Vadovėliniai klausimai (50psl.

2. Karo ir pokario metai reikalavo iš rašytojų apsispręsti: atvirai priešintis arba gyventi pagal okupantų taisykles. Tie, kurie priešinosi išlaikė
vientisą vertybių sistemą, moralinius idealus, o tie, kurie nedarė nieko, bet bandė kurti, turėjo gyventi dvilypį gyvenimą. Turėjo darbo
gyvenimą vaizduoti rožine spalva, viską beigti ir smerkti. Todėl jie melavo - slėpė savo požiūrį, atsiribojo pokalbiais tik su artimaisiais. Šis
dvilypumas ardė moralę, nes kildavo pagundų įsiteikti SSRS valdžiai. Dvasinis dvilypumas ir žmogiškosios egzistencijos paradoksalumas -
sovietinės epochos kūrėjo bruožas. Tikrus kūrėjus slegianti dvilypė padėtis vertė užsisklęsti, neparsiduoti. Kai viskas laisvėjo, ėmė laisviau
kalbėti, jo gyvenimas - liratūrinių apmąstymų objektas.

5. Nes ji išmokė kalbėti užuominomis, eilėraštyje mintį galima buvo užšifruoti, todėl poetine kūryba pavykdavo pasakyti daugiau negu
publicistika ar didžiausiais prozos žanrais, kuriuos cenzūra persekiojo griežčiau. Ji kalbėjo kas visuomenėje egzistavo slaptai, neoficialia
forma.

6. ,,Akių tamsoj, širdies šviesoj” - išsakyta tai, kas glūdėjo žmogaus širdyje, kuo galima buvo tikėti ir pasidalyti su bendraminčiais.

7. Nes kaimas laikytas vieninteliu tradicinės lietuvių kultūros sergėtoju. Daugelis tuometinių rašytojų buvo gimę kaime, todėl kaimo
industrializacijos žingsniai (kolektyvizacija, kaimiečių kėlimas iš sodybų į gyvenvietes) lietuvių rašytojams buvo labai skausmingi, šie žingsniai
keitė tradicinį Lietuvos gamtovaizdį, griovė žemdirbio gyvenimo sanklodą. Poetai kūrė kaimo ir gyventojų vaizdą - ieškojo nekintamų
simbolių, orientyrų, apžvelgė kultūros nykimą.

9. Sąjūdžio metai - lietuvių literatūros pakilimo metai, nes pradėta leisti prieš karą rašytus ar išeivijoje pasirodžiusius Lietuvos istorijos
veikalus, rašoma apie skausmingą Sibiro patirtį, kalbama apie partizaninį pasipriešinimą (ko okupacijos metu nebuvo galima šnekėti),
legalizuota lietuvių išeivijos kūryba, publikuotas A. Škėmos romanas ,,Balta drobulė”. Rašytojai aktyviai kalbėjo, dalijosi mintimis televizijoje.

Samprotavimo pastraipa

Kokie motyvai skatina vienokią ar kitokią žmogaus laikyseną nelaisvės sąlygomis?

Laisvė kiekvienam žmogui yra labai svarbi, nes tai svarbiausia žmogaus vertybė, kai gali jaustis laimingu. Tačiau kartais nutinka
taip, kad žmogaus laisvė yra ribojama. Todėl kyla klausimas kaip žmogus elgiasi gyvendamas nelaisvės sąlygomis? Manau, viskas
priklauso nuo pačio žmogaus valios rinktis: arba nužmogėti ir pasiduoti instinktams arba vadovautis savo žmoniškosiomis
vertybėmis, ieškoti atramų, išlikti oriam pasirenkant apisiprendimo laisvę. Egzodo rašytojas Balys Sruoga memuariniame
 romane ,,Dievų miškas” perteikia savo ir kitų lietuvių inteligentų, kurie pateko į fašistinę koncentracijos stovyklą, patirtį ir
pabrėžia būtinybę išlikti oriam. Kūrinyje atskleidžiama asmens orumą žeminanti lagerio buitis - kan
Balys Sruoga memuariniame kūrinyje „Dievų miškas“ aprašė skaudžius išgyvenimus, kurie atskleidžia tvirtą žmogaus laikyseną mirties
akivaizdoje. B.Sruoga – garsus XXa. pirmos pusės lietuvių prozininkas, kurio baisiausias gyvenimo etapas buvo 1943-1945 metai
Štuthofo koncentracijos stovykloje. Prisitaikyti prie tvarkos ir pamiršti kas esi – kone svarbiausia kalinių užduotis. Siaubingos sistemos
vykdymas vadams buvo svarbesnis už patį žmogų: „Galvą pamesti gali, bet savo numerio – ne.“ Kaliniai buvo pasmerkti mirčiai ir
naikinami iš lėto – fizini

Laisvas ir ne nuo nieko nepriklausomas žmogus yra laimingas žmogus. Tad XXa. lietuvių prozoje asmenybės laisvės tema yra nemažai
akcentuojama. Tai įrodo Vinco Mykolaičio – Putino psichologinio romano „Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris, XXa.
prozininko Balio Sruogos memuarų knygoje „Dievų miškas“ pagrindinis veikėjas pats Balys Sruoga. Taip pat Antano Škėmos kūrinyje
„Balta drobulė“ vaizduojamame Antano Garšvos personaže. Tad kas šiuose kūriniuose yra laisvė? Kas trukdo būti laisvu?