Žmogaus negalima nugalėti

Gyvenimas tarsi sunkus išbandymas žmogui. Kad ir kaip žmogus yra blaškomas, skaudinamas ar
kankinamas, vis tiek galiausiai atsistoja ir toliau gyvena. Žmonės įvairiausiais laikotarpiais buvo susidūrė
su vykstančiais įvykiais, kurie ryškiausi buvo XX amžiuje. Šituo laikotarpiu žmonės buvo išbandomi. Todėl
manoma, kad žmogaus negalima nugalėti, nes žmogui turint kažkokį tikslą, sieks savo.

Kiekvienas žmogus turi savo pašaukimą kokioje nors srityje ir nors jį bandys paveikti, kad eitų
kita linkme, jis vis tiek galu gale sieks savo tikrojo kelio. Toks jau mūsų pasaulis, kuris bando vienas
specialybes išaukštinti, o kitas pažeminti. Dažniausiai nutinka taip, kad tas žmogus, kuris buvo
nesusipratęs, kad jo norima specialybė yra nepriimtina aplinkiniams, vis tiek siek savo tikrųjų norų.
Vincas Mykolaitis Putinas – XX amžiaus vidurio moderniosios literatūros atstovas parašęs pirmąjį
Lietuvoje intelektualinį psichologinį romaną „Altorių šešėly“, kuriame vaizduoja būtent tokį žmogų, kuris
nepasiduoda aplinkiniams ir ryžtasi savo noru. Liudas Vasaris visai jaunas, neapsisprendęs įstojo į kunigų
seminariją ir suprato, kad ne jam ten vieta. Šioje įstaigoje jis išsiaiškino, kad Vasaris yra geras rašytojas.
Žinoma, jis baigė šią mokyklą ir tapo kunigu. Kiek subrendęs jis suprato, kad šių dviejų dalykų suderinti
nėra įmanoma ir išstojo iš kunigų luomo, nors jį visaip bandė įkalbėti pasilikti, net leido turėti merginą.
Taigi, nors ir pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris ir buvo išbandomas, jis vis tiek rado savo tikrąjį kelią, liko
nenugalėtas kitų spaudimo.

Per daugelis metų žmonės įrodė, kad yra pasiruošė pergyventi net ir sunkiausius gyvenimo
iššūkius. Lietuvai buvo atsiųstas ultimatumas, kuris leido Sovietų Sąjungai okupuoti šalį ir atimti patriotų
laisvę. Antruoju pasauliniu karo metu žmonės buvo trėmiami, išvėžami į Rusiją, kur ten jiems tėko, ne tik
išgyventi, bet ir kovoti dėl savo laisvės. Tačiau ir mūsų rašytojai buvo atimta laisvė. Liaudies seimas
surinko išrinko 20 asmenų deligaciją, kuriame tarpe buvo Salomėja Nėris, ir vertė garbinti ne tik SSRS,
bet ir Staliną. Salomėja Nėris – garsi XX amžiaus lietuvių poetė išleido eilėraščių rinkinį „Prie didelio
kelio“. Šis rinkinys atsirado dramatiškomis antrojo pasaulinio karo aplinkybėmis ir sudėtingu gyvenimo
laikotarpiu. Nėris jautė stiprią gėdą dėl dalyvavimo prijungiant Lietuvą ir Sovietų Sąjungos bei dėl
parašytų eilėraščių, kurie propagavo Sovietinę Sąjungą. Salomėja Nėris būnant toliau nuo Lietuvos,
pajuto, kad nusikaltė savo Tėvynei, ir gyventojams. Eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“ tai yra tarsi
atsiprašymas už vykdytą veiklą. Eilėraštyje „Dideliam name“ poetė rašo: „O kaip man žydėt
užmirštuolei?/ O kaip man sugrįžt tokį kelią?“ Užmirštuolė yra Salomėja Nėris, kuri tarsi yra užmiršta dėl
propagandinių veiklų, bet vis dėl to tikisi, kad ją, Tėvynė priims. Žmogus gali padaryti klaidą ir mokytis iš
jos. Būtent šiuo eilėraščių rinkiniu poetė prisiimė kaltę. Taigi, svarbiausia yra mokytis iš savo klaidų, kaip
šiuo atveju pasigailėjimo siekė Salomėja Nėris.

Apibendrinamas galima teigti, kad kaip žmogus išnaudojamas bebūtų, jis vis tiek įrodys ko jis
siekia, tam reikia tik noro, nes kiekvienas žmogus turi savo siekius. Ir svarbiausia nenuleisti rankų. Todėl,
be jokių abejonių galima sakyti, kad žmogaus kūnas gali būti sužalotas, bet jo dvasia ir tikėjimas yra
nenugalimi.