Monika

Mikėnaitė

IŠBLUKUSI SIELA
Maginės fantastikos romanas
Viršelio dailininkas – Laimis Kosevičius
Redaktorė – Miglė Lopetaitė

ISBN 978-609-95973-4-8

„Naujo vardo“ elektroninių knygų tekstų autorių teisės priklauso šių knygų
autoriams; visų kitų kūrybinių darbų autorių teisės atitinkamai priklauso šiuos
darbus atlikusiems asmenims. Lietuvoje autorių teisės saugomos Autorių teisių ir
gretutinių teisių įstatymo.

www.naujasvardas.lt

2018
Autorės žodis
Kas nutinka, kai užmiegame? Ar sapnai yra tik sapnai, ar kažkas daugiau? Ir ar
sapnai gali daryti įtaką sapnuotojui, o sapnuose gyvenančios būtybės pasprukti į
realybę? „Išblukusi siela“ nukels į magišką sapnų pasaulį, kuriame gali nutikti
viskas. Pagrindinė istorijos veikėja, Amarilė, stengiasi pabėgti iš šio
nenuspėjamo pasaulio, kuris visad ją kvietė ir laukė, bet ištrūkti nėra taip jau
paprasta, kaip galėtų pasirodyti. Ypač kai šis sapnų pasaulis žaidžia pagal savas
Amarilei nežinomas žaidimo taisykles ir už kiekvieno kampo jos tyko įvairiausi
pavojai, o priešas gali būti bet šalia atsidūręs asmuo ar būtybė.

Skaitytojas drauge su veikėjais keliaus po sapnų pasaulį ir patirs daugybę

nuotykių, sutiks daugybę žinomų pasakų veikėjų bei drauge su jais atskleis vieną
didžiausių paslapčių – kaip pabėgti iš sapnų ir tapti stipriems bei galingiems.

„Išblukusi siela“ yra dar vienas mano fantastinis romanas. Šįkart šioje istorijoje
susipina fantazija, žinomos pasakos, sapnai, kūrybinio rašymo pamokėlių
užuominos, paslaptys ir intrigos. Romanas skirtas visiems, kam patinka
nuotykiai, fantastika, ir... tiems, kas mėgsta istorijose ieškoti užslėptų dalykų ir
nerti į pačias gelmes.

Monika Mikėnaitė
Leidėjų žodis
„Naujas vardas“ nebūtų leidęs „Išblukusios sielos“, jei po paviršine
sentimentaloka maginės fantastikos istorija jaunimui neslypėtų kita – gilesnė,
subtilesnė, labiau komplikuota. Rašytojos dukters ir rašytojos motinos
konfliktas. Nepripažintos, nepritampančios, savęs nerandančios jaunos rašytojos
tragedija. Rašytojos, norinčios laužyti visas rašymo taisykles ir, deja,
suvokiančios, kad nuo jų niekaip neišsisuks. Ir iš to beviltiškumo kylanti beveik
isterija, dažniausiai išsiliejanti kūrinyje kaip rašymo pamokslai iš rašytojos
motinos, rašytojos dukters ar literatūros autoritetų lūpų. Ir verčianti maginės
fantastikos kūrinį maginės fantastikos parodija. Irzlia, piktdžiugiška ir įžūlia.
Atrodo, kad sąmoningai. Ir kaip parodija šis romanas – nejuokingas. Jis
skausmingas, priverčiantis kentėti ir ieškoti drauge su pagrindine veikėja, kas gi
iš tiesų yra Kūryba. Ir kokia ji turėtų būti. Ir ar iš tiesų mūsų visuomenei dar
reikalingi Kūrėjai.

Gilaus Jums skaitymo!

„Naujas vardas“
Tai pasakotojas kurdamas savo istoriją paverčia mus tais, kuo esame.
Pasakotojas sukuria atsiminimą, kurį privalo turėti išgyvenusieji, kitaip jų
išgyvenimai nieko nereikš.

Chinua Achebe[1]
Prologas

Prieš daugybę ir po daugybės metų

Ten, kur Šviesa sutinka Tamsą

Kiekviena istorija yra pasaka, o kiekviena pasaka – istorija. Jas valgau

pusryčiams, pietums ir vakarienei. Mėgstu jas „gaminti“: supjaustau
griežinėliais dramą ir kliūtis, sutarkuoju įtampą ir romantiką, pasūdau
problemomis ir pasaldinu stebuklais, iškočioju žanro tešlą, leidžiu veikėjams ją
iškildinti. Nepamirštu įdėti įdaro – moralo, sumaišyto su tema. Viską patiekiu
vienoje lėkštėje.

Šiandien pagaminau ypatingo skonio patiekalą ir neišpasakytai įsižeisiu, jeigu

atsisakysi jo paragauti. O koks tai patiekalas? Jis vadinasi „Išblukusi siela“. Tai
yra nepaprasta pasaka apie savęs atradimą ir plieninių rėmų, į kuriuos
visuomenė kiekvieną mielą dieną sugrūda milijonus nekaltų sielų,
susprogdinimą. Deja, šią pasaką pradėsiu „gaminti“ pasinaudodama folija
„prologas“.

Taip, retas kas pataria istoriją „arti“ pasikinkius ši laukinį eržilą. Juk prologai
ne veltui yra vadinami romanų žudikais, o patys rašytojai – kamikadzėmis.
Tačiau nusprendžiau tai daryti turėdama kelias svarias priežastis. Pirmoji –
noriu Tau duoti užuominą bei leisti žvilgtelėti į kažkieno praeitį. Tai, ką Tau
dabar iškilmingai pateiksiu, negali vadintis pirmu skyriumi. Kodėl? Nes
panaudotas kitas laikas, pasakotojas ir erdvė. O antroji? Noriu Tau užduoti
klausimą. Bet užduosiu jį truputį vėliau.

Pradėkime pasaką. Ji gimė vieną gūdžią žiemos naktį, malkoms spragsint

židinyje, prasidėjo kaip ir visos kitos. Kartą gyveno šviesiaplaukė mergaitė,
turinti skirtingų spalvų akis. Jos gyvenimas buvo paprastas ir nuobodus, ar bent
ji norėjo tikėti, kad jis toks yra. Bet klydo.
Ji buvo daugiau nei paprastas žmogus. Mergaitė buvo apdovanota tokia lakia
fantazija, kad net pavydu. Ji visur regėjo istorijas ir jas su džiaugsmu
užrašydavo. Mergaitė turėjo milijonus įsivaizduojamų draugų, tačiau tik vienas
jų buvo jai mieliausias, nuolatinis jos gyvenimo palydovas, kuris dėl jos
padarytų viską...

Gal net per daug padarytų.

Tik staiga kažkas atsitiko ir mergaitės gyvenimas ėmė griūti į šipulius, o draugas
tapo priešu.

Žodis pavirto tik žodžiu.

Mergaitė užmerkė akis. Pamiršo viską. Tačiau tas viskas nenorėjo būti
pamirštas. Jis lyg šešėlis persekiojo mergaitę šnabždėdamas, kad ji nuo visko
taip lengvai nepaspruks.

Jai lemta pavirsti pavojingo ginklo dalimi.

Ir štai Tau pažadas! Vieną dieną pasikeis status quo ir atsiras dramų bei
konfliktų. Nesijaudink, toji diena ateis greičiau, nei gali pagalvoti. Ir štai, drįsiu
sugriauti sieną tarp skaitytojo ir pasakotojo, Tavęs išdidžiai paklausdama
ypatingo klausimo. Neskubėk iškart pulti į jį atsakyti. Pirma labai gerai
pagalvok.

Kuo Tu vadovaujiesi gyvenime: savo širdies balsu ar įnoringomis

neapsisprendusios visuomenės taisyklėmis?
I dalis

Geriausias būdas atskleisti veikėjų būdą, tai leisti šiems atverti savo burnas.

Roddy Doyle[2]
1 skyrius
Pakeliu sunkius akių vokus ir mano gyvenimas pradeda riedėti link viską
ryjančios bedugnės.

Vaizdas susiliejęs, tačiau kiekvienas mirksnis padeda sufokusuoti regėjimą ir

daiktų kontūrai ryškėja. Man šalta. Kūnas susisukęs į kamuoliuką ant kietų ir
ledinių grindų. Nosį kutena drėgmės ir pelėsių tvaikas, sumišęs su... šlapiu
cementu?

Pamėginu atsisėsti tvirtai atsiremdama delnais į šiurkštų grindų paviršių. Galva

sunki ir ją sopa, sulipę plaukai krinta ant prakaitu išmušto veido. Per didelius
vargus nusibraukiu sulipusias sruogas ir apsidairau aplinkui. Plačiai prasižioju ir
akyse susikaupia drėgmė.

– Ne... negali būti, – sumurmu netekusi žado. Kraujas venose stingsta. – Tai...
tai... ne. Tik ne vėl. Tai juk... tai nelogiška, – sumurmu, bet tada suvokiu, kad
gyvenimas retai kada būna logiškas, priešingai nei istorijos knygose. Jose logika
yra visagalė karalienė.

Plačiai atsimerkusi purtau galvą.

– O, Dieve, – sušnibždu. – Tai sapnas, – žnybiu sau į ranką kiek tik galėdama
skaudžiau. Nepabundu.

Greitai nusuku akis ten, kur visados būdavo... Ten nebėra lango. Jo vietoje dabar
stūkso raudonų plytų siena. Žvakės blausioje šviesoje žvilga dar drėgnas
cementas.

Esu kalinė.

Savo košmaro kalinė.

Dar niekad taip nebuvo nutikę. Čia visada būdavo langas į nuostabų obelų sodą.
Man tik reikia paliesti ant obels kabantį vaisių – ir košmaras pasibaigia. Vėl
atsiduriu savo lovoje, apsupta tamsos ir iki skausmo pažįstamų kambario daiktų.

Dar kartą įsižnybiu. Privalau pabusti. Dabar! Bet nepabundu. Seni triukai
nesuveikia. O kodėl turėtų? Juk... juk nujaučiau, kad vieną dieną taip gali
atsitikti. Juk ne veltui visi sako, jog man trūksta vieno šulo.

– Ne, – pasukioju galvą. Krūtinė sunkiai ir vis greičiau kilnojasi į viršų. Netikiu,
jog esu įkalinta. Tai neįmanoma. Ten turi būti langas ir, kaip ir visados, pro jį
iššoksiu ir iš čia pabėgsiu. Nes...

Dirsteliu į duris. Už jų slypi tik blogis.

– Ne, – papurtau galvą ir pamėginu atsistoti. Kojos virpa vos atlaikydamos kūno
svorį, pradeda suktis galva. Noriu vėl prigulti, bet mintyse save raginu, drąsinu
ir... man reikia iš čia dingti. Dabar!

Širdis skaudžiai daužosi krūtinėje. Mintys sujauktos, o laikas nesigailėdamas

manęs lekia šuoliais čaižiai juokdamasis.

Dirsteliu į savo kumščius. Keliose vietose oda pradrėksta, kraujas varvėdamas

žemyn formuoja piešinius. Bet mano dėmesį traukia ne kumščiai, o riešai. Negi
šįkart... Papurtau galvą. Tai buvo tik viena nesėkminga silpnumo akimirka.

Sunkiai iškvepiu.

Nerangiais, netvirtais žingsniais prisiartinu prie sienos ir kumščiu trenkiu į ją.

Plytos nejuda. Tvoju dar kartą. Stipriau. Skausmas iškreipia veidą. Nekreipiu į
tai dėmesio ir iš visų jėgų vožiu dar kartą. Veidą išvagoja sūrios ašaros. Žengiu
arčiau durų. Žvelgiu į jas. Sunkiai nuryju seiles. Negaliu patikėti, kad jos čia.
Kad aš čia.

Kad tai vienintelis būdas pabusti.

Ne, turi būti kitas išėjimas ir ji turiu surasti dabar pat, kol neatėjo jis, o jis tikrai
pasirodys, jeigu tik suvoks, kad esu čia.

Tas nelemtas balsas galvoje nesiliauja manęs kviesti atverti šias duris ir žengti į
priekį.

Apatinė lūpa virpa. Stipriai rankomis apglėbiu save, stoviniuodama prieš

didžiules baltas medines duris. Kadaise jos buvo nuostabiai gražios, su daugybe
įvairių, įspūdingų raižinių, padengtais žvilgančiu auksu. Kai pirmą kartą išvydau
šias duris, žandikaulis atvipo iš nuostabos. Tai buvo neapsakomo grožio durys.
Šypsodamasi jas liesdavau pirštų pagalvėlėmis... Vis skaitydavau ant staktos
viršaus parašytus žodžius...

– Plačiai atmerk akis ir pasaulis pasikeis, – sumurmu.

Dabar durys nebeatrodo tokios įspūdingos. Balti dažai vietomis atsilupę, medis
kai kur pajuodavęs, storas dulkių sluoksnis nusėdęs raižinius, o auksas... kažkas
bandė jį nugremžti nuo durų, palikdamas žiojėti bjaurias žaizdas.

Netoli durų stovi nedidukas staliukas. Ant jo – krištolinė žvakidė su degančia

gelsva žvake. Vaškas įnirtingai ritasi žemyn ir liepsna vis pergalingai stiebiasi į
viršų. Po trumpos valandėlės kambarys skendės tamsoje. O kas tada? Nuojauta
kuždėjo, kad tamsa nieko gero neatneš.

Ilgai nepajudu iš vietos. Ramiai stebiu degančią žvakę. Vaškas skuba pabėgti
nuo besiblaškančios liepsnos, kuri, atrodo, tvirtai užsibrėžusi tikslą pasiekti pačią
apačią.

Šis košmaras yra prakeiksmas ir negyjanti žaizda. Niekam nepasakoju apie šį

kambarį. Netgi apie jį nerašau į dienoraštį. Netgi nė žodeliu neužsiminu tai
kiaulei psichologei, kuri visada sako, kad turiu labai lakią vaizduotę, kad balsai
galvoje, išnyrančios pabaisos... visa tai yra netikra, tik vaizduotės vaisius.

Bet tai yra kažkas daugiau nei vaizduotės vaisius. Jaučiu tai visa savo esybe.

O balsas man tai patvirtina kiekvieną dieną.

Laikas bėga. Amžinai negalėsiu stovėti nejudėdama. Reikia pabusti, išgerti

migdomųjų tabletę ir vėl eiti miegoti. Niekaip nesuprantu, kodėl šios neišgėriau
šįkart.

Apsidairau. Mane supa juodos sienos. Jokių kitų durų. Jokio lango. Jokio kito
būdo palikti šią patalpą.

Giliai įkvepiu. Metrai tarp manęs ir durų dingsta, pavirsdami centimetrais.

– Kuo ilgiau ji stovi prieblandos apgautame kambaryje, tuo mažesnė jaučiasi.

Atrodo, jog sienos traukiasi, spaudžia ją iš visų pusių. Jos tyliai su
pasimėgavimu stebi vis giliau merginos veide išgraviruotą neviltį, – sumurmu ir
truputį pagerėja. Atrodo, jog su žodžiais iškeliauja ir nepageidaujamos emocijos.
Tačiau jos kaip kokie parazitai tuoj suras kelią namo.

Ranka virpa, kai leidžiasi arčiau keistos rankenos. Tai gyvatė. Jos galvelė pakelta
į viršų, akys keistai blizga žvakių skleidžiamoje šviesoje, tarsi šios dvi sidabrinės
akutės žinotų kažką, ko nežinau aš. Vėliau seka nedidelis apskritimas, aplink
kurį gyvatė yra apsivijusi. Jo viduryje parašyta „B“ raidė. Tada gyvatės uodega
keliauja tolyn ir susiraito į kamuoliuką.

Sunkiai nuryju susikaupusias seiles burnoje. Pirštai nedrąsiai suspaudžia

rankeną, tarsi bijotų, kad šioji gali būti įkaitinta.

Pasaulis apmiršta. Girdžiu krūtinėje skaudžiai šėlstančią širdį.

Akimirkai stipriai sumerkiu akis.

Kitoje pusėje slypi tiesa, melas bei tikri siaubai. Pasidaro bloga, kojos virpa.

Anksčiau prieidavau prie šių durų ir paslapčia vis dirstelėdavau pro rakto
skylutę. Nieko nepavykdavo išvysti, o drąsos manyje nuleisti durų rankeną
žemyn... buvo. Net sunku apsakyti, kiek daug jos turėjau. Bet tada nebuvo
rankenos. O dabar ji yra. Čia, priešais mane, tyliai laukdama, kada mano
skirtingo atspalvio akyse atsiras drąsos kibirkštys, pavirstančios viską
griaunančia liepsna.

Giliai įkvepiu. Durų rankena suaimanuodama nusileidžia žemyn ir baltos

išdrožinėtos duris prasiveria. Prieš mane atsiveria tamsus ir miręs pasaulis.
Pasaulis, kuris išsiurbia iš tavęs viską, ką turi geriausio, ir palieka tave be nieko.
Tu tampi vaiduokliu, savo praeities aidu.

Kas galėjo blogiausia nutikti, ką tik ir nutiko.

„Sveika sugrįžusi namo, plunksnos meistre“, – girdžiu džiugų vyrišką balsą

galvoje. Krūpteliu. Dairausi aplinkui visa perbalusi.

– O, varge, – sumurmu dusdama.

„Tuoj susitiksime“, – pažada jis man.

Purtau galvą.
– Nesusitiksime, – sušnibždu.

„Dar pasižiūrėsime.“

Stipriai sučiaupiu lūpas. Man reikia veikti.

Apsidairau. Priešais mane daugybė visur šmirinėjančių šešėlių. Ūmai jie visi
sustingsta ir suklusta. Netrukus skuba prie manęs, čaižiai juokdamiesi. Stipriai
suspaudžiu pirštus aplink rankeną. Ji skaudžiai įsirėžia į delną. Nevalingai
žengiu žingsnį atgal, tolyn nuo durų ir link manęs skubančių piktų šešėlių.

– Prašau, palikite mane ramybėje. Keliaukite į tolius, – sušnibždu ir šešėliai

sustingsta, tada pranyksta. Akyse akimirkai aptemsta ir viskas pajuoduoja.
Suklumpu ant kelių, delnais įsiremiu į žemę. Užmerkiu akis ir daugybę kartų
giliai įkvėpiu. Kai pasidaro geriau, lėtai atsistoju ant netvirtų kojų ir įdėmiau
apsidairau aplinkui. Man nepatinka tai, ką tenka išvysti.

– Baimė paverčia mus ne tik bebaimiais ir prikelia iš letargo laukinę mūsų

prigimtį, taip pat ji mus sustingdo. Ji paverčia mus tobulai iškaltais žmogaus
rankų darbo kūriniais. Bet šios statulos labai trapios. Tokios trapios, kad tiesai
prisilietus jos pažyra ant žemės sukurdamos šukių kilimą. Kilimą, kuriuo dabar
žingsniuoju basomis pėdomis, – sušnabždu.

Tarsi nematomos rankos esu stumiama į priekį. Iš niekur atsiradęs stiklas pjausto
man pėdas. Jaučiu šiltą, kone deginantį skystį, besiveržiantį iš manęs. Smalsumo
pagauta, dirsteliu per petį žemyn. Raudonos pėdos. Skausmo žingsniai. Lėtai
pasuku galvą, dirsteliu į priekį, į kairę, į dešinę... Nesimato skausmo pabaigos. Ją
slepia rūkas ir tie vaiduoklių medžiai su sustingusiomis varnomis.

Bet skausmas ir neturi pabaigos. Jis moka tik keisti pavidalą. Kartais skausmas
yra tyras kaip pakalnutės, o kartais – grėsmingas kaip bebaimė motina lokė.
Tačiau kartais skausmas yra tarsi narkotikai, išpildantys tavo sielos troškimus.

Vėsus vėjo šuoras trenkiasi į mane. Plona medvilninė nėriniais išpuošta suknelė
menkai tepadeda apsiginti nuo žvarbaus šalčio. Susigūžiu. Iškvepiu. Garo
kamuoliukas pasprunka pro virpančias ir pamėlusias lūpas.

„Ir ką gi tavo dvi dailiosios akytės regi priešais save, Miegančioji Gražuole?“ –
vėl kreipiasi į mane balsas. Krūpteliu. Greitai apsisuku aplinkui ieškodama balso
savininko, bet mane supa tik tirštėjantis rūkas, mirę medžiai ir pravertos durys,
kviečiančios į šiltą ir spalvingą gyvenimą.

Tikrovę.

„Pasakyk, kad galėčiau lengviau tave surasti“, – meiliai paprašo balsas.

– Norėtum, – prunkšteliu piktai.

„Negi nenori su manimi susitikti? Juk tau turėtų būti smalsu, kaip aš atrodau.“

– Man nusispjauti, kaip atrodai, – atsakau atvirai.

„Meluoji. Taigi, ką matai, Miegančioji Gražuole?“

Sugriežiu dantimis.

Tai ne mano sąžinė kalba su manimi. Tai – kur kas blogiau.

Kiekviename iš mūsų tūno demonas ir maniškis surado raktą nuo savo kalėjimo.
O gal aš jį pati išlaisvinau? Gal pati pasišaukiau jį vildamasi, kad tai
ekskaliburas, magiškas kardas, kuriam pavyks nugalėti visas blogybes,
atsliūkinusias į šį pasaulį, iš kurio jos dabar paliko tik bjaurią dykinę?

„Tylos įžadai, – jis nutęsia mąsliai. – Tyla yra gera byla, argi ne? Bet na... šiame
pasaulyje tyla tau nepadės. Gaila, kad nenori man pagelbėti. Teks griebtis
senamadiškų būdų.“

Pasigirsta vyrių girgždesys. Stebiu lėtai užsidarančias duris. Girdžiu spragtelint

spyną. Plačiai atmerkiu akis. Skuodžiu atgal, susiraukdama kiekvieną sykį šukei
skaudžiau įsmingant į pėdas. Abejomis rankomis sugriebiu už rankenos.
Desperatiškai mėginu atverti duris. Lenkiu rankeną žemyn... bet jau per vėlu.

Aš įkalinta netgi blogesnėje vietoje, nei buvau prieš tai.

– Tai tik košmaras, – tarsteliu atremdama nugarą į duris. Raižiniai skaudžiai

įsirėžia į mentes. Pasitinku skausmą kaip seną gerą draugą. – Tai tik košmaras.
Kaip ir visados, – bet širdyje jaučiu, kad tai ne košmaras.

Tai prakeiksmas.

„Tik tu vadini visa tai tokiais negražiais žodžiais, – balsas dirbtinai įsižeidęs. –
Puikiai žinai, kad tai ne prakeiksmas, o dovana. Tik tu grožį sugebi paversti
bjaurastimi. Bet dar turėsi laiko pakeisti savo nuomonę. Arba... Geriau
nekalbėkime apie tai, Miegančioji Gražuole,“ – švelniai ištaria paskutinį sakinį,
tarsi mėgintų mane palenkti į savo pusę.

O tai yra neįmanomas dalykas.

– Nustok vadinti mane Miegančiąja Gražuole, – tariu pro sukastus dantis.

Balsas tik garsiai nusijuokia.

– Tau visa tai yra žaidimas, demone? – spjaute išspjaunu žodžius.

„Tsk, tsk. Neliek tulžies ant manęs. Aš noriu tau padėti, o tu man neleidi.“

– Žinau tavo tą pagalbą, – tariu karščiai. – Man jos nereikia.

Susiraukiu. Baimė nyksta, o pyktis auga, leidžia pumpurus, kuriuose slypi

nuodingas aromatas. Dar kartą paklibinu rankeną. Durys tikrai užrakintos.
Žengiu žingsnį atgal. Po akimirkos jos pavirsta ryškiu šviesos stulpu ir
pradingsta. Na, dabar jau tikrai į tamsų kambarį nepavyks sugrįžti. Reikia surasti
kitas duris. Kitą išėjimą.

– Taip, turiu rasti kitas duris.

Žengiu žingsnį į priekį. Primerkiu akis. Mėginu ką nors įžiūrėti tirštame rūke.
Šiame pasaulyje turėtų būti daugiau įėjimų ir išėjimų.

„Ir tu manai, kad bent vieną iš jų surasi, Miegančioji Gražuole? – balsas atrodo
nuoširdžiai nustebęs. – Tu tiek daug laiko vengei atverti duris, kai pagaliau
atsirado rankena, kad net nenutuoki, kas čia slypi. Pasakyk, ką matai, kad
galėčiau tau padėti.“

– Man ir neįdomu, kas čia slypi, – piktai sušnibždu. Net nežinau, kodėl kalbuosi
su demonu galvoje. Jis tik ir laukia, kada gi galės mane sugluminti ir išmušti iš
teisingo kelio. Jis ne kartą tai yra mėginęs daryti. Kelis kartus ir pavyko.

Psichologė patarė jį ignoruoti. Tarsi lengva būtų tai padaryti.

Tačiau šį kartą viskas bus kitaip. Šįkart demonas neturi užantyje nieko
svarbesnio man už galimybę surasti išėjimą iš čia.

Nesusilaikau ir liūdnai šypteliu. Knygose kiekvienas veikėjas visados turi kažko

norėti ir siekti tam, kad galėtų judėti ir veikti istorijoje. Tačiau realybėje retai kas
turi tikslą.

„Nepasakyčiau, kad man tai pavyko, Miegančioji Gražuole, – priešgyniauja

balsas. – Ir, jeigu jau apie tai prabilome,vienintelis dalykas, kurio siekiu – tau
padėti. Visados padėti.“

Prunkšteliu. Ant liežuvio galiuko sukasi žodžiai, bet nuryju juos. Burnoje
pasilieka rūgšties skonis. Neleisiu jam blaškyti manęs. Neleisiu jam manęs
gaišinti. Dabar kaip niekados anksčiau kiekviena sekundė yra svarbi.

„Miegančioji Gražuole, tu manai, kad bus lengva tai padaryti be mano

pagalbos?“

Stiklo šukės traška po mano pėdomis. Skausmas it profesionalus muzikantas

groja mano kūnu. Stengiuosi pro stipriai suspaustas lūpas neišleisti jokio
garselio. Nesuteiksiu demonui galimybės džiaugtis mano skausmu.

„Negi taip blogai apie mane galvoji, Miegančioji Gražuole? – balsas nuoširdžiai
įsižeidęs. – Man pikta, kad tau skauda. Man pikta, kad niekados manęs neklausai
ir... – nutyla. Mano kūnas sustingsta. Mirksiu akimis. – Jie žino, kad tu esi čia,“
– balsas taria tyliai ir atsargiai, tarsi šalia būtų kas nors, kas mūsų klausytųsi.

– Kas žino? – nesuprantu.

Tolumoje sustaugia vilkas. Akys pačios nukrypsta į garso pusę. Aikteliu

tolumoje pastebėjusi išnyrančias ryškias gintarinio atspalvio akis. Bet po
akimirkos jos pradingsta. Man jos pasivaideno? Negera nuojauta nusmelkia
mane.

Stipriai suspaudžiu lūpas ir, giliai įkvėpusi bjauraus tvaiko, žengiu į priekį
spartesniu žingsniu. Girdžiu, kaip nuo mano svorio sutraška šukės. Skausmas
apglėbia ir stipriai mane spaudžia savo glėbyje. Tolumoje vėl sustaugia vilkas.
Sustoju, širdis nusirita į kulnus ir ten drebėdama tūno.

– Viskas bus gerai, – sušnibždu sau ir, trumpam užmerkusi akis, giliai įkvėpiu.
Žengiu kelis plačius žingsnius į priekį. Migla sklaidosi ir tolumoje pavyksta
įžiūrėti kažkokį keistą rubino spalvos plotelį. Žengiu arčiau. Kojos sminga į
smėlį. Mane iš visų pusių pradeda supti įvairaus dydžio smėlio pilys. Dirsteliu į
vandenį.

Tai kraujo ežeras.

Staiga kažkas drįsta praskelti ramų vandens paviršių ir visur paskleisti raibulius.
Netrukus vėl išnyra ir panyra.

Žengiu žingsnį į priekį. Mane apleidžia visi savisaugos instinktai ir net pamirštu,
kur esu. Kantriai laukiu, kada vėl vandens ramus paviršius bus suerzintas. Ir štai.
Į viršų išnyra didžiulė žuvies uodega. Ir šį kartą – arčiau kranto.

Arčiau.

Kranto.

„Kas vyksta, Miegančioji Gražuole? Ką matai?“

Tyliu. Stebiu artėjantį daiktą. Staiga jis pradingsta. Sunkiai nuryju seiles ir
greitai pasileidžiu tolyn nuo kranto. Tolyn nuo ežero. Nežinau, kur link bėgu,
tačiau lekiu taip, tarsi pats velnias mane vytųsi.

O jis ir vejasi.

„Nagi, padėk man sutaupyti laiko ir pasakyk, ką matai. Juk mes abu sutaupysime
tiek daug brangaus laiko.“

Sustingstu vietoje. Krūtinė sunkiai kilnojasi, o plaučiai dega, rydami aitrų orą.
Skausmas akimirkai užgožiamas klaikaus suvokimo. Ėdu save mintyse, kad
nusprendžiau atverti tas duris ir įžengti ten, kur žinojau – nieko gero niekados
nesurasiu.

Tik ne dabar.

Tik ne po šio pasilakstymo vingiuotais, duobėtais gyvenimo keliais.

„Bet pasižiūrėk, jie tau tik suteikė savito žavumo, pavertė tave gražuole,“ –
šaiposi balsas. Su mielu noru trenkčiau tam prakeiktam demonui į snukį.
Neatsispiriu pagundai ir su neapsakomu džiaugsmu suteikiu liežuviui laisvę.

– Pasižiūrėk, pasakei pirmą melą, – tariu garsiai.

„O, ji kalba, – juokas mane užpuola iš visų pusių. Šiam aprimus, jis ramiai sako:
– Tai ne melas, Miegančioji Gražuole. Tai tiesa. Reikia pripažinti, kad realybė
suteikia žmogui savito grožio. Žinoma, ne kiekvieno akys jį regi, tačiau tavo
atveju tu pražydai kaip raudona rožė. Gaila, kad ši rožė turi dyglius.“

Prieš mano pačios valią į skruostus pliūpteli šiltas kraujas. Kad ir koks
pagyrimas bebūtų, jis visados sukels emocijas, išprovokuos reakciją.

– Gal todėl ji yra tik dar gražesnė, nes... yra pavojinga?

Balsas delsia atsakyti.

„Pavojus visados yra gražus, – galiausiai paskelbia demonas mano galvoje,

tačiau žodžiai be emocijų. – Pavojus mus prikelia ir mus nužudo. Ar žinai, kas
dar sugeba mus taip paveikti?“

Greitai mirksiu akimis. Bijau net klausti, ką balsas turi omenyje.

– Palik mane ramybėje, – galiausiai sumurmu piktoku tonu. Nežinau, kiek kartų
per visą savo gyvenimą kartojau šią frazę, tačiau jis manęs nepalieka. Prilipęs
prie užpakalio it koks šlapias ąžuolo lapas.

Balsas kelias akimirkas tyli.

„Jeigu palikčiau, tu pražūtum, – taria liūdnai. – Jeigu netoli tavęs yra miškas,
pasislėpk jame. Nebūk atviroje vietoje. Taip nesaugu.“

Pasuku galvą į šoną. Rūke galiu įžiūrėti kažką panašaus į medžių siluetus.
Susiraukiu.

– Kaulėtos rankos siekia sudraskyti dangų. Kad siaubų prašalaičiai nematytų,

apsivilkę jie tamsa. Ten, kur atrodo esant baisu, iš tikrųjų yra saugu, – sumurmu
stipriai apkabindama save per juosmenį.

Sunkiai atsidustu. Nenoriai žengiu arčiau miško.

2 skyrius
– Ar išgėrei savo vaistus? – prie stalo paklausė tėvas. Lėjus, mano vyresnysis
brolis, stovėjo prie atidaryto šaldytuvo ir žiūrėjo, ką gi čia galėtų praryti vienu
kąsniu. Viena ranka jis vis šiaušė savo trumpus rudus plaukus. Neva su
pasistojusiais plaukais jis atrodo kietesnis ir patrauklesnis. Nė velnio.

Truputį susiraukiau. Atsargiai nuleidau šaukštą į dubenėlį ir stebėjau, kaip pienas

ir kakavos dribsniai mėgino jį visą pasiglemžti. Misija nepavyko. Fone tauškė
„Labas rytas, Lietuva“ vedėjai. Jie tryško pozityvia nuotaika, tačiau tai nebuvo
užkrečiama liga. O galėtų būti. Virtuvėje tvyrojo sunkumas ir pilkumas. Tarsi
mes sėdėtumėme šermenyse. Ir toks dažniausiai būdavo kiekvienas rytas nuo tos
siaubingos nakties ir asmenybę į gabalus sutrynusio paniekos kupino laiškelio.

– Taip, išgėriau. – atsakiau šaltai. Pirštais timptelėjau už palaidinės apačios.

– Gerai, – tėvas linktelėjo patenkintas, giliai įkvėpė. – Nepamiršk, šiandien tau

reikės nueiti pas Elvyrą. Ji man sakė, kad tau pas ją neblogai sekasi, – ir visa tai
išpyškino abejingai, nežiūrėdamas į mane.

Dabar mano eilė linktelėti. Nežinojau, ką dar galiu jam pasakyti. Šis pokalbis
virto kone mūsų kasdieniu papročiu. Priminimu visiems, kam tik šiame
sužvėrėjusiame pasaulyje rūpėjo, kad būtent šiame kambaryje buvo asmuo su
vienu atsisukusiu varžteliu galvoje. Jeigu ne keliais.

Lėjus garsiai trenkė šaldytuvo dureles. Krūptelėjau kėdėje nuo garso. Tėvas
tylėdamas piktai pažvairavo į sūnų, bet neatrodo, kad brolis tai būtų pastebėjęs.
Po akimirkos Lėjus sudribo į kėdę ir nuo stalo pagriebė savo stiklinę sulčių,
kurią ištuštino keliais maukais. Akies krašteliu stebėjau keleriais metais vyresnį
brolį. Jis buvo kone tobula mamos kopija: ryškiai rudi plaukai, pilkos akys,
griežti veido bruožai. Nenuostabu, kad jam tenka išjunginėti mobilųjį telefoną
naktimis.

– Sektųsi dar geriau, jeigu ji nebėgtų iš tų sumautų susitikimų, – tarstelėjo Lėjus

giliu, kiek prikimusiu balsu, dėl kurio dauguma merginu alpsta dėl jo. Brolis
paniekinamai pažvelgė į mane. Norėjau pasiųsti jam tokį pat piktą žvilgsnį, bet
nusprendžiau, kad neverta. Jau pavargau girdėti, kaip mano beprotystė gadina
jam reputaciją mokykloje, draugų būryje ir visur kitur.
– Lėjau, – tėvo balsas kaip botago pliaukštelėjimas.

– Ką? – nekaltai skėstelėjo rankomis brolis. – Tai juk tiesa. Ji visada bėga iš tų
kvailų susitikimų, bastosi kur nors gatvėmis. Kiek kartų man teko tave girtą
partempti namo iš visokių narkomanų irštvų? – jis pasilenkia arčiau manęs, akys
primygtinai reikalauja atsakymo.

Tyliu. Jau seniai išmokau, kad mano žodžiai tik pablogina situaciją. O jeigu ir
mėginčiau teisintis, tikriausiai tas „beprotės“ štampas taptų tik dar ryškesnis.

– Lėjau, – tėvo balsas pažemėjo.

– Pasakyk, kaip sekasi tavo balsui galvoje? Ką šiandien veikia nematomi

žmonės? – erzino brolis. Šlykščiai ir niekinančiai. Žinojau, kad jis nenorėjo
manęs įskaudinti ir sunaikinti iš vidaus. Lėjus kentėjo, kaip ir mes visi. Tačiau
tik jis vienintelis nusprendė mane paversti atpirkimo ožiu ir sielos ašarų
priežastimi.

– Lėjau! – tėvas kumščiu trenkė per stalą. Subarškėjo indai. Mano pirštai
įnirtingai žaidė su palaidine. Stengiausi mintimis nuklysti į kitą pasaulį. Jame
skaisčiai švietė saulė, keli tingūs debesys yrėsi dangaus skliautu. Mane supo
aukšti, didingi, tarsi iš paveiksliuko išlipę kalnai ir miškai. Gulėjau ant minkštų
samanų ir žvelgiau į debesis... Kažkas grubiai čiupo mane už alkūnės ir sviedė
atgal į realybę.

Lėjus pavartė akis, atsistojo ir spėriais žingsniais išsinešdino lauk iš virtuvės.

Nedrąsiai kilstelėjau galvą. Tėvas sėdėjo, trynė pirštais akis. Kakta suraukta.

– Vieną dieną jis supras, kad elgiasi netinkamai ir kvailai, – ramiai paskelbė
tėvas. – O tu suvoksi, kad darau tai, kas būtina. Eik susidėti knygas į mokyklą.
Šiandien dar paskambinsiu pasikalbėti su tavo matematikos mokytoja. Su tokiais
prastais pažymiais abitūros egzamino tikrai neišlaikysi ir į gerą specialybę
neįstosi.

Nesiginčijau. Žvelgiau į jį. Tėvas norėjo man tik geriausio, o aš norėjau

pasveikti. Norėjau būti kaip visi. Nenorėjau girdėti balso galvoje, nenorėjau
regėti nebūtų dalykų, nenorėjau matyti, kaip žodžiai priešais mane sukonstruoja
kitus pasaulius ir prikelia pabaisas. Normalus žmogus nemato jokių skraidančių
raganų, nejaučia netikros drakono liepsnos, svilinančios odą per fizikos
pamoką...
„Bet tas drakonas atrodė įspūdingai“, – taria demonas mano galvoje.

Stipriai suspaudžiu akis ir mintyse įsivaizduoju šluotą. Naudodamasi ja

tvarkingai ir kruopščiai iššluoju iš savo minčių bjaurius prisiminimus.

Išgirstu švelnų varpelių skambesį. Pramerkiu sulipusias akis. Kumščiais jas

pasitrinu. Net nepastebėjau, kada spėjau užsnūsti. Keista, kad sugebėjau sudėti
bluostą šiame Dievo pamirštame pasaulyje.

Pavojingame pasaulyje.

Mano kūnas sustiręs, sustabarėjęs, susigūžęs storų, suaugusių medžių

užuovėjoje. Migla nė trupučio neprasiskleidė, o tapo tik dar tirštesnė. Jaučiu ant
odos vandens lašelius. Suvirpu nuo šalčio, papūtus vėjui. Kilsteliu akis į viršų.
Mėginu nuspėti, koks gi dabar galėtų būti paros metas ir suvokiu, kad to padaryti
neįmanoma.

Liežuviu perbraukiu pamėlusias lūpas. Ragauju šleikštų skonį ant jų. Burna
sausa, o pilvas atrodo taip, lyg mėgintų sulįsti į kūną.

Stipriau apglėbiu save ranka ir nerangiai, kita ranka atsiremdama į šiurkštų, slidų
medžio kamieną, atsistoju ant kojų. Pėdas skauda. Nežmoniškai. Noriu iškart
kristi atgal ant žemės ir visam laikui čia pasilikti. Deja, reikia judėti.

„Teisingai, Miegančioji Gražuole, – taria balsas. Išleidžiu suirzusį atodūsį. Kaip

gera buvo negirdėti jokio balso galvoje ir vėl pasijusti normaliu žmogumi. –
Normalumas? Kas yra normalumas, Miegančioji Gražuole?“

Žengiu netvirtą žingsnį į priekį. Susiraukiu, kai pėdą vėl nutupdau ant stiklo
šukių.

– Normalumas reikštų, kad negirdžiu tavo balso galvoje, – piktai sumurmu.

Balsas prunkšteli.

„Ar kartais nepagalvojai, kad gal esi ypatinga ir todėl mane girdi?“

Dabar mano eilė prunkštelėti. Pavartau akis. Mama vis mėgdavo tai kartoti.
Sakydavo, kad esu ypatinga, nepaprasta mergina, turinti savo rankose galią keisti
pasaulius. O tada ji ėmė ir iškrėtė tą...
– Ypatinga normaliame pasaulyje reiškia beprotė, – mano pirštai susiriečia į
tvirtą kumštį. – Tu pavertei mane išsigimėle. Keistuole. Lunatike. Šizofrenike.

Pykčio ašaros negailestingai kaupiasi akyse. Viena ištrūksta ir rieda skruostu

žemyn.

Balsas tyli. Gal pritrūko kandžių frazių ir teiginių? O gal nusprendė manęs
pasigailėti? Kad ir koks būtų atsakymas, man jis menkai rūpi. Vienintelis man
svarbus dalykas – dingti iš šio pasaulio ir surasti būdą, kaip niekados daugiau
neįstrigti savo košmare.

Judu į priekį. Milijonus kartų mėgindavau suprasti, kodėl negaliu būti kaip visi
kiti. Kodėl diena iš dienos mane persekioja... Noriu būti kaip visi. Noriu nešioti
sukneles. Noriu patikti vaikinams. Noriu eiti į pasimatymus. Noriu pabaigti
mokyklą. Noriu įstoti į universitetą. Noriu sukurti šeimą. Noriu pasenti. Noriu...

„Turi daug norų, – vyriškas balsas taria susimąstęs. Tyla ilgai netruko. – Tačiau
ar kartais nesusimąstei, kokie jie yra nuobodūs? Kodėl nori kieno nors
padiktuoto, asmenybę žlugdančio gyvenimo?“

Pavartau akis.

– Asmenybę žlugdančio? – išspjaunu žodžius kaip sugižusį pieną. – Visų akyse

aš jau esu nukryžiuota ir išmesta į sąvartyną, – antra ašara randa kelią žemyn.

Balsas kelias geras minutes tyli. Tikriausiai mėgina sugalvoti atkirtį. Rūkas
pradeda sklaidytis. Dar daugiau tamsių medžių išnyra iš baltos uždangos. Viskas
atrodo kraupiai. Tarsi iš kokio siaubo filmo. Trūksta tik grandinių žvangėjimo,
kelių kranksinčių varnų – ir mano širdis sustotų iš neapsakomo išgąsčio.

„Nebūk tokia dramatiška, Miegančioji Gražuole, – tarstelėjo balsas suirzęs. – Tie

žmonės yra vargšai, elgetos. Tu esi valdovė, – jo balsas vis oktava pakyla su
kiekvienu ištartu žodžiu. – Neleisk niekam tavęs žeminti dėl to, ką likimas tau
nusprendė padovanoti.“

Pakratau galvą, kad net bloga pasidaro. Nepajėgiu suvokti, kaip jis šį prakeiksmą
gali vadinti dovana. Dovana? Dovana yra mokėjimas atleisti. Dovana yra
mokėjimas suprasti. Regėjimas nebūtų dalykų, kalbėjimasis su nematomais
dalykais... tai prakeiksmas.
– Tu neegzistuoji, – paskelbiu. Psichologė, tėtis, Lėjus... vėliau mama... visi, kas
tik netingėjo man skirti savo brangaus gyvenimo laiko, tai vis kartojo. Tas balsas
mano galvoje... tie žmonės, šešėliai... padarai... jie neegzistuoja.

„O iš kur tada žinai, kad tu egzistuoji?“ – balsas atrodė nuliūdęs.

– Nes... žinau, – tariu griežtai.

Tyla. Vėjas švilpia.

– Vėjas – geriausias šnipas. Jis gali įsisukti visur, net į mažiausius plyšelius. Jis
gali pavogti tavo žodžius ir mintis. Jis sugeba tave sunaikinti lėtai, savo
nematomais pirštais...

Išgirstu šakos trekštelėjimą ir sustingstu. Puolu dairytis aplinkui. Mano

išsigandusios smegenys mėgina vertinti aplinką, situaciją ir apskaičiuoti, į kokio
gilumo šūdą šį kartą nusprendžiau įšokti. Tolumoje regiu tarsi didelio žvėries
siluetą. Vilkas? Puma? Lūšis? Nespėju įžiūrėti. Siluetas pranyksta. Lengviau
atsikvepiu.

„Kodėl tau taip rūpi kitų nuomonė?“ – paklausia balsas.

Susiraukiu. Vėl pradedu judėti. Mintyse rikteliu jam, kad ir kas jis bebūtų, palikti
mano mintis. Tai vienintelis dalykas, kurį žmogus iš tikrųjų gali vadinti privačiu
dalyku. Dalyku, kurį tik jis vienintelis gali išvysti, perskaityti, pažinti ir suvokti.
Tik jam pačiam yra jos įdomios.

„Netiesa. Man irgi yra įdomios kitų mintys. O apie privatumą? Toks dalykas
neegzistuoja, Miegančioji Gražuole. Jo niekados nebuvo, nėra ir nebus. Tokia
jau yra dalia, kurios net ir labiausiai norėdamas negali pakeisti, ir žinai, kodėl?“

Instinkto pavergta papurtau galvą.

„Ogi todėl, kad niekas nemoka uždaryti durų į savo sielą. O tas, kas moka, yra
jau ne gyvųjų pasaulio dalis.“

Sunkiai nuryju seiles.

Stabteliu, pajutusi keistą pagrindą po kojomis. Nuleidžiu akis žemyn. Ne stiklo

šukės. Kažkas kieta, šaltao, tačiau kartu ir tvirta. Akmenimis grįstas kelias.
Nukreipiu akis į dešinę. Pro rūką galiu įžiūrėti kelią. Jokių stiklo šukių ant jo
nesimėto. Širdis pradeda dainuoti.

– Raudonais akmenimis grįstas kelias? – tariu nustebusi.

„Raudonais akmenimis? – pakartoja sutrikęs balsas. – Tik nesumanyk juo eiti.

Nieko gero iš to nebus, Miegančioji Gražuole, – griežtai perspėja balsas ir iškart
instinktyviai noriu jam nepaklusti. – Eik toliau,“ – ragina, tačiau stoviu vietoje.
Stipriai suspaudžiu lūpas. Balsas mano galvoje yra demonas. Nuolatos turiu tai
sau priminti. Ten toliau manęs gali laukti spąstai.

„Būk gera, neik ten. Pasislėpk. Tuoj tave surasiu. Raudonų kelių čia nėra tiek jau
daug.“

Mano antakiai susijungia į vieną piktą liniją. Mintyse – tikras kovos laukas. Kol
viena dalis nori paklusti balsui, kita kategoriškai sako: „ne“.

– Kodėl turėčiau tavęs klausyti? Juk realybėje tu griauni man gyvenimą.

„Nepersūdyk taip baisiai, – balsas sunkiai atsidūsta. – Tavo gyvenimo tikrai aš

nesugrioviau, Miegančioji Gražuole. Bjauru, kad manai, jog būčiau galėjęs taip
pasielgti.“

Stipriai užsimerkiu ir delnais uždengiu ausis. Norėčiau, kad tai padėtų

nebegirdėti demono.

– Palik mane ramybėje, – piktai surinku.

„Pamatysi, bus diena, kai šito noro pasigailėsi“, – jo balse menkutis džiugesys.
Tai ne juokais mane suerzina ir padeda priimti sprendimą.

Nuleidžiu rankas žemyn ir pradedu eiti akmenimis grįstu keliu į priekį. Miškas
gūdžiai švokščia, o vienas paskui kitą materializuojasi seni, tamsą šalin vejantys
gatvių žibintai.

„Miegančioji Gražuole, kodėl neklausai manęs? Ten nėra saugu. Grįžk atgal
tuojau pat, – balsas tūžta, garsėja mano galvoje, bet stengiuosi į jį nekreipti
dėmesio. Einu į priekį. Kelias – slidus ir vėsus. Kokia atgaiva nejusti šukių ir
kokia kančia justi jų padarytas žaizdas. – Kodėl nė karto negali padaryti taip,
kaip tavęs prašau?“
Neketinu atsakyti balsui. Lėtai judu į priekį ir krūpteliu vos tik išgirdusi net
menkiausią garsą. Iš visų pusių galėjau justi besiartinančią grėsmę. Kone galėjau
užuosti ją. Ji kvepėjo krauju, sudužusiomis svajonėmis, išdavyste ir sutrypta
asmenybe.

Rūkas sklaidosi. Vis daugiau ir daugiau mano akys gali aprėpti. Staiga prieš
mane išdygsta metaliniai vartai ir akmeninė tvora. Aplink vartus ir tvorą auga
gebenės. Tiksliau, augo. Dabar čia tik jų skeletai. Kitoje pusėje regiu dvarą. Vien
vaizdas pripildo mano širdį vilties ir šilumos. Ten rasiu maisto, drabužių...

„Prašau, pasitikėk manimi ir pasislėpk.“

– Neketinu, – tariu, atitraukiu ranką nuo liemens ir atsargiai nuleidžiu pirštus ant
vartų. Stumteliu. Garsiai aimanuodami jie atsiveria pakankamai, kad galėčiau
prasmukti į kitą pusę. Žengiu į priekį. Kiemas – didžiulis. Viduryje – fontanas su
begalve berniuko skulptūra. Krūmai, gėlės... viskas nuvytę...

„O turėtum. Šis pasaulis... nėra... “ – jo žodžiai nutrūksta ir keista tuštuma

atsiranda galvoje. Prisimerkiu suglumusi, tačiau nesustoju žingsniavusi link
dvaro durų.

Tik staiga išgirstu riaumojimą. Pažvelgiu per petį. Prie vartų tupi didžiulė juoda
pantera rugiagėlės mėlynumo akimis.

Stebiu ją, ji – mane. Laukiu jos puolimo. Ji sau ramiai tupi. Galiausiai atsigula.
Išdrįstu žengti žingsnį į priekį. Jokios reakcijos iš panteros, nors jaučiu, kad ji
mane stebi. Žengiu kelis didesnius žingsnius link medinių durų. Nieko.

Stipriai suspaudžiu lūpas ir atsargiai užlipu nutrupėjusiais laipteliais. Viena

akimi stebiu panterą, tačiau ji nesuteikia jokio ženklo, kad ketina ką nors daryti.
O kai stoviu prie durų ir dirsteliu į žvėrį, jo nerandu. Visur ieškau, bet – nieko.
Lengviau atsikvepiu. Iškeliu sugniaužtą ranką. Pabelsti? Kelias minutes laukiu,
ką gi balsas galvoje man patars, tačiau jis tyli.

Nuleidžiu ranką prie rankenos su Ū raide ir nulenkiu ją žemyn. Durys tyliai

prasiveria. Dirsteliu vidun. Storas dulkių sluoksnis nuklojęs baldus, paveikslus,
grindis, krištolo sietyną, laiptus, turėklus... Viduje šviesu, tačiau neatrodo, kad
kažkas skleistų šviesą.

Žengiu žingsnį į priekį ant žydrų plytelių su tamsesne mėlyna spalva

nupieštomis trimis susijungiančiomis spiralėmis. Dairausi į šalis. Noriu surikti,
bet tramdau troškimą ir žengiu dar vieną žingsnį į priekį. Niekas neišlenda iš
pakampių, o tyla baugina, iškraipydama ir išlankstydama mano mintis pagal
savo sukurtą siaubo paveikslą.

Prieinu prie turėklų. Pirštai nusileidžia ant šiltos, švelnios lakuotos medienos.
Kilsteliu akis į viršų. Ten turėtų būti miegamieji, o tai reikštų, kad rasčiau kokių
nors šiltesnių drabužių.

Dirsteliu į savo baltą medvilninę suknelę. Kraujas ir purvas dabar ją išdekoravęs.

Apsidairau paskutinį kartą ir pradedu atsargiai lipti laiptais į viršų. Stengiuosi

judėti ant pirštų galiukų, kad palikčiau paskui save kuo mažiau kruvinų pėdsakų.
Nežinau, kam priklauso šis dvaras, kas jame gyvena ir... nelabai norėčiau staiga
gauti atsakymus į šiuos klausimus.

Lipdama laiptais į viršų, prisimenu, kaip teko su viena mergina įsilaužti į sodybą
žiemą. Vylėmės, kad ten rasime ką nors pakankamai vertingo, kas leistų mums
įsigyti... Milteliai padėjo nuvyti nematomus žmones, sutramdyti laukinius
prisiminimus ir svarbiausia... nutildyti balsą. Vaistai... ne.

Užlipusi į antrą aukštą apsidairau. Jokio pulsą turinčio daikto. Nusprendžiu

pasukti į kairę. Atsiduriu plačiame koridoriuje. Sienos išmuštos prabangia,
tamsia raudona medžiaga. Paliečiu. Švelnu tarsi šilkas. Koridoriuje matau
daugybę durų. Ilgai negalvojusi praveriu pirmas po ranka pasitaikiusias.
Kambarys – šviesus ir erdvus. Kvepia alyvomis.

Nejučiomis šypteliu ir įžengiu į vidų. Didžiulė dvigulė lova, kambario viduryje –

apskritas staliukas su gėlių griaučiais, didžiuliai langai, įrėminti sunkių gelsvų
užuolaidų. Kelios didžiulės spintos, o prie jų – viso ūgio sidabrinių rėmų
veidrodis. Daug negalvojusi, prieinu prie spintos. Plačiai atlapoju dureles. Ant
vienos iš jų pastebiu užrašą liemė, bet nekreipiu į jį dėmesio. Neriu gilyn į
spintą.

Nuostabios, ilgos, puošnios suknios pasveikina akis. Medžiaga prabangi, trapi,

neapsakomai švelni. Spintos apačioje sudėliota daugybė gražių kurpaičių, batelių
ir kelios poros ilgų aulinių juodų batų. Pagriebiu aulinius batus. Tada nardau po
sukneles. Pavyksta surasti paprastus marškinius, vilnonį storą tamsiai mėlyną
švarką su keliomis eilėmis juodų sagų ir tamsiai rudas laisvas kelnes. Dar
pavyksta gerai pasikapsčius surasti ir šiltas storas kojines.
Nusviedžiu drabužius ant lovos. Dabar reikia surasti ką nors kraujuojančioms
pėdoms. Apsidairau aplinkui. Garsiai aikteliu, o akys plačiai atsimerkia. Prie
pravirų durų stovi aukštas vyras mėlynais plaukais ir barzda. Vyro akys tamsiai
rudos, kone juodos. Jis vilki prabangius, elegantiškus drabužius, kuriuos gali
išvysti tik pasakų iliustracijose ar istorijos vadovėliuose.

– Esu Šarlis Pero, madmuazele, – taria jis mandagiai ir oficialiai, pabrėždamas r

raidę. – Šių namų šeimininkas. Gal galėtumėte man pasakyti, kas jūs esate ir
kodėl nusprendėte neprašyta įsiveržti čia?

Mėginu pajudinti liežuvį. Pamirštu, kaip tai yra daroma. Čia yra kitų žmonių?
Ne demonų?

Vyras kantriai laukia mano žodžių nepajudėdamas iš vietos. Netrukus jo

žvilgsnis nukrypsta į lovos pusę. Pečiai kiek nusvyra žemyn. Tada jo akys vėl
įsminga į mane, įdėmiai nužiūrėdamos nuo galvos iki kojų ir atgal.

– Taigi kaip turėčiau į jus kreiptis, madmuazele? – jis žengia žingsnį į priekį.
Rankos paslėptos už nugaros, nugara tiesi. Negaliu atsigrožėti tuo, ką regiu.

Prasižioju. Užsičiaupiu. Prasižioju vėl. Palenkiu galvą į šoną kiek primerkdama

akis. Nežinau kodėl, tačiau mane apima jausmas, kad žinau, kas šis asmuo. Tas
žodis mėgina prasibrauti pro mano minčių ir jausmų mūro sieną, kad galėtų
nušvisti kaip šiaurinė žvaigždė tamsiame danguje, bet paskutinę akimirką kažkas
atsitinka ir žodis pasiklysta.

– Nesijaudinkite, mano namuose esate visiškai saugi, – jis linkteli, akys

pagrobusios mano žvilgsnį. Nepatikliai prisimerkiu. Jo žodžiai iššaukia bjaurius
prisiminimus ir pojūčius.

– Nejaugi? – sunkiai nuryju kartaus skonio seiles.

Vyras žengteli į priekį, aš iškart žengteliu atgal. Tai neprasprūsta jam pro akis.
Nepasitenkinimas švysteli jo veidu, jis kilsteli rankas delnais į viršų.

– Madmuazele, prisiekiu savo motinos kapu, – jis prideda delną, nenuleisdamas

nuo manęs žvilgsnio, prie širdies, – jūs čia saugi ir neketinu jūsų skriausti.

Žengiu kelis žingsnius į šoną, dirstelėdama į duris.

– Štai, – jis išsitraukia iš po drabužių juodą šautuvą. Sustingstu vietoje. Negi jis
ketina mane nušauti? Bet Šarlis Pero atsargiai padeda ginklą ant grindų ir
pastumia jį ant grindų į mano pusę. – Imk, jausies saugiau, – jis demonstratyviai
kilsteli švarką, kad parodytų, jog neslepia jokių kitų ginklų. – Imkite,
madmuazele, – jis paragina mane.

Nenoriu į rankas imti ginklo, bet paimu ir nutaikau gaiduką į vyrą. Šis šypteli ir
linkteli pritardamas.

– Matote, jaučiatės saugiau ir tvirčiau. Taigi dar kartą prisistatysiu. Esu Šarlis
Pero, madmuazele, šių namų šeimininkas. Man garbė su jumis susipažinti.

Apsidairau aplinkui.

– Esu... Esu Amarilė Pliaterytė, – tyliai sumurmu primerkdama įtariai akis.

Tvirčiau sugniaužiu šautuvą drebančiose rankose. Jaučiuosi keistai laikydama šį
pavojingą daiktą, kuris keistai sunkus.

– Amarilė Pliaterytė, – jis ištaria išdidžiai. – Gražus vardas gražiai merginai, –

jis nulenkia galvą žemyn. – Kaip mano akys mato, jūsų kelionė po šį nedėkingą
kraštą nebuvo labai sėkminga, madmuazele.

Nuleidžiu galvą. Dailias grindis bjauroja mano kraujas. Mintyse meldžiuosi, kad
jis manęs nenuskriaustų.

– Malonėkite neįsižeisti dėl mano įžūlumo, bet pasakykite man, kodėl keliaujate
be palydos? Tokiai gražiai, jaunai panelei nederėtų to daryti.

Žvilgteliu į drabužius ant lovos. Jaučiuosi tokia susigėdusi.

– Atleiskite, nenorėjau... nieko bloga... tiesiog... – žodžiai stringa gerklėje, o

rankos su šautuvu pradeda dar stipriau drebėti. – Man reikėjo... aš nemačiau...
jokių žmonių...

Vyras giliai įkvėpia ir vėl pamėgina prisiartinti arčiau manęs. Kai nepastebi
manęs atsiraukiant, šypteli.

– Nesijaudinkite. Mano namų durys visados atviros nelaimės ištiktiems

žmonėms, – švelniai taria vyras. – Pakviesiu tarnaitę, kad šioji padėtų jums.
Matau, kad jums pagalba tikrai praverstų. Beje, tikriausiai esate alkana? –
sutrikusi linkteliu. – Paliepsiu tarnams padėti dar vieną lėkštę ant stalo. O kol
kas malonėkite nesikuklinti ir nebijokite. Man didžiulė garbė padėti jums.

– Garbė? – paklausiu skeptiškai.

Vyras nusišypso dar plačiau.

– Nepaprasta garbė, – jis dar kartą nusilenkia. – Jūs galite pasilikti šautuvą, –
rankos mostu parodo į ginklą mano rankose ir išeina iš kambario, palikdamas
mane stovėti ir klapsėti akimis.

Papurtau galvą, nuleidžiu ranką su šautuvu ir skubu link durų. Nereikėjo man čia
ateiti. Nors ir nekenčiu balso galvoje, šįkart reikėjo jo paklausyti. Jau siekiu durų
renkamos, kai staiga šios atsiveria ir priešais mane atsiranda moteris. Žengiu
kelis žingsnius atgal. Plačiai šypsodamasi į kambarį įeina kokių trisdešimties
metų moteris. Ji vilki juodą tarnaitės suknelę, baltą it sniegas prijuostę. Jos juodi
plaukai surišti į standų kuodą pakaušyje.

– Esu Severija, panele, – ji skeptišku žvilgsniu nužvelgia šautuvą mano rankoje.

– Šeimininkas paprašė, kad pasirūpinčiau jo viešnia, – ji taria šiltai ir draugiškai.
Įtartinai ją nužvelgiu. – Oi, vargšelė, – ji pastebi mano pėdas. – Šeimininkas
sakė, kad esate sužeista, – ir su tai žodžiais į kambarį įeina dvi jaunutės tarnaitės,
nešinos didžiule metaline vonele su vandeniu. Paskui jas seka trečia tarnaitė. Jos
rankose – keli rankšluosčiai, įvairaus dydžio buteliukai ir tvarsčiai. – Jeigu
malonėsite, prašau, prisėskite ant lovos, – moteris pamoja ranka man pajudėti.

Kiek sutrikusi padarau kaip prašyta, tvirtai laikydama šautuvą rankoje. Moterys
iškart sukrunta aplink mane. Netrukus mano pėdos panardinamos į vandenį.
Skauda. Susiraukiu, kenčiu sukandusi dantis, kai kažkoks skystis tepamas ant
pėdų. Netrukus merginos apvynioja tvarsčius, išneša vonelę. Pasilieku viena
kartu su Severija. Moteris šypsosi taip nuoširdžiai, kad negaliu susilaikyti pati
nešyptelėjusi.

– Tai stebuklingas tepalas. Pamatysite, po kelių dienų jūsų žaizdos bus

sugijusios, panele.

– Ačiū... labai ačiū, – tariu mikčiodama. Padedu šautuvą šalia savęs ant lovos.

Moteris linkteli, pažvelgia į šalia manęs gulinčius drabužius. Jos kakta kiek
susiraukia.
– Tik nesakykite, panele, kad ketinate vakarieniauti su ponu, apsivilkusi raitelės
apranga. Kokia nepagarba ponui. Leiskite man išrinkti jums dailią suknelę. Šioji
turkio spalvos suknia puikiai jums tiks, – ji prieina prie spintos ir ištraukia
nepaprasto grožio suknią plačiomis rankovėmis. – Žinoma, jums reikės ir dailių
batelių, – ištraukia baltus Viktorijos laikų batelius neaukštu kulniuku.

– Ir bjaurusis ančiukas pavirs gražuole, – sušnibždu.

Nuryju seiles.

Moteris tik nusijuokia išvydusi mano veidą.

– Nesijaudinkite, panele. Tepalas, be abejonės, jau pradėjo veikti. Jau dabar

nebejaučiate jokio skausmo, argi klystu?

Atsistoju. Tikrai, jokio skausmo. Šypteliu.

– O dabar leiskite man jus paruošti. Turiu pasakyti, kad jūsų plaukai yra
nuostabūs, tačiau po mano stebuklingų pirštų bus tiesiog nepakartojami.

Negaliu patikėti tuo, ką išvystu veidrodyje. Mano veidas spindi iš džiaugsmo,

suknelė puikiai priglunda prie kūno, o kojų nei trupučio neskauda. O jeigu ir
skauda, esu per daug laiminga, kad tai suvokčiau.

– Ponas per vakarienę negalės nuleisti nuo jūsų akių, panele, – tarnaitė atrodo
negalinti patikėti, kokį stebuklą jai pačiai pavyko sukurti. – O dabar eime.
Neverskime pono laukti ilgiau nei reikėtų. Iš akių galiu pasakyti, kad mirštate iš
alkio.

Skeptiškai linkteliu, dirsteliu į ant lovos gulintį šautuvą. Nusprendžiu jį palikti.

Viliuosi, kad nedarau klaidos.

Moteris prieina prie durų, plačiai jas atidaro ir pamoja ranka man ją sekti.
Pagriebdama už suknios sijono, žingsniuoju į priekį. Tarnaitė eina priekyje,
pirštai sunerti prie pilvo.

Nusileidžiame laiptais žemyn. Severija vedžioja mane painiais koridoriais, kol

galiausiai prieiname prie tamsių dvivėrių durų. Tarnaitė pasitraukia į šoną,
linkteli man. Nedrąsiai atidarau duris. Iškart į mane plūsteli šiluma ir šilto maisto
aromatas. Burnoje kaupiasi seilės, o pilvas sugurgia.
Severija sukikena. Rankos judesiu paragina mane judėti į priekį.

Prikandu apatinę lūpą ir baugščiai žengiu į priekį. Durys už manęs tyliai

užsiveria. Atsiduriu didžiuliame pailgame kambaryje, kurio viduryje – tamsaus
medžio ilgas stalas su daugybe kėdžių aukštais atlošais. Stalas nukrautas
garuojančiais patiekalais, baltos žvakės įspūdingose sidabrinėse žvakidėse.
Kairėje – didžiuliai langai ir milžiniškas židinys. Virš jo kabo paveikslas. Jame
nupiešta iš priekio stovinti mergina, bet jos veido nematyti. Dalis jos plaukų
krenta ant veido, kiti kyla į viršų ir plazda vėjyje. Saulės spinduliai ją apglėbia.
Mergina vilki trumpą baltą suknią. Ties jos rankomis ir kojomis tarsi kažkas...
dega? Ten žaizdos? Merginą supa tankūs tamsūs debesys, o ji pati stovi lyg
vandenyje, lyg rūko debesyje. Tolumoje atrodo, kad kyla it kokia audra, tačiau ją
mėgina išsklaidyti ryški saulės šviesa.

– Negali būti, kad regite šį paveikslą pirmą kartą, – balsas išgąsdina mane.
Krūpteliu. Pridedu delną prie krūtinės. Vyras apsimeta nepastebėjęs mano
reakcijos. – Šis paveikslas čia labai populiarus. Ryžtą rasite kiekviename name,
netgi ir paprastų žmonių.

Kiek primerkiu akis ir pažvelgiu į paveikslą.

– Kodėl jis... yra populiarus? – pakreipiu galvą į šoną, trinu delnus.

Vyras prieina arčiau manęs. Viena ranka už nugaros, kita iškelta į viršų, prašanti
manojo delno. Kiek padelsusi nedrąsiai nuleidžiu pirštus. Šarlis veda mane link
stalo. Paslapčia nužvelgiu jį. Vyras vilki baltus marškinius, juodą švarką, kelnes,
blizgančius juodus batus. Nuo jo dvelkia mėta.

– Šį paveikslą gaubia daugybė paslapčių, – taria, stabtelėdamas prie kėdės.

Laisva ranka atstumia kėdę. Įtariai dirsteliu į ją ir, nepastebėjusi nieko keisto,
prisėdu. Niekados nebūčiau pagalvojusi, kaip sunku tai padaryti su tokia suknia.
Tada pristumia kėdę arčiau stalo. Mano akys raibsta nuo vaizdo priešais, tačiau
viskas per daug gerai, kad būtų tikra. Maistas tikriausiai užnuodytas ar labai
sūrus.

– Kokios... tai paslaptys? – paveikslas vėl prikausto dėmesį. Šešėliai keistai

žaidžia ant jo. Mano oda pašiurpsta.

Šarlis delsia atsakyti. Patogiai įsitaiso sostą primenančioje kėdėje.

– Sakoma, kad prieš septyniolika metų jis tiesiog ėmė ir atsirado visų namuose.
Tiesiog iš niekur. Vėliau pradėjo sklisti gandai, kaip ir visados, – priduria giliu
atodūsiu, – kad tai kokia nors pranašystė.

Pečiai nusvyra žemyn ir net nesuvokiu, kodėl.

– Beje, – priduria, – tokie dalykai dažnai nutinka, madmuazele. Kartkartėmis

atsiranda daugybė tokių paveikslų. Po kurio laiko jie visi dingsta. Tačiau šis –
kol kas vienintelis, išlikęs taip ilgai, – akies krašteliu pastebiu, kaip vyro
žvilgsnis nukrypsta į paveikslą, o veidas tampa mąslus, tarsi mėgintų įminti kokį
galvosūkį.

– O tai... reiškia?

Vyras grakščiais judesiais paima šakutę su peiliu.

– Tai gali reikšti daug dalykų ir nemanau, kad tai yra tinkama tema prie stalo.

– Tada kodėl juos... turite? Tai yra... pasikabinę... Kodėl... nenukabinate?

Vyras šypteli, paliečia savo barzdą.

– Mes jų negalime sunaikinti. Mėginome. Deginome, plėšėme... viską, ką tik

galima sugalvoti, išmėginome. Tie paveikslai yra užkerėti. Beje, jeigu nenorite
išduoti savo tapatybės, madmuazele, patarčiau niekados nekalbėti apie
paveikslus. Čia ši tema yra tabu.

Klapsiu akimis.

– Išd... išduoti? – mano akys plačios. Negera nuojauta mane apninka.

Šarlis pasilenkia į priekį. Tamsus žvilgsnis įsminga į mane. Šešėliai sendina jo

veidą ir suteikia bauginantį pabaisos įvaizdį.

– Jūs nesate šio pasaulio gyventoja, madmuazele Amarile. Tokių kaip jūs čia
atsiranda labai daug. Vieni atklysta specialiai, kiti netyčia, treti yra priversti, o
ketvirti sugundomi demonų, – įsitempiu. – Visi jie patenka čia skirtingai,
skirtingai ir išeina arba nusprendžia... pasilikti.

Sėdžiu sustingusi kėdėje. Širdis sunkėja krūtinėje, įkvėpti pavyksta vis sunkiau.
– Jūs esate iš kito pasaulio. Ta medvilninė suknelė viską išduoda. Visi jūs
atsirandate čia apsirengę tokiais apdarais. Liepiau tarnams ją sudeginti.

– Kodėl? – jis kilsteli antakį. – Sudeginti? – patikslinu primerkusi akis.

Šarlis atsilošia kėdėje. Židinyje spragteli ugnis. Akimirkai kambaryje tampa

šviesiau.

– Taip saugiau, – jis priverstinai nusišypso. – Madmuazele, turite išmokti vieną

ir pačią svarbiausią taisyklę šiame pasaulyje.

– Kokia ji? – primerkiu įtariai akis.

Jis šypteli.

– Netikėk ir nepasitikėk niekuo, nes čia niekas nėra taip, kaip atrodo iš pirmo
žvilgsnio.

– Netgi jumis neturėčiau? – paklausiu atsargiai.

Šarlis neatsako. Vyras paima nuo stalo nediduką varpelį ir juo skambteli. Po
akimirkos į kambarį sugūža tarnaitės, atsigabendamos dar daugiau įvairaus
maisto. Taurėse atsiranda sodrios spalvos gėrimas.

– Bon appétit[3], madmuazele, – taria Šarlis, kilstelėjęs taurę ir gurkštelėjęs iš

jos.

Mano galvoje sukasi daugybė klausimų. Noriu juos visus išsakyti, sužinoti
atsakymus, tačiau alkis manyje pavirsta pabaisa, kuri net sugeba perimti viso
kūno kontrolę. Pirštai tvirtai įsitveria įrankių. Neatsispiriu pagundai ir
suaimanuoju, kai šiltas, gardus kepsnio gabaliukas nusileidžia ant liežuvio.

– Smagu girdėti, kad jums skanu, – taria Šarlis. – Kiek laiko jau esate čia?

Gūžteliu pečiais. Nusprendžiu tai nuslėpti. Mokyklos chuliganai ir pamaivos

mane išmokė visais abejoti ir neatverti širdies bet kam.

– Jums nepaprastai pasisekė, kad atklydote į mano kuklius namus. Šis pasaulis
niekados nebuvo saugus mūsų padermei.
– Mūsų padermei?

– Žmonėms, – taria jis atsidūsėdamas. – Šis pasaulis mums pavojingas.

– Kodėl?

– Todėl, kad mumyse glūdi nepaprasti talentai ir daug kas nori jais pasinaudoti.
Dėl tokių kaip mes čia vyksta ištisi karai. Brolis brolį žudo, grobiami žmonės,
griebiamasi burtų... Tas, kas mus turi, įgauna neregėtas galias. Todėl reikia slėpti
savo tikrą tapatybę ir tapti kaip visi.

– Kokias galias? – suraukiu kaktą. Tas asmuo kvaištelėjęs.

– Valdyti pasaulius, – atsako žvelgdamas tiesiai man į akis. Net šiurpas nukrato.

– Kaip jas... jie įgauna? – net baisu klausti. Atrodo, kad iš baimės liepsna
susigūžia židinyje.

– Mus kankindami, žudydami... Mūsų saugotojams ir gynėjams irgi prastai

baigiasi, – Šarlis sunkiai nuryja seiles, prideda delną prie burnos.

– Jeigu keliu jums pavojų... aš... ilgai... jūsų svetingumu pažadu

nepiktnaudžiauti, – greitai pridedu. – Pažadu kuo greičiau išvykti.

– Prašau, susimildama, madmuazele, neįžeidinėkite mano jausmų. Šarlis Pero

garsėja svetingumu. Be to, jums reikalinga mano, kito čia gyvenančio žmogaus,
pagalba, jeigu norite išlikti šiame pasaulyje. Čia, – jis taria pabrėžtinai, – galiu
jums garantuoti saugumą, tačiau ten, – akimirką reikšmingai nutyla, – ten slypi
daugybė pavojų. Jeigu nepasisaugosite, jūs ten lengvai suės vilkai, madmuazele.

– Bet jeigu...

– Nesijaudinkite dėl manęs. Nėra taip lengva mane nugalėti. Aš seniai čia
gyvenu ir padedu saviškiams. Aš jums padėsiu grįžti į jūsų pasaulį saugiai ir
sveikai. Galite manimi pasikliauti.

Liežuviu perbraukiu per lūpas. Šarlis ištiesia ranką, sugniaužia mano plaštaką ir
kelis kartus ją spusteli. Abu žvelgiame vienas į kitą.

– Žmonių, nusprendusių čia pasilikti, yra nedaug, tačiau yra. Mes apsaugome
saviškius ir grąžiname juos atgal, – vyras kilsteli pirštą. Antrą kartą per
vakarienę pasinaudoja varpeliu. Aukštas lieknas liokajus įžengia vidun nešinas
padėklu. Ant jo – pailga juoda dėžutė su užrašu seita. Šarlis paima dėžutę iš
tarno ir rankos mostu jį nuveja. Durys užsiveria ir vėl lieku viena su Šarliu.
Vyras apžiūri dėžutę, padeda ją ant stalo, pastumia į mano pusę.

– Jūs esate mano namų viešnia. Galite čia būti tiek, kiek tik norite. Šioje dėžutėje
yra tris visrakčiai: vienas – rūsyje esančioms spynoms, kitas – pirmo aukšto, o
trečiasis – antrojo. Galite tyrinėti dvarą, tačiau prašyčiau neiti į rūsį. Tokiai, kaip
jums, ten tikrai nepridera būti: purvas, drėgmė, pelėsis, žiurkės...

Atsargiai prisiliečiu prie dėžutės. Šarlis atidžiai stebi mane pro tankias tamsias
blakstienas. Jo akys žybsi žvakių šviesoje.

Nedrąsiai atidarau dėžutę. Viduje – trys masyvūs seni raktai. Visi žalvariniai.
Visų galvutės didžiulės ir skirtingos. Viena – tarsi penkialapė gėlė su
ornamentais viduje, kita – keturi sujungti apskritimai, o trečia – širdis aukštyn
kojomis, viršuje karūna, o viduryje – įkalintas melsvas ir ryškus kaip dangus
brangakmenis.

– Tai apatitas, madmuazele, – prasitaria Šarlis, pastebėjęs mano susidomėjimą

raktu.

– Apatitas, – pakartoju.

Vyras linkteli.

– Jeigu tikėtumėme žiniuonėmis ir raganomis, apatitas iššaukia naujas idėjas,

kūrybingumą, intelektą, intuiciją, pastabumą ir panašius dalykus.

Minutę tyliu. Siekiu rakto. Pavartau jį tarp pirštų. Akmuo labai gražus.

– Tarnaitė jus palydės atgal į kambarį, – jis greitai priduria man dedant raktą
atgal į dėžutę. – Jūs, madmuazele, atvykote pačiu laiku. Rytojaus vakarą dvare
bus surengtas kasmetinis pokylis. Kiekvienais metais čia atvykstu tik dėl jo.
Pokylio metu bus daug mano sąjungininkų, galinčių padėti jums grįžti namo,
jeigu, žinoma, to norite, – karštligiškai linkteliu, bet vėliau apninka abejonės.
Prisimenu patirtas patyčias mokyklos šokiuose.

Nunarinu galvą.
– Jeigu būtumėte pasirodžiusi prieš kelias dienas, – jis prabyla po akimirkos, –
čia nebūtumėte radusi nei gyvos dvasios ir tikriausiai būtumėte papuolusi į
žmonių medžiotojų rankas. Laimei... jūsų angelas sargas jūsų neapleido ir atvedė
jus tiesiai į mano glėbį, – jis siekia mano plaštakos. Leidžiu jam. Kilsteliu akis į
viršų, tačiau ne tiek, kad sutikčiau jo skvarbų žvilgsnį. Viskas, ką regiu, yra
mėlyna barzda.

– Net nežinau, kaip jums būtų galima atsidėkoti, – greitai tarsteliu. – Man garbė,
kad taip gražiai elgiatės su manimi, kad norite man padėti. Noriu... atsiprašyti,
jeigu pridariau rūpesčių. Kai įėjau į... vidų, nemačiau jokio žmogaus...
pagalvojau... kad čia nieko nėra... aš nežinau... koks tai... pasaulis...

– Viskas suprantama ir atleidžiama, madmuazele. Galite čia būti tiek, kiek tik
jums reikia. Tegul mano namai jums pavirsta savais ir dėl nieko nesijaudinkite.
Jau nesate viena. Leiskite man jumis pasirūpinti.

– Labai gražu... iš jūsų... pusės, – akyse kaupiasi ašaros. Seniai kas nors gražiai
elgėsi su manimi.

– Man garbė padėti tokiai gražiai madmuazelei, kaip jūs. Pažadu, neleisiu
niekam jūsų nuskriausti, – jis kilsteli mano delną prie savų lūpų. – Jūs čia saugi.

Šarlis, įsmeigęs į mane žvilgsnį, skambteli varpeliu trečią kartą. Severija įžengia
į kambarį. Tūpteli. Pažvelgia į šeimininką, vėliau į mane. Šarlis atsistoja, prieina
arčiau manęs vis dar laikydamas mano plaštaką.

– Faire de beaux rêves[4], madmuazele Amarile, – jis pasilenkia, šiurkščios

lūpos nusileidžia ant mano plaštakos. – Tegul sapnai jums būna gražūs.

Ir pasitraukia per žingsnį atgal. Atsistoju, paimu dėžutę, kiek sutrikusi prieinu
arčiau Severijos. Tarnaitė eina priekyje, o aš seku ją. Kūnas už moters, bet
mintys kažkur toli.
3 skyrius
– Amarile, dukrele mano, nesuprantu, kodėl nenori pasiklausyti pasakos? –
paklausė mama, stipriai mane apkabindama per pečius ir priglausdama prie
šilumą ir braškių aromatą skleidžiančios krūtinės. – Juk vaikams patinka
pasakos. Pasižiūrėk į Lėjų, jis vos gali nustygti vietoje, kaip nori išgirsti pasaką,
– mama galvos judesiu parodė į brolį. Lėjus gulėjo kitoje pusėje, akys blizgėjo iš
nekantrumo.

– Mama, ji – keistuolė. Jai nepatinka niekas, kas patinka normaliems žmonėms,

– brolis susiraukė.

Mama nepatenkinta pasukiojo galvą į šalis.

– Tau nepatinka obuoliai, o visiems kitiems patinka. Negi tai reiškia, kad ir tu
nenormalus? – brolio antakiai susijungė, o aš sukikenau. – Lėjau, tokio dalyko
kaip normalumas nėra. Niekados nemėgink įstatyti žmogaus į rėmus ir pro juos į
jį žvelgti. Labai daug ką prarasi. Be to, vaivorykštė graži mums tik todėl, kad yra
spalvota. Žmonės gražūs irgi, bet tik tada, kai nėra tokie kaip mes. Juk jei visi
būtų normalūs, negi būtų įdomu?

Lėjus nenoriai papurtė galvą.

– Bet Amarilei nepatinka niekas, – pratrūksta brolis. – O kur ta keistenybė su

knygomis. Bėga nuo jų kaip išprotėjusi. Neva tiki, kad ragana išlįs iš puslapių ir
įsitrauks ją vidun.

Sudrebėjau. Arčiau veido priglaudžiau antklodę. Mama užuojautos kupinu

žvilgsniu pažvelgė į mane, padrąsinimai šyptelėjo. Galiausiai ji priglaudė lūpas
prie mano, o vėliau prie brolio galvelių.

– Ramiau, mano liūtuk. Kai buvai mažas, tu skuosdavai klykdamas kuo toliau
nuo boružės. Teko ilgai kartoti, kad šioji tau neįkas, – mama plačiai nusišypsojo,
prisiminusi tas dienas.

– Tai kas kita, – piktai atkirto ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

Pati tyliai prisiglaudusi prie mamos tylėjau ir visko klausiausi. Bijojau išleisti
bent kokį garselį, kad jųdviejų akys nenukryptų į mane. Kad Lėjus pavadino
mane keistuole, palyginus su tuo, kad mama ketino sekti pasaką, buvo niekis.
Pravardes dar galėjau iškęsti, tačiau girdėti istorijas... ne.

– Mes visi kažko bijome. Dėl skirtingų priežasčių. Tu bijojai boružės, nes manei,
kad tai siaubūnas, o Amarilei paprasčiausiai nepatinka knygos. Man anksčiau
nepatiko knygos. Žinoma, nuo jų nebėgdavau, bet mane visados kone
supykindavo nuo jų vaizdo. Niekaip negalėjau suvokti, kodėl žmonės gali
valandų valandas laikyti jas savo rankose ir skaityti. Juk ten tik žodžiai.

– Bet vėliau pamilai knygas? – paklausiau mažyčiu balsu.

Mama linktelėjo.

– Pamilau ir tu jas pamilsi.

– Iš kur žinai? – Lėjus paklausė.

Mama pakėlė galvą į viršų ir giliai įkvėpė.

– Tiesiog jaučiu. Jaučiu, kad čia, – mama bakstelėjo pirštu man į krūtinę, – slypi
daugybė neatrastų istorijų ir laki fantazija. Mes dažniausiai bėgame nuo to, kas
mus baugina. Vieną dieną, Amarile, dukrele mano, suvoksi, kad nėra prasmės
bėgti. Istorijos meta skaitytojui iššūkį, jį stebina ir linksmina. Jos įtraukia protus
idėjomis, veikėjais ir siužetais.

– Baugina? – Lėjus atsisėdo. Smakras iškeltas į viršų. Mama šypsodamasi

linktelėjo.

– Žmonės bijo savo jausmų ir bėga nuo to, kas juos sukelia. Yra sukurta daugybė
istorijų apie meilę. Žmonės jos trokšta, tačiau kartu ir prisibijo. Vos tik atsiranda
galimybė būti laimingiems, šie ją sugadina. Pasprunka, pabrukę uodegą.

– Kodėl? – nepajėgiau suvokti, kad kas nors galėtų sprukti nuo mylimo
žmogaus. Ką jau ką, bet tikrai nepalikčiau nei mamos, nei tėčio. Netgi ir
klaikaus brolio Lėjaus. Ir kas, kad jis kartą privertė mane praryti slieką. Ir kas,
kas jis mane pravardžiuoja. Kartais pasitaiko akimirkų, kai jis mane apgina,
paslapčia nugvelbia kokį saldainį iš virtuvės ir pagloboja, kai sergu.

Mama atsidūsėjo.
– Nes mūsų širdys yra labai trapios. Mes bijome būti įskaudinti, todėl
įskaudiname kitus. Prisakome melagysčių ir pridarome šlykščių dalykų, –
mamos balsas pritilo, akys lakstė tarp manęs ir brolio. – Taip pat daug žmonių
bėga patys nuo savęs. Jie, – ji pažvelgė į Lėjų, – nori būti kaip visi ir save
sunaikina. Arba sunaikina bėgdami nuo savęs.

Mano ir mamos žvilgsniai susitiko. Jos akių gelmėse šmėstelėjo kažkas

paslaptingo ir klastingo.

– Panele, – kažkas švelniai mane papurto. Lėtai pramerkiu akis. Atsigulu ant
nugaros. – Atleiskite man, kad jūs žadinu, bet jau vidurdienis, – Severija stovi
prie lovos, žvelgia į mane iš viršaus, sunėrusi pirštus prie pilvo.

Atsisėdu. Kumščiais pasitrinu akis. Apsidairau. Ant apskrito staliuko pastebiu

padėtą paauksuotą narvelį, o jame juda du žvirblio dydžio paukšteliai. Abu
gyviai – spalvingi, krūtinė ir šonai – rusvi, sparnai – juodi su baltomis
viršūnėmis.

– Tai dagiliai, panele, – taria ji nusekusi mano žvilgsnį.

– Dagiliai? – pakartoju mieguista.

– Šeimininkas pamanė, kad paukšteliai suteiks kambariui gyvybės. Jeigu jums

nepatinka, galiu juos išnešti, – mandagiai pasiūlo.

Lėtai pasukioju galvą į šalis.

– Ne, tegul būna.

Severija linkteli. Ji padeda man pasiruošti dienai. Veidrodyje stebiu ją,

šokinėjant aplink mane. Moteris vis kažką sako: klausinėja, giria, siūlo... Aš
daugiausiai tyliu, kartais linkteliu arba papurtau galvą. Galiausiai moteris
pasiduoda ir nustoja aušinusi burną.

– Monsinjoras turėjo skubiai kelioms valandoms išvykti. Atsirado neatidėliotinų

reikalų, kuriuos jam reikia sutvarkyti, tačiau viliasi, kad dvaro teikiami
malonumui jus užims. Jis žadėjo sugrįžti iki pobūvio.

Padėkoju už pagalbą ir informaciją. Pasiimu visrakčius ir nusprendžiu

pasivaikščioti po dvarą. Severija pasisiūlo man viską aprodyti, bet atsisakau.
Noriu pabūti viena. Noriu be jokio balso galvoje mėginti suvokti, ką turėčiau
daryti, kad galėčiau pasprukti iš šio pasaulio.

Klajodama po pirmą aukštą netyčiomis atsiduriu valgomajame. Suglumusi siekiu

rankenos, bet paskutinę sekundę sustoju. Nukreipiu žvilgsnį į paveikslą virš
židinio. Dienos šviesoje jis atrodo linksmesnis, paslapties skraistė nukritusi.

Prieinu arčiau židinio, nenukreipdama žvilgsnio į šalį. Nežinau kodėl, tačiau

paveikslas man atrodo artimas. Intriguojantis. Sakyčiau, kad paveiksle
vaizduojamas noras įrodyti, parodyti, kokia jėga slypi merginoje. Jėga, kurios
niekam nepavyks atimti tol, kol ji kovos. Nusijuokiu. Šarlis minėjo, kad
paveikslas ir vadinasi Ryžtas.

Girdžiu atveriamas duris ir krūpteliu. Pasisuku ant kulnų. Prie durų stovi
tarnaitės drabužiais vilkinti drovi ir smulkutė mergina.

– Atsiprašau, panele, – mergina nuleidžia galvą. Jos balsas virpa. – Maniau, kad
kambaryje nieko nėra. Ateisiu čia vėliau, – ji tūpteli ir skuba išeiti.

Nežinau kodėl prasižioju ją sustabdyti. Man pagailo jos? O gal tai, kad ji atrodo
esanti mano bendraamžė?

– Koks tavo vardas? – paklausiu jos, žengdama kelis žingsnius į priekį.

Mergina susigūžia, akys laksto į šalis.

– Biulotė.

– Biu...

– Biulotė, panele. Mano vardas – prancūziškas, – ji trinasi rankas.

– Malonu susipažinti, Biulote. Esu Amarilė Pliaterytė, – prisiverčiu šyptelėti.

Mergina pamėgina padaryti tą patį, tačiau jos šypsena išblunka, o veidas išbąla
išvydus raktus mano rankose.

– Ar... gerai... jautiesi? – mandagiai pasiteirauju.

Mergina greitai linkteli ir nusuka veidą.

– Esu nauja čia, – ji sumurma. – Prisiklausiau įvairių gandų. Prašau, nekreipkite
į mane dėmesio.

– Kokių gandų? – pakreipiu galvą truputį į šoną.

Mergina kandžioja apatinę lūpą, dairosi aplinkui.

– Panele, jūsų vietoje lėkčiau iš čia kuo greičiau ir kuo toliau. Tokiems, kaip jūs,
čia nėra saugu, – ir ji išsmunka lauk iš kambario kaip pelė išvydusi katę. Mėginu
ją vytis, tačiau koridorių labirinte pametu. Piktai suurzgiu išvydusi priešais save
sieną, ant kurios kabo didžiulis veidrodis. Jo rėmai išgražinti į K raidę panašiais
ornamentais.

Nenoriai žvelgiu į savo atvaizdą jame. Regiu jame pasaulio sugniuždytą

strazdanotą merginą. Anksčiau iš jos tryško spalvingos emocijos, o dabar tik
neviltis, netikrumas, pasimetimas, palūžimas, baimės ir siaubas. Kai prieš mane
stovinti mergaitė užvalgė visuomenės gaminamų patiekalų, o gal geriau sakyti...
nuodų, jos spalvos pradėjo blukti.

Už nugaros kažkas garsiai atsikrenkščia. Stryktelėdama apsisuku. Priešais mane

stovi į karingą elfę panaši tarnaitė su ugniniais, garbanotais plaukais, kuriuos
mėgina sutramdyti griežtas kuodas pakaušyje.

– Esu Ėlirama Spekluma, – ji kiek nuleidžia galvą. Jos ryškiai geltonos akys
primena man pasiruošusį užpakalinėmis kojomis atsispirti ir į priešo kaklą
suleisti dantis vilką. Jos grėsmingos akys apibrėžtos storu tamsiai mėlynu
žvilgančiu akių pieštuku, blakstienos ilgos ir juodos. – Esu paskirta būti tavo
asmenine tarnaite.

Linkteliu. Kreivai šypteliu.

Ėlirama vedžioja mane po dvarą, supažindinama su kiekvienu kambariu, vaza,

kabančiu ant sienos tamsiu paveikslu. Stengiuosi jos klausytis, bet mano mintys
skrajoja kitur.

– Paveikslai sielų negyvų žvelgia į gyvuosius smerkiančiu žvilgsniu. Jie viską

stebi, viską atsimena, bet perspėti negali, o gal nenori. Gal drama ir melodrama
jiems įdomi, nes tada tu pamatai tikrąjį žmogaus veidą ir tas jų pastangas
bergždžias tikėti, kad visuomenėje slypi gėris, kad visuomenė sulipdo tikrą
pavyzdį žmonijos. Bet čia ir slypi apgaulė didžioji, o džiunglių įstatymas įgauna
svorio, – tyliai murmu sau.

Ėlirama sustoja prie durų, ant kurių nupieštas juodas trijų sujungtų spiralių
ženklas, ir atsisuka į mane.

– O čia – biblioteka, – ji taria ir plačiai atveria dvivėres duris. Per žingsnį

atsitraukia padarydama man vietos. Kiek neužtikrintai įeinu į vidų ir plačiai
išsižioju. Jaučiuosi tarsi atsidūrusi Disney filme „Gražuolė ir Pabaisa“. Dirsteliu
per petį į Ėliramą. Ji padrąsinamai linkteli, prieinu arčiau knygų lentynos. Už
nugaros durys užsiveria. Ėlirama tyliais žingsniais seka man iš paskos.

Lūpos juda be balso skaitydamos knygų nugarėles. Pasipainioja knyga be

pavadinimo. Pagauta smalsumo, ją atsargiai ištraukiu. Ant viršelio – keturi
vienas šalia kito nupiešti apskritimai, o penktasis – apsigyvenęs ant jų visų.
Atsiverčiu knygą ir tyliai perskaitau:

– Ne autoriai pasirenka, kokią istoriją rašyti, o istorija pasirenka mus. Richard P.

Denney.

Kiek susimąsčiusi įgrūdu knygą atgal, o pirštai tęsia savo kelionę. Stabteliu prie
pasakų knygos ir išsitraukiu ją. Pavartau. Net nepajuntu, kaip lūpų kampučiai
išsiraito. Akies kamputyje pastebiu mane įdėmiai stebinčią Ėliramą. Sunkiai
nuryju seiles ir įdedu knygą atgal į lentyną. Judu tolyn. Stabteliu pastebėjusi dar
vieną žinomą knygos pavadinimą.

– Romeo ir Džiuljeta, – tariu nusišypsodama.

– Tau patinka dramos? – smalsiai pasiteirauja Ėlirama.

Pažvelgiu į ją kiek primerktomis akimis ir krimsteliu apatinę lūpą.

– Ne dramos, o meilės istorijos. Mane žavi šių dviejų įsimylėjėlių nenoras

gyventi vienas be kito, apie tai, kad jie drąsiai pasiryžta mirti vienas dėl kito.
Šiais laikais... Šiais laikais niekas taip...

– Kvailai nesielgtų? – pasufleravo Ėlirama. Palinguoju galvą į šalis. –

Savanaudiškai?

– Atsidaviškai.
– Ar apskritai yra toks žodis?

Plačiai nusišypsau.

– Vienas iš nuostabiausių dalykų, kuriuos gali daryti rašytojas, tai sukurti naujus
žodžius, netgi kalbą, naudoti slengą, žargoną, buitinę kalbą taip, kaip šis nori ir
kaip tiktų jo kūriniui. Rašytojai dažnai pamirštą šią laisvę.

Ėlirama tik gūžteli pečiais.

– Bet taip... Jų meilė buvo tokia stipri, kad net mirtis neatrodė baisi palyginus su
gyvenimu be vieno kito, – liūdnai nunarinu galvą žemyn. – Norėčiau mylėti ką
nors taip stipriai, kad dėl jo nebijočiau šokti į kapo duobę.

– Reikėtų nepamiršti fakto, kad Džiuljetai buvo tik 13 metų, o Romeo... velnias
žino. Vieni teigia, kad jam gal 16, kiti kone 20. Žmonių pasaulyje netgi yra
„Romeo ir Džiuljetos“ įstatymas. Esi girdėjusi apie jį? – suraukusi antakius
papurtau galvą. – Kai pilnametis vyras mylisi su nepilnamete. Kai kuriose šalyse
ir Amerikos valstijose tai nusikaltimas.

– Amžius meilei nėra kliūtis, – tariu, ką visada girdžiu akcentuojant.

– Sakyk tai visuomenei. Tik pasižiūrėk, į senelius tinkantis vyras veda į anūkes
tinkančią merginą, – ji nusijuokia sausu juoku. – Bet taip... – ji linkteli, nusuka
akis į šoną. – Žinau, apie ką tu kalbi.

– Kažką myli?

Kiek padelsusi Ėlirama linkteli. Akys apsiniaukia lietaus debesimis.

– Ir jis myli mane. Jo vardas, – ji atsidūsta, apsidairo aplinkui tarsi ko

ieškodama. – Nikolajus. Mus tik... Tikiu, ne... kol gyva, stengsiuosi pas jį
sugrįžti ir neleisti mūsų istorijai baigtis kaip šiai, – ji pirštu baksteli į Šekspyro
kūrinį. – Kai sutiksi tokį asmenį, neleisk pasauliui jūsų išskirti, kad ir kiek šis
pažers logiškų ir teisingų argumentų, – tai sakydama ji žvelgia man tiesiai į akis.
– Niekados, nes širdį turi vieną ir ją gali atiduoti tik vienam, – ji nusibraukia
ištryškusią ašarą, o mano širdis plaka kartu su jos, pamiršdama logiką.
4 skyrius
– Kaip matau, esate pasiruošusi pobūviui, – taria Šarlis nulenkdamas galvą. Jis
vilki ilgą juodą švarką tamsiai pilkais kraštais, netoli riešų – auksiniais siūlais
išsiuvinėti ornamentai. Po švarku – balti marškiniai. Kelnės ir batai juodi.
Vienoje rankoje jis laiko nedidelę tamsiai raudoną dėžutę. – Jūs esate belle
image[5], madmuazele Amarile. Tikra vizija. La idole[6].

– Dėkoju, – sumurmu. Į skruostus pliūpteli kraujas. – Tarnaitės prie viso šito

labai prisidėjo, – vilkiu baltą suknią, išgražintą auksiniais siūlais. Šukuosenoje
karaliauja daugybė rausvų kaspinų. Veidrodyje atrodau kaip princesė iš pasakos.

Pasakos.

– Ir paskutinis priedas prie jūsų grožio, – vyras žengia arčiau. Jis atidaro dėžutę,
o ten didžiulis žiedas. – Man jūs suteiktumėte didžiulę garbę, jeigu šio pobūvio
metu dėvėtumėte šį žiedą.

Suraukiu antakius.

Vyras atsikrenkščia.

– Madmuazele Amarile, šis pasaulis nėra saugus. Noriu jums padėti ir šis žiedas
suteiks jums apsaugą. Pobūvio metu dvare bus... daug ypatingų asmenybių. Kai
kurios iš jų nėra tokios geranoriškos ir draugiškos kaip aš, – jo akys maldauja
manęs paklausyti.

Primerkiu akis. Priešiškos emocijos ir mintys drasko mane, bet faktas – Šarlis
nėra kaip tie peštukai. Kiek nenoriai ištiesiu ranką į priekį. Vyras ištraukia žiedą
ir lėtai, atsargiai užmauna jį man ant vidurinio dešinės rankos piršto. Jis tinka
taip, lyg būtų man sukurtas.

– Net negalite įsivaizduoti, kaip man palengvėjo žinant, kad mūvėsite šį žiedą.
Taip pat drįsiu jūsų paprašyti niekur toli nuo manęs nenueiti. Norėčiau jus
visados matyti. Nežinia, kas gali įsmukti į pobūvį. Šnipų ir priešų – pilni kampai.

Šarlio žodžiai mane pradėjo ne juokais bauginti. Kokie gi žmonės rinkosi

pobūvių salėje? Ir staiga visa jėga į mano mintis įsiveržia suvokimas, o gal
greičiau priminimas – šis pasaulis yra juodas ir pavojingas.

Būtent tokia yra mano siela.

Timpteliu lūpų kampučius, linkteliu. Mes einame koridoriais, leidžiamės laiptais

žemyn. Kur tik pažvelgsi, visur švaru, žydinčios gėlės puošia kiekvieną kampą,
o muzika keliauja kiaurai sienas. Visur gausu įvairaus amžiaus, ūgio, gymio
žmonių ir netgi gyvūnų. Žmonės vilki tokius įvairius drabužius, kad net staiga
pasijuntu atsidūrusi kokiame Helovyno ar Užgavėnių vakarėlyje. Jie žvelgia į
mane keistai, kone godžiai. Pikdžiugiškos šypsenos ima kreipti jų veidus, tačiau,
žvilgsniams nusileidus į dešinę mano plaštaką, dingsta.

Nejučiomis kilsteliu ranką. Žiedas.

– Jie nelies tavęs tol, kol šį mūvėsite, – girdžiu Šarlį sušnibždant man į ausį. Jis
paglosto man ranką.

Įžengiame į pokylių salę. Muzika čia garsi, kviečianti šokti ir juoktis. Daugybė
porų sinchroniškai sukasi salės viduryje, lankstosi priešais savo šokių partnerius.
Prie sienų stovi daugybė baltas uniformas vilkinčių vyrų. Rankos už nugaros,
nugaros tiesios. Jie primena man kareivėlius su tais į tolį įsmeigtais žvilgsniais ir
marmuriniais veidais.

– Čia dėl apsaugos, – girdžiu Šarlį sumurmant. Pažvelgiu į jį. Klapsiu akimis.
Tada vėl sau primenu, kad šis pasaulis yra tikra pragaištis. Nors ir noriu
paklausti, koks gi blogis čia gyvena, bet nusprendžiu patylėti. Saldus naivumas ir
akių užmerkimas suteikia palaimą ir leidžia lengviau įkvėpti.

Suprantu: tai tik savęs apgaudinėjimas ir melas.

Bet man reikia šio melo. Šiai akimirkai.

Mes iriamės žmonių būryje. Vos spėjame žengti žingsnį, o štai kas nors jau
pastoja kelią ir puola sveikintis su Šarliu. Vyras elgiasi maloniai, nė kruopelytės
susierzinimo dėl to, kad reikia kartoti tas pačias frazes.

– O, mielasis Šarli, kaip matau, ir tau nusišypsojo sėkmė, – girdžiu gilų, išdidų
balsą. Kilsteliu akis į viršų ir priešais save išvystų tikrų tikriausią damą. Ją supa
vadžios, klastos ir jėgos aura. Moteris aukšta, vilkinti puikiai prie kūno
prigludusią tamsią suknią. Ji kone paniekinančiai nužvelgia mane katės akimis.
– Ledi Tremaine, kaip seniai teko man jus regėti. Kurgi jūsų dvi nuostabios
dukterys?

Moteris šypteli. Nenuoširdžiai.

– Anastazija ir Drizela kažkur čia. Kaip visados per tokius pobūvius, šmirinėja.
Kaip pati regiu, šį kartą nesiteikėte prisikviesti daug... geručių.

Šarlis atsidūsta.

– Pasimokiau iš praeitų metų pobūvio. Kas galėjo pamanyti, kad vyrai šventę
pavers grožio ir špagos meistriškumo varžybomis. Dar iki šiol turiu kelis randus
ant liemens.

Prie Ledi Tremainės pribėga dvi paauglės merginos. Viena raudonplaukė, jos
tikrai negali pavadinti gražuole. Veidas kiek bjaurokas. Jos didelių pėdų
nepavyksta nuslėpti netgi ilgai suknelei. Kita mergina – brunetė, vilki šviesiai
žalią žvilgančią suknią. Jos veidas dailus ir ji atrodytų draugiška, jeigu ne tos
žiaurumą ir šaltį išduodančios akys.

– O štai ir mano dukterys, – taria moteris, net nedirstelėjusi į merginas. Jos

nužvelgia Šarlį, o tada jų žvilgsniai susminga į mane. Abi vienu metu
prisimerkia, dirsteli į motiną, vis dar nesiteikiančią joms skirti nei sekundės
dėmesio.

– O kur Ela? Vis dar nesiteiki jos kartu pasiimti į šiuos renginius?

Moteris pavarto akis.

– Po to, ką iškrėtė praeitą kartą, jai tik celė nusimato keleriems metams į priekį.

Susiraukiu. Lėtai pažvelgiu į Šarlį. Mano žvilgsnis maldauja pasakyti, kad čia
kažkoks jų asmeninis juokelis. Tačiau vyras atrodo net nepastebėjęs, kad
pokalbis mane trikdo.

– Taip, – jis pritaria galvos linktelėjimu. – Ji pabėgo iš namų su vaikinu, pririšo

jį miške, vilko teritorijoje, o pati keliems mėnesiams dingo.

– Taip, dingo, – pagiežingai tarė moteris. – Visas mano sunkus triūsas nuėjo
šuniui ant uodegos. Bet nieko, pastaruoju metu... – ji nutyla, dirsteli į mane
pakeltu antakiu, – vis daugėja galimybių. Atrodo, kad anksčiau žmonės buvo
gerokai laimingesni. Kad ir kas ten dabar vyksta, mums tik į naudą.

Šarlis stipriau prispaudžia mano ranką prie savo šono.

– Gaila, kad jų sugebėjimai nėra vienodi.

Moteris pritariamai linkteli.

– Be to, ar girdėjote, Sniego Karalienė sukruto? – jos balsas kiek pažemėja. – Po

visą šalį ji pasiuntė savo pakalikus ieškoti kažkokio asmens. Visiems liepė
pristatyti... – nutyla ir pažvelgia į mane iškvėpdama. – Pranešti apie kiekvieno
naujo asmens atsiradimą. Ji netgi grasino, kad jeigu tai nebus padaryta,
pasekmės bus skaudžios.

Šarlis teatrališkai atsidūsta.

– Tos karalienės visados tokios dramatiškos. Gal todėl visi jų taip ir bijo – jos
yra retai kada nuspėjamos. Negi ji tikrai taip naiviai tiki, kad visi puls ir perduos
jai savo grobius? Pour l'amour de Dieu[7]. Ji nėra čia Dievas.

Moteris linkčioja galvą pritardama.

– Keista. Kone du dešimtmečius ji laikėsi atokiai ir net garselio neišleido, o

dabar chaosą kelia. Įdomu, kuo tas asmuo jai toks... svarbus.

Šarlis gūžteli pečiais. Jis išvis atrodo abejingas visam šiam pašnekesiui, o tuo
metu mano ausys įtemptos ir su dideliu susidomėjimu gaudo kiekvieną žodį.
Nereikia būti Šerloku Holmsu, kad suvoktum, jog tarp eilučių yra pasakoma
daugiau. Čia slypi kažkokia paslaptis, kabliukas nerti tiesiai į prieš tave
vykstančius įvykius.

Taip yra palaikomas skaitytojų dėmesys knygose. Taip yra kuriamos paslaptys,
mėtomos užuominos ir niekas tiesiai šviesiai nėra pasakoma.

– Manai, kad jie ketins pulti? – moteris kelias minutes patylėjusi staiga prabyla.
Ji dirsteli į viename, o vėliau į kitame kampe stovinčius kareivius.

Šarlis pasisuka į mane. Plati šypsena atidengia jo baltus dantis.

– Mieux prévenir que guérir[8]. Apsauga gėdos niekados nedaro, madmuazele, –
ir su tais žodžiais jis timpteli mane eiti tolyn nuo keistojo, nemalonus jausmus
sukeliančio trejetuko. Tolstant nuo jų, jaučiu į nugarą įsimigusį moterų
žvilgsnius. Net šiurpas nukrato.

– Nekreipkite į jas dėmesio. Bent jau aš nekreipiu, – jis kilsteli mano ranką ir
prideda lūpas prie krumplių.

Prie mūsų prieina juodą žvilgančią suknią vilkinti moteris. Jos plaukai pieninio
šokolado atspalvio ir sušukuoti į paprastą, tačiau dailią šukuoseną su varno
plunksnomis, kuriančiomis karūnos iliuziją. Moters veidas nepaprasto grožio,
priverčia mane iškart pajusti pavydą dėl to, kad jai pavyko laimėti genų
loterijoje. Šalia moters stovi mergina. Gal keturiolikos metų. Jos plaukai juodi,
oda balta, o lūpos raudonos. Mergina šypteli, kai mūsų žvilgsniai susitinka.

– La majesté[9] Ravena ir la princesse[10] Snieguole, nemaniau, kad jūs

atvyksite. Kokia man garbė, kad gražiausia iš gražiausių karalienių aplankė
kuklius mano namus.

Moters akys pradeda žvilgėti, o lūpų kampučiai pakyla. Mergina prie Ravenos
kiek susigūžia, kaltai nuleidžia akis į salės medines grindis.

– O tu kaip visada... – jos žvilgsnis įsminga į mėlyną barzdą, – moki išsiskirti iš

minios, – tada moteris pažvelgia į mane. Ji kiek prisimerkia, tyrinėdama mano
veidą ir drabužius. Akys patamsėja, išvydusios žiedą, o iš Snieguolės burnos
ištrūksta tylus aiktelėjimas.

– Tikiuosi praleisite gerai laiką, damos, – paskubomis taria Šarlis. Moteris

linkteli ir nieko netarusi nueina su mergina, vis dirsčiojančia paslapčia per petį.
Jos žvilgsnis liūdnas ir užjaučiantis.

Mus stabdančių žmonių vis nemažėja. Visi jie nori persimesti mandagiais
žodžiais su Šarliu, o pastebėję mane susiraukia. Jų akyse sukyla sunkiai
įvardijamos emocijos. Pyktis? Pavydas? Pasišlykštėjimas? Nuostaba? Iš pradžių
mane jų žvilgsniai trikdė, bet vėliau nusprendžiu apsimesti nieko nepastebinčia.

Šarlis nuveda mane prie jaunų, smagiai besišnekučiuojančių mano amžiaus

merginų būrelio. Aplink visų kaklus aprištos margaspalvės prie suknių derinčio
skarelės.
– Kaip matau, madmuazelės, gerai leidžiate laiką, – jis taria. Penkios merginos
šypsodamos linkteli.

– Mes kaip tik svarstėme, pone Pero, – taria aukščiausia ir iš žvilgsnio vyriausia
mergina, – kada gi mus supažindinsite su savo nauju le trophée[11]? – mergina
paklausia kilstelėdama į viršų savo tamsiai geltoną, „S“ raidės formos
ornamentais išsiuvinėtą vėduoklę.

– Na, mieloji Eleonora ir kitos, – jis nužvelgia merginas. Jos iškart puola rausvus
skruostus paslėpti už vėduoklių, – leiskite man pristatyti jums madmuazelę
Amarilę, – merginos viena po kitos linkteli. Šypteliu. Jaučiuosi nejaukiai. –
Paprašysiu jūsų, damos, padaryti man paslaugą. Ar galėtumėte pagloboti
madmuazelę Amarilę, kol sugrįšiu, – pažvelgiu į Šarlį, tačiau jo visas dėmesys
skirtas merginoms.

– Žinoma, – taria Eleonora.

Šarlis nusilenkia, kilsteli mano delną, priglaudžia prie lūpų.

– Prašau man dovanoti, tačiau turiu akimirkai palikti jus, madmuazele. Viliuosi,
jūsų rūstybės šiuo poelgiu neužsitrauksiu.

– Viskas gerai, – kukliai tariu. Nenoriu pasilikti viena su tomis merginomis. Jos
pirma išsityčios, o vėliau mane išmes kaip kokį bjaurų mišrūną pliaupiant lietui,
vos tik suvoks mano nenormalumo lygį.

Šarlis žvilgsniu mane padrąsina. Ilgesingai nulydžiu jį akimis, kol šio nepraryja
besočiai žmonių kūnai. Liūdesys apniaukia mano veidą, o gerklę lyg kas
sugnybia plieniniais gniaužtais. Sunkiai nuryju seiles ir, giliai įkvėpusi, mintyse
save ruošiu katastrofai, tačiau paskutinę minutę mano dėmesį patraukia tamsus,
intensyvus žvilgsnis. Prasižioju. Klapsiu akimis. Nesąmoningai iškeliu koją,
ruošiuosi žengti arčiau mane patraukusio žvilgsnio. Kažkas sugriebia mane už
rankos. Susiraukusi pažvelgiu į merginos plačią šypseną.

– Nebijokite, panele, Amarile, – taria mergina draugiškai, – mes nesame

pabaisos ir tikrai jūsų nenuskriausime, – paaiškina, tarsi būtų perskaičiusi mano
mintis. Įtariai prisimerkiu, skruostai pradeda svilti. Prisiverčiu šyptelėti. Mergina
tempia mane arčiau kitų. Judu nenoriai, akys minioje ieško tamsaus žvilgsnio. Jo
nesuranda.
Liūdnai atsidūstu.

Mintyse išgirstu mamos balsą sakant, kad dialogai realybėje ir istorijoje skiriasi
kaip snaigė nuo snaigės. Realybėje žmonės tauškia tai, kas tik šauna į galvą.
Knygose dialogai suteikia informacijos apie veikėjus, jų padėtį visuomenėje,
atskleidžia jų bruožus ir padeda siužetui judėti į priekį dėl svarbios informacijos,
ištrūkusios iš veikėjų lūpų.

Merginos mane pasodina ant rokoko stiliaus trivietės sofos. Lovos apmušalas
kreminio atspalvio, o rėmai mediniai.

– Jūsų plaukai yra nepaprastai švelnūs, – taria šalia manęs sėdinti mergina. Net
nepastebėjau, kada ji spėjo mano plaukų sruogas apsukti aplink savo pirštus. –
Malonėkite atskleisti savo paslaptį. Manieji tai vis lūžinėja ir sausėja, – ir kaip to
įrodymą kilsteli plaukus.

– Nieko ypatingo... nedarau, – sumurmu. – Tiesiog... plaunu su... šampūnu, o

vėliau ištepu plaukų balzamu.

– Šampūnu ir balzamu, – visos sutartinai aikteli.

Linkteliu. Jaučiuosi kvailai.

– Turite mums pasakoti jų sudėtį. Norėčiau išmėginti šias stebuklingas

mikstūras, – taria vyresnioji mergina.

– Baikite, merginos, – sudraudžia tamsiaplaukė. – Negi nematote, kad vargšelė

kuklinasi atskleisti savo paslaptis nepažįstamoms penkioms merginoms, – jos
antakiai pakyla į viršų. Merginos kaltai linkteli. – Taigi mano vardas yra Izaura,
čia Rozalinda, Blančė, Eleonora ir Ėluiza, – merginos, išgirdusios savo vardus,
linkteli galvas ir plačiau nusišypso.

– Malonu... su jumis susipažinti.

– Mums irgi didžiulė garbė, – taria šalia manęs sėdinti Rozalinda. Ji suima mano
delnus. – Iš jūsų akių galiu pasakyti, kad esate nuostabi asmenybė.

Šypsena dyla nuo mano veido.

– Ne, tik nenuliūskite, – Rozalinda prideda delną prie širdies. – Nenorėjau įžeisti
ar panašiai, Amarile. Tiesiog pavydžiu jūsų akių. Jos tokios nepaprastos ir retos.
Net neabejoju, kad dėl jų dažnai girdite pagyrimus ir negali atsikratyti
kavalierių. O kur dar tos meilios strazdanos, išsibarsčiusios po jūsų dailų širdies
formos veidą.

Instinktyviai atsišlieju tolyn nuo merginos, pirštai pradeda žaisti su suknele.

Rozalindos žodžiai tarsi aštrus peilis, nusprendęs perbraukti per odą ir atverti
senas, negyjančias žaizdas. Priešais save regiu vaikus, paauglius ir netgi
suaugusius žmones, vis drebiančius replikas apie mano išvaizdą, tas keistas,
nenormalias akis...

– Negali būti, – visos merginos plačiai išsižioja iš nuostabos, apsimaino liūdnais

žvilgsniais. – Tarp kokių keistuolių gyvenate, Amarile. Negaliu patikėti, kad toks
grožis negauna tinkamo įvertimo.

Susigūžiu. Galėtų po mano kojomis dabar imti ir pagaliau atsiverti žemė. Noriu
iš čia išnykti. Jos nėra draugės, jos – priešės.

Rozalinda pagriebia mano ranką ir švelniai, raminančiai ją glosto. Stebiu jos

plaštaką ir įtampa mano kūne plečiasi it burbulas. Rozalindos pirštai leidžiasi vis
arčiau plačios karoliukų apyrankės.

Trūkteliu ranką į save. Rozalindos pirštai tvirčiau įsiveria į riešą, apyrankė

nuslysta žemyn. Nustoju kvėpuoti. Mano akys žvelgia į tą baisią, piktą rausvą
liniją netoli riešo. Jaučiuosi taip, tarsi milijonai smerkiančių žvilgsnių būtų
nukreipti į mane.

Tarsi sapnuodama atsistoju ir pradedu dairytis aplinkui. Noriu pabėgti ir

pasislėpti tamsoje ir šaltyje.

– Ei, – taria Izaura švelniu raminančiu balsu. Mūsų žvilgsniai susitinka ir jos
akyse neregiu to, ką tikėjausi išvysti ir ką visados regėdavau. Vietoje visų tų
šlykščių dalykų ar apsimestinės užuojautos matau... džiaugsmą, ryžtą ir
pasididžiavimą. Jos akys tiesiog žiba nuo teigiamų emocijų. Seniai mačiau jas.

Ir mano mirusi širdis stukteli krūtinėje. Vieną. Du. Tris kartus.

– Kokie jie visi yra pašlemėkai, – piktai suriaumoja Blančė. Netgi trepteli koja. –
Nekenčiu žmonių. Tu esi tikra drąsuolė, – ji prieina arčiau. Kilsteli ranką į viršų.
Širdis nusirita į kulnus. Krūpteliu. Susigūžiu. Stipriai užsimerkiu. Laukiu,
užgniaužusi kvapą. Nesulaukiu. Pramerkiu akį. Blančė šypteli, nubraukia plaukų
sruogą man nuo veido. Krūpteliu. – Angelui demonų pasaulyje niekados nėra
lengva, argi ne?

Tyliu. Iš burnos kažkas išrovė liežuvį.

– Amarile, nesijaudinkite taip stipriai. Čia visi yra jūsų draugai, o ne tie piktų
kėslų priėdę savanaudžiai, – Blančė taria motinišku tonu ir pasodina mane atgal
ant sofos. – Jau geriau kas perrėžtų man gerklę, niekados nedrįsčiau sau leisti
jūsų kritikuoti ar teisti, – visos merginos sutartinai linkteli. – Beje, – ji priduria
tyliai, – mūsų visų gyvenimai buvo nepavydėtini. Mano motina girtuokliavo.

Izaura pasikaso pakaušį.

– Iš manęs brolis visados tyčiodavosi.

Visos merginos atveria savo gyvenimo užkulisius man ir staiga suvokiu, kad jos
tikrai mane supranta. Pirmą kartą jaučiuosi esanti tarp savų. Man patinka šis
pritapimo jausmas. Net nepajuntu, kad šypsausi kartu su jomis, kad prisidedu
prie juoko choro, kad mano akys blizga iš džiaugsmo.

– Be to, – taria Ėluiza, įtaigiai iškeldama pirštą į viršų, – tai, kas mūsų nenužudo,
padaro stipresnius.

Prisimenu savo demoną. Mintyse klausiu savęs, kodėl daugiau šio negirdžiu
galvoje. Negi jis taip stipriai užpyko dėl to, kad nusprendžiau jo nepaklausyti ir
čia atklydau?

– Žinot ką, – džiugiai rikteli Eleonora. – Pašokime, – ji suploja rankomis. – Juk

vis dėlto tai pobūvis. Pamankštinkime kojytes, – ir iškeltu smakru apsisuka ant
kulnų. Kitos seka paskui ją. Tarp jų ir aš. Kopijuoju jų judesius. Susimaunu.
Kojos pinasi. Pinasi ir joms. Visos drauge juokiamės. Atrodo, kad kambaryje
tampa šviesiau.

Laikas bėga, o mes šokame. Prie mūsų prisijungia kitos šešios merginos.
Dvylika merginu šoka ratelius taip, tarsi joms nerūpėtų, kad jas stebi, kad gal
mintyse jas teisia ir smerkia. Joms tai nerūpi.

Man tai nerūpi.

Prakaitas išmuša kaktą, burna išsausėja, o kūnas pasunkėja. Mintyse drąsinu
save prasižioti ir suformuluoti žodžius.

– Ar norite ko nors išgerti? – pasiteirauja manęs Eleonora. – Aš tai tikrai, – taria

nelaukdama atsakymo. Ji supina mūsų pirštus ir vedasi į šalį. – Turite būtinai
paragauti obuolių sulčių. Šiemet buvo nuostabus derlius, – ji veda mane arčiau
prie stalo. Kelios tarnaitės svečiams pilsto gėrimus į molinius puodelius.

Eleonora paduoda man puodelį ir skubu šį priglausti prie lūpų, bet paskutinę
sekundę rankos nusvyra žemyn, giliai įkvepiu. Ore tvyro sodrių, meiliai nosį
kutenantis kvepalų aromatas. Nusičiaudėju.

– Į sveikatą, – išgirstu už nugaros melodingą, lipšnų it medus vyrišką balsą.

Nedrąsiai pasisuku ant kulnų. Priešais mane stovi aukštas, atletiško sudėjimo
vaikinas. Jo tamsiai pelenų atspalvio plaukai ilgomis netvarkingomis sruogomis
styro į visas puses. Akys – juodos kaip rašalas. Neteko dar tokių juodų regėti. Jo
veidas mielų bruožų, oda atsargiai paglostyta saulės. Juodų marškinių viršutinės
sagos prasegtos, raudonas kaklaraištis atlaisvintas, dėvi baltas pirštines. Jo baltas
švarkas neužsegtas, o juodas kelnes laiko ryškus raudonas diržas, sagtis primena
angelo sparnus. Vaikino rankos kelnių kišenėse.

– Jau baigėte mane nužiūrinėti, o, gražioji nimfa? – jis šelmiškai mirkteli.

Nuraustu. Susigūžusi apsidairau aplinkui, tačiau neatrodo, kad kažkam mes

rūpėtumėme.

Eleonora atsistoja tarp mūsų. Ji plačiai šypsosi nepažįstamajam. Pastebiu jos

veide kiek apsiniaukusias akis ir priverstinę šypseną.

– Mano draugė yra labai kukli.

Kiek susiraukiu. Nemėgstu, kai kiti kalba už mane. Bet... šįkart noriu...

– Viskas gerai, – pralemenu ir palieku Eleonoros nugaros teikiamą prieglobstį.

Vaikino akys akimirkai suspindi.

– Tikra?

Linkteliu. Pati stebiuosi lyg iš niekur kylančia drąsa.

Mergina atsidūsta, pasiunčia mirtiną žvilgsnį į vaikino pusę ir pasitraukia į
šešėlį. Jaučiuosi sutrikusi. Manęs neapleidžia nuojauta, kad kažkas čia ką tik
įvyko, bet nepajėgiu suvokti, kas.

Jaunuolis žengia žingsnį arčiau manęs. Pažvelgiu į jį. Greitai mirksiu akimis. Jo
šilti pirštai it drugelio sparnai nusileidžia man ant smakro, kilsteli veidą į viršų.
Jo tamsios akys tikrai nepaprastai gražios, įtraukiančios į savo paslaptingas
gelmes.

– Tavo akys skirtingų spalvų, – jis taria susižavėjęs. – Viena ruda, kita – mėlyna,
– palenkia kiek galvą į šoną. – Amerikos čiabuvių kultūroje tokios akys
vadinamos vaiduoklių akimis, – jo pirštai nukrenta žemyn.

– Vaiduoklių akimis? – prisimerkiu.

Vaikinas linkteli šypsodamasis.

– Sakoma, kad viena akis gali regėti pragarą, o kita – rojų, – tyliu. Spoksau į jį. –
Aš esu Elijas Juodaakis, – jis teatrališkai padaro reveransą. Pagriebęs mano
ranką, žvelgia į mane iš apačios kantriai kažko laukdamas. Mirksiu akimis.
Neiškart suvokiu, kas vyksta ir ko jis savo žvilgsniu reikalauja. Esu tokia
pagrobta keisto nuginkluojančio saugumo ir artimumo jausmo, kad net jaučiuosi
apsvaigusi.

– Amarilė, – cypteliu. – Amarilė, – garsiau ir užtikrinčiau tariu. Netgi kilsteliu

smakrą į viršų, kad atrodyčiau drąsesnė.

Vienas jo lūpų kamputis pakyla aukščiau už kitą.

– Malonu susipažinti, Amarile, – Elijas priglaudžia šiltas, minkštas lūpas prie

mano krumplių. Viso šio džentelmeniško poelgio metu jis neatitraukia nuo
manęs savo juodų gelmių, kurios, atrodo, vagia iš mano kojų kaulus.

Mano skruostai kaista.

Elijas delsia paleisti mano plaštaką. Jo akys pavergusios manąsias.

– Gal suteiksite man garbę ir sutiksite su manimi pašokti? – Elijas nulenkia

galvą, iškelia delną, o kitą ranką paslepia už nugaros. Akyse žaidžia šelmiški
velniukai.
Net nedvejojusi droviai kilsteliu ranką. Kaip kvailė plačiai išsišiepiu. Elijas
atsitiesia ir veda mane arčiau šokančių porų. Viena jo ranka nusileidžia man ant
liemens, o kita tvirčiau supina mūsų pirštus. Prieš suvokiant, kas vyksta, jis
trūkteli mane arčiau savęs. Krūtinė – prie krūtinės, širdis – prie širdies. Plačiai
atmerkiu akis, praveriu lūpas, o plaučiai atsisako veikti. Vienas Elijo lūpų
kamputis kilsteli į viršų ir jis žengia į priekį. Aš atgal. Jis į šoną. Aš į šoną.

– Esate puiki šokių partnerė, panele Amarile, – jis pagiria. Žandai nurausta.
Dega. Svyla. Stebiuosi, kaip niekas dar neužuodžia degėsių tvaiko.

Elijas pasilenkia arčiau manęs. Jo akys priešais manąsias. Jo šiltas alsavimas

kutena man lūpas. Stebiu, kaip jis pasilenkia dar arčiau. Arčiau ausies.

– Ir maloniai kvepiate, – girdžiu jį giliai įkvepiant. Keisti šiurpuliukai nukeliauja

kūnu. Išsišiepiu kaip kvailė ir nuraustu. – Jūs kvepiate vanile, – jo žvilgsnis
sutinka manąjį. Nusuku veidą ir mėginu susikoncentruoti į kitas šokančias poras,
į tarnus su padėklais... – Raudonis jums tinka, – girdžiu jį tariant su linksma
gaidele. Pajuntu jo pirštus ant smakro. Netrukus vėl žvelgiame vienas kitam į
akis. Jo veidas labai arti manojo. Staiga jo akys tampa liūdnai ilgesingos, Elijas
atsitraukia nuo manęs. Kiek sutrikęs mirksi, papurto galvą, o tada, tarsi būčiau
užsiauginusi dyglius, paleidžia mane sustingti viduryje šokio.

Žvelgiu į jį suglumusi.

– Viskas gerai? – prasprūsta žodžiai.

Elijas liūdnai šyptelėdamas linkteli.

– Man jau laikas. Buvo malonu... su jumis, panele... šokti. Dėkoju, – jis žemai
nusilenkia, pabučiuoja krumplius ir, nesuteikdamas man progos išsižioti,
pranyksta. Mano burna prasiveria, o akys plačiai atsimerkia. Mėginu suvokti, kas
čia ką tik atsitiko. Ar ką nors padariau ne taip? Mama visada mėgdavo kartoti,
kad tobulą pasakojimą gali sugadinti netinkamas žodis. Tas pats galioja ir
gyvenimui.

Nemalonus, sunkus jausmas randa plyšelį ir įsmunka į mano kūną. Visiškoje

tamsoje jis ieško mano tamsiame kampelyje susigūžusios sielos.

Daina pasibaigia. Aplink mane šokių poros nustoja judėjusios. Partneriai vienas
kitam nusilenkia, pabučiuoja plaštakas, o aš stoviu vis dar žvelgdama į tą pusę,
kur patraukė Elijas.

Elijas.

Mintyse ištariu jo vardą milijonus kartų ir kiekvieną kartą vis didesnis

nustebimas mane apima. Šis vardas... jis toks šiltas, artimas... tarsi būčiau ne
kartą jį girdėjusi. O kai lūpos jam suteikia garsą, jis neskamba svetimai. Liežuvis
žino šį vardą ir dievina jį ištarti.

Kažkas sunkaus nusileidžia man ant peties. Aiktelėdama krūpteliu. Išsigandusi

dirsteliu per petį. Šarlis stovi sustingęs ir, greitai mirksėdamas, žvelgia į mane
nustėrusiomis akimis.

– Atsiprašau, – greitai sumurmu pridėdama delną prie krūtinės. – Išgąsdinote, –

pasiteisinu ir nuleidžiu kaltai galvą.

Šarlis atsikrenkščia. Žvelgiu į jį vogčiomis pro tankas blakstienas. Vyras kiek

sutrikęs pasikaso pakaušį, prasižioja ir užsičiaupia. Tai pakartoja dar du kartus.

– Nenorėjau jūsų, madmuazele, išgąsdinti. Pardon[12]. Tiesiog jūsų ieškojau.

Norėčiau pakviesti jus pašokti ir mielosios damos mane informavo, kad rasiu jus
čia, – išspaudžia šypseną.

– Tai man... atleiskite. Tiesiog... užsisvajojau, – prisipažįstu susigūždama.

– Viliuosi, kad svajos buvo gražios, – jis iškelia delną priešais mane. Žvilgsnis
įsminga į mano veidą. – Madmuazele, gal suteiksite man garbę? – sunkiai
nurijusi seiles burnoje, paduodu jam savo plaštaką. Šarlis plačiai išsišiepęs, o
akyse šmėsteli kažkas tamsaus. Jis trūkteli mane arčiau. Aikteliu, o jis toliau sau
šypsosi, ruošdamas mus šokiui. Muzika pradeda kojoms diriguoti žingsnius ir
tempą, o mano akys baugščiai skenuoja minią. Nežinau, kodėl, tačiau noriu
išvysti Eliją. Bet kartu ir nenoriu. Mane apninka ir skandina iš nežinia kur
atsibastęs kaltės jausmas.

Laikas bėga.

Puota pasibaigia.

O didžiulis laikrodis su romėniškais skaičiais ant ciferblato muša vidurnaktį.

5 skyrius
Ėlirama ir Severija įeina į kambarį. Ėliramos rankose sidabrinis pusryčių
padėklas, Severijos – didžiulė juoda papuošalų dėžė. Moters rankos įtemptos,
veide atsispindi sunkumas. Stebiu tarnaitę su didžiuliu pasimėgavimu
padedančią dėžę ant stalo.

Kambarys staiga pakvimpa cinamono kepiniais. Pagriebiu stiklinę apelsinų

sulčių ir godžiai atsigeriu. Tarnaitė kažką kalba, bet nugirstu gal kas dešimtą
žodį.

– Būti su sargybiniais? – klapsiu akimis sutrikusi.

– Dėl jūsų pačios saugumo, panele, – taria Ėlirama. – Per tokius renginius kaip
šis į vieną vietą susiburia labai daug įvairaus plauko žmonių. Ką jau ką, tačiau
tai tarsi problemų magnetas ir visados yra imamasi daugybės atsargumo
priemonių.

Linkteliu apsimesdama, kad puikiai suvokiu merginos žodžius. Tiesa ta, kad man
visas šis pasaulis vis dar yra viena didžiulė mįslė.

Severija pažvairuoja į tarnaitę, bet nieko nesako. Netrukus ji tūpteli ir dingsta

pro duris.

Padedu stiklinę ant padėklo ir kilsteliu priešais akis rankas. Ant piršto vis dar
ilsisi žiedas. Prieš eidama gulti mėginau jį nusiimti, tačiau nesėkmingai.
Tikriausiai pirštas užtino. Aplink riešus vis dar dailiai surišti stori kaspinai.
Atsargiai juos nusirišu ir neišnykstantys randai pasitinka pasaulį.

Mintyse savęs paklausiu, kaipgi atsidūriau šiame pasaulyje. Mėginu prisiminti,

ką veikiau prieš atsidurdama tame kambaryje. Galvoje švilpia vėjai. Bet aišku
yra viena: nutiko kažkas siaubingo.

Bet kas?

Užsirišu kaspinus ant riešų ir palieku lovą. Pastebiu, kad Ėlirama akies kampeliu
stebi mane ir tikriausiai net vertina.
– Kiek laiko svečiai viešės pas... viešės čia? – paklausiu, sukryžiuodama rankas
ant krūtinės. Žvilgsnis ilgesingai nuklysta į lango pusę. Blyški saulė kabo
danguje.

– Dauguma išvyks šiandien, – Ėlirama atsako mandagiai, – tačiau kai kurie

pasiliks kelioms dienoms. Mosinjoras yra labai įtakingas asmuo šiame regione, o
tai reiškia, kad dažnai ir užsiėmęs, – mintys mane pasiglemžia. Imu svarstyti,
kada Elijas iškeliaus savais keliais. Norėčiau suprasti, kodėl trokštu jį vėl išvysti.
Ir, kas svarbiausia, kodėl jaučiausi šalia jo tokia saugi.

Nejučiomis imu aplink pirštą sukti plaukų sruogą. Ėliramos balsas nutyla,
susilieja. Viskas, ką girdžiu, tai mintyse aidintį vaikino balsą, matau tas juodas
užburiančias akis. Kas slypi toje tamsoje? Niekados nemėgau tamsos, tačiau tos
akys... norėjau sužinoti viską apie jas.

– Panele, – išgirstu nedrąsiai kreipiantis Ėliramą.

Pažvelgiu į ją, prisiverčiu šyptelėti. Viliuosi, kad to pakaks, kad paliktų mane
ramybėje. Ji papučia lūpas, žvelgia į mane kelias įtemptas akimirkas. Tada jos
pečiai nusvyra žemyn. Akimirkai ji prideda delną prie kairės akies, o tada puola
vėl dirbti savo darbą kambaryje. Mintyse jai už tai padėkoju.

Prieinu arčiau lango. Apačioje išpuoselėtas didžiulis sodas su nedideliu

tvenkiniu. Netgi iš toli įžiūriu plaukiojančias baltas ir juodas žuvis. Pakreipiu
galvą į šoną. Žuvis plaukia ir plaukia, juda ir juda vandenyje ratu. Jos
hipnotizuoja. Juodos žuvis su juodomis, baltos su baltomis, išskyrus tas dvi
pasiklydusias ir įsimaišiusias į priešingus būrelius.

Fone girdžiu kalbant Ėliramą. Žinau, kad turėčiau atitraukti žvilgsnį nuo sodo ir
susikoncentruoti ties žodžiais , tačiau žvilgsnis tiesiog prisiklijavęs prie judančio
gyvojo rato.

– Panele? Panele? – pasisuku ant kulnų. – Klausiau tavęs, ar prisijungsi prie

monsinjoro viešnių. Jis kažką minėjo apie jas, – moters pirštai susipynę ties
pilvu, veidas akys staiga atsargios mane tyrinėdamos.

– Taip, – pasitrinu kaktą. – Jos labai... taip, su malonumu, – žodžiai stringa

gerklėje. Tarnaitė linkteli ir iš spintos ištraukia dailią, lengvą šviesiai melsvą
suknią su korsetu. Gyvenime dar neteko tokio apdaro vilkėti, tačiau visada
žavėjausi jį dėvinčių merginų grožiu.
Su didžiuliu entuziazmu leidžiu Ėliramai apvilkti šią suknią. Truputį veržia
krūtinę, bet veidrodyje atrodau įspūdingai. Tarsi viena iš tų animacinių princesių.

Ėlirama pasisodina mane prieš veidrodį. Atspindyje stebiu ją atidarant dėžę. Ji

dirsteli į mane, į dėžę. Pečiai nusvyra žemyn ir dirbtinė šypsena kilsteli lūpų
kampučius.

– Gal nori konkrečios šukuosenos? – abejingu balsu pasiteirauja, pirštais kažką

liesdama dėžutės viduje.

Pasukioju galvą į šalis.

– Ne, ką norite, – kilsteliu plaukų sruogą, – tą galite ir padaryti.

Tarnaitė linkteli ir imasi darbo. Ji švelniai šukuoja mano plaukus, juos dalina ir
dalina, pina ir pina. Iš pradžių ją stebiu, o vėliau vėl pasineriu į savas mintis.
Keista nukeliavus į savo galvą rasti ją tokią tylią. Kur mano demonas? Negi jis
taip užsirūstino?

Ėlirama garsiai padeda šepetį ant staliuko. Krūpteliu.

– Atrodai nuostabiai, – taria Ėlirama liesdama kasų karūną ant mano galvos. Į
plaukus įpintas žydras kaspinas ir įsmeigtos keturios dryžuotos rusvos
plunksnos. Atrodo keistai. Dirsteliu į Ėliramą, klausiamai pakėlusi antakį.
Mergina sutrikusi šypteli. Dirsteli į papuošalų dėžę ir skubiai ją uždaro.

– Tai pelėdos plunksnos, – greitai paaiškina, ištraukdama priekyje kelias sruogas.

Šios spirale krenta šonuose. Daugiau nieko nebepaaiškina apie keistąją mane
žavinčią šukuoseną.

Ėlirama tylėdama mane palydi į sodą. Mus supa tik mūsų batelių kulniukų
kaukšėjimas. Burnoje liežuvis nerimsta, vis mėgindamas priversti lūpas
prasiskirti. Sugniaužiu kumščius ir paleidžiu į laisvę mane kankinantį klausimą:

– Ar pažįstate tokį Eliją? – pasiteirauju Ėliramos. Tarnaitė staigiai stabteli ir tik

per plauką neįsirėžiu į jos įtemptą nugarą. Mergina dirsteli į mane, klapsėdama
blakstienomis.

– Ką tokį? – ji tyliai paklausia. Akys baugščiai laksto į šalis lyg ko ieškodamos.

– Vakar... – pradedu, tačiau staiga nutylu. – Nieko, – išpyškinu. – Nieko.

Mergina lengviau iškvėpia. Visi raumenys jos kūne atsipalaiduoja ir netrukus

Ėlirama pradeda žingsniuoti į priekį. Kad ir kas čia dabar atsitiko, tai priminė
man įspėjimą, kurio nusprendžiau šį kartą paisyti. Gal tas Elijas yra koks nors
tabu, o gal koks piktadarys? Kad ir kokį įspūdį šis sugebėjo pasėti mano galvoje,
teks šį augalą išrauti ir apsimesti, kad viskas yra tvarkoje.

Gaivus, šviežias, gėlių aromatu prisirpęs oras dvelkteli į mane, Ėliramai pravėrus
laukujes duris. Medžių ošimas ir paukščių čirpimas glamonėja ausis. Netrukus
mus apsupa daugybė į dangų kylančių muilo burbulų. Nedrąsiai kilsteliu ranką ir
paliečiu vieną burbulą. Jis pokšteli ir pradingsta.

Ėlirama veda raudonomis plytelėmis grįstu takeliu link baltos narvelio formos
pavėsinės. Joje smagiai sėdėdamos šnekučiuojasi vakar regėtos merginos. Visos
nudžiunga išvydusios mane. Retai kas taip pralinksmėdavo mano akivaizdoje.

Ir naujas suvokimas teškia man skaudų antausį. Realybėje net nežinau, ar

egzistuoja toks žmogus, kuriam nuoširdžiai rūpėčiau. Šios, tik vieną dieną mane
pažįstančios merginos, priima mane tokią, kokia esu ir... leidžia pasijusti sava.

Prisėdu prie stalo. Ėlirama tūpteli ir, pasiteiravusi, ar ko nors norėtumėme,

dingsta. Kiek nedrąsiai nužvelgiu naująsias pažįstamas. Ant staliuko šūsniai
baltų popieriaus lapų, plunksninių rašiklių ir rašalo buteliukų, ant kurių raudona
spalva parašyta „A“.

– Mes neturime čia labai daug pramogų, – taria Izaura panardindama rašiklį į
buteliuką. – Savo popietes mėgstame leisti skaitydamos knygas, siuvinėdamos,
žaisdamos kokį nors nuobodų stalo žaidimą arba... – ji dramatiškai nutyla.
Akimis nužiūri kiekvieną merginą prie stalo. – Arba kurti istorijas: trumpas,
ilgas, romanus... Rašymo terapija labai atpalaiduoja. O kur dar tai, kad mes visos
trokštame parašyti tokią knygą, kurią išleistų leidyklos, – ji svajingai atsidūsta,
pridėdama rankas sau prie krūtinės. Tik per stebuklą nuo plunksnakočio
nenukrenta pakibęs tamsus rašalo lašas.

Kitos merginos pritaria linkčiodamos galvas.

– Ar bent kartą mėginai parašyti istoriją? – pasiteirauja Blančė. Ji žvelgia į mane

didžiulėmis šunyčio akimis. Primerkiu akis ir imu kramtyti apatinę lūpą. Negi
jos įtaria? Negi dabar ketina iš manęs išsityčioti?
Nuleidžiu akis į savo batelius.

– Teko, – tyliai sumurmu. Merginos palenkia galvas arčiau manęs. – Mano

mama mėgo rašyti ir... mane mokė. Bet... – nutylu. Meldžiu mintyse merginų
suvokti, kad tikrai nenoriu kalbėti apie mamos mokymo ypatumus.

– Puiku, – Eleonora džiaugsmingai suploja delnais. – Galėsi su mumis

pasidalinti savo didžia išmintimi. Pasakyk, į ką visada turėtumėme atkreipti
dėmesį pradėdamos kurti veikėjus? – ir visos merginos įsmeigia į mane godžius
žvilgsnius. Pasijuntu nejaukiai. Imu žaisti pirštais.

– Nagi, drąsiau, – ragina Ėluiza.

– Na, – kiek baikščiai pradedu, – autoriai mėgsta suteikti veikėjams tokius

vardus, kurie turėtų kokią nors reikšmę siužetui, – kraujas pliūpteli į skruostus.
Dirsteliu pro tankias blakstienas į merginas, ruošdamasi mintyse sutikti jų
suirzusius ir nepatenkintus veidus. Juk ėmiau ir išpyškinau ir taip visiems
žinomą dalyką. Tačiau merginos, parėmusios smakrus delnais, žvelgia į mane
laukdamos daugiau.

Nuo veido nusibraukiu nematomą plaukų sruogą.

– Vėliau, kad lengviau būtų, galima pasinaudoti įvairius veikėjų klausimynus ir

anketas. Jose... – nuryju seiles. Iškvepiu. – Jose yra įvairūs klausimai kaip,
pavyzdžiui, ką veikėjas mėgsta, koks jo zodiako ženklas ir panašiai. Būtina...
reikėtų suteikti veikėjui įvairių ydų, kad personažas atrodytų realistiškas. Galima
jam suteikti savitą žodžių tarseną, dialektą, o gal kokią mėgstamą frazę, –
jaučiuosi keistai. Jaučiuosi maloniai. Merginos ramiai sėdi ir ryja mano žodžius,
tarsi pro mano lūpas keliautų tikra išmintis. Namuose niekam tokie dalykai
nerūpi. Jiems rašymas – laiko švaistymas.

Tyliu. Kilsteliu prie lūpų nykštį. Dantys pradeda kramtyti odelę aplink nagą.
Nežinau, ką dar galėčiau pasakyti. Atrodo, kad mano protas per daug šokiruotas
visos šios situacijos, kad galėtų normaliai veikti.

– O kaip manai, kaip būtų galima įdomiai pristatyti veikėjo išvaizdą? – išgirstu
klausimą. Kilsteliu akis į viršų ir apsidairau. – Na, supranti, – Izaura kilsteli savo
lapą visą išraudusi, – man vis nepavyksta, – ji ištiesia lapą per visą stalą. Kiek
drebančia ranka jį paimu ir dirsteliu. Kilsteliu antakius. Mergina šypteli ir
linkteli. Įkvepiu ir skaitau. Mama tokias pastraipas vadindavo CV.
– Na, – prasižioju, – skaitytojams tokie informacijos blokai... na, nėra malonu
juos skaityti. Pamėgink informaciją išmėtyti.

– Išmėtyti? – paklausia Blančė palinkdama arčiau manęs, mėgindama dirstelėti į

lapą mano rankoje.

– Na, – krimsteliu lūpą. Skaudžiai. – Vienoje vietoje paminėk plaukų spalvą, kai
veikėjas liečia juos. Kitoje vietoje įterpk akių spalvą, kai šios kur nors žvelgia,
vėliau lygink ūgius su kitais veikėjais. Tarkime... – įkvepiu. Iškvepiu. – Jeigu
nori pabrėžti ūgį, užuot pasakiusi, kad jis labai aukštas ar parašydama tikslų jo
ūgį metrais, gali parašyti, kad jis kone pakaušiu liečia durų staktą ar kažką...
panašaus.

Merginos susižvalgo. Jų akys plačios, o šypsenos auga tarsi mielės šiltame piene
su žiupsneliu cukrumi.

– Niekados nebūčiau apie tai pagalvojusi, – lėtai sumurma Eleonora.

Ant krūtinės nusileidžia saulės spindulėlis. Jis atveria vartus į mano šalčiu ir
tamsa apsuptą sielą. Šiluma ir džiugesys tarsi už virvelių timpteli veido raumenis
ir atsiranda džiaugsmą išduodanti šypsena.

– O ko... ko niekados dar nereikėtų daryti? – paklausia Ėluiza, greitai kažką

keverzodama ant naujo popieriaus lapo. Pagauta smalsumo, pamėginu
perskaityti, tačiau nepavyksta.

Pažvelgiu į viršų.

– Veidrodis, – tariu kiek uždelsusi. – Labai yra mėgstama pristatyti veikėjų

išvaizdą juos pastatant prieš veidrodį. To nedarykite. Tai tik... įrodo, koks
naujokas esate rašytojo kėdėje.

Merginos tyliai numykia. Tada visos, lyg susitarusios, vienu metu puola kažką
braukyti ir vedžioti savo popierių lapuose. Keistas didingumo jausmas
pasibeldžia į sielą.

– Turiu klausimą, – kiek nedrąsiai taria Ėluiza. Nustembu išvydusi, kad jos
skruostai įgauna ryškesnį rusvumą. Linkteliu duodama ženklą kalbėti toliau. –
Ar yra normalu, kad rašant staiga imtų ir tavo veikėjai... net nežinau, – liežuviu
sudrėkina lūpas. – Jie tiesiog tavęs neklauso. Daro, ką tik nori. Atrodo... Atrodo,
kad jie...

– Pavirsta tikrais žmonėmis, – sušnibždu svajingai. Ėluiza karštligiškai linkteli

galva. Net sruoga pasprunka iš kruopščiai sudėtos šukuosenos.

Užmerkiu akis. Atsimerkiu. Plačiai išsišiepiu.

– Tai nuostabus pojūtis, ar ne? – paklausiu.

Ėluiza kiek padelsia atsakyti.

– Taip, tačiau... trikdantis.

– Mama man vis kartodavo, kad veikėjai yra žmonės. Jie kažko nori, jie kenčia,
jie myli, jie turi pomėgius ir savitą charakterį. Todėl negalima į veikėją žvelgti
kaip į šachmatų figūrėlę, nes tada nesukursi netikro sapno. Beje, veikėjai atrodys
plokšti ir neįdomūs. O kur dar visas kūrybos proceso smagumas? Kai veikėjas
palieka popierių ir pradeda diktuoti, ko jis nedarytų... tada kūrinyje atsiranda
realistiškumo pojūtis... – nutylu ir atsidusdama atsilošiu atgal. Rankas
priglaudžiu prie krūtinės. Mintimis nuklystų į tuos momentus, kai mano pačios
veikėjai tiesiog spjovė į visus mano jiems sukurtus scenarijus ir padiktuodavo
savus. Šie būdavo kur kas geresni ir įdomesni, nei mano sugalvotieji.

– Veikėjas yra tikras žmogus, – Blančė garsiai paskelbia ir visos puola tai
užsirašyti spausdintinėmis raidėmis. Stebiu jas nesiliaudama plačiai šypsojusi.

– O ar žinote, – nužvelgiu merginas. Jos visos palinksta į priekį. – Žinote, yra

patariama pradėti rašytojo karjerą nuo pasakų. Turiu omenyje, reikia jų
prisiskaityti, jas paanalizuoti ir mėginti sukurti savas.

– O kodėl? – pasiteirauja Ėluiza, kilstelėdama vieną antakį į viršų.

– Nes pasakos turi visus istorijų elementus ir gan aiškią struktūrą. Jos yra tikras
pavyzdys, kaip rašytojai turėtų išmokti kontroliuoti savo istorijas.

Merginos susimąsčiusios numykia. Visų veidai rimti, pagražinti įtempto

galvojimo.

– Mano mėgstamiausia pasaka yra apie princą, kuris pamilo Aukso Stogo
princesės portretą ir patraukė ją surasti, kad galėtų vesti. Panele Amarile, žinote
šią pasaką? – paklausia šypsodamasi Blančė.

Papurtau galvą.

– Aš irgi nežinau, – sumurma Ėluiza.

– Na, tai sena ir paprasta pasaka, tačiau labai romantiška. Bent jau man, –
nusijuokia. – Senas karalius miršta ir priverčia ištikimąjį Johaną pažadėti, kad jis
bus jo sūnaus globėjas ir patarėjas. Vyras sutinka. Karalius pasako, kad palieka
viską sūnui, tačiau šis jokiais būdais negali pamatyti princesės iš Aukso Stogo.
Tačiau princas išvysta karalaitės portretą ir ją karštai pamilsta. Vaikinas liepia
ištikimajam Johanui padaryti gražiausius aukso ir brangakmenio dirbinius tam,
kad galėtų išmėginti laimę siekdamas merginos rankos. Johanas nuplaukia pas
karalaitę, apsimeta pirkliu ir rodo merginai grožybes. Mergina nori jas visas
turėti, bet Johanas sako, kad laive jų turi tiek daug, kad prireiktų daug dienų
viską sunešti. Karalaitė panori viską pamatyti ir nukeliauja į laivą. Kol žiūri
brangenybes, laivas ima plaukti. Karalaitė, supratusi klastą, supyksta, tačiau tada
sužino, kad čia ji yra su karaliumi. Ten dar daug dalykų nutinka, bet man
labiausiai patinka pradžia.

Mintyse pripažįstu, kad pradžia tikrai romantiška, tačiau kartu ir kvaila. Kaip
galima pamilti žmogų tik iš portreto? Juk svarbiausia turėtų būti vidus, o ne
išorė.

– O man patinka Pinokis, – išdidžiai pareiškia Ėluiza. – Puiki istorija. Ir pamoko,

ir suteikia viltį.

– Man tai patinka Sultenė, – Eleonora sumurma.

– Čia ta pasaka, kur panaši į Auksaplaukę? – pasiteirauja Ėluiza. Eleonora

linkteli.

– O man patinka Šešėlis, – sunerdama pirštus ant kelių paskelbia Izaura.

– Apie ką yra šioji pasaka? – pasiteirauju kiek patogiau įsitaisydama.

– Net nežinau, nuo ko pradėti, – atvirai prisipažįsta ji. – Tai įdomi pasaka ir kartu
gan liūdna. Joje pasakojama, kaip žmogus dovanoja laisvę savo šešėliui tik tam,
kad vėliau šis atimtų jam gyvybę.
– Gyvybę? – visos merginos perklausia vienu metu.

– Tarnas užsinorėjo tapti šeimininku ir juo klasta tapo, – linkčiodama kalba

Izaura. – Vargšas žmogelis. Ne veltui sakoma, kad gerais norais kelias į pragarą
grįstas. Žmogelis buvo mokytas ir geros širdies, o jo šešėlis ėmė ir tuo
pasinaudojo, nes buvo įsimylėjęs princesę ir norėjo ją vesti.

– Tai čia dar ir romantikos yra, – sumurma susidomėjusi Blančė.

Izaura tik gūžteli pečiais.

– Kaip ir yra, kaip ir nėra. O kokia jums, panele Amarile, yra mėgstamiausia
pasaka?

Susimąstau.

– Tikriausiai Hamelno žiurkininkas, – merginos susižvalgo. Skubu aiškinti: –

Šioje pasakoje yra teisingumas ir bausmė už sukčiavimą. Realybėje... retai kada
esi nubaudžiamas už savo nedorybes.

– Tačiau kaip tie nekalti vaikai, kuriuos žiurkininkas pražudo? – Ėluiza atsargiai
paklausia.

– Kartais žmonės supranta tik tokią kalbą – mirties ir netekties kalbą.

Akimirkai stoja niūri ir slogi tyla. Pasijuntu blogai. Aš visada taip: šneku tai, ko
kiti, atrodo, kartais nenori girdėti, nenori matyti. Jeigu nematai ir nežinai, širdies
neskauda.

Blančė pakrato galvą, suploja rankomis.

– Būtent tai, manyčiau, ir turėtume parašyti, – prisimerkiu. – Juk rašytojų

pareiga atverti žmonėms akis, tėkšti jiems jų sukurtą purvą ir dar už tai gauti
įvertinimą, – Blančė kilsteli smakrą į viršų. – Hamelno žiurkininko istorija,
manyčiau, būtų visai nebloga medžiaga mūsų istorijoms, – merginos pritariamai
linkčioja.

Netikėdama klapsiu akimis. Akmuo nuo širdies nurieda ir lengviau įkvepiu.

Laikas lekia lyg pakinkytas ant sparnų, mums šnekučiuojant apie jų kūrinius. Jos
klauso kiekvieno mano žodžio, tarsi būčiau kokia Erata, Kaliopė, Melpomenė ar
Talija. Man patinka kitų pripažinimas ir galėjimas laisvai kalbėti apie man
patinkančius dalykus. Be jokių sunkumų galiu įsivaizduoti savo ateitį čia.
Kiekvienas rytas dvare man pavirsta laukiamu įvykiu. Sunku tuo patikėti. Juk
tiek daug metų praleidau bijodama tų durų, to pasaulio slypinčio už jų. Ko tik
nedariau, kad košmarai manęs nenugabentų į šį pragarą. Bet čia ne košmaras.
Čia išsipildžiusi svajonė. Jokio demono galvoje. Jokių kasdienių patyčių. Jokių
taisyklių. Jokių rėmų ir kitų žmonių man primestų troškimų.

Juk manęs čia niekas nežemina, iš manęs nesityčioja, neliepia gerti vaistų,
nespaudžia, nediktuoja, ką turėčiau daryti.

Aš namuose. Rojuje. Esu saugi ir laiminga. Seniai kada teko tokia jaustis.

Nužvelgiu visas merginas ir jų prirašytus lapus. Viena iš jų kamputyje nupiešusi

trijų sujungtų spiralių simbolį. Nežinau, kodėl jį regėdama pasijuntu kaip lediniu
vandeniu aplieta, visas džiaugsmas išgaruoja.

Nors šioji vieta ir atrodo esanti rojus, bet...

„Čia ne mano namai“, – šmėsteli galvoje skaudi mintis.

6 skyrius
Kažkas atsikrenkščia ir pokalbius nusineša šiltas vėjo gūsis. Daugybė akių
įsminga į Ėliramą. Jos rankos už nugaros, smakras aukštai iškeltas, o akys šaltai,
bet pagarbiai nužvelgia visas merginas.

– Panele Amarile, – Ėlirama kreipiasi oficialiu tonu, šiek tiek nuleisdama galvą,
– ar galėtume eiti su manimi?

Merginų akys nukrypsta ir įsminga į mane. Skubu atsistoti ir, atsisveikinusi su

draugėmis, atsargiai žingsniuoju paskui Ėliramą.

Mergina atveda mane į didžiulį saloną. Langai milžiniški, įrėminti sunkių, gelsvų
užuolaidų. Ant sienų – masyvūs aukso rėmuose įkalinti tamsūs peizažai. Sienos
iškaltos tamsia mediena. Kampuose – baltos marmurinės įvairių mitinių būtybių
statulos. Židinys, virš jo kabo išpuoštas sidabriniais gėlių ornamentų rėmais
veidrodis. Viduryje kambario – didžiulis persiškas kilimas, trys didžiulės ilgos
sofos, o jų viduryje – trapus stiklinis staliukas. Lubos baltos, su ornamentais,
mandalomis ir keistais simboliais, panašiais į runas.

Kambaryje tvyro cigarų ir medienos aromatas. Ir šaltis. Grėsmė. Imu virpėti,

trokštu apsisukti ir skuosti lauk iš kambario.

– Ar dar kuo nors galėčiau jums pasitarnauti, monsinjore? – mandagiai

pasiteirauja Ėlirama, stovėdama man iš šono. Pastebiu septynis žmones: keturi
stovi prisišlieję prie sienų, žvilgsniai įsmigę į tris vyrus, sėdinčius aplink
staliuką.

Šarlis atsainiai pamoja ranka. Šiandien jis vilki ilgą, puikiai prie jo kūno
prigludusį tamsiai mėlynos spalvos kostiumą, kurio apykaklė, rankovės ir apačia
išmarginti aukso spalvos siūlių ornamentais.

– Ne, galite eiti.

– Jums leidus, monsinjore, – tarnaitė tūpteli ir, trumpai dirstelėjusi į mane,

spėriais žingsniais palieka kambarį.

– Madmuazele, ateikite čia, – Šarlis pakviečia atsistodamas. Jo pavyzdžiu paseka

ir kitu du vyrai, sėdėję į mane nugaromis. Vienu metu jie pažvelgia per petį.
Sustingstu, o kaktoje įsirėžia gili raukšlė. Baimės išgaruoja ir šiltas saugumo
jausmas apglėbia mane.

– Nebijokite, madmuazele, – Šarlis žengia arčiau. Jis neatsiklausęs pagriebia

mano ranką, įkalina ją tarp savo delnų. – Čia pirkliai. Jie išgirdo apie mano
rengiamą pobūvį ir nusprendė apsilankyti. Su savimi jie atsigabeno nepaprastų
aukso dirbinių.

Elijas savo tamsiomis akimis žvelgia į mane abejingas, tarsi regėtų mane pirmą
kartą gyvenime. Šalia jo stovi vyresnis vyras: didžiuliai akiniai ant ilgos nosies,
barzda vešli tarsi neįžengiami miškai. Ties smilkiniais jo plaukai – jau
sidabriniai. Pats vyras nukreipęs žvilgsnį kažkur virš mano galvos.

Šarlis nusiveda mane arčiau vyrų. It robotas nužingsniuoju paskui. Visas mano
dėmesys nukreiptas į Eliją. Jo veide pradeda atsirasti nuobodžiavimo pėdsakų.
Vyresnysis vyras mandagiai paima kitą mano ranką ir pasilenkęs priglaudžia prie
lūpų. Jo barzdos plaukai šiurkščiai nubrėžia man odą. Vos susilaikau
nesusiraukusi iš pasišlykštėjimo.

– Esu pirklys Džonatanas Troienas. Troi – e – nas, – pakartoja

suskiemenuodamas. – Didžiulė garbė su jumis susipažinti, panele... – kita ranka
greitai pasitaiso žemyn nosimi nuslydusius akinius.

– Madmuazelė Amarilė, – Šarlis pristato mane.

– Panele Amarile, – pabaigia pirklys Džonatanas. Jis paleidžia mano ranką, kiek
atsitraukia padarydamas vietos savo draugui, tačiau Elijas neskuba krustelėti.
Šiandien jis vilki juodus marškinius ir kelnes. Jo veidas tarsi bespalvė kaukė.

Krimsteliu apatinę lūpą.

Elijas žengia į priekį, suima mano plaštaką ir lėtai, tarsi mėgintų sukurti įtampą,
kelia ją prie lūpų žvelgdamas tiesiai man į akis. Jo lūpos šiltos ir atsargios.

– O čia mano sūnėnas, Elijas Juodaakis, – pristato Džonatanas, išdidžiai

išpūsdamas krūtinę.

– Garbė su jumis susipažinti, panele, – taria Elijas nenoriai patraukdamas ranką.

Jo rankos po akimirkos giliai paneria į kelnių kišenes. Džonatanas pažvairuoja į
jaunuolį, šis į žvilgsnį atsako nekaltai gūžtelėdamas pečiais.

Šarlis timpteli mane prieiti ir atsisėsti ant sofos. Kojos nenori veikti, susipina,
klupteliu. Stiprios Šarlio rankos mane sugriebia. Nuraustu. Kaip galima lygioje
vietoje imti ir sumanyti pargriūti?

Paslapčia stebiu Eliją. Jis mane ignoruoja. Atsipūtęs ir patogiai įsitaisęs sėdi ant
sofos. Tingi šypsena veide ir jokios užuominos apie vakar vakarą. Mintyse
pradeda siautėti uraganas. Negi vakarykščiai dalykai man galėjo pasipainioti
sapnų karalystėje? Gal tik viską įsivaizdavau? Dažnai regiu tai, ką noriu matyti.

– Pirkliai su savimi atsivežė nuostabių aukso dirbinių, – pakartoja Šarlis,

žvelgdamas į mane. Stipriai suspaudžiu lūpas, mintyse žaidžiu spėjimų žaidimą.
Mėginu perprasti situaciją įdėmiai tyrinėdama kūno kalbą, žodžius ir balso toną
bei intonaciją.

– Aišku, – dvejodama sumurmu.

Vyresnysis vyras pasilenkia ir prisitraukia arčiau odinį juodą lagaminą, kuris

stovėjo atremtas į sofos šoną.

– Norėčiau, madmuazele Amarile, kad padėtumėte man išsirinkti kelias jų

siūlomas prekes. Man pačiam prastai sekasi priimti sprendimus, kaip priešais
save regiu ką nors, – jis paima mano delną ir kilsteli arčiau savo lūpų.
Klapsėdama blakstienomis spoksau tiesiai į jo hipnotizuojančias akis, –
nepaprastai gražaus, – šypteli. Mano skruostai maloniai nurausta, o širdis padaro
ore kūlverstį.

Kažkuris atsikrenkščia. Susigėstu. Ištraukiu ranką ir, kiek susigūžusi, pažvelgiu į

kitoje pusėje sėdinčius vyriškos lyties atstovus. Elijo antakiai susijungę, o akys
neįskaitomos. Džonatanas pasikaso vieną žando pusę, pasiunčia kelis žaibus į
jaunuolio pusę. Tada, tarsi kas prie smilkinio būtų pridėjęs pistoletą, jis atsega
lagaminą ir kruopščiai, bet greitai puola dėlioti aukso dirbinius ant stiklinio
stalelio. Akys tiesiog raibsta nuo tokių nepaprastų brangenybių priešais mane.
Pridedu pirštus prie lūpų, slėpdama iš nuostabos atvertą burną.

– Tikri šedevrai, argi ne, madmuazele? – taria Šarlis, pasilenkdamas į priekį. Jis
pastveria gulbės su deimanto akimis pakabuką. Pavarto jį tarp pirštų ir,
pastebėjęs mano susižavėjimo kupiną žvilgsnį, padeda pakabuką man ant iškelto
delno. Vos juntu rankoje trapaus papuošalo svorį. Kairės rankos pirštais paliečiu
tuos du mažyčius deimantus.

– Sakoma, kad kasyklų dievas įsakė savo pavaldiniams surasti visus įmanomus
brangakmenius ir šiuos atnešti jam. Šiuos jis sutrupino į miltelius ir sumaišė. Šis
pirmasis deimantas buvo padovanotas jo žmonai, – girdžiu Šarlio žodžius tarsi
per miglą.

Atsargiai paguldau gulbę atgal ant stalo. Viena ranka apglėbiu save, o kita
sklando virš nuostabių papuošalų. Niekados jų negalėčiau įpirkti.

Delnas pakimba virš mandarino dydžio auksinis rato. Jo viduryje – auksinis

verpimo ratelis ir į priekį pirštą tiesianti mergina. Apskritimo šonuose
išgraviruoti keisti pagaliukai, o tarp jų įtaisyti septyni maži spalvoti akmenukai.

Kažkieno ranka palenda po maniške. Kilsteliu veidą į viršų. Elijas nežvelgdamas

į mane pagriebia papuošalą ir, atsargiai, kad nepaliestų mano odos, įdeda į delną
pakabuką. Jis stebėtinai lengvas, tačiau pakankamai sunkus, kad jį jausčiau.

– Tai vienas iš mūsų pasididžiavimų. Čia yra septyni brangakmeniai: topazas,

rubinas, safyras, smaragdas, tanzinitas, – jis pirštu rodo į dailų, tamsiai mėlyną
akmenį, – tafeitas, – šviesiai violetinis akmuo, – apatitas, – žalsvai melsvas
akmuo, – jis pabaigia, atsilošia atgal. – Deja, nežinome, kas parašyta aplinkui.
Auksarankis menininkas nenorėjo atskleisti, tačiau teigė, kad jo savininkas pats
širdimi suvoks užrašo esmę.

Šarlis paima iš manęs papuošalą ir pavarto jį tarp savo pirštų.

– Įdomus daikčiukas, – prisipažįsta pasikasydamas ranka barzdą. Vyras suka ratą

mėgindamas perprasti tuos paveiksliukus, tačiau galiausiai pasiduoda ir grąžina
pakabuką atgal man į rankas.

– Kaip ir minėjo mano kolega, kai kurių savo paslapčių juvelyrai neatskleidžia, –
gilus juokas išsiveržia iš Džonatano burnos, akiniai šokinėja jam ant nosies.

– Bet jie atskleidžia jų paskirtį. Tai užkerėtas daiktas, – rimtai pareiškia Šarlis. –
Amuletas? Talismanas? Kas tai?

Mintyse it aidas atkartoju Šarlio žodžius. Žandikaulis atvimpa. Suglumusi

spoksau į pakabuką rankoje, tarsi kas nors būtų įjungęs ryškesnį apšvietimą ir
pridėjęs didinamąjį stiklą, kad galėčiau įžiūrėti kiekvieną sidabro ir aukso
raukšlelę ir nelygumą.

– Taip, žinoma, – atsikrenkščia Džonatanas. – Ką jau ką, bet mes tikrai

nepuolame imti papuošalų nesužinoję visų galimų detalių apie juos, – vyras
pradeda kuistis lagamine. Pasigirsta popieriaus čežėjimas, o netrukus šūsnis jų
nusileidžia ant stalo. Vyras karštligiškai pradeda tarp jų ieškoti reikiamo lapo, o
šį suradęs, išdidžiai atkiša Šarliui. Vyras paima popierių ir, atsilošęs į sofos
atlošą, demonstratyviai pradeda šį tyrinėti, pridėjęs pirštus prie smakro.

Paslapčia mesteliu žvilgsnį į Eliją. Jis sėdi, akys stiklinės, o veidas mąslus.

– Matau, kad prie šio dirbinio plušo net pats Maides, – lėtai, giliu balsu taria
Šarlis. – Jis mini, kad tai stiprus amuletas su Žiburiuotojo paukščio plunksna ir
yra užkerėtas vyriausiosios laumės. Sakyčiau, neprastas derinys, – vyras grąžina
lapą atgal. Džonatanas linksi. Akiniai lėtai, tačiau užtikrintai slysta žemyn. Vyras
juos pasitaiso.

– Kiekvienas jo dirbinys yra šedevras.

Šarlis dirbtinai šypteli, pažvelgia į mane. Nežinau kodėl, tačiau truputį susigūžiu,
dirsteliu į ramiai rankoje gulintį papuošalą. Atsidūstu ir padedu pakabuką atgal
ant stalo. Kai šis palieka mano delną, nudiegia širdį. Vos susilaikau iškart jo
nepagriebusi ir neprispaudusi prie krūtinės.

– Ar dar kas nors traukia jūsų dėmesį, madmuazele? – Šarlis pasilenkia truputį
arčiau manęs. Užuodžiu nuo jo sklindantį keistą kvapą. Tarsi kažkokios drėgmės
ir geležies. Tačiau kai dar kartą įkvepiu truputį giliau, užuodžiu tik malonų
kokosų aromatą. Mintyse trenkiu sau antausį ir greitai akimis permetu visas ant
stalo išdėliotas grožybes.

Elijas kiek primerkia akis, stebėdamas mane su kažkokiu iššūkiu akyse.

Kiekvieną kartą mano rankai pakimbant virš kokios nors sagės, žiedo,
apyrankės, pakabučio ar smeigtukų, jo antakis pakyla kiek į viršų tarsi
klausdamas, ar aš čia rimtai.

Susiraukiu. Atsišlieju tolyn nuo stalo ir susidedu rankas ant kelių.

– Niekas daugiau nekrenta į akis, madmuazele?

Gūžteliu pečiais.
– Tiesiog labai sunku ką nors išsirinkti iš tokios daugybės... viskas čia
nepaprastai gražu.

Šarlis numykia. Jis ištiesia ranką ir paima mano prieš tai laikytą pakabuką.

– Na, madmuazelė Amarilė tarė žodį. Paimsiu viską, – paskelbia Šarlis

iškilmingai. Elijas plačiau atmerkia akis, tačiau neatrodo toks nustebęs kaip jo
dėdė. Vyro žandikaulis vos nestukteli į grindis. Jis netrukus mėgina kažką ištarti,
bet tik pasigirsta nesuprantamas gargaliavimas.

– Žinoma, – galiausiai taria ranka perbraukdamas per plaukus. Vieną. Du. Trys
kartus. – Žinoma.

Šarlis linkteli ir prisislenka arčiau manęs.

– Bet, – pradedu dabar aš vapėti. Jis gal tyčiojasi iš manęs? – Tiesiog...

– Nesijaudinkite, turiu pilnus rūsius lobių skrynių, o ir nemanau, kad yra dora
versti gražuolę išsirinkti tik vieną gražų dalyką, kai jai patinka visi, – jis atsega
pakabuką ir, prieš man suvokiant ką Šarlis daro, užkabina jį aplink mano kaklą.
Šaltas auksas priverčia mane aiktelėti.

– Jis puikiai jums tinka, – sušnibžda Šarlis prie ausies. Nuraustu. Nežinau, ką ir
sakyti. Priliečiu pakabuką negalėdama patikėti Šarlio poelgiu. Juk šis papuošalas
tikriausiai vertas ne vienos lietuvio algos. Tikriausiai iki pensijos jis nesugebėtų
išsimokėti už tokią grožybę.

– Bet... aš negaliu... jos...

– Čia mano dovana jums, – Šarlis taria paprastai.

– Dovana? – įtariai prisimerkiu. Šarlis linkteli. – Ačiū, – tariu suglumusi. Retai

gaudavau dovanas. Mama vis pabrėždavo paprastumą ir natūralumą, tėtis
liepdavo dirbti ir užsidirbti pinigus.

Šlykštus jausmas pramerkia akis ir suriaumoja. Nuo neigiamų emocijų smarvės

mano šypsena nutrupa nuo veido.

Šarlis pažvelgia į svečius. Paseku jo pavyzdžiu. Mano akys iškart sutinka viską į
save traukiančias Elijo tamsias bedugnes. Jo žvilgsnyje kažkas blyksteli ir vienas
lūpų kamputis užsiraito. Džonatanas nusiima nuo nosies akinius ir, išsitraukęs
nosinaitę, pradeda valyti lęšius.

– Šis pakabukas puikiai jums tinka, panele, – taria.

Šarlis žiojasi prabilti, bet pro duris į kambarį įsiveržia vyras. Jis greitai suklumpa
ant vieno kelio ir nulenkia galvą. Atrodo pridusęs, tarsi visą kelią link čia būtų
skuodęs, kiek tik jam leido jėgos.

– Monsinjore, – taria vyras, – turiu... jums...

Šarlis atsistoja. Su kiek priverstine šypsena nužvelgia svečius ir mane.

– Jeigu malonėsite, turiu reikalų. Labai prašyčiau, kad jūs, ponai, praleistumėte
naktį mano namuose. Tamsoje keliauti šiais laikais pavojinga.

Džonatanas ir Elijas atsistoja ir abu linkteli.

– Su mielu noru, – taria Džonatanas.

– Puiku, tarnaitės nuves jūs į jūsų kambarius, – ir pro duris įžengia Severija ir
Ėlirama. Jos abi tūpteli, laukia pono įsakymų. – O jūs, mano madmuazele, –
kreipiasi Šarlis į mane, pagriebia mano kairę ranką ir prideda ją prie lūpų, –
grįžkite atgal prie mūsų viešnių. Tikriausiai jos jau kelia triukšmą dėl to, kad taip
ilgai jus užlaikiau čia.

Linkteliu ir pasuku prie durų. Džonatanas ir Elijas eina man iš paskos. Jaučiu
vyrų žvilgsnius, įsmeigtus man į pakaušį. Atrodo, kad jie mėgintų patekti į mano
galvą ir perskaityti visas mintis, tarsi jiems neužtektų pirmojo asmens
pasakojimo ir staiga užsinorėjo įšokinėti į kitų juos supančių žmonių galvas tam,
kad į viską galėtų pažvelgti iš skirtingų perspektyvų ir per skirtingas emocijas.
Tarsi norėtų būti istorijos visažiniai. Deja, toks žingsnis būtų kvailas ir
suerzinantis. Juk kaip gali staiga imti ir ne iš šio pakeisti naratyvo tipą savo
gyvenimo istorijoje. Ką jau ką, tačiau mama skaudžiai mane nubaudė dėl tokios
klaidos.

Severija rankos mostu duoda man ženklą eiti paskui ją. Ėlirama akimirkai delnu
uždengia kairę akį, tada suneria rankas ant pilvo ir nusiveda vyrus priešinga
kryptimi. Paslapčia nužvelgiu jų nugaras. Nežinau kodėl, tačiau iki paskutinės
sekundės kažkodėl mintyse laikiau špygas, kad Elijas atsisuks ir nuspręs mane
užkalbinti. Deja. Severija garsiai atsikrenkščia ir mes judame atgal į sodą.
Kažkodėl manęs neapima džiugesys keliaujant pas naujas drauges.
7 skyrius
Atsitiko kažkas blogo.

Koridoriuje karaliauja prieblanda. Su pasimėgavimu ji kariauja su tais keliais

degančiais į sienas įtaisytais žibaliniais žibintais. Ėlirama skubiais žingsniais
eina priekyje, o du stambūs, juodais drabužiais vilkintys vyrai – man už nugaros.
Jų žingsniai sunkūs, o judesiai lėti bei vangūs. Kartkartėmis jie suurzgia ar
išleidžia kokį kitą šlykštų nepasitenkinimo garsą. Abiejų vyrų veidus puošia
stambūs ir ryškūs randai. Vienam šis išsišakojęs per dešinį žandą, o kitam – nuo
kaktos iki pat smakro.

Stengiuosi nedirsčioti per petį į juos, bet nesusilaikau. Vis pagaunu save
nevalingai pasukant galvą ir pažvelgiant į juos. Tos vaikščiojančios uolos laikosi
kelių metrų atstumo nuo manęs.

– Kiekviena scena istorijoje yra kova, o visa istorija – karas, – sumurmu be garso
pirmą į galvą atėjusią mamos mėgstamą frazę.

Imu pirštais žaisti su savo naujuoju pakabuku. Negaliu susilaikyti jo

nepačiupinėjus ir nepažaidus, nesimėgavus ta keista nuo jo sklindančia šiluma ir
ramybe, pirštu nepavedžiojus to verpimo ratelio.

Verpimo ratelio.

Sunkiai nuryju seiles. Demonas vadina mane Miegančiąja Gražuole. Juk

pasakoje Aurora būtent ir užmiega įsidūrusi į verpimo ratelį. Ar tai kokia nors
užuomina? Bet tada suvokiu, kad sutapimams neverta suteikti prasmės.
Realybėje jie ir gali būti tik sutapimai. Bet knygose... sutapimų nebūna. Tai yra
ženklai ir užuominos skaitytojams apie galimą ateitį, jeigu šie nuspręs neužversti
knygos.

Kilsteliu akis ir dirsteliu į sieną. Trys šešėliai juda. Kiek sutrikusi susiraukiu.
Trys? Juk mūsų yra keturi. Vėl mėginu skaičiuoti ant sienos metamus šešėlius ir
nustoju ties trimis. Kelias minutes nesėkmingai mėginu sau paaiškinti, kur
dingęs ketvirtasis.

Ėlirama praveria dvivėres duris ir vėl atsiduriu didžiuliame valgomajame.

Bauginančios uolos iškart užima savo vietas prie durų kraštų, rankos paslėptos
už nugaros.

Elijas ir Džonatanas sėdi prie stalo kartu su Šarliu. Jie tyliai šnekučiuojasi, tačiau
išvydę mane, besiartinančią prie stalo mažyčiais žingsniais, nutyla ir atsistoja
kiek palenkdami galvas. Iš pirštų išsprūsta papuošalas. Elijas sudrėkina liežuviu
lūpas ir paslapčia man mirkteli.

Akimirkai stoviu suparalyžiuota prie kėdės ir nekreipiu dėmesio į tai, jog Šarlis
nuo stalo atitraukęs kėdę kantriai laukia, kada prisėsiu. Galiausiai jis kilsteli
antakį.

– Atsiprašau, – greitai ir susigėdusi sumurmu prisėsdama. Šarlis kiek padelsęs

pristumia kėdę.

– Viskas gerai, madmuazele, – vyras pasilenkęs sušnibžda. Elijas kiek primerkia

akis, su apsimestinu abejingumu pagriebia taurę. Jis gurkšteli rausvo skysčio, o
tuo metu kambarį pripildo Šarlio žingsnių aidas, stumdomos kėdės skleidžiamas
garsas ir spragsinčių malkų simfonija.

Didžiulis Ryžto paveikslas kabo virš židinio. Šį kartą jis neatrodo taip įspūdingai,
kaip pirmą kartą, kai jį išvydau. Dabar net atrodo, kad prarado spalvas ir pradėjo
blukti. Širdį suspaudžia regint nykstantį meną.

– Jeigu nesupyksite, paklausiu, kas atsitiko? – pasiteirauja Elijas, gracingai

nuleisdamas taurę ant stalo. – Kiek žinau, šis kraštas yra palyginti ramus ir
saugus. Vagys retai kada nusprendžia įkelti koją į jūsų teritoriją. Net ir Robinas
Hudas neturi tiek drąsos.

– Arba pats jūrų plėšikas Sinbadas. Kiek esu girdėjęs, tas įžūlėlis tiesiog dievina
erzinti už jį pavojingesnius ir galingesnius asmenis ar padarus.

Šarlis dirsteli į mane. Jis smakrą įkalinęs tarp pirštų, o alkūnė atremta į kėdės
atkaltę. Jo akys žvelgia į tolį, gili raukšlė įsimeta kaktoje.

– Na, kažkas skleidžia melagingus gandus, o šie juk dažniausiai ir prišaukia

bėdas, – paprastai atsako Šarlis. – Kai kuriems tam tikras dalykas yra svarbiau
nei galva ant pečių, – ciniška ir netgi šiurpą kelianti šypsena atsiranda ant Šarlio
veido. Elijas su Džonatanu susižvalgo, tada pritariamai linkteli.
Mintyse mėginu suvokti išgirstus žodžius. Robinas Hudas? Sinbadas? Ar kartais
čia ne išgalvoti personažai?

– Nesijaudinkite, madmuazele, – taria Šarlis, kilstelėdamas varpelį. Tik dabar ant

jo pastebiu išgraviruotą nedidelę „V“ raidę. – Nesvarbu, kokį garsų slapyvardį
nuspręstų sau ant kaktos užsilipdyti... žmonės. Jie vis tiek tik ir liks paprasti
vagišiai ir criminels[13], – varpelis suskamba. Po kelių minučių pasirodo tarnai
su padėklais. Kambarys prisipildo apetitą žadinančių aromatų ir mano pilvas
suurzgia.

Vyrai vėl pradeda apie kažką diskutuoti. Iš pradžių mėginu jų klausyti, bet
politika niekados manęs nedomino, priešingai nei tėtį. Jis mėgsta kartoti: politika
– tai aukso gysla. Lėjų ir mane jis vis verčia žiūrėti debatus, skaityti politikos
naujienas, tiek pasaulio, tiek Lietuvos.

Šakute imu stumdyti maistą nuo vieno lėkštės krašto prie kito. Fone girdžiu
vyrus kalbant. Nors nežiūriu į juos, jų balsai išduoda kalbėtoją. Staiga iš minčių
gilumos išnyra mama. Ji riša man ant akių juodą skarą ir pasodina ant suoliuko
parke. Jaučiu ją prisėdant šalia. Jos rankos sunkiai nusileidžia ant mano mažyčių
pečių.

– Skaitydami knygas mes iš tikrųjų negirdime jokių balsų, tačiau autorius savo
žodžiais sugeba sukurti veikėją mūsų galvose. Taigi, kai skaitome knygą, jis tarsi
įgauna savitą balsą. Bet, dukrele mano, kaip galima jam suteikti savitą balsą?

Imu kramtyti apatinę lūpą. Mama tylėjo, kantriai laukdama atsako. Dažnai
neturėjau ką jai pasakyti. Mamos mokslai man buvo neįdomūs. Man rūpėjo lėlės,
draugės, žaidimai, o ne kažkokios knygų paslaptys. Mielai būčiau visas knygas
sudeginus. Mane erzino iš jų sklindantys šnabždesiai ir baugino iš puslapių
mėginančios išlįsti kaulėtos rankos.

– Įtempk ausis, – galiausiai tarė ji. – Kas tau padeda atskirti kalbėtojus? – ir
pradėjau klausytis. Aukštas, žemas, gilus, negilus balsas, skirtingas žodynas,
anglicizmai, slengas, žargonas, sumaišyti vietomis žodžiai, žodžių trumpiniai,
netaisyklingi sakiniai... sąrašas ilgas ir mamai tai patiko. Ji pakštelėjo man į
skruostą. – Ir nepamiršk to suteikti savo veikėjams, – ji sušnibždėjo į ausį, – nes
kartais negalėsi minėti jų vardų, o skaitytojui reiks suprasti, kad čia kalba būtent
tas personažas, – ji atrišo skarą. Vėl atsiduriu valgomajame. Vyrų lėkštės tuščios.
Šarlis servetėle valosi lūpų kraštus. Jo pavyzdžiu seka ir Džonatanas su Elijumi.
– Labai dėkojame jums, pone, už šią gausią ir sočią vakarienę, – taria
Džonatanas, pasitaisydamas akinius. Elijas pritariamai linkteli.

Šarlis išsišiepia.

– Man buvo tikrai nesunku, o dabar laikas mums išsiskirti. Geros nakties, ponai.
Madmuazele, – jis paima mano delną ir vedasi link dvivėrių durų, kur jau laukia
Biulotė ir Ėlirama. Priėjus arčiau jos tūpteli. – Iki rytojaus ryto, – tyliai taria jis ir
išeina. Per petį dirsteliu į vyrus. Atrodo, kad savo žvilgsniais jie mėgina vienas
kitą nužudyti. Galiausiai Džonatanas nunarina galvą ir piktai pasukioja į šalis.
Pažvelgia į Biulotę. Mergina net žengia žingsnį atgal, akys didelės kaip
pabaidyto kiškio.

– Panele, ar galėčiau jus palydėti iki jūsų miegamojo? Noriu įsitikinti, kad
saugiai iki jo nukeliausite, – priėjęs arčiau mandagiai taria Elijas. Viena jo ranka
užlenkta už nugaros, kita pakelta delnu į viršų, kviečianti priimti jo pasiūlymą.
Priglaudžiu pirštus prie lūpų. Gerklė sausa, o liežuvis limpa prie gomurio.
Žvilgteliu į Ėliramą ir Biulotę akimis prašydama pasakyti, kaip turėčiau elgtis,
tačiau Džonatanas jau spėriais žingsniais juda į priekį ir su savimi išsiveda
suglumusią Biulotę. Ėlirama tik kantriai stovi ir laukia, kada gi mes pajudėsime
iš vietos.

Krimsteliu vidinį žandą ir šypteliu. Giliai įkvėpusi, nuleidžiu pirštus jam ant
delno. Elijas juos pritraukia arčiau savo lūpų ir šypsodamasis pabučiuoja
krumplius. Malonūs šiurpuliukai nusirita kūnu ir drugeliai pamankština
margaspalvius sparnus pilve. Mintyse stebiuosi, kaip per pusę nesulinko man
kojos.

Elijas žengia arčiau, grakščiai nuleidžia mano delną ant sau alkūnės. Mūsų
rankos liečia vieną kitą. Jis šypteli man, tada pažvelgia į Ėliramą. Mergina
pavarto akis.

– Sekite paskui mane, – mandagiai taria ji ir žengia į priekį. Tvirčiau įsitveriu

abejomis rankomis vaikinui į parankę.

Už mūsų žingsniuoja gyvosios uolos. Girdžiu jas suurzgiant iš nepasitenkinimo.

Suvirpu.

– Nebijok ir elkis įprastai, – taria Elijas pusbalsiu. Kairiu delnu jis patapšnoja
man per ranką. Pažvelgiu į vaikiną. Jo akys įdėmiai žvelgia į Ėliramos nugarą. –
Ar jau spėjai atidaryti medalioną?

– Ką? – pažvelgiu į ji klapsėdama blakstienomis. Staiga visi drugeliai pastimpa,

o drebančios kojos pavirsta plieninėmis.

– Medalionas, – jis galvos judesiu parodo į mano kaklą. Juodos akys siurbia
mane į save. – Atidaryk jį.

Paliečiu pakabuką visai nesuprasdama Elijo tauškalų. Susiraukiu. Negera

nuojauta užgimsta širdyje. Mėginu iš jo parankės ištraukti ranką, bet Elijas
stipriai ją prispaudžia prie alkūnės ir prisiglaudžia mane arčiau. Žiopteliu
pajutusi jį alsuojant man į kaklą. Už nugaros pabaisos sunkiai trepteli koja ir
piktai suurzgia.

Adomo obuolys sunkiai sujuda Elijo kakle, o raumenys kūne įsitempia. Vėl
pamėginu ištraukti plaštaką, tačiau Elijas išleidžia tsk garsą. Mano pečiai
suglemba žemyn ir apsimestinai piktai susiraukiu.

– Atidaryk medalioną. Tu žinai, kaip tai padaryti, – jis dirsteli į uolų pusę ir
sunkiai nuryja seiles.

– Nesuprantu... – sumurmu. Liežuvis kliuvinėja už raidžių. Susižeidžia. – Ką

tu... Ką?

Elijas prasižioja kalbėti, bet paskutinę akimirką sučiaupia lūpas. Iškvepia. Pečiai
nusvyra žemyn, tarsi staiga ant jų būtų nukritęs viso pasaulio svoris. Ėlirama
sulėtina žingsnį, dirsteli per petį į mus, pasuka į šoną. Vaikinas giliai įkvepia ir
atrodo, kad per šias kelias sekundes jis paūgėjo keliais centimetrais.

– Laikas yra prabanga... Kiekviena akimirka čia... – jis apsidairo aplinkui. –

Šiame pasaulyje, – akimirką jis stipriai sumerkia akis ir pakrato galvą.

Įdėmiai nužvelgiu vaikino veidą, tyrinėju, analizuoju, rašau mintyse bakalaurą

apie jo veido lygumas, kalnus ir slėnius. Akcentuoju, kad jo tamsios akys negali
būti tikros, kad tokios neegzistuoja mūsų pasaulyje. Užsimenu ir apie plaukus,
kurie atrodo nenatūraliai, tačiau kitokia spalva jam ir netiktų. Išlieju suglumusias
mintis apie jo keistą, gundančią, bet kartu ir erzinančią bei bauginančią
paslaptingumo skraistę.

Elijas pažvelgia į mane, kiek palenkia galvą į priekį. Jeigu tik truputį pasistiebsiu
ant pirštų galiukų, kakta lies kaktą. Nuo šios minties keistas jaudulys apsvaigina
geriau nei koks nors alkoholinis gėrimas. Jų skonis bjaurus, bet leidžia pabėgti
nuo mane persekiojančių pabaisų.

Už tylos ir užmaršties akimirką sumoki savo asmenybe.

Uolos kažką nesuprantamai ir piktai sukriokia. Liūdnai šyptelėdamas Elijas

nenoriai tarp mūsų padaro tarpą. Primerkusi akis nusiunčiu kelis žudančius
žvilgsnius į uolas. Mano pykčio protrūkį jos pasitinka rūsčiais veidais.

– Smėlio laikrodis apverstas. Smiltys krenta žemyn, – sušnibžda Elijas, – ir kai

visos jos subyrės... Nelauk tos akimirkos, – jis patapšnoja man per plaštaką.
Ėlirama, paslėpusi rankas už nugaros, stabteli prie durų. – Dėkoju už suteiktą
galimybę jus palydėti, panele, – garsiai paskelbia Elijas. Viena ranka už nugaros,
kita meiliai laiko mano plaštaką. Neatitraukdamas akių prideda ją prie lūpų. –
Atverkite, – priduria pašnibždomis. Tada kiek uždelsęs leidžia mano rankai
išslysti ir kristi žemyn.

Kelias akimirkas stovime sustingę ir spoksome vienas į kitą. Bendraujame

akimis. Keista pamiršti raides, garsus ir visus tuos būdvardžius, kurie kopia
mano gerkle link burnos. Bet mama išmokė, kad kartais būdvardžiai scenų
aprašymams nereikalingi. Kad kartais tereikia tik perskaityti kūno kalbą.

Per didelius vargus Elijas nusuka galvą į šalį ir, kad ir koks burtas buvo mus abu
pakerėjęs, jis išnyksta it dūmas, pagautas vėjo.

– Užmerk, gražuole, savas akeles ir paskaičiuok tu aveles, kai atsidursi

spalvingame sapne, galbūt sutiksi ten mane, – mirkteli ir nužingsniuoja
koridoriumi į priekį.

Stoviu pražiota burna. Žandai it šviesoforo šviesos. Pridedu delną prie veido.
Kažkas kutena nosį. Nusičiaudžiu.

– Panele, – Ėlirama piktokai sušnibžda. Pažvelgiu į ją. Ji akimis mane mėgina

įspėti apie sargybinius.

Greitai šypteliu ir smunku į savo kambarį. Stipriai apglėbiu save. Oda

pašiurpusi, o kūnas pradeda drebėti.

Girdžiu už savęs garsiai užveriamas duris. Ėlirama netrukus išdygsta šalia, akys
it mikroskopai, tiriantys mano veidą, o tada pakabuką. Merginos antakiai
susijungia ir vienas lūpų kamputis pašiepiamai kilsteli į viršų, rankos
susikryžiuoja prie krūtinės. Ėlirama jau žiojasi kažką pasakyti, bet iš kambario
gilumos nuaidi garsus atsikrenkštimas. Ėliramos rankos nukrenta žemyn.
Mergina stipriai sukanda dantis ir lėtai apsisuka ant kulnų.

Severija išlenda iš šešėlių prieglobsčio ir maloniai šypsodamasi nužvelgia mus.

– Aš paruošiu panelę miegui, – Severija taria švelniai, tačiau jos akys it

baisiausia šimtmečio audra. Ėlirama linkteli ir patraukia sunkiais it mirtininko
žingsniais link durų. Akimirkai mergina stabteli ir atsigręžia pažvelgti man
tiesiai į akis. Tada jos žvilgsnis nuslysta žemyn. Matau jos akyse norą kažką man
pasakyti. Kilsteliu ranką į viršų, žodžiai ragina liežuvį ją sustabdyti, bet, kai
lūpos prasiveria, Ėlirama jau pradingusi iš akiračio, o Severija, sugriebusi už
dilbio, vedasi mane į vonios kambarį. Kliuvinėdama leidžiu jai paskui save
temptis mano šiaudais prikimštą kūną, nors mintimis skuodžiu paskui Ėliramą.

Severija spėja mane perrengti, paguldo it mažą vaiką į didžiulę lovą, apkamšo
patalais ir palinki gero miego. Atsainiai primena apie sustiprintą apsaugą ir
sargybinius už durų.

Šviesos išblėsta ir tamsa įsėlina į kambarį. Ją vaiko tik prie lovos spingsintis
žibalinis žibintas, šokdinantis suirzusius šešėlius.

Pirštais paliečiu pakabuką.

Atsisėdu, nusikabinu jį ir, prisišliejusi prie šviesos, apžiūriu iš visų įmanomų

pusių. Mėginu įkišti kur nors nagą ir praverti, bet nėra jokio tarpelio.

Liežuviu perbraukiu per lūpas, pirštai bėgioja aplinkui verpimo ratelį. Staiga
pasijaučiu praeities dalis. Kiek dar žmonių lietė šį stebuklą? Tikrai ne vienas.
Kaip jie papasakotų savo istorijas: būtuoju ar esamuoju laiku? Nors būtasis
laikas padėtų išvengti klaidų pasakojimuose, susijusių su laiku, istorijos
vientisumu, ir yra priimtinesnis didesnei auditorijai dėl dažnesnio vartojimo,
tačiau esamasis laikas yra įtaigesnis, klausytojams leidžia pavirsti istorijos
veikėjais, gali lengviau nubrėžti ribą tarp prisiminimų ir dabarties įvykių...

Į duris kažkas atsiremia, o grindys sugirgžda.

Kelias akimirkas nedrįstu pajudėti, o tada atsidūstu.

– Verpimo ratelis. Kraujas. Merginos blakstienos it švininės krenta žemyn ir akys
užsivožia, – murmu susimąsčiusi.

Iškeliu priešais akis pirštą. Kažkas žvilga ant jo. Blizgučiai? Gal. Tada greitai
apsidairau ieškodama ko nors aštraus. Mintyse juokiuosi iš savo sumanymo, bet
šis pasaulis nėra normalus. Šis pasaulis... šioji vieta... Mintyse trenkiu sau
antausį. Tačiau tada... Tada abejonės it piranijos pajutusios auką pasileidžia į
mano pusę. Jaučiu aštrius, smailius dantis, smingančius į mano sielą.

Nepastebiu nieko aštraus. Nusviedžiu nuo savęs patalus irz pagriebusi žibalinę
lempą, pajudu gilyn į kambarį. Ant staliuko pastebiu žirkles ir šalia padėtus
kaspinus. Stipriai delne sugniaužiu pakabuką. Padedu žibalinę lempą ant staliuko
ir nieko nelaukdama, pagriebiu žirkles. Giliai įkvėpusi, viena žirklių briauna
perbraukiu per išlenktą pirštą. Susiraukiu, o iš žaizdos paplūsta mano gyvastis.
Numetu žirkles atgal ant stalo ir, perkėlusi pakabuką į kitą ranką, iškeliu virš
verpimo ratelio rubino spalva išsidabinusį pirštą.

Užmerkiu akis. Atmerkiu akis. Giliai įkvepiu. Negaliu patikėti, kad tikrai tai
darau. Priglaudžiu pirštą prie pakabuko. Sulaikiusi kvapą laukiu. Nieko
neįvyksta. Patraukiu pirštą nuo pakabuko. Tai tikrai buvo kvailas sumanymas.
Pakabukas dabar visas kraujuotas, o pirštą skauda.

Pavartau akis ir, nutvėrusi lempą, tipenu atgal į lovą. Įsikišu pirštą į burną.
Susiraukiu, pajutusi geležies skonį, bet prisiverčiu gerti savo pačios kraują.
Mintyse pasibjauriu savimi.

Įsiropščiu atgal į lovą. Kraują nuo pakabuko nuvalau į tamsų užtiesalą, o tada vėl
užsisegu ant kaklo. Užgesinu lempą, o vokai užkrenta ant akių. Nusižiovauju. Ir
štai, bus dar vienas rytas, kurio su mielu noru laukiu.

Gal man neverta palikti šio pasaulio, kad ir kokis blogis jame tūno.

Ir kas, kad tai pragaras, o pragaruose gyvena demonai. Mama išmokė vienos
auksinės taisyklės, reikalingos kuriant veikėjus. Ji įtaigiai vis kartodavo, kad nei
vienas žmogus realybėje nėra šimtu procentų nei geras, nei blogas. Mes esame
abiejų miksas. Tas pats ir su demonais bei angelais. Geras darbas gali virsti
blogu, o blogas – geru.

Viskas paprasčiausiai priklauso nuo perspektyvos.

8 skyrius
Tamsa, o tada šviesa.

Klaidžioju drėgnuose, pelėsiais dvokiančiuose ir šalčiu alsuojančiuose

koridoriuose. Kas kelis metrus blankiai dega deglai, virš galvos kybo stori
voratinkliai ir stambūs vorai. Išvydę mane, jie ima kurti naujus savo šedevrus.

Stabteliu, dirsteliu per petį ir garsiai aikteliu. Daugybė plaukuotų, šlykščių vorų
skubėdami mezga savo rankdarbius, sukurdami baltą ir pavojingą sieną už
manęs.

Giliai įkvepiu. Žvelgiu į priekį.

Pridedu pirštus prie drėgnos ir gleivėtos akmeninėmis plytomis išmūrytos sienos.

Mano basos kojos atsargiai juda ant grubių grindų. Stengiuosi nesusiraukti
kiekvieną kartą, kai koks nelygumas skaudžiai įsirėžia į pėdą. Koridorius
išsišakoja. Dirsteliu į abi puses. Nežinau, kurią pasirinkti. Sunkiai nuryju seiles.
Eiti į priekį ar pasukti į dešinę?

Pasuku į dešinę. Paskui mane seka vorai. Koridoriaus gale išvystu didžiules,
sunkias medines duris. Per vidurį išraižyta didžiulė balta pentagrama, o jos
viduryje „I“ raidė. Sutrikusi paliečiu raidę pirštais. Sumerkiu akis. Žvilgsnis
nukrypsta į durų rankeną. Spynoje – vienas iš Šarlio man duotų raktų. Dirsteliu
per petį. Vorai vis artėja.

Sunkiai nuryju seiles. Siekiu rakto. Kiek padelsusi, pasuku jį spynoje. Išgirstu
trakštelint spynos mechanizmą. Po kojomis pajuntu kažką šlapio ir šilto.
Sutrikusi, greitai klapsėdama blakstienomis, pažvelgiu žemyn. Tamsus skystis
veržiasi po durų apačią.

Skystis panašus į kraują.

Man pasidaro silpna. Bloga. Staiga pritrūksta oro. Mėginu įkvėpti, bet gerklę
stipriai gniaužia. Iš už durų pasklinda moteriškos, skausmu persmelktos dejonės
ir gailūs maldavimai padėti.

Plačiai prasižiodama žengiu žingsnį atgal. Į kažką įsiveliu. Imu muistytis.

Aplimpu voratinkliais. Vorai ima ropoti manimi. Muistausi, apimta panikos
mėginu rankomis juos nupurtyti. Nukritusieji netrukus vėl užropoja ant manęs.
Noriu rėkti, bet į burną mėgina įsmukti aštuonkojai padarai. Šiurpas nusirita
kūnu, kai pajuntu kažką plaukuoto ant liežuvio.

Kuo įnirtingiau mėginu ištrūkti iš voratinklių, tuo daugiau į juos įsiveliu. Kūną
nusėja ropojantys voragyviai. Juntu juos visur: plaukuose, ant rankų, po
drabužiais... Užsimerkiu. O kai atsimerkiu...

Staigiai atsisėdu lovoje. Šaltas prakaitas žliaugia veidu, nugara... imu drebėti nuo
šalčio ir patirto siaubo. Krūtinėje skaudžiai tuksena širdis, o plaučiai lyg
pripildyti betono. Tai tik labai tikroviškas košmaras. Vis dar jaučiu ropojančius
gyvius ant odos.

Perbraukiu delnu veidą. Iškvepiu. Apsidairau. Kambaryje tvyro mirtina ir slogi

tyla. Nuleidžiu galvą atgal ant minkštos pagalvės. Užmerkiu akis, keletą kartų
iškvepiu ir įkvepiu. Širdis nurimsta, o košmaras atmintyje ima blėsti.

Užsimerkusi išsišiepiu. Tokiomis akimirkomis mama visada liepdavo griebti

bloknotą ir rašiklį nuo naktinio staliuko ir kuo išsamiau aprašyti savo sapnus. Jos
mėgstamiausia frazė: Sapnai – pagrindinis įkvėpimo šaltinis. Daugybė garsių
knygų gimė autoriams sapnuojant.

Atsigulu ant šono. Arčiau smakro prisitraukiu antklodę. Užsimerkiu. Regiu

vorus ir juntu jų plaukuotas kojas ant odos. Sudrebu po antklode. Atsigulu ant
kito šono. Vartausi nuo vieno šono ant kito. Dešimtis minučių. Kelias valandas.
Akys tai prasimerkia, tai užsimerkia. Vorai vis dar neiškeliauja kurti savo
voratinklių kur nors kitur.

Iš įpročio ieškau ant naktinio stalelio savo mobiliojo telefono. Nerandu. Net
nenutuokiu, kelinta dabar valanda.

Galiausiai suirzusi nusviedžiu nuo savęs patalus ir atsistoju. Kambaryje aklinai

tamsu ir tylu it kapinėse. Apglėbiu save. Kiek nedrąsiai nuleidžiu kojas ant vėsių
grindų. Primerkiu akis, tačiau tamsa lieka tamsa.

Sunkiai nuryju seiles. Atsistoju ir, išskleidusi rankas į šonus, mėginu prieiti prie
lango. Tarnaitė prieš išeidama užtraukė tamsias, storas, sunkias užuolaidas, kad
ryto šviesa manęs nepasiektų.
Pirštais liečiu kažkokią medžiagą. Ji siūbuoja, juda. Sugriebiu ją. Timpteliu į
šoną ir šviesos ruoželis įsiveržia vidun akimirkai mane apakindamas.
Praskleidžiu užuolaidas plačiau. Prisimerkiu. Mintyse juokiuosi. Dar tik
ankstyvas rytas, o elgiuosi taip, tarsi šviestų akinanti saulės šviesa.

Prie akių kilsteliu delną. Jis netrukus nukrenta ant kaklo. Pirštai užčiuopia kažką
kieto ir apskrito. Kilsteliu pakabuką priešais akis. Prieblandoje jis atrodo visiškai
kitoks: tamsesnis, grėsmingesnis ir netgi pavojingesnis. Palenkiu galvą į šoną.

Staiga kažkas delnu užspaudžia man burną, stipriai apglėbia ir tvirtai prispaudžia
prie kūno. Muistausi, mėginu ištrūkti, tačiau už nugaros stovinčio asmens
gniaužtai virsta plieniniais.

– Ššš... – girdžiu. – Ar žinai, kad vienoje „Gražuolės ir pabaisos“ versijoje fėja,

prakeikusį princą, Gražuolei suteikia kelis sapnus, kurie yra žvilgsniai į praeitį?
Tačiau, truputį pažaidus, galima tą pačią magiją panaudoti tam, kad parodytum
ateitį be jokių paslapčių, – girdžiu pažįstamą vyrišką balsą šnibždant man į ausį.
Elijas pastebi, kad mano kūnas atsipalaidavo, netrukus ranka dingsta nuo burnos,
tačiau kita vis dar lieka tvirtai apsivijusi aplink liemenį. – Tie žvilgsniai į praeitį,
– jis kalba tyliai ir lėtai. – Jie atskleidžia tiesą apie pabaisą ir jį kaustantį
prakeiksmą, – jis šiurkščiu judesiu mane apsuka. Mano rankos įstringa tarp mūsų
kūnų, jam spaudžiant mane prie savo krūtinės. Jo juodose akių gelmėse
atsispindi pro langą išsiveržusi šviesa. Keistas, savimi pasitikintis šypsnys
atsiranda veide. – Tai užuominos, – Elijas palenkia galvą kiek arčiau, aš savąją
atlošiu atgal.

– Ką... ką... kaip tu... čia, – mikčioju klapsėdama blakstienomis, o Šarlio žodžiai
apie nusikaltėlius, trokštančius tokių, kaip aš, atropoja išlaužytomis galūnėmis iš
atminties pakampių.

Vaikinas atlošia galvą ir tyliai nusijuokia. Jo juokas skambus, švelnus ir saldus

kaip tirštas medus. Aš spoksau į jį, o jis žvelgia į mane. Ūmai palinksta į priekį,
delnais sugriebia mano veidą ir įsisiurbia į lūpas. Lūpos drovios ir atsargios.
Mano rankos pakyla į viršų ir sutrikusios pakimba ore. Bučinys... Saldus kaip
medus ir svaiginantis kaip vynas. Pamirštu viską, bet viską jaučiu. Nuleidžiu
rankas jam ant pečių, mano lūpos atsako į bučinį ir nauji pojūčiai maloniai
suvirpina kūną.

Mums pritrūksta oro. Elijas priglaudžia kaktą prie maniškės, jo akys užmerktos,
lūpų kampučiai pakilę. Mes dalinamės vienu oro gurkšniu, jo delnai vis dar
suėmę mano veidą.

– Geriau nei milijonas sapnų, – sušnibžda jis vos girdimai. Tada lėtai pramerkia
akis.

Atsitokėju ir atsiremiu delnais jam į krūtinę, stumteliu atokiau nuo savęs. Elijas
žengia atgal kliuvinėdamas, tačiau netrukus vėl atsiduria šalia manęs ir įkalina
savo tvirtame glėbyje. Muistausi, nagais draskau jam rankas, bet jis nepaleidžia.

– Raminkis. Nesu priešas.

– Priešas, – suriaumoju piktai.

– Nesu. Noriu viską tau paaiškinti, bet mes neturime daug laiko, – galiausiai
taria jis, dirstelėdamas į durų pusę. – Miego dulkės mums suteikia tik kelias
dešimtis minučių. Ir tai tik geriausiu atveju.

– Miego? Ką... Kaip tu čia patekai? Ko tu nori? Ką čia... – jis patraukia nuo
manęs vieną ranką, kad pirštą pridėtų prie lūpų. Spoksau į jo smilių jusdama
kapsinčius lašus nuo širdį saugančios ledo dėžutės.

– Atsakyk man į vieną klausimą ir atsakyk nuoširdžiai. Žinok, lengvai suprasiu,

ar man čia tu mėgini meluoti, – susiraukiu, galvos papurtymu nusimetu jo pirštą
nuo lūpų. Pasigailiu. Noriu vėl justi jo prisilietimą. Mintyse trenkiu sau skaudų
antausį. – Kokiame pasaulyje manai esanti? – sušnibžda.

Sutrikusi klapsiu akimis. Staiga kraujas venose atšąla. Šaltas prakaitas išmuša
mano kaktą, o kūnas pradeda nesutramdomai drebėti. Bet ne iš šalčio. Ne iš
siaubo.

Elijas stovi sustingęs, marmuriniu veidu įdėmiai tyrinėdamas mano veidą, kuris
it veidrodis jam atspindi kovą mano galvoje.

– Negaliu tau padėti, jeigu pati nenori grįžti atgal, – po kelių, ilgų kankinančių
akimirkų švelniai taria Elijas priglausdamas mano veidą prie krūtinės. Iš akių
pabyra kristalėliai. – Žinau, – jis šnibžda glostydamas man galvą lėtais,
atsargiais bei raminančiais judesiais. – Žinau, esi išsigandusi. Suprantu, viskas
čia... – jis sunkiai nuryja seiles. Juntu pro drabužius greičiau plakančią jo širdį. –
Čia tau yra geriau. Čia jautiesi saugi ir įvertinta, bet tai, – Elijas įkalina pirštais
mano smakrą, kilsteli veidą į viršų. Mūsų žvilgsniai susijungia. – Tai tik iliuzija.
Viskas yra netikra ir tu tai žinai, – jo žodžiai tampa griežtesni, žodžiai pavirsta
žibalu, įplieskiančiu manyje įsiūtį ir nepasitenkinimą. – Manai čia esanti savimi,
bet taip nėra.

Delnais šiurkščiai nustumiu Eliją tolyn nuo savęs. Jis suglumęs kliuvinėdamas
žengia atgal, o aš akimirkai sutrinku dėl manyje siautėjančių emocijų. Noriu jam
čia ir dabar nurauti galvą, parklupdyti ant kelių. Noriu girdėti jį maldaujant mano
malonės.

– Ot kad tave užnuodyti obuoliai, – girdžiu Eliją piktai sušnibždant pro sukąstus
dantis. Pažvelgiu į jį. Prieblandoje regiu jį kelis kartus grubiai ranka
perbraukiant plaukus. Tada žaibo greitumu atsiduria prie manęs, sugriebia man
už dilbių. Skaudžiai. – Negali būti, kad ten tau būtų taip blogai. Negi nenori
išvysti savo šeimos, draugų, mylimo gyvūnėlio? – kai nieko neatsakau, jis
švelniai mane papurto. Galiu įžiūrėti akyse atsirandančią paniką ir beviltiškumą.
– Negaliu tau padėti, jeigu pati nenori grįžti atgal, – jis pakartoja. – Nagi,
Amarile, nusimesk tuos prakeiktus rožinius akinius, – taria skaudžiau
įsprausdamas pirštus į mano odą. – Šiame dvare tu nesi savimi. Tai tik iliuzija.
Tave svaigina raganų eleksyrais.

– Kokius dar rožinius akinius? Eleksyrus? – surinku. Mėginu ištrūkti iš jo

gniaužtų. – Paleisk mane. Dink! – Galiausiai sveikas protas paima viršų ir virš
galvos įsižiebia suvokimo lemputė. Šis vaikinas atkeliavo mane pagrobti. –
Padėkite! – užrinku iš visos gerklės. – Padėk... – delnas atsiranda ant mano
burnos.

– Šššš... ramiau. Niekur neketinu iš čia dingti be tavęs, – rimtai paskelbia Elijas.
Jo juodos akys bauginančiai žvilga.

Mėginu jam įkasti, išsiraityti iš jo glėbio, bet vaikinas tvirtai mane laiko.

– Kodėl tu tokia užsispyrusi? – jis sunkiai atsidūsta. – Amarile, paklausyk manęs

ir klausyk ištempusi ausis. Jeigu manai, kad šiame dvare esi tarsi rojuje, klysti.
Negi negalėjai pasirinkti gražesnės pasakos? – jis pavarto akis. Mano galvoje iš
letargo miego pakyla daugybė minčių. – Bet ne tik pasakų turėtum bijoti, –
galiausiai priduria. – Žinau, kad dabar turi daugybę klausimų, bet faktas kaip
blynas, Šarlis priklauso pasakai ir, jeigu pradėsi žaisti pagal jo pasakos siužetą,
tu priklausysi jam, o jeigu tai atsitiks, nieko gero iš to niekam nebus. Taigi, leisk
man tau padėti ir... – jis nutyla.

Už durų pasigirsta sunkūs, garsūs ir skubūs žingsniai.

– O, ragana spuoguota, – Elijas taria paleisdamas mane. Jis dairosi į šalis it

pamišėlis, o aš stoviu karpydama akimis savo augantį sutrikimą. Stebiu, kaip jis
pripuola prie durų, priglaudžia ausį, dar kartą tyliai nusikeikia, sugniauždamas
kumščius. Susigūžiu. Po akimirkos Elijas pažvelgia į mane, akys grėsmingai
žiba prieblandoje nuo emocijų audros.

Žengiu žingsnį į priekį. Jis nusuka akis. Susidomėjusi stebiu jį išsitraukiant iš

kišenės kažką panašaus į sniego rutulį. Kiek atsitraukęs nuo durų, Elijas sviedžia
rutulį tiesiai į jas. Blankus dulkių stulpas pakyla ir išsisklaido į visas puses
aplink duris. Akimirkai išburtoje sienoje švysteli trys susijungiančios spiralės.

– Dabar arba niekad, Miegančioji Gražuole, – primygtinai taria Elijas. Jis ištiesia
ranką ir, tankiai kvėpuodamas, laukia, kada ją paimsiu. Bet aš delsiu. Spoksau į
jį pražiota burna.

– Kaip tu mane pavadinai? – paklausiu springdama žodžiais.

Tačiau Elijas nespėja prasižioti.

Prasideda suirutė.
II dalis

Rašytojai dažnai rašo geriausiai, kai jie jaučiasi blogiausiai.

Susan Cheever[14]
9 skyrius
Trenksmai į duris, rankenos klegenimas ir pikti šauksmai – visa tai sklinda iš
kitos durų pusės.

Elijas dirsteli per petį į duris, ranka vis dar iškelta, laukianti tos akimirkos, kada
priimsiu sprendimą. Bet nesuprantu, kokį sprendimą iš tiesų turiu priimti. Staiga
viskas apsitraukia tiršta tamsa ir jaučiuosi akla.

Čia pragaras. Jis... demonas? Demonas prašantis sudaryti su juo... ką? Sutartį?

– Atverkite tas prakeiktas duris! – išgirstu piktai sustaugiantį Šarlį. – Negaliu

patikėti, kad toji šliundra tokia gudri, – dar pavyksta nugirsti prieš kažkam
sunkiai tvojant į duris. Po kojomis suvirpa žemė, o durų vyriai spjaudosi
dulkėmis. – Amarile, nesijaudinkite. Išgelbėsime jus!

– Šliundra? – tyliai taria Elijas. Jis akimirkai mirksi paskendęs savo mintyse,
tada papurto galvą ir pažvelgia į mane. – Dar nepersigalvojai?

Pažvelgiu į duris. Už jų Šarlis įsiutęs pyškina grasinančiaus įsakymus. Pateisinu

jo elgesį. Jeigu kas kėsintųsi į mano draugus, aš taip pat pavirsčiau nesuvaldoma
pabaisa.

Bet namie neturiu tikrų draugų.

– Amarile, – kreipiasi Elijas švelniai. – Metas priimti sprendimą.

Ir jį priimu. Žengiu žingsnį arčiau durų. Su Šarliu bus man saugiau negu su
nepažįstamu Elijumi. Negaliu patikėti savo akimis. Mano demonas stovi prieš
mane iš kūno ir kraujo. Septynerius metus jis tūnojo mano galvoje. Jis griovė
man gyvenimą.

– Kaip sau nori, – Elijas piktai sumurma. Jis pagriebia mano ranką ir priverčia
žvelgti tiesiai jam į akis. – Pasakyk man, ar kada nors tau melavau? Ar kada
tavęs negelbėdavau iš bėdos? Neperspėdavau apie pavojų?

Praveriu burną ir išplečiu akis. Demonas nori patvirtinimo apie savo darbus...
gerus darbus. Ir viskas staiga apsiverčia aukštyn kojomis. Vaikinas paleidžia
mano ranką, žengia atokiau, baugščiai pažvelgia į duris.

Laikas lekia.

Tarsi pakerėta prieinu arčiau Elijo ir paimu jo ranką. Mūsų pirštai susipina.
Nujaučiu, kad vėliau galiu pasigailėti savo sprendimo, bet man smalsu. Noriu
sužinoti, kodėl jis daugybę metų mane persekioja, kodėl savo vulgariais,
ironiškais, sarkastiškais, skaudinančiais komentarais kartina gyvenimą.

Nesuprantu, kodėl po visų jo atvertų žaizdų sieloje suteikiu jam šansą.

Nieko jau nesuprantu.

Bet noriu sužinoti, kodėl jis egzistuoja ir kodėl jis mane persekioja. Mane.

Noriu gauti atsakymus, o už juos esu pasiruošusi sumokėti.

Ir, nors nenoriu, turiu pripažinti, kad ir koks įkyrus balsas buvo galvoje, kad ir
kokia pamišėle pavertė mane kitų akyse, jis kartu buvo ir mano gelbėtojas bei
sargas.

Elijas lengviau atsikvepia, menkutė šypsena atsiranda veide.

– Šaunuolė, – sušnibžda jis, linktelėdamas kelis kartus. – Dabar mums reikia iš

čia pasprukti. Turi minčių? – jis dairosi aplinkui ir su kiekviena prabėgusia
sekunde raukšlės jo veide vis gilėja, o triukšmas koridoriuje garsėja. Kad ir ką
Elijas padarė durims, daug papildomo laiko tai nesuteks. – Tas maniakas mėgsta
paslaptis, – sumurma Elijas, timptelėdamas mane arčiau lovos. Laisva ranka jis
perbraukia ant sienos kabantį didžiulį persišką kilimą, o aš pagriebiu prie lovos
gulinčius batelius. Tada mano akims užkliūva ant staliuko padėti raktai. Dirsteliu
į Eliją, tada į vargšes duris. Vyriai jau kone ištrūkę iš staktos.

Pagriebiu raktus ir žvelgiu į Eliją. Jis pažvelgia į mane ir šypteli, tada greitai
pagriebia kilimo apačią ir kilsteli ją į viršų.

– Slapti koridoriai, – taria ir mėgina stumtelėti duris, tačiau šios neatsiveria.

Užrakinta. Tada greitai trenkiasi į jas šonu. Šios nei krust. Pažvelgiu į raktus.

– Gal šie padės? – paklausiu atkišdama jam raktus.

Vaikinas pažvelgia surauktas antakiais. Matau klausimą, išrašytą jo žvilgsnyje,
bet neturime laiko pokalbiui. Elijas pagriebia raktus ir vieną po kito įkiša į rakto
skylutę. Pirmasis netinka. Viršutiniai vyriai ištrūksta lauk. Antrasis raktas
netinka. Apatiniai vyriai nebelaiko durų. Šios vis dar stovi tik dėl to balkšvo
stulpo.

– Kerai. Tiesiog nuostabu, – Šarlis užriaumoja.

Trečiasis raktas tinka. Elijas pagriebia mane už alkūnės ir timpteli į save. Dar
spėju pamatyti, kaip balkšvas stulpas susitraukia, o durys lėtai pradeda kristi
žemyn.

– Bėgam, – sušnibžda Elijas ir tempia mane aklinais koridoriais į priekį. Girdžiu

už nugaros piktą riksmą ir žarstomus įsakymus apsupti dvarą ir neleisti niekam
palikti teritorijos. – Kažkas yra ne taip, – girdžiu Eliją tariant.

– Ką turi omenyje? – paklausiu, jam timptelint mane į dešinę. Kojos susipina ir

vos nepargriūnu. Mano širdis ir mintys paklaikusios. Ne oru, o baime dabar
kvėpuoju.

Elijas stabteli ir atsimušu į jo nugarą. Suinkščiu.

– Tas maniakas pakvaišo. Kad ir kas čia atsiuntė savo pasiuntinius, yra svarbus ir
galingas. Toks galingas, kad... Na, bet tas maniakas ... – pajuntu vėjelį jam
purtant galvą. – Mums reikia dingti iš čia. Džonatanas laukia mūsų su žirgais už
tvoros, – kiek patyli. – Ėlirama virtuvėje. Tik laiko klausimas, kada jie įsiverš į
šiuos slaptus koridorius. Mes neturime laiko. Išsižiok, – paliepia. Papurtau galvą
ir žengiu atgal. Ten gal nuodai. – Prašau, – išlemena jis gailiai. Įkvepiu, žengiu
arčiau ir išsižioju. Jis įgrūda man į burną kažką kartaus. – Kramtyk ir nuryk. Kuo
greičiau, – ir po tų žodžių mes vėl lekiame tamsoje.

Noriu išspjauti iš burnos tą šlykštynę, noriu paklausti, ką jis man įkišo į burną,
tačiau tyliu, kramtau tą bjaurastį ir per prievartą nuryju. Per kūną pereina
šleikštulio kupinas drebulys.

Elijas sulėtina žingsnį ir netrukus išgirstu atveriamas duris. Su malonumu

įsmunka šviesos ruoželis. – Saugu, – Elijas sušnibžda ir atveria duris plačiau. Jis
suima mane už liemens ir nuleidžia ant grindų. Pro koridoriuje esančius langus
braunasi prasidedančios naujos dienos šviesa.
Elijas užveria už manęs duris – paveikslą. Jame nupieštas sudužęs laivas, o ant
kranto guli vyras be sąmonės.

– Elkis įprastai, – sušnibžda jis, žvelgdamas tiesiai man į akis. – Eik už manęs.
Laikyk akis nuleidusi, – plačiai atmerkiu akis. Prasižioju, bet jis prideda pirštą
man prie lūpų. Į skruostus pliūpteli šiluma. – Turėsime tik vieną galimybę
pabėgti.

– Ką... ką?

– Nesijaudink, viskas bus gerai, – Elijas pasilenkia arčiau manęs. Žvelgia tiesiai
į akis. Akimirką esu jo tamsių akių kalinė. Elijas atsitraukia, mirkteli ir greitai
apsižvalgo aplinkui. Netrukus skuodžia į priekį.

Klapsiu blakstienomis, mėgindama išvaikyti tuos Elijo užleistus apžavus. Jis juk
Demonas!

Papurtau galvą, stipriai sučiaupiu lūpas ir pabėgėjusi prisiartinu prie jo.

Žingsniuojame koridoriais drąsiai, tarsi viskas būtų gerai ir mūsų niekas
neieškotų.

Kai iš už posūkio išneria skubantys vyrai su lenktais kardais rankose, įsitempiu.

Elijas dirsteli į mane. Žvilgsniu jis tarsi paliepia išlikti ramiai. Lengva sakyti,
sunku padaryti. Mane dusina įtampa, o širdį sukausto lediniai siaubo gniaužtai.

Bet vyrai prabėga pro mus, tarsi būtume nematomi. Stabteliu ir dirsteliu per petį.
Vyrai pradingsta už kampo. Skęstu savo sutrikimo smegduobėje. Prasižioju, bet
Elijas papurto galvą.

Nusileidžiame laiptais žemyn. Tarnaitės skubėdamos prabėga pro mus. Viena iš

jų – Biulotė. Ji žvilgteli į mane, bet tyli. Veidu net nešmėsteli jokia užuomina,
kad ji mane atpažino. Smalsumas ėda mane iš vidaus.

Elijas atveda mane į kava ir vaisių pyragu kvepiančią virtuvę. Joje pluša
senstelėjęs vyras ir moteriškė. Jie vienas ant kito šūkauja net tada, kai pastebi
mus savo karalystėje. Ėliramos nėra.

– Ką jūs čia veikiate, sušikti dykaduoniai? – moteris užriaumoja, įsisprendusi

mėsingomis rankomis į klubus. Ji trepsi viena koja, o jos antakis pakilęs į viršų.
– Pramiegojome, – nunarindamas galvą tyliai sumurma Elijas. – Prašome
atleisti. Tuoj imsimės darbo, – moteris atgalia ranka nusivalo prakaitą nuo
kaktos. Elijas pagriebia arčiausiai jo gulinčias kelias pintines. Vieną iš jų įteikia
man.

– Žiūrėkit man, šikniai. Man reikia šviežių kaušinių ir pieno. Dabar, – moteris
piktai sušnypščia pro dantis. Elijas klusniai linkteli. Susigūžusi linkteliu ir aš. –
Judinkit šiknas, – moteris išsprogdina akis, šnervės grėsmingai praplatėja.

Elijas pajuda link išėjimo iš virtuvės. Seku jį, mintyse užtraukdama linksmas
daineles.

Konfliktas, siužetas, tema, veikėjas ir vieta –

Štai tie penki svarbūs dalykai,

Kurių tau visada prireiks,

Kai kursi istoriją pasauliui.

Nepamiršk tu jų niekada, išnaudok tu drąsiai...

Gaivus ryto vėjelis teškiasi man į veidą. Pro mus pražygiuoja būrelis ginkluotų
vyrų. Už kelių metrų pastebiu judant kitą būrelį. Elijas įsitempia. Mintyse
pradedu klausti savęs, kad atsitiks, jeigu mus sugaus ir išvis, nuo ko mes iš
tikrųjų bėgame? Ką Elijas turėjo omenyje, užsimindamas apie pasakas?

Elijas nesidairydamas pajuda į priekį juodomis ir baltomis plytelėmis išklotu

kiemu. Seku jį, jausdamasi, jog visi mus stebi ir žino kiekvieną mūsų paslaptį.
Man nejauku.

Artėjame prie nedidelio medinio pastato, aplink kurį tipena daugybė vištų ir
vienas margaspalvis vis užgiedantis gaidys.

– Surink viduje visus kiaušinius ir lauk manęs čia, – paliepia Elijas švelniai. – Su
niekuo nekalbėk. Supratai? – kiek primerkdama akis linkteliu. – Aš tuoj grįšiu, –
ir mauna tolyn, palikdamas mane vieną su vištomis. Esu labai pasimetusi.

Pažvelgiu į dangų. Jis vis šviesėja, tačiau aplink vis dar tiek tamsu, kad
karaliauja šešėliai, o spalvos – keistai išblukusios ir neatpažįstamos. Tirštas
rūkas neleidžia išvysti, kas vyksta už kelių metrų. Šalta. Suvirpu, o oda
pašiurpsta. Mano ploni naktiniai manęs nė kiek nešildo.

Mintyse klausiu savęs, ką gi Elijas man davė sukramsnoti.

Įsmunku į vištidę. Kvapas riečia nosį. Čia dvokia šienu ir vištų išmatomis.
Pakampėse pilna voratinklių su įstrigusiomis nudvėsusiomis musėmis ir kitais
vabzdžiais. Noriu atsukti nugarą ir mauti lauk iš čia. Dirsteliu per petį ir
tolumoje išvystu ginkluotus vyrus. Žengiu gilyn į vištidę.

Tipenu ant pirštų galų. Stengiuosi niekur neprisiliesti ir svarbiausia – ant nieko
neužlipti. Pastebiu pirmus kiaušinius. Pagriebiu juos ir vos nepaleidžiu iš rankų.
Jie nemaloniai šilti. Gyvenime dar neteko liesti ką tik padėto kiaušinio. Pritupiu
ir vėl mėginu paimti vieną iš kiaušinių. Jis vis dar šiltas ir kupinas pažadų apie
naują gyvybę.

Nesinori padėti kiaušinio į pintinę ir leisti kam nors suvalgyti šį gamtos stebuklą,
tačiau tenka. Neskubėdama sudedu visus pastebėtus kiaušinius. Jų nemažai.

Neskubu palikti vištidės, nors čia ir neapsakomai dvokia. Mintyse nusijuokiu

prisiminusi vieną iš mamos pamokų apie penkių žmogaus pojūčių įtraukimą į
istorijas. Skaitydamas tavo kūrinį žmogus turi užuosti kvapus, regėti vaizdus,
justi skonį ant liežuvio galiuko, girdėti garsus ir justi savo kūnu aplinką. Visus
šiuos penkis pojūčius be priekaištų sugeba sužadinti... žodis vėmalai.

Stoviu dešimt, dvidešimt, trisdešimt minučių nieko neveikdama. Pintinė seniai

nuleista ant žemės, o nugarą, visai nebesijaudindama dėl prikibusių purvo ir
šlykštybių, atremiu į sieną. Kartkartėmis paspiriu kokį nors šiaudelį. Kone
pamirštu apie pasaulį už šios vištidės sienų.

Kažkas užstoja šviesą ir pažvelgiu į įėjimą. Elijas giliai iškvepia. Pro jo petį į
vidų dirsteli Ėlirama ir mirkteli man.

– Judam, – rimtai taria Elijas. Jis pastebi pilną pintinę kiaušinių, greitai ją
nutveria ir išeina lauk. Ėlirama gūžteli pečiais ir nuseka paskui jį. Akimirką
stoviu sustingusi, o tada šaunu į priekį viską pamiršusi.
Ryžto kupinais žingsniais Elijas marširuoja į priekį. Ėlirama paima mane už
rankos. Žvelgiu į jos pirštus, liečiančius manuosius.

– Viskas bus gerai, – sušnibžda ji pasilenkusi arčiau manęs. Pažvelgiu į ją truputį

įtariai. Ėlirama šypteli. – Elijui tai ne pirma mergelių gelbėjimo operacija, – ji
kalba atsipūtusi. Galima pagalvoti, kad mes tiesiog ankstų rytą vaikštome
gražiame nepavojingo rajono parke.

– Ne pirma?

Ėlirama linkteli, giliai atsidūsta ir sekundei delną uždeda ant akies. Elijo
nesustodamas juda į priekį.

– O ką galvojai, kad ėmė žavusis princas ir puolė tave vienintelę gelbėti? Tokių
pamestinukių, kaip tu, kurios net nenutuokia, kokia velniava čia iš tikrųjų
vyksta, yra šimtai. Pastaruoju metu – net tūkstančiai. Kad ir ką ten, – ji numoja
ranka, – darote, – pavarto akis, – atrodo, kad ten verčia visus žudytis. Net per
tuos kvailus karus tokių srautų nebuvo, o dabar... tuntais. Beje, Eli, tu man
skolingas darbą. Čia neblogai mokėjo.

– Nesijaudink. Atlyginsiu žalą.

– Tik pamėgink to nepadaryti. Juk sakiau, kad baigiu savo gelbėtojos karjerą.

– Sveika ją vėl pradėjus, – sumurma. Mergina pavarto akis.

Mėginu suprasti, apie ką ji čia kalba, bet mintyse aidi tik faktas, kad Elijas dirba
savo darbą. Darbą?

Pridedu pirštus prie smilkinio ir imu juos masažuoti lėtais sukamaisiais judesiais.
Per daug informacijos, per daug keistenybių, per daug paslapčių. Atrodo, niekas
čia nėra aišku, staiga atsidūriau absurdo parodijoje.

– Nesijaudink, viską greitai suprasi, – paguodė ji visai nenuoširdžiai. – Visi jūs

tokie – naujagimiai. Ką jūs darytumėte be mūsų, – ji iškvepia. Garas pakyla į
viršų. – Tikriausiai amžiams įstrigtumėte čia ir galiausiai patys sulaukėtumėte ne
blogesnės pabaigos nei pasakos.

– Pasakos? Čia? – purtau galvą. Juk čia... pragaras. Mano vidinis bjaurusis
pasaulis...
– Ėlirama, – taria Elijas staiga sustojęs. Jis pažvelgia tiesia į merginą rūsčiu
žvilgsniu. Mergina kilsteli vieną petį ir spėriais žingsniais nužingsniuoja link
tolumoje įžiūrimo vyrų būrelio. – Pasiruošk bėgti tarsi pats velnias tave vytųsi, –
greitai tarsteli man vaikinas.

– Velnias? – jau noriu nusijuokti iš tokio kvailo posakio. Ką jis nori čia pareikšti
jį vartodamas? Kad jis koks nors senis? Kiekvieną kartą, jeigu drįsdavau įrašyti į
savo istorijas patarles, posakius ar klišinius palyginimus, tokius kaip: baltas kaip
sniegas, raudonas kaip kraujas ir taip toliau, mama nepagailėdavo atrėžti
moralo, kad tik niekam tikę rašytojai juos naudoja.

Aš nenorėjau būti niekam tikusi rašytoja.

Elijas suraukia antakius ir nusisuka.

– Kas tau į subinę įgėlė? – sumurmu ir pati nusijuokiu iš savo žodžių.

Stiprus vėjo gūsis trenkiasi į mane vos neišversdamas iš kojų. Elijo akys
nukrypsta į dangų, tada žvilgsnis apkeliauja horizontą. Jis kažko ieško, pagauta
smalsumo pati dairausi, bet per rūką nieko nepavyksta įžvelgti.

Netrukus pasaulį sudrebina siaubingas, garsus ir nežemiškas riaumojimas.

Gyvenime dar neteko tokio girdėti. Nesąmoningai žengiu arčiau Elijo. Sunkiai
nuryju seiles. Vėl sujuda oras. Dairausi aplinkui. Netrukus už nugaros pasigirsta
garsus trenksmas ir kažkas pradeda griūti. Žmonės klykia, o vėjas kyla tarsi prieš
audrą.

Pažvelgiu per petį. Net rūkas netrukdo išvysti ugnies stulpą, kuris, atrodo, kyla
iki pat dangaus.

Pradeda snigti žarijomis ir dar šviečiančiais pelenais.

– Drakonas, – sumurma Elijas, tvirtai pagriebdamas mane už rankos. Tyliai

pakartoju jo ištartą žodį, vos iš akiduobių nepamesdama akių. – Pagaliau ir šis
pasirodė, – dar spėju nugirsti, prieš jam timptelint mane į priekį septynmyliais
žingsniais.

Kojos juda prieblandoje, pinasi, kliuvinėju už menkiausio kelyje pasitaikiusio

akmenuko. Siaubas dusina, o vaikinas vis rėkia:
– Eime! Greičiau!

Ugnies pliūpsnis trenkiasi vos keli metrai nuo mūsų. Dulkės ir žemės pakyla. Po
kojomis sudreba pagrindas, o drakono garsus, į griaustinį primenantis
riaumojimas, priverčia širdį apmirti. Žmonės šūkauja, o sargybiniai lekioja
aplinkui iškėlę kalavijus.

Jie bergždžiai mosikuoja jais ore.

– Nesidairyk! – surinka Elijas, tempdamasis mane į priekį. Ėlirama pasimeta.

Drakonas vėl piktai suriaumoja. Strėlės švilpia ore turėdamos vieną tikslą –
pataikyti į virš galvų skraidančią bestiją.

Kažkas sugriebia už čiurnos. Tėkšiuosi ant žemės. Surinku, o skausmas

akimirkai aptemdo akis. Elijas nustoja mane tempęs į priekį. Jis kažką išsitraukia
iš po švarko ir sviedžia į... Per petį pažvelgiu į tamsias, raudonas akis, mėlyną
barzdą...

– Madmuazele Amarile, kad ir ką jis jums prižadėjo ir pripasakojo, netikėkite.

Jis apgavikas ir melagis, – kalba jis švelniu, raminančiu balsu. Ranka ištiesta į
priekį, kviečianti ateitį arčiau.

– Ji žino tiesą apie tave, – paskelbia Elijas. Įtariai prisimerkiu. Širdis trankosi
krūtinėje. – Pasakyk tikrąjį jo vardą, Miegančioji Gražuole, – nenuleisdamas
akių nuo vyro Elijas tyliai liepia man. – Pasakyk, iš kokios jis pasakos.

Pažvelgiu tiesiai į Šarlį. Jo akių lėliukės lėtai, tačiau pastebimai plečiasi.

– Tu žinai jo vardą, – Elijas ragina prabilti. – Pasakyk jį.

Ir jis teisus. Aš žinau jį. Ir žinojau vos tik jį išvydusi.

– Mėlynbarzdis, – tariu ir visas kūnas suvirpa. Šarlio veidas persikreipia,

pavirsta snukiu sulaukėjusio gyvulio, kuris nori tik vieno – kraujo. Vyro
drabužiai virsta sudraskytomis drapanomis. Jo delnai ištepti krauju.

– Ji yra mano, – suriaumoja Šarlis bjauriu gerkliniu balsu.

– Tik tavo svajonėse, Mėlynbarzdi, – ir spiria jam į galvą. Čiurna išvaduota.

Elijas greitai pastato mane ant kojų, tempia į priekį, bet mano akys įsmeigtos į
krauju besispjaudantį Šarlį. – Miegančioji Gražuole? – pravardė tarsi antausis,
grąžinantis mane į realybę. Žvelgiu į Eliją, o jis žvelgia į mane. – Galėsi užduoti
klausimus vėliau, – sumurma ir skuodžiame į priekį. Triukšmas vis netyla. Iš
visur žyra dulkės, žarijos, pelenai, gruntas ir ryškiaspalviai ugnies kamuoliai.

– Neleisiu jums pabėgti! – išgirstame Šarlį surinkant.

– Tos pasakos nemoka pasiduoti, – sumurma Elijas. Drakonas vis dar siaučia virš
mūsų galvų, tačiau greitai jį užmirštu išvydusi iš po žemės iškilusias kaulėtas
rankas, kurios perauga į kūnus...

Iš mano burnos ištrūksta aiktelėjimas. Kūnas suakmenėja prie Elijo. Vaikinas tai
pajunta ir greitai dirsteli per petį atgal.

– O, kad tave kur rupūžės šventos, – taria su neslepiama baime. – Nežinojau, kad
Mėlynbarzdis turi džikininkus.

Dešimtys šviečiančių akių, įtaisytų į supuvusius skeletus, patraukia gremėzdiška

eisena link mūsų. Elijas akimirką stabteli, paleidžia mano ranką, pradeda kažko
ieškoti kelnių kišenėje.

– Bėk, – taria jis ir sviedžia į artėjančias pabaisas sniego rutulį. Iš jo išlekia

daugybė laumžirgių ir, tarsi bitės prie medaus, visi skrenda link kėblinančių
lavonų.

Strimgalviais pasileidžiu į priekį, visai pamiršdama skausmą ir savo sugadintą

apdarą. Elijas netrukus prisiveja mane, vėl stipriai suspaudžia mano delną.
Lekiame link vartų. Delnai nusileidžia ant šalto metalo ir mėgina stumti į priekį,
tačiau šis net neketina suteikti progos mums ištrūkti.

– Pamėgink juos paversti trapiais sausainiais, – pareikalauja vaikinas.

Akimirką pamirštu viską, išskyrus beprotišką Elijo norą.

– Tau viskas su galva gerai? – išsprūsta man. Žvelgiu į jį it į kokį beprotį.

Vaikinas mirkteli.

– Pamėgink, – paragina vėl, dirsteli per petį.

Pabaisos artinasi. Nugara atsiremiu į vartus ir su siaubu žiūriu į jas. Paskutinę
akimirką pabaisos pusračiu išsirikiuoja aplink mus ir sustingsta. Vaikinas laiko
vieną ranką švarko vidinėje kišenėje, įdėmiai stebi pabaisas ir besiartinantį Šarlį.
Mėlynbarzdis kelis kartus išspjauna kraują iš burnos, rankove perbraukia lūpas.

– Nujaučiau, kad turėjai pasirodyti, – bjauri šypsena iškraipo Šarlio veidą. Akys
vis dar raudonos, bauginančios iš grėsmingos. Jose jokio švelnumo ir
draugiškumo. – Drakonas? Įtariau, kad tiek daug auksinių grožybių negali turėti
paprasti pirkliai, – jis piktai išspjauna, dirsteli į chaosą toliau keliantį drakoną
danguje.

Elijas stipriai suspaudžia lūpas. Visas jo kūnas įsitempęs, pasiruošęs puolimui ir

gynybai. Šarlis žingsniuoja artyn visiškai abejingas sumaiščiai aplinkui. Vyras
atgalia ranka nusivalo iš praskeltos lūpos trykštantį kraują.

– Ji mano, – Šarlis piktai paskelbia pro sukąstus dantis.

Pabaisos suriaumoja. Susigūžiu. Giliai įkvepiu ir pasigailiu. Pūvančios mėsos

tvaikas įsiveržia į nosį. Akimirkai Elijas dirsteli į mane. Laisva ranka jis
sugriebia mano ranką, spusteli ją, tarsi mėgintų mane padrąsinti.

– Norėtum, – abejingai taria Elijas. – Ji tavo paslapčių kambario neatvėrė ir

siaubingos paslapties nesužinojo. Taigi, nei techniškai, nei teisėtai ji nepriklauso
tau.

Šarlis sustoja, kilsteli smakrą į viršų, veide atsiranda piktdžiugiškas šypsnys.

– Ji dėvi mano žiedą, – piktai taria jis, iškeldamas kumštį į priekį. Elijas
prisimerkia. Pagriebia mano kitą ranką, kilsteli ją arčiau akių. Kelias akimirkas
tiesiog įdėmiai žvelgia į tatuiruotę aplink pirštą su užrašu Smalsumas.

Šarlis prieina dar arčiau.

Jo dešinėje rankoje iš tamsių dūmų materializuojasi pusmėnulio formos kardas.

– Taigi, atiduok ją man, o žavusis prince, – Šarlis palenkia galvą į šoną, kilsteli
kardą į viršų. Stebiu Mėlynbarzdį demonstratyviai pirštais perbraukiant per
aštrius ašmenis. – Šis žmogus priklauso man.

– Tai ateik ir pasiimk ją, – ragina Elijas. Mano kūnas dreba, kraujas ledinis, o
širdis nusiritusi į kulnus.

– Tą ir padarysiu, morceau de merde[15], – Šarlis negailestingai išsišiepia.

– Nu, ateik, – Elijas erzina jį pamodamas ranka.

– Ar tu kuoktelėjai? – suspiegiu per triukšmą.

– Kad ir kas būtumėte, senjore, galiu tik pasakyti, kad šiandieną jums
nepasisekė. Tikiuosi, tai, ką siūlė jums toji ledo šliundra, buvo vertinga.
Griebkite jį! – piktai užriaumojo Mėlynbarzdis, iškeldamas ginklą į viršų.

Nustoju kvėpuoti. Išplėstomis akimis stebiu išsišiepusias pabaisas, kurios

neskubėdamos žengia į priekį, jų bauginančiai šviečiančios akys įsmeigtos tik į
mane ir vaikiną.

Elijas sviedžia į pabaisas kažką žvilgantį. Rūkas akimirksniu prasiskleidžia ir

didžiulė pabaisa išnyra visu savu svoriu trenkdamasi į žemę, tiesiai į monstrus.
Milžiniški sparnai juda, iš drakono nasrų veržiasi liepsna. Stoviu suakmenėjusi,
negalėdama patikėti, kokia pabaisa vos keli metrai nuo manęs tabaluoja savo ilgą
žvynuotą uodegą.

Pajuntu kažką stipriai, skaudžiai sugriebiant mane ties riešu. Esu per daug
išsigandusi, kad kreipčiau dėmesį į skausmą. Nepajuntu, kaip prisiglaudžiu
arčiau vaikino šono, kaip pati godžiai suleidžiu nagus į jo tvirtą, stiprią ranką.

– Ji mano! Ji mano! Ji mano! – girdžiu, kaip chaoso viduryje rėkia Šarlis.

Dirsteliu į Eliją. Su pašaipia šypsena vaikinas stebi tikras skerdynes priešais

mus. Pabaisos puola drakoną, drakonas puola pabaisas. Kova verda, o mes jiems
nebeįdomūs.

– Kaip minėjo Ėlirama, tai ne pirma mano gelbėjimo misija, – sumurma Elijas,
ištraukdamas ranką iš kišenės. – Atsisveikink su Mėlynbarzdžio rūmais, – tačiau
drakono uodega staiga užkliudo mus. Skaudžiai trenkiamės žemėn.

Užsikosiu. Springstu dulkėmis.

– Miegančioji Gražuole, tu sveika? – surinka Elijas. Jis žvelgia į mane atsirėmęs

ant alkūnių. Virš mūsų galvų praskrieja uodega.
Linkteliu.

– Stokis, – jis strykteli ir, pagriebęs mane už abiejų rankų, pastato ant kojų. Jo
akys nė sekundei nenukrypsta nuo riaumojančio ir siautėjančio drakono. –
Viskas bus gerai, – sumurma Elijas ir tempia mane pro vartų griuvėsius. Mano
kojos juda, kliūva, o akys žvelgia į vos ant vyrių besilaikančius vartus. –
Nežiopsok, – timpteli Elijas. Pažvelgiu į jį. Vaikinas mėgina šyptelėti. –
Nežiūrėk per petį, – dar priduria, aš, kaip kokia kvailė, pasižiūriu. Jaučiu maistą
skrandyje kylantį aukštyn. Galva svaigsta. Noriu kristi ant žemės ir užmerkti
akis. – Juk sakiau nežiūrėti, – su linksma gaidele taria Elijas.

Tarsi triukšmo būtų dar mažai, prisideda sparnų plakimas ir varnų kranksėjimas.
Jaučiuosi atsidūrusi kare, kuriame nežinau, kas prieš ką iš tikrųjų kaunasi, ir
kodėl.

Tai neįmanoma. Bet neįmanoma ir tai, kad esu čia.

Kas čia iš viso vyksta?

Ir tada mano smegenys pradeda veikti. Atrodo, kad nusprendžia veikti pačiu
tinkamiausiu, o gal ir netinkamiausiu metu.

Kulnais įsispiriu į žemę, mėginu ištraukti ranką iš vaikino gniaužtų. Elijas

sustoja, susiraukęs pažvelgia į mane. Jo tamsiose akyse atsispindi už mano
nugaros tvyrantis siaubas.

– Kas tu? – paklausiu. Drebu. Mėginu ištraukti ranką. Jis nepaleidžia.

– Miegančioji Gražuole, dabar ne laikas dramoms, – jis taria pažemintu tonu.

Šiurpas nuvilnija kūnu, o mintyse švysteli milijardas klausimų ir suvokimų. Juk

jis... demonas. Bestija. Pats velnias iš kūno ir kraujo.

– Nepersidirbk mėgindama viską suvokti, – švelniai taria Elijas, trūktelėdamas

mane į priekį. Tačiau pasipriešinu.

– Paleisk mane! – surinku gergždžiančiu balsu.

Elijas stipriai sučiaupia lūpas ir, prieš man suvokiant, ką jis daro, tvirtai
prispaudžia mane arčiau savęs. Jo juodos akys žvelgia tiesiai į manąsias
nežadėdamos nieko gero.

Bet demonai niekados ir nežada to.

– Mes netu... – nutyla viduryje žodžio. Gniaužtai atlaisvėja. Kraujas subėga man
atgal į pirštus. Vaikinas piktai atsidusta, atitraukia vieną mano ranką nuo
liemens, kažką mėgina išsitraukti iš kišenės. Pasinaudoju pasitaikiusia akimirka
ir ištraukiu ranką. Nedelsdama sprunku kuo toliau nuo jo, kuo toliau nuo
sąmyšio, gyvuojančio už nugaros. Nežinau, kur kojos neša, bet mintyse viliuosi,
kad visur bus geriau nei čia, su demonu ir siaubais.

– Amarile! – girdžiu Elijo panikos kupiną balsą, bet nekreipiu į jį dėmesio. Kiek
tik leidžia kojos, bėgu tiesiai į tamsos ir rūko glėbį.

Iš miglos išnyra juodas paukštis didžiuliais plačiais sparnais. Tamsiai rudos akys
žvelgia į mane, kai iš plačiai atverto snapo išsiveržia spigus klyksmas. Delnais
užsidengiu ausis. Tvirtos rankos apsiveja man aplink juosmenį, nugara
atsitrenkia į kažką kietą ir šiltą.

– Šaunuolė, Nakomi, – sakalas šauna į viršų ir pradingsta. – O tu, Amarile, esi

tikra maža maištininkė, – sušnibžda jis į mano ausį. Šiltas alsavimas suvirpina
širdį taip, kad net gera pasidaro. Jis apsuka mane savo glėbyje. Žvilgsniai
susipina. – Tvirtai įsikibk, – sumurma ir šypteli.

Klapsiu blakstienomis. Atveriu burną surikti, tačiau tvirtas pagrindas po kojomis

dingsta, o mes krentame žemyn. Spalvos susilieja. Rankas apveju aplink Elijo
kaklą, sruostą prispaudžiu prie jo krūtinės. Širdis krūtinėje groja trankią
melodiją. Jaučiu Eliją tvirčiau mane spaudžiant prie savęs, tarsi bijotų, kad galiu
išsprūsti iš jo glėbio.

Ir kojos nusileidžia ant tvirto pagrindo. Daiktai įgauna spalvas ir ryškius

kontūrus. Nužvelgiu aplinką. Daugybė keistų sutvėrimų žvelgia į mus nustebę,
suglumę, sunerimę... Pokšinčių ir spragsinčių laužų prikelti blankūs šešėliai
smalsiai šmirinėja ant jų veidų.

– Negali būti, kad čia ji, – kažkas sumurma. Į priekį žengia nykštukas,
kraipydamas galvą į šonus. – Tai negali būti...

– Čia ji, – griežtai nukerta Elijas. Pažvelgiu į jį. Mano lūpos prasiveria. – Ir tu
niekados neturėjai čia patekti taip, – su užuojauta taria jis.
Jaučiuosi išsunkta, silpna, sutrikusi... išsigandusi. Mano kūnas, protas, širdis...
siela... negali tiek pakelti. Kaulai išnyksta iš kūno. Susmunku žemyn, o tamsa
dar niekad neatrodė esanti tokia tiršta, bauginanti ir kartu maloni. Mintyse dar
spėju nusijuokti, kad taip ir mėgsta savo skyrius pabaigti mėgėjai: miegu ir
sąmonės netekimu.
10 skyrius
– Na, Amarile, dukrele mano, drąsiau, – ragino mama šypsodamasi. Nuo jos
dvelkė obuolių pyrago aromatas. Jos ilgi, neseniai rusva spalva nudažyti plaukai,
buvo supinti į storą danišką kasą. – Juk pasaulis nesugrius.

Krimstelėjau apatinę lūpą. Pasauliui tikrai nieko neatsitiks, jeigu imsiu ir

pamėginsiu pamokai sukurti trumpą istoriją. Juk galvoje tiesiog erzinančiai
kirbėjo mintis, kuri maldavo manęs, kad kuo greičiau suteikčiau jai progą
gyventi ant popieriaus lapo.

Mama prisitraukė arčiau savo garuojančią žaliąją arbatą. Pro tankias savo
blakstienas dirsteliu į ją. Kai tema pasisuka apie knygas ir rašymą, prieš akis
atsiranda visai kitas žmogus. Jos akys blizga nuo emocijų, o šypsena vos telpa
veide.

– Bet... – sumurmėjau. Rašiklis staiga pradėjo sverti tonas.

– Amarile, dukrele mano, jeigu bus drąsiau, užsimerk, – patarė ji. Mama
kilstelėjo ranką ir švelniai paglostė man galvelę. – Atsimink, kad žodžiai tau
negali įkasti, o tos pabaisos... yra tik raidės.

Atsidusau. Iškėliau ranką su rašikliu virš švaraus popieriaus lapo. Nedrąsiai, lėtai
pradėjau keverzoti pirmuosius žodžius. Mama stebėjo užgniaužusi kvapą. Net
baugu pasidarė.

Nuleidau rašiklį ir įsispoksojau į ją. Mama atsiduso, kilstelėjo puodelį prie lūpų.

– Tiesiog mane apima neapsakoma euforija, kai priešais save regiu gimstančią
naują istoriją, – tarė ji kiek padelsusi. Jos skruostai įgavo rausvą spalvą.

Kiek sutrikusi pakreipiau galvą į šoną.

– Kas ta euforija? – paklausiau susiraukdama.

Mama dar kartą gurkštelėjo savo arbatos.

– Tai reiškia, kad esi neapsakomai laimingas, – paaiškino paprastai. – O dabar

negaiškime laiko, tegul žodžiai veržiasi lauk, – ji pirštu bakstelėjo į popieriaus
lapą. Linktelėjau, giliai įkvėpiau ir ėmiau rašyti toliau.

Mamos veidas buvo neįskaitomas, kai po valandos skaitė mano istoriją apie
angelą sargą. Tačiau, jai artėjant prie pabaigos, akyse šmėstelėjo
nepasitenkinimas ir lyg kažkoks pyktis. Tada ji paniekinamai sumerkė akis ir
pradėjo masažuoti sau smilkinius, tarsi mano istorija jai būtų sukėlusi galvos
skausmą.

Mintyse bariau save. Buvo paika manyti, jog galiu imti ir sukurti kokią nors
istoriją, kuri patiktų mamai, didžiai ir gerbiamai visų rašytojai. Mama mokėjo
rašyti, iš raidžių pinti žodžius, o iš žodžių austi šilkines istorijas, ar bent taip
teigė didieji kritikai. Pati mama neleido man skaityti savo istorijų. Todėl teko
pasikliauti kitų žodžiais ir tikėti jos talentu bei žodžiais, kad šį turėjau ir aš. Juk
buvau jos kūnas ir kraujas.

Jaučiau, kaip ašaros kaupėsi akyse. Mano pirmasis mėginimas atverti istorijų
vartus priminė pasibeldimą į pragarą.

– Čia ne istorija, – paskelbė ji, nugara tiesi, o žvilgsnis mėgino išdeginti skyles
popieriaus lape. – Angelas sargas visados pastabus, puikus pašnekovas ir visados
žino, kaip įkvėpti man drąsos, – ji perskaito suirzusiu balsu. – Kokią taisyklę vis
ir vis tau kalu į galvą, Amarile, dukrele mano?

Sunkiai nurijau seiles. Galva kaltai nusvirusi žemyn, žaidžiau su pirštais po

stalu.

– Parodyk, o ne pasakok, – suvapėjau.

– Pakartok, – griežtesniu ir šaltesniu tonu pareikalavo mama. Sudrebėjau ant

kėdės.

– Parodyk, o ne papasakok, – tariau garsiau.

– O tai reiškia? – girdėjau mamos pirštų barbendama ant stalo paviršiaus.

Pagauta smalsumo truputį kilstelėjau galvą į viršų.

– Tai reiškia, – pradėjau netvirtai, – kad reikia viską pateikti veiksmu, o ne

santraukomis.

Mama papūtė lūpas. Atsidūsėjo. Akimirkai įsmeigė savo iš nepasitenkinimo

apsiniaukusias akis į stalo paviršių.

– Ne viską, – nukerta. – Tačiau tai viena iš rašymo taisyklių, kurią visados turi
turėti galvoje, – ji švelniai pirštu palietė mano galvą. – Skaitytojams patinka
veiksmas, dialogai, nuotykiai, o ne įvykių reziumė. Bet... – ji pabrėžtinai iškėlė
pirštą į viršų, pažvelgė tuščiu žvilgsniu į šaldytuvą, nukabinėta margų drugelių
magnetukais. Šie kantriai laikė prispaustus Lėjaus devynetukais bei dešimtukais
įvertintus kontrolinių darbus. – Bet kuriant laiko iliuziją, realistiškumo ir
logiškumą pojūtį bei stengiantis skaitytojo neerzinti įvykių pakartojimais, tos
prakeiktos santraukos puiki išeitis.

Ėmiau kramtyti apatinę lūpą.

Slegianti tyla akimirkai įgavo kaulėtus pirštus ir šiuos be gailesčio vieną paskui
kitą uždėjo man ant kaklo. Tada staiga pradėjo spausti, dusinti mane.

– Na, dar laiko yra. Viskas dar pataisoma, – galiausiai mama paskelbė
atsidusdama. Stebėjau ją susigūžusi ant kėdės. Mama pavertė lapą popierine
gniūžte ir be gailesčio sviedė ją į kampe stovinčią šiukšliadėžę. – Juk ne veltui
sakoma, kad 99 procentus sudaro sunkus darbas, o 1 procentą – talentas, – ji
keliais didžiuliais maukais išgėrė arbatą ir, daugiau netariusi nė žodžio, paliko
virtuvę.

Nežinau, kiek laiko sėdėjau prie stalo ir žvelgiau į rašiklį rankoje. Jaučiausi
bjauriai. Norėjau sužavėti mamą, o atsitiko atvirkščiai.

Nušokau nuo kėdės ir priėjau prie šiukšliadėžės. Mano pirmoji istorija jai buvo
šūdo gabalas, o man – auksas. Susižvejojau suglamžytą lapą, ištiesinau jį ir, kelis
kartus perlenkusi per pusę, įsigrūdau į kišenę. Tą popietę mintyse sau pažadėjau,
kad su mama nesidalinsiu savo angelu sargu. Tegul jis pasilieka mano sapnuose,
mano galvoje... mano širdyje.

Tačiau po kelių dienų angelas sargas neteko sparnų, o jo komplimentai tapo

įžeidimais.
11 skyrius
„Antagonistas?“ – pirmoji mintis atmerkus akis.

– Tai neįmanoma, – sumurmu kasydamasi pakaitu žliaugiančią kaktą.

Kvėpavimas tankus, o galvoje vėl jaučiu tą bjaurų sunkumo jausmą.

Demonas grįžo į savo namus.

„Taip negražiai mane vadini“, – balsas pasiskundžia. Neatsakau jam.

Fermos tvaikas riečia nosį. Kažkur tolumoje girdžiu medžių ošimą, arklių
žvengimą, pokalbius, paukščių čiulbėjimą. Susiraukiu sunkiai iškvėpdama.

Blanki dienos šviesa veržiasi pro kiek pravirą palapinės angą. Guliu ant kažko
minkšto ir traškaus. Nuleidžiu akis. Šienas ir šiaudai. Kilsteliu akis į viršų,
apsidairau. Palapinė nedidelė, jos medžiaga purvina ir vietomis skylėta.

Atsisėdu. Giliai iškvepiu. Įkvepiu. Plaukai užkrenta ant veido. Nubraukiu juos į
šalį. Viduje yra kažkoks iškleręs medinis staliukas ir kėdė. Ant jos atlošo
permesti kažkokie drobiniai paprasti drabužiai, kiek nunešiotos ilgos odinės
pirštinės ir juodas apsiaustas su gobtuvu, o ant žemės guli ilgų violetinių aulinių
batų pora.

Stipriai save apglėbiu, mėgindama atsistoti ant kojų. Net koktu žiūrėti, kaip
kadaise gražus apdaras dabar pavirtęs skudurais.

Netvirtais žingsniais prieinu prie kėdės. Nenoriai pirštų galais paliečiu

drabužius. Paprasti marškiniai, kelnės, juodas, šiurkštus apsiaustas. Tada pritupiu
arčiau batų. Palyginti lengvi ir paprasti. Išsitiesiu. Apatinę lūpą įkalinu tarp
dantų mėgindama nuspręsti, ar persirengti šiais drabužiais. Ką jau ką, kad ir koks
būtų šis pasaulis, nenoriu per jį lakstyti keistai apsirengusi.

Stipriai sumerkiu akis, o kai jas atmerkiu, atsidūstu. Paskutinį kartą apsidairau ir
it pamišėlė puolu lupti nuo savęs apdarus tam, kad pakeisčiau kitais.
Džiaugiuosi, kad priešais mane nėra veidrodžio. Net neabejoju, kad atrodau ne
ką geriau, nei jaučiuosi.
Ant pirštų galiukų prieinu prie palapinės angos. Nedrąsiai pirštais praskleidžiu
vieną pusę ir dirsteliu laukan. Rūko nėra. Visur šviesu. Keli žmonės sėdi aplink
rusenantį laužą tyliai šnekučiuodamiesi. Aplinkui regiu augančius nedidelius,
šviesiai violetiniais žiedais nusidabinusius magnolijos krūmus. Už jų linguoja
aukštų medžių viršūnės.

Pastebiu besiartinančius kelis vyrus. Jie eidami apie kažką karštligiškai

šnekučiuojasi.

– Nereikia, kad sklistų gandai. Juk norime ja pasinaudoti, – taria pirmasis,

aukštesnis, platesniais pečiais.

– Reikia saugoti tą merginą. Jeigu jos potencialas toks didis, kaip yra manoma,
tai... reikia paskubėti su ja, – širdis nusirita į kulnus. Be abejonės, jie kalba apie
mane. Bėgau nuo vilko, bet tikriausiai užšokau ant meškos.

Vyrai nutolsta ir jų pokalbis pavirsta man nesuprantamų garsų maišalyne.

Man reikia iš čia dingti ir pačiai susirasti kelią... į geresnę vietą už šią.

Išsmunku lauk. Niekas nedirsčioja į mane, einančią stovyklos pakraščiu link

pabalnotų ir pririštų prie medžio kamieno žirgų. Gyvenime dar neteko joti.
Laikau mintyse špygas, kad visi matyti filmai padėtų pasinaudoti šio kilmingo
gyvio teikiamais pranašumais.

Bet... sustoju viduryje žingsnio. Iš tankumynų išnyra juoda pantera, nukreipusi

melsvas akis į mane. Ji juda neskubėdama, atsargiai, tarsi leisdama suvokti, kad
ji čia padėties viršininkė.

Ji mane mirtinai sudraskys.

– Ilgai miegojai, Miegančioji Gražuole, – išgirstu sau už nugaros. Krūpteliu ir

apsisuku ant kulnų. Elijas stovi išsižergęs, rankos sukryžiuotos prie krūtinės, o
veidas neįskaitomas. Tada vėl atsisuku į panterą.

Jos nėra.

Klapsiu akimis nesuprasdama, kur šioji galėjo pasidėti.

– Ko jau ko, tačiau nemaniau, kad vos tik prabudusi sugalvosi tepti slides, –
tyliu. Esu per daug apstulbinta panteros magiško dingimo.

Elijas žengia žingsnį į priekį nenuleisdamas nuo manęs savo tamsių akių.
Instinktyviai žengiu žingsnį atgal.

– Maniau, kad pirma norėsi mane pražudyti klausimais, – pakratau galvą. Delnu
perbraukiu per veidą. Mintyse greitai apdoroju jo žodžius, susieju su kontekstu...
Elijas šypteli. – Juk sapne buvai tokia arši.

Kraujas palieka skruostus, o kai vėl sugrįžta, su savimi atsigabena ilgus metus
kaupta neapykantą. Tai jis kaltas, kad visų akyse esu pamišėlė.

– Kas tu? – sugniaužiu kumščius ir žengiu žingsnį atgal.

Elijas truputį atlošia galvą, kelias akimirkas mąsliai tyli. Susiraukiu. Jis giliai
įkvėpia ir ištiesia ranką į šoną. Danguje pasigirsta klyksmas iš pasirodo juodas
taškas. Netrukus juodo paukščio nagai sminga į Elijo dėvimą storą tamsią odinę
pirštinę.

– Tegul tai dar išlieka paslaptimi, – jis mirkteli, meiliai glostydamas paukščiui
krūtinę. – Negi neketini man padėkoti už išgelbėtą gyvybę? Juk nėra jau taip
sunku pasakyti ačiū, – truputį išpučia krūtinę.

– Nesakysiu tau ačiū...

– Nėra už ką, – pertraukia išsišiepęs. – Čia Nakomi. Juodasis erelis. Mano... – jis
nutyla, po akimirkos papurto galvą ir kilsteli ranką į viršų. Juodasis paukštis
nuplasnoja tolyn. Kelias minutes tylėdami stebime tolstantį tašką.

Nusprendžiu pasinaudoti pasitaikiusia akimirka ir žengiu kelis žingsnius

atbulomis. Netyčia užlipu ant šakos. Ji garsiai trekšteli. Sustingstu vietoje.

Elijas įsmeigia į mane primerktas juodas akis, numykia. Po akimirkos

dramatiškai palinguoja galvą ir žengia kelis plačius žingsnius į priekį.
Neatitraukia nuo manęs žvilgsnio, o aš stoviu užgniaužusį kvapą.

– Nėra už ką, Miegančioji Gražuole, – pakartoja, atsargiai pirštais paliesdamas

mano smakrą. – Tikriausiai esi išalkusi. Turėtum pasistiprinti. Mūsų laukia
nemažai darbo, – jo pirštai nukrenta žemyn.
– Da... dar... darbo? – išstenu.

– Turėtų būti keista, – jis praleidžia mano klausimą pro ausis. – Žinai, jausti alkį,
troškulį, skausmą, silpnumą... Juk tikriausiai įsivaizdavai šį pasaulį visai kitokį,
– nelinksmai nusijuokia.

Dabar aš tyliu stipriai sukandusi dantis.

– Visi šį pasaulį įsivaizduoja kitaip, – taria po akimirkos, vėl sukryžiuodamas

rankas prie krūtinės. – Visi mano, kad čia laksto vienragiai, o saulė skaisčiai
šviečia kiekvieną dieną. Bet juk taip nėra, ar ne?

Vis dar tyliu.

– Menas niekados negimsta iš džiaugsmo. Mišlė[16] yra pasakęs, kad menas –

tai mūšis. Mene nereikia savęs tausoti. Juk tavo motina kažką panašaus vis
kartodavo apie rašymą, argi ne?

Vis dar tyliu.

– O Gogenas pareiškė, kad menas yra arba plagiatas, arba perversmas, – šypteli.
– Miegančioji Gražuole, tu nepabėgsi taip lengvai, kaip manai. O ir nelabai nori
tai daryti. Esi išsekusi ir išsigandusi. Patinka tau ar ne, šiuo metu esu vienintelis,
kurį tu bent kiek čia pažįsti ir gali pasikliauti, – atsainiai gūžteli pečiais.

– Arba vienintelis, kuriuo labiausiai neturėčiau pasitikėti, – atkertu įtemptu

balsu.

Elijas sunkiai nuryja seiles, o akyse akimirkai šmėsteli... apmaudas? Galiausiai

nusuka žvilgsnį į šoną. Veidas tampa mąslus. Kantriai stoviu, laukdama kažko
ir... sulaukiu.

– Elkis kaip išmanai, – jis pažvelgia provokuojančiu žvilgsniu. Elijo lūpų

kraštelis pakyla ir, atsukęs man nugarą, sau patenkintas žingsniuoja atgal į
stovyklos gilumą net nedirstelėdamas per petį įsitikinti, ar pėdinu paskui jį it
paklusnus ančiukas.

Įsiuntu. Tikriausiai pirmą kartą gyvenime manyje pabunda toks viską naikinantis
pyktis. Noriu it pamišusi namų šeimininkė išdaužyti visą porcelianą, sulankstyti
kiekvieną sidabrinį stalo įrankį... Užmerkiu akis ir, užuot pradėjusi skaičiuoti
kvailas avis, kad nusiraminčiau, mintyse pasikartoju Kurto Voneguto rašymo
taisykles.

1. Išnaudokite visiškai nepažįstamo žmogaus laiką taip, kad jis ar ji vėliau

nesijaustų jį praleidęs tuščiai.
2. Suteikite skaitytojui bent vieną veikėją, dėl kurio jis galėtų pamesti galvą.
3. Kiekvienas veikėjas istorijoje turėtų ko nors trokšti, tai gali būti nors ir
vandens stiklinė.
4. Kiekvienas sakinys turi atlikti vieną iš šių funkcijų: atskleisti veikėją arba
stumti veiksmą į priekį.
5. Pradėkite rašyti kuo arčiau pradžios kaip tik įmanoma.
6. Būkite sadistas. Kad ir kokie pagrindiniai veikėjai yra mieli ir nekalti,
priverskite juos patirti pačius baisiausius dalykus tam, kad skaitytojas
galėtų pamatyti, iš kokio gi molio jie yra drėbti.
7. Rašykite tam, kad pamalonintumėte tik vieną asmenį. Jeigu išskėsite rankas
ir mėginsite pasidalinti meile su visais, jūsų istorija pasigaus plaučių
uždegimą.
8. Suteikite skaitytojui kaip tik galima daugiau informacijos kaip tik įmanoma
greičiau. Po velnių tas intrigas. Skaitytojai turi puikiai suvokti, kas vyksta,
kur ir kodėl tai vyksta, kad galėtų patys sukurti pabaigą istorijai. Tegul
paskutinius puslapius suėda tarakonai.

Milžinas pyktis pavirsta nykštuku susierzinimu. Kelis kartus giliai iškvepiu ir

įkvepiu. Kiek netvirtais, plačiais žingsniais pajudu į priekį. Šį kartą nesislepiu,
įžūliai visus nužiūriu ir visus iki vieno laikau savo priešais.

Elijas stabteli prie smilkstančio laužo. Aplink laužavietę sėdi drūtas vyras,
Ėlirama ir kažkoks jaunuolis. Ėlirama vilki odinį rausvą švarkelį, rusvus
drobinius marškinėlius, tamsias kelnes ir tokius pat batus, kaip mano, tačiau
mano žvilgsnį patraukia įdomus pakabukas ant jos kaklo – sidabrinė gyvatė,
įsikandusi savo uodegą. Ėlirama pastebi mane spoksant į jos kaklą. Ji šypteli ir
užsisega švarkelį iki pat viršaus. Gyvatė dingsta.

Rankos mostu Elijas duoda man ženklą prisėsti prie bendraamžio vaikino.
Vaikinas iškart susigūžia ir pradeda baugščiai dairytis į šalis. Jo pirštai tamsūs,
tarsi ištepti grafitinio ar anglies pieštuko. Paprastos medvilninės juodos kelnės
išterliotos įvairaus atspalvio dažais. Vaikino plaukai rusvi, garbanoti ir styrantys
į visas puses. Karamelinio atspalvio akys ne tik šiltos ir skleidžiančios
draugiškumą, bet ir saugojančios savyje kažkokią paslaptį bei skausmą.

Vaikinas pasitaiso ant nosies didžiulius akinius. Netrukus šie vėl nuslysta žemyn.
Šalia jo kojų guli į kamuoliuką susiraičiusi daili lapė. Ji pramerkia vieną akį ir
žvilgteli į mane.

– Čia Florijonas, – girdžiu Elijo balsą. – Florijonai, čia Amarilė, – pristato mane.
Florijonas kukliai šypteli, nedrąsiai ištiesia ranką. Paspaudžiu ją ir mano delnas
iškart išsipurvina.

– Atsipra... šau, – sumurma vaikinas kaltai, valydamasis delną į kelnes. –

Šiandien bu... buvo labai gra... gražus ryt... tas. Negal... galėjau jo neįa... amžin...
inti, – nurausta.

– Įamžinti? – kilsteliu antakį.

Vaikinas dar labiau susigūžia, tarsi būčiau paklausiusi kažko gėdingo.

– Man pa... tink... ka pie... šti, – jis atsako.

– Viską greitai suprasi, – taria Elijas paprastai. – Privalėsi suprasti, kitaip čia
neišgyvensi. Juk tokia ir yra esmė tavo knygų veikėjų, kai šie atsiduria
nežinomoje vietoje, argi ne? Jie klajoja po pasaulį ir tai, ką sužino jis, sužino ir
skaitytojai. Kaip tai mėgsti įvardinti: mokymasis kartu?

Stipriai sukandu dantis. Elijas tik nusijuokia. Negaliu pakęsti, kad jis gali
įsmukti į mano mintis. Esu tarsi viešas WI – FI tinklas, prie kurio bet kas gali
panorėjęs gali prisijungti.

„Ne bet kas, – prabyla Elijas mano galvoje, – o tik aš.“

Susigūžiu ir žengiu nedidelį žingsnį tolyn nuo jo. Noriu, kad tarp mūsų būtų toks
pats atstumas kaip tarp Saulės ir Urano... ne, tarp Paukščių Tako ir MACS0647–
JD galaktikos, bet tikriausiai ir toks atstumas būtų per menkas.

Akies kraštelyje pastebiu kiek sutrikusią Ėliramą. Jos akys juda tai į Elijo, tai į
mano pusę, tarsi mėgindamos įminti sudėtingą mįslę. Galiausiai ji delnus patrina
į kelnes, atpalaiduoja pečius. Ant jos kelių guli pageltęs žemėlapis. Jame juda
miestai, miškai, upės, ežerai, kalnai... Sutrinku ir pasimetu.

– Čia Medžiotojas, – Ėlirama parodo į augalotą, tamsaus gymio, kiek apžėlusiu

veidu vyrą. Šalia jo ant žemės padėtas įspūdingo dydžio kirvis. Gerai įsižiūrėjus
galima pastebėti kelias tamsias dėmes. – Juk žinai Raudonkepuraitės istoriją, ar
ne?

Elijo akys pavirsta audros debesimis.

– Istoriją? – sutrinku. – Turi omenyje pasaką? Lyg ir.

– Pasaka, – numykia Ėlirama, uždengdama delnu vieną akį. – Išgalvota paprasta

istorija, – ji mikliais judesiais sulanksto žemėlapį.

Sutrikusi dirsteliu į Eliją. Vaikinas stovi sukryžiavęs rankas prie krūtinės, veidas
įtemptas.

– Na, žolia, – Medžiotojas taria prisiliesdamas prie kirvio koto. – Kyk tau mėtų,
mėrgyte? – jis nužvelgia mane abejingu žvilgsniu. – Na, nė daugiau nė
sėptyniolika, ane? – jis žvilgteli į Eliją, tačiau vaikino dėmesys skirtas man. –
Dažniausi jūs ir pasirodot čie takio amžiaus.

Žvelgiu į jį ir, prisiminusi mamos postringavimus apie skirtingas kalbėsenas,

šypteliu.

– Ypatingai dabar – tuntais, – taria Ėlirama, gūžtelėdama pečiais. – Tai tarsi koks
užkeiktas amžius, – pavarto akis. – Man įdomu, kaip pati čia nusprendei
atsidurti, – ji žvelgia į mane svajingai. – Baimė dėl ateities, tėvų priespauda
mokytis ką nors, patyčios mokykloje, visuomenės spaudimas...

– Ėle, – Elijas piktai kerta it kirviu. – Liaukis.

Mergina teatrališkai pavarto akis.

– Kur aš esu? Kas jūs tokie? Kas čia, po velniais, vyksta? Kodėl aš čia? –
klausimai veržiasi iš burnos.

Visi susižvalgo.
Medžiotojas pradeda kvatoti.

– Mėrgytė viską iš kojų panagių klausia, – vyras plekšteli delnu sau per šlaunį.

– Amarile, – po kelių akimirkų susimąstęs kreipiasi Elijas, – ar prisimeni, kaip

čia patekai?

Linkteliu.

– Pr... pro duris, – sumikčioju.

Visi pritariamai linkteli.

– Ar tos durys užsivėrė už tavęs? – Linkteliu primerkdama akis. – Pavirto

šviesos stulpu ir pranyko? – vėl linkteliu. – Ar nujauti, kokiame pasaulyje esi? –
susiraukiu.

– Žinoma, kad ji nežino, kur randasi. Tikriausiai mano, kad čia pragaras, –
Ėlirama nusijuokia. – Visi jie mano, kad pateko arba į rojų, arba į pragarą.

– Na, jė rėtai ir klyst, – Medžiotojas nusikvatoja. – Šė skylka tikrai gali vadint

pragaru.

Elijas žvilgsniu nutildo šnekorius.

– Ar prisimeni ką nors prieš atverdama duris?

– Nesuprantu, kur link su tokiais kvailais klausimais suki, – pasiskundžiu,

sugniauždama kumščius.

Elijas atsidūsta, delnu perbraukia veidą.

– Na, mėrgyt, – Medžiotojas patogiau įsitaiso ant rąsto. – Šion galima patėkti tik
kėliais būdais. Pėr sapnus arba...

– Arba per karstą, – greitai priduria Ėlirama.

Atgniaužiu kumščius.

– Karstą? Ne. Ne, ne, ne, – kratau galvą. – Aš nesu mirusi.

– Niekas ir nesako, – Ėlirama pavarto akis. – Florijonas, – vaikinas, išgirdęs
savo vardą, susigūžta, – pateko čia per autoavariją. Jis komoje. Jau kurį laiką
mėgina surasti išėjimą iš šio pasaulio. Kaip ir tave, jį pirmiau surado bjauri
pasaka. Flora, gal nori pratęsti?

Pažvelgiu į Florijoną. Vaikinas sunkiai nuryja seiles, nužvelgia baugščiu

žvilgsniu visus, sustoja ties manimi.

– Įšo... kau į pa... saką Dž... ekas ir pup... a, – jo balsas gilus ir virpantis. –
Klaidžio... damas kely... je sut... ikau Džek... ą veda... ntį karvę link miest... elio.
Ketin... o ten ją par... duot... i. Jis buvo la... bai draugišk... as, žadėjo man pa...
dėti grį... žti namo, nes čia man ne vie... ta...

– Ir taip toliau, – pertraukia Ėlirama, plačiai nusižiovaudama. – Pasakos tai jau

elgiasi.

– Nė visos, – pabrėžtinai taria Medkirtys.

– Ne visos, – pritaria mergina. – Tačiau visi nori ištrūkti iš šios vietos ir kartais
net nėra svarbu, ar jis pasakos gerietis, ar blogietis. Ir Vasilisa, ir Elenytė ims ir
pamėgins praeiti pro tas dureles, pro kurias jūs čia įžygiavote. Žinoma,
pirmiausia jiems reikia jus sugundyti, įtraukti į savo pasakas, tada apsimainote
vaidmenimis ir... Į platųjį mirtingųjų pasaulį pabėga pasaka. Taigi, niekados
neleisk pasakai tavęs įtraukti.

– Kodėl?

– Nes vienintelis būdas iš jos ištrūkti yra nugalėti blogiuką, o šie yra kieti
riešutėliai. Beje, kol priklausai pasakai, negali net galvoti apie šio pasaulio
palikimą. Įstringi čia neribotam laikui. Arba ją nugali, arba ji nugali tave. Gaila,
kad mes, – ji parodo į save ir Eliją. Vaikinas kiek nejaukiai pasimuisto, – jau
praradome savo šansą grįžti namo. Žinoma, jeigu savanoriškai tu arba Flora
perduos mums savo kūnus...

Apglėbiu save rankomis. Netoli bato prabėga ugninė salamandra.

– Kokios pasakos jus...

– Mane apmovė sumauta Sigutė, o Eliją, – nusijuokia. – O Eliją – Bjaurusis

ančiukas. Siaubas.
Klapsiu blakstienomis. Smegenys mėgina apdoroti gautą informaciją. Netrukus
išlenda lentelė su užrašu error[17].

– Ką?

– O jau maniau, kad mūsų žvaigždė turi košės galvoje, – Ėlirama nusivylusi
palinguoja galvą.

– Žvaigždė? – paklausiu įsižeidusi.

– Na... taip, – ji linkteli. – Juk...

Elijas žvilgsniu nutildo Ėliramą. Mergina papučia lūpas ir nutyla. Medžiotojas

sviedžia šakalį į laužą. Elijas perbraukia ranka per plaukus.

– Svarbiausia – atsimink, kad jeigu tu mirsi, o tavo kūnas bus neužimtas

pasakos... tu mirsi ir ten, ir čia. Jeigu mirsi, o kūnas užimtas... taip pat mirsi čia,
o kūnas gyvens, – niūriai pareiškia. – Bet jeigu gyvensi, tai... gyvensi tiek, kiek
tavo kūnas.

Žandikaulis atvimpa, klapsiu akimis. Delnais susiimu už galvos. Kelias ilgas

minutes niekas nedrįsta prabilti.

– Ar tu naudojai tuos raktus? – staiga Elijas paklausia rimtu veidu. – Tuos,

kuriais atrakinome slaptas duris? – pakratau galvą. Demonas lengviau atsidūsta.
– Gerai, Mėlynbarzdis tavęs neįtraukė į savo pasaką, – Elijas atsidūsta. – Šis
pasaulis neturi pavadinimo, – pradeda jis. – Tačiau visi jame lankosi. Gaila, ne
visi atsimena, kad jame buvo. Bet tu atsiminsi. Žinoma, jeigu surasime tavo
duris ir tau pavyks pergudrauti jų sargą.

– Ką tokį? – uždedu delną ant kaktos, pakratau galvą.

– Čia patekti lengva, – atsidūsta Ėlirama, – o ištrūkti ganėtinai sudėtinga.

Sargas...

– Štai kur mūssssų turtassss! – pasigirsta šnypšiantis vyriškas balsas. Visų

žvilgsniai nukrypsta į artėjančią vyrų trijulę. Šonuose einantys vyrai – aukšti,
plačiapečiai, kiek susivėlę ir barzdoti, o vidurinis – kiek žemesnis, lieknesnis,
tačiau, be abejonės, stiprus ir vikrus. Rusvi plaukai krenta jam į akis, bet kai
vyras juos patraukia, žagteliu išvydusi į mane spoksančias gyvatės akis.
Jiems priartėjus arčiau, suraukiu nosį užuodusi stiprų prakaito dvoką, sumišusį
su drėgnos žemės kvapu.

– Elijau, brangussssisss, leisssk mumsss taip pat paturėti šį brangakmenį, – taria

vyras, uždėdamas žvynais padengtas plaštakas ant klubų.

Pažvelgiu į Eliją. Jis stovi sukryžiavęs rankas prie krūtinės. Tyli.

Vyras žengteli arčiau manęs, pasilenkia ir viena mėsinga ranka suima man už
veido. Skaudžiai. Susiraukiu. Sugriebiu jo riešą ir mėginu patraukti šalin.

– Kokia sssilpna. Sssunku patikėti, kad čia gali būti toji persssona.

Elijas žengia arčiau manęs.

– Dar prisiliesk prie jos, Žilvi, ir pasigailėsi, – balsas grėsmingai ramus.

Vyras vypteli, o jo draugužis iš kairės išspjauna skreplius vos žingsnis nuo

manęs. Pasišlykštėju ir kiek susigūžiu.

– Nejaugi? – vyras žengia žingsnį į priekį. Elijas nekrusteli, žvilgsnis įsmigęs į

vyrą, rankos pavirsta kumščiais. – Jeigu čia ji, kodėl messs vissssi negalime ja
passsinaudoti?

– Žilvi, puikiai žinai, kad mes susibūrėme padėti, o ne išnaudoti, – Ėlirama

atsistoja ir dramatiškai nusižiovauja.

Vyras prisimerkęs dirsteli į merginą.

– Už ją gautumėme nemažai žmogėnų. Tik nesssakykite, kad jūsssų negundo

skaičiai.

Elijas trenkia vyrui kumščiu tiesiai į veidą. Nuaidi šlykštus trakštelėjimas. Vyras
susiima už kraujais pradėjusios srūti nosies.

– Galvok, ką kalbi, karalaiti, – tyliai perspėja Elijas, o tada apsidairo aplinkui.

Daugybė žmonių ir gyvūnų žvelgia į mus. – Prisimink duotą priesaiką. Visi jūs
ją prisiminkite, – sušunka nužvelgdamas žiūrovus.

– Nesssijaudink, messs ją puikiai prisssimename, tačiau nemanyk, kad visssi

amžinai josss laikysis, – vyras piktai pažvelgia į Eliją ir nueina su savo sėbrais.
Elijas stovi ir žvelgia jiems pavymui.

– Pone, – kreipiasi Džonatanas. Elijas papurto galvą, pažvelgia į mane

sušvelnėjusiu žvilgsniu, o tada dirsteli į Džonataną. Linkteli, tarsi mėgindamas jį
nuraminti.

– Taigi, – iškvepia Ėlirama, – Eli, tavo suburta Laumės sąjunga byra.

– Laumės? – išprūsta man.

– Laumė vagia vaikus. Mes darome panašiai. Tik ne vaikus, o jus, žmogėnus, – ji
mirkteli man. – Aš buvau kuriam laikui palikusi sąjungą. Bet na, vėl esu čia, –
mesteli šakaliuką nuo žemės į laužą.

– Dėkoju už pagalbą, – Elijas tarsteli ir prisėda šalia manęs. Jis alkūnėmis

atsiremia į kelius.

– Nėra už ką, – šypteli mergina.

– Beje, ką veikei pas Mėlynbarzdį?

Ėlirama gūžteli pečiais.

– Mėlynbarzdis turi gerus ryšius. Norėjau kai ką surasti, – ji pažvelgia tiesiai į

mane. Prisimerkiu. Neiškart suvokiu, apie ką ji kalba, o tada prisimenu pokalbį
bibliotekoje. – Bet apie tai vėliau. Ką darysime dabar? – ji paklausia prislopintu
balsu. – Žilvio dėka visi pradės įtarinėti, kad šįkart mes turime kažką ypatingo,
nors abejoju, kad ji daugiau nei paprastas žmogėnas. Nieko asmeniško, –
Ėlirama greitai priduria dirstelėdama į mane.

– Aš vis tiek nieko nesuprantu, – sumurmu. Atrodo, kad tuoj galva plyš.

– O tau ir nereikia daug suprasti, – Ėlirama numoja ranka. – Tau reikia žinoti tik
kelis dalykus: neleisti pasakai įtraukti tavęs į savo istoriją, tada tau reikia išlikti
gyvai ir surasti duris lauk iš čia. Paprasta kaip dukart du. Gaila, kad man niekas
šių taisyklių nepasakė.

– Bet tikriausiai nebūtum jų paisčiusi ir žinodama, – niūriai taria Elijas.

Ėlirama patrauko pečiais.

– O kaip man surasti tas duris? – atsargiai pažvelgiu į Eliją, savo priešą ir
demoną.

Vaikinas prisimerkia.

– Apie tai gal vėliau. Dabar reikia pavalgyti, – pažvelgia į Džonataną. Vyras
linkteli ir kartu su medžiotoju kelioms minutėms pradingsta, o kai vėl atsiranda,
atsigabena su savimi garuojantį puodą. Jame – kažkoks daržovių troškinys.
Ėlirama iš kažkur ištraukia alavinius dubenėlius su šaukštais ir juos išdalina.

Skeptiškai nužvelgiu maistą.

„Valgyk. Tau reikia jėgų. Negali čia badauti“, – taria Elijas.

Piktai pažvairuoju į vaikiną. Jis ramiai valgo savo porciją net nedirstelėdamas į
mane.

„Dink iš mano minčių“, – suriaumoju.

„Niekados.“

Sugriežiu dantimis ir atsitraukiu nuo jo. Akies kamputyje pastebiu sutrikusius

Ėliramos ir Džonatano veidus. Nekreipiu dėmesio. Nenoriai paimu šaukštą ir
įkišu į apetito nekeliančią pliurzą. Susiraukusi kilsteliu šaukštą ir įsidedu į burną.
Skonis ne ką geresnis, nei išvaizda. Noriu išspjauti, bet prisiverčiu nuryti.

– Bjurokis skanis, – tarsteli Medžiotojas. – Visai netaks kaks pats pasaką, a gi?

Stipriai suspaudžiu lūpas.

– Priprasi, – taria Ėlirama įsidėdama nemažą kalną to jovalo į burną. – Tai pats
skaniausias čia gaunamas patiekalas, – ji iškelia nykštį į viršų. – Laimei, mes
netoli didmiesčio. Galėsime nusipirkti ko nors skanaus.

Elijo šaukštas akimirką pakimba ore, jis pažvelgia į Džonataną. Tas nuleidžia
galvą ir labai susidomi savo maisto ingredientais.

– Nemanau, kad verta rizikuoti ir užsukti į miestelį.

Ėlirama plačiai atmerkia akis.

– O kaipgi? Eli, galvok galva. Jeigu mes nestabtelėsime miestelyje, – mergina

apsidairo ir palinksta arčiau vaikino, – jeigu mes apeisime jį, prasidės
įtarinėjimai ir maištas. Jau ir taip tavo elgesys įdomus, o tai tik įrodytų...

Elijas iškelia delną ir Ėlirama susiraukusi nutyla.

– Aišku. Supratau.

– Bet aš nieko nesupratau, – pasiskundžiu ir visus nužvelgiu.

– Žolia, tau ir nėrėkia dog suprasti. Če didėlių rėkolas. Te klostykis mumi ir

viskis būse gėrai.

– Kodėl turėčiau jumis pasitikėti? Jūs gal tokie, kaip tas Mėlynbarzdis? – kraujas
palieka mano veidą.

„Tikrai taip nėra.“

– Taigi neseniai tau paaiškinome, kad taip nėra. Aš, Elis ir Florka esame kaip tu,
žmonės iš tikrojo pasaulio, – taria Ėlirama. Florijonas linkteli paglostydamas
lapę šalia savęs.

– Iš kur man žinoti, kad tai tiesa?

– Oba, mėrgyt, tu nėsi iš kėlmo spirta. Dėja, tėks tau posikliauti mumi.

„Be mūsų tu čia pražūsi, Miegančioji Gražuole.“

Piktai pažvairuoju į Eliją. Kelias dešimtis minučių valgome tylėdami, apsupti

miško ir kitų gyvų padarų keliamo triukšmo.
12 skyrius
Po valandos nebeliko jokio ženklo, kad čia kadaise buvo stovykla. Spoksojau į
mikliai dirbančius žmones ir gyvūnus nesuprasdama, kaip jiems pavyksta taip
greitai suktis ir kur dingsta daugybė didelių daiktų.

– Mag... gija, – paaiškina Florijonas. Jis stovi šalia manęs ir spokso į žemę. – Jie
na... aud... doja mag... giją.

– Magiją? – tariu suvokusi, ką jis lemena.

Vaikinas linkteli.

– Čia vi... viska... s įman... oma.

Klapsiu blakstienomis.

– Čia viskas įmanoma, – pakartoju tylomis.

Elijas sugrįžta su Ėlirama. Abu jie apie kažką įnirtingai kalbėjosi. Tema nebuvo
maloni. Jaunuoliai vienas kitą varstė rūsčiais žvilgsniais, rankos tai sugniaužtos,
tai ne.

– Jeigu nepatinka, gali dingti. Man daugiau tavo pagalbos nereikia, – iškošia
Elijas pro sukastus dantis.

– Žinoma, pasinaudojai manimi, o dabar gali tarsi skudurą nutrenkti į kampą. Tu

supranti, kad noriu gero. Juk visada buvome komanda. Kas čia dabar per aš
noriu dirbti vienas nesąmonė?

– Pone, – mandagiai kreipiasi Džonatanas. Elijas nukreipia rūstų žvilgsnį į jį, o

tada pažvelgia į mane. Suraukiu antakius ir dirsteliu į Džonataną. Šis
nemirksėdamas žvelgia į Eliją.

– Šį pokalbį pratęsime vėliau, – taria Elijas Ėliramai net nedirstelėdamas į ją.

– Eli, čia ne juokas. Kas vyksta?

Jis neatsako ir patraukia arčiau manęs.

– Tu josi su manimi, – paskelbia Elijas ir sugriebia mano ranką.

Susiraukiu ir papurtau galvą.

– Ką? Nejosiu su tavimi, – pareiškiu ir mėginu ištraukti ranką iš jo gniaužtų.

Elijas timpteli mane arčiau, mūsų nosys kone liečia vieną kitą.

– Štai kokia tu man patinki, – išsišiepia. – Visada drąsiai sakyk savo nuomonę ir
norus. Bet mes neturime daugiau žirgų, o tu joti nemoki, – mano žandikaulis
atvimpa, Elijas mirkteli, dirsteli į Florijoną. Jaunuolis linkteli ir bėga paskui
mus.

– Pasilieki ar mauni? – Elijas per petį kreipiasi į Ėliramą. Mergina stovi

sukryžiavusi rankas ant krūtinės, žvilgsnis įtarus.

– Su jumis, – vienas lūpų kamputis kilsteli į viršų. Ji atsiraitoja kairės rankos

rankovę ir nusiima guminę apyrankę, ant kurios yra miniatiūrinių kamanų
amuletas. Pamačiusi skeptišką mano veido miną, šypteli ir demonstratyviai ima
gumyte su amuletu mosikuoti į šalis. Nepasigirsta jokio garso. – Tačiau keliausiu
savo transportu.

Elijas linkteli.

Po kelių akimirkos iš šešėlių išnyra juodas sparnuotas žirgas kraupiomis

baltomis akimis. Jis prieina prie Ėliramos, kuri pasitinka žvėrį patapšnodama
jam per kaklą. Mano žandikaulis atsiduria ant žemės, kūnas ūmai pavirsta
akmeniniu.

– Susitiksime prie miestelio vartų, – trūktelėdama petimi taria ji ir užšoka ant

gyvio nugaros. Žvėris plačiai išskleidžia sparnus, tada vėl suskleidžia.

– Tinka, – sumurma Elijas. Ėlirama pasilenkia arčiau gyvio ausies ir pradeda jam
kažką šnabždėti neatitraukdama akių nuo manęs ir Elijo. Po akimirkos ji
atsilošia, gyvis patraukia į medžių metamus šešėlius ir pranyksta.

– Kas...

– Čia tamsos žirgas, panele, – paaiškina Džonatanas. – Jis keliauja tamsa.

Tamsos žirgai labai pavojingi, tačiau ištikimi.
– Tą patį galima pasakyti ir apie Ėliramą, – sumurma Elijas. – O dabar judėkime.

Elijas atitempia mane prie kelių trypiančių juodų žirgų. Prieš man išstenant bent
vieną skiemenį, vaikinas pagriebia mane už liemens ir kilsteli ant žirgo nugaros.
Mano akys didžiulės – bijau net krustelėti.

– Jos vardas Fatala, – greitai tarsteli vaikinas. – Ji moka kalbėti, tačiau tingi, – jis
patapšnoja žirgui per kaklą. Netrukus demonas įsitaiso už manęs, sugriebia
vadeles. Jo rankos mane saugo iš abiejų pusių. Nesijaučiu saugesnė. – Nebijok
manęs. Nieko blogo neketinu tau daryti, priešingai nei kiti, – jis sušnibžda man į
ausį. Elijas trukteli vadeles ir mūsų eržilas pajuda priekį. Už mūsų aidi daugybė
kanopų. – Tavo popieriai su manimi yra geri.

Sausai nusijuokiu.

„Tikriausiai tai priklauso nuo perspektyvos. Kas sakė, kad mano popieriai prasti
su kitais?“

Elijas akimirką tyli.

„Kodėl turėčiau tavimi pasikliauti?“ – paklausiu mintyse, krūtinė įnirtingai

kilnojasi į viršų.

Elijas nuleidžia smakrą man ant peties. Šiurkščiu judesiu jį nusimetu.

„O kodėl aš turėčiau pasitikėti tavimi?“

Susiraukiu.

„Nejuokinga.“

„Nori, papasakosiu tau apie savo gyvenimą. Tai dažniausiai padeda. Juk,
pripažink, visada norėjai sužinoti daugiau apie savo... demoną,“ – tyliu. – „Taigi,
esu vienturtis, tėvai mirę. Su Džonatanu... susipažinau čia... ir nuo tos dienos
mes... neišskiriami. Mano gyvenimas... nėra lengvas.“

„Kodėl?“

„Nes... nes... mano šeima užėmė tam tikras pareigas visuomenėje ir jas vieną
dieną turėjau perimti aš. Taigi, buvau tam ruošiamas. Turėjau atsisakyti daugelio
dalykų.“

„Nes to norėjo... “

„Visuomenė. Mama manęs gailėjo. Tėvas savo jausmus slėpė. Manė, kad tai
viską tik apsunkintų. Ir jam pritariu. Kartais nekęsdavau jo. Jis buvo šaltakraujis,
beširdis, bet... jį suprantu.“

„Ar pasiilgai savo draugų? Juk ten... jų turėjai?“

Elijas delsia atsakyti. Dirsteliu per petį. Mūsų žvilgsniai susitinka, susipina,
ištrina viską, kas mus supa. Pabūgstu. Pirma nusuku akis. Tegul vaikinas mano,
kad pradedu juo pasikliauti. Kartais reikia apsimesti silpnu ir kvailu tam, kad
galėtum viską sužinoti ir nugalėti.

„Bet užtat gavau kai ką daug vertingesnio. Draugų visados bus, bet... – sėdžiu
ant žirgo sulaikiusi kvėpavimą. Negera nuojauta, aukštai iškėlusi nugaląstą
kalaviją, ropščiasi arčiau mano širdies. Ji ruošiasi įveikti visus dygliuotus
vijoklius. – Bet... “

„Dar ilgai josime?“

Tyla.

Elijas tvirčiau sugriebia vadeles. Girdžiu jį sunkiai atsidūstant.

„Dar ilgokai, – atsako susimąstęs. Linkteliu. – Atsipalaiduok. Neketinu tau nieko

bloga daryti.“

Prunkšteliu ir per petį pažvelgiu tiesiai jam į tamsias akis.

„Kodėl gali įlįsti į mano galvą?“ – sumurmu piktai. Neprisipažįstu, kad šis
klausimas mane kankino dieną ir naktį. Jis tai žino.

Elijas sunkiai nuryja seiles ir nusuka veidą į šoną.

„Atsakyk“, – pareikalauju.

Vaikinas lėtai atsisuka į mane. Jis paleidžia vadeles ir viena ranka stipriai
apglėbia mane per liemenį.
„Negi neprisimeni?“

„Neprisimenu ko?“

Elijas greitai apsidairo. Aš taip pat. Neatrodo, kad kas dirsčiotų į mūsų pusę.

„Galiu, nes pati įsileidai.“

„Ką?“ – pakraupstu.

„Pati įsileidai.“

„Nesąmonė. Meluoji.“

Elijas papurto galvą.

„Ir kaip aš tai padariau?“

„Apie tai kitą kartą.“

„Ne, dabar. Aš tavimi nepasitikiu.“

Elijas linkteli.

„Dėkoju, kad pasakei. Nežinojau“, – pavarto akis.

Atitraukiu jo ranką nuo savęs. Elijas susiraukia.

„Nejuokinga. Kodėl negaliu joti su kitais. Aš nenoriu būti šalia tavęs.“

Apmaudas šmėsteli Elijo akyse. Sutrinku.

„Kaip tau nepasisekė, bet paradui vadovauju aš.“

„Kas tave paskyrė mano aukle. Aš neprašiau tavo pagalbos. Ir apskritai, jeigu ne
tu, tikriausiai čia niekados ir nebūčiau patekusi.“

„Aš?“

„Taip, tu, demone. Tu visada liepdavai man atverti duris, nebegerti migdančiųjų,
nustoti svaigintis... “
„Nes tu bėgai nuo to, kas esi.“

„Aš bėgau nuo tavęs. Negaliu patikėti, aš kalbuosi... Tai netikra.“

Elijas prideda pirštus man prie lūpų. Plačiai atmerkiu akis.

„Tai tikra. Deja, ne visi suvokia, kad šis pasaulis egzistuoja. Jiems šita vieta yra
pramanas, sapnas ar iliuzija, o kitiems... Suprantu, kad viskas atrodo keistai ir tu
nieko nesuvoki, bet patikėk manimi, kai sakau, kad noriu tau padėti. Visados
padėti, Miegančioji Gražuole.“

„Dėkoju, tačiau man tavo pagalbos nereikia. Jau ir taip padėjai. Tavo dėka ten
neturiu gyvenimo.“

Elijas nužvelgia mane, o tada palinksta arčiau.

„Tada kodėl nori grįžti atgal į realybę? – sunkiai nuryju seiles. – Juk, vos tik
įžengusi pro duris, iškart panorėjai sugrįžti į realybę? Kodėl, jeigu ten nesi
laiminga?“

„O čia galiu būti laiminga?“ – jaučiu jo šiltą alsavimą ant odos. Širdis prieš
mano valią plaka greičiau.

Elijas ilgai žvelgia į mane.

„Tai priklauso nuo perspektyvos“, – sumurma jis valiūkiškai šyptelėdamas.

„Perspektyvos?“

Elijas neatsako. Įjojame į miško keliuką. Aukšti medžiai meta ant mūsų šešėlius.
Pasidaro vėsu. Suvirpu. Elijas ištraukia kažką iš krepšio ir atkiša man. Pilkšvas,
šiurkštus sulankstytas daiktas. Nenoriai paimu ir apsigaubiu, piktai
džiaugdamasi, kad tarp jo ir savęs sukūriau savotišką sieną.

Po dešimties minučių šalia mūsų iš šešėlių išnyra Ėlirama su savo žirgu.

Aikteliu.

– Mieste daug žmonių, – tarsteli Ėlirama rimtu veidu. – Miesto šventė.

Elijas susiraukęs linkteli. Dirsčioju tai į Ėliramą, tai į Eliją nesuprasdama, kur
čia šuo pakastas.

– Perspėk kitus, – paliepia Elijas stipriau sugniauždamas vadeles.

Ėlirama paklusniai linkteli.

– O tu geriau perspėk ją, – galvos judesiu parodo į mane ir pradingsta su žirgu

šešėliuose.

„Perspėti mane apie ką?“ – sukruntu.

„Miesto šventė reiškia tik vieną dalyką.“

„Kokį?“

„Miesto valdytojas turi... žmogų ir šis įtrauktas į jo pasaką. Vidurnaktį pasaka

atvers duris ir pasisavins žmogaus kūną.“

Mes ilgai jojame tylėdami. Darosi nejauku. Nužvelgiu visus ir suvokiu, kad nė
vienas nesidžiaugia naujienomis. Daugumos veidai perkreipti pykčio ir liūdesio.

„Mes kovojame, kad išgelbėtumėme žmones, – tarsi perskaitęs mano mintis

prabyla Elijas. – Mes nenorime, kad pasakos paliktų savo pasaulį.“

Liežuviu lyžteliu sausas lūpas.

„O kodėl tau pasakos padeda? Kodėl jos nemėgina pabėgti?“

„Kiekvienas įstojęs į Laumės sąjungą turi prisiekti savo magija ir gyvybe, kad
neišduos mūsų tikslų ir padės žmonėms grįžti atgal, nesvarbu, ar jie paprasti, ar
ypatingi. Tačiau gyvenimas juda į priekį ir atsitinka pačių įvairiausių dalykų.
Tačiau netgi ir pasakos suvokia, kad be žmonių nebūtų... jų.“

„Jų?“

„Jų ir šio pasaulio.“

„Nesuprantu“, – pasiskundžiu.

„Ir nereikia visko suvokti. Žinok tik tai, kad aš tavo pusėje.“
„Tai turėtų mane nuraminti, demone?“

„Be abejonės.“

Giliai įkvepiu ir iškvepiu.

„Be manęs niekas daugiau nežino apie tavo talentą istorijoms. Geriau tai laikyk
paslaptyje.“

Klapsiu blakstienomis.

„Kodėl?“

„Taip saugiau, – sausai paaiškina. – Tegul visi mano, kad esi paprastas žmogus,
kuris atsidūrė čia dėl kažkokios nelaimės ir dabar mėgina sugrįžti pas
gyvuosius.“

„Kaip suprasti paprastas žmogus?“

„Kodėl tu visada tokia šneki mintyse, bet... kodėl tavo lūpos visada užsiūtos?“ –
smalsauja Elijas.

„Manau, kad žinai atsakymą.“

Elijas liūdnai numykia.

Jojame tylėdami geras penkias valandas, kol pagaliau prieš mus išdygsta
akmenimis išmūryta aukšta siena. Milžiniški juodi vartai – plačiai atverti. Iš
miesto ir į miestą veržiasi įvairaus amžiaus, ūgio, išvaizdos ir aprangos žmonės.
Kartu su jais juda įvairūs gyviai: šunys, arkliai, karvės, tačiau pastebiu ir
neįprastų, realybėje neregėtų sutvėrimų su sparnais, ragais, margaspalviais
kailiais ar žvynais. Negaliu atitraukti akių nuo jų.

„Taip nespoksok, – perspėja Elijas. Susiraukiu ir dirsteliu į jį per petį. –

Neišsiduok, kad visa tai tau yra nauja. Miestelyje gali būti daug šnipų ir asmenų,
norinčių nugvelbti žmones.“

Sučiaupiu lūpas ir linkteliu. Apsimetu abejinga viskam. Man nerūpi, kad nuvytę
ir mirę vijokliai yra pasidabinę nuostabaus grožio ir neregėtų formų žiedais. Man
nerūpi, kad čia namai tarsi ištraukti iš praeities ir kartu ateities gniaužtų. Visur –
šurmulys, iš visų pusių atkeliauja įvairūs kvapai.

– Pone, – prijojęs arčiau kreipiasi Džonatanas.

Elijas pažvelgia į jį, o tada per petį į kitus sau už nugaros. Sutikęs vaikino
žvilgsnį, kiekvienas linkteli ir pasuka vis į kitą pusę.

– Būk su Florijonu, – paliepia Elijas. – Aš būsiu su ja, – primerkiu akis ir piktai

pažvairuoju į Eliją. Jis pasitinka mano žvilgsnį valiūkišku šypsniu. Prunkšteliu.

– O aš? – paklausia Ėlirama nubraukdama plaukų sruogą nuo veido.

– Pasirink.

– Puiku, renkuosi jus, – ji mirkteli man.

Elijas atsidūsta ir paragina žirgą į priekį. Jojame plačiomis triukšmingomis

miestelio gatvėmis. Prekeiviai visa gerkle rėkia siūlydami prekes. Man atima
žadą jų parduodami dalykai: spuogų eleksyras, transformacijos burtai,
prakeikimai, visokie viralai, magiški talismanai ir amuletai, žemėlapiai,
paveikslai. Suakmenėju išvydusi Ryžtą. Kaip niekad ryškios jo raudonos detalės
ir merginos sugniaužti kumščiai.

Elijas nuseka mano žvilgsnį ir, apglėbęs mane ranka, priglaudžia arčiau krūtinės.
Nesipriešinu. Gerai nužiūriu kitus paveikslus. Juose – įvairaus amžiaus žmonės,
darantys pačius įvairiausius dalykus. Vieni paveikslai ryškūs, kiti – tamsūs.

„Mūsų dievų paveikslai“, – tarsteli Elijas.

– Kur apsistosime? – paklausia Ėlirama nužvelgdama iškabas virš durų. – Gal

tiks „Auksaplaukis ir Auksažvaigždė“?

Elijas nužvelgia keturių aukštų pilką namą su viską stebinančiomis gorgonėmis.

Kiek nenoromis linkteli ir nušoka nuo žirgo. Padeda man nulipti žemyn.
Jaučiuosi sustirusi ir alkana.

– Gaila, kad atvykome per šventę. Jie tikrai nesikuklins nuplėšti nuo mūsų ir
paskutinius marškinius, – taria Ėlirama.

Elijas tyli. Durys netrukus atsiveria ir prieina ištįsęs spuoguotas vaikis. Elijas
užsiūtomis lūpomis įduoda jam žirgo vadeles. Vaikis ištiesia ranką paimti
Ėliramos, tačiau mergina išriečia antakį ir papurto galvą.

– Nebūk savižudis, pacane, – taria ji ir pasistiebia ant pirštų kažką sušnabždėti

žirgui į ausį. Arklys pakinkuoja galvą ir ūmai pradingsta šešėliuose. Vaikis
garsiai aikteli. – Aganipės tave gyvą suėstų, jeigu mėgintum jas paimti iš jų
šeimininkų, – mergina patapšnoja per išbalusio vaikio petį ir pasuka link durų.

Elijas paima name už rankos, suneria mūsų pirštus ir paragina eiti į priekį.

„Kas tau davė teisę taip elgtis?“ – kilsteliu mūsų rankas.

Elijas gūžteli pečiais.

„Neketinu tavęs paleisti iš savo akiračio. Ypatingai čia.“

„Kas tau davė teisę taip elgtis?“ – pakartoju pikčiau.

Elijas pažvelgia į mane ir šypteli.

– O, kokia graži pora, – švelnus, tarsi medumi pateptas mergaitiškas balsas

nuskamba šalia mūsų. Elijas ir aš pažvelgiame į priešais mus stovinčią merginą,
auksinius plaukus supynusią į kasą. Ji vilki keliais dydžiais jai per didelę
palaidinę su užrašu „Istorija yra pasaka, o pasaka – istorija“, tamsiai mėlynus
džinsus ir vidutinio aukščio kulno juodus aulinius batus.

Išriečiu kiek sutrikusi antakius.

– Dėkoju. Mūsų tėvai sako tą patį, – Elijas taria mandagiai.

– Tik ne sesuo, – įsiterpia Ėlirama. – Sesuo teigia, kad jam ji netinka ir jis turėtų
susirasti kokią princesę ar žmogų, kad realybėje sukurtų vaikų ir galėtų kurti
indus.

„Indus?“

„Vėliau apie tai.“

– Mūsų pasaulio mitologija, – mergina teatrališkai atsidūsta. – Kuo galėčiau

jums padėti?
– Norėtume dviejų kambarių, – taria Elijas rimtu tonu. – Vienai nakčiai, – greitai
priduria.

– Atvykote tik šventei?

Elijas linkteli.

– Visada smagu pamatyti, kaip pasaka persikelia į realybę.

Mergina pritariamai linkteli.

– Nors dabar šie reginiai dažni, tačiau sunku nustoti juos žiūrėti. Jų gal būtų net
ir daugiau, jeigu ne vagys. Neseniai su broliu turėjome kelis žmogėnus. Tiek
nedaug trūko, kad jie būtų įtraukti į mūsų pasaką.

Ėlirama supratingai linkteli.

– Jie tikra rakštis šiknoj.

– Bet ką jau padarysi, – mergina atsainiai numoja ranka. – Du kambariai vienai

nakčiai. Tikiuosi suprantate, kad dėl šventės mes imame dvigubai.

– Žinoma. Pinigai ne bėda.

– O, karalaitis. Gal mums jau teko susitikti? Esu Auksažvaigždė, – ji patraukia

plaukus ir už ausies parodo tris auksines žvaigždes ant odos.

– Visko gali būti, tačiau mūsų pasaulis toks didelis ir vis plečiasi, o pasakos
keičia išvaizdas, tad nebesusigaudysi.

– Tiesa. Prašau sekti paskui mane.

Elijas linkteli ir dirstelėjęs į Ėliramą timpteli mane eiti kartu su juo.

Auksažvaigždė grakščiais judesiais paima iš lentynos storą odinę knygą, atverčia
ją ir ištiesia delną.

– Norėčiau jūsų tapatybės kortelės, karalaiti.

Elijas linkteli, laisva ranka iš savo palto kišenės ištraukia plastikinę kortelę su
nuotrauka ir paduoda Auksažvaigždei. Mergina meiliai nusišypso, jos akys
blizga žvelgdamos į vaikiną. Esu ne kartą regėjusi šį žvilgsnį realybėje.
„Tapatybės kortelė?“

„Kai turi reikalingų pažinčių, jas gauti lengva. Truputį kebliau gauti pasakos
kortelę. Jas pasakos labai saugo.“

– Princas Elijas Juodaakis iš Miglos karalystės, – lėtai perskaito mergina. – Jūs

esate labai toli nuo savo namų. Ko užklydote į Tyto karalystę?

– Politiniai reikalai, – maloniai atsako Elijas ir pažvelgia į mane. Primerkiu akis.

– Politiniai reikalai, – numykia mergina ir neskubėdama pradeda varnos

plunksna raityti žodžius ant pageltusio popieriaus lapo.

– Užteks tik jo kortelės, ar ir mums duoti savas? – pasiteirauja nuobodžiaujančiu

tonu Ėlirama. Mergina kilsteli akis ir lėtai pasukioja galvą į šalis. – Užteks ir
princo Elijo Juodaakio kortelės.

Ėlirama pavarčiusi akis linkteli.

– Bus palėpėje. Šeštas ir devintas kambariai, – mergina iš stalčiaus ištraukia

raktus ir ištiesia į priekį kartu su kortele. Elijas paima juos. Vieną raktą paduoda
Ėliramai, kitą įteikia man. – Bus, – bet mergina nespėja pasakyti kainos. Elijas
padeda nedidelį violetinį kapšelį. Mergina klapsėdama blakstienomis jį paima,
atidaro ir dirsteli į vidų. Ėlirama pažvairuoja į Eliją, bet jis įdėmiai žvelgia į
Auksažvaigždę, kuri net nurausta.

„Kas viduje?“

„Orakulo akys.“

„Tikiuosi... “

„Tiesiogine to žodžio prasme. Ten tikros akys.“

Žengiu žingsnį atgal, bet Elijas mikliai trukteli mane arčiau savęs, nuleidžia
smakrą ant viršugalvio.

– Jūsų užmokestis priimtas. Geros nakvynės pas mus, – taria akimis rydama
Eliją. Vaikinas išspaudžia šypseną ir veda mane link laiptų. Ėlirama pėdina
paskui mus abejingai nužvelgdama prie stalų sėdinčius ir geriančius ar
žaidžiančius kortomis žmones.

Mediniai laiptai girgžda. Koridoriai tamsūs, šonuose dega žibalinės lempos, o

ore sklando stiprus mėtos aromatas. Net šiurpas nukrato juose.

– Žinai, toji mergina mielai būtų tau į parankę įsikabinusi, – sumurma Ėlirama.

– Mes dirbame, – kiek piktokai taria vaikinas. Pamėginu ištraukti ranką. Elijas
pažvelgia į mane prisimerkęs. Papučiu lūpą.

– Tikrai nesuprantu tavęs. Tu tarsi koks užsimaskavęs vienuolis, priėmęs

celibatą. Blogiau, tu išvis net nedirsteli į moteriškos lyties atstoves. Gal tu gėjus
netyčia?

Elijas tyli ir veda mus į laiptais aukštyn. Atsiduriame palėpėje. Koridorius čia
siauras ir, jei ne du langeliai ir kelios lempos, skendėtų tamsoje.

– Merginos su merginomis, vaikinas su vaikinu? – Ėlirama paklausia žaisdama

su raktu.

– Nemanau, kad būtų logiška, ypač po pokalbio, – tarsteli Elijas.

Ėlirama atšlieja nugarą į sieną ir žvelgia į lubas, kuriose nupieštos tris

susijungusios spiralės.

„Aš su tavimi viename kambaryje nebūsiu“, – pareiškiu ir šįkart staigiu judesiu

sėkmingai ištraukiu ranką. Žengiu arčiau Ėliramos. Merginos antakiai pašoka į
viršų.

– Oho, čia tai šokas. Ką jau spėjai padaryti, kad mergina nusprendė nuo tavęs
bėgti, užuot kabinusis tau ant kaklo? Beje, spaudžiu dešinę. Tas, kas nesvaigsta
dėl šio asmens, yra mano geriausias draugas, – mirkteli man ir atsitraukia nuo
sienos. Ji apeina mus ir eina koridoriumi į priekį, kol randa reikiamas duris.
Atrakina jas, plačiai atveria ir rankos mostu pakviečia mane žengti vidun.
Klapsiu blakstienomis.

– Ėle, – prasižioja Elijas.

– Negi manimi nepasitiki? – ji pakreipia galvą į šoną.

Vaikinas sugriežia dantimis ir žengia arčiau sienos. Atsargiai apeinu demoną ir
greitais žingsniais nupėdinu link Ėliramos.

– Niekur neikite iš kambario, – galiausiai taria įtemptu balsu.

– Kodėl? – Ėlirama truputį susiraukia.

– Niekur neinate, – pakartoja jis ir giliai įkvepia. – Bent jau kol negrįšiu.

– O kur eini?

– Slapta, – atkerta. – Niekur neinate iš kambario, – pakartoja.

Ėlirama prunkšteli ir pavarto akis.

– Nustok būti toks dramatiškas, – surinka Ėlirama ir užtrenkia už savęs duris. –

Rimtai, kaip merga per mėnesines, – pavarto akis ir nužvelgia kambarį. – Ne
aukščiausios klasės kambarys, bet... Buvę ir blogiau. Čia tai šmaikštu, – ji rankos
mostu parodo į virš lovos kabančias didžiules sapnų gaudykles. – Humoro
jausmą turintis savininkas.

Susigūžiu ir giliai įkvėpiu. Kambaryje dvi viengulės siauros lovos, du langai

stoge, stalas su dviem kėdėmis, sienos išdažytos šviesiai violetine spalva,
grindys padengtos melsva kilimine danga su daugybe juodų spiralių.

– Žinai, reikia pripažinti, Elijas elgiasi įdomiai.

Primerkiu akis ir nepatikliai nužvelgiu merginą. Ėlirama suneria rankas už

galvos.

– Na, – Ėlirama suraukia nosį. – Jis visada labai saugo ir globoja nelaimėlius,
tačiau kad pats norėtų viename kambaryje būti su mergina... Oho, tai įsimintina
diena, – nusijuokia. – Žinok, nejuokauju sakydama, kad jis tarsi užsimaskavęs
vienuolis. Su Džonatanu ar kitais nariais kartais kertame lažybų dėl to. Kokių tik
nesugalvojome priežasčių, kodėl jis toks šventuolis, – ji atsigula ant lovos,
rankas pakiša po galva. – Mano spėjimas, kad jis realybėje turi merginą.

Atsuku Ėliramai nugarą ir prieinu prie stoglangio. Tingūs, sunkūs pilki debesys
plaukia dangumi.
– Kodėl taip spėji? – imu žaisti pakabuku.

– Na, dėl to, kad jis net nežiūri į kitas merginas ir visada labai domisi
galimybėmis dirstelėti į realybę, ieško orakulų, raganų, pranašų. Tą patį darau ir
aš, – priduria su liūdesiu balse.

Paleidžiu iš pirštų pakabuką ir atsisuku į Ėliramą. Ji spokso apsiblaususiu

žvilgsniu į lubas.

– Labai sunku šiame dideliame pasaulyje surasti ar išsikviesti tau artimą asmenį,
jeigu jūsų nesieja kraujo ryšys.

Primerkiu akis, prisiartinu prie laisvos lovos ir prisėdu.

– Ką jūs ketinate su manimi daryti? – paklausiu nenuleisdama žvilgsnio nuo

Ėliramos. Mergina sunkiai atsidūsta.

– Mūsų šablonas paprastas. Surandame auką, kaip dabar tave, tada jai padedame
išsiaiškinti, jeigu nežino, kaip čia tiksliai atsidūrė, – ji reikšmingai pažvelgia į
mane. – Ieškome, kas galėtų mums pagelbėti, o kai sužinome, kaip auka čia
atsidūrė, galime jai padėti suvokti, kaip atverti duris. Tas sumautų durų
atidarymas... na, kiekvienam jos atsiveria skirtingai.

Sukryžiuoju kojas ties čiurnomis. Ėlirama staigiu judesiu atsisėda ir įdėmiai

nužvelgia mane. Susigūžiu, nepatikliai stebiu ją. Ėlirama ištiesia ranką link
manęs. Atsitraukiu į šoną.

– Smurtas šeimoje? – klausia. Susiraukiu. – Ne, kažkas kita. Bloga kompanija? –

tyliu. – Priespauda? Kontrolė? – tyliu. – Rimtai tylėsi? – ji patrina delnus į
kelius, o tada suploja delnais ir sunkiai atsidūsta. – Kaip sau nori. Bet turiu
paklausti, ar tikrai nori grįžti? Nes, patikėk, yra žmonių, kurie to nenori ir
mieliau gyvens čia, nei ten. Taigi, kad sutaupytumėme visų laiko: jeigu nenori
grįžti, sakyk dabar.

Tyliu.

– Gerai, paklausiu kitaip. Ar yra kas nors, dėl ko norėtum grįžti? Tai padeda
apsispręsti.

Tyliu. Atremiu jos žvilgsnį, nors noriu nusukti akis. Mintyse spėju užduoti šį
klausimą sau. Kodėl turėčiau norėti grįžti atgal? Juk tame pasaulyje niekam nesu
svarbi, o tai, kas man svarbu, kitiems yra niekas.

Aš ten esu niekas, tačiau, kaip Mėlynbarzdžio namuose, taip ir dabar, šmėsteli
mintis: „čia ne mano pasaulis“.

– Nenori apie tai kalbėti?

Stipriai suspaudžiu lūpas. Ėlirama supratingai linkteli.

– Tu nepasitiki mumis, o ir turėtum. Nekaltinu tavęs dėl to. Šiame pasaulyje

sunku pasitikėti kitais, ypač kai esi kažkuo nepaprastas ir svarbus. Juk mes
galime būti tavo priešai, kurie, užuot padėję, nori tavimi pasinaudoti.

Tyliu. Sunkiai nuryju seiles.

– Žinai, aš išalkau. Parnešiu mums ko nors užkąsti, – ji strykteli ant kojų ir

žingsniuoja link durų.

– Kas yra indas?

Ėlirama sustingsta. Lėtai apsisuka ant kulnų.

– Indai yra šio pasaulio mitas. Pasaka turi užgrobti kūną ir susilaukti vaikų.
Tokie vaikai turi ypatingų galių. Jie tarsi mediumai tarp šio ir kito pasaulio.
Paima magiją iš čia ir perkelia į kitą pasaulį. Bet taip būna labai retai. Koks
vienas gimsta gal kas tūkstantį metų. Sakoma, kad tik labai galingoms pasakoms
yra pavykę tai padaryti.

Susimąsčiusi numykiu.

– Turėtų būti sunku suvokti, kaip visa tai rimta. Kaip pasakos, sapnai... Kaip visa
tai yra svarbu ir pavojinga, – liūdnai šypteli. – Visos tos pasakos, kurios sekamos
realybėje... Jos kadaise tikrai yra įvykusios. Bet visi tie siaubai buvo nugalėti ir
išliko tik bendroje sąmonėje, šiame magiškame pasaulyje, kuris jungia mus
visus. Nedaug kas turi galią pasipriešinti pasakoms.

– Kas ją turi?

Ėlirama giliai įkvėpia.

– Danu. Ją turi Danu.

– Kas jie?

– Daug žinosi, greit pasensi, – taria ranka perbraukdama per plaukus. – Aš per
daug alkana tokiems rimtiems pokalbiams. O tau šioji informacija nėra aktuali.
Tu nesi Danu, o kai grįši namo, viską užmirši.

– Užmiršiu?

– Čia ir slypi visas grožis. Kiek savo sapnų prisimeni? – primerkiu akis. –
Nesvarbu, dėl kokios priežasties atsidūrei čia, atsibudusi ten viską užmirši. Taip
jau surėdyta su žmonėmis.

– O Danu?

– Danu atsimena viską, užuojauta jiems, – ji sumurma ir išskuodžia pro duris.

Laukiu, kada spragtels spyna. Neišgirstu. Dirsteliu pro langą.

Jeigu tik turėčiau drąsos, bėgčiau.

13 skyrius
– Tu taip ir žiūrėsi į maistą? – Ėlirama paklausia prieš įsikišdama didelį kąsnį
bulvinio blyno į burną. Dirsteliu į savo vėstančius bulvinius blynus. Pilve yra
atsivėrusi bedugnė, tačiau nekyla ranka paimti šakutės. – Patikėk, maistas
neapnuodytas. Beje, labai skanus.

Prisimerkiu, atsistoju ir prieinu prie stoglangio. Lėtai, bet užtikrintai dangus

tamsėja, debesys sklaidosi ir viena paskui kita danguje įsižiebia žvaigždės. Dar
viena naktis šiame pasaulyje. Man pakerta kojas.

– Tu, tikiuosi, supranti, kad badas yra vienas iš būdų kaip... na, nežinau, numirti?
– klausia Ėlirama. Pažvelgiu per petį. Ėlirama patraukia pečiais, įsideda kitą
blyno kąsnį ir kramtydama spokso į mane. – Taigi, kūno kultas? – spėja ji, vėl
įsidėdama kąsnį į burną. – Visiška nesąmonė, – taria pilna burna. – Tas kūno
kultas, – ji papurto galvą. – Tikra kvailystė. Reikia žmogų vertinti pagal jo galvą,
– ji šakutės galu patapšnoja sau į galvą, – o ne pagal tai, kaip jis atrodo. Juk gal
jis serga, todėl ir storas? – papurto galvą. – Mulkiai. Sėsk ir... – ji nutyla.

Kambario durys ūmai atsiveria ir į vidų įžengia Elijas. Jis greitai nužvelgia
kambarį, lengviau atsikvepia, uždaro duris už savęs ir žengia kelis žingsnius į
priekį.

„Viskas gerai?“ – paklausia žvelgdamas į mane savo tamsiomis akimis.

„Nori nuoširdaus atsakymo?“ – pakreipiu galvą į šoną.

– Nori blyno? – Ėlirama kilsteli savo lėkštę nuo lovos. Elijas susiraukęs
pažvelgia į ją. – Kaip sau nori. Man daugiau. Beje, mūsų žmogus nevalgo, –
sumurma ji ir įsideda kitą kąsnį.

– Nevalgo? – netrukus jis pastebi nepaliestus blynus kitoje lėkštėje ant stalo.

– Nereikia mano žodžių kartoti. Taip, net kąsnelio neįsidėjo. Matyt, meta svorį
dėl kokio nors berno, – Elijas primerkia akis, šnervės kiek išsiplečia. Neatrodo,
kad Ėlirama tai pastebi. – Sakau, kad tai kvaila. Tu galėtum iš vyriškos pozicijos
jai pasakyti. Bet pala, – ji iškelia šakutę į viršų, o tada nukreipia ją į mano pusę.
– Gal tu taip ilgai nevalgei, kad labai nusilpai ir atsidūrei čia?
– Tai neįmanoma, – užtikrina Elijas Ėliramą.

– Iš kur tau žinoti? – sutrinka ji. – Pasižiūrėk, aš turiu daugiau mėsos ant kaulų,
nei ji. Jeigu nuvilktume drabužius, išvystumėme visus kaulus be jokio rentgeno.

– Ėle, apsiramink, – tyliai perspėja Elijas.

Mergina prunkšteli ir įsideda paskutinį kąsnį blyno.

– Juk turėjome panašių atvejų, – ji strikteli nuo lovos. – Jos skaičiavo kiekvieną
kaloriją, nors kartojome, kad čia klausimas jau ne apie kilogramus, o apie
išgyvenimą. Jos neklausė. Spėk, kas nutiko?

– Ėlirama, – griežčiau taria Elijas.

– Koks tu sudirgęs, – pamoja Ėlirama ranka.

– Mums reikia pasišnekėti, – jis prieina prie durų.

– Apie ką? – Elijas neatsako. Ėlirama sunkiai atsidūsta ir pavarto akis.

„Tu lieki čia ir valgai juos blynus. Jeigu nevalgysi, pas juos sugrūsiu tau į
burną.“

Rūsčiai pažvelgiu į jį.

„Tu man ne šeimininkas. Tu man niekas. Tik demonas.“

Elijas sugriežia dantimis ir išeina pro duris.

Ėlirama paklusniai išseka paskui vaikiną ir uždaro už savęs duris. Pažvelgiu į

lėkštę. Nenoromis įsidedu kelis kąsnius į burną. Tada dar kelis. Dirsteliu į duris.
Suvalgau pirmąjį blyną. Jie dar negrįžta.

Nuleidžiu šakutę ir nutipenu prie durų. Net nežinau, iš kur manyje yra tokia
drąsa. Nenoriu būti viena iš savo herojų, kuris atsiduria netinkamu laiku
netinkamoje vietoje ir yra įtraukiamas į įvykių sūkurį, tačiau atrodo, kad jau
šaukštai po pietų. Neturiu jokio kito pasirinkimo, tik veikti.

Akimirkai mintimis nuklystu į praeitį. Mama sėdėjo šalia manęs prie stalo ir
kantriai ant popieriaus lapo tušinuku baksnojo į nupieštą žmogeliuką.
– Istorijoje veikėjai gali būti priversti veikti keliais būdais, dukrele mano.
Pirmasis – ganėtinai paprastas.

– Veikėjas atsiranda netinkamu metu, netinkamu laiku.

– Teisingai, – mama pirštais perbraukia per savo danišką kasą. – Kiti būdai
truputį kitokie. Veikėjas gali veikti, nes nori ką nors gauti arba jis nori ką nors
surasti ir išgelbėti.

– Arba nori pabėgti, – sumurmėjau.

– Arba pabėgti, – sutiko. – Kone visados, jeigu veikėjas atsiranda uždaroje

vietoje ar kitame pasaulyje, jo tikslas bus surasti išėjimą ir grįžti į namus.

Kažkas kumščiu trenkia į sieną. Papurtau galvą ir grįžtų į realybę. Sunkiai nuryju
burnoje susikaupusias seiles, širdis skaudžiai stukteli prisiminimus apie mamą.
Nuvaikau nemalonius jausmus ir prisiminimus. Noriu to ar ne, esu veikėjas,
kuris turi pabėgti iš šio pasaulio. Vienintelis būdas tai padaryti – sužinoti, kas
mano priešas ir būti drąsiai.

Sulaikiusi kvapą nuleidžiu delną ant rankenos ir tankiai besidaužiančia širdimi

tyliai nuleidžiu ją žemyn. Stipriai suspaudžiu lūpas ir atsargiai praveriu duris.
Pro menkutį tarpelį regiu tolėliau į mane nugara stovinčią Ėliramą ir rūsčiai
atrodantį Elijas. Vaikinas sugriežia dantimis, stipriai sumerkia akis ir kelis kartus
pereina nuo vienos sienos prie kitos.

– Nesuprantu, ko tu taip jaudiniesi, – taria Ėlirama atsiremdama pečiu į sieną.

– Ir tu manai, kad neturėčiau nerimauti? – Elijas atmerkia akis ir prisimerkęs

spokso į atsipalaidavusią merginą.

– Žinoma, kad ne. Ar tikrai manai, kad visus išgelbėsi? Tai neįmanoma.

Elijas kurį laiką tyli.

– Nepaleisk jos iš akių. Sėdėkite kambaryje.

– Tu čia rimtai?

– Rimtai.
Ėlirama atsišlieja nuo sienos, tvirtai atsistoja kiek praskėstomis kojomis.

– Ji ne žmogus, – pareiškia mergina prislopintu balsu.

Elijas sunkiai nuryja seiles ir nukreipia žvilgsnį tiesiai į mane. Plačiai atmerkiu
akis.

„Negražu paslapčia klausytis.“

„Negražu paslapčia klausytis draugų. Tu man ne draugas.“

„Ir toliau sau tai kartok.“

– Ji žmogus tik man... Ypatingas, – Elijas ranka perbraukia plaukus.

„Pasaulyje gyvena milijardai žmonių. Kodėl jų negali kankinti?“

„Nes tokia esi vienintelė.“

Stipriai suspaudžiu lūpas. Ėlirama atsiremia rankomis į klubus ir nunarina galvą.

– Aišku, – sumurma ji po minutės.

– Būkite kambaryje.

– O tu?

Neatsako.

– Ar nebus keista, kad mes neiname pasižiūrėti pasakos išėjimo?

– Būkite kambaryje, – pakartoja Elijas. Daugiau nieko netaręs, atsuka nugarą ir

ima žingsniuoti link laiptų. Noriu plačiai atverti duris ir lėkti paskui jį, tačiau
susilaikau, užveriu duris ir prisėdu prie stalo. Imu šakute baksnoti atvėsusį blyną.
Po kelių minučių stipriai sukandusi dantis įeina Ėlirama. Ji kelis kartus giliai
įkvėpia, tada pažvelgia į mane.

– Ar tu pažįsti Eliją? Turiu omenyje, ar matei jį realiame gyvenime? – paklausia

ji sukryžiuodama rankas ant krūtinės. Jos veidas bauginančiai rimtas.

Klapsiu blakstienomis, o vėliau susiraukiu.

– Gali neatsakyti, – Ėlirama numoja ranka. – Tu nesi išvaizdi, o Elijas tikrai
nesirinktų nepatrauklių merginų.

Susigūžiu ant kėdės. Ėlirama nepaminėjo strazdanoto veido ir skirtingų spalvų

akių. Veikėjai negali būti tobuli. Paversk juos išskirtiniais ir įsivaizduok, ką
reikštų būti jų kailyje. Išvaizda atsiliepia jų elgesiui, mąstymui ir troškimams. Aš
norėčiau atsikratyti strazdanų, turėti žydras akis ir ilgas kojas, blizgančius
tobulus plaukus, bet gyvenimas yra žiaurus.

Esu netobula tobulybė.

– Gal tu jam kažką primeni? – garsiai mąsto Ėlirama prisėsdama ant lovos
krašto. – Elijas ganėtinai sentimentalus. Prieš kelerius metus turėjo juodą kumelę
vardu Mara. Labai ją mylėjo. Ji buvo sunkiai sužeista Sidabrinių riterių. Nuo to
karto kiekvieną kartą išvydęs juodą žirgą nuliūsta.

Spoksau į ją netikėdama tuo, ką girdžiu.

„Mara?“ – paklausiu mintyse.

„Ėlirama pasakoja istorijas, – ilga, slegianti tyla. – Šį žirgą gavau iš man

brangaus asmens. Marą labai mylėjau. Ji buvo nuostabi, tačiau jos nepavyko
išsaugoti.“

– Džonatanas kartą minėjo, kad Elijo meilė labai pavojinga, – tęsia Ėlirama.
Klausiamai krypteliu galvą į šoną. – O pats Elijas mano, kad jam būti laimingam
ir ką nors mylėti yra uždrausta. Visus mylimus žmones ir gyvūnus... jis juos
praranda arba jie yra iš jo atimami. Manęs tikriausiai jis nemyli, nes jau nežinau,
kiek laiko su juo esu, – sausai nusijuokia.

Papurtau galvą, pagriebiu šakutę ir įsidedu kąsnį blyno. Nenoriu galvoti apie
Eliją kaip apie žmogų su jausmais. Nenoriu nieko žinoti apie demoną. Kiekviena
detalė apie jį sukuria paveikslui daugiau spalvų ir reikšmių. Elijas iš
nepažįstamojo tampa pažįstamuoju.

Jis tampa svarbus.

Jis tampa tikras.

Jis iš piktžolės pavirsta naudingu augalu.

– Man neįdomu, – sumurmu ir įsidedu kitą kąsnį.

Ėlirama išriečia antakį.

– Išmintinga. Neprisirišk prie šio pasaulio, nes vėliau bus sunku priimti
sprendimą. Dauguma padaro šią klaidą. Nekaltinu jų. Šiame pasaulyje yra
daugybė gerų dalykų, bet... nesijaučiu, kad šioji vieta būtų mano namai, o ko čia
stebėtis. Namai ten, kur tavo širdis, o maniškė... realybėje.

Kelioms ilgoms minutėms kambaryje įsivyrauja tyla. Paslapčia stebiu Ėliramą. Ji

sunkiu žvilgsniu spokso į grindis ir pirštais lėtai liečia kaklą. Man darosi bloga.
Padedu šakutę.

– Kur Elijas? – išdrįstu paklausti.

Ėlirama pasisuka į mane ir ilgai žvelgia pridėjusi pirštą prie smakro.

– Nežinau. Mūsų Elijas kupinas paslapčių. Jis niekuo nepasitiki. Na, nebent
Džonatanu, tačiau ir tas visko nežino apie jį. Vargu, ar toks asmuo apskritai
egzistuoja.

Ilga, slegianti tyla įsmunka į kambarį. Pagriebiu šakutę ir praryju dar kelis
kąsnius blyno.

– Žinai, neklausysiu jo ir eisime pasižiūrėti pasakos peržengimo, – staiga

paskelbia Ėlirama. – Žinau, tikriausiai Elijas mane nugalabys už tai, kad
neklausau, tačiau mes tikrai sukelsime įtarimą, jeigu pasiliksime užsirakinusios
kambaryje, – ji dirsteli pro stoglangį. – Stokis. Einame į šventę.
14 skyrius
– Būk visada šalia manęs, – žvalgydamasi aplinkui griežtu tonu perspėja
Ėlirama. Miestelyje dar daugiau žmonių ir visi triukšmauja. – Įžengimas būna
miesto pagrindinėje aikštėje. Žinai, centre, – priduria nežiūrėdama į mane.

Sunkiai nuryju seiles.

Ant vieno pastato sienos išklijuota daugybė įvairių plakatų. Smalsumo vedama
žengiu arčiau, rankomis apglėbiu save per juosmenį ir tyrinėju plakatus, ant
kurių kiekvieno kampo nupieštos trijų sujungtų spiralių simbolis.

Veidrodžių riteriai kviečia jus prisijungti ir palaikyti tvarką mūsų pasaulyje.

Visi nauji žmonės turi būti pristatyti Sniego Karalienei. Nusižengus įsakymui
laukia griežta bausmė.

Bet kokią informaciją apie Laumės Sąjungą prašome pateikti Sidabriniams

riteriams.

Palikite šį pasaulį ir persikelkite į realybę. Žmonės ir Danu už ypatingą kainą.

Ir ant visų juodais dažais buvo užrašyta: Stiklo riteriai vykdo reidus! Saugokitės
šnipų.

– Ei, juk sakiau būti šalia manęs, – sušnypščia Ėlirama ir sugriebia mane už
alkūnės.

Parodau pirštu į plakatus. Ėlirama susiraukusi juos nužvelgia. Su kiekvienu

perskaitytu žodžiu jos veidas surūstėja.

– O ką tu manei? Pasakoms patinka realybė. Jos nori ją valdyti taip, kaip kadaise
valdė. O dabar eime, – Ėlirama trukteli mane už alkūnės. Nenoriai pajudu. Širdis
krūtinėje pasunksta keliomis tonomis. Ne veltui bijojau atverti duris.

Šis pasaulis yra siaubingas.

Ir aš jame įstrigusi.

Ėlirama vedžioja mane miestelio gatvelėmis. Nosį vis kutena vienas už kitą
keistesnį kvapai: prakaitas, padvisusi žuvis, braškės, obuolių pyragas, mėšlas...
Priekyje mūsų eina būrelis žmonių juodas apsiaustais, ant galvų jie užsismaukę
gobtuvus. Galiausiai atsiduriame miestelio centre. Jau tamsu. Virš galvų sklando
daugybė įvairiaspalvių žibintų.

– Jeigu ką, aš tau nieko nerodžiau, tu trenkei man per galvą ir čia pati atkakai, o
aš tave atsekiau, – greitakalbe sumurma Ėlirama. Jos veide valiūkiška šypsena.

„Smagu žinoti, kad bent vienai iš mūsų tai juokinga“, – sumurmu mintyse.

„Juokinga kas?“ – paklausia susirūpinęs Elijas.

Plačiai atmerkiu akis ir apsidairau aplinkui.

„Niekas.“

„Miegančioji Gražuole, kur jūs esate?“ – įtariai paklausia jis.

– Ei, ar kas negerai? Atrodo, kad trumpam palikai pasaulį, – tarsteli Ėlirama.
Neatsakau. Jos pečiai nusileidžia žemyn. – Intravertai. Jūsų galvose visada
vyksta įnirtingas pokalbis su savimi, o kai reikia pralementi žodžius, tai net
garselio išleisti negalite.

Mes žingsniuojame sausakimšomis gatvelėmis. Stengiuosi neatsilikti nuo

Ėliramos, o jai net nerūpi, ar žygiuoju jai iš paskos, ar ne. Merginai aš nerūpiu, –
tai aišku. Tačiau tada šauna mintis. O kas, jeigu tai jos gynyba? Daug žmonių
taip elgiasi: pastato aplink save sienas ir elgiasi taip, tarsi niekas jiems nerūpėtų.

Išorėje kieti kaip deimantas, o viduje minkšti kaip drebučiai.

Priešais mus toliau žygiuoja juodus apsiaustus su gobtuvais vilkintys žmonės. Jie
garsiai kažką drauge vienu balsu šnabžda. Būrelis eina nesidairydamas į šalis,
visai nekreipdami dėmesio į aplinkinius. Ėlirama sukteli į šalį ir nulydi būrelį
kreivu žvilgsniu, kaip ir kiti.

– Geriau neklausk, kas čia, – sumurma Ėlirama. Neklausiu. Žvilgteliu per petį į
judantį juodą tašką. Papurtau galvą ir ieškau minioje Ėliramos. Nepastebiu.
Susiraukiu. Braunuosi į priekį, bet jos nepastebiu. Pasuku į kitą gatvelę. Joje dar
daugiau žmonių ir triukšmo, nei toje, kuria atėjau. Eidama stebiu mane
supančius žmones ir mamos mokymas lenda iš atminties kertelių. Stebėk žmones.
Analizuok juos. Mėgink įlįsti į jų galvas ir suvok, kas jie tokie, ko jie nori, kas
jiems patinka. Iš vietos užėmėjų paversk juos antraeiliais veikėjais, o galiausiai
ir pagrindiniais.

Mano dėmesį atkreipia senutė moteris, sėdinti prie sienos. Ji vilki juodą
nušiurusį apsiaustą ir laiko seną lazdą. Šalia jos guli nušiuręs šuo ir skardinė su
keliomis monetomis viduje. Nematomos jėgos esu pastumiama prieiti arčiau.
Moters rankoje kažkoks vėrinys su daugybe įvairių ženklų: pentagramos,
heksagramos, kryžiai, apskritimai ir kvadratai su skaičiais.

Šuo pakelia akis ir pakraipo galvą į šalis. Moteris kažką tyliai ir nesuprantamai
murma.

Pritupiu. Moteris net nekrusteli. Pamėginu suprasti, ką ji kalba prikimusiu balsu.

ijeignitapy ri ijeitknirši eij

itkremsap ri itnimialap eij

sitūžarp ri samijėblegisši eij

iakiav sėluas eij

sytnajuatšiam ri sytnajib

imivas ary lok,imiaikievįen eij

siatik ępatap itkremsap eij

imivas imadūb ajėrpits eij

iakiav sėluas eij

sitrim ri ėbyvyg eij

įliem ri atnakypaen eij

iagrev ri iailarak eij

Staiga moteris nutyla. Jos kaulėta susiraukšlėjusi ranka šauna į priekį ir nutveria
mane už riešo. Aikteliu iš netikėtumo ir mėginu ištraukti ranką, tačiau moters
gniaužtai tvirti. Ji lėtai pakelia galvą. Gobtuvas nuslysta atgal, jos nereginčios
akys susiraukšlėjusiame veide atsuktos į mane. Visos jos veidas – viena
ornamentų tatuiruotė.

– Sėluas sakiav, – taria ji palinkdama į priekį. Jos nagai skaudžiai sminga į odą.
– Ovat sitieta atolgim, sen ovat aleis ri satorp okein aikovusen, o sidriš atuagpa
ųtkyp ųičsygalem.Ut ianiž, sak ise, teb out iseijidėg. O mutėruten, sėluas ekiav.

Vėl mėginu ištraukti ranką, bet moteris trūkteli ją žemyn ir kone liečiame vieną
kitą nosimis. Man užgniaužia kvapą. Moters nesuprantama šneka mane baugina.

– Ėneilarak itnikit itnase ėgrev ri ėlėjėdisun. kėkit out ri isnikianus evas.

– Paleiskit, – suinkščiu.

– Ei, paleisk ją, kriošena, – piktai paliepia Ėlirama.

Moteris vypteli ir vieną po kito atleidžia pirštus. Ištraukusi ranką, priglaudžiu ją

prie krūtinės.

– Adoudši sat, siruk ary iaisuaičra oisuaibravs snemsa. Kuartap ąlgim ri

kėkitisap imidriš.

– Užsičiaupk tu, pamišėle. Niekas tavo nesąmonių nei supranta, nei girdėti nori.
Moteris susiraukia, o jos šuo iššiepia supuvusius dantis. – Štai kur tu. Eime, – ji
pagriebia mane už alkūnės ir tempia tolyn nuo moteris, kuri vėl susigūžia ir
nuleidusi galvą pradeda murmėti savo nesuprantama kalba. Niekas į ją nekreipia
dėmesio. Eina ir praeina tarsi pro tuščią vietą.

Gyvenime gali nutikti daug nepaaiškinamų dalykų, tačiau istorijoje yra

pateikiami tik svarbūs ir siužeto vystymui reikalingi įvykiai.

Papurtau galvą. Mėginu suvokti, ką toji moteris galėjo veblenti.

– Nekreipk dėmesio į tą bobą. Tokių, kaip ji, nors vežimu vežk. Kiekviename
miestelyje yra aklų senių, murmančių tą patį nesuprantama kalba.

– Kas jos? – drįstu paklausti.

Ėlirama kiek padelsusi patraukia pečiais.

– Vieni sako, kad jos – praeities aidas, nes gali kiek nori mėginti jas žudyti, bet
jos nemirs, tačiau jos nepriklauso ir pasakoms. Jos tiesiog... visada egzistuoja. Ir
visada murma nesuprantama kalba. Ne vienas mėgino suprasti, ką jos ten sako.
Niekam dar nepavyko.

Stipriai suspaudžiu lūpas.

– Žinai, jau pamaniau, kad nešei kumpius. Jeigu atvirai, man nei šilta, nei šalta,
ką sumanysi daryti. Tau nereikia mūsų pagalbos – gerai, drožk savais keliais.
Daryk, kaip išmanai. Yra šimtai, kuriems reikia. Kai kurie iš jų kur kas svarbesni
ir ypatingesni, nei tu. Todėl, – Ėlirama sustoja ir paleidžia mano alkūnę, – priimk
sprendimą: nori mūsų pagalbos, ar ne, – ir atsisukusi nugarą kulniuoja į priekį.
Klapsiu blakstienomis.

– Aš... – pradedu, bet iškart užsičiaupiu. Koks skirtumas, ko aš noriu ir kokia yra
mano įvykių seka. Ėlirama ką tik išpyškino, kad jai į mane nusispjauti.

Kaip ir visiems kitiems.

Apkabinu save per juosmenį ir apsidairau. Žmonės įtariai į mane spokso. Sunkiai
nuryju seiles. Nepasitikiu demonu. Nepasitikiu Ėlirama. Nepasitikiu niekuo, tik
savimi. Aš rūpiu tik sau.

Įsitempiu. Paskutinį kartą dirsteliu į moterį ir skubu pasivyti Ėliramą, slapta

nujausdama, kad galiu pasigailėti šio sprendimo, bet šiuo metu tiedu yra
mažesnis blogis, nei mane supantys nepažįstamieji.

Miesto centras išklotas akmeninėmis trinkelėmis. Virš galvų pakibę šimtai

margaspalvių žibintų, šokančių tik pagal jiems girdimos melodiją. Kilsteliu
ranką pasiekti vieną, tačiau tas švysteli į viršų.

„Kur jūs?“ – piktu tonu paklausia Demonas.

Krūpteliu ir apsidairau aplinkui. Ėlirama įdėmiai žvelgia į judančius žibintus.

„Kambaryje“, – atsakau kiek padelsusi.

„Jūsų kambaryje nėra.“

Tyliu.

Ūmai visi žibintai sustingsta ore.

– Prasideda, – sumurma Ėlirama ir apsisuka ant kulnų į kitą pusę. Nukreipiu

žvilgsnį ten. Tarsi iš niekur atsiranda scena, o ant jos užlipa kiek nedrąsus
tamsiaplaukis, apsirengęs valstiečių drabužiais. Jis nužvelgia minią ir droviai
šypteli.

– Labas vakaras, visi miesto svečiai. Kaip džiugu regėti čia jus visus,
palaikančius pasakų grįžimą atgal į realybę, – kalba jaunuolis garsiai. – Šiandien
aš, Juodasis Mikelis, atversiu duris ir pereisiu į kitą pasaulį.

Tamsiai rudas uniformas vilkintys vidutinio amžiaus vyrai ant scenos atveda
susigūžusį paauglį, kuris visas dreba.

– Šis žmogus apsikeitė su manimi vietomis, – Juodasis Mikelis mosteli ranka į

jaunuolį. Paauglys baugščiai žvilgteli į jį. – Kaip teigia nerašytos mūsų pasakų
pasaulio taisyklės, aš prisiekiu visa širdimi kitoje pusėje daryti viską, kad
sukurtumėme tuštybes ir daugiau durų būtų atidarytų pasakoms.

Plojimai nuvilnija aikštėje. Ėlirama šalia manęs ploja. Pastebėjusi, kad stoviu
sustingusi, ji alkūne švelniai man kumšteli. Nenoriai pradedu ploti,
neatitraukdama akių nuo paauglio. Blynai kyla gerkle aukštyn. Susiimu už pilvo
ir atsargiai apsidairau aplinkui. Visų veiduose šypsenos, akyse spindi
džiaugsmas.
– Pasakos valdys realųjį pasaulį, o žmonės galės gyventi čia, – vyras garsiai ir
išdidžiai sušunka. Minia ošia. Keli stukteli į mane pečiais. Susigūžiu. – Mes
lyderiai, o jie vergai. Su kiekvienais metais jie silpsta, o mes stiprėjame, –
kumščiai džiaugsmingai kyla į viršų. Dirsteliu į Ėliramą. Ji pajunta mano
žvilgsnį ir liūdnai šyptelti.

Giliai įkvėpiu ir vėl nužvelgiu minią. Šviesos žibintai juda virš galvų. Jų kuriami
šešėliai šmirinėja tarp žmonių tarsi gyvi, kažko ieškantys padarai ilgais nagais...
Mano mintys mane nuneša iš aikštės. Spoksau į šešėlius pakerėta. Ūmai
įsivaizduoju juos turinčius blizgias akis, tamsias lūpas, galvas, kaklą, rankas,
kūną, kojas... Jie tipena aplink visus kažko akylai ieškodami. Jie artėja link
manęs, lūpų kraštai kilsteli vis aukščiau ir aukščiau, tarsi jų blizgančios akys
būtų mane išvydusios.

– Ei, – Ėlirama trukteli už rankovės. Suklapsiu blakstienomis ir pažvelgiu į

prisimerkusią merginą. – Kelis kartus mėginau atkreipti tavo dėmesį, –
pasiskundžia ji. Liežuviu lyžteliu lūpas ir paslapčia dirsteliu per petį į šešėlius.
Jie vėl pavirtę beformėmis tamsiomis judančiomis dėmėmis.

– Teugl psaualis kliuaipasi pierš piklmuą! – surinka vyras prisidėjęs delną prie
širdies.

– Teugl psaualis svae suaniknia! – surinka minia.

Juodasis Mikelis patenkintas linkteli ir prieina arčiau drebančio paauglio. Jis

grubiai ranka suima jaunuoliui už smakro ir priverčia žiūrėti jam į akis.

– Jo kompasas, – iškelia laisvą ranką į viršų. Jame rašiklis, bet po akimirkos jis
pavirsta dideliu raktu. – Po mano išėjimo nudėkite jį, – taria miniai
piktdžiugiškai šyptelėdamas. Visi prapliumpa juoktis. Paauglys mirtinai išbąla. –
Tegul pasirodo durys, – jis pasitraukia nuo paauglio ir iškelia rankas į viršų.

– Tegul pasirodo durys! – pradeda visi skanduoti, vis garsiau ir garsiau. Žmonės
ir padarai ima judėti į priekį, stumdydami ir alkūnėmis daužydami vienas kitus.
Net nepastebiu, kada minia godžiai praryja Ėliramą ir esu paliekama viena
plūduriuoti nepažįstamame šauksmų pasaulyje.

Man tai ir nerūpi.

Žengiu žingsnį į priekį. Paauglys susigūžęs žvelgia į vyrą. Stebuklas, kad jis vis
dar stovi.

– Mes stipriausi, kai esame silpniausi, – lūpos juda be garso.

„Tylėk, Miegančioji Gražuole“, – sudraudžia demonas. Nepaklausau.

– Tik jausdamas baimę supranti, kas tau rūpi, – paauglys sunkiai nuryja
susikaupusias seiles.

Priešais vyrą atsiranda juodos durys su paukštvanagiu ant staktos. Paukštis

išskleidžia sparnus ir piktai suklykia.

– Sielos globėjas, – paniekinamai prunkšteli Juodasis Mikelis. Jis išsitraukia

durklą ir švysteli jį tiesiai į paukštį.

– Bet taikinio jis nepasiekia. Paukštis švysteli aukštyn suklykdamas taip garsiai,
kad visi užsidengia ausis, – durklas garsiai nukrenta ant žemės, o minia
nustebusi aikteli. Paukštis kurtinančiai surinka. Žmonės susiriečia, delnais
užsidengia ausis.

„Miegančioji Gražuole, ne laiku sumanei pinti istorijas. Tylėk“, – piktai ir kartu

su baime paliepia demonas.

Žengiu dar vieną žingsnį.

– Paukštis plasnoja, regi priešą ir be gailesčio skuba suleisti aštrius nagus į jo

veidą, – sušnibždu. Paukštis suklykia dar kartą ir atkišęs nagus į priekį puola
Juodąjį Mikelį. Apstulbęs vyras nespėja suvokti, kas vyksta. Skausmo kupinas
riksmas aidi aikštėje. Aš nesuprantu, kaip mano žodžiai atspindi realybę, bet
lūpos toliau juda, formuoja žodžius, o akys viską godžiai stebi. – Vyras
bergždžiai mosikuoja šiurkščiomis rankomis. Jis jaučia adatos aštrumo nagus. Jis
jaučia šiltą ant savo veido vingiuojantį kraują. Paukštis... – kažkas atsiduria šalia
manęs ir grubiai užspaudžia delnu burną.

„Neišmintinga išalkusių miegančių liūtų aptvare kelti triukšmą, Miegančioji

Gražuole“, – karštas Elijo alsavimas glostinėja kairį skruostą. Jo širdis skaudžiai
stuksena man į nugarą.

– Labai neišmintinga, – priduria virpančiu iš baimės balsu. Jo lūpos liečia mano

ausį. Keistas, naujas jausmas nuvilnija kūnu ir širdis sutrikusi akimirkai pamiršta
suplakti.

Vyras sugriebia paukštį už sparnų ir be gailesčio teškia į minią. Sparnai

sulaužyti. Vyrui kažkas įduoda šautuvą. Šūvis. Paukštis negyvas, o minia
džiūgauja. Juodasis Mikelis atgalia ranka nubraukia kraują nuo veido, pažvelgia
į jį ant drabužių, susiraukia ir nužvelgia dar amo neatgavusią minią. Elijas
nuleidžia ranką ir apkabina mane per juosmenį. Tvirtai.

„Nesugauk jo žvilgsnio“, – taria demonas.

„Kodėl?“

Elijas neatsako. Jis priglaudžia skruostą prie maniškio. Jaučiuosi įkalinta.

Jaučiuosi saugi.

„Mano žodžiai... “

„Ne dabar“, – nukerta Elijas, lūpomis brūkštelėdamas man per ausį.

Vyras suraukia antakius ir staigiu judesiu apsisuka ant kulnų, rūsčiai žvelgia į
duris. Elijas lengviau atsidūsta ir atsipalaiduoja... trumpam. Prie Juodojo Mikelio
prieina pusamžis vyras ir kažko paklausia. Juodasis Mikelis linkteli ir vienas
vyro lūpų kamputis kilsteli į viršų, o akys klastingai žybteli. Elijas įsitempia,
kvėpavimas padažnėja.

„Jis jautė, kad tu jį valdei, – demonas tempia mane atbulomis atgal. – Jis žino,
kad čia yra... “ – jis nutyla.

„Yra kas?“

„Mums reikia iš čia dingti.“

„Yra kas?“ – pakartoju klausimą.

Elijas neatsako. Visa minia apmiršta girgžtelėjus durų vyriams. Pažvelgiu į duris.
Jos plačiai atvertos. Vyras žvilgteli per petį ir, nieko nesakęs, eina vidun.
Blyksteli akinantis šviesos stulpas ir durys pranyksta. Paauglys stovi sustingęs, o
tada ūmai krenta ant kelių laikydamas ranką prie kaklo. Pro pirštus srūva šiltas
kraujas. Vaikinas mėgina įkvėpti, bet krenta ant žemyn ir...
„Mums jau metas sprukti, Miegančioji Gražuole.“

Elijas supina mūsų pirštus ir tempia mane link Ėliramos, kuri spokso į mus
klapsėdama blakstienomis. Elijas vos regimai pakraipo galvą ir mosteli ranka į
priekį. Mergina giliai įkvėpia ir linkteli. Tylėdami mes braunamės pro
džiūgaujančią minią.

Šiandien viena asmenybė mirė, o pasaka nukeliavo užkariauti gyvųjų pasaulio.

15 skyrius
Bėgti taip, tarsi pats velnias vytųsi

– Kas, po galais, čia įvyko? – Ėlirama paklausia prislopintu balsu. Jos rankos ant
juosmens, netoli durklų rankenų. Ji prisijungė prie mūsų minios pakraštyje, visa
pridusi ir suglumusi.

Elijas piktai pažvairuoja į ją.

– Daviau tau paprastą įsakymą. Paprastą, – iškošia pro sukoštus dantis. Jis kone
dreba iš pykčio. – Nuvylei mane, Ėlirama.

Mergina išsižioja.

– Tu... – ji pradeda, pažvelgia į mane, pakrato galvą. – Kažko tu man nepasakei?

Elijas tvirčiau suspaudžia mano delną ir timpteli arčiau savęs. Jaučiuosi kaip
kokia marionetė, neturinti nei savo balso, nei valios. Man tai nepatinka.

Man tai niekados nepatinka.

Veikėjai yra žmonės, o žmonės nėra šachmatų figūrėlės. Aš esu žmogus. Aš turiu
savo charakterį, norus, tikslus, baimes, silpnybes ir stiprybes.

Aš nesu kieno nors ŽAISLIUKAS.

– Prisimink, dukrele mano, niekam nepatinka skaityti apie tobulus veikėjus.

Skaitytojams reikia netobulų veikėjų, turinčių silpnybių, turinčių tikslų. Jiems
reikia sukurti iliuziją, kad tie veikėjai yra tikri, o kad tai pasiektum, turi jiems
duoti tai, ką turi žmonės. Leisk veikėjams palikti puslapius.

Leisk veikėjams gyventi savo gyvenimą ir būti savimi.

– Aš ir anksčiau tau visko neatskleisdavau, – suriaumoja Elijas. Jo balsas grąžina

mane į vėsią rudens naktį. Kilsteliu akis į dangų. Daugybė žvaigždžių blizga
viršuje paišydamos piešinius.
– Taip, – ji linkteli žiopčiodama. – Tačiau šį kartą slepi kažką svarbaus. Negi ji...
– staiga prislopina balsą.

Elijas žvilgsniu perspėja merginą užsičiaupti. Ėlirama plačiai atmerkia akis ir

giliai įkvėpia.

– Nežinau, kas tavo galvoje vyksta, bet patariu neprisigalvoti nesąmonių. Daviau
tau paprastą nurodymą, o tu... – jis pakrato galvą, piktai šnopuodamas.

– Bet... – pradeda Ėlirama. Ji žvelgia į mane taip įdėmiai, tarsi mėgintų surasti
įtrūkimą manyje tam, kad galėtų įlįsti į mano mintis, surasti trūkstamą detalę
savo dėlionėje.

– Mums čia nesaugu, – kaip kirviu nukerta Elijas.

Ėlirama stipriai sučiaupia lūpas ir prisiverčia linktelėti. Jos žvilgsnis vis dar
įsmeigtas į mane. Susigūžiu.

Judame tylėdami. Žmonių gatvėse mažiau. Judame lengviau, tačiau nesijaučiu

saugesnė. Žmonių rankose alus, vynas ir šampanas. Ant grindinio mėtosi ir
ridenasi tušti buteliai. Netyčia ant vieno užlipu. Po batu pasigirsta traiškomas
stiklas. Strykteliu ir vos nepargriūnu. Elijas mane sugauna ir prispaudžia prie
krūtinės.

– Atsargiau.

Susigūžiu. Jis paleidžia mane ir judame į priekį spartesniu žingsniu.

Kai pasiekiame viešbutį, Elijas laisva ranka persibraukia per plaukus ir sunkiai
atsidūsta.

– Du keliai, – pareiškia Ėlirama tyliai. Elijas pažvelgia į ją susiraukęs. – Kurį

pasirenkame?

Primerkiu akis.

Elijas susierzinęs atsidūsta.

– Dingstame, – paskelbia rimtai.

Ėlirama linkteli ir įeina į vidų. Po kelių minučių sugrįžta su vaikiu, kuris plačiai
nusižiovauja ir kumščiu trinasi akis. Ėlirama paragina jaunuolį paskubėti. Šis
linkteli, dar kartą nusižiovauja ir tingiai pajuda atvesti Elijo žirgo.

– Kaip kiti? – Ėlirama pasiteirauja nusiimama apyrankę su amuletu nuo riešo.

– Dabar dėl jų nesijaudink, – Elijas pažvelgia į mane, veidas akimirksniu

sušvelnėja. Nuleidžiu akis į mūsų susipynusius pirštus. Mėginu savus išraizgioti,
bet nesėkmingai. Elijas nenori manęs paleisti.

Vaikinukas sugrįžta su žirgu. Elijas pagriebia iš jo vadeles, linkteli

atsidėkodamas ir priveda mane arčiau gyvio, kuris piktai žvelgia į Eliją.

– Atsiprašau, – sumurma vaikinas tapšnodamas žirgui kaklą. – Nenumatyti

reikalai, – paaiškina. Žirgas papurto galvą, o vaikinukas nušlepsi atgal į vidų.
Elijas padeda man užsiropšti ant žirgo. Pats atsisėda prieš mane.

Ėlirama viską stebi primerktomis akimis. Ji net nedirsteli į jai už nugaros iš

šešėlių atsiradusį gyvulį. Ji nubraukia ant veido užkritusią plaukų sruogą,
akimirką delnu uždengia akį ir užšoka ant savo žirgo. Tvirtai sugriebia vadeles ir
paragina gyvūną judėti. Jis piktai suprunkšta ir pasileidžia į priekį. Žmonės
metasi į šoną praleisdami žirgą.

„Tvirtai mane apglėbk“, – paliepia demonas.

Susiraukiu, bet padarau kaip liepta. Priglaudžiu krūtinę prie jo nugaros.

Jaučiuosi keistai. Noriu atsišlieti nuo jo. Man nepatinka šis artimas kontaktas.

Elijas paraginą žirgą ir šis nenoriai pasileidžia iš pradžių ristele, o vėliau

šuoliais. Tvirčiau įsitveriu į Eliją, užmerkusi akis priglaudžiu veidą prie jo
nugaros, širdis daužosi krūtinėje.

„Viskas bus gerai“, – Elijas mėgina įkvėpti man drąsos.

Giliai įkvepiu. Mano galvoje siautėja chaosas. Nieko nesuprantu. Jaučiuosi

pasimetusi. Tai netikra. Noriu pabusti.

„Kvėpuok, – švelniai taria demonas. – Viskas yra gerai.“

„Niekas nėra gerai.“

Jis tyli. Atmerkiu akis ir nedrąsiai dirsteliu per vaikino petį į priekį. Prajojame
miesto vartus ir atsiduriame tamsoje. Aikteliu.

„Nesijaudink. Fatala puikiai sugeba orientuotis tamsoje, – atsako Elijas į mano

nepasakytą klausimą. Ramiau man nepasidaro. – Atsipalaiduok. Viskas gerai.“

„Tas vaikinas... Jie jį nužudė, – tarsi sulėtintame filme regiu mirštantį jaunuolį. –
Kodėl?“

Elijas delsia atsakyti.

„O kaip manai, kodėl jie manė, jog vaikinas jiems kelia grėsmę?“

„Kodėl... Nesuprantu?“

– Miegančioji Gražuolė, – taria jis balsu. – Galvok. Regėk. Klausyk. Niekas

nevyksta be priežasties. Jeigu galvoji – gyveni.

Giliai įkvepiu ir iškvepiu.

„Jis nebuvo laikomas grėsme. Jis buvo grėsmė. Sapnai?“

„Taip. Vaikinas galėjo surasti būdą susisiekti su pažįstamais žmonėmis, perspėti

juos per sapnus. Tai nėra... efektyvus būdas, tačiau ži... girdėjau apie atvejus, kai
pasakos buvo sugaudytos realybėje.“

„Kas jas sugaudė?“

„Geriau dabar negalvokime apie tai.“

„Kodėl?“

„Nes šią akimirką tai nėra svarbu.“

Susiraukiu.

„Taip negalima.“

„Kodėl? Tavo motina gera mokytoja, – sako Elijas. Susiraukiu. – Ji tau vis kalė į
galvą, kad visada savo skaitytoją turi palikti alkaną.“
„Ką turi omenyje, demone?“

„Visų savo paslapčių negaliu atskleisti. Juk tada nebus įdomu gyventi, argi ne?
Beje, noriu, kad nenustotum būti akyla.“

„Nori, kad naudočiau smegenis?“

„Niekados nepatiek visko skaitytojui ant auksinės lėkštutės“, – pacituoja jis mano
mamą.

„Tai nėra istorija.“

Elijas trūkteli pečiais.

„Gyvenimas yra istorija ir kiekvienas iš mūsų pasirenka, kokiam literatūros

žanrui jo gyvenimas priklauso.“

„Šiais laikais knygos priklauso ne vienam žanrui.“

„Kodėl?“

„Nes gyvenimas yra ilgas. Tai ilga istorija ir joje gali būti visko: dramos,
nuotykių, romantikos, paslapties ir taip toliau“, – vardiju susijaudinusi.

„Matai, tu suvoki tiesą. Kitas nepultų ginčytis ir pritartų“, – demono balse justi
džiugesys.

Išsižioju. Tik dabar suvokiu, ką Elijas ką tik iškrėtė.

„Tu... “

„Aš.“

Užsičiaupiu. Kelias valandas jojame žingine nepratardami vienas kitam nė

žodžio. Net nepajuntu, kaip trumpam užmerktos akys tvirtai sulimpa ir užsnūstu,
priglaudusi skruostą prie demono nugaros. Pabundu, kai žirgas sustoja.
Nusižiovauju ir užmiegotomis akimis nužvelgiu aplinką. Ėlirama nušoka nuo
žirgo ir pasirąžo.

– Jeigu nebūčiau tokia pavargusi, tai uždusinčiau tave klausimais, – taria

suirzusiu tonu Ėlirama.
Elijas nušoka nuo žirgo. Jo kone juodos akys žvelgia į mane liūdnai.

– Manau, kad ne tu viena turi daugybę klausimų, – sumurma jis ir kilsteli ranką į
viršų. Atsidūstu ir leidžiu jam padėti man nulipti. Vos išsilaikau ant kojų.
Jaučiuosi tokia pavargusi ir sustirusi.

– Šitas pastatas atrodo apleistas, – sumurma Ėlirama.

Klapsiu blakstienomis ir dirsteliu per vaikino petį. Tik dabar pastebiu didelio
pastato kontūrus.

– Vienuolynas, – taria Elijas.

– Vienuolyno griuvėsiai, – Ėlirama pataiso. – O, vargeli. Ką jau ką, niekados

nesvajojau nakvoti tokioje vietoje, – jos rankose iš niekur atsiranda deglas ir
ugnis įsižiebia.

– Bet ką jau padarysi, – Elijas apglėbia mane viena ranka per juosmenį ir veda
link griuvėsių.

– Gaila, esu per daug pavargusi, kad ginčyčiausi dėl nakvynės vietos, – Ėlirama
nusižiovauja. Iš paskos ir aš praveriu burną ir vos neparkrentu ant žemės. Elijas
mane sugauna ir prispaudžia prie savęs.

Po mūsų batais traška šakelės ir sausi lapai. Kojos kliuvinėja už atskilusių nuo
sienos akmenų. Kai surandame tinkamesnį lopinėlį, Elijas kažką išsitraukia iš
kišenės ir sviedžia į žemę. Ūmai ant žemės atsiranda stori miegmaišiai. Be
ceremonijų Ėlirama įkiša deglą į žemę per vidurį ir įsitaiso miegmaišyje. Elijas
atitraukia nuo manęs rankas ir įsmunku į saviškį.

– Aš pabudėsiu, – paskelbia Elijas.

– Kaip sau nori, – subamba Ėlirama atsukdama mums nugarą. Po kelių minučių
iš jos pusės ima sklisti tylus knarkimas.

Nenoriu užmerkti akių, bet vokai sunkūs. Po penkių minučių užsnūstu. Pabundu
nuo triukšmo. Atsimerkiu ir atsisėdu. Deglas vos dega, Ėlirama vis dar guli
atsukusi nugarą, o Elijas... Jis guli ant šono, o prie jo stovi pasilenkusi...

Prasižioju surikti, bet balsas dingęs. Švytinčios geltonos atėjūnės akys nukrypsta
į mane. Ji perbraukia ilgais nagais sau per kaklą, patraukia nuo veido ilgas
plaukų kaseles. Dėvi ploną juodą suknelę, ant kurios išpainioti įvairūs
apskritimai. Aplink kaklą – daugybė pakabukų su įvairiausiais ženklais ir
simboliais.

Ji pasilenkia arčiau Elijo, uždeda pirštą ant jo peties, bet neatitraukia akių nuo
manęs.

– Miegantys miegančiųjų miege, – ji taria vaikišku balseliu. – Saldus sapnas

supuvęs, – ji prideda pirštą prie lūpų, iškiša dvišakį liežuvį. – Alkis atslūgti
atsisako, – žengia kraipydama kaip gyvatė galvą į šalis. Širdis man nusirita į
kulnus. Turiu kažką daryti, bet kūnas atsisako net raumenėlį pajudinti. – Akys
akylai atrodo. Sklando saldus sapnas, – ji vėl iškiša dvišakį liežuvį ir atsiduria
šalia manęs. Prideda pirštus man po smakru. – Baimė bijoti baimės, – sumurma
ji. – Žmogus žingsniuoja ženklais, – pirštai nuslysta prie kaklo. Jaučiu, kaip jos
nagai sminga į odą. Ji prikiša savo nosį prie maniškės. Nuo jos dvelkia šalčiu ir
citrinomis. – Fantazijų formulė fiksuota. Mielai mirštu miegoti.

Ji iškiša dvišakį liežuvį, jo galiukai paliečia mano skruostą. Šiurpas nupurto

kūną, pabudindamas kiekvieną ląstelę veikti. Pagriebiu atėjūnės ranką ir
nusiplėšiu nuo kaklo. Sutrikusi moteris pažvelgia į savo galūnę, o aš strykteliu
ant kojų ir, tarsi kažkieno paliepta, griebiu vos degantį deglą į rankas ir iškeliu jį
priešais save.

– Pavojus, – tariu pusbalsiu. – Pavojus, – tariu garsiau.

Moteris atsistoja tiesiai, judina pirštus, stebi, kaip šie juda, tarsi pirmą kartą tai
regėtų.

– Košmaras kiemais kulniuoja. Kunkuliuoja kraujas kivirčais. Šiems šūkauti

šūdina. Miegas mielai myluoja. Išalkusi ir ištroškusi, – ji žengia arčiau manęs
palenkdama galvą į priekį. Girdžiu traškančių šakų aidą.

– Nesiartink, – pamosikuoju deglu.

– Nesiartinti norėtum niekados. Paklusti paliepei primygtinai. Aš atsisakau

atlikti. Trokštu tave turėti. Skanauti saldainį savo.

Mano krūtinė kilnojasi, širdis dar niekad taip skaudžiai nesiblaškė šonkaulių
narvelyje. Man bloga.
„Elijau!” – rėkiu mintyse. Demonas net nekrusteli. Dirsteliu į Ėliramą.

Sutraška šaka. Žvelgiu į atėjūnę. Ji plačiai atmerkia akis ir iššiepia blizgius

dantis. Pamosikuoju deglu. Atėjūnė abejingai išriečia antakį.

– Pokštus puikius pateiki. Gal galėtum gulėti?

– Mes mielai mėgausimės.

– Sapnai saldūs saldžiausi.

– Nenormaliai norime nerti.

Aikteliu. Iš tamsos išnyra daugiau švytinčių akių. Jos supa mus.

– O varge, – sušnibždu.

– Nesipriešink, nerėkauk, nekovok.

„Elijau, – sumekenu mintyse. Tylus atodūsis išsprūsta pro jo lūpas. Pirmoji

atėjūnė prisimerkusi žvilgteli į vaikino pusę. – Elijau! Elijau, pabusk!” – šaukiu
mintimis. Vaikinas pradeda judinti galvą.

– Bunda bernelis, blogai, – taria atėjūnė sugniauždama kumščius.

– Skubėti sapnus susirinkti.

Visos atėjūnės linkteli ir akimirksniu nukreipia savo godžius žvilgsnius į mane.

Man iš rankų iškrenta deglas. Nežinau, ką daryti.

– Alkis amžinas alina. Maroms maisto malonėsi.

Sunkiai nuryju seiles. Apsidairau aplinkui. Iš visų pusių švyti akys. Jokio
pabėgimo.

– Kai kelio nėra, telieka jį susikurti. Pasidavimas yra pralaimėjimas, o aš nenoriu

pralaimėti, – šnabždu sau.

– Šnabžda šnabždesius šaltus, – paniekinamai taria viena atėjūnė.

– Elijau! – surinku paskutinį kartą ir atėjūnės rankos sugriebia mane už kaklo.

Stipriai. Uždedu rankas ant jos šaltų rankų. Mėginu patraukti nuo kaklo.
Nesėkmingai. Sunku įkvėpti. Plaučiai dega. Akyse temsta.

– Miegok, mergele, mielai. Skanauti sapnų sumanėm.

– Gelbėtojas pabunda ir pakyla į kovą, – sušnabždu pirmą į galvą šovusią

nesąmonę.

Staiga rankos dingsta ir susmunku ant žemės. Godžiai ryju orą. Atėjūnė klykia
nesavu balsu. Elijas atsiduria šalia manęs, tankiai alsuoja. Išsitraukia kažką iš
kišenės, prideda prie lūpų ir be garso kažką pasako, o tada nieko nelaukdamas
sviedžia daiktą į žemę. Aklina šviesa nušviečia viską. Atėjūnės klykia nesavu
balsu. Tik jų riksmas ilgai netrunka.

Kaip ir šviesa.

Po minutės tamsa sugrįžta, tačiau atėjūnų niekur nebesimato. Elijas suima

delnais mano veidą ir atidžiai nužvelgia kiekvieną kūno lopinėlį, visai
nesijaudindamas dėl pabaisų, kol aš mėginu išvysti tamsoje jų šviečiančias akis.

– Nesijaudink, jos negrįš. Bent jau kol kas.

– Kas tai? Kur jos dingo? – vapalioju.

– Ar tau viskas gerai? – paklausia jis.

Klapsiu blakstienomis. Nužvelgiu save.

– Lyg ir, – sumurmu sutrikusi.

Elijas lengviau atsidūsta. Jo rankos atsiduria ant mano pečių, o kakta

prisiglaudžia prie maniškės. Susiraukiu ir atsitraukiu nuo jo piktai žvelgdama.
Elijo veide akimirką švysteli liūdesys.

– Kas tai buvo? Kur jos dingo?

Elijo lūpos užsiūtos.

– O, velnias, – sudejuoja Ėlirama. – Kas čia buvo? Mano galva tarsi... kas su ja
futbolą žaidė?
– Tai buvo Maros. Košmarai, – nenoriai paaiškina Elijas.

– Kur jos dingo?

Elijas trumpam užsimerkia.

– Jos yra tamsa. Šviesa jas nužudė, – jis mosteli ranka į žemę. Neiškart pastebiu
mažyčius pelenų kauburėlius.

– Jų čia gali knibždėti ir daugiau, – taria Ėlirama pridėdama ranką prie galvos.

Elijas stipriai suspaudžia lūpas ir linkteli.

– Gali, – jis atsistoja ir ištiesia man ranką.

Pakraipau galvą ir pati atsistoju. Elijas sugriežia dantimis.

– Nekenčiu Marų, – Ėlirama svirduliuodama atsistoja ant netvirtų kojų. – Jos

geriau per galvą trenkia nei velnio lašai.

– Jeigu čia buvo Maros... – Elijas reikšmingai nutyla ir įsmeigia žvilgsnį į

Ėliramą. Mergina riebiai nusikeikia panosėje. Man net ausys užkaista išgirdus
tokius keiksmažodžius.

Nekenčiu, kai prie manęs kas nors keikiasi, bet visada nutyliu. Bijau prasižioti ir
apsimetu, kad viskas yra gerai, nors taip nėra.

– Nesikeik, – savo pačios nuostabai tariu. Ėlirama išriečia antakį, akimirką

klapsi blakstienomis sutrikusi.

– Atsiprašau. Išsprūdo, – tarsteli vis dar sutrikusi.

– Judam, – paliepia Elijas ir neriame į tamsą. Elijas ir Ėlirama negaili savo žirgų.
Jie ragina juos ne lėkti, o tiesiog skrieti pažeme. Atrodo, kad pats velnias mus
vytųsi.

Stipriai apglėbusi Eliją per juosmenį drįstu žvilgtelėti atgal. Aikteliu, pasidaro
silpna. Daugybė žvilgančių akių lekia paskui mus, o jų sūkurio viduryje –
didelės ir baugios, kruvinos, raudonos akys. Prisispaudžiu prie Elijo nugaros,
veidu įsikniaubiu jam tarp kaklo ir peties. Mėginu įkvėpti, bet baimė
paralyžiuoja mane.

– Košmarė pasirodė, – surinka Ėlirama kiek užlūžtančiu balsu. Akies krašteliu

žvilgteliu jį ją. Jos rankose žvilgantis ilgas kalavijas su gyvate, apsivijusia aplink
rankeną.

Nuaidi nežmoniškas, tarsi iš kūno gelmių sklindantis urzgimas. Širdis skaudžiai

sukteli. Sudrebu. Elijas nuleidžia savo plačią plaštaką ant mano stipriai sunertų
pirštų ant jo pilvo. Kilsteliu galvą. Elijas žvelgia į mane, sunkiai nuryja seiles ir
linkteli.

Man nepatinka jo veido išraiška.

„Ką sumanei?“ – paklausiu. Neprisimenu, kaip veikia mano burna.

– Nepabėgsite nuo nesėkmės. Priklausysite pabėgėliai pabaisoms. Maitinsite

mus miegodami. Mirties melsite mielai, – šnabždesiai iš visų pusių apsupamus.
Švytinčios akys sklando virš mūsų, mums iš šonų...

– Saugokitės! – suklykiu. Elijas staigiai patraukia už vadelių ir Fatala atsistoja

piestu, vos neišverdama mūsų iš balno.

Iš visų pusių artinasi Maros.

Elijas perduoda man vadeles ir nušoka nuo žirgo nugaros.

„Sėdėk ant žirgo“, – paliepia net nežiūrėdamas į mane. Ėlirama prisijungia prie
jo tvirtai rankose laikydama kalaviją.

– Jų per daug, – taria ji nužvelgdama artėjančias Maras.

– Sapnus sapnuosite saldžius. Pinsite painius pasaulius. Mes misime mielai.

Beprotybė bus baigta.

Elijas žvelgia į artėjančias raudonas akis.

– Eli, jeigu turi planą, mielai norėčiau jį sužinoti. Pavyzdžiui... dabar, – Ėlirama
žvalgosi aplinkui, neviltis lėtai iškreipia jos veido bruožus. – Tikiuosi, dar turi tų
šviesos kamuoliukų?
„Nesugalvok nieko daryti, – jis dirsteli į Ėliramą. – Lūpos užsiūtos.“

– Ne.

Ėlirama įsitempia.

– Nuostabu, – sumurma ji.

– Ne pirmas kartas, – Elijas atsistoja į kovos pozą, rankose atsiranda baltų dūmų
kalavijas. Garsus aiktelėjimas nuvilnija tarp Marų ir truputį nutolsta. – Ir vienas
asmuo gali nugalėti tūkstančius. Ne skaičiuje, o užsispyrime slypi esmė, –
garsiai paskelbia.

Spoksau į jį, tačiau matau mamą, vartančią nuotykių knygą. Su kiekvienu atvertu
puslapiu jos kaktoje įsirėžia nauja raukšlė. Netrukus susierzindama ji užverčia ją
ir pirštų galiukais paliečia savo danišką kasą.

– Knygų personažams visados sekasi nugalėti stropesnius ir vyresnius priešus.

Ar tai logiška, Amarile, dukrele mano? Nesuprantu, kaip vienas, silpnas ir
nepatyręs asmuo gali nugalėti patyrusį ir stiprų, – ji sunkiai atsidūsta, numeta
knygą ant staliuko ir atsistoja. – Skaitydamas tokias istorijas suvoki, kad tai
tikrai yra fantazija. Herojus nugali piktadarį. Gėris nugali blogį. Žmonija
suvokia, kad geriau visada būti geram, bet taip nėra. Blogis slypi kiekviename iš
mūsų. Blogis, kaip ir gėris, nugali.

Klapsėjau blakstienomis.

– Nori pasakyti, kad kartais geriau leisti blogiui laimėti? – dirstelėjau į ant
staliuko gulinčią knygą.

Motina pakraipė galvą susimąsčiusi.

– Sakau, kad kiekviename iš mūsų tūno gėris ir blogis, kad gėris ne visados laimi
ir, kad gerietis ne visada turi būti geras. Pamėgink, Amarile, dukrele mano,
pasakyti man, kuris veikėjas yra geras, o kuris blogas, – nedrąsiai linktelėjau. –
Vienas asmuo gina gyvūnus ir nusprendžia kovoti prieš visą žmoniją. Jis,
sakykime, sugalvoja sukurti kokią nors ligą, kuri nužudytų daugybę žmonių ir
išgelbėtų daugybę nykstančių gyvūnų. Kol kas aišku? – linktelėjau. – O kitas
veikėjas, – tęsė ji, – gina žmones ir nori sustabdyti tos ligos atsiradimui ir
plitimui, nors supranta, kad dėl žmonių nyksta gamta ir miršta daugybė gyvūnų.
Taigi, kuris yra blogis šiame scenarijuje?

Kelias ilgas akimirkas įtemptai galvojau, bet galiausiai pasidaviau patraukdama

petukais.

– Niekados personažų nevadink gerais ir blogais. Jie – žmonės, o žmonės nėra

užsiklijavę etikečių. Kartosiu tau tai milijonus kartų, Amarile, dukrele mano.

– Tai... kam tos etiketės?

Mama prisėdo šalia manęs. Ji žvelgė į mane, pirštais atsargiai liesdama man
smakrą.

– Kai du žmonės nori to paties, jie tampa vienas kitam priešu. Kuris bus priešas,
priklausys nuo to, iš kurio perspektyvos nuspręsi pasakoti istoriją. Tačiau... – ji
palinksta į priekį. – Kai pradėsi galvoti etiketėmis, tavo personažai bus šachmatų
figūros.

– Mirties miegas mirtinas. Kovosime kovoje kiekvienas. Nugalėti nenugalėsi

niekados. Ginklus guldykite geriau. Pasiduokite prašome palankiai, – šiurpūs
moteriški balsai grąžina mane atgal į realybę. Sunkiai nuryju seiles. Raudonos
akys žengia vis arčiau. Ėlirama ir Elijas įsitempia.

– Negi tikrai manote, kad jums pavyks mus nugalėti. Jūs trys, o mūsų daug, –
raudonos akys skėsteli rankomis. Jos balsas girgždantis ir vaikiškas.

– Mes nenorime problemų, – taria Elijas stebėdamas Maras.

– Naktis priklauso pabaisoms, – taria ji, liesdama pirštais savo kaklą. – Mes –
tamsos medžiotojos, o jūs – mūsų grobis. Pasiduokite taikiai. Pripažinkite
pralaimėjimą.

– Na, – tarsteli Ėlirama, – mes būsime grobis, kuris nepasiduos be kovos.

Raudonos akys supratingai linkteli, o tada spragteli pirštais. Maros garsiai

sušnypščia ir, atkišusios nagus į priekį, pradeda linguodamos judėti link mūsų.

„Sėdėk ant žirgo ir nieko nedaryk. Kad ir kas nutiktų“, – perspėja Elijas prieš
užsimodamas kalaviju nukauti pirmą Marą.
Sėdėdama ant Fatalos, jaučiuosi tarsi žiūrėčiau geros kokybės filmą su efektais.
Man šalta, širdis daužosi krūtinėje iš dar niekad nejustos baimės ir... noro kažką
padaryti. Nenoriu būti stebėtoja.

„Paragink Fatalą lėkti. Dabar!“ – paliepia Elijas. Neskubu to daryti. Elijas

ištraukia kalaviją iš Maros kūno ir greitai ranka plekšteli Fatalai per užpakalinę
koją. Žirgas supranta ženklą ir garsiai sužvengęs pasileidžia į priekį.
Prisiglaudžiu prie Fatalos, tvirtai rankose gniaužiu vadeles. Maros šnypšdamos
traukiasi iš kelio. Pažvelgiu atgal. Jos nesiveja manęs, traukia link Elijo ir
Ėliramos.

Trūkteliu vadeles, mėginu sustabdyti Fatalą, bet ji neklauso.

– O varge, – sudejuoju ir pažvelgiu atgal. Su kiekviena sekunde aš vis tolstu nuo

jų.

Tai gerai ar blogai?

Tai gerai. Vienas lūpų kamputis kilstelėjo į viršų.

Mano džiaugsmas ilgai netrunka. Virš savęs išgirstu sparnų plasnojimą, o

priekyje išvystu šviesos žiburėlius, girdžiu arklio kanopų bilsmą. Netrukus
pasirodo likusi mūsų komandos dalis ir Fatala sustoja. Džonatanas liepia
Florijonui pasilikti, o pats su Medžiotoju nujoja į priekį.

– Tau vis... visk... as ger... ai? – paklausia vaikinas, mėgindamas prietemoje

išvysti žaizdas.

– T... t-taip, – linkteliu, žvelgdama ten, kur vyksta veiksmas.

– Ne... nebi... jok.

Atleidžiu vadeles.

Keli šviesos plykstelėjimai, kelios aimanos ir įsivyrauja tyla. Fatala kanopa

kapsto žemę purtydama galvą.

– Kas dabar? – baugščiai paklausiu.

– Než... inau.
Mes kantriai laukiame. Laukiame ilgai. Mano pirštai sustyra nuo šalčio.

„Ar... Ar viskas gerai, demone?“ – nusprendžiu surizikuoti ir pasiteirauti.

Nežinau, ko noriu labiau: neišgirsti jo atsako ar jį išgirsti. Juo vis tiek nepasitikiu
ir žinau, kad atsiradus tinkamai progai, turiu tepti slides.

Viena sekundė.

Dvi sekundės.

Visa begalybė sekundžių ir vis tiek tyla. Ilga tyla. Negi juos įveikė? Nusprendžiu
patikrinti. Sugriebiu už vadelių ir stipriai trukteliu. Fatala nenoriai paklusta.

– Kur tu?

– Reikia ten nujoti, – tariu ir, visai nežinodama, ką darau, mėginu suvaldyti
žirgą. Florijonas joja paskui mane ir netrukus netgi pasiveja. Jo rankoje
žibintuvėlis, nušviečiantis mums kelią. Nakties tylos skraistę drasko tik žirgų
kanopų keliamas triukšmas.

– Ilgai galvojote grįžti, – pasiskundžia Ėlirama. Ji sėdi ant kelio, šalia jos sėdi
Elijas. Jis ranką spaudžia sau prie juosmens. – Kur mišinys? – Ėlirama įsakmiai
pasiteirauja Elijo. Jos drabužiuose žioji didžiulės skylės, atidengiančios krauju
pasruvusias žaizdas.

„Bus nemažai randų“, – spėju pagalvoti.

Elijas pažvelgia į mane, lengviau atsikvepia, tada nusuka akis į Ėliramą. Tyli.
Mergina pavarto akis ir netvirtais, skausmo kupinais žingsniais nušlepsi prie
Fatalos, pradeda kažko ieškoti krepšiuose kartkartėmis susiraukdama, o aptikusi,
atpėdina atgal pas Eliją. Stebiu, kaip ji kilsteli jo drabužius, kad atidengtų
žiojančią bjaurią žaizdą. Užsidengiu delnu burną. Nenoriu žiūrėti, bet negaliu
atitraukti akių.

„Nesijaudink, nemirtina. Kol kas“, – ramina demonas.

Stipriai sučiaupusi lūpas linkteliu. Nekenčiu šio demono, bet nesu pabaisa, kad
linkėčiau kam nors blogo. O gal...

Nukreipiu akis. Medžiotojas ir Džonatanas valosi ginklus ir tvarkosi žaizdas.

Aplink daugybė pelenų krūvelių. Vieną iš jų Medžiotojas paspiria ir pilkos
kruopelytės įsiutusios paskinda ore, kol atranda ramybę nusėdusios ant kelio.

– Nugalėjote? – paklausiu nedrąsiai.

Džonatanas sunkiai palinguoja galvą.

– Marų ir košmarų nugalėti neįmanoma, Amarile. Mes tik laimėjome truputį

laiko, – jis atsidūsta ir pažvelgia į susiraukusį Eliją.

– Baik vaipytis kaip mažas vaikas, – sudraudžia Ėlirama ir ima apžiūrinėti savo
žaizdas. Kelias iš jų paliečia ir sušnypščia iš skausmo.

Šiaip ne taip nusirioglinu žemyn nuo žirgo ir prieinu arčiau jų, stipriai apkabinu
save rankomis per pečius.

Kraujas žvilga menkoje Florijono laikomo žibintuvėlio šviesoje. Sustingstu.

Prieš akis išnyra daug kraujo. Jo daug ir jo yra visur. Papurtau galvą ir raudono
rubino žvilgesys dingsta.

– Po kelių dešimčių minučių būsi kaip naujas, – tarsteli Ėlirama atsistodama. –

Kaip ir aš, – priduria iškvėpdama. Nusivalo dulkes nuo kelių. – Mums reikia iš
čia judėti.

Visi pritaria linktelėdami.

Džonatanas padeda Elijui atsistoti, nušlepsėti link ramiai stovinčio Fatalos ir

įšokti į balną. Džonatanas padeda ir man, bet...

– Ar aš... – lemenu, kai man įteikia vadeles, o už nugaros sėdintis Elijas viena
ranka apsiveja mane per liemenį. Jis net nuleidžia savo sunkią galvą man ant
peties, jo karštas alsavimas kutena kaklą. Įsitempiu, širdis plaka krūtinėje
pasimetusi ir neapsisprendusi, ar jai džiaugtis, ar jai sunerimti, kad man tai
patinka.

– Vaistai. Jis negali pats joti, o, kaip matai, ir nusėdėti jam nelengva. Žiniuonės į
žaizdas gydančius mišinius mėgsta įmaišyti ir raminamųjų, kad ligoniai būtų
ramesni ir greičiau gytų.

– Mažiau šnekų, daugiau veiksmo, – šukteli Ėlirama, ir paragina savo žvėrį. Visi
linkteli ir sekame ją.

Slapčia pavydžiu Ėliramai jos stiprybės. Ji sužeista ir turėtų laukti pagalbos, bet
to nedaro.

Ji tai, kas aš nesu.

Ji tai, kas aš norėčiau būti.

Stipri, nepriklausoma, drąsi...

Aš niekados tokia nebūsiu.

16 skyrius
Galėčiau kaltinti mamą. Tai ji pavertė mane tokia išsigimėle kitų akyse. Bet tai
būtų melas. Aš tokia jau gimiau, o mama tik norėjo man padėti savo keistumu
pasiekti aukštumas.

Bet kartais šios aukštumos būna per daug aukštai.

Tada ką turėčiau kaltinti, kad užuot pasiekusi debesis, pasiekiau gilią duobę?...
Ne, tas demonas mano galvoje buvo pats kalčiausias. Jis niekaip negali dingti iš
mano minčių.

Nuskambėjo skambutis. Pagyvenusi mokytoja didžiuliais apvaliais akiniais

susirinko daiktus ir, nužvelgusi klasę abejingu žvilgsniu, išėjo. Klasės draugai
pradėjo rąžytis, keltis iš savo vietų ir vaikščioti po klasę. Vienas po kito susibūrė
būreliai, iš visų pusių pradėjo sklisti pašnekesiai.

Užverčiau literatūros vadovėlį. Nekreipdama dėmesio į mane supantį šurmulį

išsitraukiau ausines, istorijų sąsiuvinį ir mėgstamiausią mamos padovanotą
rašiklį. Pasileidau Two Steps from Hell melodijas ir užrašinėjau pirmas į galvą
šovusias mintis. Norėjau rašyti kažką prasmingo, bet užsikrėčiau ta sumauta
rašytojų liga – rašytojo bloku. Atrodo, kad visos mūzos išsilakstė palikdamos
mane likimo valiai. Mama man vis dėstė, kad šia liga galima susirgti dėl dviejų
priežasčių: „nusivažiavai“ su savo istorija arba kažkas atsitiko asmeniniame
gyvenime. O kur dar tai, kad pirmu mėginimu nori parašyti šedevrą.

– Niekados nespausk savęs. Rašyk bet ką ir leisk aukštesniosioms jėgoms

naudoti tave kaip mediumą.

Rašyk bet ką. Tai pats geriausias patarimas, kai reikia pramušti ledus. Tačiau
mama visada kartodavo, kad nemėginčiau vaikytis mados ar kitų rašytojų, kad
rašyčiau tai, kas man svarbu ir įdomu. Be to, mano galvoje mama sugebėjo savo
griežtu balsu išgraviruoti paliepimą rašant niekados nekoreguoti teksto.

– Gal moterys ir gali atlikti kokius keturis ar šešis darbus vienu metu, tačiau
rašymas yra išimtis. Jeigu rašai, rašyk, jeigu redaguoji – redaguok.

Atsidusau. Pakėliau akis nuo lapo ir ėmiau dairytis aplinkui. Kitoje klasės pusėje
sėdėjo klasės gražuolės. Mano plaukai priminė paukščių lizdą, jų buvo
tvarkingai sušukuoti. Kiekvienos veidas buvo išgražintas makiažu, o nagai
sutvarkyti ir padengti geliniu laku. Jos vilkėjo dailius drabužius ir smagiai viena
su kita tauškė. Klasės vaikinai vis dirsčiojo į jas ir tarstelėdavo kokį nors juokelį
ar šiaip komentarą, kad šios žvilgtelėtų į jų pusę.

Į mane niekas nežvelgė ir niekas nemėgino užkalbinti. Nuo pačios pirmos klasės
atrodė, kad visi tarsi nujautė, jog su manimi kažkas negerai, jog buvau ne jų
pasaulio gyventoja. Man nerūpėjo klasės išvykos, diskusijos apie garsenybes,
mada man buvo tarsi vėjo vaikymasis dykvietėje, makiažas – melo kupina
iliuzija. Tiesiog neturėjau noro gaišti laiką tokiems niekams, tačiau tuo pat metu
regėjau, kaip visas pasaulis sukosi būtent apie šiuos dalykus... Norėjau patekti į
tą pasaulį.

Viena iš bendraklasių pastebėjo mane spoksant į jų būrelį. Ji piktai primerkė

akis. Susigūžiau ir nukreipiau žvilgsnį į sąsiuvinį. Daina pasibaigė ir, atrodo,
pačiu netinkamiausiu laiku.

– Kokia keistuolė, – girdžiu merginą prunkštelint. – Jos brolis tai dar normalus,
tačiau šioji tai kažkokia trenkta. Jokio stiliaus, rengiasi kaip kokia senė. O dar
visada rašo... Negi negirdėjo to bajerio, kad tik mėmės skaito knygas?

Mintyse pradėjau maldauti, kad kuo greičiau prasidėtų kita daina. Nenorėjau
girdėti tų komentarų. Nenorėjau, kad man primintų, jog mintimis gyvenau kitur
ir dėl to kasdien buvau baudžiama realybės. Svajokliai ir menininkai nebuvo
pageidaujami tikrovėje. Realybėje turi galvoti žemiškai ir būti tikras žemietis.
Turi pavirsti tuštybės vergu ar, dar blogiau, – nemąstančiu robotu.

Žirgas staiga sustoja. Pramerkiu akis ir plačiai nusižiovauju.

– Kur mes? – pradedu dairytis aplinkui. Kelias dienas jojam, sustodami tik tam,
kad žirgai galėtų pailsėti. Elijas pasijuto geriau ir atėmė iš manęs vadeles.
Nesipriešinau, nors ir patiko būti žirgo šturmane. Būti savo likimo valdytoja. –
Kokia čia vieta?

Mes esame plačioje sankryžoje, apsupti namų, pro šalį važiuoja automobiliai, o
įvairaus atspalvio odos ir tautybės žmonės vaikščioja pėsčiųjų takais. Tačiau
kažkas yra čia yra ne taip. Vieni žmonės ima ir dingsta, kiti ima ir atsiranda. Virš
mūsų galvų skraido įvairūs paukščiai. Saulė ir Mėnulis pakibę ir žvelgia žemyn.
Už kokių dvidešimties metrų stovi juoda pantera. Ji žvelgia į mūsų pusę. Aš
spoksau į ją. Automobilis pravažiuoja. Pantera pranyksta.

– Esame Blezdingoje, – sausai atsako Elijas. Jis nušoka nuo arklio, akimirką
susiraukia liesdamas šoną.

– Blezdingoje? – žvelgiu į jį iš viršaus prašydama detalesnio atsakymo, tačiau

vaikinas net nežvelgia į mane. Jis dairosi aplinkui, nužvelgia kiekvieną kelio
ženklą.

– Čia viena iš šviesiausių vietų, – garsiai paskelbia Ėlirama. Ji patapšnoja delnu

savo žirgo kaklą. Šis suprunkščia iš pasimėgavimo. – Čia kažkokio realybėje
esančio miesto kopija. Visi čia esantys žmonės... gerai, ne visi, bet didžioji dalis
yra svečiai iš realybės.

Ėlirama nušoka nuo žirgo ir prieina prie vieno iš vyrų su plike. Jis glosto margą
murkiantį kačiuką. Ėlirama mirkteli man ir, pridėjusi smilių prie smilkinio,
pradeda kažką šnabždėti. Kačiukas ima keistis, didėti ir galiausiai pavirsta
riaumojančiu tigru. Žmogus staigiai pašoka ir atsitraukia nuo į jį stebeilijančio
žvėries. Netrukus vyras klykdamas pasileidžia į kojas, o tigras paskui jį.
Neatrodo, kad kiti žmonės būtų pastebėję plėšrūną.

Pažvelgiu išsprogdinusi akis į Eliją. Jo kakle sunkiai sujuda Adomo obuolys.

„Ji yra pramokusi raganų magijos,“ – sausai paaiškina ir pažvelgia į Ėliramą.

– Ėle, liaukis, – Elijas taria piktai. – Mes čia ne tam, kad iškraipytumėme
kažkieno sapnus.

– Tas vyras dabar bent jau šį atsimins, – paprastai taria ji.

– Taip, kaip ir kitus keturis ar penkis, kuriuos dažniausiai mes visi sapnuojame
REM stadijoje, – niūriai sumurma jis.

– Elijau, tu toks nuoboda. Kartkartėmis galėtum ir pralinksmėti. Juk sapnai

neretai įkvepia menininkus, – ji nužvelgia mane ir vis dar balne sėdintį Florijoną.
Vaikinas spoksodamas į žemę pasikaso pakaušį.

Elijas nieko neatsako. Jis pagriebia vadeles ir paveda žirgą priekį. Visi seka
paskui jį.
– Kodėl mes čia? – paklausiu nesiliaudama dairytis aplinkui ir viską ryti
išbadėjusiomis akimis. Keista, kai viskas atrodo kartu ir normalu, ir ne. Daiktai
dingsta ir atsiranda, keičia formą ir spalvą, žmonės išnyksta ir vėl išdygsta.

– Čia saugu. Kadangi durys čia retai atsidaro, pasakoms nėra ką čia veikti.

– Beje, čia retai kada sutiksi Stiklo riterius, – įsiterpia Džonatanas, valydamasis
akinių lęšius į rankovę. – Stiklo riteriai mėgsta duris, kaip ir visos pasakos bei
Laumių sąjunga.

– Taip, – Elijas linkteli pritardamas. – Menininkai nelinkę ieškoti įkvėpimo

šviesiuose miestuose, – Elijas pažvelgia į mane ir nuoširdžiai šypteli. Netikiu jo
šypsena. Mintyse sau kartoju, kad jis demonas, kuris nuo mažens šnabždėjo
mano galvoje. – Menininkams reikalingas liūdesys ir skausmas. Juk tai yra jūsų
įkvėpimų šaltinis, argi ne? Žmonėms nepatinka skaityti apie laimingus žmones.
Jiems reikia išgyvenimų, kovų, išbandymų. Šis sapnų miestas per daug
laimingas, kad pavirstų įkvėpimu. Taigi, menininkų čia nėra, o tai reiškia, kad
nerasime ir pasakų.

„Ir liaukis mane vadinusi demonu, Miegančioji Gražuole,“ – dar priduria liūdnai
mano galvoje. Piktai pažvairuoju į Eliją. Pažadu sau pasitaikius pirmai progai
priremti jį prie sienos. Man reikia gauti atsakymus, o ne dauginti klausimus
kvadratais.

– Aha, bet galime rasti kito šlamšto, – sumurma Ėlirama nepatenkinta. Ji

paspiria netoliese gulėjusią sulamdytą skardinę. Šioji garsiai nurieda tolyn, kol
galiausiai sustoja. – Mane erzina tie sąmoningi sapnuotojai.

– Tadėl, kad tu vis sugėbi patėkti į jų istorijas kaip piktadarė? – išpoškina

Medkirtys, nusijuokdamas kiek gerkliniu garsu.

– Būtent dėl to. Nesu aš jokia piktadarė, o šie ima mane ir paverčia tokia, –
Ėlirama piktai gestikuliuoja rankomis. – Rimtai, ar aš panaši tau į piktąją raganą
ar Malificentę? Žinau, mėgstu juodai apvedžioti akis, bet tik tiek. Tik tiek, –
trepteli koja.

Pažvelgiu nuo žirgo žemyn. Noriu nulipti ir pamankštinti sustabarėjusį kūną.

Elijas pastebi mano susirūpinusį veidą.

„Nori nulipti?“ – pasiteirauja jis.

Sumerkiu akis ir parodau jam vidurinį pirštą. Vaikinas prunkšteli. Juntu visų
akys susmingant į mus. Į skruostus plūsteli šiltas kraujas, Elijas įžūliai rankomis
sugriebia mane už liemens ir nuleidžia ant tvirto pagrindo. Mūsų žvilgsniai virsta
Gordijaus mazgu. Elijas šypteli puse lūpų.

„Kodėl niekados neatrodai tokia karinga ten?“ – smalsiai pasiteirauja Elijas.

Jo žodžiai pavirsta šiurkščia kempine, nugramdančia nuo veido bet kokią

emociją. Greitai nusimetu jo rankas ir žengiu žingsnį į šoną, įkišdama koją tiesiai
į smirdantį didžiulį žirgo virškinimo šedevrą.

– Ir kai ji manė, kad blogiau negali būti, ima ir pranoksta save likimo ironijomis,
– sumurmu, giliai įkvėpdama bjauriai dvokiančio oro. Suraukiu nosį.

– Na, yr įvairių intėrprėtacijų api įlipimą į šūdą, – Medkirtys taria juokdamasis

kone dusinančiu juoku. – Na, bėt žinant kas tu ir kadėl ėsi čė... na, tikriausiai,
mėrgyt, tai rėkštų, kad vėrtini savė neigiamai ir dalį savo veiksmų taip pat tu
vėrtini prastai. Gal nėt manai, kad šė yr purvini bė... bė kėnksmingi.

Stoviu išsižiojusi. Koja su šūdu – visai pamirštas reikalas.

„Neklausyk jo, Miegančioji Gražuole. Mane džiugina, kad sugebu pavergti visą
tavo dėmesį taip, kad net nepastebi, kur žengi.“

Papučiu lūpas ir, visai nekreipdama dėmesio į dovaną ant bato, žengiu tolyn nuo
tos trenktos šutvės. Atsisėdu ant šaligatvio bortelio, atsargiai nusiimu batą ir
pradedu dairytis aplinkui ieškodama ko nors, kas padėtų atsikratyti dvokiančio
priedo.

– Mes neturime laiko tokioms nesąmonėms, – subamba Ėlirama, prieidama prie

manęs spėriais žingsniais. Ji pirštais suspaudžia nosį ir pagriebia iš manęs batą.
Nesipriešinu. Ėlirama nužvelgia batą, o tada numeta jį ant grindinio. – Įdėmiai
žvelk į tą sumautą batą ir kartok paskui mane.

– Ėle, – girdžiu griežtą Elijo toną.

Ėlirama išdidžiai parodo jam špygą, o tada dėl įvairovės ir vidurinį pirštą, taip
plačiai nusišypsodama, kad galima suskaičiuoti visus jos dantis.

– Eik šikt. Vienaip ar kitaip reiks jai įkrėsti proto. Taigi, kodėl nepradėjus dabar?
Gal ji mums galės padėti padėti jai? Ji netgi galėjo mums padėti, kai puolė tos
Maros. Žinoma, jeigu būtų žinojusi, kaip tai ji gali padaryti.

Klapsiu akimis nesuprasdama, apie ką ji čia tauškia.

Ėlirama pirštu parodo į batą.

– Žiūrėk ten, – nuleidžiu akis. – Ar šis batas purvinas? – ji klausia.

– Ar tu juokus mėgsti? – pavartau akis.

– Cha cha. Purvinas ar švarus?

– Purvinas.

– Purvinas ar švarus? – paklausia pažemindama balsą oktava. Delnu perbraukia

kairę akį.

– Tu ką, tyčiojiesi iš manęs? – suraukiu antakius. Pyktis kyla gerkle aukštyn.

– Purvinas ar švarus?

Neištveriu ir pažvelgiu pasižiūrėti į bendrakeleivius, ar šių nepribaigė isteriškas

juokas. Jie visi stovi ir įdėmiai žvelgia į mane. Florijono veide atsispindi
liūdesys.

– Na, iš tavės tikrai nė kakia makytojūkštė, – galiausiai paskelbia Medkirtys,

užsimodamas kirviu į nematomą priešą.

– Jūs ten – tylėkite, – taria Ėlirama pamodama ranka. – Tu – žiūrėk į tą batą, –

noriu atsikirsti, tačiau jos įsakmus tonas sunaikina bet kokį norą maištauti. Vėl
įsmeigiu akis į batą. Jau pradeda suktis galva nuo dvoko. – Ar tas sumautas batas
yra purvinas ar švarus? – girdžiu Eliją atsikrenkščiant. Noriu į jį dirstelėti, bet
susilaikau. Spoksau į batą, stipriai sukandusi dantis.

„Įsivaizduok, kad ant to bato nieko nėra, Miegančioji Gražuole,“ – Elijas ramiai
pasako. Pažvelgiu į vaikiną. Jis stovi sukryžiavęs rankas ant krūtinės, antakiai
sujungti, akys rimtos. Elijas nežymiai linkteli.

– Purvinas ar švarus?
Giliai įkvepiu ir mėginu įsivaizduoti švarų batą.

Pro mus praeina porelė, garsiai pasileidusi repą per mobilų telefoną.

– Ne, – iškošiu pro dantis. – Batas švarus ir blizga kaip naujas, – tariu su
neslepiama pašaipa balse. Žvelgiu į Ėliramą. Ji piktdžiugiškai išsišiepia.

– Šaunu, – ji patapšnoja man per petį. – Menininkė išmoko pirmą pamoką.

Žiūrėk į savo kurpaitę.

Pasižiūriu nesitikėdama nieko įdomaus išvysti, tačiau išvystu. Batas blizga tarsi
būtų ką tik palikęs gamyklą. Mano žandikaulis atsitrenkia į asfaltą. Greitai
pažvelgiu į Eliją. Jis atremia mano žvilgsnį stipriai sukandęs dantis.

„Kas įvyko? Mano žodžiai... Jie... “

„Tavo žodžiai turi galią“, – taria demonas paprastai.

– Menininkai, širdele, čia yra viešpačiai, – pradeda Ėlirama. Pažvelgiu į ją. Ji

sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Akies krašteliu pastebiu Elijo žingsnį. Jis dabar
įdėmiai mane stebi pro akių plyšelius tarsi tyrinėtų, mėgintų įsiskverbti ne tik į
mintis, bet ir į pačią sielą. – Žinoma, ten irgi jie ne pėsti, tačiau ten jūs vis nuo
sosto mėgina nuversti sumauta visuomenė, o čia... – ji kilsteli antakį, truputį
atlošia galvą atgal. – Šis pasaulis jums yra žaidimo aikštelė, pratybos tam, kad
galėtumėte nuginkluoti visuomenę.

Nukreipiu akis į Eliją. Jo kakle sunkiai sujuda Adomo obuolys. Jo pragaištinos

juodosios skylės viską siurbia į save.

– Bėt pėr daug nėpiktnaudžiauk. Nės kažkur visad nėtoli yr šnipų, mėrgyt, o jei
imsi ir kursy savą tikrovę čė, tai bus nėtruks pastėbėta.

– Pastebėta? – nesuprantu.

– Maži jūsų daromi pakeitimai yra nematomi, panele, bet jūs pamėginkite
pastatyti čia namą, sukurti kalną ar jūrą. Nepamirškime, kad niekas iš nieko
neatsiranda. Namas realybėje yra statomas iš plytų, cemento, akmenų ir kitų
medžiagų, – puola aiškinti Džonatanas, kilstelėdamas akinius ant nosies. – Čia
vyksta tas pats procesas. Jūs pradedate rinkti aplink jus esančius tinkamus
daiktus ir juos naudoti savo fantazijai. Taigi, taip yra iškraipoma aplinka, o
pasakos tai greitai ne tik pastebi, bet ir pajunta. Kuo didesni iškraipymai, tuo
Danu yra stipresnis. Taigi, jeigu nemokate apsiginti, panele, geriau nežaiskite su
likimu.

Supratingai linkteliu. Vėl dirsteliu į batus. Aš čia esu ne tik valdovė, bet ir
labiausiai ieškomas nusikaltėlis. Kai geriau pagalvoji, tikra ironija.

– Pala. Danu? Kas tai?

Bet niekas neatsako.

Dvylika varnų sukranksi danguje ir pasileidžia į mūsų pusę. Atrodo, kad baisūs
tamsūs debesys nusprendė nukristi ant mūsų.

– Na, veizėkit, juodvėrniai nusprėnd apsireikšt, – taria Medžiotojas, ranka

perbraukdamas nuo prakaito sulipusius plaukus.

– Ko jiems čia prisireikė? – Ėlirama paeina tolėliau nuo manęs. Florijonas

slapčia prisiartina ir ištiesia ranką. Užsiaunu batą ir nenoriai leidžiu jam padėti
man atsistoti.

Vienas po kito nusileidžia varnai. Jų blizgančios juodos akys nužvelgia visus. Jie
įsmeigia savo blizgias akis į mane. Keli išskleidžia sparnus, juos pajudina
sukeldami pakeldami dulkes nuo žemės.

Lapė prie Florijono kojų išsižioja ir pradeda grėsmingai urgzti, vaikinas mėgina
raminti ją. Ėlirama atsistoja priešais mane, paslėpdama nuo varnų. Vienas iš
paukščių žengia į priekį. Garsiai sukranksi. Netoliese burkavę balandžiai pakyla
į dangų.

Žengiu žingsnį į šoną. Į priekį paėjęs varnas pavirsta trisdešimtmečiu

stuomeningu vyru. Jis vilki truputį apdriskusius senus drabužius, yra basas, akys
rudos su žalsvais taškeliais. Vyro žvilgsnis įbestas į mane, veide sutrikimas ir
abejonė. Vyras pakraipo galvą į šalis.

Elijo kūnas įsitempia.

– Trionota, ar ne? – paklausia Elijas ramiu, stingdančiu tonu žengdamas arčiau

manęs.
Vyras linkteli apsimesdamas, kad nepastebėjo Elijo balse nieko neįprasta. Jis
papurto galvą, o jo veidas – švarus kaip baltas popieriaus lapas.

– Kokiu tikslu esate čia, ponai ir panelės? – jis pagarbiai linkteli į mano ir
Ėliramos pusę. Varnai už vyro nugaros nepatenkinti sukranksi. Jų blizgančios
juodos akys seka kiekvieną mano judesį, kaip kokie šunys sultingą mėsos
gabalą.

– Mes ieškome Morfėjaus. Kiek žinome, jam šiuo metu patinka ramios vietos, –
atsako Elijas.

Trionota dirsteli į varnus. Šie atrodo pavirtę gražiomis iškamšomis. Mane jų

blizgantys žvilgsniai pradeda šiurpinti.

„Jie pasakos?“ – garsiai paklausiu mintyse vildamasi, kad Elijas išgirs mano
klausimą.

„Taip.“

– Jo ieško visi žmonės, kvailai tikėdamiesi, kad jis padės surasti duris namo.
Kaip matau, jūsų būrelyje yra du žmonės. Sakyčiau, jūs esate vaikščiojantis
taikinys.

Ėlirama pradeda žaisti su nežinia kaip rankose atsiradusiu durklu.

– Nori pamėginti juos pasisavinti? – ji paklausia koketiškai.

Vyras dirsteli į ją apatišku žvilgsniu.

– Mes nesame tokie kvaili. Yra ir lengvesnių kąsnelių šiame pasaulyje, – vyras
pažvelgia į Eliją. – Mes žinome, su kuo turėtumėme reikalą, – vienas lūpų
kamputis tingiai pakyla į viršų.

– Kaip mums pasisekė sutikti supratingą pasaką, – taria Elijas kone sarkastiškai.

– Ne supratingą, – vyras palinguoja galvą, sausai nusijuokdamas, – o apdairią.

Galima sakyti, kad jūs, – jis pirštu parodo į Ėliramą, Eliją, Džonataną ir
Medžiotoją, – esate lavonai. Ilgai netempsite ir pralaimėsite.

– Nebūk toks tikras, – kone suurgzdamas taria Elijas. – Žinai, kur Morfėjus?
Vyras vėl dirsteli į varnus ir staiga pats pavirsta vienu jų. Netrukus nuaidi čaižus
jų klyksmas. Delnais užsidengiu ausis, akimis juos nulydžiu į tolius.

– Jė nėkėtino pult, – taria Medžiotojas, glostydamas mąsliai smakrą.

Elijas linkteli ir pažvelgia į mane bei Florijoną.

– Jie buvo tik žvalgai, pone, – sumurma Džonatanas, pasikasydamas surauktą

kaktą.

– Nes čia tūno pasaka, galingesnė už juos, – susimąsčiusi prideda Ėlirama.

Elijas pritariamai linkteli. Jis ištiesia ranką į mano pusę. Papurtau galvą ir
suraukiu antakius. Jo ranka nusileidžia žemyn. Akimirkai jo veide atsispindi
liūdesys, tačiau kitą akimirką jis vėl rimtas ir ryžtingai nusiteikęs. Ėlirama
dirsteli į mane sutrikusi.

– Morfėjus tikrai yra čia, – galiausiai paskelbia vaikinas.

– Kodėl mums reikia jį surasti? – pasiteirauju, liesdama kaklą.

– Na, mėrgyt, tas pons padės sužinot, kaip tu čė sugėbėjai patėkt. Kol
nėsužinosimė, kaip tu čė atkakai, mums bė šansų tavė grąžint, – paaiškina
Medkirtys kasydamasis pakaušį.

Stipriai apglėbiu save rankomis ir linkteliu, tarsi viskas aišku kaip dieną, nors
taip nėra. Elijas, Džonatanas, Medžiotojas ir Ėlirama pradeda įsijautę
karštligiškai apie kažką kalbėti. Aš nustoju jų klausytis ir pasineriu į savo mintis.
Dairausi aplinkui. Žmonės vaikšto, mašinos juda, daiktai keičia formą ir spalvas.
Niekas nė nedirsteli į mūsų pusę. Mes tarsi nematomi jiems.

Aš nematoma jiems. Išskyrus ryškiai mėlynam aplink mane ratus sukančiam

drugeliui. Kilsteliu pirštą į viršų. Drugelis gracingai nusileidžia ant jo.
Kraipydama galvą į šonus grožiuosi gamtos... šio pasaulio stebuklu.

Atsargiai pritraukiu ranką arčiau akių, tačiau drugelis nuplazda tolėliau ir ima
skraidyti ratais, tarsi kviesdamas mane sekti paskui jį.

Dirsteliu į bendrakeleivius, tada į lotoso poza sėdintį Florijoną. Vienoje rankoje

jis laiko popieriaus bloknotą, kitoje – pieštuką. Niekas nekreipia į mane dėmesio.
Prikandu apatinę lūpą, giliai įkvėpiu ir... susigundau viena viską patyrinėti.

– Ievą nusidėti sugundė žaltys, – tyliai murmu sau, eidama į priekį ant pirštų
galų. Drugelis skrenda į priekį tai zigzagais, tai spiralėmis. – Ieva paragavo
uždrausto vaisiaus ir naujas... – drugelis nuplazda už namo kampo. Stabteliu.
Dirsteliu per petį. Niekas manęs neseka. Jie net nepastebi, kad nuo jų
atsitraukiau.

Pasuku už kampo.

Atsiduriu siauroje gatvelėje, apsodintoje daugybe aukštų ir senų medžių. Ant

namų baltų durų nupieštos juodos susijungusios spiralės. Žmonių fantomų čia
vaikščioja mažiau, keli iš jų netgi skuba uždažyti spirales ant durų. Akimirką
juos stebiu svarstydama, kodėl jie tai daro ir kur jau mačiau šį ženklą. Nežinau
kodėl, tačiau atrodo, kad jį jau esu regėjusi ne kartą.

– Ei, pasitrauk iš kelio, – man už nugaros šiurkščiai taria vyriškis. Strykteliu į

šoną, o kuprotas žmogaus fantomas piktai prunkštelėjęs trepsi toliau.

Ieškau drugelio. Jis sau kantriai laukia nutūpęs ant laiptų turėklų. Nusišypsau ir
spėriais žingsniais pajudu į priekį, tačiau netrukus staigiai sustoju. Juoda katė
pastoja man kelią. Ryškiai žaliomis akimis ji žvelgia į mane, uodega už nugaros
rangosi it gyvatė.

– Tačiau gyvatės tik iššaukia mūsų šleikštulį, o ne baimę, ne placebo galybę.

Juoda katė yra baisiau nei maras, geriantis tavo esybę. Nes juoda katė... draugė,
kompanionė velnio nuotakos...

Katė sušnypštusi stryktelėja tiesiai į mane, atkišusi smailius, aštrius nagus. Nagai
sminga į mano odą, kūną perveria skausmas. Mėginu nusimesti katę, bet ji it dėlė
tvirtai prisisiurbia nagais. Kliuvinėdama žingsniuoju atgal. Skaudžiai atsitrenkiu
į kažką kietą.

– Paleisk mane, – iškošiu pro sukąstus dantis. Po kelių ilgų minučių katė nušoka
ant žemės. Aukštai iškėlusi uodegą ji žengia kelis žingsnius į priekį, tada perlieja
mane pasalūnišku žvilgsniu...

Tvirtumas dingsta už nugaros ir krentu atgal.

17 skyrius
Ant darbo stalo radau kvietimą į mamos universitete vykstančias kūrybinio
rašymo dirbtuves. Savo trumpas istorijas galėjo siųsti visi norintys. Tik istorija
negalėjo viršyti 6000 spaudos ženklų. Tema galėjo būti bet kokia ir, žinoma,
reikėjo atsiųsti iki tam tikros dienos.

Dirstelėjau į datą, tada į netoli ant stalo gulintį kalendorių. Turėjau tris dienas
parašyti trumpą istoriją. Nusprendžiau dalyvauti. Mama kaip užsukta plokštelė
mėgo kartoti, kaip svarbu dalyvauti tokiose dirbtuvėse, kaip svarbu dalintis savo
kūryba su kitais. Ji net mėgdavo pabrėžti, kad buvo toks pasakymas Afrikoje,
jog norint užauginti vaiką reikia prašyti viso kaimo pagalbos. Tas pas su rašymu:
jeigu nori būti geresnis rašytojas, reikia užsiauginti storą odą ir leisti kitiems
tavo kūrinį drabstyti purvais.

Įsmukusi į savo kambarį prisėdau prie kompiuterio. Baltas elektroninis lapas, o

pirštai nekantriai pakibę virš klaviatūros, mintinai žinantys kiekvienos raidės
vietą. Tačiau žodžiai neatklydo į kambarį. Mėginau juos prisivilioti. Nepavyko.
Sėdėjau kelias valandas. Ekrane vis dar baltas, tuščias lapas. Ir staiga suvokiau,
kodėl kartais rašytojai mėgsta su apmaudu sakyti, kad nėra nieko baisiau nei
baltas popieriaus lapas.

Pradedu naršyti internete ir skaityti įvairias trumpas istorijas istorijų puslapiuose,

klausydama asmeninio epic melodies grojaraščio. Ir viena pagauna dėmesį.
Žodžiai apie sparnų išskleidimą, Prokrusto nugalabijimą, apie buvimą savimi.

Prikandau apatinę lūpą ir pirštai pradėjo karštligiškai lekioti ant klaviatūros. Jie
judėjo taip greitai, kad vos spėjau perskaityti, ką šie užrašė. Žodžiai tiesiog
veržėsi iš manęs ir niekas negalėjo jų sustabdyti. Žaizdos atsiveria, o
prisiminimai iškyla. Lopas po lopo fantazijos siūlais siuvau naują apdarą, kuriuo
pasipuošiau kūrybinio rašymo dirbtuvėse.

Patalpoje iš viso aštuonios sielos. Mama vadovauja karnavalui. Ji neatrodo labai

patenkinta regėdama mane tarp trijų studentų, vieno vyriškio ir kelių moksleivių.

– Pradėkime nuo, – tarė ji, žvelgdama į išsidėliotas istorijas ant stalo, –

Pradėkime nuo Prokrusto prakeiksmo, – ji pasidėjo mano istoriją arčiau savęs.
Man nesuvokiamu būdu ji nujautė tos istorijos savininką, nors visiems reikėjo
prisidengti slapyvardžiais. – Visi jį perskaitė, ar ne? – pasiteiravo. Galvos
linkčiojo. – Gerai, – ji suplojo rankomis, akys įsmeigtos į mane. – Amarile, tavo
lūpos šiuo metu užkaltos. Tegul kiti išsako savo nuomonę, o tada tu galėsi
klausinėti ir pati komentuoti, – linktelėjau ir giliai įkvėpiau.

Mintyse įsivaizdavau visus išgiriant mano darbą. Iš visų istorijų mano darbas
atrodė pats brandžiausias, įdomiausias ir profesionaliausiai parašytas. Nebūtų
gėda šio darbo publikuoti net rimtame žurnale. O kitų istorijos tiesiog klykė, kad
žodžius dėliojo kažkoks mėgėjas, asmuo, kuris tikriausiai ėmė sau ir pasakė:
„Parašyti istoriją yra vieni juokai. Nereikia man nei daug skaityti, nei daug
rašyti, o bent truputį pasidomėti kūrybiniu rašymu – išvis tik laiko švaistymas“.
Mama turbūt kelis žilus plaukus įsitaisė skaitydama šiuos skiedalus.

Pasiruošiau rašiklį ir, nors nesiteikiau rimtai priimti šių nieko apie rašymą
nesuprantančių žmonių patarimus, ketinau viską pasižymėti. Juk reikėjo
nepamiršti, kad didžioji dalis skaitytojų bus visada tokie – narcizai ir
pasipūtėliai.

– Man istorija priminė kažkokią nesąmonę, – tarė moksleivis, atsidusdamas. –

Neatrodė, kad kas nors čia būtų logiška. Šaltas ledas? Negi ledas jau savaime
nėra šaltas? – gūžčiojo pečiais jis. Išsižiojau. Mamos žvilgsnis liepė tylėti.

– Nežinau, – taria mergina. – Istorija paprasta, bet sunkiai supratau, apie ką čia
pasakojama.

– Veikėjai yra plokšti. Neturi nieko asmeniško. Jie tarsi šachmatų figūrėlės,
robotai, lakstantys be tikslo, – prideda kita.

Jaučiau mamos žvilgsnį, įsmeigtą į mane. Žvilgtelėjau į ją. Jos akys mąslios, o
lūpų kampučiai vos regimai pakilę į viršų.

– Net nesugebėjau jos visos perskaityti. Pasidaviau ties pirmais paragrafais, –

taria studentė, pasitaisydama storius akinius. Po akimirkos ji teatrališkai nuo
veido nubraukė užkritusius plaukus.

Daugiau nesiklausiau jų žodžių, bet apsimečiau, jog kiekvienas jų ištartas žodis

man buvo it vanduo dykumoje.

Galiausiai mama leido man kalbėti, bet buvau likusi be žodžių. Staiga istorija, į
kurią išliejau visą savo širdį, kurioje kiekvienas žodis buvo apgalvotas, pavirto
šūdo gabalu. Pasijutau taip, tarsi ką tik būčiau perlus išmėčiusi purvinoms, net
menkiausio suvokimo apie Prokrusto lovą neturinčioms kiaulėms. Bet niekas
nenori girdėti tiesos apie save, o šioji istorija tiesiog klykė, kokia supuvusi buvo
visuomenė, kaip šioji savo neapsisprendimu gadino žmones ir gniuždė juos.

Gniuždė mane.

Laimei, mama nespaudė manęs ir netrukus buvo aptariamos kitos istorijos.

Tarstelėdavau vieną ar kitą komentarą, bet nesistengiau įsitraukti į diskusijas.

Nebuvo prasmės.

Žmonės susirinko daiktus ir išėjo iš kambario. Visiems išėjus mama atsilošė

kėdėje, rankas sukryžiavo ant krūtinės.

– Skaudu, ar ne? – buvo jos pirmi žodžiai. Mamos balsas abejingas, veidas
marmurinis, o žvilgsnis tuščias, tarsi sustingdytas žiemos šalnos.

Tylėjau. Mama linktelėjo ir atsistojo. Grįžusi namo nusprendžiau nekreipti

dėmesio į tų žmonių skaudžius komentarus. Juk jie tik mėgėjai. Jie neturėjo
tvirto balso ir kreipti dėmesį į jų žodžius prilygtų savęs žudymui. Daugybė
garsių autorių, kurie dabar sektini ir dievinami pavyzdžiai, buvo nurašyti. Joanne
Rowling turėjo išsiuntinėti netgi 12 rankraščių, kol galiausiai ją publikavo,
Becca Fitzpatrick vargo net penkerius metus ir išsiuntinėjo netgi 100 laiškų
agentams, George‘o Orwell‘o knygos rankraštis „Gyvulių ūkis“ buvo atmestas
su komentaru, kad toks kūrinys net neturės paklausos.

Ir čia buvo tik keli pavyzdžiai.

Rūta Šepetys sakė tiesą: „Leisk savo širdžiai būti sudaužytai, numestai ant žemės
ir kelis kartus užmintai. Leiskite sau pavirsti atsiskyrėliu, visišku nevykėliu ar
būti viešai pažemintam. Nors tuo metu tai bus skaudu, tačiau vėliau tai suteiks
jums nepaprastos medžiagos rašomoms knygoms.“

Ir aš tam pritariau.

Kas manęs nenužudo, padaro stipresne. Žmonėms nepatinka skaityti apie

laimingus veikėjus. Jiems reikia skausmo, ašarų ir netekčių.

Po kelių dienų mama nieko nesakydama įteikė man popieriaus lapą. Perskaičiau.
Moksleivių trumpų istorijų konkursas.

– Parašyk istoriją, duok ją man. Ištaisysiu ir nusiųsiu. Tavo praeitoje istorijoje

buvo daug klaidų. Nenorėčiau, kad dėl jų nukentėtum šiame konkurse, –
linktelėjau ir padariau, kaip ji manęs prašė. Istorija nelaimėjo. Po kelių mėnesių
buvo kitas konkursas. Rašinių. Mama vėl pakoregavo ir išsiuntė. Nelaimėjau.
Pasitikėjimas savimi pradėjo bliūkšti, o pagyrų nebuvimas iš mamos fronto
tiesiog gniuždė. Anksčiau ji visada išgirdavo mano stipriąsias puses, o su
silpnosiomis kankino.

Dabar atrodė, kad jai tas pats.

Galiausiai prasidėjo „Pirmosios knygos“ konkursas. Didelis iššūkis, bet

nusprendžiau dalyvauti. Kurį laiką jau rašiau rimtą istoriją. Paprašiau mamos,
kad ją pataisytų. Be jokių priekaištų ji sutiko. Kankinantys mėnesiai bėgo
laukiant rezultatų. Tikėjau savo istorija. Tai mano talento atsiskleidimas. Net
didieji žodžio meistrai galėtų pavydėti mano iškalbos, technikos... bet istorija
nelaimėjo, o svajonė kada nors publikuoti savo istoriją ėmė blėsti. Atrodė, kad
prie kompiuterio tik veltui švaistau laiką. Kiekvienas parašytas žodis atrodė
įdomus tik man, o kiekviena istorija suprantama tik mano galvai.

Gal vis dėlto tik įsivaizdavau, kad esu gera rašytoja? Gal mama dėl to ir nustojo
dirbti su manimi, nes suvokė, kad kūrybos mūzos neišsirinko manęs kaip
mediumo tarp dieviškojo ir žmogiškojo pasaulio?

Viduje pradėjo vertis viską ryjanti kiaurymė. Sugrūdau visas savo užrašų
knygutes, istorijas, popierius, planus... viską į didžiulę kartoninę dėžę ir šią
užkasiau tarp senienų palėpėje.

Visuomenė tarė savo žodį.

Kitą dieną prisipirkau nagų lakų, kosmetikos, gražesnių drabužių. Net nuėjau
nusikirpti plaukų ir padailinti antakių. Norėjau pasikeisti ir atrodyti bent kiek
panašesnė į savo gražiąsias klasės drauges.

Atėjo metas palikti svajonių pasaulį ir prisijungti prie realybės.

Bukinančios ir palaužiančios realybės.

Tačiau, kaip skelbia angliška idioma a leopard can't change its spots, ir aš
negaliu pakeisti savęs. Galiu tik save tyliai numarinti ir niekas nepastebės tos
akimirkos, kada siela mirė tam, kad kūnas galėtų gyventi tarp kitų numirėlių. Net
nereikia išrasti žmones valdančių vaistų ar mikroschemų. Savo noru leidau
Prokrustui nukirsti man galvą ir ištempti kojas.

„O aš pridėsiu savas lūpas prie Miegančiosios Gražuolės ir bučiniu prikelsiu ją.

Sunkūs vokai pakils ir kalavijas atsidurs jos rankose,“ – demonas sušnibždėjo
pažadą mano mintyse. Dalis manęs dėjo didžiules viltis, kad jis imtų ir kuo
greičiau tai padarytų.

Nes... nes tai negalėjo būti... mano distopija... apokalipsė.

18 skyrius
Didelis dėmesys veikėjų kūrimui ir jų asmenybių gilinimui = mažiau
veiksmo ir siužeto vystymo

Daugiau siužeto vystymo ir veiksmo įtraukimo į istoriją = mažiau galimybių

kurti veikėjus ir gilinti jų asmenybes

Pridedu virpančią ranką prie pakaušio. Skauda. Susiraukiu piktai šnypšdama.

Pamėginu atsisėsti. Dieglys surakina kūną ir toliau guliu ant kažko kieto,
nelygaus ir šalto. Oras aplink mane padvisęs, į save sugėręs viską, ką tik pasaulis
turi bjauriausio. Mane pykina.

– Nesikelk, – taria silpnas, baikštus balsas. – Tuoj priprasi und[18] bus geriau.
Štai, imk, – kažkas priartėja prie manęs, atsargiai pakiša ranką po galva ir kilsteli
ją į viršų. Prie lūpų pajuntu šaltą metalą. – Išsižiok, – vėsus skystis paliečia
lūpas. Prasižioju. Godžiais gurkšniais ryju kiek bjauroko skonio vandenį. – Ilgai
tu warst[19] be sąmonės, – taria ji, palengva nuleisdama mano galvą atgal ant
nesvetingų grindų.

– Jai viškas buš gelai, ane? – pasiteirauja virpantis, vaikiškas, švepluojantis

balselis.

Pakreipiu galvą į šoną. Akys po truputį pripranta prie patalpoje vyraujančios

prieblandos. Keli metrai nuo manęs stovi maža, trapi mergaitė. Jos trumpi
plaukučiai supinti į dvi plonas kasytes, vilki baltą purviną medvilninę suknelę.
Su siaubu atpažįstu šį drabužį.

Ir jai negali būti daugiau nei dešimt metų.

– Taip, – atsako arčiau manęs esanti mergaitė. – Ich[20] esu Greta, – ji taria.
Pažvelgiu į ją. Mergaitei gal trylika ar keturiolika metų – sunku pasakyti. Ji labai
sulysusi ir purvina. – Und hier[21] – Eidimtė, – ranka pamoja į mergytę. –
Sveika atvykusi į raganos irštvą, – taria be jokio džiugesio ir atsidūsta.
– Atvykusi kur? – primerkiu akis.

– Į Raganos irštvą, – pakartoja Greta. – Žinai, čia jų sind[22] pilna. Jos kaip
kokie Spinnen[23] paspendžia spąstus ir laukia, kada kas į juos įklius, – ji
ilgesingomis akimis dirsteli į grotas.

Gretos padedama atsisėdu, atšlieju nugarą į sieną ir neskubėdama geriau apžiūriu

patalpą. Tai dvokianti, ankšta celė su keliais nedideliais kauburėliais šieno. Ant
kelių sienoje įmūrytų plytų išraižytos trys sujungtos spiralės. Kilsteliu galvą
truputį aukščiau. Prie lubų yra mažytis langelis su grotomis.

Sumerkiu akis.

– Kiek laiko buvau be sąmonės? – pasiteirauju.

– Ilgai, – taria Eidimtė. – Mėgojai it ušmušta.

Atmerkiu akis. Mergytė kiek nedrąsiai prišliaužia arčiau.

– Vielleicht[24] kokias kelias valandas, – atsako Greta. – Schwer zu sagen[25].

Mes galime čia orientuotis nur[26] pagal iš to langelio sklindančią šviesą.

Mergaitė pirštu baksteli man į šoną, tarsi mėgindama kažką patikrinti. Sutrikusi
šypteliu, o mergaitė dar kartą baksteli. Kažką suvokusi, meiliai susiraukia.

– Du bist[27] Aurora? – Greta paklausia. Suraukusi antakius, dirsteliu į ją.

Mergaitė baugštokai pirštu parodo į mano kaklą. Pažvelgiu žemyn. Pirštais
paliečiu pakabuką, dirsteliu į smalsius merginų veidus. Mintyse kelis kartus
pakartoju vardą. Jis skamba... keistai. Svetimai. Mėginu prisiminti savo vardą.
Nepavyksta. Stipriai suskausta galvą.

Kiek uždelsusi pasukioju galvą į šalis.

– Atrodo... ne... Nežinau... Nemanau... – baisi panika plūsteli į širdį. It

pakvaišusi dairausi aplinkui. Kiekviename kambario milimetre mėginu surasti
pasimetusias savo asmenybės detales, kurias galėčiau sudėti atgal į dėlionę. Jos
niekur nesimėto ir siaubas manyje auga.

Nežinau, kas esu.

Nežinau, kur esu.

Nieko nežinau.

Esu tuščias, išpaikinto rašytojo nesugadintas baltas popieriaus lapas. Ant manęs
gali būti sukurtas šedevras arba sukurtas pasityčiojimas, nesąmonė. Rašalas
mane gali iškelti į padanges arba paversti tik krosniai tinkama šiukšle.

Žandais raitosi šlapios gyvatės.

– Šššš, – Greta uždeda vieną ranką man ant peties, o kita pirštu valo riedančius
ašaras. – Nesijaudink. Alles[28] bus gerai, – jos balsas liūliuojantis ir tvirtas.
Noriu pasisavinti tą stiprybę ir užtikrintumą. – Tai nur raganos kerai. Matai,
leichter[29] suvaldyti žmogų, kai jis ist nicht[30] asmenybė, – liūdnai šypteli.

– Kada galėsiu viską prisiminti? – paklausiu virpančiu balsu. Vaizdas liejasi nuo
ašarų. – Noriu žinoti, kas esu. Noriu būti savimi, – pridedu po kelių akimirkų. –
Popierinė lėlė nori pavirsti trimate. Popierinė lėlė nori, – šnibždu kažką, kas
neatrodo, kad apskritai būtų logiška ir suprantama.

Greta truputį atsišlieja, sunkiai atsidūsta.

– Nesijaudink, – mėgina guosti. – Alles prisiminsi. Kerai greitai nusidėvi, –

toliau valo ašaras. – Au, – pasitraukia ji atgal, iš piršto nedrąsiai ištrykšta keli
kraujo lašai. Abi žvelgiame sutrikusios. – Stiklo šukė? – suglumusi taria Greta,
pasilenkdama arčiau manęs. Atsargiai pirštu suima kažką man ant skruosto. –
Warum[31] tavo akyje stiklo šukė?

Gūžteliu pečiais, o Greta sunkiai nuryja seiles.

– Interessant[32], – sumurma ji. Iš suknelės kišenės ji išsitraukia kažkokį

nediduką buteliuką su odine virvele. Ji įmeta į buteliuką vos įžiūrimą šukę. – Gal
kai atgausi atmintį, prisiminsi, – taria ji paduodama buteliuką. Paimu, užsidedu
ant kaklo, užkišu už marškinių. – Und jetzt[33] leisk dirstelėti į tavo pakaušį, –
paprašo ir priartėja arčiau manęs. Netrukus pajuntu, kaip jos pirštai praskleidžia
mano plaukus, atsargiai spusteli skaudamą vietą. Iš skausmo piktai suinkščiu ir
atsišlieju nuo jos pirštų. – Tikriausiai susitrenkei galvą, – konstatuoja Greta
sudėdama rankas ant kelių. – Prisideda dar ir trumpalaikė amnezija.
– Am... kaš? – mergaite pakraipo galvelę į šoną.

– Amnezija, – tariu atsidusdama. – Knygose tai neblogas būdas sukurti įtampą,

dramą ir paslaptį. Veikėjai gali susimaišyti rolėmis, pažįstami dalykai pavirsta
nepažįstamais. Dažniausiai tada protagonistas mėgina išsiaiškinti, kas jam
nutiko, kas jis toks ir kita, – išpyškinu vienu atokvėpiu.

Abi mergaitės žvelgia į mane išplėstomis akimis ir pražiotomis burnomis.

Giliai įkvepiu.

– Juo pasitikėti negalima, jis turi atminties spragų, regi haliucinacijas, yra linkęs
meluoti. Net sau tiesos nesako ir dėl to skaitytojams pateikia klaidingą pasaulio
vaizdą, – pabaigiu šnabždesiu.

– Du... ką... – Greta delnu uždengia dalį veido. – Super, – galiausiai paskelbia
pati atremdama nugarą į sieną Klapsiu akimis žvelgdama į ją. Mėginu suvokti,
ką reiškia ta veido mina, tas sunkumas užgulęs jos aštrius veido bruožus. –
Nuostabu. Tu bist ein Mensch[34]. Ir dar suknista Danu, – ji sušnibžda kiek
suirzusi.

– Šmogus, – taria mergaitė suplodama rankytėmis. – Tu kaip as. Meš šmoneš, –

ji plačiai šypsojosi. Greta puola tildyti mažylę.

– Danu? – nusibraukiu nuo veido plaukus.

Greta nespėja prabilti. Pasigirsta raktų žvangėjimas ir skubūs žingsniai. Greta

atsišlieja nuo sienos ir atsistoja. Ji dirsteli į mus išgąsčio kupinu žvilgsniu, o tada
spokso į grotas. Netrukus prie jų atsiranda vienuolikmetis berniukas angelišku
veiduku, rankos – už nugaros, veide – plati šypsena.

– Hanseli, – Gretos balsas išmargintas pykčiu. Eidimtė pasislepia už Gretos kojų.

Pamėginu atsistoti pasiramstydama į sieną, bet kojos sulinksta ir nučiuožiu atgal
ant žemės garsiai bumptelėdama. Hanselis pažvelgia į mane. Lūpų kampučiai
ironiškai išsiraito ir visas angeliškumas dingsta. Atsiranda velnias.

– Die Hexe[35] bus patenkinta, – taria jis. – Dar viena auka, – berniukas įdėmiai
nužvelgia mane nuo galvos iki kojų. Jo akims irgi užkliūna pakabukas. –
Miegančioji Gražuolė? – jo antakiai pakyla, o berniuko žodžiai kažką
sudrumsčia mano galvoje. – Vargšė burtininkė, kuri mėgino įtikti deine norams.
Deine akys skirtingos spalvos, o plaukai nicht tokie jau purus, kaip du mėgsti.

Prasižioju, bet liežuvis atsisako pajudėti, o galvoje vėl blyksteli skausmas.

Berniuko žvilgsnis nukrypsta į mergaitę.

– Tikiuosi, ją gerai maitini, Schwester[36], – Hanselis ima žaisti su raktais. –

Raganai nepatiktų sužinoti, kad ihre[37] viešnia marinama badu.

– Ja, labai nepatiktų, – Greta prunkšteli.

Berniukas gūžteli pečiais ir, toliau žvangindamas raktus, nupėdina atgal tuo
pačiu keliu, kuriuo atėjo. Netrukus pasigirsta rakinamos spynos garsas.

Greta sudrimba ant žemės, o mergaitės akys pradeda skęsti bedugniuose ašarų
vandenynuose. Netvirtais žingsniukais ji žengteli arčiau manęs. Pro langelį
veržiasi vis blankesnė šviesa.

Greta tyli. Aš irgi tyliu ir vis nesiliauju liesti galvos. Ją vis skauda, o kai mėginu
iššaukti kokius nors prisiminimus, skauda tik dar labiau. Eidimtės akys pagaliau
išsausėja, o pirštukai pradeda žaisti su suknele.

– Ką turėjai omenyje sakydama, kad aš Danu? – galiausiai paklausiu tyliai. Greta

pažvelgia į mane. – Ką reiškia tas žodis? – mirksiu akimis mėgindama įminti
galvosūkį. – Ir kodėl pabrėžei, kad aš žmogus? O tu... tu irgi žmogus?

Greta papurto galvą. Žvilgteli į grotas, tada į mane. Prisislenka truputį arčiau.

– Geriau niekam nesakyk, kad esi žmogus. Džiaukis, kad yra schwer[38] atskirti,
kur ein Märchen[39], o kur ne. Jeigu tik broliukas su Hexe suvoks, kad tu
žmogus, o ne pasaka... – ji atsidūsta. – Jau ir taip nelengva ginti vieną žmogų
nuo jų piktų kėslų. Zwei[40]... tegul jie ir toliau mano, kad du esi Aurora, –
akimirką patyli. – Tave kažkas perrengė, oder[41] buvai pakankamai gudri
pavogti drabužius, – ji mąsto garsiai. – Įdomu, ar tai draugai, ar priešai. Bet bent
jau pasistengė nors kiek tave apsaugoti.

– Kas yra pasaka?

– Nešinai, kaš yra pašaka? – mergytė pagyvėja. – Kaip gali nešinoti? – ji atrodo
nuoširdžiai nustebusi.

Susigėstu. Gūžteliu pečiais.

Greta delnu perbraukia per veidą.

– Šis pasaulis ist magiškas. Jis yra tarsi... nežinau... limbo? Nein[42]. Visko
pradžia? Galima ir taip sagen[43]. Šis pasaulis ist pradžia. Hier[44] įmanoma
alles[45]. Ką tik sugalvosi... gali hier padaryti. Čia atsiranda įkvėpimai, istorijos,
sapnai... Aber[46] Danu vieninteliai gali viskuo hier manipuliuoti und
eksperimentuoti. Sie[47] yra menininkai. Išrinktieji. Sapnuotojai čia tik pasirodo
und išeina. Žmonės, – ji parodo į mergytę, – jie patenka čia per kokias nors
traumas. Žinai... – kakta susiraukia jai ieškant tinkamo žodžio. – Koma ar
etwas[48] panašaus. Und yra sąmoningi sapnuotojai. Jie dažniausiai sind
stebėtojai, pagalbininkai čia įstrigusiems žmonėms und Danu.

Priglaudžiu arčiau savęs kelius, ant jų nuleidžiu smakrą. Mėginu mintyse

suvirškinti visą informaciją.

– O pasakos? – primenu jai.

Greta linkteli.

– Pasakos... sie čia gyvena. Patys Danu jas hier sukūrė. Sukūrė mane, – ji
nusijuokia be humoro. – Wir[49], pasakos... esame spąstai, teisėjai, išbandymai,
tiesos, demonai ir angelai... alles, – ji ištiesia kojas. – Galima sakyti, kad wir
esame šio pasaulio kaliniai. Čia mes haben[50] roles, o šias norime perkelti į tą
kitą Welt[51]. Ich bin pasaka, – ji parodo į save. – Esu iš pasakos, kur brolis ir
sesuo paliekami miške und patenka raganos žinion. Ragana willst suvalgyti
mano brolį, o aš ją sunaikinu. Žinai, nieko ypatingo. Wir iš tikrųjų galime daryti
ką norime čia, aber jeigu norime patekti į jūsų pasaulį... na... mums reikia jus
įtraukti į savo istoriją. Kodėl ich bin čia, – ji mostelėjo ranka žvelgdama į grotas,
– und nicht ten? Na, weil[52] noriu pakeliauti, o jie mane patupdė hier. Nes
matai... ohne[53] manęs nebūtų pasakos, o Brüder[54] ir Ragana...
– Raganoš blogoš, – staiga pareiškia mergytė. – Mama man pašakodavo, kad
miske gyvena ragana ant vistos kojelės ir ji valgo negeruš vaikuš.

– Baba jaga, – sumurmėjo Greta. – Na, jos nėra jau tokios blogos. Natürlich[55],
priklauso, ant kurios užšoksi. Kai kurios gut[56] ir padedančios, kitos – nicht.
Čia tas pats kaip ir su kai kuriomis pabaisomis. Es gibt[57]... ne tik piktų fėjų,
aber yra ir gerų.

– Fėjoš geroš, – tarė mergaitė. – Još pildo noruš. Taip, – ji suploja rankutėmis, o
veidelis nušvinta. – Man reikia šurašti fėją. Ji ispildys mano norą ir mūšų šu
mamyte ir tėveliu. O tau, – ji pažvelgė į mane viltingu žvilgsniu. – grąšinš
atmintį.

Greta paglosto mergaitės galvele.

– Visai neblogas sumanymas, – pagiria ji ir Eidimtė plačiai išsišiepia. Jai trūksta

poros dantukų. – Tik pirmiausia reikia iš čia ištrūkti, o das neįmanoma. Pati hier
sėdžiu jau ne vieną dieną. Patikėk, mein brolis pasistengė, dass[58]... – ji nutilo
ir įsmeigė savo akis į mane. – Danu, – ji taria ir nusijuokia. – Tu gali mus iš čia
ištr... – ji palinguoja galvą. – Geriau pamėginkime tau grąžinti atmintį, – ji
suploja rankomis. – Užsimerk, – paliepia. Paklustu. – Pamėgink prisiminti savo
Mutter[59], tėtį, kambarį, mėgstamus daiktus, – ji vardija, o mintyse regiu
miglotus įvairių žmonių ir daiktų kontūrus. Informacija lėtai, bet užtikrintai
sugrįžta atgal į savo vietą ir kiekvienas įkvėpimas paverčia mane lengvesne.
Staiga prisiminimų grandinę kažkas nutraukia ir lieku pamaitinta, tačiau ne soti.

Girdžiu Gretą liūdnai atsidūstant. Atsimerkiu.

– Nesijaudink, jeigu ne dabar, tai Morgen[60] viską prisiminsi, o kol kas

džiaukis, dass gali susikurti naują save ohne jokių kitų įtakų und peršamų tau
rėmų, – mirkteli.

– Naują save? – skeptiškai paklausiu.

Ji entuziastingai linkteli.

– Juk menininkai lengviau kuria, kai jų niemand[61] nespaudžia, kai nesupa

andere[62] kūriniai, kai nėra taisyklių, patarimų, įsakymų und reikalavimų. Tada
sie esate laisvi, und menas – tikras und nuoširdus.
19 skyrius
Žodžiai, išraityti ant popieriaus lapo – it tikinčiojo malda, kuri išlaisvina ir
suteikia viltį. Tačiau žodžiuose slypi dar didesnė galia. Deja, ją suprasti gali ne
kiekvienas. Parink tinkamą žodį ir pasaulis lenksis prieš tave. Parink ne tą žodį –
būsi nulinčiuotas. Klysta tas, kuris mano, kad žodis yra nereikšmingas dalykas.

Mergaitė miega šalia manęs. Girdžiu jos ramų šnopavimą. Atsigulu ant nugaros,
užmerkiu akis, o rankas sudedu ant pilvo. Mintyse laksto vaizdiniai, aidu
keliauja kažkieno ištarti žodžiai. Visus juos nuvaikau ir atsiranda raminanti
tuštuma.

– Netektis – tai naujas atradimas, o naujas atradimas – nauja pradžia, –

sumurmu. Širdis rimsta krūtinėje, o plaučiai aptingsta. Gerai būtų, kad smegenys
nuspaustų išjungimo mygtuką.

Kažkas krepšteli. Pasimuistau. Lėtai pramerkiu akis ir atsisėdu pasiremdama

rankomis. Esu ne susmirdusioje tamsioje celėje, o dailiame kambaryje, kuris
maudosi saulės zuikučių vonioje. Sutrikusi apsidairiau. Atsistojau. Rankomis
apglėbiau save. Oda pašiurpusi, vilkėjau pilkšvą džemperį, ant kurio nupieštas
didžiulis mėnulis ir užrašas: „Saugokis, arba atsidursi mano romane”. Dėvėjau
juodas aptemtas storas kelnes, žieminius batus.

Nežinojau kodėl, tačiau manęs neapleido jausmas, kad šiandien trečiadienis.

Kambario sienos nudažytos šalta melsva spalva. Baldų nedaug: sofa ir staliukas,
kažkoks paveikslas, atremtas piešiniu į sieną. Patraukiau link jo. Nedrąsiai
pagriebiau už rėmo ir apsukau. Piešinys – labai išblukęs, tarsi daugybę metų
būtų buvęs atgręžtas į saulę.

Pirštu paliečiau žmogaus kontūrą piešinio viduryje.

– Esi girdėjusi istoriją apie Dorianą Grėjų, ar ne, dukrele mano? – išgirdau
motinos balsą. Stryktelėjau ant kojų ir apsisukau. Ji stovėjo tarpduryje, plaukai
surišti į vieną netvarkingą danišką kasą, akys kiek paraudusios. Ji vilkėjo didelį
baltą megztinį ir tamsius džinsus.

Sunkiai nurijau seiles. Linktelėjau.

Motina kilstelėjo smakrą ir žengė žingsnį į priekį.

– Menininkas visados palieka kokią nors dalelę savęs kūrinyje, to norėdamas ar

ne. Tačiau šis piešinys, – ji priėjo arčiau paveikslo, žvelgė į jį šaltomis akimis. –
Šis piešinys – ne meno kūrinys, o veidrodis. Kone toks pats, kaip toje knygoje, –
ji pamojo ranka prisėsti, bet pakračiau galvą. Baimė ir atsargumas vertė mano
kūną įsitempti.

– Kodėl norėjai mane pamatyti? – lūpos formavo žodžius kojoms atsargiai

žengiant arčiau durų. – Sakei, kad tai svarbu.

Motinos akys akimirkai nukrypo į mano riešus.

– Amarile, dukrele mano, negi skubi grįžti namo? Ten, kur tu niekam nerūpi?
Kur visi apsimeta, kad tu neegzistuoti? Kur... tave laiko keistuole? – ji prisėdo
šyptelėdama. – Čia tu saugi ir su saviškiais. Turiu omenyje, menininkais. Mūsų
niekas nesupranta. Visuomenei mes keistuoliai, mums yra pavydima taip stipriai,
kad norima mus sunaikinti, – ji spragtelėjo pirštais. – Kokie jie nedėkingi. Mes
kuriame meną ir juos gydome, o tuo pat metu jie mus žudo, – ji dramatiškai
palingavo galvą.

– Kodėl norėjai mane pamatyti? – pakartojau klausimą. Nuojauta kuždėjo dingti

iš šios vietos, atsidurti kuo toliau nuo staiga išprotėjusios motinos. Tai – ne ta
pati moteris, kuri mane drąsino kiekviename gyvenimo žingsnyje ir valė ašaras
man susimovus. Čia buvo šaltas ledo gabalas su akmenine širdimi.

– Leisk man parvežti tave namo, – ji staiga pasiūlo atsistodama. – Juk dabar
tamsu ir šalta. Nenorėčiau, kad mano dukrelę kas užpultų.

– Taigi, tai dar vienas iš tų tavo kvailų epizodų, – tariau pasipiktinusi. – Sakei,
kad tai gyvybės ir mirties klausimas, o tu... – net žodžiai išsibarstė aplinkui.

Mama klastingai šyptelėjo ir pagriebė mano ranką. Net nepastebėjau jos

sujudant.

– Einame, parvešiu tave namo ir kartu pasakysiu, kodėl tai gyvybės ir mirties
klausimas, Amarile, dukrele mano, – ji tarė pasilenkusi arčiau manęs. Iš jos
burnos vietoj šilumos sklido stingdantis šaltis. Pamėginau ištraukti ranką, bet ji
tik pamojavo pirštu ir palingavo galvą į šalis. – Kiekvienoje istorijoje yra
herojus, o herojus turi priešininką. Istorijos be piktadarių yra neįdomios, argi ne?
– ji išsišiepė.

Pasigirsta spynos spragtelėjimas. Atmerkiu akis. Klapsiu blakstienomis.

Kvėpavimas tankus. Tai tik sapnas. Ne, prisiminimas. Kilsteliu pakabuką. Durys
girgždėdamos atsiveria. Greta atsistoja, o mergaitė pasislepia jai už kojų.
Atsistoju.

Hanselis stovi prie grotų žaisdamas savo raktais. Atrodo nuobodžiaujantis.

– Ragana willst pamatyti naują musytę, – taria jis. – Sesut, jeigu tik malonėsi, –
Greta nesiginčija ir kartu su Eidimte pasitraukia į tolimiausią kambario kampelį.
Hanselis pažvelgia į mane, pamoja prieiti arčiau. Nenoriu artintis prie jo. Noriu
užmigti ir atsikelti su išsilaksčiusiais prisiminimais.

– Eik, – padrąsinamai taria Greta. Matau iš veido, kad ji nori dar kažką pasakyti,
bet paskutinę akimirką apsigalvoja ir tiesiog moja ranka man judėti.

Dvejodama, nedrąsiais ir mažyčiais žingsniais priartėju prie grotų. Hanselis

kantriai laukia, atrakina spyną ir liepia man žengti į priekį. Sunkiai nuryju seiles,
pažvelgiu per petį į Gretą. Ji padrąsinamai šypteli.

Pažvelgiu į berniuką. Rankoje jis laiko virvę.

– Atsuk nugarą. Duokš rankas, – pareikalauja. Hanselis stipriai užveržia virvę

man aplink riešus. – Judėkite, jūsų didenybe, – grubiai stumteli mane į priekį.

***

Didžiuliame kambaryje vyrauja degėsių dvokas. Kiekvienas kampas – tėvynė

kokių nors žolelių šluotelių. Pro purvinus langus į vidų veržiasi merdėjantys
saulės spinduliai. Kampe pastebiu duris. Tikriausiai ten koks nedidelis
miegamasis. Kitoje pusėje – laukujės durys.

Prie vienos iš sienos pritvirtinta daugybė spintelių, nukrautų šimtais mažų

buteliukų, indelių ir dubenėlių. Net susiraukiu iš pasišlykštėjimo, juose
pastebėjusi kažką panašaus į žmogaus pirštus ir sudžiovintus skorpionus. Prie
kitos sienos – lentyna, kurioje daugybė netvarkingai išdėliotų knygų.
Pavadinimai stebina. Tilvis, Gablapa, Ėlmai... Netoli jos kabo apdulkėjęs ir
voratinkliais jau spėjęs apaugti paveikslas. Nežinau kodėl, tačiau atrodo, kad jau
esu ji mačiusi. Net atrodo, kad žinau, jog jis vadinasi Ryžtas.

Hanselis pastumia mane prie medinės kedės kambario viduryje. Šioji stovi
priešais didžiulę, neapsakomu karščiu tvoskiančią krosnį. Nenoriai atsisėdu.
Berniukas suskumba pririšti mane prie kėdės.

Miegamojo durys atsiveria ir į kambarį įsliūkina aukšta, liesa moteris

netvarkingais garbanotais plaukais. Ji vilki kruvinos spalvos suknią su stipriai
suveržtu korsetu. Rankos nuogos iki alkūnių. Pro mano akis neprasprūsta įvairūs
randai, grėsmingai vagojantys jos porcelianinę odą.

– Aurora, – moteris sušnibžda pakreipdama galvą į šoną. Jos katiniškos akys

nužvelgia mane. Ji pirštais kilsteli savo suknios apačią ir žengia arčiau manęs. –
Miegančioji Gražuolė, – taria pratęstai, tarsi ragaudama kiekvieną raidėje tūnantį
garsą. – Net nežinau, ar tau pasisekė, ar... nepasisekė, – ji išsitiesia ir pažvelgia į
berniuką. Jis stovi atsipūtęs man prie šono ir marmuriniu veidu žvelgia į raganą.

– Sie[63] ne viena, – tarė berniukas. – Mažiausiai penki dar buvo mit[64] ja. Be
abejonės, vienas iš jų war Danu. Menininkas, jeigu jau tiksliau, – Ragana ėmė
trinti rankas, o keistai bauginanti šypsena perskėlė jos veidą. – Visi kiti –
pasakos. Įtariu, kad vienas iš ten buvusių vyrų yra jos žavusis princas. Vos galėjo
atplėšti nuo jos akis.

– Pasakos, – išspjauna žodį, o veidas persikreipia. – Nekenčiu kitų pasakų, – ji,

priėjusi arčiau prie manęs, skaudžiai užvožia atgalia ranka per veidą. Žandas
dega, akys aprasoja, o skausmo kupinas riksmas išsiveržia iš gerklės gelmių. –
Kaip manai, – staiga ji lyg gyvatė pakreipia galvą į berniuko pusę, – ar pavyktų
tuos kvailius apgauti ir prisivilioti Danu? Jie ilgiau tveria nei tie paprasti
žmogėnai, – išskleistais pirštais ji perbraukia sau per veidą, kaklą, liežuviu
sudrėkina lūpas.

– Nemanau, – taria berniukas susimąstęs. – Er nepasirodė toks, kuris mestų kelią

dėl takelio. Beje, jo lapė gana įtari.

– Taip. Lapė, – ji susiraukia. – Nekenčiu tų pabaisų. Kodėl visata mums tik ir

nori apsunkinti gyvenimą? Už ką mes nusipelnėme tokio neteisingumo, a,
Aurora?
Tyliu.

– Tie sumauti sielų globėjai visados tokie pasiutę ir nemarūs. Nekenčiu jų.
Nekenčiu, – ji trepsi kojomis.

– Sielų globėjai? – išsprūsta man.

Moteris iššiepia geltonus dantis.

– Danu visados būna apsaugotas. Sielų globėjai – padarai, jų sielų atspindžiai, jų

drąsa ir ryžtas. Kol širdis trapi, jų sielos it deimantas. Neįveikiamos. Jos –
pabaisos. Nenugalimos. Tai – angelai sargai. Nuo visko apsaugantys, – moteris
teatrališkai atsidūsta ir kelias minutes spokso į mane piktdžiugiška šypsodamasi.
– Mano kerai gerai pačirškino tavo galvelę, – ji prideda pirštą prie mano
smilkinio, garsiai nusikvatoja.

Primerkiu akis. Surištos rankos pavirsta kumščiais.

– Ko jūs norite iš manęs? – šiurkščiai paklausiu. Pajudinu rankas norėdama

patikrinti, kaip tvirtai berniukas pririšo mane prie kėdės.

Raganos antakiai pakyla į viršų.

– Tikiuosi, tu čia tik juokauji, – ji pamoja ranka, pakraipo galvą į šalis. –

Princesė Aurora klausia, ko nori Ragana, iš kurios ji su princu sugebėjo pagrobti
penkis sumautus žmogėnus ir vieną, nors ir silpną, tačiau vis dėlto Danu?
Hmm... – numykia. – Ogi noriu keršto, – ji ima trinti pirštus. – Gaila, kad tavęs
negaliu nudobti. Būtų taip smagu. Bet na... Žavusis princas, be abejonės, norės
susigrąžinti gyvą princesę, – paskelbia ji ciniškai. – Štai ko norime mes iš tavęs,
– ji išsišiepia ir suploja rankomis. – Tie princai dėl savų princesių padarys bet ką.
Netgi atiduos ir Danu, – ji pažvelgia į ramiai besišypsantį berniuką.

Susiraukiu. Moteris skiedžia tikras nesąmones. Net koktu klausytis.

Ragana nužingsniuoja link vienos iš savo spintelių, bet staiga pakeliui sustingsta.
Pradeda uostyti orą, kaktoje įsimeta raukšlės, o tada erelio žvilgsnis įsminga į
mane.

– Kraujas, – ji taria apsilaižydama lūpas. – Vargšelė princesė susižeidė, – ji

melodramiškai sudejuoja, o vėliau pratrunka isterišku juoku. – Visos jūs tokios:
trapios ir kvailos, laukiančios, kada žavusis princas atjos jūsų gelbėti ant balto
žirgo, – atsainiai numoja ranka į mano pusę. Stipriai suspaudžiu lūpas. – Tik tada
jūs tampate amazonėmis, – Ragana spjauna piktai į grindis. – Bet gal toji žaizda
mums pasitarnaus. Princas bus valdomas emocijų, o šios priverčia mus klysti ir
daryti skubotus sprendimus, – ji nusijuokia ir netrukus pasigirsta barškinamų
stiklinių buteliukų simfonija.

Berniukas atsistoja priešais mane ir užstoja raganą. Jis žvelgia į mane

tyrinėjančiomis akimis, o aš sutrikusi klapsiu blakstienomis.

Ragana prieina arčiau, pakelia antakį ir prideda dešinės rankos smilių prie
smakro. Staiga jos akys piktai prisimerkia, nosis susiraukia it ką bjauraus
užuodusi.

Kažkas pradeda nagais draskyti duris. Energingai. Piktai. Nekantriai.

– Ir kas čia bus? – sumurma Ragana suirzusi. Ji pamoja ranka į mane ir

berniukas skuba kažką pagriebti iš spintelės. Netrukus jis suverčia kažkokį
buteliuką man į burną. Skonis primena pašvinkusią žuvį. Noriu išspjauti, bet
berniukas neleidžia. Nuryju ir vos nepaspringstu ta bjaurastimi.

Girdžiu Raganą atlapojant duris. Vyriai nepatenkinti garsiai sugirgžda. Vėjo

gūsis įsisuka į vidų.

– O, Vilkas, – taria Ragana su panieka.

– O, Ragana, – atsako gilus urzgiantis balsas.

– Ko tau čia, šunpalaiki?

– Esu Sniego karalienės kariuomenės kapitonas. Jos įsakymu ieškau Danu, –

paskelbia. Mėginu pasukti galvą, tačiau kūnas surakintas baimės.

– Sniego karalienė? Aš jai net kojos pirštelio neatiduočiau, ką jau kalbėti apie
Danu.

Vilkas suurzgia.

– Žiūrėk, su kuo kalbi, – jo balse – grasinimas.

– Nebijau kažkokių šuniūkščių.

Vilkas suurzgia, o ragana surinka. Hanselis pagriebia geležinį žarsteklį ir skuba

gintis nuo puolančio vilko. Sėdžiu sulaikiusi kvėpavimą. Berniukui pavyksta
gerai vožtelėti vilkui ir šis inkšdamas trenkiasi į spintelę. Ant žemės pažyra
daugybė buteliukų, medinių indelių, pagaliukų ir peilis. Atsiranda kitas vilkas.
Berniukas pralaimi ir guli ant žemės prakąsta gerkle. Vilkai mane ignoruoja.

– Patikrink rūsį. Ten yra žmogėnas, – taria didžiulis baltas vilkas rusvam vilkui.
Šis linkteli ir dingsta man iš akiračio. Baltasis vilkas pažvelgia į mane. Iššiepia
dantis. – Trolis, – taria nepatenkintas. – Jūs taip dvokiate ir esate tokie bjaurūs, –
jis nusuka galvą į šoną. Nedrįstu prasižioti ir paklausti, ką jis čia paisto. Po kelių
minučių grįžta rudasis vilkas. – Danu ten?

– Ne, paprasta mergina. Mūsų Danu nėra.

Baltasis Vilkas piktai suurzgia.

– Kaip gaila, – ir dingsta iš namo. Paskui jį išseka ir kitas, o aš sėdžiu ir spoksau

į berniuką kraujo klane. Stipriai sumerkiu akis, tačiau gyvasties baseinas
nedingsta iš galvos. Jis tik pakeičia pavidalą. Kruvinas stiklas, drabužiai,
veidas... mirksinčios lempos, medžio kamienas, sumaitotas...

Atsimerkiu. Papurtau galvą. Širdis apmiršta krūtinėje, o kūnas dreba. Stengiuosi

nepanikuoti. Nesureikšminti vaizdinio. Nežinau, iš kur jis atklydo į mano mintis,
bet tai tik vaizduotė.

Peilis guli vos žingsnis nuo manęs. Giliai įkvepiu ir, apytikriai apskaičiavus, su
visa kėde krentu žemyn. Skaudžiai trenkiuosi kairiuoju šonu. Kelias akimirkas
ramiai guliu, o tada mėginu sugraibyti peilį. Misija sėkminga. Leidžiu ašmenims
atsargiai slysti virve. Pasitrinu riešus.

Pažvelgiu į gulintį berniuką ir giliai įkvepiu. Stengiuosi apsimesti, kad pirštais

čiupinėju ne lavoną, kad ne kraujas ištepa mano odines pirštines, man mėginant
surasti raktus. Juos aptikusi, skuodžiu į rūsį.

Gretą ir Eidimtę randu susigūžusias ir vieną kitą apsikabinusias tamsiausiame

kampelyje. Išvydusios mane, abi pašoka sutrikusios ant kojų.

– Was atsitiko? – paklausia Greta.

– Vilkai. Kraujas. Ragana ir berniukas guli negyvi, – išpyškinu rakindama spyną.

– Negyvi? – Greta papurto galvą. – Pasakos nemiršta. Jos nur kuriam laikui
pamirštamos.

– Ką turi omenyje?

Greta šypteli.

– Po kelių valandų die Hexe ir Hanselis vėl werden sveiki und gyvi. Tikriausiai
und nepaprastai įtūžę, – ji nusijuokia.

– Įtūžę?

– Pasakų negali nužudyti. Jos immer[65] bus gyvos, – Greta pastumia Eidimtę į
priekį. Mergaitė spaudžia rankytes prie krūtinės. – Ragana panaudojo burtus, kad
toli nepabėgčiau nuo jos saldainių namelio, – ji pavarto akis. – Tačiau du su
Eidimte galite išsigelbėti. Tačiau jūs sollen[66] paskubėti, – ji dirsteli per petį. –
Jau tuos bus tamsu, o juk die Nacht[67] priklauso pabaisoms.

Primerkiu akis. Greta atsidūsta.

– Diena priklauso žmonėms, – skuba ji aiškinti. – Naktis – pabaisoms. Rytas ir

vakaras sind taškai, kada zwei pasauliai susitinka. O dabar paskubėkime, –
paragina ji draugiškai ir skuodžia į viršų. Aš ir mergaitė sekame paskui ją.

Greta pradeda lekioti po kambarį. Buteliukai barška. Su Eidimte stovime ir

stebime Gretą. Mergaitė pastebi lavonus ir prisiglaudžia prie manęs.
Raminančiai paglostau jos galvelę ir pasakau užsimerkti. Akys nukrypsta į
paveikslą. Spalvos ryškios ir piktos.

Greta kažką įgrūda man į delną. Pažvelgiu žemyn. Žiedas. Žiedas, ant kurio
išgraviruotas žodis „Drąsa“.

– Das ist mano žiedas, – ji sumurma. – Nesijaudink, – puola raminti. – Žiedas

neįtrauks tavęs į pasaką, jeigu nesumanysi imti ir įmesti Raganos į krosnį. Tačiau
jis kann tau padėti tavo kelionėje. Mačiau, kad du hast smalsumo, – ji parodo į
mano kairę ranką. – Drąsa tau tikrai ne pro šalį, – šypteli puse lūpų. Nusimovusi
pirštinę, užsimaunu žiedą ant dešinės rankos smiliaus. Jis tarsi „įsigeria“ į odą,
palikdamas savo tatuiruotę. – O dabar lėkite, – ji pamoja į durų pusę. – Jums
reikia atsidurti kuo toliau nuo hier.

– Bet... – Eidimtė tyliai pradeda.

– Alles bus gerai, – Greta ramina vaiką. – Aurora tavimi pasirūpins und grąžins
namo. Juk willst grįžti pas mamytę und Papa[68]? – mergaitė energingai linkteli.
Greta nusišypso, tačiau jos šypsena persmelkta liūdnumo. Ji pažvelgia į mane,
prieina ir stipriai apkabina. Pasimetu. – Nepasitikėk niekuo. Niekam neatsiverk.
Nieko neprisileisk. Niekam neparodyk savo silpnybių. Niekam nepatikėk savo
širdies, – šnibžda ji man tiesiai į ausį, spausdama mane savo glėbyje.

– Kodėl? – sušnibždu.

– Jeigu nori iš šio pasaulio išeiti, nesuteik jokios galimybės durų sargui tave
kontroliuoti, – ji paleidžia mane iš savo glėbio, žengia atatupsta kelis žingsnius.
– O dabar... bėkite, – taria žvelgdama į mane. Lūpos prasiveria užduoti milijonus
klausimų, bet Greta perspėdama vos pastebimai papurto galvą. – Bėkite, –
pakartoja ir išspaudžia menkutę šypseną. Nenoriai linkteliu ir sugriebiu mergaitę
už rankos.

– Ačiū, – tariu ir su Eidimte dingstame ten, kur tamsa visu savo svoriu užgulusi
pasaulį, o Gretos žodžiai aidi tvirtai įleisdami šaknis į mano mintis, sielą ir širdį.
20 skyrius
„Miegančioji Gražuole! – gyvenime dar neteko girdėti tokio kupino baimės,
siaubo ir beviltiškumo balso. O ypač dėl to, kad šis balsas aidėjo mano galvoje. –
Po paraliais, Amarile, jei girdi, atsiliepk.“

Stabteliu ir imu dairytis. Kodėl girdžiu balsą galvoje? Kas jis?

Gatvės žibintai įjungti, žmonės skubėdami juda į visas puses, gatvės prigrūstos
įvairaus modelio ir amžiaus automobilių. Aukšti pastatai supa mus. Kilsteliu akis
ir išvystu didžiulį balkšvą mėnulį, daugybę kaip niekad ryškių žvaigždžių.

Eidimtė, prisiglaudusi šalia manęs, ima sutrikusi dairytis aplinkui. Pažvelgiu į ją.
Ji tokia mažytė, tokia trapi... Ir jaučiuosi už ją atsakinga. Netgi paminsiu savo
pačios norus, troškimus, kad...

– Kas tu? – sumurmu kiek išsigandusi. Eidimtė suglumusi žvilgteli į mane.

„Pagaliau, Miegančioji Gražuole, – balse justi milžiniškas palengvėjimas. – Kur

tu? Apibūdink, ką matai. Viską,“ – balsas tampa įsakmus.

– Kodėl girdžiu balsą galvoje? – paklausiu savęs plačiai atmerkdama akis.

Kažkodėl atrodo, kad šį balsą girdėjau daug kartų ir... manęs neapleidžia
jausmas, jog galiu juo pasitikėti, bet... jaučiu ir kažkokį pyktį bei
nepasitenkinimą.

„O varge, – balsas suaimanuoja. – Kokia pasaka?“

Klapsiu akimis.

– Nesuprantu? – mergaitė timpteli man už rankovės. – Pasaka?

– Pašaka? Ten buvo Jonukaš ir Gretutė, – ji taria palenkdama galvytę į šoną.

„Šaunu, žaidimai su atmintimi, – atodūsis. – Ką matai aplink save?“ –

pareikalauja balsas. Lyg kas būtų timptelėjęs už liežuvio, greitai viską jam
raportuoju. Jis liepia man nejudėti iš vietos. Linkteliu.

– Šu kuo cia kalbėjai? – mergytė pasiteirauja tyliu balseliu. Paklausiu balso, bet
jis tyli.

– Su gelbėjimo komanda, – pavartau akis šyptelėdama. Knygose pagrindinis

veikėjas visados turi dešinę ranką, gelbėtojus, padėjėjus ir informacijos šaltinius,
padedančius jam po truputį keliauti link įvykių finalo. Balsas... tikriausiai yra
maniškis. – Tuoj mus... pasitiks.

Mergaitė linkteli, bet iš žvilgsnio suvokiu, kad ji nieko nesupranta. Aš irgi dar
nieko nesuprantu. Mano makaulėje vis dar trūksta daugybės prisiminimų.

Pritupiu ir uždedu mergaitei jai ant pečių. Mūsų žvilgsniai susikerta.

– Nesijaudink, – tariu ramiai, švelniu tonu. – Neleisiu, kad tau kas blogo
atsitiktų. Viskas bus gerai, – šypteliu. Mergaitė prideda nykštį prie burnytės ir
linkteli.

Dairausi aplinkui. Visi savisaugos pojūčiai įjungti. Kiekvienas praeinantis

žmogus – potencialus piktadarys. Keista, kai atsakomybės jausmas priverčia imti
ir pasikeisti, įgyti aštresnę regą bei klausą, užsiauginti nagus ir pasmailinti
dantis.

„Miegančioji Gražuole, būtinai kalbėk su manimi,“ – įsakmiai paliepia balsas

mano galvoje. Jį ignoruoju kelis kartus, bet jis tik dar nuožmiau reikalauja
taukšti kad ir nesąmones.

Su Eidimte palengva žingsniuojame į priekį, įtariai nužvelgdamos kiekvieną pro

mus praeinantį žmogų ar padarą. Kai kurios būtybės turi po kelias galvas ar
daugiau rankų porų, nei normalus žmogus. Vienų akys normalios, o kitų –
spalvotos ir įvairiausių dydžių bei formų.

Visus įdėmiai nužiūriu ir nejučia iš kur atklysta moteriško balso aidas.

– Istorijoje visus veikėjus galima padalinti į tris didžiules grupes: pagrindiniai

veikėjai, antraeiliai veikėjai ir vietos užpildytojai. Pastarieji yra istorijoje
praeiviai, asmenys, kurie sukuria iliuziją, kad veikėjai nėra tame pasaulyje vieni.

Eidimtė prisišlieja arčiau manęs. Paglostau jos galvelę ir prisiverčiu nusišypsoti.

– Viskas bus gerai, – vis kartoju, nors pati viduje drebu kaip epušės lapelis ir
nesu įsitikinusi, kad tikrai taip bus.
Priešais mus lazda pasiramsčiuodama žingsniuoja juodą nušiurusį apsiaustą
vilkinti senyva moteris. Jai einant žvangsi daugybė talismanų ir amuletų. Šalia
jos tipena šuo. Nežinau kodėl, tačiau stabteliu ir stebiu ją artėjant. Ar man jau
teko ją kažkur matyti? Nuojauta kužda, kad taip, tačiau atmintis dar negali to
šimtu procentu garantuoti.

Moteris stabteli prie mūsų, uždeda abi kaulėtas ir gyslotas rankas ant lazdos.
Eidimtė aikteli ir pasislepia man už nugaros. Moteris kelis kartus palinkčioja
galvą ir kilsteli akis į mane. Sunkiai nuryju seiles išvydusi jos nereginčias akis
raukšlių ir keistų juodų tatuiruočių fone.

Staiga mane vėl persmelkia jausmas, kad aš tikrai šią moterį esu jau sutikusi. Tik
kur? Ji draugė ar priešė? Negaliu atsiminti ir tai mane varo į neviltį.

Moteris ilgai tyli. Tyliu ir aš su Eidimte. Galiausiai moteris nuleidžia galvą,

pakelia ranką nuo lazdos ir pirštu parodo į parduotuvės vitriną, kurioje stovi
išdėliota daugybė įvairaus dydžio ir grožio kaktusų. Jų viduryje stovi iki galo
nesuvalgytas tortas.

Suraukiu antakius.

– Norite valgyti? – sutrikusi paklausiu. Moteris palinguoja galvą ir vėl pirštu

rodo į vitriną, o, tiksliau, kas ant jos yra užklijuota. Neskubėdama prieinu arčiau
ir nuplėšiu raudoną popieriaus lapą, kuriame baltomis raidėmis parašytas
kažkoks žodžių kratinys.

Butelis urvas vynas irklas mėnuo arka sausuma

saulėtas aštrus vertas idiliškas meilus istoriškas –

Nikė Uranas Oeno Leukotėja Alatėja Talasa Iridė Nisas Eridė

keikti obulauti vartyti atidėti.

Pasaulis rimas indas teptukas artefaktas pienas indauja maistas arklys

saulėgrąža –

tiesmukas amoralus isteriškas

palikti atiduoti svajoti imti duoti avėti varyti išnešti miegoti antrinti saugoti.

Karys orus veikti ore kitados.

Klapsiu blakstienomis nieko nesuprasdama. Eidimtė nedrąsiai prisėlina prie

manęs ir pasistiebusi ant pirštų galų mėgina įžiūrėti, ką laikau rankose.
Nuleidžiu popierių žemiau ir per petį pažvelgiu į moterį. Jos nėra. Suglumusi
dairausi aplinkui, bet jos niekur nematyti.

– Kokš keištaš tekštaš, – taria Eidimtė, pirštu baksnodama į lapą. – Ką bendro

buteliš turi šu urvu? – patraukiu pečiais. Galiausiai sulankstau popierių ir įsidedu
į kelnių kišenę.

– Judam toliau, – sumurmu.

21 skyrius
Kai dvi priešingos nuomonės susiduria, kyla karas

Tolumoje kažkas skuba, braunasi tarp žmonių. Iškart sukruntu ir įtariai žvelgiu į
tą raudoną galvą. Pažįstamos geltonos vilko akys įsminga į mane ir nenusisuka į
šalį. Mergina tiesiu taikiniu juda link manęs ir mergaitės. Ant liežuvio galo
sukasi jos vardas.

– Štai ir tu, – taria mergina pridususi. Delnus atremia į kelius, galva kiek
nuleista, plaučiai godžiai ryja orą. – Prisimeni mane? – papurtau galvą. –
Ėlirama, – taria ji, ranka nubraukdama ištrūkusius plaukus nuo veido.

– Ėlirama, – pakartoju kapsėdama blakstienomis ir keli ryškus prisiminimai

išbrenda iš atminties pelkės į dienos šviesą. Tolumoje kažkas nuspaudžia
stabdžius, sucypia padangos.

„Eik su ja,“ – balsas palengvėja ne kilogramais, o tonomis. Pavartau akis, tačiau

kažkur giliai džiaugiuosi esanti atrasta.

– Taip, – ji lėtai linkteli. – Dievaži, kaip tu visus mus išgąsdinai, Ame. Gerai, gal
ir ne visus, – Ėlirama kilsteli pirštą į viršų ir pakrato galvą. – Labiausiai pakvaišo
Elijas. Vieną minutę tu su mumis, o kitą jau – bum, tavęs nėra, – ji mosikuoja
rankomis. Atsistoja tiesiai ir pradeda dairytis aplinkui. Jos žvilgsnis sustoja ties
šalia manęs prisiglaudusia mergaite. – O kas čia?

Pažvelgiu žemyn.

– Eidimtė, – pristatau.

– Kaip matau, patyrei nuotykių, – Ėlirama sukryžiuoja rankas prie krūtinės.

Praeinantis vyras atsitrenkia į mane petimi, atsiprašo ir nurūksta į priekį. –
Galėsi apie juos pasakoti vėliau. Dabar maunam iš čia, – ji taria ir nuveda mus
ten, iš kur atėjo.

Dirbtinės šviesos paeiliui įsižiebia virš galvų. Eismas gatvėje suintensyvėja,

automobilių varikliai riaumoja, kas kelias minutes kas nors nuspaudžia garso
signalą.

Ėlirama vedžioja mus pastatų labirintais. Prisidengę tamsa žmonės atrodo

bauginančiai. Regis, kad visi žvelgia į mane turėdami piktų kėslų. Vieni netgi
iššiepę – su džiaugsmu parodo ilgus iltinius dantis, akys tampa juodos ar
pamišėliškai raudonos.

Regiu atsirandančias duris, pro jas įeina ir išeina įvairaus amžiaus, rasės žmonės.
Keisčiausia, kad už durų yra grotos, o žmonės jas praeina kiaurai.

– Ame, – staiga mergina sustoja ir droviai žvilgteli į mane. – Ar... kvailai

skambės, bet ar namie turi kokią simpatiją ar vaikiną, kurį beprotiškai myli? –
miglotai prisimenu jos gyvenimo istoriją, kažkur esantį mylimąjį. Papurtau
galvą. – Nemanyk... atsiprašau, jeigu esu per daug landi, – ji vėl pradeda eiti į
priekį, – bet ar Elijas tau patinka? – mėginu prisiminti vaikiną, bet jo veidas
neryškus, prisiminimai išblukę. Gūžteliu pečiais. Ji atsidūsta. – Nemeluosiu, net
aklasis mato, kad jam tu patinki, bet jis... jis negali grįžti namo neatėmęs kieno
nors kito gyvenimo. Jo kūnas... jau užimtas.

Paglostau Eidimtei galvelę. Mergaitė baugštokai dairosi aplinkui.

– Ką nori pasakyti?

– Gyvenime visados ateina metas, kai reikia nuspręsti, kuriuo keliu eiti.
Džiaugsmas ir liūdesys neatsiejamas nuo pasiaukojimo, tačiau pasiaukojimas
visados lygus savanaudiškumui, jeigu neklausai savo širdies, – jos veidas
apsitraukia liūdesiu, pečiai nulinksta žemyn, tarsi būtų sunkaus svorio
spaudžiami. – Tai, kas daroma dėl meilės, nėra blogai ir visados suprantama...
pateisinama.

Ėlirama paspartina žingsnį.

– Tavo mylimasis yra gyvųjų pasaulyje, – staiga suvokiu.

– O aš esu čia, – ji taria vos tramdydama virpantį balsą. – Žinai, daugybę dienų
mėginau jį surasti tarp sapnuotojų, bet šis pasaulis... jis didelis. Atrodo, kad
kartais... net sielą atiduočiau tik už tai, kad galėčiau bent... akies krašteliu išvysti
jį, išgirsti jo... balsą, – ji sulėtina žingsnį, kilsteli ranką prie veido. Tada dirsteli į
mane kiek paraudusiomis akimis. – Kiekvieną kartą, kai užmerkiu akis, jo
veidas... jis blėsta ir... – ji pakrato galvą. – Nikolajus... bet visada vadinau Niku.
Pažinojome vienas kitą... nuo mažens.

– O ar niekaip neįmanoma atgauti savo kūno?

Ji liūdnai papurto galvą.

– Pasakos nesapnuoja. Jos sugrįžta čia tik tada, kai jų pavogtas kūnas miršta, o
aš čia būsiu tol, kol tai atsitiks, nebent, žinoma, kas nors savanoriškai atiduos
savo kūną. Atsižvelgdamas į tai, kas esi, gali nuspėti, kiek tau laiko liko. Aš
esu... žmogėnas. Taigi, nuo penkių iki dešimties metų. Geriausiu atveju.

– O kiek laiko turi Danu?

– Nuo dešimties iki trisdešimt vienerių metų. Bet jeigu tas Danu tikrai stiprus.
Kitu atveju – iki keturiasdešimt ar keturiasdešimt penkių.

Kelias minutes einame tylėdamos. Ant namų sienų iškabinta daugybė skelbimų
ir įvairių plakatų. Viename iš jų pavaizduotos dvi špygos.

– Ziūrėk, – Eidimtė timpteli man už rankovės. – Baltaš suo, – pažvelgiu, kur ji

rodo. Kitoje gatvės pusėje po žibintu ramiai sau sėdi baltas didelis šuo. – Namie
turiu sunį. Jo vardaš Liūtaš, nes... panasus į didelį liūtą.

– Greitai jį vėl išvysti, – pažadu. Mergaitė plačiai nusišypso. Toliau judame

tylėdamos.

– Štai čia, – Ėlirama pamoja ranka į šešėlių užtemdytą skersgatvį. Čia yra
didžiulės metalinės įvairiais užrašais išmargintos durys. Prisimerkusi kelis iš jų
perskaitau.

Kiekvienas herojus yra savo istorijos piktadarys. – Holly Black

Esu rašytojas ir, jeigu nustosiu rašyti, būsiu niekas. – Wilbur Smith

Kelis kartus Ėlirama trenkia į duris kumščiu ir tyliai sušunka:

– Sezamai, atsiverk!

Mergaitės pirštai skaudžiai sminga man į koją, bet tyliu susiraukusi.

Durys atsiveria. Rankos mostu Ėlirama pamoja mums eiti pirmoms. Giliai
įkvepiu ir su Eidimte žengiame į vidų. Ėlirama apsidairo, nieko įtartino
nepastebėjusi seka paskui mus, sandariai uždaro duris.

Atsiduriame pilkų sienų laiptinėje su truputį parūdijusiais metaliniais laiptų

turėklais. Ant sienų daugybė grafičių. Kai kurie panašaus į „W“ ir „M“. Tarsi
kokios bangos. Atsiduoda šlapimu ir kažkokia geležimi.

Mergytė pirštais užspaudžia nosį.

– Cia dvokia, – ji sumurma, o aš pritariamai linkteliu.

– Čia galėtų ir kvepėti, – lyg tarp kitko tarsteli Ėlirama, vienu kartu peršokdama
kelias laiptų pakopas.

Neiškart suvokiu, ką ji turėjo omenyje, o kai galiausiai supratimas iškilmingai

trenkia man antausį, susiraukiu.

– Tu čia rimtai? – paklausiu lipdama su mergaite į viršų. Stengiuosi prie nieko

neprisiliesti, o akys įsmigusios į laiptus. Jie purvini, kažkokie neaiškūs plėmai
kas žingsnį, kampuose mėtosi cigarečių nuorūkos ir netgi keli panaudoti
švirkštai. Šiurpas nueina juos regint. Ėlirama pastebi mano žvilgsnį.

– Žinai, sako, kad kai kurie menininkai lengviau kuria apsvaigę. Bet aš
nevadinčiau tų žmonių menininkais, nes jie man iš tikrųjų daugiau primena
vagis. Jie tikrovėje apsimetinėja ir nori būti tuo, kas jiems nebuvo lemta. O
atsakymas į tavo klausimą... – ji atsidūsta. – Rimtai. Kodėl gi ne? Būčiau visai
nieko prieš, jeigu čia kvepėtų rožėmis, – ji mirkteli atsisukusi į mane.

– Rožėmis, – kilsteliu antakį. Ji gūžteli pečiais ir lipa toliau į viršų. Mūsų

žingsnių triukšmas aidi laiptinėje.

Akimirkai sustoju ir užsimerkiu. Mintyse juokiuosi iš savęs. Juk tai taip kvaila.
Joks normalus žmogus taip nesielgia. O gal elgiasi?

„O kas yra normalus žmogus? Tai tik iliuzija. Miegančioji Gražuole,

normalumas niekados neturėtų būti tavo siekiamybė, nes čia kaip ir tavo
mylimas rašymas; tu niekados neįtiksi visiems ir niekados visiems nebūsi
normali, kaip ir visiems nesugebėsi parašyti tinkamos istorijos. Visi į viską
žvelgs iš savo varpinės, o šioji pas kai kuriuos jau seniai pavirto pelenais.“

Atsimerkiu. Pavartau akis. Vėl užsimerkiu.

– Bjaurūs kvapai pradingsta, o nematomų rožių žiedai išsiskleidžia. Jų kvapas

pasklinda visur ir smarvė pamiršta, – sumurmu susimąsčiusi. Šį kartą iš minčių
glūdumos prisivilioju gėlių aromatus. Atrandu jų galybėje sodrų, kiek saldoką,
prabangų rožių kvapą.

– Taip daug geriau, – patenkinta taria Ėlirama. Mano širdis prisipildo džiugesio.
Normalus žmogus to padaryti negalėtų, o aš galiu. Pasididžiavimo jausmas
pavirsta karūna man ant galvos. – O dabar paskubėkime, esu išalkusi ir
pavargusi.

Atmerkiu akis, linkteliu, ir, šyptelėjusi mergaitei, kuri su didžiuliu džiaugsmu

uosto rožėmis kvepiantį orą, lekiame į priekį. Ėlirama sustoja ties trečio aukšto
durimis ir pamoja ranka sekti paskui ją. Nuryju seiles, pagriebiu mergytės ranką
ir žingsniuojame keistos žalsvos spalvos koridoriumi.

Ėlirama prisimerkusi nužvelgia visas duris. Ir pati į jas žiūriu, tyrinėju ir

paslapčia klausiu savęs, ar šios durys gali grąžinti atgal į tikrovę.

– Čia, – staiga Ėlirama sustoja ir parodo į senas duris, išmuštas nemaloniai

kvečiančia vietomis papelijusia oda. Tokias retai kada pamatysi daugiabučiuose.

Ėlirama nieko nelaukdama griebia rankeną ir nuspaudžia. Įeiname į vidų. Senos

medienos aromatas, sumišęs su laku, įsiveržia į šnerves. Storą sluoksnį dulkių
surinkę šviestuvai virš galvos skleidžia blankią šviesą. Kampuose žemyn
driekiasi voratinkliai, gėlėti tapetai ant sienų pageltę, kai kur atsiklijavę ar
praplyšę, kilimas praradęs spalvą, skylėtas, purvinas.

Iš vieno kambario sklinda balsai. Jie kiek prityla, o tada į koridorių išbėga
tamsiaakis vaikinas. Jis ranka persibraukia tamsius plaukus. Šie pasišiaušę ir
transformuoja jį į pamišusį mokslininką, tačiau neatrodo, kad jam tai rūpėtų.
Vaikinas keliais plačiais žingsniais ištrina tarp mūsų sąvokas „atstumas“ ir
„tarpas“ ir, į nieką nekreipdamas dėmesio, stipriai mane apglėbia. Iš pradžių
visas mano kūnas įsitempia, o smegenys pareikalauja atstumti rankomis mane
apsivijusį asmenį, tačiau nuo jo kūno sklindanti raminanti šiluma ir malonus
miško aromatas mane pavergia. Jaučiuosi saugi.

„Ir kodėl tu visados nori man apsunkinti gyvenimą, Miegančioji Gražuole?“ – jis
paklausia mintyse, o aš išsižioju suvokusi, kas yra tas balsas mano galvoje.

Jo rankos prispaudžia mane prie krūtinės. Juntu rimstantį vaikino širdies

plakimą. Netrukus jis nuleidžia savo kaktą prie manosios ir mes žvelgiame
vienas į kitą. Tamsių akių pora regi dvi keistuoles, draugauti nenorinčias. Šiltas
vaikino kvėpavimas kutena man lūpas ir širdis daužosi, o pilve drugeliai ima
mankštinti sparnelius.

„Kai tik į šiukšlinę nuvilksi kitų žmonių tau mėgintą įdiegti savęs naikinimo
programą, suvoksi, kad nei karto nesistengiau tavęs įskaudinti ir... niekados nė
nemėginčiau to daryti“, – jo žodžiai nuoširdūs ir mano širdis reikalauja teismo,
kuriame visam laikui būtų padėtas taškas šioje keistoje byloje.

Miglotai prisimenu, kad ji vadinau demonu. Kodėl jį vadinau Demonu?

Nenoromis vaikinas paleidžia mane ir pažvelgia sutrikęs žemyn. Mergaitė žiūri į

jį kraipydama galvą. Jos antakiai suraukti, delnai sugniaužti.

– O čia kas? – paklausia jis žvilgtelėjęs į Eidimtę.

– Žmogėnas, – atsako Ėlirama. Ji stovi už kelių žingsnių, rankos sukryžiuotos

ant krūtinės, o žvilgsnis laksto tarp manęs ir Elijo. Kiek prisimerkia žvelgdama į
mane, o aš greitai įkvėpusi nusuku veidą. Kraujas skruostuose užverda. Mergina
patraukia pečiais ir nusliūkina į virtuvę.

– Mano vardaš Eidimtė, – nepatenkinta taria mergaitė. – Tu?

Elijas prajunka ir atsitupia.

– Elijas, – atsako jis ištiesdamas ranką. Mergaitė ją paspaudžia. – Malonu

susipažinti, Eidimte.

Ėlirama grįžta atgal, rankoje laikydama tris morkas. Ji garsiai vieną atsikanda.

– Gerai, mes neturime laiko, – Ėlirama garsiai trypteli koja. Elijas jai pritariamai
linkteli, atsistoja, paima mano ranką ir žygiuoja į kambarį, iš kurio išbėgo.
Eidimtė tipena paskui mane. Ėlirama pasiūlo vieną morką mergaitei, o kitą man,
atsikandu. Esu tokia mirtinai išalkusi.

Kambarys pailgas, apstatytas senais nusidėvėjusiais baldais. Ant tamsaus medžio

stalo įskilusiose senose lėkštėse – kokoso gabaliukai, pjaustytos braškės,
obuoliai ir bananas. Kitas vaikinas sėdi ant pailgo suoliuko ir valgo kokosą, o po
jo kojomis snaudžia lapė.

Florijonas.

Ant žemos sofos sėdi... Medžiotojas, šalia... Džonatanas, o šalia Džonatano...

neaukštas vyras tamsiais plaukais, ties kakta praplikęs, antakiai it Brežnevo,
šnervės plačios, lūpos plonos, o pats veidas apskritas. Jis vilki paprastus
languotus, iki pat kaklo susegtus marškinius ir paprastas pilkšvas medžiagines
kelnes.

Vyro dėmesys sustoja ties manimi. Jis atsistoja ir nedrąsiai prieina trindamasis
delnus į kelnes.

– Esu Morfėjus, – taria netvirtai, ištiesia ranką. – O tu tikriausiai...

– Mergina, kurios mes laukėme, – Paskubomis įsiterpia Elijas. Morfėjus mirksi

spoksodamas į Eliją, po kelių akimirkų linkteli.

– Aišku. Tai tu esi visko priežastis, – taria jis, kišdamas rankas į kelnių kišenes. –
Kokia didelė sumaištis dėl to, – sumurma, o aš prisimerkiu. – Čia kone visi kirto
lažybų, kaip bus su tuo...

– Mes neturime daug laiko, – šįkart griežčiau taria Elijas. – Mums reikia
sužinoti, kas jai nutiko. Ji neprisimena.

„Tu juk visada lindi mano galvoje. Ar... “

Elijas, žvelgdamas į mane, papurto galvą.

„Norėčiau, kad taip būtų. Deja, tai neįmanoma, o manęs tavo galvoje... tada
nebuvo.“

– Ar jūs... – Morfijus rodo pirštu į mane ir Eliją. Vėliau papurto galvą. – Gerai,
pasakyk vardą ir pavardę žmogaus, kuris, kaip manai, gali žinoti, kas tau nutiko,
– taria vyras, garsiai suplodamas rankomis. Nuryju seiles ir pasakau tėčio vardą.
– Gerai, dabar visi sėskitės. Tuoj prasidės seansas, – jis nusijuokia kiek
prikimusiu juoku. – Beje, vaišinkitės, – jis parodo į stalą, prie kurio Medžiotojas
jau dėjosi į burną braškę.

Eidimtė pastebi lapę ir krykštaudama puola prie gyvūno. Šis pakelia snukutį ir
kiek nustebęs pasižiūri į mergaitę, tačiau neatšlyja nuo jos, kai maži pirštukai
glosto šiukštų rusvą kailį. Florijonas susigūžia, bet tyli. Jo rankose – pieštukas ir
bloknotas.

Su Elijumi prisėdame šalia Florijono. Pilvas sugurgia ir su malonumu pagriebiu

kelis kokoso gabaliukus, kelis griežinėlius banano. Elijas paseka mano
pavyzdžiu ir įsimeta į burną kokosą. Ėlirama prisėda ant vienišo fotelio stalo
gale, o Morfėjus sugrįžta į savo vietą.

– Taigi, bus smagu, – jis patrina delnus. Kelioms akimirkoms užsimerkia.

„Kas čia bus?“ – mintyse paklausiu Elijo. Vaikinas paima mano ranką ir švelniai
spusteli. Širdis keistai suvirpa.

Florijono bloknotas padėtas ant stalo, akiniai pakelti aukščiau ant nosies,
žvilgsnis įsmeigtas į Morfėjų. Visas jo kūnas – tarsi sustingęs, kumščiai iki
baltumo suspausti, lūpos – vos įžiūrimas brūkšnys, o akys pavirtusios blizgiais
stikliniais rutuliukais.

Dirsteliu į Ėliramą. Jos rankos ant ranktūrių, nugara atšlieta į atlošą. Atrodo
ganėtinai atsipalaidavusi ir netgi nuobodžiaujanti. Mergina pajunta mano
žvilgsnį. Pastebėjusi, kad Elijas laiko mano ranką, kilsteli į viršų lūpų kamputį.

– Prasidėda, – Medžiotojas sumurma. Jo akys įsmeigtos į kitą pusę. Žvilgteliu

ten ir išsižioju. Oras virpa, kažkas po truputį įgauna formą, spalvas... Negaliu
atitraukti žvilgsnio nuo to, kas su kiekviena pralėkusia sekunde tampa vis
panašesnis į tėtį.

Pažvelgiu į Eliją. Jo mina – it kokio advokato teismo rūmuose. Tamsios jo akys

žvelgia į kiek suglumusį vyrą. Tėtis dairosi aplinkui mėgindamas išspręsti mįslę.
Jo žvilgsnis sustingsta ties Florijonu.

– Ar tu ne tas berniukas, kuris vos mirtinai nesušalo, įkritęs į ežero eketę? – visi
žvelgia į Florijoną. Vaikinas plačiai atsimerkia. – Hipotermija, – tėtis suglumęs
klapsi akimis. – Sunki būklė.

– Kur jį matei? – Ėlirama paklausia, palinkdama į priekį. Vyras pažvelgia į ją. –

Jis guli šalia mano... dukters.

– Kaip jis įkrito į eketę?

Akimirką tėtis tyli, delnu perbraukia veidą.

– Jo tėvai pasakojo, kad vyresni mokyklos mušeikos jį įmetė. Paliko likimo

valiai.

Florijonas susiraukia, nunarina galvą.

– Aišku, – Ėlirama sudrėkina liežuviu lūpas. Tėtis dairosi toliau ir pastebi mane.

– Amarile? – paklausia jis tyliai, netikėdamas savo akimis. – Amarile, čia tu? –
žengia žingsnį.

Atsistoju. Elijas nepaleidžia mano rankos net kai pamėginu ją ištraukti.

– Negaiškime laiko, – garsiai taria Ėlirama. Ji pašoka ant kojų ir gazelės šuoliu
atsiduria prie naujo svečio. Mano tėtis žvelgia į ją surauktais antakiais. – Ką
veikė Amarilė prieš tai? Turiu omenyje, kas jai... blogo atsitiko? – nusišypso.

Tėtis žengteli atgal.

– Blogo?

Ėlirama entuziastingai linkteli, rankos už nugaros.

– Kažkas primušė, išprievartavo, narkotikai, alkoholis, venų pjaustymasis, –

akimirką ji patyli, žvilgteli į mane. Mano širdis nusirita į kulnus. – Gal nušoko
nuo tilto, išgėrė daug migdomųjų...

– Autoavarija, – mirksėdamas ištaria tėtis. – Amarile, – jis pakartoja mano vardą

ir žengia į priekį, rankos ištiestos į priekį, kviečiančios. – Tai tikriausiai sapnas.
Jeigu ir sapnas... – jis springsta žodžiais, o akys aprasoja.

– Kodėl, pone, manote, kad tai sapnas? – atsargiai pasiteirauja Ėlirama. Įtampa
kambaryje auga, o aš pamirštu, kas yra kvėpavimas.
Tėtis pasitrina kaktą, nuleidžia galvą žemyn.

– Nes tu guli... ligoninėje... lovoje... daug aparatų... žaizdų... – pažvelgia man

tiesiai į akis. – Jūs su Mireta... nuvažiavote į griovį. Automobilis... apsivertė.

Atsisėdu pritrenkta. Netyčia keliu stukteliu į stalą. Obuoliai išrieda iš lėkštutės ir

nusiridena ant žemės.

Džonatanas apsimaino su Elijumi slaptu, kupinu susirūpinimo ir nerimo

žvilgsniu.

O man staiga pritrūksta oro.

22 skyrius
Pagrindinis veikėjas + Tikslas + Pasipriešinimas (priešininkas) = Konfliktas.

– Koma? – taria Ėlirama, linkčiodama galvą. – Ir kodėl manęs tai nestebina, –

atsainiai gūžteli pečiais.

Tėtis jau dingęs. Kaip ir Morfėjus. Realybėje jau rytas ir visi pabunda. Tik ne aš,
Florijonas, Elijas ir Ėlirama. Mes įstrigę.

Bet aš neliūdžiu. Manęs negniuždo faktas, kad jau daugiau nei kelias savaites
realiame pasaulyje esu užmerkusi akis. Priešingai. Jaučiuosi gerai. Niekas
neatrodo baisu, kai Elijas tvirtai laiko suspaudęs mano delną.

„Kodėl jį vadinau Demonu?“ – užduodu sau klausimą mintyse. Pirštais imu trinti
amuletą, tačiau vis trukdo odinė virvutė.

– Pusė uždotės mės jau išsprėndėme, – taria Medžiotojas, glostydamasis vienos

dienos barzdą. – Jė abu kartų guli, todėl mums tėreikia vėnu durų ir vsio, krukis
bėgtas.

Ėlirama ir Elijas linkteli.

– Ir tada imsimės naujos vadavimo misijos, – liūdnai taria mergina, krisdama į

fotelį. Pakyla dulkių kamuolys. Merginos akyse šmėsteli skausmas ir ilgesys.
Netgi pavydas. – Vaikų žaidimas. Žinoma, turime dabar paskubėti, – akimirką ji
delnu paslepia kairę akį, pirštais masažuodama kaktą.

– Kodėl? – paklausiu ir apsidairau po kambarį, mėgindama sugauti jų žvilgsnius,

bet visi kaip vienas žvelgia tai į lubas, tai į grindis, tai į sieną, tai į langą, tai į
savo sunertus pirštus ant kelių.

– Koma, mėrgyt. Kuo ilgiau tu tėn sau mėgi, to mažiau šansų rėsti išėjimą.
Prisimink, ką gi daro su kamos žmonėm.

Ir prisimenu.
– Tiksinti bomba, – girdžiu Eliją sumurmant. Pažvelgiu į jį. Jis žvelgia į mane,
kiek nedrąsiai nuo mano veido patraukia užkritusią plaukų sruogą ir užkiša ją už
ausies. Širdis padaro kūlvirstį krūtinėje. – Juk taip vadinasi tas elementas
istorijose, kai veikėjas per tam tikrą laiką turi kažką padaryti.

Linkteliu.

– Tokios istorijos pasižymi įtampa, – sumurmu.

– Ko jau ko, įtampos čia tikrai netrūksta, – pakomentuoja Ėlirama pavartydama

akis.

– Pritariu, – Elijas švelniai kilsteli mano ranką, atsargiai nuima pirštinę ir parodo
į mano tatuiruotus pirštus. Ėlirama plačiai atmerkia akis ir kelios emocijos
rūsčiai šmėsteli jos žvilgsnyje.

– Smalsumas? Taip, tai jau spėjo pridaryti bėdų. Nekenčiu tų kvailų žiedų. Bet
ir...

– Ir drąsa, – kiek suglumęs taria Elijas. – Bent jau šitas dalykas pravers.

– Gal, – akimirkai Ėliramos veidas pavirsta įsiūčio dvyniu, tačiau vėliau veido
bruožai sušvelnėja.

Žvilgsniu prašau Elijo man viską paaiškinti. Jis tyli. Man tenka pačiai iš trupinių
viską suvokti.

– Bet čia palyginus dar nieko, – jis dirsteli į Florijoną. Vaikinas ištraukia
pageltusį popieriaus lapą. Elijas jį paima ir parodo visiems. Lape yra mano
nuotrauka ir reikalavimas mane pristatyti karalienei.

Aikteliu. Imu kramtyti apatinę lūpą. Isteriškas juokas išsprūsta pro Ėliramos
lūpas. Medžiotojas sunkiai linguoja galvą į šalis.

– Mėrgyt, Baltoji Ragana tikrai dėl bėt ko kumpių nejudins.

– Kas čia? – paklausia Elijas, siekdamas virvelės ant mano kaklo. Pažvelgiu
žemyn. Leidžiu jam kilstelėti virvelę į viršų ir ištraukti buteliuką, paslapčia
trokšdama, kad jo šilti pirštai prisiliestų prie mano odos. Bet neprisiliečia. Mane
apninka nusiminimas, bet stengiuosi to neparodyti. Net nežinau, kodėl to noriu.
Juk... juk jis blogis? Gražus blogis, kuris nori man padėti, nors sugebėjo
sugadinti mano gyvenimą?

Turėčiau nuo jo sprukti. Juk tai ir norėjau daryti nuo pat pradžių.

Bet to nedarau. Per daug informacijos. Per daug sprendimų. Per daug visko.
Atrodo, tuoj imsiu ir sulūšiu per pusę.

– Kas ten? – fotelis sugirgžda Ėliramai palinkstant į priekį. Jos veidas atrodo
nesveikai išbalęs, o akyse atsispindi siaubas. Pažvelgiu į Eliją. Jo antakiai
susitinka ir sulimpa, o akys, atrodo, pavirsta dar tamsesnėmis.

– Stiklo šukė, – tariu kiek nedrąsiai. Elijas sunkiai nuryja seiles ir greitai akimis
nužvelgia visus. Džonatanas kažką be garso sumurma panosėje, Medžiotojas
uždeda delną ant kaktos ir palinguoja galvą.

– Tu kupins steigmėnų, – taria vyras.

– Iš kur ji? – Elijas paklausia nepažįstamu balsu. Truputį atsišlieju nuo jo,
mėginu ištraukti buteliuką iš jo pirštų, bet jis tik tvirčiau į jį įsikabina, palinksta
arčiau manęs.

Giliai įkvepiu ir greitakalbe viską papasakoju. Akimirką visi tyli apstulbę.

Ėlirama atsistoja, plekšteli delnais sau į šlaunis ir susinervinusi ima mindžikuoti
aplink fotelį. Nieko nesuprantu.

Noriu suprasti.

– O tu vėrgo vakarėnė, – taria Medžiotojas, jo žandikaulis atvimpa. Jis sunerimęs

žvelgia į Eliją. Vaikinas visas išbalęs, sustingęs šalia manęs. Eidimtė nustoja
žaidusi su lape ir, prisidėjusi nykštį prie lūpų, visus nužvelgia naiviomis vaiko
akimis.

– Kas? – siaubas pradeda kaustyti mane.

Ėlirama pradeda vaikščioti iš vieno kambario galo į kitą ir atgal, susiėmusi

rankomis už galvos.

– Čia kažkoks pokštas? – po kelių minučių paklausia ji, visus nužvelgdama.

– Nėgėros žinios. Oi nėgėros.

– Labai, – taria Džonatanas atsidusdamas ir pasitaiso akinius. Kelias akimirkas

kambaryje – kapų tyla. Puikiai girdisi mašinų garsai gatvėje, kažkokio vyro
piktas riksmas su keiksmažodžių lavina.

„Ką tai reiškia?“ – nebeiškenčiu įtampos ir paklausiu Elijo mintyse.

Tyla. Susigūžiu.

„Atsakyk!“ – pareikalauju. Balsas mintyse dreba ir lūžinėja.

Elijas ranka perbraukia veidą, tada per plaukus, vėl per veidą.

„Tai... ne stiklo šukė. Tai... magiško veidrodžio... šukė. Sniego karalienės

veidrodžio... šukė.“

„O tai reiškia?“ – kažkas pradeda sunkiai spausti krūtinę.

– Turime iš čia dingti, – paskelbia Elijas. Jis nuima man nuo kaklo buteliuką,
virpančiais pirštais užsikabina sau ant kaklo. Triukšmo nusprendžiu nekelti.

– Ir kur eisi? – paklausia Ėlirama, karingai sukryžiuodama rankas ant krūtinės. –

Už lango dar prietema, mes visi pavargę ir išalkę. Gal bent kelias valandas
pailsėkime, o tada išsiruošiame į kelią, – ji paima žiovaujančią Eidimtę už
rankos. – Beje, ji net nežino, kaip naudotis savo kompasu, o dabar po tokių...
informacinių bombų... Mums reikia pergalvoti planus.

– Pergalvoti? – aidu atkartoju.

Ėlirama stipriai sučiaupusi lūpas pažvelgia į mane ir linkteli.

– Gerai. Bet neilgai, – nusileidžia Elijas ir visi greitomis išsimėto po butą: kas
siaubti Morfėjaus šaldytuvo, kas į kitą kambarį įsisukti į patalus lovoje. Niekas
daugiau nesiteikia į mane net žvilgtelėti.

Stipriai apglėbiu save per juosmenį ir spoksau į grindis, mėgindama viską

suvokti.

„Kompasu?“
Elijas uždelsęs linkteli, pasilenkia arčiau manęs ir paliečia pakabuką. Jaučiu nuo
jo kūno sklindančią šilumą ir miško kvapą.

„Šis daiktas yra tavo nuoroda į duris. Kiekvienas žmogėnas ir Danu tokius turi,
bet tik jie gali jais pasinaudoti. Todėl pasakos visada stengiasi, kad jų kaliniai
susirastų šiuos kompasus, nes kitaip nebus durų, o jeigu jų nebus, jie negalės
pabėgti. Žinoma, juos kartais atima, kad jų auka negalėtų paslapčia pasprukti.“

„Štai kodėl be jokių ginčių... “

„Mėlynbarzdis pareikalavo, kad jį turėtum? Taip,“ – jis ranka perbaukia plaukus.

„Bet... kaip juo man naudotis?“

Pirštu perbraukiu akmenukus. Atrodo, kad jie sužimba, o keisti pagaliukai

paryškėja, pradeda judėti formuodami raides.

„Tai mįslė, kurią gali įminti tik tu“, – matau iš veido, kad jis nusprendė kažką
nutylėti. Noriu priversti jį viską man iškloti, bet neturiu jėgų ginčams.
Nusprendžiu jo nespausti ir pasitenkinti trupiniais.

„Florijonas irgi tokį turi?“

Elijas liūdnai papurto galvą.

„Turėjo. Jį pavogė, todėl jam reikia tavo pagalbos.“

Aš patogiau įsitaisau ant sofos. Elijas prisėda šalia. Florijonas pasisavina

Ėliramos fotelį, jo rankose bloknotas ir pieštukas. Stebiu vaikiną dirbant. Tik
staiga Elijas pasilenkia arčiau manęs, šiltas alsavimas kutena kaklą.

– Jis, kaip ir tu – menininkas, Miegančioji Gražuole. Tik jis kuria ne žodžiais, o

vaizdais. Jis, kaip ir tu, yra šio pasaulio valdovas.

Florijonas pakelia akis nuo piešinio. Kiek nuraudęs apsuka bloknotą ir parodo
piešinį. Jame aš kartu su Eliju sėdžiu ant suoliuko, mūsų pirštai susipynę.
Žandikaulis atvypsta. Jo piešinyje esu pilna energijos, akys kupinos paslapties...
Elijas žvelgia į mane susižavėjimu ir jėga spindinčiu žvilgsniu. Atrodo, kad
niekas pasaulyje negalėtų priversti jo nusukti akių nuo manęs.
Ir nesusilaikau nešyptelėjusi, širdis džiaugsmingai stukteli krūtinėje.

– Dar ne... nebai... giau, bet...

– Tu turi talentą, – sumurmu susižavėjusi. Elijas paprašo bloknoto. Florinas

nenoriai jį paduoda. Elijas be gailesčio išplėšia piešinį, sulenkia lapą kelis kartus
ir įsideda į kelnių kišenę. Mes su Florijono apstulbę klapsime akimis.

– Man patiko piešinys, – Elijas atiduoda bloknotą. Florijonas jį paima, įsideda į

krepšį ir kartu su lape skuodžia į miegamąjį.

– Jis sakė, kad dar nebaigė, – sumurmu neslėpdama pykčio.

Elijas atsainiai gūžteli pečiais.

Susiraukiu.

Tarp mūsų įsivyrauja tyla. Man ji nepatinka.

– Papasakok man dar ką nors apie save, – paprašau susiraitydama į kamuoliuką

ant sofos. – Paaiškink, kaip tave įsileidau į savo galvą. Noriu suprasti... viską, –
prisiminimai vis ryškėja, tačiau žvelgiu į juos tarsi iš šalies, tarsi jie priklausytų
ne man, tačiau mane formuotų.

Elijas atsilošia, užkelia kojas ant staliuko. Iš lėkštės išrieda obuolys.

– Visko žinoti neįmanoma. Argi nesi girdėjusi Sokrato pasakymo? Žinau, kad
nieko nežinau. Tai įrodo, kad esi protingas asmuo.

Šypteliu. Akių vokai sunkėja.

– Aš esu kvailas žmogus, – sumurmu kvailai šypsodamasi.

– Ne, tu esi išmintinga, ypatinga ir nepaprastai talentinga, – girdžiu jį pajudant.

Netrukus pajuntu nuimamą nuo rankos pirštinę, jo pirštai švelniai glosto riešą. –
Tą dieną maniau, kad pasenau šimtmečiu ir pražilau vos per kelias akimirkas, –
taria pašnibždomis, nykščiu braukia per randą. Sunkiai nuryju seiles. Širdis
apsunksta krūtinėje. – Patyčios, nesėkmės, narkotikai, alkoholis, nežinojimas,
kur priklausai, baimė dėl gyvenimo, nepritapimas prie tobulos visuomenės... Tu
ne viena visa tai patiri.
– Bet viena iš tų, kurie greitai pasidavė, – žodžiai drasko gerklę.

– Jeigu būtum tikrai pasidavusi, tavęs čia nebūtų, – pareiškia rimtu tonu.

– Istorijos dažniausiai prasideda taip: veikėjas atsiduria netinkamoje vietoje

netinkamu laiku, pakeičia status quo, arba paprasčiausiai nusprendžia ką nors
surasti ar pasiekti.

– Ir kaip manai, kuris variantas tinka tavo istorijai? – jis supina mūsų pirštus.

– Visi trys, – sumurmu. – Be to, ar pastebėjai, kad istorijas galima padalinti į dvi
dalis?

– Varomas veiksmo arba veikėjo?

– Galima ir taip, bet tai susiję su veikėjais. Veikėjas pažįstamas su jį supančia

aplinka ir skaitytojui reikia greitai adaptuotis prie istorijos pasaulio, o kitas –
veikėjas nepažįstamas su aplinka ir kartu su skaitytoju mokosi naujo pasaulio.

– Ne visoms istorijoms tai tinka, – taria susimąstęs.

Pritariu linktelėdama.

– Netinka realistinėms. Juk jų veiksmas vyksta šių dienų pasaulyje, – plačiai

nusižiovauju, kumščiu pasitrinu kairę akį. – Kuo skiriasi Danu ir žmogėnas? –
staiga pakreipiu pokalbį kita linkme.

Elijas akimirką delsia prabilti.

– Tikrai nori pradėti šią sudėtingą temą? – atsidūsta.

Linkteliu, kilstelėdama smakrą. Nenoriu, bet žinau, kad reikia. Tai neišvengiama.
Nėra tikslo slapstytis šešėliuose. Jeigu noriu ką nors pasiekti, turiu veikti, turiu
išdrįsti. Turiu suvokti, kas vyksta. Neturiu laiko bijoti ir manyti, kad kiti padarys
viską už mane.

– Žmogėnai yra paprasti žmonės, be fantazijos. Čia jie neturi praktiškai jokių
galių. Danu – turi. Tiek žmogėnai, tiek Danu čia patenka vienodai: miega arba,
pavyzdžiui, atsiduria komoje. Žmogėnai dar skirstomi į paprastus sapnuotojus ir
sąmoningus. Danu... jie visados pasimetę tarp šių dviejų fazių.
– Bet Danu nėra vienodi?

Elijas linkteli, ranka nervingai perbraukia plaukus. Noriu juos paliesti.

Susitvardau.

– Paprastas Danu naudoja žodžius. Nepaprastas Danu... jam nereikia žodžių, kad
sukurtų istoriją. Jis pats yra istorija.

Kurį laiką abu tylime, žvelgdami į vienas kitą. Elijas akyse kažkas šmėsteli. Jis
akimirkai nusuka veidą.

– Tu Danu, – tai ne klausimas ir jis tyli. – Kodėl nori man padėti? – nesusilaikau
nepaklausiusi. – Kodėl manai, kad esu verta... būti išgelbėta?

Elijas spusteli mano delną. Truputį per stipriai. Susiraukiu.

– O kodėl nesi? – jis įsmeigia į mane staiga surūstėjusį tamsų žvilgsnį. – Šį ir

realųjį pasaulį valdo ne šautuvas ar koks nors popieriaus gabalas su skaičiais.
Pasaulį valdo trijų tipų menininkai. Jie valdo žmonių sielas per akis, ausis ir
žodžius. Menas, muzika ir istorijos... Visa tai gydo žmones, padeda jiems
gyventi ir formuoja visuomenę. Negi to dar nesuvokei?

Pakratau galvą tankiai mirksėdama. Staiga panoriu prasmegti skradžiai žemę.

Akių vokai lengvėja.

– Tu... tai... paistai kažkokias nesąmones. Menas, muzika... istorijos... nieko

nevaldo. Žmonės, užsiimantys šiais dalykais... – atsisėdu, žvelgiu tiesiai į Elijo
tamsias akis.

– Susikrauna milijonus, – pabaigia jis mano mintį. Sunkiai nuryju seiles. –

Pasižiūrėk, kokia didžiulė tikrovėje yra muzikos imperija. Pasižiūrėk, kaip
spalvos, vaizdai ant drobės paveikia tave. Pasižiūrėk, – jis sugriebia abi mano
rankas. Jo pirštai sminga man į odą: – kaip žodis įkvepia karui. Dabar kaip
niekad žmones lengva valdyti: internetas, televizija, radijas... pasaulis susitraukė,
o dėl to atsirado daugybė problemų. Jūsų dabar kaip niekad reikia pasauliui,
tačiau... jūs patys naikinate vienas kitą ir mirštate.

Jis tankiai kvėpuoja, akyse siautėja audra.

– Tu kaip niekas kitas esi verta gelbėjimo, – galiausiai paskelbia Elijas.

– Bet esu niekas, – balsas dreba. Nesuvokiu, kodėl jis tai sako. Kodėl meluoja?
Juk aš žinau, kad esu niekas. Aš neturiu jokių sugebėjimo, jokio talento,
statuso... Esu...

Elijas sausai nusijuokia.

– Tu nesi niekas.

– Esu, – užginčiju ir nelinksmai nusijuokiu. – Esu ten niekas.

Atrodo, kad Elijas tuoj pradės rautis plaukus iš pasiutimo. Jis griebiasi už galvos,
apeina nedidelį ratą ir vėl žvelgia į mane, stipriai sugriebia už pečių ir, atrodo,
tuoj pradės purtyti.

– Nes pati to nori. Pati leidi jiems tau tai kalti į galvą. Tai ir bandau nuo pat
pradžių tau pasakyti. Neleisk niekados niekam tavęs žeminti, versti jaustis
nepilnaverte, keistuole, kvaile... Tu tokia nesi, – jis purto galvą, atsidūsta. – Tu
esi Danu.

– Čia gal esu... Čia pasakų pasaulis. Jis netikras...

– Patikėk, jis tikras ir turi tokią stiprią įtaką, kad sunku net suvokti, – jis
palinksta arčiau manęs. – Esi Danu ne tik čia, bet ir ten. Amarile, negi dar
nesupranti, iš kur tavo pasaulyje kyla tamsuma? Galvoji, kad šis pasaulis yra
blogis, tačiau palyginus su tavuoju, tai – rojus. Taip, čia gyvena demonai. Jie
pabėga iš čia, naikina tikrovę, o jūs... dievai, gydytojai, sielų diktatoriai...
nuleidžiate rankas, – jis grubiai paleidžia mane, atsitraukia tarsi nuo kažko
šlykštaus. Jo akyse – tik pyktis ir pasišlykštėjimas. Staiga pasijaučiu purvina ir
smirdanti. – Nori – šok nuo pastato stogo. Nori – pasiduok. Parodyk, kokia esi
niekam tikusi, – jis ranka mosteli į lango pusę. – Daryk, kaip nori. Elkis, kaip
išmanai, – atsistoja ir, atsukęs nugarą, sparčiu žingsniu nueina tolyn.

Man atvimpa žandikaulis. Jaučiuosi, tarsi kas būtų įsmeigęs durklą į krūtinę ir
pasukęs, pasukęs, pasukęs gal milijonus kartų. Užmerkiu akis, susigūžiu į
kamuoliuką, širdis verkia susigėdusi. Drebu.

Jau geriau būčiau tupėjusi tame kambarėlyje ir leidusi sau numirti... tamsoje.

„Negi tikrai manai, kad nežinojimas, kas slypi už durų, būtų tave išgelbėjęs?
Klysti. Oi klysti, Miegančioji Gražuole,“ – girdžiu jį savo galvoje.
Užmerkiu akis ir lėtai neriu į tamsą ir į nieką, nebūtį, kuria ten vadinau savo
geriausia drauge. Girdžiu žingsnius, veriamas duris, o tada, po kurio laiko,
prislopintus, sunkius nuo emocijų gausos balsus.

– Liaukitės taip elgtis, pone, – taria Džonatanas su priekaištu tone. – Nei vienam
iš jūsų tai neišeis į gerą.

– Žinau, – Elijo balsas mažytis, kupinas kažkokio liūdesio ir skausmo. – Žinau,

kad bus tik blogiau ir sunkiau. Bet... negaliu nieko padaryti su jausmais.

Tyla.

– Jai čia ne vieta. Ji turės grįžti namo, o jūs, pone, pasiliksite čia. Tai
neišvengiama. Netgi raganos tau nepadės surasti būdo ją pasilikti čia.

– Iš kur... Sekei mane?

Tyla.

– Pone, susimildamas, ją teks jums...

– Suprantu, – pertraukia Elijas rūsčiai. – Suprantu. Suprantu... – sunkus atodūsis,

kumščio trenksmas į sieną. – Ir norėčiau sekti paskui ją.

Ir pirmą kartą mėginu kovoti su niekuo, bet nuovargis mane pasiglemžia. Balsai
nutyla, o aš – išsijungiu. Tačiau netrukus vėl atmerkiu akis. Bute kyla triukšmas.
Atsisėdu. Elijas įbėga į kambarį, pagriebia mano ranką.

– Pavojus! Bėgam! – surinka jis. Iš miegamojo išlenda apsimiegojusi Ėlirama,

Florijonas ir Eidimtė. – Ėlirama, tu – atsakinga už vaiką, – jis parodo į mergaitę.
Mergina nesiginčija, paima mergaitę ant rankų, tarsi šioji nieko nesvertų.

Mes bėgame laiptais žemyn. Mūsų sunkių, skubių žingsnių aidas keliauja niūria
laiptine aukštyn ir žemyn, sukurdamas išdarkytą simfoniją.

„Kas atsitiko?“ – paklausiau greitai šnopuodama.

„Netoliese yra Karalienės vilkai. Jeigu nepaskubėsime, jie surengs mums tikrą
pragarą... “ – Elijas sustoja ir atsitrenkiu į jo nugarą. Jis iškelia ranką į viršų ir
visi nutyla. Pasigirsta vilkų staugimas, o vėliau nagų braižymas į metalą.
– Aukštyn. Greitai! – surinka Elijas ir visi puolame lipti aukštyn.

– Elijau, mielasis, pasakyk, kad turi kokį nors planą, – surinka Ėlirama, o
apačioje garsiai išspiriamos metalinės durys.

– Pro duris, – taria Elijas. Visi lekiame į septinto aukšto koridorių. Elijas skuba
uždaryti duris, kažką išsitraukia iš kišenės ir sviedžia į jas. Vos įžiūrima siena
prisiklijuoja prie durų. – Amarile, būtų šaunu, kad padėtum su savo fantazija, –
taria jis, žvelgdamas mane. Girdžiu, kaip Ėlirama mėgina nuraminti pravirkusią
Eidimtę.

– Ką turiu daryti? – paklausiu, žengdama arčiau Elijo.

– Įsivaizduokite, kad čia betono siena, panele, – pasiūlo Džonatanas. Elijas

linkteli, o aš užmerkiu akis. Už durų girdisi vis garsėjantis žingsniai, garsėjantis
urzgimas ir mintyse kone matau aštrius, baltus dantis, ištroškusius kraujo.
Sudrebu.

„Susikaupk.“

Linkteliu ir išstumiu nereikalingas mintis į nežinią. Mano lūpos be garso juda, o

mintyse regiu storą, neįveikiamą betono sieną. Ji šalta, kieta ir grublėta. Ji
apsauga ir stiprybė...

– Puiku, – lyg iš tolimo sapno mane pasiekia Elijo kupino susižavėjimo balsas.

– Taip, puiku – sarkastiškai pritaria Ėlirama. – Bet dabar neturime kaip iš čia
dingti.

Atmerkiu akis ir apsidairau. Jaučiausi kiek išsunkta, galva svaigsta, bet negaliu
nesistebėti, išvydusi tą pačią sieną, kurią regėjau mintyse. Durų nėra. Tik siena.
Mano fantazijos sukurta siena. Įrodymas, kad...

Įrodymas, kas esu...

– Žinoma, kad... turime, – Elijas sugriebia mane už alkūnių ir suglumusi

pažvelgiu į jį. – Įsivaizduok, kad ten nieko nėra, – jis parodo į koridoriaus galą. –
Ten nėra nei lango, nei sienos. Tai didžiulis pakilimo takas, – jo balsas vis tyla, o
mano antakiai susijungia. – Dabar, – paragina, kai žiojuosi užduoti klausimus.
Sunkiai nuryju seiles, užsimerkiu, giliai įkvepiu ir dar kartą užšoku ant laukinio
fantazijos žirgo. Šį kartą su didesniu pasitikėjimu savimi, su didesne drąsa ir
džiaugsmu. – Puiku, – girdžiu Eliją sušnibždant man į ausį. – O dabar
įsivaizduok didžiulį, tvirtą, sklandantį virš grindų persišką kilimą.

Atmerkiu akis.

– Ką tokį?

– Skraidantis kilimas? – Džonatanas taria. – Puikus sumanymas, pone.

– Aladinas ir stebuklinga lempa, – Ėlirama priduria prunkštelėdama.

– Aišku.

Užmerkiu akis ir prisišaukiu kadaise matytą Disney filmą. Prisimenu, kaip seniai
seniai paslapčia mėgindavau įsivaizduoti, kaip turėtų būti smagu skraidyti ant
kilimo.

– Ama, tu čia rimtai? Angelai ir demonai? – išgirdusi Ėliramos balsą atsimerkiu.

Koridoriuje sklando didžiulis kilimas. Jo viduryje kaunasi angelas ir demonas.
Ant angelo kalavijo rankenos yra raidė „I“, o ant demono – „V“.

– Koki čė skirtums, – taria Medžiotojas, pasitaisydamas savo kirvį. – Nėturim

laiko.

Kitoje sienos pusėje pasigirsta tylus triukšmas.

– Visi ant kilimo, – Elijas moja ranka visiems judėti. Visi nedrąsiai sėdasi ant
netvirto paviršiaus. Eidimtė stipriai įsitveria į Ėliramos dilbį. – Amarile, tu į
priekį.

– Kodėl? – siaubas iškreipia mano veidą.

– Nes tik tu gali valdyti šį daiktą, – paprastai atsako Elijas, akyse –

apgailestavimas ir užuojauta. – Nesijaudink, būsiu šalia.

„Visados šalia,“ – priduria mintyse.

Jis ištiesia ranką. Sugriebiu ją ir abu atsisėdame kilimo priekyje. Širdis plaka
pašėlusi, protas sako, kad turėčiau nuleisti rankas ir pasiduoti. Tai juk kvaila. Tai
neįmanoma. Tai nelogiška. Taip realybėje nevyksta.

Bet tai nekvaila.

Tai įmanoma, kai tiki.

Tai logiška, kai pagalvoji.

Ir tai vyksta realybėje. Kiekvieną dieną, tik retas tai sugeba regėti. Tik retas
visuomenės nenužudytas tai sugeba pajusti.

Veikėjas istorijose gali kautis prieš gamtą, kitą veikėją, visuomenę,

technologijas, paranormalius reiškinius, religiją arba... prieš save patį. Šioji
kova... visada yra sunki.

– Laikykitės, – tariu.

– Už ko? – nustebusi paklausia Ėlirama.

O aš nusišypsau.

„Ir kilimas nekantriai šovė į priekį. Nuostabos persmelkti riksmai sklido už

nugaros, nes visi buvo saugūs ir patogiai įsitaisę.“

Net mane pačią stebina tai, kad nejaučiu jokios baimės mums artėjant prie
koridoriaus pabaigos, prie tiesaus taikinio į mirtį... ne, į laisvę.

Ir man nereikia garsiai nieko sakyti – pakanka tik pagalvoti. Nustebusi mirksiu.
Dirsteliu akimirką per petį. Visi sėdi įsitempę, laikosi tvirtai už ko tik gali.

Tarsi pajusi mano žvilgsnį, Ėlirama akimirką pakelia primerktas akis ir palinksta
į priekį. Negera nuojauta persmelkia mane.

– Kilimas lekia ir lekia, – tariu pusbalsiu.

Kažkas ima kaitinti mano krūtinę. Dirsteliu žemyn ir regiu ryškiai šviečiančius
visus septynis akmenėlius. Mane pakeri jų žvilgėjimas, ta šiluma, kurią
pakabukas skleidžia po visą kūną. Mane užburia mergina, nuleidžianti ranką sau
prie šono.

Paveiksliukas pasikeičia.
Už nugaros nugriaudi kurtinantis sprogimas. Visur pažyra dulkės ir betono luitai.
Keli atsitrenkia į mane, bet nedrįstu žvelgti per petį. Mano dėmesys skirtas tik
būsimam šuoliui.

„Kilimas tvirtas ir greitas. Ir jis moka nugalėti negailestingą ir nuožmią traukos

jėgą.“

Tvirtas pagrindas dingsta po kilimu. Mes tolstame nuo namo, šauname į beribį
dangų.

– Oho, – sako Medžiotojas.

Dirsteliu per petį, daugybė vilkų stovi prie pat krašto ir spokso į mus. Netrukus
jie pradeda sutartinai staugti. Šiurpas nusirita kūnu. Sunkiai nuryju seiles. Staiga
debesys dramatiškai praplyšta. Trapios ir gležnos snaigės spiralėmis krenta
žemyn.
III dalis

Kaip autoriams, mums patinka mūsų sukurti protagonistai. Mes esame

gundomi juos apsaugoti nuo bėdų. Šiai pagundai reikia atsispirti.

Donald Maass[69]
23 skyrius
Veiksmas: karalius mirė ir tada mirė karalienė.

Siužetas: karalius mirė ir tada karalienė mirė iš sielvarto.

Dangus kaip reikiant praplyšta. Vis gausiau ir gausiau krenta snaigės,

sukurdamos tankią baltą užuolaidą. Vis stipriau ir stipriau šaltas vėjas
negailėdamas mus talžo. Žvarba smelkiasi iki kaulų smegenų.

Metas leistis.

Atsiduriame ant jau spėjusio užšalti ežero kranto. Visi su dideliu nekantrumu
skuba atsistoti ant tvirto pagrindo. Medžiotojas net ima bučiuoti sniegu padengtą
žemę. Puse lūpų šypteliu. Elijas pasirąžo, kilsteli kairę ranką į viršų. Netrukus
ant jo alkūnės nusileidžia sakalas. Vaikinas meiliai paglosto paukščio krūtinę.

– Gera, Nakomi, – girdžiu jį šnabždant paukščiui.

Pati neskubu nulipti. Sėdžiu. Sniegas krenta ant manęs, tirpsta, drėkina plaukus
ir drabužius. Kūnas dreba nuo šalčio, bet man pavyksta jį ignoruoti svajingai
žvelgiant į tolį, į lygų ežero paviršių.

– Įkurkime stovyklą, – garsiai paliepia Elijas. – Užkurkite laužą, pastatykite

pastogę.

– Ar tu supranti, ką tai reiškia? – smalsiai pažvelgiu į Ėliramą. Ji nuleidžia ant

žemės Eidimtę. Mergaitė puola lipdyti tobulą sniego gniūžtę.

Elijas tyli ir ištiesia ranką. Kiek padelsusi pagriebiu ją žvelgdama į paukštį. Šis
stebi mane.

– Sielos globėjas?

Elijas išplečia akis, tada atsidūsta, gūžteli pečiais, kilsteli paukštį į viršų ir šis
netrukus pradingsta sniego dribsniuose. Akimirką mes stovime susikibę
rankomis, tylėdami, žvelgdami vienas kitą tarsi užburti. Bet nesu užburta. Tikrai
ne. Tiesiog viską regiu aiškiau. Toji šukė viską iškraipydavo, o dabar, kai jos
nėra, viską regiu aiškiai kaip dieną, nors klausimų turiu tiek, kad nors vežimu
vežk.

Netrukus Elijas priglaudžia mane arčiau krūtinės. Mano galva nusvyra jam ant
peties: tvirto ir plataus.

„Tu ne Demonas,“ – sušnibždu mintyse.

„O tu nesi išsigimėlė,“ – Elijas nubraukia nuo veido šlapius plaukus. – „Bet

žinai, toji šukė daug ką gali paaiškinti.“

„Pavyzdžiui?“

Jis pirštu perbraukia per skruostą.

Mes einame arčiau grupelės. Medžiotojas skaldo malkas, Džonatanas, paėmęs

kelis popieriaus lapus iš Florijono, mėgina įžiebti ugnį kažkokiu instrumentu,
Ėlirama kažką surūgusi murma panosėje, rankos išskėstos. Netrukus tarsi iš
niekur virš mūsų atsiranda erdvi palapinė.

– Štai, – taria ji, valydamasi rankas į vieną kitą. – Man patinka magija.

Eidimtė nustoja lipdžiusi mažus sniego kamuoliukus ir išsižiojusi dairosi

aplinkui.

„Pavyzdžiui, kodėl vadinai mane Demonu.“

„Bet vadinau tave taip nuo pat pradžių.“

„Būtent, – ji pažvelgia man tiesiai į akis. Širdis nusirita į padus. – Pasakai sunku
ištrūkti, bet su savimi išsigabenti bent dalelę savo magijos... Ne kiekvienas gali.
Tačiau savo magija paveikti žmones, atkeliavusius čia, yra visai kitas reikalas.
Beje... “

Sniegas daugiau nebekrenta, o vėjas nemuša. Netrukus, ugniai įgijus daugiau

drąsos, temperatūra palapinėje pakyla. Visi susėdame aplinkui laužą.

„Kalbėk suprantama žmonių kalba.“

Jis juokdamasis pakrato galvą. Akies kraštelyje pastebiu smalsius Florijono ir
Ėliramos žvilgsnius.

„Sniego karalienę tu tikriausiai buvai sutikusi anksčiau ir ji paslėpė tavo akyje

šukę. Ši iškreipia vaizdą, sekina asmenį, gėrį paverčia blogiu, drąsą – baime,
ryžtą – sąstingiu. Tu neturi jokio pasirinkimo... tu... – neviltis pripildo jo akis. –
Tu esi įtraukta į jos pasaką.“

Kraujas palieka kūną.

„Ką? Bet kodėl išvis Sniego karalienė turėtų manimi domėtis? Visi tik ir sako,
kad toji karalienė stipri, galinga, bet ji nesivaiko žmogėnų ar Danu,“ – nuo
žemės pakeliu kažkokį šakaliuką ir pamaitinu liepsną.

„Nesivaiko silpnų,“ – pataisė mane.

„Silpnų? – mano antakiai šauna į dangų. – Tavo spėjimas kvailas. Jeigu jau esu
įtraukta į pasaką, tai kaip man pavyko judėti tarp... tarp šių pasaulių?“

Elijas palinguoja galvą.

„Ji galėjo tave paleisti.“

„Paleisti?“ – visiškai pasimetu.

„Pasakos tai gali padaryti, nors... nesu girdėjęs, kad kuri nors būtų padariusi.
Bet... Sniego karalienė tikriausiai taip ir pasielgė.“

„Kodėl? Kokia jai iš to nauda?“

Akimirką Elijas patyli, tiesiog žvelgia į mane, o vėliau jo žvilgsnis nukrypsta į

mano kaklą. Nejučia paliečiu po drabužiais paslėptą pakabuką.

„Pasakos gali gyventi realybėje tik tam tikrą laiką. Gal, kai patekai čia, buvau
netinkamo amžiaus, per maža, kad pasaka galėtų ką nors reikšmingo padaryti“, –
svarstė Elijas.

– Pone Elijau, – taria Džonatanas, – ką darome toliau? Čia būti ilgai negalime.

– Mumi užpustys, – prideda Medžiotojas. Palapinė sujuda spustelėjus

stipresniam vėjo gūsiui.

Elijas ranka perbraukia plaukus, pasikaso pakaušį.

– Deja, nesaugu keliauti ir per pūgą.

Džonatanas susiraukia, smerkiančiai pažvelgia į Eliją, o tada į mūsų sukabintus

pirštus. Vyras pradeda kažko ieškoti kelnių kišenėje.

„Ar kas nors blogai?“ – paklausiu.

– Aišku, – Ėlirama suploja rankomis. – Išlaukiame pūgą, o tada brendame per

pusnis. Toks planas?

Elijo lūpos pavirsta brūkšniu.

„Prisimeni paveikslą Mėlynbarzdžio valgomajame? – sutrikusi linkteliu. –

Paveikslas Ryžtas yra... tavo paveikslas. Visi Danu šiame pasaulyje juos turi.
Anksčiau jie būdavo pasakoms tarsi pranašystė, pažadas, kas savo istorijomis vėl
ir vėl jas gali prikelti gyvybei tikrovėje, bet dabar paveikslai pavirto užuomina,
kieno kūną pasaka galėtų pagrobti ir nukeliauti krėsti savo šunybių.“

Pečiai nusvyra žemyn.

„Iš kur žinai, kad ten aš? Mačiau ne vieną tą paveikslą, bet... “

„Bet jis arba per daug tamsus, arba per daug išblukęs ir niekados nėra
pakankamai ryškus ką nors įžiūrėti? – pabaigia už mane. Elijas atremia alkūnes į
kelius, ant delnų nuleidžia galvą. Akyse atsispindi liepsnų liežuviai. – Tai tavo
sielos veidrodis. Kai tu nebesi tu... jis blunka.“

„O kas bus, kai jis visai išbluks?“ – smalsavau.

Elijas pasuka galvą į mane. Liūdesys sukuria savo autoportretą ant jo gražių
veido bruožų. Vaikinas pasilenkia žemyn, pagriebia kelis šakaliukus, kurie buvo
sukūrę „A“ raidę, ir sviedžia juos į ugnį. Šioji atsidėkoja ryškiau suliepsnodama.

„Tada asmuo pavirsta normaliu žmogumi: žuvusiu vidumi, o gyvu išore.“

„Ir tai yra pasaulio pabaiga.“

„Ir tai yra priežastis, kodėl pasaulis ritasi į bedugnę.“

Kelias minutes tyliu, virškinu informaciją. Ji prastai aiškinasi. Trumpam

pasidaro bloga.

„Aš negaliu grįžti namo, kol nenugalėsiu... Baltosios Raganos?“

Elijas apmaudžiai linkteli.

„Tu priklausai jos pasakai.“

Kelias minutes tyliu giliai kvėpuodama. Mano gyvenimas yra sudėtingas, kodėl
turėčiau tikėtis, kad pabėgti iš sapnų, svajonių ir fantazijos pasaulio bus lengva?

„O kaip ją iš viso nugalėti?“ – pasitrinu smilkinius. Širdis pradeda greičiau

daužytis krūtinėje, o kraujas keliais laipsniais atšąla.

Kiek padelsęs, Elijas gūžteli pečiais. Širdis nusirita į kulnus, o kraujas sustingsta
venose.

„Čia ir yra didžioji mįslė, Miegančioji Gražuole. Mes nežinome, kaip nugalėti
pasakas... Bet negalime prarasti vilties. Tu grįši namo. Pažadu tau tai.“

Noriu tikėti juo pažadu, bet... Užsimerkiu ir pro nosį giliai įkvėpiu oro.

„Štai kodėl užsivėrė durys ir nebuvo lango? Sniego karalienė nusprendė... Ką?
Manęs daugiau nepaleisti?“

Elijas susimąstęs linkteli.

Džonatanas atsistoja ir pasiteirauja, ar galėtumėme susikeisti vietomis. Dirsteliu

į kiek susiraukusį Elijo veidą, bet galiausiai jis linkteli. Atsistoju ir, mėgindama
apeiti Džonataną, pajuntu, kaip kažkas paslapčia įgrūdama į man delną. Kilsteliu
antakį, bet Džonatanas jau patogiai įsitaisęs šalia Elijo.

Aplink mane visi, išskyrus Florijoną, pradeda kalbėti. Jaunuolis ir vėl pasinėręs į
piešimą. Atsisėdu šalia jo ir stebiu, kaip pieštukas juda ant popieriaus lapo. Po
truputį linijos įgauna formą. Tai ramina manyje sukilusią paniką ir neviltį, nuveja
bjaurios tiesos atgabentus tamsius debesis.
Esu čia kalinė. Ir kas, kad turiu paslaptingą kompasą. Kol nenugalėjau blogos
karalienės, esu čia įstrigusi, o laikrodis... Tik tak, tik tak, tik tak...

– Formos, šešėliai, spalvos... tai tavo kalba, – sumurmu susimąsčiusi.

Vaikinas pažvelgia į mane, nedrąsiai linkteli ir šypteli.

– O tav... vo kalba žo... žodžiai.

Linkteliu.

– Bet tą žodį dar galima pateikti įvairiai, – jis kilsteli antakį. – Žodžius galima
braukyti, galima paryškinti, galima rašyti pasvirai, mažomis ar didelėmis
raidėmis, spalvotai ir netgi kurti jais kokią nors formą. Pavyzdžiui, kaip Lewis
Carroll su pelės uodega savo knygoje. Jis žodžius rašė taip, kad šie primintų
uodegą, – akimirką patyliu, žvelgiu į viršų svajingu žvilgsniu. – Tą patį žodį
galima parašyti daugybe skirtingų būdų ir suteikti jam papildomą reikšmę. Netgi
sukurti savus žodžius.

Florijonas supratingai linkteli.

– Mūs... sų rankų dė... dėka gimst... sta ste... bukl... lai.

Šypteliu.

– Stebuklai. Žinai, – tariu žvelgdama, kaip karštligiškai kalbasi Elijas su

Ėlirama, Medžiotoju ir Džonatanu, – visi iš keistuolių juokiasi, tyčiojasi iš jų,
tačiau garbina jų darbus. Garbina tai, iš ko patys šaiposi. Kaip ciniška.

– Pa... vyd... das.

– Taip, pavydas, – tariu, krimstelėdama patinę lūpą. – Kai kas pavydi, kad mes
esame kitokie, kad...

– Kad nes... ame mi... minia.

– Tu nori grįžti namo? – paklausiu. Kiek pasvarstęs Florijonas linkteli.

– Ten nevi... nevisad ge... ra, bet tu esi toks ar an... anoks ne be pri... piežas...
ties. Mes vis... i turi... ime vaid... menį. Ir tik... iu, kad mūs... sų yra pats svar...
biausias. Mes esam prieš... priešnuod... dis.

– O pasaulis dabar serga.

Florijonas atsidusęs linkteli. Malkos pokšteli, krentančios žarijos pavirsta

jonvabaliais ir ima skraidyti aplinkui.

– O tu no... ri gr... įžti?

Dirsteliu į Eliją kitoje laužo pusėje. Jis dirsteli į mane, šypteli ir toliau kalba su
kitais. Gūžteliu pečiais.

– Nereikia keliauti į pragarą, kad suvoktum, kas yra kančia.

Florijonas numykia.

– Tačiau ne... nerei... kia keliau... auti į roj... ojų, kad suvokt... ktum, kas yra
laim... aimė.

Florijonas piešia toliau, o aš stebiu ugnies akrobatinį pasirodymą. Stebiu. Stebiu.

Stebiu, vis giliau nerdama į savas mintis. Mintis, kurios pradeda man kurti
istorijas, megzti įvykius logiška tvarka, suteikiančia atsakymus į iškilusius
klausimus. Rašymas – tai nieko nekainuojantis, visiems prieinamas būdas
atsipalaiduoti, pramogauti ir... per istorijas pažinti tikrąjį pasaulį, atrasti save ir...
net pagydyti save nuo visuomenės į laisvę paleisto mirtino maro.

Paskendusi mintyse atsargiai atgniaužiu delną ir išvystu žiedą. Ant jo

išgraviruotas vienas žodis – pasiaukojimas.

Minčių gija nutrūksta Elijui kažką garsiai paskelbus. Suspaudžiu kumštį, klapsiu
akimis stebėdama, kaip Elijas su juda lauk iš palapinės.

– Nesijaudink, Ama, – girdžiu Ėlirama sumurmant. – Jie eina apsidairyti.

Paspęsti kelis spąstus. Nieko įdomaus.

Ėlirama sujudina malkas. Į viršų šauna suirzusios žiežirbos. Pavartau žiedą tarp
pirštų ir... jį užsimaunu ant kairės rankos mažojo piršelio. Aplink pirštą atsiranda
nauja tatuiruotė. Naujas charakterio bruožas.

Po kurio laiko Elijas sugrįžta pasipuošęs snaigėmis.

– Neatrodo, kad pūga greitai nurims, – paskelbia Elijas valdydamasis sniegą.

– Tai nori pasakyti, kad mes čia kol kas esame įstrigę, – sudejuoja Ėlirama. –
Šaunu, – uždeda delną ant kaktos.

– Deja, – Elijas prieina prie laužo ir ištiesia į jį delnus. Netrukus susiranda laisvą
vietą priešais mane ir prisėda. Ėlirama atsistoja ir pradeda vaikščioti ratu aplink
mus.

– Taigi, jeigu jau esame čia įkalinti, mums reikėtų sugalvoti tolimesnį veikimo
planą, – paskelbia sukryžiuodama rankas ant krūtinės. Niekas su ja nesiginčija. Ji
kalba toliau: – Sniego karalienė jau yra ją įtraukusi į savo pasaką, – Ėlirama
pažvelgia į mane. Atremiu jos žvilgsnį sunkiai nurydama seiles. Ji patraukia
pečiais. – Taigi, mes turime du Danu: vienas praganęs savo kompasą, kita jį turi,
bet, kol ji pasakos gniaužtuose, tol kompasas neveiks. Pasaka, – atsidūsta, rankos
atsimuša jai į šonus. – Mūsų misija neįvykdyta.

Elijas prisimerkia ir piktoku žvilgsniu pažvelgia į Ėliramą.

– Ji dar nepasibaigė.

– Eli, ji pasibaigė. Dar niekam nėra pavykę išsivaduoti iš pasakos gniaužtų. Pats
tai žinai. Visi mes žinome, – ji rankos mostu parodo į visus. Džonatanas ir
Medžiotojas pasimuisto savo vietose.

– Dėja, mėrga tiesą toiškia. Kart į pasaką papuols, amėn, – Medžiotojas pasikaso
pakaušį.

– Dar ne žaidimo pabaiga, – nukerta Elijas griežtesniu tonu.

– Ei, juk turėtum džiaugtis, ji pasilieka čia su tavimi. Galėsite bučiuotis, laikytis
už rankelių ir sau laimingai gyventi, kol galite, – Ėliramos akyse šmėsteli
liūdesys. Net neabejoju, kad ji norėtų, jog jos mylimasis būtų su ja, laikytų ją už
rankos ir bučiuotų tol, kol abiems pritrūks oro.

Nuraustu ir susigūžiu. Laimei, visų dėmesys nukreiptas į Ėliramą, kuri pradeda

audringai mosuoti rankomis.

– Tiek daug energijos, laiko ir pastangų, o pasirodo, kad viskas nuėjo šuniui ant
uodegos. Nuo pat pradžių ji jau buvo pasmerkta.
– Ji nepasmerkta ir tai dar ne žaidimo pabaiga, – Elijas atsistoja.

Ėlirama sustoja, įsiremia rankomis į klubus.

– Kaip tu ketini ją ištraukti iš pasakos gniaužtų? O dar ne bet kokios pasakos, o

pačios Sniego karalienės? Eli, mes ne stebukladariai, – jos balsas prityla, ji
nudelbia akis žemyn. – Aš moku pripažinti pralaimėjimą, o tu? – ji nužvelgia jį
iš padilbų.

Elijas papurto galvą ir dirsteli į mane.

– Mes surasime būdą ir būsime pirmieji išsiaiškinę, kaip ištrūkti iš pasakos

gniaužtų.

Ėlirama pavarto akis.

– Net pasaka pati nežino, kaip tai gali atsitikti, – ji rankos mostelėjimu parodo į
Medžiotoją. Vyras atsidusęs sunkiai linkteli.

– Dėja, bernuž, tėsą jį šnėk. Jėgu žinočiau, padėčiau, – jis taria man. Šypteliu.

Elijas suraukia antakius.

– Tai sužinosime, – ryžtingai paskelbia vaikinas. – Yra raganos, aiškiaregės,

burtininkės, magiški daiktai... surasime būdą.

Ėlirama liūdnai papurto galvą.

– Geriau leisk jai gyventi prieš... – ji prasmingai nutyla.

Stipriai save apkabinu ir užmerkiu akis. Man darosi bloga.

– Ėlirama, užsičiaupk, – sušnypščia Elijas. Girdžiu žingsnius, o tada pajuntu

vėsius pirštus ant veido. Atsimerkiu. Elijas žvelgia į mane nerimo kupinu
žvilgsniu. – Viskas bus gerai. Mes dar turime laiko ir jį išnaudosime
produktyviai. Surasime būdą jus abu grąžinti.

– Negi pats tuo tiki? – draskosi Ėlirama. – Nemeluok sau ir nemeluok jiems, –
mergina pirštu pabaksoja į mūsų pusę.

– Viltis miršta paskutinė, panele, – prabyla Džonatanas.

Ėlirama vypteli.

– Elijau, žaidi pavojingą žaidimą, – galiausiai paskelbia ji pusbalsiu,

audringomis akimis spoksodama į vaikiną.

Elijas sukanda dantis ir sugniaužia kumščius.

– Dėkoju už nuomonę, – iškošia pro sukastus dantis.

„Ar tikrai yra tiek mažai šansų?“ – paklausiu mintyse. Nerandu savyje jėgų
ištarti garsiai. Šios naujos detalės... jų svoris mano gležnam kūnui tiesiog per
didelis.

„Viskas yra įmanoma, – Elijas įsitaiso šalia manęs, primerktomis akimis žvelgia
į Ėliramą. Ji dramatiškai prunkšteli ir, garsiai treptelėjusi koja, pati prisėda ir ima
kažką murmėti panosėje. – Čia viskas yra įmanoma. Mums tik reikia... “

„Ar pats tuo tiki?“

„Miegančioji Gražuole, nenuleisk rankų.“

„Nes jeigu nuleisiu, tai galiu sau iškart kapo duobę kasti?“

Elijas sugriežia dantimis.

„Net nesvajok apie mirtį. TU nemirsi.“

„Mes visi mirštame... “

„Tik ne TU.“

Daugiau netariame vienas kitam nė žodžio. Niekas niekam neištaria nė žodžio.

Visi sėdime tylėdami, žvelgdami į ugnį, laižančią malkas, kol tuo metu dribsniais
krenta sniegas, o vėjas siaučia aplink, niršdamas, kad negali mūsų pasiekti.
24 skyrius
Veikėjo silpnybės (fizinės ir/arba psichologinės) X Pastangos pasiekti tikslą
= Pasikeitimas

Pūgai kiek aprimus, Medžiotojas, Florijonas ir Elijas išeina į medžioklę. Ėlirama

sėdi tylėdama, mąsliu žvilgsniu spokso į vis menkstantį laužą. Džonatanas giliai
įkvepia ir nuleidžia delnus ant kelių.

– Reikia malkų, – taria jis garsiai. Pasiūlau eiti ir parinkti nukritusių šakų.

– Tiksliau, eiti jų iškasti, – prunkšteli Ėlirama. – Verčiau prilaužykime šakų nuo

medžių. Tam reikia jėgos, – Džonatanas žiojasi prabilti, bet Ėlirama atsistoja ir
nutildo jį rankos mostu. – Prižiūrėk laužą, o mes su Ale prilaužysime.

– Bet...

Ėlirama nutveria mane už parankės ir ištempia lauk. Nesipriešinu. Abi brendame

per pusnis, giliau į mišką. Snaigės krenta ant mūsų ir skaudžiai kandžiojasi
šaltukas.

– Šitas tiks, – Ėlirama paleidžia mane ir apeina aplink jauną berželį. Be gailesčio
pradeda laužyti šakas ir brukti man į glėbį. Abi tylime. Krūva mano rankose
auga ir sunkėja. Kol Ėlirama darbuojasi, dairausi aplinkui. Visur balta ir pilka.

Gamta užmigo mirties miegu, kad vėliau galėtų atgimti.

– Elijas nesuvokia, ką jis daro, – tyliai sumurma Ėlirama.

Pasuku galvą į Ėliramą. Ji susikaupusi laužo medelį.

– Ką nors sakei? – pasiteirauju.

Ėlirama pavarto akis.

– Sakau, – ji akimirkai nustoja laužyti šakas ir pažvelgia į mane išriestu antakiu,

– kad Elijas tikras kietakaktis. Jis tiki neįmanomu dalyku. Nugalėti Sniego
karalienę... Nugalėti pasaką? Tai neįmanoma ir, kol pats tai suvoks, tau realybėje
gali atjungti visus vamzdelius ir įkišti į duobę.

– Kitos išeities nėra, – tariu nunarinusi galvą. – Turiu iš čia... – apsidairau. – Čia
ne mano namai, – žodžiai stringa gerklėje, o kai šiaip ne taip palieka burną,
skaudžiai nudiegia širdį.

Ėlirama giliai įkvepia ir garsiai nulaužią šaką.

– Ir ne mano, – ji taria piktai. – Bet žiūrėk, gyvenu čia, ieškau būdo sugrįžti
pas... mylimąjį. Tu jį radai čia ir nemėgink meluoti, – pamosuoja ranka, kai
mano lūpos prasiveria... Paneigti jos žodžius? Sukurti melą? O gal pripažinti
tuos keistus jausmus? – O jeigu paliktum šį pasaulį, jokių šansų vėl jį surasti.

– Ką? – širdis nusirita į kulnus.

Ėlirama liūdnai linkteli.

– Man pikta, kad jis iškreipia tiesą arba visko iki galo tau nepasako. Žinoma,
mėginu viską suprasti ir... kartais tikrai pateisinu... bet... Mūsų pasaulis yra
didžiulis. Milžiniškas. Todėl man nepavyksta surasti... jo, – ašaros sužiba jos
akyse. Ji nusuka veidą ir giliai įkvepia. – Šis pasaulis milijonus kartų didesnis už
mūsiškį, – taria po kelių minučių kiek prislopintu balsu. – Todėl... – nutyla ir
nulaužia dar šaką. – Tas daiktas, – ji žengia arčiau manęs ir kiek nedrąsiai
parodo į mano kaklą, – jis bevertis. Ką dabar gali padaryti su juo, tai atiduoti
Sniego karalienei, melsti jos palikti tave gyvą ir leisti tau gyventi arba... –
reikšmingai nutyla ir, atsukusi nugarą, žengia toliau nuo manęs.

– Arba kas?

Ėlirama žiopčioja kaip žuvis ištrauka iš vandens. Galiausiai papurto galvą.

– Atleisk, nieko. Pamiršk. Judam prie kito medžio, – ir brenda į priekį.

Išmetu iš rankų šakas ir skubu nutverti jos ranką.

– Ko man nesakai?

Ėlirama garsiai atsidūsta ir lėtai pasuka veidą į mano pusę.

– Tapk... pasaka.

Paleidžiu jos ranką ir, neatitraukdama nuo jos akių, žengiu atbulomis kelis
žingsnius.

– Tapti pasaka? – pakartoju.

Ėlirama linkteli.

– Tai bjaurus būdas, bet... jei karalienė nepaliks šio pasaulio ir jeigu tu tapsi
pasaka, Elijas be abejonių paseks tavo pavyzdžiu ir pats tokiu pavirs, – jos veide
tiek daug užtikrintumo, kad man net pasidaro bloga, o tada, tarsi kas būtų
smogęs į pilvą, prisimenu, kad Elijas šiame pasaulyje amžinai neegzistuos.

Vieną dieną jis išnyks.

– Tik nesakyk, kad tai aš tau pasakiau apie šią galimybę. Jis pasius. Ir taip jau
griežia ant manęs dantį, kad atsainiai tave prižiūriu. Jis... nežinau... Jis taip
mėgina tave nuo visko apsaugoti ir užtikrinti, kad pasakos ir durų sargai tavęs
nepastebėtų, – ji apeina mane, pritupia ir pradeda po vieną rankioti mano
numestas šakas. – Žinai, niekas tiksliai nežino, kaip atrodo durų sargai ir kaip
tiksliai jie užtikrina, kad nepraeitum pro jų duris.

Prisiartinu prie jos. Ėlirama kilsteli akis ir įteikia man kelias šakas. Paimu jas.

– Bet sakoma, kad jiems nereikia slapstytis.

– Nesuprantu, – prisipažįstu, paimdama kitas šakas iš Ėliramos.

Mergina trūkteli pečiais.

– Tiesiog sakoma, kad jie žaidžia atviromis kortomis, tačiau būtent dėl to jų
niekas ir neatpažįsta. Girdėjau kelias istorijas, kad jie neva nėra tokie, kokius
galime įsivaizduoti. Na, žinai, asmuo su šarvais ir kalaviju prie durų, – prajunka.
Šypteliu. – Tiesiog, kad jie yra, atsiranda kartu su žmogaus gimimu ir, – ji
pažvelgia į dangų. Daugybė snaigių akimirksniu nukloja jos veidą ir ištirpsta,
palikdamos žvilgančių vandens lašų. Ėlirama neskuba jų nusivalyti. – Ir
egzistuoja šiame pasaulyje gaudydami užuominas, šnabždesius ir gandus apie
savo saugomų durų šeimininką.
Ėlirama paduoda man paskutines šakas ir atsistoja. Rankove nusivalo vandens
lašus nuo veido.

– Nori pasakyti, kad niekas nežino, kaip atrodo tie sargai, – pakreipiu galvą į
šoną.

Ėlirama nusivalo drėgnus delnus į drabužius.

– Tiesiog sakau, kad nežinai, kas jie gali būti ir jie tikrai stovi prie durų. Ir tai
nebūtinai turi būti gyvas padaras. Durų sargas gali būti ir daiktas. Bent jau tokie
gandai.

Kelias minutes stovime tylėdamos. Mėginu suvirškinti naują informaciją. Kuo

daugiau suprantu, tuo daugiau man viskas nepatinka.

Ėlirama žengia žingsnį arčiau manęs.

– Nenoriu daužyti tavo vilčių į šipulius ar ko panašaus, tiesiog tai ne man – viską
vynioti į vatą ir apsimesti, kad viskas yra įmanoma. Tikrai viskas nėra įmanoma,
kad ir kaip norėtum. Elijas nori tau paties geriausio, tačiau ne jis turi nuspręsti,
kaip jūsų meilės istorija baigsis. Jūs turite šansą. Tau tik tereikia pavirsti pasaka
ir jis seks paskui tave. Jis turės priežastį egzistuoti, o ne... O, vargeli, – ji uždeda
delną sau ant kairės akies. Kelias minutes žvelgia į tolį. – Man tik septyniolika
metų, o jau turiu galvoti apie mirtį. Tokiame amžiuje juk niekas apie tokius
dalykus negalvoja.

Tylime. Nudelbiu akis žemyn į šakas glėbyje.

Aš galvodavau apie mirtį tikriausiai daugiau nei pensininkai. Žvilgsnis nukrypsta

į riešus. Aš netgi mėginau sau atimti gyvybę. Nenorėjau tame pasaulyje
egzistuoti, nenorėjau kentėti, nenorėjau būti liūdna... Ar tikrai noriu ten grįžti?

– Tu gerai pagalvok, – Ėliramos balsas sugrąžina mane iš prisiminimų.

Kilsteliu akis į viršų. Akyse susirenka ašaros, jos rieda, maišosi su ištirpusiu
sniegu.

– Mirtis – tai visko pabaiga, bet yra būdų nuo jos išsisukti. Tiesiog norėjau, kad
žinotum... Kad galėtum pati priimti sprendimą. Daryk taip, kaip tu nori. Kaip
išmanai.
Linkteliu.

– Ačiū, – sušnibždu, nors nesu įsitikinusi, kad turėčiau už tai būti dėkinga.

Ėlirama uždeda delną man ant peties, kelis kartus paplekšnoja, o tada jos ranka
nuslysta man prie krūtinės, kur po drabužiais slepiasi medalionas.
25 skyrius
Jokio ženklo, kad pūga jau nurims, tačiau nakvoti čia negalime. Per daug
pavojinga.

– Mumi taikė rėkė kaži kė sugalvoti, – taria Medžiotojas sunerdamas pirštus ant
kelių. – Čė ėsim lengvas tėkinys.

Elijas, Ėlirama ir Džonatanas pritariamai linkteli.

– Mums reikia galvoti logiškai, – ramiai prabyla Ėlirama. – Žinome, kad mūsų
vargšelė yra įkalinta pasakoje ir...

– Ir mums reikia ją iš jos ištraukti, – spoksodamas į laužą užbaigia Elijas.

– Tik kaip tai mums padaryti? – Ėlirama pirštais paliečia kaklą.

– Mums reikia surasti tą, kas gali pasakyti.

Ėlirama prunkšteli.

– Taip, eik ir tu senių klausk, – pamoja ji ranka. – Juk vienas iš klajojančių mitų
yra, kad jos žino, kaip pabėgti.

Elijas suraukia antakius, Medžiotojas nepatenkintas palinguoja galvą, o

Džonatanas liūdna veido mina stebi rietynes. Aš kiek susigūžiu savo vietoje,
ranka nuslysta prie kišenės. Apčiuopiu joje sulankstytą popierėlį.

– Jeigu reiks, susirasime vieną iš jų ir ištardysime, – šaltai paskelbia Elijas.

Ėlirama žagteli ir sumenksta po vaikino tamsiu, bauginančiu žvilgsniu. Netgi aš
nustembu regėdama tokį neatpažįstamai pasikeitusį jo veidą.

„Manęs gali bijoti kiti, bet tau nėra priežasties to daryti“, – taria jis menkučiu
balseliu man galvoje. Netrukus jis pažvelgia į mane, veidas sušvelnėja, o kaltė
blyksteli akyse.

– Tai ką siūlai? – piktai paklausia Ėlirama, kilstelėdama smakrą į viršų.

– Mums reikia surasti raganą, aiškiaregį ar ką nors panašaus, kas galėtų užvesti
ant teisingo kelio.

Ėlirama pavarto akis.

– Tarsi niekas kitas to jau nebūtų sugalvojęs.

– Pone, daug kas mėgino tai, ir niekas...

– Mes nesam niekas, – nukerta Elijas griežtu tonu. Piktai į visus pažvairuoja.
Džonatanas sunkiai nuryja seiles.

– Elijau, kartais gerai yra pripažinti pralaimėjimą, – Ėlirama pažvelgia į mane,

žvilgsniu prašydama ją palaikyti. Aš tyliu, pirštais tapšnoju per kišenę.

– Mes nepralaimėjome. Jokiu būdu, – Elijas atsistoja ir ima žingsniuoti, pridėjęs

ranką prie smakro. – Mes tiesiog susidūrėme su problema. Dabar mums reikia
surasti jos sprendimo būdą.

Puse lūpų šypteliu. Ne kartą be gailesčio savo veikėjams sukūriau milijonus

vieną už kitą baisesnių problemų vien tam, kad istorijoje tvyrotų pralaimėjimo
atmosfera, nes man patiko regėti juos bejėgius. Mama sakydavo, kad reikia kurti
vis sudėtingesnes problemas, kad būtų kuo daugiau statoma ant kortos, kad
skaitytojams būtų įdomiau skaityti ir kad veikėjai galėtų mokytis įveikę
sunkumus. Dabar aš pati tokia jaučiausi. Kad ir kas rašo mano gyvenimo istoriją,
šioji kūrybinio rašymo taisyklė jam ar jai – tarsi kelrodė žvaigždė.

Kažkodėl šį kartą tas bejėgiškumo jausmas man ne prie širdies, o apie

įdomumą... toli gražu ne iki jo.

– Pone, mes galime klajoti po pasaulį, mėgindami surasti asmenį, kuris galėtų
mums padėti, bet... – jis nutyla ir pažvelgia į mane. Jo žvilgsnis toks sunkus ir
spaudžiantis prie žemės. Nudelbiu akis į žemę.

– Ne bet, – užginčija Elijas. – Mes jį surasime.

Ėlirama atsidūsta ir pavarto akis.

– Koks tu naivus. Naivesnis už Pelenę.

Elijas išleidžia kažkokį susierzinimo garsą iš gerklės gilumos. Ėlirama

pašiepiamai suraukia nosį.

– Pasidavimas reiškia pralaimėjimą, o mes nepasiduodame. Mes vieną po kitos

išsprendžiame problemas.

– Tėp, – pritaria Medžiotojas. – Bėt, vėke, mės dėbėr kovojam su laiku.

Elijas, perbraukęs liežuviu sausas lūpas, pritariamai linkteli.

– Būtent nuo to ir pradėsime spręsti.

***

Šįkart Florijonas pademonstruoja savo talentą. Atidžiai stebiu, kaip jis

kruopščiai ant balto popieriaus lapo anglimi iš laužo piešia spirales, kvadratus,
linijas, trikampius, sukurdamas vieną po kitos atpažįstamas figūras. Kitiems
nerūpi Florijono darbas. Atrodo, kad jie jau regėjo tai šimtus kartų ir neatrodo,
kad tai būtų kuo nors ypatinga.

Bet man yra.

Florijonas taps garsus menininkas, jeigu tik sugebės laiku grįžti į realybę.
Nejučiomis nudiegia širdį. Ranka pati pakyla prie kaklo.

„Jeigu aš negaliu atverti durų, ar kitas žmogėnas ar Danu gali pagelbėti

Florijonui sugrįžti į realybę?“ – paklausiu mintyse.

Elijas neiškart teikiasi atsakyti.

„Ir taip, ir ne. Žmogėno durys per silpnos grąžinti Danu atgal. Jam reikia kito
Danu, tačiau neturime mes tam laiko. Net neįsivaizduoji, kiek ilgai galime mes
užtrukti, kol surastume ją ar jį. O būtent laiko mes ir neturime.“

„Bet jeigu aš esu... užstrigusi... gal verčiau... dėmesį reikėtų skirti jam. Jis turi
daugiau šansų... “

„Ne, – nukerta griežtai Elijas. – Jeigu grąžinsime tave, grąžinsime ir jį.“

„O jeigu manęs negrąžinsi... negrįš du Danu ir, – pažvelgiu į Eidimtę, kuri

žaidžia su plaukų sruoga, – žmogėnas“, – sunkiai nuryju seiles. Nenoriu, tačiau
turiu pripažinti, kaip viskas rimta ir kiek daug yra pastatyta ant kortos.
Rašydamas istorijas negalvoji, kiek tavo personažui teks iškęsti, kiek sunkių
sprendimų jam teks priimti... Jaučiuosi kaip viena iš savo veikėjų, norinti
išgelbėti visus, bet suvokianti, kad nepavyks išgelbėti savęs pačios.

Geriečiai vedami emocijų ir pareigos aukotis.

Piktadariai vedami logikos ir naudos sau siekimo, nes niekas niekad gero dėl jų
nėra padaręs.

„Laimei, tai nėra viena iš tavo istorijų, Miegančioji Gražuole. Jokių aukų
nebus.“

Vypteliu.

Florijonas šypteli pabaigęs piešinį ir parodo jį visiems. Ėlirama išriečia antakį ir

iškelia nykštį.

– Tė sudrėbins tėrps, – taria smakrą glostydamas Medžiotojas.

– Teks labai greitai suktis, pone, – Džonatanas pasitaiso akinius ant nosies ir
visus nužvelgia, kelios nerimo raukšlės įsimeta į kaktą.

– Nieko nepadarysi. Karalienės vilkai tikrai nebijo kelių snaigių, – Ėlirama

išsitraukia durklą ir pradeda jį sukioti rankose. – Einam lauk, – ji patraukia link
išėjimo. Visi išsekam jai įkandin. – Taigi, Pikaso, pradėk, – Ėlirama galvos
linktelėjimu padrąsina Florijoną. Vaikinas nedrąsiai linkteli, atsistoja kiek
susverdėjęs.

– Verčiau atsitraukite, panele Amarile, – pasiūlo Džonatanas. Padarau kaip

liepta, nors nesuprantu, kodėl.

Iškart prie manęs išdygsta Elijas ir tvirtai supina mūsų pirštus. Ėlirama nužvelgia
mus apatišku veidu.

Florijonas giliai įkvepia ir išplėšia popieriaus lapą. Kelias minutes žvelgia į jį

susikaupęs, o tada sviedžia it kokią skraidančią lėkštę į priekį. Lapas grakščiai
leidžiasi žemyn, kol staiga pakimba, ima plėstis į visas puses, kol apačia pasiekia
žemę. Florijono nupieštas medis įleidžia šaknis į žemę, balti popieriaus kraštai
dingsta, o medžio šakos stiebiasi į viršų.

Kai medis nustoja didėti, žemė po mūsų kojomis pradeda drebėti. Elijas ranka
apglėbia mane per juosmenį. Po medžiu atsiranda plati, tamsi duobė. Po kelių
minučių viskas nurimsta. Prieš mus stovi medis, kurio kamiene išraižyta
daugybė švytinčių ornamentų ir simbolių, o po juo žioji gili duobė.

Ištraukiu ranką iš Elijo gniaužtų ir prisiartinu prie duobės. Aikteliu regėdama

tamsą.

– Daba tavo ėlė, mėrgyt, – Medžiotojas taria man. Sunkiai nurijus seiles,
linkteliu ir pažvelgiu į mūsų stovyklavietę.

– Tarsi burtu lazdele pamojus, palapinė ir laužavietė viduje pavirsta blankiu

prisiminimu. Viskas dingsta ir pradingsta, tarsi niekados čia ir nebuvo. Sniegas
nukloja žemę, paslepia bet kokį čia buvusį mūsų pėdsaką, – su kiekvienu mano
žodžiu daiktų mažėja, jie blunka ir galiausiai tyliai pokštelėję pradingsta. Ilgai
žvelgiu ten, kur ką tik stovėjo palapinė. Vis dar sunku patikėti, kad viską
pradanginau tik savo žodžiais.

Žodžiais, kurie turi galią.

Aš turiu galią.

– Judam, – Ėlirama garsiai suploja delnais ir prieina prie duobės, vypteli puse
lūpų, regėdama tamsą. – Negi buvo sunku dar nupiešti degančias lempas viduje?
– ji pasiteirauja Florijono, pirštu tapšnodama sau per smakrą. Vaikinas susigūžia
ir nurausta. Jo lapė šalia piktai sušnypščia. Ėlirama pavarto akis ir iškelia delnus
į viršų. – Kokie mes surūgę, – pakomentuoja ir pažvelgia į mane. – Na?

Klapsėdama blakstienomis linkteliu. Kiek netvirtais žingsniais prisiartinu prie

duobės. Tamsa viduje tokia tiršta, kad net užgniaužia kvapą.

– Ar mums tikrai būtina ten... lįsti? – pirštu parodau į duobę. – Galėtume vėl
kilimu paskraidyti...

– Pritėriu ėš mėrgytėi, – Medžiotojas demonstratyviai pasirąžo. – Maža erdvės y

man.

– Deja, paneles ir ponai, mes neturime kitos išeities. Tunelių pasaulis suteiks
mums daugiau šansų pasprukti nuo priešų nei skraidymas ore, kur mus visi gali
ne tik gerai matyti, bet net ir numušti.

– Aš galėčiau padaryti mus nematomus, – suveblenu.

– Galėtum, – Elijas nenoriai pritaria, – bet ten, kur mums reikia patekti, oru
nenukeliausi, – jis prisiartina ir uždeda delną man ant nugaros. – Šviesos tikrai
reikėtų, – tarsteli, jo delnas nuslysta žemyn.

– Tiršta kaip rašalas juoda tamsa traukiasi vienas po kito gimstant geltoniems,
oranžiniems ir raudoniems įvairiausių dydžių žiburėliams. Šviesos spindulėliai.
Gyvybės lašeliai. Vilties žiburys. Tamsoje jie slepiasi ir gyvena. Tamsa yra jų
maistas, draugas ir priešas.

Pakilęs vėjas tvoskia piktą snaigių spiečių man į veidą. Susiraukiu.

– Čia jau kita šneka, – kone suspiegia Ėlirama iš nuostabos.

Žvilgteliu į duobę. Tamsa nenoriai, bet vis dėlto blanksta, daugybė šviesos
žiburėlių juda tamsoje ir nušviečia žemę, ant kurios ropoja įvairios išvaizdos
pasišlykštėjimą keliantys vabzdžiai ir kyšo šiurpios šakos, kaip kaulėtos rankos
tykiai laukiančios savo grobio.

– Gerai, Elijau, tu pirmas, – pareiškia Ėlirama. – Aš būsiu paskutinė, – ji

pažvelgia į mane.

Vaikinas susiraukia ir papurto galvą.

– Tu leidiesi. Vėliau Medžiotojas ir visi kiti. Aš paskutinis.

Ėlirama kelias minutes įdėmiai žvelgia į Eliją. Vaikinas atremia žvilgsnį. Ėlirama
atsidūsta ir, nieko netarusi, pradeda leistis duobe žemyn, tvirtai įsitverdama į
kiekvieną išsikišusią šaknį. Stebiu ją nuo krašto, nuostabu, kaip ji nekreipia
dėmesį į tuos vabalus su šimtais plaukuotų kojų, kurie ropoja jos rankomis,
kūnu, įsipainioja į plaukus.

Sudrebu ir atsitraukiu toliau nuo duobės.

Antras ima leistis Medžiotojas, vėliau Florijonas. Nenoriu žiūrėti, kaip jie
pradingsta duobėje, tačiau tarsi užburta negaliu atitraukti akių. Nei vienas iš jų
nebijo ir nė žodelio netarsteli.

Visi jie drąsūs.

Be abejonės, Elijas pastebi mano siaubo ir baimės iškreiptą veidą, tačiau

kažkodėl tyli, rankomis įsirėmęs į klubus. Kai galiausiai Džonatanas pradingsta
apačioje, ilga tyla nutrūksta.

– Tavo eilė, Miegančioji Gražuole, – taria jis žvelgdamas į mane rimtu veidu.
Gal net per rimtu.

Sunkiai nuryju seiles ir kone ant pirštų galų nedrąsiai prisiartinu prie duobės.
Matau apačioje stovinčią ir į viršų žvelgiančią Ėliramą. Ji rankos mostu ragina
paskubėti.

– Viskas bus gerai, – taria Elijas, suėmęs mane už pečių. – Nieko tau nenutiks, –
sušnibžda ir prideda lūpas prie kaktos. – Pažadu, – patraukia rankas ir žengia
žingsnį nuo manęs. Jo žodžiai prižadina kietai miegojusius prisiminimų slibinus.
Jie suriaumoja ir sviedžia mane atgal į praeitį, kad prisiminčiau, kaip kiekvieną
kartą šie žodžiai priverčia mane apsipilti sūriomis ašaromis.

– Kodėl turėčiau tuo tikėti? – iškošiu pro sukąstus dantis, staiga pajuntu tik pyktį
ir nuoskaudas. Elijas akimirką sutrinka, bet netrukus menkutė šypsena šmėsteli
jo veide.

– Todėl, kad tu kovotoja ir todėl, kad verčiau... verčia... – jis nudelbia akis
žemyn, ranka įstringa jo tamsiuose plaukuose. – Todėl, kad...

– Todėl, kad esu tavo darbas? – paklausiu.

Jis papurto galvą ir šunyčio akimis pažvelgia į mane. Jo žvilgsnis tarsi klausia, ar
tikrai aš esu tokia nenuovoki.

– Rašytojai yra pavojingi, – mama kartą man sakė. – Jie mato daugiau nei
paprastas žmogus.

– Kodėl? – paklausiau, rankose vartydama rašiklį.

Suspaudžiu stiprius kumščius ir sukandusi dantis žengiu arčiau. Gal pasigailėsiu

šio sprendimo, o gal ir ne. Bet žinosiu vieną – aš bent stengiuosi suklupusi
atsistoti, o visos šios nuoskaudos ir ašaros vieną dieną taps karūna, kuria
didžiuosiuosi, nes ji mane aukštins kitų akyse.

Stiprus žmogus yra tas, kuris žino, kas yra nuopuolis, ir sugeba jį patyręs
atsitiesti.

Spurdančia iš baimės širdimi pradedu lįsti į duobę. Stengiuosi apsimesti, kad

nematau šlykščių juodų vabalų. Stengiuosi nemirti anksčiau laiko kiekvieną
kartą, kai mano kojos nuslysta nuo šakos ar šioji neatlaikiusi mano svorio
trakšteli ir tenka tvirtai į ką nors įsitverti.

„Tau neblogai sekasi, Miegančioji Gražuole“, – pažvelgiu į viršų. Elijas

užgniaužęs kvapą stebi mane iš viršaus.

Dirsteliu žemyn. Jau visai nedaug liko. Lengviau įkvepiu. Dar keli žingsniai ir
turėsiu tvirtą pagrindą po kojomis.

Ūmai ant manęs pradeda byrėti kažkas juodo su rusvais kyšančiais pagaliukais.
Išplečiu akis ir, valdoma kažkokio man nesuprantamo impulso, sugaunu
krentantį kamuoliuką, visai pamiršdama, kur pati esu. Svirduliuoju ir krentu
žemyn. Riksmas išprūsta pro lūpas, o mažytis, gyvas kamuoliukas tampa rankų
kaliniu.

„Miegančioji Gražuole!” – Elijas sušunka mintyse.

Bet nesidrėbiu ant žemės. Mane sugauna tvirtos rankos. Žiopčiodama pažvelgiu į
Medžiotojo veidą.

– Blyns būt iš tavės bėlikės, – taria jis linguodamas galvą.

Kreivai šypteliu ir atidengiu saują. Ėlirama ir Džonatanas prieina arčiau.

Merginos veidas tarsi tuščias baltas popieriaus lapas, o Džonatano veide
atsiranda rūpesčio raukšlės. Jis pagriebia iš manęs kurmį ir greitomis prineša jį
prie sienos, padeda ant grindų. Medžiotojas nuleidžia mane ant kojų,
nepatenkintas mykia, bet Džonatanas tik pasitaiso akinius ant nosies, rankomis
perbraukia per drabužius.

– Pone, jūsų eilė, – jis šukteli priėjęs prie duobės.

– Kas čia buvo? – pasiteirauju pusbalsiu Ėliramos. Ji uždengia delnu kairę akį ir
patraukia pečiais. Dirsteliu į Medžiotoją, tačiau jis apsimeta žvelgiantis į kažką
įdomaus sau virš galvos.

Elijas nusileidžia greitai, tarsi kiekvieną dieną laipiotų į duobes.

– Tau viskas gerai? – pirmas jo klausimas.

– Tai, jai viskas gerai, o dabar geriau kuo greičiau pradangink šią duobę, –
Ėlirama man pirštu parodo į viršų.

Linkteliu ir giliai įkvėpusi pradedu kalbėti:

– Žemė nusprendžia panaikinti praėjimą į savo gelmes. Duobė užsiveria akyse ir

po akimirkos jos nebelieka, – mano žodžiai aidi tuneliais, o duobė po truputį
siaurėja ir pradingsta. Mes įkalinti keli metrai po žeme.

– Gerai, o kur dabar? – Ėlirama suploja rankomis ir pažvelgia į kairę ir į dešinę.

– Beje, kur mes tiksliai ketiname keliauti, Elijau? – visi sužiūra į vaikiną. Elijas
nieko neaiškindamas tik paliepia Florijonui imti ir padaryti duobę į po žeme
slypinčius tunelius.

Vaikinas sukryžiuoja rankas prie krūtinės ir pažvelgia rimtu žvilgsniu į

Džonataną, kuris stovi stipriai sučiaupęs lūpas. Be abejonės, vyro akyse
atsispindi nepritarimas.

– Ei, nesikūprink, – girdžiu Ėliramą plekštelint Florijonui per nugarą. Vaikinas

iškart atsistoja tiesiau, o jo lapė sušnypščia. Ėlirama vypteli ir pirštu paliečia
smilkinį. Judančių šviesų žiburėliuose jos juodu, storu pieštuku apvedžiotos akys
atrodo grėsmingiau. Netgi sublizga kaip grobuonies.

Įsitempiu ir pasuku galvą į sieną. Prieinu arčiau ir pridedu delną ant drėgnos bei
šaltos žemės, visiškai ignoruodama ja ropojančius gyvius. Keista, kad ir kas mes
bebūtumėme, vis tiek visi atsidursime toje pačioje duobėje.

Mes visi lygūs mirties akivaizdoje.

Net nusipurtau nuo tokių minčių ir susigūžusi nužiūriu visus. Elijas vis dar tyli,
tempia gumą.

– Pirma, mums reikia aplankyti Liaudginą.

Ėlirama plačiai išsižioja, akys didelės, o kraujas palieka jos veidą. Medžiotojo
šnervės išsiplečia, jis piktai iškvepia. Džonatanas uždeda delną ant kaktos ir
stovi sustingęs. Žvilgteliu į Florijoną, vildamasi, kad jis nutuokia, kuo tas
Liaudginas toks ypatingas, bet vaikinas tik susigūžęs stovi ir pats visų veiduose
ieško atsakymo.

– Ė tu bėprots? – Medžiotojas pirmas pratrūksta. – Tė beprotybė, – jis išskėtęs

pirštus pradeda mosikuoti rankomis.

– Pritariu jam, – Ėlirama vis dar nenusukdama žvilgsnio nykščiu parodo į

Medžiotoją. – Tau visai varžteliai atsisuko. Liaudginas... Kaip tau iš viso...

– Pone, tai nesąmonė. Negi pats to nesuvokiate.

Ūmai visi pradėjo vienu metu kalbėti, tai piktai sumosuodami rankas, tai
susiimdami už galvų, tai garsiai trepsėdami ratus aplink visus.

Aš prisiartinu arčiau Florijono. Jis net nepastebi, kaip išdygstu šalia jo ir

krūpteli, kai pirštu nedrąsiai baksteliu jam į ranką. Eidimtė stovi ir susidomėjusi
spokso į rėkaujančius žmones, pakreipusi galvelę į šoną.

– Kas tas Liaudginas?

Florijonas pakrato galvą.

– Gal pas... ak... ka? – spėja.

Numykiu.

„Kas tas Liaudginas?“ – paklausiu. Elijas nusuka akis nuo rėkaujančių

bendražygių ir įsmeigia jas į mane. Jo žvilgsnyje kažkas slypi. Kažkas, kas man
nei trupučio nepatinka.

Žemė virš mūsų sudreba, žemės gabalai atsiskiria ir krenta ant mūsų. Eidimtė
garsiai aikteli ir, pribėgusi prie manęs, stipriai įsitveria į ranką. Visi nuščiūva ir
dairosi aplinkui. Šviesos – ir tos pabūgsta, stengiasi pasislėpti. Tunelyje
aptemsta.

– Mums metas, – sumurma Ėlirama.

– Su tuo sutiksiu, – šaltai taria Elijas ir prieina prie manęs. Jis į rankas paima
Eidimtę ir, rimtu veidu visus nužvelgęs, spėriais žingsniais pajuda į priekį. Mes
visi – jam įkandin, nors nė vieno veide neatspindi nei pritarimas, nei
entuziazmas.

– Kas čia buvo? – surinku stengdamasi neužkliūti už išsikišusių šakų. Florijono

lapė grakščiai jas visas peršoka, kartkartėmis sustodama ir pauostydama orą.

– Čia, panele, buvo tai, ko mes verčiau niekados nesutiktumėme, – Džonatanas

yra vienintelis, kuris teikiasi atsakyti. Visi kiti tik lekia į priekį nukreipę
žvilgsnius į tolį.

– Kas tas Liaudginas? – mėginu laimę išpešti daugiau informacijos, tačiau

priešais mus tunelis išsišakoja į tris dalis ir Džonatano dėmesys nukrypsta į naują
problemą priešais.

Elijas nuleidžia Eidimtę ant žemės ir žvilgsniu paliepia Ėliramai prižiūrėti

mergaitę. Mergina prunkšteli ir nenoriai paima mergaitės ranką.

– Pone, kur dabar? – Džonatanas pasitaiso akinius.

Elijas tyli, žengia kelis žingsnius į priekį ir batu pradeda stumdyti žemes ant
grindų.

– Ne laikas čia grindis valyti, – taria Ėlirama pasipiktinusi. Elijas rūsčiai į ją

pažvairuoja ir toliau batu braukia žemes į šalį. Mes visi stebime. Po kelių
minučių jis kažką aptinka ir parpuola ant kelių. Jis desperatiškai rankomis nuo
kažko valo žemes. Tarsi kieno pastumta, žengiu arčiau, norėdama išvysti, ką jis
ten rado.

Elijas atsargiai valo žemes nuo į vieną tašką susijungiančių penkių pagaliukų
žvaigždės. Džonanatas prieina prie manęs ir garsiai įkvėpia.

– Tai Seba, – Elijas atsako visiems, valydamasis rankas į kelnes.

– Seba... Aaa... Aišku. Kas tai? – Ėlirama paklausia, žvelgdama per petį atgal.
Šviesos žiburėliai skraido aplinkui ją, kartais netgi nutūpia ant pečių ar galvos. Ji
nuveja juos ranka.

– Ji nieko nereiškia, – sausai pareiškia ir visus nužvelgia tamsiu žvilgsniu. – Bet

tai, kas parašyta prie įėjimo į tunelį, gali turėti prasmę, – jis priartėja prie vieno
iš tunelio išsišakojimų ir prideda delną prie sienos, gerai nužiūri kiekvieną
centimetrą aplink įėjimą. Kažkas pagauna jo dėmesį ir jis nagu pradeda krapštyti
žemes. Džonatanas prieina arčiau, uždengia savo kūnu visą vaizdą.

– Mums reikia eiti čia, – taria Elijas ir ryžtingais žingsniais žengia į tamsų tunelį.
Žiburėliai nuseka jį, tačiau nespėja pasivyti ir visko nušviesti. Džonatanas
sunkiai atsidūsta, žengia žingsnį atgal ir pamoja ranka visiems eiti į tunelį.
Ėlirama sučiaupia lūpas ir pasileidžia į priekį. Visi kiti kartu. Tik ne aš.

Stoviu it prikalta prie žemės ir stebiu visus, pranykstančius tunelyje. Džonatanas

pažvelgia į mane ir nekantriai pamoja ranka. Delsiu, galvoje siaučia jausmų ir
minčių chaosas. Negera nuojauta mane tiesiog dusina.

– Ar mums tikrai būtina čia būti? – paklausiu menkučiu balseliu.

Džonatanas pažvelgia į tolstančius bendražygius ir nusiima akinius. Stebiu, kaip

pirštais pradeda trinti užmerktas akis, o tada vėl pakabina akinius ant nosies.

– Patikėkite manimi, panele, nė vienam Danu ir žmogėnui nepatinka šis

požeminis pasaulis, – taria pusbalsiu, akyse – slegiantis nuoširdumas.

– Kodėl? – iškart man parūpsta. Žengiu kelis žingsnius į priekį, stipriai save
apglėbiu per juosmenį.

Džonatano pečiai nusvyra žemyn, veidas kiek išbąla.

– Nes čia, panele, – jis sunkiai nuryja seiles, – karaliauja mirtis ir gyvena mirę
žmonės.

Net šiurpas nukrečia tai išgirdus.

– Juokaujat?

– Norėčiau, – liūdnai palinguoja galvą. – Patikėk, norėčiau iš visos širdies.

26 skyrius
Esu prardusi laiko nuovoką, bet tvirtai žinau, kad jau ilgai vaikštome tamsiais
tuneliais, kurie kas šimtą metrų išsišakoja į du ar tris. Kartais man atrodo, kad
mes labirinte ir vaikštome ratais, bet nuveju šias mintis. Elijas, atrodo, žino, kur
eina.

Uždedu delnus ant pilvo – skrandis nusprendęs įkyriai priminti, kad jau nemažai
laiko yra be darbo ir tai jam nepatinka. Nuo ilgo ėjimo maudžia kojų raumenis, o
ant kairės pėdos šono sugebėjau prisitrinti pūslę. Kiekvienas žingsnis virsta
skausmingu. Stengiuosi neišsiduoti, bet mano kvailas sriubčiojimas nepraslysta
kitiems pro akis, o mano pilvo simfonijų neužgožia net keliaujančios tuneliais
šiurpios ir kraują stingdančios aimanos bei dejonės, kurios čia nutyla, čia vėl
pagarsėja.

– Padarykime trumpą pertrauką, – paskelbia Elijas, kai tunelių išsišakojime

pasukame į kairę, ir pripuola prie manęs. Aš be jokių ceremonijų sudrimbu ant
drėgnos šaltos žemės ir puolu mautis nutrintos kojos batą.

– Labai skauda? – pasiteirauja Elijas.

– Kaip čia pasakius, – sumurmu.

Elijas išriečia antakį ir, pagavęs kelis skraidančius žiburėlius, prineša arčiau
mano kojos. Kojinė dėl sprogusio nutrynimo ir kraujo prilipusi prie žaizdos.

– Dar toli? – pasiteirauju. Visi įsitaiso aplink ir nenuleidžia nuo mūsų akių.

– Ne, – atsako. – Tuoj užgydysime žaizdelę ir galėsime eiti toliau, – jis pakelia į
mane akis ir žvelgia tarsi ko prašydamas ar laukdamas. Ne iškart suprantu, ko jis
nori, o kai galiausiai suvokiu, nuleidžiu pečius.

– Tamsoje, kur saulės nėra, blanki, trapi it drugelio sparnai gėlė stiebiasi į viršų
su viltimi šaltuose ir tamsiuose tuneliuose. Jos prisilietimas švelnus, užgydys
žaizdas akimirksniu. Toji gėlė auga ten, kur užlaša kraujo lašelis.

Elijas staigiu judesiu nuo žaizdos nuplėšia kojinę. Susiraukiu.

– Nelabai daug kraujo, – pakomentuoja.

Trukteliu pečiais. Bedugnė pilve trukdo vaizduotei ir protui bendradarbiauti.

Elijas išsitraukia iš kelnių kišenės kišeninį peilį ir, prieš man spėjant paklausti,
kam jis jam, net nemirktelėjęs įsipjauna į pirštą ir užlašina kraujo ant žemės.
Raudoni lašai bematant įsigeria į žemę ir nedidelės permatomos gėlės
vingiuodamos pakyla į viršų. Visi stebime šį magišką augimą, o, kai gėlės
nustoja didėjusios, Elijas nuskina vieną ir atsargiai, švelniais sukamaisiais
judesiais trina man į žaizdelę. Jis tai daro susikaupęs ir visai nekreipdamas
dėmesio į plačiai atsimerkusius aplinkinius.

Aš sėdžiu sekdama akimis jo pirštų judesius ir užgniaužusi kvapą. Širdis plaka

krūtinėje vis greičiau, varydama kraują į žandus, kad šis nudažytų juos sodria
rausva spalva. Pamirštu alkį, šaltį ir drėgnos žemės aromatą. Viskas, į ką galiu
kreipti dėmesį, šilti ir stebėtinai švelnūs jo pirštai ant mano odos.

– Veikia, – sušnibžda jis, vis nepatraukdamas pirštų nuo mano kojos.

– Žė, kaip nouja, – taria linkčiodamas Medžiotojas. Elijas giliai įkvėpia, atsargiai
užtraukia kojinę ir nuleidžia pėdą žemyn.

– Žinai, nenoriu niekam gadinti nuotaikos, tačiau reikia paklausti, – pradeda

Ėlirama, tapšnodama koja žemę. Elijas pažvelgia iš padilbų į ją. – Ar tu turi kokį
nors planą mus tempdamasis į Liaudgino pasaulį? Žinai, tiesiog būtų gerai
žinoti, – ji nužvelgia kitus. Jie pritariamai linkčioja galvas.

Elijas pažvelgia į mane, išspaudžia šypseną ir, užsidėjęs rankas ant kelių,
nenoriai atsistoja.

– Svarbiausia jo neįsiutinti, nukreipti jo dėmesį ir greitai dingti gavus tai, dėl ko

ateisime.

– O ko mums iš jo reikia? – drįstu paklausti užsimaudama batą.

Ėlirama piktai pažvairuoja į Eliją, o kiti, išskyrus Florijoną, nusuka žvilgsnius į

šalį, kad nesusitiktų su maniškiu.

– Keičiam planą. Jūs pasiliekate čia, o mes su Ėlirama nueisime į Žvakių miestą.
– Pone, sakyčiau, kad tai geras pasiūlymas, – sukryžiuodamas rankas už nugaros
linkteli Džonatanas. – Žvakių miestas nėra gera vieta. Ypatingai gyviesiems, –
vyras reikšmingai pažvelgia į mane ir Florijoną. Vaikinas atsitupia paglostyti
lapės, kuri urgzdama iššiepia dantis.

– Taip, puiki mintis, – džiugiai pritaria Ėlirama. – Be bagažo mes greičiau

apsisuksime. Beje, jiems čia bus tikrai saugiau. Jeigu tikėsime visais tais
pasakojimais apie Žvakių miestą, – ji žvelgia į viršų, viena ranka prie pilvo, o
kita mosuoja.

Elijas suraukia antakius, kiek susimąstęs ištiesia man ranką. Suimu ją ir atsistoju,
nors mieliau tikriausiai visą gyvenimą praleisčiau sėdėdama ant žemės.

„Kas yra?“ – paklausiu mintimis Elijo.

Vaikinas pasitrina pirštais kaktą.

„Viskas gerai. Tiesiog galvoju.“

„Apie ką?“ – smalsauju.

Kukli šypsena atsiranda jo veide.

– Taigi, taip ir susitariame, – jis apsidairo, vis dar laikydamas suspaudęs mano
plaštaką. – Šioji vieta nebloga. Džonatanai, – vyras pažvelgia į vaikiną kiek
įsitempdamas. – Žinai, ką daryti.

– Taip, pone, – jis linkteli.

– Nėsijaudink dėl sėvo mėrgos. Gėriau jaudinkis dėl savės, – Medžiotojas prie
peties priglaudžia savo kirvį.

Elijas pažvelgia į mane ir žvilgsniu mėgina kažką pasakyti, bet nesuprantu, ką. O
gal nori ne pasakyti, o tiesiog suteikti drąsos, nes jaučiuosi išsigandusi ir
nerimauju dėl ateities. Esu įstrigusi ir nežinia, ar pavyks iš šio pasaulio ištrūkti.

O gal ir gerai, kad negaliu ištrūkti. Elijo ten juk nėra. Galėčiau su juo čia
pasilikti ir būti laiminga. Man tik reikia surasti Sniego karalienę, atlikti, kad ir ką
ten reikia atlikti, ir viskas. Juk realybėje mano ateitis – miglota. Ne, ne miglota,
tragiška.
Elijas nenoromis paleidžia mano delną ir žengia arčiau Ėliramos.

– Mes pasistengsime grįžti kuo greičiau, – nužvelgia visus.

– Sėk... mės, – palinki Florijonas.

Elijas linkteli ir, paskutinį kartą nužvelgęs visus, ryžtingai nueina į tamsą.
Ėlirama seka jam įkandin, tačiau už kelių metrų abu sustingsta.

Žemė po mūsų kojomis suvirpa ir garsus urzgimas nuaidi tuneliuose. Elijas lėtai
pažvelgia per petį ir jo akys išsiplečia.

– Kaš cia buvo? – pasiteirauja Eidimtė. Mažyčiais savo piršteliais ji tvirtai

įsitveria į Ėliramos drabužius.

– Nieko gero, – sunkiai iškvėpia Elijas.

– O kad švėnta rūpužiokė, – nusikeikia Medžiotojas žvelgdamas į tą tunelio

pusę, iš kurios atžygiavome. – Bėkit! – surinka jis ir visi lekiame į priekį. Drįstu
dirstelėti per petį ir vos nepargriūnu kojoms susipainiojus. Už nugaros žybsi
gyvatiškos akys.

– Panele, geriau nesidairykite, – pataria man Džonatanas.

Visas tunelis pradeda drebėti, papildamas ant mūsų žemių grumstus. Švieselės
išsigandusios slepiasi. Ūmai tampa sunku įžiūrėti, kur dedu koją ir kur kas yra.
Girdžiu Ėliramą garsiai nusikeikiant, o vėliau kažką šnibždant.

– Ne, nemėgink. Juos gali pritraukti šviesa, – pareiškia Elijas.

– Ar tu juokus mėgsti? – Ėlirama pratrūksta.

Dabar jau kurtinantis riaumojimas nusirita tuneliais.

– Bėkit, – Elijas paliepia.

Bėgame kiek galėdami greičiau vos apšviestais tuneliais. Riaumojimas vis

netyla, o žemė juda po kojomis vis stipriau. Kad ir koks padaras ar padarai juda
už mūsų, jie yra vis arčiau. Kraujas pradeda mušti į galvą. Nuo ilgo, greito
bėgimo kūnas ima protestuoti, bet nesustoju.
– Mes jau netoliese, – taria Elijas.

„Nesustok, Miegančioji Gražuole“, – ragina jis pagriebdamas mano ranką, tarsi

žinodamas, kad bet kurią akimirką galiu nuo jų visų atitrūkti. Mintyse nirštu ant
savęs, kad neskyriau daugiau laiko fiziniam aktyvumui. Gal dabar tai būtų
pravertę.

Tolumoje ima ryškėti kažkokia gelsva šviesa. Ji tarsi įkvepia man naujų jėgų ir
numalšina skausmą. Ten slypi pabaiga. Ją reikia bet kokia kaina pasiekti.

Kažkas apsiveja aplink mano juosmenį ir smarkiai trūkteli atgal, išplėšdamas

delną iš Elijo rankos. Garsiai surinku, kai atsitrenkiu į žemę ir esu tempiama
toliau nuo šviesos, giliau į tamsą.

– Amarile! – išsigandęs surinka Elijas ir girdžiu jį lekiant paskui mane.

Desperatiškai mėginu pirštais į ką nors įsikibti, tačiau nagai nesėkmingai braukia

per šiurkštų paviršių.

Pabaisa už manęs garsiai suriaumoja ir stiprus vėjo šuoras nusklendžia į priekį,

pakeldamas nuo žemės dulkes, nusviesdamas likusius šviesos žiburėlius ir
nublokšdamas kelionės bendražygius ant žemės.

– Ėlirama, dabar pats laikas! – pavyksta nugirsti šurmulyje, kai mėginu nuo
savęs atvynioti kažką kieto, aplipusio drėgna žeme ir primenančio medieną.

– Paleisk mane, – šaukiau trankydama kumščiais mane apsivijusį daiktą.

Ūmai pabaisa nustoja mane tempusi ir alkūnėmis atsiremiu į žemę. Kažkas

tankiai alsuoja man į veidą. Net akys pradeda ašaroti nuo puvėsių tvaiko ir tampa
sunku įkvėpti.

Šviesos kamuolys švysteli man virš galvos ir atsimuša į priešais mane alsuojantį
siaubūną iš šaknų, panašų į didžiulę gyvatę blizgančiomis juodomis akimis, su
aštriu kaip paukščio snapu. Pabaisa garsiai suriaumoja iš skausmo ir galva
trenkia į viršų, truktelėdama mane arčiau savęs. Dideli žemės gabalai pažyra
žemyn, po minutės įgriūna tunelis ir aš lieku su pabaisa aklinoje tamsoje, o
bendražygiai – anapus įgriuvos.

Vos pajėgiu įkvėpti iš baimės. Bijau netgi pajudėti ir cyptelėti.

„Miegančioji Gražuole?“ – su panika balse pašaukia Elijas.

„Kol kas... gyva“, – mintyse sušnibždu.

„Kalbėk. Kurk istoriją“, – paliepia jis.

Prasižioju, bet nepavyksta pajudinti liežuvio. Jis tarsi švininis, o baimė gniaužia
gerklę.

„Negaliu“, – prisipažįstu.

„Gali, pamėgink“, – ragina vaikinas, bet mėginti beprasmiška. Negaliu. Baimė

sukausčiusi kūną ir neatrodo, kad greitu metu ji prapuls.

Kažkas nugriaudi kitoje įgriuvos pusėje ir pabaisa suriaumoja. Ji ima judėti

atgal, o kartu su ja ir aš. Nenoriu net pagalvoti, ką šioji pabaisa sumastė su
manimi daryti, tačiau tokios mintys įkyriai braunasi ir su pasimėgavimu mane
kankina.

„Miegančioji Gražuole, laikykis. Mes... “ – ir daugiau nenugirstu, ką jis sako.

Pabaisa staiga pasuka ir trenkiuosi galva į atsikišusį akmenį. Šiltas skystis teka
veidu. Nedrįstu pakelti rankos ir paliesti žaizdos. Tiesiog leidžiuosi toliau
tempiama žeme su viltimi, kad viskas bus gerai...

Užmerkiu akis. Ne, tai ne išeitis. Atsimerkiu ir, sukaupusia visus jėgų ir drąsos
likučius, prabylu:

– Išsigandęs padaras juda tamsos valdomais tuneliais, kurie jau daugybę metų
yra jo namai. Į šio gyventojo valdas įsibrovę dvikojai sutrukdė jo ramybę ir jį
baugina. Jis nusprendžia pulti pirmas, kol dvikojai jo nenuskriaudė ir neatėmė iš
jo namų. Jau kartą taip buvo ir prisiminimai jį baugina. Jis gins savo namus iki
paskutinio atodūsio, tačiau dvikojai netrokšta jo nuskriausti ar gvieštis jo namų,
– padaras sulėtėja. – Jie tik svečiai, kurie nelinki niekam blogo. Jie eis ir praeis,
o padaras galės toliau sau gyventi netrukdomas, jeigu paleis merginą ir pasuks
savais keliais, – sunkiai nuryju seiles ir baimės gumulą gerklėje.

Pabaisa nustoja mane tempusi, tačiau delsia paleisti iš gniaužtų. Kantriai laukiu.
Prabėga viena minutė, tada antra, trečia... pabaisa lėtai atlaisvina gniaužtus ir
atsitraukia. Netrukus, išleidusi negrėsmingai suurzgusi, pradeda snapu rausti į
sieną, pažerdama aplink save kaulus ir žemes. Nedrįsdama pajudėti guliu ant
žemės ir laukiu, kada triukšmas nurims ir liksiu viena. Tačiau vos tik pabaisa
patraukia savais keliais ir jos keliamas triukšmas nutyla, erdvę pripildo kitas
garsas, – išgirstu lėtą rankų plojimą.

– Danu, – tuneliais nuaidi su pasimėgavimu ištartas vyrišku balsu žodis. – Ir ką

gi Danu čia veikia? – mėginu ką nors įžiūrėti tamsoje, tačiau girdžiu tik lėtus
žingsnius. Greitai atbulomis ropoju atbulomis, kol nugara atsiremiu į sieną. – Šis
Danu arba bebaimis, arba labai kvailas.

Lėtai atsistoju, pirštais čiupinėdama iš sienos kyšančias kaukoles ir kaulus.

„Elijau“, – sušnibždu mintyse, bet nesulaukiu jokio atsako, o žingsniai aidi vis
garsiau.

– Negi tylėsi? Nelabai mandagu tai daryti, kai tau užduoda klausimą, – balse
justi menkutis susierzinimas.

Stipriai suspaudžiu lūpas ir giliai įkvepiu per nosį. Mintyse mėginu sau įkvėpti
drąsos ir ryžto. Aš šiame pasaulyje jau spėjau tiek daug dalykų patirti ir
išgyventi. Ne kartą teko įveikti netgi save pačią. Nors baimė ir neryžtingumas
sekioja mane kaip šešėlis, mano gyslomis teka pasitikėjimas savimi ir
užsispyrimas, išsiugdytas girdint kritiką, įžeidinėjimus, patyčias ir atsisakymą
leisti mano kūrybą. Silpnas žmogus viso to neatlaikytų, o aš atlaikiau.

Galbūt.

– Girdžiu, kaip tu dvasią gaudai. Girdžiu, kaip tavo širdis net kulnus daužo iš
baimės. Maibės moka įvaryti siaubo. Toks jau jų darbas. Negi tikrai duksėjai,
kad viskas eisis kaip sviestu patepta? Į mirties valdas taip pat sunku patekti, kaip
ir kapkas išnešti.

„Elijau“, – pamėginu vėl, tačiau tarsi atsimušu į mūrinę sieną.

– Negi dabar nusprendei baubų šventę švęsti, Danu? – sušnibžda atėjūnas visai
šalia manęs. Žengiu palei sieną žingsnį į šoną. – Kodėl liežuvį prispaudei?
Nedrebink kinkų, nesikandžioju, – šiltas alsavimas paliečia dešinį skruostą.

Aiktelėdama aklai strykteliu į tolyn nuo jo.

– Kokia baikšti Danu, – paniekinamai meta jis.

Ūmai vienas paskui kitą įsižiebia balkšvos šviesos žiburėliai, metantys
vaiduoklišką šviesą ant kaukolių, kaulų ir priešais mane stovinčio aukšto, liekno,
trečią dešimtį įpusėjusio jaunuolio. Jis dešinę koją kiek atkišęs į priekį, rankas
sukryžiavęs ant krūtinės. Plaukai ilgi ir tamsoki, kakta plati, akys mąslios, nosis
tiesi ir ilga, stiprus žandikaulis. Vilki lyg ir lininius marškinius, kurių rankoves
yra atsiraitojęs aukščiau alkūnės, tamsią liemenę, susagstytą blizgančiomis
sidabrinėmis sagomis, ant krūtinės – žvilgantis trijų sujungtų spiralių, sudarančių
apverstą trikampį, pakabukas. Dėvi paprastas tamsias kelnes, per petį yra
persimetęs paštininko kuprinę.

Jis atrodo kaip aristokratas, išžengęs iš istorijos vadovėlių puslapių.

– Kas jūs?

Jis kelias akimirkas žvelgia į mane plačiai atsimerkęs ir pravėręs burną, tarsi
netikėdamas savo akimis. Sunkiai nuryju seiles, krūtinė tankiai kilnojasi.

– Amor vincit omnia[70], – sušnabžda jis ir, tarsi norėdamas mane paliesti,
iškelia ranką ir žengia link manęs. Aš žengiu atgal. Vyras tai pastebi ir sustoja.
Jis lėtai nuleidžia ranką, o akyse šmėsteli liūdesys. Palenkia galvą į šoną ir
išriečia tankius antakius.

– Kas jūs? – pakartoju.

Jis papurto galvą, trumpam nusuka veidą į šoną, kažką sau murmėdamas. Kelis
kartus ranka perbraukia plaukus, o vėliau uždeda delną ant kaktos ir ilgai žvelgia
į žemę.

– Kas jūs? – trečią kartą pakartoju. Garsiau. Pikčiau.

Jis papurto galvą ir pažvelgia į mane kukliai šyptelėdamas.

– Tai man derėtų klausti, kas jūs, puella[71]? – galiausiai prabyla formaliu tonu.

Apsidairau. Mes tunelyje vienui vieni.

– Duosiu toną šiam mūsų kiek nejaukiam pokalbiui ir prisistatysiu. Esu

Liaudginas Albertas Fraudsteris. Jauniausias Burkhardo Fraudsterio sūnus. Man
neapsakoma garbė su jumis susipažinti, puella. Jūsų paslaugoms, – jis nulenkia
galvą ir, patrynęs delną į kelnes, iškelia jį į viršų ir įdėmiai mane stebi. Jo akys
kupinos kažkokios man nesuprantamos bauginančios vilties, šilumos ir ilgesio. –
Dabar jūsų eilė, – jis rankos mostu paragina mane prabilti.

Įdėmiau jį nužvelgiu. Negi čia tas asmuo, kurio mes čia ieškome ir kuriuo
neturėčiau pasikliauti? Dar kelis kartus mintyse surinku Elijo vardą, tačiau jokio
atsako nesulaukiu.

Kai per ilgai uždelsiu prasižioti, jis prideda pirštus prie smakro ir numykia.

– Jūs čia ne viena, – galiausiai taria jis ir dirsteli per petį atgal. Vyras žengia
atgal ir pasisuka į mane šonu. Tuneliais nuaidi riaumojimas. Vyras įsitempia.

– Ar tie jūsų kelionės palydovai jus čia atsivedė? – pasiteirauja jis įtemptu balsu.

Tyliu. Netrukus vėl pasigirsta riaumojimas ir keli grumstai nukrenta ant žemės.

Liaudginas susierzinęs atsidūsta.

– Jūsų tyla... Labai nemandagus gestas, kuris... tampo mano nervus ir yra ne
vietoje ir ne laiku, – prisipažįsta jis ir žengia kelis žingsnius arčiau manęs.
Įsitempiu. – Man šioji diena buvo prasta. Turėjau daug bėdų. Gal malonėkite,
puella, neįniršinkite manęs, nes, patikėkite manimi, kai pradėsiu pykčiu virti,
mažai nepasirodys.

Sunkiai nuryju seiles. Kai kurių jo žodžių nesuprantu, bet tai, ką jis turi omenyje,
nujaučiu, yra įspėjimas. Tačiau neatrodo, kad jis galėtų prieš mane pakelti ranką
– žvelgia tokiu vilties ir šilumos kupinu žvilgsniu.

– Taip, esu ne viena.

Jis prisimerkia, pagriebia trijų spiralių pakabuką ir pažvelgia į jį. Kažką

sumurma ir paleidęs pakabuką puola dairytis aplinkui. Iš tolumos atsklinda
kažkoks rausimo garsas, o vėliau nuaidi grėsmingas riksmas.

– Nežinau, kokiu tikslu, puella, su savo bendrakeleiviais nusprendėte leistis į

požemius, tačiau nepatariu slampinėti čia vienai, – jis nuleidžia galvą ir apeina
mane. – Einate su manimi, ar pasiliekate čia? – greitakalbe paklausia jis,
žvelgdamas į tunelio tamsą.
Susiraukiu. Šįkart riaumojimas garsesnis ir žemė sujuda po kojomis, nuo viršaus
vėl pabyra grumstai. Mano širdis nusirita į kulnus.

– Su jumis? Jūs – pasaka? – paklausiu. Jis pažvelgia į mane prisimerkęs. – O aš

– Danu? – žengteliu žingsnį tolyn nuo jo.

Jis giliai įkvepia dairydamasis aplinkui.

– Gal apie tai pakalbėkime kitą kartą, – jis taria paprastai. – Kaip ir apie tai, kas
jums nutiko ir kodėl esate čia.

Tuneliuose nugriaudi riaumojimas.

– Pasiliekate ar einate? – dar kartą paklausia dairydamasis į šalis.

Giliai įkvepiu padvisusio oro. Liaudginas pastebi mano veide atsispindinčią aršią
kovą ir liūdnai atsidūsta.

– Kaip sau žinote. Klaidžiokite tuneliais, kurie galiausiai virs jūsų amžinojo
poilsio vieta. Usus magister est optimus. Patirtis juk yra geriausias mokytojas, –
jis greitai žengia kelis žingsnius į priekį, bet ūmai stabteli, pažvelgia į manę
susimąstęs. Po minutės iškelia pirštą ir žvelgia tiesiai į mane. – Be to, kuo
greičiau užsigydykite žaizdą, puella, – parodo man į galvą. – Mirusiesiems labai
akį gelia, kai regi gyvuosius savo namuose, O ypatingai jie pasiunta, kai
užuodžia kraują. Tada net pačios baisiausios ir pavojingiausios požemių pabaisos
nublanksta prieš mirusiųjų keliamą grėsmę, – ir nužingsniuoja į priekį, kartu
pasiimdamas ir švieseles.

Mane vėl apgaubia tamsa. Susigūžiu ir sudrebu. Jo žodžiai įvarė baimės. Bet ar
tai buvo nuoširdus patarimas, ar siekis mane įbauginti taip, kad pulčiau maldauti
jo pagalbos? O gal tai – koks nors išmėginimas? Negi jis nori patikrinti, kokia
bailė esu? Kokia priklausoma nuo kitų žmonių? Gal ir atėjau čia būdama silpna
ir drovi, bet, jeigu iš šio pasaulio ištrūksiu, išeisiu pasitikinti savimi ir drąsi.

Pasileidžiu bėgti į priekį. Liaudginas stabteli ir per petį pažvelgia į mane.

Blankioje švieselių šviesoje jo veido mina nepasikeičia, bet akyse tarsi švysteli
palengvėjimas ir džiugesys.

– Įsistatei akis? – pasiteirauja jis šaltai.

– Gal.

Liaudginas numykia, tiesia man ranką, bet paskutinę akimirką apsigalvoja ir

tiesiog mostu parodo į priekį.

– Žvakių miestas netoli, puella. Keli posūkiai ir būsime vietoje, – taria sparčiai
žingsniuodamas į priekį ir vis nesiliaudamas dirsčioti per petį. – Požemiai labai
pavojingi. Nežinia, kad gali slypėti tamsoje.

Liaudginas iš kišenės išsitraukia nosinaitę, ant kurios krašto išsiuvinėti inicialai.

Paduoda ją man ir žvilgsniu parodo į žaizdą. Nedrąsiai paimu, bet neskubu
pridėti prie žaizdos. Jis išriečia antakį, bet neskubu jam nieko aiškinti.

Akimirką stabteliu, pritupiu ant žemės, paliečiu žaizdą ir tada pridedu kruvinus
pirštus prie žemės. Liaudginas tylėdamas stebi, kaip išdygsta gėlė ir kaip aš ją
nuskynusi trinu į žaizdą.

– Gydanti gėlė, – sušnabždi susižavėjęs.

Linkteliu ir imu nosinaite valyti kraują nuo veido. Kai pabaigiu, judame kiek tik
galėdami greičiau priekį.

– Žvakių mieste yra išėjimas į paviršių? – drįstu paklausti pridususi.

Jis kiek prisimerkia, apsidairo aplinkui ir lėtai pasukioja galvą į šalis.

– Nėra?

Liaudgino kakta truputį susiraukšlėja.

– Ką jūs žinote apie Žvakių miestą, puella? – atsargiai pasiteirauja jis.

– Nedaug, – atsakau lėtai ir sąžiningai.

Jis giliai įkvepia ir pasitrina kaktą.

– Tavo bendrakeleiviai turėjo tau pasakyti, kad iš čia tepti slides – neįmanoma.
Ranką ant širdies dedu, pabėgti į kitą pasaulį lengviau nei iš požemių karalystės.

– Kodėl? – atsargiai paklausiu. Už mūsų ant žemės garsiai nukrenta nuo sienos
atšokusi kaukolė. Krūpteliu nuo garso.
– Mirtis yra gudrus sutvėrimas. Mes visi gimstame, kad mirtumėme. Tokia
tvarka ir mėginti ją pakeisti yra neįmanoma, o jeigu mėginsi, tik tuščiai išvaistysi
savo gyvastį.

– Kiti drįstų pasiginčyti, – sumurmu.

– Gal. Immortalitas[72] suprantamas įvairiai. Yra manoma, kad žmogus iš

tikrųjų iškeliauja į anuos amžius, kai jis yra pamirštamas. Kiti teigia, kad žmonės
niekados nenueina į dausas, tik keičia apdarą. Jūs, puella, gal jau gyvenate
šimtąjį kartą ir šiame pasaulyje esate palikusi tūkstančius pėdsakų. Tai dar viena
įdomi hypothesi[73]. Daug kas ja labai tiki, nes ji tarsi teigia, kad meilė niekados
nemiršta ir įsimylėjėliai gali vėl ir vėl susitikti.

– Bet... Kvailai skamba. Tada koks tikslas mirti, jeigu iš tikrųjų... nemiršti? Ir
kam vis mirti... ieškoti tada vienas kito... Tiesiog... – mėginu mintyse viską
aprėpti, bet sunkiai sekasi.

Liaudginas numykia ir pagriebia pakabuką ant kaklo. Pirštais jį patrina.

– Įdomus klausimas. Gal mes gyvename šimtus gyvenimų tam, kad kažko
išmoktumėme ar pasiektumėme, ko nepavyko padaryti anksčiau. Gal mes
gimstame ir mirštame tam, kad turėtumėme dar vieną galimybę ištaisyti vieną ar
kitą klaidą? O gal mes turime kokį nors svarbų vaidmenį Dievų žaidime? – jis
pakraipo galvą į šalis.

– Netikiu, kad Dievai valdo mūsų gyvenimus, – prisipažįstu. Prieiname tunelio

išsišakojimą. Liaudginas mandagiai ranka parodo į dešinę.

– Astra inclinant, sed non obligant.[74]

Susiraukiu.

– Koks vertimas?

Liaudginas šypteli.

– Svarbu ne vertimas, o kokią prasmę šis pasakymas turi.

– Ir kokia ji?
– Kad netikėkite magiškais dalykais, pavyzdžiui, astrologija. Mes kiekvienas
turime laisvą valią ir viską lemiame patys.

Tunelis išsišakoja į tris kitus tunelius. Liaudginas nė nemirktelėjęs eina tiesiai.

Virš tunelio į akmeninę arką išgraviruoti žodžiai: Undique ad inferos tantumdem
viæ est.

– Ką tai reiškia? – paklausiu pirštu parodydama į viršų.

Liaudginas net nepakelia akių į viršų.

– Tai Cicero pasakyti žodžiai. Kelias į požemio karalystę iš visur vienodas, –

taria iškilmingai. – Tarsi pirštu į akį. Nesvarbu, kur esi, visi vis tiek susitiksime
ten pat.

Tunelio pabaigoje ryškėja šviesa. Žemę po mūsų kojomis po truputį keičia

juodos blizgios plytelės, ant kurių išraižyti skaičiai arba skyrybos ženklai,
pavyzdžiui, taškas ar kabelis. Susidomėjusi stebiu, ant kurių plytelių padedu
koją.

31 – 8 – 3 – 3; 97 – 13 – 2 – 2; 207 – 2 – 3 – 3;

139 – 18 – 7 – 4; 13 – 1 – 4 – 4; 131 – 7 – 8 – 1; 319 – 2 – 2 – 4; 50 – 14 – 4 – 2;

,

260 – 7 – 1 – 1; 194 – 10 – 5 – 9; 15 – 9 – 3 – 5; 274 – 25 – 1 – 5; .

– Ką visi tie skaičiai reiškia? – paklausiu.

Liaudginas atsikrenkščia. Pakeliu akis į jį.

– Nežinau, – prisipažįsta. – Nors esu čia jau seniai, tačiau dar pačiam nepavyko
suvokti, kas slypi už tų skaičių. Bet turiu vieną hypothesi.

– Kokia ji?

– Mes abu lipame ant skirtingų plytelių. Skaičiai mums keičiasi, – pastebi jis. –
Todėl, manau, kad tai tarsi būrimas kortomis ar laimės sausainių laužymas. Už tų
skaičių slypi asmeninė žinutė tau, bet dauguma iš mūsų tik uodegas krapšto
lovose, ir tiek.

– Ar pats mėginai išnarplioti šią žinutę?

– Aš žolininkas ir gydytojas, – atsako paprastai. – Štai, mes jau ir Žvakių mieste,

– pamoja jis į priekį.

Pasuku galvą ir tai, ką išvystu, užgniaužia man kvapą. Stabteliu ir spoksau į

visas puses išsižiojusi. Liaudginas nusijuokia.

– Visi taip reaguoja išvydę Žvakių miestą.

Mes abu stovime priešais didžiulį miestą. Apink miestą teką plati, žėrinti kaip
rubinas raudona sodri upė, per kurią nutiestas banguojantis tiltas. Pats miestas
apjuostas iš juodų kaukolių išmūryta siena, ant kurios viršaus nutūpę kranksi
daugybė varnų ir kranklių. Vartai uždaryti, o ant jų švytinčia balta spalva
nupieštos tris susijungiančios spiralės, kurios suformuoja trikampį. Pačiame
miesto centre stovi didžiulis pastatas, kurio viršūnė kyla į viršų ir smaigaliu
mėgina pasiekti skliautą. Tik dabar suvokiu, kaip mes giliai atsidūrėme po žeme.
Čia jau ne keli metrai. Čia dešimtys kilometrų. Tačiau įstabiausia – aplinkui
miestą sklandančios įvairiausių tautybių ir amžiaus vėlės.

– Puella, – atsargiai kreipiasi Liaudginas, – ar žinote, kuo ypatingas yra Žvakių

miestas?

Sučiaupiu lūpas ir papurtau galvą.

– O ar žinote, kokiame pasaulyje iš viso esat atsidūrusi? – balsas kiek prityla.

Lėtai papurtau galvą.

– Visos sąmonės čia susijungia, – jis kilsteli pakabuką. – Visi žmonės šiame
pasaulyje susitinka. Vieną naktį užmigusi gali susitikti su mirusiuoju, kitą dieną
su už tūkstančių kilometrų gyvenančiu asmeniu. Tai ne hypothesi, o faktas, –
greitai priduria. – Šis pasaulis žino tavo praeitį, dabartį ir ateitį. Žinoma, Danu
čia turi pranašumų, palyginti su paprastais žmonėmis. Šis pasaulis Danu leidžia
dar ir tobulėti bei augti.
Jis giliai įkvepia ir kelias akimirkas žvelgia į miestą. Neiškart pastebiu, kaip iš
niekur atsiranda aukšta šviesiaplaukė mergina, susipynusi dvi kasas juodais
kaspinais, vilkinti nėriniuotą juodą suknelę trumpomis rankovėmis. Ant jos
rankos išpaišyti įvairūs okultiniai simboliai, o ant pirštų – daugybė sidabrinių
žiedų. Moteris šaltai pažvelgia į mus. Jos skvarbios tamsios akys įtraukia tarsi
juodoji skylė.

Liaudginas pastebi merginą ir greitai atsistoja tarp mūsų. Mergina kilsteli smakrą
ir žengia prie tilto oriais žingsniais.

– Kas... Kas čia...

– Raganos, – jis per petį pažvelgia į mane. – Juokinga tai, kad jūsų pasaulio
raganos mano, jog šis pasaulis – paralelinis ar astralinis. Jos ateina čia vogti
informacijos.

– Kokios informacijos? – nesuprantu.

Liaudginas pirštais masažuoja smilkinius.

Už nugaros kažkas nugriaudi ir piktai suriaumoja. Abu pažvelgiame per petį.

– Nestoviniuokime čia. Eikime, – paragina Liaudginas uždėdamas man delną ant

nugaros ir stumtelėdamas į priekį. Paklusniai žengiu link tilto, vyras eina paskui
mane. Kelis kartus mintyse vėl pamėginu pašaukti Eliją vardu, bet jokio atsako.
Man darosi neramu. Gal jam kas nors nutiko?

– Tai Baimės tiltas, – praneša man Liaudginas, kai keliaujame tiltu į viršų. – Jis
toks banguotas, nes tikima, kad tiesomis linijomis keliauja blogos dvasios, –
paaiškina, kai leidžiamės tiltu žemyn ir vėl kylame į viršų. Keli vaiduokliai
mumis susidomi ir nusileidžia iš viršaus. Liaudginas rūsčiu žvilgsniu nuveja juos
šalin. Gailiai suaimanavę jie pakyla ir prisijungia prie kitų.

Vartai atsiveria ir mes žengiame į vidų. Liaudginas iškart kažką surinka kita
kalba šalia sklandantiems vaiduokliams, rodydamas į tunelių pusę. Vaiduokliai
paklusniai linkteli ir greitai užveria vartus.

– Ką?

– Kai Maibės sukiojasi aplink miestą, vartai turi būti uždaromi. Dėl saugumo.
– Bet mano draugai...

– Pasiųsiu vaiduoklius, kad juos surastų. Jūs tikrai netekę proto, jeigu leidotės
požemiais, – taria nuoširdžiai.

– Mes turime priežastį, – atkertu.

– Kokią?

Išsižioju atsakyti, bet nutyliu. Jam turės pakakti tokio atsakymo.

– Nežinau, kas jūsų bendražygiai, bet jeigu atsitempė jus čia, gerų norų širdyse
neturėjo, – jo akys patamsėja žvelgdamos tiesiai į mane.

– Elijas turi tik gerus norus širdyje, – tvirtai pareiškiu. Žengteliu atatupsta ir
susigūžiu nuo čia tvyrančio šalto, kuris smelkiasi iki pat kaulų čiulpų.

– Nežinau, kas jis toks, bet dėl šventos ramybės, tebūna taip, kaip sakote, puella.
O dabar eikime, kur šilčiau. Ir tikriausiai jums žarna žarną ryja.

Liaudginas liūdnai šypteli ir paspartina žingsnį akmenimis grįstomis gatvelėmis.

Seku jam iš paskos dairydamasi į šalis. Namų sienos sumūrytos iš kaulų.

Praeiname pro vieną didžiulį namą, pro kurio langus pastebiu daugybę įvairių
paveikslų. Stabteliu ir parodau galvos judesiu į pastatą. Liaudginas nusišypso ir,
užlipęs kelis laiptukus, atveria garsiai girgždančias duris, pamoja man žengti į
vidų. Patalpoje ant sienų iškabinti šimtai įvairaus dydžio tapytų paveikslų.
Prieinu prie vienos sienos ir žvelgiu į paveikslus. Vieni tamsūs, kiti ryškus, treti
išblukę. Juose pavaizduoti įvairių rasių, tautybių ir išvaizdų žmonės.

– Kas čia? – paklausiu, nors jau pati nutuokiu.

– Tai Danu galerija. Visi čia pavaizduoti yra Danu, tiek didvyriai, tiek didžiausi
priešai patys sau, puella. Bet... Per angusta ad augusta. Per sunkumus į laimę.

Nevalingai linkteliu ir pradedu judėti apžiūrinėdama paveikslus. Jų gausoje

mėginu surasti kelis pažįstamus.

– Kodėl jie čia sukabinti? – smalsauju.

Liaudginas prieina arčiau sienos ir pirštų galiukais braukia per vieno iš paveikslo
kuklius medinius rėmus.

– Kai Danu miršta, paveikslas tampa baltas. Tačiau, prieš jam pakratant kojas,
paveikslas ne kartą paryškėja, išblanksta, tampa ryškus... Sielos ir kitos pasakos
čia mėgsta lažintis ir kurti istorijas apie Danu gyvenimą.

– Lažintis?

Liaudginas linkteli.

– Pavyzdžiui, šis paveikslas šiuo metu labai populiarus, – Liaudginas prieina

prie kitos sienos ir parodo į nemažą paveikslą, kuriame akį rėžia švytinčios
mėlyna ir raudona spalvos. – Paveikslas Ryžtas visada tik tamsėjo, o dabar... jis...
Jis dabar keičiasi stulbinamu greičiu ir... tik į gerą. Kad ir kas vyksta šios
merginos gyvenime, tai viską apverčia aukštyn kojomis, puella. Tai žavi. Visa
širdimi tikiuosi, kad viskas tik į gerą, – jis šiltai nusišypso. – Gaila, kad veido vis
dar nematyti.

– O kodėl taip yra? – greitomis nužvelgiu kitus paveikslus. Daugumos žmonių

veidai paveiksluose neryškūs, ant jų tarsi krenta kažkoks šešėlis.

– Tai tarsi apsauga nuo pasakų. Mes matome plaukus, kūno formą, bet veido –
ne, todėl negalime kištis į jų gyvenimus. Bet sakoma, kad tam tikrą mėnesį,
dieną ir valandą paveiksle galima išvysti veidą ir tai nutinka tada, kai Danu
įžengia į gyvųjų pasaulį.

– Tai tiesa?

Liaudginas trūkteli pečiais.

– Asmeniškai, puella, neturiu tiek laiko ir kantrybės stovėti prie paveikslo kiaurą
dieną. Be to, nėra išrastas tikslus laikrodis ir kalendorius tokiems reikalams. Juk
iš tikrųjų niekas nešvenčia savo gimtadienio tą pačią dieną ir valandą kada gimė.
Ir paroje nėra lygiai dvidešimt keturios valandos.

– Tikrai?

Liaudginas išsiviepia, tarsi būčiau pasakiusi kažką linksmo. Kai pastebi mano
kreivą žvilgsnį, linksmumas nuo veido dingsta tarsi trintuku brūkštelėtas.
– Žemė aplink savo ašį apsisuka per 23 valandas, 56 minutes ir 4,2 sekundes, o
aplink Saulę – per 365,25 dienas. Taigi, pasitikėti kalendoriais ir laikrodžiais
kartais beprasmiška.

– Iš kur visa tai žinai?

Jis tik kukliai šypteli ir, išgirdęs brazdesį mums už nugaros, pažvelgia per petį. Į
vidų kiaurai sienas garsiai kalbėdami pereina keli vaiduokliai. Išvydę mus, jie
sustingsta, o atsitokėję – žemai nulenkia galvas.

– Pone, – taria vaiduoklis su plike ir riestais ūsais. – Jūsų krikštatėvis visur jūsų
ieško. Jis pageidauja jus išvysti.

– Dėkoju, – Liaudginas linkteli. – Mes kažką įsimesime į burną ir susirasime jį.

Vaiduokliai įtariai žvelgia į mane. Anksčiau būčiau norėjusi susigūžti ir

pasislėpti už Liaudgino nugaros, o dabar stoviu kiek išpūtusi krūtinę ir tvirtu bei
drąsiu žvilgsniu žvelgiu į juos, tačiau vis tiek turiu prisipažinti, kad širdis
pašėlusiai stuksi.

– Einame? – Liaudginas, patrynęs ranką, ištiesia ją man.

Sunkiai nuryju seiles ir droviai paimu jo stebėtinai šiltą ranką. Kelias minutes
negaliu atitraukti žvilgsnio nuo mūsų sujungtų delnų. Mūsų oda skiriasi kaip
diena ir naktis. Nors nemėgstu būti saulėje, mano oda švelnios auksinės spalvos,
o Liaudgino – kreidos baltumo.

– Kai ilgai neregi dienos šviesos, tavo oda tampa balta, – tarsi perskaitęs mano
mintis kukliai tarsteli Liaudginas.

– Atsiprašau, – sumurmu ir pažvelgiu į jį, jausdama raudonį veide. –

Nenorėjau... Tiesiog...

– Nieko tokio, puella, – skuba nuraminti draugiškai šypsodamasis. – Aš

nesigėdiju savo išvaizdos, aš ja didžiuojuosi.

– Tikrai?

– Ar žinojote, kad patrauklūs žmonės yra visai nepatrauklūs? – klausia.

Sumerkiu akis. – Tikriausiai ne. Pasirodo, kad žmonės, kuriuos mes laikome
patraukliais, tiesiog atitinka aukso pjūvį ar dar kitaip vadinamą dieviškąją
proporciją. Šie žmonės atrodo mums saugesni ir galintys atsivesti sveikus
palikuonis, tačiau... jie nėra išskirtiniai. Taigi, eime, – jis uždeda kitą delną ant
maniškio ir aikteliu pajutusi, kad ji šalta kaip ledas. Liaudginas akimirksniu ją
nukelia ir įkiša į kelnių kišenę. – Paskubėkime. Mirtis nelabai mėgsta laukti, –
greitakalbe sumurma ir vedasi mane lauk iš pastato. Vaiduokliai mus nulydi
šiurpą keliančiu žvilgsniu.
27 skyrius
Liaudginas nuveda mane prie kanalo, kur mūsų jau laukia gondola ir valtininkas,
apsivilkęs juodą apsiaustą su gobtuvu. Mėginu įžvelgti jo veidą, tačiau jį slepia
šešėliai, o pajutęs mano žvilgsnį, valtininkas nusuka veidą į šoną.

– Kodėl... plauksime? – paklausiu jausdamasi kiek nemaloniai.

Liaudginas įšoka į gondolą ir padeda man įlipti.

– Nes taip greičiau, – atsako paprastai.

Abu prisėdame ir valtininkas smeigia irklą į raudonai žėrintį vandenį, stumia

gondolą į priekį. Valtis staiga grėsmingai susiūbuoja taškydama vandenį.
Išsigandusi įsitveriu į kraštą, keli raudoni lašai užtrykšta ant dešinės alkūnės.

– Kodėl tas vanduo... raudonas? – drįstu paklausti, kai gondola nustoja siūbuoti.

– Aplink miestą teka kraujo upė. Čia kraujas, – paprastai atsako.

Suakmenėju ir išsprogusiomis akimis žvelgiu į raudonus taškus ant drabužių.

Man darosi bloga ir Liaudginas tai pastebi. Jis patrina kairį delną į kelnes ir
droviai uždeda pirštus man prie smakro. Nenoriai leidžiu jam nukreipti mano
žvilgsnį nuo raudono vandens į jį.

– Kai kas nesikeičia, – taria jis sužavėtas. Klapsiu blakstienomis sutrikusi. –

Turiu omenyje, kad kraujas retam žmogui... Na, retas, kuris mėgsta žiūrėti į jį, –
išlemena sutrikęs ir patraukia pirštus.

Mano veide atsiranda blanki šypsena. Daugiau nedrįstu nė dirstelėti į vandenį ir,
užmerkusi akis, giliai kvėpuoju. Liaudginas gerbia mano tylą ir nieko nesako.
Mus supa tik bangų teliuskavimas joms atsimušiant į medinę gondolą,
vaiduoklių dejonės ir tas žvarbus šaltis, verčiantis susigūžti ir stipriai save
apglėbti. Nevalingai imu kalenti dantimis. Tikriausiai ir mano lūpos jau spėjo
pamėlti.

Ūmai išgirstu Liaudginą kažką murmant. Atmerkiu vieną akį ir dirsteliu į jį

pagauta smalsumo. Jam iš kairės sklando vaiduoklis ir įdėmiai klausosi, ką vyras
jam šnibžda, o kai viską išklauso, klusniai linkteli ir nuskrieja į priekį.

Greitai užmerkiu akį ir pasimetu, kad nieko nei negirdėjau, nei mačiau.
Pamėginu vėl mintyse pašaukti Eliją. Nerimas dėl jo... jų ėda mane iš vidaus.
Nenoriu tikėti, kad negaliu susisiekti su Elijumi todėl, kad jam nutiko kas nors
blogo. Primenu sau, kad tai jau ne pirmas kartas, kai mano asmeninis demonas
negali su manimi kalbėti. Tikriausiai šiame pasaulyje yra išimčių, kai negaliu su
Eliju dalintis mintimis.

Gondola staiga sustoja. Krūpteliu ir atsimerkiu. Imu karštligiškai dairytis

aplinkui. Liaudginas atsargiai atsistoja ir pasiūlo man ranką. Nedrąsiai priimu jo
pagalbą ir jau kitą akimirką stoviu ant tvirto pagrindo.

– Jums šalta, – pastebi jis nužvelgdamas mano veidą. – Tuoj sušilsite ir...

– Pagaliau parsiradote, pone Liaudginai, – garsiai taria kažkoks vyras. – Mirtis

pradeda niršti, kad jūs taip jį ignoruojate, ypač, kai jis laukia labai garbingos
viešnios.

Liaudginas išriečia nugarą ir rūsčiai pažvelgia man per petį. Drįstu apsisukti ir
pasitikti vidutinio amžiaus vyrą, vilkintį tamsius paprastus drabužius. Jo veidas
ganėtinai atgrasus, su ilga nosimi, ištinusiais paakiais ir nenuskustu smakru.

– Taip, parvykau. Kaip šiandien sekasi? Galvos skausmas? Svaigimas?

– Futue te ipsum![75] – šiurkščiai taria vyras, tada pažvelgia į mane. Tankūs jo

antakiai susijungia.

– Pranešk Mirčiai, kad pasirodysime netrukus, – Liaudginas uždeda delnus man

ant pečių.

Vyras atplėšia nuo manęs akis ir spjauna sau po kojomis.

– Nesu tau pasiuntinukas, – atrėžia. – Ir ką čia iš viso sugalvojai? – jis mosteli į

mane. – Jau visai išprotėjai. Kas čia...

Liaudginas sugriežia dantimis.

– Vykdyk, kas tau įsakyta.

Vyras pasibjaurėjęs papurto galvą.

– Kiaurą dieną sėdi tarp tų paveikslų. Tau jau visai protelis nuvažiavo.

– Negi man reikia pakartoti, – pro sukąstus dantis grėsmingai taria Liaudginas.

Vyras vypteli, apsisuka ant kulnų ir nutrepsi į didžiulius rūmus, kuriuos saugo
skeletai, apvilkti aprūdijusiais šarvais. Jų rankose – priglausti prie krūtinių
kalavijai su išdžiuvusiomis kraujo dėmėmis. Tuščiavidurės akiduobės
bauginančiai žvelgia visur ir niekur.

Sudrebu ir nejučiomis žengteliu atgal, nugarą atšlieju į Liaudgino krūtinę.

Susigūžiu. Liaudginas paseka mano žvilgsnį, pasilenkia arčiau ausies ir
sušnibžda:

– Jie gal ir atrodo baisiai, tačiau yra tokie pat pavojingi, kaip naujagimis, –
aikteliu ir iškart atsitraukiu per kelis žingsnius. Liaudginas iškelia delnus. –
Situacija kardinaliai pasikeistų, puella, jeigu būtum priešas. Bet apie tai gal
vėliau. Eime, – jis nužingsniuoja link sargybinių ir jų saugomų durų, vis
stabtelėdamas ir žvilgtelėdamas į mane.

Giliai įkvėpiu ir seku jam įkandin. Vyras vedasi mane menėmis, kuriose mūsų
žingsniai aidi ant baltų ir juodų marmurinių plytelių, voratinkliai nukloję giltinių
ir angelų skulptūras. Ant sienų pakabinti didžiuliai veidrodžiai, tačiau visi iki
vieno – įskilę. Prie kiekvienų durų stovi po skeletą sargybinį.

– Čia, – taria Liaudginas, rodydamas į medines duris, ant kurių nupiešta

Mandala. – Tarnai tuoj atneš jums, puella, ko nors užkrimsti, – jis plačiai atveria
duris ir žengia į priekį, neleisdamas man žengti pirmai. Iškart puola dairytis po
kambarį ir, jį apžvelgęs, pamoja man įeiti į vidų.

Kambarys didžiulis, tačiau dėl daugybės jame esančių senovinių daiktų atrodo
prigrūstas ir ankštas. Židinyje skleisdamos malonią šviesą ir šilumą spragsi
malkos. Nieko nelaukdama nužingsniuoju arčiau šilumos ir ištiesiu į ugnį rankas.
Jaučiuosi tokia sustirusi. Tikriausiai išgerčiau kelis litrus karštos juodos arbatos
ir netgi be jokio cukraus.

– Mirtis dramatiška persona. Jis dievina šaltį.

– Ir tamsą, – pridedu.
– Ir tamsą, – pritaria Liaudginas šyptelėdamas.

Nuaidi beldimas į duris.

– Įeikite, – taria Liaudginas neatplėšdamas nuo manęs to savo keistojo žvilgsnio.

Į kambarį įeina keli skeletai, apsivilkę juodus vienuolių apdarus. Jų rankose –

padėklai su garuojančiu maistu, jį kruopščiai išdėlioja ant nedidelio medinio
stalo. Pabaigę skeletai nebyliai pažvelgia į Liaudginą, kuris stovi sunėręs rankas
už nugaros ir vis dar įdėmiai žvelgia į mane.

– Galite eiti, – šaltai taria ir skeletai klapsėdami išeina, tyliai užveria duris. –
Malonėkite, puella, – Liaudginas mosteli ranka į stalo pusę.

Atsargiai ant pirštų galų prisiartinu prie stalo. Ant jo – gausiai apibertos
prieskoniais keptos bulvės ir grybai padaže. Šalia stovi arbatinukas su
garuojančia juoda arbata. Nustebusi pažvelgiu į Liaudginą. Vyras prieina arčiau
staliuko ir įpila arbatos į du porcelianinius juodus puodelius su skirtingais
piešiniais. Jis pastumia link manęs puodelį su deimanto piešiniu, o sau pasilieka
puodelį su nupieštu ginklu.

Pasiimu puodelį ir apglėbiu jį delnais. Jis toks šiltas ir toks malonus laikyti, kad
net sudejuoju iš malonumo. Netrukus gurkšteliu maloniai kartaus ir saldaus
skysčio. Tikriausiai išsiviepiu kaip paskutinė kvailė, bet man tas pats. Gurkšteliu
dar kartą.

– Ar tinka juoda arbata? – atsargiai pasiteirauja Liaudginas.

Linkteliu.

– Ji mano mėgstamiausia, – prisipažįstu.

Jis mįslingai nusišypso.

Kilsteliu puodelį arčiau veido, šiltas garas glosto veido odą. Neskubėdama
pradedu vaikščioti aplink kambarį, viską it detektyvas atidžiai nužiūrinėdama.
Kambarys – tarsi muziejus, prigrūstas tiek daug senų daiktų, kiek išvysi nebent
pas kolekcionierius. Viena siena pasislėpusi už lentynos su stiklinėmis
durelėmis, prikimštos įvairiausių senų knygų. Prie kitos sienos – kita spinta, joje
– įvairios statulėlės ir kaukės. Netoli didžiulio lango su juodomis užuolaidomis
stovi gramofono spintelė. Tokio gyvai nesu regėjusi. Prieinu arčiau, padedu
puodelį ant šviesaus medžio spintelės su įvairiausiais piešiniais ir ornamentais.
Net nesuprantu, kas tai per daiktas, stovintis ant keturių kojų ir su kažkokia
dėžute ant paties viršaus.

Liaudginas prieina arčiau manęs laikydamas delnuose puodelį.

– Gražus, argi ne? – taria pirštais liesdamas medinio baldo blizgų paviršių. – Tai
vienas iš vokiečio Abraham Roentgen šedevrų. Net nežinau, kiek šiame
rašomajame stale iš viso stalčiukų.

– Čia rašomasis stalas? – paklausiu klapsėdama blakstienomis.

Vyro veidą nutvieskia kukli šypsena. Jis padeda puodelį ant stalo viršūnės ir,
kiek pasilenkęs, trukteli baldo viduryje esantį auksinį išsikišimą. Stebiu, kaip jis
ištraukia metalinį strypą, ant kurio vėliau nuleidžia stalo dalį, ant kurios nupiešta
šalis su vaikščiojančiais angelais. Plačiai atmerkiu akis regėdama, kaip jis vieną
po kito atveria mažus regimus ir neregimus stalčiukus, kuriuos slepiasi įvairiausi
buteliukai, rašymo plunksnos, teptukai, pageltę ir balti popieriaus lapai,
medalionai, raktai...

– Sunku patikėti, ar ne, puella? – jis paliečia pirštais prie pat viršūnės esančią
dėžutę, ant kurios nupieštas herbas su dviem liūtais iš šonų. Nuspaudžia apačioje
per vidurį esantį mygtuką ir atsiveria dar viena slaptavietė, kurioje galima laikyti
didžiausius savo lobius.

– Nerealu, – tariu susižavėjusi. – Norėčiau tokį namie turėti. Galiu tik

įsivaizduoti, kokias istorijas prie šio stalo galėčiau parašyti.

– Net neabejoju, kad tos istorijos būtų pačios geriausios, puella. Prie šio stalo, –
jis ilgesingai atsidūsta, – gimė pačios geriausios istorijos. Dabar prie jo, gaila,
niekas nesėdi. Gal norėtumėte prisėsti? – jis atstumia medinę kėdę, ant kurios
guli ruda pagalvėlė.

– Ne, gal vėliau, – tariu pagriebdama savo arbatos puodelį.

– Gal vėliau, – pakartoja ir pristumia kėdę. Jo veide žaidžia slepiamo triumfo ir

vilties šypsena.

Gurkšteliu arbatos ir toliau vaikštinėju po kambarį.

– Kuo šis miestas ypatingas? – paklausiu.

Liaudginas pirštu brauko per puodelio briauną.

– Jis vadinamas Žvakių miestu, nes jame yra daugybė sielų žvakių. Mieste gali
sužinoti, kiek tau liko laiko gyventi. Šios dvasios, – jis parodo į skraidančias ir
aimanuojančias būtybes, – yra mirties tarnai. Jos prižiūri žvakes, keičia jas, kai
žmogus gauna antrą galimybę gyventi.

Stipriai save apglėbiu viena ranka. Dabar suprantu, kodėl Elijas norėjo atkeliauti
čia. Šioji vieta – vienintelė galimybė sužinoti tiksliai, kiek man yra likę gyventi.

– Bet šioji informacija prieinama tik pačiai Mirčiai, jos tarnams ir... vagims.
Daliai jų galime užkirsit kelią, bet stiprioms raganoms... Gali ir galą gauti
mėgindamas.

– Niekaip... Tai yra... niekaip negalėčiau sužinoti? Tai svarbu... aš... Aš privalau
sužinoti, kiek man liko laiko. Nes... esu įstrigusi pasakoje, – vyras suspaudžia
lūpas ir nudelbia akis žemyn. – Aš su... bendražygiais mėginame rasti būdą, kaip
nugalėti pasaką.

– Pasakos niekas negali nugalėti. Kartą įtrauktas į pasaką, iš jos ištrūkti negali.
Tai neįmanoma.

– Nieko nėra neįmanoma, – tariu ryžtingai. Mano pačios ištarti žodžiai ilgai aidi
galvoje, netrukus jie įleidžia šaknis į mano sielą, širdį ir protą.

Liaudginas užjaučiamai papurto galvą.

– Pasikliaukite manimi, puella, geriau nežinoti, kada mirsi. Tas, kas sužinojo,
laimingesnis netapo. Šis žinojimas... savotiškas prakeiksmas, vedantis link
pamišimo. Ne kartą teko tai savom akim regėti, net aršiausiam priešui to
nelinkėčiau.

– Bet...

Jis iškelia delną ir sučiaupiu lūpas.

– Kokia pasaka jus įkalinusi? – jis prieina arčiau stalo ir patogiai įsitaiso ant
krėsto aukšta apkalte. – Nors, tiesą pasakius, mane labiau domina, kaip jūs čia
atsidūrėte.

Prieinu prie stalo ir pati atsisėdu.

– Aš visada sapnuodavau kambarį su durimis ir langu. Kiek prisimenu,

bijodavau atverti duris ir visada iššokdavau pro langą. Tačiau šįkart... langas
buvo užmūrytas ir teko atverti duris. Taip atsiradau čia. Ir sužinojau, kad
realybėje... esu komoje, guliu ligoninėje.

Liaudginas atsigeria arbatos.

– O bendražygiai? Kaip jie atsirado jūsų nuotykyje?

Pirštais tapšnoju puodelį svarstydama, kiek jam atskleisti. Aš juk jo nepažįstu.

Jis pasaka, o jos blogos. Nors juk Medžiotojas irgi yra pasaka, o nori man padėti.
O kaip Greta? Ji man taip pat padėjo, o yra pasaka. Ar sąžininga būtų iš mano
pusės imti ir nekęsti, bijoti ir negerbti visų pasakų todėl, kad tarp jų atsirado keli
piktadariai ir užtraukė nešlovę visoms pasakoms? Vieno nusikaltimas negali būti
primetamas visiems.

– Mano kelionės draugai ne kokios nuomonės apie tave, – prisipažįstu.

Liaudginas numykia visai nenustebintas.

– Tą patį galima pasakyti apie visas pasakas, – taria įdėmiai žvelgdamas į mano
puodelį. – Aš greičiau garsėju kaip nepaperkama pasaka, kuri nemėgsta
bendrauti. Kaip minėjau, Žvakių miestas ypatingas ir daug pasakų, žmogėnų ir
Danu nori sužinoti vieno ar kito asmens gyvenimo trukmę. Žinoma, jeigu
įmanoma, ją ir pratęsti. Tai aktualiausia pasakoms, kurios užgrobia kūnus. Yra
netgi kelios pasakos, kurios ypatingai atkakliai ieško būdo prailginti laiką kitame
pasaulyje.

– Kodėl? – drįstu paklausti.

Liaudginas atsilošia ir išriečia antakį.

– Kvailas klausimas, – nudelbiu akimirką akis žemyn. – Žinoma, jie tiesiog nori
ilgiau ten būti...

– Ir surasti kitus Danu, – įsiterpia Liaudginas. – Jaunus dažniausiai. Skelbia

konkursus, parodas... O kai juos suranda, mėgina užverbuoti, priglausti po savo
sparneliu. Kitaip tariant, ruošia dirvą. Tai tarsi savotiškas užburtas ratas. Retas
Danu neturi mecenato ar kokio gero draugo, kuris jį globotų, patartų, vestų
teisingu keliu.

– Nelabai suprantu, – prisipažįstu suraukdama kaktą.

Liaudginas palinksta į priekį ir atsidūsta.

– Yra pačių įvairiausių teorijų, pasakojimų, legendų, mitų... Vadinkite kaip

norite, puella, bet daug kas jomis tiki, nes, neva, jos nėra iš piršto laužtos.

– Kokie tie pasakojimai? – palenkiu galvą į šoną.

– Danu sapnuoja. Jie patenka čia kiekvieną dieną. Vieni – sąmoningai, kiti – ne.
Pasakos stengiasi, kad Danu sapnuotų sąmoningai. Jie juos savotiškai
programuoja.

– Programuoja?

Liaudginas lėtai linkteli.

– Žmogaus smegenys nėra tokios sudėtingos, kaip gali pasirodyti. Yra

psichologinių žaidimų. Girdėjote apie Bendžiamino Franklino efektą? – klausia.
Primerkiu akis. – Paprašyk savo aršiausio priešo tau ką nors... tarkime,
paskolinti. Kad ir kaip keistai skamba, bet jeigu asmuo nusprendžia tau padaryti
paslaugą, jis tarsi patiki, kad gal nesi toks blogas, kaip jis manė.

– Įdomu, – prisipažįstu.

– Dar tarkime kito asmens kūno kalbos kopijavimas. Nesąmoningas taikinys

pradės justi, kad jį kopijuojantis žmogus jam patinka. Yra daugybė įvairių
dalykų ir pasakos jas naudoja, kad programuotų Danu taip, kaip jiems to reikia.

– Bet tai nepriverčia jų sąmoningai sapnuoti, – pastebiu.

– Tie triukai – ne, bet yra kitų, kurie laikui bėgant yra gudriai pakišami Danu
žmonėms. Tarkime, eksperimentas. Danu mėgsta eksperimentuoti, nes taip gali
atrasti savo potencialą.
Linkteliu.

– Mama liepdavo eksperimentuoti su istorijomis. Ji sako, kad tuo literatūra ir

žavi, kad tą pačią istoriją gali pateikti pasitelkęs milijonus būdų. Ji taip pat sako,
kad nėra neįdomios istorijos. Yra tik prastai pateikta istorija.

– Daug laiko praleidžiate rašydama? – smalsauja Liaudginas, truputį

palinkdamas į priekį.

– Nemažai. Mėgstu žaisti su formomis. Pavyzdžiui, gali vieną istoriją pasakoti,

lakstydamas tarp dviejų laikų: vienas skyrius – dabartis, kitas – praeitis, trečias –
dabartis ir taip toliau. Arba gali pasakoti iš kelių veikėjų perspektyvos. Žinoma,
populiariausia yra pasakoti nuo pradžių iki pabaigos iš vieno veikėjo
perspektyvos. O dar galima pabaigą pristatyti pradžioje ir vėliau rašyti, kaip
veikėjai nusigyveno iki tokios pabaigos, – numykiu, žvelgdama stikliniu
žvilgsniu į niekur. Pirštais siekiu po drabužiais pasislėpusio medaliono

– Yra tūkstančiai būdų, kaip papasakoti tą pačią istoriją, bet tik vienas tas būdas.
Dėl to mama vis liepdavo tą pačią istoriją papasakoti keliais būdais ir vėliau
žiūrėti, kuris iš jų yra geriausias.

– Tik klysdamas išmoksi, – pastebi Liaudginas.

– Ne klysdamas, o išdrįsdamas klysti, – pataisau. – Reikia nebijoti susimauti.

Abu kelias minutes patylime.

– Taigi, nuo kokios pasakos bėgate? – nusprendžia vyras sugrįžti prie ankstesnė
temos.

– Tu pats pasaka. Kodėl turėčiau pasitikėti tavimi? Gal tu rezgi kokį planą?
Pavyzdžiui, įkalinti mane, išpešti tiesą.

– Jeigu tu jau priklausai pasakai, man iš tavęs jokios naudos. Netgi jeigu ir
nepriklausytum pasakai, man būtų tas pats.

– Kodėl?

– Nes aš paprasčiausiai nenoriu kelti kojos į tą pasaulį, – kiek šaltokai pareiškia.

– Mano pasaka yra paprasta. Esu mirties krikštasūnis. Rizikuoju savo gyvastimi,
kad vesčiau princesę, kurios net ant rankų nenešiočiau. Mirtis mane pergudrauja
taip, kaip pergudrauju aš ją. Pakratau kojas. Mano gyvenimas, – jis išskečia
rankas, – tamsa, šaltis, drėgmė ir mirusiųjų aimanos bei dejonės. Būčiau dvakas,
jeigu mėginčiau iš čia ištrūkti, viena akimi dirstelėti į tą kitą pasaulį, kurį
pasakos nori užvaldyti ir, beje, joms lengvai sekasi tai daryti, – jis įremia rankas
į klubus.

– Kodėl daugiau nenori ten grįžti?

Jis prunkšteli ir pavarto akis.

– Todėl, kad... – jis nutyla, užmerkia akis ir pirštais ima masažuoti smilkinius. –
Nes ten nėra asmens, – taria jis lėtai, – pas kurį norėčiau grįžti, – vyras pakelia
galvą ir įsmeigia liūdną žvilgsnį į mane. – Gaudia principium nostri sunt sæpe
doloris. Džiaugsmas dažnai būna mūsų skausmo pradžia. Ovidijus.

Jis kilsteli puodelį prie burnos ir vienu mauku viską išgeria.

– Neversiu jūsų kalbėti. Duosiu, ko jums reikia, jeigu mano sargybiniams pavyks
surasti jūsų draugus, padėsiu parsibelsti atgal į paviršių. Tinka, puella?

– Bet kodėl man padėsite? – įtariai prisimerkiu. Ar čia spąstai?

– Kaip minėjau, man nėra jokios naudos iš jūsų, o ir nesu toks siaubingas, kaip
visi mane mėgsta apibūdinti. Tik jau... – ir nutyla.

– Tik jau?

– Nieko, – numoja ranka ir įsipila arbatos į puodelį.

– Pasakos moka meluoti, – paskelbiu šiurkščiai, trindama pirštus.

Susimąstęs Liaudginas linkteli.

– Moka ne ką blogiau, nei žmonės, – pritaria jis šelmiškai šyptelėjęs. – Suprasti,

kada kas meluoja, yra sudėtinga. Ypač, kai norime vienas kitu pasitikėti. Juk
pasitikėjimas yra reikalingas tam, kad galėtumėme ką nors sukurti. Pasitikėjimas
– tai tarsi savotiški pinigai, kuriais atsiskaitome kurdami draugystes.

– Pasakų pinigai yra padirbti, – tariu karčiai.

Jis paglosto smakrą, nenuleisdamas nuo manęs žvilgsnio.

– Bet... – nutęsia. – Veritas vos liberabit. Tiesa išlaisvins. Aš renkuosi laisvę,

puella. O ką renkatės jūs? – išriečia dešinį antakį. – Kaip minėjau, neversiu jūsų
kalbėti.

– Sniego Karalienė, – tariu. Jis prisimerkia. – Nežinau, kaip jai pavyko, bet ji yra
įtraukusi mane į savo pasaką ir negaliu išeiti, o realybėje guliu komoje. Jos
vilkai mane persekioja, mėgina pargabenti jai.

– Laikas ne jūsų naudai, – liūdnai pastebi jis.

Susigūžiu kėdėje.

Liaudginas pastumia lėkštutę su atneštais vaisiais. Keista juos matyti, susiraukiu.

Vyras pastebi mano sumišimą.

– Mes turime oranžeriją. Joje yra magiška saulė, kuri nokina vaisius ir daržoves.
Galėsiu jus ten nuvesti, jeigu tik to trokš jūsų širdis, – pažada.

Šalia vaisių lėkštutės – atluptas granatas. Susigundau ir atgnybiu kelis raudonas

uogas. Vėliau dar kelias. Jos labai skanios. Neatsispiriu pagundai ir prisistumiu
indelį arčiau. Liaudginas tai stebi ir net nepaklausdamas įpila man dar arbatos.

Imu puodelį, atsistoju ir vėl pradedu vaikščioti po kambarį, nužiūrinėdama ir

kartkartėmis paliesdama vieną ar kitą daiktą.

Ant vieno staliuko stovi medinė daili skrynelė, ant kurios raitytomis raidėmis
išgraviruotas sakinys „Oderint, dum metuant“[76]. Skrynelė yra užrakinta
metaline spyna. Paklibinėju spyną, bet ji užrakinta.

– Kas viduje? – pasiteirauju.

Liaudginas priartėja arčiau.

– Nieko ypatingo, – taria jis ir pagriebia skrynaitę. Jis ją nunešą prie medinės
spintos, stovinčios už stalo, ir įdeda į vidų. – Keli brangūs mažmožiai ir tiek.
Papuošalai, – priduria ir užrakina spintos duris, o raktą įsideda į kelnių kišenę.

Prieinu prie kambario viduryje stovinčio molberto su balta drobe. Šalia stovi
staliukas ant vienos kojos, o ant jo – molinis puodelis su įvairiausio ilgio ir storio
teptukais, stiklinė švaraus vandens, užsukti dažų buteliukai, metalinė mentelė ir
medinė paletė.

– Oho, – tariu viską nužvelgdama.

– Nesu geras menininkas, tačiau turėjau... buvo žmonių, kurie norėjo išmėginti
save tapyboje.

– Tikrai?

Jis linkteli ir, tarsi norėdamas pademonstruoti savo prastus įgūdžius, atsistoja,
prieina prie manęs, čiumpa pirmą pasitaikiusį teptuką, pamirko vandenyje, o
tada, atsukęs buteliuką, – juodos spalvos dažuose. Prideda teptuką ant drobės ir
susikaupęs ima judinti. Viena linija, vėliau antra, trečia...

– Daugiabutis? – paklausiu.

– Matai, sakau, kad esu prastas menininkas. Realybėje gyveni daugiabutyje ar

nuosavame name? – smalsauja.

– Daugiabutyje. Septintame aukšte, – atsakau ir gurkšteliu arbatos.

Liaudginas pamirko teptuką dažuose ir pradeda piešti mažus kvadratėlius.

Septintam langeliui skiria daugiausiai dėmesio.

– Ar man pavyko nupiešti tavo namus? – pasiteirauja linksmai.

– Beveik, – nusižiovauju.

Vyras pamerkia teptuką į vandenį ir ten ji palieka.

– Jūs pavargusi. Leiskite, nuvesiu jus į kambarį prigulti, – pasisiūlo.

Papurtau galvą.

– Ne, nesu, – sumeluoju. Liaudginas nepatiki. Jis atsargiai paima iš manęs

puodelį, padeda jį šalia dažų buteliukų ir, uždėjęs delną ant nugaros, stumia link
užuolaidos. Trukteli už juodos virvės. Užlaida susiskleidžia atverdama paslėptas
duris. Atidaro duris ir leidžia man žengti pirmai į nedidelį kuklų miegamąjį su
židinyje karaliaujančia ugnimi.

– Prigulkite, o aš pasidomėsiu, kaip jūsų draugai, gerai?

– O Mirtis? – pasiteirauju ir vėl nusižiovauju. Tikrai esu išsekusi, o lova atrodo

tokia minkšta ir šilta.

– Nesijaudinkite, viskas bus gerai.

Linkteliu ir Liaudginas palieka mane vieną.

28 skyrius
Mane pažadina balsai už durų. Atsisėdu ir kumščiais imu trinti užsimiegojusias
akis. Kiek laiko aš miegojau? Dirsteliu į židinį. Jame ugnies liežuviai jau
nebelaižo malkų. Jis net nesmilksta. Tikriausiai ilgai miegojau, bet dabar
jaučiuosi pailsėjusi.

Nusimetu užklotą ir atsisėdu, pridedu delną sau prie veido. Kambaryje vėsu ir
netrukus sudrebu iš šalčio. Žvilgteliu į durų pusę. Kitame kambaryje vis dar
vyksta kažkoks pokalbis ir iš tono neatrodo, kad jis būtų malonus.

Atsistoju ir netvirtais žingsniai žengiu link durų. Medinės miegamojo grindys

girgžda po mano kojomis, bet neatrodo, kad kitame kambaryje esantys žmonės
tai girdėtų. Jie per daug įsitraukę į pokalbį.

Pridedu ausį prie medinio durų paviršiaus ir mėginu nugirsti, apie ką jie kalba. Iš
pradžių sunku suprasti žodžius, bet kai susikaupiu, pavyksta.

– Fatue[77]! Mes kalbame ne apie kokius devynis brolius ir Elenytę ar Senelį su

ožka. Mes kalbame apie asmenį, kuris...

– Gana, – kaip kirviu nukerta rūstus Liaudgino balsas. – Žinau, ką darau, ir, jeigu
nevykdysi tau duotų įsakymų, pasistengsiu, kad mano krikštatėvis tavęs
nepagailėtų.

– Grasini man?

– Pats supranti, apie ką kalbame. Žaidimų nežaisiu. Kaip ir visados.

– Kas galėjo pagalvoti, kad Liaudginas Albertas Fraudsteris, kuris visada siekia
sau materialinės gerovės, turi širdį, – paniekinamai taria pašnekovas. – Net vemti
noris.

– Inokentijau, atsargiau, – piktai suriaumoja Liaudginas.

– Padarysiu kaip lieptas, pone, bet patikėkite, nemanau, kad šįkart laimė bus jūsų
pusėje, nors ji jums ir nusišypsojo. Juk kaip yra Publilius pasakęs, in venere
semper certat dolor et gaudium[78]. Bus smagu, kai prasidės skausmo fazė.
– Tai nepasikartos.

– Jūs tuo įsitikinęs? Nes aš manau, kad bus kaip visados.

– Nebus, – tvirtai pareiškia Liaudginas. – O dabar eik ir atlik, kas tau pavesta.

Girdžiu piktus žingsnius, o vėliau garsiai užtrenkiamas duris. Liaudginas garsiai

atsidūsta ir ima trypčioti kambaryje.

Giliai įkvėpiu, uždedu delną ant rankenos ir, ją nulenkusi, atveriu duris.

– Jau pabudote, puella? Puiku, kaip tik tarnai atnešė šilto maisto, šviežią vyšnių
pyragą ir užplikė juodą arbatą, – Liaudginas nusišypso ir prieina prie stalo. – Ar
gerai išsimiegojote?

Linkteliu sunerdama pirštus prie pilvo.

– Jums reikėtų persirengti kiek šiltesniais bei švaresniais drabužiais.

– Nereikia, jau ir taip...

– Nesąmonė, – numoja ranka ir žengia į miegamąjį. Aš einu paskui jį ir žiūriu,

kaip jis atveria spintą ir pradeda tarp drabužių ieškoti šiltų man tinkančių apdarų.
Juos suradęs, atsargiai paguldo ant lovos. – Persirenkite. Juk žinote, jeigu mirsite
čia, mirsite ir ten.

Sunkiai nuryju seiles ir jis mane trumpam palieka kambaryje. Nenoriai prieinu
prie lovos ir nužvelgiu padėtus drabužius. Šiltos vilnonės tamsios pirštinės,
megztinis ir storas švarkas su gobtuvu, storos kelnės ir žieminiai batai.

Apsidairau ir, gerokai padelsusi, imu persirenginėti. Drabužiai gaiviai kvepia

citrinomis ir yra nepaprastai šilti. Net sudejuoju iš laimės. Pagriebiu pirštines ir
išeinu iš kambario. Liaudginas jau sėdi prie stalo ir gurkšnoja garuojančią arbatą.

– Jums jie puikiai tinka, – taria šypsodamasis.

Linkteliu.

– Jie ir labai patogūs, – prisėdu prie stalo.

– Magiški drabužiai, – paaiškina. – Su jais jums niekados nebus čia šalta.

Pagriebiu arbatos puodelį ir kelis kartus gurkšteliu.

– Kaip mano draugai? – atsargiai pasiteirauju, nuleisdama puodelį ant stalo.

Liaudginas atsidūsta.

– Mėginame juos aptikti. Kol kas negyvų jų neradome, kaip ir kokių nors jų
daiktų, – taria įdėmiai mane nužvelgdamas. – Taip pat tuneliuose negirdėti jų
balsų aidų. Ar jūs, puella, tikrai esate įsitikinusi, kad nusileidote į požemius ne
viena?

Susiraukiu.

– Žinoma, kad esu įsitikinusi, – tariu truputį pakeltu tonu.

– Atleiskite, nenorėjau jūsų kaip nors įžeisti, tačiau pasiunčiau vaiduoklius ir

sargybinius, kurie puikiai pažįsta tunelius. Taip pat kai kurie iš jų moka
tiesiogine to žodžio prasme eiti kiaurai sienas ir dar nieko nesugebėjo aptikti.
Natūralu, kad kyla įvairiausių įtarimų ir klausimų. Atsižvelgdamas į tai, kad
esate Danu, galiu daryti išvadą, kad gal jūs buvote parduota...

– Ne, nesu parduota. Savo bendražygiais aš pasitikiu. Mes bėgome nuo Sniego
karalienės vilkų. Kadangi kilo didžiulė pūga, negalėjome keliauti oru ar žeme,
nusileidome į tunelius. Vėliau paaiškėjo, kad keliaujame į Žvakių miestą, kad
sužinotumėme, kiek man liko laiko, kad galėtumėme planuoti tolesnius savo
veiksmus, – balsas kiek užlūžta.

– Viską suprantu, – Liaudginas ramina iškeldamas delnus į viršų. – Viskas gerai.

Jeigu tikite, kad bendražygiai yra jūsų pusėje ir jie vis dar tuneliuose, aš pažadu
juos surasti ir tada padėti pakilti į viršų.

– Bet sakei, kad...

– Jūs esate Danu, – taria paprastai. – Jums padaryti išėjimą iš požemių pasaulio
neturėtų būti sudėtingas darbas.

Pagriebiu šakutę ir nužvelgiu šiltą patiekalą priešais save. Liaudginas sako tiesą
– aš esu Danu. Galėčiau pajudinti liežuvį burnoje, suformuoti reikiamus žodžius
ir bendražygius magiškai pasigabenti čia.
Tarsi žinodamas, kas sukasi mano galvoje, Liaudginas liūdnai atsidūsta
kratydamas galvą.

– Jūsų vietoje tikrai nedrįsčiau dabar naudotis savo galiomis.

– Kodėl? – nesuprantu.

Liaudginas kilsteli savo pakabuką, pažvelgia į jį ir kažką sumurma prieš man

atsakydamas:

– Todėl, kad per dažnas galių naudojimas jus sekina, kol esate tokios būklėje.
Geriau tausokite jėgas, kol jų tikrai prireiks.

– Silpnina? Man to...

– Niekas neminėjo? Negi jūsų bendražygiai nuslėpė tokią svarbią detalę? –

klapsiu blakstienomis. – Kai Danu yra čia įkalintas, kaip jūs, puella, kiekvienas
galių panaudojimas jį sekina realiame gyvenime. Kitaip būtų, jeigu tiesiog
miegodama čia klaidžiotumėte. Per naktį tikrai savęs į grabą čia nenuvarytumėte,
bet kai nepabundate pasikrauti jėgų ten, realybėje...

Susmunku kėdėje, širdis krūtinėje apsunksta, o oras aplink mane pavirsta betonu,
kurį sunku įkvėpti į plaučius.

– Ne, to... To man niekas neminėjo.

– Dabar jau žinote, – jis atsistoja. – Turiu sutvarkyti kelis reikalus, duosiu naujus
įsakymus paieškos grupei. Jeigu jie tikrai dar tuneliuose, juos surasime.

– O ką man daryti? – paklausiu pridėdama pirštus prie lūpų.

– Būkite čia ir tapykite, rašykite, tyrinėkite daiktus. Sargybiniai saugos duris,

kad niekas jums netrukdytų. Jeigu ko norėsite, patraukite už virvelės prie durų.
Ateis tarnas ir įvykdys jūsų pageidavimą. Nepatariu kol kas išeiti į miestą ir
vaikščioti be apsaugos. Požemių pasaulyje yra ne viena pasaka ir ne visos tokios
supratingos, kaip aš.

Susiraukiu. Šie žodžiai man kažkur girdėti, bet nepajėgiu prisiminti kur.

– Suprantu, bet aš negaliu tiesiog sėdėti. Laikas spaudžia, – sumurmu.

Jis liūdnai pažvelgia į mane, tada paima peilį ir skuba atpjauti gabalėlį vyšnių
torto.

– Patikėkite, norėčiau jums pasakyti visai kitokius žodžius, tačiau situacijos

neįmanoma pakeisti. Kol jūs miegojote, mėginau sugalvoti išeitį, tačiau... Kol
žinosiu, kad jūs esate čia saugi, mano širdies žaizdos gis ir galėsiu visą dėmesį
skirti jūsų draugų paieškai.

Užsimerkiu, susigūžiu ir linkteliu.

– Dėkoju, – sumurmu. – Būsiu čia ir lauksiu iš jūsų žinių.

Liaudginas padeda gabalėlį ant lėkštutės ir pastumia link manęs.

– Jūsų mėgstamiausias pyragas, – taria jis.

Išriečiu antakį.

– Mano mėgstamiausias pyragas yra aguonų.

Jo veidas kiek surūstėja.

– Vyšnių, – taria kiek įtemptu balsu. – Mėgaukitės.

Liaudginas palieka mane vieną kambaryje. Aš tyliai, bet godžiai valgau viską, ką
randu ant stalo. Mėginu suprasti, kodėl Elijas man nepasakė, kad kiekvieną kartą
panaudojusi galias silpnėju realybėje. Juk tai labai svarbus faktas. Juk jeigu
silpnėju – artėju prie mirties, o jeigu artėju prie mirties, man lieka vis mažiau
laiko surasti būdą grįžti namo.

Pagriebiu arbatos puodelį ir vaikštinėju po kambarį įtemptai galvodama. Turiu

būti paaiškinimas. Gal Elijas pats to nežinojo? O tada kaip kiti? Kodėl jie
nepasakė nė žodelio? Negi gali būti taip, kad jei visi to nežinojo? Bet juk
Medžiotojas yra pasaka. Jis turėjo žinoti, bet tylėjo. O gal Liaudginas meluoja,
mėgindamas užsitikrinti, kad bijočiau panaudoti galias?

Padedu puodelį ant išskleisto rašomojo stalo, susmunku ant kėdės, alkūnėmis
atsiremiu į medinį paviršių ir rankomis susigriebiu už galvos. Minčių tiek daug,
kad net galvą paskausta. Reikia save kažkaip prablaškyti. Apsidairau. Čia tiek
daug daiktų, tačiau neturiu noro jų tyrinėti.
Išsitraukiu iš stalčiaus pluoštą baltų popieriaus lapų, atsidarau stalčiuką su
rašalui skirta dalimi ir ramiai sau gulinčiomis rašymui skirtomis plunksnomis.
Pamerkusi plunksną į juodą rašalą, pradedu rašyti ant popieriaus lapo tai, kas
šauna į galvą. Žodžiai mane įtraukia į savo pasaulį ir leidžia bent kiek ištrūkti iš
šiame pasaulyje vykstančio chaoso. Kad ir kaip būtų keista, šitaip galima pabėgti
nuo esamų problemų. Keista, kad mano brolis ar tėtis to nedaro. Ar mano
bendraklasiai. Tiesiog imi ir lieji savo mintis, jausmus, išgyvenimus ant
popieriaus lapo ir sieloje palengvėja.

Rašydama gurkšnoju arbatą, o kai šioji puodelyje pasibaigia, prisipilu daugiau.

Nenustoju rašyti, kol neišgirstu atveriamų durų. Liaudginas įžengia į vidų ir
draugiškai šypsodamasis, iškart prieina prie manęs.

– Rašote, puella?

Linkteliu.

– Daugiau... nesugalvojau ką daryti. Rašiau bet ką, bet atrodo, kad po truputį
gimsta fantastinė istorija, nors tai tik labai prastas juodraštis.

– Kodėl? – nuoširdžiai pasidomi Liaudginas.

– Na, jeigu kuri fantastinį pasaulį, turi apgalvoti nemažai pačių įvairiausių
dalykų. Pavyzdžiui, kokia ten kultūra, religija, mokslas, fizikos dėsniai, žmonių
apranga, kokie jo gyventojai, įstatymai, kalba, augalai, technologijos, istorija,
vardai... Fantastinis pasaulis turi priminti mūsų, bet kartu ir skirtis, kad būtų
egzotiškas, paslaptingas ir... užburiantis.

– Visai kaip šis pasaulis, – pastebi Liaudginas nusijuokdamas. Jo juokas švelnus,

bet kartu ir tamsus.

– Panašiai, – linkteliu pažvelgdama tiesiai jam į akis.

– Žinai, kadaise man viena Danu yra pasakojusi apie istorijų kūrimą.

– Tikrai? – nustembu ir kiek pasisuku į jį kėdėje.

Liaudginas linkteli ir, prisistūmęs šalia esančią laisvą kėdę, prisėda priešais
mane.
– Ji labai mėgo kalbėti apie konfliktus ir kaip paversti istoriją sudėtingesne viską
apverčiant aukštyn kojomis.

– Ir kaip galima istoriją apversti aukštyn kojomis? – palinkstu į priekį.

Vyras patrina rankas į kelius ir tada atsargiai suima mano rankas.

– Pirma, istorijos kryptis gali pasikeisti, kai yra pateikiama nauja informacija.
Antra, atsiranda kokia nors nenumatyta problema. Trečia, – jis žvilgteli į lubas,
truputį prisimerkia mėgindamas prisiminti. – Trečia, kuris nors veikėjas yra
pašalinamas iš žaidimo. Ir ketvirta... yra pakeičiama aplinka.

– Tikrai? To mama manęs nemokė. Smagu sužinoti šį tą naujo.

– Pala, tai dar ne viskas. Dar ji man kalė į galvą, nuo ko istorijas būtų galima
pradėti.

– Na, klausau, – sudedu delnus sau ant pilvo ir žaismingai kilsteliu smakrą į
viršų. Net pati nustembu, kaip smagu ir lengva bendrauti su Liaudginu.

– Na, istorija gali prasidėti nuo to, kad veikėjui reikia priimti kokį nors
sprendimą, o gal jam yra metamas koks nors iššūkis. Taip pat istoriją galima
pradėti nuo momento, kai veikėjas sutinka ką nors, kas pakeičia jo gyvenimą,
arba to veikėjo statusas visuomenėje pasikeičia. Pavyzdžiui, jis veda arba lieka
našlys.

– Taip pat jam gali nutikti kokia nors nelaimė. Sakykime, tapo aklas ar neteko
kojos, – įsiterpiu.

– Tiesa. Daugiau dabar neatsimenu, – jo pečiai nusvyra žemyn.

– Istorija dar galima pradėti, kai veikėjas padaro kokią nors klaidą ar priima kokį
nors sprendimą, – pridedu iškeldama pirštą.

– Matai, dabar ir aš šio to išmokau, puella.

Plačiai nusišypsau ir, paėmusi arbatos puodelį, gurkšteliu jau kiek atvėsusio
skysčio.

– Paprašysiu, kad atneštų daugiau arbatos.

Iškeliu delną.

– Ne, nereikia, – ir dirsteliu į prirašytus popieriaus lapus. – Ar yra kokių nors

žinių apie man draugus? – pasiteirauju su viltimi akyse.

– Dar ne. Bet gal galėtum daugiau papasakoti apie juos. Kiek iš viso jūsų buvo?

Nudelbiu akis į rankas ant kojų.

– Buvo Elijas, – užlenkiu pirštą, – Ėlirama, – antras pirštas, – Medžiotojas, –

Liaudginas pritariamai numykia ir ragina vardyti toliau. – Dar buvo toks
akiniuotas vaikinas, vėliau, – suraukiu antakius... – Neprisimenu. Lyg ir viskas, –
pažvelgiu į vyrą. Jis suspaudžia lūpas.

Abu kelias minutes tylime.

– Ar jie turi kokių nors magiškų daiktų ar galių?

Trūkteliu pečiais.

– Ėlirama moka naudoti magiją. Bet ji nėra stipri. Kiti? – trūkteliu pečiais ir
padedu puodelį ant stalo. – Tikiuosi, jiems nieko nenutiko.

– Viskas bus gerai. Tikrai nenori daugiau arbatos?

Pažvelgiu į jį ir nusišypsau.

– Ačiū, bet ne. Truputį pavargau liedama mintis ant popieriaus lapo. Nueisiu
prigulti.

Liaudginas atsistoja ir palydi mane iki miegamojo kambario, kuriame

raminančiai kvepia ramunėlėmis.
29 skyrius
Kitą dieną pabundu išsimiegojusi ir jausdama keistą džiugesį krūtinėje.
Strykteliu iš lovos, apsirengiu ir nueinu į darbo kambarį, kur manęs prie stalo su
maistu ir karšta arbata jau laukia Liaudginas. Vėl paklausiu apie savo draugus,
bet Liaudginas tik liūdnai papurto galvą ir dar kartą paprašo pasakyti jų vardus ir
tai, ką apie juos žinau ir kas galėtų praversti paieškose.

– Taip, yra Elijas, Ėlirama ir toks drūtas vyriškis. Jis stiprus ir yra pasaka.

Liaudginas linkteli.

– Ar šiandien vėl mane paliksi? – paklausiu mažu balseliu.

Liaudginas atitraukia kairį delną nuo karšto puodelio ir prideda man ant veido.
Jis švelniai pirštais glosto skruostą.

– Deja, taip, mea lux[79]. Bet paliksiu tau draugę, kad viena nenuobodžiautum.

– Draugę? – pagyvėju.

Jis mįslingai nusišypso, atsistoja ir prieina prie vienos iš komodų. Atidaro stalčių
ir iš jo ištraukia porcelianinę lėlę, kurią atneša ir įteikia man. Klapsiu
blakstienomis nužiūrinėdama gražia melsva suknele aprengtą rudaplaukę
garbanę.

– Ji magiška. Jos vardas Gaupalė. Paglostyk jai galvelę ir ji pabus.

Giliai įkvepiu ir švelniai paglostau jos švelnius iš šiltus plaukus. Lėlė lėtai
atmerkia akis ir dairydamasi į šalis plačiai nusižiovauja.

– Magiška lėlė, – pakeliu akis į priešais mane stovintį išsišiepusį Liaudginą. – Ar

žinojai, kad magiški daiktai yra skirstomi į dvi grupes?

– Ne. Į kokias? – Liaudginas pritupia ir uždeda delnus man ant kelių.

– Į akivaizdžius, kaip, pavyzdžiui, šioji lėlė, kuri darys tai, ką daro žmogus, –
Gaupalė suraukia nosytę, – ir paslaptingus, nes negali pasakyti, kokia jų
paskirtis. Sakykime, žiedas, – ištiesiu plaštaką praskėstais pirštais. – Negali
pasakyti, ar tai nematomumo, ar norus pildantis žiedas.

– Todėl, leisk spėti, – jis švelniai suima mano plaštaką ir ima tyrinėti pirštus, –
tie žiedai yra labai pavojingi.

Mirkteliu ir ištraukusi ranką toliau tyrinėju lėlę, kuri dar kelis kartus
nusižiovauja.

– Man jau metas. Tik neišdykauk su lėle, – taria Liaudginas perbraukdamas

pirštais man per skruostą. – Kiek galėdamas greičiau sugrįšiu.

Nulydžiu jį akimis.

***

– Ar gali dar kartą išvardinti man savo draugų vardus? Gal jie atsišauks į juos?
Gal jie paprasčiausiai bijo sargybinių ir slepiasi nuo jų? – kitą dieną spėja
Liaudginas, gurkšnodamas su manimi arbatą.

– Gal taip ir yra, – linkteliu pridėdama delnus prie krūtinės. – Ir aš bijočiau

pasirodyti vaiduokliams ar tiems skeletams su šarvais.

– Mea lux, juk žinai, kad tau nereikia jų bijoti. Čia jiems reikia tavęs prisibijoti,
– jis ištiesia ranką, kad mane paliestų. Jo veide atsiranda plati šypsena, o akyse
atsispindi džiaugsmas.

– Bet, pripažinkime, jie atrodo šiurpiai.

Liaudginas linkteli.

– Taigi, kokie jų vardai, mea lux?

– Elijas ir... – užstringu. Vardas pažįstamas, guli ant liežuvio galo, bet... – tos
merginos vardo neatsimenu. Jis ilgas ir sudėtingas.

Liaudginas liūdnai atsidūsta.

– Na, pamėginsime kviesti Eliją. Gal to pakaks.

– Elijas tikrai atsilieps. Reikia dar pasakyti, kad aš jį kviečiu.

– Gal yra kas nors, ką tik jūs abu žinote? Gal išgirdęs jis patikėtų, kad paieškos
grupė yra nuo tavęs?

Suraukiu nosytę mėgindama prisiminti, kas Elijui iškart išduotų, kad tai aš jo
ieškau tose tuneliuose.

– Prisimenu. Jis vadina man Miegančiąja Gražuole. Gal tai padės?

Liaudginas mįslingai nusišypso.

– Pažiūrėsime. Gal gali dar apie jį papasakoti? Kokie ryšiai jus sieja?

Suraukiu antakius ir pažvelgiu į lubas. Mano kakta susiraukšlėja mėginant

prisiminti viską, ką žinau apie Eliją.

– Na, jis nėra pasaka, – pradeda lėtai. – Eliją apgavo Bjaurusis ančiukas. Seniai
jau... lyg ir. Jis turi sielos globėją. Tai sakalas. Berods vardas... Namika...
Namoka... Nako... Nakomi, – tariu pergalingai.

– Jis... Danu, – Liaudginas pirštais paliečia ir patrina smakrą. – Įdomu.

– Kodėl? – nesuprasdama pakreipiu galvą į šoną.

– Na, jis nėra šio pasaulio gyventojas, mea lux.

– Ir? – man vis dar neaišku, kur krypsta Liaudgino mintys.

Vyras pasimuisto kėdėje.

– Ar tu tikrai tiki, kad jis tavo draugas?

– Žinoma, – atsakau nė nemirktelėjusi.

– O aš ne, – papurto galvą. – Jis jau ilgai įstrigęs šiame pasaulyje. Laikas jo
senka. Kai kūnas mirs, jis mirs. Taigi, gal jis ieško būdo, kaip sugrįžti į gyvųjų
pasaulį? Gal jis ketina tave parduoti ar perduoti Veidrodžių riteriams? Girdėjau,
kad įstrigę čia žmogėnai ir Danu dažnai taip elgiasi. Jie ieško ir grobia čia naujai
atklydusius žmogėnus ir Danu. Ko tik nepadarysi, kai padai pradeda svilti, –
atsidūsta Liaudginas ir prideda puodelį prie lūpų.
Aš ilgai žvelgiu į savo pirštus ant kelių. Dalis manęs nenori tikėti, kad Elijas
galėtų regzti kokius negerus dalykus, tačiau kita dalis įnirtingai pritaria
Liaudgino žodžiams.

Man darosi bloga ir svaigsta galva.

– Netikiu, kad taip yra. Elijas... ne toks, – suvapu.

– Mes visados norime matyti tik teigiamus dalykus, bet kartais reikia pripažinti,
kad yra ir neigiamų. Viliuosi, kad tu teisi ir mano būgštavimai nepasitvirtins.

– Nepasitvirtins, – tariu ir iškeliu smakrą aukštyn. Stengiuosi atrodyti tvirta, bet

Liaudgino žodžiai atėmė pagrindą po kojomis. Juk iš tikrųjų Elijo nepažįstu,
nors šis demonas ilgokai lydėjo mane. – Jis nori man tik paties geriausio.

Liaudginas nuleidžia puodelį ant stalo ir atsistoja. Stebiu, kaip jis pristumia kėdę.

– Aš irgi noriu tik paties geriausio tau, – prisipažįsta nuoširdžiai. – Mane sąžinė
užgriaužtų, jeigu leisčiau kam nors tave įskaudinti ar nuvilti, – jis žengia arčiau
manęs. – Aš noriu regėti tave visados besišypsančią ir linksmą. Toks mano
tikslas.

Mano veidą nutvieskia kukli šypsena.

– Aš jį vadinu... demonu. Bet... slapta, niekam negirdint, – tariu. – Tai... Jis tikrai
atsilieptų į tai, – tariu, nuleisdama pečius.

– Tai tikrai padės mums, mea lux, mea Amarile, – ir vėl palieka mane vieną
kartu su lėle, kuriai pasakoju apie savo liūdną gyvenimą realiame pasaulyje.

***

– Ką čia nupiešei, mea lux? – paklausia Liaudginas kitą rytą, kai pavalgiusi
puolu prie molberto ir pradedu teptuku ant paletės maišyti dažus. Jis prieina man
už nugaros ir nedrąsiai apglėbia mane iš už nugaros.

– Čia mano brolis, Lėjus, – tariu ir teptuko galu baksteliu į vyrišką figūrą,
aukštesnę už šalia esančią moterišką. – Jis nėra man labai jau geras.
Prasivardžiuoja... beveik visada. Mėgstamiausios jo pravardės yra beprotė,
išsigimėlė ir keistuolė, – gerklę it kas suspaudžia, tariant šiuo žodžius.

– Išsigimėlė?

Nenoriai pirštu parodau į savo akis.

– Viena akis ruda, kita – mėlyna. Tai... nenormalu, – sušnibždu virpančiu balsu.

Liaudginas priglaudžia skruostą prie maniškio ir giliai įkvepia.

– Šios akys tave paverčia išskirtine ir ypatinga. Tu turi vaiduoklių akis.

– Vaiduoklių akys? – kiek prisimerkiu. Nežinau kur, tačiau tai jau buvau
girdėjusi.

– Taip, – Liaudginas nepastebi mano sutrikimo. – Sakoma, kad viena akis gali
pažvelgti į rojų, kita – į pragarą. Kiti to pavydi.

Minutę abu patylime.

– Ar brolis tave mušdavo? – atsargiai pasiteirauja Liaudginas.

Pasuku veidą, kad pažvelgiau į jo akis.

– Ne, bet ir negindavo, jeigu kas nuspręsdavo šiurkščiai stumtelėti, tarti

įžeidžiantį žodį ar kumštelėti. Nors... Vienas kartas buvo, kai jis mane apgynė
nuo kiemo chuliganų. Buvau tada dar darželinukė, – palinkstu į Liaudginą. –
Pasiėmiau pledą ir daugybę savo lėlių. Lauke ant žolės įsitaisiau ir žaidžiau sau
viena.

– Kodėl viena? – pasidomi Liaudginas.

– Daugumą gąsdina skirtingos mano akių spalvos, – sakau su liūdesiu balse.

– Kodėl? Jos gražios, įdomios ir magiškos.

– Na, tau gal taip ir atrodo, bet kitiems tai varo siaubą. Tai nenatūralu. Tai
baugina. Taigi, žaisdavau viena ir kartais pavydžiai nulydėdavau akimis kitus
vaikus, kurie žaidė drauge. Lėjus yra vyresnis už mane. Jis turi labai daug
draugų. Turėjo ir tada, kai buvome mažesni. Jis žaidė smėlio dėžėje su kitais
berniukais, o mergaitės suposi. Viena jų, neprisimenu vardo, o gal net ir
nežinojau, nuteikė kitas mergaites prieš mane ir susitariusios jos atžygiavo prie
manęs. Pradėjo prasivardžiuoti, griebė mano lėles. Mėgino joms išlaužyti rankas,
galvas ir kojas. Aš ėmiau rėkti, prašyti, kad atiduotų žaislus, o jos tik kaišiojo
liežuvius ir toliau... – užmerkiu akis ir giliai įkvepiu.

– Kas toliau? – paragina jis nykščiu glostydamas man žandą.

– Lėjus išgirdo mane ir atbėgo. Jis atėmė iš mergaičių mano žaislus ir aprėkė,
kad jos negražiai elgiasi ir bus negerai, jeigu jos neatiduos man daiktų. Jis net
mane apkabino ir guodė, kad tos merginos yra kvailos ir neturėčiau į jas kreipti
dėmesio ir, jeigu jos mane dar skriaus, kad pasakyčiau jam.

Atsimerkiu ir pažvelgiu į drobę.

– Bet dabar jis tavęs negina?

Nenoriai linkteliu.

– Jis... net neprisimenu, kada būtų man gražų žodį pasakęs. Lėjus... Jis mane
ignoruoja, o jeigu nusprendžia pripažinti, kad egzistuoju, tai savo žodžiais tik
mėgina mane įskaudinti.

– Vyresni broliai taip neturėtų elgtis. Jie turėtų ginti savo jaunėles seseris.

– Na, pasakyk tai jam, – laisva ranka nusibraukiu ištryškusias ašaras. – Lėjus
manęs nekenčia ir tikriausiai tik džiaugtųsi, jeigu niekados nepabusčiau. Vargu,
ar jis iš viso pastebėtų skirtumą? Juk praktiškai aš jam ir gyva būdama
neegzistavau.

Liūdesys ir skausmas perveria širdį. Niekas nepasigestų manęs realiame

gyvenime. Aš net gyva buvau tarsi vaiduoklis, daiktas, į kurį niekas iš tikrųjų
nemėgo kreipti dėmesio ir, jeigu kalbėdavo su manimi, tai kone iš reikalo, ne
todėl, kad tikrai norėjo.

– Mea lux? – Liaudginas apeina mane ir pirštais suima už smakro. Jis kilsteli
mano galvą į viršų ir vieną po kitos nubraukia riedančias ašaras. – Kad ir ką
galvoji, nustok. Tu esi su manimi, esi saugi. Nieko tau nenutiks. Niekas tavęs
daugiau neįskaudins. Pažadu, mea lux.
Priglaudžiu delnus prie krūtinės. Kairės rankos pirštais mėginu kažką užčiuopti
ant kaklo, bet nieko neužčiuopiu. Mane apima keistas jausmas. Kažką turėčiau
turėti ant kaklo, bet neatsimenu, ką.

– Nežadėk to, ko neįmanoma ištesėti.

– Bet visados galima pamėginti, mea lux.

Linkteliu ir nukreipiu akis į židinį, kuris šiandien nebuvo užkurtas – kadangi

man nebuvo vėsu, neprašiau tarnų, kad prineštų malkų ir įžiebtų ugnį.

– Ar man dar ilgai reikės būti uždarytai kambaryje? Noriu iš čia ištrūkti, –
sušnibždu.

Liaudginas kiek įsitempia.

– Prašau, aš čia jau ganėtinai ilgai, bet regėjau tik šias keturias sienas. Norėčiau
išvysti daugiau Žvakių miesto.

Vyras išspaudžia šypseną ir nenoriai linkteli.

– Žinoma. Rytoj vyks amatų mugė. Galėsime nueiti ir pasižiūrėti, ką šįmet

požemių gyventojai sumeistravo.

Nušvintu ir pakšteliu jam į skruostą. Liaudginas klapsi blakstienomis kiek

suglumęs.

– Mea Amarile, niekados daug nereikėjo tau pralinksminti, – jis nykščiu

perbraukia man per smakrą. – Niekados.

***

Kitą dieną, man sėdint prie stalo ir įsijautus rašant, į kambarį įžengia skeletas
juodu apsiaustu. Jo kaukolė pasisuka į mane ir rankos mostu parodo į save,
vėliau į duris.

– Norite, kad sekčiau paskui jus? – pasitikslinu sutrikusi.

– Tikriausiai jis to nori, – taria lėlė trūkčiojančiu balseliu.

Stipriai suspaudžiu lūpas ir prieinu arčiau prie skeleto. Jis suneria kaulėtus
pirštus, nusilenkia ir barškėdamas ima žingsniuoti lauk iš kambario. Pasitaisiusi
megztinį seku paskui jį. Švarkelio nesivilkau, per karšta.

Skeletas mane veda tuščiais koridoriais link dvivėrių durų, prie kurių stovi keturi
skeletai su šarvais. Man priėjus jie visi žemai nulenkia galvas. Pasijuntu truputį
nejaukiai ir droviai šypteliu jiems. Skeletas juodu apsiaustu pasitraukia į šalį ir
aš įžengiu į didžiulę oranžeriją, kurios viršūnėje sklando didžiulis viską
nušviečiantis ir šilumą skleidžiantis geltonas kamuolys. Pajuntu šilumą ant veido
ir susiraukiu. Nežinau, kodėl, tačiau ji man nė trupučio nepatinka.

Skeletas su apsiaustu užveria duris, apeina mane ir pamoja toliau jį sekti į

oranžerijos gilumą. Ant medžių šakų išvystu įsitaisiusius didžiulius pitonus. Jie
tamsiomis akimis tingiai seka mus. Įsitempiu. Tos pabaisos galėtų mane visą
suryti, jeigu tik panorėtų.

Susigūžiu ir baugiai dairausi į šalis, kad kokia gyvatė nenukristų ant galvos. Man
nepatinka ši vieta. Noriu apsisukti ir eiti iš čia, bet tolumoje išvystu Liaudgino
siluetą ir virš jo skraidančius įspūdingai atrodančius kukučius. Lengviau
atsikvepiu ir kone nubėgu iki jo. Jis pasitinka mane plačiai nusišypsodamas, su
džiugesio bei šilumos kupinu žvilgsniu.

– Malonėkite man atleisti, mea lux, kad ištempiau jus iš kambario, bet turime
svečių, kurie norėjo savo akimis jus išvysti, – taria jis ir pažvelgia į priešais mus
stovinčiu vilkus, kurių priešakyje – grėsmingu žvilgsniu gręžiantis didelis baltas
vilkas.

– Mes turime svečių? – naiviai paklausiu ir įdėmiai nužvelgiu vilkus. Baltasis

vilkas žengia į priekį lėtai kraipydamas galvą į šalis ir truputį prasižioja, tarsi
mėgindamas nusišypsoti. Kiti įtariai nužvelgia virš jų esančią milžinišką plačią
arką, aplink kurią apsivyniojęs žydi sausmedis.

– Taip, jie neseniai atvyko ir norėjo su tavimi susipažinti, mea lux, – Liaudginas
švelniai užkiša man už ausies kelias plaukų sruogas. – Baltasis vilke, kaip
matote, ji čia, saugi ir... yra su manimi, – tarė po minutės vyras. – Ir, kaip matote,
– jis mosteli ranka į paveikslą, stovintį ant molberto. Iš pradžių jo nepastebėjau,
užstojo medžiai ir vijokliai.

– Čia Ryžtas, – tyliai išprūsta man pro lūpas ir kiek atsitraukiu nuo Liaudgino.
Jaučiu, kad tas paveikslas labai svarbus, bet neprisimenu, kodėl. Tarsi tą
informaciją saugotų mūro sienos, kurių negaliu nei išgriauti, nei perlipti.

– Taip, paveikslas taip vadinasi, – Liaudginas priartėja man už nugaros ir

nuleidžia delnus ant pečių. – Svečiai norėjo ir jį išvysti.

– Kodėl tas paveikslas toks tamsus? O kokios čia dar kelios baltos dėmės, –
pasišlykščiu.

– Netyčia tarnai sugadino jį nešdami čia. Nieko tokio. Jis nėra labai vertingas, –
jo delnai slysta mano rankomis žemyn ir susineria man prie pilvo. – Mes turime
daug kitų paveikslų, daug gražesnių, o jeigu ir jie nepatiks, galėsime paliepti
dailininkams nutapyti kitus, mea lux, mea Amarile, – sušnibžda jis man į ausį.
Širdis virpteli krūtinėje.

– Gerai, – sušnibždu be kvapo.

Liaudginas priglaudžia lūpas man prie smilkinio ir paleidžia. Jis apsisuka ir,
sukryžiavęs rankas ant krūtinės, žvelgia tiesiai į vilkus, kurie viską tyliai stebi.

– Mano ponia nėra pastumdėlė ir neketina čia atvykti, – taria Baltasis vilkas.

Liaudginas aukštai iškelia smakrą ir vypteli.

– Sniego karalienei reikia to daikčioko ir mea lux, bet aš jos neišleisiu iš Žvakių
miesto už jokius pinigus, už jokius tarnus, už jokius Danu ir už jokius
susitarimus. Taigi, jeigu ji nori durų, tegul pati čia atneša savo kumpius, nes
kitaip nieko nebus.

Vilkas suurzgia ir deda kairę leteną į priekį. Aikteliu ir atsistoju už Liaudgino. Jis
sugriebia mano delną ir švelniai jį spusteli.

– Atsargiau rink žodžius, – pagrasina vilkas.

– Aš jos nebijau, – pareiškia Liaudginas.

– Nes tavo krikštatėvis tave užstos.

– Jei jau kalbate apie krikštatėvį... – nugriaudi tamsus, gilus balsas. Visi
pažvelgiame atgal. Sodrios raudonos spalvos darbo kostiumą vilkintis vyras
neskubėdamas žingsniuoja link mūsų. Jam iš kairės eina daili, trapi moteris ilga
raudona suknele su skeltomis rankovėmis. Moters veidas griežtų formų, akys
žvitrios ir... keistos. Užuot buvusios baltos, jos yra ryškiai žydros ir
primenančios suskilusį ledą, o viduryje – juodos. Ant moters kaktos raudonais
dažais nupiešti du apskritimai su pusmėnuliais iš abiejų pusių.

Mane nukrato šiurpas ir įsitveriu į Liaudgino ranką.

– Pasižiūrėk, mūsų mieloji Amarilė bijo tavęs, Nemirtingųjų karaliene Gelmina,

– taria su ja einantis vyras.

Moteris teatrališkai numykia.

– Kaip smagu ir vėl regėti tave, brangioji, – taria ji. Susiraukiu. Neprisimenu,
kad būtų teką ją regėti. – Bet ji dar labai jaunutė, – pastebi moteris. – Kiek tau
metų dabar?

– Septyniolika, – sušnibždu ir pažvelgiu į Liaudginą. Jis rūsčiai žvelgia į naujus

atėjūnus, ypač į moterį, kurios veidas kiek sušvelnėja. Užuojauta? Liūdesys?

– Jaunutė. Liaudginai, mielasis, gal palauk dar kelerius metus. Juk čia dar
vaikas.

– Retas ją suradęs paleistų, – pakomentuoja vyras ir susikiša rankas į kelnių

kišenes. Jis rimtu veidu nužvelgia vilkus. Šie pasitinka jo žvilgsnį grėsmingai
iššiepdami žvilgančius, aštrius kaip skustuvas baltus dantis. – Kaip matau,
gandai buvo teisingi. Sniego karalienės pakalikai čia. Liaudginai, gal gali
paaiškinti? – jis išriečia antakį.

Liaudginas neskuba atsakyti ir pažvelgia į mane. Jis uždeda delnus man ant
veido ir priverčia žvelgti tiesiai į jį.

– Viskas gerai, nesijaudink. Tave nuves į kambarį. Aš greitai pas tave ateisiu ir
abu eisime pasivaikščioti po miestą. Šiandien – amatininkų mugė. Gal išrinksime
tau kokių nors gražių daiktų.

Krimsteliu apatinę lūpą ir labai lėtai linkteliu. Skeletas su apsiaustu kantriai

laukia, kada eisiu jam iš paskos. Paeinu kelis žingsnius, bet stabteliu ir pažvelgiu
per petį į Liaudginą. Jis padrąsinamai linkteli.

– Kaip miela, – taria Gelmina, – spėjai padirbėti. Ji bijo visų, išskyrus tavę.
Nekartojame buvusių klaidų?

Susiraukiu ir piktai pažvairuoju į tą moterį. Nežinau, ką ji čia burba, bet tai mane
siutina.

– Krikštatėvi, matau, vis nenustoji rengtis pagal dienas. Raudona spalva? Tai
šiandien mirtingųjų pasaulyje jau antradienis? Man atrodė, kad vakar irgi vilkėjai
šį kostiumą. Tai ir vakar buvo antradienis?

Vyras su kostiumu kreivai šypteli.

– Krikštasūni, pats gerai žinai, kad laikas požemiuose, paviršiuje ir kitame

pasaulyje teka skirtingais ritmais. – Gal rytoj apsivilksiu purpuriniu kostiumu, o
kai bus ketvirtadienis – mėlynuoju.

Liaudginas pavarto akis ir pažvelgia į mane.

– Mea lux, eik, – švelniu tonu paragina Liaudginas.

Stipriai suspaudžiu lūpas ir išeinu su apsiaustą dėvinčiu skeletu iš oranžerijos.

Mes grįžtame į kambarį tuo pačiu keliu, kuriuo atėjome. Skeletas mane čia
palieką vieną. Ilgai spoksau į uždarytas duris. Mintyse aidi šis keistas pokalbis.
Sniego karalienė? Lyg ir girdėta tokia moteris ir kažkodėl šis titulas įvaro man
nerimo ir baimės. Vaiduoklių akys? Tai irgi girdėta ir jaučiu šilumą ir saugumą.

Susiimu už galvos ir sudrimbu į kėdę. O dar tie moters keistomis akimis ir

raudoną kostiumą vilkinčio vyro žodžiai.

– Panele, kas jums neduoda ramybės? – paklausia lėlė trūkinėjančiu balsu. Ji

sukaustytais žingsniais priartėja prie manęs.

Nuleidžiu rankas ant kelių ir prisiverčiu šyptelėti.

– Nieko. Tiesiog kilo... nauja mintis istorijai, – sumeluoju ir atsistoju. Prisiartinu

prie stalo didžiuliais žingsniais ir, pagriebusi plunksną bei panardinusi jo galiuką
į rašalą, pradedu rašyti ant pageltusio popieriaus lapo viską, kas tik šauna į galvą.
Lėlė daugiau man netrukdo, bet jaučiu stiklinį žvilgsnį, nukreiptą į mane. Net
šiurpas kūnu bėgioja, bet nedrįstu pažvelgti į lėlę ir jai ką nors pasakyti.
Apsimetu, kad viskas gerai.
Kai nuo intensyvaus ilgo rašymo paskausta ir pavargsta ranka, padedu plunksną
ir pamasažuoju riešą bei plaštaką. Akis kilsteliu nuo lapo į viršų. Žvilgsnis
įsminga į herbą su liūtais. Jeigu turėčiau ką nors brangaus, tikrai ten paslėpčiau.
Gaila, neturiu.

Po trylikos minučių atsiveria kambario durys ir Liaudginas kiek suirzęs įžengia į

kambarį. Jis iškart prieina prie manęs ir, prieš man susigaudant, ką jis daro,
kilsteli mane ant kojų ir mėgina sutraiškyti stipriame apkabinime. Net sunku
įkvėpti, kaip jis spaudžia mane prie savęs. Jo lūpos kažką šnabžda man prie
ausies, krūtinė sunkiai kilnojasi. Negi jis visą kelią bėgo?

Pažvelgiu į jį, jo veidą. Akys užmerktos, veidas po truputį atsipalaiduoja ir

sušvelnėja.

– Kas atsitiko? – paklausiu atsargiai.

Vyras pažvelgia man tiesiai į akis, priglaudžia kaktą prie maniškės ir sunkiai
atsidūsta.

– Tiesiog labai tavęs pasiilgau. Man neapsakomai nepatinka, kai negaliu tavęs
matyti, o... – jis priglaudžia lūpas man prie skruosto. – Tiesiog labai nerimauju
dėl savo šviesos, ir tiek, – galiausiai taria ir truputį atleidžia savo kaulus
traiškantį apkabinimą.

Uždedu delnus jam ant krūtinės ir kiek pasimetu nepajutusi jo širdies plakimo.

– Tai... Tai mes dabar eisime į lauką? – paklausiu spoksodama į savo dešinę
plaštaką jam ant krūtinės. Mėginu pajusti kad ir silpniausią širdies plaktelėjimą,
tačiau jaučiu tik jo besikilnojančią krūtinę įkvepiant ir iškvepiant.

– Taip. Pasirūpinau, kad, kol mūsų svečiai yra čia, būtų sugriežtinta apsauga.

– O kas tai per svečiai? Kas toji Sniego karalienė? Apie kokį sandorį derėjotės?
O kokia ten moteris? Vyras, supratau, yra tavo krikštatėvis, o šis argi ne Mirtis?
Jis visai...

Liaudginas sugriebia mano plaštakas ir kilsteli arčiau savo lūpų. Jis plačiai
šypsosi nužiūrinėdamas žiedų tatuiruotes ant mano pirštų. Net nežinau, kaip jos
ten atsirado. Daugiausiai dėmesio Liaudginas skiria ant dešinės rankos mažojo
pirštelio esančiai tatuiruotei su užrašu Užmiršimas. Neatsimenu, kada ji atsirado.
Berods, jos anksčiau nebuvo.

– Pasiruošusi?

Mano veide pražysta plati šypsena.

Liaudginas suneria mūsų pirštus ir išsiveda mane iš kambario. Prie skeletų jis
stabteli ir kita kalba kažką rimtai pasako. Skeletai linkteli.

– Ką tu jiems pasakei? – sušnibždu, kai paeiname kelis metrus.

– Nieko ypatingo, mea lux. Paliepiau nesitraukti nuo durų ir, jeigu tik kas nors
kels įtarimą, sustiprinti sargybą.

– Ar tie vilkai tokie jau pavojingi? – nerimas ir baimė suvirpina mano balsą.

– Negali žinoti. Geriau visados būti pasiruošusiam, mea lux.

Mes išeiname iš pastato. Lauke tvyro blankesnė šviesa, nei viduje. Jaučiuosi
išėjusi vėlų vakarą, bet juk dabar taip nėra. Tikriausiai turėčiau jau nesistebėti,
kad šis miestas visada skendi tamsoje ir šioji būtų labai tiršta, jeigu ne
skraidantys šviesos kamuoliukai. Mano akys pripranta prie lauke vyraujančios
tamsos ir net pati nustembu, kad taip gerai viską galiu įžiūrėti. Gal net geriau,
negu jei čia šviestų saulė.

Liaudginas paragina eiti. Paskui mus eina mažiausiai tuzinas skeletų su šarvais.
Stengiuosi į juos nedirsčioti, tačiau nepavyksta. Mane baugina tokia jų gausybė.
Miesto gyventojų, atrodo, jie nei trupučio netrikdo. Vaiduokliai sau skraido, o
žmonės dirba savo darbus. Dauguma būriais traukia į miesto aikštę, iš kurios net
iš tolo galima išgirsti atsklindančią muziką ir linksmus riksmus.

– Pamatysi, tau patiks, – sušnibžda man į ausį Liaudginas.

Po dvidešimties minučių ėjimo atsiduriame šventės pakraštyje. Liaudginas

paima iš sargybinio dvi kaukolės kaukes ir juodus pasiaustus. Vieną įteikia man,
kitą pats užsideda. Nieko neklausinėdama užsirišu ją ant veido, o tada
apsidairau. Visi žmonės – su tokiomis pat kaukolės kaukėmis ant veidų ir juodais
apsiaustais.

– Šio miesto gyventojams privalu užsidėti kaukes ir apsiaustus, – taria

Liaudginas užmesdamas man ant pečių apsiaustą ir kruopščiai jį užsegdamas. –
Svečiai to daryti negali.

– O kas jiems trukdo tai padaryti? – paliečiu apsiausto medžiagą. Ji lengvutė ir

tokia švelni.

– Kaukės ir apsiaustai užkerėti ir pati mirtis jas užkerėjo.

– Bet aš negyvenu čia? – suglumstu.

– Tiesa, – kiek nenoriai pripažįsta ir žengia arčiau manęs. Pirštais sugriebia

mano smakrą po kauke. – Bet jeigu apsiaustą užvelka šio miesto gyventojas,
tavęs jis nenuodys ir nežudys, – sušnibžda. – O dabar eikime. Nesidrovėk ir,
jeigu kas nors kris į akį, sakyk.

– Bet...

Liaudginas prideda pirštą man ant kaukės, kur turėtų būti mano lūpos.

– Tu esi mano viešnia ir man nieko tau negaila, mea lux. Pinigai yra tik pinigai,
bet tu... – jis svajingai atsidūsta. – Tu ypatinga.

Mano širdis atlieka kūlvirstį krūtinėje. Kiek nerangų, deja.

Lėtai žingsniuojame minoje. Stengiuosi prieiti prie kiekvieno prekystalio ir

nužvelgti siūlomas prekes, o jų yra pačių įvairiausių – tokių, kad net atima žadą.
Kiekvienas daiktas – tikras kruopštaus ir kantraus darbo šedevras. Sunkiai
pavyksta neaikčioti juos išvydus. Liaudginas šalia manęs juokiasi.

– Tikriausiai tau labiausiai patiks rankų darbo užrašų knygos, įrištos į odinius
viršelius.

Liaudginas uždeda rankas man ant pečių ir abu nulaviruojame link kito
prekystalio, ant kurio išdėliota daugybė įvairaus dydžio į odą įrištų užrašų
knygų. Visados svajojau vieną turėti, tačiau jos nėra pigios.

– Išsirink vieną, – sušnibžda man į ausį.

– Bet jos visos tokios gražios, – prisipažįstu nedrąsiai liesdama arčiau manęs
gulinčią užrašų knygą.
– Tada paimsime visas, – taria jis nuleisdamas lūpas man ant peties.

– Ar...

– Man nieko gaila tau, mea Amarile, – pakartoja Liaudginas ir, apėjęs mane, ima
kalbėti su prekeiviu. Šis stovi sustingęs ir kartkartėmis pajėgia tik apstulbęs
linktelėti. – Eime. Kai grįšime, knygas rasime kambaryje, – informuoja mane
Liaudginas.

Nors ir žinau, kad jis nematys mano šypsenos, tačiau vis tiek išsišiepiu kaip
kvailė. Kelias valandas mes vaikštome ir viską apžiūrinėjame. Liaudginas
nesikuklina ir viską, kas tik prikausto mano dėmesį ilgiau nei kelioms
sekundėms, nuperka. Prašau jo liautis, tačiau jis sako, kad jam tai daryti malonu.

Prieiname didžiulę šokių aikštelę, virš kurios kabo daugybė margaspalvių

girliandų su kaukolėmis. Daugybė gobtuvus ant galvų užsimetusių žmonių ir
skeletų susikibę šoka pačius įvairiausius šokius. Tačiau kiekvieną kartą, kai
suskamba skardus varpo garsas, visi pasikeičia šokių partneriais. Liaudginas
iškelia delną ir žemai nusilenkia. Jo blizgančios iš džiugesio akys žvelgia į mane
iš apačios.

– Ar malonėsite ir suteiksite man garbę su jumis pašokti?

Sukikenu, užsimetu ant galvos gobtuvą ir teatrališkai nuleidžiu pirštus ant jo

delno.

– Žinoma, o gerasis pone.

Liaudginas suima mano delną ir vedasi į aikštelę. Jis uždeda vieną ranką man ant
liemens ir priglaudžia arčiau krūtinės. Mes šokame lėtai, žvelgdami vienas į kitą.
Nuskamba varpas ir poros pasikeičia. Drūto sudėjimo moteris atplėšia
Liaudgindą nuo manęs. Jis mėgina priešintis, bet toji priekaištingai taria, kad
negalima visų šokių šokti su ta pačia partnere.

– Viskas bus gerai, – tariu ir nuleidžiu delną ant savo naujo partnerio delno, kuris
keistai šiltas. Toji šiluma mane keistai suerzina, bet stengiuosi to neišduoti, kad
neįžeisčiau priešais mane stovinčio partnerio.

Jis uždeda kitą delną man ant liemens ir pradedame šokti. Jis nusprendžia vesti
šokį ir aš jam paklusniai leidžiu vadovauti. Jo šokių žingsniai neša mus gilyn į
šokių aikštelę, tamsios akys mane įdėmiai žvelgia pro skyles kaukolės kaukėje.

– Miegančioji Gražuole, tu tai moki įsivelti, – taria jis taip, kad girdėčiau tik aš.

Suraukiu antakius.

– Miegančioji kas? Nesuprantu, ką jūs kalbate, pone? – pradedu atsargiai dairytis

aplinkui, mėgindama aptikti Liaudgindą, tačiau visų kaukės ir apsiaustai vienodi.

– Čia aš, Elijas.

– Elijas... Elijas kas? – mėginu ištraukti delną iš jo gniaužtų, tačiau jis stipriai
įsitveria. – Man skauda, – tariu, baimė kyla gerkle aukštyn.

– Tik nesakyk, kad neatpažįsti manęs?

– Nežinau, kas jūs toks ir ko norite, ir paleiskite mane, – piktai tariu pro sukastus
dantis.

– O tu velnias. Ką jis tau padarė?

– Niekas man nieko nepadarė. Paleiskite mane, – mėginu ištrūkti iš jo glėbio, bet
jis tik prispaudžia mane prie savęs ir pajuntu menkutį dūrį į šoną.

– Ką jūs... – mano kūną apleidžia jėgos ir suglembu Elijo glėbyje.

– Čia kad nekeltum nereikalingo triukšmo ir nepatrauktum dėmesio, – paaiškina

jis tyliai ir ima tempti mane lauk iš šokių aikštelės.

Vos tik spėjame nukeliauti į pakraštį, nuskamba varpas ir visi vėl pasikeičia
poromis. Kažkas mėgina Eliją atplėšti nuo manęs, bet jis sumurma, kad mes jau
paliekame šokius ir einame apsidairyti aplinkui. Moteris sumurma nepatenkinta
ir nusisuka ieškoti kito partnerio, o mes žingsniuojame minioje į priekį.

– Radai ją? – paklausia moteriškas balsas. Elijas linkteli. Moteris mane

nužvelgia. – Kodėl ji tokia... lepšė? – pasiteirauja ji nustebusi.

– Suleidau raminamųjų. Ji neatsimena, kas aš. Mums reikia kur nors greitai
pasislėpti. Liaudginas kažką jai padarė, – pyktis margino jo žodžius.

– Aš stebiuosi, kaip ji pas jį atsidūrė ir kodėl šis jos surištos nepaskandino tuose
kraujo kanaluose, – moteris uždeda vieną delną ant kairės akies, kitą – ant klubo.

– Kas jūs? Ko norite iš manęs? – sukaupusi visas jėgas paklausiu. Širdis atrodo
iš siaubo ir neapsakomos baimės tuoj iššoks iš krūtinės.

Elijas apsidairo ir mosteli ranka į vieną iš pastatų.

– Einam ten, – jis pakelia mane ant rankų ir neša link namo. Moteris eina jam iš
paskos, dairydamasi į visas puses, bet neatrodo, kad miesto gyventojams ir
svečiams mes bent kiek rūpėtumėme. Pakampėse kai kurie vemia ar yra draugų
tempiami į priekį.

Moteris atveria duris, įgriūname į pastatą. Nosį suriečia mėšlo tvaikas.

Susiraukiu. Moteris užveria duris, o Elijas paguldo mane ant šieno ir šiaudų.
Sudejuoju ir pamėginu atsisėsti, bet nepavyksta. Ten tikrai buvo ne vien
raminamieji, kažkas daugiau.

Elijas pritupia prie manęs, nusiplėšia kaukę, tada nuima maniškę. Moteris
atsistoja man iš šono, jos rankoje uždegta žvakė, kuri nušviečia Eliją. Jo tamsaus
pelenų atspalvio plaukai ilgomis netvarkingomis sruogomis styro į visas puses.
Akys – dar man neregėto juodumo ir su tamsiais paakiais, lyg kelias dienas
nebūtų miegojęs. Jo veidas mielų bruožų, oda atsargiai paglostyta saulės. Kairį
skruostą puošia keli bjaurūs švieži įdrėskimai. Nesąmoningai siekiu jį paliesti,
bet ranka vos pakilusi nukrenta žemyn.

– O, vargeli, – moteris sunkiai atsidūsta. – Jos veidas... – jos balse atsispindi

siaubas. Susiraukiu. Kas negerai su mano veidu?

Elijas atitraukia savo apsiaustą ir ima kažko ieškoti kelnių kišenėje, o suradęs
ištraukia ir išlanksto. Jis žvelgia į popierių sunkiai alsuodamas.

– Prasti reikalai, – sušnibžda moteris dirstelėjusi į popierių. – Ką Liaudginas tau

padarė? – paklausia ji manęs su nerimu balse.

– Padarė? – nesuprantu, ko jie nori. – Kas jūs tokie? – pamėginu pasitraukti

toliau nuo jų.

Elijas sugriežia dantimis, sulanksto popierių, įsikiša į kišenę ir sugriebia mano

rankas už riešų. Jis kilsteli plaštakas arčiau akių ir nužvelgia kiekvieną pirštą
kaip koks detektyvas, ieškantis nusikaltimo įrodymų.
– Ko ieškai? – iškošiu pro sukastus dantis. Stengiuosi vaidinti drąsią. Jie yra
grobuonys, vilkai, kuriems nevalia rodyti baimės ir atskleisti silpnybių.

– Liaudginas renka pasakų žiedus, kuriuos vėliau panaudoja prieš žmogėnus ir

Danu. Norėčiau tikėti, kad Amarilė mūsų neatsimena dėl jo žolelių mikstūrų,
tačiau... – jis nutyla žvelgdamas tiesiai į dešinės rankos mažąjį pirštelį. –
Užmiršimas? Kokia pasaka, Ėlirama?

– Iš kur man žinoti? Tu čia ilgiau gyveni negu aš, – moteris atkerta.

– Jus siuntė Sniego karalienė? – Elijas su Ėlirama susižvalgo. – Liaudginas jums

duos viską, ko tik paprašysite. Aš nieko neturiu. Paleiskite mane.

– Sniego karalienė? – Elijas sušnibžda išbaldamas.

– Nežinau, kokį jūs sandorį sudarinėjate su Liaudginu, tačiau aš su tuo nesu

niekaip susijusi.

Moteris prunkšteli.

– Žinok, esi. Ir dar kaip esi.

– Bet... tai nelogiška, – sumurma Elijas sau. – Jis nesudarinėja jokių sandorių su
kitomis pasakomis. Tai jos sudarinėja su juo. Ir jis nesielgia su Danu ar
žmogėnais tarsi...

– Tarsi šie būtų jam svarbūs. Taip, mačiau, kaip jis ją meiliai lietė. Visai kaip
įsimylėjęs kavalierius. O kiek dar sargybos atsivedė su savimi.

Elijas rūsčiai pažvelgia į moterį.

– Ką, juk rimtai. Pats matei, – teisinasi ji. – Amarile, kur tu sugebėjai įsivelti? –
moteris žvelgia į mane iš viršaus. Žvakės šviesos kuriami šešėliai žaidžia ant jos
baltos kaukolės kaukės.

– Nesvarbu. Mums reikia dingti. Buvo blogas planas iš viso čia ateiti.

– Bet mes negalime dabar imti ir pabėgti. Pasižiūrėk į ją, – Ėlirama pamoja į
mane. – Jos lūpos pamėlusios, oda papilkėjusi, o akys praradusios gyvastį. Čia
kažkas daugiau nei tik pagyvenimas mirusiųjų terpėje. Čia kažkas daugiau.
Mums reikia surasti jos žvakę ir pridėti vieną kitą dieną.

Elijas sugriežia dantimis. Jis pasilenkia virš manęs ir ima čiupinėti kaklą.
Mėginu nuvyti jo godžius pirštus, tačiau nesiseka.

– Kur tavo pakabukas?

– Koks dar pakabukas? – nesuprantu.

– Tu rimtai? Ta pasaka pavogė jos kompasą? Čia tai bent, – Ėlirama delnu
pliaukšteli sau per šlaunį ir susierzinusi ima trypčioti vietoje. – Ką dabar
darysime? Pabėgti tikrai negalime? Mūsų Danu nežino, kas mes tokie, ji neturi
kompaso ir dar nyksta akyse. Puiki mintis buvo leistis į požemius...

– Tylėk, Ėle, – sudraudžia tyliai Elijas. Vaikinas mane pasodina, kakta –

susiraukšlėjusi nuo įtempto galvojimo. – Mums reikia sugalvoti planą.

Gatvėje kyla triukšmas ir sąmyšis. Ėlirama priartėja arčiau durų ir, truputį jas
pravėrusi, dirsteli laukan.

– Siūlyčiau greičiau galvoti. Tie kaulų maišai naršo aplinkui, liepia visiems
nusiimti kaukes ir gobtuvus. Liaudginas negaišta laiko. Amarile, kaip sugebėjai
paversti tą pasaka savo verge?

Elijas piktai pažvairuoja į Ėliramą, tačiau ji tik numoja į jį ranka ir užveria duris.

– Turim dingti iš čia. Po kelių minučių jie kratys namus.

Elijas linkteli ir paima mane ant rankų. Muistausi mėgindama ištrūkti, bet, kad ir
ko man suleido, kūnas vis dar paralyžiuotas.

– Kur bėgsime?

– Ten, kur jie mūsų tikrai neieškos, – paslaptingai atsako Elijas ir pažvelgia į
mane.
30 skyrius
– Žinai, oficialiai esi tu beprotis, – Ėlirama sumurma dairydamasi į šalis.

– Ne, tai logiškas sprendimas. Retas kas tikisi, kad pats grobis eis tiesiai į liūto
irštvą, – griežtokai paaiškina Elijas.

– Todėl ir sakau. Tu – beprotis, – ji delnu uždengia kairę akį. – Tik visiškas

beprotis taip sugalvotų pasielgti.

– Arba nepaprastas genijus, – atrėžia.

– Greičiau beprotis, – sumurma Ėlirama.

Visame mieste vaikšto daugybė sargybinių – skeletai ir vyrai, vilkintys bjaurios

žalios spalvos uniformas su svastikomis ant rankovių. Jie šūkauja ir rodo
rankomis, kur skeletams eiti. Virš mūsų vienas po kito įsižiebia dirbtiniai maži
saulės rutuliai. Naktis virsta šviesia diena.

– Jie mus tuoj apsups.

– Tai pamėgink nukreipti jų dėmesį. Pradėk ginčą ar ką nors, – suburba Elijas

susierzinęs. Jis žvelgia į rūmus. Mėginu pasimuistyti jo glėbyje, bet jaučiuosi
kaip išsunkta citrina ir pavyksta tik tyliai sudejuoti. – Viskas bus gerai, –
sušnibžda jis pažvelgęs į mane.

– Kas aš tau? – pykteli Ėlirama. Elijas į ją rūsčiai pažvelgia. – Gerai, – iškelia

rankas delnais į viršų. – Pamėginsiu nukreipti dėmesį, o jūs greitai prasisukite.
Čia būti ilgai negalime. Dėl pačių įvairiausių priežasčių, – priduria išpūsdama
akis.

Elijas kažką sumurma panosėje – taip tyliai, kad netgi aš, priglaudusi skruostą
jam ant peties, negaliu suprasti žodžių, bet intonacija tikrai nėra džiugi.

Ėlirama pirmą pasitaikiusią minutę palieka mus. Po dar kelių minučių nugriaudi
sprogimas ir visi šūkaudami ir rėkdami puola tolyn nuo jo. Tiršti tamsūs dūmai
kyla į viršų ir užgožia dirbtinių saulių skleidžiamą šviesą. Po kelių minučių žemę
suvirpina kitas sprogdinimas. Vėliau – trečiasis. Viršuje pakimba tamsūs debesys
ir šviesa priblėsta, tamsūs šešėliai juda pastatų stogais ir gatvėmis.

– Nepasitikėk Ėlirama, kad ir kaip norėtum, – taria Elijas nešdamas mane ant
rankų.

Mano širdis daužosi krūtinėje kaip pašėlusi. Mintyse maldauju, kad Liaudginas
pasirodytų ir mane išgelbėtų nuo šito asmens, tačiau kol kas mano norai lieka
neišgirsti.

Atsiduriame prie rūmų sienos. Elijas apsidairo ir, nepastebėjęs jokio pavojaus,
atsargiai mane pasodina ant žemės. Iš kišenės jis kažką išsitraukia, prikiša daiktą
prie judančių lūpų ir tada jį sviedžia į sieną. Spoksau pusiaumirka į sienoje
atsiradusią skylę.

– Kerai ilgai netruks. Į rūmų sienas yra įsigėrusi stipri magija, – sumurma Elijas,
pagriebdamas mane nuo žemės. Stipriai priglaudęs mane prie krūtinės, jis šoka
per skylę į vidų. Po minutės skylė vėl pavirsta tvirta siena rūmuose, kuriuose
vyrauja kapų tyla.

Atsiduriame kambaryje su daugybe ant sienų iškabintų įvairių dydžių ir formų

dalgių.

– Mirties stebuklingi dalgiai, – sušnibžda Elijas dairydamasis. Bet mano dėmesį

prikausto ne žvilgantys dalgiai, o kas kita.

Kambario viduryje – ant rusvo marmuro sosto sėdi pažaliavusi bronzinė angelo
išskleistais sparnais skulptūra. Jo delnai sudėti ant apversto deglo. Ant angelo
veido – juodų ašarų ruožai. Elijas pastebi, kur nukrypęs mano žvilgsnis.

– Tai Pergalingos Mirties Angelo skulptūra, – paaiškina jis man. – Nenorėk, kad
ji pabustų, – priduria po akimirkos. Jis nuleidžia mane ant kojų. Neišsilaikau ir
krentu žemyn. Elijas stipriai apsiveja mane rankomis ir nugara priremia prie
sienos. – Pažadėk, kad nepradėsi rėkti, bėgti nuo manęs ar kelti triukšmą ir
klausysi manęs, Miegančioji Gražuole, – sušnabžda žvelgdamas tiesiai į mano
akis.

Mano lūpos truputį prasiveria. Jo akys tokios juodos, gilios, šiltos ir nuoširdžios,
kad širdis krūtinėje suvirpa ir siela gailiai suaimanuoja.

– Jūs priešas, – tariu, nors ne tokius žodžius norėjau ištarti.

– Miegančioji Gražuole, aš niekados nebūsiu tavo priešas. Jeigu tik pamatysiu
Liaudginą, jam snukį išdaužysiu, – taria jis sunkiai alsuodamas. Elijas apsidairo
aplinkui. Aš taip pat apsižvalgau. Nematau nė vieno anksčiau prie durų
stoviniavusio skeleto su šarvais. Tikriausiai visi sukviesti į miestą manęs ieškoti.

– Kur jis gali slėpti kompasą?

– Kompasą? Nesuprantu, – sumurmu. – Ko jūs norite iš manęs? Aš nieko

niekam nepadariau! Paleiskite mane, – ašaros pradeda kauptis akyse ir grasina
bet kurią minutę nuriedėti skruostais žemyn.

Elijas išbąla.

Už durų koridoriuje kyla triukšmas, aidi garsūs ir pikti žingsniai. Viltis įsižiebia
sieloje ir žiojuosi surikti, bet Elijas nuleidžia galvą ir priglaudžia šiltas švelnias
lūpas prie mano vėsiųjų, šokiruodamas mane iki kaulų čiulpų. Jo lūpos kviečia
manąsias šokti ir jos priima kvietimą. Viskas, ką galiu justi, tai jo lūpas, jo pirštų
prisilietimą prie veido. Viskas, ką galiu girdėti, tai jo širdies plakimą ir
kvėpavimą. Viskas, ką galiu užuosti, tai tik jį. Viskas, ką galiu matyti, tai jo
juodas akis. Nieko daugiau neegzistuoja ir niekas kitas nėra svarbus.

Žingsniai čia aidi, čia jau nebe.

Ūmai nudiegia dešinės rankos pirštą. Tyliai aikteliu ir nutraukiu dieviškąjį

bučinį. Priešais save iškeliu delną ir išvystu dar švytinčią tatuiruotę ant mažojo
pirštelio. Ore pakvimpa svylančia oda.

– „Užmiršimas“ dingo, – konstatuoja Elijas, tramdydamas šypseną.

Sienos, slėpusios prisiminimus ir tiesą, nugriūna su tokiu griausmu, kad ima

sopėti galvą. Susiraukiu ir pradedu drebėti ant Elijo rankų. Mano įkvėpimai
staigūs, negilūs.

– Ššš... – jis raminančiai glosto man galvą ir kartu klauso ištempęs ausis, bet
žingsniai nutilę ir daugiau niekas nekelia triukšmo. – Bučinys, – sušnibžda
vaikinas.

– Tu mane pabučiavai, – sumurmu ir užmerkiu akis. Ant lūpų vis dar jaučiu jo
prisilietimo aidą. Siekiu pirštai paliesti jas, bet paskutinę sekundę susitvardau ir
nuleidžiu ranką žemyn.
– Pasirodo, kartais tik... bučinys išsklaido kerus, – sušnibžda ir pajuntu dūrį į
šoną. Susiraukiu ir sušnypščiu pro sukąstus dantis. Jėgos akimirksniu grįžta į
mano kūną ir, kai Elijas vėl pastato mane ant kojų, nebegriūnu.

– Bet kaip? – nesuprantu.

Elijas kukliai šypteli.

– Aš buvau vienas iš dalykų, kuriuos jis privertė tave pamiršti ir... Na, pasakas
skaitai, žinai bučinio galią, o dabar mums reikia surasti tavo kompasą. Žinai, kur
jį slepia? – Elijas apeina aplink mane, nužvelgia dalgius, vieną nukabina ir
pavarto rankose. – Girdėjau, kad Mirties dalgiai gali kaip fėjos kurti praėjimus, –
paaiškina jis neprašytas. Mykteliu ir toliau spoksau į angelo skulptūrą. Elijas į ją
nekreipia dėmesio ir toliau nužiūrinėja dalgį kažko ieškodamas.

– Kompasą? – pakartoju ir pirštais siekiu kaklo. Plačiai atsimerkiu ir išsižioju

supratusi, kad ant kaklo nėra medaliono. – Jis jį pavogė, – piktai sumurmu ir
sugniaužiu kumščius, net nagai skaudžiai sminga į odą.

Elijas tris kartus stukteli dalgio kotu į žemę ir šis jo rankose sumažėja iki delno
dydžio. Spoksau išsižiojusi. Jis mirkteli ir įsideda dalgį į kišenę taip, kad
metalinė dalis lieka kyšoti.

– Nesijaudink, susigrąžinsime jį, – užtikrina mane Elijas, bet, kad ir kaip jis pats
nori tuo tikėti, abejonė šmėsteli jo veidu. Pridedu delną prie galvos. Skausmas
truputį sumenksta, tačiau jis – vis dar čia, tarsi kas žaisliniu cypiančiu plaktuku
įkyriai daužytų į pakaušį.

– Pala, gal žinau, – sušnibždu ir paslapčia dirsteliu į skulptūrą. Ji man tikrai

nepatinka. Šiurpulys tiesiog pagaugais nueina visu kūnu. – Mums reikia į vieną
kambarį, – tariu ir pati žvilgteliu per Elijo petį į koridorių. Jis tuščias ir man
nepažįstamas, tačiau tolumoje lyg ir regiu jau pažįstamus daiktus.

– Eime, – pamoju jam ir lekiu į priekį ant pirštų galų. Elijas seka man iš paskos
dairydamasis į šalis, kad mūsų neužpultų iš pasalų.

Pagrindinis koridorius taip pat tuščias ir juo jau ne kartą teko žingsniuoti.
Parodau Elijui tolumoje esančias duris.

– Mums ten, – sušnibždu. Jis linkteli ir, apsidairęs aplinkui, žengia pirmas.
Neišvydęs grėsmės, pamoja man paskubėti ir ateiti prie jo.

Sustojame prie durų, Elijas ranka siekia jas atverti. Jos užrakintos.

– Viskas negali eiti kaip sviestu patepta, – sumurma Elijas ir atsiklaupia. Iš

kišenės išsitraukia kažkokius daiktus ir kiša juos į spyną. Aš užgniaužusi kvapą
dairausi aplinkui, bet visur ramu ir tuščia. Sunku net patikėti.

Spynoje pasigirsta išganingas spragtelėjimas ir Elijas atveria duris. Abu

įpuolame vidun ir uždarome duris. Nieko nelaukdama skubu prie už stalo
stovinčios spintos, o Elijas susiraukęs dairosi aplinkui.

– Kiek čia daug... šlamšto, – pakomentuoja jis vaikščiodamas aplinkui.

– Kas jūs? – sustingstu prie stalo ir lėtai pasisukusi išvystu ant vieno staliuko
stovinčią porcelianinę lėlę. Ji žvelgia į Eliją kraipydama galvą. – Jūs
neturėtumėte čia būti, – praneša ji ir pažvelgia į mane stiklinėmis akimis. – Kur
ponas, panele Amarile?

Sunkiai nuryju seiles ir pažvelgiu į vietoje sustingusį Eliją.

– O, vargeli, – jis sušnibžda ir puola prie lėlės, tačiau šioji paskutinę akimirką
ima ir pradingsta, o vėliau atsiranda ant stalo prie manęs.

Garsiai aikteliu ir strykteliu atgal. Nugara atsitrenkiu į staliuką ir vos nuo jo

nenuverčiu kažkokios stovinčios meilaus kačiuko statulėlės, kuri man prisilietus
pavirsta auksiniu rotveilerio šuniuku. Kai patraukiu pirštus, priešais save vėl
regiu dailų rainą kačiuką.

– Kas jis toks? Kur ponas, panele Amarile? – pakartoja lėlė trypčiodama ant
stalo.

– Pagauk ją, – paliepia Elijas ir skuba prie manęs. Mėginu sugriebti lėlę, tačiau
pavyksta tik sugniaužti orą. Lėlė pradingsta tyliai pokštelėdama. Su Elijumi
paklaikę dairomės aplinkui, bet lėlė daugiau niekur neišnyra.

– Prasti popieriai, – paskelbia vaikinas. Linkteliu pritardama. – Mums reikia

suktis. Toji lėlė tuoj atsives pastiprinimą. Manai, jis paslėpė kompasą čia? Mums
prireiktų metų viską apieškoti. Nežinia, kiek čia gali būti slaptų angų ir stalčių, –
jis ranka perbraukia plaukus viską nužiūrinėdamas.
– Patikėk, jau vien tas stalas jų turi nemažai, – mosteliu ranka į rašomąjį stalą ir
apeinu jį. Stabteliu prie spintos ir sugriebiu už auksinių rankenėlių, tačiau jos
užrakintos. – Šūdas, – nusikeikiu.

Elijas prieina prie manęs ir pats pamėgina atverti. Durelės nė nekrusteli iš vietos.
Vaikinas sugriežia dantimis, ranka nustumia mane šalin ir iš visų jėgų spiria į
spintos duris. Garsiai trakšteli mediena. Uždengiu delnais burną ir dirsteliu į
kambario duris. Niekas pro jas nesiveržia. Kol kas.

Vaikinas plačiai atveria spintos duris ir abu išvystame priešais save medinę
skrynelę su spyna. Elijo veidas persimaino, kai jis trūkteli už spynos ir perskaito
ant skrynelės užrašytus žodžius.

– Koks pasipūtęs, – taria pasišlykštėjęs.

– Kas ten parašyta? – pasidomiu, bet Elijas neatsako, tik pagriebia skrynelę ir
nuneša ją prie stalo. Apsidairo ieškodamas, kuo būtų galima nulaužti spyną, o
neradęs tik tyliai nusikeikia. Mosteli ranka į bronzinę kareivio statulėlę.

– Gali ją paduoti? – paprašo.

Linkteliu ir pagriebiu ją. Nustembu, kokia sunki.

Elijas ją paima ir, giliai įkvėpęs, trenkia jos galu į spyną. Vieną kartą. Antrą
kartą. Trečią kartą. Nieko neatsitinka. Elijas garsiai padeda statulėlę ant stalo ir
nusikeikia atsiremdamas delnais į stalo paviršių.

– Ji užburta, – pareiškia. – Tik raktas ją atrakins.

– Negi neturi kokių nors magiškų daiktų? – paklausiu suraukdama antakius.

Jis nutaiso rimtą veido miną.

– Kad ir kaip būtų keista, turiu tik dvi riboto dydžio kelnių kišenes, – sumurma
jis ir sunkiai atsidūsta.

– Liaudginas nesinešioja raktų, – sušnibždu ir tada prisimenu daugybę regėtų

raktų rašomojo stalo stalčiukuose.

– Tikriausiai jis jį nešiojasi taip, kad niekas nematytų, – lėtai ištaria, jo akyse
apsigyvena pyktis ir pavydas.

Pastumiu Eliją šalin nuo stalo ir greitai pradeda darinėti visus man žinomus
stalčiukus. Iš pradžių Elijas tik stebi mane suraukta kakta, bet po akimirkos
prisideda ir abu darinėjame stalčiukus, kol atrandame vieną, prigrūstą įvairaus
dydžio, formos ir spalvos raktų.

– Bandom, – tariu ir ištraukiu pirmą raktą. Įkišu į spyną, bet jis nė krust. Elijas
pamėgina kitą. Kai įkišame tryliktą raktą, Elijas mykteli.

– Tai beprasmiška. Jie tuoj pasirodys.

Stipriai suspaudžiu lūpas. Įkišu keturioliktą raktą ir... spyna spragteli. Su Eliju
sustingstame ir žvelgiame į skrynutę bei atrakintą spyną. Mums pavyko. Mes
radome reikiamą raktą ir atrakinome.

Elijas atveria skrynutę, bet viduje išvystame ne mano medalioną, o daugybę

mažų dėžučių. Vaikinas paima vieną iš jų ir atidaro. Viduje – mažas popieriaus
ritinėlis ir sidabrinis žiedas, ant kurio išgraviruota APGAULĖ.

Elijas nustėręs žvelgia į žiedą. Aš pagriebiu kitą dėžutę. Jos viduje taip pat randu
popieriaus ritinėlį ir žiedą, bet ant šio išgraviruota KVAILUMAS. Smalsumo
pagauta, pagriebiu ritinėlį ir jį išskleidžiu. Ant jo mažomis spausdintinėmis
raidomis parašyta:

Pasaka: Našlaitėlis ir Milžinas

Veikėjas: Milžinas

Savybė: Kvailumas

– Čia... Čia...

– Pasakų žiedai ir... jų čia daugybė, – Elijas sumurma.

– Štai kodėl visi tave vadino kvailiu, kai paminėjai, kad nusprendei eiti pas
Liaudginą? – greitakalbe išberiu. Visos situacijos rimtumas pavirsta dusinančia
kilpa ant kaklo.

Elijas stipriai suspaudžia lūpas. Jis vieną po kitos griebia dėžutes, jas atidarinėja,
ištraukinėja žiedus, pakraupęs švysčioja dėžutes ir žiedus atgal į skrynutę.
Pastebi kažką užkištą prie pat skrynelės šono ir susidomėjęs ištraukia. Tai
sidabriniai nuotraukų rėmeliai, o juose – sena nespalvota nuotrauka, kurią Elijas
greitai paslepia nuo mano žvilgsnio. Kad ir kas joje nufotografuota, priverčia
vaikiną akivaizdžiai išbalti. Jis ištraukia nuotrauką iš rėmelių, sulenkia per pusę
ir įsideda į kišenę. Nors mirštu iš smalsumo, neturime laiko apie tai kalbėti.

– Sakykime, kad jis pilkasis kardinolas, į kurio rankas nenorėtum patekti, –

Elijas apsidairo nevilties iškreiptu veidu. – Kur galėtų būti...

Kilsteliu akis į viršų ir žvilgsnis įsminga į herbą. Ištiesiu ranką ir atsargiai

nuspaudžiu mygtuką. Tyliai atsiveria slaptas stalčiukas. Elijas išraito antakį, bet
tyli, akylai stebi. Giliai įkvepiu, kilsteliu ranką, atveriu stalčiuką ir... jame randu
ne tik medalioną, bet ir raudoną sulankstytą lapą. Nekreipiu į jį dėmesio ir
tiesiog pagriebiu medalioną, o Elijas nenuleidžia žvilgsnio nuo mano kompaso.

– Jis pats sakė, kad tai gera slaptavietė kam nors labai brangiam, – sušnibždu
stebėdamasi, kad jis pats galėjo man pasakyti, kur ką nors brangaus slėptų.

Elijas įsitempia taip, kad kūnas net suvirpa. Vaikino žvilgsnis tampa ne tik
grėsmingas ir tamsus, bet ir kupinas neapsakomo siaubo.

– Tai neįmanoma, – sušnibžda jis.

Klapsėdama blakstienomis pažvelgiu į jį visai nesuprasdama, kas čia tokio

neįmanomo.

Elijas neaiškina, pagriebia raudoną sulankstytą popierių ir įsideda į kišenę net

nežiūrėdamas, kas jame. Prisimerkiu, bet nusprendžiu nieko neklausinėti.
Užsisegu medalioną ir, vos tik šis nusileidžia man ant krūtinės, Elijas sugriebia
mane už riešo ir tempiasi paskui save link durų, bet už jų jau aidi šūksniai ir
skubūs žingsniai. Vaikinas ima dairytis aplinkui. Lėlė išdygsta ant stalo, prie
kurio su Liaudginu valgydavome. Jos veide – nenatūrali ir kraupi šypsena.

– Ponas įspėtas. Jis ateina, – praneša ji. Jos akys sužaižaruoja piktdžiugišku
džiaugsmu.
– Na ir sekasi, – subamba Elijas. Jis išsitraukia dalgį, stukteli jo kotu tris kartus
ir sieną, kad šis įgautų savo tikrąjį dydį. Lėlė aikteli, piktai sušnypščia. –
Laikykis už manęs tvirtai. Dar neteko naudotis Mirties dalgiu.

– O tu žinai, kaip juo naudotis? – paklausiu, baimė gniaužia širdį ir paralyžiuoja

kūną.

– Teoriškai – taip, praktiškai... ne.

– Paguodei.

– Visados tavo paslaugoms, Miegančioji Gražuole, – ir, giliai įkvėpęs, smeigia

dalgį į orą. Atsiranda skylė, kurią Elijas praplečia tempdamas dalgį žemyn. Prieš
mus atsiveria ovalus tamsūs vartai į nežinią.

– Tu užtikrintas, kad ten saugu? – klausiu spoksodama į tamsumą.

– Saugiau nei čia, – jis stipriai suspaudžia mano delną. Žingsniai ir šūksniai
skamba vis arčiau durų. Kelios akimirkos – ir durys plačiai atsivers. – Vienas, –
Elijas pradeda skaičiuoti. Žvelgia tiesiai į mane. – Du. Trys! – ir šokame į tamsą
kaip tik tuo metu, kai už mūsų atsiveria durys ir į kambarį įlekia įniršęs
Liaudginas. Jis kažką šaukia, bet mes jo jau negirdime.

Tamsa šypsodamasi mus apgaubia ir su apetitu bei pasimėgavimu vienu kąsniu

praryja.
31 skyrius
– Aš apakau, – sušnibždu drebėdama iš šalčio. Kur tik pasižiūriu, regiu tik tirštą
ir stingdančią tamsą. Čia kvepia drėgme ir degančiu vašku.

– Ne, neapakai. Tiesiog čia labai tamsu. Gal gali pamėginti įžiebti vieną kitą
šviesos kamuoliuką?

Susiraukiu ir nusuku veidą ten, iš kur sklinda vaikino balsas. Mūsų pirštai vis dar
stipriai susipynę. Lengviau atsikvepiu.

– Kad silpčiau? – tariu piktoku tonu.

– Kad silptum? – pakartoja Elijas, jo balse justi kone apčiuopiamas sutrikimas.

– Kuo daugiau naudoju savo talentą, tuo silpnėja mano kūnas ten, – trepteliu
koja.

Elijas tyli. Jo tyla man nepatinka ir tik įpila žibalo į ugnį.

– Tu žinojai apie tai ir neperspėjai? – pyktis po truputį kyla manyje.

– Ne galių naudojimas čia pavojingas, – lėtai pradeda jis aiškinti, – o laikas. Kuo
ilgiau tavo sąmonė nesusijungia su kūnu, tuo kūnas paprasčiausiai silpnėja.
Nors... iš tikrųjų šiuo klausimu nesutariama. Vieni sako, kad galios sekina kūną,
kiti – kad laikas, – nenoriai priduria. Girdžiu jį tris kartus stuktelint dalgį į
akmenines grindis.

– Neįtikėtina, – iškvepiu. – Godi tamsa viską slepia, tačiau laikas jai susigūžti
atėjo. Tamsa negali egzistuoti be šviesos ir štai atsiranda ore pakibę šviesos
žiburėliai, kurie aplink save nušviečia viską ir nuvaiko tamsą trumpam, –
sušnibždu.

Priešais mus pakimba šviesos žiburėliai. Jų skleidžiama balkšva šviesa nušviečia

koridorių, žemyn vedančius akmeninius laiptus ir iš mūsų burnų besiveržiančių
garų kamuoliukus.

Elijas uždeda delną man ant veido ir palinksta į priekį. Jis surakina mūsų
žvilgsnius. Jo šiltas alsavimas maloniai kutena virpančias iš šalčio mano lūpas.
– Negi manai, kad rizikuočiau tavo gyvybe, Miegančioji Gražuole? – jo balse
justi liūdnumo prieskonis.

– Kartais jau nežinau, kuo tikėti, – prisipažįstu atvirai, apglėbdama save laisva
ranka. – Aš tavęs net nepažįstu. Gal tu rezgi kokį nors planą. Gal nori mane
parduoti ir surasti pasaką, kuri pavogė tavo kūną?

– Iš kur ištraukei tokią nesąmonę? – jis susiraukia. – Ne, geriau neatsakyk, –

taria, kai jau žiojuosi kalbėti. – Liaudginas tave primaitino melais ir abejonėmis.
Gudrus žingsnis.

– Gudrus žingsnis? – ištraukiu delną iš jo gniaužtų ir susidedu rankas ant klubų.

– Jis norėjo, kad viskuo abejotum, matytum jį kaip... kokį draugą, kuris tau sako
tiesą ir kuriuo gali pasitikėti. Gudrus lapinas, – Elijas uždeda delną ant kaktos, o
kitą nuleidžia ant klubo. – Skaldyk ir valdyk. Esi girdėjusi?

Stipriai suspaudusi lūpas linkteliu. Elijas kilsteli antakius tarsi klausdamas, ar

man tikrai dar reikia ką nors aiškinti. Surūgusi nuduriu žvilgsnį į laiptus.

– Kur mes?

Elijas apsižvalgo ir vypteli.

– Na, teoriškai turi galvoti apie vietą, į kurią nori patekti, ir tada dalgiu pjauni
orą. Aš galvojau apie Žvakių menę.

– Žvakių menę?

– Ten, kur laikomos gyvybės žvakės. Kad surastume tavąją ir pasižiūrėtume,

kiek tau liko gyventi. Jeigu nedaug laiko – pridėtume vaško, kad pailgintume
tavo gyvastį.

Linkteliu, tarsi viskas man aišku, bet tai – melas. Elijas tai įskaito mano veide,
bet nusprendžia neperkrauti man galvos. Prieš kelias valandas gyvenau
saldžiame užmaršties liūne, o dabar viską prisimenu ir nuo to tik galvą skauda ir
pykina.

– Manai, čia laiptai į tą menę? – parodau į apačią.

– Nežinau, – Elijas trūkteli pečiais. – Nedaug kas yra matęs tą menę. Bent jau
nedaug kas liko gyvas ją išvydęs.

– Ką? – iškvepiu nustėrusi.

– Mirtis saugo savo paslaptis kaip savo akį. Gal net geriau nei savo akį, –
prunkšteli. – Mirtis yra patikėjusi žvakių menę Liaudginui. Jis labai rimtai žiūri į
šias pareigas. Laimei, jis nežino, kad mes...

Kaltai krimsteliu apatinę lūpą ir nusisuku.

– Jis žino, kad mums reikia žvakės.

Susigūžiu.

– Jūs nieko nepasakojote apie tą asmenį, tik kad jo reikia prisibijoti. Na, galėjote
pasakyti, kad jis manipuliuotojas. Jis man nesuteikė jokio pagrindo manyti, kad
yra blogas.

– O varge, – Elijas delnu perbraukia per veidą. – Mums reikia paskubėti, – jis
pasileidžia laiptais žemyn.

Judu jam iš paskos. Mūsų skubūs žingsniai aidi leidžiantis žemyn.

– Ką jis įprastai daro su įsibrovėliais? – drįstu paklausti.

– Tiksliau, ką jis padarytų su mumis, jeigu pagautų? – patikslina Elijas.

Vypteliu.

– Galime ir taip paklausti.

– Na, gandai sklinda, kad jis pirma pareikalauja žiedų, jeigu tai yra pasakos.
Mes... nesame pasakos.

– Gerai. Ką jis daro tiems, kas nėra... pasaka? – dirsteliu per petį. Už manęs
tamsu.

Elijas numykia.

– Sakykime, jis neturi jokių ketinimų patekti į realybę, o tai – keista. Jis tiesiog
gyvena sau šiame požemių pasaulyje ir tiek.

– O kodėl tai turėtų būti keista? Gal jam patinka čia gyventi?

Elijas pažvelgia mane per petį ir pasukioja galvą į šalis, tarsi leisdamas suprasti,
kokia esu besmegenė. Suraukiu nosį.

– Deja, ne. Anksčiau jis labai mėgdavo iš čia ištrūkti ir ištrūkdavo. Jis tikriausiai
vienas iš daugiausiai laiko realiame gyvenime praleidusių pasakų. Bet kažkas
nutiko per vieną iš jo... viešnagių ten. Kažkas, kas... jį pakeitė ir... Jis daugiau nė
karto ten negrįžo.

– Jis man kažką pasakojo, – prisipažįstu. – Apie merginą, kurią įsimylėjo, tačiau
ji mirė, todėl jis nenori grįžti, nes tas pasaulis jam sugrąžina skaudžius
prisiminimus, – sušnibždu, tarsi bijodama, kad sienos tai išgirs.

Elijo pečiai įsitempia.

– Kad ir kokia tikroji priežastis būtų, tai jį pavertė šio pasaulio sadistu ir siaubu.
Jis niekam nerodo gailesčio. Jo visi bijo labiau negu jo krikštatėvio. Tai daug ką
pasako, – taria jis reikšmingai dirstelėdamas į mane.

– Tai ką jis daro su žmogėnais ir Danu, jeigu nenori grįžti į realybę? – bijau
atsakymo, tačiau noriu jį žinoti.

– Na, – pradeda nenoriai, – jis žmogėnus ir Danu paprasčiausiai nužudo vos tik
juos sutikęs.

Sustingtu.

– Ką? – išsižioju ir vos nepargriūnu ant laiptų, kai kojos susipina. Uždedu delną
ant vėsios ir drėgnos didžiulių akmens luitų sienos.

Elijas stabteli ir pažvelgia į mane iš apačios.

– Jis neužsiima jų prekyba. Jis netgi jais nesikeičia. Tiesiog pribaigia vietoje ir
viskas. Nors, tiesa, sklinda gandai, kad jis kiek atlaidžiau žvelgia į merginas.
Kiekvieną kartą, kai palieka požemius ir apsilanko žmogėnų ir Danu prekybos
miestuose, jis nužvelgia sugautas merginas. Netgi gimė gandas, kad jis kažko
ieško. Kažko ypatingo ir, jeigu kas nors jam tą ypatingą daiktą pateiks, jis... Pati
supranti, – užbaigia kiek nejaukiai jausdamasis Elijas.

– Jis paklos tam žmogui mirtį po kojomis, – viską apibendrinu negyvu balsu.

– Bet tai – tik gandai. Svarbiausia, kad jis visus žudo ir jam giliai nusispjauti ant
visų.

Man nusvyra rankos.

– Tai netiesa.

– Patikėk, tai tiesa. Girdėjau ne apie vieną pasakos mėginimą iš jo įsigyti jo

sugautų Danu ar netgi mėginimą jam juos įsiūlyti, bet jis kategoriškai
pasakydavo ne, o jeigu kas ir nuspręsdavo juos vis tiek atsiųsti, jis nusiųsdavo
jiems atgal jų galvas. Taigi, tai yra tiesa.

– Nenoriu su tuo sutikti. Jis mane išgelbėjo nuo tų pabaisų tunelyje, priglaudė,
maitino, saugojo... Taip pat buvo Sniego karalienės vilkai, – Elijas sukrunta. –
Liaudginas su jais tarėsi dėl kažko rodydamas į... Ryžtą, – išsižioju ir uždedu ant
burnos delnus. – O kas, jeigu Liaudginas sudarė sutartį su ja? Gal Sniego
karalienė turi kažką, ko jam reikia? Tada jis manęs tikrai taip lengvai nepaleis.

Vaikinas purto galvą, lūpos stipriai suspaustos, kad pavirsta balta pikta linija
veide. Jis stipriai sugniaužia kumščius ir atrodo, kad jais tuoj užsimos. Tai ne
juokais mane išgąsdina.

– Geriau judame, Miegančioji Gražuole, – išspaudžia Elijas ir leidžiasi žemyn. –

Žvakių menė yra labai giliai ir nežinome, kur joje bus tavo žvakė. Liaudginas
šįkart turi pranašumą. Didelį. Jis žino.

– Žinok, sunku patikėti, kad jis toks blogas, kai su manimi elgėsi... Taip gražiai...
Meiliai... – nutylu. Po truputį galvoje viskas aiškėja. Tai, ką imu suprasti, mane
šokiruoja.

– Ką ten paėmei iš skrynios? – paklausiu ir pridedu delną prie krūtinėje greitai

plakančios širdies.

Elijas sustingsta ant laiptelio.

– Mes neturime tam laiko, – taria jis kiek piktoku tonu.

– Jis žadėjo Sniego karalienei atiduoti kompasą, bet jokiu būdu ne mane pačią.
Jis... sakė, kad manęs nenori paleisti iš akių...

– Geriau apie tai dabar negalvok, – pataria Elijas, bet jau per vėlu. Mano mintys
mane jau seniai nubloškė prie šokiruojančio atsakymo.

– Bet... Kaip? Nesuprantu? – vapalioju.

– Nežinau ir geriau mums į tai nesigilinti.

Tada kita tiesa trenkia man per veidą.

– Aš jam niekad nesakiau savo vardo, o jis jį žinojo.

Elijas tyli ir nežinau, ką apie tai galvoti.

– Jis sakė, kad siunčia vaiduoklius ir skeletus jūsų ieškoti. Ar...

– Geriau apie tai negalvok, – pakartoja Elijas truputį griežčiau. Nusprendžiu

paklusti ir išvaikau iš galvos visas mintis. Reikia susitelkti ties vienu tikslu –
pabėgti iš šio požemio pasaulio. Padrąsinamai linkteliu sau. Žinau, manęs
neturėtų raminti mintis, kad Liaudginas manęs nedrįstų nuskriausti, bet, deja,
ramina. Iš tiesų tai skamba ganėtinai romantiškai.

Trenkiu mintyse sau antausį. Neturėčiau dabar apie tai galvoti.

– Kada pasibaigs tie laiptai? – paklausiu. – Atrodo, kad lipame jais žemyn jau
visą amžinybę. Man jau kojas pradėjo skaudėti.

– Nežinau, bet tikėkimės, kad greitai.

Sučiaupiu lūpas. Vis nenustoju žvilgčioti sau per petį ir mėginu įsitikinti, ar
niekas nesileidžia laiptais mums iš paskos. Bet viršuje neaidi jokie žingsniai ir
karaliauja tiršta baugi tamsa.

Kai pasiekiame apačią, vos juntu kojas. Atrodo, kad būčiau nubėgusi kokį
maratoną ar dar daugiau. Meldžiuosi mintyse, kad nereikėtų tokia daugybe laiptų
kilti į viršų. Vargu, ar pusę jų įveikčiau.

– Na, dabar turime kitą problemą, – uždusęs taria Elijas.

Apsidairau ir širdis apsunksta krūtinėje. Priešais mus – daugybė akmeninių sienų
su nišų eilėmis. Kiekvienoje nišoje dega vis kitokio atspalvio vaškinė žvakė, o
po nišomis prikaltos sidabrinės lentelės.

– Jų čia... milijonai, – sušnibždu nevilties kupinu balsu.

– Tiek juk yra ir žmonių realybėje.

– Bet... Mes neturime laiko jų visų peržvelgti ar... – atlošiu galvą atgal, – jų visų
pasiekti, – man net pakerta kojas nuo minties, kad mes net nepradėję jau esame
pasmerkti pralaimėjimui.

Tarsi suvokęs mano vidinę būseną, Elijas atsiranda priešais mane, sugriebia už
pečių ir truputį švelniai pakrato.

– Prisimink, kas esi, Amarile, mano Miegančioji Gražuole. Negalvok kaip

paprastas žmogus. Nepasiduok baimei ir nevilčiai kaip paprastas žmogus.

– Bet...

– Tu esu Danu. Tu matai pasaulį kitaip, – virš mūsų prasklendžia vaiduokliai. Jie
nustebę pažvelgia į mus. – Geriau tai įsisąmonink ir... – giliai įkvėpdamas Elijas
žengteli žingsnį atgal. – Kas neįmanoma, paversk įmanoma.

Vaiduokliai susiraukia ir pradeda klykti. Mes abu pargriūname ant kelių, delnais
užspaudžiame ausis, bet tai menkai padeda. Riksmas kurtinantis ir... beveik
jaučiu, kaip plyšta ausų būgneliai ir iš ausų pradeda tekėti šiltas kraujas. Noriu,
kad jos nutiltų. Dabar.

„Vaiduokliai... Vaiduoklių riksmas nutyla... – pargriūnu ant šono ir susiraitau į

kamuoliuką ant vėsaus grindinio. – Jie virsta tyliais praeities aidais... pakibusiais
ore ir laukiančiais... kada jiems duos kas nors... nurodymą... įsakymą ką nors
daryti“, – mintyse šnabždu. Nežinau, ar suveikia, nes ausyse ilgai dar spengia tas
kurtinantis riksmas, kuris galėtų net numirėlius prikelti.

– Miegančioji Gražuole, – Elijas švelniai pirštų galiukai liečia man veidą.

Visa virpėdama atmerkiu akis. Elijas kilsteli mane atsisėsti ir priglaudžia prie
krūtinės, kur daužosi jo širdis. Jis atsargiais judesiais patraukia ant veido
užkritusias plaukų sruogas ir dirsteli į viršų. Paseku jo žvilgsnį. Vaiduokliai
tulžingai žvelgia į mus iš viršaus.

– Duok jiems įsakymą, – sušnibžda Elijas.

Uždedu delną jam ant krūtinės. Nenoriu niekam dalinti įsakymų. Noriu užmerkti
akis, pamiegoti ir atgauti jėgas. Kūnas man pritaria. Jis tiesiog pradeda sunkti
Elijo glėbyje.

– Vėliau... pavargusi, – sumurmu.

Elijas šiurkščiai papurto mane ir pakelia ant kojų.

– Duok įsakymą, – paliepia.

Susiraukiu.

– Suraskite mano... žvakę. Dabar, – surinku iš visų plaučių. Vaiduokliai iššiepia

dantis, tačiau paklusta ir visi kaip vienas ima lakstyti palei sienas tikrindami
kiekvieną sidabrinę lentelę.

– Liaudginas turėtų greitai čia atsibelsti, – sušnibžda man į plaukus Elijas. –

Pasiruošk tekstą išėjimui.

– Gerai, – linkteliu ir klausausi jo širdies plakimo Jis greitas, ritmingas ir... man
patinka jo klausytis.

Po minutės prie mūsų atskrieja vaiduoklis įsiutusiu veidu ir ženklais parodo jį

sekti. Abu giliai įkvėpę einame paskui vaiduoklį per Žvakių menę.

– Kodėl visos žvakės skirtingų spalvų? Kai kurios netgi dviejų spalvų?

Elijas neiškart atsako.

– Kiekviena spalva tarsi spinduliuoja tos sielos paskirtį pasaulyje. Tiksliau...

Priežastį, kodėl ji turi gyventi. Koks gi yra jos... darbas ten. Jeigu sielos kūnas
užgrobtas, žvakė tampa permatoma, o jos liepsna juoda, – jis parodo į vieną
žemai esančią žvakę. Ant sidabrinės lentelės parašyta „Meilutė Baltytė“. Jos
žvakė permatoma, o liepsna juoda. – Joje gyvena pasaka.

– Ar yra pasakų, kurios ištrūkusios į realybę daro gerus, o ne blogus darbus?

– Milijono vertas klausimas. Nežinau.

– O ar galima iš žvakių suprasti, kad čia Danu? – sušnabždu.

– Gandai sako, kad taip, bet tik pats Liaudginas juos galėtų paneigti arba
patvirtinti.

Vaiduoklis nusklendžia į dešinę ir stabteli ties sienos viduriu. Pirštu parodo į

apatinę, beveik visą nudegusią sidabrinę žvakę, kurios liepsna tarsi išsigandusi ir
susigūžusi.

Elijas priklaupia, patrina kaktą ir delnu užsidengia burną.

– Prasti reikalai, – paverčiu jo mintis garsu.

– Paliepk jam atnešti vaško, – taria žvelgdamas į vaiduoklį, kuris mėgina

žvilgsniu nužudyti vaikiną.

– Girdėjai, ką sakė. Atnešk vaško. Dabar, – įsakau.

Vaiduoklis sugniaužia kumščius ir kelioms akimirkoms mus palieka. Kai grįžta,

nuleidžia metalinį juodą indelį su dar skystu gelsvu vašku.

– Liepk dabar pailginti tavo žvakę, – taria ir pasitraukia kiek atokiau nuo žvakės.

Atkartoju Elijo žodžius. Vaiduoklis susiraukia, bet daro kaip lieptas. Jis kilsteli
žvakę ir prie apačios lipdo gelsvą vašką, kuris, vos prisilietęs prie sidabrinės
žvakės, nusidažo pilkšva spalva. Nors vaiduoklis turi daug vaško indelyje, jis
prilipdo tik kelis centimetrus ir atsitraukia toliau.

– Kodėl neprilipdo daugiau? – nesuprantu.

– Todėl, kad asmenims, kurių sielos ir kūnai yra atskirti, daugiau neįmanoma
prilipdyti, – paaiškina mums už nugarų Liaudgino balsas.

Nustojusi kvėpuoti apsisuku ir išvystu link mūsų žingsniuojantį ir tik mus

priešais save reginti Liaudginą. Už jo stovi visa armija skeletų iškeltais
kalavijais.

– Kaip tas planas? – pusbalsiu paklausia manęs Elijas.

– Jūs tikriausiai Elijas, – taria Liaudginas ir nužvelgia vaikiną nuo galvos iki
kojų. – Ir kur buvote pasislėpę? Mano sargybiniai ir vaiduokliai visus tunelius
išnaršė net kelis kartus.

– Atleisk, tiesiog labai jau nenorėjome mirti.

Liaudginas sugriežia dantimis. Jo apsiausto apačia šluoja grindinį jam artinantis

link mūsų. Elijas, žengdamas atgal, ranka stumia mane tolyn nuo artėjančios
įsiutusios pasakos.

– Aš jos neatiduosiu, – Liaudginas iškošia pro dantis.

– Patikėk, ne kartą tai jau girdėjau, – Elijas sumurma ironiškai šyptelėdamas.

Pažvelgiu į savo sidabrinę žvakę. Mes galim pabėgti tik man ištarus kelis
žodžius, bet pasaka nurėš tuos kelis prilipdytus vaško centimetrus ir mūsų žygis
čia taps beprasmiškas.

Giliai įkvepiu, pažvelgiu į Eliją, o tada į Liaudginą.

– Aš tau primenu tavo mirusią mylimąją? – paklausiu ir sulaikau kvapą. Tai

šūvis tamsoje.

Vyras stabteli ir pažvelgia į mane. Jo veidas akimirksniu sušvelnėja.

– Neprimeni, – atsako jis. – Tu esi ji. Amarilė. Mea Amarile. Mea lux.

Kraujas palieka mano veidą.

– Kaip galiu ja būti? Niekad nebuvau tavęs mačiusi. Realybėje vieninteliai su

manimi kalbantys vyriškos lyties atstovai yra mano brolis, tėtis ir seneliai.

Jis pusę lūpų šypteli.

– Sielos nemiršta. Jos tik keičia kūnus.

– Tai melas, – nukerta Elijas griežtu tonu.

Liaudginas pažvelgia į jį pusiaumirkomis.

– Nejaugi? Gal man geriau žinoti, kas vyksta su mirtimi, – jis prunkšteli. – Siela
miršta, ateina čia, gyvena, kol ją įsiurbia iš niekur atsivėrusios durys ir įkiša į
kūną. Siela gauna kitą galimybę įgyvendinti jai skirtą užduotį.

– Ir iš kur žinai, kad aš tavo pažinota siela? – surinku. – Yra milijonas sielų. Iš
kur žinai, kad aš toji?

Liaudginas ramiai suneria pirštus ant pilvo, kilsteli smakrą kiek aukščiau. Jis
nenukreipia žvilgsnio nuo manęs. Tai verčia mane jaustis nejaukiai ir sunkiai
pavyksta nuryti ne tik seiles, bet ir baimės gumulą gerklėje.

– Tavo vardas – Amarilė.

– Šimtų merginų vardas gali būti toks, – atkertu ir paslapčia susižvalgau su

Elijumi. Jis suneria mūsų pirštus ir padrąsinamai spusteli plaštaką.

– Tu esi žodžių Danu.

– Daug yra istorijas rašančių Danu.

Jis šypteli.

– Tu turi vaiduoklio akis.

– Ne viena aš tokias turiu.

– Tu mėgsti juodą arbatą.

– Daug kas ją mėgsta.

– Tavo plaukai – melsvai juodi. Turi strazdanas. Mėgsti juodą arbatą...

– Tai nieko neįrodo, – nutraukiu jį.

Nenoromis Liaudginas linkteli ir nukreipia žvilgsnį į Eliją.

– Parodyk jai nuotrauką. Gal tada patikės.

Pažvelgiu į Eliją. Vaikinas sugriežia dantimis.

– Jis mėgina nukreipti mūsų dėmesį ir mus užgaišinti, – Elijas žvilgteli per petį.
Aš taip pat. Už mūsų nugaros tyliai sėlina skeletai su šarvais.
– Mėginu ir tai, – nesibodėdamas prisipažįsta Liaudginas. – Neketinu leisti tau
jos išsivesti. Per ilgai jos laukiau. Per ilgai jos ieškojau, kad leisčiau kam nors ją
iš manęs pavogti.

Vėl pažvelgiu į savo žvakę.

„Kol kūnas ir siela nesusijungs, niekas neturi teisės prisiliesti prie Amarilės
žvakės. Kiek laiko jai skirta, tiek ji ir turės. Kas mėgins jį atimti ar pridėti, bus
nubloškiamas į tolį“, – tariu mintyse ir tarsi nematoma siena iškyla aplink
degančią žvakę. Niekas be manęs jos atsiradimo nepastebi.

– Mea lux, tu priklausai čia, mums lemta būti drauge. Ateik pas mane. Su Sniego
karaliene viskas suderinta. Ji iškeliaus į realybę ir mes galėsime gyventi kartu.

– Tol, kol kūnas numirs, – karčiai pareiškiu. – Nelabai ilgai drauge gyventume, –
pastebiu ironiškai.

– Surastume būdą, kaip tavo sielą pririšti prie pasaulio, kaip paversti tave
pasaka. Sniego karalienė padėtų.

Elijas spusteli mano delną.

– Nesugundei, – prisipažįstu ir, giliai įkvėpusi, pažvelgiu per petį. Skeletai – vos
keli metrai nuo mūsų. Jų galvos pasuktos į Elijo pusę. Net nereikia spėti, kokius
įsakymus Liaudginas galėjo jiems duoti. – Požemių pasaulyje pabuvoję, jie
nusprendžia kilti į viršų, kur saulė tikra ir šviečia skaisčiai, – Liaudginas surinka
ir šauna link mūsų. – Susikibę už rankų jie atsisveikina su tamsa ir pasisveikina
su šviesa. Gyviesiems lemta būti su gyvaisiais, o mirusiems – su mirusiaisiais.

Liaudginas užčiuopia tik orą. Jo įniršio ir nevilties kupinas riksmas keliauja su

mumis į paviršių, kur iš dangaus dar godžiai krenta snaigės ir šaltukas spaudžia
be gailesčio. Mes atsiduriame ant sniego pusnies. Čia taip šviesu, kad
prisimerkiu ir kilsteliu ranką prie akių. Elijas tvirtai laiko suspaudęs mano
plaštaką. Jis jos nepaleidžia netgi atsisėsdamas ir dairydamasis aplinkui. Pati
neskubu susipažinti su vieta.

Mes stovime apsupti aukštų ir masyvių medžių. Priešais mus – akmeninė arka,
ant kurios kertinio akmens išgraviruotos tris susijungusios spiralės, o už arkos
marmuriniame soste sėdi bronzinis angelas su riedančiomis juodomis ašaromis.
IV dalis

Niekados nesėdėkite spoksodami į tuščią popieriaus lapą ar ekraną. Jeigu

atsiduriate aklavietėje, rašykite. Aprašykite sceną, kurią mėginate parašyti.
Aprašyti yra lengviau nei rašyti ir tai gali jums padėti ištrūkti iš aklavietės.

Laini Taylor[80]

32 skyrius
Nieko netaręs, Elijas prieina prie arkos ir atsargiai prie jos prideda pirštus. Jis
žvelgia į sėdintį angelą tarsi ko iš jo laukdamas, bet statula nejuda, tik juodos
ašaros nesustodamos rieda žemyn.

Stipriai save apglėbusi truputį virpančiomis rankomis, žengiu į priekį. Sunkiai

nuryju seiles. Širdis dar daužosi krūtinėje, o kvėpavimas tankus. Petimi įsiremiu
į arką ir sunkiai atsidūstu. Elijas pažvelgia į mane, veide atsispindi
palengvėjimas. Tikriausiai labai nerimavo dėl manęs, kol pati aš sėdėjau pas
Liaudginą ir leidau jam atimti iš manęs prisiminimus, nes... Stipriai sumerkiu
akis ir giliai įkvepiu šalto oro.

– Ar tai, ką jis sakė, gali būti tiesa? – paklausiu Elijo susimąsčiusi. Vaikinas
nepuola atsakyti ir per prievartą mane pakelia ant kojų. – Ar ta nuotrauka, kurią
paėmei iš skrynios...

Elijas ištraukia nuotrauką ir ją atlanksto. Joje aš, tik kiek vyresnė, stoviu
vilkėdama Viktorijos laikų suknią šalia vyro, kuris visiškai nepanašus į
Liaudginą. Tikriausiai tai buvo jo užgrobto Danu ar žmogėno kūnas. Vienintelis
daiktas, kuris leistų spėti, kad viduje gyveno Liaudginas, tai ant vyro kaklo
kabantis trijų sujungtų spiralių sidabrinis pakabukas.

Žiopčioju negalėdama patikėti tuo, ką akys regi žvelgdamos į nuotrauką.

– Iš kur jis ją turi... Čia...

– Tikriausiai rado ką nors, kas galėtų iš jo prisiminimų ištraukti šią nuotrauką ir

perkelti ją ant popieriaus, – paaiškina Elijas. Pasakos taip dažnai daro.
Atsigabena čia žemėlapius, sprogmenų receptus... Žinai, kartais geriau ne tik
gauti, bet ir žinoti, kaip tai yra padaroma.

Paimu nuotrauką iš jo rankų ir ilgai į ją spoksau negalėdama patikėti. Liaudginas

tikrai galėjo sakyti tiesą.

– Šis pasaulis... Iš pradžių viskas atrodė aišku, o dabar...

– Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių, – pašaipiai taria Elijas. – Niekas nėra
paprasta, mes tik mėgstame paprastumą, nes mums tada lengviau viską suvokti.

Pritariamai linkteliu.

– Tiesiog... sunku viskuo patikėti... aprėpti...

– Na, – jis paima nuotrauką ir, vėl ją sulankstęs, įsikiša atgal į kišenę, – viena yra
aišku.

– O tai yra?

– Liaudginas bus didesnė rakštis užpakalyje nei Baltoji Ragana.

Tai mane prajuokina, nors žinau, kad neturėtų. Elijas pasilenkia arčiau ir pirštais
perbraukia mano melsvai juodus plaukus. Mes žvelgiame vienas į kitą ir viskas
aplink mus sustingsta. Liežuviu lėtai perbraukiu lūpas. Elijo žvilgsnis nusileidžia
žemyn.

„Pabučiuok“, – pagalvoju.

Vienas Elijo lūpų kamputis kilsteli į viršų, akyse žybteli linksmumo kibirkštys.

„O kas bus, jeigu nepabučiuosiu?“ – paklausia jis manęs mintyse.

Įkvepiu staigų oro gurkšnį ir sustingstu.

„Pasigailėsi“, – daugiau nieko nesugalvoju.

„Aš jau tave pabučiavau. Dabar tavo eilė mane pabučiuoti“, – žaismingai kilsteli
antakį.

„Man?“ – truputį suraukiu antakius.

„Tau“, – jis nykščiu perbraukia per apatinę mano lūpą. Suvirpu nuo šio švelnaus
prisilietimo.

Palinkstu į priekį, bet... paskutinę sekundę pritrūksta drąsos priglausti lūpas prie
jo, nors to trokštu ne ką mažiau nei kito oro gurkšnio.

Žengteliu išraudusi atgal. Elijas atrodo nusiminęs, bet šią emociją greitai
paslepia.
– Mes turėtumėme pajudėti ir prisijungti prie kitų. Bet pirma, – jis nužiūri mane,
o vėliau ir save, – reikėtų pasirūpinti šiltesniais drabužiais.

Išspaudžiu šypseną ir linkteliu. Tyliai sumurmu kelis sakinius ir prieš mus

atsiranda šilti vilnoniai paltai ir batai. Abu akimirksniu juos užsidedame ir iš
palaimos net suaimanuojame.

„O kur kiti? Toli ar arti?“ – paklausiu. Kiek tik akys užmato, visur žemyn
leidžiasi balta skraistė.

„Na, pirma turiu žinoti, kur mes, kad galėčiau atsakyti į šį klausimą.“

„O kaip jie paliko požemius? – Elijas pažvelgia į mane išriestu antakiu. Per vėlai
suvokiu, kad uždaviau kvailą klausimą. – Florijonas?“ – jis linkteli.

„Nupiešė vartus ir jie pakilo į viršų. Ėlirama pasiliko su manimi. Mūsų

dailininkas jai parūpino piešinį, kurį jai tik tereikia atlenkti – ir atsidurs
paviršiuje.“

„O kaip mes visi susirinkime į vieną vietą?“

Elijas pakelia akis į viršų ir iškelia ranką. Po kelių minučių atskrenda sakalas ir
nutūpia jam ant alkūnės. Jis, glostydamas paukštį, pažvelgia į mane ir mirkteli.
Suraukiu nosį ir sukryžiuoju rankas ant krūtinės.

– Nakomi parodys mums kelią.

– O kas jį parodys Ėliramai?

– Patikėk, ji ir jo nežinodama mus vis tiek atras, – taria jis piktoku balsu.

– Susipykote?

Elijas neatsako. Jis kilsteli ranką į viršų ir paukštis pakyla. Tylėdami sekame
paskui jį. Šaltis pradeda bjauriai kandžioti kiekvieną kūno vietą. Mano išburti
drabužiai menkai gelbsti. Sniego Karalienės magija stipri. To nuginčyti
neįmanoma. Jeigu dirstelėčiau į veidrodį, tikriausiai išvysčiau pamėlusias savo
lūpas ir šįkart priežastis būtų ne mirtis, o šaltis.

Elijas irgi atrodo sužvarbęs.

– Kur mes esame? – smalsauju ir užverčiu galvą pažvelgti į nepaprastai aukštus
ir masyvius rausvo kamieno medžius. Jų žalumą mėgina paslėpti sniegas, bet
nesėkmingai. Net bijau spėti, kokio aukščio galėtų būti šios sekvojos.
Devyniasdešimt metrų? Gal šimtas? O gal daugiau nei šimtas? Ką jau kalbėti
apie jų amžių. Žingsniuodama tokio miško pakraščiu jaučiuosi kaip nykštukas.
Tikriausiai tokia ir atrodau.

– Gal geriau nenorėk sužinoti atsakymo.

– Kodėl? – parūpsta man.

Elijas delsia atsakyti.

– Sakykime, man nepatinka žinoti, kur esame.

– Kodėl?

– Nekenčiu to smalsumo žiedo, – pasiskundžia pyktelėjusiu balsu.

Ištraukiu iš palto kišenės dešinę ranką ir kelias minutes įdėmiai spoksau į ant
vidurinio piršto esančią tatuiruotę. Šalia, ant smiliaus, yra kita tatuiruotė –
Drąsa, o kur buvo Užmiršimas – dabar tik paraudusi oda.

– Turėtum nekęsti ir Drąsos, – tarsteliu su piktdžiugiška šypsenėle veide. Elijas

sutrikęs pažvelgia į mane. Priešais jį iškeliu delną ir kitos rankos pirštu baksteliu
į dešinės plaštakos smilių. – Esu ne tik smalsi, bet ir drįstanti uždavinėti
klausimus garsiai.

Elijo lūpų kamputis džiugiai kilsteli į viršų.

– Mes esame milžinų teritorijoje, – atsako jis ir nužvelgia medžius.

– Milžinų? – atkartoju nustebusi.

Elijas linkteli ir stipriai sučiaupia lūpas. Jis pamoja ranka pajudėti į priekį.
Susikišu rankas į palto kišenes ir toliau kartu su vaikinu puknoju per sniegą.

– Ar milžinai labai aukšti? – pasiteirauju.

– Už mus gal tris kartus aukštesni. Jų pėdos labai didelės, todėl jie labai
nerangiai kėblina, bet užtat labai gerai išlaiko pusiausvyrą. Juos sunku pargriauti,
o būtent taip ir reikia daryti, jeigu nori juos nugalėti. Beje, jie labai kvaili, –
pabrėžia Elijas.

– Kvaili?

– Ir naivūs, – prideda. – Tačiau jų karštas būdas, o taktika pirma smogti, o vėliau

klausti paverčia juos pavojingais sutvėrimais.

Žagteliu.

– Geriau mums milžinų nesutikti, – sumurmu.

– Geriau nesutikti, – pritaria Elijas tyliai juokdamasis. Po minutės taria: – Mes

lyg ir esame netoli vieno iš pagrindinių kelių.

– Kodėl taip manai?

Elijas parodo ranka į priekį. Mėginu ką nors įžiūrėti, bet vargiai pavyksta.

– Ten yra plačiau nei ten, – parodo į šoną.

– O ką tai gali reikšti? – nesuprantu.

– Kad ten yra mažiau medžių, o jeigu mažiau medžių, ten – arba kelias, arba
laukas. Spėju, kad ten laukas, o jeigu laukas, tai netoli turėtų būti ir kelias.

Klapsiu blakstienomis. Nusprendžiu apsimesti, kad man viskas aišku, ir klusniai

pėdinu paskui Eliją per pusnis. Prieiname miško pakraštį ir žvelgiame į tolį.
Priekyje aklinai balta. Pasuku akis į Eliją. Jis žvelgia į priekį truputį susiraukęs,
giliai įkvėpdamas ir sunkiai iškvėpdamas.

– Kas negerai? – pasiteirauju.

– Kol kas... nežinau. Tiesiog negera nuojauta kankina.

– Ar turėtų ir mane kankinti?

– Tiesiog neprarask budrumo, – Elijas pažvelgia į šoną ir pajuda į priekį.

Aš neskubu bristi per sniegą ir žvelgiu į tolį. Kažkas ten akimirką sužimba, tarsi
šviesa būtų atsimušusi į blizgų paviršių. Primerkiu akis ir įdėmiai žiūriu, bet
žybsnis nepasikartoja. Tikriausiai pasirodė. Nuo įtampos, baimės ir nerimo jau
visai susisuko protelis.

– Liaudginas nuo šiol visados bus mano didžiulė problema? – nedrąsiai

paklausiu.

Elijas nenoriai linkteli.

– Kiekvieną kartą grįždama čia saugokis jo. Jis tikrai mėgins tave pagrobti.

– Kaip Hadas Persefonę, – nusijuokiu nelinksmai. – Kaip romantiška.

Elijas liūdnai pakraipo galvą į šalis.

– Būtų romantiška, jeigu ne graudu. Iš dalies galiu jį suprasti ir užjausti.

Susigūžiu. Liūdesys persmelkia man širdį. Ne tik Elijas jį gali suprasti ir

užjausti. Aš galiu daryti tą patį. Jeigu grįšiu atgal, taip pat prarasiu kai ką
brangaus... Papurtau galvą ir išvaikau tokias mintis. Nenoriu apie tai galvoti.

– Taigi, – pradedu, bet nepabaigiu. Garsiai rikteliu, kai nuleisdama koją žemyn
prasmengu sniego pusnyje.

– Amarile! – Elijas surinka ir puola prie manęs, o aš prapliumpu juoktis

braukydama nuo savo veido, o vėliau ir drabužių, sniegą. Išlipu iš pusnies. Elijas
puola man padėti tankiai alsuodamas.

– Gyvenime dar nebuvau praryta sniego pusnies, – sumurmu. – Tai bent

žiemužė.

Elijas pavarto akis ir lengviau atsidūsta.

– Jos tik dar augs, – pažvelgia į viršų. Daugybė snaigių nukrenta jam ant veido ir
po akimirkos ištirpsta.

– Ar visame šiame pasaulyje dabar sninga taip stipriai? – smalsauju.

Elijas papurto galvą.

– Baltoji Ragana galinga, bet tikrai ne tiek, kad galėtų visą šį pasaulį sukaustyti
ledu ir sniegu. Jis per daug didelis. Per daug priklausomas nuo daugybės žmonių
sąmonės ir Danu fantazijos.

Jo žodžiai kažkur krypsta ir man prireikia kelių ilgų akimirkų suvokti, ką jis sako
tarp eilučių.

– Nori pasakyti, kad mes esame netoli Sniego Karalienės rūmų?

Stipriai suspaudęs lūpas, Elijas linkteli.

– Kadangi esi įtraukta į jos pasaką, tu iškart atsiradai netoli jos valdomos
teritorijos ir... gali mėginti persikelti kuo toliau, bet... vis tiek visada atsidursi
netoliese. Tai savotiškas minusas, kai esi įtrauktas į pasaką, – jis uždedu šaltus
delnus man ant veido ir liūdnai šypteli.

– Bėgi tol, kol pavargsti, tave sugauna ar pasibaigia laikas, – niūriai konstatuoju.

– Arba kol ištrunki ir grįžti namo, – mirkteli ir pakelia galvą. Jis žvelgia man per
petį ir kažkas patraukia jo dėmesį. Žaismingumas dingsta nuo jo veido. –
Einame, – taria giliai įkvėpdamas ir, susikišęs rankas į palto kišenes, drambloja į
priekį.

Suraukiu antakius ir, pasisukusi per liemenį, pažvelgiu atgal, bet niekas
nepatraukia mano dėmesio. Gūžteliu pečiais ir pūškuoju per pusnis paskui
vaikiną. Atrodo, kad Elijas su kiekviena prabėgusia minute juda tik įnirtingiau ir
greičiau. Be didesnio vargo jis per pusnis braunasi į priekį, o aš į jas nerangiai
drimbu ir atsiklaupiu, kai nepajėgiu ištraukti iš sniego įklimpusio bato.

– Ar kas nors mus vejasi? – paklausiu, mėgindama nupūsti ant veido užkritusią
drėgną melsvai juodų plaukų sruogą.

Elijas net nežvilgtelėjęs papurto galvą.

– Tai kodėl lekiame tarsi akis išdegę?

– Mums reikia kuo toliau nusigauti nuo vartų į požemius.

– Nes?

Jis sustoja, uždeda rankas ant klubų ir lėtai pasisuka į mane.

– Nes, nors ir būdama Danu, tu negali dingti iš požemių pasaulio ir atsidurti bet
kur, priešingai nei mėgindama patekti į mirties karalystę.

Prasižioju, tada lėtai atmerkiu akis plačiau.

– Būtent, – Elijas reikšmingai linkteli ir lekia į priekį. – Beje, tuoj sutems. Mums
reikia susirasti užuovėją ir kuo mažiau keisti aplinką, kad niekam nesukeltume
įtarimų. Atrodo, šiame miške knibžda ne tik milžinai.

– Ką? – rikteliu.

– Tyliau, – sudraudžia mane. – Tiesiog bijau dėl veidrodžių riterių, ir tiek.

„Veidrodžių riteriai?“ – paslapčia pasidairau aplinkui, bet regiu tik kąsniais

krentančias snaiges ir gigantiškus medžius.

„Jie turi įprotį pasirodyti ten, kur jų mažiausiai lauki ir mažiausiai tikiesi sutikti.“

Po valandos miškas pradeda skęsti vis tirštesnėje prieblandoje. Elijas pasiūlo

susirasti patogią vietą ir susikurti stovyklavietę, nes naktį keliauti būtų
savižudybė. Aš nesiginčiju ir, suradę tinkamą vietą, pasistatome iš susirinktų ir
atsineštų pagalių ir šakalių šiokį tokį prieglobstį. Ant žemės primėtome šakalių ir
lapų, rastų po nuvirtusiais medžiais. Nuo jų kylantis kvapas riečia nosį, bet
nekomentuoju, nors žodžiai patys kyla gerkle į viršų ir mėgina iš miegų prikelti
liežuvį.

Elijas uždega laužą. Abu stebime, kaip lėtai, bet užtikrintai įsiliepsnoja ugnis.
Nuo jos sklindanti šiluma maloniai glosto veidą ir vaiko šaltį.

Paslapčia vis dirsčioju į Eliją. Jis tyli, veidas rimtas ir susikaupęs, o žvilgsnis
įsmeigtas į vieną tašką. Nuo jo bangomis sklinda įtampa ir nerimas. Šios
emocijos tarsi greitai plintanti liga užkrečia ir mane.

„Gal yra kažkas, ko dar man nepasakei?“ – atsargiai paklausiu mintyse.

Jis kiek pamastęs papurto galvą.

„Ką reiškia sidabrinė žvakė?“ – pasiteirauju.

„Nežinau“, – atsako kiek per greitai.

Nepatikiu juo.

„Žinai. Kodėl nenori pasakyti?“

Elijas žvelgia į mane ilgai ir mąsliai.

„Kai kurių dalykų geriau nežinoti. Šis yra vienas iš jų.“

Patempiu lūpą.

„Panašiai Liaudginas kalbėjo apie savo žvakės aplankymą.“

Elijas mykteli.

„Bent vienas dalykas, dėl kurio galiu sutarti su ta... pasaka.“

Pavartau akis. Elijas įsikiša ranką į kelnių kišenę ir ištraukia raudoną sulankstytą
popieriaus lapą. Lėtai jį atlenkia ir pusbalsiu skaito žodžius. Jo kakta susiraukia,
dar kartą skaito. Aš kantriai jį stebiu ir laukiu akimirkos, kada galėsiu prasižioti,
ir kai šios sulaukiu, paklausiu:

– Supranti, kas čia?

Elijas pažvelgia į mane ir kiek pasuka popierių, kad pati galėčiau matyti tuos
vieną su kitu nesusijusius žodžius.

Butelis urvas vynas irklas mėnuo arka sausuma

saulėtas aštrus vertas idiliškas meilus istoriškas –

Nikė Uranas Oeno Leukotėja Alatėja Talasa Iridė Nisas Eridė

keikti obulauti vartyti atidėti.

Pasaulis rimas indas teptukas artefaktas pienas indauja maistas arklys

saulėgrąža –

tiesmukas amoralus isteriškas

palikti atiduoti svajoti imti duoti avėti varyti išnešti miegoti antrinti saugoti.

Karys orus veikti ore kitados.

– Čia tavo?

Nenoriai linkteliu.

– Nuklijavau tą lapą Bezlėjoje, – susiraukiu.

– Blezdingoje, – pataiso.

Pavartau akis.

– Nežinau, kodėl ji nusikabinau, tiesiog... Jaučiau, kad turiu tai padaryti.

Elijas pridėjęs pirštus prie burnos numykia.

– Čia mįslė, – taria po minutės. Teko jau ne kartą tokių galvosūkių čia regėti. Per
tą laiką jau ir nustojau juos pastebėti.

– Mįslė?

Elijas pavarto akis tarsi tyčiodamasis iš mano kvailumo ir naivumo. Kumšteliu

jam į alkūnę. Jis nusijuokia.

– Kai lankaisi čia miegodamas ir atsikeli, jeigu prisimeni sapną, tai ką? Eini
tikrinti sapnininkų, o šie aiškina sapną interpretuodami simbolius. Bet... Čia yra
ne tik simboliai, bet ir mįslės. Šitas, – jis kilsteli lapą, – yra mįslė. Jeigu ją
išsiaiškini sapne, atsimeni, jeigu ne, pamiršti.

– Kam tokios mįslės? – nesuprantu.

– Nežinau, – atvirai atsako. – Patikėk, norėčiau pasakyti, tačiau nežinau. Šis

pasaulis per didelis man viską žinoti, nors čia jau... Čia jau gyvenu ilgai, –
atsidūsta.

Kelias minutes tylime, spoksome į lapą.

– Sakai, mįslė? – tariu.

– Mįslė. Kodas. Galvosūkis. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, Miegančioji

Gražuole.

– Na, pamėginkime ją išspręsti. Kai kurios eilutės turi skyrybos ženklus, – tariu.
– Taigi, čia turėtų būti sakiniai. Pirma eilutė yra daiktavardžiai, antra –
būdvardžiai, trečia – dievybių vardai, ketvirta – veiksmažodžiai, penkta –
daiktavardžiai, šešta – būdvardžiai, septinta – veiksmažodžiai, o aštuntoje...
viskas drauge.

– Ir? – Elijas išriečia antakį.

– Patys žodžiai menkai siejasi vienas su kitu. Gal reikia žiūrėti ne į žodžius, o į
raides?

– Raides? Negi nori dėlioti pirmas, antras, trečias ir taip toliau raides?

– Pirmos raidės... – sumurmu ir pažvelgiu į pirmą eilutę. – Buvimas, – sudėlioju.

Elijas atsisėda tiesiau.

– Antroje eilutė susideda savimi, – taria nustebęs.

– Buvimas savimi – nuolatine kova. Tikriausiai nuolatinė, – abu linktelime.

– Nerado vardo iš ė.

Šypteliu.

– Pritapimas – tai pasidavimas. Kovok, – pabaigiu.

Elijas nustebęs pakraipo galvą ir ranka perbraukia plaukus.

– Nežinau, kiek tai bus mums naudinga, bet buvo įdomu, – pakomentuoja Elijas
ir įteikia man lapą. Aš perbraukiu raides pirštais.

– Pritapimas, – sušnibždu. Nežinau, kodėl, tačiau šis žodis man svarbus. Jis tarsi
atsakymas į klausimą, tačiau nežinau, koks tas klausimas. Pakeliu akis į viršų.
Nematau nė vienos žvaigždės. Medžių viršūnės ir sniego debesys jas slepia. – O
kas, jeigu viskas... Jeigu visa tai beprasmiška? – paklausiu pusbalsiu.
– Nebeprasmiška, – nukerta piktai Elijas ir įmeta į ugnį kelias šakas. Laužas
piktai sušnypščia.

– Aš neturiu daug laiko. Gal reikėtų ieškoti būdo ne kaip man pabėgti, o kaip
nemirti, – atsargiai sumurmu. – Gal Liaudgino sandoris su Sniego karaliene nėra
toks blogas, kaip atrodo.

Elijas sugriežia dantimis. Jis pasisuka į mane ir sugriebia už pečių.

– Miegančioji Gražuole, išmesk tokius dalykus iš galvos. Mes rasime būdą.

– O kas, jeigu nerasime, – tariu kiek pakeltu, virpančiu balsu. – Čia gal ir
karaliauja pasakos, bet tai nereiškia, kad visi šio pasaulio gyventojai sulauks
laimingos pabaigos. Pats matei žvakę. Pats žinai, kad pasakos dar niekas
neįveikė. Kodėl manai, kad mums tai pavyks?

– Nes...

– Kartais reikia susitaikyti su faktais ir mėginti prisitaikyti prie esamos padėties,

– nuleidžiu pečius.

Elijas patraukia rankas, atsistoja ir ima trypčioti aplink laužą.

– Tu tiesiog stengiesi galvoti kaip visi.

– Nesistengiu, – paprieštarauju.

– Tu esi Danu, o ką jie turi sakyti? – jis sustoja ir pažvelgia man tiesiai į akis. Jo
tamsiame žvilgsnyje atsispindi ugnies liepsnos.

– Ką prašiau tavęs suvokti toje menėje? – jis pirštu parodo į tamsą.

– Kad viskas yra įmanoma.

– Viskas, – pakartoja. – Daryk, kaip išmanai, Amarile, bet netgi tas popiergalis
teigia, – jis baksteli į raudoną lapą, – kad turi kovoti.

– Bet kartais geriau pralaimėti mūšį, o ne karą, – pastebiu ir sviedžiu popierių į

ugnį. – Kartais geriau pripažinti pralaimėjimą tam, kad galėtum sustiprėti,
apkvailinti savo priešus ir iš pasalų vėl juos pulti.
Elijas rimtu veidu žvelgia į mane.

– Kodėl tu tokia kietakaktė, Miegančioji Gražuole? – jis iškelia rankas tarsi

norėdamas mane sugriebti ir gerai papurtyti, bet pasitraukia, uždeda delnus ant
skruostų. Po kelių minučių sugrįžta į savo vietą ir prisėda. – Nusnausk. Aš
pabudėsiu.

Sukryžiuoju rankas ant krūtinės.

– Gal geriau tu nusnausk. Atrodai kaip nemiegojęs kelias naktis, – tariu ir

išdrįstu pridėti delną jam prie veido. Jis nustebęs praveria lūpas. Aš ir pati
nustembu, kad tiek daug dalykų, kurių kitados nė už ką nebūčiau dariusi, dabar
drąsiai darau.

Pasaulis mane keičia ir aš jam su malonumu leidžiu tai daryti.

– Pamiegok, – pakartoju švelniu tonu. Nenoriu pyktis, o ir jėgų tam neturiu.

Elijas uždeda delną ant maniškio, atsargiai jį suima ir priglaudžia prie lūpų.

– Kaip pasakysi, Miegančioji Gražuole, – sušnibžda jis, žvelgdamas tiesiai man į

akis. – Bet patikėk, čia ne tas atvejis, kai galima pralaimėti mūšį, nes jeigu jį
pralaimėsime, pralaimėsime ir karą, – jis nuleidžia galvą man ant kelių ir
užmerkia akis. Po kelių minučių jo krūtinė pradeda lėtai ir ritmingai kilnotis.

Mano ranka pakimba virš jo galvos. Ji kabo kelias minutes, kol nusprendžiu ją
nuleisti ir švelniai pirštais perbraukti jo tamsius plaukus.

– O kas, jeigu laimėjimas irgi bus pralaimėjimas? – be garso paklausiu,

žvelgdama į nebylias ugnies liepsnas.
33 skyrius
Vos tik tampa kiek šviesiau, Elijas pabunda ir, nesiklausydamas mano skundų,
pašymų ir aimanų, liepia eiti į priekį. Mėginu jam įkrėsti proto sakydama, kad
tuščiais pilvais toli nenueisime, o gyvis tik ant laužo ištirpdytu sniegu vandeniu
nebūsime. Bet jis nesiklauso.

– Mes turime eiti, – primygtinai kartoja kiekvieną kartą, kai praveriu burną.
Pradedu nerimauti, kad gal yra kažkas, ko jis man nepasakė. Manęs nei trupučio
nenustebintų, kaip ir faktas, kad šis pasaulis yra kupinas paslapčių, kurių niekas
niekados nesužinos. Tai mane žavi. Šis pasaulis mane prisijaukino ir tapo dalis
manęs.

Pirštais brūkšteliu per sniegą, kurio prisnigo man iki juosmens, ir neatrodo, kad
Sniego Karalienė apsiribos tokiu aukščiu. Iš dangaus vis nesustoja kristi snaigės.

Ji nori mus pristabdyti ir galiausiai įkalinti, kad tereikėtų ateiti ir pasiimti kaip
kokias prekes prekybos centre.

Pagriebiu saujelę sniego ir prikišu delną arčiau veido. Žvelgiu į tirpstančias

sulipusias snaiges žengdama Elijo pėdsakais.

„Staiga sniegas ant jos sužvarbusio delno nustoja tirpti. Baltas purus sniegas
pavirsta žvilgančiu ledu, iš kurio susiformuoja mažytė mergytė laumžirgio
sparnais, – ant delno atsiranda ledinė mažytės fėjos skulptūra suglaustais ilgais
sparneliais. Įtraukiu tarp dantų apatinę lūpą ir giliai įkvėpiu per nosį. – Tai
nebuvo tik negyva blizganti puošmena. Tai buvo mažytis gyvas sutvėrimas, kuris
gimsta šaltyje ir suteikia pagalbą tiems, kuriems jos reikia. Bet tik tada, jei tavo
širdis tyra. Tada vienas paskui kitas jie gimsta sniege, pakyla ir stoja į kovą, kol
nugali arba miršta dingus šalčiui. Tada jie laukia naujo sniego, naujo speigo, kad
vėl atgimtų.“

– Tutela, – sušnibždu truputį prikimusiu balsu ir padarėlis pabunda, rąžydamasis

ir kumšteliais trindamas akis. Mažytė mergytė pažvelgia į mane, lėtai atsistoja ir
pakrutina stiklinius laumžirgio sparnelius. – Nuostabus nekaltųjų gynėjas, –
sušnibždu ir žvilgteliu į Eliją. Jis įnirtingai iriasi į priekį, kurdamas praėjimą sau
ir man. Per kelias valandas mes toli nuo stovyklavietės nenuėjome.
Mergytė suplazdena sparneliais, pakyla į viršų ir smalsiai apsidairo. Apsižvalgau
ir aš. Iš sniego kyla daugybė mažų stiklinių žmogeliukų su pačiais įvairiausiais
sparnais. Elijas irgi juos pastebi ir sustingsta.

– Čia tavo darbas? – atsargiai pasiteirauja pasisukęs į mane.

Kaltai skėsteliu rankomis.

– Nederėtų to daryti, Miegančioji Gražuole, – taria griežtoku tonu.

– Jūs sakėte, kad negaliu imti ir iš nieko kurti daiktus. Šių padarėlių nesukūriau
iš nieko. Jie atsiranda iš šalčio ir sniego.

Elijas prideda delną prie kaktos ir garsiai iškvepia.

– Be to, – skubu pridurti prikimusiu balsu, – jie padeda tyroms širdims. Apsauga
ir pagalba nepamaišytų, – tariu išdidžiai.

Elijas susierzinęs suurzgia iš gerklės gilumos ir tik įnirtingiau kasa sniegą į šalis.

– Ar mes labai toli nuo kitų? – pasiveju Eliją ir uždedu delną ant jo peties.
Vaikino pečiai nusileidžia žemyn. – Negi neturi to rutulio, ar ką ten naudojai, kai
bėgome iš Mėlynbarzdžio rūmų? – delnu patrinu kaklą. Gerklę peršti. Būtų
juokinga, jei nebūtų graudu, kad galiu šiame pasaulyje imti ir peršalti, kai
realiame lėtai mirštu.

– Ne, nebeturiu mums naudingų magiškų daiktų. Žinai, jie nesimėto ant gatvės, o
ir tuos, kuriuos turėjau, nebuvo lengva įsigyti.

– Bet pripažink, tokiu greičiu mes toli nenueisime. Iš čia kuo puikiausiai matau,
kur atlikau gamtinius reikalus, – pamoju ranka atgal.

– Tai ką siūlai? Leisti tau sukurti ledo žirgus ir roges... – jis plekšteli sau per
kaktą. – Net nežinau, ar tikėti Liaudgino pasakojimu, kad tavo fantazijos
naudojimas tave silpnina, o tu...

– Pripažink, laiko mes neturime ir reikia rizikuoti. Dabar tik klausimas, kur
mums keliauti? – nusuku akis į šoną.

– Keliausime į kortų miestą. Ten yra aiškiaregių ir būrėjų. Gal kuris nors galės
perskaityti kortose atsakymą.

– Dabar kitas klausimas. Ar mūsų draugai toli? – Elijas sučiaupęs lūpas linkteli.
Tik kartą. – Ar miestas irgi toli? – linktelėjimas. Atsidūstu. – Kai pagalbos
reikia, jie išnyra iš sniego gilumos garsiai žvengdami ir kaklus purtydami, kad
nuo savo ledinių karčių galėtų nukrėsti sniegą, – per mišką nusirita žirgų
žvengimas ir netoliese pradeda kilti sniegas. Iš pradžių išnyra arklių galvos,
vėliau priekinės kanopos, tada ir likęs kūnas su užpakalinėmis kanopomis. Žirgai
trypčioja ant sniego, tarsi išmėgindami savo kūnus ir sniego tvirtumą.

– Ketini ant jų joti? – paklausia pusbalsiu Elijas. – Nemanau, kad bus labai
patogu.

Vypteliu.

– Nenorėk per daug.

Jis žaismingai mirkteli.

– Šie žirgai tempia ledines roges, kurios itin lengvai slysta sniegu ir skrieja į
priekį. Rogės, nors ir būdamos ledo kūriniu, yra magiškos. Tas, kas ant jų sėdės,
nejaus smarkiai plakančio šalto vėjo ir nejaus stingdančių ledo dantų.

Prie žirgų susiformuoja didžiulės rogės, pakinktus pajutę žirgai pradeda

nekantriai kanopomis trypti sniegą.

– Ne penkių žvaigždučių rogės, bet... – išdidžiai parodau į roges.

– Bet turės tikti, – Elijas sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir apsidairo aplinkui.
Visos Tutelos išsilakstė ir pasislėpė pusnyse.

Žengi prie ledinių žirgų. Jie meiliai pasuka galvas į mano pusę ir prašosi
paglostomi. Paliečiu jų glotnius kaklus ir pati nusistebiu nepajutusi šalčio, tik
malonią šilumą ir... gyvybę. Gyvybę, kurią aš sukūriau paprasčiausiai
parinkdama ir sujungdama žodžius.

Aš turiu galią tai daryti.

– Danu praranda galias, kai pasaka pavagia kūnus? – paklausiu pusbalsiu ir

baugščiai dirsteliu į Eliją. Jis žvelgia visur, tik ne į mane.
– Deja, taip, – apmaudžiai atsako.

Linkteliu užsimerkusi. Skambėtų per daug gerai, jeigu pasilikdamas čia galėtum
ir valdyti šį pasaulį. Arba priklausai realybei ir tada jį valdai, arba pasilieki jame
ir tampi paprastas jo gyventojas.

– Na, išmėginkime tavo fantazijos vaisių, – Elijas nutraukia įsivyravusią

nemalonią tylą ir prieina prie rogių.

Patapšnoju žirgui per kaklą ir brendu per sniegą prie laukiančio Elijo. Jis ištiesia
ranką ir padeda man įlipti į roges. Vos tik nuleidžiu abi kojas, mane nustoja
baksnoti šaltukas. Pasijuntu, tarsi kas būtų mane susukęs į šiltą vilnonį pledą. Iš
Elijo veido nesunku atspėti, kad jis akimirksniu pajuto tą patį.

– O kaip dabar liepsime jiems pajudėti? – pasiteirauja Elijas, ieškodamas

vadelių.

– Gražiai paprašysime? – trūkteliu pečiais ir pažvelgiu į žirgus. – Taigi, mums

reikia kur?

– Prie smėlio krioklio, tačiau dabar ten tikriausiai smėlio ir sniego krioklys.

Pasakau žirgams vietą ir paprašau lėkti kiek galima greičiau. Jie garsiai
sužvengia, atsistoja piestu ir pajudėti ristele, o vėliau ir šuoliais. Su Elijumi
nugaromis atsitrenkiame į rogių atlošus. Mintyse nusikeikiu, kad nesugalvojau
kokių nors minkštų sėdynių.

– Na, tokiu greičiu turėtumėme greitai pasiekti mums reikiamą vietą, – sumurmu
sunerdamas pirštus ant kelių.

Elijas linkteli, bet veide nematyti jokio pasididžiavimo ar džiaugsmo, tik rūpestis
ir nerimas. Man ir pačiai įdomu, kaip stipriai paveikiau aplinką. Viliuosi, ne tiek,
kad mane galėtų atsekti priešai.

Kelias valandas lekiame nesibaigiančiu milžinų miško pakraščiu į priekį. Elijas į

mane net paslapčia nedirsteli. Jis vis dairosi aplinkui ir mėgina ką nors įžvelgti.
Iš pradžių ir aš mėginu nenuleisti akių ir ieškoti mus sekančių priešų, bet po
kelių minučių suvokiu, kad tai beprasmiška. Mes lekiame per greitai, vaizdas
tiesiog liejasi akyse. Neatskiriu, kur medis, kur sniego pusnis, o kur roges
tempiantys ledo žirgai.
Patogiai įsitaisau ir iš po drabužių išsitraukiu medalioną. Kilsteliu jį laikydama
pirštų galais arčiau akių. Tai kompasas, kurio negaliu panaudoti. Tai raktas, kurio
negaliu įkišti į spyną.

Kol kas.

Bet kai atrasiu būdą ištrūkti iš pasakos, ar turėsiu laiko sekti kompaso
nuorodomis ir surasti duris?

– Ar esi girdėjęs, kaip būtent Danu ar žmogėnai yra mėginę pabėgti iš pasakos?
– paklausiu ir truputį krenkšteliu.

Elijas pažvelgia į mane ir mūsų žvilgsniai susikerta. Jis ištiesia ranką ir atsargiai
prideda delną man prie kaktos, tarsi norėdamas pažiūrėti, ar nekarščiuoju.

– Tik prikimau, – sumurmu ir jis patraukia ranką. – Taigi, kokie būdai?

– Na, Danu yra mėginę savo galiomis sukurti duris, jas atrakinti... Tai neveikia, –
jis sunkiai iškvepia, ranka perbraukia plaukus. – Tada girdėjau truputį įdomesnių
būdų, – net šypteli juos prisiminęs. – Na, pavyzdžiui, Danu liepė pasakai jį
paliesti.

– Neblogas mėginimas, – pripažįstu.

– Daug kas taip pasakytų, bet pasakos... neklauso. Tu gali įsakinėti visoms
pasakoms, tik ne tai, kuri tave įtraukia. Ji tampa kone lygi su tavimi, apsaugota
nuo tavęs.

Numykiu.

– Ką dar jie yra išmėginę?

– Nužudyti pasaką ir tada išburti savo duris. Neveikia. Jie yra mėginę grasinti
pasakai, kad šioji paleistų. Bet... pasakos nepasiduoda. Jos žino: jeigu jas
nužudysi, po tam tikro laiko jos vėl atgis.

– Žudyti pasakas – neverta, – apibendrinu sunkiu balsu.

Elijas linkteli.
– Na, tada esu girdėjęs apie kiek gudresnį planą. Jeigu negali valdyti savo
pasakos, pamėgink paprašyti, kad kas nors valdytų tavąją.

Prisimerkiu.

– Ir kaip sekėsi?

– Pasaka pirmiausiai susitvarkė su jai nepriklausančiu Danu, o tada baigė

reikalus su savuoju.

Klapsiu blakstienomis.

– Daugiau niekas nemėgino to pakartoti ir išsiaiškinti, ar neveiksminga?

Elijas trūkteli pečiais.

– Lyg ir mėgino dar kelis kartus, bet nesėkmingai. Visomis prasmėmis, –

užbaigia susiraukęs.

– Pala, – iškeliu pirštą. – Ar visus tuos tvirtinimus, kad nenusisekė, papasakojo

pačios pasakos?

Elijas truputį prisimerkia ir kiek suglumęs linkteli. Jis nesupranta, kur link lekia
šuoliais mano mintis.

– O kas, jeigu tai tik gandai? Ne, ne tas žodis. Melas? – visa nušvintu ištardama
šį žodį. Net šioji pilka diena staiga tampa šviesi ir nuostabi.

Elijas išriečia antakius. Lėtai, bet užtikrintai jis pradeda suvokti, apie ką kalbu.

– Gal pasakos gėdijosi prisipažinti, kad buvo įveiktos? Natūralu neskelbti, kad
kam nors pavyko jas nugalėti, nes tada visi žinos, jog tai įmanoma. Dabar, kai
tiki, kad tai neįmanoma, prarandi viltį ir susitaikai su likimu. Pasiduodi net
nekovodamas.

Elijas atidžiai manęs klauso ir įdėmiai stebi. Neatrodo, kad mano mintys jam
būtų padariusios kokį nors įspūdį ar įkvėpusios ryžto ir vilties. Atrodo, jis
sunerimęs, kad apie tai kalbame.

– Medžiotojas... Jis yra pasaka, – Elijas nudelbia žvilgsnį žemyn.

Keturi žodžiai, vienas faktas, bet jis kalba taip garsiai ir išraiškingai, kad man
pasidaro bloga.

– O ką, jeigu jis meluoja? Šis pasaulis yra magiškas. Gal yra kokia nors
priesaika, kurios negalima laužyti? O gal jis yra mūsų šnipas blogiečių fronte ir,
jeigu išduos paslaptį, visi žinos, kad jis išdavikas, – žodžiai veržiasi iš mano lūpų
be sustojimo. Klausimai, hipotezės, spėjimai, galimi siužetai, tvistai... Tiesiog
negaliu sustoti ir pažaboti savo fantazijos.

Jeigu mama dabar čia būtų, ji mane pagirtų ir pati uždavinėtų daugybę klausimų
vis kartodama, kad niekados negalima tenkintis paprastais ir visiems aiškiais
dalykais. Norėdamas parašyti gerą istoriją, turi nerti į jos gilumą, o tam padės
klausimų uždavinėjimas ir abejojimas viskuo.

Akimirką esu nubloškiama į praeitį, į mamos darbo kambarį vėlų rudens vakarą.
Ant rašomojo stalo šūsnis studentų parašytų koliokviumo darbų, kuriuos mama
turi ištaisyti per artimiausias savaites.

– Skaitytojai visada nori būti apgauti. Rašytojui juos apgauti sudėtinga, nes... ? –
mama žingsniavo palei langą. Kairė ranka buvo priglausta prie pilvo, kita
pirštais lietė smakrą. Nežiūrėjo į mane. Ji išvis į nieką nežiūrėjo, tiesiog
vaikščiojo pirmyn ir atgal paskendusi savo pasaulyje.

– Nes istorijoje viskas, kas pateikiama, yra užuomina apie atomazgą.

– Taip, jeigu pirmajame veiksme yra paminėtas ginklas, antrame veiksme iš jo

būtinai turi kas nors iššauti.

– Teisingai, – mama sausai nusišypsojo. – Žinoma, gali iš neiššauti ginklo.

Niekas to nedraudžia. Net priešingai, kartais gali tai panaudoti, kad suklaidintum
skaitytojus. Tu nukreipi jų dėmesį.

– Nukreipiu dėmesį?

– Skaitydami istorijas skaitytojai mato tai, ką mato veikėjas. Jie jaučia tai, ką
jaučia veikėjas. Jie galvoja taip, kaip galvoja veikėjas. Jie pastebi tai, ką pastebi
veikėjas. Taigi, – ji stabtelėjo, iškėlė smakrą į viršų ir smiliaus galiuku
patapšnojo smakrą. – Kaip ir veikėjas, jie nesigilins ir sukoncentruos dėmesį ties
akivaizdžiais dalykais, nes nenorės tikėti, kad yra kažkas giliau.
Pritariamai numykiau.

– Jeigu nori skaitytoją tikrai nustebinti, niekados nesitenkink akivaizdžiais

dalykais. Niekados. Tavo tikslas – siekti nežinomybės ir neįmanomų dalykų.
Abejok viskuo.

Kažkas stipriai ir skaudžiai sugriebia mane už pečių ir ima purtyti. Mamos darbo
kambarys dingsta ir atsirandu tarp medžių ir sniego. Elijas žvelgia į mane.
Tankiai kvėpuoju.

– Patikėk, Medžiotojas yra mūsų pusėje. Jeigu žinotų ką nors, nuo mūsų
neslėptų, – jo delnai kyla į viršų tol, kol nykščiais jis gali paliesti mano skruostus
ir masažuoti jais sukamaisiais, raminančiais judesiais. – Taip, pritariu, jeigu
pasklistų, kad kažkam pasisekė pasprukti iš pasakos nagų, tai stipriai paveiktų
mūsų pasaulį, bet... patikėk manimi, jeigu abejočiau tais gandais, aš pastatyčiau
tave priešais Baltąją Karalienę kartu su Florijonu.

– Bet abejoji, – sušnibždu ir užmerkiu akis.

– Abejoju tiek, kad nedrįsčiau rizikuoti tavo gyvybe, – jis priglaudžia kaktą prie
maniškės. Mūsų nosių galiukai liečiasi. – Tavimi niekados nerizikuosiu. Tik ne
tavimi.

– Paguodei, – uždedu delnus ant jo riešų ir sunkiai nuryju seiles. Širdis suspurda
krūtinėje, kai jo lūpos atsargiai brūkšteli per maniškes.

– Geriau jau mirčiau, – sušnibžda ir, palenkęs mano galvą, priglaudžia lūpas prie
kaktos, – nei leisčiau tau nukentėti, – atmerkiu akis. Jis žvelgia į mane, jo veidas
rimtas.

Išspaudžiu šypseną ir palinkstu į priekį jį pabučiuoti, bet žemė sudreba po mūsų

rogėmis. Nuo medžių ima kristi sniegas. Žirgai pasibaido ir pradeda blaškytis,
kol nutrūksta nuo rogių. Mes sustojame.

– Kas čia buvo? – paklausiu įsitvėrusi į rogės kraštus.

Žemė vėl sudreba. Dar daugiau sniego pažyra nuo medžio šakų.

– Milžinas, – sušnibžda Elijas ir pažvelgia į ledo žirgus. Jie nebėga, išsigandę

dairosi į šalis.
– Sakei, kad milžinai pirma smogia, o vėliau klausinėja.

– Aha, – Elijas linkteli ir žvalgosi aplinkui.

Dar keli žemės sudrebėjimai ir garsiai per visą mišką nugriaudi virstančio
medžio keliamas triukšmas. Susižvalgome su Elijumi. Medis nuvirsta visai
netoli. Po minutės dar vienas garsiai nukrenta žemyn.

– Milžinas artėja, – sušnibždu. Negaliu įkvėpti. Įtampa ir baimė spaudžia

krūtinę.

Elijas pagriebia mane už riešo ir timpteli lauk iš rogių. Mes iškart įklimpstame
iki pusės į sniegą. Vaikinas tyliai nusikeikia. Nenoriai ir aš nusikeikiu, ne tik dėl
sniego, bet ir dėl šalčio, kuris su piktdžiugišku džiaugsmu smelkiasi iki pat kaulų
čiulpų.

– Judam, – Elijas paragina ir brendame į priekį, toliau nuo rogių ir nerimstančių

ledo žirgų, kurie trypčioja šone. Žemė dreba po mūsų kojomis. – Greičiau.

Sustingstu, išvydusi vos keli metrai nuo mūsų virsti pradedantį medį. Elijas
staigiai timpteli mane arčiau kito medžio ir prispaudžia prie jo kamieno, kai šalia
mūsų garsiai nukrenta milžiniškas medis. Lošteliu galvą atgal. Už trylikos metrų
nuo mūsų stovi milžiniškas drūtas padaras, kuris ima ir lengvai spiria į medį. Šis
pakrypsta į šoną ir galiausiai su trenksmu atsiduria ant žemės.

Milžinas žengia žingsnį, bet stabteli ir kiek pritupia, kad kažką galėtų geriau
apžiūrėti. Elijas uždeda delną man ant burnos ir, nenuleisdamas akių nuo
milžino, kuris įtariai žvelgia į garsiai žvengiančius ledo žirgus, stumia mane
palei medžio kamieną.

Kai atsiduriame kitoje medžio pusėje, Elijas atsargiai žvilgteli į milžiną. Nors
nematau, kas vyksta, dūžtančio ledo aidą sunku neišgirsti.

– Fy fai fo fum, užuodžiu gyvųjų žmonių kraują, – taria milžinas griausmingu

balsu. – Išlįskite iš slėptuvės, nes sutrinsiu jūsų kaulus į miltus ir išsikepsiu
gardžią duoną.

Milžinas stipriai trepteli viena koja, vėliau – kita. Ausis pasiekia sutraiškyto ledo
garsas. Krūpteliu. Elijas prispaudžia mane prie medžio.
– Fy fai fo fum, žinau, kad esate čia. Nepasislėpsite ir nepabėgsite. Parodykite
veidus ir leiskite man į jus pasižiūrėti.

Elijas, vis dar delnu uždengęs man burną, parodo pirštu tūpti žemyn. Nenoriai
medžio kamienu slystu žemyn.

„Ką darysime?“ – tyliai paklausiu mintyse.

Elijas vengia mano žvilgsnio, stebi milžiną, kuris vėl piktai trepteli koja.

– Fy fai fo fum, jaučiu iškraipymus. Danu pastoti miškais. Pasirodyk ir atskleisk

man savo talentą, kad šį atimčiau iš tavęs.

„Jis uosto orą“, – informuoja mane Elijas.

„Tikrai, milžinai kvaili, nes kitaip jam tereiktų sniege surasti ryškius mūsų
pėdsakus.“

Elijo veide atsiranda menkutė šypsena.

„Palauk, jis gal susiprotės tai padaryti.“

Dar vienas medis traškėdamas nukrenta žemyn. Krūpteliu. Širdis tuoj išlėks iš
krūtinės.

Girdžiu milžiną sujudant.

„Ką jis daro?“

„Toliau uosto orą. Dairosi.“

„Ar jiems greitai pabosta ieškoti?“ – pasiteirauju.

Elijas pakraipo galvą.

Už nugaros medis suvirpa, kai milžinas uždeda ranką ant kamieno. Elijas savo
kūnu mane užstoja, kai iš viršaus, tarsi iš gausybės rago, pradeda kristi kalnas
sniego. Atsiduriame po sniegu. Instinktyviai noriu išsitiesti, nusipurtyti sniegą
nuo savęs, bet Elijas tvirtai laiko mane prispaudęs, kad nė raumenėlio
nepajudinčiau.
„Jis mūsų neras, jeigu neišsiduosime.“

„O oras?“

Elijas neatsako. Žemė po mumis sujuda. Po minutės sudreba vėl. Ir dar daugiau
sniego užgriūna mums ant galvų.

„Žinai, dabar suprantu, kaip žmogus jaučiasi, kai palaidojamas gyvas.“

„Na, lengviau galėsi aprašyti šiuos potyrius.“

„Bent jau tokia nauda... “

Milžinas suklykia iš skausmo. Žemė dreba jam trypčiojant vietoje. Sniego svoris
spaudžia mus žemyn, pildo kiekviena kertelę.

„Mums reikia ką nors daryti“, – tariu vis labiau paralyžiuojama sniego svorio ir
baimės, kad milžinas mus suras ir savo delnais sutraiškys kaip muses, bet žemė
ima virpėti vis silpniau, o milžino riksmas vis tolsta.

„Jis bėga“, – taria Elijas. Kai vos juntame drebėjimą, Elijas puola nuo mūsų
purtyti sniegą. Abu plačiai išsižiojame ir giliai kvėpuojame šaltu orą,
nepamiršdami ir apsidairyti aplinkui. Milžino niekur nematyti, tačiau išvartyti
medžiai ir didžiulės pėdos – nenuginčijami įrodymai, kad ką tik stovėjome vos
keli metrai nuo didžiulio padaro. Šioji mintis man pakerta kojas ir susmunku
žemyn. Elijas mane sugauna ir pastato ant kojų.

„Po visko, ką teko mums patirti, susitikimas su milžinu yra tau pats baisiausias?“
– Elijas man nuo galvos ranka nubraukia sniegą.

„Kas galėjo pamanyti, argi ne?“

„Kas galėjo pamanyti, kad čia užsigrūdinsi ir iš pilkos pelytės tapsi stipresnė
asmenybė.“

Pagriebiu saują sniego ir tėškiu jį Elijui į veidą. Jis nusikvatoja.

– Bet tai tiesa, Miegančioji Gražuole, – pareiškia balsu, kai nustoja juoktis. – Tu
čia pasikeitei, ir tik į gerą pusę, – jis sugriebia mano delnus ir pirštais perbraukia
tatuiruotes. – Dabar tave tik reikia grąžinti į realybę ir tu atliksi tūkstančius
žygdarbių, kurie bus įkvėpimas kitiems, – Elijas nusuka veidą ir atsidūsta. –
Mūsų transportas sugadintas, o jos, – nužvelgia skraidančias mano išburtas ledo
fėjas, – nemanau, kad gali užsimesti mus ant pečių ir nuskraidinti kur nors.

Ledo fėjos iškelia vidurinius pirštus ir visos kaip viena pasislepia sniege. Elijas
išraito antakį ir pažvelgia į mane. Nustėrusi trukteliu pečiais.

– Na, dabar žinome, ką iš tikrųjų jos gelbėjo.

Pavartau akis.

– Vėl išburti žirgus ir karietą?

Elijas kiek pamąstęs papurto galvą.

– Neerzinkime likimo. Jeigu jau sutikome vieną milžiną, sutiksime ir daugiau.

O, kaip pati girdėjai, jis užuodė... pasikeitimus.

– Ledo žirgus ir roges.

– Taip jau išeina. Geriau kol kas nenaudok savo fantazijos, – papūtusi lūpą
pritariamai linkteliu. – Judame pėstute tol, kol sutemps ir reiks įkurti stovyklą.
Tada pailsėsime.

– Norėčiau ką nors įsidėti į pilvą, – pasiskundžiu prikimusiu balsu ir paliečiu

pilvą. Atrodo, kad jame atsivėrė juodoji skylė.

– Ne tu viena, – supratingai taria Elijas ir pradeda brautis per pusnis į priekį.

Tylėdami kelias valandas žingsniuojame į priekį. Kai tik išgirstame kokį

keistesnį garsą, sustojame ir pasislepiame už artimiausio augančio medžio.

Kai pradeda temti, imame dairytis tinkamos vietos stovyklai. Pastebiu urvą.
Mosteliu Elijui į jį ir atsargiai patraukiame arčiau. Elijas duoda ženklą man
atsistoti atokiau ir pats, apsiginklavęs atlaužta nuo medžio storesne šaka, žengia į
urvą.

Sulaikiusi kvapą stoviu nejudėdama ir stebiu, kaip Elijas juda gilyn, pasiruošęs
bet kurią minutę gintis arba pulti.
„Čia nieko nėra“, – paskelbia Elijas ir nuleidžia šaką žemyn.

Nedrąsiai žengiu link urvo.

„Tu tuo tikras?“ – apsidairau, bet nieko įtartino nepastebiu.

„Urvas negilus, o ir neatrodo, kad jame kas nors gyventų.“

„Iš ko sprendi? Man sausi prikritę spygliai ir lapai kaip tik rodytų, kad čia
kažkieno namai.“

Elijas šaka perbraukia žemę.

„Nėra jokio specifinio kvapo, jokių nagų žymių ant urvo sienų. Taip pat nėra
jokių maisto likučių ar išmatų.“

Apglėbiu save rankomis.

„Kaip pasakysi“, – nusprendžiu nesiginčyti ir paklusniai einu su Elijumi nuo

mažesnių medžių laužyti šakų. Man pro akis neprasprūsta, kaip Elijas kelis
kartus kilsteli į viršų ranką ir dairosi aplinkui kažko ieškodamas. Tik vėliau
supratau, kad ieško Nakomi. Nejučiomis pradedu galvoti, kas yra mano sielos
globėjas ir kodėl jis manęs nesekioja taip, kaip lapė Florijoną. Gal aš net neturiu
sielos globėjo? Šioji mintis man visai nepatinka ir ją nuveju.

Sukrauname šakas į krūvą, Elijas ją mėgina uždegti. Po daugybės nesėkmingų

bandymų ir frazių „kodėl iš Ėliramos neišmokau kerais įkurti laužo“, gimsta
liepsna. Ištiesiu delnus į ugnį. Mano galvoje tiek daug minčių, bet neturiu jėgų
kalbėti.

Elijas trumpam išeina iš urvo. Neklausiu kur ir kodėl, nors man smalsu. Kai
grįžta atgal, vienoje rankoje laiko triušį, o kitoje ant alkūnės tupi Nakomi.
Vaikinas padeda triušį netoli laužo ir prisėda. Pasišlykštėjusi nužvelgiu
kraujuojantį triušio kūną.

– Kai miršti iš bado, negali būti išrankus, – jis nuleidžia Nakomi ir iš kišenės
išsitraukia peilį.

Nenoriai, tačiau stebiu, kaip jis išdarinėja Nakomi grobį. Net keista, kaip
nedidelis sakalas galėjo susidoroti su tokiu nemenku padaru.
Elijas pagriebia vieną iš ilgesnių, plonesnių šakų ir, padaręs skyles mėsos
gabaluose, juos perveria šaka. Šią įteikia man ir liepia laikyti prie ugnies.

– Ilgai keps, bet bent jau būsime sotesni, – pareiškia ir stojasi prieiti arčiau
sniego, kad nusivalytų kruvinas rankas.

– Jau geriau badu kankinčiausi po tokio reginio.

Elijas šypteli puse lūpų, bet nieko nesako. Po kelių minučių grįžta, prisėda ir
stebi, kaip kepa mėsa. Jo rankos kišenėse ir kažką tyliai žvangina. Spoksau į jį,
mintyse mėgindama spėti, ką jis ten turi. Pajutęs mano įdėmų žvilgsnį, jis šypteli
ir iš kišenės ištraukia septynis žiedus.

– Tu juos pavogei iš Liaudgino? – išsproginu akis.

Elijas papurto galvą.

– Pasiskolinau. Nežinia, kada gali pravesti. Beje, kai kurie iš jų yra neblogi.

– Neblogi?

– Niekados negali žinoti, kada prireiks vieno ar kito charakterio bruožo, – jis
įsideda žiedus į kišenę, neleisdamas man dirstelėti į ant jų išgraviruotus žodžius.

Suraukiu nosį ir nukreipiu žvilgsnį į ugnį.

– Žinai, gerai pagalvojau apie tai, ką kalbėjome rogėse, – tariu po dešimties

minučių.

– Na, ir ką prigalvojai?

Giliai įkvėpiu.

– Sakei, kad Danu mėgina suvaldyti pasaką, pasitelkdami savo sugebėjimus, –

Elijas lėtai linkteli. – O kas, jeigu būtų panaudota šio pasaulio magija? Kas, jeigu
iš kur nors gautumėme kokio nors valdymo eleksyro, gėrimo, kvapo... bala žino,
ką čia galima gauti? – skėsteliu rankomis. – Svarbiausia, kad tai egzistuoja ir
sukurta šiame pasaulyje ir jo gyventojų. Ar... Ar kas nors taip mėgino?

Elijas ranka perbraukia plaukus.

– Na, bent jau negirdėjau. Atrodo... kvaila ir... per daug lengva, kad galėtų
pavykti.

– O kas, jeigu visas genialumas pabėgti iš pasakos būtent ir slypi paprastume?

Elijas vypteli.

– Jeigu ką, kol kas turime vieną variantą. Galėsime Medžiotojo dar paklausti
apie šią... mintį.

Pergalingai linkteliu. Jaučiuosi truputį geriau, drąsiau, tvirčiau... labiau

pasitikinti savimi ir turinti daugiau vilties, kad gal viskas pavyks.

Tylomis sukramsnojame iki galo neiškepusią mėsą. Nors ji be jokių prieskonių ir

gerokai paskrudusi, tai vienas skaniausių mano kada nors valgytų mėsos
patiekalų. Tikriausiai, kai esi mirtinai išalkęs, viskas tampa neapsakomai skanu.
Gal net ir brokolius suvalgyčiau sudejuodama iš malonumo.

Kai pavalgome, Elijas pareiškia, kad budės pirmas. Tik gavusi jo pažadą, kad
prikels mane vidury nakties, kad pats galėtų pamiegoti, sutinku užmerkti akis ir
panirti į miegą, vildamasi, kad atsibudus pasaulis bus šviesesnis, lengvesnis ir
mažiau pavojingas.
34 skyrius
Konfliktas: katė ant šuns kilimėlio.

Elijas mane prikelia, o pats panirsta į miegą. Įmetu kelias šakas į ugnį ir
susigūžusi stebiu miegantį vaikiną.

Ne, pasaulis man pabudus šviesesnis ir lengvesnis netapo. Žvelgdama į ramiai

besikilnojančią Elijo krūtinę suvokiu, kad kiekvieną akimirką viskas tik
sudėtingėja ir blogėja ir taip bus iki tos akimirkos, kai pats likimas už mane
priims visus sprendimus arba man pačiai teks žengti lemiamą žingsnį. Nežinau,
kuris variantas man labiau priimtinas.

Pasilenkiu arčiau jo. Švelniai pirštu galiuku perbraukiu jam per skruostą. Jis net
nekrusteli – taip giliai įmigęs. Tikriausiai per pastarąsias dienas buvo pamiršęs,
kas yra miegas. Man tampa jo gaila. Mėginu suprasti, kodėl jis iš viso nusprendė
imti ir padėti Danu bei žmogėnams. Kodėl jis nemėgina susigrąžinti savo kūno?

Bet jeigu nebūtų nusprendęs, mes niekados nebūtumėme susipažinę. Gal taip
būtų net geriau, nes dabar man vien nuo minties, kad gali tekti su juo išsiskirti,
plyšta širdis ir norisi verkti griaudžiomis ašaromis. Ar mano laimė verta
tūkstančių prarastų gyvenimų? Ar tie tūkstančiai gyvenimų verti mano laimės?

Susigūžiu ir toliau stebiu Eliją. Kad ir kaip mėginu save įtikinti, kad tai nebūtų
visiškas palikimas, kad kiekvieną kartą užmigus galėsiu čia sugrįžti ir su juo
susitikti, nepadeda nuraminti širdies ir sielos. Jos susitarusios kužda, kad tada
viskas bus kitaip, kad bus naktų, kai pabudusi jo neprisiminsiu, ar kad
miegodama jo nerasiu, nes jis rizikuos gyvybe ir padės kitai įstrigusiai merginai.

Karštas viską griaunantis pavydas persmelkia mane. Sugniaužiu kumščius ir

suspaudžiu lūpas. Nenoriu su niekuo dalintis Elijumi. Jis mano... demonas, o aš
– jo Miegančioji Gražuolė.

Įpusėjus mano budėjimui, užsinoriu atlikti gamtinius reikalus. Tyliai pasitraukiu

nuo mūsų stovyklavietės ir, kai nueinu pakankamai toli, kad nesigėdinčiau atlikti
savo reikalų, stabteliu už medžio ir juos atlieku, per daug nesidairydama į šalis.
Susitvarkiusi pasuku atgal, bet sustoju paralyžiuota išvysto vaizdo. Keli metrai
nuo manęs, laikydama degantį deglą ir atsirėmusi lazdele, stovi senutė moteris
juodu apšiurusiu apsiaustu. Deglo šviesa atsimuša nuo daugybės jos sidabrinių
pakabučių ir žiedų.

– Ką...

Moteris kilsteli ranką su lazda arčiau burnos ir pakraipo galvą į šalis. Tada ji
apsisuka ir žengia į priekį, o aš suakmenėjusi stoviu ir stebiu, kaip ji juda gilyn į
tamsą. Tarsi pajutusi, kad neseku jai iš paskos, ji stabteli ir paragina mane rankos
mostu.

Stipriai suspaudžiu lūpas, žvilgteliu į stovyklos pusę, o vėliau į senolę. Mano

nuojauta tyli it vandens į burną prisiėmusi.

Giliai įkvėpiu per nosį ir nedrąsiai pajudu link senolės. Ji lėtai linkteli ir
pasiramsčiuodama lazdele atsargiai žengia į priekį. Pėdinu į priekį ir vos galva
neatsitrenkiu į išsikišusią neaukšto medžio šaką.

Gal buvo prastas sumanymas naktį miške sekti paskui senutę, kuri atsirado tarsi
iš niekur, bet jau per vėlu trauktis ir tiesiog kerėplinu, kartkartėmis dirstelėdama
per petį atgal. Stovyklos laužo skleidžiama šviesa vis blėsta ir galiausiai dingsta
iš akiračio, kai senolė pasuka į šoną ir vienas iš storų sekvojų užstoja stovyklą.

– Kur mane vedi? – drįstu paklausti garsiai. Pasigailiu. Tarsi kas nagais perrėžia
per gerklę iš vidaus. – Iš kur atsiradai čia? – tariu tyliau.

Senolė tyli ir tik eina į priekį, kol prieiname įdubą, kurios apačioje – nedidelė
apskrita aikštelė. Lyg ten būtų koks tvenkinys, uždengtas sniegu. Moteris
apsisuka, paduoda man į rankas deglą ir lazdele parodo žemyn.

– Norite, kad eičiau ten? – paklausiu truputį prisimerkusi.

Moteris nieko nei sako, nei parodo. Ji apsisuka ir šlepsi per sniegą į miško
tamsybę. Aš stoviu ir spoksau į ją tol, kol deglo skleidžiama šviesa ją apšviečia.
Kai ji dingsta, pasijuntu kiek nejaukiai. Apsidairau aplinkui. Čia gal kokie
spąstai ir aš kaip tikra kvailė atėjau tiesiai į juos. Bet...

Viena ranka apglėbiu save per pilvą ir atsargiai imu leistis žemyn. Netyčia
paslystu dėdama koją ir, parkritusi ant užpakalio, nučiuožiu žemyn garsiai
rėkdama. Kai sustoju, žiopčiodama apsidairau aplinkui. Niekas iš niekur
neišlindo ir manęs nemėgina nudobti, sužeisti ar įkalinti.

Lėtai atsistoju ant kojų. Kojomis braukiu sniegą į šonus, kol atkasu tvirtą
pagrindą. Taip, po manimi kažkoks vandens telkinys. Nerizikuoju žengti į priekį
ir stoviu vietoje, mėgindama suprasti, kodėl toji senolė norėjo, kad nusileisčiau
čia.

Kad ir ką ji norėjo, kad išvysčiau, neišvydau. Apsisukau ir pradedu atsargiai

statydama kojas kilti į viršų. Už mano nugaros kažkas lyg tėkšteli į vandenį.
Sustingstu ir dirsteliu per petį. Kilsteliu deglą, kad šviesa daugiau apšviestų, bet
nieko nepamatau.

– Man tikriausiai pasigirdo, – sumurmu.

Bet po minutės vėl išgirstu tą garsą ir pagauta smalsumo nusprendžiu grįžti ant
užšalusio vandens telkinio. Lėtais, bet tvirtais žingsniais nusileidžiu. Viduryje
tvenkinio pamatau didžiulę eketę ir joje plaukiojančias septynias auksines žuvis.
Išvydusios mane, jos pasislepia po ledu, išskyrus vieną, kuri nejudėdama žvelgia
į mane.

Pritūpiu ir nuleidžiu deglą arčiau vandens. Žuvis nepabūgsta ir pajudina pelekus,

kad priplauktų truputį arčiau. Droviai šypsodamasi ištiesiu laisvą ranką ir
nuleidžiu ją arčiau vandens. Žuvis priplaukia arčiau mano pakibusios rankos.

Panardinu pirštus į maloniai drungną vandenį. Žuvis akimirką pabūgsta, bet vis
tiek priplaukia dar arčiau. Ji švelniai baksteli mano pirštus, tarsi tikrindama, ar
šie jai nieko blogo nepadarys ir, kai nepadaro, paneria giliau į vandenį ir
pradingsta gelmių tamsumoje. Pasilenkiu virš vandens ir pamėginu ką nors
įžiūrėti dugne, bet regiu tik savo atspindį vandens paviršiuje.

Susiraukiu ir traukiu iš vandens ranką, bet ją kažkas sugriebia. Širdis nusirita į

kulnus, regiu žalsvai melsvus slidžius pirštus, tvirtai įsitvėrusius į mano plaštaką.
Mėginu ją ištraukti, bet, kad ir kas yra po vandeniu, jis trūkteli mane į save. Taip
stipriai, kad įkrentu į eketę. Bet, netgi man atsidūrus vandenyje, mano plaštaką
pagriebęs padaras jos nepaleidžia ir tempiasi gilyn. Plaučiai pradeda degti
prašydami deguonies, o aš karštligiškai mėginu išvaduoti savo galūnę.

Ūmai kažkas sugriebia man už kojos, vėliau už kitos ir tempia gilyn. Kiek
galėdama stipriau muistausi, oro burbuliukai išsprūsta man iš burnos.
„Elijau!” – surinku mintyse.

Kai kūnas pasiduoda ir prieš mano valią lūpos prasiveria, o į gerklę įplūsta
dumblėtas vanduo, gniaužtai dingsta nuo mano galūnių. Keista, kad dar
nepraradau sąmonės. Noriu pajudėti link paviršiaus, bet nevaldau kūno.
Netrukus nugara paliečiu akmenuotą dugną.

Akyse aptemsta, užsimerkiu, o kai jas atmerkiu, atsiduriu salėje, sėdžiu ant
vienos iš daugybės minkštų kėdžių, kartu su kitais žmonėmis. Man iš šalies sėdi
mama. Jos rankos prie pilvo, kojos sukryžiuotos ties kulkšnimis. Ji vilki baltą
kostiumėlį. Kaip visados, jos plaukai supinti į man iki skausmo pažįstamą
danišką kasą, veidas kiek padažytas.

Suglumusi klapsiu blakstienomis. Motina pažvelgia į mane.

– Kas atsitiko, Amarile, dukrele mano? – ji paklausia meiliai.

– Nieko, – sumurmu ir nukreipiu žvilgsnį į priekį. Ant scenos prie mikrofono

stovi apkūni tamsiaplaukė moteris su nedideliais, stačiakampio formos rausvais
akiniais. Ji vilki juodą suknelę, ant kaklo – sidabrinis pakabukas. Kumščiais
pasitrinu akis, nes netikiu tuo, ką regiu. Bet ir vėl pažvelgusi į moterį regiu ant
jos kaklo žvilgantį trijų sujungtų spiralių sidabrinį pakabuką.

– Amarile, dukrele mano, tu visa išbalai. Ar kartais nesusirgai?

Papurtau galvą.

– Ne, viskas gerai, – pameluoju.

Motina numykia, bet toliau neklausinėja. Ji atsilošia kėdėje ir nukreipia žvilgsnį

į sceną. Ignoruoja į ją vis nukrypstančius smalsius ir susižavėjimo kupinus
žvilgsnius. Kai kurių čia sėdinčių žmonių rankose – mano mamos parašytos
knygos.

– Kaip ir kiekvienais metais, mūsų šalyje vyksta Metų knygos rinkimai, kuriuose
dalyvauja vis daugiau knygų mylėtojų. Šįmet mūsų komisija kiekvienai
kategorijai išrinko po penkias knygas. Vaikų kategorijoje...

– Kaip man nepatinka tokios ilgos įžangos, – mama sušnibžda. – Visi čia
sėdintys žino, kokios knygos šiais metais dalyvavo rinkimuose. Jie tikriausiai jas
galėtų išvardinti ir prikelti vidury nakties.

Linkteliu. Bent jau aš tikrai galėčiau kiekvienų metų. Aš galėčiau papasakoti,

apie ką yra kiekviena knyga. Netgi vaikams skirtos iliustruotos pasakos. Mama
vertė kiekvieną jų perskaityti ir pasakyti, kodėl ji buvo pripažinta tinkama šiems
reikšmingiems šaliai rinkimams. Ji neleido skaityti tik savo kūrinių, kurie
puikuodavosi sąrašuose kiekvienais metais. Praeitais metais net du jų buvo
išrinkti vienoje kategorijoje.

Ir kiekvienais metais ji laimėdavo tose kategorijose, kuriose būdavo jos knygos.

– Bet taip pridera, – sumurmu.

Mama atsainiai pamoja ranka.

– O dabar paauglių kategorija. Mireta Melninkaitė, – salėje nugriaudi kurtinantys

plojimai. Tai būna visur, kur tik mamos vardas nuskamba. Vargu, ar kas nors
nėra jos darbų skaitęs ar apie ją nebūtų girdėjęs.

Susigūžiu kėdėje. Mama švelniai patapšnoja man per petį. Pažvelgiu į ją. Ji šiltai
žvelgia į mane. Šypteliu ir stebiu, kaip mama giliai įkvepia, nutaiso plačią
šypseną ir atsistoja. Prieš žengdama link scenos, nužvelgia visus
susirinkusiuosius ir jiems linkteli. Tada pasitempusi nužingsniuoja grakščiais,
lengvais žingsniais į priekį ir užima pirmą kėdę, skirtą jaunimo knygos autoriui.

Kai plojimai nutyla, paminimi ir kiti autoriai. Susirinkę taip entuziastingai

neploja, kaip plojo ir ūžė mano mamai. Rašytojai kiek susikrimsta ir man tampa
truputį jų gaila. Jie, kaip ir visi čia esantys, žino, kad, kol mano mama bus
penketuke, jų kūriniai nelaimės. Jie prisėda šalia jos be vilčių atsiimti garbingą
prizą.

Moteris pristato poezijos penketuką. Tada pajuda link suaugusiųjų kategorijos.

Vienam rašytojui susirinkę mugės dalyviai negaili plojimų. Vyras atsistoja ant
scenos, prideda delną prie krūtinės ir žemai nusilenkia. Ant rašytojo, kuris
visiems prisistato slapyvardžiu Jurgis Rastelis, kaklo kažkas sužvilga, bet
nespėju įžiūrėti, kas.

Prasideda rinkimus laimėjusių autorių kalbos. Mama prieina prie mikrofono,

pirštai sunerti prie pilvo. Ji niekados su savimi neturi paruoštų kalbų, nes, kaip
pati teigė, nemėgsta įsiminti ilgų tekstų ar juos skaityti miniai. Todėl niekam
netampa staigmena, kai mama apsimestinai nuoširdžiai visiems padėkoja už
palaikymą, balsus ir meilę jos kūrybai. Ji nepamiršta užsiminti apie kitus
autorius, kurių darbus išgiria, nors namuose ji man postringavo, kad jie tikri
neišmanėliai ir jų kūryba neverta nė sudilusio skatiko.

Kai pasibaigia renginys, mama laikydama diplomą ir daugybę puokščių gėlių,

kurias jai įteikinėjo visi, kas netingėjo, prieina prie manęs. Skubu dalį jų iš jos
paimti. Pajudame lauk iš salės, bet kelią mums pastoja Jurgis Rastelis ir
pasalūniškai mums nusišypso. Jo rankose – taip pat nemažai puokščių, o už
nugaros būriuojasi gerbėjai.

– Mireta Melninkaite, – jis nužvelgia mamą. Žvilgsnis ilgiau užsibūna ties

mamos nuogu kaklu. – Man didžiulė garbė susipažinti su tokia talentinga ir
garsia mūsų šalies rašytoja.

Mama išspaudžią šypseną.

– Man taip pat malonu su jumis susipažinti. Sveikinu su laimėtu prizu.

Vyras kilsteli savo įrėmintą diplomą.

– Labai juo didžiuojuosi. Negalėjau patikėti, kai sužinojau, kad mano

suaugusiems skirtas kūrinys buvo toks vykęs, kad skaitytojai už jį balsavo.

Mama linkteli.

– Dar kartą sveikinu, bet jau turiu eiti su dukterimi.

– O, čia jūsų dukra, – Jurgis Rasteli permeta visas gėles bei diplomą į vieną
ranką ir, truputį pasilenkęs, kad iš po drabužių galėtų išlįsti trys susijungusios
spiralės, ištiesia ranką. Kiek sutrikusi paduodu ranką ir jis ją paspaudžia. – Tokia
pat graži, kaip ir jos motina. Tikriausiai ir tokia pat talentinga.

– Graži – taip, o apie talentą... Stengiuosi jai padėti jį išsiugdyti ir tapti ne ką

prastesne plunksnos meistre, nei jos motina, – išdidžiai pareiškia mama.

– Džiugu girdėti, kad talentingi autoriai padeda ir puoselėja jaunus. Aš ir pats

turiu kelis mokinius. Jie labai talentingi. Moka valdyti žodį ir turi lakią
vaizduotę. Tačiau daro dar nemažai pradedančiųjų klaidų.
– Mes visi juk turime nuo kažko pradėti, – švelniai taria mama.

– Tai jau tiesa, – pritaria vyras. – Dabar galvoju pradėti naują romaną, tačiau
ieškau kito rašytojo, kuris norėtų parašyti bendrą knygą. Juk suprantate, du
garsūs ir talentingi autoriai parašytų nepaprastą knygą, kuri gal paliktų ir mūsų
mažos šalies ribas.

Mama neatrodo, kad būtų labai jau susidomėjusi nekaltai jai peršamu pasiūlymu.

– Nebloga mintis.

– Gal galėtumėte apie tai pagalvoti ir, jeigu nuspręstumėte prisijungti, net
neabejoju, kad parašytumėme nepaprastą istoriją.

Mama išspaudžia šypseną.

– Pagalvosiu, – pameluoja ji. – O dabar jau tikrai turiu bėgti. Geros jums dienos.

– Ir jums.

Mama spėriais žingsniais pasileidžia kuo toliau nuo rašytojo. Aš vos spėju
paskui ją.

– Kaip jis drįsta taip akiplėšiškai prieiti prie manęs ir siūlyti tokius dalykus. Tai
aiškus noras pasinaudoti mano vardu ir sunkiu darbu. Kokie šiais laikais žmonės,
Amarile, dukrele mano, jie visi tik ir ieško lengvo būdo pasiekti žvaigždes.
Tikriausiai net atiduotų man didžiąją darbo dalį.

Dirsteliu per petį. Gerbėjų apsuptas vyras pradeda atsakinėti į jų klausimus.

– Galima pamanyti, kad turiu laiko tokiems dalykams, – mama toliau bamba
eidama. Nesiklausau jos.

Kažkas trūkteli mane, pradeda skaudžiai spausti krūtinę. Užsimerkiu, gėlės

iškrenta iš glėbio, pridedu delną prie krūtinės, o kai atsimerkiu, atsiduriu ne
pilname žmonių pastate, o tamsiame miške. Priešais mane – parklupusi Ėlirama,
ji padeda man atsigulti ant šono. Iš mano burnos veržiasi dumblo skonio vanduo.

Esu kiaurai permirkusi, drebu iš šalčio, burnoje klaikus skonis, o plaučiai dega iš
skausmo. Mėginu suvokti, kas atsitiko, kur aš, kodėl čia Ėlirama, kuri taip pat
šlapia. Nieko nesuprantu. Vieną akimirką kažkas tempia į vandenį, kitą sėdžiu su
mama salėje ir spaudžiu ranką rašytojui, turinčiam trijų sujungtų spiralių
pakabuką, o vėliau kosėju vandeniu šalia Ėliramos.

– Amarile! – šaukia Elijas.

– Mes čia! – surinka Ėlirama ir pasilenkia arčiau manęs. – Kaip jautiesi? –

pasiteirauja pusbalsiu.

Elijas čiuožia žemyn ir iškart pripuola prie manęs. Jo pirštai paneria į mano
varvančius plaukus ir prispaudžia mane prie krūtinės.

„Tas riksmas mane mirtinai išgąsdino“, – prisipažįsta Elijas, alsuodamas man į

kaklą.

– Jeigu taip prižiūri mūsų Danu, tai ką aš žinau, Elijau, – pašaipai taria Ėlirama.
Ji atsistoja, atsiremia delnais į klubus ir dirsteli į eketę.

Elijas nusuka žvilgsnį nuo manęs. Jis prisimerkia ir žvelgia į Ėliramą, tarsi šią
regėtų pirmą kartą gyvenime.

– Iš kur tu čia?

– Pirma geriau padėkok, kad ją ištraukiau. Dabar aš šlapia ir šąlu. Tuoj pavirsiu į
varveklį. Jau pradedu gailėtis, kad puoliau traukti tave, – iškošia atsisukusi į
mane. – Negi rimtai tu kurčia? Šaukiau tave, o tu ėmei ir įšokai į eketę, – mosteli
ranka į vandenį.

– Ką? – drebėdama paklausiu.

– Iš kur tu čia? – Elijas pakartoja. – Kaip tu čia atsiradai?

Ėlirama pavarto akis ir suirzusi skėsteli rankomis.

– Savo magišku žirgu. Va kaip atsiradau. Jus sekiau naudodama švytuoklę.

Pasirodo, spėjau pačiu laiku.

– Tu m-m-m-ane ša-ša-šaukei? – kalendama dantimis paklausiu.

Ėlirama linkteli.
– Tu ėjai nešdamasi deglą, – ji parodo į vis dar degantį ant žemės numestą deglą.
– Šaukiau tave, bet tu tiesiog ėjai toliau. Kai pasivijau tave, tu panėrei į vandenį,
o kai neišnėrei, puoliau iš paskos. Rimtai, negi nori nusižudyti?

Pakraipau galvą.

– Geriau judėkime prie laužo, kol nesušalome į ožio ragą ar nesusirgome, –

pasiūlo Ėlirama, stipriai rankomis apglėbdama save. – Tikiuosi, turite užsikūrę
laužą?

Elijas rimtu veidu linkteli. Kartą.

35 skyrius
Ėlirama liepia Elijui stovėti lauke, kol pati urve keliais burtažodžiais išgręžia
mūsų permirkusius drabužius. Po minutės kitos jie vėl sausi ir tinkami dėvėti.
Visa sužvarbusi juos apsivelku ir ištiesiu delnus į ugnį. Ėlirama neskuba
apsirengti ir vis mąsliai braukia pirštais per savo gyvatės pakabuką ant kaklo.

– Čia tai rytinis išsimaudymas, – sumurma Ėlirama galiausiai, užtraukdama palto

užtrauktuką ir šūkteli Elijui, kad šis jau gali įžengti į vidų.

Linkteliu kalendama dantimis. Elijas prisėda prie manęs ir tvirtai apsiveja

rankomis. Neturiu jėgų priešintis, o gal net ir nenoriu to daryti, ir tiesiog leidžiu
jam priglausti mane prie savo šilto bei tvirto kūno. Netgi per daugybę drabužių
sluoksnių galiu pajusti jo besidaužančią širdį.

Ėlirama pagriebia šalia jos gulėjusias šakas ir sviedžia į ugnį.

– Rimtai, kodėl tu šokai į eketę? – paklausia Ėlirama prisimerkusi. – Kvailokas

žingsnis, pagalvojus, kad dabar yra stingdanti žiema, kad vanduo ledinis...

Užsimerkiu ir giliai įkvepiu. Pati dar visko neaprėpiu.

– Jai šokas, – rūsčiai taria Elijas. – Ji sušalusi ir išsigandusi. Savo tardymus palik
ateičiai.

Ėlirama prunkšteli.

– Gal ir mane priglaustum prie savęs. Juk ir aš maudžiausi tame šaltame

vandenyje. Galėjau mirti, kaip ir ji.

Susiraukiu ir drebančiais pirštais įsitveriu į Elijo drabužius.

– O, mano sena svajonė neišsipildys. Turi egoistišką ir pavydžią merginą savo

glėbyje, – Ėliramos švelnaus juoko aidas urve pavirsta šiurpiu vaiduoklių
kvatojimu.

„Pavyduliauji? – paklausia su šypsena Elijas. Nieko neatsakau. – Gera žinoti,

kad nenori su niekuo manimi dalintis“, – jis paglosto mano drėgną galvą.
– Taigi, – Ėlirama pliaukšteli delnais į šlaunis. – Gal galite man papasakoti,
balandėliai, kas nutiko Žvakių mieste? Kiek turime laiko? Ar mums labai svyla
padai? Netylėkite ir viską klokite.

Elijas sunkiai iškvėpia ir pradeda Ėliramai pasakoti, kas mums nutiko. Vaikinas
atsargiai renka žodžius ir atrenka įvykius. Jis praleidžia nemažai dalykų,
susijusių su Liaudginu. Jis leidžia pačiai Ėliramai užpildyti trūkstamas dalis,
užuot pasakęs, kad Mirties krikštasūnis yra apsėstas... mano sielos. Elijas taip pat
nė žodeliu neužsimena apie mūsų pokalbį rogėse ir tai man sukelia kelis
įtarimus. Pati prasižiočiau ir viską apie savo postringavimus iškločiau Ėliramai,
bet dar neturiu jėgų.

– Oho, čia tai nuotykiai, – viską išklaususi taria Ėlirama. – Laikas dabar kaip
niekad ne mūsų naudai ir gali būti, kad įžeista Liaudgino savigarba privers jį
mus persekioti. Neblogas duetas lipa mums ant kulnų. Tiesiog norisi palįsti po
pernykščiais lapais ir pasislėpti.

Elijas niekos neatsako. Mano lūpos taip pat užsiūtos. Po truputį nustoju drebėti ir
raminantis Elijo glostymas trumpam man užliūliuoja ir užmigdo. Kai prabundu, į
urvą veržiasi jau šviesa. Aš vis dar sėdžiu Elijo glėbyje, o Ėlirama – įsitaisiusi
kitoje laužo pusėje. Ji išriečia antakį, kai pastebi, kad prabudau.

– Elijau, dabar gali nueiti ir pasižiūrėti, ar galima čia rasti ką nors valgoma. Aš
paglobosiu Amarilę, nebent vėl pradėsi ožiuotis be priežasties, – ji žvilgsniu
meta Elijui iššūkį.

Vaikino kūnas akimirką įsitempia, bet vėliau atsipalaiduoja. Jis nenoriai

atitraukia nuo manęs rankas ir leidžia man pajudėti. Mano kūnas tarsi medinis.
Elijas atsargiai man padeda įsitaisyti truputį tolėliau nuo jo.

– Niekur neinat, – taria rimtu tonu ir nužvelgia mus abi. Ėlirama rankos mostu
atiduoda jam pagarbą ir taip užsitarnauja rūsčią Elijo veido miną. Kai po minutės
Elijas išdrožia lauk, ji prapliumpa juoku. Netgi ištrykšta viena kita ašara, kurią
skuba pirštais nusibraukti.

– Suvysčiusi jį kaip mažą vaiką, – sumurma ji. – Geriau jau atvystyk, jeigu
neketini juo rūpintis, kol suaugs, – pataria ji surimtėjusiu veidu.

Apglėbiu save ir susigūžiu.

– Mačiau tavo veido miną, kai Elijas pliurpė man apie jūsų nuotykius, – ji
kresteli galva į lauko pusę. – Elijas daug ką nusprendė nutylėti, ar ne?

Mano galva nusvyra arčiau krūtinės.

– Bet aš irgi kai ką nutylėjau, – prisipažįsta pusbalsiu. – Kodėl tu sekei tą juodu

apsiaustu apsivilkusią žmogystą? Anąkart per mažai baimės tau įvarė?

Pažvelgiu į ją. Jos žvilgsnyje slypi kažkas, kas mane priverčia apsistatyti mūro
sienomis ir tylėti kaip vandens į burną prisėmus.

– Nesijaudink, neketinu išplepėti, – ji atsainiai numoja ranka. – Gali manimi

pasitikėti. Iš veido matau, nenori, kad Elijas apie tai žinotų, kaip jis nenori, kad
aš kažką žinočiau.

Jos žodžiuose nėra jokio liūdesio ar nusivylimo, bet jie vis tiek gnybteli man
širdį ir pasijuntu jai nusikaltusi. Ėlirama mūsų komandos narė. Ji man jau ne
kartą išgelbėjo gyvybę, rizikuodama savo pačios saugumu, sveikata ir gyvastimi.
Man pačiai keista, kad Elijas tiek daug dalykų nusprendžia nuslėpti nuo visų.
Žinau, kad visais aklai pasitikėti negalime, netgi geriausiu draugu, nes šis vieną
dieną gali pavirsti priešu, bet visi mes siekiame vieno ir to paties tikslo.
Paslaptys sukurs nepasitikėjimą vienas kitu, o nepasitikėjimas skaldys komandą.

Tyliai greitakalbe ir kaip galėdama trumpiau dėl peršančios gerklės jai išpliurpiu
apie Liaudginą nuslėptas detales. Ėliramai vos akys iš akiduobių neiškrenta tai
išgirdus.

– Va čia tai bomba. Kas galėjo pagalvoti? – ji teatrališkai iškvepia. – Dabar bijau
labiau ne Sniego karalienės, o Mirties krikštasūnio. Jis mus visus nudės be
pasigailėjimo, – paklaikęs žvilgsnis žybteli jos veide. – Ir Elijas norėjo tai
nuslėpti? Ar jis visai išsikraustė iš proto? Mes neturėtumėme dabar sėdėti aplink
laužą ir šnekučiuotis. Mes turėtumėme...

– Dingti iš čia kuo greičiau, – šaltu tonu taria Elijas. Jis įžengia lėtai, tvirtais
žingsniais, veidas iškaltas iš marmuro. Rankoje laiko sumedžiotą kiškį, nuo
kurio tingiai laša kraujas.

Ėlirama suspaudžia lūpas ir sugniaužia rankas į kumščius. Merginos žvilgsnis

tiriantis ir atšiaurus. Jau imu gailėtis, kad išpliurpiau.
– Būtent, – po minutės įtemptu balsu taria Ėlirama. – Čia pavojinga. Jeigu
Liaudginas sieks bet kokia kaina mus pagauti, tai...

– Tai jis pasinaudos savo turima įtaka ir galia?

– Tikriausiai dabar jau pusė pasaulio mus medžioja? – tariu menkučiu balseliu.

– Visas pasaulis, – ramiai pataiso Elijas ir atsisėda šalia manęs. Jis nenuleidžia
akių nuo Ėliramos, kurios žvilgsnis suakmenėjęs iš rimtumo ir siaubo.

– Ką? – išvokščia ji.

– Visas pasaulis mus medžioja. Liaudginas turi prieigą prie žvakių. Vargu, ar
rastum pasaką, kuri nenorėtų ten atsidurti ir netikėtų, kad tos žvakės leis surasti
Danu.

Ėlirama iškelia rankas palei galvą ir riaumoja pro sukąstus dantis. Ji net visa
išrausta ir atrodo, kad išsiverš kaip ugnikalnis.

Elijas į tai nereaguoja ir pradeda šalia manęs ramiai doroti kiškį. Šįkart nusuku
žvilgsnį ir nedrįstu stebėti proceso.

„Kodėl nusprendei jai viską atskleisti, Miegančioji Gražuole?“

– Nuo čia kelios dienos iki smėlio krioklio, – sumurma Ėlirama.

Elijas numykia ir vienu staigiu judesiu išneria kiškį iš kailio. Uždedu delnus sau
ant pilvo.

„Ne viską. Tik priežastį“, – pasiteisinu, jausdama, kaip darosi bloga.

– Atrodo, kad tau... – Ėlirama pasisuka pasižiūrėti į Eliją, bet nutyla ir susiraukia
iš pasišlykštėjimo.

– Man rūpi, – šiurkščiai pareiškia. – Tačiau negalime savęs marinti badu ir

nesiilsėti. Kada tu paskutinį kartą miegojai? – Ėlirama primerkia akis. – Ar
valgei? Net ir pasakos valgo, nes mirtis iš išsekimo ir bado atimtų iš jų brangų
laiką. Be to, mes nesame pasakos ir, kartą čia numirę, ir būsime numirę, –
pabaigia ir pagriebia vieną iš vakar naudotų medinių iešmų. Jis perveria mėsą,
žvelgdamas į Ėliramą. Mergina stipriai sučiaupusi lūpas.
– Bet sniegas? – ji krypteli galvą į lauko pusę. Stambios snaigės vis nenustoja
kritusios iš dangaus.

Elijas ištiesia virš laužo iešmą su mėsa.

– Tada siūlau nekelti triukšmo ir greičiau pasistiprinti, – pareiškia ir pagriebia

kitą iešmą. – Amarilė jau persišaldžiusi. Jai reikia jėgų ir šilumos, – reikšmingai
pažvelgia į laužą.

Ėlirama nusitveria iešmą ir įkiša persmeigtą mėsą tiesiai į ugnį. Elijas palinguoja
galvą ir paima kitą iešmą. Visi trys tylėdami stebime, kaip mėsa kepa, o kai ji
iškepa, greitais kąsniais ją sužiaumojame.

– Kas dabar? – paklausia Ėlirama, karingai atsiremdama rankomis į klubus.

Elijas pažvelgia į mane.

„Pasikviesk savo žirgus ir roges.“

Linkteliu, žengiu į priekį ir užsimerkusi tyliai pradedu šnabždėti. Netrukus prie

urvo stovi du ledo žirgai ir prie jų pritvirtintos ledo rogės. Patrinu pirštais gerklę.

Ėlirama kelis kartus suploja delnais.

– Neblogai, – sumurma. – Bet atrodė, kad tave mėšlungis tuoj ištiks arba
apsiverksi iš skausmo. Gal išsiburk vaistų, nes tuoj prarasi kalbos dovaną ir
nualpsi, – pataria Ėlirama ir žvilgteli į Eliją.

Nusuku žvilgsnį jį. Jis stovi įsitempęs, lūpos kietai sučiauptos. Pažvelgęs į mane,
jis linkteli. Žodžiais išsiburiu mažą buteliuką ir jį visą išgeriu. Akimirksniu
pasidaro geriau.

– Įdomu, ką mes darytumėme su istorijų Danu, kuri negali suregzti nė sakinio? –

Ėlirama dramatiškai pavarto akis. – Arba su mirusia nuo peršalimo Danu?

Sunkiai nuryju seiles. Stebiu Ėliramą, skubančią užsiimti vietą rogėse. Ji nei
trupučio nenustemba, kad šaltukas nustoja ją kandžioti prisėdus. Tikėjausi, kad
nustebins, o ji net nesureagavo.

Pažvelgiu į Eliją. Ar jis tai irgi pastebėjo? Bet jo galva nudelbta, o kai šią kilsteli
į viršų, iškart suvokiu, kad jis Ėliramos net nestebėjo. Jam rūpi visai kiti reikalai.
Jo veide atsispindi nerimas ir rūpestis. Šalta ir abejinga kaukė buvo tik
vaidinimas. Iš tikrųjų Elijas apie situaciją mano tą patį, ką ir Ėlirama, bet dėl
kažkokios priežasties nuo jos tai nori slėpti.

– Eime, – paragina Elijas ir padeda man prisėsti šalia Ėliramos, kuri sėdi
sukryžiavusi rankas ant krūtinės.

Įsakau žirgams ir pajudame į priekį. Niekas nekalba. Visi įsitempia ir dairosi

aplinkui. Išskyrus mane. Aš sėdžiu panirusi į savo mintis. Mėginu suprasti, kas
įvyko naktį. Tai tikrai buvo prisiminimas, ir vienas iš šviežesnių, visai prieš
motinai pavirstant... kvaištelėjusia. Tas vyras buvo labai atkaklus ir vis stengėsi
prikalbėti mamą su juo dirbti, o kai ji atsisakė, prašė pasiūlyti jai pažįstamus
talentingus ir daug žadančius rašytojus. Mama jam pasiūlė, vildamasi, kad šis ją
paliks ramybėje.

Bet nepaliko.

Jos pasiūlyti žmonės ateidavo į mūsų namus dėvėdami tuos žvilgančius

sidabriniais trijų sujungtų spiralių pakabukus... Jie meilikavimais, pagyromis,
kyšiais mėgino ją prikalbinti.

– Liaukitės, – griežtu tonu tarė mama, stovėdama tarpduryje, kai vėlų vakarą
Jurgis Rastelis paskambino jai į mobilųjį telefoną. Aš sėdėjau su ja jos darbo
kambaryje ir šimtąjį kartą skaičiau mamos man specialiai iš knygų atrinktus
straipsnius apie rašymą, kūno kalbą ir žodžių psichologiją. – Tai jau darosi
nejuokinga. Pasakiau, kad neturiu tam nei laiko, nei noro. Kaip prašėte,
rekomendavau kelis talentingus žmones, bet tikrai nesitikėjau, kad jais
pasinaudosite, kad mėgintumėte mane užverbuoti.

Mama apėjo stalą piktais žingsniais. Jos veidas tam vyrui kalbant darėsi vis
griežtesnis.

– Gražbylystės nesuveiks. Nepalenksite manęs į savo pusę. Jeigu pasakiau ne, tai
ir reiškia – ne. Daugiau man neskambinkite, nes neatsiliepsiu, – ji patraukė
mobilųjį telefoną nuo ausies ir ėmė pirštu baksnoti ekraną. Net neabejojau, kad
šį kartą ji įrašinėjo Jurgio Rastelio numerį į blokuojamų numerių sąrašą. – Tai
bent įžūlumas. Kaip jam pasakyti, kad atšoktų nuo manęs? Jaučiuosi, tarsi jis
mėgintų mane užverbuoti. Labai nemalonu.
Nežinojau, ką sakyti, tad tiesiog linktelėjau.

Mama padėjo telefoną, atsirėmė delnais į stalą ir sunkiai atsiduso.

– O dar ima klausinėti apie tave, tavo kūrinius, laimėjimus... Atsargiau su juo.
Tas tipas man visai nepatinka. Tik pagalvokite, laimėjo pirmąkart Metų knygos
rinkimus ir jau tiki, kad jis – žodžių dievas, – mama nusipurtė.

– Nesijaudink, neketinu artintis prie jo, – sumurmėjau ir įnikau toliau skaityti

straipsnius. Mama patapšnojo man per petį ir išėjo į virtuvę pasidaryti stiprios
raminamosios arbatos.

Stipriai save apglėbiu ir pažvelgiu į Eliją.

„Kaip manai, ar pasakos turi kokį nors simbolį, ženklą ar žodį, kad galėtų vienas
kitą atpažinti?“ – paklausiu su viltimi, kad mano būgštavimai yra nepagrįsti.

Elijas kiek įsitempia ir pažvelgia į mane. Jo veide sustingęs siaubas. Susigūžiu.

Pusryčiai kyla gerkle į viršų.

„Jie turi, tiesa? Koks jis?“

Elijas nusuka veidą. Jo kvėpavimas sulėtėja ir pasunkėja.

„Gandai teigia, kad tai – trys sujungtos spiralės, suformuojančios viduryje

trikampį.“

Sunkiai nuryju seiles.

– Kas jums? Atrodote kaip išvydę vaiduoklį, – sušnibžda Ėlirama, suraukdama

antakius. Ji greitomis apsidairo aplinkui, tarsi mėgintų pastebėti tai, kas mus taip
stipriai paveikė, bet neradusi tik sutrinka. – Kas atsitiko? – lėtai paklausia ji.

– Ne, viskas gerai, – Elijas suskumba atsakyti ir žvilgsniu perspėja mane laikyti
liežuvį už dantų. – Tiesiog Nakomi dingo iš akiračio. Tikriausiai nuvargo ir
nutūpė kur nors.

Ėlirama klapsi blakstienomis. Jos veide neatsispindi jokia emocija, bet nuojauta
manęs neapleidžia, kad šis bergždžias paaiškinimas jos neįtikino, tačiau ji
nusprendžia praleisti jį pro pirštus ir nusuka žvilgsnį į šoną.
„Tokį ženklą nekart mačiau čia“, – prisipažįstu.

Elijas pagriebia mano ranką ir suneria mūsų pirštus.

„Čia jį dažnai gali pamatyti, bet retai atkreipi dėmesį.“

„Kodėl?“

„Gal todėl, kad kuo dažniau regi, tuo mažiau dėmesio kreipi, o kai išvysti jį
realybėje, jauti... Tu jauti ryšį su asmeniu, kuris dėvi tą ženklą. Niekados nežinai
kodėl, bet pasitiki tuo žmogumi.“

„Visas šis pasaulis... “

„Spąstai?“

Giliai įkvepiu.

„Ne realybė, o šis pasaulis yra pavojingas.“

Elijas spusteli mano delną.

„Tikrieji sprendimai vyksta čia. Čia sprendžiami likimai, formuojamos

asmenybės. Bet... “

„Žmonės to nesupranta ir... “

„Danu yra reikalingi, kad galėtų griauti fantazijos ir realybės sienas, kad savo
talentu gydytų žmones, kai pasakos juos sugadina savo naudai.“

Pažvelgiu į jį. Elijas jau įdėmiai žvelgia į mane, akyse siautėja audra.

„Ką dar nuo manęs slepi? Ką dar turėčiau žinoti apie šį pasaulį, bet tu man
nesakai?“

„Kodėl manai, kad kažką nuo tavęs galiu slėpti?“

„Nes tu daug ką nusprendi slėpti nuo Ėliramos, o ji – juk tavo bendražygė ir

sąjungininkė.“

Elijas stipriai suspaudžia lūpas, patraukia ranką nuo maniškės ir pažvelgia į

šoną.

Apsitveria tylos siena.

36 skyrius
Sutemus įkuriame stovyklą, o kitą dieną iš pat ryto vėl leidžiamės į kelionę.
Prieš vidurdienį pasiekiame smėlio krioklį, nuo kurio byra baltas švelnus
smulkus smėlis. Jis pradeda kristi iš aukštai ir leidžiasi tarsi plati užuolaida, bet
ties viduriu dėl išsikišusių uolų susidaro iliuzija, kad smėlio siena susiaurėja, tik
tam, kad vėliau praplatėtų. Iš toli net atrodo, kad tai – milžiniškas smėlio
laikrodis.

Tačiau čia nerandame saviškių. Nei Ėlirama, nei Elijas neatrodo nustebę.
Priešingai, atrodo, kad jie tikėjosi jų čia nerasti.

– Kas dabar? – klausiu.

– Į kurią pusę, manai, jie pasuko? – Ėlirama klausia vaikino ignoruodama mano
klausimą.

Elijas apsidairo aplinkui, iškelia ranką ir kantriai laukia, kada iš dangaus nusileis
Nakomi. Sakalas neskuba pasirodyti, o kai nutupia jam ant alkūnės, atrodo
išalkęs ir nusikamavęs. Elijas taip pat tai suvokia ir nusprendžia atsisakyti, kad ir
kokį planą turėjo. Jis kilsteli ranką ir leidžia paukščiui susirasti saugią vietą ir
pailsėti.

– Jie žino, kad ketiname judėti į Kortų miestą, – taria Elijas sunkiai
atsidūsėdamas.

– Kortų miestas, – pradeda Ėlirama. Jos rankoje – į visas puses svyruojanti

švytuoklė. – Ten, – neatitraukdama akių nuo svyruojančio objekto, mosteli į
kairę. Liepiu žirgams judėti ten. Žirgai paklūsta ir lekia į priekį kiek tik galėdami
greičiau.

Kai pradeda temti, pastebime sniege daugybę pėdsakų. Po kelių valandų

aptinkame palapinę. Pirmas išbėgęs mus pasitikti yra Florijonas su lape, pastaroji
įtariai nužvelgia ledo žirgus. Elijas prieina prie vaikino ir bičiuliškai jį apglėbia.
Vaikinui nuo nosies nuslysta akiniai, kuriuos jis skuba pasitaisyti, vos Elijas jį
paleidžia.

Iš savadarbės palapinės išeina Džonatanas, kuris, pridėjęs delną ant krūtinės,

lengviau atsikvėpia pamatęs mus sveikus ir gyvus. Paskui jį išseka Medžiotojas
ir Eidimtė. Mergaitė suspiegia ir pasileidžia per sniegą prie Ėliramos, kuri
pagauna mergaitę ir iškelia į viršų. Eidimtė sukikena.

– Ėkit vydun. Čė šėlta, – Medžiotojas pamoja ranka į palapinę ir visi vienas

paskui kitą suguža į palapinę. Paskutinis įeina Elijas, kuris stengiasi vengti mano
žvilgsnio. Jis net prisėda ne šalia manęs, o kuo tolėliau. Tikriausiai mano
klausimas apie slepiamus dalykus buvo tarsi strėlytė, pataikiusi tiesiai į raudoną
tašką taikinio viduryje.

– Kas gėrėsnio nutiko? – Medžiotojas patrina rankas. – Pasakokit viską. Su

dėtalėmis.

Elijas ranka perbraukia plaukus ir lėtai pradeda pasakoti. Kaip ir pasakodamas

Ėliramai, jis atsargiai atrinkinėja žodžius ir įvykius. Nusprendžia praleisti tuos
pačius dalykus. Ėlirama tyli, bet veide atsispindi nepasitenkinimas, kad vaikinas
slepia patį svarbiausią faktą.

– Čę tė bėnt nuotykiai, – Medžiotojas plekšteli sau per šlaunį.

Džonatanas giliai įkvepia ir reikšmingai pažvelgia į Eliją. Vaikinas apsimeta

nepastebintis savo draugo žvilgsnio, o gal ir nenori pastebėti, nes iš veido senas
pažįstamas perskaitys viską, ką jis nori nuslėpti.

Ėlirama atsistoja, sukryžiuoja rankas ant krūtinės, kreivu žvilgsniu pažvelgia į

Eliją, kuris spokso sau į rankas.

– Gerai, mes patyrėme daug nuotykių, bet kelionė dar nesibaigia. Mums reikia
judėti toliau, – garsiai prabyla Ėlirama ir visus nužvelgia. – Pirmiausia mums
reikėtų susirasti geresnį prieglobstį, nei palapinė, kuri, atrodo, tuoj subliukš, – ji
parodo pirštu į viršų, kur sniego svorį vos belaikantis stogas linksta į vidų. – Ir
jūs jau čia užsisėdėjote. Tai nėra gerai.

Džonatanas pritariamai linkteli.

– Jeigu Liaudginas dėjo nemažai pastangų turėti Amarilę, jis tikrai nepasiduos ir
mėgins ją susigrąžinti. Turėtume iš čia pajudėti, pone.

– Bet ne dabar, – paprieštarauja Elijas. – Jau tamsu. Toli niekur nenueisime. Teks
nakvoti čia. Reikia paieškoti ko nors papildomoms stogo atramoms. Florijonai ir
Amarile, – Elijas pažvelgia į Florijoną ir į mane, – pasirūpinkite ginklais.

Mes linktelime. Elijas mosteli ranka Medžiotojui ir Džonatanui. Šie nieko

neklausinėdami kartu su Elijumi išeina.

***

Kiekvienas iš mūsų traukia burtus, kada kuriam teks budėti. Pirmoji pora yra
Ėlirama ir Medžiotojas, antroji – aš ir Florijonas, o trečioji – Elijas ir
Džonatanas.

Florijonas visą laiką sėdi šalia manęs tylėdamas, tapšnodamas pieštuko galu
bloknotą ir kartkartėmis įmesdamas vieną kitą šaką iš prineštos krūvos. Tuo
metu aš apžiūrinėju medalioną. Sugalvoju milijonus būdų, kaip jį pažadinti,
tačiau daugumai jų nėra sąlygų išmėginti.

Tyliai suriaumodama nuleidžiu rankas ant kelių. Florijonas pakelia akis nuo
bloknoto, pasitaiso akinius, nužvelgia visus miegančiuosius ir tik tada nukreipia
žvilgsnį į mano pusę. Jis liūdnai nužvelgia medalioną mano rankose.

Ūmai man parūpsta sužinoti, kas dedasi jo galvoje, kaip jis jaučiasi ir ko nori.
Užsikabinu medalioną ant kaklo ir prisėdu šalia jo. Jis kiek išsigandęs žvelgia į
mane. Šypteliu ir parodau į bloknotą.

– Galėčiau?

Jis suspaudžia lūpas ir truputį padelsęs linkteli. Atsargiai pirštų galais paimu
bloknotą, pasidedu ant kelių ir vieną po kito verčiu puslapius. Florijonas atidžiai
stebi mano judesius ir veidą. Stengiuosi neišsiduoti regėdama juodu pieštuku
nupaišytus vaizdus. Iš pradžių jie gražūs, šviesūs ir kupini linksmumo bei vilties,
su daugybe fone skraidančių margaspalvių kolibrių, bet kuo toliau verčiu, tuo jie
tampa tamsesni ir liūdnesni. Viename – hienos, apsupusios grobį, antrame –
bendraklasį mušantys paaugliai, trečiame – vienišius, stebintis linksmai
tauškiančių bendraamžių būrelį, dar kitame – vienišius susigūžęs žingsniuoja
tamsia miesto gatve.

– Tu irgi neturi draugų namie? – paklausiu pašnibždomis.

– Ste... stebukl... as būtų, jei... gu turė... čiau.

– Aš neturiu, nes visi laiko mane keistuole, – prisipažįstu.

– Tas pats.

– Aš nemėgstu bendrauti.

– Aš irg... irgi.

– Man patinka stebėti pasaulį.

Florijonas pritariamai linkteli.

– Žmo... ones nemo... oka klaus... ytis.

– Jie nemoka ir matyti, – pastebiu. – Visiems rūpi pinigai, valdžia ir jie patys.
Tikriausiai dėl to pasakoms ir lengva griauti realybę. Jie turi išmintį,
sąjungininkus, – apsidairau, – šį pasaulį.

– Danu y... yra ly... der... iai.

– Ir gydytojai.

Abu linktelime.

Patraukiu rankovę nuo riešų. Florijonas kiek sumišęs žvelgia į randus.

– Kai daug žmonių nori rasti būdą niekados nemirti, aš norėjau... – giliai įkvepiu
ir iškvepiu. – Nemačiau tikslo. Atrodė, kad niekas man nesiseka, kad niekam
nerūpiu, kad... Tiesiog užimu nereikalingą vietą, kad neturiu tikslo ir priežasties
gyventi.

Elijas nudelbia akis į savo anglimi išterliotus pirštus.

– Atrodo, kad esi nema... tomas.

– Ar tu nori grįžti į realybę? – atvirai paklausiu. Jis pakelia akis į mane ir klapsi
blakstienomis. – Jie sako, kad mums reikia sugrįžti, nes mes – Danu. Mes –
gydytojai ir pasipriešinimas pasakoms, bet ar tu nori grįžti ir kovoti?
Florijonas pasilenkia į mane, atsargiai atverčia kitą bloknoto puslapį ir
pasitraukia. Pažvelgiu žemyn. Jame – piktdžiugiškai kapinėse išsišiepusi Giltinė.

– Kai pieš... iu, sug... alvo... ju tam pie... šiniu... iui istor... oriją. Lengv... gvau
dirbti. Dažn... nai nereik... ia išgal... voti istori... jos, nes ją pa... aimu iš savo
gyv... venimo. Jeigu gal... aliu ką nors pak... keisti, tai ir nori... riu daryti. Neno...
oriu, kad daug žmon... nių jaustų... si kaip aš, – jis patapšnoja pirštu į riešą. –
Nenor... iu, kad jaustų... si vieniši. Taip, no... riu grįž... įžti.

Įdėmiai žvelgiu į giltinę. Kaltė mane smaugia. Florijonas tvirtai žino, kad nori
grįžti į pasaulį, kuris jį skriaudė ir neįvertino. Kad išgelbėtų kitus, kai pačiam
reikia išsigelbėjimo. Gal mes su Florijonu net nebūtumėme atsidūrę čia, jeigu
kitas Danu nebūtų pasidavęs ir darytų tai, kam buvo sutvertas.

– Mes esam... ame išrink... inktieji. Mes Saul... ės vaikai, – švelniai taria
Florijonas.

– Saulės vaikai?

Jis linkteli ir kukli šypsena blyksteli jo veide.

– Mes esame Danu.

– Mes išrinktieji ir prakeiktieji.

– Mes pal... aiminti ir pas... merk... tieji.

– Mes saulės vaikai, – tariu, nors nė velnio nesuprantu, kas tie saulės vaikai, bet
Florijono akys suspindi, kai tai pasakau.

– Mes neį... veik... iami, kol es... am sav... vimi.

– Kol esame savimi, – pakartoju ir pažvelgiu į ugnį. Ji raminančiai liūliuoja.

Florijonas atsargiai paima iš manęs bloknotą ir tyliai piešia naują piešinį. Po

kelių valandų plačiai žiovaudama pažadinu Eliją. Vaikinas atmerkia akis ir ima
dairytis po palapinę ieškodamas galimo priešo.

– Jūsų eilė, – sušnibždu. Elijas akimirksniu atsipalaiduoja ir kumščiais pasitrina

akis.
– Ačiū, – atsisėda, o po minutės ir atsistoja, užleisdamas savo gultą man. Į jį
akimirksniu sudrimbu ir užmerkiu akis. Gultas šiltas ir kvepia Elijumi. Kvepia
saugumu ir namais, kurių nenoriu palikti, bet Florijono žodžiai mane stipriai
paveikė. Nenoriu, kad kas nors kitas išgyventų, ką išgyvenau aš. Jeigu galiu tam
užkirsti kelią savo istorijomis, savo žodžiais, kodėl to turėčiau nedaryti.

Kiekvienas mūsų nori būti ypatingas, o kai toks tampa, ūmai pakeičia nuomonę
ir nori tapti pilkas, niekuo neišsiskiriantis pilietis.

Užmerkiu akis ir iškart paneriu į tamsumą ir užmarštį, bet kažkas staiga mane iš
jos ištraukia atgal. Apsiverčiu ant kito šono.

– Taip nederėjo daryti, pone, – nepatenkintu tonu sušnypščia Džonatanas. –

Suteikti jai viltį melais... Ji ims jumis nepasitikėti, nes kuo artimesnis žmogus,
tuo skaudesnis net ir menkiausias melas.

– Tu jos nematei. Kiekvieną kartą, kai pasakydavau, kad tai jau buvo išmėginta,
kad tai yra neveiksminga, ji akyse sunykdavo. Jai reikia vilties, motyvacijos
veikti.

– Kaip ir mums visiems, pone, bet maitindamas ją melais galite pastūmėti į

pavojų.

Tyla. Ūmai visi miegai išgaruoja ir sulaikiusi kvapą laukiu, ką kuris dar pasakys.

– Asmuo be vilties yra miręs asmuo, – galiausiai karčiai taria Elijas.

– Asmuo, primaitintas melais, taip pat, pone, – atkerta Džonatanas.

– Gal taip bus geriau.

– Kuo geriau?

– Melas ir skausmas, – sušnibžda Elijas. – Melas ir skausmas, – pakartoja ir

ugnis sušnypščia, kai kažkas įmetama į laužą. – Išprovokuok pokalbį. Pasakyk,
kad apgavau, – akimirką jis tyli. – Bus geriau.

– Pone, žinau, kad praeitą kartą...

– Bus geriau, – nutraukia negyvu balsu.

– Didžiausią skausmą visados sukelia ne pašalietis, o artimas žmogus, – liūdnai
taria Džonatanas.

Elijas nieko į tai neatsako. Daugiau jie nekalba, o aš užmiegu kraujuojančia ir

verkiančia širdimi.
37 skyrius
Ryte nuo veido nusibraukiu užkritusius plaukus ir atsistoju. Nusivalau rankas į
kelnes ir patraukiu lauk iš palapinės niekam nieko nesakydama. Jaučiu, kad į
mane įsmeigtos visų akys mėgina surasti bet kokį tarpelį prasiskverbti į mano
mintis. Labiausiai stengiuosi apsimesti, kad Elijas šiame pasaulyje neegzistuoja.
Kvailai elgiuosi, bet faktas, kad jis tyčia nori mane įskaudinti, žeidžia ir liūdina.

Lauke siautėja nuožmi pūga. Vėjas nesigailėdamas talžo viską, pasitelkdamas į

pagalbą milžiniškas snaiges. Mėginu ką nors įžiūrėti, bet toliau kelių žingsnių
nieko nebesimato. Atlikusi gamtinius reikalus esu pakankamai sužvarbusi, todėl
grįžtu atgal. Visi kraunasi daiktus ir ruošiasi kelionei. Prisidedu prie jų.

„Ar viskas gerai, Miegančioji Gražuole?“ – mintyse pasiteirauja Elijas. Jo

žodžiuose justi didis nerimas ir susirūpinimas.

Pažvelgiu į jį ir akimirksniu pasigailiu. Noriu čia ir dabar apsiverkti. Dėl

daugybės priežasčių.

„Tiesiog... nerimauju“ – sumeluoju.

Daugiau jis neklausinėja. Tikriausiai nusprendė, kad neverta manęs spausti, o gal
jam šis atsakymas tiko.

Pagriebusi daiktus išeinu laukan. Netrukus šalia manęs atsiranda ir kiti. Eidimtė
stipriai gniaužia mano ir Ėliramos delnus ir kažką sau linksmai niūniuoja. Elijas,
pastebėjęs mane spoksant į jį, šypteli puse lūpų.

Pusnimis nužingsniuojame į priekį. Šaltis kandžiojasi, o kūnas dreba. Galūnės

pradeda stingti vos už kelių metrų nuo palapinės. Eidimtė vis skundžiasi, kad
šalta, kiti kantriai žingsniuoja į priekį vis labiau mėlstančiomis lūpomis. Mintyse
įsivaizduoju kelis papildomus šiltus drabužius ant visų. Mergaitė aikteli ir plačiai
nusišypso.

Vienu momentu mums kelią pastoja baltas ir juodas kiškiai. Mes sustojame ir
žiūrime į miško gyventojus, o šie į mus. Baltasis kiškis atšuoliuoja arčiau mūsų,
o juodasis laikosi atokiau, viską įdėmiai stebėdamas. Medžiotojo kūną purto
gilus juokas. Dirsteliu į jį.
– Balts kišks. Kad tu kur padvėsk. Mėrgyt, tavė, lydės sėkmė.

Šypteliu. Pasilenkiu ir ištiesiu ranką, tačiau baltas kiškis paskutinę akimirką

pasuka į šoną ir pasileidžia šuoliais atgal į mišką, o tuo metu juodasis atsargiai
prisiartina. Jis nosyte net paliečia pirštus, o tada nuseka paskui baltąjį.

– O tai, deja, nėra nelabai geras ženklas, panele, – girdžiu Džonataną

sušnibždant, tačiau nei vienas iš jų nesiteikia daugiau nieko pasakyti. Judame į
priekį.

Po ilgų ėjimo valandų mūsų kelyje pasipainioja medinis namelis. Dirsteliu į

Eliją. Jis paleidžia mano ranką, sugniaužia delne vieną iš Florijono nupieštų
kalavijų ir drauge su Medžiotoju prieina prie namelio, palikdami mus tolėliau.
Stebime, kaip jie apžiūri namelį, pabaladoja į duris, o kai niekas neatidaro, patys
įeina vidun. Po kelių minučių jie išeina ir surinka mums skubėti į vidų.

– Kas čia? – paklausiu garsiai.

– Atrodo, kad raganos Baba Jagos namas, bet jau seniai negyvenamas, –
sumurma Ėlirama nužvelgdama namelio vidų. Medžiotojas pritariamai linkteli.

– Bus nebloga vieta nakvynei, – paskelbia Elijas. – Jau tuoj pradės temti.
Neverta toliau eiti.

Visi pritariamai linkteli, nutariame įsikurti namelyje. Pirmas darbas – užkurti

ugnį židinyje ir pripildyti namelį šilumos. Lekiojame su šakomis iš lauko, o
Eidimtė sėdi ant didžiulės senos lovos ir viską stebi tabaluodama kojytėmis.

Netrukus viduje oro temperatūra kyla, šaltis traukiasi. Elijas ir Džonatanas ieško
ko nors valgomo, o Ėlirama su Medžiotoju mėgina atrasti sausų drabužių.

Valydamasi delnus į drabužius įdėmiau nužvelgiu mus supančią aplinką.

Namelis – gan didelis, vieno kambario, kelių aukštų, medinis. Daugybė
įvairiausių rakandų, žolelių, buteliukų, indų, vienas apskritas stalas, kelios kiek
netvirtos kėdės. Kampe stovi keli stori medžiaginiai maišai. Tikriausiai viduje
kokie grūdai. Visus daiktus nuklojęs storas dulkių sluoksnis.

Stipriai save apkabindama ir vis dar truputį kalendama dantimis prieinu prie
nedidelio langelio. Žvilgteliu laukan. Neryškus mano atvaizdas blankiai atspindi
ties kraštais apšerkšnijusiame stikle. Kilsteliu ranką prie lango, atsargiai pridedu
pirštus. Nupiešiu vos įžiūrimą „D“ raidę. Išsišiepiu. Mano dantys stikle blizga it
žvaigždės danguje. Netoli namo įžiūriu po sniegu palaidotą šulinį. Kelias
akimirkas spoksau į jį tarsi užburta.

Eidimtė pribėga prie manęs nešdamasi rankose kažką panašaus į kaklo

papuošalą, mėgina pasistiebusi ant pirštų galiukų dirstelėti laukan.

– Višur balta balta, – taria ji.

Linkteliu, o jos žodžiai prikelia vaikystėje išmoktą Salomėjos Nėries eilėraštį ir

nejučiomis pradedu jį murmėti. Eidimtė klausosi.

– Apšerkšniję mūsų žiemos – / balta balta, kur dairais. / Ilgas pasakas mažiemus
/ seka pirkioj vakarais. / Apie klaidžią sniego pūgą, / saulės nukirptas kasas, /
apie žąsiną moliūgą, / kurs išskrido į dausas. / Apie vilką, baltą mešką, / burtus,
išdaigas velnių, / apie vandenis, kur teška / iš sidabro šulinių...

– Ir taip toliau, – pertraukia Ėlirama, sviesdama į mane kažkokį šiukštų

medžiagos gabalą, o vėliau ir kažkokį ryšulėlį. – Sausiname plaukus ir
apsimauname šiltesnes kojines. O tu, vėjurke, ateik čia, – Ėlirama pamoja.
Eidimtė linkteli, bet pirma man paduoda mažų stiklinių karoliukų vėrinį.
Apžiūriu jį. Vėrinys gražus ir... nutrūksta mano rankose. Karoliukai garsiai
pažyra po kojomis ir nusiridena į visas puses. Visų akys nukrypsta į mane ir
stebi, kaip karštligiškai renku karoliukus.

– Palik juos, – taria Elijas, keldamas mane ant kojų. – Turime rimtesnių
užsiėmimų negu rinkti karoliukus.

Linkteliu. Tai, kas likę mano rankoje, pažeriu ant grindų.

– To gal nereikėjo daryti, panele, – garsiai taria Džonatanas.

– Ką? – susiraukiu.

Vyras žiojasi atsakyti, bet Elijas prabyla greičiau.

– Nekreipk į jį dėmesio.

Linkteliu ir puolu nusimaudinėti šlapias kojines, keičiu jas naujomis. Tada

džiovinu plaukus. Tuo pat metu Džonatanas ir Ėlirama ruošia valgyti iš name
rastų maisto produktų. Elijas vaikšto ratais po didžiulį kambarį, vis pastuksena į
medį, kažką nupaišo ore pirštu ar ant sienos ištraukta iš židinio anglimi.

Vėl žvelgiu pro langą. Lauke tamsėja, o pūga, atrodo, ima rimti. Sukryžiuoju
rankas ant krūtinės ir žvelgiu į tolį, į medžius, kurių kontūrus vis lengviau
įžvelgti. Ir tada išvystu didžiulį juodą gyvūno siluetą.

Sunkiai nuryju seiles, dirsteliu per petį į visus. Jie užsiėmę. Tada vėl žvilgteliu
pro langą. Juodoji katė žengia kelis žingsnius artyn, atsitupia ant užpakalinių
letenų, žvelgia tiesiai į mane ir, atrodo, kažko laukia.

Manęs.

Pagriebiu nuo lovos vilnonį šiurkštų pledą, užsimetu ant pečių ir išsliūkinu
niekieno nepastebėta laukan. Šaltas vėjo gūsis trenkia skaudų antausį, bet
nekreipiu ėmesio. Judu link laukiančios panteros. Kojos sminga į purias sniego
pusnis ir kelių dešimčių metrų kelias pavirsta tikru jėgų bei ištvermės
išbandymu.

Kai iki panteros lieka keli žingsniai, sustoju ir žvelgiu tiesiai gyvūnui į akis.
Keista, bet nejaučiu baimės. Greičiau jau kažkokį nekantrumą ir virpulį.

– Tu esi mano sielos globėja?

Pantera nuleidžia savo galvą, tada atsistoja ir pasuka link miško. Stabteli, kai
nepajudu iš vietos. Šilčiau įsisuku į pledą.

Medžių užuovėjoje vėjas vos juntamas, net sniego paklodė tokia plona, kad gali
išvysti kyšančias šakas ar žibuokles.

Stabteliu ir atsitupiu. Atsargiai paliečiu pirštu vieną iš žibuoklių. Ji nuvytusi.

Dirsteliu į kitą. Šioji taip pat. Pantera prisiartina prie manęs. Ji uždeda didžiulę
savo leteną ant žibuoklės, o kai pakelia – iš vargšės gėlelės nieko nelikę.

– Mama man sakydavo, kad gyvūnai visados pagyvina istoriją, nes jie
nenuspėjami. Jie gali būti tavo draugai arba priešai, – sumurmu susivyniodama
tvirčiau į pledą. – Taip pat ji mėgo pabrėžti, kaip rašytojai retai pasinaudoja jais.

Pantera atsitupia.
– Mano sielos globėjas yra galiūnė katė, kai pati aš esu... baili pilka pelė.

Tarsi supratusi žodžius, katė papurto galvą. Ji uždeda savo sunkią leteną man ant
krūtinės. Vos nenugriūnu ant sniego. Letena dingsta, o pakabukas šviečia. Lėtai
pakeliu akis į juodą sutvėrimą.

– Ką tai reiškia?

– Amarile! – už nugaros pasigirsta Elijo šūksniai ir žingsniai sniege. Pantera

atsistoja ir iššiepia dantis. Atsistoju ir pažvelgiu į vaikiną. Jis stovi keli metrai
nuo manęs ir spokso į pasiruošusią pulti panterą. Adomo obuolys sunkiai sujuda
jam ryjant seiles. Jis lėtai iškelia delnus į viršų, žvelgia katei tiesiai į akis. –
Viskas gerai. Neketinu jai nieko blogo padaryti, – ramiai ir švelniai taria jis. –
Duodu garbės žodį.

– Ji nieko...

Pantera sušnypščia ir pasileidžia gilyn į mišką. Suglumusi prasižioju, pažvelgiu į

Eliją laukdama paaiškinimo, bet jis susigūžęs pasikaso pakaušį.

– Visada žinojau, kad tavo sielos globėjas yra pavojingas, – liūdnai šypteli puse
lūpų. – Kitaip ir negali būti, kai turi tokį talentą, Miegančioji Gražuole.
38 skyrius
Siužetas + Veikėjas = Tema

– Tu esi niekam tikusi. Tikra gėda. Aš – nepakartojama, daugybę įvairiausių

apdovanojimų ir premijų laimėjusi, garsi rašytoja, turiu terliotis su tokia niekam
tikusia dukterimi. Tu negali laimėti net paprasto moksleivių trumpų istorijų
konkurso? – mama įsiaudrinusi mosavo rankomis. Jos šukuosena buvo
netvarkinga, kvėpavimas tankus. – Ką turėjau padaryti, kad nusipelnyčiau tokios
niekam tikusios dukters! Tie snargliai negavo tokio mokymo kaip tu. Tu! Tu
žinai slaptas rašymo gudrybes, esi perskaičiusi daugybę šedevrų, parašiusi
tūkstančius lapų, o... – ji užmerkė akis, pridėjo delną prie kaktos, kita ranka – ant
liemens.

Stovėjau susigūžusi kampe. Ašaros kaupėsi akyse. Dar neteko regėti mamos
tokios įsiutusios. Žinojau, kad ją liūdino mano pralaimėjimai, nes jie liūdino ir
mane, tačiau kad ji taip niršo – nežinojau.

– Tikriausiai sumaišė vaikus ligoninėje. Kitaip ir negali būti. Tu negali būti

mano duktė. Mano duktė tiesiog vieną po kito laimėtų visus konkursus ir
premijas, – jos žodžiai buvo vis piktesni, vis aštresni ir nuodingesni. Man darėsi
bloga.

Mama kelias minutes įsiutusi kaip įkalintas žvėris vaikščiojo po kambarį. Ji vis
kažką murmėjo, o aš stovėjau ir verkiau. Ašaros buvo didelės, karštos, kupinos
skausmo. Mama buvo vienintelis mane palaikęs asmuo. Ji buvo atrama,
neleidžianti man pargriūti, kai pasaulis vis spaudė žemyn. Dabar šioji atrama
dingo ir jaučiau, kaip krentu žemyn.

– Dink man iš akių, – galiausiai paskelbė modama ranka į durų pusę. – Nenoriu
tavęs matyti. Tu esi tikra gėda, – tarė pro sukąstus dantis.

Nuskuodžiau į savo kambarį, susirangiau ant lovos ir blioviau. Kai ašaros išseko,
pagriebiau visus savo užrašus, istorijas... vieną po kito plėšiau lapus, keikiau
juos ir tą bergždžią viltį, kad mano rašliavos nėra niekam tikusios. O pasaulis dar
kartą man įrodė, kad esu tikra nevykėlė. Ir kas, kad žinau daugybę dalykų, ir kas,
kad moku dėlioti žodžius, ir kas, kad turiu tokią lakią vaizduotę, kad užtenka tik
žodžio ir atsiduriu kitame pasaulyje.

To nepakako.

Buvau nevykėlė. Dar keistuolė, svajoklė, bjaurybė. Strazdanos ant veido, akys
skirtingų spalvų, mane žavėjo žodis, o ne makiažas...

Kai nebeliko jėgų siaubti savo kūrybos, užmigau ant žemės. Kitą rytą svetainėje
ant stalo radau paliktą niekinantį mamos laišką. Ji rašė, kad nenori po vienu
stogu gyventi su nevykėle dukterimi, kad jai įgriso apsimetinėti.

Tos dienos vakarą ir pradėjau garmėti žemyn, naudodamasi bet kokiomis

priemonėmis, kad tik užgožčiau balsus galvoje, kad neregėčiau pasaulių, kad...
pavirsčiau tiesiog zombiu. Man reikėjo tos bukinančios ramybės ir palaimos
jausmo, kuris ištrina visus prisiminimus. Ištrina paskutinius mamos žodžius
laiške...

– Geriau jau būtum mirusi gimdymo metu, – sumurmu ir pabundu. Kaktą išmuša
šaltas prakaitas, kvėpavimas tankus, o širdis daužosi krūtinėje. Akių krašteliuose
susikaupusios tylios karštos ašaros. Kaip įmanydama stengiausi ištrinti tuos
žodžius, tuos gniuždančius jausmus, kurie, atrodo, amžiams įsirėžė į sielą.

Užmerkiu akis, delnas ant krūtinės, o mintyse sau kartoju, kad esu deimantas,
kad tai nėra patys skausmingiausi kada nors man parašyti žodžiai, kurie mane
pastūmėjo kvailiems veiksmams. Pasaulyje yra daug blogesnių dalykų ir žmonės
juos drąsiai pasitinka, išgyvena ir išdidžiai žengia į priekį. Ir kas, kad kas nors
atima iš po tavo kojų tvirtą pagrindą? Juk turėtum dėkoti už tai, nes pagaliau
galėsi išmokti skraidyti. Pakilsiu aukštai, kur joks blogis negalės manęs pasiekti,
o naktį iš tamsių debesų nenutrenks joks žaibas. Ten skraidydama kiekvieną
kartą prisiminsiu savo gimimą kaip ženklą, kad mirtis nusprendė, jog esu per
daug vertinga palikti žemę, kad mama buvo per daug vertinga palikti žemę... kad
laimės akimirka, kuri vos nepavirto tragedija, yra ženklas visiems parodyti
vidurinį pirštą.

Ženklas, kad ne šiaip sau yra duodamas šansas kvėpuoti ir gyventi.

Iškvepiu ir atmerkiu akis.

Jeigu ne židinio skleidžiama šviesa, tamsa čia būtų ne viešnia, o gyventoja.

Lapė kažkur tainiojasi miške ir dar negrįžo. Eidimtė miega ant lovos, o visi kiti –
ant žemės. Ėlirama išbūrė daugybę minkštų čiužinių ir patalų. Vėjas už lango vėl
sukilo karui, tačiau jau nebesninga. Ėlirama miega man iš vienos pusės, Elijas iš
kitos. Visi išskyrus mane kvėpuoja ramiai, tolygiai, visų akys užvertos.

Manęs neima miegas. Kažkas spaudžia krūtinę, o mintyse siautėja chaosas.

Apsiverčiu ant kito šono ir matau ramų miegančio Elijo veidą. Plaukai jam
krenta ant užmerktų akių, noriu juos patraukti, o vėliau plunksnos prisilietimu
vedžioti jo veido kontūrus, įsiminti kiekvieną įdubimą, iškilimą, vingį... Jo lūpos
turėtų būti šiltos ir švelnios, ar ne?

Mano akyje buvo viską iškreipianti Sniego karalienės šukė. Kodėl ji tai padarė?

Ir tada vienu metu suvokiu daugybę dalykų. Tas liūdnumas, vienatvė,

nusivylimas, skausmas, apmaudas... noras pabėgti į nebūtį, tiesiog imti ir padėti
tašką. O dar balsas, raginantis nepasiduoti. Balsas, kuris galvoje visada
skambėdavo pašaipiai ir erzinančiai.

Bet po šukės dingimo viskas, atrodo, nušvito naujai. Atrodo, atsirado milijonas
priežasčių išlįsti iš kiauto ir būti savimi, o ne ta, kurią kažkas sumanė sukurti.

– Pagrindinis veikėjas knygos pabaigoje negali būti toks pats, koks buvo
pradžioje, – sušnibždu. – Štai kas yra veikėjo arka, štai kokia turėtų būti
autoriaus siekiamybė.

Kilsteliu ranką ir ji pakimba virš Elijo veido.

Suvokiu vieną širdį virpinantį dalyką ir plačiai išsišiepiu. Nenoriu palikti šio
pasaulio. Be jo. Be savo angelo sargo.

Ne tada, kai viskas pagaliau sustoja į savo vietas.

Dabar suprantu Ėliramos skausmą ir neviltį. Jeigu praeisiu pro duris, manęs
laukia tokia pati dalia: gyvenimas verkiančia širdimi. Nenoriu tokio gyvenimo.
Čia aš pražydau, kol ten – vytau. Kodėl? Nes čia mane paliejo stebuklingu
vandeniu...

Kaip galiu nešti džiaugsmą pati liūdėdama? Kaip galiu gyventi, jeigu jausiuosi
taip, tarsi man ko nors trūktų?
Atsakymas paprastas – tai neįmanoma.

Nuleidžiu delną ant jo veido. Elijas pajudina galvą, bet vis dar toliau miega.
Jaučiu stiprų žandikaulį, šiltą odą. Mano nykštys pavojingai arti jo lūpų.

– Neturėtum to daryti, – tyliai sumurma. Aikteliu ir jau traukiu ranką nuo jo

veido, tačiau jis uždeda savąjį delną ir įkalina maniškį. Jusdama jo truputį
šiurkščią delno odą ant savos rankos pamirštu kvėpuoti. – Tikrai neturėtum, –
bet jis nepaleidžia mano rankos ir nenustumia jos tolyn, o aš nesiveržiu
susigrąžinti plaštakos.

– Kodėl?

Elijas atmerkia akis ir giliai įkvepia.

„Nes tau čia ne vieta. Turi grįžti. Tu turi pareigą, gyvenimą ten. Negali imti ir... “

„Namai ten, kur širdis.“

Jis užmerkia akis ir priglaudžia mano delną prie savo lūpų.

„Negali spjauti į savo likimą ir pareigą. Pamatysi, tai, ką dabar jauti... yra tik
susižavėjimas. Stokholmo sindromas,“ – ir mėgina atsigulti ant kito šono, bet jį
sustabdau.

„Tu nesi mano pagrobėjas.“

„Bet tokiu pavirsiu, jeigu negrąžinsiu tavęs atgal“, – jis ranka perbraukia mano
plaukus, tada ištiesia delną, jo lūpos kažką šnabžda ir netrukus išvystu iš
popieriaus išlankstytą gervę. Ji atgyja, judina savo popierinius sparnus ir pakyla į
viršų, skraido po kambarį.

„O kas, jeigu pati nuspręsiu čia pasilikti. Negali prievarta manęs grąžinti.“

Jis priglaudžia savo kaktą prie maniškės.

„Žinau,“ – jis giliai įkvepia.

„Taigi, nemėgink manęs... “

„Tavo duris radau miške. Sekiau elnių bandą. Daug kartų regėjau duris. Jų čia
daugybė. Bet tavo durys buvo spindinčios. Priėjau arčiau jų. Manęs nestebino
tai, kad jos neturi rankenos. Rankenos atsiranda tik durų savininkams, o ne... šio
pasaulio gyventojams. Pabeldžiau į duris, o netrukus išgirdau stuksenimą iš
išorės. Garsiai paklausiau, kas kitoje pusėje, ir išgirdau vaikišką mergaitės balsą,
– jo lūpos pavirsta šilta šypsena. – Tu pasakei, kad tavo vardas Amarilė ir, kad
nori atidaryti duris, bet nėra rankenos. Tavo balsas virpėjo ir netgi girdėjau, kaip
verkei.“

Mėginu prisiminti tas dienas, bet pavyksta prisišaukti tik baimę ir norą bėgti kuo
toliau nuo durų, nes kažkoks gąsdinantis, baisus ir erzinantis balsas už jų mane
kvietė ateiti pažaisti.

„Raminau tave ir pasakojau visokias juokingas istorijas. Tu kikenai, pati

pasakojai savo dienos nuotykius ir uždavinėjai milijonus įvairiausių klausimų. Ir
niekad nenorėdavai atsibusti, vis kviesdavai mane eiti kartu su savimi į tavo
pasaulį, nes nenorėjai manęs palikti, o man tekdavo vis kartoti, kad lauksiu tavęs
prie durų, kai vėl užmigsi. Net nepastebėjau kada, bet galiausiai galėjau kone bet
kuriuo metu įsliūkinti į tavo galvą, bendrauti su tavimi, tačiau žinojau vieną –
kad be tavo pačios sutikimo ir noro tai nebuvo įmanoma.“

Jis pasitraukia tolyn ir iškart ima atrodyti, kad tarp mūsų milijono kilometrų
tarpas. Nuliūstu, noriu, kad jis sugrįžtų atgal. O tada tarsi žaibas trenkia į mane.

„Kiek laiko jau esi čia?“

Elijas užmerkia akis.

„Daug metų.“

Mano širdis apmiršta krūtinėje, o neviltis ir baimė įleidžia savas šaknis visur kur
tik įmanoma. Sunku įkvėpti. Atrodo, kad mane kažkas lėtai ir skausmingai
žudytų.

„Todėl net negalvok apie mėginimą... mėginimą būti nutrūktgalve, – jis

nusijuokia. Nykščiu perbraukia man per lūpas ir vėl galiu įkvėpti. – Vis tiek
nieko nelaimėsi,“ – jis prisiartina arčiau. Žvelgiu į Eliją, o jis į mane.

„Gyvenimas žiaurus ir neteisingas.“

Jis giliai įkvepia.

„Gyvenimas tiesiog turi gerą humoro jausmą, Miegančioji Gražuole,“ – Elijas
atsitraukia ir atsuka man nugarą.

Jeigu ir norėjau miego, dabar jaučiuosi visiškai pabudusi ir norinti judėti, veikti,
praleisti kiekvieną staiga neįkainojama tapusią sekundę kartu su juo. Visa tai
negali būti tikra. Negali... tiesiog negali.

Atsisėdu purtydama galvą.

Elijas atsigula ant nugaros ir iš apačios žvelgia į mane.

„O ar nėra kokio nors kito būdo? Juk šis pasaulis... čia stebuklai yra tikri... čia
viskas įmanoma... “

Elijas suima mano delną ir švelniai jį spūsteli, kita ranka padaro keistą judesį ir
virš mūsų pradeda suktis miniatiūrinės Marso, Jupiterio, Urano, Saturno ir
Veneros planetos. Gervė skraido aplink jas.

„Netgi jeigu įkištum mane į žmogėno ar Danu kūną, neturėčiau daug laiko tame
pasaulyje.“

„O jeigu surastume tavo kūną?“ – nepasiduodu.

Elijas pasukioja galvą į šalis.

„Eik miegoti.“

Tyliu.

„Man reiks stoti prieš karalienę, – staiga tariu mintyse. – Juk negalėsiu visada
bėgti nuo jos ir jos parankinių.“

Elijo lūpos surakintos. Tyla slogi ir sunki.

„Tikriausiai, – galiausiai paskelbia. Jo žodžiai sveria toną. – Bet tik tada, kai būsi
stipri ir tam pasiruošusi.“

„Bet nėra laiko ruoštis.“

„Turėsime jo rasti. Sniego karalienė yra stipri.“

„Sakei, kad niekas nežino, kaip nugalėti pasaką.“

Pajuntu Eliją paimant mano dešinę ranką. Jis atsargiai numauna pirštinę ir
pradeda žaisti su mano pirštais. Atrodo, kad kiekvieną jų masažuoja sukurdamas
pojūtį, lyg kažką mėgintų ant jų uždėti.

„Net ir stiprūs suklumpa, o silpni nugali.“

„Karalienė gyvena ant ežero, vadinamu Proto veidrodžiu. Ragana gyvena

tūkstančius metų, yra negailestinga, gudri, klastinga... jos bučinys atima atmintį,
jos kerai sušaldo širdį... “

Elijas nutyla. Lauke pasigirsta bruzdesys, kažkokia šviesa sumirguliuoja palei

langą. Planetos dingsta, o gervė nukrenta ant žemės. Elijas atsisėda ir prideda
pirštą prie lūpų. Netrukus atsistoja ir tyliai prisėlina prie langelio. Žadinu
Ėliramą ir parodau pirštu į švieseles už lango.

– Ot šūdas, – sušnibžda ji ir puola žadinti kitus. Kas ką randa, pagriebia į rankas

kaip ginklą. Stipriai laikau sugniaužusi parūdijusios metalinės keptuvės rankeną.

– Visk... kas bus gerai, – girdžiu Florijoną tariant Eidimtei.

Tačiau nuojauta kužda priešingai.

Staiga durys išvirsta, šaltis ir dūmai įslenka vidun čaižiai švokšdami, o

patenkintas vyras atsistoja tarpduryje įsikišęs rankas į prabangių kelnių kišenes.
Už jo nugaros daugybė bjaurių pabaisų ir deglus laikančių, ant puikių eržilų
sėdinčių žmonių.

Elijas žengia arčiau mūsų, aklai suranda mano ranką ir stipriai laiko ją
suspaudęs.

– Bonsoir[81]! Ar pasiilgote manęs, madmuazele Amarile?

39 skyrius
It kokie nusikaltėliai mes parklupdomi ant sniego eilute, rankos surišamos
užburta virve, į burnas įkišama po medžiagos gabalą, kad žodžiai nepavirstų
kūnu. Šarlis sukryžiavęs rankas už nugaros žingsniuoja palei mus pirmyn ir
atgal. Kvailas šypsnys vis nedingsta nuo jo veido.

– Keista, net neatpažinau, kad jau legendomis spėjęs apaugti Ryžtas staiga atėjo
ir pasibeldė į mano dvaro duris, – jis sustoja prie manęs, liečia savo mėlyną
barzdą. – Évidemment[82], kad buvo galima atpažinti didį menininką. Bet,
madmuazele, atrodėte kaip pasiklydęs niekam tikęs šunytis. Jums reikėjo gynėjo,
nes pati net prieš musę būtumėt nesugebėjusi pakovoti.

Jo žodžiai mane žeidžia, nors juose slypi tiek tiesos, kiek ir melo.

– Bet... – jis pasilenkia arčiau manęs, akys žvelgia tiesiai į manąsias. Vyras
susiraukia, atšlyja, o aš mintyse džiūgauju. Tikriausiai ir pats suvokia, kad savo
galimybę jau pražiopsojo. – Šis pasaulis jau spėjo jus pakeisti, madmuazele. Jūsų
paveikslas kaip niekuomet ryškus, kupinas vilties, įkvėpimo, ryžto ir net
grėsmės. Jūsų fantazija, be abejonės, pakeistų daugybę žmonių gyvenimus. Si
triste[83], Jūsų istorijų šie niekados neperskaitys. Tačiau galėsite nelaimėliams
sukurti nuostabius sapnus, – jo žvilgsnis nukrypsta į Eidimtę. Akys sužiba
kažkaip klastingai.

Man tai nepatinka.

Mėlynbarzdis pamoja ranka į Eidimtės ir Florijono pusę. Širdis apmiršta

krūtinėje.

– Jokių žaidimų, madmuazele, arba šioji mergytė mirs, – perspėja mane, kai
vienas iš jo vyrų visą virpančią ir raudančią mergaitę užsikelia ant žirgo,
prispaudžia jai prie šono durklą. Tada žengia link manęs ir šiurkščiai pagriebęs
už alkūnės pakelia ant kojų. Žvilgteliu į Eliją, jo veidas rūstus.

Mėlynbarzdis nuseka mano žvilgsnį ir nepatenkintas numykia. Vyras trukteli

mane link juodo žirgo ir užkelia ant balno. Florijonas su Eidimte nutempiami
prie kitų žirgų.
Reikia kažką daryti, bet ryžtas dingsta regint durklą prie mergaitės kaklo.

Vienas vyrų prijoja prie Mėlynbarzdžio ir kone iškilmingai jam įteikia pistoletą.
Užgniaužiu kvapą. Pamirštu, koks mano vardas.

– Žmogėnas ir du Danu, – išdidžiai taria Mėlynbarzdis. – Geras laimikis, argi ne,

madmuazele? – tyliu. – Tačiau nenorėčiau, kad pasikartotų ta pati la
méprise[84], – pistoletas pakyla į viršų, nusitaiko... ir šauna.

Ne į mane, tačiau atrodo, kad kulka įsminga į mane ir sužaloja mano širdį.
Kraujas veržiasi iš mano žaizdos krūtinėje, o ne... iš Elijo.

Jo kūnas sustingsta, gyvybė apleidžia akis, drabužiai dažosi pačia bjauriausia

kada nors regėta rubino spalva. Galiausiai jėgos jį išduoda, o gyvybė sunyksta.
Amžiams. Elijas veidu krenta į sniegą, o aš klykiu. Klykiu, kiek tik leidžia tas
kvailas skuduras burnoje. Ašaros temdo akis. Ašaros drėkina skruostus. Ašaros
yra rūgštis, deginanti krūtinę.

„Elijau! – šaukiu mintyse. Tyla. – Elijau! Prašau, atsiliepk. Atsiliepk!“ – bet jis
neatsiliepia. Jis nejuda. Ir nors aš kvėpuoju, nors ir plaka širdis krūtinėje,
jaučiuosi mirusi. Negyva. Nužudyta.

Literatūroje mirtis svarbi. Mirtis virpina širdį. Mirtis įrodo, kad pasaulis kupinas
pavojų ir čia nėra sumauta pasaka su laiminga pabaiga. Ir mirtis... ji gali būti
trejopa: profesinė, psichologinė ir fizinė.

– Visus juos sumeskite į namą ir šį padekite. S'assurer[85], kad visi iki vieno
pasilepintų šilta ugnimi, – Mėlynbarzdis nusijuokia bjauriu gerkliniu balsu.
Trūkteli vadeles ir žirgas pasisuka, juda tolyn nuo mano širdies žmogžudystės
vietos.

Negali būti, kad jis mirė. Ne. Tai netikra. Mano angelas sargas negali imti ir
mane palikti likimo valiai.

Tačiau pasirodo, kad viskas įmanoma. Dirsteliu per petį į Mėlynbarzdžio šlykštų
snukį. Mintyse prisiekiu sau, kad jis pasigailės, kad jis užmokės už savo poelgį,
kad panorės, jog niekados nebūtų vaikščiojęs šia žeme.

Užmerkiu akis ir tyliai viduje verkiu. Noriu pasiduoti, bet tada akies kamputyje
regiu Eidimtę ir Florijoną. Giliai įkvepiu, išdidžiai iškeliu smakrą ir žvelgiu į
blėstančią tamsą. Kad ir kaip būtų sunku, man reikia būti stipriai.

Visados yra kažkas, dėl ko verta gyventi, kovoti ir stengtis, nors atrodo, kad
viskas, kas tau brangu, yra pavogta. Tačiau iš tikrųjų bus pavogta tik tada, kai
pats nuleisi rankas ir pripažinsi esąs apvogtas.

O man nusibodo būti apvogtai. Man nusibodo būti... silpnai.

Visi kada nors mano sugalvoti piktadariai išnyra iš minčių pakampių trindami
rankas ir piktdžiugiškai šypsodamiesi. Kiekviename iš mūsų tūno ir gėris, ir
blogis.

O blogis supranta tik vieną kalbą ir tuoj prabilsiu kaip tikra gimtakalbė.

Užmerkiu akis. Mano priešo priešas yra mano draugas.

Staiga žirgas sustoja vos neatsistodamas piestu. Atsimerkiu. Mėlynbarzdis

iškelia delną į viršų. Visi sustoja ir griebia ginklus. Pasigirsta vilkų staugimas,
traškančios šakos, sniego girgždesys. Mintyse kone piktdžiugiškai džiūgauju.

Mano priešas labai punktualus.

„Miškas padeda silpniems, o kaltus jis baudžia. Jusdamas neteisingumo parazitą,

sliūkinantį į paslapčių pasaulį, medžiai atsibunda iš stingulio abejingo. Šaknys
kruta po žeme, mankština sustirusias galūnes, jų šnabždesiai keliauja vėjyje
sėdami baimę.“

– Jums nederėjo čia įžengti.

– Jūsų širdys juodos.

– Dantis už dantį, akis už akį.

Žirgai nerimastingai kanopomis daužo žemę. Šiluma sklinda manyje.

Nenuleidžiu akių žemyn. Žinau, kad pakabukas šviečia. Žinau, kad nesuprantu,
ką tai reiškia. Ir man tai nerūpi.

– Paruoškite ginklus, – rūsčiai įsako Mėlynbarzdis.

„Bet priešas nenusiteikęs šiandien mirti. Iš tolybių miškas kviečia rūką. Rūką –
tokį tankų, kad atrodo, jog galima jį paliesti, įkalinti savam delne ir mesti it
sniego gniūžtę į juodą širdį. Rūką, kuris padeda įveikti priešą.“

Pasaulį sudrebina kraują stingdantis vilkų staugimas.

Laikas nustoti bėgti. Metas veikti ir tai daryti kuo greičiau. Smėlio smiltys krenta
žemyn ir tuoj jų nebeliks.

Staugimas pavirsta grėsmingu urzgimu.

„Šaknys juda, rangos po žeme, miškas bunda. Atrodo, net karalienės kerai
neiščiulpia jėgų, nes kraujas kaista nuo blogio siautėjimo. Tuneliai ir ertmės
atsiranda po žeme. Pagrindas po kojomis siūbuoja it įniršusi, viską aplink save
praryti norinti jūra.“

Žirgai žvengia net ausį rėžia, raiteliai nebesuvaldo savo gyvulių, o rūko skraistę
pradeda draskyti aštrūs, į priekį iškišti iltiniai vilkų dantys. Vienas po kito
Mėlynbarzdžio vyrai krenta ant žemės perrėžtomis gerklėmis, bet kraujas
nespėja nudažyti sniego rubino spalva. Šaknys išlenda ir kritusysis atsiduria
šešios pėdos po žeme.

Mėlynbarzdis stipriai laiko mane prispaustą prie savęs. Dirsteliu į jį neslėpdama

džiugesio akyse. Šarlis tai pastebi ir plačiai atmerkia akis.

Per vėlai viską suprato.

Didžiulis vilkas atsispiria užpakalinėmis kojomis ir suleidžia dantis tiesiai jam į

kaklą. Šonu krentu žemyn nuo pasibaidžiusio žirgo. Magiška virvė dingsta nuo
mano, Eidimtės ir Florijono riešų.

Atsistoju ir stebiu išsilakstančius žirgus ir kaip Mėlynbarzdis su savo vyrais

dingsta po žeme. Miškas vėl nugrimzta į savo kupiną paslapčių pasaulį.

Nuo burnos nusitraukiu raištį. Florijonas ir Eidimtė pribėga prie manęs. Mergaitė
įsitveria į kojas, vilkai apsupa mus glaudžiu ratu. Jų akys įdėmiai mus stebi,
blizga prietemoje.

Antra veiksmo scena neprasidės. Nereiks man rinkinėti tinkamų veiksmažodžių,

o būdvardžius, kurie stabdo veiksmo sceną, ištrinti. Nereiks ir kurti paprastų,
trumpų sakinių, kurie nekeltų skaitytojui migrenos.

– Pagaliau, – taria didžiulis baltas vilkas urzgiančiu balsu. – Mes vaikėmės tave
po visą pasaulį ir štai, pagavome.

Mano veidas – iškaltas iš akmens, nors viduje verkiu, liūdžiu ir keikiu viską iš
eilės. Paglostau mergaitei galvelę, o kita ranka liečiu pakabuką. Šiluma jį jau
apleido, bet jo reikšmė nesumenko. Jeigu noriu surasti savo duris ir pabaigti šią
istoriją, turiu ištrūkti iš pasakos.

Jaučiu į mane įsmeigtą Florijono žvilgsnį, bet nesiteikiu į jį net dirstelėti, kai
žengiu nedidelį žingsnį į priekį.

– Rodyk kelią pas savo karalienę.

Vilkas kilsteli galvą, išleidžia juoką primenantį garsą. Netrukus žvėris atsuka
nugarą ir pajuda į priekį. Likę vilkai už nugaros pradeda urgzti. Sučiumpu
mergaitės rankytę ir žengiu. Florijonas žingsniuoja man už nugaros.

Mes einame kelias dešimtis minučių. Didysis baltasis vilkas atsisuka į mus,
nuleidžia galvą žemyn. Iš pradžių nieko nepastebiu. Sniegas savo baltumu viską
paslėpęs, tačiau tada apima jausmas, lyg kažkas mėgintų nuo savęs nusipurtyti
nepageidautiną drabužį. Mes visi esame didžiuliame mutantų grybų rate.

– Tai fėjų ratas, – taria vilkas su pasimėgavimu. Dirsteli į šoną. Aplink ratą auga
keli gudobelių krūmai. Jų raudonos uogos tiesiog traukia akį baltame speigo ir
sniego fone. Raudona kaip kraujas. Raudona... – Evybėgysu, – taria vilkas
garsiai ir lėtai. – Evybėgysu, pasirodyk čia.

Dirsteliu į Florijoną, jis žvelgia į mane. Jo lūpos pamėlusios, nosis raudona,

žandai rausvi. Mintyse greitai apvelku mums visiems trims šiltus kailinius.

Netoli vilko oras pradeda virpėti, raibuliuoti ir atsiranda arka su viršuje išraityta
„S“ raide. Pro mirguliuojančią sieną lengvais grakščiais žingsniais žengia
menkutę suknelę vilkinti smulki mergina ilgais garbanotais blizgančiais
auksiniais plaukais. Jos akys primena katės. Už nugaros suvirpa didžiuliai
laumžirgio sparnai.

– O, Baltasis Vilkas, – taria mergina varpelio skambesio balsu. – Kokios

paslaugos šįkart nori iš manęs? – ji klapsėdama akimis dirsteli į mūsų pusę.
– Nugabenk mus pas Sniego karalienę, – taria Baltasis Vilkas kiek suirzęs.

Fėja sukikena.

– Nuo kada tarnauji jai?

Vilkas piktai pasižiūri.

– Ne tavo reikalas, vabzdžiuk.

Mergina žaismingai pagrūmoja pirštu.

– Nereikia būti tokiam piktam. Negi ir vėl ji verčia tave plušti, nes tavo mylimos
princesės motina pažaidė su degtukais?

– Ne tavo reikalas, – piktai suurzgė Vilkas.

Fėja pavartė akis.

– Gerai, nugabensiu jus ten. Bet, kaip žinai, už dyką nieko nedarau, – jos
žvilgsnis įsminga į Eidimtę. Mergaitė garsiai aikteli ir paslepia veidą mano
kailiniuose. – Norėsiu tos mergaitės.

– Gerai, – taria Vilkas nė nemirktelėjęs.

– Jos negausi, – pareiškiu.

Fėja primerkia akis ir strykteli į priekį.

– Nuo tavęs dvelkia jėga, – sušnibžda ji sužavėta. – Muzikuoji? Ne, – pridėjusi

pirštą prie lūpų papurto galvą. – Tavo akyse regiu išmintį, pasaulius... rašytoja, –
plačiai išsišiepia. – Smagu.

– Mergaitės negausi, – pakartoju griežtai.

Fėja gūžteli pečiais, už nugaros suplazda permatomi sparnai.

– Sekite paskui mane. Žiūrėkite tik į mane. Jeigu pamesite mane iš akių, kelio iš
fėjų pasaulio nerasite, – ji mirkteli ir prieina prie arkos. Visi vienas po kito
žengiame paskui ją. Stipriai laikau suspaudusi Eidimtės ir Florijono rankas.
Akys mato tik judančią į priekį fėją. Vaizdas aplink mirguliuoja, liejasi
mėgindamas patraukti mano dėmesį.

Netrukus fėja sustoja, staigiu judesiu pasisuka ant kulnų ir išsišiepia

atidengdama tobulus baltus smulkius dantukus.

– Ir štai atvykome, – ji išskečia rankas. Vaizdas pradeda ryškėti ir priešais

atsiranda didžiulė ledo pilis, saugoma milžiniškų baltų lokių. Keli atsistoja ant
užpakalinių letenų ir smalsiai žvelgia į mus. – Namai namučiai, argi ne, Baltasis
Vilke?

Vilkas suurzgia ir žengia į priekį.

Fėja žengia arčiau manęs, jos katiniškos akys žvelgia į maniškes.

– Dėkoju, kad paglobojote mūsų laumiukę. Visur jos ieškojome. Tie laumiukai
kartais tokie mažyčiai, taip greitai gali pasimesti, prasprūsti pro akis, – ji
dramatiškai palenkia galvą šoną, žvilgsnis nukrypsta į mergaitę.

– Laumiukė?

Fėja suraukia nosytę.

– Ar smagiai pabuvai, Šyfra?

Mergaitė atsiplėšia nuo manęs ir žengia žingsnį į šalį.

– Susimoviau, – piktai taria ir apglėbia save rankytėmis. Šveplavimo kaip

nebūta. – Man sutrukdė tie... – ji pažvelgia paniurusiu žvilgsniu į vilkus. Jie
piktai suurzgia.

– Pasiseks gal kitą kartą, – švelniai taria Fėja, tada pažvelgia į mane. – Tuos
laumiukus sunku atskirti nuo tikrų žmonių, argi ne? Jie – kaip kokios dėlės
prilimpa ir siurbia kraują iš tavęs, – mergaitė susiraukia, laido iš akių žaibus. –
Jie tikri išnaudotojai.

Ir su mergaite nueina per arką.

– Judam, – taria Baltasis Vilkas. Pažvelgiu prasižiojusi į Florijoną. Jis suglumęs

taisosi akinius. – Jūs atrodote labai jau apstulbę, – suprunkščia Baltasis Vilkas. –
Negi pamiršote, kokiame pasaulyje esate? Čia niekas nėra taip, kaip atrodo iš
pirmo žvilgsnio. Visi mes čia esame apsimetėliai, užkerėti, tampomi už virvelių
savo pačių pasakų ir prigimties, – jis papurto galvą. – Niekados netikėkite išore,
nes šioji neretai esti apgaulinga.
40 skyrius
Lokys pargriauna Florijoną ir mane ant kelių. Keliai skaudžiai atsitrenkia į ledo
grindis. Ištraukia kamščius mums iš burnų. Sudejuoju. Iš burnos ištrūksta aršūs
garų kamuoliai. Šiurkšti virvė už nugaros kandžioja riešus.

Dirsteliu į Florijoną. Jis visas susigūžęs ir drebantis, akiniai kabo ant paties
nosies galiuko. Apsidairau. Esame didžiulėje menėje. Daugybė ledo kolonų kyla
į viršų ir laiko stogą, pro kurį veržiasi blanki ryto šviesa. Ant medinio molberto,
ant kurio vienos medinės kojos parašyta satavis, pastatytas Ryžtas. Galiu įžiūrėti
kiekvieną detalę jame, spalvos – gyvos ir kupinos jėgos. Mano žvilgsnis
paveiksle – įkalinantis ir užburiantis. Ant drobės pavaizduota mergina, kuria
visados troškau tapti.

Bet man nereikia niekuo tapti. Aš tokia esu, tik prireikė laiko pačiai tai suvokti.

Girdžiu batelių kaukšėjimą. Kambaryje pasidaro dar šalčiau, tarsi pati stingdanti
žiema būtų įžengusi į menę ir nusprendusi pademonstruoti visą savo galybę.

Plaukų sruogos užkrenta ant veido. Mėginu galvos purtymu jas patraukti į šalį.
Nepavyksta. Nusprendžiu nejudėti ir tiesiog klausausi artėjančių batelių.

– Pagaliau dukra palaidūnė grįžo namo, – girdžiu švelnų, ramų moterišką balsą.
Kilsteliu galvą. Aukšta moteris, vilkinti ilgą, trapią nėriniais padabintą suknią su
korsetu, stovi sunėrusi rankas ant krūtinės. Ant moters kaklo – šerkšnu
padengtas trikampio formos pakabukas, kuriame – vos įžiūrima akis. Moters
veidas ovalus, akys baltos, apvedžiotos šaltos melsvos spalvos ratu, vėliau – tai
tamsiais, tai šviesiais akių šešėliais. Šonuose ir virš akių žėri tarsi ledo
kristalėliai, sukuriantys ant jos veido menkučius saulės zuikučius, kai šviesa
lūžta juose. Moters plaukai banguoti, sidabriniai, sušukuoti į keistai pažįstamą
vieną danišką kasą.

Moteris pastebi, kur įstringa mano žvilgsnis. Ji kilsteli kasą ir šypteli. Galiukais
perbraukia sau per pamėlusias lūpas.

– Kaip matau, atomazga tik dabar prasidės, – taria ji paslaptingai, plaukai

išslysta pro pirštus ir nusileidžia jai ant krūtinės. Moteris žengia žingsnį į priekį.
– Amarile, dukrele mano, tu privertei mane paplušėti. Gaudėme tave po visą šį
kolektyvinės sąmonės pasaulį. Viliuosi, kad įgytos žinios tau bus naudingos.
Gaila, kad nebus progos viso to parsigabenti namo, – ji grakščiu judesiu pamoja
ranka ir už jos nugaros atsiranda sostas iš ledo. Moteris neskubėdama atsisėda.

Stipriai sukandu dantis. Nenoriu pripažinti to, kas, suprantu, yra logiška ir tiesa.
Tiesiog tai negali būti tikra.

– Tik neperkaitink savo brangių smegenėlių, dukrele mano. Juk nemėginame

sukurti jokios istorijos, – ji palenkia galvą į šoną, vienas lūpų kamputis išsiriečia
tarsi tyčiodamasis iš manęs. – Turiu pasakyti, nemaniau, kad imsi ir pati panorėsi
susitikti su manimi. Tai tikriausiai reiškia, kad tavo draugai tau padėjo suvokti
šio pasaulio žaidimo taisykles.

Sugriežiu dantimis. Atsistoju. Vos pavyksta tai padaryti padoriai.

– Tu... tu... – klapsiu akimis.

Ji palenkia galvą į šoną, žvilgsnis apatiškas.

– Buvau pavogusi tavo tikrosios motinos kūną, girdžiau tave migdomaisiais, kad
per dažnai nesapnuotum savo angelo sargo... – numykia. – Nors ir nesu tavo
biologinė mamytė, tačiau tave užauginau. Net didžiuojuosi savimi. Geresnio
rezultato ir negalėjau tikėtis. Viena iš stipriausių Danu papuolė į mano rankas.
Čigonė išbūrė ateitį teisingai, – ji teatrališkai atsidūsta.

Karalienė dirsteli į drebantį iš baimės Florijoną.

– Kaip?

Jos žvilgsnis įsminga į mane.

– Net sekundė yra svarbi. Tame pasaulyje turiu ne vieną sąjungininką. Tavo
nėščią motiną nebuvo jau taip sunku surasti ir padaryti, kad gimdymas būtų
sunkus... kad kūdikis ir moteris patektų į mano nagus. Moteris tūnojo
požemiuose. O kūdikis... šukė buvo įmesta į akį. Tik dėl visa pikto, kad jokia
kita pasaka nesumanytų sugriauti mano planų, – pirštu tingiai perbraukia per
lūpas. Netoli sosto atsiranda didžiulis veidrodis. Jo sidabriniuose rėmuose aplink
„A“ ir „I“ raides raitosi įvairūs augalų ornamentai. Veidrodis įskilęs, vietomis
jam trūksta stiklo. Vaizdas jame iškreiptas ir neproporcingas. – Juk negalėjau
leisti, kad tokia galinga Danu atitektų kam nors kitam.
Man darosi bloga.

– Ir ką veiksi su mano kūnu? – drįstu paklausi.

– O ką mes visi veikiame su jūsų kūnais? Žinoma, kad sėjame blogį, valdome
žmones, žaidžiame jais.

– Ir tu tikiesi tai padaryti? Nors ir visi teigia, kad esu Danu, kad mano kūryba
nepaprasta, juk pati matei, kad žmonėms nei trupučio nepatinka tai, ką rašau.

Ji lėtai pasukioja galvą į šalis, nusijuokia.

– Priešingai, dukrele mano. Tavo kūryba žmonėms tikrai... patinka. Juk kaip
kitaip būčiau galėjusi gauti tiek apdovanojimų, kad net ant sienos jų visų
iškabinti neįmanoma? – suraukiu antakius. – Žinoma, tavo išvargusios
smegenėlės dar visko nesuprato. Visi tavo kūriniai juk keliaudavo per mano
rankas. Į konkursus nusiųsdavau savo pačios sukurtas rašliavas, o tavuosius
kūrinius kaupiau. Kiekvieną dieną verčiau tave rašyti tik tam, kad... galėčiau
pasiruošti juodai dienai. Hmm... Net sunku buvo įsivaizduoti, kokią galią tavo
parašyti žodžiai man suteiks tų mulkių pasaulyje. Kaip manai, gal man derėtų
pradėti trečiąjį pasaulinį karą? Tai būtų puikus būdas pasiųsti trumpam daugybę
žmonių į komą. Hm... kiek daug pasakų ištrūktų į laisvę...

Tada staiga prisimenu visus iki vieno mamos apdovanojimus, laimėtas premijas
šimtus susitikimų su skaitytojais. Kone kiekvienas jos darbas būdavo
išverčiamas į anglų, vokiečių, rusų, prancūzų, ispanų kalbas. Ji, Sniego
karalienė, publikavo mano kūrinius ir sugebėjo rašytojų pasaulyje neblogai
įsitvirtinti. Bet... tai lašas jūroje, palyginti su tuo, kiek ji privertė mane prikurti
kūrinių.

Kartais net neidavau į mokyklą, kol nepabaigsiu rašyti.

Tada staiga suvokiu, kaip visa tai yra nepaprastai pavojinga. Jeigu keli mano
kūriniai sugebėjo taip paveikti visuomenę, kad šioji garbintų Baltąją Raganą...

– O, netekai žado, – Sniego Karalienė giliai įkvepia ir iškvepia. Pro jos nosį
neišprūsta joks garo kamuoliukas. – Taigi, atėjai čia su tikslu. Nori pasiduoti ar
mėginsi kovoti? – ji atrodė kone nuobodžiaujanti savo soste. – Būtų tikrai įdomu
pamatyti, kaip mėginsi mane nugalėti, – ji kiek pasilenkia į priekį, primerkia
akis. – Tikriausiai jau spėjai kur nors išgirsti, kad galima tik dar giliau įklimpti į
pasaką, tačiau ne... išklimpti.

Ji lėtai perbraukia liežuvį per lūpas.

Aš tyliu, širdis tuksi pašėlusi krūtinėje.

– Dukrele mano, realybėje tave yra pasiglemžusi depresija, nusivylimas ir

liūdesys, – jos žodžiai pradeda manyje kirbinti mintis. – Tu taip stengeisi būti
normali ir pasižiūrėk, kuo tai pasibaigė? Amarile, dukrele mano, tu pradėjai save
naikinti, lėtai žudyti tik tam, kad tave priimtų saujelė narkomanų, alkoholikų,
sukčių, melagių, žudikų, nusikaltėlių, pamaivų, pasipūtėlių, kvailių... kad būtum
tokia, kaip jie. Kaip visa pasiligojusi, save naikinanti visuomenė. Tu norėjai būti
normali. Šis normalumas mums, pasakoms, visados puikiai pasitarnauja. Ką mes
be jūsų, Danu, – ji dirsteli į Florijoną, – darytumėme? Jūs esate kvailiai ir
lengvabūdžiai. Užuot stoję akis į akį su problemomis, pabėgate. Šis pasaulis, – ji
iškelia ranką ir dirsteli į lubas, – yra puikus to įrodymas. Tikriausiai jūs abu taip
pat dar nespėjote pastebėti, kad čia viskas yra išbandymas, – lūpų kamputis
užsiriečia. – Išbandymas suvokti tikrąsias tiesas.

– Tikrąsias tiesas, – pakartoju pašnibždomis. Užsimerkiu. Iškvepiu. Atsimerkiu.

Įkvepiu. Stipriai suspaudžiu lūpas. Žengiu į priekį.

Kaip anksčiau to nesuvokiau.

– Žinai, mamyte, tavo dėka sugebėjau išmokti ne tik rašybos subtilybių, bet ir
vieną įdomią tiesą.

– Nejaugi? – ji skeptiškai išriečia antakį.

Linkteliu. Pakabukas šyla ir šypteliu. Kodėl iš tikrųjų niekas niekados

nesugebėjo pabėgti iš pasakos? Kodėl visi leido sau elgtis taip, kaip reikalavo
pasaka, supanašėjo su veikėjais, kurie turi tik vaidmenis siužete? Jie nekovojo, o
pasidavė.

Pasidavė... kitų įtakai.

– Aš nesu įtraukta į tavo pasaką, – tariu garsiai, tvirtai. Aidas pasklinda po visus
ledo rūmus kaip viską drebinantis griaustinis. Truputis sniego pažyra žemyn.
Vilkai ir lokiai sukrunta, stebi mane sunerimusiais žvilgsniais.
Baltoji Ragana piktai šnopuodama atsistoja. Jos akys – grėsmingos ir
stingdančiai baltos.

– Ką pasakei?

– Aš nežaidžiu pagal tavo pasaką. Neatlieku nė vieno vaidmens, nes... nes aš

priklausau kitai pasakai ir šioje esu aš tai, kas esu. Esu savimi.

Žemė suvirpa po kojomis. Dar daugiau sniego krenta žemyn. Vilkai staugia, o
lokiai urzgia. Jie puola iš menės lauk, o Sniego Karalienė pasileidžia prie manęs.
Jos nagai sminga kiaurai per kailinių rankovę į mano odą. Šaltis... šaltis
kandžiojasi. Jaučiu, kaip ranka sustyra.

– Tu priklausai mano pasakai, – taria pro sukąstus dantis. – Tavo širdis – šalta
kaip ledas, kieta ir abejinga kaip pakelės akmuo.

Palinguoju galvą į šalis.

– Tavo širdis tokia. Tu nieko nejauti, o aš jaučiu viską. Aš esu Amarilė

Pliaterytė, – paskutinius žodžius sušnibždu, žvelgdama jai tiesiai į akis.
Pakabukas įšyla taip, kad net degina.

Sniego karalienė susiraukia ir paleidžia mane.

– Tu esi niekas.

– Aš esu viskas.

Sniego Karalienės žvilgsnis įsminga į mano kaklą. Brangakmeniai pradeda

skleisti vis ryškėjančią šviesą. Moteris žengia atgal apstulbusį netvirtą žingsnį.

– Aš nebijau tavęs ir niekados nebūsiu tokia, kokios tu nori, nes aš esu aš, –
nenuleidžiu akių nuo jos. Baltoji karalienė įtūžta. Ji paleidžia mane ir žengia
žingsnį atgal.

– Tu nesi...

– Esu Amarilė Pliaterytė, – pareiškiu žvelgdama tiesiai jai į akis.

Baltoji Ragana susiraukia, tankiai kvėpuoja per nosį. Jos lūpų kraštai piktai
kilsteli į viršų. Ledo gabalas nukrenta ant žemės ir pažyra.

– Tu silpna.

– Aš stipri, – paprieštarauju.

Ji prunkšteli.

– Tik tu taip manai, – ji iškošia pro dantis. – Bet pagunda bus per stipri, – dar
vienas ledo gabalas nukrenta ant žemės ir garsiai pažyra aplinkui. Baltoji Ragana
žengia arčiau manęs. – Dar susitiksime. Taip reikalų nepaliksiu. O, kad
susitiksime, būk tikra. Durų sargo taip tu lengvai neįveiksi, – ji ciniškai šypteli. –
Jam visi pasiduoda, – čaižiai nusijuokia ir pavirsta baltu dūmu. Ledo rūmai
pranyksta ir tampa tolimas prisiminimas. Vietoje jų – ryški šiaurės pašvaistė, o
priešais mane atsiranda durys.

Tos pačios durys, pro kurias įžengiau į šį pasaulį.

Ir jos praviros.

– Nepasiduosiu, – sumurmu. – Ir kol būsiu savimi, esu neįveikiama, – sušnibždu,

o siela palengvėja ir susigrąžina visas išblukusias spalvas.

– Aš pačiu laiku, – girdžiu balsą už nugaros.

41 skyrius
Ėlirama stovi sukryžiavusi rankas ant krūtinės. Ji dirsteli į Florijoną, liūdnai jam
mirkteli.

– Jau galvojau, kad pavėluosiu, – ji prideda delną prie krūtinės, atsidūsta ir

žengia žingsnį į priekį. – Galvojau, kad Mėlynbarzdis jau bus nežinia kur jus
abu... – ji pripuola prie Florijono ir stipriai jį apglėbia. Vaikino akiniai nuslysta
nosimi žemyn. Vaikinas aikteli sutrikęs.

– Čia tikrai tu? – paklausiu netikėdama akimis.

Ėlirama paleidžia vaikiną ir žengteli tolėliau. Ji linkteli šypsodamasi.

– Kaip džiaugiuosi jus regėdama, – ji pradeda dairytis aplinkui. – Ei, kur

mažylė?

Florijono nusipurto sniegą.

– Ji... ji laum... laumiukas, – sumikčioja Florijonas.

– Laumiukas? – Ėlirama susiraukia. – Geras.

Keli vilkai ir lokiai laikosi atokiai, mąsliai ir smalsiai viską stebi. Pasijuntu
staiga atsidūrusi prožektorių šviesoje.

– Taip, – tariu. Akimirką tyliu. – Radau duris, – sumurmu ir žengiu arčiau jų.
Pridedu delną ant staktos. Pro durų plyšį veržiasi šiluma ir erzinantis vaistų
tvaikas.

– Durys, – taria ji tyliai. Dirsteliu į ją. Atrodo, lyg Ėlirama pirmą kartą regėtų
išėjimą iš šio pasaulio. – Kaip?

Viena ranka apkabinu save. Iškvepiu. Garas palieka lūpas.

– Išmokau kelis dalykus ir... tiek, – gūžteliu pečiais.

– Tai tikriausiai pabaiga, – taria Ėlirama. Girdžiu girgždantį sniegą jai artinantis
prie mūsų. Atsisuku. Ji stovi netoli manęs, akyse kaupiasi ašaros. Žengiu į šoną,
delną vis dar laikydama ant staktos.

– Tikriausiai, – sumurmu, bet stoviu vietoje.

– Bet žinai, kad jis... Jis melavo tau, – Ėlirama žvelgia primerktomis akimis. –
Elijas... jis nėra žmogus. Jis... pasaka. Elijas... Elijas prašė manęs visiems
meluoti, – ji trina delnus, akys gėdingai nuleistos. – Jis visiems... jis nuo visų tai
slėpė.

Spoksau į Ėliramą.

– Ką? – žengiu toliau nuo durų. Viltis pražysta krūtinėje. – Kodėl?

Ėlirama giliai įkvepia.

– Jis pasaka. Jomis... juk čia niekas nepasitiki jomis, o Elijas... jis norėjo padėti
tokiems, kaip mes. Padėti grįžti mums namo. Jeigu netiki, paklausk Floros, –
Ėlirama mosteli ranka į vaikino pusę. Florijonas kiek padelsęs linkteli.

– Jis pasa... aka, – linkčioja.

– Pasaka, – pakartoju ir atrodo, kad visas pasaulis užgriūna ant mano pečių,
tačiau kartu jaučiu, kad galiu lengviau įkvėpti. Jis gyvas. Jis pasaka. – Kodėl
man tai dabar sakai?

Ėlirama dvejoja atsakyti, susigūžia.

– Nes žinau... žinau, kad tu turi teisę žinoti visą tiesą. Visi mes matėme, kaip jūs
vienas į kitą žvelgiate. Džonatanas dėl to labai niršo, nes bijojo, kad jis bus
priežastis, kodėl... kodėl viskas komplikuosis. Bet... visiems buvo aišku, kad
visada susikaupęs ir profesionalus Elijas... ėmė ir ištižo. Jis... myli tave...

Prikandu apatinę lūpą, širdis džiugiai ir vis greičiau plaka krūtinėje.

Žvilgsnis sustingsta ties praviromis, kviečiančiomis žengti vidun durimis. Ten

yra namai. Bet niekados jų iš tikrųjų nelaikiau namais.

– Ar žengsi? – paklausia Ėlirama prieidama arčiau manęs. Juntu jos ranką ant
peties. – Ar žengsi žinodama, kad Elijas gyvas?
– O kur Elijas? – mintyse kviečiu vaikiną atsiliepti. Jis tyli.

– Na, jis truputį sužeistas. Liepė man skubėti ir surasti jus. Jis labai nerimavo dėl
tavęs.

Uždedu ranką ant jos delno, žvilgteliu į ją. Jos žandai ir nosies galiukas paraudę.
Merginos akyse įžiūriu daugybę emocijų. Jos – tarsi įgudę nekromantai, prišaukę
manuosius jau seniai giliai po žeme užkastus išgyvenimus ir jausmus.

– Bet jis gyvas, – jos pečiai nusileidžia žemyn. – Jam tik reikia laiko atsigauti.
Juk buvo sužeistas, – kreivai šypteli.

– Ten aš nieko neturiu, – galiausiai sumurmu ir giliai įkvepiu. Sniegas girgžda.

Florijonas atsistoja prie durų, kiek nedrąsiai prisiliečia prie staktos. Jo akyse
kaupiasi ašaros, o lapė it šunytis vizgina uodegą.

Tarsi apdujusi pakratau galvą.

– Ten neturiu nieko, o čia... Čia jaučiausi laiminga ir kupina gyvybės. O Elijas...
jis... gyvas... – pridedu delną prie kaktos.

– Tai leisk man, – jos balsas virpa, o skruostu nurieda ašara. – Čia nėra mano
namai. Ten... ten manęs laukia. Ten... – ji prideda delną prie krūtinės. – Ten
mano namai. Apmainykime. Tu gali būti su Eliju, o aš... su Niku, – ji suneria
pirštus, prideda juos prie lūpų.

– Apmainykime, – sušnibždu.

Žengiu nedidelį žingsnį atgal. Viena ranka stipriai suspaudžiu pakabuką. Jis
šiltas. Lėtais judesiais nusikabinu ir kelias akimirkas žvelgiu į tas vis dar ryškias
septynias spalvotas švieseles. Tada pažvelgiu į Ėliramą: jos akyse atsiranda viltis
ir džiaugsmas.

Tiesiu ranką į Ėliramą, o šioji kantriai laukia. Tik staiga kažkas paskutinę
akimirką nugvelbia pakabuką man iš rankos ir nusineša į orą. Apstulbusios
žvilgsniu nulydime... sakalą?

„Miegančioji Gražuole, traukis nuo jos, – Elijo balsas nuaidi mano galvoje. –
Dabar!“
Ėliramos krūtinė ima greitai kilnotis. Nežinau, kas priverčia mane taip padaryti,
bet griebiu už durų rankenos ir užveriu duris. Ėlirama tai pastebi.

– Ne! – surinka ji šnypšdama. Akys juodos.

Aš atsitraukiu, atsargiai pradedu sukti ratą aplink ją.

– Kur tavo sielos globėjas? Niekados jo nemačiau su tavimi.

Ėliramos antakiai susijungia.

– O aš nemačiau taviškio, – atkerta.

– Tu neturi šešėlio! – klapsiu apstulbusi akimis.

– Ką? – jos veido raumenys atsipalaiduoja, tačiau žvilgsnis įtemptas, grėsmingas

ir tiriantis.

– Kas tu? – klausiu atsitraukdama nuo jos, žvilgsnis gręžia ją kiaurai.

Ėlirama sukryžiuoja rankas ant krūtinės, dirsteli per petį į vis tolstantį Nakomi.

– Brolis tavęs nekenčia, – taria ji palenkdama galvą į priekį. – Tėtis iš tavęs

mėgina nulipdyti savo įsivaizduojamą tobulybę. Bendraamžiai tyčiojasi ir
ignoruoja. Visuomenė... ji kiekvieną akimirką išnaudoja tave. Tas pasaulis
suteikia tau tik skausmą ir liūdesį. Šis, – ji iškelia rankas, – čia tu jautiesi
laiminga. Čia tavo namai, – tada žvilgteli į duris. Snaigės pradeda kristi iš
dangaus. – Negi nenori apsimainyti vietomis? Tavo laimė čia, o mano – ten. Abi
laimime.

– Kas tu? – pakartoju. – Iš kur visa tai žinai? – jos žodžiai atveria visas iki
vienos mano sielos žaizdas ir primena kiekvieną nubrauktą ašarą nuo pabalusių
skruostų. Bet sau mėginu priminti, kad tada... tada akyje buvo šukė. Kad visa tai
buvo iškreipta. Tai buvo tik mano juoda fantazija, klišės ir posakiai, kuriuos
kažkas nusprendė panaudoti mano gyvenimo istorijoje ir šią sudergti savo
neprofesionalumu.

Ėlirama iškelia pirštą ir pasukioja jį į šalis.

– Nenukreipk temos. Geriau sakyk, negi tikrai nori ten grįžti? Tu ten nieko
neturi! O tas talentas? Negi manai, kad jis ką nors reiškia? Talentingi Danu buvo
tavo vietoje ir jie pasirinko palikti savo laimę čia. Jie grįžo, ir dėl ko? Kad
badautų, būtų žeminami ir neįvertinti!

„Neklausyk jos,“ – tarsi per didelius vargus sušnibžda Elijas.

– Kas tu?

– Ten tavęs niekas nelaukia ir netrokšta. Ten tu tik lėtai save žudysi, o čia gali
pražysti.

Palinguoju galvą į šalis.

– Netiki? Juk pati buvai ten, – ji parodo į durų pusę. – Pati norėjai iš ten pabėgti,
– ji atraitoja savo ilgas rankoves ir parodo riešus. – Tu silpna. Tu esi niekas. Visi
aplinkui tai suvokia. Visiems geriau bus, jeigu čia pasiliksi visam laikui.

Spoksau į randus ant jos pabalusios odos ir...

– Ne, – purtau galvą.

– Taip, – ji taria lėtai, su pasimėgavimu. – Tu esi niekas.

Sunkiai nuryju karčias seiles.

– Klysti. Klysti dėl daugybės dalykų. Mano brolis nerimauja dėl manęs. Tėtis
nori tik geriausio, bet pats nežino, kas yra geriausia. Bendraamžiai manęs
nesupranta, nes paprasčiausiai jie praradę save. O visuomenė... ji tiesiog tokia
yra – žudikė iš prigimties. O aš galiu jai pasipriešinti, tapti lygiavertė
priešinininkė.

Ėlirama spigiai nusijuokia.

– Žudikė iš prigimties. Negi tiki šiais melais? Amarile, juk supranti, kad taip
nėra. Visuomenė nieko nežudo. Tu tiesiog... esi per prasta jai ir ji tavęs nepriima
į savo gretas. Mane... mane ji priima.

Tarsi lemputė įsižiebia virš mano galvos.

– Šešėlis. Tu esi mano šešėlis. Kaip anksčiau nesuvokiau, kas tu. Tarnas, norintis
pavirsti šeimininku, o šeimininką paversti tarnu. Durų sargas. Ėlirama. Mano
vardas iš kitos pusės, – žandikaulis atvypsta. Kaip galėjau to nepastebėti. Juk
vardai istorijose turi prasmę ir tikslą.

Ėlirama stabteli, sužavėta kilsteli antakį į viršų.

– Tavo priešingybė. Pusė, kuri yra kur kas stipresnė. Ir... esu tavo vienintelė
viltis. Žinai, – ji parodo į duris, – kad turi praeiti pro jas. Nepraeisi – kūnas mirs
ir mirsi tu. Jeigu aš praeisiu... tu čia gyvuosi. Bet jeigu tu ten praeisi... Niekados
nebūsi su mieluoju Elijumi, princu, pamilusiu paveikslą.

Sustingstu. Žvilgteliu duris. Ėlirama sako tiesą.

Lapė sušnypščia ir mano dėmesys vėl nukrypsta į merginą. Ji stovi vos keli
žingsniai nuo manęs, akys juodos, o aplink jas – tarsi iššokusios juodos venos.
Žvelgia tiesiai į mane.

– Ar ketini paaukoti savo laimę dėl tuščių vilčių? Dėl muilo burbulų?

Nuleidžiu akis. Žvelgiu į savo nuogas rankas. Dviejų žiedų tatuiruotės ant kairės
rankos ir keli žiedai ant dešinės. Drąsa, smalsumas, ryžtas, pasiaukojimas... ir
ištikimybė. Elijas naktį vis dėlto uždėjo žiedus.

„Sakyk... taip.“

– O, įsimylėjėliai kalba mintyse. Kaip romantiška, kad net koktu.

– Iš...

– Iš kur žinau? Buvo lengva pamatyti ne tik kad vienas nuo kito akių negalite
atplėšti, bet ir kad jums nereikia ištarti žodžių, kad vienas kitą suprastumėte.
Kaip tai gali būti? Ogi kalbatės mintyse. Kaip kvaila iš tavo pusės įsileisti pasaką
į galvą. Ir keista, kad jis nepasinaudojo atsiradusia galimybe. Meilė jį taip
apakino, kad net nukvailėjo.

– Ką tu padarei jam?

Ji tyli. Mėgaujasi mano augančia neviltimi, žengia žingsnį į priekį, o aš atgal.

– O, jis gyvas. Juk pasakų nepribaigsi, bet kai jis čia atsidurs, – ji stipriai
suspaudžia lūpas ir teatrališkai palinguoja galvą į šalis, – jau bus per vėlu. Juk ne
taip lengva išsikapanoti iš šulinio užrištomis, sulaužytomis rankomis ir kojomis
visiškoje tamsoje ir dar lediniame vandenyje, – jos ranka kaip gyvatė puola
traukti iš mano delno pakabuką – Negi manai, kad tavo sušiktas sielos globėjas
padės? Klysti, – jos žvilgsnis aštrus kaip ir iš niekur atsiradę sajai[86]. – Oi
klysti, – jos kaklo pakabuko akys sužimba, gyvatė pradeda rangytis ir galiausiai
nukrenta ant žemės. Tiesiai priešais mano panterą. Pantera žengia žingsnį atgal,
o aš – ropoju negalėdama nukreipti akių nuo vis augančios ir šnypščiančios
kobros.

– O varge, – girdžiu Florijoną. Jis prisispaudęs prie durų, tankiai kvėpuoja, visas
išbalęs, rankos paraudusios ir purvinos nuo anglies pieštuko. Ant jo kelių
bloknotas.

Kad ir ką jis sumanė, mums reikia laiko.

Atsistoju. Širdis miršta iš baimės, kraujas muša ausyse.

– Tu esi silpna. Esi gėda, – taria Ėlirama, eidama šalin nuo kobros ir panteros
kovos. Pakraupstu regėdama nuo gyvatės dantų varvančius nuodus. – Tu esi
bailė. Niekam tikusi žemės kirmėlė.

– Negi manai, kad... kad įžeidinėdama ką nors pasieksi?

Ėlirama puola mane. Vos spėju sureaguoti ir apsijuosti ledo siena. Pasaka piktai
suurzgia.

– Tu neturi drąsos kovoti. Tu turi tik instinktą pabrukti uodegą ir slėptis, – vieną
sają ji smeigia tiesiai į sieną. Ledas įtrūksta... mintyse stengiuosi jį sutaisyti, bet
jos žodžiai skaudina. – Kiek kartų verkei pasislėpusi tamsiame kampe? Kiek
kartų į dienoraštį vis rašei tuos pačius skausmo persmelktus žodžius? Milijonus
kartų, – ji smeigia antrą sają į ledą.

– Tu visados renkiesi lengvą kelią, – jos nosies galiukas liečia ledą. – Bet šį kartą
tokio nėra. Negi manei, kad bus paprasta? Surasi duris ir pro jas išeisi?

Papurtau galvą.

– Tačiau ir tau nebus lengva, – sumurmu.

Ji šypteli.

– Niekados nėra lengva stoti akis į akį su savimi. Gal todėl dauguma taip ir
negrįžta namo, – ji ištraukia sajus ir apsisukusi spiria koja į įskilusį ledą. Šis
pažyra aplinkui. Greitai atsitraukiu kelis metrus atgal. Dirsteliu į panterą ir
kobrą. Išvystu iš kelių žaizdų gyvatei besiveržiant kraują.

– Aš esu tavo geroji pusė ir toji pusė išeis pro tas duris. Tu turėjai šansą būti ten,
bet jo neišnaudojai. Bliovei dėl nereikšmingų dalykų. Leidai visiems tave
stumdyti, – ji žengia į priekį vartydama rankose sajus. – Tu nenusipelnei grįžti.

– O tu jau nusipelnei? Tu esi aš, o aš esu tu. Jeigu tu nusipelnai, tai nusipelnau ir
aš.

Ji stabteli, palenkia galvą į šoną.

– Ir štai, stovi dvi merginos viena priešais kitą, – ji nusijuokia. – Ne visi turi
galimybę atsikratyti savo blogąja puse, – ir pasileidžia į mane. Stengiuosi
išvengti sajų dūrių, bet nesu greita, kailiai varžo judesius, ir netrukus pajuntu
dūrį į blauzdą. Parkrentu ant sniego. Viena ranka liečiu žaizdą. Kraujas dažo
viską aplinkui, o skausmas verčia mane surikti. – Kaip norėčiau tave nužudyti, –
taria jis atsitūpdama, staigiu judesiu pagriebdama pakabuką, – bet jeigu tai dabar
padarysiu, neturėsiu kūno, – ji atsistoja, nekaltu veideliu nužvelgia pakabuką.

– Bet aš galiu... galiu tave nužudyti, – tariu pro sukąstus dantis.

Ji kilsteli vieną petį.

– Parašyti knygoje mirė, nužudytas, nunuodytas, nusmeigtas ir taip toliau yra

lengva. Tai juk tik žodžiai. Kad ir kokie tikri bei artimi tau yra veikėjai, jie vis
dėlto yra netikri. Keista, kad juos aprašyti tau prireikia nemažai pastangų. Bet
štai, – ji parodo į save, – tu matai mane, užuodi mane, girdi mane, jauti mane...
Tau blauzdos per skystos mane nugalabyti. Juk mamytė visados dėl to ant tavęs
niršo. Tu bijodavai įtraukti mirtį į savo istorijas, žudyti veikėjus, kad būtų
sukuriamas realistiškumo pojūtis. Žinai, labai sunerimau suvokusi, kad Sniego
Karalienė nusprendė būti tokia sumani. Bet... tu sugebėjai išsikapanoti, o aš... –
išsišiepia kaip Češyro katinas.

Užmerkiu akis ir giliai įkvepiu. Kai akių vokai pakyla, Ėlirama nužiūrinėja
pakabuką nuobodžiaujančia veido mina.
– Keista ar ne, bet kartais tokios nereikšmingos smulkmenos geba nulemti
likimus. Norėjau, kad savo noru duotum raktą, bet... didelio skirtumo nėra, – ji
atsidūsta. – Nesijaudink, perduosiu nuo tavęs linkėjimus tavo šeimos nariams, –
mergina mirkteli ir žengia arčiau durų.

Susiraukiu iš skausmo. Krūtinė kilnojasi, o beviltiškumo jausmas sieloje auga.

Mėginu mintyse ką nors sukurti, ką nors, kas leistų laimėti laiko ir sustabdytų
Ėliramą, bet žaizda blauzdoje ištrynė visus žodžius.

Apsiašarojusiomis akimis prie durų ieškau Florijono. Jis dingo kartu su lape.

Ėlirama spusteli pakabuko vidurį ir medalionas atveria savo paslaptis. Ėlirama

ištraukia nedidelį auksinį raktelį, parodo jį man plačiai šypsodamasi.

– Neverk, juk galėsi burkuoti su princu, o aš – gyvensiu toliau, – ji įkiša raktą į

spyną, pasuka jį ir plačiai atlapoja duris.

Užmerkiu akis. Viskas. Tai yra pabaiga. Bet tada išgirstu nuostabos kupiną
aiktelėjimą

– Gal Amarilė ir neturi drąsos įsmeigti peilio į ką nors, tačiau dėl manęs
neabejok, – taria Elijas giliau suvarydamas durklą į Ėliramos nugarą. Mergina
kelias akimirkas pastovi, žiopčioja kaip ištraukta iš vandens žuvis, o tada krenta
ant žemės. – Kitą kartą kopijuodama žmones nepamiršk apgamų. Bei prisidėti
kelias neigiamas savybes.

Nes istorijoje veikėjai negali būti tobuli. Juk realybėje nėra tobulų žmonių.

Elijas pribėga prie manęs. Netrukus atsiranda ir Florijonas.

– Kaip? – sumykiu.

– Florijonas moka piešti transportavimo vartus, – atsako Elijas greitakalbe. Jis

uždeda kažką šalto ir griaužiančio man ant šlaunies. Susiraukiu. Ištrykšta ašaros,
bet skausmas apmąžta. – Durys amžinai negali laukti, – taria vaikinas keldamas
mane ant kojų. Suinkščiu, bet jis nekreipia dėmesio, tempia mane arčiau
realybės.

– Ką? – sunkiai kvėpuodama pažvelgiu į gulinčią Ėliramą.

– Ji greitai atsigaus. Nemėgstu šešėlių. Jie moka keisti išvaizdą, apsimesti kuo
tik nori, – greitakalbe mala Elijas. – Jau laikas, – jis žvelgia tiesiai man į akis. –
Miegančioji Gražuole, laikas pabusti, – jo balsas suvirpa, o akyse kaupiasi
drėgmė. – Florijonai, – jis galva parodo į duris. Vaikinas nedrąsiai linkteli ir
žengia pro duris. Šviesos stulpas pakyla į dangų ir netrukus pranyksta.

Purtau galvą. Pantera suka aplink mus didelį ratą nenuleisdama akių.

– Ten... Ji...

– Nesijaudink dėl jos. Eik, – jis tempia mane arčiau durų, bet priešinuosi.
Stabdau jį. Purtau galvą dar smarkiau. Išsivaduoju iš Elijo gniaužtų ir viena koja
prišuoliuoju prie gulinčios Ėliramos.

– Ji šešėlis, o šešėliai...

– Negali mirti, nes jie nėra gyvi, – Ėlirama sugriebia mane už gerklės. Sugriebiu
rankomis už jos riešo. Elijas pripuola, bet Ėlirama perspėjančiai papurto galvą. –
Jeigu aš negausiu to kūno, negausi ir tu, – ji sušnypščia kaip gyvatė ir stipriau
suspaudžia kaklą. Dūstu. Plaučiai dega. Akyse temsta.

– Paleisk ją, – nugriaudi tulžingas Elijo balsas. Pantera suriaumoja.

– Ar labai skauda žaizdas kojose? O kaip sekasi valdyti sulaužytas rankas?

Nebijau tavęs.

Ėlirama žvelgia tiesiai man į akis be kruopelyčio gailesčio ar abejonės. Viskas

arba nieko – toks jos šūkis. Nuimu ranką nuo jos riešo ir uždedu delną jai ant
krūtinės. Ten, kur neplaka širdis.

„Ji yra aš... o aš... ji. Gėris ir blogis. Drąsa ir baimė... “

– Ką tu darai? – jos gniaužtai atsileidžia. Krentu ant šono, ryju šaltą orą. – Ką tu
padarei?

– Tai tu... esi... mano... demonas... ir... – žodžiai degina gerklę, stringa burnoje,
bet liežuvis švelniai juos išstumia lauk. – Tu esi tik mano galvoje.

Ėlirama išsprogina akis ir pavirsta dūmų kamuoliu.

– Tu ją įveikei, – taria Elijas susižavėjęs, atremdamas mane į savo krūtinę.
Jaučiu jo besidaužančią širdį.

– Neįveikiau, – sušnibždu. – Tiesiog pripažinau. Tai... yra buvimas... savimi, –

akimirkai užmerkiu akis. Elijo rankos stipriai mane apglėbia, prispaudžia prie
šilto kūno ir mes abu suvokiame, kad tai – ne šiaip apsikabinimas.

Pasigirsta varnos kranktelėjimas. Abu pakeliame galvas į dangų. Juoda didžiulė

varna nusileidžia ant durų staktos, snapu pabarbena į medį.

– Turi paskubėti, – Elijas kelia mane, veidas išvagotas skausmo raukšlių.

– Bet...

– Ten tavo vieta, o maniškė – čia, – jis kilsteli laisvą ranką į viršų, atsargiai
prideda pirštus prie veido ir nuvaiko pašėlusias sruogas nuo akių. – Tavo metas
atėjo... – jis mėgina šyptelėti, bet tai sudužusios, liūdesio ir skausmo persmelktos
šypsenos šešėlis. – Bet žinok, ne visados pasakos elgiasi taip, kaip turi. Bet... bet
kurios merginos paveikslo neįsimyliu. Ir, jeigu atvirai, – jis priglaudžia kaktą
prie maniškės. Šiltas jo alsavimas šildo mano pamėlusias lūpas, – tu esi
vienintelė, – jis paliečia pirštą, aplink kurį ištatuiruota ištikimybė. – O tai neleis
tau manęs užmiršti, – liūdnai šypteli.

– Pažadėk man, kad dar susitiksime, – maldauju, stipriai sugniaužiu pirštais jo

drabužius. Vaizdas liejasi nuo ašarų akyse.

Elijas stipriai mane priglaudžia prie savęs, lūpos liečia skruostą.

– Nei pasauliai, nei mirtis, nei prakeiksmai, nei pats likimas nepajėgs mūsų
išskirti, Miegančioji Gražuole, – jis sušnibžda pažadą man į plaukus.

Varna vėl sukranksi, piktai stukteli snapu į staktą, suplasnoja sparnais.

– Tau reikia eiti. Dabar, – Elijas sušnibžda. – Kol dar nevėlu, – jis paleidžia
mane iš savo glėbio. Žengia vieną skaudų žingsnį atgal. Akimirksniu pasigendu
jo kūno šilumos, kūno kvapo, širdies plakimo ritmo, suteikiančio saugumo
jausmo... Dirsteliu per petį į plačiai atidarytas duris. Akinanti, tačiau šilumą ir
gėrį skleidžianti šviesa kviečia palikti tamsų ir negailestingą pasaulį. Ji kviečia
grįžti pas brangius žmones.
Bet eatrodo, kad tame pasaulyje yra tokių. O šiame – yra.

Jo akyse matau savo veido atspindį.

Pažadas dar ne įstatymas.

Pažadas dar ne prakeiksmas, užtikrinantis, kad viskas vyks pagal planą.

Pažadas yra žodžiai. Bet šiame pasaulyje, viliuosi... pažadas – daugiau nei tik
raidės.

– Eik, – Elijas sako tramdydamas balsą. – Eik, nes kitaip mano sunkus darbas
nueis šuniui ant uodegos, – mėgina juokauti, šyptelėti, bet nei vienam šią
akimirką nėra linksma.

Kojos nenoriai neša mane arčiau durų, o kartu ir tolyn nuo asmens, pagrobusio
mano sielą, mintis ir širdį. Ašaros veržiasi iš akių, skalauja veidą, krenta ant
žemės ir virsta ledinėmis rožėmis. Po mano batais traška sniego paklotas. Jaučiu
širdyje atsiveriančią žaizdą.

Pridedu delną ant staktos ir dirsteliu į Eliją. Jo kūnas virpa, o veide kaunasi tiek
daug emocijų.

– Nepamiršk tikėti, nes tikėjimas viską paverčia realybe, – Elijas garsiai taria ir
atsuka man nugarą. Jis eina į tolyn. Sparčiai.

Nenuleidžiu akių nuo Elijo. Laukiu, kada jis pažvelgs į mane... nors ir paskutinį
kartą, bet jis žingsniuoja ir tolsta.

„Tai dar ne pabaiga, Miegančioji Gražuole“, – girdžiu jo balsą galvoje.

Giliai įkvepiu ir žengiu per slenkstį. Durys užsiveria. Akys atsimerkia. Ligoninės
aromatas šmurkšteli į nosį, šiluma apglėbia mane, o žvilgsnis įsminga į virš
manęs pakibusį laimingą Lėjaus veidą.

– Sveika sugrįžusi į gyvenimą, keistuole, – jis plačiai šypsosi. Pasilenkia arčiau,

pakšteli man į skruostą. Jo skruostai drėgni nuo ašarų. Neprisimenu, kad Lėjus
būtų verkęs.

Iš kito kambario galo taip pat sklinda džiaugsmas. Pasuku galvą ir sutinku
Florijono žvilgsnį. Mes grįžome namo, bet... neatrodo, kad abu būtume laimingi.

Po kelių valandų į palatą suguža daugybė žmonių. Gėlės, balionai, šypsenos,

vaišės ir džiugesio kupini žodžiai. Mirčiai teko tvirčiau įsikibti į savo dalgio kotą
ir susirasti kitas aukas, nes šiandien čia yra šventė...
Epilogas
Ir štai, pasaką pabaigsime epilogu. Jo dėka galėsime žvilgtelėti į veikėjų
susiklosčiusius gyvenimus. Bet tai – ne vienintelė priežastis, kodėl tavęs čia
laukia epilogas. Priežasčių, kodėl epilogai pasirodo istorijų gale, yra daugybė.
Gal veiksmas pasibaigė per staigiai ir reikia paaiškinimo? Gal istorija pasibaigė
chaotiškai ir reikia padėti viską suprasti? Gal netyčia žuvo pagrindinis veikėjas
ir nori sužinoti, kaip po jo mirties toliau sau klostosi kitų personažų gyvenimas?
O gal tiesiog ruoši dirvą būsimai knygai? Bet aš tau pristatau epilogą, nes čia
slypi pamoka tau, mielasis pasakos skaitytojau. Taip, kreipiuosi į tave ir
sugriaunu sienas, skiriančias tave nuo manęs. Vėl.

Mūsų pasakoje mergaitė užaugo ir tapo išmintingesnė. Jos siela pražydo ir

apsiginklavo dygliais. Ji pavirto kovotoja ir asmenybe. Bet kaip jai sekasi
dabar? Ką ji veikia? Kaip jai sekasi būti savimi?

Patraukime uždangas, įjunkime ryškius šviestuvus paskutinį kartą ir nukreipkime

šviesos kalavijus į sceną. Trys... Du... Vienas... Veiksmas!

– Elijas yra nuostabus veikėjas, – taria mergina garbanotais medus atspalvio

plaukais. Ji vilki languotą melsvą megztinį ir tamsius džinsus. Ant peties –
rankinė, o rankose – stipriai laikoma mano pirmoji knyga „Išblukusi siela“. – Jis
toks nerealus. Man gaila jo. Jis tiek išgyveno, tiek patyrė, paaukojo, – merginos
šviesios akys pradeda blaustis liūdesiu.

Ji paduoda man savo kopiją. Atsargiai ją paimu, atveriu, tušinukas slysta

popieriaus paviršiumi. Prisiverčiu šyptelėti. Šypsena tikriausiai kreiva ir primena
baisią grimasą, bet mergina to nepastebi. Ji įsijautusi pasakoja man, kaip stipriai
jai patiko knyga, kaip žavisi, jog būdama tik septyniolikos sugebėjau parašyti
tokią nerealią knygą, kuri įkvėpė ją spjauti į visų norus ir pradėti mokytis groti
fortepijonu.

Tokių istorijų jau spėjau išgirsti tūkstančius.

– Žinau, kad mano klausimas jus tikriausiai užknis, – ji pavarto akis. Aš kantriai
žvelgiu į ją. – Tačiau kaip jums gimė šis veikėjas?
Ir dygliuota tyla pasklinda aplink mane. Apsidairau. Visi mano pirmosios knygos
gerbėjai stovi sustingę, įtempę ausis, nekantriai laukdami atsakymo į šį
klausimą, į kurį niekados nenoriu atsakinėti ir stengiuosi nukreipti temą.

Užverčiu ant stalo gulinčią jau pasirašytą knygą ir įteikiu nuo manęs akių
nenuleidžiančiai merginai. Jeigu ir pasakyčiau tiesą, jie nepatikėtų. Nepatikėtų,
kad laukiu akimirkos, kada galėsiu užmerkti akis, atverti duris ir mėginsiu Eliją
surasti tame fantazijų pasaulyje.

Ir kiekvieną naktį man... nepavyksta jo surasti. Negirdžiu jo balso galvoje. Man

jo trūksta. Pasiilgau savo demono. Savo angelo sargo. Savo pabaisos.

Giliai įkvepiu. Iškvepiu.

– Kai kurių paslapčių nenoriu atskleisti, – galiausiai paskelbiu.

Aplinkiniai kiek nuliūsta, tačiau linkteli, tarsi suvoktų, jog tiesa jiems nesuteiks
džiaugsmo.

– O gal galėtumėte duoti kokį nors gerą rašymo patarimą?

Linkteliu.

– Rašyk apie tai, kas tau patinka ir yra įdomu.

Gyvoji žmonių eilė pasibaigia. Vos jaučiu savo skaudančią ranką. Net nenoriu
prisiminti, kiek per šias tris valandas man teko pasirašyti knygų, kiek kartų it
papūga kartojau tuos pačius malonius žodelius. Esu pavargusi ir išalkusi.

Florijonas tingia eisena prieina arčiau. Rankos – džinsų kišenėse, per petį
permestas paštininko krepšys. Jame daugybė pieštukų, teptukų, dažų ir
popieriaus lapų. Be jų jis neišeina iš namų netgi į parduotuvę. Florijonas vis
sako, kad nežinia, kada jį gali užpulti įkvėpimas ar noras piešti, todėl turi būti
visados pasiruošęs.

Vaikinas sudrimba į šalia manęs esančią laisvą kėdę, ištraukia iš mano pirštų
tušinuką, pradeda juo žaisti.

– Kiek šį kar... tą gir... dėj... ai tą patį klausimą? O gal geri... au, kiek me... rginų
teigė jį įsimylė... jusios? – piktai pažvairuoju į jį. Žvilgsniu mėginu jį čia ir dabar
nudaigoti, bet Florijonas tik plačiai, nuoširdžiai išsišiepia. – Ga... ila, kad jos net
neži... no, kad Elijo šir... dis pri... klauso tau.

Apglėbiu save rankomis. Nusuku veidą nuo Florijono. Girdžiu, kaip jis išleidžia
sunkų atodūsį. Netrukus padeda savo plaštaką man ant peties.

– Jis paž... adėjo, kad dar susitik... site, – jis sušnibžda. – Neprara... sk vilties.

Stipriai sumerkiu akis.

– Kol gyva būsiu, neprarasiu, – atvirai pasakau žiūrėdama jam tiesiai į jo akis.

– Ir vieną di... eną jūs vėl susit... iksite, bet ik... i tol, – jis prisitraukia arčiau
paštininko kuprinę. Pradeda joje ieškoti. Kantriai stebiu, kaip ištraukia daugybę
daiktų ir šiuos numeta ant stalo. Regiu, kaip jo lūpos kruta formuodamos
susierzinimo kupinus begarsius žodžius. Galiausiai akys plačiau atsimerkia,
kažką suranda. Kiek dvejodamas vaikinas atkiša man sulankstytą popieriaus
lapą. Susiraukiu. Nedrąsiai išlankstau jį ir... aikteliu. Akyse pradeda tvenktis
ašaros.

– Kaip? – paklausiu pridengdama delnu burną.

– Turiu nepap... rastai gerą atmintį. Beje, per tu... os kelis mėne... sius ne kartą jo
pr... ašiau man po... zuoti. Taigi... nebuvo sun... ku sukur... ti jo port... retą ir
tikro... vėje.

Pažvelgiu į Florijoną. Jis atrodo pasimetęs, kone pasigaili padavęs man piešinį,
kai išvysta riedančias ašaras.

– Dėkoju, – sušnibždu. – Labai, – priglaudžiu piešinį arčiau krūtinės. – Labai

ačiū.

Florijonas linkteli, susirenka savo daiktus, sugrūda atgal į kuprinę. Kelias

minutes žvelgia į mane. Matau iš veido, kad nori kažką dar pasakyti, bet
galiausiai nusprendžia, kad tuos žodžius geriau nuryti. Jis liūdnai šypteli ir
nueina tolyn, įsimaišo į žmonių būrį ir šurmulį, palikdamas mane su
prisiminimais ir viltimis.

Ir tiesa, kuri ragina nepasiduoti ir kovoti.



Ar tai – laiminga pabaiga? Liūdna? O gal paprasčiausiai įstrigusi tarp

laimingos ir nelaimingos pabaigos apibrėžimo? Tai priklausys nuo tavo
išganingų minčių. Bet atsimink, pabaiga nėra pabaiga, o tik naujo nuotykio
pradžia. Nauja pradžia pasakai ir pamokai. O dabar... Kaip pasibaigia pasakos?
Aaa, taip...

Ir aš ten buvau ir daug mačiau. Ir aš ten valgiau ir gėriau, per barzdą varvėjo,
burnoj neturėjau...
 PABAIGA.
Daugiau nemokamų elektroninių „Naujo vardo“ knygų ieškokite
www.naujasvardas.lt
Išnašos

[1]

Nigerijos rašytojas (1930–2013). Čia ir toliau – redaktorės pastabos.

[2]

Airių rašytojas (g. 1958).

[3]

Skanaus (iš pr.)

[4]

Saldžių sapnų (iš pr.)

[5]

Gražus atvaizdas (iš pr.)

[6]

Idealas (iš pr.)

[7]

Dėl Dievo meilės (iš pr.)

[8]

Prevencija yra geriau nei gydymas (iš pr.)

[9]

Didenybė (iš pr.)

[10]

Princesė (iš pr.)

[11]

Trofėjus (iš pr.)

[12]

Atleiskite (iš pr.)

[13]

Nusikaltėliai (iš pr.)

[14]

Amerikiečių rašytoja (g. 1943).

[15]

Šūdo gabale (iš pr.)

[16]

Žiulis Mišlė (pranc. Jules Michelet, (1798-1874) – prancūzų istorikas.

[17]

Klaida (iš angl.)

[18]

Ir (iš vok.)

[19]

Buvai (iš vok.)

[20]

Aš (iš vok.)
[21]

Ir čia (iš vok.)

[22]

Yra (iš vok.)

[23]

Vorai (iš vok.)

[24]

Galbūt (iš vok.)

[25]

Sunku pasakyti (iš vok.)

[26]

Tik (iš vok.)

[27]

Tu esi (iš vok.)

[28]

Viskas (iš vok.)

[29]

Lengviau (iš vok.)

[30]

Nėra (iš vok.)

[31]

Kodėl (iš vok.)

[32]

Įdomu (iš vok.)

[33]

O dabar (iš vok.)

[34]

Esi žmogus (iš vok.)

[35]

Ragana (iš vok.)

[36]

Sese (iš vok.)

[37]

Jos (iš vok.)

[38]

Sunku (iš vok.)

[39]

Pasaka (iš vok.)

[40]

Antra (iš vok.)

[41]

Arba (iš vok.)

[42]

Ne (iš vok.)

[43]

Sakyti (iš vok.)

[44]

Čia (iš vok.)

[45]

Viskas (iš vok.)

[46]

Bet (iš vok.)

[47]

Jie (iš vok.)

[48]

Kažkas (iš vok.)

[49]

Mes (iš vok.)

[50]

Turime (iš vok.)

[51]

Pasaulį (iš vok.)

[52]

Kadangi (iš vok.)

[53]

Be (iš vok.)

[54]

Brolis (iš vok.)

[55]

Žinoma (iš vok.)

[56]

Geros (iš vok.)

[57]

Yra (iš vok.)

[58]

Kad (iš vok.)

[59]

Mamą (iš vok.)

[60]

Rytoj (iš vok.)

[61]

Niekas (iš vok.)

[62]

Kiti (iš vok.)

[63]

Ji (iš vok.)

[64]

Su (iš vok.)

[65]

Visada (iš vok.)

[66]

Turite (iš vok.)

[67]

Naktis (iš vok.)

[68]

Tėtį (iš vok.)

[69]

JAV rašymo guru

[70]

Meilė nugali viską (iš lot.)

[71]

Panele (iš lot.)

[72]

Nemirtingumas (iš lot.)

[73]

Hipotezė (iš lot.)

[74]

Žvaigždės mums nurodo, bet neliepia (iš lot.)

[75]

Užsikrušk (iš lot.)

[76]

Tegu nekenčia, bet gyvena baimėje (iš lot.)

[77]

Kvaila (iš lot.)

[78]

Meilėje visada grumiasi skausmas su džiaugsmu (iš lot.)

[79]

Mano šviesa (iš lot.)

[80]

JAV rašytoja (g. 1971 m.)

[81]

Labas vakaras (iš pr.)

[82]

Akivaizdu (iš pr.)

[83]

Taip liūdna (iš pr.)

[84]

Klaida (iš pr.)

[85]

Užtikrinkite (iš pr.)

[86]

Duriamasis Okinavos ginklas, forma primenantis trišakį, kurio šoninės šakos

trumpos ir kiek atlenktos į šonus.