Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos

Nacionalinės bibliografijos duomenų banke.

ISBN 978-609-8184-23-5

© Tekstas, Beata Tiškevič, 2017

© Viršelio dizainas, Karolis Strautniekas, 2017
© UAB BALTO trader, 2017
 Knygą, skiriu savo geriausios draugės
Vikos M. atminimui.

Esu labai dėkinga Sauliui Baradinskui, kurį sutikau savo

kely. Sauliau, be tavo palaikymo, meilės ir tikėjimo manimi
šios knygos nebūtų. Dėkoju tau už šilumą.
Dėkoju savo draugams - Neringai, Julei, Donatui, Aušrinei,
Linui, Vaidotui, Benui, Karoliui, Justui, Julijai bei Linai
už šiltus glėbius ir tai, kad niekada neleidote man pasiduoti.
Jūs esate mano tvirtovė.
Nuo pėdų iki pat pažastų esu dėkinga, mano širdis
yra kupina meilės ir gerumo tiems žmonėms, kurie,
net nepažinodami manęs, niekuomet nesutikę, kasdien
siunčia pozityvią energiją. Jaučiu, kad iš jūsų kiekvieno aš po
truputį ir susilipdau. Šią knygą parašiau dėl jūsų visų - žinau,
kad kažkam mano patirtis bus paskatinimas pakilti ir žydėti.
Šiandien esu palaiminta, nes gyvenu meilės
ir džiaugsmo kupinoje aplinkoje.
Į kiekvieną raidę šioje knygoje, net į skausmo perpildytus
žodžius sudėjau daug šviesos. Tikiuosi, kad jūs ją pajusite.
Gero skaitymo!
 Su mama sėdime kavinėje. Saulės šviesa šokinėja per visus sta­
liukus, tad mums klaikiai karšta. Užsisakom ledų. Mama atvažiavo
pasveikinti manęs su gimtadieniu, kadangi į šventę, kaip visada, jos
nekviečiau.
Darbo neturiu, planų ateičiai taip pat, neseniai išsiskyriau, mano
draugai nuo manęs nutolę, negaliu pakęsti net pati savęs. Jaučiuosi
esanti nevykėlė ir net neturiu ką jai papasakoti. Kiekvienas jos klau­
simas mane siaubingai erzina.
- Taigi, ką tu dabar veiki? - po ilgos pauzės paklausia mama.
- Nieko, - beveik urgzdama atsakau pro sukąstus dantis.
Mama išsigąsta mano slepiamos agresijos ir šiek tiek atsitraukia.
Ji atrodo kaip mažytis šuniukas, kuriam kažkas didele plaštaka vis
plekšteli per galvą. Šuniukas nesupranta, kodėl taip vyksta. Imu jos
gailėtis. Sėdim. Jaučiu didelę vidinę įtampą. Tikriausiai primenu
visko nekenčiančią ir net saulėtą dieną sugebančią švytėti juodais
paakiais paauglę. Ant mamos kaktos pastebiu prakaito lašelius, o
jos pirštai nervingai čiupinėja meniu.
- Bet kiek čia daug žmonių! Oo... —dirbtinai nusistebi apsidai­
riusi. Tikriausiai negali pakęsti tos spengiančios tylos.
O aš, užvertusi akis, tarsteliu:
- Mama, čia juk miesto centras. Popietė...
Ji ir vėl pasijunta pasakiusi kažką labai kvailo. Dažnai priver-
čiu ją taip jaustis. Nors visiškai to nenoriu, bet išsprūsta ir viskas.

7
 BEATA TIŠKEVIČ

Įsivaizduoju, kaip atrodome iš šono, ir mane apima graudulys. Sėdi

mama su dukra gražią saulėtą dieną, abi sveikos, jaunos, galėtų
taukšti visokius niekus, juoktis ir tiesiog būti laimingos. O mes sė­
dim susikausčiusios, stebim viena kitą tokiais žvilgsniais, lyg ban­
dytume ištirpdyti tą didžiulį tarp mūsų tvyrantį ledkalnį, tačiau jis
netirpsta.
Norėčiau su mama palaikyti gražius, nuoširdžius santykius. Ne­
noriu, kad ji per mane kentėtų. Aš nenoriu urgzti. Bet tomis aki­
mirkomis, kai pati jaučiuosi esanti didžiulė nevykėlė, mamos buvi­
mas šalia tą dar labiau išryškina. Ir dėl to siaubingai ant jos pykstu.
Mama ištiesia gimtadienio atviruką —man kaipmat suspaudžia
širdį. Ji visada perka tuos apgailėtinus spalvotus neskoningus atvi­
rukus iš prekybos centrų. Dažniausiai su kačiukais. Nežinau, ar ka­
čiukus ji renkasi dėl to, kad jie kadaise taip patiko man, ar dėl to,
jog pati labai juos myli. Atviruke jau būna parašytas banalus teks­
tas, kažkas panašaus į: „Gyvenimas - kaip pumpuras, lai skleidžiasi
jis...“ Niekada neperskaitau jų iki galo.
Didžiąją dalį laiko man tiesiog labai gaila savo mamos. Atviruko
viduje —pinigai. Širdyje plaka liūdnas monologas, kurį taip norė­
čiau garsiai ištarti, tačiau nepajėgiu. Tas atstumas tarp mūsų toks
didelis, ir aš net nežinau, kaip jį įveikti.
Mama, kaip mes atsidūrėme prie šio staliuko, tokios svetimos
viena kitai? Kaip mes atsidūrėme šioje situacijoje, kai visai negalime
viena kitos priimti, pamilti? Galbūt tu mane jau myli, o man dar
nepavyksta? Kodėl mums nepavyksta užmegzti paprasto pokalbio?
Atleisčiau net lengvabūdiškumą. Bet aš negaliu tavęs priimti. Ne
šiandien. Šiandien aš ir pati savęs negaliu priimti.

8
 VYVENIM AS

Suvalgiusi ledus, imu dar labiau gailėtis mamos. Ji sėdi susi'

kūprinusi, įrėmusi žvilgsnį į tuščią dubenėlį. Man gaila ir savęs.
Viena, išsiskyrusi, bedarbė, su katinu, kuris jau pradėjo šikti ant
stalo, be draugų, jokių planų ateičiai ir jokio kūrybinio įkvėpimo -
tik baimės, baimės, baimės.
Einu namo plyštančia širdimi. Aš visada svajojau, kad tėvai man
būtų tarsi saugus uostas, kuriame būčiau priimta tiesiog už tai, jog
esu, bet net ir jiems reikėjo nuolatos ką nors įrodinėti. Ir dabar, kai
neturiu kuo pasigirti, nežinau net apie ką šnekėti su mama.
Mokydamasi mokykloje, lėkdavau namo su keturiais ar penkiais
dešimtukais pasigirti mamai. Jau tarpdury besididžiuodama savimi
puldavau vardyti:
—Ir iš matematikos... dešimt! Iš lietuvių tik aš vienintelė gavau
dešimt! Chemija —dešimt ir... kas dar... a! Anglų rašinys —dešimt.
Jausdavausi tokia laiminga, tokia verta meilės. Tuomet mama
mane mylėdavo. Ji labai džiaugėsi mano dešimtukais. Kitokių pa­
siekimų aš neturėjau. Net nežinau, kokie jie galėjo būti. Dalyvavi­
mai olimpiadose, prizinės vietos, gabiausio moksleivio rinkimai. Tai
buvo vieninteliai dalykai, kuriais galėjau nudžiuginti savo mamą ir
taip pajusti jos meilę.
A, ir dar... migrena. Klaiki migrena! Klaikus skausmas, vėmi­
mas —man, žinoma, labai nepatikdavo, kai užeidavo šie priepuoliai,
bet tuomet visa šeima susivienydavo ir susiburdavo prie mano lovos,
apsupdami mane meile, rūpesčiu ir šiluma. Tokių vienybės akimir­
kų nepatirdavome net per Kalėdas.
Visą paauglystę nemėgau savo mamos. Man atrodė, kad ji man
buvo nepagrįstai žiauri. Nejaučiau jos meilės. Net šukuodama

9
 BEATA TIŠKEVIČ

plaukus pešdavo taip, kad galėdavau apsiverkti. Ji mane baudė už

viską - buvimą savimi, atvirumą, pažeidžiamumą, kitoniškumą,
pirmuosius įsimylėjimus.
O aš ir buvau tokia... Tiksliau, NE TOKIA. „Ne tokia kaip visos
mergaitės“, - sakydavo mama. Kitoms mergaitėms neatsiklijuodavo
naujų batų padas jau kitą savaitę, kitos mergaitės buvo tvarkingos,
jos taip greitai neišsitepdavo, kitos mergaitės nesidomėjo berniukais,
o jeigu ir domėjosi, tikrai neišreikšdavo jiems savo jausmų - nes pir­
mai išreikšti savo jausmus buvo didelė gėda ir pažeminimas. Kitos
mergaitės pamokas ruošdavo iškart grįžusios iš mokyklos, nenorė­
davo lankyti karatė ir netrokšdavo pažinti pasaulio. O man viskas
buvo įdomu. Niekad nesupratau, kodėl reikia būti tokiai, kaip kitos
mergaitės. Kodėl tik mergaitės? Kodėl man reikia tilpti į „mergai­
tės“ stereotipą?
Aš niekad nesijaučiau esanti mergaitė. Net nežinojau tikslaus
apibrėžimo, kas tai yra. Matydavau, kad mergaitės puikiai žaidžia
krepšinį, pasižymi aštriu protu, kaip mano klasiokė Liepa, kuri jau
6-oje klasėje astronomijos vadovėlį vartė kaip žurnalą, o pianinu ga­
lėjo groti nežiūrėdama į jį, matydavau, kaip mergaitės puikiai kars­
tosi tvoromis, įspūdingai bezda, gudriai apgauna mokytojus, rengia
spiritizmo seansus ar platina žolę. Tad štai kokios buvo mergaitės!
Tokios, kokios, tėvai manė, mes negalime būti.
Mane iki šiol erzina tie apibrėžimai. Ir taip gaila, kai tuo užsii­
ma moterys! Kai jos viena kitą apibrėžia ir apriboja... Mamos daro
didelę įtaką savo dukroms. Ir mano mama man padarė labai didelę
įtaką, iš kurios turėjau labai ilgai vaduotis, kol pagaliau išdrįsau
būti savimi, o ne ta stereotipine mergaite.

10
 VYVENIM AS

Aš buvau tobula. Puikiai mokiausi, namuose tėvams nesukel-

davau jokių problemų, nekalbėjau apie savo jausmus, problemas
mokykloje. Dvejus metus iš manęs mokykloje kiti vaikai nuolat ty­
čiojosi, todėl ėjimas į mokyklą man asocijavosi su pragaru, tačiau aš
stoiškai tyliai tai iškentėjau.
Kiekvieną dieną įeiti į klasę buvo iššūkis. Stengiausi apskaičiuoti
savo įėjimą taip, kad liktų kokios 30 sekundžių iki skambučio -
tokiu būdu įėjus, už manęs tuoj pat pasirodytų mokytoja, ir niekas
nieko man nepadarytų. Bet, jei bent truputį pavėluodavau, visa kla­
sė, mane išvydusi, imdavo baubti. Net prie mokytojos! Jei ateidavau
per anksti, kabinėdavosi, mėtydavo į mane šiukšles, įžeidinėdavo,
atimdavo daiktus, galėdavo ir pastumti.
Viena klasiokė dar iki šiol kelia man dvejopus jausmus. Manau,
ji nuoširdžiai manęs nekentė, nes sąmoningai man kenkdavo. Kai
klasiokams pabosdavo iš manęs tyčiotis ir jie šiek tiek nurimdavo, ta
mergina vėl visus pakurstydavo ir viskas prasidėdavo iš naujo.
Kartą ji sugalvojo, kad mes mušimės. Sukvietė klasiokų ratelį,
kuris apspito mus per pertrauką, ir trenkė man per galvą. Aš išsi­
gandau, atsitraukiau į kampą ir užsidengiau rankomis galvą. Ma­
nau, kad ir ji išsigando. Mūsų nevykusios „muštynės“ baigėsi, bet
man pakako ir tų kelių minučių, rato moksleivių, apspitusių mus
ir šaukiančių: „Duok jai, duok jai!“ Ir to vieno smūgio į galvą, kad
jausčiausi silpna, pažeidžiama ir... viena.
Manęs nepalaikė nei draugai, nei mokytojai, nei tėvai. Tėtis ne­
žinojo, nes jis mano gyvenimui laiko neturėjo, kadangi beveik kas­
dien gėrė. O mama, manau, apie tai nutuokė.
Kartą ji, klasiokės anketoje perskaičiusi, kad dauguma mano
bendramokslių prie klausimo „Ko labiausiai nekenti iš klasės?“

11
 BEATA TIŠKEVIČ

parašė mano vardą... ant manęs supyko. Pradėjo šaukti. Neatsime­

nu, ką tiksliai, bet jai buvo gėda, kad aš esu jos dukra. Ta, kurios
visi nekenčia.
Sunku palaikyti tą, kuris yra skriaudžiamas. Niekas nenori būti
silpnųjų pusėje. Dauguma žmonių mano, kad tavo kaltė, jeigu esi
silpnesnis, diskriminuojamas ir žeminamas. Duok atgal. Sustiprėk.
Dėk j dantis taip, kad maža nepasirodytų. Štai ką jie patarinėja.
Bet, o kas, jeigu nenori tapti toks pats, kaip tie, kurie iš tavęs ty­
čiojasi? Jeigu nenori slėpti savo pažeidžiamumo, jeigu tiki, kad turi
teisę būti toks, koks esi? Apie tai niekas nekalba —tokio pasirinkimo
nėra.
Man buvo labai sunku. Aš niekada nenorėjau grįžti namo, nes
čia gyveno siaubinga mamos kontrolė, tėčio alkoholizmas, jų tar­
pusavio konfliktai (kartais net smurtiniai), o mokykloje... manęs
tiesiog visi nekentė. Aš mielai būčiau pradėjusi gerti ar pūsti žolę.
Mielai būčiau ir nusižudžiusi, bet mamos kontrolė buvo tokia griež­
ta, kad net tam erdvės ar laiko neturėjau. Ji skaičiavo valandas ir
minutes, kada turiu grįžti namo. Mintinai žinojo visą mano pamo­
kų tvarkaraštį. Nė minutės negalėjau užtrukti.
Vienintelis mano išsigelbėjimas buvo dienoraštis - ir aš jį stropiai
rašiau. Man patikdavo išlieti savo jausmus, pasipasakoti. Tačiau vie­
ną dieną močiutė pasakė, kad ji girdėjo, kaip mama skaitė dienoraš­
tį tėčiui. Vėliau mane mama dar ir aprėkė dėl to, kad dienoraštyje
užsiminiau apie savižudybę. Būti atvirai net ir su dienoraščiu tapo
pavojinga. Išmečiau jį.
Kaip aš gyvenau? Kaip išgyvenau? Visą savo dėmesį sutelkiau į
mokslus. Viską kaldavau mintinai. Man puikiai sekėsi visi dalykai.

12
 VYVENIM AS

Labai mėgau griežtus ir piktus mokytojus, nes tokių pamokose

nebuvo vietos mūsų su klase tarpusavio santykiams. Ten galėjau
atskleisti savo intelektą bei žinias. Tokių mokytojų pamokose jaus­
davausi saugi.
Aš nekenčiau savęs. Jaučiausi negraži ir nevykėlė. Troškau vieną
dieną sutikti žmogų, su kuriuo galėtume bendrauti kaip dvi gimi­
ningos sielos, kuriam būtų nesvarbu, kas vyksta mano namuose,
mokykloje ir kad iš manęs kiti tyčiojasi. Bet tokio žmogaus nebuvo.
Aš vis įsimylėdavau kokį nors berniuką - labai vildamasi, kad
tai bus TAS berniukas, bet nemokėjau išreikšti savo jausmų. Pri-
sipažindavau mylinti taip nevykusiai ir nevėkšliškai, kad dar ilgai
būdavo gėda. Pavyzdžiui, kartą prisipažinau vaikinui iš kitos klasės,
kad jis man patinka, tada, kai jis stovėjo prie geografijos kabineto
kartu su visa savo klase. Buvo labai gėda ir jam, ir man. Nuo tos
dienos į jį net nebežiūrėjau.
Kitiems berniukams patikdavo tos mergaitės, kurios patikdavo
visiems kitiems berniukams. Jos dažniausiai būdavo drąsesnės, kie­
tesnės, rengdavosi geresniais drabužiais, po truputį imdavo reikšti
savo seksualumą, o mane visi vadino „lenta“. Buvau labai labai liesa,
nes nemėgau valgyti. Tiesiog man visas maistas buvo labai neska­
nus. Mielai mėgaudavausi tik saldumynais ar greituoju maistu.
Kartą mama dėl to nusiuntė mane pas psichiatrę, nes galvojo,
kad man anoreksija. Būti poliklinikos psichiatru nėra pati geriausia
galimybė gyvenime, bet man pasirodė, kad ta gydytoja visai gerai
leidžia laiką. Psichiatrė tingėjo su manimi kalbėtis, todėl tik paklau­
sė, kodėl atėjau. Pasakiau, kad mane atsiuntė mama, nes jai atrodo,
jog aš sergu anoreksija. Psichiatrė uždavė man virtinę klausimų:

13
 BEATA TIŠKEVIČ

- Ar tu turi brolių ar seserų?

-Ne.
- Kaip mokaisi mokykloje?
- Labai gerai.
- Gal pirmūnė esi?
- Taip.
- Aaaaišku. Parodyk man savo rankas.
Nedrąsiai ištiesiau savo rankas jos link. Ji paėmė jas, pačiupinėjo,
atrodo, kad darsyk jai tapo kažkas labai aišku.
- Mhm, —sumykė kupina pasitenkinimo veido išraiška, - na,
žinok, visų mano anoreksikių pacienčių rankos šąla, kaip tavo, ir jos
visos vienturtės bei labai gerai mokosi. Taip, kad čia viskas sutampa.
- Kas sutampa? - išsigandusi paklausiau.
- Na, anoreksija sutampa, kas dar, —piktai atsakė gydytoja. —
O tu mėgsti sriubytę?
- Kokią?
- Kopūstų, grybų, bet kokią... Aš savo anūkams tokią sriuuuu-
bytę išverdu, kad jie po dvi lėkštes suvalgo! —gardžiai laižydamasi
lūpas pasakė.
- Hm, gerai.
- Aš tau čia apetitą sukelti bandau! Klausyk, kitą kartą ateik pas
mane su mama. Gerai?
Daugiau nė karto pas ją nenuėjau. Iki šiol esu įsitikinusi, kad
jokia anoreksija nesirgau, o šios diagnozės patvirtinimas būtų dar
labiau pabloginęs mano padėtį. Po daugelio metų skaitydama švei­
carų psichologės Alice Miller knygas supratau, kas man buvo. Ji
rašė, kad vaikas, negaudamas tikrojo emocinio „maisto“, - dėmesio,
šilumos, meilės, priėmimo - dažnai atsisako ir valgomo maisto.

14
 VYVENIM AS

Taip ir yra - iki šiol, jeigu jaučiuosi nesuprasta, neišklausyta,

negaliu valgyti. Galiu valgyti tik puikiai nusiteikusi. Tuomet turiu
fantastišką apetitą ir mėgaujuosi maistu.
Man labai gaila, kad ta kvaila psichiatrė neišgirdo mano troš­
kimo tiesiog su kuo nors pasikalbėti, pagalbos šauksmo, neįžvel­
gė mano didelio nepasitikėjimo savimi ir nepanoro man padėti.
Tikriausiai žinių tam turėjo, bet pasirinko kalbėti apie sriubytes.
Labai gaila, tačiau viena neišsilavinusi specialistė ilgam suformavo
neigiamą požiūrį į psichikos sveikatos specialistus, kol vėliau atra­
dau savo fantastišką psichoterapeutę.

Devintoje klasėje gyventi man tapo šiek tiek lengviau. Visas kla­
ses išskaidė, į jas atėjo naujų moksleivių, keitėsi pačių klasių struk­
tūra, reikėjo susipažinti iš naujo, suprasti, kas čia kiečiausias ir iš ko
tyčiosimės dabar. Nors... augdami jau taip stipriai nebesityčiojome
vieni iš kitų, o gal tik man taip atrodo, nes jie nustojo nuolatos ty­
čiotis iš manęs ir nukreipė savo dėmesį į kitus mokinius? Taip tikrai
gali būti. Aš irgi tyčiodavausi iš kitų. Netgi iš savo draugų. Leisda­
vau sau atskleisti jų paslaptis. Tai buvo manimi pasitikėję žmonės.
Galbūt jiems skauda iki šiol.
Bet aš net tiksliai neatsimenu to. Atmintis dažnai išstumia tai, ką
pats negero esi padaręs, nes per daug nemalonu tas šiukšles su savi­
mi nešiotis, o tai, ką negero padarė kiti, - netgi malonu prisiminti.

15
 BEATA TIŠKEVIČ

Vaidinti auką, pasiskųsti tuo - aplinkiniai bent jau pagailės, pa­

guos, o vėliau netgi tapsi didvyriu, kuris visa tai išgyveno.
Taip ironiškai parašiau galvodama apie save - išsamiai aprašiau
patyčias, kurias pati patyriau, bet to purvo, kurį neabejotinai pati
skleidžiau, taip tiksliai aprašyti negaliu. Be jokios abejonės, manau,
kad yra labai daug žmonių, kurių turėčiau atsiprašyti.
Apie tai man padėjo susimąstyti vienas draugas, su kuriuo kalbė­
jome apie mokykloje patirtas patyčias ir kaip kartais vis dar suvir­
pame, susitikę tuos žiaurius klasiokus. Atrodo, kad vėl atsidūrėme
vienoje klasėje ir tuoj viskas prasidės...
- Beata, - nedrąsiai pradėjo mano draugas, - bet ir aš mokykloje
tyčiodavausi. Kai iš manęs niekas nesityčiojo, aš imdavau tyčiotis, -
jam buvo labai sunku tai prisipažinti.
- Ignai, aš lygiai taip pat. Kai matai, kaip kiti tyčiojasi iš kla­
sioko, žinai, kad kelias pamokas, o gal net kelias dienas gali būti
ramus: naujas grobis, nauja tema jiems yra kur kas įdomesnė už
tave. Dėl to skatinti kitus tyčiotis, atskleisti paslaptis buvo labai
naudinga.
Įžengus į devintą klasę, laikas mokykloje ėmė lėkti labai greitai.
Aš vis ką nors nesėkmingai įsimylėdavau, susiradau draugių būrį,
su kuriomis jaučiausi kur kas saugiau, nors mūsų poreikiai skyrėsi.
Prieš porą metų susitikau su viena iš tų draugių ir paklausiau, apie
ką mes kalbėdavome. Pasiteiravau jos, ar esu kada nors pasakojusi,
kaip jaučiuosi namuose. Jos atsakymas mane nustebino.
- Ne, Beata, apie tai, kokie konfliktai vyksta tavo namuose, su­
žinojau tik tau baigus mokyklą. Tu kažkaip prasitarei. Tu niekada
nieko nepasakojai apie savo tėvus ir atrodydavai linksma.

16
 VYVENIM AS

Supratau, kaip puikiai išmokau viską slėpti. Iki šiol man tai
pakiša koją - jeigu dirbčiau pareigūne, tikriausiai tai būtų didelis
privalumas. Tokiame darbe jausmų ir savo silpnumo slėpimas lai­
komas profesionalumo požymiu, bet gyvenime šios savybės pridaro
daug žalos. Kadangi mano jausmai didžiąją gyvenimo dalį niekam
nerūpėjo, o pasidalijusi jais jausdavau sukėlusi didelį diskomfortą
aplinkiniams, išmokau juos užgniaužti. Ėmiau juos suprasti kaip
nereikalingą šlamštą, kuris išduoda tik tai, kad esu silpna. Juk stip­
riems žmonėms emocijos nekyla, jie jų neturi! O man jos šokinėda­
vo po visą kūną, plėšydavo krūtinę, dėl jų negalėdavau užmigti, jos
vis sukeldavo man migreną... Aš nekenčiau savo emocijų. Ir beveik
išmokau į jas nekreipti dėmesio.
Vaikai, augantys šeimoje, kur vienas iš tėvų yra priklausomas
nuo alkoholio, išmoksta būti tokiais tylėjimo agentais. Šeimoje
vyksta akivaizdūs dalykai —kaimynai mato, kaip tėvas namo grįžta
jau nelygia trajektorija, o kartais jį kas nors parneša arba parveža
policija. Jie girdi ir buitinių konfliktų operas - baimės, įtūžio klyks­
mus, pagalbos šauksmą ar baisius keiksmus, bet... visi apsimeta, kad
nieko nevyksta. Šeima kitą rytą pradeda naują dieną nuo dušo ir
švarių drabužių. Visi į gatvę išeina šypsodamiesi, net ir patys pamir­
šę savo praėjusios nakties ašaras ir bejėgiškumą.
Kaimynai? Kaimynai vaidina tame pačiame spektaklyje - jie
šypsosi, sveikinasi ir „nieko negirdi“ bei „nemato“. Matyti nepa­
togu. Matyti reiškia prisiimti atsakomybę, imtis veiksmų, bet to
daryti niekas nenorėjo. Kaip kaimynai apibūdintų tokią šeimą kaip
mūsų? „Normali, paprasta šeima. Kaip ir visos. Abu tėvai dirba,
vaikas visada švariai aprengtas, pavalgęs.“ Ko dar norėti? Ir tikrai -
vaikui, augančiam tokioje šeimoje, atrodo lygiai taip pat.

17
 BEATA TIŠKEVIČ

Jis nepastebi, kaip kiekvieną dieną, artėjant vakarui, jau griaužia

lūpas, baimingai dėbčiodamas į laikrodį ir laukdamas, kada grįš
tėtis. Aš net melsdavausi! Iš pradžių Dievui, vėliau pastebėjau, kad
Marija labiau padeda. Melsdavausi kalbėdama visas iš eilės maldas,
kurių mane išmokė močiutė ir kurias pati išmokau. Maniau, kuo
daugiau maldų —tuo geresnis poveikis. Kaip aš melsdavausi?
„Dievuli, Marija, maldauju, padarykite taip, kad šiandien tėtis iš
darbo grįžtų negirtas, o jei grįš girtas, padarykite taip, kad mama
ant jo nešauktų ir jis nepradėtų jos mušti. Labai labai labai prašau.
Jeigu taip padarysi, aš visą gyvenimą būsiu gera, padėsiu močiutei.“
Kartais suveikdavo, bet dažniausiai - ne. Bet Dievą aš vis tiek
labai tikėjau. Juk reikėjo į ką nors kabintis. Tad kabinausi į Marijos
ikoną, stovinčią aukštai ant močiutės spintos.
Iš esmės, aš buvau nematomas vaikas. Patogi, protinga, vargšė
mergaitė - pritariamasis tėvų konfliktų vokalas. Aš buvau tarpinė
medžiaga, turėjusi pasirūpinti tuo, kad jie vienas kito neužmuštų.
Buvau puiki psichoterapeute ir mamai, ir tėčiui. Kartais būdavau
jiems griežta mokytoja, auklėdavau, kaip reikia gyventi. Nuo kokių
septynerių. Bet jie nelabai manęs klausė. Per anksti subrendau, per
anksti išmokau spręsti kitų žmonių problemas, įsijausti į jų jaus­
mus, bet savųjų vis dar kartais nesuprantu ir nepriimu.
Į alkoholį vis dar žiūriu labai skeptiškai. Pati retai vartoju ir labai
nedaug. Nemėgstu bendrauti su išgėrusiais žmonėmis, ypač vyrais.
Nuo alkoholio priklausomus žmones aš smerkiu, niekaip nesuge­
bu jų suprasti ar pateisinti. Daugiausia, ką galiu jiems išspausti, tai
gailestį, nes žinau, ką reiškia gyventi su nuo alkoholio priklausomu
žmogumi. Papasakosiu jums tai.

18
 VYVENIM AS

Jūs svajojate apie kompiuterį. Jums tiktų ir koks nors paprastas,

senas, lėtai veikiantis. Visi klasėje jau seniai turi kompiuterius, net
internetą turi, o jūs neturite. Vieną dieną jis jums nuperka kompiu­
terį. Jūs džiaugiatės, tą naktį prabundate kokius dvidešimt penkis
kartus, kad patikrintumėte, ar kompiuteris tikras, ar jūs nesusapna­
vote.
Kitą dieną, eilinio konflikto metu, matote, kaip jis bėga link
jūsų kompiuterio ir krauju pasruvusiomis akimis grasina jį sudau­
žyti. Jūs nesuprantate, kodėl kompiuterį reikia daužyti, juk nei jis,
nei jūs šiandien nieko blogo nepadarėte.
Ilgainiui nebeturite draugų, nes kai ateina žiema, lauke žaisti per
šalta, o į namus kviesti draugus nejauku, nes bet kurią akimirką gali
grįžti jis, įsvirduliuoti į jūsų kambarį ir pradėti nerišliais skiemeni­
mis kažką sakyti. Jis galvos, kad tuo metu elgiasi kaip geriausias
tėtis pasaulyje, o jūs norėsite numirti. Ir nesvarbu, kad jums tik
aštuoneri. Alkoholikų vaikams amžius negalioja. Jiems visada šiek
tiek per keturiasdešimt, net jei pase - aštuoneri.
Labai skaudu matyti savo mylimiausią žmogų šitaip nužmogė-
jusį, tad imi ir susikuri du žmones. Vieną, kurį myli, o to kito iš­
moksti nebematyti, neužkliūti, apeiti, patarnauti ir saugotis, kad tik
nesu(si)žeistų. Tas pirmas - nuostabus, labai geras, puikų humoro
jausmą turintis žmogus, su kuriuo taip gera kartu leisti laiką. Tai -
žmogus, kurį vėliau visą gyvenimą teisinsi, ginsi ir jo alkoholizmo
šaknų ieškosi šimtmečių istorijoje, kad tik apsaugotum nuo kaltės.
Kur yra alkoholizmas, ten neilgai trukus pasirodo ir smurtas.
Nėra lengva septynerių metų mergaitei sulaikyti sulaukėjusį vyrą.
Bet kartais jai tai pavykdavo. Ji išmoko neverkti, nesiskųsti ir

19
 BEATA TIŠKEVIČ

negailėti savęs, nes tuo metu mamai buvo dar sunkiau. Be to, jeigu
konflikto metu stipriai verksi, jis gali ir tau užvožti, o tada bus sun­
kiau ruošti namų darbus.
Kitą dieną mokykloje labai keista stebėti bendramokslius - an­
trokus, trečiokus, kasmet vis vyresnius, bet vis dar žaidžiančius,
juokaujančius. O tu visąlaik galvoji, kaip bijai eiti namo. Tai didina
atskirtį tarP tavęs ir bendramokslių. Baigi dar tik keturias klases,
dar nežinai, kas yra šalutinis sakinys, bet puikiai žinai, kad policija
į namus neatvažiuoja, jei nėra rimtos fizinės žalos.
Taip ir bėgo dienos, kupinos nerimo, giliai širdyje kirbančių
klausimų „Kada tėtis grįš?“, maldų Dievui, kad tik jį apsaugotų,
baimės, isterijos, ašarų, nevilties, nesaugumo ir svajonių apie ramų,
gražų gyvenimą, kur bent dieną galėčiau pabūti vaiku.
Aš užaugau, mano gyvenimas kur kas ramesnis už tą, kurį gyve­
nau anksčiau, bet kartais gulėdama lovoje vis dar girdžiu, kaip tėtis
vedžioja raktu aplink spyną, į ją nepataikydamas.

Baigusi mokyklą, sutikau nuostabų vaikiną. Jis manyje matė

didelį talentą. Tai jis mane paskatino stoti į aktorystę ir visuomet
tvirtai tikėjo, kad būsiu gera aktorė. Sis žmogus padėjo man atkurti
savivertę ir bent truputį pasitikėti savimi.
Jis buvo protingas, juokingas, labai manimi rūpinosi. Aš įsimy­
lėjau, bet netrukus ėmiau pastebėti, kad jo poilsis prasidėdavo alaus

20
 VYVENIM AS

butelio atkimšimu. Savaitgaliai be alkoholio - ne savaitgaliai. Kai

dirbdavo, nuolatos gurkšnodavo alų arba brendį. Jis buvo jaunas vai­
kinas, apsuptas tokių pačių jaunų vaikinų, kuriems patikdavo išgerti.
Maniau, kad su manimi kažkas negerai, kad varžau mylimą
žmogų ir trukdau jam tiesiog smagiai gyventi, bet susitaikyti su jo
dideliu polinkiu į alkoholį irgi negalėjau.
Man labai skaudėdavo, kai išgirsdavau, kaip naktį jis lygiai taip
pat kaip mano tėtis raktu vedžioja aplink spyną į ją nepataikyda­
mas. Kaip jis eina į tualetą ir savo megztiniu šiūruoja palei sienas.
Su juo miegodama jausdavau alkoholio tvaiką. Tačiau jis tikrai ne­
buvo panašus į alkoholiką - tai buvo jaunas smagus vaikinas, kuris,
kaip ir visi kiti žmonės, penktadienį pasitikdavo baruose, išlenkda­
vo kokius septynis bokalus alaus ir paršlitinėdavo namo.
Iš vakarėlių ar gimtadienių mes galėdavome išeiti tik tuomet, kai
baigdavosi alkoholis ir jis būdavo visiškai prisisiurbęs. Aš turėdavau
jam užrišti batus ir parvesti namo, nes jam tai jau sunkiai sekdavosi.
Daug kartų bandžiau su juo pasikalbėti, bet jis manė, kad hiperbo-
lizuoju. Taip manė ir jo draugai, po truputį pradėję manęs nemėgti
dėl to, kad kontroliuoju jų bendražygį.
Mes kelis kartus bandėme skirtis, bet man buvo sunku tai pa­
daryti, nes jį tikrai mylėjau. Mane draskė priešpriešos: aš bijojau
kartoti savo tėvų modelį, bet užvis labiau bijojau prarasti mylimą
žmogų. Tuo metu atrodė, kad visi vaikinai mėgsta išgerti, o palikusi
jį tikrai nesutiksiu to, kuris mane galės mylėti labiau. Supratau, kad
reikia priimti situaciją tokią, kokia ji yra.
Bandydama priprasti prie savo vaikino pomėgio išgerti, išban­
džiau įvairiausius metodus: susitaikyti, gerti kartu ir pasiduoti

21
 BEATA TIŠKEVIČ

linksmybėms, atsiriboti, nekreipti dėmesio, nepastebėti. Po ramių

laikotarpių, kai man beveik pavykdavo netrukdyti jam gerti, atei­
davo visiškos emocinės bedugnės - iš manęs verždavosi užslopinti
jausmai - tuomet aš pykdavau, keldavau ultimatumus, grasindavau,
verkdavau, kontroliuodavau. Vis labiau panašėjau į savo mamą.
O mamos aš nekenčiau. Bėgau nuo jos kaip įmanydama - plaukų
spalva, elgesiu, žodžiais, pasirinkimais. Lyg vis labiau norėdama įro­
dyti sau ir visam pasauliui: žiūrėkit, aš ne tokia kaip ji! Kuo labiau bė­
gau, kuo labiau spurdėjau, tuo panašesnė į ją tapdavau. Ypač kurdama
santykius su žmogumi, kuris labai dažnai piktnaudžiavo alkoholiu.
Manau, kad su žmogumi, kuris yra priklausomas nuo alkoholio,
išlikti normaliam ar išsaugoti savo asmenybę yra neįmanoma. Tu
arba tampi kontroliuojančiu monstru su nerviniu tiku aky, kuris
seka kiekvieną vargšo alkoholiko žingsnį, judesį, naršo po jo kiše­
nes, klausosi telefoninių pokalbių ir tiesiog pamiršta savo gyveni­
mą, arba tu... jį palieki.
Palikti yra labai sunku. Labai lengva teisinti nuo alkoholio pri­
klausomus žmones: juk mes juos mylime ir jie mums rūpi. Tu matai
labai gražų, puikų vaikiną, kuris tau po paskaitų gamina skaniau­
sius pasaulyje kotletukus, kuris apklosto tave šilčiausia antklode,
kai sergi. Tu matai vaikiną, kuris tave išmokė lakstyti klykaujant
iš laimės po pievas, kuris tikėjo tavimi ir skatino eiti savo keliu net
tuomet, kai norėjosi viską mesti. O jau po kelių valandų matai lie­
žuvio neapverčiančią žmogystą, kurios visai nepažįsti. Tai - labai
skausmingos patirtys.
Tas vaikinas man buvo nuostabiausias iš visų. Iki šiol esu jam dė­
kinga —jis mane palaikė ir guodė visomis bemiegėmis naktimis, kai

22
 VYVENIM AS

jaudinausi, kad mane išmes iš akademijos. Jis mane supažindino su

gamta, kinu, daug nuostabių jaunų menininkų. Jis mane remdavo
finansiškai ir psichologiškai, kol... neišgerdavo.
Kaip elgtis šioje situacijoje, aš iki šiol nežinau. Kaip rasti savy
stiprybės palikti tą, kurį myli? Aš jos neturėjau. Man padėjo gyve­
nimas. O gal kaip tik pakenkė? Nežinau.

Baigusi du kursus akademijoje, vasarą išvažiavau į kino stovyklą

Rusijoje. Buvau devintame danguje! Visada svajojau aplankyti šią
šalį - juk ten gimė mano dievinamas rusiškas rokas, ten buvo para­
šyta daug nuostabių literatūros kūrinių, nufilmuoti filmai, kuriuos
žiūrėdavau po kelis kartus. Be to, prieš tai užsienyje buvau lankiusis
vos porą kartų —tik Baltarusijoje.
Į šią stovyklą suvažiavo studentai iš viso pasaulio: aktoriai, ope­
ratoriai, garso ir vaizdo režisieriai. Ta stovykla mane prikėlė ir ap­
svaigino! Pirmąkart gyvenime buvau Maskvoje, mačiau tiek daug
jaunų žmonių iš skirtingų šalių, man dar buvo labai sunku suregzti
sakinį anglų kalba, nes kompleksavau, bet po kelių dienų įveikiau
ir tai.
Paskaitos nebuvo tokios įdomios, kaip tai, kas vykdavo po jų. Su
naujais draugais gerdavome daug degtinės, grojom gitara, karstėmės
ant stogų, pievoje darėme kūlvirsčius... Tai buvo toks laikas, kurį
su gilia nostalgija jau pradedi prisiminti dar jam nepraėjus. Aš su

23
 BEATA TIŠKEVIČ

visais susidraugavau! Puikiai radau bendrą kalbą ir su vokiečiu, ir

su prancūzu, ir su lenkėmis, ir su kroatėmis, ir su rusais... Man visi
labai patiko, visi buvo įdomūs. Su merginomis iš Lenkijos palaikau
ryšį iki šiol —susitinkame bent kartą per metus —praėjus net septy-
neriems metams nuo tos vasaros stovyklos!
Aš buvau labai miela, šauni, naivi ir savimi nepasitikinti mer­
gina. Bet tie žmonės mane įkvėpė jaustis laisvai ir drąsiai. Nebe­
ndravau tik su vienu vaikinu, kuris man kažkodėl labai nepatiko.
Jis buvo iš Azerbaidžano. Atokiai laikėsi nuo visų visą stovy­
klos laiką. Nedalyvaudavo kompanijose, tik žaisdavo su mano
draugu vokiečiu stalo tenisą ir visada laimėdavo. Jeigu visi kartu
važiuodavome autobusu į ekskursiją, jis klausydavosi muzikos per
mėlynas ausines, nekreipdamas dėmesio į mūsų kvailiojimus.
Tas vaikinas mane labai erzino. Nežinau, kodėl. Man jis at­
rodė pernelyg pasitikintis savimi, galvojau, dar ir musulmonas...
Kaip šlykštu! Išvis, kur yra tas Azerbaidžanas? Kas čia per šalis?
Dėbteldavau į jį akies krašteliu ir dar labiau įsiusdavau.
Po kelių dienų jis ėmė su manimi sveikintis. Kai eidavau į
valgyklą ar netyčia prasilenkdavome koridoriuje, nusišypsodavo
savo dideliais tiesiais dantimis ir nulėkdavo tolyn. Iš pradžių aš
net nesisveikinau, bet vėliau prisiverčiau, nes nenorėjau būti ne­
mandagi.
Stovyklos pabaigai garso ir vaizdo režisieriai bei operatoriai
turėjo nufilmuoti dokumentinį filmą pasirinkta tema, o aktoriai
turėjo paruošti finalinį koncertą —su šokiais, dainomis arba cirko
numeriais. Aš atsisakiau ten dalyvauti. Užuot tai darę, mes su
keliais aktoriais nufilmavome filmą apie stovyklos gyvenimą.

24
 VYVENIM AS

Baigiamąjį vakarą pažiūrėjome aktorių pasirodymus, vėliau buvo

parodyti ir režisierių dokumentiniai filmai. Peržiūros metu pastebė­
jau to vaikino iš Azerbaidžano filmą - jis buvo toks keistas, kad aš
nieko nesupratau, tačiau jame grojo labai graži daina, todėl labiau
užsimaniau sužinoti, kas ją atlieka. Po filmų premjeros priėjau prie
to vaikino, pasakiau, kad nesupratau, apie ką buvo jo filmas, bet
daina man patiko. Jis sutriko, pasakė man dainos pavadinimą, o aš
padėkojau ir nuėjau.
Nulėkėme su bendraminčiais ruoštis mūsų filmo premjerai. Su­
galvojome jį parodyti stovyklos finalinio vakarėlio metu, restorano
salėje. Radom projektorių, pavogėm iš savo kambarių baltas paklo­
des —jos turėjo atstoti ekraną, ir nulėkėm į vakarėlio veiksmo vietą.
Ten visi jau buvo įkaušę. Apsidairiau - degtinės nebelikę, o aš
tuo metu gerdavau tik degtinę. Man tai atrodė kieta. Nors čia, kur
vyko stovykla, Rusijos gilumoje, galbūt ir neverta tikėtis didelės gė­
rimų įvairovės.
Vakarėlyje jaučiausi keistai - linksmybės jau kaip reikalas įsisiū­
bavusios, o mes, pavėlavę, niekaip negalėjome pritapti. Kaip šuniui
penkta koja.
Išėjau į lauką, o ten mano draugas prancūzas kaip tik vykdė
puikią akciją - jis rinko visų žmonių kontaktus ir užsirašinėjo į savo
sąsiuvinį. Nutariau pavaikštinėti kartu su juo. Mes priėjome prie to
vaikino iš Azerbaidžano, prancūzas užsirašė jo kontaktus, padėkojo
ir nuėjo. Aš likau stovėti. Stovėjau ir spoksojau į tą azerbaidžanietį.
Laukiau, kada sutriks. Jis sutriko ir pabandė užmegzti pokalbį.
—O tu kilimėlį turi? —pertraukiau jį.
—Kilimėlį? Kokį? - jis net išraudo nuo šios situacijos keblumo.

25
 BEATA TIŠKEVIČ

- Na, Mekoje melstis. Tu juk musulmonas, ane? —net nežinau,

kaip leidau sau tuo metu būti tokiai aštriai nemandagiai ir neišsi­
lavinusiai.
- A, taip, dabar suprantu. Ne, aš neturiu kilimėlio, nes esu ate­
istas.
- Aaaa, ateistas! O gal kupranugarių turi? - po kelerių metų,
nuvykusi į Baku, Azerbaidžano sostinę, labai gėdijausi ir juokiausi,
prisiminusi šį savo klausimą, - Baku švytėjo tokiais dangoraižiais
ir pastatais, kokių Vilniui neregėt, o aš dar tardžiau jį apie kupra­
nugarius!
- Kokių kupranugarių? - vaikinas prunkštelėjo, sutrikęs nuo to­
kių mano klausimų.
O aš dar jo paklausiau, kaip dažnai jie muša žmonas! Kokia gėda.
Kalbėjau su juo kaip tikras, gyvas DELFI anoniminio komentato­
riaus įsikūnijimas. Vėliau, kaip Ru man pasakojo, jį nustebino, kad
esu tokia jauna, o šitaip siaurai mąstau.
Ačiū Dievui, mūsų pašnekesys tęsėsi. Jis nepabėgo, o kaip tik
susidomėjo manimi. Mes pradėjome dairytis ir aptarinėti vakarė­
lį. Pasakiau, kad jis visiškai prastas, o mane jau užkniso tas rusų
triukšmingumas ir rėksmingumas. Vaikinas man pritarė. Mes su­
sipažinome.
- Rufatas.
- Beata.
Mes pradėjome dar labiau bambėti, kaip čia nuobodu ir kaip visi
jau įsisiautėję, o aš dar pasiskundžiau, kad ir degtinės visai nelikę,
tad mums galimybės įsisiautėti nėra. Staiga jis man sako:
- Ane? Tai einam, nusipirksim!

26
 VYVENIM AS

Susitarėme eiti nusipirkti degtinės tuomet, kai vakarėlis šiame

restorane baigsis ir visi judės į mūsų viešbutį. Man patiko šis susita­
rimas. Pagalvojau, vis kas nors įdomiau.
Grįžusi į vidų pamačiau, kad ten jau visi kaip reikalas įsišėlo!
Šoko, dainavo, sienos alsavo jaunyste ir pabaigos grauduliu. Pri­
sėdau ant suoliuko. Man patiko stebėti šokančius žmones. Mano
kurso draugas pradėjo flirtuoti su įspūdingai šokančia lenke, tad aš
vis šūkteldavau jiems: „Ohoho!“ ir garsiai nusijuokdavau. Netrukus
pajutau, kad kažkas tyliai prie manęs prisėdo. Tai buvo mano nau­
jas draugas Rufatas.
Netrukus prie jo pradėjo lipti rusė operatorė, bet taip įkyriai,
kaip nei aš, nei mano draugės niekada nemokėjom ir vargu ar iš­
moksim. Tai atsukdavo į jį savo užpakalį, tai priekį, tai švytuodama
į šonus imdavo leistis žemyn. Tą vaizdą reikėjo pažymėti S raide.
Buvo ir gėda, ir juokinga, ypač pažiūrėjus į jo veidą - jis susigėdo,
išraudo, pamačiau, kad bijo pasirodyti nemandagus ir ją atstumti, o
aš sumaniau pasinaudoti proga ir pakurstyti jį:
—Šok! Šok! Ūhūhūhū!
O jis žvelgė į mane maldaujamu žvilgsniu, prašydamas liautis
arba bent jau padėti išsisukti iš šios situacijos. Tačiau rusė nė ne­
ketino sustoti —jau ruošėsi rankomis apsivyti kaklą, žvilgsniu nu­
sitaikė į lūpas... Staiga vaikinas ją apsuko, nukreipė į šokių aikštelę
ir lengvu judesiu stumtelėjo tolyn. Mergina tiesiu taikymu nulėkė
kažkokiam vaikinui į glėbį, kuris ją sutiko gerokai palankiau. Abu
nusijuokėme. Tuomet Rufatas ištiesė rankas į mane ir pakvietė šok­
ti. Pagalvojau, kad juokauja, tad niekur nėjau. Bet jis buvo nusitei­
kęs rimtai. Galiausiai, nors buvo gėda ir nejauku, pakilau.

27
 BEATA TIŠKEVIČ

Apsikabinusi jo pečius pajutau, kad galėčiau lengvai užmigti.

Man tapo taip ramu, gera, lyg būčiau atsigulusi į šiltą ir gaivų pata­
lą. Net galvą padėjau jam ant peties, o jis prie mano galvos priglau­
dė savąją. Viskas aplinkui išnyko, o aš tik retkarčiais pamatydavau
kažkur švytuojantį savo kurso draugo nykštį ir išgirsdavau:
-Valio! Beata! ŪŪŪŪŪ!
Jaučiausi visiškai apsvaigusi. Nereikėjo net degtinės. Nuo tos
akimirkos, kai pradėjau šokti su Rufatu, man nieko nebereikėjo.
Mūsų šokyje nebuvo nieko intymaus, tačiau netikėtai atradau ryšį,
kurio man taip trūko. Turbūt pirmą kartą gyvenime visiškai atsipa­
laidavau ir nusiraminau.
Netrukus dainos ir šokiai pasibaigė, nes atėjo metas mūsų su­
kurto filmo peržiūrai. Aš atsisėdau šalia to vaikino iš Azerbaidžano.
Žiūrint filmą mano ranka kažkaip susirado jo ranką ir mes sėdėjo­
me susikibę! Mano protas negalėjo suvokti to, kas vyko.
Po filmo vakarėlis baigėsi. Su savo naująja simpatija susitariau,
kad sulauksime vienas kito prie išėjimo ir, kaip ir tarėmės, eisime
pirkti degtinės. Aš laukiau jo prie išėjimo, bet jis kažkur užtruko.
Vėliau pamačiau, kaip Rufatas, pamiršęs mane, nueina tolyn su ko­
kiomis septyniomis merginomis.
- Subinė, jodinėjanti kupranugariais, - piktai pagalvojau ir nu-
skuodžiau degtinės pirkti viena.
Skuodžiau taip greitai, kad aplenkiau tą šlykštų berną su jo mer­
gom ir tiesiu taikymu atsidūriau prie kioskelio.
- Man degtinės ir apelsinų sulčių, —išpyškinau pardavėjai.
- Ir „Marlboro“ auksinį, —kažkas pratęsė.
Atsisuku - o ten jis. Galvoju, tiek to, sumokėsiu, pasiimsiu pre­
kes ir mausiu tolyn. Bet už prekes sumokėjo jis. Pagalvojau, tiek to,

28
 VYVENIM AS

kad sumokėjo, vis tiek pasiimsiu prekes ir eisiu savais keliais, bet
jis mane pasivijo. Pasakė, kad nori eiti su manimi. Įtikinėjo mane
kokias dvi minutes, kol man į galvą dingtelėjo fantastiška mintis -
parodyti jam stogą!
O ant stogo patekti galėjo tik nedidelis būrelis žmonių. Mano
draugas išlaužė spyną jau antrą mūsų stovyklos dieną. Nuo to kar­
to mes vis pasimėgaudavome tuo fantastišku vaizdu į Dono upę,
žiburius ir žvaigždes. Praleidome ten daug vakarų svajodami apie
ateitį ir nostalgiškai dūsaudami. Pagalvojau, kad gerti degtinę ant
stogo - puiki mintis.
Visi kiti stovyklos studentai nuėjo ūbauti, o mes, atsiskyrę nuo jų,
keberiojomės ant stogo. Užlipom, pradėjom gerti degtinę, kalbėtis
apie muziką ir supratom, kad abu esame „Radiohead“ fanai. Tuo­
met supratome, kad ir „Cocteau Twins“. Ir Bjork. Ir „The Smiths“.
Ir ir ir... Visa įmanoma mano muzika buvo ir jo muzika.
Kaip žmogus, visą gyvenimą praleidęs visai kitame pasaulio
krašte, galėjo lygiai taip pat kaip ir aš verkti, jausti, džiaugtis, mąs­
tyti, liūdėti, gyventi pagal tas pačias dainas? Man tai buvo didžiulis
sukrėtimas.
Antras sukrėtimas ištiko, kai supratome, kad ir knygos mums
patinka tos pačios. H. Hessės, F. Dostojevskio romanai... Filmai.
Tai, kaip matome pasaulį ir žmones... O Viešpatie!
Aš išsigandau, nesupratau, kas vyksta. Galvojau, nejaugi prade­
du įsimylėti vaikiną iš Azerbaidžano? Juk Lietuvoje manęs laukia
mano vaikinas. Bet net ne tai svarbu! Mes buvome du absoliučiai
skirtingi pasauliai, fiziškai neturėję jokių sąlyčio taškų. Jokios gali­
mybės būti kartu ar bent kartą dar susitikti.

29
 BEATA TIŠKEVIČ

Bet tas mintis greitai nustūmiau į šalį ir tiesiog nutariau mė­

gautis ta naktimi. Galiausiai naktis tapo paryčiais, o vėliau ir rytą
pasitikome ant stogo. Mes išgėrėm nedaug, bet aš jaučiausi taip,
lyg būčiau išprotėjusi. Išskydau. Supratau, kad to žmogaus laukiau
visą savo gyvenimą. Jo ieškojau. Apie jį galvojau. Tas artumo jaus­
mas, kurį patyriau žiūrėdama jam į akis, buvo stipresnis už viską.
Jis turėjo daugiau galios negu mano visi nugyventi dvidešimt vieni
metai.
Mes susitarėm nežiūrėti į laikrodį. Ir jokiais būdais nemiegoti. Ir
vis klausėme vienas kito: „Kas tu? Iš kur tu? Kaip tu čia atsiradai?“
Vidurdienį, susikrovę lagaminus, vienu autobusu visi judėjome
į oro uostą. Iš ten aš ir kiti stovyklos nariai turėjo skristi į Maskvą,
o jis traukiniu turėjo važiuoti į kitą pusę —Azerbaidžaną. Mes mel-
dėme Dievo (nors jis ir ateistas, bet aš jam liepiau bent jau tikėti
mano maldomis Marijai, kurios kartais suveikdavo), kad autobusas
sugestų ir būtume priversti atidėti skrydį. Aš karštai meldžiausi ir...
autobusas sustojo, nes su mumis važiavęs technikas (atrodė jis tikrai
pavojingas bičas) sugalvojo autobuse užsirūkyti! Taigi įvyko konf­
liktas. Žmonės bandė jį įkalbėti užgesinti cigaretę, bet jis nė neke­
tino. Kažkas jau ketino pradėti muštynes, tačiau galiausiai vyrukas
nusprendė išmesti nuorūką pro langą. Autobusas suburzgėjo ir vėl
ėmė judėti. Ačiū Dievui ir Marijai, kad tai užtruko kokias 15 minu­
čių! Taigi mūsų meilė pailgėjo penkiolika minučių.
Vėliau oro uostas. Atsisveikinimas. Visą kelią iki Maskvos pra­
verkiau. Maskvoje verkiau dar dvi paras. Tada dar 13 valandų va­
žiuodama autobusu į Lietuvą. Kai atvykusi į Vilnių pamačiau ma­
nęs ten laukiantį vaikiną, širdis pasruvo krauju. Man buvo taip jo

30
 VYVENIM AS

gaila... Bet ilgiau su juo būti nebegalėjau. Aš sutikau savo gyvenimo

meilę.
Tos kelios dienos buvo siaubingos - sudaužiau tam vaikinui
širdį. Jis stovėdavo po mano langu ir verkdavo. Kartais naktimis
skambindavo grasindamas, kad mane sumuš už tai, ką jam pada­
riau. Bet aš nebegalėjau su juo būti. Tas vaikinas iš liūdesio dar
labiau įniko į alkoholį.

Po kelių savaičių nusižudė mano geriausia draugė.

Vika buvo ir yra šviesiausias, nuostabiausias žmogus, kurį man
kada nors teko pažinoti. Daugiau niekada nieko panašaus į ją nesu­
tikau. Mano meilė jai yra amžina. Dabar tikrai galiu tai pasakyti.
Tik Vikos dėka ištvėriau savo paauglystę.
Būdama penkiolikos, pradėjau šlietis prie savo vaikystės draugės
Julės draugių ratelio. Jos buvo kietos - liežuviuose turėjo auskarus,
kuriuos įsivėrė pačios. Buvo neįtikėtinai protingos, išsilavinusios,
klausėsi repo. Laisvalaikiu žaisdavo krepšinį ar dar ką nors įdomaus
veikdavo. Labai norėjau su jomis leisti laiką. Bet man sunkiai sekėsi
prie jų pritapti.
Pavyzdžiui, ryte pasivaikščiodavom po Pašilaičius, o tada jos nu­
spręsdavo, kad dabar visos eis namo, o vakare susitiks.
- Kada susitinkam? Ir kur? - klausdavau aš.
—Tai susirašysim per skaipą, —atsakydavo ir nueidavo.

31
 BEATA TIŠKEVIČ

Jos puikiai žinojo, kad nei kompiuterio, nei juo labiau skaipo aš
tuo metu neturėjau. Bandydavau išžvejoti susitikimo laiką ir vietą
kitais būdais - kartais sekdavau pro langus, skambindavau, prašy­
davau, kad man praneštų. Bet viskas pasikeitė, kai, kartą mums
bevaikštant po pusnimis nusėtus Pašilaičius, užmezgiau savo pirmą
dialogą su Vika.
- Mane taip užknisa mama, - pasakiau.
- Rimtai? Mane irgi labai užknisa mama, - Vika manimi susi­
domėjo. Matyt, išgirdo kažką pažįstamo.
Tai buvo mus suartinęs dalykas. Mano mama persikraustė
gyventi į mano kambarį, kai buvau penktoje klasėje. Nuo tada ji
miegojo su manimi. Vikai atsitiko tas pats. Mes buvome dvi paau­
glės, kurioms reikėjo savo erdvės, oro, laisvės, o čia kiekvieną naktį
mums į nugarą šnopuodavo mūsų mamos. Mes taip įsikalbėjome
apie tai, kad negalėjome sustoti.
Taip ir prasidėjo nuostabi mūsų draugystė.
Vika mane išmokė fanatiškai mylėti katinus. Ji nuolatos namo
parsinešdavo mažų kačiukų, kuriuos gydydavo, maitindavo, globo­
davo.
- Fui, šitie maži bjaurybės visus namus apšiko, —pykdama saky­
davo ji, tačiau kita ranka glostydavo kačiuko galvelę.
Vikos nedomino paviršutiniški dalykai, kuriuos taip mėgo mano
pažįstamos bendraamžės mergaitės. Ji ir rengėsi, ir elgėsi, ir kalbėjo
kitaip, jos formuluojamos mintys buvo kitoniškos, gilios, ji sugebė­
davo žmonėse pastebėti tai, ko niekas nepastebėdavo.
Kai Vika man pirmąkart užgrojo „Radiohead“ dainą Creep, aš
nusistebėjau: kas čia per chaosas, kas čia per nesąmonė. Prisimenu,

32
 VYVENIM AS

kad tada Vika nuliūdo. Tačiau po kelių dienų jau mokėjau šios dai­
nos žodžius mintinai. Šiandien mintinai moku beveik visų „Radio-
head“ dainų žodžius.
Visos merginos toje kompanijoje rūkė, išskyrus mane ir Viką.
Aš nerūkiau, nes mane mama būtų nužudžiusi lėtu kankinančiu
būdu, o Vika nerūkė, nes jai to nereikėjo. Ji ir negėrė. Jai tokie da­
lykai nerūpėjo. Ji domėjosi knygomis, muzika, filmais, katinais ir
gerais dalykais, kurių buvo galima rasti konteineriuose arba dėvėtų
drabužių parduotuvėse.
Mes nuolatos ieškojome ko nors nemokamo. Mūsų tėvai ne­
galėjo leisti mūsų į būrelius, tad atradome nemokamus esperanto
kursus. Ten buvo labai smagu. Aš net bandžiau į tai žiūrėti rimtai.
Lankėme ir lauko tenisą, kol aš nesulaužiau jai nosies teniso rakete.
Tuomet nutarėme ieškoti ko nors saugesnio sveikatai. Eidavome į
įvairiausių sektų susibūrimus, nes jie irgi buvo nemokami. Mus la­
bai įkvėpė pagrindinė filmo „Kovos klubas“ veikėja Marla Singer,
nuolatos dalyvaudavusi kokiuose nors susibūrimuose, - vėžininkų,
anoniminių alkoholikų ar dar kokiuose nors.
Vika visiškai nesidomėjo vaikinais, tačiau jie prie jos lipte lipda­
vo. O aš atvirkščiai: man labai patikdavo vaikinai, tačiau jie į mane
net nežiūrėdavo. Vikos dėka išmokau koncentruotis ne į vaikinus,
o į daugybę kitų fantastiškai įdomių dalykų, kurių buvo pilnas šis
pasaulis.
Tai buvo draugė, kuri padėdavo pasislėpti nuo visų pasaulio
baisumų. Kai mane gyvenimas nuskriausdavo, Vika visada pasiso­
dindavo mane ant savo sofos ir paaukodavo mano liūdesiui pilną
maišelį savo tėčio sausainių.

33
 BEATA TIŠKEVIČ

Aš ją beprotiškai mylėjau. Meilė jai buvo išsikerojusi po visą

mano kūną. Ir ji mane, manau, mylėjo. Kartais manimi žavėdavosi.
Galbūt ir aš ją ko nors išmokiau, bet, deja, neįtikinau, kad šiame
pasaulyje verta pabūti ilgiau.
Baigusi mokyklą, ji susirgo depresija. Man buvo labai sunku visa
tai suprasti - mano požiūris į depresiją buvo labai siauras ir nužmo­
ginantis tai išgyvenantį asmenį. Nemanau, kad jai labai padėjau
net tada, kai iš visų jėgų bandžiau ką nors patarti. Tuomet dar ne­
mokėjau klausytis. Nemokėjau tiesiog būti šalia. Negalėjau priimti
jos ligos. Menkai domėdavausi, kaip ji jaučiasi, lankydamasi pas
psichologus. Žinojau, kad ji juos keisdavo, o apie vieną pasakojo,
jog jis ją stipriai pravirkdė, nes pasakė kažkokią nesąmonę. Ką jis
pasakė, aš net nepaklausiau.
Vėliau Vika pradėjo vartoti labai stiprius vaistus —antidepresan­
tus. Nuo jų jos elgesys pasikeitė. Kartais ji man užsimindavo, kad
dabar jai dar blogiau, nes jaučiasi kaip daržovė. Klausdavau, ką turi
omeny? „Aš nieko nejaučiu, - atsakydavo ji man, - nei gero, nei
blogo —nieko.“ Žinoma, to suprasti negalėjau.
Vėliau ir aš baigiau mokyklą, įstojau į aktorinį. Ten mokslai
trukdavo po 12—14 valandų kasdien, o grįžus reikėdavo ruoštis ki­
tai dienai, galvoti etiudus, skaityti, mokytis vaidmens tekstą. Net
jeigu grįžusi nieko nesiruošdavau, mielai nusnūsdavau arba tiesiog
sėdėdavau ir grauždavau save, kad nieko nesugebu. Visa savo galva
ir jausmais buvau panirusi į savo naują gyvenimą, mokslus.
Vika liko kažkur nuošaly. Baigusi mokyklą aukščiausiais įverti­
nimais, ji įstojo studijuoti medicinos, tačiau po kelių mėnesių metė
studijas. Vėliau buvo daug skirtingų dalykų: darbo birža, darbas

34
 VYVENIM AS

siuntų tarnyboje, mokslai profesinio rengimo mokykloje, kur ji su­

sipažino su įvairiais žmonėmis, tačiau jie buvo šiek tiek kitokie negu
ji. Vika buvo jauna, talentinga, labai protinga mergina, o tie žmonės
anaiptol... Tačiau ji sakė, kad jai smagu su jais bendrauti.
Po poros metų Vika pirmą kartą pabandė nusižudyti. Mane išti­
ko šokas. Važiuojant pas ją į ligoninę, man drebėjo rankos ir kojos,
vis svarsčiau, ką jai pasakysiu, ko paklausiu, supratau, kaip stipriai
ją myliu. Įėjusią į ligoninės palatą, mane pasitiko šaltas bei ramus
Vikos veidas:
- Beata, vis tiek aš tai padarysiu, - nespėjus man nė „labas“ iš­
tarti, pasakė ji.
Jos būsena ir žodžiai mane vis dažniau glumindavo. Kartą, sto­
vint balkone, Vika man pasakė:
- Žinai, apie ką dabar svajoju?
- Apie ką, Vika? —suklusau, nes apsidžiaugiau, kad ji apie kažką
svajoja.
- Apie tai, kad mirtų mano mama.
- Ką? Kodėl tu taip galvoji?
- Na, tada man būtų lengviau nusižudyti, nesukelčiau jai skaus­
mo, —ir toliau šaltai žvelgė pro langą.
Per tą laiką, kai ji sirgo depresija, aš jausdavausi įvairiai. Būdavo,
kad negalėdavau jos pakęsti, norėdavau atsiriboti, bėgti nuo jos, nes
jos žodžiai dažnai žeisdavo ir mane, abejingumas supančiai aplin­
kai man buvo sunkiai suprantamas. Vis rečiau jos akys užsidegdavo
džiaugsmu ar susidomėjimu. Ją buvo labai sunku išprašyti iš namų.
Vieną rugpjūčio naktį, kaip tik tuomet, kai įsimylėjusi grįžau iš
Rusijos, pakviečiau Viką ant kalno Pašilaičiuose stebėti žvaigždžių.

35
 BEATA TIŠKEVIČ

Patiesiau pledą, per telefoną įjungiau „Radiohead“. Buvo labai gražus

vaizdas, žvaigždės vis krito ir krito.
- Žinai, sako, kad tos svajonės, kurias sugalvoji krintant žvaigždei,
išsipildo. Tikrai tikrai.
- Beata, kad aš neturiu jokių svajonių...
- Kaip suprasti? Netikiu. Kažkoks tikslas, planas? Vis tiek apie ką
nors bent šiek tiek svajoji?
- Ne, jokio.
Tuomet man pasidarė klaikiai liūdna. Turbūt tik tada, rugpjūčio
pabaigoje, likus porai savaičių iki jos mirties, supratau, kaip jai blogai.
Analizuodama savo elgesį su Vika, negaliu savęs pateisinti. Elgiau­
si kaip atbukęs žmogus. Aš nieko neišmaniau apie depresiją, juo labiau
apie tai, kaip tokiu atveju turėtų elgtis artimas žmogus. Mane supan­
tys žmonės apie tai irgi nieko neišmanė, todėl iš jų taip pat nesulau­
kiau jokių patarimų.
Ji mokėsi kolegijoje. Visi jos artimiausi draugai žinojo, kad pirmo­
sios rugsėjo dienos jai yra sunkiausios - ji negalėjo pakęsti tų moks­
lų. Tomis dienomis mane krėtė neaiškus drebulys, kamavo nerimas,
bloga nuojauta, bet aš nepaisiau šių ženklų. Vieną rugsėjo rytą gavau
Vikos žinutę:
- Ką, Beata, į akadę?
Atsakiau: „Kad ne, šiandien namie, o ką Vikonas (taip ją vadi­
nau)?“ Ji man neatsakė. Bet taip būdavo dažnai: iš karto neatsakom
viena kitai, o parašom tik rytoj arba vakare. Todėl nekreipiau dėme­
sio.
Kitą dieną, paskambinusi jai, išgirdau jos mamos balsą. Ji
man pasakė, kad Vikos nebėra. Kažkas mano viduje tą akimirką

36
 VYVENIM AS

negrįžtamai nutrūko. Nebėra Vikos, nebėra „Radiohead“, nebė­

ra mano paauglystės, nebėra Pašilaičių, nebėra pokštų septintame
troleibuse, nebėra mano geriausios draugės, mano šviesos. Ne-bė-
ra. Dalis manęs visam laikui atgulė į medinį tamsiai rudos spalvos
karstą ir gulėjo ten šiek tiek pakeltais antakiais bei gražiai sušukuo­
tais plaukais.
Aš viską būčiau atidavusi, kad ji prisikeltų. Gal netgi dabar vis dar
turiu vilties, kad Vika prisikels. Kartais ji ir prisikelia - praeivio šyp­
senoje, žaliuose ošiančiuose medžiuose, mano besipildančiose svajo­
nėse, kitų žmonių meilėje. Vika kasdien vaikšto gatvėmis įsikabinusi
į nušiurusių laukinių kačių kailiukus, ji švilpauja vėju tarp Pašilaičių
daugiabučių, tuksena senos močiutės lazda į grindinį. Ar ji juokia­
si? Ar tą akimirką, kai mus paliko, jai palengvėjo? Ar jai netrūksta
mūsų? Ar ji dabar mato mane - susitaršiusiais plaukais sėdinčią prie
kompiuterio? Ar mane palaiko? Ar supranta, kaip aš ją myliu?
Po Vikos mirties kelis mėnesius man atrodė, kad dangus yra man
po kojomis, o asfaltas užėmė dangaus vietą. Aš beveik neverkiau, tik
buvo velniškai sunku atsiminti įvairius dalykus. Neprisimindavau,
kuris troleibusas važiuoja į Pašilaičius, ką veikiau didžiąją dalį laiko.
Tik pamenu, kad važiuodavau autobusu arba eidavau per miestą
ir viduje klykdavau: „Kas nors, meldžiu, apkabinkite mane.“ Bet
niekas neapkabindavo. Žmonės šalinasi tų, kuriuos palietė tragedi­
jos. Aplink tave susidaro vakuumas. Jautiesi esąs vienas. Gal vienas
ir esi. Jaučiau, kad artimieji manęs bijojo. Niekas neišdrįso užmegz­
ti pokalbio, kurio man taip reikėjo!
Aš taip norėjau kam nors papasakoti, kaip ją myliu ir kaip man
jos trūksta. Norėjau su kuo nors kartu pasijuokti iš mūsų su Vika

37
 BEATA TIŠKEVIČ

istorijų, papasakoti, kokia nuostabi ji buvo, bet nešiojausi tai savy­

je. Džiaugiuosi, kad neišprotėjau. Ypač sužinojusi, kad paskutinė
jos žinutė buvo skirta man.
Žmonės yra šlykštūs net mirties akivaizdoje. Viena jos drau­
gė per laidotuves sugalvojo pamatuoti, kurią iš mūsų Vika laikė
artimesne drauge. Telefone ji parodė jų susirašinėjimą, sakė, kad
patikrino ir Vikos telefoną, o šis liudijo, kad jos paskutinė žinutė
buvo skirta man.
Tai suvokti yra labai sunku. Iki šiol sapnuoju tą patį sapną.
Sapnuoju, kad ji man parašo žinutę, o aš bėgu per tuos kelis mus
skyrusius kiemus ir išgelbsčiu ją. Sapnuoju, kad paskambinu jai.
Sapnuoju, kad sutinku ją ir ji su manimi kalbasi, bet visada pačią
paskutinę sekundę išnyksta. Sapnuoju, kad Vika vis dar gyva, ben­
drauja su mumis, šoka, krizena, bet prabudusi kaskart suvokiu,
kad jos jau seniai nebėra, o man atrodo, jog vis dar uodžiu jos
kvapą, girdžiu jos juoką, atsimenu jos odos poras, nagų formą...
Nusižudžiusių artimiesiems tenka didžiulė kaltė —iš dalies, aš
prisidėjau prie tokios baigties. Kažkur ją atstūmiau, neišklausiau,
nusijuokiau, nemokėjau tinkamai reaguoti, kalbėtis, palaikyti...
Aš prisiimu šią atsakomybę.
Kartais įsivaizduoju, kokį gyvenimą jai būčiau parodžiusi, jeigu
ji būtų gyva. Juk vos po metų Maskvoje sutikau mūsų paauglystės
dievuką - aktorių J. Cyganovą! Kiek jai būčiau apie tai pritauš-
kusi telefonu! Būčiau ją pakvietusi į visus spektaklius, kuriuose
vaidinau, supažindinusi su lietuvių aktoriais —legendomis, kuriais
ji taip žavėjosi. Mes galėtume kartu keliauti, tranzuoti, dievaži,
viską!

38
 VYVENIM AS

Tai ir yra žmogiškos prigimties apgailėtinumas —kai netenki,

tada supranti, kiek daug galėjai. O kai turi, nevertini. Tai yra labai
apmaudu.
Vis dėlto keisčiausia tai, kad aš niekad netikėjau, jog galiu ją
prarasti. Visi žinojome, kad ji yra rizikos zonoje, bet, manau, nenu­
tuokėme, kaip tai iš tikrųjų gali baigtis. Aš tikrai nenumaniau, kad
man taip stipriai skaudės. Nežinojau, kaip atrodo ta tuštuma, kai
netenki mylimo žmogaus. Niekada netikėjau, kad ji gali nusižudyti
ir tiesiog išnykti —be žodžių, atsakymų, klausimų, paaiškinimų, be
jokio tęsinio... Be vilties.

Vikos netekties skausmą man padėjo išgyventi į Lietuvą, mane

visiškai įsimylėjęs, pridaręs keistų biurokratinių reveransų, atvy­
kęs mano gyvenimo meilė Rufatas. Tiesa, tik dviem dienoms, bet
mums to pakako. Aš skraidžiau! Buvau devintame danguje!
Žiurėjau į tą žmogų ir supratau, kad viską jame myliu - ir ap­
gamą, ir tas nuostabias akis, ir tai, kaip jis kramto lūpas, ir jo plau­
kų kvapą, ir tai, kokios spalvos skaras jis pasirenka, ir jo smėlėtus
sportbačius. Tai buvo absoliuti, visa apimanti meilė. Man labai
skaudėjo širdį dėl Vikos, ir jis kantriai ją gydė.
Rufatas buvo kitoks negu visi žmonės, kuriuos pažinojau, - gi­
męs musulmoniškoj šaly, visai kitoje kultūroje, vėliau išvykęs stu­
dijuoti į Ameriką bei įgijęs ten aukštąjį išsilavinimą. Kelis mėnesius

39
 BEATA TIŠKEVIČ

studijavo Italijoje pagal mainų programą. Jis viską žinojo ir viską mo­
kėjo. Būdama su juo jaučiausi tokia menka ir maža. Mano aplanky­
tų šalių sąraše buvo tik Baltarusija ir Rusija, mokiausi aktoriniame,
trečiame kurse, jokiais ypatingais gebėjimais ar stulbinama išvaizda
nepasižymėjau. Galbūt vertingiausia iš to, ką turėjau tuo metu, buvo
mano mintys, pasaulėžiūra. Vėliau visa tai išsiskleidė kaip gražiausia
vaivorykštė.
Ru į mane žiūrėjo kaip j stebuklą. O aš taip ir jaučiausi. Apie ateitį
mes nekalbėjome, tačiau daug verkėme, nes žinojome, kad dar daug
teks įveikti. Bet aš nebeketinau būti be to žmogaus. Juk būdama tik
dvidešimt vienų sutikau savo gyvenimo meilę! Man taip pasisekė! Kiti
pirmą kartą iš tiesų įsimyli tik būdami penkiasdešimties, o mes dabar.
Tai buvo didis stebuklas.
Rufatas įstojo mokytis į Maskvą - siekė magistro laipsnio. Jį stu­
dijuoti asmeniškai pakvietė vienas dėstytojas, nes tikėjo, kad jis daug
pasieks. Man mokytis liko dveji metai. Vilnius— Maskva netoli, bet vi­
zos... Sunku suderinti su studijomis. Susitarėme bendrauti per skaipą.
Tuo metu galvojau, kad Rufatas yra geriausia, kas galėjo nutikti
mano gyvenime. Aš skuosdavau namo, kad galėčiau su juo pasikal­
bėti per skaipą. Jis kartais vėluodavo arba apskritai neprisijungdavo,
nes nebūdavo interneto. Man labai trūko jo dėmesio, bet supratau,
kad vaikinui be pinigų ir gyvenamosios vietos Maskvoje tikrai nėra
lengva.
Tuo metu aš tvarkiausi su savo gyvenimu. Kasdien atsikeldavau su
mintimis apie Viką, svajodavau apie Ru. Tikriausiai ant žemės taip ir
nenutūpdavau. Skrajodavau padebesiais. Su Ru susitarėme, kad ap­
lankysiu jį per Kalėdas Maskvoje. Tam man reikėjo pinigų.

40
 VYVENIM AS

Radau darbą šeštadieniais privačiame vaikų darželyje. Skaitydavau

vaikams pasakas. Pasakas parašydavau pati - mano alter ego buvo var­
lytė (varlytės pavidalo kempinė, užsimaunanti ant rankos). Rašydavau
apie tai, kaip varlytė ieško darbo, draugų, meilės. Nagrinėdavau su
vaikais tokius klausimus, kurie man tuo metu buvo labai aktualūs,
dėl kurių aš sielodavausi.
Anksčiau labai nemylėjau vaikų ir nemaniau, kad galiu su jais su­
tarti, tačiau, pradėjusi dirbti darželyje, pelniau jų meilę ir susidomė­
jimą. Uždirbdavau 90 litų per mėnesį, kuriuos stropiai įsidėdavau į
taupyklę. Taupiau Maskvai - vizai ir kelionei autobusu.
Laikas bėgo. Lapkričio mėnesį mes su Ru vis rečiau kalbėdavome
per skaipą. Jis vis neturėdavo laiko, sakydavo, kad jau greitai susitiksi­
me, o tada ir pakalbėsime. Stengiausi koncentruotis į tai. Aš niekada
jam nepasakojau, kaip man sunku, - tuo metu mano studijose vyravo
krizė. Su kursiokais sutrikome, ką norime daryti, per tuos kelis mėne­
sius buvo daug repeticijų, kupinų nerimo ir bergždžių pastangų. Man
visiškai nesisekė sugalvoti nieko naujo. Labai trūko Vikos, negalėjau
susitaikyti su jos netektimi. Mama ant buto durų kabindavo lapelį:
„Neužmiršk užrakinti durų!“ ir dėdavo raktus man į batus.
Pagaliau atėjo gruodis. Labai laukiau kelionės. Nupirkau Rufatui
mielas megztas pirštines. Gruodžio 23 dieną su tėvais sėdėjau autobu­
sų stoty. Laukėme autobuso. Autobusas dėl pūgos vėlavo 4 valandas, o
tėvai nerimaudami manęs vis klausė: „Gal tu... nevažiuok?“ Tačiau
aš nenorėjau pasiduoti.
21 vai. 30 min. autobusas iš Vilniaus autobusų stoties pajudėjo.
Nenuleisdama žvilgsnio spoksojau pro langą. Ryte buvome Mas­
kvoje - ten didelės spūstys, galvoju, paskambinsiu Ru, įspėsiu, kad

41
 BEATA TIŠKEVIČ

vėluosiu kelias valandas. Tačiau jis nekėlė. Mane apėmė nerimas.

Skambinu vėl. Nekelia. Galiausiai skambinau tol, kol atsiliepė ne­
pažįstamas balsas:
- Alio, čia Ali, Rufato draugas. Jis dabar negali atsiliepti, bet
sakė, kad pasitiks tave. Viskas gerai, nesijaudink!
Man toks atsakymas sukėlė nerimą, bet, pamaniau, kad aš nuo­
latos mėgstu panikuoti ir prisigalvoti dalykų, tad gal geriau nu­
kreipsiu mintis kitur. Vairuotojas per garsiakalbį pranešė, kad už
pusvalandžio pasieksime stotį. Išsitraukiau veidrodėlį, pudrą ir lūp-
dažį. Pasidažiau ir susišukavau. Sėdžiu išsitiesusi ir be galo nekan­
traudama laukiu išsvajotojo susitikimo.
Jis laukė stoty ir nervingai rūkė. Užsikėlė ant pečių sunkią mano
kuprinę ir nusivedė pavalgyti į artimiausią kavinę. Nupirko man
kukurūzo burbuolę. Pirmą kartą ją valgiau. Buvo visai skanu. Aš
švytėjau, norėjau jį liesti, būti kuo arčiau, bet jis laikėsi atstumo.
Sakė, kad nori man kai ką papasakoti. Toje apšnerkštoje greitojo
maisto kavinėje mano širdis ir sudužo.
Ru nuo spalio susitikinėjo su mergina. Prieš kelias savaites jie
apsigyveno kartu. Viduje nenustojau savęs klaususi: „O aš? O kaip
aš? O kam aš? Kam man reikėjo čia važiuoti?“ Galiausiai Rufatas
ryžtingai atsistojo ir tarė:
- Važiuojam.
-Kur?
- Pas mane. Susipažinsi su ja.
Nieko nesupratau. Galbūt ji tik kambarioke? Klausiau jo, ar jis
ją myli. Jis tik papurtė galvą ir pasakė: „Ne, čia yra kitaip.“ Vis dar
nieko nesupratau.

42
 VYVENIM AS

Beprotiškai norėjau, kad jis tvirtai mane apkabintų ir pasakytų:

„Aš tik juokavau, viskas gerai.“ Bet Ru taip nepadarė. Pastebėjau,
koks jis sulysęs, jo veido oda atrodė pilka ir išvargusi, veidu vis pers-
linkdavo nerviniai tikai. Sėdėdamas jis nuolat drebino koją, pik­
tai suurgzdavo ant mums kelią pastojusių žmonių. Tai nebebuvo
tas pats vaikinas, kurį pamilau Azove —plačia šypsena, spalvotais
drabužiais ir švytintis pasitikėjimu savimi. Speiguotą žiemos dieną
Maskvoje jis buvo su tais pačiais inkariukais, kaip ir vasarą Azove,
tik šie buvo jau vietomis praplyšę, jo lūpos buvo mėlynos ir tirtė­
jo nuo šalčio, nes vilkėjo labai plona striuke, žvilgsnis liūdnas ir
išsiblaškęs. Tikriausiai išsvajotos studijos Maskvoje nebuvo tokios
lengvos ir džiaugsmingos, kaip kad jis manė.
Važiavome metro dviese. Stebėjau mus lango atspindy - aš, vis
dar viltingai degančiomis akimis, su nerimu spėliojanti, kas bus
toliau, ir jis, nuleidęs galvą, paskendęs savo mintyse. Man atrodė,
kad viskas sustojo. Aš taip buvau paskendusi savo didžiojoje meilėje,
savo išsigelbėjime, kad nė nežinojau, kas dabar bus. Už ko kabintis
dabar?
Atvykome į kažkurį Maskvos rajoną. Pilki aukšti daugiabučiai
susiliejo su pilku sniegu ir paniurusiais žmonių veidais. Įėjome į
laiptinę. Sugirgždėjus sovietiniam liftui, išlipome kažkuriame aukš­
te. Jis man pasakė:
- Žiūrėk, tu dabar pasėdėk čia, - ir parodė į laiptų eilę. Paliko
man pakelį cigarečių, žiebtuvėlį, o pats nuėjo į butą.
Man atrodo, kad sėdėjau ten tikrai ilgai. Rūkiau ir rūkiau. Su­
rūkydavau cigaretę iki pusės, o tada prisidegdavau kitą. Pamažu
pradėjau drebėti. Norėjau kam nors paskambinti, bet neturėjau

43
 BEATA TIŠKEVTČ

kam. Mamai? Tėčiui? Ką aš jiems sakysiu? Kad tas azerbaidžanie­

tis, pasirodo, yra daug blogesnis, nei jie man sakė? Juk tėvai ir vėl
buvo teisūs. Man buvo baisu ir gėda. Žvilgtelėjau į savo kuprinę —
buvau prisikrovusi iš kursiokių pasiskolintų suknelių ir sijonų. Jos
visos su džiaugsmu man kasdien nešė savo gražiausius drabužius —
juk aš važiavau pas gyvenimo meilę! Turėjau pasipuošti. Dabar ta
suknelių prikrauta kuprinė apspjaudytoje laiptinėje atrodė labai
apgailėtinai. Kam man puoštis? Kodėl taip stengiausi? Ką aš čia
veikiu? Šie klausimai man nedavė ramybės. Pykau ant savęs, kad
šitaip susimoviau.
Po kurio laiko buto durys prasivėrė ir Ru šypsodamasis pakvietė
mane užeiti.
Ten manęs laukė Katia - jo mergina. Ji buvo visiška mano prie­
šingybė. Intelektuali, mokanti kelias kalbas, labai grakšti ir elegan­
tiška. Su ja Rufatas susipažino studijų metu. Katia man užkaitė ar­
batos. Mūsų pokalbio visiškai neprisimenu. Ši situacija netilpo nei
galvoje, nei širdy. Atrodė, kad suplyšiu perpus, viską skaudėjo, bet
stengiausi to neparodyti.
Po kurio laiko jai reikėjo išeiti, tad likome su Rufatu dviese.
- Aš tau nepasakiau vieno dalyko, —sunkiai pratarė jis.
- Kokio? Kad sergi ŽIV ir Katia yra nėščia? - juokdamasi pa­
klausiau.
Jis nutilo. Išsigandau, kad rimtai jis serga ŽIV.
- Katia laukiasi.
Mano atsakymas iki šiol stebina mane pačią. Aš jo paklausiau,
kaip galiu jam padėti. KAIP GALIU JAM PADĖTI. Mano meilė
jam buvo beribė. Su ta meile aš galėjau jį nuskraidinti į kosmosą.

44
 VYVENIM AS

Dėl jo galėjau išmokti viską. Peržengti visas savo ribas, valstybių

sienas, galėjau išmokti skraidyti. Si meilė galėjo viską atleisti, pa­
miršti. Ta meilė buvo daug didesnė už mane pačią. Jis buvo pats
nuostabiausias mano sutiktas žmogus pasaulyje. Ir man tąkart, sė­
dint prieš jį purvinoje, apleistoje virtuvėje ant taburetės, maudė visą
kūną, nes aš mačiau, koks jis nelaimingas.
Jis svajojo tapti didžiu režisieriumi. Rufatas manė, kad Maskva
yra puikus pakilimo takas jo talentui. Jis buvo laisvas paukštis.
Niekada nebuvo tas žmogus, kurį būtų galima pririšti prie savęs ar
įkinkyti į įprastą šeimos gyvenimą. Aš —vieniša katė, kuri niekada
nieko prie savęs pririšti ir nenorėjo. Man reikėjo tiesiog vienos gali­
mybės - mylėti jį. Dabar ši meilė tapo negalima.
Verkėme abu. Mes sugriovėme tai, ką mums padovanojo gyveni­
mas. Progą patirti nuostabią meilę, apie kurią skaitėme knygose. Jis
pasirinko kitokį kelią, o man teko tai priimti. Supratau, kad vaikas
yra daug svarbiau už bet kokią meilę ar romaną. Taigi atėjo metas
susipakuoti savo ego į mažą dėžutę ir pamiršti Rufatą.
Keturias naktis nakvojau ant sulankstomosios lovelės apšnerkš­
toje jo ir Katios virtuvėje. Pro sutrūnijusius virtuvės langus nuolatos
švilpė vėjas, o aš nebemokėjau miegoti. Nežinojau, kaip miegoti,
kai tavo gyvenimas pasibaigė. Ką veikti? Visas tas dienas nieko ne­
valgiau, tik rūkiau ir gėriau. Daugiau neverkiau, tik juokiausi. Su
Ru nusprendėme nutraukti savo santykius ir daugiau niekada ne­
bebendrauti. Palinkėjau jam sėkmės su naująja šeima ir išsiruošiau
į Lietuvą.
Grįžusi į Vilnių, pradėjau ruoštis artėjančiai sesijai. Kaip gyve­
nau? Manau, čia labai tinka „Radiohead“ dainos žodžiai: I ’m not

45
 BEATA TIŠKEVIČ

living, I’mjust killing time. Aš neturėjau į ką atsiremti. Mane pasivi­

jo skausmas dėl Vikos, mano širdis plyšo pusiau ir nuolatos krauja­
vo, o mintys nė nesugebėjo aprėpti viso to skausmo.

Pamažu ėmiau svajoti. Dažniausiai svajodavau apie būdus, kaip

galėčiau jį pamatyti. Aš nenorėjau griauti šeimos, bet ir paleisti jo
negalėjau. Tad ėmiau svajoti, kad kada nors vaidinsiu teatre Mas­
kvoje ir kad visi jo draugai, tie sušikti intelektualai, ateis ten ir pa­
matys, kokia aš nuostabi. Svajojau kada nors eiti raudonu kilimu
ir būti tokia pat graži kaip kokia Nicole Kidman. Svajojau, kad jis
mane pamatys ir supras, kiek daug prarado. Tik su tokiomis minti­
mis aš galėjau gyventi, miegoti.
Tik per aktorystę galėjau jį pasiekti. Jeigu ne gyvenime, tai bent
scenoje, filmo aikštelėje, scenarijuje. Aš įsikabinau į šią profesiją ir
į kiekvieną vaidmenį, į kiekvieną ant scenos tariamą žodį sudėjau
savo meilę bei skausmą. Per kiekvieną repeticiją įsivaizduodavau,
kad jis sėdi žiūrovų salėje ir mato mane.
Po pusės metų dalyvavau aktorių atrankoje į filmą su J. Malkovi-
chiumi. Ten man sekėsi puikiai. Vos per plauką negavau vaidmens
tame filme. Netrukus E. Nekrošius pakvietė mane į savo naują
spektaklį „Dieviškoji komedija“. Labai nudžiugau! Sužinojus, kad
dalis repeticijų vyks Rusijoje - visai netoli Maskvos, mano akys dar
labiau sužibo.

46
 VYVENIM AS

Aš visa savo esybe troškau nuvykti į Maskvą. Vaikščioti tomis

pačiomis gatvėmis, kuriomis jis vaikšto, galbūt sutikti jį metro. Aš
norėjau tiesiog jį pamatyti. Bent akies krašteliu. Sužinoti, kaip jis
gyvena.
Netrukus gavau kvietimą dalyvauti aktorių atrankoje į rusų ku­
riamą serialą. Nuėjau į atranką nemokėdama teksto, visai nepasi­
ruošusi ir dar po gero praėjusios nakties šėlsmo. Nors kandidačių
šiam vaidmeniui ieškojo dar keliose šalyse, pasirinko mane. Jau po
savaitės skridau į Maskvą.
Prisikroviau pilną lagaminą drabužių. Kišenėje turėjau 1000 rub­
lių. Kaip vėliau sužinojau, 1000 rublių Maskvoje užtenka iki po­
pietės. Bet man tėvai tik tiek galėjo duoti, o gal net tiek - dabar
man tas tūkstantis atrodo kaip gražiausias tikėjimo ir palaikymo
ženklas, lyg skiautė, atplėšta nuo širdies. Mano tėvai labai džiau­
gėsi - ketvirtame kurse skristi į Maskvą filmuotis yra didelis pasie­
kimas. Juolab kad apie aktorystę nuolatos girdėdavome tik tai, jog
iš šio amato neuždirbsi, aktorių ir taip pilna, niekam čia dar vienos
Beatos nereikia, bet štai - prireikė! Ir net Maskvoje.
Mane, atskridusią į Maskvą, pasitiko aukštas, ūsuotas vyras, lai­
kantis kirilica kreivomis raidėmis užrašytą mano vardą ir pavardę.
Pamatęs mane su žiemine kepure, pasakė: „Oho, pas jus taip šalta?“
Kažką tyliai vyptelėjau, nes čia buvo mano stilius. Labai norėjau
Maskvoje kuo nors pasižymėti ar išsiskirti. Supratau, kad reikės su­
galvoti ką nors geresnio negu kepurė. Šiaip ne taip įgrūdome mano
didelį 20 kg sveriantį lagaminą į jo mažytę bagažinę ir įlipome į
mašiną. Šiek tiek pakalbėjome apie Vilnių. Jis, kaip ir visi vyresnio
amžiaus žmonės, kuriuos man teko sutikti Maskvoje, turėjo savo

47
 BEATA TIŠKEVIČ

istorijų. Kaip jis studijų laikais ten gerai leido laiką, ir į Kauną va­
žinėjo, o jūra... mmmm, kokia! Na, tokios mūsų mandagios šnekos
truko apie valandą, o vėliau stojo tyla.
Tada aš pamačiau, kokios Maskvoje būna spūstys! Visos gatvės
buvo prikimštos mašinų, o mašinose - įsitempę, pavargę žmonės.
Po kelių valandų mes pasiekėme didžiulę filmavimo aikštelę. Mane
palydėjo į autobusą, kuriame buvo gausu kostiumų, įrengti grimo
veidrodžiai ir administracija. Jaučiausi labai sutrikusi. Visko bijo­
jau - naujos vietos, žmonių, kad man nepavyks suvaidinti, kad jie
pamatys, kaip atrodau, ir išsiųs mane namo. Visko buvau prisigal­
vojusi.
Mane pasitikusi prodiuserė paskubomis pabučiavo, apkabino
ir iškračiusi mano lagaminą puolė žiūrinėti, ar turiu filmavimams
tinkamų drabužių. Nutarusi, kad neturiu, vėl užsegė jį. Išsitrau­
kusi vokelį, atskaičiavo man apie 5000 rublių trims dienoms
dienpinigių, nuvedė prie vairuotojo ir liepė mane vežti į viešbutį.
Mergaitė iš Pašilaičių atsidūrė didmiesčio viešbutyje su krū­
va pinigų. Sėdėjau ant lovos ir nežinojau, ką daryti. Norėjau pa­
skambinti Ru. Juk aš taip šalia —tame pačiame mieste! Bet su­
sivaldžiau. Jo draugai man pranešė, kad prieš mėnesį jam gimė
sūnus, tad tikriausiai dabar visai kitais dalykais jis buvo užsiėmęs.
Galiausiai nusprendžiau nueiti į visai šalia viešbučio įsikūrusį
barą. Ten grojo kažkokie rokeriai. Palinkau prie barmeno ir ta­
riau:
—Mne piva „Kozel“, —išgirdusi, kaip tai nuskambėjo, su-
prunkščiau ir pasitaisiau: —Nalejte mne piva „Kozel“, —vis tiek
nuskambėjo nekaip, bet jis suprato.

48
 VYVENIM AS

Įsitaisiau ant patogios kėdės su dideliu bokalu alaus tiesiai prieš

muzikantus. Ir stebėjau. Stebėjau žmones, gyvenimą, Maskvą, save,
savo alų, pinigus, kurių turėjau labai daug, savo kvėpavimą, muzi­
ką, akimirką... Niekaip negalėjau suprasti, kaip aš čia atsidūriau!
Kokia nuostabi ir stebuklinga banga mane čia atnešė!
Rytas. Paskambina prodiuserė ir pasako, kad už penkiolikos mi­
nučių prie viešbučio durų manęs lauks vairuotojas. Greitai išsiritu
iš lovos, apsirengiu ir nubėgu laiptais žemyn. Įšokusi į mašiną pa­
sisveikinu su vairuotoju. Atvykstame į kažkokią keistą vietą, prime­
nančią soliariumą. Ten aukšta, juodaplaukė, oranžinės odos moteris
pasako, jog mane nupurkš dirbtiniu įdegiu, ir liepia nusirengti.
Man nusirengus, abi įsispraudžiam į ankštą kartoninę budelę.
Liepia pakelti rankas - purškia rankas, pažastis. Atsistoti į ją nuga­
ra - purškia nugarą, kojas, užpakalį. Žodžiu, buvau išpurkšta tuo
įdegiu ir virtau tokia visai seksualia pupa. Žinoma, kelias dienas,
būdama ta seksualia pupa, ant visų savo drabužių, rankšluosčių ir
servetėlių palikdavau rudus pėdsakus, o tai nebuvo labai seksualu,
bet ši patirtis man pasirodė įdomi.
Išpurkšta įlipau į automobilį ir vėl kažkur pajudėjome. Nuvažia­
vome pas kirpėją. Ten aš virtau įdegusia seksualia blondine. Visiškai
nauji dalykai!
Grįžusi į viešbutį, vėl sėdėjau ant lovos. Nežinojau, ką veikti,
kam paskambinti, kur nueiti. Metro naudotis bijojau, nes nieko ne­
mokėjau. Tad apsiribojau tik ta viena gatvele, kurioje buvo įsikūręs
viešbutis. Kasdien nueidavau 200 metrų daugiau. Labai bijojau pa­
siklysti. Tuomet dar neturėjau išmaniojo telefono su internetu, aps­
kritai neturėjau interneto, tik telefoną su rusišku telefono numeriu.

49
 BEATA TIŠKEV1Č

Ką veikiau, neatsimenu. Tik prisimenu, kad visuomet svajojau

pasiklausyti Zemfiros Maskvoje —ne, nebūtinai gyvo atlikimo,
man pakaktų ir įrašo. Įsijungiau per savo MP3 grotuvą Zemfiros
dainą Arivederci. Tuo metu ta atlikėja man be galo patiko. Ji mane
užaugino. Su Vika labai mėgdavome jos klausytis.
Įsitaisiau ant palangės ir ėmiau klausytis... Dar niekad ši dai­
na man taip gražiai neskambėjo, kaip tuomet, Maskvoje! Jaučiau,
kad pradedu naują gyvenimą. Man atrodė, kad prasidėjo kažkas
negrįžtamo, naujas etapas, naujas procesas, kad aš jau niekada ne­
bebūsiu tokia, kokia buvau, skrisdama į Maskvą su 1000 rublių.
Nenorėjau gręžiotis atgal. Nesigailėjau nieko, ką palikau Vilniuje.
„Ja budu žhdat—ty zvoni“* - dainuoja Zemfira. Taip laukiau, kad
jis man paskambintų. Juk visada sugebėdavo mane rasti bet kur,
kad ir kur aš būčiau... Labai tikėjau, kad jis man paskambins. „Ja
nikogda nevernus... domoj. S toboj, mne tak interesno, a s nimi ne
očen.“**—atrodo, kad ši daina buvo parašyta kaip tyčia man.
Toks romantiškas, toks skausmingas ir ilgus tas laikas man
atrodė. Bet kai dabar jį prisimenu, jis man kone šventas. Sunku
prisiminti ką nors gražesnio nei save, tąkart sėdinčią ant palangės
viename Maskvos viešbučių ir klausančią Zemfiros. Si mergaitė
dar daug ko nežinojo.
Ta šviesiaplaukė mergaitė sudaužyta širdimi galvojo, kad da­
bar ji turi progą tapti tokia, kokia visada svajojo būti, - stipria,
sėkminga moterimi. Kaip Ingeborga Dapkūnaitė! Kaip ji man tuo
* „Aš lauksiu - tu man paskambink“
** „Aš niekad nebegrįšiu... į namus. Su tavimi man taip įdomuy o sujais -
nelabai. “

50
 VYVENIM AS

metu patiko. Jaučiau, kad ir ji, tikriausiai, nuo panašios palangės

pradėjo.
Po kelių dienų prasidėjo serialo filmavimas. Šis serialas buvo fil­
muojamas labai skubotai, todėl kitos dienos scenarijų dažniausiai
gaudavau iš vakaro, o kartais ir tą pačią filmavimo dieną. Naujokui
labai sunku prisitaikyti prie tokių sąlygų, nes ir taip jis jaučiasi labai
nesaugus, o dar tokios ekstremalios aplinkybės apskritai neleidžia
net pasiruošti.
Pagrindinė mūsų filmavimo aikštelė buvo už keliasdešimties ki­
lometrų nuo Maskvos. Ten mane ir apgyvendino. Mano pirmoji fil­
mavimo diena prasidėjo nuo sudėtingo monologo, kuris turėjo būti
nufilmuotas vienu kadru, man kalbant ir judant. Reikėjo įsiminti
daug dalykų, galva tiesiog ūžė nuo begalės žmonių, chaoso aikšte­
lėje, pakitusios aplinkos. Stengiausi laikytis, bet labiausiai norėjau
šaukti: „Noriu namooooo!!!!!!!!“ Deja, man teko užaugti.
Kepinant karštai saulei, puikuodamasi šviesiais plaukais, prisega­
momis sruogomis, aprengta rožinės spalvos drabužiais, rudu įdegiu
nupurkštu kūnu, aš skaičiau tą monologą. Vis sustodavom ir kar-
todavom iš naujo. Man sekėsi vis geriau, kol... nėščia, ryža, velnio
nešta ir pamesta režisierė subaubė savo sprogimo vertą: „STOOO-
OOP!“ ir įsiutusi nubėgo prie operatoriaus. Prie operatoriaus susi­
rinko ir kiti operatoriai. Prie tų kitų operatorių susibūrė kostiumų
dailininkai. Prie kostiumų dailininkų sugužėjo ir grimo specialis­
tai. Pamažu visa komanda susibūrė į didelį ratą ir apie kažką aršiai
diskutavo. Kai visa komanda taip susirenka ir kartu apie kažką ar­
šiai diskutuoja, aktoriui nėra geras ženklas. Nes, visai tikėtina, kad
kalba apie jį. Aš labai bijojau, kad jie man pasakys: „Mergaite, deja,

51
 BEATA TIŠKEVIČ

tu mums visai netinki.“ Ir atsisveikins su manim. Tuomet mane,

grįžusią j akademiją, pasitiks karčios kursiokų šypsenos, o kuri nors
dėstytoja pasakys: „Matot, vaikai, iš pradžių reikia aaamaatą įgy­
ti, o paskui pasaulinę žvaigždę vaidinti.“ Visiškai realiai mačiau tą
situaciją, kol mano fantazijas nutraukė tas visas didelės komandos
spiečius, skrendantis į mane. Jie mane apsupo ir tęsė savo diskusijas.
Po truputį ėmiau girdėti žodžius.
- Ne, Ženia, viskas gerai, papai yra, - pasakė grimo specialistė.
- Šiai rolei reikia didesnių, —griežtai pasakė ta pašėlusi režisierė.
- Gal ir reikėtų... —tyliai pasvarstė operatorius.
Tuo metu, kai visas būrys žmonių stebeilijo į mano krūtinę ir
reiškė savo nuomonę, aš stovėjau rato vidury ir tiesiog nežinojau,
kaip elgtis. Bet tada supratau, kad jau nebesu tokia tikra, ar tikrai
norėsiu savo gyvenimą paskirti aktorystei.
- Gerai, žmonės, KĄ DAROM? Reikia sprendimo! Mes jau ke­
turiasdešimt minučių vėluojame pagal šiandienos planą. GREITAI
GREITAI GREITAI nusprendžiam, darom ir FILMUOJAM TO­
LIAU! - entuziastingai rėkė prodiuserė.
Tuo metu prie manęs tyliai priėjo jaunesnioji grimo specialis­
tė, paėmė už rankos, nusivedė į persirengimo kambarius, nusisuko,
nusisegė savopush up liemenėlę, ištiesė ją man, įdėjo į kaušelius po
dvi kojines ir tarė:
- Na, eik, pasirodyk.
Man grįžus, visi įdėmiai nužiūri, o ryža nėščia režisierė užrėkė:
- Peria! PAPAI YRA! FILMUOOOOJAM!
Tuo metu aš jaučiausi taip, lyg kažkas nuolatos man mėtytų len­
teles: „Klaida!“, „Klaida!“, „Klaida!“ Galiausiai nusprendžiau nei

52
 VYVENIM AS

apie savo papus, nei apskritai apie save, nei apie tai, kaip tie žmonės
elgėsi ir ar jų elgesys buvo profesionalus, nemąstyti. O jeigu labai
norėsiu apie tai pamąstyti, turėsiu tam laiko grįžusi namo po fil­
mavimo.
Vaidinau toliau. Kartais gėdijausi savęs, kartais pasidžiaugdavau,
bet norėjau, kad ši diena kuo greičiau baigtųsi.

Nežinau, kaip jaučiasi kiti aktoriai, bet aš labai bijau aktorystės.

Tai profesija, kuri daro mane visiškai pažeidžiamą. Kaip kūdikį. Bet
kūdikiais dažniausiai rūpinasi kiti, suvokdami jų pažeidžiamumą,
o su aktoriais yra kitaip. Atrodytų, tai mano specialybė. Aš, kaip
ir vadybininkai, žurnalistai, dainininkai, buhalteriai, teisininkai ar
kitų profesijų atstovai, mokiausi to ketverius metus, tobulėjau, turė­
jau praktikos. Esu suaugęs žmogus ir turėčiau į savo profesiją žvelgti
ramiai bei profesionaliai. Bet ne... aktorystės aš bijau. Nesijaučiu jos
verta. Dažniausiai jaučiuosi kaip šūdo gabalas. Man visada norisi
komplimentų ir pagyrimų, kad kas apkabintų, palaikytų. Būdavo ir
labai smagių, nuostabių akimirkų, bet silpnumo, pažeidžiamumo,
klaikios baimės ir nevisavertiškumo akimirkų —dar daugiau. Neži­
nau, kas man yra. Talento, savivokos stoka? O gal tiesiog tai mano
santykis su aktoryste?
Aš net akademijoje studijuodama bijojau šios profesijos. Bijojau,
kad ji suvalgys mano gyvenimą. Bijojau, kad, eidama gilyn ir tolyn

53
 BEATA TIŠKEVIČ

šiuo keliu, neteksiu savęs ir savo gyvenimo. Kai draugaudama su

kokiu nors vaikinu gaudavau svarbų vaidmenį kine ar teatre, mūsų
santykiai virsdavo tiesiog chaosu ir nesąmone. Aš tapdavau klai­
kiai toksiška. Provokuodavau konfliktus, ginčus, trykšdavau neval­
domais jausmų pliūpsniais, su manimi būdavo sunku susikalbėti.
Viduje suprasdavau, kad darau negerai, bet negalėdavau su savimi
susitvarkyti.
Nebegalėdavau gyventi įprasto gyvenimo. Nuolatos galvodavau
apie vaidmenį. Atlikusi vaidmenį, irgi nerasdavau ramybės bei at­
gaivos - gyvenimas man atrodydavo pernelyg nuobodus. Aplinki­
niai pernelyg ramūs ir neįdomūs. Jeigu vaidmenį atlikti pavykdavo
gerai, aš susirgdavau puikybe - jausdavausi esanti SIS TAS.
Traukdamasi nuo šios profesijos pradėjau pastebėti, kaip pana­
šiai jaučiasi ir kiti aktoriai, tad pradėjau jais bodėtis.

Tuomet filmuodamasi Rusijoje supratau, kad gavau vieną sun­

kiausių, chaotiškiausių patirčių, kokias tik gali gauti aktorius. Bet
tai yra mano gyvenimo dėsningumas —kai tik pradedu daryti ką
nors nauja, mane visuomet pasitinka labai keista pradžia.
Filmuodavomės beveik kasdien. Septintą valandą ryto mane vai­
ruotojas Lioša visu greičiu jau veždavo į filmavimo aikštelę. Grimas,
kostiumai, peržvelgi scenas, parepetuoji ir filmuojiesi. Jausdavausi
klaikiai vieniša. Visi mano kolegos dirbo, tačiau vakarais grįždavo

54
 VYVENIM AS

pas savo draugus, šeimas, o aš grįždavau į niūrų butą Podolske prie

miško.
Pirmą kartą gyvenime gyvenau viena. Mažame bute buvo svetai­
nė su televizoriumi, rodančiu rusiškus kanalus, mažytė virtuvėlė ir
miegamasis su didele lova. Pačią pirmą dieną, kai mane ten pristatė ir
pasakė, jog čia gyvensiu keturis mėnesius, aš net nežinojau ką veikti!
Į Rusiją atvažiavau tiesiai iš tėvų glėbio. Namuose niekada ne­
gaminau maisto, niekada neploviau grindų ir neskalbiau drabužių.
Buvau visiška nemokša. Tad dabar man reikėjo viską išmokti pačiai.
Pirmiausia nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau kibirėlį šokoladi­
nių ledų. Grįžusi namo, užsitempiau baltas pėdkelnes, atsisėdau
ant grindų svetainėje ir puoliau valgyti tuos ledus. Valgant ledus
jie sparčiai tirpo, lašėjo ant baltų pėdkelnių, o aš juos dar labiau į
jas įtrindavau. Ir buvau tokia laiminga, tokia laisva! Mama niekada
nebūtų leidusi taip daryti.
Ji visuomet taikė man griežto pedantizmo terapiją. Pastebėdavo
kiekvieną dėmelę, apibardavo ir jokiais būdais neleisdavo taip ro­
dytis viešumoje. Mama niekada neleistų valgyti ledų ant grindų, o
ypač lašinti jų ant pėdkelnių. Aš buvau klaikiai pavargusi nuo jos
sterilios aplinkos, kur kiekvienas daiktas turi tikslią savo vietą, kur
knygos yra neskaitomos, bet dulkių ant jų irgi nepamatysi. Kai visi
paviršiai yra nuvalyti ir prižiūrėti, tik sielos skendi pelėsiuose ir ker­
pėse. Aš visada norėjau gyventi atvirkščiai - iš pradžių rūpintis savo
siela, jausmais, būti atvira su savimi ir namiškiais, kalbėtis net apie
nemalonius dalykus, o tada jau pasirūpinti paviršiais.
Taigi, per keturis mėnesius tą butą Podolske aš gerokai apkui-
čiau. Atsimenu, kartą pas mane užsuko vienas aktorius iš filmavimo

55
 BEATA TIŠKEVIČ

komandos apžiūrėti, kaip atrodo mano būstas. Kai pagaliau jis pa­
tenkino savo smalsumą, aš jam pasiūliau:
- Na, einam parūkyt?
-Kur?
- Į lauką!
Jis suprunkštė, atitraukė užuolaidą, atidarė langą ir sako:
- Baik tu, drąsiai rūkyk čia! Taigi čia tau išnuomojo.
Nuo tada aš dar ir rūkyt bute pradėjau. Būdavo taip smagu - tie­
siog vaikščioti po namus ir rūkyti. Taip ir gyvenau: kiekvieną rytą,
septintą valandą, lėkdavau su Lioša nežmonišku greičiu į filmavimo
aikštelę. Vėliau mes su juo susidraugavome, net pamėgome vienas
kitą, nors tai iš pradžių atrodė neįmanoma. Aš jam atrodžiau kaip
aktorė-blondinė iš Pribaltikos, kuri rusiškai kalba labai keistai, net
nežinia, ar viską, ką jai pasakai, supranta. Dėl to jis į mane žiūrėjo
su skeptišku atsargumu. O man jis buvo panašus į maroz\, klausan­
tį „Čiornyj burner“ savo maroziškoj mašinoj odinėmis sėdynėmis.
Bet vieną kartą, mums įsišnekėjus, kad man labai patinka Zemfira,
jis kitą rytą stovėjo po mano langu visu garsu klausydamasis jos dai­
nos Ramaški. Nuo tada mes tapome draugais. Aš jam pasipasakoda­
vau, kaip sekėsi aikštelėje, papasakojau ir savo nelaimingos meilės
istoriją. Kartais, kai vakare būdavau itin pavargusi, jis pasakydavo
man: „Rytoj pamiegok ilgiau, aš būsiu 7.20 vai., paduosiu gazo ir
būsim aikštelėj laiku.“
Kartą su visa komanda mes turėjome tris laisvadienius. Ta pa­
skutinė filmavimo diena prieš laisvas dienas man buvo pati liūd­
niausia. Visi per pertraukas dalijosi savo planais, skambino drau­
gams, planavo, kur nuvažiuos, ką pamatys, o kai manęs kas nors

56
 VYVENIM AS

paklausdavo: „Beata, o ką tu veiksi?“, aš beveik apsiverkdavau. Vi­

siškai nežinojau, ką veiksiu. Sėdėsiu savo bute Podolske ir lašinsiu
šokoladinius ledus ant baltų pėdkelnių —tai kol kas buvo įdomiau­
sia, ką galėjau sugalvoti.
Galiausiai prodiuserė kažkaip susivokė ir suorganizavo man vei­
klos. Ji kitai dienai nusamdė man vairuotoją, kuris nuvežė mane į
Maskvą, į „Vorobjevy gory“. Tai tokia pramoga, kai tu atsisėdi ant
suoliuko, kuris tave praskraidina viršum Maskvos. Buvo taip gra­
žu... Bet kartu ir liūdna, nes vienintelis žmogus, galėjęs su manimi
pabūti, buvo vairuotojas, kuriam už tai mokėjo pinigus. Vairuotojas
mane ten atvežė, sumokėjo už mano bilietą iš prodiuserės gautais
pinigais ir ruošėsi eiti į mašiną manęs palaukti. Tačiau aš paprašiau,
kad jis pasiliktų, ir sumokėjau už jį. Atsisėdome ant tų suoliukų ir
pakilome virš temstančio miesto. Jau po kelių akimirkų vairuotojas
neištvėręs išspaudė: „Blecha, kaip gražu“ ir prisidegė cigaretę. Užsi­
rūkiau ir aš.
Maskva yra tokia galinga —atrodo, jeigu įsižiūrėsi į ją, pamatysi,
kad ji yra tarsi didelė plakanti širdis. Plakanti tokiu garsu, kad gali
apkursti. Maskvoje, regis, ir mano kraujas greičiau tekėjo kraujagys­
lėmis, ir pėdos ne taip šalo. Maskvoje man buvo labai liūdna, bet aš
jaučiausi gyvesnė nei bet kada.
Vairuotojas į mane žiūrėjo labai švelniai, bet kartu ir su gailes­
čiu. Užsienietė mergaitė, neturinti su kuo praleisti laisvą dieną. Kai
mūsų suoliukas nutūpė ant žemės, vairuotojas paklausė: „Na, ką,
važiuojam namo?“, o aš viltingai paklausiau: „Gal dar... ne?“
Šis vairuotojas buvo labai geros širdies žmogus. Jis pamatė ne­
toliese įsikūrusią greitojo maisto užkandinę „Bulvytė“, kurios

57
 BEATA TIŠBCEVIČ

pagrindinis patiekalas buvo virtos bulvės su įvairiais įdarais. Jis

mostelėjo ranka į tą pusę ir paklausė manęs: „Gal ten einam?“ Aš
džiugiai linktelėjau. Šį tamsų rudens vakarą „Bulvytėje“ sėdėjome
vieni ir valgėme savo bulvytes. Žinojau, kad bulvytėms pasibaigus
reikės važiuoti namo ir vėl susidurti su tuštuma.

Kartais tame Podolske jausdavausi tokia vieniša, kad net užmigti

negalėdavau. Net gerti ėmiau viena. Tiems atvejams, kai reikia mie­
goti, tačiau aš negalėdavau nė bluosto sudėti, turėjau butelį marti­
nio - gurkštelėdavau šiek tiek ir mane apimdavo miegas.
Nuolatos galvojau apie Ru. Net tada, kabėdama ant suoliuko
virš vakarėjančios Maskvos, žinojau, kad kažkur čia yra jis —gal vėl
įsmeigęs akis lekia šaligatviu, o gal prisnūdęs metro, galbūt dabar
sūpuoja savo sūnų, o gal geria alų su draugais... Jis nuolatos buvo
kažkur šalia manęs.
Vieną kartą pabandžiau jam paskambinti. Išgirdau jo balsą, bet
jis, išgirdęs manąjį, tuoj pat padėjo telefono ragelį. Kai paskambi­
nau dar kartą, telefonas jau buvo išjungtas. Jis bėgo nuo manęs.
Nuo tada nustojau bandyti. Tiesiog svajojau ir tiek. Kiekvieną
akimirką. Nuolatos klausiau „Queen“ Love of my life ir galėdavau
pasikūkčiodama apsiverkti. Aš įsivaizduodavau mūsų vestuves. Įsi­
vaizduodavau, kad mes kartu praleidžiame visą gyvenimą. Niekuo­
met nesu taip mylėjusi jokio žmogaus. Bet mūsų istorija buvo neį­
manoma, dėl to nusprendžiau gyventi svajonėmis.

58
 VYVENIM AS

Po kelių savaičių filmavimų turėjau važiuoti su E. Nekrošiumi ir

jo aktoriais repetuoti naujo režisieriaus spektaklio „Dieviškoji ko­
medija“. Repeticijos taip pat vyko Maskvos apylinkėse. Man buvo
taip gera pamatyti saviškius. Buvau išsiilgusi šilumos, paprastumo
ir meno.
Serialo filmavimuose išmokau bėgdama laiptais išgerti savo puo­
delį kavos, surūkyti pusę cigaretės ir pasikartoti vaidmens tekstą,
o tada stoti į kadrą ir vaidinti. Spektaklio repeticijos buvo kažkas
kitokio - labiau apgalvoto, išjausto, išlaukto.
Su didele meile ėmiau mąstyti apie etiudus, savo vaidmenį. Aš
niekada nenorėjau vaidinti Beatričės. Visuomet bijojau pagrindinių
vaidmenų. Negaliu pakęsti, kai visa atsakomybė tenka man. Be to,
niekada nejaučiau turinti savy pakankamai talento, energijos ir pa­
siryžimo būti pagrindine spektaklio ašimi. Dėl to man buvo lengva
studijuoti —aš beveik nekonkuravau. Kaip tik nudžiugdavau, kai
pagrindinį vaidmenį gaudavau ne aš.
Man labiau patikdavo turėti tvirtą, puikų antrą planą, kuria­
me galiu žaisti, eksperimentuoti, padėti pagrindiniams aktoriams,
įkvėpti jiems pasitikėjimo savimi bei būti gera partnere. E. Nekro­
šius „Dieviškojoje komedijoje“ man skyrė Frančeskos vaidmenį.
Frančeska yra įkalinta pragare su savo mylimuoju Paolo, kurį be­
protiškai pamilo, jau turėdama vyrą.
„Tikroji meilė viską užkariauna
Ir aš jį taip ugningai pamilau -
Jog man lig šiol širdis neatsigauna!“ - sako Frančeska Dantei.
Kokia aš buvau laiminga gavusi šį vaidmenį ir galėdama ištarti
žodžius, kurie man padėjo išreikšti tai, kas mano širdy gyveno jau

59
 BEATA TIŠKEVIČ

kurį laiką. Aš, kaip ir Frančeska, buvau ugningai įsimylėjusi, bet

siaubingai dėl to nelaiminga. Niekam negalėjau išreikšti savo skaus­
mo. Draugams ausys jau buvo išūžtos ir jie jau seniai mane vadino
paskutine kvaiša. Į šį vaidmenį galėjau sudėti visą savo neviltį ir
aistrą.
Režisierius E. Nekrošius yra nepaprastas žmogus. Žinau, kad
niekuomet jo neperprasiu ir nesuvoksiu, bet jis turi skvarbų žvilgs­
nį, kuriuo žmogaus sielą permato geriau nei raganos ar žyniai. Jis
viską mato, o labiausiai tai, kas yra slepiama. Tai, ką žmogus bando
nutylėti, režisierius išryškina, skirdamas jam vaidmenį. Ir aktorius,
kartais visai to nenutuokdamas, spektakliuose vaidina tą patį už­
slėptąjį save. Aš tai suvokiau vaidindama Frančeską ir jaučiausi dė­
kinga, turėdama tokią galimybę.
Kartą režisierius mane ir mano scenos partnerį, vaidinusį Pao­
lo, pakvietė pas save į viešbučio kambariuką, kad galėtume aptarti
mūsų vaidmenis ir sceną. Tai buvo neįtikėtinai džiugi akimirka —
visuomet svajojau vaidinti režisieriaus E. Nekrošiaus spektaklyje ir
labai stipriai jį idealizavau. O čia jis sėdi prieš mus ant lovos krašto
su treningu ir šlepetėmis. Pasirodo, net ir genijų treningai susivelia
į mažus medžiagos kamuoliukus, o šlepetės atrodo kaip visiškai pa­
prastos šlepetės!
- Supranti, Frančeska yra kaip nulūžusi, tačiau vis dar žydinti
šaka, - žvelgdamas į mane savo skvarbiomis žydromis akimis tarė
režisierius.
Šių žodžių aš tikriausiai niekada nepamiršiu. Tai buvo geriausias
vaidmens apibūdinimas, koks tik galėtų būti. E. Nekrošius mokė­
davo apibūdinti vaidmenis taip, kad smegenys nieko nesuprastų, o

60
 VYVENIM AS

širdis net suspurdėtų iš džiaugsmo nuo suvokimo. Aš niekad ne­

mokėjau vaidinti protu. Visada vaidinau tik širdimi ir impulsais.
Dėl to kartais suvaidindavau fantastiškai, o kitą dieną galėdavau
suvaidinti kaip nieko bendro su teatru neturintis žmogus.
Tęsėme pokalbį apie Frančeską, Paolo ir jų liūdną meilės isto­
riją, kai man rankinėje pradėjo vibruoti telefonas. Užmečiau akį,
kas skambina, - juk vos keli žmonės žinojo mano rusišką telefono
numerį. Pamačiusi, kad Ru, įmečiau telefoną atgal ir bandžiau vėl
susikaupusi klausytis to, ką sako režisierius. Bet negalėjau. Mano
širdis daužėsi į popieriaus lapą taip, kad kambary darėsi nejauku.
Skruostai ėmė alsuoti raudoniu ir karščiu, kad turbūt visi žmonės,
tuo metu buvę kambaryje, ėmė tai jausti. Mes tęsėme toliau. Ne­
trukus mano telefonas vėl pradėjo vibruoti. Aš išraudau, susigėdusi
pažvelgiau į režisierių, o jis pažiūrėjo į mane taip, lyg viską suprastų,
nusišypsojo ir tarė:
- Tu atsiliepk, jeigu labai reikia.
- Ne, viskas gerai, nereikia, - o širdis ir toliau daužosi į lapą.
Man skambina mano gyvenimo meilė. Šio skambučio aš laukiau
visą tą laiką, kai beviltiškai leidau dienas Podolske, kai rūkiau savo
mažame butelyje, kai valgiau šokoladinius ledus, kai mojavau pėdo­
mis virš Maskvos, o dabar jis man... įkyriai skambina. O Viešpatie!
Bet Nekrošius man buvo svarbiau. Išjungiau telefoną ir tęsėme
aptarimą. Nurimau.
Po kurio laiko mes baigėme. Su kolega įlipusi į liftą aš įsijungiau
telefoną, kuris tuoj pat ėmė skambėti. Ir vėl skambino Ru. Atsilie­
piau.
- Kur tu? Aš atvažiuoju! —entuziastingai sušuko Ru.

61
 BEATA TIŠKEVIČ

Pasakiau jam adresą. Nuspaudus telefoną man ėmė drebėti ran­

kos. Likimo ironija, kad su aktorių komanda buvome apsistoję šir­
dininkų sanatorijoje. Visi mes irgi buvome širdininkai - ir Frančes-
ka, ir Paolo, o ypač aš.
Jis atvažiavo po kelių valandų. Abu labai jaudinomės, buvome
nesimatę beveik metus. Po to karto Maskvoje, kai miegojau jo apš­
nerkštame bute ant sulankstomosios lovelės virtuvėje, nebemačiau
Ru. Bet mano meilė jam niekur nedingo. Aš niekuomet jo neklaus-
davau: „O kas po to?“, nors mintyse kirbėjo ir o kas po to, kai tu
išvažiuosi, o kas po to, kai mes atsisveikinsim, o kas po to, kai mes
vėl suprasim, kaip stipriai vienas kitą mylim, o kas po to, kai tu grįši
namo, o kas po to, kai tu vėl dingsi iš mano gyvenimo, o kas po to,
kai mes ir vėl pasibučiuosim...
Vienintelis atsakymas buvo NIEKO. Po to tik dar daugiau
skausmo ir dar labiau plyšusi širdis.
- Ačiū Dievui, kad esu širdininkų sanatorijoje. Čia manimi pa­
sirūpins, - pasakiau jam.
Aš neatsimenu, ką jis man tąkart pasakojo. Tik pamenu, kad
buvo su raudonomis kelnėmis. Ir kad ryte jam su kolege Jule nešė­
me pavogtus pusryčius. Taip pat, kad vakare abu gulėjome vonioje
ir aš prie jo skutausi kojas.
Galbūt iš dalies dėl to aš jį taip ir įsimylėjau - visi iki tol sutikti
vaikinai mano gyvenime gebėjo mylėti tik dalį manęs - mano plau­
kus, bet ne akis. Mano šypseną, bet ne mano rūstų veidą. Mano
kojas, bet ne tai, kaip jas skutuosi. Mano juoką, bet nesugebėjo su­
vokti mano mąstymo. Jie mylėjo mane ribotai ir su išimtimis. Po
gabaliuką. Trumpais laiko tarpais. Nė vienas jų nesugebėjo suvokti

62
 VYVENIM AS

mano gelmės. O Ru suvokė. Jis viską sugebėjo aprėpti. Kai žvelgda­

vo į mane, jo vyzdžiai išsiplėsdavo iki visatos dydžio ir be paliovos
šokinėdavo —jis norėjo mane visą nuskaityti, suprasti ir įsiminti.
Rufatas mane priėmė kaip stebuklą. Tokia su juo ir buvau —stebu­
klinga.
Radusi ant kelio didelį akmenį paprašydavau jo, kad jis jį paneš­
tų.
- O kam? - paklausdavo.
- Man reikia.
Toks mano atsakymas Rufatą įtikindavo ir jis nešdavo.
- Čia, - parodydavau pirštu į tam tikrą vietą.
Ru padėdavo akmenį toje vietoje ir mes eidavome toliau. Kai bū­
davau su juo, mano širdis plasnodavo, mano talentai prabusdavo -
aš galėdavau ir šokti, ir dainuoti, ir rašyti. Su juo aš galėjau viską.
Dėl jo aš galėjau viską. Nežinau, kaip nupasakoti, kokia tai buvo
meilė. Tikriausiai tai buvo kažkas tarp Love ofmy life („Queen“) ir
All I Need („Radiohead“).
Kai jis kitą dieną išvažiavo, širdis plyšo iš skausmo, tačiau repe­
ticijose sekėsi gerai. Stengiausi visą save sudėti į „Dieviškąją kome­
diją“. Mano gyvenimas buvo kažkuo panašus į šį kūrinį. Dieviškai
juokingas, bet pragare.
Tą dieną į mano skambučius jis nebeatsiliepė. Taip būdavo vi­
sada - atvykdavo, apdovanodavo mane didžiausia meile, pažadais,
viltimi ir išvykdavo. Tomis didelėmis gražiomis akimis spoksodavo
į mane taip, lyg pasaulyje daugiau nebūtų nieko, o tą akimirką, kai
pasakydavau jam „iki“, viskas baigdavosi. Net atrodydavo, kad jo
čia nė nebuvo, kad aš viską išsigalvojau.

63
 BEATA TIŠKEVlC

Atsiguliau į lovą, pakišau galvą po antklode ir pradėjau balsu

raudoti. Man atrodo, kad mane tuomet ištiko isterijos priepuolis.
Toks šlykštus, visai negražus priepuolis - aš blioviau, iš burnos tiško
seilės, norėjau plaukus nuo galvos nusirauti, galbūt kelis kuokštus
net ir išroviau, ir nuolat kartojau: „Jule, man jo reikiaaaaaa... Aš
negaliu be joooooo!“
Julė buvo mano kursioke, o vėliau - didžiausių nuotykių ben­
dražygė. Dažniausiai, kai vykdavome į gastroles, gyvenome viename
kambaryje. Taip ir šįkart. Toje širdininkų sanatorijoje gavome pa­
talpą su dviem kambariais, bet mes nusprendėme gyventi viename.
Aš ją labai mylėjau ir tebemyliu. Julė yra vienas iš žmonių, kurie ge­
riausiai pagydydavo mano širdį. Bet tąkart, manau, ir jai buvo baisu.
Aš tiesiog nebegalėjau kalbėti. Vapėjau ilgas balses, kurias pa-
lydėdavau snargliais, ašaromis ir seilėmis. Rankomis buvau tvirtai
įsikabinusi į plaukus ir juos tąsiau. Man taip yra buvę kelis kartus
gyvenime. Pastebėjau, kad taip elgiuosi tada, kai nebežinau, kaip
gyventi toliau. Nežinau, kas slypi už šios akimirkos. Taip atrodo
mano praraja.
Bet kai aktoriai kenčia, jie kartu ir džiaugiasi —kuo gilesnė kan­
čia, tuo gilesnis vaidmuo. O ypač Frančeskos! Man puikiai sekė­
si vaidinti, man taip skaudėjo visą vidų, kad neturėjau laiko savęs
kritikuoti, peikti ar stebėti iš šalies - tiesiog visa savimi atsidaviau
Frančeskai, Nekrošiui ir visai kūrybinei komandai.
Su Ru susiskambinome po kelių dienų. Jis man pažadėjo atvyk­
ti į mūsų eskizo parodymą. Tai buvo nedidelis, bet labai svarbus
renginys - iš Maskvos pas mus atvyko teatro kritikai, vienos tea­
tro mokyklos studentai ir dar kažkokie rimti žmonės. Tą dieną dėl

64
 VYVENIM AS

pasirodymo nesijaudinau, jaudinausi, ar pasirodys Ru. Labai to norė­

jau. Ar jis atvyko, galėjau patikrinti tik būdama scenoje.
Vaidindama kitose scenose, neturėjau galimybės tiesiai pažvelg­
ti į žiūrovų salę ir nuodugniai ištyrinėti, ar ten yra Ru, bet dabar,
kalbėdama ilgą, nuostabų Frančeskos monologą, galėjau tai padary­
ti visiškai legaliai. Frančeskos monologas ir jos skausmas dėl meilės
buvo skirtas Dantei - ji labai norėjo, kad jis ją išklausytų. Aš dalį savo
kančios skyriau ir žiūrovams - labai norėjau, kad jie išgirstų mane.
Plačiai atvėriau visa tai, kaip jaučiausi, visą savo desperaciją. Jie nie­
kuo negalėjo man padėti, bet aš labai norėjau, kad mane išklausytų.
Vaidindama pamačiau, kad Ru tarp žiūrovų nėra. Jis neatvyko. Tą
akimirką aš iš tikrųjų tapau nulūžusią, bet vis dar žydinčia šaka.
Suvaidinti man pavyko puikiai - turbūt dėl to, kad nevaidinau.
Nuo to karto, „Dieviškajai komedijai“ tapus spektakliu, gastroliuo­
jančiu po daugelį Europos šalių, po gražiausius teatrus, aš visada,
skaitydama Frančeskos monologą, tarp žiūrovų ieškodavau Ru ir vai­
dindavau taip, lyg jis ten būtų. Norėjau, kad jis mane pamatytų.
Mūsų eskizu susižavėjo ir kritikai, ir studentai. Nekrošius su ak­
toriais kitą dieną turėjo vykti į Lietuvą, o aš turėjau grįžti į Podolską,
kur manęs laukė serialo filmavimai. Prieš tai su aktoriais ir teatro
studentais iš Maskvos linksmai pašėlome. Nuo Ru gavau sausą žinu­
tę: „Atsiprašau, šiandien nespėjau. Tikiuosi, kad viskas praėjo gerai.“
Susipažinusi su studentais iš Maskvos, tarp jų pamačiau labai gra­
žų vaikiną. Manau, kad ir aš jam patikau. Bet gal labiau patikau
kaip Nekrošiaus aktorė. Jie visi labai idealizavo režisierių. Kiekvienas,
prisilietęs prie jo, jautėsi it palaimintasis.
Mes su tuo vaikinu apsikeitėme telefono numeriais ir jis pasiūlė
kada nors susitikti - apsidžiaugiau, pamaniau, kad galbūt pagaliau

65
 BEATA TIŠKEVIČ

atsirado žmogus, kuriam nereikės mokėti pinigų už tai, jog su mani­

mi pabūtų!
Po kelių dienų su juo susitikome Maskvoje - tąkart filmuotis bai­
giau vėlai, bet dar norėjau ką nors nuveikti. Tas vaikinas, Miša, mane
pakvietė pirmą valandą nakties susitikti knygyne „Respublika“.
Aš buvau tiesiog sužavėta, kad Maskvoje knygynai dirba ir naktį.
Daug žmonių vartė F. Dostojevskio, L. Tolstojaus kūrybą arba tiesiog
rinkosi užrašų knygutes. Jie niekur neskubėjo. Atrodė, kad dabar -
paprasta popietė, tik kažkas išjungė lauke šviesą. Taip ir mes bastė­
mės po tą didžiulį knygyną - aš, Miša ir dar du jo draugai, filosofai.
Man labai patiko ši kompanija. Po knygyno užsukome pavalgyti, o
tuomet nuvažiavome į vieno iš jo draugų namus, kuriuose buvo ir
daugiau žmonių. Toks labai jaukus ir mielas pasibuvimas. Visi sėdėjo
ratu tamsoje ir skendėjo žolės dūmuose.
Kaip man patiko toks Maskvos gyvenimas! Tie įdomūs jauni
žmonės, kuriuos sutikdavau, - tai, kaip švariai jie kalba rusiškai, tai,
kuo jie domisi, ką valgo, kokios muzikos klausosi. Pamažu pradėjau
gyventi „Pulp“ dainos Common People ritmu ir žodžiais:

I want to live like common people,

I want to do whatever common people do,
I want to sleep with common people,
I want to sleep with common people,
Likeyou*
* Noriu gyventi kaippaprasti žmonės,
Noriu veikti. viską, ką veikiapaprasti žmonės,
Noriu miegoti supaprastais žmonėmis,
Noriu miegoti supaprastais žmonėmis,
Tokiais kaip tu.

66
 VYVENIM AS

Mano akys degė dideliu smalsumu ir godžiai sekė kiekvieną vie­

tinių žmonių judesį. Labai stengiausi viską įsiminti ir pritapti prie
jų. Man ir Miša visai patiko. Jis atitraukė mano mintis nuo Ru ir
įžiebė vilties, kad visai šalia yra didelis nuostabus gyvenimas.

Kai su Vika būdamos paauglės žiūrėdavome rusiškus filmus

apie meilę, kur gražiausias scenas lydėdavo „Mumyi Troli“, Nayko
Borzovo arba „Bi-2“ muzika, labai idealizavome Maskvą, jos kie­
mus ir viską, ką įmanoma patirti šiame mieste. Jaučiau, kad Miša
yra mano raktas į visą tą gyvenimą. Nors manimi jis per daug nesi­
domėjo, dažniausiai teiraudavosi tik apie Nekrošiaus darbo princi­
pus, nes pats ateity svajojo tapti tokiu režisieriumi kaip Nekrošius,
aš nekreipiau į tai dėmesio.
Kitą kartą, kai susitikome, jis stovėjo su motoroleriu ir dviem
šalmais. Važiavome į futbolą. Tas jausmas, kai manevruoji nakti­
nėje Maskvoje tarp automobilių spūsčių, įsikabinusi į labai gražaus
vaikino liemenį, mintyse niūniuoji „Mumyi Troli“ Takije devčionki,
nes girdėjai šią dainą viename tų rusiškų filmų apie meilę, - tas
jausmas yra nepamirštamas. Aš negalėjau patikėti, kad tai vyksta
man ir su manimi, kad, ilgą laiką besižavėjusi tokiais kadrais, pati
atsidūriau jame.
Nusipirkau bulvių traškučių, kokakolos bei cigarečių ir prisė­
dau ant suoliuko. Miša su kitais vaikinais žaidė futbolą ir kartais
džiugiai atsisukdavo į mane, laukdamas įvertinimo. Dažniausiai po
įvarčių. Pradėjau tikėti, kad mes vienas kitam patinkam.
Po futbolo nuvažiavome pas jį. Kadangi kitą dieną filmuotis
man nereikėjo, tai likau nakvoti. Miša parduotuvėje nupirko man

67
 BEATA TIŠKEVIČ

naują patalynę. Pamaniau, koks įdomus ir geras vaikinas. Miego­

jome atskirose lovose, atskiruose kambariuose, prieš tai pažiūrėję
jo teatrinius etiudus. Tam, kad jis jaustųsi geriau, vis pagirdavau jį:
- Geras, čia tai kaip Nekrošius!
- Ane? - nudžiugdavo jis.
Nors savo braižu jis labiau priminė Eugenio Barba (šitas man
nepatinka), tas vaikinas turėjo didelių ambicijų. Nemanau, kad per
tas ambicijas ir savo ego jis galėjo ką nors pamilti. Nežinau, kam aš
jam buvau reikalinga, bet galbūt jis į mane žvelgė kaip į artimiau­
sias duris pas Nekrošių?
Nors romantikos tarp mūsų būta. O gal aš tik išsigalvojau? Jis
man pasakojo apie savo tėvus ir tai, kaip jie myli vienas kitą. Apie
savo mažąją sesę ir kaip jis jaudinasi dėl to, kad jos dantys yra labai
kreivi, o ji svajoja tapti aktore. Apie tai, kad jis baigė baleto mo­
kyklą, tačiau visai nenori būti baletmeisteriu. Jis man net pagrojo
vieną rusišką dainą, kuriai skambant net ir dabar nusikeliu į tą jo
mažą butuką su baltais tapetais ir juodais puodeliais, iš kurių gėrė­
me arbatą.
Maskva turi tokią magiją, kuri atsiskleidžia tuomet, kai tu ką
nors ten įsimyli arba tave įsimyli. O kartais tiesiog pakanka pas ką
nors pabūti virtuvėje ir prisisiurbti degtinės. Vėliau prieiti prie lan­
go, pažiūrėti į naktį, į visus daugiabučius, kurių virtuvėse irgi dega
lempelės, diskutuoja žmonės —galbūt apie A. Čechovą ar F. Dosto­
jevskį, o gal kas nors aršiai skiriasi, gal kokia jauna mergaitė, kaip ir
aš, sužino, kad jos mylimas vyras taps kitos moters vaiko tėvu... Ten
vyksta tūkstančiai gyvenimų, ir tu gali tai užuosti bei nujausti, pro
kieno nors virtuvės langą stebėdamas naktį. Taip ir aš tąkart buvau

68
 VYVENIM AS

Maskvos rajone X, nežinomoj gatvėj, daugiabuty kaip ir visi kiti,

bute, kuriame niekad nemaniau, kad atsidursiu, o šalia manęs sėdė­
jo nuostabiai gražus vaikinas Miša, savo didelėmis žydromis akimis
plasnojęs į mane ir laukdamas patvirtinimo, kad ir jis vieną dieną
bus toks didis kaip Nekrošius.
O kompiuteris tuo metu jau gal aštuonioliktą kartą grojo „Bo-
omBox“ dainą Večeram. Beveik ir visus žodžius sugebėjau įsiminti.

fl. noMHWčejiue o6ou, nepuan nocyda.

Hat e xpytyeeKe deoe, Kmom u u omxyda?
3adeuzaeMuimopu, tcocpeeK, ruiwuixu cmunym.
06T>HCHumemenepb hum, eaxmepu,
noueMyn na neū maK cbemymT

Keista, tačiau ši daina mums tiko, atspindėjo mūsų situaciją.

Klausydamasi jos žodžių, pagalvojau, kad tikriausiai aš jam labai
patinku, tačiau jis yra nedrąsus. Ir niekur neskuba. Man jis irgi
patiko.
Vieną dieną su Miša vaikštinėjome po Maskvą. Jis man aprodė
jos kiemus, rudenėjančius medžius, o aš visa savo širdimi jaučiausi
dėkinga gyvenimui, kad man taip pasisekė, - dar prieš metus, ru­
denį, skaičiau M. Cvetajevos dienoraštį, kuriame ji aprašė rudenė­
jančius Maskvos kiemus. Aš viską taip tiksliai įsivaizdavau! Ir štai
* Aipamenu: balti tapetai, juodi indai.
„Chruičiovkoje“tik dviese, kas mes ir ii kur?
Užtraukiame užuolaidas, kavutė, pyragėliai austa.
Tad mums dabarpaaiškinkite, durininkai, kodėlgi ai dėljos šitaip
nučiuožęs?

69
 BEATA TIŠKEV1Č

jau po metų aš čia. Vaikštau rudenėjančiais Maskvos kiemais, šildant

saulei uodžiu asfaltą. Salia manęs - nuostabus gidas Miša, sugebantis
kiekvieną mūsų kartu leidžiamą akimirką paversti paauglystėje žiū­
rėto filmo kadru.
Mums einant plačia gatve Miša staiga tarė:
- Žinai, šiandien bus mano draugo trumpo metro filmo premjera.
Gal nori kartu nueiti?
Pasiūlymas mane labai suviliojo, bet tuoj pat pagalvojau, kaip aš
atrodau: su suplyšusiais inkariukais, kuriuos kadaise pirkau prekybos
centre „Rimi“ už 10 litų, močiutės suknele, kurią pati pasitrumpinau
ir, žinoma, per dideliu megztiniu iš dėvėtų drabužių parduotuvės.
Sutrikusi paklausiau Mišos:
- O... ar galiu taip eiti?
Miša šiltai pažvelgė į mane, nusišypsojo ir pasakė:
- Žinoma, Beata!
Nepaisant to, kad jis nuomojosi prabangų butą Maskvos centre,
turėjo „Apple“ kompiuterį (tada tai man dar buvo egzotika), puikų
motorolerį ir pinigų (tai Maskvoje sunkiai pasiekiama, ypač studen­
tui, kurio tėvai finansiškai neremia), nebuvo materialistas. Priešingu
atveju tikrai nebūtų ėmęs bendrauti su tokia „skurdžiai“ atrodančia
mergina kaip aš.
- Tu pasižiūrėk, kaip aš atrodau!
Jis irgi mūvėjo inkariukus, tik tikrus, „Converse“, vilkėjo džinsus
ir džinsinę striukę. Po striuke matėsi ir kažkoks megztinis. Taigi nu­
rimau. Pažiūrėjus iš šalies, buvome visai susiderinę. Negana to, trum­
po metro premjeros dažniausiai (bent jau Lietuvoje) vykdavo kino
teatre „Skalvija“ arba kokiame nors rūsy, kur tokia apranga kaip tik.

70
 VYVENIM AS

Taigi toliau vaikštinėjome po Maskvą, kalbėdamiesi apie mu­

ziką, teatrą bei kiną. Man labai patiko su juo kalbėtis. Visą kartu
praleistą dieną Miša šypsojosi ir stebėjo mane - jaučiau, kad tarp
mūsų mezgasi labai gražus ir šiltas ryšys. Atėjus vakarui, pajudėjo­
me į premjeros vietą.
Man jau vien tos vietos pavadinimas - „Krasnyj oktiabr“- pasėjo
abejonių. Kažkur girdėjau šį žodžių derinį, kuris man asocijavosi su
kažkuo prabangiu, bet nusprendžiau, kad tikriausiai klystu. Tačiau
mums atėjus į vietą, išvydau raudoną kilimą. „Šūdas“, —pagalvojau.
Tuomet prie įėjimo pamačiau „Porche“ ir kitus prabangius automo­
bilius, kurių net markių nežinojau. Netoliese stoviniavo juodomis
vakarinėmis suknelėmis ir raudonpadžiais aukštakulniais pasipuo­
šusios moterys. Aš apsišikau. Ačiū Dievui, kad perkeltine prasme.
Mums įėjus, su Miša puolė džiugiai sveikintis išsipustę ponai,
apsupę žurnalistai pradėjo filmuoti, fotografuoti ir uždavinėti be­
galę klausimų. Aš pasitraukiau į šoną ir nutariau viską stebėti iš
šalies. „Taip, - pamaniau, - šiame renginyje aš labai išsiskiriu, bet
juk niekada ir nebuvau panaši į moteris, pasipuošusias juodomis
vakarinėmis suknelėmis ir avinčias raudonpadžiais aukštakulniais.
Tai - ne aš.“ Tikroji Beata iš Pašilaičių atrodo būtent taip, kaip da­
bar atrodžiau aš.
Gyvenime man ne kartą padėjo toks požiūris į save. Būta atvejų,
kai atrodžiau net geriau už tas į premjeros vakarą atėjusias moteris,
bet buvo ir taip, kad atrodžiau dar prasčiau nei tada. Šiaip ar taip,
supratau viena: kad man visiškai nerūpi žmonės, kurie pirmenybę
teikia mano išvaizdai. Tokie žmonės nieko nenutuokia apie mano
mąstymą, kūrybiškumą, mano gyvenimo patirtį ir sielą. Tokie

71
 BEATA TIŠKEVIČ

žmonės sugeba pastebėti tik paviršių —etiketes, medžiagą, makia-

žą, papus. Jie nėra mano sielos draugai.
Prisidegiau cigaretę. Pro mane vis ėjo išsipusčiusios damos ir
nužiūrinėjo smerkiamu žvilgsniu. Pagalvojau, kad labai nuliūsiu,
jeigu Miša nustos su manimi bendrauti vien dėl to, kaip aš atro­
dau. Bet jis laikėsi visai neblogai. Atsakęs į žurnalistų klausimus,
ėmė eiti manęs link, tačiau tada jį apspito gražuolių būrys ir ėmė
klegėti: „Miša! Miša!“ Pasirodo, jis yra vienas žymiausių Rusijoje
jaunosios kartos kino aktorių. Yra gavęs ne vieną tarptautinį ap­
dovanojimą. Ak, kaip smagu tai sužinoti tokioje neįprastoje aplin­
koje.
Mums išėjus į lauką, susitikome jo artimą draugą su mergina.
Abu buvo kaip reikiant išsipustę. Jie mandagiai su manimi pasis­
veikino, bet laikėsi tokio atstumo, jog atrodo, kad tarp mūsų pūtė
šiaurinis vėjas. Pasijutau ne itin maloniai, bet dabar tą situaciją
vertinu kiek kitaip: aš net dabar, būdama gana žinomas žmogus
Lietuvoje, nedrįsčiau taip apsirengusi nueiti į renginį Vilniuje, kur
būtų nemažai pažįstamų žmonių. Jie tikrai nesilaikytų atstumo ir
nesmerktų manęs, tačiau vis tiek nebeturėčiau tiek drąsos.
Nors iš tiesų ta situacija, į kurią patekau visiškai atsitiktinai, at­
spindi mano esmę. Aš nesu drabužių, stiliaus ar įvaizdžio žmogus.
Nesu trumpų mandagių pokalbiukų ir šypsenėlių žmogus. Man
nedaro įspūdžio prabangi mašina ar gražus kostiumas. Svarbiausia
man —žmogaus gelmė, vidinės savybės, įdomus pokalbis, kuriame
kiekvienas yra išgirstas, gerbiamas ir išklausytas. Tačiau šių dalykų
taip lengvai nepastebėsi. Dėl to mes ir renkamės išorinius blizgu­
čius, kuriais stengiamės padaryti įspūdį.

72
 VYVENIM AS

Miša kalbėjosi su savo draugais, o aš stovėjau šalia netardama

nė žodžio. Jie net nežvilgteldavo, bet Miša sumanė įterpti į pokalbį
ir mane, lyg tarp kitko tarė:
- Beata vaidina pas Nekrošių, - ir pamerkė man akį.
O, nuostabusis Nekrošius! Visada išgelbsti. Draugai nustebo ir
žengdami platų žingsnį manęs link vienbalsiai šūktelėjo:
-Ane?
Nekrošiaus pavardė, man rodos, viską jiems paaiškino. Papras­
tasis, gelmės teatras. Temos apie žmogaus laikinumą, gylį, o ne
blizgučius ar materialumą. Mano apranga, neviršijanti dvidešimties
litų, dabar jau jiems padarė įspūdį. Jie tai suprato kaip manifestą ir
nuo tada žiūrėjo į mane su pagarba. Aš pradėjau būti.
Nuo to karto supratau, kokia magiška yra Nekrošiaus pavardė,
ir daugiau niekada ja nesinaudojau. Juk taip smagu stebėti, kaip
žmogus tave nuvertina, bet kartu žinoti, kad, tau ištarus vos tris
skiemenis, jis ims į tave žiūrėti visiškai kitaip. Bet kodėl? Juk tai
Nekrošius genijus, o ne aš.
Baigus žiūrėti tą trumpo metro filmą, paprašiau:
- Einam iš čia.
- Aha, man irgi čia nepatinka, - nusijuokė Miša.
Nusprendėme nueiti į barą susitikti su jo draugais filosofais.
Man jie patiko labiau.
- Ar tu nenusivylei manim? - paklausiau Mišos.
- Kodėl turėčiau? - nustebo jis.
- Dėl to, kaip aš atrodžiau.
- Beata, nejuokink. Man kaip tik patiko, kad tu atrodei kitaip
nei visi.

73
 BEATA TIŠKEVIČ

Šie žodžiai paglostė mano širdį. Tą naktį su jo draugais pavaikš-

tinėjome po įvairiausius barus, daug prisijuokėm, o paryčiais, išsi­
kvietusi taksi, grįžau į savo Podolską.
Miša kitą dieną man nepaskambino. O į mano skambučius ir
žinutes taip pat neatsakė. Aš sunerimau. Nejaugi jis tikrai nusivylė
manimi? Nejaugi jam pasidarė gėda? Aš labai laukiau jo skambučio.
Vieną dieną, gavusi atlyginimą už filmavimus, pasisamdžiau vai­
ruotoją ir nuvažiavau į vieną didžiausių Maskvos prekybos centrų.
Ten nusipirkau kelias sukneles, pėdkelnių, naują rankinę ir aukšta­
kulnius. Grįžusi namo parašiau Mišai žinutę: „Šiandien nusipirkau
aukštakulnius, kad turėčiau kitiems kartams, dėl visa ko!“ Bet jis
nesureagavo.
Filmavimai vyko įprastu tempu. Filmavimo aikštelėje susipaži­
nau su žmonėmis, su kuriais galėjome ne tik dirbti, bet ir juokau­
ti. Žinoma, mūsų bendravimas apsiribojo tik filmavimo aikštele.
Pasibaigus filmavimams, paprašydavau vairuotojo nuvežti mane į
japonų restoraną. Visada tą patį.
Sėdėdavau ten ir valgydavau. Sriubą, sušius, dar šiek tiek sušių,
kokį užkandį, desertą. Sėdėdavau ten kelias valandas, piešdavau, ra­
šydavau, spoksodavau į žmones. Buvo įdomu stebėti, kaip jie leidžia
laiką. Smalsu stebėti poreles. Atrodė, kad visi turi su kuo bendrauti,
išskyrus mane. Kai užsimanydavau miegoti, išsikviesdavau taksi ir
važiuodavau namo.
Namuose naktimis jauku nebuvo. Gyvenau pirmame aukšte,
todėl langai buvo grotuoti. O po langais dažną naktį vietinė gauja
gerdavo, plūsdavosi ir visu garsu klausydavo muzikos. Tokiais vaka­
rais namuose stengiausi būti kiek įmanoma tyliau.

74
 VYVENIM AS

Serialas, kuriame filmavausi, nebuvo aukštos meninės vertės —

priklausė komedijos žanrui, tačiau nesu tikra, ar kam nors jis buvo
juokingas. Seriale veikė dvi šeimos - viena rusų, o kita - amerikie­
čių. Šios šeimos gyveno kaimynystėje, tad įvairios tarp kaimynų
susiklostančios situacijos vis pabrėždavo tų šeimų skirtumus. Aš
vaidinau amerikietę dukrą, įsimylėjusią kaimynų berniuką rusą.
Filmuojantis šiame seriale teko iš arti susipažinti su rusų akto­
riais. Viena jų buvo primadona. Tą akimirką, kai ji pasirodydavo
iš už kvartalo, kuriame filmavome serialą, kampo, visi turėdavome
vaikščioti ant pirštų galiukų. Ją suerzinti galėjo bet kas, kad ir „že­
mesnio rango“ žmogaus žvilgsnis. Iš tiesų ji yra tikra subinė, tačiau
tuomet net mintyse dar nedrįsdavau taip griežtai vertinti žmonių.
Man ji atrodė visko pertekusi —auksinių žiedų su deimantais,
vairuotojų, prabangių automobilių, brangių neskoningų drabužių
leopardiniais raštais, visokių odinių rankinių, —atrodė, kad ji visko
turi per daug. Bet norėjo dar daugiau! Norėjo mūsų visų dėmesio,
pripažinimo, aplodismentų.
Primadona dažnai ant ko nors rėkdavo. Ant manęs yra rėkusi
kokius du kartus. Vėliau aš jos sėkmingai vengiau. Tačiau vieną
sceną turėjome vaidinti tik dviese, tad tai sužinojusi išvakarėse iš
streso turbūt atsikračiau kokių 5 kg svorio.
Tą mūsų sceną filmavome ilgai. Tol, kol karalienė pavargo. Ji
mane taisė, kritikavo, peikė. Rodė, kaip iš tikrųjų turėčiau tarti savo
žodžius. Tada vargšas režisierius, pakeitęs gimdyti išėjusią režisierę,

75
 BEATA TIŠKEVIČ

tyliai bandė įsiterpti bei priminti primadonai, kad, jam atrodo, jog
režisierius čia yra jis, bet greitai nutildytas atsitraukė į kamputį.
Kovos lauke likau su ja viena. Ji savo apskritomis didelėmis aki­
mis stebeilijo į mane ir vis dėl ko nors piktinosi: „Nesuprantu, ko
jus ten moko toj Lietuvoj...“; „Tu man tiesiog paduok teisingai!“;
„Viskas, nebeturiu aš kantrybės su šita kūtvėla.“ Kai primadona pa­
vargo, nufilmavome sceną iš vieno dublio. Visi iš to džiaugsmo net
paplojo ir greitai išsiskirstėme.
Netgi jos pavardę filmavimo komanda tardavo su didžiausiu
siaubu ir pagarba. Pasirodo, Rusijoje ji yra didelė serialų, žiūrimų
virtuvėje pritildytu garsu, žvaigždė. Iš tokių serialų ji sėkmingai
krovėsi sau kalnus pinigų ir siurbė filmavimo komandos narių ener­
giją bei sveikatą.
Jeigu ne vienas atsitiktinumas, mums atsiųstas paties Dievo, mes
būtume tikrąja to žodžio prasme nugaišę. Nė vienas žmogus nebu­
vo toks stiprus, kad atlaikytų ponios primadonos įniršį ar žvilgsnį.
Mūsų visų laimei, ponią karalienę ištiko meilė.
Įsimylėjo ji mūsų komandos techniką, kurio aš net nepastebėda­
vau. Jis užsiimdavo visokiais purvinais darbais, kurių niekas neno­
rėdavo daryti. Pavyzdžiui, kadrui nufilmuoti trukdė purvinas durų
slenkstis - čia prisistato Kolia su skudurėliu ir nuvalo. Vieną dieną
filmavimo aikštelėje užsikimšo tualetas - ir vėl pagalbos prašėme
Kolios. Jis kiekvieną dieną stovėdavo filmavimo aikštelės šešėlyje
vilkėdamas purviną kombinezoną, įsispyręs į susmirdusius sportba­
čius ir laukdavo užduoties.
Man jis buvo atgrasus. Jeigu jį ir buvo įmanoma pastebėti, tai
nebent dėl kvapo. Nežinau, ar jis pats savaime skleidė sušvinkusių

76
 VYVENIM AS

kopūstų, neplautų kojinių ir prakaito kvapą, ar taip prasmirsdavo

per tas savo vykdomas nešvarias užduotis. Už ponią karalienę jis
buvo bent trimis dešimtmečiais jaunesnis. Jo ilgoki plaukai nuolat
būdavo riebaluoti, j žmones jis žvelgdavo buku žvairų akių žvilgsniu
ir niekuomet negirdėjau jo kalbančio. Bet ponia primadona su visais
savo deimantiniais žiedais, leopardinėmis suknelėmis ir prabangio­
mis mašinomis įsimylėjo jį iki ausų.
Nuo tos dienos ji pradėjo švytėti. Į filmavimus atvykdavo anksčiau,
kad tik galėtų su juo paflirtuoti. Kraipydavo klubus ir mirksėdavo
akimis, elgėsi kaip grakšti miela katė. Niekada nebešaukė ant mūsų,
o grimo kambaryje mielai dalydavosi savo naujo romano įspūdžiais.
Vieną kartą net atėjo į filmavimo komandos vakarėlį! Tai girdė­
jau iš kitų. Vakarėlis vyko bendrabutyje, kuriame jie buvo apsistoję.
Ponia karalienė palaimino juos savo dalyvavimu! Atvyko ji, žinoma,
dėl Kolios. Vėliau man pasakojo, kad jos prakilnybė prilupo degti­
nės tiek, kad tame pačiame bendrabutyje ir liko nakvoti.
Visų nelaimei, kitą dieną jai reikėjo filmuotis. Aštuntą ryto, vi­
siems aktoriams jau esant savo vietose su grimu ir kostiumais, tech­
nikai esant paruoštai, sužinojome, kad ponia karalienė „šiek tiek
vėluos, nes nelabai gerai jaučiasi“. Laukėme jos iki vienuolikos. Atvy­
kusi tuoj pat apšaukė visus, nes buvo neįtikėtinai blogos nuotaikos.
Visa komanda kantriai ir tyliai laukė, kol karalienė bus nugri­
muota ir aprengta. Pasiruošusi primadona nulipo laiptais, o mes
visi paplojome. Ji pradėjo švytėti. Atsistojusi prieš kameras pabandė
pasakyti savo vaidmens tekstą, tačiau visiškai jo neatsiminė, tad su­
sierzino ir tarė: „Man reikia pailsėti.“ Pasuko į savo grimo kambarį
viršuje ir užmigo. Jos knarkimą girdėjo visas kiemas.

77
 BEATA TIŠKEVIČ

Laukėme porą valandų, kol primadona išsimiegos. Aš pradėjau

burbėti. Tyliai nuėjau prie prodiuserės ir paklausiau, kaip jie ją pa­
kenčia. Lietuvoje nė vienas aktorius, nepaisant jo populiarumo, ti­
kriausiai neleistų sau taip elgtis, bet prodiuserė man atsakė:
- Beata, ji Rusijoje yra didelė žvaigždė. Didžioji dauguma žiū­
rovų šį serialą žiūrės tik dėl jos. Ir ji tai žino. Mes jai mokame di­
džiausią iš jūsų visų honorarą, nes buvo labai sunku ją įkalbėti čia
filmuotis. Filmuodamasi ji jaučia, kad daro paslaugą apdovanoda­
ma mus savo žvaigždės spinduliais.
Aš susiraukiau. Si situacija man atrodė visiškai kokti. Tuo metu
aš dar pasižymėjau jauniems pradedantiems aktoriams būdingu
idealizmu ir „sudvasintu“ požiūriu į darbą. Dabar galbūt į visa tai
žvelgčiau paprasčiau.
Kartą mane primadona aprėkė, nes bendrame grimo kambaryje
kalbėjausi su grimo specialiste.
- TYLIAI! Čia žmonės vaidmenims ruošiasi! —subaubė ji.
Išsigandau ir užsičiaupiau.
Turėjau ir aš savo atskirą kambariuką, kuriame galėjau persi­
rengti arba pailsėti pertraukų metu, bet ten pradėjo daryti remontą.
Tuomet man teko persikelti į primadonos ir jos kolegės kambariu­
ką. Ponia karalienė, atvykusi į savo kambarėlį ir išvydusi ten mane,
tuoj pat puolė į isteriją:
- ŽENIA! OLIA! PETIA! Ką pašaliniai žmonės daro mano
kambary? AAAA?! —ji palinko prie manęs ir tyliu įsakmiu tonu
tarė: —Mergyt, tu visai nesigaudai, kur esi. Tuoj pat iš čia nešdinkis.
Šitas kambarys priklauso man.
Galiausiai ponios Subinės ėmiau neapkęsti. Ji buvo pirma šlykš­
ti moteriškė mano gyvenime, bet tuomet aš dar nežinojau, kad

78
 V YY EN IMAS

šlykščių moteriškių savo gyvenime sutiksiu nemažai. Jas su pasimė­

gavimu aprašysiu tolesniuose puslapiuose.

Tikriausiai gyvenimas yra toks dalykas, kuris tave, labai tikė­

tina, pavers šlykščių diedu arba šlykščia boba. Jeigu jaunystėje tau
tenka susidurti su tokiom poniom Subinėm, tai vėliau, užaugusi ir
susirinkusi savo deimantus, honorarus, šlovę bei jaunus berniukus,
pagalvoji sau: „Štai jis —išsvajotasis metas tapti Subine!“ Ir tampi ja.
Svajojai tapti garsia aktore, o tapai didele Subine. Visai gal ir nieko.
Taigi, poniai primadonai išnešdinus mane iš savo kambarėlio,
persikėliau j vyresnių vyrų persirengimo kambarį. Jie ne tik nuola­
tos žaidė lenktynes su savo naujai įsigytais iPadais, bet ir vienas iš
jų mėgo pasislėpęs gerti. Kai gerdavo, aš turėdavau laikyti užrėmusi
duris, kad niekas neįeitų. Tai buvo mano išlikimo vyrų kambary
sąlyga.
Bet viena aktorė man tapo labai artima. Nors prieš sutikdama ją
girdėjau gandų, kokia ji šalta ir atžagari, žmonės netgi apgailestau­
davo, kad man teks su ja dirbti, aš ją pamilau nuo pat pirmų bendro
darbo akimirkų. Visada prašydavau patarimų, o ji man noriai juos
dalijo. Moteris buvo šiek tiek jaunesnė už ponią Subinę, turėjo ir
deimantų, ir didelį namą, ir automobilį, ir vairuotoją, bet... ji buvo
kitokia! Jai rūpėjo knygos. Jai rūpėjo, kuo aš gyvenu, ką galvoju,
o man rūpėjo, kaip ji jaučiasi. Tad mes ėmėme viena kitą palaikyti.

79
 BEATA TIŠKEVIČ

Vieną kartą siaubingai susirgau - matyt, savo padarė nuovargis,

stresas ir didelis krūvis. Temperatūra nekrito, be perstojo kosėjau
giliu kosuliu, kuris, rodos, atsklisdavo iš pėdų arba požemio. Ta­
čiau vis tiek filmavausi, nes, jeigu dar nežinojote, tai pats metas
sužinoti: aktoriai niekada neserga. Ypač jauni aktoriai, kuriems
dar reikia įrodyti, ko yra verti. Būdama tokios būsenos lapkričio
mėnesį filmavausi lauke vilkėdama tik šortais ir marškinėliais, nes
reikėjo perfilmuoti vasaros scenas. Štai tokia yra aktoriaus kasdie­
nybė. Ir jokiu būdu negali zyzti ar skųstis.
Jaučiausi labai blogai, todėl menkiausiai progai pasitaikius
grįždavau į vyrų kambarį siurbtelti arbatos ar vaistų. Deja, tame
kambaryje nelabai buvo kur prigulti, negana to, dar ir vėsu. Vieną
kartą man ten siurbčiojant arbatą užėjo mano draugė aktorė ir
pasiūlė:
- Beata, tu ateik į mūsų kambarėlį.
- Bet ponia primadona supyks.
- Aš patikrinau planą, artimiausias penkias dienas ji nesifil­
muoja su mumis, - pamerkė man akį draugė.
Tad susirinkau savo daiktus ir nuėjau pas ją. Ji mane pagul­
dė ant sofos, apklostė pledais, sumaišė vaistų ir prigesino šviesą.
Netiesa, kad aktorės nuolatos konkuruoja. Netiesa, kad vyresnės
aktorės nekenčia jaunesnių, nes pavydi joms jaunystės ar grožio.
Prisimindama tą akimirką, tą nuostabų vyresnės kolegės poelgį, aš
suprantu, kad šlykštus elgesys ir pavydas yra retas, tam tikriems

80
 VYVENIM AS

rūšiniams gyvūnams būdingas būdo bruožas. Visi kiti yra kupini

šilumos ir meilės.
Pasveikau gana greitai. Iki šiol tikiu, kad norint išgydyti visų
pirma reikia ne vaistų, o tiesiog dėmesio, šilumos ir rūpesčio. Ne
kartą esu pastebėjusi, kad peršalimo ligos mane ima kamuoti tais
gyvenimo etapais, kai man tiesiog reikia stabtelėti ir įsisupti į kieno
nors glėbį.

Nuo vaikystės mane kankinanti migrena daug ko išmokė. Ilgą

laiką su mama vaikščiojome pas gydytojus ir nė vienas jų negalėjo
pripažinti, kad tie siaubingi mane kamuojantys galvos skausmai yra
migrena. „Juk septynerių metų vaiko negali kankinti migrena!“ -
kartojo jie. O pasirodo, gali.
Paauglystėje ji dar labiau paaštrėjo. Galvos skausmo priepuoliai
kartojosi kas antrą dieną. Jie visuomet prasidėdavo taip pat: visai
netyčia žvilgteldavau į klasės lempą, fotoaparato blykstę ar gatvės
žibintą ir nuo tos akimirkos tas šviesos blyksnis likdavo aky. Jis
formuodavo aplink save ratilą ir didėdavo tol, kol viena akimi jau
nieko nematydavau. Tuomet prasidėdavo klaikus galvos skausmas
viename smilkinyje. Kraujas tame smilkinyje taip pulsuodavo, kad,
rodos, plika akimi būdavo galima pamatyti šokančią odą. Praneš-
davau mokytojai, kad man bloga, nueidavau pas medicinos seselę,
o ji mane palydėdavo namo. Namuose padėdavo vaistai, bet kar­
tais tekdavo kviesti ir greitąją pagalbą - toks šiurpus, baisus tas

81
 BEATA TIŠKEVIČ

skausmas būdavo. Kitą dieną, priepuoliui nuslūgus, jausdavausi

taip, tarsi būčiau su naujomis smegenimis.
Nė vienas gydytojas nenustatė migrenos priežasčių. Vynas? Fer­
mentinis sūris? Kava? Tokių dalykų, būdama paauglė, aš nevarto­
jau. Stresas? Taip, iš tiesų. Ir begalė nuslopintų jausmų. Aš negalė­
jau kalbėti apie tai, kas man rūpi, niekam negalėjau pasipasakoti,
kaip man baisu, kad tėtis vieną dieną užmuš mano mamą, kaip
pykstu ant mamos už tai, kad mane žemina, kasdien tyčiojasi iš
manęs, kaip jaudinuosi dėl to, kad tėtis, nešdamas mėnesio atlygi­
nimą namo, vėl prisigers, įkris į kokią balą ir pames pinigus. Nuolat
savyje nešiojausi baimę dėl mokslų, jaudulį dėl kiekvieno pažymio,
tūkstančius kompleksų, pykau ant tėvų, kad jie mano gyvenimą
verčia pragaru. Niekam negalėjau pasipasakoti, nes niekas nenorėjo
to girdėti. Būtent šie dalykai ir buvo migrenos priežastis. Kaip to­
kiam jaunam organizmui atlaikyti tokį emocijų ir jausmų krūvį? Ar
jis pajėgus? Nemanau. Tuomet ir prasideda ligos.
Dėl to visuomet stengiuosi ieškoti to, ką man bando pasakyti
mane užklupusi liga. Taip, kaip tuomet sirgau Rusijoje, neatsimenu,
ar kada nors dar sirgau. Aš buvau visiškai vieniša. Du mėnesius ne­
turėjau su kuo nuoširdžiai pabendrauti. Žmonėms, kuriuos sutikau
filmavimo aikštelėje, rūpėjau tik kaip serialui skirta medžiaga. Dėl
to man buvo labai skaudu.

Kai ir vėl reikėjo filmuoti lauke, buvo gana žvarbus ruduo. Aš

kosėjau taip, kad visi aplink nusigąsdavo. Kitą dieną turėjau skristi į

82
 VYVENIM AS

Vilnių. Netikėtai filmavimas užsitęsė apie porą valandų, tad baigus

filmuoti jau buvo gūdi naktis. Vairuotojas mane vežė į Maskvą, j
viešbutį. Kitą dieną jis turėjo pristatyti mane į oro uostą. Automo­
bilyje jaučiau, kaip mane krečia šaltis, sparčiai kyla temperatūra.
Beprotiškai spaudė galvą. Jaučiausi taip blogai, kad kartais nusto­
davau BŪTI.
Šiaip ne taip atsidūriau viešbučio kambaryje ir kritau į lovą net ne­
nusirengusi. Labai reikėjo vaistų ar vandens, bet pati pakilti iš lovos
jau nebepajėgiau. Paskambinti ir vėl neturėjau kam - filmavimo ko­
mandos pareigos baigiasi pasibaigus filmavimo pamainai. Prieš nu­
grimzdama į miegą nuoširdžiai galvojau, kad daugiau nebepabusiu.
Kitą rytą prabudusi jaučiausi kur kas geriau. Parskridusi į Lie­
tuvą sužinojau, kad mano močiutė, su kuria pragyvenau visą savo
gyvenimą ir kurią labai mylėjau, sunkiai serga. Diagnozė negailes­
tinga - vėžys. Močiutei buvo 85-eri. Nors jos liga man buvo labai
netikėta žinia, stengiausi tai priimti natūraliai.
Vaikystėje savo dienas dažniausiai leisdavau su močiute. Manau,
kad ji padarė man labai didelę įtaką. Kartais užtikdavau močiutę
sėdinčią virtuvėje ir žiūrinčią pro langą. Paklausdavau jos:
- Močiute, ką tu veiki?
- Aš laukiu, - atsakydavo ji.
- O ko tu lauki? - paklausdavau jos.
- Laukiu mirties, - labai rimtai pratardavo močiutė.
Tuomet, būdama maždaug ketverių, sužinojau, kas yra mirtis.
Močiutė man papasakojo, kad mirtis yra didelė didelė ir juoda.
Tamsi ir baisi. Tokia giltinė su dalgiu, galinti bet kurią gyvenimo
akimirką pasirodyti ten, kur tu esi, ir nuskinti tave su visam.

83
 BEATA TIŠKEVlC

- O, ne! Nejaugi ji ir dabar gali čia ateiti? - kupina baimės ir

išgąsčio klausdavau močiutės.
- O, taip, vaikeli.
- Aš užrakinsiu duris ir langus! Mirtis čia neateis!
- Vaikeli, ji eina kiaurai duris ir langus. Jai nereikia tavo spynų
ir raktų. Ji ateis ir pasiims mane.
- Močiute! - klaikiai bijodavau, kad mirtis ateis ir pasiims mo­
čiutę, o aš liksiu visiškai viena. - O kodėl mirtis pasiims tave, o ne
mane?
- Nes aš jau labai sena, o tu dar labai maža. Tau dar daug liko
gyventi.
Tokiu būdu aš sužinojau apie mirtį. Būdama ketverių. Mirtis pas
močiutę atėjo po aštuoniolikos metų. Nors ji labai dorai jos atvyks­
tant laukė kone kasdien, tuomet, kai mirtis pagaliau atėjo, močiutė
nebenorėjo jos. Aš mačiau, kaip ji bijo mus palikti.
Močiutė visą tą laiką gyveno su mumis. Matė ir mano tėčio al­
koholizmą, ir mano mamos nelaimingą, ištaršytą gyvenimą, ir tai,
kad mes niekada neturėdavome pakankamai pinigų. Ji valdė mano
mamos pasirinkimus ir sprendimus. Mama niekuomet niekam ne­
siryždavo, prieš tai nesulaukusi močiutės pritarimo. Ji buvo namų
bose.
Si nedidelio ūgio charizmatiška moteriškė turėjo visas lyderio sa­
vybes - buvo neįtikėtinai drąsi, aštraus proto, tiesmuka, kompani­
jos siela. O mama —visa tai, tik priešingai. O aš, tikriausiai, kažkas
per vidurį.
Močiutė bijojo palikti šį pasaulį, nes jaudinosi, kad mama nesu­
sitvarkys. Intuityviai tai jaučiau.

84
 VYVENIM AS

- Na, kaip, Refasia (taip ją vadindavau, iškraipydama jos vardą),

ar bijai mirties?
- Ai, žinai, Datiunia (ji irgi manąjį neprasčiau iškraipydavo), ne­
bijau. Jau nusibodo man šitoj lovoj gulėt ir smirdėt, —močiutei prie
skrandžio buvo pritvirtinta žarna, per kurią tekėdavo maistas. Ta
žarna skleidė labai šlykštų kvapą. Prie jos būnant kvapas būdavo
nepakeliamas, o ką jau kalbėti apie ją pačią —juk ji visąlaik su ta
žarna turėjo gulėti! - Dabar jau arba namo, arba tenai, - ir parodė
akimis į viršų.
Aš ją labai nuoširdžiai mylėjau. Nors mano močiutė buvo tikrų
tikriausia heiterė, ji nekentė visų: ryzų, lietuvių, žydų, rusų, balta­
rusių, vokiečių, juodaodžių, šviesiaplaukių, žmonių su šviesiais an­
takiais, žmonių su strazdanomis, žemų vyrų ir moterų, per aukštų
moterų, moterų su didelėmis pėdomis, moterų su per didele krū­
tine, moterų be krūtinės, o vyrų ji apskritai beveik visų nekentė.
Bet ta jos neapykanta pasireikšdavo labai kūrybingai —dalijamom
pravardėm. Mano draugė, kurios pėdos dydis 42, buvo „dylda“,
kaimynas iš antro aukšto, savo eisena šiek tiek primenantis gorilą,
buvo „biždžiuonė“, visi lietuviai jai buvo „labasai“ arba „labasnia“,
kartais, kai norėdavo labai pašiepti, sakydavo: „Ot, pahani“ („Ot,
pagonys“). Pagonių ji irgi nemėgo. Jeigu būtų ką nors girdėjusi apie
budistus - nekęstų ir jų. Iš esmės, jai nepatiko visos religijos, išsky­
rus katalikų.
Mano močiutė, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, į Lietu­
vą atvyko iš vieno Baltarusijos kaimelio. Nors valgyti didelė šeima
nelabai turėjo ką, tačiau didieji karo baisumai jų nepalietė - fronto
linija praslinko tiesiai pro šoną. Atvykusi j Vilnių, ji pradėjo dirbti.

85
 BEATA TIŠKEVIČ

Lietuvoje jai sekėsi gerai, ji čia susirado draugų, pagimdė dukrą,

visą gyvenimą dirbo „Lelijos“ fabrike ir mirė taip ir neišmokusi lie­
tuvių kalbos.
Mano senelis buvo X, o kalbos apie jį —griežtai uždraustos.
Mama į šį pasaulį atėjo, kai močiutei buvo trisdešimt aštuoneri. Vy­
ras, užmezgęs romaną su mano močiute, jau turėjo šeimą, todėl
mano Refasia, tai sužinojusi, nutraukė su juo bet kokius ryšius ir
daugiau niekada gyvenime apie jį nekalbėjo. Apie jį nebuvo galima
kalbėti NIE-KA-DA. Tikriausiai tas žmogus ją labai įskaudino.
Mama pasakojo, kad vėliau ji susitikinėdavo arba gyvendavo su
visokiais buvusiais kaliniais. Tie kaliniai pavertė mano mamos vai­
kystę pragaru. Jie vogdavo jos žaislus ir parduodavo tam, kad galėtų
nusipirkti alkoholio, mušdavo ją arba neįleisdavo į namus. Išgyve­
nusi tokią vaikystę, mama pažadėjo sau, kad jos vaikas tikrai turės
tėtį, tad žūtbūt tą tėtį visą gyvenimą ir bandė išlaikyti.
Mano močiutė buvo labai pamaldi. Kiekvieną sekmadienį lan­
kėsi bažnyčioje, po mišių eidavo įkaušti kokios saldžios trauktinės
pas vieną ar kitą draugę ir visa širdimi nekentė Landsbergio. Vos tik
pamatydavo jį per televizorių, tuoj pat prišokdavo ir spjaudydama-
si seilėmis baksnodavo jo veidą televizoriaus ekrane špygomis. Šis
vaizdas mane ir mamą labai juokindavo.
Refasia nuolatos buvo apsupta žmonių. Jie ją labai mylėjo —kad
ir kur ji gyvendavo, į namus nuolatos plūsdavo kaimynai, visą dieną
netildavo telefonas, nes jai skambindavo draugės, o Naujuosius ji
sutikdavo su draugais iki pat aštuoniasdešimties. Kartais, kai tingė­
davo kalbėti telefonu, sakydavo draugei:
- Ko tu, sena dura, vėl nori iš manęs?

86
 VYVENIM AS

Draugė, matyt, jai kažką irgi nelabai malonaus atsakydavo, tad

močiutė {tūždavo ir atkirsdavo:
- Eik tu subinėn, bezdale, - ir padėdavo ragelį.
Žodžių į vatą ji niekada nevyniodavo, niekuomet neslėpdavo
jausmų ar savo nuomonės užanty, tad žmonėms su ja bendrauti
buvo labai lengva.

Gulėdama ligoninės lovoje močiutė atrodė nusiminusi. Manau,

kad nelengva susitaikyti su tave užklupusia liga. Nelengva priimti ir
mirtį. Nors ji visiškai natūrali, tačiau mūsų kultūra daro viską, kad
tik jos bijotume.
Kitą dieną Refasiai turėjo daryti svarbią operaciją - operuoti
žarnyną. Mes žinojome, kad ši operacija lemtinga. Žinojau, kad po
operacijos močiutė gali nebepabusti, tačiau buvau rami, nejaučiau
nei panikos, nei baimės. Pritūpiau prie močiutės ir paprašiau:
- Močiute, jeigu tu mirsi, perduok Vikai linkėjimų.
- Gerai, Datiunia, perduosiu.
- Juk tu tiki, kad su mumis viskas bus gerai?
Močiutė sukluso:
—Tikrai?
—Tikrai. Mama labai gerai tvarkosi, tėtis jau mažiau geria, aš
uždirbu labai daug pinigų. Mes tikrai susitvarkysime.
—Ačiū, Datiunia. Jeigu taip sakai, man tikrai ramiau.

87
 BEATA TIŠKEVIČ

Ir mes su ja atsisveikinome. Žinojau, kad tai galbūt paskutinis

kartas, kai matau ją gyvą, tačiau žmogus niekada netiki tuo iki
galo. Kai kitą dieną ją operavo, aš buvau repeticijoje pas E. Nekro­
šių. Vidury repeticijos gavau mamos žinutę: „Operacija praėjo pui­
kiai! Močiutė perkelta į palatą, ilsisi.“ Mano širdis pradėjo spurdėti
iš džiaugsmo. Nurimau. Mano Refasia visada buvo labai stipri - ji
sugebėjo prisikelti ir po baisaus infarkto, ir po visokių traumų. Taip
ir šįkart. Po repeticijos nusprendžiau važiuoti į ligoninę.
Repeticijai einant į pabaigą, vėl gavau mamos žinutę: „Trūko
žarna. Kraujo užkrėtimas. Močiutė komoje.“ Skubiai išėjau iš repe­
ticijos ir sėdau į autobusą. Reanimacijoje gulinčių ligonių lankymo
valandos ribotos, tad būtinai turėjau būti laiku. Išlipusi iš autobuso,
pastebėjau prieky manęs bėgančią mamą.
Pečiai susmukę, nugara pakumpusi, žingsnis skubrus ir labai pa­
niškas, vienoje rankoje laikė rankinę, o kitoje - maišelį, galbūt buvo
iš anksčiau nupirkusi kažkokių produktų močiutei. Man taip pa­
gailo mamos... Pagalvojau, kad jeigu močiutė komoje taip ir toliau
gulės —juk būna, kad žmonės ir kelis mėnesius nepabunda - mama
visai nuo kojų nusivarys. Supratau, kad reikia saugoti ją.
Bet aš juk jau rytoj turėjau grįžti į Maskvą! Pasivijusi mamą pa­
mačiau, kokia ji sutrikusi. Kaip mažas, mielas, tačiau visiškai nesu­
prantantis, kodėl taip gyvenimas su juo elgiasi, žmogus. Nežinia iš
kur, tačiau savyje pajutau begalinę stiprybę ir ramybę. Toje situaci­
joje tapau savo mamos mama.
Mums įėjus į reanimacijos palatą, močiutė gulėjo užmerktomis
akimis. Aparatai rodė, kad ji šiuo metu kabo tarp žemės ir dangaus.
Jos ČIA jau nėra, bet ji dar ir ne TEN.

88
 VYVENIM AS

Kaip sunku yra paleisti. Kaip sunku netekti. Kaip sunku atsi­
sakyti. Koks keistas mūsų gyvenimas! Siame pasaulyje viskas yra
realu, materialu ir netgi matematiška. Viskas logiškai paaiškinama,
apčiuopiama. Tik štai mirties dar niekam nepavyko paaiškinti.
Niekas nežino, kas slypi už mirties slenksčio. Niekas nežino, kodėl
mums, tokiems ypatingiems, išsilavinusiems, perkandusiems gau­
sybę Visatos paslapčių, reikia numirti. Kodėl aš, tuo metu turėjusi
savo sąskaitoje keletą tūkstančių litų, negalėjau išpirkti savo močiu­
tei dar bent mėnesio gyvybės?
Yra dalykų, prieš kuriuos net tie, kurie turi kelis nuosavus sraig­
tasparnius, yra bejėgiai. Mirtis. Netektys. Mano mama, pirmąkart
gyvenime pamačiusi močiutę tokią negyvą, susigūžė. Pradėjo pasi­
kūkčiodama verkti. O aš, nežinia iš kur atradusi jėgų apsiginkluoti
ramiu ir maloniu tonu, tariau:
—Mama, močiutė dabar kabo tarp žemės ir dangaus.
—Tai ką daryti? - išsigandusi paklausė mama.
—Atsisveikinti. Paleisti. Padėkoti.
Mamai buvo labai sunku tai girdėti, bet ji patikėjo manimi.
—Kaip tai daryti? —paklausė.
Po velnių, aš ir pati nežinojau, kaip tai daryti. Vienintelis labai
artimas žmogus, kurio prieš tai buvau netekusi, buvo mano draugė
Vika. Per jos laidotuves sėdėdama ir kūkčiodama jaučiau, kad vis­
kas vyksta ne taip, kaip turėtų, ne taip, kaip ji norėtų. Vis jaučiau
savy impulsus - vietoj tos šlykščios ir banalios laidotuvių muzikos
šarvojimo salėj paleisti „Radiohead“. Bet bijojau apsijuokti ar įpyk-
dyti jos artimuosius.
Žinojau, kad ir aprengta Vika ne taip, kaip būtų norėjusi.
Ji labai daug kentėjo. Išėjimas iš šio pasaulio jai buvo tam tikras

89
 BEATA TIŠKEVIČ

palengvėjimas, kančių pabaiga. Taip, ji išėjo ne savu laiku ir man

visuomet bus kankinamai liūdna dėl to, bet, manau, mes galėjome
padaryti jos išėjimą lengvesnį.
Man nepatinka, kad per laidotuves visi žmonės sėdi paskendę
savo mintyse ir kūkčioja. Kaip tik turėtume visi kartu susitelkti,
sustoti į ratą, dainuoti! Užtektų ir vieno „mormorando“ —ilgai ta­
riamos „m“.raidės. Garsai suvienija, žmones sulieja į vienybę. Patir­
dami netektį, turime susitelkti, būti vieningi ir padėti vienas kitam
paleisti išėjusįjį. Išėjusiajam, manau, nuo to tik lengviau. Aš tikiu,
kad žmonės išeina į šviesą. Mes negalime jų tąsyti už skvernų ir
kaukti: „KAIP AŠ DABAR BE TAVĘĘĘĘĘSSS... ŪŪŪŪŪ...“
Deja, ir aš mirsiu, ir jūs mirsit. O kai aš mirsiu, man neberūpės nei
mokesčiai, nei socialinis draudimas, nei mane įskaudinę žmonės,
nei patirtos nesėkmės... Aš tiesiog norėsiu, kad išlydėtumėte mane
su meile, šypsena ir juoku, jeigu įmanoma.
Mirus Vikai, aš netekau pusės savęs. Netekau šviesiausių savo
paauglystės akimirkų, nes neturiu su kuo jų atsiminti - kartais pa­
galvoju, galbūt jų nė nebuvo. Kai jos karstas nusileido į žemę, klai­
kų lietų akimoju pakeitė saulė ir vaivorykštė - tuomet supratau, kad
viskas yra gerai.
Per gedulingus pietus prajuokinau pusę stalo. Labai norėjau pa­
sidalyti šviesiomis ir juokingomis istorijomis, kurias ji man pado­
vanojo. Kartą ji išėjo iš restorano tualeto su ant galvos pūpsančia
tualetinio popieriaus atplaiša. Pati net neįsivaizdavo, kaip ji ten at­
sidūrė.
Vika, išsiruošusi į mokyklos šimtadienį, labai išsipustė. Važiuo­
dama į šventės vietą troleibusu atsisėdo ant sėdynės, kurią kažkas

90
 VYVENIM AS

buvo apšlapinęs. Visa jos suknelė permirko šlapimu ir jai teko grįžti
namo. Kitą dieną mes abi raitėmės iš juoko.
Jai nutikdavo begalės komiškų dalykų. Kai pradėjau juokingo­
mis istorijomis dalytis per gedulingus pietus, kiti draugai irgi tuo
užsikrėtė. Juokėmės visi kartu ir taip bandėme nustumti tą nepa­
keliamą skausmą. Pasakojamos istorijos mums bent akimirkai leido
patikėti, kad ji čia, su mumis. Tačiau ne visiems artimiesiems ši
mintis patiko. Galbūt ką nors net įžeidėme savo prunkštimu, bet tai
nereiškia, jog mums skaudėjo mažiau.

Sutrikusios stovėjome prie močiutės patalo. Mama laukė mano

instrukcijos, ką daryti, kaip paleisti mirštantį žmogų, tačiau man
buvo tik dvidešimt dveji, aš nieko nežinojau apie šį gyvenimą, bet
susiėmiau ir tariau:
- Pradedam nuo kojų.
Kartu su mama skubiai atsidūrėme prie jau atšalusių močiutės
pėdų.
—Glostykim ir dėkokim už viską, ką ji mums davė. Pasakykim
jai, kaip ją mylime. Močiutė nugyveno gražų gyvenimą, kuriame
netrūko daugybės nuoširdžių žmonių ir gražių akimirkų. Ji daugelį
žmonių padarė laimingų. Mane su tavimi taip pat.
Su mama slinkomės vis aukščiau —prie močiutės kelių, šlaunų,
pilvo, delnų. Jaučiau, kaip su mūsų meilės banga ant močiutės kūno

91
 BEATA TIŠKEVIČ

užslenka šalčio užuolaida. Atrodo, kad mūsų meilė iš jos kūno iš­
laisvino sielą.
Paglostėme močiutės galvelę, išbučiavome, šiek tiek paverkėme -
bet tai buvo labai šviesios, gražios ašaros. Pamačiau, kad mamai
tapo ramiau. Jai buvo liūdna, bet ji po truputį pradėjo priimti ne­
tektį.
Grįžome namo. Kitą dieną turėjau išskristi. Man besikraunant
lagaminą, mama maldavo, kad pasikeisčiau skrydžio bilietą, bet aš
užsispyriau skristi. Nežinau, kodėl taip elgiausi.
Vakare prisėdome su mama pasikalbėti taip, kaip niekuomet
gyvenime nesame kalbėjusios. Kalbėjomės apie gyvenimą, apie jos
ir močiutės santykius. Mama pripažino, kad visą gyvenimą buvo
priklausoma nuo močiutės. Kiekvienas mamos sprendimas turėjo
būti lydimas močiutės pritarimo. Ji netgi ir su tėčiu neišsiskyrė dėl
to, kad močiutė neleido.
- Mama, bet... kaip, kaip tu manai? Ar tau pavyks... gyventi
be močiutės? Ar tu susitvarkysi? - paklausiau mamos ir skvarbiai
žiūrėjau jai į akis. Labai norėjau, kad ji atsakytų nuoširdžiai. To
atsakymo reikėjo ne man, o jai.
Mama ilgai svarstė. Jai buvo nelengva. Ji galvojo, žiūrėdama į
vieną pusę. Pasvarstė, žiūrėdama į kitą pusę. Po ilgai trukusios tylos
galiausiai tarė:
- Manau, kad pavyks.
Abi atsikvėpėme ir kelias minutes sėdėjome tyloje.
Po kelių minučių suskambo mamos telefonas. Ji išsigandusi per­
davė jį man.
- Alio.

92
 VYVENIM AS

- Norėjome pranešti, kad Irena Karasevičiūtė mirė.

Ji išėjo. Tai buvo pati gražiausia ir taikiausia mirtis, kurią man
teko liudyti. Puolėme viena kitai j glėbį, tačiau be isteriškų ašarų,
o kupinos gražios, taikios ramybės ir liūdesio, kuris užplūsta, nete­
kus artimo žmogaus.
Kitą rytą padėjau tėvams išrinkti karstą ir kitus laidotuvėms rei­
kalingus dalykus, daviau jiems pinigų laidotuvių išlaidoms padeng­
ti ir popiet išskridau.
Atskridusi į Maskvą, atsisėdau ant pirmo pasitaikiusio suoliuko
ir pradėjau raudoti. Raudojau kelias minutes. Jaučiau, kad taip iš
mano kūno išeina skausmas. Mano močiutė, mano mylimiausia,
gražiausia, juokingiausia močiutė. Ji sugebėdavo siaubingai užknis-
ti, bet tik ji mano charakteriui padovanojo neįtikėtinų spalvų, pa­
rodė, koks platus, įvairus gali būti pasaulis, žmonės. Ji mirė taip ir
nemokėdama lietuvių kalbos, bet Lietuvai padovanojo anūkę, kuri
šiandien rašo knygą apie ją lietuviškai.
Toks skubus mano išvažiavimas davė naudos mano tėvams. Visą
gyvenimą vienas kitą ėdę ir kankinę, stoję akistaton su artimojo
žmogaus mirtimi, jie pagaliau suprato, kad gali atsiremti vienas į
kitą. Mama, niekuomet nepasitikėjusi tėčiu ir nelaikiusi jo lygiaver­
čiu partneriu, staiga suprato, kad gali į jį atsiremti. Jis - vienintelis
žmogus, buvęs šalia jos visą tą laiką. Tėvai ėmė mažiau skųstis man
savo tarpusavio santykiais. Manau, kad suprato, jog aš turiu savo
gyvenimą, o savo gyvenimą kuria jie patys.
Rusijoje filmavimai tęsėsi toliau, tačiau mane ėmė lankyti nesė­
kmės. Dalį uždirbtų pinigų stengdavausi siųsti mamai, nes visada
svajojau finansiškai paremti savo tėvus. Kartą atidėjau mamai net

93
 BEATA TIŠKEVIČ

2 tūkstančius eurų, įsidėjau juos į piniginę ir... ją pamečiau. Pini­

ginėje, be tų pinigų, buvo ir visi dokumentai, ir banko kortelės.
Klijavau skelbimus, laksčiau ir ieškojau, įtarinėjau, kad vairuotojas
galėjo ją nugvelbti. Kokias keturias paras nemiegojau, nes vis galvo­
jau apie tą piniginę!
Vis tikėjausi ją rasti. Tokios situacijos man primena mūsų neto­
bulą žmogišką prigimtį. Mums labai sunku ko nors netekti. Ačiū
Dievui, jei tai tik pinigai ar daiktai! Jų atsisakyti turėtų būti len­
gviau negu žmonių, bet tuo metu man buvo baisiai gaila tos pini­
ginės. Aš jos kone gedėjau. Žinojau, kad pinigų dar užsidirbsiu, bet
niekada gyvenime nebuvau pametusi tokios didelės pinigų sumos.
Tokios sumos apskritai dar niekuomet iki tol ir uždirbusi nebuvau.
Vieną dieną galiausiai tariau sau: „Beata, tu ką, rimtai? Nemiegi
naktimis dėl pinigų? Ar čia tikrai tu?“ Man pasidarė gėda. Susiklos­
čius tokioms nemalonioms situacijoms, kai kiauras paras nerimauju
ir net miegoti negaliu, aš savęs paklausiu: „Tu ką, tikėjaisi, jog tavęs
tokia situacija niekuomet neištiks?“ (Pavyzdžiui, niekuomet gyve­
nime nepamesiu piniginės, niekuomet gyvenime neišgirsiu žodžio
„ne“ ar nebūsiu atstumta, man visada seksis.) Įsigilinus į šiuos daly­
kus, man pasidaro juokinga. Taigi galiausiai išmečiau tą piniginę iš
galvos ir nusipirkau naują. Su drugeliais.

Atėjo šaltas lapkritis. Dienos trumpos, šaligatviai ir automobi­

lių stiklai nusėti šlapiais lapais, mano filmavimo komandos žmonės

94
 V YY EN IMAS

susitraukę, susiraukę, matėsi, kad jau pavargo nuo filmavimų. O aš

gyvenau kaip robotas: tiesiog automatiškai atsikeldavau, važiuoda­
vau filmuotis, nusifilmuodavau ir grįždavau namo.
Kartą, filmuodamasi vienoje scenoje, paslydau ant šlapio asfal­
to ir susitrenkiau galvą. Akimirksniu akyse viskas sumirguliavo ir
ėmiau jaustis labai keistai. O rusai tepasiūlė padaryti trumpą per­
traukėlę, kurios metu pataisys man plaukus, ir filmuoti toliau! Aš
be galo supykau ir pareikalavau nuvežti mane į ligoninę padaryti
rentgeno nuotrauką.
Po mane kamavusių migrenos priepuolių galvos traumų aš labai
bijau, nes migrena, įtariu, galėjo pradėti mane kankinti po vieno
įvykio. Man buvo šešeri, kai ypač karštą ir tvankią pavasario dieną
laidojome mano senelį. Kai visa giminė stovėjo aplink jo kapą ir
meldėsi, mes su pussesere sugalvojome pasisupti ant šalia esančio
kapo tvorelės. Pusseserė buvo vyresnė ir didesnė, tad jai suptis se­
kėsi puikiai. Mano kojos dar buvo per trumpos, o galvelėje —jokio
atsargumo, tad, tik vieną kartą atsispyrusi nuo žemės, po dviejų
sekundžių jau gulėjau aukštielninka, galva atsitrenkusi į kažkieno
marmurinį antkapį. Atsimenu, kad tada siaubingai skaudėjo galvą,
galbūt net patyriau galvos sutrenkimą, bet į ligoninę manęs taip
niekas ir nenuvežė. Juk reikėjo palaidoti senelį.
Tad Rusijoje išsireikalavau, kad mane tučtuojau nuvežtų į li­
goninę. Ligoninė buvo tame pačiame Podolsko priemiestyje. Savo
sienomis ji priminė seniai remontuotas Karoliniškių laiptines. Kva­
pu - irgi. Atsisėdau į eilę prie rentgeno kabineto. Pažiūriu į kairę -
šalia manęs tupi šuo. Vokiečių aviganis. Ir žiūri į duris. Medicinos
seselė praneša: „Jūs būsite antra.“ Apsidairau, bet daugiau žmonių,
išskyrus mane, nėra.

95
 BEATA TIŠKEVIČ

- Antra? —nustebusi paklausiu ir skėsteliu rankomis.

- Taip, antra. Prieš jus - jis, - ir parodo į šunį.
- Šuo? - paklausiu.
- Taip. O ką, galvojote, kad šunims kitoks rentgenas? - atsako
seselė.
Aš susijuokiu.
Rusijoje dažnai įvykdavo nepaaiškinamų dalykų. Kartais rusų
neįmanoma suprasti, todėl tiesiog belieka priimti juos tokius, kokie
jie yra. Po šuns padarė rentgeną ir man. Ačiū Dievui, viskas buvo
gerai. Gydytojas išrašė skausmą malšinančių vaistų ir paleido namo.
Kitą dieną filmo prodiuserė nusprendė mane palepinti ir užrašė
į SPA. Pirmąkart gyvenime buvau SPA! Bet džiugesys truko tik iki
tos akimirkos, kol įžengiau į kabinetą. Ūkiško stoto moteriškė ištie­
sė man celofaninius triusikus, įjungė paukštelių čiulbėjimo muziką
ir, paliepusi persirengti, užtrenkė duris.
Grįžusi į kabinetą, liepė gultis ant stalo. Tuomet įvyniojo mane
į celofano plėvelę, tepė visokiais purvais ir vėl vyniojo. Man buvo
klaikiai karšta, o stambi moteriškė didelėmis mėsingomis rankomis
minkė mane ir vis kartojo:
- Vy raslabtes’(Jūs atsipalaiduokit).
Kur čia atsipalaiduosi! Aš tuo metu kovojau dėl išlikimo ir svajo­
jau, kaip kuo greičiau iš čia dingti. Daugiau į SPA nėjau.

Agentas, rūpinęsis mano vaidybiniais reikalais, sutartimis ir aps­

kritai mano gerove, po kelių dienų atskrido į Maskvą ir pakvietė

96
 VYVENIM AS

nueiti į spektaklio premjerą J. Vachtangovo teatre. Visada svajojau

ten apsilankyti. Apsivilkau savo gražiausią suknelę, aukštakulnius,
kuriuos buvau nusipirkusi po to nelaimingo vakaro su Miša, pasi­
dažiau ir nuvykau. Vakaras buvo nuostabus - žėrinti, pasipuošu­
si Maskva, žmonių klegesys, laimingi veidai ir flirtas. Spektaklis
buvo pasakiško grožio. Po jo mes nutarėme nuvykti pratęsti vakarė­
lio pogrindyje vykstančioje šiuolaikinio meno parodoje. Mane ten
pakvietė draugai menininkai. Kai įžengėme į tą apleistą pastatą,
plyšaujantį nuo elektroninės muzikos ir mirgantį šiuolaikinio meno
piešiniais, ėmiau žvilgsniu ieškoti savo draugų, bet pamačiau... Ru.
Mano širdis vėl ėmė plakti kraujo kokteilius, kojos drebėjo, ką
sako agentas, nebegirdėjau, tik troškau, kad jis užsičiauptų, kad vis­
kas aplinkui pranyktų ir aš galėčiau susikoncentruoti ties tuo, kas
dabar vyksta. Ru, nors ir nudžiugo mane pamatęs, nesutriko. Jis
niekuomet neišsigąsdavo ir nesuglumdavo, išvydęs mane netikėtose
vietose. Tas vyras visada pažvelgdavo į mane taip, kad atrodė, jog
gyvename kartu.
Jau po pusvalandžio mes sėdėjome vienas šalia kito ir maišėme
kokteilius su degtine. Po penkių minučių užsikoriau jam ant pečių
ir mes kaip kvailiai lakstėme po tą erdvę. Dainavome ir juokėmės,
bučiavomės ir nepaleidome vienas kito iš rankų. Mano agentas irgi
sutiko kažkokią damą, kuri jį pakvietė palydėti ją namo. Tad mes
visi sušukome: „Oūūūūūūū!“ ir jie išvažiavo.
Ru mane ir kitus draugus pakvietė važiuoti pas save. Aš įsitem­
piau. O kaip jo sūnus? Kaip jo moteris? Ką man reikės daryti? Jis
labai dažnai elgdavosi keistai, todėl nenustebčiau, jeigu išdrįstų
vidury nakties į namus, kuriuose miega jo sūnus, parsivežti šutvę
įsišėlusių žmonių.

97
 BEATA TIŠKEVIČ

Galiausiai aš jo net nepažinojau! Sutikau ir pamilau jj dar bū­

dama tokio amžiaus, kai galvoji, kad jeigu su žmogumi mėgsti tas
pačias „Radiohead“ dainas, vadinasi, jūs esate giminingos sielos.
Pamilau galvoje susikurtą paveikslą, nemačiau jokių trūkumų. Man
jis buvo nuos-ta-bus. Net jeigu kartais koks nors jo veiksmas man
sukeldavo nerimą, tuoj pat tai pateisindavau.
Jau po keliolikos minučių mes visi sėdėjome mašinoje ir judėjo­
me pas Ru. Jis atsidarė langą, nes, pasirodo, važiuojant mašina, jam
pasidarydavo bloga. „Silpnas vestibulinis aparatas“, - tarstelėjo.
Silpnas vestibulinis aparatas - pakartojau sau mintyse. Reikės
įsiminti. Aš taip retai jį matydavau, taip norėjau jį pažinti! Sužinoti,
iš kokio puodelio geria kavą, ką labiausiai mėgsta valgyti, kaip mie­
ga, kada prabunda, ką niūniuoja, prausdamasis duše. Į kiekvieną
jo asmenybės detalę žvelgiau godžiai. Aš troškau jų! Kiekvieną jų
norėjau išmokti mintinai. Norėjau būti su juo kiekvieną dieną ir
kiekvieną akimirką. Gaminti jam kavą, pusryčius, pietus, vakarie­
nę. Vaidinti jo filmuose! Nuolatos mokytis, tobulėti, skaityti tam,
kad vieną dieną galėčiau jam bent truputį prilygti.
Susipažinusi su juo tuomet, tą baisią 2010-ųjų metų vasarą,
grįžusi namo, į Lietuvą, žiūrėjau po du filmus kasdien. Nuolatos
skaičiau knygas, naršiau internetą. Vienam režisieriui išnagrinėti
paskirdavau savaitę —pavyzdžiui, šią savaitę tyrinėsiu Hanekę. Atsi­
spausdindavau jo filmų sąrašą ir visus juos pažiūrėdavau, perskaity­
davau gausybę interviu. Aš tiesiog troškau būti verta Ru.
Koks jis buvo gražus tų naktinių Maskvos žibintų, mirguliuo­
jančių ant jo veido, šviesoje. Taksi, kaip visuomet, rėkė kažkokia
rusų estrados princesė, o aš negalėjau atitraukti akių nuo savo širdies

98
 VYVENIM AS

princo. Jis buvo kone persisvėręs pro mašinos langą - taip jam buvo
bloga, o aš su didele atjauta ir švelnumu žvelgiau į jį.
Atvažiavę įėjome į tuščią butą. Bet tai jau buvo kitas butas ki­
tame rajone, nei aš buvau tąkart. Šis irgi gana senovinis, bet tvar­
kingas. Lentynoje išdidžiai į mane spoksojo jo vaiko nuotrauka
auksiniuose rėmeliuose. Man surakino krūtinę, bet aš stengiausi
šypsotis. Žinoma, tariant kai kuriuos žodžius balsas trūkinėjo ir
kažkur iš gilumos į akis ėmė belstis ašaros, bet man pavyko su­
siturėti. Turi vaiką? Kaip nuostabu, kaip šaunu! Tu turi vaiką su
moterimi, su kuria mane išdavei? Cha cha cha, gyvenime juk būna
visko! Man šiek tiek skauda, tiesa, bet skauda žmogui ir tada, kai
labai anksti reikia keltis iš lovos! Cha cha cha. Tu sakai, kad vis
dar mane myli? TAI KUR MAN TĄ MEILĘ PADĖTI, PO VEL­
NIAIS!
Kur man tą meilę padėti, užkasti, paslėpti, ištrinti, išmesti. Aš ją
bandžiau užgerti kitų žmonių meile. Dalį jų netgi pamildavau. Bet
jie, it nuplikyti, vos priartėję, tuoj pat atsitraukdavo. Dingdavo. Šią
meilę bandžiau užpilti alkoholiu, perrėkti garsia ir smagia muzika,
bandžiau ją pamiršti, pasitelkdama minčių galią, bandžiau tą meilę
išrauti, išvaidinti, iškalbėti, bet ji... vis dar spurda mano krūtinėje.
Ji vis dar ten išsikerojusi. Ji platesnė nei mano klubai, ji gilesnė nei
atstumas nuo mano galvos iki pėdų, ji stipresnė už mane pačią. Ir
ji tokia graži.
Šioje situacijoje mes buvome visiški skurdžiai ir beprotiškai ne­
laimingi. Jis pavydėjo man mano laisvės, pinigų, kadangi šių da­
lykų neturėjo, tik daug atsakomybių. Savo svajones taip pat turėjo
pamiršti. Bet jis turėjo vaiką. O aš ne.

99
 BEATA TIŠKEVIČ

Ru grakščiu judesiu pasisuko prie kompiuterio, visu garsu antrą

valandą nakties paleido „Radiohead“ dainą The Bends ir ėmė labai
skaudžiai ją dainuoti:

Where do wegofrom here?

The words are coming out all weird
Where areyou now
When I needyou*, —suplakė „Radiohead“ gitaros ir būgnai.

Ru šoko ir sukosi toje sovietinėje svetainėje, kilimas su persiškais

raštais pakilo virš jo, nusileido, apsuko ratą aplink mane, o mano
širdį vėrė gilus skausmas, pyktis, nuoskauda. Aš jį, šitaip despera­
tiškai besisukantį, kumščiais daužantį orą, ir beprotiškai myliu, ir
nekenčiu, nes šią didžiai nelaimingą akimirką jis sukūrė pats. Aš
visada buvau pasirengusi.

I need to wash myselfagain

To hide all the dirt andpain
Cause Td be scared
That there>s nothing underneath**, - toliau sukosi ir dainavo Ru.
* Ir ką gi mums dabar daryti?
Tie žodžiai skamba nesuprantamai. . .
Kurgi pradingot,
Kai man taipjūsų reikia?
** Man vėl reikėtų nusipraust,
Kadpurvą ir skausmuspaslėpčiau,
Nes baimėpersmelktų,
Jei nieko viduje neliktų.

100
 VYVENIM AS

Jam po akimis pasirodė prakaito lašeliai. O gal tai ašaros? Aš vis

dar stovėjau atsirėmusi į palangę ir stebėjau šį besiplaikstantį liūdno­
jo vaizdo riterį. Aš visada buvau pasirengusi. Sonia F. Dostojevskio
romane „Nusikaltimas ir bausmė“ Raskolnikovui rašo: „Jeigu tau
kada nors prireiks mano gyvenimo, ateik ir pasiimk jį.“ Ar kažkaip
panašiai. Taigi. Tu, nerangiai šokantis padare su languotais marški­
niais ir plonomis alkūnėmis. O tavo kojos primena vabzdžio kojeles.
Tu, nelaimingasis žmogau, visada galėjai ateiti ir pasiimti mano gy­
venimą. Visą būčiau jį atidavusi. Net spektaklio įkarštyje. Būčiau
sustojusi, susirinkusi save bei savo gyvenimą ir išsinešdinusi iš ten
visiems laikams. Tai tavęs aš visuomet laukiau ir vis dar laukiu.

My baby’sgot the bends

Oh, no
We don’t have any realfriends
No, no, no...* —Ru jau kone sklandė ore, rankomis mosavo taip,
kad atrodė, jog norėtų pakilti ir nuskristi.

Aš nežinau, ką jūs galvojate apie mane. Man dvidešimt dveji,

šįvakar atrodau gražiau nei bet kada, rankinėje turiu tiek pinigų,
kad taksi galėčiau apvažiuoti visą Maskvą du kartus ir dar nusi­
pirkti kompiuterį. Filmuojuosi seriale, netrukus grįšiu į išsvajoto
spektaklio repeticijas, mano pasitikėjimas savimi bunda, suprantu,
* Manoji meilė nejuokais apkvaito — net graudu...
Ne, kąjūs!
Mes neturime tikrų draugų!
Ne, ne ne...

101
 BEATA TIŠKEVIČ

kad gyvenime dar daug nuostabių dalykų galėsiu nuveikti ir kad

gyvenimas atsidūrė mano rankose, bet... stoviu it prikalta prie šios
palangės. Mano širdis yra prikalta prie šio savo galūnes ore kra­
tančio žmogaus. Prie šio pavargusio, nelaimingo žmogaus. Prie jo
akių. Dėl jo aš pasirengusi visko atsisakyti. Aš pasirengusi viską jam
atleisti ir jį išgelbėti. Išlaukti, iškentėti, pamiršti.
Ru iš paskutinių jėgų išrėkė paskutinę dalį dainos:

I want to live, breathe

I want to bepart ofthe human race
I want to live, breathe
I want to bepart ofthe human race, race, race!*

Sustojo ir pažvelgė į mane. Mūsų žvilgsniai susitiko. Jis priėjo,

palietė mano galvą ir tarė:
—Dieve, kaip aš tave myliu, —ir mes abu apsiverkėm. Pasikūk­
čiodami verkėm. Aš visiškai suskydau, Ru ėmė raudoti balsu.
O po kelių akimirkų jau springome nuo juoko. Galiausiai nu­
sišluosčiau ašaras, pasitaisiau plaukus, išsitiesiau ir pasakiau: „Man
jau metas.“ Ru iškvietė man taksi, o draugai taip ir liko virtuvėje.
Išvažiavau į savo Podolską ištampyta širdimi.
Visada po mūsų susitikimų aš vildavausi, kad dabar viskas bus
kitaip. Kad šį kartą jis suprato, kaip mes vienas kitą mylime, kad
* Noriu gyvent, kvėpuot
Ir būt žmonijos dalimi.
Noriu gyvent, kvėpuot
Ir būt žmonijos dalimi, ir lenktyniauti, lenktyniauti!

102
 VYVENIM AS

ši meilė yra tikra dovana, bet mano vidų draskė ir baisi kaltė —aš
nenorėjau atimti tėvo iš niekuo nekalto vaiko. Dėl to jokios inicia­
tyvos nerodžiau, nors tikrai galėjau prieiti prie Ru ir pasakyti: „Būk
su manimi, mes su viskuo susitvarkysime.“ Gal jam to būtų pakakę?
Bet nusprendžiau taip nesielgti.
Galiausiai jis ir vėl dingo iš mano horizonto, tačiau aš jau buvau
prie to įpratusi. Filmavimo aikštelėje susidraugavau su operatoriaus
asistentu Jaša. Vyrai juokdavosi, kad Jaša panašus į mergaitę, bet
man jis buvo įdomus savo švelnumu, kūrybiškumu bei kitonišku­
mu.
Pastebėjau, kad Jaša iš tabako suka cigaretes. Vieną sykį pa­
prašiau, kad susuktų ir man. Nuo to karto jis man jas ėmė sukti
nuolatos ir prikišdavo jų į mano vaidmens kostiumų kišenes prieš
prasidedant filmavimo pamainai. Filmuojantis iš kišenių nuolat by­
rėdavo tos suktinės. Man tai buvo neįtikėtinai smagu. Jaša man
rodė šiltą dėmesį, stebėjo mane su vaikišku smalsumu. Labiausiai
jis man patiko dėl to, kad nežiūrėjo į mane kaip į daiktą, kaip į gra­
žią užsienietę aktorę, priešingai nei dauguma filmavimo komandos
narių, ypač vyrų. Jie arba laikydavosi atstumo, arba prieidavo pa­
flirtuoti. O man tereikėjo paprasto žmogiško bendravimo. Be sienų,
nuostatų ar stereotipų. Pasirodo, tai buvo nelengva.
Žinodama, kad kitądien turėsiu laisvadienį, paklausiau Jašos,
kur galėčiau Maskvoje pati nusipirkti tabako. Jis nudžiugo ir tarė:
- Aš tau galiu parodyti!
- Pats? Rytoj? —paklausiau.
- Taip! Pats! Rytoj! - jis taip nudžiugo, kad kone ėmė vizginti
uodegą.

103
 BEATA TIŠKEVIČ

Kitą dieną Jaša laukė manęs prie didelės parduotuvės durų. Aš

nusipirkau ir kelių skonių tabako, ir popierėlių, ir cigarečių sukimo
mašinėlę, ir smilkalų. Vėliau mes prisipirkome saldžių guminukų ir
valgėme tol, kol mums pasidarė bloga. Jaša man parodė juostiniu
fotoaparatu darytas nuotraukas, kurios buvo dieviško grožio - pri­
minė Čiurlionio paveikslus.
Dar jis grojo fortepijonu, ir tai darė kaip tikras meistras chuliga­
nas. Jaša buvo neįtikėtinai kūrybiškas žmogus, alsuojantis vaizduo­
te ir išradingumu. Netgi paprastame prekybos centre jis sugalvoda­
vo, kaip mane nudžiuginti ar prajuokinti.
Ėmiau vis dažniau su juo susitikinėti. Filmavimo aikštelėje vėl
jaučiausi gerai, nes mane visada palaikydavo švelnus Jašos žvilgsnis.
Už kampo rūkydami dažnai planuodavome, ką veiksime per kitas
laisvas dienas.
Laisvadieniais lakstydavome po Maskvą kaip pakvaišę —jis man
parodė visas netikėčiausias vietas, kuriose galėjau būti savimi, - be
aukštakulnių, suknelių ir makiažo. Abu labai mėgome pavalgyti,
todėl eidavom ragauti įvairios virtuvės patiekalų: tailandiečių, kinų,
japonų, italų, ukrainiečių. Ir nuolatos klausėmės muzikos. Vis la­
biau Maskva man pradėjo kvepėti namais bei šiluma.
Jaša mane supažindino ir su savo draugais. Visi jie buvo tokie
nuostabūs, kad pasijutau pagaliau tame laukiniame mieste atradusi
jaukų kampelį. Jie mane priėmė tokią, kokia esu, pasakojau jiems
apie Lietuvą, mokydavau lietuvių kalbos. Jaša tiesiog švytėjo iš lai­
mės. Jis stipriai mane įsimylėjo. Tiesiog pametė galvą.
Aš irgi jį pamilau, tik kitaip. Būdama visiškai priklausoma
nuo Ru, su kitais vaikinais buvau žiauri - bendraudavau su jais,

104
 VYVENIM AS

džiaugdavausi tuo laiku, dovanodavau jiems šilumą, bet, jeigu bet

kurią akimirką man būtų paskambinęs Ru, būčiau be jokių paaiš­
kinimų bėgusi pas jį. Visada tai žinojau. Manau, kad ir vaikinai
tai jautė.
Kartą, mums su Jaša važiuojant električka iš Podolsko, papasa­
kojau jam savo ir Ru istoriją.
—Aš tiek kartų jam suteikiau šansą! O jis vis nuvilia mane...
Jaša pakėlė į mane savo dideles švelnias rudas akis ir skaudžiai
paklausė:
- Beata, o kodėl tu man nesuteiki tokio šanso?
Ką atsakyti, nežinojau. Bet šis jo klausimas mane sukrėtė. Ko­
dėl, Jaša, negaliu? Nes tu man geras? Nes tu manęs niekada ne­
išduosi? Nes tu į mano gyvenimą atneši tik šviesą ir meilę? Nes
tu manęs niekad nepriversi verkti? Nes tu viską darai tam, kad aš
švytėčiau iš laimės? Galbūt dėl to aš negaliu tau duoti šanso? Nes
aš, kažkodėl, noriu save kankinti. Išsirinkau patį netinkamiau­
sią žmogų iš visų ir kasdien galvodama apie jį po gabaliuką save
pjaustau.
Nepaisant visko, su Jaša bendravome toliau. Rytais jis man
kepdavo skanius blynelius ir garsiai skaitydavo Brodskį. Dar mes
su juo žiūrėdavome juokingus mėgėjiškus filmus, kurių biudžetas
neviršydavo 2 tūkst. dolerių. Kai kurie buvo visai įdomūs. Pirk­
davome patefono plokšteles, nors aš ir neturėjau patefono. Pieš-
davome, rūkydavome žolę, šokdavome pagal „Joy Division“ ir iki
pietų miegodavome.
Jaša gyveno dideliame bute su tėvais, sese, šuniuku trumpomis
kojomis ir kate. Tas butas buvo absoliučiai netvarkingas. Kambariai

105
 BEATA TIŠKEVIČ

atrodė kaip sendaikčių turgaus lentynos. Bet ten buvo taip gražu,
taip gera! Viskas dvelkė begaline šiluma. Jo tėvai buvo šilti ir geri
žmonės. Nors tame bute, perkrautame daiktais, vietos buvo mažoka
ir dėl to visi nuolat skųsdavosi, su didžiuliu džiaugsmu ten įsispraus-
davau ir aš.
Ne kartą esu verkusi ant Jašos peties. Pagaliau galėjau išsibam-
bėti ir išlieti savo skausmą dėl visko —ir dėl Ru, ir dėl to, kaip pa­
vargau filmuotis, ir dėl močiutės netekties, ir, galiausiai, dėl tos pi­
niginės. Jis viską suprato ir priėmė. Nenuilstamai laikydavo mano
pečius ir šypsodavosi ta savo nuostabia šypsena.
Po kelių savaičių Jašą paguldė į ligoninę - apendicitas. Aplan­
kiau jį. Tai buvo vienas smagiausių mano apsilankymų ligoninėje.
Mes su juo it pasiutę lakstėme apmirusios ligoninės koridoriais su
vežimėliu ir be paliovos juokėmės. Kai Jašą paleido iš ligoninės,
dirbti jis negalėjo, todėl dažnai leisdavo dienas pas mane, tame
mažame bute Podolske. Kepdavo man skaniausius desertus, tvar­
kydavo namus, džiugindavo mane ir, svarbiausia, užpildydavo tą
didelę žiojėjančią vienatvės tuštumą.
Pamažu mano filmavimo dienos ėjo į pabaigą, o mūsų santy­
kiai su Jaša tapo vis artimesni. Jis man tapo labai svarbus. Nebe­
norėjau palikti Rusijos, juk čia sutikau tiek daug šiltų žmonių,
atradau daug naujų dalykų, o štai artėjo metas, kai reikės grįžti
atgal į akademiją, į Pašilaičius, į tėvų namus, į kontrolę, tvarką ir
normalų gyvenimą. O juk dabar aš leidau sau ant baltų pėdkelnių
lašinti šokoladinius ledus, rūkyti namuose, bet kuriuo paros metu
išsikviesti taksi ir lėkti kur tik norisi! Grįžti į savo įprastą gyveni­
mą buvo labai sunku.

106
 VYVENIM AS

Atvykusi į Vilnių nutraukiau santykius su Jaša. Jam buvo labai

skaudu, tačiau aš nebenorėjau su juo bendrauti. Pasikeitus aplinkai,
turėjau pasikeisti ir aš. Vilniuje viskas buvo kitaip. Čia aš tapau la­
biau susikausčiusi, susitelkusi į rimtus dalykus. Ta laisva siela, skra­
jojanti po Maskvą, liko tik nuotraukose. Jašai buvo labai sunku ir
skaudu, nes jis planavo atvažiuoti pas mane į Vilnių, čia įsidarbinti
restorane ir vakarais groti ten fortepijonu. Dėl manęs jis būtų pada­
ręs viską. O aš tą patį būčiau padariusi dėl Ru.
Akademijoje viskas tekėjo įprasta vaga. Kursiokai buvo manęs
pasiilgę, apdovanojo šiluma, o aš juos —savo istorijomis, pokštais
bei pozityvumu. Mes repetavome ir ruošėmės baigiamiesiems eg­
zaminams pavasarį. Sausio pabaigoje vėl turėjau skristi į Maskvą
įgarsinti serialo.
Šį kartą atskridusi jau buvau visai kitokia. Šiame mieste pralei­
dusi nemažai laiko, pažinusi jį, vėl jaučiausi čia svetima. Ir vėl netu­
rėjau, kam paskambinti. Mane apgyvendino labai dideliame vieš­
buty. Jis buvo didžiulis, tačiau kambariai jame —maži. Įėjusi į savo
numerį supratau, kad neužmigsiu. Supratau, kad man taip klaikiai
liūdna, jog nežinau, kur save padėti. Galiausiai paskambinau Jašai.
- Beata, palauk manęs dvidešimt minučių. Ir susikrauk lagami­
ną. Aš tave tuoj pat išsivešiu iš ten! - rimtai tarė jis.
Neklausė, kur buvau anksčiau, kodėl skambinu jam vidury nak­
ties, kodėl esu tokia šlykšti boba ir jį skaudinu. Nieko neklausė, o
bėgo man padėti. Jaša tuoj pat atsidūrė viešbučio fojė, paėmė mano

107
 BEATA TIŠKEVIČ

lagaminą ir išsivežė į šiltus savo tėvų namus. Vėl ta pati lova, aprū­
dijusi vonia, virtuvė su krūva neplautų indų, garsiai alsuojantis šuo
trumpomis kojomis, jaukių namų kvapas... Man buvo taip gera,
kad aš ištirpau. Ėmiau verkti, visko gailėtis. Jaša ant manęs nė kiek
nepyko. Šioje situacijoje jis man priminė mane pačią tuomet, kai aš,
it prikalta prie palangės, stovėjau sovietinio stiliaus bute ir stebėjau
šokantį Ru.
Jaša buvo vienas gražiausių šviesos spindulių mano gyvenime.
Žinau, kad prisiminsiu jį visą gyvenimą. Jis buvo pirmas žmogus
po Vikos, skyręs man tiek meilės ir šilumos. Labai manimi tikėjo.
Matė manyje nuostabų, gerą ir tyrą žmogų, nors tuo metu aš tokia
nebuvau. Mano siela buvo susitepusi toksiška meile. Tuomet gyve­
nau tarsi su maišu ant galvos ir Jašos meilės priimti negalėjau.

Neseniai skaičiau straipsnį apie moteris, kurios įsimyli maniakus

ir kraupius žudikus. Jos juos palaiko ir dar, negana to, kartu ima
vykdyti žiaurius nusikaltimus. Tos moterys labai įvairių profesijų
atstovės: žurnalistės, aktorės, dainininkės, mokytojos... Išsilavinu­
sios moterys, prieš tai gyvenusios padorų gyvenimą, staiga, sutiku­
sios tokius niekšus, visiškai pasikeisdavo.
Žurnalistė tame straipsnyje bandė išsiaiškinti šio reiškinio
priežastis. Ji iškėlė prielaidą, kad mums įtaką daro knygos apie
blogus vaikinus, filmai, kuriuose tokie niekšai idealizuojami ir

108
 VYVENIM AS

romantizuojami. Kaip seksualu: prie mokyklos pirmūnės su savo

britva privažiuoja narkotikų dileris. Arba gaujos vadas, smurtaujan­
tis ir žudantis vieną žmogų po kito, yra neįtikėtinai švelnus su šalia
jo esančia trapia moterimi. Deja... dileris anksčiau ar vėliau duos
narkotikų ir savo gerai mergaitei, tad po dešimties metų ji jau bus
priklausoma nuo heroino. Švelnus gaujos vadas vieną dieną, išvestas
iš kantrybės, tvos ir savo trapiai moteriai. Po to karto ji patikės,
kad tai nebepasikartos, ir gyvens su juo toliau. O jis ją vis dažniau
talžys. Talžys tol, kol ji bijos jį palikti. Deja, tokių atomazgų tie pa­
viršutiniški romantiniai filmai nerodo. O taip nutinka labai dažnai.
Būtent todėl aš labai palaikau lyčių lygybę. Manau, kad, do­
mėdamiesi lyčių lygybe, mes savo pasąmonėje perkratome visas tas
šiukšles, nuostatas ir stereotipus, suformuotus tradicijų, kultūros ar
filmų. Susiduriame su teiginiais, kad vyras yra stiprus ir turtingas, o
moteris - trapi graži gėlelė. Man baisu, bet dar yra moterų, kurioms
tokie santykiai atrodo visiškai normalus reiškinys. Gal taip ir būtų,
jeigu tuos santykius būtų galima apibūdinti tik šiais žodžiais, bet
pažvelgus į tai, kas telpa juose ar slypi už jų, mane nukrato šiurpas.
Ką reiškia turtingas vyras? Tai nepriklausomas, savarankiškas
žmogus, kylantis karjeros laiptais. Manau, kad ir moterys turi tokią
teisę arba net privalo išreikšti save kūryboje, darbe ar karjeroje. Fi­
nansinė priklausomybė, deja, reiškia ir psichologinę priklausomybę.
Juk visi buvome finansiškai priklausomi nuo savo tėvų. Jie galėjo
spręsti, kur mums eiti, ką valgyti, kam skirti pinigus, kartais net
kišdavosi į rimtesnius gyvenimo sprendimus.
Žmogui, kuris tau duoda pinigų ir tave išlaiko, rečiau galėsi pa­
sakyti „ne“, jausiesi jam skolingas, būsi jam nuolankus. O tai jau

109
 BEATA TIŠKEVIČ

nėra lygiavertis ryšys. Kas bus, kai tas žmogus ims su tavimi nede­
ramai elgtis? Praras darbą? Susirgs? Susiras kitą moterį? Kas tada?
Ką tada veiks moteris, visą savo laiką, skirtą savo pačios augimui,
pasitikėjimui savimi puoselėti, tobulėti, savo svajonėms realizuoti,
paskyrusi tik vyrui ir namams? Ji neturės ne tik santaupų, bet ir pa­
jamų. Jai bus sunku pradėti ką nors nauja, nes tiek metų nebuvusi
darbo rinkoje, neturinti pažįstamų, žinių ir darbo patirties... ji ne­
galės rasti darbo, už kurį mokamas didesnis nei minimalus darbo
užmokestis.
Man tai atrodo pernelyg didelė rizika. Todėl turtingas vyras ir
turtinga moteris yra puikus derinys. Pastebiu, kad dažnai moterys
save paskiria tik namams bei šeimai ir atsisako siekti savo tikslų dar ir
dėl to, kad joms tiesiog trūksta pasitikėjimo savimi! Jos bijo susidurti
su pasauliu, rizikuoti ir todėl užsidaro savo „saugiame“ burbule.
Tebūnie, aš gerbiu ir buvimą mama, ir darbą namuose. Tai tikrai
svarbūs ir sunkūs darbai, su kuriais didžioji dauguma žmonių nesu­
sitvarkytų, bet, deja, tiesa yra tokia, kad tų darbų niekas nevertina
ir negerbia. Daug kartų man teko patirti, kaip susėdę su draugais ar
pažįstamais prie bendro stalo kalbamės apie tai, ką atradome pasta­
ruoju metu, kokių problemų kilo darbuose, kas buvo juokinga, ir net
nepastebime tos moters, kuri yra namų šeimininkė. Tik keletą kartų
teko matyti, kad tokį moterų pasiaukojimą gerbtų jų sutuoktiniai,
o vėliau ir užaugę vaikai. Man labai dėl to liūdna, bet, kita vertus,
nejaugi mes ateiname į šį pasaulį tik tam, kad padėtume siekti tikslų
savo vaikams ir vyrams?
O gal mes persistengiame juos remdamos? Gal pakaktų ir dukart
mažiau palaikymo? Gal jie patys susitvarkys? Vaikas pats susidės

110
 VYVENIM AS

kuprinę. Pats paruoš namų darbus. Vyras pats išsiskalbs ir pagamins

valgyti sau bei vaikui. Juk vaikas ne tik jūsų vienos. Unitazu, kriau­
kle, vonia, stalu, virtuve ir kitais dalykais taip pat naudojatės kartu. Jis
yra lygiai toks pat suaugęs bei savarankiškas žmogus kaip ir jūs. Kodėl
negalima buities darbų dalytis perpus?
Jo svajonės ir tikslai turi teisę pildytis. O jūsų? Irgi! Be to, atei­
dama į šį pasaulį jūs taip pat turėjote savo misiją. Ir tik įsiklausiusi
į save, pažinusi savo vidinį balsą, jūs galite prie jos priartėti. Vaikų
gimimas - taip. Graži šeima - taip. Bet gal dar... dainavimas? Vadova­
vimas bankui? Rašymas? Žurnalistika? Prašau, nemeskite savojo „aš“
dėl šeimos. Ir ji jums už tai padėkos.
Mes vis dar gyvename tokioje kultūroje, kur mergaitėms sakoma:
„Tavęs berniukai tokios nemylės...“, „Vyrams patinka paslaptingos,
kuklios moterys...“, „Kas tave tokią ims?“ Akcentuojama, kaip būti
gera žmona, gera mama, bet kaip būti gera sau, dažniausiai nekalba­
ma. Vis dar akcentuojama, kad moters gyvenimas turi suktis aplink
vyrą, o jeigu tau jau per trisdešimt ir tu dar neturi vyro bei vaiko...
vadinasi, su tavimi kažkas yra labai negerai.
Mūsų savivertė formuojasi vaikystėje. Ją savo elgesiu, žodžiais ar
atsiliepimais lipdo artimiausi žmonės. Mano asmenybė formavosi
griežtoje kontrolėje. Būdavau verta meilės tik tuomet, kai pasiekdavau
labai aukštų rezultatų moksluose. Neturėjau teisės klysti, elgtis kvailai
ar neapgalvotai. Visada turėjau būti tvarkinga ir nekelti problemų.
Brendimo metu mokykloje išryškėjo standartai ir mergaičių skirs­
tymas į gražias bei nevertas dėmesio. Aš buvau neverta dėmesio -
aukšta, labai liekna, kreivais dantimis ir pilkais plaukais. Užaugau
galvodama, kad su manimi nuolatos kažkas negerai, tad tie, kurie

111
 BEATA TIŠKEVIČ

į mane atkreipdavo dėmesį, man atrodė ypatingi. Būdavau jiems

dėkinga vien už tai.
Kažkur skaičiau, kad partnerius žmonės pasirenka pagal ryšio
atpažįstamumą. Mes pritraukiame tokius partnerius, kurie su mu­
mis palaiko tokius santykius, kokius su mumis palaikė ir mūsų tė­
vai arba vienas iš jų. Mama mane nuolat kontroliavo. Jos rūpestis
buvo visa apimantis, jos ausys, nosis ir akys būdavo visur - visuose
tolimiausiuose mano gyvenimo stalčiuose. Ji rausėsi mano kišenėse,
kuprinėje ir telefone. O tai mane labai sekino. Būtent todėl gyveni­
me aš tiesiog neatsigręždama bėgdavau nuo vyrų, kurie bent truputį
man primindavo mamos elgesį. Nuo menkiausio siekio suvaržyti
mano laisvę man imdavo trūkti oro ir aš pasitraukdavau.
Mano tėtis... aš visada žinojau, kad jis besąlygiškai mane myli.
Jam aš buvau pati geriausia. Pamenu, kaip jis man pasakė: „Tu tuos
savo dešimtukus mamai rodyk, o man geriau papasakok, kaip tau
šiaip sekasi.“ Mama per šventes man dovanodavo tik tai, ko jai atro­
dė, kad man reikia, —dušo želės rinkinukus, rankšluosčius, pižamas
ir chalatus, o tėtis visuomet dovanodavo tai, ko noriu. Tos dovanos
nebuvo logiškos, bet jomis aš labai džiaugdavausi. Vaikystėje tėtis
padovanojo vaikštančių kiaulę - žaislą. Ją pavadinau „Chriuša“. Dar
jis man yra padovanojęs pliušinį šuniuką ryškiai salotinėmis ausi­
mis. Jį pavadinau „Džeriu“ ir miegojau su juo kokius dešimt metų.
Tėtis man padovanojo ir riedučius, ir telefoną. Aš jo dovanas labai
vertinau, nes žinojau, kaip sunkiai jis turėjo dirbti, kad galėtų man
nupirkti vieną ar kitą daiktą.
Kai dar lankiau darželį, tėtis man darė pačias gražiausias kau­
kes. Kartą jis man padarė karūną, kurią papuošė sudaužytų Kalėdų

112
 VYVENIM AS

eglutės žaisliukų šukėmis. Tai buvo pati gražiausia karūna darželio

grupėje. Kartu su juo dėliodavome tūkstančių detalių dėliones. Jis
niekada man nėra pasakęs: „Čia ne mergaitėms. Tu to nesugebėsi.
Tau dar per anksti. Tu nesuprasi.“ Mes tiesiog veikėme. Man labai
patikdavo leisti su juo laisvalaikį, tačiau, deja, tai pavykdavo gana
retai.
Dažniausiai aš jį matydavau girtą, rėkiantį ant mamos, mušantį
ją. Arba garsiai knarkiantį savo lovoje. Purvinais drabužiais šiaip
ne taip parsivelkantį į namus. Mūsų susitarimus jis visuomet su­
laužydavo. Į mano gimtadienius pavėluodavo arba ateidavo išgėręs.
Naujieji metai... Kartą su mama iki pat vidurnakčio jo ieškojome,
kol radome švenčiantį su savo bendradarbiais. Visiškai girtą parsi­
tempėme namo. Tokie ir Naujieji.
Per vienas Velykas jis prie stalo sėdėjo pagiringas su dviem mėly­
nėm po akimis, nes išvakarėse, būdamas girtas, atsitrenkė į stulpą.
Matydavau, kaip jis šlitinėdavo gatvėmis, girtas įsitaisydavo auto­
buso gale ir važinėdavo po miestą. Aš daugybę kartų prašiau jo
negerti dėl manęs, nes man labai reikėjo tėčio, nuostabaus žmogaus,
bet jam nepavyko.
Būdama maža, svajojau turėti šunį. Labiausiai man patikdavo
spanieliai - jų švelnus kailiukas, liūdnas snukutis ir garbanotos au­
sys. Būdama aštuonerių, stipriai susirgau gripu. Visą savaitę gulėjau
lovoje kamuojama aukštos temperatūros. Vieną dieną tėtis iš darbo
grįžo anksčiau ir labai linksmai nusiteikęs, tiesa, išgėręs. Spėkite,
ką kartu su savimi jis atsivedė į mano kambarį! Ogi šunį - spanielį!
Tas šuo savo purvinomis letenomis atbėgo tiesiai pas mane, laižė
man veidą, entuziastingai amsėjo. Aš buvau tokia laiminga! Tėtis

113
 BEATA TIŠKEVIČ

džiaugėsi, kad taip mane pradžiugino, bet netrukus į kambarį įlėkė

įtūžusi mama:
—Durniau tu! Čia juk šuo iš 37-o namo! Kodėl tu pavogei kitų
žmonių šunį? Greitai vesk jį atgal! —tėtis nuleido akis, paėmė šunį
už pavadėlio, tarstelėjo man „Atsiprašau“ ir išslinko iš namų.
Tokius partnerius aš ir pasirinkdavau, jeigu jie ir negerdavo, tai
nuolatos mane nuvildavo —niekada nepasirodydavo laiku, ding­
davo, beprotiškai mylėdami mane, skaudindavo kaip niekas kitas
anksčiau. Sutikusi Jašą, sutrikau, nes negalėjau priimti tokios mei­
lės. Jaša visada buvo šalia. Niekuomet nevėlavo. Jis buvo pasirengęs
padėti, juo aš galėjau pasitikėti, bet... to nevertinau.
Man tai buvo taip keista, taip nenormalu. Aš nuolat ieškojau
klastos, bandžiau įžvelgti jame trūkumų. Negalėjau įsileisti jo
į savo širdį, nes mano širdis prisileisdavo tik tuos, kurie maitino
mano tamsiąją asmenybės pusę, susiformavusią man augant tokioje
kenksmingoje aplinkoje.
Mano draugėmis dažniausiai tapdavo tos merginos, kurios au­
gindavo mano kompleksus ir nepasitikėjimą savimi. Jos griaudavo
mano svajones ir primindavo, kad tai, ko noriu, yra neįmanoma. Ru
buvo panašus į mano tėtį - labai geras, puikus žmogus, bet visiš­
kai nesugebantis susitvarkyti su savo gyvenimu. Dėl to jis nuolatos
mane nuvildavo. Dėl to jis mane taip ir traukė.
Su Jaša mūsų santykiai nutrūko. Po kelių mėnesių sužinojau,
kad jis sutiko nuostabią moterį, kuri atsakė į jo jausmus. Vėliau jis
ją vedė ir jie ilgai bei laimingai gyveno ir tebegyvena, o aš ir toliau
buriavau per savo gyvenimo audras.

114
 VYVENIM AS

Rusų serialas, kuriame filmavausi, nepadėjo kilti karjeros laiptais

ir net netapo mano vaidybinės sėkmės Maskvoje pradžia. Veikiau, gal
net atvirkščiai. Jeigu manimi susidomėdavo kokie nors prodiuseriai ar
režisieriai, užmetę akį į tą serialą, greitai dingdavo iš mano akiračio.
Akademijos snobai ir teatro žinovai mane vis ragino gėdytis dau­
gelio dalykų - vengti gėdingų darbelių, stebėti savo CV ir filmografiją
kaip porcelianinį indą ir bet kur jo nemėtyti. Iš dalies su jais sutinku,
bet savo gyvenimu ir veiksmais nutariau šių jų minčių netvirtinti.
Manau, kad kiekvienas žmogus turi teisę pats susiformuoti savo mo­
ralinį kodeksą ir jo laikytis.
Gyvenime man teko dirbti nemažai „gėdingų4darbų. Nuo pat vai­
kystės matydama, kaip mama vis jaudinasi skaičiuodama paskutinius
pinigus savo piniginėje, arba nugirsdama močiutės atodūsius: „Nieko,
šią savaitę valgysime bulves£, jutau, kaip stipriai padėčiau šeimai, jei­
gu galėčiau užsidirbti bent savo reikmėms. Tad būdama vienuolikos
radau pirmąjį „darbą“.
Kiekvieną rytą šešioliktu troleibusu važiuodavau iš Pašilaičių mi­
krorajono į Algirdo gatvę, į vieno žurnalo, skirto mergaitėms, redak­
ciją, ir ten rūšiuodavau jiems skirtus laiškus. Toks darbas trukdavo
keletą valandų. Baigusi tos dienos darbą, galėdavau išsirinkti knygą iš
jų lentynos. Tuomet važiuodavau į pamokas. Tokiu būdu „užsidirbau4
visą dėžę knygų ir žurnalų.
Rimtesnis darbas pasitaikė, kai sulaukusi septyniolikos įsidar­
binau į vieną renginių areną plauti indų. Indus turėjau plauti per

115
 BEATA TIŠKEVIČ

didžiuosius koncertus —per kelias valandas kavinėje apsilankydavo

apie kelis šimtus žmonių. Turėjau indus krapštyti ir gramdyti kaip
vijurkas. Nespėdavau net jų įdėti į indų plovimo mašiną - ji buvo
daug lėtesnė už mane.
Ten išmokau keiktis. Anksčiau, kai girdėdavau mokykloje, kaip kei­
kiasi krūtos panos ir bičai, aš jiems pavydėdavau, nes taip nemokėjau.
Rusiški keiksmai taip organiškai prilipdavo prie jų liežuvio, įsikompo­
nuodavo į kasdienę kalbą, kad tai man skambėjo beveik elegantiškai.
Kadangi nesikeikiau, niekaip negalėjau prie jų pritapti. O nusikeikti
aš bijojau. Bijojau, kad staiga sugalvosiu pasakyti: „Blet, dabar matkės
kontras\ o tas mano blet nuskambės kaip dirbtinai priklijuota detalė, ir
jie visi puls juoktis iš manęs. Taigi nedrįsau rizikuoti. Nesikeikiau, kal­
bėjau sklandžia ir taisyklinga lietuvių kalba, lygiai tokia, kokia patiko
lietuvių kalbos mokytojoms, bet ne bendraamžiams.
O plaunant indus, persimetant keliais žodžiais su virėjomis,
keiktis išmokau skubiai ir kokybiškai. Keiksmažodžiai iš manęs
pradėjo lietis kaip iš gausybės rago. Pamatydavau kavos puodelį,
išteptą sunkiai nusiplaunančiu lūpdažiu, ir jau plūsdavau tą bobą,
kuri išsiteplioja lūpas brangiais šūdais, kuriuos man vėliau reikia
trinti pirštais.
Labiausiai nekenčiau keptos duonos lėkščių - prie jų būdavo pri­
lipęs lydytas sūris, kurį galėjai nugramdyti tik nagais. Pati sau po
nosimi paleisdavau ištisus tam sūriui skirtus keiksmažodžių sone­
tus. Mane išgirdusios virėjos juokdavosi ir atliepdavo savo keiksma­
žodžių ketureiliais.
Mes nuoširdžiai nekentėm žmonių. Kai pažiūrėdavau į juos, sto­
vinčius eilėje prie baro pro virtuvės langelį, - išsipuošusias damas,

116
 VYVENIM AS

išsitepliojusias lūpas brangiais šūdais, kuriuos man vėliau reikės

trinti pirštais nuo kavos puodelių ar vyno taurių, ir šalia jų stovin­
čius plačių pečių diedus, kurie išsitraukdavo savo piniginę prie kasos
taip, it tai būtų jų didžiausias gyvenimo pasiekimas, mane apim­
davo siutas. Visi jie mane erzino. Už valandą gaudavau gal 7 litus,
tad 3 valandas pragramdžiusi tų žmonių kramsnotą sūrį ir brangius
lūpdažius važiuodavau namo su 21 litu ir tai man atrodė labai dideli
pinigai.
Dirbdama indų plovėja, išmokau ne tik keiktis, bet ir valgyti.
Pradėjau valgyti kitų žmonių paliktą maistą. Manau, kad taip at­
sitinka visiems aptarnavimo srityje dirbantiems žmonėms. Iš pra­
džių vaidinam estetus, šlykštimės, o po kelių savaičių jau ramiausiai
rupšnojam kažkieno lėkštėje likusias bulvytes fri. Man nebuvo jo­
kių tabu - išgerdavau likusią kavą, paragaudavau ledų.
Mėgau turėti savo pinigų. Mokslai vienuoliktoje klasėje buvo
klaikiai nuobodūs —kartojome viską, ką išmokome per tuos metus,
o aš jau visa tai buvau girdėjusi. Jaučiausi užaugusi, man nebepati-
ko moksleivio suolas. Labiausiai už viską svajojau ištrūkti - iš tėvų
namų, Pašilaičių ir tos mokyklos, kurioje visi vaidina savo vaidme­
nis. Aš nebuvau tuo, kuo jie mane laikė, o išsiskleisti neturėjau ga­
limybės - tam man reikėjo palaikymo ir drąsos.
Be to, labai sunku imti ir staiga pasikeisti gyvenant senoje terpė­
je. Ji kaip pelkė tave visada temps atgal ir žemyn. Jeigu vieną dieną
staiga sugalvosi persidažyti plaukus, įsigyti kitokius batus ir pakeis­
ti visą aprangos stilių, jie tau sakys: „Ei, Beata, kas tau nutiko? Juk
čia ne tu.“ Sena aplinka nuolatos tave vilks už ausų į tavo senąjį
rėmą. Aš esu per silpna, kad tam atsispirčiau, todėl iki šiol, jeigu

117
 BEATA TIŠKEVIČ

noriu pasikeisti, bet jaučiu, kad aplink mane esantys žmonės mane
tempia atgal, nuo jų nutolstu.

Mokykla. Mokyklos aš negaliu pakęsti —gal net ne jos, o kvai­

los sistemos, kuriai verkiant reikia pokyčių. Mano mokykla nebuvo
kuo nors blogesnė už visas kitas —gal net geresnė. Čia dirbo daug
nuostabių mokytojų, kurie mane išmokė svarbių dalykų. O svar­
biausia, lietuvių kalbos! Savo mokyklai ir jos lietuvių kalbos mo­
kytojoms esu dėkinga už tai, kad išmokė mane sklandžiai reikšti
mintis lietuvių kalba ir nuolat skatindavo rašyti. Tai yra labai svar­
bu, žinant, kad į pirmą klasę atėjau beveik nemokėdama lietuviškai.
Su siaubu prisimenu „e, ę ir ė“ raidžių atsiskaitymą pirmoje kla­
sėje. Mums tereikėjo jas perskaityti! Vienintelė klasėje jų perskaityti
nesugebėjau aš. Kai atėjo mano eilė, aš teištariau:
—Jė, jė, jė, —taip raidė „e“ buvo tariama rusų kalba. Prieš einant
į mokyklą, mane mama šiek tiek mokė raidžių, bet tikriausiai taip
šią raidę tarė ir ji pati.
Man buvo nelengva. Kiekvieną mokytojos užduotį priimdavau
prakaituodama. Jaučiausi labai nesaugiai - negalėdavau su vaikais
net susikalbėti. Prisimenu, kokia buvau laiminga, kai sužinojau,
kad mano klasiokė Julė turi rusę mamą ir taip pat moka rusiškai!
Negana to, ji dar ir gyveno netoliese. Įsikabinau į ją kaip į vienintelį
saugumo šaltinį.

118
 VYVENIM AS

Aukštesnėse klasėse užduotys sudėtingėjo, o mano lygis nekito.

Vieną kartą mokytoja paprašė namuose perskaityti vieną istoriją ir
ją kitą dieną atpasakoti visai klasei. Aš visą naktį tą istoriją pažo­
džiui mokiausi mintinai! Verkėm kartu su mama. Aš tiesiog nežino­
jau, kaip ją atpasakoti. Mano žodyne buvo lygiai tiek žodžių, kiek
jų vartojo mokytojai per pamokas, naujų neišmokdavau. Namuose
bendravome rusų kalba, kieme taip pat stengiausi bendrauti tik su
rusakalbiais.
Rašinėliai buvo vienas vargas! Iki penktos klasės nesugebėjau pa­
rašyti nė vieno rašinėlio. Juos už mane rašė mamos draugė. Prista­
tydavau kaip savo ir gaudavau gerus įvertinimus. Mano mama labai
norėjo, kad mokyčiausi puikiai. Jai tai kažkodėl buvo labai svarbu.
Močiutė su mama kartais ištisas valandas virtuvėje kalbėdavosi apie
tai, kuo galėčiau būti užaugusi. Jos man linkėjo politikės, advokatės
arba prokurorės karjeros. Man visa tai atrodė tikrai įmanoma. Už­
augusi labai nustebau, kad tokios karjeros moterims siekti yra daug
sunkiau nei vyrams, kad ten vyrauja lyčių nelygybė ir seksizmas.
Bet kartu ir džiaugiuosi, kad mano mama su močiute apie tai neži­
nojo bei linkėjo man tapti ne visų pirma žmona ar vaikų motina, o
linkėjo savarankiškumo, saviraiškos bei drąsos. Auklėjimo metodai,
deja, nesutapo su šiais linkėjimais, bet vis šis tas.
Savo pirmą rašinėlį parašiau penktoje klasėje. Jis buvo puikus.
Rašiau apie tai, kaip būdama devynerių pirmąsyk pamačiau jūrą. O
vėliau jau negalėjau sustoti rašyti - rašiau rašinėlius, atpasakojimus,
pamąstymus, dienoraštį. Stengiausi dalyvauti kiekviename rašinė­
lių konkurse, kuriuos organizuodavo mergaitėms skirti žurnalai.
Vieną kartą netgi 40 litų laimėjau!

119
 BEATA TIŠKEVIČ

Dažnai mokytojos paprašydavo, kad savo rašinius paskaity-

čiau prieš klasę. Tokiais atvejais jausdavau, kad net ir tie klasio­
kai, kurie per pertraukas iš manęs tyčiodavosi, palaiko mane.
Jaučiau, kad visi be išimties sutiko, jog Beata rašo gerai. Suaugu­
si turėjau perskaityti ne vieną psichologinę knygą ir išdiskutuo­
ti, išinkšti, išzyzti ne vieną parą su artimais žmonėmis, kad vėl
prisiminčiau šį jausmą bei malonumą rašyti be laukinės vidinės
kritikos.
Bet palaukite, nuklydau. Grįžtu prie savo gėdingųjų darbelių.
Kartą į mūsų renginių areną atvažiavo rusiško roko dainininkė
Zemfira. Tuo metu buvau girdėjusi tik jos dainą Iškala. Ploviau
indus, pro langelį stebėjau išsipusčiusius ponus, keikdamasi nuo
lėkščių nagais gramdžiau sūrį, kartais užsikąsdama fri bulvytė­
mis, ir staiga pajutau, kaip noriu nueiti į tą koncertą. Tiesiog
žvilgtelėti, nugirsti bent vieną natą, bet indų buvo daug, o aš -
darbšti ir pareiginga mergina, tad ir vėl įnikau šveisti.
Staiga vienu metu pajutau, kad į mane kažkas stebeilija. At­
sisukusi pamačiau, kad tai buvo virėja Liucija. Liucija, tikriau­
siai, daugiau rūkė, nei dirbo, be to, darbe nuolatos pasirodydavo
kauštelėjusi ir mėgo mane dėl to, kad prieš plaudama leisdavau
jai damušti visas vyno, brendžio, degtinės ar šampano liekanas.
Liucija šiltai bei motiniškai pažvelgė į mane ir tarė:
- Vaikeli, nueik, paklausyk koncerto. Pas mus jau tiek muzi­
kantų grojo, o tu dar nė vieno negirdėjai. Nueik, aš suplausiu, -
ir puolė mane stumti nuo plautuvės.
- Liucija, čia mano darbas ir aš gaunu už tai pinigus. Eina šikt
ta Zemfira, man ji neįdomi, —priešinausi.

120
 VYVENIM AS

—Eik, aš tau sakau, blembački. Jeigu noriu gerą darbą padaryt,

tai leisk man, - nustūmusi mane nuo plautuvės, atsuko čiaupą ir
pradėjo plauti.
Aš ją apkabinau, pakštelėjau į skruostą, nusirišau prijuostę, per­
sirengiau, nusiploviau rankas, pasidažiau lūpas, išsileidau plaukus ir
nuėjau. Įžengiau į didelę tamsią salę —iki tol niekuomet nesu buvusi
tokiame grandioziniame koncerte. Ten mirguliavo mėlynos ir žalios
šviesos, o scenoje dainavo Zemfira. Aš stovėjau salės gale, atokiai
nuo visų žmonių, ir jaučiau, kad smirdžiu bulvėmis, indų plovikliu
bei virtuve. Manęs nuo to kvapo neišgelbėtų net brangiausi kvepa­
lai ar benzinas, bet po truputį tapau vis linksmesnė. Zemfira mane
sužavėjo.

IJ0360HU, uji 6ydy otcdamb,

R 6ydy 3namb KOMy U3 nac eepumb.
PaccKdMU Kybą udmu,
3aueM udmu, ecjiu 3anepmu deepu,...* - dainavo Zemfira. Ir tada aš
pirmą kartą išgirdau jos dainą Maco.

O Viešpatie, kokia svarbi man buvo jos muzika. Ji tiesiog pa­

kerėjo mane. Tuomet sužinojau, kad meilė, kurios taip ilgiuo­
si, egzistuoja. Ji kažkur yra, kažkur šnopuoja. Supratau, kad taip
mylėti, kaip myliu aš, yra poetiška. Zemfiros dainų žodžiai mane
* Paskambink, ir as žinosiu.
Kuriuo is mudviejų tikėti.
Papasakok, kur eiti,
Kodėl eiti, jei visos durys uždarytos.

121
 BEATA TIŠKEVIČ

apsvaigino ir nuo tada plaudavau indus per ausinuką klausydamasi

tik Zemfiros.
Liucijos ketureilių jau nebegirdėjau, pati nebesikeikiau, o tik
dainavau. Nuolatos dainavau. Ir mano širdis ėmė spurdėti kitaip.
Aš lyg atradau draugę, savo alter ego. Ėmiau svajoti apie meilę,
Maskvą, ilgus pokalbius, kur negęsta cigaretės, apie laisvę, kito­
niškumą. Zemfira įteisino mano keistumą. Kai pamačiau ją, su­
pratau, kad kažkas viduje ištrūko. Mano viduje esanti dalis, kurią
visi laikė nepritampančia nevykėle, išsitiesė, išskleidė plunksnas ir
suprato, kad tai —mano stiprioji pusė.
Vėliau mane paaukštino. Tapau barmene. Pilstydavau gėrimus
toms ponioms ir jų diedams. Kartais mane koks riebus dėdulė
raudonu veidu aprėkdavo ir paragindavo greičiau suktis, tačiau aš
nekreipdavau į tai dėmesio ir tik nusišypsodavau. Būdavo, kad ap­
rėkdavo ir kokia vyresnė teta, kad kavą jai patiekiau nešvariame
puodelyje —nusišypsodavau ir įpildavau kavos į kitą puodelį. Nuo­
lankiai šypsodavausi visiems atgrasiems, piktiems ir nervingiems
žmonėms, o jau po kelių akimirkų, taip pat maloniai šypsodamasi,
atiduodavau jiems pora dešimčia centų mažesnę grąžą - komisi­
niai už psichologinę įtampą. Šis darbas buvo labai sunkus, mane
supras tik tie, kurie supranta, ką reiškia žodis „ZAVALAS!“, nes
zavalas čia vyraudavo nuolatos, bet aš dėkojau gyvenimui už tokią
progą.
Pradėjusi studijuoti akademijoje, laiko dirbti nebeturėjau, bet
visada baiminausi, kad kada nors teks grįžti į aptarnavimo sferą.
Man tai būtų didelis žingsnis atgal. Baigus akademiją, vis dėlto
dar teko grįžti dirbti padavėja, bet, ačiū Dievui, labai trumpam.

122
 VYVENIM AS

Dar aš mėgdavau užsidirbti užsiimdama laikinais darbeliais -

dalydama skrajutes arba prekybos centruose kviesdama žmones pa­
ragauti dešros. „Sveiki! Galbūt norite paragauti naujos dešros?“ Kaip
vegetarei, man tuo metu tas darbas buvo labai juokingas. Bet už
vieną vakarą gaudavau 20 litų, o tada man tai buvo dideli pinigai.
Kaip jau minėjau, mokydamasi akademijoje dirbti negalėjau, nes
visas jėgas ir laiką skirdavau studijoms. Kartais pasitaikydavo retų
progų —pavyzdžiui, dalyvauti televizijos kanalo naujo sezono pri­
statyme. Mano darbas buvo visą vakarą stovėti prie raudono kilimo,
apsimovus klaikiai baisiomis tamprėmis, dėvint baltą didelį peruką
ir vilkint blizgančią palaidinę, ir ploti, kai eina kokia vietinė įžy­
mybė. Kokie jie man visi tuo metu atrodė popieriniai! It iškarpos iš
žurnalų. Nežinau, kas tuomet jautėsi nejaukiau, —ar aš, apsirengusi
visomis tomis nesąmonėmis ir dirbtinai plojanti vietos įžymybėms,
ar jie, žengdami tuo raudonu kilimu su savo nepatogiais batais. Net
nutuokti negalėjau, kad po kelerių metų atsidursiu kitoje barikadų
pusėje ir dauguma tų vietinių įžymybių taps mano pažįstamais.
Dar dirbau vaikų darželyje varlytės istorijų pasakotoja, bet apie
tai jūs jau žinot. Taigi filmavimasis Maskvoje man buvo tarsi didelė
dovana. Mane vėliau daug kas įspėjo, kažkas net ir gailėjo, kad fil­
mavimasis tokiuose prastos kokybės serialuose yra didelis minusas
karjerai. Bet net dabar, praėjus keleriems metams po tų filmavimų,
aš nieko nesigailiu.
Kaip galiu gailėtis tos gyvenimiškos patirties? Juk aš taip tobulė­
jam Tai vienas gražiausių mano gyvenimo etapų —su savo dainomis,
liūdesiu, žmonėmis ir cigaretėmis. Su savo įspūdžiais, skausmu, abe­
jonėmis ir vienatve. Jokiais būdais negalėčiau to atsisakyti.

123
 BEATA TIŠKEVIČ

Galiausiai, aš užsidirbau pinigų. O jų labai reikėjo močiutės lai­

dotuvėms. Kas būtų už jas sumokėjęs? Galbūt tie, kurie mane taip
gėdijo?
Mane dažnai erzina žmonės. Kartais įsivaizduoju, kaip paimu už
kojų kokį visažinį ar snobą ir papurtau žemyn galva. O jam iš kiše­
nių byra centai, raktai, žiebtuvėliai, vėliau ima byrėti ir iš marški­
nių ištrūkusios sagos, nukrinta brand new akiniai, vėliau iškrinta ir
dantys, išsitaršo nepriekaištinga šukuosena, ego atsitrenkia žemėn,
o pilvas išvirsta. Galiausiai tokį jį pastatau ant grindinio ir tariu:
- Štai dabar mes galim šnekėt.
Mane užknisa tie visi aiškintojai, tvirtai žinantys, kaip man rei­
kia gyventi, daryti karjerą, ką sakyti, ko nesakyti, kaip kirpti plau­
kus, kaip reguliuoti savo šiknos plotį bei aukštį ir taip toliau, ir
panašiai. Jie viską žino apie kitus. Tik nieko nežino apie save.
Tad tokie visažiniai snobai man vis plovė smegenis kalbomis,
kad „tavo gyvenime svarbiausia yra CV“, kad turiu gyventi taip,
jog mano CV atrodytų patraukliai. Jokių gėdingų darbelių, jokių
prastų režisierių ar menkų vaidmenukų —tik MENAS, didieji me­
nininkai ir aukštos prabos meniniai kūriniai. Ką? Iš kur? Kodėl?
Kokia kvaila turėčiau būti, kad būdama dvidešimt kelerių lauk­
čiau, kol man paskambins J. Jarmuschas, M. Hanekė arba bent jau
koks nors rusų kino režisierius ir pasakys: „Beata, mes filmuoja­
me Kanų palmės šakelės vertą filmą ir norime tave pakviesti atlikti
Kanų geriausios aktorės apdovanojimo vertą vaidmenį. Atvaryk
Ne, aš nenoriu užsiimti tokiais pezalais.
Yra dalykų, kuriuos labiau vertinu už šakeles. Tai —patirtys.
Filmuodamasi nevėkšliškuose studentų bandymuose sukurti kiną,
atrasdavau entuziazmą, kūrybiškumą, meilę, daug gerų žmonių ir

124
 VYVENIM AS

pati turėdavau galimybę palavinti savo amatą, nors daugumos tų

filmų vėliau žiūrėti ir nesinorėdavo.
Esu proceso žmogus. Ne rezultato. Žmonės galvoja, kad taip
sako tik nevykėliai ar pralaimėtojai, bet aš manau, kad dėl tokio po­
žiūrio esu laimingesnė už tuos, kurie nuolat pešasi ar lenktyniauja.
Aš gyvenu, būnu, patiriu. Man labai patinka procesas, o kai įvyksta
rezultatas, man tampa nebeįdomu, imu ieškoti kitos tėkmės.
Mano tėvai niekada nežinojo ir tikriausiai nesužinos, kas yra
Larsas von Trieras arba Aki Kaurismaki. Jie net neatpažintų jų, jei­
gu jie ateitų pas juos į svečius. Pašnibždomis klaustų manęs: „Beata,
kokį čia senį atsitempei į namus?“ O aš dar tyliau jiems atsakyčiau:
„Mama, tėti, čia yra genialus režisierius.“ Žinau, kad tėtis konsta­
tuotų: „Koks man skirtumas, koks čia režisierius, vis tiek senis.“
Mano tėvams niekada nerūpėjo vardai ar statusai. Mūsų aplin­
koje nebuvo jokių ypatingų žmonių. Jiems įspūdį darė tik pinigai,
mašinos ir namai, kadangi to jie niekada neturėjo. Labai idealizuo­
davo žmones, turinčius daugiau pinigų. O aš, norėdama juos pa­
guosti, visada ieškodavau trūkumų tuose, kurie turi daug pinigų.
Labai akylai juos stebėdavau. Mūsų aplinkoje nebuvo turtingų, bet
kartu ir laimingų žmonių. Būtent todėl aš užaugau pinigų neideali­
zuodama. Visada buvau tikra, kad galiu jų užsidirbti. Ir versdamasi
tuo, kas man tikrai patinka. Šios minties laikausi iki šiol.
Vienas dvasinis mokytojas, kai jam pradėjau skųstis kažkokiu
gėdingu darbeliu ir zyzti, kad jaučiuosi esanti verta geriau, nusijuo­
kęs tarė: „Beata, tau yra siunčiama tokia patirtis tam, kad išmok­
tum pamokas, kurių tau prireiks vėliau. Turi ją nuolankiai priimti.“
Ir aš tai priėmiau.

125
 BEATA TIŠKEVIČ

Aš negailestingai kovoju su savo puikybe —labai šaunu pasitikėti

savimi, tai yra reikalinga. Tačiau puikybė neturi nieko bendra su
pasitikėjimu savimi. Puikybė mus stabdo, o pasitikėjimas savimi —
skatina ir drąsina. Puikybė uždaro duris j naujas patirtis ir pažintis,
o pasitikėjimas savimi —jas atveria. Puikybė ragina smerkti ir teisti,
o pasitikėjimas savimi padeda priimti ir pamilti. Trumpiau tariant,
tiesiog kartais ateina toks laikas, kai reikia susikišti savo ego į subinę
ir kupina dėkingumo širdimi priimti tai, ką siūlo gyvenimas. Net
jeigu tai ir nėra Kanų palmės šakelės vertas vaidmuo.
Man labai nepatiko būti jaunai, kadangi tas laikas asocijuojasi
su amžinais patarimais ir patarimukais. Užaugau, nuolatos klausy­
dama kalbėjimo. Suaugę nuolatos tauškė ir dėstė, kaip reikia ir kaip
nereikia gyventi, kokiai reikia ir kokiai nereikia būti, ką gyvenime
veikti ir ko neveikti, kokie berniukai yra geri, o kokie neverti dė­
mesio, koks plaukų ilgis mergaitei yra deramas, o koks nederamas.
Jie pezėjo net apie tai, kaip reikia interpretuoti A. Škėmos „Baltą
drobulę“ ir kaip pjaustyti agurkus. Kokio ilgio kelnės atrodo rimtai,
o kokio —juokingai. Jie sudėliodavo kablelius ten, kur jiems atrodė,
kad turi būti. Suaugusieji visur ir nuolatos mane mokydavo, niekad
nepaklausdami mano nuomonės.
O jeigu kartais ir paklausdavo, tai tuoj pat, nė nesulaukę, kol
įkvėpsiu oro, paleisdavo savo tiradą, ilgiausią atsakymą į klausimą.
Juk aš pati vis tiek nežinau, neatsakysiu! Jie klausdavo ir taisydavo
mano atsakymus. Tad labai dėkoju tam žmogui, kuris išrado raštą ir
rašymą. Jėzau Marija, juk būčiau susprogusi nuo minčių!
Akademijoje taip pat kiekvieną dieną klausydavome nesibai­
giančių, tačiau visai neaktualių (bent jau man) gyvenimo patarimų.

126
 VYVENIM AS

Nuolat kartodavo, kad aktorių ir taip jau yra per daug, tad mūsų
niekam nereikia, kad mes esame neišsilavinę ir menkai ką tenutuo­
kiame apie gyvenimą, esame tokie nebrendylos, jog F. Dostojevskio
tikrai nesuprasime, bet tuoj pat liepdavo jį vaidinti, nuolatos nuro­
dydavo, su kokiais režisieriais verta dirbti, o su kokiais - ne, kokių
darbų imtis, o kokie darbai užtrauks amžiną gėdą. Televizija —siau­
bas! Reikėtų visomis išgalėmis vengti televizijos ir neparsiduoti šū-
diniems projektams vien dėl pinigų. Nes pinigai yra nuodėmė, jie
tik sutepa žmogų. Tikram menininkui badas —tikrai ne problema.
Pradėjusi dirbti, savo darbo aplinkoje taip pat girdėjau nesibai­
giančius, tačiau visai nereikalingus suaugusiųjų patarimus. Kai man
reikėdavo patarimo, aš galėdavau prieiti ir paprašyti jo. Tačiau jie ir
be prašymų liedavosi per kraštus, nuplikydami mano ausis. Turbūt
neprisimenu nė vieno pokalbio su suaugusiu žmogumi, kurio metu
jis būtų nedalijęs patarimų.
Dabar, bėgant metams, man daug lengviau. Aš net laisviau kvė­
puoju! Jau nuvyliau nemenką būrį žmonių, kurie investavo į mane
savo patarimus ir lūkesčius. Pasielgiau atvirkščiai, negu jie sakė, nes
siekiau gyvenimo patirties, autentiško gyvenimo kelio. Aš privalė­
jau atrasti tai, kas man rūpi, kas mane jaudina ir įkvepia. Galiau­
siai, turėjau suprasti, ką noriu veikti. Jų svajonės niekada nebuvo
mano svajonės. Kai kuriose srityse aš troškau gerokai mažiau, negu
man patarinėję žmonės, o kai kuriose - gerokai daugiau. Jie dalijo
savo nesibaigiančius patarimus tam, kad aš įgyvendinčiau JŲ, bet
ne SAVO svajones!
Deja, toks yra gyvenimas. Mums visiems lemta nueiti savo uni­
kalų gyvenimo kelią. Pasaulį mes pažįstame tik per savo pačių

127
 BEATA TIŠKEVIČ

patirtį. Esame labai riboti ir įrėminti savo patirty. Ką aš galiu jums

patarti? Tik išdėstyti bendražmogiškas tiesas —drąsiai ženkite į
priekį, atsisveikinkite su tais, kurie stabdo ir purvina, spalvinkite
savo gyvenimą kūryba ir meile. Manau, kad šis sakinys gana uni­
versalus, bet net ir jį kiekvienas žmogus supras skirtingai.
Dažniausiai patarimais mums ausis apkarsto tie, kurie kaip įma­
nydami vengia paanalizuoti savo pačių gyvenimą. O jame, kaip
visada, tikrai yra ką nuveikti. Žmogaus tobulėjimui ribų nėra. Kie­
kvienas žmogus yra suvaržytas kokių nors baimių, turi tam tikrų
kompleksų, nuostatų, kurias vertėtų pakeisti. O tai —didelis ir sun­
kus darbas, juk daug lengviau kitus to mokyti, negu pačiam įgyven­
dinti. Teorija yra daug lengvesnė nei praktika.
Bet gal taip žmogui nutinka, kai jis tampa vyresnis? Gal ir man
taip nutiks? Tada pradėsiu rašyti didžiąsias patarimų „Kaip jums
gyventi“ knygas. Ir jeigu jūs paimsite jas į rankas, tai jau bus jūsų
bėda. Aš juk jūsų neverčiau!

Grįžusi po serialo filmavimų į Lietuvą, intensyviai ėmiau ruoštis

baigiamiesiems spektakliams ir E. Nekrošiaus spektaklio „Dieviš­
koji komedija“ premjerai. Tas gyvenimo etapas buvo labai nelen­
gvas, tačiau smagus.
Pamenu, likus savaitei iki baigiamųjų egzaminų akademijoje, su­
galvojau viską mesti. Man nusibodo, aš išsigandau. Pagalvojau, kad

128
 VYVENIM AS

esu visiškai nepasiruošusi, kad nieko nenoriu. Galiausiai kursiokai

mane perkalbėjo ir egzaminai praėjo puikiai. Baigiau aukščiausiu
įvertinimu.
Po akademijos baigimo prasidėjo svaiginantis laikotarpis —pir­
mosios gastrolės su teatru, vėliau su kursu važinėjome po teatro fes­
tivalius su savo spektakliais. Daug aplankytų šalių, svaigių vakarė­
lių, žavių vaikinų, meno, įkvėpimo ir jaunystės. Tą vasarą reikėjo
apsispręsti, ar stoti į vaidybos magistrantūrą, ar... ką?
Nieko. Tai buvo didelė nežinomybė. Dar studijuodama klai­
kiai bijojau šio momento. Įsivaizdavau, kad baigiu aktorystę, grįžtu
namo į Pašilaičius, pasidedu ant stalo diplomą, telefoną ir laukiu.
Laukiu skambučių, pasiūlymų, darbo!
Nežinojau, ką man veikti gyvenime. Aktorystė yra tokia profesi­
ja, kad turi laukti, kada tave pastebės ir pasirinks, bet jeigu niekur
nevaidinsi, tavęs niekas nei pastebės, nei pasirinks. Nors toliau stu­
dijuoti iš tiesų nebenorėjau, bet pasidaviau tai savo baimei ir įstojau
į magistrantūrą. Rudenį mūsų visų laukė premjera Maskvoje.
Mano svajonė pradėjo pildytis —pagaliau visi sušikti Ru intelek­
tualai draugai išgirs mano Frančeskos monologą. Nekantriai lau­
kiau to laiko.
Premjera Maskvoje praėjo puikiai. Netgi Ru atėjo pasižiūrėti
spektaklio ir po jo užkulisiuose manęs laukė su gėlėmis. Aš buvau
be galo laiminga, kadangi jaučiau, jog pagaliau kažkuo jam prily­
gau, kažką nuveikiau gyvenime.
Jau nebebuvau ta naivi mergaitė, su kuria jis ant stogo gėrė deg­
tinę ir kuri buvo aplankiusi tik Baltarusiją bei Rusiją. Dabar aš
jau buvau nusifilmavusi keliuose filmuose, pabuvojusi Slovakijoje,

129
 BEATA TIŠKEVIČ

Belgijoje, Italijoje bei Rumunijoje ir ką tik suvaidinusi viename ge­

riausių Maskvos teatrų.
Kai išėjome į lauką, jis užsikėlė mane ant pečių ir nusinešė į
naktinę Maskvą. Nuėjome pavalgyti, pasikalbėti ir tiesiog pabūti
kartu. Jis tiesiog švytėjo iš laimės, labai manimi didžiavosi. Ir šįkart
aš labai tvirtai pajutau, kad nuo šiol tarp mūsų viskas bus gerai. Ga­
liausiai mes nukūrėme į teatralų restoraną „Mayak“, kuriame šventė
mano kurso draugai, ir įsisukome į linksmybių sūkurį. Kursiokai
džiaugėsi mano laime ir plojo mums su Ru. Draugė Julė taip pat
lengviau atsikvėpė, nes ir ji patikėjo, kad šįkart viskas bus gerai.
Rufatas atrodė itin ryžtingas ir surimtėjęs.
Pasirodo, Ru į šią premjerą atskrido specialiai iš Azerbaidžano.
Kadangi kur apsistoti neturėjo, apsigyveno mano viešbučio kamba­
ry. Kasdien kartu kėlėmės, aš jam ir vėl vogdavau viešbučio pusry­
čius, vaikščiojome po Maskvą, vakare suvaidindavau ir vėl būdavau
su juo.
Mes ėmėme planuoti gyvenimą kartu. Po gastrolių Maskvoje
manęs laukė keli spektakliai Sankt Peterburge. Ru pažadėjo per tą
laiką susitvarkyti dokumentus, vizas ir netrukus po to atvykti pas
mane į Vilnių. Planavome išsinuomoti butą, nusipirkti mopsą ir lai­
mingai gyventi. Aš jau įsivaizdavau, kaip mes Vilniaus gatvėmis
vedžiojame mopsą, Ru filmuoja filmą, kuriame aš vaidinu, o į žur­
nalistų klausimus, kaip man pavyko į Lįetuvą atvilioti tokį genialų
režisierių, atsakau su šypsena.
Mes nuolatos laikėmės už rankų. Pasakojome vienas kitam, ką
teko patirti per šį laiką. Verkėme. Nors karjeros prasme man sekėsi
puikiai, be jo aš buvau labai nelaiminga. Jis irgi nebuvo laimingas

130
 VYVENIM AS

be manęs. Bandė man pasakoti apie savo vaiką, bet nuo tų kalbų
mane pykindavo, todėl stengdavausi nukreipti temą. Aš nesugebė­
jau susitaikyti su mintimi, kad jis turi sūnų. Tai buvo gyvas jo iš­
davystės įrodymas. To vaiko atsiradimas mano gyvenimą pavertė
nelaime, aš jo nekenčiau, todėl kalbų apie jo šeimą ir santykius su
Kada kaip įmanydama vengiau. Apsimesdavau, kad to nėra ir nie­
kada nebuvo.
Pasibaigus spektakliams Maskvoje, atėjo metas vykti į Sankt
Peterburgą. Ru palydėjo mane į traukinį, pabučiavo ir aš beveik
pravirkau, bet jis mane sustabdė ir tarė:
- Beata, nesigraudink. Viskas jau praeity. Netrukus pasimaty­
sime.
Galiausiai aš nurimau ir tariau:
- Gerai. Tuomet... iki greito?
—Iki greito! - nusijuokė ir toldamas pamojo man ranka.
Jo lagaminas dardėjo Maskvos asfalto plytelėmis ir sparčiai
tolo. Būdama Sankt Peterburge nuolatos su juo susirašinėjau, su­
siskambindavome. Visa savo esybe jaučiau, kad jis beprotiškai mane
myli, todėl nieko nebebijojau, skraidžiau kaip ant sparnų. Aš net
nepavargdavau! Spektakliuose vaidinau kupina įkvėpimo, meilės ir
džiaugsmo.
Galiausiai grįžome į Vilnių. Vieną naktį susapnavau Katią, Ru
vaiko motiną. Mes su ja turėjome pasidalyti kažkokį scenarijų. Ji
paprašė, kad paskolinčiau jai jį, tačiau aš atsakiau:
—Bet... man irgi jo reikia.
Tačiau Katia manęs nesiklausė. Išplėšė scenarijų man iš rankų ir
nueidama tarė:

131
 BEATA TIŠKEVIČ

- Man jo reikia labiau.

Sis sapnas mane taip sukrėtė, kad pabudau išpilta prakaito.
Žvilgtelėjau į laikrodį - septynios ryto. Pagalvojau apie Ru. Suma­
niau patikrinti savo feisbuką ir telefoną. Feisbuke manęs laukė jo
žinutė: „Aš taip nebegaliu. Aš tavęs nemyliu, man tavęs nereikia.
Aš myliu savo šeimą. Noriu atsiduoti tik jai. Duok man ramybę ir
nebetrukdyk.“
Į šią žinutę net atrašyti negalėjau, nes jis mane užblokavo. Vi­
sur - ir feisbuke, ir skaipe, ir visose įmanomose platformose, kur ga­
lėjau jį pasiekti. Jis netgi mano draugės Julės paprašė įtikinti mane
daugiau prie jo nelįsti.
Bet juk aš nelindau! Niekuomet neįkyrėjau. Tai jis vis atsirasda­
vo ir dingdavo. Susigūžiau į kamuoliuką ir pajutau didžiulę griūtį —
it mano krūtinėje ką tik būtų sugriuvęs didžiulis mūrinis namas, o
kiekviena krintanti plyta, skaudžiai atsitrenkusi į asfaltą, suskilusi
ir sudužusi. Viskas mano viduje subyrėjo. Aš ir vėl nebežinojau, kas
yra už šios akimirkos.
Išgirdau, kad tėtis ruošiasi kažkur važiuoti, tad šūktelėjau:
- Tėti, tu kur?
- Varau į autoservisą mašinos pasiimti.
- Aš aš... su tavim! Palauk manęs, aš greitai susiruošiu.
Pajutau, kad vienintelis žmogus, su kuriuo dabar noriu būti, yra
mano tėtis. Tik su juo šioje situacijoje galėjau jaustis saugi. Mano
bendraamžiams ši mano meilės istorija atrodė pernelyg kvaila ir su­
dėtinga. Jie pavargo į ją gilintis. Jiems pabodo mane guosti, o dau­
giau neturėjau kam pasipasakoti.
- Bet aš su troleibusu, - pasakė tėtis.

132
 VYVENIM AS

- Man tinka ir troleibusas! - pašokau iš lovos ir susiruošiau.

Troleibusu nuvažiavome į garažą, kur tėčio pažįstamas taisė jo
automobilį. Visą kelią tylėjau ir mandagiai šypsojausi. Viduje vis
dar ant grindinio krito mūrinio namo plytos ir vertė mane drebėti.
Aš vis tikrinau telefoną —gal jis pajuokavo? Gal persigalvojo? Gal
paaiškins, kodėl yra toks žiaurus? Deja...
Pasiėmę tėčio automobilį, važiavome namo. Stovint prie vieno
šviesoforo, aš sunkiai išlemenau:
- Tėti, man reikia su tavimi pasikalbėti...
Tėtis, akimirksniu suvokęs situacijos rimtumą, apsuko mašiną,
brėždamas kelyje puslankius, ir šūktelėjo:
- „Katpėdėlė“ tiks?
- Tiks!
Ir milžinišku greičiu nulėkė ten. Jis elgėsi kaip tie vairuotojai iš
filmų, kuriems ką tik į jų automobilį įlipęs keleivis paliepė:
- Sekite paskui jį!
Su tėčiu atsisėdome prie stalo kavinėje. Aš užsisakiau picą. Su­
valgiau ją. Užsisakiau ledų. Kaipmat sukimšau ir juos. Pyragas taip
pat akimirksniu dingo iš lėkštės. Kokakolą išsiurbiau vienu mauku.
Stabtelėjau ties kapucinu. Visą tą laiką mes tylėjome. Tėtis ramiai
sėdėjo ir laukė. Nekalbino, neklausė, netardė. Gėrė vandenį ir kar­
tais svajingai pažiūrėdavo pro langą.
- Tėti, Rufatas. Aš jį labai myliu. Bet aš negaliu su juo
būūūūūūū... - ir pradėjau nesavu balsu bliauti.
- Viskas gerai, dukrele, aš klausau tavęs, - nuramino tėtis.
- ...ti. Aš jums nieeeee... - bliaunu taip, kad sugebu kalbė­
ti tik skiemenimis, - ...ko taip ir nepasakooooo... jau. Aaaapie.

133
 BEATA TIŠKEVIČ

Maaaaskvą. O jis turi moooterį ir vaaaiką. Taaaaip, jis pasielgė

kaip suuuubinėėėė, bet, tėėėėti, aš jį myyyyyiiu. Jau praėėėėėjo
dveji meeetai. O ašššš...
Tėtis įdėmiai manęs klausėsi ir nepanikavo. Priešingai nei
mama. Ji jau būtų išplūdusi mane, Rufatą arba bent jau aptarna­
vimo kokybę. Ji galbūt irgi būtų pradėjusi žliumbti arba bandy­
tų visą kavinę apsaugoti nuo mano ašarų. Galbūt prašytų manęs
verkti tyliau ir subtiliau, bet tėtis niekada nebijojo mano ašarų. Jis
niekada nemanė, kad jos yra gėdingos. Atvirkščiai —gali būti, kad
jam ašaros buvo stipraus žmogaus požymis.
—...jį myyyyyiiu. Myliuuu taaip stipriai, kad nėėė dienos neee-
galiu jo pamiršti. Maaaan jo reeeeikia, —nutariau liautis. Laukiau
tėčio reakcijos.
—Beatočka, aš tave puikiai suprantu. Meilė... —svajingai žvilg­
telėjo pro langą ir kalbėjo toliau, —visi tokią meilę esame patyrę.
Klausyk, gal nori nuvažiuoti pasivaikščioti prie ežero?
Suskambo tėčio telefonas. Jam atsiliepus, išgirdau mamos bal­
są:
—Nu, kuda prapali? (Na, kur dingot?) —smalsiai klausė ji.
—Mes čia turim reikalų, —atsakė tėtis ir pamerkė man akį.
Išėję iš kavinės nuvažiavome prie ežero. Ten išsitraukiau pakelį
cigarečių ir ėmiau rūkyti vieną po kitos. Tėčiui niekada nepatiko,
kad rūkau, bet tikriausiai kai kuriais atvejais tai leistina. Jis manęs
neteisė ir nesmerkė. Papasakojo apie savo pirmąją meilę Mariną ir
kaip tąkart jam dužo širdis. Tėtis įtikinėjo mane, kad nors šian­
dien ir labai skauda, tai praeis. Visiems praeina. Po to pokalbio
man pasidarė lengviau. Nusprendžiau gyventi toliau.

134
 VYVENIM AS

Tačiau netrukus ėmiau skųstis pablogėjusia sveikata. Mane ėmė

pykinti nuo bet kokio maisto. Skrandį nuolatos graužė, kaupėsi du­
jos ir vykdavo visokie kitokie keisti procesai. Negalėjau valgyti nei
daržovių, nei ryžių, nei duonos. Nieko! Net vandenį skrandis keistai
priėmė. Tikėjausi, kad tai praeis, bet tokia organizmo reakcija tęsėsi
jau kurį laiką ir vis blogėjo. Rytais ėmiau valgyti avižų košę ir išgerti
šaukštelį linų sėmenų aliejaus, bet mano kančios vis tiek tęsėsi.
Užeidavau į prekybos centrą ir žvelgdama į maistą verkdavau —
man nuo visko būdavo bloga.
Pradėjau vengti bendrauti su žmonėmis, nes jie visada valgydavo.
O aš juk ne tik valgyti, bet ir sėdėti šalia valgančių žmonių negalė­
jau! Niekada nežinojau, kada mano skrandis ims keistai gargaliuoti.
Galiausiai nutariau kreiptis į gydytoją. Teko ryti žarną. Iš pradžių
ją nuryti bandžiau poliklinikoje, bet dėl savo ypatingo jautrumo
viskam, kas nėra malonu, įkištą žarną išsitraukiau rankomis pati ir
dar įspyriau šalia stovinčiai seselei. Kai po trečio bandymo man vis
tiek nepavyko susivaldyti, gydytoja priėjo prie manęs ir tarė:
—Sis prietaisas kainuoja milijoną litų. Jeigu jūs jį sulaužysite,
jums reikės atlyginti žalą. Ar mokėsite milijoną?
-Ne.
—Tad ar bandysite nuryti žarną, nesulaužydama prietaiso?
—Ne, ačiū, —atsistojau ir išėjau iš tos katorgos.
Nuėjau į privačią kliniką, kurioje šį tyrimą galėjo atlikti su nar­
koze. Tyrimas praėjo akimirksniu. Laukiau rezultatų kaip vasaros.
Buvau pasiruošusi bet kokiai diagnozei —nebijojau nei opos, net
vėžio. Juk bet kokia diagnozė būtų palengvinusi mano situaciją, nes
būčiau supratusi, kas su manimi vyksta. Deja.

135
 BEATA TIŠKEVIČ

Kabinete manęs laukusi gydytoja tiesiog skėstelėjo rankomis ir

tarė:
- Jūs esate absoliučiai sveika.
- Bet aš juk šūdinai jaučiuosi! —pasipiktinusi atsakiau jai.
- Galiu jums išrašyti nebent raminamųjų, kad taip šūdinai ne-
sijaustumėt.
Eidama iš klinikos apsižliumbiau. Aš negalėjau valgyti ir ben­
drauti su žmonėmis, nes mano skrandis paskelbė ilgai trunkantį
streiką, o gydytoja man sako, jog esu absoliučiai sveika. Ką man
daryti?
Stengiausi valgyti kuo sveikiau ir gerti daug vandens, bet mano
būsena ne tik negerėjo, bet vis blogėjo. Dažniausiai vaikščiodavau
susisukusi, susigriebusi už skrandžio, tyli, bandydavau jį suvaldyti,
bet jis buvo nesuvaldomas! Žmonės, kenčiantys dėl kokios nors juos
kamuojančios sveikatos problemos, mane supras - ilgainiui tu pra­
dedi regzti dialogą ne su kitais žmonėmis ir ne su pasauliu, o tik su
savo liga. Taigi galiausiai pradėjau bendrauti tik su savo sveikatos
būkle. Tiesa, scenoje jausdavausi visiškai sveika, bet vos tik baig­
davosi repeticija ar spektaklis, grįždavau į realybę ir skrandis vėl
pradėdavo maištauti.
Kartą, kai per vieną repeticiją susisukusi sėdėjau ir netekusi vil­
ties vis bandžiau išlaikyti dėmesį, prie manęs priėjo kursiokas ir
į ausį pašnibždėjo, kad rado butą nuomai —galbūt norėčiau prie
jo prisijungti. Prisiminiau, kad kadaise su juo pasvajodavome, kaip
būtų šaunu išsikelti iš tėvų namų ir gyventi atskirai, bet nežinoda­
vom, iš kur gauti pinigų. Kai užsidirbau pinigų filmuodamasi tame
rusų seriale, kelias savaites intensyviai ieškojau buto, bet paieškos

136
 VYVENIM AS

buvo bevaisės, tad galiausiai nuleidau rankas. Tačiau šiandien kur­

siokas priminė mano norą!
Deja, pinigų jau nebeturėjau, o iš tų honorarų, kuriuos gaudavo­
me suvaidinę spektaklyje, tikrai nepavyktų išgyventi. Išties, susiklos­
tė liūdna situacija: baigiau bakalaurą, jau kaip ir esu suaugusi, bet vis
dar gyvenu su tėvais Pašilaičiuose, nes neturiu pinigų būsto nuomai.
Vis dėlto kažkodėl sutikau nueiti apžiūrėti to būsto. Aš dažnai
mėgstu paspoksoti į man per brangius įsigyti drabužius ar daiktus.
Mėgstu patikrinti lėktuvo bilietų kainas į tuos kraštus, į kuriuos
nuvykti finansiškai dar tikrai neturiu galimybių, bet juk pažiūrėti
nekainuoja! Taip ir šįkart. Pakeliui bandžiau paaiškinti kursiokui,
kad visai neturiu pinigų, o jis buvo toks užsidegęs, kad vis pertrauk­
davo mane: „Turėsi!“ Ir taip žygiavome toliau. Butas buvo pačiame
Gedimino prospekte!
Tik toks labai jau... įdomus. Su bendra virtuve, tualetu ir vonios
kambariu. Tose patalpose buvo gana nešvaru, tačiau pats butas tu­
rėjo savotiško žavesio. Apsilaupiusios sienos, medinės grindys, ne­
veikiantis židinys ir balkonas, iš kurio gali klykauti nakties raudas
Žemaitės paminklui. Po mūsų apžiūrėti buto atėjo dar du žmonės.
Apžiūrinėdami jie šūktelėjo: „Jeigu jie neims, mes imam!“ Mums su
kursioku užvirė kraujas, ir jis man sako: „Beata, tiek to, imam!“ Ir
mes išsinuomojome tą butą.
Pinigų turėjau tik pirmam mėnesiui. Pamenu, visai prieš Kalė­
das sėdime su kursioku ant sofos to buto svetainėje, kurioje klai­
kiai šalta, atsikemšame šampano butelį, jis šypsosi, džiūgauja, o aš
galvoju: „Kaip man reikės už visa tai susimokėti...“ Bet kažkodėl
neatsitraukiau.

137
 BEATA TIŠKEVIČ

Mama, sužinojusi, kad išsikraustau, puolė įnirtingai verkti. Turbūt

puikiai žinote, kad kai kurios mamos niekaip negali paleisti savo vai­
kų. Galiausiai ramiai paklausiau jos:
- Mama, nejaugi tu įsivaizdavai, kad visą gyvenimą gyvensiu su
jumis?
- Na, ne... - pamąsčiusi atsakė mama.
- O tada iki kokio amžiaus, manei, gyvensiu?
Mama ilgai mąstė ir atsakė:
- Ai, tiek to! Tiesiog man labai gaila!
Ir aš išsikrausčiau. Pinigų turėjau tik ryžiams ir grikiams. Nueiti
į kavinę mums su kursioku buvo didelė prabanga, kurią galėjome sau
leisti tik kartą per mėnesį, o gal net dar rečiau. Bet kaip mes tuomet
valgydavome! Kiekvieną kąsnį užsimerkę lėtai vilgydavome burnoje.
Viską susipjaustydavau mažais gabaliukais, nes tie patiekalai iš lėkštės
dingdavo akimirksniu, todėl stengiausi kuo ilgiau pratęsti tą malonu­
mą.
Po truputį pradėjau ieškoti darbo. Nors mokiausi pirmame magis-
trantūros kurse, kur turėtų būti daugiau laisvės ir galimybių savaran­
kiškumui plėtoti, manau, kad įvyko atvirkščiai - dėstytoja mus dar
labiau spustelėjo. Man tai buvo nepakeliama, nes aš troškau po tru­
putį kurti savo gyvenimą, prisiimti atsakomybę ir už savo finansinę
padėtį, ir už sveikatos būklę, ir už savo svajones, tačiau tai nesutapo su
mūsų grupės kryptimi ir tikslais. Mano individualizmas kitus žeidė ir
jiems trukdė, o aš to atsisakyti nenorėjau. Taigi susidarė trintis.
Vis dėlto darbą aš radau! Tik, deja, tokį, kokio visai netroškau, ta­
čiau mano padėtis ir noras būti savarankiškai buvo stipresnis už viską.
Įsidarbinau padavėja.

138
 VYVENIM AS

Buvo labai keista grįžti ten, iš kur, maniau, pabėgau visiems

laikams. Vėl tie geriantys ir valgantys atsipalaidavę žmonės. O tu
tik lakstai, pilstai alų, nešioji keptą duoną, bulvytes... Norėtume
atsiskaityti. Kortele ar grynaisiais? Grynaisiais. Štai jūsų sąskaita.
Ačiū. Prašom. Leki prie kito staliuko. Bėgi laiptais į virtuvę. Du
kepsniai. Iš virtuvės tave pasiveja keiksmažodžių tirada - virėjos
nekenčia gaminti kepsnių. Ko jie dar užsimanys!!! Baubia stambi
virėjos kepuraite pasipuošusi moteriškė. Bėgi atgalios. Nors ką tik
tiesiog visa savimi sugėrei ilgiausią keiksmų laviną, išvydusi lan­
kytojus, šypsaisi. Jau maudžia kojas, bet tu šypsaisi ir skrajoji kaip
pūkelis. Užsukę į barą pažįstami išspaudžia nejaukias šypsenas ir
klausia: „Beata, o tu... čia dirbi? Kodėl? O kaip spektakliai? Akto­
rystė?“ Tuomet, liūdnai nusišypsoję, paprašo: „Tuomet man vieną
alaus ir keptos duonos.“ Nueidama nuo jų girdi, kaip jie šnibždasi:
„Matai, nieko jai neišėjo...“ Man ir pačiai buvo labai keista po visų
skrydžių į Maskvą ir gastrolių garsiausiuose pasaulio teatruose su
E. Nekrošiaus spektakliais grįžti į barą. Juk kai ką nors pasieki savo
profesijoje, kažkodėl įsitikini, kad daugiau nieko blogo tau neatsi­
tiks. Tu esi saugus. Nepulsi žemiau užsitarnauto „lygio“, bet tokia
patirtis labai greitai nuleidžia tave žemėn. Tai tarsi vaistas nuo pui­
kybės. Tad sukausi bare ir kartojau sau: „Tokia yra savarankiškumo
kaina.“ Tokia ji.
Kai penktą ryto vilkausi namo saujoje tvirtai spausdama uždirb­
tus arbatpinigius, žmonės vis dar linksminosi bariukuose. Uždirbau
gal... 30 litų! Tuo metu man tai buvo dideli pinigai.
Kitą dieną darbe sekėsi dar geriau. Žmonėms aš patikau. Nors
netyčia vieną moterį apipyliau alumi, o kažkieno keptą duoną

139
 BEATA TIŠKEVIČ

išbėriau ant stalo, jie visai ant manęs nepyko. Tačiau iš tiesų toks
darbas man nepatinka —tu lyg ir esi tarp žmonių, bet nesi su jais.
Nuolatos sukiesi tarp staliukų ir virtuvės. Su žmonėmis dažniausiai
kalbi tik apie alų arba duoną. Jaučiausi labai vieniša, pavargusi ir
smirdinti alumi, bulvėmis, aliejumi bei prakaitu.
Trečią dieną irgi reikėjo dirbti, tačiau akademijoje vyko repeti­
cija, iš kurios dėstytoja manęs neišleido. Taigi, darbo netekau. Vėl
teko spręsti, kaip gyventi. Turimi pinigai seko, o gyvenant vienai
reikėjo ne tik nuomą bei komunalinius mokesčius susimokėti, bet
ir nusipirkti įklotų, lęšių, kremų, muilo ir kitų dalykų. O ir valgy­
ti reikėjo! Na, visa tai man buvo sudėtingas galvosūkis. Su ilgesiu
prisimindavau Maskvos laikus - kai man ir butas buvo išnuomotas,
ir pinigų uždirbdavau tiek, kad galėjau nesukti galvos dėl norimo
įsigyti kremo kainos. O dabar ir vėl atsidūriau realybėje.
Repeticijos akademijoje mane erzino —su šiais žmonėmis leidau
jau penktus metus. Man labai patiko kursiokai, su jais buvo saugu
ir gera, bet mano širdis spurdėjo „Queen“ dainos I want to break
free ritmu. Norėjau ištrūkti iš tos saugios aplinkos ir bent pabandyti
pagyventi savarankiškai!
Čia panašiai kaip su mokymusi važiuoti dviračiu: iš pradžių su­
augęs žmogus tave laiko, tu važiuoji ir nebijai, mini laimingas, tau
smagu, kol vieną akimirką sumąstai atsisukti ir pamatai, kad jau
gerą kelio atkarpą mynei vienas —oho!., ir nuvirsti.
Aš troškau, kad mano dviratį paleistų. Maniau, kad turiu teisę
nukristi, klysti ir vėl bandyti. Galiausiai nebeturėjau tokių didelių
ambicijų aktorystėje. Buvau nuo visko pavargusi. Man labai patiko
vaidinti pas E. Nekrošių, kadangi jis yra labai įdomus žmogus, o

140
 VYVENIM AS

jo spektakliai - visiškai atskira planeta, į kurią buvo gera nuskristi.

Bet visą save apriboti, apibrėžti vien žodžiu „aktorė“? Ne, tai buvo
ne man.
Aš mėgdavau stebėti aktorius, ypač vyresnius. Dauguma jų buvo
nelaimingi, išsekę ir labai trapūs. Kaip vaikai susiraukšlėjusiame
dideliame kūne. Jie vis dar visko bijojo, jaudinosi ir nepasitikėjo
savimi. Tuo metu nepažinojau nė vieno aktoriaus, kurio asmeni­
nis gyvenimas būtų pavykęs. Ir tai mane gąsdino. Aš siekiau ne
tik įgyti profesiją, bet troškau GYVENTI. Nenorėjau dėl profesijos
paaukoti gyvenimo. O visi aktoriai, tarsi užsukti, kiekviename in­
terviu arba per privačius pokalbius didžiuodamiesi kartojo, kaip dėl
aktorystės paaukojo viską. O ne, tai tikrai ne man.

Gyventi tame Gedimino prospekte esančiame bute buvo įdomu.

Galėjome iš repeticijų pėsčiomis grįžti į namus, o ne valandą dardėti
septintu troleibusu į Pašilaičius. Tos ilgos kelionės mane labai išvar­
gindavo. Dabar jaučiausi gerokai laisvesnė, ramesnė. Namuose buvo
ganėtinai ramu, tik kambariokas brazdindavo gitara arba pasako­
davo apie kūrybą. Dažniausiai valgydavau ryžius. Ir jau po mėnesio
mano skrandžio problemos išsisprendė! Pagalvojau, kad dėl ryžių.
Bet tikriausiai ne dėl jų. Gyvendama Pašilaičiuose, pas tėvus,
nuolatos erzindavausi ir siųsdavau. Mes buvome tarsi dvi skirtin­
gos planetos, bandančios sutilpti viename bute. Mane erzindavo

141
 BEATA TIŠKEVIČ

kiekvienas jų judesys, tonas, pokalbių temos, šaldytuvo turinys,

durų trankymas, ėjimo miegoti ir kėlimosi laikas.
Mano manymu, artimieji vieni su kitais turi gražiai, supratingai
bendrauti. Jeigu susipyksti su namiškiais, man atrodo svarbu apie
tai kalbėtis, papasakoti apie savo jausmus, o ne rėkti ir keikti asme­
nį, ant kurio supykote, jokiais būdais negalima jo žeminti. Manau,
kad pykdamiesi žmonės turi būti labai atsargūs ir kruopštūs kaip
juvelyrai, nes nerangus konfliktas santykiuose gali atverti didžiulę
prarają. Man sunkiai sekasi bendrauti su tais žmonėmis, kuriems
įpykus iš burnos, kaip iš gausybės rago, pasipila baisiausių žodžių ir
pažeminimų lavina, o vėliau jie sako: „Oi, pats neatsimenu, ką čia
prišnekėjau.“ O aš juk viską atsimenu!
Namai turi būti kupini meilės, supratingumo ir šilumos. Kar­
tais gali trūkti ir maisto, tačiau žmogiškos šilumos ir palaikymo -
niekada. Su kursioku panašiai ir gyvenome. Dalydavomės maistu,
jausmais, patirtimis. Kartais atitoldavome, užsidarydavome savo
kambariuose ir būdavome patys sau. Mes gerbėme vienas kito tylą.
Toks buvimas mane gydė.
O mano tėvų namuose durys varstomos plačiai ir niekada ne-
sibeldžiant. Į kambarį įeinama skubiais, trankiais ir gremėzdiškais
žingsniais. Mane tokie dalykai skaudindavo, ypač tada, kai ką nors
kurdavau, mokydavausi vaidmens tekstą ar tiesiog sėdėdavau tyloje.
Mama niekuomet to nesuprato ir šaukdavo: „Dar to betrūko, kad
savo namuose pradėčiau belstis į duris!“ Galiausiai aš užaugau, ir
atėjo metas kurti savo gyvenimą.
Vieną dieną, naujuose namuose šluodama grindis, sulaukiau
skambučio iš aktorių atrankos agentūros. „Sveika, Beata! - džiugiai

142
 VYVENIM AS

su manimi pasisveikino moters balsas. - Norėjau tavęs paklausti...

ar kada nors įsivaizdavai save vedant laidą?“ Aš pradėjau juoktis
balsu. Paleidau iš rankų šluotą, atsisėdau ant sofos ir juokiausi tiek,
kiek tik leido plaučiai.
- Aš? Laidos vedėja? Cha cha cha cha!
Moteris irgi juokėsi.
- Taigi, gal pabandom? - paragino ji.
Į atranką nuėjau. Joje pasirodžiau išskirtinai prastai - man buvo
labai sunku vienu metu rankose laikyti ir mikrofoną, ir popieriaus
lapą su tekstu, skaityti, kas jame parašyta, GARSIAI SKAITYTI,
žiūrėti į kamerą ir stengtis nesikūprinti. O Viešpatie! Misija neįma­
noma. Dėl to jau labai greitai tą lapą išmečiau ir pasakiau tai, kas
užėjo ant liežuvio.
Tokiu būdu aš tapau laidos „Auksinis balsas“ vedėja. Šioje laidoje
dalyvavo žinomi Lietuvos dainų atlikėjai, kurie kiekvieną šeštadienį
turėjo atlikti dainas pagal tos savaitės muzikinį žanrą. Jie rungėsi
dėl to Auksinio balso statuso.
Savo pirmąjį filmavimą prisimenu su siaubu. Įtariau, kad bus
sunku, bet kad šitaip... niekada nebūčiau pagalvojusi! Mane apren­
gė gal dviejų metrų pločio sijonu, per kurį žmonės negalėjo prieiti
prie manęs, o man taip reikėjo jų palaikymo, bet... jo nebuvo!
Aš atėjau iš juodos, jaukios teatro erdvės, kurioje su kursiokais
jautėmės tarsi broliai ir sesės. Į išorinį pasaulį daugiau nelabai ir lįs-
davome. Dėstytojai mums buvo kaip mamos ir tėčiai. Viskas labai
uždara ir sava, tad didžioji „LRT“ studija man pasirodė labai baisi.
Tiek daug šviesų! Prožektorių! Žmonių! Dalykų, kurių nežino­
jau. Man svaigo galva. Aš klaikiai bijojau. Per pirmąją laidą beveik

143
 BEATA TIŠKEVIČ

nekalbėjau, nes iš jaudulio nesugebėjau suregzti nė sakinio. Ačiū

Dievui, kad mano partneris Andrius Rožickas - labai profesionalus,
protingas ir ramus žmogus. Jis puikiai suvaldė situaciją ir po laidos
dar sugebėjo mane paguosti.
Atsimenu, kad man plyšo galva. Nuolatos klausiau savęs: „O Die­
ve, kodėl aš čia lindau?“ Laidos metu komisijos narės sugalvojo pa­
kritikuoti ne tik laidoje dalyvaujančius atlikėjus, bet ir mane. Viena
pasakė, kad aš esu švepla, o kita, kad „jeigu mergaitei Dievas proto
į galvą neįdėjo, tai jo ir nėra. Būtų įdėjęs - būtų ir proto.“ Po jų ko­
mentarų visa studija plyšo juokais.
Mano akimis, tai buvo makabriška. Nė vienas iš tų žmonių ma­
nęs nepažinojo, bet vis tiek aptarinėjo. Jiems nerūpėjo, kad sėdžiu
čia, visai šalia jų. Nes kvailoms mergaitėms juk neskauda! Pati kal­
ta, kad durna. Pirmą kartą gyvenime suvokiau, kokie žiaurūs gali
būti žmonės.
Po truputį pradėjau suvokti, kas yra televizija. O televizija yra
kosminis greitis - nespėjai įsiterpti, atsakyti, užginčyti, pasijuokti iš
kito —jau visi juokiasi iš tavęs ir palieka tave kažkur užnugary. Tu
nebespėjai. Televizija yra tarsi platus greitkelis, kuriuo nuolat milži­
nišku greičiu važiuoja mašinos, o tu niekaip nerandi tos tinkamos
akimirkos pereiti gatvę.
Po laidos sėdėjau su laidos vedėju A. Rožicku ir kažką jam vapė­
jau. Nelabai galėjau kalbėti, nes buvau labai išsigandusi. Aš pama­
čiau tai, apie ką neturėjau jokios nuovokos. Man buvo labai baisu.
Andrius švelniai nusišypsojo ir tarė:
—Sveika atvykusi į televiziją.
Parsliūkinusi namo, paskambinau savo kursiokei Jurgitai, kuri
turėjo didelę laidų vedėjos patirtį ir visuomet mane palaikė:

144
 VYVENIM AS

-Jurga...
- Na, labas, kaip ten? Fainai? Kaip viskas praėjo? —nekantrau­
dama klausinėjo.
- Jurga, buvo labai baisu, - ir papasakojau jai apie šveplumą,
apie tai, kad aš esu kvaila, apie šviesas, apie tą didelę suknelę...
Jurga atrodė nustebusi:
- Kaip keista... Man kaip tik buvo atvirkščiai, pirmųjų laidų
filmavimo metu mane visi palaikė. Beata, ar tikrai viskas taip
buvo? - akimirką sudvejojau, bet man iki šiol atrodo, kad viskas
buvo būtent taip, kaip papasakojau.
Galbūt man viskas būna kitaip nei daugumai žmonių. Mano
pradžios visada būna klaikios, o vėliau aš kažkaip įsisiūbuoju. Ta­
čiau tą vakarą to dar nežinojau. Kitą dieną vėl vyko filmavimas.
Prieš laidą mane visa filmavimo komanda drąsino ir ragino, kad
šįkart jau nebebus taip blogai, bet, deja, buvo!
Aš vis dar, stovėdama scenoje, nesugebėjau pralementi nė žo­
džio. Buvau per jautri tai aplinkai. Be to, nežinojau, kokiu balsu
kalbėti, - ar taip, kaip girdėjau kalbant kitas laidų vedėjas, ar taip,
kaip noriu kalbėti? Bet aš nežinojau, kaip noriu kalbėti! Apskritai
nežinojau, kas esu.
Nenorėjau kartoti klišinių frazių ir klišinių šypsenų. Mane tai
erzino. Norėjau įnešti į televiziją nuoširdumo, gyvybės, klaidų. No­
rėjau į pramogines televizijos laidas sugrąžinti ŽMOGŲ. Paprastą
žmogų, kuris yra toks pat, kaip tie, kurie sėdi už ekranų.
Aš visiškai nenorėjau būti jauna, gražia, dirbtinai besišypsan­
čia dama. Niekada savęs su tokia netapatinau, o atsidūrusi televi­
zijoje dar aiškiau suvokiau, kad toks vaidmuo tikrai ne man. Aš

145
 BEATA TIŠKEVIČ

nenorėjau būti tik gražus objektas. Aš juk žmogus! Bet man buvo
nelengva.
Nelengva buvo visiems. Manęs nepriėmė nei žiūrovai, nei žmonės,
dirbantys „LRT“, laidoms pasiekus eterį, sulaukiau problemų ir aka­
demijoje.
Vieną dieną dėstytoja kaip reikiant įsiutusi prie visų kursiokų pa­
sakė:
- Tu turi iš ten išeiti. Ką ten apskritai darai? Tavo vietoje turi sto­
vėti kitas žmogus, solidus pranešėjas. Tokiu būdu tu visą savo karjerą
susigadinsi, tavęs niekas niekur nebekvies!
Aš išsigandau, kadangi ji tikrai buvo teisi. Pažįstami žmonės su­
stabdydavo mane gatvėje ir sakydavo:
- Mačiau tave per teliką... Siaubas, ką tu ten veiki? - nusijuokdavo
ir nueidavo.
Tarp manęs ir kursiokų ėmė tvyroti įtampa. Naktimis skaitydavau
komentarus apie save internete. Visi žmonės galvojo, kad esu išskirti­
nai kvaila mergina. Kai kurie diagnozavo man ir protinį atsilikimą.
Vieninteliai tuo metu mane palaikę žmonės buvo mano tėvai. Aš
mielu noru grįždavau pas juos į Pašilaičius, perkratydavau jų šaldytu­
vo turinį, kuris man anksčiau taip nepatiko, ir valgydavau viską: dešrą
su ledais, bandeles su sūriu, gerdavau kavą, šlamšdavau saldainius.
O tada eidavau miegoti. Tas butas, iš kurio taip norėjau pabėgti, tuo
metu man buvo ramybės ir saugumo uostas. Mano tėvai negalvojo,
kad aš esu kvaila, ir manimi nenusivylė. Jiems atrodė atvirkščiai - kad
aš labai daug pasiekiau! Juk mane rodė per televiziją!
Šiaip ar taip, labai ilgai galvojau apie savo dėstytojos žodžius. Ga­
liausiai, kai vienąvakarą mano kambariokas grįžo iš baro ir papasakojo

146
 VYVENIM AS

man, kad viena pažįstama mergina pasidalijo savo įspūdžiais apie tai,
kaip siaubingai atrodau per televizorių, aš nusprendžiau išeiti.
Tą dieną turėjome filmuoti dar vieną laidą, bet, atėjusi gerokai
anksčiau, pasikviečiau režisierę, savo scenos partnerį ir pasakiau jiems:
- Nutariau išeiti.
Jie negalėjo patikėti:
- Ką čia kalbi?
Aš papasakojau, kad blogai jaučiuosi, kad man čia blogai sekasi
ir kad iš tikrųjų šiam projektui esu visai nereikalinga, tad geriausia,
ką galiu padaryti, tai negadinti tokio gero produkto ir pasitraukti.
Tačiau mano scenos partneris pasakė, kad jam esu labai reikalinga. O
aš maniau, kad tik trukdau! Režisierė taip pat pasakė, kad viskas man
gerai einasi, o įgavusi daugiau patirties pasirodysiu dar geriau. Ėmiau
dvejoti. Man šie žmonės patiko, aš norėjau jais tikėti, bet baiminausi
to, kas manęs lauks, kai grįšiu į akademiją ir pasakysiu, kad vis dėlto
likau. Tačiau jie man neleido išeiti, o Andrius pridūrė:
- Beata, jūs turbūt nelabai suprantate, kas yra televizija. Jeigu jau
įplauki, tai turi arba išplaukti, arba nuskęsti. Kitų variantų nėra.
Aš tik akis išpūčiau... O kaip reikia išplaukti?
Buvau kitoniška - tą supratau tik pradėjusi vesti laidą. Pasirodo,
mano kalbėjimo stilius, minčių reiškimas, balsas, judėjimas ir mąsty­
mas skyrėsi nuo „normalumo“ formato. Būtent todėl mane žmonės
smerkė ir atstūmė. Tačiau A. Rožickas ir filmavimo komanda palai­
kė...
Nors po kelerių metų sužinojau, kad dėl manęs jie irgi jautė didelį
spaudimą, juos nuolatos persekiojo klausimai:
- Iš kur jūs tą mergą ištraukėt? Kam ji jums?

147
 BEATA TIŠKEVIČ

Jų netgi prašė atsisakyti manęs. Esu labai jiems dėkinga už tai, kad
buvo tokie stiprūs ir nepalūžo.
Tačiau aš stipri nebuvau, tiesiog susidūriau su neišvengiamybe.
Taip, dabar turėjau pinigų sumokėti už butą, bet atsirado kitų dide­
lių problemų. Man atrodė, kad manęs visi nekenčia. Jaučiausi kaip
niekad vieniša. Ir dar labai kvaila, neverta dėmesio. Kai niekur nerei­
kėdavo eiti, dažniausiai gulėdavau savo mažoje lovelėje ir stebėdavau
kabantį šviestuvą. Galvodavau, ar jis mane atlaikytų, jeigu pabandy­
čiau ant jo pasikarti. Tokios mintys mane nuramindavo.
Žiniasklaida po truputį ėmė aprašinėti mano sukneles. Šį vakarą
ji pasirodė su liemenį pabrėžiančia suknele. Kitą kartą - su suknele,
kuri provokuojamai apnuogino nugarą. Trečią šeštadienį Beata Tiške-
vič sužaižaravo seksualiai raudona spalva. Tiesa, jie sekė ne tik mano
sukneles, bet ir klaidas, kūno svorį, galimus romanus. Aš užsisklen-
džiau.
Dar niekada nesijaučiau tokia stebima ir matoma. Dar niekada
taip stipriai nenorėjau pasislėpti, išnykti, nebūti. Aš vis smalsiau ste­
bėdavau tą palubėje kabantį šviestuvą ir visu garsu klausiausi „Joy
Division“. Manęs nebuvo įmanoma pasiekti, su manimi nebuvo įma­
noma kalbėtis. Aš labai išsigandau žmonių, gyvenimo, dėmesio ir ži-
niasklaidos.
Eidama į televiziją, į savo pirmąjį tokį rimtą darbą, kažkodėl ti­
kėjausi ten dirbančių profesionalų palaikymo, tačiau mane parėmu­
sius žmones galėjau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų! Visus juos
pamenu iki šiol ir, atsiradus bent menkiausiai progai, dėkoju jiems.
Nes tai, ką jie padarė, man buvo gyvybiškai svarbu. Visi kiti, suaugę,
subrendę, daug pasiekę, pasitikintys savimi, atrodo, mėgavosi mano

148
 VYVENIM AS

silpnumu. Jie aptarinėjo mano nevykėliškumą, kvailumą tiesiog gri­

mo kambariuose, tiesiai prie manęs! Aš jiems neegzistavau. Buvau tie­
siog permatoma kvailos merginos šmėkla.
Viena orkestro muzikantė priėjo prie mano scenos partnerio ir
man stovint šalia paklausė jo:
- O kaip šita mergaitė? Ar ji rimtai tokia kvaila?
Man buvo taip skaudu šitai girdėti, kad aš net nebesiklausiau, ką
atsakė Andrius. Bijojau, kad jis pasakys:
- Taip, ji visiška dūmė.
Tačiau jis buvo kitoks. Tai muzikantei nuėjus, Andrius pasisuko
į mane ir liūdnai nusišypsojo. Jis matė, per ką aš einu, ir buvo mano
Vergilijus. Jis manęs negelbėjo, o tiesiog buvo šalia. Jeigu ne jis, galbūt
rimtai būčiau pasikabinusi ant to šviestuvo. Andrius, nepažinodamas
manęs, tikėjo, kad esu pakankamai stipri, jog išplaukčiau. Iš kur tas
tikėjimas - aš nežinau.

Taip ir toliau blaškiausi kaip šmėkla per gyvenimą. Akademijoje

buvo nelengva, nes nuolat sulaukdavau priekaištų, kokiais apgailėti­
nais dalykais užsiimu televizijoje. Į televizijos filmavimus kiekvieną
kartą eidavau su siaubu. O likusį laiką gulėdavau lovoje stebėdama
šviestuvą.
Atėjo šv. Valentino diena. Ši diena man visuomet buvo svarbi. Ji
pabrėžia tai, ko tu neturi, ir galbūt niekada neturėsi. Jau kelis mė­
nesius nieko negirdėjau apie Ru. Neieškojau jo, tačiau nuolat apie

149
 BEATA TIŠKEVIČ

jį galvodavau. Per šv. Valentino dieną jau nuo pietų buvau laisva.
Pasižiūrėjau į laikrodį: 14.00. Nusprendžiau nuo 14.00 iki 14.30
paverkti, tuomet tarp 14.30 ir 15.00 vai. susitvardyti, palaukti, kol
praeis veido patinimas, ir lyg niekur nieko žygiuoti į repeticiją. Kaip
tik neseniai buvo pasirodęs labai gražus, bet skausmingas „Wood-
kid“ dainos I loveyou kilpas. Aš kasdien klausydavausi jos ir galvo­
davau apie Ru. Tą dieną, kai verkiau, apsiklojusi visais įmanomais
pledais (kad neišgirstų kambariokas), sugalvojau nusiųsti šią dainą
Ru. Nors visose įmanomose platformose jis buvo mane užblokavęs,
prisiminiau esant vieną kinomanų forumą, kur jis man vis dar buvo
pasiekiamas. Nusiunčiau tos dainos nuorodą ir parašiau: „Happy
Valentines day“. Įsirausiau į pledus ir raudojau visa širdimi.

Whatever I feelfor you

You only seem to care aboutyou
Is there any chanceyou could see me too?
'Cause I loveyou
Is there anything I could do
Just to get some attentionfrom you? .
In the waves I've lost every trace ofyou
Where areyou?* —ausyse vingiavo „Woodkid“ balsas, o aš krio­
kiau iš skausmo.

* Kad ir ką taujaučiuy
Tu susirūpinęs tik savimi.
Ar yra bentprošvaistė, kadpastebėsi ir mane?
Nes tave myliu.
Ko man griebtis,
Kad sulaukčiau bent trupučio dėmesio?
Bangosepamečiau visus tavopėdsakus.
Kur gi tu?

150
 VYVENIM AS

Taip mylėjau tą žmogų... Šiame gyvenimo etape jaučiausi vieni­

ša, niekam nereikalinga, visiškai sukniubusi, silpna, pažeidžiama.
Niekam manęs nereikėjo. O tas žmogus... Ru, mano meilė, šiuo
metu buvo kažkur Maskvoje. Ką jis veikė? Ką, Ru, tu veikei? Ar
tu galvodavai apie mane taip dažnai, kaip aš galvojau apie tave? Ar
tavo širdis taip pat suspurdėjo, išgirdus šią dainą? Ar netyčia bare
užgrojus „Radiohead“ melodijoms tu irgi pradėdavai nesuvaldomai
verkti? Ar tavo draugai žinojo apie mane? Ru, ar aš tau dar rūpėjau?
Ru, ar tu esi laimingas?
Aš taip norėjau bent ką nors apie jį sužinoti. Kokie laimingi buvo
tie, kurie kasdien galėjo būti su juo, kvėpuoti tuo pačiu oru, matyti,
kaip jis eina, valgo, rūko, dainuoja... Viską būčiau atidavusi, kad
bent sekundei galėčiau pabūti kiemsargiu, pro kurį jis praeina.
Vakare su kursioke Jule pasigaminome romantišką vakarienę,
gėrėme rožinį šampaną ir juokėmės iš to, kad šv. Valentino dieną
švenčiame kartu. Daugiau juoktis nebuvo iš ko. Julė tuo metu taip
pat išgyveno nelengvą savo gyvenimo etapą, todėl vienai kitą palai­
kyti mums buvo sunku - abi buvome sulūžusios. Tiesiog valgėm,
čepsėjom ir klausėmės romantiškos muzikos. Staiga pamačiau, kad
gavau atsakymą iš Ru.
Pradėjau spiegti. Julė, sužinojusi, kodėl spiegiu, irgi ėmė spiegti.
Atvėrusi tą laišką perskaičiau: „Tu visada man parašai tuomet, kai
aš apie tave galvoju. Love you, Beata Tiškevič.“ Ir viskas. Atrodė,
širdis iššoks iš krūtinės, smegenys ištirpo, liko tik vapalionės.
Vadinasi, jis mane myli! O tuomet atstūmė, kaip aš ir maniau,
ne dėl to, kad nemyli, o dėl savo šeimos. Tai visiškai suprantama.
Man rūpėjo tik viena, —kad jis mane myli. Į laišką neatrašiau.

151
 BEATA TIŠKEVIČ

2013 m. žiema Lietuvoje buvo labai tamsi ir šalta. Kambaryje

termometro stulpelis vargiai rodydavo daugiau nei 13 laipsnių šilu­
mos. Mane galėjo sušildyti tik muzika. Nebeturėjau jokių svajonių.
Atrodė, kad gyvenime padariau tiek klaidų, tiek kartų susimoviau
ir susipainiojau, kad antro šanso nebebus. Norėjau tiesiog numirti.
Tik mintys apie mirtį, visa ko pabaigą, mane ramino.
Vieną vakarą gavau žinutę iš vaikino, kuris norėjo, kad filmuo-
čiausi jo projekte. Tą vaikiną pažinojau iš anksčiau. Jis man visada
atrodė įdomus. Tuoj pat jam atrašiau ir susitariau susitikti. Jis ti­
kriausiai dar nežinojo, kokia iš tiesų aš esu kvaila ir nieko verta.
Turbūt dar buvo nematęs „Auksinio balso“ laidų.
Susitikę labai šauniai praleidome vakarą. Aš jam pasipasakojau,
ką dabar patiriu televizijoje, o jis mane tikino, kad žmonių nuo­
monė yra visiškai nesvarbi, nereikia į tai kreipti dėmesio. Ilgai jis
žiūrėjo man į akis ir galiausiai tarė:
- Beata, poooochui, pooochui, pooochui, —jis taip ilgai tai kartojo,
kad aš ėmiau ir patikėjau. Atsipalaidavau. Jo projektas mane labai
domino, bet filmuotis aš vis dėlto nenorėjau.
- Klausyk, aš nenoriu filmuotis tavo projekte, bet noriu su tavi­
mi bendrauti, - tariau jam. Man trūko žmogiškos šilumos, tiesiog
draugo, su kuriuo galėčiau nueiti į kiną, išgerti arbatos, pasikalbė­
ti apie ką nors, kas nesusiję su aktoryste, televizija arba tuo, kokia
kvaila nevykėlė esu.
Galiausiai jis sutiko būti mano draugu.

152
 VYVENIM AS

Žilvinas buvo nuostabus. Jis tamsiais žiemos vakarais atsliūkinda­

vo į mano šaltą tamsų kambarėlį ir mes klausydavome,Joy Division“,
kalbėdavome apie gyvenimą ir žmones. Jis irgi jautėsi vienišas, tačiau
kiek kitaip nei aš. Aš jaučiausi esanti kitų žmonių auka, o jis jautėsi
esąs jų stebėtojas. Į jų nuomonę ir komentarus jam buvo nusispjaut.
Su juo man buvo be galo gera ir saugu.
Jis buvo tarsi pats mieliausias katinas, kurį pažinojau tik aš. Mano
kursiokai ir draugai jo nematydavo, tik kambariokai. Bet ir pro juos
jis sugebėdavo prasliūkinti nepastebėtas. Mes miegodavome mažo­
je mano lovelėje kambaryje tvyrant 13 laipsnių šilumai. Šis žmogus
man buvo tikra dovana. Pagaliau galėjau į kažką atsiremti. Pagaliau
turėjau su kuo pasikalbėti. Jis manęs tiesiog klausėsi, nekišdamas
savo nuomonės. Jis manimi tikėjo. Ateidavo į mano spektaklius su
gėlėmis, džiaugėsi kiekviena mano sėkme. Pamažu jis įkito man šir­
din.
Netgi filmuotis „Auksiniame balse“ tapo lengviau. Kalbėdavau
vis daugiau. Kartą netgi pavyko atsikirsti A. Rožickui. Tuomet visa
salė ėmė juoktis, o Andrius man slapta pamerkė akį. Jis manimi labai
didžiavosi. Nors vis dar labai savimi nepasitikėjau ir jaučiausi lyg vėjo
perpučiama, kvėpuoti tapo truputį lengviau.
Su Žilvinu tapome labai artimi. Po gastrolių iškart lėkdavau namo
ir susitikdavau su juo. Iš gastrolių siųsdavau jam vaizdo medžiagą,
kurioje fiksuodavau visokius architektūrinius stebuklus. Aš kabinausi
į jį kaip į paskutinę galimybę išgyventi.
Nors dabar mano gyvenime buvo Žilvinas, aš negalėjau negalvoti
apie Ru, tačiau niekam to nesakiau. Maniau, kad Žilvinas padės man
atsiplėšti nuo praeities ir viską užmiršti. Buvau tvirtai tam pasiryžusi.

153
 BEATA TIŠKEVIČ

Žilvinas taip pat turėjo problemų - jis buvo priklausomas nuo

svaigalų. Ir alkoholio, ir narkotikų. Kažkas viduje jį be galo kan­
kino, tad jis visaip stengėsi nuo to pabėgti, atsiriboti. Labai dažnai
išsigandęs žvelgdavo man į akis ir kartodavo:
- Beata, tu manęs nepažįsti.
Aš taip ir nesužinojau, ką jis turėjo omeny. Buvau pasirengusi
Žilviną priimti tokį, koks jis yra, nes jis juk mane priėmė su visomis
mano silpnybėmis, nors dauguma artimųjų atstūmė ir net juokėsi
iš manęs.
Vieną ankstų rytą palydėjusi Žilviną, atsiguliau į lovą ir palai­
mingai šypsojausi. Taip, mes buvome netobuli, bet turėjome vienas
kitą. Mes atradome niekam kitam nesuprantamą ir neprieinamą
pasaulį, kuriame abu jautėmės labai gerai. Aš turėjau tiek nedaug -
tik kambarėlį apsilaupiusiomis sienomis ir viengulę lovą su išsišovu­
siomis spyruoklėmis, bet buvo taip gera turėti su kuo tuo dalytis.
Žilvinas taip pat beveik nieko neturėjo - tik keletą mėgstamiausių
muzikos kūrinių ir širdį. Man buvo gera. Pagaliau man buvo gera.
Pajutau, kad mano gyvenimas po truputį juda į priekį ir tas palu­
bėje kabantis šviestuvas ima skleisti gražią šviesą. Nusprendžiau pa­
sileisti kokios nors gražios muzikos ir ramiai užmigti, tačiau staiga
savo ei. pašte aptikau prieš kelias minutes gautą laišką. Tai buvo Ru.
„Viskas, aš išėjau, Beata. Mes labai greitai susitiksime“, - rašė
jis. Išsigandau. Dabar, kai kūriau artimus santykius su Žilvinu, kai
pagaliau patikėjau, kad gali būti kitaip... staiga atsiranda jis! Laišką
ištryniau ir neatsakiau.
Nusprendžiau pamiršti Ru, pasistengti mylėti Žilviną. Tikrai
stengiausi! Stengiausi jam būti gera, palaikanti, nekelti problemų ar

154
 VYVENIM AS

klausimų. Mes vis dar susitikdavome vakarais, o ryte jį išlydėdavau.

Su kitais žmonėmis nebendravome, nes abu buvome pavargę nuo
savo aplinkos, todėl buvo gera turėti tokią salą, kurioje gyvenome
tik mudu, —mano šaltą kambarį.
Šylant dienoms ir artėjant pavasariui, ėmėme dažniau vaikšti­
nėti. Repeticijos akademijoje mane sekino, nes nebenorėjau būti
grupės dalimi, filmavimai televizijoje sekėsi vis geriau, vis daugiau
žmonių ėmė mane palaikyti ir nebemanyti, kad esu kvaila, o Ru...
atakuodavo laiškais ir žinutėmis. Kartais jam net atrašydavau. Ne­
pavykdavo susivaldyti. Dažniausiai parašydavau ką nors kandaus
ar bjauraus. Provokuodavau jį šlykščiais klausimais, teiginiais, kad
man jis nebereikalingas ir visai neberūpi, bet širdis šaukė, kad mano
meilė jam didesnė už viską.
Ru paliko savo sūnų ir išėjo gyventi į kažkokio teatro rūsį. Mie­
godavo ten ant čiužinio, dirbo ir dalį pinigų atiduodavo vaikui. Vie­
ną dieną vylėsi būti kartu su manimi. O aš jam atsakydavau, kad
jis yra kvailys, todėl man nebereikalingas. Nutariau jam papasakoti,
kad palaikau artimus santykius su puikiu žmogumi ir nenoriu, kad
jis man trukdytų. Ru nuliūdo, bet suprato. Ir mandagiai atsitraukė.
Vieną dieną Žilvinas atėjo pas mane labai surimtėjęs. Mačiau,
kad šiek tiek jaudinasi. Sunerimau. Jis man pasakė, kad reikia pa­
sikalbėti. Labai baimindamasi laukiau to, ką jis nori man pasakyti.
Nujaučiau, jog anksčiau ar vėliau ateis ta akimirka, kai jis tiesiog
pasitrauks, bet iš visų jėgų stengiausi atitolinti tą momentą. Rodėsi,
kad jo jausmai man išblėso. Jis ilgai sėdėjo ant kėdutės balkone,
stebėjo Žemaitės paminklą, trynė rankas į kelnes, kramtė gumą,
kol galiausiai prabilo:

155
 BEATA TIŠKEVIČ

—Aš jaučiu, kad stoviu viduryje dviejų didelių tavo gyvenimo

meilių. Tik tiek.
O tada, nelaukdamas, kol aš ką nors pasakysiu, atsistojo, dėb­
telėjo į mane, tarstelėjo: „Tai... viso“ ir išėjo. Turbūt niekuomet ne­
suprasiu, kodėl taip pasielgė, ką jautė ir kaip taip sugalvojo, bet jis
buvo teisus. Žilvinas tiesiog pasitraukė iš kelio tam, kad pagaliau
suvokčiau, ką jaučiu didžiausiai mįslei savo gyvenime, - Ru.
Vėl pradėjau bendrauti ir susirašinėti su Ru. Tiesa, dažnai su­
tartu laiku neprisijungdavau prie interneto arba neatrašydavau, nes
žvelgiau į tai atsainiai. Buvo labai sunku vėl juo patikėti. O jis man
nuolat pasakodavo, kad planuoja savo kelionę į Lietuvą, kad vasarą
mes susitiksime ir viskas bus labai gerai.
Tuo metu mano gyvenimas Vilniuje tapo visai normalus. Nešo­
kinėjau iš džiaugsmo, bet ir nebegulėdavau lovoje iš liūdesio. Ėjau į
siaubingai erzinančias repeticijas ir filmavausi „Auksiniame balse“,
kaskart vis labiau save nustebindama. Andrius visuomet buvo šalia
ir nuolat mane palaikė. Kartais išvykdavome į gastroles su spekta­
kliais. Viskas tapo kur kas paprasčiau, bet laiminga nesijaučiau.
Paauglystėje turbūt visiems atrodo, kad kai jau užaugsime, kai
tapsime nepriklausomi nuo tėvų, baigsime mokslus, prasidės tikras
gyvenimas! Gyvensime taip, kaip svajojome. Bet dažnai gyvenimas
lygiai tuomet ir baigiasi. Aš pradėjau suprasti, kad gyvenu ne taip,
kaip norėčiau. Lyg gyvenčiau kito žmogaus kailyje. Beata viso to
nenorėjo, ji norėjo gyventi kitaip. Tuo metu dėstytoja ir kursiokai
aktyviai planavo artėjančią vasarą. Jiems patiko neturėti laisvo lai­
ko, savo asmeninio gyvenimo. Viską turėjo užgožti teatras.
Tą vasarą mano kurso grupė planavo dalyvauti keliuose studentų
spektaklių festivaliuose. O aš staiga supratau, kad jeigu važiuosiu

156
 VYVENIM AS

kartu su jais, tikrai numirsiu. Nežinojau, kokiu būdu numirsiu,

bet maniau, kad visai tikėtina, jog nuo ilgalaikio ėjimo priešinga
sau kryptimi man sustos širdis. Todėl nusprendžiau išsisukti. Išsi­
sukti nuo bendrų planų buvo sudėtinga, nes turėjome veikti kaip
kumštis, kaip komanda. Kažkuo netgi priminėme vieningos sektos
narius. O pasipriešinti sektai nelengva. Taigi pamelavau, kad su­
planavau kelionę į Ukrainą. Bilietai jau nupirkti ir viskas užsakyta.
Gyvenime niekuomet nemeluodavau ir nemeluoju. Tingiu ir ne­
moku to daryti, bet tąkart melavau užtikrintai, nes tikėjau, kad to­
kiu būdu geibėjų savo gyvybę. Nė vienam iš kurso draugų nepatiko,
kad neprisijungsiu prie jų, tad jie visaip stengėsi mane perkalbėti.
Man buvo labai sunku atsispirti jų prašymams, bet šiaip ne taip
atsilaikiau. Taigi, manęs laukė pirmoji gyvenime laisva suaugusio
žmogaus vasara. Tai ir gąsdino, ir džiugino.

Gegužės pabaigoje nufilmavome paskutinę „Auksinio balso“ lai­

dą tą sezoną —konkurso finalą. Viskas vyko tiesiogiai. Pirmas tie­
sioginis eteris mano gyvenime. Aš buvau labai laiminga, nes mums
pavyko! Finalas praėjo neįtikėtinai sklandžiai. Keli žiūrovai netgi
gėlių man įteikė! Andrius labai manimi didžiavosi.
Vėliau dar ilgai mąsčiau, kodėl iš pradžių žiūrovai mane atstū­
mė. Kad sunkiai rezgiau sakinius - taip, jaudinausi - taip, bet net
tuomet, kai nustojau taip stipriai jaudintis ir sakinius ėmiau berti

157
 BEATA TIŠKEVIČ

gerokai rišliau, scenoje būdavau atsipalaidavusi, dalis žmonių vis

tiek mane laikė kvailute ir negalėjo pakęsti.
Manau, kad tai yra susiję su moters vaidmeniu. Mes esame pri­
pratę prie gražios, elegantiškos damos šalia du kartus vyresnio vyro.
Vyras pasako 75 proc. teksto, o moteris - 25 proc. Jeigu viskas vyks­
ta atvirkščiai, žiūrovai pyksta, burnoja, kad „boba per daug plepi“
arba „nežino savo vietos“. Labai patogu būti įvilktai į gražią suknelę,
nuolat laikytis dietų, kad iš už suknelės krašto nestyrotų riebalai,
dirbtinai šypsotis ir kalbėti tik tiek, kiek parašyta kortelėje. Aš galė­
jau paklusti tam... bet kažkodėl negalėjau! Ne, man tai buvo misija
neįmanoma. Mano širdis ir protas piestu stojo prieš tokį elgesį. Aš
nenorėjau būti viena iš tų damų!
Bet joms lengviau. Jas lengviau priima, nes jos nieko nedrebina
ir nekvestionuoja. Jos yra patogios. O aš esu nepatogi, aš erzinu,
provokuoju, dirginu sustabarėjusias smegenis. Ir taip yra ne dėl to,
kad mėgstu dėmesį ar man patinka šokiruoti žmones, tiesiog man
kitaip neišeina. Tokia jau esu.
Netikiu, kad egzistuoja tam tikros elgesio normos ar nusistovė­
jusios taisyklės. Veikiau tai ginčytini dalykai, kuriuos galima keisti,
laužyti arba lankstyti. Manyje staiga prabudo ta mergina, kuri į
Maskvoje organizuotą filmo premjerą nuėjo su nuplyšusiais inka-
riukais.
Moterų išvaizdai keliami reikalavimai man yra neįgyvendinami.
Lygi, graži oda, tankūs, ilgi plaukai, balti, gražūs dantys, neprie­
kaištinga figūra su plokščiu pilvu ir iškiliais papais, dabar jau ir už­
pakalis atėjo į madą, tad turbūt pritūpimais reikia jį prisipumpuoti.
Visi šie reikalavimai man yra tarsi full-time job, kurį po daugybę

158
 VYVENIM AS

valandų reikia dirbti kasdien. O juk tai kainuoja! Be to, tuomet ir

rengtis reikia atitinkamai, kad pabrėžtum savo privalumus, tačiau
tie drabužiai dažnai būna klaikiai nepatogūs, varžantys judesius
ir net įprastą judėjimą. Ir kam visa tai? Kad vyrai, man įžengus į
kavinę, varvintų seilę? Kas nors pasakytų: „Kokia graži moteris.“
Kad nustočiau kompleksuoti, kad pagaliau priimčiau save? Na, jau
ne - tai tikrai ne man. Visada tikėjau, kad daug veiksmingiau ir
paprasčiau išmokti save priimti tokį, koks esi dabar, —tam tikrai rei­
kia stiprybės, išminties, daugybės dvasinių pastangų. Galbūt net ne
vieno psichoterapijos seanso ar meditacijos, gali prireikti ir knygų.
Lengviausia yra padengti veidą storu pudros sluoksniu, prisikli­
juoti blakstienas, prisisegti plaukus, viską uždengti, užlopyti, kad
tik tas natūralusis grožis neišlįstų, ir laukti komplimentų iš tų, kurie
tikrojo tavęs akyse nėra regėję. Lengviausia eiti ir pasidaryti plastinę
operaciją - pakeisti nosį, papus, užpakalį, lūpas. Bet... jeigu bent
šiek pamąstytume apie tai. Tada dar šiek tiek. Ir dar truputį. Pa­
žvelgtume į save atsitraukę, iš šalies. Pabandytume įgyvendinti savo
svajones, susijusias su saviraiška bei karjera. Išdrįstume nuveikti ką
nors, ko bijojome visą gyvenimą. Pamatytume, kokios galingos yra
mūsų vidinės savybės, - ryžtas, valia, humoras ir komunikabilumas.
Galbūt tada suvoktume, kad ta išvaizda ne tiek daug ir lemia. Ta­
čiau, žinoma, tai kiekvieno teisė rinktis. Pasitaiko visokių situacijų.
Aš, pavyzdžiui, visą gyvenimą kompleksavau dėl kreivų dantų.
Jie man buvo tokie baisūs! Virš viršutinės dantų eilės, dantenose,
kabojo pastrigusios iltys, o apatinę dantų eilę apskritai galėjai pava­
dinti crazy. Dantys lipo vienas ant kito be jokios tvarkos. Niekada
nesišypsodavau, prisidengdavau burną ranka, tempdavau viršutinę

159
 BEATA TIŠKEVIČ

lūpą žemyn, kad tik niekas nepamatytų mano dantų, ir visada at­
kreipdavau dėmesį į žmogaus šypseną - visiems pavydėjau dantų.
Atrodė, jau geriau visai jų neturėti negu tokius kreivus kaip mano.
Dantis laikiau visų savo nelaimių priežastimi —dėl to nepatikau
jokiam vaikinui, dėl to buvau klaikiai šlykšti ir visko bijojau. Aš
tiesiog nekenčiau savo dantų. Jaudinausi dėl jų taip, kad verkdavau
kone kasdien. Maniau, kad gyvenime nieko gero nepasieksiu, nes
mano dantys yra labai kreivi.
Toks susikoncentravimas į dantis man dabar atrodo labai juo­
kingas. Matydama tik juos, nemačiau kitų savo privalumų. Pavyz­
džiui, kad patys dantys buvo gražūs - jų forma buvo daili, turėjau
gražias taisyklingas lūpas, įdomias akis, klasikinę nosį. Mano oda
nebuvo lygi, turėjau problemų, ji buvo linkusi rausti, ją berdavo
pūlingais spuogais, tačiau turėjau gražią žandikaulio liniją, ryškius
skruostikaulius. Mano plaukai nebuvo tankūs ar tvirti, bet gražios
spalvos ir ilgi. Be to, galėjau pasigirti įdomiu, nestandartiniu mąs­
tymu, plačiu akiračiu, galėjau pakalbėti ir apie Archimedo dėsnį, ir
apie simbolizmą V. Mykolaičio-Putino poezijoje. Buvau labai jau­
trus, geras jaunas žmogus. O savyje mačiau tik dantis!
Man labai pasisekė, nes po kelerių metų močiutė atgavo savo
indėlius, kuriuos buvo pasidėjusi rubliais. Iš viso 4000 litų. Šios
sumos pakako kabėms. Esu labai dėkinga savo šeimai ir močiu­
tei, kad jie šiuos pinigus skyrė mano dantims, kitaip būčiau dėl šio
komplekso visai iš proto išsikrausčiusi!
Kad galėčiau nešioti kabes, reikėjo ištraukti keturis sveikus dan­
tis. Per vieną vasarą! Aš siaubingai bijau skausmo, odontologai man
yra baisesni už serijinius žudikus ar ryklius, bet dėl tų dantų taip

160
 VYVENIM AS

kompleksavau, kad ryžausi net tam. Išrovus tuos dantis, man už­
dėjo kabes. Kabės nėra malonus dalykas. Jos veržia, tempia dantis,
stumia. Kai jas paverždavo, aš negalėdavau kramtyti, nes klaikiai
skaudėjo visus dantis, bet ištvėriau ir tai. Niekam nesiskundžiau.
Juk mano problema ėmė spręstis!
Kai pagaliau man tas kabes nuėmė ir aš pamačiau, kad pagaliau
turiu lygius dantis, pagalvojau: „O Viešpatie, ir dėl to aš tiek var­
gau?! Tikriausiai būtų buvę paprasčiau priimti juos tokius, kokie
jie buvo.“ Be to, „trūkumai“ daugeliu atvejų yra gražu. Gražu yra
šverplė tarp dantų. Gražu kreivi dantys. Strazdanos yra beprotiš­
kai gražu. Apkūnumas yra velniškai seksualu! Siauros arba putlios
lūpos yra dailu. Didelės arba mažos rankos yra nuostabu. Tankūs
ar reti plaukai yra fantastiška. Mes tokie skirtingi. Juk ne veltui.
Būtent dėl to pasaulis ir yra toks spalvingas, ryškus, margas, įvairus.
Kodėl mes taip norime supanašėti? Kodėl bijome patys savęs? Kodėl
taip baisu išsiskirti iš minios?
Begalė žmonių turbūt dar šiandien stovėjo priešais veidrodį ir
sielojosi dėl ant veido iškilusių penkių spuogų, kreivų kojų ar kreivų
dantų. Kažkas save kumščiavo į pilvą už papildomą rinkę ar baudė
už apgamą ant nosies. Ei, stop, stop! Mielieji mano, dėl ko? Juk ne­
gyvensime čia amžinai. Žiūrėkite į savo kūną kaip į dovaną. Be to,
dažniausiai, manau, tai ne dantys ar kojos mums trukdo. O kažkas
mūsų viduje. Kažkas viduje nepažįstamo, klampaus kerojasi —tai
mūsų neatrastos emocijos. Dėl jų mes save ir baudžiame, o reikėtų
jas pastebėti ir atrakinti. Tuomet labiau pamiltume save ir pasaulį.
Kad ir kokiems išoriniams pokyčiams pasiryžtumėte, pirmiausia
siūlau pradėti nuo savo vidaus.

161
 BEATA TIŠKEVIČ

Aš irgi kartais stengiausi tapti ta seksualia pupa. Juk dirbant televi­

zijoje tavo pareiga yra būti seksualia pupa, nes esi jauna šviesiaplaukė
pramoginių laidų vedėja. Tu privalai būti graži! Arba prisižiūrinti -
taip jie sako dažniausiai. Turi būti kaip nugenėtas krūmas arba re­
novuotas namas. Prisipažinsiu, bandžiau. Bet galėčiau tai palyginti
su paauglyste - jeigu paauglystėje tu rengtumeisi kaip gotas, tačiau
namuose klausytum repo, vis tiek trauktum gotus. Mūsų išvaizda,
apranga, stilius, transliuojami žodžiai ir darbai yra kodai, kuriuos
siunčiame į pasaulį. Pagal tuos kodus atrandame vieni kitus, arti­
mus, mylimus, reikalingus. Ką aš pritraukdavau, į aplinką siųsdama
seksualios pupos kodą? Žmones, kuriems malonu į mane pasižiūrėti,
pasigrožėti. Jiems tikrai nerūpėjo mano svajonė vieną dieną parašyti
knygą arba mano skaudi vaikystė. „Ei, pupa, atsipalaiduok, ko taip
įsitempei“, - sakydavo. Ne, tokie žmonės ir toks bendravimas - ne
man.
Aš nesu tokia. O atsidūrimas televizijoje dar labiau išgrynino šį
mano suvokimą. Žiniasklaida bandė mane įtalpinti į jaunų blondinių
dėžę, rašydama apie mano išvaizdą, galimus romanus, klausdama, ko­
kie mėgstamiausi mano kvepalai ar prekių ženklai. „HUMANA!“ -
atsakydavau. „O kvepalai - būtinai pigūs“, - atrėždavau. Jiems sunku
buvo mane suprasti, o aš negalėjau pakęsti buvimo toje dėžėje. Į gyve­
nimą žiūrėjau kiek kitaip ir tai netilpo į jokius žurnalistų klausimus.
Aš ir savęs kaip moters, tos dailiosios lyties, apie kurią jie rašo,
niekada nesuvokiau. Nesupratau, ką jie turėdavo omeny klausdami,
kaip puoselėju savo figūrą? Kada planuoju susilaukti vaikų? Ką rink­
siuos!: darbą ar šeimą? Vis galvodavau: palaukite, kodėl jūs manęs to
klausiate? Neturėjau ką jiems atsakyti.

162
 VYVENIM AS

Mane mama ir močiutė augino kaip genijų (cha, šis žodis net
moteriškosios giminės neturi). Aš visur buvau kaip genijus. Kai kla­
sėje niekas nesugebėdavo teisingai atsakyti į mokytojos klausimą, ji,
pavargusi, tardavo: „Gerai, Beata, pasakyk jiems, kaip čia turi būti.“
Mano šeima buvo neturtinga, mes jokių įtakingų pažįstamų ar tur­
tingo dėdės, kuris, reikalui esant, man padės, neturėjome, tačiau vi­
sada žinojau, kad savo protu pasieksiu viską, ko norėsiu, —ir mašiną
įsigysiu, ir butą, ir, jeigu reikės, pasaulį aukštyn kojomis apversiu.
O dabar staiga žurnalistai ir aplinka man sako: „Mergyte, at-
sipūsk, koks dar tavo protas? Jis niekam nerūpi. Svarbu, ką tu ėdi
per dienas, kad išlaikytum tokį liemenį. Svarbu, su kokiu diedu
birbiniesi tam, kad galėtum išlaikyti save. Svarbu, kiek kainuoja
tavo batai ir kada ketini į lūpas prisipusti botulino.“ O Viešpatie,
galvojau. Negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu!
Aš juk iš Pašilaičių. O mes, visi ten gyvenantys, paprastesni - ir
tėvai, ir mokytojai, ir bendraklasiai. Tačiau vis dėlto pasirodo, kad
mano tėvai ir mokytojai šiuo lyčių klausimu buvo gerokai labiau
pažengę nei mūsų žiniasklaida.

Visų pirma, aš laikau save žmogumi. Moterimi? Na, tai mano bio­
loginė, tačiau nieko apie mane nepasakanti lytis. Ypač šioje visuome­
nėje, su kurios apibrėžimais, kas yra moteris, aš kategoriškai nesutin­
ku. Silpnos, švelnios, neracionalios, nesugebančios priimti sprendimų

163
 BEATA TIŠKEVIČ

ir kiti kliedesiai, vis dar rimtais veidais transliuojami mūsų žinias-

klaidos kanaluose. Man atrodo, kad čia yra durnių pezalai.
Moterys yra labai galingos - jos sugeba savo pilve užauginti
žmogų, jį pagimdyti ir išleisti į pasaulį. Vienišų mamų yra daugiau
nei vienišų tėčių. Daug mamų augina sergančius, neįgalius vaikus,
o nemažai tėčių, išsigandę tokios situacijos, jas palieka. Moterys turi
didelę empatijos dovaną, tačiau vis tiek dažnai sakoma, kad jos ne­
moka vadovauti. Apie ką jūs kalbate?
Mes visi turime mamą. Ji mus devynis mėnesius nešiojo savy­
je ir, tikriausiai, tuo pat metu dirbo, galiausiai pagimdė, augino ir
auklėjo. Ir mes vis tiek sakome, kad moterys - silpnoji lytis? Dabar
tiesiog nirštu, kaip noriu imti keiktis rusiškais keiksmažodžiais per
penkis lapus, bet tingiu juos užrašyti, nes kalbos redaktorė vis tiek
viską išbrauks, bet eina kakų, tikrai! Kas mums taip praplovė sme­
genėles? Kas čia yra silpnoji lytis?
O dar, norėdami pagirti stiprią moterį, sakome: „Šita tai su kiau­
šais.“ Apie ką mes čia? Kiaušai yra silpniausia žmogaus kūno dalis.
Turbūt visi esame matę, kaip vyrai susiriečia, vos prilietus tuos jų
kiaušus. Tą stiprybės simbolį! Man nereikia kiaušų, aš turiu kiauši­
des, turiu gimdą. Ir net jeigu jų neturėčiau, turiu savo galvą, ryžtą
bei tikslus. Kaip ir visi kiti žmonės. Nėra stipresnės ar silpnesnės
lyties. Mes visi žmonės! Tačiau kodėl taip sunku tai priimti?
Ar tam, kad kažkas šioje visuomenėje jaustųsi saugiau, išvengtų
atsakomybės už save ir savo laimę, turi save priskirti „silpnesniems“?
O kitiems, kad jaustųsi labiau pasitikintys savimi, geresni, būtinai
reikia pabrėžti, jog jie yra tie, „stipresnieji“? Niekada to nesupratau
ir turbūt nesuprasiu.

164
 VYVENIM AS

Aš jaučiuosi labai stipri. Nebijau savo ašarų ar emocijų. Kai man

sunku, pripažįstu tai ir prašau kitų žmonių pagalbos. Galiu, žinoma,
vaidinti superžmogų ir persitempti, bet vėliau tai brangiai kainuoja.
Mano stipriausia savybė —kūrybiškumas ir tai, kaip suvokiu emo­
cijas bei sugebu jas aprašyti. Racionaliam protui sąmoningai skiriu
mažiau dėmesio, nes man atrodo, kad vystyti savo emocinį intelektą,
intuiciją ir kūrybiškumą yra svarbiau. Šiame pasaulyje jaučiuosi sau­
gi ir be loginių paaiškinimų. Ne viskas man turi būti paaiškinta, kad
tai priimčiau. Daug ką suvokiu širdimi. Kas nors galbūt pasakys:
„Fui, kaip moteriška.“ Tačiau iš tiesų tai tėra žmogiška.
Vyrams mes esame uždarę įėjimą į emocijų pasaulį. Jie negali
išjausti, dalytis savo jausmais, nes tada atrodys silpni ir „ne vyrai“.
Vyrai labiausiai bijo, kad jų vyriškumas bus sukvestionuotas. Tada
jie it nuogi, kaip sraigės be kiauto.
Tas tradicinis „vyriškumas“ apskritai yra labai trapus dalykas.
Moteris turi daug dirbti ir tupinėti aplink, kad tik jį palaikytų. Mus
nuo vaikystės moko jį puoselėti - nekalbėti per daug, nepasirodyti
per daug protingai, nerodyti, kad daugumą dalykų gali pati, nes
vyras gali pasijusti kvailas, nereikalingas, išsigąsti... Jo vyriškumas
gali sutrupėti!
O ką jau kalbėti apie pinigus. Niekada negalima atskleisti vyrui,
kad uždirbi daugiau, nes jo vyriškumas to neištvers. Jo penis am­
žiams nulinks ir nė didžiausi kranai nesugebės jo prikelti. Net jeigu
moki už vyrą, turi visa tai padaryti taip, kad visi kiti galvotų, kad
tai jis moka už tave. Kitaip jis kitų vyrų akyse pražus.
Mane erzina visi tie žaidimai, kuriuos žaidžia tradicinio vyriš­
kumo sergėtojai. Visi jų didžiuliai pripūsti raumenys, kalbėjimo

165
 BEATA TIŠKEVIČ

maniera, panaši į lojimą, jų agresija, dominavimas. Su jais net neį­

manoma paprastai pasikalbėti! Jeigu prie jų prieisiu aš, iškart būsiu
nuskenuota kaip galima patelė, sekso objektas. O jeigu prie jų prieis
kitas vyras, bus nuskenuotas kaip galimas varžovas. Jie gyvena kaž­
kokiomis bulių sąlygomis. Norėčiau, kad vieną dieną atsipeikėtų ir
gyventų paprasčiau.
Taigi, kaip supratote, man labai nepatinka lyčių dėžės. Dabar
sėdžiu ir kone spjaudausi dėl to per gyvenimą pritvinkusio erzelio,
nes matau, kiek daug negerovės iš tos nelygybės ir stereotipų kyla.
Smurtas, vyrų agresija, moterų pasidavimas, išnaudojimas, prievar­
ta, kurią jos patiria... Begalė neigiamų reiškinių!
Kartą turėjau per skaipą pakalbinti skyrybas išgyvenusią moterį.
Jau po pirmų pokalbio minučių suvokiau, kad jokio interviu nebus.
Jos širdis sruvo krauju, po kiekvieno, net neutraliausio, klausimo ji
paplūsdavo ašaromis.
- Okei, - pasakiau jai ir išjungiau diktofoną, - tiesiog pasikal-
bam.
Ir mes pasikalbėjome. Ji man papasakojo visą savo istoriją, kurios
detalių neatskleisiu, tačiau ji yra labai paprasta, dažna ir universali.
Mane senos tetos feisbuke vis moko, kad moteris turi atsiduodi
šeimai ir kūrenti namų židinį. O vyras yra lyg Užsienio reikalų mi­
nisterija - jam skirti visi tie žygiai, saviraiška, bendravimas su žmo­
nėmis, o tu, mieloji, tik tupėk namie, purenk patalus, kaisk puo­
dus, leisk vaikams vemti tau ant peties ir pasipuošusi lauk iš savo
žygdarbių grįžtančio vyro. Turi tarnauti vaikams, vyrui ir namams.
Turi būti nuolanki, graži ir „susitvarkiusi“. Po velnių, galvoju, ar ti­
krai toks liūdnas vergo gyvenimas man skirtas? Ne, aš nenoriu taip

166
 VYVENIM AS

gyventi. Manau, kad turiu teisę rinktis, nes gimiau laisvoje visuome­
nėje, o ne uždaroje fanatikų bendruomenėje viduramžiais.
Toks gyvenimas gali atrodyti labai gražus, jeigu pati moteris lais­
va valia jį pasirinko. Tuomet valio —gerbiu, suprantu, palaikau, nors
pati sunkiai įsivaizduoju save tokiose rogėse. Na, bent jau šiuo metu.
Ta mano pašnekovė dešimt metų paskyrė save vyrui ir jo palai­
kymui, vaikui bei namams. Sportuodavo, gražindavo save, stengėsi
nesenti - tam, kad vyrui nepabostų. Puoselėjo namus, mylėjo vai­
kus. Buvo tobula žmona, viską suspėjo. Tik savo norų niekaip neat­
siminė, o gal jų ir neturėjo. Vyras, palaikomas žmonos, sparčiai lipo
karjeros laiptais ir labai daug pasiekė.
Tik staiga... Vieną dieną ji sužinojo, kad jis jai buvo neištikimas.
VISĄ TĄ LAIKĄ. Visus tuos jos atsidavimo ir pasiaukojimo metus.
Kokios emocijos jums sukyla? Aš, pavyzdžiui, norėčiau papurtyti jį.
Bet pirmiausia noriu purtyti žemyn galva tas senas man feisbu-
ke patarinėjančias tetas. Noriu purtyti taip, kad jos pamestų savo
skrybėles bei akinius ir atsikratytų visų moteris menkinančių stere­
otipų. Noriu kratyti tą jos šlykštų vyrą - šunsnukį, kvailį, niekdarį,
subinę! Koks jis idiotas, kad neįvertino tos tyriausios meilės, koks jis
šlykštus pimpalo kaišiotojas, nevertas šiame pasaulyje nieko gražaus!
Gaila vaiko, kad turi tokį menkavertį tėvą. Bet norėčiau ir tą moterį
pakratyti:
- Ei, o ko tu tikėjaisi taip aukodamasi? Kam save šitaip nuneigti,
nustumti į šešėlį? Kodėl? Juk tai tarsi socialinė savižudybė!
Bet to aš jai nepasakiau. Man labai jos pagailo. Ji tiesiog nuolatos
verkė ir aiškino, kad nebežino, kas jai patinka, kokie buvo jos tikslai
prieš santuoką, kas ji yra, ką mėgsta valgyti...

167
 BEATA TIŠKEVIČ

- Taip, aš sportavau, bet tai dariau dėl vyro... - ir liejasi jai ašaros
upeliais, šnirpščioja nosimi, - viską dariau tik dėl jo. Dėl savęs nie­
ko nedariau. Tad ir nebežinau, kaip dabar man gyventi.
Žvelgiau į ją ir galvojau: Viešpatie, šiai pasiaukojančių moterų
visuomenei tiesiog būtinas feminizmas. Kol vyrai, būdami visiškai
laisvi, švaistosi savo pimpalais, moterys skalbia jų triusikus. O aš
galvoju taip: „Okei, nori švaistytis pimpalu, aš irgi savo vagina pa-
sišvaistysiu!“ O kodėl gi ne? Bet ne. Juk žinote, kad jeigu moteris
taip daro, tai ji kurva. O vyras... ne. Tos senos feisbuke siaučiančios
tetos pasakytų, kad tokia yra vyriška prigimtis. O mano prigimtis
irgi kitokia!
Ji laukinė, laisva, gaivališka! Ji pašėlusi kaip vėjas laukuose. Ku­
rianti ir griaunanti. Plaukianti, skraidanti, ugninga. Mano prigim­
tis didesnė už jūsų visų galvas, už tai, ką jūs galite aprėpti ar suvokti.
Mano prigimtis labai graži ir šventa - ji didesnė už mane pačią.
Patekusi į sveiką, palaikančią terpę, ji ima skleistis kūrybingumo
purslais, ji atgyja, kerojasi, žydi, šoka, dainuoja. Mano prigimtis
turi savo misiją - patį svarbiausią dalyką, dėl kurio atėjau į šį pasau­
lį. Ir ta misija yra tikrai daug kilnesnė, negu skalbti vyro triusikus
ir kojines. Ta misija yra daug platesnė negu keturios sienos, tarp
kurių mane ši visuomenė nori įkalinti. Man reikia daug valgyti, nes
reikės jėgų, kad ją įvykdyčiau. Jeigu prireiks, aš tapsiu platesnė, kad
tvirčiau stovėčiau ant šios žemės. Aš rengsiuosi taip, kad man būtų
patogu eiti neatpažintais, klaidžiais takais atradimų link. Manęs
negalima varžyti, uždaryti, sudrausminti, nes mano siela į šį pasaulį
atėjo nuveikti didelių dalykų. Taip aš galvoju ne tik apie save, bet ir
apie kiekvieną MOTERĮ, ir apie kiekvieną vyrą.

168
 VYVENIM AS

Mes turime sugrąžinti pagarbą žodžiui „moteris“. Turime pakeis­

ti savo požiūrį į šią lytį. Mūsų dabartinis požiūris yra ribotas, kvai­
las, ydingas ir diskriminuojantis. Mes pačios save labai diskrimi­
nuojame! Kiekvieną kartą, nuneigdamos save, neleisdamos sau ko
nors daryti, nes esame „nepakankamai“ protingos, gabios, gražios,
drąsios ir t. t., visą moterų giminę pasmerkiame pražūčiai. O ypač
artimiausias moteris —savo dukteris, seseris, mamas, drauges. Juk,
manau, tikrai esate pastebėjusios: jeigu tik žengiate drąsų žingsnį į
priekį, tuoj pat ima krebždėti šalia esančios moterys, keliasi ir eina
savo tikslų link.
Mes apribojame save susikoncentruodamos tik į kūną. Ar storos
šlaunys yra pasiteisinimas nesiekti dainų atlikėjos karjeros? Nema­
nau. Kreivi dantys yra pasiteisinimas netapti žurnaliste? Nesąmonė.
Sakot, kad visi matys, kaip jūs raustat? Jeigu jūs su tuo susitvarkysit,
tai visi kiti irgi kaip nors išgyvens.
Moterys, prašau, nestabdykit. Varykite į priekį. Išsiveržkite iš tų
standartų, stereotipų, senų tetų patarimų, visuomenės lūkesčių, viso
šlamšto, kurį apie save girdėjote augdamos, - pieškite tai lauk nuo
savęs, laimingos bėkite į priekį. Būkite drąsios, kvailos, protingos,
rėksmingos, įžūlios, linksmos, kūrybingos —leiskite sau kurti, žaisti
gyvenimą. Nors esu heteroseksuali, bet tokią moterį, blemba, įsimy­
lėčiau. Atėjo metas. Pabudome ir kelkimės!
Aš prabudau ne iškart. Tada, erzindamasi dėl kvailų žurnalistų
klausimų, dar nesupratau, ko jie manęs klausinėja. Irzdama gri­
mo kėdėje dėl to, kad mano makiažas trunka pusantros valandos,
o mano scenos partnerio vyro - maždaug dešimt minučių, nesupra­
tau, kodėl taip yra. Nesutikdama būti tylia besišypsančia gražuole

169
 BEATA TIŠKEVIČ

šalia protingo vyro vis dar nežinojau žodžio „feminizmas“ reikšmės.

Bet, manau, jog visa tai po truputį budo manyje, rąžėsi, žiovavo, po
truputį mankštino sąnarius, kad, atėjus tinkamam metui, sprogtų
nauja jėga.

Baigusi pirmą magistro kursą akademijoje, pasižadėjau kursio­

kams, kad dalyvausiu su jais viename teatro festivalyje Varšuvoje, o
į Prancūzijoje vyksiantį studentų teatrų suvažiavimą nevyksiu. Sun­
kiai sekėsi to išsireikalauti, bet man pavyko.
Vieną dieną naršiau lėktuvų bilietų tinklalapį. Sugalvojau įdo­
mumo dėlei pasižiūrėti, kiek kainuoja bilietai iš Varšuvos į Baku ir
atgal. Aha, 430 eurų. Įdomu... Naršau toliau, paprašo įvesti kaž­
kokius duomenis. Pasirodo, galima nemokant už skrydį jį dėl viso
pikto užsirezervuoti. Aš taip ir sugalvojau padaryti. Įvedu kortelės
duomenis, vardą pavardę, ei. paštą ir... gaunu ei. laišką su žodžiu
„Congratulations!“(„Sveikiname!“). Skaitau, su kuo mane čia svei­
kina. Ogi su tuo, kad aš ką tik nusipirkau bilietus iš Varšuvos į
Baku! O Viešpatie, kaip aš išsigandau. Nežinojau, ką daryti.
Pranešiau Ru. Jis labai nudžiugo. Pasakė, kad kaip tik tuo metu
atskris į Baku, nes filmuos ten savo trumpo metro filmą. Jo reakcija
mane nuramino. Galbūt ir gerai padariau —visiems laikams viską
išsiaiškinsim ir galėsiu ramiai gyventi. Draugai, sužinoję apie mano
ketinimus, nebeturėjo ką man ir bepasakyti.

170
 VYVENIM AS

Ta vasara buvo intensyvi. Kazanėje turėjome pristatyti savo

spektaklį, vėliau reikėjo vykti į Varšuvą, o iš ten turėjau skristi į
Baku. Norint vykti į Rusiją ir Azerbaidžaną reikia dviejų skirtingų
vizų. O gauti Azerbaidžano vizą nėra taip lengva —reikia visokių
pakvietimų, adresų, oficialių dokumentų. Galvojau, kokia nesąmo­
nė, nejaugi jie įsivaizduoja, kad visi tik ir svajoja ten važiuoti!
Surinkusi dalį dokumentų, nuėjau į Azerbaidžano ambasadą. Jie
viską patikrino ir liūdnai pasakė:
- Deja, jums trūksta kelių dokumentų. Be to, vizą mes darome
mažiausiai 7 dienas, todėl galite nebespėti į kitą savo kelionę, —po
kelių dienų turėjau skristi į Kazanę.
Mano širdis nusirito į kulnus. Kaip aš nekenčiu tų vizų, visų biu­
rokratinių dalykų, neišvengiamybės. Kaip nekenčiu, kai man sako
„ne“, nors turiu vietos tik „taip“. Aš žiūrėjau į tą žmogų ir nežinojau,
ką jam pasakyti. Galiausiai pradėjau verkti.
Kartais aš apsiverkiu taip, kad tame kambaryje ima tvenktis au­
dros debesys, pro langą į vidų ima veržtis cunamis, o šalia esančiam
žmogui po kojomis atsiveria pasaulio pakraštys. Aš verkiu ir jam
klaikiai lyja ant galvos, vėjas nupučia mano pasą, lapus, nuotraukas,
mano suknelė pakyla iki pat pažastų ir taršosi vėjyje, siaubinga au­
dra taršo jo plaukus, kaklaraištis daužosi į akinius. Matau, kad jam
po truputį darosi baisu, tačiau jis bando nerodyti savo išgąsčio, o
aš jau skraidau palei lubas su savo dokumentais ir vis raudu, raudu,
raudu. Bandau kažką paaiškinti, bet man iš burnos išsiveržia tik
snarglių lydimas žodis:
- Liubov (Meilė).
Galiausiai žmogus susiprotėja ir ištiesia man vienkartinių serve­
tėlių pakelį. Aš išsipučiu savo straublį ir pradedu ramiau kvėpuoti.

171
 BEATA TIŠKEVIČ

Jis man bando kažką sakyti, bet, vos jam pravėrus burną, mano vei­
das ima niauktis, kambaryje vėl ima temti, pakyla vėjas... Ir pašne­
kovas nutyla. Nurimstu ir aš. Tuomet jis, atsikrenkštęs, greitai taria:
- Ateikite rytoj, aš pažiūrėsiu, ką galime padaryti.
Jie man padarė vizą po kelių dienų. Ir aš viską suspėjau. Norėjau
juos visus bučiuoti, bet jie musulmonai, todėl nelabai gali sau leisti,
kad jauna europietė bučiuotų jiems skruostus. Pagal jų tradicijas
tai turbūt nepadoru. Bet aš buvau tokia laiminga ir dėkinga, kad
galėjau kelias savaites jiems siurbti kilimus arba plauti langus, bet
valytoją, panašu, jie jau turėjo. Ir profesionalesnę nei aš.
Galiausiai su kursiokais nuskridome į Kazanę, o tada važiavome
į Varšuvą. Po spektaklių Varšuvoje aš dvi savaites viešėjau pas savo
draugę Kaliną, su kuria susipažinau toje pačioje stovykloje, kurioje
susipažinau ir su Ru.
Kalina yra verta kelių atskirų pastraipų. O gal net ir knygos.
Kalina mano gyvenime buvo pirmas žmogus, sugebėdavęs taip už­
tikrintai mane įtikinti, kad galiu padaryti viską, ką tik sugalvoju.
Iš pradžių, maniau, kad ji taip sako iš mandagumo, bet vėliau su­
pratau, jog tikrai manimi tiki. Kartais užsisvajojusi pradėdavau jai
lementi:
- Žinai, Kalina, galvoju, o jeigu... aš parašyčiau knygą?
- Ofcourse, Beata, you have to do this! This book will be amazing.!*-
degančiomis akimis atsakydavo ji.
Į kiekvieną mano pasvarstymą ji reaguodavo labai rimtai. Aš sa­
vimi tuo metu nė ketvirtadaliu tiek netikėjau, kiek manimi tikėjo ji.
* Žinoma, Beata, tu būtinai turi tai padaryti — ta knyga bus nuostabi!

172
 VYVENIM AS

Ji - labai stipri moteris. Jos stiprybė matosi visoje jos povyzoje -

didelės, plačios akys, j viską žvelgiančios skrodžiančiu žvilgsniu. Tos
akys vienu metu gali ir degti, ir sudrėkti —vos tik pamato ką nors
labai tikro ir jaudinančio. Kalina buvo pirma moteris mano gyve­
nime, įtikinusi, kad drąsa atverti savo jausmus yra didelė stiprybė.
Ašaros yra stipraus žmogaus, kuriam rūpi jo aplinka, požymis. Ka­
lina turi tvirtus pečius, stiprias rankas ir kojas. Tomis rankomis ji
vienu metu sugebėdavo laikyti savo kūdikį, maišyti sriubą ir rašyti
scenarijų. Ji yra labai kūrybinga, be to, sugeba priversti kitus pati­
kėti, kad jie patys irgi šį tą gali. Kalina man buvo pirmasis naujo
gyvenimo puslapio pranašas. Aš patekau į labai geras rankas.
Pirmosiomis viešnagės pas ją dienomis labai ilgai miegodavau.
Jaučiausi taip, it prieš tai niekada nebūčiau miegojusi. Per tas de­
šimt dienų numečiau daug svorio - man atrodo, kad nukrito visos
užslopintos emocijos ir jausmai. Visos kaukės ir apsaugos. Negana
to, kasdien skaudėjo galvą, kamavo siaubingi migrenos priepuoliai.
Jaučiausi tarsi į prieglaudą patekęs mirtinai sužeistas, merdintis žvė­
ris. Kalina manęs kasdien klausėsi, maitino, guodė, drąsino. Po sa­
vaitės man jau buvo šiek tiek geriau. Naktimis ėmiau rašyti, svajoti.
Man buvo labai sunku suprasti, kad esu kažko verta. Po savo
skausmingos vaikystės ir paauglystės, patirties akademijoje ir televi­
zijoje visai nepasitikėjau savimi. Man atrodė, kad visi kiti ant manęs
varo dėl to, kad aš nesu verta gerų žodžių ar įvertinimų. O norėjau
tapti jų verta.
Į Azerbaidžaną Kalina mane išlydėjo jaudindamasi, bet tvir­
tai tikėdama, kad susitvarkysiu. Aš jaudinausi dar labiau. Skridau
viena į visišką nežinią. Suprantu, jeigu tai būtų Prancūzija arba

173
 BEATA TIŠKEVIČ

Ispanija - vis drąsiau, o čia Azerbaidžanas —šalis, apie kurią mano

pažįstami skleidė tik mitus ir legendas.
Iš Varšuvos skridau į Maskvą. Maskvoje turėjau persėsti į kitą lėk­
tuvą, nuskraidinsiantį mane į Baku. Jau Seremetjevo oro uoste, prie
vartų, pažymėtų užrašu „Baku“, patyriau kultūrinį šoką. Niekada iš
taip arti nebuvau susidūrusi su kita kultūra ir kitokiu temperamen­
tu - visi ten buvę žmonės atrodė labai triukšmingi, jų judėjimas buvo
chaotiškas, ekspresyvus. Mane tai labai išgąsdino. Tyliai sėdėdama
kamputyje ant savo lagamino, mintyse ėmiau sau tvirtinti visus gir­
dėtus mitus apie Azerbaidžaną, islamą ir „tuos žmones“. Tai, kas virė
mano galvoje, buvo tikrai labai rasistiška ir islamofobiška, bet tuo
metu dar nesuvokiau tikrosios šių sąvokų reikšmės. Po truputį ėmiau
tirtėti. Labai bijojau. Tačiau kelio atgal nebebuvo - juk jau nuskridau
iš Varšuvos į Maskvą, namo grįžti nebegaliu. Aš labai išsiskyriau iš
minios: kitokie plaukai, ryškiai žalias lagaminas, pernelyg atvira su­
knelė, palyginti su kitų moterų apranga. O gal tiesiog aš, paniškai bi­
jodama šio savo drąsaus žingsnio, beveik metus nemačiusi Ru, ėmiau
aplinkui ieškoti patvirtinimo, koks kvailas ir netikęs buvo mano
sprendimas. Nuolatos susirašinėjau su Ru. Į Baku jis turėjo atskristi
keliomis valandomis anksčiau už mane, tad tokia informacija ramino.
Kai paskelbė laipinimą, visas spiečius žmonių su savo dideliais
lagaminais ir vaikais ėmė plūsti prie vartų, tačiau formuoti eilės
nė neketino! Aš net nežinojau, kur man atsistoti. Klaikiai susiner­
vinau. Mąsčiau, kas čia per žmonės, kad nežino, kas yra tvarkinga
europietiška eilutė? Atsistojau nuošaliai.
Dar keisčiau pasijutau, kai laukiau savo eilės įeiti į lėktuvą
ant trapo. Žmonės mane lenkė net ant tų mano užpakalio pločio

174
 VYVENIM AS

laiptukų! Važiavo savo lagaminų ratukais per kojas, kažką šūktel­

davo ir tiesiog prasisprausdami brovėsi į lėktuvą. Buvau paklaikusi.
Kai pagaliau sulaukiau savo eilės, įlipau, bumptelėjau į sėdynę ir
iš palengvėjimo apsiverkiau. Bet kartu man buvo ir labai baisu. Aš
nežinojau, kas manęs laukia toje šalyje. Ir kodėl ten skrendu? Dėl ko?

Į Baku atskridau paryčiais. Mane pasitiko didžiulis prabangus

Heydaro Aliyevo oro uostas ir visai kitoks oras - toks gaivus, ra­
minantis. Spigino malonus karštis. Oras kvepėjo arbata ir palen­
gvėjimu. Siek tiek nurimau. Įsijungusi telefoną gavau Ru žinutę:
„Beata, mus sulaikė Maskvos oro uoste, net nežinau, kada išskrisim,
tave pasitiks geras mano draugas. Jis tave susiras.“ Man tik rankos
nusviro...
Ru niekada nesugebėdavo nieko padaryti iki galo. Jam niekad
nepavykdavo išpildyti net ir mažiausio plano. Jeigu jam duočiau
lapelį su produktų, kurių reikia nupirkti parduotuvėje, sąrašu, ku­
riame būtų įrašyti tik pomidorai ir agurkai, jis būtinai pamirštų
arba pomidorus, arba agurkus. Arba atneštų apelsinų. Arba aps­
kritai vietoj parduotuvės nueitų kur nors kitur. Aš pirmąkart savo
gyvenime sutikau tokį žmogų. Jis tikrai nebuvo blogas, aš net ma­
tydavau, kaip jis stengiasi padaryti gera, nori išpildyti savo paža­
dus, kurių išdalydavo tikrai labai daug, bet jam niekaip nepavyksta!
Aplinkybės visuomet susidėlioja ne jo naudai. Atrodo, kad pasaulis

175
 BEATA TIŠKEVIČ

tyčia jam kaišioja pagalius į ratus. Pamenu, tuomet, kai viešėjau

pas jį Maskvoje, susitarėme susitikti su jo kursioku parduotuvėje,
esančioje vos už kelių metro stotelių nuo mūsų. Bet jis niekuomet
nepasirodo sutartu laiku. O kai jam tas grupiokas vis paskambin­
davo, Ru iškišdavo galvą su telefonu pro langą vaidindamas, kad jau
yra lauke, ir skubriu balsu sakydavo: „Taip, taip, jau ateinam. Mes
jau už kampo. Tuoj būsim!“ Nors net iš namų nebuvome išėję. Po
poros metų aš turėjau laiko paanalizuoti šį jo įprotį, bet taip ir neiš-
tyriau šio išskirtinio sugebėjimo. Tik supratau viena - jis taip darė
tikrai ne iš blogos valios. Visa širdimi nenorėjo meluoti. Meluodavo
ir visas tas aplinkybes imituodavo tik dėl to, kad bijojo ir vengė
konfliktų. Jis labai nenorėjo nuvilti žmonių. Kai juos nuvildavo, Ru
siaubingai save grauždavo ir kentėdavo.
Ru pranešus, kad manęs pasitikti negalės, pagalvojau: „Sakiau
tau, durne.“ Aš labai nuliūdau. Supratau, kad niekada nebuvau jam
tokia svarbi, kokia vyliausi esanti. Mane pradėjo imti siutas! Kiek
man teko ištverti, kad čia atvykčiau. Kiek aš jam visko atleidau,
kiek kartų savo ego susikišau į subinę tam, kad šį ankstų rytmetį
atsidurčiau nepažįstamoj šaly visiškai viena.
Mane pasitiko Ru draugas Eldaras. Jis —labai geras ir šviesus
žmogus. Mane labai nuramino, daug gražių dalykų papasakojo apie
Baku ir Azerbaidžaną. Daug kartų sakė, kad „viskas bus gerai“,
„viskas bus gerai“. Man patiko girdėti šiuos žodžius.
Baku mane pasitiko bundančia diena: plačiomis gatvėmis, chao­
tišku vairavimu, daug pypsėjimo, šnekų, į veidą plūstančiu smėliu,
pagreitį įgaunančiu karščiu ir pigiomis cigaretėmis. Pakelėje ganėsi
avytės, gražūs, ištaigingi namai, o čia pat - vaikinai su treningais.

176
 VYVENIM AS

Visi į mane žiūrėjo tarsi į ateivę. Savo išvaizda labai išsiskyriau iš

bendro konteksto: ilgi šviesūs plaukai, trumpa suknelė ir ryškiai
raudonai dažytos lūpos (daugiau tokių neišprusimo klaidų nė vie­
noje musulmoniškoje šalyje nedariau).
Atvykusi j butą, kuris buvo išnuomotas Ru ir jo draugams, ku­
rie kartu su juo turėjo dirbti prie trumpo metro filmo, atsiguliau
į lovą ir užmigau. Miegojau ilgai ir saldžiai. Aš pavargau bijoti ir
nerimauti, todėl nutariau atiduoti save likimui į rankas ir tikėti, kad
nieko baisaus man neatsitiks, kad nebūsiu parduota Azerbaidžano
šeichams ar aprengta burka ir pagrobta (čia tuo mane gąsdino tė­
vai). Bet dėl viso pikto savo pasą pasikišau po pagalve (taip mane
mokė kriminalinių laidų vedėjai).
Po kelių valandų bute pasirodė Eldaras, nešinas labai skaniomis
sultimis, lavašu ir cigaretėmis. Aš pavalgiau, su juo parūkėme, pa­
kalbėjome apie literatūrą ir staiga jam atėjo žinutė. Perskaitęs žinutę
jis tik šūktelėjo: „O!“
- Kas? - klausiu jo.
—Jie jau išskrido į Baku! Matai, viskas labai gerai. Netrukus jau
būsi kartu su Rufatu.
Mano širdis virpėjo iš džiaugsmo. Negalėjau tuo patikėti. Nuo
tos akimirkos mano gyvenimas pradėjo sparčiai keistis. Aš pradėjau
keistis. Jaučiau, kad nuo dabar paėmiau gyvenimą į savo rankas. Ne­
žinau, ką galvojate skaitydami šias eilutes, bet dabar aš kaip niekad
suprantu, kad sprendimai, kurie anksčiau atrodė buvę patys kvai­
liausi, iš tikrųjų buvo patys geriausi. Važiuoti į Baku buvo nuostabus
ir labai drąsus sprendimas. Ploju tai šviesiaplaukei nedrąsiai mergi­
nai, sėdinčiai virtuvėje viename iš Baku pakraščio mikrorajonų.

177
 BEATA TIŠKEVIČ

Aš persirengiau. Susišukavau. Parūkiau. Ir dar parūkiau. Per­

sirengiau. Parūkiau. Apsiploviau pažastis, nes jau spėjau suprakai­
tuoti. Darsyk persirengiau ir stengiausi nurimti. Su Eldaru nuva­
žiavome j oro uostą. Kaip aš jo laukiau! Kaip aš viską pamiršau.
Visą pyktį, nerimą, kančias ir nuoskaudas. Kai jį pamačiau, mano
plaukų šaknys iš laimės ir džiaugsmo net į viršų pašoko. Ru sušu­
ko:
- Muuuuuurrrriiikkk! - taip jis visada mane vadindavo, labai
mielai ištardamas kiekvieną skiemenį, it tuo metu valgytų sultin-
giausią kriaušę.
Mes apsikabinom, sukomės, lakstėm, lojom, plekšnojom vienas
kitam per galvas, gnaibėm alkūnes, žvengėm ir žviegėm, klykėm,
šiek tiek virkavom... Man nuo krūtinės toks akmuo nuriedėjo! Pa­
ėmiau jo delną į savo ranką ir viskas.
Žinote, būna gyvenime tokių situacijų arba tokių žmonių, su
kuriais jaučiamės tokie saugūs, kad nesvarbu, net jeigu dabar tavo
ant žemės numestą rankinę su pasu ir pinigais kas nors pavogs, tau
bus nesvarbu, jeigu degs tavo namai, tau neberūpi, kas buvo prieš
šią akimirką, nusispjaut ir į tai, kas bus po jos, tu nekreipi dėmesio
į tai, kas tave šiuo metu stebi, ir net jeigu dabar pro tave praeitų
didelė trijų metrų ūgio meška, tau būtų nesvarbu. Aš buvau čia ir
dabar. Neturėjau jokių klausimų. Juk nesvarbu.
Tą akimirką prasidėjo mūsų puikus trijų savaičių gyvenimas
Baku. Per šį laiką aš susipažinau su visais jo draugais - nuostabiais
žmonėmis. Susipažinau ir su kultūra, kuri širdyje man paliko di­
delį įspaudą. Susipažinau su jūra, maistu, avytėmis, smėliu, klai­
kiu karščiu, spūstimis, išmokau skaičiuoti azerbaidžanietiškai iki

178
 VYVENIM AS

penkių, supratau, kokia kvaila buvau tuomet, kai Ru klausiau apie

kilimėlį, - Viešpatie, kokia gėda, kokia proto tamsybė!
Po poros savaičių atėjo metas susipažinti ir su Ru tėvais. Kažko­
dėl jaučiausi su jais labai artima net jų nepažinodama. Man atro­
dė, kad jie serga už savo sūnaus gerovę, o kadangi aš jį darau labai
laimingą ir nieko nereikalauju, tai jie turėtų labai mylėti ir mane.
Tačiau viskas buvo truputį kitaip.
Ru tėvai gyveno dideliame prabangiame bute su iškilmingai ap­
statyta svetaine. Didelis stalas buvo nukrautas įvairiais valgiais bei
gėrimais. Vos įėjus mane kaip žaibu nutvilkė pamačius, kad kie­
kvienam kampe pastatyta po Ru sūnaus nuotrauką. Jie neketino
to slėpti ar bent jau pasistengti taip akivaizdžiai neparodyti, o man
buvo labai skaudu. Aš niekada nesusitaikiau su šiuo faktu. Tiesiog
galvojau: „Ai, kaip nors mes šį reikalą pamiršime. Nesvarbu! Tai ne
apie mus ir ne mūsų.“ Man visa ta situacija vis dar buvo labai skau­
di, aš tikrai jos neįveikiau ir neišsprendžiau.
Maniau, kad atleidau Ru neištikimybę, bet jos nepamiršau. Nė
akimirkos. Nė sekundės. Mano buvimas su juo buvo nuolatinis
bandymas užlopyti, perrėkti, peršokti tą skausmą. Bet mums ne­
sisekė.
Jo tėvai mane apipylė begale klausimų: Kas aš? Kas mano tėvai?
Ką veikiu gyvenime? Ką planuoju veikti? Jeigu mano tėtis turi pro­
blemų su alkoholiu, tad gal ir aš turėčiau atsargiau jį vartoti? Aha,
aš negeriu? O kodėl? Galbūt dėl tėvo?
Daug daug sudėtingų klausimų. Daug nagrinėjimo ir tyrinėji­
mo. Aš taip nuliūdau, kad jiems dar reikėjo kažkokių atsakymų, dar
reikėjo dosjė duomenų tam, kad įsitikintų, jog esu verta jų sūnaus.

179
 BEATA TIŠKEVIČ

Nejaugi per visus tuos metus dar jo nenusipelniau? Ar nebuvau jo

verta?
Mano tėvai mano partnerių niekada taip netyrinėjo. Niekada ne­
kėlė jiems jokių reikalavimų ir nespendė išbandymų. Aš net šiek tiek
įsižeidžiau.
Ru tėtis buvo labai protingas, racionalus žmogus. Sprendimus jis
priimdavo remdamasis savo geležine logika ir analitiniu mąstymu. Jo
mama - švelni, šeimyniška moteris, save paskyrusi šeimai. Ji sugebė­
davo vienu metu dirbti tūkstantį darbų ir viską padaryti idealiai. Dėl
to aš pradėjau nerimauti, nes pajutau, jog toks moters vaidmuo šeimo­
je gali turėti įtakos ir Ru. Nors, kita vertus, jie buvo labai liberalūs ir
išsilavinę. Visi ateistai ir labai europietiški. Jo mama įgijo sėkmingą
specialybę ir nemažai uždirbo. Bet be darbo ji dar turėjo tūkstantį
namų ruošos darbų: gaminti, plauti indus, tvarkytis namuose, lyginti
drabužius, skalbti ir 1.1. Negana to, turėjo išmanyti apie kino klasiką,
nes visi šeimos vyrai buvo kinomanai. Ji visada, kuriam nors iš šeimos
vyrų iškeliaujant, sudėdavo lagaminą. Žodžiu, ta moteris suspėdavo
viską. O aš net neketinau visur suspėti. Juk mane augino kaip genijų!
Bėda ta, kad ir Ru augino kaip genijų, išskirtinę asmenybę, kurios
laukia viso pasaulio pripažinimas. Mano tėvai nebuvo tokie maksi­
malistai, tačiau spėjo pasėti nemažai ambicijų grūdų. Tad ir susitikom
mes: du genijai, kaip matote.
Bendrauti su Ru sekėsi fantastiškai. Dienomis, kai jis filmavo savo
filmą, aš būdavau filmavimo aikštelėje. Sėdėdavau šalia jo ir stebėda­
vau veiksmą per ekraną. Ru kaskart atsisukdavo į mane pasitikrinti,
ar dublis buvo geras. Jis pasitikėjo mano nuomone! Aš buvau labai
nustebusi, pakylėta.

180
 VYVENIM AS

Filmavimo aikštelėje jis tvarkėsi puikiai, labai jautriai dirbo su

aktoriais, kurie, beje, nebuvo profesionalai. Visi buvo jo draugai,
tačiau pamačiusi, kaip jie dirba, netekau amo. Filmo kadruose jie
buvo laisvi, drąsūs, organiški. O aš, rugsėjį pradėsianti jau šeštus
vaidybos mokslo metus, jaučiausi susikausčiusi, nerangi ir netalen­
tinga. Jeigu tuo metu manęs būtų kas nors paprašęs įeiti į kadrą ir
tiesiog uždaryti duris ar paimti stiklinę, būčiau net to nesugebėjusi.
Mano galva buvo prikimšta taisyklių, stereotipų, kritikos, snobiz­
mo, patarimų, lūkesčių, kurie tiesiog veisėsi galvoje, blokuodami
bet kokią laisvės apraišką, bet kokį spontaniškumą ar improvizaci­
ją. Aš buvau kieta kaip medis. Ėmiau dvejoti - kam man visos tos
studijos, repeticijos (žinoma, čia nekalbu apie darbą su E. Nekro­
šiumi - tai buvo gyvenimo dovana), jeigu aš sėdžiu prie šito ekrano,
stebiu, kaip žmonės vaidina pirmąsyk gyvenime, ir tikiu jais!
Studijos manyje pasėjo ėdrų vidinį kritiką, tokį klaikų šlykštu-
ką, tūnantį viduje ir tik laukiantį, kada man nepasiseks. Vaidyba
man nebuvo saviraiška, būdas iškomunikuoti pasauliui tūkstančius
istorijų bei gyvenimų, o tik kančia, siaubas, sudėtingiausia mate­
matikos formulė, kurios geriau nesiimti —juk vis tiek nesugebėsi
išspręsti. Aš nuolatos ėmiau save stebėti iš šalies ir graužti. Mano
vidinis šlykštukas buvo labai dosnus savo pastebėjimais: „Na, matai,
nieko nepavyksta...“, „Fui, kokia tu netikra, f allyva...„Kaip bai­
su yra tai, ką tu dabar darai...“ Dabar, skaitydama šiuos parašytus
žodžius, suprantu, kad tikrai ne pati juos išsigalvojau. Būtent tai
aš labai dažnai girdėjau savo studijų metais. Kitiems galbūt tokių
žodžių ar paniekos reikia tam, kad jie ką nors sukurtų, tačiau man
jie suveikia kaip mirtinos injekcijos. Aš užsisklendžiu, supykstu ir

181
 BEATA TIŠKEVIČ

atsisakau kažkurios savo dalies. Nesugebu tobulėti, išgirdusi tokio

pobūdžio „paraginimus“. Greičiausiai tobulėju, kai mane skatina,
pagiria. Tuomet imu savimi tikėti ir pasitikėti, pradedu lėtai, it gė­
lės žiedas, skleistis ir vieną dieną sužydžiu. Bet tikriausiai tie, kurie
mus puola tokiais žodžiais, net nenori, kad mes sužydėtume.
Draugė man pasakojo apie eksperimentą, atliktą su trimis van­
dens stiklinėmis. Vienai stiklinei kasdien žmogus sakė šlykščius
žodžius, plūdo ją, keikėsi, pyko. Antrai jis nieko nesakė, o trečią
liaupsino pačiais gražiausiais pasaulyje žodžiais, dalijo raginimus,
skleidė meilę. Po tam tikro laiko pirmosios stiklinės vanduo pras-
mirdo, ėmė pūti ir pasidengė šlykščiomis gleivėmis, su antra neatsi­
menu, kas nutiko, o trečiosios vanduo išliko švarus ir tyras kaip ir
eksperimento pradžioje.
Kasdien stebėdama filmavimus ėmiau mąstyti apie studijų me­
timą. Buvau pavargusi nuo repeticijų, nesutariau su dėstytoja, kuri
mūsų trupei turėjo grandiozinių planų, besikirtusių su mano as­
meniniais grandioziniais planais, buvau nusivylusi savimi, teatru,
vaidyba ir viskuo, kuo gyvenau jau kelerius metus.
Vieną dieną suraičiau dėstytojai žinutę, kad išeinu. Ji, žinoma,
nepatikėjo. Manė, kad mane apsvaigino meilės purslai ir aš visai
pablūdau. Taip, aš buvau iki ausų įsimylėjusi, bet ta meilė, kurią
patyriau iš Ru per tas tris savaites, man buvo labai reikalinga. Graži,
palaikanti, švytinti meilė gydo. Ji ima kvestionuoti viską, ką gyve­
nime darei prieš tai, ir atsuka į tave bei tavo artimiausius žmones
realybės veidrodį.
Patyrusi, koks geras, švelnus su manimi yra Ru, kaip pagarbiai
į mane žvelgia jo draugai, kaip jie manęs klausosi, ėmiau suprasti,

182
 VYVENIM AS

kad ne viskas, kas liko mano gyvenime Lietuvoje, buvo gera. Ne

visi mane mylėjo ir ne visi man linkėjo gero. O aš maniau, kad taip
atrodo meilė!
Kad meilė yra tarsi kasdien juntami skaudūs rimbo kirčiai, kad
meilė neleidžia atsipalaiduoti, pasidžiaugti savimi, kad ji nuolatos
tave baudžia ir kankina, kad meilė tave gręžia ir smaugia, pyksta ant
tavęs, kontroliuoja tavo pasirinkimus ir veiksmus, nes tu dar nesi
iki galo subrendęs kokiam nors drąsiam žingsniui. Man buvo labai
skaudu suvokti, jog tai, pasirodo, nėra meilė.
Dar būdama Baku susiradau psichoterapeutę, pas kurią nuspren­
džiau lankytis sugrįžusi į Lietuvą. Supratau, kad nors ir bijau, bet
noriu pradėti gyventi kitaip. Pati tam neturėjau nei stiprybės, nei
reikalingų žinių. Man reikėjo specialisto.
Ru man kiekvieną dieną pasakodavo apie savo planus pagaliau
atvykti į Lietuvą. Dabar jau visam laikui. Aš į tai žiūrėjau labai at­
laidžiai, tikrai nebepriėmiau šios minties rimtai —nebebuvau tokia
naivi kaip anksčiau. Tikriausiai buvo pasiektas ir išnaudotas nai­
vumo limitas. Jis man pasakojo, kaip rugsėjį atvažiuos pas mane ir
mes kursime savo gyvenimą iš naujo. Kad nuotoliniu būdu dirbs
Maskvai, montuos filmus, kartais nuskris sūnaus aplankyti, ir vis­
kas bus gerai. Ru buvo visiškai tuo įsitikinęs.
O aš tuo metu daugiau galvojau apie save. Ilga terapija Varšuvo­
je pas draugę Kaliną ir kelionė į Baku mano galvai uždavė namų
darbų. Jaudinausi, kad grįžusi į Lietuvą nieko nebeturėsiu, nes nu­
sprendžiau palikti akademiją, savo vienintelę artimą šeimą, su kuria
praleidau tiek laiko ir susiraizgiau visomis savo sielos šaknimis. Bu­
vau labai priklausoma ir nuo kursiokų, ir nuo dėstytojos. Labiausiai

183
 BEATA TIŠKEVIČ

nuo jos. Ji man buvo labai didelis autoritetas, kurios patarimų pra­
šydavau, kai reikėjo priimti svarbius gyvenimo sprendimus. Tai jos
palaikymas ar pagyrimai mane galėdavo iškelti iki debesų. Tai jos
bjauresni žodžiai, o kartais ir visos bjaurasties papliūpos blokšdavo
mane žemėn ir visiškai sugniuždydavo. Ji man buvo kaip skalbimo
mašina - jos veiksmai ir žodžiai man keldavo įvairias kraštutines
emocijas. Nors mūsų santykiai pastaruoju metu sustingo gręžimo
režime, kuris man nebuvo labai saldus, aš vis tiek bijojau palikti
teatro trupę. Tokiu būdu atsisakyčiau bet kokio lydėjimo ar palai­
kymo, likčiau visiškai viena, nežinanti, ką toliau daryti.
Bet po kelių dienų gavau prodiuserio žinutę, kad nuo rugsėjo
startuoja projektas „Auksinis balsas“, o aš vėl esu kviečiama jo ves­
ti. „Vis šis tas!“ - pagalvojau. Turėsiu šiek tiek veiklos bei pinigų.
Nepražūsiu.
Tos trys savaitės Baku prabėgo žaibiškai, bet jų metu spėjau ir
daug ką nuveikti, ir pamatyti. Pažinau tikrąjį Ru: kaip jis keliasi,
ką dainuoja duše, kokios nuotaikos būna rytais, kaip bendrauja su
žmonėmis. Rytais jis labai sunkiai keldavosi ir visada čiaudėdavo.
Duše dažniausiai atlikdavo ką nors iš „Radiohead“ repertuaro. Jis
buvo neįtikėtinai geras su visais žmonėmis. Benamiams nuolatos
dalydavo manatus arba cigaretes. Savo draugams nesugebėdavo iš­
lementi žodžio „ne“, todėl pridalydavo daug pažadų, kurių niekuo­
met neištesėdavo. Neištesėjęs siaubingai nuvildavo savo artimiau­
sius žmones, kurie jau buvo beveik pripratę prie šios Ru savybės. Jis
buvo labai priklausomas nuo savo tėčio, kurio nuomonė jam buvo
VISKAS. Jo tėtis net nebuvo susijęs su kinu, bet naujų filmų idėjas
visų pirma Ru pranešdavo jam ir klausydavosi jo pastabų sukniubęs

184
 VYVENIM AS

kėdėje kaip trejų metų pyplys. Jeigu tėčiui kokia nors mintis nepa­
tikdavo, Ru galėdavo jos atsisakyti. Niekieno nuomonė gyvenime
jam nebuvo tokia svarbi kaip tėčio.

Grįžusi į Lietuvą, švytėjau. Gavau kvietimą vaidinti naujame

E. Nekrošiaus spektaklyje „Rojus“. Taigi, visai neprastai man sekėsi
ir be tos akademijos. Išėjimas buvo nelengvas, teko kalbėtis su dės­
tytoja, kuri vis dar manė, kad darau didžiausią pasaulyje nesąmonę.
Ji bandė mane paveikti ar įtikinti pasilikti, bet, nors ir buvau visiška
silpnadvasė, savo nuomonės nepakeičiau, tik šiek tiek suskydau -
vietoj studijų metimo, pasiėmiau akademines atostogas ir sutikau
suvaidinti su trupe dar porą spektaklių.
Galiausiai pirmą kartą gyvenime nuėjau pas normalią psichote-
rapeutę. Turiu omeny, kvalifikuotą. Ne tokią, kaip ta, sutikta poli­
klinikoje, kuri man pezėjo apie sriubytes. Darosi labai baisu pagal­
vojus, kiek daug žmonių, jiems prireikus pagalbos, turėjo išklausyti
neprofesionalių psichoterapeutų pezėjimų apie sriubytes arba dar
ką nors kvailesnio. O kas, jeigu tai buvo paskutinė žmogaus viltis
sulaukti kvalifikuotos pagalbos, tačiau ten sėdėjo nosį krapštantis
ir žmonių nekenčiantis psichiatras? Tokiomis akimirkomis aš pa­
galvoju ir apie Viką. Sako, kad tie, kurie žudosi, yra labai silpni.
Tikrai nepasakyčiau. Vika lankėsi pas įvairius specialistus ir ieškojo
pagalbos ketverius metus! Ketverius metus kas rytą ji prabusdavo

185
 BEATA TIŠKEVIČ

lovoje, jausdama siaubingą kančią, bet vis tiek kėlėsi, ėjo, bandė.
Ar jūs galėtumėte ketverius metus vaikščioti su atviru kojos lūžiu?
Nemanau. O sunki depresijos forma yra kažkas panašaus, gal net
dar siaubingiau.
Nežinau, kas man būtų atsitikę ir koks mano gyvenimas būtų da­
bar, jeigu ne Onutė. Taip šioje knygoje vadinsiu savo psichoterapeutę.
Savo mažame kabinete vieno namo pusrūsyje manęs laukė viduti­
nio amžiaus, aukšta ir labai gyvybinga moteris. Apsidariau, jaučiausi
labai nejaukiai. Man buvo gėda, kad pas ją atėjau. Drovėjausi šios
naujos nepatogios pažinties. Aš juk nežinojau, kam tie psichotera­
peutai reikalingi, ką jie daro su žmogumi ir kaip pas juos reikia elg­
tis. Prie sienos stovėjo du odiniai krėsliukai, o tarp jų - staliukas su
servetėlių dėže.
- A, čia jeigu verksiu, ane? - paklausiau.
- Na, būna, kad kartais prireikia, - švelniai šypsodamasi atsakė
Onutė.
Nežinia kodėl many prabudo noras maištauti ar bent truputį ją
paerzinti:
- O rūkyti pas jus galima?
- Ne, deja, negalima, - toliau ramiai šypsodamasi atsakė Onutė.
Ji manęs nebijojo, o aš klaikiai jos bijojau. Praskenavau akimis
visas lentynoje esančias knygas. Atradau keletą pažįstamų. Staiga su­
galvojau jos paklausti:
- O jūs skaitėte Alice Miller knygas? - staigiai paklausiau, tiria­
mai primerkusi akis. - „Gabaus vaiko dramą“?„Kūno maištą“?
Tai buvo knygos, paskatinusios mane pagalvoti apie psichotera­
piją. Jos manyje iškėlė tokius stiprius ir giliai užslopintus jausmus,

186
 VYVENIM AS

kad jutau, jog pati negalėsiu su jais susitvarkyti ar jų suvokti. Drąsiai

galiu pasakyti, kad šios knygos pakeitė mano gyvenimą, o vėliau ir
daugelio kitų žmonių, kuriems jas rekomendavau. Niekuomet iki
tol net nebūčiau pagalvojusi, kad mus ištinkantys fiziniai negala­
vimai labai susiję su mūsų patiriamomis emocijomis bei jausmais.
Niekada prieš tai nebuvau pagalvojusi, kokią stiprią įtaką vaikystė
turi mūsų, jau suaugusių, gyvenimui. Visada žinojau, kad mane er­
zina mano mama bei tėtis ir kad jie pastaruosius daugiau nei dvi­
dešimt metų elgiasi kaip paskutiniai idiotai, bet kad tai man turėjo
kokios nors įtakos... tikrai nemaniau! O juo labiau kad tėvo alkoho­
lizmas galėjo paveikti partnerių pasirinkimą, mano pačios pasitikė­
jimą savimi ar elgesį. Šiuos dalykus suprasti pradėjau gerokai vėliau.
- Taip, skaičiau, - atsakė Onutė.
- Ir? Ką manote? Ar pritariate jai? - matote, aš galvojau, kad yra
tokių psichoterapeutų, kurie vis dar tiki ta sena tiesa, jog tėvai yra
dievai ir kvestionuoti tėvų veiksmus ar elgesį vaikystėje yra šventva­
giška, nederama ir apgailėtina.
- Na, galbūt dėl jos stiliaus ar kalbėjimo formos galėčiau dis­
kutuoti, tačiau taip, pritariu, kad jos mintyse galima atrasti labai
daug prasmingų dalykų, - vis dar taip pat ramiai šypsodamasi tarė
Onutė.
Aš nurimau. Atsipūčiau. Supratau, kad turiu sąjungininką, ku­
riam dabar papasakosiu visas savo paslaptis. Onutei papasakojau
viską —nuo vaikystės iki šių dienų. Toks mūsų susipažinimas tęsėsi
kelias konsultacijas. Aš kaipmat pajutau jai simpatiją —Onutė mane
labai palaikė. Ji man aiškino apie savivertę ir apie tai, kaip skau­
džiai save plaku dėl kiekvieno žingsnio. Man tai buvo naujiena —ką,

187
 BEATA TIŠKEV1Č

nereikia savęs plakti? Galima savimi pasidžiaugti? Gal net kelis kar­
tus per dieną? Daug svarsčiau šia tema, negalėjau patikėti Onutės
pasakojamais dalykais. Man tai skambėjo kaip erezijos! Vieną dieną
galiausiai paklausiau jos:
- Tai... jūs sakote, kad... reikia save mylėti... ane? - nedrąsiai
pradėjau.
—Taip, Beata, —kaip visuomet švelniai šypsodamasi atsakė.
—Bet... suprantate, o jeigu man savęs nėra už ką mylėti? Na,
neturiu dalykų, už kuriuos galėčiau save mylėti. Kaip tuomet? —
liūdnai išlemenau. Bet atsakymas į šį klausimą man labai rūpėjo.
Onutė labai labai šiltai į mane pažiūrėjo.
- Beata, suprantate, kiekvienas žmogus yra vertas meilės. Vien
dėl to, kad jis yra. Toks, koks yra. Vien dėl to, kad jis yra šioje že­
mėje, gyvas.
Niekaip negalėjau to suprasti. Nežinojau, kas yra ta meilė sau.
Nuolatos apie tai girdėjau tik neigiamus dalykus: „Matot, koks jis
savimyla.“ Akademijoje dėstytoja, norėdama įgelti, klausdavo: „Ar
ne per daug save myli, brangioji?“ Man atrodė, kad mylėti save yra
nuodėmė. Be to, mūsų visuomenė labai idealizuoja tuos, kurie dėl
kitų yra pasirengę perplaukti šaltą vandenyną, o dėl savęs nė piršto
nepajudintų. Tokie žmonės mus labai žavi, tačiau dabar mane jie
jau gąsdina.
Tuomet ir aš buvau tokia. Galima sakyti, kad dalį savo gyve­
nimo net negyvenau, o tik derinausi. Nuolatos taikiausi prie kitų,
prie jų žvilgsnių, nuomonių, lūkesčių, patarimų, jausmų, nuotai­
kų. Mano mamos emocijos keisdavosi kas sekundę ir nuolatos rei­
kėjo būti pasirengus viskam, kad tik ji, būdama blogos nuotaikos,

188
 VYVENIM AS

neaprėktų ar nepadarytų ko nors baisaus. Išmokau užuosti, ką kitas

jaučia ar mąsto, bet praradau gebėjimą suvokti tai, kas vyksta mano
pačios viduje. Pavyzdžiui, ko noriu aš? Ką man patiktų veikti? Ką aš
jaučiu tam tikrose situacijose? O ne, šie klausimai man buvo tabu.
Nuolatos gyvenau taip, kad tik kitiems neužkliūčiau.
Psichoterapija padeda sugrįžti į savo paties kūną. Paskatina įsi­
kurti ten labai jaukų butuką, kuriame yra gerokai lengviau gyventi,
bet prieš tai tu pereini tikras pragaro kančias, kapstydamasis savo
galvelėje ir jausmuose. Pradėjusi psichoterapiją, supratau, kad esu
kaip kompiuteris, kuriam yra įdiegta ne ta sistema, todėl jis netei­
singai veikia. Man reikėjo perkratyti senąją sistemą, aptikti joje
klaidas ir po truputį įdiegti naująją bei išmokti pagal ją veikti. Tai
buvo labai ilgas, dar ir iki šiol besitęsiantis kelias.
Kasdien bendravau su Ru. Jis nekeitė savo nuomonės ir, panašu,
niekur dingti neplanavo. Vis dar ketino rugsėjį atvykti į Lietuvą.
O aš repetavau pas E. Nekrošių, televizijoje po truputį ruošėmės
naujam sezonui - fotosesijos, anonsai, pasitarimai.
Eidama į „Auksinio balso“ filmavimus jaudinausi jau gerokai
mažiau. Jaučiau, kad per vasarą sutvirtėjau. Scenoje jaučiausi sau­
giau. Po filmavimo iš kolegų sulaukiau labai daug palaikymo žo­
džių - jie manimi labai stebėjosi ir žavėjosi. Sakė, kad užaugau.
Vienas didžiausių iššūkių vedant laidas man buvo žiūrovų veido
išraiškos. Būdama scenoje stebėjau kiekvieno žiūrovų salėje sėdinčio
žmogaus veidą ir tikėjau, kad žmonės raukosi, žiovauja, išsitraukia
telefonus, pyksta, būna šalti tik dėl manęs. Tai mane išmušdavo iš
vėžių ir trukdė susikaupti. Žiūrovų veiduose ieškojau patvirtinimo,
kad viską darau gerai, ir leidimo būti scenoje.

189
 BEATA TIŠKEVlC

Su psichoterapeute apie tai labai daug kalbėjome. Ji man paaiški­

no, kad žmonės gali būti susiraukę ir dėl to, kad jiems skauda galvą,
arba šaltas veidas nebūtinai reiškia, jog žmogus nesimėgauja. Onu­
tė padėjo man suprasti, kad ne visų žmonių nuotaikos ar būsenos
sukasi apie mane ar dėl manęs. Suvokusi šią paprastą tiesą, scenoje
ėmiau jaustis kur kas laisviau.

Atėjo rugsėjis. Vieną labai saulėtą rugsėjo dieną į Lietuvą su di­

deliu lagaminu atskrido Ru. Su švarku ir varlyte. Visam laikui. Mes
buvome labai laimingi, mūsų širdys dar kelis mėnesius po jo atva­
žiavimo plakė „pa-ga-liau“ ritmu.
Ru įsikūrė mano varganame kambarėlyje Gedimino prospekte.
Turėjau tik viengulę aplūžusią lovą, bet mums tiko ir ji. Mūsų vir­
tuvė buvo apšnerkšta ir skurdi, bet mums pakako ir jos. Mes pradė­
jome gyventi paprastą buitinį gyvenimą.
Aš eidavau į repeticijas, o tuomet - į filmavimus. Dažnai Ru
mane palydėdavo. Jis nelabai turėjo ką veikti Vilniuje, nežinojo šio
miesto gatvių, nepažinojo žmonių. Aš jam buvau ir Vilnius, ir visa
Lietuva.
Ant mano pečių užgriuvo didelė atsakomybė už suaugusį žmo­
gų, kuris buvo bejėgis kaip kūdikis. Ru pinigų neturėjo, todėl man
teko mus abu išlaikyti, braižyti žemėlapius, aiškinti viešojo trans­
porto sistemas, mokyti pagrindinių žodžių lietuviškai, supažindinti

190
 VYVENIM AS

su žmonėmis, kurie galėtų tapti jo draugais, vieniems neprigijus,

ieškoti kitų, pirkti maistą, gaminti. Mano pareigos staiga be galo
išsiplėtė. Bet skųstis negalėjau - juk visą gyvenimą troškau būti su
šiuo žmogumi.
Ėmėme ieškoti kito buto. Kaip žinote, butų skelbimai būna tik
lietuvių kalba, apie jų lokacijas taip pat suprantu tik aš, tad, galima
sakyti, ĖMIAU ieškoti mums buto.
Visą gyvenimą buvau skrajojantis, nepraktiškas žmogus. Nesu
iš tų, kurie, norėdami nusipirkti dviratį, porą mėnesių gali ieškoti
visos įmanomos informacijos internete apie dviračius, kol aptiks ge­
riausią kainos ir kokybės santykį. Nesu iš tų, kurie supranta, kaip
palengvinti buitį, aš net nemėgstu jos. Tad, užgriuvus visiems šiems
dalykams, man buvo labai sunku, tik aš pati to nepastebėjau.
Skrajojau su Ru Vilniaus gatvėmis, skaniai valgėme, žaidėme,
juokavome ir be viso to aš nuolatos mąstydavau: ką daryti rytoj, iš
ko gyvensime kitą mėnesį, kur mums reikėtų gyventi, kaip gauti
daugiau darbų, kad galėčiau mus finansiškai aprūpinti. Buvau nuo­
latos susikausčiusi ir atidi. Savo naivumą teko pamiršti. Po poros
mėnesių prasidėjo pirmieji mano panikos priepuoliai. Nežinau, ko­
dėl ir iš kur, bet tai buvo klaiku. Kai išgirsdavau, kad skamba mano
telefonas, puldavau į isteriją, pradėdavau verkti ir negalėdavau su­
stoti. Man atrodė, kad mane nuolatos seka žurnalistai. Nors su Ru
savo santykius labai kruopščiai slėpėme, nes aš visiškai nenorėjau
viešumo, žiniasklaida, privogusi nuotraukų iš mūsų asmeninių feis-
buko profilių, iškėlė tai į viešumą. Pamenu, tuo metu buvau teatro
gastrolėse Maskvoje. Prisėdau prie kompiuterio ir perskaičiau visų
portalų komentarus apie tai, ką jie mano apie mano ir Ru santykius.

191
 BEATA TIŠKEVIČ

Žmonės yra šlykštūs, bjaurūs padarai. Galbūt ne visi ir ne visa­

da, bet aš dabar ne apie tai. Jie tepė mūsų meilę šlykščiausią bjauras­
timi, mane vadino „musulmono paklode“, o jį „teroristu“, „juoda-
šikniu“, „babajumi“. Tai yra beprotiškai šlykštu. Prisiskaičiusi šitų
srutų, dvi paras negalėjau miegoti.
Grįžusi į Lietuvą, su Ru bijojau vaikščioti Vilniaus gatvėmis, nes
nuolatos galvojau, kad žmonės, spjaudęsi tomis pamazgomis, juk
gyvena čia, visai šalia. Galbūt šiandien su vienu iš jų prasilenkiau
prie šviesoforo. Kitas su manimi parduotuvėje stovėjo prie kasos.
Galbūt net kurį nors iš jų pažįstu?..
Tokios kraupios mintys man nedavė ramybės. Ru komentarus
irgi, pasirodo, perskaitė, versdamas juos „Google translate“. Supra­
tus, ką apie jį rašo šios šalies gyventojai, jam maloniau gyventi Lie­
tuvoje netapo.
Nors karjeroje man sekėsi tikrai puikiai - jau vaidinau dviejuose
E. Nekrošiaus spektakliuose, projekte „Auksinis balsas“ kaskart vis
labiau žėrėjau, buvau siaubingai išsigandusi ir nelaiminga. Neken­
čiau šios šalies žmonių —mane pasiekdavo labai daug nuodingų
kalbų. Ne tik per komentarus, bet ir žodiniu formatu.
Ru irgi buvo nelengva. Vieną kartą jam einant gatve kažkas su­
šuko: „Juodašiknis!“, o per vakarėlį prie jo priėjo jaunas vaikinas ir
paklausęs, iš kur yra Ru, atsakė:
—Aaa, Azerbaidžanas? Teroristas būsi?
Aš nekenčiau jų visų. Gyvendama su Ru pamačiau visai kitą,
šlykštų mūsų šalies kampą. Žmonės man tapo iškreipti, lyg išvers­
tomis žarnomis. Po solidžiais kaklaraiščiais tūnojo rasizmas ir neiš­
prususi puikybė. Po prabangiais kailiniais slėpėsi kitų menkinimas

192
 VYVENIM AS

ir žeminimas. Sunku pastebėti problemą —rasizmą, homofobiją,

seksizmą ar bet kokios kitos rūšies diskriminaciją nepabuvus kito
žmogaus kailyje. O aš, gyvendama su Ru, atrodo, supratau, ką reiš­
kia gyventi Lietuvoje tamsesnės odos spalvos ir kilusiam iš musul­
moniškos šalies žmogui. Tikrai nėra smagu.
Ru buvo nelengva Lietuvoje dar ir dėl to, kad aš labai pasikei­
čiau. Kai jis pirmąkart čia atvyko, aš buvau naivi, trečiame akade­
mijos kurse studijuojanti mergaitė, apie savo gyvenimą žinanti tik
tiek, kiek sakė dėstytoja. O dabar aš jau buvau žinoma laidų vedėja
Lietuvoje. Žvelgdavau iš žurnalų viršelių, man kone kasdien skam­
bindavo dėl interviu. Gatvėje mane sustabdydavo fotografai. Dabar
mano statusas jau buvo visai kitas, o tai darė įtaką ir mano būdui.
Tad Ru teko prie to priprasti.
Santykiai su žiniasklaida man kėlė daugiausia iššūkių. Aš jiems
buvau kažkas naujo ir neištirto. Jie matavo mano stiprybę ir ribas.
Tai buvo klaikiai sunku.
Kartais panikos priepuolis mane ištikdavo prieš pat išeinant iš
namų. Jeigu taip įvykdavo prieš svarbų susitikimą, Ru man įlašin­
davo į stiklinę vandens valerijonų lašų, padėdavo šiek tiek nurimti
ir palydėdavo į susitikimą. Jeigu susitikimas vykdavo kavinėje, jis
sėdėdavo prie kito staliuko, kad aš galėčiau jį matyti, ir žvelgda­
vo raminančiu bei palaikančiu žvilgsniu. Kai pajusdavau, kad vėl
užeina ta klaikioji baimės ir panikos banga, žvilgteldavau į jį ir jis
man parodydavo, kaip kvėpuoti. Tai buvo gyvybiškai svarbi pa­
galba.
Jis vis dar negaudavo jokių pajamų, o aš nuo begalinio darbo jau
nuo kojų baigiau nusivaryti. Su A. Rožicku tapome labai paklausiu

193
 BEATA TIŠKEVIČ

renginių vedėjų duetu. Iš to nemažai uždirbdavau, tačiau ši veikla

buvo ne man.
Nesvarbu, kokią prabangią ar solidžią salę išsinuomodavo kokia
nors visuomenėje gerbiama įmonė, nesvarbu, su kokio brangumo
kostiumais toje salėje sėdėdavo tos įmonės darbuotojai, nesvarbu,
kokie delikatesai puikuodavosi ant jų stalų... Vis tiek jau po trijų va­
landų jie ropinėdavo tos salės grindimis kaip kiaulės. O aš niekada
negalėjau pakęsti išgėrusių diedų, bet čia patekau į patį jų sūkurį.
Jausdavausi ten esanti tam, kad tarnaučiau jų žvilgsniui, pamalo­
ninčiau jų akis. Drąsesnieji diedai prieidavo prie manęs ir apsika­
bindavo per liemenį. Dar drąsesni šūkteldavo: „Ei tu, ateik čia!“ Tai
patyriau vieno geriausių viešbučių - „Kempinski Hotel Cathedral
Square“ - konferencijų salėje! Na, bet elgesys ir vertybės tikriausiai
nepriklauso nei nuo turimų turtų, nei nuo aprangos, nei nuo aplin­
kos.
Ačiū Dievui, kad būdavau su Andriumi. Atlikę vieną scenarijaus
dalį mes tuoj pat šmurkšteldavome į savo kambarėlį, kur buvome
saugūs. Bet jeigu tokius renginius vesčiau viena, tikriausiai nebūtų
labai malonu. Be to, juk negalėjau tų žmonių pasiųsti tokiais žo­
džiais, kokiais norėčiau, juk jie —klientai, žeriantys man pinigus,
kuriais susimokėsiu už buto nuomą ir maistą. Tad sukąstais danti­
mis bandžiau laviruoti.
Renginių vedimas man visuomet buvo iššūkis. Ne tik dėl gir­
tų diedų. Man būdavo sunku atrasti santykį su pačiu renginiu, jo
tema ir svečiais. Norėdavau būti nuoširdi, paprasta, kad visi žmonės
atsipalaiduotų, tačiau dažnai sulaukdavau priekaištų, kad nesielgiu
taip, kaip elgiasi profesionalūs vedėjai. O aš nenorėjau kartoti jų

194
 VYVENIM AS

technikos. Man ji netiko. Nenorėjau šaltu veidu atpyškinti progra­

mos ar scenarijaus ir, nė nesuprakaitavusi, baigti renginį.
Į profesionalumą aš visuomet žiūrėjau šiek tiek kitaip, negu
mane mokė. Niekuomet nesiekiau profesionalumo, nes profesiona­
las man asocijuojasi su kažkuo šaltu, tobulu, nenuoširdžiu, bet šau­
niu, patinkančiu visiems. Man taip neišeina. Aš visose profesijose
ieškojau savęs, galvodavau, kaip tai, kas aktualu man, gali įsikom­
ponuoti vedant renginius, kuriant vaidmenį ar rašant straipsnius.
Visuomet norėjau siųsti žmonėms tam tikrą žinutę - dažniausiai
meilės ir šviesos. Nemačiau tikslo jų tiesiog tuščiai juokinti, norė­
jau, kad tas pokštas pakeistų jų nusistatymus vienu ar kitu klausi­
mu. Tai - nelengvos užduotys ir labai dideli lūkesčiai sau.
Būtent dėl šių priežasčių aš nesu nė vienos srities profesionalė.
Negalėčiau pasakyti, kad profesionaliai rašau straipsnius ar imu
interviu. Vaidinu visai neprofesionaliai. Laidas vedu apskritai vel­
niai žino kaip. Bet galbūt net ne profesionalumo mes visi ir turime
siekti, o savito žvilgsnio, priėjimo prie kiekvieno darbo?
Akademijoje mane nuolatos ragindavo išbandyti kitokius vai­
dmenis nei tie, kurie man patikdavo. Pavyzdžiui, niekuomet sa­
vęs neįsivaizdavau kaip fatališkos moters. Koketavimas, flirtas ir
viliojimas —visiškai ne man. Šie dalykai man yra labai tolimi ir
neaiškūs. Nemokėčiau to suvaidinti! O man jie sakydavo: „Na,
kaip nemokėtum? Pabandyk!“ Mane skatindavo išbandyti žemą
savo balso registrą, bet man tai irgi buvo svetima. Aš bandydavau
pabėgti nuo savęs, bet netoli tenubėgdavau. Mums sakydavo, kad
universalumas yra aktoriaus privalumas, bet ir čia, manau, galima
diskutuoti.

195
 BEATA TIŠKEVIČ

Ar bėgdami nuo savęs, siekdami visiško universalumo mes nepra­

randame kažko svarbaus, esminio, būdingo tik mums patiems? Juk
galima vaidinti ir žemu, ir aukštu balsu, kitą kartą išrasti dar kokį
kitą toną, tačiau galbūt kaip tik pravarčiau lavinti tai, ką turi tu? Tik
tu! Galbūt tokiu būdu daugiau laimėsi? Daug apie tai svarsčiau.
Tad, kai man kas nors imdavo aiškinti apie techniką ar profesio­
nalumą, laįkydavausi atokiai, nes kažkuri dalis manęs nuoširdžiai
tikėjo, jog būdama savimi - taip daug ką erzinančia, kartais net
ir pačią save, labai daug klystančia, sutrikusia ten, kur negali būti
sutrikusi, —aš pasieksiu ką nors įdomesnio nei profesionalią tam ti­
kros profesijos karjerą. Ir žinote, man atrodo, kad pavyko. Taip, ne­
galiu savęs įsprausti į jokios profesijos rėmus. Netapatinu savęs nei
su aktoriais, nei su žurnalistais ar laidų vedėjais, nors su rašytojais...
gal! Galbūt vieną dieną galėsiu šalia savo vardo didelėmis raidėmis
parašyti BEATA TIŠKEVIČ —RAŠYTOJA ir būsiu laimingiausias
žmogus pasaulyje. Juk rašytojų būna labai įvairių. Sąvokos „profe­
sionalus“ rašytojas tiesiog nėra. Pasakyti, kad „aš rašau profesiona­
liai“ yra nesąmonė. Aš tiesiog rašau.
Aš tiesiog gyvenu. Kuriu, bandau, rašau, skaitau, kalbu, vedu,
klystu. Ir man ši tėkmė patinka. Džiaugiuosi, kad atradau erdvės
tokiam procesui ir eksperimentams. Manau, kad man taip pasisekė
dėl to, jog visuomet, klausantis vyresnių žmonių patarimų, giliai
viduje krebždėjo balselis: „Beata, tau bus kitaip. Tavo kelias kitoks.“
Taigi taip ir klostėsi mano bei Ru gyvenimas: mes su Andriumi
vesdavome tuos renginius, o Ru vis laukė užsakymų iš Maskvos.
Vesdama renginius negalėjau būti tikrąja savimi, kadangi tai pu­
blikai tikrai nerūpėjo mano požiūris į gyvenimą. Būtų keista, jeigu

196
 VYVENIM AS

rūpėtų —į įmonės kalėdinius vakarėlius žmonės susirenka prisigert

ir atsipalaiduot, o ne galvot apie gyvenimo prasmę. Pinigų uždirb­
davau, tačiau buvau klaikiai pervargusi. Tuometinis mano gyveni­
mas buvo visiškai nepanašus į tą, apie kokį svajodavau tomis liū­
dnomis naktimis, verkdama į pagalvę ir beprotiškai ilgėdamasi Ru.
Kartą, kai kalbėjome su jo mama per skaipą, Ru papasakojo, kad
jam siūlo montuoti kažkokį komercinį filmą, kuris jam labai nepa­
tinka. Nudžiugau —pagaliau jis turės darbą, o aš galėsiu atsipūsti.
Bet jo mamos žodžiai man žadą atėmė.
—Sūneli, ir nemontuok. Ne tam tu tiek mokeisi, kad dabar viso­
kius niekus montuotum. Tu juk pas mus genijus, —švelniai šypso­
damasi atsakė ji.
Aš įniršau! Sėdėjau šalia, perbalusi ir perdžiūvusi nuo darbo krū­
vio. Tapau tikra cinike, kiekvienąkart girdėdama, kaip girti diedai
šaukia „ateini čia“, o čia, matote, genijus sėdi. Ką jo mama galvojo?
Tegul šita merga dirba ir persidirba, kad tik aprūpintų jos sūnelį,
o jis lai kuria savo didį meną? Klaikiai pykau ir niršau. Siutau ir
dėl to, kad mano tėvai taip manęs niekuomet nevertino. Visada
žinojau, kad, jeigu atsidursiu finansinėje duobėje, padėti negalės,
nes patys pinigų neturi. Jie man niekada nesakė: „Tu esi verta ge­
resnio darbo...“; „Nedirbk to, tu juk genijus pas mus.“ Bet ir gerai,
kad nesakė —aš nemanau, kad dabartinis tavo darbas yra galutinis
nuosprendis ar etiketė.
Tai ir reiškia būti suaugusiu - prisiimti atsakomybę už save patį
ir savo gyvenimą. Išlaikyti save finansiškai ir priimti sprendimus.
Kvaila manyti, kad, būnant dvidešimt kelerių, pradedant savo kar­
jerą, iš karto dirbsi kažką toookio. Be to, darbai neapibūdina mūsų

197
 BEATA TIŠKEVIČ

vertės. Vedžiau renginius ir sukausi kaip įmanydama ne dėl to, kad

man tai labai patiko, tiesiog priėmiau tai, ką tuo metu siūlė gyveni­
mas, ir nesiskundžiau.
Aš visiškai pasiaukojau. Žinoma, labai kvailai elgiausi, kad ne­
sugebėjau to iškomunikuoti taip, jog Ru ryžtingiau imtųsi veiksmų.
Nors, jeigu žmogus nenori veikti, tu jo niekaip nepriversi to daryti.
Man buvo vis blogiau.
Klausdavau psichoterapeutės, ar man tikrai nereikia gerti antide­
presantų. Onutė man pasakė, kad, kai jai taip pasirodys, ji man pra­
neš ir mes kartu nuspręsime, ką būtų geriausia padaryti. Bet mano
panikos priepuoliai mane kamavo kone kasdien. Tomis dienomis,
kai nereikėjo niekur eiti, aš tiesiog gulėdavau lovoje, nerodydama
jokių gyvybės ženklų. Troškau sustabdyti šį pasaulį, šį gyvenimą.
Man jis buvo pernelyg greitas, intensyvus, taip staigiai mane už­
griuvęs, o aš buvau tam nepasiruošusi.
Vieną dieną Ru išsigandęs įbėgo į namus ir papasakojo, kad pa­
sidomėjo savo vizos reikalais - jo viza, suteikta 90 dienų, netrukus
nustos galioti ir tuomet jis į Lietuvą negalės įvažiuoti 90 dienų, o vi­
zos reikės prašyti iš naujo. Tai buvo labai baisi žinia. Aš negalėjau
įsivaizduoti savo gyvenimo be jo. Mes po truputį kūrėme bendrą
buitį, turėjome gražius, mielus namus. Išsigandau.
Ilgai kalbėjome, kaip išspręsti šią situaciją, ir galiausiai nutarėme
susituokti. Buvau tikra, kad Ru yra mano gyvenimo meilė ir kad
visa ta kraupi istorija mums nutiko ne veltui - juk jeigu tai ne meilė,
tai kas tuomet ta meilė yra?
Vestuves suplanavome greitai, po mėnesio, labai paprastas ir
mielas. Jose dalyvavo penkiolika žmonių. Kiekvienam iš jų buvo

198
 VYVENIM AS

pranešta, kad, jeigu kam nors apie tai prasižios ir žurnalistai, susekę,
jog aš tuokiuosi, vestuvių dieną pasirodys su visais savo fotoapa­
ratais, aš visam laikui išprotėsiu ir tada likusį gyvenimą visi galės
mane lankyti psichiatrinėje ligoninėje. Visi tylėjo, išskyrus mano
mamą. Ji pasakė savo draugei, ta draugė pasakė savo dukrai, dukra
pasakė mano klasiokės mamai, o mano klasiokės mama apie tai
papasakojo kitai klasiokei, kuri turėjo dalyvauti vestuvėse. Labai
supykau ant mamos, bet ji niekada nesugebėjo saugoti mano pa­
slapčių.
Mūsų vestuvės, įvykusios 2013 m. gruodžio 21 d., buvo puikios
ir labai nuoširdžios. Visi šokome it paklaikę, džiaugėmės, verkėme.
Pagaliau mes su Ru tai padarėme. Jautėmės labai laimingi.
Po poros dienų Ru sužinojo, kad dėl to, jog yra susituokęs su
Lietuvos piliete, ateityje galės prašyti leidimo gyventi Lietuvoje san­
tuokos pagrindu, bet dabar jis vis tiek turi išvažiuoti, nes viza bai­
giasi. Antrąją Kalėdų dieną mano vyras išvažiavo iš Lietuvos. Mes
abu labai verkėme.
Likau viena dideliame bute ir ėjau iš proto. Aš nežinojau, kada jis
galės grįžti į Lietuvą, Lietuvos ambasada Azerbaidžane su juo elgėsi
nepagarbiai, kartais net į vidų neįleisdavo, nesuteikdavo informaci­
jos. Bijojome, kad gali būti taip, jog įvažiuoti jis niekada nebegalės.
Kasdien nerimavome ir galvojome, ką daryti.
Karjera tuo metu man klostėsi puikiai. Kaip jaunam dvidešimt
ketverių metų žmogui, neseniai baigusiam aktorystę, man viskas
ėjosi tiesiog fantastiškai: vaidinau jau trijuose E. Nekrošiaus spek­
takliuose („Dieviškoji komedija“, „Rojus“ ir „Jobo knyga“), vedžiau
vieną populiariausių televizijos projektų „Auksinis balsas“ ir turėjau

199
 BEATA TIŠKEVIČ

daug užsakymų vesti renginius. Tik šiurpą kėlė begalinis žiniasklai-

dos domėjimasis mano asmeniniu gyvenimu. Dabar apie tai gal­
vočiau kitaip, bet pirmąsyk gyvenime susidūrus su žiniasklaidos
dėmesiu susisuka galvelė.
Vienas portalas tais metais mane išrinko mylimiausia laidų ve­
dėja. Sis apdovanojimas man buvo neįtikėtinai brangus —juk dar
prieš pusę metų buvau nekenčiamiausia ir netinkamiausia. Pasiro­
do, viskas gali labai staigiai apsisukti, tereikia kantriai ir ryžtingai
toliau arti savo vagą. Bjaurios tetulės, anksčiau su pasimėgavimu
apie mane pliurpusios visokias šlykštybes, pirmos priėjo manęs pa­
sveikinti:
- Aš visada žinojau, kad taip bus!
Cha cha, kurgi ne. Gali būti, kad žinojo, bet nenorėjo tuo dalytis
su kitais. Juokauju. Manau, kad jos net neatsimena visų savo šlykščių
pliurpalų. Galiausiai, tai net nėra svarbu. Svarbu tai, ko pasimokiau
iš šio įvykio, - žmonės KEIČIA savo nuomonę. Jų nuomonė yra
labai reliatyvus dalykas ir mes pralaimime tuomet, kai į ją įsikabina­
me kaip į mus apibūdinantį epitetą. Tokiu atveju negalime kaltinti
nei piktų tetų, nei nieko kito —tik save pačius, kad į kitų nuomonę
apie mus žvelgiame kaip į konstantą ar nepaneigiamą faktą.
Ir, galiausiai, kodėl mes suteikiame teisę kitiems formuoti mūsų
nuomonę apie save? Ar ne aš pati turėčiau tai susiformuoti? Žino­
ma, tik dabar taip protingai mąstau, o tuomet tiesiog mitau kitų
nuomonėmis apie save.
Kai pats nežinai, kas esi, nuolatos žvejoji pastabas, nuomo­
nes, komentarus. Išvažiavus Ru, naktimis skaitydavau anonimi­
nius komentarus apie save. Tai buvo labai baisu. Po tokių seansų

200
 VYVENIM AS

drebėdavau iš baimės ir norėdavau numirti. Ko tik apie save neskai­

čiau ir negirdėjau... Man būdavo labai bloga, tačiau tai tapo beveik
priklausomybe - sustoti nebegalėjau.
Miegoti man sekėsi sunkiai. Vieną kartą, paryčiais, mane ištiko
panikos priepuolis. Namuose buvau visiškai viena, tad labai išsi­
gandau, kad prarandu protą. Nežinojau, ką daryti, kaip sau padėti.
Bijojau išeiti į gatvę, visko bijojau. Paskambinau vienam draugui,
kuris tuoj pat atėjo. Mačiau, kad mane pamatęs jis paklaiko. Aš
drebėjau, gūžiausi, buvau numetusi labai daug svorio. Draugas su
manimi pabuvo kelias valandas ir išėjo namo tik tada, kai užsima­
niau miegoti.
Kodėl aš skaičiau tuos komentarus? Žinoma, kad dėl menkos
savivertės, bet buvo ir kita labai svarbi priežastis. Vienas žmogus,
kuriuo labai žavėjausi ir kurį labai gerbiau, man kartą pasakė, kad
žinomiems žmonėms labai svarbu skaityti komentarus apie save,
nes ten yra tiesos. Iš tų komentarų galima pasisemti gerų patarimų
ir pastabų, ką reikėtų savy taisyti. Skaitydama visą tą purvą, nie­
kaip negalėjau atsirinkti, į ką verta kreipti dėmesį, o į ką ne. Bet tas
žmogus man vis aiškino, kaip svarbu domėtis tuo, ką apie tave rašo
anoniminiai komentatoriai.
Eilinį kartą kalbėdamasi su savo psichoterapeute apie komentarus
ir kitų nuomonę, papasakojau, kaip mane tai verčia jaustis. Kartais,
perskaičiusi tai, ką apie mane rašo, netgi noriu nusižudyti. Onutė
bene pirmą kartą prarado kantrybę. Jos balsas surimtėjo ir suaštrėjo:
—Tuomet kitą kartą, kai norėsite rasti savo pačios apibrėžimų
internete, tiesiog nueikit prie veidrodžio ir įdėmiai pažiūrėkit į tai,
kas realu, - iškošė ji.

201
 BEATA TIŠKEVIČ

Aš ne iš karto supratau, ką ji tuo metu pasakė. Galbūt tik po

poros metų suvokiau tikrąją tų žodžių prasmę. Dabar anoniminių
komentarų skaitymas man prilygsta rausimuisi kanalizacijoje, ieš­
kojimui ne iki galo suvirškintų maisto produktų ir jų valgymui.
Šlykščiai parašiau, ar ne? Knisdamasi po tuos komentarus jausda­
vausi labai panašiai. Gal net kapstytis kanalizacijoje būtų malo­
niau.
Su kiekviena diena vis labiau nykau. Valgydavau itin mažai, tie­
siog pamiršdavau savimi pasirūpinti. Nesijaučiau verta nei maisto,
nei pastangų. Kai Ru gyveno su manimi, dėl jo išmokau gaminti
trintas sriubas su moliūgų sėklomis, lašišos kepsnius ir daug kitų
gardumynų. Tačiau dėl savęs nepajudindavau nė piršto. Kartais
mano vienintelis maistas būdavo du „Snickers“ šokoladukai arba
bulvių traškučių pakelis su vynuogių sultimis. Su žmonėmis ben­
dravau irgi retokai —daugiausia su A. Rožicku, kadangi su juo kar­
tu dirbome, o ir po darbo su juo jaučiausi labai saugiai, galėdavau
iš jo gauti daug patarimų ir žinių. Visų kitų draugų bijojau ir ven­
giau. Nenorėjau pamatyti jų išsigandusių akių.
Kaip šmėkla vaikščiojau Vilniaus gatvėmis ir visko bijojau. Man
labai reikėjo Ru, norėjau, kad jis ir vėl parodytų, kaip kvėpuoti,
nuramintų mane, apklostytų. Jis įkvėpdavo man pasitikėjimo sa­
vimi ir ramybės, bet dabar ir pats buvo piktas bei sutrikęs. Jautėsi
ištremtas į Azerbaidžaną, kasdien skambino, bandė ieškoti kelių,
kaip kuo greičiau sugrįžti į Lietuvą, į mūsų namus.
O aš ir toliau gesau. Vilniaus gatvės blizgėjo nuo lietaus ir dar­
ganos, visi aplinkui manimi žavėjosi ir mane sveikino, kad tiek
daug pasiekiau, kažkas net pavydėjo ar žvelgė į mane piktu žvilgs­
niu - už tai, kad man sekasi, o aš lėtai lėtai ėjau iš proto. Namuose

202
 VYVENIM AS

užuolaidų neatitraukdavau net dieną, man atrodydavo, kad mane

kažkas seka. Pralinksmėdavau tik laidų filmavimų metu arba per
repeticijas.
Vieną dieną ėjau gatve ir galvojau: man dvidešimt ketveri, esu
paklausi laidų vedėja, man puikiai sekasi ir aktorystė, aš turiu savo
kirpėją, taip pat manikiūrininkę, netrukus uždirbsiu pinigų tiek,
kad galėsiu pirkti tik dizainerių drabužius, šioje šalyje man jau vis­
kas pažįstama, paprasta bei prieinama. Nejaugi tai - viskas? Viską
pasiekiau, būdama dvidešimt ketverių? Ką toliau daryti?
Mano profesinis kelias kaip niekad atrodė aiškus ir saugus.
Viskas buvo tiesiog puiku. Jaučiausi patekusi į milžinišku greičiu
lekiantį traukinį, o visi aplinkui sako: „Jėga, tu patekai į šį trauki­
nį! Visi apie jį svajoja!“, tačiau aš paniškai lakstau, žvilgčioju pro
jo langus ir svarstau: „Kaip aš čia atsidūriau? Kodėl? Juk dar per
anksti!“
Aš norėjau eksperimentuoti. Norėjau tęsti ieškojimus, bet ne­
žinojau, ko ir kur galiu ieškoti. Sėdėjau namuose ir supratau, kad
mano gyvenimas baigėsi. Kažkas tikrai baigėsi. Ne tokio gyveni­
mo aš norėjau. Ne taip greitai, galbūt —ne to. Tai, ką turėjau, daug
kam būtų svajonė, bet man tai buvo griežti rėmai, iš kurių reikėjo
žūtbūt ištrūkti.
Dar ėmiau pykti ir ant Lietuvos —dėl mylimo žmogaus! Aš taip
norėjau būti su juo, bet negalėjau, mat jo pasas netinkamos spalvos.
Jis gimė ne toje šalyje. Kaip keista, kad valstybės už mus sprendžia,
ką mylėti ir su kuo būti. Jeigu būčiau įsimylėjusi Petriuką iš tos pa­
čios laiptinės, niekas nebūtų nė nepastebėjęs, bet aš pamečiau galvą
dėl Rufato iš Azerbaidžano.

203
 BEATA TIŠKEVIČ

Vienos laidos filmavimo metu mane ištiko nevaldomas verks­

mas. Choras dainavo „Aerosmith“ dainą I don t want to miss a thing
ir aš ėmiau raudoti. Negalėjau ir nenorėjau savęs sustabdyti. Mano
gyvenimas sugriuvo, iš rankų teliko tik nykščių storio ataugos, o
viduje be galo sunku. Nubėgo visas grimas, tad Andrius pasakė, kad
vienas baigs vesti laidą, o prodiuseris nusivedė mane į kambariuką
ir ėmė šluostyti man ašaras. Tą kartą patyriau neįtikėtiną žmonių
švelnumą bei jautrumą.
Ru labai dėl manęs nerimavo. Aš numečiau per daug svorio,
aplinkiniai sakė, kad labai gražiai atrodau, bet niekam nerūpėjo,
kaip jaučiuosi viduje. Galiausiai nusprendžiau mesti visus darbus
ir išvažiuoti su Ru gyventi į Maskvą. Kadangi mokėjau rusų kalbą,
o Ru ten turėjo daug pažįstamų, galvojau, kad abu rasime darbą ir
galėsime ten gyventi.
Bet prasidėjo kraupūs įvykiai Maidane. Galvojau, kad manęs
tai nepaveiks ir nepalies, tad vis tiek laikiausi savo plano: pasakiau
E. Nekrošiui, kad išeinu iš visų spektaklių. Tai buvo sunkus at­
sisveikinimas. Daug kartų galvojau apie šį sprendimą ir bandžiau
nuspręsti, ar man gailėtis jo, ar ne. Bet iš šalies atrodžiau labai kvai­
lai - juk niekas neišeina iš E. Nekrošiaus spektaklių. Visi tik ir sva­
joja į juos patekti. Bet man reikėjo viską pradėti iš naujo.
Atsisakiau ir naujų laidų pasiūlymų. Kovo mėnesį su Ru išskri-
dome į Maskvą. Aš taip jaudinausi ir bijojau! Maskva tokia didelė ir
tokia nedraugiška tiems, kurie neturi pinigų. O jų mes neturėjome.
Apsistojome pas draugus, jų svetainėje, į kurią kiekvieną anks­
tų rytmetį su trenksmu įsiverždavo jų dvimetis rėksmingas pyplys.
Ru dirbo. Labai daug ir sunkiai, stengėsi dėl mūsų abiejų. Kartais

204
 VYVENIM AS

dirbdavo ir naktimis, o aš miegodavau ant kušetės šalia jo, biure.

Maistui pinigų dažniausiai neturėjome, tad per dieną suvalgyda­
vome tik mažą baronkų pakelį, bet taip gražiai jomis dalydavomės!
Ankstyvais rytais, jam baigus darbus, laimingi eidavome namo.
Mes labai mylėjome vienas kitą.
Mūsų meilė buvo stipresnė už vizas, biurokratus, alkį, depresiją,
kultūrų skirtumus, nelaimes. Jeigu jis gyventų Marse, o aš Žemėje,
vis tiek sugalvočiau, kaip jį pasiekti. Ru man buvo nuostabiausias
kūrinys pasaulyje, ypač dabar, kai daug geriau jį pažinojau. Taip,
jam trūko atsakomybės, jis nuolat vėluodavo, dalydavo pažadus,
kurių niekada neištesėdavo, bet visą dieną galėdavo nevalgyti tam,
kad aš pavalgyčiau sočiau. Jis prisiėmė atsakomybę už mus abu
Maskvoje ir dirbo naktimis, o aš tuo metu miegojau šalia jo ant
kušetės. Ru buvo labai atsidavęs.
Jis kiekvieną mano idėją priimdavo su dideliu entuziazmu, tiki­
no, kad aš kalnus galiu nuversti. Aš jam buvau genijus. Važiuoda­
mi metro, žodžiu kurdavome scenarijus. Į kiekvieną mano išsakytą
mintį jis reaguodavo išplėstomis akimis ir sakydavo: „Beata, tu turi
gyventi Niujorke! Tu ten visus perspjausi!“, o aš tik juokdavausi.
Jis nuolatos mane pažindino su savo draugais režisieriais —visos
pavardės iškilios ir puikios, bet nė vieno iš jų aš nedominau. Ke­
lioms aktorių atrankos agentūroms nusiunčiau savo CV ir vaizdo
įrašus, bet atsako nesulaukiau. Ru nuolatos bandė man padėti, o aš
vis labiau savimi nusivildavau.
Vis dėlto stengiausi nepakankamai. Lietuvoje jau buvau žinoma,
todėl atėjus į aktorių atranką prisistatyti man nereikėdavo. Daug
kur galėjau diktuoti savo taisykles, o čia viską reikėjo įrodyti iš

205
 BEATA TIŠKEVIČ

naujo. Be to, aktorystė... Nebuvau tikra, ar noriu to. Ėmiau dvejoti

visa ankstesne savo veikla.
Stebėdavau benamius gatvėse ir galvodavau, kad mane nuo jų
tądien skiria tik 100 kišenėje turimų rublių. Išleisiu juos ir jau galiu
jungtis prie benamių. Jaučiausi šlykščiai, man buvo taip skaudu,
kad Maskva, prieš tai apdovanojusi mane turtais ir viešbučių kam­
bariais, dabar taip atstūmė. Aš labai trukdžiau Ru —tapau apa­
tiška, negatyvi, o jis vis dar stengėsi, nuolatos dirbo ir sakydavo:
„Beata, jaučiu, mes tikrai pavarysimi Tereikia tik truputį paken­
tėti ir viskas bus gerai. Juk esame kartu, o tai yra svarbiausia.“ O
aš vis galvojau, kokia likimo ironija: prieš kelerius metus gyvenau
Maskvoje turėdama pinigų, kurie dabar mums būtų taip pravertę,
bet neturėdama Rufato, o dabar, štai turiu savo meilę, bet visiškai
neturiu pinigų.
Su rusais sutariau sunkiai. Atmosfera Maskvoje buvo keista -
kraupūs įvykiai Maidane, per žinias pliurpia niekus, su kuriais ne­
sutinku ir nuolat įsiveliu į šnekas apie tai. Ėmiau pastebėti, kad net
patys liberaliausi žmonės yra nacionalistai. Jaučiau, kad atmosfera
yra įkaitusi ir gyventi tame mieste man nejauku, ypač, kai visa
savo esybe buvau Ukrainos pusėje. Galiausiai ėmiau šnibždėti Ru:
„Važiuokime iš čia kur nors.“ Jam buvo labai sunku. Jis iš visų jėgų
stengėsi mus išlaikyti, pamaitinti, taip pat ir man atrasti veiklos.
Ru norėjo uždirbti tiek pinigų, kad galėtume išsinuomoti butą.
Tereikėjo šiek tiek pakentėti, tačiau kentėti aš nebegalėjau.
Ačiū Dievui, labai greitai Ru gavo kvietimą montuoti vieno fan­
tastiško arthausinio kino režisieriaus filmą. Filmavimai vyko Serbi­
joje, kur mus irgi pakvietė.

206
 VYVENIM AS

Belgrade aš tiesiog sužydėjau! Mes gavome butą. Ru daug dir­

bo, tad kiauras dienas leidau viena: vaikščiojau po miestą, stebėjau
žmones, valgiau, fotografavau, bendravau su praeiviais. Aš tiesiog
buvau, gyvenau, siurbiau į plaučius šiltą balkanišką šilumą ir drau­
giškumą.
Vakarais Rufatui rodydavau savo atrastas vietas ir pasakodavau,
ką mačiau. Jis būdavo laimingas tuomet, kai aš būdavau laiminga.
Kad ir kiek dirbdavo ar pavargdavo, jam net širdį atlėgdavo, kai aš
jaučiausi rami ir džiaugsminga.
Serbijoje praleidome mėnesį. Nuostabų, džiugų, kupiną meilės
ir skaniausių valgių mėnesį. Po Serbijos Ru gavo darbą Taline, tad
vykome ten. Jis vėl dirbo, o aš dienas leisdavau viena. Po truputį
ėmiau kankintis dėl to, kad nieko neveikiu.
Iš tikrųjų aš trokštu išreikšti save, kurti, papasakoti pasauliui,
ką matau ar jaučiu. Todėl kankinausi, vis neatrasdama ir nesugal­
vodama, kaip visa tai ištransliuoti. Daug rašiau į feisbuką, bet to
pavadinti veikla nelabai išeina. Nuolatos galvojau, ką man veikti
gyvenime. Jaučiausi niekur nereikalinga, o į Lietuvą grįžti, šiukštu,
negalėjau.
Ru man sakydavo, kad, jeigu noriu, galiu studijuoti nors ir Niu­
jorke, jis stengsis, paims daugiau darbų ir apmokės mano studijas.
Nuolatos ragino mane, kad galiu daryti viską, ką tik noriu, nes vis­
kam esu labai talentinga. Jam buvau geriausia aktorė iš visų, nuosta­
biausia rašytoja, turinti režisūrinių ir kitų įvairiausių gabumų.
Jis netgi žavėjosi mano dainavimu! Ru turėjo labai daug palai­
kančios, gydančios ir tik man skirtos meilės. Jis niekada man ne­
priekaištavo dėl visų apatijai iššvaistytų mūsų bendrų akimirkų.

207
 BEATA TIŠKEVIČ

O tokių akimirkų, dienų ir netgi mėnesių buvo labai daug. Daž­

nai gulėdavau lovoje nieko nenorėdama. Atsiribojau nuo žmonių ir
pasaulio. Jaučiausi nieko verta ir man buvo labai liūdna. Norėjau
išnykti, atrodė, kad pozityviam ir perspektyviam Ru esu tik našta.
Sunkus ant jo pečių tupintis negatyvo ir pilkumos kamuolys, bet jis
nesiskundė.
Po Talino į Maskvą mes nebegrįžome. Aš nieku gyvu ten nebe­
norėjau, ir Ru pakluso mano norui. Mes išvykome į Azerbaidžaną.
Maniau, kad ten, kur jo šeima ir draugai, mums bus saugiau. Vyliausi,
kad galbūt sugalvosiu, ką pati galėčiau veikti.
Baku buvo šilta, Ru šeima ir draugai mus labai palaikė, rūpinosi,
buvo mieli, bet man nuo to tapo tik blogiau. Jau po savaitės aš gu­
lėjau lovoje ir spoksojau į lubas. Nebejutau jokių jausmų ar emocijų,
nebeturėjau jokių norų ar tikslų. Dabar puikiai supratau savo draugę
Viką, kuri tuomet ant kalno mums stebint žvaigždes pasakė, kad ne­
turi jokių svajonių. Aš taip pat jų nebeturėjau. Save irgi praradau. Ru
eidavo iš proto, nerasdamas būdo prie manęs prieiti. Bet manęs ir tai
jau nebejaudino. Gulėdavau žiūrėdama į lubas ir svajodavau užmigusi
daugiau nebepabusti. Tiesiog norėjau išnykti. Man atrodė, kad vi­
siems būtų daug lengviau, jeigu manęs nebebūtų.
Ru stengėsi kaip įmanydamas: vesdavosi vakarieniauti pas savo tė­
vus, manė, kad man gali padėti bendravimas su jo tėčiu, bet nuo to
pasijusdavau tik blogiau, tuomet Ru vesdavosi pas savo muzikuojan­
čius draugus, bet aš tiesiog buku žvilgsniu spoksodavau į sieną. Kar­
tais paprašydavo, kad draugai ateitų pas mus į svečius, bet aš nekęsda­
vau tų akimirkų. Geriausiai jausdavausi, kai miegodavau, bet miegas,
deja, vis tiek anksčiau ar vėliau baigiasi. Neišeina kiaurą parą miegoti.

208
 VYVENIM AS

Galiausiai nusprendžiau numirti. Nežinojau, kaip tai įvyks,

bet, pamaniau, atsisveikinimo laiškas yra puiki pradžia mirčiai.
Vien nuo šios minties man palengvėjo! Atsisėdau prie stalo, iš­
sitraukiau kompiuterį ir ėmiau rašyti. Rašiau laišką viena akimi
dėbteldama į Ru, tuo metu žiūrintį televizorių. Jis net nenumanė,
kas dėjosi mano galvoje. Sis žmogus tiesiog troško mane mylėti
ir būti laimingas. Būtų padaręs viską, kad su mumis viskas būtų
gerai. Jis daug ir padarė, o aš, man atrodo, jį vis dar baudžiau už
neištikimybę. Ru tiesiog buvo mažas berniukas suaugusio žmo­
gaus kūne, kurį suaugusio žmogaus gyvenimas užtiko staiga ir
nepasiruošusį.
Parašiau laišką ir jį skaitydama pasikūkčiodama ėmiau verkti:
„Žinau, kad galėjau turėti viską, o tikriausiai tą viską beveik
ir turėjau. Tik neturėjau galimybės tuo džiaugtis. Geno, kurį turi
visi, o manyje jis pražuvęs be galimybės kada nors prisikelti. Aš
pasidaviau ne iš karto. Daug sykių bandžiau ir šaukiausi pagal­
bos —bendraminčių, draugų, artimųjų. Psichoterapeutas šiek tiek
nušviesdavo taką, bet galiojimo laikas buvo trumpas.
Klydau, kad visas nuoskaudas, visas neigiamas patirtis nešiausi
kartu su savimi. Ir staiga tų skaudulių, kurie lyg karšta arbata
perpildė mano puodelį, tapo per daug - jie ėmė lietis per kraštus,
aptaškydavo aplinkinius, keletą jų nudegino. Aš to nenorėjau.
Supratau, kad nors ir kaip toli nukeliaučiau, niekada nesuge­
bėsiu ištrūkti iš savo pačios nelaisvės. Niekada nesugebėsiu atleisti
mane įskaudinusiems mylimiems žmonėms. Nes kai myli —taip
stipriai neskaudini. Mano gyvenimas prasidėjo tiesiog ne tuose
bėgiuose, o į teisingus įvažiuoti aš neturiu jėgų.

209
 BEATA TIŠKEVIČ

Jūs man sakėte: tu turi išmokti atleisti, paleisti, atsipalaiduoti,

džiaugtis. Aš neradau, kur to mokytis. O be šių dalykų tiesiog per
sunku gyventi. Man tiesiog reikėjo gyventi pagal kitą sistemą, bet per
sunku buvo ją įdiegti. Nepajėgiau.
Visada įdėmiai klausydavau tų, kurie mane plūsdavo ir manęs ne­
kęsdavo. Aš norėjau jiems patikti. Jų balsus girdėjau garsiausiai, o jų
netrūko ir mano viduje. Negaliu atsakyti į klausimą, ar mylėjau save,
nes tiesiog nežinau, kas tai yra. Kaip reiškiasi ta meilė sau? Gal ir
nemylėjau, nes įsivaizdavau save kaip naštą - visų pirma, savo vyrui.
Man atrodė, kad be manęs jam gyventi bus gerokai lengviau. Juk jis
moka būti laimingas, o aš moku tą laimę tik apkartinti ir suėsti.
Nekenčiu nuolatinio gėdos jausmo, o už save man beveik visada
yra gėda. Dažnai pasakau ką nors netinkamo arba netinkamai pa­
sielgiu. Ir šiaip, man atrodo, kad esu gana pasibjaurėtinas žmogus.“
Ru pribėgo prie manęs ir paklausė: „Murik, kas? Kas? Prašau, pa­
sakyk, kas?!“ O aš tiesiog stipriai jį apsikabinau ir pradėjau žliumbti.
Aš jį labai mylėjau, bet jo neištikimybė, jo vaikas, jo dingimai tarp
mūsų buvo iškasę didžiulę prarają, kurios mes niekaip nepajėgėm už­
pildyti. Jis stengėsi kaip įmanydamas, o aš tiesiog iš šalies stebėjau ir
viduje puoselėjau jausmą, kad vis tiek iš to nieko neišeis. Taip norėjau
būti arti jo, prisispausti, ištirpti, susilieti, bet tas atstumas buvo neį­
veikiamas. Mūsų nebeskyrė nei sienos, nei vizos, nei kitos moterys,
sėdėjome vienas priešais kitą, bet mano širdy buvo stora siena, kurios
niekas negalėjo įveikti. Dėl to aš ir gesau, nykau, kentėjau. Aš tiesiog
nesugebėjau pamiršti ir... deja, atleisti.
Man visi patarinėjo! Visi, kam tik atverdavau savo širdį ir
skausmą, kaip užsukti kartojo: „Beata, tu turi atleisti. Čia - tavo

210
 VYVENIM AS

užduotis.“ O ką jis turi padaryti? Kodėl ši neištikimybės našta teko

man? Už ką? Juk ne aš taip pasielgiau.
Klausdavau savęs, kaip jis galėjo sudaužyti tokią tyrą meilę, kaip
galėjo meluoti tai mielai mergaitei, kuri už paskutinius pinigus nu­
sipirko bilietą į Maskvą ir su pilna kuprine iš kursiokių skolintų su­
knelių tuomet sėdėjo laiptinėje? Kaip jis tiek daug kartų galėjo ją
atstumti, užblokuoti, išmesti, nors ji šitaip juo tikėjo?
Aš būčiau priėmusi ir jo vaiką. Būčiau jam gaminusi sriubytes,
glosčiusi galvelę, supusi ant sūpynių. Kasdien jį mylėčiau vis labiau
ir nuolatos myluočiau! Juk tas vaikas - Rufato dalis, o aš viską, kas
buvo jo, beatodairiškai mylėjau. Bet man niekas neleido susitikti su
tuo vaiku. Vaiko mama nuoširdžiai nekentė Ru ir manęs, ribojo jo
susitikimus, o apie susipažinimą su manimi negalėjo būti nė kalbos.
O man tai būtų labai padėję.
Gyvendami Maskvoje, kartu su Ru važiuodavome valandą trau­
kiniu iki Maskvos priemiesčio, kur gyveno Katia su vaiku. Kol Ru
būdavo su juo kieme, aš vaikščiodavau aplink tą rajoną ratais, nes ten
nebuvo jokių kavinių, o ant suoliuko žiemą sėdėti šalta. Vaikščioda­
vau taip pusantros arba dvi valandas, žinodama, kad True Love Waits.
Su Ru vaikų turėti jokiais būdais nenorėjau. Maniau, kad aš aps­
kritai nenoriu turėti vaikų, bet dabar man atrodo, kad tiesiog su juo
nenorėjau jų turėti. Aš bijojau, kad mums gims nesveikas vaikas ir jo
giminės iš manęs juoksis, kad esu brokuota. Juk jo sūnus buvo neįti­
kėtinai protingas, gražus, nuostabus vaikas. Visi juo žavėjosi ir sakė,
kad auga jaunasis genijus.
Bijojau, kad vaikas, kurį aš pagimdysiu, bus ne toks. Tad šios
minties atsisakiau. Ru priėmė net ir tai. Nors jis labai norėjo turėti

211
 BEATA TIŠKEVIČ

su manimi vaikų, aš verkdama nuolatos jo klausiau: „Kodėl tu ne­

palaukei manęs? Kodėl tada mane išdavei?“ Jis verkdavo kartu.
Mūsų meilė buvo stipri, bet sudužusi. Netrukus nusprendžiau,
kad nebenoriu kankinti Ru ir reikia priimti kokį nors sprendimą.
Kai gulėdavau lovoje ir stebėdavau lubas, jis manęs klausdavo: „Gal­
būt Vilnius? Galbūt grįžkime?“

Vieną dieną nusprendžiau, kad reikia sugrįžti. Tokį sprendimą

priėmiau dėl jo. Vilnių jis mylėjo, o aš nutariau nustoti kelti proble­
mas artimiems žmonėms ir būti normaliu žmogumi.
Po kelių mėnesių mes grįžome. Vilniuje siautė smagi vasara, tad
aš bandžiau grįžti ten, iš kur dar žiemą su trenksmu išėjau. Bet ma­
nimi niekas nepasitikėjo. Prodiuseriai vis klausdavo: „O kas, jeigu
tau vėl kas nors užeis ir tu staiga išvažiuosi?“ Aš bandžiau jiems
įrodyti, kad nebeužeis, bet... jie man nebeskambino.
Graužiau save, nes neturėjau darbo, nežinojau, kaip sumokėsi­
me už buto nuomą. Vaikystėje patyrusi kiekvienos dienos nesau­
gumą, užaugau su ypatingu stabilumo ir užtikrintumo poreikiu,
dėl to tokia nežinomybė mane labai gąsdino ir sekino. Ačiū Die­
vui, kad Lietuvoje buvo mano draugas ir scenos partneris Andrius
Rožickas. Jis mane labai palaikė. Sakė, kad viskas bus gerai, mes
kursime bendrą laidą ir aš sugebėsiu iš to pragyventi. Jis nenustojo
manimi tikėjęs.

212
 VYVENIM AS

Ru skraidė dirbti į Maskvą, tad šiek tiek uždirbdavo. Jis turė­

jo grandiozinių planų, susijusių su Lietuva, tad mane tai džiugino.
Labai norėjau, kad bent truputį pramoktų lietuviškai, tuomet man
būtų kur kas lengviau, bet šiuo aspektu iniciatyvos jis nerodė.
Labai sunku Lietuvoje gyventi su užsieniečiu vyru. Ne dėl jo, o
dėl visos aplinkos - draugai per vakarėlius dažniausiai tingi kalbė­
tis angliškai, daugelyje įstaigų angliškai irgi mažai kas kalba (man
tai buvo staigmena), dauguma svarbios informacijos - pavyzdžiui,
viešojo transporto stotelės ar kiti dalykai, taip pat tik lietuvių kalba.
Tai yra tiesiog klaiki kankynė. O dar, jeigu tas užsienietis yra ne
iš Europos Sąjungos šalies, dar blogiau - iš šalies, išpažįstančios
islamą, tuomet jums atsiveria toks mūsų visuomenės vaizdas, ku­
rio, tikriausiai, nenorėtumėte matyti. Įsivaizduokite, kad jūs labai
žavitės, pavyzdžiui, Anglijos karaliene ar kokiu nors gerbiamu soli­
džiu asmeniu ir staiga prieš savo akis pamatote jo užpakalį. Taip aš
ėmiau matyti mūsų visuomenę. Liberaliausi, išsilavinę ir apsiskaitę
žmonės paslysdavo ties paprastu rasizmu ar islamofobija. Man taip
buvo gėda prieš Ru už mūsų šalį. Ir ta gėda kaupėsi bei didėjo. Aš
myliu Lietuvą su jos miškais, ežerais, upėmis, su jos didvyriais ir
didvyrėmis, kurie buvo stiprūs bei protingi, bet man gėda už mūsų
dabartinę visuomenę, kuri niekaip neišsivaduoja nuo savo tulžies.
Apmaudu.
Biurokratiniai dalykai - dar vienas užpakalis. Su Ru po keturias
ar penkias valandas sėdėdavome Migracijos valdyboje tam, kad pa­
teiktume dokumentus, reikalingus prašant leidimo gyventi Lietuvo­
je. Migracijos valdyboje tuo metu dirbo tik itin griežtos ir pasaulio
nekenčiančios moterys. Į visus paprastus mirtinguosius, laukiančius

213
 BEATA TIŠKEVIČ

jų malonės, jos žvelgė iš aukšto. Nežinau, ko tos moterys labiau

nekentė: ar Ru, nes jis - juodašiknis musulmonas, prašantis mūsų
šalyje prieglobsčio, ar manęs —šlykščios mergos, pametusios galvą
dėl juodašiknio musulmono ir čia maišančios mūsų tautą su velniai
žino kuo. Jos svaidydavosi dokumentais per visą stalą ir piktai kažką
šnypšdavo. Tie vizitai man buvo baisesni už visa kita, kas tuo metu
vyko mano. gyvenime. Be to, reikalavimai leidimui gyventi suteikti
yra labai griežti - be saujos įvairiausių dokumentų, reikėdavo pa­
teikti ir banko sąskaitos išrašą, kurioje turėjo būti ne mažiau kaip
4000 eurų. Tuo metu mums tokia suma buvo neįmanoma. Man
buvo tik dvidešimt penkeri, neseniai baigiau akademiją, Ru irgi me­
nininkas, mes sunkiai vertėmės...
Aš labai pykau ant sistemos. Ji šlykšti, bjauri ir nežmogiška. Ne
visi ne Europos Sąjungos piliečiai sudaro fiktyvias santuokas tam,
kad galėtų gyventi Lietuvoje. Ne visos lietuvės yra durnės, neat-
skiriančios, kuri santuoka fiktyvi, o kuri —iš meilės. Mes vienas
kitą labai mylėjome, todėl toks tikrinimas ir nepasitikėjimas labai
skaudino.
Kai Ru galėjo prašyti leidimo gyventi Lietuvoje dvejiems me­
tams, mums reikėjo atlikti testą. Mus nuvedė į skirtingus kambarius
ir davė po popieriaus lapą su tokiais klausimais: „Išvardykite savo
artimiausius draugus...“ „Ką vienas kitam padovanojote per Kalė­
das?..“ „Kokių buitinių prietaisų neseniai įsigijote?..“ „Kur gyvenate
ir kokiu transportu šiandien atvažiavote į Migracijos valdybą? Kar­
tu ar atskirai?“ Galvojau, kad apsivemsiu. Klausimai vis sudėtingė-
jo, o dėl vieno net susiginčijau su darbuotoja. Buvo klausiama: „Kur
susipažinote?“ Atsakiau, kad Azove.

214
 VYVENIM AS

- Čia netiksliai parašėte, —sako man darbuotoja.

- Taprasme?- tūžtu aš.
- Reikia patikslinti.
- Kaip patikslinti? Kur susipažinom? Kokiam kambary? Ar ką
jums rašyt?
- Taip, taip tiktų, - šypsosi ji.
Aš netvėriau savame kailyje. Mūsų socialiniai tinklai buvo pilni
bendrų nuotraukų, mano įrašų apie didelę meilę, mes kartu ėjome
į renginius, bet biurokratams to nepakako. Aš nekenčiau to klausi­
myno. Po tardymo susitikome su Ru ir tikrinome, kaip kas atsakė,
susipykom, kodėl nieko vienas kitam nedovanojome per Kalėdas
ir neįsigijome jokių buitinių prietaisų. Juk biurokratai gali pagal­
voti, kad mūsų meilė netikra. Biurokratai meilę matuoja tuo pa­
čiu namų adresu, bendrais virduliais ir Kalėdų dovanomis. O Ru
nebuvo įprasta jas švęsti, aš irgi nemėgau šių standartinių švenčių.
Mūsų bendri draugai - sudėtingas klausimas. Nors jų turėjome, bet
Ru labiau patiko vieni, o man kiti. Tad atsakydami į tą klausimą
stengėmės surašyti kuo daugiau draugų. Jeigu paklaustų, kokia yra
mūsų mėgstamiausia muzikos grupė, jeigu paklaustų, kiek mes iš­
tvėrėme, kad galėtume pildyti šį suknistą lapą, jeigu paklaustų, kiek
vizų man teko gauti, kad galėčiau būti kartu su juo, jeigu paklaus­
tų, kaip jis man šildo pėdas kasnakt prieš miegą, gydo mane nuo
migrenos, kaip aš gaminu jam sveiką maistą ir apsupu rūpesčiu bei
meile... Deja, biurokratų meilė kitokia. Po to testo drebėjau ir ilgai
negalėjau nurimti. Susierzinusi tariau Ru:
- Aš suprantu, kad jie pažeidinėja tavo teises, bet mano?! Kodėl?
- Ką turi omeny? - dabar jau suirzo ir Ru.

215
 BEATA TIŠKEVIČ

—Na, aš juk šios šalies pilietė, tad kodėl jie pažeidinėja mano
teises?
- Beata, tokiais savo žodžiais tu įžeidi mane, - atsakė Ru.
Iš tikrųjų, niekieno teisių negalima pažeisti. „Tokia tvarka“, —
sulaukdavau atsakymo į kiekvieną savo klausimą. Bet kas ją sukū­
rė? Netobulieji žmonės! Tvarką galima keisti. Vienos poros gyvena
ramiai, niekas jų netikrina, jų meilė leidžiama ir nekvestionuojama.
O kitos ją turi įrodyti atsakinėdamos į tokius kvailus klausimus,
nešdamos popiergalius, kad banko sąskaitoje turi 4000 eurų, regis­
tracijas, deklaracijas, dokumentų kopijas, santuokos liudijimus... Ir
vien dėl to, kad Ru gimė Azerbaidžane.
Galiausiai tą testą mes išlaikėme. Bet man lengviau nuo to ne­
tapo. Tos bejausmės bobos savo tušinukais ir popieriais iškrapštė
mano širdį, o po visko konstatavo: „Po mėnesio viskas bus paruoš­
ta.“ Jeigu tu krapštai kažkieno širdį su tušinuku ir popieriumi, bent
jau daryk tai švelniau, su daugiau empatijos. Juk mes kalbėjome ne
apie mano mašinos dalis ar gedimus, o apie intymius santykius su
mano gyvenimo partneriu. Čia reikia nuovokos turėti.

Tą labai karštą lietuvišką vasarą skaičiau R. Gary „Aitvarus“.

Man labai patinka šis rašytojas, jis įkvepia mane kurti. Atsidaryda­
vau balkono langą, prisistumdavau fotelį arčiau ir, nukabinusi kojas
per fotelio turėklą, skaitydavau. Tačiau tuomet pradėjau girdėti pir­
mus naujos kovos ženklus.

216
 VYVENIM AS

Mano kaimynas. Pavadinkime jį Stepu. Jis buvo absoliutus alko­

holikas, gyvenantis tiesiai už mūsų miegamojo sienos. Mūsų butas
buvo mažytis, o sienos - plonos, tad apie viską, kas vyko Stepo
pasaulyje, aš buvau puikiai informuota.
Jis buvo neįtikėtinai nelaimingas, išdžiūvęs ir pūvantis žmogus.
Puvo jo siela, o dalis smegenų jau buvo visai sutrūnijusios. Jūs jau
man atleiskite, jeigu šiose mano eilutėse įžvelgiate didelę nepagarbą
asmeniui, - čia mano vidinis niuansas, mat aš galiu pakęsti ar pa­
teisinti visus, tik alkoholikams neturiu nė menkiausios užuojautos
ar bandymo juos suprasti, turbūt taip yra dėl tėčio.
Stepas, prisisiurbęs alkoholio, krisdavo į savo guolį ir vaitodavo.
Tas vaitojimas atsklisdavo iš jo pėdų ir skaudžiai atsitrenkdavo į
mūsų daugiabučio sienas. Tai buvo paskutinis gyvenimą bebaigian­
čio (tačiau vis dėlto dar ne visai) žmogaus klyksmas.
Jis buvo didis melomanas ir žavėjosi ankstyvąja F. Kirkorovo
kūryba. Tad, vos tik patogiai įsikurdavau namuose, nukabindavau
kojas per fotelio turėklą, mane visu garsu pasiekdavo: „Viva la Diva!
Viva Victoria!Aphrodita!“Tokios muzikos mano vaikystėje per savo
vakarėlius klausėsi tėvai, ir jau tada ji nebuvo mano mėgstamiausios
muzikos sąraše.
Stepui kokius šešiolika kartų kviečiau policiją, bet tai nepadėjo.
Bandžiau jo prašyti, kad klausytųsi muzikos tyliau, bet jo akys ne­
sufokusuodavo mano veido. Tapo nemalonu būti namuose. Netgi
vidury nakties jis galėdavo mums iš pasalų užtvoti F. Kirkorovo
balsu.
O man labai svarbi namų aplinka. Užaugau namuose, kur nuo­
latos buvo neramu, bet kurią akimirką galėjo įvykti kokia nors

217
 BEATA TIŠKEVIČ

tragedija, tad dabar man buvo ypač svarbu, kad namai būtų ra­
mūs, net nuobodūs. Tuomet aš gyju. Galbūt ir yra rašytojų, kurie
sugebėtų parašyti tekstą sėdėdami šokių aikštelės vidury, kai groja
technomuzika ir visi aplink siautėja, tačiau man tokių dar neteko
sutikti. Tad rami aplinka man yra svarbi ir dėl rašymo. Taigi su
Stepu mums, švelniai tariant, nepasisekė.

Vasaros pabaigoje pradėjome dažniau susitikinėti su kūrybine

laidos „Mėnulio fazė“ grupe - rašėme scenarijus, kūrėme idėjas, bet
kažkas buvo ne taip. Su Andriumi bendrauti tapo sunkiau. Jis ėmė
sunkiai suprasti mano idėjas ir pokštus. Jaučiau, kad per tą laiką,
kai buvau išvykusi, aš pasikeičiau. Man tas laikas atrodė bergždžia
nesąmonė ir klaida, per kurią sugrioviau viską, ką kūriau daug
metų, bet turbūt taip nebuvo. Tikrai taip nebuvo. Per tą laiką aš
sustiprėjau ir užaugau, ėmiau labiau pasitikėti savimi, todėl man ir
nebeišėjo su Andriumi palaikyti tokių pačių santykių.
Palaikydami santykius mes kiekvienas užimame tam tikrą vai­
dmenį. Bendraudama su vienu žmogumi aš esu visiška savimi ne­
sugebanti pasirūpinti kvailė, ir tas žmogus mane nuolatos moko.
Tikriausiai jis taip jaučiasi geriau. Tad man nesunku ir kvaile pa­
būti. O bendraudama su kitu žmogumi jau aš esu tas „protingas“
mokytojas, o kitas —kvailys, kurį reikia mokyti. Visada kuris nors
vienas prisiima daugiau atsakomybės. Tų santykių variacijų gali

218
 VYVENIM AS

būti begalės. Mes su Andriumi palaikėme mokytojo ir mokinio

santykius. Aš besąlygiškai tikėjau ir žavėjausi juo. Jis visada buvo
šalia, palaikė, nežemino ir nekeikė, kaip kad elgėsi akademijos pe­
dagogai. Jis buvo kitoks ir man tapo didžiuliu autoritetu, bet įmer­
kusi kojas į gyvenimo balą, pamiegojusi ant kušetės Ru biure ir per
dieną galėdama užkąsti tik baronkų, aš, matyt, kažką supratau apie
gyvenimą. Kažkas mano viduje sustiprėjo. Jaučiau, kad nebesu ta
naivi mokinė kaip anksčiau. Taip, man vis dar reikėjo palaikymo,
bet jau nebesijaučiau taip blogai kaip anksčiau. Aš pasikeičiau. O
kai pasikeičia vienas žmogus, tenka keistis ir kitam, tačiau Andrius
keistis nenorėjo.
Tarp mūsų vyravo trintis, kurios aš niekaip nepajėgiau pašalin­
ti. Nežinojau, ką daryti. Labai nenorėjau jo prarasti, bet praradau.
Mūsų laidas po vos kelių filmavimų televizija nutraukė, o tada nu­
trūko ir mūsų ryšys. Nepaisant viso to, Andriui aš būsiu dėkinga
visą gyvenimą. Jis labai daug ko mane išmokė.
Po šių santykių baigties aš nebeleidau sau turėti stabų ir autorite­
tų. Užaugau šeimoje, kurioje autoritetų man trūko, - nei mama, nei
tėtis tokiais negalėjo būti. Jie nebuvo tas pavyzdys, kuriuo norėčiau
sekti, jie manęs neįkvėpdavo savo drąsiais žygiais, nes buvo paprasti
postsovietiniai žmonės, tvirtai tikintys, kad geriausias jų laikas -
prabėgusi jaunystė.
Dėl to aš taip prisirišau prie dėstytojų, mokytojų, patarinėtojų,
visų vyresnių ir daugiau pasiekusių žmonių. Žvelgdavau į juos spin­
dinčiomis akimis ir visa širdimi troškau jiems patikti. Aš labai mo­
kėdavau tenkinti suaugusių žmonių įnorius, įkūnydavau tokią gerą,
nuolankią, sparčiai tobulėjančią mokinę. Klausydama autoritetų,

219
 BEATA TIŠKEVIČ

pamesdavau save, savo vidinį balsą, braižą, norus, savitumą. Viskas,

kas buvo mano, buvo neteisinga, juk aš dar jauna, nieko neišmanau
apie gyvenimą. O jie, šitiek nugyvenę, tikrai nusimano.
Aš norėjau išsisukti nuo savo klaidų ir iškart viską padaryti tei­
singai. Bet juk neįmanoma gyventi gyvenimo, kai tau dvidešimt,
turint skolintą šešiasdešimtmečio protą! Tai - didelė nesąmonė.
Todėl manau, kad nė vienas iš mūsų savų klaidų ir nesėkmių neiš­
vengs, net jei klausysis didžiausių autoritetų. Be to, jeigu man tektų
ką nors mokyti, aš specialiai tą žmogų versčiau klysti, skatinčiau
tiesiog įgyvendinti kiekvieną idėją, kuri tik ateina į galvą. Manau,
kad tokie dalykai geriausiai mus augina.
O mus suaugusieji bandė vis nuo ko nors apsaugoti. Bet didžioji
dauguma tų suaugusiųjų - Sovietų Sąjungos vaikai. Bijantys, skep­
tiški ir nepasitikintys. Jie bijo tokių dalykų, apie kuriuos mes net
nepagalvojame! Pavyzdžiui, baimė išsišokti. Taip, Sovietų Sąjungos
laikais tave už tai turbūt galėdavo uždaryti ir į psichiatrinę ligoni­
nę. Bet ne šiais laikais. Vyresnioji karta sukaustyta įvairių nuostatų,
baimių ir stereotipų, kuriais dosniai dalijosi augindama mano kar­
tą. Visa tai transliavo tėvai, mokytojai, auklėtojai, dėstytojai, tetos
parduotuvėje, močiutės, seneliai ir visi kiti. Vieną dieną galiausiai
supratau, kad užaugau klaikiai visko bijodama. Tik kodėl - nežinau.
Supratau, kad bijojau to, kas man niekada nėra nutikę. O jeigu ir
nutiktų, nemanau, kad tai mane sužlugdytų. Mano mamai, pavyz­
džiui, baisu, jeigu iš jos juokiasi praeiviai. Iš manęs kadaise juokėsi
visa Lietuva ir ką —nepražuvau.
Tie sovietiniai žmonės labai kabinasi į materialumą - butus,
mašinas... Jie verčia mus tuoktis ir kurti šeimas. Rinktis ne tą

220
 VYVENIM AS

specialybę, prie kurios linksti, bet tą, kuri jiems atrodo perspektyvi
ir gerai apmokama. Jie nenori rizikuoti, nes bijo prarasti tai, kas, iš
tikrųjų, yra jų kalėjimas.
Aš tikėjau, kad mūsų karta bus geresnė, kad išvalys Lietuvą nuo
Sovietų Sąjungos palikimo, bet, deja, mes užaugome tokie patys, o
gal dar blogesni. Mes tirtame iš baimės drakonui, kurio net niekada
nematėme!
Vienas draugas pasakojo apie vieną su beždžionėmis atliktą ty­
rimą. Beždžiones įleido į patalpą, kurioje prie lubų kabojo bana­
nas. Kai kuri nors iš beždžionių lipdavo jo paimti, visas beždžiones
apliedavo šaltu vandeniu. Tuomet visos beždžionės ėmė stabdyti
tas, kurios lipdavo pasiimti to banano, ir jas sumušdavo. Ilgainiui
beždžionės nurimo ir nė viena to banano nebeėmė. Po tam tikro
laiko pusę ten gyvenusių beždžionių pakeitė naujos beždžionės.
Jos nežinojo, kad vos palietęs bananą tuoj pat gauni šalto vandens
pliūpsnį, todėl tuoj pat ėmė lipti jo pasiimti, bet, dar nespėjus bež­
džionių aplieti vandeniui, seniau gyvenusios sustabdė naujai apsi­
gyvenusias, jas sumušė ir neleido siekti banano. Taip naujakurės
išmoko, kad banano liesti nevalia, nors jų vanduo taip niekad ir
neapliejo. Vėliau senbuves beždžiones pakeitė dar kitos ir patalpoje
apsigyveno visos naujos beždžionės, niekada nebuvusios apipiltos
vandeniu. Apsigyvenusios vėliausiai vėl ėmė veržtis banano link, bet
patalpoje gyvenusios seniau už jas tuoj pat ėmė stabdyti naujokes ir
išmokė, kad banano liesti negalima.
Tokia ir mūsų visuomenė. Nuolatos mokome vieni kitus keis­
tų dalykų bei frazių, perduodame tai iš lūpų į lūpas, bet... jeigu
bandytume įsiklausyti, dažniausiai tai yra kliedesiai. Juk galiausiai

221
 BEATA TIŠKEVIČ

turėtume leisti sau ir kitiems tiesiog bandyti! Kodėl mes taip bijome
klysti? Iš kur turime tiek daug puikybės, kad manome, jog esame
neklystantys?
Tikriausiai ir jūs vaikystėje girdėjote daug frazių, kurios šian­
dien skamba kaip nesąmonės. Man mama nuolatos kartojo: „Beata,
gyvenime taip nebus, kad nuolatos darysi tai, ką nori. Turi prie to
priprasti.“ Dar jai labai nepatiko, kad aš aiškiai žinojau, ko noriu ar
ko nenoriu, ir pagal tai priimdavau sprendimus. Pavyzdžiui, jeigu
man koks nors žmogus nepatikdavo, aš su juo nustodavau bendrau­
ti. Mamai tai atrodė nemandagu, ji sakydavo: „Vieną dieną tau pa­
tinka, o kitą jau ne. Žmonės juk ne žaislai.“ Bet aš manau, kad mes
turime teisę rinktis. Rinktis, ką dirbti, su kuo bendrauti, kaip leisti
laiką. Tai yra visiškas atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimas.
Kai suvoki, kad viskas, ką darai, yra tavo pasirinkimas, neturi teisės
bambėti. Deja, daugumai žmonių patinka kentėti ir bambėti. Su
tokiais aš ir atsisveikinu.
Esu tvirtai įsitikinusi, kad mes visi širdies gilumoje žinome, ką
norime daryti. Mes viską žinome: žinome, ar tęsti santykius su šiuo
partneriu, ar mums patinka gyventi šiame name, ar šis darbas yra
geras, kokius batus norime avėti, ką toliau daryti gyvenime, bet...
mus išmokė tai ignoruoti ir to nežinoti. Juk jeigu tu taip viską žinai,
kam tuomet reikalingi visokie ugdantieji vadovai, aiškiaregiai, eks­
trasensai, kursai, seminarai, o galiausiai, kam reikia tėvų patarimų
ir mokytojų?
Mūsų švietimo sistema man puikiai padėjo pasiklysti. Aš pame­
čiau save. Supratau, kad atsakymai į gyvenimiškus klausimus neat­
eina lengvai, juos reikia išmąstyti ir išgalvoti. Negali veikti staiga ir

222
 VYVENIM AS

spontaniškai, pasiremdamas intuicija. Pirmiausia turi ilgai matuoti,

o tik tada kirpti. Jeigu nori ką nors keisti, geriau nekeisti, juk šuo ir
kariamas pripranta. Deja, dauguma žmonių taip ir gyvena. Mane
irgi taip išmokė gyventi, tačiau aš vis spurdu, šokinėju, eksperimen­
tuoju, iš visų jėgų bandydama atsikratyti visų šių suteiktų „žinių“.
Susitikusi su seniai matyta vaikystės drauge, pašnibždomis pri­
sipažinau jai, kad rašau knygą, bijojau, kad ji mane sugėdins ar iš­
juoks, o ji net nenustebo:
- Tai, kad tu man visada buvai rašytoja! Ką, neatsimeni? Nuo
kokių penkerių. Mes visi tai matėm, - pasakė visiškai užtikrintai.
Taigi. Šiandien man dvidešimt aštuoneri. Man prireikė dvide­
šimt trejų metų, kad aš leisčiau sau tą mintį prisijaukinti. Nes aplin­
ka mane vilko tolyn nuo šios minties. Niekas man nepasakė, kad
yra ir toks gyvenimo kelias - rašytojo kelias. Niekuomet to negir­
dėjau. Man sakė, kad rašau gerai, bet siūlė studijuoti teisę, politiką
ar dar ką nors panašaus. Bet galiausiai mes vis tiek grįžtame prie
to, kas esame. Šaunu, kai tai įvyksta iki mirties {muahahahahaha -
piktas juokas).
Neseniai pasigyriau savo draugui, labai sėkmingam rašytojui,
kad buvau kūrybinio rašymo dirbtuvėse, kurios truko 8 valandas.
Draugas susidomėjęs paklausė:
- Jeigu reikėtų viską pasakyti vienu sakiniu, kaip pasakytum, ką
ten naudingo sužinojai?
Aš ilgai svarsčiau, nes norėjau tikrai ką nors svarbaus jam pasa­
kyti. Svarsčiau ir apie tuos dirbtuvėje atliktus pratimus, ir apie ten
sutiktus žmones, ir ką supratau apie save, bet išpyškinau visai kitą
mintį:

223
 BEATA TIŠKEVIČ

—Šiaip visas astuonias valandas galima suspausti į tokią mintį:

nori rašyti - tai sėsk, blet, ir rašyk, - abu pradėjome kvatotis, o tą
vakarą aš atsisėdau ir parašiau pirmąjį šios knygos puslapį.
Mes viską žinome. Tas žinojimas yra giliai mūsų širdyje, bet kuo
labiau žmogus apsikrovęs loginėmis nuostatomis, prietarais ar kitų
žmonių jam įdiegtomis nuostatomis, tuo sunkiau jam išgirsti tą vi­
dinį balsą. Ir gaila to žmogaus, kad jis nesugeba perskaityti pačios
geriausios knygos - savęs paties. Aš stengiuosi klausytis savęs, bet tai
yra baisu, nepatogu ir nepopuliaru.
Dažnai širdis siūlo priimti pačius nemaloniausius ir tuo metu
visai netinkamus sprendimus, bet išdrįsusi, žengusi žingsnį, vėliau
kartoju, kad tai buvo geriausias gyvenimo sprendimas. Mes bijome
to, ką mums sako intuicija, nes protas tuo metu burba: „Ei, aš dar
niekada ten nebuvau, to nepatyriau, nežinosiu, kaip elgtis. Geriau
nedarykime to. Mane tai gąsdina.“ Bet juk tai tik protas.
Labai įdomu yra augti, bręsti ir senti - nežinau, kaip jūs tai įvar­
dijai Man tai labai patinka. Žinoma, yra ir labai skaudžių dalykų -
prarandu labai daug draugų. Vieni jau mirę, kitų kūnai dar yra šioje
žemėje, bet sielos seniai išskridusios į paralelines erdves. Dauguma
jų labai nelaimingi, nuolatos vaitoja ir bamba.
Kai buvome vaikai, paaugliai ar net studentai, prisimenu, kad
pradėjome nuo tų pačių startinių pozicijų. Kažkieno pradinis at­
skaitos taškas buvo dar geresnis nei mano - tvarkinga, pasiturin­
ti ir palaikanti šeima. O vėliau, augdami, mes pradėjome plaukti
skirtingomis kryptimis. Pastebėjau, kad jie labai dažnai skundžiasi.
Jiems trūksta darbų, automobilių, namų, jie gyvena netinkamo­
je šalyje tarp netinkamų žmonių netinkamu metu. Žinoma, taip

224
 VYVENIM AS

tikrai gali būti, bet esu tikra, kad nuolatinis tokių frazių kartojimas
dar labiau pagilina stygių.
Man mieliau galvoti, kad man visko pakanka —juk tikrai! Jeigu
ko nors dabar neturiu, vadinasi, ne taip stipriai ir reikia arba tie­
siog dar neatėjo tinkamas metas. Kai savo žodžiais bei mintimis
puoselėju gausą, jaučiu, kad mane aplanko vis daugiau nuostabių
dalykų. Jaučiu, kad gaunu labai daug Visatos dovanų. Aš jaučiuosi
labai turtinga.
Bet vos tik pasidaliju tokiomis mintimis su savo bambančiais
„draugais“, jie tuoj pat mane užginčija:
- Ir ko tu, Beata, turtinga? Atsitokėk! Neturi nei mašinos, nei
buto, kiek tu uždirbi per mėnesį? O jei norėtum susilaukti vaikų?
Ar tau pavyktų juos išlaikyti? Tai, kad turi už ką pavalgyti ar ap­
sirengti, dar nereiškia, kad esi turtinga... - su gailesčiu žvelgia jie į
mane taip kalbėdami.
O aš, žinokite, dar niekuomet tokia turtinga nesijaučiau. Aš labai
daug turiu. Ir esu dėkinga už kiekvieną galimybę, progą, žmogų,
pokalbį, cukraus gabalėlį, eurą, raidę, ateinančią į mano gyvenimą.
Taigi su tais bambančiais susitinku vis rečiau.
Albertas Einšteinas yra pasakęs labai populiarią frazę, kad „geni­
jus - tai 1 procentas talento ir 99 procentai sunkaus darbo“. Visuo­
met tokias citatas ir tą „sunkų darbą“ suvokdavau labai tiesiogiai.
Man atrodė, kad, jeigu nori tapti sėkmingu dailininku ar aktoriu­
mi, tai tas „sunkus darbas“ reiškia tai, jog tu tiesiog tobulini savo
amatą - valandų valandas pieši ar repetuoji.
Neseniai mane nutvilkė suvokimas, kad toje citatoje glūdi ne
tik savo amato tobulinimo darbas, bet ir darbas su savimi - savo

225
 BEATA TIŠKEVIČ

puikybe, ego, vidinėmis savybėmis. Įstojusi į akademiją, tikrai bu­

vau viena prasčiausių. Mano gebėjimai, palyginti su kursiokų, buvo
kuklūs. Jie turi puikią klausą, fantastiškus balsus, labai organiškai
vaidino, puikiai judėjo. O aš buvau kitokia, mano talentai snaudė.
Visi mano kursiokai man atrodė esantys genijai, netrukus nuste­
binsiantys Lietuvą ir visą pasaulį. Mes turėjome ir potencialių stand
up komikų ir komikių, puikių dainininkų ir muzikantų, drama­
turgų ir poetų, šokėjų ir kovos menų specialistų, šiuolaikinio šokio
šokėjų ir, be abejo, geriausių aktorių. Mūsų kurso potencialas buvo
labai didelis, o asmenybės —neįtikėtinai ryškios. Man pasisekė, kad
galėjau studijuoti su tokiais žmonėmis. Daugelis su manimi buvo
labai kantrūs, todėl iš jų išmokau daug dalykų. Bet, šiaip ar taip, vis
tiek aš nebuvau tokia talentinga!
Tačiau šiandien jaučiu, kad priklausau tai grupei, kuriai labiau
pasisekė. Turiu ir darbų, ir pinigų. Taip, aktorystė nėra mano pa­
grindinė veikla ar pajamų šaltinis, bet aš to ir nesiekiau. Vis mąs­
čiau, tad kodėl man sekasi? Ir neseniai suvokiau, kad būtent čia
susidūriau su tais 99 darbo procentais.
Aš bandžiau. Nuolatos bandžiau. Kur tik pakviesdavo, beveik
visur ėjau ir bandžiau. Labai daug klydau. Leidau sau klysti. Vėliau
supratau, kad klaidų neišvengsiu, tad susitaikiau ir su tuo. Susitai­
kius man atsivėrė dar daugiau kelių ir durų, aš dar drąsiau eks­
perimentavau. Daug kartų siūliausi, pati ėmiausi iniciatyvos. Ne
kartą išgirsdavau neigiamą atsakymą, o po metų iš tų pačių lūpų
jau išgirsdavau „taip“. Nuolatos dirbau su psichoterapeute: iškalbė­
davau savo nepasitikėjimą savimi ir iš jos kabineto išeidavau gerokai
švaresne galva, ryžtingesnė. Skaičiau knygas, stebėjau save, keičiau

226
 VYVENIM AS

vidines savybes, kurios trukdė eiti savo keliu. Mokiausi iš tų, kurie
gyvenime geriau tvarkosi. Klausdavau patarimų.
Man labai rūpėjo vienas mano kursiokas, labai ilgai ieškojęs dar­
bo ir vis nesiryžęs nieko naujo imtis. Norėjau jam padėti, kadangi
mačiau, koks jis talentingas, žinojau, kad jam pavyks. Vieną dieną
man paskambino mano vedamos laidos prodiuseris ir paklausė, gal­
būt pažįstu kokį nors jauną žmogų, galintį vesti laidą. Džiaugsmin­
gai šūktelėjau: „Taip!“ ir surinkau savo kursioko telefono numerį.
Jam šią žinią pristačiau kaip geriausią pasaulyje, bet entuziazmo jo
balse neišgirdau.
- Ką aš žinau... Televizija... Ar čia ne lievaū —dvejodamas svarstė,
o aš įsiutau.
Jis buvo kupinas puikybės. Kaip ir dauguma jaunų aktorių, o gal
ir kitų menininkų. Jie vis dar laukia, kol jiems paskambins koks nors
Holivudo režisierius ar bent jau koks vokietis. Jie nenori vaidinti pa­
prastose pjesėse, jie nori iškart įkūnyti Hamletą ar Džuljetą. Jie neno­
ri dirbti televizijoje, nes jų vieta - didžiuosiuose ekranuose. Jie neįkū­
nys personažo, kuriam reikės pasakyti tik vieną sakinį, jie nori atlikti
tik pagrindinį vaidmenį. Kiek daug praranda tokie žmonės, šitaip
save ribodami. Netenka daug patirties, galimybių, pajamų, pažinčių.
Man labai apmaudu dėl tokių žmonių, bet pagarbos jiems nejaučiu.
Kiekvienas turi rūpintis savo gyvenimu arba bent jau priimti
pagalbą su dėkingumu. Deja, dažniausiai tokie žmonės ir pagalbos
priimti nemoka. Nors tuo patikėti labai sunku, tačiau kai kurie yra
laimingi savo nelaimėje.
Nepasitikėjimas savimi yra daugelio lietuvių problema. Mums
tiesiog patinka gūžtis, o visus, išskleidusius sparnus, mes griežtai

227
 BEATA TIŠKEVIČ

baudžiame vanodami botagais. Lietuvoje tu turi žinoti savo vietą.

Ypač, jeigu esi moteris, homokseksualus vyras, kitatautis ar pan.
Anksčiau aš absoliučiai nepasitikėjau savimi, o Lietuvoje tokie
žmonės labai mylimi - jie nesigiria, komplimentus kukliai atmuša,
pernelyg garsiai nereiškia savo nuomonės, nusileidžia ir nekovoja už
savo svajones. Tokia mergina yra tiesiog mūsų visuomenės idealas,
bet siaubas savo artimiesiems. Nieko nėra blogiau, nei kurti santy­
kius su savimi nepasitikinčiu žmogumi.
Taigi Ru su manimi labai nepasisekė. Aš nuolatos jį melžiau. Ar
aš teisingai padariau? Man pasakė tą ir aną, o aš atsakiau tą ir kitą,
ar teisingai atsakiau? Žiūrėk, parašiau įrašą - ar juokingas? Tikrai
juokingas? Ar tu sakai, kad jis juokingas tik dėl to, jog esi mano
vyras? Ar tu mane guodi? Man tavo paguodos nereikia. Išeinu ir
trenkiu durimis. Po penkių minučių atsiprašau. Viduje žiojėjo di­
džiulė praraja, kurioje švilpė vėjas ir kaustė šaltis. Tai buvo praraja,
kuri, man augant, turėjo būti užpildyta tėvų palaikymu, šiluma ir
besąlygiška meile, tačiau, deja, taip neįvyko, tad aš bandžiau ją už­
pildyti išsunkdama Ru.
Versdavau jam visus savo tekstus, o jis sakydavo, kad rašau pui­
kiai. Tikrai? Ar tikrai aš puikiai rašau? Niekuo netikėjau. Vieno
komplimento ilgiausiai man pakakdavo dienai - kitą dieną reikėjo
mane maitinti iš naujo. Aš buvau tarsi bedugnė, kurioje neužsilaiko
nei šiluma, nei palaikymas, nei geri žodžiai. Ru su kiekviena diena
tapdavo vis labiau pavargęs. Prieš kiekvieną renginį ir jam pasibai­
gus skambindavau jam. Nuolatos jį siurbiau ir siurbiau. Naudojausi
juo taip, kaip neregys naudojasi lazdele.
Mes nuolat kalbėjomės tik apie mane. Tik apie MANO darbus,
MANO emocijas ir jausmus, MANO tikslus, MANO baimes ir

228
 VYVENIM AS

taip toliau. O apie jo jausmus ar emocijas niekada nekalbėjome. Aš

neturėjau tam laiko. Mes tiesiog auginome mano vidinį vaiką.
Grįžusi į Lietuvą, vėl pradėjau lankytis pas savo psichoterapeutę
Onutę. Nors man ji labai patiko, vis dėlto atrodė, kad aš bergždžiai
čia vaikštau. Einu, moku pinigus, o gyvenime niekas nekinta. Bet
Onutė man labai padėdavo amortizuoti savo emocijas, kurios kar­
tais pakirsdavo mane kaip vandenyno banga. Ji išmokė jas pastebė­
ti, išbūti su jomis ir paleisti.
Man buvo labai sunku „skirtis“ su Andriumi. Be Ru, jis buvo
vienintelis mane palaikantis žmogus. O Ru dažnai išvažiuodavo
kur nors padirbėti ir aš visą mėnesį turėdavau gyventi viena. Tas
laikas labai mane iškankindavo.
Vieną tokią dieną, kai Ru buvo išvykęs, o Vilnių užplūdusi
džiaugsminga saulės šviesa, lėtai žingsniavau iš savo psichoterapeu-
tės. Kadangi namuose manęs niekas nelaukė, nebent tik Stepas už
sienos su savo šlykščia muzika, nutariau pasivaikščioti. Giliai širdyje
vyliausi ką nors sutikti, bet tuoj pat sudrausminau save: „Tau visada
atrodo, kad ką nors susitiksi, bet niekuomet nieko nesutinki.“ Pasu­
kau į Jonų gatvę, kuri tiesiog skendėjo saulės spinduliuose.
Jonų gatvėje stovėjo fotografė Neringa Rekašiūtė, su kuria prieš
tai buvau bendravusi vieną kartą, ir dar viena nepažįstama mergina.
Pasisveikinau su jomis, persimečiau keliais sakiniais ir paklausiau:
- O ką jūs veiksite? Gal aš galiu su jumis?
Jos nusijuokė iš tokio vaikiško klausimo, pasvarstė ir nutarė, kad
visos eisime gerti kavos su pyragais. Kai dabar pagalvoju apie tą su­
sitikimą, tai iš tiesų aš intuityviai įsikabinau į Neringą. Ir, tikriau­
siai, visiems laikams, kadangi mūsų draugystė žydi iki šiol.

229
 BEATA TIŠKEVIČ

Nuo pat pirmųjų pokalbio minučių aš tiesiog norėjau su ja pa­

silikti. Norėjau su ja ką nors kurti, nors prieš tai nieko nebuvau
kūrusi. Mano gyvenimas buvo apgriuvęs ir tęsė savo griuvimą, aš
klaikiai nepasitikėjau savimi ir visko bijojau, bet, manau, kažkoks
vidinis silpnas balsas manyje tyliai krebždėjo: „O gal pabandom
gyventi truputį kitaip? Keistis?“
Netrukus ta Neringos pažįstama išėjo, o mes taip ir vaikštinė-
jome po miestą. Mes puikiai viena kitą supratome. Aš ją didžiai
pamilau. Žinote, žmonės turi daug šlykščių stereotipų apie moterų
draugystę, tačiau iš tiesų jie nieko neišmano.
Moterų draugystė yra vienas gražiausių mane gyvenime ištikusių
dalykų. Aš jokiu būdu nelyginau savęs su Neringa, žinojau, kad esa­
me skirtingos, bet kartu mes —tobula, žydinti ir labai stipri visuma.
Mes viena kitą galėjome išmokyti labai daug dalykų. Su Neringa į
mano gyvenimą atėjo feminizmas. Ji man paaiškino, kas tai yra, ir
man patiko tos idėjos.
Draugė man ėmė siųsti visokius straipsnius anglų kalba apie sek-
sizmą, lygias teises, o aš visai teorijai rasdavau praktinį pagrindimą.
Supratau, kodėl mane taip erzino, kai mane televizijoje dažė ilgiau
negu mano partnerį - juk mes ėjome ten dirbti to paties darbo -
vesti laidos, bet vien dėl to, kad esu moteris, t. y. turiu vaginą, grimo
kėdėje turėjau sėdėti dvi valandas, o penis garantavo vos dešimties
minučių grimą. Blogiausia, kad visuomenė pagal lytinius organus
mums yra priskyrusi vaidmenis, charakterio savybes bei sugebėji­
mus. Aš troškau visos tos informacijos, kurią į mano gyvenimą man
atnešė Neringa, - viską tiesiog ryte rijau, mokiausi, diskutavau, do­
mėjausi, - it labai labai ilgą laiką buvusi alkana.

230
 VYVENIM AS

Taigi taip gimė mūsų pirmasis fotografijos projektas „Mes. Mo­

terys“. Aš labai bijojau prarasti Neringą. Bet taip, deja, nutinka.
Netgi bendraudami su žmonėmis, kurie mums labai patinka, mes
nesugebame savo dienotvarkėje atrasti jiems laiko ir taip pamažu
nutraukiame naują pažintį. Labai bijojau, jog mums irgi taip nutiks,
todėl nutariau, kad turime kartu ką nors daryti. Žinojau, kad ji
puikiai fotografuoja, tad sugalvojau kurti nuotraukų projektą. Nu­
piešiau kreivą piešinėlį, kuriame buvo pavaizduota su apatiniais dra­
bužiais stovinti ir į save veidrodyje žvelgianti moteris. Ru, pamatęs,
kaip visuomet, pasakė: „Beata, čia geniali idėja! Skambink Nerin­
gai!“ Išgirdusi šią mano idėją, ji entuziastingai sutiko prisidėti prie
projekto. Kalbėdamos telefonu dar nutarėme, kaip būtų nuostabu
surengti moterų stand up vakarą, įkurti moterų judėjimą ir kitus
dalykus. Manęs niekas nestabdė, jaučiau, kad vėl pradėjau gyventi.
Projektui „Mes. Moterys“ su Neringa norėjome rasti keliolika
skirtingo amžiaus, gyvenimiškos patirties ir išvaizdos moterų, ku­
rios papasakotų apie kelią į draugystę su savo kūnu. Kadangi tuo
metu savo feisbuko paskyroje jau turėjau kelias dešimtis tūkstančių
sekėjų, paiešką paskelbiau ten. Laiškai nesiliovė plūsti visą dieną!
Moterys rašė apie randus, valgymo sutrikimus, partnerio smurtą,
bandymus nusižudyti, baltmę, krūties vėžį ir kitus skaudžius daly­
kus. Jaučiausi pravėrusi Pandoros skrynią. Su Neringa tiesiog degė­
me entuziazmu. Remdamasi nuojauta atrinkau vienuolika moterų,
suradome fotostudiją, kur galėsime jas nufotografuoti, ir paskyrėme

231
 BEATA TIŠKEVIČ

dieną. Prie mūsų prisijungusi komunikacijos specialistė Modesta pa­

dėjo įgyvendinti daug organizacinių dalykų. Be to, trise kurti pro­
jektą kur kas drąsiau. Juk tai darėme pirmą kartą gyvenime!
Fotosesijos diena buvo nuostabi. Visos dalijomės savo patirtimi.
Moterų tame ratelyje buvo įvairių: nuo 18 iki 47 metų, jų patirtys
skirtingos, bet mes puikiai supratome viena kitą. Niekas nieko ne­
smerkė, o tik palaikė. Mes gėrėme arbatą su sausainiais ir tauškėme,
tauškėme... Ir vis viena po kitos nubėgdavo nusifotografuoti - jau­
čiant tokį didžiulį palaikymą, nė vienai nusirengti nebuvo sunku.
Manau, kad tuo metu pradėjau suprasti moterų galią ir didelę
dovaną, kurią jos gali viena kitai suteikti. Užaugau klausydamasi
stereotipų, kad moterys - tai katės, kuriomis pasitikėti neverta, o
dėl pirmo pasitaikiusio vyrpalaikio jos pasirengusios tau gerklę per­
kąsti. Man aiškino, jog moterys nuolatos viena kitai ko nors pavydi,
apkalbinėja ir slapta nekenčia. Kaip gaila, kad mane tuo bandė įti­
kinti aplinka ir kad tiek daug metų aš gyvenau paklydusi.
Atradusi moterų draugystę, atradau save. Moterys sugeba taip
išklausyti viena kitą, kad nustoji save ėsti ir smerkti, priimi viską,
kas tau nutiko, kaip natūralų reiškinį. Mes galime viena kitai pasėti
meilės sėklas - tačiau visų pirma, sau pačioms. Būtent tai ir įvyko
to pirmo susitikimo metu.
Nuotraukos buvo nuostabios, net geresnės, nei galėjome įsivaiz­
duoti. Tačiau kas toliau? Galbūt paroda? Puiki idėja! Taigi reikėjo
surasti nemokamas patalpas. Į pagalbą taip pat pasitelkėme mano
feisbuko paskyrą. Patalpas radome greitai. Galiausiai sukūrėme pra­
nešimą apie renginį ir nekantriai ėmėme jo laukti. Iš tiesų, visas šis
procesas įvyko labai labai greitai ir entuziastingai.

232
 VYVENIM AS

Renginio dieną žmonės j mūsų patalpą tiesiog netilpo. Moterys,

apžiūrinėdamos nuotraukas ir skaitydamos šalia esančias herojų is­
torijas apie taiką su savo kūnu, verkė net pasikūkčiodamos.
Dauguma moterų savy nešiojasi tą tylią neapykantą sau. Visus
tuos: „Kokios tavo storos kojos...“, „Baik ėst...“, „Neturi užpaka­
lio...“, „Lenta...“ mes saugome savo viduje ir lėtai save šiais žodžiais
pjaustome. Labai mažai moterų gali garsiai pasakyti: „Aš —fantas­
tiška, nuostabi ir labai graži!“ Atrodo, kad, ištarus tokius žodžius,
dangus, kaip melo detektorius, kaipmat susprogs nuo neteisybės
arba kas nors tuoj pat įbėgs į kambarį ir aprėks mus už tokį įžū­
lumą. Mes nuolatos laukiame patvirtinimo iš išorės: „Gražiai atro­
dau?“, „Ar nestorina šitas sijonas?“, „Ar tokia lūpdažio spalva man
tinka? Ne pernelyg vulgari?“ Na, kad ir storina tas sijonas, —koks
skirtumas! Nėra blogai ir bent kartą sau leisti vulgariai pasidažyti
lūpas. Manau, kad į tokius dalykus reikėtų žiūrėti kur kas laisviau.
Mane tiesiog vemti verčia, kai visi nuolatos tauškia, jog moteris
turi būti susitvarkiusi. Ji turi šiek tiek sportuoti. Moterys, kurioms
per trisdešimt, negali rengtis kaip būdamos šešiolikos. Moterims, ku­
rioms per keturiasdešimt, netinka ilgi plaukai. Kaip moteris turėtų
elgtis, kad patiktų vyrams? Kaip patikti vyro mamai? Ką daryti, kad
vyras tavęs nepaliktų? Kaip elgtis, kai vyras žvilgčioja į kitas moteris?
Nuolatos mus supa begalė moterims skirtų taisyklių. Manau,
kad nieko ypatingo nereikia daryti nei kai tau trisdešimt, nei ke­
turiasdešimt. O tiesiog gyventi taip, kaip norisi. Neslėpti tų savo
„trūkumų“, koks skirtumas, kad kas nors juos pamatys? Kas tuo­
met atsitiks? Numirsit, jeigu kas nors pamatys, jog jūsų pilvas nėra
plokščias?

233
 BEATA TIŠKEVIČ

Mano irgi nėra plokščias. Ir aš vis tingiu sportuoti. Ant šlaunų

turiu celiulitą, bet ir mano mama jį turi, taigi, čia normalu. Kai karš­
ta, einu su trumpais šortais, nes man karšta, net neketinu slėpti tų
ant šlaunų esančių duobių. Norėdama, galėčiau prigalvoti begalę savo
išvaizdos trūkumų, pagal kuriuos galiausiai reikėtų padaryti išvadą,
kad nesu tikra moteris arba esu kokia nors netinkama moters forma,
bet, žinote ką, pasakysiu etikos mokytojos labai mėgtą frazę: „Lai ap-
sišika jie aukštielninki.“
Moterys visą gyvenimą vis turi viltį sulieknėti. Nuolatos domisi
dietomis, naujomis mitybos formulėmis ir vis jos sau per storos! Mane
ši tema erzina, nes man atrodo, kad jai jau ir taip skyrėme pernelyg
daug laiko, atimdamos dėmesį iš vertingesnių temų. Norit - būkit
storos, plonos, apyplonės ir visokios. Tiesiog nurimkit. Priimkit save
tokias, kokios esate šią akimirką, ir valio!
Mūsų dar seksistinėje visuomenėje vis dar sklando nebylus įsiti­
kinimas, kad moterys vis tiek yra kvailos. Viskas, kas joms rūpi, tai
šmutkės, kosmetika, dietos ir kaip čia paverkti dėl diedų. Mane toks
žiniasklaidos įsitikinimas tiesiog siutina, nes tai anaiptol nėra tiesa.
Mes bunkame pasiduodamos toms temoms. Iš visų pusių mums
visi tik ir šaukia: „Ei, pakalbėkit apie kosmetiką, apie skudurus, apie
papildomas rinkes ant pilvo!“ O mes tai ir priimame, tačiau moterų
kompanija laiką gali praleisti gerokai prasmingiau. Nesiūlysiu, kokių
dar yra temų, jūs ir taip žinote, kiek daug įdomaus galima aptarti,
pasisemti viena iš kitos žinių ar patarimų. Tik nesileiskite bukinamos
tų komercinių kliedesių.
Taip pat man nepatinka, kai moterys blogai kalba apie kitas mote­
ris. Bet esu pastebėjusi, kad moteris, sakydama apie kitas: „Oi, moterys

234
 VYVENIM AS

nemoka priimti sprendimų. Man geriau dirbti su vyrais“, giliai širdyje

labai tikisi, kad jai atsakys: „Tu esi kitokia nei visos.“ Ką reiškia tas
„kitokia“? Ne, tu lygiai tokia pati. Tad blogai kalbėdama apie kitas
apibūdini pati save. Niekuomet neiškelsi savęs aukščiau kitų sąskaita.
Bet tai labai paplitęs reiškinys. Daug pasiekusios moterys, atsidū-
rusios privilegijuotoje pozicijoje ir darbo aplinkoje besisukančios tarp
vyrų, užriečia nosis ir ima sakyti, kad kitos to nepasiekia, nes nesu­
geba. Populiaraus žinių portalo Lietuvoje redaktorė, paklausta, kodėl
jos portale vyrauja tik vyrai - nuomonių lyderiai, atsakė, kad, kai
moterys pradės rašyti taip gerai, kaip rašo portale publikuojami vyrai,
ji spausdins ir jų straipsnius.
Aš irgi jau esu privilegijuotoje pozicijoje, todėl man dabar daug
lengviau. Nebepatiriu seksizmo, o jeigu įvyksta kas nors panašaus,
tai labai nustembu. Be to, turiu didelį sekėjų ratą feisbuke, bet kada
ten galiu apie tai parašyti ir mane palaikys didelė minia. Dauguma
žmonių tai žino ir prie manęs nelenda, bet puikiai prisimenu, kaip
buvo anksčiau. Vienas Lietuvoje labai gerbiamas, už mane beveik tris
kartus vyresnis dainininkas per vienos laidos filmavimo, kuriame abu
dalyvavome, pertrauką paklausė manęs:
- Beata, o kodėl jūs laidose nebedėvite trumpų sijonų?
Aš pasišiaušiau:
- Ką jūs turite omeny, taip sakydamas?
- Na, kodėl nedėvite? Mums, vyrams, būtų malonu pasižiūrėti.
Aš tiesiog įsiutau ir grėsmingai pasakiau jam:
- To daugiau manęs gyvenime neklauskite.
Jis sukluso, pritūpė ir daugiau niekada su manimi nesikalbėjo.
Šią situaciją kartą aptariau su vieno miestelio gyventojais. Vyresnės

235
 BEATA TIŠKEVIČ

moterys sakė: „O kas čia blogo, jis pasakė komplimentą? Reikia

džiaugtis!“ Tuomet aš joms paaiškinau, kodėl tokių „komplimentų“
apie kūno dalis, į kurias vyrams būtų malonu žiūrėti, savo darbo
vietoje, kur patekau dėl savo talento, iškalbos ir humoro jausmo,
tikrai nepageidauju. Tuomet tos moterys mane paragino paprasčiau
į viską žiūrėti.
O jaunos, merginos man visiškai pritarė. Džiaugiuosi, kad auga
drąsi jauna karta, kuri, tikiuosi, sugebės atskirti seksualinį prieka­
biavimą nuo komplimentų ir reikalui esant netylės.
Man labai gaila vyresnės moterų kartos. Jos taip pasiilgusios
švelnumo, pozityvaus dėmesio, gerų žodžių, kad net seksualinis
priekabiavimas joms neatrodo baisus. Manau, kad tokia liūdna situ­
acija susiklostė dėl tvirtų lyčių stereotipų. Mano karta, tikiuosi, šiuo
atžvilgiu jau yra gerokai progresyvesnė. Ankstesnės kartos tėčiai dar
turėjo vaidinti bejausmius stiprius pinigų nešėjus, kuriems bet ko­
kia švelnumo ar jautrumo apraiška yra „bobiška“ lygu neleistina.
Jie taip ir neišmoko savo vaikų bučiuoti, myluoti, glostyti, o ką jau
kalbėti apie savo žmonas. Tai ir gyvena šie žmonės tolimi ir svetimi
vieni kitiems.
Labai džiaugiuosi atradusi feminizmą.- Man labai įdomu skaityti
apie lyčių stereotipus ir tai, kaip mus šie dalykai paveikė. Ar šian­
dien būčiau kitokia, jeigu augčiau nelydima mergaitėms taikomų
lūkesčių? Kaip aš atrodyčiau? Kokius veiksmus vis dar atlieku nesą­
moningai, nes visuomenėje taip priimta elgtis moteriai?
Mes daug dalykų darome inertiškai. Grįžusi iš labiau atsipalai­
davusių užsienio šalių, kur moterys beveik nesidažo, visuomet pa-
šiurpstu, išėjusi į Vilniaus miesto centrą penktadienio naktį. Vargšės

236
 VYVENIM AS

merginos vos paeina su tais dvylikos centimetrų aukštakulniais, si­

jonai įsirėžę į šlaunis, per dekoltė virsta krūtys, ant veido mažiausiai
centimetro storio sluoksnis makiažo —žinoma, visi turi teisę atrody­
ti kaip nori, tačiau man kyla klausimas, ar jos taip atrodo, nes tikrai
nuoširdžiai nori taip atrodyti, ar dėl tų lyčių reikalavimų, kad vyras
vis dar turi būti turtingas, o moteris būtinai labai graži. Galbūt jos
eina į tokias vietas, kur kitaip apsirengusių jų niekas nepastebės?
Galiausiai, patogumas! Juk penktadienį į barą einame atsipa­
laiduoti po savaitės rūpesčių, paklegėti, išgerti, pašokti, o kaip tu
pašoksi šitaip apsirengusi? Juk siaubingai nepatogu. Taigi, kažin ar
pačios moterys, jeigu sugebėtų nepaisyti reikalavimų, stereotipų,
kitų žmonių nuomonės ir visų nesąmonių, kurių prisiskaitė mote­
riškuose žurnaluose, apkaustytų save tokiais nepatogiais apdarais?
Pradėjus domėtis feminizmu, iš mano spintos pamažu lėkė visi
tie drabužiai, kuriuos įsigijau genama ne savo pačios noro, o galvo­
je tūnančių stereotipų. Push up liemenėlė skrido lauk pati pirma.
Ji yra labai kvailas dalykas. Nesuprantu, kam man reikia vizualiai
didinti savo krūtinę? O kodėl ne alkūnes? Pilvą? Nes taip kažkas
sugalvojo. Supratau, kad man tai netinka. Sudėjau visus turimus
aukštakulnius į maišą ir išnešiau į konteinerį. Jie buvo baisiai nepa­
togūs, vargindavo mano sąnarius, bet vis dar įprasta, kad moterys
ypatingomis progomis turi pasipuošti aukštakulniais ir kaip vištos
striksėti aplink patogiais batais avinčius vyrus.
Tuomet dar nusikirpau ir plaukus. Man buvo taip gera atsikra­
tyti senosios savęs. Keičiant šukuoseną lengviausia atsisveikinti su
praeitimi, o keičiant taip kardinaliai, be viso kito smagu iškomu-
nikuoti ir aplinkai, kad kažkas tavyje pasikeitė. Aš atrodžiau kaip

237
 BEATA TIŠKEVIČ

labai gražus vaikinas. Man tai labai patiko. Kai žmonės nustebę
klausdavo manęs: „Beata, kodėl tu nusikirpai plaukus?“, aš labai
ramiai jiems atsakydavau: „Nes atsiauginau kitur.“
Galiausiai manęs jie daugiau nieko nebeklausdavo. Pradėjusi
domėtis feminizmu supratau, kad gyvenime buvau ruošiama įtikti
vyrui. Vaikystėje nuolatos girdėjau: „Tavęs jokie berniukai nemy­
lės...“, „Ir kas. su tavimi gyvens...“, „Vaikinams nepatinka kategoriš­
kos mergaitės...“ O užaugusi jau skaičiau: „Kokios moterys patinka
vyrams?..“ „Kaip būti tobula meiluže lovoje?..“ „Kaip atleisti neišti­
kimybę?..“ „Moteris turi būti ir puiki žmona, ir draugė, ir meilužė,
ir virėja, ir gera mama...“ Mes visada turime kam nors patikti ir
įtikti. Mes „užsiskaitome“ tik tuomet, kai esame ne vienos.
Jeigu esame vienos, vadinasi, esame prastos, nepakenčiamos,
brokuotos. Moteris visų pirma turi mylėti savo tėvus, vyrą, vaikus,
kaimynus, rajoną, šalį, darbą, o tik paskiausiai pačią save. Ir, negana
to, labai tyliai. Feminizmas man priminė apie save.
Aš negalėdavau pakęsti kalbėtis su vyro mama per skaipą. Visi
jos klausimai mane erzino, bet vis bandžiau ištverti. Dažniausiai,
kalbėdama su mumis, ji į mane nė nekreipdavo dėmesio, tiesiog
bendraudavo su savo sūneliu, bet vieną dieną ir man uždavė klau­
simą!
—Na, Beata, kaip tau sekasi? Kaip visi tavo projektai, darbai?
Kokių minčių dabar turi?
Aš taip apsidžiaugiau sulaukusi tokio klausimo, kad ėmiau kal­
bėti nesustodama. Papasakojau jai apie projektą „Mes. Moterys“.
Apie parodą, į kurios salę net visi norintys patekti žmonės netil­
po. Ru vis įsiterpdavo patvirtindamas mano žodžius. Dar apie šį

238
 VYVENIM AS

projektą parašė populiarus tinklalapis www.hulEngtonpost.com -

papasakojau ir apie tai. Buvau labai užsidegusi.
- Šaunu, - santūriai tarė ji, - o ar per visus šiuos darbus tu spėji
mano sūneliui pietus paruošti?
Šis jos klausimas mane išmušė iš vėžių. Aš labai bijojau būti bloga
žmona. Labai keista, bet mes puikiai žinome, kas yra bloga žmo­
na. Ištarus šių žodžių junginį, į mūsų galvas tikriausiai ateina pana­
šios asociacijos: pavyzdžiui, bloga žmona asocijuojasi su purvinomis
grindimis, neplautais indais, išsitaršiusiais plaukais, ji vėlai grįžta
namo ir yra pavargusi, ji nespėja namo parnešti maisto ir apskritai
jo negamina. Būtent visomis šiomis savybėmis pasižymėjau ir aš.
O blogas vyras su kuo jums asocijuojasi? Muša ir geria. Štai tokie tat
dvigubi standartai glūdi mūsų galvose.
Aš netvarkiau namų, negaminau valgyti, daug dalykų ėmiau tie­
siog pamiršti, nebeprisiėmiau tokios atsakomybės už mus abu, kaip
anksčiau. Bet aš ir darbo neturėjau! Mūsų laida su Andriumi Rožic-
ku buvo nutraukta. Vedžiau tik LRT radijo laidą „Paraštės“ kartu su
Richardu Jonaičiu, bet uždirbamų pinigų neužteko nė buto nuomai.
Ru dirbo, o aš ieškojau darbų ir savęs. Su Neringa, kaip ir žadė­
jome, įkūrėme moterų judėjimą „Moterys kalba“. Norėjome šviesti
mūsų visuomenę lyčių lygybės klausimais nestandartiniais būdais.
Viena iš mūsų idėjų buvo pasitelkti humorą. Sumanėme surengti
moterų stand up vakarą. Pasikvietėme dar tris merginas. Keturios
merginos iš penkių niekada nebuvo to dariusios, bet tai buvo ne
kliūtis. Ėmėme tarpusavy dalytis savo istorijomis.
Mūsų istorijos nebuvo linksmos, dauguma netgi skaudžios, bet
mes sugebėjome viena kitai jas iškomunikuoti taip, kad klausydamas

239
 BEATA TIŠKEVIČ

tu galėtum ir susitapatinti, ir pasijuokti, ir atsipalaiduoti. Paskyrė-

me mūsų premjeros datą —gruodžio 16 d. ir su didele baime tam
ruošėmės.
Man atrodo, kad Lietuvoje kuriantiems ir iniciatyviems žmo­
nėms nėra lengva, nes, sugalvojęs naują idėją ir pasidalinęs ja su kuo
nors kitu, tu visų pirma išgirsi klausimus „o kodėl?“ ir „o kam?“ tiek
daug kartų, kad po jų tikriausiai gali ir atsisakyti jos.
Čia visada viską reikia pagrįsti. Ir net jeigu tai didelis bobutės su
rožiniu veidu piešinys ant sienos, tu turi paaiškinti, kodėl jos veidas
rožinis, o ne normalios spalvos. Nes rožinis. Nes taip noriu. Nes
taip jaučiu. Ne - jie tau neleis. Jie svarstys ir abejos, kol tu pats imsi
svarstyti ir abejoti.
Mano mamos mėgstamiausias klausimas man augant buvo: „Be­
ata, a začem?“(„Beata, o kam?“) Man augant, šią solo partiją perė­
mė kiti žmonės. O tokie klausimai mane žudė —aš niekada nežinau,
o kodėl, o kam, o kodėl taip ir kodėl dabar ir kam to reikės, ir ką tai
reiškia - man tai nerūpi. Aš tiesiog sugalvoju ir darau. Tik kartais
man reikia palaikymo. Tiesiog palaikymo.
Dėl to ne veltui, sutikusi Ru, padariau tiek daug dalykų ir la­
bai stipriai paaugau kaip kurianti asmenybė. Jis niekada neklausė
nei kodėl, nei kam, o tiesiog sakydavo: „Labai geniali mintis! Bū­
tinai daryk!“ Ir aš dariau. Per tą laiką, kol buvome kartu, įkūriau
moterų judėjimą „Moterys kalba“, su kuriuo įgyvendinome penkis
projektus, iš kurių vienas buvo vaizdinis, kurį režisavau ir monta­
vau pati (niekada prieš tai to nedariusi), pradėjau vesti radijo laidą,
perskaičiau labai daug pranešimų visoje Lietuvoje (prieš tai klaikiai
to bijojusi), ėmiau viena vesti renginius (anksčiau niekaip nebū­
čiau tuo patikėjusi) ir dar begalę kitų dalykų. Neabejoju, kad tam

240
 VYVENIM AS

pasitarnavo ir mano gebėjimai bei talentas, bet be Ru palaikymo aš

tikrai nebūčiau tiek nuveikusi.
Dabar, sugalvojusi kokią nors idėją, dažniausiai ja dalinuosi su
tais, kurių pagalbos man reikės norint ją įgyvendinti. Visi kiti ne­
privalo žinoti mano tikslų, nes „o kam“ ir „o kodėl“ savo gyvenime
esu prisiklausiusi jau užtektinai. Mūsų visuomenei trūksta atsipa­
laidavimo, spontaniškumo ir laisvos emocijų raiškos. Visi gyvena
suraukę kaktas ir bando viską logiškai pagrįsti, tačiau nemanau,
kad viskam visada reikia paaiškinimo.
Tad, gyvenant tokių žmonių apsupty, nelengva išdrįsti imtis ko
nors, ko niekada nedarei, - pavyzdžiui, moterų stand up. Lietuvoje
jau buvo vyrų stand up, kuriems gerai sekėsi, o moterys? Tuo metu
net vyravo nuostata, kad moterys nemoka juokauti! Mes labai bi­
jojome. Kai kurių mūsų būrio merginų net jų vaikinai nepalaikė.
Tačiau mane, kaip visada, Ru palaikė. Ir šiam projektui jis uždegė
ryškiai žalią šviesą.
Vis dėlto mes savo pasirodymą atšaukėme. Išsigandome, pabū-
gome, supratome, kad nesame pasiruošusios. Kiekviena atšaukta,
nukelta idėja man yra pralaimėjimas, kadangi dažniausiai juk daly­
kų atsisakome iš baimės. Man nepatinka, kai baimė mane nugali.
Nors ji yra labai stipri, kartais net stipresnė už mane pačią, tačiau
mano užduotis - ją nugalėti.

Artėjo Naujieji, kuriuos su Ru planavome sutikti Azerbaidžane.

Bilietus jau turėjome. Tas laikotarpis man buvo nelengvas, kadangi

241
 BEATA TIŠKEVIČ

darbo aš vis dar neturėjau ir nebuvo jokių užuominų, kad kada nors
turėsiu. Sudėtingas yra aktoriaus, laidų vedėjo kelias. Tu esi pri­
klausomas nuo kitų skambučių, jų idėjų, o jeigu vieną kartą nutari
pasakyti „ne“, tau gali daugiau niekada nebepaskambinti, nes tavo
vietoje jau atsirado kiti.
Azerbaidžane man ir vėl pasidarė blogiau. Šįkart pabuvau „gyva“
kokias tris dienas ir tada vėl atguliau į lovą stebėti lubų. Nežinau,
kodėl mano psichika būtent taip reaguodavo į kitą kultūrą. Taip,
ten viskas buvo gerokai greičiau, triukšmingiau, emocionaliau,
negu mano baltiška širdis pripratusi. Dažnai ten man reikėjo elgtis
atvirkščiai, negu norėčiau, savo nuoširdumo atsisakyti dėl manda­
gumo, nes ten žmonės, ypač vyresni, labai greitai įsižeidžia. Ypač
jeigu tiesmukai su jais bendrauji. O kai aš neturiu galimybės ties­
mukai bendrauti, tuomet slopinu savo tikruosius jausmus ir labai
kenčiu viduje.
Tik šįkart Ru nekankinau - sakiau jam, kad man ir vėl labai
blogai, bet aš ištversiu. Jis gali eiti ir bendrauti su draugais, o aš
tuo metu pabūsiu namie, paskaitysiu. Kai pasijusiu geriau, para­
šysiu jam ir prisijungsiu. Jam palengvėjo. O ir man, pagaliau likus
namuose vienai ir galint tiesiog laisvai pakvėpuoti, tapo gerokai len­
gviau.
Azerbaidžane sutriko mano menstruacijų ciklas. Prieš tai kurį
laiką gėriau kontraceptines tabletes, bet į kelionę pamiršau jas pa­
siimti. Galiausiai nusprendžiau, kad nieko tokio. Aha, nieko tokio.
Apskritai, esu labai skeptiškai nusiteikusi dėl kontraceptinių table­
čių - gydytoja man jas išrašė dėl to, kad įtarė policistinių kiauši­
džių sindromą, kurį vėliau kita gydytoja paneigė. Man tos tabletės

242
 VYVENIM AS

asocijuojasi su nuodais, todėl manau, kad mes, moterys, turėtume

būti atsargesnės ir sąmoningesnės, priimdamos sprendimą jas var­
toti.
Taigi mano ginekologinės problemos nesiliovė ir aš pasakiau Ru,
kad man reikia pas ginekologą. Jis paskambino savo mamai. Mama,
kadangi pati buvo gydytoja, paskambino savo pažįstamai ginekolo­
gei ir užrašė mane pas ją. Tuomet ir prasidėjo tragikomedija.
Atsikėlę ryte su Ru nuvykome pas jo mamą, nes ji taip pat turėjo
kartu vykti pas gydytoją. Jo mama, išvydusi Ru, negalėjo patikėti
savo akimis:
—O ką tu čia veiki? Juk čia moteriški reikalai!
Jis sutriko, o aš piktai pagalvojau: „Aha, mano putė - mano rei­
kalas.“Juk jeigu tai būtų skrandis, jis galėtų eiti ir niekas nekvestio­
nuotų jo susirūpinimo, bet štai moters vagina - kažkas gėdingo,
nešvaraus ir „tik jos reikalas“.
Ru vis tiek ėjo su mumis, tačiau liko mašinoje, nes mama griež­
tai pareikalavo, kad į kliniką jis neitų. Keista - klinikoje nė vieno
vyro, net nėščių moterų vyrai nelydėjo. Labai liūdnas vaizdas.
Manęs visi, pradedant nuo registratūros darbuotojos iki gydy­
tojos, klausinėjo, ar aš ne nėščia. Kam daugiau dvidešimt penkerių
metų merginai eiti pas ginekologą? Juk tik tuomet, kai laukiasi! Aš
vis labiau irzau. Kartojau, kad tikrai nesu nėščia, nes mūsų lytinis
gyvenimas jau kurį laiką buvo nutrūkęs.
Mane nuvedė į echoskopijos kabinetą. Ru mama nuėjo kartu
su manimi, atsistojo tiesiai priešais mano kojas ir VISKĄ stebėjo.
Tai Azerbaidžane vadinama rūpesčiu. Toks rūpestis man sukelda­
vo isterijos priepuolius, bet tąkart, išskėstomis kojomis gulėdama

243
 BEATA TIŠKEVIČ

ant gydytojos stalo, su Ru mama kojūgaly, supratau, kad stand up

surengti aš privalėsiu, kitaip ši informacija manyje tiesiog išsprogs.
Galiausiai, kai visi klinikoje dirbę žmonės įsitikino, kad nesu
nėščia, išrašė man vaistų ir viskas pagerėjo. Nuo tada kontracepti­
nių tablečių atsisakiau. Nepatinka man šitas reikalas, fui.
Mūsų su Ru lytinis gyvenimas buvo liūdnas reikalas. Aš tiesiog
nejaučiau jokio geismo ir jokios traukos. Kai kas nors ištardavo žodį
„seksas“, aš pagalvodavau štai ką: „Hmmm, kažkas lyg ir pažįsta­
mo, bet neatmenu, ką tiksliai šis žodis reiškia.“ Daug galvojau, ko­
dėl taip jaučiausi. Daug apie tai kalbėjau su Onute.
Su savo psichoterapeute dažnai spėliodavau, kodėl nejaučiu po­
traukio. Aš nejaučiau potraukio ne tik savo vyrui, bet ir niekam
kitam. Dėl manęs sekso šiame pasaulyje galėjo ir nebūti. Su Onute
kėlėme įvairias hipotezes - galbūt toks etapas, netinkamas laikas.
Bet tas laikas praeidavo, o atėjus kitam jis vis tiek būdavo netinka­
mas.
Perskaičiau internete apie aseksualumą ir radau didelių panašu­
mų su savimi. Aseksualūs žmonės niekam nejaučia potraukio. Aš
pati dėl to visiškai nesijaudinau, bet buvo skaudu dėl Ru. Pasidali­
nau su juo ta mintimi, o jis atsakė, kad taip mane myli, jog galės su­
sigyventi ir su tuo. Tačiau Onutė buvo kitos nuomonės. Ji aiškino,
kad manyje yra labai daug seksualumo, emocionalumo, kad man
netinka aseksualaus žmogaus tapatybė. Taigi supratau, kad reikia
toliau ieškoti priežasčių.
Kartais mes pradėdavome mylėtis, bet sustodavome, nes aš
negalėjau. Kartais vidury nakties aš išlipdavau iš lovos, užsidary­
davau vonioje ir imdavau verkti. Vis dar svajojau numirti. Mano

244
 VYVENIM AS

„aseksualumo“ priežastis tikriausiai buvo Ru neištikimybė, apie ku­

rią aš nenorėjau kalbėtis su niekuo - nei su Ru, nei su Onute, nei su
savimi. Kartais, kai Ru per skaipą kalbėdavosi su savo sūnumi, aš
išeidavau į kitą kambarį ir įsikniaubusi į pagalvę raudodavau.
Jaučiausi vis labiau brokuota ir netinkama. Tiesiog džiūvau nuo
savo nelaimingumo. Ta išdavystė graužė mane iš vidaus. Juk negali
dviejų žmonių santykiai prasidėti nuo tokios katastrofos. Aš nega­
lėjau to išspręsti ar suvokti. Mes buvome visiškai nelygiaverčiai, o
tarp mūsų - didelė duobė. Aš negalėjau jo prisileisti. Kaip galėjau
vėl atiduoti save žmogui, kuris mane išdavė ir susilaukė kūdikio su
kita moterimi, kurį dabar visi garbina? Kaip galėjau?
Nors dabar Ru buvo visiškai kitoks —neįtikėtinai geras, palai­
kantis, mielas, šiltas, bet giliai širdyje kaupė nepasitenkinimą ma­
nimi. Mūsų gyvenimas buvo ne visai toks, apie kokį jis svajojo. Aš
netarnavau jam kaip jo mama. Tiksliau, visai netarnavau. Jis turėjo
ambicijų, bet ir aš jų turėjau. Aš niekada nesvajojau sukurti šeimą
ir besąlygiškai jai atsiduoti, tačiau jaučiau, kad jam labai trūksta...
manęs, šilumos, atsidavimo.
Vis labiau tolau. Nekenčiau savęs už tai, kad nejaučiu potraukio.
Bandžiau prisiversti, bet vis tiek nieko nejaučiau. O dar tos įvairių
portalų ir žurnalų antraštės, skelbiančios, kad vyrai, neapsikentę to,
jog žmonos su jais nesimyli, jas išduoda, tačiau galiausiai kaltos vis
tiek lieka moterys. Bijojau, kad jis ir vėl mane išduos, tačiau kartu
to ir norėjau, tikėjausi.
Neištikimybė yra didelis greitai plintantis virusas. Tau tik atro­
do, kad tu atleidai ir pamiršai, bet jis vėliau plinta po visą tavo kūną
ir tu nė nematai pasekmių, jis didėja, kol vieną dieną veidrodyje

245
 BEATA TIŠKEVIČ

pamatai, kad esi išdžiūvęs, baltas ir bejausmis. O tavo partneris ša­

lia - toks pat, nes visą tą laiką labai nematomai ir subtiliai tu jį
baudei už tai, ką tau padarė.
Ką daryčiau dabar? Neturėčiau iliuzijos, kad aš gebu atleisti tokį
dalyką. Kiti galbūt ir sugebėtų, Dievas galbūt lieptų atleisti, bet
kartais labai reikia sąžiningai ir paprastai sau pripažinti: „Kad ir
kaip norėčiau, bet negaliu.“ O aš save verčiau padaryti tai, ko tikrai
negalėjau.

Po didžiųjų metų švenčių grįžome į Lietuvą. O čia sausis, tam­

sybė, didelės sąskaitos už šildymą, šalta, vienatvė, jokio darbo. Kar­
tais atsikeldavau iš lovos, o kartais ir ne. Kartais nusiprausdavau, o
kartais ir ne. Jaučiausi labai prastai. Kartais, žinoma, nuvykdavau į
vieną ar kitą atranką, bet manęs niekas niekur nekvietė. Ru išlaikė
mus abu.
Dažnai, atėjus laikui mokėti buto nuomą, mes tiesiog neturėda­
vome pinigų. Ir nemokėdavome. Ačiū Dievui, kad buto šeiminin­
kė buvo labai atlaidi ir palaukdavo, bet man vis tiek buvo baisu.
Po tokios profesinės sėkmės, kuri mane buvo aplankiusi vos prieš
metus, staiga sėdėti tame pačiame mieste ir jaustis visiškai niekam
nereikalingai buvo didelis smūgis.
Tęsėme susitikimus su „Moterys kalba“ komanda. Nusprendėme,
kad savo stand up vakarą tikrai darysime, ir šįkart nebeišsigąsime.

246
 VYVENIM AS

Paskyrėme datą —kovo 8 d. Rašėme savo kalbas, repetavome, su­

organizavome fotosesiją, taip pat nufilmavome ir anonsų. Aš labai
bijojau, bet jaučiau, kad nebegaliu to atsisakyti.
Staiga vieną vakarą man paskambino anksčiau mano vestos lai­
dos prodiuseris ir pasiūlė prisijungti prie naujo projekto —aš labai
nudžiugau! Tai reiškė, kad vėl turėsiu darbą.
Netrukus pradėjusi vesti tą laidą aš jau buvau kitokia - daug drą­
sesnė, tvirtesnė. Tad man sekėsi kur kas geriau. Tiek kančių, kiek
anksčiau, jau nebepatyriau. Televizija man nebebuvo pagrindinis
gyvenimo įvykis, o viso labo darbas. Mūsų moterų stand up vakaras
pavyko fantastiškai gerai - moterys į salę netilpo, jos taip plyšavo
juokais, kad visa širdimi džiūgavau. Tąkart supratau, kad jeigu atėjo
kokia nors idėja į galvą, matyt, ne veltui ji atėjo. Reikia jai paklusti.
Man ir vėl puikiai sekėsi. Buvau kviečiama vesti renginius, skai­
tyti pranešimus. Vėl jaučiausi pražydusi, laisva, pasitikinti savimi ir
stipri. Mes su Ru lengviau atsikvėpėme. Taip, dauguma darbų man
nepatiko. Jeigu būčiau galėjusi rinktis, būčiau veikusi ką nors kito,
bet tuo metu pasirinkimo neturėjau.
Labai dažnai kas nors iš teatro snobų vis klausdavo, ar man ne
gėda vesti vieną ar kitą laidą. Vis girdėdavau: gėda dirbti televi­
zijoje, gėda, jeigu tavo nuotrauka puikuojasi ant žurnalo viršelio,
gėda pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą. Gėda tą ir aną. Gėda
gėda gėda. Ta gėda skambėjo mano galvoje ir nukando daug gražių,
džiugių gyvenimo akimirkų.
Taip, yra projektų, kurie man nepatinka. Būdavo, kad stovėda­
vau scenoje su idiotiška šukuosena, baisia suknele, makiažu, kurį
geriau jau būtų padaręs ketverių metų vaikas flomasteriais, šalia

247
 BEATA TIŠKEVIČ

pagal fonogramą šokinėdavo koks nors blizgų kostiumą užsitempęs

dainininkas, o aš galvodavau: „What a hell am I doing here?“Tik
nesu tikra, ar tokios mano mintys nebuvo persmelktos puikybės.
Tą puikybę atsinešiau iš teatro snobų, kurie drąsiai skirstydavo, kas
yra šūdas, o kas auksas. Popas - šūdas, o visi mirę genijai - auk­
sas. Šiuolaikiniai dalykai - šūdas, o dulkėmis ir pastatytais aktorių
balsais alsuojantis teatras —auksas. Vienintelė priimtina scena yra
teatro scena ir tik mūsų teatro korifėjų pastatymai (ne visų). Tai,
kas buvo priimtina ir ne gėda, buvo itin siaura ir ten patekti buvo
labai sunku.
Man reikėjo ir televizijos laidų, ir renginių, ir koncertų vedimo -
visų patirčių, kurios dažnai būdavo labai sudėtingos ir varginan­
čios, bet man jų reikėjo tam, kad aš dabar būčiau tokia, kokia esu.
Išmokau nebesmerkti ir nebeskirstyti. O iš pradžių tai dariau labai
dosniai. Stebėdama vienoje scenoje su manimi esančius, mintyse
lipdžiau etiketes: „Šitas durnius, šita nusidainuoja, su šituo apskritai
neverta bendrauti, o kas čia? Gražuolės? Fui, visiškos kvailės.“ Nak­
timis verkdavau ir kankindavausi, skaitydama šlykščius komentarus
apie save, kurie mane žemino, niekino ir juodino, o pati nė nepaste­
bėdavau, kaip mintyse dariau tą patį.
Bet žemos savivertės žmogui vienas paprasčiausių būdų išlik­
ti —nuolatos „nurašyti“ ar menkinti kitus. Vieni tai daro garsiai,
kiti - mintyse, treti - komentaruose. Tu turi sau įrodyti, kad visi
aplinkiniai yra gerokai už tave prastesni, kad pats galėtum ramiai
jaustis ir funkcionuoti.
Man irgi to reikėjo, tačiau vėliau pavargau ir atsivėriau. Galbūt
tai paskatino atgyjanti savivertė, galbūt tai, kad supratau, kiek daug

248
 VYVENIM AS

netenku ir pralaimiu šitaip skirstydama bei atstumdama žmones.

Nustojau smerkti ar teisti net labiausiai man nepatinkančią muziką
atliekantį atlikėją. Bandžiau jo atlikime išgirsti ar pamatyti tai, kas
yra profesionalu ar man patiktų. Ir visada pamatydavau!
Kiekvienas žmogus savy turi labai daug gražių dalykų, bet kai tu
pats savęs nemyli, nevertini, negebi jų pamatyti savyje, tai tų dalykų
ieškojimas kituose apskritai gali pražudyti ar sugniuždyti.
Kartą, filmuojant vieną laidą, stilistės mane aprengė suknele be
petnešėlių. Tokios turi laikytis ant krūtinės, bet kadangi mano krū­
tinė nėra didelė, ta suknelė man nuolatos smuko. Nuėjusi į užkuli­
sius, aš vis tempdavau ir tempdavau ją aukštyn.
Šitaip tįsdama tą suknelę kone iki ausų, išgirdau moterišką balsą:
—Trūksta papų? —pakėlusi akis pamačiau trijų gražuolių mer­
ginų popmuzikos grupę. Jos visos puikavosi iškiliomis krūtinėmis,
tobulu makiažu ir ilgais, ištiesintais plaukais.
—Aha, —šypsodamasi atsakiau.
—Mes galime tau pasakyti, kur jų duoda, —ir visos sukikeno.
Kikenau ir aš.
Ilgainiui televizijoje pradėjau vis geriau jaustis —tiesiog nustojau
tiek daug galvoti apie save: kaip aš atrodau? Kaip mane priima kiti?
Ką tik, tardama žodį, suklydau, ar dabar mane visi smerkia? Ver­
čiau nukreipiau žvilgsnį į kitus —pradėjau įdėmiau klausytis, ste­
bėti, žavėtis, palaikyti. Toks žvilgsnio nukreipimas į išorę gali labai
padėti žemos savivertės žmonėms, galvojamiems, kad visi nuolatos
tik apie juos ir tegalvoja.
Pamenu, anksčiau niekad nebūčiau patikėjusi, kad kada nors su­
gebėsiu viena vesti renginį. Tiesiog matydavau, kaip tai daro ilgus

249
 BEATA TIŠKEVIČ

metus šį darbą dirbantys profesionalai ir mąsčiau: „O Dieve, man

tai - misija neįmanoma.“ Žinoma, kad man neįmanoma renginius
vesti taip, kaip veda jie. Bet juos galiu vesti taip, kaip vesčiau aš! Tą
suvokusi šiuo darbu net ėmiau mėgautis. Manęs nebekvietė vesti
įmonių vakarėlių - ir ačiū Dievui, - nes tikrai nebūčiau viena su­
sitvarkiusi su tiek girtų diedų vienoje vietoje. Aš vedžiau dieninius,
trumpus renginius apie mokslą, grožį bei sportą. Tokia veikla man
patikdavo, be to, gaudavau nemažai pajamų.
Ru taip pat važinėjo po įvairias šalis, kur režisieriams padėdavo
montuoti filmus. Jis tam turėjo didžiulį talentą. Dažnai, jam mon­
tuojant filmus, sėdėdavau šalia ir stebėdavau. Išmokau, kad mon­
taže svarbiausia mokėti kirpti. Kuo labiau negailėti medžiagos ir
kirpti, šalinti, išmesti. Taip ir gyvenime —svarbiausia yra atranka.
Visko padaryti nespėsime. Su visais draugais išgerti kavos irgi nepa­
vyks. Tad belieka atsirinkti svarbiausius.
Džiaugiausi, kad mūsų su Ru finansinė padėtis sparčiai gėrėjo,
bet nepastebėjau, kaip greitai mes tolome vienas nuo kito. Ilgainiui
tiesiog tapome gerais, tame pačiame bute gyvenančiais bičiuliais,
kurie tiek daug dirba, kad net nespėja vienas su kitu pasikalbėti. Aš
visiškai to nepastebėjau, nes buvau užsiėmusi savo sėkme, pajamo­
mis ir darbo pasiūlymais —jaučiausi veikli, sėkminga, užsiėmusi.
Mes su Ru buvome labai skirtingi, bet labiausiai ne dėl to, kad
užaugome skirtingose kultūrose, tiesiog kaip žmonės. Nuvykusi į
kitą miestą ar šalį, aš susižavėjimo kupinomis akimis dairydavausi
ir šūkčiodavau: „Oho!“ ir „Nuostabu!“, o Ru galėjo nė karto ne­
pakelti akių į pastatus, dangų, nuolatos būdavo jas įsmeigęs į ša­
ligatvį. Jis nemėgo vaikščioti, nes jam skaudėdavo nugarą. O man

250
 VYVENIM AS

vaikščiojimas —geriausia terapija bei įkvėpimas. Bendraujant su

kitais žmonėmis mus domino skirtingos temos. Aš norėdavau su
žmonėmis kalbėtis apie emocijas, patirtis, o jis - apie kiną. Visada
tik apie kiną ir apie tai, kas kokiais metais pelnė palmės šakeles.
Aš taip pat galėdavau kalbėti apie kiną, bet tik per savo patirtis,
emocinę prizmę. O Ru tai atrodė neprofesionalu. Man jo prizmė,
per kurią jis matė kiną, buvo klaikiai nuobodi ir snobiška. Galiau­
siai, sėdėdama su juo ir kitais žmonėmis prie bendro stalo, aš ne­
pratardavau nė žodžio - mintyse galvodavau apie rytdienos darbus,
būsimus projektus, kurdavau tekstus.
Blogiausia būdavo, kai lydėdavau jį į kino festivalius. Iš visos Eu­
ropos į vieną ar kitą miestą suvažiuodavo kino režisieriai, prodiuse­
riai, aktoriai ir kritikai. Ru labiausiai mėgdavo kalbėtis su kritikais.
Tuomet aš galėdavau užmigti prie to stalo. Negalėjau pakęsti tų
tuščių, niekuo žmogui nenaudingų pokalbių. Tai tik gražus vin-
giavimas raidėmis ir savo erudicija, neįdedant širdies. Man būdavo
klaikiai nuobodu. Kai manęs paklausdavo, kas aš tokia, atsakyda­
vau: „Aš? Tiesiog jo žmona.“ Kritikai atlaidžiai nusišypsodavo ir tą
vakarą daugiau į mane nebeatsisukdavo. O aš ir toliau tupėdavau
šalia Ru kaip tiesiog graži, jauna, nieko neišmananti žmona.
Stebėdavau žmones —jaunas aktores, tokias kaip aš, ir kaip jos
rangosi aplink režisierius tam, kad gautų vaidmenų. Kaip režisieriai
bei prodiuseriai naudojasi šiomis puikiomis progomis, kad paglos­
tytų jaunas nugaras, pačiupinėtų jų lieknus liemenis, o vėliau gal
ir pasilaižytų su jaunais liežuviais. Tie mano matyti vaizdai buvo
kupini farso ir tuomet aš siaubingai pasibjaurėjau šia industrija. Ji
negailestinga - ypač jaunoms aktorėms. Iš pradžių į šią erdvę turi

251
 BEATA TIŠKEVIČ

įeiti kaip sekso objektas. Turi sužavėti prodiuserius ir režisierius ne

savo talentu ar vaidybiniais sugebėjimais, bet savo išvaizda, gebė­
jimu flirtuoti ir visu tuo viliojimo menu. Nuolatos turi balansuoti
ties ta riba: „Galbūt aš ir miegosiu su tavimi, o galbūt ir ne.“ Per
greitai permiegosi - tikrai negausi vaidmens. Daug tokių merginų
mačiau. Ilgai delsi —tampi neįdomi. Kur ta pusiausvyra —nežinau.
Aš tiesiog atsitraukiau nuo viso to. Man pasidarė labai koktu ir liū­
dna, tad savyje aktorės liepsnelę užgesinau.
Užgesinau ne tik dėl to, buvo begalė ir kitų priežasčių. Kartais
vis pabandau pavaidinti, bet į aktorystę žvelgiu kaip į didelę, mane
nudeginti galinčią ugnį. Todėl prie to prieinu labai labai atsargiai. Ir
vis galvoju —ar čia kalba mano baimės, ar tiesiog man skirtas kitoks
gyvenimo kelias. Ateitis parodys.
Kai aš taip beviltiškai leisdavau laiką tuose festivaliuose, Ru,
įsitraukęs į pokalbį, nė nepastebėdavo, kad jau keturiasdešimt mi­
nučių stoviu prie jo peties ir nepratariu nė žodžio. Net nenusičiau-
dau. Tiesiog esu. Jis taip įsitraukdavo į pokalbius apie režisieriaus
A. Zviagincevo indėlį rusų kultūrai, kad jam žibėdavo akys, jis tap­
davo toks laimingas, toks gyvas, kupinas neregėtų pokštų ir iškal­
bos. O mane atvirkščiai - tokios kalbos migdė, žudė ir nuodijo.
Taigi vis dažniau likdavau savo kambary ir rašydavau. Man labai
patikdavo rašyti, nupiešti žodžiais ką tik matytus personažus ir situ­
acijas. Ru jausdavosi kaltas, kad aš tūnau kambary, kai jis gerai lei­
džia laiką, todėl bet kokiomis priemonėmis bandydavo ištįsti mane.
Tikindavo mane: „Ten atėjo toks ir toks režisierius —pamatysi, jis
tau patiks!“ Aš išlįsdavau ir pamatydavau tokį patį zanūdą kaip ir
visi kiti. Trumpiau tariant, tai buvo tiesiog ne mano aplinka.

252
 VYVENIM AS

Viešint eiliniame kino festivalyje vieną iš paskutinių vakarų iš­

sirioglinau iš savo viešbučio kambario ir nutariau stengtis išbūti. Iš
pradžių prie manęs priėjo kino kritikas su periodiškai iškrintančiais
dantų protezais ir su juo mes kalbėjome apie E. Nekrošiaus teatrą.
Tiksliau - tas „mes kalbėjome“ labai sąlygiškas. Jis kalbėjo. Pasa­
kojo man apie E. Nekrošiaus teatrą taip, jog galiausiai supratau,
kad nepažįstu aš nei E. Nekrošiaus, nei jo teatro. Tokius sudėtingus
žodžius ir įžvalgas jis vartojo, o man ir kaklas pavargo linksėti į rit­
mą. Tas įsimintinas monologas su protezais truko apie pusvalandį.
Galiausiai jis nutilo, atsikvėpė ir labai savimi patenkintas paklausė:
- Argi ne taip aš sakau? - ir labai koketiškai nusišypsojo.
- Taip, žinoma, kad taip, - nuobodžiu ir monotonišku balsu
atsakiau, bet panašu, kad jam to visiškai pakako. Šūktelėjęs: „Tai...
iki!“, apsisuko ant kulno ir nuėjo, nardydamas per žmonių minią ir
ieškodamas kitų ausų.
Ru ir vėl buvo įsitraukęs į kažkokį pokalbį su kitu kino kritiku.
Priėjau prie jų, bet visiškai negalėjau įsiterpti. Na, negaliu pakęsti aš
tų nuobodžių šnekų. Niekaip negaliu prisitaikyti, nors tu ką. Pama­
čius maisto stalą, net širdis atlėgo! Atėjau ir pradėjau viską skanauti
pasičepsėdama. O Dieve, kaip buvo gera tiesiog kramsnoti. Šalia
manęs stovėjo putlus mielas vyrukas, kuris pamerkė man akį ir
sako: „Gardu, ar ne?“ „Oi, labai gardu!“ —atitariau aš. Jis bakstelėjo
pirštu į kažkokią mišrainę: „Būtinai paragauk! Ekskliuzyyyyvas.“
Paragavau ir atitariau jam: „Mmmmm...“ Tada aš parodžiau jam
sumuštinukus, kurie visiškai atitiko jo skonį. Jis man bedė pirštu
į kitą patiekalą: „Ar šio ragavai?“ Aš vėl sumedžiojau šakute naują
kąsnį. Ir taip mes skanavome kokį gerą pusvalandį. Galiu pasakyti,

253
 BEATA TIŠKEVIČ

kad tai buvo vienas geriausių mano pokalbių tą vakarą. Kaip vėliau
paaiškėjo, tas putlus vyrukas buvo vienas geriausių Rusijos kino kri­
tikų, su kuriuo Ru visuomet svajojo susipažinti, bet nedrįso prie jo
prieiti.
Gerai įmitusi ėjau dairytis toliau. Laikas slinko lėtai, o man juk
reikėjo kuo nors užsiimti. Pamačiau jauną labai gražią aktorę. Ji
buvo tokia graži, kad tokiam grožiui tiesiog neįmanoma likti abejin­
gam. Turėjo ilgus vešlius plaukus, įkypas akis, įdegusią odą. Buvo
liekna ir mažutė. Labai maloniai flirtavo su vyrais - šįkart nusitaikė
į vieną rusų režisierių. Jo filmai ir man labai patiko. Mielai būčiau
su juo dirbusi, tad šiek tiek pavydėdama žiūrėjau, kaip ji užmezga
su juo kontaktą, jis kalbasi su ja, domisi. Po keliolikos minučių ji
sugalvojo jam padainuoti —o dainavo labai garsiai ir pro šalį. Gra­
žuolė užsimerkusi rėkė jam į ausį kažkokią rusų liaudies dainą, kol
jis, neapsikentęs, ėmė dairytis, kaip iš čia jam pabėgti. Bet režisie­
rius stovėjo visiškai prispaustas prie sienos, o šalia jo stovėjo didelis
stendas. Jo laimei, aš žinojau, kaip iš ten pabėgti, nes toje salėje
buvau išnaršiusi viską. Atėjau iš kitos stendo pusės, švilptelėjau re­
žisieriui ir parodžiau, į kurią pusę bėgti, o jis, greitai šmurkštelėjęs,
išsivadavo iš jaunos dainininkės gniaužtų. Likusį vakarą režisierius
man vis dėkojo ir dėkojo.
Na, šiek tiek pasismaginau ir toliau ėjau ieškoti, ką čia nuveikus.
Ru vis dar buvo įstrigęs ilguose pokalbiuose - dabar jį buvo apsu­
pęs didesnis ratelis susidomėjusių žmonių. Jie rikiavo filmus pagal
datą, kada kuris pelnė palmės šakelę. Aš apžiūrinėjau grindų dangą,
svečių batus, tai, kaip jie bendrauja. Taigi šiaip ne taip sulaukiau
vidurnakčio. Visai pasisekė.

254
 VYVENIM AS

Vidurnaktį didžioji minia išsiskirstė ir liko vos keliolika žmonių.

Mes sumanėme atsisėsti prie vieno didelio stalo. Tas rusų režisie­
rius vėl negalėjo atsiginti gražiosios aktorės-dainininkės dėmesio,
dabar jie jau buvo dviese —ji ir jos entuziastingas kurso draugas.
Jie nuolankiai žvelgė į režisierių ir buvo pasirengę praryti kiekvieną
jo išleistą atodūsį. O jis jau buvo įplempęs degtinės, tad labiausiai
jam norėjosi pliurpti nesąmones, o ne atsakinėti į klausimus, kuris
A. Tarkovskio filmas jam labiausiai prie širdies. Mano nelaimei, ši
trijulė įsitaisė šalia manęs, todėl aš nuolatos turėjau klausyti visų tų
klausimų ir mandagių režisieriaus išsisukinėjimų. Staiga sumaniau
ir aš užduoti jam klausimą:
- Kada paskutinį kartą piešėte bybį ant sienos?
Jaunuoliai išsigando ir nutarė manęs perklausti:
- Ką tokį?
- Bybį, - atsakiau užtikrintai.
Režisierius pradėjo kvatotis visa gerkle, širdimi ir plaučiais. Jis
kvatojo taip, kad į mus atsisuko visas stalas, o Ru, sutrikęs ir įtarda­
mas, kad čia jau aš neištvėrusi ką nors pridirbau, ėmė pašnibždomis
manęs klausti:
- Murik, kas nutiko?
O tada ir aš pradėjau kvatoti. Jaunuoliai irgi prisivertė šiek tiek
pakilnoti pečius ir pakrizenti, nes juk jų režisierius irgi juokėsi. Kai
visi šiek tiek aprimome, jis atsakė:
- Geras klausimas. Iš tiesų, labai seniai. Reikėtų vėl prisiminti
savo amatą.
O tada mes pradėjome vienas kitam uždavinėti kvailus klausi­
mus ir juoktis. Jaunuoliai taip pat bandė įsiterpti, bet jų klausimai

255
 BEATA TIŠKEVIČ

vis būdavo pernelyg rimti, tad mes vėl grįždavome prie savo žai­
dimo. Tuomet aš ir supratau, kad nieko nepralaimiu, nemėgdama
snobiškų kalbų. Išsaugodama savo tikrumą, laimiu kitų tikrumą ir
nuoširdžius, smagius pokalbius.
Kitame kino festivalyje Ru susipažino su visuomet jį žavėjusiu
operatoriumi iš Islandijos. Operatorius mus pakvietė į kitą dieną
vyksiančią jo filmo premjerą. Mes tris kartus pasakėme, kad būtinai
atvyksime, ir kitą dieną jau važiavome į kino teatrą.
Turiu problemų su nuoboduliu. Iš vaikystės su siaubu prisimenu
tuos momentus, kai man būdavo nuobodu. Negalėjau pakęsti, kai
tėvai mane tįsdavosi į šv. Mišias lenkų kalba. Kunigai kažką atsai­
niai vapėdavo į mikrofoną taip, kad būdavo neįmanoma suprasti, ir
dar, negana to, visą laiką reikėjo stovėti! Man skaudėdavo nugarą,
kojas ir smegenis. Negalėjau pakęsti bažnyčios, nes man ten būdavo
labai nuobodu. Nemėgau eiti į svečius, nes dažniausiai svečiuose
nebūdavo nei vaikų, nei šunų, nei katinų, todėl man būdavo labai
nuobodu. Iš nuobodulio eidavau miegoti.
Tad iki šiol labai bijau nuobodulio. Bijau eiti į filmus kine, kurie
gali būti nuobodūs, nes tada man reikės kankintis. Neinu į atviras
paskaitas, nes bijau, kad lektorius ims kalbėti monotonišku balsu,
arba dar blogiau —skaityti iš lapo, o tada viskas, aš žuvusi. Ne­
mėgstu politikų, kadangi jie turi tokią kvailą kalbėjimo ir skaitymo
manierą, kuri mano sielai visuomet liepia palikti kūną.
Tad ir į filmus festivaliuose einu labai atsargiai. Bet čia buvo bū­
tinas reikalas. Be to, filmas islandiškas, todėl nieko blogo neįtariau.
Eidami į salę, su Ru pamatėme tą operatorių, taigi pasilinksėjo-
me taip parodydami, kad tikrai atėjome. Ru ateity labai norėjo su

256
 VYVENIM AS

juo bendradarbiauti. Bet jau nuo pirmų to filmo minučių jis pradėjo
mane klaikiai erzinti.
Buvo nufilmuotas siaubingai: viskas šokinėja ir trūkčioja, fokusas
nuslysta, spalvų gama - tik raudona! O man juk visai neseniai buvo
pasibaigę panikos priepuoliai. Ėmiau bijoti, kad šitas filmas vėl sukels
isteriją. Pasakiau Ru, kad negaliu čia būti. Jis susinervino: „Bent jau
pabandyk užsnūsti man ant peties“, - sušnibždėjo ir patiesė sau ant
peties šaliką. Padėjau galvą ant peties, bet negaliu užmigti! Viskas taip
garsiai ten pykši, pokši, kažkokia beprotybė, o ne filmas. Ėmiau derė­
tis su Ru, kad aš išeisiu, išgersiu arbatos ir palauksiu jo, o jis tegul žiū­
ri. O jis man atsakė, kad jeigu jau eisime, tai abu. Bet aš žinojau, kaip
jam buvo svarbu čia ateiti, o vėliau pasikalbėti su tuo operatoriumi.
- Be to, jis sėdi čia, žiūrovų salėje, pirmoje eilėje, todėl tikrai ma­
tys, kad mes išeinam, - pridūrė Ru.
Ėmiau šnibždėdama piktintis:
- Ir kas man? Tegul mato! Aš ne tam savo psichoterapeutei moku
30 Eur už 50 minučių, kad vėliau sėdėčiau ir meluočiau sau!
- Gerai. Pabandyk dar kartą - gal užmigsi? - paprašė Ru.
Paguldžiau galvą ant peties ir labai stipriai bandžiau užsnūsti, bet
man nepavyko. Atsistojau ir pradėjau eiti išėjimo link. Ru - iš paskos.
Filmas jam irgi nelabai patiko, bet jis niekuomet neišeina iš nepatin­
kančių filmų, nes sako, kad tai yra labai neprofesionalu. Mes nuėjome
į kavinę arbatos. Staiga Ru visas išraudęs pasisuko j mane:
- Spėk, kas ten, ogi jis! Ir jis mus matė, kaip išėjom. O ne... - su­
sierzino Ru.
- Gerai, labai gerai, - tariau, paėmiau savo arbatą ir nuėjau tiesiai
prie to operatoriaus. Priėjusi pradėjau:

257
 BEATA TIŠKEVIČ

- Žinot, man visai nepatiko. O labiausiai - filmavimo technika.

Labai sunku žiūrėti, filmas man sukelia panikos priepuolį, - Ru, iš­
girdęs, ką sakau, tapo baltas kaip popieriaus lapas. Jam buvo labai
nejauku dėl tokių mano kalbų.
Bet islandų operatorius nušvito ir atsakė:
- Geras, man irgi jau visai nepatinka. Net nesuprantu, kodėl taip
sugalvojom filmuoti. Dabar visai kitaip daryčiau.
Ir nuo to prasidėjo mūsų gražus, atviras pokalbis, kuriame dalyva­
vome visi trys. Po šio įvykio Ru pradėjo suprasti, kad „profesionalu“
yra dar ne viskas, kad daugiau dalykų gali būti pasiekiami tiesiog
būnant nuoširdžiam. Galiausiai, jis gavo to operatoriaus kontaktus ir,
manau, užmezgė daug nuoširdesnius santykius už tuos, kuriuos būtų
užmezgęs, jeigu būtume vaidinę, kokį nuostabų filmą ką tik matėme.

Nežinau, iš kur manyje toks fanatizmas tiesai, bet vis dar tuo
tikiu. Kai aš pataikauju, slepiu savo tikruosius jausmus, vaidinu,
tuomet visu vidumi jaučiu, kaip savęs negerbiu. Taip daryti nedera
nė prieš jokį autoritetą. Giliai širdy tikiu, kad esame lygūs, o statu­
sai, turtai ar pareigybės yra tik išorė, kuri labai greitai gali išnykti ir
pasitraukti. Direktorius lengvai gali jau rytoj netekti savo pareigų ir
tapti bedarbiu - tai ką, mūsų bendravimas su juo keisis? Jei taip, tai
šlykštūs mes žmonės esame.
Man nepatinka, kad mes lenkiamės prezidentams. O ką darysime,
kai tas žmogus nebebus prezidentas - juk nebesilenksime jam? Aš

258
 VYVENIM AS

lenkiuosi tik žmogaus darbams ir niekada jo statusui, turtams ar šlo­

vei. Ir negaliu pakęsti, kai lankstosi man. Nemėgstu, kai mane idea­
lizuoja ar jaunos mane sutikusios mergaitės virpa. Esu labai paprastas
žmogus ir suprantu, kad taip elgiasi tie, kurie manęs nepažįsta, nenori
pažinti ir mieliau renkasi idealizuoti ar sukurti mano įvaizdį, neturin­
tį nieko bendro su realybe.
Aš užaugau tarp marozų Pašilaičiuose. Daugelis žmonių bijo ma-
rozų, o aš juos labai lengvai suprantu. Anksčiau turėjau vaikiną, kuris
paniškai bijojo marozų, nes pats nemėgo muštis, nemokėjo rusiškai,
nešiojo ilgesnius garbanotus plaukus - na, tai gana didelė bėda.
Vieną kartą mes ėjome gatve, o tiesiai priešais mus judėjo marozų
pulkelis. Mano vaikinas iškart išsigando ir nutarė: „Pereinam į kitą
gatvės pusę.“ O aš juk iš marozųpaniatkių žinau, kad jei pereisi į kitą
gatvės pusę - tau šakės, tu pasidavei. Taip daryti negalima. Reikia
judėti tiesiai.
Taigi judam mes tiesiai į juos, mano vaikinas spaudžia man delną
ir keikiasi, o aš stengiuosi išlaikyti stuburą tiesų. Prieina tie marozai
prie mūsų ir pradeda rusiškai kabinėtis, prašyti telefono, pinigų, keik­
tis. Mano vaikinas stovi išpūtęs akis, o aš staiga sakau marozų vadui
(kiekvienoje gaujelėje yra vadas, svarbiausia jį pažinti ir visus sakinius
apeliuoti į jį - įtikinsi vadą, įtikinsi ir visus kitus):
- Bratucha, u menia toze zysn chujovaja, deneg net, raboty net..*
Marozų vadas staiga persimainė ir sako:
- Sestrička, da vsio budiet narmalno, ty glavnoje derzys, daragaja,
davai, udaci vam,** - paplojo per petį ir nuėjo.
* Brolau, mano gyvenimas irgi sumautas, nėra darbo, nėrapinigų...
** Sesule, viskas bus gerai, tu, svarbiausia, laikykis, mieloji, nagi, sėkmės
jums

259
 BEATA TIŠKEVIČ

Visai buvo naudos iš tos baisios vaikystės Pašilaičiuose.

Nors Ru marozų niekada nebijojo ir apskritai nepamenu, kad jis
ko nors labai stipriai bijotų, mes buvome visiškai skirtingi. Manau,
kad buvau suklaidinta tos nuolat kartojamos frazės „priešybės trau­
kia“. Dabar suprantu, kad kuo žmonės panašesni vienas į kitą, kuo
labiau sutampa jų požiūris į pasaulį, žmones, pokalbius, tuo gyventi
kartu jiems bus lengviau.
Analizuodama, kokie skirtingi mes esame, supratau, ko man iš
santykių iš tikrųjų reikia. Ir, kaip įmanydama, bandžiau to reika­
lauti iš Ru. Reikalavau, kad jis taptų patikimas ir atsakingas. Norė­
jau, kad jis tesėtų pažadus, puoselėtų savo emocinį intelektą ir nesi­
elgtų impulsyviai. Dabar suvokiu, kad tokiu savo elgesiu bandžiau
dramblį išmokyti dainuoti.
Aš vis dar daug dirbau ir kasdien priimdavau naujus užsakymus
vesti renginius vasarą. Jiems tikdavo viskas - netgi kaina, kurią pa­
laipsniui vis keldavau. Buvau be galo laiminga! Jaučiau, kad taip ir
reikėjo, - išlaukti tą klaikų nedarbą, kad vėliau ateitų toks vaisingas
ir sodrus laikas kaip šis.

2015 m. Lietuvoje buvo sugrąžinta šauktinių kariuomenė. Iš

pradžių šia tema pernelyg nesidomėjau —Ru buvo užsienietis, ku­
rio į kariuomenę niekas nekvies, brolių taip pat neturėjau, o mo­
terų, kaip žinia, niekas ir nešaukė. Tačiau mano feisbuko juostoje
vis daugėjo vaikinų pareiškimų, kad jie nenori ten eiti, o kiti juos

260
 VYVENIM AS

vadino „bobomis“, „ne vyrais“ ir kur kas bjauresniais žodžiais. Susi­

pažinusi su tomis dviem stovyklomis pajutau, kad pasirinkimas eiti
ar neiti į kariuomenę yra glaudžiai susijęs su vyriškumo stereotipais,
kurie Lietuvoje dar labai gajūs. Būti „ne moterimi“ ar nemoteriška
Lietuvoje ne taip baisu ir pavojinga, kaip būti „ne vyru“ ar nevyriš­
ku. Ryžtingas ėjimas į kariuomenę reiškė, kad tu esi vyras, o neno­
ras ten eiti - kad nesi.
Kadangi labai mėgstu nagrinėti tokias visuomenės nuostatas
ir nepriimu jų kaip neginčijamos tiesos, pradėjau svarstyti. Mano
mintis dar labiau pakurstė Neringa, nes tais metais į kariuomenę
pašaukė ir jos vaikiną. Dalyvaudamos viename vakarėlyje, įsivėlė-
me į pokalbį su keliais vaikinais, kurie buvo pašaukti į kariuomenę,
tačiau tam prieštaravo. Su Neringa mes tuoj pat sumąstėme pada­
ryti fotoprojektą. Surinkome keliolika skirtingų vyrų, vėlgi pasi­
telkusios mano feisbuko paskyrą, aprengėme juos kario švarku ir
nufotografavome su ašaromis akyse. Projektas vadinasi „Jie laimėjo
loteriją“. Siekėme pabrėžti kario uniformos, simbolizuojančios vy­
riškumą, ir ašarų, simbolizuojančių moteriškumą, kontrastą, emo­
cijas, nes vyrams Lietuvoje dar nelabai galima verkti. Nebent labai
ypatingais atvejais. Norėjome inicijuoti diskusijas apie patriotišku­
mą, vyriškumą, lyčių stereotipus. Projektą publikavome labai mažo
srauto tinklalapyje www.manoteises.lt, bet jau po kelių minučių jis
atsidūrė pirmuose pagrindinių portalų puslapiuose ir feisbuke.
Apie šį projektą visi turėjo savo nuomonę, gal net ne nuomonę,
o saujelę įžeidimų ir epitetų man, Neringai bei projekte dalyvavu­
siems vaikinams. Žmonės rašė, kad mes esame vatnikės, tėvynės
išdavikės, putinistės ir panašius niekalus. Taip rašė ir labai geri pa­
žįstami, su kuriais dar vakar gėriau kavą.

261
 BEATA TIŠKEVIČ

Žiniasklaida skambindavo mums ir leisdavo suprasti, kad turime

pasiteisinti. Tačiau kurių galų turėtume teisintis? Mes nieko nenu-
žudėme, niekam nieko blogo nepadarėme - tiesiog iškėlėme naują
temą diskusijai.
Projektu susidomėjo ir užsienio žiniasklaida - Švedijos naciona­
linis radijas, „The guardian“, „Vanity Fair Italia“ išspausdino mūsų
projektą žurnale. Jų klausimai buvo paprasti, smalsūs. O Lietuvoje
tuo tarpu vyravo teisuolių isterija. Iki šiol pastebiu šį reiškinį - vidu­
tinio amžiaus vyrai su švarkais, „nuomonės formuotojai“, formuoja
tūkstančių žmonių nuomones rėkdami savo didaktines teisuoliškas
nesąmones. Lietuvoje trūksta ramių ir paprastų diskusijų. Atrodo,
kad daugumos dalykų negalima kvestionuoti, nes vien nuo klau­
simo, abejonės, atrodo, sugrius visa mūsų valstybė. Ji nesugrius, o
atvirkščiai, klausdami ir kalbėdamiesi tapsime dar tvirtesni.
Aš suprantu, kad mūsų projektas buvo labai prieštaringas ir įžū­
lus, ypač esant tokioje geopolitinėje situacijoje su neprognozuojama
kaimyne, bet juk galima savo nuomonę reikšti ramiai, nežeminant
kito. Deja, nedaugelis tai sugeba.
Ant mūsų su Neringa užvirto tikra šūdų lavina. Mus kaltino
viskuo, kuo tik įmanoma. Man kelis kartus per dieną skambindavo
žurnalistai iš radijo, žinių, televizijos, interneto portalų. Feisbuko
paskyroje veidmainiai draugai ir pažįstami buvo pasirengę mane
sumaišyti su žemėmis. Netekau visų vasarą rezervuotų užsakymų.
Ir vėl viskas sugriuvo.
Man buvo labai sunku, bijojau išeiti iš namų. Susidūriau su
didžiule jėga ir agresija, kurią labai sunku pakelti, ypač jautriam
bei atviram žmogui. Daug kartų man sakė: „Jeigu atsiprašysi, visi

262
 VYVENIM AS

pamirš.“ Už ką turėčiau atsiprašyti? Už fotoprojektą? Už meninį

kūrinį? Kodėl? Jis gali nepatikti. Jums gali nepatikti mintis, raiš­
ka, technika, bet atsiprašyti už kūrinį? Aš neketinau atsiimti savo
veiksmų. Be to, savo nuomonės mes neišreiškėme, o tik iškėlėme
klausimą. Deja, mūsų šalis dar nėra pasiruošusi klausimams.
Turbūt kiekvienas iš jūsų prisimena bent vieną mokytoją, kuris,
išgirdęs klausimą, labai sutrikdavo, išsigąsdavo ir puldavo rėkti, nors
prieš tai puikiai dėstė žinias ir faktus, bet klausimų jie nepakelda­
vo, nebūdavo jiems pasiruošę. O kitas mokytojas tiesiog dievindavo
klausimus ir už gerą klausimą net dešimtuką parašydavo. Jo niekas
neišmušdavo iš vėžių, jis nebijodavo prisipažinti, kad atsakymo ne­
žino, bet pagalvos. Tokie mokytojai man labai patikdavo.
Lietuva tikrai nesugrius, jeigu mes kalbėsime apie tai, kas yra
patriotiškumas, kaip jis išreiškiamas. Tikiu, kad kiekvienas žmo­
gus tėvynę myli savaip, o dabar jaučiu, kad mūsų visų meilę bando
suvienodinti. Mums labai reikia vienybės, išmokti mylėti ir gerbti
vieniems kitus, bet užuot stengęsi, mes pykstamės, kimbame vieni
kitiems į atlapus, pučiame savo ego. Deja, dar esame labai maži
ir silpni. Tačiau Lietuva ne tokia, ji daug visko matė, bet mes dar
nepriaugome iki jos stiprybės. Liūdna stebėti, kaip pešamės dėl teo­
rijų, žodžių junginių, nors taip trūksta esmės, idėjos, vienybės. Vie­
nybė nėra vienodumas. Vienybė yra skirtingų dalių visuma. Taiki
visuma.
Mano patriotiškumas visiškai kitoks. Užaugau rusakalbių šei­
moje, močiutė nekentė lietuvių kalbos ir lietuvių, bet pritarė, kad
eičiau į lietuvių mokyklą. Ji man rišdavo gražius kaspinėlius, kai
ėjau į raiškiojo skaitymo konkursus, ji verkdavo iš laimės, kai iš

263
 BEATA TIŠKEVIČ

lietuvių rašinėlio gaudavau dešimt. Daug kas mano močiutę dabar

pavadintų vatnike. Aš nemanau, kad visame kame yra tik dvi spal­
vos —vatnikai ir gerieji patriotai. Tie, kurie tėvynę myli ir kurie
jos nekenčia. Yra labai daug atspalvių, bet tam reikia įžvalgumo ir
išminties, kad juos pamatytum, pastebėtum ir įvertintum.
Užaugau klausydama ne lietuviškų dainų ar laidų, o visko, kas
yra rusiška. Dėl to tautiniai kostiumai ir tautosaka sentimentų
man nekelia. Šie kodai man yra labai tolimi. Bet man labai artima
lietuviška gamta, kalba ir šviesuoliai. Man rūpi, kaip jaučiasi čia
gyvenantys žmonės, dėl to savo veikla labai stengiuosi mus visus
šviesti, atpalaiduoti ir įnešti daugiau meilės sau ir vienas kitam į
mūsų širdis. Lietuvoje nėra priešų, mes esame vienos šalies gyvento­
jai —nesvarbu, kas, musulmonai, stačiatikiai ar katalikai, nesvarbi
odos spalva ar kalba, kuria kalbame, - esame viena puiki kompa­
nija. Tačiau, deja, pastebiu, kad daugumai iš mūsų vis dar sunku
įsileisti kitus ir kitokius.
Po mūsų su Neringa fotoprojekto, kurį visuomenė pavadino
„Verktiniais“, aš patyriau šoką. Nusivyliau pažįstamais žmonėmis,
visuomene, masėmis, Lietuva. Net Ru negalėjo man padėti. Aš tie­
siog užsisklendžiau ir galiausiai nutariau važiuoti pas draugę Kaliną
į Lenkiją.
Atvykusi pas Kaliną, kiauras dienas leisdavau prie lango ir ste­
bėdavau medžių lapus. Į mano feisbuko paskyrą ėjo grasinančios
žinutės, linkėjimai kuo greičiau numirti, teiginiai, kad esu Lie­
tuvos gėda. Man buvo labai skaudu, kadangi aš labai idealizuoju
žmones. Man jie atrodo geri, protingi, gera linkintys ir sąmoningi.
Po šio projekto supratau, kad, deja, tokių žmonių yra tik vienetai.

264
 VYVENIM AS

Dauguma tiesiog paskui nuomonių formuotojus sekančios masės. Tie

lyderiai parodo jiems, į kurią pusę loti, o tie lekia ir loja, net neįsigili­
nę, kodėl loja ir apie ką. Man buvo apmaudu matyti tokį beprasmišką
vaizdą. Nežinojau, kaip reikės toliau gyventi ir kurti tokioje isteriško­
je bei konservatyvioje šalyje.
Po dviejų dienų Kalina priėjo prie manęs ir pasipiktinusi tarė:
- Beata, daryk ką nors! Tau depresija, tau visiškai blogai.
Iki tol nebuvau pagalvojusi, kad tai matosi ir iš šalies. Aš juk ban­
džiau bendrauti, šypsotis, bet man sunkiai sekėsi.
- Žinau, Kalina, bet ką man daryti, nežinau. Man reikia pagalbos.
Galiausiai ji su vyru nusprendė manimi užsiimti. Mes eidavome
rinkti uogų, jos vyras vežiojo mane motoroleriu po Varšuvą, kartu
dainuodavome, netgi surengėme vakarėlį tam, kad pabūčiau tarp bū­
rio šiltų ir palaikančių žmonių. Man buvo labai saugu.
Siek tiek atsigavusi grįžau į Lietuvą. Ru pyko, kad tokią sunkią
sau akimirką neleidau jam man padėti, tačiau aš nė nemaniau, kad jis
gali padėti. Po to projekto viduje kankinantis jausmas buvo siaubin­
gas, nesu tikra, ar pakeliamas jaunam žmogui. Kalina su vyru buvo
gerokai vyresni, jie nieko nebijojo, be to, visada maniau, kad lenkų
dvasia ir veržlumas kur kas didesni, gyvybingesni negu lietuvių, tad
aš dažnai mėgstu atsiremti į šios tautos žmones, juos myliu ir jaučiuosi
su jais labai artima.
Mūsų santykiai su Ru pradėjo sparčiai blogėti, ir mes tai pripa­
žinome. Vienos kelionės metu kartu gulėjome visą naktį ant lovos
krašto ir verkdami klausėme „Radiohead“. Ru papasakojo man, ko jis
iš manęs tikėjosi. Manė, kad aš padėsiu jam kurti, bet juk ir pati esu
kūrėja, kuriai reikia paramos bei pagalbos.

265
 BEATA TIŠKEVIČ

—Mane mama augino kaip genijų, kuriam žmona nešios arbatas,

kai jis kurs, - liūdnai šypsodamasis pasakė, - bet tu irgi esi genijus,
o genijai genijams arbatos nenešioja.
—Nenešioja, - liūdnai pritariau.
Manau, kad po šio pokalbio mes ir atsiskyrėme. Nusprendėme
koncentruotis į savo tikslus ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Vis labiau ir
labiau tolome vienas nuo kito. Po kurio laiko Ru išvažiavo į Azer­
baidžaną kurti savo filmo, apie kurį jau seniai svajojo.
Jis nebebuvo toks drąsus, kaip anksčiau, manau, kad aš ir Lietu­
vos atmosfera jį užkrėtė abejonėmis bei savikritika. Kiekvieną savo
mintį akylai analizuodavo, ryžtingus veiksmus pakeitė dvejonės ir
jaudulys.
Tada, kai su juo susipažinau, Ru buvo liberalių pažiūrų, apie
feminizmą žinojo gerokai daugiau nei aš, drąsiai save vadino fe­
minism, bet man stipriai panėrus į šią temą jis ėmė ja šlykštėtis.
Su kiekviena diena vis labiau konservatyvėjo, buvo nepatenkintas
Europa ir jos liberaliomis vertybėmis. Sakė, kad europiečiai yra sil­
pni žmonės. Manau, kad iš tiesų tai buvo jo nesąmoningas maištas
prieš mane.
Ru išvykus, aš daug dirbau ir stengiausi atsigauti po šauktinių
projekto. Dauguma mane taip isteriškai puolusių žmonių atsiprašė
už savo reakciją ir aš vėl turėjau darbo, viskas po truputį stojo į
vėžes.
Vieną dieną sumąsčiau peržvelgti savo drabužių spintą ir pašiur­
pau - ten buvo tik pilkos spalvos apdarai - ilgi nukarę megztiniai,
pilkos suknelės ir aptriušę sijonai. Nesupratau, kaip aš tapau tokia.
Man dvidešimt šešeri, o aš jaučiausi labai sena ir pavargusi, tarsi

266
 VYVENIM AS

būdama devyniasdešimties. Man buvo sunku atsipalaiduoti, beveik

nesijuokdavau ir niekad nejaučiau malonumo savo būtyje.
Kalbėdamasi su geru draugu, staiga pasakiau jam, kad visiškai
nesijaučiu laiminga.
- Beata, o kodėl tu nesi laiminga? - empatišku tonu paklausė jis.
- Nežinau, jaučiu, kad gyvenu visai kitokį gyvenimą, negu no­
rėjau, - atsakiau.
- O kokio gyvenimo tu norėjai?
- Kai dar studijavau akademijoje, įsivaizdavau, kad baigusi stu­
dijas išvažiuosiu toliau mokytis į Varšuvą, vakarais kavinėje plausiu
indus ir per ausines klausysiuosi lenkų kalbos pamokų. Aš bandy­
siu, kursiu ir gyvensiu.
- O kas tau trukdo tai padaryti?
- Esu ištekėjusi, turiu begalę pareigų...
- O kuo tau santuoka trukdo įgyvendinti savo svajones?
Iš tikrųjų, santuoka man niekuo netrukdė. Ru man dovanojo
visišką laisvę. Tai mano pačios prisigalvotos ribos ir baimės uždarė
mane į narvą, kuriame buvo taip sunku kvėpuoti.
- Aš tiesiog nebenoriu būti ištekėjusi, - pasakiau jam ir pati pa­
šiurpau nuo savo atsakymo, kadangi tvirtai tikėjau, jog santuoka
galima tik vieną kartą ir visam gyvenimui.
Žinojau, kad visas kliūtis įmanoma apeiti ir įveikti, todėl ryžtin­
gai tai dariau. Aš buvau labai ryžtingai nusiteikusi šios santuokos
atžvilgiu. Be to, jeigu Ru nėra mano žmogus - tai kas tuomet yra
tas mano žmogus? Tokio žmogaus turbūt net nėra šiame pasaulyje.
Nurimau, kai draugas ne pašiurpo išgirdęs mano atsakymą, o kaip
tik - atsikvėpė. Atrodė, kad jis jau seniai laukė, kada susivoksiu.

267
 BEATA TIŠKEVIČ

Labai išsigandau, bet kartu manyje pradėjo busti didelė ir stipri

energija, supratau, kaip stipriai noriu būti viena.
Bet eilinį kartą bijojau - kas aš be Ru meilės ir palaikymo? Juk
tik jo dėka sugebėjau tiek daug nuveikti, tiek daug išdrįsti. Tik jo
dėka aš turbūt vis dar esu šiame pasaulyje. Be to, kaip parodė gy­
venimo patirtis, mano finansinė padėtis nestabili, bet kada galėjau
netekti savo.pajamų šaltinio. Belikdavo tik pasiryžti daryti ką nors,
ką man liepia širdis, ir opa - įvyksta trenksmas, sprogimas ir nu­
trūksta visi ryšiai. Bet vėliau jie atsinaujina ir būna dar tvirtesni bei
gražesni, tačiau jiems nutrūkus tikrai sunku mąstyti pozityviai.
Grįžusi namo, per skaipą paskambinau Ru, kuris vis dar buvo
Azerbaidžane, ir viską jam papasakojau. Aš negalėjau nuslėpti to ką
tik manyje įvykusio lūžio. Ru nepanikavo. Labai ramiai ir pagar­
biai tai priėmė. Susitarėme, kad, jam grįžus į Lietuvą, pasikalbėsime
apie tai ir priimsime sprendimą.
Iš tiesų, ženklų apie skyrybas buvo jau ir anksčiau, tik aš to ne­
mačiau. Jau prieš pusę metų nustojau mūvėti santuokos žiedą. Jis
man trukdė, netiko, aš nenorėjau jo. Maniau, kad taip yra tik dėl
paties žiedo, tačiau dabar suvokiu, kad, matyt, glūdėjo gilesnė pras­
mė. Savo feisbuko paskyroje pašalinau jo pavardę, nes susituokusi
pasirinkau dvigubą pavardės variantą. Nebenorėjau matyti jo pa­
vardės prie savo tekstų, darbų, prie savęs. Taip pat prieš kelis mėne­
sius pradėjau taupyti pinigus. Nežinojau kam, tiesiog taupiau ir jam
apie tai nesakiau. Tikriausiai nesąmoningai ruošiausi šiam atsisky­
rimui, kurio taip bijojau.
Ru grįžus į Lietuvą, viskas tapo aišku. Mes suvokėme, kad at­
vykęs į Lietuvą jis nutolo nuo savęs ir savo svajonių. Jis prisipažino,

268
 VYVENIM AS

kad aš jį išgręžiau, nuolatos reikalaudama besąlygiško palaikymo,

keisdama jį, slopindama jo temperamentą, karštą būdą ir emocijas.
Jam čia buvo nyku, šalta ir nuobodu. Mano draugai jam patiko,
bet jie buvo visiškai nepanašūs į jo draugus Azerbaidžane. Mes esa­
me gerokai šaltesni, ir tas atstumas, kurio mes laikomės, šiltesniems
žmonėms yra labai skaudus. Jis nebenorėjo čia gyventi, o aš nebeno­
rėjau su juo būti. Ko norėjau - nežinau, nenutuokiau, ar apskritai
po mūsų išsiskyrimo aš dar gyvensiu, bet širdis sakė, kad privalau
elgtis būtent taip.
Susitarėme, kad jis važiuos į Maskvą, o po kelių mėnesių susitik­
sime nuspręsime, ar skiriamės oficialiai, ar grįžtame vienas pas kitą.
Nesiginčijome, nežeminome vienas kito, nekaltinome, nesispjaudė-
me purvais. Tarp mūsų vyravo tik besąlygiška meilė ir pagarba. Iš
tikrųjų, Ru yra nuostabus žmogus, kurį myliu iki šiol, tačiau ta
meilė yra visiškai kitokia ir, manau, nedaugeliui suprantama.
Man plyšo širdis, kai jis, susidėjęs mažytį lagaminėlį, naktį iš­
važiavo į oro uostą. Nepasiėmė nė vieno kartu įsigyto daikto, viską
paliko man. Juk jis atvažiavo į Lietuvą su visai kitomis viltimis, sva­
jonėmis, o vieną tamsią lapkričio naktį išrideno savo mažą lagaminą
atgal, į nežinią. Į tą lagaminėlį tilpo dveji Lietuvoje praleisti metai ir
dar, turbūt, suplyšusi širdis bei dužusios viltys, bet apie tai jis man
nieko nesakė. Vienas kitam padėkojome už viską, tarėme: „Tai...
iki!a ir aš likau viena dideliame bute Kauno gatvėje.
Toliau vedžiau laidas, vaidinau spektakliuose, rašiau tekstus.
Nusipirkau kelis ryškesnius drabužius. Mama nuolatos skambinda­
vo ir bandydavo mane įtikinti, kad klystu priimdama tokį spren­
dimą - ji nenorėjo, kad skirčiausi. Jai tai atrodė didžiulė tragedija.

269
 BEATA TIŠKEVIČ

Prisiminiau, kad, man būnant kelerių metukų, mama pajuto tokį

patį impulsą - ji norėjo skirtis su tėčiu, tačiau jos mama perkalbėjo
ją. Ji pakluso, bet nežinau, ar tai buvo geras sprendimas. Keli drau­
gai irgi bandė mane perkalbėti, dauguma žmonių į žinią apie mano
skyrybas sureagavo siaubingai - galbūt jie patys bijo tokio savo gy­
venimo posūkio. Nerimavau, kad mane kas nors perkalbės, kad aš
palūšiu ir grįšiu atgal, todėl nuo visų atsiribojau. Nuolat kartojau
aplinkiniams: „Dar niekada taip gerai nesijaučiau!“, „Skyrybos yra
geriausia, kas man nutiko šiame gyvenime!“ Ėmiau visiems reko­
menduoti skirtis, kadangi man atrodė, kad tai yra pats geriausias
sprendimas gyvenime. Kartais su Ru pakalbėdavau per skaipą. Jis
grįžo pas savo draugus Maskvoje ir pasinėrė į darbus, o aš stačia
galva puoliau į savąsias veiklas.
Ru išvažiavus, pradėjau uždirbti kelis kartus daugiau pinigų -
tad mano pagrindinė baimė, kad viena nesugebėsiu finansiškai išsi­
laikyti, pamažu traukėsi. Gyvenau viena dideliame bute, kurį kartu
su Ru išsinuomojome prieš kelis mėnesius. Mano geriausia draugė
iki ausų įsimylėjo, tad skraidė su savo meile padebesiais ir į Paryžių.
Buvo sunku su ja susikalbėti. Kiti? Nelabai ką atsimenu.
Prieš Kalėdas vėl nuvykau į Lenkiją pas savo draugę Kaliną, ji
irgi išsiskyrė su savo vyru. Taigi abi, visiškai sutrikusios ir sužeistos,
susitikome Varšuvoje. Kalbėjome vientisais monologais vienu metu
nė viena nesugebėdama išgirsti, ką kita sako. Vieną dieną nusipir­
kau raudoną paltą ir netikrus kailinius - tokio ekstravagantiško
drabužio dar niekada neturėjau. Grįžusi į Lietuvą, kelias savaites
gėdijausi tuos kailinius apsirengti, nes man jie atrodė pernelyg eks­
travagantiški.

270
 VYVENIM AS

Skirtis yra sunku, net jeigu jaučiate, kad tempiate vienas kitą
žemyn arba darote neigiamą įtaką vienas kitam, visada kamuoja
nuostata, kad tavęs niekas gyvenime taip nepriims ir nemylės, kaip
tas žmogus. Aš buvau tuo tikra - niekas man nebus toks atsidavęs,
koks buvo Ru. Ir aš niekam tokia nebūsiu.
Vėliau atėjo liūdniausios Kalėdos mano gyvenime. Švenčiau su
tėvais. Kai dar gyvenau su Ru, šventės su tėvais būdavo smagios —
juokaudavome, valgydavome, bendraudavome, o dabar prie stalo
sėdėjome trise ir nelabai turėjome apie ką kalbėtis. Mano tėvai ir jų
suaugusi nelaiminga dukra, kurios santuoka nutrūko vos po dvejų
metų. Jiems atrodė, kad štai, pagaliau, ši keista mergina susitvarkė
gyvenimą —turi darbą, ištekėjo, belieka tik susilaukti vaikų ir ji bus
išgelbėta, bet... aš viską sugrioviau.
Man buvo taip gėda. Taip, jeigu reikėtų išgryninti kokį nors sti­
prų jausmą, kuris mane kamavo išsiskyrus, tai būtų didelė gėda.
Gėda, kad ištekėjau, kad stipriai mylėjau, kad tiek daug atidaviau ir
kad nepavyko. Gėda ir prieš Ru artimuosius, kurie mane priėmė ir
pamilo, o aš juos šitaip apgavau. Gėda dėl to, kad pasidaviau. Labai
bijojau, kad jeigu apie mano skyrybas parašys Lietuvos žiniasklaida,
aš būsiu sugniuždyta. Neįsivaizdavau didesnės nesėkmės gyvenime
negu skyrybos. Jaučiausi esanti visiška nevykėlė.
Su tėvais šiaip ne taip prastūmėme laiką prie stalo ir išsiskirstė­
me į atskirus kambarius. Naktį, nuėjusi į virtuvę ir atsidariusi šal­
dytuvą, nes norėjau paužkandžiauti, pamačiau, kad viskas, kas tą
vakarą puikavosi ant mūsų Kalėdų stalo, buvo nupirkta iš „Maxi-
mos“ —mišrainės, žuvis, kiti užkandžiai... Tai buvo tikras smūgis į
paširdžius. Kai didžiąsias metų šventes su mumis švęsdavo ir Ru,

271
 BEATA TIŠKEVIČ

mama prigamindavo gausybę patiekalų, o dabar dėl mūsų su tėčiu

nutarė nesivarginti.
Jaučiausi esanti niekas. Mano gyvenimas stovėjo vietoje. Bet aš
niekada neverkiau! Po skyrybų nė karto neverkiau dėl to, kad išsi­
skyrėme. Net tuo didžiavausi. Netgi pas Onutę nėjau —man atrodė,
kad labai gerai su viskuo tvarkausi. Skyrybos —Dieve mano, būta
čia ko! Praeis,
Bet juk šį žmogų aš stipriai mylėjau penkerius metus. Tik jį.
Net kai jo nebuvo šalia, mano gyvenimas sukosi apie jį. Pamenu,
kai nusprendžiau, jog mums ne pakeliui, man lyg akmuo nuo šir­
dies nukrito ir viduje pabiro daug džiugių klausimų: „Vadinasi, man
nereikės priimti jo sūnaus? Nereikės ieškoti būdų su jo sūnumi su­
sipažinti? Nereikės kas mėnesį skaičiuoti pinigų taip, kad Ru liktų
suma, kurią jis turės pervesti savo sūneliui? Nebereikės žiūrėti į tas
vaiko nuotraukas jo tėvų namuose? Nereikės ieškoti bendros kalbos
su jo giminėmis, vaidinti geros žmonos, tupinėti aplink jį, grauž­
ti savęs, kad nejaučiu geismo? Viso to nebereikės?“ Atrodė, kad su
kiekviena mintimi manyje atsirasdavo daugiau oro ir aš lengviau
atsikvėpdavau.
Manau, kad aš jį paleidau tuomet, kai nustojau pykti dėl išda­
vystės. Pyktis baigėsi, aš jį išpykau. Nebenorėjau, kad Ru kankin­
tųsi, nenorėjau keršyti. Tiesiog ėmiau ir visa tai paleidau. Vieno
pokalbio metu prisipažinau ir jam.
- Aš tau atleidau. Nebepykstu. Tu esi nuostabus. Už viską esu
tau dėkinga. Tą situaciją paleidau.
Jis į mane ilgai ilgai žiūrėjo ir susigraudinęs pasakė:
- Bet aš sau to niekada negalėsiu atleisti.

272
 VYVENIM AS

Tai buvo labai skaudūs žodžiai. Išdavystė nėra tik permiegoji-

mas. Tai yra dvasiniai saitai, tai yra ribos, kurių peržengti tiesiog
negali. Kitaip tu stipriai rizikuoji pražudyti netgi tokią stiprią meilę
kaip ši. Ir man dėl to gaila.

Atėjo sausis, o sausio, kaip jau rašiau anksčiau, aš nekenčiu.

Jis tamsus, reikia mokėti už šildymą, šalta, niekas niekur neina
iš namų, su darbais irgi sąstingis. Mane ištiko depresija. Gulėjau
lovoje, o atsikeldavau tik katinui įberti maisto. Man buvo baisu.
Jaučiausi vieniša. Niekaip nesuprantu, kodėl aš vis patenku į tokias
sudėtingas situacijas - ar gyvenu kažkaip ne taip, kaip visi kiti žmo­
nės, o gal jaučiu viską ne taip, kaip jie? Nežinau.
Laikas po skyrybų prilygsta laikui skalbimo mašinoje —tik tu
nesupranti, kas spaudinėją mygtukus. Tave tai gręžia, tai aplieja pu­
tomis, tuomet krato, o tu neturi nė menkiausios nuovokos, kada tai
baigsis. Ir dar - jauti, kad kažkas ne taip, bet nesuvoki, jog tai mato
ir kiti. Lyg būtum labai girtas, nesugebėtum net tiesia trajektorija
eiti šaligatviu, tačiau vis tiek bandytum patekti į solidų vakarėlį.
Dažniausiai, kai esi toks neblaivus, tvirtai tiki, kad šiek tiek susi­
kaupsi, nutaisysi rimtesnį veidą ir niekas nė nepastebės, kad gėrei, -
deja, taip nėra.
Po kurio laiko kai kuriems žmonėms esu pasakiusi: „O Dieve, aš
buvau šiknoje.“ Žinote, ką jie atsakydavo? „Beata, matėm.“ Iš šalies

273
 BEATA TIŠKEVIČ

matosi viskas - ir kad artėja skyrybos, ir kad jos vyksta. Tik tu pats
vienas, gyvendamas tą savo gyvenimą, dažnai nepastebi net to, kas
yra akivaizdu.
Tik išsiskyrus, užklumpa toks žydėjimo laikas —staiga supranti,
kad esi jauna, graži... ir dar moteris! Prisimeni, kad pasaulyje egzis­
tuoja seksas, bučiniai, flirtas. Staiga pastebi, kad šioje žemėje, pasi­
rodo, yra daug vyrų. Ir jie tokie įvairūs! Tau jie neįtikėtinai įdomūs,
tačiau kiekvienas pasimatymas baigiasi nusivylimu —bendraudama
su jais nepasieki tokios gelmės, kokią pasiekdavai su savo buvusia
meile. Dar tie vyrai papasakoja tau apie savo problemas —vienas dar
negali pamiršti savo eks, kitas nesiryžta keisti darbo, trečias labai
nepasitiki savimi ir turi kokių nors ypatingų poreikių, kuriems tu
neturi nei jėgų, nei noro ir, apskritai, eina jis šikt. Tuomet tave kas
nors būtinai įsimyli - labai nuoširdžiai ir stipriai. Tas žmogus yra
pasirengęs laukti, kol tu išsilaižysi visas savo žaizdas. Jis tau atleis
ir naktinius verkimo seansus, nepyks, ir kai atras vieną mažą tavo
buvusios meilės užslėptą nuotrauką. Juk negali taip iškart paleisti -
su visomis nuotraukomis, suvenyrais ir kvapu. Viskas palaipsniui.
Man labai patiko filmas „Valgyk, melskis ir mylėk“, nes pa­
grindinė filmo herojė buvau tikroji aš po skyrybų. Tik man tokia
laiminga pabaiga su gražuoliu J. Bardemu tikrai nenusimatė. Aš
buvau viskuo nusivylusi ir labai ciniška. Mano vienintelė nuosta­
biausia meilės istorija sugriuvo, tad kuo dar tikėti?
Bet išsiskyręs visada po kurio laiko įkliūvi į santykius. Nežinia
kodėl ir kam, bet ir aš įkliuvau, jeigu tai galima pavadinti santy­
kiais. Toksiškas dviejų žmonių, pabrėžiančių pačias blogiausias
vienas kito savybes, ryšys. Aš visa savo esybe supratau, kad su tuo

274
 VYVENIM AS

žmogumi nebūsiu, bet negalėjau jo paleisti. Tuo metu dvasiškai

skendau, todėl man reikėjo kompanijos. Jaunesnis, labai gražus,
protingas, seksualus vaikinas, bet skirtas tikrai ne man - puikus
pasirinkimas.
Darsyk pakalbėjusi su savo drauge Kalina iš Lenkijos, nuspren­
džiau išsiskirti oficialiai. Ji manęs paklausė:
—O tu oficialiai išsiskyrei, susigrąžinai savo pavardę ir visa kita?
Taip?
—Ne, Kalina.
Kalina pakraupo:
—Ne? O kodėl? Ko tu lauki?
—Nežinau, aš bijau įskaudinti Ru, prašydama oficialių skyrybų.
—Ką?! O tavo gyvenimas? Kuo čia dėtas Ru? Ką tu žadi veikti?
Ar ketini pas jį grįžti?
Grįžti tikrai neketinau, nors kartais jo labai pasiilgdavau. Buvo
skaudu, kad dabar stovėjome ant skirtingų gilios duobės kraštų.
Vis delsiau ryžtis oficialioms skyryboms, nes tuomet jau būtų tikra
pabaiga. Tačiau kita vertus, man ji įvyko jau tada, kai supratau, kad
noriu būti viena. Visi kompromisai, „neskubėjimas“, pasitarimai
buvo tiesiog baimės sukelti veiksmai. Širdis nekalba lėtai —ji stai­
giai duoda mums stiprų ir paveikų atsakymą, kuris labai išgąsdina.
Be to, aplinka mane visuomet smerkė ir atkalbinėjo nuo radikalių
ir greitų sprendimų, tad aš po truputį išmokau elgtis „apsidrausda-
ma“, nors tai nėra nei gražu, nei sąžininga kitų žmonių atžvilgiu.
Kalina mane ne juokais išplūdo, todėl galiausiai aš nutariau
kreiptis į skyrybų advokatą. Tačiau prieš tai reikėjo pasikalbėti su
Ru. Jam tai buvo smūgis. Mes, žmonės, esame tokie keisti ir įdomūs.

275
 BEATA TIŠKEVIČ

Dažnai tikimės vieni iš kitų dalykų, apie kuriuos kita pusė ne ne­
nutuokia. Jis, pasirodo, šią mūsų situaciją priėmė kaip pertrauką,
įvykusią ne dėl to, kad nesugebame puoselėti nuoširdžių santykių,
o dėl to, kad jam Lietuvoje sunku gyventi, o kadangi jam sunku,
tai, vadinasi, ir man sunku. Ru tikėjosi, kad mes grįšime vienas pas
kitą, ir tiesiog davė mums laiko, o aš paskambinau pasakyti apie
skyrybas.
Labai nemėgstu nuvilti žmonių. Nemėgstu jų skaudinti. Ypač
tų, kuriuos myliu arba mylėjau. Aš tikrai nenorėjau taip pasielgti su
Ru —jeigu turėčiau daugiau nei vieną gyvenimą ir penkiasdešimt
jaunysčių, mielai šią savo jaunystę paskirčiau jam. Bet aš teturiu vie­
ną gyvenimą ir vieną jaunystę. Turiu išmokti ir savimi pasirūpinti.
Labai keisti jautiesi, kai būdama tik dvidešimt šešerių eini pas
skyrybų advokatę. Manau, panašiai jaučiasi penkiametės, į darželį
einančios padažytomis lūpomis, pasipuošusios oficialiu kostiumėliu
ir mažyte rankine. Tik mane dar kankino begalinis liūdesys ir gėda.
Vėliau daug ir ilgai galvojau, kodėl mes išsiskyrėme. Juk skyry­
bos nėra netyčinis reiškinys —tai yra abiejų žmonių nesusikalbėji­
mo rezultatas. Visoms poroms pasitaiko įvairiausių krizių, tačiau
vienos sugeba su tuo susitvarkyti, o kitos pasiduoda. Mes pasida­
vėme, nes skirtingai žiūrėjome į santykius. Ru buvo ramus dėl vis­
ko —jam atrodė, kad susituokėm ir valio. Nebėra dėl ko stengtis,
kurti, galvoti. O man dviejų žmonių ryšys visuomet atrodė kaip
kūrybos aktas, kuriame būna ir nevilties, ir tuštumos akimirkų,
bet tu turi nuolatos stengtis, tobulėti, keistis, siūlyti ką nors naujo.
Abu žmonės yra kūrėjai ir abu yra atsakingi už tai, ką jiems pavyks
sukurti. Tad mūsų situacijoje aš tiesiog bandžiau piešti paveikslą

276
 VYVENIM AS

su kažkur savo teptuką pametusiu žmogumi. Bet juk negaliu viena

visko nupiešti! Negana to, ir nenoriu. Aš norėjau partnerio, kuris
panašiai kaip ir aš galvotų apie spalvas, piešimo tempą ir kuris į
tai žiūrėtų kaip į prioritetą. Deja, Ru toks nebuvo. Taigi, tokiems
skirtingiems žmonėms tiesiog yra nepakeliui. Deja. To niekaip ne­
pakeisi, neperorganizuosi ir neperkalbėsi. Be to, Ru labai skeptiškai
žvelgė į psichologus ir psichoterapeutus. Tad ir šia galimybe pasi­
naudoti mes negalėjome.
Nors išsiskyrusi visiems manifestavau, kad skyrybos išgelbės
pasaulį, dabar nesu jų šalininkė, o labiau suprantu tuos, kurie su
išgąsčiu pažvelgdavo į mane išgirdę, jog skiriuosi. Visa širdimi ti­
kiu, kad jų galima išvengti —kalbėtis, tartis, pasakyti vienas kitam
savo lūkesčius. Galima kasdien kurti atvirus, nuoširdžius santykius,
kuriuose yra vietos abiejų partnerių jausmams ir emocijoms. Su Ru
aš neišreikšdavau savo pykčio - todėl, kad tuo metu nemokėjau jo
išreikšti, o kai bandydavau, jis labai išsigąsdavo ir prašydavo, kad
nebepykčiau. Taip ir kaupiau tą pyktį viduje. Manau, kad nereikia
jo kaupti. Reikia mokytis jį išreikšti, išsakyti partneriui taip, kad jo
nesulaužytume ir neapspjaudytume, bet jis suprastų, kad pykstame.
Svarbu pasakyti ir tai, kad, nors šiandien tiesiog pasiutusiai pykstu
ant tavęs, dar nereiškia, jog nustojau tave mylėti. Aš myliu tave ir
tuomet, kai man liūdna, kai labai pykstu, erzinuosi, neturiu nuotai­
kos, kai miegu. Mano meilė tau nenutrūksta. Tuomet ir partneris
geriau priims mūsų pyktį.
Atsidūrus santykių krizėje galima eiti pas porų psichologus. Ga­
lima kartu lipti į kalnus arba išvažiuoti į kelių savaičių tylėjimo sto­
vyklą. Galima vienas kitam rašyti laiškus, pagyventi atskirai ir iš

277
 BEATA TIŠKEVIČ

naujo eiti į pasimatymus. Galima išbandyti daug kūrybingų būdų

ir tik tuomet, kai nepavyksta, skirtis.
Žinote, kodėl taip sakau? Išsiskyrus jus užklups palengvėjimas,
atrodys, kad atsikratėte tūkstančio problemų, bet, jeigu po skyry­
bų neanalizuosite savęs, nesiimsite darbo su savimi, kitas sutiktas
partneris gali būti stebėtinai panašus į jūsų buvusį. Po skyrybų su­
pratau, kad didžiąją dalį mūsų santykių problemų nešiojuosi su sa­
vimi. Viduje turiu mechanizmą, kuris geba su bet kokiu žmogumi
sukurti tą patį santykių modelį. Ne mūsų partneriai alkoholikai,
smurtautojai, kontroliuotojai, neatsakingieji ar visokie kitokie yra
kalti, tai mes pasirenkame juos ir nusprendžiame su jais būti. Va­
dinasi, viduje turime kažkokį teleskopą, kuris pastebi tik tam tikrą
tipą žmonių ir jį prisitraukia.
Po skyrybų norėjau sutikti priešingą Ru žmogų - atsakingą, ne
režisierių, neturintį vaikų. Ir sutikau labai nepasitikintį savimi, bet
tą nepasitikėjimą kompensuojantį stipriu įvaizdžiu bei ekspresija,
jauną vaikiną. Su juo mes tai skyrėmės, tai taikėmės, išgyvenome ir
smagių akimirkų, bet neturėjome ateities.
Mane ir vėl ėmė kamuoti nerimo priepuoliai. Aš prisiimdavau
darbų tiek, kad neįsivaizduodavau kaip ryte išlipti iš lovos. Kartais
net ir neišlipdavau, nuvildavau, sulaužydavau pasižadėjimus. Norė­
jau uždirbti kuo daugiau pinigų, nes vis jaučiausi nesaugi.
Visada svajojau, kad kada nors turėsiu užtektinai pinigų ir galėsiu
ramiai nedirbdama gyventi kelis mėnesius, o tuomet aš... rašyčiau.
Tiesiog rašyčiau. Visada svajojau rašyti. Kai manęs paklausdavo:
„Apie ką ir ką?“, aš neturėdavau ką atsakyti, nes man raidės ir saki­
niai yra pats gražiausias dalykas šiame gyvenime. Kiekvieną žmogų

278
 VYVENIM AS

aš myliu raidėmis. Šnekamoji kalba mane labai apriboja, nelabai

moku ja sklandžiai reikšti mintis, užstringu. Man atrodo, kad ji
skirta rezultatui, nutarimams, išvadoms. O aš neturiu jokių išvadų!
Aš nieko nežinau apie šį gyvenimą. Nežinau, kas yra teisinga, o kas
klaidinga. Nežinau, ką turiu teisę smerkti, o ko neturiu. Iš esmės,
nieko smerkti ir neišeina. Kiekvienas žmogus ateina į mūsų gyveni­
mą su savo istorija, o ta istorija atsineša ir jo elgesio modelį, kuriuo jis
bendraus su mumis. Dėl to rašydama jaučiuosi geriausiai. Čia lais­
vai galiu reikšti abejones, dalytis pastebėjimais ir nuolatos priminti,
kad, tikriausiai, klystu. Mes visi klystame. Nuolatos klystame. Tik
smilkteli mintis galvoje: „O, juk aš esu teisi!“ - ir jau klystu...
Tad vis svajojau apie tokį laisvą, tik rašymui skirtą laiką. At­
sisėsiu prie kompiuterio ir iš vidaus tiesiog liesis tekstai, po mano
pirštais ims šokti nauji žmonių gyvenimai. Ir tas laikas atėjo... Ba­
landžio vidury visai nematomai atsitraukė visi mano darbai. Neįsi­
vaizduoju, kaip tai įvyko, bet aš apsidariau ir regiu —aplink mane
plyti vėl didžiuliai nežinomybės laukai. Tolumoje neregiu nė vieno
stulpo, už kurio galėčiau užsikabinti. Savo banko sąskaitoje turėjau
pinigų tiek, kad galėčiau ramiai gyventi bent kelis mėnesius, bet
ramu anaiptol nebuvo.
Nežinojau, ką veiksiu kitą mėnesį. Nežinojau, kas bus vasarą.
Neįsivaizdavau, kas bus rugsėjį. Labai išsigandau. Draugai taip pat
nuo manęs atsitraukė. Dabar nežinau, ar tai aš juos atstūmiau savo
desperatišku ir keistu elgesiu po skyrybų, ar tiesiog jie tuo metu
neturėjo man laiko. Ir vėl likau viena dideliame bute!
Mane guodė tik socialinis projektas „Superherojės“, kurį kūrėme
su „Moterys kalba“ komanda. Ties šiuo projektu dirbome ilgiausiai.

279
 BEATA TIŠKEVIČ

Dar lapkritį su Vilniaus moterų krizių centro direktore kalbėdama

apie moterų patiriamą smurtą artimoje aplinkoje pamačiau vaiz­
dinį —moterį su superherojės kostiumu. Su komanda ėmėme tai
plėtoti. Man labai patiko mintis mūsų visuomenei kaip superherojes
pristatyti krizių centre su savo vaikais gyvenančias moteris, kurios
turėjo stiprybės bei drąsos palikti smurtaujančius partnerius. Iš es­
mės, tai buvo žinutė mano mamai. Aš visą vaikystę ir paauglystę
laukiau, kad ji paliktų mano tėtį. Vaikui yra neapsakoma kančia
kone kasdien stebėti, kaip tavo mylimiausią žmogų - mamą, muša
kitas tavo mylimas žmogus —tėtis. Smegenyse ima vykti labai keis­
tos reakcijos, kažkas viduje skyla ir tu visam gyvenimui lieki šiek
tiek apgriuvęs ir sužalotas, o jeigu užaugęs viso to neaptari psicho­
terapijos seanse, nedirbi su savimi, nė nepastebi, kaip pats atsiduri
tokiame pačiame rate.
Labai džiaugiausi, kad „Moterys kalba“ komandos narės šia min­
timi irgi užsidegė. Taigi sausio pabaigoje pirmą kartą nuvykome į
Vilniaus moterų krizių centrą. Įsivaizdavau, kad mūsų ten lauks
begalė moterų, iš kurių galėsime rinktis sau modelius, bet telaukė
tik viena mergina. Iš tiesų net negaliu sakyti, kad ji laukė mūsų,
tiesiog sėdėjo svetainėje ir žiūrėjo televizorių. Mes jai papasakojo­
me, kas tokios esame, supažindinome su savo idėja ir tikslais. Jai tai
nepasirodė labai įdomu, o ir mes, manau, atrodėme gana juokingai.
Žinote, kai tavo gyvenimas sušiktas, o pas tave ateina kažkokios
meniškai apsirengusios mergos ryškiai padažytomis lūpomis, viena
apskritai iš teliko, ir pasaldintais balseliais peza, kad „mes supran­
tame, kaip tau sunku“, tiesiog negali į tai žiūrėti rimtai. Gyvenime
esu buvusi ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje. Dėl to galiu suprasti

280
 VYVENIM AS

ir tą, sėdinčią ant sofos, ir su pašaipa bei humoru pažvelgti į tą,

kuri rišliais sakiniais dėlioja, kad „Taigi, „Moterys kalba“ yra ju­
dėjimas už moterų teises. Esame dariusios projektų apie seksualinę
prievartą, lyčių stereotipus, savo veikla siekiame šviesti visuomenę
apie lyčių lygybę...“Juk kadaise buvau mažas drebantis vaikas, kuris
visu balsu klykdamas rėkė policijai į ragelį: „Greičiau atvažiuokit,
nes tuoj tėtis užmuš mamą...“, o policija manęs šaltai pasiteirauda­
vo: „Ar labai muša? Ar mums važiuoti? Ateisim pėsčiomis.“ Ir jie
ateidavo po keturiasdešimties minučių. Tie, kas yra patyrę tokias
situacijas, numano, ką gali reikšti tos keturiasdešimt minučių.
Bet moteris, tą vakarą sėdėjusi krizių centre ant sofos ir skeptiš­
kai žiūrėjusi į mane, nes buvau ryškiai padažytomis lūpomis, gražiai
apsirengusi ir dar iš teliko, viso to nežinojo. O aš jai ir nesakiau. Po
kelių minučių prie mūsų prisijungė kita. Mes ir vėl iš naujo stropiai
pakartojome, kas esame ir kokie mūsų tikslai. Moteris į mus žvelgė
šaltu veidu, matyt, ir jai pasitikėjimo nekėlėme. Po kelių minučių
atėjo dar viena. Taip per valandą susirinko apie dešimt moterų, o
mes kiekvienai vis iš naujo pasakojome savo istoriją.
Iš krizių centro tą vakarą išėjome suglumusios —supratome, koks
sunkus ir ambicingas yra mūsų tikslas. Toms moterims mūsų ne­
reikėjo. Tai mums reikėjo jų. Kaip su jomis atrasti ryšį? Pelnyti jų
pasitikėjimą? Tai pagrindiniai klausimai. Po poros savaičių sutarė­
me dar kartą susitikti.
Diena pasitaikė kaip niekada bjauri. Slapias sniegas purškė į
veidą, nuotaika bjauri. Labai sunku, kai tavimi nepasitiki. Daug
žmonių tvirtina: „Tau sako, kad tu kvaila —eik ir visiems įrodyk,
kad tokia nesi...“ „Tavimi nepasitiki —eik ir įrodyk, kad esi verta

281
 BEATA TIŠKEVIČ

pasitikėjimo...“, tačiau aš niekada neužsiimu tokiais įrodinėjimais.

Nežinau, kodėl. Tiesiog, jeigu kas nors mano, jog esu kvaila, aš ir
atsitraukiu, nė neketindama keisti to žmogaus nuomonės. Taip ir
šįkart. Mačiau, kad tos moterys laikosi atstumo, netiki mūsų žo­
džiais, tad praradau motyvaciją ir projektui. Bet kadangi su kolegė­
mis susitarėme pabandyti dar kartą, sutikau.
Šįkart ten nuėjome dviese, nes kitos komandos narės negalėjo.
Dabar jau nebe taip entuziastingai viską pasakojau, o galiausiai kaž­
kodėl nutariau pasakyti, kodėl man asmeniškai tai yra svarbu.
—Taip, jūs tikriausiai laikote mane žinomu ir labai sėkmingu
asmeniu, bet dar vakar aš pildžiau skyrybų dokumentus. Taip, bū­
dama dvidešimt šešerių. Aš nežinau, kaip gyvensiu toliau. Užaugau
matydama, kaip tėtis muša mamą, o ji nuolatos verkė ir ant jo rėkė.
Jau septynerių metų žinojau, kas yra abdukcija.
Abdukcija. Būtent šis žodis tapo raktu į tų moterų širdis. Ne visi
žino, kas tai yra. Ne kiekvienas septynerių metų vaikas jau moka šį
žodį, o aš norėčiau, kad ilgainiui joks vaikas, jokia moteris ir joks
vyras nežinotų, ką šis žodis reiškia. Bent jau ne iš savo patirties. Ab­
dukcija yra kūno sužalojimo ekspertizė ir tam tikras dokumentas,
kuris liudija apie nukentėjusiojo sveikatos būklę po sumušimo ar
patirto fizinio smurto. Šio dokumento prireikia, jeigu, patyręs fizinį
smurtą, nori rašyti pareiškimą policijai. Visos tos moterys žinojo,
kas tai yra. Tai mus ir suvienijo.
Po mano tokio pasipasakojimo pradėjo kalbėti ir jos - ką joms
reiškė palikti savo namus, rizikuoti, imti vaikus ir eiti į krizių cen­
trą. Staiga viena iš jų entuziastingai pasakė:
- Kur čia reik pasirašyt? Aš dalyvauju.

282
 VYVENIM AS

Po jos subruzdo ir kitos. Tą vakarą mes turėjome penkių moterų

kontaktus, kurios sutiko dalyvauti mūsų projekte. Ėmėmės kostiu­
mų, fotosesijos datos ir vietos derinimo. Kiekvienai moteriai buvo
sukurtas ir pasiūtas ypatingas superherojės kostiumas ir kaukė. Mes
žinojome, ką reiškia viešumas ir kokias pasekmes jis gali atnešti,
todėl gerbėme jų privatumą ir norėjome paslėpti veidus.
Lauko reklamos kompanija „JcDecaux“ sutiko įgyvendinti mūsų
projektą su didelėmis nuolaidomis ir ypatingomis sąlygomis. Tai
buvo labai svarbu, kadangi mes norėjome pasiekti tas moteris, ku­
rios kasdien stovi stotelėse, eina gatvėmis. Žaisminga projekto vi-
zualizacija siekėme atkreipti jų vaikų dėmesį. Norėjome, kad vaikai
sakytų:
—Mama, žiūrėk, čia superherojė!
Tuomet mama, paskaičiusi plakato užrašą, suprastų, kokia tos
moters supergalia. Ant plakatų buvo parašyta: „Elena paliko smur­
taujantį sutuoktinį su trimis vaikais“, „Edita paliko smurtaujantį
partnerį su šešiais vaikais“. Jos ir buvo tikros superherojės. Daug
metų kenčiant psichologinį ir fizinį smurtą pasiryžti išeiti yra labai
drąsus ir daug stiprybės reikalaujantis sprendimas.
Fotosesijos diena mums visiems buvo didelė šventė. Visos su­
perherojės sugužėjo su savo vaikais, bendravo, džiaugėsi. Kai atėjo
laikas pirmajam kadrui, pati pirmoji herojė atsistojo prieš objektyvą
be kaukės. Mes jai sakome:
- Edita, jūs pamiršote kaukę!
O Edita atsakė, kad jai jos nebereikia. Visos kitos moterys irgi
atsisakė kaukių. Tai buvo didinga akimirka ir nuostabus laimėji­
mas.

283
 BEATA TIŠKEVIČ

Deja, žmonės, patyrę prievartą ar smurtą, dar turi slėpti savo isto­
rijas, tapatybes bei veidus, nes visuomenė vis dar linkusi kaltinti nu­
kentėjusiuosius - ypač, jeigu tai moteris. Visa kaltė ir gėda atitenka
tam žmogui, kuris jau ir taip yra palaužtas. Retai atsisukame į smur­
tautojus, prievartautojus, žudikus. Tai yra jų atsakomybė ir tik jų.
Daug žmonių, patyrusių šiuos neigiamus dalykus, gyvena visą
skausmą gniauždami viduje, niekam nedrįsdami apie tai papasakoti,
kadangi nenori susilaukti pasmerkimo, klausimų. O jeigu juos at­
stums?.. Tačiau patyrus šiuos dalykus labai norisi, kad tavęs tiesiog
ramiai pasiklausytų bei priimtų.
Kai išgyvenusieji smurtą prabyla, jaučiu, kad visuomenė gydosi
nuo savo žaizdų. Vadinasi, ji tampa gana saugia ir palaikančia terpe
žmonių skausmui. O skausmą mes jaučiame visi - nereikia jo gė­
dytis. Kai jį slopini ir kaupi viduje, tuomet įvyksta blogi dalykai. Jį
būtina išrašyti, iškalbėti, išdainuoti —jis turi po truputį palikti jūsų
kūną.
Tos moterys buvo išties ypatingos. Žinojau, kad kelios iš jų turėjo
problemų su alkoholiu, tačiau sėkmingai gydėsi ir lankėsi anonimi­
nių alkoholikų susirinkimuose. Visos jos ryžtingai siekė savo tiks­
lų - vos per kelis mėnesius rado darbus, būstus. Viena netgi pradėjo
tapyti - tai buvo jos viso gyvenimo svajonė. Kita herojė dirbo, lankė
vakarinę mokyklą ir iš naujo išlaikė brandos egzaminus, nes norėjo
keisti profesiją. Jos nuolatos kartojo, kad blogiausia jau praeityje, o
dabar gyvenimas yra jų rankose. Man buvo didžiulė dovana pažinti
šias moteris ir mokytis iš jų.
Plakatai su jų atvaizdais pasklido po visas Vilniaus viešojo trans­
porto stoteles ir didžiausius lauko stendus. Žinutė buvo paskleista ir

284
 VYVENIM AS

po internetinius žiniasklaidos portalus, žurnalus, davėme interviu ir

radijuje, ir televizijoje.
Po kelių savaičių sulaukiau grasinančios žinutės iš buvusio vienos
moters partnerio. Sutrikau, bet nereagavau. Supratau, kad dauguma
moterų nepalieka smurtaujančių partnerių dėl to, kad bijo. Jos bijo,
kad jas gali nužudyti. Esama begalės istorijų, kai moterys palieka
smurtaujančius partnerius, o jie jas persekioja, šmeižia, joms grasi­
na, kartais ir nužudo.
Po kurio laiko sulaukiau skambučio - skambino kitos superhe-
rojės buvusio partnerio giminaitė ir tiesiog klykte klykė į ragelį, jog
privalau pašalinti tuos plakatus. Po kelių dienų paskambino kita ir
šlykščiausiais žodžiais plūdo vieną iš mūsų herojų. Išgirdau tokių
dalykų ir tokių epitetų, po kurių mane tikrąja šio žodžio prasme
supykino. Tačiau ištvėriau ir tai.
Žinojau, kodėl šio projekto reikia, ir ši mintis vedė mane į prie­
kį. Norėjau visoms su smurtaujančiais sutuoktiniais gyvenančioms
moterims duoti ženklą ir pasakyti: „Ei, tu neprivalai to kęsti, tu nesi
viena, tai nėra normalu. Pažiūrėk, yra tokių, kurios tai išgyveno.“
Manau, tokia žinutė labai reikalinga.
Kai moteris ilgą laiką gyvena su ją žeminančiu, niekinančiu,
menkinančiu, žlugdančiu ne tik žodžiais, bet ir veiksmais vyru, jos
savivertė sutrupa. Ji nebegali racionaliai žiūrėti į situaciją, nes gy­
vena baimėje. Tokiai moteriai reikia visokeriopos pagalbos ir pa­
laikymo - visų pirma, aplinkiniai turi pastebėti, kaip ji gyvena, jie
negali abejoti jos žodžiais, turi ją palaikyti, institucinė pagalba taip
pat egzistuoja. Moteris turi žinoti, kad už jos namų durų egzistuoja
ir kitoks gyvenimas. Ir jis jos laukia. Kaip niekad šviesus ir geras.
Reikia leisti patikėti, kad moteris yra jo verta.

285
 BEATA TIŠKEVTČ

Po kelių savaičių paskambino viena iš superherojų. Įtariau, kad

išgėrusi. Ji man pasakė, kad vaikų teisės atėmė iš jos vaiką, nes,
pasak jų, iš darželio savo vaiko ji atėjo pasiimti girta, o moteris man
tarė: „Na, buvau šiek tiek išgėrusi, bet juk negirta...“ Ir ėmė maldau­
ti pagalbos: „Beata, prašau, padarykit ką nors...“ Labai išsigandau.
Man šis pokalbis labai priminė vaikystę, kai stovėdavau prie lango
darželyje ir laukdavau, kada tėtis ateis manęs pasiimti, o jis kartais
pamiršdavo arba vėluodavo. Žinoma, ateidavo išgėręs. Man būdavo
nejauku prieš kitus vaikus ir gėda. Be to, kai esi vaikas, visiškai pri­
klausai nuo suaugusiųjų, esi jų valioje. Labai lengva pasijusti nesau­
giam, kai už tave atsakingas žmogus yra veikiamas svaigalų, sunkiai
pats save kontroliuoja.
Po to pokalbio palūžau emociškai. Kelias savaites gulėjau lovoje
ir drebėjau. Tai manyje sužadino užslopintus jausmus, baimes, ne­
saugumą. Papasakojau apie tai kitoms „Moterys kalba“ narėms. Jos
pažadėjo pasidomėti šiuo klausimu, pasikalbėti su mūsų projekto
heroje, nes aš tikrai negalėjau narplioti šios temos.
Tuo metu viskas susiplakė j vieną krūvą: nusivylimas „superhe-
rojėmis“, tuo, kad neturiu darbo, jaučiuosi vieniša, nesugebu rašy­
ti, esu įstrigusi keistuose santykiuose, kurių nesugebu nutraukti,
nežinau, ką daryti su savo gyvenimu. Gulėjau lovoje gal mėnesį.
Paryčiais dažniausiai prabusdavau ištikta nerimo priepuolio. Viduje
taip drebėdavau, jog atrodė, kad tirta visas čiužinys. Aš bijojau gy­
venimo, žmonių, savęs. Gailėjausi dėl visko, ką padariau prieš tai.
Man trūko žmonių, palaikymo, bet, jeigu kas nors pabandydavo su
manimi pasikalbėti ar man parašyti, aš neatsakydavau. Labai bijo­
jau, kad ir vėl neturėsiu darbo ir negalėsiu savęs išlaikyti. Jaučiausi

286
 VYVENIM AS

niekam nereikalinga, sugriuvusi ir nevykusi. Mane lankydavo ir la­

bai juodos mintys.
Nežinojau, kaip sau padėti, o draugams irgi buvo sunku su ma­
nimi. Jie persisemdavo mano nerimo. Tad aš tiesiog niekur nėjau,
niekam nerašiau ir su niekuo nekalbėjau. Vėl leidau dienas su už­
trauktomis užuolaidomis, nevalgiau, nemiegojau, tiesiog gulėjau ir
raudojau.

Išaušo mano gimtadienis. Tą rytą kelias valandas raudojau bal­

su. Man dvidešimt septyneri, aš neturiu darbo, esu išsiskyrusi,
ateitis miglota. Atrodo, gyvenimas baigėsi. Į telefoną plūdo džiu­
gūs gimtadieniniai sveikinimai, bet niekas neklausė, kaip gyvenu,
kaip jaučiuosi. Tik vienintelė draugė paklausė, o aš jai atsakiau:
- Žinok, Egle, raudu balsu. Man baisu gyventi.
Tą kartą labai atvirai su ja pasikalbėjome ir man tapo geriau.
Gaila, kad ji gyvena už kelių tūkstančių kilometrų, bet bent jau
raidėmis palaikėme tokį man svarbų ryšį. Vakare buvau suplana­
vusi savo gimtadienio šventę, pakviečiau draugų. Keli draugai at­
ėjo manęs pasveikinti ir dienos metu, tačiau pašiurpo mano bute
išvydę tokią nešvarą ir chaosą. Neturėjau nė vieno švaraus puode­
lio, grindys lipnios, užuolaidos užtrauktos. Aš —kelias dienas ne-
sipraususi, nuo verkimo ištinusiu veidu. Pabendravusi su jais, po
truputį išploviau puodelius, nuėjau į dušą, šiek tiek atsigavau. Tuo

287
 BEATA TIŠKEVIČ

metu stengiausi nemąstyti apie savo gyvenimą ir vengti tų mane

kamavusių egzistencinių klausimų: „Kur tu dabar judi? Ką tu
veiksi toliau? Kokia tavo paskirtis šiame gyvenime? Kodėl nerašai,
jeigu taip svajojai tai daryti?“ Tiesiog viską dariau automatiškai.
Kol draugai buvo kartu, taip elgtis buvo lengva, nes nesijaučiau
vieniša. Po kelių valandų padėkojau jiems ir pasakiau, kad jie gali
eiti, susitiksime vakare, o aš, man atrodo, susitvarkysiu.
Nuėjusi į parduotuvę, nusipirkau suknelę savo šventei. Grįžusi
pasidažiau, iš visų jėgų stengiausi daugiau nebeverkti. Jaučiausi
labai silpna ir pažeidžiama. Mane galėjo palaužti bet kokia smul­
kmena, menkiausia mintis, bet aš stengiausi kuo giliau kvėpuoti.
Gimtadienis praėjo puikiai.
Gimtadienius švęsti yra labai svarbu, tačiau anksčiau buvau jų
skeptike. Man buvo gaila pinigų. Galvodavau, ką, išleisiu šitiek
pinigų tik vienam vakarui? Maistui ir gėrimams? Bet gimtadienis
yra diena, kai tu vienu metu pamatai tuos, kuriuos myli ir kurie
labai myli tave. Tu įsimeni tuos šviesos nutviekstus, laimingus
veidus ir šis vaizdas vėliau, sunkiomis akimirkomis, tampa at­
spirties tašku. Brangūs, šilti, mylimi žmonės yra mūsų skydas ir
imunitetas. Kai apsupame save jais, kai su jais praleidžiame laiką,
tampame gerokai atsparesni bet kokiems žeminimams ar nesė­
kmėms.
Kadaise, kai dar buvau susituokusi su Ru, nuėjau pas gineko­
logę pasitikrinti dėl gimdos kaklelio vėžio. Po kelių dienų, norė­
dama sužinoti rezultatus, kitame ragelio gale išgirdau baisiausią
sakinį, kokį tik gali išgirsti iš gydytojo:
- Jūs tik nepanikuokit, bet yra pakitimų.

288
 VYVENIM AS

Man sušlapo delnai. Ginekologė man pasakė, kad tyrimą reikės

pakartoti po kelių mėnesių ir patikrinti, ar neprogresuos rasti paki­
timai. Vėliau sužinojau, kad tai galėjo išsivystyti į vėžį. Tuos kelis
mėnesius gyvenau kankinama didelių nuotaikos šuolių - labai bijo­
jau vėžio. Pakartotinį tyrimą atlikau kaip tik prieš savo gimtadienį.
Gydytojos atsakymas nudžiugino, todėl aš pirmą kartą gyvenime
nutariau švęsti savo gimtadienį. Buvau labai laiminga, supratau ti­
krąją jo prasmę. Mes niekada nežinome, kuris mūsų gimtadienis
yra paskutinis. Švęsti gimtadienį reiškia švęsti gyvenimą.
Tąkart, švęsdama savo dvidešimt septintąjį gimtadienį, būdama
visiškai palūžusi, iš savo draugų pasisėmiau labai daug meilės ir pa­
laikymo. Visi jie man padovanojo knygas arba užrašų knygutes, ka­
dangi žinojo, jog didžiausia mano svajonė yra parašyti knygą. Tad
to nuoširdžiai man linkėjo.
Iš dalies, dėl to aš ir panikavau, nes supratau, kad knygos nepa­
rašysiu. Ne dėl to, kad nežinočiau apie ką rašyti, o dėl to, kad bijau.
Klaikiai, paniškai bijau. Dabar jau suvokiu, kad mano didžioji šio
gyvenimo užduotis - pažaboti savo baimę. Vieni žmonės turi kovo­
ti su puikybe, išdidumu, protu ar dar kuo nors, o mano misija yra
įveikti baimę.
Nežinau, ar ta baimė, kurią aš kartais jaučiu, yra panaši į jūsų
baimę, bet mano baimė gali per sekundę išsipūsti iki namo dydžio.
Ji viską užgožia kaip rūkas ir aš per jos debesį nieko realaus ne­
sugebu matyti. Ji mane purto kaip amerikietiški kalneliai, trukdo
kvėpuoti, o aplinkui matau tik jos patvirtinimus - regiu, kaip iš
tikrųjų viskas yra tamsu, baisu ir pavojinga. Šis bejėgystės jausmas
yra panašus į vaikystėje išgyventą jausmą. Štai ši stingdanti baimė

289
 BEATA TIŠKEVIČ

ir neleido man parašyti knygos. Aš labai bijojau atsiverti žmonėms

ir pasauliui. Bijojau papasakoti savo istoriją. Juk niekada neturėjau
tam teisės. Močiutė visada paprašydavo pažadėti, kad niekam nesa­
kysiu, kas vyksta namuose. Rašyti apie visa tai reiškia laužyti svar­
bų ir gilų pažadą, įsišaknijusį mano širdyje, kūne ir smegenyse. O
savo pirmąją knygą būtinai norėjau parašyti apie save. Kūryba yra
didžiulis atvirumas ir iš širdies išplėšta patirtis, jausmai. Taip elgtis
baisu ir skauda, bet kitaip neįmanoma.
Kitą dieną po savo gimtadienio jaučiausi šiek tiek geriau. Dar vis
jutau mylimų žmonių šilumą, jų juoką ir tikėjimą manimi. Susita­
riau susitikti su mama, nes ji norėjo mane pasveikinti su gimtadie­
niu.
Su mama sėdime kavinėje. Saulės šviesa šokinėja per visus staliu­
kus, tad mums klaikiai karšta. Užsisakome ledų. Mama atvažiavo
pasveikinti manęs su gimtadieniu, kadangi į šventę, kaip visada, jos
nekviečiau.
Darbo neturiu, planų ateičiai taip pat, neseniai išsiskyriau, mano
draugai nuo manęs nutolę, negaliu pakęsti net pati savęs. Jaučiuosi
esanti nevykėlė ir net neturiu ką jai papasakoti. Kiekvienas jos klau­
simas mane siaubingai erzina.
—Taigi, ką tu dabar veiki? - po ilgos pauzės paklausia mama.
—Nieko, - beveik urgzdama atsakau pro sukąstus dantis.
Mama išsigąsta mano slepiamos agresijos ir šiek tiek atsitraukia.
Ji atrodo kaip mažytis šuniukas, kuriam kažkas didele plaštaka vis
plekšteli per galvą. Šuniukas nesupranta, kodėl taip vyksta. Imu jos
gailėtis. Sėdim. Jaučiu didelę vidinę įtampą. Tikriausiai primenu
visko nekenčiančią ir net saulėtą dieną sugebančią švytėti juodais

290
 VYVENIM AS

paakiais paauglę. Ant mamos kaktos pastebiu prakaito lašelius, o

jos pirštai nervingai čiupinėja meniu.
- Bet kiek čia daug žmonių! Oo... - dirbtinai nusistebi apsidai­
riusi. Tikriausiai negali pakęsti tos spengiančios tylos.
O aš, užvertusi akis, tarsteliu:
- Mama, čia juk miesto centras. Popietė...
Ji ir vėl pasijunta pasakiusi kažką labai kvailo. Dažnai priverčiu
ją taip jaustis. Nors visiškai to nenoriu, bet išsprūsta ir viskas. Įsi­
vaizduoju, kaip atrodome iš šono, ir mane apima graudulys. Sėdi
mama su dukra gražią saulėtą dieną, abi sveikos, jaunos, galėtų
taukšti visokius niekus, juoktis ir tiesiog būti laimingos. O mes sė­
dim susikausčiusios, stebim viena kitą tokiais žvilgsniais, lyg ban­
dytume ištirpdyti tą didžiulį tarp mūsų tvyrantį ledkalnį, tačiau jis
netirpsta.
Norėčiau su mama palaikyti gražius, nuoširdžius santykius. Ne­
noriu, kad ji per mane kentėtų. Aš nenoriu urgzti. Bet tomis aki­
mirkomis, kai pati jaučiuosi esanti didžiulė nevykėlė, mamos buvi­
mas šalia tą dar labiau išryškina. Ir dėl to siaubingai ant jos pykstu.
Mama ištiesia gimtadienio atviruką —man kaipmat suspaudžia
širdį. Ji visada perka tuos apgailėtinus spalvotus neskoningus atvi­
rukus iš prekybos centrų. Dažniausiai su kačiukais. Nežinau, ar ka­
čiukus ji renkasi dėl to, kad jie kadaise taip patiko man, ar dėl to,
jog pati labai juos myli. Atviruke jau būna parašytas banalus teks­
tas, kažkas panašaus į: „Gyvenimas - kaip pumpuras, lai skleidžiasi
jis...“ Niekada neperskaitau jų iki galo.
Didžiąją dalį laiko man tiesiog labai gaila savo mamos. Atviruko
viduje - pinigai. Širdyje plaka liūdnas monologas, kurį taip norėčiau

291
 BEATA TIŠKEVIČ

garsiai ištarti, tačiau nepajėgiu. Tas atstumas tarp mūsų toks didelis,
ir aš net nežinau, kaip jį įveikti.
Mama, kaip mes atsidūrėme prie šio staliuko, tokios svetimos
viena kitai? Kaip mes atsidūrėme šioje situacijoje, kai visai negalime
viena kitos priimti, pamilti? Galbūt tu mane jau myli, o man dar
nepavyksta? Kodėl mums nepavyksta užmegzti paprasto pokalbio?
Atleisčiau net lengvabūdiškumą. Bet aš negaliu tavęs priimti. Ne
šiandien. Šiandien aš ir pati savęs negaliu priimti.
Suvalgiusi ledus, imu dar labiau gailėtis mamos. Ji sėdi susikū­
prinusi, įrėmusi žvilgsnį į tuščią dubenėlį. Man gaila ir savęs. Viena,
išsiskyrusi, bedarbė, su katinu, kuris jau pradėjo šikti ant stalo, be
draugų, jokių planų ateičiai ir jokio kūrybinio įkvėpimo - tik bai­
mės, baimės, baimės.
Tokiomis eilutėmis prasidėjo ši knyga. Nuo tos popietės su mama
prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. Grįžusi namo pradėjau gal­
voti, kiek nedaug dabar turiu. Tiksliau - kiek daug neturiu. Visu
savo kūnu, kiekviename žingsnyje jaučiau stygių ir netektį. Buvau
nepatenkinta savo santykiais su žmonėmis - mama, draugais, netu­
rėjau antrosios pusės, ir dar neturėsiu mažiausiai penkmetį, neturėjau
darbo, kūrybinių ambicijų, energijos, drąsos, meilės, pasitikėjimo sa­
vimi. Jaučiau, kad nieko neturiu.
Manęs niekas nedomino. Viskas tik gąsdino, o paryčiais iš miego
prikeliantys nerimo priepuoliai, kurių negalėjau kontroliuoti, situaci­
ją dar labiau blogino. Sirgo mano siela, protas ir kūnas. Visiškai nega­
lėjau savęs suvaldyti. Taigi nusprendžiau labai lėtai imtis to, kas yra.
Jau ilgai turėjau Eckharto Tolle’o knygą „Naujoji žemė“, ku­
rią visuomet svajojau perskaityti, bet neatrasdavau tam laiko.

292
 VYVENIM AS

Pagalvojau, kad dabar turiu jo marias, tad kodėl gi nepabandžius

paskaityti. Taigi pradėjau. Pastebėjau, kad visai šalia mano namų
yra sporto klubas. Nuėjau pasidomėti kainomis ir nusipirkau
abonementą. Įsigijau sportinę aprangą, ištraukiau iš spintos už­
mirštus sportbačius ir kiekvieną rytą, prabudusi nuo nerimo prie­
puolių, ėmiau vaikščioti į užsiėmimus. Ėjau į viską iš eilės —jogą,
kalanetiką, funkcines treniruotes, bėgdavau ant bėgimo takelio,
mindavau dviračiu. Jau po savaitės pajutau, kad tampa lengviau
gyventi ir kvėpuoti. Vieną dieną, eidama iš treniruotės, pastebė­
jau, kad galvoje vietoj Įprastų minčių: „O Dieve, tu niekam ne­
reikalinga nevykėlė, taip nieko ir nenuveiksianti gyvenime“ ėmė
suktis nauja mintis: „Hm, ką nusipirkti parduotuvėje: ananasą
ar arbūzą?“ Kitomis dienomis jau pradėjau ieškoti internete svei­
kų salotų receptų. Kasdien gaminau sau ką nors gardaus, naujo,
kūrybingo. Skaniai valgydama ėmiau jausti daugiau gyvenimo
džiaugsmo.
E. Tolled knyga buvo kaip teorinis pagrindas mano naujam
mąstymui. Jis daug rašė apie ego —savęs lyginimą su kitais, norą
nuolat kam nors ką nors įrodyti, aplenkti, nugalėti. E. Tolle’as pa­
dėjo man nurimti. Mano nerimo priepuoliai buvo ego problema.
Suvokus, kaip viskas veikia, jie ėmė mane kankinti vis rečiau.
Palaipsniui įsitraukiau ir į meditaciją. Ėmiau kiekvieną rytą po
dvidešimt minučių medituoti. Kasdien vis labiau rimau ir švie­
sėjau. Mečiau gerti ir rūkyti, nes šie dalykai taip pat sukeldavo
nerimą ir išbalansuodavo vidinę savijautą. Susikūriau griežtą kie­
kvienos dienos grafiką ir mitybos rėmus. Man buvo labai svarbu
atrasti šio neapibrėžtumo ribas, kad galėčiau jaustis saugiau.

293
 BEATA TIŠKEVIČ

Ėmiau labiau pasitikėti savimi, kai pamačiau, kaip sportuojant

keičiasi kūnas, kaip aš tvirtėju, kaip iš manęs tiesiog spinduliuoja
seksualinė energija. Bet rašyti aš vis dar bijojau. Vieną dieną pa­
sakiau sau: „Gerai, Beata, nerašyk, mesk tai. Tu bijai, ir aš tą su­
prantu.“ Atsisakiau rašymo ir kūrybos dėl baimės. Tai pripažinusi,
pasijutau gerokai ramiau.
Vieną dieną staiga paskambino televizijos prodiuseris ir pakvietė
nuo rugsėjo vesti vieną projektą. Labai nudžiugau ir nurimau, ka­
dangi žinojau, ką veiksiu ir nuo rugsėjo. Dar kitą dieną paskambino
kitas prodiuseris ir pakvietė j dar vieną projektą —valio! Jau turėsiu
du. Supratau, kad nėra ko nerimauti, ir atsipalaidavau.
Taigi ir toliau tęsiau savo rutiną. Ar su kuo nors bendravau? Ne­
labai atsimenu, bet tikriausiai, buvau taip į save susikoncentravusi,
kad, net jeigu ir bendravau, nelabai tai pastebėdavau. Vieną dieną
prisiminiau, kad visuomet labai norėjau keliauti, tačiau niekada ne­
turėdavau pinigų. O dabar jų turėjau, tačiau neturėjau kompanijos.
Mano draugai keliaudavo su savo antrosiomis pusėmis, o aš... ti­
kriausiai, turėjau keliauti viena. Ieškojau vietos, kur galėčiau nu­
vykti, galvodavau, bet baimė stingdė mano veiksmus. Vieną dieną
paskambino vienas iš televizijos prodiuserių ir pasakė, kad būsimas
projektas atšaukiamas ir, kiek jis žino, bus atšauktas ir tas kitas. Aš
ir vėl sukniubau. Ir vėl didžiosios nežinomybės bei tuštumos akys
žvelgė tiesiai į mane, šnopavo man į veidą. Buvo sunku, bet šį kar­
tą lovoje gulėti nelikau - tęsiau savo rutiną. Nusprendžiau leistis į
kelionę viena.
Tai buvo dar viena didžioji mano baimė - keliauti vienai. Pa­
sirinkti bet kurį miestą ir tiesiog važiuoti ten. Pasirinkau Berlyną.

294
 VYVENIM AS

Šiame mieste nepažinojau nė vieno žmogaus, nežinojau, ką aš ten

veiksiu, bet vis tiek nusprendžiau vykti. Kelionės išvakarėse drebė­
jau iš baimės ir nerimo, juk dar niekada taip nesielgiau! O visi man
nuolatos tik ir sakė, kad žemėlapiuose aš nesiorientuoju ir apskritai
nesugebu savimi pasirūpinti. Aš ir pati taip apie save galvojau, ta­
čiau vis tiek pasiryžau leistis į šį gyvenimo nuotykį.

Atvykau į Berlyną ankstyvą rytmetį. Turėjau tik hostelio adresą,

bet kaip ten nuvykti, kažkodėl, nepasidomėjau. Šeštą ryto žings­
niavau bundančio Berlyno gatvėmis ir galvojau: „Ačiū, Beata, ačiū,
gyvenime, ačiū, Berlyne, už tai. Ačiū už save, už šią nuostabiai auš­
tančią nežinomybės akimirką, kai mano visas gyvenimas sutilpo į
kuprinę, o aš nežinau, kur eiti, bet dėl to visai nesijaudinu.“ Labai
panašiai ir gyvenime - nežinojau, kur man eiti, bet kažkur juk vis
tiek ėjau. Taip ir Berlyne - porą valandų ėjau nežinoma kryptimi,
stebėjau pastatus, po truputį išsiridenančius iš namų ir judančius
į darbus žmones. Staiga pamačiau man reikalingos gatvės užrašą.
Taigi netrukus jau buvau savo hostelio kambaryje.
Dalytis kambariu su dar kitais septyniais nepažįstamais žmo­
nėmis buvo dar vienas iššūkis, kurį nutariau sau padovanoti. Juk
visada buvau ypatingo komforto ieškotoja - negalėjau dalytis savo
kambariu su bet kuo, o šįkart teko dalytis su dar septyniais žmonė­
mis. Pirmą kartą gyvenau hostelyje.

295
 BEATA TIŠKEVIČ

Nedrąsiai įėjau į kambarį ir susipažinau su australų pora, taip

pat vaikinu iš Singapūro ir mergina iš Japonijos. Visi jie buvo ke­
liautojai. Dauguma jų - vieniši. Iš šių žmonių gavau labai daug gerų
patarimų, kaip efektyviai keliauti, ką pamatyti, jie man papasakojo
apie geriausias žemėlapių programėles telefone, apie bilietų paieškos
sistemas. Iš jų labai daug išmokau. Miegoti hostelyje irgi buvo labai
patogu, o jeigu turi ausų kamštukus ir tą akių kaukę, tai visai fan­
tastika.
Berlynas man buvo labai svarbus, kasdien daug kilometrų nu­
eidavau pėsčiomis, mąstydama apie save ir gyvenimą. Kėliau daug
klausimų, ieškojau atsakymų, bet taip jų ir neradau. Ėjau gatvėmis
ir tiesiog žliumbiau. Kartais netgi balsu. Leidau sau išgyventi sky­
rybas visu kūnu - jaučiau didelę, klaikią netektį. Aš netekau meilės
ir mylimo žmogaus, taip pat praradau naivumą ir idealizmą. Visai
buvo dėl ko pagedėti. Blioviau taip, kad net įskausdavo galvą, bet
man buvo gera išsiverkti —supratau, kad valausi. Tas skausmas tū­
nojo mano kūne ir aš jį labai ilgai ignoravau, o dabar leidau jam
pasireikšti.
Nesėkmingi santykiai mūsų galvose suformuoja nuostatų rinki­
nį, kurių dauguma prasideda taip: „Aš daugiau niekada...“

Aš daugiau niekada neįsimylėsiu.

Daugiau niekada neatsiversiu.
Daugiau niekada netekėsiu.
Daugiau niekada negyvensiu su vaikinu kartu.
Visi vyrai yra neatsakingi.
Neverta laukti tos atsakomybės.

296
 VYVENIM AS

Visi santykiai nutrūksta.

Visi santykiai yra nelaimingi.
Visi santykiai iš tavęs atima tavo laisvę ir kūrybinį polėkį.
Norėdamas puoselėti nuoširdžius santykius, turi labai daug savęs
aukoti.

Ėjau Berlyno gatvėmis, dardėjau jo U-bahnais ir stačiau didelę

plytų sieną, pavadinimu: „Meilei —griežtas ne!“ Negana to, feisbuke
pamačiau, kad šiuo metu Ru su savo naująja mergina šėlsta „Radio-
head“ koncerte, tad apverkiau ir tai.
Nuvykti į „Radiohead“ koncertą buvo mūsų svajonė, kurią tu­
rėjome įgyvendinti kartu. Deja, mums nepavyko. Aš verkiau ir ver­
kiau. Leidau sau gailėtis savęs, o dar man buvo ir gėda, kad kartais
galiu būti tokia kvaila ir naivi, tikriausiai, didžiąją dalį laiko tokia
ir esu - tad atėjo metas susikurti save iš naujo - griežtą, racionalią
ir tvirtą Beatą.
Prieš išvykdama į Berlyną, labai nuoširdžiai pasikalbėjau su tė­
vais. Prisipažinau jiems, kad nežinau, ką šiuo metu veikiu gyveni­
me, ir kad man yra sunku. Jie suprato ir, atrodo, po tokio atviro
mano pasidalijimo mūsų ryšys tapo gilesnis bei paprastesnis. Tą­
kart su mama labai nuoširdžiai juokėmės, matuodamosi „Snapchat“
kaukes ir filtrus. Jutau, kad tą popietę kažkas stipriai pasikeitė, tik
dar negalėjau suprasti, kas.
Visu savo kūnu ir širdimi troškau sutikti nuostabų žmogų, kas­
dien į užrašų knygutę svajodama rašydavau: „Aš galiu kurti sveikus
ir gražius santykius“, nors tuo ir netikėjau —dėl vaikystėje patirtų
traumų jaučiausi šiek tiek apgriuvusi. Supratau, kad nežinau, kas

297
 BEATA TIŠKEVIČ

yra sveiki santykiai, partnerių pagarba vienas kitam, kaip neper­

lenkti lazdos rūpinantis partneriu ir kartu nepamesti savęs. Visa tai
atrodė kaip aukštoji matematika - visiškai man neprieinama.
Kartu tikėjau, jog pasaulyje nėra man skirto žmogaus, nes aš esu
pernelyg sudėtinga asmenybė, kad kas nors galėtų mane pakęsti.
Mano nerimo priepuolius? Mano specialų saugumo poreikį? Mano
aršų feminizmą? Mano polinkį tupėti namie? Juk visi jauni žmonės
savaitgaliais geria ir tūsinasi, o aš tuo metu sėdžiu namie ir skaitau,
arba tiesiog sėdžiu. Ar esama tokių vaikinų? Manau, kad tikrai ne.
Be to, kas sutiks draugauti su išsiskyrusia moterimi? Kas pasiti­
kės tokiu žmogumi? Ką galima pagalvoti apie žmogų, kuris susituo­
kia, tačiau vos po dvejų metų išsiskiria? Juk tai - nerimtas žmogus,
aš su tokiu nesusidėčiau.
Galiausiai, ar aš pati norėčiau būti su tokiu žmogumi, kokia esu
dabar? Kupina baimių, cinizmo ir nevilties. Tikrai ne!
Po truputį ėmiau svarstyti, o su kokiu žmogumi norėčiau būti?
Ar tas žmogus turėtų mokėti plaukti? Taip. Aš plaukti nemokėjau.
Užrašų knygutėje pasižymėjau, kad vertėtų pasidomėti plaukimo
pamokomis. Ar tas žmogus galėtų keliauti vienas? Laisvai! Pradėjau
daug drąsiau jaustis kelionėje. Ar tam žmogui reikia kitų, kad jie
padarytų jį laimingą, ar jis pats gali save tokiu paversti? Žinoma,
kad jis pats. Ėmiau labiau klausytis savo vidinio balso bei troškimų
ir paversdavau tai veiksmais. Supratau, kad pirmiausia pati turiu
tapti tokiu žmogumi, kurį pati norėčiau sutikti. Tai tapo mano di­
džiąja kelių ateinančių mėnesių užduotimi.
Berlynas mane nuramino. Jo gatvės, parkai, neįtikėtinai ska­
nus maistas ir sutikti žmonės apglostė mano nušiurusį kailiuką.

298
 VYVENIM AS

Būdama Berlyne, gavau kvietimą filmuotis dideliame projekte —

pilno metro filme apie holokaustą, kuris bus filmuojamas Lietu­
voje. Negana to, labai tikėtina, kad gausiu vieną iš pagrindinių
vaidmenų. Iš pradžių labai muisčiausi ir vengiau to - filmavimo
aikštelės po visko, ką ten esu patyrusi, pradėjau labai stipriai bijoti,
bet vėliau įvertinau savo gyvenimo situaciją ir supratau - juk tai
puiki proga patirti ką nors naujo, išmokti bei atrasti. Į tai pažvel­
giau su dėkingumu - man tai pasirodė kaip nauja sužibusi galimy­
bė, už kurios galiu užsikabinti.
Nuolat susirašinėjau su mama, pasakojau jai, ką mačiau, ką nu­
veikiau. Iš jos klausimų pajutau bundantį troškimą keliauti. Man
tai buvo kažkas naujo, nes mama visuomet labai nenoriai išeidavo iš
savo komforto zonos. O važiuoti į kitą miestą jai reiškė stipriai išeiti
iš savo komforto zonos, o ką jau kalbėti apie skraidymą lėktuvais ar
laiko praleidimą šalyje, kurios kalbos nemoki. Intuityviai pradėjau
jausti, kad man labai reikia leistis į kelionę su mama.
Žinoma, kad intuityviai - juk protu niekaip negalėčiau to su­
galvoti: nepažįstamose vietose ar situacijose mama panikuoja ir
jaudinasi, be to, įtikinti ją kur nors keliauti yra vargo vakarienė,
nes ji niekada nenori, neturi pinigų ir nuotaikos. Kartą ją bandžiau
įtikinti praleisti su manimi savaitgalį Nidoje, tačiau ji atsakė, kad
tikrai negali, nes reikia išskalbti skalbinius, išplauti namuose grin­
dis ir nušluostyti dulkes. Tai buvo jos saugusis kiekvieno savaitgalio
planas, tad mintis keliauti kartu su mama buvo ganėtinai drąsi.
Nuėjau patikrinti bilietų kainas. Kaip tyčia, buvo pasirodę labai
pigūs skrydžiai į Milaną spalio mėnesiui. Nors įtariau, kad mama
tikriausiai supanikuos ir aprėks mane, o kelionė neįvyks, aš vis tiek

299
 BEATA TIŠKEVIČ

surizikavau ir nupirkau bilietus. O tada paskambinau mamai per

skaipą ir pranešiau.
Labai nustebau, nes ji, atrodo, to tik ir laukė! Mama nesupanika­
vo, ji tiesiog giliai įkvėpė ir tarė:
- Gerai.
- Ką? Tu nesijaudini?
Mama vėl giliai įkvėpė ir atsakė:
- Ne, aš nesijaudinu.
- Ir kelionėje nepanikuosi?
Ji dar kartą giliai įkvėpė ir tarė:
- Ne, aš nepanikuosiu.
Taip mes susitarėme ryžtis savo pirmajai kelionei kartu į užsienį,
į nuostabiąją Italiją. Apie tą kelionę parašysiu vėliau, bet jau dabar
galiu pasakyti, jog tai buvo viena svarbiausių kelionių mano gyveni­
me. Kiekvienas žmogus turi ieškoti ryšio su savo mama ir tėčiu. Ne
visiems tas ryšys yra prieinamas ar lengvas, bet jis reikalingas mūsų
asmenybei, tai atliepia mūsų santykius su kitais žmonėmis, be to,
atvirai kalbant su tėvais galima labai daug ką suvokti apie save patį.
Juk mes atėjome per juos ir iš jų.
Viešint Berlyne pasitaikydavo dienų, kai beprotiškai norėjau su
kuo nors pasikalbėti. Bet nebuvo su kuo, juk tai - didelis miestas,
kuriame nieko nepažinojau. Vieną dieną man buvo neįtikėtinai ilgu
ir liūdna, o aš visa savimi troškau gilaus bei prasmingo pokalbio.
Supratusi, kad tokio pokalbio šiame mieste turėti nepavyks, nuta­
riau eiti miegoti anksčiau.
Taigi grįžau į hostelį, išsivaliau dantis, atsiguliau į lovą ir staiga iš
virš manęs esančios lovos pakibo dvi mielos kojytės, o paskui jas - ir
galva:

300
 VYVENIM AS

- Labas, mano vardas Diana!

Tokiu būdu susipažinau su Diana iš Australijos, kuri, baigusi
mokslus Jungtinėje Karalystėje, prieš grįždama namo, sugalvojo
pakeliauti po Europą. Ji buvo budiste ir profesionaliai gydė žmo­
nes akupunktūra. Mes su ja nusileidome į apačioje esantį bariuką
ir kelias valandas kalbėjome - tai buvo būtent toks pokalbis, kokio
man ir reikėjo.
Su Diana pakalbėjome apie savo nutrūkusius santykius, apie tai,
ką reiškia būti vienai, kai tavo draugės tuo metu dideliu pagreičiu
tuokiasi, kuria šeimas. Kalbėjome ir apie drąsą eiti savo keliu —kaip
svarbu, nepaisant aplinkos piktžodžiavimo, savo pačios didžiulių
baimių, tiesiog eiti ir daryti tai, ką jauti, jog privalai daryti.
Tokia yra kelionių magija —negaliu racionaliai paaiškinti to, ką
dabar pasakysiu, bet ir nereikia —kelionių metu tavo mintys grei­
čiausiai materializuojasi. Jeigu tau reikia šokolado - netrukus už
kampo pamatysi įsitaisiusią šaunią šokoladinę. Praeiviai nejučia at­
sakys į galvoje kylančius klausimus, reikiamos gatvės atsiras pačios,
viskas ateis ir pasirodys savaime - tereikia nuraminti savo šėlstantį
protą ir išlikti atviram.
Po Berlyno nuvykau į Varšuvą - nors ten turiu daug draugų,
tačiau didžiąją dalį laiko praleidau viena: vėl vaikštinėdama, tyri­
nėdama, ieškodama atsakymų. Pamenu, kad Varšuvoje bandžiau
kažką rašyti, vis budo tas didis noras ir pašaukimas parašyti knygą,
tačiau, perskaičiusi parašytus sakinius, susierzindavau ir numesda­
vau šią veiklą.
Tuo metu man vis dar buvo labai sunku. Jaučiausi labai užsiter-
šusi visomis neigiamomis emocijomis. Taigi, visiškai natūralu, kad

301
 BEATA TIŠKEVIČ

parašytos mintys spinduliuodavo ir cinizmą, ir pyktį, ir nusivyli­

mą. Nenorėjau kitiems transliuoti neigiamų minčių, troškau dalytis
šviesa, tačiau tuo metu jos turėjau nedaug.
Keliaudama visada fiksuoju kylančias mintis ir norus. Į galvą
ateina tokie dalykai, apie kuriuos niekuomet anksčiau nebūčiau pa­
galvojusi, - pavyzdžiui, plaukimo pamokos ar kelionė su mama.
Grįžusi į Lietuvą, visuomet stengiuosi imtis įgyvendinti tuos daly­
kus. Būdama Berlyne, sugalvojau, kad noriu įsiverti auskarą į nosį.
Sis veiksmas man buvo lyg pasižadėjimas sau, kad, jeigu pasiryšiu,
tai reikš, kad įgyvendinsiu ir visa kita. Juo labiau kad aš tiesiog pa­
niškai bijau bet kokio skausmo. Pasiryžau.
Kasdien matydama save veidrodyje su auskaru nosyje prisi­
mindavau, kad negaliu pasiduoti - turiu ir toliau susidurti su savo
baimėmis, keistis, jeigu kada nors gyvenime noriu būti laiminga.
Suplanavau savo antrąją kelionę —šįkart daug drąsesnę - į Kroa­
tiją. Planavau vos per savaitę aplankyti kelias skirtingas vietas. Ir,
žinoma, pažvelgti didelei savo baimei į akis - šokti su guma nuo
56 metrų aukščio Maslenicos tilto. Aukščio aš visada klaikiai bi­
jojau ir ekstremalių „pramogų“ vengiau kaip žiemos, bet šį kartą
supratau, kad privalau tai padaryti.
Visą mano kūną nukratydavo šiurpas, kai pagalvodavau apie tą
tiltą ir aukštį. Naktimis prabusdavau išpilta šalto prakaito ir nuolat
galvoje aidėjo: „Ne, Beata, juk tai - neįmanoma. Ką tu bandai ap­
gauti? Tu to nepadarysi, nesąmonė.“ Bet vis tiek tos minties atsisa­
kyti negalėjau. Būčiau labai stipriai savimi nusivylusi.
Laukdama kelionės, vėl ėmiau lankytis pas Onutę. Kartais ji mane
siaubingai erzindavo, bet tai, matyt, taip pat yra psichoterapeutų

302
 VYVENIM AS

darbo dalis. Kai būdavo sunku, eidavau pas Onutę visa širdimi
tikėdamasi, kad dabar tai jau ji mane paguos ir pasakys, kad viskas
bus gerai, bet to niekada nebuvo.
Vieną kartą, kai verkiau pas ją tiesiog pasiskanaudama, kokias
dešimt minučių, viena akimi vis šnairuodama ir laukdama, kada gi
ji mane paguos, teišgirdau:
—Labai sunku, ar ne?
Tada supykau ant jos ir iš to pykčio nustojau verkti. Psichote­
rapeutas niekada neišspręs jūsų problemų. Ne, jis dėl jų nepaju­
dins nė piršto. Jis net neguos ir negailės kaip močiutė, jo užduotis
kita - kad pagaliau mes paimtume savo gyvenimą į savo rankas ir
pradėtume veikti.
Eilinį kartą kalbėjau su Onute apie savo gyvenimo nežinomybę.
Kai kas nors susiduria su nežinomybe, tu nelabai ką gali jam pasa­
kyti, nes ir pats nieko nežinai. Nežinomybėje sunku atrasti ką nors
žinomo ar suprantamo. Nežinomybę reikia priimti su pagarba ir jai
nesipriešinti —čia yra sunkiausia mano gyvenime užduotis, kurią
bandysiu įveikti turbūt visą savo gyvenimą.
Pradėjome su Onute kalbėtis apie santykius su vyrais. Papasa­
kojau, kad bijau ir vyrų, ir santykių. Aš galėjau bendrauti su vyrais,
bet tik juokaudama, o jeigu pajusdavau, kad jie manimi domisi
rimčiau, tuoj pat pabėgdavau ir nutoldavau —nenorėjau jiems at­
siverti ar atsiskleisti. Kartais būna, kad pas jus netikėtai užsuka
draugė, o namuose tokia nešvara ir chaosas, kad labai gėda žmogų
įsileisti vidun —tad išsisuki ir neįsileidi. Taigi tie nešvarūs ir cha­
otiški namai šiuo atveju buvo mano vidus, į kurį nieko nenorėjau
įsileisti.

303
 BEATA TIŠKEVIČ

Onutė, kaip visada labai gražiai ir subtiliai šypsodamasi, pasakė,

kad bendravimas ar susitikimas nieko nereiškia - juk galima tie­
siog pabandyti, nieko nesitikint. Tiesiog pabendrauti, pasimėgauti
dėmesiu, papokštauti. Nebūtina iškart apie viską galvoti rimtai ir
įsivaizduoti, kokia bus jūsų vaikų akių spalva. Aš susimąsčiau.
Išėjusi iš psichoterapeutės sugalvojau paskambinti vienam vaiki­
nui. Jis jau seniai mane kvietė susitikti, tačiau aš vis išsisukdavau.
Šiandien nusprendžiau pamėginti! Susitarėme susitikti devynioliktą
valandą.
Jau 18.50 vai. buvau sutartoje vietoje ir virpinau kelius. Labai
jaudinausi ir vis norėjau pabėgti. Bet vis dėlto sulaukiau jo. Jis buvo
aukštas, lieknas, išsitaršiusiais plaukais, netvarkingai apsirengęs,
kaip dažniausiai rengiamės psichodeliniuose festivaliuose —skarelės
su įdomiais raštais, labai ryškus megztinis. Vyrukas irgi jaudinosi,
o iš to jaudulio vis bandė kažkaip save iškelti, o mane sumenkinti.
Pradėjome po truputį vienas kitam pasakoti apie save - papasako­
jau, kad neseniai pradėjau sportuoti ir man tai labai patinka. Jis
paklausė, kodėl sportuoju, o aš atsakiau, kad noriu priaugti svorio.
Tuomet jis, išpūtęs akis, paklausė:
—Tau dar svorio priaugti reikia? —ir suprunkštė kaip šeštos kla­
sės bernai.
Tai tikrai nėra maloniausias dalykas, kurį gali pasakyti mergi­
nai per pirmą pasimatymą. Žinoma, aš saviironiška, bet ne visiems
leidžiu juoktis iš savęs. Iš pradžių, mane turi prisijaukinti, o tas vai­
kinas anaiptol pradėjo ne nuo tos natos. Pagalvojau: „Ai, galbūt ne
visai pataikė. Dar pasitaisys.“ Nuėjome pavalgyti. Jis nustebo, kiek
daug aš valgau. Visą laiką jaučiausi taip, lyg sverčiau kokius tris

304
 VYVENIM AS

šimtus kilogramų ir dar bandyčiau į save susikišti papildomos bul-

kos.
Bendravome toliau. Jis man pasakojo apie savo mamą ir kaip jį
klaikiai erzina viskas, ką ji daro. „Hm, paauglystė“, —pagalvojau. Ir
paklausiau, kokie jo santykiai su mama. Sis klausimas jį išmušė iš
vėžių ir vaikinas pasipiktinęs paklausė:
—Kokius tu klausimus čia užduodi? Sorry, bet tikrai nemanau,
kad tokie klausimai yra tinkami pirmam pasimatymui.
Man pasidarė labai įdomu, nes apie pasimatymus, kaip tyčia,
aš neišmaniau nieko. Paskutinį kartą pasimatyme buvau prieš pusę
metų, ir tai buvo visiškas fiasko - vaikinui pradėjau plačiai pasa­
koti apie feminizmą, o bare užgrojus Etta James kūriniui At last,
kurį visą gyvenimą dievinau ir pagal jį svajojau šokti su savo meile,
pavadinau jį „visiškai nefeministišku“ ir dar pridėjau „fu“. Taip, aki­
vaizdu, kad tokiu būdu aš gyniausi - nuo meilės, jausmų, atvirumo,
šilumos, bet tai vis tiek manęs nepateisina. Dar praėjus porai va­
landų pradėjau jam pasakoti apie savo buvusį vyrą ir verkti. Tačiau
galiausiai į pasimatymo pabaigą mes visai šauniai pasikalbėjome,
pasijuokėme, o jis pasisiūlė mane palydėti namo, nes jau buvo kokia
trečia valanda nakties. Kai buvome prie mano laiptinės durų, aš
jam pasakiau:
—O gal... tu nori užeit?
Trečią valandą nakties. Taip, žinoma, Beatėle. O aš juk jam pa­
siūliau užsukti tik iš mandagumo - kažkas man sakė, kad, jeigu
žmogus tave palydi namo, reikia jį pakviesti užeiti bent jau arbatos.
Apie tai, kad prieš siūlant reikėtų atsižvelgti į paros metą ir aplinky­
bes, man niekas nepasakė. Vaikinas sutriko ir sausai atsakė:

305
 BEATA TIŠKEVIČ

- Ne, Beata. Tai... iki.

O Dieve, kaip man tada buvo gėda. Aš tiesiog jaučiausi nevykė­
lių karalienė, išpildžiusi visus blogiausius punktus, kurių negalima
pažeisti per pirmą pasimatymą.
Tad šįkart, kai šis neurotiškas vaikinas pasakė, jog per pirmą
pasimatymą nedera žmogaus klausti apie jo santykius su mama, aš
susidomėjau. Pagalvojau —galbūt jis ir bus tas žmogus, kuris mane
pamokys ir apšvies, ką tikrai vertėtų sakyti ir daryti per tą nelemtą
pirmąjį pasimatymą.
- Aš nežinau, —atsakė.
Nusivyliau. Šiaip ne taip bendravome toliau, nors jutau, kad abu
vienas kitą erziname. Netyčia vėl padariau pražangą - paklausiau,
kada jo gimtadienis.
- Aha, tu klausi mano gimtadienio vien tam, kad vėliau galėtum
sužinoti mano zodiako ženklą, o paskui ten viską ištyrinėti? - įsiau­
drinęs paklausė jis.
Na, aš gal ir neketinau leisti pinigų siekdama sudaryti jo asme­
ninį astrologinį horoskopą, bet man buvo visai įdomu sužinoti, kurį
mėnesį žmogus gimė, tačiau jis griežtai atsisakė atsakyti į šį klausi­
mą. Ėmiau bijoti vėl paklausti ko nors kvailo.
Eidama gatve jaučiau, kad viską darau neteisingai - pagal jį. Jam
viskas netiko, atrodė kvaila, keista ir jį erzino. Mane jis irgi labai
siutino. Pagalvojau apie Onutę —galbūt kitą kartą reikės šiek tiek
ilgiau pagalvoti prieš klausant savo psichoterapeutės patarimų.
Nepaisant to, kad tas „pasimatymas“ buvo tiesiog klaiki kan­
čia mums abiem, kitoje kavinėje mes dar nutarėme išgerti arba­
tos. Prisėdus prie staliuko, vaikinas nuėjo į tualetą, o aš stengiausi

306
 VYVENIM AS

negalvoti, kaip jaučiuosi. Kartais mėgstu save pakankinti ir, užuot

atvirai pasakiusi, kad „Ačiū, man jau reikia eiti“, lieku ir stebiu, į
kokį lygį dar gali nusileisti visa ši mūsų bendra neviltis.
Iš tualeto vaikinas grįžo pasikeitęs. Jis prisėdo prie staliuko, it
ruošdamasis pasakyti kažką labai rimto:
- Tiesą pasakius, dar niekada nesu buvęs tokiame nejaukiame
pirmame pasimatyme. Jaučiuosi taip, it čia būtų labai prastas „Tin-
derio“ matchas.
Man pasidarė įdomu:
- O kodėl tau taip atrodo?
- Žinai, iš tavo video ir įrašų feisbuke tikėjausi, kad būsi labai
linksma, o pasirodo, esi visiškai depresyvi asmenybė. Ir dar tie tavo
klausimai —apie santykius su mama ir gimtadienį. Kas to klausia
per pirmą pasimatymą? Nelabai suprantu. Žinai, man atrodo, kad
tu sėdi visiškoje šiknoje, o kai žmogus yra šiknoje, jam geriau ben­
drauti su artimais žmonėmis —draugais, šeima, o ne naujų pažinčių
ieškoti.
- Supratau, ačiū. Tai gal... judam namų link? —pasiūliau.
Jis mane palydėjo iki namų ir pasakė:
- Na štai, pradėjom visai nekaip, o baigėm visai padoriai.
Aš atsikvėpiau ir tariau:
- Ačiū Dievui, kad pagaliau baigėm.
Mes atsisveikinom ir daugiau niekada nebesusitikome. Grįžau
namo ir krizenau —iš jo, iš savęs, iš to, kad esu šiknoje, iš psicho-
terapeutės. Tas vaikinas nebuvo neteisus. Supratau, kad man buvo
duotas Visatos ženklas, jog dar ne laikas pažintims, pasimaty­
mams ir bandymams. Tikrai —man to nereikėjo, aš to nenorėjau,

307
 BEATA TIŠKEVIČ

taigi nustojau mėginti. Dar kartą įsitikinau, kad dabar išgyvenu

savęs pažinimo bei keitimo laiką. Būdama šiame etape aš negalė­
čiau palaikyti jokių santykių. Negalėčiau kitam duoti nei meilės,
nei palaikymo, nei šilumos, nes šiuo metu man to labai reikėjo
pačiai ir ne iš kito žmogaus, o iš savęs pačios. Aš dar netapau to­
kiu žmogumi, kurį pati norėčiau sutikti, todėl pasimatymus teko
atidėti į šalį.

Toliau sportavau, skaičiau knygas - po E. Tolle’o knygos atsiver­

čiau M. Beattie „Nepriklausomi“, kuri labai pakeitė mano požiūrį
į santykius su žmonėmis. Užaugau manydama, kad įkyrus rūpestis
ir kontroliavimas yra meilės išraiška, tačiau ši knyga padėjo pakeisti
tokį mąstymą.
Tikriausiai ir jūs esate susidūrę su tokiomis tetomis, močiutėmis
ar mamomis, kurios, atvykus pas jas pasisvečiuoti, taip šokinėja,
tardo ir įkyriai siūlo ko nors paragauti, užsimesti apklotą, išgerti
arbatos, kavos, paragauti ledų, kad tas dėmesys ir rūpestis labai ap­
karsta, tampa nemalonu ir net koktu. Pastebėjau, kad tokios tetos
visiškai nesugeba palaikyti paprasto pokalbio, o rūpinasi viskuo,
kas aplink, kas išorėje. Jeigu jos gebėtų ramiai paklausti:
- Vaikeli, o kaip tau sekasi iš tikrųjų? Kaip jautiesi?
Ir po viso to dar išgirsti, išklausyti atsakymą, jį priimti - tuomet
nereikėtų nė šimto apklotų ar arbatų. Nereikėtų taip šokinėti. Nes

308
 VYVENIM AS

didžioji meilė ir rūpestis prasideda tuomet, kai tau rūpi žmogaus vi­
dus. Nuoširdžiai rūpi.
Bet dauguma tos kartos moterų užaugo išmokytos, kaip būti gera
mama ir žmona, kaip šokinėti, kontroliuoti ir rūpintis, bet neišmoko,
kaip mylėti save ir išgirsti kitus. Manau, kad aplinkiniams labiausiai
reikia, kad mes juos girdėtume. Jie jaučiasi laimingi, kai mes esame
laimingos, kai siekiame savo svajonių, neapleidžiame savo tikslų bei
pomėgių. Su tokiu žmogumi yra gera būti.
Mano mama niekada nemokėjo rūpintis savimi. Visus paskutinius
savo pinigus investuodavo į tėvo marškinius ir mano batus. O sau ne­
bent labai retai nusipirkdavo tik pigių kosmetikos priemonių. Už kie­
kvieną nusipirktą priemonę vėliau galėjo savaitę save graužti. Ji ilgai
dėvėdavo tik tuos drabužius, kuriuos jai atiduodavo perpus vyresnė
krikštamotė, ir nepirko sau nieko naujo. Mama visiškai save pamiršo
ir apleido. Toks žmogus kelia liūdesį ir gailestį, o būdamas šalia jo pats
jautiesi išlepęs, išpuikęs, riebalais aptekęs, tik save popinantis karalius.
Bet juk nusipirkti sau naujų drabužių, knygų ar kosmetikos nėra
nieko blogo. Nieko blogo yra imtis savo svajonių, žinoti, kad esi vertas
jų išsipildymo. Nieko blogo yra paprašyti šeimynos sau skirto laiko,
per kurį užsiimsi tuo, kuo nori, - kad ir miegosi. Juk šis gyvenimas
yra mūsų, mes sau esame lygiai tokie pat dovanoti, kaip ir mūsų ar­
timieji.
Tad ta knyga „Nepriklausomi“ man padėjo dar labiau atsigręžti į
save ir suvokti, kad savo tėvų aš nepadarysiu laimingų, nes tai - ne
mano užduotis. Mano užduotis padaryti save laimingą, o kai turėsiu
vaikų, atsiras kitų dalykų ir niuansų, bet dabar apie tai dar neišma­
nau, tad ir nekalbėsiu.

309
 BEATA TIŠKEVIČ

Mano mama galėdavo važiuoti troleibusu per didžiulį karštį į kitą

miesto galą, kad nupirktų man brangių uogų. „Nes sveika', - saky­
davo ji. Vieną kartą ji paskambino man ir sako: „Beata, nupirkau tau
uogų, ar tu namie? Užvežčiau.“ Aš išklausiau ir atsakiau:
- Mama, o tu imk ir pati suvalgyk.
- Kaip? Kodėl? Juk aš tau pirkau! - pašiurpo mama.
- Tokių pačių uogų nusipirksiu pati. O tu savąsias pati suvalgyk -
juk ir tu turi būti sveika.
Mama priešinosi ir purkštavo, bet vėliau atsiuntė žinutę: „Kokios
skanios tos uogos!" Jai reikėjo, kad kas nors atgręžtų veidrodį į ją pa­
čią. Ji laukė leidimo mylėti ir rūpintis savimi. Vėliau dar kelis kartus
pakviečiau ją pietų ir įtikinau, kad nieko blogo valgyti skanų pyragą
be jokios progos.
Su mama atradome naują pramogą, kuri patiko abiem, - vaikščioti
po parduotuves. Norėjau nupirkti jai ką nors gražaus, naujų drabužių,
tačiau, kai pirmą kartą nuvykome į prekybos centrą, visi drabužiai jai
buvo per maži. Ji labai sunerimo.
Vėliau pasakojo, kad tądien, grįžusi namo, užlipo ant svarstyklių
ir išsigando, pamačiusi, kiek sveria. Tai buvo didelis savęs apleidimas.
Mama nuolatos buvo susikoncentravusi į mane ir mano mokslus, kon­
troliavo ir tėtį bei jo gėrimą, rūpinosi močiute. Turėjo laiko apžvelgti
ir savo pažįstamų bei kaimynų gyvenimus, noriai įsiveldavo į ginčus
ar diskusijas darbe, bet apie savo vidų ir save pačią ji nežinojo nieko,
nes niekada savęs nematė, nepastebėjo.
Suvokusi, kiek sveria, ji pradėjo manęs klausti sveikų patiekalų re­
ceptų. Nusiųsdavau jai juos, taip pat papasakodavau, kokių sėklų rei­
kėtų nusipirkti, kokie salotų lapai yra naudingi sveikatai ir taip toliau.

310
 VYVENIM AS

Jokiu būdu neraginau jos ko nors atsisakyti, tiesiog skatinau keisti.

Bandeles keisti dideliu dubeniu salotų su įvairiomis sėklomis. Jogurtą
rytais - ispaninių šalavijų sėklų pudingu ir 1.1. Ji entuziastingai keitė
savo mitybos įpročius. Ir po mėnesio, nuėjusios į parduotuves, mes
radome jai tinkančių drabužių. Mama tiesiog švytėjo iš džiaugsmo.
Mūsų santykiai ėmė sparčiai gerėti, kartu praleisdavome daug lai­
ko, nors anksčiau nė pusvalandžio negalėjome išsėdėti tame pačiame
kambaryje nesusibarusios.

Netrukus aš išvykau į Kroatiją. Manęs laukė mano didžioji mi­

sija - Maslenicos tiltas. Apie savo tikslą papasakojau vos keliems
draugams. Kruopščiai pasirinkau klausytojus, nes man rūpėjo, kad
niekas manęs nebandytų perkalbėti ir nenuvertintų mano užduo­
ties. Baisiausia būna, kai žmonės sako: „Tu? Taigi nenušoksi... At­
sipeikėk“, - tai tikrai nepadrąsina. Tad tokių žmonių vengiau, nors
net pati nelabai tikėjau, kad sugebėsiu įvykdyti šią misiją.
Mano kelionė į Kroatiją prasidėjo verkimo seansu Zagrebo „Bro­
ken relationships museum“. Į šį muziejų žmonės iš viso pasaulio
siunčia visokius daiktinius nutrūkusių santykių įrodymus - futbolo
kamuolius, nuotraukas, laiškus, drabužius, medžiagos skiautes -
viską viską. Salia kiekvieno daikto —širdį sudaužantis aprašymas.
Aš ėjau, viską tyrinėjau ir žliumbiau žliumbiau žliumbiau. Po Za­
grebo atvykau į Splitą. Ir vėl nutariau gyventi hostelyje, nes tai ge­
riausia galimybė susirasti bendraminčių ir draugų.

311
 BEATA TIŠKEVIČ

Su jais labai gera pasikalbėti ir pasijuokti. Dar Zagrebo hostelyje

susipažinau su amerikiečiu Džeiku ir britu Aleksu. Su jais ir pa­
traukėme į Splitą, nes šis miestelis buvo ir jų planuose.
Splite svilino karštis, vyravo neįtikėtinai smagi nuotaika. Pa­
sirodo, kad mes su Džeiku pasirinkome apsistoti tame pačiame
hostelyje. Buvo gera turėti draugų, su kuriais galima panaktinėti,
pabendrauti ir pašėlti. Vos atvykusi į hostelį gavau laišką iš filmo
prodiuserių, kad vaidmens negavau. Labai nuliūdau. Tai reiškė,
kad aš tikrai tikrai neturėsiu darbo nei rugsėjį, nei spalį, nei lap­
kritį. Bet laiko liūdėti neturėjau —Džeikas jau laukė prie išėjimo,
nes susitarėme kartu pavakarieniauti.
Kitą dieną taip pat praleidau su savo dviem naujais draugais. Jie
mane kvietė tęsti kelionę su jais —Džeikas leidosi į kruizą, o Alek­
sas vyko į kažkokią kūrybinę stovyklą saloje. Nors mane domino
abu pasiūlymai (į Lietuvą skubėti man nebuvo ko), aš nenorėjau
atsisakyti savo tikslo —to tilto.
Iš Splito patraukiau į Plitvice ežerų parką. Jį man labai reko­
mendavo visi Kroatijoje lankęsi žmonės. Jaučiau, kad privalau tai
pamatyti. Po kelių valandų autobusu, jau atvykus prie parko, į
mūsų autobusą įlipo moteris ir pasidalino informacija, kiek kai­
nuoja įėjimas, kokie autobusai važiuoja iš šios vietos ir kur apsi­
stoti. Aš buvau užsirezervavusi lovą hostelyje, esančiame už 20 ki­
lometrų nuo parko, bet, patikinta tos moters, kad netrukus rasiu
nakvynę visai šalia parko esančiuose viešbučiuose, savo rezervaciją
atšaukiau.
Išlipusi iš autobuso, iškart norėjau pasirūpinti nakvyne, tačiau,
nuėjusi į visus viešbučius, išgirdau atsakymą, kad jie yra perpildyti.

312
 YYVENIM AS

Buvo šeštadienis. Atrodė, kad viso pasaulio žmonės su vaikais tą

saulėtą šeštadienį sugalvojo atvažiuoti į šį parką.
Sunerimau. Ėmiau naršyti internete, kur galėčiau apsistoti, ta­
čiau visos vietos buvo rezervuotos. Artimiausia nakvynė - už 50 ki­
lometrų. Pamaniau, gerai, apžiūrėsiu parką ir patrauksiu autobusu
į Zadarą —kitą savo kelionės tikslą. Tačiau paskutiniai autobusai
parką turėjo palikti 17vai., o tuo metu jau buvo beveik 16 vai. Tokiu
atveju parko apžiūrėti visai nespėčiau, o aš juk būtent to ir atvykau!
Nežinojau, ką daryti, todėl klaikiai išsigandau. Galiausiai nu­
sprendžiau eiti į parką ir nusispjauti į tai, kas bus vėliau. Nakvosiu
miške, pasiklojusi megztinius, o vietoj pagalvės pasikišusi knygą.
Įėjau į parką. Viduje virpėjau iš nerimo ir išgąsčio, o visame parke
klegėjo laimingos šeimos ir porelės. Visi žmonės tikrai žinojo, kur
nakvos tą naktį. Ilgėjausi savo draugų Džeiko ir Alekso, galvojau,
kad priėmiau labai kvailą sprendimą, nevykusi su vienu iš jų, - da­
bar bent jau būčiau saugi.
Galiausiai eidama pasukau ne į tą pusę ir net nemačiau tų ežerų!
Jokių žmonių, jokių ežerų, tik tamsus miškas. Pradėjau verkti, nes
nežinojau, ką man apskritai daryti. Telefono baterija beveik išsikro­
vė, o, galiausiai, kam aš galėjau paskambinti? Kas man būtų padėjęs?
Kartais sugebu taip susinervinti, išsigąsti, kad net netveriu sa­
vame kailyje, bet toks emocinis išsibalansavimas reikalauja daug
energijos. Kai pavargau žliumbti ir jaudintis, sustojau. Apsikabinau
medį ir kelias minutes ramiai pastovėjau. Prisėdau ant žolės ir pa­
meditavau. Medituoti sekėsi sunkiai, bet bent jau pabandžiau. Bet
kokia pastanga nurimti yra geriau nei jokių pastangų. Taigi šiek tiek
nurimau.

313
 BEATA TIŠKEVIČ

Skaitydama E. Tolle’ą, domėdamasi sąmoningumu ir kitais dva­

siniais dalykais, daug girdėjau apie Visatą ir apie tai, kad turėtume
besąlygiškai ja pasitikėti. O tam puikiai padeda meditacija. Pasiti­
kėjimas Visata leidžia priimti viską, kas su tavimi vyksta, be prieši­
nimosi, pykčio, išsižadėjimo, bėgimo. Tiesiog taip vyksta ir viskas.
Tokiu būdu sutaupai labai daug energijos ir nervų. Žinoma, šie da­
lykai man yra siekiamybė, bet jaučiu, kad jau esu kur kas ramesnė
nei bet kada anksčiau.
Tuomet, eidama tamsiu mišku, dar tik labai neseniai buvau
pradėjusi domėtis sąmoningumu ir susitaikymu su tuo, kas vyks­
ta. Taigi pasakiau sau: „Beata, pasitikėk Visata, ji žino, ką daro. Ji
tavimi pasirūpins.“ Labai sunku paleisti savo nesaugumą, norą su­
kontroliuoti situaciją, bet aš beveik paleidau. Atsistojau ir nutariau
džiaugtis tuo, ką matau čia ir dabar - gražūs medžiai storais ka­
mienais, grynas oras, aš esu gyva ir sveika, mano žingsniai lengvi ir
spartūs. Netrukus pasukau ir atsidūriau ant nuostabaus kalno, nuo
kurio atsivėrė nuostabus tų stebėtino grožio ežerų vaizdas - jie buvo
ir žali, ir žydri, ir mėlyni. Tolumoje purkštavo kriokliai, įvairiausių
spalvų medžiai ir žydras, tyras dangus. Vaizdas tiesiog užburiantis.
Aš nusišypsojau. Supratau, kad bet kokiu atveju man viskas bus
gerai, o dabar turiu tiesiog eiti ir džiaugtis kiekvienu kelyje sutiktu
dalyku.
Tokia praktika labai padeda ir tuomet, kai jūsų gyvenime vyks­
ta negeri dalykai, baisu galvoti apie rytojų arba kamuoja didelės
problemos - eikite ir tiesiog stebėkite tai, kas yra materialu, kas yra
čia ir dabar. Žalias puodelis - kokios jis formos? Ar patogu jį laiky­
ti? Pasidžiaukite tuo. Pasigrožėkite vaizdu pro langą, pasidžiaukite,

314
 VYVENIM AS

kad matote, girdite, kad kvėpuojate. Nuo mažiausių dalykų praside­

da kelias į didį džiaugsmą.
Taip ir ėjau tuo parku, stebėdama kiekvieną šaką, žuvytes, besi­
slepiančias nuo turistų po tilteliais, stebėjau, kaip gražiai sutaria po
šį parką vaikštinėjančios poros, kaip dūksta vaikai. Supratau, kad
šiame gyvenimo tarpsnyje ne veltui esu visiškai viena —aš gavau
progą sustabdyti inerciją, pradėti gyventi kitaip, o tam man reikėjo
pasikeisti. Taigi šis parkas buvo puiki pamoka. Pagalvojau, ar aš
norėčiau būti su tokiu žliumbiku ir panikuojančiu žmogumi, kokia
ką tik buvau aš? Ne, nenorėčiau. Reikėjo išmokti į situaciją reaguoti
kitaip - nepanikuojant ir nežliumbiant.
Iš parko išėjau septintą valandą. Autobusų stotelė uždaryta, au­
tomobilių sumažėję, dauguma šeimų kraunasi daiktus ir išvažiuoja.
Dangus temo. Nežinojau, ko man imtis, bet dabar, prisimindama
tą laiką, galiu pasakyti, kad nesijaudinau, veikiau man buvo liūdna
ir apmaudu, kad patekau į tokią situaciją. Pamaniau, kad, prieš ap-
sinakvojant miške, vertėtų sočiai pavalgyti, todėl nuėjau į restoraną.
Restorane prisijungiau prie interneto ir gavau ei. laišką iš hos-
teliOy kurio rezervaciją atšaukiau. Jie man parašė: „Ar tikrai norite
atšaukti rezervaciją? Mes 20 vai. mikroautobusiuku atvyksime prie
parko, surinksime turistus ir nuvešime tiesiai į hostelį.“ Mano širdis
pašoko iš laimės. Puoliau skambinti į hostelį>norėjau sužinoti, ar jie
neatšaukė mano rezervacijos, kadangi ilgai jiems neatsakiau. Ne,
mano lova manęs laukė!!!
Aš buvau devintame danguje. Pasišvilpaudama užsisakiau ka­
pucino su plakta grietinėle, nuolatos šypsojausi ir supratau, kad
ką tik išmokau svarbią pamoką: AŠ VISADA SUPANIKUOJU

315
 BEATA TIŠKEVIČ

GEROKAI ANKSČIAU, NEGU REIKIA PANIKUOTI. Taip

pat šį tą išmokau apie Visatą: JI ŽINO, KĄ DARO.
Kai tą vakarą stovėjau po šiltu dušu ir klausiausi, kaip daly­
damiesi vakarienę čiauška iš įvairių šalių į vieną krūvą susirinkę
žmonės, buvau beprotiškai dėkinga gyvenimui už tą vandenį, už tą
čiauškėjimą ir už visą dieną. Supratau, kad po tokios patirties man
ir nuo to tilto šokti nebebus taip baisu.
Kitą dieną pajudėjau į Zadarą. Maslenicos tiltas buvo keliolika
kilometrų nuo Zadaro. Ketinau ten apsigyventi, pernakvoti ir kitą
dieną leistis į savo drąsųjį žygį. Buvau kupina įspūdžių —aš jau ir
nuostabiausių draugų radau, ir Visatos pamokų gavau, tad iš Zada­
ro nieko nesitikėjau.
Hostelis buvo prasčiausias iš visų, kokiuose buvo tekę apsistoti.
Aptarnavimas nemalonus. Bet pamaniau, kad jau ir taip užtektinai
gavau iš šios kelionės, tad nereikia dar ko nors tikėtis. Mano pa­
grindinė misija - tiltas - jau arti. Tereikėjo susikoncentruoti į tiks­
lą. Mane palydėjo į hostelio kambarį, kuriame užuolaidos buvo už­
trauktos ir smirdėjo kojinėmis. Keliose lovose kažkas miegojo, nors
jau buvo antra valanda dienos. „Fui“, - pagalvojau.
Bet vos tik pradėjau krautis daiktus į spintelę, iš tų lovų išsirito
trys italai —Mateo, Andrea ir Francesco. Jie buvo neįtikėtinai žavin­
gi. Susipažinę su manimi ir susiradę savo akinius, jie nuėjo į ben­
drą virtuvę. Netrukus į virtuvę atsliūkinau ir aš, o jie ten kankinosi
bandydami suprasti, kaip veikia kavos aparatas. „Tu nesuprasi, italai
negali pradėti dienos be puodelio kavos!“ - dramatiškai aiškino, man
nenustojant krizenti. Galiausiai pradėjome bendrauti, pasipasakojo­
me, kas ką veikia gyvenime ir ką planuoja veikti Zadare. Jie - trys

316
 VYVENIM AS

draugai, pažįstantys vienas kitą jau labai ilgai, buvo atvykę iš Boloni­
jos. Turėjo kelias laisvas dienas, tad sėdo į automobilį ir atlėkė į Kroa­
tiją. Kalbėdamiesi nutarėme kartu eiti ieškoti „kokybiškos“ kavos. Aš
nežinojau, kas yra kokybiška kava, bet jie pažadėjo man tokią surasti.
Kartu praleidome visą dieną ir visą vakarą - vaikščiojome po
Zadarą, ieškodami kokybiškos kavos (ir vis rasdavome dar ne pačią
pačią kokybiškiausią), šniukštinėjome, kokiu maistu pasižymi šis
miestelis, juokėmės ir bendravome. Netikėtai atradau visai kitokius,
bet nuostabius kelionės draugus. Prie vakarienės stalo jie atėmė iš
manęs telefoną, suformavo iš mūsų visų telefonų bokštelį ir pasakė,
kad tas, kuris griebs savo telefoną pirmas, turės apmokėti visą va­
karienės sąskaitą. Nė vienas apmokėti nenorėjo, tad telefonai kelias
valandas gulėjo neliečiami. Pradėjusi su jais jaustis jaukiai, papa­
sakojau apie savo planą - Maslenicos tiltą, nuo kurio rytoj ketinu
šokti. Jiems užsidegė akys. Pradėjome naršyti internete, ieškodami
įvairiausių šuolių vaizdelių. Mums kinkos ėmė drebėti! Italai nuta­
rė, kad galbūt nuo tilto ir nešoks, bet tikrai nuveš mane į tą vietą.
Tokio palaikymo man labai reikėjo.
Pavalgę toliau tyrinėjome Zadarą ir užtikome puikius po atviru
dangumi vykstančius šokius. Greitai įsimaišėme į sūkurį, o po kelių
akimirkų jau buvome ant scenos - supratau, kad mano pakvaišimas
ir jų itališkas temperamentas yra geriausias šokių derinys. Po truputį
ant scenos pradėjo lipti ir kiti žmonės, užvirė nuostabus vakarėlis.
Po kelių valandų beprotiškų šokių visiškai nuvargę pasukome
hostelio link. Pakeliui sutikome tris merginas, itales, kurios labai su­
sižavėjo mano draugais. Mačiau, kaip jos bandė italus įkalbėti eiti
su jomis, bet jie vis dvejojo. Po ilgų derybų ir įtikinėjimų mano

317
 BEATA TIŠKEVIČ

draugai griežtai pasakė, kad eis į hostelį, nes yra pavargę. Paklausiau
jų, kodėl nėjo su merginomis, o jie man atsakė:
- Dėl to, kad tu esi mūsų draugė, Beata. O draugų mes nepalie­
kame.
Šie žodžiai labai paglostė mano širdį. Kitą dieną atsikėlėme, pa­
valgėme ir leidomės į baisųjį žygį. Tas tiltas atrodė siaubingai - iš visų
pusių. Labai aukštas, sukonstruotas iš raudonų metalinių konstrukci­
jų. Tądien pūtė labai atkaklus vėjas, tad atrodė, kad tiltas nuolat juda.
Pamačiusi šį klaikų vaizdą supratau, kad nešoksiu, tačiau tą akimirką
prie manęs pribėgo mano naujas draugas italas Mateo ir sušuko:
- Tiek to, šoksiu su tavim! - mačiau, kaip išsitraukęs piniginę jau
bėgo susimokėti už šiurpųjį skrydį.
Taigi, kas man beliko - tik slinkti iš paskos! Aš visada pasižymė­
jau tokia savybe - kai bijodavau ką nors daryti, lengvai galėdavau
įtikinti kitus žmones, kad jie padarytų tą patį, o kai jie pasiryždavo,
man nebebūdavo kur trauktis. Dabar juk irgi negalėjau atsisakyti.
Įtikinau italus, atsitempiau juos čia ir ką aš jiems pasakysiu? Viskas,
nešoksiu? Užtraukčiau amžiną gėdą ne tik sau, bet ir visai Lietuvai.
Aš negalėjau parodyti, kad lietuviai yra visiški bailiai.
Taigi, susimokėjau už šuolį. Dar išsinuomojau mažą kamerą, ku­
rią pritvirtino man prie krūtinės. Mateo šoko pirmas. Labai greitai
nušoko, trumpai klyktelėjo, mes jam paplojom ir nusileido į valtį.
Atrodo, kad visai įmanoma.
Po Mateo visomis tomis virvėmis pradėjo pančioti mane. Iš pra­
džių dar galėjau laisvai kvėpuoti ir valdyti savo išgąstį, bet, kai mane
pastatė ant tilto rėmo ir aš pamačiau tą baisų vaizdą - didelį ir platų
vandens kanalą, o viršuj - dangų, atrodo, kad netekau ir tų drąsos

318
 VYVENIM AS

santaupų, kurias buvau sukaupusi. Instruktorius man vis šaukė: „Ne­

žiūrėk žemyn! Nemąstyk! Šok!“, tačiau aš viską dariau priešingai.
Tąkart ant to tilto gavau dar vieną labai gerą gyvenimo pamoką -
mes bandome išmąstyti, sukontroliuoti savo veiksmus, bet protas su­
geba suvokti tik tai, ką jis jau yra patyręs, sužinojęs. Naujos patirties
jis nesupranta ir jos bijo. Dėl to, ryždamiesi imtis ko nors naujo,
gąsdinančio, turėtume išmokti nuraminti savo protą ir tiesiog šokti
stačia galva į veiksmą.
Maniau, kad nenušoksiu. Labai ilgai stovėjau ant tos atramos
ir spoksojau žemyn. Instruktorius jau ne juokais pradėjo piktintis,
skųstis, kad šuolio laukia dar daugybė žmonių, o aš čia stabdau jo
grafiką. Labai norėjau nulipti, bet į mane jau nuliūdęs ir nusivylęs
žiūrėjo Francesco. Ant krūtinės turėjau kamerą - pagalvojau, kad tie­
siog neištversiu to gėdos jausmo, atminties kortelėje visam gyvenimui
bus užfiksuotas vaizdas, kaip aš atsisakiau įveikti vieną didžiausių
savo gyvenimo baimių. Galiausiai, nušokau.
Skrisdama dideliu greičiu kažkur vandens link ir nesuvokdama,
kur esu, ar mane kas nors sugaus, ar ne, jaučiausi neįtikėtinai laisva
ir laiminga. Pirmą kartą gyvenime viską paleidau - skrisdama ne­
jaučiau nei baimės, nei liūdesio, nei nuoskaudų, nei pykčio. Viskas
liko ant tilto rėmo, o aš išskridau į naują gyvenimą. Nusileidusi ant
žemės, buvau labai laiminga ir didžiavausi savimi. Tai buvo naujoji
Beata, kurios dar nepažinojau, bet man velniškai pradėjo patikti būti
jos kūne ir su ja. Ji buvo labai drąsi, aš ėmiau ja pasitikėti.
Mano draugui italui Mateo skrydis tokio įspūdžio kaip man ne­
paliko. Jis sakė, kad pradėjo bijoti kaip tik nušokęs, kai nieko ne­
galėjo sukontroliuoti, o man šis kontrolės praradimo jausmas buvo

319
 BEATA TIŠKEVIČ

tikra palaima. Kitiems dviem draugams - Andrea ir Francesco -

mūsų šuoliai padarė labai didelį įspūdį, nes jie taip ir nedrįso nušok­
ti. Žvelgė į mus išpūstomis akimis ir išsižioję klausėsi mūsų potyrių.
Si šauni kompanija mane nuvežė atgal į Zadarą, kartu dar išgė­
rėme nekokybiškos kavos ir, šiltai apsikabinę, atsisveikinome. Kelio­
nių kasdienybė - atrasti, susipažinti ir atsisveikinti. Dažniausiai aš
iš paskutiniųjų vengiu atsisveikinimo akimirkų —pabėgu, slepiuosi,
apsimetu, kad pamiršau, nes atsisveikinti labai skauda.
Atsisveikindamas tu žinai, kad tokia akimirka daugiau nebe­
pasikartos. Jeigu kada ir sutiksiu šią nuostabią italų trijulę, mūsų
ryšys jau bus atvėsęs, į jį bus įsisunkęs atstumas, šaltumas. Mes jau
būsime nebe tokie atviri ir ne tokie reikalingi vieni kitiems. Tokie
kelioniniai susitikimai dažniausiai yra labai laikini, tačiau būtent
dėl to ir labai ypatingi.
Apskritai, kelionė yra labai graži, sutrumpinta gyvenimo meta­
fora. Kai keliauji vienas, labai aiškiai tai suvoki. Tu pamažu keliauji
į savo tikslą, nejučia prie tavęs prisijungia kiti žmonės, siekiantys to
paties kaip ir tu, jūs keliaujate drauge, tampate vieni kitiems arti­
mi, tačiau, pasiekę tikslą, turite atsisveikinti, nes jūsų kelio vagos
išsiskiria. Nė vienas keliautojas nepriklauso kitam keliautojui ir nė
vieno keliautojo tu negali pririšti prie savęs. Tu gali tiesiog būti čia
ir dabar bei džiaugtis naujai atrastu žmogumi iki tol, kol jam teks
išvykti.
Svarbiausia užduotis gyvenime —paleisti. Paleisti net tuos, kurie
yra šalia. Būnant su jais juos paleisti. Paleisti nuo savo lūkesčių,
troškimų, nuo savo savininkiškumo jausmo, nuo savo pykčio ar
nuoskaudų. Tiesiog priimti kitą žmogų kaip savarankišką keliautoją

320
 VYVENIM AS

su savo kuprine ir tikslais bei džiaugtis, kad šiandien jūs esate kartu.
Vadinasi, einate į vieną tikslą. Tačiau kada jis baigsis —niekas to
nežino. Visi tik žino, tačiau pamiršta, kad viskas yra laikina. Viskas
mums yra duota labai trumpam. Nežinia, kada atsitrauks meilė,
sėkmė, statusai, pinigai, šlovė, sveikata. O kai tai atsitrauks, mes
turėsime išmokti tai paleisti.
Tačiau man sunku paleisti. Aš vis dar bent kartą per mėnesį sa­
pnuoju Viką ir tai, kaip man pavyksta ją išgelbėti. Sapne tuo labai
patikiu, būnu labai laiminga, kad man pavyko ištaisyti savo klaidą,
sugrąžinti savo geriausią draugę į gyvenimą, bet prabudus ir supra­
tus, jog tai buvo eilinis sapnas iš tų tūkstančio sapnų, susapnuotų
per pastaruosius septynerius metus, kai Vikos su mumis nebėra,
krūtinėje išsibarsto meilės šipuliai. Tomis dienomis aš vaikštau it
būčiau pusiau gyva, man skauda visą kūną, o širdyje klykia ilgesys.
Aš Vikos nepaleidau, nemoku, nežinau, nenoriu.
Kai nuvykau į Edinburgą aplankyti savo vaikystės draugės Julės,
kuri priklausė tai pačiai mergaičių kompanijai ir su kuria konku­
ravau dėl Vikos dėmesio, mes daug kalbėjome apie savo vaikystę,
Pašilaičius, mūsų mokyklas ir tas sąlygas, kuriomis mes užaugome.
Mūsų didžioji dauguma draugų, kuriais labai tikėjome ir manėme,
kad jie gyvenime pasieks nuostabių ir gražių dalykų, išprotėjo. Jie
tiesiog užgeso, pasidavė, dingo.
Mes su Jule susipažinome, kai gyvenome tame pačiame Paši­
laičių daugiabutyje. Tuo metu mūsų kaimynai mums atrodė nor­
malūs, tačiau dabar, prisiminusios juos, pašiurpome. Pirmame
aukšte esantis butas periodiškai, kartą per du mėnesius, sudegdavo.
Ilgainiui to buto durys nė neužsidarydavo, tačiau, panašu, kad jo

321
 BEATA TIŠKEVIČ

gyventojams tai netrukdė - jie sėkmingai gėrė, smurtavo, rėkavo ir

toliau. Bet tie kaimynai turėjo vaikų! Mūsų amžiaus vaikų. Mes jau
tada jų šalinomės —jie buvo purvini, suplyšusiais megztiniais, todėl
mūsų tėvai nelabai norėjo, kad su jais bendrautume, bet juk vaikai
nekalti, kad gimė tokioje šeimoje. Kur tie vaikai dabar? Tikriausiai
įkalinimo įstaigoje.
Tai yra didysis žmogiško gyvenimo skausmas - visuomenė dos­
niai lieja prakeiksmus ir svajoja apie mirties bausmes žudikams,
vagims, prievartautojams. Taip, jie kalti. Jų nusikaltimai yra nepa­
teisinami, bet... jeigu tie žudikai, vagys ir prievartautojai kadaise
gyveno tokiame periodiškai sudegančiame bute Pašilaičiuose? Jeigu
jau būdami penkerių jie buvo atstumti kitų vaikų dėl to, kad vaikš­
čiojo suplyšusiais megztiniais ir purvini? Kaip jiems reikėjo užaugti?
Kuo jie galėjo tapti? Ką apie meilę žmonėms jie žinojo?
Manau, kad žmogus, nuo pat mažų dienų buvęs atstumtas, gali
užaugti labai pavojingu mūsų visuomenei piliečiu. Tas pyktis ir
nuoskauda užauga kartu su juo.
Mūsų kaimynas iš septinto aukšto kartą grįžo iš kalėjimo. Julės
brolis Artūras, kuris irgi buvo mano draugas, nors trejais metais
vyresnis, susitarė su tuo buvusiu nuteistuoju, kad šis jam padarys
tatuiruotę. Tokią, kaip kalėjime. Artūras kelias dienas besididžiuo­
damas vaikščiojo ir mums su Jule aiškino, koks bus kietas, kai turės
tatuiruotę, tokią, kaip kalėjime. Mes irgi tokios norėjome, bet Ar­
tūras išdidžiai pasakė:
—Tatuiruotės - ne mergaitėms.
Tai mus labai nuliūdino, bet, laimei, Artūro planą suuodė jo
mama ir užkirto kelią bet kokioms tatuiruotėms. Bet tokia tad buvo

322
 VYVENIM AS

mūsų įprasta diena Pašilaičiuose —derybos su buvusiais nuteistai­

siais dėl tatuiruočių, kaimynai, kurių butas vis užsiliepsnoja, ir daug
paprastų šlitinėjančių alkoholikų aplink.
XX a. dešimtasis dešimtmetis buvo sunkus laikas. Žmonėms rei­
kėjo priprasti prie naujos sistemos, dauguma jų patyrė didelį šoką,
neteko darbų, daugelio žmonių gyvenimai sugriuvo, nes jie nesuge­
bėjo prisitaikyti prie naujos tvarkos, o mes, vaikai, gyvenome kaip
ir gyvenę toliau.
Labai smagu susitikti su savo vaikystės draugais. Bendraudama
su jais suprantu, iš kur pati atėjau, prisimenu save. Pastebiu, kad jie
gyvenime susiduria su panašiais vidiniais iššūkiais kaip ir aš —pa­
naši aplinka, kurioje susiformavome, mus labai panašiai paveikė.
Kai lankiau Julę Edinburge (ji ten gyvena jau kelerius metus),
vieną dieną jai išėjus į darbą, atsikėliau ir nutariau ką nors apsi­
rengti iš jos drabužių spintos. Vos atvėrusi drabužių spintos duris,
užuodžiau jos kvapą. Mane kaipmat apniko prisiminimai apie Vi­
ltos spintą. Po Vikos mirties jos mama man leido ką nors pasiimti iš
jos daiktų ar drabužių. Atvėrusi drabužių spintą, pajutau jos kvapą,
prisiminiau kiekvieną jos drabužį, kada ir kokia proga jį dėvėjo.
Žmogaus drabužių spinta yra lyg pulsuojantis organas, dar ilgą lai­
ką išlaikantis to žmogaus kvapą ir kvėpavimą. Žvelgdama į Julės
drabužių spintą, sustingau. Pagalvojau: „Ačiū, drauge, kad tu esi.
Ačiū, kad mes išlikom.“ Kai prarandi vieną draugą, pradedi labai
vertinti visus tuos, kurie dar yra gyvi, kurie nepasiduoda.
Gyvenime net kelis kartus rimtai galvojau apie savižudybę. Tie­
siog būna akimirkų, kai neturi jėgų kovoti, eiti, stengtis, kai tiesiog
norisi viską sustabdyti ir pasiduoti. Kartais mintys apie savižudybę

323
 BEATA TIŠKEVIČ

mane net nuramindavo ar išlaisvindavo - tą vasarą, kai nebeturėjau

darbo, buvau visiškai viena ir pradėjau keliauti vien dėl to, nes pama­
niau - jeigu tai viskas, pabaiga, aš bent jau prieš ją nuveiksiu ką nors
naudingo. Išdrįsiu padaryti tai, ko niekada nedrįsau. Šių baimių įvei­
kimas tapo naujo, labai gražaus ir kur kas šviesesnio etapo pradžia.
Po šuolio nuo tilto man viskas pasidarė aišku. Draugams juo­
kaudama tą šuolį apibūdinau kaip labai greitą smegenų operaciją —
atsikračiau to, ko nereikėjo, kas prabėgo. Pradėjau aiškiai suvokti,
ko noriu ir ko nenoriu. Jau skrisdama į Lietuvą Varšuvos oro uos­
te sutikau vieną Lietuvos teatro režisierių. Sparčiu žingsniu priėjau
prie jo ir pasakiau:
- Sveiki, aš visada norėjau vaidinti jūsų spektakliuose ir man
labai įdomu sužinoti, kodėl nevaidinau!
Jis nusišypsojęs atsakė:
- Man irgi labai įdomu, kodėl nevaidinai, nes visada norėjau,
kad pas mane vaidintum.
Ryžtingai pliumptelėjau ant kėdės tiesiai prieš jį, išsišiepiau ir
mes pradėjome atvirai bei labai linksmai kalbėtis - apie keliones,
save, teatrą.
Gyvendami, sukdamiesi rutinoje, labai užsiteršiame, tampame
savo gynybinių sienų, patirties įkaitais. Protas sako: „Čia neinam,
jau kartą ten nudegėm...“, „Apsimesk, kad neatpažįsti to režisie­
riaus, juk gėda eiti prie jo ir prašytis vaidmens...“ Protas nuolatos
mūsų maldauja: „Tik nešok ir neišsišok, nes paskui man bus dėl
tavęs gėda.“ Kiek daug gyvenime praleidžiame nuostabiausių progų
vien dėl to, kad paniškai bijome to, ką apie mus pagalvos kiti. Aš
irgi labai daug praleidau. Daug kartų nepriėjau prie patinkančių

324
 VYVENIM AS

žmonių, nepaskambinau, neparašiau ei. laiškų su savo projektų idė­

jomis, nešokau tuomet, kai beprotiškai norėjosi šokti, neatsiprašiau,
kai jaučiau, kad turiu tai padaryti, neprisipažinau, kaip stipriai ža­
viuosi, praleidau daug nuostabių festivalių ir gimtadienių, nes bijo­
jau atsidurti tarp nepažįstamų žmonių ir... aš netgi gailiuosi vieno
labai konkretaus įvykio. Kartą vienoje drabužių parduotuvėje pa­
mačiau neįtikėtinai gražią moterį, stebinčią save veidrodyje, ar jai
tinka gėlėta ryški suknelė, - tas drabužis jai tiesiog įstabiai tiko, at­
rodė, kad sukurtas būtent jai, aš net išsižiojau, pamačiusi tą vaizdą,
per smakrą kone seilės tįso, bet... tiesiog praėjau, stengdamasi apsi­
mesti abejinga. Vėliau pamačiau, kad ji, sudvejojusi, atidėjo suknelę
į šalį! Iki šiol gailiuosi, kad nepasakiau jai: „Oho, jūs su ja atrodote
kaip tikra karalienė!“ Kodėl nepasakiau? Nes gėda, nejauku, ką ji
pagalvos, ką pagalvos kiti parduotuvės lankytojai, ką pagalvos par­
davėjos, niekas taip nedaro, nesąmonė, Beata, žiūrėk savų reikalų.
Tokia minčių grandinė nuvinguriuoja mano galvoje, kai sumąstau
padaryti ką nors spontaniško ir gražaus.
Dėl to tokios „pramogos“ kaip šuoliai nuo tilto (su guma, gerbia­
mieji!), lipimas į kalnus, bėgimas - viskas, kas baisu ir kas paveikia
mūsų fizinį kūną, yra tiesiog būtinos išsivalymo procedūros. Deja,
gyvenime sutikau nemažai žmonių, kurie, būdami keturiasdešim­
ties, staiga vieną dieną prabudo ir pagalvojo: kas ši moteris šalia
manęs lovoje? Kieno tie vaikai? Kieno šitas butas ir kas jo sienoms
išrinko tokią šlykščiai žalią spalvą? Kas aš? Kodėl turiu eiti į tą dar­
bą banke, jeigu visada svajojau būti sodininku? Ką daryti?
Kai ilgą laiką laikomės savo gynybinių sienų ir blokų, mes ne­
gyvename savo gyvenimo. Mes laikomės tos trajektorijos, kuri yra

325
 BEATA TIŠKEVIČ

saugi, kurią rekomendavo mūsų tėvai, sutuoktiniai ar kiti žmonės,

bet viduje kruta visai ne ten eiti norinti širdis. Išklysti iš saugaus
kelio yra labai labai baisu - patikėkit, aš tai žinau. Kartais pati ne­
išdrįstu ir neišsuku, bet tokie darbai labai greitai užsibaigia - mane
atleidžia, išmeta, bankrutuoja įmonės arba tuos projektus tiesiog
nutraukia. Kai darai tai, kam prieštarauja tavo širdis, anksčiau ar
vėliau tai baigsis nelabai maloniai.
O jums yra buvę, kad staiga išdrįstate padaryti ką nors, ką ati­
dėliojote jau labai ilgą laiką? O vėliau stebitės, jog, pasirodo, tai
nebuvo nei sunku, nei sudėtinga, nei baisu, kaip kad galvojote. O
kartais dar aplanko jausmas, kad jus neša lengva ir puiki banga.
Taip vyksta visuomet, kai pagaliau išgirstate, apie ką plasnoja jūsų
širdis, ir nutariate jai paklusti.
Mus išmoko siekti sėkmės, šlovės, pinigų, pripažinimo. Statyti
namus, pirkti mašinas, būti geresniems už visus. Daugiau mažiau
visi taip gyvena. Bet kodėl tuomet net tie, kurie tai pasiekia, nėra
laimingi? Kodėl taip dažnai skaitome apie turtuolių išgyvenamą vi­
dinę tuštumą, apie tai, kad jų niekas nedžiugina? Aš nesakau, kad
turtai ir namai yra blogai, - tai yra labai puiku, ir sau to linkiu,
ir jums, bet šie dalykai negali būti mūsų vienintelis ir svarbiausias
tikslas. Bet tada koks tas tikslas turi būti?
Aš manau, kad saviraiška. Stengtis siekti tokio darbo, kurį dirb­
dami galėtumėte skleisti savo žinias, vertybes ir sugebėjimus. Ieš­
koti tokio pragyvenimo šaltinio, kuriame galėtumėte maksimaliai
įdarbinti visą save ir dar reikėtų kasdien gerokai pasukti galvą, bet
su malonumu! Kaip smagu, kai dar už tai moka ir pinigus! Tai
įmanoma. Ne iš karto, ne per vienus metus. Iš pradžių reikės daug

326
 VYVENIM AS

kartų dirbti nemokamai, užsiimti visokiomis nesąmonėmis, išplau­

ti ne vieną lėkštę ar nuo jos nagais nugramdyti sūrį, bet, jeigu šio
tikslo nepamesite - jums pavyks. Įdarbinkite savo talentą, žinias bei
sugebėjimus. Įdarbinkite savo širdį. Ir jausitės gyvi, pulsuojantys,
judrūs kaip niekada! O kai taip jausitės darbe - ateis ir namai, ir
mašinos, ir šlovė, ir turtai. Namo dar nepastačiau ir mašinos net
neturiu, bet tiesiog todėl, kad niekada apie tai negalvojau. Juk gy­
venant pagal tokią filosofiją man pavyksta pragyventi, keliauti ir
nevaržyti savęs kasdieniuose pasirinkimuose. Mačiau žmonių, ku­
riems tai pavyksta dar geriau. Vadinasi, įmanoma!
Lengviausia yra būti funkcija. Tam tikra prasme tai yra len­
gviausia - tau nereikia galvoti sau užduočių, tau jas duoda, tau
nereikia galvoti, ką naujo padaryti, kaip patobulėti - tau kaipmat
pasako, kas yra negerai, tu žinai, koks yra tavo atlyginimas ir kada
jis atsiduria tavo banko sąskaitoje. Atsisakyti būti funkcija kitų su­
manymuose ir vietoj to imtis savų - ne kiekvienam to reikia, bet ir
ne kiekvienas norintis tai išdrįs. Tai nėra lengva. Tu žengi žingsnį
ten, kur galbūt nėra pagrindo. Bet man daug labiau patinka ką nors
sugalvoti ir pasisiūlyti, o ne laukti, kada mane pasirinks ir paskam­
bins, ne dirbti vienam darbdaviui ir atlikti jo skiriamas užduotis,
o galvoti, ką aš noriu duoti pasauliui, kuo galiu jį papildyti ir kaip
galėčiau tai konvertuoti į valiutą.
Nuo ko pradėti? Kadaise sugalvojau labai gerą mintį —įgyven­
dinti kiekvieną į galvą atėjusią idėją. Tai labai sudėtinga, bet verta
pabandyti. Niekad gyvenime nesu režisavusi, bet atėjo mintis su­
kurti vaizdo projektą, kuriame mūsų visuomenėje žinomi vyrai skai­
tys moterų, patyrusių seksualinę prievartą, pasakojimus. Šį vaizdo

327
 BEATA TIŠKEVIČ

projektą kūrėme su „Moterys kalba“ komanda. Aš labai bijojau, bet

prašiau patarimų, tariausi, domėjausi ir... panašu, kad man pavyko.
Vėliau tą vaizdo medžiagą net ir sumontavau pati. Pirmą kartą gy­
venime naudojausi montavimo programa, bet štai - išmokau.
Nerdami ten, kur jums plyti nežinomybės laukai, vydamiesi savo
idėją, daug kartų suklupsite ir suklysite. Daug kartų jausitės esan­
tys durniai ar nevykėliai. Tai - neišvengiama. Bet jūs labai daug
išmoksite. Nelaukite, kol kas nors jums padovanos žinių paketą ar
ko nors išmokys - išgirskite savo idėjas ir sekite paskui jas - jos tai
daro geriausiai.
Kartais man pasidaro gaila, kad tiek daug laiko praleidau bu­
dėdama, miegodama, nerimaudama, panikuodama, be perstojo
tikrindamasi feisbuką, mirkdama instagrame ir kitų žmonių atos­
togų atvaizduose, daug laiko iššvaisčiau nekęsdama ir kritikuoda­
ma save, ne mažiau laiko praleidau ir pykdama bei nuvertindama
kitus - tomis „gerosiomis“ dienomis, kai netrūksta nei pozityvumo,
nei entuziazmo, aš labai gailiuosi tų „nieko“ dienų, bet dabar atsi­
kračiau iliuzijos, kad tų dienų įmanoma išvengti. Visos dienos -
šviesios, tamsios, liūdnos ir linksmos - yra gyvenimas. Taip tiesiog
yra. Ypač, jeigu rizikuoji, brendi ten, kur nedrąsu, užsiimi kūryba -
ten visos spalvos yra ir turi būti. Nebesitikiu, kad išvengsiu savęs
nuvertinimo, baimės, panikos, pavydo akimirkų. Keičiasi tik mano
požiūris į tai —daug greičiau identifikuoju savo jausmus ir leidžiu
sau su jais pabūti. Nebėgu, nesipriešinu ir nedraudžiu sau jausti „ne­
patrauklų“ jausmą. Nes ir tai esu aš. Tiesiog žmogus.
Išsiskyrusi užsimaniau tapti tobula —tuomet, kai jaučiausi visų
palikta, ėmiau drąsiai kovoti su savo baimėmis ir sugalvojau dar

328
 VYVENIM AS

labiau save patobulinti. Iki tol į sporto klubą eidavau keturis kartus
per savaitę, o dabar nutariau eiti šešis ir, negana to, dar labiau no­
rėjau pagerinti rezultatą. Prie veganizmo dietos pridėjau ir maisto
netoleravimo testo rezultatus, taigi, nustojau valgyti ne tik mėsą,
žuvį, pieno produktus ir visus gyvūninės kilmės produktus, bet
atsisakiau ir kavos, česnako, svogūnų, pomidorų, paprikų, bakla-
žanų, alyvuogių aliejaus ir t. t. Tai reiškė, kad valgyti galėjau tik
namuose - dažniausiai, viena. Tokia mityba man puikiai pasitar­
navo kaip dar viena gynybinė siena atsiriboti nuo naujų santykių
ir žmonių.
Jeigu ir sėdėdavau svečiuose prie stalo, nuolat skleisdavau garsą
„ne“: „Ne, šito aš nevalgau. Šito irgi nedėkit. Negeriu ir nerūkau.“
Man buvo labai saugu už šios didelės sienos, už kurios buvau ne­
prieinama. Kartais pagalvodavau: „Juk su manimi norintis būti
vaikinas taip pat turėtų sportuoti NE MAŽIAU kaip šešis kartus
per savaitę kaip aš, turėtų būti veganas, nerūkyti bei negerti ir
stengtis dvasiškai nušvisti.“ Ir iš karto šmėkštelėdavo kita mintis:
„Cha, tokio vaikino pasaulyje tikrai nėra.“ Tuomet apsidžiaugda­
vau ir gyvendavau toliau.
Aš paniškai, klaikiai bijojau ryšio su kitu žmogumi. Juk leisda­
masis į atvirą ryšį tu rizikuoji atsiverti ir būti atstumtas, patikėti ir
būti nuviltas, parodyti savo silpnumą ir būti įskaudintas. Na, jau
ne —aš to patirti nenorėjau. Ištiktų pasaulio pabaiga, jeigu reikėtų
patirti tą gėdos jausmą, kad patikėjai ir vėl apsikvailinai. Būtent
todėl už tų savo itin sveiko ir itin tobulo gyvenimo sienų jaučiausi
labai saugi, bet vieniša.

329
 BEATA TIŠKEVIČ

Iš Kroatijos grįžusi į Lietuvą gavau pasiūlymą dirbti vienoje ko­

munikacijos agentūroje - labai apsidžiaugiau, nes pagaliau gavau
darbą! Aš labai norėjau dirbti, išmokti naujų dalykų ir pakeisti savo
gyvenimą. Tas darbas buvo įprastas aštuonių valandų darbas biu­
re - man tikra egzotika, nes niekada taip nedirbau.
Jaučiausi dar tobulesnė, susidariau tiesiog fantastišką dienotvar­
kę —šeštą keldavausi, septintą jau stovėdavau baseine, nes nutariau
įveikti ir baimę vandeniui, išmokti plaukti, o devintą jau valgydavau
savo veganiškus glutenfree pusryčius biure. Darbas baigdavosi šeštą
valandą. Jeigu būdavau blogos nuotaikos, dar nueidavau pasportuo­
ti į sporto klubą, grįžusi namo, lengvai užkąsdavau, pažiūrėdavau
filmą, paskaitydavau ir eidavau miegoti —būtinai iki 22 valandos,
nes taip rekomendavo visi straipsniai. Taip gyvenau du mėnesius. Iš
pradžių toks gyvenimo būdas man labai patiko. Pasitaisė sveikata
ir nuotaika. Suspėdavau nuveikti labai daug dalykų, tačiau... dar
niekad man nebuvo taip nuobodu... nuo pačios savęs.
Vieną vakarą pas mane užsuko draugės. Kalbėjomės apie gyve­
nimą, bernus, darbus ir staiga aš nutariau joms paatvirauti apie savo
dienotvarkę:
- Mergos, aš kiekvieną rytą atsikeliu šeštą, susiruošiu, dviračiu
minu į baseiną, nes dviračiu minti yra sveika. Ten valandą mokausi
plaukti, po baseino išgeriu vandens su ispaninių šalavijų sėklomis,
nes reikia atstatyti prarastų skysčių pusiausvyrą, o šitos sėklos juk
yra supermaistas. Tuomet kruopščiai ištrenku galvą, nes nakčiai

330
 VYVENIM AS

buvau užsidėjusi sveiką aliejinę kaukę. Dviračiu minu į darbą ir

ten valgau namuose pagamintą atšalusią košę su daug sėklų. Dirbu
produktyviai ir atsakingai, daug ir greitai mokausi, išlieku pozityvi.
Per pietus valgau vėl kokį nors atšalusį maistą, kurį atsinešiau inde­
lyje, - salotas ar ką nors kito labai sveiko. Šeštą valandą baigiu dar­
bą, kartais užsuku į sporto klubą ir likusį vakarą taip pat stengiuosi
praleisti produktyviai bei prasmingai. Einu miegoti iki 22 valan­
dos, nes sveikuoliams skirti straipsniai sako, kad smegenys tuomet
geriausiai pailsi. Dabar, sėdėdama su jumis ir baimingai stebėdama
laikrodį, jaučiu, kad švaistau laiką ir mane graužia sąžinė, nes šian­
dien nepadariau nieko prasmingo, negana to, ir miegoti nenueisiu
laiku... —nuliūdusi įsispoksojau į stalą.
Mano draugės sutriko, o viena iš jų prabilo:
- Bet, Beata, tai, ką tu pasakoji, juk labai gerai! Kaipfaina, kad
taip sveikai gyveni. Aš irgi taip norėčiau, bet neturiu valios... - ban­
dė paguosti mane draugė.
—Aha, fainai, —liūdnai atsakiau, pakilau nuo stalo, nuėjau prie
spintelės, už kurios kadaise užslėpiau pakelį cigarečių, ištraukiau
jas, pasiėmiau vieną cigaretę, prisidegiau tiesiai svetainėje, prie sta­
lo, ir pašiurpusiais žvilgsniais į mane žiūrinčioms draugėms pasa­
kiau: - Bet man dar niekada nebuvo taip nuobodu. Man siaubingai
nuo-bo-du.
Tą vakarą iš namų drauges išlydėjau visiškai sutrikusias, o many­
je pradėjo vykti lūžis, kurio iškart nepastebėjau. Be to, kai jau įsiva­
žiuoji į tobulumo vėžes, ne taip ir lengva jas paleisti, nes už kiekvie­
ną nukrypimą tave skaudžiai baudžia kaltės jausmas. Bet kitą rytą
baseiną pramiegojau, į darbą atėjau vėliau, pietus valgiau kavinėje,

331
 BEATA TIŠKEVIČ

o po darbo grįžau namo ir nieko naudingo neveikiau. Bent vieną

dieną atsipalaidavau!

Po kelių dienų atėjo ilgai laukta mūsų su mama kelionė į Italiją.

Mama labai jaudinosi ir panikavo. Dieną prieš mane kamavo ži­
nutėmis: „Ar buteliuką šampūno galiu imti? O kempinę? O antrus
batus?“, bet, nepaisant šių smulkių detalių, ji buvo tikra narsuolė.
Kelis kartus buvau jai išsamiai paaiškinusi, ką galima vežtis
rankiniame bagaže, o ko ne, tačiau oro uoste vis tiek buvau labai
šmaikščiai nustebinta. Daiktų patikros punkte mano kuprinė prap­
laukė it srauniu upeliu, o mamos buvo sustabdyta. Nekantriai šyp­
sodamasi laukiau, ką jie pas ją atras. Ogi ketverias manikiūrines
žirklutes! Primenu, kad mes į Italiją vykome penkioms dienoms.
Suplanavome keliauti intensyviai - 1 miestas per 1 dieną. Na, ir
ketverios manikiūrines žirklutės. Oro uosto darbuotojas irgi šypso­
josi į ūsą, o aš jau kvatojausi nesitvardydama, kai mama iškaitusiais
skruostais į visas puses sakė:
—O ką? O ką? Maža ką, gal prireiks. Niekas juk nežino, kada
gali prireikti.
Mano mama yra „visko gali prireikti“ žmogus, kasdien savo ran­
kinėje turinti ir pieštukinių klijų, ir liniuočių, ir tušinukų, ir pieš­
tukų, ir užrašų knygučių, rankinėje telpa ir skėtis, didelė kosmetinė
bei skarelės. O keisčiausia, kad viskas sudėta idealiai!

332
 VYVENIM AS

Perėjusios oro uosto patikros punktą žengėme į kitą kelionės eta­

pą - lėktuvas. Turiu tokią bėdą: lėktuvui kylant, nuolatos užmiegu.
Nors ir kaip ketinau palaikyti ir padrąsinti mamą, kuri pirmą sykį
po trisdešimties metų skrido lėktuvu, vos jam pakilus, ėmiau ir už­
snūdau. Prabudusi pamačiau, kad ji perskaitė net trisdešimt mano
turėtos knygos puslapių! Mama niekuomet neskaitė knygų lietuvių
kalba, nes jai paprasčiau rusiškai, o čia sukramtė visus trisdešimt
ir dar pasakė, kad buvo labai įdomu. Džiaugiausi, kad ji rado kur
nukreipti savo baimę.
Si kelionė mums abiem buvo labai reikalinga. Esu pastebėjusi,
kad ne man vienai buvo sunku atrasti ryšį su mama - daug du­
krų skundžiasi komplikuotais santykiais su mamomis. Mamos jas
apkarsto savo milžiniškais lūkesčiais, reikalavimais ir pataisymais,
bando iš jų lipinti tobulas moteris, kokiomis joms (ne)pavyko tapti,
o dukros užauga visiškai priešingomis asmenybėmis, negu mamos
norėjo. Toks buvo ir mūsų su mama didysis konfliktas. Aš buvau
viskas, kuo ji nenorėjo, kad tapčiau.
Ji norėjo, kad būčiau tvarkinga - iki šiol man geriausia spinta
kėdė arba kambario grindys.
Ji nekentė neplautų indų - vis dar neišmokau iškart pavalgiusi
jų susiplauti.
Ji negalėjo pakęsti neišlygintų drabužių - neatsimenu, kada pa­
skutinį kartą naudojausi lygintuvu.
Ji visuomet buvo vyturys - keldavosi iki septynių netgi savaitga­
liais, o aš apsidžiaugiu, jeigu prabundu apie dešimtą.
Ji galėdavo namams tvarkyti paskirti pusę savo gyvenimo - man
tokiems dalykams gaila net vienos savo gyvenimo valandos.

333
 BEATA TIŠKEVIČ

Aš visada buvau kitokia. Atrodžiau kitaip, bendravau kitaip, el­

giausi visai kitaip, negu jai buvo priimtina ar suprantama. Ji kan­
triai, o kartais ir prarasdama savo ramybę, bandė mane atgal įrė­
minti į tobulos dukros paveikslą, bet jame aš netilpau! Manau, kad
kelionės į Italiją metu mums pavyko atrasti tuos rėmus, į kuriuos ji
bandė mane sukišti, ir abiem suprasti, kad tai —neįmanoma. Tad,
galbūt, tokia, kokia esu, irgi galiu būti?
Konfliktai, neišspręstos situacijos su tėvais teršia mūsų pačių gy­
venimą ir nuomonę apie save. Daug mano draugių iki šiol nesugeba
savęs priimti dėl to, kad mamos visą vaikystę joms kartojo, kokios
jos storos ir negražios. Nors tos mamos jau seniai tapo taikiomis
senutėmis, draugės vis dar kovoja ir bando įrodyti savo mamoms,
kad yra kitaip.
Aš irgi daug kovojau. Mano tekstai, straipsniai bei pasisakymai
buvo maištingi ir provokuojantys, nors pati to nemačiau. Aš ginči-
jausi, prieštaravau orui, įsivaizduodavau galimus savo oponentus ir
bandydavau įrodyti jiems, kad viskas yra kitaip. Nors realių opo­
nentų nebuvo ir niekas manęs į tas diskusijas nekvietė, bet aš su-
sikurdavau jas pati. Labiausiai ir konfliktavau su savo mama bei
jos nuostatomis, kurias ji man įdiegė vaikystėje. Norėjau visa tai
panaikinti, sumažinti, diskredituoti.
Nuolatos persidirbdavau, nes maniau, kad mano vertę apibrė­
žia darbų kiekis ir pinigų suma banko sąskaitoje. Kai neturėdavau
nei vieno, nei kito —palūždavau, jausdavausi neverta net paprasto
pašnekesio su draugu arba pozityvaus dėmesio - už ką? Juk aš nei
darbo, nei pinigų neturiu! Esu bevertė.
Bet net kai netenku savo statuso, net kai mano projektas įsiutina
visą Lietuvą ir visi kartoja, kokia kvailė esu, net kai neturiu darbo

334
 VYVENIM AS

ar pinigų, net kai neturiu antrosios pusės, net kai neturiu nieko
materialaus, nė vieno apčiuopiamo įrodymo, kad esu šis tas šioje
visuomenėje, juk aš vis tiek esu... Ir esu tokia pati. Visi tie dalykai —
tik priedai, su kuriais kartais gyventi būna ramiau. O kartais —kaip
tik neramiau.
Tačiau juk tai mama mane ragindavo siekti dešimtukų, nuolatos
mokytis, būti geriausia moksleive, pirmūne, pavyzdžiu, tobulu vai­
ku - tad ir užaugusi iš visų jėgų stengiausi palaikyti to tobulumo
dvasią ir atkrisdavau į depresijos bei apatijos patalą, kai man tai
nepavykdavo. Ach!
Dar aš bijodavau pasakyti „ne“. Negalėdavau atsisakyti siūlomų
darbų - juk antrą kartą gali nebepasiūlyti, dar pagalvos, kad susi-
reikšminau ar išpuikau. Kaip nenorėčiau, kad apie mane taip gal­
votų! Manyje esantis vidinis vaikas, sutikdamas dirbti visur ir ne­
sugebantis pasakyti „ne“, šiais savo veiksmais iš visų jėgų maldavo:
„Mylėkite mane! Prašau, meldžiu, mylėkite! Aš taip noriu jums
visiems patikti, labai noriu, kad mane pagirtumėte, džiaugtumėtės
manimi ir sakytumėte: „Ta Beata - tikra šaunuolė, kiek ji daug su­
spėja, kaip ji puikiai dirba!“ Aš noriu, kad glostytumėte man galve­
lę. Tuomet man su jumis bus labai saugu.“
Po laukiniu darboholizmu, inicijuojamais projektais, veiklumu,
kuris taip visus žavėjo, iš tiesų slėpėsi toks mažytis silpno vaiko bal­
selis. Aš tiesiog norėjau būti tas tobulas vaikas, man labai reikėjo pri­
pažinimo ir meilės. Pastebiu, kad daug žinomų žmonių su visuome­
ne tęsia tokius santykius, kokius turėjo su tėvais. Vieni —maištingus,
kiti vaidina tuos gerus dorus vaikus, teisuolius ir laukia pagyrimų.
Tačiau, šiaip ar taip, visi mes esame vaikai suaugusiojo kūne.

335
 BEATA TIŠKEVIČ

Per tas penkias dienas su mama mes ir verkėme, ir juokėmės iki

ašarų, ir gardžiai valgėme, ir neužsičiaupdamos plepėjome, o kar­
tais sėdėdavome prie skirtingų staliukų. Tai buvo mano gyvenimo
kelionė.
Aš niekada, šiukštu, nenorėjau būti panaši į savo mamą. Viską
dariau atvirkščiai, o kelionėje pamačiau, kokios mes esame pana­
šios. Mes juokiamės panašiai, kai pamatome mielų senjorų porą,
mūsų veidai vienodai nušvinta, mes sugebame krykštauti kaip vai­
kai, ragaudamos gardžių ledų porciją, per sekundę susierziname ir
susiraukiame, kai reikalai nesiklosto pagal mūsų planą. Mes su ja
išsaugojome glaudų ryšį su savo vidiniais vaikais ir nepasakyčiau,
kad esame panašios į moteris - mes labiau tokie vaikiški žmogeliu­
kai, bet beprotiškai žavingi. Niekada nemačiau, kad mano mama
flirtuotų su kokiais nors vyrais, apsimestų kokete, o man šie daly­
kai taip pat svetimi. Vietoj flirto geriau papasakosiu patinkančiam
vyrui kokį pokštą apie šikimą. Jeigu jis tai atlaikys —galėsim tęsti
pažintį, jeigu ne —vadinasi, ne man skirtas.
Apie savo tėvus mes žinome labai mažai. Augdami tiesiog žino­
jome, kad tėvai yra visada teisūs ir jie yra geriausi. Paauglystėje labai
stipriai tuo suabejojome, o užaugę vieni liko paauglystės fazėje, kiti
grįžo į vaikystę, o treti pabandė kurti savo ir tėvų, kaip suaugusių
žmonių, santykius. Ir jie įdomiausi! Kaip smagu kalbėtis su mama
kaip su drauge, domėtis, klausti įvairių dalykų. Aš tiek daug apie
ją nežinojau. O nežinodama, nuolatos smerkiau ir kaltinau. Atėjo
metas išsklaidyti miglą.
Tad paklausiau mamos:
- Ar tiesa, kad, būdama mano metų, irgi norėjai skirtis su tėčiu?

336
 VYVENIM AS

—Tiesa, - atsakė mama.

—O kodėl neišsiskyrei?
—Nes močiutė sustabdė, - po neilgos pauzės atsakė mama.
—Mama, bet ir tu juk norėjai mane sustabdyti.
—Ne, negali būti! Palauk... ne. Nedariau taip... Nors... Oho, Be­
ata, juk tikrai. Norėjau tave sustabdyti.
Aš šypsojausi.
Apie tokius dalykus žmonės kalbėti vengia. Jie vengia išsakyti
vienas kitam nuoskaudas, nes atrodo, kad tas, kuris jūsų atžvilgiu
pasielgė neteisingai, suduš išgirdęs, jog jūs jį kuo nors kaltinate.
Mamos aš niekuo nekaltinau, tik norėjau gauti patvirtinimą, kad
atsekiau labai tikslų dėsningumą. Norėjau su ja pasidalyti šiuo at­
radimu, kad mes nė nepastebėdami kopijuojame anksčiau patirtus
dalykus. Tobulai viską nukopijuojame!
Tad mama, nė nepastebėdama, sąmoningai to nesuvokdama,
irgi mane norėjo atkalbėti nuo skyrybų, bet aš nepasidaviau. Daug
žmonių skundžiasi, kad pyksta ant savo tėvų, nes jie privertė juos
studijuoti nemėgstama dalyką, vesti ne tą žmogų, likti ne tame
mieste, kuriame norėtų gyventi. Nemanau, kad pyktis, nukreiptas
į tėvus, yra teisingas. Galima pykti ant tėvų už veiksmus, kuriuos
jie padarė jums esant priklausomiems nuo jų, nepilnamečiams. Mes
visi tada buvome surištomis rankomis ir labai nuo jų priklausomi —
ir psichologiškai, ir finansiškai, ir fiziškai. Bet dabar, kai jau esame
suaugę, neprivalome su jais gyventi, galime rasti darbą ir užsidirb­
ti... Na, jau ne. Tai mūsų reikalas nubrėžti ribas ir pasakyti: „Čia
yra mano gyvenimas ir tik mano. Jūsų patarimai puikūs ir, galbūt,
eidamas savo keliu, padarysiu nemažai klaidų, bet aš pabandysiu.

337
 BEATA TIŠKEVIČ

Jeigu galite, tiesiog emociškai palaikykite mane, o jeigu negalite -

bent jau netrukdykite.“ Ir tiek. Nenubrėži tokios ribos - pats kaltas.
Kas būtų buvęs kaltas, jeigu būčiau nusprendusi nesiskirti ir iki
šiol naktimis verkčiau, kad kadaise mano antroji pusė mane išdavė?
Kas būtų kaltas, jeigu ir šiandien ryte prabudusi iš dešimties pilkų
suknelių rinkčiausi, kurią apsirengti šiandien? Mama, kad perkal­
bėjo mane nesiskirti? Ne, aš. Tik aš, nes mano gyvenimo sprendi­
mai atliekami mano pačios rankomis.
Mama visada paniškai bijojo, kad aš augsiu be tėčio. Ji paniškai
bijojo ir to, kad visą gyvenimą nugyvensiu be vyro. Kai pirmą kartą
išsiskyriau su savo pirmuoju vaikinu, mama su močiute kiauras die­
nas žliumbė virtuvėje. Jos pyko ir sakė, kad padariau patį kvailiau­
sią sprendimą. Mama slapta skambindavo mano paliktam vaikinui
ir guosdavo jį sakydama: „Tu palauk, ji dar persigalvos ir grįš pas
tave.“ Bet aš nė neketinau pas jį grįžti!
Ji man sakė, kad „pamatysi, niekas tavęs taip nemylės, kaip jis
myli, ir niekas tavimi taip nesirūpins“. Ir mylėjo, ir rūpinosi! O dar
kiek buvo kandidatų... visos eilės! Su pačių pagamintais kotlečiu-
kais, pyragais, sausainiais.
Kai vieną dieną man nusibodo jų tas nuolatinis raudojimas vir­
tuvėje, aš ryžtingai įžengiau vidun ir tariau:
—Palaukit, nelabai suprantu: o jūs norite, kad jis būtų laimingas
ar aš?
Mama su močiute staiga nustojo verkti ir pamačiau, kad jų
galvose ėmė vykti intensyvus mąstymo procesas. Jos suprato, kad
žliumbia ne į tą pusę. Iš nosinaičių susirinko ašaras, atgal į nosį
įtraukė snarglius ir gyvenimas grįžo į savas vėžes.

338
 VYVENIM AS

Gulėdamos su mama ant lovos Veronoje aptarėme skaudžiausias

temas - daug jos klausiau apie savo vaikystę. Aš nenorėjau gyventi
su nuoskaudomis ar pykčiu, nenorėjau viso to kaupti, o to ištrinti iš
atminties nepadėjo net daugkartiniai psichoterapijos seansai, pokal­
biai su draugais, psichologinės knygos, todėl būtinai turėjau visu tuo
pasidalyti su savo mama. Apie vaikystės įtaką tolesnei žmogaus raidai
žinojau iš Alice Miller knygų, iš Onutės, bet vis dėlto maniau, kad
tai yra paties žmogaus reikalas. Turėjai sudėtingą vaikystę, nuėjai pas
psichoterapeutą ir susitvarkei galvą, bet tėvų į šį reikalą kišti nereikia.
Tačiau Susan Forward knygoje „Toksiški tėvai“ išdėstė kitokią
nuomonę. Ji su kiekvienu skyriumi vis labiau ragino inicijuoti tą po­
kalbį su tėvais - atvirą, jautrų ir gilų. Teigė, kad būtina iškalbėti,
išrašyti tėvams tą viduje tūnantį gumulą, papasakoti apie to vaiko,
kuris kadaise buvo toks mažas ir pažeidžiamas, jausmus ir tai, kaip
jautiesi dabar, suaugęs. Juk tos žaizdos lieka!
Tokio pokalbio tikrai nenorėjau. Žvelgiau į tai su siaubu. Žino­
jau, kad mama bėgs nuo šių temų, darys viską, kad tik išvengtų at­
sakomybės, bet įvyko kitaip. Iš pradžių, man pradėjus jai pasakoti,
kaip vaikystėje buvo baisu ir sunku su jais augti, kokia nesaugi ir
pažeidžiama jaučiausi, kaip trūko mamos palaikymo, kai iš manęs
tyčiojosi visa klasė, kaip man trūko tėvų meilės, ji pradėjo gintis,
sakydama, jog ji viso to nežinojo.
—Mama, aš tau visa tai sakau ne tam, kad apkaltinčiau tave ir pa­
sakyčiau, jog esi blogiausia mama pasaulyje. Ne, aš tave labai myliu ir
linkiu tau paties geriausio. Vaikystė buvo, praėjo, nieko nebeištaisysi.
Man tiesiog reikia tavo pripažinimo, kad tai, ką sakau, buvo tiesa,
kad tu girdi mane ir mano jausmus.

339
 BEATA TIŠKEVIČ

Mama po truputį pradėjo verkti. Verkiau ir aš. Po kelių akimir­

kų ji ramiai pasakė:
—Taip, Beata, taip buvo, aš labai atsiprašau tavęs.
Tai buvo viskas, ko man reikėjo, tai buvo vieninteliai žodžiai,
nutiesę tvirtą tiltą tarp mūsų. Tą akimirką mes sukūrėme tokį ryšį,
kurio niekuomet neturėjome. Tą pačią sekundę, kai tave įskaudi­
nęs žmogus pripažįsta tai, ką padarė, ir atsiprašo, tavo kūne ištirps­
ta didžioji dalis skausmo. Lieka prisiminimai, bet visos nuoskaudos
ima trauktis, o krūtinėje pasidaro lengva ir švaru, užplūsta dėkin­
gumas tam, kuris kadaise su tavimi pasielgė nejautriai, - už tą iš­
mintį ir tą meilę, dėl kurios jis perlipo per savo ego. Aš nesitikėjau,
kad mano mama turi tokią didelę širdį ir yra tokia išmintinga, bet
mes ją atkasėme ir nuo to abiem pasidarė gerokai lengviau gyventi.
Pradėjome kalbėti apie mamos vaikystę. Jai tai daryti buvo la­
bai sunku, nes ji vis dar tiki tomis frazėmis: „Apie mirusius arba
gerai, arba nieko“ ir „Gerbk savo tėvus“. Taigi, nors viduje buvo
susikaupę labai daug skausmo, susijusio su mano močiute, ji ne
iš karto sugebėjo tuo pasidalyti. Mano močiutė, nors man buvo
geriausia pasaulyje, kurią aš myliu visa širdimi, augindama mamą
padarė daug klaidų.
Jos besikeičiantys vyrai, alkoholikai ir buvę nuteistieji, jos smur­
to protrūkiai, nukreipti prieš mamą, jos griežtumas, tiesmukumas
ir storžieviškumas mažam vaikui tikrai galėjo palikti randų. Ji irgi
neturėjo savo asmeninės erdvės ir net rašomojo stalo. Tad mama,
būdama vaikas, nuolat sau kartodavo: „Pirma pasitaikiusia proga iš
čia ištruksiu.“ Tad ištekėjo už mano tėčio vos dvidešimties sulauku­
si. Kitas pasižadėjimas sau: „Mano vaikas būtinai turės tėvą.“ Tad

340
 VYVENIM AS

visais įmanomais būdais bandė tėtį išlaikyti su mumis. Jiems sun­

kiai sekėsi sutarti ir gyventi kartu, o kartais net aš, būdama maža,
su ašaromis akyse klykdavau: „Skirkitės, maldauju!“, bet mamos
pasižadėjimas, kad jos vaikas būtinai augs su tėčiu, buvo stipresnis
už viską - už dabartį, už mano kančią ir ašaras, už jos jausmus.
—O kokį įsitikinimą iš tos vaikystės, mama, išsinešei apie vy­
rus?
- Kad jie atneša tik skausmą ir ašaras, - liūdnai šypsodamasi
tarė mama.

Mama užaugo matydama ir patirdama skausmą, kurį galiau­

siai padėjo į mane. O kur man dėti savąjį skausmą? Ar turiu teisę
apie jį kalbėti, net jeigu savo mamą iki pat gilumos suprantu? Ar
turėsiu teisę su savo vaikais elgtis taip, kaip su ja elgėsi jos mama,
o vėliau mano mama elgėsi su manimi? Kas man padės taip ne­
sielgti? Kas mane išmokys mylėti? Šie klausimai neturi atsakymų.
Šie klausimai palydi mane į kelią, kuris yra nuolatinis procesas.
Taip, mano tėvai padarė klaidų. Dauguma sovietinių tėvų pridarė
begalę klaidų, nesąmonių. Daug jų gėrė, visiškai apleisdami savo
vaikus, kiti, panikuodami dėl pokyčių gyvenime, neturėdami už
ką nupirkti mums naujų drabužių, imdavo ir išplakdavo mus dir­
žu, vienišos mamos, kasdien kovojančios už išlikimą, praradusios
kantrybę, dukras išvadindavo prostitutėmis ar išvydavo iš namų.
Jie labai labai daug klydo. Tos klaidos yra skaudžios ne tik jiems,
bet ir mums, užaugusiems ant apgriuvusių pamatų, dabar kovo­
jančių su nuolatos nestabiliai šokinėjančiu pasitikėjimu savimi
arba panikos priepuoliais.

341
 BEATA TIŠKEVIČ

Taip, ir mes esame teisūs, kai pykstame ant jų, kai kaltiname,
siuntame, nenorime matyti, vengiame, urzgiame. Nes tai yra mūsų
skausmas, į kurį mes turime teisę, bet... kokią vaikystę matė jie?
Kokią meilę mums gali suteikti visuomet tik muštynes matęs žmo­
gus? Kaip moteris gali žengti drąsų žingsnį, kai už kiekvieną drąsų
žingsnį ją diržu talžė jos mama? Ko mes galime reikalauti iš taip
užaugusių žmonių?
Mūsų ir mūsų tėvų karta yra visiškai skirtingos žmonių grupės.
Mes esame tarsi laisvėje, o mūsų tėvai - narve užaugę bizonai. Juos
auklėjo kitaip. Tai, kas mus šiandien šiurpina, jiems buvo norma­
laus auklėjimo pavyzdžiai. Kaip galima iš jų reikalauti pagarbos ir
švelnumo vaikui? Juk tuomet pasaulis buvo visai kitoks.
Jeigu jaučiate nuoskaudas, labai svarbu su savo tėvais pagvil­
denti šią temą. Natūralu, kad jiems tai yra labai skaudu. Visiems
tėvams labai sunku girdėti vaikų priekaištus. Juk jie stengėsi. Ti­
kriausiai daug tėvų dirbo, išsižadėjo savo svajonių tam, kad vai­
kams nupirktų batus ar vadovėlius. Mūsų tėvai mums davė tiek,
kiek turėjo. Taip, kaip mokėjo.
Mane drasko priešpriešos - visa širdimi, su visa meile suprantu
tėvus, kurie stengėsi, kurie užaugo visai kitaip, bet kartu supran­
tu ir mus su savo nuoskaudomis. Kur aukso vidurys? Manau, kad
pokalbyje, pasidalinime. Šioms dviem kartoms labai sunku išgirsti
vienai kitą - be patarimų, priekaištų, kaltinimų. Tiesiog išgirsti.
Turime išgirsti vieni kitų skausmą ir tuomet mūsų širdys atsivers.
Skausmas yra neišvengiama gyvenimo dalis. O mes vis taip
bėgam nuo jo, nutylime, gėdijamės. Kiekvienas žmogus turi savo
skausmo maišą ir metams bėgant jis tampa vis didesnis. Vis daugiau

342
 VYVENIM AS

neišsipildžiusių svajonių, dužusių lūkesčių nusėda į jo dugną. Didė­

ja nusivylimas savimi, kad taip ir neišdrįsai, kad praleidai progas,
kad neatleidai tada, kai dar buvo laiko. Krūtinę užgula virtinė ne­
teisingų sprendimų, o atgal sugrįžti nebepavyks. Virš galvos prieš
miegą kabo daug nutrauktų ryšių, prarastų draugysčių, kurios ga­
lėjo vystytis ir žydėti, bet, paslydę ant savo ego ar puikybės, ėmėme
ir praradome tai, kas buvo labai tyra ir gražu. Visi žmonės turi tą
priekaištų sau sąrašą. Vienus tai prislegia taip, kad jie nebegali savo
akių atplėšti nuo žemės, o kiti sugeba pakilti virš to - atsiprašyti ir
sau atleisti.
Savyje aš turiu labai daug skausmo. Tokį sakinį rašau pirmą
kartą. Niekada nesu net jo ištarusi, nes man buvo labai gėda. Vos
užsiminus, kad dar nepamiršai prieš keletą metų įvykusio įvykio,
kad tau dar skauda, kad dar galvoji apie tai, žmonės pasiunta pa­
tarinėti:
- Tu ką? Paleisti nemoki? Tu ką, nori susirgti? Paleisk!
Jeigu mokėčiau, tikriausiai paleisčiau. Bet ne viską pavyksta pa­
leisti greitai ir neskausmingai. Ne viskas lengvai atsitraukia. Kai
kas turi išgulėti, paskaudėti, pakraujuoti ir vieną dieną virsti daina,
paveikslu ar eilėraščiu.
Tomis dienomis su mama Italijoje, su kuprinėmis lakstydamos
iš vieno miesto į kitą, užgerdamos nuovargį kapucinu, mes daug
supratome apie viena kitą ir apie gyvenimą. Emocijos užplūsdavo
visu smarkumu ir potvyniais —didelį juoką keitė ašaros, nesustoja-
mą plepėjimą tuoj pat sustingdydavo irzli tyla. Į kelionės pabaigą
mes beveik nebekalbėjome, ji mane siaubingai erzino, o aš, manau,
ją taip pat.

343
 BEATA TIŠKEVIČ

Man tapo labai apmaudu dėl visų mamos gyvenime praleistų pro­
gų, aš labai supykau ant jos supratusi, kad gyvenimas jai siūlė labai
daug gėrio, meilės, šilumos, bet ji iš baimės viso to atsisakė. Ji nieka­
da nenorėjo išeiti iš savo komforto zonos, o jos komforto zona buvo
kančia. Ten, kur nepatogu, negera ir yra problemų, jai būdavo ramu.
Ir atvirkščiai —spiginant karštai Italijos saulei, aplink mus besisukant
žavingam padavėjui, mama negalėjo nustygti vietoje dėl nerimo, įky­
rių minčių.
Kasdien ėmiau vis labiau ant jos pykti, kad ji leido baimei tapti
savo gyvenimo gide. Mama irgi dėl kažko ant manęs pyko, nes nebe-
pasitikėdavo mano sprendimais, kai sakydavau: „Sukam į dešinę.“ Ji
dairydavosi kairėn, maištavo ir nuolatos buvo dirgli. Galbūt suprato
tą patį? Galbūt suvokė, kiek daug gyvenimo metų ir savęs atidavė
baimei? Ir vis klausė, kodėl?
Nes aš jos nuolat klausiau: „Kodėl?“ Kodėl, mama, tu manei, kad
nesi verta gražios, ramios meilės? Kodėl, mama, galvoji, kad pen­
kiasdešimties gyvenimas baigiasi? Kodėl jau nuo trisdešimties ėmei
laukti tos pabaigos? Kodėl niekada neleidai sau nusipirkti spalvotos
suknelės? Kodėl taip tikėjai tuo, ką sakė močiutė? Kodėl kodėl kodėl
kodėl, mama?
Manau, kad ją ėmė klaikiai erzinti tie mano „kodėl“. Paskutinę
dieną Milane mes viena kitą taip užknisome, kad palikusi ją viešbu­
tyje nuėjau pavaikštinėti. O atskridusios į Vilniaus oro uostą iš jo
išėjome atskirai.
Žinoma, po kelių dienų susitikome ir pasijuokėme iš to, kad pen­
kias dienas keliauti kartu mes negalim- kitą kartą rinksimės tris. Bet
tai nebuvo paprastas irzulys, už jo slypėjo gerokai daugiau dalykų.

344
 VYVENIM AS

Grįžusi į Vilnių, tiesiog nušvitau ramybe. Staiga dingo noras

žmonėms ką nors įrodinėti, nors iki tol man nuolat neleisdavo at­
sipalaiduoti įkyrus jausmas, kad turiu stebinti auditoriją. Po vieno
projekto netrukus turi pasirodyti kitas. Jie negali būti vienas į kitą
panašūs, o ir aš vis turiu pasirodyti nauju amplua. Bijojau atsibosti
žmonėms. Bijojau, kad kas nors pasakys: „Na, štai, sužibo ir užgeso.
Greitai praėjo jos laikas!“ Tūkstančius kartų girdėjau žmones taip
kalbant apie mano pažįstamus. Tokios nuodingos šnekos pažeidė ir
mano suvokimą apie kūrybą bei gyvenimą.
Bet gavusi savo mamos meilę, pripažinimą ir dėmesį, visiškai
nurimau. Man tapo nebeįdomu įrodinėti. Galvojau ir niekaip ne­
galėjau prisiminti, ką aš norėjau įrodyti. Ir kam? Kas yra tas didy­
sis visų nuomonės valdovas, kuriam turėčiau įtikti? Tas valdovas
veikiau gyveno mano galvoje. Ta tuštuma nuolatos virpėjo, troško
būti užpildyta dėmesiu, susižavėjimo šūksniais ir meile. Auditorijos
meile - maniau. Ne, tai buvo mamos meilė, jos pripažinimas, kurio
aš taip troškau augdama. Paauglystėje man labai trūko, kad mama
grįžtų iš darbo, prisėstų prieš mane ant sofos ir žvelgdama man
tiesiai į akis pasakytų: „Kokia gi tu nuostabi, Beata, esi. Tu eini tei­
singu keliu ir aš palaikau tave visuose keliuose, į kuriuos sumanysi
pasukti. Tu turi viską ir žinai viską. Myliu tave.“ Tie žodžiai būtų
pripildę mane meilės, pasitikėjimo savimi ir kaipmat būtų užauginę
mano vidinį stuburą! Deja, mama taip niekada nepasielgė. Ji darė
tą patį, ką dabar aš darau su savimi, —abejojo manimi, vieną dieną
labai apsidžiaugdavo, o kitą dieną klaikiai nusivildavo manimi, jos

345
 BEATA TIŠKEVIČ

nuomonę apie mane formuodavo kaimynų, kitų vaikų tėvų, moky­

tojų atsiliepimai, lyg ji pati nebūtų geriausiai mane pažįstantis žmo­
gus. Ji nepasitikėjo nei savimi, kaip mama, nei manimi. Ji manė,
kad esame kvailos, dėl to mums abiem nuolatos reikalingas kitų
žmonių įsikišimas, jų pastabos ir komentarai. Tačiau aš manau, kad
būtume puikiausiai susitvarkiusios ir be jų.
Tad, kai, būdama dvidešimt septynerių, pagaliau gavau mamos
„leidimą“ būti tokia, kokia esu, visiškai atsipalaidavau. Man tapo
tiesiog gera. Darbe nustojau stengtis būti pačia tobuliausia. Kartais
pavėluodavau. Nors baseiną lankiau labai stropiai.
Mano ryšys su vandeniu visuomet buvo labai įdomus —kelis kar­
tus skendusi vaikystėje, jaučiau panišką baimę vandeniui. Buvau
susitaikiusi su mintimi, kad plaukti niekada neišmoksiu ir kad šis
dalykas skirtas ne man, tačiau vasarą viena keliaudama pagalvojau,
kad norėčiau pabandyti jį prisijaukinti. Tiesiog pabandyti. Galbūt
plaukti ir neišmoksiu, bet ką nors naujo sužinosiu apie vandenį ir
save. Tokia nuostata yra puiki bet kokiai naujai pradžiai.
Taip pat galvojau ir apie antrąją pusę. Nors naujų santykių la­
bai bijojau, maniau, kad su manimi nė vienas žmogus neištvers, vis
tiek pasvajodavau. Sugalvojau pasakišką metaforą - pamaniau, kad
tam, jog tas žmogus ateitų į mano gyvenimą, man reikia prisijau­
kinti vandenį, orą, ugnį ir žemę. Orą suvokiau kaip aukštį, kurio
irgi visada klaikiai bijojau.
Prie oro priartėjau nušokdama nuo tilto su guma. Dar išban­
džiau sklandymą - po šuolio man tai pasirodė taip nuobodu, jog
būdama ore išsitraukiau telefoną ir ėmiau filmuoti.
Ugnį man simbolizavo kūryba, vidinė aistra, tas begalinis no­
ras gyventi, kurio man visuomet taip trūko. Nutariau tą ugnį

346
 VYVENIM AS

kūrenti —pradėjau rašyti eiles ir paprašiau vaikystės draugės Julės,

kad jas iliustruotų. Jau metus kiekvieną sekmadienį mes jas pu­
blikuojame savo socialinių tinklų profiliuose ir mums tai puikiai
sekasi.
Ugnis yra viskas - jeigu neturi viduje ugnies, nuo tavęs ima
trauktis žmonės, nes skleidi šaltį. Ugnis pritraukia idėjas, nuoty­
kius, meilę. Jums ta ugnis gali prasidėti su raudonomis kelnėmis ar
suknele, kalbos kursais ar teptukais. Ji gali prasidėti ir nuo šilto my­
limų žmonių apkabinimo. Tinka viskas, kas jums yra šilta, gera ir
miela. Mano ugnį puikiai pakurstė Clarissos Pinkolos Estes knyga
„Bėgančios su vilkais“. Šioje knygoje autorė analizuoja pasakų ar­
chetipus, atrakina laukinį moteriškumą ir nuvalo nuo sielos dulkes.
Ši knyga man buvo neįtikėtino dvasinio proveržio pradžia.
Žemę suvokiau kaip dvasinę ramybę. Man nuolat visi kartojo,
kad dar truputį —ir aš išskrisiu į kosmosą. Ir tikrai, mano galva
visuomet buvo truputį atplėšta nuo kūno, sklandanti debesyse. Nie­
kada tvirtai nestovėjau ant žemės, bijojau žmonių, jų nuomonių,
lūkesčių. Tačiau atėjo metas nurimti ir tvirčiau pėdomis pajusti pa­
grindą. Tam padėjo meditacija arba tiesiog kvėpavimas. Aš visada
žinau, kad pilve turiu tuščią maišelį, kurį, panorėjusi, giliai kvė­
puodama galiu pripildyti gryno ir šviesaus oro. Panorėjusi - galiu į
jį prikvėpuoti meilės bei šilumos. Pakanka vos penkių ar dešimties
minučių, kad, taip kvėpuodama, nurimčiau.
Ir vanduo. Vanduo yra atsipalaidavimas ir pasitikėjimas. Van­
duo —tai partnerystė, darna. Niekuomet anksčiau negalėjau supras­
ti, kai man sakydavo: „Tu tiesiog atsipalaiduok ir gulkis ant vandens
nugara —jis tave laikys.“ Galvojau, kvailiai! Kaip vanduo mane iš­
laikys? Nesąmonė!

347
 BEATA TIŠKEVIČ

Aš norėjau viską kontroliuoti, o būdamas vandeny privalai pa­

leisti kontrolę, privalai jam atsiduoti. Tu jam savo kūnu ištari: „Aš
pasitikiu tavimi, esu su tavimi.“ Ir tai veikia! Vanduo nemėgsta pa­
nikuojančių ir skeptiškai j jį žvelgiančių žmonių, o aš buvau būtent
tokia! Man buvo taip gera mokytis plaukti, supratau, kokia esu juo­
kinga, kokios kvailos mano smegenų ribos, koks menkas pasitikėji­
mas savimi ir aplinka.
Ir po truputį, du kartus per savaitę, bandžiau pati save įveikti.
Mano pergalės išoriškai buvo labai mažos, bet man labai didelės —
pirmą kartą perplaukiau pusę baseino su pagalbine pagalvėle. Vė­
liau vis skaičiavau metrus ir už kiekvieną įveiktą baimės grybšnį, už
plaukimą, kai taip stinga oro ir kai visi smilkiniai niršta iš baimės -
už viską, savimi vis labiau džiaugiausi.
Dabar jau tvirtai žinojau: galbūt aš ir norėčiau būti su tokiu žmo­
gumi, kuris moka plaukti, bet akimirksniu įsimylėčiau ir tą, kuris
taip puikiai dorojasi su savo baimėmis. Pamilčiau jį visa širdimi.
Baseine supratau, kad ta žmogaus kova man ir yra vertingiausia.
Stiprūs ne tie, kurie moka plaukti, o stipriausi tie, kurie mokosi. Jie
tokie stiprūs! Mano bendražygiai, tame pačiame baseino takelyje
rytais kartu su manimi taškęsi baimės pursluose, taip pat turėjo
skaudžių patirčių su vandeniu. Viena mergina buvo įlūžusi po ledu.
Kiti - daug sykių skendę. Ir jie mokėsi plaukti! Supratau, kad tai
yra tikrasis didvyriškumas —tas galynėjimasis su savo baime. Plauk­
ti jaučiant milžinišką baimę, panišką virpulį visame širdies plote,
užtemusią sąmone - čia yra didžiulė stiprybė. Taip, ir aš tai dariau.
Didžiuojuosi savimi iki šiol.
O kai pirmą kartą perplaukiau visą baseiną, pamenu, Vilniuje tą
dieną iškrito pirmasis sniegas, aš ėjau ir šypsojausi - padariau tai,

348
 VYVENIM AS

ko laukiau visą gyvenimą. Po baseino supratau, kad viską įveiksiu,

tereikia žengti pirmuosius žingsnius ir jausti vidinę motyvaciją.
Kai papasakojau vienai draugei apie šiuos savo sugalvotus „žy­
gius“ - per vandenį, orą, ugnį ir žemę, ji nustebo, kad taip sugalvo­
jau pati, intuityviai. Dažniausiai tokius dalykus pasiūlo žiniuoniai
ar šamanai, o aš tiesiog taip jaučiau. Juk negaliu tikėtis sutikti žmo­
gaus, su kuriuo man būtų gera, pati neprisijaukinusi šio pasaulio
stichijų ir tikėdamasi, kad jis mane nuo viso to apsaugos. Ne. Aš
troškau sutikti stiprų, gyvenimą mylintį žmogų, bet pirmiausia pati
turėjau tokia tapti.
Dažnai prarasdavau viltį, žvelgdavau į šį reikalą skeptiškai, tirtė­
davau iš baimės, verkdavau iš liūdesio. Maniau, kad visos gražiosios
gyvenimo meilės jau praeity.
Dar vasarą, kai mane užplūdo tas didysis nežinios laikas, vaikš­
tinėjau Vilniaus gatvėmis, jausdamasi tokia svetima savo gimtajam
mieste, niekam nereikalinga, bet niekas ir man nebuvo reikalingas.
Tai buvo visiškos nežinomybės laukas, kuriame skendau. Man
reikėjo atsakymų, bet niekas negalėjo jų duoti —psichoterapeutai
neduoda atsakymų, o tik kelia klausimus, draugai tų atsakymų irgi
neturėjo, o aš jaučiausi pernelyg išsigandusi, kad galėčiau tiesiog
nurimti ir priimti tą tuštumą.

Kartą einant gatve mane užkalbino vyresnis vyras. Iš pradžių pa­

klausė vardo, paskui tarstelėjo: „Jūs man kažkur matyta“, o vėliau

349
 BEATA TIŠKEVIČ

pradėjo spėlioti mano zodiako ženklą. Visi trys prasto kabinimo

žingsniai. Aš ėmiau vartyti akis ir pagalvojau, kad senis turbūt ne­
besupranta, kiek jam metų, ir sugalvojo pabandyti laimę su gerokai
jaunesne mergina. Stovėjau ir irzau. Į jo klausimus atsakinėjau neno­
riai ir vis ketinau nueiti, bet jis pažvelgė man tiesiai į akis ir pasakė:
- Savyje tu turi labai daug baimės. O ten, kur gyvena baimė,
meilės negali būti.
Kažkodėl į šiuos jo žodžius atkreipiau dėmesį, nes pastaruoju
metu labai daug galvojau apie meilę, bet rytais sunkiai keldavausi
iš lovos, nes mane vis pasivydavo baimingos mintys. Aš suklusau,
pažvelgiau į jį įdėmiau. Jis ėmė palengva šypsotis. Aš jo paklausiau:
- Žinau, tačiau ką man daryti?
- Šiuo metu esi labai sunkiame gyvenimo etape. Tarsi skrendi
parašiutu —nei lėktuve, nei ant žemės. Ir niekas nežino, kur tu nu­
tūpsi. Niekas nenorėtų prasidėti su tokiame etape esančiu žmogu­
mi.
Jo žodžiai buvo labai tikslūs. Ir net jeigu tai buvo pirmą kartą
matomas keistuolis, prikibęs prie manęs vidury gatvėje, man buvo
nusispjauti. Man reikėjo bent kokių nors atsakymų, mažiausios
krypties rodyklės, kad taptų bent truputį ramiau. Desperatiškai
troškau ko nors, kas man pasakytų: „Matai, ten, tolumoje, yra švie­
sa, ir ji tavęs laukia.“ Keistuolis nusišypsojo:
- Aš - Valentinas.
- Beata, labai malonu.
Mes pamažu patraukėme tolyn. Vaikštinėjome, o Valentinas
man bėrė atsakymus, užuominas vieną po kitos. Jaučiau, kaip bai­
mė atslūgsta, kaip mano kauluose įsitvirtina pasitikėjimas gyveni­
mo keliu, žingsnis tampa gerokai ramesnis.

350
 VYVENIM AS

- Tu dabar jautiesi sustojusi. Nežinai, kur sukti. Tau baisu, ilgie­

si meilės. Žinok, kad visi atsakymai glūdi pas tavo mamą. Tu turi
su ja pasikalbėti ir labai daug suprasi, - mintyse šyptelėjau, nes tuo
metu jau buvau suplanavusi kelionę su mama.
- Taip, Valentinai, bet ką man daryti? Aš nieko nežinau, - pa­
klausiau jo.
Valentinas nusišypsojo:
- Nieko nedaryti. Sunku, ar ne? Tau dabar nieko nereikia da­
ryti. Nepriimk jokių sprendimų, tiesiog būk, gyvenk, skaniai ga­
mink valgyti, mėgaukis maistu, piešk, šok, skaityk. Tiesiog būk.
Ateis ruduo, užsidegs akys ir viskas ateis, - pasakė man Valentinas,
žvilgtelėjo į laikrodį, pamerkė akį ir pasakė: - Na, ką, sėkmės tau.
Pamatysi, viskas sužibės. Iki.
Ir nuėjo. Tiesiog nuėjo. Jeigu jūs vis dar manote, kad senis šarla­
tanas apsuko man galvą, tai noriu paklausti, o kokia jam nauda iš
to? Ką jis gavo? Jaunos merginos dėmesį dešimčiai minučių? Ne, aš
taip nemanau.
Tvirtai tikiu, kad Visata nuolatos mums siunčia savo žinutes.
Tik mes jų neskaitome, nepastebime, paspiriame, netikime jomis.
Visata turi daugybę būdų kalbėtis su mumis. Ji siunčia mums atsa­
kymus, palaikymą, stebuklus, tik mes, į savo loginį protą sulindę,
nesugebame džiaugtis tokiomis dovanomis.
Bet aš nudžiugau. Po susitikimo su Valentinu tapau šiek tiek ra­
mesnė. Kaip jis ir sakė, ėmiau dar daugiau gaminti, skaniai valgyti,
puoselėti savo odą, plaukus, gražiai rengtis. Aš nelabai žinojau, ką
daugiau veikti, todėl pasinėriau į gražius, sveikus ir raminančius da­
lykus. Atėjus rudeniui, pamažu į mano gyvenimą pradėjo belstis ir
atsakymai - plaukimas, kelionė su mama, vidiniai pokyčiai ir... meilė.

351
 BEATA TIŠKEVIČ

Saulių sutikau kokį aštuntą kartą gyvenime. Labai ilgai jį paži­

nojau ir maniau, kad visiškai pažįstu. Labai palaikiau jo kūrybą,
žavėjausi jo veiklumu, bet niekuomet negalvojau apie jį kaip apie
partnerį. Jis nebuvo toksiškas. Juk mano akys visada nukrypdavo
į probleminius, niūrius vaikinus. O Saulius visuomet švytėjo kaip
didelė šviesa —ne, ne, ne mano tipas.
Mes visada susitikdavome dėl jo darbų ir projektų. Užsidegęs,
susivėlusiais plaukais jis man rodydavo kadruotes ir idėjas savo dar
vienam klipui, filmui ar dar kam nors, ką jis tąkart sumąstė. Vi­
sada į jį žvelgiau kaip į menišką beprotį - jo akys degė naujomis
idėjomis, jis spinduliavo absoliučią meilę visiems žmonėms ir rodė
didelę pagarbą man. Visi trys dalykai man atrodė labai labai keisti
ir įtartini, dėl to aš laikiausi atstumo.
Nežinau, kada pradėjau jį MATYTI. Nežinau, kada atsisukau į
jį ir pastebėjau, kaip gera ir saugu man yra su šiuo žmogumi. Į šiuos
naujus, sveikus ir turtingus santykius buvo daug kelių. Daug užuo­
mazgų, kurias pabandysiu aprašyti.
Visi, patyrę išsiskyrimą, žino, kaip sunku vėl prisikelti ir pati­
kėti. Kaip atrodo kvaila vėl ką nors įsimylėti, strikinėti iš meilės ir
tikėtis, kad šįkart viskas bus gerai, kad šįkart jūs susitikote kažkam
daugiau nei dvejus metus širdį plėšysiančiai santuokai. Kaip sunku
tuo patikėti! Galvoje nuolat tiksi abejonės - kodėl, o kodėl šį kartą
viskas turėtų būti gerai? Juk tu, Beata, tai ta pati. Galbūt tu ir esi
toks trumpai mylintis žmogus? O kiti... Juk tu tiek daug kartų įsi­
tikinai, kad žmonės nėra tobuli. Visi turi problemų, trūkumų, tave
taip erzinančio silpnumo...

352
 VYVENIM AS

Aš labai bijojau, laikiausi atstumo, buvau atsargi. Nenorėjau vėl

susimauti ir vėliau jaustis dviguba nevykėle. Tikrai. To niekada
negalėjo būti.
Turėjau ir labai neigiamų stereotipų apie vyrus - visi jie man at­
rodė nesugebantys prisiimti atsakomybės, pasirūpinti savimi, visi,
atrodė, tik ir troško mane įkalinti namuose ir paversti namų tarnai­
te, visi galvojo, kad mano kūryba iš mūsų santykių ką nors atims.
Visi man atrodė nesąmoningi, neprotingi ir mėgstantys išgerti.
Vieną dieną nutariau labiau paanalizuoti šias savo nuostatas. Pa­
galvojau, kad niekada nesu susitikinėjusi su automobilį vairuojan­
čiu vaikinu. Pasakiau apie tai savo psichoterapeutei Onutei.
—Ir? - Onutė pakėlusi antakius žvelgė į mane.
- O jūs nemanote, kad čia glūdi atsakymas? - paklausiau jos.
—Koks? Na, gal dabar žmonės mažiau linkę vairuoti automo­
bilius? - ji vis dar nesuprato. Pirmą kartą jaučiausi gudresnė už
Onutę.
- Ne. Galbūt esmė - atsakomybės prisiėmimas?
- O, gali būti, Beata. Kreipdavote dėmesį į tuos vaikinus, kurie
nėra linkę imtis iniciatyvos ir prisiimti atsakomybės.
—Taip!
Suvokus šį dalyką, man labai palengvėjo. Griežtai supratau -
NIEKADA NEBESILEISIU Į SANTYKIUS SU VAIKINU, KU­
RIS NEVAIRUOJA AUTOMOBILIO. PAKAKS.
Ėmiau suprasti, kad ne vaikinai buvo ne tie, o mano žvilgsnis
buvo ne tas. Ne į tuos kreipiau dėmesį. Mane domindavo tie vai­
kinai, kuriems gerai sekasi gyvenime, —kurių veikla žavisi daug
žmonių ir jie spinduliuoja tokį paviršinį pasitikėjimą savimi. Dar
patikdavo, kai jie būdavo gražūs ir gražiai rengdavosi. O jeigu dar

353
 BEATA TIŠKEVIČ

sutapdavo mūsų muzikiniai skoniai - tai čia daugiau nei tobula.

Mano reikalavimai buvo labai keisti.
Pradėjau galvoti apie savo kursiokus - dauguma jų buvo labai šau­
nūs vaikinai, kurie, prireikus, sugebėdavo atsirasti bet kurioje Lietu­
vos vietoje net naktį! Jie mane kantriai mokė ir dainuoti, ir šokti, ir
daryti kūlvirsčius. Su jais jausdavausi laisva ir atsipalaidavusi. Jie man
gamindavo gardžiausius pusryčius ir pietus. Mums patikdavo tiesiog
sėdėti ir krizenti, dūkti, kartais verkti vieni kitiems ant peties arba
rūkyti žolę ant kokio nors stogo. Tai buvo labai gražūs ryšiai, kuriuos
palaikau ir iki šiol. Pagalvojau, o kodėl aš, turėdama tokius nuos­
tabius kursiokus, nieko neišmokstu iš to ir nereikalauju, kad mano
gyvenimo partneris bent per pusę tiek būtų toks nuostabus kaip mano
kursiokai? Su kuriuo galėčiau jaustis taip laisvai ir ramiai, kaip su jais?
Kodėl nuolat įsimyliu tuos gražuolius, kurie nesijaučia gerai nei sava­
me kūne, nei mūsų santykiuose ir visa tai reflektuoja į mane?
Nuolatos mąstydama apie tai, supratau, kad visą gyvenimą žiū­
rėjau ne į tą pusę. Mačiau ne tuos žmones. Įsimylėdavau tuos, kurie
jokiais būdais nepatenkins mano žmogiškų poreikių. Gerus, šaunius
vaikinus, su kuriais galėdavau dalytis atsakomybėmis, nurašydavau į
„tiesiog draugelius“, o pati įkyriai slankiodavau paskui tuos problemi­
nius su odinėmis rokerių striukėmis. Fui!
Saulius mano gyvenime atsirado, kai šios mintys susidėliojo į vie­
tas. Jis atėjo, kai aš pagaliau perplaukiau baseiną, kai išmokau džiaug­
tis savo pačios kompanija, kai atradau ryšį su mama ir pačia savimi,
kai iš manęs tiek daug buvo atimta, o aš išmokau džiaugtis tuo, kas
yra. Tuomet jis ir atvažiavo su savo mašina prie mano namų manęs
pasiimti. Sugalvojau pakviesti jį į filmo premjerą. Tiesiog neturėjau
su kuo eiti.

354
 VYVENIM AS

Atvažiavo jis gražiai susišukavęs savo ilgus plaukus, ir prisikvėpi-

nęs tiek, kad aš paklausiau:
- O mano kvepalams čia atsiras vietos? —abu nusijuokėme.
Po filmo Sauliui mane parvežus namo, aš kažkodėl nenorėjau
lipti iš jo mašinos. Pirmą kartą po ilgo laiko pasijutau labai saugiai
ir ramiai. Kaip su kursiokais. Prie Sauliaus niekada nieko nenorėjau
vaidinti, maivytis ar pasirodyti geresnė, nei esu. Aš niekada nenorė­
jau jo kankinti arba kad jis mane kankintų. Nenorėjau spęsti mūsų
santykiams išbandymų ar kad Saulius mane vytųsi arba gaudytų
verkiančią tamsiose Vilniaus gatvėse. Dėl jo niekuomet neklykiau iš
skausmo. Saulius į mano gyvenimą atėjo labai ramiai ir paprastai.
Tai nebuvo meilė, kurią norėtum rodyti filmuose, - tai širdies ne­
draskantis, bet ramiai ją apklostantis jausmas.
Turbūt tai galėtų būti labai graži knygos pabaiga: „Na, ir nuo
tada Beata gyveno gražiai ir laimingai...“, bet ne. Netgi tokie gražūs
santykiai man sukėlė nemažai skausmo. Kiekvieną kartą, vis labiau
pamildama Saulių ir įsileisdama jį į savo širdį, pajusdavau didelį
skausmą. Tas skausmas mane gąsdindavo, norėdavau pabėgti, viską
baigti, pamiršti ir toliau gyventi nuostabų vienišės gyvenimą.
Bet ėmiau suprasti, kad man skauda ne širdį, o vidinius blokus,
yrančias sienas, ateina metas paleisti tas tvirtas ir stiprias nuostatas,
kurių vis dar laikiausi, o aš nenorėjau jų paleisti... Kad ir baisios,
neteisingos, skausmingos tos nuostatos buvo, bet jos man buvo kaip
atramos. Su jomis man buvo saugu.
Žurnalai gražiai vaizduoja tokias dviejų žmonių istorijas —su­
sitiko jie ir nuo tada viskas buvo labai gerai, paliko jie visas bai­
mes, abejones, nuostatas, ribas ir visus naktinius pokalbius kažkur
už žurnalo puslapių. Tačiau mes nesame švarūs lapai. Dažniausiai

355
 BEATA TIŠKEVIČ

susitinkame jau gerokai prirašyti gyvenimo, kreivomis raidėmis iš­

vagotais veidais, su širdimi suplėšytais puslapiais. Tokius mes vienas
kitą sutinkame. Vienas žmogus patyręs skausmingus santykius, iš­
gąstingu žvilgsniu, didelėmis sienomis, o kitas - su palūžusiais spar­
nais ir visai nuvargusia širdimi. Kaip gražu, kai jie dar gali pamilti,
pastebėti, prisileisti! Juk meilė gydo ir prikelia.
Taip ir mes su Sauliumi. Išvertėme vienas prieš kitą po lagami­
ną purvinų drabužių. Manėme, kad tuose lagaminuose - turtai,
bet ten buvo viso labo nešvarūs skalbiniai. Išdėliojome vienas prieš
kitą viską, nieko neslėpėme. Pamatėme, kokie esame netobuli, kiek
daug padarėme klaidų ir, tikriausiai, jų dar padarysime, bet susitai­
kėme ir su tuo.
Man lengviausia būti vienai. Kai esu viena, tereikia tvarkytis su
nerimu ir kartais visus rekordus sumušančiu perfekcionizmu, o kai
kuriu tam tikrus santykius, reikia komunikuoti kitam žmogui apie
savo jausmus, priimti ir jį su jo jausmais, atsisakyti sienų ir atstumo,
priimti kito pažeidžiamumą ir nebijoti savojo. Štai čia yra didieji
iššūkiai, kartais man labai skausmingi.
Ir vis dar nežinau, kas yra tie santykiai. Matau, kad darau tas
pačias klaidas kaip ir gyvendama santuokoje. Kartoju tuos pačius
sakinius, taip pat reaguoju. Kartais tai pastebiu, o kartais —ne. Su­
pratau, kad tas nelaimingų santykių modelis vaikšto kartu su ma­
nimi. Jis gyvena tame nešvarių drabužių lagamine.
Gali nuolat keisti partnerius ir tikėtis, kad vieną dieną sutiksi
kažką tobulo, kuris padarys tave laimingą, bet anksčiau ar vėliau
suvoksi, kad laimė ir nelaimė žengia kartu su tavimi. Aš su savimi
galiu atsinešti ir pragaištį, ir didelį džiaugsmą. Kartais, deja, vis dar
pasirenku pragaištį.

356
 VYVENIM AS

Aš nieko nežinau apie gyvenimą, o knygose įprasta pateikti išva­

das. Įprasta pasakyti: „Na, štai, jūs nedarykite taip.“Juk kaip smagu
žmones gelbėti! Bet aš negaliu jūsų išgelbėti, nes dar turiu begalę
darbo su savimi. Tai, kad vieną kartą išmokau plaukti, dar nereiš­
kia, kad nepaskęsiu. Šypsausi.
Galima ko nors gailėtis. Galima gailėtis, kad taip stipriai pame­
čiau galvą dėl Ru ir ištekėjau už jo. Galima gailėtis, kad per vėlai
arba per anksti skyriausi. Galima gailėtis mokyklos arba pasirody­
mų televizijoje - juk viską buvo galima padaryti geriau, bet... jeigu
dabar sėdžiu čia ir rašau šią knygą, jausdamasi soti, laiminga, tur­
tinga ir šviesi kaip niekada, galbūt tie visi keliai ir klampynės kažko
mane išmokė?
Vadinasi, skausmas, nelaimės, pavydas, nežinojimas, klaidos ir
baimės mūsų gyvenime turi užimti garbingą vietą? Vadinasi, ir šie
nemalonūs dalykai, kurių iš visų jėgų bandome išvengti ir dar kitus
apsaugoti, taip pat yra rodyklės, vedančios tik mums skirtu, nuosta­
biu gyvenimo keliu? Aš taip manau.
Dar galvoju, kad niekas nežino tiesos. Niekas jos neturi. O užvis
svarbiausia —gydyti save nuo žinojimo. Nuo bet kokio žinojimo
reikia kratytis, nes jis pastato sienas ir atstumus. Žinodami mes ne-
benustembame, nesame atviri, žaismingi, vaikiški. Žinodami tam­
pame rimti, „protingi“ ir sustabarėję. Ten, kur prasideda žinojimas,
baigiasi gyvenimo žaismė ir stebuklai.
Aš nieko nežinau. Niekada nieko ir nežinojau. Bet taip to gė­
dijausi! Tarp visų žinančių jaučiausi kaip vienintelė naivi kvailelė,
apie šį pasaulį nieko nesuvokianti, bet juo labai besižavinti. Me­
tams bėgant, ėmiau vaidinti žinojimą ir aš. Mano veido išraiška
rimtėjo, geriau suvaldydavau emocijas, išmokau laikytis padoraus

357
 BEATA TIŠKEVIČ

atstumo ir eilinę dieną nebesišvaistyti entuziazmu. Prisipirkau švar­

kų ir rimtus akinius. Man puikiai sekėsi derybose ir dar rimtesni
žmonės ėmė mane gerbti, bet vieną dieną pajutau, kaip man sunku
šiame sunkiame rimto žmogaus kostiume! Tame kostiume nėra vie­
tos šokiams, laukiniam juokui, klaidoms, apsikvailinimui, eksperi­
mentams. Panorėjus jį nusiimti nėra lengva, nes jis įauga į kraują.
Vis dar bandau jo atsikratyti, lupu nuo odos jo likučius —fu, fu,
fu, saugokit mane nuo žinojimo. Nenoriu rimties raukšlių kaktoje.
Nenoriu visko suvokti ir sugebėti paaiškinti, nenoriu gėdytis šokti
vidury baltos dienos, nes niekas taip nedaro, nenoriu būti surūgusia
ir sausa protinguole.
Kodėl mes apsivelkame tą kostiumą? Nes taip saugiau. Kai tu
manai, kad žinai, kaip pasibaigs viena ar kita situacija, kaip pasielgs
žmonės, kai tu įsivaizduoji, kad nutuoki, kaip veikia pasaulis, tuo­
met imi visko saugotis, žvelgi įtariai ir neleidi sau elgtis spontaniš­
kai. Taip saugai save nuo skausmo. Visi yra patyrę tą skausmą ir
nusivylimą, kai mus apgauna, išduoda, apkvailina. Apsivilkdami
viską nuspėjančio protinguolio kostiumą, mes saugome save nuo to
didelio skausmo. Bet... skausmas neišvengiamas. Jis mums atveria
dar gilesnes dvasios gilumas, pro kurias skverbiasi didžioji šviesa.
Daug žmonių gyvena automatiškai. Jie pasirenka tą patį drabu­
žį, neišsiskiriantį iš kitų drabužių minios. Tą pačią veido išraišką,
kaip ir visų kitų. Tą patį darbą ir dienotvarkę, nes nė neįtaria, kad
galima kitaip, ir tiesiog būna. Automatiškai atlieka kiekvienos die­
nos veiksmus, bet nieko neišjaučia giliai, iki pat pėdų. Vengia širdį
suvirpinančių dalykų, o galbūt jų širdies niekas ir nebejaudina.
Jie nieko nenutuokia. Nieko nenumano nei apie save, nei apie
savo gyvenimą, nei apie savo jausmus. Tie žmonės mano, kad yra

358
 VYVENIM AS

visų apibūdinimų, kuriais juos gausiai apdalijo aplinka, mišrainė.

Jie yra tai, ką apie juos mano jų tėvai, draugai ir darbdaviai. Jiems
priklauso tik tos savybės, kurias pastebi artima aplinka. Jie nežino,
kodėl dirba tą darbą. Jie nežino, kas juos, be vaikų ir bendrų namų,
sieja su antrąja puse. Kodėl pasirinko būtent tą žmogų - jie irgi
negalėtų atsakyti, tiesiog sutriktų ir gūžteltų pečiais vėliau pykda­
mi už tokį kvailą klausimą. Jie nežino, kuria kryptimi eina, ir net
nenutuokia, kad galėtų tą kryptį pasirinkti arba ją keisti. Jie nusteb­
tų sužinoję, kad gyvenimas gali turėti kryptį, prasmę, sąmoningus
pasirinkimus.
Tie žmonės gyvena pamiršę, kad mirs. Galvoja, kad ligos ištinka
visus kitus, bet ne juos. Sprendimus priima vadovaudamiesi baimė­
mis.
Tokie žmonės kartais atsipeikėja būdami 50-ies, 60-ies arba tik
mirties patale. Tuomet jie kelias dienas dėl to rauda, nes supran­
ta, kad gyvenimas prabėgo, o jie negyveno. Nė dienos negyveno!
Tuomet užplūsta pyktis —kam aš su tuo Stasiu visą gyvenimą gy­
venau, jeigu galėjau daryti kitaip? Kodėl apsupau save piktais žmo­
nėmis, kurie nuolat savo kalbomis nuodijo mano sąmonę? Kodėl
šitiek metų dirbau nekenčiamą darbą, nors nesunkiai galėjau ryžtis
pokyčiams? Kodėl visą gyvenimą maiviausi, vaidinau ir bandžiau
kitiems įtikti? Kodėl nesugalvojau įtikti pačiam sau?
Jie visą gyvenimą jaudinosi dėl to, kaip nepamiršti išsiskalbti
drabužių, susimokėti už elektrą, nepražiopsoti deadline o darbe, bet
pamiršo patį svarbiausią dalyką - gyventi.
Ką reiškia gyventi? Tai jausti, kaip tavo gyslomis teka gyveni­
mas, pastebėti, kad, nepaisant visko, mes visada kvėpuojame, o kai
nebekvėpuosime —to ir nepastebėsime.

359
 BEATA TIŠKEVIČ

Gyventi reiškia siekti savo svajonių ir nekreipti dėmesio į tai, ko­

kius epitetus mūsų svajonėms lipdo kiti. Gyventi reiškia žinoti, kad
nė vienas mūsų planas neišsipildys tiksliai taip, kaip įsivaizdavome,
ir mokytis tai priimti. Juk dažniausiai viskas susidėlioja dar geriau,
nei tikėjomės!
Gyventi reiškia jausti visa ko laikinumą. Justi, kaip tirpsta lai­
kas, kaip galva protingėja, bet lieka vis mažiau dienų ja pasinaudoti.
Bet priimti net tai.
Dauguma žmonių turi materialinį priėjimą prie gyvenimo. Jų
tikslai dažniausiai susiję su daiktų įsigijimu: namas, automobilis
ar kitos prabangos prekės. Viskas jiems turi būti apčiuopiama, su­
prantama ir dideliais kiekiais. Jie viską aiškina protu ir logika. Pa­
našu, kad tokiu būdu jiems kažkas ir paaiškėja. Bet niekas negali
paaiškinti mirties. Arba kodėl vėžiu serga maži vaikai. Kodėl mes
sapnuojame. Kodėl mums paskambina būtent tas draugas, apie kurį
ką tik galvojome.
Gyvenime yra daug magijos ir stebuklų. Daug nepaaiškinamų
dalykų, kurių nė nereikia aiškinti. Galima tiesiog stebėti, priimti ir
mokytis.
Aš stengiuosi savo požiūrį į gyvenimą keisti. Man nepatinka gy­
venti nuolat konkuruojant, bandant aplenkti kitus. Toks gyvenimo
būdas man kelia nerimą, pyktį, niekada nesijaučiu saugi, nes juk
bet kurią akimirką mane gali kas nors - protingesnis, jaunesnis,
sumanesnis - aplenkti!
Man nepatinka gyventi koncentruojantis į materialų turtą, nes
nemoku turėti daug daiktų, jų saugoti, bijau ką nors prarasti ar
pamesti. Blogai, kai daiktams skiriame daugiau dėmesio nei savo
vidiniam gyvenimui.

360
 VYVENIM AS

Jauniems žmonėms nėra lengva atrasti savo vietą profesinėje sfe­

roje. Nežinau, kaip kitose specialybėse, bet savojoje jaučiausi taip, it
įeičiau į kambarį, kuriame visos kėdės, sofos, stalai ir net palangės
būtų užimti, o visi tame kambaryje esantys žmonės atsisuka į mane
su pikta nuostaba klausdami: „Mergyte, o ko tau čia? Ką, nematai -
čia visos vietos užimtos.“
Taip ir pradeda jauni. Iš pradžių trypčioja už to kambario durų,
vėliau jau tarpdury. Vieną dieną tu sukeli kitų pyktį, paskui jie iš
tavęs ima juoktis ir šaipytis, o dar po šiek tiek laiko imate bendrauti.
Po kelerių metų jau tu įsitaisai patogiai ant sofos tame kambaryje ir
pats piktai dėbčioji į tuos, kurie pasirodo tarpdury.
Daugumai žmonių reikia leidimo —leidimo būti tokiais, kokie
jie yra, jausti tai, ką jie jaučia, elgtis taip, kaip jie nori, kurti tai, kas
plaukia iš jų širdies. Mes esame pripratę girdėti: „Nesielk taip, kaip
nori, elkis taip, kaip visi kiti“, „Nebūk nuoširdus, būk mandagus“.
Dėl to, išgirdę, kad bent kartą gyvenime mums nereikės laužti
savęs į kitą pusę, bandyti atrodyti tuo, kuo nesame, atsipučiame.
Net, atrodo, visas kūnas atsipalaiduoja! Kokia laimė —aš turiu lei­
dimą būti toks, koks esu, daryti tai, ką noriu. Mano jausmai ir
troškimai yra teisingi —valio! Vis galvojame.
Tam mums ir reikalingi visi šarlatanai, būrėjos, dirbtuvės, se­
minarai ir mokymai - mes ieškome žmogaus, kuris mums suteiks
leidimą eiti tuo keliu, kuris jau seniai kviečia.
Tas leidimas, žinoma, gyvena ne pas kokį nors autoritetingą as­
menį kišenėje, net ne pas mūsų mamas ar tėčius, o... mūsų širdyje.
Bet juo nėra lengva patikėti.
Aš vis pakliūdavau pas kokius nors šarlatanus. Norėjau, kad
jie man patvirtintų, jog viską teisingai jaučiu. Norėjau, kad jie

361
 BEATA TIŠKEVIČ

paskatintų mane priimti savo gyvenime sprendimus, kurių klaikiai

bijojau. Bet, deja, tie susidūrimai buvo nesėkmingi.
Viena neurolingvistinio programavimo (NLP) trenerė mane aprė­
kė dėl to, kad gyvenime apsimetu auka.
- Taip, galbūt ir apsimetu, gal ir jūsų tiesa, o kaip man nustoti tai
daryti? - susidomėjusi paklausiau.
- NUSTOTI BŪTI AUKA! - užrėkė ji.
Man šiame atsakyme trūko kažko konkretaus, tad, atsirėmusi į
krėslo atlošą, pradėjau svarstyti, ko aš čia atėjau. NLP trenerė pastebė­
jo mano abejones, pabandė ant manęs šaukti darsyk, bet, nesulaukusi
nuolankumo, ėmė verkti:
- Ką, tu manai, man lengva? Viena auginu du vaikus, vakar mums
elektrą atjungė, nežinau, kada įjungs... - sriūbavo ji.
- Taip, suprantu, kad jums sunku. Apgailestauju.
Bet po poros akimirkų trenerė vėl įgavo jėgų ir taip mane „ap­
mokė“, kad po susitikimo su ja aš nieko nebenorėjau. Grįžau namo,
įsisukau į pledą ir gal dvi dienas gulėjau negalėdama pagalvoti apie
tai, kad reikės atsikelti ir vėl pradėti gyventi. Taigi, šiuo atveju man
tos moters technika netiko.
Supratau pagrindinį indikatorių - jeigu po mokymų, paskaitos ar
tokios „sesijos“ jaučiuosi kaip menkas mėšlo gabalas ir nebenoriu gy­
venti, vadinasi, tai ne man. Tokioms reakcijoms pasikartojus dar kelis
kartus, nutariau pagalvoti, ko, eidama pas tuos „mokytojus“, tikiuosi.
Aš tikėjausi leidimo, šilumos, palaikymo. Tikėjausi, kad jie man
įkvėps stiprybės ir magiškų galių atlaikyti visas gyvenimo kliūtis,
bet... visos šios galios yra manyje. Mane įkvėpti sugeba draugai, kny­
gos, kelios valandos gamtoje. Tad nutariau daugiau su tais „dvasiniais
mokytojais“ neberizikuoti.

362
 VYVENIM AS

Rašydama šią knygą, kas dvi savaites imdavau tirtėti iš baimės:

o Dieve, juk čia taip atvira, drąsu, keista, netobula. Iš tos baimės
ilgiau rašyti nebegalėdavau, neišeidavau net iš namų! Galvojau, kad
darau patį baisiausią pasaulyje dalyką, - rašau „Vyvenimą“.
Besisvečiuojant pas draugę Edinburge, knygos reikalams judant
visai neblogai, vieną dieną mane vėl ištiko krizė. Vėl miegojau iki
pietų, nenorėjau keltis, buvau tingi ir lėtapėdė. Šiaip ne taip man
pavyko išsirioglinti iš namų ir nueiti į draugės rekomenduotą kny­
gyną. Vėliau nutariau aplankyti dar vieną.
Kai pasiekiau tą vienoje labiausiai turistų pamėgtų Edinburgo
gatvių įsikūrusį knygyną, pajutau esanti alkana. Ėmiau dairytis,
kur galėčiau užkąsti, bet visur buvo didžiulės eilės. Kur eiti toliau -
nežinojau. Susinervinau, kad paleidau dienos planus visiškais nie­
kais, —miegojau iki pietų, o dabar dar ir pasiklydau.
Nusprendžiau eiti nežinoma kryptimi ir ieškoti maisto. Nuėjusi
kelis kilometrus atsidūriau tylioje mažoje gatvelėje. Pastebėjau be­
veik rūsyje įsikūrusią kavinę. Žinoma, vieta visiškai neviliojo, bet
alkis taip graužė skrandį, kad neturėjau laiko maivytis.
Įėjusi į kavinę radau vieną laisvą kėdę - aukštą ir labai nepatogią,
bet, apsidairiusi, pastebėjau, kad vyras, sėdintis labai patrauklioje
vietoje, netrukus pabaigs savo kavą, tad pasisukau taip, kad tą pačią
akimirką, kai jis pakils nuo savo staliuko, galėčiau ten lėkti ir užim­
ti jo staliuką. Išsitraukiau knygyne nusipirktas knygas - tai buvo
Trumano Capotės knyga „In Cold blood“ ir Leonardo Coheno po­
ezijos rinktinė. Nufotografavau jas telefonu ir įkėliau į instagramą.
Tačiau tuo metu, kai buvau užsiėmusi savo naujų pirkinių ekspona­
vimu, tas vyras kaip tik paliko savo staliuką, o moteris, sėdinti už
manęs, guviai pašoko ir jau kraustė visus savo daiktus į mano taip

363
 BEATA TIŠKEVIČ

geidžiamą vietą. Susierzinau. Staiga išgirdau, kaip ji, slinkdama to

saulėtojo staliuko link, pastebėjo mano knygas ir tarė:
- O, šios knygos mano mėgstamiausios!
Neklauskite, kodėl, bet man atėjo į galvą mintis pasiteirauti:
- Ar jūs rašytoja?
- Taip, aš rašytoja! - atsakė ji.
- Galbūt galiu prisijungti prie jūsų? Pažadu jums netrukdyti, -
nedrąsiai pasiprašiau.
- Žinoma!
Tad dvi rašytojos - viena tikra, o kita dar ne visai, persikraustė
prie to išsvajoto, saulės nušviesto staliuko su patogiais krėslais. Ti­
kra rašytoja taisė savo kūrinį kompiuteryje, o aš kukliai graužiau
kruasaną. Iš pradžių nieko nenorėjau jos klausti, tiesiog man buvo
smagu pabūti su kuo nors nepažįstamu, bet labai labai mielu šir­
džiai. Vėliau įsidrąsinau ir sulaužiau savo pažadą netrukdyti:
- O ką jūs rašote?
Ji buvo bebaigianti savo novelę. Pasakojo man, apie ką, bet isto­
rija buvo taip persmelkta klampių vingių ir žmogžudysčių, kad aš
ją tuoj pat pamiršau. Rašytojos vardas buvo Sheena, ji kadaise buvo
teisininkė. Viena jos novelė jau buvo išversta į italų kalbą.
- Oho! Skamba puikiai! Tai - didelis pasiekimas, - nudžiugau.
- Taip, iš tiesų. O tu? Ką tu rašai? —pasidomėjo Sheena.
Susigėdusi nudelbiau akis į apgraužtą kruasaną.
- Aš... e, žinot, tiesiog apie savo gyvenimą, - tariant šiuos žo­
džius, balsas lūžinėjo. Man atrodė, kad nėra nuobodesnio sakinio,
kurį galėtum pasakyti apie savo būsimą knygą. Apie savo gyvenimą.
Nesąmonė. Staiga pajutau, kad šis sakinys visai neatspindi to, ką
norėjau jai pasakyti ar prisipažinti, tad pratęsiau: - Aš visada mėgau

364
 VYVENIM AS

rašyti. Bet kažkaip to nepastebėdavau. Tai neatrodė labai svarbu.

Visi, atrodė, moka rašyti. Čia kaip valgyti ar valytis dantis. Visi taip
daro, todėl tai, kad tu tai darai, nėra nieko ypatinga, nėra čia ko
pabrėžti. Bet šis dalykas man teikdavo daugiausia ramybės, laimės,
džiaugsmo. Vėliau, kai pastebėjau, kad rašydama jaučiuosi geriau­
siai, man reikėjo labai daug laiko, kad išdrįsčiau. Man reikėjo to
LEIDIMO, žinot? Ar tai jums artima?
Sheena į mane žvelgė spindinčiomis akimis ir labai švelniai šyp­
sodamasi:
- Ooo, taip. LEIDIMAS. Labai pažįstama. Aš buvau teisininkė,
bet vis tiek vis rašydavau. Tačiau man vis reikėjo patvirtinimo, kad
galiu rašyti. Kai tą patvirtinimą gavau iš draugų ir šeimos, ėmiau jo
ieškoti toliau. Viena mano kaimynė buvo rašytoja, tad kartą, prieš
trisdešimt metų, nunešiau jai savo novelę. Ji, perskaičiusi mano kū­
rinį, labai griežtu tonu kreipėsi į mane: „Klausyk, Sheena! Tu jau esi
rašytoja. Tau nereikia nei mano, nei niekieno kito leidimo. Tu esi ra­
šytoja. Pakartok man. Sheena, kas tu esi?“ Aš jai nedrąsiai atsakiau:
„Aš - rašytoja.“ Nuo tada ir pradėjau drąsiau rašyti. Tad, Beata, tau
nereikia leidimo. Aš tau jį duodu. Rašyk! Nagi, Beata, kas tu esi?
- Aš? Aš esu rašytoja... - pasakiau, išraudau ir susigėdau.
Sheena skambiai nusijuokė ir grįžo prie savo novelės.
Kai papasakojau šią istoriją savo draugei Julei, ji man pasakė:
„Na, čia tik tau taip gali nutikti.“ Tad aš gavau leidimą. Rašydama
šią knygą, nuolatos rinkau leidimus. Mano draugai, artima aplinka
ir pažįstami labai šiltai priimdavo mintį, kad rašau knygą. Atrodė,
kad visiems jau seniai buvo aišku, kad tai - mano kelias, mano pa­
šaukimas, o aš tai supratau vėliausiai. Gal net dabar to iki galo ne­
suprantu.

365
 BEATA TIŠKEVIČ

Aš netgi mamos prašiau leidimo.

Sėdime su mama kavinėje. Laukiame savo vegetariškų patieka­
lų, patiekiamų didžiulėse lėkštėse. Labai sunku pasakyti mamai, bet
šiaip ne taip prabylu:
- Mama, aš rašau knygą.
Mama net nenustemba, o iškart paklausia:
- Apie ką? - lyg žinodama, kad ir apie ją.
- Apie savo gyvenimą, - atsakau, - apie vaikystę, apie tėtį, tave,
mokyklą, televiziją, Ru...
- Aišku, - šypsosi ji.
Aš labai bijojau, kad ji išsigąs, susierzins, supyks. Bet mama neišsi­
gando. Tik pasakė, kad jai bus įdomu paskaityti.
- Mama, o tu nebijai?
- O ko aš turiu bijoti?
- Na, kad aš atvirai taip rašiau apie viską.
Mano mama yra žmogus, galintis išsigąsti automatinių durų pre­
kybos centre, bet šįkart ji ir vėl mane nustebino:
- Beata, aš jau nieko nebijau.
Mano santykiai su mama tampa vis tvirtesni. Kaskart susitikusios,
mes leidžiamės į gilius, prasmingus pokalbius apie gyvenimą, vaikš­
tome, juokiamės. Ji manęs nebesmerkia, o ir aš nebandau jos pakeisti.
Neįsivaizduoju kitos mamos jos vietoje. Manau, kad gavau pačią ge­
riausią mamą, iš kurios sugebėjau išmokti tai, ko man reikėjo. O to,
ko ji manęs neįstengė išmokyti, turėsiu mokytis pati. Ir tai jau mano
pačios užduotis.
Anksčiau galvojau, kad gyvenimas turi būti tobulas ir aš pati turiu
būti tobula, bet suvokiau, jog kad ir kaip stengčiausi, man nepavyksta.
Aš esu visiškai netobula - daugelio dalykų bijau, karštai sureaguoju,

366
 VYVENIM AS

esu persunkta skausmo ir nuoskaudų, depresinių laikotarpių, kartais

klaikiai persidirbu, daug reikalauju iš aplinkinių, kartais pamirštu,
kas yra svarbiausia, ir susikoncentruoju tik į pinigus, kartais taip daug
tikiuosi iš savęs, jog nė nepastebiu, kaip tampu visai kitu, neatpažįs­
tamu žmogumi.
Aš vėluoju, pykstu, bambu, dejuoju, nesveikai maitinuosi, tuomet
tris mėnesius propaguoju sveiką gyvenimo būdą ir liepiu tūkstančiams
savo sekėjų bei šeimos nariams daryti tą patį, dažnai pasiduodu savo
baimėms ir nedarau nieko, kad jas įveikčiau, kartais įveikiu kokias tris
vienu kartu ir didžiuodamasi visiems skalambiju, kokia esu bebaimė.
Aš norėjau tobulos šeimos ir tobulų namų. Norėjau tobulo vyro ir
kad mano pirmoji santuoka būtų vienintelė gyvenime. Norėjau nieka­
da nesusidurti su finansiniais sunkumais ir nepatirti kritikos. Norėjau
niekada neįskaudinti kitų žmonių. Norėjau, kad ant šlaunų nesikaup­
tų celiulitas ir neslinktų plaukai. Norėjau tobulos karjeros vienoje sri­
tyje. Norėjau kitiems atrodyti labai stabilus ir atkaklus žmogus. No­
rėjau niekada nepalūžti ir neišsiduoti, kad esu tokia netobula, bet...
tiek to, aš esu! Esu siaubingai žavingai fantastiškai klaikiai netobula.
Kai buvau jaunesnė, man atrodė, kad kelias iš taško A į tašką Byra
tiesus, bet dabar žinau, kad labai dažnai tas kelias driekiasi per tašką
Z. Kartais skrendam iš Vilniaus į Niujorką per Dušanbę. Ir tai yra
vyvenimas. Taip pat kaip gyvenimas, tik su klaida.
Aš vyvenu vyvenimą ir negaliu sakyti, kad nuo šiol būsiu rami,
maloni ir laiminga, - ne! Aš suksiuosi savo pragaro ratuose, vis už­
strigsiu savo mintyse, mane nervins tie patys dalykai ir, kad ir kaip
stipriai bėgčiau, nuo savęs nepabėgsiu. Aš esu lygiai tiek, kiek esu. Ir
gal... to pakanka?..
 Beata Tiškevič
VYVENIMAS

Redagavo Erika Merkytė-Svarcienė

Tekstą tvarkė Jolita Giedraitienė
Viršelį kūrė Karolis Strautniekas

23 sp. 1. Tiražas 5 000 egz.

Išleido BALTO
Utenos g. 41B, LT-08217 Vilnius

Spausdino UAB BALTO print, 2017