Ką gali pakeisti vienas žmogus?

„Ergo sum“,- tarė žmogus, supratęs, kad yra atsakingas už savo veiksmus.
Asmens atsakomybės sąvoka dar labiau išsiplečia, kai imama mąstyti apie istorinio laiko
sukeltus sunkumus statant vertybių Katedrą. Ribinėje situacijoje dažnai tenka apsvarstyti
asmens įtaką ir jo pasirinkimų mastą. Vieno žmogaus galia paveikti aplinkinius įgavo prasmę
Antrojo pasaulinio karo metais, kai didybės manijos paveikti totalitarizmo ideologai ėmė
glemžtis ištisas tautas. Šiuo laikotarpiu buvo išbandytas individo sąmoningumas
besipriešinant pasaulio žiaurumui. Nagrinėjant šį žmogų žmoguje naikinantį istorinį laiką
akivaizdžiai kyla klausimas, ką gali pakeisti vienas asmuo totalitarizmo valdomame
pasaulyje?
Viena vertus, asmuo, įtikėjęs propagandinėmis tiesomis, gali nulemti
dramatišką tautos likimą. Matydamas fasadinę realybę žmogus gali netinkamai pasirinkti ir
drastiškai nuspręsti ne tik savo, bet ir valstybės ateitį. Tokia lemtingai suklydusia asmenybe
tapo neoromantizmo srovės atstovė Salomėja Nėris, kuri patikėjusi SSRS diktatoriaus Josifo
Stalino diegiama Didžiojo Brolio (Dž. Orvelas „1984-ieji“) vienos tiesos ideologija,
nesąmoningai mąstydama nulėmė tautos ateitį. Ji su kitų kultūros žmonių Liaudies Seimo
delegacija 1940 metais rugpjūčio trečią dieną vyko į Maskvą prašyti Lietuvą prijungti prie
Sovietų Sąjungos. Šiuo istoriškai sunkiu laikotarpiu S. Nėrį būtų galima lyginti su lenkų
poetu Aleksandru Vadu, kuris 1939 metais prie SSRS prašė prijungti tuo metu Lenkijai
priklausiusią Vakarų Ukrainą. Taip XX amžiaus viduryje kūrėjai Salomėja Nėris ir
Aleksandras Vadas, pasak literatūrologo Mindaugo Kvietkausko, tapo pasmerktaisiais
poetais. Perfrazuojant istoriką galima teigti, kad S. Nėris, važiuodama į Maskvą, matė tik
fasadinę komunizmo pusę ir šventai tikėjo gero gyvenimo iliuzijomis, tačiau karo metais
pamatė tikrąją sovietinę realybę. Suvokusi fatališkos klaidos mastą neoromantikė parašė
eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio“, kuris kelių cenzorių buvo sudarkytas ir pavadintas
„Lakštingala negali nečiulbėti“. Pirmajame rinkinio eilėraštyje „Maironiui“ lyrinis subjektas,
artimas autorei, apgailestauja dėl padarytos klaidos ir retoriškai svarsto, ar gali ištaisyti
lemtingą paklydimą ir sugrįžti į doros kelią („Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? / Ar galėjau -
tais pačiais keliais?“). Eilėraščio žmogus mano, kad net Dievas jį nuteis ir ima tapatintis su
bibline nusidėjėle Magdalena. Suvokia, kad „akmuo, paduotas duonos vietoj“ bus skurdus
atpildas. Lyrinis „aš“ nori asimiliuotis su „tėviškės arimų slieku, mėlyna rugiagėle rugiuos“ ir
jaučia begalinę kaltę dėl fatališkos klaidos. Eilėraštyje „Savęs aš gailiuos...“ kaltė perauga į
didžiulę atgailą. Lyrinis subjektas yra tapatinamas su vilke, kuri atidavė visas jėgas, kad
grįžtų į gimtąją žemę („Neilsėjos, neėdė, negėrė,- / Bėgo vilkė laukais klupdama.“). Miškas
priima žvėrį, tačiau eilėraščio žmogaus realybė kur kas skaudesnė. Jis gailisi savęs ir trokšta
sugrįžti į egzistencine būtinybe tapusią tėvynę („Kad mane – taip sutiktų tėvynė! / Kaip
sunku, kaip savęs aš gailiuos.“). Abu eilėraščiai atskleidžia dramatiškose būties sūpuoklėse
atsidūrusio asmens, jaučiančio begalinę kaltę ir atgailą dėl padarytų netinkamų sprendimų,
likimą. Lemtinga XX amžiaus vidurio poetės klaida prisimenama ir šiandien. Šių laikų
infantiliškoje visuomenėje vis dar stojama į teisiųjų ir teisiančiųjų pozicijas ir bandoma
apnuoginti, apjuodinti bei ištrinti sovietine lakštingala tituluojamą poetę. Taip mąstydama
prisimenu laidą „Istorijos detektyvai. Salomėja Nėris: išteisinti negalima nuteisti“,
kurioje svarstoma, kaip vienas žmogus gali pakeisti visos tautos likimą. Istorikas
Mindaugas Tamošaitis, remdamasis faktais, tikina, kad Salomėja Nėris suprato savo
veiksmus ir daromą įtaką. Kitaip tariant, sociumas vis dar ieško simbolinio atpirkimo ožio,
nepritampančio marginalo,/500/ kad būtų pateisintos visos tautos klaidos. Taigi patikėjęs
propagandinėmis tiesos iliuzijomis žmogus dramatiškai nulemia ne tik savo, bet ir tėvynės
likimą.
 Kita vertus, kartais vieno žmogaus auka sunkiu istoriniu laikotarpiu nepakeičia
tautos ateities, tačiau gali nulemti moralinę pergalę. Sąmoningas prometėjiškos asmenybės
pasirinkimas aukotis dėl tėvynės ypač išryškėjo antrosios sovietinės okupacijos metais, kai į
kovą su, perfrazuojant egzistencialistą A. Kamiu, didžiaisiais inkvizitoriais stojo altruistiški
partizanai. Beveik dešimtmetį trukęs partizaninis karas (1944-1953) nusinešė begales miško
brolių gyvybių. Mąstydama apie tokį nelygų galios santykį, prisimenu bibilinę Dovydo ir
Galijoto legendą. Dovydas – tai tarsi maži partizanai, o Galijotas simbolizuoja galingą, ką tik
Antrąjį pasaulinį karą laimėjusią SSRS. Nors bibliniame pasakojime vienui vienas
mirtingasis sugeba nugalėti milžiną, realybė yra kur kas tragiškesnė - tai veikiau moralinė
pergalė, įrodanti tautos vienybę. Verčiant istorijos vadovėlio puslapius tampa aišku, kad
vienam žmogui sunku nugalėti galingą kariuomenę, bejėgį kovotoją įsukančią į visa
naikinantį giltinės malūną. Nepaisydamas sovietinio žiaurumo į taurią partizaninę kovą
įsitraukė ir XX amžiaus vidurio poetas Bronius Krivickas, kuriam partizanaujant teko pereiti
devynis pragaro ratus (Dantė „Dieviškoji komedija“). Kūrybiškos prigimties poetas, net ir
slėpdamasis miškuose, išliko inteligentas ir menu prisidengė tarsi kauke, padedančia
išgyventi sunkumus. Partizanas vidinius išgyvenimus ir moralines nuostatas atskleidžia
sonete „Kai kovoj kelies tu į ataką“, kuriame kreipiamasi į kovotoją už tėvynės laisvę.
Eilėraštyje suvokiamas partizano menkumas ir suprantama, kad pasipriešinimas bus tik
moralinė pergalė prieš okupantą. Miško brolis drąsinamas smelktis į ataką ir atiduoti visas
jėgas dėl gimtosios šalies nepriklausomybės. Nors aiškiai jaučiamas nelygus galios santykis,
partizanas prometėjiškai kylą į kovą net suvokdamas, kad mūšis gali amžiams pabaigti jo
taką. Sonete tvirtai teigiama lyrinio subjekto pozicija – geriau mirti vienam garbingai
kovojant, nei gyventi išdavus tėvynę. Eilėraštis atskleidžia sąmoningo altruistiškos prigimties
asmens pasiaukojimą dėl gimtinės laisvės ir moralinės pergalės idėjos. Praėjus keletui
dešimtmečių aktualu pasvarstyti, ar prometėjiška partizanų auka vis dar yra prisimenama ir
vertinama. 2009 metais lietuviai įvairiuose pasaulio kampeliuose, rašydami Nacionalinį
diktantą „Partizanas“, citavo kovotojo už tėvynės laisvę Liongino Baliukevičiaus - Dzūko
dienoraščio mintis: „Ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir
mirtį.“ Širdį virpinantys žodžiai vis dar primena altruistišką partizano auką. Rezistencinis
judėjimas atskleidžia ne tik Vinco Kudirkos apdainuotą tautos vienybę, bet ir kiekvieno
žuvusiojo moralinę pergalę prieš okupantą. Taigi kartais vieno žmogaus auka negali pakeisti
tautos likimo, tačiau atneša moralinę pergalę.
Apibendrindama galiu teigti, kad sunkiomis istorinėmis aplinkybėmis žmogus
kartais gali patikėti propagandinėmis tiesos iliuzijomis ir nulemti dramatišką tautos ateitį,
tačiau visada atsiranda sąmoningų asmenybių, pasiryžusių net ir po vieną stoti į kovą su
neteisybe. Tokie asmenys vadovaujasi dekartiškuoju gyvenimo modeliu („Mąstau, vadinasi
esu“) ir savo būtį įprasmina atsakingai aukodamiesi dėl tėvynės net totalitarizmo akivaizdoje.