ALEKSANDRA

MARININA

•
TRIJŲ NE DESNIS
 1 SKYRIUS

Pro š kažkodėl ne sustodamos vis ž e ngė ir ž kojos .

Pirmiausia skystu spalio purvu skubiai pračiulpsėjo dailūs lakuoti
bateliai nusklembtais kulneliais ir ilgomis siauromis klouniškomis
nosimis, nešdami savo š jaukių naminių rūpesčių link .
Paskui solidžiai ir negirdimai pražingsniavo keturios gauruotos
letenos, labai išdidžiai paskui save tempdamos porą nudėvėtų
purvinų batų, kurie tolimoje praeityje vadinosi moteriškais demi-
sezoniniais aulinukais. Dar viena letenų ketveriukė - tik š kartą
mažos, juodai baltos, klaikiai miaukdamos pralėkė priešinga kryp-
timi, matyt, gelbėjosi nuo didelių ir gauruotų . Buvo ir kitokių kojų,
avinčių batais ir pusbačiais, sportbačiais ir aulinukais. Mūvinčių
kelnėmis, džinsais, pėdkelnėmis. Vienos keliavo toli, kitos - vi-
siškai arti. Bet niekas iš jų nesustodavo. Niekas kažkodėl nenorėjo
dvyliktą valandą nakties, lediniam lietui dulkiant, stovėti kieme ir
į dairytis po purvyną tarp metalinių garažų dėžučių. Visi
norėjo namo, arčiau šilumos, valgio ir televizinių džiaugsmų liku-
č Bet ir tų "visų" buvo nedaug, pagrindinė komunalinio masyvo
Maskvos centre gyventojų dalis seniai jau buvo namie.
Nužudytos moters kūnas gulėjo ant šlapios , apaugusios ap -
gailėtinais skurdžios ž kuokštais ž beviltiškai vienišas,
niekieno nepastebėtas ir niekam nereikalingas. O tik prieš dvi va-
landas tai buvo gyva moteris, linksma, sąmojinga, mylima draugų
ir daugybės ž kuriems ji padėdavo . Kažkodėl taip atsitiko,
kad būtent šiandien niekas nesusirūpino ir nepuolė jos ieškoti, ne-
skambino aliarmo varpais ir nesukėlė ant kojų milicijos. Nors nie-
ko neįprasto č nebuvo, juk ta moteris gyveno viena ir niekas jos
namie nelaukė . O jei kas atkakliai ir skambino jos namų telefonu,
tai visai nesistebėjo, kad ji nekelia ragelio. Darbo metu ji niekada į 3
 A. Marinina

telefono skambučius neatsakinėdavo. Dirbo ji dažniausiai namie, o

ypatingais atvejais - ir vėlai vakare, ir net naktimis.
Tiesa, pastaruosius du mėnesius jos bute gyveno jaunas vai-
kinas, kažkelintos eilės jos sūnėnas. Bet ir jis nelaukė ir neieškojo
savo giminaitės. Jam buvo tas pats. Jis buvo girtas.

- Penktadienį jus išleisim, - niūriai užbaigė kalbą palatos

gydytojas.
- O paskui ką? - kvailai paklausė Nastia Kamenskaja. - Iš-
kart į darbą?
- Negalit sulaukti? - pirmą kartą per visą laiką jo veide pasi-
rodė kažkas panašaus į š
- Kad ne, aš ne ta prasme... - Nastia sutriko, nerasdama
reikalingų ž - Tiesiog koją labai skauda. lr vaikščioti į darbą
su lazda nepatogu, o vežioti manęs nėra kam .
- Niekas į darbą jūsų ir neleis. Mažiausiai mėnesio reikia rea-
bilitacijai. Vaikščiosit pamažėle, vis didindama krūvį. Dar ir masa-
žas, fizioterapija, tai jau savaime. Prieš išleidžiant, aš jums išrašysiu
visas procedūras.
Ji pajuto palengvėjimą ir gėdą tuo pat metu. Kaip gerai, kad
dar visą mėnesį galima neiti į darbą! lr kokia gėda, kaip bjauru, kad
ji tuo džiaugiasi.
Tačiau perspektyva būti greitai išrašytai kėlė Nastiai beveik
neišsprendžiamą problemą. Tiesą pasakius, ta problema egzistavo
jau tris savaites, bet kol Nastia gulėjo ligoninėje, apie ją galima buvo .
negalvoti. Reikalas tas, kad prieš tris savaites Maskvon visiškai ne-
tikėtai atsibeldė giminaičiai iš mažo provincijos miestelio - vyras,
žmona ir du vaikai. Vyresniam dvylikamečiui vaikui skubiai reikėjo
sudėtingos operacijos, kurią galėjo sėkmingai atlikti tik sostinės
klinikoje . Pamišę iš baimės ir nevilties tėvai č sergantį sūnų,
o kartu ir penkiametę dukrą, kurios neturėjo su kuo palikti, ir iš-
skubėjo į Maskvą, tikėdamiesi Nastios tėvų svetingumo. Bet kaip
tyčia Nastios motina ir patėvis dar vasarą pradėjo kažkokį ypač
sudėtingą remontą, ketindami dviejų kambarių butą paversti į
trijų kambarių. Meistrai prisiekinėjo ir dievagojosi, kad per du
4 mėnesius susitvarkys, ir patiklūs šeimininkai lengva širdim persi-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

kėlė pas draugus, kurie mielai užleido jiems savo butą mieste, nes
patys visą vasarą gyveno vasarnamyje. Tačiau atėjo rugsėjis, paskui
spalis, o remontas vis tęsėsi. Ir jei Nastios tėvams ir jų draugams
tokia situacija atrodė tik laikinas nepatogumas, tai su sergančiu
vaiku atvažiavusiems giminaičiams padėtis buvo tolygi katastrofai.
Mokėti už viešbuti jie neįstengė . Neverta ir aiškinti, kad jie apsi-
gyveno Nastios vieno kambario bute, o jos vyras Aleksejus laikinai
grižo pas savo tėvus i Ž . Tai atsitiko tada, kai pati Nastia su
sulaužyta koja jau drybsojo ligoninėje.
Ir štai dabar reikia grižti. .. Kur? Į mažulytį butuką, kur ir be
jos nėr kur apsisukti? Važiuoti pas Liošą i Ž ir užsi karti ant
galvos seniems jo tėvams , kuriems ir patiems reikalinga globa? Ji
juk vos paeina, po arbatini šaukšteli per valandą, ir tai su lazda .
Be to, kaip ji nukaktų iš Žukovskio poliklinikon i masažą ir pro-
cedūras, kuriomis ją prigąsdino gydytojas? Iš namų ir atgal galima
važiuoti taksi, brangu, žinoma , bet jeigu ne kasdien, jų biudžetas
atlaikytų. O kaip gabentis iš užmiesčio?
Iš tikrųjų Nastia Kamenskaja nemanė, kad problema pasidarys
tokia didelė . Kai giminaičiai apsigyveno jos bute, ji buvo tikra, kad
išėjus iš ligoninės gyvens su vyru būtent Žukovskyje, ir važinėjimo
elektriniais traukiniais perspektyva jos nė kiek negąsdino. Tiesiog
ji nesitikėjo, kad išrašyta iš ligoninės beveik nepaeis. Ji manė, kad
tegul ir su lazda, tegul negreitai, bet ji galės judėti be ypatingų sun-
kumų. Pasirodo - ne, sulaužyta koja atkakliai nenorėjo sveikti. Ją
skaudėjo taip smarkiai, taip pasiutusiai ir beprotiškai, kad gydytojai
tik stebėjosi. Ir kuo tik Nastios negydė, ko tik ligoninės chirurgai
nesigriebė, - užsispyrusi koja nepasidavė . Buvo netgi patarta
kreiptis i kokius nors žiniuonis ar liaudies medicinos daktarus,
gal jie padės . Tiesa, tuos patarimus dalijo ne gydytojai, o prijau-
č ligoniai ir jų gim inaičiai. Vienas per kitą jie pasakojo apie
neįtik ė išgijimus , u ž "blogos akies" pašalinimą ir
kitus stebuklus, pačiai Nastiai keliančius stabilų nepasitikėjimą ir
priešiškumą. Nastia, kitados baigusi fizikos-matematikos mokyklą
ir juridinį universiteto fakultetą ir daugiau kaip penkiolika metų
išdirbusi kriminalinėje paieškoje, gavo kietą ateistinį auklėjimą ir
tikėjo tik tradicine medicina, ir tai ne besąlygiškai, nes suprato, kad
ir medicina gali toli gražu ne viską. 5
 A. Marinina

Taip, reikia kažką daryti. .. Kilusiai problemai išspręsti buvo

tik du būdai: arba ieškoti vietos gyventi kur nors Maskvoje, pa-
geidautina kuo arčiau poliklinikos, arba ieškoti, kaip kuo greičiau
sumažinti nepakenčiamą, o einant - didėjanti skausmą, kad galė­
tum savarankiškai judėti ir, beje, gyventi su Lioša Žukovskyje. Apie
buto nuomą negali būti nė kalbos, tokių išlaidų jie nepakeltų. Šiuo
metu jų šeimos finansinė padėtis sunki. Be to, kas gi išnuomos butą
vienam mėnesiui? Užsimuši beieškodamas. O ją išrašo jau penkta-
dieni, tai yra po trijų dienų.
Žinoma, Nastia buvo protinga ir suprato, kad neišsprendžia-
mų problemų nėra, yra tik nemalonūs sprendimai. Galima gyventi
viename kambaryje su sergančio berniuko tėvais ir jo penkiamete
sesute. Galima pasiskolinti pinigų ir važinėti iš Žukovskio ir atgal
taksi visą mėnesi ar tiek, kiek bus reikalinga, kol koja "ateis i protą"
ir bus imanoma daugmaž normaliai vaikščioti. Galima bandyti vis
dėlto rasti butą, kuri išnuomotų trumpam laikui. Suprantama, kad
tai būtų brangu, bet vėlgi pinigų galima pasiskolinti, nors Nastiai
tai nepatinka ir prieštarauja jos taisyklėms. Vienu žodžiu, problemą
galima buvo išspręsti, reikėjo tik išsirinkti, kas mažiausiai nemalonu.
Paskendusi tokiuose apmąstymuose, ji ir praleido laiką nuo
rytinės vizitacijos iki penktos valandos vakaro, kai ė rinktis
lankytojai. Pati ji nieko šiandien nelaukė, Lioša buvo vakar ir dabar
pasirodys tik ketvirtadieni, jam sudėtinga kasdien kapstytis iš savo
pamaskvio, o ir darbo jis turi per akis. Mama ketino ateiti trečiadie­
ni, tai yra rytoj. Nebent kas nors užsuktų iš darbo, bet vargu bau,
laisvo laiko sekliai turi nedaug, o ji juk ne mirties patale ir jaučiasi
beveik puikiai. Tik štai negali vaikščioti.
Pirma kaip paprastai pasirodė tyli inteligentiška pensininkė
Izolda Valerjanovna, kasdien lankanti savo pusseserę - pasų ir vizų
tarnybos darbuotoją. Izoldą mėgo visi trivietės palatos į taip
pat medicinos seserys, sanitarės ir net gydytojai. Klausimas, kuo gi
ji š simpatiją užsitarnavo, liko neaiškus, bent jau pačiai Nastiai,
tiesiog ji kiekviena savo kūno ląstele pajusdavo: štai atsidarė durys,
į Izolda Valerjanovna ir kartu su ja i siaurą ilgą palatą į
š lr tai nebuvo susiję nei su gėlėmis, nei su saldainiais, nei su
kitais skanumynais, kurių paprastai stengiamasi nešti i ligoninę, nei
6 su pinigais, atsainiai ar kaip tik droviai kišamais i baltų medicinos
 TRIJŲ NE DĖSNIS

personalo chalatų kišenes. Tai nebuvo susiję su kažkuo materialiu,

ką galima būtų pačiupinėti, pauostyti, suvalgyti ar kaip kitaip su-
vartoti, norint gauti grynai fizinį malonumą. Pojaunė, tvarkingai ir
nebrangiai apsitaisiusi Izolda Valerjanovna visa buvo tarsi šypsena,
džiaugsmas ir meilė aplinkiniams, ir tas turtas buvo toks švelnus,
malonus ir neįkyrus, kad priešintis jo jėgai buvo neįmanoma. Šiaip
ar taip, Nastia jautėsi būtent taip.
Nepaisant to, kad Izolda ateidavo pas savo seserį, vis dėlto ji
į kalbėtis vienu metu su visais, o ne tik su savo ser-
gančia giminaite. Nors tuo metu trijų palatos gyventojų nuotaikos
galėjo būti visiškai skirtingos, tiek džiugiai pakilios, tiek nykiai
prislėgtos, Izoldai Valerjanovnai kažkokiu visiškai nesuprantamu
būdu pavykdavo atitikti kiekvieno dvasinę būklę.
Kai Izolda pasirodė, jau po pusvalandžio žinojo, su kokia pro-
blema Nastia susidūrė, nors pati Nastia lyg ir neketino su kuo nors
savo reikalų aptarinėti, o juolab prašyti patarimo.
- Ar jūs pastebėjote, Nastia, kokia į jūsų samprotavimų
pusiausvyra?
- Kokia pusiausvyra?
- Jūs turite tūkstantį ir vieną variantą, kaip jums tvarkytis,
kad sulauktumėte, kada galėsite normaliai judėti, ir nė vieno va-
rianto, ką daryti, kad koją kuo greičiau nustotų skaudėti. O juk
problemos esmė būtent tame, kad koją labai skauda. O jūs vietoj to,
kad spręstumėte būtent tą problemą, bandote prie jos prisiderinti
ir nuolankiai laukti, kol ji pati kažkaip išsispręs. Jūs manote, kad tai
teisinga?
Nastiai užteko proto suprasti, kad tai, žinoma , neteisinga. Bet
kaipgi jai gydyti tą prakeiktą koją, jei net patys gydytojai gūžčioja
pečiais, svarstydami ir nesuprasdami, kodėl skausmas, nepaisant
visų jų pastangų, nepraeina. Nors jos išsilavinimas ir aukštasis, bet
vis dėlto ne medicininis.
- O kodėl jums nepamėginus ko nors netradicinio? Jeigu jau
tradicinė medicina nepadeda, reikia bandyti į metodus.
- Bobutėmis ir užkalbėjimais aš netikiu, - atžariai atšovė
Nastia, stengdamasi neparodyti pasibjaurėjimogrimasos.
Kiek tų bobučių, burtininkių nuo gimimo ir aiškiaregių ji yra
mačiusi aiškindama nusikaltimus, - nesuskaičiuotum! Ir kiekvie- 7
 A. Marinina

ną kartą minėtieji personažai kriminalinėse bylose vaidindavo ne

pačius patraukliausius vaidmenis. Nastia, sveiko proto žmogus, ne-
neigė, kad turbūt iš tikrųjų esama netradicinės medicinos gydytojų,
bet jų labai nedaug, tačiau miklių sukčių ir apsimetėlių - marių
marios, ir kriminalinės paieškos akiratyje pasirodo būtent jie, todėl
ir susidaro toks į ū kad visa tai - visiška apgaulė.
- Aš irgi netikiu, - linktelėjusi sutiko Izolda ir vėl nusišyp-
sojo. - Aš tikiu savo patirtim. Yra specialistas, kuris man padėjo.
Ir kai kuriems mano pažįstamiems taip pat. Jei norite, galiu duoti
telefoną.
Nastia nenorėjo, kad Izolda isi ž todėl telefoną ji pa-
klusniai užsirašė, puikiai žinodama, kad niekada tuo numeriu
neskambins. Tačiau geranoriškumu spinduliuojanti pensininkė
nenusiramino.
- Kodėl jūs slepiate raščiuką? - nustebo ji, ž kaip
Nastia lapeli su telefono numeriu kiša i spintelę. - Norit pamėginti
išsigydyti ar ne?
- Noriu, - nuolankiai atsiduso Nastia, suprasdama, kad da-
bar jau išsisukti niekaip nepavyks.
- Tada skambinkit. Tiesiog dabar ir skarnbinkit, juk turite
mobilųjį. Jeigu niekas neprieis prie telefono, į autoatsakiklis.
Pasakykit, kad jums reikia konsultacijos, ir palikit savo telefono nu-
meri, Galina Vasiljevna jums būtinai paskambins, ji labai atsakin-
gas žmogus ir niekada nepalieka kitų be pagalbos.
Na, gerai, gal mirtinų nuostolių dar pavyks išvengti, ir tos
Galinos Vasiljevnos tikrai nebus nemaie, o jau paskui Nastia kaip
nors išsisuks. Toje ligoninėje ji pasidarė kažkokia ištižus, visiškai
prarado sugebėjimą aktyviai priešintis, net negali mielajai Izoldai
Valerjanovnai pasakyti "ne, ačiū, nereikia". Ar č lemia ne Nastios
silpnumas, o pačios Izoldos stiprybė?
Baigti savo apmąstymų ji nespėjo, nes ragelyje jau po antro
skambučio pasigirdo vyriškas balsas:
- Klausau jūsų.
- Labas vakaras, - automatiškai ištarė Nastia, - ar galiu pa-
sikalbėti su Galina Vasiljevna?
- Atleiskit, kas skambina ir kokiu klausimu?
8 Balsas pasirodė Nastiai kažkoks pažįstamas, bet tembro ir into-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

nacijų atpažinimo procesas pasitraukė i antrą planą,

nustumtas kitų
samprotavimų srauto. Kodėl tas vyriškis kalba kaip didelio viršinin -
ko priimamojo sekretorius? Ar č darbo telefonas? Tiksliau, į
telefonas? Kodėl į staigos?
Ar Galinos Vasiljevnos gydymas jau igavo
pramonini mastą? Ar ji tiesiog kažkur dirba, o gydo laisvu nuo pa-
grindinės tarnybos laiku? Kodėl jos sekretoriumi dirba vyras? Vyras
sekretorius ir moteris viršininkė - derinys labiau nei keistas, ji juk ne
ministrė ir ne deputatė. Ar vis dėlto deputatė? Tik to dar trūko!
- Aš dėl konsultacijos, - sumurmėjo Nastia, iš paskutiniųjų
bandydama koordinuoti tai, apie ką ji galvojo, su tuo, ką ji sako.
- Dėl ko norėtumėte konsultuotis? - atkakliai tardė vyriškis,
sulig kiekvienu žodžiu vis giliau skverbdamasis i jos sąmonę kažko-
dėl pažįstamu balsu.
- Po pagydyto lūžio man išliko labai stiprūs skausmai kojoje,
ir aš girdėjau, kad Galina Vasiljevna galėtų padėti.
- Prašom prisistatyti.
- Kamenskaja Anastasija Pavlovna, - ji jau neįstengė nu-
slėpti susierzinimo. Paskambino, kad suteiktų malonumą žaviai
pensininkei, o pateko i tikrą tardymą. O dar tas balsas ... Kurgi jis
girdėtas?
- Asia, č tu? Aš girdžiu - lyg pažįstamas balsas, bet ma-
niau, kad pasivaideno. Tu manęs irgi nepažinai, taip?
Viešpatie, Kolia Selujanovas! O jis ką gi ten veikia tame didelės
viršininkės priimamajame? Nejau iškeitė seklio darbą i komercinį
atlyginimą?
- Kolia? - netikėdama perklausė ji.
- O kas gi dar, jei ne aš! O tu ko č skambini?
- Taigi sakiau - koją skauda. O tu ką ten darai?
- Dirbu, - Selujanovas atsiduso, bet kažkaip keistai. Kažkaip
pernelyg išraiškingai.
- Tai aš supratau, - nusijuokė Nastia. - Kuo? Vyresniuoju
padėjėju? Ar apsaugos viršininku?
- Eik tu žinai kur! - Kolia staiga supyko. - Dirbu aš milici-
ninku. Vykdau nukentėjusiosios gyvenamosios vietos apžiūrą.
Nastiai iškart praėjo visi juokai.
- Vagystė? - trumpai paklausė ji, dėl visa ko pritildžiusi
balsą, 9
 A. Marinina

- Gerai būtų. Užmušė tavo Galiną Vasiljevną.

Ji vogčiomis ž i Izoldą, bet ši buvo į į pokal-
bį su seserimi ir su kita palatos kaimyne - jauna mergina, kažkokio
ministerijos valdininko dukra. Vis dėlto Nastia galėjo galvą guldyti,
kad Izolda Valerjanovna į klausosi jos telefoninio pokalbio.
- Kolia, tu gali kalbėti, ar paskui susiskambinsim?
- Kol kas galiu .
- Tai aš tuoj išeisiu į koridorių, Palauk, gerai?
Lengva pasakyti "tuoj išeisiu". O padaryti? Telefoną teko isi-
kišti į treninginių kelnių kišenę, nes viena ranka susitvarkyti kol kas
neišeina . Lazda kaip tyčia nusirito po lova, ir jos siekiant teko atlikti
sudėtingus akrobatinius etiudus. Dabar viena ranka laikom lazdą,
kita remiamės į lovos atkaltę . Taip, dabar atsargučiai gabenam rai-
š kūną durų link, stengdamiesi necypčioti iš skausmo. Gerai,
kad koridoriuje buvo laisva vieta atsisėsti tiesiog prie pat palatos.
- Alio, - dusdama nuo patirtų pastangų ištarė ji. - Kolia,
tu dar č
- O kur man dingti iš povandeninio laivo, - beviltiškai pa-
juokavo Selujanovas. - Nagi pasakok, kas ta Galina Vasiljevna ir
kodėl tu jai skambini.
- Aš neturiu supratimo, kas ji tokia, man ką tik davė jos te-
lefoną, sakė, kad ji gali padėti. Liaudies gydytoja turbūt ar kažkas
panašaus .
- O kas davė telefoną?
- Viena tetutė, pensininkė . Mano palatos kaimynės giminaitė.
- Kokia pavardė?
- Izolda Valerjanovna, pavardės nežinau . Nori su ja pasi-
kalbėti?
- Galbūt.
Ne dabar. Paskui nuspręsiu.
Frazės pasidarė trumpos, beasmenės, ir Nastia suprato, kad
Koliai nepatogu kalbėti. Ar vadovybė atvažiavo, ar dar kokios ap-
linkybės atsirado.
- Tu vis dar ligoninėje ar jau namie?
- Ligoninėje.
- Su mobiliuku?
- Taip.
10 - Aš tau perskambinsiu, gerai?
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Žinoma.
Nastia vėl į telefoną į kišenę ir atsilošė į minkštą der-
mantininę valdiškos sofutės atkaltę. Grįžti į palatą nesinorėjo, juk
tektų pasakyti Izoldai Valerjanovnai, kad jos pažįstama gydytoja
nužudyta. Susijaudins vargšelė... Nors - vis tiek teks pasakyti. Su-
sitikimo su geranoriškąja dama Nastia niekaip neišvengs.

- Ar galite garantuoti, kad situacija rutuliosis būtent taip,

kaip jūs č man nupiešėt?
Č stengėsi kalbėti pašaipiai ir atitinkamai atrodyti, bet
nebuvo tikras, kad jam išeina taip, kaip reikia. Jam baisiai, beveik
iki širdies skausmo norėjosi patikėti šita paslaptinga gražuole. Juk
jei ji nemeluoja ir neklysta, jo firma vienu mostu išspręs daugybę
finansinių problemų. O problemos dabar tokios, kad jau tenka
svarstyti, kaip geriau būtų nuskęsti - iš karto ar pasikankinti. Apie
tai, kad išplauktum, net kalbos nėra. Bent jau nebuvo iki tol, kol
pirmą kartą, maždaug prieš savaitę, generalinio direktoriaus ka-
binete nepasirodė šita damutė. Pasirodė ir daug nelaukusi pateikė
pasiūlymą, ir tokį keistą, kad Č iškart nesusivokė ir paprašė
laiko pagalvoti. Ji lengvai sutiko ir pasakė, kad ateis po savaitės. Ir
štai atėjo. Bet kokia gražuolė - akių negalima atplėšti! Jei ji būtų
pasirodžiusi ne su dalykiniu pasiūlymu, o su ... švelniai tariant,
intymiu, jis nebūtų abejojęs nė sekundės . Nors žmona reguliariai
jam pataria dažniau ž į veidrodį, kad vertindamas savo pa-
trauklumą neprarastų objektyvumo, Č vis tiek visas moterų
susidomėjimo jo persona apraiškas laikė nuoširdžiomis . O ir veid-
rodyje nieko tokio itin atstumiančiojis nematė. Na , plikė . Na, alaus
pilvukas. Na, ū sakykim, ne visai krepšininko. Na, ir kas?
Tačiau klausimą (tikslia, kaip jis tikėjosi, intonacija) Č
uždavė ir dabar laukė atsakymo. O atsakyti gražuolė kažkodėl ne-
skubėjo. Gal mėgino tiksliau jį suformuluoti, gal bandė Č
kantrybę . Šiaip ar taip, ž rimtai, be šypsenos.
- Aš, pone Č garantijos duoti negaliu. Aš tikiuosi,
.kad ž kurie imsis šito reikalo, yra prognozuojami. Bet kar-
tais jie elgiasi visai ne taip, kaip mes iš jų laukiame. Todėl gali būti
padaryta ne viskas, kas sugalvota, arba nepadaryta visiškai. Bet ką 11
 A. Marinina

gi tokiu atveju jūs prarandat? Absoliučiai nieko. Na, o jeigu viskas

pasiseks, jūs gausite viską.
- Kaip tai aš nieko neprarandu? - Č pabandė pik-
tintis, bet ir tai jam išėjo nelabai į juk damutė teisi, teisi
visu šimtu procentų. Netgi dviem šimtais. Ką jis praras, jei vis tiek
skęsta? - O vardas? O reputacija? Jūsų manymu, tai nieko neverta?
Galima tai paaukoti vardan abejotinos kombinacijos?
- Brangusis Igori Vasiljevičiau, jūs turėjote ir vardą , ir re-
putaciją. lr kiek jums tai padėjo? Jūs turite puikią firmą, apstatytą
gerais baldais ir išmuštruotu personalu, ir iš pažiūros jūs kaip nula-
kuotas, bet juk pats puikiai žinote, kas dedasi su jūsų finansais . Ne
šiandien, tai ryt jūs nugrimsite į dugną. O gal jau grimztate. Kojos
dar nešlampa? O man atrodo, kad vandens jau iki kauliukų.
Č nesusilaikęs susijuokė. Ji turi humoro jausmą, šita
nežinia iš kur užgriuvusi jam ant galvos gražuolėlė. lr jeigu viskas
pasiseks, tai gali būti. .. Kuo ji vardu? Ji, rodos, praeitą sykį sakė ...
Ak taip, Ksenija. Be tėvavardžio ir be pavardės. Tai galima ja tikėti
ar ne? Žinoma, jis nieko nepraranda, be kalbų. Bet jeigu ji kieno
nors pasiųsta? Jeigu visoje jos pasiūlytoje kombinacijoje yra koks
nors antras dugnas? Jis, paskutinis kvailys, paprašė visos savaitės
apmąstyti ir per tą savaitę visų variantų taip ir neap svarstė. Su savo
pavaduotojais tarėsi ir lyg jie kažkokias išvadas padarė, bet ne ga-
lutines, norėjo šiandien susirinkti dar kartą ir galutinai nuspręsti.
Kodėl šiandien? Kodėl ne vakar? Juk Č susitarė su ja susi-
tikti po savaitės - vadinasi, kaip tik šiandien. Ko jis tikėjosi? Kad
paslaptingoji lankytoja, kaip ir visos moterys, užmiršta paskirtus
terminus ir visur vėluoja? Gal paprašyti jos dar vienos dienos? Bet
ne, nesolidu kažkaip, mažas jis ar ką? Generalinis direktorius vis
dėlto, o ne pasiuntinukas. O ir pagunda didelė, ką č slėpti. Vienu
mostu susitvarkyti su visomis problemomis.
- Gerai, - tarė jis ryžtingai, - laikykim, kad mes susitarėme.
- Dar ne, - ir vėl tiesus žvilgsnis, ir be šypsenos. - Kokias aš
turėsiu garantijas, kad jūs į savo dalį šitoje kombinacijoje?
Aš savo padarysiu, viskas bus taip, kaip aš planuoju, o jūs? Kaip aš
galiu būti tikra, kad jūs neišsigąsite ir padarysite viską iki galo?
- Kodėl aš turėčiau išsigąsti? Ar jūs siūlote man kažką ne-
12 teisėta?
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Atvirkščiai. Tai, ką turėsite padaryti jūs, daugiau negu tei-

sėta. lr daugiau negu teisinga. Būtent todėl jus pradės spausti, ir
spausti smarkiai, kad jūs to nedarytumėt. Juk jūs suprantate, kad
sulaikytum ž nuo neteisėtų veiksmų, pakanka pagrasinti jam,
kad paviešinsi. Kad sulaikytum ji nuo visiškai teisėtų ir teisingų
ž atsargoje reikia turėti labai svarių argumentų . Ar jūs prieš
juos atsilaikysit? Neišsigąsit?
Č nebuvo tuo tikras. Bet juk garsiai neprisipažinsi ir
dar tokiai moteriai!
Jis neigiamai papurtė galvą ir nusišypsojo. Apsiėjo be ž
Atseit, argi dar reikia ž Juk viskas ir taip aišku.
- Ko dabar iš manęs reikia? - jis vėl buvo dalykiškas ir susi-
kaupęs.
- Man reikia susitikti su pačiu protingiausiu ir patikimiausiu
jūsų pavaduotoju. Pageidautina su tuo, kuris išmano apie finansinę
pad ė
Č paspaudė selektoriaus mygtuką ir paprašė sekretorės
iškviesti vieną iš dviejų savo pavaduotojų ir atnešti kavos. Kažkodėl ,
kai dalykinė susitikimo dalis liko praeityje, jis mirtinai užsinorėjo
geriau į ž į gražiosios lankytojos kojas .

- Ar esi kada girdėjusi tokį ž .klneziologija"?

Kolia Selujanovas su apetitu su leido dantis į obuolį ir pradėjo
energingai kramtyti, matyt, tikėdamasis, kad dabar Nastia ims ilgai
ir smulkiai aiškinti, o jis galės kokias penkias, o dar geriau - dešimt
minučių tylėti ir valgyti.
- Kineziologija? - perklausė ji. - Pirmą kartą girdžiu. Iš kur
tu tą terminą ištraukei?
- Tuoj, - prikimšta burna neaiškiai sušvogždė Kolia, - su-
kramtysiu ir pasakysiu.
Jie sėdėjo procedūriniame, į kurį juos į budinti seselė.
Kolia pasirodė ligoninėje dešimtą vakare, kai jokių lankytojų sky-
riuje nebuvo jau nė kvapo, ir lengvai į seselę leisti jam "pa-
bendrauti su kolega". Selujanovą skyriuje pažinojo visas medicinos
personalas, juk per pastaruosius dešimt metų patyrus į
traumų, jam teko gulėti penkis ar septynis kartus. O jau kiek darbo
draugų jis yra č lankęs, neįmanoma net suskaičiuoti. 13
 A. Marinina

- Žodžiu, taip, - jis apsidairė, ieškodamas tinkamos vietos

nuograužai nu kišti, nieko, išskyrus konteineri naudotiems tvars-
č nerado ir graudžiai atsidusęs išmetė dar neseniai tokio gra-
žaus vaisiaus nuograužą pro orlaidę. - Su tavo Galinos Vasiljevnos
lavonu mes prasitąsėm šiandien visą dieną. Kūną rado šunininkai
per rytmetinį pasi vaikščiojimą. Nužudė ją, iš visko sprendžiant,
ten pat, kur lavonas ir rastas, bent jau taip sako ekspertai. Gyvena
ji, tai yra gyveno, kaimyniniame name, per tą kiemą vaikščiojo
nuolat - taip arčiau iki troleibusų stotelės.
- Kaip ji nužudyta? - pertraukė Nastia.
- Du peilio dūriai, abu plaučių srityje.
- Tai yra durta i nugarą? - patikslino ji.
- Išeina, kad taip. Rankinuko prie nužudytosios nerasta, taigi
galima kalbėti apie ž apiplėšimo tikslu. Kadangi ranki-
nuko nebuvo, tai nebuvo ir jokių dokumentų. Nurauki problemą?
- Tai jau, - š Nastia. - Sprendžiant iš to, kad penktą
valandą tu jau buvai jos namuose, asmens tapatybę jūs nustatėte
gan greitai.
- Na, ne taip greitai, kaip norėtųsi, - pasikuklino Selujano-
vas, - bet tu mane girk, girk, nes niekas daugiau nepagirs, o geras
žodis - pati žinai. .. Bet tu vis dėlto man paaiškink, Asia, kodėl
diedai ir bobos taip skirtingai sutverti, ką? Imk, pavyzdžiui, vidutinį
statistinį diedą - mažiausiai šešios kišenės: dvi kelnių, dar keturios
švarko arba striukės, ir kiekvienoje kišenėje kas nors naudingo. Kol
iš diedo viską iškratysi - nusikamuosi! Ir jei pinigai dingę, visada
yra šansas, kad pasas ar koks nors dokumentėlis užsiliko . O jūs,
damos? Viską kišate i vieną rankinuką . Visus kiaušinius i vieną
pintinę . Rankinuką iš jūsų išplėšia, ir viskas - jūs nuogos basos, be
pinigų, be dokumentų, be užrašų knygučių, be vizitinių kortelių, be
buto raktų, be mobiliuko. Štai ir nustatinėk paskui jūsų tapatybę.
- Ar tu filosofuosi , ar kalbėsi apie reikalą? - juokdamasi
paklausė Nastia, mintyse taikydama Kolios žodžius sau pačiai ir
suprasdama, kad jei iš jos atimtų rankinuką, tai ji tikrai, kaip jis
sakė, liktų nuoga basa. Kad ir kiek kišenių ji turėtų drabužiuose, jos
visada būdavo tuščios.
- Labai man reikia su tavimi apie reikalus kalbėtis! - purkš-
14 telėjo Selujanovas . - Lyg aš neturėčiau su kuo apie tai pakalbėti
 TRIJŲ NE DĖSNIS

darbe. O be to, kokia prasmė su tavimi kalbėti, mes juk kartu ne-
dirbame. Aš tiesiog atėjau paplepėti, nes Valiuša išvažiavo i koman-
diruotę ir namie niekas manęs nelaukia. Na, ir apie tą kineziologiją
paklausti - o gal tu ką nors žinai, su kuo ji valgoma. Aš jau ir žodyne
ž i ū rė j au, ir didžiajame enciklopediniame, nėra ten tokio žodžio.
- O iš kur tu ji ištraukei?
- Iš amžinatilsi Galinos Vasiljevnos. Jos vizitinėje kortelėje
tiesiog taip ir parašyta: psichoterapeutė,kineziologė. Su ja bute gy-
vena giminaitis, tipo sūnėnas, devintas vanduo nuo kisieliaus ir dar
praskiestas, tai ir jis gerai nežino, kuo jo tetulė vertėsi. Jos klientai
ateidavo pas ją i namus. Užsidaro, sako, su jais kambaryje dviem
valandom, o gal net trims, ir nieko nesigirdi.
- O jis slapčia klausėsi?
- Reik manyti. Pamatytum tą sūnėną! Tikras ožys. Dvidešimt
trejų metų, dirbti nenori, mokytis nenori, nieko nenori, tik degtinę
gerti ir naudotis kitais gyvenimo malonumais. Atvažiavo iš Pskovo,
kaip aš supratau, ji atsiuntė pas tetą perauklėti. Tai yra atvažiavo jis
lyg ir į specialybę ir rasti darbą, nes jo gimtajame mieste rasti
darbo problema. Bet iš tikrųjų sėdėjo jis tetai ant sprando ir neėmė
i galvą, o kad ji jo nevijo ir atgal namo nesiuntė, vadinasi, suprato,
kad atsiųstas jis ne dėl darbo ir profesijos, o tam, kad ji paveiktų ji i
gerąją pusę su ta savo psichoterapija.
- Arba kineziologija, - į ė Nastia.
- Arba kineziologija, - sutiko Selujanovas ir susikrimtęs
pridūrė: - jei tik ž kas tai yra . Mes šiandien apklausėm
keletą nukentėjusiosios draugių ir pa ž , klausinėjom ir apie
kineziologiją, ir nė viena tiksliai nežino. Sako, kad tai kažkas iš ezo-
terikos srities. Žodžiu, pati supranti, kad mes i tą sūnėną į
mirtinai, štai iki vakaro ir terliojomės.
- Ir kas paaiškėjo?
- Viešpatie, Asia, jei kas nors į būtų paaišk ė argi
aš dabar č sėdėčiau? Aš juk dabar su vaikinais š žmogžu-
dystės, sekant karštais pėdsakais, atskleidimą. Galina Vasiljevna,
amžinatilsi, buvo protinga moteris ir suprato, ką reiškia jaunas
geriantis vaikinas be šulo galvoj , kuris, beje, dar dažnokai lieka jos
bute vienas. Ji namuose laikė pinigų tik kasdienėms išlaidoms, o
visa kita iškaišiojo pas drauges . Nuomojo banke seifą, saugojo ten 15
 · A. Marinina

juvelyrinius dirbinius, o seifo raktas - taip pat pas draugę. Taigi

jokios naudos iš jos nužudymo sūnėnas neturi.
- O butas? Kas ji paveldės?
- Taigi taigi, aš irgi apie tai pagalvojau. Asia, tu nepatikėsi,
bet jo niekas nepaveldės.
- Kaip tai? - nustebo Nastia.
- Butas ne privatizuotas. Ir nuomininko mirties atveju ati-
tenka valstybei, kadangi bute, išskyrus pačią nukentėjusiąją, niekas
nepriregistruotas. Štai taip! Taigi žudyti ją dėl buto irgi nėra jokios
prasmės. Kaip tik atvirkščiai, kol tetulė gyva, vaikinas turi kur gy-
venti, o po jos mirties jam tektų vary ti i gimtąsias vietas, tai i jo
planus, mano manymu, neįeina. Žodžiu, panašu, kad šitas sūnėnas
č niekuo dėtas. Mes jau spėjom pagalvoti ir apie jo draugeIius, juk
jis su kažkuo geria ir bendrauja, o tos publikos rate minties galiūną
retai kada sutiksi. Lengvai galėjo pagalvoti: jei tetulė turtinga, tai
gali būti, kad su savimi nešiojasi ir pinigų, ir blizgučių. Galėjo net
ir paties sūnėno neinformuoti apie savo gerus norus, tiesiog Galiną
Vasiljevną pasekė ir apiplėšė. Č reikėtų pasakyti, kad jokių juve-
lyrinių dirbinių ant lavono nebuvo: nei menkiausio žiedelio, nei
auskarėlių, nei grandinėlės ant kaklo, nei kryželio. Šiais laikais net
patys neturtingiausi piliečiai ką nors vis dėlto nešioja, kad ir sidab-
rinę grandinėlę. O ant nužudytosios kūno - nieko. Taigi apiplėšė
ją švariai, rūpestingai, ne tik rankinuką pagrobė, bet ir viską bent
kiek vertinga nuo lavono nuplėšė. Mes ta kryptim, žinoma, dar pa-
siknisim, sūnėno ryšius patikrinsim, bet širdim jaučiu, kad nieko
neatkasim. Asia, - jis staiga pakeitė temą, - tu dar ko nors valgyti
neturi? Nuo ryto nieko neėdęs, tik tavo dabar štai tris obuolius.
- Tuoj atnešiu , - linktelėjo ji, - tik teks palaukti, aš dabar
judu lėčiau už vėžli o
Ji pasiėmė lazdą ir pradėjo keltis vertikalion padėtin. Kolia
ž i ją su užuojauta, bet be gailesčio.
- Stenkis stenkis, - ragino jis, kol Nastia š prie
durų, - tau vaikšč ioti sveika, koją reikia mankšti nti, patikėk ma-
nim, ne kartą esu tai perėjęs . Kentėk.
- Dar žodis , - neatsisukdama sušnypštė ji grasiai, - ir aš vėl
č atsisėsiu. Arba nueisiu ir pasiliksiu palatoje iki ryto, o tu galėsi
16 č kankintis ir numirti iš bado.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Nastia sudėjo iš spintelės i maišeli du pakelius sausainių,

plytelę šokolado ir buteliuką geriamojo jogurto. Žinoma, alkanam
operatyvin in ku i tai ne maistas, bet vis šis tas .. . Dabar jam reikėtų
mėsos, sultingą toki kąsni, ir bulvyčių, ir salot ė ir duonut ė ne-
pagailėti, tačiau, kaip sakoma, ką Dievas davė.
Š ligoninės koridoriumi procedūrinės link, Nastia
Karnenskaja prisiminė, kas gali žinoti apie kineziologiją. Jei, kaip
Selujanovas sakė, tai kažkas iš ezoterikos srities, tai apie tai garan-
tuotai ką nors žino Pavelas Diužinas .

Leningrado plentas buvo užsikišęs mašinomis, ir kelias iš Še-

remetjevo oro uosto Valerijui Riteriui pavirto nemenku išbandymu .
Kas dešimt minučių jam skambino motina ir jaudindamasi reikala-
vo ataskaitos apie situaciją kelyje, kur jis dabar yra ir ar greitai bus
namie. Valerijus stengėsi nepykti ir nesinervinti, jis suprato, kad
motina, nepaisant viso jos šaltakraujiškumo ir mokėjimo tvardytis,
šiuo metu, kaip sakoma, yra "ant ribos": Larka vėl kažko prisirijo ar
prisiuoste, š po butą kvailai šypsodamasi ir išdarinėja kažką
neprognozuojamo. Motina visada i š kai marti būdavo to-
kios būklės, jai atrodė, kad Larisa apimta transo gali iškrėsti bet ką,
net griebti peili ir pulti anytą. Kad ir kiek Valerijus jai aiškino, kad
apkvaitę narkomanai nepavojingi, kad jie visus myli ir jiems gerai,
Nina Maksimovna laikėsi savo:
- Niekada negali žinoti, kas šaus i galvą žmogui, neturinčiam
proto. Be to, kaifas gali bet kada praeiti, o jei prasidės abstinencija?
Ką man su ja daryti?
Su kiekvienu skambučiu motinos jaudulys augo, Valerijus jau
buvo nusiteikęs mesti mašiną kartu su vairuotoju-asmens sargybi-
niu ir leistis namo greita risčia nuosavomis kojomis.
- Mamuliuk, pakentėk, na, pakent ė prašau, - monotoniš-
kai dudeno jis i rageli, stengdamasis nepradėti rėkti, - č siaubingi
kamščiai, aš nieko negaliu padaryti.
Pagaliau netoli metro .Dinarno" kelias pasidarė laisvesnis - daug
mašinų išsuko iš Leningrado plento i Trečiąjį eismo ž . Tačiau
vis tiek kelias nuo oro uosto iki namų atėmė iš Riterio vietoj į
keturiasdešimties minučių dvi su puse valandos. 17
 A. Marinina

Buto durys atsidarė, vos jam išėjus iš lifto: motina nekantriai

jo laukė, sėdėdama erdviame koridoriuje. Valerijus nykiai pagal-
vojo, kad tokią strateginę poziciją Nina Maksimovna užėmė ne
šiaip sau - ji rengėsi bėgti iš namų, jei Larka vis dėlto ... Viešpatie,
apie tai baisu net pagalvoti.
- Kur ji? - greitai paklausė jis, glustelėjęs prie motinos.
- Svetainėje. Atvėrė visus langus ir balkono duris. Jauti, kaip
traukia šaltis? O jai šilta!
Nekreipdamas dėmesio i ž motinos akyse ašaras, Va-
lerijus puolė ilgu koridoriumi i paties erdviausio kambario pusę.
Taip ir yra! Larisa su ilgu šilkiniu peniuaru stovėjo ant palangės ir
susimąsčiusi ž i dangų, darydama be galo gražius, bet visiškai
nedviprasmiškus judesius rankomis. Plačios rankovės tai nu-
slysdavo iki pečių, tai nusileisdavo, slėpdamos laibus riešus . Dar
akimirka - ir ji nuskris!
Valerijus ant pirštų galų prisėlino prie žmonos, greitai abiem
rankom apkabino ir pastatė ant grindų.
- Išprotėjai? - piktai tarė jis, atgaudamas kvapą. - Ką č
išdarinėji?
- Oi, Lera, - kvailai ir džiugiai šypsodamasi pragydo Lari-
sa, - mano Lera parvažiavo, auksinė mano, sidabrinė, briliantinė
Lera!
Jis negalėjo pakęsti šito kvailo .Lera", ir žmona tai žinojo, bet
veikiama preparatų nepaisė nieko, taigi ir vyro pageidavimų ir pra-
š Valerijus švelniai suėmė jos galvą, atsuko veidą, pažvelgė i
akis . Vyzdžiai - kaip mažulytės smeigtukų galvutės. Lūpos sausos.
Skruostai balti, net pamėlę. Kad ir kaip stengėsi, jis negalėjo jos ne-
kęsti. Jis labai ją mylėjo . Labai. lr tvirtai tikėjo, kad ji apsigalvos, su-
sitvardys, kad viskas susitvarkys, kai aplankys tikra sėkmė, kai tik ji
nustos graužtis dėl savo menkumo. Larisa žino, kad yra talentinga,
Valerijus irgi tai žino, bet juk ji - moteris, ir priešingai nei dauge-
liui kūrėjų vyrų, pripažinimas jai būtinas. Vyrai (ne visi, žinoma,
bet daugelis) moka ilgus metus gyventi tarsi nepripažinti genijai,
jiems nesvarbi aplinkinių nuomonė, jiems visiškai pakanka patiems
suvokti savo genialumą. O moterims kas kita. Jos (taip pat ne visos,
bet daugelis) geidžia aplinkinių į Joms reikia girdėti iš ša-
18 lies, kaip nuostabiai jos atrodo, kaip vykusiai apsikirpo, kaip puikiai
 TRIJŲ NE DĖSNIS

joms dera naujas kostiumėlis, kokios jos protingos ir talentingos.

Jei jos negauna patvirtinimo iš šalies, greit pradeda abejoti savo
grožiu ir protu. lr, žinoma, talentu.
Ne , negalėjo Valerijus Riteris pykti ant žmonos . Jis darė vis -
ką, ką galėjo, kad jo žmonos talentas būtų pripažintas, kad apie ją
pradėtų kalbėti ir jos gabumai niekam nekeltų abejonių. Matyt, to,
ką jis darė, kol kas nepakako, nes tikro pripažinimo Larisa nesu-
laukė. Kokio būtent "tikro"? O tokio, kad ji nusiramintų, nustotų
kompleksuoti dėl savo netalentingumo ir baigtų be paliovos vartoti
narkotikus, kuriais ji ginasi nuo juodų minčių apie savo egzistenci-
jos beprasmiškumą.
- Na, ko tu į mane taip ž - skardžiu balsu č La-
risa, glausdamasi prie vyro ir stengdamasi slėpti veidą. - Nežiūrėk
į mane taip .. .
- Kaip?
- Kaip inkvizitorius. Man viskas tvarkoj. Garbės žodis.
Tai tęsėsi jau dvejus metus - visus dvejus metus nuo pat ves-
tuvių, ir Valerijus gerai suprato, kad beprasmiška net bandyti kelti
skandalus ir priekaištauti žmogui, kuris kaifuoja . Jis vis tiek nieko
nesupras ir neįsisąmonins, visos pastangos perniek. Todėl jis ne-
pradėjo aiškinti Larisai, ką galvoja apie jos potraukį narkotikams,
nebandė gauti iš jos į pažado "daugiau taip nedaryti", ne-
lindo prie jos su kvailais klausimais, kodėl ji ir vėl... juk anąsyk pa-
ž ... ir jam atrodė, kad ji viską suprato ... o ji. ..
Tai daryti nebuvo prasmės. Nebuvo ir negalėjo būti tikslo.
Riteris suprato, kad dabar, kol Larisa, švelniai tariant, ne visiškai
adekvačiai reaguoja į realybę, nieko neįmanoma padaryti. Jai gerai,
ji džiaugiasi gyvenimu ir pažadės viską, ko nori, ir neigs bet kokius
faktus, net ir pačius akivaizdžiausius . Paskui, kai "tai" praeis, ji puls
į dirbtuvę ir dirbs dieną naktį kaip apsėsta, kartais net po kelias die-
nas nesirodydama namie. Tada kūrybinis į pradės vėsti, Lara
vis dar dirbs, bet jau ne taip atsidavusi, nakvos, kaip pavyzdingai
žmonai ir dera, vedybiniame guolyje, miegos iki pusiaudienio, ilgai
gers kavą, o vakare grįš iš dirbtuvės kaip iš darbo - septintą va-
landą . Paskui penktą. Paskui vieną gražią dieną ji apskritai neišeis
iš namų, ir tada per savaitę ateis "tai". Tai gali trukti dvi tris dienas,
bet gali ir porą savaičių . 19
 A. Marinina

Tarp "to" priepuolių (Valerijus negalėjo sugalvoti tinkamo

žodžio, tai pasitenkino šiuo) Larisa buvo mielas išdykęs kačiukas,
į dailę ir paveikslų kūrybos procesą, bet visiškai neprisitai-
kęs prie gyvenimo ir neturintis jokio supratimo apie tai, kaip spren-
džiamos pačios paprasčiausios gyvenimo ir buities problemos. Ji
buvo visa to žodžio prasme nežemiškas padaras - efemeriškas,
subtilus, skaistus ir labai labai tolimas nuo realybės . Trapi, po-
tamsia oda, plony te talija ir mažomis krūtimis, Larisa buvo panaši
i stiklinę figūrėlę, nuo kurios galima tik atsargiai šluostyti dulkes
specialia šluotele, bet jokiu būdu neliesti rankomis ir nekilnoti iš
vietos i vietą. Pats Valerijus, plačiapetis, kresnas, galingomis ran-
komis, šalia žmonos pats sau atrodė jei ne kaip dramblys, tai ma-
žiausiai kaip lokys. Ji tokia švelni, tokia bejėgė, tokia jaunutė ir tokia
talentinga! lr kas gi ją apgins, palaikys ir išplukdys i didįjį pasauli,
jei ne jis, turtingas ir sėkmės lydimas visoje Maskvoje ir toli už jos
ribų žinomos konsultacinės firmos savininkas Valerijus Riteris.
Dvidešimtpenkiametė Larisa buvo aštuoneriais metais jaunesnė už
vyrą ir jam priminė vaiką, kuriam reikia padėti ir kurio negalima
bausti.
Motina vakarienei padengė stalą valgomajame, pati išdėliojo
stalo į ir atnešė dubenį su č - gruziniška avienos
sriuba. Valerijus suprato, kad namų darbininkę Rimą ji paleido, kai
tik marčios elgesys pasidarė į Nina Maksimovna visada
taip elgdavosi, joje stipriai reiškėsi nežinia iš kur atsiradusios po-
niškos pretenzijos, kurios neleido jai pagalbininkės namų ū
laikyti šeimos nariu. Rima - tarnaitė, žemesnioji kasta. Dar tik
betrūko, kad ji sužinotų, jog jaunoji šeimininko žmona - narko-
manė! Tarnų akyse šeimininkai turi atrodyti kaip dievybės, aukš-
tesnės kategorijos būtybės, gyvenančios dramblio kaulo bokšte.
Jie, šeimininkai, turi spręsti tarnams nesuprantamas, sudėtingas
ir kilnias problemas, o ne tokias, su kuriomis susiduria kiekvienas
paprastas žmogus.
Larisa, kaip visada, kai "tai" atsitikdavo, vakarienės atsi-
sakė - tabletėms veikiant, ji visiškai netekdavo apetito.
- Lera, aš einu pačiauš gerai? Tu neįsi ž
- Žinoma, eik.
20 Kita "to" savybė buvo bangomis užplūstantis noras bendrauti,
 TRIJŲ NE DĖSNIS

pakaitomis su tylaus apsnūdimo periodais. Larisa galėjo valan-

domis kabėti ant laido, plepėdama su draugėmis apie kažkokius
niekus ir lygiai taip pat galėjo valandomis tylėdama ir nejudėdama
sėdėti Valerijaus kabinete ant grindų, priglaudusi galvą jam prie
kelių ir snausti, kol jis kažką dirbo, tvarkė popierius, sudarinėjo
schemas, kalbėjo telefonu darbo klausimais.
Š kartą, matyt, prabudo bendravimo periodas, ir Larisa iš- į
skrido į kitą kambarį č telefonu.
- Valerijau, kiek gi tai dar tęsis? - paklausė motina, sėdėda­
ma priešais jį už ovali nio pietų stalo. - Larisai reikia gydymo, o tu
nieko nedarai.
Ji kalbėjo ramiai ir negarsiai, bet Valerijaus tai neapgavo -
motina viduje verda, ir tik geras auklėjimas sulaiko ją nuo isterijos.
- Ninule, - atsiduso jis, - aš suprantu, kaip tau su Lara
būna sunku, bet jau tūkstantį kartų aiškinau: narkomanijos per
jėgą neišgydysi. Kol žmogus pats to nepa norės, jam niekas nepa-
gelbės, nei geriausias gydytojas narkologas, nei šamanas, nei eks-
trasensas . Tai visiems žinoma tiesa, apie tai net laikraščiai rašo.
Tam, kad Lara norėtų išsigydyti, reikia pašalinti sielos skausmo
š , nes būtent šitas skausmas verčia ją gerti tabletes ir kvė­
puoti visokį š Patikėk manimi, aš darau viską, ką pajėgiu,
tu juk pati matai, kiek jėgų ir pinigų aš skiriu tam, kad Larą išrek-
lamuočiau. Ir ne aš kaltas, kad ne viskas išeina taip, kaip norėtųsi.
Ar tu manai, kad aš kaltas?
- Na, ką tu, sūneli, - motina šiltai nusišypsojo, - tu niekuo
nekaltas. Tiesiog aš pagalvojau, kad galbūt verta pasitarti su dai-
lininkų reklamavimo specialistais . Galbūt yra kažkokių specifinių
dalykų, kurių tu nežinai ir todėl tau taip greit, kaip norėtųsi, neiš-
eina? Tu investuoji į Larą milžiniškus pinigus, bet galbūt darai tai
kažkaip ne taip? Ar ne ten?
Nebuvo dienos, kad Riteris bent kartą nebūtų pagalvojęs, kaip
jam pasisekė, kad turi tokią motiną. Ko vertas kad ir tas triskart pa-
kartotas "galbūt"! Ir tik keturiose frazėse. Č atsiskleidė visa Nina.
Ji niekada nepiršo sūnui savo nuomonės, net kai jis buvo visai ma-
žas. Ji davė jam visišką laisvę pačiam spręsti, prieš tai suprantama
vaikui kalba išdėsčiusi kaip lentynėlėse visas galimas vienokio ar
kitokio pasirinkimo pasekmes. Ji aiškino, kad pad a ugi nę s ledų jis 21
"
 A. Marinina

gali susirgti angina ir tada sekmadienį jie negalės eiti į zoologijos

sodą, bet jei jis atsisakys dar vienos porcijos, tai negaus trokštamo
saldaus malonumo, tačiau zoologijos sodas jam garantuotas. O
rinktis jis galėjo pats.
Nina Riter, jauna ir trečioji iš eilės į dailininko Sta-
nislavo Riterio žmona, turėjo aukštąjį pedagoginį išsilavinimą ir
galimybę nedirbti. Ir viena, ir kita ji sėkmingai panaudojo sūnaus
Valerijaus auklėjimui, visada buvo šalia ir tapo jo drauge, pirmąja
mokytoja ir pirmąja padėjėja . Tarp žmonos ir vyro buvo trisdešim-
ties metų pločio bedugnė, tarp motinos ir sūnaus tų metų buvo tik
dvidešimt, ir jų šeimoje niekada nebuvo trejeto. Du ir vienas - štai
kaip buvo išsidėsčiusios jėgos. Iš vienos pusės - rafinuotas, pasi-
pūtęs, į ir valdžios globojamas tėvas, iš kitos - jauna žmona
ir mažas sūnelis.
- Valerijau, - tai irgi atspindėjo jo motiną, ji niekada neva-
dino sūnaus visokiais mažybiniais .valeriukais", juoba .Lera", kurio
jis tiesiog nekentė, - aš norėčiau su tavimi pasikalbėti apie tavo
seserį. Kaip tu? Gal pavargęs? Tada pasikalbėsim rytoj.
Č taip pat buvo Ninos Maksimovnos charakterio bruožas:
niekada nepradėti rimtų kalbų, prieš tai nepasidomėjus, ar sūnus
linkęs tą problemą svarstyti.
- Kodėl rytoj? - Valerijus iškrakmolyta servetėle nusišluostė
lūpas ir pakilo nuo stalo. - Pasikalbėkim dabar. Eime į kabinetą.
Man reikia kelis kartus skubiai paskambinti.
- Eik, - nusišypsojo Nina Maksimovna, - aš kol kas nu-
kraustysiu stalą. Kai paskambinsi, ateik.
Išpuoselėtos motinos rankos su kruopščiai padarytu mani-
kiūru suplazdėjo virš stalo, rinkdamos indus. Nina tobulai mokėjo
viską daryti pati ir nuo jaunumės buvo puiki kulinarė, tačiau kiek
Valerijus save prisiminė, namuose visada būdavo namų darbininkė.
Jis net nesistebėjo - kam, jei mama viską moka, juolab nedirba ir
laisvo laiko ji turi daugiau, nei reikia. Namų darbininkė buvo todėl,
kad buvo, ir viskas. Taip reikėjo. Taip buvo priimta.
Valerijus į į kabinetą ir pamatė į paveikslą: Lara mie-
gojo, sėdėdama ant grindų ir padėjusi rankas ir galvą ant minkštos
sofutės. Č pat, šalia jos ant grindų, gulėjo telefono ragelis. Žmona
ti"22 dievino . č š ė ne miegamajame, o būtent jo kabinete, kuri pati
 TRIJŲ NE DĖSNIS

ir buvo tuoj po vestuvių apstačiusi ir išdekoravusi . "Aš į į jį

tiek sielos, - sakė Larisa, - kad man tavo kabinetas dabar pats
jaukiausias kampelis visame bute. Miegamasis - per daug intymi
vieta plepalams su draugėmis, kabėti ant laido svetainėje - ma-
nieringa, o kabinete - pats tas. Č jaučiuosi lyg grįžčiau į save".
Valerijus nelabai suprato, kodėl kalbėjimą su draugėmis telefonu
svetainėje žmona laikė manieringumu, bet šiap jau su aiškinimu su-
tiko ir neprieštaravo. Patinka jai jo kabinete - ir ačiū Dievui, tegul
sau valandomis č kad tik būtų laiminga.
Dabar Lara kietai miegojo, aktyvumo periodus keisdavo apati-
ja, tai irgi tapo į Valerijus atsargiai pakėlė nuo grindų ragelį,
atsisėdo už rašomojo stalo, į kompiuterį, peržiūrėjo paštą.
Paskambino savo pirmajam pavaduotojui, davė neatidėliotinus nu-
rodymus, net labai nesistengdamas pritildyti balso - Lara vis tiek
nieko negirdi: koks smarkus buvo jos aktyvumas nuo narkotikų,
toks gilus buvo ir miegas. Patrankos nepažadintų.
Jis neužmiršo, kad motina laukia jo kažkokiam pokalbiui,
bet vis sėdėjo už stalo ir neatitraukdamas akių ž į miegančią
ž . Ką jis daro ne taip? Kas neapgalvota, nenumatyta? Kodėl
visos jo pastangos iki šiol nedavė lauktų rezultatų ir Lara skandi-
na savo skausmą tabletėmis ir dar kažkuo, nes jis negali priversti
ž o svarbiausia - jos pačios patikėti savo talentu? Valerijus
grįžo iš kelionės, kurios metu tvarkė ne tik savo verslo reikalus, bet
ir rado du dailės vertintojus, kurių žodis galerijų savininkams ir
specialistams buvo ganėtinai svarus . Susitarė, kad jie nupirks po
vieną Larisos paveikslą, davė tiems pirkiniams pinigų. Iš jų reika-
lauta tik vieno: daryti jaunosios tapytojos drobėms reklamą. Jei jau
tokie ž nusipirko paveikslus, vadinasi, jie to verti. Panašias .
operacijas Riteris darė jau ne pirmą kartą, mokėjo ir galerininkams
nemažas sumas, kad jie eksponuotų Laros darbus savo salonose.
Mokėjo kritikams ir žurnalistams už giriamuosius straipsnius.
Mokėjo parodų organizatoriams, fondų direktoriams. Mokėjo,
mokėjo, mokėjo.. . Jam atrodė, kad jis viską apgalvojo. Bet rezultatų
kol kas nebuvo. Žinoma , savo srityje Riteris buvo toli gražu ne nau-
jokas ir gerai suprato skirtumą tarp muzikos, literatūros ir dailės .
Muzikantą ir rašytoją galima išreklamuoti greitai - per pusmetį ar
metus , bet su dalininkais viskas ne taip, juk dailė - ypatingas me- 23
 A. Marinina

nas, sunkiausiai suvokiamas, ir ažiotažui sukelti reikia labai daug

laiko. Labai daug.
Bet jis laiko neturėjo. Kiekvienas naujas "to" periodas kenkė
Larisos sveikatai, jos psichikai, buvo pavojingas gyvybei. Pernelyg
ilgai laukti Valerijus negalėjo.
Pertraukęs savo liūdnas mintis, jis atėjo į svetainę pas laukian-
č motiną. Stambi, karališka, graži, išpuoselėta, penkiasdešimt
trejų metų atrodanti kaip keturiasdešimt penkerių ar net mažiau
(su geru makiažu), ji po vyro mirties net nepagalvojo apie naujas
vedybas, nors pretendentų į ranką ir š negalėjo atsiginti. "Mes su
tavimi turtingi paveldėtojai, - kalbėjo ji sūnui su š - tai
dabar ir tave, ir mane pradės energingai medžioti. Turime labai
saugotis, kad nepatektumėm į kvailą padėtį".
- Aš savo reikalus baigiau, - sėsdamas į krėslą priešais moti-
ną, tarė Valerijus. - Tai kas ten Anitai? Kažkokios problemos?
- Bijau, kad taip, - atsiduso Nina . - Ar pastebėjai, kad pa-
staruoju metu ji mūsų kaip ir vengia?
- Argi? - jis nustebęs pakėlė antakius. - Ne, nepastebėjau.
Tau turbūt pasirodė.
- Aš ne visai tiksliai pasakiau, - Ninos Maksimovnos balse
pasigirdo aiški abejonė, lyg ji būtų bijojusi parinkti netinkamus žo-
džius. - Anita vengia pas mus užeiti, kai namuose Lara. Ji tiesiai
to nesako, bet aš pastebėjau. Ir jei tu pasistengtum ir prisimintum
pastaruosius kelis mėnesius, tai negalėtum su manimi nesutikti.
Valerijus apniuko. Taip, atrodo, motina ne tokia jau ir neteisi.
Prisiminkim.. . Štai Anita pas juos namuose, ir jie visi trys - jis,
Nina ir sesuo geria arbatą. Iš dirbtuvės skambina Lara ir sako, kad
baigė darbą ir po kokių trisdešimties minučių bus namie. Anita ž
ri į laikrodį, apsimeta, kad skuba, ir lygiai po dvidešimties minučių
išeina. O juk iki Larisos skambučio nebuvo jokios kalbos, kad Anita
turi kažkokių reikalų.
Štai Anita tariasi su juo susitikti, bet sužinojusi, kad brolis
ateis su žmona, tuoj lyg netikėtai prisiminusi kažką neatid ė
nukelia susitikimą kitam laikui..
Štai Anita atėjo pasveikinti Ninos su gimtadieniu, o Larisos
tuo metu nebuvo... O štai ji atvažiavo pas juos į vasarnamį, o Larisa
24 tąsyk buvo pasilikusi mieste... O štai vėl jie sėdi svetainėje ir ž
 TRIJŲ NE DĖSNIS

kažkokį filmą per televiziją, prieškambaryje spragsi spyna - grįžo

Larisa, ir Anita tuoj pat kyla atsisveikinti. ..
Taip, viską prisiminus, būtent taip ir išeina, kaip motina sako.
Kas gi atsitiko? Kokia katė perbėgo tarp žmonos ir vieno kraujo
sesers, tėvo dukters iš ankstesnės santuokos?
- Ar gali tai paaiškinti? - paklausė Valerijus, kažkodėl veng-
damas ž motinai į akis.
Nina papurtė galvą:
- Ne. Aš maniau, galbūt tu gali paaiškinti? Šiaip ar taip, tokia
situacija mane neramina. Anita tiek daug dėl mūsų visų padarė, aš
dabar neįsivaizduoju mūsų gyvenimo be jos. Ir aš nenorėčiau, kad
per Larą tarp mūsų...
- Nina, na, kuo č dėta Lara? - susinervinęs pertraukė Va-
lerijus. - Lara visiškas vaikas, ji jokiu būdu negali stoti tarp mūsų
ir Anitos. Ji kūdikis, supranti? Nekaltas, atviraširdis kūdikis visame
kame, kas nesisieja su tapyba. Aš manau, kad priežastis ne Lara, o
pati Anita. Aš su ja pasikalbėsiu pačiu artimiausiu metu. Esu tikras,
kad viskas paaiškės, ir tai bus kokie nors niekai.
- Duok, Dieve, kad tu būtum teisus, sūneli. Bet mano mintys
ne tokios malonios.
- Kokios mintys, mama? Ko tu prisigalvojai?
- Ateis laikas, pasakysiu.
- Mama! Sakyk tuojau pat! - pareikalavo Valerijus. - Kas
atsitiko? Ar aš kažko nežinau?
- Neskubink manęs, sūnau. Arba paaiškės, kad aš teisi, ir tu
pats viską sužinosi, arba aš klystu ir tada aš juokdamasi viską tau
papasakosiu ir atsiprašysiu už tai, kad į Larą.
"- Nina!..
Jis jau rengėsi išsakyti motinai savo pasipiktinimą - juk ne-
galima šitaip, dievaži! Paskleisti miglos, prišnekėti apie kažkokius
į mus, o paskui pasislėpti krūmuose ir dangstytis kažkokiais
pažadais, atėjus laikui, viską paaiškinti. Toks bendravimo stilius ga-
limas tarp svetimų, tarp pašalinių, bet tarp artimųjų, giminių... To
jau per daug. O ir kuo Larą galima būtų į Kad ji vagia pinigus
iš motinos ar Anitos rankinukų? Narkomanams tai į bet tik
tada, kai pinigų jiems stinga. O Larisai jų nestinga, Valerijus visada
jai duoda dideles sumas. Nors ką gali žinoti, gal ji ryja kažką neįma-
nomai brangaus, ir jai net tokių sumų nepakanka. 25
 A. Marinina

Visa tai praskriejo galvoje akimirksniu, bet Riteris nespėjo

nieko pasakyti, nes suskambo telefonas.
- Pakvieskite Larisą, - tingiai pareikalavo moters balsas, pa-
sirodęs Valerijui vulgarus ir ne visai blaivus.
- Ji miega. Ką nors jai perduoti? - jis automatiškai pastebėjo,
kad tas balsas jam nepažįstamas. Nauja draugė?
- Pasakykit, kad aš skambinau.
- Kas - jūs? Ar turite vardą? - paklausė jis piktai.
- Ji pati žino, - balsas nusijuokė, ir jo savininkė padėjo rageli.
Motina į ž i sūnų, iš jos akių sklido nerimas, ir
atrodė, jog jis užlieja visą didžiulės svetainės erdvę.
- Vėl prašė Larisos? - ji lyg paklausė, lyg patvirtino.
- Kodėl - vėl? - prie susierzinimo nuo pokalbio su motina
prisidėjo susierzinimas, sukeltas to vulgaraus balso, ir Valerijus jau
nebandė jo slėpti. - Man pasirodė, kad per visą vakarą tai buvo
pirmas skambutis. Ir man atrodo, Nina, kad dabar tu gali sudėti
visus taškus ant "i"..
Bet motina lyg būtų nepastebėjusi jo nuotaikos. Ar nesistengė
pastebėti?
- Ir vėl nepažįstamas
balsas?
- Nepa ž - nenorom patvirtino jis.
- Moteriškas?
- Taip, moteriškas. Ir kas iš to?
- Ir vėl neprisistatė?
- Taip! - pagaliau sprogo jis . - Ji neprisistatė! Ir kas iš to?
Tik tai, kad Larka isi taisė naują draugę, kuri nežino gero tono tai-
syklių, štai ir viskas! Ji dažnai č skambina? Ir ką, tavo manymu,
tai nusikaltimas? Kodėl aš turėčiau kažkuo į ž tik todėl,
kad ji isi taisė pa ž ą ne iš aukštuomenės? Tavo namudinis
aristokratizrnas, Ninule, jau peržengia visas ribas! Atleisk už ties-
mukiš bet gyvenimas su tėvu tave ištvirkino, tu niekada ne-
dirbai, tu beveik trisdešimt metų sukiojaisi aukštuomenėje ir net
neturi supratimo, kad auklėjimo stoka visiškai nereiškia padorumo
stokos. Pasaulyje begalė gerų ir sąžiningų ž kurie nemoka
padoriai bendrauti telefonu, o tu visus juos apriori pasirengusi ap-
šaukti nusikaltėliais. Pažabok pagaliau savo snobizmą ir palik Larką
26 ramybėje!
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Valerijus buvo tikras, kad motina supyks, tuoj pat nutrauks

pokalbi ir eis i savo kambarį. Ji beveik niekada nekeldavo balso ir
nenusileisdavo iki nykių ir slogių santykių aiškinimųsi, ji tiesiog
liūdnai šypsodavosi ir šaltai tylėdavo. Liūdesys tokiais atvejais turė­
jo demonstruoti jos nusivylimą tuo, kad pašnekovas pasirodė toks
bukas ir neišauklėtas.
Bet motina nepakilo ir nei š Ir net nenutilo.
- Atleisk. sūneli. kad priverčiau tave nervintis. Bet reikalas
tas, kad tu kiauras dienas praleidi darbe, o aš visą laiką namie. Ir
galiu tau pasakyti. kad šitas skambutis - ne išimtis. Pastaruoju
metu Larai nuolat skambina nepažįstamos man moterys. ir nė
viena neprisistato. Anksčiau to nebūdavo . Taip išeina. kad tavo
žmona būtent pastaraisiais mėnesiais apteko daugybe naujų drau-
gių. ir visos. kaip viena. nemandagios. Iš kur jos atsirado? Ir ko-
dėl tuo pat metu, kai atsirado tos paslaptingos ir blogai išauklėtos
draugės, Anita pradėjo Laros vengti? Aš prašau tavęs tik vieno:
pagalvok apie tai.
Susierzinimas dar nepra ė bet motinos žodžiams vis dėlto
pavyko pro ji prasimušti ir pasiekti sąmonę. Valerijus suprato, kad
motinos atžvilgiu, ko gero, pasikarščiavo. Žinoma, ji vaidino kietą
aristokratę. ir tai visada keldavo atlaidžią Riterio š bet vis
dėlto ... Faktai yra faktai. Visų pirma juos reikia patikrinti ir patik-
slinti. Ir antra, juos reikia apmąstyti.

2 skyrius

Turėjo praeiti keli mėnesiai, kol Nastia Karnenskaja nustojo

laikyti Pavelą Diužiną bepročiu. Ji susipažino su Pavelu, kai dar
dirbo valdyboje pas Zatočną, ir ilgai negalėjo suprasti, kaip milici-
jos karininkų gretose atsirado žmogus. šventai tikintis tuo, kad yra
kambarių ir kabinetų, kuriuose ..bloga", ir kad ..patalpas reikia iš-
valyti". Beje. Diužinas ne tik tuo tikėjo. bet ir aktyviai savo į
mus į . Nastia puikiai prisimena. kaip jis pirmą kartą
patekęs i jos tarnybinį kabinetą pareiškė . kad negalės č dirbti ir
nedirbs, kol jo neišval ys, o tada atsinešė ka ž rėmeli. ž van- 27
 A. Marinina

dens ir laikraščių ir darė visokias manipuliacijas tol, kol patalpos

būklė pradėjo atitikti kažkokius mįslingus jo reikalavimus. Nastia
prisimena, kad tada specialiai domėjosi ir Zatočno klausė, kam jis
priėmė i darbą tą nenormalųjį, o generolas atsakė, kad kiekvienas
žmogus turi teisę laikyti tarakonus, jei jie netrukdo jo tarnybinei
veiklai. Kaip sakoma, į durelės automobilio galingumui
į neturi. O kapitono Diužino smegenys veikė gerai ir analiti-
niam darbui visiškai tiko, šito paneigti Nastia negalėjo. Tačiau jai
prireikė nemažai intelektinių ir dvasinių pastangų, kol ji susitaikė
su Diužino ypatumais ir ne tik susitaikė, bet atrado ir pripažino
seniai visiems ž tiesą, kad visi ž skirtingi ir neprivalo
būti vienas i kitą panašūs. Taip, Pavelas toks, koks jis yra, ir reikia
džiaugtis, kad jis toks, ir mylėti ji toki, ir pripažinti, o ne laikyti psi-
chu, nenormaliu tik todėl, kad jis nepanašus i daugumą aplinkinių,
tuo pačiu ir i Nastią.
Ji paskambino Pavelui jau kitą dieną po pokalbio su Kolia
Selujanovu. Diužinas jau metai laiko buvo nusisegęs antpečius
ir į kartu su generolu Zatočnu kažkokioje stambioje
komercinėje struktūroje, kurioje sėkmingai taikė analitinio darbo
į sekdamas ir tirdamas finansinius srautus.
- Paša, tu žinai, kas tai yra kineziologija?
- Žinoma, - net nesusimąstęsatsakė Diužinas .
- Tai kažkoks mokslas?
- Ne visai, greičiau praktika. Na, ir mokslas taip pat. Kodėl
tu domiesi?
- Taip, č viena nukentėjusioji... - Nastia sutriko, ji kalbėjo
telefonu, sėdėdama ligoninės koridoriuje, pro šali lakstė gydytojai,
lėtai krutėjo ligoniai ir ji nenorėjo garsiai ištarti baisaus žodžio
"žmogžudystė".- Jos vizitinėje kortelėje parašyta, kad ji kineziolo-
gė. Ar gali man smulkiau papasakoti, kas tai per daiktas?
- Kaip aš suprantu, pačios nukentėjusiosios tu jau paklausti
negali, - nusišaipė Pavelas . - Gerai, susitinkam. Kur ir kada?
- Supranti, aš dabar ligoninėje. Jeigu tu galėtum č atvažiuo-
ti, būtų šaunu.
- Ligoninėje?! Kas atsitiko?
- A, niekai. Koją susilaužiau, bet jau vaikštau, po dviejų dienų
28 mane išrašo. Tai atvažiuosi?
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Žinoma, tiesiog dabar.

- Pabėgsi iš darbo? - nusijuokė Nastia. - Viršininkas
nebars?
- O kas gi mano viršininkas? Zatočnas. Todėl gali neabejo-
ti, pas tave mane išleis po pirmo pareikalavimo. Kokia ten pas jus
tvarka, lankytojus leidžia?
- Apskritai tai nuo ketvirtos iki aštuntos, bet operatyvinin-
kai - išimtis, taigi pas mane leidžia visada. Pas mane vakar net
dešimtą vakaro iš darbo buvo atėję.
Diužinas atlėkė i ligoninę jau po valandos. Per tą valandą Nas-
tia vos galvos nesusilau ž ė bandydama sugalvoti, kur skyriuje rasti
nuošalią vietelę pokalbiui. Dieną rasti tokią vietą buvo sunku, todėl
ji, kovodama su siaubu dėl neišvengiamo skausmo, užsivilko š
striukę ir apsiginklavusi lazda iššliaužė iš korpuso i parką . Striukę
Č jai atvežė dar prieš dešimti dienų, kai gydytojas pa-
sakė, kad jai reikės pradėti mankštinti koją ir galima išeiti laukan,
bet Nastia taip nė karto ir nebuvo jos apsivilkusi. lr i gryną orą per
visą tą laiką ligoninėje ji išėjo pirmą kartą. Už dešimties metrų nuo
korpuso durų stovėjo suolelis - paskutinė atrama. Toliau ji nenu-
eis, nėra jėgų skausmui iškęsti. Su Pavelu ji neprasilenks, jokiu kitu
keliu i korpusą jis nepateks, tik pro ją . Nastia į ė patogiau, pa-
sidėjo lazdą taip, kad ji nenukristų i š nuo lietaus purvyną, ir
giliai į ė drėgno, išmetamosiomis dujomis persmelkto oro. Jau
trečiadienis. Poryt išrašo. O problema taip ir kybo neišspręsta. Šian-
dien ateis mama, bet Nastia ta tema su ja net nesi kalbės, nes mama
susijaudins, susinervins, ims pati sau priekaištauti, kad remontas jos
bute taip ilgai užtruko ir todėl giminaičiai į pas dukterį, Tiesa,
sužinojusi, kad penktadieni Nastią išrašo, mamai ir pačiai gali ateiti i
galvą mintis, o kaip, tiesą sakant, jos duktė dabar gyvens? Gerai būtų,
kad dar prieš mamai pasirodant ligoninėje jau turėtum parengtą at-
sakymą, kuri liktų tik pateikti mamytės žiniai, palydint spindinčia
šypsena ir tikinimais, kad viskas susitvarkė kuo puikiausiai.
Paskendusi mintyse Nastia pastebėjo Diužiną tik tada, kai jis
jau buvo prie pat.
- Apie ką svajoji, gražuole? - linksmai paklausė jis.
- Apie gyvenamąjį plotą, - sąžiningai išpyškino Nastia, ne-
spėjusi net susivokti. 29
 A. Marinina

- Ir kokios problemos?
Išklausęs Nastios dejones laikinų trūkumų dėl gyvenamojo
ploto tema, Pavelas plačiai nusišypsojo :
- Galiu pasiūlyti prašmatnų variantą . Tave jis turėtų patenkinti
visu šimtu procentų. Tik nesakyk iš karto "ne", pirma išklausyk.
- Varyk, - užsidegė Nastia.
Viešpatie, nejau problema gali taip paprastai, vienu mostu iš-
sispręsti? Ieškodama išeities, ji stačiai susilaužė galvą, o reikėjo tik
paskambinti Pašai Diužinui. Į ką gi jis pasiūlys?
- Yra tuščias vasarnamis ...
- Ne! - iškart suriko ji.
- Nastia, mes juk susitarėm, - papriekaištavo Diužinas.
- Ne, Paša, toliau aš nenoriu net klausyti. Jokių vasarnamių,
jokių užmiesčių . Aš to neištversiu.
- Bet kodėl gi? Ar tu niekada negyvenai vasarnamyje?
- Negyvenau, tik į svečius nuvažiuodavau, ir tai retai. Mūsų
šeima vasarnamio niekada neturėjo. Visi tie šalti namai, kuriuos
reikia kūrenti, išvietės lauke, krautuvės už trijų kilometrų, be te-
lefono, neišbrendamas purvas lauke - ne, tai ne man. Tuo labiau,
su tokia koja, kuri vos paeina. Man reikės kas antrą dieną važinėti
į Maskvą procedūroms, o elektriniai traukiniai turbūt tik kas dvi
valandas važiuoja , perkimšti, ir keliauti tektų š metų . Ne, ne
ir ne .
- Suprantama, - atsiduso Pavelas. - Dabar išklausyk mane
iki galo, kadangi savo "ne" tu jau pasakei ir nėra prasmės jo kartoti.
Namo kūrenti nereikia, ten centrinis šildymas ir normalus sanitari-
nis mazgas . Telefonas irgi yra ir su Maskvos numeriu. Krautuvė už
trijų š metrų, be to, galima susitarti su šeimininku ir viskas bus
pristatyta į namus. Gyvenvietėje beveik visi taip daro. Toliau . Yra
komercinis medicinos punktas su gydytojais ir medicinos seselė­
mis, jis aptarnauja visus, kurie užmoka, jokio draudimo nereikalau-
ja. Kažkas panašaus į privačią polikliniką gyvenvietės ž Be
to, kadangi gyvenvietės žmoneliai išpaikinti, medicinos paslaugos
teikiamos ir namie, jie turi net specialų transportą fizioterapijos
procedūrų aparatūrai vežioti. Toliau . Neišbrendama purvo gatvėje
nėra, viskas švaru ir tvarkinga. Elektriniai traukiniai važiuoja kas
30 dešimt penkiolika minučių, nors vargu, ar tau jų prireiks. Ką tau toj
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Maskvoj daryti? Pasakyk savo ištikimajam, kad nuvežtų ten dau-

giau knygų, vaizdajuosčių, ir gyvenk pamažėle, džiaukis ramybe,
eik pasivaikščioti, gydyk koją.
- O ten ir video yra? - nepatikliai paklausė Nastia.
- Ten net palydovinės televizijos lėkštė yra. Tavo, Nastia, su-
pratimas apie vasarnamius pasenęs. Žinoma, vasarinė lūšnelė š
arų ž per š penkiasdešimt kilometrų nuo Maskvos - šiuo
atveju ne tau. O simpatiškas užmiesčio namelis už dešimties kilo-
metrų nuo Kolcevaja kelio, gyvenvietėje su išvystyta infrastruktūra
ir nuosava apsauga - tai juk visai kas kita.
Taip, ko gero, apie tai verta pagalvoti. Ir lifto nėra, o tai irgi
svarbu. Nes jei sugestų, tai ji su savo koja, aukštyn žemyn vaikš-
tinėdama, nusikankintų . Ir į polikliniką procedūrų netektų per
visą Maskvą važinėti. Ir maistą į namus atneša. Tai bent ž
gyvena! Į kiek šeimininkai paprašys už mėnesio nuomą? Gal
Nastiai ir pinigų neužteks, o ji č į
- Nė kiek, - truktelėjo pečiais Diužinas. - Kokie dar pini-
gai, ką tu? Gyvenk, kiek reikia.
- Lengvai tu svetimus namus dalini, - kandžiai mestelėjo
Nastia.
- Kodėl svetimus? Tai mano namas.
Na, štai. Dar tik metai, kai išėjo iš tarnybos organuose, o
jau užmiesčio namą į Keista, kad kažkas dar dirba, nešioja
antpečius. Šitaip reikalams dėstantis, šlovingieji Vidaus reikalų
organai pagal idėją turėtų būti sudaryti vien iš vakansijų ir visiškų
bukagalvių, kurių niekur kitur nepriima. Bukagalvių, žinoma, pil-
na, niekas nesiginčija, bet juk yra ir galvotų vaikinų. gerų, ištikimų
idėjai profesionalų. Gaila. bet kur kas daugiau galvotų profesionalų,
idėjai nei š ir tai padeda jiems daug uždirbti ir labai neblogai
gyventi.
Gerai tai, jog mama visai nesijaudins, sužinojusi, kad Nastia
gyvens ne iki lubų giminaičiais užgrūstame bute, o už miesto. Pa-
galiau vaikas pagyvens gamtos prieglobstyje, pakvėpuos tyru oru!
Vienu žodžiu, vieni pliusai ir jokių minusų.
- Na, ką. Nastenka? Nuspręsta?
- Nuspręsta, - su palengvėjimu linktelėjo Nastia. - Dabar
apie kineziologiją. 3I
 A. Marinina

Pavelas aiškino labai smulkiai, bet nepasakytum, kad labai su-

prantamai. Iš tikrųjų, kalbėjo jis suprantamai, tik neviskas Nastiai
buvo aišku. Atrodo, ir žodžiai visi buvo pažįstami, o vis tiek ne-
aišku. Štai, pavyzdžiui, ar gali normalus operatyvininkas suprasti,
sakykim: palieti ž mintyse pateiki klausimą "yra problemų?",
gauni signalą-atsakymą"yra". Arba negauni signalo, vadinasi, pro-
blemų nėra. Atrodytų, visai paprasta - pateikei klausimą, gavai
atsakymą. O vis tiek neaišku.
Toliau viskas buvo daugmaž aišku. Visos psichologinės pro-
blemos, kurios tūno ž ir trukdo jiems normaliai gyventi,
specialistų psichologų ir psichoanalitikų buvo suklasifikuotos ir
į tam tikromis formuluotėmis. Pavyzdžiui, "manęs nemy-
li" arba "aš į i kampą". Kiekvienai tokiai formuluotei buvo
sugalvota formulė antagonistė, kuri priešinasi giliai pasislėpusiai
problemai. Iki tos vietos Nastia dar suprato, bet toliau...
O toliau kineziologas, palaikydamas fizinį kontaktą su pacien-
tu, pradeda mintyse keisti negatyvą i pozityvą, tai yra šalina nega-
tyviai nuspalvintą problemą ir pakeičia ją pozityviu santykiu. Taip,
žinoma, Nastia ne kartą girdėjo apie tai, kad mintis materiali. Bet
juk ne šitiek! Mintyse pateikti klausimą, gauti signalą-atsakymą,
paskui keisti negatyvą pozityvu - ne, tai niekaip netilpo galvoje.
Taip nebūna.
- Paša, o tu pats tuo tiki? - jai sunku buvo nuslėpti savo
abejones .
- Aš, Nastenka, ne tikiu, o-žinau, Tikrai žinau.
- Iš kur? - nenurimo Nastia.
- Iš asmeninės patirties. Aš mokiausi kineziologijos.
- Tu?! Ir ką ... tu š ... visa tai moki?
- Moku. Aš tau nepasakočiau,jei tikrai to nežinočiau.
- Parodyk! - pareikalavo ji.
- Ką tau parodyti?
- Na ... š ... apie ką tu man pasakojai. Paimk mane už ran-
kos, už duok klausimą, gauk atsakymą, pakeisk negatyvą pozityvu.
Tiesiog dabar. Gali?
- Galiu. O ką , turi problemų, su kuriomis negali susidoroti?
- Aš? - sutriko Nastia. - Kad ne, man viskas tvarkoj. Pini-
32 gų, tiesa, nedaug uždirbu , bet tai iš kitos operos.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Vadinasi, kitaip tariant, psichologo pagalbos tau .nerei-

kia? - patikslino Pavelas.
- Nereikia, žinoma, nereikia, man viskas gerai. Na, ro-
dyk, - baigė ji nekantriai.
- Nerodysiu, - nusišypsojo Diužinas.
- Kodėl? Nemoki?
- Nastia, tu nesupranti. .. Kineziologija - tai ne cirko foku-
sai, kuriuos galima rodyti ž pramogai. Ir ne chemijos bandy-
mai, kurie demonstruojami, kad žmogus suprastų, kaip medžiagos
reaguoja tarpusavyje. Kineziologas dirba tik tada, kai žmogus jau-
č kad jam reikia pagalbos ir jis tos pagalbos prašo. Jei žmogus
pagalbos neprašo, su juo dirbti negalima.
- Bet kodėl?
- Todėl, kad yra taisyklės.
- Kokios? Kineziologai turi etikos kodeksą?
- Galima ir taip pavadinti. Bet apskritai tai vadinama kosmi-
niu dėsniu .
- Kokiu?! - Nastia pamanė, kad neišgirdo . Kosminis dėsnis!
Tik pamanykit... Tai žinoma, ji buvo užmiršusi, kad tai Diužinas. Iš
jo dar ir ne tai gali išgirsti.
- Kosminis dėsnis. Niekada nesi apie tokį girdėjusi?
- Ne, - prisipažino ji. - Ir kaipgi jis skamba?
- "Niekada nieko nedaryk, nesakyk ir nemanyk, jeigu tavęs
to neprašo". Tai dėsnis visiems gyvenimo atvejams, jis taikytinas ne
tik kineziologams. Esant šiai situacijai jis reiškia, kad aš neturiu su
tavimi dirbti, jei tu nejauti, jog tau reikalinga mano pagalba ir jos
neprašai.
- O jei aš paprašysiu?
- Tada kitas reikalas.
- Tada laikyk, kad paprašiau.
- Nastia, Nastia, - Diužinas nusijuokė ir paplekšnojo ją per
petį, - negudrauk. Aš tau fokusų nerodysiu. Jei tu nuoširdžiai ma-
nai, kad neturi vidinių psichologinių problemų, kurios kliudo tau
gyventi, tai nereikia manęs apgaudinėti.
- Bet galbūt jos yra, tik aš apie tai nežinau . Ar gali padedant
kineziologijai jas atrasti?
- Galiu, - linktelėjo Pavelas, - bet to nedarysiu. Tu nenori 33
 A. Marinina

pagalbos, tu paprasčiausiai bandai mane priversti ištraukti triušį iš

skrybėlės. O problemą, beje, tu turi, ir galbūt ne vieną.
- Taip? - nustebo Nastia. - Iš kur tu ištraukei?
- Iš ten, kad tau nepraeina skaudėti koją, nors pagal visus
medicinos kriterijus ji jau turėtų būti kur kas geresnės būklės.
- O kuo č dėta koja?
- Jei tau skauda kairę koją, tai gali reikšti, kad tu eini ne tuo
keliu, turint galvoje tavo santykius su kažkokiu vyru. Arba protu tu
supranti, kokiu keliu reikia eiti, bet kažkodėl to nedarai. Bet kuriuo
atveju problemos su kojomis - tai kelio pasirinkimo problemos, o
kairioji pusė - problemų su vyrais veidrodis. Štai taip.
- Č irgi kineziologija?
- Ne, č kitas dalykas, - Diužinas pasižiūrėjo į laikrodį. -
Atleisk, Nastule, man laikas. Ar atsakiau į tavo klausimus?
- Na, taip... - pralemeno ji, - iš dalies. Aš beveik viską su-
pratau, bet beveik niekuo nepatikėjau.
- O tau, tiriant nusikaltimą, ir nereikia tikėti, tau reikia su-
prasti, kuo vertėsi tavo nukentėjusioji. Vadinasi, penktadienį de-
š valandą ryto aš č atvažiuosiu ir nuvešiu tave į vasarnamį.
Susitarėm?
- Ačiū, Paša, -liūdnai atsakė Nastia, iš visų jėgų bandydama
išspausti dėkingumo š

- Nikolajau Aleksandrovičiau, galima? - pro praviras duris

atsargiai kyštelėjo vieno iš operatyvinių darbuotojų, tiriančių Gali-
nos Vasiljevnos Aničkovos nužudymą, galva .
Selujanovas atplėšė akis nuo raštų, kuriuos reikėjo sudarinėti
kas mėnesį ir kažkodėl kas mėnesį vis didesnį kiekį.
- Užeik . Ko tau?
- Mes č peržiūrėjom tuos ... na, popierius ...
- Kokius konkrečiai?
- Na, tuos ... kuriuos Aničkovos bute radom ...
Pauzė. Selujanovas kantriai laukė. Apskritai vaikinukas buvo
guvus, bet štai jo kalba - tiesiog bėda . Sunkia žodžius po arbatinį
š per valandą ir tai dar ne visada suprantamai. Iš pradžių
34 Kolia pyko, jaunąjį operatyvininką skubino, š kritikavo, pa-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

skui susitaikė ir išmoko kantriai laukti. Tapęs vadovu, jis ė tru-

puti kitaip ž i gyvenimą. Jei nesutarsi su pavaldiniu, jis išeis , o
kas tada dirbs? Juk už nusikaltimų atskleidimą atsako jis, pavaduo-
tojas operatyviniam darbui, o kas jam atsakys, jei visi išsibėgios?
- Taip . Ir kas tuose popieriuose? Kažkas ne taip?
- Ten ... šita .. . trūksta lapelio ... išplėštas .. .
- Iš kur išplėštas? Iš stalo kalendoriaus? - Selujanovas viso-
mis išgalėmis stengėsi padėti neiškalbiam jaunuoliui.
- Na, taip, aš ir sakau.
Tiesą sakant, nieko panašaus apie kalendorių jis kol kas nepa-
sakė, bet užtat sugebėjo jau gerai ištarti raiškią frazę:
- Kurios dienos lapelio trūksta?
- Štai .. . aš šita ... atnešiau parodyti.
Tai sakydamas operatyvininkas kažkur iš užančio ištraukė
kalendorių ir ištiesė viršininkui.
- O tardytojui tu skambinai? Pranešei?
- Tai jis, šita ... Nenori. .. sakė, kad patys ...
- Ką - patys? Vitia, ką tardytojas sakė? Kad mes patys skir-
tumėm ekspertizę? Kad patys ją atliktumėm? Ar ką - patys?
- Aš šita ... nežinau.
Panašu buvo, kad Vitia rimtai išsigando, nors Selujanovas at-
virai juokavo, nes net ir pirmakursiui juristui aišku, kad ekspertizę
skiria būtent tardytojai, ir tik jie, o jokiu būdu ne operatyvininkai,
ir atlieka tą ekspertizę ekspertai, ir tikrai ne operatyvininkai. Bet
Aničkovos ž bylos tardytojas buvo akivaizdus tingi-
nys ir prastas profesionalas, papildomo darbo sau neieškojo, visus
popierius, rastus nužudytos moters bute, tuoj pat atidavė opera-
tyvininkams, atseit tegul kapstosi, ir Kolia į kad šiuo atveju
jis patarė sekliams patiems pabandyti pasižiūrėti, į krentant
šviesai, ar negalima būtų atgaminti užrašus išplėštame lape pagal
gretimuose lapuose paliktus pėdsakus. O jei negalima, tai ką pada-
rysi, tada jau jis skirs ekspertizę. Kad tardytojas nerodė tarnybinio
uolumo, galima buvo paaiškinti tuo, jog Aničkovos ž
buvo pati paprasčiaus ia ir ypatingo vadovybės dėmesio nesulaukė.
Šiaip ar taip, dėl šito nusikaltimo jo netąsys kasdien su ataskaita
apie tyrimo eigą, taigi galima per daug nesiardyti.
- Nagi, duok, pasižiūr ė ką mes č turim, - tiesdamas
ranką i kalendorių, taikiai tarė Selujanovas. 35
 A. Marinina

Paaiškėjo, kad buvo išplėštas rugsėjo penktos ir šeštos dienų,

ketvirtadienio ir penktadienio lapelis. Jeigu amžinatilsį Galina
Vasiljevna būtų gyvenusi kaip paprasta namų š tai
sėkmės šansai galėjo būti labai dideli, juk kitame lapelyje - šeš-
tadienis ir sekmadienis (po pusę puslapėlio dienai), ir labai ga-
limas daiktas, lapelis būtų buvęs tuščias, tai rugsėjo penktosios
užrašų pėdsakus beveik garantuotai galima būtų pamatyti net
be ekspertizės. Deja, Aničkova planavo darbus ir laisvadieniais,
ir šventadieniais, todėl be specialių prietaisų trūkstamų užrašų
atstatyti neįmanoma.
- Vadinasi, taip, Vituk. Kalendorių tiesiog dabar vežk tardy-
tojui. Bet! - č Selujanovas į pakėlė pirštą. - Prieš tai
rask nesugadinta kseroksą" ir padaryk visų dešimties dienų pusla-
pių kopijas iki išplėšto lapuko ir dešimties po išplėšto. Supratai?
- Supratau, Nikolajau Aleksandravičiau.
- Nesupainiosi.
-Ne.
- Nieko neužmirši?
- Ne, aš šita ... viską supratau...
Taip, supratai, žinoma, niekas neabejoja. Nieko sudėtingo. Su-
dėtingi dalykai prasidės paskui, kai laukdami ekspertų išvadų (ge-
rai, jei porą savaičių, o gali būti ir mėnesį) operatyvininkai ieškos
visų ž su kuriais nukentėjusioji buvo susitikusi dešimt dienų
prieš rugsėjo penktą, š ir dešimt dienų po rugsėjo penktos, šeš-
tos . Gali būti, kad ji kam nors sakė, ką buvo toms dienoms supla-
navusi. Arba po to dalijosi į ... Laiko praėjo daug, ž
prisiminimai jau nelabai ryškūs, praskydę, datos maišosi, į
pinasi. Ir pagaliau operatyvininkai greičiausiai nieko nelaimės, nes
paaiškės, jog Galina Vasiljevna pati išplėšė tą nelaimingą lapelį, kad
ką nors jame užsirašytų arba, sakysim, suvyniotų nuograužą, arba
susuktų į tūtelę impravizuotai peleninei.
O, beje, kaip apskritai tai galėjo atsitikti? Kalendorius didelis,
tokio rankinuke niekas nenešioja, jį laiko namie. Vadinasi, lapelį
galėjo išplėšti arba pati Aničkova, arba jos sūnėnas chronius, arba
kažkuris iš lankytojų . Aničkovos dabar jau nepaklausi, sūnėno be

36 • Kopijavimo aparatą
 TRIJŲ NE DĖSNIS

parengiamojo apdorojimo irgi nėra prasmės klausti - jei iš anksto

nepasiruoši argumentų, jis viską neigs. O štai lankytojai. ..
Selujanovas griebė telefono rageli, tikėdamasis, kad operaty-
vininkas Vitia dar pas tardytoją neišvažiavo. Jam pasisekė, Vitia dar
buvo vietoje.
- Viktorai, padaryk visų puslapių kopijas. Ne dešimt dienų
prieš ir po, o visų, supratai?
- Aha, - bosu atsakė ragelis.
Gerai, Vitia viską padarys, kaip reikia. O toliau? Liko ikalbėti
Rokfelerį .

Ne, ne veltui Nastia nemėgo vasarnamių ir iškylų i gamtą .

Jau po kelių valandų Diužino užmiesčio namelyje ją apėmė toks
liūdesys, kad nors pasikark. Lietus, miškas už lango pilkai juodas,
šlapias, liūdnas ir jokio žavesio akims, jokių raudonais ir auksiniais
apdarais medžių, viską poetas melavo, apgaudin ė o gal rašė apie
kitą rudens metą, apie rugsėji.
Iš ryto viskas kažkaip greitai ir sėkmingai susitvarkė: iki de-
šimtos i ligoninę atvažiavo ne tik Pavelas Diužinas, bet ir Č
kovas, ir Jura Korotkovas . Visi kartu jie atvažiavo iki gyvenvietės
romatišku ir daug ž pavadinimu Bolotnikai", iš krovė Nastią
su lazda ir Č su trimis krepšiais, viename iš jų buvo kny-
gos, atrinktos pagal iš anksto sudarytą sąrašą, kitame - vaizda-
juostės, trečiame - Nastios daiktai ir drabužiai. Namas pasirodė
esąs erdvus, dviejų aukštų, su visais patogumais ir net atskira vonia
svečiams. Jis niekuo nepriminė tų medinių namelių, kurie Nastios
sąmonėje buvo susiję sąvoka "vasarnamis". Pavelas nuvažiavo i par-
duotuvę ir grižo su jos savininku, norinčiu asmeniškai susipažinti
su ponia Kamenskaja. Šeimininkas buvo linksmas ir galantiškas, pa-
liko savo telefono numeri ir patikino Nastią, kad ji gali skambinti bet
kuriuo metu, ir viskas jai bus per pusvalandi pristatyta. Paskui Nastią
mašina nuvežė i vietinę gydymo į invalidų vežimėliu nuride-
na iki vyriausojo gydytojo kabineto ir išsprendė visus klausimus,
susijusius su procedūromis , kurios , be abejo, bus atliekamos namie.

• Rusiškai "bo loto" - bal a. 37

 A. Marinina

Tada valgė skanius sumuštinius ir gėrė arbatą, daug juokavo,

linksminosi. O paskui pradėjo skirstytis - buvo darbo diena, vi-
siems reikėjo į tarnybą.
- Na, ką, motin, kelią aš dabar žinau, nuobodžiauti tau ne-
teks, - žvaliai pareiškė Korotkovas, - lankysiuos, raportuosiu
apie kriminalinę padėtį mieste.
- Aš irgi rodysiuos, - pažadėjo Pavelas. - Bet jeigu kas, tu
tuoj pat skambink bet kuriuo atveju.
Č išvažiavo paskutinis, praėjus gal dešimčiai minu-
č po Diužino ir Korotkovo.
- Asia, išsilaikysi iki vakaro? - jis su nerimu ž į jos iš-
blyškusį veidą . - Aš po darbo atvažiuosiu.
- Nereikia, Lioša. Tau važiuoti tektų apie dvi valandas.
- Svarbu, kur ir kokie kamščiai, - filosofiškai nesutiko vy-
ras, - gali būti, kad ir visas tris. Penktadienio vakarą Kolcevaja už-
kišta, o per miestą irgi neprasibrausi. Bet aš vis tiek atvažiuosiu, nes
tu niekada gyvenime viena tuščiame užmiesčio name nenakvojai.
O jei pradėsi bijoti?
- Nepradėsiu.
Ji atkakliai pati prieš save vaidino didvyriškai ramią milicijos
papulkininkę Karnenskają, nors iš tikrųjų ją vis labiau ir labiau ė
panika. Kaip č ilgu! Kaip baisu! Ji neišlaikys ir dviejų dienų, ne tik
kad mėnesio!
- Aš atvažiuosiu, - ramiai, bet prieštarauti neleidžiančiu
balsu baigė diskusiją Aleksejus. - Ryt šeštadienis, aš pab ū su
tavimi iki sekmadienio vakaro, o tada spręsim. Bent jau dvi naktis
miegosi, mano patikimai saugoma, paskui pažiūrėsim.
lki sekmadienio vakaro Nastia laikėsi iš paskutiniųjų . Paniškos
baimės priepuoliai kildavo dėl bet kokios priežasties - pradedant
nepažįstamaisgarsais ir baigiant nepažįstamais kvapais. Ji, visą gy-
venimą pragyvenusi mieste, net neįtarė, kad būstas daugiabučiame
name ir atskiras užmiesčio namas aidi ir kvepia visiškai skirtingai, ji
nebuvo tam pasirengusi, visur kur jai vaidenosi gresiančio pavojaus
ženklai . Ji krūp č išpiIta šalto prakaito, lazda krito jai iš rankų,
nesuvaldomai daužėsi širdis. Ji nebuvo pratusi prie erdvės, prie to,
kad pro langą matosi beribis pilkas dangus ir bedugnis niūrus miš-
38 kas. Ta begalybė ir bedugnė slėgė ją kaip nepakeliama našta.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Bet Č nereikėjo to žinoti. Jam iš tikrųjų toli va-

žiuoti, ir Nastia nenorėjo, kad jis kasdien važinėtų pas ją nakvoti,
o iš ryto keltųsi vos auštant, kiekvieną kartą praleisdamas prie
vairo po penkias šešias valandas. Visa tai be reikalo. Nuo jų buto
"Ščiolkovskaja" kelias į darbą atimdavo iš Aleksejaus kur kas ma-
žiau laiko, nei nuo č iš Bolotnikų, ir kai jie gyveno Maskvoje,
kasdienės Č kelionės į darbą, institute Žukovskyje, buvo
mažesnė problema, nei būtų dabar, jeigu jis nuspręstų gyventi
kartu su žmona Diužino vasarnamyje. Nastiai buvo gaila vyro, ir
nė už ką pasaulyje ji neprisipažintų, kad nenori šitame vasarna-
myje gyventi viena. Ji apskritai nenori č gyventi. Deja, kol kas
daugiau nėra kur.
Š ir sekmadienį Aleksejus, nepaisydamas Nastios
verkšlenimų, privertė ją išeiti pasivaikščioti bent penkiolika mi-
nučių. Abu kartus ji grįžo į namus nusilpusi ir suprakaitavusi iš
skausmo.
- Aš negaliu taip ilgai vaikščioti , - skundėsi ji, - jeigu reikia
didinti treniruočių krūvius, tai tegul tai bus penki kartai po tris mi-
nutes. Tris minutes aš dar galiu iškęsti.
- Asia, daktaras sakė vaikščioti penkiolika minučių be
pertraukos ir kasdien po kelias minutes daugiau. Kitaip tu nepa-
sveiksi.
Jai norėjosi rėkti, nusviesti lazdą kur nors toliau, atsigulti į lovą
ir niekada daugiau nesikelti. Jai norėjosi apsiverkti iš skausmo ir be-
galinės baimės. Bet negalima. Kol Lioša č reikia valdytis.
Sekmadienio vakare jie atsisveikino iki kito penktadienio.
Nastia drąsinosi ir į save, kad jai č patinka, ir ji su malo-
numu pagyvens viena pati ramybėje ir tyloje. Č ž į
ją į ir kartojo, kad jei tik išgirs jos balse kažką ne taip, tuoj pat
atvažiuos, ir teprasmenga tas jo darbas.
Štai jis išėjo, durys užsidarė. Štai suurzgė variklis, užsidegė
žibintai. Štai ir garsas, ir šviesa pradėjo tolti.
Ir tada Nastia davė sau valią. Ji raudoj o garsiai, beviltiškai ,
springdama ir dusdama, snargliuodamasi ir kosėdama. Ji daužė
beldė lazda grindis, trankė kumščiais minkštą lovą, ji atsidavė svai-
giai isterijai, nė nemėgindama susilaikyti ir nusiraminti.
O paskui netikėtai užmigo. 39
 A. Marinina

Zoja Petrovna Kabalkina jautėsi esanti absoliučiai laiminga

moteris. Kad yra laiminga, ji suprato daugiau kaip prieš tris dešim-
tis metų, ir tas jausmas nė vieną dieną jos neapleido. Ji dievino savo
vyrą ir tvirtai žinojo, kad jis irgi ją myli tokia pat stipria ir beribe
meile. Jie išaugino nuostabią dukterį Liubą, geraširdę, linksmą, ne-
nusimenan č padovanojusią jiems du žavius anūkėlius. Tiesa,
buvo metas, kai vyresnioji Zojos Petrovnos duktė Anita nuo jos
nutolo, lyg ir atsiskyrė nuo šeimos, bet ir šitas plyšys dabar jau buvo
seniai užžėlęs. Anita laikui bėgant tapo išmintingesnėir pakantesn ė
susidraugavo su Liubaša, ir dabar nebūna savaitės, kad ji neaplanky-
tų Zojos Petrovnos, jos vyro ir savo senelio su senele - senų Zojos
tėvų, kurie, ačiū Dievui, vis dar gyvi ir pakankamai ž nepaisant
jau pagarbaus amžiaus: senelei Praskovjai kaip tik šiandien sukanka
devyniasdešimt, o seneliui Piotrui tai visi devyniasdešimt treji suėję.
Pirmą kartą Zoja Petrovna ištekėjo devyniolikos metų. Tuo
metu ji buvo kinematografijos instituto studentė, kuriai pasisekė
kristi i aki kino režisieriui, ieškojusiam savo naujajam filmui jau-
nos aktorės. Zoja buvo pasakiškai graži ir pakankamai talentinga,
bandymai praėjo sėkmingai, ir ji nusifilmavimo pagrindiniame
vaidmenyje į režisieriaus filme . Š užgriuvo jos gražią
galvelę tarsi galingas Niagaros krioklys ir su tokiomis pat galingo-
mis pasekmėmis . Jos nuotraukas spausdino visuose laikraščiuose ir
ant ž viršelių, ją atpažindavo praeiviai gatvėje, ją supo minios
gerbėjų, prašančių autografo. Ir, žinoma, jai tuoj pat susiformavo
tvirtas į kad nuo šiol jai lemtas nepaprastas gyvenimas,
kupinas š ir malonumų .
Š schemą puikiausiai atitiko garsus dailininkas, du kartus
Stalino premijos laureatas Stanislavas Otovičius Riteris, su ku-
riuo Zoja susipažino per priėmimą Kremliuje dešimtųjų pergalės
Didžiajame tėvynės kare metinių proga. Riteris buvo septyniolika
metų vyresnis, be to, vedęs, bet tai jiems nesutrukdė. Su pirmąja
žmona jis išsiskyrė per rekordiškai trumpą laiką, paskui oficialiai
pasipiršo jaunajai kino žvaigždei, kuri tuo metu jau buvo nusifil-
mavusi dar viename filme , ne mažiau ryškiame ir garsiame kaip
40 pirmasis.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Stanislavas Otovičius buvo kilęs iš tų pačių vokiečių, kurie

atsikėlė i Rusiją dar Petro Didžiojo laikais . Seniai jau Riteriai buvo
virtę tikrais rusais, nors vokiečių kalbos mokėjimas persiduodavo
iš kartos i kartą ir šeimoje buvo laikomas privalomu. Zojos akyse
į dailininką supo užsienio aureolė, ir tai teikė jam ypatingo
patrauklumo kartu su ne tokiais jau nereikšmingais faktoriais, kaip
š milžiniškas butas dangoraižyje, automobilis ir vila. Dango-
raižiuose tais laikais gyveno tik "patys patys", o ir privatūs automo-
biliai pasitaikydavo ne per dažniausiai. Beje, Riteris buvo stotingas
ir elegantiškas vyras, mokėjo gražiai asistuoti ir supažindino savo
jauną mylimąją su pačiais į šalies ž - rašyto-
jais, muzikantais, dailininkais, garsiais mokslininkais.
Vienu žodžiu, Zoja nė sekundės neabejojo tuo, kad tinkames-
nio vyro jai tiesiog negali būti.
Žinoma, Pasaulio jaunimo ir studentų festivalio metu garsi
jauna aktorė Zoja Riter aktyviai dalyvavo daugybėje visokių akcijų .
Viename iš koncertų ji susipažino su studente iš Ispanijos, liepsnin-
go kovotojo su Franko režimu dukra Chuanita Gerera. Chuanita
gan padoriai kalbėjo rusiškai, ir merginos greitai susidraugavo.
Sužinojusi, kad Zoja ketvirtą mėnesi nėščia, Chuanita džiugiai
pareiškė:
- Mes su tavimi dabar seserys, todėl susitarkirn, kad aš būsiu
tavo vaiko krikšto mama.
- Bet juk vaikas gims, kai tavęs Maskvoje nebus, - paprieš-
taravo Zoja. - Be to, pas mus krikštyti negalima, už tai gali išmesti
iš komjaunimo.
- Taip? - ispanė susimąstė, paskui ryžtingai krestelėjo
galva. - Na, ir kas? Tegul tai bus mūsų paslaptis . Mes dabar su -
galvosim vardus berniukui ir mergaitei, ir tu man prižadėsi, kad
pavadinsi vaiką būtent taip, kaip mes dabar sugalvosim. O aš visada
melsiuos už savo krikštavaiki.
Taip ir susitarė. Vardus rinko ilgai ir kruopščiai, abiem norėjo­
si, kad Zojos mažiuko vardas kažkaip sietųsi su krikštamote ispane.
Berniuką nutarė pavadinti Ivanu, kadangi atrodė, jog Ivanas analo-
giškas Chuanui, o mergaitei išrinko Anitos vardą.
Gimė mergaitė. Dar būdama vos š , sužinojusi savo
vardo kilmės istoriją, ji tiesiog susirgo Ispanija . Iki dešimties metų 41
 A. Marinina

Anita perskaitė galybę knygų, kuriose buvo bent viena pastraipa,

skirta tos šalies istorijai ar kultūrai. Ji išprašė motinos rasti š
mokytoją, kuris išmokytų ją šokti t1amenką. Ji mokėsi muzikos mo-
kyklos gitaros klasėje ir tris kartus per savaitę lankė ispanų kalbos
pamokas.
Š mokytojas dėstė teatro institute, ir kai kažkokiam filmui
prireikė paauglės mergaitės, š flamenką, visiškai natūraliai
prisiminė Anitos Riter vardas. Graži, ne pagal metus protinga, ne
tik šokanti, bet ir grojanti gitara (vadinasi, galima filmuoti ne tik
stambius veido, bet ir bendrus planus, kur matyti rankos) mergai-
tė filmo kūrėjams buvo tikras atradimas. Jai net buvo perrašytas
scenarijus, kad vietoj mažulyčio trisdešimties sekundžių epizodo
išeitų kokių penkių minučių vaidmuo su žodžiais.
Anita su vaidmeniu susitvarkė geriau negu patenkinamai, ir
tada jau Zoja Riter galėjo manyti, kad jos gyvenimas pavyko. Maža
to, kad ji pati padarė karjerą kine, tai dar ir vyras - visuotinam pa-
vydui, ir dukra - tikram motinos džiaugsmui.
Tačiau labai greitai jai teko savo į patikrinti. Kaltas
buvo linksmas ir žavus techninės priežiūros stoties meistras, kuris
taisė Zojos .Pobiedą", Kuo gi jis buvo nepaprastas, iš pradžių Zoja
net nesuprato. Na, vaikinas, kokiais penkeriais metais už pačią
Zoją jaunesnis, na, išraiškingos akys, na, balti dantys, na, užkre-
č juokas ir linksma šypsena. Na, ir kas? Argi tai galėjo nusver-
ti visus privalumus, kuriuos turėjo Stanislavas Otovičius? Žinoma,
negalėjo. O tai, kad šalia Grišos Kabalkino Zoją apima kažkokie
anksčiau nepatirti pojūčiai - lyg sunkumas kojose, lyg lengvumas
galvoje - tai juk gryni niekai, tai šiaip ... Kas tas "šiaip", ji negalėjo
sugalvoti, nes iš tikrųjų nieko panašaus dar nebuvo patyrusi.
Vis dėlto po pažinties su Grigorijum Zoja staiga ė nepa-
prastai aštriai jausti, kaip sunku būti žmona ne kieno nors, o pa-
ties Riterio. Ji ir anksčiau buvo pastebėjusi, kad jos išsilavinimas
neatitinka jos vyro ir jo draugų išsilavinimo lygio, todėl stengėsi
daugiau tylėti ir neišsišokti, kad nelepteltų ko nors, dėl ko Stanis-
lavui Otovičiui tektų jos gėdytis. Vyras nuolat leisdavo jai suprasti,
kad jos į provincialūs, o skonis plebėjiškas, ir Zoja šventai
su ta kritika sutiko, klausėsi vyro išsižiojusi, rengėsi tik taip, kaip
42 jam patiko, ir darė tik tai, ką jis liepė. Būtinybė atitikti "patį Riterį"
 TRIJŲ NE DĖSNIS

pavirto kasdieniu sunkiu darbu, tačiau Zoja laikė tai neišvengiamu

elementu to gražaus gyvenimo, kuriam, kaip pati manė, ji yra su-
kurta, ir nemurmėdama keitė apdarus ir sekė kiekvieną savo ž
klausydama vyro nurodymų.
Ir staiga paaiškėjo, kad galima valandų valandas plepėti į
riomis temomis, nebijant atrodyti kvaila ir neišsilavinusia, galima
dėvėti palaidines su raukinukais, kurios jai taip patinka, o Riteriui
kelia pasibjaurėjimą, ir klausytis, kad ji puošniai atrodo, kad ji pati
žavingiausia, pati gražiausia, kad su ja lengva ir džiugu.
Zojai prireikė kelių mėnesių, kol ji suprato, kas dedasi. Tiesa
jai atsiskleidė tada, kai ji sužinojo, kad yra nėščia. Žinoma, ne nuo
vyro. Apie jokį abortą negalėjo būti nė kalbos, ji buvo laiminga, ji
norėjo to vaiko. Ji daugiau nenorėjo spindėti šalia aukštuomenės
vyro, o norėjo tik vieno: ištekėti už Grišos Kabalkino, virti jam
barščius, skalbti kojines ir marškinius, pagimdyti vaiką ir jį auklėti.
Zoja suprato, kad likimo valia pateko ne į savo vėžes ir gyvena ne
savo gyvenimą, kad kinas ir bohema, aukštuomenės gyvenimas ir
intrigos - kitiems, o jos pašaukimas - būti žmona ir motina. Be
to, būtent Grigorijaus Kabalkino, o ne kieno nors kito žmona ir
būtent jo, o ne kieno nors kito vaiko motina.
Stanislavo Otovičiaus kilmė ir auklėjimas leido išsisukti be
grandiozinio skandalo. Zoja greitai susirinko daiktus ir kartu su
Anita persikraustė pas Grišą į vieno kambario butą chruščiovinia­
me name. Po mėnesio buvo į skyrybos, dar po mėnesio
sušoktos vestuvės, Zoja pakeitė pavardę ir iš Riter tapo Kabalkina,
o netrukus gimė Liubaša.
Po gimdymo Zoja labai sustorėjo, bet visiškai nesistengė su-
sigrąžinti buvusios figūros. Porą kartų ją kvietė bandomiesiems
filmavimams, bet vietoj grakščios gražuolės pamatę beformę masę
net nebandė slėpti nusivylimo. Labai greitai apie ją kaip aktorę visi
užmiršo, bet nei Zojos, nei jos naujojo vyro tai nejaudino. Griša
vertėsi atsarginėmis dalimis ir labai gerai uždirbdavo, o pati Zoja,
išbuvusi skirtą dekretinių atostogų laiką, į pionierių namuose
dramos ratelio vadove. Stanislavas Otovičius tvarkingai mokėjo so-
lidžius alimentus Anitai išlaikyti. kol jai sukako aštuoniolika. Vienu
žodžiu, šeima tikrai neskurdo.
Tiesa, Anita taip ir neįstengė pamilti linksmo ir žavaus Gri- 43
 A. Marinina

šos, nors to ir nerodė, buvo mandagi ir paklusni mergaitė. Mokyklą

baigė aukso medaliu, lengvai į į inžinerinį fizikos institutą,
anksti ištekėjo (pasekė motinos pėdomis) ir nuo šeimos atsisky-
rė. Dvidešimt penkerių metų tapo mokslų kandidate", dvidešimt
devynerių - daktare", ir Zoja didžiavosi savo nepaprasta, tokia
protinga ir talentinga dukra. O kad jos retai matosi - ką gi, Anita
turi savo gyvenimą, savo mokslą, savo draugus. O ir charakteris jos
toks ... šaltokas . Metalinis charakteris. Jei jis būtų kitoks, argi Anita
būtų sugebėjus nuo pat vaikystės tiek daug ir atkakliai mokytis ir
bendrojo lavinimo mokykloje, ir muzikos, ir vienais penketais?", ir
be to dar - šokiai ir ispanų kalba, ir dar kažkokie rateliai.
O jaunesnioji dukra Liubaša charakteriu atsigimė į Zoją ir
Grigorijų - šilta, sava, mylinti. Mokykloje mokėsi bet kaip, jokių
papildomų ž į nesistengė, tačiau visada ją supo draugai,
kuriuos būtinai vesdavosi namo, pažindindavo su tėvais ir vaišin-
davo mamos pyragais. Baigusi mokyklą į į kažkokį neprestižinį
institutą (į prestižinį su jos žiniomis net bandyti būtų buvę kvaila),
mokėsi buhalterės specialybės, o 1990 metais, gavusi diplomą, pa-
dedama tuometinio savo kavalieriaus, į privačioje į .
Ir, didelei Zojos nuostabai, gaudavo gerą atlyginimą, apie kokį
ankstesniais laikais buhalteriai net nesvajojo.
Toliau viskas vyko tokiu greičiu, kokiu keitėsi ekonominė
situacija . Per privatizaciją Grigorijui Kabalkinui pavyko tapti
techninės priežiūros stoties savininku, o Liubaša, į bu-
halterines gudrybes ir į patyrimo, greitai kopė į kalną ir
pasiekė stambios firmos finansų direktorės kėdę. Tiesa, taip ir
neištekėjo, tačiau pagimdė du vaikus nuo vyrų, kuriuos mylėjo, o
tai, Zojos Petrovnos nuomone, svarbiau už viską . Griša uždirbo
pakankamai, kad nusipirktų naują didelį butą, ir jie atsivežė iš
provincijos senus Zojos Petrovnos tėvus, kurie be kitų pagalbos
jau sunkiai išsiversdavo.
Vienu žodžiu, savo gyvenimą Zoja Petrovna Kabalkina laikė
pavykusiu ir laimingu, ir net Anita pastaraisiais metais lyg priartėjo

• Atit inka da ktarę

.. Atit inka habilituotą daktar ę
44 ... Penki ab alėje sistemoje
 TRIJŲ NE DĖSNIS

prie šeimos, dažnai juos lankė, o skambindavo tai apskritai kasdien.

Ir su Griša gražiai bendravo, ir su Liubaša draugavo. Vyresniajai
dukrai jau keturiasdešimt penkeri. Tokio amžiaus žmogus jau iš-
mintingas ir supranta, kad nieko brangesnio už meilę ir šiltus san-
tykius pasaulyje nėra . Matyt, ir Anita tai suprato.

Pirma kaip paprastai atbėgo Liubaša su vaikais, penkerių ir

trejų metų berniukais. Išbučiavo tėvus ir nuėjo sveikinti ' senelės
su devyniasdešimtmečiu. Paskui ją, laikydama už rankų anūkus,
pas motiną atėjo ir Zoja . Bobulė Praskovja sėdėjo krėsle išsipuo-
šusi ir švytinti, raukšlėti skruostai paraudo, ž tarp raukšlių
pasislėpusios akys, ji su malonumu apžiūrinėjo Liubašos dovanas :
gražų megztini, kailines Šlepetes ir didelę krūvą meilės romanų ir
detektyvų. Zoja Petrovna paskubomis pavartė porą trejetą knygų
- šriftas stambus, š mergaitė, žino, kokios dovanos bobu-
lei tinka. Praskovja - prisiekusi skaitytoja, tik regėjimas jau nebe
tas, smulkų š jai skaityti sunku,
- O Niuta kada ateis? - paklausė Praskovja, sodindama ant
kelių jaunesnįjį proanūki.
- Greitai, mama, greitai. Nesijaudink, - atsakė Zoja, - ateis
tavo Niuta.
- Ir vėl viena? - toliau tardė motina.
- Greičiausiai.
- Viešpatie, ko gi ji niekaip neišteka! Vaikeli pagimdytų, štai
kaip Liubaša, o dabar taip senmergė ir mirs.
- Mama, Anita juk jau buvo i š ė ar užmiršai? - nusi-
juokė Zoja.
- Būti tai buvo, tik jei vaikų nėra, tai ir ne santuoka tai visai,
o tik išdykavimas, kūniški džiaugsmai. Oi, gaila man mergaitės, ne-
pavykus kažkokia ji jums išėjo.
- Na, ką tu, bobule, - Liubaša karštai stojo ginti sesers, -
na, kokia gi Anita nepavykus? Protinga, graži, mokslų daktarė . Ir
nedrįsk jos gailėtis, jai viskas gerai. Žinai, kaip dabar sako? Č
č .
- Č č - į pakartojo senė paskui anūkę ir kreivai
š . - Na , gerai, jeigu taip. 45
 A. Marinina

Ir tuoj pat atsiduso:

- Vis tiek gaila jos . Kad ir protinga, ir mokslų daktarė, o bo-
biškos laimės neturi. Diedo jai gero reikia.
- Turi ji, bobule, tą diedą, ko tu taip jaudiniesi!
- Oi, Liubka, argi tai diedas? Peštukas pasišiaušęs ir daugiau
nieko.
Suskambo durų skambutis. Zoja Petrovna puolė i koridorių ir
tuoj pat grižo i kambarį.
- Anita ateina. Mama, maldauju, nepradėk jai girdint š
kalbų. Juk žinai, kad ji pyksta.
- O ko jai ant manęs pykti? - pagrįstai paprieštaravo Pra-
skovja. - Aš juk tiesą sakau, nieko neišsigalvoju. Senmergė ir yra .
-Mama!
Bet Zoja Petrovna nesuspėjo laiku nutildyti. Vyras greitai ati-
darė duris, ir [ėjusi Anita išgirdo pokalbio pabaigą.
- Kas č ta senmergė? Vėl aš? - dar nuo slenksčio linksmai
paklausė ji. - Sveika, mamuliuk. Sveiki, dėde Griša. Vėl senelė už-
suko savo plokštelę?
- Oi, nekreipk tu i tai dėmesio, - sukruto Zoja Petrovna,
imdama iš dukros dideli ryšulį su dovanomis jubiliatei. - Mala,
pati nežino ką.
Anita pakabino ant kabyklos brangų elegantišką paltą, pasi-
taisė prieš veidrodi š kuri ir taip buvo ideali - lygi, nė
vieno išsipašiusio plaukelio su dideliu kuodu ant pakaušio. Tokią
š ji nešiojo nuo penkiolikos metų ir nė karto nekeitė.
- Kaip aš atro dau, mamuliuk?
- Puikiai, - nusišypsojo Zoja Petrovna. - Tu kasmet jau-
nesnė. Kaip tau tai pavyksta?
Anita tylomis gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo.
- Gamtos paslaptys, matyt. Na, kur mūsų jubiliejininkė? Einu
pasveikinsiu. Kartu išklausysiu porciją dejonių dėl mano nenusise-
kusio gyvenimo. Gerai jau, mamuliuk, - nusijuokė Anita, pastebė­
jusi, kaip iškart paniuro Zoja Petrovna, - nesijaudink, aš ant senelės
nepykstu. Ji isivaizduoja savaip, aš savaip. Juk artimi ž dėl to
nesusipyksim, tiesa? Kad ir ką ji kalbėtų, ji vis tiek mano senelė, tai
yra tavo mama, ir jei ji nebūtų pagimdžiusi tavęs, tai nebūtų ir ma-
46 nęs, todėl aš visada liksiu jai dėkinga, nors ir ką išdarinėtų.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Zoja Petrovna palydėjo akimis einančią į tėvų kambarį vyres-

niąją dukrą ir vėl mintyse padėkojo likimui už tai, kad Anita tapo
tokia išmintinga ir gera.
Po pusvalandžio visa šeimyna sėdėjo už gausiai nukrauto sta-
lo. Zoja Petro na budriai sekė, kad visų lėkštės būtų kupinos ir puse
ausies klausėsi dukterų pokalbio.
- Tu Valerkos seniai nematei? - paklausė Anitos Liuba.
- Apie dvi savaites turbūt. Jis buvo išvažiavęs į komandiruo-
tę, neseniai grįžo. O ką?
- Aš vakar buvau jį sutikusi, - Liuba pritildė balsą. - Man
pasirodė, kad jam kažkas ne taip. Tu nepastebėjai?
- Kad lyg ir ne. Jo žmonai tai aiškiai kažkas ne taip, o jam -
viskas gerai.
- Ne, Anita, vakar jis buvo kažkoks keistas ... į Kal-
basi su manim, o pats apie kažką kita galvoja, nepataiko atsakyti.
- Vadinasi, darbe problemos, į reikalas, - nerūpes­
tingai atsakė Anita. - Nors ...
- Kas? - sukluso Liuba, net š padėjo.
- Ne, nieko, Liubaša. Nieko, - Anita globėjiškai paplekšnojo
seserį per ranką. - Nesijaudink. Valerijus verslininkas, o tokiam
bet kada gali atsirasti nemalonumų.
Zoja Petrovna tyliai džiaugėsi. Negana to, kad Anita grįžo į
š negana to, kad susidraugavo su Liuba, ji dar ir su Valerijum
bendrauja ir Liubą su juo supažindino. Stanislavas Otovičius buvo
šokiruotas, kad jauna kino ž iškeitė jį į autoserviso meistrą,
o ir keliais metais už ją pačią jaunesnį, ir vienintelis būdas tam
šokui nuraminti, jo manymu, buvo naujos vedybos. Vedė jis, kaip
ir pirmuosius du kartus, vos devyniolikos metų mergelę. Kažkada
jis dar Zojai aiškino, kad devyniolika metų - magiškas amžius.
Aštuoniolika - per arti nepilnametystės, o dvidešimt - tai jau
dvidešimt, tai jau ne tas. Tik devyniolikmetė mergina turėjo š
tapti Riterio žmona.
Stanislavas Otovičius vedė labai greitai, ir sūnus naujoje
santuokoje gimė nepraėjus metams po Liubašos gimimo. Riteris
niekada nebandė supažindinti Anitos su jos netikruoju broliu, jis
apskritai lyg užmiršo, kad turi dukterį. Žinoma, Anitai buvo skau-
du, bet ji sugebėjo į savo vaikiškus jausmus ir tėvui mirus pa- 47
 A. Marinina

galiau susipažino su Valerijumi ir jo motina. O paskui ir Liubašą su

jais supažindino. Jie tapo geri draugai. Juk tai labai neteisinga, kad
pasaulyje gyvena vieno kraujo ž ir vienas su kitu nesimato.
Anita augo viena, i mažąją sesutę nekreipdama dėmesio, o ir ne-
turėjo kada, vis mokėsi, buvo užsiėmusi, o kai apsigyveno pas vyrą,
Liubaša tik ką pradėjo lankyti mokyklą. Tad galima laikyti, kad ir
jaunesnioji mergaitė išaugo be sesers. lr Valerijus visą gyvenimą
buvo vienas. Užtat kaip gerai, kad dabar jie visi kartu - dvi seserys
ir brolis! lr tegul Liubaša su Valerijum ne giminės, vis tiek jie bro-
lis ir sesuo, ir tikri draugai. Kokia Anita š kokia iš tikrųjų
gudruolė!
Suzvimbė mobilusis telefonas prie Liubos džinsų diržo.
- Taip, klausau, - dalykiškai energingai atsiliepė ji i skambu-
ti ir tuoj pat išraudo, susinervino.
- Tuoj, minutėlę, č triukšminga, aš išeisiu i koridorių, -
greitakalbe pasakė ji ir pradėjo spraustis tarp kėdžių durų link.
"lr nė kiek č ne triukšminga", - rinkdama nešvarias lėkštes,
kad galėtų padengti saldų stalą, pagalvojo Zoja Petrovna. Pasižiūrė­
jusi i vyresniąją dukrą ir sugavusi jos pašaipų žvilgsni, suprato, kad
Anita galvoja maždaug tą pati- Kažkodėl Liuba nenorėjo visiems
girdint kalbėti, nors savo kavalierių nuo šeimos niekada neslėpė ir
savo santykių su jais rodyti nevengė. Ką tai galėtų reikšti?
Nešdama krūvelę lėkščių, Zoja Petrovna išėjo i koridorių ir
pasuko i virtuvę . Liubos koridoriuje nebuvo, bet jos duslus balsas
sklido iš vonios. Zoja Petrovna priėjo arčiau, sustojo, į lr
nė žodžio nesuprato. Duktė kalbėjo vokiškai. Zojai Petrovnai iš
klausos vokiečių kalba buvo pažįstama, bet žinojo iš viso galbūt
tik penkis žodžius, gal septynis. Tad nors ir labai stengėsi, pokalbio
esmės suvokti neįstengė.
Statydama ant stalo puodelius arbatai ir kavai, ji vėl susidūrė
akimis su Anita. Š jose buvo ne pašaipa, o klausimas.
- Į ivaizduoji, - patyliukais pranešė Zoja Petrovna, - ji ten
užsidarė vonioje ir kalbasi vokiškai.
- Vokiškai? - nustebusi perklausė Anita. - Tu tikra?
- Na, žinoma. Neužmiršk, kas buvo tavo tėvas. Jau vokiečių
kalbą tai aš kaip nors atskirsiu nuo visų kitų.
48 - Keista, - susimąsčiusi tarė Anita ir paniuro. - Labai keista.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Jie visada susitikdavo mažuose jaukiuose baruose, atsisėsdavo

už staliuko kampe ir stengdavosi kalbėtis trumpai. Majoras Char-
č visai nenorėjo, kad apie jo susitikimus su žurnalistu sužinotų
plačioji visuomenė. Leidinys, kuriam atstovavo Piotras Maskajevas,
vadinosi "Verslo žinios" ir buvo vienas iš turinčių didžiausią tiražą
šalyje, o informacija, kurią Charčenka reguliariai "nuleisdavo" savo
bičiuliui, tuoj pat pavirsdavo skandalingu žurnalistiniu tyrimu.
Laikraščio tiražai garantavo leidėjams dideles pajamas, o tai savai-
me reiškė, kad už informaciją mokėjo nešykštėdami. Skurdi majoro
Vladimiro Charčenkos alga buvo svariai papildoma iš leidyklos
kišenės, ir tai leido jam gyventi jeigu ne prašmatniai, tai ir ne var-
gingai. Jis turėjo savus informacijos šaltinius, ir gautas iš jų žinias
dalijo i tokias, kurias galima paversti kriminalinėmis bylomis, ir
tokias, kurios teisėsaugai buvo silpnokos arba ir visai netiko, bet
laikraštiniam skandalui - pats tas. Štai tas žinias jis ir atiduodavo,
savaime suprantama, ne už dyką, Piotrui Maskajevui. Ir ne tik jam
vienam - laikraščių juk daug ...
- Į istorija, - Maskajevo akys ž klausydamasis
majoro jis jau į pavadinimą ir net mintyse parašė dvi pir-
mas frazes. - Tik pagalvokit, tokie gerbiami ž toks garsus
fondas, reputacija be dėmelės - ir tokios nešvarios machinacijos.
O ta fiktyvi firma, per kurią plaunami pinigai, kaip ji vadinasi?
- .Praktis Plius". Viskas būtų tylu ramu, jei nebūtų rūpesčių
dėl firmos finansų. Bet ten yra neatitikimų, už kurių mes užkliuvo-
me ir ištraukėme visą kamuolį . Ž
- O kaipgi! Č peržiūrėti ar duosi išsinešti?
- Neškis, - nusišypsojo Charčenka, - tai kopijos, specialiai
tau ir padariau. Ten teksto žymekliu pažymėtos eilutės, i kurias ir
reikia atkreipti dėmesį, jose visa "druska".
- Ačiū, - Maskajevas paskutini kartą gurkštelėjo kavos ir
atstūmė puodeli i šali.
Iš kabančio ant kėdės atkaltės odinio krepšio ištraukė pailgą
baltą voką ir ištiesė ji majorui:
- Kaip paprastai.
- Ir tau ačiū. 49
 A. Marinina

Vokas akimirksniu pasislėpė vidinėje gerai pasiūto Charčen­

kos švarko kišenėje. Reikalai baigti, dabar galima atsipalaiduoti ir
paplepėti apie ką nors neutralaus. Neilgai, kokią dešimtį minučių,
kol majoras baigs savo konjaką .
- Kaip šeimyninis gyvenimas? - pasidomėjo Maskaje-
vas. - Teikia malonumą? Ar jau prasidėjo nusivylimai?
Jis žinojo, kad jo informatorius iš milicijos neseniai vedė, ir
norėjo pasirodyti mandagus.
- Nusivylimų kol kas nėra, o malonumai... - Charčenka
gūžtelėjo pečiais ir š - Aš, Petia , jau ne berniukas, kokie
jau č malonumai galėtų mane nustebinti? Gal manai, kad aš su
bobomis niekada negyvenau?
- Na, su bobomis - viena, o su žmona kas kita, - paprie-
štaravo žurnalistas, - vis dėlto skirtumas.
- Eik jau, - Charčenka numojo ranka, - jokio skirtumo,
vienas ir tas pats.
- Kodėl tada vedei? Galėjai tiesiog taip gyventi. Ar ji tiesiog
taip nenorėjo?
Vis dėlto jų draugystė buvo toli gražu ne tokia, kad galėtum
svarstyti tokius intymius dalykus. Charčenka suprato, kad žurnalis-
to klausimai - ne daugiau, nei mandagus plep ė privalomos
pastangos sukurti š santykių regimybę, kad neprarastum tokio
vertingo informacijos iš VRM šaltinio. Todėl atsakė trumpai ir taip
pat privalomai, kaip atsakydavo į tą patį klausimą ir daugeliui kitų:
- Laikas, nes darbe jau kreivai ž į kad aš žydras.
Ką gi, tema aptarta, reikalai baigti, kava ir konjakas išgerti.
Galima atsiskaityti ir skirstytis į darbo vietas - į Vyriausiąją eko-
nominių nusikaltimų tyrimo valdybą ir vieno iš populiariausių ir
labiausiai skaitomų šalies laikraščių redakciją .

Pirmadienio rytą Nastia Kamenskaja atsibudo pritilusi ir pri-

slėgta. Neliko jokios panikos ir jokio jaudulio. Ją buvo apėmusi ak-
meninė apatija, kai nesinori nei valgyti, nei gerti, nei pasijudinti, nei
atsimerkti. Net kvėpuoti nesinori. Bet užtat norisi į tualetą, todėl
keltis ir judintis vis tiek teks .
50 Ji nusiprausė, išgėrė puodelį kavos, paskui du puodelius arba-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

tos ir pabandė sudaryti apytikrį dienos tvarkarašti. Kada i ešefotą ,

tai yra pasivaikščioti - dabar, priešpiet ar po pietų? Dabar nesi-
nori, bet paskui gali pradėti lyti. .. Nors gali ir nepradėti, o dabar
galima paskaityti arba pasižiūrėti koki nors filmą ... Tačiau jei ji
atidės pasivaikščiojimą vėlesniam laikui, o lyti vis dėlto pradės, tai
penkiolika minučių pasivaikščiojimo sveikatingumo tikslais taps
dviguba kankyne...
Ne, neproduktyviai ji mąsto! Nastia net supyko ant savęs.
Tokio paprasto dalyko negali nuspręsti! Kažkas trukdo jai galvoti,
kažkas krebžda sieloje, gadina nuotaiką, maudžia kaip neužgijus i
ž kurią visą laiką krapštai, lupdamas vos užaugusi š
Tai vis Paša Diužinas su savo kosminiais dėsniais ir patarimais
atkreipti dėmesį i asmenines problemas. Neturi ji jokių problemų,
juolab su vyriškiais. Ir iš kur jų gali būti? Jos gyvenime egzistuoja
vienintelis vyriškis - jos vyras Lioša Č Argi jos elgesyje
su juo yra kažkas neteisinga? Ji myli ji kaip vyrą, vertina kaip draugą
ir patarėją, net mintyse nebūna jam neištikima. Tai kas č netei-
singa?
Patėvis? Ne, su juo santykiai susiklostė iš pat pradžių, kai tik
mama už jo ištekėjo, Nastia vadina ji tėčiu, myli kaip tikrą ir nė
karto jokių konfliktų tarp jų nėra buvę.
Brolis Saša - jos tėvo sūnus iš antrosios santuokos? Irgi jo -
kių problemų, jie vienas prie kito nuoširdžiai prisirišę, draugauja
šeimomis, vaikšto vienas pas kitą i svečius. Tiesa, greitai metai, kai
jie nesimatė, bet tai tik todėl, kad Saša nutarė su šeima kuri laiką
pagyventi užsienyje. Po kelių mėnesių jie grįš ir viskas vėl bus kaip
anksčiau.
Visi kiti vyrai, su kuriais ji palaiko vienokius ar kitokius san-
tykius, tai jos darbo kolegos arba viršininkai. Su jais irgi jokių pro-
blemų.
Bet kodėl gi taip niežti, taip maudžia ž Kodėl Diužino
žodžiai jai taip užkliuvo? Ar vis dėlto turi ji problemą, tik pati sau
nenori prisipažinti?
Ji tuoj pat eis pasivaikščioti ir galvos, galvos, galvos. O gal in-
tensyviai mąstant ir skausmas ne taip smarkiai jausis. Kurgi mūsų
sportbačiai? Štai jie, naujitėlaičiai, beveik nenešioti, Liošos dovana.
Kur striukė? Taip, dešinę ranką kišam i rankovę, nepametam svo- 51
 A. Marinina

rio centro, kad neapsiverstumėm, dabar kairę ranką, užtraukiam

užtrauktuką, užsagstom segtukus. Gobtuvą gobiam labiau, ant
viršaus dar užsivyniojam š kad vėjas nuo galvos nenupūstų.
Na, ir orelis! Tokiu oru tik vaikščioti ir vaikščioti, jei gyvenimas
nemielas ...
Gerai jau, pakaks aimanuoti. Kur lazda - lazdelė? Lazdelė -
ienelė, lazdelė - strielbelė, lazdelė - aukšlė ... Ne, č jau nesiri-
muoja, č iš .Ne žiniuko". Tpfu, kokie niekai lenda į galvą! Neban-
dyk pati savęs apgauti, Kamenskaja, niekai savaime į galvą nelenda,
tu pati juos kvieteisi, kad nereikėtų galvoti apie tai, ką tau pasakė
Paša Diužinas. Nenori galvoti, tai taip ir sakyk: nenoriu ir negal-
vosiu. Tik nevaidink nelaimingos, kuriai pašalinės mintys trukdo
susikaupti.
Nagi varyk durų link. O č kas dabar? Ak taip, č invalido
vežimėlis, kurį tau dėl visa ko atvežė. Į kas tai galėtų bū­
ti - "visa kas". Dar kartą nukrisiu ir vėl susilaužysiu koją? Tą pačią
ar dabar jau kitą? Jeigu susilaužysiu dešinę koją, tai Diužinas tvir-
tins, kad mano problemiški santykiai su kažkokia moterimi? Tikra
nesąmonė!
Taip, šliaužiam laipteliais žemyn, gerai, kad jų iš viso du. Na,
ir einam pamažėle štai ten, į mišką, ten geras takelis, mes su Č
tiakovu juo vaikščiojom. Viešpatie, koja, na, ko tu taip į
niekaip nenurimsti! Man dar mėnesį priklauso nedarbingumo la-
pelis . O jei tu per mėnesį nenustosi skaudėjusi, kas tada? Atleidimą
pratęs ar išvarys į darbą? O jei aš iš savo sąmonės gelmių iškasiu
problemą su kol kas man nepa ž vyru, tai koja greičiau išgis,
taip? Ne, matyt, aš tą problemą turėsiu kažkaip išspręsti, o ne tik
ją iškasti. Gerai būtų vis dėlto sužinoti, su kokiu vyriškiu aš turiu
problemų. Gerai, bandykim iš eilės.
Jura Korotkovas .
Miša Docenka .
Igoris Lesnikovas, nors Petrovkoje jis jau seniai nedirba, išėjo
į ministeriją, Vyriausiąją valdybą. ..
Kolia Selujanovas, kuris irgi jau daugiau kaip metai tapo apy-
gardos VR valdybos viršininko pavaduotoju operatyvinio darbo
reikalais ...
52 Serioža Zarubinas ...
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Bandelė-Gordejevas, bet jis dar pernai vasarą išėjo į pen-

siją. ..
Su tais vaikinais Nastia dirbo daug metų, ir tai, kas tarp jų
buvo, iš tikrųjų galima buvo pavadinti ..santykiais". Su visais kitais ji
palaikė ne santykius, o tarnybinius kontaktus, kurie kojos skausmo
provokatorių vaidmeniui niekaip netiko.
Nastia sąžiningai perkratė mintyse visą pažinčių su kiekvienu
kolega istoriją, prisiminė, kokie buvo jų santykiai, rausėsi atmin-
tyje, bet kol kas nieko tinkamo nerado. lr ž sieloje nesiliovė
maudusi.
O kas gi č purtosi jai prie šono? Oi, juk č mobiliukas striu-
kės kišenėje nerimsta.
- Asia, kur tu? Miegi ar ką? - ausin į džiaugsmingas
Kolios Selujanovo balsas.
- Aš nemiegu, aš išėjau pasivaikščioti.
- Toli?
- Toli, už miesto.
- Tą aš supratau. Nuo namų tu toli?
- Taigi aš tau sakau - už miesto.
- Asia, aš ne bukas. Aš stoviu prie tavo namo. Man Korotko-
vas davė adresą ir paaiškino, kaip važiuoti. Stoviu štai ant laiptelių
ir klibinu durų rankeną, o durys neatsidaro.
- Oi, Kolia, - džiaugsmingai sušuko ji į ragelį, - tu atva-
žiavai?
- Supratai pagaliau, - burbtelėjo Selujanovas. - Tai kurgi
tavęs ieškoti, raišakoje tu mūsų?
- Atsistok nugara į duris ir pasižiūr ė į kairę. Takelį matai?
- Matau.
- Štai juo ir eik. Tik pradėsi ir atsimuši.
- Supratau. Tuoj atsimušiu.
Nastia į telefoną į kišenę ir pasižiūrėjo į laikrodį. Pen-
kiolika minučių - kapeika į kapeiką. O juk dar tiek atgal eiti. Ar
nueis? lr lyg atsakymas į tą klausimą, koją tarsi ugnim nudegino, jos
neįmanoma buvo priminti. Nastia taip ir išstovėjo ant vienos kojos,
abiem rankom atsirėmusi į lazdą ir keikdama save už tai, kad užsi-
galvojo. Juk buvo sau sakius: sek laiką - septynios minutės takeliu
į mišką ir sukis namo. Bet ne! Mąstytoja, Spinoza savamokslė. 53
 A. Marinina

Sprendžiant iš to, kaip greitai pasirodė Kolia, ji buvo nuėjusi

visiškai nedaug, ne daugiau kaip du šimtus metrų.
- Ko gi tu stovi kaip gandras padegėlis?
- Gandras - tai aš suprantu, bet kodėl padegėlis? - nusi-
stebėjo Nastia.
-° tu atro dai tokia nelaiminga, lyg būtų sudegęs visas tavo
turtas.
- Kolia, atrodo, aš pasikarščiavau. Grižti neįstengsiu. Nebent
ant vienos kojos paršokuoti.
- Tu tai jau paršokuosi, - jis abejodamas pakraipė galvą. - Ir
ant rankų tavęs neparneši, man tu per didelė, ir mašina iki č ne-
privažiuosi, takelis per siauras.
- Name yra invalido vežimėlis, - prisiminė ji.
- 0, kai nori, tavo galva veikia, - pagyrė Nikolajus. - Duok
raktus, aš tuoj ji atvarysiu. Kur jis stovi?
- Tiesiog prie durų.
Idėja dėl vežimėlio pasirodė teisinga, ir Selujanovas laimingai
pargabeno Nastią iki pat laiptelių, nuo kurių iki sofos kambaryje
jai vis dėlto teko šokuoti ant vienos kojos, nes priminti kairės kojos
buvo tiesiog neimanoma.
- Kaip aš suprantu, vidury darbo dienos, Kolia, tu atvažiavai
savanaudiškais tikslais?
-°
juokavo jis.
kaipgi. Labai man reikia tiesiog taip tave lankyti, - pa-

- Tada tu man pataikausi, - ryžtingai pareiškė Nastia. - Eik

i virtuvę, padaryk arbatos ir sumuštinių ir atnešk č peleninę ir
cigarečių. Ir neužmiršk ž
- Na, tu suįžūlėjai, - nutęsė Selujanovas. - Tu net nežinai,
ko aš atvažiavau, o jau vadovauji. Gal mano mažytis savanaudišku-
mas nevertas tokio gigantiško pataikavimo.
- Vardan mažyčio savanaudiškumo taip toli nebūtum važia-
vęs, argi ne taip?
- Taip, - prisipažino jis. - Labai jau tu gudri, Kamenskaja.
Arbata Selujanovui išėjo per daug stipri ir per daug aitri, ir jai
teko ją švelninti vandeniu ir citrina.
- Kaip tu gali gerti tokią š - stebėjosi Kolia. - Ger-
54 ti reikia č o ne tokias pamazgas kaip tavo .
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Žinai, koks tarp mūsų skirtumas? - atrėmė Nastia. - Tu

geri tokią arbatą, kad pakeltum tonusą, o aš geriu tokią, kad man
būtų skanu. Pasakok, ko atvažiavai, nesikankink.
Ji į klausėsi Selujanovo pasakojimo apie Galinos Vasil-
jevnos Aničkovos kalendorių ir apie išplėštą iš jo lapelį . Apie tai,
kad tardytojas kalendorių turėjo nusiųsti ekspertizei, bet tai dar ne
faktas, jog jis taip ir padarė, o jei padarė, tai dar neaišku, kad a bus
ekspertizės išvados. Apie tai, kad Selujanovas kartu su savo pači u
nuovokiausiu operatyvininku nagrinėjo versiją, jog prie lapeli o ga-
lėjo būti pirštus prikišęs sūnėnas. Iš pradžių buvo gauti duomenys
apie tai, kad pas sūnėną kelios dienos iki Aničkovos ž ats irado
pinigų. Ne kažin kiek, bet vis dėlto. Ir klausinėjamas, iš kur tie pini-
gai, jis gudriai vaipėsi ir reikšmingai merkė akį, bet nieko aiškesnio
savo bičiuliams sugėrovams taip ir nepasakė.
Gavę tokią informaciją , sekliai ė sūnėno iš rimtųjų .
Kadangi jis minties galiūnas nebuvo, tai pasidavė gan greitai, vos
per dvi valandas, ir papasakojo, kad maždaug dešimt dienų iki
ž (tiksliau jis neprisimena, nes reguliariai būna labai
girtas) jam paskambino ir pasiūlė uždirbti visai patrauklią sumą,
tam reikėjo iš tetos kalendoriaus išplėšti vieną lapelį, tik tiek. Lapelį
reikėjo nunešti į namą gretimoje gatvėje, į į antrąją laiptinę už-
lipti į trečią aukštą ir užkišti už radiatoriaus. Jei viskas bus atlikta
kaip reikia, kitą dieną, toje pačioje vietoje, jis ras voką su honoraru.
Jis per daug nesiderėjo, reikalas iš tikrųjų menkas, jokios rizikos,
net jei būtų apgautas dėl honoraro, tai negaila. Bet jo neapgavo.
Štai tokia istorija.
- Gyventojus patikrinai? - paklausė Nastia.
- Aš irgi apie tai pagalvojau, - atsiduso Selujanovas. - Jei
jam liepė eiti į konkretų namą ir konkrečią laiptinę, tai žmogus, jį
ten siunčiantis , žino kodą, vadinasi, arba jis ten gyvena, arba už-
eina - į svečius ar tarnybos reikalais. Skani versija, patraukli. Bet
atkandau dantis . Tos laiptinės kodinė spyna jau pusė metų sug edusi
ir niekas nesi rengia jos taisyti. Organizacija, kuri ją į ir privalo
remontuoti, jau keli mėnesiai negauna iš gyventojų pinigų, todėl ir
neskuba taisyti.
- O kas sūnėnui skambino, vyras ar moteris?
- Vyras . 55
 A. Marinina

- Ir?.
- Nieko. Na, gal kažkas ir buvo jo balse ar kalbos manieroje,
bet argi tas idiotas atsimins? Jis tik spiritinių gėrimų kainas prisi-
mena, visa kita lekia pro š
- Tai reiškia, kad ž buvo ne spontaniška, jai ruo-
š ir suprato, kad tyrimo metu bus peržiūrėti visi nužudytosios
popieriai. Nusikaltėliui reikėjo panaikinti ženklus, kad jis pažįsta­
mas su Aničkova.
- Aha, - patvirtino Kolia. - Ir sūnėnas prie ž
jokia briauna nepritampa. Tai aš, tiesą sakant, ko norėjau ...
- Na, ir ko? Nebijok, dėstyk, aš šiandien gera.
"Aš gera, - pakartojo mintyse Nastia, - aš pasirengusi pa-
dėti Koliai ir galvoti apie jo problemas, kad galva turėtų darbo ir
nesigirdėtų to plono į maudžiančios ž balso. Aš pa-
sirengusi galvoti apie svetimas problemas, kad negalvočiau apie
savas. Na, ir gudruolė tu, Karnenskaja!"
- Aš č tau atvežiau jos stalo kalendoriaus kopiją. Pasižiū­
rėk, gal ką pamatysi.
- Ir ką norėtum, kad aš pamatyčiau?
- Asia, na, aš nežinau! Stalo kalendorius - žmogaus kasdienio
gyvenimo veidrodis, jis gali papasakoti labai į dalykų. Lyg pati
to ne suprastum! Mes nuo ryto iki nakties ap klaus iam Aničkovos
draugus ir pažįstamus, bet viena - žodžiai ir visai kita - doku-
mentas, raštelis. Nemanyk, aš negalvoju, kad tu man iš č žudiko
pavardę išgriebsi, tos pavardės č nėra, tai yra ji buvo, o dabar nėra.
Bet gyvenimo būdas, klientų ratas, kirpyklos lankymo periodišku-
mas - ar maža kas! Aš neturiu laiko, o ir kantrybės pritrūks, tardy-
tojas apskritai nenori per daug judintis, ir jei tu to nepadarysi, tai šito
niekas daugiau nepadarys. O padaryti reikia, protingai ž
- Gerai, [kalb ė - Nastia nusišypsojo . - Mėgstu aš tą dar-
bą - raustis popieriuose ir žvejoti informaciją. Gyvenčiau sau taip
va, kaip dabar, į darbą nevaikš č viršininkų nematy č tik
svetimus kalendorius analizuo č žinias kokias nors ar statistiką.
Ne gyvenimas, o svajonė.
Širdis susitraukė ir akimirką sustojo, paskui vėl ė plakti ly-
giai ir neskubėdama. O ž vėl suskaudo ir taip smarkiai, kad
56 net Selujanovas pastebėjo.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Tu ko paniurai? - susirūpino jis. - Į tau darbą, o tu

jo nenori? Tada sakyk, aš neįsižeisiu, aš .suprantu, sergi ir apskri-
tai ... Tu juk neprivalai, č ne tavo darbas ...
- Kolia, nustok. Ką tu išsigalvoji? Aš su malonumu padarysiu
viską, ką galiu. Nepažadu, kad kas nors išeis, bet pažadu, kad dirb-
siu sąžiningai, kaip sau.
- Tai aš važiuoju? - abejodamas paklausė Selujanovas. - Ar
vardan dėkingumo dar turiu tau papataikauti?
- Važiuok, - nusijuokė ji, - irgi man kavalierius. Tik aš ta-
vęs nelydėsiu, pats apsivilksi, išeisi ir duris užtrenksi. Susidorosi?
Kolia pakštelėjo ją į skruostą, išėjo į priemenę, apsirengė ir vėl
į galvą į kambarį:
- O kada padarysi?
- Klausyk, - pasipiktino Nastia, - tu į tiesiog akyse.
Kai padarysiu, paskambinsiu.
- O kada paskambinsi?
Selujanovo akyse š velniukai, bet jis raukė antakius, iš
visų jėgų stengėsi pademonstruoti begalinį rūpestį visos žmonijos
gerove.
- Maždaug po penkių minučių. Paskambinsiu tau mobiliuku
ir pasakysiu viską, ką apie tave galvoju. Patenkintas?
- Visiškai. Aistringai bučiuoju ir važiuoju. Bet neužmiršk -
laukiu tavo skambučio.
Nastia šypsodamasi ž į ištuštėjusios priemenės pusę.
Ž daugiau neskaudėjo. Ir Nastia suprato, kodėl.

3 SKYRIUS

- Valerijau Stanislavovičiau, - garsiakalbyje pasigirdo sekre-

torės balsas, - skambina Anita Stanislavovna. Sujungti?
- Taip, žinoma.
Gerai, kad Anita paskambino. Kai grįžo iš komandiruotės, jis
kasdien rengėsi su ja susitikti, pasikalbėti apie Larisą ir paklausti
kelis klausimus. Motinos žodžiai apie tai, kad panašu, jog Anita
vengia jo žmonos, nedavė jam ramybės, ir Valerijus norėjo pagaliau 57
 A. Marinina

išsiaiškinti; jis apskritai nepakentė neišsakytų dalykų ir neaiškumų.

Rengėsi, bet neprisirengė susitikti su seserirn, sutrukdė reikalai.
- Sveika, sese, - šypsodamasis tarė jis ragelin. - Kaip sako-
ma, vilką mini - vilkas č Tik susiruošiau tau skambinti, o tu jau
č Ar viskas gerai?
- Taip, bet susitikti norėtųsi, seniai matėmės.
- Tai kas trukdo? Aš šiandien planuoju būti namie apie de-
vintą, ne vėliau. Mamai bus malonu.
- Kaip Lara? Dirba?
- Taip, dabar ji geros formos . Bet iki devynių ji irgi pargrįš,
taigi pasėdėsim trise. Susitarėm?
- Tu žinai, vakare aš užimta, gal galim susitikti dieną, ką?
Kartu papietausim, pasikalbėsim.
Taip ir yra. Sužinojusi, kad Larka bus namie, ji atsisako ateiti i
svečius. Bet gal iš tikrųjų jos kiti vakaro planai? Prakeiktas neaišku-
mas! Reikia kuo greičiau išsiaiškinti, nėr ko tempti.
- Tvarka, - ryžtingai atsakė Riteris. - Kur?
- Susitinkam .Nostal ži", Č Prudų rajone turiu reikalų, o
antrą valandą jau būsiu laisva . Taip tinka?
- Tinka, - patvirtino jis, - antrą .Nostal ži".
Iki pusės dviejų Valerijus spėjo sušaukti du pasitarimus ir
nuveikti krūvą visokių smulkių darbelių, suplanuotų dar vakar. Pa-
skambino Larisai i dirbtuvę, bet niekas neatsakė. Mobiliukas irgi
neatsakė. Taip būdavo, kai ji, nieko negirdėdama ir i nieką nekreip-
dama dėmesio, karštligiškai dirbdavo. Tylintys telefonai Valerijui
nerimo nekėlė. Netgi gerai, kad žmona neina prie telefono, vadina-
si, kūrybinis procesas pačiame į š
Lygiai antrą jis į ė i restoraną, kuriame dažnai lankydavosi,
ir atsisėdo už savo mėgstamo staliuko prie lango. Anitos dar ne-
buvo. Valerijus užsakė šviežiai išspaustų sulčių, sau - apelsinų,
Anitai - morkų ir obuolių, sesers skoni jis žinojo.
Anita pavėlavo tik dešimt minučių, o žinant, kokie Maskvoje
eismo kamščiai, tai galima laikyti karališku tikslumu. Ž
i ją, Valerijus kaip visada pagalvojo apie jų nepaprastą nepanašu-
mą. Juk jie - vieno tėvo vaikai, tik ne vienos motinos, bet ir Zoja
Petrovna, ir Nina jaunystėje buvo tiesiog gražuolės. Tai kodėl tada
58 Anita tokios nepaprastos išvaizdos, kurios, rodos, neveikia laikas, o
 TRIJŲ NE DĖSNIS

jis, Valerijus, panašus i orangutaną? Bent jau pats sau jis toks atrodė
veidrodyje ir manė, kad visi kiti irgi taip i ji ž Jis dėl savo iš-
vaizdos, ginkdie, nekompleksavo - apskritai neturėjo kompleksų.
Jis tiesiog žinojo, kad yra kresnas, plačiapetis, nerangus, negražus
ir jo ž išvaizdą tik šiek tiek švelnina brangūs stilingi kostiu-
mai, siūti pagal užsakymą ir pritaikyti jo figūros ypatumams. Dėl
to gyvenime jis nepatyrė nė mažiausio nepatogumo, priėmė save
toki, koks yra, bet nesiliovė stebėjęsis genetikos keistenybėmis.
Anita - plona talija, gražiomis kojomis, grakščiais pečiais, ilgu
kaklu - neturėjo nė vieno žilo plauko ir niekaip negalėjo būti to
paties kraujo vyresniąja jo seserim. lr vis dėlto buvo. Ji dvylika
metų vyresnė, o jis šalia jos jaučiasi senis, ypač kai jie kartu eina
pro veidrodi.
- Aš už sakiau tau morkų ir obuolių sulčių, - pasakė Valeri-
jus. - Gerai?
- Ačiū, - trumpai atsakė Anita.
Ji atrodė susirūpinusi, netgi sunerimusi. Matyt, ji pasiūlė kartu
papietauti ne tik todėl, kad seniai su broliu matėsi. Č dar kažkas.
Gal tas pat, kas ir jam rūpi?
- Tu dėl kažko jaudiniesi? - susirūpino Riteris. - Turi rū­
pesčių?
Anita nusuko akis i šali, ir jo širdyje krustelėjo negera nuo-
jauta. Bet Valerijus neskubino sesers, kantriai laukė, kol ji pati pra-
šneks.
- Sekmadieni aš mačiausi su Liubaša, - pagaliau pradėjo
ji. - Senelei sukako devyniasdešimt, buvo susirinkusi visa šei-
ma. Ji sakė , kad prieš dieną buvo su tavim susitikusi, ir tu jai
pasirodęs ....
Anita sutriko, ieškodama žodžio .
- Koks? - ramiai paklausė Riteris. - Ką tau pasakė Liuba?
- Tu pasirodei jai neadekvatus. Neklausydamas jos, atsakin ė
davai jai nei ši, nei tą. Valerijau, aš suprantu, tau sunku su žmona,
Larisa nuolat tave išmuša iš vėžių, tu nerviniesi. Tą jau pastebėjo
Liubaša, o ryt pastebės bendradarbiai, partneriai, o paskui klientai.
Reikia kažką daryti. Tu turi verslą, Valerijau, tu negali nekreipti dė­
mesio, koki darai į Tu mane supranti?
- Ne, - šaltai atsakė jis. 59
 A. Marinina

Taip, jo santykiai su Anita buvo šilti, jis buvo dėkingas jai už

dvasios stiprybę, kai ji per tėvo laidotuves priėjo prie jo ir pasakė,
kad pasaulyje lieka vis mažiau ir mažiau artimųjų, ir jei tėvas kaž-
kada pats su niekuo nepasitaręs, nusprendė, kad brolis negali turėti
sesers, o sesuo - brolio, tai niekas neprivalo to sprendimo paisyti.
Ačiū Anitai, jis vertina jos i š ir kitus žmogiškus privalumus,
bet Valerijus Riteris niekada ir niekam neleido kištis i savo reikalus .
Nei motinai, nei žmonai, juolab seseriai.
- Ne, - pakartojo jis, - aš nesuprantu, ką tu turi galvoje ir
kodėl pradėjai tą kalbą.
- Todėl, kad Larisą reikia gydyti. Reikia pripažinti, kad ji
serga, parodyti ją gydytojams ir gydyti, o ne slėpti savo bėdą nuo
visų, net nuo namų darbininkės. Jeigu tu nuo visų slėpsi, kad tavo
žmona narkomanė, tai niekam nepadėsi, ypač jai, tu tik nukiši
problemą i pogrindi. Šiandien ta problema pasireiškia tuo, kad
tu neadekvatus su pašnekovais, o kas bus rytoj? Narkomanija turi
savybę vystytis, ją vis sunkiau bus nuslėpti, ir kas tada atsitiks tau
ir tavo verslui?
- Tai neturėtų tavęs jaudinti, - ramiu balsu atsakė Valeri-
jus. - Aš su tuo kaip nors susitvarkysiu. Jei tu turi galvoje mano
blogą nuotaiką, kai mačiausi su Liuba, tai Laros narkomanija neturi
su tuo nieko bendra.
- O kas turi? - Anitos balsas iš mentoriško ir pamokslau-
jamo iškart pasikeitė i š ir rūpestingą. - Tau kažkas atsitiko?
Netylėk, prašau, sakyk, kas yra .
- Aš norėjau tavęs paklausti, - pradėjo Riteris iš lėto, - ar
man pasirodė, ar tu iš tikrųjų vengi susitikti su Larisa?
-Aš?
Jos akys pradėjo lakstyti, paskui rado tašką ant duonos lėkštu­
tės ir ten sustojo.
- Iš kur tu ištraukei?
- Kartoju klausimą: man pasirodė, ar iš tikrųjų taip ir yra?
Aš kol kas neklausiu, kodėl, aš tik noriu žinoti - taip ar ne. Taip?
Ar ne?
- Na ... apskritai. ..
Anitos balsas virpa, žvilgsnis prikaustytas prie lėkštutės su
60 vieniša baltos duonos riekele. Vadinasi, taip.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Gerai, - suprato jis. - Dabar aš paklausiu, kodėl? Kas tarp

jūsų atsitiko? Ji tave kažkuo užgavo?
- Na, ką tu, - Anita atplėšė žvilgsni nuo duonos ir perkėlė i
nugertą sulčių stiklinę. - Kuo ji gali mane užgauti?
- Pavogė iš tavęs pinigų?
- Pinigų? - sesers nuostaba pasirodė Riteriui visiškai nuo-
širdi ir jis šiek tiek nusiramino. Jo žmona ne vagilė, ir tai gerai.
- Na, taip. Žinai juk, kad narkomanai dažnai sau tai leidžia,
vagia pinigus iš savo artimųjų, kai trūksta dozei.
- Ne, ką tu, iš manęs Larisa nieko nepavogė. Gal iš kitų, aš
nežinau ... Bet ne iš manęs. Aš bent nieko tokio nepastebėjau.
- Tada kodėl tu jos vengi?
Anita atsiduso, pakėlė galvą ir pasižiūrėjo tiesiai i brolį.
- Todėl, kad man nemalonu. Todėl, kad aš nepakenčiu narko-
manų. Todėl, kad tai žeidžia mano ž orumą. Stebiesi? Tarp
mūsų tik dvylikos metų skirtumas, bet tie dvylika metų praėjo tokiu
periodu, kad prilygsta dviejų kartų gyvenimui. Tau narkomanas toks
pat žmogus, kaip ir tu pats, tik vertas gailesčio ir užuojautos. Mes
buvom auklėjami skirtingų vertybių pagrindu, todėl mūsų pažiūros
skiriasi. Man narkomanas - tai gero žodžio nevertas, bevalis ir be-
protis gyvulys. Tau narkomanija - liga, man - dvasinė yda. Aš jo-
kiu būdu nekritikuoju tavo pasaulėžiūros ir tavo santykių su Larisa,
aš tai suprantu ir gerbiu, tik prašau tavęs suprasti ir gerbti mano
pažiūras. Man nemalonu ją matyti. Aš pasirengusi ją mylėti iš tolo,
nes ji tavo žmona, bet neversk manęs su ja bendrauti.
- Aišku, - sausai atsakė Riteris. - Turėsiu galvoje, ką tu pa-
sakei, ir gerbsiu tavo jausmus. Aš tik nesuprantu - ar tie jausmai
atsirado visai neseniai? Anksčiau tu puikiausiai su Lara bendravai.
- Aš kenčiau, kiek į -liūdnai prisipažino Anita. - Ta-
č bet kokiai kantrybei ateina galas. Ir aš dar kartą prašau tavęs,
Valerijau, pagalvok apie tai, kaip Larisą gydyti, o ne apie tai, kaip
geriau jos narkomaniją nuslėpti nuo visuomenės.
- Prašau tavęs i tai nesikišti. Desertą užsisakysim?
- Man nereikia. Sau, jei nori, užsisakyk.
Saldaus jis nenorėjo, o Anita apskritai, kiek jis prisiminė, nie-
kada deserto neužsisakydavo, ji maitinosi pagal griežtas mokslo
rekomendacijas, saugojo sveikatą ir figūrą . 61
 A. Marinina

Jis padėjo seseriai apsivilkti paltą, atidarė jai lauko duris .

- Kur tavo mašina? - paklausė jis, dairydamasis pažįstamo
tamsaus mėlyno folksvageno . Jo paties džipas tojota stovėjo tiesiai
prieš duris.
- Miasnickajos gatvėje, prie metro. Ten juk nėra posūkio i
kairę, aš ir pamaniau, kad pėsčia ateisiu greičiau, nei važiuodama
aplinkui. Pats žinai, kokie visur kamščiai.
- Einam, palydėsiu tave iki mašinos, drauge ir pasivaikščiosiu .
Jis gudravo. Č netoliese, viename iš skersgatvių, buvo La-
risos dirbtuvė. Taip, Anitą galima suprasti - "to" periodais Larka
visiškai nepakenčiama, ir tik labai mylintis žmogus gali iškęsti jos
elgesį ir nepradėti siusti. Bet tada, kai ji normali, kai į dirba ,
ji tiesiog nuostabi. Švelni, gera, linksma, sąmojinga, tokia nepaprasta
ir gyva, kad jos neimanoma neįsirnylėti, Matyt, Anitai tiesiog nepa-
sisek ė ji dažniau jo ž matydavo kitokią, nenorrnalią, todėl ir
negali ivertinti jos tikrojo žavesio, betarpiškumo, kurie andai taip
ji pati papirko. Dabar Larka būtent tokia, o darbo į š jis ta i
žinojo, suteikia jai dar daugiau patrauklumo. Kaip būtų gerai ikal-
bėti Anitą užeiti i dirbtuvę! Jis į kad ji iškart pakeistų sav o
nuomonę apie jo ž
Bet kaip jai pasiūlyti užeiti pas Larisą po tokio jų pokalbio?
Jie tylėdami ė metro .Č ys tyj e Prudų" link, Riterio vairuo- jo
tojas ir sargybinis viename asmenyje, palikęs mašiną, ė per kelis
metrus iš paskos. Riteris karštligiškai svarstė mintyse ivairius va-
riantus, kaip galima būtų į Anitą i dirbtuvę. sivilioti
Staiga jis pastebėjo, kad sesuo šlubuoja. Ir kas žingsnis vis
smarkiau.
- Kas tau? Skauda koją?
- Ne, pūsles pritryniau, - piktai susiraukė Anita. - Apsia-
viau šiandien naujus batus. Velnias, vos paeinu. Reikia nusipirkti
pleistro ir apsilipinti kojas, tik klausimas, kur tai padaryti.
- Kaip - kur? Vaistinėje. Ar nežinai, kur parduoda pleistrą?
- Kur parduoda pleistrą aš žinau, - š Anita, - aš
nežinau, kur galima būtų nusirengti.
- O kam tau rengtis?
- Valerijau, žinai, kuo berniukai skiriasi nuo mergai-
62 č - dabar Anita ė visai lėtai, stengdamasi sumažinti skaus -
 TRIJŲ NE DĖSNIS

mą. - Ne tuo, kaip tu pagalvojai. Berniukams užsiklijuoti nuo-

spaudą pakanka nusiauti batą ir kojinę. O mergaitėms reikia
nusimauti kelnes ir pėdkelnes. Bulvaro suoliuko sąlygomis tai
ganėtinai problemiška.
- Tai užeinam pas Larką i dirbtuvę. - nudžiugo jis netikė­
ta sėkme, kuri pati i rankas nukrito. - Tai visai č pat, štai tame
skersgatvyje. Ji ir pleistro greičiausiai turi, net i vaistinę nereikės eiti.
Drauge ir pamatysi, kur ji dirba, tu juk nė karto pas ją nebuvai.
Anita sustojo, susimąsčiusi ž i blizgančius siaurano-
sius batelius, savo odiniuose viduriuose slepiančius nepakeliamo
skausmo šaltini. Paskui nenoromis linktelėjo:
- Na, gerai, užeinam. Nematau kitos išeities. Tik prašau
tavęs, Valerijau, užeinam ne ilgiau kaip trims minutėms, aš einu i
vonią ar kas ten pas ją yra. užsiklijuoju kojas ir mes iškart išeinam.
Jokių pasisėdėjimų, jokios arbatos ir pokalbių. Nelauk, kad būčiau
su Larisa maloni. lr neužsigauk. Gerai?
- Viešpatie, kokia dar arbata! - jis plačiai nusišypsojo . - Tu
neįsivaizduoji, kok ia ji, kai dirba kaip pasiutusi. Ji net nepastebės,
kad mes su tavimi atėjome.
Jis ir vėl gudravo. Žinoma, Larisa pastebės, kad jie atėjo, ji
negalės nepastebėti, nes turės atidaryti jiems duris. Tiesa, jis turi
dirbtuvės raktus. Kai žmona išdykauja su narkotikais, reikia turėti
raktus nuo visų patalpų, kuriose ji gali būti, nes maža kas ... Bet La-
rai dabar visiškai gerai, ji taip nuoširdžiai apsidžiaugs , kad jie atėjo,
ir sesuo atsileis. Būtinai atsileis, neatsilaikys .
O č dar ir vaistinė pasitaikė. Sakyk tu man. tiesiog šalia
namo, kuriame buvo dirbtuvė, o jis ir nepastebėdavo . Valerijus,
palikęs seserį stovėti gatvėje, užbėgo vidun ir nupirko dėžutę į
raus dydžio vokiškų pleistriukų. Na, štai, dar keli žingsniai - ir jie
laiptinėje. Asmens sargybinis juos pralenkė ir patikrino laiptataki
nuo lauko durų iki lifto. Liftas užvežė juos i pati viršų, sargybinis
pasiliko apačioje, taip būdavo visada. Riteris energingai spaudė
skambučio mygtuką.
Niekas neatidarė. Jis paskambino dar kartą.
- Jos turbūt nėra, - abejodama pasakė Anita. - Be reikalo
vilkomės.
- Turėtų būti č - jis neprarado vilties. - Nors gal išbėgo 63
 A. Marinina

kur nors papietauti, paprastai ji eina prie metro į "Makdonaldą". Jei

taip, tai po dešimties penkiolikos minučių sugrįš.
- Tai ką, mums laiptinėje laukti? - paklausė sesuo piktai. - Ei-
nam iš č Valerijau. Palydėk mane iki mašinos, ir aš jau kaip nors
iki namų nuvažiuosiu. Blogiausiu atveju nusiausiu ir spaudysiu
pedalus basa.
- Nereikia beprotiškų aukų, - nusijuokė jis, - aš turiu
raktus.
Jis išsitraukė iš portfelio brangų odinį dėkliuką raktams, ati-
traukė užtrauktuką, į raktą į spyną ir du kartus pasuko. Durys
be garso atsivėrė. Tyla. Pimas dalykas, kritęs jam į akis, buvo La-
risos paltas, kabantis ant kabyklos tarp kitų daiktų. Būtent su šiuo
paltu ji šiandien išėjo iš namų . Č pat ant grindų - jos aulinukai.
Ar ji išėjo pietauti neapsirengusi? Beje, iš jos visko galima tikėtis.
Kai ji apimta kūrybinės karštligės, tai gali užmiršti ir apsirengti, ir
duris užrakinti, ir š išjungti, ir grįžti namo miegoti.
- Lara! - garsiai pašaukė Riteris. - Ei, dailininke, atsiliepk!
Niekas neatsiliepė. Valerijus greitai patraukė pirmyn ir su-
stingo. Ant plačios tachtos tolimame erdvios, saulės nušviestos
patalpos kampe, labai nedviprasmiškai apsikabinusios, gulėjo dvi
moterys . Jos buvo nuogos, iki pusės prisidengusios antklode. Abi
saldžiai miegojo.
Jis tarsi priaugo vietoje. Paskui, sunkiai atplėšęs kojas nuo
grindų, priėjo arčiau. Viena iš miegančiųjų - Larisa, kitos jis anks-
č nebuvo matęs. Atmintyje iš karto vienas per kitą iškilo ir pra-
dėjo suktis karusele motinos žodžiai ir jo paties pojūčiai.
Larisai skambina kažkokios moterys ir neprisistato...
Ji į naujų draugių, atrodo, gana vulgarių...
Anita ė vengti susitikimų su Larisa ...
Anita tokia graži ir jauna...
Jis atsisuko ir pamatė seserį, pablyškusią ir į Ji sto-
vėjo beveik šalia jo, o jis net neišgirdo, kaip ji priėjo. Anita buvo
nusiavusi. Valerijus tylėdamas č ją už rankos ir nutempė prie
durų. Vis dar tylėdamas parodė vonios duris ir ištiesė dėželę su
pleistrais. Tos kelios minutės, kurių prireikė Anitai nusirengti, ap-
siklijuoti pūsles ir vėl apsirengti, jam virto keliomis valandomis: Jis
64 ilgiau negalėjo č būti.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Valerijus Riteris negalėtų tiksliai pasakyti, ką tuo metu jautė:

nuoskaudą, pykti, neapykantą, gailestį žmonai narkomanei, pavydą,
neviltį ar dar kažką. Jis išsiaiškins tai paskui. O dabar svarbiausia
nesprogti, neprarasti savitvardos, nepradėti šaukti ir visko aplinkui
daužyti. Reikia palaukti Anitos ir tyliai išeiti. Grįžti į darbą, užsida-
ryti savo kabinete ir pagalvoti. Tik nesprogti, susilaikyti. ..
Pagaliau vonios durys atsidarė. Anita, tarsi suprasdama, kas
dedasi su jos broliu, praėjo atsargiai, ant pirštų galų, greit apsiavė
ir pasuko prie durų. Na štai, dar ž , atsargiai uždaryti duris,
ingsnelį
užrakinti, iškviesti liftą. Vėl durys, mygtukas ir žemyn. Durys, laip-
tai. Dar vienos durys - į gatvę.
Viskas. Galima giliau į ir atsipalaiduoti. Č jaukvėpti
jis nieko
negalės daužyti, net ir panorėjęs.
Anita tylėdama ė šalia, ji taip nė žodžio ir nepasakė, iki jie
nepriėjo metro, kur stovėjo jos mašina. Ir tik tada Valerijus į
prašnekti .
- Tu nenustebai, - karčiai konstatavo jis.
- Ne,- tyliai atsakė sesuo.
- Tu žinojai, - jis ir vėl tvirtino, o ne klausė.
Anita linktelėjo.
- Todėl tu nelankai mūsų, kai Larka namie.
- Taip, todėl.
- Ji prie tavęs lindo?
Š kartą jo intonacijoje pasigirdo
į kažkas panašaus į klausimą.
- Valerijau ... Sakysim - taip, aš sulaukiau iš jos pasiūlymų,
kurių galėjau atsisakyti, bet po kurių negaliu į ją ž ir su ja kal- iūrėti
bėtis.
- Pasiūlymų? Jų buvo keletas? - patikslino Riteris, visada
siekiantis visiško aiškumo ir konkretumo.
- Taip . Tai buvo tris ar keturis kartus, ir paskui aš nuspren-
džiau, kad man gana. Atleisk man. Aš nenorėjau, kad tu sužino-
tum, todėl nieko tau nesakiau. Tau ir be to užtenka .
Anita nuvažiavo, o Riteris greitu žingsniu grįžo prie restora-
no, kur buvo palikęs mašiną, nugara jausdamas iš paskos einantį
sargybinį. Vaikinas išmuštruotas, be reikalo neišsižios, o apie tai,
kad ko nors klausinėtų, tai nėra ką ir kalbėti.
Tai, kad Larka narkomanė , dar galima nuslėpti, šiaip ar taip, 65
 A. Marinina

kol kas jam tai sekėsi. Jis nesikreipė i gydytojus, nes nenorėjo vie-
šumo, kuris galėjo labai pakenkti žmonos reklaminei kampanijai,
juolab Europoje, kur i narkomaniją daugiau nežiūrima kaip i mielą
bohemos atstovų paišdykavimą. Be to, kokia nauda iš gydymo, jei
žmogus pats nenori atsikratyti priklausomybės.
Bet dabar paaiškėjo, kad Larisa dar ir lesbietė. Kartu su
narkomanija tai gali duoti mirtiną efektą, ir viešumas praktiškai
neišvengiamas, juk narkomanas negali būti atsargus ir apdairus,
rinkdamasis sekso partnerius. Tada daugiau nebus jokios pra-
smės eikvoti jėgas ir pinigus tam, kad atkreiptum dėmesį i Larkos
kūrybą, jos į bus negrąžinamai sugadintas ir suluošintas.
Dailininkų narkomanų - nors vežimu vežk, ir nieko jau seniai
nenustebinsi drobėje į haliucinacijomis. Larkos meninis
savitumas, kuris šiandien Riterio pastangomis pateikiamas kaip
jaunystės naujumas ir netradieinis žvilgsnis i supanti pasauli, rytoj
atrodys kaip paprasčiausia teplionė, kokių bet kurioje parodoje ir
bet kuriame salone daugiau negu pakankamai. O juk kiek jėgų ir
pinigų išeikvota! Vadinasi, viskas veltui. ..
Reikia viską apgalvoti ir kažką nuspręsti. Arba spjauti i Larkos
š ir pabandyti ją išgydyti, arba .. . Na, gerai, nedera skubėti, rei-
kia gerai pagalvoti ir viską apskaičiuoti.

Maskvos kriminalinės paieškos Kovos su sunkiais prie-

vartiniais nusikaltimais skyriaus viršininko pavaduotojas Iurijus
Viktorovičius Korotkovas buvo pusiau viengungis ir pusiau be-
namis. Palikęs ž oficialiai jis taip ir neišsiskyrė. Kadangi savo
nuosavų namų jis neturėjo, nuomoti, o juolab nusipirkti neturėjo
už ką, tai klajojo per laikinai laisvus draugų ir pažįstamų butus.
Vienu metu jis netgi gyveno pas Nastią Kamenskają, kai Č
vas buvo ilgalaikėje komandiruotėje, paskui glaudėsi tarnybiniame
bute vieno bičiulio, kuris tuo metu gyveno pas ž paskui, kai
bičiulis pakeitė darbą ir tarnybinį butą iš jo atėmė, Korotkovas per-
sikėlė i kitą vietą, už grynai simbolinę kainą nuomojo iš kažkokių
giminaičių kažkokių pažįstamų kambarį komunaliniame bute, bet
ir šita prieglauda netrukus turėjo ištrūkti iš rankų: komunalinio
66
 TRIJŲ NE DĖSNIS

gyventojus rengėsi iškeldinti į atskirus, o plotą paversti šiuolaikiniu

trijų kambarių butu.
Jis galėjo pagaliau išsiskirti ir susituokti su Irka, Irina Savenič,
kurią į dar praeitą vasarą ir iki šiol vis dar buvo švelniai
apžavėtas. Vesti. su ja gyventi jos bute ir baigti savo klajones po
svetimus kampus. Taip, išsiskirti jis, žinoma, galėjo. bet štai susi-
tuokti. .. Jura manė, kad dabartiniu metu jo vedybos būtinai atrodys
kaip savanaudiškas žingsnis, siekiant į gyvenamąjį plotą. Už
jokius pinigus pasaulyje jis nenorėjo, kad kas nors, juoba Ira, galėtų
pagalvoti, kad jis veda ne moterį, o butą. Kadangi nuosavo būsto jis
ne į niekada, tai ir vedybinių perspektyvų jų santykiai neturėjo.
Karnenskaja reguliariai veldavosi su juo į ilgas kalbas, ban-
dydama praplauti smegenis ir į jog negalima leisti. kad tavo
jausmai priklausytų nuo visuomenės nuomonės. kuri ne visada
teisinga, kad niekas nieko blogo apie Jurą nepagalvos, ir apskritai
jei tu myli moterį ir turi galimybę ją vesti, tai reikia taip ir daryti
ir nekreipti dėmesio, kas ir ką ta tema kalbės. Nastia sugalvodavo
į argumentų, bandė savo samprotavimus išdėstyti prieinama
Juros charakteriui logika, bet kol kas viskas buvo veltui.
- Aš ją vesiu tik tada. jei ji pati manęs paprašys. - atkakliai
kartojo jis.
- O ji nepaprašys, aš ją pažįstu, - prieštaravo Nastia. - Ji
lauks, kol tu pasiūlysi tekėti.
- O aš lauksiu, kol ji pati paprašys. Kitaip aš atrodysiu kaip al-
fonsas: benamis ir neturintis perspektyvų mentas elgeta užsimanė
gražios aktorės su butu, mašina ir honorarais.
Išmušti jį iš tų pozicijų Nastiai nepakako jėgų. Ji net galvojo. ar
nepakalbėjus jai su Irina, bet kažkas ją sulaikė. Kažkaip toks spren-
dimas jai atrodė neteisingas, ji taip jo ir neįgyvendino.
Tą rytą jis atsibudo ne nuo žadintuvo č o nuo Irinos
rankos, švelniai pešiojančios ji už plaukų. prisilietimo.
- Jura. [ur, tavo mobiliukas plyšauja. Nagi, Jura!
Neatmerkdamas akių, jis iškišo iš po antklodės ranką. į kurią
Ira tuoj pat į be paliovos skambantį aparatą.
- Klausau, Korotkovas, - jis pasistengė. kad balsas skambėtų
ne visai jau mieguistai.
- Nė velnio tu neklausai, o kirmiji. 67
 A. Marinina

Serioga Zarubinas, jis šiandien budinčios mieste grupės su-

dėtyje . lr ko č skambinti iš pat ankstyvo ryto? Greičiausiai nieko
gero. Jura atmerkė vieną akį ir pasižiūrėjo į laikrodį - pusė septy-
nių. Išgamos. Sadistai.
- Nepavydėk viršininkui, - sumurmėjo jis, - po trijų valan-
dų perduosi budėjimą ir taip pat kirmysi.
- Tai kad kažin. Mes č į vietą apžiūrim .
- Na, ir?
- Na, ir būtų nieko tokio, bet nužudyta madam, pavarde Cha-
lipova . Julija Chalipova. Pagauni kampą?
- Ta - iš "Išeiti ir negrįžti"?
- Ta pati, - patvirtino Zarubinas .
- O tikrai ji? Gal tik pavardė ta pati?
- Klausyk, viršininke, ji turi ne tik dokumentus, bet ir veidą.
- Velnias! Dabar tai jau tikrai mums prikabins.
- Štai aš irgi apie tą patį . Tai gal yra prasmės pačiam iš karto
prisidėti, kol mes č trypčiojam? Laikas patogus, viršininkų jokių
nėra, visi miega, taigi viską, ką jie gali pagadinti, kol kas galima iš-
gelbėti.
- Sakyk adresą.
Jura nuleido kojas nuo sofos ir siekė rašiklio ir popieriaus.
Po ranka nieko kito nepasitaikė, tik instrukcija kažkokių liesėjimo
tablečių, kurias reguliariai vartojo Irina, fanatiškai kovojanti su ant-
svoriu. Korotkovas gailiai atsiduso ir ant laisvo kraštelio užsirašė,
ką jam padiktavo Zarubinas. Instrukciją jis į į džinsų kišenę,
į į trumpą gauruotą chalatą su gobtuvu - Iros dovaną gim-
tadienio proga - ir nugūrino į vonią. Iš virtuvės sklido svaigūs
kiaušinienės su kumpiu ir pomidorais bei šviežiai užvirtos kavos
kvapai. Ir ko Irka tokioje ankstybėje pakilo? Jau ir pusryčius par-
uošti spėjo. Turbūt ir suvalgė . Ak, tiesa, ji vakar sakė, kad šiandien
aštuntą ryto filmavimas natūroje ir ne vėliau kaip pusę aštuonių ji
jau turi būti nusigrimavusi.
Nusigrimavusi, nusigrimavusi .. . Sakote, filmavimas? Kine,
sakote, filmuojatės? Labai gerai.
- Iriša! - sušuko jis iš vonios, spausdamas iš tūbelės dantų
pastą. - Galima tave minutei?
68 Stebėtina, kaip kai kurios moterys į iš pat ryto būti
 TRIJŲ NE DĖSNIS

tokios gražios. Protu nesuvokiama! Pirmąsias dešimt minučių po

to, kai atsibusdavo, Korotkovas negalėjo be pasibjaurėjimo ž
į veidrodį . Senas, suglamžytas, sulipę plaukai styro į visas puses ir
atrodo taip, lyg mėnesį būtų netrinkti, nors trinko dar vakar, jis ap-
skritai galvą trenka kiekvieną rytą, kai prausiasi po dušu . O Irka -
kaip gėlytė, skruostai lygūs, rausvi, akys spindi, garbanos sukasi,
putlios lūpos šypsosi, ir visa ji tokia ... tokia ... tiesiog trūksta ž
apsakyti, kokia.
- Iriša, tu pažįsti Juliją Chalipovą?
- Julią? Žinoma, o ką? Kažkas atsitiko? - susirūpino ji. -
Tau dėl jos ką tik skambino, taip? Ją apvogė? Apiplėšė?
- Tu tik nesijaudink, - Korotkovas jau gailėjosi, kad taip ne-
vykusiai, taip iš karto pradėjo kalbą. Dabar brangi kiekviena minutė,
reikia kuo daugiau sužinoti apie nukentėjusiąją, o Irka susijaudins,
apsiverks. Na, bet ką dabar darysi, žodis ne žvirblis, išskrido - ir
tegul sau skrenda. Gal galiausiai ir nuskris, kur reikia. - Irinka, tu-
riu blogą naujieną. Panašu, kad Chalipovą ištiko nelaimė. Aš dabar
važiuoju aiškintis, o tu, kol aš prausiuos ir pusryčiausiu, papasakok
man viską, ką apie ją žinai, gerai?
- K-kokia n-nelaim ė - mikčiodama ir apimta baisios nuo-
jautos paklausė Irina.
- Na .. . nelaimė ... - kišdamas š į burną, neaiškiai
atsakė jis.
- Pati blogiausia? - Irina kalbėjo atsargiai, tartum apčiupi­
nėdama kiekvieną ž .
Jis tylėdamas linktelėjo, nes artikuliuotai kalbėti vis tiek ne-
galėjo, trukdė šepetukas.
- Pati pati? - kažkodėl patikslino ji.
Ir vėllinktelėjimas .
- O Viešpatie! Iulia ... Už ką gi? Ji, žinoma, netikusi, pa š ė
bet vis dėlto ... O tai ne klaida? Tikrai?
Galvos purtymas turėjo reikšti, kad ne. Serioga Zarubinas to-
kių klaidų nedaro, jo regimoji atmintis - kad taip mums tokią!
- Koks siaubas!
Korotkovas išsiskalavo burną ir pradėjo skustis.
- Iri ša, aš viską suprantu, tau šokas, bet tu ir mane suprask. 69
 A. Marinina

- Taip taip, žinoma, - greitai atsakė ji, - tu klausk, aš viską

papasakosiu, ką žinau. Tiesa, aš nedaug ką žinau, mes ne draugės ir
net niekada kartu nesifilmavom. Aš galiu tau papasakoti tik asme-
ninius į ir paskalas .
- Tinka. Pradėk, - paskatino Korotkovas, tepdamas smakrą
ir skruostus skutimosi putomis.
- Na, ką ... Iulią išvarė iš trečio Kinematografijos instituto
kurso už paskaitų praleidinėjimą ir disciplinos pažeidimus. Ir kaip
tik tada ji pateko paties Ostrovskio akiratin, o jis tuo metu kamavo-
si ieškodamas aktorės filmui "Mirtinos gastrolės". Prisimeni?
- Filmą prisimenu. O Chalipovos jame neprisimenu.
- Taigi Katia, jauna cirko artistė, ten ją dar meilužis pametė.
- A, tada prisimenu. Kažko ji ten pati i save nepanaši. Aš ne-
būčiau ir į kad ten ji.
- Taigi grimas, Jura, ir perukas. Žodžiu, per filmavimą visi
suprato, kodėl ją išmetė iš instituto. Begalinės isterijos, kažkokie
išsišokimai, neįmanomi reikalavimai. Bet Ostrovskis už jos už-
sikabino su baisia jėga. Žinai - ž galvon ir taip toliau. Ir po
"Gastrolių" pakvietė ją pagrindiniam vaidmeniui filme "Išeiti ir
negrį ž , O serialas, pats žinai, baisi jėga. Kai dvidešimt vakarų iš
eilės ekrane vienas ir tas pats veidas, ji ir nenoromis į nors
aktorius visai netalentingas. O Iulia vis dėlto jei ir ne talentinga,
tai labai gabi. Ji iš tikrųjų gera aktorė, tik charakteris bjaurus. Na, o
Ostrovskio rankose.. . Jis juk genijus, jis iš išjungto kompiuterio gali
vaidmeni sukurti, ne tik iš žmogaus, juolab profesionalo. Na, tegul
ir ne visiško, bet juk pagrindus ji turi. Apie išvaizdą aš net nekalbu,
[ulia nepaprastai graži. Žodžiu, po serialo ji tapo į ž Šiaip ar
taip, žinoma.
- Supratau.
Korotkovas baigė skustis, į i vonią, užtraukė užuolaidą,
atsuko vandeni.
- Visa tai faktai. Dabar varyk paskalas ir asmeninius į
džius. Tik garsiau, nes č vanduo š
Paskalų ir asmeninių į ž buvo dar mažiau negu faktų.
Julija Chalipova išgyveno pasaulyje tik dvidešimt ketverius metus
70 ir nespėjo kaip reikiant apaugti skandalais. Pagrindinė paskala,
 TRIJŲ NE DĖSNIS

kurios net negalima iš tikrųjų taip vadinti, nes visi tikrai žinojo,
kad tai tiesa, buvo jos meilės ryšys su jau nejaunu, labai garsiu ir
labai publikos mėgstamu kino režisieriumi Ostrovskiu. Kita pa-
skala, jokiais faktais nepatvirtinta, skelbė, kad Julija Chalipova yra
ne tik Ostrovskio, bet ir kažkokio kriminalinio autoriteto meilužė,
o šis, kalbama, jai pareiškęs: su režisieriumi gali prasidėti, nes jis
duoda tau darbo ir daro tave į o neįžyrni aktorė man nerei-
kalinga, bet jei atsiras dar kažkas, Julytei kojos bus išrautos, rankos
nupjautos, o iš galvos liks tik ausys, ir tai kiekviena atskirai. Iš kur
tokia paskala atsirado, buvo visiškai nesuprantama, niekas nieko
negalėjo pasakyti tiksliai, bet visi buvo į kad būtent taip ir
yra. Trečioji paskala buvo antrosios variacija - girdi, Iulią globoja
kažkas iš aukščiausių valstybinių sferų, ar tik ne ministro rango ar
vieno iš dūmos komitetų pirmininkų, ir dar tas globėjas glaudžiai
susijęs su kriminaliniu pasauliu ir turi sau pavaldžių galvažudžių ...
toliau ž tekste antrąją paskalą.
Asmeniniai Irinos Savenič į buvo tokie: Iulia Chali-
pova - mergina nevaldoma ir neprognozuojama, galėjo bet kada
iškrėsti koki nors fokusą ir leisti sau bet koki išsišokimą. Nuo vai-
kystės pripratusi būti garbinama už groži, ji nuoširdžiai manė, kad
jai viskas leista ir kad visiems kitiems privalomos taisyklės jos nelie-
č Jai neegzistavo tokios sąvokos kaip disciplina, atsakomybė, pa-
reiga, žodžio laikymasis. Ji buvo abejinga kitų ž jausmams, jų
norams ir planams. Ji darė tik tai, ką norėjo. Ir nė vienas režisierius,
išskyrus pati Ostrovskį, nerizikuoja kviestis jos filmuotis, nes aišku,
kad jos charakteris kelia grėsmę ir gali sužlugdyti visą filmavimą.
Būtent tuo ir naudojasi Ostrovskis, nuolat leisdamas jai suprasti,
kad jeigu ji ji paliks, tai žus kaip artistė, nes niekas kitas i joki filmą
jos nesikvies. O jeigu ji ji paliks, tai jis, savaime aišku, irgi jos ne-
filmuos. Labai č reikia. O kol ji su juo, jai vaidmenys garantuoti,
tegul ne visada pagrindiniai, bet visada vertingi ir savo turiniu, ir
ekrano laiko apimtimi.
Pastaruosius žodžius Irina sakė jau rengdamasi, o Korotkovas
klausėsi, skubiai baigdamas valgyti kiaušinienę ir užgerdamas ją
kava .
Lygiai septintą ryto jie išėjo iš namų, atsisveikindami pasi- 71
 A. Marinina

bučiavo, susitarė pasimatytivakare, sėdo kiekvienas i savo maši-

ną - Korotkovas i prieštvaninius žigulius, Irina i fordą eskortą,
ir išvažiavo i savo darbus.

Vos į ė į priimamąjį, Č apsiautė tirštas š š kva-

pas, ar korvalolio, ar valokordino - jis nelabai atskyrė, nes širdies
ydomis nesirgo ir vaistų negėrė. Sekretorė Vera Filipovna, energin-
ga penkiasdešimtmetė dama, visada susitelkusi ir dalykiška, sėdėjo
ne kaip paprastai už darbo stalo, o lankytojų krėsle ir drebančiomis
rankomis bandė grąžinti raudonomis dėmėmis išpiltam ir į
patinusiomis akimis veidui padorią išvaizdą.
- Labas rytas, Vera Filipovna, - linksmai pasisveikino Č
kovas . - Kokia proga kenčiate?
Jis į kokia bėda ištiko ištikimą jo pagalbininkę . Taip ir
buvo.
- Kas gi č darosi, Igori Vasiljevičiau, - verksmingu balsu
prašneko ji, - kaip jiems ne gėda? Taip mus apšmeižti, taip ap-
šmeižti! Galva neišneša!
- Jūs apie straipsnį? - vilkdamasis lietpaltį ir kabindamas jį į
spintą, abejingai paklausė Č . - Nekreipkit dėmesio, brangi
Vera Filipovna, šunys loja, o karavanas eina į priekį. Tegul rašo, ką
nori.
- Bet kaipgi taip? - nenurimo ji. - Juk ten viskas netiesa!
Nuo pirmo iki paskutinio žodžio.
- Na jau, nereikia perdėti, - Č pasistengė, kad bal-
sas skambėtų beveik tėviškai, nors Vera Filipovna buvo už jį bent
dešimčia metų vyresnė. - Mūsų firmos pavadinimas toks pat, jo
generalinio direktoriaus pavardė irgi, jo pavaduotojų taip pat. Taigi
šiokios tokios tiesos publikacijoje yra. Geriau išgerkim arbatėlės, iš
ryto lauke taip šalta, kad aš net mašinoje neatšilau. lr nedrįskit dėl
š niekų gadintis nervų.
Vera Filipovna kūk č ė rūpintis virduliu, o Č
nuėjo į savo kabinetą, palikęs atdaras duris, kad galėtų girdėti viską,
kas dėsis laukiamajame, ir pradėjo beprasmiškai ir nervingai dėlioti
ant stalo popierius. Na štai, pusė darbo padaryta, kaip gražuolė
72 Ksenija ir ž Ir kaip greitai! Dar tik savaitė praėjo.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Straipsnį Čui kova s perskaitė iš pat ryto. Žmona visada pirk-

davo laikraščius anksti ryte, vesdama š pasivaikščioti, ir jis,
kaip verslo žmogui ir dera, susipažindavo su spauda, valgydamas
pusryčius. Tiesa, jis nebuvo į kad šitaip elgiasi visi verslo
ž ir kad iš tikrųjų taip daryti privalu, tiesiog nuo vaikystės iš
vakarietiškų filmų jam susidarė toks verslininko vaizdas .
Dabar reikia laukti, kokia bus reakcija. Į ar jau prasidė­
jo, ar banga dar neatplaukė? Dabar pusė vienuoliktos, daugelis jau
turėtų būti susipažinę su š paskviliu.
- Kas mums iš ryto skambino? - draugiškai pasiteiravo Igo-
ris Vasiljevičius, kai sekretorė atnešė padėklą su arbata, cukrumi
ir citrina. Atrodo, ji į susitvardyti, šiaip ar taip, daugiau ne-
kūkčiojo.

- Tuoj pasakysiu.
Pastačiusi prieš direktorių arbatą, Vera Filipovna išėjo į lau-
kiamąjį bloknoto. Rytinių skambučių vardijimas atėmė nemažai
laiko. Klausydamasis padėjėjos, Čuikova s kažką ž stali-
niame darbo kalendoriuje, jausdamas pasitenkinimą nuo to, kad
lauktoji banga buvo pakankamai didelė ir galinga . Jos greitis tikrai
buvo kreiseriškas. Ir bukam aišku, kad visi tie ž skambino dėl
straipsnio. Maža dalis - norėdami palaikyti ir užtikrinti: atseit nie-
kuo mes netikim, ir vis tiek su tavimi bendradarbiausim, o pagrin-
dinė masė - tai klausimai, kiek tiesos išspausdintoje informacijoje.
Ir dar viena dalis, visiškai nedidelė, bandė telefonu pademonstruoti
išdidų posūkį šimtu aštuonias dešimčia laipsnių, atseit jei jūs tokie,
tai mes jūsų padorumu dabar abejojame ir sutarties su jumis nepa-
sirašysim. Štai kaip tik ta skambinusiųjų dalis labiausiai Č ir
domino. Ant tos kortos ir buvo pastatyta. Nuo jų, pradedant šian-
diena, priklauso firmos .Praktis Plius" likimas.
Dabar reikia pačiam paskambinti verslo partneriams . Visų
pirma tiems, kurie nori apsigręžti. Ne, pats jis neskambins - nėra
derybų meistras . Č reikia subtilumo, mokėti manevruoti, valdyti
balsą. Č u i kovas gali viską pagadinti. Jis neblogas verslininkas, bet
derybininkas niekam tikęs - žinojo Igoris Vasiljevičius tą savo
defektą. Užtat jo pavaduotojas Olegas Achalaja tikras šios srities
meistras. Štai Olegas ir paskambins.
Jis nukėlė ragelį ir paspaudė sekretorės kvietimo mygtuką. 73
 A. Marinina

Durys į priimamąjį buvo vis dar atdaros, bet Č ui kova s to lyg ne-
matė.
- Klausau, Igori Vasiljevičiau, - Veros Filipovnos balsas
skambėjo vienu metu iš dviejų vietų: iš ragelio ir iš priimamojo.
Kažkodėl Č tai pasirodė juokinga ir jis nesusilaikęs nu-
sijuokė. Nuotaika buvo puiki. Tiesą sakant, be reikalo jis juokiasi ir
demonstruoja nerūpestingumą. Atrodytų, kad kaip tik turėtų jau-
dintis. Olegas, žinoma, viską žino, kitas pavaduotojas irgi, bet Verai
tai juk visai nebūtina žinoti, kaip viskas yra iš tikrųjų.
- Olegas Revazovičius vietoj? - rūsčiai paklausė jis, bandy-
damas raukti antakius ir taip į į reikiamą nuotaiką .
- Taip, yra.
- Paprašykite, kad užeitų .
Štai taip, oficialiai. Užuot paskambinus Olegui tiesiai į kabine-
tą arba į mobilųjį, kviečiamės per sekretorę. Vera žino, kad tai žen-
klas, jog jis nepatenkintas: jei direktorius kviečiasi pavaduotoją per
sekretorę, vadinasi, jis pyksta. O direktorius po tokios publikacijos
ir turi pykti, kaipgi kitaip! Tai jis tik prieš Verą Filipovną vaidina
nepalaužiamą ir nenusimenantį, o iš tikrųjų jis verda iš pykčio. Štai
taip bus teisinga.
Achalaja Č kabinete pasirodė nepraėjus nė minutei -
nuo vieno durų iki kito tik dešimt ž jų bendras priimama-
sis. Uždaręs paskui save duris, jis vienu vikriu judesiu į krėsle
kitoje stalo pusėje.
- Na, ką? Kaip aš suprantu, viskas suveikė? - išsiimdamas
cigaretes, negarsiai paklausė jis. - Aš nuo devynių ryto vietoje,
Veros telefonas skambėjo be perstojo. Mane irgi smalsaujantys
puola. Klausyk, man net per gimtadienį tiek ž neskambina!
Tai maitvanagiai! Jaučia, kur dvėseliena kvepia.
- Panašu, jog suveikė, tpfu tpfu, kad neprasitarus, - Č
kovas pabeIdė į medinį stalviršį . - Olegai, aš noriu, kad į svarbias
vietas tu paskambintum pats . Aš bijau sugadinti. Tu juk žinai mano
gabumus.
Achalaja linktelėjo, paleido į lubas dūmų srovelę ir supratingai
š
- Ir kas gi jau paskambino svarbiu mums klausimu?
74 - Štai tie veikėjai, - Igoris Vasiljevičius ištiesė pavaduotojui
 TRIJŲ NE DĖSNIS

lapelį.- Gal ne visi jie rengiasi mūsų atsisakyti, bet jeigu kas nors
rengiasi, tai reikia padaryti taip, kad viskas pavyktų. Na, ką aš tau
aiškinu, tu pats viską supranti, jau dešimt kartų tai svarstėme.
- Gerai, aš jiems paskambinsiu. O advokatas? Tu su juo jau
kalbėjai?
- Kol kas ne. Nenoriu, kad jis ką nors į kuo mažiau
ž žinos, tuo geriau. Kai tik tu man praneši apie bent vieną
sužlugusią sutartį, aš tuoj pat su juo susisieksiu, pradėsiu rautis
plaukus, piktintis, reikalauti mano gero vardo atstatymo ir pinigi-
nės nuostolių kompensacijos. O kol kas aš tyliai išgyvensiu - mūsų
firma š apšmeižta.
- Tau geriau matyti, - Achalaja užgesino peleninėje cigaretę,
į į kišenę ž ir gautą iš Č lapelį. - Einu skam-
binti. O tu pradėk sielotis, tik ne tyliai, o garsiai, kad visi ž

4 SKYRI US

Lietus merkė be perstojo. Lyti ė dar naktį, ir dabar, trečią

valandą dienos, Nastia vis dar girdėjo sausą smulkių vandens laše-
lių trašk ė į stiklą ir skardą. Toliau atidėlioti pasivaikščiojimą
nėra prasmės, po valandos ateis medicinos seselė daryti masažą,
o paskui pradės temti. Ne tokia jau Nastia Kamenskaja bebaimė,
kad patamsiais eitų į mišką pasivaikščioti. Galima, žinoma, eiti ne
kairėn nuo namo į mišką, o į dešinę, kitų namų pusėn, bet jai kaž-
kodėl nesinorėjo. Ją gali pastebėti, pamatę naują ž prikibs su
klausimais, kas tokia, kodėl gyvena Diužino name. Veltis į kalbas
ir naujas pažintis ji neplanavo. Nesakytum, kad ji slėpėsi ar laikė
paslaptyje, jog gyvena Bolotnikuose, visai ne. Juk visas medicinos
punktas ir taip žino, kad ji č ir parduotuvėje tai žino, šiandien jau
jai atvežė užsakytos duonos, džemo ir sviesto. Tiesiog ji neturi ū
bendrauti su pašaliniais.
Nuspręsta - reikia surinkti kojas, lazdą, drabužius į vieną
vienetą ir nešti, tiksliau, vilkti tą vienetą į promenadą. Šiandien
jau trečiadienis, laikas pridėti minučių ir padidinti jų skaičių iki
dvidešimties. Negali sakyti, kad koja labai jau greitai sveiko, jai ir 75
 A. Marinina

penkiolikos minučių buvo per daug, kad Nastios akyse pasirodytų

ašaros ir ją išpiltų prakaitas, bet vis dėlto ... Vis dėlto, kai užvakar
ji suprato, kas ją graužia, jai pasirodė, kad šiek tiek palengvėjo. Vos
vos. Bet juk palengvėjo. Ar jai tik pasirodė?
Gobtuvas, žinoma, galvą dengė, bet veido nuo lietaus vis tiek
neapsaugojo, vėjo gūsiai bloškė drėgmę į skruostus ir lūpas, vanduo
smakru ir kaklu tekėjo po šerpe, ir visa tai buvo ganėtinai bjauru.
Tačiau Nastia kantriai slinko keliuku į miško gilumą, dešimt minu-
č pirmyn, dešimt - atgal ir galvojo apie tai, kaip susitvarkyti su
problema. Taip taip, su ta pačia .
Buvo jos gyvenime dar vienas vyras, apie kurį ji nepagalvojo,
kai perkratė visus į variantus. Ir kai tik ji tai prisiminė, tai
iš pradžių baisiai nustebo, kaipgi galėjo jį užmiršti, juk visų pirma
apie jį ir turėjo pagalvoti, bet paskui suprato, kad č ir yra to galvo-
sūkio esmė. Todėl ir neprisiminė, kad nenorėjo prisiminti. Todėl ir
neprisiminė, kad problema būtent jis, o tiksliau, santykiai su juo, ir
ji tą problemą rūpestingai nukišo į kamputį, o dabar pati prieš save
vaidina, kad viskas gerai, tiesiog geriau ir būti negali.
Jos naujasis viršininkas - Viačeslavas Michailovičius Afa-
nasjevas. Jos buvęs bendrakursis trejetukininkas ir paskaitų pra-
leidinėtojas, smulkus spekuliantas, alaus ir futbolo mėgėjas. Kai
jis pakeitė iš ė į pensiją pulkininką Gordejevą, Nastią apėmė
siaubas: po išmintingo ir patyrusio Bandelės pasidaryti pavaldine
Afonios, kurį ji niekino ir kurio nemėgo dar studentavimo laikais ir
su kuriuo po universiteto nė karto nebuvo susitikusi!
Ir nuo pirmos bendros jų darbo dienos Petrovkoje naujojo
viršininko ji nepamilo. Negana to, ji šito ir neslėpė. Ir net dar
daugiau, ji atvirai pasakė Afanasjevui, kad nors ir dirbs jam va-
dovaujant, bet niekada jo negerbs. Štai ir atsakyk dabar, kodėl
ji taip pasielgė? Kad patenkintų savimeilę, i š ė ką galvoja, o
paskui savimi didžiuotųsi: štai atseit kokia aš kieta ir drąsi , ne-
pabijojau išsakyti viršininkui teisybės! Viešpatie, kokia kvailystė!
Niekada panašūs motyvai jos elgesio neskatino. Tada kodėl? Juk
suprato, negalėjo nesuprasti, kad nuo tos akimirkos jos darbas
skyriuje, kuriam vadovauja Afonia, pavirs lėtu nesibaigiančiu
pragaru. Kad jis pradės jos nekęsti ir nežinos, ką daryti, nes jam
76 pakaks proto už į neker šyti, bet ir atleisti jai jis negalės .
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Ir kas gi atleistų? Nuo tos dienos papulkininkė Kamenskaja kelia

jam vien susierzinimą ir yra negatyvių emocijų šaltinis. Todėl jie
negali normaliai bendrauti ir spręsti tarnybinių klausimų. Afonia,
kiek į bando ją ignoruoti, o kai tai neįmanoma, tai tarp
jų kyla tokia į kad elektros energija galima būtų aprūpinti
visą Krasnojarsko kraštą. Arba Chabarovsko. Rezultatas: lygiai
pusę tarnybinio laiko ji galvoja apie nusikaltimus, kuriuos reikia
atskleisti, o kitą pusę gaišta tam, kad kaip nors gudriai išsisuktų
ir išvengtų tiesioginio bendravimo su viršininku . Ji negalėjo su
malonumu eiti į darbą ir džiugiai apie jį galvoti, kaip kad būdavo
prie Gordejevo per penkiolika jų bendros tarnybos metų. Praeitą
pavasarį ji - negirdėtas dalykas! - pasiėmė nedarbingumo lape-
lį, vos pasirodžius pirmiems peršalimo požymiams ir sąžiningai
išbuvo namie visas dešimt dienų, per kurias trupučiuką kosčiojo
ir lengvai slogavo. Tokį dalyką ji leido sau pirmą kartą gyvenime,
štai kaip nesinorėjo eiti į darbą. Matyt, ir koją skauda kaip tik to-
dėl, kad jai mirtinai nesinori grįžti į savo kabinetą ir bendrauti su
Afonia. Ne, oi, ne be reikalo ji sakė Koliai Selujanovui, kad dirbtų
sėdėdama namie ir nesusitikdarna su viršininkais . Žodžiai tary-
tum išsiveržė iš pasąmonės. Kai ji juos pasakė, suprato, kad č ir
yra jos problema . Ji susigadino santykius su Afanasjevu ir dabar
bando kaip strutis slėpti galvą smėlyje, išvengti kontaktų su juo
ir sugalvoti, kaip č viską sutvarkius, kad ir darbą dirbtum, ir į
darbą nereikėtų eiti. Bet taip problemos neišspręsi. Jeigu santy-
kiai sugadinti, negalima apsimesti, kad jų apskritai nėra. Reikia
pačiam sau prisipažinti , kad jie blogi, ir pasistengti suprasti, ko tu
nori: kad jie pasidarytų normalūs ar liktų, kokie buvo. Ar kad jų
nebūtų visai. Nori, kad jų nebūtų - rašyk raportą ir išeik, daugiau
su tuo žmogum niekada nesusitikinėk ir nebendrauk. Neišeini?
Tau tokie santykiai priimtini? Bet ne, juk visiškai aišku, kad tokie
nepriimtini, jog net į mėgstamą darbą nesinori eiti. Vadinasi, tu
nenori, kad santykiai išliktų blogi. Tada lieka viena - tu nori, kad
jie taptų normalūs. Gali būti, kad tu pati sau neprisipažįsti, kad to
nori, bet juk kito kelio nėra, juk tu pati ką tik tą formulę išvedei:
arba normaliai, arba blogai, arba niekaip. Taip išeina, Karnens-
kaja, kad turi tik vieną kelią. Tu 'santykius sugadinai, tau ir reikia
juos pataisyti. Bet kaip? Kaip tai padaryti? Nueiti ir atsiprašyti, 77
 A. Marinina

prisipažinti kalta? Ar nieko nesakyti, o be ž ateiti į kabinetą

su buteliu ir pasiūlyti išgerti? Brr!
Tokia perspektyva Nastią net nupurtė. Ji apskritai nemėgo al-
koholio ir galėjo gerti tik martinį, bet irgi labai retai. Su viršininku
susitaikymo ženklan tektų gerti degtinę arba konjaką, saldus leng-
vas gėrimas č kaip sakoma, nepraeitų.
Na kodėl, kodėl ji buvo tokia kvailė? Kodėl ji pasakė Afanasje-
vui, kad jis blogas žmogus ir ji jo negerbia? Ar jis klausė jos nuomo-
nės? Klausė, ką ji mano apie jį kaip apie ž ir profesionalą, ar jį
gerbia? Ne, neklausė. Jos nuomonė jo tuo metu visiškai nedomino.
Tai ko ji lindo su savo pareiškimais ir vertinimais?
Beje, į išeina ... Kaip ten Diužinas sakė? Nedaryk, ne-
sakyk ir nemanyk nieko, ko tavęs neprašo ... Tiksliai, taip ir išėjo!
Neklausia - neatsakyk. Neprašo pasakyti savo nuomonės - sėdėk
ir tylėk kaip pelė po šluota. Apskritai keistas kažkoks dėsnis, bet,
matyt, teisingas. Tiek to, apie dėsnį ji paskui dar pagalvos, o dabar
jai svarbu suprasti, kokios vidinės paskatos veikė ją tuo lemtingu
momentu viršininko kabinete, jei ne noras pasididžiuoti savo pa-
č narsa.
Taip, dešimt minučių praėjo, laikas persirikiuoti. "Kautynių
rikiuote - priekį! Tuščiai ne laikas tauzytil.." O ne, su maršu ji, ko
gero, paskubėjo, iki maršo jos vėžliškam šliaužimui dar toli. Ir tau-
zyti č netinka, dabar jai reikia apgalvoti kiekvieną į galvą atėjusią
mintį, kad nepraleistų ko nors svarbaus.
Tada, praeitų metų vasarą, kai į Gordejevo vietą atėjo Afo-
nia, Nastia pirmą kartą rimtai susimąstė, kur jai dirbti: pasilikti be
galo nemalonaus jai viršininko pavaldine Petrovkoje ar išeiti. Per-
spektyva išeiti nepaprastai ją baugino ir atrodė neįmanoma, ji save
į tik č šitoje vietoje, ir buvo tikra, kad jokioje kitoje
tarnyboje neprigis. Tiesiog neišgyvens. Šitame į ir mėgs­
tamame darbe - jos į ir mėgstami kolegos ir į seniai
susiformavusi Nastia Kamenskaja. Ir ji, ir jos kolegos, ir darbas vie-
ni kitus atitinka, egzistuoja visiška harmonija. O kitas darbas, kita
tarnybinė ir profesinė situacija reikalaus visai kitos Nastios. Kitaip
tariant, jai, Kamenskajai, teks kažin kaip keistis, kažką aukoti, į

78 • V. Majakovskio "Kairysis mar šas" (vert. G. Astrauskas).

 TRIJŲ NE DĖSNIS

kažkokių naujų savybių. Permainos ją baugino, ji buvo tikra, kad

arba nesugebės pasikeisti ir kartu negalės dirbti kitoje vietoje, arba
pasikeis ir nustos buvusi pačia savimi.
Ir štai viršininko Viačeslavo Michailovičiaus Afanasjevo kabi-
nete ji du kartus išsišoko nebūdingų sau būdu. Išėjo už tarnybinių
santykių ribų ir pareiškė Afoniai, kad jo nė kiek nevertina, nes jis,
pirma - kažkada vertėsi spekuliacija ir apiplėšinėjo vargšus stu-
dentus, drauge ir ją, Karnenskają, o pats egzaminuose naudojosi jos
paruoštomis "špargalkomis", o antra - vaikosi garsių nusikaltimų,
kuriuos atskleidžiant galima daryti karjerą, o jei greitai ir efektingai
atskleisti nepavyksta, tai nusikaltimas apskritai nustoja jį dominęs,
ir jis, užuot derinęs ir koordinavęs seklių darbą, idant pabaigtų
viską iki galo, visas pajėgas meta naujam nusikaltimui aiškinti, ne-
gana to, perša pavaldiniams versijas, kurios jam atrodo gražiausios
ir ryškiausios iš .pabllsiti", taško, o kartu stabdo darbą visų kitų
versijų kryptimis. Ir už visa tai ji, šaunioji milicijos papulkininkė
Anastasija Pavlovna Kamenskaja, niekada savo naujojo viršininko
negerbs.
Ir vis dėlto į kodėl ji visa tai jam pasakė? Ar jis pats ne-
žino, kad kažkada spekuliavo, praleidinėjo paskaitas universitete,
naudojosi "špargalkomis" ir vos ištempdavo trejetais, o paskui siekė
karjeros visomis į jam priemonėmis? Žino puikiausiai.
Ar jis nemanė, kad Kamenskaja visa tai žino, ir ji atvėrė jam akis?
Žinoma, ne .
Viskas, Karnenskaia, iki namų liko apie dešimt metrų, ir per
tą dešimtį metrų tu tiesiog privalai viską galutinai į pakaks
slėptis, vaidinti, kad nesupranti, ir klausti savęs vieno ir to paties:
kodėl, kodėl? Viską tu puikiai supranti ir gerai žinai, kodėl taip pada-
rei. Taigi giliau į užsimerk ir pasakyk teisybę. Geriau garsiai.
- Aš norėjau pabandyti padaryti tai, ko anksčiau niekada
nedarydavau. Aš niekada atvirai r.-konfliktavau su vadovybe.
Aš niekada pašaliniams ž nesakiau nemalonių ar dar
blogiau - į dalykų. Aš norėjau į kad prireikus
galiu tapti kita, pasikeisti, tada perspektyva pereiti į kitą darbą ma-
nęs taip negąsdintų. Aš stengiausi gauti patvirtinimą, kad keturias-
dešimt vieneri metai - tai dar ne gyvenimo pabaiga, ne paskutinis
taškas, formuojantis charakteriui ir pasaulėžiūrai, kad aš galiu pasi- 79
 A. Marinina

keisti, jeigu to panorėsiu. Iš dalies tos pastangos pasireiškė tuo, kad

aš pradėjau mokytis gaminti maistą. Iš kitos pusės tuo, ką aš pada-
riau viršininko kabinete. Bet kulinarinėstreniruotėsdavė tik naudą,
o štai su viršininku visai kitas dalykas. Aš turėjau problemą. Savo
asmenišką problemą - permainų baimę . lr privalėjau ją spręsti tik
savo sąskaita. O ė spręsti Afonios sąskaita ir ji į . Mes
su juo nesimatėm dvidešimt metų, o per tuos dvidešimt metų jis
tapo visai kitu žmogum . Jis, be abejo, atskleidė nemažai sudėtingų
nusikaltimų, kitaip nebūtų padaręs karjeros paieškoje.Tik aparate
galima gauti postus ir laipsnius pataikavimu ir padlaižiavimu, per
intrigas ir miklius manevrus, bet paieškoje svarbu rezultatas, o ne
miela šypsena. lr apskritai, kad ir koks Afonia būtų, tegul ir š
kartų karjeristas, kokią aš turiu teisę ji į Kas aš tokia, kad
ji vertinčiau ir teisčiau? Aš pasielgiau maždaug taip, kaip Dosto-
jevskio Raskolnikovas, kuris irgi turėjo absoliučiai asmeninę pro-
blemą: patikrinti, ar jis tik drebantis padaras, ar žmogus, turintis
teisę. lr jis tą problemą išsprendė ne savo vidinių dvasinių ir inte-
lektinių resursų, o senės palūkininkės ir jos nėščios sesers sąskaita.
Tai neteisinga . Dar blogiau - tai bjauru ir žema. Aš pasielgiau
blogai. lr nepriklausomai nuo to, geras ar blogas mano viršininkas,
aš pasielgiau š Vaikiškai, chuliganiškai. Kaip berniūkščiai,
kurie bėgioja laiptinėse ir skambina į visas duris, o paskui slepia-
si. Man irgi skambino kažkada ir, prisimenu, klaikiai išsigandau,
nebepamenu jau, kodėl, kokia tuo metu buvo mano situacija, bet
prisimenu, kad skambutis vienuoliktą valandą vakaro sukėlė man
paniką. Aš jau gulėjau, teko nervingai šokti iš lovos, ieškoti chalato,
nepataikiau į šlepetes, vos nenugriuvau, apmirusia širdim atidariau
duris, o ten - nieko. Viešpatie, kaip aš jų tada nekenčiau, tų ber-
niūkščių! O juk iš esmės jie mažai kuo skiriasi nuo manęs. Jiems
nuobodu, bet tai jų pačių vidinė problema, o linksminasi jie visiškai
pašalinių ž nervų ir ramybės sąskaita .
Viskas. Laipteliai. Širdis daužosi, balsas dreba. Kas tvirtino,
kad sakyti tiesą lengva ir malonu? Bulgakovas? Melavo. Visi rašyto-
jai meluoja. Ž patys sau irgi meluoja, nes sakyti tiesą sunku
ir skaudu. Ypač pačiam sau.
Ant laiptelių Nastia susvyravo, prarado pusiausvyrą ir vos iš-
80 silaikė ant sveikosios dešinės kojos, nes kairioji po pasivaikščiojimo
 TRIJŲ NE DĖSNIS

į ramsčius jau netiko. Štai būtų ji dabar nukritusi, dar ką nors susi-
žeidusi ir voliotųsi ant laiptelių, kol kas nors ateitų į pagalbą. O kas?
Kam ji reikalinga? Niekus ji kalba, greit ateis medicinos seselė, o blo-
giausiu atveju yra mobilusis, galima paskambinti ir po valandos ar
pusantros kas nors pasirodytų - ar Č ar Paša Diužinas, ar
Selujanovas, ar Korotkovas - jie visi kelią žino. Jokios katastrofos.
Ji nusišypsojo savo mintims ir į ranką į kišenę raktų. Tuoj
ji papietaus, paskui ją išmasažuos, paskui ji pasiskaitys ką nors
malonaus, o apie aštuntą atlėks Kolia Selujanovas, ji ryte jam pa-
skambino ir pranešė, kad pasirengusi atsiskaityti apie nuveiktą
darbą, tiriant Galinos Vasiljevnos Aničkovos stalo kalendorių. Net
keista prisiminti, kad vos prieš tris dienas, sekmadienį, gyvenimas
Pavelo Diužino vasarnamyje atrodė liūdnas ir nepakeliamas. Koks
č liūdnumas, kai darbo per akis ir su Aničkovos žmogžudyste, ir
su savo pačios rūpesčiais! Liūdėti nėra kada.
Ir, tiesą sakant, nėra reikalo.

Iki vidudienio Julijos Chalipovos ž situacija į

daugmaž baigtą formą. Paaiškėjo, kad dieną prieš tai, vakare, Julija
kartu su savo meilužiu Konstantinu Fiodorovičiumi Ostrovskiu
buvo svečiuose pas pažįstamus, tiksliau, pažįstamą - buvusį
kaskadininką, kuris kažkada filmavosi Ostrovskio filmuose. Tas
kaskadininkas, Antonas Kričevecas, paliudijo, kad svečiai atėjo
apie dešimtą vakare, buvo daug valgyta ir nemažai gerta, beje, Iulia
beveik negėrė, buvo blogos nuotaikos, neaišku, ar kažkuo nepaten-
kinta, ar dėl kažko sunerimusi, bet nieko neaiškino. Buvo sutarta,
kad atgal vairuos ji, todėl Ostrovskis leido sau padauginti, o [ulia,
atvirkščiai, pasitenkino keliais gurkšneliais .Šabli",
Maždaug pusę pirmos po vidurnakčio jai paskambino miesto
telefonu. Iulia iš pat pradžių į kad laukia skambučio. Kadangi
jos mobiliojo baterija buvo nusilpusi dar dieną, kiekvieną akimrką
jis galėjo užgesti, o į namie, todėl ji davė Kričeveco stacio-
narinio telefono numerį, nes žinojo, kad vakare bus pas jį svečiuose.
Tai štai, jai paskambino, kalbėjosi ji virtuvėje, o apie ką - niekas iš
buvusių kambaryje negirdėjo. Iš virtuvės [ulia grįžo kažkokia, kaip
sakė Kričevecas, perdaryta, pabalusi, lūpos sučiauptos, ir paprašė 81
 A. Marinina

Ostrovskio mašinos raktelių, girdi, ji turinti trumpam išvažiuoti

su reikalais. Ž grįžti po kokių keturiasdešimties minučių,
daugiausiai po valandos - juk naktį kelias laisvas ir kamščių nėra.
Ir Ostrovskis, ir namų šeimininkas buvo jau gerokai į
gyvenimas jiems atrodė rožinis ir šilkinis, ir jie ramia širdim išleido
merginą, o patys atsidavė užstalės malonumams.
Po valandos [ulia negrįžo, negrįžo ji ir po dviejų valandų, ir po
trijų. Trečias žmogus namuose buvo artima Kričeveco pažįstama,
kuri gėrė ne tiek daug kaip vyrai ir galėjo sąlyginai blaiviai protauti.
Kaip tik ji ir sunerimo pirma, tačiau neblaivūs kino veikėjai rimtai
jos nerimo nepaisė, kadangi į laikrodį nežiūrėjo ir laikas jiems buvo
sustojęs. Penktą ryto jie pagaliau suprato, kad Iulia taip ir negrįžo,
bet pripaišė tai ne pareigingam ir neatsakingam jaunos aktorės cha-
rakteriui. Daug kartų yra buvę, kad ji ilgam į kažkokiose
atsitiktinėse kompanijose, nors rengdavosi važiuoti visai į kitą vietą
ir visai ką kita daryti. Jos mobilusis išsijungė, kadangi baterija ga-
liausiai išsikrovė, o kad galėtų pati paskambinti, jai ir į galvą ne-
atėjo, ant kitų jai visada būdavo nusispjaut.
Ostrovskį paguldė miegoti Kričeveco namuose, pats Kri č
cas, pavargęs nuo kovos su alkoholiu, irgi prigulė pailsėti. O An-
tono pažįstama, kitaip tariant, jo meilužė arba, kaip rašo milicijos
protokoluose, sugyventinė dešimtą ryto neteko kantrybės ir pra-
dėjo skambinti numeriu, kuriuo galima sužinoti apie nelaimingus
atsitikimus, ir į miliciją. Jai pasiūlė prisistatyti, duoti savo adresą ir
telefoną, sėdėti namie ir laukti milicijos darbuotojų, kurie netrukus
atvažiuos, viską paaiškins ir pateiks kelis klausimus.
Juliją Chalipovą rado apie š ryto už Kolcevaja automa-
gistralės. Ji gulėjo šalia atdaros Ostrovskio mašinos, ant galvos jai
buvo užmautas ir virve ant ilgo kaklo aprištas polietiIeninis maišas.
Teismo medikas apžiūrėjo ją š su trupučiu ryto ir nesvyruoda-
mas pasakė, kad mirtis ištiko apie antrą valandą nakties. Mašinos
priekyje matėsi charakteringos ž kurios atsiranda, kai mašina
dideliu greičiu nu muša ž Tuoj pat telefonu kur reikia pasi-
teirauta, ir gavę atsakymą sekliai nutarė, kad Julija Chalipova savo
mįslingos išvykos "su reikalais" metu pervažiavo moterį su vaiku ir
pabėgo iš į vietos nesustojusi ir nesuteikusi jiems pagalbos.
82 Nukentėjusieji žuvo .
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Kodėl ji nesustojo? Nejau jos pOZlUnS į žmones tapo toks

siaubingai ciniškas? Ar ji buvo į ir gelbėjosi bėgdama, o
tokioje situacijoje bet koks sustojimas, bet kokia pauzė grėsė jos
pačios gyvybei?
Vadinasi, gali būti, kad paskalos apie kitą galingą meilužį ir jo
grasinimus - ne tokios jau ir paskalos?
Viešpatie, kaip nuo viso šito plyšta galva ... O ar nespjovus į
tarnybines pareigas ir nenuvarius į Bolotnikus pas Kamenskają?
Tegul ir ne apie reikalus pakalbėti, tai bent oro į ir lengvu
niekuo neįpareigojančiu pokalbiu atgauti kvapą. Vienu metu lyg
atsitiktinai išgirsti ir dalykinę mintį .

Kolia Selujanovas buvo teisus, tvarkingų ž stalinis ka-

lendorius iš tikrųjų atspindi jų charakterį ir gyvenimo būdą. Ko
verti, pavyzdžiui, vien užrašai apie gimtadienius! Galinos Vasiljev-
nos Aničkovos kalendoriuje jų buvo kas trečias ketvirtas puslapis,
vadinasi, ž kuriuos ji rengėsi sveikinti, irgi buvo ne mažiau
kaip šimtas. Nastia mintyse paskaičiavo, kiek ž per metus ji
sveikina pati, ir tas skaičius pasirodė tiesiog juokingas. O juk vien
tai jau rodo ir dėmesį ž norą suteikti jiems malonumą,
ir charakterizuoja platų pažinčių ratą. Taigi pavadinti amžinatilsį
Aničkovą vieniša niekaip neišeina.
Užrašai taip pat rodė, kad Galina Vasiljevna stropiai savimi
rūpinosi, du kartus per savaitę lankė lengvojo kultūrizmo centrą
ir i š ten ne mažiau kaip dvi valandas, kartą per savaitę ė
pas kosmetologą, kas mėnesį - pas kirpėją ir manikiūrininkę
(sprendžiant iš laiko, kuris buvo skiriamas kalendoriuje manikiūrui,
Aničkova darė ir pedikiūrą) , kartą per pusmetį pasirodydavo stoma-
tologui ir ginekologui. Praėjusiais metais per dešimt mėnesių ji tris
kartus buvo išvažiavusi ilsėtis į užsienį, kaskart į kitas šalis, o tai liudi-
jo užrašai apie vizitus į Vokietijos, Italijos ir Č pasiuntinybes.
O kalbant apie kineziologinę veiklą, tai ji atrodė taip ... Pagrin-
dinė klientų (ar pacientų, Nastia nežinojo, kaip teisingai vadinti
žmones, kurie naudojosi Galinos Vasiljevnos paslaugomis) dalis
lankė ją maždaug po dešimt kartų. Matyt, kursą sudarė dešimt
seansų, būtent taip tvirtino Izolda Valerjanovna, su kuria ' Nastia 83
 A. Marinina

ilgai kalbėjosi apie Aničkovą dar ligoninėje. Kai kurie pacientai at-
eidavo kartą per savaitę, kai kurie - rečiau, kartą per dvi savaites,
buvo ir tokių, kurie lankė kineziologę ir dažniau - du kartus per
savaitę. Kai kurie pasitenkindavo dviem trim seansais, kai kurie
apskritai ateidavo tik kartą ir daugiau jų pavardžių kalendoriuje ne-
simatė. Tačiau tai galėjo būti ir ne pacientai, o ž susitikdavę
su Aničkova dėl kitų priežasčių. Nors greičiausiai tai vis dėlto buvo
pacientai. Skrupulingoji Galina Vasiljevna šalia užrašo apie pirmąjį
vizitą visada pažymėdavo, kieno rekomenduojamas žmogus skam-
bina ir prašo priimti. Pavyzdžiui: ,,15.30 - Tatjana Vaščuk (nuo
Lidijos Pavlovnos)", Ir č pat pačios Vaščuk telefonas. Pagal tokią
tvarką Nastiai pavyko apskambinti visus, kurie lankėsi seansuose
savaitę prieš penktą, š rugsėjo dienas ir savaitę po tų dienų .
Nieko ypač nepaprasto ji neišsiaiškino . Aničkova buvo teatre, apie
tai ji pasakojo savo pacientei, bet ne penktą, š o rugsėjo sep-
tintą, ir apie tai yra į atitinkamame lapelyje. Apskritai visi jie
kaip vienas tvirtino, kad Galina Vasiljevna š su pacientais
apie juos pačius, o ne apie save, juoba ne apie kitus pacientus, kitaip
tariant, nieko jiems apie savo ir kitų gyvenimą nepasakojo ir niekuo
nesidalijo.
Taip pat paaiškėjo, kad Aničkova dirbo ne tik savo namuose,
bet važinėjo į namus ar net į ligoninę pas tuos ligonius, kurie ne-
turėjo galimybės lankytis pas ją, kaip kad buvo, pavyzdžiui, su ta
pačia Izolda Valerjanovna, kuri sirgo artroze.
Apskritai remiantis ankstesnėmis nukentėjusiosios nuotrau-
komis ir žiniomis iš jos į kalendoriuje, galima buvo sakyti, kad
Galina Vasiljevna Aničkova buvo graži ir linksma moteris, organi-
zuota, energinga, darbinga ir nenuilstanti (kai kuriuos pacientus ji
priimdavo ir vėlai vakare), atvira ir draugiška, mėgstanti avangardo
teatrą ir autorinį kiną (per dešimt mėnesių - keturios premjeros
Kino namuose ir beveik kas savaitę lankomas teatras, Nastia nepa-
tingėjo, apskambino Kino namus, minimus užrašuose teatrus ir iš-
siaiškino, kokie spektakliai ir filmai buvo rodomi tomis dienomis).
Jokia kita dalykine veikla, be darbo su pacientais, ji neužsiėmė ir
su verslu reikalų neturėjo, nors į firmų pavadinimai nuolat
š kalendoriaus lapeliuose. Vėlgi telefonu Nastia sužinojo,
84 kad Aničkovą dažnokai kviesdavo į korporacinius vakarėlius tose
 TRIJŲ NE DĖSNIS

firmose, kurių vadovams ji teikė pagalbą kaip kineziologė. Matyt,

tie vadovai turėjo psichologinių problemų, trukdančių jiems dera-
mai tvarkyti reikalus ...
Beje, kalendoriuje buvo užrašas apie toki susitikimą, kuris
turėjo ivykti porą savaičių po ž Į tą vakarėli Aničkova
jau nepateko.
Taip, visa tai buvo gražu, bet neatskleidė žudiko vardo, apie
kuri galima buvo pasakyti tik viena: jis (arba ji?) nebuvo pacientas,
praėjęs visą dešimties seansų kursą. Tas žmogus buvo susitikęs su
Aničkova tik vieną kartą ir pasirūpino, kad tas vienintelis į
būtų sunaikintas. Ko jam reikėjo iš Galinos Vasiljevnos? Pagalbos,
bet jau po pirmo seanso jis nusivylė kineziologės galimybėmis? Ar
buvo kita priežastis susitikti? Ar apskritai - atsitiktinė pažintis?
Ne, vargu bau, atsitiktiniai pažįstami i kalendorių neįrašomi, jų
vardai ir pavardės gali būti tik užrašų knygelėje arba vizitinėje
kortelėje. Vadinasi, apie susitikimą tartasi iš anksto. Na, ir kas iš to
paaiškėjo? Nieko.
Yra, žinoma, variantas, bet nykus ir ilgas. Pas Galiną Vasil-
jevną (vėlgi remiantis į kalendoriuje) niekas neateidavo atsi-
tiktinai, iš gatvės. Tik rekomendavus tiems, kuriuos ji pažinojo.
Kitaip ir negalėjo būti, nes reklamos Aničkova neskelbė, ir apie ją
sužinoti ir gauti jos telefono numeri galima buvo tik iš pažįstamų.
Taigi reikia pasiimti jos užrašų knygutę ir metodiškai apklausti vi-
sus pažįstamus, kam pastaraisiais metais jie rekomendavo kreiptis
i Aničkovą ir davė jos telefoną. Sudaryti sąrašą, paskui palyginti ji
su į kalendoriuje ir pasižiūrėti, kas iš jų tapo Aničkovos pa-
cientais ir lankė jos seansus, o kas taip ir neatėjo. Paskui rasti visus,
kurie prašė jos telefono, bet juo nepasinaudojo ir pasistengti tarp jų
rasti tą, kuris tuo telefonu vis dėlto pasinaudojo ir Galiną Vasiljevną
vieną syki aplankė, o paskui pasirūpino, kad milicija to nesužinotų.
Darbo užtektų metams, jeigu ne daugiau. Žinoma, jei Aničkova
būtų buvusi stambaus banko prezidentė arba garsi ž tai
būtų suburta kokių trisdešimties, o gal ir penkiasdešimties ž
brigada, paskirta tirti tiek pat operatyvininkų ir viskas padaryta
per keletą dienų. O dar geriau - duoti komandą ekspertams, jie
kalendoriaus lapelius per dvi valandas ištirtų ir pasakytų, kas buvo
užrašyta išplėštuose lapeliuose. Ir jokio vargo. 85
 A. Marinina

. Bet Aničkova valdžiai - niekas. Jos ž byla net į

Petrovką nepateko - į ne miesto, o šiaip mikrorajono reikš-
mės byla. Štai ir tirs vargšelis Selujanovas ją savo, apkrautų kitais
reikalais, operatyvininkų jėgomis, o dar ir tingiam ir neiniciatyviam
tardytojui vadovaujant.
Kolia klausėsi Nastios ataskaitos nuleidęs nosį, jo viltys ne-
pasiteisino. Tiesa, žinios apie kai kuriuos charakterio bruožus ir
gyvenimo būdą - ne taip mažai, bet visa tai jau buvo žinoma
iš pokalbių su nužudytosios Aničkovos draugais ir pažįstamais,
kuriuos operatyvininkai apklausė per kelias pirmąsias dienas po
ž Viena, kuo kalendorius tikrai buvo naudingas, tai
pavardės. Smulkus Aničkovos pacientų pavardžių ir telefonų sąra­
šas per nepilnus 2002-uosius metus. Tam, kad iš to sąrašo tikrai
išpeštum naudą, reikia daug jėgų ir laiko, o iš kur jų gauti?
Nastiai buvo baisiai gaila Selujanovo. [is tiek daug iš jos tikė­
josi, taip laukė, kad ji iškapstys iš to kalendoriaus ką nors vertinga,
bet nieko neišėjo. Nastia sąžiningai atliko savo darbą, stengėsi būti
atidi, nepraleisti nė mažiausios detalės, ir negi ji kalta, kad Galinos
Vasiljevnos užrašuose nebuvo net užuominos apie žudiko asmenį?
Ne, Nastia Kamenskaja dėl to nekalta. Bet vis tiek ji jautėsi kalta.
Kaip Senis Šaltis", kurio laukė su dovanomis, o jis atėjo su tuščiu
maišu.
- Ką patartum? - Selujanovo balse suskambo viltis, jei jau
kalendorius nieko gero nedavė, tai bent gerą patarimą iš jos gaus.
- Nieko protingo, - Nastia skėstelėjo rankomis ir paėmė iš
vazelės dar vieną saldainį. Per pastarąją parą ji suvalgė turbūt kokį
pusantro kilogramo saldainių ir niekaip negalėjo liautis. - Bandyk
prieiti prie ekspertų. Žeminkis, pulk po kojomis, siūlyk pinigus ir
dovanas, šantažuok, grasink. Dabar tau gali padėti arba dvidešimt
bendradarbių, arba vienas ekspertas, kitų variantų nėra. Ar susipro-
tėjo tavo genialusis tardytojas bent jau peilį ekspertizei nusiųsti?
- Nusiuntė, - Kolia beviltiškai mostelėjo ranka, - ir kas
iš to? Išvadų lauksim dar ilgiau, eilė ištirti šaltuosius ginklus šiuo
metu dar didesnė negu prie dokumentų tyrimo. Per kiekvieną
kratą peilius renka krūvomis ir visus siunčia ekspertizei. Bet tarp

86 • Rusų Kalėdų Senelis

 TRIJŲ NE DĖSNIS

ginklininkų aš turiu savų ž - jis staiga atkuto, - su jais aš,

ko gero, galiu susitarti, kad padarytų be eilės.
- Nesikarščiuok, nėra prasmės, - atšaldė jo entuziazmą
Nastia. - Juk nemanai, kad paaiškės, jog peilis - tai autorinis
darbas, vienintelis egzempliorius ir dar su meistro parašu ant ran-
kenos, tiesa? Ir tu tada nueisi pas meistrą ir paklausi, kam jis tą peilį
pardavė ar kam jis jį padarė, o paskui per penkias minutes areštuosi
nusikaltėlį. Net jei ant jo liko žudiko pirštų atspaudų, nors aš labai
abejoju, ir tai naudos iš to nedaug. Na, patikrinsi kartotekoje, ir
paaiškės, kad jų ten nėra. Nusikaltėlisanksčiau neteistas ir suimtas
nebuvo, garantuota šimtu procentų. Jei jau būtų teistas, tai būtų
mokytas ir arba be pirštinių neimtų peilio, arba apskritai peilį būtų
nusinešęs ir į į Iauzą". Ne, Kolia, kalendoriaus ekspertizė
š kartų svarbesnė. Pasipustyk, drauguži, padus ir bėk ieškoti
priėjimo prie kriminalistų. Kai bus konkrečios pavardės, tada ir
pirštelių atspaudai pravers.
Selujanovas graudžiai atsiduso, pasitrynė delnu plikę.
- Asia, tu jaunystėje ž per televiziją filmus apie .ži-
novus'?"?
- O kaipgi. Tik ne jaunystėje, o vaikystėje, turbūt penktoje
klasėje. O ką?
- Tai pasakyk man, kvailiui, kam ž akis dumti ir
rodyti, kad tardytojas ir operatyvininkas turi savo personalinį eks-
pertą, kuris, jiems pareikalavus, tuoj pat tiesiog prie akių padaro
bet kokią - cheminę, biologinę, grafologinę, balistinę ekspertizę,
ką? Juk ir avinui aišku, kad taip nebūna, kad ekspertas turi teisę pa-
sirašinėti konkrečią ekspertizę, o tam turi mokslus išeiti ir kvalifi-
kacijos egzaminus išlaikyti, o tokių ekspertų, kurie gali daryti viską,
nėra! Ir ne tik avinui, bet ir ožkai aišku, kad negalima ateiti pas
ekspertą ir sakyti "padaryk", nes ekspertai tardytojui nepavaldūs,
jie kitoje struktūroje su savo viršininkais, kurie gauna iš tardytojo
medžiagą ir skirsto ją savo skyriaus viduje, ir prie kiekvieno eksper-
to - ilgiausia eilė. Prisimink, kaip pati lakstei pas Zubovą prašyti,
kad greičiau duotų išvadas. Juk kiekvieną kartą per bufetą. Po pusę
algos jam išleisdavai. Taip ar ne?

• Upė. tekanti per Maskvą

•• Garsus rusų serialas "Tardo žinovai" 87
 A. Marinina

- Taip, taip, nusirarnink, - Nastia metodiškai kramtė pasku-

tini saldaini. - Ko tu į š
- O to ir į š č kad kino veikėjai ir rašeivos, detekty-
vų meistrai sumauti rašo ir rodo velniai žino ką, o ž jais tiki
ir paskui mums reiškia pretenzijas, girdi, kodėl taip lėtai dirbate,
kodėl nieko nedarote. Kam liaudį pasakomis šerti?
- Mielas Kolia, istorijos pasakojamos ne todėl, kad jos tik-
roviškos, o todėl, kad patrauklios. Nežiūrėk i mane taip, č ne aš
sugalvojau. Kino filmas ir knyga - tai istorija, o gyvenimas yra
gyvenimas, ir nereikia vieno su kitu painioti.
- Bet juk ž painioja! - karštai nepasidavė Selujanovas.
- Tai ne mūsų su tavimi, o jų problema. Klausyk, būk drau-
gas, nueik i virtuvę, pasižiūrėk spintelėje, rodos, ten dar buvo sal-
dainių .
Jis paklusniai išėjo iš kambario, ir netrukus Nastia išgirdo jo
piktdžiugišką balsą:
- Nėra! Tu viską sušlemštei! Net man nepalikai.
Nejau nėra? Vakar iš ryto, vos tik ji ė darbo su kalendo-
riumi, Nastia staiga pajuto, kad beprotiškai užsimanė saldaus. Ir ne
pyragaičių ar uogienės, o būtent š saldainių. Pasiilgo jų,
ar ką? Ar organizmas pareikalavo gliukozės? Ji paskambino i par-
duotuvę, ir jai atnešė du kilogramus "Meškutės" ir .Raudonkepu-
raitės", Du kilogramus. Koks košmaras .. .
Prieš pusvalandi paskambino Korotkovas ir grasino užgriūti
vakaro arbatėlės su pyragaičiais. Pyragaičių kaip ir pasižadėjo at-
vežti. Tiesiog pačiu laiku!

Pagaliau jis ji rado! Dieve mano, kiek dienų jis valandomis

stovėjo šlapiose rudeninėse gatvėse, stovėjo kantriai, atkakliai, ne-
prarasdamas vilties, kol Saška dusliai sušnypštė :
- Štai jis. Tas, su juoda striuke.
- Neapsirikai? - dėl visa ko paklausė jis.
Saška - idiotas, jam galėjo paprasčiausiai nusibosti kiauras
dienas stovėti lietuje ir vėjyje, ir jis parodė jam pirmą pasitaikius]
tipą. Bet kaip patikrinti, meluoja jis ar ne?
88 - Tiksliai. Šimtas pūdų.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Gerai, grįžk namo, toliau aš pats.

Jis atsekė vyrą juoda striuke iki pat laiptinės, paskui kankinosi
laukdamas, ar neišeis tas vėl į gatvę, juk nežinai, ar tas č gyvena, ar
tik užėjo pas pažįstamus. Jis turėjo pasiėmęs mažą sulankstomų kė­
dutę, ir kai pavargdavo, tai pasitraukdavo į saugią vietą ir sėsdavosi
pailsėti, krimsdamas namie paruoštus sumuštinius ir užgerdamas
kioske pirktu mineraliniu.
Laukti teko iki ryto. Vyras juoda striuke išėjo pro duris, ki š-
damas į krepšį laikraščius, apie devintą. Vadinasi, jis gyvena č jei
ima iš dėžutės paštą. Laikraščius jis nešasi tikrai ne iš buto, kitaip
būtų į į krepšį dar ten, o ne gatvėje.
Viskas. Dabar galima pailsėti bent vieną dieną. Išsigulėti po
antklode, išsimiegoti, sušilti. Pavalgyti sriubos, atsigerti karštos
arbatos. O paskui tęsti.
Bet jis neatlaikė. Grįžo namo, išsirnaudė po dušu, pamiegojo
porą valandų, suvalgė dvi lėkštes barščių su grietine ir puolė atgal.
Su tokiu vargu pagautas grobis galėjo pasprukti, kol jis, palikęs savo
postą, lepinasi ir maitinasi.
Beveik bėgte leidosi jis nuo laiptinės prie mašinos, lėkė gatvė­
mis prie žinomo namo. lr apmirė. Prieš laiptinę stovėjo dvi milici-
jos mašinos . Nejau milicija rado anksčiau už jį? Nejau jie jį aplenkė?
Kas gi dabar bus? Jis pradės viską pasakoti, vardyti pavardes, ir vis-
kas žus .. . Saškos jau neišgelbės i.
Viešpatie, ką daryti? Ką gi daryti?

5 SKYRIUS

Sergejus Zarubinas pastatė ant stalo diktofoną ir pavargęs

atsilošė kėdėje.
- Nori pasiklausyti?
- O jei savais žodžiais? - paprašė Korotkovas.
/
Jis mėgo klausytis Zarubino perpasakojimų.Seriožos žodynas
buvo vaizdingas, bent kiek chuliganiškas, ir nešvariame, rutina per-
smelktame seklių darbe jis padvelkdavo gaivia lengva srove. lr ope-
ratyvininko pokalbio su buvusiu kaskadininku Antonu Kričevecu 89
 A. Marinina

esmės dėstymas atimtų kur kas mažiau laiko, negu diktofono į

perklausymas.
- Ne, neįstengsiu. Liežuvis jau nudžiūvo, nuo pat ryto tik tą
ir darau, kad kalbu kalbas . Tau gerai, tu pirminę apklausą baigei ir
išvažiavai, o mane palikai liežuviu malti. Geriau pats klausykis, o aš,
jeigu kas, pakomentuosiu.
- Na, gerai.
Korotkovas paspaudė mygtuką ir pasidėjo pnes save š
popieriaus lapą, kad galėtų užsirašyti, jei atsirastų klausimų ar pasi-
rodytų kas nors, už ko galima būtų užsikabinti.
- Ar jūs seniai pažįstami su Ostrovskiu?
- Gal šimtas metų.
- O tiksliau?
- Tuoj pasakysiu tiksliai... nuo aštuoniasdešimtųjų. Mes
kartu dirbome filme ..Pabėgimas amžinybėn". Ten buvo daug su-
dėtingų triukų.
- Ar tarp jūsų iš karto susiklostė draugiški santykiai?
- Na, iš kur gali būti draugiški santykiai tarp jauno kaskadi-
ninko ir į maestro? Juokaujat! Kur kalnas, o kur pelė! Bet
jis mano darbu liko patenkintas ir po to mane kvietėsi dar į šešis
filmus . Taigi iš viso aš dirbau su juo septyniuose filmuose.
- Ryšį visą laiką palaikėte? Visus tuos metus?
- Na, kaip č pasakius .. . Su pertraukom. Žinote, kaip būna:
atsitiktinai susitinki su žmogum kur nors studijoje ar vakarėlyje,
lyg ir nudžiungi , seniai matėmės, reikėtų susitikti, pasėdėti, paben-
drauti. Susitinkam, bendraujam, paskui dar porą kartų, o paskui vėl
viskas aprimsta iki kito atsitiktinio susitikimo. Tik pastaraisiais me-
tais mes pradėjome dažnai susitikinėti, o iki tol tik taip, epizodiškai.
Būdavo ir po trejus ketverius metus nesimatydavom.
- O kas atsitiko šiais metais? Kodėl jūs pradėjote taip dažnai
susitikinėti?
- Kostia sugalvojo naują projektą, nori susukti š pa-
saulinio lygio filmą , kad būtų daug į triukų. Ir jis nusprendė
eiti nestandartiniu keliu: iš pradžių sugalvoti tuos originalius triu-
kus, patikrinti juos, į kad juos į atlikti ir nufilmuo-
ti, o paskui parašyti jiems pritaikytą scenarijų. Juk scenaristas labai
90 dažnai net neįtaria, kokios yra techninės ir akrobatinės galimybės,
 TRIJŲ NE DĖSNIS

todėl sugalvoja tokią istoriją, kad viskas būtų paprasčiau, realiau,

suprantat? O jei jam pasakytum, kad galima ir taip, ir taip. ir dar
taip, tai jo ir fantazija į ė ir originalios mintys galvą užplūs.
Apskritai niekas šitaip nedaro, vežimo prieš arklį nestato, bet Kos-
tia nutarė pabandyti.
- Ir dėl tų triukų jis konsultavosi su jumis?
- Galima ir taip sakyti.
- O kaip yra iš tikrųjų?
- Jis norėjo, kad aš tuos triukus sugalvočiau. Ir galbūt net pa-
statyčiau. Todėl pastaraisiais metais mes susitinkam dažnai, iš tiesų
tai kiekvieną savaitę.
- Su Chalipova jus Ostrovskis supažindino?
- Taip. žinoma. Aš juk jau seniai be darbo - amžius, patys
suprantat. Kai kuriems pavyksta paskui prasimušti i triukų staty-
tojus ir toliau kine dirbti. bet toli gražu ne visiems. Man štai nepa-
vyko.
- Kodėl Ostrovskis kreipėsi būtent i jus. o ne i profesionalų
triukų statytoją?
- Todėl, kad taip niekas nedaro. aš juk jums aiškinau! Tai
grynas eksperimentas, klaikiai rizikingas. Kostia rizikuotų savo re-
putacija, jei tik visi sužinotų. ką jis sumanė. O visi būtinai sužinotų,
jei jis kreiptųsi i, pavyzdžiui, "Kaskadą" arba .Fortūną",
- O kas tai, atleiskit?
- Tai agentūros, filmavimo grupėms teikiančios triukų staty-
tojų ir atlikėjų paslaugas.
- Ačiū. aš supratau. Vadinasi, jūsų artimos draugystės pasta-
ruoju metu pagrindas - tai bendras darbas prie būsimo projekto?
- Na, taip. .
- Ar Ostrovskis rengėsi filmuoti Chalipovą naujajame filme?
- Nežinau, apie tai dar nekalbėta. juk dar nėra galutinio
scenarijaus varianto, tai neaišku, ar yra ten Juliai vaidmuo, ar ne.
Greičiausiai nufilmuotų, žinoma, niekur nedingtų.
- Ką reiškia "niekur nedingtu"? Gal jis nenori jos filmuoti, bet
privalo? Ar kaip jus suprasti?
- Reikalas tas, kad Kostia iškart nusprendė, jog pagrindinė
herojė turi būti suaugusi. Kokių keturiasdešimties . Iulia tokiu at-
veju pagrindiniam vaidmeniui netinka iš anksto. Jai, žinoma, ne- 9I
 A. Marinina

patiko, kad jis taip sugalvojo, ė pūstis ir isterikuoti, ji norėjo

gauti tą pagrindinį vaidmenį, bet su Kostia tokie numeriai nepra-
eina - kaip pradėsi, taip ir baigsi. Jis Juliai pažadėjo, kad vaidmenį
jai duos būtinai, tik štai klausimas, kokį - antro plano ar epizodą,
bet tai galima svarstyti tik tada, kai bus patvirtintas galutinis sce-
narijaus variantas.
- O scenarijus jau rašomas?
- Žinoma. Kostia jau išbrokavo kelis variantus, beje, kaip tik
užvakar jis atnešė parodyti dar vieną .opusą",
- Tai yra jūs norite pasakyti, kad Ostrovskis ir Chalipova at-
ė pas jus į svečius, kad perduotų jums scenarijaus variantą?
- Jie tiesiog atėjo į svečius. Drauge atnešė ir scenarijų.
- Gerai, aišku. Sakykit, Antonai Nikolajevičiau ar Ostrovskis
niekada nesiskundė, kad Chalipova jam neištikima? Ar nesidalijo
su jumis tokiais rūpesčiais? Galbūt ji suteikdavo jam pagrindo... na,
jūs suprantat, ką aš turiu galvoje.
- Sergejau ...
- Kuzrni č
- Taip, Sergejau Kuzmičiau. Tai štai, Kostia niekada tuo ne-
siskundė. Aš turiu galvoje, kad dėl to jis nesijaudino ir neverkšIeno.
Jis nejaunas žmogus, daug matęs ir išgyvenęs, jis puikiai supranta,
kad jauna graži mergina su tokiu charakteriu, kaip Iulios, niekada
nebus jam ištikima. Jis buvo tikras, kad ji turi dar kažką ir galbūt
net ne vieną . Bet jo tai nejaudino. Jam buvo svarbu, kad ji liktų su
juo, kai jis to nori, o kitu metu tegul daro, ką nori.
- Į papročiai jūsų kino pasaulyje ...
- Kokie yra, tokie. Rengiatės kritikuoti mano profesinės ap-
linkos moralinį veidą?
- Jokiu būdu. Tiesiog konstatuoju. Vadinasi, jūs tvirtinate,
kad Ostrovskis neabejoja, jog Chalipova jam neištikima?
- Aš netvirtinu, tiesiog man taip atrodo.
- O jums pačiam kaip atrodo, Antonai Nikolajevičiau? Turė-
jo Chalipova kitų meilužių?
- Taip, be abejo . Žinoma, aš nieko tiksliai nežinau, aš žvake
jai nepašviesdavau ir po lova net ū bet juk mačiau, kaip ji ž
rėdavo į kitus vyrus, net ir Kostiai matant, jam dalyvaujant. Ji net ir
92 į mane ž tokiu, žinote ... specifiniu žvilgsniu.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Ir kaip Ostrovskis į tai reagavo?

- Niekaip. Š iš jos . Sakė, kad pirmiau ji turėtų tapti to-
kia kaip Anita, o paskui jau tikėtis mano dėmesio.
- Anita - tai jūsų draugė? Anita Stanislavovna Volkova?
- Visiškai teisingai. Kostia apie ją labai geros nuomonės ir
nuolat Iygindavo su ja Iulią, jei norėdavo jai sprigtelt į nosį.
- Chalipova dėl to į
- Dar ir kaip! Ji juk pati geriausia, kur jau ten kažkokiai
senei. ..
- Senė - tai, atleiskit. ..
- Taip, Anita. Juliai dvidešimt treji, o Anitai keturiasdešimt
penkeri, ji jai į motinas tinka. Žinoma, Iulia laikė ją sene.
- Chalipova nekentė Volkovos?
- Dieve mano, iš kur jūs ištraukėt? Tik to betrūko. Aš juk
jums sakau, ji nuoširdžiai laikė Anitą sene ir buvo tikra, kad ta jo-
kiais parametrais negali būti už ją geresnė. O tai, ką sako Kostia, -
tik tyčia jai paerzinti. Šiuo atveju, jei ko ir galima būtų neapkęsti, tai
tik Kostios. Ne ne, visa tai kvailystės, meskit iš galvos.
- Sakykite, Antonai Nikolajevič ar esate girdėjęs, kokie
gandai sklinda apie Chalipovos santykius su kitais vyrais?
- Č jūs apie kriminalinį autoritetą? Girdėjau girdėjau .
- O apie ž politiką?
- Irgi girdėjau.
- Galite kaip nors pakomentuoti?
- Na, ką .. . Aš net nežinau. Sakyčiau, kad gali būti tiesa, į Iulią
tai panašu . O jūs ... norite pasakyti, kad tas autoritetas vis dėlto su
ja susidorojo už neištikimybę?
- Sakyčiau, gali būti. Kitų versijų mes kol kas neturime.
- Košmaras ... Prisižaidė mergaitė ...
- Ir paskutinis klausimas, Antonai Nikolajevičiau. Aš turiu
galvoje, paskutinis šiandien. Mums su jumis turbūt teks dar ne kar-
tą kalbėtis. Sakykit, iki užvakar dienos, kai Ostrovskis ir Chalipova
atėjo pas jus į svečius, kiek laiko jūs buvote nesimatę?
- Tuoj pasakysiu... Mes buvom susitikę su Kostia aną savaitę,
rodos, ketvirtadienį... Taip, tiksliai, tai buvo ketvirtadienį. Mes kar-
tu pietavom. Jis buvo su Iulia, o aš su Anita.
Korotkovas išjungė diktofoną ir trumpai ž į Zarubiną. 93
 A. Marinina

- Aš viską supratau, išskyrus viena. Kam tas paskutinis klau-

simas?
- Protingas tu, viršininke, ir į
- Pats žinau. Tai kam tas klausimas?
- Tu Ostrovskio pasą matei?
- Tai jau. O ką?
- Atkreipei dėmesi i jo gimimo datą?
-Ne.
- Tataigi, o dar protingas . Konstantinui Fiodorovičiui Os-
trovskiui praeitą šeštadieni sukako šešiasdešimt penkeri metai.
Aš pasiteiravau ir išsiaiškinau, kad šeštadieni ir sekmadieni jis
audringai š su draugais ir gerbėjais restoranuose ir namuose,
o pirmadieni ji iškilmingai pagerbė Kino namuose su kalbomis,
bučiniais, dovanomis ir banketu. Tai kodėl gi ponas Kričevecas vi-
same tame nedalyvavo? Kodėl nuo praeitos savaitės ketvirtadienio
iki užvakar dienos nebuvo su Ostrovskiu susitikęs?
- Arba buvo, bet slepia, - pasakė Jura.
- Dar geriau, - linktelėjo Zarubinas sutikdamas. - Daugiau
nieko nepastebėjai?
- Pastebėjau. Chalipova atvirai meilinosi šitam kaskadinin-
kui. O kaip Volkova i tai reagavo? Gal jai tai patiko? Ar ji nebijojo,
kad Kričevecas užkibs už jaunutės gražuolės? Nepavydėjo? Ne-
pradėjo Chalipovos nekęsti? O gal tarp Chalipovos ir Kričeveco
viskas jaupostfactum, ir Volkova tai į ė Ar net tikrai žinojo? Štai
ir priežastis žmogžudystei. O žudikas gali būti ir pati Volkova, ir
galingasis Chalipovos meilužis. Arba veikti kartu. Volkova pavydi,
pasirūpina, kad suinteresuoti asmenys sužinotų apie Chalipovos ir
Kričeveco santykius, ir trokštamas rezultatas pasiekiamas be dide-
lio triukšmo. Ji susidoroja su varžove svetimomis rankomis .
- Geri klausimai, viršininke. Aš pats jais vos neužspringau,
kol Antono klausiausi.
- Kodėl gi tu jo šito nepaklausei?
- Anksti. Kol kas anksti. Aš dar su Anita Stanislavovna pasi-
š paskui pagalvosiu, kaip tuos atitikimus aiškintis .
Jura Korotkovas Volkovą jau buvo matęs vakar, ir ji padarė
jam dideli į Graži, protinga moteris, visiškai nepanaši i visas
94 kitas. Lyg ir tokios pat dvi rankos, dvi kojos, viena galva su plaukais
 TRIJŲ NE DĖSNIS

ir veidu, o vis tiek Volkova atrodė unikali, visiškai ne tokia, kaip

aplinkiniai.
- Kodėl tu? - pavydžiai paklausė jis. - Aš pats susitiksiu su
Volkova.
- Tau negalima, - Zarubinas gudriai mirktelėjo. - O man -
taip.
- Kodėl jau tau galima?
- Todėl, kad aš mažiukas. Mažiukas ir negražus. Į mane
moterys rimtai nežiūri, medžioti manęs nesi rengia, atsipalaiduoja
ir pridaro visokiausių klaidų. Aš joms ne komisaras Megrė, o juo-
kingas nesusipratimas. O aš į tuo naudojuosi. Kuo moteris
gražesnė ir aukštesnė, tuo daugiau aš turiu š sužinoti iš jos tai,
ką ji nori nuslėpti. Supratai, viršininke?
- Eik jau, nesusipratime, - nusijuokė Korotkovas .

Sergejus Zarubinas pamanė, kad kviestis Anitą Stanislavovną

Volkovą į Petrovką netikslinga. Kai ž į tai reiškia, kad tu jo
kažkiek nesupranti. Arba charakterio, arba jo gyvenimo. Tu manai,
kad iš jo galima tikėtis kažkokių ketinimų ir veiksmų, bet nesi visiš-
kai tuo tikras. Tai kokia prasmė kviestis jį pas save, kai galima nueiti
į jo namus ir gauti papildomos informacijos apie jo skonį, į
ir gyvenimo būdą?
Volkova gyveno centre, šalia metro stoties .Novokuznecka-
ja", Staromonetnyj skersgatvyje. Vos peržengęs jos buto slenkstį,
Sergejus pasijuto tarsi kažkokiame kitame pasaulyje. Ar kitoješa-
lyje. Ar apskritai kitoje planetoje. Buto išplanavimas buvo į
tinis: prieškambaris , du kambariai, koridorius, virtuvė, vonia,
tualetas. Nieko ypatingo. Bet štai dizainas pribloškė jį iki sielos
gelmių.
Sidabras ir juoda spalva - štai kas buvo dizaino leitmoty-
vas. Ne šaltas "metalikas" ir stiklas, kaip kad priimta š
stilistinėse kryptyse, o būtent švelniai vėsus sidabras, švytintis iš
gilumos. Ir ne gedulingai juoda, ir net ne rafinuotai seksualu (kaž-
kokiame žurnale Zarubinas perskaitė apie juodas paklodes meilės
žaidimams), o inteligentiška ir šilta, tarsi raminanti sidabro vėsa.
Štai daugmaž tai, ką pajuto operatyvininkas, žvelgdamas į portje- 95
 A. Marinina

ras, kilimus ir minkštus baldus, dairydamasis po kambarį, į kurį jį

atvedė Anita Stanislavovna.
- Ko jums pasiūlyti? - paklausė ji. - Arbatos, kavos, van-
dens, sulčių?
- Arbatos, - tuoj pat atsakė Sergejus.
- Turiu tik žaliosios. Juodos arbatos aš negeriu ir neperku.
- Tegul bus žalioji, - sutiko Zarubinas.
- Jūs pats pasirinksite, ar man užplikyti pagal savo skonį?
- O iš ko rinktis?
Volkova ė vardinti žaliosios arbatos rūšis, pavadinimai Ser-
gejui nieko nesakė, ž arbatą jis gėrė gal du kartus gyvenime ir
nieko apie ją neišmanė.
- Pagal jūsų skonį, Anita Stanislavovna. Aš nesu žinovas.
Ji lengvai š ir išėjo į virtuvę, palikusi Zarubiną vieną.
Jis neabejojo, kad arbatą ji atneš ant sidabrinio padėklo ir sidabri-
niuose induose juodais krašteliais.
Sidabriškais tapetais išklijuotos sienos buvo tankiai nuka-
bintos reprodukcijomis, fotografijomis ir mažais paveikslėliais su
paprastais rėmeliais. Paveikslėliuose - miesto vaizdai ir peizažai
tikrai ne rusiškos kilmės. Senoviški miestai, pilys, kalvos, raiteliai ir
mergelės su pūstais sijonais ir gėlėmis plaukuose. Jaučiai ir toreado-
rai. Gitaristai ir š Damos su šukomis aukštose šukuosenose,
manto ir vėduoklėmis. Kavalieriai su puošniomis apykaklėmis ir su
špagomis.
Kai kurios nuotraukos patraukė Zarubino dėmesį. Vienoje
buvo nufotografuota dvylikos trylikos metų paauglė mergaitė su
tokia pat, kaip paveikslėliuose ir reprodukcijose, suknele siauru
juosmeniu ir pūstu sijonu. Sprendžiant iš jos pozos ir rankų padė­
ties su kastanjet ė mergaitė šoko kažką ispaniško.
Kitoje nuotraukoje ta pati mergaitė, tik jau kitais drabužiais,
bet irgi senoviškais ir nerusi škais, skambino gitara, sėdėdama ant
kėdės, vieną koją pastačiusi ant mažo suoliuko.
Trečioje - gal dvidešimties metų mergina, liekna, vilkinti
aptemptomis kelnėmis ir golfu, griežė saksofonu. Ji stovėjo atvi-
roje vietoje, gal pievoje, gal lygiam lauke, besileidžiančios saulės
fone.
96 Ir mergaitė, ir mergina nuotraukose, be abejonės, buvo Ani-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

ta Volkova. Reikia pasakyti, kad ji mažai pasikeitė, veido bruožai

anksti susiformavo ir iki šiol neišteža ir neišskydo .
Kažkas krustelėja Zarubino atmintyje, jam ž įŠ
ir skambinančią gitara mergaitę. Lyg jis kažkur ją matęs, lyg...
Tiksliai, jis matė tą mergaitę vaikiškame filme, kurį kelis kartus
rodė per televiziją. Apskritai vaikiškų filmų jis ne ž ė , juoba
senų, filmuotų dar jam negimus, bet praeitais metais atsitiko taip,
kad per atostogas dviem dienom jam primetė mažą sūnėną, kurio
neturėjo su kuo palikti, ir Sergejui nori nenori teko kartu su juo
peržiūrėti visas vaikiškas laidas, animacinius ir vaidybinius filmus,
. skirtus jaunesniajam amžiui .
Vadinasi, Anita Stanislavovna vaikystėje filmavosi kine. O pa-
skui, kai paaugo? Arba iki tol? Irgi filmavosi? Ar tai buvo vienintelis
bandymas? Zarubino požiūriu, tiesa, neprofesionaliu, bandymas
buvo gana vykęs, juk iš viso filmo jis į kaip paaiškėjo, tik tą
mergaitę, kuri šoko ispanų šokius ir stulbinamai skambino šešia-
styge gitara, vadinasi, mažajai Anitai pavyko padaryti savo darbą
ryškiai ir talentingai. Tai kodėl jos daugiau nefilmavo? Pati nenorė­
jo? Neįmanoma patikėti, dar negimė tokia mergaitė, kuri nenorėtų
filmuotis kine, kai siūlo. Ar vis dėlto nesiūlė? Tada kodėl?
Ir dar į ji tame filme pati skambino ar tik mikliai imitavo
pirštų judesius? Ir ką reiškia šita nuotrauka su saksofonu? Suvaidin-
tą kadrą ar natūrinę nuotrauką?
Volkova atnešė arbatą . Zarubinas neapsiriko - padėklas buvo
balto metalo kaip ir indai: arbatinukas, cukrinė, vazelė su sausai-
niais. Tik puodeliai buvo porcelianiniai. Ir apskritai ne puodeliai, o
pialos . Volkova pastatė padėklą ant ovalinio žemo staliuko, paskui
pasilenkė, kažką pasuko, ir staliukas pakilo iki į pietų stalo
aukščio.
- Niekada nesupratau tos mados valgyti ir gerti prie žurna-
linių staliukų, - šypsodamasi paaiškino ji, pastebėjusi Zarubino
nuostabą, - juk tai baisiai nepatogu. Ir nepatogu visiems be išim-
ties, bet visi tai daro, nes lyg taip ir priimta.
Su tuo Zarubinas iš principo sutiko. Iš tikrųjų nepatogu. Kol
prineši iki kraštų pilną karštos arbatos ar kavos puodelį prie bur-
nos, rizikuoji apsipilti kelius, kurių nėra kur paslėpti. Ir rankomis
nėra į ką atsiremti. Prie aukšto stalo kur kas patikimiau. 97
 A. Marinina

Žalioji arbata pasirodė jam neskani, kaip ir anuos du kartus,

kai Sergejui teko jos gerti, ir jis pasigailėjo, kad nepaprašė kavos ar
sulčių. Ir kaip ž gali ją gerti ir dar nemažais kiekiais, tiesiog
virduliais!
Volkova atsisėdo priešais jį, ir tik dabar Sergejus atkreipė dė­
mesį į tai, kad ir krėslas, kuriame jis sėdėjo, nebuvo žemas, antraip
jam su jo mikroskopiniu ū būtų buvę labai riesta. Pamanyk tik,
kaip viskas apgalvota!
- Aš į jūsų klausausi, - tarė Volkova, nugėrusi pirmą
gurkšnelį iš pialos.
Ji sėdėjo labai tiesiai ir draugiškai šypsojosi. Sergejus pastebė­
jo, kad ji nenešioja jokių papuošalų - nei auskarų ausyse, nei ž
ant laibų ilgų pirštų, netgi nei plonos grandinėlės ant kaklo.
- Anita Stanislavovna, ar seniai jūs pažįstama su Ostrovs-
kiu? - pradėjo jis.
- Maždaug metai laiko. Mus Antonas supažindino.
- O su Chalipova?
- Tiek pat.
- Kaip jums atrodo, ar jų santykiai buvo stabilūs?
- O, - ji susijuokė ir atsargiai pastatė pialą ant stalo, - kol
lulia norėjo filmuotis, niekur nuo Kostios ji nebūtų dingusi. Kitas
reikalas, jei atsirastų režisierius kamikadzė, kuris būtų ryžęsis ją
filmuoti. Bet dabartiniai režisieriai, kaip žinia, ž pragmatiš-
ki, savižudžių tarp jų nėra. Pinigai, kuriuos duoda filmavimui, turi
būti pateisinti, tai yra filmas ne tik turi būti užbaigtas, bet ir gerai
parduotas kino nuomoj imo firmoms. Niekas šiandien nerizikuos
ir neims nepatikimo aktoriaus. Jei, pavyzdžiui, filmavimo proceso
į aktorius pradėtų gerti ir sužlugdytų grafiką, niekas ne-
lauks, kada jis atsitokės .
- Tai kaip tada? - nustebo Sergejus. - Juk jis jau patvirtintas
ir dalis filmo nufilmuota.
- Č pat perrašomas scenarijus ir ta figūra šalinama iš filmo.
Kviečia dublerį, kurį filmuoja iš užpakalio arba iš šono taip, kad
nesimatytų veido. Arba į į scenarijų katastrofą, kurioje perso-
nažas jei ir nežūna, tai guli po to visas sugipsuotas ir subintuotas,
kad tik akys matyti. Variantų yra daug. Bet laukti, kartoju, šiandien
98 jau niekas nelaukia. O su Iulia tai viskas labai paprasta. Jei kalbėsim
 TRIJŲ NE DĖSNIS

apie girtavimą, tai režisierius dar gali ir rizikuoti, nes aktorius gali
visiškai nenutrūkti ir normaliai baigti darbą. Bet jei kalbama apie
jo charakterį, apie disciplinos pažeidimus, apie vėlavimus ir netikė­
tus kaprizus, tai nėra ką ir š Kinas - tai visų pirma planinė
gamyba, o jau paskui menas, o gamyboje disciplinos pažeidėjų ne-
pakenčia.
- Vadinasi, Chalipova nesirengė mesti Ostrovskio?
- Ne, žinoma, kad ne, net mintyse to neturėjo.
- O jei ne mesti, bet būti neištikimai į kairę ir į dešinę? Ar
tiesiog tik į kairę?
- Č tai visiškai į Visiškai, - susimąsčiusi pakarto-
jo Volkova. - Vyrai buvo jos silpnoji vieta. Teisingiau ne, aš netik-
sliai pasakiau. Tiesiog patinų jai nereikėjo, nimfomanė, kiek žinau,
ji nebuvo. Jai reikėjo patvirtinimo, kad bet ką ji gali parklupdyti ir
priversti mirti iš meilės. Flirtavo su visais pasitaikiusiais jos kelyje,
eidavo į pasimatymus, guldavosi su gerbėjais į lovą, kad galutinai
juos pavergtų, ir tuo viskas baigdavosi. Ji vyrus kolekcionavo, štai
taip bus tiksliau. Ypač į jai būdavo užkariauti vyrą, kuris jau
turi ryškią moterį, kad pajustų, jog štai ir tokią varžovę ji gali nu-
galėti. Jūs turbūt nežinote, bet prieš Iulią Ostrovskio meilužė buvo
pati Merkurjeva. Į kaip Iulia džiūgavo, kad sugebėjo jį
at mušti nuo tokios moters!
Pati Merkurjeva! Č tai bent... Pirma Rusijos ekrano gražuolė,
tapusi žvaigžde dar prieš dešimt metų ir iki šiol ž kinematog-
rafo danguje ir kasmet ryškiau! Tai bent Iulytė, tai bent mergina.
Ką gi, tema rutuliojasi pagal planą, laikas pereiti prie tiesiogi-
nių klausimų.
- Bet jeigu taip, - atsargiai pradėjo Zarubinas, lyg bandy-
damas koja upės ledą, ar išlaikys, - tai Chalipova turėjo didelį
stimulą užkariauti ir Antoną Kričevecą. Aš nenorėčiau pasirodyti
jums banalus ir vulgarus, bet varžybos su jumis gali suteikti garbę
bet kuriai moteriai.
Štai taip! Tą frazę jis formulavo galbūt dvidešimt minučių,
kamavosi, ieškodamas ž kad išeitų ir komplimentas, ir susi-
ž ir garbinimas ir tuo pačiu metu, kad frazė būtų neišdai-
linta, negrabi, tarsi spontaniška, ką tik gimusi. Rodos, jam pavyko
pasiekti reikalingą į nes Volkova dėkingai nusišypsojo. 99
 A. Marinina

- Ačiū, Sergejau Kuzrničiau, aš seniai girdėjau tokius sub-

tilius komplimentus. Taip, jūs teisus, Iulia koketavo su Antonu, tai
suprato ir jis pats, matėm ir mes su Kostia. Na, ir kas? Tegul sau
mergaitė linksminasi, man toje situacijoje niekas negrėsė.
- Kodėl? Jūs taip pasitikit Antonu?
- Ne, aš tiesiog pažįstu gyvenimą. Jei ž nebūdami
susituokę, daug metų nesiskiria, nors jų nelaiko nei antspaudai pa-
suose, nei vaikai, nei bendras turtas, tai ką nors reiškia, kaip jums
atrodo? Kad tokie santykiai iširtų, reikia ko nors labai jau rimto, o
ne tokių niekų, kaip mūsų Iulia.
- Jūs norite pasakyti, kad seniai pažįstate Kričevecą?
- Apie penkiolika metų. Taip, tiksliai, penkiolika metų. Kai
mes susipažinome, aš jau buvau išsiskyrusi, o jis apskritai niekada
nebuvo vedęs. Mes abu galėjom laisvai rinktis kitus partnerius, ir
vis dėlto per visus tuos metus niekas mūsų neišskyrė. Taigi darykite
išvadas.
- Jūs neišsiskyrėte, bet ir nesusituokėte, - pusiau paklausė
Zarubinas. - Ar galiu paklausti, kodėl?
- Nematėm reikalo, - trumpai ir sausokai atsakė Volko-
va. - Jei aš būčiau pastojusi, tai viskas, žinoma, būtų buvę kitaip.
O dabar - kam?
Gerai, tokiu būdu savo pavydo motyvą Volkova paneigia. Ne-
žinia, tiesa tai ar ne, ji boba protinga, elgiasi teisingai, ir prieš pa-
tikint jos žodžiais, reikia dar daug ką patikrinti. O jeigu ji meluoja,
tai dabar reikia pakeisti temą, suvaidinus, kad jos atsakymais esi
patenkintas ir daugiau ta kryptim knistis neidomu.
- Anita Stanislavovna, aš štai ko norėjau paklausti. .. - Zaru-
binas apsimetė sumišęs, tai jam visada gerai sekdavosi. - Štai tos
nuotraukos ant sienos ... Tai juk jūs, tiesa? Aš neapsirikau?
- Neapsirikote, tai iš tikrųjų aš. Tai kadrai iš labai seno filmo,
. jūs turbūt jo nematėte.
- Tai jūs filmavotės kine?! - nuostaba jam išeidavo ne taip
puikiai kaip sumišimas, bet apskritai irgi neblogai.
- Taip, vieną kartą. Vaikystėje.
- O kodėl tik vieną kartą? Paprastai, jei vaikas sėkmingai su-
sidoroja su vaidmeniu, ji pradeda filmuoti visi iš eilės, aš skaičiau
100 knygoje.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Ką jūs, Sergejau Kuzrničiau... atleiskit, galima jus vadinti

tiesiog Sergejum?
- Prašom, žinoma .
- Tai štai, Sergejau, taip atsitinka toli gražu ne su kiekvienu
vaiku. Tai plačiai paplitusi klaidinga nuomonė. Vieną kartą filmuoja
daugelį, antrą - tik kas dešimtą, trečią - dar mažiau.
- O jūs norėtumėt?
-Ko?
- Na, toliau filmuotis . Visos mergaitės svajoja tapti aktorėmis.
- Ne visos, garantuoju jums. Bet mano situacija buvo iš es-
mės kita.
- Kokia? Ar nepadoru šito klausti?
- Jei norit, aš papasakosiu. Man nelabai malonu tai prisimin-
ti, bet juk jūs vis tiek viską sužinosite. Kostia Ostrovskis viską žino,
tad jeigu ne aš, tai jis papasakos. Matot, Volkova aš pagal vyrą, o
mano mergautinė pavardė Riter. Ar tai jums ką nors sako?
- Tai jūs Stanislavo Riterio duktė?! - štai dabar Zarubinas
nustebo iš tikrųjų.
Kaipgi, juk Stanislavą Otovičių Riterį žinojo visa šalis, net ir
toks tolimas nuo aukštojo meno žmogus, kaip paprastas operatyvi-
ninkas Sergejus Zarubinas, ir tai buvo girdėjęs tą pavardę. Tiesa, nė
vieno žymaus dailininko paveikslo iš atminties jis nepasakytų, bet
pavardė buvo girdėta.
- Taip, aš Stanislavo Riterio duktė. O daugiau nieko ta pa-
vardė jums nesako?
- Ne, - sąžiningai prisipažino jis .
- O apie aktorę Zoją Riter niekada negirdėjote?
- Ne, neteko. Tai jūsų mama?
- Taip, mano mama buvo labai garsi aktorė, bet ji nustojo
filmuotis dar septintojo dešimtmečio pabaigoje. Tiksliau, ją nustojo
filmuoti.
- Kodėl?
- Ji, matote, paliko vyrą ir ištekėjo už paprasto autošaltkal-
vio, kai jau buvo nuo jo nėščia . Mama buvo partijos narė, ir tokių
dalykų tada neatleisdavo. Be to, po gimdymo ji gerokai papilnėjo,
nesirūpino savo išvaizda, ir visi ją greitai užmiršo . Iš pradžių perse-
kiojo, o paskui užmiršo. Vadinasi, užmiršo ir mane. Štai ir viskas. 101
 A. Marinina

Volkovos balse Zarubinas neišgirdo nei kartėlio, nei apgailes-

tavimo. Tiesiog lyg būtų perpasakojusi kažkieno parašytą romaną.
- Turbūt buvo skaudu, kad jūsų daugiau nekvietė filmuo-
tis? - paklausė jis su užuojauta .
- Ne, - ji dar pripylė abiem arbatos, - aš apie tai apskritai
negalvojau. Niekada neturėjau tokios minties, kad štai po pirmo
filmo aš būtinai tapsiu garsia aktore. Aš turėjau savo hobi, o jis su
kinematografu neturėjo nieko bendro.
- Koki?
- Ispaniją .
- Ispaniją? - perklausė Zarubinas, gurkštelėjęs arbatos ir vėl
gailėdamasis, kad nepaprašė ko nors kito. - Kodėl Ispanija?
- Mano krikštamotė - ispanė iš Barselonos. Tai ji sugal vojo
man vardą. Ir nuo vaikystės man atrodė, kad manyje arba teka is-
paniškas kraujas , arba gyvena tos šalies dvasia. Aš nuo septynerių
metų mokiausi skambinti gitara, baigiau muzikos mokyklą. Šoku
flamenką ir fandangą. Laisvai kalbu ir skaitau ispaniškai. Gerai pa-
ž Ispanijos istoriją ir kultūrą . Tai man buvo iš tikrųjų idomu. O
kinas -- šiaip, tik atsitiktinis vaikystės epizodas.
Nieko sau Anita Stanislavovna! Tai bent tetulė! Nuo tokios
meiluži iš tikrųjų nelabai atmuši. Vadinasi, tame vaikiškame filme
ji pati gitara skambino. O muzika buvo sudėtinga, tai Sergejus ge-
rai į ė ė Ne koks nors pigus brazdinimas trimis stygomis ir
keturiais akordais. Keturiais akordais jis ir pats moka, todėl galėjo
ivertinti jaunosios gitaristės meistriškumą. Norėtųsi paklausyti,
kaip Volkova skambina ... Ir pasižiūrėti, kaip ji šoka ...
- Į ar Chalipova kada nors matė, kaip jūs šokate?
- Keistas klausimas, - Volkova ž griežtai, ir Zarubinas
mintyse nusijuokė. Žinoma, ji nesuprato jo logikos, todėl iš karto
sunerimo. O logika paprasta kaip kaip trys kapeikos.
- O vis dėlto.
- Matė . Ir ne kartą . Kodėl jūs šito klausiate?
- Tuoj pasakysiu. O gitara, jai girdint, irgi skambinot?
- Skambinau. Ir saksofonu grojau.
- Saksofonu?
Aha, štai ta nuotrauka su saulėlydžiu! Vadinasi, ne vaidyba ...
102 - Aš, Sergejau ir saksofonu groju. Apie rojali nėr ką ir kalbėti,
 TRIJŲ NE DĖSNIS

muzikos mokykloje tai privaloma kaip ir solfedis, choras ir muzi-

kos literatūra. Tai kodėl jūs klausiate?
- Aš pamaniau, kad ... Chalipova turėjo suprasti, jog prieš jus
ji neturi jokių š Jūs ne tik nepaprastai graži, jūs ne tik protinga
ir išsilavinusi, bet dar ir tokia talentinga! Ko gi ji tikėjosi, flirtuoda-
ma su Kričevecu?
- Kvailutė, - liūdnai i ji pasižiūrėjusi, paprastai atsakė Vol-
kova. - Nors nieko, išskyrus gera, apie mirusius sakyti negalima,
bet mes su jumis juk ne šerrnenyse, tiesa? Tai jūsų darbas, ir aš pri-
valau sakyti viską, kaip yra. Kostia visą laiką ją erzino, girdi, išmoksi
šokti kaip Anita, išmoksi griežti kaip Anita, tapsi mokslų daktare
kaip Anita, štai tada galbūt Antonas i tave dėmes i ir atkreips. Iulia
pyko baisiai, manau, kad tai tik dar labiau ją kaitino ir ji norėjo iro-
dyti, kad užkariaus Antoną ir be visų tų kvailysčių vien per savo
jaunystę ir gaivumą.
Gerai, dabar dar vienas atsargus žingsnis, labai atsargus. Ra-
mučiai, ramučiai. .. Tik neišbaidyk, Zarubinai.
- Nenorėčiau būti nedelikatus, bet ...
- Klauskite, Serioža, nesidrovėkite.
Aha, jau Serioža. Puiku. Volkova visai atsipalaidavo, galima
rizikuoti.
- Aš iš anksto atsiprašau, klausimas, be abejo, jums bus ne-
malonus, bet aš privalau paklausti, nes jei nepaklausiu, viršininkas
man galvą nuims. Galima?
- Galima, galima, klauskite.
- Ar negalėjo taip būti, kad Chalipova santykiuose su An-
tonu vis dėlto pasiekė savo? Na, sakykim, jis pavargo nuo jos pre-
tenzijų ir nusprendė vieną kartą pasiduoti, kad ji nuo jo atstotų. Ar
ji pasigavo ji neblaivų. Ar dar kaip nors ...
- Taip, - ji karčiai š - jūsų klausimas iš tikrųjų ne-
labai malonus. Bet aš i ji atsakyti negaliu. Jei taip ir buvo atsitikę, aš
to nežinau. Nieko tikslesnio aš jums nepasakysiu.
Gerai, pabandysim sulošti va banque.
- Anita Stanislavovna, kodėl Kričevecas nebuvo pakviestas
i Ostrovskio gimtadieni? Jie visus metus dirba prie vieno projekto,
reguliariai bendrauja ir, nepaisant to, nei Ostrovskio namuose, nei
restoranuose dviejuose banketuose, nei iškilmėse Kino namuose
Antono Nikolajevičiaus nebuvo. O Chalipova buvo. 103
 A. Marinina

Nepatiko jai tas klausimas, ak, kaip nepatiko! Zarubinas ne tik

tai jautė, jis paprasčiausiai matė. Akys sustingo, alebastro spalvos
veido oda į melsvai pilką atspalvį, laibi pirštai į į arbati-
nuko ą - Volkova kaip sykis rengėsi vėl pilstyti arbatą į pialas.
- Aš nesupratau, - lėtai tarsi per jėgą prašneko ji, - koks
ryšys tarp to, kad Antono ten nebuvo, o Iulia buvo.
- Aš pagalvojau, kad jei ten nebūtų buvę Iulios, galbūt An-
tonas kaip tik būtų atėjęs. Ne?
- Nesuprantu, - iškošė ji pro dantis. - Nematau ryšio .
- Jūs nepykite, Anita Stanislavovna, - visai taikiai tarė Ser-
gejus, - aš juk suprantu, kad tema tokia ... slidi. Nemaloni tema.
Bet man liepta sužinoti, tai aš ir klausiu. Aš juk priklausomas žmo-
gus. Žinote, kai tarp ž atsiranda, kaip sakoma, intymi situa-
cija, tai jie pradeda arba visą laiką vaikščioti susikabinę už rankučių
kartu, arba atvirkščiai, pradeda vienas kito vengti, nes vienam iš
jų, o gal ir abiem nepatogu arba bjauru, arba gėda. Chalipova savo
pasiekė, aš turiu galvoje, intymius santykius su Kričevecu, ir atsi-
tiko tai prieš pat Ostrovskio jubiliejų. Antonui Nikolajevičiui tai
buvo nemalonu ir š jis ignoravo. O iki užvakar viskas kažkaip
aprimo, ne patogumo jausmas atbuko, o ir vengti kontaktų su Os-
trovskiu priežasties jis neturi, juk jie dirba prie vieno projekto. Ne?
Argi ne taip viskas buvo?
Volkova tylėjo. Ir kuo ilgiau ji tylėjo, tuo labiau Zarubinas tikė­
jo, kad pataikė į dešimtuką. Vadinasi, priežastis jos pavydui yra. O ji
tą pavydą slepia. Gal tik taip, bobiškai, kam gi malonu prisipažinti,
kad vyras tau neištikimas su jauna mergele. O gal slepia visai dėl
kitos priežasties . Šiandien Zarubinui turi pasakyti, ar tikrai Cha-
lipova turėjo meilužį "autoritetą", nežinia, kriminalinį ar politinį,
o gal ir abu kartu. Ir reikia greitai išsiaiškinti, ar kartais Volkova
jo nepažįsta, ar nebuvo pastarosiomis dienomis su juo susitikusi.
Rodos, č karšta ...
- Jūs atsakysite man, Anita Stanislavovna?
Ji atgniaužė pirštus, į į senovinio sidabrinio arba-
tinuko ą apsikabino delnais pečius, tarsi būtų sužvarbusi ir
bandytų sušilti.
- Aš nežinau. Garbės žodis, nežinau .
104 Na, žinoma , ji nežino . Žino, ir dar kaip!
 TRIJŲ NE DĖSNIS

6 SKYRIUS

- Aš nesuprantu, kodėl jums prireikė šitiek laiko išsiaiškinti,

kas Chalipovos meilužis.
Skyriaus viršininkas Viačeslavas Michailovičius Afanasjevas
net nebandė slėpti savo nepasitenkinimo pavaldinių aplaidumu.
- Praėjo dvi darbo dienos, ir jūs tik dabar man raportuojat,
kad išsiaiškinot jo asmenybę . Tai reikėjo padaryti nedelsiant, ką jūs
dvi dienas veikėte?
- Tai buvo ne taip paprasta, Viačeslavai Michailovičiau, -
Korotkovas krūtine stojo ginti draugų, Seriožos Zarubino ir Mišos
Docenkos. Kas kas, o jis tai gerai žinojo, kokių pastangų reikėjo
vaikinams, aiškinantis, ar tikrai Chalipova turėjo pavydų patroną,
maloningai leidus į jai miegoti su į režisieriumi, o bet kurį
kitą ž kairėn dešinėn laikiusį bandymu pabėgti, už kurį grėsė
griežta bausmė.
- Tai pats paprasčiausias dalykas, ką apskritai reikėjo ir ga-
lima buvo padaryti, - piktai nutraukė jį viršininkas . - Bet kuri
moteris turi dvi tris drauges, kurios žino apie ją viską, neišskiriant
ir meilužių vardų bei jų techninių charakteristikų. Ir jei ne dvi trys,
tai blogiausiu atveju - viena. Kas tos draugės ir kur jas rasti, galima
spėti per pusantros dvi valandas, pateikti joms reikalingus klausi-
mus - dar per valandą. Duomenys apie Chalipovos meilužį turėjo
gulėti ant mano stalo dar vakar iki pietų, ne vėliau.
Kodėl duomenys turėjo gulėti ant Afanasjevo stalo, Jura Ko-
rotkovas gerai nesuprato. Ar daug naudos nuo tokio, atsiprašant,
gulėjimo? Jie turi būti seklių, kurie dirba darbą, rankose, o ne pas
viršininką, kuris jiems vadovauja iš kabineto. Žinoma, jeigu vietoj
Afonios sėdėtų Bandelė-Gordejevas, tada kitas reikalas. Gorde-
jevas, pamatęs Julijos Chalipovos meilužio pavardę ir pareigas,
pasakytų: .Nelįskit, š aš pats apdorosiu, jūs kol kas nesiki škit",
O Afonia? Neseniai jis dar Maskvoje dirba, metai su trupučiu, ne-
apaugo dar ryšiais, neįsigijo patikimų santykių su ž ne-
turi iš kur traukti informacijos, tai ir tiriant nusikaltimus praktinės 105
 A. Marinina

pagalbos iš jo nėra jokios, vien vadovaujantys nurodymai. Kartais,

ž tiesai i akis, labai labai vertingi, vis dėlto patyrimo krimi-
naliniame darbe jis nestokoja. Bet dirbti taip, kaip kad dirbo Gor-
dejevas, jis, žinoma, dar negali.
- Štai tegul Docenka man paaiškina, ką jis darė dvi dienas už-
uot ieškojęs nukentėjusiosiosdraugių. Remontavo butą?
,,0 kad ir remontavo", - piktai pagalvojo Korotkovas. Gal Mi-
šai sandėlyje gyventi liepsit? Ilgai ieškojęs, jis pagaliau rado variantą
iškeisti savo su mama dviejų kambarių butą i du po vieną kambarį
tame pačiame mikrorajone. Ieškojo beveik dvejus metus, jau ir vil-
ti buvo praradęs. Žinoma, variantų pasitaikydavo ir anksčiau, bet
kiekvieną kartą tai būdavo geri butai, kuriems į reikėjo pinigų,
beje, didesnių, nei galima buvo gauti, pardavus dviejų kambarių
butą, o jokių kitų pinigų Docenka neturėjo. Taigi teko laukti, kol
likimas pamėtės pakankamai blogos kokybės būstus, kad būtų ap-
sieita be priemokos. Likimas pamėtėja tokius, kad be remonto ten
ne tik gyventi - dviejų valandų praleisti negalėtum. Miša pasisko-
lino pinigų, iš pradžių sutvarkė vieną butą, geresnįjį, ir perkraustė
ten mamą, o pats gyvena kol kas žmonos šeimoje, pas Stasovą, ir
kiekvieną laisvą kapeiką kartu su kiekviena laisva minute praleidžia
taisydamas tai , ką dar galima pataisyti, ir keičia tai, ko pataisyti jau
negalima. Gaunant milicininko atlyginimą, tai ne vieno mėnesio .
giesmelė.
- Nukentėjusiosios drauges aš radau tuoj pat, - ramiai
pradėjo dėstyti Docenka, nors Korotkovas matė, kad jis tramdo
save. - Bet jokių vardų jos man nepasakė. Jos buvo išsigandusios ir
suprato, jog prasidėti su Chalipovos meilužiu neverta. Jeigu jis nu-
ž savo draugę už neištikimybę, tai lygiai taip pat nužudys ir jas
pačias už plepumą . Jos juk ne idiotės, Viačeslavai Michailovičiau.
Jos taip pat nori gyventi, kaip ir mes su jumis. Chalipovos tėvai vi-
siškai nežino jos asmeninių reikalų, jie gyvena Dubnoje ir su dukra
matosi labai retai. Ji apskritai pastaruosius dvejus metus pas juos
nevažiavo, o jie pas ją - kartą per pusmeti, dažniau ji nekviečia.
Teisinasi užimtumu. Teisinosi, - pasitaisė Miša. - Mes kreipėmės
i telefono kompaniją ir gavom išklotinę visų telefonų numerių, su
kuriais mobiliuoju pastarąjį mėnesi kalbėjosi Chalipova - ir kam
106 ji skambino, ir kas jai. Paskui visus tuos numerius tikrinam ir nu-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

statėm, kam jie priklauso. Paskui tikrinom pačius abonentus, ieško-

jome tarp jų galimų kandidatų i meilužius. Paskui tyrėme kiekvieną
kandidatą.
Didžiulis darbas per toki trumpą laiko tarpą, Korotkovas tai
suprato. Be Zarubino ir Docenkos, tuo rūpinosi dar du operaty-
vininkai, bet ataskaitos Afanasjevas reikalavo būtent iš Michailo,
kadangi šis buvo skyriaus viršininkas.
- Gerai jau, - pulkininkas susiraukė, lyg ji būtų privertę nu -
ryti bjauraus skonio vaistus, - su kokia kriminaline grupuote su-
sijęs tas dūmos veikėjas, išsiaiškinot?
- Tikrai taip, - atraportavo Docenka, - su Ruslano Baga-
jevo .
- Aš susisieksiu su RUBOP-u·, kad jums duotų duomenis
apie visus Bagajevo smogikus, - dalykiškai pasakė Afanasjevas.
- Mes jau turim, - pertarė Korotkovas. - Mes juos jau
gavom.
Lauks, matai, jis, kol viršininkai susiskambins! Juros ryšiai su
Maskvos RUBOP-u draugiški nuo seno, ir reikalingą informaciją
jis gavo, likus penkioms minutėms iki pasitarimo pas viršininką.
Dabar reikia patikrinti kiekvieną Bagajevo vaikiną, ar jis nesusijęs
su aktorės Chalipovos žmogžudyste. Č tai darbelis! Gerai būtų,
jei Afonia panaudotų valdžią, nueitų pas vadovus ir paprašytų, kad
RUBOP-ą oficialiai pajungtų aiškinti ž tada RUBOP-o
operatyvininkai perimtų dali darbo. Bet Afonia - žmogus sudėtin­
go būdo, kažin ar eis prašyti pagalbos, kad paskui nereikėtų dalytis
sėkme. Turi jis toki bruožą ... Ne veltui Kamenskaja jo nemėgsta,
Viačeslavui Michailovičiui pirmoje vietoje - ne da rbo interesai, o
jo paties reputacija. Tiksliau sakant, jo paties ambicijos.
Jau pusė vienuoliktos vakaro, ir pulkininkas garantuotai dabar
duos nurodymą ryto operatyviniame susirinkime pateikti pirmus
duomenis apie Bagajevo grupuotę. Baigiasi du tūkstančiai antrieji
metai, o gyvenam kaip prie Stalino - dirbam naktimis ir neįmano­
mais terminais. Tiek to, tegul jau seklys negyvena, tik dirba, bet juk
miegoti jam kažkada galima?!

• Kovos su organizuotu nus ikalst amumu valdyba 107

 A. Marinina

Riteris su niekuo nesidalijo tuo skausmu, kurį po apsilankymo

žmonos dirbtuvėje jam sukėlė išaiškėjusi nemaloni tiesa. Motinai
jis nepasakė nė žodžio ir prisaikdino seserį tylėti.
- Ninai nesakyk. Ir nesugalvok į Larkos, kad aš viską
žinau .
- Argi tu nesirengi nieko aiškintis? - nustebo tada Anita. -
Nepasikalbėsi su Larisa?
--:- Kol kas ne. Man reikia pagalvoti, - atsakė Valerijus.
Iš tikrųjų, kokia prasmė aiškintis santykius su Lara? Ką jis gali
jai pasakyti? Paklausti, ar tai tiesa, kad ji domisi moterimis? Taigi
jis pats į kad tai tiesa . Dabar jam aišku, kodėl žmona visą
jų vedybinį gyvenimą nerodė ypatingo susidomėjimo seksu. Iki
vestuvių viskas buvo kitaip, Larka jam atrodė karšta, išradinga ir
nepasotinama, o beveik iškart po registracijos, maždaug po pusan-
. tro mėnesio, tarsi atvėso, į jo meilinimąsi atsiliepdavo toli gražu
ne visada, o apie tai, kad pati rodytų iniciatyvą, nėra ką ir kalbėti.
Riteris tyliai stebėjosi, bet suprato, kad taip net geriau, ne veltui
daktarai jau seniai kalba apie "biznesmeno sindromą": nuolatinė
į ir dažni stresai trukdo jiems būti lytiniais gigantais. Ši dalia
neaplenkė ir jo, taigi seksualinis žmonos neaktyvumas Valerijų vi-
siškai patenkino.
Ką dar jis gali jai pasakyti, ko paklausti? Pareikšti, kad nesiren-
gia gyventi su lesbiete, išvyti ją ir paduoti skyryboms? Labai gražu:
palikti neprisitaikiusią prie gyvenimo narkomanę be paramos ir
lėšų . Išsiskirti, bet teikti jai paramą? Tada kokia prasmė skirtis?
O gal jos ryšiai su moterimis - tai ne kūniškas potraukis, o
bandymas sukrėsti save nau jais neįprastais pojūčiais ir išgyveni-
mais, tikintis, kad jie duos naują postūmį kūrybai? Larkai atrodo,
kad ji negabi ir blogai tapo, ir ji ieško visų į kelių į
savo paveikslams daugiau jausmo ir aistros. O jei taip ir yra, tai
tik jis, Valerijus, kaltas tuo, kad jo žmona iki šiol nepatikėjo savo
talentu. Jis per mažai stengiasi, jis nedaro visko, ko reikia, jis kažką
praleidžia, ir visos pastangos ją išreklamuoti neduoda trokštamo
rezultato. O juk ji iš tikrųjų talentinga, kam jau, jeigu ne jam, Už-
108 augusiam dailininko šeimoje , šito nesuprasti! Dėl visko, kas dedasi
 TRIJŲ NE DĖSNIS

su Larisa, kaltas jis pats, ir nėra ko kelti jai scenų ir reikalauti pa-
aiškinimo. Faktas prieš akis, ir to pakanka. Juoba dabar kaip tik
dar vienas "to" periodas, taigi visi aiškinimaisi ir pasiaiškinimai iš
anksto pasmerkti žlugti.
- Valerijau Stanislavovičiau, - nutraukė jo mintis sekreto-
riaus balsas, - atėjo jūsų žmona.
- Taip, žinoma, - nei šiaip, nei taip sumurmėjo Riteris, bet
tuoj pat susikaupė, susitvardė. - Tegul į
Tai irgi buvo į tablečių rijimo periodu. Larisa nei iš šio,
nei iš to atsirasdavo jo kontoroje, pareikšdavo esanti siaubingai
alkana ir reikalaudavo, kad vyras tuoj pat viską mestų ir vestų ją
į artimiausią restoraną. Kartais jis negalėdavo išeiti, tada maistą iš
restorano atnešdavo tiesiai jam į kabinetą. Larisa valgydavo godžiai
ir greitai, o paskui iš karto užmigdavo č pat, užsikėlusi kojas ir
susirietusi krėsle. Tokiais atvejais Riteris aiškindavo sekretoriui,
kad jo žmona kiaurą naktį dirbo (nors iš tikrųjų jau kelios dienos
teptukų ir dažų net nelietė), užmiršusi valgį ir miegą, baisiai išalko,
pavargo ir štai. .. Visi toleravo boso žmonos meniškos prigimties
keistenybes, ir iki šiol niekas nieko blogo neįtarė. Miegodavo jauno-
ji moteris kietai, todėl jos buvimas šefo kabinete firmos darbui ne-
trukdė, galima buvo užeiti ir spręsti klausimus, net netiIdant balso.
Vienintelis nepatogumas buvo tas, kad Riteris negalėdavo niekur
išvažiuoti, kol Lara nepabusdavo, bet su tuo jis kažkaip susitvarky-
davo. Jis jau nė už ką nenorėjo, kad jam nesant žmona atsibustų ir
pradėtų nekontroliuojama bendrauti su kuo nors iš jo darbuotojų.
Neadekvatus jos elgesys tuoj pat būtų pastebėtas, pasigirstų pa-
skalos, tada klausimai, kodėl jis nieko nedaro ir nepradeda Larisos
gydyti. Atsakymą į tą klausimą žino tik motina ir sesuo Anita, dau-
giau su niekuo svarstyti tos problemos Riteris nesirengė.
Žmona į į kabinetą - tarsi į ant sparnų. Veide
šypsena, o akys kažkokios negyvos: nei minties jose, nei normalių
ž jausmų. Vien tik bukas (kaip Riteriui atrodė - gyvuliš-
kas) noras viskuo džiaugtis ir visus iš eilės mylėti.
- Oi, Lera, aukseli mano, - sučiauškėjo ji dar nuo slenksčio,
vilkdamasi š nuo lietaus striukę, - tiesiog negaliu, kaip noriu
valgyti! O gatvėje toks lietus, tai tiesiog kažkas neįmanoma! Tu
mane pamaitinsi, Leručiuk? Tik č gerai? Aš visa peršIapau. Prieš 109
 A. Marinina

tavo kontorą tokia krūva mašinų, nėra kur parkuotis, teko ratus toli
pasistatyti - kol atb ė peršia pau iki siūlo galo . Pasakyk ten, te-
gul pakabina kur nors striukę.
Ji su pasibjaurėjimu laikė striukę per i š ranką nuo savęs
tarsi purviną skudurą. Kabinete nebuvo kur jos pakabinti, ir "pa-
sakyk ten" reiškė, kad Riteriui reikia arba kviesti sekretorių, arba
pačiam nunešti drabužį į priimamąjį ir pakabinti į spintą. Sekre-
toriaus jis nekvietė, jam nepatiko poniškos motinos pretenzijos, ir
pats jis sąmoningai stengėsi nedaryti nieko tokio, kas tai primintų.
Paėmęs iš Larisos rankų striukę, Valerijus išėjo iš kabineto. Grįžęs jis
rado ž savo vietoje, už stalo. Ji sukiojosi sukamajame krėsle.Iai­
kydama rankoje ragelį ir rinkdama kažkieno telefono numerį. Nutarė
.čiauškėti" tiesiog jo kabinete? O Viešpatie, už ką jam visa tai?
Valerijus išplėšė ragelį žmonai iš rankos ir sviedė ant stalo.
- Jei nori plepėti telefonu, važiuok namo. Ten kiekviename
kambaryje yra po aparatą. O č aš dirbu.
- Tu ko dabar, Lera? - jos veide pasirodė nuoskaudos grima-
sa, ji nesuprato, ko vyras taip supyko. - Aš tik norėjau paskambinti
Ninai, kad ji manęs nelauktų pietums. Ko tu psichuoji?
Pakilti iš jo krėslo ji nė nepagalvojo. Riteris atsisėdo į lankyto-
jų krėslą ir ištiesė ranką į telefoną .
- Ką tau užsakyti?
- Mėsos su keptomis bulvėmis. Salotėlių. Ir porą pyragaičių .
Ne, geriau tris. Skirtingus.
Ji nurijo seilę, ir Valerijus suprato, kad ji iš tikrųjų beprotiškai
alkana. Net akys sublizgo, kai tik Lara ė vardyti patiekalus. Jis
jau negalėjo ant jos pykti. Maža, kvaila, alkana mergaitė, į
savo meną ir netikinti savo jėgomis .
Valgį atnešė po pusės valandos. Larisa sukirto viską per aki-
mirką, jos skruostai paraudo, akys mieguistai klaidžiojo po kabine-
tą . Po kelių minučių ji kietai miegojo, kaip visada užsikėlusi kojas ir
susirietusi krėsle. Dabar miegos kokias tris valandas, ne mažiau.
Valerijus tvarkė reikalus, peržiūrėjo sutarties su nauju klientu
projektą, pažymėjo paraštėse punktus, kuriuos dar reikėtų pa-
tikslinti su juridine tarnyba. Atsakinėjo į telefono skambučius,
skambino pats, kažką užsirašinėjo bloknote, kvietėsi pas save tai
110 pavaduotojus, tai skyrių viršininkus.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Prisiminė , kad tarėsi apie penktą susitikti su bičiuliu iš banko

pakalbėti apie naujas pinigų investavimo galimybes, paskambino ir
susitikimą atšaukė. Kol Larka neatsibudo, iš kabineto jis gali išeiti
ne daugiau kaip dešimčiai minučių.
- Gaila, - neapsimestinai nuliūdo bičiulis, - aš su tavim dar
paliežuvauti norėjau.
- Apie ką? - abejingai pasidomėjo Riteris, kuriam šiuo metu
labiau rūpėjo savi, o ne svetimi šeimyniniai reikalai.
- Apie Igorį Č Tu juk jį pažįsti?
- Pažįstu .
Riterio firma su Č reikalų turėjo ne kartą, jie susipažino
prieš keletą metų, kai Igoris Vasiljevičius dar tik pradėjo savo verslą
ir paprašė Riterio parengti optimalią valdymo schemą, atsižvel-
giant į būsimosios firmos veiklos profilį. Etatų sąrašą, tarnybines
pareigas ir visa kita. Vėliau .Praktis Plius" dukart keitė savo interesų
sferą, ir abu kartus Č kreipėsi į Riterį, kad jo darbuotojai
parengtų naują schemą. Č buvo protingas ir taupus šeimi-
ninkas, jis norėjo turėti būtent tiek ž kiek jų reikia visoms
darbo kryptims aptarnauti, kad niekas nesivalkiotų be darbo, tai
yra nepakankamai apkrautas, ir kad nė viena iš būtinų funkcijų
.nenašlautų", neturėdama etatinio darbuotojo. Kitaip tariant, ir kad
nereikalingos algos veltui nemokėtum, ir kad darbas nenukentėtų.
- O straipsnį, kur jo .Praktis Plius" sugriovė iki pamatų, skai-
tei? - tęsė bičiulis bankininkas.
- Skaičiau, - patvirtino Valerijus. - Niekai visa tai, aš gerai
žinau, kaip Igoris tvarko reikalus . Visa tai melas.
- Taigi būtent! - nežinia kodėl nudžiugo bičiulis. - Dėl to
straipsnio sužlugo kelios sutartys ir jis iškėl ė laikraščiui nemenką
ieškinį už š Ir pateikė visus dokumentus, kurie liudija, kad
žurnalistas, straipsnio autorius, jį apšmeižė. Taigi teismas, žino-
ma, bus, ir panašu, kad laikraštininkams teks smarkiai praverti
piniginę.
- Na, jei Č apšmeižė sąmoningai, vadinasi, buvo už-
sakymas, - pasakė Riteris. - Ir tas, kas užsakė straipsnį, arba
kompensuos laikraščiui visus nuostolius, arba paspaus atitinkamus
svertus ir nuleis viską ant stabdžių. Taip jau š kartų yra buvę,
tu ir pats žinai. 11 I
 A. Marinina

- Žinau, - sutiko bankininkas.

Iš ilgos pauzės Riteris suprato, kad jo pašnekovas užsirūkė.
Štai tiesiog prie pat mikrofono spragtelėjo ž ir pasigirdo
garsus iškvėpimas po pirmo užtraukto dūmo.
- Bet fokusas tas, kad panašu, jog straipsnis neužsakytas, -
tęsė bičiulis.
- Iš kur tu ištraukei?
- Labai jau vyriausiasis redaktorius panikuoja. Jei jis turėtų
"stogą", taip nesinervintų.
- O iš kur tu žinai? Ar tu su juo pažįstamas?
- Ne, asmeniškai nepažįstamas, bet jo rašeivos iš finansų
puslapio reguliariai su manim konsultuojasi. Štai jie ir papasakojo.
Taip išeina, kad žurnalistui tą blefą apie Č kažkas pakišo, o
jis jį neužspringdamas ir prarijo.
- Keista, kad nieko nepatikrinęs išspausdino, - pasakė Vale-
rijus. - Ko jis toks neatsargus?
- Sako, kad šaltinis buvo labai patikimas, niekada neapgau-
davo. Vadinasi, Valera, tavo bičiulis Č turi kažkokių slaptų
priešų. Aš sakau todėl, kad jei jus sieja bendri reikalai, privalai tai
žinoti. Taigi turėk galvoje.
- Na, kodėl gi būtinai tie priešai slapti? - š Rite-
ris. - Gal labai netgi atviri, ir pats Igoris puikiausiai žino, kam ta
publikacija buvo naudinga. .
- Atviri priešai, Valerijau Stanislavovičiau, tai ž turtin-
gi, - pamokomu tonu dėstė bankininkas, - jie veikia padedami
pinigų, ir iš viršaus, kad būtų garantuota, o ne iš šono, išnaudojant
pasitikėjimą. Atviri priešai publikacijas užsako, o slapti jas išpro-
vokuoja. Pagauni kampą? Bet Č visa tai išėjo tik į naudą.
Blefas, kurį pakišo žurnalistui, pasirodė toks dirbtinis, kad Č
vas viską paneigė per penkias sekundes ir dabar siūlo laikraščiui
arba susitaikyti už septynis šimtus tūkstančių dolerių, arba pateikti
teismui trijų milijonų dolerių ieškinį. Ir bylą teisme jis greičiausiai
laimėtų.
- Na, ką gi, - filosofiškai konstatavo Valerijus, - viskas tei-
singa, nemalonumus reikia kažkuo kompensuoti. O tau neatėjo į
galvą, kad jei Č vis dėlto viskas taip apsimokėjo, tai ne šiaip
112 sau nei iš šio, nei iš to ...
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Atėjo, - nusijuokė pašnekovas . - Aš ir sakau, norėjau pa-

liežuvauti . Tai kada pasimatysim?
- Susitinkam ryt? - Riteris pavartė darbo kalendorių ir per-
ž artimiausių dienų tvarkaraštį. - Rytoj tarp trečios ir ketir-
tos arba poryt iš pat ryto, kokią dešimtą. Kada tau patogiau?
Dabar lapai š kitame laido gale.
- Ryt man sunki diena, susitinkam poryt iš ryto.
- Susitarėm .
Valerijus padėjo ragelį, pasižymėjo kalendoriuje ir ė die -
nos reikalų. Larisa vos per du metrus nuo jo saldžiai pūtavo, pri-
mindama Riteriui, kad verslas verslu, o savo pagrindinės užduoties,
tos, dėl kurios jam visą laiką skauda š jis taip ir neįvykdė .
Dar kartą pasižlūrėjęs į Larą, jis prisitraukė u ž knygutę ir
pradėjo skambinti pažįstamiems žurnalistams, pateikdamas jiems
vieną ir tą patį klausimą - iš kokių visuomenės veikėjų, visai šaliai
pažįstamų ž jie planuoja artimiausiu metu imti interviu. Už -
sirašė kelias pavardes, kritiškai peržvelgė sąrašą. Su dviem iš tų per-
sonažų jis buvo pažįstamas, ne artimai, bet vis dėlto pakankamai,
kad galėtų jiems paskambinti.
- Aš norėčiau dovanoti jums savo žmonos, jaunos dailinin-
kės, paveikslą... Ar galiu paprašyti jūsų paslaugos? Jūs duosite in -
terviu žurnalui. .. Žurnalistas būtinai jūsų paklaus apie tą paveikslą.
Ar negalėtumėt būtinai paminėti autoriaus pavardės?.. Būčiau labai
dėkingas...
Žema ir bjauru. Jis tai daro ne pirmą kartą . Ir kiekvieną kartą
jaučiasi į žemyn galva į š dėžę. Bet dėl Laros jis pasi-
rengęs ir ne tokiems dalykams.

Š namas Bolotnikuose prigužėjo ž Penktadienio

vakarą atvažiavo Č šeštadienio rytą atsirado Pavelas Diu ži-
nas, o po pietų, artėjant
vakarui, netikėtai pasirodė Korotkovas.
- uc. - nusivylė jis, apsidairęs virtuvėje , kurioje virė dar-
bas. Č dorojo Diužino atvežtą peniukšlį paršelį. - O aš
maniau, kad pamaloninsiu nelaimingą vienišą ligonę, išblaškysiu
nuobodulį, moraliai paremsiu, ir už visa tai ji liks man dėkinga iki
grabo lentos. 113
 A. Marinina

- Dar vienas prašalaitis, ieškantis dėkingumo, atsirado, -

konstatavo Aleksejus. - Aš maniau, mano Asia pati savanaudiš-
kiausia, o jūsų Petrovkoje, atrodo, visi tokie. Selujanovas č nuolat
ganosi, irgi vaizduoja, kad lankyti atėjo.
- Paprašyčiau, - demonstratyviai į ž Karotkovas, -
jūsų, pone, žmona būna savanaudiška tik dviem kryptim: nori, kad
jūs ją maitintumėte ir užleistumėte vietą prie kompiuterio. O aš
kompiuteriu nesinaudoju.
- Vadinasi, alkanas, - padarė išvadą Diužinas.
- Pamaitintas, - išdidžiai pareiškė Jura. - Ir nieko man iš
Kamenskajos nereikia. Beje, kur ji?
- Išėjo bandomojon kelionėn i antrą aukštą. Mėgina vaikš-
č laiptais. Specialiai laukė, kol kas nors atvažiuos, viena bijojo
rizikuoti, - paaiškino Č istia kovas , - Jeigu tu toks jau nesavanau-
dis, eik ir patikrink, iki kurios vietos jai pavyko nusikasti. Nes pra-
ė jau maždaug dvidešimt minučių, kai ji iškeliavo .
Karotkovas išėjo iš virtuvės, pradėjo kopti laiptais ir iš karto
suprato, kodėl Nastia jų bijojo - statūs, į siauručiai laipteliai.
Vienas neteisingas judesys, ir baigta - būtinai ką nors susilaužysi
krisdamas, gerai dar, jei ranką ar koją, o galima ir kai ką blogiau.
Karnenskają jis rado viename iš trijų kambarių. Regis, tai buvo vai-
kų kambarys, skirtas septynmečiui Diužino sūneliui. Nastia sėdėjo
ant mažos sofutės, abiem rankom pasirėmusi ant lazdos ir susimąs­
č ap ž iš i prieki kairę koją.
- Sveikutė! - džiaugsmingai suriko Karotkovas. - Su per-
gale tave, drauguže! Į vis dėlto tą viršukalnę!
Ji nusišypsojo ir ištiesė jam ranką:
- Sveikas, tavo balsas kaip dūda, jau seniai girdžiu. Ir ko tu
visada taip rėki, ką, Jura? Su tokiu balsu nė vienos paslapties neiš-
saugosi.
- Žinoma, varyk, kritikuok, - į ž jis . - Tie ten, apa-
č savanaudiškumą man prikiša, ir tu neatsilik, prisidėk. Aš i
toki toli leidausi, norėjau su drauge pasimatyti, galima sakyti, sie-
loje pačius geriausius jausmus puoselėdamas, o tu ... Gal aš ė
atvažiavau? O jei jums gabalėlio paršelio gaila, tai taip ir sakykit,
miesčionys.
114 - Gerai jau gerai, - juokėsi Nastia, - mes tave ir toki mylim.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Kokį, į tokį? - su į paklausė Korotkovas.

- Alkaną ir skardžiabalsį . Sėsk, pasėdėk, aš vis tiek anksčiau
kaip po pusės valandos žemyn nepajudėsiu.
- Tai mes su tavimi turim visą pusę valandos toli nuo tų,
kurie apačioje?
- Taip, ir tu apie tą patį . Aš nesitikiu, kad tu atėjai man siūlyti
amžiną meilę. Vadinasi, tai amžinas darbas.
- O kaipgi, - Jura išraiškingai skėstelėjo rankomis, tai turėjo
reikšti, kad kitaip negali ir būti. - Ko vertingam kadrui tuščiai dy-
kinėti, o mūsų darbas, kaip tu teisingai pasakei, amžinas, jo daug ir
jis niekada nebus užbaigtas.
- Tu dėl aktorės, ar ant mūsų dar kažkas užgriuvo?
- Dėl aktorės, nemin ė bloguoju ... Asia, aš iš tavęs nieko
nenoriu, garbės žodis! Aš tik papasakosiu tau, ką žinau, ir tegul tai
tavo galvoje verda, gerai? O gal kas nors išeis.
- Sultinys, - š ji, - ir greičiausiai su frikadelėmis. Ar
tu tikiesi barščių?
- Asia, aš rimtai, - Korotkovo balse suskambo prašymo
gaidel ė - tu juk vis dėlto moteris, greičiau suprasi visas tas kvai-
lystes, kaip meilė ir pavydas . Štai ž ... Iš vienos pusės - visų
mylimas ir gerbiamas režisierius Ostrovskis ir jo jauna meilužė ak-
torė. O iš kitos - buvęs kaskadininkas, gražus diedas, labai seniai
su Ostrovskiu pažįstamas, filmavęsis septyniuose jo filmuose, ir pa-
staraisiais metais jie labai glaudžiai bendrauja. Jaunoji aktorė uoliai
varto akutes prieš kaskadininką, nesidrov ė nei savo meilužio,
nei paties kaskadininko meilužės. Kol kas viskas suprantama?
- Kol kas taip, - linktelėjo Nastia. - Ir kas buvo toliau?
- O toliau buvo Ostrovskio šešiasdešimtpenkmetis. Š
tris dienas skirtinguose interjeruose. Ir kažkodėl kaskadininkas
š nedalyvavo. Susipyko? Nieko panašaus. Kitą dieną po
garbstymo Kino namuose Ostrovskis kartu su aktore atvažiuoja
pas kaskadininką į svečius ir ten prisigeria iki ž graibymo. Tai
yra gerai taip, sočiai, kaip kad prisigeria su draugais. Taigi klausi-
mas: kodėl kaskadininkas nedalyvavo visuotinėse iškilmėse?
- Kaip suprantu, kažkokius atsakymus tu jau turi.
- Ne aš, o Serioža Zarubinas, tai jis prikibo prie to fakto, kad
kaskadininko nebuvo sveikinančiųjų minioje. Serioža nusprendė, 115
 A. Marinina

kad kaskadininkas vis dėlto neatsilaikė aktorėlės vilionėms ir pa-

darė savo juodą intymų darbeli, ir atsitiko tai tiesiog Ostrovskio
jubiliejaus išvakarėse. Todėl jis nežinojo, ką su visu tuo daryti ir kur
dėti, taigi dalyvavimo iškilmėse paprasčiausiai išvengė. Galėjo taip
būti?
- Dar ir kaip, - vėl linktelėjo Nastia. - Ne visi vyrai laiko
moteris bedvasėmis būtybėmis, kai kurie vis dėlto mano, kad artu-
mas reiškia ir kažkokius kitokius santykius. Ir tu manai, kad tai gali
sietis su aktorės Chalipovos žmogžudyste?
- Gali. Todėl, kad Chalipova turėjo dar vieną meiluži, saky-
kim, pagrindini. Vieno iš dūmos komitetų pirmininkų Dronovą .
Girdėjai?
- Girdėjau, beje, daug negatyvaus apie jo ryšius su Bagajevo
grupuote. Ir ką, tas mūsų Dronovas baisus pavyduolis?
- Kaip pirštu i aki, drauguže. Kalbama, aš akcentuoju - kal-
bama, nes tai tik gandai, jog jis pasakęs Chalipovai, kad režisierių
Ostrovskį jis jai mylėti leidžia, nes to reikia karjerai, o štai visiems
kitiems vyrams šiame pasaulyje tas leidimas netaikytinas. Ir - vėl
kalbama - buvo pareikšti atitinkami, panašūs i grasinimus, pa-
žadai.
Nastia kažkodėl atsargiai paglostė skaudamą koją ir atsiduso:
- Ir jūs nusprendėt, kad jei Chalipova permiegojo su kaska-
dininku, tai ją už tai nužudė . Bet kažkas jums kliūna. Juk kliūna, jei
jau atvažiavai?
- Kliūna, - niūriai patvirtino Korotkovas , - Visų pirma,
Chalipova nebuvo doros pavyzdys ir dažnai leido sau, švelniai
tariant, vienkartinius kontaktus su vyrais. Bet kažkodėl Dronovas
jos už tai nežudė . O už kaskadininką atpildas atėjo beregint. Ką tai
sako?
- Tai, kad apie kitus vyrus Dronovas nesužinojo, o apie kas-
kadininką kažkuriuo būdu sužinojo. Jeigu tai tau nepatinka, galiu
pasiūlyti kitą variantą. Sakysim, Dronovas apskritai neturi galimy-
bių sužinoti apie Chalipovos meilės nuotykius, jie sukasi skirtingo-
se draugijose, ir jis taip ir nebūtų sužinojęs apie kaskadininką. Bet
kažkas labai norėjo pašalinti Chalipovą, kažkam ji labai trukdė, ir
tas kažkas laukė patogaus momento arba nelauk ė o tiesiog pasi:
116 naudojo tuo, kad mergina nepasisaugojo ir paviešino savo meilės
 TRIJŲ NE DĖSNIS

nuotyki su kaskadininku, ir kažkas nedelsdamas pranešė, kam rei-

kia. Taip tau labiau patinka?
- Apskritai tai nieko, kaip versija - tinka.
Korotkovas pakilo nuo žemos kėdutės, vis dėlto vaikiški baldai
buvo jam ne patogūs, ir pradėjo kratyti užtirpusias kojas.
- O ką sako pats kaskadininkas? Patvirtina, kad turėjo inty-
mių santykių su Chalipova?
- Kaipgi, patvirtins jis, lauk. Neigia, žinoma, o paties akys
kaip katino, i miltus pridėjusio. Bet jeigu jis su aktore nemiegojo, tai
kodėl neatėjo i jubiliejų, štai ką tu man pasakyk!
- Gal jis turėjo kažkokių svarbių, neatidėliotinų reikalų. Vis-
ko juk pasitaiko.
- Ir vėl tu teisi! - Korotkovas pasi dairė ko nors patogesnio nei
vaikiška kėdutė, nieko tinkamo nerado, todėl į ė ant plačios pa-
langės. - Ir mes Kričeveco to paties klausėm. Žinai, ką jis atsakė?
- Kad jokių reikalų jis neturėjo ir visas tris dienas praleido
pas meilužę jos bute.
- O iš kur tu žinai? - nustebęs paklausė Jura. - Gal tau
Zarubinas skambino?
- [spėjau, - ji vėl paglostė koją, tarsi koja buvo jos pašneko-
vas, o visai ne Korotkovas. - Jeigu kaskadininkas būtų išvardijęs
visus savo neatidėliotinus reikalus tomis dienomis, tu pultum tik-
rinti ir labai greitai išsiaiškintum, kad tai grynas melas. Štai jis ir
ginasi meiluže, kuri visada ji palaikys ir jo parodymus patvirtins.
Jis galėtų pasakyti, kad praleido tas dienas savo namuose, bet jo
greičiausiai ten nebuvo, jam juk būtinai kas nors skambino, o jis ne-
atsakė. Todėl pateiktas aiškinimas apie tris dienas meilužės glėbyje,
jos bute.
- Ne, drauguže, tu nors ir protinga, bet žinai ne viską. Kas-
kadininkas Antonas Kričevecas mums paporino, kad Ostrovskis
pakvietė ji kartu su meiluže piliete Volkova sekmadieni i banke-
tą, bet būtent sekmadieni Volkova turėjo š vakarienę
močiutės devyniasdešimtmečio proga, o eiti be jos Kričevecas
nenorėjo.
- Tik pamanykit, kokios subtilybės, - sumurmėjo Nastia. -
Na, ir kas gi jam sutrukdė pasveikinti Ostrovskį pirmadieni banke-
te, Kino namuose? Arba šeštadieni? I 17
 A. Marinina

- Š kaip aiškino pats Ostrovskis, jis sukvietė tam

tikro rato žmones, taip sakant, elitą. Aukščiausiąvadovybę. O sek-
madienį kaip tik buvo banketas draugams ir artimiesiems, nepri-
klausomai nuo rango.
- Na, gerai, o pirmadienį?
- O štai pirmadienį mūsų, tai yra Kričeveco, buvo bloga
nuotaika, apėmė liūdesys ir niūrios mintys apie visa ko laikinumą.
Trumpai tariant, jis pasinėrė depresijon ir praleido visą dieną ir
pusę antradienio pas Volkovą. Beje, reikia pastebėti, kad Volkova
tai nuotaikai nepritarė ir ramiausiai sau nuėjo į darbą. Ir pirma-
dienį, ir antradienį. Taigi guodė jinai jį tiktai vakare ir naktį. Tiesa,
antradienį po darbo jie kartu su Kričevecu nuvyko į jo namus, nes
laukė ateinant į svečius Ostrovskio ir Chalipovos. Toliau tu jau
viską žinai.
- Volkova tikrai buvo darbe? Tu patikrinai?
- Patikrinau. Buvo. O štai ar buvo tuo metu jos bute Kričeve-
cas, patikrinti neįmanoma.
Nastia sulenkė kairę koją ir pabandė ją priminti. Lyg ir nieko,
skauda, bet ne taip, kad ne pamėgintum nusileisti į apačią.
- Jura, na, ko tu prikibai prie to kaskadininko, ką? Koks tau
skirtumas, buvo jis pas savo meilužę, ar nebuvo? Juk tai ne alibi,
ž buvo į naktį iš antradienio į trečiadienį, o ne
pirmadienį. Sakyčiau, ne tam eikvoji laiką.
- Taip, ir aš taip manau. Bet č man Zarubinas galvą susuko,
duok jam paaiškinimą, kodėl Kričevecas nebuvo jubiliejuje, ir vis-
kas . Jis į kad būtent dėl Chalipovos, o tai - ž
motyvas.
- Keisti jūs vaikinai, - atsiduso Nastia ir ištiesė ranką. - Pa-
dėk man atsistoti, laikas judintis į virtuvės pusę, ten, rodos, greitai
pradės dalyti paršieną. Jūs bandote į , kad kaskadininkas per-
miegojo su aktore, nors jis pats tai neigia, o jos jau nepaklausite.
O koks jums skirtumas, miegojo jis su ja ar ne? Svarbu suprasti,
turėjo Dronovas pagrindą pavydui ar ne, o kiek pagrindas atitinka
tiesą - mažai kam rūpi. Kažkas galėjo sužaisti Dronovo jausmais
ir mergiotę paprasčiausiai apšmeižti. O gal ne apšmeižti, o vis dėlto
apskųsti. Ie škokit, kam tai į naudą. Juk aišku, kad kažkas specialiai
apskundė, kitaip Dronovas savo paukštytę jau seniai būtų nužudęs.
118 sprendžiant iš jūsų pasakojimo apie jos gyvenimo būdą.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Iki laiptų vidurio jie ėjo tylėdarni. Nastia absoliučiai susikon-

centravo i kūno svorio perkėlimo nuo sveikosios kojos ant lazdos
procesą, stengdamasi neįsmukti i siaurų laiptelių tarpą. Korotkovas
lipo pirmas, pasirengęs bet kurią akimirką pagauti netekus ią pu -
siausvyros draugę.
- Ir vis tiek aš noriu suprasti, kodėl Kričevecas nebuvo jubi-
liejuje, - atkakliai pakartojo Jura. - Aš neturiu tiek daug smegenų
kaip tu, tačiau turiu nuojautą. Ir nuojauta man sako, kad atsaky-
mas i tą klausimą labai daug duos. Iš kur staiga tas niūrumas ir
bloga, ar girdi, nuotaika, kai kalbama apie pagarbą žmogui , kuris
rengiasi duoti tau darbo? Į save to kaskadininko vietoje:
filmavimai praeityje, pinigų nėra, verčiasi atsitiktiniais uždarbiais
arba sėdi meilužei ant sprando, ir staiga į režis ierius siūlo
bendrą projektą. Jei viskas pavyks, bus padorus uždarbis. Bet juk
tam režisieriui, atleisk, brangioji, reikia kasdien laižyti užpakali,
kad jis neduokdie nepersigalvotų ir nesikreiptų i kitą specialistą.
Kaskadininkų - kaip š nekartų, ir tarp jų yra labai ž o
Ostrovskis - vienas. Ar gali sau isivaizduoti, kad šitokiai padėčiai
esant, kažkas galėtų sau leisti ignoruoti jubiliejų, jeigu buvo i ji pa-
kviestas?
- Negaliu, - prisipažino Nastia, į ė ž ė i kitą
laipteli, - moteris, ko gero, galėtų taip pasielgti, o vyras vargu
bau. Vis dėlto moters gyvenime paprastai pirmoje vietoje jausmai,
o vyro - reikalai. Bet šitokia logika vadovaujantis, toks kaskadi-
ninkas negali sau leisti permiegoti su režisieriaus meiluže, ir dėl tos
pačios priežasties. Tokioje situacijoje užpakalio laižymas su dūriu i
nugarą nesiderina. Neblaškyk manęs, nes aš tikrai dėsiuos.
- Sugausiu, - optimistiškai pažadėjo Korotkovas . - Bet
man patinka tavo minčių eiga . Jeigu tarp kaskadininko ir Chalipo-
vos nieko nebuvo, tai kodėl jis neatėjo i jubiliejų . Tarkim, depresija .
Aš ja netikiu, bet tiek to, tarkim. Tada kodėl Chalipovą nužudė? Už
koki diedą, jeigu ne už kaskadininką?
- Jura, tu mane pribaigsi! - sudejavo ji. - Leisk man ramiai
nusileisti i pirmą aukštą . Tu juk pats sakei , Chalipova vyrų turėjo
kaip š Štai Dronovo kantrybė ir trūko .
- Bet kodėl būtent dabar? Kas ar kokie ivykiai ji išprovokavo?
Asia, suprask, man reikia už ko nors užsikabinti, man reikia rasti, 1 I9
 A. Marinina

kaip prisiartinti prie Dronovo. Jis politikas, prie jo taip lengvai ne-
prieisi, vos tik kas - iškart ims rėkti apie deputato neliečiamumąir
užsiundys prieš mus generalinį prokurorą. Aš privalau visą istoriją
atstatyti iki menkiausių
rodytismulkmenų, patvirtinti ir į kiekvieną
faktelį, kitaip viskas perniek.
Štai ir paskutinis laiptelis. Ačiū Dievui, galima atsipalaiduoti ir
nuklibikščiuoti iki krėslo .
- Ko dar tu norėjai manęs paklausti?
- Žudiko vardo.
- Na, ir juokeliai tavo, - Nastia smerkiamai palingavo gal-
va. - Negaišk, Jura, laiko. Tuoj mus pakvies prie stalo, ir jei mes vis
dar aptarinėsim ž mano Č pasius. Jis ir taip
barasi, kai aš prie valgio kalbu apie lavonus. O peniukšlis paršelis
tinka tik prie tyrų minčių ir nekaltų kalbų.
- Aha, žinoma, tau kažkoks nudvėsęs paršas svarbesnis už
darbo draugą. Aš su savo problemomis atėjau pas tave kaip pas
sijautė
artimą draugą, o tu... - į Korotkovas, bet staiga nutilo,
ėjo vogčiomis ž į praviras duris, pro kurias iš virtuvės skver-
bėsi labai nedviprasmiško charakterio kvapai ir garsai. Be jokių
abejonių, paršelis pasiekė dviminutės parengties prieš pjaustant ir
paduodant į stalą būklę, ir prie jo dar bus tiekiami gan viliojantys
užkandžiai. Ko gero reikia paskubėti. - Žodžiu, nupiešk man nu-
iūrėk: sikaltimo paveikslą. Ž Chalipova laukia telefono skambučio,
sulaukia, susitaria su kažkuo susitikti, ima Ostrovskio mašiną ir iš-
važiuoja. Kažkodėl pakeliui ji puola į siaubingą paniką, pervažiuoja
moterį su vaiku ir pabėga nesustojusi ir nesuteikusi jiems pagalbos.
Kodėl ji nestoja? Arba ją vejasi, ir ji supranta, kad sustoti - mirtis,
arba ji tokios būklės, kad net nemato, jog numušė žmones . Tai yra
ji iš baimės tiesiog nesuvokia, ką daro. Kas toliau? Toliau Chali-
povos lavonas šalia mašinos miesto pakraštyje, už Kolcevaja kelio.
Vadinasi, ją pasivijo? Sustabdė? Pareikalavo išlipti iš mašinos? Ir
kodėl ji kaip kvailė išėjo, jeigu suprato, kad užmuš? O negalėjo ne-
suprasti, nes juk bėgo nuo žudiko per visą pusę miesto. Ko reikėjo
bėgti, jeigu nebūtų jo bijojusi?
- Ją galėjo išvilkti iš mašinos jėga, - pasiūlė Nastia versiją
svarstyti.
120 - Ji galėjo užblokuoti dureles. Be to, Ostrovskio mašina
 TRIJŲ NE DĖSNIS

.Leksus", to modelio durelės užsiblokuoja automatiškai, pradėjus

veikti varikliui. Vadinasi, durelės buvo uždarytos, bet Chalipova jas
kažkodėl atidarė .
- Ją galėjo priversti atidaryti dureles. Žinai , kai pradeda dau-
žyti mašiną rankomis ir kojomis ir ypač per stiklą, tai labai smarkiai
veikia. Ne kiekvienas išlaiko, o ji vis dėlto jauna mergina.
- O ekspertizė tvirtina, kad nieko panašaus nebuvo ir jokių
ž nuo smūgių ant durelių, kėbulo ir stiklų nėra . Tai kaip?
- Blogai, - nuoširdžiai nusiminė Nastia. - Kodėl ji iš tikrųjų
atidarė dureles ir leido nusikaltėliui išvilkti save iš mašinos? Grei-
č iausiai
nuo baimės ir nuo jaudulio, o dar ir nuo lenktynių per pusę
miesto atsisakė veikti smegenys, taip dažnai atsitinka.
- Asia, ar tave kada nors per jėgą vilko iš mašinos?
- Mane? - nustebo ji. - Ne. Dievas saugojo, visada pati iš-
lipdavau, savo valia.
- O mane vilko . lr galiu tau pasakyti, kad aš griebiausi už
visko, kas buvo po ranka, bandžiau užsikabinti už bet ko. Už vairo,
už pavarų dėžės sverto, už prietaisų skydelio, net už to skydelio, ku-
riuo prisidengia nuo saulės. Žodžiu, už visko. lr nuo tokių pratybų
lieka ganėtinai charakteringi, nubrauktų juostų pavidalo pėdsakai.
- lr tų pėdsakų ekspertai mašinoje nerado, - pabaigė už ji
Nastia. - Visai blogai. Vadinasi, Chalipovos iš mašinos nevilko, ji
išlipo pati . Jura, aš tave nuoširdžiai užjaučiu.
- Štai ir aš save užjaučiu, - pasakė Korotkovas nusimi-
nęs. - Todėl, kad pas Bagajevo smogikus ji pati nebūtų išlipusi. Ji
būtų išlipusi tik pas Dronovą . Vargšas aš, vargšas, ir už ką man šitos
nelaimės? Na, kodėl žudikas negali būti šaltkalvis arba kiemsargis,
kurį galima būtų visai paprastai imti ir suimti, ką? Na, gerai, tegul
būna gydytojas arba mokytojas, arba koks nors inžinierius . Bet ne,
jei Korotkovui, tai būtinai kokia nors š koks nors į
sis, prie kurio taip paprastai neprieisi. Na, kodėl gi taip, Asia?
- Todėl, kad tai Petrovka. Nusileisk į ž kaip Kolia Selu-
janovas, galėsi savo kiemsargius ir šaltkalvius ryšuliukais semti.
- Viskas, gana! - sugriaudėjo tiesiai virš jų netikėtai atsiradu-
sio tarpduryje Č balsas. - Tu, Korotkovai, apgavai mano
draugišką pasitikėjimą, tu prisiekinėjai viskuo, kas tau šventa, kad 121
 A. Marinina

atvažiavai nesavanaudiškais tikslais ir tau nieko iš mano žmonos

nereikia. Tu į mane apgavai, tu begėdiškai bandai eksploatuoti
nelaimingą sergančią moterį ir už tai būsi baisiai nubaustas.
- Kaip? - išsigando Jura, tikėdamasis, kad tai gali būti bet
kas, tik ne porcijos paršelio netektis.
- Kai pavalgysi, ir visi mes sėdėsim išleipę nuo sotumo, tu pa-
siimsi kirvį, nueisi už namo į sandėlį ir priskaldysi židiniui malkų.
Na, gerai, malkų tai malkų, svarbiausia, kad paršelio neatėmė.
O jis taip nuostabiai kvepia!

Zoja Petrovna Kabalkina, Anitos Volkovos motina, nejuokais

susijaudino dėl savo jaunesnės dukters Liubočkos. Kažko mergaitė
pasidarė nervinga ir uždara ir nors užbėga pas tėvus kaip visada,
kasdien, laimė, gyvena gretimoje gatvėje, bet jos tarytum ir nėra .
Štai kūniškasis Liubos apvalkalas č ir jos veidelis, ir plaukai, ir
palaidinė, ir mobilusis telefonas prie kelnių diržo, o jos pačios nėra.
Nepataiko atsakyti į visus motinos klausimus, o būna, kad užsidaro
vonioje, Zoja Petrovna priglaudžia ausį pie durų ir girdi - verkia.
Tyliai taip, valdydamasi, kad neišgąsdintų tėvų ir senelės su seneliu,
springsta ašaromis. Kad ir kaip bandė motina prie jos prieiti - ir
aplinkiniais keliais, ir tiesiai klausė, girdi, kas atsitiko - atsakymas
buvo vienas:
- Mamule, man viskas gerai. Nuotaika nepastovi, tai ir verkiu.
- O iš kur tokia nuotaika? - klausė Zoja Petrovna. - Kas
ai, nors nuskriaudė? Ar kavalierius paliko? Ar į o jis nepa-
stebi?
Liuba tik purtė galvą ir per jėgą šypsojosi:
- Man viskas gerai, tu dėl manęs nesijaudink. Nuotaika ... Tai
praeis.
Gal ir praeis, samprotavo mintyse Zoja Petrovna, tik nėra
jėgų matyti, kaip vaikas kasdien vis labiau džiūsta ir blykšta. Jeigu
priežastis - meilės kančios, tai dar nieko, o štai jei darbe kas nors
ne taip ar problemos su valdiškais pinigais, tada pats laikas pradėti
jaudintis. Stambios firmos finansų direktorė - tai jums ne juokas,
didelė atsakomybė, vadinasi, iš tavęs daug ir reikalauja.
122 Keletą dienų pasi kankinusi, Zoja Petrovna nutarė pasitelkti
 TRIJŲ NE DĖSNIS

pagalbon vyresniąją dukrą Anitą. Štai kas moka rasti bendrą kalbą
su Liubočka, štai kieno Liuba kiekvieną ž seka! Žinoma, jeigu
priežastis - valdiški pinigai, tai kažin ar Liuba ką nors motinai pa-
sakys, juk tektų aiškinti, o Zoja Petrovna dabartinėje ekonomikoje
visiškai nieko nesupranta, ji jau seniai užmiršo, kad kadaise buvo
garsi artistė ir tų laikų nesiilgi. Daugiau kaip trisdešimt metų ji gy-
vena tik namais, šeima, meile, ir net tas darbas, kuriam ji atidavė
visus metus iki pensijos, nebuvo jai prie širdies , o tik varginanti
būtinybė, kurią reikia atlikti, kad nepasodintų už veltėdžiavimą . Kai
tik tą straipsnį panaikino, Zoja Petrovna netrukus parašė prašymą
išeiti iš darbo, pensijos stažo jai pakako. Svarbiausia jai - namai,
rūpestis vaikais ir anūkais, apžiūrėtas vyras, aprūpinti seni tėvai.
Visa tai - jos tvirtovė, ir Zoja Petrovna su džiaugsmu buvo pa-
sirengusi tarnauti tai tvirtovei visą savo gyvenimą. Pastaruosius
dešimt metų ji net knygų neskaitė - neturėjo poreikio. Anksčiau,
žinoma, tekdavo skaityti, ypač tai, kas madinga, kad neat rodytų, jog
esi visiška kaimietė, juk reikėjo bendrauti su lankančių jos dramos
ratelį vaikų tėvais. O kai tik nustojo dirbti, užmiršo ir skaitymą .
Rūpesčių namuose daug - visą dieną su ja anūkai, Liubočka juos
iš ryto atveda, o po darbo pasiima, č pat senukai, o vakare Griša,
mylimas vyras, iš savo kontoros techninės priežiūros stotyje parei-
na, beje, dažnai su svečiais: tai pavaldiniais, tai klientais, tai senais
draugais - taigi namai turi blizgėti ir būti pilni maisto.
Suprantama, kad savo rūpesčiais Liubočka su motina vargu
ar pasidalins, o štai Anitai tai jau tikrai papasakos. Anita jiems vi-
siems tarsi gelbstinti burtų lazdelė, ne tik Liuba, bet ir Valerikas,
Stanislavo Otovičiaus sūnus iš trečiosios santuokos, su ja tariasi ir
jos nuomonės klauso. Tai ir suprantama, juk Anita vyriausia, vadi-
nasi, protingesnė ir išmintingesnė už savo jaunesnį brolį ir seserį.
Ir apskritai ji nepaprasta, ne tokia kaip visi. Jeigu jau Liubočka pati
su savo problema susitvarkyti negali, tai Anitos padedama būtinai
tai padarys.
Sulaukusi vakaro, kai duktė grįžo namo, Zoja Petrovna jai
paskambino. Stebėtina, kaip žmoguje pasireiškia genai! Nei Anita,
nei Valerikas tiesiog nekenčia, kai juos vadina mažybiniais vardais .
Tai iš Stanislavo Otovičiaus, kuris nepripažino jokių stasikų ir sla-
vikų, jį galima buvo vadinti tik Stanislavu. Ir Anita, būdama dar 123
 A. Marinina

visai mažutė, demonstratyviai neatsiliepdavo, jei kas ją vadindavo

Ani č Niura arba Niuta. Ji norėjo būti tik Anita, ji didžiavosi savo
ne rusišku vardu, kuri sugalvojo jos krikštamotė ispanė . Ir kaip ji iš
pradžių siuto, kai senelė, Zojos Petrovnos motina, vadino ją Niuta!
Tiesa, labai greitai mergaitė suprato, kad kovoti su tuo beprasmiš-
ka, ir pasidavė. Bet tik senelei. Daugiau niekam taip elgtis neleido.
Sako, kad Valerikas lygiai toks pat. Pati Zoja Petrovna jo vaikystėje
nematė, susipažino tik Stanislavo Otovičiaus laidotuvėse, bet Nina
Maksimovna, jo motina, apie savo mažo sūnaus elgesį pasakojo tą
pati, ką Zoja Petrovna galėjo papasakoti apie Anitos vaikystę. Abu
dailininko Riterio vaikai turėjo savybę fanatiškai kažkuo susi ž
ir domėtis savo susižavėjimo objektu iš tikrųjų giliai ir visapusiškai.
Tuo pačiu metu ir berniukas, ir mergaitė mokėjo gerai tvarkyti savo
laiką, ir joks hobis pamokų ruošai pavojaus nekėlė. Viskam buvo
savas laikas ir tas laikas buvo išnaudojamas optimaliai. Net baisu
pagalvoti, kiek Anita mokėsi! Ir šokiai, ir ispanų kalba, ir muzikos
mokykla su dviem specialybėmis, gitara ir saksofonu, o vis tiek mo-
kyklą baigė aukso medaliu.
O Valeriko, pasakojo Nina Maksimovna, buvo kita istorija.
Tėvas jam padovanojo ž a i sl i nį geležinkeli. Milžinišką, per visą kam-
bari. Atvežė iš užsienio. Tai berniūkštis, jam tada buvo aštuoneri ar
devyneri metai, su juo ž lygiai pusvalandi, o paskui pasiėmė
popieriaus ir pradėjo kažką skaičiuoti. Tiesiog č pat, ant grindų,
šalia bėgių ir vagonėlių. Paaiškėjo, kad jis apskaičiavo, kiek reikia
ž aptarnauti tokiam geležinkeliui, jeigu jis būtų tikras. Sta-
nislavas Otovičius tada nusijuokė, bet vėliau pastebėjo, kad Valeri-
kas taip ž i viską, su kuo tik susiduria. Štai jie aplankė zoologijos
sodą, o kitą dieną berniukas sėdėjo ir skaičiavo, kiek reikia ž
ir technikos reguliariai išvežti mėšlą ir maisto atliekas. Ir skaičiavo
keliais variantais - pavyzdžiui, jeigu zoologijos sode būtų penki
drambliai, dešimt tigrų ir dešimt liūtų arba vienas dramblys, trys
tigrai ir du liūtai , arba dramblių nebūtų visai, o būtų tik tigrai, liūtai
ir beždžionės. Stanislavas Otovičius norėjo, kad sūnus taptų daili-
ninku, nuo vaikystės mokė ji suprasti dailę ir rankoje laikyti pieštu-
ką bei teptuką, todėl toks Valeriko pomėgis kėlė jam pykčio audrą.
O šiam kad nors kas! Nueina i teatrą - ir pradeda skaičiuoti, kiek
124 turėtų būti personalo, neskaičiuojant artistų, kad teatras normaliai
 TRIJŲ NE DĖSNIS

funkcionuotų. Nueina i planetariumą - tas pats. Su tėvu i parodą,

i parduotuvę sąsiuvinių, i butų ū tarnybą talonų cukrui - kad
ir kur Valerikas pakliūtų, visur jis rasdavo priežastį skaičiuoti. Ir
nesvarbu, ar tie jo skaičiavimai buvo teisingi, ar ne, svarbu, kad tai
jam buvo iš tikrųjų idomu ir būtent tai jis norėjo daryti, kai užaugs ,
o ne būti dailininku. Institutą jis pasirinko savo valia, ir Stanislavas
Otovičius kelis mėnesius su juo nesikalbėjo. Tėvas, matyt, tikėjosi,
kad sūnus taps jei jau ne dailininku (Valerikas jau dešimties metų
atsisakė imti i rankas teptukus, kad ir kaip Riteris vyresnysis spy -
rė), tai bent jau menotyrininku, vaizduojamojo meno specialistu,
juk Stanislavas Otovičius tiek su juo dirbo, tiek laiko praleido! Bet
ne, Valerikas padarė savaip ir i tėvo nuoskaudas nekreipė dėmesio.
"Aš, - kalbėjo jis, - kuriu savo gyvenimą, o ne tėčio. Jeigu tėčiui
kas nors jo gyvenime nepatinka, tegul jis tai keičia. Bet savo gyve-
nime, o ne mano. Kiekvienas turi būti savo likimo šeimininku. O
ne kažkieno kito". Štai toks charakteris!
Ir Anitos toks pat. Niekam neleidžia kištis ir sau diktuoti. Abu
i tėvą.
Anita pažadėjo pasikalbėti su seserimi ir pranešti motinai re-
zultatus. Paskambino ji tik kitą dieną.
- Mamule, turbūt neturėsiu kuo tavęs paguosti.
- Kas nutiko? - išsigando Zoja Petrovna. - Kas Liubočkai?
- Negaliu tiksliai pasakyti, ji man nieko nesakė. Tu juk prašei
nesakyti, kad rūpiniesi, todėl aš tiesiog š su ja kaip papra-
stai, tikėdamasi, kad ji pati pasipasakos.
- Nepasipasakojo? - atsidūsėjo motina.
- Ne. Bet aš su tavim sutinku, jai kažkas atsitiko. Jos nervai
į rodos, tuoj trūks.
- Viešpatie, kas gi darosi! - uždejavo Zoja Petrovna. - Kas
galėjo atsitikti, kaip tu manai, Anita?
- Nežinau, mamule, bet man atrodo, kad Liubaša slepia nuo
mūsų kažką tokio, ką gėdijasi prisipažinti. Kitaip ji man būtinai iš-
sipasakotų.
- Taip, tavimi ji pasitiki, - sutiko motina. - Ir klauso tavo
patarimų. Ir gerbia tave, todėl ir gėdijasi, nenori tavo pagarbos pra-
rasti. Ką jau, ką padarysi, nenori kalbėti - jos teisė . O kaip tavo
reikalai? 125
 A. Marinina

- Viskas gerai.
- Kaip tavo šoklys kūliavirstininkas?
- Mama, juk prašiau tavęs ... Jis kaskadininkas, tai garbinga ir
gerai apmokama profesija.
- Tai kodėl tu ji nuo mūsų slepi, jei jis toks gerbiamas? - igė­
lė dukrai Zoja Petrovna, nepatenkinta tuo, kad per tiek metų toji
taip ir nesupažindino tėvų su savo širdies draugu.
- Aš nieko neslepiu. Tiesiog nematau reikalo jūsų pažindinti.
Jūs - mano šeima, jis - mano asmeninis gyvenimas, ir viena su
kitu neturi nieko bendro, taigi nereikia painioti.
Dukters balse padvelkė toks šaltis, kad Zoja Petrovna nutarė
geriau pakeisti temą.

Sulaukęs, kol žmona užmigs, Vladimiras Charčenka atsargiai

išlindo iš po antklodės, nusliūkino i virtuvę, uždarė paskui save
duris, užsir ū ė . Velnias, kas atsitiko? Schema visą laiką veikė be su-
trikimų, informacijos šaltinis buvo superpatikimas, ir pagal gautus
duomenis jam pavyko kelis kartus taip sėkmingai pasirodyti tarny-
bos fronte, kad jo karjerą galima būtų pavadinti net svaigia. O par-
duodamas informaciją žurnalistams, kiek jis dar pinigų užsidirbo!
Bent jau jo žmona nejaučia nei skudurų, nei blizgučių stygiaus, ir
gyvena jie ne būdoje, ir i povestuvinę kelionę jie važiavo ne bet kur,
oiŽ pakrantę Prancūzijoje.
Kas gi atsitiko? Tiek to, kaip būtent visa tai galėjo atsitikti,
jis išsiaiškins paskui. O dabar svarbu išspręsti visai kitą problemą.
Petia Maskajevas, kai ji prispaudė vyriausiasis redaktorius, pasakė,
kad klaidingą informaciją jam pardavė Charčenka. Vyriausiasis,
suprantama, nori su Ču i kov u taikytis, geriau atiduoti septynis šim-
tus tūkstančių negu tris milijonus, o atiduoti greičiausiai teks. Bet
traukti pinigų iš savo kišenės jis nesirengia, suprantama ir tai. Kas
grandinėlėje paskutinis, tas ir kaltas, tas tegul ir moka.
Š kai Charčenka atėjo prie savo mašinos aikštelėje, staiga
prisiartino keturi vyrai, kurių išvaizda nekėlė abejonių dėl jų tikslų.
Nekeldami balso, tie tipai pranešė majorui Charčenkai, kad jis arba
atneš septynis šimtus tūkstančių dolerių, arba ne, bet tada jau at-
neš kiti, ir ne pinigus, o vainikus ant jo kapelio. Laiko tam jis turi
126 savaitę. Po savaitės - arba pinigai, arba gėlės.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Aišku, kad tokių pinigų jis neturi iš kur gauti. Ir reikia sugal-
inį, voti, kaip iš tos situacijos išsisukti. Gal perkelti iešmą į š kuris
jam tą falsifikuotą informaciją pakišo? Tada pats Vladimiras jau ne-
bus paskutinis grandelėje.
Ne, taip neišeina. Reikia sugalvoti kažką kita.
Kažką kita ...
Bet ką?

7 SKYRIUS

Dažnai taip būna: tarp daugelio faktų ir aplinkybių , kurios

iškyla tiriant nusikaltimą, staiga pasirodo maža detalė, ma ž ,
nežymi ir niekam nereikalinga, bet seklys ar tardytojas atsimuša į
ją kaip į užrakintus vartus ir tiesiog negali eiti toliau, kol visko apie
tą detalę neišsiaiškins. Ji jiems sapnuojasi, ji sukasi galvoje kiaurą
parą, neduoda ramybės, ir jie kažkodėl į kad kai tik išsi-
aiškins tą smulkmeną, iškart visos kitos detalės sustos į savo vietas,
ir vientisas nusikaltimo vaizdas sužėrės visomis spalvomis. Atgis ir
ims kvėpuoti. Kartais būtent taip ir išeina . Bet kur kas dažniau atsi-
tinka, kad ta detalė su nusikaltimu neturi nieko bendra.
Tokia detale Julijos Chalipovos ž byloje Serge-
jui Zarubinui tapo ž išvakarių pirmadienis. Neaišku
kodėl, bet tas prakeiktas pirmadienis operatyvininką kankino ne -
lyginant skaudamas dantis. Kur buvo pirmadienį Antonas Kričeve­
cas? Į kokius jau ypatingus reikalus išmainė jis galimybę nusilenkti
metrui, nuo kurio priklauso būsimas darbas? Nei pats Kričevecas,
nei jo meilužė Volkova atsakymo į tą klausimą nedavė.
Bet tai, kad abu melavo, pasakodami apie netikėtą buvusio
kaskadininko blogos nuotaikos priepuolį, Zarubinui buvo visiškai
aišku. Jis gerai prisiminė, kaip Volkovos klausė, kodėl Antonas ne-
buvo Ostrovskio jubiliejuje, ir aiškaus atsakymo tąsyk taip ir ne-
gavo. O jeigu viskas buvo taip parasta, jeigu sekmadienį jis praleido
banketą todėl, kad nenorėjo eiti vienas, o Volkova dalyvavo šeimy-
ninėje š jeigu pirmadienį jo nuotaika buvo pabjurusi ir visą
dieną ir net dalį antradienio praleido jos namuose, tai kas jai trukdė 127
 A. Marinina

taip ir pasakyti? Bet juk ji nepasakė. Trumpai atsakiusi "nežinau",

tiesiog tylėjo. Kodėl?
O todėl, kad nebuvo pasirengusi klausimui. Nebuvo iš anksto
sugalvojusi, ką atsakyti, jeigu paklaustų, nespėjo suderinti su Kri-
č Jie neįtarė, kad milicininkus iš Petrovkos sudomins tokia
detalė, kaip vieno liudininko dalyvavimas kito liudininko gimtadie-
nyje. O galbūt derinti reikėjo ne tik su Kričevecu, bet ir su Ostrovs-
kiu? Iš kur gali žinoti, kas ten iš tikrųjų atsitiko? Pati paprasčiausia
versija, esanti pačiame paviršiuje - tai, žinoma, Dronovas ir Baga-
jevo smogikai. Bet iš tikrųjų pora "užsakovas ir atlikėjas" gali atro-
dyti visiškai kitaip. Atlikėjai gali būti ir Ruslano Bagajevo vaikinai,
ir bet kurie kiti, o užsakovai, pavyzdžiui, pats Ostrovskis, jo žmona,
Kri č nenorintis rizikuoti gerais santykiais su režisieriumi, o
galų gale ir Anita Stanislavovna Volkova. Arba ž už-
sakė vis tas pats Dronovas, bet ją išprovokuoti galėjo bet kuris iš
anksčiau išvardytų personažų .
Štai ir iškyla prieš Seriožą Zarubiną toks paprastas klausimė­
lis: sakykim, Chalipovos elgesys pasidarė labai jau į sakykim
netgi, kad kol Anita Stanislavovna puotavo šeimos ratelyje, jauno-
ji aktorė susitiko su Kričevecu ir leido sau kažką visiškai neįsivaiz­
duojarno, gal net š , atseit arba tu būsi mano ir mesi savo
senę, arba aš pasistengsiu, kad Ostrovskis nutrauktų su tavimi
dalykinius santykius . Ir pirmadienį Kri č Volkovai palaimi-
nus, susitinka su Dronovu. Dronovas, labai užimtas žmogus, pa-
skyrė susitikimo laiką, o tai kaip tik ir buvo pirmadienio vakaras.
Į į kampą ir išsigandęs Kričevecas negalėjo atsisakyti ir
paprašyti perkelti susitikimą kitai dienai, aiškindamas, kad turėtų
dalyvauti režisieriaus gimtadienyje. Abiejų reikalų svarba buvo
nelygintina, negalima buvo delsti. Julija - mergina nenuspėjamair
nevaldoma - savo grasinimą gali į bet kada. Nukelsi susi-
tikimą - paaiškės, kad jau vėlu spurdėti.
Ar galėjo taip būti? Be abejo. O ko reikia, kad tai patikrintum?
Vienų niekų. Reikia tiksliai nustatyti, kur pirmadienio vakare buvo
Kričevecas ir Dronovas . Nors gali būti, kad su politiku susitiko ne
Antonas, o jo draugė, tai tokiu atveju reikia dar nustatyti, kur tuo
metu buvo Volkova . Štai ir viskas. Jeigu paaiškės, kad Dronovas
pirmadienio vakare buvo ten pat, kur Kričevecas arba Anita, ar jie
128 abu, galima sakyti, kad nusikaltimas išaiškintas .
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Bet jeigu paaiškės, kad jų keliai niekur nesusikirto, klausimas

apie pirmadienį iškils ir kamuos su nauja jėga . Jeigu Kričevecas ir
Volkova slepia ne susitikimą su Dronovu, tai ką? Ką jie slepia?
Savo kankinančiomis .pirmadieninėmis" abejonėmis Sergejus
Zarubinas dalijosi tik su Korotkovu, bijojo, kad kiti nesijuoktų.
Ir kol kiti operatyvininkai, negailėdami kojų ir liežuvių, tikrino
visų iki vieno, esančių Maskvoje, Bagajevo grupuotės narių alibi ,
Zarubinas visas savo asmenines jėgas skyrė trims ž po-
litikui Dronovui, buvusiam kaskadininkui Antonui Kričevecui ir
fizikos-matematikos mokslų daktarei Anitai Volkovai. Dronovas
Zarubinui buvo neprieinamas, su juo pasikalbėti būtų galėjęs tik
tardytojas. Kričevecas, kaip manė Sergejus, buvo per daug susijęs
su nusikaltimu, todėl, be abejo, būtų į ir budrus, sektų
kiekvieną savo ž taigi pradėti reikia nuo Volkovos .
Anita Stanislavovna buvo sistemos administratorė, į tarnybą
ė kasdien, jos darbo diena normuota, nuo devynių iki aštuonio-
liktos, atlyginimą, atitinkantį du tūkstančius dolerių, ji gaudavo
rubliais, darbe su niekuo artimai nedraugavo ir apie jos asmeninį
gyvenimą niekas nieko nežinojo. Visiškai natūralu, kad niekas ne-
žinojo ir to, kaip ji leidžia laisvadienius ir vakarus, taigi ir lemtingąjį
pirmadienio vakarą. Liko giminės, kurie galėjo būti labiau infor-
muoti. Zarubino turimą giminių sąrašą sudarė motina Zoja Pet-
rovna Kabalkina, patėvis Grigorijus Ivanovičius Kabalkinas, vienos
motinos sesuo Liubovė Grigorjevna Kabalkina ir vieno tėvo brolis
Valerijus Stanislavovičius Riteris.
Iš pokalbio su Volkovos motina ir patėviu Zarubinas nieko
aiškaus nesužinojo. Zoja Petrovna sakė, kad jos matėsi išvakarėse,
sekmadienį, ir prisikalb ė iki soties, tai pirmadienjo į viena kitai ne-
skambino. Apie pirmadienio vakaro dukters planus ji nieko neži-
nojo, ir negali pasakyti, ar buvo toji namie. Ne, jai girdint, Dronovo
pavardės Anita niekada neminėjo.
Dvi valandos nuėjo šuniui ant uodegos. Juk tik taip atrodo,
kad reikalų penkioms minutėms: atėjai, pateikei du klausimus ir
išėjai. Volkova kol kas net ne į i, ji tik liudininkė, ir jos at-
žvilgiu jokiu būdu negalima veikti negrabiai, nes visų pirma visus
aplink išgąsdinsi, sukeIsi į o paskui paaiškės, kad žmogus
nekaltas kaip kūdikėlis, o antra, tas liudininkas tuoj pat sužinos, 129
 A. Marinina

kuo konkrečiai domisi sekliai ir ką būtent veikia, bandydami savo

smalsumą patenkinti. Todėl visiems, su kuriais reikės pasikalbėti,
turi sugalvoti gražų prasimanymą, o kad ji patvirtintum, tenka
klausti šimtus kitų klausimų.

Liubovė Grigorjevna Kabalkina ž i Zarubiną nelaimin-

gomis ir pilnomis ašarų akimis.
- Nereikia tėvavardžio, vadinkite mane tiesiog Liuba, mes su
jumis turbūt vienmečiai, - tarė ji Sergejui tyliai. - Man mama jau
skambino. Anita turi kažkokių nemalonumų?
- Ne, jokiu būdu ne, - skubiai patikino ją Zarubinas. - Tie-
siog vyksta rimto nusikaltimo tyrimas, ir reikia patikslinti visus
byloje figūruojančius duomenis. Aiškinamės aktorės Julijos Chali-
povos ž Gal girdėjote?
- Taip, per televiziją, - linktelėjo Liuba . - Anita ją pažinojo.
- Jūsų sesuo ką nors apie Chalipovą pasakojo?
- Ne kažkiek , Anita apskritai nemėgsta apkalbų.
Ji staiga sukūk č gre itai kumštelyje suspausta nosinaite nu-
sišluostė ašaras ir nusisuko:
- Atleiskit.
Ko č ji dabar? Lyg nieko tokio Sergejus nepasakė, o ir kalba
jie apie visiškai svetimo žmogaus mirti.
- Tai ką gi ji pasakojo apie Chalipovą? - atkakliai pakartojo
savo klausimą Sergejus.
- Kad ji padraika ir neatsakinga.
- Ir viskas?
- Na, dar... kad ji paties Ostrovskio meilužė.
- O dar ką?
- Daugiau nieko, garbės žodis. Žinot, kokia Anita? Ji savo rei-
kalų su niekuo nesvarsto, bet ir kitų kaulelių už nugaros nenarsto.
- O su Ostrovskiu jos santykiai geri?
- Normalūs. Atleiskit, ar negalėtumėm greičiau prieiti prie
esmės? Man reikia vaikus iš mamos pasiimti, jiems greitai laikas
gulti.
O, verkti liovėsi, užtat pradėjo nervintis . Ar jūsų spintose,
130 Liubove Grigorjevna, irgi paslaptys dulka? Beje, rodos, jei spintose,
 TRIJŲ NE DĖSNIS

tai nedulka .. . O ką jos ten daro? Džiūsta? Gerai jau, kol kas vaiz-
duosim, kad nieko tokio nevyksta.
- Taigi aš jau prie pat esmės ir priėjau. Ar jums sesuo sakė,
kad praeitą šeštadieni Ostrovskiui sukako šešiasdešimt penkeri
metai?
- Sakė, žinoma .
- Ar ji rengėsi eiti i banketą?
- Suprantat, ją su Antonu pakvietė ateiti sekmadieni, o sek-
madieni mūsų senelės gimtadienis. Ir Anita pas Ostrovskį eiti ne-
galėjo. O Antonas be jos apskritai niekur neina.
- Vadinasi, senelė Anitai Stanislavovnai svarbesnė negu
režisierius Ostrovskis, - pagyrė Zarubinas. - Tai labai gerai ją
charakterizuoja. Mūsų laikais, žinote, mažai kas savo seneles taip
myli. Na, o kaip pirmadieni? Juk pirmadieni dar buvo iškilmės ir
banketas Kino namuose.
- Anita kaip tik ir rengėsi eiti pirmadieni, ji man sekmadieni
sakė.
- Tai kodėl nenuėjo? - paklausė Zarubinas nekaltai.
Pragydo gulintis prieš Liubą ant stalo mobiliukas. Ši greitai ji
č atvertė dangteli:
- Taip!
Ir tuoj pat jos veidas pasikeitė, tarsi akyse nuvyto. Lyg būtų
laukusi kažkieno skambučio, o skambintų visą laiką ne tie. Todėl ir
nervinasi. Ir nori kuo greičiau baigti pokalbi su sekliu ir atsikratyti
milicininku, kad šis negirdėtų, apie ką bus kalbama, kai pagaliau
pasigirs lauktasis skambutis. Turite paslapčių, Liubove Grigorjev-
na... Bet tiek to, ne jo reikalas.
- Atleiskite, - ji uždarė telefoną ir padėjo aparatą ant sta-
lo. - Ko jūs klausėte?
- Kodėl Anita Stanislavovna, jeigu jau rengėsi, i Kino namus
nenuėjo? - pakartojo Zarubinas vangiai.
Dingo netikėtumas. Jis pateikė klausimą, o Kabalkina turėjo lai-
ko apgalvoti atsakymą, telefono skambutis pasigirdo labai ne laiku!
- O argi ji nenuėjo?
Jam pasirodė, kad Kabalkinos nuostaba buvo nesuvaidinta .
- Tai kad ir pats nežinau, - Sergejus skėstelėjo rankomis. -
Jūsų sesuo sako, kad Kino namuose nebuvo, o kai kas iš tų, kurie 131
 A. Marinina

ten buvo, tvirtina, kad pirmadieni Ostrovskio iškilmėse ją matė.

Štai dabar ir aiškinamės.
- Viešpatie, kodėl gi ji nėjo? - tarė Liuba susirūpinusi. - Juk
ji taip norėjo... Ji tikrai rengėsi. Jūs nežinote, kodėl ji nėjo?
- Liuba, juk jūs pati ką tik sakėte, kad jūsų sesuo savo reikalų
su niekuo neaptarinėja. Ir aš ne išimtis. Anita Stanislavovna tiesiog
pasakė, kad pirmadieni Kino namuose nebuvo, o kodėl - nepa-
aiškino.
- Net jums? Juk jūs milicija, jūs ne šiap sau klausinėjate, ne iš
smalsumo. Jums ji privalėjo atsakyti.
- Ką gi, atleiskit, - nusišypsojo Sergejus, - nepateisinau vil-
č Ponia Volkova nepalaikė manęs vertu. Tai aš štai ir galvoju, gal
vis dėlto ji Kino namuose buvo, jei jau taip norėjo. Juk yra ž
kurie tvirtina, kad ją ten matė. Turiu prisipažinti, kad aš galvojau,
jog jie arba klysta, kažką painioja, arba meluoja. Bet galbūt Anita
Stanislavovna kažkodėl nori nuslėpti, kad ji ten buvo? Ką, Liuba?
Kaip jūs manote?
- Oi, ką jūs č šnekate! Kam Anitai slėpti? Be to, juk ji turi
suprasti - jei ji buvo Kino namuose, tai visi patvirtins, kokia pra-
smė sakyti, kad jos ten nebuvo? Juk tai kvaila!
- Irgi teisinga, - Zarubinas apsimetė, kad sutinka. - Tada
kyla klausimas, kodėl kiti liudininkai meluoja. Kodėl sako, kad ji ten
buvo, jei jos nebuvo? Gal tai masinė haliucinacija?
- Nežinau, - Kabalkina gūžtelėjo pečiais. - O ko reikia iš
manęs?
- Och, aš ir pats nežinau, - apsimestinai atsiduso Zarubi-
nas . - Iš tikrųjų niekai ir, atrodytų, nieko bendra su žmogžudyste,
bet jei yra nors mažiausias neatitikimas tarp liudininkų parodymų,
tenka viską aiškintis iki smulkmenų. Ieškau dabar ž kurie
galėtų pasakyti, kur buvo jūsų sesuo pirmadieni vakare, ir ne tik pa-
sakyti, o patvirtinti. Pavyzdžiui, jūs, Liuba, ar jūs jai neskambinote
pirmadienio vakare?
- Pirmadieni? - ji susimąstė, paskui papurtė galvą. - Tikrai
ne. Juk aš buvau į kad ji bankete. Dieną skambinau... Ne,
meluoju, tai ji man dieną skambino.
- Kodėl? Jūs buvote susitarusios, kad paskambinsit, ar atsi-
132 rado kažkoks skubus reikalas?
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Kodėl skubus? - nesuprato Kabalkina.

- Jūs matėtės išvakarėse, senelės gimtadienyje. Greičiausiai
visus neatidėliotinus dalykus aptarėte. Taigi skambutis kitą dieną,
pirmadienį, kai jūs abi darbe, galėjo būti tik skubus. Argi ne taip?
- Na ... - Liuba sutriko, - tai šeimyniniai reikalai. Su žmog-
žudyste nieko bendra.
- lr vis dėlto, Liuba, aš paprašysiu jūsų atsakyti.
Zarubino balsas pasidarė griežtas. Kabalkina pasižiūrėjo į
laikrodi ir vėl atsiduso. Kelintą jau kartą per jų pokalbį? Sergejus
jau pametė skaičių. Ta Liubovė Grigorjevna - tai tiesiog kažkokia
atodūsių ir ašarų gamybos mašina.
- Mes turim broli... Tai yra ne aš, o Anita. Jos tėvo sūnus iš
trečiosios santuokos. Mūsų su Anita bendra mama, o jos su Valer-
ka - tėvas.
- Taip, aš žinau.
- Atleiskit, Sergejau, baikim viską greičiau, nes mano vaikai
dar maži.
- Baikirn, - mielai sutiko jis. - Jūs man greit papasakokit,
ko sesuo paskambino jums pirmadieni i darbą, ir aš nuo jūsų at-
stosiu.
- Ne, - Liuba ryžtingai pakilo nuo sofos, paėmė nuo stalo
mobiliuką, prisisegė prie sijono juosmens. - Aš einu pas mamą
vaikų. Jei norite, galit mane palydėti, aš pakeliui atsakysiu i jūsų
klausimus. Č netoli, gretimoje gatvėje.
- Aš žinau, aš juk šiandien pas jūsų tėvus buvau.
- Na taip, aš užmiršau ...
Jam teko paklusti. Maži vaikai - tai rimta. Prieš tai nėra ir
negali būti jokių argumentų.
Lietus liovėsi, ir i vakarą atvėso. Liuba, neaukšta putli motery-
tė, apsivilkusi š raudoną striukę, buvo panaši i ryškų oro balio-
nėlį, lengvai š šaligatviu. Ji ė labai greitai pusę žingsnio
prieš Zarubiną, tarsi būtų pamiršusi, kad jis apskritai egzistuoja. O
gal nenorėjo kalbėti?
- Liuba, mes nebaigėm, - priminė jai save Sergejus. - Jūs
norėjote man papasakoti apie jūsų sesers skambutį pirmadienį
jums į darbą.
- Nieko ypatingo, - ji net nesulėtino ž - Anita pa- 133
 A. Marinina

skambino ir pasakė, kad kol kas su Valerka nesimatė, bet galbūt

susitiks su juo rytoj. Štai ir viskas.
- Kas - viskas? - piktai paklausė Sergejus. - Kam ji jums
tai pranešė? Ar tai koks pasaulinio masto į Ar jūs pranešate
viena kitai apie kiekvieną savo ž ings
- Kodėl jūs taip ... - ji jau šiek tiek duso, bet tempo nelėti­
no . - Sekmadienį aš pasakiau Anitai, kad mačiausi su Valerka, ir jis
pasirodė man kažko sutrikęs ir susirūpinęs. Štai kitą dieną ji man ir
paskambino, kad pasakytų, jog prisimena mūsų kalbą ir būtinai su
juo susitiks ir pasistengs viską išsiaiškinti. Kad aš nesijaudinčiau, ir
jei jam reikia pagalbos, tai ji viską padarys.
- O kodėl jūs jaudinotės? Argi tai nenormalu, kai žmogus
kažko susirūpinęs, juolab verslo žmogus? Argi dėl to reikėtų pulti
į paniką?
- Jūs nesuprantate ...
- Žinoma, aš nesuprantu, - lengvai sutiko jis. - Štai jūs
man ir paaiškinkit, kad aš suprasčiau.
Geriau ji į save pasižiūrėtų! Pati juk irgi sutrikusi ir susirūpi­
nusi, ašaros akyse, atodūsiai, laukia kažkokio skambučio. lr kažko-
dėl sesuo nepuola griūdama jos gelbėti. Na, ir š
- Valerkos žmona - narkomanė. Bet tai tik tarp mūsų, gerai,
Serioža? Apie tai, be Valerkos, žino tik trys ž jo mama ir mes
su Anita. Be to, Valerka mano, kad aš nieko nežinau, o tik motina
ir Anita. Bet Anita man pasakė, kad nuo manęs jį paslapčių neturi.
Todėl, kai aš pamačiau, jog jis visiškai neadekvatus, aš išsigandau,
kad jo žmona bus kažko pridariusi.
- Pavyzdžiui, ko?
- Pavyzdžiui, perėjo prie heroino. Kol kas ji tik tabletes var-
tojo, tai vis dėlto ne taip baisu, kaip heroinas, aš žinau. O jei heroi-
nas, tai viskas - galas. lr suprantama, kad Valerka su manim apie
tai nekalbės, juk aš kaip ir nieko nežinau. Štai aš ir paprašiau, kad
Anita išsiaiškintų. kas tokio ten dedasi.
- Aišku.
Taip, su žmogžudyste tai, žinoma, niekaip nesusiję, tik veltui
sugaištas laikas.
- lr dar vienas, paskutinis klausimas, - Kabalkina jau buvo
134 surinkusi kodą ir dabar stovėjo, laikydamasi už atidarytų durų ran-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

kenos. - Jūsų mamytė skundėsi , kad Anita Stanislavovna slepia

nuo jos savo draugą Antoną Kričevecą. Jūs jį pažįstate?
- Ne. Anita manęs su juo nesupažindino.
- Ar jūsų tai neužgauna? Juk jie jau penkiolika metų kartu,
Antonas - svarbi jos gyvenimo dalis . Nejau neįžeidu, kad ji jums
tos dalies neparodo?
- Nė kiek. Anita nieko į savo gyvenimą neįsileidžia, ir visi
seniai prie to priprato. Toks jos charakteris. Viso labo.

- Viskas, Jura, man liko paskutinė viltis, - susikrimtęs

konstatavo Zarubinas, sėdėdamas Korotkovo kabinete. - Jeigu
Volkovos brolis tikrai susitiko su ja antradienį, ž iš-
vakarėse, tai galbūt ji bent jam prasitarė, kur praleido pirmadienio
vakarą ir kodėl nebuvo pas Ostrovskį. Jeigu ir jis nieko nežino, tada
visai blogai.
- Serio ža, tu mane pribaigsi, - Korotkovas į apžiū­
rėjo tuščią puodelį, kuriame dar visai neseniai buvo karšta arbata,
ir labai nustebo, į kad daugiau ten nieko nėra. - Tu su
Kamenskaja kalbėjai?
- Aš kas vakaras su ja kalbuosi. Kasdienės ataskaitos telefo-
nu. O ką?
- O nieko! - pratrūko [urijus. - Aš jau negaliu girdėti apie
tą prakeiktą pirmadienį kartu su tuo prakeiktu jubiliejumi to pra-
keikto Ostrovskio! Aš specialiai važiavau pas ją į tuos prakeiktus
Bolotnikus, kad viską smulkiai išsiaiškinčiau akis į akį, o ne telefo-
nu . Ir ji pažadėjo , kad pasistengs tave nuraminti.
- Ji neturi nuojautos, - atkakliai papurtė galvą Sergejus. -
Tu pats puikiai tai žinai, ir Nastia Palna tai žino . Jos smegenys ana-
litinės, o nuojautos nėra ir niekada nebuvo.
- Na, taip, o tu jos, galima pagalvoti, turi per akis, - su-
burbėjo Korotkovas. - Nuojautos č Susitarkime taip. Aš
dabar paskambinsiu ir pateiksiu vieną klausimą. Ir paskui tu atsi-
sakyk savo užmačių ir prisidėk prie tikrinančių Bagajevo grupuotę,
nes ten vaikinai, kiekvieną tikrindami, jau neriasi iš kailio.
Jis atvertė stalo kalendoriaus lapelį, rado Dronovo priimamojo
telefono numerį ir pakėlė ragelį : 135
 A. Marinina

- Laba diena, majoras Korotkovas, Maskvos kriminalinė pa-

ieška. Būkit malonus, man reikia nedidelės informacijos, manau,
jūs galėtumėte padėti. Nesinori dėl tokių reikalų kreiptis į poną
Dronovą asmeniškai. .. Taip, ačiū. Tai štai, pirmadienį Kino namuo-
se buvo pagerbtas režisierius Ostrovskis. Pažįstat tokį?.. O, tada tuo
labiau. Ten į nedidelis incidentas, vienam iš dalyvių dingo
portfelis su svarbiais dokumentais. Mes paprašėme visų kviestinių
sąrašo, bet, žinoma, vieni atėjo, kiti ne, ir mums reikia patikslinti. ..
Ponas Dronovas sąraše yra. Gal pasakytumėt, buvo jis iškilmėse ar
ne? .. Ak, štai netgi kaip ... Aišku. Labai jums ačiū. Dar kartą atsipra-
šau už sutrukdymą.
Padėjęs ragelį, Korotkovas išraiškingai pasižiūrėjo į Zarubiną:
- Štai tokie reikalai, mano jaunasis drauge. Pono Dronovo
pirmadienį Maskvoje apskritai nebuvo. Taip pat ir sekmadienį, ir
š Dar ketvirtadienį jis išvažiavo į dalykinę kelionę ir grįžo
taip pat ketvirtadienį, tai yra kitą dieną po Chalipovos žmogžudys-
tės.
- Pasirūpino savo alibi, - pareiškė Sergejus neabejodamas.
- Č jau tu geriau žinai, - nusišaipė Jura. - Šiaip ar taip,
pirmadienį nei su Volkova, nei su Kričevecu susitikti jis negalėjo .
Taigi ką ta sald žioji porelė darė, kol Kino namuose kiti garbino Os-
trovskį, neaišku, bet su žmogžudyste tai neturi nieko bendro.
- Jie galėjo susitikti ne su Dronovu, o su Bagajevu, - nepa-
sidavė Zarubinas.
- Kur jau ne! Nesusitarę su Dronovu? lr kaip jiems prie Rus-
lano prieiti? Jie juk ne verslininkai ir ne nusikaltėliai. Viskas, Serio-
ža, tema baigta. Aš sutinku su tuo, kad Chalipovos ž su
Dronovu susijusi, bet dėl pirmadienio - taškas. Supratai? Jeigu tu
manai, kad Dronovas išvažiavo iš Maskvos, nes žinojo, kad rengia-
ma jo meilužės ž tai ta kryptimi ir knisk. Jeigu manai,
kad Volkova ir Kričevecas gali būti bendrininkai, dėl Dievo, daryk
viską, ką laikai reikalinga. Bet užmiršk pagaliau apie pirmadienį!
- Gerai, - niūriai sumurmėjo Zarubinas. - Bet su Riteriu
aš vis dėlto susitiksiu.
- Jo majo! - užriko Korotkovas . - Ar tu kurčias? Ar aš
blogai ai škinu?' Darbo begalės, vaikinai užsi knisę, ir mūsų, ir RU-
136 BOP-o .. .
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Nešauk ant manęs, - Zarubinas buvo ramus ir atrodė

netgi linksmas, lyg pakeitu tonu su juo būtų kalbėjęs ne skyriaus
viršininko pavaduotojas, o kažkoks visai pašalinis dėdė, kurio nuo-
monė Sergejaus gyvenime neturėjo nė mažiausios reikšmės. - Aš
susitiksiu su juo ne darbo metu.
- Sekliai neturi ne darbo laiko. Mūsų darbo diena nenor-
muota, neužmiršai? O Viešpatie, ir kodėl gi tu toks užsispyręs? Pats
juk matai, kad trauki tuščią bilietą, bet nenori prisipažinti. lr kaip
su tavimi kalbėti, jei šaukti negalima, o normalių ž tu nesu-
pranti! Beje, o kodėl ant tavęs negalima šaukti?
Zarubinas gudriai nusišypsojo ir pamerkė akį. Jis suprato, kad
audra praėjo, Karotkovas nuleido garą ir vėl gali žmoniškai kalbėtis.
- Todėl, kad aš mažiukas. Tu žinai, kokį klaikų aš turiu dėl to
kompleksą? Manęs negalima ignoruoti, manęs negalima barti, ant
manęs negalima šaukti, nes aš baisiausiai susijaudinu. O kai aš susi-
jaudinu, darausi bukas. lr blogai dirbu.
- Tu - mažiukas šantažistas, - Karotkovas dūrė į jį pirštu.
- Teisingai, - sutiko Sergejus. - O tu - didelis viršininkas.
Žodžiu, šefe, aš viską supratau ir padarysiu, kaip tu sakei. O viso
kito tu kaip ir nežinai, gerai?

Tai, kad liovėsi nuolatiniai lietūs, Nastią, žinoma, džiugina,

bet štai atšalimas sutapo su nemalonumais. Šiluminiame centre
į avarija, ir visi Bolotnikų namai liko be šildymo ir karšto van-
dens . Dienos metu Nastiai šiaip taip sekėsi gelbėtis nuo š bet
su juo kovojant praleista naktis išeikvojo visas jos didvyriškumo
atsargas. Iš pat ryto ji paskambino Diužinui ir paklausė, ką tokiais
atvejais reikia daryti.
- Normalūs ž kūrena ž ir į vandens šildytu-
vą, - ramiai atsakė Pavelas. - Bet tavęs prie normalių priskirti ne-
galima. Visų pirma, tu negali priskaidyti malkų, o tas, kur priskaldė
Karotkovas, sekmadienį mes visas sukūrenorn. Antra, tu nežinai,
kur ir kaip į vandens šildytuvas.
- Tai ką man dabar daryti? Laukti, kol pavirsiu šaldyta silke?
- Laukti, kol aš atvažiuosiu.
- O ilgai? - gailiai paklausė Nastia. - Aš jau vos laikausi. 137
 A. Marinina

- Maždaug pusantros valandos. Tuoj pasiprašysiu Ivano ir

važiuoju.
Tai nepasisekė! Būtų dabar koja sveika, galėtų š apsi-
rengti ir pusantros valandos greitu žingsniu pasivaikščioti po mišką
- ir sveika, ir sušilti padeda. O dabar, kad ir kaip rengtumeisi, vis
tiek šalta lyg lauke sėdėtum, o ir jokių š drabužių Nastia neturė­
jo, nemanė, kad liks be apšildymo.
Na, gerai, pusę valandos galima su naudoti gydomajam pasi-
vaikščiojimui, kurio trukmė jau pasiekė trisdešimt minučių. O dar
valandą? Nastia prisiminė, kaip šalo vakar visą dieną ir visą naktį, ir
nusprendė, kad po tokių išbandymų valandą tai jau tikrai išsilaikys.
Pamanykit, kas ta viena valanda, viena mažutė trumputė valandėlė,
palyginus su visa šalta ir begaline para!
Č atvežė į Bolotnikus daug knygų, bet Nastia č
skaitė nedaug. Ji buvo linkusi geriau pasikapstyti savyje ir paieškoti
savo pačios problemų pirminių priežasčių. Stebuklais ji netikėjo,
bet nuo tada, kai išdrįso pati sau pasakyti viską, ką ji mano apie
santykius su savo viršininku, koją skaudėjo mažiau. Sunku pasa-
kyti, kodėl taip atsitiko - ar todėl, kad išsibaigė visi ligos terminai
ir reikalai ė taisytis, ar kad Nastia gyvena sveikesnį gyvenimą.
kasdien eina pasivaikščioti. daug miega ir reguliariai valgo, o gal
todėl, kad Paša Diužinas buvo teisus. Nastia labai norėjo su juo apie
tai pasikalbėti, bet laisvadieniais visą laiką šalia buvo Lioša, paskui
dar ir Karotkovas atsirado, ir apskritai vasarnamyje tvyrojo links-
mas šurmulys, o ji manė. kad toks pokalbis yra rimtas ir svetimoms
ausims neskirtas. Ypač Liošos ausims, juk jis fizikas-matematikas.
žmogus pragmatiškas ir žemiškas, ko gero, dar ims šaipytis. Ji ir
pati mokėsi fizikos-matematikos mokykloje ir išaugo karinga ateis-
tė, bet jos mąstymas buvo kažkoks ne toks kaip Č Galbūt
todėl, kad ji dažniau nei vyras susiduria su svetima elgsena ir sve-
timais likimais ir gerai žino, kokie nepaaiškinami dalykai dedasi
ž galvose ir atsitinka jų gyvenime.
Šiaip ar taip, neskubrūs pamastymai apie savo ir apie kitų
ž elgesį leido jai prieiti prie netikėtos išvados - ž
labai dažnai nepasinaudoja savo pačių galimybėmis, o teikia pirme-
nybę svetimoms, nes iš anksto yra į jog nieko jiems neišeis.
138 Savo pačios resursais šiuo atveju Nastia laikė dvasines galias ir psi-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

chologines galimybes. Juo daugiau pačių paprasčiausių gyvenimiš-

kų situacijų ji prisiminė, juo labiau ryškėjo dėsningumas. Imkim
kad ir paprasčiausią pavyzdį su pinigais, kuriuos skolinasi. Sakysim,
žmogus uždirba tam tikrą sumą ir žino, kad jei jis taupys, tai per
trejus metus sutaupys pakankamai, kad galėtų nusipirkti... na, pa-
vyzdžiui, naują mašiną. Yra du variantai: taupyti, laukti ir po trejų
metų į kas užsibrėžta, arba trejiems metams pasiskolinti
pinigų ir nusipirkti mašiną jau dabar, nes turima jau paseno arba
nemadinga, arba tapo per maža. Dažniausiai pasukama antruoju
keliu, nes ž mano, kad dar trejų metų su šitom vežėčiom jie
neišlaikys. Nėra jėgų daugiau kentėti! Tai ne važiavimas, o kankynė.
Nustoti važinėtis mašina ir trejiems metams persėsti į visuomeninį
transportą? Ne, ką jūs, aš negaliu, aš pripratęs prie mašinos, ko-
kie č gali būti tramvajai ir troleibusai! O jeigu į ką tai
reiškia "aš daugiau negaliu" arba "aš nesugebėsiu"? Arba "daugiau
neturiu jėgų", "aš to neiškęsiu", "aš to nepakelsiu"? Taigi vis tą pa-
tį - į kad savo jėgomis neapsieisi. Neužteks kantrybės,
tvirtumo, valios. Geriau pasinaudoti svetimais pinigais, negu savo
vidinėmis galiomis ir sugebėjimais.
Žinoma, dažnai mes, ž gudraujam. Iš tikrųjų mes ma-
nom, kad ir galėtumėm, ir iškęstumėm, ir jėgų pakaktų, bet labai
jau nesinori.. . Bloga, į nuobodu. Kartais net kamuoja. Kartais
skaudu. Sąmoningai kęsdami nepatogumus ir graužatį, mes tai
vertiname kaip kažkokią auką, kurios, žinoma, nepageidaujame.
Ir stengiamės padaryti taip, kad aukotųsi kiti. Tegul jie, tie kiti,
keičiasi, tegul elgiasi taip, kad mums būtų patogiau ir priimtiniau,
tegul sutinka su mūsų pažiūromis ir mūsų skoniu, tada mums bus
lengviau su jais sugyventi. Tegul dalijasi su mumis savo pinigais,
laisvalaikiu, sugebėjimais. Jiems, tiems kitiems, aukotis lengviau
nei mums, tokiems pavargusiems ir iškankintiems.
Bet juk turi būti priežastis, dėl kurios ž savo jėgomis
nepasitiki. Kiekvienas turi savo priežastį, nes žmogus gyvena indi-
vidualų gyvenimą su individualiu patyrimu, ir kiekvienas kada nors
pakliūva į tokią situaciją, kuri visam laikui atmuša norą susidoroti
savomis jėgomis su trimis dažniausiai sutinkamais priešais: būtiny­
be į baimę, laukti ir kęsti.
O galbūt viskas nuo to, kaip suaugę ž elgiasi su vaikais? 139
 A. Marinina

Mažas žmogutis bet kuriuo atveju sako "aš pats", o suaugusIeJI

kiekvieną kartą jam aiškina , kad pats jis nesusidoros, kad be pa-
galbos jam nieko neišeis . Vaiko dvasia siekia išmokti naudotis savo
galimybėmis, o suaugusiojo siela stengiasi, dažnai nesąmoningai,
suformuoti vaiko priklausomybės nuo suaugusiųjų jausmą. Iš esmės
- nuo tėvų. Be mūsų tu nieko negalėsi, be mūsų prapulsi, kas sulai-
kys tave nuo neapdairaus elgesio ir neteisingų sprendimų, kas apgins
tave nuo pavojaus, mes tau - viskas, tu be mūsų - niekas. Galų gale
suaugusieji užkrečia vaikus savo ideologija, ir štai - rezultatas.
Žinoma, viskas ne taip paprasta ir tiesmukiška . Yra du poliai.
Viename iš jų - supratimas, kad padėti kitiems - tai gerai ir pa-
girtina, o paprašyti pagalbos - nesmerktina ir negėda . O kitame
poliuje - tikėjimas, kad žmogus gali neitikėtinai daug, ir jo dvasi-
nės jėgos ir galimybės iš tikrųjų beribės. Prašyti pagalbos galima ir
reikia, kai išnaudoti visi vidiniai rezervai, bet juk dauguma ž
jų net nepaliečia, iš anksto nusprendę, kad jų apskritai nėra ir rei-
kia pasinaudoti svetimais - materialiais, fiziniais arba dvasiniais.
Kažkurio rašytojo knygoje, rodos Koeljo, Nastia rado į
frazę apie tai, kad žmogus turi viską, ko jam reikia. Prisiminusi tuos
žodžius, ji nutarė, kad sugebėjimas tai teisingai suprasti ir yra tik-
roji išmintis. Kiekvienas žmogus turi pakankamai jėgų, kad visiškai
patenkintų savo poreikius ir norus. Kitas reikalas, kad dažnokai
ž nesupranta, kokie jų tikrieji poreikiai, ir prisigalvoja sau
dievai žino ko, orientuodamiesi ne i realijas, o i madą, aplinkinių
nuomonę ir gyvenimo būdą, viešpataujančią ideologiją. Štai turi
kažkas madingą skudurą - ir aš tokio noriu. Kam jis tau? Ar ne-
turi kuo rengtis? Vaikštai apdriskęs ir š Ne . Tai kam? Todėl, kad
protus valdo viešpataujanti klišė - žmogus privalo rengtis madin-
gai. Bet šita klišė, o ir pati mada sugalvoti tam, kad ž pirktų
daugiau drabužių, nelaukdami, kol susidėvės tie, kuriuos jie turi.
Visa tai mums sąmoningai į š tų, kurie daro pinigus iš plataus
vartojimo prekių ir verčia mus pirkti iš esmės visiškai nereikalingus
mums daiktus. Juk tai taip paprasta! O mes kaip asilai, viliojami
morka, sekame paskui gudrius gamintojus, leisdami būti apiplė š
tiems ir skųsdamiesi, kad nėra pinigų.
Atskirti tikruosius poreikius nuo kieno nors į š - tai ir yra
140 išmintis. Kiekvienas turi poreiki mylėti ir kiekvienas gali tą poreiki
 TRIJŲ NE DĖSNIS

realizuoti. Bet į š mums nuomonė sako, kad meilė turi būti abi-
pusė, kitaip tai gėdinga ir kažkaip kvaila ir žema, ir tais atvejais, kai
meilė vienpusė, prasideda kančios... Kiekvienas turi poreikį būti
mylimas, ir nėra pasaulyje žmogaus, kurio niekas nemyli, bet vėlgi
mums į nuomonė, kad jei tave myli princas arba karalienė, tai
tu - labai geras, o jei tave myli neįžymus ir išvaizda niekuo neiš-
siskiriantis žmogus, tai į tokią meilę galima nekreipti dėmesio, nes
ji tavo į ir savęs vertinimui pliusų neprideda. Tokia meilė
- tas pat, kas jokia. Jeigu manęs nemyli patys geriausi ir patys ryš -
kiausi, tai tas pat, kas manęs nemyli niekas. Ir vėl kančios.
Štai tokios mintys sukosi Nastios Kamenskajos galvoje, trik-
dydamos taip ilgai lauktą jos poilsį su knyga rankose. Ir dabar jai
atrodė, kad ji, ko gero, pasirengusi pokalbiui su Diužinu .

Kaip ir ž Diužinas atvažiavo po pusantros valandos.

Tuoj į vandens š ir kol Nastia š karštoje vonioje,
priskaldė malkų ir užkūrė ž
- Dabar galima gyventi, - džiaugsmingai pareiškė ji, pasi-
rodžiusi svetainėje rausvutė kaip po pirties. - Tik neaišku, ką man
daryti naktį, židinys juk u žges, ir kambarys greit atvėso
- Pasiimk dar porą antklodžių iš viršaus. Tau liko tik vieną
naktį pasikankinti, ryt avariją likviduos, aš skambinau ir sužino-
jau, - nuramino ją Pavelas. - O iki vakaro išgyvensi prie židinio,
aš daug malkų atne šiau, turėtų užtekti.
- Tu ilgam atvažiavai?
- O ką? Nori, kad aš greičiau iš č nešdinčiausi? Kažkam pa-
skyrei slaptą pasimatymą? - paklausė jis kandžiai.
- Eik sau! - nusijuokė Nastia. - Kokie gali būti pasimaty-
mai, kai tokia koja? Aš norėjau su tavimi pasišnekėti. Kaip tik apie
mano raišą galūnę.
- Tada vaišini pietumis, - nedelsdamas reagavo Diužinas.
- Ką tu, Paša, - išsigando ji. - Turiu tik š pusfabrika-
č aš juk sau nieko neruošiu.
- Ta-aip, palyginus su paršiuku, tai, žinoma, silpnoka, - jis
smerkiamai palingavo galva. - Tiek to , valgysiu, ką duoda. Č isti a -
kovo vietoje aš su tavimi jau seniai būčiau išsiskyręs. 141
 A. Marinina

- Aš manau, - juokdamasi atsakė Nastia, - kad Č

vietoje tu manęs net vedęs nebūtum.
Ji ištraukė iš šaldiklio pakelį kiniškos mišrainės su ryžiais, kre-
vetėmis ir gausybe kažkokių daržovių, išbėrė viską į stiklinį puodą,
į trupučiuką vandens ir į į mikrobangų krosnelę. Tokią
mišrainę Nastia pirkosi jau kelis kartus, ir jai atrodė, kad tai gan
skanu. Nors gali būti, kad Pašai taip ir nepasirodys.
Diužinas didvyriškai suvalgė viską, kas buvo lėkštėje, nors iš
jo veido nepasakytum, kad jis patyrė beprotišką malonumą . Kol jie
pietavo, kambarys pastebimai at šilo, ir Nastia ryžosi netgi nusivilk-
ti striukę ir užsimesti ją ant pečių.
- Paša, rodos, aš supratau, kodėl koja taip ilgai negyja, - pra-
dėjo ji. - Atvirai sakant, aš nelabai tuo tikėjau, ką tu tada ligoninėje
man sakei.
- Apie ką?
- Apie tai, kad jei koją taip ilgai skauda, ir būtent kairę, tai
reiškia, kad aš einu ne tuo keliu, formuodama savo santykius su
kažkokiu vyriškiu. Ar aš teisingai tave supratau?
- Teisingai. Apskritai viskas ne visai taip ...
- Na, štai, - supyko Nastia, - prasideda.
- Palauk, palauk, - Pavelas nusišypsojo. - Paklausyk iki galo.
Kojos - tai to kelio, kuriuo tu eini, simbolis. Jeigu skauda abi ko-
jas - ir kairę, ir dešinę, tai gali būti susiję su tuo, pavyzdžiui, kad tu
savo gyvenime padarei kažką ne taip, gali būti, kad nuėjai ne tuo keliu
ir nesąmoningai to gailiesi. Pasirinkai ne tą darbą, ne tą išsilavinimą,
ne tą miestą, ne tą vyrą ir taip toliau. Supranti? O jei skauda tik vieną
koją, tai reikia galvoti apie santykių su kokiu nors vyru kelią, jei koja
kairė, arba su moterimi, jei dešinė. Kadangi tu turi problemų būtent
su kaire koja, aš tau ir pasakiau apie problemas su vyru.
- Na, gerai, aš supratau, kad neteisingi mano santykiai su
viršininku ir todėl man nesinori eiti į darbą. Gali taip būti?
- Žinoma . Beje, taip būna gana dažnai.
- Vadinasi, aš ne vieniša, - nusišiepė Nastia. - Tai guodžia.
Ir ką man toliau daryti?
- Dirbti su tuo, - ištarė Diužinas visiškai nesuprantamą fra-
zę. - Dirbti atkakliai, ilgai ir kantriai.
142 - Būtent kaip?
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Tu man pirmiau pasakyk, ar po to, kai tu tai supratai, kas

nors atsitiko?
- Na .. . Lyg ir mažiau ė koją skaudėti, bet juk aš treniruo-
juosi, ir masažą man daro, ir fizioprocedūras. Ir apskritai jai jau
laikas sveikti, štai ji ir sveiksta.
- Aišku . Kitaip tariant, tu pasekmių su priežastimi kol kas
nesieji. Tu manai, kad tai, jog supratai problemą, tau niekuo nepa-
dėjo.
- Ne, Paša, - nesutiko ji, - aš tiesiog nesu tuo į Iš
kur aš galiu žinoti, kodėl koją mažiau skauda?
- Negali, - sutiko jis. - Bet patikėk mano žodžiu, jeigu tu
nesusidorosi su savo problema, koją skaudės dar labai ilgai, paskui
gal kuriam laikui nurims, o paskui ir vėl prasidės. Vienu žodžiu,
jeigu tu pati su savimi nei šsiai škinsi, tu su savo koja turėsi vargo iki
gyvenimo galo. Tiki?
- Ne, - sąžiningai prisipažino ji. - Netikiu.
- Tada apie ką tu rengeisi su manimi kalbėtis, jeigu netiki?
- Pati nežinau, - Nastia sutriko. - Aš noriu pasakyti, kad
viską reikia tikrinti bandymų keliu. Aš, žinoma, netikiu tuo, ką tu
sakai, bet. .. O jeigu taip ir yra? Aš turiu daug laiko, niekuo neuž-
imta, ir aš galėčiau pabandyti. ..
- Aišku, - atsiduso Diužinas. - Tu ir vėl nori, kad aš tau
ištraukčiau triušį iš skrybėlės. Nieko nebus, Nastule. Kitas reikalas,
jei tu nuoširdžiai norėtum išsiaiškinti savo problemą, nepriklauso-
mai nuo fizinio rezultato.
- Noriu, - tvirtai tarė ji. - Todėl, kad juk amžinai nesėdėsiu
su nedarbingumo lapeliu. Anksčiau ar vėliau ateis diena, kai man
reikės eiti į darbą ir susitikti su viršininku. Ir aš norėčiau , kad tai
nebūtų tęsinys viso to, ką aš neteisingai jau padariau.
- O kur problemos esmė, tu man, žinoma, nepasakysi?
- Pasakysiu. Aš jį į Ir jis pradėjo manęs nekęsti. Bet
jam užtenka proto savo pykčio ant manęs nelieti. Tiesiog nuo to lai-
ko mes visiškai negalim normaliai bendrauti. Prisimeni, kaip filme
.Mimino" - irgi jaučiu tokią stiprią asmeninę antipatiją! Ir aš ne-
žinau , kaip elgtis, kad viskas nukryptų kažkokiomis priimtinomis
vėžėmis. Aš galiu jo atsiprašyti, bet nesu tikra, kad tai padės. O kas
padėtų? 143
 A. Marinina

- Nežinau, - jis palingavo galva . - Ir niekas nežino. Išsky-

rus tave pačią .
- Bet aš juk nežinau! - visai nusiminusi sušuko ji.
- Tu žinai, - paprieštaravo Pavelas . - Tik tas žinojimas pa-
slėptas labai giliai, po visokio šlamšto krūva. Š reikia nukasti,
tada sprendimas ateis savaime. Jis ateis, ir tu negalėsi jo nepamatyti.
Štai tas šlamšto šalinimas ir yra tas darbas, apiė kurį aš tau sakiau.
Visų pirma tau reikia padirbėti su savo puikybe.
- Su puikybe? - nustebusi paklausė Nastia.
- Būtent. Tu jį į vadinasi, tuo metu laikei save aukščiau
už jį ir manei galinti kaltinti ir teisti. Tai ir yra puikybė.
- Tik pamanyk, - susimąsčiusi nutęsė ji, - aš ir nežinojau,
kad tai taip vadinasi. Iš tiesų aš už tai jau save išbariau, supratau,
kad buvau neteisi, tik nežinojau, kad tai puikybė.
- Ji, balandėlė, ji, mieloj i. Sutramdyk puikybę, atsikratyk jos,
o paskui atleisk sau už tai, ką padarei.
- Atleisti? Aš manau, atvirkščiai, turiu save peikti ir barti už
tai, o tu sakai, atleisti.
- Atleisti, Nastule. Būtinai. Jeigu tu save peiksi ir barsi, tu
užsidirbsi dar ir kaltės jausmą. Ar tau to reikia? Pasakyk sau, jei
nori balsu, jei nori mintyse, viską, ką tu manai apie tą savo poelgį,
išsikalbėk, ištark visus pačius nemaloniausius žodžius, o paskui at-
leisk. Ir paleisk.
- Kaip tai?
- Tai. .. Taip, nelengva su tavim. Ar tu dvasinės literatūros
visiškai neskaitai?
- Tu turi galvoje religinės?
- Aš .turiu galvoje - dvasinės. Tos, kuri skirta dvasios ir
sielos problemoms. Ji gali būti ir religinė, bet toli gražu ne visada.
Paleisti, Nastule, reiškia nelaikyti savyje tokio žmogaus, koks tu jau
seniai nesi. Kada visa tai nutiko su tavo viršininku?
- Praeitą vasarą.
- Štai matai, kiek laiko praėjo! Tu laikui bėgant tapai kitokia.
Per tą laiką tau į galvą atėjo tiek visokių minčių, tu tiek visko išgyve-
nai, tu tapai beveik dvejais metais vyresnė, o vis dar laikaisi į
"anos" Kamenskajos. Paleisk ją. Išbark ją už tai, ką padarė, atleisk
144 ir išsiskirk su ja.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- O toliau? - jai pasidarė į ir kurį laiką Nastia net už-

miršo, kad visu tuo netiki.
- Toliau ... Toliau dirbk su viršininku. Procedūra visiškai ta
pati - išsakyk viską, ką galvoji, paskui atleisk jam ir paleisk. Ir svar-
biausia, neužmiršk paprašyti jo atleidimo. Atsimink formulę: "At-
leisk man. Ir aš tau atleidžiu ir paleidžiu, likim geruoju". Į
- Atleisk man. Ir aš tau atleidžiu ir paleidžiu, likim geruo-
ju, - paklusniai pakartojo ji. - Ir viskas? Taip paprasta?
- Na, ką tu, - nusijuokė Pavelas. - Paprasta niekada nebū­
na. Tai reikia kartoti labai greitai ir labai daug kartų, ilgai ilgai. Tol,
kol pajusi, kad visa ta tavo "labai stipri asmeninė antipatija" paliko
tave kartu su iškvėpimu. Aš paskui tau išaiškinsiu visas technines
detales, o kol kas pa kalbėkim apie strategiją. Kaip aš suprantu, be
puikybės, tavyje yra dar kažkas, kas privertė žengti tokį ž Juk
yra?
- Yra, - linktelėjo Nastia. - Baimė, kad aš pati nesusidoro-
siu su savo problemomis ir bandymas jas išspręsti kitų sąskaita.
- Puikumėlis, - jis kažkodėl į - Su tuo irgi rei-
kia gerokai padirbėti. Mintys, kad tu nesugebėsi ar nesusidorosi, tai
nusiminimo nuodėmė. Ja reikia atsikratyti.
- O dar?
- O dar reikia į ir paisyti kosminių dėsnių.
- Paša! Na, štai, - nusivylė Nastia, - viskas buvo taip gerai,
gryna psichologija, ir staiga prašom, vėl kosminiai dėsniai. O be
dieviškų dalykų neįmanoma?
- O ką? Labai norisi be dieviškų? - į Diužinas. - Dievą
tikėti nesinori, taip? Tai žinoma, be jo kur kas lengviau gyventi -
elkis kvailai ir š ir apie nieką negalvok.
- Paša, taigi aš rimtai. ..
Nastiai pasirodė, kad kambaryje pasidarė visai šilta, ir ji nusi-
metė striukę.
- Taigi ir aš rimtai. Nastule, kosminiai dėsniai tai ne dieviški
dalykai. Tai dėsniai, nusakantys optimalų žmogaus dvasios gyve-
nimo režimą. Jeigu jų laikysies, tai dvasia bus rami, joje nesikaups
visoks šlamštas, ir teisingi sprendimai atsiras lengvai ir greitai. Jei
nori, gali tai vadinti dvasios higiena. Iš viso yra penki tokie dės-
niai, bet dabar aš tau papasakosiu tik apie du, kurie tau šiandien 145
 A. Marinina

labiausiai reikalingi. Juoba vieną iš penkių dėsnių tu jau žinai. O gal

užmiršai?
- Trijų ne dėsnis? - patikslino Nastia. - Nieko nedaryk, ne-
sakyk ir negalvok, jeigu tavęs to neprašo?
- Taip, taip. O kaip tu ji pavadinai? - paklausė Diužinas . -
Trijų ne dėsniu? Į Dabar kitas dėsnis ... Klausyk, gal užsira šy-
tum? Nes aš tau tiek pripasakojau, juk pusę visko užmirši.
- Nieko, aš atsiminsiu, mano atmintis gera.
- Na, ž kad paskui nesiskųstum. Kitas dėsnis: gerbk
savo tėvus, mokytojus ir vyresniuosius.
- Bet juk tai vienas iš dešimties į - nusivylusi nu-
tęsė ji. O ji manė, kad dabar Paša pasakys kažką nepaprasta, nauja,
netikėta ...
- Oį tavo manymu, tai kas, niekų paistalai? - į
ž jis.
- Ne, ne niekai, žinoma, bet aš maniau... Žodžiu, nesvarbu,
pasakok toliau.
- Ne, toliau dar anksti, sustosim prie to dėsnio, juoba kalba-
me apie tavo viršininką. Kiekvienas, su kuriuo tu turi reikalų, kaž-
kuria prasme tampa tavo mokytoju. Taip pat ir tavo viršininkas, net
jeigu tu jo ir nemėgsti. Bet tarp jūsų susiklosčiusi situacija privertė
tave šiandien kai ką apmąstyti, kai ką suprasti. Tu jau kažko išmokai
ir išmoksi dar, jam padedant. Supranti, apie ką aš?
- Suprantu, - atsakė ji tyliai.
- Tu turi išmokti ji gerbti. Elgtis su juo pagarbiai ir jausti jam
dėkingumą, kad ir už tai, jog dabar galvoji apie savo problemas ir
bandai jas išspręsti. Nėra abejonės, kad ji gerbti yra ir kur kas dau-
giau priežasčių. Juk yra, argi aš neteisus?
- Yra, - sutiko ji.
Žinoma, yra. Kad ir kaip ji Afonios nekęstų, jis geras profe-
sionalas.
- Vadinasi, tavo užduotis pagal tą kosminį dėsnį - išmokti
kiekviename žmoguje matyti savo mokytoją ir ji gerbti. Ir paskuti-
nis šiandien dalykas . Bet pirmiau - klausimas.
- Koks?
- Kada šiemet sužaliavo medžiai?
146 - Ką?!
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Nastiai pasirodė, kad jai pasigirdo. Kuo č dėti medžiai? Ir

koks skirtumas, kada jie sužaliavo? Ar jis tikrina jos pastabumą? Ir
kuo č dėti kosminiai dėsniai?
- Paša, aš nesuprantu... Koks ryšys?
- Pats paprasčiausias. Atsakysi į klausimą?
- Ne, aš tiksliai neatsimenu. Turbūt gegužės pabaigoje, kaip
paprastai.
- Šiemet, Nastule, balandžio pabaigoje visi medžiai buvo pa-
sipuošę sodria žaluma. Ne žalsvu rūkeliu, o visaverte tankia lapija.
Vasara prasidėjo mėnesiu anksčiau nei paprastai. Gamta mums pa-
dovanojo visą papildomą vasaros mėnesį. O tu ir nepastebėjai.
- Nepastebėjau, - kaltai prisipažino Nastia. - Ir kas iš to?
- O iš to - išvada, kad reikia būti dėkingam viskam, kas mus
supa, mums atsitinka. Ir tam, kad buvo dar vienas vasaros mėnuo.
lr tam, kad tu susilaužei koją, nes tik todėl pradėjai knaisiotis savyje.
Ir tam, kad vakar atšalo, nes kitaip aš šiandien nebūčiau atvažiavęs
ir mes nebūtumėmpasikalbėję. Ir tam, kad tavo tėvai susitiko, todėl
atsiradai tu. Viskam, supranti? Tai ne taip lengva, kaip tu manai,
ypač tavo darbe. Dabar tau atrodo, kad visa tai niekai, o štai pa-
bandyk būti dėkinga tam, kas vyksta, kai matai nužudytą ž Ir
ne tik nužudytą ž bet ir skausmo prislėgtus jo artimuosius. Ir
š ž galbūt mirtinai girtą ž Kaipgi dėkoti likimui,
kad jis tai leidžia?
- Tai jau, Paša, č su dėkingumu, ko gero, nieko neišeis.
- Išeis, - atsakė jis tvirtai. - Tavo uždavinys - išmokti rasti
priežastį dėkingumui visur be išimties . Tai sunku, tam reikėtų pa-
aukoti gal ne mėnesius, o metų metus, bet išmokti privalu.
- O toliau?
Diužinas ž į laikrodį ir pakilo.
- Šiandien viskas, Nastenka. Ir taip jau aš visą glėbį infor-
macijos ant tavęs išverčiau, bijau, kad tu jos neįveiksi, Negalima
peršerti, tu į ką aš tau papasakojau, kaip reikiant apgalvok,
o kitą kartą vėl pasikalbėsim .
Nastia nušlubavo paskui Pavelą iki laukujų durų. Po namus ji
jau bandė vaikščioti be lazdos. Nors ir skaudėjo, bet kitą kartą iš-
eidavo visai neblogai.
- O kada tu atvažiuosi? - kažkaip visai jau vaikiškai paklausė ji. 147
 A. Marinina

- Nežinau. Gal š Negaliu juk be galo atsi prašinėti

Ivano. Jis tave, žinoma, švelniai myli ir išleidžia pas tave neklausinė ­
damas, bet ir sąžinę reikia turėti. Dirbk, Nastule, plušėk. O kai į
tikinsi, kad koja kažkaip labai staiga nustojo skaudėjus, mes grįšim
prie kalbos apie tai, kuo tu tiki ir kuo netiki.
Ji dar ilgai stovėjo ant slenksčio, susisupusi į striukę, ir ž
į tą pusę, kur nuvažiavo Diužino mašina. Prisiminė, ko norėjo pa-
klausti apie trijų ne dėsnį, bet taip ir nepaklausė. Užmiršo. Kodėl
"nedaryk" ir "nesakyk", jai beveik aišku. Bet štai kodėl "negalvok"?
Kuo gali pakenkti mintys?

Susitikti su Valerijum Riteriu taip ir neteko. Iš tikrųjų Sergejus

Zarubinas rengėsi su juo susiskambinti ir susitikti, bet č ė ir
paskambino pati Volkova.
- Serioža, - ji kalbėjo šiltai ir labai bičiuliškai, - man atro-
do, kad mums reikia susitikti. Aš sužinojau, kad jus bandote išsiaiš-
kinti, kur mes su Antanu buvom pirmadienį, Julijos ž
išvakarėse. Aš nenorėjau jums šito sakyti, prisipažįstu, kad nuo
jūsų tai slėpiau. Tačiau kai jūs pradėjote kibti prie mamos, patėvio
ir sesers, aš supratau, kad turiu prisipažinti. Iš esmės tai niekai, tie-
siog nelabai graži istorija ir man buvo nesmagu apie tai kalbėti.
Taaip, ji sugalvojo kažkokią gudrybę. Zarubinas buvo visiškai
tuo tikras. Ji sugalvojo kažkokį melą, kurį bandys dabar jam į
Ką gi, paklausysim.
- Žinoma, Anita Stanislavovna, - pabrėžtinai entuziastingai
sutiko jis. - Kur ir kada?
- Aš dabar pas Antaną ir būsiu č iki rytojaus, namo neva-
žiuasiu. Jei norite, galite atvažiuoti č
Žinoma, jis norėjo. Sergejus metė visus reikalus ir nuskubėjo
pas Kričevecą . Jis nekantravo išgirsti Volkovos melą.
Bet jo laukė nusivylimas. Baisus, beribis ir bedugnis kaip pra-
raja iš naktinio košmaro.
Antonas Kričevecas pirmadienį nebuvo režisieriaus Ostrovs-
kio jubiliejuje todėl, kad jo apskritai nebuvo Maskvoje. Jo nebuvo
šalyje. Jis buvo vienai dienai išvykęs į užsienį, į Turkiją. Išskrido
148 pirmadienį iš ryto, grįžo antradienį po pietų. Štai bilietai į ten ir
 TRIJŲ NE DĖSNIS

atgal. Štai užsienio pasas su Rusijos ir Turkijos pasienio kontrolės

atspaudais.
O be Antono jubiliejuje Anitai nėra kas veikti. Jie vienas be
kito i tokius renginius nevaikšto. Tiesą sakant, jos asmeniškai nie-
kas ir nekvietė, kvietė Antoną, o ją - kaip priedą, kaip jo damą.
Beveik ž
Štai taip. Priežastis, dėl kurios Antonas Kričevecas turėjo
skubiai sulakstyti i Turkiją, iš tikrųjų buvo ne iš kilniųjų. Tačiau yra
kaip yra.
Svarbiausia - ji buvo. Ir visi dokumentai, patvirtinantys, kad
jo Maskvoje nebuvo, prieš akis.
Nuojauta Sergejų Zarubiną apgavo. Ką gi, pasitaiko.

8 SKYRIUS

- Še, naudokis, - tardytojas Vysotkinas bjaurėdamasis ištie-

sė Selujanovui ekspertų pažymas. - Persirašyk, kas tau reikalinga,
ir dirbk, netinginiauk.
Pirmoji pažyma buvo apie ž į Joje sakoma,
kad mirtinos žaizdos Galinai Vasiljevnai Aničkovai buvo padarytos
virtuviniu .Sollingen" firmos peiliu. Tokie peiliai pardavinėjami
specializuotose .Sollingen'o" , o taip pat ir .Bauklotz'o" tinklo par-
duotuvėse ir nelaikomi šaltais iais ginklais, skirtais kovai arba me-
džioklei. Eik ir pirk be problemų.
Antrojoje pažymoje sakoma, kad tinkamų identifikuoti pirštų
atspaudų ant peilio nėra. Iš to, ką parašė ekspertai, galima buvo
padaryti išvadą, kad peili iš pradžių ne kartą č plikomis
rankomis, matyt, parduotuvėje ji perkant, o paskui juo naudojosi
jau su pirštinėmis ir ankstesnius atspaudus nutrynė.
Ir galiausiai trečioji pažyma. Ta pati, kurios Selujanovas taip
nekantriai laukė. Atkurtas 2002 metų rugsėjo penktos, šeštos
dienų lapelio, išplėšto iš kalendoriaus, tekstas. Kaip Nikolajus ir
manė, penktos dienos puslapio tekstą pavyko atkurti visą, kadangi
septintoji ir aštuntoji diena buvo šeštadienis ir sekmadienis, tomis
dienomis Galina Vasiljevna reikalų turėjo nedaug, ir lapelis su abie- 149
 A. Marinina

jų laisvų dienų į buvo beveik tuščias. Blogiau buvo su rugsėjo

š Tos dienos į atsispaudė trečiadienio, ketvirtos dienos
puslapyje, o jis buvo taip tirštai prirašytas, kad atkurti pavyko toli
gražu ne viską.
Gerai, nusprendė Kalia, greitai perrašinėdamas į bloknotą
ekspertizės išvadas, dirbsime su tuo, ką turime, geriau žvirblis
rankoje, negu briedis girioje. Jis pyko ant tardytojo, kad šis atplėšė
jį nuo darbo ir privertė atvažiuoti į prokuratūrą, užuot padaręs kse-
rokopiją ir atsiuntęs jam su kurjeriu. O jei savo ž neturi, tai
galėjo paskambinti Selujanovui, girdi, at siųsk ką nors pasiimti eks-
pertų išvadų. Ne, Vysotkinui nepatiko tirti nusikaltimus, tačiau pa-
tiko vaidinti didelį bosą, galintį vienu telefono skambučiu išsišaukti
"ant kilimo" ne betarpiškai su juo dirbančius operatyvininkus, o
jų viršininką. Bendrauti su sekliais tardytojas laikė ž jo
orumą dalyku, jis pripažino tik vadovybę, per kurią ir perduodavo
pavedimus, ir skirstė užduotis. Apskritai Kalia suprato, kodėl taip
daroma. Juk operatyvininkui reikia iš tikrųjų duoti užduotį, prieš
tai aptarus su juo situaciją, atsižvelgiant į turimus į ir ki-
tokią informaciją, o su paieškos pavaduotoju ar skyriaus viršininku
galima į detales nesigilinti, pasitenkinti š frazėmis, pa-
vyzdžiui , "na, tu ir pats žinai, ką reikia daryti, ne man tave mokyti".
Juk iš tikrųjų kažkaip juokingai atrodytų, jei tardytojas pradėtų
mokyti seklių viršininką.. . Fokusas, tiesa, buvo tas, kad Vysotkinas
nė vieno ir nieko išmokyti negalėjo, kadangi tyrimo reikalus išmanė
nedaug, bet savo neišmanymą gudriai dengė, slėpdamasis už labiau
patyrusių, todėl ir nenorėjo bendrauti su paprastais operatyvinin-
kais, kurie galėjo būti ne itin kvalifikuoti per savo jaunumą arba
ilgesnės praktikos stoką, o kvietėsi būtinai jų viršininkus, kurie
savaime privalėjo kažką išmanyti.
- Viską persirašei? - į paklausė Vysotkinas, pamatęs,
kad Selujanovas užvertė bloknotą ir kišasi jį į vidinę striukės kišenę.
Tiesiog nei pridėsi, nei atimsi - griežtas mokyklos mokytojas, sek-
damas, kad apsileidęs mokinys, gavęs iš diktanto dvejetą ir specia-
liai paliktas po pamokų 50 kartų perrašyti užduotą frazę be klaidų,
negudrautų ir neparašytų jos 48 kartus.
- Viską, - Kalia nekaltomis akimis pasižiūrėjo į tardytoją.
- Na, eik ir darbuokis, pats žinai, ką reikia daryti, aš tavęs č
150 abėcėlės nemokysiu.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

..Ir nereikia, - mintyse atsakė Nikolajus, išlėkęs iš kabineto ir

bėgte leisdamasis laiptais žemyn, - ir labai tau ačiū, kad nepradėjai
mokyti". Perrašinėdamas duomenis, jis apie juos negalvojo, buvo
susirūpinęs tik tuo, kad nepridarytų klaidų ir perkeltų informaciją
iš išvadų į bloknotą, nieko nepraleidęs ir neiškreipęs, O atsiradęs
savo kabinete, jis liepė pakviesti tiriančius Aničkovos žmogžudys-
tę operatyvininkus ir dabar jau kur kas atidžiau ė peržiūrinėti
prirašytus lapelius . Po poros minučių Selujanovui pranešė, kad nė
vieno iš kviestų darbuotojų vietoje nėra, visi išvykę su užduotimis,
ir nieko stebėtino - juk be dviejų savaičių senumo ž
teritorijoje vyksta (ir ne taip mažai) vagystės iš butų ir automobi-
lių, apiplėšimai, valiutinės ..operacijos" prie pinigų keityklų ir daug
visko kito, o tai, vertinant iš aukšto meninio lygio grožinių romanų
pusės, nėra į bet reikalauja jėgų ir laiko, kai visa tai aiškiniesi
ir pildai popierius.
Davęs budėtojui griežtą nurodymą atsiųsti seklius, kai tik jie
pasirodys akiratyje, pas skyriaus pavaduotoją, Nikolajus pabandė
apmąstyti informaciją, kuri buvo išplėštame iš Aničkovos kalendo-
riaus lapelyje, ir pasibaisėjo supratęs, kad... nieko nesuprato. Taip,
jis lygiai prieš savaitę aptarinėjo su Kamenskaja visų kalendoriaus
į analizės rezultatus, ir aptarimo metu jie abu operavo pavar-
dėmis, adresais, firmų ir į pavadinimais, bet... Praėjo savaitė,
ištisa milžiniška savaitė, iki kraštų užpildyta informacija apie kitus
nusikaltimus ir daugybe nukentėjusiųjų, liudininkų ir į
pavardžių . Viskas susimaišė Selujanovo galvoje ir ž į į
š ..Kostia, 17 .30", jis negalėjo prisiminti, kas tas Kostia, ar buvo jis
ir anksčiau minėtas kalendoriuje. Arba štai, pavyzdžiui, ..Nadežda
Semionovna, 7.00 - 9.30". Kas ji tokia? Iš kur atsirado?
Atsidaręs seifą jis iš plastikinį aplanką su kalendoriaus
kserokopijomis ir nykiai į į popierius . Ne, neįstengs jis
vėl aprėpti visos tos gausybės, jo galva užimta begale problemų.
Tiesa, yra dar suvestinė lentelė, kurią jam sudarė Nastia, gal su ja
bus lengviau susiorientuoti? Nikolajus ž į lentelę, ir jam iš
karto pradėjo gelti dantis. Kad kas ž kaip jis nemėgsta viso
šito ... štai to .. . Duok jam tikros veiklos, kai pasipustai padus ir leki,
o lentelės, eilutės, duomenys - brrrr! Tai ne jo duona.
Duona, duona ... O valgyti kaip tik ir norisi. O reikalų pilna,
net pietums nėra laiko. 151
 A. Marinina

Selujanovas ryžtingai pakėlė ragelį ir surinko Bolotnikų tele-

fono numerį . Kamenskaja atsakė ne iš karto, po devinto ar dešimto
signalo.
- Gal pažadi nau? - Nikolajus bandė kalbėti žvaliai ir dalykiš-
kai, pats save į nė damas, kad turi teisę Nastiai skambinti, juk jis
ne sau naudos vaikydamasis kinko ją į savo pavalkus, ne dėl pelno, o
tik likimo valia, kuris pasiuntė jam tokią absurdišką ž
- Išprotėjai! - pasipiktino Nastia. - Aš padori mergaitė ir
keliuosi aštuntą ryto.
- Aha, pažįstu aš tokias padorias, - prunkštelėjo jis. - O ko
taip ilgai nekėlei ragelio?
- Taigi aš tau ne reaktyvinis variklis, jei nori žinoti. Vos šliau-
žiu, o dabar treniruotės dėlei po namus vaikštau be lazdos, tai dar
lėčiau išeina.
- Na, gerai, atleisk, - Kolia kaltai pašnopavo į ragelį tarsi su-
sidrovėjęs. - Klausyk, motin, tavo gera atmintis, gal pasakysi ilgai
negalvojusi, kas toks Aničkovos gyvenime buvo Kostia?
- O ką, ekspertai atsiuntė išvadas? - susidomėjo ji.
- Na, - patvirtino Selujanovas. - Tai kas ten per Kostia?
- Kostia - tai kirpėjas, pas kurį Aničkova kirpdavosi kas
mėnesį, pusantro. Aš juk tau sakiau.
- Na, Asia, ar aš tau koks kompiuteris, ar ką? - gailiai dejavo
jis. - Tu sakei, o aš užmiršau. Jau savaitė praėjo. Žinai, kiek bylų
man ant rankų? O tu vieną Aničkovą turi. Tai kas turi geriau atsi-
minti, tu ar aš?
- Visų pirma, be tavo Aničkovos, ant manęs dar viena žmog-
ž kabo, ne tu vienas toks protingas. O antra, kam aš tau lentelę
sudariau?
- Kad aš į ją pasižiūr ė - atsiduso Kolia.
- Na, tai kas ne taip? Atsiversk ir pasižiūr ė
- Taigi negaliu aš! Man nuo tavo lentelių smegenis mėšlungis
sutraukia! Na, Asia, nebūk bjauri. Trumpai - aš tavęs paklausiu, tu
man atsakysi, ir išsiskirsim geruoju.
- Tiek to , - atsiduso ji, - trauk tave velniai. Tik palauk, aš
pasiimsiu savo juodraščius, nes mano atmintis, kad tu žinotum, irgi
152 ne ideali.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Charakteringo bilstelėjimo Selujanovas neišgirdo ir supra-

to, kad Kamenskaja padėjo rageli ant kažko minkšto. Matyt, ant
sofos, svajingai šypsodamasis, nusprendė Kolia. Ten tokia sofutė
svetainėje priešais ž stovi, minkštutė, jaukutė, tiesiog pasa-
kiška sofutė. Pavargusio seklio svajonė. Karnenskaja yra sakiusi,
kad ji ant jos miega, nes lipti i miegamąjį antrame aukšte jai baisu.
Labai jau statūs ir siauri laiptai. Turbūt ant tos pačios sofutės ji ir
sėdės, su juo kalbėdamasi. Ech, kad taip jam pačiam išsipleikus
ant minkštų pagalvėliu, pleduku užsiklojus ir atsipalaidavus bent
porą valandų...
Nastios balsas pažadino ji iš saldžių svajonių:
- Kalbėk, aš pasiruošus .
Jis papurtė galvą, nuvaikydamas karamelinius vaiduoklius, ir
prisitraukė bloknotą arčiau savęs.
- Vadinasi taip, Nadežda Semionovna.
- Furmanova, seansai kas savaitę, iš viso vienuolika, dabar
išeina, kad dvylika. Toliau.
- Kostia ... na, šito aš jau klausiau. Dabar Lida, be tėvavardžio.
- Lidija Straško, bičiulė, kovo 28 gimtadienis. Gyvena netoli
lengvojo kultūrizmo klubo, kuri lankė Aničkova, ir amžinatilsi be-
veik visada po treniruočių su ja susitikdavo.
- Aha, - Selujanovas pasižymėjo bloknote. - Dabar turime
kažkokį Michailą Nekrasovą.
- Yra ir toks. Buvo apsilankęs tik du kartus. Vieną kartą iki
rugsėjo penktos šeštos dienos, dar rugpjūčio pabaigoje, kitą kartą
rugsėjo viduryje. Vadinasi, jis buvo atėjęs tris kartus, o paskui lio-
vėsi. Arba išsprendė savo problemas. Kas dar?
- Dar Liubovė Kabalkina iš "Planetos" firmos. Gal žinai, ko-
kia tai firma? Kuo užsiima?
Kamenskaja nieko neatsakė.
- Ei, motin, alio! - Selujanovas papūtė i rageli. - Tu ten iš-
sijungei, ar ką? Girdi mane?
- Girdžiu, Kolia, girdžiu. Kuo užsiima "Planetos" firma, ne-
žinau, o štai Kabalkinos kalendoriuje niekur nebuvo. Ta pavardė nė
karto nepasitaikė. O firma buvo.
- Tikrai?
- Visiškai. Yra į apie vizitą i "Planetą" rugpjūčio viduryje. 153
 A. Marinina

Nurodytas adresas kaip važiuoti ir kontaktiniai telefonai. lr rugsėjį

pas Aničkovą iš tos firmos pradėjo lankytis dvi damos. O spalį atsi-
rado dar viena. Bet tarp tų trijų jokios Kabalkinos nebuvo.
- Tai kas iš to išeina? Kad Kabalkina apsilankė vieną kartą
ir paskui panoro savo pažinties su Aničkova faktą nuslėpti? Taip
išeina, kad būtent ji pasirūpino kalendoriaus lapelio pašalinimu?
Vadinasi, ji su žmogžudyste turi kažką bendro? - susijaudinęs
kalbėjo Nikolajus.
- Palauk, Kolia, ne taip greitai. Kabalkina galėjo susitarti dėl
vizito, bet dėl kažkokios priežasties neateiti. Persigalvojo kreiptis į
kineziologą arba negalėjo, maža kas. Pirma patikrinkim visus liku-
sius į
Jie tikrino duomenis dar apie dvidešimt minučių, bet nieko
į daugiau nerado. Visi kiti ž paminėti rugsėjo 5 ir 6
dienos puslapiuose, lankėsi pas Aničkovą ne kartą, ir naikinti į
apie tik vieną iš susitikimų nebuvo jokios prasmės.
Liko tik Liubovė Kabalkina.
- Kolia, tu laimės vaikas, - tarė jam Kamenskaja. - Tau
klaikiai pasisekė.
- Kodėl jau taip? - nepatikliai paklausė Selujanovas.
- Todėl, kad Liubove Kabalkina labai domėjosi Serioža Zaru-
binas. lr net buvo su ja susitikęs.
- Argi? - Kolia negalėjo patikėti savo sėkme. - Tiksliai?
- Tiksliai, tiksliai. Kabalkina iš "Planetos" firmos. Tu jam pa-
skambink, jis tau papasakos.
- O kas ten jai nutiko?
- Ji turi seserį, o Zarubiną kaip tik sesuo domina ir pas Kabal-
kiną jis tikrinosi sesers alibi.
- Aaa, - nusivylęs nutęsė jis, - o aš jau ir nudžiugau, kad ji
kažkur į ir mes ją dar š susemtumėm.
Šiaip ar taip, tai buvo geriau negu visiškai nieko. Pirminė
versija pasitvirtino - išplėštame lapelyje iš tikrųjų buvo minimas
asmuo, kurio vardas Aničkovos kalendoriuje daugiau niekur nesi-
kartojo. Būtent tas žmogus ir buvo į pirmiausiai.
Selujanovas užsirašė trijų "Planetos" firmos darbuotojų, lan-
kiusių kineziologės seansus, pavardes ir saldžiai pasirąž ė Dabar
yra siūlo galas, už kurio galima pradėti tempti, kol išsivynios visas
154 kamuolys .
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Liubočka, - motinos balsas pulsavo ragelyje, užliedamas

ausi, o pro ją, rodos, visą galvą, - kur tu, dukrele? Skambinu i dar-
bą - tavęs nėra, namie tavęs irgi nėra, o jau dešimta, berniukai jau
visai mieguisti. Kada tu ateisi?
- Nežinau, mama, - apatiškai atsakė Liuba. - Č viskas
sudėtinga ... Paguldyk juos pas save, gerai?
- Kažkas atsitiko? - išsigando Zoja Petrovna. - Kur tu esi,
Liuba?
- Aš mašinoje, važiuoju.
Ji beveik nemelavo. Ji iš tikrųjų sėdėjo mašinoje. Tiktai niekur
Liuba Kabalkina nevažiavo. Mašina seniai jau stovėjo su išjungtu
varikliu už dviejų kvartalų nuo namų ir maždaug už trijų nuo tėvų
namų, kur laukė berniukai, jos vaikai.
Ji neturėjo jėgų važiuoti. Nei namo, nei pas motiną ir vaikus.
Ji neturėjo jėgų netgi nuspręsti, ar imtis berniukus namo, ar palikti
nakčiai pas tėvus. lr jei motina nebūtų pati paskambinusi, nea išku,
kada Liuba būtų susivokusi, kad sūnums seniai laikas miegoti.
Po ašarų gūsio ir į laukimo ją ištiko stuporas. Galva ne-
veikė, darbas krito iš rankų, ji per jėgą sakė kažkokius privalomus
žodžius, be kurių neapsieinama, dirbant kolektyve arba ką nors
perkant parduotuvėje. Bet Liubai atrodė, kad ji pati savęs negirdi.
Kas gi jai atsitiko? Kaip visa tai atsitiko? Ji, Liuba Kabalkina,
visad besišypsanti, visad pasirengusi atiduoti aplinkiniams savo
meilę, dėmesį, rūpesti, be galo gera, neitikėtinai energinga, gyvy-
binga - ir štai sėdi savo mašinoje, baimės ir nevilties sugniuždyta,
ir nežino, ką jai daryti.
... O viskas prasidėjo dar tada, rugpjūti, kai generalinio pava-
duotojas personalo reikalams sukvietė visų tarnybų vadovus, kartu
ir Liubą, vyriausiąją firmos finansininkę.
- Neatskleisiu jums kažkokios paslapties, jei pasakysiu, kad
sėkmingas organizacijos darbas didžia dalimi priklauso nuo psi-
chologinio klimato kolektyve, - pradėjo jis. - O psichologinis kli-
matas, kaip žinia, priklauso nuo to, kaip ž ž visų pirma, i
savo darbą, ir antra, vieni i kitus . Egzistuoja teigiama praktika nau-
dotis specialistų psichologų paslaugomis, kuriant pozityvų klimatą I55
 A. Marinina

kolektyve, taip pat ir naudojant netradicinius metodus. Yra labai

gerų specialistų, jų paslaugomis jau pasinaudojo kai kurios firmos,
ir rezultatai pranoko visas viltis. Todėl, mūsų generaliniam direk-
toriui pritarus, su vienu tokiu specialistu mes sudarėme sutartį. Aš
primygtinai prašau jūsų vertinti tai labai rimtai ir savo skyrių dar-
buotojams išaiškinti šitos akcijos svarbą. Iškart pasakysiu - viskas
vyks visiškai konfidencialiai, akis į akį su psichologu, jokia asme-
ninio pobūdžio informacija nebus komentuojama viešai, seansus
pas psichologą apmokės firma. Taigi į į save, ponai, ir
į kuo į . Jeigu jūs jaučiate, kad turite problemų,
kurios jums trukdo su reikiama pagarba ir geranoriškumu ž
į savo darbą ir kolegas - maloniai prašom pas Galiną Vasiljevną
Aničkovą. Esu į kad ji galės suteikti labai didelę pagalbą
visiems firmos darbuotojams .
Pavaduotojas personalo reikalams išdalijo visiems dalyviams
po pakelį vizitinių kortelių, kuriose buvo psichologės pavardė ir te-
lefono numeris. Sugrįžusi į savo skyrių, Liuba sąžiningai į nu-
rodymą - informavo visus firmos finansininkus ir išdalijo vizitines
korteles. Penkias ar šešias likusias tiesiog numetė ant savo darbo
stalo. Ji pati, Liubovė Kabalkina, problemų tai jau tikrai neturi ir
negali turėti. Ji taip mėgsta savo darbą, jai į tai, ką ji daro, jai
patinka jos pavaldiniai, su kuriais ji niekada ir dėl nieko neturi jokių
konfliktų, o jie ją gerbia. Kam jai kažkoks kineziologas! Ji ir žodžio
tokio niekada gyvenime negirdėjo. Išsigalvok tu man... Greičiausiai
kokie nors šarlatanai.
Tačiau mintis apie tai, kad ji neturi problemų, sukosi galvoje
į intensyviai, ir po kelių dienų Liuba sau prisipažino, kad
problema vis dėlto yra. Tiesa, ji neturi nieko bendro su darbu, ta
problema, bet ji yra. Ir tai visiškai akivaizdu.
Motina visada Liubai sakė:
- Dukrele, tu blogai mokeisi, tu nemoki jokių rankdarbių, tu
neturi tokių talentų kaip Anita. Bet tu moki mylėti žmones, ir tai
yra labai gerai. Tu moki myl ė ne tik savo kavalierius, bet ir drau-
ges, ir giminaičius, ir visus, su kuriais tau tenka bendrauti. Tai labai
didelis talentas, ir jis duotas ne kiekvienam.
Jaunystėje Liuba ne visai suprato motinos žodžius ir širdies
156 gilumoje manė, kad Zoja Petrovna tiesiog ją guodžia, kad mergai-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

tė nesijaudintų, jog yra niekuo neišsiskirianti, palyginus su tokia

žvaigžde, kaip vyresnioji sesuo Anita. Suaugusi ir išmokusi ž
į save iš šalies, ji pradėjo suprasti, apie ką motina kalba. Taip, iš
tikrųjų, jau ką ką, o mylėti žmones Liuba Kabalkina moka, šito iš
jos neatimsi.
Išmintingoji motina, iškeitusi kino aktorės karjerą ir į
vyro žmonos statusą į meilę, žinojo , ką kalba. Liuba džiaugėsi kiek-
viena nauja pažintimi, džiaugėsi, radusi žmoguje bent kokį priva-
lumą, džiaugėsi, kad gali džiaugtis tuo privalumu, mėgautis juo, jį
mylėti. O jei jau myli, tai atleidi viską, kas nėra privalumai. Jai buvo
nesunku būti gerai ž Ji iš anksto visus mylėjo, nernatyda-
ma žmoguje priešo, iš nieko nelaukdama nemalonumų ir apgavys-
č ir visa tai buvo taip nuoširdu, taip tikra, kad niekam ir į galvą
neateidavo daryti jai kiaulysčių ar niekšybių. Savo atviraširdiškumu
ir noru mylėti Liuba skatino tik geranoriškumą.
Ir staiga tas gėdos jausmas ... Iššliaužęs iš kažkokių nežinomų
tamsių pasąmonės gelmių, jis nuodijo jai gyvenimą, vertė meluoti,
slėpti, išsisukinėti. Dieve mano, niekada gyvenime ji nesigėdijo
savo jausmų ir elgesio, niekada nebijojo prisipažinti, nes mylėjo
žmones ir buvo į kad visi jie protingi, geri, supratingi, jie
ją supras ir nesmerks, juk jie ją myli kaip ir ji juos. Jai ir į galvą ne-
ateidavo gėdytis to, kad ji pagimdė du vaikus nuo skirtingų vyrų ir
nė su vienu iš jų nebuvo susituokusi. Savo vaikų tėvus ji nuoširdžiai
mylėjo ir manė, kad tuo viskas pasakyta.
Ir Liuba niekada, nė minutės, nekompleksavo dėl to, kad ji ne
tokia graži, ne tokia protinga ir talentinga, kaip jos vyresnioji sesuo.
Ji nesistengė būti panaši į Anitą, nebandė jos pamėgdžioti ir, žino-
ma, nepavydėjo. Ji tiesiog ją mylėjo.
Ir vis dėlto jos gyvenime atsirado kažkas, ko ji gėdijosi prisi-
pažinti.
Taip, ji turi problemą. Bet su darbu tai neturi nieko bendro,
todėl pas jokį kineziologą ji neis.
Taip sau pasakė Liuba Kabalkina rugpjūčio pabaigoje.
O paskui prasidėjo kažkas neįtikėtina. Neįmanoma. Tokie
dalykai, su kuriais ji negalėjo susidoroti.
Ir štai dabar ji sėdi savo mašinoje, neįstengdama pajudėti, bu-
kai spokso i prietaisų skydelį ir nežino, ką jai daryti. 157
 A. Marinina

Charčenkai liko paskutinis šiaudelis, už kurio galima buvo

pabandyti stvertis . Skirtas jam terminas vis mažėjo, jo pabaiga ar-
tėjo katastrofišku greičiu, o problemos sprendimo vis nebuvo. Kur
gauti septynis šimtus tūkstančių? Arba (variantas) kaip išsisukti,
kad nereikėtų mokėti? Jis svarstė ir vienaip, ir kitaip, bet nieko dora
nesugalvojo. O tas ketvertas nuolat maišėsi jam po akim ir iš ryto,
jam einant iš namų, ir vakare, grįžtant iš tarnybos. Atseit mes tavęs
neužmiršom, nė nesitikėk.
lr jis paskambnino.
- Aš jau neklausiu, kaip tai galėjo atsitikti, - pradėjo jis,
stengdamasis išlikti ramus ir santūrus. - Dabar tai neturi reikš-
mės. Aš apie kita.
- Apie ką?
- Padėk man, prašau. Tu gali.
- Kaip?
- Man reikia pinigų. Laikraštis nenori mokėti abipusiu su-
sitarimu, jie reikalauja pinigų iš manęs. O iš kur jų imti? Aš tiek
neturiu.
- Tu prašai iš manęs pinigų?
- Taip. Tu juk gali, aš žinau ... Prašau tavęs.
- Gaila, bet negaliu tau padėti. Tai per didelė suma.
- Aš grąžinsiu, garbės žodis! Aš juk prašau tik paskolinti.
- Taip? O į iš ko tu atiduosi? Parduosi butą, baldus,
drabužius, mašiną? O gal turi dar kokio turto? Tai parduok visa tai
jau dabar, atiduok pinigus ir ramiai miegosi.
- Klausyk ... Mums reikia susitikti.
- Aš negaliu. Turiu labai daug reikalų.
- Bet mums reikia pasikalbėti! Mums skubiai reikia susitikti
ir apie viską pasikalbėti!
- Mums nėra apie ką kalbėtis. Viso gero.
Štai taip. Paskutinis šiaudelis, kurtinančiai trakštel ė per-
lūžo tiesiog rankose. Betgi ne, ne ant tokio pataikėt! Niekas negali
nebaudžiamas pareikšti jam, Vladimirui Charčenkai, kad "mums
nėra apie ką kalbėtis". Tas fokusas nepraeis. Jį pakišo, ir tas, kuris tai
158 padarė, sumokės už viską.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Namuose vėl buvo šilta, ir Nastia nustebusi konstatavo, kad jai

gaila, jog daugiau nereikia kūrenti židinio. Tiesą sakant, kūrenti ji
galėjai kiek nori, bet juk nebūtina, o ir malkų Paša jai priskaldė tik
tiek, kad užtektų, kol bus pašalinta avarija š trasoje. Jai pa -
tiko ž į gyvą ugnį, sėdint ant sofos ir pusbalsiu ar tik mintyse
šnibždant:
- Slava Afanasjevai, atleisk man ir aš tau atleidžiu ir tave
paleidžiu. Tu man atleisk, ir aš tau atleidžiu ir paleidžiu. Atleisk,
atleidžiu, paleidžiu, atleisk, atleidžiu, paleidžiu ...
Tuose žodžiuose buvo kažkas kerinčio, magiško. Iš pradžių
sieloje buvo kažkaip drumzlina ir purvina, bet pamažu drumzlės
ir purvas kažkur dingo, ir kaskart su nauja fraze darėsi lengviau
ir džiugiau. Kažkuriuo metu jai pasivaidena, kad viršininkas stovi
šalia, į jos klausosi, paskui šypsosi taip švelniai, šiltai šypsosi
ir nueina. Ne, ne nueina, o kažkaip nuo jos tolsta nenusisukdamas,
tarsi stov ė ant judančios juostos, kuri neša jį nuo Nastios tolyn.
Jis moja jai ranka lyg atsisveikindamas, ir ji staiga supranta, kad
tai ne šiandieninis Viačeslavas Michailovičius Afanasjevas, o anas,
pernykštis, kurį ji į Tas pernykštis Afanasjevas atsisveikina su
pernykščia Nastia, užleisdamas vietą šiandieniniam Afanasjevui,
kuris gali pradėti naujus santykius su šiandienine Kamenskaja. Gal
tai ir vadinasi "paleisti"?
Kaip Diužinas ir patarė , iš pradžių Nastia atkakliai kartojo, jog
"atleidžia sau" ir "paleidžia save" pernykščią, bet nebuvo tikra, kad
viską daro teisingai. Ji niekaip negalėjo suprasti žodžio "paleisti"
prasmės. Ji sąžiningai paskyrė visą pusdienį tam, kad sau atleistų, ir
niekaip negalėjo suprasti, ar jau pakanka, ar reikia dar dirbti. lr tik
dabar sąmonės krašteliu užkliuvusi už to keisto paveikslo su tols-
tančiu Afanasjevu, pajuto, kad dar dirbo per mažai. Reikia grįžti
prie savęs pačios ir tol save "paleisti", kol mintyse pasivaidens kas
nors panašaus . Tegul ir ne toks pat siužetas, bet kažkas tokio, kas
leistų su palengvėjimu atsikvėpti ir pasakyti sau: "Viskas. Aš su ja
atsisveikinau. Aš ją paleidau. Daugiau jos nėra".
Paaiškėjo, jog "paleisti" save žymiai sunkiau. lr iš tikrųjų, kaip
galima savo noru išsiskirti su savo paties dalimi? Net ne su dalimi, o 159
 A. Marinina

tiesiog su savimi, su visa? Ir kas atsitiks su šiandienine Nastia, jeigu

joje nebus Nastios vakarykštės su jos patyrimu, su jos mintimis,
jos jausmais, jos skausmais ir džiaugsmais? Išeina kažkokia savi-
kastracija. Ne, č turi būti kažkas kita, visame tame kažkokia kita
prasmė. Kalbama juk apie grynai psichologinį metodą, o nė vienas
psichologinis metodas negali būti naudojamas praeities korekcijai.
Jis gali koreguoti tik požiūri i praeiti. Visi jos gyvenimo faktai ir
ivykiai išlieka, jie niekur nedingsta, bet reikia nustoti kabintis i savo
išgyvenimus, sukeitus tų į O išgyvenimai yra neatskiriama
asmenybės dalis . Štai, rodos, č ... Rodos, tuoj ateis supratimas,
kas gį yra šitas vis išsprūstantis "paleisti"... Reikia neužmiršti, kad
buvo Nastia Karnenskaja, kuri jaudinosi dėl kažkokios konkrečios
priežasties. Buvo . Bet buvo vakar, užvakar, kažkada. Vienu žodžiu,
ne šiandien. Ji buvo ir yra, ji niekur nedingo, bet ji turi egzistuoti at-
skirai nuo š Nastios, autonomiškai. Nereikia tapatintis
su š "du viename". Reikia atsiskirti. Nelaikyti savyje anks-
tesnės Nastios, nesikabinti i ją kaip i vienintelę draugę, kuri visada
teisi ir kurios reikia klausti patarimo kiekvienu atveju. Atskirti nuo
savęs, tvarkingai pastatyti ir tegul stovi. Arba eina sau, č jau jos
reikalas. Bet stovėti ji turi ne š Kamenskajos viduje, o
pati savaime. Su ja netgi galima pasikalbėti, pasiginčyti, aptarti tą
į per kuri buvo tiek nervų ląstelių sudeginta...
Ir lygiai taip pat kaip Afanasjevą ant judančios juostos Nastia
staiga pamatė save . Pernykštę. Jokių abejonių, nes matėsi praeitos
vasaros šukuosena ir balti džinsai, iš kurių liko tik prisiminimas, po
to, kai jie buvo į i skalbimo mašiną kartu su mėlynais ir juodais
sportiniais marškinėliais. Pernykštė Nastia sėdėjo savo kabinete
Petrovkoje ir graudžiai verkė. Š savęs Nastia nematė,
bet žinojo, kaip paprastai kad būna sapne, jog stovi šalia "tos"
Nastios ir glosto jai galvą guosdama. Skamba telefonas, "ta" Nastia
pakelia rageli ir iš karto pradeda ka ž dalykinį pokalbi. Ž
negirdėti, visa, kas dedasi, suvokiama jausmais. Š Nastia
mato, kaip "ta" raukiasi, kažko ieško ant stalo tarp popierių, kažką
į nematomam pašnekovui, ir Nastia su palengvėjimu gal-
voja: "Na, ačiū Dievui, ji išsiverkė, dabar imsis reikalų ir daugiau
apie tai negalvos. Galima ramia sąžine palikti ją vieną".
160 ,,0 gal tai irgi vadinasi "paleisti"?
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Gaila, kad išsibaigė malkos ir nėra reikalo ž į ugnį. N as-

tia, tiesa, išėjusi į gydomąjį pasivaikš č apėjo aplink namą,
ž į malkų sandėlį, paieškojo akimis kirvio ir trinkos. Pa-
ė vieną pliauską, pastatė, palikusi lazdą, pabandė abiem rankom
pakelti kirvį ir iš karto suprato, kad medkirtys iš jos neišėjo. Ir
greičiausiai jau niekada neišeis. Kirvis jos netreniruotoms rankoms
buvo per sunkus, o pusantros kojos - pernelyg netvirta atrama.
Nieko, ji palauks, kol kas nors atvažiuos - Č , Diužinas
ar kas nors iš bendradarbių . Jie viską padarys taip, kaip reikia, ir ji
turės malkų, ir ugnį židinyje, ir galės mėgautis ilgomis kankinamai
saldžių ir svaigiai aitrių apmąstymų valandomis.
O kol kas galima padirbėti su savimi, sėdint krėsle arba gulint
ant sofos. Jau dešimta, o Zarubinas kažkodėl neskambina. Pap ra-
stai jis jau apie aštuntą į su savo pasakojimais. Į
susisiekė su juo Kalia Selujanovas ar ne? Pamanyk tik, kaip viskas
susivedė į tą Kabalkiną! Net juokinga. Tokie sutapimai, žinoma,
atsitinka, bet ne kiekvieną dieną. Į būtų į ją ž į tą
Kabalkiną. Serioža sako, kad ji kažkokia nervinga, į tai
verkia, tai užsisklendžia. Žinoma, nori nenori pasidarysi nervingas,
kai ant kupros ž arba bendrininkavimas. Tik vargu, ar
ji pati į nusikaltimą. Juoba, nužudytasios sūnėnui skambino
vyras. Reikia pasidomėti Kabalkinos ryšiais, ieškoti bendrininko.
Greičiausiai tai meilužis, dabartinis arba buvęs.
Nastia, galvodama apie Kabalkiną, niekaip nesuprato, kodėl
jai darosi juokinga, kodėl ji negali rimtai sutikti su mintim, kad ta
moteris, dviejų mažų vaikų motina, gali būti nusikaltėlė. Ir staiga
prisiminė: žinoma, universitetas, civilinės teisės kursas, storas
"Civilinių į " rinkinys, sudarytojas - Kabalkinas. Ta knyga
buvo baisiausias visų penkerių mokymosi metų prisiminimas. Ir
nors civilinė teisė seminaro dėstytojas nuolat kartojo - "jums
nereikia visko, kas č parašyta, mintinai žinoti, pakanka tik tiksliai
į kuriame skyriuje ieškoti atsakymo į bet kokį klausi-
mą", - vis tiek pusantro tūkstančio puslapių petitu surinkta teksto
vertė ją virpėti iš baimės kaip prieš š Šito neįmanoma ne
tik išmokti , bet neužtektų jėgų bent kartą tiesiog perskaityti. Tam
reikėtų viso gyvenimo. Pats tas žodis .Kabalkinas" Nastios bendra-
kursiams buvo simbolis kažko neįmanomo, be ko ir neapsieisi (ta igi 161
 A. Marinina

seminare klausinėja ir kontrolinio be jo neparašysi, ir egzaminams

nepasirengsi), ir prie ko be virpulio net neprisiliesi.
Taip, nejuokinga ... Tai yra prisiminti juokinga, o štai Liubovė
Grigorjevna Kabalkina gali būti tikra nusikaltėlė, žiauri, apdairi ir
rafinuota. Tokios plikomis rankomis nepaimsi, č reikia kruopš-
č pasiruošti. Na, ko gi tas Zarubinas neskambina?! Netikėlis. Kai
nieko neišeina, tai po du kartus per dieną .Nastia Palna" ir .Nastia
Palna", o kai š tunelio gale pamato, tai jau viską pats. Sava-
rankiškas. Kolia Selujanovas irgi geras, galėtų nors porą ž
pasakyti, kas jam ten ryškėja su ta Kabalkina, ar Zarubinas jam
padėjo.
Ne, sudraudė save Nastia, ne taip. Kokią ji turi teisę pykti ant
vaikinų? Jie dirba, o ji durnių klijuoja, ilsisi prie židinio ant minkš-
tos sofutės. Jai net maistą į namus atneša, ir seselė į namus ateina
masažo ir procedūrų daryti. Į į ponios vaidmenį, štai ir lenda
į galvą piktos mintys. Jeigu Koliai ar Seriožai pasitaiko dešimt pen-
kiolika laisvų minučių, tai tegul geriau pavalgo arba pasėdi tyloje,
smegenis pailsina. O dėl Zarubino tai ji visiškai neteisi, kokią jau
ten š jis galėjo šiandien pamatyti? Nuo to, kad paaiškėjo, jog
Kabalkina - Aničkovos ž bendrininkė, jam nei šilta,
nei šalta, su aktorės Chalipovos byla tai niekaip nesusiję.
Gerai, nėra ko kaip perekšlei tupėti, eisim pasimankštinti.
Nuo sekmadienio Nastia pradėjo bent du kartus per dieną laipioti
į antrą aukštą, kaskart mažindama intervalą tarp pakilimo ir nusi-
leidimo. Kojai ta veikla kategoriškai nepatiko, ir jei vaikščioti lygia
vieta ji dar šiaip taip sutiko, tai stotis ant laiptelio ir į kelti
visus Nastios kilogramus jai tikrai neteikė jokio malonumo. Bet ji,
koja , vis dėlto pasidavė protingam į ir pamažėle aikš-
tinosi vis mažiau ir tyliau. O gal tiesiog suprato, kad viskas perniek
ir ją vis tiek tampys aukštyn žemyn ir naudos kaip atsispiriamąją
koją. Nastia nebandė savęs apgauti, statydama ant kiekvieno laipte-
lio pirma sveikąją dešinę koją, o paskui keldama kairę, ji bandė eiti
kaip normalūs ž - žingsnis dešine, žingsnis kaire. Išeidavo
lėtai ir labai skausmingai. Bet juk išeidavo!
Į į vieną šilto megzto švarko kišenę mobiliuką, į kitą
- stacionaraus telefono ragelį, ji pradėjo kopti į savąją Fudzijamą.
162 Jeigu jai kas nors paskambintų, kol ji ant laiptų, tai atsakymo ar-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

timiausiu metu nesulauktų, jei nebūtų pasiėmusi abiejų telefonų.

Ajajai, kokia ji pasidarė apdairi!
Na, štai ir paskutinis laiptelis į viršų, dabar galima pasėdėti
ir atsikvėpti viename iš kambarių. Sekmadienį Nastia sėdėjo vaikų
kambaryje, esančiame arčiausiai laiptų. Šiandien ji nusprendė padi-
dinti krūvį ir nepaisydama deginančio skausmo nusiviIkti į tolimąjį
kambarį, kuris buvo skirtas pusiau svečių miegamajam, pusiau kabi-
netui. Ten stovėjo darbo stalas su kompiuteriu, buvo lentynos kny-
goms ir kasetėms, televizorius ir didelė sofa, ištraukiama į dvigulę
lovą. Dešimt minučių poilsio - neįtikėtinas progresas, lyginant su
pusvalandžiu sekmadienį - ir vėl į kelią, atgal. Pro š mie-
gamąjį, pro š tualetą (svečių, kuriuo naudojasi Nastia,
buvo pirmame aukšte), pro vaikų kambarį ir - prakeiktieji laiptai.
Ne, negalima taip galvoti, tai neteisinga. Laiptai stebuklingi, pui-
kūs, tiesiog labai geri laiptai, patys geriausi visame pasaulyje. Kuo
sunkiau jais laipioti, tuo didesnė apkrova kojoms, tuo efektyvesnis
pratimas, tuo greičiau pasveiksim. Būk dėkingas viskam, kas tave
supa. Net jeigu tai tik statūs, siauri, į laiptai, kuriais lipant nie -
ko nereiškia nusisukti sprandą. Ačiū jums, laiptai, kad jūs tokie, aš
jus myliu. Ačiū šiluminei trasai už tai, kad ją ištiko avarija, nes taip
aš sužinojau, kaip yra gera sėdėti priešais degantį ž ir ž į
ugnį. Ačiū tau, koja, kad lūžai, antraip man niekada nebūtų atėju­
sios į galvą tos mintys, kurios dabar atėjo. Aš mokausi būti dėkinga
viskam, kas man nutinka ir mane supa .. .
Uff Viskas. Pirmas aukštas. Nastia nuo skausmo ir pastangų
suprakaitavo ir užduso. Ji priėjo prie lango , atvėrė jį, kelis kartus
giliai į drėgno ir šalto oro. Jai iš karto palengvėjo, širdis apsi-
ramino. Ačiū rudeniui už tai, kad jis ruduo, ir jo oras toks šaltas ir
drėgnas, tai tau ne kankinantys tvankūs ir dulkėti vasaros karščiai.
Būk dėkinga viskam ...
Telefonas. Iš pradžių Nastia net nesusivokė, kurioje kišenėje
skamba, sutriko, traukė iš kišenių tai mobiliuką, tai stacionaraus
telefono nešiojamą ragelį ir be tvarkos spaudinėjo mygtukus.
- Tai aš, Nastia Palna, - pasigirdo pavargęs Seriožos Zarubi-
no balsas. - Tu dar ne miegi? Atleisk, kad taip vėlai.
- Nieko, viskas gerai, - ji pasitraukė nuo lango ir atsisėdo į
kr ė - Pasakok. 163
 A. Marinina

- Nėra ko per daug pasakoti, purtom Bagajevo vaikinus. Jų,

kaip žinai, daug, mūsų mažai - visi į . Kol kas nieko neiš-
purtėm .
- Selujanovas tau skambino?
- Skambino.
- Ir ką tu?
- O ką aš? Aš mažas geras berniukas, atidaviau jam visą tu-
rėtą informaciją apie Kabalkiną. Man negaila, tegul naudojasi, man
ta daugiavaikė motina daugiau nereikalinga. Dabar mano sąžinė
rami.
- Kokia prasme?
- Na, aš vis ž kaip ji spurda, nervinasi, ir maniau, kad
ji stengiasi neišduoti Volkovos, todėl man meluoja. Netikėjau nė
vienu jos žodžiu. O dabar aišku, kodėl ji taip psichuoja. Vadinasi,
jos parodymais apie Volkovą galima visiškai tikėti.
- Vis dėlto idomiai išeina, jei pasirodys, kad ji susijusi su
Aničkovos žmogžudyste . Be galo retas sutapimas. Na, ko tu toks
surūgęs, Serioža? Pasidžiaugtum dėl draugo.
- Aš nesurūgęs, - atsiduso i rageli Zarubinas, - aš prislėg­
tas nelaimės.
- Kažkas atsitiko? - susirūpinusi paklausė Nastia.
- Aha. Su Gulia susipykau. Dabar ji atsisako už manęs tekėti.
Na, ir ožys gi aš! Dar prieš metus tvirtai nusprendžiau jai pasipiršti
ir beveik pasi piršau, ir jei būčiau tada viską iki galo padaręs, dabar
būtumėm susituokę, ir niekur Gulia nuo manęs nedingtų.
- Ji ir taip niekur nedings, - ramino ji Nastia. - Tu juk tik-
ras lobis, Serioža, tokius kaip tu sutveria kartą per š metų, ir
tavo Gulia puikiai tai supranta.
- Manai? - abejodamas paklausė jis.
- Tikrai tau sakau. Patikėk manimi, aš sena išmintinga vėžlė
Tortila . Viskas bus gerai, ir jūs susitaikysit, pamatysi.
Nastia vėl isikišo rageli i kišenę, ištiesė kojas, atsipalaidavo,
padėjo rankas ant minkštų porankių. Viešpatie, kaip gera! Kokia
tyla, ramybė, vėsa ...
Gal jai pasivaideno? Ar po langu kažkas drėgnai sušiugždėjo?
Ž Valkataujanti katė? Ar žmogus?
164 Ją apėmė baimė . Namuose ji visiškai viena, šalia - miškas ir
 TRIJŲ NE DĖSNIS

plačiai atvertas langas. Jei ten, už lango, žmogus, tai kas jis? Kažkas
iš saviškių nutarė pagąsdinti? Ar svetimas? Ko jis stovi po langu?
Ko laukia? O Dieve, ji net neturi kuo apsiginti. ..
Židinio ž . Štai jos , visiškai prie pat, reikia tik atsistoti iš
krėslo, žengti tris žingsnius, ištiesti ranką ir jas paimti. Jos sunkios,
ketinės, gal ir praverstų.
O taip, iš tikrųjų sunkios. Viena yra pažarstyti jomis anglis, ir
visiškai kita - užsimoti ir suduoti smūgį. Būk dėkinga... Ačiū tau,
židiny, už tai, kad tu esi, o šalia tavęs yra ir ketinės ž
O jei jis dabar ž į mane pro langą, mato, kaip aš š
su sunkiomis ž rankose, ir juokiasi iš manęs? Viešpatie,
apie ką gi aš galvoju! Velniai jo nematė, tegul ž tegul juokiasi,
kad tik neužmuštų .
Ir apskritai ko ji č šitaip į Dar visiškai neaišku, kas
tai buvo, gal koks ž o gal niekas kita, tik klausos haliucina-
cija. Ji - nesportiška ir šiuo metu ne itin fiziškai sveika vidutinio
amžiaus moteris, neįpratusi gyventi ne mieste, štai iš baimės ir
vaidenasi visokie siaubai baubai. Reikia ramiai prieiti prie lango,
pasižiūrėti į lauką, į kad ten nieko nėra, arba atvirkščiai,
tupi koks nors nekaltas valkataujantis katinas, uždaryti langą, pa-
skui nueiti iki laukujų durų, užrakinti jas iš vidaus ir gultis miegoti.
Toks paprastas planas.
Bet kodėl gi taip sunku jį į Iš baimės kūnas neklau-
so, kojos neina, rankos nekyla . Viskas bus gerai, viskas bus tiesiog
labai gerai, niekas nesirengia jos žudyti, niekam ji nereikalinga,
vieniša raiša moteriškė, kurios vienintelis papuošalas - vestuvinis
žiedas.
Ji susitvardė ir iškišo galvą pro langą. .
Nuo namo š kažkokia panaši į š figūra. Pasi-
girdo skubūs tolstantys žingsniai.
Vadinasi, jai nepasivaideno. Na, ir ką dabar daryti? Užrakinti
visas spynas, sėdėti visą naktį be miego, drebėti, apsipylus prakaitu
iš baimės , o iš ryto skambinti. .. Kam? Diužinui? Liošai? Kad jie...
ką? Viską metę sėdėtų č su ja, iki ji visiškai pasveiks? O gal pa-
skambinti gyvenvietės apsaugai, jie juk turi č kažkokią saugos
tarnybą, Paša paliko jai visus telefonus, drauge ir tą . Taip, teisingai,
reikia jiems paskambinti, į kad aplink namą valkiojasi kažko- 165
 A. Marinina

kia neaiški žmogysta, tegul jie pademonstruoja savo budrumą. Gy-

venvietės teritorija ne saugoma, tvoros ir užkardo nėra, į as
i ją laisvas, bet vietinė saugos tarnyba vis dėlto yra . Į kokiam
tikslui? Kad būtų kam išvežti lavonus po užpuolimo? Tpfu, kokia
kvailystė! Reikia skambinti.
Jai mandagiai atsakė, kad pavojaus atveju ji turinti paspaus-
ti signalizacijos mygtuką. Diužino namuose tokių mygtukų net
penki, išdėstyti visuose kampuose. Argi Pavelas Vasiljevičius jos
neįspėjo?

- Taip, - kaltai sumurmėjo Nastia, - į ė Bet iš baimė

aš užmiršau . Tik dabar štai prisiminiau.
- Nieko baisaus . Rytoj pas jus apsilankys mūsų atstovas, kuris
į signalizaciją , ir dar kartą parodys jums, kur išdėstyti mygt u-
kai. Mes atvykstame i vietą per dvi tris minutes, po to, kai gauname
pavojaus signalą. Ir kad jūs nesijaudintumėte, mes visą nakti patru-
liuosim jūsų teritorijoje.
Vyriškis iš vietinės apsaugos kalbėjo neskubėdamas, tikslia i,
ir tai Nastią veikė raminamai. Juk iš tikrųjų Paša sakė jai apie
mygtukus ir apie signalizaciją, kaipgi ji užmiršo! Ž griebėsi,
kvailė ...
Nieko jai neatsitiks, sargyba ja pasirūpins . Ir mygtukai yra. Bet
vis dėlto kažkas stovėjo po langu ir ją stebėjo.
Kas? Ir kodėl?

9 SKYRIUS

- Visa tai niekam tikę.

- Vė - paklausė Antonas nusiminęs.
Jis drybsojo ant sofos Anitos bute ir bukai stebeilijosi i lubas,
mirdamas iš nuobodulio ir tuo pat metu baimindamasis, kad ne-
tektų kalbėtis , nesvarbu, kokia tema . Jis apskritai nenorėjo kalbėtis.
Seni suglamžyti džinsai minkštai ir jaukiai glaudėsi prie ilgų kojų, o
ištampytas megztinis - naminė, visada pas Anitą laikoma unifo r-
ma nevaržė judesių, kad ir kokia į poza Antonas gulėtų. Jis
166 visada stebėjosi Anita, kuri namuose rengdavosi taip, lyg kiekvieną
 TRIJŲ NE DĖSNIS

akimirką galėjo pasirodyti pašaliniai. Ne puošniai, bet padoriai.

Nė karto jis nėra matęs, kad dieną ji vilkėtų net ne chalatą, o kad
ir nelygintus trikotažinius baltinukus. Chalatas egzistavo tik pir-
mosioms dešimčiai minučių iš ryto atsibudus ir paskutiniosioms
dešimčiai - prieš miegą, po dušo. Visada tvarkingai susišukavusi
ir rūpestingai apsirengusi, dažniausiai - siauromis kelnėmis ir
kokiais nors aptemptais marškinėliais arba megztuku. Ir jokių pa-
puošalų. Užtat visada pasikvėpinusi ir būtinai su originalia sege
dideliame lygių š plaukų kuode.
Štai ir dabar ji sėdėjo prie scenarijaus tokia graži, tiesia nu-
gara ir grakščiai palenktu kaklu, tokia susikaupusi ir rimta, lyg ne
savo namuose, o mažiausiai - viešojoje bibliotekoje. Na, kas ten
vėl tam scenarijui? Rodos, kad tai jau septintas ar aštuntas varian-
tas. Kostia Ostrovskis sužvėr ė jei Anita vėl supeiks scenaristo
darbą, kurį pats Ostrovskis laiko priimtinu, kitaip nebūtų atnešęs
parodyti.
- Kas tau š kartą ne taip? Tau juk patiko, kai pradėjai skai-
tyti.
- Trisdešimtą minutę visas siužetas išsiderina. Iš pradžių
viskas buvo gerai, o paskui tarsi į vatą prasmenga - blanku, ne-
skamba. Ne, Antonai, tegul Kostia pasikalba su scenaristu. Taip
nieko nebus.
Kričevecas nenoromis pakilo nuo sofos, priėjo prie sėdinčios
krėsle su aplanku ant kelių Anitos. Atsitūp ė prieš ją, paguldė galvą
tiesiai ant popierių su tekstu.
- Angele mano, man atrodo, kad tu kimbi be reikalo.
- Ne, - Anita nesutikdama papurtė galvą ir suleido pirštus
į ilgus, tankius Antono plaukus, - štai kaip tik aš ir nekimbu, o
sąžiningai skaitau scenarijų ir matau jame daugybę skylių.
- O aš nematau, - atkakliai prieštaravo jis.
- Tai todėl, kad tu tingi.
- Aš tingiu?
- Tu, tu mielasis. Aš juk mačiau vakar, kaip tu skaitei. Puslapį
per pusę minutės. Ką tu galėjai suprasti tokiu greičiu skaitydamas.
- Aš greitai skaitau, - nenoriai atsikirto Kričevecas.
- Štai ir blogai, - švelniai nusišypsojo Anita. .<- Scenarijų
reikia skaityti iš lėto, į kiekvieną sceną. Reikia ne siu- 167
 A. Marinina

ž sekti, o matyti, kaip tai atrodys ekrane. O tu, zuikeli, svajojai tik
apie tai, kaip kuo greičiau atsikratyti ir vėl griūti ant sofos ir ž
televizorių.
Antonas tylėjo, atsargiai uosdamas sklindanti nuo jos pirštų
kvapą. Kvapas buvo sudėtingas, ji sudarė rankų kremo, kvepalų,
kurių buvo prisisunkusios plono megztinio rankovės, ir mandarinų
kvapai. Mandarinus Anita mėgo labiau nei kitus vaisius, nuolat juos
valgė, ir namuose ant jos stalo visada stovėjo į formos mė­
lyna plati keraminė vaza, pilna linksmų oranžinių rutuliukų.
- Apie ką tu dabar mąstai? - negarsiai paklausė ji, rnasa žuo-
dama Antono pakauši.
- Apie tai, kad dabar visas "Mosfilmas" sužinos apie mano
turkiškus reikalus. Nejaugi buvo būtina apie tai sakyti tam ber-
niūkščiui iš milicijos?
- Paklausyk manęs, Antanai, - Anitos balsas pasidarė griež-
tas, lyg ką tik jame skambėjusi meili šiluma sušalo ir pavirto kieta
nesuardoma mase, - ta istorija, jeigu ką nors ir kompromituoja,
tai būtent mane, o visai ne tave. Na, ką gi, tiesą sakant, tu padarei?
Nuvažiavai į Turkiją pailsėti vienas be manęs, susižavėjai mergina,
pardavėja iš krautuvėlės, ją sugundei. Tu juk negalėjai į kad ten
tokie griežti papročiai. O ji, beje, turėjo tave į kad nekaltybės
praradimas gali jai tragiškai baigtis. Tu pasielgei kaip normalus
vyras: sužinojęs, jog ji bus tikrinama, davei jai pinigų, kad ji galėtų
skubiai išvažiuoti i užsieni ir pasidaryti operaciją. Ką tau galima
prikišti? Už ką būtų galima mesti i tave akmeni? Tai aš turėčiau
draskytis ir kentėti, kad tu taip š buvai man neištikimas . Bet
aš juk nesidraskau.
- Tu nesidraskai... - jis sunkiai atsiduso. - Tu apskritai
niekada nesidraskai, bet vienas dalykas - tu, o kitas - aš. Tu juk
ne tokia, kaip visi. O aš pats paprasčiausias diedas ir toje istorijoje
atrodau kaip visiškas idiotas.
- Kodėl? Dabartiniai patys paprasčiausi vyrai niekada neven-
gia kurortinių romanų, kai kurie net į veikti būdami kartu
su žmona. O tu važiavai vienas. Viskas šventa .
- Anita, na, kaip tu nesupranti! - staigiai nusipurtęs jos pirš-
tus nuo galvos, jis pakėlė galvą ir atsistojo. - Taip, normalūs vyrai
168 visada pasinaudoja, savo progos nepraleidžia. Bet aš nesu girdėjęs,
 TRIJŲ NE DĖSNIS

kad kas nors kažkada būtų davęs pinigų operacijai. Abortui - taip,
pasitaiko, bet tai. .. kaip ji. .. himenoplastikai. .. Taigi visi supranta,
kad savo pinigų aš neturiu, vadinasi, gavau iš tavęs. Įsivaizduoji,
kokios apie mane pasklis kalbos?
Anita irgi pakilo, padėjo aplanką su scenarijumi ant stalo, nu-
ė prie lango. Šviesaus rudenio dangaus fone jos siluetas lyg nute-
kintais pečiais ir lygia šukuosena buvo panašus Antonui i grakščią
poliruoto medžio figūrėlę. Dabar ji stovėjo nusisukusi nugara ir
kalbėjo neatsigręždama:
- Mielas mano, tai apie mane kalbės, o ne apie tave. Apie
mane sakys, jog aš jau pavirtau tokia tavo mama ir aukle, kad slepiu
ir su moku už tavo lovos nuodėmes. Kad aš jau taip i tave į
jog esu pasirengusi atleisti tau viską, net ir neištikimybę. Jog aš pa-
sirengusi būti pažeminta, apgauta ir apiplėšta, kad tik tu manęs
nepaliktum. Gal manai, kad man tai malonu? O apie tave pasakys
tik tiek, kad esi šaunuolis, gerai į ir visiškai laikai mane savo
rankose. Gali i tai ž kaip i subtilų komplimentą, malonų tavo
savimeilei.
- Kažkodėl man nemalonu, - burbtelėjo Kri č - Ne-
jau negalima buvo nieko sugalvoti, kad viso to nepasakotum.
- Ne, mielasis.
Ji atsisuko ir jos ramus veidas spinduliavo kantrybe. Tas kalbas
Antonas varinėjo jau š imt ąj į kartą, bet jai užteko jėgų nepykti ir ne-
kelti tono, vis iš naujo aiškinant jam savo ir jo elgesio logiką.
- Negalima, - pakartojo Anita. - Akivaizdu, kad milicija
ita ria mus turint ryšių su Dronovu. Ir visiškai akivaizdu, kad jokių
ryšių su juo mes neturėjome ir neturime. Jie prikibo prie to, kad
mes kažkodėl nebuvom Kostios jubiliejuje, ir mano, jog mes tuo
metu susitikom su Iulios meilužiu ir pasiskundėm jos seksualiniu
apetitu. Ir ką mes su tavim turėjom daryti? Nuolankiai kaip vedami
aukoti avinėliai su tuo sutikti? Taip, mes nebuvome pas Kostią, bet
ir su Dronovu nesusitikom. Jeigu mes būtumėm ž kad viskas
taip apsivers, kad Iulia ... žus ir mus ims į ė tik todėl, kad mūsų
nebuvo Ostrovskio jubiliejuje, aš bū č buvusi visą pirmadienio
vakarą tarp ž kad jie galėtų paliudyti kiekvieną mano mi-
nutę. Betgi aš, kaip ištikima draugė, nuvežiau tave iš ryto i oro
uostą, o po darbo kaip pririšta sėdėjau štai šitame krėsle, laukdama 169
 A. Marinina

ž iš tavęs. Nesitraukiau nuo telefono. Jeigu turėčiau mobilųjį

telefoną, būčiau galėjusi ramiai laukti tavo skambučio bet kur, bet
kurioje vietoje, kur būčiau matoma. Bet mobiliojo aš neturiu. Jeigu
būtumėm ž i noj ę , kad viskas taip apsivers, mes būtumėm atšaukę
planuotą susitikimą su Kostia antradienį, nueitumėm į jo jubiliejų,
o į Turkiją tu tada skristum antradienį arba trečiadienį. Dabar ne
sezono metas, dėl bilietų problemų nėra. Bet mergaitė tau pa-
skambino sekmadienį vėlai vakare, raudojo, buvo apimta isterijos,
kalbėjo apie savižudybę. Ką tu galėjai jai atsakyti? "Palauk, nesikark,
man rytoj šefo gimtadienis, aš su juo pagersiu degtinėlės, o paskui
atskrisiu tavęs raminti"? Tu manai, kad taip būtų buvę geriau, žmo-
niškiau?
- Viešpatie, Anita, ir kodėl gi tu tokia neklystanti? - priėjęs
ir ją apkabinęs sudejavo Kričevecas. - Man su tavimi baisu. Šalia
tavęs aš jaučiuosi visiškas nesubrendėlis.
Ji akimirką prigludo prie jo paskui ryžtingai atsitraukė:
- Na, viskas, zuikeli, nustok dejuoti. Užuot bandęs išsipainio-
ti iš kvailų ir visiškai nepagrįstų kaltinimų, geriau jau milicininkams
paaiškintum, kad tavęs nebuvo Maskvoje. O aš su jokiu Dronovu
nesusitikau, nes sėdėjau namie prie telefono. Kiek kartų tu skambi-
nai man iš Turkijos pirmadienio vakare?
- Kokius penkis ar šešis kartus, - jis patraukė pečiais . -
Tiksliai neatsimenu.
- Na, matai. Milicininkai pasiteiraus telefono kompanijoje,
o tie patvirtins, kad tavo mobiliuoju nuolat skambinta mano namų
telefono numeriu, ir mes su tavimi kalbėjomės. Taigi aš, be jokios
abejonės, buvau namie. Patikėk, Antonai, taip geriau.
- Nieko ne geriau! - staiga pratrūko jis. - Kam reikėjo ro-
dyti mūsų nešvarius baltinius, jeigu paskui paaiškėjo, kad Dronovo
apskritai Maskvoje nebuvo? Nebuvo jo, supranti? Taigi kur mes
buvome to pirmadienio vakare, neturi jokios reikšmės, mes vis tiek
negalėjome su juo susitikti.
- Mes galėjome susitikti su jo draugais nusikaltėliais. Be to,
mes juk nežinojome, kad jo nėra Maskvoje, ir bijojome, jog tie buki
mentai dar ilgai neleis mums ramiai gyventi. Jie pradėjo tardyti
mamą, Liubą, jie buvo atėję pas mane į darbą ir dievai žino, ką dar
170 būtų sugalvoję. O tai, kad Dronovas buvo išvažiavęs, mums tas ma-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

žiukas kvaileIis iš Petrovkos pasakė tik po to, kai mes prisipažinom,

kad tu buvai Turkijoje. Tu neturi ko man prikišti, Antanai.
- Esi tikra? - paklausė jis prisimerkęs ir tuoj pat pats išsigan-
do tų netyčia nuo liežuvio nusprūdusių savo ž .
Anita atsakė ne iš karto. Pasitraukė nuo lango, lėtai praėjo pro
Antaną į jį net nežvilgtelėjusi, ištiesė ranką į viduryje stalo stovin-
č mėlyną vazą su mandarinais, vieną pasiėmė, kelis kartus išmetė
į viršų ir pagavo, susimąsčiusi pasižiūrėjo į jį ir padėjo atgal.
- Sprendžiant iš tavo klausimo, mielasis, tu tuo toli gražu
tikras nesi, - ramiai tarė ji ir ž durų link . - Nesu tavo min-
č š turi teisę galvoti, ką tinkamas. Bet nereikia ta teise
piktnaudžiauti.
Kričevecas liko kambaryje vienas, keikdamas save paskuti-
niais žodžiais už tai, kad nesusilaikė. Jis bedarbis, buvęs kaskadi-
ninkas, gyvena už savo meilužės pinigus ir dar drįsta jai dėl kažko
priekaištauti!
Po kelių minučių iš kito kambario pasigirdo aksominiai sak-
sofono garsai. Anita grojo senovinį tango "Mažoji gėlelė". Ji visada
grodavo būtent tą savo mėgstamą kūrinį, kai susinervindavo dėl
Antano elgesio ar dėl kokių nors jo ž Ne supykusi, o būtent
susinervinusi, nuliūdusi ir pasirengusi taikytis, jeigu jam pakaktų
proto žengti pirmą ž
Proto jam visada pakakdavo. Anitos Stanislavovnos meilužiui
ne per geriausiai sekėsi reikalai, bet kvailys tai jis tikrai nebuvo.
Jei būtų buvę kitaip, jis nebūtų šalia jos išsilaikęs visus penkiolika
metų.

Vis dėlto ji paskambino Či stia kovui . Ilgai su savimi kovojo,

vis kartojo sau, kad Lioša dirba, jis užsiėmęs ir nėra jokio reikalo
vaiky ti jo iš Žukovskio į Bolotnikus - juk ne ranka pasiekti! - tik
todėl, kad jai, ar matote, baisu. Apsauga yra, signalizacija yra, ko be
reikalo spurdėti?
Nastios viduje pašėlusiai kovojo blaivus šaltakraujiškos kri-
minalinės paieškos darbuotojos protas su silpna, išsigandusia mo-
terimi, kuri negali nei pabėgti, nei apsiginti. Gal todėl, kad kojos
liga į į į sielą , tvirtai ten į ir skleisti nuo- 171
 A. Marinina

savo bejėgiškumo jausmą, o gal todėl, kad ji, Nastia, staiga baisiai
panoro pamatyti vyrą - moteris joje nugalėjo milicininkę. Ir ji
paskambino.
Č ist iakova s anaiptol nepalaikė žmonos prašymo kaprizu, nes
žinojo, kad kaprizai ir isterija - ne Nastios repertuaras. Jis paža-
dėjo tuoj pat atstumti visus reikalus, ką galima - perkelti rytdienai
bei atšaukti viską, ko perkelti negalima, ir atvažiuoti.
Bandymai nakti pamiegoti buvo ne itin sėkmingi. Nastiai pa-
vykdavo u ž bet nuo mažiausio garso ji pašokdavo ir į
pusi suklusdavo, nervindamasi, kad dunksinti kažkur ausyse širdis
plaka taip garsiai, jog trukdo klausytis, ir ji negali suprasti, ar iš
tikrųjų kažkas bando atidaryti duris ar langą, ar jai tik taip atrodo.
Prasikankinusi iki septintos, ji atsikėlė, nuklojo patalus, atlen-
kė sofos atkaltę ir nusliukino i vonią. Paskui ilgai sėdėjo virtuvėje,
pylėsi pakaitomis tai kavos, tai arbatos ir su pasibjaurėjimu ž
i minkštas bandeles, kurias paprastai su didžiausiu malonumu ap-
teptas sviestu arba uogiene valgydavo pusryčiams.
Būk dėkinga už viską, kas tik tau atsitinka ... Už ką galima būtų
padėkoti tam, kas vakar atsitiko? Už tai, kad ji pagaliau išsiaiškino
reikalus su apsauga ir signalizacija? O ką, gali būti. Juk vakar iš es-
mės nieko ypatingo neatsitiko, užtat dabar, jei pavojus užgrius visu
smarkumu, kokio nors sulaukėjusio bom žo", narkomano ar vagies
pavidalu, Nastia bus visiškai pasirengusi. Dabar jau ji neužmirš, kur
išdėstyti signalizacijos mygtukai ir kokią svirtelę reikia truktelėti,
kad į sirena. Taigi ačiū tau, nepažįstamas žmogau, tūnojęs
po langu, š š ir dingęs tamsoje, daugiau tu Nastios
iš netyčių neužklupsi.
Ir dar ačiū tau, vakarykštis į už tai, kad tu priminei kaž-
kaip užmirštą tiesą: artimesnio už Liošą aš nieko neturiu. Nakti
ilgomis pertraukomis tarp trumpų snūstel ė ji galvojo tik apie
tai, kad labai gerai būtų, jei jis atvažiuotų ir truputi su ja pabūtų . Ir
apie tai, kokia ji visai be sąžinės, kad su savo nervais ir baime leidžia
sau pridaryti jam problemų. Ir apie tai, jog jai dabar labai reikia,
kad jis būtų šalia, reikia jo šilumos, jo pašaipos, pasitikėjimo savimi,
rūpesčio. Ir apie tai, kad ji nori su juo pasikalbėti.

172 • Benamio
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Jai reikia, kad Č atvažiuotų ir pab ū su ja. Ne Pa-

velas Diužinas, šio namo šeimininkas, ir kažkokios keistos, bet pa-
trauklios išminties skleidėjas. Ne Jura Karotkovas, toks patikimas
ir patikrintas, kuris, be jokios abejonės, sudėtingoje situacijoje būtų
kur kas patikimesnis gynėjas negu Lioša arba tas pats Diužinas. Jura
ir šaudo puikiai, ir sarnbo" į ir apskritai jis operatyvininkas iš
prigimties, jokioje situacijoje nesutriks. Galima būtų netgi paskam-
binti Tatjanai Obrazcovai ir paprašyti trumpam "paskolinti" Iročką,
pasiskundus, kad nuobodu ir vieniša, ir Iročka su džiaugsmu atva-
ž ir jos vyras Miša Docenka greičiausiai neprieštarautų. Bet
Nastiai nereikėjo nei Diužino, nei seno ištikimo draugo Korotkovo,
nei mielos ir rūpestingos lročkos.
Jai reikėjo Liošos Č Ir ji paskambino, keikdama save
už silpnavališkumą ir isteriją. Kažkodėl visiškai natūralų norą pa-
matyti savo vyrą Nastia vertino būtent taip.
Paskambino, išplovė puodelius, stropiai nušluostė virtuvės
stalą, pašlavė grindis, į erdvų priebutį, kur šalia laukujų durų
langas, atsitempė kėdę ir užėmė poziciją. Signalizacijos mygtuką
galima pasiekti ištiesus ranką. Ir apskritai jeigu kas prisiartins prie
durų, ji iškart pamatys.
"Sėdėsiu štai taip, kaip bob ulė prie langelio, ir stebėsiu gyve-
nimą, - šypsodamasi pagalvojo Nastia. - Nors galėčiau paskaityti
arba filmą pasižiūrėti, štai pilnas krepšys kasečių stovi. Tai jau - se-
natvė ne už kalnų".
Pirmas akiratyje sušmėžavo juodbruvas vikrus vaikinukas,
kuris kas rytas atnešdavo š pieno produktų - kefyro ir
jogurto. Nastia su juo atsiskaitė ir paprašė priešpiet atnešti kokį
gabalą veršienos .
- Laukiate svečių? - supratingai linktelėjo krautuvės kurje-
ris, jau į kad sau raišoji Diužino vilos gyventoja perkasi tik
pusfabrikačius, kuriuos pakanka į į mikrobangę.
- Vyras atvažiuos. Taip, ir dar .Borodino" duonos puskepalį,
gerai? Viso kito, rodos, yra.
- Jei ką užmiršot, paskambinkit! - jau bėgdamas sušuko
vaikinukas .

• Kovinė savigyna 173

 A. Marinina

Dar po pusvalandžio horizonte pasirodė vakar ž apsau-

gos signalizacijos specialistas. Ji pamačiusi, Nastia pasigailėjo, kad
jiems nepaskambino. Rengėsi juk, bet pamiršo. Žioplas daiktas! Ji
dar vakar, prisiminusi, ką Diužinas jai sakė, rado visus mygtukus, tai
kam be reikalo gainioti ž Dabar, kad jis nesijaustų iškviestas
be reikalo, reikės vilktis paskui jį per visus namus ir vaidinti į
ir susirūpinusią, stebeilytis į kiekvieną mygtuką ir klausytis jo iš-
samaus aiškinimo. O juk du iš penkių mygtukų yra antrame aukšte,
vaikų kambaryje ir š miegamajame. Tai bent pasisekė!
Apsaugos specialistas, pasivadinęs Ivanu, iš pirmo žvilgsnio
į kėdę prie lango priebutyje, bet net nešyptelėjo.
- Na, mygtuką prie durų, matau, jūs jau pati radote. Einam,
aš jums parodysiu likusius.
Nastia dėl visa ko pasiėmė lazdą, nors po namus vaikščiojo
jau be jos. Tegul tas stropusis Ivanas neįsijaučia ir nebūna per daug
stropus, tegul mato, kad moteriai sunku vaikščioti, ir tegul greičiau
viską baigia.
Tačiau lazda Ivanui nepadarė jokio į Ir ropštis į antrą
aukštą vis dėlto teko . Nors koks skirtumas? Šiaip ar taip, du pakili-
mai laiptais vis tiek į į Nastios planą, štai vieną iš jų mes ir at-
liksim. Tiesa, ji negalės iš karto leistis žemyn, jai reikės apie dešimtį
minučių pasėdėti, kol praeis skausmas. Nukakusi iki paskutinio
mygtuko pačiame tolimiausiame antro aukšto kampe, Nastia jau
žiojosi aiškinti Ivanui, kad jai reikia atsikvėpti, ir tegul jis leidžiasi
vienas, bet staiga suprato, kad gali sukarti ir kelią atgal. Gali. Jai
skauda, nėr ką kalbėti, bet ne taip kaip vakar, ne taip smarkiai, kad
būtinai reikėtų ilsėtis . Gal surizikuoti? Galų gale ji namuose ne vie-
na, ir jei skausmas pasidarytų toks nepakeliamas, kad ji negalėtų
toliau eiti, yra, kas jai gali padėti.
Apsaugininkas buvo jautrus žmogus ir laiptais leidosi iš lėto,
eidamas dviem laipteliais pirma Nastios. Matyt, [tarė, kad šluba po-
nia gali suklupti.
Bet ji nesuklupo. Tik atsi segė sportinės striukės užtrauktuką,
nes nuo skausmo išpylė karštis. Stropiai padėkojo Ivanui už pa-
ž ekskursiją, atsiprašė už sutrukdymą ir savo ž už-
darė paskui jį duris ir vėl atsisėdo prie lango, parėmusi kumšteliais
174 smakrą .
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Na, kas toliau? Lioša? Ar nepažįstamasis, kuris vakar neaiš-

kiais tikslais slankiojo aplink namą? Geriau vis dėlto būtų Lioša.
Ir, žinoma, tai buvo Č su neįsivaizduojamai purvi-
nais žiguIiais. O juk kai jis atvažiuodavo laisvadieniais, mašina bū­
davo ką tik iš plovyklos ir džiugiai spindėdavo baltu kėbulu. Kokie
gi č dabar keliai pas mus?!
Nastia griebė nuo kabyklos striukę, atrakino duris, išėjo ant
laiptelių. Ir nustebusi pamatė, kad paskui Liošos žiguIius privažiavo
dar viena mašina, tokia pat purvina, tik mėlyna. Iš jos išlipo visiškai
nepažįstamas vyras. Atrodė jis ne ką geriau, negu žiguIiai. Nors
galėjai į kad iš ryto, išėjęs iš namų, tas nepažįstamasisatrodė
visiškai padoriai: šviesi striukė, šviesios kelnės ir nušveisti batai
greičiausiai spindėte spindėjo. Kur jis galėjo šitaip išsiterlioti?
- Sveika! - Č pabučiavo ž ir kaltai linkte-
lėjo i nepažįstamojo, droviai mindžikuojančio prie savo mašinos,
pusę. - Asia, aš su svečiu.
- Ne ne, nesirūpinkit, - greit prašneko mėlynosios mašinos
savininkas, - aš ne svečias, man tik, jei galima, rankas nusiplauti
ir truputi apsišvarinti. Aleksejus Michailovičius buvo toks malo-
nus ...
- Eikit, prašom, i vidų, - garsiai tarė Nastia, - nesidrovėkit.
Ji vis dar stovėjo ant laiptelių, smalsiai apžiūrinėdama netikė­
tą svečią. Simpatiškas dėdė, nusprendė ji, akys protingos, šypsena
gera. Iš pažiūros kokių keturiasdešimt penkerių, o nuprausus veidą,
gal kiek mažiau . Į kur jis šitaip išsidirbo?
Dėdė tuo metu paliko priebutyje batus ir nenusivilkęs striukės
bei Č lydimas nuėjo i vonią .
- Klausyk, kas č toks? - negarsiai paklausė Nastia, kai vy-
ras sugrįžo i kambarį. - Kokioje pa mazgų duobėje tu ji radai?
- Ne pamazgų duobėje, o baloje, - nusišypsojo Lioša. -
Tiksliau, į ž i Bolotnikus. Tas sumautas nuo galvos iki kojų
baltai apsirengęs inteligentas nusprendė, supranti, pakeisti ratą. Ir
šitame mūsų rudens purvyne! Negana to, be atsarginio rato prak-
tiškai jis nieko neturėjo. Net patyrimo, ką jau kalbėti apie pirštines.
Mašiną jis nusipirko prieš pusę metų, ratų keisti nė karto neteko.
Ir štai rezultatas. Važiuoju pro šali, ž - Dieve šventas! Stovi
padoriai atrodantis vyriškis visas purvinas, veidas nelaimingas, vos 175
 A. Marinina

neverkia. Ir svarbiausia, stovi tiesiog purvyne, ratas jau kokią de-

šimt centimetrų nugrimzdęs į košę. Teko padėti.
- O kam tu jį č atsivežei?
- Tegul bent rankas nusiplauna. Na, gal dar su striuke galima
kažką padaryti, ji, rodos, odinė, purvas nueis. Gaila juk diedo! Aš
jį kai pamačiau, prisiminiau, koks pats buvau pradedantis vairuo-
tojas. Irgi, beje, panašiai į užmiesčio keliuose, ir juk nė
vienas šunsnukis nestodavo ir nepadėdavo . Prisimeni, kiek kartų
pradžioje esu pas tave pasirodęs purvinas? Tai tik paskui jau tapau
patyręs, ir domkratas visada bagažinėje, ir trosas, ir į ir pirš-
tinės, ir batai, ir net guminė prijuostė. O pas tą vargšelį apskritai
nieko, visiškas nulis. Tai kaip galėjau nepasigailėti?
- Niekaip, - sutiko Nastia. - Aš irgi būčiau pasigailėjusi.
Matyt, kažkas jos balse Liošai nepatiko, nes jis paklausė:
- Ar tu pyksti? Asia, jis po penkių minučių išeis. Nusiplaus
rankas, veidą, pasivalys striukę ir išvažiuos. Manau, viskas net su-
dužusio kiaušinio neverta.
Iš tikrųjų, ko ji supyko? Argi pati būtų kitaip pasielgusi? Ne,
padarytų tą patį. Tiesiog ji visą rytą į kaip Lioša atva-
žiuos, kaip jie užsikurs ž atsisės greta ant sofos, apsikabins ir
ilgai ilgai kalbėsis, ž į ugnį ir jausdami vienas kito š
Ji norėjo jo paklausti, ar dažnai jį skriaudė, kiekvieną situaciją
apkalbėti garsiai, paprašyti jo atleidimo, pabandyti atrasti savyje
priežastį, kuri vertė ją taip elgtis . Ji norėjo papasakoti jam viską, ką
sužinojo iš Diužino, ir aptarti tai, ką ji suprato paskui, dirbdama su
savimi, kaip jis buvo liepęs.
O vietoj to - kažkoks purvinas automėgėjas, ir svetingumo
taisyklės neleidžia, žinoma, jo išvaryti, nepavaišinus arbata . Jaukų
pasisėdėjimą ir pašnekesį teks atidėti nežinia kuriam laikui .
Būk dėkinga ... Kam? Už ką? Nepažįstamajam, kuris atsirado
č taip ne laiku? Ar Liošai, kuris jį č atvežė?
- Ar tu bent žinai, kuo jis vardu? - taikiai paklausė Nastia.
- Valentinas Nikolajevičius. Jis taip prisistatė. Filologijos
mokslų kandidatas, dėsto literatūrą kažkokiame koledže . Žodžiu,
mokytojas.
- Aa, tada žinoma, - nutęsė ji. - Literatūros mokytojas
176 ir ratas purviname kelyje - nesuderinami dalykai, kaip genijus ir
 TRIJŲ NE DĖSNIS

piktadarystė. Nueik, beje, pasiklausk, kaip jis ten, gal jam ko nors
reikia, o jis drovisi paprašyti.
Č gan greit sugrįžo ir pranešė, kad nusiplovęs purvą
filologas prašo suteikti malonę ir duoti jam nereikalinga skudurėiį,
kad jį sušlapinęs jis galėtų pasivalyti striukę, o paskui tuo pačiu sku-
durėliu mašinos viduje nušluostyti viską, ką jis spėjo apčiupinėti
šlapiomis ir purvinomis rankomis.
Maždaug pusvalandį nelaimingas literatūrologas, sprendžiant
iš sklindančių garsų, valė striukę, bandė nuplauti purvą nuo kelnių,
kelis kartus bėgo iš namų į mašiną ir atgal skalauti to skudurėlio,
paskui valėsi batus . Visą tą laiką Nastia su Lioša sėdėjo virtuvėje ir
pusbalsiu aptarinėjo į kuris privertė ją iš pat ryto paskambinti
vyrui ir paprašyti, kad atvažiuotų .
- Tai negali būti susiję su darbu, nes tu dabar nedirbi, -
samprotavo Č - Vadinasi, lieka tik du variantai. Arba
tai kriminalinis nusikaltėlis, banalus vagišius, pasiruošęs ką nors iš
namų nugvelbti, arba koks nors maniakas, užpuldinėjantisvienišas
moteris. Arba kas nors nori su tavimi susidoroti iš keršto, kas nors
iš praeities. Kas tau labiau patinka?
- Man labiau patinka maniakas, - ryžtingai tarė Nastia. -
Nes kai jis geriau į mane [sižiūr ė tai savo š kėslų atsisakys.
Aš per daug sena ir neįdomi, kad mane pultų seksualiniais tikslais .
- Ieškai lengvų kelių, motin?
- O kas jų neieško? Ar daug matei kvailių, mėgstančių, kad
būtų sunkiau? Bet šiuo atveju man daugmaž aišku, ką reikia daryti.
Aš susisieksiu su Č iš srities valdybos ir jis man pasakys,
valkiojasi mūsų apylinkėse maniakas ar ne. Tiesa, gali būti, kad tai
pradedantis, tada blogiau.
- Kodėl? - nesuprato Aleksejus.
- Todėl, kad jeigu jis kol kas dar nieko nepadarė, jei dar tik
rengiasi savo pirmajam nusikaltimui, tai apie jį nėra ir jokių ž
ir niekas jo neieško . O šiaip jau ir vagišius neblogai, tinka. Štai,
sakykim, vakar jis pasižiūrėjo pro langą į vidų, pamatė, kad kažko
ypatingo č nėra arba kaip tik kažkas jam patiko. Bet namai ne-
tušti. Jam tai minusas . Sakysim, jis ne iš karto atsisakė savo kėslų,
o nusprendė pasižiūrėti, pasekti. Ir pamatė, kad naktį prie namų
reguliariai pasirodo apsauga - gyvenvietėje ji yra, ir namas be 177
 A. Marinina

priežiūros nepaliktas. Tai dar vienas minusas. Ar lįs jis č jei turi
bent lašą proto?
- Jei bent lašą turi, tai nelįs, - sutiko Lioša. - O jei ir to
neturi? Valkatos, jaunimas ir narkomanai, žinok, dėl tų "lašų" turi
problemų.
- Ir tai tiesa. Bet mes su tavimi tuščiai leidžiam laiką, nes ap-
saugininkas, vardu Ivanas, populiariai man išaiškino, kad eidama
miegoti aš galiu pavesti namą apsaugai. Ir jeigu kas nors pabandys
pas mane naktį į signalizacija suveiks automatiškai. Svarbiau-
sia, iš ryto prieš atidarant langą ar duris, neužmiršti jiems paskam-
binti, kad išjungtų signalizaciją. Kaip manai - aš neužmiršiu?
- Garantuotai užrnirši, - tvirtai atsakė Č - Kam,
jei ne man tai žinoti. Atsigulsi, pasivartysi valandėlę kitą be miego.
paskui atsikels i, nueisi į virtuvę parūkyti, paskui atversi langą, kad
išsivėdintų, ir baigta. Likusią nakties dalį tau reikės atsišaudyti nuo
apsaugos ir į kad tu ne vagilė.
- Eik sau! Ko tu mane gąsdini? Aš visuose namuose prikabi-
nėsiu atmintinių. Apskritai ne taip baisu, kaip kad man iš pradžių
pasirodė. Tiesa?
- Kriminalinių nusikaltėlių prasme - taip, tiesa. O jei tai
kerštas?
- Tada blogiau, - nusiminė Nastia. - Bet juk tu negali č su
manimi apsigyventi visam laikui. Ir, beje, jeigu tai kerštas, tai kaip
tas liaudies keršytojas č Diužino viloje, mane surado?
- Geras klausimas, - pagyrė Č - Paskambink
namo ir paklausk, ar kas nors tavęs neieškojo ir ar tavo giminaičiai
kam nors nepasakė tavo adreso ir telefono.
- Aš juk prašiau jų šito nedaryti! Jokiu būdu.
- Maža ko tu prašei. Ten maža mergaitė visą pusdienį viena,
telefonas jai prieinamas, kaip tu ją sukantraliuosi? Beje, patyręs
žmogus taip gali tave užkalbėti, kad tu jam visas savo paslaptis iš-
dėsi, ne tik svetimą adresą.
- Atleiskit...
Virtuvės tarpduryje pasirodė sumišęs filologas. Dabar jis buvo
kur kas švaresnis, tačiau kur kas šlapesnis. Nuo striukės pamažėle
varvėjo, anksčiau buvusios šviesiai pilkos kelnės pasidarė tamsiai

178 dėmėtos.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Labai jums ačiū, kad išgelbėjot. Atleiskit, kad sutrukdžiau.

Tą skudur ė , kur jūs dav ė aš išskalbiau ir pakabinau vonioje ant
radiatoriaus. Gerai? Ar reikėjo kur nors kitur?
- Nusirenkit, - ryžtingai tarė Nastia.
Staiga jai iki ašarų pagailo šito tylaus prie automobilių techni-
kos neprisitaikiusio inteligento, purviname rudens kelyje patekusio
į tokią keblią pad ė
- Nusivilkite striukę, ją reikia kur nors pakabinti, kad i š ž
tų . Ir su kelnėmis reikia kažką daryti, su tokiomis negalima važiuo-
ti, juk jos kiaurai šlapios.
- Galima lygintuvu išdžiovinti, - pasiūlė Č . - Ly-
gintuvas č yra?
- Nežinau, aš juo nesinaudojau. Bet greičiausiai kur nors
yra.
Ji pastebėjo suglumusį šlapiojo svečio ž ir nusišypsojusi
paaiškino:
- Tai mūsų draugų vila, mes č tik mėnesiui apsigyvenom,
todėl ne visada žinom, kur kas yra ir apskritai ar yra. Lioša, pasižiū­
rėk viršuje kokių nors Pašos kelnių, Valentiną Nikolajevičių reikia
greitai perrengti, kol jis galutinai neperšalo.
- Ačiū, - atrodė, kad filologas galutinai susidrovėjo ir su-
mišo. - Kiek daug per mane rūpesčių... Iš tikrųjų neverta, aš
važiuosiu .. .
Jis dar ilgai gėdijosi ir veržėsi važiuoti, o Nastia ir Lioša jį
atkalbinėjo, aiškindami, kad jokių nepatogumų jis jiems nedaro,
kad lyginti savo kelnes jis galės pats, kad vandenį arbatai verda
virdulys, o pietus, šiaip ar taip, jiems teks gaminti, juolab mėsa jau
užsakyta, ir ją netrukus atneš. Galiausiai viskas kažkaip susitvar-
kė, lygintuvas atsirado, o kartu su juo ir lyginimo lenta, koledžo
filologas pradėjo veikti, iš parduotuvės atnešė puikios šviežios
veršienos, ir Č i s t ia kova s pradėjo ją doroti, o žmonai pavedė tai,
ko negalima pagadinti - skusti bulves .
- Aš č štai galvoju, - lėtai pradėjo Lioša atbula ranka
šluostydamasis ašaras, ištryškusias nuo pjaustomų svogūnų, - gal
pradėti tavęs pavydėti ar ką? Tiesiog taip, į dėlei.
- Į , kam jau č - nė kiek neapsimesdama nustebo
Nastia. 179
 A. Marinina

- o mūsų nekviestam svečiui. Tai tu jo baisiai nenorėjai, o

paskui, kai pamatei iš arčiau, puolei į ė kad pasiliktų. Kaip
man tai suprasti?
- Kaip normalius žmoniškus santykius, - ji mikliai išgramdė
iš bulvės juodą akutę . - Kai kas tai vadina gerumu, bet tokiems
šalto kraujo matematikams kaip tu, ta sąvoka nežinoma .
- Bet ta sąvoka gerai žinoma ciniškiems milicininkams, kurie
nuo pat gimimo pasižymėjo retu egoizmu. Asia, suprask mane tei-
singai, aš visai neprieštarauju, kad jis pasiliko, kaip tik laikau, kad tu
pasielgei kilniai ir humaniškai. Ir jeigu aš č neparodžiau iniciaty-
vos pirmas, tai tik todėl, jog buvau į kad tu supyksi ir tam
nepritarsi. Tave visada erzina pašaliniai ž namuose, ypač jei
tai reikalauja iš tavęs kokių nors pastangų ir rūpesčio. Tai, ką tu pa-
darei, visai i tave nepanašu. Aš turiu š teisę dėl to nustebti.
Ji į i puodą su vandeniu dar vieną nuskusta bulvę ir at-
sargiai peilio galu pasikasė galvą.
- Lioša, dabar aš tau pasakysiu vieną dalyką, tik tu iš karto
nesijuok, gerai?
- Gerai, - nuolankiai sutiko jis, - iš karto nesijuoksiu.
Paskui.
- Supranti, gyvenime nėra nieko atsitiktinio. Tik iš pirmo
žvilgsnio atrodo, kad viskas tarsi Brauno judesiai. O iš tikrųjų
visame kame, kiekviename dviejų dalelių susidūrirne yra slapta
prasmė, kuri iš pradžių gali būti nesuprantama, bet paskui būtinai
paaiškėja.
- Gili mintis, - Č is tia kova s, prisiminęs savo pažadą iš karto
nesijuokti, vos susilaikė nenusišiepęs . - Na, ir kas iš to?
Bet Nastia slaptą pašaipą vis dėlto pastebėjo ir supyko.
- Nieko. Jeigu tau juokinga, aš daugiau nekalbėsiu.
- Na, viskas, viskas, - jis vėl nusi š ė akis, - atleisk.
Tęsk, prašau .
- Aš supratau, - ji staiga nusišypsojo . - Aš tiesiog ne nuo to
pradėjau, ne taip aiškinu . Leisk, aš pradėsiu iš kito galo.
- Pradėk.
- Yra tokia taisyklė: būk dėkingas už viską, kas su tavimi de-
dasi ir kas tave supa. Tu dabar neklausk, kas tai per taisyklė ir iš kur
180 ji atsirado, aš paskui pasakysiu. Ž i tai kaip i aksiomą . Žinai,
 TRIJŲ NE DĖSNIS

aš labai ilgai apie tai galvojau ir bandžiau pritaikyti savo gyvenimui

ir viskam, kas man atsitinka. Ir kas išėjo? Net ir tie ivykiai, kurie
mane baisiai siutino ar nervino, ar aš juos laikiau savo gyvenime
nereikalingais, trukdančiais, varginančiais ir panašiai... tai štai,
praėjus kuriam laikui, paaiškėdavo, kad tie ivykiai davė man kažką
gero ir naudingo. Supranti? Kad ir kas atsitiktų, reikia tvirtai žinoti,
kad galiausiai tai bus tau i gera, ir turi už tai dėkoti likimui. Net jei
atsitinka kažkas labai skaudaus, labai sunkaus ir tau atrodo, kad to
neimanoma ištverti, vis tiek reikia tikėti, kad tu tai ištversi ir [gysi
didesnės išminties ir naują gyvenimo supratimą, ir naują ryši su
juo.
- Labai gerai. Tik aš nematau tame nieko juokingo. Iš ko gi
aš turėjau juoktis?
- Trumpai kalbant, viskas, kas darosi, kažkam yra reikalinga.
Ir jeigu šiandien mūsų namuose pasirodė tas purvinas filologas, tai
irgi kažkam reikalinga. Ir mes negalėjom jo taip paprastai paleisti.
Žinoma, jeigu jis baisiausiai skubėtų ir veržtųsi važiuoti, tai mes ji
paleistume, ir tai būtų teisinga. Bet jis neskubėjo ir nesiveržė, jis
norėjo važiuoti tik todėl, kad baisiai drovėjosi ir nenorėjo painiotis
mums po kojomis ar apsunkinti bereikalingais rūpesčiais. Objekty-
viai ž jam reikėjo pasilikti. Jis neatsitiktinai šiandien č atsi-
rado . Vadinasi, tai kažkam reikalinga. Viskas . Dabar gali juoktis. Aš
baigiau skusti bulves, priimk darbą.
- Cha cha cha, - demonstratyviai pasakė Č - Iš
kur dabar tas fatalizmas? Tai Diužinas tave prifarširavo tokiomis
superidėjomis?
- Na, Diužinas, - niūriai patvirtino Nastia. - Lioša , jeigu tu
su kažkuo nesutinki, tai nereiškia, jog tai kvaila. Tiesiog tu su tuo
nesu tinki, tik tiek.
- O tu sutinki?
- Aš - taip.
- Na, ir gerai, - jis nusišypsojo, į š ranką i puodą su nu-
skustomis bulvėmis, pamakalavo tikrindamas, ar švariai nuskusta,
linktelėjo patenkintas. - Bulves tu skuti gerai, ir už tai aš pasiren-
gęs daug ką tau atleisti. O kadangi iš mūsų dviejų versijų kūrimo
meistras esi tu, tai imk ir papasakok, kam mudviejų gyvenime pri-
reikė šito literatūrinio terliaus . 181
 A. Marinina

- Nežinau, - prisipažino ji. - Gal besikalbant jis pasakys

kažką tokio, kokią frazę ar bent žodi, ir nuo to tau ar man ateis i
galvą idomi mintis . O jei mes iš jo nebūtum ė to išgirdę, tai patys
taip nesugalvotumėm. Arba staiga paaiškės, kad jo žmona ar geras
draugas - labai labai garsus nesveikų kojų specialistas, ir kaip tyčia
mano atvejis - tai jo specialybė, būtent iš tokių ligų jis apsigynė
disertaciją . Gal sužinosim, kad jo tikras brolis - didžiulio banko
savininkas arba direktorius, ir jiems kažkokiems kompiuteriniams
darbams reikalingas būtent toks specialistas kaip tu, ir jau rytoj jie
pasirengę priimti tave i darbą, duoti neįtikėtiną algą ir trijų kamba-
rių butą Maskvos centre.
- Klausyk, kaip tu su tokia fantazija į atskleisti nusi-
kaltimus? Aš maniau, kad mano žmona - moteris su geležine logi-
ka, o paaiškėjo, kad ji - Kremliaus svajotoja. Tiksliau, Bolotnikų. O
dar tiksliau - balos. Ar daug matei fizikos-matematikos daktarų,
sėdinčių bankuose prie kompiuterių? Iš esmės ten berniukai japiai
ganosi.
Beje... ji juk galvojo Liošos paklausti ir vis užmiršdavo. Štai
kaip tik ir prisiminė .
- Lioša, - staiga kreipėsi Nastia, - ar nesi girdėjęs apie mok-
slų daktarę" Anitą Stanislavovną Volkovą? Ji iš tavo specialybės.
- Volkova A.S.? Buvo tokia, bet kažkaip nežymiai. Rodos,
netgi graži.
- Ką reiškia "buvo, bet nežymiai"?
- O tą ir reiškia, kad rinkiniuose reguliariai pasirodydavo
jos vardu pasirašyti straipsniai. Ir, rodos, net kažkokiose mono-
grafijose aš ją mačiau autorių kolektyvo sąraše. Porą kartų ji skaitė
pranešimus konferencijose, labai seniai. Bet nieko nepaprasto. Nei
atradimų, nei naujų krypčių, nei savo mokyklos. Ji, ko gero, net ne
profesorė.
- Nežinau. O ką tai reiškia, jei ji ne profesorė?
- Tai reiškia, kad ji neturi mokinių. Ji nebuvo disertacijų va-
dovė. Jeigu ji būtų parašiusi bent vieną gerą monografiją ne kaip
bendraautorė, o pati viena, kur būtų išdėsčiusi savo originalias idė­
jas ir kryptis, aš tau tuojau pasakyčiau, kas ta A.S. Volkova.

182 • Atitinka habilituotą mokslų daktar ę

 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Argi taip būna, kad tu - mokslų daktaras, o tavęs tavo

moksle niekas nežino, išskyrus artimiausius aplinkinius?
- Būna, ir dar kaip. Per akis. Daktarų pilna, o vardų tarp
jų - vienetai. Tavo Volokova - daktarė, bet ne vardas. Ji seniai
daktarinę apsigynė?
- Seniai, maždaug prieš septyniolika metų.
- Na, matai! Ji jau septyniolika metų mokslų daktarė, o kas
moksle per tuos septyniolika metų nuo jos paliko? Koks nors bent
kiek matomas pėdsakas? Mokykla? Minios mokinių? Ji ne moksli-
ninkė, Asia, o piš, burbulas. Pareigingo vyresniojo mokslinio ben-
dradarbio lygis, ne daugiau.
- Bet daktarinę ji vis dėlto parašė, - paprieštaravo Nas-
tia. - Vadinasi, ne tokia jau ji ..piš",
- Asia, saulele mano, viena yra kartą susiimti ir per dvejus
trejus metus parašyti daktarinę, ir visai kita - paskui visą likusį
gyvenimą į kad tu iš tikrųjų mokslų daktaras. Vadovauti
aspirantams", padėti jiems rengti jų darbus iki kondicijos, generuo-
ti naujas idėjas, ginti jas savo darbuose ir viešose diskusijose, kurti
savo mokyklą. Pirmas variantas kur kas lengvesnis nei antras, gali
patikėti. Būtent todėl laipsniuotų daug, o tikrų mokslininkų - ant
pirštų suskaičiuosi. O kam tau ta A. S. Volkova?
- O ji kaip tik, būdama mokslų daktare, dirba sistemos ad-
ministratore. Mes apie tai pradėjorn kalbėti, aš ir prisiminiau. Kaip
manai, mūsų literatūrinis draugeiis savo kelnių nepradegins?
- Nueik patikrinti, - maišydamas keptuvėje kepamus svo-
gūnus, pasiūlė jai Č
- Aš raiša! - pasipiktino Nastia. - Sąžinės turėtum.
- Aš ir turiu. Negaliu tau patikėti svogūnų, tu juos sudeginsi.
Vadinasi, eiti turi tu. Kito varianto nėra.
- Bet į antrą aukštą! Šiandien aš jau vieną kartą lipau.
- O tau reikia du, - šaltai atsakė Aleksejus. - Ir apskritai
laikas jau pridurti trečią kopimą. Tu per mažai tą koją treniruoji.
Kelkis ir eik, neužsisėdėk.
- Tu nepalieki man pasirinkimo, - susikrimtusi konstatavo
ji. - O kaip mano laisvė?

• Atitinka doktorantus. 183

 A. Marinina

- Kaip tik atvirkščiai, Asia, aš tau suteikiu visišką pasirinki-

mo laisvę . Ž . Tu gali eiti į viršų todėl, kad aš tau liepiu. Tai
yra į o tu nedrįsti neklausyti. Tu gali eiti todėl, kad nenori
su manimi ginčytis ir veltis į skandalą . Tu gali eiti todėl, kad pri-
pažįsti, jog aš visada tau patariu teisingai, ir jei aš sakau, kad reikia
eiti, vadinasi, iš tikrųjų reikia eiti. Tiesiog todėl, kad aš protingesnis
ir labiau patyręs . Ir galiausiai tu gali eiti todėl, kad žinai, jog kojai
reikia nuolatinių treniruočių, ir kuo daugiau tu ją apkrausi, tuo
greičiau pasveiksi. Tu gali rinktis iš keturių variantų, o sakai, kad
nėra laisvės! Štai ji, laisvė - net nežinai, ką pasirinkti.
- Tu nori pasakyti, kad jei negali pasirinkti veiksmo, tai visa-
da gali pasirinkti motyvaciją?
- Protinga ne pagal metus, - susižavėjęs tarė Č -
Ne veltui aš tave tiek metų auklėjau. Štai aš, pavyzdžiui, tikras pro-
fesorius, nes turiu tokią mokinę. Tai vertinga.
Nastia paklusniai nuklibikščiavo laiptų link, pašnibždom kar-
todama, ką dabar ką tik išgirdo. Taip, pasitaiko, kad negali rinktis,
ką daryti, nes turi tik vieną variantą . Jis tau nemalonus, tu to ne-
nori, bet pasirinkimo neturi. Tada kas lieka? Išsirinkti motyvaciją,
kuri tave skatina tai daryti. Tu niekada nebūsi į į kampą, nes
tau visada liks galimybė pasirinkti, jei ne patį veiksmą, tai motyvus,
kurių skatinamas tu vis dėlto tą veiksmą atlieki. Ir tu visada gali
pasirinkti būtent tą motyvą, kuris pavers tokį nemalonų ir sunkų
veiksmą jei ir ne lengvu, tai bent jau priimtinu. O jeigu sarnprotau-
turnėm iki absurdo? Pavyzdžiui , žmogus nuteistas mirties bausme.
Jis savo gyvenime negali jau nieko rinktis, nes nuspręsta už jį: jis
turi mirti. Pabėgti jis irgi negali, kalėjimo sienos storos ir gerai sau-
gomos. Ir išgyventi jis negali. Kaip tada?
Jam lieka laisvė pasirinkti, kodėl jis turi mirti. Todėl, kad taip
nusprendė prakeikta valstybė per savo prakeiktus teisėjus. Ar todėl,
kad taip sutvarkė likimas . Ar todėl, kad jis į baisų ir ž
nusikaltimą ir dabar turi už tai atsakyti, ir tai teisinga. Ar todėl, kad
šitame pasaulyje jis padarė viską, ką norėjo, ir daugiau jam vis tiek
nėra reikalo gyventi. Ar todėl, kad viską, kas ž buvo į
jis jau matė ir sužinojo , ir dabar panoro pamatyti ir sužinoti, o
kaipgi "ten"?
Didelis pasirinkimas. Ir žmogus gali pasirinkti tą motyvaciją,
184 su kuria jam bus lengviau išeiti.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Nėra tokio kampo, į kurį galima būtų į Nes visada yra pa-
sirinkimas.
Paskutinis laiptelis. Reikia daugiau mąstyti - kai taip į
į mintis, nepastebi skausmo. Kurgi tas mūsų mokyklinis automo-
bilistas su savo šlapiomis kelnėmis? Jeigu ne jis, Nastiai dabar ne-
tektų kopti į antrą aukštą. Ir nereikėtų ginčytis su Č Ir jis
nebūtų pasakęs tos puikios frazės apie galimybę rinktis motyvaciją,
jeigu negali pasirinkti veiksmo.
Galbūt būtent todėl likimas pasiuntė jiems pradedantį auto-
mėgėją? Nieko nebūna nei iš šio, nei iš to, visame kame slypi gili
prasmė, kuri gali paaiškėti toli gražu ne iš karto...

- Suprantat, iš tikrųjų tai aš grafomanas, - nuoširdžiai šyp-

sodamasis pareiškė Valentinas Nikolajevičius prie pietų stalo.
Jis stropiai lygintuvu išdžiovino kelnes, o tada paaiškėjo, kad
jos numargintos baisiomis purvinomis dėmėmis. Kadangi pietūs
buvo beveik gatavi, nutarta sėstis prie stalo, o daug iškentusias
šviesiai pilkas kelnes kišti į skalbimo mašiną. Bet kuriuo atveju nuo
to blogiau nebus. Filologas Valentinas Nikolajevičius vėl pradėjo
baisiai drovėtis, bet vis dėlto prisipažino. kad visiškai niekur ne-
skuba. Mašiną jis tikrai nusipirko prieš pusmetį, bet teises gavo tik
rudens pradžioje. Koledžas buvo uždarytas kapitaliniam remontui,
kuris truks metus, visus pedagogus paleido nemokamų atostogų,
ir dabar Valentinas Nikolajevičius netikėtai atsiradusį laisvą laiką
išnaudoja seniai sumanytai knygai parašyti.
Dėl mašinos viskas buvo suprantama. Jis išvažiuodavo anksti
ryte, kol miesto centras sąlyginai dar laisvas, sukdavo dešinėn kai-
rėn, į posūkius ir pravažiavimus, o į išvažiuo-
davo į Kolcevaja ir suko kilometrus, kartu augindamas patyrimą.
Paskui sustodavo kur nors padorioje vietoje, ilsėdavosi, pietaudavo,
ilgai gerdavo kavą ir užsirašinėdavo pastabas savo būsimai knygai. Į
vakarą, kai pagrindinė automobilių masė traukė iš centro į miega-
muosius rajonus ir į užmiestį, jis važiuodavo priešinga kryptimi.
Ir taip kasdien. Jo atkaklumo galima buvo pavydėti.
- O apie ką bus jūsų knyga? Literatūrologinė esė? - pasi-
domėjo Nastia. 185
 A. Marinina

Štai šioje vietoje Valentinas Nikolajevičius ir prisipažino, kad

jis grafomanas.
- Aš noriu parašyti detektyvą. Ir ne vieną, o daug.
- Norite išgarsėti? - neslėpdamas kandumo, paklausė Alek-
sejus.
- Na, ką jūs! - nusijuokė filologas, ž puikiais ir aki-
vaizdžiai ne dirbtiniais dantimis. - Pinigų noriu uždirbti. Detekty-
vas šiandien - pats pinigingiausias žanras. Aš turiu laisvus metus,
tiesiog nuodėmė jais nepasinaudoti ir nesukurti šeimai šiokio tokio
finansinio pamato.
- Apskritai gera mintis, - negalėjo nesutikti Nastia. - Bet
kodėl jūs esate į kad jums išeis?
- O aš ir nesu. Bet noriu pabandyti - o gal pavyks? Pasakoti
aš moku, stilius normalus, siužetus galima imti iš laikraščių ir vi-
sokios kriminalinės kronikos, viso to dabar daug. Tiesa, aš visiškai
neišmanau tų kriminalinio tyrimo reikalų, kas kam pavaldus, kas
ką veikia, kas už ką atsako. Bet tai ne bėda, galima juk rašyti apie
privačius seklius arba žurnalistinius tyrimus, arba apskritai apie
vienišus keršytojus. Būtent taip šiandien beveik visi ir rašo, milici-
jos darbą mažai kas išmano. Štai jūs patys mėgstate detektyvinius
romanus?
- Dievinu, - prisipažino Č is t i a kova s , - ypač detektyvus.
Kai kuriuos.
Nastia prunkštelėjo ir nusikvatojo.
Valentinas Nikolajevičius perkėlė ž nuo jo į Nastią, pa-
skui vėl pasižiūrėjo į Aleksejų ir truputį susiraukė :
- Aš nesupratau jūsų pokšto, Aleksejau Michailovičiau.
Mano klausimas ne vietoje? Tada prašau man atleisti.
- Ne, tai jūs man atleiskit, - Č kaltai nuleido gal-
vą. - Reikalas tas, kad Anastasija tikrų tikriausia detektyvė, ji dirba
kriminalinėje paieškoje. Ir aš ją labai myliu. Tiesiog dievinu.
- Ką jūs sakot?!
Jo akys išsiplėtė kaip lėkštutės. Ir apskritai su savo aiškiai
nepigiu megztiniu ir senomis Diužino sportinėmis kelnėmis su
lampasais jis atrodė gan absurdiškai, o dabar dar ta nepaprastai
nustebusio išraiška sumišai su abejone... Ir pakelta prie burnos su-
186 spaudusi agurką ranka. Trumpai sakant, paveikslėlis.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Jūs dirbate kriminalinėje paieškoje?

- Dirbu, - patvirtino Nastia, stengdamasi nežiūrėti i svečią,
kad neuždustų iš juoko.
- Garbės žodis?
- Garbės. Parodyti pažymėjimą?
- Ne, ką jūs, aš tik taip... Sutrikau ir elgiuosi kaip vaikas. O
jūsų koja tai .. . taip? Susižeidėt vykdydama užduoti?
Jo veide matėsi didelėmis raidėmis išrašytas noras išgirsti savo
spėjimo patvirtinimą ir baisią istoriją apie tai, kaip buvo suimtas
maniakas, kuris atsišaudydamas sužeidė moterį operatyvininkę.
Viešpatie, pagalvojo Nastia, visi vyrai kaip vaikai, nesvarbu, kad
jie gali būti filologijos kandidatai ir vaikus koledže moko to, kas
išmintinga, gera ir amžina. Pamosuok jiems šaudykle, ir jie tuoj pat
praranda savo mokslišką rimti ir pavirsta berniūkščiais.
- Ne, Valentinai Nikolajevičiau, teks jus nuvilti. Tai buvo ne
sulaikymas, o paprasčiausia autoavarija. Taigi mokykitės vairuoti
visu rimtumu.
Iki to laiko, kai pirmame aukšte, vonioje, esanti mašina su-
sierzinusi suskambo, pranešdama, jog ji padarė viską, ką galėjo, o
jei kas gali padaryti geriau, tedaro pats, jie suspėjo ne tik papietauti,
bet ir du kartus plikėsi kavą ir išgėrė arbatos su puriomis bandelė­
mis, kurios dabar č labai tiko. Išskalbtos ir "išlygintos" iki išdžiūvo
kelnės buvo priekabiai apžiūrėtos. Apskritai neblogai - i priėmimą
Prancūzijos pasiuntinybėje su jomis eiti, žinoma, jau negalima, bet
vairuoti mašiną ir užeiti i pakelės restoranėlius niekas neuždraus.
Kankinys filologas vėl pakilo i antrą aukštą pasidarbuoti lygintuvu.
Ir Nastia su malonumu pagalvojo apie tai, kad jis dabar išvažiuos, ir
ji atsisės šalia Liošos ant sofutės prieš ž ir paprašys atleidimo.
Už viską, už viską. Per dvidešimt septynerius pažinties metus tur-
būt daug nuoskaudų jam prisikaupė. Štai apie visas ir pasikalbėsią.
- Asia, aš pabusiu su tavimi iki ryt ryto, o paskui kaip? - ne-
tikėtai paklausė Aleksejus.
- O paskui tu išvažiuosi ir grį š tik laisvadieniais, - nerūpes­
i
tingai atsakė ji.
- Bet juk tu bijosi.
- Nebijosiu. Lio ša, iš ryto aš puoliau i kvailą paniką, aš juk
nežinojau, kad namą galima pavesti apsaugai. Aš taip ir darysiu. Ir 187
 A. Marinina

ne tik nakti, bet ir dieną . Matai, kaip viskas paprasta. Aš su tavimi

pasikalbėjau, viską aptariau, ir dabar man visai nebaisu. Tikrai tik-
rai, garbės garbės žodis .
- Aš štai ką pagalvojau... Tik tu iš karto ant manęs neriau-
mok, gerai?
- Gerai. Aš cypsiu, kaip prispausta pelė. Tai apie ką tu pa-
galvojai?
- Mes galėturnėm sudaryti su tuo grafomanu abipusiai nau-
dingą sutarti. Jis galėtų atvažiuoti č kasdien, juk jam vis tiek, i ku-
rią pusę važiuoti, jam svarbu sukti kilometrus. Prireikus jis gali tau
malkų priskaidyti ar šiaip ką naudingo padaryti, ko tu pati nepajėgi.
Tu ji pagirdytum arbata, duotum porą sumuštinių, tegul sau ilsisi ir
linksmina tave šnekomis.
- Manęs nereikia linksminti, - piktai atsakė Nastia. - Man
č visai nenuobodu. Ir manęs nereikia saugoti, č yra profesionali ia
apsauga, o iš jo gynėjas , atleisk už palyginimą, kaip kulka iš plastili-
no. Ką tu č išsigalvoji, Č
- Asia, aš gerai tave pažįstu. Tu tokia savarankiška, ir niekas
tau nereikalingas tik dabar, kol už langų šviesu. O kai sutems, visą
tą pasip ū kaip ranka nuims, ir tu vėl pradėsi bijoti, klausytis
kiekvieno krebžtel ė ir sėdėsi per tris centimetrus nuo išganin-
gojo mygtuko, bijodama net i tualetą nueiti. Lyg aš nežinočiau ...
Tu visą rytą pras ė ant kėdės prie langelio, gal užmiršai? Ir nori
taip sėdėti kiekvieną dieną? Ir ypač vakarais, kai už langų jau nieko
nematyti, ir todėl dar baisiau?
Kiekvienas jo žodis buvo tiesa, Nastia negalėjo to nepripažin-
ti. Jis iš tikrųjų gerai ją pažinojo, kur kas geriau, nei ji pati save .
- Ir ką tu siūlai? - virptelėjusiu balsu paklausė ji.
- Aš siūlau paprašyti Valentino Nikolajevičiaus, kad jis šiokia-
dieniais, antrą dienos pusę, gal apie kokią š kai pradeda temti,
atvažiuotų č ir būtų iki dešimtos vakaro. Arba iki vienuoliktos, č
jau kaip jis gali. Paskui tu pavedi namą apsaugai ir eini miegoti.
- Ir kaip tu rengiesi ji ikalbėti? Kam jam visa tai? Pasiūlysi
jam pinigų?
- Kodėl pinigų, aš jam pasiūlysiu tave.
- Manai, susigundys? - Nastia abejodama save apžiūrėjo,
188 žvilgsnis sustojo prie skaudamos kojos .
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Tuo, apie ką tu pagalvojai, tai tikrai nesusigundys, - nu-

sišiepė Lioša. - Tu galėtum jam pasakoti tuos dalykus, kuriuos jis
taip nori sužinoti, kad galėtų kurti savo nemirtingus detektyvus.
Apie jūsų tarnybų struktūrą, kas kam pavaldus, kas už ką atsako
ir taip toliau. Pripasakotum jam visokių baisių istorijų, taip pat ir
juokingų. Manau, kad tai būtų lygiaverčiai mainai.
- Tai tau taip atrodo. Jis apie tai galbūt turi iš principo visai
kitą nuomonę.
- Galbūt, - neprieštaravo Aleksejus. - Bet pirma aš norė­
č sužinoti tavo nuomonę.
Ji labai norėjo atsisakyti. Jai nereikėjo to visiškai svetimo žmo -
gaus, nors ir labai mielo, žavaus ir malonaus pašnekovo, net sim-
patiško, išsilavinusio ... Vis tiek nereikėjo. Ji puikiausiai susitvarkys
pati, be jokių ten filologų grafomanų.
Bet tuoj pat ji prisiminė vakarykšti vakarą. Ir ją apėmė siaubas.
Lioša teisus, ji drąsi, tik kol šviesu . Turi ji, Nastia Kamenskaja, tokią
savybę. Šiaip jau, rodos, tamsos labai ji nebijo, bet būtent tamsoje
lengvai puola i paniką, pradeda matyti, ko nėra iš tikrųjų, ir girdėti
nesančius garsus. Būtent tamsoje i galvą jai lenda klaikios, kelian-
č siaubą mintys. Būtent tamsoje ji praranda sugebėjimą šaltak -
raujiškai ir nuosekliai mąstyti. Tai atsirado tik pastaraisiais metais,
anksčiau to nebūdavo.
Bet kas bus, jeigu ji vis dėlto Liošos idėjos atsisakys? Tada
Lioša, žlugdydamas savo darbo grafiką, važiuos pas ją kiekvieną
vakarą . Ir ji nuolat jausis prieš ji kalta.
- Gerai, - atsiduso ji. - Pabandyk su juo pasikalbėti. Aš
neprieštarauju .
Jos nuostabai, filologas irgi sutiko. Jis baigė lyginti savo kelnes,
persirengė, apsivilko išdžiūvusią striukę, karštai padėkojo už pagal-
bą ir pažadėjo rytoj apie š vakaro atvažiuoti.

- Na, ką, mano drauge Olegai? Galima sakyti, kad mes nu-
galėjom? - Igoris Vasiljevičius Č džiugiai pasitrynė delnus
ir pripylė dvi pūstašones žemomis kojelėmis taures brangaus kon-
jako .
Č pavaduotojas Olegas Achalaja nebuvo tuo labai 189
 A. Marinina

ž tikras. Pinigų kol kas jie negavo, bet taip į juos apšmeižusio
laikraštuko redakcija šiandien sutiko taikytis ir sumokėti reikalau-
jamą septynių š tūkstančių dolerių sumą. Žinoma, rubliais,
bet esmės tai nekeitė. Kitas dalykas, kad žodžiais galima sutikti
su bet kuo, o štai laukti to, kas pažadėta, paprastai tenka ilgai. Bet
Čui kova s apsidraudė - pašnekesio su laikraštuko savininku pasi-
kvietė ne tik savo pavaduotoją Achalają, bet ir Ruslaną Bagajevą.
Bagajevas nebuvo betarpiškas Č u ikovo "stogas", bet jis turi reikalų
su Dronovu, o Dronovas kaip tik ir yra firmos .Praktis Plius" glo-
okį bėjas . Savininkas irgi atsivedė savo "autoritetą", ka ž Gamzatą.
Susitiko restorane. Kol Č uikovas,
Achalaja ir laikraštininkas gėrė
mineralinį ir kavutę, Ruslanas su Gamzatu prie kito staliuko, kita-
me salės gale apie kažką pusbalsiu š nekėjosi.
Paskui dislokacija pasikeitė. Gamzatas prisėdo prie laikraščio
savininko, o Č uikovas
su Olegu nuėjo ir atsisėdo prie Ruslano sta-
liuko .
- Jis sumokės, - lėtai iškošė Ruslanas. - Niekur nedings.
Prašo dešimties dienų. Sutinki?
Igoris Vasiljevičius klausiamai pasižiūrėjo i Olegą . Būti per
daug sukalbamam - irgi negerai.
- Dešimt dienų - tai daug, - taip pat lėtai atsakė Olegas,
tyčia pabrėždamas kaukazietišką akcentą, kurio iš tikrųjų jis, gimęs
ir augęs Maskvoje, niekada neturėjo. - Užteks aštuonių.
Dar pusvalandis derybų - ir pusės pagaliau susėdo už vieno
stalo pietauti. Jei pinigai nebus laiku sumokėti, darbo imsis Baga-
jevas ir Gamzatas. Pastarasis laidavo, kad pinigai bus sumokėti,
o Bagajevas garantavo, kad jeigu tai nebus padaryta geruoju, jis
panaudos kitus, savotiškus, argumentus. Bet tikėkimės, kad šito
neprireiks.
Č grižo i uikovas
į staigą
kaip ant sparnų. Tik pamanykit, viskas
taip ir išėjo, kaip ta mergužėlė sakė. Reikėtų jai padėkoti, dovanėlę
uiko­ kokią į ar daliteikti
pinigų atrėžti. Nors apie dali, siūlydama Č
vo firmai savo keistą planą, ji nieko nesakė . Net savo telefono nepa-
liko. Žinomas tik jos vardas - Ksenija. Kur jos ieškoti?
- Jei reikės, pati mus susiras, - su lediniu ramumu atsakė
Achalaja, pamažėle gurkšnodamas konjaką. - Bet padėkoti reikia,
190 č tai tu teisus. Nedėkingumas - blogas dalykas, Dievas neatleis.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Keista vis dėlto, kad ji nesirodo, - pakraipė galvą Č uiko-

vas. - Nejau jai pinigų nereikia?
- Gal ir nereikia.
- Tai kam ji visa tai sugalvojo?
- Norėjo sužlugdyti laikraštį. Ar tiesiog pakišti. Gal vyriausia-
sis redaktorius ir pats savininkas - jos meilužis, kuris ją metė. Ar
paliko. Bobos, Igoriuk, ne tokios savanaudės kaip mes, diedai. Bet
užtat jos baisiai kerštingos. Į tai ateičiai. lr jeigu ji pasirodys,
būk prieš ją žemesnis už ž kad neduokdie, kuo nors neįžeistum.
Jei tokia, kaip toji Ksenija, panorės tau atkeršyti, gyvas neliksi.

10 SKYRIUS

Savo dešimtmetį holdingas "Planeta" š kaip priimta,

prašmatniai, tam specialiai užsakęs vieną iš .Slavianskaja Redison"
salių. Be holdingo darbuotojų, buvo pakviesti ir garbės svečiai, ir
vadinamieji firmos draugai - ž suteikę "Planetai" vienokių
ar kitokių vertingų paslaugų. Žinoma, tarp pakviestųjų buvo ir Va-
lerijus Riteris, ne kartą teikęs firmai vertingas ir dalykiškas konsul-
tacijas, organizuojant vadybą. Riterį, paisydami gero tono taisyklių,
pakvietė su žmona, bet jis atėjo vienas. Kresnas, panašus į meškiną,
negražaus protingo veido, vilkintis idealiai gulinčiu smokingu, jis
ė nuo vienos svečių grupės prie kitos, be paliovos su kažkuo ben-
draudamas, bet vakaro dalyvių pradžioje pastebėta susirūpinimo
išraiška jo veide pamažu keitėsi į susierzinimą, o paskui ir į nerimą.
Jis nuolat išeidavo iš salės, kur buvo gan triukšminga, išsitraukdavo
iš kišenės mobiliuką ir kažkur skambindavo. lr po kiekvieno skam-
bučio pyko ir nerimo vis labiau.
- Valerijau! Pagaliau aš tave radau! Č tiek ž - nepra-
sisprausi.
Jis atsisuko ir pamatė Liubočką, "Planetos" finansų direktorę ir
jaunesniąją Anitos seserį.
- Tu vienas? O kur Larisa?
- Ji dirba, - sausai atsakė Riteris . - Lara nemėgsta blašky-
tis, kai ją užplūsta darbo entuziazmas. O tu č su kavalieriumi? 191
 A. Marinina

- Irgi viena, - nusišypsojo Liuba, ir Riteriui pasirodė, kad jos

lūpos sudrebėjo, lyg ji rengtųsi pravirkti.
- Na, gerai, būsi š mano dama. Tau ko nors atnešti?
Išgerti, užkąsti?
- Alkoholio nereikia, aš dar namo turiu parvažiuoti, aš už
vairo. Vandenėlio kokio nors gazuoto... - abejodama paprašė
Liuba.
- Gal sulčių? Ar kavos?
- Galima ir sulčių. Vyšnių . Rodos, ten yra. Arba persikų.
- O užkandžių?
- Nieko, Valerijau, nereikia, aš nealkana.
Paėmęs jai sulčių, o sau viskio, Riteris per tirštą minią brovė­
si prie Liubos, apžiūrinėdamas giminaitę iš tolo. Į ją ž
nepasakytum, kad nealkana. Greičiau jai nelenda kąsnis i gerklę.
Nepaisant kruopštaus makiažo, Liuba atrodė ne per geriausiai, ir
gražiai nudažyti š nepajėgė nuslėpti blausaus žvilgsnio, o
toninė pudra tik paryškino raukšles nuo š iki gedulingai nu-
leistų lūpų kampučių. Net ir brangus kostiumėlis, paprastai gerai
prigludęs prie jos putlios, apvalainos figūrėlės, dabar kabėjo kaip
ant manekeno, tarsi būtų dviem numeriais didesnis. Sulyso Liuba-
ša, ar ką?
- Tu puikiai atrodai, - žvaliai tarė Riteris, tiesdamas jai
sulčių stiklinę. - Labai sublogai. Ar č kostiumėlis tave taip liek-
nina?
- Niekai, nė kiek aš nesublogau, jeigu tikėtum svarstyklėmis,
visi mano kilogramai vietoje.
Ji gurkštelėjo sulčių ir pabandė nusišypsoti, bet sustingusių,
kenčiančių lūpų nuo Valerijaus dėmesio nepa slėpė.
- Tada aš pasakysiu kitaip. Tu labai blogai atrodai, Liuba.
Kažkas atsitiko? Tu nesergi?
Riteris niekad be ypatingo reikalo tokių kvailysčių, kaip taktas
ir subtilumas, nepaisė. Kai kas laikė ji šiurkštoku, o pats jis š savo
charakterio savybę vadino atvirumu.
Kažkur visai šalia sugriaudė orkestras, perrėkti ji buvo neima-
noma, ir Liuba vietoj atsakymo tik papurtė galvą.
- Pasitraukim iš č - garsiai tarė Riteris tiesiai jai i ausi.
192 Ji tylėdama linktelėjo ir nusekė paskui ji. Net jos eisena, kaip
 TRIJŲ NE DĖSNIS

pastebėjo Valerijus, pasidarė kažkokia sunki ir netvirta, o juk Liuba

visada vaikščiojo lengvai ir greitai, tarsi bėgtų pasitikti kažko nepa-
prastai malonaus.
Jiems pavyko rasti laisvą staliuką toliau nuo muzikantų, tiesa,
prie jo galima buvo tik stovėti, bet tai vis dėlto geriau, negu vaikš-
č po salę su taurėmis ir lėkštėmis rankose. Nei rankos ištiesi
sveikindamasis, nei atsipalaiduosi.
- Jei tu nenori pasakoti apie savo nemalonumus, tai ir nerei-
kia. Tik pasakyk, ar negalėčiau tau kuo nors padėti?
- Ne, Valera .
Jis tylomis nurijo tą "Valerą", nors kitu metu būtinai būtų ją
patais ę ir priminęs, kad nepakenčia kai ji vadina mažybiniais var-
dais.
- Na, gerai, aš tau negaliu būti naudingas. O apskritai kas
nors gali? Jeigu taip, tai aš galiu padėti tokį ž rasti.
- Ačiū, Valera. Man niekas negali padėti. Ačiū tau už rūpestį,
bet č jau aš pati. .. Turiu tvarkytis pati.
"Tikriausiai meilės istorija, - pagalvojo Riteris. - Č iš tik-
rųjų niekas negali padėti. Ir be reikalo aš prie jos kimbu".
- Tu susidorosi, - perdėtai optimistišku tonu tarė jis, lengvai
paplekšnojęs ją per ranką, - tu juk protinga ir stipri. Viskas pra-
eis, viskas u žsirnir š, gali manimi patikėti. Einu, atnešiu tau eršketo,
labai skanus, aš jau ragavau.
Ir nelaukdamas nei sutikimo, nei prieštaravimo, jis ryžtingai
pasuko bufeto link. Tačiau kai Valerijus sugrįžo, Liubos prie staliuko
nebuvo. Aukšta plono stiklo stiklinė su nebaigtomis gerti vyšnių sul-
timis palaikė kompaniją tuščiai žemai storasienei stiklinei, iš kurios
Riteris gėrė viskį. Peleninėje rūko cigaretė su raudonai rudais lūpų
dažais ant filtro . Kurgi Liubaša nubėgo, eršketo nesulaukusi, cigare-
tės nesurūkiusi? Į tualetą paverkti, ne kitaip . Nieko, paverks ir grįš.
Jis jau rengėsi į į burną skanų žuvies gabalėlį, bet staiga
vėl užplūdo susierzinimas, ir Riteris supykęs numetė š ant
stalo. Išsitraukė telefoną, paskambino. Larisai į dirbtuvę. Niekas
neatsakė. Perskambino į jos mobilųjį. Abonentas laikinai neatsa-
ko. Išjungė? Išsikrovė baterija? Ar yra ne ryšio zonoje? Pavyzdžiui,
metro. Arba kokiame nors rūsyje. Nors Lara turi savo mašiną, bet
su tomis į savo draugužėmis lesbietėmis ir narkomanė- 193
 A. Marinina

mis ji gali būti bet kur. O gal ji jau namie ramiai geria arbatą Ni-
nos Maksimovnos kompanijoje arba ž televizorių? Ne, negali
būti, Nina tuoj pat jam paskambintų ir pasakytų, kad Lara grižo,
motina juk žino, kaip jis nervinasi, nuo vakar vakaro negalėdamas
rasti žmonos. Namie ji nenakvojo, bet tai jau iprasta, tik anksčiau
ji visada atsakydavo i skambučius, ir Valerijus tikrai žinojo, kad ji
miega dirbtuvėje. Visą parą iš jos jokios žinios. Tai gali reikšti tik
viena - meilė narkotikams pasiekė kitą stadiją - dabar ji arba
labai padidino dozę, arba vartoja kažką kita, nuo ko protas visiškai
atsijungia ir dingsta į paskambinti i namus, tegul ir
negrįžtl, bet bent jau pranešti, kad artimieji nesijaudintų, neitų iš
proto ir neieškotų tarpuvartėse, milicijoje ir morge.
Tačiau namo jis dėl visa ko paskambino. Ir nieko naujo neiš-
girdo. Nina Maksimovna irgi jaudinosi, tiesa, dėl visai ko kito.
- Sūneli, sugrįžk prašau, - gailiai paprašė ji. - Aš bijau. Jei-
gu Larisa leidžia sau taip elgtis, tai aš į kokios būklės ji
parsiras i namus. Aš bijau viena su ja pasilikti.
Žinoma, motina galvojo tik apie tai, kas bus, kai marti grįš
namo. O Riteriui buvo tas pats, kas bus, kad tik pagaliau grįžtų. Kad
tik atsirastų. Ar bent paskambintų.
Reikia važiuoti i dirbtuvę, atsirankinti duris savo raktu ir ž
rėti, kas ten dedasi. Gal Larka per kvailumą perdozavo ir dabar guli
ten viena, be sąmonės, ir nėra kas jai padeda?
Ta mintis sukosi jo galvoje visą dieną, ir Riteris kelis kartus jau
vilkosi paltą ir rengėsi važiuoti, bet prisiminęs š vaizdą, kuri
pamatė, kai netikėtai užsuko i dirbtuvę kartu su Anita, vėl kabinda-
vo paltą i spintą ir grįždavo i kabinetą. Ne, dar kartą tai pamatyti jis
nepasirengęs. O juk gali būti ir kai kas blogiau. Pavyzdžiui, ne viena
partnerė, o kelios. Arba grupinis seksas, nežabota orgija. Kam jam
tai matyti? Pakanka to, kad jis mano, jog tai visiškai imanoma. Jis
supranta, kodėl tai dedasi, ir žino, kas dėl to kaltas. Ne Larka, o
jis pats. Jis nepadarė visko, ką galėjo, kad jai padėtų, o pati sau ji,
kvailutė, gali padėti tik tokiu idiotišku būdu, skatindama vaizduotę
ir bandydama, kiek gali išlaikyti emocijos.
O jeigu atsitiko nelaimė ir jai reikia padėti? Reikia važiuoti,
kartojo sau Riteris, energingai sprausdamasis pro svečių minią ir
194 mašinaliai sveikindamasis su pa ž Reikia važiuoti. Jis prieis
 TRIJŲ NE DĖSNIS

prie durų ir pasi klausys. Jei ten triukšmas ir linksmybė, vadinasi,

žmonai sąlyginai viskas gerai, jis tyliai apsisuks ir nueis. Jeigu ten
tylu, jis atsargiai atsirakins duris ir į Jis tik pasižiūrės. Jis nekels
scenų, nieko nevys lauk, nepradės šaukti ir mosikuoti rankomis. Jis
tik turi į kad Larai nereikia pagalbos, kad ji gyva. Jis netgi
pasistengs, kad jo niekas nepastebėtų. Jis tik į nusiramins ir
tuoj pat išeis . .
O jeigu jos dirbtuvėje nėra? Ką tada daryti?
Ilgu koridoriumi pro restoranus ir krautuvėles Riteris žings-
niavo į rūbinę, automatiškai atsa kinė damas į pasisveikinimus ir
spausdamas rankas. Priekyje š pažįstamas kostiumėlis.
Liubaša?
Jis pasivijo ją jau rūbinėje, kai Liuba, ne iš karto pataikydama į
rankoves, vilkosi ilgą lietpaltį .
. - Tu išeini? - nustebo jis.
- Tu irgi, - nežiūrėdarna į jį, iškošė ji pro dantis.
- Aš turiu skubių reikalų, - kažkodėl ė jis teisintis. - Be
to, aš vis dėlto svečias, tai ne mano š O tu "Planetoje" dirbi. ..
- Aš dirbu motina ir turiu du mažus vaikus.
Riteris nesuprato, ar Liuba sunerimusi, ar ji pyksta. Bet jam
dabar ir nesinorėjo aiškintis, jis turėjo savų problemų, ir jam reikėjo
jas spręsti, o Liubašos nuotaika kaip nors pasitaisys.
Iki durų jie ė kartu. Ir nepasakė vienas kitam nė žodžio, kol
neišėjo iš viešbučio . Riteris paskambino vairuotojui ir liepė priva-
žiuoti prie laiptų.
- Kur tavo mašina?
- Štai ten, - Liuba parodė kažkur į š - Laimingai tau.
Perduok linkėjimus Ninai Maksimovnai ir Larisai.
- Ačiū, perduosiu.
Nulipusi žemyn, Liuba atsisuko, pamojavo jam ranka ir kaž-
kaip gailiai ir sutrikusi nusišypsojo . Valerijus pamojavo atsakyda-
mas ir ilgai sekė ją akimis, kol ji ė iki mašinos savo naująja, sunkia
ir nedžiaugsminga, eisena.

Pakvietimą į priėmimą holdingo "Planeta" dešimtmečio proga

Selujanovas gavo nesunkiai. Vakar jis geras dvi valandas išsėdėjo
generalinio direktoriaus pavaduotojo personalo reikalams kabinete 195
 A. Marinina

ir galiausiai kartu su nauja informacija gavo pakvietimą dviem asme-

nims, kuri prisiekė panaudoti ne tam, kad i aukštuomenės vakarėli
atsivestų mergužėlę ir dykai prisirytų, o grynai tarnybiniais tikslais.
Generalinio pavaduotojas, pavarde Iskancevas, kaip Selujano-
vui pasirodė, nuoširdžiai gedėjo Galinos Vasiljevnos Aničkovos.
- Pas Galiną Vasiljevną lankėsi mano podukra, žmonos duk-
tė iš pirmosios santuokos. Mergina buvo apimta labai sunkios dep-
resijos, o po gydymo kurso pas Aničkovą ji tiesiog pražydo . Ir jokių
tablečių! Man tai buvo labai svarbu, kad be vaistų, suprantat?
- Suprantu, - linktelėjo Selujanovas. - Iš kur jūs sužinojote
apie Aničkovą? Kas jus supažindino?
- Bičiulis, vienos prekybos firmos savininkas. Kažkaip staiga
labai pasi taisė jo reikalai, ir aš, žinoma, pasidomėjau, kokia č pa-
slaptis. Tai jis man ir papasakojo apie Galiną Vasiljevną ir apie tai,
kad sudarė su Aničkova korporacinę sutarti. Jis panaudojo, mano
manymu, labai teisingą metodą. Juk mes, rusai, baisiai ne mėgstam
prisipažinti, kad turim problemų ir lankomės pas psichologą arba
pas psichoanalitiką. Visi stengiasi tai nuslėpti. O problemų juk yra,
ir visiškai aišku, kad jos trukdo sėkmingai dirbti, o jei sėkmingai ne-
dirba atskiri darbuotojai, tai ar imanoma bendra sėkmė?
- Neimanoma, - sutiko Nikolajus. - Ir ką padarė jūsų bi-
č iš prekybos firmos?
- Jis paskelbė visam personalui, kad firma apmoka psichologo
paslaugas savo darbuotojams. Ir niekam neprivalu duoti ataskaitos
arba kam nors pranešti, lankosi jis pas Aničkovą ar ne. Kaip tik at-
virkščiai - pageidautina, kad viskas būtų griežtai konfidenciaiu. Su
Aničkova sudaroma lyg darbo sutartis, kurioje parašyta, kad ji šešis
mėnesius dirbs tarsi etatinis firmos psichologas ir dirbs su visais,
kas to panorės . Už tai jai bus sumokėtas garantuotas, pakankamai
didelis atlyginimas. Mes padarėme tą pati.
- Kažko aš nesupratau, - pertraukė Iskancevą Selujano-
vas . - Juk turėjo būti apmokėtas kiekvienas seansas pas Aničkovą,
taip?
-Taip.
- Kaipgi jūs galėjote iš anksto žinoti, kiek ž i ją kreipsis
ir kiek seansų ji per tuos šešis mėnesius praves?
196 - Mes nežinojome. Mes orientavomės pagal vidutinius ro-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

diklius. Aničkova jau kelis kartus dirbo firmoms, ir iš jos patyrimo

buvo aišku, kad i ją kreipiasi maždaug kas dešimta moteris iš visų
darbuotojų, o vyrų - tik vienetai. Žodžiu, labai retai. Mes hipo-
tetiškai paskaičiavom, kiek moterų iš mūsų personalo gali norėti
lankytis pas kineziologą, bet mūsų kolektyve daugiausia vyrai, be-
veik visos moterys dirba tik finansų ir reklamos skyriuose. Tai štai,
paskaičiavom, kiek gali būti moterų, pridėjom kelis vienetus vyrų ir
gavom honoraro sumą, kuri tenkino ir ją, ir mus.
- O jeigu i Aničkovą būtų kreipęsi mažiau ž negu jūs
numatėte? Reikštų, kad jūs tada permokate.
- Vadinasi, mes rizikuojame, - skėstelėjo rankomis Iskance-
vas. - Mes su tuo sutinkame.
- O jei atvirkščiai, ž būtų daugiau, negu jūs paskaičia­
vote, Aničkovai tektų dirbti nemokamai?
. - Č ji rizikuoja. lr Galina Vasiljevna su tuo sutinka. Ji sakė,
kad jos praktikoje yra pasitaikę ir vienaip, ir kitaip, bet bendras
statistinis vidurkis išlieka tas pats. Supraskite, Nikolajau Aleksan-
dravičiau, mes priversti su tuo sutikti, jei norime išlaikyti konfiden-
cialumą. Jeigu mes reikalautumėmiš darbuotojų mūsų buhalterijai
Aničkovos pažymų, kurios patvirtintų, kad jie dalyvavo seanse, visa
idėja numirtų dar negimusi. Niekas pas ją neitų, išskyrus pačius
smalsiausius. lr eitų, turėkit galvoj, ne tie, kuriems iš tikrųjų reika-
linga psichologo pagalba, o tie, kuriems tiesiog idomu, kas tai per
daiktas - kineziologija. Beje, jie neturi kompleksų ir nebijo prisi-
pažinti, kad lankėsi pas psichologą. Ne ne, ir kaip aš pats suprantu
situaciją, ir visų kitų firmų, su kuriomis Aničkova dirbo, patirtis
rado, kad tik visiškas konfidencialumas gali duoti teigiamų rezul-
tatų. Žinoma, yra ž kurie su malonumu pasakoja kolegoms
apie savo vizitus pas toki specialistą, bet jų, galiu jus patikinti, labai
nedaug.
- Vadinasi, jūs asmeniškai nežinote, kas iš "Planetos" perso-
nalo naudojosi Aničkovos paslaugomis?
- Neturiu supratimo.
- Ir net apytikriai nežinote, kiek ž pas ją lankėsi?
- Ne, Nikolajau Aleksandrovičiau,nežinau.
- O jei Galina Vasiljevna būtų gyva, jūs galėtumėt jos pa-
klausti? 197
 A. Marinina

- Keistas klausimas ... - Iskancevas truputi pasimuistė krės­

le, paieškojo kažko akimis ant lubų, bet greičiausiai nerado, nes vėl
nukreipė žvilgsni i Selujanovą. - Ji neatsakytų. Tiksliau, jeigu aš
paklausčiau,
moniųkiek mūsų firmos ž lanko jos seansus, ji, žino-
ma, atsakytų, juk tai būtina, vertinat finansinę mūsų santykių pusę.
Bet pavardžių ji nevardytų. Tikrai ne.
sitikinęs?
- Kodėl jūs tuo į
- Jos tokia reputacija. Tai jos geležinis principas. Ji niekada ir
jokiomis sąlygomis neskelbė savo klientų vardų, nekalbant jau apie
tai, kad su niekuo nesvarstė jų reikalų ir problemų.
Selujanovas tai girdėjo jau ne kartą, kadangi po Aničkovos
ž monių apklausė daugybę ž
operatyvininkai - ir Galinos Va-
siljevnos klientus, ir tiesiog pažįstamus bei draugus.
- Taip išeina, kad jei aš tarp jūsų darbuotojų rasiu bent vieną
Aničkovos klientą, tas žmogus negalės man pasakyti, ar buvo ir
kitų klientų ir kokių būtent, - patikslino Nikolajus.
- Greičiausiai taip ir bus. Jei tik tai ne dvi širdingos bičiulės,
kurios viską viena apie kitą žino. O jūs, tiesą sakant, kur sukate?
ia - Turiu č vieną tokią minti.. . Matote, skirtingai nei jūs, aš
žinau pavardes tų jūsų darbuotojų, kurie lankė Galinos Vasiljevnos
seansus.
- Štai kaip? - pakėlė antakius Iskancevas. - Ir iš kur, leiskite
paklausti?
- Iš asmeninių Aničkovos užrašų. Ji tikrai niekam nieko ne-
pasakojo, bet pati sau užsirašinėjo.
monėmis
lr man būtina su tais ž
išsamiai pasikalbėti.
- Kam? Ką jie gali žinoti apie ž O gal jūs kažką
iš jų į Kokie niekai! - ryžtingai pats save nutraukė Iskan-
cevas . - Kam žmogui žudyti savo psichologą?
- Na, ką jūs, ką jūs dabar, - paskubėjo ji nuraminti Seluja-
novas. - Mes nė vieno iš jų nei tariame. Bet aplinkybės susiklostė
taip, kad visi jie buvo pas An' č iš vakaro arba tą pačią dieną,
kai ją nužudė. Ir galbūt ji jiems kažką pasakė, pavyzdžiui, apie gra-
sinimus ar apie tai, kad ją šantažuoja, ar kad ji kažko bijo, ar apie
atsiradusius jos gyvenime kažkokius keistus dalykus . Mums svarbi
kiekviena smulkmena, net ir Aničkovos nuotaika prieš ž Bet
198 jeigu aš kviesiuosi tuos žmones i miliciją arba kalbėsiuosi su jais
 TRIJŲ NE DĖSNIS

firmos patalpose, visiems taps aišku, kodėl aš domiuosi būtent jais,

ir bus pažeistas tas konfidencialumas, kuriuo jūs taip rūpinatės.
Rodos, aš žinau, kaip man pavyktų su jais pasikalbėti, kad niekam
nekiltų nereikalingų klausimų.
Selujanovas melavo į ir neužsikirsdamas. Niekas iš
"Planetos" darbuotojų nebuvo pasmogžudystės
Aničkovą nei ž die-
ną, nei išvakarėse. Visus, su kuriais ji bendravo paskutinėmis die-
nomis prieš ž jau po dešimti kartų apklausė sekliai ir kruopščiai
iš ė tardytojas. Galina Vasiljevna nesiskund ė nei grasinimais,
nei šantažu, nei kokiais nors keistais dalykais savo gyvenime, o
buvo linksma, žvali ir meili kaip visada.
Bet reikėjo rasti gudrų ir nepastebimą būdą prisigretinti prie
Liubovės Grigorjevnos Kabalkinos, kuri susitarė su Aničkova susi-
tikti, o paskui kažkodėl nutarė tą faktą nuslėpti. Kodėl? Nuo ko? Juk
Aničkova vis tiek niekam nieko nebūtų papasakojusi.
Kabalkina yra mogžudystės
kineziologės ž bendrininkė. Bet
sprendžiant iš to, kad ji nepasislėpė, o ramiausiai sau vaikšto i
tarnybą, ji nelabai baiminasi dėl savo likimo. O dabar ji gali ir visai
mogžudystės
nusiraminti, juk nuo ž dienos praėjo jau dvi savaitės,
o jos niekas net pirštu nepalietė ir nė vieno klausimo nepateikė.
Vadinasi, pavojus praėjo. Vadinasi, jos vardas neišaiškėjo ir galima
nespurdėti. Ji žino , kokia Aničkovos reputacija, taigi yra tikra, kad
niekas iš "Planetos" darbuotojų apie tą vieninteli vizitą nieko ne-
žino. O pati Kabalkina, savaime suprantama, niekam nieko nesakė
ir yra į kad sunaikintas kalendoriaus lapelis galutinai iš-
sprendė visas problemas. Niekas ir niekada nesužinos jos ryšių su
kineziologe.
Štai jai ir nereikia spurd ė
Bet kodėl reikėjo žudyti Aničkovą? Kas tarp jų atsitiko? Ko-
kia paslaptis, kurios viešinimo taip bijojo Kabalkina, jas siejo? Juk
Aničkova mokėjo saugoti svetimas paslaptis, ji niekam neišplepėtų,
kad ir ką Kabalkina jai būtų sakiusi, nors ir kaip būtų atviravusi.
Velniava kažkokia!
Bet tame stalo kalendoriuje buvo dar vienas į kuris ir pa-
skatino Selujanovą tokiai chuliganiškai avantiūrai. Į liudijo tai,
kad Galina Vasiljevna buvo pakviesta i vakarėli holdingo "Planeta"
dešimtmečio proga. 199
 A. Marinina

- Žinau, kad jūs kvietėte Ani č į savo š - tarė jis

Iskancevui. - Jei neklystu, ji į kaip tik rytoj.
- Taip, - liūdnai patvirtino generalinio pavaduotojas per-
sonalo reikalams, - tai būtų buvęs labai geras ė man jį pa-
sufleravo mano bičiulis, tas, iš prekybos firmos. Jie irgi turėjo
kažkokią pragą kolektyviai susirinkti - ar tai buvo Naujieji metai,
ar Kalėdos - jis pakvietė Aničkovą ir viešai pristatė ją visam kolek-
tyvui. Štai atseit jeigu dar kas nors nepažįsta, tai ir yra mūsų Galina
Vasiljevna, kuri taip sėkmingai su daugeliu iš mūsų dirba ir labai
mums padeda. Iš tikrųjų tuo metu pas ją lankėsi tik du ž bet
visi buvo apgauti, patikėjo, kad tikrai lankosi daugelis, tai kuo gi jie
blogesni už tą daugelį? Juoba kad padeda. Paskui tiesiog plūstelėjo
ž minia. Juk č didelį vaidmenį vaidina asmeniniai į
Jums, gaila, neteko susitikti su Galina Vasiljevna, o aš su ja esu ben-
dravęs asmeniškai dar tada, kai atvedžiau pas ją podukrą. Tai buvo
nepaprasto žavesio moteris, nuo jos sklido tokia teigiama energija,
kad užteko prie jos tik prisiartinti, ir nuotaika iškart pagerėdavo, kad
ir kaip sumautai tu ką tik jauteisi. Nuostabi buvo moteris!
Jo balse skambėjo tikra gėla, matyt, tas Iskancevas iš tikrųjų
Aničkovą gerbė.
- Man reikia patekti į jūsų rytdienos vakarėlį, - tvirtai pa-
reiškė Selujanovas. - Tik neklauskit kodėl. Susitarėm?
- Žinoma, žinoma.
Iskancevas ištraukė iš stalčiaus į raštu išspausdintą pa-
kvietimą. Po "Gerbiamas pone (ponia)", eilutė buvo neužpildyta.
- Jūsų vardu? - paklausė jis.
- Taip. Selujanovas Nikolajus Aleksandravičius. Bet dviem
asmenims, - dėl visa ko priminė Kolia.
- Savaime.
Iskancevas ranka į į pakvietimą pavardę ir ištiesė Seluja-
novui.
- Ir štai dar kas, - neatstojo Kolia. - Aš ateisiu su žmogum,
kurį jūs turbūt pažįstate.
- Kas gi jis?
- Galinos Vasiljevnos sūnėnas.
- O taip, žinoma, aš ne sykį jį mačiau, kai atvažiuodavau su
200 Lenočka ... Nemalonus tipas. Rodos, jis alkoholikas.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Rodos, - lengvai sutiko Nikolajus.

- Ar manote, kad tokiame šventiniame renginyje jam vieta?
- Pone Iskancevai, - griežtai pertraukė jį Selujanovas, - aš
manau, kad Aničkovos sūnėno dalyvavimas rytdienos š
man reikalingas tiriant bylą. Todėl aš jūsų paprašyčiau, jeigu tektų,
suvaidinti, jog jūs jį asmeniškai pakvietėte ir esate patenkintas, kad
jis atėjo . Nesugalvokite sakyti, kad nežinote, kas jis ir kaip č pa-
teko . Jūs mane supratote?
- Supratau aš jus, supratau, - sunkiai atsidusęs, atsakė Is-
kancevas.
- Tada aš einu, - nušvito šypsena Kolia. - Tai, kad aš tiriu
Aničkovos ž jūsų firmoje žino visi. Taigi jokių nerei-
kalingų, gaubiančių mano personą paslapčių kurti nereikia. Bet
mūsų šiandieninio pokalbio turinys turi likti tarp mūsų. Tai irgi
suprantama?
- Labiau nebūna.. .
Išėjęs iš "Planetos", Kolia nuskubėjo i Aničkovos butą, kuriame
vis dar gyveno jos niekam tikęs sūnėnas. Namie jaunuolio nebuvo,
bet versijos apie jį, kaip galimą ž bendrininką dėka
buvo gerai žinomos visos vietos, kur jį greičiausiai galima buvo ras-
ti. Nikolajus metodiškai apėjo visus bloknote nurodytus adresus ir
jau po pusantros valandos rado Genadijų Aničkovą pigiame aluba-
ryje, trijų panašių vienas i kitą š kompanijoje. Šaunuoliai
atrodė taip, lyg būtų į kelionėje nuo kiemo chuliganėlių iki
anksti pasenusių "bomžų". Beje, ko gero, arčiau taško "bomžas" .
Selujanovą Gena atpažino, ir susitikimas jo nepradžiugino. Jis
kažkodėl č bokalą abiem rankom ir ė greitai greitai srėbti
drumzlinągėrimą, tarsi seklys būtų pasirodęs tik tam, kad atimtų iš
jo tai, ko jis dar nespėjo išgert i.
- Na, ko dar? - nepatenkintas paklausė Aničkovas, kai Selu-
janovas priėjo prie staliuko.
- Nemažai dar ko, - nusijuokė Kolia. - Eime, reikia pasi-
kalbėti.
- Apie ką dar kalbėtis? Jau š kartų apie viską pasikalbėta.
- Nieko, šimtas pirmas irgi pravers. Einam einam, tu vis tiek
jau viską išgėrei.
.Pusbom žiai" laikėsi neutralumo, i kalbą nesikišo ir stropiai 201
 A. Marinina

demonstravo, kad jeigu Selujanovas iš milicijos ir turi Genai klausi-

mų, tai jie su tuo Gena nepažįstami, nieko nežino ir geriau jų nieko
neklausinėti.
Gatvėje, likus su Selujanovu dviese, Genadijaus arogancija ge-
rokai sumažėjo: matyt, būdamas sugėrovų kompanijoje. jis tikėjosi
jų paramos.
- Tai ko reikia? - vėl paklausė jis, bet jau ne tokiu chamišku
tonu.
- Reikia tavo pagalbos, Gena. Tu neužmiršk, lapeli iš kalen-
doriaus pavogei? Pavogei. Už tai pinigų gavai? Gavai. Vadinasi, esi
žudiko bendrininkas. Supranti?
- Joks aš ne .. . - bandė piktintis Aničkovas, bet užsikirto.
- Aš klausiu: supranti ar ne?
- Na, suprantu. Ir kas? Į kalėjimą dabar, ką?
- Į kalėjimą kol kas anksti. Eisi i priėmimą.
- Į ... ką?! - išsprogino akis Gena.
- Žodžiu, Aničkovai, klausykis manęs į Du kartus ne-
kartosiu. Dabar tu nueisi i kirpyklą ir susitvarkysi plaukus. Š var-
veklių, - Selujanovas skaudžiai patąsė riebaluotą bespalvių plaukų
sruogą, - kad nebūtų. Paskui kelia usi namo, išsimaudysi vonioj iki
girgždesio ir gulsies miegoti. Iki ryto. lr jokių gėrimų. Rytoj ... Beje,
tu kostiumą koki nors padorų turi?
- Turiu.
- Iš kur?
- Teta Galia dar pernai nupirko, kai aš bandžiau į
- Švarus?
- Taigi visai nenešiotas, tik du kartus buvau apsivilkęs...
- Tvarka, tiks. Ir taip visi žino, kad tu ne verslininkas. Vadi-
nasi, rytoj miegi kuo ilgiau, iš namų neini, degtinės negeri, alaus
irgi . Aš tau užrašysiu ant lapelio žodžius, tau reikia juos išmokti
mintinai ir tarti lengvai, be abejonių, lyg taip iš tikrųjų ir galvotum.
Prieš penktą tu turi būti nusiprausęs, susišukavęs ir apsirengęs. Pa-
geidautina, išsišveitęs dantis. Aš tavęs užvažiuosiu .
- Ir kam to reikia, aš nesupratau?
- Ko "kam reikia"? Dantis valytis? - paerzino ji Selujano-
vas . - Ar kam reikia praustis?
- Kostiumą vilktis, kažkokius žodžius mokytis ... Jūs manęs i
202 kažką netraukit!
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Oi oi oi, labai man reikia i kažką tave traukti, - paniekina-

mai nutęsė Nikolajus. - Kas gi tave trauks, toki kvaili, tu juk be-
viltiškas, bet koki reikalą sužlugdysi. Grynas nuostolis.
Jis pakankamai prisibuvo su amžinatilsi Galinos Vasiljevnos
sūnėnu pirmomis dienomis po ž ir gerai žinojo, kaip
su juo reikia kalbėti, kad pasiektum savo.
Ir, žinoma, Selujanovas savo pasiekė. Asmeniškai pats nuvedė
Geną i kirpyklą, paaiškino kirpėjai, kad nieko ypač sudėtingo ne-
reikia, tik išplauti plaukus ir truputi apkirpti, kad padoriai atrody-
tų. Pats ir atsi skaitė, gerai, kad nebrangiai atsiėjo. Nuvedė vaikiną
namo, pakartojo visus nurodymus, atėmė raktus, užrakino duris ir
išėjo . Atsisveikindamas pasakė:
- Ir atsimink, Gena, jeigu būsi protingas, tai rytoj atsidursi
tokioje vietoje, kokioje niekada nesi buvęs ir daugiau nebūsi. Pen-
kių ž viešbutis, pašaro ir gėrimų per akis - ir viskas
nemokamai. Jei sukvailiosi - praleisi š ir daugiau tokios gali-
mybės neturėsi. Purvino, susiglamžiusio ir girto aš tavęs i tą vietą
nesivešiu. Todėl raktus aš pasiimu, o jei sugalvotum išlįsti pro lan-
gą, nesurinktum kaulų. Į
Ko gero, Genadijus Aničkovas nebuvo visiškai beviltiškas, nes
viską suprato. Kai kitą dieną Selujanovas, kaip ž prieš penktą
pasirodė, jaunuolis vilkėjo kostiumą, buvo pasirišęs kaklaraišti, nusi-
skutęs ir netgi kažkuo išsikvėpinęs. Kolia [tar ė kad tai buvo jo tetulės
kvepalai, nes vargu bau šitas avigalvis turėjo savo odekolono.
- Šaunuolis, - pagyrė ji Nikolajus. - Žodžius išmokai?
- Lyg ir...
- Patikrinam.
Kelis kartus parepetavus, Selujanovo nuomone, išėjo visai
visai neblogai.
- Na, Gena, persižegnojam ir važiuojam. O striukės tu nesi-
vilk, ji tau garbės nedaro, su tokia striuke i viešbuti neleis, - sulaikė
ji Nikolajus, kai Gena pabandė užsiviIkti tai, su kuo buvo alubaryje.
- Tai ką daryt? Juk šalta, - sutriko Aničkovas.
- Nieko, pakentėsi. Mašinoje šilta.
Kelias iki .Slavianskajos" per vakarinius Maskvos kamščius
atėmė daug laiko, ir i š kurios pradžia buvo skelbta š va-
karo, Selujanovas su savo bendrakeleiviu atvyko tik septintą. Iki to 203
 A. Marinina

laiko ž jau buvo prisirinkę pakankamai, kad galėtum lengvai

pradingti minioje. Dabar reikėjo rasti Liubovę Grigorjevną Kabal-
kiną ir ištaikyti patogų momentą. Kolia Kabalkiną matė vieną kartą
ir tai iš tolo. Ją jam parodė Zarubinas. Sergejus atvežė Selujanovą
vakare prie namų, kur gyveno Kabalkinos tėvai, ir jie, sėdėdami
mašinoje, kantriai laukė, kol pasirodys Liubovė Grigorjevna su
sūnumis už rankučių.
- O kada galima išgerti? - Gena nekantriai tampė Selujano-
vą už rankovės .
- Jau galima, - leido Kolia . - Tik nedaug, mes dar reikalų
neatlikom. Štai atliksim - tada galėsi gerti, kiek norėsi.
- Oė jau galima imti?
Vaikino akys degė alkio, susijaudinimo ir smalsumo ugnim.
- Imk imk, tik nekiaulink.
Po kokių trisdešimties minučių Kolia pamatė Kabalkiną. Ji ė
iš salės i vestibiuli. Seklys č Aničkovą už rankos ir nutempė
paskui, bet tarpduryje sustojo - Kabalkina kalbėjosi su kažkokiu
kresnu, į išvaizdos rūsčiu vyriškiu. Ne, taip nieko nebus.
Kad sugalvotas planas pavyktų, reikia, kad madam būtų visai viena,
su niekuo nesi kalbėtų ir niekas neblaškytų jos dėmesio, antraip
š gali būti pro šali. Koliai būtinai reikėjo, kad ji išgirstų tai, ką
turėjo išgirsti.
- Vadinasi, ją mes ganom, ar ne? - lyg ką tik iškeptas detek-
tyvas azartiškai sušnibždėjo Aničkovas.
- Aha, ją.
- O jinai nieko sau, apetitiška. Tai ji tetulę nukalė, taip?
- Geriau užsičiauptum, - visai geraširdiškai patarė Seluja-
novas. - Eik, paimk porą sumuštinių, mano daliai irgi.
Kaip tyčia, vos Genadijus nuėjo prie bufeto, Kabalkina liko
viena, jos kavalierius, ar kas toks jis buvo, nuėjo gėrimų. Po velnių,
kaip gaila! Toks momentas praleistas. Tiek to, lauksim kito.
Kabalkina, lydima vyriškio, grižo i salę, paskui garsiai užgrojo
muzika, ir porelė pradėjo brautis i tolimą kampą, kur buvo tyliau. Jie
atsistojo prie staliuko, pasistatė stiklus, apie kažką pradėjo kalbėtis.
- Ž , Gena, - tyliai tarė Selujanovas, - jie atsistojo prie
staliuko, vadinasi, greičiausiai valgys. Jeigu viskas vyks pagal tai-
204 sykIes, tai vyras eis užkandžių, o moteris pasiliks saugoti vietos, nes
 TRIJŲ NE DĖSNIS

jei nueis abu, tai staliukas per penkias sekundes bus užimtas. Susi-
kaupk, drauguži, parengtis - numeris vienas, ir nepražiopsokim.
Nikolajus atspėjo. Labai greitai vyriškis pasuko bufeto link, o
Kabalkina gurkštelėja dar truputį iš savo stiklo ir išsitraukė iš ran-
kinuko cigaretes ir ž . iebtuvėlį
- Pirmyn, - sukomandavo Selujanovas, stumdamas Geną į
nugarą·

Jie atsistojo Kabalkinai už nugaros, bet taip, kad ji, truputį pa-
sukusi galvą ar tiesiog kryptelėjusi akis, galėtų pamatyti Aničkovo
veidą.
- Nenuobodu tau č Gena? - paklausė Selujanovas ir pa-
merkė akį.
- Kur ten, pažįstamos visos fizionomijos, - iš aukšto, kaip
Nikolajus ir prašė, užtraukė savo partiją Aničkovas. - Aš pas tetą
Galią kas antrą iš jų mačiau, jiems duris atidarydavau.
- Taip jau ir kas antrą?
- Na, jei ne kas antrą, tai kas penktą. Netikit? Žinot, kokia
mano regimoji atmintis? Kartą ką nors pamatęs, iki mirties neuž-
miršiu. Apskritai tai teta Galia, amžinatilsį, manęs gėdijosi, nelabai
norėjo klientams rodyti, net kai būdavau namuose. Bet man juk
smalsu, ji su jais kambaryje kalbasi, o aš ž pro rakto skylutę.
- Negerai, Gena, - pabarė jį Nikolajus. - Kam gi paslapčia
ž iūrėti?
- Didelis č skirtumas, gerai - negerai. Teta Galia štai ia visą
gyvenimą kaip šventoji gyveno, darė tik tai, kas gerai, ir kas iš to?
Nužudė niekšai, nepasigailėjo, nepaisė, kad šventoji. Dūrė peiliu ir
paliko purve po lietum. O ji taip norėjo šitoje š dalyvauti!
Apie tai tik ir kalbėjo ... Net naują kostiumėlį nusipirko ...
Veikdamas pagal scenarijų, Gena pradėjo š ir išsi-
traukė iš kišenės nosinę . Nosinė buvo švari, nes priklausė Selujano-
vui, pats vaikinas tokių neturė tai paaiškėjo dar namie. jo,
Kabalkina padėjo į peleninę nebaigtą rūkyti cigaretę, metė į
stovinčius už nugaros vyrus greitą ž išsitraukė iš rankinuko
mobiliuką.
- Alio! Aš klausau!
Kam ji ten "alioja"? Selujanovas galėjo prisiekti, kad telefonas
neskambėjo. Kabalkina tuo metu, spausdama telefoną prie ausies, 205
 A. Marinina

greitai ė jo iš salės .
Lyg blogai girdėtų per triukšmą. Selujanovui tos
gudrybės su telefonu, kai nori pereiti iš vienos vienos į kitą, buvo
puikiai žinomos.
Na, ką gi, Liubove Grigorjevna, mes jums praneš ė me, kad yra
žmogus, kuris galėjo jus matyti pas Ani č kovą, ir jei matė, tai būtinai
iš veido pažins, jo atmintis gera. Pažiūr ė sim, ką jūs toliau darysite.
Aha, stovite prie laiptų ir kažkam skambinate. Kažkodėl jums
niekas neatsako ... Nesiseka, Liubove Grigorjevna. Pasitaiko. Sek-
liams irgi ne visada sekasi. Ar tik ne savo bendrą jūs bandote rasti,
kad kuo greičiau praneštumėte jam labai nemalonią ž Pas jus
važiuoja revizorius. Iš Peterburgo su slaptais nurodymais".
Ką, ir vėl niekas neatsako? Ajajai, kokia nelaimė. Na, ir kas
toliau? Žemyn, koridoriumi pro restoranus ir krautuvėles, į rūbinę.
Vadinasi, nutarėte palikti š Kodėl gi taip anksti? Ten dar tiek
daug visokių skanėstų liko.
Oho, o štai ir jūsų kavalierius paskui jus išpuolė. Kodėl gi jūs
jį palikote net neatsisveikinusi? Negerai, negražu, išauklėtos damos
taip nesielgia. Išeinate kartu, bet kaip svetimi, lyg ir greta einate,
bet tarsi kiekvienas sau. Na, kaipgi, jį galima suprasti, jis tokiu jūsų
elgesiu nepatenkintas, o jums ir teisintis nesinori, per daug jau jūs
susirūpinusi savo pačios problemomis.
Taigi? Kaip važiuosim? Atskirai? Kiekvienas su savo mašina?
Aha, štai ir rankutėmis vienas kitam pamosavo, vadinasi, iš tikrųjų
atsisveikina.
Na, ir gerai, jūsų palydovo mašinos numerį mes užsirašysim
ir jau rytoj žinosime apie jį viską, kas reikia. Gal tai ir yra jūsų ben-
drininkas? Gal tai jam jūs ir bandėte paskambinti, kad nereikėtų
blaškytis minioje ir neieškoti jo visoje salėje? O jis neišgirdo, nes
bufetas yra prie pat orkestro, ir ten jokio skambučio nesigirdi,
skambink iki...
Bet jeigu šitas gorila su smokingu jūsų, madam Kabalkina,
bendrininkas, tai kodėl jūs išvažiuojate ne kartu? Dabar jums būtų
pats laikas susėsti gretute ir pasišnekėti gerumu, aptarti situaciją. O
jūs - į skirtingas puses.
Beje, kodėl Selujanovas nutarė, kad į skirtingas? Visai galimas
daiktas, kad jie važiuoja į tą pačią vietą, tiktai kiekvienas savo ma-

206 • Netiksli citata iš N. Gogolio "Revizoriaus"

 TRIJŲ NE DĖSNIS

šina . Sako, kad taip tarp turtuolių priimta. Šaunuolis Vitia, nors ir
nėra minties gigantas, bet savo reikalą išmano. Dabar galima ramiai
grižti i salę, kur jo laukia alkanas ir trokštantis išgerti Gena Ani č
kovas. Jis savo vaidmeni atliko ir dabar turi gauti pažadėtą atlygi.
Pažadus reikia pildyti.

Jau gerokai po pusiaunakčio teisminės medicinos ekspertas

baigė lavono apžiūrą. Jam baisiai norėjosi vienu metu ir gerti. ir
miegoti, ir jis niekaip negalėjo nuspręsti, ko norisi labiau.
Ekspertas plačiai nusižiovavo, jam sunkiai stojantis, sąnariai
išraiškingai sutraškėjo. Jaunutis operatyvininkas ištiesė jam apžiū­
ros protokolo blanką, kuri buvo užpildęs, medikui diktuojant. Šis
greitai permetė akimis, kas parašyta, ir pritariamai linktelėjo:
- Nieko nesupainiojai, giriu. Ar asmenybę nustatėte?
- O kaipgi, - atsiliepė vyresnėlesnis operatyvininkas, su ku-
riuo medikas jau daug kartų buvo susitikęs į vietose. - Riter
Larisa Sergejevna.
- Riter Larisa Sergejevna, - teismo medikas ištarė tuos
žodžius iš lėto, su skoniu. - Gražus vardas. Ir merga graži buvo.
Gaila.
- O negražių tau negaila, - nusišaipė operatyvininkas.
- Man visų gaila . O labiausiai - savęs. Kiek normalus žmo-
gus per savo gyvenimą mato lavonų? O aš kiek matau? Taigi.
Jis iš lėto nusliukino prie durų ir ė vilktis panešiotą paltą
ant chalato. Gerti ar miegoti? Ne, ko gero, vis dėlto gerti. Kažkokia
šlykštyne šiandien maitino valgykloje.

11 SKYRIUS

Jaukus pokalbis su Č prie židinio taip ir neįvyko. Iš

pat pradžių kas nors trukdė: tai ką tik iškeptas automėgėjas su savo
ratu ir su jo keitimo pasekmėmis, paskui masažą daranti medicinos
seselė, paskui privalomas pasivaikščiojimas, paskui vakarienė... Ir
nuotaika dingo. 207
 A. Marinina

Dalį laiko teko paaukoti telefono skambučiams - ir planuo-

tiems, ir ne.
Visų pirma Nastia paskambino į savo namus ir ilgai klausinėjo
visų, ten gyvenančių, kas jai skambino. Juk norint ją rasti svetimoje
viloje Bolotnikuose, reikia tam tikrų pastangų. Žinoma, jei žmogus,
kuris ją vakar stebėjo, buvo paprastas nusikaltėlis, ieškantis grobio.
tai jam buvo visiškai tas pats, ar šitame name gyvena Karnenskaja,
ar koks nors Ivanovas, Petrovas, Sidorovas". Bet jeigu buvo kažkas
rezgama konkrečiai prieš ją, Anastasiją Pavlovną Karnenskają, tai
reikėjo kuriuo nors būdu sužinoti, kur ji dabar yra.
Namie jai pasakė, kad niekas jos labai ir neieškojo, iš esmės
visi skarnbinusieji pasitenkindavo atsakymu, kad ji gydosi sanatori-
joje, ir daugiau neklausinėjo. Vienintelė išimtis buvo kažkoks dėdė
Ženia, paskarnbinęs, kai namuose buvo tik mergaitė darželinukė.
Dėdė Ženia buvo atkaklus ir vis dėlto iš vaiko sužinojo, kad teta
Nastia visai ne sanatorijoje. o kaip tik savo pažįstamo dėdės viloje,
tik jau kur ta vila - nežinia . Telefonas ten turbūt yra, bet niekas ne-
žino numerio, nes prireikus tetai Nastiai skambina į mobiliuką. Ne.
tetai Nastiai ten nenuobodu, nes per laisvadienius kiekvieną savaitę
pas ją atvažiuoja dėdė Lioša.
Štai tokie reikalai ... Nastia sp ė kas galėjo būti tas pa-
slaptingasis dėdė Žen ia, dėl visa ko net du kartus pervertė visą
užrašų knygutę ir stropiai perskambino visems, ten į pa-
ž Eugenijams. Niekas iš jų jos neieškojo ir apskritai viso
jų tebuvo trys - du iš Petrovkos ir vienas iš kito miesto, kuriame ir
dabar laimingai gyveno ir atsiliepė į Nastios skambutį savo namų
telefonu.
- Kažkokia kvailystė! - supykusi pareiškė ji, mesdama užra-
š knygutę ant sofos. - Koks dar č Ženia manęs ieškojo? Ir kodėl
jis turi mano telefoną, jeigu jo paties mano užrašų knygutėje nėra?
- O kur č ryšys? - nesuprato Č .
- Tai reiškia, kad aš pati jam savo telefono nedaviau. Lioša,
galbūt aš bloga operatyvininkė, bet vis dėlto - milicininkė ir ne-
dalinu savo telefono, ypač namų, į kairę ir į dešinę, aš telefonų nu-
meriais tiktai keičiuosi, supranti? Jei aš pasirengusi su žmogumi

208 • Populiar ios rus iškos pavard ė s

 TRIJŲ NE DĖSNIS

bendrauti, aš duodu jam savo telefoną ir užsi rašau jo. Man labai
nepatinka tokia situacija, kai kažkas turi mano telefono numerį, ir
jis arba ji gali man kada panorėję skambinti, o aš net nežinau, kur
to žmogaus ieškoti ir kaip jam paskambinti.
- Tu ne pyk, - patarė Lioša, - nuo tavo pykčio atsakymų į
klausimus neatsiras.
Nastia nusiminusi numojo ranka.
- Aš ir ne pykstu. tiesiog nemėgstu, kai nesuprantu. Tas pa-
slaptingasis Ženia galėjo paprasčiausiai tave pasekti, kai važiavai iš
Žukovskio č į Bolotnikus.
- Galėjo, - pakraudamas malkomis ž sutiko Č
vas, - bet tam jis turėjo bent jau žinoti, kur aš gyvenu arba dirbu ir
kaip atradau. Štai ir turėsi ką veikti iki ryt ryto. Bandyk prisiminti,
kas iš tavo geradarių mane pažįsta arba bent jau yra matęs mus
kartu.
- Kai sulaikėrn Triškaną, - iškart atsakė Nastia, kas pirmiau-
siai atėjo į galvą. - Ten buvome ir tu, ir aš. Kai jis nužudė Arseną,
prisimeni?
- O kuo vardu tas Triškanas?
- Rodos, Viktoras. Taip, tiksliai, Viktoras Triškanas.
- Ne Žen ia , vadinasi ... - nusivylęs nutęsė Aleksejus.
- Oi, Lioša, nieko tai nereiškia, telefonu jis galėjo pasivadinti
kuo tik nori, kad ir Jordanijos karaliumi Huseinu. Svarbu. kad jis
mus matė kartu ir kad nuo to laiko praėjo pakankamai metų. kad
jis spėtų atsėdėti ir išeiti į laisvę. Ir apskritai tai gali būti bet kas
iš Arseno kontoros, jos juk mes iki galo nesunaikinom, tik pačią
vir š nukirtom, kas po ranka pakliuvo. O jie juk tada mane
labai rimtai sekė, žinojo ir mano telefoną, ir adresą, ir fotografavo
kiekvieną mano ž
- Taip. menkas malonumas. O dar ką nors prisimeni?
- Dar. dar, dar... - susimąsčiusi burbleno Nastia. - Taip.
buvo dar vienas atsitikimas, kai mes su Saša ir Daša restorane šven-
tėme sutuoktuvių metines, prisimeni?
- Prieš milijoną metų.
- Nereikia perdėti, tik prieš šešerius . Ten tąsyk linksminosi
leidėjas, kurį mes sekėrne. Vakarieniavo su verslo partneriais, ir aš 209
 A. Marinina

su juo netgi šokau . Iš pradžių Sania pakvietė šokiui jo damą, o pa-

skui jau pats leidėjas išvedė šokti mane.
- Prisimenu, kaipgi, - piktai nusišiepė Č - iš pra-
džių ją pakviesti tu bandei priversti mane.
- O tu atsisakei. Užtat ištikimas brolis Saša prisiėmė smūgį
ir atsakomybę.
- Ir ką? Paaiškėjo, kad leidėjas yra baisus nusikaltėlis ir dabar
gali tau taip pat baisiai keršyti?
- Na, ne. Pagal mūsų specifiką ten nieko tokio neatsisklei-
d ė pažeidimai tik mokesčių ir rinkliavos srity, dar šiokios tokios
smulkmenos, tai iki teismo nepriėjo. Mes juo domėjomės todėl,
kad jis buvo ž organizatorius, bet į šito nega-
lėjome ir pasodinome tik vykdytojus. Lioša, mes su tavimi ne ta
kryptimi ieškom.
- Kodėl?
- Todėl, kad sekliams nekeršija. Nusikaltėliai puikiai supranta,
kad mes juos gaudom ne iš neapykantos, o iš pareigos, toks mūsų
darbas. Jeigu mes jo neatliksim, mums viršininkai galvas nusuks.
Nei mums, nei tardytojams nekeršija. Keršija, Lioša, tik teisėjams.
Nes nuo mūsų pačių sprendimo nepriklauso pagauti ar nepagauti,
mums į pagauti - ir mes gaudom. O štai teisėjas sprendžia
vadovaudamasis vidiniu į , ir jei straipsnyje, sakysim, yra
sankcija "nuo trejų iki aštuonerių metų kalėjimo", tai jis gali duoti ir
aštuonerius, o gali ir trejus. O į jam leidžia paskirti bausmę
dar ž nei ž riba, vadinasi, jis gali duoti ne trejus me-
tus, o dvejus arba vienerius. Arba nesvarbu kiek, bet sąlyginai. Ar
apskritai nuspręsti, kad kaltė neįrodyta ir paleisti kaltinamąjį teismo
salėje. Todėl teisėjui už nuosprendį net labai keršija.
- O ką daro su sekliais ir tardytojais, jeigu jau jiems neker-
šija?
- Juos, Lio ša, panaudoja. Arba gauna iš jų informaciją, arba
baugina, kad jie kažką darytų arba kažko nedarytų. Kokia prasmė
mane bauginti? Aš juk nieko, visiškai nieko nedarau. Aš sergu,
nieko nekabinu, patyliukais taisau savo primusą. Ta prasme -
koją.
- Tada tai - maniakas, - optimistiškai nutarė Č
210 vas . - Tu, rodos, ketinai skambinti į srities valdybą.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Maniakas skambino man į namus ir pasivadino dėde Že-

nia? - suabejojo ji. - Kažkaip tai, žinai ...
- Maniakas - tai maniakas, o Ženia - atskirai. Slaptas ger-
bėjas koks nors, paskui išsiaiškinsi.
Nastia paskambino Andrejui Č er nyš evu i , neseniai paskirtam
į vieną iš vadovų postų srities Vidaus reikalų valdyboje, ir paprašė
jo sužinoti apie kol kas nepagautus nusikaltėlius,veikiančius srities
teritorijoje, ir konkrečiai tame rajone, kur yra Bolotnikų gyvenvie-
tė. Č ž po pusvalandžio perskambinti.
Dabar reikėjo paskambinti Korotkovui, Kažkur mėtėsi popie-
rėlis, ant kurio Nastia buvo užsirašiusi mašinos numerį... Na, kurgi
jis? Juk ką tik buvo po akim!
- Lioša, tu popierėlio nematei?
Kartais jai pavykdavo savo klausimus suformuluoti pritren-
kiamai tiksliai. Užtat jos vyro matematiko atsakymų formuluotė
išeidavo tiesiog fantastiška.
- Būtent kokį ir būtent kur aš turėjau jį matyti?
- Mažas toks, geltonas, lipnus. Ten buvo užrašytas numeris.
- Koks numeris?
Kantrybės Č pakako, ir Nastia tai tinkamai į
- Atleisk, saulele, kažko aš šiandien neaiškiai kalbu. Aš užsi-
rašiau mūsų filologo mašinos numerį ant mažo geltono popierėlio.
Nematei, kur jis?
- Asia, mažas geltonas popierėlis kaba prieš pat tavo nosį, tu
jį prilipdei prie sienos. Pasižiūrėk, ar tai ne jis.
Taip ir yra - jis. Stirkso prieš pat Nastios akis .
- Ir kam tu užsirašei tą mašinos numerį?
- Lioša, aš tau jau sakiau, kad galbūt aš bloga operatyvinin-
kė, bet vis dėlto milicininkė . Nejau tu manai, kad aš kasdien būsiu
tuščiame name su žmogumi, kuris nežinia iš kur atsirado ir nežinia
kas toks iš tikrųjų yra? Kol kas aš dar neišprotėjau.
- Ar tu juo netiki? - nustebo Č
- O kodėl aš turėčiau juo tikėti? Jis pasakė savo vardą ir pro-
fesiją, bet juk dokumentų aš nemačiau. Ar maža koks perėjūnas jis
gali būti.
- Na, na, tikrink, - tarė Aleksejus skeptiškai. 211
 A. Marinina

Korotkovas ilgai negalėjo suprasti, kam jai prireikė sužinoti,

kas yra mėlynų šeštojo modelio
igulių ž savininkas.
- Kvailystė kažkokia, - burbėjo jis nepatenkintas, kai pa-
galiau suprato Nastios aiškinimus. - Neturi draugų ar ką? Būti­
nai reikiamogų
svetimą ž ivelti? Visai jau tu, motin, iškvėšai savo
tremty.
- Tas ir yra, Jura, kad tremty. Draugų ne tiek jau ir daug, ir
visi dirba, ir toli gražu ne kiekvienas turi mašiną. ia O č pasitaikė
žmogus su mašina, kuriam nesvarbu, kur važiuoti, ir kuris laikinai
nedirba, ir kuris turi interesą, o ne tik pareigos jausmą, pas mane
važinėti. Šiaip ar taip, jis taip sakė. Žodžiu, jeigu tu nenori kapsty-
tis, taip ir sakyk, aš paprašysiu ko nors kito.
- Na, kur jau ne, paprašys ji, ar matai, - vis dar burbėjo Jura,
imdamas rašikli ir š popieriaus lapą, - diktuok.
Laukdama Andrejaus Č ir Korotkovo atsakymų,
istebeilijo Nastia prigulė ant sofos ir į i židinyje liepsnojančią ugnį.
Kažkodėl šiandien liepsnos šokis jos nekerėjo, o kaip tik atvirkščiai,
trukdė ir erzino. Nejaugi ji taip baisiai išsigando ir susi nervino? Ar
reikalas tas, kad ugnis tinka dvasiniam darbui, bet anaiptol ne pro-
fesiniams samprotavimams?
Pirmas atsiliepė
erny evas,
Č š Jokių aktyvių maniakų šiuo
metu srities teritorijoje nepastebėta, bet, žinoma, Nastia teisi, tai
gali būti žmogus, kuris dar tik rengiasi ivykdyti savo pirmąjį nu-
sikaltimą . Andrejus pažadėjo susiskambinti su milicijos skyriumi,
kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra gyvenvietė, ir paprašyti dėl
visa ko patikrinti visus, kuriuos reikia. Taip sakant, profilaktikos
tikslais. Jeigu tai ne žudikas maniakas ir ne prievartautojas, o va-
gis ar plėšikas, tai reikalas beviltiškas - kol jis ko nors nepadarys,
niekas nieko ir nesiaiškins . Tokie šiais laikais papročiai milicijos
pasaulyje.
Ramiau nuo tokios informacijos nepasidarė. Nastia pavaka-
rieniavo be apetito, į mintis bandydama nuginti kalbomis
apie niekus. Lioša buvo teisus, dar ir kaip teisus - kai tik suterno,
mė
nerimas ė augti kažkokiu neįmanomu greičiu. Dieną, š
saulei, visos baimės jai atrodė niekų vertos ir lengvai nugalimos,
juk yra signalizacija ir galima pačią save užrakintame name pri-
212 duoti apsaugai, ir apskritai visiškai nėra ko bijoti. Bet kai tik langai
 TRIJŲ NE DĖSNIS

pavirto juodais keturkampiais, mintys iškart prarado lengvumą ir

nerūpestingumą.
Č į televizorių, nuo aštuntos iki pusės vie-
nuoliktos - jo laikas, Nastia tai žinojo ir nesipriešino . Nuo
aštuntos iki be penkių devynios "Žinios" ir "Žinios - Maskva",
nuo devintos - programa "Laikas", nuo dešimtos - "Šiandien".
Naujienos iš esmės buvo tos pačios, bet Aleksejui kažkodėl patiko
ž iš eilės visas tris informacines programas.
Korotkovas paskambino visiškai vėlai, jau dvyliktos pradžioje .
Jo balsas buvo išvargęs ir piktas.
- Viskas gerai su tavo filologu, - pradėjo jis be į ž -
Mašina registruota jo paties vardu, į į š š metų ge-
gužės mėnesi, jo pavardė Samarinas. Valentinas Nikolajevičius
Samarinas, filologijos mokslų kandidatas. Šiuo metu metinėse ne-
mokamose atostogose. Dėsto koledže literatūrą. Jei nori, užsirašyk
adresą ir telefoną.
Nastia užsirašė.
- Ko tu dabar toks, Jura? - atsargiai paklausė ji. - Vėl gais-
ras? Ar tiesiog pavargai?
- Tiesiog pavargau. Nuo paprastųjų gaisrų, - piktai atsakė
Korotkovas. - Prisimeni, Serioža Zarubinas vis suko galvą dėl
Volkovos, jos meilužio ir jos alibi?
- Žinoma, prisimenu.
- Ji dar turi seserį ir broli, su kuriuo Serioža vis veržėsi susi-
tikti.
- Taip, taip, ir kas gi jiems nutiko?
- Nutiko, kad juos velniai! - staiga neišlaikė Korotkovas. -
Paaiškėjo, kad sesuo į iž tik jau i kitą .
- Aš žinau, č Selujanovo byla.
- O brolio žmona nužudyta. Ir tai jau mūsų byla. Mūsų bran-
gus draugas Afonia pasistengė - nužudytosios vyras, matote, ver-
slininkas, o ji pati talentinga dailininkė. Bus apie ką pasikalbėti su
spaudos atstovais. Gerai, drauguže, atleisk, kad prieš tave rėkavau,
nervai kaip skuduras pasidarė.
Nastia nė nemanė į ž
- Nieko tokio, Jura, tokiame darbe turi teisę. Tai tu man at-
leisk, tau ant rankų naujas lavonas, o aš č su savo kvailystėmis
lendu. Ačiū tau. 213
 A. Marinina

- Nėr už ką.
Na, ir š Dvi seserys ir brolis, ir prie kiekvieno - žmog-
mogžudystės
ž Ir nuotolis nuo figūruojančio byloje iki ž kas
kartas vis mažesnis. Pirmoji žuvo psicholog ė
-kineziolog ė Aničko­
va, bet su Liubove Kabalkina, jeigu ją ir siejo kažkokie santykiai, tai
jau tikrai ne artimi ir seni, antraip tai būtų iš karto aišku. Paskui
nužudyta aktorė Chalipova, ir paaiškėja, kad ji gera Volkovos, vy-
resniosios Liubos Kabalkinos sesers, pažįstama. O dabar nužudyta
ir brolio žmona, ryšys - artimesnio nebūna. Brolio kažkokia ne-
rusiška pavardė... Ak, taip, Riteris, į dailininko sūnus. Gal
tai šeimos prakeikimas? Pati Nastia tame nieko neišmano, reikės
Pašos Diužino pasiklausti.
- Na ką, Nastia, ką Korotkovas pasakė?
Viešpatie, Lioša klausia jau kelintą kartą, o ji negirdi.
- Viskas gerai, - numojo ji. - Jo pavardė Samarinas, šito -
su ratu.
- Na, Samarinas, o kas toliau?
- Jis tiesą sakė, nieko nepamelavo. Tikrai, mašiną nusipirko
prieš pusmetį, ir tikrai filologas, mokslų kandidatas, dėsto koledže.
Žodžiu, viskas gerai.
- Na, ačiū Dievui, - Č su palengvėjimu atsiduso ir
vėl į į televizorių.

- Prašom viską iš pradžių, Valerijau Stanislavovičiau.

- Kiek galima!
- Tiek, kiek reikės, kad aš viską suprasčiau. Jūs davėte pa-
rodymus apylinkės Vidaus reikalų valdyboje, aš nenorėčiau remtis
jų perpasakojimu, man reikia viską išgirsti pačiam. Taigi kokiomis
aplinkybėmis jūs radote Larisos Sergejevnos kūną?
Korotkovas vos laikėsi iš nuovargio, bet perduoti savo darbo
pavaldiniams negalėjo. Asia teisi - šeima kažkokia užkerėta, ir
reikia dirbti su visais vienu metu. Mišai Docenkai pavedė Riterio
motiną, nukentėjusiosios anytą, Seriožai Zarubinui - Liubovę Ka-
balkiną, kadangi jie vis dėlto pažįstami, tai lengviau bus rasti kon-
taktą. Kolia Selujanovas, kuris veržėsi kovon, tirdamas Aničkovos
214 ž ir dėl to buvo pasirengęs suteikti bet kokią pagalbą,
 TRIJŲ NE DĖSNIS

pasisiūlė pakalbėti su Riterių namų darbininke Rima Lesniak. Svar-

bu buvo su visais dirbti vienu metu, nes šeima yra šeima, ryšiai gali
būti patvarūs, pradės vienas kitą dengti ir gelbėti, ir negalima leisti,
kad jie vienas kitą perspėtų ir tartųsi dėl parodymų . Korotkovas
nuoširdžiai gailėjosi, kad Kamenskaja turi ne darbingumo lapelį.
Jei ne tai - jis siųstų ją išpurtyti informacijos iš Anitos Volkovos.
Kam pavesti pokalbį su Volkova, jis nenusprendė ir paliko tą darbo
dalį sau. Neblogai būtų, žinoma, ten pasiųsti Mišą Docenką, bet
nežinia, kada jis baigs su anyta ... Beje, kada pats Korotkovas baigs
nužudytosios vyro Valerijaus Riterio apklausą, irgi buvo neaišku.
Žodžiu, kas pirmas bus laisvas, tas ir važiuos pas Volkovą. Skyriuje
pilna jaunų darbuotojų, bet po to, kai Serioža Zarubinas papasako-
jo, kokia ji, ta Riterio sesuo, tapo aišku, jog su ja kalbėtis turi patyręs
operatyvininkas.
Riteris Korotkovui nepatiko. Ir nežinia kodėl. Tiesiog nepa-
tiko ir viskas.
- Aš nuvažiavau pas Larisą į dirbtuvę, Didžiajame Chariton-
jevsko skersgatvyje. Atrakinau duris savo raktu ir pamačiau ją .. .
- Jūs iškart duris atrakinot ar pirma paskambinot?
- Paskambinau, bet niekas neatidarė. Tada aš atsirakinau.
- Kodėl jūs ten važiavot? Ar buvot susitarę?
- Viešpatie, juk aš jau aiškinau! Larisa nenakvojo namie, visą
parą iš jos nebuvo jokių ž ir aš pradėjau jos ieškoti. Visų pirma,
suprantama, dirbtuvėje .
- Štai č prašyčiau smulkiau, Valerijau Stanislavovičiau .
Kada jūs paskutinį kartą matėte ž
- Antradienio rytą. Aš išėjau į darbą, o ji dar miegojo.
- Ir po to ...
- Po to aš jos nemačiau . Tik kalbėjausi su ja telefonu.
- Kada būtent?
- Antradienio dieną.
- O tiksliau?
- Maždaug trečią, pusę keturių.
- Jūs jai paskambinot ar ji jums?
- Aš paskambinau jai į dirbtuvę, ji pasakė, kad dirba ir kad jai
viskas gerai .
- Ar kažkas galėjo būti negerai? 215
 A. Marinina

- Klausykit, nekibkit prie ž Tai į kalba, kai vie-

nas klausia, kaip reikalai, o kitas atsako, kad normaliai, viskas gerai.
Į pokalbis, suprantat?
- Suprantu, suprantu. Larisa Sergejevna jums nesakė, kada ji
rengiasi grįžti namo?
- Ne, nesakė. Kai ji intensyviai dirba, toks klausimas neturi
prasmės. Ji nejaučia laiko . Todėl aš nesijaudinau, kai ji negrįžo nak-
voti. Aš buvau tikras, kad ji miega dirbtuvėje.
- Daugiau tą dieną jūs jai neskambinot?
Klausimas Riteriui nepatiko, nors, Korotkovo nuomone, buvo
visiškai nekaltas. Žodžiu, pauzė, kurią padarė nukent ė vy-
ras, visiškai mažytė pauzė, Korotkovo buvo pastebėta.
- Ne, neskambinau. Larisa nemėgsta ... nernėgo, kai ją ati-
traukdavo nuo darbo.
- Gerai. Kada jūs pradėjote nerimauti?
- Vakar. Trečiadienio vakare, - kažkodėl patikslino Riteris,
į apžiūrinėdamas išpuoselėtas plačiomis plaštakomis ir krei-
vais pirštais rankas.
- Kodėl? Jūs juk buvote tikras, kad jūsų žmona dirba, ar ne?
- Ji vis neatsakinėjo į skambučius ir pati nė karto nepaskarn-
bino nei man, nei mano motinai. Tai į ją nepanašu. Tada aš nu-
sprendžiau nuvažiuoti į dirbtuvę ir pasižiūrėti, kaip ten viskas. Gal
kartais neveikia telefonas.
- Valerijau Stanislavovičiau, aš paprašyčiau jūsų rimčiau ver-
tinti mano klausimus. Aš juk č su jumis nepokštauju, man reikia
nusikaltimą išaiškinti.
- Nesuprantu jūsų, Iurijau Viktorovičiau...
- Jūs labai gerai viską suprantate. Larisa Sergejevna dažnai
negrįždavo namo nakvoti?
- Na ... pasitaikydavo.
- Periodiškai? Kartą per savaitę, du kartus, o gal kartą per
mėnesį?
- Į
- Ar pasitaikydavo, kad ji negrįžtų kelias naktis iš eilės?
- Taip, pasitaikydavo.
- Ir jūs niekada nesijaudinot?
216 - Ji visada paskambindavo ir į .
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Jūs tikrai žinote, kad tais atvejais ji miegodavo dirbtuvėje, o

ne kur nors kitur?
- Tikrai žinau.
- Iš kur? Valerijau Stanislavovičiau, neverskite manęs kiek-
vieną ž traukti iš jūsų kaip su replėmis . Prašau, papasakokite
man apie savo ž pats. Viską, ką galite prisiminti. Iš kur jūs
žinote , kad Larisa Sergejevna nakvodavo būtent dirbtuvėje, jei ne
namie?
- Aš jai skambindavau. Ir pats kelis kartus buvau atvažiavęs.
- Tai jūs ją tikrinot?
- Galite tai vadinti taip, jei patinka.
- Kodėl? Jūs ja nepasitikėjote? Jūs turėjote pagrindo pavydu-
liauti. Valerijau Stanislavovičiau, aš suprantu jūsų būklę, jus ištiko
nelaimė, jūs norite kuo greičiau grįžti namo ir nieko iš mūsų nema-
tyti. Bet jeigu jūs nepasakosite pats, man teks klausinėti be galo. Vis
tiek aš jūsų nepaleisiu, kol nesužinosiu visko, kas man reikalinga.
- Aš neturėjau pagrindo pavyduliauti. Bet jeigu jūs būtumėt
pažinojęs Larisą, jūs mane suprastumėt. Ji buvo visai kaip vaikas,
neprisitaikiusi prie gyvenimo, kvailutė, patikli ir lengvabūdė. Tam
tikra prasme aš ž ė į ją ne kaip vyras, o kaip tėvas. Tėvai ne-
tikrina savo vaikų, jie tik nori į kad jiems nieko blogo nenu-
tiko. Aš suprantamai paaiškinau?
- Visiškai, ačiū.
Velniai griebtų, tas biznierius su smokingu rengiasi kada nors
prisipažinti, kad jo žmona buvo narkomanė, ar taip ir tapys ją kaip
š Ačiū Seriožai Zarubinui, jis neužmiršo netyčia išsprūdu­
sios Liubos Kabalkinos frazės ir perspėjo Korotkovą, kad Valerijus
Riteris kruopščiai slepia savo mylimos sutuoktinės nuodėmę. Jau
aštunta ryto, Korotkovas nemiegojo visą naktį, akyse smėlis, ausyse
ū galvoje maždaug tas pats, kas lieka ant š po audrin-
gų liaudies š Bet juk ir Riteris nemiegojo. Pirma jį kamavo
klausimais apylinkės sekliai, paskui jis kartu su Korotkovu atva-
žiavo į Petrovką . Paleisti jo namo kol kas buvo negalima - radęs
žmonos lavoną ir iškvietęs miliciją vyras yra pirmas kandidatas į
į . Kodėl jis užsispyręs nieko nesako apie narkotikus?
Juk tai gera versija: nužudė kažkas iš atsitiktinių pažįstamų, kurių
narkomanai paprastai turi į valias. Jei Riteris nužudė savo ž 217
 A. Marinina

tai apie narkotikus turėtų kalbėti visų pirma, kad taip nukreiptų
nuo savęs į
O jis nekalba. Ar ne todėl, kad užmušė būtent jis ir būtent
dėl tų pačių narkotikų? Per operatyvininkų rankas praėjo daugybė
tokių atvejų, kai praradusios viltį ir kantrybę žmonos ž savo
narkomanus vyrus, nes išseko visos jų fizinės ir dvasinės jėgos ...
Na, ir kuris iš jų pavargs ir pasiduos pirmas? Korotkovas,
kuriam nusibos apsimetinėti, kad jis nieko nežino, ar Riteris, kuris
supras, kad toliau slėpti negalima?
- Ką jūs pažįstate iš žmonos draugų?
- Nieko.
- Taip nebūna, - paprieštaravo Korotkovas .
- Būna. Lara turėjo daug draugių, ji su jomis be galo kalbėda-
vosi telefonu, susitikinėdavo, jos ateidavo pas ją į dirbtuvę. Bet aš jų
nepažįstu. Tai ne mano ž
- Štai kaip?
lr Korotkovas tuoj pat mintyse papriekaištavo sau, kad negalė­
jo susilaikyti nuo kandumo. Negalima taip, su tavimi - nukentėju­
siosios vyras, žmogus, prieš kelias valandas netekęs žmonos. Kad ir
kuo tu jį į jis tau kol kas tik nukentėjusiosios vyras.
- Būtent taip. Larisa jaunesnė už mane aštuoneriais kalendo-
riniais metais, o iš tikrųjų tarp mūsų buvo kur kas didesnis amžiaus
skirtumas. Aš jums jau aiškinau. Mentalitetu ir jausmų branda ji
buvo ne daugiau kaip aštuoniolikos dvidešimties metų. lr jos pa-
ž ratą sudarė tokie pat lengvabūdžiai ir bohemiški berneliai
ir mergelės. Aš neturiu apie ką su jais kalbėtis.
- Ar Larisa Sergejevna jums dėl nieko nesi skundė? Gal jai
grasino, reikalavo pinigų? Boheminis jaunimas, kaip jūs juos pa-
vadinote, paprastai neturi pinigų, o č jų draugės vyras verslinin-
kas - atsirado pagunda.
Riteris minutėlę susimąstė, ir tai buvo ne ta pauzė, kurios
reikia, kad susikauptum, prieš atsakydamas į netikėtą ir nemalonų
klausimą. Jis iš tikrųjų mąstė apie tai, ką išgirdo.
- Taip, pagundų yra, - lėtai tarė jis. - Aš apie tai nebuvau
pagalvojęs. Lara niekada nesuteikė preteksto taip manyti. Bet gali
būti ... Gali būti.
218 - Larisa Sergejevna turėjo pinigų?
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Savų ne, bet aš visada pakankamai jai duodavau.

- Pakankamai - tai kiek?
Ramiai, Korotkovai, ramiai. Laikykis ir stenkis nepurkšti ir
nepykti, kai tau dabar pasakys sumą. Tau su savo atlyginimu visiš-
kai pakanka, kai piniginėje turi porą š rublių, kurių užtenka
pigioms cigaretėms, neskaniems pietums užkandinėje ir benzinui,
jei nereikia išvažiuoti iš miesto. Pono Riterio mastai kiti.
- Lara išleisdavo maždaug du tris tūkstančius dolerių per
mėnesį, jei nepirkdavo brangių pirkinių.
Koks į ž gyvenimas ... Trys tūkstančiai dolerių
per mėnesį - tai smulkmena, kišenpinigiai. Tai kas gi tada "bran-
gūs pirkiniai"? Sabalų kailiniai už trisdešimt tūkstančių? Ar mašina
už septyniasdešimt penkis? Neniršk, Korotkovai, neniršk, tai ne
pirmas ir ne paskutinis turtingas žmogus tavo kabinete, seniai
turėjai priprasti. Jei tu moki ne tik gaudyti nusikaltėlius, bet ir dar
kažką daryti, tai eik ir užsidirbk tuos pinigus. Nemoki - gaudyk
nusikaltėlius ir nesiskųsk, kad už tai mažai moka.
- O brangūs pirkiniai... Aš norėjau paklausti, ar negalėjo taip
būti, kad gavusi pinigų brangiems pirkiniams, Larisa Sergejevna ati-
duodavo juos, pavyzdžiui, šantažuotojui arba, atleiskit, meilužiui?
- Aleidžiu, - pirmą kartą per pokalbį Riterio veide pasirodė
kažkas panašaus į š - Visus brangius pirkinius Lara pirko
kartu su manimi. Ir visi tie daiktai yra namuose, jie niekur nedingo,
vadinasi, nebuvo niekam padovanoti ar parduoti.
- Bet trys tūkstančiai dolerių kiekvieną mėnesį - tai labai
ženkli suma, ypač boheminiam jaunimui. Ar negalėjo būti, kad
jūsų žmona už tuos pinigus kažką išlaikė? Net už tūkstantį dolerių
trijų keturių ž šeima gali gyventi be didelių rūpesčių, o jau už
tris ... Galbūt ji kažką išlaikė, draugę ar draugą, o paskui tam žmo-
gui prireikė didelių pinigų, jis ė reikalauti, kad Larisa Sergejevna
jų gautų, o ji atsisakė. Štai ir priežastis konfliktui ir žmogžudystei.
Galėjo taip atsitikti?
- Teoriškai - taip, galėjo. Bet ne mano žmonai.
- Kodėl?
- TodėL.. Jūs, [urijau Viktorovičiau, kainose orientuojatės?
- Labai apytikriai. Ką jūs turite galvoje?
- Aš turiu galvoje kainas tų reikmenų, kuriuos reguliariai 219
 A. Marinina

perkasi jaunos moterys. Kam jos leidžia pinigus. Už kremą veidui

galima mokėti trisdešimt rublių, o galima ir du su puse tūkstančio.
Tai yra aštuoniasdešimt dolerių. Galima pirktis rudeninius batus
už tris šimtus rublių, o galima ir už šešis šimtus dolerių iš drie-
ž ar pitonų odos. Galima nusipirkti rankinuką už penkis šimtus
rublių ir naudotis juo kelerius metus, kol suplyšo Larisa pirkdavosi
rankinukus ir batelius prie kiekvieno palto, lietpalčio ar striukės,
prie kiekvieno kostiumėlio ir sarafano, ji norėjo, kad jos drabužiai
būtų tinkamai suderinti. Ir visa tai, patikėkit, buvo nepigu. Tie trys
tūkstančiai dolerių išeidavo jai vienai, ji nebūtų galėjusi net žvirblio
išmaitinti.
Į jūs pasakojate, Valerijau Stanislavovičiau, o už kokius
gi pinigus ji pirkdavosi narkotikus? Meilužis duodavo? Beje, labai
galimas daiktas. Reikėtų pasirausti amžinatilsi asmeniniame gyve-
nime, bet vyras č būtų prastas pagalbininkas. Č reikia draugių.
lr... namų darbininkės. Kaip ten Koliai Selujanovui sekasi?

Riterių namų darbininkė, penkiasdešimtmetė Rima Ivanovna

Lesniak, Selujanovą maloniai nustebino. Jis, prisižiūrėjęs filmų ir
prisiskaitęs knygų, buvo į itikinęs, kad teks susidurti su fanatiškai
atsidavusiu šeimai žmogumi, pasirengusiu atiduoti gyvybę, kad tik
nė š iš trobos neišskristų. Bet č buvo visai kitas atvejis.
Rima Ivanovna dirbo pas Riterius beveik dvidešimt metų. Ir
visus tuos metus nuožmiai nekentė paties šeimininko Stanislavo
Otovičiaus ir jo žmonos Ninos Maksimovnos. Vienintelis, kuriam
ji jautė simpatiją, buvo jų sūnus Valerijus. Ir tai tik iki tol, kol jis
vedė Larisą. Netrukus po vestuvių Valerijus pasikeitė ir namų dar-
bininkei tapo tokiu pat antipatijos objektu, kaip ir jo tėvai.
Be to, Rima Ivanovna nepateisino Selujanovo vilčių, jog bus
paprasta kaimo tetulė, kaip kad jis į visas namų darbinin-
kes. Ji buvai visiškai kitokia . Ir... labai neprasta.
Jie kalbėjosi erdviame Riterių bute, sėdėdami milžiniškoje
virtuvėje. Tuo pat metu Miša Docenka svetainėje kalbėjosi su Vale-
rijaus Stanislavovičiaus motina.
- Man tai seniai jau tapo savotišku žaidimu, tarsi spręstum
220 kryžiažodžius ar rebusus. Kuo daugiau nuo manęs slėpė, tuo į
 TRIJŲ NE DĖSNIS

miau buvo iš smulkių detalių ar netyčia pasakytų ž atkurti,

kas slepiama. Ši intelektuali veikla padėjo man iškęsti tą pažemini-
mą, kurį aš nuolat patirdavau. Na, žinoma, moka man labai gerai,
šito nepaneigsi. Tokiais darbais nesišvaistoma.
Rima Ivanovna, aukšta, liesa, trumpai kirptais žilais plaukais,
kalbėjosi su Nikolajumi, jausdama neabejotiną malonumą, ir vis
pylė jam arbatos, siūlė tai pyragėlių, tai tešlainių, net sumuštinių.
Selujanovui labiau pasisekė, negu Jurai Korotkovui, jam nereikėjo
kas sekundę klausinėti, Rima pasakojo pati ir pasakojo taip, kad
miela buvo klausytis.
- Stanislavas Otovičius ir Nina Maksimovna su manimi vi-
sada griežtai laikėsi distancijos, aš jiems buvau ne žmogus, o nau-
dingas daiktas namų ū Štai jums tik vienas į nė karto
per visus tuos metus jie nepasidornėjo, kada mano gimimo diena,
ir manęs nepasveikino. Ir apskritai nė vienos dovanos per jokias
šventes . Sutikite, mielas Kelia, tai daug pasako.
- Tai jau, - sutiko mielas Kolia, kuris tokiu familiariu tonu
buvo visiškai patenkintas . Kuo trumpesnė distancija, tuo daugiau
pasitikėjimo, o kuo daugiau pasitikėjimo, tuo daugiau informacijos.
Ką ir reikėjo į - Jūsų pyragėliai, Rima Ivanovna, tiesiog nuo-
stabūs, gyvenime nesu tokių valgęs.
- Beje, irgi š tą reiškiantis momentas, - tuoj pat pasigavo
ji. - Nesigirdama pasakysiu, kad aš gera kulinarė. Man visi tai
sako. Visi, išskyrus šeimininkus. Patiekiu į stalą, pasako - ačiū,
Rima, ir viskas, daugiau nė žodžio. Tai yra ačiū, kad pagaminai
ir padavei, o kad pagirtų, pasakytų, kad labai skanu ir kokia aš
š č jau jiems liežuvis neapsiverčia. Lyg būčiau bedvasis
daiktas ir šilti dėkingumo žodžiai man nereikalingi. Valerijus buvo
ne toks, visada klausdavo, kaip aš jaučiuosi, jei pastebėdavo, kad aš
blogai atrodau, o ir mano patiekalus girdavo. Žinot, kaip būdavo
juokinga, - nusišypsojo ji, kažką prisiminusi, - visi sėdi prie stalo,
valgo, Valerijus valgį giria, man dėkoja, o Nina Maksimovna ž
į jį tokiu žvilgsniu, kad nors pasikark. Ir Stanislavas Otovičius rau-
kiasi nepatenkintas. O Valerijui tas pats . Jis juk žinojo, kad tėvams
tai nepatinka, bet vis tiek darė savaip. Toks charakteris.
- O kas gi atsitiko, kai jis vedė? Jūs sakėte, kad jis pasidarė
toks pat, kaip motina. 221
 A. Marinina

- Na, taip. Šeimininkai turėjo tokį į - jei kažkas šei-

moje ne taip, mane tuoj išsiunčia namo. Jei atsiranda grėsmė, kad
prasidės rimtos kalbos, kaip dabar sakoma - diskusijos, ir galbūt
pakeltu tonu, tai man esant niekad tų kalbų nepradėdavo. Viskas,
Rima, ačiū, jūs šiandien laisva . Net jei aš būdavau kažkokio darbo
nebaigusi, vis tiek manęs paprašydavo išeiti. Labai dažnai taip atsi-
tikdavo, kai Valerijui sukako keturiolika, ir tai tęsėsi iki pat institu-
to . Stanislavas Otovičius norėjo, kad sūnus sektų jo pėdomis, kad
taptų jeigu jau ne dailininku, tai bent menotyrininku, bet Valerijaus
paveikti neįmanoma, jis nieko neklauso, išskyrus save patį . Č to-
kios perkūnijos griaudėjo! Nina Maksimovna visada būdavo Valeri-
jaus pusėje, o šeimininkas tai su ja, tai su sūnumi barasi.
- Iš kurgi jūs sužinojote, kad būdavo barniai, jeigu jus iš-
siųsdavo? - paklausė Selujanovas, kąsdamas pyragėlį, š su
grybais.
Iš tikrųjų nepaprastai skanus. Kaip galima buvo dvidešimt
metų valgyti tokius pyragėlius ir nė karto jų nepagirti? Galva ne-
išneša!
- Šerlokas Holmsas pasakytų, kad tai dedukcinis metodas, -
Rima Ivanovna šelmiškai pažvelgė į Kelią. - Š kiekvieną
kartą baisiai susijaudindavo, jai prasidėdavo migrena ir porą dienų
nepraeidavo, o berniukui kad nors kas - linksmas, ramus. Ir štai
į mane išsiunčia namo, aš ateinu kitą dieną ir randu
š kenčiančią nuo migrenos, juodą kaip debesį š
ir visiškai gyvenimu patenkintą berniuką. Ką man apie tai galvoti?
- Ir ką gi? - paklusniai pakartojo klausimą Selujanovas.
- Kad buvo skandalas, tai juk akivaizdu. Be to, jei abu tėvai už
kažkokį prasižengimą būtų puolę vaiką, tai šeimininkai būtų buvę
kartu, o berniukas jaudintųsi ir bijotų . Šeimininkei, sakysim, mig-
rena, o šeimininkas šalia jos triūsia, vandens atsigerti jai nešioja,
kompresus keičia, tabletėmis girdo ir visa savo povyza rodo, štai
atseit, netikėli, prie ko tėvus privedei. Bet ne - šeimininkai pyko
kiekvienas atskirai. Imkim kitą variantą: šeimininkas barasi su šei-
mininke tarpusavyje, o vaikas niekuo dėtas . Ar būtų tada berniukas
ramus ir linksmas, žinodamas, kad tarp tėvų vyksta kažkas baisaus
ir nesuprantamo, su riksmais ir grasinimais skirtis? Ne, nebūtų.
222 Lieka viena: Stanislavas Otovičius bara sūnų, o motina jį gina . Pas-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

kui šeimininkai pyksta kiekvienas savo kampe, o berniukas žino,

kad mama jį visada apgins, todėl jam nebaisu. Na, o pretekstai
skandalams - tai visiškai paprasta ... Aš juk tarnaitė, turiu tvarkyti
namus ir panašiai. Kas, jeigu ne aš, gali žinoti, kuo berniukas užsi-
ima savo kambaryje, kas jo lentynose, ant rašomojo stalo, po stalu
ir ant spintelės. Kas, jeigu ne aš, kasdien mato, kokios knygos iš
tikrųjų reguliariai vartomos, o kokios kaip stovėjo lentynose taip ir
stovi neliestos, ir skirtukas visada toje pačioje vietoje.
Visa tai buvo į bet kol kas ne apie tai. Visos tos istorijos
vyko tada, kai Valerijus Riteris mokėsi mokykloje ir ruošėsi stoti į
institutą, o Selujanovą labiau domino šeimos gyvenimas po to, kai
jaunasis šeimininkas vedė.
- Po to, kai Valerijus atsistojo ant savo kojų ir šeimininkas
suprato, kad sūnus pasielgė, kaip norėjo, ir nieko č nepadarysi, jis
nuo berniuko atstojo. Nutolo ir nuo š Stojo lyg ir kaž-
kokia taika, visi apsiramino, niekas su niekuo nesipyko. Maždaug
penketą metų manęs nei iš šio, nei iš to namo nesiuntė, suprantat,
mielas Kolia?
Mielas Kolia suprato. Vadinasi, maždaug penkerius metus
šeimoje nebuvo nė vieno skandalo. O jei ir buvo, tai vėlai vakare ar
anksti iš ryto, kai namų darbininkės namuose nėra.
- Paskui Stanislavas Otovičius numirė, ir beveik tuoj pat pa-
sirodė Larisa. Valerijus su ja per laidotuves ir susipažino, ji buvo
šeimininko mokinė. Maždaug pusę metų jie buvo sužadėtiniai, pas-
kui susituokė, o po kokių trijų mėnesių prasidėjo.
- Vėl pradėjo namo siųsti? - spėjo Selujanovas.
- Vėl, bet ne visai, - pratarė Rima Ivanovna mįslingai. - Č
viskas buvo kitaip . Visų pirma, Valerijus. Jis, ne taip kaip tėvai, po-
naičiukas niekada nebuvo ir distancijos su manimi nesilaikė, o kad
šeimininkai dėl to pyko, jam buvo nusispjauti. O dabar ir jis pradėjo
taip pat elgtis: Rima, šiandien jūs laisva. Mano pietūs dar verda, pyra-
gai orkaitėje, skalbimo mašina sukasi - nieko neklauso. Eikit, girdi,
Rima, ir ryt jums taip pat laisva diena. Kokia laisva, kai ryt šiokia-
dienis? Mano laisvadieniai - šeštadienis ir sekmadienis, kaip ir visų
normalių ž Ne, Rima, ryt neateikit. Ir taip pasi ž ė kad aš
suprantu: tikrai geriau jau neateiti. Tai antra. Anksčiau mane tik per
skandalus išsiųsdavo, o dabar jau dviem dienoms atsikratydavo. 223
 A. Marinina

- Labai idomu, - paskatino ją Selujanovas. - Ir jūs supra-

tote, dėlkokios priežasties?
- Tai nejau nesupratau! - prunkštekėjo ji. - Aš juk tarnaitė,
mielas Kolia, o ne svečias šiuose namuose. Visos š pro mane
praeina, beje, ir visi lovos skalbiniai. Paaiškėjo, kad Larisa narkoma-
nė ir niekam tikusi žmona. Kai tik ji pasi!eidžia "laisvai skristi", tuoj
mane iš namų lauk, kad nematyčiau, ką ji išdarinėja. Tegul Valerijus
man atleidžia, aš vis tiek pasakysiu, nes Larisą nužudė ir tai jau yra
rimta. Iš paklodžių visada aišku, ar ant jų miega, ar dar kažką daro.
Aš lovos skalbinius keičiu kas savaitę. Galiu jums, mielas Kolia,
visiškai tiksliai pasakyti, kad nakti kaip sutuoktiniai jie praleisdavo
vieną kartą per du tris mėnesius, o gal ir rečiau . Ir ne pamirškim,
kad jai dvidešimt penkeri, jam trisdešimt treji, ir susituokę jie šiek
tiek daugiau nei dveji metai. Kaip jums tai atrodo?
- Blogai, - visiškai nuoširdžiai sutiko Kolia. - O kodėl jūs
nusprendėte, kad Larisa buvo narkomanė?
- Daug proto č nereikia. Pakanka rūpestingai tvarkyti butą
ir mokėti skaityti.
Aišku . Na , ir tetutė ta Rima Ivanovna! Lobis, o ne liudininkė.
Jei visi tokie būtų, neliktų problemų atskleidžiant nusikaltimus.
- Ar prisimenat, kokių preparatų pakuočių jūs rasdavot?
- Visų pirma, atsimenu, o antra - štai! - ji triumfuodama
ištraukė iš gražios prijuostės kišenės tuščią tamsaus stiklo buteliu-
ką. - Kai vakar vakare Valerijus paskambino ir pasakė, kad Larisa
nužudyta, Nina Maksimovna pradėjo blaškytis, o aš, nieko nelau-
kusi, nuėjau i miegamąjį ir patikrinau spintelę prie Larisos lovos.
Aš juk žinojau, kad jūs ateisit ir manęs klausinėsite . Larisa buvo
netvarkinga, tuščių pakuočių ir buteliukų niekada pati nei šmesda-
vo, tai i spintelės stalčiuką į š tai vonioj palikdavo, tai chalato
kišenėje pamiršdavo .
O velnias, dar vienas rūpestis! Reikia į paimtą daikti-
ni į nes paskui gali kas nors prikibti: iš kur buteliukas, gal
operatyvininkai ji patys gatvėje rado ... Pats Selujanovas skambinti
tardytojui negali, jis oficialiai i bylą tiriančią grupę neįtrauktas, juk
turi savų interesų - tai Liuba Kabalkina. Gerai, dabar jis paskam-
bins Korotkovui, tegul šis sukasi pats. O preparatėlis stiprokas. Ir
224 ne iš pigiųjų .
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Rima Ivanovna, aš girdėjau, kad Stanislavas Otovičius buvo

tris kartus vedęs. Tai tiesa, ar ž apkalbos?
- Tiesa, tiesa. Apie pirmąją jo ž aš nieko nežinau, tai
buvo labai seniai, o antroji buvo aktorė. Nina Maksimovna kaip tik
trečioji ir yra .
- Ir su visomis jis turėjo vaikų?
- Ne, su pimąja neturėjo, o su aktore turi dukrą Anitą. Va-
lerijus labai su ja draugauja, tik pastaraisiais mėnesiais ji kažkodėl
pas mus nesilanko.
- Kodėl? Susipyko?
- Dieve saugok, jie telefonu visą laiką kalbasi. Jei nėra Valeri-
jaus, Anita šnekasi su šeimininke. Jie tapo tarsi viena šeima. Anks-
č Stanislavui Otovičiui gyvam esant, to nebuvo, o kai jis mirė,
Anita vėl visą š subūrė - negerai, sako, kai giminės gyvena
kaip svetimi.
- Teisingai, - vėl sutiko Selujanovas, nekantraudamas iš-
girsti, kada gi Rimos Ivanovnos pasakojimuose pasirodys Liuba
Kabalkina. - Vadinasi, toji Anita suartėjo su Riterių šeima, taip?
- Suartėjo. Ir net pasiekė, kad Nina Maksimovnair jos mo-
tina, na, buvusi aktorė, pradėjo šiek tiek bendrauti. Iki to jos net
nepažinojo viena kitos . Žinoma, draugėmis jos netapo, tai jau su-
prantama, bet su š su gimtadieniais viena kitą sveikina,
dovanomis per Anitą dalijasi.
- O ką buvusioji aktorė? Taip daugiau ir neištekėjo? - atkak-
liai lenkė į savo pusę Nikolajus.
- Kodėl gi, ištekėjo. Iš antrosios santuokos ji ir dukterį turi,
tokio pat amžiaus kaip Valerijus, tik keliais mėnesiais vyresnė. Liu-
baša. Puiki mergaitė! Ji dabar irgi su Valerijum draugauja ir pas mus
svečiuojasi.
Tai jau, puiki mergaitė . Trisdešimt treji metai, firmos finansų
direktorė, du vaikai, susijusi su žmogžudyste . Irgi mat mergaitė...
- O Larisa su jomis draugavo? Kokie apskritai buvo jų san-
tykiai?
- O jokie . Jos Larisai buvo neįdomios . Ir ji joms. Kai Anita
arba Liuba ateidavo, Lara pasėdėdavo su jomis gal dvidešimt minu-
č daugiausiai pusvalandį, o paskui išeidavo. Net ir aš matydavau,
kad jai su jomis nuobodu. Anitą ji vadino sene, vis dėlto dvidešim-
ties metų skirtumas, o Liubašą - perekšle. 225
 A. Marinina

- Kodėl perekšle? - susidomėjo Selujanovas.

Jam buvo idomu viskas, kas siejosi su Kabalkina.
- Ji apk ū ė tokia, storuliukė, su dviem vaikučiais, tai ji tik
apie juos ir kalbėdavo, na, pats suprantat, mylinti motina. Aš, pa-
vyzdžiui, klausydavausi su malonumu, ir Valerijus, rodos, taip pat.
O štai Anitą tai erzino. Ji pati vaikų neturi ir dėl to jaudinasi, tai
todėl jai, matyt, skaudu klausytis apie svetimus. Ir apskritai Liubaša
tokios geros širdies, dėl visų jaudinasi, visais rūpinasi, visiems pa-
deda. Už tai Larisa ir vadino ją perekšle . Negera ji buvo, Larisa.
Ž nemylėjo .
- O vyrą? - išsprūdo Selujanovui.
Ir č jis pataikė . Visiškai netikėtai, visai nesistengdamas pa-
taikyti i konkretų taikini. Tiesiog liežuvis savaime suplakė, pasi-
duodamas inercijai pašnekesio, kuriam negalima leisti užgesti, ir
kiekvieną atsiradusią pauzę reikia kuo greičiau užpildyti kokia nors
replika.
Rima Ivanovna į i ji pasižiūrėjo.
- Ilgokai jūs, mielas Kolia, tą klausimą taupėt, aš jau maniau,
kad taip niekada ir nepaklausit.
- O reikėjo?
- Būtinai. Tai štai, Larisa Valerijaus niekada nemylėjo. Ji jo
negalėjo pakęsti. Neklauskite, iš kur aš žinau . Žinau - ir tiek. Aš
tarnaitė ir žinau apie savo šeimininkus tą, ką jie patys apie save ne
visada žino.
- Gerai, aš neklausiu, - paklusniai atsakė Nikolajus, ta-
č pats sau tyliai pagalvojo: "Kol kas ne, bet paskui būtinai pa-
klausiu". - Kodėl gi Lar isa už Valerijaus ištekėjo, jeigu nemylėjo?
- Kad jis ją prastumtų . Kad darytų jai reklamą , kad mokėtų
už straipsnius ap ie j ą , kad mokėtų ir už visa kita . Argi tai neaki-
vaizdu? Jis beldžiasi i užsieni su reikalais ir būtinai nuveža porą
Larisos darbų i koki nors saloną, gal kas pastebės. Arba dovanoja
jos paveikslus į ingiems ž ir prašo, kad šie būtinai, pro-
gai pasitaikius, ją pareklamuotų. Valerijus iš kailio nėrėsi, kad kaip
nors Larisą prastumtų. O kas gi dar šitai darytų? Tik dėl to ji už jo
ir ištekėjo. Grynas savanaudiškumas. Jis ir dirbtuvę Č Prudų
bulvare nupirko, kad ji turėtų vietą savo nemirtingiems paveik-
226 slams kurti.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Rimos Ivanovnos balse pasigirdo neslepiarno skepsio gaidelė,

ir Selujanovas tuoj pat prikibo prie pastarųjų jos ž .
- Jūs norite pasakyti, kad Larisa nebuvo talentinga dailininkė?
- Aš noriu pasakyti, kad visiškai neaišku, ką ji toje savo dirb-
tuvėje iš tikrųjų darė . Galbūt ji ir talentinga, aš to nei šmanau, bet
viena kitam netrukdo, tiesa, mielas Kolia? Galima būti beprotiškai
talentingai ir tuo pat metu vedžiotis į dirbtuvę meilužius ir vaidinti,
kad tu stropiai tapai paveikslą.
- Ak, netgi šitaip, - nutęsė Selujanovas. - Vadinasi, Larisa
turėjo meilužį?
- Na, aš nežinau, meilužis ar meilužė, šituose šiuolaik iniuose
jūsų papročiuose dabar nesusigaudysi.
- Stop, stop, stop, Rima Ivanovna, tik nereikia apsimetinėti
visiškai tamsia, kvaila ir nieko neišmanančia boba. Jūs man jau ne
kartą pademonstravote savo intelekto jėgą ir nepaprastą pa stabu-
mą. Vadinasi, Larisa buvo lesbietė?
- Nežinau, nenoriu apkalbinėti, bet jei žmona nemiega su
savo vyru ir tuo pačiu jai visą laiką skambina kažkokios moterys,
kurios neprisistato ir neprašo nieko perduoti, tai kelia tam tikrų
minčių. Kiekviena normali moteris, ypač jauna, turi draugių. Kodėl
nė viena iš jų niekada nėra buvusi mūsų namuose, ką, mielas Kolia?
Kodėl· Larisa nesikvietė jų į svečius? Kodėl ji jas slėpė nuo vyro ir
anytos? Aš jums pasakysiu, kodėl. Todėl, kad bijojo, jog bet kam,
kas pamatys jas kartu, iškart viskas bus aišku .
Taigi narkomanė, lesbietė ir dar savanaudė. Nieko sau kok-
teiliukas . Tokį i š ė per mažai nepasirodys. Ir kur tokiomis
aplinkybėmis ieškoti žudiko, nušovusio Larisą Riter iš pistoleto
.Beretta"? Tarp narkomanų, okupavusių Maskvą? Tarp lesbiečių,
kurių irgi nemažai? Ar artimoje aplinkoje, šeimos "taip sakant"
rate, nes jos išdaigos visiems mirtinai į Ir visų pirma vyrui,
kuris, jei tikėtumėm visažine namų darbininke Rima Ivanovna, su-
kišo krūvą pin igų savo netikėlės sutuoktinės reklamai.

Korotkovas pasidavė pirmas. Tiesą sakant, po Kolios Seluja-

novo skambuč galima buvo ne slėpti, o apsimesti naiviu ir klausi-
nėti. Tą jis ir padarė. 227
 A. Marinina

- Valerijau Stanislavovičiau, jūsų žmona sirgo?

- Kuo? - nustebęs paklausė Riteris.
- Nežinau. Kažkuo. Kokiomis nors ligomis.
- Ne, Larisa buvo visiškai sveika, ji juk jauna moteris, iš kur
tos ligos.
- Kiek man yra žinoma, ji vartojo vaistus ...
Korotkovas pasižiūrėjo į lapelį su Selujanovo padiktuotais
pavadinimais tų preparatų, kurių pakuotes rasdavo budrioji Rima
Ivanovna, ir neatitraukdamas akių nuo užrašų juos perskaitė.
- Kodėl Larisa Sergejevna visa tai vartojo, jeigu niekuo ne-
sirgo?
Riteris tylėjo. Jis buvo pasirengęs bet kam, tik ne tam.
- Vadinasi, taip, Valerijau Stanislavovičiau. Jūsų žmona buvo
narkomanė, bet jūs kažkodėl atkakliai bandote tai nuslėpti. Nesu-
prantu kodėl. Norite supainioti tyrimą? Jos narkomanija leidžia
nagrinėti net keletą versijų, aiškinančių ž o jūs tylite.
Argi jūs nenorite, kad mes rasturnėm ž Jūsų elgesį galima
suprasti tik vienu atveju - jeigu jūs pats ją nužudėte. Ar taip ir
buvo?
- Ne , ne taip, - nė akimirkos nedelsdamas, tvirtai atsakė
Riteris . - Aš suprantu, ką jūs norite pasakyti. Jūs teisus, aš elgiuosi
kvailai. Bet mūsų šeimoje visada buvo priimta š iš trobos
neiš nešti. Aš į slėpti Larisos ... polinkį ... Apie jį žinojo tik
motina ir mano vyresnioji sesuo, net namų darbininkė nežinojo.
"Kurgi ne, nežinojo tavo namų darbininkė", - kažkodėl
piktdžiugiškai pagalvojo Korotkovas. Jis prisiminė viską, ką jam
pašnibždom greitakalbe papasakojo Selujanovas, ir staiga sustingo
nuo minties, kuri iki šiol nebuvo atėjusi jam į galvą. O jei priežastis
ne narkomanija, bet pavydas? Kas, jei Larisa Riter buvo nėščia, o
vyras tiksliai žinojo, kad ne nuo jo, nes nuo paskutinių jų intymių
santykių praėjo labai daug laiko? Ir apskritai, jeigu jie retai mylėjosi,
tai terminai galėjo nesutapti ir tai lengvai apskaičiuojama. Namų
darbininkė tikina, kad sutuoktiniai Riteriai intymiai santykiaudavo
ypač retai, bent jau miegamajame. Nors daug ko ji galėjo nežinoti ir
net neįsivaizduoti.Galbūt ji mano, kad mylimasi tik lovoje ir niekur
kitur.. . Bet patikrinti verta.
228 - Valerijau Stanislavovičiau, mano klausimas gali atrodyti
 TRIJŲ NE DĖSNIS

netaktiškas, bet patikėkite, aš jį paklausiu ne iš tuščio smalsumo.

Jūs vedęs ... seniai?
- Dveji metai. Dveji su puse, - kažkodėl patikslino Riteris.
- Ir jūs neturite vaikų. Kodėl?
- Kokie gi gali būti vaikai, kai žmona narkomanė? - atsakė
jis klausimu i klausimą.
Ką gi, logiška. Kažkodėl Korotkovas pats apie tai nepagalvojo.
- Kodėl jūs žmonos negydėte? Jūs kreipėtės i daktarus?
- Ne. Aš jums jau aiški nau - negalėjau leisti, kad tai viešai
pasklistų.
- Jūs sakėte, kad jūsų šeimoje tai nepriimta. "Negalėjau
leisti" - sutikite, kad tai šiek tiek skiriasi. Taigi kodėl, Valerijau
Stanislavovičiau?
- Aš jums viską paaiškinau. Daugiau neturiu ką pridurti.
Jeigu jūs manote, kad aš kaltas, jog neverčiau Larisos gydytis, aš
tą priekaištą priimu. Bet su mano žmonos žmogžudyste tai neturi
nieko bendro. [urijau Viktorovičiau, aš labai pavargau.
- Aš irgi, - atsiduso Korotkovas. - Tardytojas pavedė man
supažindinti jus štai su šiuo dokumentu.
- Kas tai?
Riteris pasitrynė akis, tarsi blogai matytų, ir buku žvilgsniu
į i blanką.
- Tai pasižadėjimas neišvykti. Tardytojas šiuo metu turi pa-
grindo į jus nužudžius savo ž
- Bet kodėl?
- Nežinau, Valerijau Stanislavovičiau, - į sumelavo
Jura, - matyt, jam žinoma kažkas tokio, ko aš nežinau. Aš tokio
pagrindo nematau, bet tardytojas geriau išmano, jis viršininkas,
kaip jis pasakys, taip ir bus. Mes štai su jumis č š o tuo
metu visa grupė operatyvininkųapklausia kitus liudininkus. Turbūt
jie gavo kažkokios naujos informacijos. Gaila, bet nieko aiškesnio
aš jums negaliu pasakyti.
- Aišku, - ramiai atsakė Riteris. - Man reikia pasirašyti?
- Taip, pasirašykite, prašau, štai č kad susipažino te. Iš
miesto prašau niekur nevažiuoti, net i vasarvietę, antraip jus gali
sulaikyti ir areštuoti. Tikiuosi, jūs nesuplanavot komandiruotės i
užsieni ir neturėtumėt išskristi tiesiog šiandien? 229
 A. Marinina

Nors ir labai pavargęs, Korotkovas vėl ne susilaikė nuo kan-

džios pastabos.
- Aš turiu skristi rytoj. Bet tai nieko nereiškia, aš atšauksiu
kelionę. Vietoj manęs skris mano pavaduotojas.
Riteris paėmė nuo stalo rašikli ir greitai pasirašė. Judesiai tvir-
ti, rankos nedreba. Korotkovas manė, kad Riteris būtinai dokumen-
tą pasirašys savo rašikliu, išsitrauks iš vidinės kišenės kažką tokio
firminio, kainuojančio pašėlusius pinigus, kaip kad dažnokai daro
pasiturintys ž kuriems prie pigių valdiškų raštinės reikmenų
bjauru net prisiliesti. Bet paskui susivokė, kad Riteris su smokingu,
jis tiesiai iš vakarėlio, o smokinguose paprastai rašikliai nelaikomi.
Ir jokio pasibjaurėjimo jo veide Jura nepastebėjo.
Jis pasižiūrėjo i laikrodi. Kolia Selujanovas jau turėjo būti pas
Anitą Volkovą, vyresniąją Riterio seserį. Vadinasi, sielvartaujanti
našli galima paleisti. Jeigu jis ir bandys dėl kažko sesutę į , vis
tiek jau bus per vėlu. Motina, namų darbininkė ir madam Kabalki-
na jau apklaustos, tuoj atvažiuos Docenka ir Zarubinas, ir kol grį š
Selujanovas, galima susi rietus ant kėdučių pasnausti. O kai pasi-
rodys Kelia, pasikeisim į ir viską aptarsim.
Korotkovas pasirašė Riterio leidimą, kelias sekundes ž
i užsivėrusias paskui ji duris, paskui ryžtingai surinko tardytojo
Olšanskio numeri. Turbūt š gal dešimtą kartą. Ir mažiausiai
penktą per tą laiką, kai kalbėjosi su Riteriu. Kiekvieną kartą reikėjo
prašyti, kad jis išeitų i koridorių, bet Riteris net nesusiraukdavo.
Į ar jis taip gerai supranta milicijos darbo specifiką, ar mano,
kad kareivis ant utėlės pykti neturi, nes kokia gi prasmė ant jos
pykti? Utėlė ir yra utėlė - besmegenis ir nenaudingas padaras, bet
jeigu jau ji egzistuoja, tenka iškęsti.
- Konstantinai Michalyčiau, č vėl aš. Ar dar neturit ž
iš medikų?
- Koks tu, brolau, greitas, - geraširdiškai sududeno i rageli
tardytojas. - Pagrindinė išvada bus vakare, o visokiai tenai bioche-
mijai prireiks daugiau laiko. Buteliuką iš Riterių namų darbininkės
aš paėmiau. Tu man pasakyk, kodėl kartu su tavo Miša Selujanovas
maišosi? Jis juk metai laiko iš jūsų išėjęs. Vėl saviveikla užsiima?
230 - Kaip galima, Konstantinai Michalyčiau, - nuoširdžiai pa-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

sipiktino Jura. - Kolia tiria ž kurioje figūruoja Kabal-

kina, štai jis ir...
- Kas tokia? - pertraukė ji Olšanskis. - Ir kuo č dėtas
Riteris?
- Tai ilga istorija, taip sakant, šeimos saga.
- O tu papasakok, aš vis tiek mašina važiuoju, neturiu kur
skubėti.
Korotkovas papasakojo. Olšanskis - normalus diedas, nuo jo
nėr ką slėpti.
- Taip, tiesiog kažkokia šeimos nelaimė, - išklausęs su-
trumpinto iki reziumė šeimos sagos varianto, apgailestavo tardy-
tojas . - Kur jūsų Kamenskaja?
- Ji serga, koją susilaužė .
- Na, žinai, brolau, koja - ne smegenys. Jeigu tu ją į ,
aš neprieštarausiu .
- Tai kad Afanasjevas ...
- ... tai ne Gordejevas, - pašaipiai vėl pertraukė Olšans-
kis. -:- Žinau, gali nepasakoti. Bet ir mes su tavimi ne pirmi metai
kartu dirbame. Tu mane supratai?
- O Kolia? - viltingai paklausė Korotkovas.
- Ar Selujanovas? Tegul dirba, mes niekam nesakysim. Gal
ten yra už ko užsikabinti, kad tas bylas sujungtumėm į vieną? Aš
imčiausi, seniai nieko į nebuvo, vieni banditai ir naftinin-
kai, nuobodu mirtinai. O č š ranga, intrigos, paskalos.
Atgaiva sielai. Gerai, Korotkovai, baigiam plepėti, aš privažiavau
kontorą. Jeigu kas - iš karto skambink.
Jura tikrai žinojo - kuo ilgiau nesiseka, tuo didesnė bus
netikėta sėkmė. Jam jau ilgai nesisekė. Užtat dirbti su Ol šans-
kiu - vienas malonumas.

Matyt, Koliai Selujanovui irgi ilgai nesisekė . Šiaip ar taip, per

vieną rytą gauti du liudininkus, nebandančius droviai užglaistyti
š paslapčių, - tai reta sėkmė, ne kiekvienam operaty-
vininkui tenkanti per visą jo seklio tarnybą. Iš pradžių buvo Rima
Ivanovna Lesniak, kuri viską apie visus žinojo ir su malonumu
pasakojo, o dabar štai Anita Stanislavovna Volkova, mergautine
pavarde - Riter. 231
 A. Marinina

- Š iš trobos - tai, žinoma, taip, mano tėvo šeimoje

tai buvo laikoma nepadoriu dalyku. Tik č visai kas kita, - ramiai
aiškino ji Selujanovui, mažais gurkšneliais gerdama ž arbatą iš
porcelianinės pialos. - Valerijus turėjo tikslą išreklamuoti Larisą.
Negali ginčytis, ji gera dailininkė, bet gera reiškia .ketvertą'",
o dailininkų ketvertukininkų mūsų šalyje ir juoba Europoje ar
pasaulyje daugiau, negu reikia. Kad taptum į ir turtingas,
reikia būti dailininku net ne "penketui", o "septynetui", suprantat?
"Septynių" Lara, žinoma, nesiekė. Bet Valerijus apie tai turėjo
savo nuomonę.
- O kodėl reikėjo slėpti, kad žmona vartoja narkotikus?
- O todėl, kad narkomanų kliedesiai seniai visiems [griso, -
Anita Stanislavovna apmaudžiai susiraukė, ir iš pradžių Selujanovas
pamanė, kad ją pykina jo bukumas, bet paskui jis suprato, jog ta gri-
masa ji parodė, kaip pati ž i tuos narkomanų kliedesius. - Mada
narkotikams ir jų į kūrybai praėjo. Jei būtų paaiškėję, kad
Larisa narkomanė, susidomėjimasjos paveikslais iš karto dingtų.
- Vadinasi, kažkoks susidomėjimasvis dėlto buvo?
- Labai nežymus, ir tai nuo pradžios iki galo Valerijaus
rankomis sutvertas. Iki šiol buvo laikoma, kad Larisos pasaulio
supratimas, atsispindintis jos paveiksluose, - tai jos originalumo,
nestandartiškumo išraiška. Tuo galima buvo koziruoti, tai galima
buvo bandyti prastumti. Bet su sąlyga, kad niekas - suprantate,
niekas niekada nesužinotų. jog ji vartoja narkotikus, ir visi jos pa-
veikslai ne kas kita, o narkotinės haliucinacijos. Tada tai jau nebūtų
nei idomu, nei madinga.
- Na, gerai, tegul reikėjo tai nuo visų slėpti, bet juk gydyti ją
galima buvo? Anonimiškai, ir niekas nebūtų ž Gydytojai vis
dėlto pacientų paslaptis saugo.
- Gydytojai - taip, o visi kiti? Nikolajau Aleksandrovičiau,
jūs gyvenate iliuzijų pasaulyje. Mūsų laikais neimanoma išsaugoti
nė vienos paslapties, kas, jei ne jūs, tai galite žinoti. Ne veltui juk
atsirado priežodis: kol žino vienas - žino vienas, kai žino du -
žino visi.
- Apskritai tai taip, - turėjo sutikti Selujanovas.

232 • Pažymys penkiabalėje sistemoje

 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Ir dar viena ne mažiau svarbi detalė ... Jums arbatos dar

į
- Ačiū, nereikia. Truputi vėliau, jei galima, - kilniai atsisa-
kė Kalia, vaidindamas gerai išauklėtą. O iš tikrųjų po ypač gausių
pusryčių, kuriais Riterių virtuvėje jį vaišino Rima Ivanovna, jis jau
negalėjo ž nei i maistą, nei i gėrimą. Tačiau ir atsisakyti nuo
pasiūlyto puodelio arbatos jis nesiryžo, neduokdie, š isi-
žeis, neužsimegs kontaktas, taigi pirmą ir kol kas vienintelę porciją
žalios arbatos jis siurbė po lašą. - Jūs kalbėjote apie svarbią detalę.
- Taip. Jeigu Larisą būtų gydę ir galbūt net i š tai kas atsi -
tiktų jos paveikslams?
- O kas jiems atsitiktų? - nesuprato Selujanovas.
- O štai šito niekas ir nežino. Visiškai galimas daiktas, kad
jie išliktų tokie pat švieži ir saviti. Bet lygiai taip pat gali būti, kad
Larisos darbai taptų į amatininkiškais darbeliais, kuriuos
ne tik reklamuoti ir eksponuoti kur nors salonuose, bet net ir meno
mokykloje gėda būtų rodyti. Iš kur jos savitumas ir originalumas, iš
prigimties ar nuo stimuliatorių? Kas galėtų tai pasakyti?
- Jūs norite pasakyti, kad Valerijus Stanislavovičius sąmonin­
gai negydė žmonos nuo narkomanijos?
- Aš manau, kad taip ir buvo, - liūdnai tarė Volkova. - Man
nemalonu apie tai kalbėti, bet jei jau Lara žuvo, reikia pagaliau su-
dėti visus taškus ant "iu. Viešpatie, kiek kartų aš kalbėjau su Va-
lerijum ir į ė jį, kad reikia baigti su tomis Madrido rūmų
paslaptimis, gaubiančiomis Larisą, velniai nematė tos tapybos ir
pasaulinės š jei mergaitė ž akyse! Tegul ji netaps į
dailininke, užtat bus sveika ir gyva .
- O ką i tai jūsų brolis jums atsakydavo?
- Kad aš nesikiščiau ne i savo reikalus. Jis su žodžiais nesi-
skaitė, visada pasižymėjo tiesmukiškumu. Bet supraskite... - ji
staiga taip pažvelgė i Nikolajų, tarsi būtent nuo jo priklausė pro-
blemos sprendimas gydyti Larisą Riter nuo narkomanijos ar ne.
Žvilgsnis buvo maldaujantis ir kupinas nesuvaidintos gėlos. - Su-
praskit, visa tai buvo beprasmiška, visa tai neturėjo jokios perspek-
tyvos, išskyrus vienintelę - tragišką.
- Kodėl? - atsargiai paklausė Selujanovas, jausdamas, kad
dabar turėtų nuskambėti kažkas svarbaus, ir bijodamas tą kažką
svarbų nubaidyti. 233
 A. Marinina

- Todėl, kad Larisa nebuvo labai išranki savo pažinčių pras-

me, kaip, beje, ir visi narkomanai. Ji vedėsi į savo dirbtuvę dievai
žino ką, ir bet kokiu atveju viskas būtų paaiškėję . Be to, ji buvo
lesbiet ė ir jos partnerės irgi lankėsi jos dirbtuvėje. Taigi visi puikiai
žinojo, kas ir kaip.
- Dėl tos lesbietės ... - Kalia apsimetė, kad jis priblokštas,
nors Rima Ivanovna savo į imų nuo jo nenuslėpė. - Iš kur jūs tai
žinot? Gal tai tik tuščios paskalos?
- Nikolajau Aleksandravičiau, nejau aš panaši į ž kuris
gali skleisti paskalas?
- Ne, - atsakė jis nuoširdžiai. Todėl, kad Anita Stanislavov-
na į tokį ž buvo visiškai nepanaši. Tiesiog nė trupučio.
- Prieš kelis mėnesius aš iš Larisos pirmą kartą išgirdau visai
nedviprasmišką pasiūlymą. Aš tikiuosi, kad jūs pasigailėsite mano
orumo ir neversite detaliai pasakoti tos š scenos. Man pa-
vyko suvaidinti, kad aš nieko nesupratau. Bet praėjo labai nedaug
laiko, ir viskas pasikartoja. O paskui dar ir dar kartą. Tada aš nu-
stojau lankytis pas brolį , jei Larisa būdavo namie. Man buvo nema-
lonu su ja susidurti. O neseniai, dar aną savaitę, mes su Valerijum
pietavame restorane Č Prudų bulvare, visai prie pat dirbtuvės.
Ir užėjome pas Larisą.
- Ko? - greitai paklausė Selujanovas. - Tai jis į jus
užeiti?
- Ne, ką jūs , tai atsitiko visiškai netyčia . Nors idėja buvo
jo, č jūs neklydot. ia Aš labai nusitryniau kojas, iki kraujo, buvau
apsiavusi naujus batelius, - Volkova droviai š lyg pripa-
žindama, kad tokiai protingai ir gražiai moteriai nedera daryti
tokių kvailų klaidų ir autis naujus batelius, prieš tai nepadėvėjus jų
namuose. - Man reikėjo skubiai nusipirkti pleistro ir užsiklijuoti
nutrintas vietas. Valerijus pasiūlė užeiti pas Larisą, dirbtuvė buvo
č ia
pat . Turiu prisipažinti, kad man labai nesinorėjo su ja susitikti,
bet skausmas buvo didesnis už mano norus. Šiaip ar taip, aš buvau
tikra, kad vyrui esant ji nieko tokio sau neleis . Beje, vizitas turėjo
trukti tik kelias minutes .
- Ir kas atsitiko dirbtuvėje? Juk ten kažkas atsitiko, tiesa?
234 - Tiesa . Kai paskambinom prie durų, Larisa neatidarė, ir Va-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

lerijus atsirakino savo raktu. Trumpai sakant ... Jis pasibaisėjo tuo,
ką pamatė. .
- Ką būtent?
- Lara kietai miegojo, apsikabinusi kažkokią mergelę. Abi po
antklode nuogos . Galite į ivaizduoti, kaip jautėsi Valerijus?
- Sunkiai, bet galiu . Ką jis darė?
- Nieko. Priėjo arčiau , į pasižiūrėjo ir išėjo . Tiksliau,
ne, jis laukė, kol vonioje aš klijavausi pleistrus, paskui mes išėjome
kartu.
- Vadinasi, jis jos nežadino? Nieko nesiaiškino?
- Nikolajau Aleksandrovičiau, jūs nepažįstate Valerijaus .
Kam jam žadinti? Ką jis su ja aiškintųsi? lr ką ji galėtų jam atsakyti?
Kad nieko nebuvo ir jam viskas prisisapnavo? Jis gavo informaciją ir
padarė išvadas, štai ir viskas. Bet, žinoma, jis buvo apstulbęs. Man,
aišku, buvo lengviau, aš jau žinojau, kad Larisą traukia moterys, o
Valerijus buvo visiškai nepasirengęs tam, ką pamatė.
- lr kokias gi išvadas jūsų brolis padarė?
-Išvadas?
Volkova pakėlė gražiai paryškintus antakius ir pasižiūrėjo į
operatyvininką nuoširdžiai nustebusi.
- Jūs ką tik pasakėte, kad Valerijus Stanislavovičius gavo in-
formaciją ir padarė išvadas . Kokias?
Na štai, liūdnai pagalvojo Kolia, ž į gražią, liekną
moterį, kuri ką tik visą valandą laisvai ir nesusimąstydama atsaki-
nėjo į jo klausimus, ir staiga jos veidas aptemo, lyg kažkaip užgeso .
Štai mes ir priėjome tą kritinį tašką, kai liudininkas staiga susi pro-
tėja, kad prikalb ė ko nereikia, ir pradeda karštligiškai ir negrabiai
ieškoti atsitraukimo kelių, kad paneigtų tai, kas pasakyta ir nepri-
š ko nors daugiau. O jis štai, Selujanovas, jau išsižiojo, ap-
sidžiaugė, pamanė, kad Volkova, kaip ir Riterių namų darbininkė,
su malonumu paskleis prieš seklius visą savo informacijos lobyną.
Anksti, mielas Kolia, apsidžiaugei, anksti pradėjai delniukus trinti,
tokių sėkmių seklių praktikoje nepasitaiko, nepasitaikys ir tau.
Volkova tylėjo, gėrė arbatą ir susimąsčiusi ž į kabančią
ant sienos nuotrauką, kurioje buvo nufotografuota senoviška suk-
nele vilkinti paauglė mergaitė su gitara rankose.
- Anita Stanislavovna, - pradėjo atsargiai sėlinti Kolia, - aš 235
 A. Marinina

suprantu, kad jums nelengva, juk kalbama apie jūsų broli, prie ku-
rio jūs prisirišusi, kuri nuoširdžiai mylite. Bet jeigu jūs kažko nepa-
sakysite iki galo, man kils į Suprantate?
Neatitraukdama akių nuo nuotraukos ir tylėdama, ji linktelėjo.
- Jeigu jūsų brolis niekuo nekaltas, tai kam reikia, kad aš ji
į Nei jums, nei man, nei juolab jam. Aš pradėsiu tikrinti
savo ita rimus, eikvosiu laiką ir jėgas, gadinsiu jūsų broliui nervus,
paaiškės, kad viskas be reikalo, o tikrasis žudikas vaikštinės laisvas.
O jeigu Valerijus Stanislavovičius kažkaip susijęs su savo žmonos
žmogžudyste, tai išeis, kad jūs padedate, slepiate nusikaltėli. Suti-
kite, kad irgi ne visai šauniai atrodo. Tai kokias išvadas padarė jūsų
brolis, kai užtiko savo ž su meiluže?
Anita pasižiūrėjo i Selujanovą. Labai rimtai ir susikaupusi.
- Gerai, aš pasakysiu. Bet jeigu jūs iš to padarysite neteisin-
gas išvadas, ir Valerijus per tai nukentės, aš sau to neatleisiu. Jis
suprato, kad situacija su Larisa tapo nekontroliuojama, kad dau-
giau jau jos negalima laikyti, sakykim, tyliu naminiu girtuokliu, kad
dirbtuvėje lankosi atsitiktiniai ž kad informacija apie jos
potraukius pradės sklisti vis didėjančiu greičiu, kad už savo namų
sienų ji gyvena visiškai kitoki gyvenimą. lr jei viso to nedelsdamas
nenutrauksi, tai visos tolimesnės pastangos prastumti jos kūrybą
jau neturės jokios prasmės. O jos reklamai Valerijus paaukojo labai
didelius pinigus, šitai aš jums jau sakiau. lr visa tai pražus ir niekada
jau neatsipirks.
Ji vėl nutilo, bet š į ka rt žvilgsnio neatitraukė, o ž Seluja-
novui tiesiai i akis . Nuo to jam darėsi nejauku ir kažkaip šalta.
- Mirtis visada nusineša pačius geriausius, - staiga pasakė ji
tyliai. - Jūs suprantat, kokia šlykšti ir į ž šita frazė?
Selujanovas suprato. [is girdėjo tuos žodžius daug kartų, ypač
per nusikaltėlių pasaulio autoritetų šermenis ir laidotuves. O ir per
televiziją dažnokai taip kalbėdavo, kai ž kas nors iš jaunų žur-
nalistų. Galima pagalvoti, kad tie, kuriems nusišypsojo laimė sulaukti
gilios senatvės, visi jie niekam tikę niekšai, o štai protingi, geri ir
talentingi būtinai miršta jauni. Net galima pagalvoti, kad mirtis nusi-
neša ne visus. Visiška kvailystė. Volkova teisi - taip plačiai paplitusi
ir vartojama frazė iš tikrųjų yra labai nedorovinga. Kaip jos klausytis
tiems, kurie lieka gyventi? Taip išeina, kad jei jie iki šiol gyvi, tai yra
236 patys blogiausi? Į negi patys žurnalistai, patetiškai deklamuo-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

dami tą nesąmonę iš televizorių ekranų, to nesupranta? Gal jie

visiški besmegeniai? Kolia prisiminė, kai tragiškai žuvo keturiasde-
šimtmetis televizijos žurnalistas, būtent š frazę su ašaromis aky-
se beveik išrėkė televizijos ž vedėja. O dieną prieš tai visa teatro
visuomenė iškilmingai š puikaus aktoriaus š . Senoliui
nusišypsojo laimė iki tos dienos taip išsilaikyti, kad jis savarankiš-
kai, be niekieno pagalbos išėjo į sceną ir bendravo su publika. Selu-
janovas prisimena, kad tada ypač aštriai pajuto nežabotą tos tezės
cinizmą, girdi, mirtis visada nusineša pačius geriausius.
Bet ne mažiau į ir kitas dalykas . Kodėl Volkova apie
tai prakalbo? Todėl, kad Larisa Riter jokiu būdu nepriklauso tiems
"patiems geriausiems" ir jos mirtis buvo užtarnauta? Ar ji turėjo
galvoje kažką kita?
- Aš suprantu, ką jūs norite pasakyti, - Selujanovas ieškojo
kelio apgraibom, nes iš tikrųjų toli gražu nesuprato, ką jam norėjo
pasakyti vyresnioji Valerijaus Riterio sesuo.
- Džiaugiuosi, kad jūs supratote. Bet šita frazė turi dar vieną
prasmę.

- Kokią?
- Apie mirusius arba gerai, arba nieko. lr ta antroji prasmė
dažnai išnaudojama ne visai sąžiningai. Jūs ir dabar mane supran-
tate?
Selujanovas , ap mi rė . Štai, pasirodo, ką jam bando išaiškinti
Anita Stanislavovna! Ji gera sesuo, mylinti ir ištikima, bet ji ir pro-
tingas žmogus. Sąžiningas ir doras, ji supranta, kad kalbama ne
apie smulkmeną, tarsi apie kokią laiku ' negrąžintą šimto rublių
skolą ir ne apie banalią neištikimybę, o apie ž
- Tai, rodos, aš jus supratau. Aš vertinu jūsų taktą, Anita Sta-
nislavovna. Bet aš vis dėlto norėčiau paklausti, ar jūs tikrai žinote,
kad jūsų brolis būtent taip pagalvojo? Tai labai svarbu, suprantat?
Aš turiu būti tikras.
- Jis ne tik taip pagalvojo, jis tai ištarė balsu. Atleiskit, Niko-
lajau Aleksandrovičiau, man sunku tęsti tą pokalbį.i.

Sergejus Zarubinas grįžo į Petrovką prislėgta širdim. Pusan-

tros valandos, devyniasdešimt minučių ašarų be pertraukos kam
nori į depresiją . O kai šalia raudančios motinos sukasi du 237
 A. Marinina

mažyliai, kurie užsikrečia jos nuotaika ir taip pat pradeda bliauti

(bet kuriam vaikui baisu, kai motina taip nepaguodžiamai verkia),
tai š siužetą gali atlaikyti tik nepaprastai stiprią nervų sistemą
turintis žmogus.
Zarubinas, žinoma, nebuvo silpnas. Jis buvo normalus. Ir to-
dėl jam buvo sunku.
Kabalkina apraudojo Larisą. Jos nebuvo artimos ir tikrai ne
draugės, bet Larisa buvo jai šeimos narys, Valerijaus žmona. Nieko
esminio, kas būtų paaiškinę nusikaltimą, ji nepapasakojo, daug kas
ir taip jau buvo žinoma iš pokalbių su kitais: Larisa buvo narko-
manė, o Valerijus nuo visų tai slėpė, todėl nesiėmė žmonos gydyti.
Apie tai, kad Larisa Riter metė seksualinius ..kablius" Anitos pusėn,
Kabalkina irgi žinojo. Žodžiu, nieko naujo.
Ir tik visai jau į pabaigą, kai Zarubinas rengėsi išeiti, Liubovė
Grigorjevna neišlaikė. Matyt, nervai visiškai pašlijo. Jis pradėjo taip
raudoti, kad Sergejus, jau vilkdamasis prieškambaryje striukę, su-
stojo.
- Liuba, ko gi jūs šitaip sielvartaujate, - su užuojauta tarė jis
ir atsargiai paglostė jai galvą.
To ir pakako, kad ji tiesiog pratrūktų.
- Aš negaliu daugiau, aš turiu kam nors papasakoti, nors
kam nors, kitaip aš išprotėsiu! Galima, aš jums papasakosiu? Gal
jūs man padėsite?
Sergejus tuoj pat pakabino striukę ant kabliuko ir nusivedė
Kabalkiną atgal į kambarį, atsargiai prilaikydamas už pečių. Na,
štai, pagaliau ne veltui jis iškentė tą nepaliaujamą verksmą trimis
balsais. Dabar ji jam viską ir papasakos. Arba apie Larisą Riter, arba
apie kineziologę Aničkovą - Kolios Selujanovo džiaugsmui.
Dieve, kaip jis apsiriko! Žiauriai ir karčiai. Springdama ir
š Liubovė Grigorjevna Kabalkina papasakojo Serio-
žai Zarubinui, kad pradingo jos meilužis . Buvo buvo ir staiga pra-
puolė. Nė vienas jo telefonas neatsako, ir ji visiškai neįsivaizduoja,
ką jai daryti ir kur jo ieškoti.
- O į miliciją ar kreipėtės? - nuobodžiai paklausė Zarubi-
nas, galvodamas tik apie tai, kaip greičiau išnešti kudašių.
- Ne, jis užsienyje. Jis užsienietis .
- Liuba, galima, aš jums patarsiu vyro teisėmis? Spjaukit jūs į
238 jį . Spjaukit ir užmirškit. Patikėkit, vyrai šiaip sau neprapuola.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Bet jeigu jam kažkas atsitiko?

- Paklausykite manęs, Liuba, - jis jau ė netekti kantry-
bės, apgailėjo savo neišsipildžiusias viltis ir svajojo apie tai, kaip iš
č išeis ir daugiau nematys to užputusio, užverkto veido, - jeigu
vyras ž į moterį rimtai, iš tikrųjų rimtai, jis visada pasirūpina,
kad jai laiku būtų pranešta viskas, kas būtina. Net kai atsitinka bai-
siausia, visada yra, kas žino, kad yra moteris, kuriai reikia pranešti.
Patikėkit manim, jeigu jūsų mylimojo aplinkoje niekas nieko neži-
no, jeigu jūsų pavardės, telefono ir adreso nėra jo užrašų knygutėje,
tai reiškia, kad jis neketino jūsų santykių tęsti. Aš į kad
skaudu tai suprasti, bet taip yra. Iš moterų, kurias jie myli, akiračio
taip paprastai nedingstama .
- Jūs žiaurus, - nustojusi verkti ir šluostydamasi veidą kiau-
rai peršlapusia nosine, sušnibždėjo Liubovė Kabalkina.
- Ar pagalvosite apie tai, ką aš pasakiau?
Ji linktelėjo ir vėl sukūk č Staiga Zarubinui atėjo į galvą,
kad jis ne iki galo išnaudojo situaciją. O juk vos nei š ė ... Visiškai
užmiršo Selujanovą, o dar draugas vadinasi.
- Liuba, kai mes su jumis praeitą savaitę buvom susitikę, jūs
labai nervinotės ir, kaip man pasirodė, laukėte telefono skambučio.
Tai dėl jo, taip? Jūs laukėte skambučio iš savo mylimojo?
- Taip. Jis paskambino man sekmadienį, ir tai buvo paskuti-
nis kartas ... O paskui nė garso, jokių ž
- Ar taip atsitiko pirmą kartą? Ar anksčiau jis niekada taip
nepradingdavo?
- Vieną kartą buvo .. . Dar vasarą.
- Na ir ką, atsirado?
- Taip, - ji vėl linktelėjo.
- Štai matot. lr dabar atsiras.
- O jeigu ne? - ji pasižiūrėjo, ir atrodė tokia u žguita, kad
Zarubinui suskaudo š Jam pasidarė jos gaila, nelaimingos, mei-
lužio pamestos, dviejų vaikų motinos. Jis gerai žinojo, kad net jei
tas tipas atsiras, tai greitai ir vėl dings . lr š jau visam laikui. O
greičiausiai jis ir š neatsiras . Vyras, kuris leidžia sau štai tokiu
būdu pradingti, negali rimtai ž į moterį, iš kurios akiračio
dingsta. Tiesiog negali. Nė vienas mylintis vyras sau šito neleistų.
- O jeigu ne , tai ir di evai jo nematė, - atsakė Sergejus labai 239
 A. Marinina

rimtai. - Vadinasi, jis jūsų nemyli. Ir jis jums nereikalingas. Liuba,

man rodos, jums reikia kreiptis i psichoanalitiką.
Jis pasakė tai nei iš šio, nei iš to, visai netikėtai. Tiesiog ė ir
leptelėjo. O dabar smalsiai laukė, kas bus toliau.
- Į psichoanalitiką? Kam? Jūs manote, kad aš beprotė, jeigu
šitaip jaudinuosi dėl savo ... dėl savo sužadėtinio? Jūs manote, kad
tai nenormalu - jaudintis dėl to, ką myli?
- Ne, jaudintis normalu, - skubiai nuramino ją Zarubinas, -
bet kai tik jūs suprasite, kad išsiskyrėte visam laikui, jums prireiks
specialisto pagalbos. Jūs labai jautrus žmogus, labai emocingas,
dabar tiesiog negalite susitaikyti su mintimi, kad jis jus paliko ir jūs
daugiau niekada nepasimatysite. Bet ateis laikas, kai jums reikės tai
pripažinti, jūs daugiau negalėsite tos nemalonios tiesos slėpti nuo
pačios savęs. Štai tada jūs galite neištverti. Ar turite pažįstamų psi-
choanalitikų ar psichologų?
Ji neigiamai papurtė galvą ir vėl pravirko, š tyliai ir gailiai.
- O apskritai, ar jūs kada nors kreipėtės i tokius specialistus?
- Ne. Man nereikėjo.
Sergejus užčiuopė kišenėje Aničkovos vizitinę kortelę, kurią
jam davė Selujanovas. Vietą jis jau buvo pasirinkęs - štai č ant
palangės, kur suversti i krūvą laikraščiai, žurnalai ir matyti kažkokie
atskiri lapeliai su visokiais užrašais ir keletas vizitinių kortelių. Gerai,
kad Kabalkina turi mažų vaikų, namuose, kur yra mažų vaikų, nie-
kada nebūna idealios tvarkos. Švaru tai būna, o tvarkos - niekada.
Jis mikliai išsitraukė kortelę iš kišenės ir numetė ją ant palan-
gės. Liuba dar verkė, į i nosinę.
- O man atrodo, kad aš pas jus kažkur mačiau kažkokio
psichologo vizitinę kortelę... Dar anąsyk pastebėjau ... O gal man
pasirodė?
- Nežinau, - neatitraukdama nosinės nuo veido, surypavo
Kabalkina.
- Palaukit, rodos, kažkur ant palangės...
Ji nutilo, pakėlė galvą ir bukai pasižiūrėjo i ji.
- Viešpatie, kokia dar kortelė! Larą užmušė ... Ir jis pradingo ...
- Taigi štai ji!
Zarubinas džiugiai išgriebė kortelę iš suverstos ant palangės
240 popierių krūvos ir ištiesė ją Liubai.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Mano akys kaip erelio, aš juk puikiai prisimenu, kad ją ma-

č Matot? Aničkova Galina Vasiljevna, psichologija, kineziologi-
ja. Tai jūsų pažįstama? Galėtumėt į ją kreiptis.
- Ak, šita ... - Liuba vėl sukūkčiojo. - Ji mirė . Tiksliau, ją
nužudė. Visai neseniai.
- Koks siaubas, - su užuojauta nutęsė Zarubinas. - Jūs ją
gerai pažinojote?
- Nė karto nemačiau. Mūsų pavaduotojas personalo reika-
lams ją pasamdė, kad ji su mumis padirbėtų, jei kam šito reikia . Ir
korteles visiems išdalijo .
- Ir ką? Kas nors pas ją lankėsi?
- Turbūt lankėsi. Aš tikrai nežinau, niekas juk nesi pasakos.
- O jūs kodėl nėjot?
- O ko? Man viskas gerai. Tai yra ... aš maniau... Žodžiu, ne-
svarbu.. .
Ji vėl ketino pravirkti, bet š kartą Zarubinas neleido jai į
ti į mėgstamą užsiėmimą.
- Liuba, - tarė jis griežtai, - jūs turėjote problemų ir turite
jų iki šiol. Netgi man tai aišku. Jums pasiūlė specialisto pagalbą.
Kodėl jūs atsisakėte? Kodėl nenuėjote pas ją? Ar vis dėlto buvot nu-
ė tik dabar drovitės man prisipažinti, nes manote, kad naudotis
psichoanalitiko paslaugomis gėda? Bijote, kad jus palaikys beprote?
Liuba, jūs motina, jūs auginate vaikus ir turite rūpintis savo sveika-
ta, kad išliktumėt puikios formos dar daug daug metų. Jeigu turite
problemų, kurios trukdo jums gyventi, jūs paprasčiausiai privalote
jas išspręsti, kad netaptumėte invalide ir nepasidarytumėt našta
savo vaikams ...
Jis didino slogią į , malė kažką absurdiško, gąsdino Kabal-
kiną, į apgaudinėjo, viliojo į pinkles ir juo toliau, juo labiau
jam aišk ė kad Liubovė Grigorjevna iš tikrųjų pas Aničkovą nesi-
lankė. Jokios reakcijos nei į psichologės vardą, nei į paminėtą jos ad-
resą, nei į pasakojimus apie jos ž ir jos netikėlį sūnėną.
Arba Kabalkina artistė, kokių reta, arba ji iš tikrųjų su žmog-
žudyste neturi nieko bendro.
O kas tada turi? Kas tarėsi su Aničkova dėl vizito, pasivadinusi
Liubove Kabalkina iš "Planetos" firmos? Kas liepė sūnėnui išplėšti
kalendoriaus lapelį? Ir kas, galų gale, ją nužudė? 24 I
 A. Marinina

Na, gerai, Selujanovas sugalvojo kažkokią kombinaciją, vakar

jis gerokai Kabalkiną prigąsdino, šiandien paprašė Zarubino dar
š alyvos į ugnį ir dabar lauks, ką Kabalkina darys. Prie
namo vaikštinėja berniūkštis, turbūt tas, apie kurį Selujanovas ir
kalbėjo, taigi jei Liubovė Grigorjevna kur nors išsirengs, viskas bus
kontroliuojama.
Pažiūrėsim . Savo darbo dalį Zarubinas padarė, galima važiuo-
ti atsiskaityti.
Tik štai širdyje sunku - tiesiog nepakenčiamai.

12 SKYRIUS

Taip puikiai prasidėjęs rytas iki vidudienio pavirto ištisu ner-

vų gadinimu.
Č atsikėlė dar su gaidžiais, kad nepavėluotų į darbą,
o Nastia, pamynusi geros žmonos pareigas, užuot paruošusi vyrui
pusryčius ir palydėjusi iki laiptelių, miegojo iki devynių ir regėjo
labai į sapną.
Diena ž būti nelietinga ir net pusiau saulėta, Nastia pui-
kiai išsimiegojo ir su dideliu malonumu į apleistą minkštų,
papurusių bandelių, į kurias vakar ryte net nenorėjo ž dviejų
dienų vartojimo planą. O drauge sviesto ir džemo buvo suvartota
nemažai. Padoriai, galima sakyti, buvo suvartota.
Pati iš savęs šaipydamasi, ji visą pirmą aukštą išlipdė popie-
rėliais su užrašais "Atšaukti apsaugą:' Pasigrožėjo mirgančiu gelto-
nais kvadratėliais dizainu ir griuvo ant sofos, ketindama atsiduoti
dar vienam "šlamšto valymo", kaip tą protinį darbą vadino Diuži-
nas, etapui. Per kelias atkaklaus darbo dienas jai pavyko "atleisti ir
paleisti" ir viršininką, ir save pačią, bet štai su puikybe dar reikėjo
kaip reikiant pasitąsyti. Nastia net nesitikėjo, kad šitos gražios nuo-
dėmės joje tiek daug, ir jai netgi atrodė, kad ji lyg kastų ją iš savęs
kastuvu, o ši vis nesibaigia ir nesibaigia. Ji smulkiai prisiminė visą
savo gyvenimą, ieškodama nuoskaudų, kai jai atrodė, kad su ja pa-
sielgė ne taip, kaip ji buvo verta, juk ji buvo tokia gera ir viską darė
242 teisingai, o jos neįvertino, nepagyrė, o kartais net ir išbarė. Ji traukė
 TRIJŲ NE DĖSNIS

į paviršių visas situacijas, kai bandė galvoti ir spręsti už kitus ir at-

kakliai laikytis savos atseit teisingos pasaulėžiūros. Baisėdamasi ir
š ji prisiminė, kaip ją kankino į patėvio adresu
ir kaip ji nekentė savęs už nepasitikėjimą artimu žmogumi, ir kaip
nė žodžio apie tai neprasitarė Č Kodėl? Dabar jau ji aiš-
kiai to neprisiminė, praėjo keleri metai. Rodos, ji nebuvo tikra, kad
jis supras jos kančias. Ar bijojo nupulti jo akyse, nenorėjo atrodyti
kvaila, lengvai pasiduodanti jau pirmam į Vienu žodžiu, iš
anksto už jį nusprendė, ką ir kaip jis galvos ir jaus. Juk ji tokia pro-
tinga, taip gerai išstudijavusi savo vyro charakterį, kad iš anksto viską
apie jį žino. Kas gi tai yra, jei ne puikybė? Ji, motušė, kaip tik ji ir yra.
Išsakyti sau viską, paprašyti Liošos atleidimo, atleisti pačiai sau ...
Ji prisiminė frazę iš populiaraus filmo: "Atleisk tu man, kvailei
neprotingai!" Nastia nejučia š ir per artimiausias kelias va-
landas tai buvo paskutinė šilto džiaugsmo akimirka.
Nuo sofos ją pakėlė telefono skambutis.
- Dukrele, - pasigirdo tvirtas motinos balsas, - aš sutariau
dėl konsultacijos pas labai gerą gydytoją. Tau reikia šiandien pas jį
būti nuo ketvirtos iki penktos, jis lauks. Užsirašyk adresą.
- Pas kokį gydytoją? Ko? - sutriko Nastia.
- Kaip tai ko? Tau taip ilgai nepraeina skausmai, ir jūsų gydy-
tojai ligoninėje nežino kodėl. Vadinasi, reikia pasirodyti specialis-
tui, kuris tai išmano. Tai labai geras gydytojas, aš paprašiau ...
Toliau ė ilgas pažįstamų vardijimas, per kuriuos motinai pa-
vyko susitarti dėl konsultacijos. Šiandien nuo ketvirtos iki penktos.
- Marn, juk man viskas gerai, - Nastia dar bandė priešintis,
nors puikiai suprato, kad tai beprasmiška. - Iš kur tu ištraukei, kad
man nepraeina skausmas? Jis praeina, garbės žodis.
- Tu niekada nesakai man tiesos, aš tave pažįstu, - prieš-
tarauti neleidžiančiu balsu atsakė motina. - Tu juk niekada ne-
siskundi, tau visada viskas gerai, o aš mačiau, kaip tu kankinaisi,
kai gulėjai ligoninėje. Jeigu koja sveiktų, tu vaikščiotum kur kas
lengviau.
- Bet aš juk už miesto, kaip man atvykti?
- Paprašyk Aliošos, tegul atvažiuoja ir tave nuveža.
- Jis dirba ...
Juk nepradėsi mamai pasakoti, kas užvakar atsitiko. Kaip ji 243
 A. Marinina

bijojo ir kaip Lioša viduryje darbo savaitės atvažiavo jos gelbėti, ir

kad jis tik neseniai išvažiavo, ir kad būtų visiškai begėdiška versti jį
tuoj pat apsisukti ir važiuoti atgal, ir vežti ją į Maskvą pas daktarą.
Mama neturi dėl jos jaudintis, Nastia jau seniai pasirinko vaidmenį
dukters, kuriai "viskas gerai". .
- Vadinasi, turi išsikviesti taksi. Nastule, nereikia užsikrauti
problemų ten, kur jų nėra. Štai su koja tu iš tikrųjų turi problemų, ir
tau reikia jas spręsti, o transportas - visiškai paprastas klausimas.
Nuvažiuok pas gydytoją, o vakare būtinai man paskambink, kaip
tau sekėsi.
Nastia nuolankiai užsirašė gydytojo adresą ir pavardę . Na, ir
į ji! Jei nevažiuotų, mama mirtinai į - ji tiek ž kliu
ant kojų sukėlė, kad rastų patį pačiausią lūžių specialistą. Ir visi tie
ž priekaištaus ir mamai, ir vienas kitam - mes, girdi, tarė­
mės, ieškojom, prašėm, o ligonė neatėjo į priėmimą. Teks važiuoti.
Bet į žinoti, kaip? Visi, kurių pagalbos galima būtų pa-
prašyti, dirba, ir taip nei iš šio, nei iš to atitraukti juos nuo darbo
tiesiog nepadoru. Gal iš tikrųjų taksi išsikviesti? Vairuotojas nuveš
ją pas gydytoją, palauks, kiek reikės, ir parveš atgal. Į kiek tai
gali kainuoti? Ko gero, dar ir ne kiekviena firma sutinka važiuoti
už miesto. Na, gerai, nėra ko tuščiai svarstyti, reikia imti telefonų
knygą, kurioje yra kokie penki į firmų telefonai, ir pradėti
skambinti.
Nastia ištiesė ranką prie knygos, kuri dar nuo vakar vakaro
gulėjo matomoje vietoje, ir pamatė ant viršelio priklijuotą lapeli,
kuriame jos pačios raštu buvo parašyta: "Valentinas Nikolajevičius
Sarnarinas", adresas ir namų telefonas. O kas, jeigu jo pa prašyčiau?
Jau jam tai turėtų būti visiškai tas pats, kur važiuoti.
Nastia greitai surinko numerį ir išgirdo ragelyje moters balsą:
- Jo nėra, jis bus tik vėlai vakare.
- Ar jūs nepasakytumėte, kaip su juo susisiekti? - paklausė
Nastia. - Gal jis turi mobilųjį?
- Atleiskit, o su kuo aš kalbu?
Geras klausimas. Gerai dar būtų žinoti, kaip į jį reikėtų atsaky-
ti. Tiksliau, kaip į jį galima atsakyti.
- Mano vardas Anastasija Pavlovna, - ji pagalvojo, kad taip
244 bus pakankamai neutralu. Kas jį žino, tą laikinai nedirbantį filolo-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

gą, - papasakojo jis žmonai (ar kas ten tokia pakėlė rageli) ar nu-
tylėjo apie savo vakarykšti nuotyki su ratu ir apie savo naujuosius
pažįstamus, pas kuriuos jis ž važinėti popietėmis.
- Ak, Anastasija! - moters balse aiškiai girdėjosi atpažini-
mo džiaugsmas, ir Nastia lengviau atsiduso. Vadinasi, papasako-
jo. - Tai su jumis jis vakar susipažino?
- Su manim, - patvirtino ji.
- Valia man sakė, kad jis atvažiuos pas jus apie penktą.
- Taip, teisingai, bet man reikia su juo susisiekti. Ar tai ima-
noma?
- Žinoma, žinoma, užsirašykite numeri.
Na, štai ir palengvėjo. Vadinasi, vakar pas juos buvęs žmogus
iš tikrųjų Samarinas, jis pasivadino savo vardu, o ne svetimu. Dabar
ištirpo paskutinis itarimas, kuri vis dar Nastia turėjo.
Samarinas mielai sutiko pakeisti grafiką, atvažiuoti i Bolot-
nikus ir nuvežti Nastią i miestą pas gydytoją, o paskui pargabenti
atgal.
- Na, ką jūs, jokių nepatogumų, man juk vis tiek reikia važi-
nėti, išlaikyti treniruočių apimti. Kurią valandą jūs turite būti pas
gydytoją?
- Tarp ketvirtos ir penktos.
- Kaip jūs manote, kada mums reikėtų išvažiuoti iš Bolot-
nikų?
- Turbūt pusę trijų.
- Sutarta, antrą aš būsiu pas jus. Jūs į man puodeli ar-
batos, ir pusę trijų pajudėsim.
Į ar jis iš tikrųjų turi galvoje tik puodeli arbatos, ar tiki-
si ir ko nors esmingesnio? Nastia nusliūkino i virtuvę ir patikrino
šaldytuvo turini. Sau pietums ji buvo numačiusi saldžios varškės
pakeli ir dar ryte atnešta šviežio rūgpienio pakuotę. O jei staiga teks
maitinti, vaišinti, tai kuo? Viešpatie, ir už ką gi jai visas tas galvos
skausmas? Ji rengėsi taip puikiai praleisti dieną, mąstydama tyloje
ir ramybėje, pagalvoti, pasivaikščioti, pagulinėti, paskui pasišnekėti
su naujuoju pažįstamu, kuris turėjo sumažinti jai vakaro, praleisto
atokiai stovinčiame užmiesčio name, nerimastį ir į O ką vie-
toj to gavo? Sujauktą dieną. Sugriautus planus. Kažkokį gydytoją,
pas kuri visiškai nesinori važiuoti, o svarbiausia - nereikia. Koja 245
 A. Marinina

taisosi, Nastia kasdien vaikšto lengviau ir ilgiau, ir viskas vyksta

taip, kaip reikia. Mama visada buvo į kad geriau žino , ko
būtent ir kada jos dukrai reikia. Ji nori padėti Nastiai, ji tai padarė iš
meilės jai, o iš tikrųjų pridarė jai nereikalingų rūpesčių. Ir už kon-
sultaciją dar teks pakloti š penkiasdešimt dolerių. Mamytei,
žinoma, net į galvą neatėjo pasidomėti, ar turi Nastia su savimi tiek
pinigų. Pinigų, žinoma, buvo. Lioša jai paliko dėl visa ko, o visai ne
dėl to, kad ji juos leistų tam, ko jai visiškai nereikia. Ir kodėl gi vis-
kas taip absurdiškai išeina?
Be to, Nastia pyko pati ant savęs už tai, kad ji pyksta ant moti-
nos. Žodžiu, vietoj teigiamų emocijų - visiškas negatyvas.
Tuoj po pirmos Nastia pradėjo ruoštis. Išsitraukė iš didelio
kelioninio krepšio džinsus, ap metė juos kritišku žvilgsniu ir nu-
sprendė, kad lyginti jų, ko gero, nereikia. Visas tas dienas ji taip ir
vaikščiojo su sportiniu kostiumu, kurį apsiviIko dar ligoninėje, ir
džinsai jai pasirodė kažkokie svetimi ir nejaukūs. Tame pačiame
krepšyje buvo du padorūs megztiniai, Nastia niekaip neapsispren-
dė, kokį būtent vilktis, ir nuo to dar labiau pyko ir nervinosi. Vienas
juodas - trumpas ir šiltas, kitas baltas - ilgas ir plonas . Turbūt vis
dėlto š lauke lyg ir ne vasara, jau ruduo baigiasi.
Sunkiai atsidususi, ji nusitraukė sportines kelnes ir pradėjo
mautis džinsus. Ir apmirė.
Tarp sagos ir kilpos juosmenyje atsirado maždaug penkių
centimetrų tarpas, kuris nemažėjo. Iš pradžių Nastia pagalvojo,
kad per pusantro mėnesio neteko kvalifikacijos sunkiame džinsų
mūv ė mene, ir patraukė stipriau. Tarpas sumažėjo, bet ne tiek,
kad kelnes galima būtų susisegti. O ir užtrauktukas pasiekė tik pusę
savo vargano kelio, o paskui sustojo kaip prikaltas. Ir ne todėl, kad
sugedo, ne, jis buvo sveikutėlis.
Štai kur jos, minkštos bandelės su sviestu ir džemu, štai kilog-
ramai š saldainių, gulėjimas valandų valandas ant sofos
ir gilus sveikas miegas. Be to, dar daugiadienis gulėjimas ligoninės
lovoje, minimaliai judant ir nuolat kramsnojant kokius nors skan-
skonius. Klastingos sportinės kelnės su gumyte visą tą laiką tylėjo,
net neužsimindamos savo šeimininkei, kaip katastrofiškai plečiasi
talija ir klubai.
246 Na, ir ką dabar daryti su visom tom kūniškom gėrybėm? Į ką
 TRIJŲ NE DĖSNIS

jas kišti? Vis į tą patį sportinį kostiumą? Ji ž į minkštas

našIaitiška i ant grindų gulinčias dangiškas kelnes ir staiga pajuto
neapykantą joms ir sau pačiai. Kvailė, apsirij ė išstorėjo nežinia
keliais centimetrais ir kilogramais, dabar nėra ką vilktis. Ir tų kvailų
kelnių su tamsiai mėlynomis juostelėmis per šonus ji net matyti jau
negali.
.Nešiosiu džinsus, - į ryžtingai nusprendė Nastia. - Te-
gul su jais man bus nepatogu gulėti, tegul man būna blogiau. Tegul
jie man per ankšti, užtat aš visą laiką žinosiu, kad reikia mesti svorį
ir liesėti iki buvusių apimčių. Tiesiog dabar ir pradėsiu . Ir tegul man
būna blogiau".
Džinsai buvo taip aptempti, kad nebuvo į net ne-
užsegti. Prikandusi lūpą iš piktumo, nuoskaudos visam kulinari-
niam konditeriniam pasauliui ir iš skausmo, Nastia nuklibikščiavo
į antrą aukštą. Spintoje tikrai turėtų būti koks nors Diužino diržas
džinsams .
Diržas buvo. Nastia į jį į juosmens kilpas, susisegė ir pa-
sijuto truputį tvirčiau. Dabar kelnės jau tikrai nenukris. Taip pat ir
megztinio pasirinkimo problema išsisprendė savaime. Koks jau č
trumpas megztinukas prie neužsegtų kelnių? Žinoma, tik ilgas. Su
kuriuo ji, be abejo, sušaIs. Na, ir tegul. Tegul jai būna blogiau. Pati
kalta. Nereikėjo saujomis ryti saldainių. Ir daugiau jokių bandelių,
tik juoda duona ir javainiai. Ir pietauti ji šiandien neketina, vis tiek
nuo nervų dingo apetitas . O kokia puiki nuotaika buvo iš ryto!
Neliko nė pėdsako ... Samarinas atvažiavo tuoj po antros, ilgai atsi-
prašinėjo, kad dešimt minučių pavėlavo, aiškino, kad dar nemoka
tiksliai nustatyti laiko, kai važiuoja dideliais nuotoliais, greitai išgė­
rė pasiūlytą puodelį arbatos su dviem sumuštiniais ir pareiškė esąs
pasirengęs nedelsiant vežti Nastią pas gydytoją.
- Jūs kelią žinote? - paklausė jis.
- Ne, tik adresą . Aš niekada ten nesu buvusi.
- Tada jūs kol kas renkitės, ruoškitės, o adresą duokite man,
aš mašinoje pasi ž ū į planą, kaip važiuoti.
Nastia ištiesė jam lapelį su adresu, patikrino rankinuko tu-
rinį - vokas su pinigais, piniginė, pasas, pažymėjimas, išrašas iš
ligos istorijos. Rodos, viskas yra. Apsivilko striukę, paskambino ap-
saugai, pasiėmė lazdą. Priešiškai nužiūrėjo save stovinčiame prieš- 247
 A. Marinina

kambaryje dideliame žmogaus ū veidrodyje. Na, ir vaizdelis! Iš

po striukės išlindęs ilgas megztinis, galva netrinkta, ji juk nesirengė
šiandien išeiti į žmones. Tiek to, vis tiek nieko jau nepakeisi.
Samarinas vairavo gan užtikrintai, matyt, ne veltui kasdien
praktikavosi.
- Kiek jums metų? - netikėtai paklausė jis.
- Keturiasdešimt dveji. O kas?
- O man keturiasdešimt šešeri. Aš pamaniau, kad jei jau mes
su jumis beveik bendraamžiai, tai gal pereisim prie ..tu"?
Pasiūlymas Nastios nepatenkino.
- Man tai sudėtinga, - taktiškai atsakė ji.
- Tada nesispirsiu, - tuoj pat sutiko Samarinas. - Bet gal
galim apsieiti bent jau be tėvavardžių. Vadinkimės tiesiog vardais.
Jūs - Nastia, aš - Valia. Sutarta?
- Gerai.
- Nastia, iš kur jūs turite mano namų telefoną? Jūs mane
tikrinote?
- O kaipgi . Į save mano vietoje ir suprasite, kad
tai buvo išmintinga ir teisinga. Užtat aš dabar tikrai žinau, kad jūs
būtent Valentinas Nikolajevičius Samarinas, filologijos mokslų kan-
didatas, o ne pabėgęs katorgininkas. Man taip ramiau.
- Aš jus suprantu, - negarsiai atsakė jis. - O ką dar galima
sužinoti per tokį patikrinimą? Galėtume pradėti milicijos pradžia-
mokslio kursą, jeigu jūs neprieštaraujate .
- Kodėl ne . Galima sužinoti adresą, kas tuo adresu registruo-
tas, nuo kada, kur gyveno anksčiau. Paso numerį ir seriją, gimimo
metus, teistumą. Visa tai iš pasų tarnybos. O jeigu rastum apylinkės
į ir jeigu jis pareigingas, tai galima sužinoti, kas iš tikrųjų
gyvena tame bute ir kur jie visi dirba. Bet č š atvirai šnekant,
nedaug.
- Kodėl?
- Paprastai į pažįsta keliančius problemas gyvento-
jus - teistuosius, alkoholikus, triukšmadarius ir panašiai. Ramiose
šeimose jie nesilanko ir nieko nepažįsta.
- O mane?
Jai pasigirdo, kad Valentino balse suskambo nerimo gaidelė.
248 - Nežinau. Ar jūs pats bent kartą matėte savo į
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Nne... rodos . Neprisimenu. Lyg ir ne .

- Vadinasi, jūsų šeima jis nesidomi ir nieko apie jus nežino.
O jums tai rūpi?
- Nė kiek, - jis nusijuokė. - Tiesiog mane, kaip beveik
kiekvieną ž domina, kas ir ką apie mane žino. Papasakokite
man smulkiau apie į kuo jie užsiima, už ką atsako. Aš
juk visiškai nieko apie tai nežinau.
Paskaitos apie apylinkių į inspektorių darbą užteko
kaip tik iki Kolcevaja kelio, ir i Maskvą jie [va žiavo kartu su kitos
paskaitos pradžia, š apie tai, kaip organizuojamas išankstinis
tyrimas. Samarinas dažnai pertraukdavo Nastią, klausinėjo, ir kiek-
vieną kartą ji stebėjosi tuo, kaip ž neturintys nieko bendro
su teisėtvarkos sistema, iškreiptai isivaizduoja jos struktūrą. Jos
naujasis pažįstamas, pavyzdžiui, šventai tikėjo, kad kriminalinės
paieškos viršininkas gali į ė tardytojui ir apskritai turi teisę
kviestis ji net ne i savo kabinetą, o tiesiog "ant kilimo". Jo nežinia iš
kur atsiradusiu supratimu, egzistuoja tokia figūra, kaip "kriminali-
nės paieškos tardytojas". Tai išgirdusi Nastia taip kvatojosi, kad Va-
lentinas vos neįsi ž Ir apskritai iš jo klausimų ji sužinojo krūvą
į dalykų. Pavyzdžiui, kad tardymo valdyba yra Petrovkoje 38;
kad vienas ir tas pats operatyvininkas gali šiandien tirti butų vagys-
tę, rytoj - ž o poryt - antikvarinių vertybių ir meno
kūrinių kontrabandą; kad būtent kriminalinėje paieškoje priimami
lemtingi sprendimai, kada galima nutraukti bylą; kad dirbantis apy-
gardos valdyboje operatyvininkas gali būti pulkininkas, o jo virši-
ninkas - generolas; kad ekspertizės rezultatus pirmi sužino sekliai
ir tik paskui jie juos perduoda tardytojui; kad tardytojai asmeniškai
laksto su pistoletais rankose ir sulaiko nusikaltėlius, o dar persi-
renginėja, grimuojasi ir infiltruojasi i nusikaltėlių grupuotes. Ir dar
daug ko kito, nemažiau į ir linksmo.
- Taip, Valia, - tarė ji, iki soties prisijuokusi, - su tokiomis
žiniomis jums ne detektyvus reikia kurti, o jų parodijas.
- Tai iš kurgi kitų ž gauti? - linksmai atšovė jis. - Mes
jų semiamės tik iš filmų ir knygų, o ten viskas būtent taip ir para-
šyta. Aš, žinoma, į kad iš tikrųjų viskas sutvarkyta kažkaip
kitaip, todėl ir prašau jūsų smulkiai man viską paaiškinti.
Prie klinikos, kur dirbo stebuklingasis daktaras, jie privažiavo
dvidešimt po keturių . 249
 A. Marinina

- Jus palydėti? - rūpestingai pasidomėjo Samarinas.

- Nereikia, Valia, aš pati nueisiu. Tik aš nežinau, kiek ilgai
jums teks manęs laukti. Gal ten eilė.
Jis padėjo jai išlipti iš mašinos, padavė ant užpakalinės sėdy­
nės gulinčią lazdą. Apsidairė aplink ir džiugiai mostelėjo ranka i
kitoje gatvės pusėje stovinti pastatą.
- Štai ten knygynas, kai aš i ji pateksiu, tai ilgam. Einu, pa-
sirausiu knygose, o jūs, kai būsit laisva, paskambinkite. Telefoną
turite?
Nastia atsegė rankinuką ir patikrino: lapelis su Samarino mo-
biliojo telefono numeriu buvo vietoje. Valentinas užrakino mašiną
ir pasuko prie požeminės perėjos, o Nastia į iė klinikos
jo pastatą,
kur jos ilgai klausinėjo, pas ką ir ko ji atėjusi, paskui tikrinosi te-
lefonu, ar ji užregistruota pas profesorių, paskui taip pat ilgai ir
smulkiai aiškino, kur eiti, kada pasukti, kokiu liftu keltis ir kaip rasti
reikalingą kabinetą. Kelias buvo ilgas ir nepasakytum, kad labai
aiškus. Nastia isigudrino tris kartus pasukti ne tuo koridoriumi
ir patekti ne i tą korpusą ir i kelionės pabaigą supyko ant savęs už
bukumą, ant kojos, kuri skaudėjo, ant architektų, kurie visa tai su-
galvojo, ir ant motinos, kuri ją i tai į ė v lė.
Vienas dalykas, kuris sutaikė ją su realybe, buvo tas, kad prie
profesoriaus kabineto nebuvo eilės. Pasak motinos, kiečiausias
Maskvoje profesorius buvo jaunas, aukštas, liesas ir visiškai plikas.
- Klausau jūsų,tartinai
- tarė jis kažkaip į meiliai. - Kuo
skundžiatės?
Tai kad niekuo ji nesiskundžia! Ji apskritai nenorėjo č va- ia
žiuoti. Tai ką dabar jam sakyti? Koją kasdien skauda vis mažiau,
krūvius ji atlaiko vis didesnius, ir Nastia visiškai neturi kuo skųstis.
O gal jam pasakyti, kaip viskas atsitiko?
odžių, ieškodama tinkamų ž
- Matote, - karštligiškai - mes
su jumis esam nesusipratimo aukos.
- Netgi šitaip?
Jo plikė sublizgo ryškiau, lyg tikėdamasi kažko naujo ir pikan-
tiško .
- Man po lūžio ilgai skaudėjo koją, ir gydytojai negalėjo su-
prasti, kodėl skausmas nepraeina. Tokios būklės mane išrašė namo.
Bet dabar, man atrodo, viskas beveik susitvarkė, aš sveikstu, tačiau
250 mano mama labai jaudinasi, ji nusprendė, kad man kažkas rimta ...
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Kokius krūvius jūs atlaikote? - pertraukė jis, skaitydamas

kuri Nastia gavo iš ligoninės.
išrašą,
- Keturiasdešimt minučių pasivaikščiojimo.
- Kada atsiranda skausmas? Iš karto ar i pasivaikščiojimo
pabaigą?
- Maždaug per viduri. Ko gero, net arčiau pabaigos.
- Vaikščiojate su lazda?
- Namie ne, o pasivaikščioti einu, žinoma, su lazda .
- Leiskite, aš jus apžiūrėsiu.
Profesorius paklausė dar gal dvidešimt klausimų, i kuriuos Nas -
tia pasistengė atsakyti tiksliai ir sąžiningai, paskui apžiūrėjo koją .
- Nematau nieko ekstraordinaraus, - jis truktelėjo pečiais ir
vėl blykstelėjęs plike atsisėdo už stalo. - Turint galvoje, kiek laiko
praėjo nuo tada, kai susilaužėte, jūsų būklė galėjo būti netgi šiek
tiek blogesnė. Kada pajutote pagerėjimą?
- Prieš savaitę.
- O iki tol visą laiką labai skaudėjo?
- Visą laiką.
- Ir ką gi jūs norėtumėte iš manęs išgirsti? Paaiškinimą, kodėl
taip ilgai skaudėjo, o paskui staiga padėtis pradėjo taisytis?
- Ne . O ... - ji atsargiai ž i ji, - jūs galėtumėt tai
paaiškinti?
- Galėčiau, bet nesu tikras, kad jums to reikia . Be to, koks
jums skirtumas? Kam jums gilintis i medicinos subtilybes? Svar-
biausia, kad pradėjo taisytis ir labai dideliais tempais. Dabar jūsų
būklė tokia, kad mano pagalba jums nereikalinga. Maždaug po
dviejų savaičių jūs galėsite eiti i darbą.
- Tai jūs norite pasakyti, kad galėjau pas jus ir neiti? - tiesiai
paklausė Nastia .
- Tam nebuvo jokios būtinybės, - ž i ilgą baltą
voką, kuri Nastia ištraukė iš rankinuko ir padėjo tiesiai prieš ji ant
stalo, tarė jis, bent kiek drovėdamasis. - Gal tik dėl savo pačios
ramybės.
- Ačiū, - atsiduso ji.
"Na, mamelė - padarė paslaugą, - galvojo ji sliūkindama
ilgais idiotiškais koridoriais išėjimo link. - Šimtas penkiasdešimt
dokų šuniui po uodega. Dar ir nuotaika sugadinta. Ir kas jos pra- 251
 A. Marinina

š ė organizuoti man tą konsultaciją? Aš suprantu, ji man tik gero

norėjo, ji manė, kad koją skauda taip pat smarkiai kaip anksčiau, o
aš tiesiog slepiu, nesiskundžiu ... Nedaryk, nesakyk ir negalvok, ko
tavęs neprašo. Su "nedaryk" ir "nesakyk" kaip ir viskas aišku . Bet
štai "negalvok"... Galbūt tai ir yra kaip tik tas atvejis? Reikia neuž-
miršti apie tai pasikalbėti su Paša Diužinu" ,
Rūbinėje apsivilkusi striukę, ji jau traukė telefoną , ketindama
paskambinti filologui Valentinui, bet ją aplenkė kažkieno skambutis.
- Vėl pasivaikščiojimas? - Korotkovas kalbėjo taip žvaliai,
kad Nastia iškart suprato - dar truputis, ir jis sprogs. Matyt, visai
jau pavargo. - Jau visą valandą skambinu tau miesto telefonu, o
tu neatsakai. Ž kad per tuos pasivaikščiojimus visai kelio i
namus nepamirštum.
- O aš Maskvoje, - niūriai pranešė ji.
- Eik tu? Rimtai?
- Aha . Atvažiavau pas gydytoją i konsultaciją.
- Ir ką gydytojas pasakė?
- Kad po dviejų savaičių galiu pradėti dirbti.
- Ne, dvi savaitės tai per ilgai, aš tiek neiškęsiu.
Taigi jis ir dviejų valandų nei š vargšelis. Kas sakė, kad būti
viršininku lengviau, negu pavaldiniu vykdytoju?
- Tu kokioje dabar teritorijoje? - paklausė Korotkovas.
- Pirogovkoje.
- Lioša su tavimi?
- Ne, jis Žukovske . Ar tau jo reikia?
- Kuriems velniams! Man tu reikalinga. Tu su kieno ratais?
- Tu nepa ž .. Vienas mano pa ž O ko tau reikia?
- Gali atvažiuoti pas Ol š i miesto prokuratūrą? Mes č
susirinkom i pasitarimą.
- Na, o aš kuo dėta? Aš juk turiu nedarbingumo lapeli.
- Klausyk, drauguže, nebūk bjauri, ką? Ir be to gyvenimas
toks, kad uždusti galima. Olšanskis nori tavęs, jis mūsų nupiepu-
siomis smegenimis nepasitiki. Asia, aš rimtai. Atvažiuok, ką?
- Jura, na kokia iš manęs nauda, tu pats pagalvok. Aš juk ne-
žinau pusės bylų informacijos.
- O tai kaip tik ir gerai. Mums jau akys atbuko, o tu šviežiu
252 žvilgsniu ... Vienu žodžiu, atvažiuos i?
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Nežinau, Jura, man reikia vairuotojo paklausti, gal jo planai

kiti.
- Ir velniai nematė tų jo planų, tegul jis tave tik iki Kuznecko
parneta, o i vasarvietę aš tave pats nuvešiu. Kartu ir pernakvosiu,
jei leisi.
- O Irina ką i tai pasakys?
- Ji i Minską filmuotis išbildėjo. Tai leisi pernakvoti?
Kažkur gilumoje už Karotkovo balso pasigirdo draugiškas
kvatojimas. Matyt, kažkas iš girdinčių pokalbi vaikinų gana savo-
tiškai ji komentavo. Greičiausiai Serioža Zarubinas kvailioja.
- Leisiu, ką su tavimi darysi. Gerai, laukit, greitai būsiu, jeigu
kamščiuose neužstrigsiu.
Ji išėjo i gatvę. Samarinas jau sėdėjo mašinoje ir buvo į
kęs i kažkokios knygos skaitymą. Išgirdęs, kad ji daro dureles, tuoj
iššoko lauk ir atsargiai padėjo jai atsisėsti priekinėje sėdynėje.
- Ką pasakė daktaras?
- Kad gyvensiu ilgai ir laimingai.
Į š klausimą per pastarąsias dešimt minučių teko atsakyti
jau antrą kartą. O ir vaikinai būtinai paklaus . O paskui Lioša. Ir
mamai reiks atraportuati. Kaip č neįniršti anksčiau laiko . O ge-
riausiai būtų ką nors tokio sugalvoti, kad apskritai dėl to nepyktum.
Kaip Lioša vakar sakė? Jeigu negali pasirinkti veiksmo, tai pasirink
motyvaciją. Neatsakyti i klausimą ji negali. Jeigu nuo vaikinų dar
galima atsiginti juokeliais, tai mama ir vyras pareikalaus išsamios
ataskaitos. Ką gi, rinksimės motyvaciją ir jausimės laisvai.
- Kur važiuojam? Atgal i Bolotnikus?
- Į miesto prokuratūrą. Žinot, kur ji?
- Žinoma . Ten reikės jūsų palaukti?
- Ne, Valia, ačiū, šiandien taip ir baigsim. Ten pasitarimas pas
tardytoją, ir jis gali trukti labai ilgai, todėl laukti manęs nereikia.
- Kaipgi jūs grįšite i vilą?
- Mane nuveš .
- Aišku. O rytoj man atvažiuoti?
- Kaip jums patinka. Mes su vyru džiaugsimės,jei atvažiuosi-
te, ryt šeštadienis , ir iki pirmadienio ryto Lioša bus su manim. Taigi
saugoti manęs nereikia, o jei atvažiuosit tiesiog i svečius - malo-
niai prašom . 253
 A. Marinina

Jis buvo visiškai jai nereikalingas, šitas bedarbis filologas,

bandantis užsidirbti pinigų detektyvų kūryba, bet juk jis paaukojo
jai šitiek laiko, buvo malonus, padėjo. Beje, ji tik dabar tokia drąsi
ir gali galvoti, kad jai kažkas nereikalingas, nes ji Maskvoje ir dar
sąlyginai šviesu, ir su ja nakvos Korotkovas, o ryt ryte atvažiuos
Lioša. Bet ateis pirmadienis - pirma rytas, paskui vakaras - ir
prisiartins toks metas, kai ji labai smarkiai suabejos, ar tikrai jai
niekas nereikalingas.
Iš susimąstymo ją pažadino atsargus Samarino klausimas:
- Argi darbuotojus, turinčius nedarbingumo lapelį, kviečia į
pasitarimus?
- Ir taip, ir ne .
- Kaip tai?
- Matote, Valia, sukarintos organizacijos skiriasi nuo civilinių
tuo, kad nedarbingumo lapelis automatiškai nuo darbo neatleidžia.
Atleisti nuo darbo gali tik viršininkas . Tu jam rodai nedarbingumo
lapelį, o jis sprendžia, leisti tau sirgti ar palikti darbuotis.
- Ką jūs, iš tikrųjų? Nejau tai tiesa?!
Jis buvo taip nuoširdžiai nustebęs, tas iki gyvo kaulo civilis,
kad vos nepravažiavo pro raudoną š
- Tai juk .. . nežmoniška! Kaip taip galima, aš nesuprantu!
- Tai kad niekas nesupranta, - ė juoktis Nastia. - Todėl
devyniasdešimt devyniais procentais atvejų darbuotojai skambina
viršininkams telefonu, praneša, kad serga, ir toliau viskas vyksta
kaip ir paprastų ž pasaulyje. Bet vienas procentas išimčių
lieka. Pasitaiko tokių situacijų, kai viršininkai sirgti neleidžia.
- Ir toks būtent jūsų atvejis?
- Ne, ne mano. Mano viršininkas normalus, geras.
Pasakė ir išsigando. Pirmą kartą per beveik pusantrų metų
ji pavadino Afonią geru viršininku . Pavadino balsu. Ir buvo tuo
metu ... nuoširdi. Taip taip, visiškai nuoširdi. Ji pasakė tai, ką galvo-
jo. Iš kur jos galvoje atsirado ta keista mintis? Afonia, Viačeslavas
Michailovičius Afanasjevas - geras. Nieko sau!
- Tai kodėl jūs važiuojate į pasitarimą?
- Draugai paprašė. Ir tardytojas. Jie nori, kad aš pažvelgčiau į
situaciją šviežia akim.
254 - O ką, kebli byla?
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Kebli, - patvirtino Nastia.

Ji manė, kad Valentinas ims į klausinėdamas - juk kebli
byla, baisus nusikaltimas, o jam kaip sykis reikia sugalvoti siužetą.
Tačiau jis nieko neklausė. Gal toks taktiškas, ar ką?
Nastia visą laiką malėsi sėdynėje, nes suveržtas per juosmenį
diržas į į pilvą, ir apskritai su ankštais džinsais jai buvo nepa-
togu. Nieko, galvojo ji, pakentėsi - mėgsti saldainius valgyti, šta i
ir turi.

Karotkovas laukė jos gatvėje. Vos mašina sustojo, Jura tuoj

puolė padėti Nastiai išlipti. Ji pastebėjo, kokiu į ir suintere-
suotu žvilgsniu jis pasižiūrėjo į Samariną . "Rūpinasi mano doro -
ve, - nusijuokė ji mintyse. - Domisi, kas gi toks mane vežioja, jeigu
ne vyras. Ne vyresnysis darbo draugas, o tiesiog duenja kažkokia".
- Kas č toks? - stipriai laikydamas Nastią po ranka, griež-
tai paklausė Jura, jiems kopiant laiptais.
- Sarnarinas, apie kurį tu man vakar rinkai duomenis.
- A ... tada gerai. Tu man vis dėlto porą ž apie tai, ką
daktaras sakė.
Prasidėjo. Kokią pasirinksim motyvaciją? Tu myli visus žmo -
nes, kurie gali šito paklausti, tu linki jiems tik gero, tu nenori, kad
jie be reikalo jaudintųsi ir netektų savo neįkainojamų nervinių ląs­
telių, kurios neatsistato. Todėl tu su malonumu papasakosi jiems,
kad tau viskas gerai, kad lūžusios kojos gijimo procesas vyksta netgi
greičiau, negu galima buvo tikėtis, ir kad gydytojas pats nustebo,
pamatęs, kaip viskas puiku, juolab kad neseniai viskas buvo visai
blogai. Ir visi bus patenkinti, tai išgirdę, ir visiems bus linksma ir
lengva.
Viešpatie , kaip jis nud žiugo, senas ištikimas draugas Jura! Iš-
vargęs, sukritęs veidas nušvito, jis apkabino Nastią ir išbučiavo į
abu skruostus tiesiog laiptų aikštelės viduryje griežtų prokuratūros
darbuotojų akivaizdoje.
- Ačiū Dievui, bent šis tas džiugaus šitame sudvisusiame
gyvenime!
O ji ko dabar taip džiaugiasi? Kodėl jai staiga pasidarė taip
gera, taip šilta viduje? 255
 A. Marinina

Nastia seniai nesisvečiavo Olšanskio kabinete, dar nuo pa-

vasario. Kažkaip neteko pastaraisiais mėnesiais jiems kartu dirbti.
Ją maloniai nustebino į pasikeitimai: kabinetas buvo surernon-
tuotas, apstatytas naujais baldais ir iš irštvos jis pavirto kažkuo
oficialiu. Tiesa, irštvoje dirbti buvo gera - viskas užgriozdinta,
dulkina ir jauku, o dabar č norėjosi tik vadovauti. Šiaip ar taip,
Nastiai susidarė toks į
Nagi, paklaus ar ne?
Žinoma, kad paklausė. Matyt, motyvacija išsamiam atsaky-
mui į klausimą apie numatomą derlių buvo pasirinkta teisingai,
Nastia daugiau nepyko, o vaikinai džiaugėsi tikrai nuoširdžiai! Net
Olšanskis, paprastai š reiškiantis emocijas, laimingai šypso-
josi, lyg būtų kalbama ne apie sulaužytą Nastios koją, kuri jam iš
esmės nerūpėjo, o apie jam pačiam suteiktą nusipelniusio Rusijos
Federacijos juristo vardą.
- Šiandien aš buvau pas valdybos viršininką, - pasakė 01-
šanskis , - vaikinai jau žino, bet kaip tau, Karnenskaja, tiek to, aš
pakartosiu. Prazondavau dirvą, kokios galimybės sujungti Larisos
Riter ir Aničkovos ž bylas. Viršininkas, žinoma, parei -
kalavo argumentų, bet štai Selujanovas žada man visas uodegėles
užbaigti, tai galima sakyti, kad jau artimiausiomis dienomis abi by-
las tirsiu aš . Aničkovos bylą tiriantis tardytojas tik džiaugsis, naštos
atsikratęs. Kol tavęs nebuvo, mes viską č jau perrnal ė tai nuo
tavęs dabar ir pradėsim. Turi idėjų?
- Turiu, - pasakė ji, - bet kvailų. Sakyti?
- Varyk, - atsiliepė Serioža Zarubinas, - bent pasijuoksim,
nes viskas taip rimta, taip rimta, kad nors pasikark.
Sėdintis šalia jo Miša Docenka sunkia ranka tuoj užvažiavo
jam per sprandą.
- Nekreipk dėmesio, Nastia. Sakyk.
- Na, tai štai. .. - ji giliai į . - Tik jūs nesibarkit, visa tai
panašu į kliedesį. Bet aš juk suprantu, kad viską, kas ne kliedesys,
jūs jau aptarėt ir apgalvojot.
- Baik reveransus, ne baliuje, - šiurkštokai nutraukė ją 01-
šanskis .
- Ž kas išeina. Pirma nužudo psichologę Aničkovą, o
256 su tuo lyg ir kažkokiu būdu susijusi Liubovė Kabalkina, nors jokių
 TRIJŲ NE DĖSNIS

svarių į ir nėra, kol kas tik netiesioginiai. Paskui nužudo ak-

torę Chalipovą ir mes intensyviai dirbame su vyresniąja Kabalkinos
seserimi Anita Volkova. Ir vėl nieko. Paskui nužudo Volkovos bro-
lio Valerijaus Riterio ž Beje, situacija jau visai klasikinė: mili-
cininkai į vyrą, radusį kūną ir iškvietusį miliciją. Ir Kabalkina, taria
ir Volkova, ir Riteris priklauso vienai, bet dabar jau pasidalijusiai
į kelias dalis šeimai - tai buvusi Stanislavo Otovičiaus Riterio ir
Zojos Petrovnos Kabalkinos šeima. Ir susidaro toks į kad
kažkas nori tai šeimai pridaryti kiaulysčių. Ir tokių, kad neatrodytų,
jog per mažai. Visus arba pasodinti, arba apdergti. Trumpai tariant,
pridaryti jiems nemalonumų, ir pageidautina - su juridinėmis pa-
sekmėmis. Štai. Pasakiau viską.
- Nieko neišeina, - papurtė galvą Olšanskis.
- Kodėl?
- Su Kabalkina ir Volkova išeina, o su Riteriu ne. Nagi, Kelia,
išdėstyk mums dar kartą, ką tau paporino Volkova.
- Volkova davė suprasti, kad Riteris galėjo nužudyti savo
ž kad išlaikytų jos renomė ir padarytų reklamą jos paveiks-
lams . Na, maždaug, tragiškai žuvo, mįslinga mirtis, pačiame jėgų
ž tokia talentinga ir panašiai. Larisos elgesys pradėjo gąs­
dinti, ji per daug į į narkotikus ir palaidą gyvenimą, rizika,
kad viskas iškils aikštėn, buvo labai didelė, o pinigų jos reklamai
Riteris išleido begalę, ir štai, kad pinigai nepradingtų, jis ryžosi
žmogžudystei.
Taip, šito Nastia nežinojo . Ką gi, tai iš esmės keičia vaizdą . O
gaila, versija buvo labai simpatiška. Bet gali būti. ..
- Galbūt viskas taip pat, bet be Riterio? Kažkas nori prikiau-
linti Kabalkinai ir Volkovai? Iškerpam iš svarstymų Riterio š ir
lieka Zojos Petrovnos Kabalkinos šeima. O Larisa Riter - liūdnas
sutapimas, - pasiūlė ji naują variantą.
- Galima svarstyti, - linktelėjo tardytojas. - Kas pradės?
- Aš, - burbtelėjo Korotkovas. - Kadangi tas Riteris man
juodai nepatinka, aš jums pasakysiu taip - jis ir ž savo patie-
s ė ir giminaites pakišti norėjo. Tada viskas atitinka. Tik reikia rasti
motyvą. Na, tu, motin, galva! - jis pasisuko į Nastią ir mirktel ė
jo. - Ne veltui aš tave iš daktarų į pasitarimą išroviau, ž kokią
vaisingą mintį pakišai. 257
 A. Marinina

- Išrovė senelis ropę, - nedelsdamas pyptelėjo iš savo vietos

Zarubinas. - Jis pirmas eilėje stovėjo. O Kudlių visi pamiršo, nors
kol jis neprisidėjo, ropė neišsirovė.
- Klausyk tu, Kudliau, tuoj aš tave prie grandinės pririšiu, -
neišlaikė Korotkovas. - Apsiraminsi tu vieną kartą ar ne?
- Konstantinai Michai!ovičiau, jis man grasina, - Sergejus
nutaisė neklaužados darželinuko grimasą. - Visi girdėjo.
- Draugai sekliai, aš viską suprantu, jūs pavargot, aš irgi pa-
vargau, - griežtai tarė Olšanskis . - Prašyčiau arčiau reikalo. Beje,
kas tiria aktorės ž
- Nikolajevas.
- Tai gerai. Su juo problemų nebus. Bet jei versija pasitvir-
tins, gali būti, man teks imtis ir tos bylos ir sujungti visų trijų tyrimą
i vieną . Duodu jums rytojaus dieną tam, kad išknistumėte visas šei-
mynines Riterių ir Kabalkinų paslaptis. Kokia ryt savaitės diena?
- Šeštadienis, - pasakė Docenka.
- Na, gerai, duodu jums pusantros dienos, visą šeštadieni ir
pusę sekmadienio. Sekmadienio vakare man reikia turėti aiškų si-
tuacijos vaizdą, kad turėčiau su kuo pirmadienio rytą eiti pas virši-
ninką ir siūlyti sujungti dvi ar tris bylas i vieną. Užduotis aiški?
- Aiški, - nedarniai sugaudė sekliai.
- Gerai. Dabar aš paskambinsiu ekspertams, jie ž iki
septintos pasakyti nors ką nors protingo, o tada imsimės detalių
svarstymo.
Jis prisitraukė telefoną, o operatyvininkai pradėjo š
Zarubinas pradėjo dūsauti, apverkdamas vėl dingusius laisvadie-
nius, Miša Docenka klausė Selujanovo patarimo, kokią santechninę
į pirktis naujajam butui, o Korotkovas š su Nastia:
- Š mano drauge, tiesiog lyg mano mintis skaitytum.
- Kokias būtent? - irgi pašnibždom paklausė ji.
- Apie Riteri. Ž užmušė jis, tiksliai tau sakau, jam tai
ant fizionomijos parašyta. Tik jo alibi nepramušamas, reikia sugal-
voti, kaip jame prakrapštyti skylę. Teisminės medicinos ekspertas
tikina, kad mirtis Larisą ištiko trečiadieni apie keturioliktą valandą,
rado ją Riteris atseit dvidešimt antrą trisdešimt, o iš to priėmimo,
vakarėlio to, jis išėjo kur kas anksčiau, dar net devynių nebuvo. Kur
258 tada jis buvo? Vakare Maskvoje pusantros valandos visiškai nėra
 TRIJŲ NE DĖSNIS

kur važiuoti. O nuo Berežkovskaja krantinės iki Č Prudų per

tą laiką apskritai pėsčiam galima nueiti.
- Jura, koks gi skirtumas, kur jis buvo, jeigu ją vis tiek nužudė
antrą valandą dienos? Tam laikui jis turi alibi?
- Kol kas turi. Bet aš jį ištąsysiu po siūlelį, aš tą alibi sudras-
kysiu kaip brisius guminę pūslę, - šiepdamas dantis, pažadėjo
Korotkovas. - Ir dėl vakaro tu, mano drauge, neteisi. Riteris galėjo
nužudyti ž dieną, greitai nušauti ir išeiti, o vakare jis atvažia-
vo, į viską apžiūrėjo, niekur neskub ė nutrynė pėd­
sakus, gal patikrino dirbtuvę, rado ką nors jį kompromituojančio
ir sunaikino, o paskui jau iškvietė miliciją. Štai kam praėjo laikas.
Nurauki? Riteris man suokia, kad ilgai sėdėjo mašinoje ir galvojo,
kaip teisingai pasielgti. nenorėjo, kad žmona pasijustų nepatogiai.
Tą ir vairuotojas patvirtina, atseit taip ir buvo. Tik abu jie meluoja,
aš melą tiesiog užuodžiu.
- Gali būti, gali būti, - susimąsčiusi nutęsė Nastia.
- Nieko negali būti! - tiesiai virš jų galvų sugriaudėjo tardy-
tojo balsas.
Visi tučtuojau nutilo ir išsigandę į į Olšanskį. Kas č
jam? Ko negali būti?
- Visi nutilkit ir nieko nekalbėkit. Dabar pakalbėsiu aš, o jūs
dešimt minučių patylėsit ir pagalvosit. Tik tada pradėsim svarstyti.
Palaukit, leiskit susikaupti. ..
Visi dar labiau išsigando. Kas gi dabar atsitiko? Ką jam telefo-
nu pasakė? Pučas, valstybės perversmas, valdžią užgrobė chunta,
panaikinta demokratija? Prasidėjo karas su Iraku?
- Vadinasi, taip, draugai mano sekliai, - iš lėto pradėjo 01-
šanskis. - Larisa Riter buvo sveikesnė už mus visus. Jos kraujyje
nerasta nė menkiausių pėdsakų jokių stipriai veikiančių preparatų.
Kraujas kaip kūdikio. Ir dar.. . Tame buteliuke, kurį paėmėm Riterių
bute. buvo visiškai nekaltos tabletės .Glicinas". Jį skiria net mažiems
vaikams smegenų veiklai pagerinti. Kažkada labai seniai buteliuke
buvo tai. kas parašyta etiketėje, bet tai buvo priešistoriniais laikais,
pėdsakai labai silpni, praktiškai jų nėra. Ir galiojimo laikas, nurody-
tas toje pačioje etiketėje, baigėsi dar prieš dvejus metus, tai yra pats
buteliukas su jo turiniu buvo pirktas kur kas anksčiau. O dulkelės
ir smulkūs trupinėliai buteliuke - glicinas. Išvada - Larisa Riter 259
 A. Marinina

nebuvo narkomanė. lr man į kodėl visi taip atkakliai teigia

atvirkščiai.O dabar dešimties minučių pertrauka pagalvoti.
Č tai fokusas! Vadinasi, Valerijus Riteris neturėjo jokios prie-
žasties žudyti ž O gal vis dėlto turėjo, bet kažkokią kitą?

13 SKYRIUS

Reisas iš Atėnų vėlavo tris su puse valandos, ir tas tris su puse

valandos Michailas Docenka praleido be jokios naudos, keikdamas
Aeroflotą", orą ir žmones, kurie į išskristi į Graikiją, kur,
kaip teigiama, visko yra, būtent tada, kai jie č reikalingi kaip liu-
dininkai. Žinoma, jis buvo neteisus nužudytosios Larisos Riter mo-
tinos atžvilgiu. Jis suprato, kad ji būtų sutikusi niekada gyvenime
nevažiuoti į užsienį ir apskritai nekelti kojos iš Maskvos, jeigu tai
galėtų išgelbėti jos dukters gyvybę. Suprasti tai jis suprato, majoras
Docenka, bet laukti jau neturėjo jokių jėgų . Jis spėjo perskaityti tris
laikraščius ir du žurnalus, suvalgyti neskanų mėsainį ir išgerti du
buteliukus mineralinio ir tris puodelius kavos, kol pagaliau ilgai
lauktas lėktuvas atskrido. Larisos motiną ne taip lengvai pavyko
rasti per turistinę firmą. Jai buvo pranešta tragiška žinia, todėl grį­
žo ji anksčiau laiko ir žinojo, kad Šeremetjevo oro uoste ją pasitiks
kriminalinės paieškos darbuotojas. Oi, nemėgo Docenka panašių
susitikimų! lr apskritai pokalbiai su nukentėjusiųjų giminėmis ne-
trukus po ž buvo jam tiesiog kančių kančia. Jei prie
lavonų vaizdo jis seniai priprato, tai žmogaus skausmui imuniteto
jis niekaip negalėjo į Jam visų buvo gaila, o svarbiausia - jis
niekaip negalėjo atsikratyti nepatogumo jausmo, kad kankina
žmones dažnai nemaloniais klausimais tokiomis jiems sunkiomis
valandomis ir dienomis.
Larisos motiną jis atpažino iš karto. Tarp visų atskridusių
ir išeinančių į salę jos vienos tarsi šerkšnu padengtas veidas išsi-
skyrė iš kitų, o akys slėpėsi už tamsių akinių , kad nesimatytų ašarų
pėdsakų. Visi kiti keleiviai pasižymėjo arba milžinišku bagažu, arba

260 • Rusijos o ro linijų bendrovė

 TRIJŲ NE DĖSNIS

pailsėjusiais š veidais. Beje, motina buvo labai panaši į

dukterį, nors - jei Larisa, sprendžiant iš jos gyvos nuotraukų, at-
rodė labai simpatiška, tai SvetIana, beveik penkiasdešimtmetė mo-
teris, buvo tikra gražuolė. Nieko keista, kad išsiskyrusi su Larisos
tėvu, ji tuokėsi dar tris kartus. Šiuo metu, jei Miša neklydo, ji vėl
buvo išsiskyrusi.
- SvetIana Ievgenjevna, - Docenka atsargiai palietė jos pe-
tį . - Tai aš jus sutinku.
Ji lėtai pasuko galvą, ilgai apie kažką galvojo, paskui lengvai
linktelėjo.
- Mes kalbėsimės č - paklausė ji bespalviu balsu.
- Jeigu jūs neprieštaraujate, aš jus nuvešiu namo, ir pakeliui
mes pasikalbėsime .
- Gerai.
Miša paėmė jos krepšį, kuris buvo stebėtinai lengvas. Sakyk tu
man, jis manė, kad moterys, važiuodamos dviem savaitėm poilsio,
imasi su savimi visą savo garderobą. Jo žmona, pavyzdžiui, elgėsi
būtent taip.
- Kaip tai atsitiko? - paklausė SvetIana, jiems važiuojant iš
stovėjimo aikštelės.
Iki tol ji neištarė nė žodžio .
- Kol kas mes tiksliai nežinom . Larisą nušovė iš pistoleto. Tai
atsitiko jos dirbtuvėje trečiadienį apie antrą valandą dienos. Štai ir
viskas, kas mums žinoma.
- Viešpatie, koks siaubas, - sumurmėjo ji.
SvetIana sėdėjo šalia Mišos priekinėje sėdynėje, susikūpri­
nusi, suspaudusi delnus tarp kelių, ir ž tiesiai prieš save, bet
Docenka galėjo galvą guIdyti, kad ji nieko nematė. Akinių ji taip ir
nenusiėmė .
- Jūs klausinėkite,kas reikalinga, į mano būklę nekreipkite
dėmesio, - pasakė ji. - Aš prisirijau raminamųjų, tai neraudosiu.
Aš jau ten viską apverkiau.
- SvetIana Ievgenjevna, papasakokite man apie Larisą. Kokia
ji buvo? Koks charakteris, į Ar turėjo ji draugų? Su kuo ji
bendravo, iki ištekėjo už Riterio? Man viską reikia žinoti.
- Viską, - bukai pakartojo ji. - Visko niekas nežino . Sveti-
ma siela - patamsiai. Ypač Larisos siela. 261
 A. Marinina

- Kodėl?
- Ji labai. .. kaip č paaiškinus ... labai apdairi ir sveiko proto.
man retai kada pavykdavo teisingai suprasti jos poelgius. Žinote,
mes kartais manome, kad žmogus kažką daro dėl visiškai akivaiz-
džios priežasties, ir ž i jo poelgi kaip i natūralų, o paskui pa-
aiškėja, kad jis vadovavosi visiškai kitais sumetimais.
Docenka nelabai suprato, ką Svetiana norėjo pasakyti, bet
nutarė jos nepertraukinėti. Jai ir taip sunku pasakoti. Tiesa, tokia
Larisos charakteristika nelabai atitiko tai, ką apie ją kalbėjo vyras,
vadinęs ją neprisitaikiusiu prie gyvenimo lengvabūdžiu ir neatsa-
kingu vaiku, bet motina gal geriau žino.
- Larisa niekada nebuvo vėjavaikė, nesusitikinėjo su keliais
berniukais iš karto. Į savo santykius su jaunuoliais ji visada ž
labai rimtai. Man, kad jūs ž buvo didelė staigmena, kai ji
staiga metė Volodią. Ji taip ji mylėjo! O gal man tik taip atrodė? -
lyg pati savęs paklausė Svetiana.
- O kodėl jinai ji metė? - paklausė Miša tokiu tonu, lyg jau
seniai būtų ž kas toks tas Volodia.
- Nesuprantu. Bet aš dažnai jos nesuprasdavau, aš jums jau
sakiau. Ir Volodia ją beprotiškai mylėjo. Aš buvau tikra, kad jie su
niekuo nebus laimingi, o tik vienas su kitu. Jie buvo harmoninga
pora, kaip reta, atitiko vienas kitą ir charakteriu, ir temperamentu.
Aš maniau, kad ji gailėsis ji palikus. o jis kentės ir stengsis ją susi-
grąžinti. Bet Larisa labai laimingai ištekėjo, ko aš tikrai nesitikėjau. O
ir Volodia , rodos, per daug nesikankino ir galų gale vedė. Taigi mano
dukra ir ši kartą buvo teisi. Ji labai pragmatiška ir į ž .. buvo .
Matyt, vis dėlto nelabai, pagalvojo Docenka. Į ž
nesileidžia nušaunami. Jie numato, kaip gali rutuliotis situacija, ir
neleidžia jai pasiekti kritiško taško.
- Ar po to, kai ji ištekėjo, jūs nepastebėjote jos elgesyje nieko
keisto? Gal pasikeitė charakteris, į č
- Ne, ji liko visai tokia pati, kokia buvo. Rami ir protinga.
- O jūs dažnai matydavotės?
- Gan dažnai, maždaug kartą per dvi savaites ir dažniau.
- Larisa atvažiuodavo pas jus?
- Ir ji pas mane, ir aš už eidavau i jos dirbtuvę, jei tuo metu
262 būdavau Č Prudai rajone.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- SvetIana Ievgenjevna, kai jūs būdavote Larisos dirbtuvėje,

ar ten ką nors matydavote? Draugus, pažįstamus?
- Ne. Ji visada būdavo viena, dirbdavo. Arba ilsėdavosi,
skaitydavo, ž televizorių. Bet visada viena. Ji kompanijų
nern ė vertino vienatvę.
- Ar jūs ją į norėdama apsilankyti dirbtuvėje?
- Kaip kada. Pasitaikydavo, kad užeidavau ir neįspėjusi. Ko-
dėl jūs šito klausiate?
- Mums reikia nustatyti jos pažįstamų ratą, o vyras nieko
apie tai pasakyti negali, jis nieko iš jų nepažįsta. Jūsų dukrą nušovė
dirbtuvėje, o ne gatvėje, tai reiškia, kad ji kažkam atidarė duris. tą
ž ji į Vadinasi, jį pažinojo. Juk ne pažįstamam ji nebūtų
atidariusi, tiesa?
- Nė už ką, - patvirtino SvetIana. - Duryse ten yra akutė,
ir ji visada ž kas atėjo. Tai yra, ž ... Viešpatie, koks siau-
bas! - vėl sušnibždėjo ji. - Koks siaubas! Gaila, bet jokių naujų jos
draugų aš nemačiau, ji visada būdavo viena. kad ir kada aš ateičiau.
Netgi šitaip. Visiškai nesuprantama. Vyras, anyta ir namų
darbininkė vienu balsu tvirtina, kad Larisa buvo narkomanė. Ka-
balkina ir Volkova nesiskaito, jos gyvena atskirai, kasdienio Larisos
elgesio stebėti negali ir viską sužino tik iš paties Riterio ž Jis
pasakė - jos patikėjo . Bet Riteris, jo motina Nina Maksimovna,
su kuria Docenka kalbėjosi kelias valandas, ir namų darbininkė
Lesniak - kodėl gi jie apkalbinėja nelaimingąją dailininkę? Namų
darbininkė Rima lvanovna išvardijo preparatų. kurių pakuočių ras-
davo pas Larisą, pavadinimus, ir tai tokie preparatai, kurių pėdsakų
išlieka kraujyje parą ir dar ilgiau. Jeigu Larisa juos vartojo, tai skro-
dimas būtų parodęs. Visi trys sakė. kad Larisa negrįždavo namo
nakvoti tik tada, kai būdavo paveikta narkotikų. Naktį prieš žmog-
ž ji praleido dirbtuvėje. vadinasi, vėl buvo patyrusi "skrydį".
Na, ir kurgi jis, tas narkotikas? Nei kraujyje, nei audiniuose, nei
kišenėse, nei rankinuke. nei dirbtuvėje.
O buteliuke, kur jis atseit buvo, paprasčiausias glicinas. Ne,
nebuvo Larisa Riter narkomanė, tai visiškai akivaizdu. Motina bū­
tinai būtų pastebėjusi pasikeitimus dukters elgesyje, negalėjo nepa-
stebėti. Ar ji irgi meluoja, kaip kad pradžioje mėgino daryti Riteris,
kad neišneštų š iš trobos? 263
 A. Marinina

- SvetIana Ievgenjevna, Larisos vyras sakė, kad ji vartojo stip-

raus poveikio preparatus. Ar jūs apie tai ką nors žinote?
Pirmą kartą per visą laiką ji pasuko galv.ą i Docenkos pusę,
nors per tamsius stiklus nesimatė, kur ji ž
- Preparatus? Kam? Larisa niekuo nesirgo.
- Na, preparatus vartoja ne tik tada, kai serga, - atsargiai
tarstelėjo Miša. - Kartais juos vartoja, kad sieloje būtų gera. Ar
Larisa nebuvo i tai į
- Niekada, - nukirto Svetiana. - Nejau Valerijus galėjo taip
sakyti? Kokia kvailystė! Tai visiškai ne jos charakteriui. Gal jis turėjo
galvoje kažką kita? Gal jūs neteisingai ji supratote?
- Svetiana Ievgenjevna, - Miša atsiduso, - jūsų žentas ir jo
mama tvirtina, kad Larisa buvo narkomanė. Ar galite tai kaip nors
paaiškinti?
- Kliedesys! Siaubingas kliedesys! Kam jiems to reikia? Kam
jie šmeižia mergaitę?
Svetiana pakėlė balsą ir visa pasisuko sėdynėje, kad sėdėtų
veidu i Docenka.
- Aš nesuprantu... Nina Maksimovna ir Valerijus - jie tokie
mieli ž protingi, padorūs, jie buvo tokie geri Larisai. Kaipgi
jie gali taip elgtis? Ne, aš netikiu, to negali būti, jūs greičiausiai kaž-
ką painiojate arba ne visai suprantate.
Vadinasi, Larisa nebuvo narkomanė, o jos vyras ir anyta - mie-
li, protingi ir padorūs. Ne, nesiderina. Arba viena, arba kita, o ir
viena, ir kita - niekaip neišeina. Arba Larisa vis dėlto buvo nar-
komanė, arba jos vyras ir anyta visai ne tokie mieli, kaip apie juos
galvoja Svetiana Jevgenjevna.
Na, gerai, galų gale motina yra motina, motinos širdis kai kur
labai skvarbi ir į o kai kur akla ir apgaulinga. Juolab motinos,
ką tik praradusios savo vaiką, širdis.
- Su kuo Larisa draugavo? Ji turėjo draugių?
- Turėjo, žinoma, kaip ir visos mergaitės. Draugavo, pykosi,
taikėsi, skyrėsi. Bet apskritai Larisa nebuvo kompanijos žmogus.
- O pati geriausia draugė yra?
- Yra. Lena Zavjalova, jos draugavo nuo pirmos klasės. Kai
Larisa pradėjo mokytis meno mokykloje, visos kitos draugės kaž-
264 kaip atkrito, o Lena pasiliko. Jos bendrauja iki šiol.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Kaip man ją rasti?

- Aš jums duosiu jos telefonus, turiu juos užsirašiusi namie.
- O Volodia, kurį Larisa paliko? Jie santykius palaikė?
- Na, ką jūs, kam? Jis turi savo š ji - savo.
- Iš kurgi jūs sužinojote, kad jis vedė? Larisa pasakė?
- Taip .
- O ji iš kur sužinojo, jeigu jie nebendrauja?
- Ji sužinojo iš Lenos . Lena pažinojo Volodią. Iš tikrųjų tai
ji Larisą su juo ir supažindino. Lena dirba ligoninėje, ji medicinos
seselė. O Volodia ten gulėjo, jam apendicitą operavo.
- Seniai tai buvo?
- Labai seniai. Lena buvo ką tik baigusi medicinos mokyklą.
Gal prieš šešerius ar net septynerius metus.
- Vadinasi, Larisa su juo susipažino prieš šešerius metus? -
patikslino Docenka.
- Na, taip.
- Ir jie iškart pradėjo susitikinėti?
- Taip . Meilė iš pirmo žvilgsnio.
- SvetIana Ievgenjevna, - jam į galvą atėjo netikėta min-
tis, - o tas Volodia nebandė iš pradžių meilintis Lenai?
- Jūs norite pasakyti, kad mano duktė galbūt atmušė nuo
savo geriausios draugės kavalierių?
- Na ... apskritai, taip, - prisipažino jis sąžiningai.
- Ne. Larisa niekada nebūtų taip pasielgusi. Volodia Lenos
nemergino, tiesiog Larisa atėjo pas ją į darbą pasikalbėti apie savo
kažkokius mergaičių niekus, ir Volodia ją pamatė. Jis iškart priėjo
ir paprašė, kad Lena jį supažindintų su savo drauge. Štai ir visa is-
torija.
O gal ir ne visa. Motinos kažkodėl į kad žino apie
savo dukras viską, kas į Na, gerai, apie tai mes pasikalbė­
sime su pačia Jelena Zavjalova. O kol kas grįžkim prie nelaimingojo
pamesto Volodios. Ar negalėjo č likti į nuoskaudos ar
pavydo?
- Vadinasi, Larisa susitikinėjo su Volodia maždaug trejus
metus, o paskui jį paliko ir ė susitikinėti su Riteriu, taip?
SvetIana susimąstė, be garso krutindama lūpas.
- Ne , ne visai taip. Larisa ištekėjo prieš dvejus su puse metų.
Vadinasi, su Volodia ji susitikinėjo ne trejus metus, o ketverius. 265
 A. Marinina

- Aš nesupratau, Svetiana Ievgenievna, kaipgi č išeina? Ar ji

išsiskyrė su Volodia prieš pat vestuves? Ar buvo toks periodas, kai ji
susitikinėjo ir su Riteriu, ir su buvusiu sužadėtiniu?
- Aš jums jau sakiau, - Svetianos balse vėl suskambo kartėlis
ir nuovargis, - mano duktė niekada nebuvo vėjavaikė ir nesusiti-
kinėjo vienu metu su dviem jaunuoliais. Tekėti už Valerijaus ji nu-
sprendė labai greitai, praktiškai jie net nesusitikinėjo. Jie susipažino
Stanislavo Otovičiaus, Valerijaus tėvo, laidotuvėse. Larisa buvo jo
mokinė ...
- Taip taip, aš žinau.
- Jie susipažino, - tęsė Svetiana, tarsi Miša ir nebūtų jos per-
traukęs, - ir išsiskyrė, nuėjo kiekvienas savo keliais. Šiaip ar taip,
Larisa būtent taip man pasakojo. Paskui jie atsitiktinai susidūrė
kažkokioje parodoje, Riteris pakvietė ją i ka ž restoraną pava-
karieniauti, o po dviejų dienų pasipiršo. lr Larisa sutiko. Ji pasakė
Volodiai, kad tarp jų viskas baigta, o kitą dieną jie su Valerijumi
padavė pareiškimus.
Na, jei jau ir galima ką nors vadinti siaubingu kliedesiu, tai
būtent tokias istorijas. Docenka nepatikėjo nė vienu žodžiu. Ketveri
metai giedros be debesėlio meilės, staiga ateina kažkoks Riteris,
kurio išvaizda tik šiek tiek geresnė negu beždžionės, pasi perša, ir
sudie, Volodia? Pasitaiko, niekas nesiginčija, bet tik merginos tokiai
istorijai reikia visiškai kitokios. Ką Selujanovui sakė namų darbinin-
kė Rima lvanovna? Kad Larisa savo vyro nė trupučio nemylėjo ir
ištekėjo už jo grynai savanaudiškais tikslais, kad jis remtų ją pinigais
ir padėtų tapti į Ar galėjo protinga ir į Larisa taip pa-
sielgti? Lengvai! Tik kam tada motinai suokti, kad jos santuoka lai-
minga? O gal iš tikrųjų Larisa buvo laiminga, ištekėjusi už Riterio? lr
visos namų darbininkės spėlion ė paremtos paklodžių tyrinėjimu,
yra ne daugiau kaip sp ė o seksualinis tos poros gyvenimas
buvo visavertis, ivairus ir turtingas? Jie mylėjo vienas kitą bepro-
tiškai. .. Sakoma, kad vedybos su išskaičiavimu gali būti laimingos,
jeigu tas išskaičiavimas teisingas. Bet kodėl tada tokiame idiliškame
fone Riteris ir jo motina vadina Larisą narkomane, jeigu ji tokia ne-
buvo? Kodėl vadina ją lengvabūde ir patiklia kvailute, jeigu iš tikrųjų
ji buvo pragmatiška ir apdairi? Bando suklaidinti tyrimą ir priversti
266 ieškoti žudiko tarp narkomanų ir kitos į publikos atstovų,
 TRIJŲ NE DĖSNIS

kad nukreiptų į nuo savęs? Ar Svetlana Ievgenjevna vertino

dukterį per daug jau šališkai, o kartu ir neobjektyviai?
O juk Larisa buvo dar ir lesbietė, ir tai jau ne spėliojimai. Anita
Volkova kartu su Riteriu savo akimis matė Larisą su meiluže. Ir tai
jau ne melas, ne prasimanymai, tai buvo iš tikrųjų, nes ir Volkova,
ir Riteris pasakoja apie tai visiškai vienodai, jų parodymuose nėra
nė vienos prieštaros, nė vieno neatitikimo. Taip būna tik tada, kai
pasakojama apie realius į Jeigu į nebūta, o buvo tik su-
sitarimas ir prasimanymas, galai būtinai nesueina.
Ne, vis tiek niekaip neišeina, kad visi būtų sąžiningi ir geri.
Kažkas visą laiką meluoja, iškreipia faktus, slepia juos, ne viską pa-
sako . Kas? Riteris? Jo motina? Larisos motina? Namų darbininkė?
Ar visi kartu?

Pas buvusį Anitos Volkovos vyrą vyko Selujanovas. Jis ne visai

aiškiai į kam tas susitikimas reikalingas, bet Olšanskis
davė pusantros dienos tam, kad būtų surinktas maksimalus kiekis
informacijos apie Riteric ir Kabalkinos šeimas, tai nė vieno poten-
cialaus tos informacijos šaltinio negalima buvo praleisti. Galų gale
gali paaiškėti, kad priežastis - kažkokia sena istorija, kuriai gal
šimtas metų, ir jeigu taip ir yra, tai Anitos Stanislavovnos vyras, su
kuriuo ji jau dvidešimt metų išsiskyrusi, gali būti naudingas.
Kolia, į pasikliauti savo intuicija, jau iš anksto žinojo,
kad nieko, verto dėmesio, tas Volkovas jam nepapasakos. Ir todėl iš
anksto gailėjosi tuščiai praleisto laiko.
- Mes su An ita kartu mokėmės viename MIFI· kurse, o pa-
skui viename institute dirbome, tik skirtingose laboratorijose.
Volkovas, neišvaizdus praplikęs akiniuotis, kalbėjo apie buvu-
sią ž be priešiškumo, Selujanovui netgi pasigirdo, kad jo balse
nuskambėjo kažkas panašaus į gailestį. Ko jis, į būtų sužinoti ,
gailisi - savęs , kažkada palikto, ar jos, taip daugiau ir nei š
sios? Paties Volkovo, jam išsiskyrus su Anita, šeimyninis gyvenimas
susiklostė gan sėkmingai - antroji santuoka buvo tvirta ir padova-
nojo jam du sūnus, vyresnysis iš jų jau buvo abiturientas.

• Maskv os in ž er i n ė fizikos ins titu tas 267

 A. Marinina

- Man kad jūs ją u ž č

pasirodė, - pasakė Nikola-
jus. - manote, kad ji nelaiminga?
Kodėl? Jūs
- Kaip č pasakius ... Man susidarė toks į kad ji visą
laiką gyveno kažkokį priverstinį gyvenimą. Ji niekada neturėjo tik-
ros laisvės . Jūs mane suprantate?
- Ne, - atvirai prisipažino Selujanovas.
Ką padarysi, jis iš tikrųjų nesuprato. Priverstinis gyvenimas ...
Kaip tai gali būti?
- Pasistengsiu paaiškinti. Jūs greičiausiai žinote, iš kokios
Anita šeimos? Na. ten mamytė, tėvelis...
- Aš žinau. Tėtis - dailininkas, mama - aktorė.
- Ne visai taip, - š Volkovas . - Tėtis - į dai-
lininkas, mama - į aktorė . Tai labai svarbus niuansas, saky-
č - esminis. Anitos motina ištekėjo antrą kartą, ir tas vedybas
visi. drauge ir Anita, laikė mezaliansu. Po to ji daugiau nesifilmavo.
Niekada. Ir į kaip jautėsi Anita, visą laiką girdėdama:
oi, tu tos pačios Zojos Riter duktė? O kodėl tavo mama daugiau
nesifilmuoja? Ką ji galėjo atsakyti? Tiesą? Kad mama, partijos narė,
buvo neištikima tėčiui, ištekėjo už autošaltkalvio, sustorėjo, prara-
do formą ir buvo išvaryta iš kino pasaulio? Anitai liežuvis nesivertė
tokius dalykus aiškinti. Jai buvo gėda dėl motinos. Ir dar vienas iš-
bandymas: oi, tu to paties Riterio duktė? Ar negalėtum paprašyti
tėvo bilieto ar leidimo į parodą? Tu pati turbūt jau matei, kaip ji?
Tais laikais būdavo daug į parodų, jūs turbūt prisimenate -
tai "Moną Lizą" atveža, tai Tutanchamono kapo brangenybes, tai
meksikiečius. O Anita su jokiu prašymu negalėjo į tėvą kreiptis.
- Kodėl?
- Jis su ja nebendravo. Kai su žmona išsiskyrė. tai lyg už-
miršo, kad turi dukterį. Tuoj pat vėl vedė, ir labai greitai atsirado
vaikas. Rodos, berniukas, bet aš tikrai neatsimenu. Riteris vienu
mostu atkirto nuo savęs ir buvusią ž ir dukterį. Alimentus
siuntė paštu . Trumpai kalbant, dėl pavardės Anitai buvo vienos
problemos. Juk pavardė reta, skambi. Būtų ji buvusi Ivanova arba
Kuznecova, niekas neklausin ė ų o dabar... labai jau ji. vargšelė.
kentėjo . O aš labai ją mylėjau ir nieko nesupratau.
- O ką jūs turėjote suprasti?
268 - Ji už manęs ištekėjo tik tam, kad galėtų išeiti iš namų ir pa-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

sikeisti pavardę. Nežinau, kaip yra dabar, bet tada ji savo motinai
taip ir neatleido ir nenorėjo gyventi kartu su ja, su jos naujuoju
vyru ir jų bendru vaiku . Bet aš ją mylėjau beprotiškai ir jokių abejo-
nių man tada nekilo. Mes susituokėme trečiame kurse. Ji išgyveno
su manimi trejus metus, paskui pasakė, kad nori skirtis. Savaime
aišku, mano tėvai iškeitė mūsų butą į du, viskas, kaip turi būti. Tik
paskui aš pamažu praregėjau. lr iš tikrųjų, kas tokia Anita? Pirmoji
kurso gražuolė, moka dvi kalbas, anglų ir ispanų, šoka flamenką,
to niekas iš mergaičių nemokėjo, puikiai skambina gitara ir griežia
saksofonu, be jos neapsieina joks susibūrimas, ji visada dėmesio
centre, ji - dievinimo ir susižavėjimo objektas. O kas buvau aš?
Išvaizda mano šiaip sau, šokti aš apskritai nemokėjau, kompanijos
dvasia nebuvau, tylus berniukas, knygius. Tiesa, pirmūnas ir vienas
iš gabiausių kurse, bet merginų akyse paprastai tai neturi reikšmės.
Na, dar tėtis akademikas, todėl didelis gyvenamasis plotas. Kaž-
kokiai mergaitei iš periferijos aš, žinoma, būčiau buvęs vertingas
jaunikis, bet Anitai, nuo gimimo maskvietei, tokių tėvų dukteriai. ..
Man ir į galvą neatėjo, kad ji galėjo turėti išskaičiavimą. Kai ji at-
kreipė į mane dėmesį, aš nelyg apakau iš laimės. Bet nieko tokio,
paskui praregėjau.
Jis nusišypsojo, ir jo šypsenoje nebuvo nei nuoskaudos, nei
kartėlio, tik lengva pašaipa iš savo paties jaunuoliško patiklumo.
- Vadinasi, Anitos Stanislavovnos vedybos buvo priversti-
nės, - padarė išvadą Selujanovas. - O dar kas? Jūs kalbėjote apie
visą gyvenimą ...
- Taip ... Paskui disertacijos, pirma kandidatinė, paskui dak-
tarinė. Tiesiogine prasme išmuštos bizūnu, tik bizūno vaidmenį
atliko pati Anita. Ji juk labai silpna mokslininkė, aš taip ne šmeiž-
damas sakau, tiesiog taip ir yra, galite paklausti specialistų, jie jums
patvirtins. Ji baigė mokyklą aukso medaliu ir tik todėl galėjo į
į MIFI; jei ji būtų laikiusi egzaminus bendra tvarka, galite patikėti,
niekada nebūtų į . Visuose moksluose galima būti talentu,
galima - šarlatanu, o galima ir doru padienininku. Štai Anita kaip
tik ir buvo padienininkė. Nuo visko, kas susiję su fizika, jai darėsi
bloga. Bet ji stengėsi iš visų jėgų.
- Tai kam gi ji su ja prasidėjo? - nustebo Selujanovas. - Juk
niekas nevertė . 269
 A. Marinina

- Aš juk jums sakiau: Anita pati sau buvo bizūnas. Ji pati save
vertė. Tiesą sakant, aš taip ir nesupratau kodėl. Ir juk daug kartų
šito jos klausiau, o ji sakydavo, kad mėgsta fiziką, kad jai idomu, ir
ne jos kaltė, kad Dievas nedavė jai tikro talento. Aš mačiau, kad ji
sako netiesą, bet tiesos taip ir nesužinojau. Tik viena galiu pasakyti
visiškai tikrai: jos mokslinis ir profesinis gyvenimas irgi buvo pri-
verstinis. Asmeniniame jos gyvenime - vėl tas pats.
- Č prašyčiau smulkiau, - paprašė Kolia.
- Na, ką č galėtum pasakyti smulkiau? - Volkovas pa-
traukė pečiais. - Smulkmenų aš kaip tik ir nežinau, tik bendrus
bruožus, kadangi mes daug metų dirbome viename institute ir
nuolat susitikdavom. Matote, Nikolajau, tai, kad Anita buvo sava-
naudė nuotaka ir netalentinga mokslininkė, nepaneigia kitų jos pri-
valumų. Supraskite mane teisingai. Ji iš tikrųjų nepaprasta, i nieką
nepanaši, dosniai gamtos apdovanota ir išoriniu grožiu, ir į
pusiais gabumais. Anita unikali. Aš net manau, kad iš visų mokslo
sferų fizika - vienintelis mokslas, kuris jai nepasidavė . Jei ji būtų
pasirinkusi bet kokio kito mokslo sritį, bet kokią kitą profesiją, ji
būtų pasiekusi joje didelių aukštumų. Koks vyras galėjo ją iš tikrųjų
sudominti? Taip sudominti, kad ji į norėtų su juo gyventi
ilgus metus, pagimdyti !"luo jo vaiką? Man, atvirai sakant, sunku
toki isivaizduoti, šiaip ar taip, tokio dar nebuvau sutikęs. Bet yra vi-
suomenės nuomonė, tušti plepalai ir bendra nuostata apie tai, kaip
turėtų būti. Moteris privalo turėti vyrą, kitaip ji lyg ir nevisavertė.
Jeigu ja niekas nesidomi, vadinasi, ji visiškai niekam tikusi.
- Taip, - š Selujanovas, - tai pažįstama,
- Na, matote. Jai daug kas bandė asistuoti, ir Anita periodiš-
kai kažką .. . sakykim, paskatindavo. Keliems mėnesiams priartinda-
vo prie savęs, o paskui atstumdavo. Tie vyrai buvo jai nereikalingi,
tiksliau, reikalingi, bet grynai tam, kad apie ją nekalbėtų kaip apie
mėlynąją kojinę . Kad neatrodytų kaip balta varna. Taip tęsėsi kele-
rius metus, kol neatsirado tas iš kino, kaskadininkas. Prie jo Anita
ir apsistojo.
- Vadinasi, vis dėlto atsirado vyras, kuris sugebėjo ją priversti
į
- Ką jūs, dėl Dievo! Reikia pažinti Anita, kad suprastum, kaip
270 viskas yra iš tikrųjų, - nusijuokė Volkovas. - Ar prisimenate, kas
 TRIJŲ NE DĖSNIS

buvo prieš penkiolika metų? Kaip mes gyvenome aštuoniasdešimt

septintais metais?
Kalia prisiminė . Net labai gerai. Ilgiausias eilės prie mėsos,
avalynės ir importinės kosmetikos. Svarbiausias leksikono žodis
- "gauti". Amžina cukraus problema, kuris superkamas naminei
varyti. Apgailėtini privačios veiklos daigai, pateikiantys išalkusiems
ir apsinešiojusiems gyventojams namie sukurptus niekingus sku-
durėlius, bent jau ryškiomis spalvomis dėkingai besiskiriančius
nuo tų, kuriuos galima nusipirkti parduotuvėje. Į užsieni galima
išvažiuoti tik tarnybiniais tikslais arba, jei labai pasiseka ir prasimu-
ši pro profsąjungos, partijos ir rajono komitetų atranką. Firminis
odinis - ne iš odos pakaitalo, o tikras - švarkas buvo ženklas,
kad esi artimas elitui ar bent jau importinių prekių šaltiniui. Vaizdo
magnetofonai - didelė retenybė, kasetėmis atvirai niekas nepre-
kiavo, jas nusirašinėdavo vieni nuo kitų. Žodžiu, linksmai ž
gyveno.
- Ir į sau jauną, gražų bičą, nuo galvos iki kojų
į i tokius skudurus, kad galima apakti. Bičą, kuris gal jau
dešimt metų nuolat važinėja i užsieni, nes visada būdavo kažkokie
bendri filmavimai tai su č tai su vokiečiais, tai su kubiečiais
ar net prancūzais. Juk kaip mūsuose buvo? Pirmą kartą nuvažiavai
i užsienio komandiruotę, gerai tenai pasirodei - negirtuokliavai,
skudurų spekuliacijai nesupirkinėjai, tarybinės santvarkos nepei-
kei - viskas, tu jau patikimas, kitą kartą ir vėl galėsi važiuoti. O
jei susimovei - iš patikimųjų sąrašo iškritai, daugiau nevažiuosi.
Anitos draugeIis, matyt, i sąrašą pakliuvęs, daugiau iš jo nebeiš-
krito. Be to, manau, kad jis ir sportininkas geras. Ir profesija tokia,
sakyčiau... egzotiška. Reta profesija. Viena vertus, lyg ir kinas, o tai
visad patrauklu, kita vertus - rizika, kartais mirtina, o trečia - už-
sienio kelionės irgi tam tikro žavesio suteikia. Šalia tokios moters,
kaip Anita. galėjo būti tik nepaprastas vyriškis. Štai ji sau toki ir
išsirinko. Beje. gal žinote, ar jie vis dar kartu, ar išsiskyrė?
- Kartu.
- Vadinasi, priprato. - konstatavo Volkovas. - Dabar sku-
durais ir kelionėmis i užsieni jau nieko nenustebinsi, taigi kas-
kadininkas visą savo išskirtinumą prarado. Turiu prisipažinti, aš
maniau, kad Anita ji paliks ir išsirinks sau ką nors labiau atitinkanti 271
 A. Marinina

jos standartus. Aš jos jau kokius penkerius metus nemačiau nuo to

laiko, kai panaikino laboratoriją, kurioje ji dirbo. Girdėjau, kad ji
lankė kažkokius kursus, turi naują profesiją.
- Anita Stanislavovna dabar dirba firmoje sistemos admi-
nistratore, - painformavo Selujanovas. - Štai ko aš norėjau jūsų
.paklausti. Ar teisingai aš supratau, kad Anita Stanislavovna labai
supyko ant motinos už tai, kad ši iškeitė tėvą į š
altkalvį, ir ant tėvo
už tai, kad jis iškeitė ją pačią į naująjį vaiką? Ar tai tiesa?
- Tikrai taip buvo. Pabrėžiu - buvo. Tuo metu, kai mes
buvome kartu ir kai mums buvo dvidešimčia, o gal ir dvidešimt
penkeriais metais mažiau negu dabar. Kokios nuotaikos šiandien,
man nežinoma .
- Taip taip, žinoma . Mes dabar kalbam apie tai, kas buvo
prieš dvidešimt penkerius metus. Ar galima iš to daryti išvadą, kad
sesers, kurią pagimdė jos motina, ir brolio, kuris gimė jos tėvui, ji
taip pat nemylėjo?
- Nė trupinėlio, - nesvyruodamas patvirtino Volkovas . -
Anita nejautė jiems nieko, išskyrus pyktį ir pavydą.
- Matote, po tėvo mirties Anita Stanislavovna labai suartėjo
ir su broliu, ir su seserim. Dabar jie tikri draugai. Ir motinos šeimoje
ji lankosi reguliariai, kaip ir atleido jai. Kaip jūs tai komentuotumėt?
- Nejaugi? - Volkovas nuoširdžiai nustebo. - Kaip keista. Į
ją tai visai nepanašu . Nors, tai nepanašu į tą Anitą, kurią aš kadaise
pažinojau. Laikui bėgant ji galėjo pasidaryti š ir išmintin-
gesnė. Greičiausiai tokia ir tapo. Bet aš galiu jums pateikti ir kitą
interpretaciją. Tas susitaikymas
eimą ir grįžimas į š - tiesiog dar
vienas priverstinis žingsnis. Tuo aš tikiu labiau. Kuo, jūs sakėte, ji
dirba?
- Sistemos administratore.
- Nuostabu! Tinkama vieta mokslų daktarei! Jums tai nieko
nesako?
- Manau, jūs neteisus, - paprieštaravo Kolia. - Juk panai-
kino jos etatą, išvarė iš darbo. Mokslą visur mažino, ir labai daug
mokslo daktarų liko be darbo. Jiems juk reikia iš kažko gyventi. Ir
reikia kažkur užsidirbti duonos kąsniui.
- Be abejo, - Volkovas energingai sulinksėjo galva, - jūs vi-
272 siškai teisus. Bet Anita - ne tas atvejis. Ją atleido būtent todėl, kad
 TRIJŲ NE DĖSNIS

mokslui iš jos nebuvo jokios naudos. Laboratoriją likvidavo, ir pa-

tiems vertingiausiems darbuotojams iškart buvo pasiūlyta pe-reiti į
kitas laboratorijas arba į kitas mūsų profilio į Sumanūs inži-
nieriai fizikai, galiu jus patikinti, visada graibstyte graibstomi, taip
bent yra mūsų institute. Apie kitus nežinau. Anitai niekas nieko
nepasiūlė, ji buvo nereikalinga. Ir tas faktas, kad jai reikėjo į
naują profesiją ir dabar ji dirba ne pagal savo pagrindinę specialybę,
liudija tik tai, kad inžinierė fizikė iš jos neišėjo ... O dabar ž
kaip yra. Iš pradžių ji buvo ž tėvų dukra ir netgi filmavosi
kine. Jūs tai žinojote?
- Taip, Anita Stanislavovna pasakojo, jos kambaryje kaba
nuotrauka ...
- Žinau, - š Volkovas, mūsų su ja kambaryje kaž -
kada irgi ta nuotrauka kabėjo. Tai va, ją nufilmavo nedideliame
vaidmenyje, bet daugiau filmuotis nekvietė. Ir ji jau į
save aktore, tokia pat į kaip jos motina, netgi žymesne, bet
nieko neišėjo. Paskui, netrukus po to, tėvai skiriasi, ir kiekvienas
atsiduoda savo naujai šeimai. Taigi ir į tėvų dukters iš jos ne-
išėjo. Ar esate girdėjęs apie tokią psichologinę gudrybę - neigimas
to, kuris tave neigia?
- Ne. O kas tai yra?
- Tai tik pavadinimas toks į o iš tikrųjų viskas pa-
prasta ir kiekvienas savo gyvenime yra tai daręs ne kartą . Jus paliko
mergina, bet jūs nedemonstruojate kančių, o tuoj pradedat rėžti
sparną apie jos draugę, kad neištikimoji ž jog ne tik jūs jai ne-
reikalingas, bet ir ji jums.
- Ak, tai, - nusišypsojo Kolia. - Žinoma, populiari gudrybė.
- Tai štai, ką daro Anita? Būtent tuo keliu ir eina. Jūs manęs
atsisakėte kaip aktorės? O aš apskritai nemėgstu kino ir aktore nie-
kada nenorėjau būti, ir nereikalingas man tas jūsų svarbiausias iš
menų, aš apskritai iš kitos sferos . Aš dabar fiziką pamilsiu. Arba
chemiją, biologiją, istoriją. Nesvarbu ką. Supratote idėją?
- Dar ir kaip. Jūs taip aiškinat, kad ir vaikas suprastų.
- Ačiū, Nikolajau, - Volkovas dėkingai linktelėjo, - č aš
kaip dėstytojas samprotauju, juk tiek metų paskaitas skaitau. Ž
rim toliau. Aš jau nebe Riterių dukra? O aš apskritai dabar būsiu ne
dukra, o žmona, ir mano pavardė bus ne kokia 'nors, o Volkova. Ir
su jumis visais aš neturėsiu nieko bendro. 273
•
 A. Marinina

- o Anita Stanislavovna sakė, kad niekada nenorėjo būti ak-

tore, - susimąstęs pratarė Kolia. - Gal jūs klystat?
- Gali būti, gali būti, - lengvai sutiko Volkovas. - Aš tiesiog
darau kai kurias prielaidas, kad viskas susivertų ant vieno siūlo. Pa-
darius tą prielaidą, lengvai galima paaiškinti, kodėl šeima vėl kartu.
O be tos prielaidos nieko neišeina.
- Vis tiek aš nesuprantu, - prisipažino Nikolajus nusiminęs.
- Ką gi č suprasti, balandėli jūs mano? Anitą atleido, niekas
kitas į darbą jos nepakvietė, drauge leido jai aiškiai suprasti, kad
kaip mokslininkės, kaip inžinierės fizikės jos irgi nėra. lr dvi diser-
tacijos, kurias ji laikė savo mokslinės tapatybės simboliu, jai nepa-
dėjo. Atėjo kiti laikai, dabar vertinami smegenys, o ne popierėliai.
Koks žingsnis tokioje situacijoje galėtų būti logiškas?
- Paneigti mokslinę tapatybę kaip gyvenimo vertybę? - ne-
drąsiai spėjo Selujanovas.
- Galvočius! - Volkovas džiugiai pasitrynė delnus. - Arba
jūs galvočius, arba aš geras dėstytojas.
- Geriau būtų ir tas, ir tas.
- Sutinku, tegul bus ir tas, ir tas. O ką galima būtų priešprie-
šinti mokslinei tapatybei?
- Nežinau ... - sutriko Kolia.
- Nagi, pagalvokit, pagalvokit! Juk jūs toks sumanus!
Tai velniai griebtų! Atėjo pasikalbėti su liudininku, o pateko į
egzamino tipo seminarą. Betgi Volkovas! Tai bent užsivedė. Tiesiog
taip prisiminti pirmąją ž jam buvo aiškiai nuobodu, bet kai
kalba nukrypo į logiką, kai pradėjo karoliukus verti, tai net akys
užsidegė, atrodo, net aukštesnis pasidarė, pečiai praplatėjo. Gaila,
Kamenskajos č nėra, ji su juo greit bendrą kalbą rastų, irgi vėrinių
mėgėja. Gaila, kad serga.
Taigi ką galima priešpriešinti mokslinei tapatybei? Atsakymas
turėtų būti paprastas ir ranka pasiekiamas.
- Paprastai sakoma, arba darbas, arba šeima, - abejodamas
tarė Selujanovas.
- Du kartus - galvočius! Štai jūs pats į savo klausimą ir atsa-
kėte. Aš su visais susitaikysiu, aš visus sutaikysiu, aš tapsiu šeimos
centru, ir tegul manęs atsisakė mokslas, užtat mane be proto mylės
mano giminės. Matote, kaip viskas paprasta. Beje, tai dar vienas
274 priverstinis žingsnis Anitos gyvenime. Padiktuotas galbūt jos pasą-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

monės. Galiu jus patikinti, ji ir pati nežino, kodėl ė burti š

Ir jeigu jūs jos paklaustumėte, kodėl ji ištekėjo už manęs arba kodėl
iš visų vyrų išsirinko tą kaskadininką, ji jums atsakytų, kad į
jo. Aš nenoriu pasakyti, kad visus savo priverstinius žingsnius Ani-
ta darė sąmoningai ir su išskaičiavimu. Visi tie jos išskaičiavimai
pasąmonės lygmenyje, žmogus jų nekontroliuoja.
- Jūs manote, kad viskas taip ir buvo?
- Nežinau, - skėstelėjo rankomis Volkovas. - Aš jums siū-
lau variantą ar, kaip jūs milicijoje sakote, versiją, kuri viską paaiški-
na. Bet jeigu jūs turite kitą versiją, aš pasirengęs ją nagrinėti. Iš jūsų
veido matau, kad kažkas jums nepatinka.
- Ne tai, kad nepatiktų ... - Kolia patylėjo, pagalvojo. - Tie-
siog aš ne visai suprantu, kaip č ... Štai jūs sakote, kad ji supyko
ant motinos, kad nerado kontakto su patėviu, kad pyko ant sesers
ir brolio. Šiaip tai ji visų jų maždaug nemylėjo. O dabar ką gi, vadi-
nasi, pamilo?
- Prisivertė pamilti. Ir tai taip pat priverstinis žingsnis. Juk
ne veltui jums sakiau, kad visas Anitos gyvenimas kažkoks privers-
tinis. Per kančią. Aš negaliu to paaiškinti. Aš taip jaučiu. Ir žinote,
dar kas, Nikolajau ... Anita - sudėtinga figūra, daugialypė, savaip
nelaiminga. Aš apskritai nesu kvailas ir šiek tiek žmones pažįstu.
Ir aš visada jaučiau, kad Anita turi kažkokį branduolį, kurio aš nie-
kaip negaliu užčiuopti, atskirti, išlukštenti .. . Aš jaučiau, kad joje
yra kažkas, ko aš nežinau, bet jeigu su ž kas tai yra, tai aš
per prasčiau ją visą. Ir štai, kol mes č su jumis kalbėjomės, aš kai
ką supratau - fizika.
- Kas - fizika? - nesuprato Selujanovas.
- Yra daug mokslų, kuriuos galima priešpriešinti menui.
Anita pasirinko inžinerinės fizikos institutą . Ne chemijos techno-
logijos, ne juridinį, ne plieno ir lydinių, ne naftos ir dujų, o būtent
inžinerinės fizikos. Kodėl? Aš visą laiką galvojau, kad ją paveikė po-
puliarus fizikų ir lyrikų supriešinimas. Bet ne, č kažkas kita. Jeigu
jūs suprasite, kodėl ji pasirinko būtent tą institutą, jūs apie Anitą
suprasite labai daug. Galbūt net viską.

Apie savo draugės mirtį Jelena Zavjalova jau žinojo . Vakar ji

skambino Larisai į namus, ir anyta pranešė jai tą baisią naujieną. 275
 A. Marinina

- Mes rengėmės šiandien susitikti, - drebančiu balsu kalbėjo

Jelena, miniatiūrinė ankštu baltu iki melsvumo chalatėliu brunetė.
Docenka rado ją darbe ligoninėje. - Ji man skambino savaitės pra-
džioje, mes susitarėme penktadienį susi skambinti, patikslinti laiką.
O Nina Maksimovna pasakė...
Didelė skaidri ašara greitai nuriedėjo skruostu ir pasislėpė po
smakru.
- Kada Larisa jums skambino, kurią dieną?
- Antradienį .
- Kada?
- Vakare jau, apie devintą. Na, taip, teisingai, aš antradienį
dirbau iki aštuntos, o ji man į namus skambino, vadinasi, jau buvau
parėjusi.
- Kokia buvo jos nuotaika?
- Neutrali, kaip paprastai. Lara apskritai labai rami buvo,
retai kada karščiavosi.
- Kiek laiko jūs su ja nesimatė te?
- Turbūt porą mėnesių.
- Kodėl taip retai susitikdavot? - nustebo Michailas. - O aš
girdėjau, kad jūs geros draugės.
- Mano darbas pamaininis, o dar uždarbiauju, budžiu pri-
vačiai, sėdžiu su ligoniais kiaurą parą už atskirą atlyginimą, pats
suprantat, iš seselės algos nepragyvensi. Bet mes visą laiką skam-
bindavomės ir ilgai kalbėdavomės. Paprastai ji pati skambindavo,
kai pasilikdavo nakvoti dirbtuvėje.
- Ak, štai kaip?
Jau š ilč iau, jau šis tas ... Kodėl Larisa neskambindavo iš namų,
iš Riterių buto?
- O kas č stebėtino? Kai dvi draugės kalbasi, nei vyras, nei
anyta visiškai nereikalingi. Jie trukdo.
Ir tai tiesa , žinoma. Nieko į Beje, ar ne ta brunetė
buvo su Larisa vienoje lovoje, kai netikėtai užgriuvo Riteris su savo
sesute? O ką? Mintis verta dėmesio. Draugužė lesbietė. Kaipgi tai
patikrinti nieko ne į
- Lena, o jūs ištekėjusi?
- Taip, o ką?
276 - Nieko, tiesiog paklausiau. Seniai?
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Nelabai, dar metų nėra.

- Jūsų vyras pažįstamas su Larisa?
- Žinoma. Ji ir mūsų vestuvėse buvo, ir pas mus svečiuose. lr
šiandien turėjo... mes rengėmės ...
Lena tyliai pravirko, bet greitai susitvardė.
- O jūs pas Larisą svečiuose esat buvę?
- Taip, dirbtuvėje.
- O namie? Aš turiu galvoje ne tuos namus, kuriuose ji su
mama gyveno, o Riterių namus.
- Ne, ten nebuvau. Vis tiek nepasi kalbėsi. Mes su ja mėgom
dirbtuvėje pasėdėti, kavos išgerti, kokio nors lengvo vynelio, pa-
plepėti.
- Ar dar kas nors su jumis būdavo? Na, draugė kokia ar
draugas?
- Ne, mes visada dviese būdavom.
lr vėl tas pats. lr su motina ji tik dviese, ir su drauge dviese.
Nėra už ko užsikabinti, nėra naujų ž
- Ar pastaruoju metu Larisa jums nesiskundė, kad jai kas
nors grasina? Gal ji pasidarė nervinga, nerami?
- Grasina? - perklausė Lena. - Ne, nieko panašaus. lr ner-
vinga ji nepasidarė.
- Gal dėjosi kažkas keisto? Prisiminkit, Lena.
- Keisto ... Na, aš nežinau, nebent tai ...
- Kas? - tartum medžioklinis šuo akimirksniu sukluso Do-
cenka.
- Jai visą laiką skambino kažkokia moteris.
- Kokia moteris?
- Iš kurgi man žinoti? Larisa pati nežinojo. Pareidavo namo,
o anyta sako, kad kažkokia moteris skambino, neprisistatė ir nepra-
š nieko perduoti.
Ė o jis jau į ... Pamanykit, kažkas paskambino ir ne-
prisistatė . Taip kasdien atsitinka.
- Tai tik vieną kartą buvo? - paklausė jis nusiminęs.
- Taigi, kad ne. Maždaug pusę metų ta moteris skambindavo
ir visada būtent, kai Laros nebūdavo namie. Larisai nė karto nepa-
vyko su ja pasikalbėti. Be to, anyta Nina Maksimovna tikino, kad tai
ne viena ir ta pati moteris, o kelios. Atseit ji balsus gerai atsimena,
ir tikrai balsas buvo ne tas pats. 277
 A. Marinina

- Ir Larisa net nenutuokė, kas jai galėjo skambinti?

- Mes su ja visus perkratėm. Visoms senoms draugėms per-
skambinom. Net toms, su kuriomis jau š metų nesirnatėm,
visiems pažįstamiems - ne jie. Prisimenu, visą vakarą sėdėjome
dirbtuvėje ir skambinom telefonu. Taip ir neišsiaiškinom.
Štai č jau yra apie ką pakalbėti. Tik su kuo? Ne su Lena Zav-
jalova, č tai jau tikrai. Apie tai reikia pasikalbėti su Nina Maksi-
movna, kuri atsiliepdavo i skambučius. Ir su Riteriu, jam irgi galbūt
teko laimė girdėti nepa ž damos balsą. O gal tie skambučiai
- tokie pat sūnelio ir mamytės prasimanymai, kaip ir Larisos nar-
komanija?
Beje, apie narkotikus. Mūsų Lena juk ligoninėje dirba, štai jos
ir paklausim.
- Žinote, Lena, ką man Valerijus Riteris sakė? Kad Larisa
buvo narkomanė.
- Ką? - susitvenkusios ašaros išdžiūvo, akys išsiplėtė iš nuo-
stabos. - Lara - narkomanė? Iš kur jis tai ištraukė?
- Jis ne kartą matė pas ją stipriai veikiančių vaistų pakuo-
č - pamelavo Docenka.
Na, nelabai ir pamelavo iš tikrųjų . Tegul tų pakuočių rasdavo
namų darbininkė, o ne vyras, bet juk jų buvo.
- Ak, štai kas ... - Lena š - Tai aš jai duodavau.
- Jūs?
Dabar jau Docenka ilgai negalėjo užsičiaupti iš nuostabos.
- Bet kam gi, Lena? Kam jai tuščios pakuotės?
- Ji norėjo sukomponuoti paveikslą... Toki, žinote, neįprastą,
ne dažais, o visą iš pakuočių. Kitąmet Vokietijoje bus tarptautinė
paroda "Dailininkai prieš narkotikus" ar kažkas panašaus, ji norėjo
tai parodai padaryti darbą. Jai reikėjo būtent narkotinių preparatų
pakuočių. Tuščių. Č nieko blogo, aš klausiau skyriaus vedėjos ir
vyresniosios seselės, jos leido.
Štai tau, boba, Devintinės. Tik vis dėlto lieka klausimas, jeigu
Larisa Riter rinko tuščias pakuotes, norėdama sukurti meno kūri­
ni, tai kur jos? Kūrinio kol kas nėra. Bet ir pakuočių nėra . Šiaip ar
taip, per kratą namuose ir dirbtuvėje jų nerasta . Na, ir kaip visa tai
suprasti?
278
 TRIJŲ NE DĖSNIS

14 SKYRIUS

Pas buvusi Larisos Riter jauniki važiuoti vienas Docenka nesi-

ryžo . Ir Larisos motina, ir jos draugė Lena Zavjavola sakiusios, kad
Vladimiras Charčenka - milicininkas ir netgi užima kažkokį postą
ar tik ne vyriausioje valdyboje. Michailas, grįžęs po susitikimo su
Zavjalova i darbą, gavo visus duomenis apie Charčenką, ilgai ka-
sėsi pakauši ir pasikvietė i pagalbą Selujanovą. Žinoma, protingai
veikiant, reikėjo viską daryti per vadovybę, šiaip ar taip, kolega, bet
laikas, laikas, laikas ... Jo neužteko. Jo paprasčiausiai nebuvo. Šešta-
dienis ė i pabaigą, o sekmadieni vakarop Olšanskis paklaus, kas
padaryta. Liko mažiau kaip para.
- Neimk tu per daug i galvą, mes juk jo niekuo nei tariam,
mums tik išsamesnės Larisos charakteristikos reikia, - nuramino
ji patyręs Nikolajus, kuris i instrukcijas ir nerašytas taisykles ž
tiesiog atsainiai. - Kartu ir apie Riteri paklausim, gal Larisa ką nors
tokio pasakojo. Mums juk kas sakyta? Atkapstyti šeimos paslaptis ir
senas istorijas. Pasikalbėti su buvusiu jaunikiu - šventas reikalas.
Tiesiog kaip vyras su vyru. Adresą turi?
- Ir adresą, ir telefoną.
- Tu jam jau skambinai, susitikti tareisi?
- Ne kol kas, su tavim štai tariuosi.
- Na, ir neskambink. Atvažiuosim patyliukais, apsidairysim,
o jeigu jo namie nebus, tada ir pagalvosim, ką daryti. Kur jis gyve-
na, tas tavo Charčenka?
- Novoslobodskajos rajone.
- Nuo kontoros vienas žingsnis - nueisi pėsčias, kol aš at-
važiuosiu. Kur susitinkam?
- Jis gyvena Krasnoproletarskaja gatvėje.
- O kuriame name?
Docenka pasakė tikslų adresą.
- Neskystai, - tuoj pat į Selujanovas, kuris pažinojo
Maskvą kaip savo namus ir prisiminė beveik visas elitinių statybų
vietas. - Jei visi mentai taip gyventų, vargo nematytų. Bet apsau- 279
 A. Marinina

gos ten nėra, tiksliai žinau. Susitikim ant Krasnoproletarskaja ir

Sadovojė Kolco kampo, aš ten būsiu po pusvalandžio.
Lygiai po pusės valandos Nikolajus atvažiavo i sutartą vietą.
- Na, kaip, kiek piliečių spėjai iškedenti per šeštadieni? - pa-
klausė jis Mišos, kuris gūžėsi nuo vėjo su pižoniška lengva striukele.
- Porą. Larisos Riter motiną ir draugę. O tu?
- Irgi porą. Pusę dienos praleidau Zojos Petrovnos Kabalki-
nos draugijoje. Jeigu jau kapstyti, tai nuo pat pasaulio sutvėrimo.
Paskui dar pas buvusi Volkovos vyrą nuvariau, pasišnekėjome apie
Anitą Stanislavovną.
- lr kas išėjo? - pasidomėjo Docenka.
- Kad madam Volkova kvaila ir nelaiminga, o apsimetinėja
protinga ir laiminga. Maždaug taip. Nieko į
- O pas Kabalkiną?
- Ten dar blogiau. Bet su Liubaša man kažkas ne visiškai aiš-
ku. Prisimeni, Serioža Zarubinas sakė, kad ją meilužis pametė? Tai
štai, tas mūsų meilužis - vokietis.
- Vokietija, Austrija, Šveicarija?
- Neturiu supratimo, ir Zoja Petrovna nežino.
- Tai iš kur žinoma, kad jis vokietis?
- O Zoja Petrovna girdėjo, kaip ji su juo vokiškai kalbėjosi.
Nuėjo, supranti, i vonią, užsidarė ten, kad niekas negirdėtų ir č
bėjo, č ... O po poros dienų apėmė ją baisus liūdesys, kuris
iki dabar taip ir nepraeina. lr žinai, kas keista?
- Pasakysi - su žinosiu, - Docenka vėl susigūžė nuo kiaurai
košiančio vėjo. - Tik paspartinam žingsni, nes visai i ragą sušalau.
Jie pasileido greičiau.
- Tai štai, Liuba visą gyvenimą motinai guodėsi ir apie visas
savo meilės istorijas pasakodavo. Nieko neslėpdavo. O apie tą vo-
kieti Zoja Petrovna nieko nežino, tiesiog ničnieko. Išskyrus tai, kad
jis vokietis. Štai aš ir pagalvojau, kad galbūt tai ne meilės istorija, o
verslo. Su tuo vokiečiu ji darė kažkokią finansinę aferą, o dabar jis
ją arba metė, palikęs be pinigų, arba pakišo, ir jai gresia areštas. Štai
todėl ji taip ir nervinasi.
- Tai kam ji tada Zarubinui skiedė, kad dingo jos meilužis?
- Na, ir naivus tu, Miša, nors ir ženotas! - nusijuokė Selu-
280 janovas. - Jis juk iš tikrųjų dingo, tas vokietis, supranti? Ji negali
 TRIJŲ NE DĖSNIS

jo rasti ir nesupranta, kas atsitiko, ir todėl psichuoja. Jai reikėjo

kvalifikuoto milicininko patarimo, ką tokiais atvejais daryti, kaip
žmogaus ieškoti, jei nenori to daryti oficialiais keliais . Štai ji ir su-
galvojo, kad tai buvo meilužis. Supratai? lr psichologė Aničkova
galėjo kuria nors briauna prie tos istorijos šlietis. Gal atsitiktinai ką
nors matė ar girdėjo . Vienu žodžiu, reikia Liubos kavalierių identi-
fikuoti ir rasti.
Docenka jau rengėsi paklausti "kaip rasti?", bet staiga nutilo.
Maždaug per penkiasdešimt metrų nuo to namo, į kurį jie ir ė jis
pamatė mašiną, šalia kurios stovėjo du vaikinai. Vieną iš jų jis labai
gerai atsiminė, visai neseniai, vos prieš kelias dienas su juo kalbė­
josi, kai tikrino jo alibi aktorės Chalipovos ž metu.
Vaikinas iš Ruslano Bagajevo grupuotės, pravarde Samsonas. Ant-
rojo Michailas anksčiau sutikęs nebuvo, bet jo išvaizda ir manieros
nekėlė abejonių: to paties plauko tipas. Abu erdviomis tamsiomis
kelnėmis ir rudomis trumpomis striukėmis, pakeltomis apykaklė­
mis, abu šiek tiek nesiskutę ir maždaug vienodo ū Tiesiog bro-
liai dvyniai. Skiriasi tik tuo, kad Samsonas ilgais plaukais, surištais į
trumpą uodeg ė o jo porininkas trumpai kirptas.
- Nagi, palūk ė - jis sulaikė Selujanovą už rankovės. - Ko
č Bagajevo berniukas valkiojasi?
- Kuris? - susidomėjo Kolia.
- Štai tas . Antrojo nepažįstu, o tas su uodegėle - Samsonas.
Mes tikrinom, ar neprikišęs jis rankų prie Chalipovos žmogžudys-
tės. Klausyk, o gal Kamenskaja teisi, tarp aktorės ir Larisos Riter
bylų yra kažkoks ryšys, ką? Gal nereikia skubeti su Charčenka?
- Greičiausiai Kamenskaja neteisi, - autoritetingai pareiškė
Nikolajus, - bet skubėti nereikia, tas tai tiesa . Eime, pasikalbėsime
su vaikinais. Charčenka niekur nedings, pas jį mes visada spėsim.
Nutaisę linksmus veidus, linguojančia savim pasitikinčių žmo-
nių eisena jie priėjo prie mašinos, šalia kurios stovėjo keista porelė.
- Sveikas, Samsonai, - Docenkos veidas spinduliavo gera-
širdiškumu ir džiaugsmu dėl tokio netikėto susitikimo. - Prisi-
meni mane?
- Kaipgi, - trumpai mestelėjo Samsonas .
Jo veidas, deja, jokio džiaugsmo nerodė.
- Kokia tema domimės Petrovkos rajone? 281
 A. Marinina

- Kur Petrovka, o kur mes, - irgi trumpai, bet visai pagrįstai

atsakė antrasis.
- Na, nesakyk, ne taip jau ir toli, visai šalia, - tęsė Miša. -
Tai vis dėlto, Samsonai, ko tu č lauki, ką?
- O ar tau ne tas pats, viršininke? Aš tiesiog stoviu, nieko
neliečiu, tos tavo aktorės aš nežudžiau, šitai tu jau išsiaiškinai. Ko
dar reikia?
- Supranti, - tęsdamas žodžius ir labai susirūpinęs, į
Selujanovas, - aktorės tai tu gal ir nežudei, bet štai tai , kad tu č
stovi ir nieko nelieti, man nelabai patinka.
- Dar ko?
- Supranti, šitame name gyvena į . Mes ir galvo -
jame, galbūt jis aktorę š anąjį ... O gal ir ne jis . Ė dabar ir
abejojom. O č tu stovi. Ir visos abejonės iš karto dingo. Negerai,
Samsonai, negražiai išeina.
- Baik, viršininke, - Samsonas kalbėjo tuo pačiu tingiu ir ra-
miu tonu, bet akyse pasirodė neramios ugnelės. - Ne į temą šneki.
Niekas iš mūsiškių aktorės nelietė, juk jūs patys patikrinote.
- Bet tu supranti, - vėl pūtė savo dūdą Selujanovas, - mes
irgi manėme, kad jis kaip reikiant viską patikrino, o paaiškėjo, kad
blogai jis patikrino. Daug kas liko neaišku. Jam net papeikimą už
tai i š š ė
Jis metė į Docenką griežtą priekabaus viršininko ž o
Miša tuoj pat, kaip yra priimta, suvaidino susidrovėjusį ir netgi šiek
tiek kaltą.
- Žodžiu, Samsonai, tu mums greitai papasakoji, ko jūs č
sargaujate. Jeigu tai neturi nieko bendro su aktore, mes einame
sau, o jūs liekate stovėti. O jei nepapasakosi, tai mes draugiškai
susiimsim už rankučių ir nužingsniuosim į Petrovką, č netoliese.
Tavo mašiną pa liksim č jos nerakinsim, signalizacijos kol kas
irgi nejungsim, o į Petrovką atėję, greitai š Gogai, kad
Krasnopresnenskajos gatvėje kažkokie prašmatnūs ratai stovi. Ilgai
paskui tu jų ieškosi.
Goga kontroliavo visus automobilių nuvarinėtojus, "dirban-
č Sadovojė Kolco rajone, o tie nuvarinėtojai, viena vertus, buvo
nepaprasti virtuozai, o kita - tokie pat nepaprasti į vagian-
282 tys automobilius ir neatsižvelgiantys į personas. Tai yra iš visų, kas
 TRIJŲ NE DĖSNIS

papuolė - ir iš populiariausių artistų, ir iš nusikaltėlių pasaulio

autoritetų. Kad tik jiems tiktų modelis ir spalva.
Samsonas mąstė taip pat lėtai, kaip ir kalbėjo. Nuo pastangų
krutėjo raukšlės kaktoje, ir joms į taktą mirksėjo trumpos tankios
blakstienos. Jo trumpaplaukis bendras ž įš ir apie nieką ne-
galvojo, todėl operatyvininkams buvo aišku, kad vyresnysis šitame
tandeme būtent Samsonas, tai jis ir sprendžia.
- Reikia paskambinti, - pagaliau iškošė Samsonas, pravėręs
kietai suspaustas lūpas.
- Varyk, - leido Selujanovas. - Tik kad aš girdėčiau .
- Oneapsieisi?
- Neapsieisiu, - patikino jį Kolia. - Kaip Dievą myliu, ne-
apsieisiu. Aš viską suprantu, tu - žmogus priklausomas, tau reikia
leidimo kalbėti. Aš nieko prieš. Skambink. Bet man reikia girdėti,
ką tu kalbėsi. Aš juk irgi priklausomas žmogus, tu elgiesi pagal jūsų
supratimą, aš - pagal instrukcijas. Manau, kad taip teisinga.
Matėsi, kad Samsonas su tokia nuomone nesutiko, jo supra-
timas, kas teisinga, o kas ne, buvo truputį kitoks. Ir jis n egalėjo sau
leisti skambinti Ruslanui tiesiai prieš mento nosį. Bet ir į ne-
paklusti irgi nedrįso . Todėl pasirinko kompromisinį variantą - pa-
ė tris žingsnius į š ir nusisuko į seklius nugara. Taip jam buvo
ramiau.
Iš visko sprendžiant, leidimą pokalbiui jis gavo, nes kai kišo
mobiliuką į kišenę, raukšlės kaktoje jau nekrutėjo .
- Žodžiu, taip, - pradėjo jis. - Č vienas tipas skolingas
pinigų. Jam davė terminą grąžinti. Kol kas jis negrą ž paprašė
terminą pratęsti. Mes kontroliuojame, kad nepabėgtų.
- Gražiai sugiedojai, - pagyrė Selujanovas. - Dabar pakar-
tok tą patį, bet š . Su pavardėmis ir smulkmenomis. Kas
per tipas, kokia pavardė, kam skolingas, kiek.
- Na, tu ir į - atsiduso Samsonas . - Na, tiek to, Rus-
lanas leido, tema ne mūsų, mes tik kontroliuojam. Žodžiu, tas tipas
pardavė vienam laikraščiui komprą* apie vieną firmą, laikraštis
prarijo ir pinigus jam sumokėjo. O paskui paaiškėjo, kad firma tyra,
kaip šventoji po klizmos, ir visa ta kompra iš piršto laužta. Firma

• Kompromituojan č med ž agą 283

 A. Marinina

pareiškė laikraščiui pretenzijas, tipo septyni šimtai tūkstančių iš

karto arba trys limonai* per teismą. Laikraštis pažadėjo septynis
šimtus tūkstančių, o pinigų pareikalavo iš to tipo, kad jis pakišo ne-
pati krintą informaciją. Jokio ryšio su aktore.
- Bet tu supranti, Samsonai, - vėl ė mykti Selujanovas, - aš
su tavim sutikčiau, jei tu man į O tu kažką suki. Kažkoks
tipas, vienas laikraštis, viena firma... Taip reikalai netvarkomi.
Tame name gyvena mano į ir jis, beje, turi pavardę, o
tavo ganoma avelė turi? Taigi man reikia tiksliai žinoti, kad tai ne
vienas ir tas pats asmuo, antraip vėl imsiu galvoti apie aktorę.
- Na, prismaugei. .. Charčenka jo pavardė. Vladimiras Char-
č enka , gyvena keturiasdešimt antrame bute. Viskas, patenkintas?
- O kaip vadinasi laikraštis?
- "Verslo žinios".
- O firma, kurią jie apšmeižė?
- .Praktis Plius". Na ką, viskas?
- Kur č tau viskas, drauguži Samsonai! - nusijuokė Se-
lujanovas. - Tu man dar pasakyk, iš kokios pusės prie to reikalo
Ruslanas prisišliejo? Jis ką, to laikraščio "stogas"?
- Ne, laikraštis Gamzato rankose, - Samsonas linktelėjo
tylioj o porininko pusėn, - štai jo žmogus, Dovlatas.
- O firma kieno itakoje?
- Dronovo, - nenoromis iškošė Samsonas.
- O te te! Ir ko gi tu man, drauge mielas, giedi, kad tai neturi
nieko bendro su aktore? Negerai, negražu taip.
- Na, viršininke, na, duona prisiekiu! Tai, kad aktorė buvo
Dronovo boba, tai viena, o firma - visai kas kita. Laikraščiui reikia,
kad jam grąžintų pinigus, o firmai spjaut, jai vienodai rodo, jai jau
sumokėjo. Gamzatas su Ruslanu susitarė. Na, tipo, kad Ruslanas
padėtų, atseit jie abu sandėrio garantai.
- Kokio sandėrio?
- Na, ne sandėrio, o sutarties, kad jei laikraštis sumokės
septynis šimtus tūkstančių, tai firma triukšmo nekels ir laikraščio i
teismą, reikalaudama trijų limonų, nepaduos. Todėl mes č kartu
ir stypsom - vienas Gamzato žmogus ir vienas Ruslano.

284 • Milijonai
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Docenkai pabodo stovėti tylomis ir vaidinti nusikaltusį paval-

dinį. Jis baisiai sušalo ir panoro pakalbėti. Gal bus š
- Nikolajau Aleksandrovičiau, panašu, kad Samsonas tiesą
sako, - nedrąsiai į jis. - Bet reikėtų patikrinti.
- Patikrinsim, - grėsmingai pažadėjo Selujanovas. - Tie-
siog dabar ir patikrinsim. Kas firmoje vyriausias? Pavardę žinai,
Samsonai?
- Č Igoris Vasiljevičius - vyriausias. Galite jo pa-
klausti, jis viską patvirtins.
- Paklausim, nesijaudink. Ką dar žinai?
- Dar Achalaja. Olegas, tėvavardžio nežinau .
- Kas jis toks ten?
- Č pavaduotojas. Viskas, viršininke, dabar jau tiksliai
viskas, daugiau nieko nežinau.
- O Č telefonas?
- Ne, ne į tą kreipiatės. Firma su Dronovo, o ne Ruslano "sto-
gu", mes tik taip - padedam, paslaugas teikiam.
- O laikraštis patvirtins? - vėl į Docenka. - Ar tik
firma? Tu suprask, Samsonai, mums tavo žodžius reikia patikrinti.
Kas gali patvirtinti?
Apie laikraštį Samsonas nieko tikro pasakyti negalėjo ir klau-
siamai atsisuko į ramiai stovintį porininką Dovlatą.
- Doviatai, ko tyli? Apie laikraštį klausimas - tau.
Dovlatas tylėdamas ištraukė iš kišenės laikraščio savininko
vizitinę kortelę ir ištiesė Selujanovui, matyt, pripažindamas jį virši-
ninku. Selujanovas paėmė kortelę ir griežtai pasižiūrėjo į Samsoną
ir Dovlatą.
- Na, ž aš viską patikrinsiu. Labai jau dažnai man tas
jūsų Dronovas pasitaiko. Negerai, negražu. Jei paaiškės, kad kažkas
ne taip, aš jus surasiu. Juk suprantat, kad surasiu?
Tiedu abu kartu ir visiškai vienodai nusišiepė.

Suprantama, kad pas Charčenką jie nėjo. Sugrįžo prie Seluja-

novo mašinos, ir Nikolajus greit į krosnelę, kad atšildytų su-
stirusį Docenką, kuris jau kaleno dantimis. Kolios striukė buvo pigi
ir nemadinga, užtat praktiška ir šilta, su ja galėjai nebijoti nei vėjo,
nei lietaus, nei š 285
 A. Marinina

- Kaipgi šitaip Charčenka į - balsiai samprotavo Ni-

kolajus, ir negalėjai suprasti, ar jis užjaučia kolegą, ar rimtai bando
suprasti, kaip tai galėjo atsitikti.
- Tiesiog prarado padorumą, štai ir viskas, - piktai suburbė­
jo Miša, tiesdamas sušalusias rankas i šilto oro šaltini. - Matei, ko-
kiame name gyvena? Už kokius, leisk paklausti, pinigus jis ten butą
nusipirko? Turbūt operatyvine informacija prekiauja kaip turguj.
Dešimt procentų byloms sudarinėti, o devyniasdešimt parduoda
laikraščiams. Ir nieko netikrina, apsileido.
- Pristabdyk, Miša, pristabdyk. Ko į Gal butas
pirktas už žmonos pinigus.
- Oi ir naivus gi tu, Kolia, nors ir antrą kartą ženotas, - į ė
Michailas, pacitavęs paties Selujanovo neseniai pasakytą frazę. -
Jeigu moteris turi tiek pinigų, tai kuriam galui jai elgeta mentas? Ji
gali sau geresni vyrą rasti. Tavo Valiuša štai pasų tarnyboje dirba,
mano Irka apskritai bedarbė, o Charčenkos žmona, taip išeina,
š princesė, ar ne?
- Negalima būti tokiam cinikui, - griežtu mokytojo tonu
tarė Kolia, - o jeigu tai meilė? Ž dabar, kas išeina. Charčenka
neturi išeities, jam reikalingi pinigai, ir dar dideli. Iš kur jų gauti?
- Žmonos paprašyti, - kandžiai pasufleravo Docenka . - Tu
juk manai, kad jo žmona turtinga.
- Vadinasi, ne tokia jau ir turtinga, jeigu nepaprašė. Dar iš kur?
- Turi galvoje Larisą? Manai, jis prisiminė, kad buvusi prieš
š metų jo nuotaka dabar milijonieriaus žmona , ir nutarė pra-
šyti jos pagalbos?
- Na, sakykim, - atsakė Nikolajus nekonkrečiai. - O ką, ar
bloga versija?
- Tai nevyriška, Kolia. Pats pagalvok. Skambinti moteriai,
kuri beveik prieš trejus metus tave paliko dėl turtingo tipo, sutrypė
tavo meilę ir išmetė i atmatų duobę? Ir ne šiaip sau paskambinti,
atseit paklausti, kaip reikalai, o paprašyti pinigų. Ir paprašyti tiesiog
taip, kaip dovanos, o ne paskolinti, nes atiduoti nėra iš ko. Gali tai
isivaizduoti?
- Negaliu, - sutiko Selujanovas. - bet galiu isivaizduoti kai
ką kita. Jis skambina jai nevilties minutę ir pasakojasi, kaip į
su pinigais. Larisa, jausdamasi kalta dėl išdavystės, pati pasiūlo savo
286 pagalbą. Pati, supranti?
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Ir iš kur ji turi tokią sumą? Tu ką, Kelia, atsibusk. Tokius pi-

nigus reikia išimti iš banko sąskaitos, o ne iš kišenės išsitraukti. Be
to, jeigu ji būtų turėjusi tiek pinigų, vyras būtų tai pasakęs. Sakytų,
paprašė ar iš namų seifo pasivogė .
- O jei blizgučiais? - pasiūlė Selujanovas kitą variantą. -
Vyras galėjo dovanoti Larisai tikrai brangias dovanas, ypač jiems
susituokus. Ji neabejotinai galėjo turėti aukso, platinos, briliantų už
tokią sumą.
- Labai gali būti, - noriai sutiko Miša. - Č idėja. Ji turi
blizgučių ir siūlo juos Charčenkai. Kaip pasiteisinti vyrui, ji su-
galvos paskui. Pavyzdžiui, pasakys, kad dėl kažkokios priežasties
nunešė meistrui į ateljė, o ten juos pavogė. Vagystę galima insceni-
zuoti, tai ne problema. Tu ž Kolia, kaip viskas sutampa!
- Sutampa. Larisa atneša blizgučius į ateljė, kad atiduotų juos
Charčenkai. Ir kurgi jie?
- Juos pagrobė žudikas , Kolia. Kažkas sužinojo, kad ji at-
nešė brangenybes, atėjo anksčiau Charčenkos, ją nužudė ir viską
pagrobė .
- Esi tikras, kad žudikas - ne pats Charčenka?
- Nežinau. Tik kam jam žudyti? Kur motyvacija?
- Kad nereikėtų atiduoti skolos .
- Kolia, neužmiršk, Charčenka - mūsų kolega, jis toks pat
mentas, kaip ir mes su tavimi. Jis puikiausiai supranta, kad su bliz-
gučiais jis sudegs pačią pirmą dieną. Ž bus rezonansi-
nė, vyras garantuotai pateiks juvelyrinių dirbinių sąrašą, Charčenka
niekur negalės jų parduoti. O jeigu laikraštis jo skolą priims natūra,
tai po ž ir po pirmųjų pranešimų spaudoje, kur bus
paminėtos brangenybės, jam tuos blizgučius mes į snukį ir pareika-
laus ž amerikoniškų popierėlių. Ten irgi ne kvailiai sėdi. Juoba
"stogą" jiems teikia Gamzatas, o su juo juokauti pavojinga, tai žino
visi.
- Gerai, į - Selujanovas su pasimėgavimu u ž ė
atitraukė sėdynę ir ištiesė kojas . - Vadinasi, kažkas turėjo sužinoti,
kad Larisa atnešė briliantus į ateljė. Ir dar tas "kažkas" turėjo žinoti,
kada maždaug jų ateis Charčenka. Jis juk negalėjo pavėluoti ir atsi-
rasti nusikaltimo vietoje, kai ten jau nieko vertingo nebus. Pagalve-
kim, kas tai galėtų būti. 287
 A. Marinina

- Pagalvokim, - be entuziazmo sutiko Docenka.

Ta diena jam buvo tokia ilga... Atrodė, jog trijų valandų lauki-
mas oro uoste buvo ne šiandien, o praeitą savaitę. O diena dar ne-
buvo pasibaigusi, ir jis rengėsi suspėti sumontuoti naujus č
naujajame bute. Turbūt nespės.
- Klausyk, - jis staiga pasisuko į Nikolajų, - ar neatsimeni,
kurios dienos laikraštyje buvo išspausdintas šmeižikiškas straipsnis
apie tą firmą? .Praktis Plius", rodos.
- Ne tik neprisimenu, o paprasčiausiai nežinau, aš jo neskai-
č Aš apskritai to laikraščio nes kaitau. Bet tu teisus, straipsnį
reiktų susirasti. Svarbu sužinoti, kas jį parašė. Mes su tavimi, Miša,
sunkiais keliais neklaidžiosim, paieškosim lengvesnių.
Selujanovas greitai surinko Kamenskajos telefono numerį.
- Pagarba raišiesiems nuo alkanų ir pavargusių, - linksmai
pasveikino jis ją. - Nori suteikti neįkainojamą pagalbą draugams?
Ten tu turi kompiuterį, jis prie interneto prijungtas? Puiku. Man
reikia, kad tu rastum laikraščio "Verslo žinios" svetainę ir pasižiūrė­
tum, kas ir ką parašė apie .Praktis Plius" firmą. Į Š
Vadinasi, taip, publikacija pasirodžiusi neseniai, manau, mėnesio
laikotarpyje. Pasi ž ė kas ją pasirašė ir tada pasiži ū ką anks-
č maždaug per pastaruosius metus, dar yra parašęs tas autorius.
lr apie ką . Užduotis aiški? Aistringai bučiuoju, tavo Selujanovas.
Prieš miegą vėl paskambinsiu.
- Na, tu ir į - nutęsė Docenka, ir buvo neaišku, ko jo
balse daugiau - susižavėjimo ar priekaišto.

Selujanovo prašymas Nastiai pasirodė nesunkiai išpildomas,

bet visiškai nesuprantamas. Turbūt vaikinai atkasė kažkokią naują
informaciją ir sprendžiant iš jos verslinio atspalvio ji siejasi su Vale-
rijumi Riteriu. Ką ir kalbėti, jis ir jo motušė - daugiau negu keistos
figūros, ir visai suprantama, kad operatyvininkai ieško kokių tik
į kelių, kuriuose jiems gali pasitaikyti kas nors, kas bent
kiek išryškintų stambios konsultacinėsfirmos savininką. Gaila, kad
Kolia nieko nepaaiškino, tada Nastios paieškos galėtų būti labiau
logiškai pagrįstos ir tikslingos, bet ką padarysi - jei nepaaiškino,
288 vadinasi, negalėjo. Gal skubėjo . Arba kalbėjo, kažkam girdint.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Tiesa, ši vakarą ji turėjo šiek tiek kitokių planų ... Iš ryto atva-
žiavo Č jie taip šauniai pasivaikščiojo - Nastia išsilaikė
beveik valandą ir baisiai didžiavosi savo pasiekimais. Paskui, kaip
ji ir svajojo, ilgai sėdėjo apsikabinę prieš deganti ž ir kalbėjosi
apie trijų ..ne" dėsni ir apie mįslingą skausmo kojoje ir psicholo-
ginių problemų ryši. Keista, bet Aleksejus iš žmonos nesijuokė,
į ė jos klausėsi, o paskui pasakė:
- Asia, aš nieko tame nesuprantu, aš niekada apie tai negir-
dėjau. Bet jeigu tai veikia, matyt, kažkas č yra. O tai, kad veikia,
man visiškai akivaizdu, aš ir pats matau, ir daktaras vakar tai pa-
tvirtino.
Ir bandė kartu su Nastia prisiminti visus atvejus iš savo ir kitų
biografijų, kurie galėtų pailiustruoti taisyklę ..nedaryk, nesakyk ir
negalvok nieko, ko tavęs neprašo". Kartais tie atvejai tik juokino, o
kartais gąsdino savo netikėtu realumu.
Jie į i tą ž ir nenutraukė jo net tada, kai Č istia ko ­
vas pradėjo ruošti pietus.
- Ar mes ko nors laukiam? - paklausė jis. - Aš turiu galvoje
svečius.
- Lyg ir ne, - atsakėNastia. - Nebent mūsų filologas atva-
rytų, išalkęs pamaskvės keliuose.
- O iš tavo vaikinų niekas ne užgrius?
- Ne, jie šiandien ir rytoj ars iki prakaito, jiems Olšanskis
tokius terminus nustatė, kad nebus kada atsikvėpti.
- Gerai, tada ruošiu trims, - nusprendė Lioša .
Sprendimas buvo teisingas, nes filologas automėgėjas iš
tikrųjų pasirodė. Kaip ir reikėjo tikėtis, jis ir vėl ilgai drovėjosi ir
atsisakinėjo nuo pietų, bet galiausiai leidosi į ir sėdo prie
stalo. Pavalgęs jis pareiškė, kad nenori savo buvimu į ir jeigu
Nastia sutiks atsakyti dar i kelis klausimus, jis paklaus, užsirašys at-
sakymus ir tuoj pat išvažiuos. Nastia neprieštaravo.
Samarinas išsitraukė storą sąsiuvini, kuriame keli lapai jau
buvo prirašyti.
- Aš užsirašiau, ką vakar jūs man papasakojot, - paaiškino
jis drovėdamasis . - Turbūt supainiojau ką nors ar prikūriau. Gal
pažiūrėtumėt?
Ž jai nesinorėjo . Jeigu tekstas būtų spausdintas, Nastia, 289
 A. Marinina

žinoma, būtų linkusi skaityti, bet šifruoti svetimą raštą - ne jau,

atsiprašau.
- Jūs man garsiai paskaitykit, - paprašė ji. - Jūs savo raštą
lengviau į skaitysit,
Kovodama su sotumo kvaituliu, Nastia prigulė ant sofos, ap-
siklojo pledu, pasodino Samariną i krėslą ir pradėjo klausytis. Jis
nieko neprikūr ė viską suprato ir užsirašė trumpai ir aiškiai. Ką gi,
visai imanoma, kad jam pavyks parašyti visai neblogą detektyvą.
Galva jo, šiaip ar taip, dirba visiškai normaliai.
Valentinas vėl pradėjo klausinėti, ir Nastia pamažėle į ė
i procesą, ė išsamiai aiškinti, prisiminė ivairius į atsitiki-
mus ir sudėtingas situacijas. Pabaigęs po pietų tvarkytis virtuvėje,
Č prisidėjo prie jų, atsisėdo ant sofos prie Nastios istiakov
kojų
ir susidomėjęs klausėsi, vis į i pokalbi. Paaiškėjo, kad
į atsitikimų ir sudėtingų situacijų iš tardytojų ir kriminalinės
paieškos gyvenimo jis žino nemažai, žinoma, iš žmonos pasakoji-
mų,bet pati Nastia nepaliovė stebėtis, kad visa tai laikosi jo galvoje.
Ji jau spėjo daug ką užmiršti, o Lioša prisimena ...
Ji staiga prisiminė, kad norėjo pasižiūrėti televizorių. Pla-
nuotas trumpas pokalbis netikėtai pavirto prisiminimų vakaru
ir gerokai užtruko . Kiekgi praėjo laiko? Šiandien turėjo prasidėti
režisieriaus Konstantino Ostrovskio filmų retrospektyva jo šešias-
dešimtpenktojo gimtadienio proga, ir televizijos programoje ji per-
skaitė anonsą apie dideli interviu su juo. Nastia norėjo savo akimis
pamatyti ž bylos liudininką, pasižiūrėti, kaip jis elgia-
si, pasiklausyti, kaip kalba. Kartais tai būdavo labai naudinga.
- Lioša, aš laidos nepraleidau? - paklausė ji išsigandusi,
nutraukusi savo pasakojimą apie tai, kodėl tardytojai vieną kartą
reikalauja griežtai paisyti į o kitą kartą ž i pažeidimus
pro pirštus, o pasitaiko, kad net juos skatina.
Č pasižiūrėjo i laikrodį . isti
- Dar pusė valandos, - nuramino jis ž
Ir kaip tyčia lygiai po pusvalandžio paskambino Selujanovas
su savo nelabai suprantamu prašymu . Nastia nusi metė pledą ir nu-
slinko nuo minkštos sofutės.
- Einu i viršų, Selujanovas prašė internete panaršyti.
290 - O laida? Tu juk norėjai pasižiūrėti, - paniuro Č .
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Lioša, į man į kasetę, gerai? Aš paskui pasi ž

- Nei gėdos, nei sąžinės tas tavo Selujanovas neturi, - bur-
bėjo Aleksejus, karštligiškai ieškodamas tinkamos kasetės, nes
televizoriaus ekrane jau mirgėjo į titrai. - Kas šitoje tavo
kasetėje?
- Č apie meilę, gali į š į aš jau pasižiūrėjau. Kažko -
kie paistalai.
Ji užlipo į antrą aukštą, į kompiuterį, internetą. Į
kodėl Selujanovas mano, kad tas laikraštis turi savo svetainę? Tiek
to, net jei ir neturi, yra daug vietų, kur galima rasti reikalingą pub-
likaciją. Tiesa, tam reikia daugiau laiko.
Laimė "Verslo žinios" savo svetainę turėjo. Nastia į paieš-
kos ž .Praktis Plius", ir tuoj pat rado straipsnį, pasirašytą Piotro
Maskajevo. Iš tikrųjų visai neseniai paskelbtas. Ir kam jis Selujano-
vui reikalingas? Kitam paieškos žodžiui "Maskajevas" kompiuteris
pateikė jai dvi dešimtis publikacijų per pastaruosius šešis mėnesius,
o iš viso nuo metų pradžios jų buvo trisdešimt aštuonios . Visą tai
skaityti ekrane būtų buvę labai kvaila, kad ir su akiniais, todėl Nas-
tia pridėjo į spausdintuvą popieriaus ir išspausdino visus Maskaje-
vo straipsnius.
Na štai, dabar galima išjungti kompiuterį, į patogiau,
pasidėti prieš save š popieriaus lapą ir atsiduoti savo mėgsta­
mai veiklai - analizei.
Žemyn ji nulipo pusę dvyliktos. Č sėdėjo su didžiu-
liu garuojančiu puodeliu rankoje ir ž kovinį filmą .
- Mūsų automėgėjas prašė su tavimi atsisveikinti, jis neno-
rėjo tavęs trukdyti, - neatitraukdamas akių nuo ekrano, pranešė
Lioša. - Jei nori arbatos, pilkis - vanduo ką tik užviręs.
- Aš valgyti noriu, - aikštingai pareiškė Nastia.
- Tada kol kas tyliai pasėdėk, kai bus reklamos pertrauka, aš
tau atnešiu. Gerai?
- Nejau taip į kad negali atsiplėšti? - paklausė ji pa-
vydžiai.
- Nezyzk, - paprašė vyras. - Kartą per š metų padorus
filmas pasitaikė, leisk pasižiūrėti, ką?
Nastia beviltiškai numojo ranka ir nušliaužė į virtuvę. Jau visai
vėlu, kodėl Selujanovas neskambina? Pats juk sakė, kad ..prieš mie- 291
 A. Marinina

gą" paskambins. Ar gali būti labiau ..prieš"? Be dvidešimt dvylika.

Davė užduotį, o rezultatais nesidomi. Arba taip užsiėmęs, kad ne-
turi kada net paskambinti? O gal kažkas atsitiko?
Ji atsiriekė storą juodos duonos riekę, užsidėjo ant jos š
kotletą, pasistatė prieš save ant stalo stiklainį mažų marinuotų
agurkėlių. Č būtų jai patiekęs tą patį, tik pašildytą, su gar-
nyru ir lėkštėje. Nieko, tiks ir taip, skrandyje viskas sušiIs, ir jam,
skrandžiui, visiškai vis tiek, ar iš lėkštės viskas į jį pateko, ar iš stik-
lainio ir nuo duonos riekės. Tiesa, jam ne tas pats, kai į jį kraunama
mėsa su duona, jis į iš tokio derinio auginti papildomą
svorį, o su antsvoriu reikia kovoti. .. Na, gerai, vienas kartelis - nie-
ko baisaus, džinsai vis tiek jau nesueina.
Sutvarkiusi mėsą su duona ir ištraukusi iš stiklainio paskutinį
agurkėlį, Nastia neišlaikė ir surinko Selujanovo mobiliuko numerį.
- Kodėl neskambini? - susirūpinusi paklausė ji. - Kažkas
atsitiko?
- Kad tau liežuvis nud ž nekranksėk. Aš ką tik namo par-
sibeldžiau. O tu, ko gero, baigei?
- Baigiau, tik jokios iš to naudos, nes nežinau, kas būtent tave
domina.
- Straipsnį radai?
- Radau ir straipsnį, ir autorių, ir visas jo š metų publikaci-
jas. Jis, beje, gana produktyvus.
- Ką nors radai?
- Kolia, juk aš nežinau, ko ieškoti! - supyko Nastia. - Tu
mane patamsiais vedžioji . Pasakytum iš karto, ko konkrečiai tau
reikia, iš mano darbo būtų daugiau naudos.
- Asia, aš pats nežinau, ko man reikia, - prisipažino Niko-
lajus . - Palauk, aš tau miesto telefonu paskambinsiu, nes mano
baterijos jau dvesia.
Jis paskambino ir trumpai papasakojo Nastiai apie šios dienos
susitikimą su Bagajevo ir Gamzato parankiniais.
- Aš ir pagalvojau, jei Charčenka gaudavo informaciją visą
laiką iš to paties šaltinio ir parduodavo ją vis tam pačiam žurna-
listui, tai iš publikacijų galima kažkaip tai nustatyti. Supranti, jis
galėjo kreiptis pagalbos į draugus, į buvusią nuotaką, o galėjo ir
292 į savo š al t i n į Atseit tu mane pakišai, davei klaidingą informaciją,
 TRIJŲ NE DĖSNIS

dabar padėk išsisukti, duok pinigų. Sakykim, šaltinis pinigų neturi,

bet juk Charčenkagalėjo sau svarstyti, i ką dar galima būtų kreiptis.
lr galėjo jam papasakoti, kad Larisa sutiko padėti, ž perduoti
pinigus arba brangenybes . Pati Larisa vargu būtų kam nors sakiusi,
kad vyro dovanas atiduoda buvusiam meilužiui, taigi iš jos pusės
informacijos apie blizgučius nutekėjimas mažai tikėtinas. O štai iš
Charčenkos pusės visai imanomas. Žmonai jis, be abejo, nepasakė,
nes nepadoru imti tokias vertybes iš buvusios meilužės. O šaltiniui
galėjo pasakyti. lr tas šaltinis galėjo nesusilaikyti nuo pagundos ir
arba pats ė veikti, arba pardavė informaciją, arba ką nors pa-
samdė. Pinigai juk nemaži, aš net pasakyčiau, milžiniški pinigėliai.
- O č ne iš piršto laužta? Iš kur jūs su Miša ištraukėt, kad
Charčenka kreipėsi i Larisą ir kad ji sutiko jam padėti? Juk jūs č
patys išgalvojot, - suabejojo Nastia.
- Iš pradžių išgalvojom, o paskui sugalvojom, kaip patikrinti.
- lr ką, patikrinot?
- Kaip č tau pasakius, - Selujanovo balse pasigirdo gudri
š - Netiksliai. Netiesiogiai. Mes nuvažiavome pas Riteri
ir paprašėme jo prie mūsų akių patikrinti, ar visi Larisos papuošalai
vietoje.
- lr paaiškėjo? ..
- Kad jų nėra . Ne visų, žinoma, kažkas likę. Bet labai daug
ko nėra . Dėžutės seife yra, tačiau daugiau kaip pusė iš jų - tuščios.
Anot Riterio, dingo labai brangūs papuošalai su stambiais brilian-
tais. lr svarbiausia, į jis net negali tiksliai pasakyti, kada
būtent jie prapuolė, nes dėžutės visos vietoje, o i vidų pasižiūrėti
jam neateidavo i galvą. Ž jeigu Charčenką iki šiol gano, vadi-
nasi, jis pinigų laikraščiui negrąžino, išeina, kad iš Larisos jis jų ne-
gavo. Vienu žodžiu, kuo daugiau mes su Miša galvojame, tuo labiau
viskas susieina ties šaltiniu, iš kurio Charčenka gaudavo informaci-
ją. Tai vienintelis žmogus, su kuriuo jis galėjo aptarinėti situaciją ir
svarstyti, kaip iš jos gelbėtis.
- Aišku. O tu nebijai, kad kai tik tu prie to gyvybės šaltinio
prisiartinsi, jis nuo tavęs tiesiu taikymu nuskuos pas Charčenką
skųstis? lr nemalonumų tu tada turėsi per akis , jei dar, neduokdie,
paaiškės, kad suklydai.
- Asia, č jau mano problema padaryti taip, kad neskuostų,
aš juk ne pirštu penėtas. Man tik suprasti, kas tas šaltinis . 293
 A. Marinina

- Štai dabar aišku, ko tau reikia. Galėjai iš karto pasakyti. Beje,

ar tau neatėjo į galvą, jog iš tikrųjų Riteris galėjo kur kas anksčiau pa-
stebėti, kad briliantai dingo, ir iš pykčio ar pavydo nušauti ž
- Neatėjo, - nustebęs prisipažino Selujanovas.
- Tai tegul ateina, - patarė Nastia.
- Velnias, juk taip paprasta ... O kurgi ji juos dėjo?
- Slaptam meilužiui, pavyzdžiui, padovanojo. Arba drau-
gužei lesbietei. Beje, ž kartais ieško ne pagal ž
motyvus, o pagal į Šalia Larisos lavono mėtėsi pistoletas, jei
gerai atsimenu, .Beretta", Tu to neužmiršai?
- Aš tai neužmiršau, tik prie ginklininkų irgi eilės, kaip ir prie
visų. Laukiam atsakymo.
- Tu juk gyreisi, kad turi kaip prie jų prieiti. Melavai?
- Ne, nemelavau. Aš ten turiu pažįstamą š ginklų
ekspertą, o š - ne. O be to, kas aš toks. Riter byla Pet-
rovkoje, o aš tik taip neturtingas giminaitis . Štai jeigu pirmadienį
Olšanskis bylas sujungs į vieną, tada ir aš turėsiu teises.
- Aha, ir pareigas, - nusijuokė Nastia.
Ji pasiėmė pagal Maskajevo straipsnius sudarytą lentelę ir pra-
dėjo išsamiai dėstyti Selujanovui savo tyrimų rezultatus .
Kovinis filmas, taip sudominęs Č is ti a kov ą , baigėsi pusę pir-
mos naktį. lki tos malonios akimirkos tokių filmų nemėgstanti
Nastia sėdėjo virtuvėje ir ž į sudarytą lentelę, bandydama
bent kažką joje pamatyti. Bet nieko nepasimatė. Gal ji pavargo, o
gal nuo tinginiavimo atbuko. O gal ten ir iš tikrųjų nieko nebuvo.
Š garsai už sienos nutilo, į virtuvę užsuko Č i st iakova s.
- Pavalgei pati? Š savarankiška mergaitė. Tai kaip,
gulsim miegoti ar nori į savo režisierių pasižiūrėti?
Pasižiūrėti norėjosi. Bet ir gultis norėjosi. Ir miegoti.
- Pabandykim ir tą, ir tą, - pasiūlė ji. - Pasiklosim patalą,
atsigulsim, ir aš pasi ž o tu paskaitysi.
Nastia nusiprausė, išsivalė dantis, į į pižamą ir su pasi-
mėgavimu išsitiesė vėsiuose pataluose. Lioša į į knygą, o ji
persuko juostą ir pradėjo ž interviu su režisieriumi Olšanskiu.
Kinematografo metras darė smarkiai geriančio, tačiau sėkmingai
nugrimuoto žmogaus į Žodžiu, kaip šešiasdešimtpenkia-
294 metis jis atrodė gana gerai, o kalbėjo šiaip sau .. . Nastia per savo
 TRIJŲ NE DĖSNIS

gyvenimą matė daugybę į girtumo laipsnio ž taip pat

esančių į alkoholizmo stadijose ir lengvai galėjo atpažinti
piktnaudžiaujanti velnio lašais, net jeigu jis šiuo metu ir blaivus
kaip stiklas.
- Atrodo jis klasiškai, - sumurmėjo ji pusbalsiu. - Sotus,
patenkintas, snukis ekrane netelpa.
- Beje, - tuoj pat atsiliepė Lioša, neatsitraukdamas nuo kny-
gos, - mūsų draugas filologas sakė, kad gyvenime Ostrovskis kur
kas liesesnis, ta prasme, ne toks apkūnus. Aš girdėjau, kad televizi-
jos ekranas prideda kelis vizualius kilogramus.
Nastia prisiminė Juros Korotkovo draugę ir sutiko, kad tai, ko
gero, tiesa . Ekrane aktorė Ira Savenič atrodė kur kas stambesnė, nei
buvo iš tikrųjų. Ir jau migdama Nastia Kamenskaja nusprendė, kad
nė už ką nesutiks filmuotis televizijai, kol vėl nepradės tilpti savo
džinsuose. Lyg ją būtų kas nors kvietęs...

Nakti iš šeštadienio i sekmadieni Miša Docenka miegojo be-

veik laimingas. Vis dėlto jis spėjo sumontuoti naujus č O
svarbiausia - jie su Kolia Selujanovu padarė kolosalų šuoli Larisos
Riter ž tyrime.
Tačiau jau sekmadienio vidudieni laimės kaip nebūta. Jam pa-
skambino Valerijus Riteris.
- Aš norėjau jums pranešti, kad visi Larisos papuošalai atsi-
rado.
Jo balse nebuvo nei džiaugsmo, nei į Nors koks č
gali būti džiaugsmas, kai rytoj žmonos laidotuvės. Antra vertus,
Riteris galėjo žaisti kažkokį savo ž juo tikėti negalima ...
- Kur?! - vos nesuriko Miša.
- Pas jos motiną. Man ką tik paskambino Svetlana Ievgen-
jevna ir paprašė atsiimti briliantus, jie pas ją. Vakar ji buvo tokios
būklės, kad jų neprisiminė.
- Kaip jie pas ją atsirado? - nusiminęs paklausė Michailas.
- Lara atidavė motinai nešioti. Lara labai mylėjo Svetianą
Ievgenjevną, ji norėjo, kad motina gražiai atrodytų ir nešiotų bran-
gius papuošalus. Pati Larisa jais niekada nesipuošė.
- Kodėl? 295
 A. Marinina

- Jai nepatiko briliantai, ji mėgo kitus brangakmenius. Vis-

kas, kąji nešiojo, guli namie, jūs pats matėt.
- Kam gi jūs jai pirkot briliantus, jeigu ji jų nenešiojo?
- Gerbiamas jaunuoli, mano padėties vyras privalo pirkti
žmonai briliantus, o ne bižuteriją. Be to, tai gera lėšų investicija.
- Ačiū, kad paskambinote, Valerijau Stanislavovičiau, -liūd­
nu balsu padėkojo Docenka. - Prašau jūsų būtinai paskambinti,
kai gausite papuošalus . Man svarbu žinoti, ar vis dėlto jie visi, ar
nieko netrūksta . .
- Aš paskambinsiu, - pažadėjo Riteris šaltai.
Štai ir pasaka baigta. O kokia buvo pasakėlė - tokia stebuk-
linga, tiesiog svaigino.

15 SKYRIUS

Mišos Docenkos skambutis, pranešantis, kad Larisos Riter

brangenybės niekur nedingo, kažkodėl Nastios nenustebino. Dar
penktadieni tardytojo Olšanskio kabinete paleistas surinktos in-
formacijos perdirbimo mechanizmas nebuvo sustojęs nė sekun-
dę - nei ir miegant, nei širdingai š su Č ir
to perdirbimo rezultatai sakė, kad Riterių briliantai turi atsirasti. Jie
ir atsirado. Tik reikėjo patikrinti dar vieną dalyką. Tiksliau, tikrins
paskui, iš pradžių ji reikėjo bent jau apčiuopti.
Nastia vėl į ė kompiuteri ir pasidėjo prieš save vakarykš-
tę lentelę. Ji toli gražu nesitikėjo visko rasti, bet jeigu teisingai spėja,
tai bent jau kažkas būtinai atsiras. "Niekada taip nebūna, kad nieko
nebūtų .. :' Kas tai pasakė? Ji jau neatsiminė, bet pačią frazę kartojo
reguliariai. Visada kas nors būna. Viskas palieka pėdsakus. Proble-
ma tik, ar moki tuos pėdsakus rasti. Ir, žinoma, reikia sėkmės, kur
jau be jos .
Pietų ji atsisakė, pasitenkinusi kavos puodeliu ir mažais ga-
baliukais supjaustytu glaistytu šokoladu vafliniu torčiuku, kurio
Č atnešė jai i viršų. Į i darbą, Nastia visiškai už-
miršo nesusisegančiusdžinsus ir savo sprendimą vartoti vien neka-
296 loringą maistą, o susigriebė tik tada, kai išėjusi iš interneto pradėjo
 TRIJŲ NE DĖSNIS

rinkti nuo neatsargaus judesio pasklidusius ant grindų lapelius su

savo užrašais. Pakako jai pasilenkti, ir ankšti džinsai tuoj pat save
priminė. Kokias penkias sekundes Nastia abejojo ir negalėjo apsi-
spręsti, ar verta jai jaudintis ir save barti, ar neverta, bet nusprendė,
kad, ko gero, neverta. Nes džiaugsmas vis dėlto buvo didesnis. Jos
spėjimas pasitvirtino.
Į ką apie tai pasakys Olšanskis? Septintą valandą pa-
skirtas susirinkimas jo namuose. Lioša ją nuveš i Maskvą ir paliks
pas Olšanskį, o pats, kol sekliai tarsis, važiuos kažkur savo reikalais.
Rodos, jis rengėsi i autoservisą uždažyti ka ž į ėž
- Lioša, mes pasivaikščioti eisim? - paklausė ji nulipusi
žemyn.
- Tu eisi.
- Otu?
- O aš paskaitysiu, man reikia š monografiją šiandien pri-
baigti, o rytoj greitai parašyti jai recenziją, nes visi terminai jau
praėję.

- Gaila, - ji nuoširdžiai nusiminė.

Ji norėjo pasikalbėti su vyru apie Anitą Volkovą, užduoti jam
kelis klausimus apie tai, ką jis tikrai geriau už pačią Nastią išmano.
Bet jis irgi turi darbo, ne tik ji viena, o argi kas nors sakė, kad Liošos
darbas mažiau svarbus? Tiek to, savo klausimus ji spės jam užduoti
pakeliui i Maskvą, kelias netrumpas, galima daug ką aptarti.
Ji sąžiningai pasivaikš č kiek buvo pasiskyrusi, ir su malo-
numu pastebėjo, kad iš tikrųjų koją ė skaudėti tik i pačią pabaigą,
maždaug keturiasdešimt penktą minutę. Nepaprastas progresas!
Pusę š jie išvažiavo i Maskvą.
- Lioša, ar gali man pasakyti, kuo inžinerinės fizikos institu-
tas skiriasi nuo visų kitų aukštųjų technikos mokyklų? Tiksliau, ne
tai. Kuo jis skyrėsi prieš dvidešimt penkerius metus?
- Na, ir klausimas! - Č neslėpė nuostabos. - Č
kas, paprastas smalsumas ar dėl reikalo?
- Dėl reikalo.
- Į jūs gyvenate, vaikinai. Lavonai šiandieniniai, o aukš-
tosios technikos mokyklos ketvirčio amžiaus senumo. Gal tau pa-
pasakoti apie Trojos kasinėjimus?
- Ne, apie Troją nereikia, papasakok apie MIF!. 297
 A. Marinina

- Na, ką tau papasakoti... Tarp visų aukštųjų technikos mo-

kyklų tais laikais MIFI ir Fizikos technikos buvo patys elitiškiausi.
Pirmoje vietoje buvo kaip tik MFTI, o antroje MIF!. Į i juos buvo
sunku, be pergalių mokyklinėse fizikos ir matematikos olimpiadose
galėjai net nebandyti. Žinoma, buvo ir išimčių, kaip ir visuose insti-
tutuose, pavyzdžiui, priimdavo sporto meistrus, kad jie atstovautų
institutams varžybose. Dauguma absolventų paskui dirbdavo užda-
rose į kosmosas, gynyba, mašinų gamybos priemonės. Iš jų
rinko mokslo darbuotojus ir dėstytojus . Tu man paai škink, kuo tu
konkrečiai domiesi, nes aš nežinau, ką tau pasakoti.
- Konkrečiai, Lioša, aš noriu suprasti, kodėl aukso medaliu
baigusi mokyklą mergaitė, kuri lengvai galėjo į i bet kurią auk š-
tąją mokyklą, matematikos olimpiadų nugalėtoja, renkasi būtent
MIF!, o paskui tampa labai silpna specialiste. Jei ji neturėjo potrau-
kio fizikai, kodėl ji su ja prasidėjo? Juk ji galėjo rinktis bet ką kita,
aukso medalininkei atviros durys beveik i kiekvieną institutą. Baig-
dama mokyklą ji mokėjo dvi svetimas kalbas, galėjo, pavyzdžiui,
stoti i užsienio kalbų institutą ar i filologijos. Vadinasi, buvo tame
MIFI kažkas tokio, kas ją traukė. Štai aš ir noriu suprasti, kas.
- Gal ji kur nors netoliese gyveno? - paklausė Aleksejus. -
Kartais taip būna. Aukštąją mokyklą renkasi arčiau namų, jeigu ten
yra pasirinkta specialybė.
- Kad ne, aš apie tai jau galvojau. Į MFTI jai, žinoma, tektų
važiuoti dar ilgiau, jis juk Dolgoprudno rajone, bet ir iki MIFI nuo
jos namų padorus atstumas.
- Klausyk, gal ji nelaiminga baidyklė?
- Iš kur tu ištraukei? - nustebo Nastia.
- MIFI ir MFTI visada buvo labai mažai mergaičių ir labai
daug berniukų, todėl š rasti vyrą kur kas daugiau nei bet ku-
rioje kitoje aukštojoje mokykloje.
- Ne, Lioša, ji gražuolė kaip reta. Tavo versija nepraeina.
- Gaila, - nusijuokė jis, - būčiau galėjęs didžiuotis savo
į atskleidžiant siaubingą ž Tu manęs klausinėji vis
apie tą pačią Volkovą A. S.?
- Apie ją, - linktelėjo ji. - Niekaip mes jos neišryškinam.
- O kas ne taip? Ar paaiškėjo, kad ji žiauri ž ir maniakė?
298 - Na jau, na jau! - tiesiog mes turime versiją, kad kažkas
 TRIJŲ NE DĖSNIS

tikslingai padaro problemų ž susijusiems su viena šeima ,

ir ieškom kokios nors giliai tūnančios š paslapties. a tu
žinai, kaip ieškomos senos š paslaptys?
- Nežinau. Papasakok.
- Kruopščiai studijuoja visų šeimos narių gyvenimus ir ieš-
ko kokio nors nepaai škinarno, nelogiško žingsnio. Volkovos A . S.
gyvenime viskas buvo logiška ir paaiškinama, išskyrus pasirinktą
institutą. Štai aš į tą faktą ir į
- a ar ne paprasčiau būtų jos pačios paklausti? - visai logiš-
kai paklausė Aleksejus.
- Paprasčiau, - sutiko Nastia. - Tik ji atsakys, kad mėgo
fiziką, jai patiko jos mokytis, ir ji nė nemanė, kad taps silpna mok-
slininke. Štai ir visas atsakymas.
- Iš kur tu žinai, kad ji būtent taip atsakys?
- Jos vyras jau ne kartą yra klausęs. lr gaudavo būtent tą at -
sakymą.
- a gal iš tikrųjų ji beprotiškai mylėjo berniuką, kuris stojo
būtent į Mln ir, kad neišsiskirtų, nusekė paskui jį? Istorijoje pa-
našių faktų būna.
- Č tai jau kažin.
- Kodėl?
- Netelpa į charakterio schemą. a be to, jeigu taip ir būtų
buvę, jos motina būtų tai žinojusi . Tačiau motina nieko tokio ne-
pasakojo.
Ji truputį patyl ė ž i ū rė da rna pro langą į niūrias šlapias rude-
nines gatves. Buvęs Volkovos vyras mano, kad Anita visada gyveno
priverstinį gyvenimą. Kas galėjo ją priversti stoti į inžinerinės fizi-
kos institutą? al Genialu! Ją dar mokykloje užverbavo vakarų žval-
gyba ir pasiuntė į aukštąją mokyklą, kurios absolventai visi iki vieno
dirba į objektuose, kad Anita rinktų informaciją, kuri
yra valstybės paslaptis. Tpfu, kokia kvailystė. lr ateina į galvą ...
- Asia, ar mano atmintis šlubuoja, ar tu tikrai man sakei Vol-
kovos vardą? Man net pasirodė, kad jis kažkoks nerusiškas, - vyro
balsas grąžino ją į ž e m ę
- Anita Stanislavovna, - mašinaliai atsakė Nastia.
- Anita ... Kas tai per vardas? Iš kur jis?
- Jos krikšto motina - ispanė . Anitos motina buvo nėščia 299
 A. Marinina

kaip tik jaunimo ir studentų festivalio metu, ji ten susidraugavo su

mergina iš Ispanijos, ir toji pasisiūlė būti jos vaiko krikšto motina.
Tais laikais dar nemokėta nustatyti vaiko lyties iki gimimo, todėl
Anitos motina ir ta ispanė sugalvojo du vardus - berniukui ir
mergaitei.
- Aha, suprantama. Ir kaip paskui jai gyventi sekėsi su tokiu
vardu? Tais laikais vardai buvo standartiniai, neįprasti nelabai buvo
toleruojami.
- Gyventi jai sekėsi puikiausiai. Iš visko sprendžiant, ji nieka-
da neužmiršo, kad jos krikštamotė iš Ispanijos, todėl studijavo tos
šalies kultūrą, kalbą. Net išmoko šokti f1amenką. Ir gitara puikiai
skambino, muzikos mokyklą baigė. Lioša, aš nesuprantu, kur č
ryšys. Kuo dėtas jos vardas?
- Vardas niekuo dėtas, o štai Ispanija - taip.
- Negi pagalvojai apie šnipus? - į paklausė Nastia. -
Išmesk iš galvos.
- Kokie dar šnipai, Asia , - ė kvatotis Č - Aš
apie kita. Ar daug tau teko sutikti mergaičių, mokančių ispanų
kalbą? Ne suaugusių specialistų lingvistų ar vertėjų, o būtent mok-
sleivių?
- Save, - išdidžiai pasigyrė ji. - Ir dar penkias, kurios kartu
su manimi mokėsi. Apskritai tai Maskvoje buvo mokykla, kurioje
dėstė sustiprintą ispanų kalbą, bet, rodos, visame mieste viena.
Taigi tokių mergaičių daugių daugiausia buvo apie tris šimtus , nors
turbūt mažiau.
- O ar daug iš jų mokėsi skambinti gitara?
Nastia susižavėjusi pasižiūrėjo i vyrą.
- Lioša, koks tu vis dėlto protingas. Ji juk ne tik gitara skam-
bino, bet dar ir saksofonu griežė, tai didelė retenybė tarp moterų.
O tokių, kurios š apskritai nebuvo. Išskyrus Anitą
Riter, Ji buvo unikali. Ji visada norėjo būti ne tokia, kaip visi. Todėl
ji išsirinko institutą, kuriame mažai mergaičių. Su savo išvaizda, su
dviem kalbom ir dar su gitara ir saksofonu, ir su f1amenku, o dar
tarp berniukų fizikų ir uždarame institute, kur vienos paslaptys ir
visos valstybinės . Todėl ir dvi disertacijos, ir kuo greičiau, kol dar
trisdešimt nesuėjo, kad tik ne kaip visi. Kad būtų ž Ir dar
300 tokia, kurios negalima nei pakartoti, nei nukopijuoti. Šokiais, ispa-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

nų kalba ir gitara ji sukūrė iš savęs ispanę, o saksofonu ir fizika ryš-

kiai išsiskyrė iš moterų būrio. Bet netapo ir sava tarp vyrų, nes buvo
labai graži ir vyrai visada ja domėjosi; ji nepasidarė vyriška, o visada
išliko tikra moterimi, absoliučiai nepanašia i jokią kitą moterį.
- Vadinasi, aš vis dėlto galiu savimi didžiuotis, - padarė iš-
vadą Aleksejus. - Mūsų pokalbis tau buvo tikrai naudingas. Ir kas
toliau? Galima sakyti, kad tu jau pagavai ž
- Gerai būtų, - Nastia paniuro. - Net nepanašu.
Galvoti apie Anitą Volkovą jai pasidarė neidomu. Jei sam-
protavimai ir teisingi, tai nė su vienu iš trijų nusikaltimų jie neturi
nieko bendro. Na, Anitos Stanislavovnos charakteris tapo labiau
suprantamas, bet nieko daugiau. Jokių šeimos paslapčių iš pasi-
rinkto instituto neišplaukė.
Prie namo, kuriame gyveno Olšanskis, stovėjo Kolios Seluja-
novo mašina, o štai surūdijusios Korotkovo .Jcapeikos'" nematyti.
Jau dvidešimt minučių po septynių, ir Nastia jaudinosi, kad vėluoja,
bet greitai nusiramino, supratusi, kad atvažiavo pas tardytoją ne
paskutinė. Č nuvažiavo i autoservisą ir pažadėjo grižti jos
pasiimti apie dešimtą.

Tardytojo Olšanskio žmona visda labai rimtai ž i impro-

vizuotus pasitarimus, kuriuos jos vyras reguliariai rengdavo savo
namuose. Ji kepdavo didžiulį kieki blynų, pyragų ir paplotėlių, su-
dėdavo visa tai ant didelio stalo kartu su medaus ir uogienių vaze-
lėrnis, išsiųsdavo dukras i pasimatymus, pas drauges ar i kiną, o pati
eidavo i svečius pas kaimynę, pasirodydama namuose maždaug
kartą kas pusvalandi tik tam, kad užvirintų vandens ir užplikytų
šviežios arbatos. Ji labai mylėjo savo vyrą, rūpinosi jo sveikata ir
sakydavo:
- Jeigu aš nesudarysiu tau sąlygų paposėdžiauti namuose, tu
rengsi juos sekmadieniais tarnybiniame kabinete. Aš gerai žinau,
kuo tai baigiasi.
Išversta i visiems suprantamą kalbą ta sentencija skamba taip:
sekmadieni, kai nedirba bufetas, nekalbant jau apie valgyklą, vyras

• Pirmasis "Žigulių " modelis 301

 A. Marinina

visą dieną sėdės alkanas ar maitinsis sumuštiniais, o tai kenkia virš-

kinimo organams, nuolat užmirš vėdinti seklių prirūkytą patalpą,
o tai kenkia kvėpavimo organams, ir nuo viso to jis blogai jausis,
todėl nervinsis ir pyks, o tai jau kenkia viskam ir visada.
Tardytojo Olšanskio žmona buvo gydytoja neuropatologė. Ir
tuo viskas pasakyta.
Nastia liūdnai žiūrėjo i gausų stalą, visą laiką jausdama į
i taliją diržą, laikanti nesusisegančius džinsus. Ji specialiai ji kiečiau
susiveržė, žinodama, kokios pagundos jos laukia Olšanskio namuo-
se, ir visiškai nebuvo tikra, kad galės joms atsispirti. Ypač smarkias
emocijas jai kėlė blynai, saulėto aukso spalvos kalneliu stūgsantys
tiesiai priešais jos nosį. Viešpatie, iš kur gauti tokios valios!
- Kodėl tu nevalgai? - pašnibždom paklausė šalia jos sėdin­
tis Selujanovas. - Blogai jautiesi?
- Aš taip sustorėjau, kad mano džinsai nesusisega, - irgi pa-
šnibždom liūdnai atsakė ji.
- Eik sau! - nepatikėjo Kolia. - Pagal mane, tu kaip buvai,
taip ir likai liesa.
- Pagal džinsus išeina kitaip. Aš i juos neįlendu. O valgyti
norisi klaikiai.
- Baik tu, nuo dviejų blynelių nieko neatsitiks. Tuoj aš tau
į

- Ne! - suriko Nastia su tokiu siaubu, lyg jai siūlytų rupūžė­

mis kimštą gyvatę su tarakonų padažu.
Visi tuoj pat i ją į
- Ko tu dabar, Palna? Tau Selujanovas siūlo kažką nepado-
raus? Nori tave vesti? - kaip visada pirmas sureagavo Zarubinas.
- Iš tikrųjų, Kamenskaja, ko šauki? - paklausė namų šeimi-
ninkas. - Ir tavo lėkštė tuščia. Kažkas ne taip?
Nastia nusprendė nesilaužyti ir viską pasakyti. Ja nepatikėjo,
todėl teko pasikeIti ilgą megztini ir parodyti savo gėdą.
- Ai ja jai, vargšelė, - užjautė ją Olšanskis. - Nori, aš tau
obuoliuką atnešiu?
Dėl obuolio ji nesipriešino ir sugraužė ji per akimirką - tokia
alkana buvo.
- Gerai, kadangi tu nevalgai ir burna tavo laisva, tu ir pra-
302 dėk, - paliepė tardytojas. - Ko nors prigalvojai per dvi dienas?
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Nastia prigalvojo. Larisos Riter byloje jie apsvarstė apgaulės

galimybę iš visų pusių - jie į meluojant ar tiesiog nesąžiningu,
vienpusiu faktų dėstymu Valerijų Riterį, jo motiną, namų darbinin-
kę, nužudytosios Larisos motiną. Ir niekas nesutapo, kad ir kaip
dėstytum. Bet jie užmiršo vieną ž - pačią Larisą. Visi sakė
tiesą, o ji melavo. Tokiu atveju beveik viskas sutampa.
- Tada Larisa nepaliko Vladimiro Charčenkos, - dėstė Nas -
tia. - Jie sudarė sandėrį. Larisa išteka už turtuolio Riterio, tas pasi -
stengia padaryti jai reklamą ir ją išgarsinti, o tada ji su juo skiriasi ir
grįžta pas Charčenką. Būtent todėl Larisos motinai ir pasirodė, kad
jos dukra greitai nusprendė ištekėti už Riterio. Ir visai ne greitai.
Larisa susitikinėjo su Riteriu pakankamai ilgai, ir visą tą laiką jie su
Charčenka rezgė kombinaciją, o motinai, suprantama, ji nieko ne-
sakė. Bet buvo niuansas - kaip padaryti, kad Riteris norėtų padėti
žmonai, ir kaip padaryti, kad jis nelabai reikštų jai pretenzijas lovoje
ir juolab nenorėtų vaikų? Atsakymas: visų pirma apsimesti švelnia,
naivia ir bejėge, o antra - narkomane. Jei nesibadai, o atseit ryji
tabletes, tai suprasti apgaulės praktiškai neįmanoma. Tai ji linksma,
tai prislėgta, tai į tai mieguista, tai ištisomis dienomis
nevalgo, tai ją užpuola ž apetitas. Galima į į akis
lašiukų, ir vyzdžiai pagal tavo norą tai susiaurėja, tai išsiplečia . Štai
tau ir visas narkotinės priklausomybės vaizdas . O kad viskas atro-
dytų tikra, reikia periodiškai leisti vyrui ir kitiems namiškiams rasti
tuščių stipriai veikiančių vaistų pakuočių. Istorija su tapomu par-
odai Vokietijoje paveikslu - niekai, tokia paroda neplanuojama, aš
patikrinau. Būtent todėl Riterių namuose niekada nesisvečiavo nei
Larisos motina, nei jos draugė Lena Zavjalova. Larisa susitikinėjo
su jomis kitose vietose. Į kaip jos reaguotų, jei vietoj
išmintingos, ramios ir pragmatiškos Larisos jie staiga pamatytų
kažkokią kvailutę? O kitokia vyro ir anytos akivaizdoje Larisa ne-
galėjo būti. Tai labai vargina - keletą mėnesių vaidinti tokį, koks tu
nesi. Todėl ji ilgai užsibūdavo dirbtuvėje, sakydama, kad intensyviai
dirba. Tai buvo, sakykim, pirmas operacijos etapas. .
- Nieko sau , - nutęsė Zarubinas. - Ir kiekgi tų etapų buvo
iš viso?
- Trys, - tvirtai atsakė Nastia. - Taip bent man atrodo.
Antrame etape Larisa pamato, kad apsimetinėti kvailute, kuri, 303
 A. Marinina

prisirijusi tablečių mėgsta užmigti mažiausiai tam tinkamose

vietose, labai į Galima daug ką išgirsti, kai vyras kalba savo
biure telefonu arba su savo darbuotojais. Ir daug ką pamatyti tarp
popierių ant jo stalo. Ir jai ateina į galvą mintis visa tai, kas į
rinkti ir dovanoti savo mylimajam Charčenkai, su kuriuo ji vis dar
bendrauja ir susitikinėja. O šis gali tuo pasinaudoti tarnybiniais
tikslais, kadangi tiria ekonominius nusikaltimus, arba gali uždar-
biauti, pardavinėdamas tai spaudai. Aš šiandien kelias valandas
prasėdėjau, naršydama internetą, ir pastebėjau, kad didžioj i dalis
firmų ir kompanijų, apie kurias žurnalistas Makejevas rašė de-
maskuojančius straipsnius, prieš tiems straipsniams pasirodant,
tik kūrėsi arba reorganizavosi, keitė veiklos pobūdį, plėtėsi, skilo,
jungėsi ir panašiai. Vienu žodžiu, jos vienaip ar kitaip keitėsi ir dėl
tos priežasties galėjo naudotis Riterio firmos paslaugomis. Ir visi jų
reikalai, ir į problemos Riteriui buvo žinomi, greičiausiai jis
juos aptarinėjo su kolegomis arba telefonu.
- O kaip tai į - tuoj pat paklausė Olšanskis. - Visa
tai skamba gerai, bet kaip mes į
- Tai jau jūsų rūpestis, pone tardytojau, - nusijuokė Nas-
tia . - Mano reikalas sugalvoti. Paskui atėjo eilė trečiam etapui, kurį
į lengva. Vladimirui Charčenkai kažkas į Gal jis pavargo
dalytis Larisa su vyru, gal meilė praėjo, gal dar kažkas, bet jis vedė. Ir
slėpė tą faktą nuo Larisos. Bet ji vis tiek sužinojo. Galite į
kaip ją tai paveikė. Ji ištekėjo už nemylimo vyro, periodiškai su juo
miega, nuo ryto iki vakaro prievartauja savo asmenybę, apsimetin ė
dama narkomane, ji išgauna mielajam Volodiai informaciją, kad jis
galėtų daryti karjerą ir pinigus, o jis - ką jis išdarinėja?
- Negerai, - palingavo galva Selujanovas, - negražu.
- Niekšas jis, - pritarė iki šiol tylėjęs Miša Docenka. - Smaug-
ti tokius reikia.
- Dar sp ė , - Olšanskis dėbtelėjo į Docenką aštria akim ir
vėl nukreipė ž į Nastią . - Ir ką gi mūsų Larisa? Nusprendė
atkeršyti?
- Ir kaip! Ji eina į .Praktis Plius" pas generalinį direktorių ir
siūlo savo paslaugas. Planas toks: ji organizuoja šmeižikiškos in-
formacijos apie firmą publikaciją, ir straipsniui pasirodžius, ponas
304 Č nekaltomis akimis pateikia laikraščiui ieškinį. Šitaip dar
 TRIJŲ NE DĖSNIS

pataiso ir savo finansinius reikalus. O žmogus, pardavęs laikraščiui

informaciją, iki ausų tupi mėšle. Paprasčiau kalbant, Larisa nu-
sprendė neištikimą meiluži pakišti po labai didele mašina . Ir jai tai
pavyko. Štai ir visa giesmelė .
- Na, tai nesunku patikrinti, - Olšanskis į i burną dar
vieną paplotėli, prieš tai pamirkęs ji vazelėje su medum, o Nastia
nurijo seilę. - Ryt iš ryto kuris nors iš jūsų tegul nuvažiuoja pas
Č ir parodo Larisos nuotrauką.
- Aš ir dabar galiu nuvažiuoti, - pasisiūlė Selujanovas. - Aš
jau ir telefonų numerius visus turiu. Paskambinti?
- O nuotrauką turi?
- Ne, - sumišo Kolia.
- Aš turiu, - Miša Docenka išėmė iš piniginės nuotrauką ir
ištiesė ją Selujanovui.
- Sakyk tu man, koks apdairus, - nusijuokė tardytojas. -
Skambink, Kolia, sutark susitikimą. O tu, Kamenskaja neskubėk,
giesmelė dar nė visa . Esi tikra, kad Larisą nužudė Charčenka?
- Beveik tikra.
- Iš keršto?
- Aš manau, greičiau iš pykčio. Ji juk išdūrė už septynis šim-
tus tūkstančių dolerių, o informaciją jam davė Larisa. Jis atvažiavo
prašyti, kad ji padėtų jam išsisukti, jeigu viskas atsitiko per jos kaltę,
o ji jam išdėjo viską, ką apie ji galvoja. Taip pat ir apie jo vedybas. O
gal ir dar ką nors. Susipyko, abu buvo į .
- Na, sakysim, Charčenka jau seniai buvo į kitaip ne-
būtų pasiėmęs pistoleto, - pastebėjo Docenka . - Jis atvažiavo ne
pagalbos prašyti, o reikalauti ir gąsdinti.
- Teisingai, - sutiko Olšanskis . - Apie pistoletą mes kol kas
jokių duomenų neturim. Į vieta apžiūrėta blogai. Budintis tar-
dytojas, vykdęs apžiūrą, nieko protingo nepadarė ir jokių pėdsakų,
leidžiančių identifikuoti ž neužfiksavo. Viena mūsų viltis - tai
ginklas.
- Ir Charčenkos prisipažinimas, - pridūrė Docenka. - Se-
niai pastebėta, kad mentai suskysta greičiausiai. Niekas nežino
kodėl, bet tai faktas. Jei tinkamai ji prispausim, jis pats viską papa-
sakos .
- Tam, kad tinkamai ji prispaustum, drauguži, reikia ieškoti 305
 A. Marinina

faktų. Faktų, faktų, - griežtai pertraukė jį tardytojas. - O kol kas

mes turime tik mintis.
- O ką, blogos mintys? - nusiminė Nastia.
- Mintys puikios. Bet nuogos . Drabužėlių reikia. Beje, tarp
tų puikių nuogų minčių aš taip ir neišgirdau paaiškinančių tuos
keistus nepažįstamų moterų skambučius, tą lesbietę, su kuria vyras
užtiko Larisą. Ar ji lesbiete irgi tik apsimetinėjo?
- O ką? Galėjo, - pritarė Zarubinas. - Kad nereikėtų su
vyru miegoti.
Kambaryje pasirodė jau apsivilkęs striuke Selujanovas.
- Aš važiuoju pas Č - pranešė jis. - Kai tik ką nors
sužinosiu, iš karto paskambinsiu.
Kitą akimirką paskui jį užsitrenkė durys.
- Ne, - papurtė galvą Docenka, - apsimetinėti lesbiete, kad
nereikėtų miegoti su vyru, rizikinga. O jeigu jis ją išvys ir norės skir-
tis? O jai skirtisneapsimoka, pas Charčenką grįžti ji jau negali - jis
vedęs.
- Larisa galėjo galvoti, kad jeigu jis jos už narkotikus nei šva-
rė tai ir už kitką neišvarys, - paprieštaravo Nastia. - Tos šeimos
principas - š iš trobos nenešti. Taigi tam tikra prasme Larisa
galėjo laikyti save visiškai saugia. Bet apskritai tai jūs teisus - tos
telefonu skambinančiosir lovoje gulinčios moterys į schemą nede-
ra. Jeigu Larisa apsimetinėjo lesbiete ir narkomane, kad nereikėtų
miegoti su vyru, ji turėjo pati susiorganizuoti tuos skambučius su
moterų balsais. O ji sakė savo draugei. kad nesupranta, kas jai vis
skambina. Dėl lovos irgi nieko neišeina. Negalėjo Larisa žinoti, kad
vyras būtent tą dieną ir valandą pasirodys dirbtuvėje.
- Vadinasi, kas išeina? - visiškai vietoje paklausė Zarubi-
nas. - Kad ją nužudė ne Charčenka ir visa schema sugriūna?
- Serioža. Gal nekraukim į vieną puodą ir kotletų, ir musių.
Musės - atskirai, kotletai - atskirai. Yra Charčenkos istorija, ir ji
gana logiška, kad paaiškintų devyniasdešimt penkis procentus lie-
č bylą informacijos. Bet yra dar penki procentai, kurie į tą
istoriją nepatenka. Vadinasi, tai visiškai kita istorija, kuri su žmog-
žudyste gali neturėti nieko bendro. Bet jeigu mes tikrai nustatysim,
kad Larisą nužudė ne Char č vadinasi, būtent tie penki pro-
306 centai ir susiję su žmogžudyste, - kantriai aiškino Nastia.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Durų skambutis sučirškė užtikrintai ir reikliai. Olšanskis nu-

ė atidaryti, ir tuoj pat iš prieškambario pasigirdo susijaudinęs
Korotkovo balsas:
- Kaip ten blyneliai, Michalyčiau? Visus sušlemštėt ar palikot
bent vieną?
- Tau užteks, - pasigirdo tardytojo bosiukas, - pas mus č
supranti, nelaimė - Kamenskaja laikosi dietos, tai visa jos norma
tau atitenka.
Jura į į kambarį susijaudinęs ir spindėdamas pasiten-
kinimu.
- Na, vyrai...
- Ir damos, - neišlaikė neįsikišęs Zarubinas.
- Vyrai ir viena dama, - nesileido išmušamas iš vėžių Korot-
kovas, - tik pabandykit pasakyti, kad aš blogas skyriaus viršininko
pavaduotojas. Kol jūs č savo vėdarus kemšate ...
- Ne visi, Palna badauja. Jai kelnės nesusisega, - tuoj pat
paskundė Sergejus.
- Kol jūs visi, išskyrus Asią, kemšate savo nepasotinamus
vėdarus, aš apsipylęs prakaitu dirbu, sudarydamas jums sąlygas
visaverčiam poilsiui.
- Ir ko pridirbai? - paklausė Olšanskis, prikrovęs visą kalną
blynų į š lėkštę ir stumdamas ją Korotkovui.
Jura greit griebė blyną ir susikišo į burną.
- Tu valgyk su uogiene arba štai su medučiu, - patarė tardy-
tojas. - Ko tau blyną be nieko kramtyti, juk neskanu.
- Man skanu, - prikimšta burna atsakė Jura. - Žodžiu,
pasakoju. Su ta .Beretta", kurią rado Larisos dirbtuvėje, praeitais
metais į dvi ž Kulkų ir gilzių archyve yra visi
duomenys. Tiksliai žinoma, kad jas į kažkoks Petlecovas, bet
ginklo tada nerado, tai nieko negalėjo į Prieš kelis mėnesius
buvo užkluptas vienas gudrių pinigų padirbinėtojų rūsys. Tada
areštavo šešis žmones ir rado į dalykų, taip pat ir pinigų
spausdinimo aparatą, padorią krūvą ginklų ir š Tarp su-
imtųjų buvo ir Petlecovas . Bet tarp rastų ginklų tos .Berettos" ir
š nebuvo.
- Buvo ji, žinoma, - gūžtelėjo pečiais Miša Docenka, - tie-
siog šurmulio metu ją kažkas iš dalyvavusių suėmime mentų pri-
vatizavo. Tie dalykai ne naujiena. 307
 A. Marinina

- Miša, tu, matyt, neprivalgei, gal sergi? - apsimetė, kad

rūpinasi pavaldinio sveikata Korotkovas .
- Iš kur dabar ištraukei?
- Mano galva, pavyzdžiui, kai prisivalgau iki nugriuvimo, vi-
siškai nedirba, - paaiškino Korotkovas. - Aš galiu galvoti tik kai
alkanas . O kadangi Miša samprotauja tiksliai i dešimtuką, aš ir pa-
maniau, kad jis turbūt per mažai blynų suvalgė. Trumpai kalbant,
tarp darbuotojų, dalyvavusių tada, puolant tą rūsį, buvo ir mūsų bi-
č Charčenka, kadangi jis tiria ekonominius nusikaltimus, tarp
kurių ir pinigų padirbin ė . Charčenka tą .Berettą" ir priglaudė.
- Aha, kas skrybėlaitę pavogė. tas ir te tulę užmušė, - vėl ne-
ištvėrė Zarubinas.
- Gal jis jau visiškas ligonis, kad iš milicijai žinomo ginklo
ž nušauna? - nepatikėjo Docenka. - Jis juk profesionalas,
turėtų suprasti, kad tokioje situacijoje rastas ginklas greičiausiai jau
buvo nusikaltimo į ir juo naudotis negalima.
- Miša, jis tuo metu buvo ne profesionalas, o septynis šimtus
tūkstančiųdolerių skolingas žmogus, kuriam ant kulnų mina Gam-
zato ir Bagajevo smogikai, - pasakė negarsiai Nastia. - Į
save jo vietoje, ir pamatysim, kiek to tavo profesionalumo liks.
Korotkovas karštligiškai kimšo blynus, uogienę ir pyragus.
Nastia stengėsi i ji nežiūrėti . Kažkodėl blynų ji jau nenorėjo. Dabar
ji baisiai. tiesiog iki skausmo kojoje. užsimanė pyrago. Štai to. su
kopūstais. Ir dar to, su obuoliais. Viešpatie, kažkoks košmaras tas
valgymas. džinsai ir dieta.
Jura numalšino pirmąjį alki ir dabar apsidairė į ė
- O kur Selujanovas? Kodėl jo nėra? O gal jis mano, kad jei
man nepavaldus, tai gali ir blynų pas tardytoją neiti?
- Jis nuvažiavo pas liudininką Larisos nuotraukos rodyti, -
paaiškino Nastia, nes kalbant jai lengviau buvo negalvoti apie pyra-
gus. - Tu valgyk, Jura. valgyk, o aš tau pasakosiu.
Dėstė ji išsamiai ir neskubėdarna, nes žinojo, kad Korotkovas
valgys ilgai.
- Viskas, - galiausiai pranešė jis. - tuoj sprogsiu. Aha, Asia,
kol ne užmiršau, papasakosiu tau juokingą dalyką. Kalbuosi vakar su
Afonia, raportuoju, kaip eina bylos darbai, o jis taip raukosi, tarsi ko
308 rūgštaus būtų persivalgęs, ir sako: "Greičiau jau Kamenskaja i darbą
 TRIJŲ NE DĖSNIS

grįžtų, nieko jūs be jos negalite, nieko jums be jos neišeina, kaip
ten ta jos koja?" Aš taip visas ir sustingau nuo galvos iki kojų. Iš jo
gero žodžio ir taip nesulauks i, o jau Asios jis apskritai nepakenčia,
š visi žino. Ir staiga tokie žodžiai! Aš natūraliai apsimetu krūmu,
girdi, nesijaudinkit pilieti viršininke, viskas eina pagal grafiką, po
dviejų savaičių papulkininkė Kamenskaja bus rikiuotėje. Ir iš karto
atskleis mums visus tiriamus nusikaltimus ir kruvinus, ir nelabai.
O jis man atsako: "Tu į ir ją į darbą, sakyk, kad aš paprašiau, ji
būtinai ką nors protingo patars". Ne, ar galite sau tai į
Kad Afonia Asią pagirtų, pasidomėtų jos sveikata ir jos paprašytų.
Svarbiausia - paprašytų. Galva neišneša.
Jis klausiamai pasižiūrėjo į Nastią, tikėdamasis, kad ji kaip
nors paaiškins tokį pasikeitusį viršininko elgesį. Bet ji tik patraukė
pečiais. Nieko ji negali paaiškinti. Ji nesupranta, kaip tas daiktas
veikia, bet juk veikia! Ar visa tai tik atsitiktinis sutapimas? Č ne
vieta ir ne laikas aptarinėti tai, kuo ji jau porą savaičių užsiėmusi.
- Taip, draugai mieli, - susumavo rezultatus Olšanskis, -
visa tai tiesiog puiku, aš turiu galvoje Charčenką, bet sieti vieną su
kita Larisos Riter ir psichologės Aničkovos žmogžudystes pagrindo
nėra. Aš maniau, kad jūs man rytdienos rytui tokį pagrindą rasit,
o jūs š paslapčių archeologijoje nepasistūmėjote nė per
ž Aš jūsų neskubinu, man ir Riter bylos pakanka, bet turėkite
galvoje, kad į į darbą Kolios Selujanovo aš neturiu teisės. Jei-
gu tik grynai iš draugiškumo jis sutiks jums padėti, tai tada taip. O
užduočių ir nurodymų aš jam negalėsiu duoti. Taigi į .
Jie vėl pasinėrė į trijų ž aptarimą, keitėsi nuo-
monėmis, tikslino detales, bet jokių naujų idėjų nesuformulavo.
Olšanskio žmona nuolat pasirodydavo, pilstydavo š arbatą,
išnešdavo tuščias lėkštes ir atnešdavo naujas, prikrautas pyragų ir
paplotėlių .. .
Tuoj po dešimtos pasirodė Č pasirengęs vežti žmo-
ną į Bolotnikus.
- Lioša, palaukim truputį, - paprašė Nastia. - Selujanovas
skambins, gal turės naujos informacijos. Mes tik skambučio su-
lauksim ir iškart važiuojam , gerai? Tu kol kas pavalgyk.
- Asia, mobiliųjų telefonų amžiuje galima nebijoti atsitraukti
iš vietos, - pasakė Aleksejus. - Ir važiuojam mes ne į tundrą, o į 309
 A. Marinina

vasarvietę, kur yra telefonas. Kai tik kas nors paaiškės, tau iš karto
paskambins.
Ji susigėdo. Kokia ji vis dėlto egoistė! Jau pradžia vienuoliktos,
jiems taip toli važiuoti, o Liošai rytoj labai anksti keltis, kad nepa-
vėluotų į darbą. Žinoma, jis nori tuoj pat važiuoti. lr dėl telefonų jis
teisus, o ji, kaip paprastai, neteisi.
- Važiuojam, - ji atsikėlė iš už stalo ir nuėjo rengtis.
Miša Docenka paskambino, kai jie jau kirto Kolcevaja auto-
magistralę.
- Č atpažino Larisą. Tik ji buvo pasivadinusi Ksenija.
O visa kita lygiai kaip tu sakei.
- O ko taip ilgai, ką? Aš jau nusikankinau iš nekantrumo.
- Taigi Č ilgai nenorėjo prisipažinti. Koliai teko dvi
valandas jį į Afera, sutik, juk negraži.
Nastia sutiko. Gerai, kad generalinis .Praktis Plius" direktorius
patvirtino jos spėjimą. Gerai, kad .Beretta" susijusi su Charčenka.
Visa tai gerai. Larisos Riter ž galima laikyti atskleista.
lr vis tiek kažkas ne taip. Nastia jautė, kad visą laiką kažką pra-
leidžia. Kažką svarbaus.

16 SKYRIUS

Pirmadienio rytą Nastia Kamenskaja atsikėlė kartu su vyru

pusę septynių. Ji visai nesirengė daryti ankstyvojo kopimo iš lovos
žygdarbio, jai reikėjo tik į vieną akciją, kurią ji sugalvojo
naktį. Kol Č skutosi ir prausėsi po dušu, ji pasiėmė iš stal-
č maišelį ir greitai pradėjo į jį krauti viską, kas galėjo pakenkti
jos ryžtui laikytis dietos. Išmesti valgomų dalykų ji nemokėjo nie-
kada, tiesiog ranka nekilo.
Bandelės, trečdalis vaflinio torčiuko, likusio dar nuo vakar,
šokoladiniai saldainiai, du nepradėti stiklainiai braškių uogienės ir
pusė pakelio sviesto, dvidešimties centimetrų gabalas šalto rūkymo
dešros - visa tai buvo tvarkingai sukišta į maišelį ir padėta prie
laukujų durų. Nastia norėjo į į maišelį ir gabalą sūrio, bet apsi-
310 galvojo ir grąžino jį į š
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Lioša, aš tau ten sausą davinį suruo šiau, pasiimk i darbą, tu-
rėsi su kuo arbatą gerti, - pasakė ji, kai nusiskutęs, šlapiais plaukais
ir kvepiantis kartoku tualetiniu vandeniu vyras pasirodė virtuvėje,
ketindamas papusryčiauti.
- O ko tu pašokai? - nustebo jis. - Būtum sau miegojus.
- Einu, dabar pabaigsiu. Aš tik noriu isitikinti, kad tu pa šalin-
si visą š netvarką . Nes kai visa tai guli man prieš akis , neužtenka
valios jėgų to nevalgyti.
Ji apdairiai paliko virtuvėje porą bandelių, mažą gabaliuką
sviesto ir pripjaustė dešros, kad Lioša turėtų ką valgyti pusryčiams.
Č isi pylė kavos ir pradėjo valgyti.
- Asia, mano manymu, tai tiesiog kvailystė, - pasakė jis . -
Na, kokia dieta? Pati pagalvok. Tau keturiasdešimt dveji metai, o
ne aštuoniolika, tu ne modelis ir ne kino ž ir jeigu priaugai
porą trejetą kilogramų, tai č jokia katastrofa. Geriau aš tau nu-
pirksiu vienu numeriu didesnius naujus džinsus, ir tu užmirši apie
kalorijas. Ką? Man duos metinę premiją, taigi nenuskursim.
- Ne, - Nastia ryžtingai atmetė malonų pasiūlymą, - man
principai neleidžia. Man keturiasdešimt dveji, č tu teisingai pa-
stebėjai, aš dirbu valstybinėje į o ne turguj prekiauju, ir
negaliu sau leisti ž vasarą visais gyvenimo atvejais dėvėti tas
pačias kelnes. Iš pradžių tik džinsai, paskui dar vieni, paskui pado-
rios kelnės, paskui kostiumėlis. Užtenka tik pradėti - galo nebus
matyti, visą laiką reikės kažko naujo. O mes su tavimi ne tokie tur-
tuoliai, kad keistumėm visą mano garderobą. Pradedu liesėti.
- Ką gi, stenkis, - Aleksejaus balse optimizmo nesigirdė­
jo. - Linkiu tau sėkmės.
Jis atsistojo, į ė tuščią puodeli i kriauklę ir nuėjo rengtis.
lšlydėjusi vyrą, Nastia vėl į i patalus ir jaukiai susirietė i
kamuoliuką . Kaip gerai, kad galima dar pamiegoti, o atsibudus vo-
liotis po šilta antklode ir nereikia niekur skubėti. lr nereikia šaltam
rudens lietui lyjant kažkur važiuoti. Kaip gerai, kad ji susilaužė koją
ir dabar gali mėgautis netikėtomis atostogomis. Viešpatie, Dieve tu
mano, kokios gi č dabar mintys lenda i galvą ...
Ji užsnūdo, o kai atsibudo, suprato, kas jai taip rūpėjo vakar.
Jai vis rodėsi, kad ji kažko nepastebi, kažko iki galo neapmąsto. Da-
bar ji suprato, ko būtent. 311
 A. Marinina

Anita Volkova visada troško būti unikali, į nieką nepanaši. Tas

troškimas viešpatavo visą jos vaikystę, visą paauglystę, jaunystę. Ir
kas iš to išėjo? Firmos administratorė. Niekuo iš kitų nesiskiria nei
tarnybine padėtimi, nei lytimi - moterų tokioje vietoje vargu ar
mažiau kaip vyrų, o jei ir mažiau, tai nežymiai. Nejaugi Anita Sta-
nislavovna susitaikė su savo į savo pačios akyse žlugimu? Ji
juk ne tik norėjo būti unikali, ji nuoširdžiai apie save taip ir galvojo,
o tik paskui jau stengėsi, kad tai pripažintų ir aplinkiniai. Ji nuo
pat gimimo buvo ne tokia kaip visi, nes geležinės uždangos laikais
turėjo vardą, duotą jai merginos iš tolimos, puikios, nepasiekiamos
šalies, apie kurią galima buvo pasiskaityti romanuose, bet kurios
negalima buvo pamatyti. Mokslą Anita paliko prieš penkerius me -
tus, būdama keturiasdešimties. Ilgai sėdėjo be darbo, bandė verstis
korepetitore, siuntinėjo į stambias ir smulkias firmas prašymus, bet
jos niekur nepriėmė, nes kompiuterio išmanymo naudotojo lygiu
visiškai užtenka dvidešimtmetei mergaitei šviežiu veideliu, kuriai
galima ne per daugiausiai mokėti, bet anaiptol nepakanka keturias-
dešimtmetei rimtai damai, norinčiai gauti atlyginimą, atitinkantį
jos mokslinį daktaro laipsnį. Volkova ė mokytis, lengvai į
programavimą, nes buvo nors ir bloga fizikė, bet gera matematikė,
į į darbą, tačiau nei darbas, nei atlyginimas nebuvo tokie, kad
būtų ją ryškiai išskyrę iš visų kitų ž . Viskas buvo labai pa-
prasta. Kaip Anita Stanislavovna prie to prisitaikė? Keturiasdešimt
metų gyveno, turėdama apie save tam tikrą nuomonę, ir staiga vi-
siškai jos atsisakė? Kodėl? Kas gi atsitiko jos gyvenime, kad Anita
Volkova sutiko būti tokia kaip visi?
Ar nieko neatsitiko? Ji kenčia ir vis stengiasi į pati sau
ir visiems kitiems, kad ji nepakartojama? O jeigu taip, tai ką tai
reiškia?
O tai reiškia, kad atsiranda visokių nesuprantamų dalykų...
Tik Nastia turi mažokai informacijos, reikėtų smulkiau iš klausinėti
Sergejų Zarubiną, kuris daugiausiai su Anita Volkova bendravo.
Galbūt i š kokios nors detalės.

Filologas Samarinas atvažiavo trečią valandą. Ir kaip paprastai

pirmąsias penkiolika minučių praleido atsiprašinėdamas. Š kartą
312 už tai, kad pasirodė ne penktą, kaip buvo sutarta, o anksčiau . Jis
 TRIJŲ NE DĖSNIS

šiandien per anksti išvažiavo iš namų, prisiva ž ė iki sąmonės ne-

tekimo ir labai pavargo - nugara nutirpo, juosmenį skauda, kojos
kaip š - ilgiau sėdėti už vairo tiesiog neįmanoma.
- Jūs nesirūpinkit, Nastia, jei neturit laiko su manimi ben-
drauti, aš jums neįkyr ė Aš turiu pasiėmęs knygą, pasėdėsiu,
paskaitysiu, aš jums netrukdysiu.
- Jūs man netrukdote, - nusišypsojo Nastia. - Tik štai su
mityba turim problemų.
- Aš galiu nueiti į parduotuvę ir viską nupirkti, - tuoj pat
pasisiūlė Samarinas. - Juk č netoli.
- Ne tai svarbu. Aš pradėjau laikytis griežtos dietos. Aš turiu
daug maisto, bet tokio, kurio vyrai paprastai nevalgo. Užšaldytų ka-
lafiorų, pavyzdžiui, arba brokolių. Net duonos nėra, ką jau kalbėti
apie mėsą, sviestą ir dešrą.
- O sūrio yra? - pasidornėjo jis.
- Yra.
- Galima paruošti kalafiorus su sūriu, labai skanu.
- O jūs mokate? - nustebo Nastia.
- Aš - ne, ką jūs. Mano žmona taip gamina. Jei norite, aš
paskambinsiu ir paklausiu recepto.
- Paklauskit, - sutiko Nastia.
O ką, gali būti, kad tai visai nieko, net skanu. Rodos, Lioša irgi
taip gamino ir Nastiai patiko. Bet kaip jis tai darė, Nastia nematė ir
nežinojo.
Valentinas greit paskambino, pasikalbėjo, kažką užsirašė savo
storame sąsiuvinyje ir džiugiai atsisuko į Nastią.
- Pasirodo, viskas labai paprasta. O jeigu yra kiaušinių, tai
jau visai gerai.
Kiaušinių nebuvo, nusprendė, kad pabandys apsieiti be jų.
- O kodėl jūs laikotės dietos? Ar skrandžiui negerai? - pa-
klausė Samarinas.
- Svoris, - niūriai informavo jį Nastia. - Reikia skubiai
liesėti. .
Kalbos apie pilnumą, liesumą ir nereikalingą svorį viename
derinyje su filologu automėgėju ir vis dar gyvomis mintimis apie
Anitą Vol kovą priminė jai režisierių Ostrovskį. Samarinas sakė Lio-
šai, kad gyvenime Ostrovskis neatrodo toks stambus ir apkūnus, 313
 A. Marinina

kaip televizijos ekrane. Gal jie pa ž ar yra bendravę? O jeigu

jai staiga pasiseks. ir Valentinas papasakos apie režisierių ką nors
tokio, kas verta dėmesio? Juk aktorės Chalipovos ž taip
ir neatskleista. Versija, kad tai Dronovo ir Bagajevo darbas, nepasi-
tvirtino. o kitų versijų nebuvo ir nėra .
- Jūs gerai pažįstate Ostrovskį? - paklausė Nastia, smulkia
trintuve tarkuodama sūri.
- Ką toki?
- Konstantiną Fiodorovičių Ostrovskį, režisierių.
- Aš jo visai nepažįstu .
Kas tai? Jai pasivaideno, ar filologo kalboje atsirado kupinos
nepaaiškinamos į pauzės?
- O kur jūs ji matėte? - klausinėjo Nastia, ne ž i
Samariną.
Sūris kažkodėl ė strigti skylutėse, nebeslydinėjo trintuve
lengvai aukštyn žemyn. Gal jai rankos dreba ar ką?
-Aš?
Tempia laiką, tempia, užduoda kvailus klausimus. "Aš?" O kas
gi kitas, juk ne Nastia. Ko jis taip susijaudino?
- Jūs, Valentinai. Juk jūs ji matėt?
- Na ... taip, mačiau. O ką?
- Kur?
- Kur?
Vėl perklausia. Ir su ta parduotuve jam nelabai pasisekė. Juk
jis atvažiuodavo prie namo iš automagistralės pusės, o parduotu-
vė yra visai kitame gyvenvietės gale, ir Samarinas niekaip pro ją
važiuoti negalėjo. Vadinasi, jis č yra buvęs anksčiau, vaikštinėjo
po Bolotnikus. Ko? Ir kodėl nė karto apie tai neužsiminė? Velnias,
kurgi pirmame aukšte pavojaus mygtukai? Kai nesijaudina, Nastia
atsimena, kur jie yra, o kai tik susinervina, tai viskas iš galvos ir iš-
garuoja. Ak taip, vienas mygtukas tiesiog č pat, virtuvėje po stalu.
Gerai, prisėsim prie stalo, užsirūkysim, pasidarysim pertrauką.
Arčiau mygtuko.
- Valentinai Nikolajevičiau, gal baikim tuos žaidimus, - visiš-
kai taikiai pasiūlė Nastia . - Jūs juk neatsitiktinai atsiradote šiuose
namuose. Jūs laukėte mano vyro su tuo ratu rankose, suvaidinote
314 visą spektaklį. Suvaidinote talentingai, pripa ž . Savo tikslą jūs
 TRIJŲ NE DĖSNIS

pasiekėte. Jūs susipažinote su mumis, lankotės šiuose namuose.

Kodėl? Ko jums reikia?
Samarinas sėdėjo, nu leidęs galvą, ir ž į grindis . Nesikva-
tojo iš jos išsigalvojimų, neironizavo dėl jos į nesipiktino.
Vadinasi, viskas tiesa.
- Kaip jūs supratote? - po kiek laiko paklausė jis.
- Jūs žinote, kur č yra parduotuvė, nors neturėtumėte ži-
noti. Ir aiškiai vengiate atsakyti į klausimą, kur jūs matėte režisierių
Ostrovskį. Jokių genialių praregėjimų aš nepatyriau, jūs pats išsi -
davėt. Taigi aš jūsų klausau, Valentinai Nikolajevičiau.
- Jūs turite vaikų?
-Ne.
- O aš turiu. Sūnų, su kuriuo man nepasisekė. Bet tai mano
sūnus, vienintelis, ir aš jį myliu. Ir pasirengęs jį gelbėti, kad ir kas
atsitiktų. Jūs turite mane suprasti...
- Aš pasistengsiu, - Nastia kalbėjo ramiai, bet dėl visa ko
apčiuopė išganingąjį mygtuką .
- Maždaug prieš tris savaites Saša labai pasikeitė. Pasidarė
nervingas, pradėjo psichuoti, rėkti ant motinos. Pradėjo užsiraki-
nėti savo kambaryje. Jis ir anksčiau nebuvo dovanėlė, dėl jo būdavo
problemų . . . Bet dabar tai jau pasidarė nebepakenčiama. Mes su
žmona jį prirėmėme ir ištraukėme iš jo ... Tai buvo baisu. Negalė­
jome net patikėti.
Samarinas nutilo. Nastia kantriai laukė, paskui paklausė:
- Ką jums sūnus papasakojo? Ką jis padarė?
- Jis nužudė ž Tiksliau, ne jis vienas ... Tai yra aš noriu
pasakyti, kad jie buvo dviese.. . Saša ir jo draugeIis .
- Kaip tai atsitiko?
- Juos pasamdė.
-Ką?!
- Taip taip, juos pasamdė. Jiems u ž kad jie nužudytų
kažkokią moterį. Jie net nežinojo, už ką. Tiesiog už pinigus. Dieve
mano, kaip tai baisu! Geriau jau muštynėse, netyčia, tai aš dar su-
prasčiau.
- Ką jie nužudė? Kokią moterį?
Nastia sunkiai tvardėsi, kad išliktų rami ir taktiška . Tiktai taip
iš Samarino galima buvo sulaukti suprantamų atsakymų. Jai norė- 315
 A. Marinina

josi jį
skubinti, spausti, kuo greičiau gauti atsakymus, bet jis galėjo
išsigąstiir užsisklęsti savyje. Jis pasakojasi tik tol, kol tai panašu į
draugišką pašnekesį. Jam dabar Nastia ne milicininkas, kuris nieko
nelaukdamas puls areštuoti jo sūnų Sašą, o žmogus , kurio galima
paklausti patarimo.
- Aš nežinau. Saša irgi nežino, nei kas ji, nei kuo vardu. Tas
žmogus, kuris juos pasamdė, davė adresą ir nuotrauką .
- Adresą prisimenat?
- Turiu užsirašęs, - jis sukruto vartyti savo sąsiuvinį.
- O kur nuotrauka?
- Namie. Ką man daryti, Nastia? Jeigu Sašą areštuos, tai
niekas nepatikės, kad juo pasinaudojo, visi manys, kad jis nužudė,
norėdamas apiplėšti, o jis nieko iš tos moters nepaėmė...
- Iš kur jūs žinote? Jūs taip besąlygiškai tikit savo sūnumi?
- Aš netikiu ... Tai yra tikiu ne viskuo ... Tas žmogus, kuris
berniukus pasamdė, sakė, kad moteris turės su savimi didelę pinigų
sumą, kelis tūkstančius dolerių, kad atseit ji nuolat su savimi tokius
pinigus nešiojasi. Ir kad berniukai gali tuos pinigus pasiimti kaip at-
lygį už darbą. Bet ji nieko su savimi neturėjo, išskyrus dvi kupiūras
po penkis šimtus rublių ir kažkiek smulkiųjų. Ji neturėjo net jokių
papuošalų.
- Vadinasi, juos pasamdęs žmogus pats jokių pinigų jiems
nemokėjo? - pasitikslino Nastia.
- Tas ir yra! Jam tai nieko nekainavo. Jis į berniukus,
juos apgavo, o dabar, jeigu Sašą areštuos, jis liks sausas. Ir neįma­
noma bus į kad jis juos pasamdė.
Na, ir košė to filologo galvoje! Jam ne teisėsaugą reikia studi-
juoti, o kriminalinę teisę. Jo idiotui sūnui visai nereikia į
kad jį pasamdė, nes užsakyta ž - kur kas didesnis
nusikaltimas, nei ž apiplėšimo tikslais. Jam geriau
būti teisiamam pagal lengvesnį straipsnį ir tylėti apie užsakymą . O
nelaimingas tėtušis vis dar mano, kad vargšą berniuką į ap-
gavo ir susuko jam protą blogas, piktas dėdė, ir jei tą dėdę rastų ir
patrauktų atsakomybėn, tai visi tuoj pat pamatytų, koks jo sūnelis
nekaltas geltonsnapis.
Ji pasižiūrėjo į atverstą sąsiuvinį. Adresas, kur gyveno dviejų
316 jaunų puspročių auka. Geras adresas, pažįstamas. Maždaug prieš
 TRIJŲ NE DĖSNIS

tris savaites . Vadinasi, jie nužudė Galiną Vasiljevną Aničkovą. Ir

kas gi juos pasamdė, norėtųsi sužinoti. Samarino sūnus nemeluo-
ja, Aničkova paprastai stambių sumų su savimi nesine šiojo, šia ip
ar taip, namo ji jų nesinešdavo, o tada, kai buvo nužudyta, ji kaip
tik namo ir ė Ir papuošalų berniokai neėmė, nes jų iš tikrųjų ir
nebuvo. Paša Diužinas sakė, kad dirbdamas kineziologas nusiima
visus metalinius daiktus: žiedus, grandinėles, apyrankes, laikro-
džius, auskarus. O jeigu dirba daug ir nuolat, tai be reikalo viso to
ir nenešioja, kad nereikėtų be galo nusiiminėti, vėl maustytis ir vėl
nusiiminėti. Galina Vasiljevna tą dieną važiavo iš neurozių klinikos,
kur buvo gydoma jos pacientė.
- Jūsų sūnus gali pasakyti, kas jį pasamdė?
- Ne... Tai yra taip... Tai yra ... Jis jį pažįsta iš veido.
- O vardo nežino?
-Ne.
- Vadinasi, jie nepa ž - patikslino Nastia.
- Ne. Tas žmogus priėjo prie berniukų, kai jie ... jie tai vadina
.tūsu"... Požeminėje perėjoje ... Jis ten su draugeliu praleidžia va-
landų valandas, nesuprantu, ką jie ten veikia ... Tas žmogus priėjo,
persimetė su jais keliais žodžiais, pasisiūlė pavaišinti alumi. Ir jie
nusekė paskui jį kaip asilai paskui morką.
- Ir kas buvo toliau?
- Buvo tai, kas buvo. Ir aš pagalvojau, jog reikia būtinai tą
ž surasti, kad jis neišvengtų atsakomybės, jeigu Sašą suimtų.
Kad jis patvirtintų, jog tai buvo jo idėja - nužudyti tą moterį. Su-
prantat?
- Suprantu, - linktelėjo ji. - Ir jūs jį radot?
- Radau.
- Kaip?
- Aš jį susekiau. Tiksliau, mes su sūnumi .. . Aš pagalvojau,
kad tas žmogus vargu ar būtų priėjęs prie pirmų pasitaiki usių jau-
nuolių, juk tai labai rizikinga. Juk jie galėjo būti padorūs, protingi
vaikinai ir išduoti jį milicijai. Juk galėjo taip atsitikti, tiesa?
- Žinoma.
- Vadinasi, jis vaikinus sekė, matė juos ne vieną kartą ir pa-
stebėjo, kad jie dykaduoniauja, valkiojasi ir bendrauja su į
tipais, š keikiasi. Bet jeigu jis juos daug kartų matė, vadinasi, 3 17
 A. Marinina

jis nuolat vaikšto ta požemine perėja. O jei ne nuolat, tai dažnai. Ir

būtinai vėl joje pasirodys. Štai kaip aš samprotavau.
- Išmintingai, - negalėjo nesutikti Nastia.
Kvailys jis, žinoma, tas filologas, bet smegeninė jo dirba, č
jau nieko nepasakysi.
- Aš priverčiau Sašą nueiti ten kartu su manimi ir laukti. Mes
susiradome nuošalią vietelę, kur specialiai neieškant buvome nepa-
stebimi, ir pradėjome laukti. Stovėjome kelias dienas nuo ryto iki
nakties. Ir galų gale Saša jį pamatė. Mano spėjimas pasitvirtino.
- Sveikinu, - Nastia leido sau lengvai šyptelti. - Ir ką jūs
darėte? Pradėjote jį sekti?
- Taip. Aš jį sekiau. Tik aš nežinojau, ar jis atėjo namo, ar į
svečius. Man reikėjo sulaukti, kada jis išeis, ir pasižiūrėti, kur eis
paskui. Aš laukiau visą naktį. Sėdėjau kitoje gatvės pusėje ir laukiau.
Iš ryto jis išėjo su laikraščiu rankoje, ir aš supratau, kad jis ten gyve-
na ar bent jau reguliariai nakvoja .
- Ir ką darėte paskui, Valia? Bandėt išsiaiškinti, kas jis toks?
- Aš norėjau ... Bet nespėjau. Aš labai pavargau. Jūs neįsi-
vaizduojate, kaip aš pavargau. Ypač per tą naktį, kurią praleidau
gatvėje. Aš nusprendžiau nuvažiuoti namo, nusiprausti, pamiegoti,
pavalgyti, o paskui sugrįžti ir jau vietoje nuspręsti, ką toliau daryti.
- O kodėl negrįžot?
- Aš grįžau. Bet nieko negalėjau daryti. Aš bijojau. Prie namo
stovėjo milicijos mašinos, o po kiek laiko tas žmogus išėjo iš namo
kartu su kitu vyriškiu, jie dar apie kažką pasikalbėjo ir tas antrasis
į į milicijos mašiną.
- O užsakovas? Į kartu su juo?
- Ne, jis nusipirko kioske cigarečių ir sugrįžo į namą. Bet aš
išsigandau. Iš pradžių aš pagalvojau, kad milicija jau žino, kad tas
žmogus užsakė mano sūnui nužudyti moterį, ir dabar jis viską vers
Sašai ir kratysis bet kokios atsakomybės, o Saša ir jo draugeIis liks
vieninteliai kalti. Paskui, kai aš pamačiau, kad jo neareštavo ir jis
grįžo namo, aš išsigandau dar labiau. Kadangi jį paleido, vadinasi,
jis sugebėjo išsiteisinti. Belieka tik laukti, kada ateis suimti Sašos.
Matyt, aš pasielgiau neteisingai, bet aš taip sutrikau... Nastia, jūs
mane suprantat?
- Suprantu, - nuramino ji vėl Samartiną. - Pasakokit, ką
318 jūs darė te toliau.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Aš pagalvojau, kad man reikia kažkaip susipažinti su tuo

milicininku, kuris paleido užsakovą.
-Kam?
- Kad iš jo išgaučiau , kas ten iš tikrųjų dedasi ir kas į
moters žmogžudyste. Aš norėjau orientuotis situacijoje.
Vargšas, vargšas filologas! Prisiskaitė knygų, prisiži ū ė filmų
ir mano, kad galima štai taip paprasčiausiai susipažinti su krimina-
linės paieškos darbuotoju ar su tardytoju ir viską iš jo sužinoti. Su-
sipažinti, žinoma, joks fokusas, tik kad jie niekam nieko nepasakos.
O kai tik naujasis pažįstamas pradės per daug domėtis byla, kuri
dabar tiriama, tai tuoj pat ir pats taps į Gyvenime ne
visada viskas taip kaip kine .
- Aš nuvažiavau paskui jį, laukdamas patogios progos susi -
pažinti. ..
- O progos vis nebuvo ir nebuvo, - į Nastia.
- Nebuvo, - patvirtino Samarinas.
- Ir jūs važiavote paskui jį tol, kol jis atvedė jus į Bolotnikus,
prie šito namo.
- Iš kur jūs žinote?
- Juk tai akivaizdu, - Nastia vėl nusišypsojo. - Ir tada jūs
nusprendėte, kad paprasčiau būtų susipažinti su manimi, o per
mane jau su juo, taip?
- Jūs teisi .
- Ir jūs steb ė kad ž kaip veikti, pamatėte
mano vyrą, sugalvojote planą ir nepriekaištingai jį į Jūs
važiavote paskui Aleksejų iki Žukovskio, išsiaiškinote, kur jis stato
mašiną, ir jums beliko palaukti, kada jis važiuos pas mane. Jūs ap-
lenkėte jį automagistralėje ir pradėjote laukti patogioje vietoje su
ratu rankose. Jūs netgi pasiklausėte, ką aš vakare prie atdaro lango
kalbėjau telefonu. Buvo taip? O kitą dieną mano vyras paprašė
jūsų saugoti mane vakarais. Nuo paties jūsų. Ar tai nebuvo jums
juokinga?
Pirmą kartą per visą pokalbį ji leido prasiveržti pykčiui ir tuoj
pat ė sau priekaištauti už neapdairumą, bet Samarinas, rodos,
to nepastebėjo. Jis buvo taip nugrimzdęs į savo paties išgyvenimus,
kad apskritai mažai ką patebėjo.
- Nebuvo, - nepastebėjęs sarkazmo, labai rimtai atsakė 319
 A. Marinina

jis. - Man nebuvo juokinga. Man buvo baisu. Labai. Aš supratau,

kad štai aš susipažinau su jumis, ir jūs dirbate kriminalinėje paieš-
koje, jūs esate to milicininko, kuris paleido užsakovą, kolegė. Ir j ūs
greičiausiai žinote tą pati, ką ir jis. Iš pradžių aš maniau, kad jis jūsų
meilužis ir atvažiuoja pas jus, kai nėra vyro, ir vis bandžiau sugalvo-
ti, ką man daryti, kad galėčiau susipažinti pirma su jumis, o paskui
su juo. Paskui aš supratau, kad taip nėra, ir nudžiugau - mano
užduotis palengvėjo. Bet aš labai greitai supratau, kad klydau. Jūs
nieko nepasakojote apie tą ž , jūs apskritai nieko nepa-
sakojote apie nusikaltimus, kuriuos tiriate, o aš nežinojau, kaip pa-
klausti, kaip pradėti kalbą, kaip priartėti prie to, kas mane domina.
Aš sugalvojau pasakėlę apie tai, kad noriu rašyti detektyvus, bet tai
nepadėjo . Jūs labai gerai man viską ai škinot, bet apie žmogžudys -
tę - nė žodžio. Štai ir viskas, Nastia. Ką man daryti? Kaip man
išgelbėti sūnų?
- Nežinau, - sąžiningai atsakė ji. - Bijau, kad jo išgelbėti
neimanoma . Aš turiu galvoje, išgelbėti nuo kalėjimo. Jūs tuščiai
tikėjotės, Valentinai, man gaila jums tai sakyti, bet viskas buvo per-
niek. Jeigu jūs nebūturnėt pradėjęs viso to cirko, viskas galėjo susi-
tvarkyti. O dabar jūs pats viską sugadinot, jūs pats į ė ė i kvailą
avantiūrą ir į Jūs filologas, pedagogas, o ne seklys ir ne šni-
pas, ir anksčiau ar vėliau vis tiek būtumėt suklydęs, o aš būčiau tai
pastebėjusi. Jūsų užmač ia buvo pasmerkta tą pat minutę, kai jūs
nusprendėt imtis saviveiklos.
- Ir jūs nieko man nepatarsit?
Jis bandė griebtis Nastios kaip šiaudo, bet iš susmukusios jo
figūros buvo aišku, kad jis jau suprato, jog jo padėtis beviltiška.
- Valia, aš galiu patarti tik viena.
- Ką? - pašoko jis.
- Tai, ką visada pataria nusikaltėliams knygose ir kino fil-
muose. Jūsų sūnus turi nueiti ir prisipažinti anksčiau, negu mes
suimsim užsakovą.
- Ir jo nepasodins?
- Greičiausiai pasodins, bet bausmė bus mažesnė. O jeigu jis
tinkamai elgsis, tai iki teismo ji gali netgi palikti laisvėje. To aš jums
negarantuoju, bet tai visiškai imanoma .
320 - Ir jokių kitų variantų? - paklausė Samarinas liūdnai.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

- Jokių, Valia. Man labai gaila. Mes su jumis turim dar du

neaiškius klausimus .
- Kokius?
- Tai to žmogaus, kuris pasamdė jūsų sūnų ir jo draugą, ad-
resas ir ypatingos ž
Apskritai Nastia jau nutuokė, koki adresą ji dabar išgirs . Ko-
rotkovas buvo pas ją atvažiavęs po to, kai buvo nužudyta aktorė
Chalipova, ir po to, kai pasikalbėjo su Kričevecu . Būtent prie namo,
kuriame gyvena Kri č filologas Jurą ir pamatė . Ir tos ž
kurias jis dabar išvardins, greičiausiai atitiks kaskadininką. Režisie -
rių Ostrovskį Samarinas pamatė irgi ten.
Taip ir buvo.
- Apie Ostrovskį prašau smulkiau, - paprašė ji.
- Jis atvažiavo vakare, apie dešimtą valandą, kartu su jauna
mergina.
Viskas teisinga, taip ir buvo, pagalvojo Nastia. Kol kas viskas
sutampa, taigi Samarinas nemeluoja ir nieko nepainioja.
- Maždaug pusę pirmos nakties jie išvažiavo.
- Kas - jie? - sukluso Nastia.
Apie pusę pirmos nakties išvažiavo Julija. Su Ostrovskio ma-
šina.
- Ostrovskis ir mergina, - paaiškino filologas . - Jie kartu
atvažiavo ir kartu išvažiavo. Juodu .Leksusu",
O dabar jau netvarka. Pagal Kričeveco, Ostrovskio ir Volkovos
parodymus buvo visai ne taip.
- Ar esate tuo tikras? Tikrai tai matėte?
- Tikrai, Nastia. Mano regėjimas labai geras, net ir tamsoje.
Galite patikrinti.
- Gal jūs matėte tik merginą, bet nusprendėte, kad jei jau
jie atvažiavo kartu, tai kartu ir išvažiuoja? Prisiminkit, Valia, tai
svarbu.
- Taigi ne, aš puikiai juos abu mačiau. Ostrovskis sėdo už
vairo, o mergina - šalia. Paskui, maždaug po valandos, o gal kiek
mažiau, iš namo išėjo tas žmogus, užsakovas, ir su juo buvo mote-
ris. Jie į ė i mašiną ir išvažiavo. Aš tada labai nusiminiau.
- Kodėl?
- Aš pagalvojau, kad jei jis iš ten išvažiuoja nakti, vadinasi,
ten buvo svečiuose, ir aš ji vėl pamečiau. Suprantat, jie taip greitai 321
 A. Marinina

išėjo, bėgte nubėgo prie mašinos, tiesiog šoko iš vietos, kad aš ir ne-
spėjau leistis paskui juos. Mano mašina stovėjo truputi toliau ir aš
sutrikau... Žodžiu, aš maniau, kad ji pamečiau . Bet išeities nebuvo,
ir ir aš nusprendžiau laukti. Gal vis dėlto atsitiks kas nors tokio, kas
galėtų man padėti. Aš nenorėjau grižti namo ir prisipažinti, kad
sužlugdžiau visą reikalą. Mes su Saša taip sunkiai ji susekėme, o
išeina, kad viskas veltui. .. Suprantat?
- Suprantu. Bet juk jis sugrįžo, tiesa? Jūs sakėte, kad iš ryto jis
išėjo iš namo su laikraščiu rankoje.
- Taip, jis sugrįžo. Jie grižo trise.
- Štai kaip?
Nastia jau niekuo nesistebėjo. Išvažiavo dviese - tai dviese ,
grižo trise - tai trise. Visi melavo - visi, išskyrus nelaimingą
Sarnariną.
- Tiksliai, trise. Tas žmogus, moteris, kuri su juo išėjo, ir
Ostrovskis.
- O merginos su jais nebuvo?
- Nebuvo. Jie buvo trise.
- O paskui kas?
- Daugiau nieko. Iš ryto tas žmogus išėjo, ir aš nuvažiavau
namo.
- Kaip jums atrodė, Ostrovskis buvo blaivus, kai nakti išva-
žiavo su mergina? Jis tvirtai laikėsi ant kojų?
- Jis buvo labai girtas, net aš tai mačiau . Aš net, prisimenu,
stebėjausi, kodėl jis tokios būklės sėdasi už vairo.
Ufff, na ir dienelė ... Viskas aišku . Ostrovskis suvažinėja mo-
terį su vaiku ir nuvažiuoja nesustodamas. Iulia puola isterijon.
Ostrovskis skambina Kričevecui... Ne, kodėl? Kam Ostrovskis jam
skambintų. Jis kažkur sustoja ir bando nuraminti aktorę. Jam nieko
neišeina . O laikas bėga. Ir Kričevecas, kuris matė, kad Ostrovskis
išvažiuoja toli gražu ne blaivas, skambina pats, norėdamas isitikin-
ti, kad šis laimingai parvažiavo.
Bet režisierius kol kas neparvažiavo . Iš jo balso ir iš Iulios iste-
rijos garsų aišku, kad kažkas atsitiko. Kričevecas išsiaiškina, kurioje
vietoje yra jo būsimo filmavimo patronas, ir jie su Anita važiuoja
taisyti situacijos. Greičiausiai paaiškėja, kad viskas kur kas blogiau,
negu jie manė. Iulia reikalauja, kad jie grįžtų i avarijos vietą, iškvies-
322 tų miliciją ir greitąją pagalbą ir viskuo prisipažintų. Jai lengva būti
 TRIJŲ NE DĖSNIS

sąžininga ir padoria, ne ji juk į kalėjimą sėstų, o Ostrovskis. O to

negalima leisti. Režisierių reikia gelbėti bet kokiomis priemonėmis,
kitaip Kričevecas liks be darbo.
Iulią į ramina, žada grįžti į avarijos vietą. Važiuoja.
Dviem mašinom. Žinoma, Ostrovskiui vairo neduoda, jis girtas.
Iulia irgi negali vairuoti, ji rauda. Vieną mašiną vairuoja Kričeve­
cas, kitą Volkova. Jie išvažiuoja už miesto, randa patogią dykvietę ir
išsprendžia problemą kardinaliu būdu. Iulia daugiau niekam nepa-
sakys, kad moterį ir vaiką užmušė didysis režisierius Ostrovskis. Ir
žmogžudžio, mirtinai sužalojusio pėsčiuosius, irgi niekas neieškos ,
nes tas žmogžudys - Julija Chalipova. Štai ir mašina šalia jos , o ant
mašinos aiškios susidūrimo su ž ž .
Štai kodėl Iulia taip ramiai išlipo ir leidosi nužudoma . Ji pa -
žinojo savo žudikus. Visus tris . Ir jais pasitikėjo.
Jie grįžo į Kričeveco namus ir susitarė dėl viso to , kas į
versijos. Taip atsirado istorija apie telefono skambutį, kurio ne-
į patikrinti, nes skambinta miesto telefonu. Istorija apie
prisigėrusį Ostrovskį, kuris paskolino meilužei savo automobilį ir
užmigo svečiuose kaip užmuštas. Istorija apie tai, kaip jie jaudinosi,
skambino Julijai į namus, jos ieškojo .
Jie viską apgalvojo. Kruopščiai, tvarkingai. Jie tik neatkreipė
dėmesio į nelaimingą tėvą, kuris naiviai bandydamas išgelbėti neti-
kėlį savo sūnų, stovėjo netoliese tarsi sargyboje ir matė visą jų judė­
jimą. Jie buvo tikri, kad niekas jų nemato. Jiems tiesiog nepasisekė.

Docenka nusprendė pradėti iš tolo. Galima neskubant ramiai

kalbėtis, tiesiog apsimesti, kad dar kartą tikslini detales ir nieko
blogo neįtari. Užmigdyti budrumą, o paskui driokstelėti iš sunkio-
sios artilerijos.
Ostrovskis buvo blaivas ir kažkodėl smarkiai susierzinęs.
Mišai tai buvo daugiau nei paranku - susierzinęs žmogus blogai
kontroliuoja tai, ką sako , ir jei jis turi ką slėpti, būtinai suklys .
- Pradėkime nuo pat pradžių, Konstantinai Fiodorovičiau.
Ko jūs važiavote pas Antoną Kričevecą i svečius?
- O ką, tam reikia kokios nors priežasties? - atsikirto kine-
matografijos ž - Ž vaikšto vieni pas kitus į svečius
tiesiog todėl, kad jie draugauja . 323
 A. Marinina

- Anksčiau jūs sakėte, kad norėjote nuvežti naują scenarijaus

variantą, - neįkyriai priminė Docenka.
- Na taip, taip ir buvo. Aš nuvežiau scenarijų. Septintą va-
riantą, trauk ją velniai.
- Ją - tai ką?
- Anita. Visą laiką kažkas jai nepatinka, kimba prie kiekvieno
epizodo.
- O kuo č dėta Anita Stanislavovna? Anksčiau jūs sakėte,
kad scenarijų skaitė Kričevecas, nes turėjo būti triukų statytoju.
Argi ne taip?
- Taip, taip. Bet Anita turėjo savo interesų, todėl scenarijų
visų pirma skaitė ji pati.
- Kokių gi ji galėjo turėti interesų? - visiškai nuoširdžiai ne-
suprato Michailas.
- Taigi ji rengėsi suvaidinti pagrindinį vaidmenį, - Ostrovs-
kis nustebęs pasižiūrėjo į seklį, kad šis nesupranta tokių elementa-
rių dalykų. - Jūs ką, nežinojot?
- Ne. Niekas apie tai nekalbėjo . Ir ji gera aktorė? Tik pama-
nyk, kiek talentų turi moteris!
- Kokia jau ji ten aktorė! - numojo ranka režisierius . - Vie-
nas juokas. Bet išoriniai duomenys geri, tai mano rankose ji būtų
susidorojusi, galite tuo neabejoti.
- Vis dėlto tai labai didelė rizika - filmuoti neprofesionalią
aktorę, - Miša norėjo pademonstruoti savo išprusimą kino reika-
luose. - Paprastai iš tokių sumanymų nieko doro neišeidavo. Ir
kaipgi jūs nebijote, Konstantinai Fiodorovičiau?
- O ar man ne tas pats? Filmas statomas už jos, o ne už mano
pinigus. Jeigu ji blogai suvaidins, aš nieko neprarasiu, nes pastatyta
vis dėlto bus meistro ranka. Taip, pastatyta bus gerai, ir man, tai
yra režisieriui, pretenzijų nebus, - pakartojo jis, matyt, bijodamas,
kad tolimas nuo meno milicininkas pasažo apie "meistro ranką"
gali neįvertinti.
- Jūs norite pasakyti, kad filmas bus statomas už Volkovos
pinigus? - Miša nepatikėjo savo ausimis.
Iš kur tokie pinigai? Beje, jis tiksliai nežinojo, kiek reikia pini-
gų filmui pastatyti. Gal ne tiek jau ir daug?
- Būtent tai aš ir noriu pasakyti. Nestebina, kad Anita nieko
324 jums apie tai nesakė, ji nenori, kad informacija pirma laiko nutekėtų
 TRIJŲ NE DĖSNIS

į spaudą. Ji nori, kad tai būtų bomba. Netikėtas fizikos-matematikos

daktarės pasirodymas ekrane ir dar pagrindiniame vaidmenyje! Ir ji
ten sužėrės visais savo talentais - ir šokiais, ir gitara, ir saksofonu ir
kalbės ispaniškai. Kadangi ji moka, tai aš ir padarysiu, kaip ji nori.
- Ir kiek toks filmas kainuoja? - atsargiai paklausė Docenka.
- Kol kas mes numatėme vieno milijono dolerių biudžetą, -
Ostrovskio balse skambėjo neslepiamas pasitenkinimas.
- Milijono?
Neblogai. Ir iš kurgi Anita Volkova gaus milijoną dolerių?
Rengiasi apiplėšti banką? Žinoma, ji turi turtingą brolį, su kuriuo,
kaip visi tvirtina, ji labai draugauja. Matyt, jis pažadėjo pinigų. Taip,
greičiausiai taip ir yra.
Teisi buvo Nastia Palna, oi, teisi. Nesusitaikė Anita Stanisla-
vovna, netekusi statuso. Tik pažiūrėk, ką sugalvojo! Unikali, į nieką
nepanaši, tam tikra prasme vienintelė.
O jei ne brolis duoda pinigų filmui, tai kas? Ką dar turi Anita
Volkova?
O dar ji turi seserį, kuri elgiasi labai į Suka kažkokį
juodą biznį su vokiškai kalbančiu užsieniečiu ir į į transą, kai
šis dingsta, ir ji negali jo rasti. Buvo į kad Liuba Kabalkina
į su juo į finansinę aferą. Ar tik ne tam, kad gautų pinių
sesutės filmui? Dėl Anitos ji pasirengusi viskam. Motina, Zoja Pet-
rovna, taip ir sakė, girdi, Liuba ž Anitai į burną ir seka kiekvieną
jos ž taip ji ją myli.
- Man reikia paskambinti, - Miša nusišypsojo Ostrovskiui
saulėta šypsena. - Jei leis it, aš išeisiu į kitą kambarį? Tik minutei.

- Aš nenorėčiau trukdyti jūsų darbo vietoje, - mandagiai

pasakė į ragelį Zarubinas . - Gal jūs galėtumėte išeiti iš į Aš
jūsų laukiu kavinėje "Sirena", tai visai šalia jūsų.
- Žinau, - atsakė Kabalkina. - Aš ateisiu po kokių dešim-
ties minučių.
Ji atėjo ne po dešimties, o po dvidešimties minučių, bet juk
žmogus tarnyboje, pareigos, reikalai. Zarubinas ir Kalia Selujano-
vas spėjo viską aptarti ir net suvalgyti po porciją salotėlių ir išgerti
po puodelį kavos . Kabalkina atrodė pavargusi ir nusikamavusi. Ma-
tyt, vokietis dar neatsirado. 325
 A. Marinina

- Liuba, susipažinkit , tai mano kolega, jis dirba Interpole ir

gali padėti ieškoti jūsų draugo, - pristatė Sergejus Selujanovą.
Šis kilstelėjo nuo kėdės ir džentelmeniškai nusilenkė.
- Labai malonu. Nikolajus.
- Liuba. Jūs iš tikrųjų galite padėti?
- Aš galiu pasistengti.
- Jis gali, gali, - patvirtino Zarubinas. - Jūs man atleiskit,
Liuba, aš tąkart buvau žiaurus ir neteisingas . Aš paskui ilgai galvo-
jau apie mūsų pokalbi ir supratau, kad buvau neteisus. Pirma reikia
išsiaiškinti, kas atsitiko jūsų draugui, o paskui jau spręsti, myli jis
jus ar ne. Teisingai?
- Ačiū jums, - sušnibždėjo Liuba ir vėl susirengė verkti.
- Neverkit, Liuba, nereikia, geriau pasakykite mums jūsų su-
ž pavardę ir kitus duomenis.
- Džavadas Kezoglu ...
- Kaip?! - beveik vienu balsu sušuko sekliai.
- Kezoglu, - pakartojo ji. - Džavadas. O kodėl jūs taip nu-
stebot?
- Ne ne, viskas gerai, - mitriai susiorientavo Selujanovas. -
Tiesiog man kažkodėl atrodė, kad jis europietis.
- Jis turkas.
- Kuo jis verčiasi?
- Jis... nežinau. Dabar greičiausiai niekuo.
- Ką reiškia - dabar? O anksčiau kuo vertėsi?
- Vasarą jis dirba viešbutyje, išnuomoja vandens motociklus.
O ne sezono metu jis darbo neturi.
- Jūs seniai pažįstami?
- Nuo praeitų metų. Aš vasarą su vaikais ilsėjausi Turkijoje,
kaip tik tame viešbutyje, kur jis dirbo. Mes susipažinome ...
- Liuba, - į š Zarubinas, - kodėl jūs niekam apie ji ne-
pasakojote? Juk net jūsų mama nieko nežino. Kodėl?
- Man.. . buvo gėda. Baisiai gėda ... Aš bijojau, kad su manimi
pasielgs taip pat, kaip kadaise su mama.
- Ir todėl jūs kalbėjotės su juo vokiškai, kad mama nieko ne-
suprastų?
- Taip, žinoma. Iš tikrųjų rusiškai jis beveik nemoka, tik vos
vos, kiek aš išmokiau. O vokiškai moka, Turkijoje visas aptarnau-
326 jantis personalas moka vokiškai. Jeigu mamai girdint aš būčiau su
 TRIJŲ NE DĖSNIS

juo kalbėjusi rusiškai, ji iškart būtų supratusi, kad aš kalbuosi su

meilužiu ir dar su užsieniečiu.
- Vis tiek aš nesuprantu, kodėl jūs drovėjotės, kodėl jūs jo
taip gėdijotės, - nepasidavė Zarubinas. - Kas č blogo, kad žmo-
gus verčiasi nuomodamas techniką?
Liuba sukūkčiojo, nusišluostė akis servetėle ir mašinaliai ją
suglamžė saujoje.
- Žinote, kaip vertinamas dirbantis nuomoje žmogus? Jam
netgi neleidžiama į į atskiro pliažo teritoriją. Jis sėdi po tentu,
per dešimtį metrų nuo š ir neturi teisės tuos dešimt metrų
pereiti. Jį tuoj pat apsauga išvytų, o paskui gali ir atleisti. Jis - pa-
rijas, atstumtasis. Ir visi, kas bent kartą atostogavo Turkijoje, tai
žino.
- Ir šiemet... - pradėjo pasakinėti Selujanovas.
- Taip, aš vėl ten buvau. Mes buvome tokie laimingi! Mes
rengėmės susituokti.
- Ir jis būtų atvažiavęs į Rusiją?
- Ne, aš su vaikais būčiau išvažiavusi pas jį. Mes taip nu-
sprendėm.
- Liuba, - pradėjo Zarubinas atsargiai, - nepykit ant manęs
už tai, ką aš dabar pasakysiu. Pažadėkit, kad nesupyksit.
- Pažadu.
- Ar daug jūs turite pinigų?
- Aš? - ji labai nustebo, nes laukė visai kito pokalbio tęsi-
nio. - Daug. Visų pirma, pastaruosius aštuonerius metus aš labai
gerai uždirbdavau. Ir antra, mano jaunesniojo sūnaus tėvas perve-
dė į mano sąskaitą banke didelę sumą. Kad vaikas galėtų normaliai
augti ir gautų gerą išsilavinimą.
- Jūsų sūnaus tėvas turtingas žmogus?
- Dar daugiau. Jis ne tik turtingas, jis labai turtingas žmogus.
Tik nereikalaukite, kad aš pasakyčiau jo pavardę.
- Ką jūs, ką jūs, - sumosavo rankomis Zarubinas. - Mums
to ir nereikia. Sakykit, jūs žinot, kad jūsų sesuo kartu su režisieriu-
mi Ostrovskiu rengiasi į bendrą projektą?
- Taip, žinoma. O iš kur jūs žinote? - staiga išsigando ji. -
Aš daviau Anitai ž niekam apie tai nesa kyti. Ji nori, kad niekas iš
anksto nieko nežinotų.
- Niekas ir nesužinos, - pažadėjo Sergejus. - Bet juk toks 327
 A. Marinina

projektas labai daug kainuoja. Argi Anita Stanislavovna turi tiek

pinigų?
- Ne. Bet aš pažadėjau jai padėti.
- Kokia suma?
- Didelė. Aš pažadėjau jai duoti tris šimtus tūkstančių dole-
rių. Tiek aš galiu.
- Tiesiog padovanoti tokią sumą? Neįtikėtina! - š
Selujanovas.
- Kodėl tiesiog padovanoti? Mes su Anita susitarėme, kad ji
atiduos man dalimis, kai pradės grįžti pinigai. Filmas išeis į ekra-
nus, jį pirks televizijos kanalai. Žinoma, gal sugrįš ne visi pinigai,
bet aš tam pasirengusi. Juk ji mano sesuo, o ne svetimas žmogus .
- Aš štai ką norėjau pasakyti, Liuba, - prakalbo Zarubinas
labai rimtai. - Trys šimtai tūkstančių dolerių - tai labai didelė
suma, ypač esančiam be darbo nuomos punkto tarnautojui. Ar ne-
galėjo taip būti, kad jis sužinojo, jog jūs pažadėjote seseriai pinigų,
o pati likote be nieko, kad dabar neturite lėšų ir todėl jūs jam dau-
giau neįdomi? Ar apie tai nepagalvojote?
- Pagalvojau, - Liubos skruostais ritosi ašaros, bet ji to ne-
pastebėjo. - Ir todėl man buvo dar skaudžiau. Negi aš galėjau apie
tai pasakoti mamai?
- Turbūt ne, - atsidusęs sutiko Sergejus. - O kam jūs papa-
sakojote, kad rengiatės tekėti už Džavado?
- Tik Anitai. Ji protinga ir gera, ji manęs nesmerktų. Juk ji
mamai atleido, atleistų ir man.
- lr apie tai, kad Džavadas dingo, jūs irgi jai papasakojote?
-Ne.
- Kodėl?
- Man buvo gėda ... Anita į mane, kad jis gali būti alfon-
sas, kad jam reikia tik mano pinigų. O aš taip pasipiktinau... Net
susipykau su ja.
- Bet paskui susitaikėte? - nusišypsojo Selujanovas.
- Žinoma . Anita niekada nelieka pasipūtusi, ji viską supranta.
- Gerai, Liuba . Štai šiame lapelyje jūs man viską užrašykite,
ką žinote - telefonus , viešbučio, kuriame Džavadas dirbo, pavadi-
nimą, aš pasistengsiu ką nors sugalvoti.
- Ačiū jums.
328 Ji greitai užrašė Džavado vardą ir pavardę, viešbučio pavadi-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

nirną, miesto, kuriame gyveno jo šeima, pavadinimą ir mobiliojo

telefono numerį.
Gal po dešimties minučių, kai ji juos paliko , sekliai išėjo iš
kavinės.
- Visi važiuoja atostogauti į Turkiją, - svajingai tarė Seluja-
novas. - Štai tu, Serioža, esi ten buvęs bent kartą?
- Nee, o tu?
- Ir aš nebuvau. Man kai tik atostogos - tai pas tėvus į vasar-
vietę arti. Ten darbai niekada nesibaigia, visą laiką tai kažką taisyti,
tai statyti, tai ravėti. O tie visi po turkijas važinėjasi.
- Kas tie visi? - nesuprato Zarubinas, kuris mintimis jau
buvo su savo Gulia ir svajojo apie tai, kaip jie galbūt nukaks prie
šiltos jūros su aukso paplūdimiais ir važinėsis ten vandens moto-
ciklais ... Kada nors.
- Na, pavyzdžiui, Liuba. lr tavo kaskadininkas, tu juk pats
pasakojai. Jis ten mergina truputį pasinaudojo. Užmiršai?
- Užmiršau ... Kolia, iš manęs pusė litro.
- Už ką?
- Už tą. Aš viską supratau.
- lr ką gi tu galėtum suprasti, gamtos vaike? - nusijuokė
Selujanovas. - Tavo amžiuje dar anksti ką nors suprasti.
- Eik tu!.. - atsikirto Sergejus. - Mes su tavimi manėme,
kad tas Džavadas sužinojo apie filmą ir nusprendė, kad Liuba dabar
elgeta, todėl tapo jam visiškai neįdomi. O iš tikrųjų viskas buvo at-
virkščiai. Tai Anita sužinojo, kad Liuba rengiasi ištekėti ir dingti su
visais pinigais. lr Anita ė priemonių.
- Manai? - nepatikliai pakėlė antakius Nikolajus.
- Tiksiiai tau sakau. Ž kaip datos atitinka! Liuba sakė,
kad kartą Džavadas jau buvo prapuolęs. Tai buvo vasarą, rugpjūtį.
Greičiausiai tada ji Anitai ir sakė, kad rengiasi tekėti. Tada Anita
siunčia kaskadininką pasikalbėti su jaunikiu. Na, pasiūlyti pinigų,
kad pasišalintų, ar pagąsdinti, ar paprasčiausiai į Kurį laiką
tai veikia , Džavadas liaujasi Liubai skambinti ir keičia savo mobilio-
jo numerį . Paskui vėl jų meilė iššoka kaip Pilypas iš kanapių, ir č
lyg tyčia Džavadas skambina, kai Liuba svečiuojasi pas motiną. Bet
ten tuo metu ir Anita, juk jų močiutės jubiliejus. lr Anita supranta,
kad paplūdimio darbininkas vėl atgijo. lr kitą dieną Turkijon skren-
da kaskadininkas. Štai po antrojo vizito Džavadas ir dingsta. 329
 A. Marinina

- o tu esi tikras, kad kaskadininkas rugpjūtį skrido į Turkiją?

- Absoliučiai. Aš mačiau jo užsienio pasą. O be to, tai jo
legendos dalis, atseit buvau rugpjūtį, į su mergina, dabar
reikia taisyti padėtį. Suprantama, tos istorijos niekas nesirengė
tikrinti. Na, ir. meistrė mūsų Anita Stanislavovna. Kaip į sesers
pinigėlius į Lavonais žengia.
- Tai jau tiksliai, lavonais, - pritarė Selujanovas. - Vargšės
aktorės nepagailėjo. Sesers vos iki nervinio šoko neprivedė. Kas dar?
- Psichologė Aničkova. Lavonas, beje, tavo, o aš turiu jį atsi-
minti, - į Sergejus.
- Tai juk Aničkovą nužudyti užsakė kaskadininkas, o ne Anita.
- Klausyk, negi tu iš tikrųjų manai, kad tas bedarbis kaska-
dininkas be jos leidimo drįstų bent nusispjauti? Juk ji visus suėmė
į nagą, visus juos tvarko, visi pagal jos dūdelę šoka. lr Aničkovos
ž buvo reikalinga Anitai, o visai ne kaskadininkui.
- Kam jai?
- Taip, č klausimas, - sutiko Zarubinas. - Bet atsakymą
į jį mes gausim.
Jis pasižiūrėjo į laikrodį ir su pasitenkinimu tarė:
- Jeigu viskas ė pagal planą, tai kaskadininką Kričevecą ir
madam Volkovą Olšanskis tardo jau beveik pusantros valandos.

Praėjo dar kelios dienos, ir paveikslas galutinai išryškėjo. Da-

bar jau baltų dėmių jame neliko.
Taip, Anita Volkova mokėjo kantriai laukti ir planingai eiti
prie užsibrėžto tikslo. Po to, kai buvo atleista iš mokslo tiriamojo
instituto, ji dvejus metus vargo, bandydama rasti sau gerai apmo-
kamą ir prestižinį darbą. Bet nesėkmingai. Tada miršta Stanislavas
Osipovičius. Č ir prasideda Anitos žygis naujų aukštumų link.
Brolis ir sesuo, tie snargliai, atėmę iš jos tėvus ir sugadinę jai
vaikystę ir jaunystę, dabar kaip inkstai taukuose - pinigų kaip
šieno, o jai jau keturiasdešimt, ir perspektyvoje - nieko. Niekam
tikęs Antonas, kuriuo jau neišeina didžiuotis, ir apgailėtini skatikai
už korepetitorės darbą. Ne, taip nieko nebus. Ji vėl sėdės soste, taps
karaliene ir suspindės nepakartojama ir unikali, o brolis ir sesuo jai
330 padės tai padaryti.
 TRIJŲ NE DĖSNIS

Filmo, kuriame ji suvaidins pagrindinį vaidmenį, opastatys,

savaime suprantama, garsus režisierius, tokio filmo idėja gimė grei-
tai. O štai uždavinys, iš kur gauti tam filmui pinigų, sprendėsi lėtai.
Anita suvaidins išmintingą ir mylinčią šeimos vienytoją, ji privers
juos visus, ir vyresniąją kartą ir jaunesniąją, ž jai į burną . Ji
visada mokėjo nerodyti tikrųjų savo jausmų ir gudriai apsimetinė­
ti - vaidinti klusnumą, draugiškumą, š ir netgi meilę. Ji
buvo protinga moteris ir labai nebloga aktorė - ji tiksliai žinojo,
kaip elgtis su vienu ar kitu žmogumi, kad ją mylėtų. Ir visada pa-
siekdavo savo.
Motina lengvai patikėjo spektakliu, kuris vadinosi "Dukters
palaidūnės sugrįžimas", ir tuo, kad Anita jai atleido. Sena marazrna-
tikė močiutė irgi nieko neįtarė, nors tik viena Anita žinojo, kokių
nežmoniškų pastangų jai reikėjo, kad neimtų spiegti ir neužmuštų
kvailos senės, kai toji vadino ją .Natule", o ypač "senmerge". Senelis
ir patėvis nesiskaitė - tie visada, kaip manė Anita, pasirengę tikėti,
kad juos myli. Buki, savim patenkinti patinai.
Ir su Liuba problemų nebuvo. Ji ir šiaip mylėjo žmones ir ne-
laukė iš jų niekšybės, todėl akimirksniu pateko vyresniosios sesers
į Tiesa, Liubaša vos nepri darė kvailysčių, susirengusi tekėti
už bedarbio turko, bet č Anita laiku susigriebė ir nepastebimai
patikrino sesers mobiliuką. Žinoma, Džavado numeris buvo pa-
starųjų dešimties numerių sąraše, juk kvailelė Liuba skambindavo
jam po du kartus per dieną. Turint šviežiai iškepto jaunikio telefo-
ną, nesunku buvo jį susirasti ir sutarti susitikimą. Antonas savaitei
išvažiavo į Turkiją ir problemą išsprendė. Paskui, tiesa, paaiškėjo,
kad ne galutinai, todėl teko važiuoti dar kartą. Kai prie pinigų ir
į priduriama raumenų jėga ir tikslus smūgis, tai kažkaip
labiau į
O štai su broliu Valerijum vienos bėdos. Taip, jis sutiko
bendrauti su Anita ir net su ja draugauti, bet tuo viskas ir baigėsi.
Daryti jam į negalėjo niekas. Filmo projektą jis iš karto pa-
vadino kliedesiu bei kvailyste ir paprašė Anitos daugiau apie tai
neužsiminti. Negana to, praėjus pusmečiui po tėvo mirties, jis vedė
kvailutę č narkomanę, ir nuo tol ji tapo jo akių šviesa. Viskas
Larai, visos mintys tik apie ją, ir visi pinigai eikvojami tik jai.
Anita panaudojo visą savo iškalbą, bandydama į brolį,
kad Larisą reikia gydyti, nes suprato: jei mergiščią pradės gydyti, tai 33 I
 A. Marinina

baigsis begalinės investicijos jos reklamai. Bet Valerijus nenorėjo

nieko girdėti. lr kategoriškai paprašė Anitos nesikišti į jo reikalus.
Tada ji nusprendė juos išskirti. Ar bent jau supykdyti ir ati-
tolinti vieną nuo kito. Tuo tikslu buvo sugalvota ir suvaidinta
kombinacija su spektakliu ..Larisa lesbietė". Sakmbučiai ir kažkokių
moterų balsai, kai Larisos nebūna namie. Pagauti reikiamą mo-
mentą nebuvo sunku, pakako iš pašnekesio su Valerijumi sužinoti,
kad šiandien Larisa dirbtuvėje tapo, ir galima organizuoti skambu-
tį, juolab uždarbiaujančių kvailučių aplinkui pilna. Tuo pačiu metu
buvo sukurta istorija apie tai, kad Lara piršosi Anitai su nepadoriais
pasiūlymais. Anita liovėsi lankytis pas brolį, kai jo žmona būdavo
namuose, ir laukė patogiausio momento, kad galėtų akivaizdžiai
pateikti tai, kas reikia. lr - kaip viso to apoteozė - scena su ne-
tikėtai dirbtuvėje pasirodžiusiu vyru tuo metu, kai Larisa miega
meilužės glėbyje. Tam buvo pasamdyta mergina, kuri susipažino
su Larisa, į pas ją dirbtuvėn į svečius pasižiūrėti paveikslų,
į ė jai į arbatą stiprių migdomųjų ir padarė visas kitas manipulia-
cijas, kad užėjęs numatytu laiku vyras galėtų išvysti tai, kas reikia.
Jis ir užėjo. Todėl, kad jį atvedė Anita, sėkmingai ir laiku ..nutrynusi
kojas" naujais bateliais. Juk tą dieną kartu papietauti pasiūlė būtent
ji, restoraną pasirinko irgi ji. Atseit vis tiek bus su reikalais Č
Prudai rajone. Viskas kaip iš gaidų.
O, Anita Stanislavovna puikiai pažinojo savo brolį ir galėjo
lengvai nuspėti jo elgesį vienoje ar kitoje situacijoje. Ji tiksliai žino-
jo, kad jis nieko Larisos neklausinės. Č ji neapsiriko. Bet valdyti
Valerijaus ji vis dėlto negalėjo.
Dar rugpjūtį ji užėjo pas Liubą į darbą ir pamatė ant jos stalo
keletą Aničkovos vizitinių kortelių. Nepažįstamas žodis ..kinezio-
logija" ją sudomino, ji nepastebimai pasiėmė vieną kortelę ir pasi-
domėjo, .kas tai yra. Paaiškėjo, kad kineziologija - gana naudingas
dalykas, kai moki ja naudotis. Štai tas realus šansas, kuris privers
nepaklusnų broliuką šokti pagal jos užsakytą muziką. Ji paskambi-
no Aničkovai, pasivadino holdingo ..Planeta" darbuotoja Liuba Ka-
balkina ir susitarė susitikti. Tiesą sakant, mintis pasivadinti svetimu
vardu atėjo jai į galvą netikėtai, kai Aničkova paklausė, kur ji gavo
jos telefoną. Nieko neįvardyti ji negalėjo, o Liuba sakė, kad visus
..Planetos" darbuotojus psichologė aptarnaus anonimiškai, tai yra
332 neskelbdama jų pavardžių darbovietėse. Štai tegul Galina Vasiljev-
 TRIJŲ NE DĖSNIS

na ir mano, kad dirba su Kabalkina. Juk pati Liuba nė už ką pas ją

neis, tuo Anita buvo visiškai tikra.
Tačiau susitikimas su psichologe Anitai pasisuko netikėta
linkme. Galina Vasiljevna atsisakė patenkinti jos pageidavimą ir
netgi labai nemalonia forma.
- Išmokykite mane kineziologijos, - pareikalavo Anita, į ­
tusi, kad visi jos norai vykdomi neprieštaraujant.
- Kam jums to reikia? -labai draugiškai pasidomėjo psicho-
logė Aničkova .
- Aš negaliu susitvarkyti su savo broliu, jis manęs visai ne -
klauso, - Anitai net į galvą neatėjo pameluoti, jai atrodė, kad jos
noras paveikti brolį visiškai natūralus.
- Vadinasi, jūs norite išmokti taikyti kineziologijos metodą,
kad galėtumėt priversti brolį elgtis taip, kaip jūs norite? - tiesiai
paklausė Galina Vasiljevna. - Apgailestauju, bet jūs be reikalo pas
mane atėjote. .
- Kodėl gi? Mano brolis turi problemų, o pats to nesupranta,
ir aš noriu jam padėti.
Anita pajuto, kad į iššoko per toli į priekį, tai paban-
dė trauktis . Bet tai nepadėjo .
- Jeigu jūs negalite susitvarkyti su broliu, ir tai jus jaudina,
vadinasi, problemų turite jūs, o ne jis. Su jūsų problemomis aš pa-
sirengusi dirbti, jeigu norite.
- Aš neturiu problemų, - atžariai atsakė Anita. - O štai
broliui noriu padėti.
- Nereikia manęs apgaudinėti, - šaltai atsakė Aničkova. -
Mums su jumis nieko neišeis, Liubove Grigorjevna. Viso gero. Sąs­
kaitos už jūsų vizitą aš nepateiksiu.
Anita išėjo visiškai priblokšta . Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl
kineziologė jai atsakė. Bet su tuo ji šiaip taip susitaikė. Ir viskas būtų
buvę gerai, jei ji nebūtų iš Liubos sužinojusi, kad "Planetos" dešimt-
mečio proga planuojamas pobūvis. Ten bus Aničkova, ten bus sesutė
Liuba ir greičiausiai brolis Valerijus . Štai šito kaip tik ir nereikia. Kas,
jeigu Liuba sugalvos susipažinti su Galina Vasiljevna ir jai prisistatys?
Juk viskas paaiškėtų, ir tada jau Anitai tikrai niekada nepavyktų su-
vystyti užsispyrusio broliuko su visais jo reikalais ir pinigais.
Ne, jokiu būdu šito negalima leisti. Aničkovos pobūvyje ne-
turi būti. Ir apskritai reikia išvengti bet kokios galimybės susitikti 333
 A. Marinina

Liubai su psichologe. Kaipgi ji anksčiau apie tai nepagalvojo? Ji

manė, kad viską numatė, kad Liuba nė už ką neis pas psichologę, o
pastaroji patenkins Anitos prašymą... O viskas išėjo visai ne taip.
Visa kombinacija pradėjo griūti kaip kortų namelis, ir reikėjo kuo
greičiau imtis priemonių.
Anita jų ir ė Tiksliau, ji apsisprendė, o viską padarė An-
tonas Kričevecas, naudodamasis kažkokiais besmegeniais padug-
nėmis. Taip pat Antonas paskambino Aničkovos sūnėnui ir taip
patvarkė, kad Liubos Kabalkinos vardas iš kalendoriaus dingo.
Štai toks išryškėjo paveikslas. Bet kad ta mozaika susidėliotų,
tardytojui Olšanskiui teko keletą dienų iš eilės daug valandų vesti
kvotas, akistatas, atpažinimus, tardymus į vietoje, o operaty-
vininkai davėsi po visą miestą, ieškodami tardytojui reikalingos in -
formacijos . Bet diena po dienos Olšanskio užduočių sekliams buvo
vis mažiau, dabar pagrindinį darbą jis turėjo atlikti pats vienas. O
Petrovkos vaikinai jau rūpinosi kitomis ž kurių
Maskvoje būna kasdien, taigi be darbo jie nesėdėjo.

Išaušo diena, kai Nastiai-Kamenskajai reikėjo eiti į darbą. Ir

visai netikėtai ji suprato, kad negalvoja, kaip anksčiau, kaip išsisukti
nuo operatyvinio pasitarimo. Nepasakytum, kad ji nekantriai laukė
susitikimo su viršininku, visai ne, bet ankstesnės baimės ir nervų
nebuvo. Ji kaip į atėjo į tarnybą anksti ir prieš pasitarimą
spėjo išgerti kavos su Korotkovu ir aptarti su Miša Docenka priva-
lumus ir trūkumus tapetų, kurių pavyzdžių jis atsivežė iš statybinių
medžiagų parodos. Ir dar ji spėjo paskambinti Ženiai Frolovui,
kuris kažkada buvo universitete jų kurso seniūnas, ir pasitikslinti
kurso draugų susitikimo laiką ir vietą - šiemet sukanka lygiai dvi-
dešimt metų, kai jie baigė universitetą. Taip taip, su tuo pačiu "dėde
Ženia", būtent jis, kaip paaiškėjo, Nastios ir ieškojo, kai ji gyveno
Bolotnikuose.
Lygiai dešimtą ryto ji kartu su visais į į Afanasjevo kabinetą
ir užėmė savo į vietą, kurioje sėdėdavo visus tuos metus,
kai skyriaus viršininkas buvo Bandelė-Gordejevas.
- Kamenskaja! - pulkininko balse buvo tiek nuoširdaus
džiaugsmo, kad darbuotojai visi kaip vienas nustebę atsisuko į
334 viršininką. - Kaip aš džiaugiuosi, kad tu pagaliau pasirodei! Mes
 TRIJŲ NE DĖSNIS

č be tavęs kaip be rankų, visai užsikasėm. Na, kaip tu? Visai pa-
sveikai?
Nastia pajuto, kaip krūtinėje auga ir veržiasi laukan nežinia
iš kur atsiradusi laimė. Kaip viskas, pasirodo, paprasta. Tu liaujiesi
bijoti ir nekęsti žmogaus, ir jis tuoj pat į tai atsako palankumu ir
nuoširdumu.
- Visiškai, Viačeslavai Michailovičiau, - atsakė ji, vos sulai-
kydama plintančią veidu kvailą š
- Tu ž per daug iš pat karto nebėgiok, saugok koją. O
jūs, vaikinai, - jis išraiškingai peržvelgė kitus, - būkit atlaidesni ir
supratingesni. Jūsų daug, o Kamenskaja pas mus viena. Taigi prie
darbo ...
Gerą pusdienį Nastia negalėjo atsigauti nuo į patirto
po susitikimo su Afonia. Ne, taip nebūna, taip tiesiog negali būti.
Kažkur Bolotnikuose ji galvojo ir murmėjo kažkokias frazes, o č
Maskvos centre, Petrovkoje, jos viršininkas ... Ne. Ar taip?
Prieš darbo dienos pabaigą pas ją užėjo Serioža Zarubinas.
- Klausyk, Palna, tu iš mūsų protingiausia ...
- Aš iš jūsų pati ligočiausia, - pertraukė jį Nastia. - Girdė-
jai, ką viršininkas ryte sakė? Būk atlaidesnis ir supratingesnis.
- Na, gerai, tu iš mūsų pati ligočiausia, todėl paaiškink man,
bukam ir nemokytam, kodėl vis dėlto psichologė Aničkova atsakė
Volkovai? Viską aš šitoje byloje suprantu, o šito ne.
- Kas .gi č nesuprantama? Volkova norėjo paimti brolį už
rankos ir rasti visas jo silpnas vietas, kad ž ką reikia spustelti,
norint priversti jį paklusti.
- Tą tai mudu suprantam, bet juk ji Aničkovai sakė, kad nori
broliui padėti. Argi blogai išmokyti ž kažkokių veiksmų, kad
jis galėtų padėti kitiems?
- Serioža, padėti galima tik tada, kai tavęs to prašo. O Riteris
jokios pagalbos iš sesers neprašė. Jauti skirtumą?
- O kodėl negalima padėti, jeigu neprašo?
- Toks dėsnis.
- Dėsnis? Tai kažkas nauja. Koks č dėsnis?
- Niekada nieko nedaryk, nesakyk ir negalvok, jeigu tavęs
neprašo.
- Pirmą kartą girdžiu, - prunkštelėjo Zarubinas . - Iš kur tu
tai ištraukei? Kvailystė kažkokia! Kaip tai - nedaryk, jeigu neprašo? 335
 A. Marinina

Mūsų, beje, nusikaltėliai irgi neprašo, kad mes juos gaudytumė

bet mes juk gaudom, ir nieko, net atlyginimą už tai gaunam. Kažką
tu č Palna, nusišnekėjai.
- Gali būti, - ji nepradėjo ginčytis. - Neįsigilinus tai iš
tikrųjų skamba absurdiškai. Bet kuo daugiau apie tai galvoji, tuo
geriau supranti, kad tai teisinga.
Ji išėjo iš Vyriausiosios vidaus reikalų valdybos pastato devin-
tą valandą vakaro ir su malonumu pagalvojo, kaip parvažiuos namo
i savo butą prie metro . Š Giminaičiai po sėkmingos
operacijos atsiėmė iš ligoninės savo sūneli ir laimingai iškeliavo i
savo miestą. Dabar ji vėl gyveno į aplinkoje, kasdien matėsi
su vyru ir miegojo ant mėgstamos sofos.
Bet prieš keliaudama i .Ščelkovskaią", ji padarys dar vieną da-
lyką. Ji jaučia, kad tiesiog būtina tai padaryti. To reikia ne kažkam,
o jai pačiai.
Prie į i metro Nastia nupirko didžiulę gėlių puokštę ir
nuvažiavo i Lesnariadskaja gatvę, kurioje gyveno Pavelas Diužinas.
Ilgai skambino prie durų, bet niekas jai neatidarė. Ji galėjo paskam-
binti Pavelui i mobiliuką, bet kam? Ką tai pakeistų? Ji ir taip padarė,
ką norėjo.
Nastia paskambino i kaimynų butą. Duris atidarė jauna mote-
ris su kūdikiu ant rankų.
- Atleiskit, kad sutrukdžiau, ar negalėčiau pas jus palikti gėlių
Pavelui Diužinui?
- Pašai? - moteris nušvito šypsena. - Žinoma, palikit. Jie
šiandien vėlai grį š išėjo i teatrą.
Nastia išsitraukė iš rankinuko bloknotą, išplėšė lapą, užrašė
"Nuo dėkingos mokinės" ir į i puokštę. kišo
- Tik ž kad neiškristų
iūrėkit,raštelis, - paprašė ji jaunosios
mamos.
- Žinoma, žinoma, aš viską jam perduosiu.
Eidama i metro Nastia mintyse kartojo: "Ačiū tau, Paša, už pa-
moką. Ačiū tau už viską, ko manęs išmokei. Ačiū tau už tai, kad esi".
Ir netikėtai suprato: "Aš absoliučiai laiminga".
Negali būti, tuoj pat sutramdė ji save, negali ji būti absoliučiai
laiminga nei iš šio, nei iš to, tiesiog taip sau. Negali. Taip nebūna .
Ne.
336 O gal būna? UL( 7-e į)