Senos Radvilų giminės palikuonė moko būti,

tik paskui turėti

Klausantieji Žinių radijo laidų „Versli mama“ kaip vieną ryškiausių

pašnekovių įsidėmėjo dr. doc. Janiną Radvilę, VšĮ „Kompiuterinių
programų mokymo centras“ įkūrėją ir vadovę. Ši versli mama ir
močiutė, kurios genealoginis medis šaknis leidžia į garbingas LDK
laikų gimines, it patrakusi laužo visus stereotipus ir ima iš gyvenimo
viską, ką tik jis gali duoti!
„Nebūtinai mes tampame tuo, kuo norėtume, dažnai perimame
tėvų norus“, – sako stilinga ir energija trykštanti moteris, kurios
liežuvis ginkdie nesiverčia vadinti pensininke. Prisipažįsta ir pati ne
iš karto tapusi tuo, kuo norėjo: mokslams buvo gabi, tad galėjo
rinktis bet kokią specialybę. Mama nuo vaikystės kalė norinti, kad
dukra studijuotų mediciną – bet Janina iš principo į ją nestojo. O
svajonei rinktis teisę pasipriešino tėvas, Smetonos laikais dirbęs
teisėju ir už tai pabuvojęs Sibire. „Taip aš ir tapau niekuo, įvykdžiau
kito žmogaus svajonę, – apie tas dienas kalba Janina, pavijusi
sesers norą įstoti į tuometinį Kauno politechnikos institutą (dabar
– Kauno technologijų universitetas, KTU). – Ji ten nepateko,
vadinasi, turėjau įstoti aš.“
Man pačiai reikėjo susivokti anksčiau. Tačiau klostėsi vienokios ar
kitokios sąlygos, juo labiau kad pasirinkta skaičiavimo technikos
sritis man nebuvo nepriimtina: domėjausi, rašiau disertaciją. Didele
dalimi pasiekimus lėmė didžiulis mano užsispyrimas. O paskui
suvokiau, kad man tas viskas svetima. Ačiū Dievui, kad anksčiau ar
vėliau apskritai suvokiau.

Disertacija su pusės metų kūdikiu ant rankų

Po studijų gavusi paskyrimą į tuometį Mokslų akademijos

Skaičiavimo centrą, Janina tapo viena pirmųjų, dirbusių su
naujausiu to meto moksliniu klyksmu – kompiuteriu, kuris buvo
toks gremėzdiškas, jog užėmė 100 kv. m ploto ir Lietuvoje buvo
vienintelis. Rutininis aptarnaujančios inžinierės darbas per trejus
metus apkarto: toli gražu ne toks kaip dabartiniai kompiuteris
ištisai gesdavo, ir nuolatinis knisimasis po jo laidų raizgalynes
jaunai ambicingai merginai įgriso.

Į centrą dėl skaičiavimų kreipdavosi įvairių mokslinių institutų

profesoriai, kurių vienas pakvietė Janiną ateiti pas jį rašyti
disertacijos. Tačiau pasirinkta nežinoma tema nesudomino: buvo
daug vargo ir maža rezultato, kol kartą į mūsų heroję kreipėsi
viena chemikė, prašydama padaryti cheminio eksperimento
matematinį planavimą – pati nemokėjo. Jaunosios mokslininkės
bendro darbo pagrindu parašė mokslinį straipsnį, ir Janina sako
pajutusi, kad matematinio eksperimento planavimo sritis jai tapo
aiški ir suprantama. Tik Lietuvoje jos niekas nenagrinėjo. Ir tada
Janina per jėgą ir per kraują išsirūpino, kad ją išsiųstų mokytis į
vienintelę tuometėje Sovietų Sąjungoje eksperimento planavimo
laboratoriją Maskvos valstybiniame universitete, kuriai vadovavo
tos srities pradininkas prof. V. Nalimovas.

Kai atrodė, jog esu padariusi visus reikiamus darbus, kad galėčiau
teikti disertaciją gynimui, mano mokslinis vadovas šviesios
atminties profesorius Vydūnas Šaltenis pažiūrėjo ir sako: „Jeigu tu
būtum vyras, tikrai jau čia būtų visko gana ir galėtum gintis. O
kadangi esi moteris, turi dar bent vieną stiprų mokslinį straipsnį
parašyti“. Ir aš sėdau daryti daugiau. Nes tokia buvo to meto
nuostata. Diskriminacija nebuvo akivaizdi, bet stiklo lubos
egzistavo, ir nuovokusis mano profesorius jas iš karto įžiūrėjo.
Disertaciją teko spausdinti praktiškai prieš pat gimdymą. Kadangi
tais laikais buvo spausdinama ne kompiuteriu, o rašomąja
mašinėle, tai reiškė, jog suklydus arba praleidus žodį, visą puslapį
reikėdavo perspausdinti iš naujo.

Apsigynusi disertaciją, kai sūnui buvo pusė metų, Janina iš karto

sulaukė pasiūlymo dėstyti tuomečiame Liaudies ūkio specialistų
tobulinimosi institute. „Ir aš sutikau: alga didesnė ir lankstus
režimas, galėjai derinti darbą ir vaiko auginimą, ir atostogos ilgos.
Klausytojai atvažiuodavo iš atokiausių Sovietų Sąjungos kampelių:
Kamčiatkos, Irkutsko, Taškento. Buvo labai įdomu“, – prisimena
programavimo dėstytojos karjerą Janina. Po sovietų valdžios
žlugimo institutą panaikinus, profesija nuvedė į tuometį Vilniaus
pedagoginį institutą (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas),
o paskui – Vilniaus Gedimino technikos universitetą.

Kalkių pilna galva po šilko skara

Verslą Janina prisipažįsta sukūrusi visai atsitiktinai ir nė kiek

nekoketuoja – labai reikėjo pinigų įsigytai namo daliai įrengti: „Kai
dirbi dėstytoju, gauni algą birželį už kelis vasaros mėnesius į priekį
ir turi manytis iki kitos algos spalį. Pamenu, išleidau tuos pinigus
namo įrengimui per savaitę. Liko trys mėnesiai ir nė vieno lito“.

Tuo metu pašnekovė jau turėjo kompiuterį ir laiks nuo laiko

pamokydavo juo dirbti į skelbimą laikraštyje atsiliepusius žmones
(„viena kita moteriškė atvažiuodavo į namus, taigi tai dienai jau
turėdavau pinigų“), kol kartą gyvenimą aukštyn kojom apvertė
netikėtas skambutis iš vieno mokymo centro: Janinos maldaute
maldavo tučtuojau atvykti ir paskaityti paskaitą kompiuterinio
raštingumo srityje pažengusiems žmonėms.

Pasirodo, centras per skelbimus laikraščiuose surinko klausytojus į

vakarinę grupę, o dėstytojas ėmė ir atšlitiniavo girtas kaip padas, –
kuriozišką istoriją prisimena mokslų daktarė. – Jo neįleidžia ir
atsiprašo grupės, paprašo ateiti po poros dienų. Po tų poros dienų
dėstytojas ateina dar girtesnis. O iš grupės pinigai jau surinkti – tai
laikais toks verslas buvo: pinigus surinko ir jau kažkam išmokėjo,
nėra ką grąžinti. Tad ir maldauja mane: paskaitykit nors vieną
paskaitą, apie ką tik norit, bet atvažiuokit šiandien per 15 minučių,
kol mes kavą padarysim.

Janina susisuko mikliai: galvą, pribyrėjusią kalkių nuo skutamų

lubų, stilingai aprišo šilkine skara, čiupo į pagalbą tada jau
paskutiniųjų klasių mokinį sūnų, kuris dabar pats valdo IT
kompaniją, ir išlėkė gelbėti į keblią padėtį papuolusių kolegų.
„Paskaitą kažkaip pravedžiau“, – dabar kuklinasi, bet klausytojų
grupė iš auditorijos tiesiu taikymu nudrožė pas centro direktorių ir
paprašė, kad Janina jiems kompiuterinio raštingumo kursą dėstytų
iki pat galo.
„Taip išleidau vieną grupę, paskui antrą, trečią ir iki vasaros galo
gerai gyvenau“, – seka tarsi pasaką su laiminga pabaiga, tačiau čia,
skirtingai nei pasakose, įdomiausia istorijos dalis tik prasideda.
O kodėl negalėčiau pati?

Stebėdama centro, kuriame ėmė nuolat vesti mokymus,

veiklą, Janina pamanė: idėja gera, bet organizavimas šlubuoja,
įmonė dirba be jokių leidimų, neišrašo už kursus gautų pinigų
dokumentų, nesudaro su dėstytojais sutarčių – vadinasi, ilgai
negyvuos. Taip ir įvyko, centras netrukus užsidarė. Tada Janina
nusprendė imti ir pati atidaryti tokią įmonėlę. Iš banko gavusi
nedidelę paskolą, įsigijo 10 padėvėtų kompiuterių ir pati pradėjo
organizuoti mokymus.

Atsižvelgdama į rinkos poreikius, mūsų herojė pati kūrė

administravimo, sekretoriavimo ir kitas mokomąsias programas.
Mokymų programos trukdavo 4-6 mėnesius, kiekvienai reikėjo
gauti Švietimo ir mokslo ministerijos licencijas. „Reikalavimai
licencijoms buvo labai dideli, bet aš jas gavau, – ryžtą ir
nuoseklumą demonstruoja Radvilų palikuonė. – Galiausiai
turėjome licencijas vykdyti 24 mokymų programas. Jas visas aš pati
ir tvarkiau“.

Tam, kad galėtų tinkamai parengti atitinkamus mokymo

kursus, Janina pati pradėjo domėtis rinkodara, įvairiomis laiko
planavimo ir bendravimo psichologijos technikomis. O pasėdėjusi
savo pačios samdomų dėstytojų paskaitose įsitikino, kad kai ką ne
prasčiau išdėstytų ir pati („pagalvojau, argi negaliu turėti vadybos
diplomo?“). Išsilaikiusi kelių dalykų skirtumus, informatikos mokslų
daktarė įgijo dar ir vadybos magistro laipsnį.
Jos asmens dokumentai tuo metu jau skelbė pensinį amžių.

Vien tik gyvenimo skonis ir jokio užsisėdėjimo komforto zonoje –

taip būtų galima įvardyti mūsų herojės Janinos Radvilės gyvenimo
credo. Juk, sutikite, įlįsti pas tikrą tigrą į aptvarą, aiškiai suvokiant,
kuo rizikuoji, reikia didelės drąsos ir sveiko avantiūrizmo.

„Žinoma, būdama jauna, dariau tą patį: visur laksčiau ir dirbau“, –

prisipažįsta. Kadangi paskaitas institute, kur tuo metu dėstė,
tekdavo skaityti vakarais, kartu su savimi vesdavosi ir darželinuką
sūnų. Mama kėlė SSRS liaudies ūkio specialistų kompiuterinį
raštingumą, o mažasis kompiuteryje šaudė tarakonus, paūgėjęs
padėdavo įdiegti programinę įrangą, kol galiausiai pats pasuko
informatiko keliu ir žmoną susirado irgi informatikę.

„Sūnus informatiką pasirinko turbūt nuo gimimo“, – šypsodamasi

sako mokslų daktarė, davusi pradžią IT specialistų dinastijai. Iš
kompiuterio ji nedaro jokio baubo: esą, kiek vaikas įniks į ekraną ir
ką iš to pasiims, priklauso tik nuo suaugusiųjų. Štai pasakoja
anądien važiavusi traukiniu su penkiamečiu anūku, kuris labai
norėjo nuvykti į močiutės sodybą Zervynose taip, kaip kadaise
tėvelis – be mašinos. Nors sūnus suabejojo, ar mama teisingai
daro, nepaimdama vaikui į kelionę knygos, Janina sako visą laiką su
anūku prakalbėjusi apie tai, ką abu matė per traukinio langus:
upes, miškus, kaimus.

Atsisėdo priešais mus jauna mama, irgi su kokių 4–5 metų vaiku, ir
iškart įgrūdo jam išmanųjį telefoną, o pati skaito knygą, susikėlusi
kojas ant suolo. Tuomet ir paklauskim savęs, kas kaltas, kad vaikas
įnikęs į kompiuterį? Gal mes patys bijome pokalbių su juo? Ne
kompiuteriuose esmė – esmė tėvų nenore bendrauti su vaikais.

Pasak Janinos, buvimu su vaiku reikia džiaugtis: kiek gi jo bus?

Dažna šiais laikais teturi vieną, dvi, geriausiu atveju – tris atžalas.
Tad laimė auginti mažą žmogų ir galimybė prisiliesti prie jo yra
pats tikriausias buvimas, ir jis toks trumpas!
Pradės lįsti visos įmanomos kliūtys

Kai moteris nuolat galvoja, ką ji praranda, ko neturi, ji nebūna. Kai

kurios sako jaučiančios, kad nuo sėdėjimo su vaiku visiškai
nubukėjo – ir tada iš šito jausmo griebiasi veikti, kad turėtų. O
gyvenimo patirties ir išminties prikaupusiai Janinai atrodo, kad
tuomet kaip tik labiau vertėtų atsiduoti buvimui, kuriame rastųsi
valanda kita asmeniniam tobulėjimui.

Mintis padėti jaunoms mamoms susivokti savyje Janinai kilo

sulaukus marčios pagalbos prašymo: pasekusi anytos pavyzdžiu ir
apgynusi IT srities mokslų daktaro disertaciją, kai pakeliui į
gyvenimą buvo jau antras kūdikis, jauna moteris pasijuto įkalinta
vaikų auginimo rutinos ir buities. Tačiau tradiciniai Janinos vedami
ilgi, 16 val. trukmės mokymai apie asmeninį efektyvumą, mažų
vaikų turinčiai mamai lankyti nepatogūs. Taip buvo nuspręsta
daryti 2 akademinių valandų užsiėmimus, į kuriuos moterys gali
ateiti vakare. Pirmasis toks seminaras apie nuostatas ir vertybes
rengiamas jau rugpjūčio 16 d. 18 val.

„Pirmiausia moterys čia susitiks su panašiomis į save ir išklausys

paskaitą konkrečia tema, padiskutuos, aptars savo situacijas. Noriu
į šiuos mokymus įpinti ir koučingo, ir NLP praktikas, iš karto
pamėginti padaryti vizualizaciją“, – aiškina mokymus vesianti
Janina. Vieną paskaitą numatoma skirti nuostatoms išsiaiškinti, kitą
– savęs pačių padrąsinimui, trečią – savo gyvenimo valdymui,
ketvirtą – savivertei ir taip toliau. Planuojamas 5–6 užsiėmimų
ciklas, atsižvelgiant į auditorijos poreikius, tikėtina, pildysis
naujomis temomis.

Į klausimą, ką patartų mamai, kuri savo gyvenimo plane nuosavą

verslą mato kaip sprendimą, leidžiantį geriau derinti šeimos ir
profesines priedermes, pašnekovė atsako klausimu: visų pirma, ko
ta mama iš tikrųjų nori? „Žmogus negali padaryti to, ko nenori – jis
turi labai norėti“, – aiškina neurolingvistinio programavimo (NLP)
praktikės, ICF koučerės ir prestižinį projektų valdymo srities
sertifikatą PMP turinti Janina.

Ir čia pat įspėja: įvardinus norą, pradės lįsti visos įmanomos kliūtys.
Tada teks atpažinti ir įvardinti, kas trukdo to noro siekti. Ir netgi
garantuoja, kad visi išvardinti trukdžiai bus išoriniai: pinigai,
patalpos, laiko stoka, paramos nebuvimas, tačiau niekada kliūtimi,
trukdančia įgyvendinti savo norus, nebus įvardintas savo
mąstymas. O tai reiškia, kad riboti įsitikinimai neleis imtis verslo ir
įstums į nuolatines pasiteisinimų, kodėl negali jo daryti, paieškas.

Kažkada reikia nustoti aukotis. Daryk, ką privalai, bet mylėk ir save.

Kartais leisk sau daryti tai, ko nori tu pati. Ir kai tau pavyks, būsi
labiau reikalinga kitiems ir galėsi jiems duoti daugiau, negu
duotum būdama vargšė, lakstanti su prijuoste. Jei savo kelią matai
vienoje ar kitoje srityje ir nori save ralizuoti, aplinkiniai irgi gali
truputį pasislinkti. Gyvenimo vieškelyje vietos užteks visiems.
„Manau, moteris ir taip daug aukojasi – reikia kažkiek mylėti ir
save“, – tvirtina gyvenimo džiaugsmu trykštanti mūsų herojė.
Pasak Janinos, būdama viską atiduodanti geroji fėja, bet viduje
jausdamasi nelaiminga, nes neturi to, ko nori, ir daro tai, ką privalo
(„vyras daro karjerą – tu kažką privalai, vaikus augini – kažką
privalai“), tokia savęs nerealizavusi moteris galų gale tampa
nelabai kam reikalinga.

Sau užsidirbti visada gali

Pokalbis neišvengiamai pasisuka ne tik apie jaunas mamas, bet ir

vyresnes moteris. Portalas verslimama.lt yra girdėjęs ne vieną
šviesią istoriją, kai moteris ėmėsi verslo būtent išėjusi į pensiją.
Mūsų žiniomis, vyriausiai verslo naujokei Lietuvoje buvo 69-eri.

„Šito amžiaus moterims labai sunku, – pripažįsta Janina, pati,

būdama pensijoje, įgijusi dar vieną mokslinį laipsnį. – Dalis jų būna
netekusios darbo, ir naujo, būdamos priešpensinio amžiaus,
susirasti negali. Arba eina į išankstinę pensiją, kuri yra maža. Turiu
savo aplinkoje daug tokių moterų ir niekuo negaliu joms padėti.
Nors manau, kad ir 60 metų sulaukusi moteris negali sakyti, kad jai
kažkas per vėlu. Niekas nežinome, kiek mums skirta: galime
nugyventi dar 30 metų, o gal tik pusmetį ar vieną dieną – tai ką čia
galvoti ir kalbėti apie tą pabaigą, kai jos datos nežinai.“
Todėl prisipažįsta norinti rengti mokymus ne tik jaunoms
mamoms, bet ir vyresnėms moterims, kurioms reikėtų pagalvoti
apie tai, ką jos darys išėjusios į pensiją. Taip toli planuoti esą gali
tik strategiškai mąstantis žmogus, juolab kad, pasak Janinos, sau
užsidirbti visada galima. Ir pasakoja apie savo sodybos kaimynę
dzūkę: paprasta kaimo moteris, baigusi vos 7 klases, ir tai
prasimano pinigo – grikių babkas kepa, šluotas riša, prispirkusi 40
dedeklių vištų, jų kiaušiniais prekiauja.

„Tik nuostatos mus ir suvaržo, o ta dzūkė jokių inteligentams

būdingų didelių lūkesčių neturi. Ji tiesiog galvoja, kaip užsidirbti
sau duonos“, – apibendrina. Ir baigdama pasvarsto, kad jei
nemokėtų skaityti paskaitų, imtųsi kitokių veiklų, kurių čia pat
kelias ir išvardija. O aš svarstau, ar ne iš tų stipriųjų protėvių imasi
stiprybė. Nes Janina aiškina, kad svarbiausia – būti, o koks bus tas
buvimas – kiekvienas pasirenka pats.

Šaltiniai: http://www.verslimama.lt/senos-radvilu-gimines-
palikuone-moko-buti-tik-paskui-tureti-i/
http://www.verslimama.lt/senos-radvilu-gimines-palikuone-moko-
buti-tik-paskui-tureti-ii/