Kokia įtaka išgyvenimai daro žmogaus likimui?

Pirmiausiai, žmogaus išgyvenimai su sociumo standartais įtakoja asmenį nuslopinti savo tikrąjį
pašaukimą ir nukrypti nuo trokštamo likimo. Apie kitų žmonių paveikimą asmens savivertei jau
kalbėjo XXa. pradžios psichoanalitikas S.Froidas. Tokią pasąmonės dalį, kuri pasiduoda sociumo
standartams , pavadino superego. Tokį spaudimą jautė ir XXa. pradžios lietuvių rašytojas
V.Mykolaitis-Putinas. Putino tėvai ,kurie yra religingi valstiečiai, įtakojo rašytojo sprendimą įstoti į
kunigų seminariją, nors pats norėjo siekti savo kūrybinio pašaukimo. Nesipriešindamas tėvų
lūkesčiams nukrypo nuo norimo likimo ir nuslopino savo tikrąjį pašaukimą. Tik atsiribodamas nuo
artimųjų keliamų standartų sugebėjo siekti savo tikrojo pašaukimo. Tokį išgyvenimą patyrė ir
Putino psichologinio intelektinio romano „Altorių šėšėly“ pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris. Taip
pat kaip autorius, Liudo tėvai privertė jį įstoti į kunigų seminariją ir nyslopinti savo tikrąjį poeto
pašaukimą. Nuo pat pirmųjų dienų patyria sunkų išgyvenimą, kova tarp poeto pašaukimo ir kunigo
pareigų. Tuometiniai sociumo standartai neleido kunigams rašyti apie meilė ir moteris, o būtent apie
tai Liudas Vasaris mėgo rašyti.. Baigęs seminariją Liudas Vasaris, susitaikęs su savo situacija,
pradėjo dirbti Kalnynų parapijoje. Bendravimas su ten gyvenančia baroniene padėjo kunigui
praplėsti akiratį ir pamatyti savo nukrypimą nuo trokštamo likimo. Prasidėjus Antrajam pasauliniam
nusprendžia pabėgti iš Lietuvos ir mokytis Europoje. Po 10 metų grįžęs atgal, jau pilnai subrendęs,
nevaržo savo kūrybinės pusės ir neleidžia sociumo standartams įtakoti jo likimo. Galiausiai, net
palieka kunigu luomą pilnai, po draugės savižudybės. Ir dabartinis jaunimas jaučia sociumo
standartus. Anot kunigo Kazlausko svarbu neleisti stereotipams įtakoti asmenį nuslopinti savo
tikrąjį pašaukimą ir nenukerpti nuo trokštamo likimo. Pagal ji kiekvienas žmogus turi savo
pašaukimą, kuris leis gyventi visavertiškai ir išgyventi, net sunkiausius išgyvenimus. Taigi,
Žmogaus patiriamos įtampos dėl visuomenės lūkesčių gali vesti prie tikrojo pašaukimo nuslopinimo
ir atsitraukimo nuo norimo gyvenimo kelio.
Be to, asmens išgyvenimai su egzistencializmu įtakoja individą atsiriboti nuo absurdiškos realybės
ir likimą atiduotas žinių ieškojimui. Apie menininko svarba sunkiose istorinėse aplinkybėse kalbėjo
A.Kamiu per Nobelio prizo atsiėmimą sakydamas, kad kūrėjas turi vykdyti „vykdyti dvigubą
misiją-tarnauti tiesai ir laisvei.“ Kitaip tariant kūrėjas neturi leisti būti įtakojimas žiaurios aplinkos
ir turėti įsipareigojimą tiekti tiesą . Taip pat manė ir XXa. vidurio egzistencinio nerimo poetas
V.Mačernis matydamos Antrojo pasaulinio karo įvykius. Jaunas poetas matė kaip per kauną riedėjo
sovietų tankai ir buvo uždaromas Vilniaus universitetas. V.Mačernis supratės, kad pasaulis nėra
nepažinus ir nėra pastovus, nusprendžia atsiriboti nuo tokios absurdiškos realybės ir grįžta į gimtąją
Šarnelė , kur jo likimas atiduotas atsakyti į svarbiausius egzistencinius klausimus . Savo vidinius
išgyvenimus aprašo „Rudens sonetai“ 7-ojoje sonatoje. Kūrinyje soneto žmogus apmąsto gyvenimo
prasmes klausimą. Suvokia, kad atsakymas į tokį egzistencinį klausima, priklausys nuo žmogaus ir
jo tikslo.Tai jis nusprendžia , kad jo likimas turėtu būti gyvenimo prasmės ieškojimas. Apie
egzistencializmą kalbą ir „Rudens sonetai“ 12-ojoje sonatoje. Čia lyrinis „aš“ suvokia, kad siela
vien nepasitenkins mokslu ir menu. Palygina savo siela su pantera kuri yra įkalinta kūne,
nenurimsta mokslu ir menu. Palygina savo siela su pantera, kuri yra įkalinta kūne ir trokšta naujų
išgyvenimu. Ji trokšta pažinimo ir amžinybės, kuri teikia laisvę ir nemirtingumą. Kitaip tariant
žmogus yra limituota kūnų ir tik sugebės pasiekti savo potencialą atsiribojant nuo tokios
absurdiškos realybės.