Žmogaus, atsidūrusio kritinėje situacijoje, vaizdavimas literatūroje

Nagrinėjant įvairių epochų kūrybą galima pastebėti, kad daugelis rašytojų vaizduoja
kritinę situaciją kaip vidinio balso pasipriešinimą, būtinybę rinktis, išbandantį žmogiškąjį „aš“.
Dažniausiai toks individo patikrinimas reikalauja ryžtingumo bei detaliai apgalvoto pasirinkimo.
XX a. Lietuvos prozininkas Vincas Krėvė Mickevičius savo dramoje „Skirgaila“ kaip tik
vaizduoja pagrindinį veikėją – valdovą, atsidūrusį kritinėje situacijoje kaip žiaurų ir šaltakraujį
personažą. Priešingai Renesanso epochos anglų kūrėjas Viljamas Šekspyras tragedijoje
„Hamletas“ parodo nuolat abejojantį, neryžtingą bei pasyvų veikėją. Šie garsūs kūriniai įrodo,
jog atsidūręs beviltiškoje padėtyje žmogus priverstas padaryti pasirinkimą laikytis tvirtai ar
pasiduoti.

Pirmiausia reikėtų paminėti, jog individas atsidūręs kritinėje situacijoje, dažniausiai net
nepagalvoja apie pasekmės , o veikia intuityviai. Nežinodamas ar pasipriešinti, ar plaukti
pasroviui, asmuo priima neapgalvotus sprendimus. Būtent Vinco Krėvės pirmoje dramoje
lietuvių literatūroje „Skirgaila“ nesuvaldomas charakteris ir vidinio balso nesupratimas priverčia
pagrindinį veikėją prisitaikyti prie specifinių istorinių bei politinių faktorių, norint išsaugoti
valdymo postą. Veiksmas prasideda XIV a. pabaigoje, kuomet Lietuvos padėtis yra sudėtinga,
kadangi pamažu tampa prevencija. Dėl to, Lenkijos karalius – Jogaila, ieškodamas išeities
paskiria savo brolį vietininku Vilniaus kunigaikštystėje. Ši aplinkybė įpareigoja naują valdovą
kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės, tačiau patiria tragediją ir yra tarsi savo paties jausmų
„spąstuose“, todėl vadovaujasi instinktais ir elgiasi žiauriai. (iki šio momento pataisyta) Vienas iš
šių poelgių buvo Lydos kunigaikštystės - Onos Duonutės prievartinis suėmimas pilyje, kad
lenkams neatitektų tam tikros teritorijos. Tačiau kai į pilį ateina lenkai bei vokiečių riteriai,
Skirgaila suvokia, jog neturi jokio kito pasirinkimo tik prisitaikyti, nes negalima pradėti kovą su
kryžiuočiais, todėl reikia apsikrikštyti. Tuo metu galima pastebėti pagrindinio veikėjo vidinį
konfliktą, kadangi valdovas laiko save pagoniu, bet apsikrikštyjęs, jam sunku gyventi dvigubą
gyvenimą bei suderinti širdies ir proto balsą. Be to, Skirgaila ir savo tautoje turi nepritariančių jo
politikai bendražygių. Vienas iš jų vaidila Stardas - senojo gyvenimo būdo gynėjas. Šioje
padėtyje yra abudu teisūs, valdovas gina valstybės interesus, kitas - pagonybės laikų tradicijas,
tačiau kartu negali rasti kompromiso. Pagrindinis veikėjas visada norėdamas išlikti teisus
kritinėse situacijose tokiu būdu praranda viską, lieka nelaimingas ir moraliai pralaimi, neradęs
kelio nei tautai, nei sau.

Gyvenimas – tai nenuspėjami įvykiai, vieni suteikia žmogui pasitenkinimą ir laimę, o kiti
staiga gali viską sugriauti, o svarbiausia – nuplėšia visas kaukes. Viena iš tokių situacijų,
pateikiama ir Viljamo Šekspyro „Hamlete“ – mirtis, tiksliau tėvo mirtis bei motinos „išdavystė“.
Jaunasis Danijos princas, po netikėtos tėvo mirties grįžta iš užsienio universiteto į savo šalį ir
tuomet jį laukia itin nemaloni situacija – nepraėjus nė dviem mėnesiams po vyro mirties,
Hamleto motina, išteka už naujojo karaliaus – savo vyro brolio Klaudijaus. Būtent toks
karalienės poelgis verčia Hamletą neapkęsti gyvenimo ir mąstyti apie savižudybę. Vėliau princas
sužino, jog Klaudijus kaltas dėl visų nelaimių, jis nužudė karalių ir užėmė jo vietą. Bet kuriuo
atveju Hamletas jaučiasi sukrėstas, ilsisi tėvo, reikalauja keršto ir teisingumo, tačiau tikėdamas
rasti išeitį kaltina save dėl savo neryžtingumo. Tokioje kritinėje situacijoje nuolat viską per daug
apgalvoja ir analizuoja, dėl to praranda mylimąją Ofeliją bei atsitiktinai nužudo ne tą žmogų –
Polonijų. Atsidūrus beviltiškoje padėtyje Hamletas norėdamas laikytis tvirtai visą energiją
sunaudoja mąstymui ir jausmams , tačiau jos nelieka veiksmams. Dėl to Danijos princas puikiai
viską supranta, kas vyksta šalia jo ir pripažįsta, kad gėris pralaimi kovą.