likimą keisti, nes jis yra mūsų ateitis, kurios, ko
gero, visi norime gražios ir prasmingos. Todėl reikia
suprasti, kad dėl jos verta kovoti, o tai pajėgūs daryti visi.
Pasak lietuvių liaudies patarlės, kiekvienas žmogus yra
savo likimo kalvis. Tik nuo jo priklauso, ar jis susitaiko su
esama padėtimi, ar bando įvykius pakreipti kita linkme.
Būtent tokiems, kurie nepaklūsta likimui, o kovoja dėl
geresnio rytojaus, priklauso knygos „Dykumų gėlė“ autorė
ir pagrindinė veikėja Varis Divė. Mergina augo somalių
gentyje, kurios papročiais baisėjosi. Joje buvo įprastas
mergaičių apipjaustymas, jaunų merginų ištekinimas už
senų vyrų. Varis nenorėjo susitaikyti su tokia savo ateitimi,
todėl pabėgo. Ji palikusi namus dirbo sunkius fizinius
darbus, daug kentėjo, nes teko prisitaikyti civilizuotame
pasaulyje, kurio aplinka, technologijos, žmonių gyvenimo
būdas jai buvo svetimi. Tačiau ilgainiui Varis sukūrė gražią
šeimą, pradėjo dirbti mėgstamą darbą. Ši istorija yra
akivaizdus pavyzdys, kaip drąsiai siekiant užsibrėžto tikslo,
nepasiduodant pasitaikančioms kliūtims įmanoma likimą
pakeisti. Svarbiausia pasitikėti savo jėgomis.
Kartais likimas priklauso nuo istorinių aplinkybių.
Tuomet gali atrodyti, kad žmogus nepajėgus su jomis
kovoti, tačiau net tada pasitelkus ryžtą ir tikėjimą galima
priešintis. Taip padarė lenkų režisieriaus Romano Polanskio
istorinio filmo „Pianistas“ pagrindinis veikėjas Vladislavas
Špilmanas. Jis buvo žydas, todėl jam kaip ir daugeliui žydų
II pasaulinio karo metu teko gyventi getuose, kęsti patyčias,
šaltį, fizinius skausmus. Špilmanas nepalūžo net tada, kai
visa jo šeima buvo išvežta į mirtininkų stovyklą, o jis liko
vienas karo įvykių apsupty. Vyrui pagelbėjo vienas
vokiečių karininkas, išlikti padėjo ir mintis, kad įvykiai
pasikeis į gera. Taip ir įvyko, galiausiai Špilmanas vėl
galėjo grįžti prie normalaus gyvenimo būdo, netgi
skambinti pianinu. Ši istorija parodo, kad niekada negalima
pasiduoti, reikia drąsiai stoti į dvikovą su likimu. Tokie
žmonės dažniausiai laimi ir įrodo, kad kentėti buvo verta.
Gaila, bet ne visi gimsta kovotojais. Pasaulyje yra
daugybė žmonių, abejingų savo likimui, prisitaikančių.
Tokio žmogaus pavyzdys Albero Kamiu romano
„Svetimas“ pagrindinis veikėjas Merso. Vyras visiškai
abejingas tam, kas vyksta jo gyvenime. Merso nesujaudina
mamos mirtis, nekankina sąžinės priekaištai dėl nužudyto
arabo. Net teismo proceso metu, kai svarstomas jo likimas,
Merso išlieka šaltakaraujiškas. Galiausiai nusikaltėlis
nuteisiamas mirti, tačiau ir į tai jis žiūri kaip į išsivadavimą
iš beprasmybės. Pats veikėjas kaltas dėl savo beprasmio
gyvenimo, nes jam / 400 ž./ nieks nerūpi. Tokie žmonės
kaip Merso retai gali gyventi prasmingai, nes nesistengia
priešintis neteisybei, priima gyvenimą tokį, koks jis yra.
Tačiau negalima sakyti, kad tokie žmonės nepajėgūs kovoti
su likimu, jie paparsčiausiai šios galimybės atsisako.
Taigi nereikia susitaikyti su esama padėtimi, jei tau ji
nepatinka. Visada įmanoma kovoti, nors tai pareikalautų
daugybės pastangų ar energijos, bet galutinis tikslas to
vertas. Nuo paties žmogaus priklauso, koks bus jo
gyvenimas.

Į klausimą atsakyta nuosekliai, logiškai. Teiginiai pagrįsti

tinkamai.