Waris Dirie su Cathleen Miller

Dykumų gėlė

Iš anglų kalbos vertė

Irma Palumickaitė
 MAMAI
Kai vienas keliauji gyvenimo keliu, atlaikydamas vėtras, džiaugdamasis saulės šviesa, stovėdamas
prieš uraganų siautulius, išlikimas priklauso tik nuo tavo stiprybės. Todėl aš skiriu šią knygą
moteriai, už kurios pečių jaučiausi saugi, kurios dvasia išliko stipri ir nenugalėta. Tai mano motina —
Fatuma Ahmed Aden.
Žvelgdama į veidą neįsivaizduojamoms bėdoms, ji išmokė savo vaikus tikėjimo, vienodai
atsidavusi augino dvylika vaikų (nepaprastas žygdarbis vienai motinai) ir parodė išmintį,
nuvainikuojančią įžvalgiausią išminčių.
Jos pasiaukojimas buvo begalinis, o skundų nedaug. Mes, jos vaikai, visą laiką žinojome, kad ji be
išlygų atidavė tai, ką turėjo. Nesvarbu, kiek mažai tai buvo. Ji daug kentėjo praradusi ne vieną kūdikį,
tačiau turėdama tiek pat ryžto ir drąsos rūpinosi likusiais vaikais. Jos sielos kilnumas, išorinis ir
vidinis grožis yra legendinis.
Mama, aš myliu, gerbiu ir branginu tave. Ačiū Visagaliui Alachui, paskyrusiam tave mano motina.
Mano maldos skirtos tavo atminimui pagerbti. Noriu išauklėti savo sūnų taip, kaip tu nenuilsdama
išauginai savo vaikus.
Tu esi kiltas, kurį jaunas dabita nusprendė išsirinkti.
Tu esi tarsi brangus kilimas, už kurį sumokėta tūkstančiais.
Ar kada nors surasiu tokią kaip tu, tokią, kokia pasirodei man tik kartą?
Apsaugos nelieka; tu stipri tarsi lydyta geležis; Tu esi tarsi
Nairobio auksas, pagaliau užkastas. Tu esi tekanti saulė ir
ankstyvos aušros spinduliai, Ar kada tave besurasiu kaip
tada — tave, kuri man pasirodei tik kartą?
Somaliu liaudies poema
 AUTORIAUS PASTABA
„Dykumų gėlė” yra tikra Varis Dirie gyvenimo istorija, ir visi įvykiai paremti Varis prisiminimais.
Aprašyti žmonės nėra išgalvoti, tad norėdami apsaugoti jų asmeninį gyvenimą beveik visiems
pakeitėme vardus.
 1
PABĖGIMAS
Mane pažadino tylus garsas. Kai atmerkiau akis, priešais save išvydau liūto snukį. Netikėtai
pabudusiai akys išsiplėtė plačiai, labai plačiai, kad sugebėčiau pamatyti priešais stovintį žvėrį.
Bandžiau atsistoti, bet buvau neturėjusi nė kąsnio burnoj keliolika dienų, todėl silpnos kojos virpėjo
ir lenkė mane prie žemės. Klupdama vėl susmukau prie medžio, kur ilsėjausi nuo Afrikos dykumos
saulės. Ji būna labai negailestinga, ypač vidurdienį. Ramiai priglaudžiau galvą, užmerkiau akis ir
pajutau, kad gruoblėta medžio žievė spraudžiasi pro kaulus. Liūtas buvo taip arti, kad tokioje
tvankybėje galėjau užuosti nuo jo sklindantį pasenusios mėsos dvoką. Aš meldžiau Alachą:
— O Dieve, man jau galas. Prašau, paimk mane.
Mano ilga kelionė per dykumą artėjo prie pabaigos. Neturėjau nieko, kas galėtų mane išgelbėti: nei
ginklo, nei jėgų bėgti. Net ir esant geriausioms aplinkybėms, žinojau, negalėčiau pergudrauti liūto
įlipdama į medį: kaip ir visos katės, liūtai, turėdami stiprias letenas ir nagus, yra puikūs laipiotojai.
Kol bandyčiau atsistoti — vienas grybštelėjimas, ir manęs nebeliktų. Nejausdama jokios baimės
atsimerkiau ir pasakiau liūtui:
— Nagi, ateik ir suėsk mane. Aš pasiruošusi.
Tai buvo gražus patinas auksine apykakle, jo mojuojanti ilga uodega vaikė muses. Buvo jaunas ir
trykštantis sveikata, maždaug penkerių ar šešerių metų. Supratau, kad jis galėtų mane sužiaumoti
akimirksniu — jis buvo karalius. Visą gyvenimą stebėjau, kaip tie nagai drasko antilopes gnu ir
zebrus, sveriančius šimtus kartų daugiau nei aš.
Liūtas spoksojo į mane ir lėtai mirkčiojo medaus spalvos akimis. Mano rudos akys susikirto su jo
žvilgsniu. Jis nusisuko.
— Nagi, ėsk mane.
Jis dar kartą dėbtelėjo į mane ir vėl nugręžė akis. Paskui apsilaižė ir atsisėdo ant užpakalinių kojų.
Tada grakščiai pakilo ir viliojamai išsitiesė priešais mane. Galiausiai apsisuko ir pasitraukė
neabejodamas, kad turiu per mažai mėsos ant kaulų — nebuvo verta mane suėsti. Liūtas šuoliavo
dykuma, kol rusvas kailis susiliejo su dykumos spalva.
Kai supratau, kad jis nesiruošia manęs suėsti, neatsidusau iš palengvėjimo. Nebijojau ir buvau
pasiruošusi mirti. Matyt, Dievas, kuris visada buvo man geriausias draugas, suplanavo kažką kita,
turėjo savų priežasčių palikti mane gyvą. Paklausiau:
— Ką visa tai reiškia? Pasiimk mane kuo greičiau, — ir vargais negalais atsistojau.
Ši košmariška kelionė prasidėjo, kai pabėgau nuo tėvo. Tuo metu man buvo trylika metų, gyvenau
klajoklių gentyje su savo šeima, Somalio dykumoje. Kartą mano tėvas pareiškė susitaręs ištekinti
mane už vieno senio. Supratau, kad turiu nedelsti, nes vieną dieną mano jaunikis ateis manęs pasiimti.
Prasitariau mamai apie pabėgimą. Ketinau surasti mamos seserį, gyvenančią Somalio sostinėje
Mogadiše. Suprantama, aš niekada nebuvau Suprantama, aš niekada nebuvau lankiusis Mogadiše nei
kitam mieste ir nebuvau mačiusi savo tetos. Tačiau vaikiškai naiviai jaučiau, kad įvykiai stebuklingai
susiklostys mano naudai.
Kol mano tėvas ir kiti namiškiai miegojo, motina mane pažadino ir tarė:
— Bėk dabar.
Aš apsidairiau aplinkui ieškodama, ką galėčiau pasiimti su savimi, bet nieko nebuvo: nei vandens,
nei pieno indo, nei maisto pintinėje. Basa ir įsisupusi į skraistę, pabėgau į tamsią dykumos naktį.
Neturėdama jokio supratimo, kuris kelias veda Mogadišo link, bėgau nežinia kur. Gerai
nematydama tamsoje, klupau ir šokinėjau per išsikišusias medžių šaknis. Galiausiai nusprendžiau
trumpam prisėsti. Afrikoje pilna gyvačių, o aš jų be galo bijojau. Užmynusi ant kiekvienos medžio
šaknies įsivaizduodavau stovinti ant nuodais besispjaudančios kobros. Sėdėjau žvalgydamasi į
pamažu švintantį dangų. Prieš saulei patekant, buvau nubėgusi tiek, kiek tik gazelė pajėgtų.
Nesustodama bėgau ir bėgau.
Atėjus vidurdieniui, pradėjau klimpti ne tik į rusvą smėlį, bet ir į savo mintis. „Kur, po galais, aš
bėgu?” — klausiau savęs. Aš netgi negalėjau pasakyti, kokia kryptimi bėgu. Kraštovaizdis tęsėsi iki
amžinybės, o smėlis buvo vos suskeldėjęs prie akacijos ar spygliuočio medžio. Galėjau matyti mylių
mylias. Alkana, ištroškusi ir pavargusi ėjau vis lėčiau. Klajodama tarsi apsvaigusi, klausiau savęs:
„Kur nuves mano naujas gyvenimas? Kas dar manęs laukia?”
Svarstant tokius klausimus, man pasirodė, kad išgirdau balsą:
— VARIS... VARIS...
Mane šaukė tėvas! Sukdamasi aplink ieškojau jo akimis, bet nieko nemačiau. „Gal aš viską
išsigalvoju?” — pamaniau.
— VARIS... VARIS...
Aplink mane sukosi aidas. Nors balsas buvo maldaujantis, mano baimė nė kiek nesumažėjo. Jei jis
mane pagautų, be abejonės, sugrąžintų namo, prievarta ištekintų už to vyro ir dar primuštų. Man
nepasigirdo — ten tikrai mano tėvas ir jis pamažu artėjo. Nieko nelaukdama puoliau bėgti, kiek tik
turėjau jėgų. Nors mus skyrė kelių valandų atstumas, tėvas galėjo mane prisivyti. Kaip vėliau
supratau, jis atsekė mane pagal pėdsakus smėlyje.
„Tėvas yra per senas pagauti mane, — maniau aš, — esu jauna ir galiu bėgti labai greitai.” Mano
vaikišku protu, jis buvo senas žmogus. Dabar mane ima juokas, nes tėvui tuo metu buvo tik trisdešimt
metų. Mes buvome neįtikėtinai gerai užsigrūdinę fiziškai, kadangi visur vaikščiojome pėsčiomis,
neturėjome mašinų nei kitokio transporto. Aš visuomet buvau greita: ir sekdama paskui gyvulius, ir
ieškodama vandens, ir skubėdama prieš saulėlydį saugiai sugrįžti namo.
Daugiau nebegirdėjau mano vardą šaukiančio tėvo, taigi galėjau bėgti daug lėčiau. Tuo metu
maniau, kad jei ir toliau bėgsiu į priekį, tėvas pavargs ir sugrįš namo. Staiga pažvelgusi horizonto
link pamačiau jį bėgantį už kalvos. Jis mane taip pat pastebėjo. Išgąsdinta ėmiau bėgti dar greičiau.
Mes tarsi nardėme smėlio bangose — kai aš užplaukdavau ant vienos kalvos, jis nusileisdavo man iš
paskos. Atrodė, kad plaukiojome po dykumą valandų valandas bėgdami vienas nuo kito. Pagaliau
suvokiau, kad jau kurį laiką jo nemačiau ir nebegirdėjau jo šūksnių.
Mano širdis daužėsi. Galiausiai sustojau, pasislėpiau už krūmo, apsižvalgiau aplinkui. Nieko.
Įdėmiai klausiausi — jokio garso. Priėjusi lygų akmenį, atsisėdau pailsėti. Tą naktį aš pasimokiau iš
savo klaidos: kai vėl leidausi į kelią, bėgau kietu uolienų paviršiumi. Taip mėtant pėdsakus, tėvas
negalės manęs susekti.
Kaip supratau vėliau, tėtušis pasuko atgal ir norėjo sugrįžti namo saulei leidžiantis. Jis vis tiek
nesuspės grįžti iki saulės laidos. Taigi turės bėgti tamsoje, įdėmiai įsiklausydamas į garsus, būdingus
mūsų genčiai naktį. Jis eis ten, kur girdėti vaikų klyksmas, juokas, iš kaimenės sklindantis gyvulių
bliovimas ir mekenimas. Kadangi vėjas nešė garsus per visą dykumą, mums pasiklydus naktį tas
triukšmas buvo tarsi švyturys.
Kiek paėjusi per akmenuotą žemę, pasukau į šoną. Iš tikrųjų nebuvo labai svarbu, į kurią pusę
pasukti. Aš nežinojau, kuriuo keliu eidama pasieksiu Mogadišą. Bėgau, kol saulė nusileido, šviesa
dingo, o naktis užėjo tokia tamsi, kad nieko negalėjau įžiūrėti. Miriau iš bado, ir vienintelis dalykas,
apie kurį galvojau, buvo maistas. Mano kojos kraujavo. Prisėdau po medžiu pailsėti ir užmigau.
O rytą mane pažadino saulė, pradėjusi svilinti veidą. Pramerkiau akis ir pažvelgiau aukštyn į
besitiesiančius danguje grakščioj o eukalipto lapus. Pamažu mano gyvenimo realybė vėl sugrįžo.
 — Mano Dieve, aš visiškai viena, ką gi aš dabar darysiu?
Atsikėlusi vėl bėgau. Tas dienas tik tai sugebėjau daryti. Nežinau, kiek dienų bėgau. Laikas
neegzistavo, gyvenau tik alkiu, troškuliu, baime ir skausmu. Atėjus tamsiam vakarui, kai būdavo sunku
ką nors įžiūrėti, sustodavau atsipūsti. O vidurdienį, saulei pasiekus aukščiausią tašką, atsisėsdavau po
medžiu pailsėti.
Būtent per siestą mane užsnūdusią pažadino liūtas. Tą akimirką laisvė man neberūpėjo. Aš tik
norėjau grįžti namo pas mamą. Ji man rūpėjo labiau nei maistas ar vanduo. Mūsų genčiai buvo įprasta
išeiti vienai ar porai dienų be maisto ir vandens, todėl aš žinojau, kad daugiau nė vienos dienos
nebeišgyvensiu. Buvau tokia silpna, kad vos galėjau pajudėti. Kojos buvo taip sužalotos ir perštėjo,
kad kiekvienas žingsnis tapo baisia kančia. Tuo metu, kai liūtas atsisėdo priešais mane ir alkanas
apsilaižė, aš pasidaviau. Susitaikiau su mintimi, kad staigi žūtis būtų geriausias būdas palikti šį vargą.
Tačiau liūtas tik žiūrėjo į mano kaulus, persišviečiančius per odą, įdubusius skruostikaulius ir
išsprogusias akis. Jis pasitraukė. Nežinau, ar jį apėmė gailestis dėl tokios varganos sielos. O gal jis
praktiškai nusprendė, kad neverta manimi net užkandžiauti. O gal Dievas mane užstojo. Maniau, kad
Dievas, būdamas gailestingas, manęs pasigailėjo, taip paprastai neleisdamas man numirti iš bado. Jis
sumanė kitą planą, todėl aš meldžiau jo pagalbos:
— Imk ir vesk mane, — laikydamasi už medžio atsistojau ant kojų ir ėmiau jo šauktis.
Kiek paėjusi, po kelių minučių priėjau ganyklą, kur po visą pievą ganėsi kupranugariai. Kai
pamačiau daugiausia šviežio pieno pritvinkusią kupranugarę, pasileidau bėgti jos link. Aš žindau
pieną kaip vaikas. Pamatęs mane kaimenės varovas suriko:
— Dink iš čia, kale, — ir išgirdau botago pliaukštelėjimą. Buvau pasiryžusi viskam, todėl vis
čiulpiau, rydama pieną taip greitai, kiek tik tilpo mano burnoje. Varovas piktai ir garsiai šaukdamas
ėmė bėgti manęs link. Jis žinojo, kad jei manęs nenubaidys iš tolo, po to bus per vėlu — pienas bus
iščiulptas. Kadangi jau buvau pasisotinusi, leidausi į kojas. Jis puolė iš paskos ir man besprunkant
net sugebėjo porą kartų pliaukštelėti botagu. Varovas bėgo ne taip greitai kaip aš. Palikau jį sau už
nugaros, besiplūstantį po vidurdienio saule.
Įgijusi naujų jėgų, bėgau ir bėgau, kol pasiekiau gyvenvietę. Dar niekada neteko būti panašioje
vietoje kada nors anksčiau, kur stovėjo pastatai ir iš kietai susigulėjusio purvo padarytos gatvės. Ėjau
gatvės viduriu, manydama, kad tai man eiti skirta vieta. Klaidžiojau po miestą, į visas puses
sukiodama galvą dairiausi į neįprastą mano akims aplinką. Viena moteris eidama pro mane apžvelgė
nuo galvos iki kojų ir sušuko:
Kvaile tu, kur manaisi esanti? — kitiems praeinantiems miestelėnams ji dejavo:
— O Dieve, tik pažiūrėkite į jos kojas!
Ji įsistebeilijo į suskilinėjusias, kruvinais šašais nuėjusias kojas.
— O Dieve. Tikriausiai ši kvaila mergaitė iš kaimo.
Moteris mane perprato. Ji man sušuko:
— Mergaite, jei tu dar nori gyventi, dink kuo greičiau nuo kelio! — pamojavo man pavymui ir
nusijuokė.
Supratau, kad visi tai girdėjo, todėl man buvo be galo gėda. Nesupratusi, apie ką ta moteris
kalbėjo, toliau ėjau gatvės viduriu nuleidusi galvą. Gana greitai privažiavo sunkvežimis. Pyp! Pyp!
Buvau priversta greitai sprukti nuo kelio. Pasisukau veidu į mašinas ir sunkvežimius, o kai jie
važiuodavo pro šalį, tiesdavau ranką. Negaliu sakyti, kad stabdžiau mašinas, nes neturėjau jokio
supratimo, ką reiškia keliauti autostopu. Taigi aš tik stovėjau prie kelio ištiesta ranka, bandydama
kažką sustabdyti. Pro šalį prazvimbusi mašina vos nenusinešė rankos, laimė, spėjau laiku atitraukti.
Kitą kartą ją vos ištiesiau ir priėjusi arčiau kelio traukiau tolyn. Žiūrėjau į pro šalį pravažiuojančių
mašinų vairuotojų veidus, tyliai melsdamasi už tą vienintelį, kuris sustos ir man padės.
Netikėtai sustojo sunkvežimis. Aš nesididžiuoju tuo, kas įvyko vėliau, bet tai įvyko. Taigi ką aš
galėčiau papasakoti, jei ne tiesą? Iki šiol, kai prisimenu tą sunkvežimį, galvoju: „O, kad būčiau
paklausiusi savo vidinio balso ir ten nelipusi!”
Sunkvežimis buvo pilnas suskaldytų ir apvalių akmenų statyboms. Priekyje sėdėjo du vyrai.
Vairuotojas pravėrė duris ir somališkai pasakė:
— Šok, mažute.
Jaučiausi bejėgė ir labai išsigandusi.
— Aš važiuoju į Mogadišą, — paaiškinau.
Aš nuvešiu, kur tik tau reikia, — atsakė jis šyptelėdamas. Kai jis šypsojosi, buvo matyti rudos
spalvos dantys. Tabako rudumo. Aš žinojau, kad tai, kas nuspalvino jų dantis, buvo ne tabakas. Kartą
mačiau savo tėvą tai bekramtantį. Tai buvo katas, narkotinis į kokainą panašus augalas, kurį kramtė
Afrikos vyrai. Moterims buvo draudžiama prie jo prisiliesti, nes nuo to augalo, sugriovusio daugelio
gyvenimus, vyrai netenka proto ir tampa be galo jautrūs bei agresyvūs.
Jaučiau, kad patekau į bėdą. Kadangi nežinojau, ką dar galėčiau daryti, nuleidau galvą. Vairuotojas
liepė man lipti į sunkvežimio galą. Mintis, kad laikysiuosi atokiau nuo vyrų, suteikė man
palengvėjimo. Įlipau į priekabą ir atsisėdau kamputyje, bandydama kuo patogiau įsitaisyti ant akmenų
krūvos. Buvo tamsus paros metas ir vėsu dykumoje. Sunkvežimiui pajudėjus, atsiguliau ant žemės,
taip pasislėpdama nuo šalto vėjo.
Tik tada pastebėjau dar vieną dalyką. Šalia manęs ant akmenų krūvos klūpojo vyras, važiavęs kartu
su vairuotoju. Atrodė keturiasdešimties metų ir buvo labai šlykštus. Man pasišlykštėjimą kėlė jo
slenkantys plaukai — jis buvo beveik plikas, o kaip kompensaciją augino mažus ūsus. Jo dantys buvo
nuskilę, vietomis jų trūko; likusieji buvo apskretę šlykščia ruda spalva nuo kato, bet jis vis tiek
šiepėsi išdidžiai juos rodydamas. Nesvarbu, kiek ilgai gyvensiu, tačiau niekada nepamiršiu jo gašlaus
žvilgsnio.
Be to, jis buvo nutukęs — tai supratau jam nusimovus kelnes. Jis švytavo savo sustangrėjusiu peniu
man prieš akis, paskui pagriebė man už kojų ir bandė jėga jas praskėsti.
— O ne, prašau, nereikia, — meldžiau jį. Suvijau savo plonas kojas vieną aplink kitą kaip
riestainį, laikiau tarsi surakintas. Jis grūmėsi su manimi bandydamas išskėsti kojas į šonus. Tai
nepavyko, taigi jis užsimojęs stipriai trenkė man per veidą. Suspiegiau, bet vėjas nusinešė mano balsą
su skubančiu sunkvežimiu į nakties gilumą.
— IŠSKĖSK SAVO MĖŠLINAS KOJAS!
Mes grūmėmės. Jis prispaudė mane visu savo svoriu, aštrūs akmenys rėžėsi man į odą. Atsivedėjęs
dar kartą smogė man į veidą, šį kartą daug skaudžiau. Laukdama kito smūgio žinojau, kad turiu
sugalvoti, ką daryti toliau. Jis buvo per sunkus, kad galėčiau kovoti. Šis vyras aiškiai žinojo, ką darė.
Mano nelaimei, jis turėjo patirtį prievartaudamas kitas moteris. Paprasčiausiai aš tapau kita jo auka.
Stipriai troškau jį nužudyti, bet neturėjau kuo. Tada apsimečiau, kad sutinku su jo norais, ir meiliai
tariau:
— Gerai, gerai. Bet pirmiausia leisk man pasisioti.
Pastebėjau, kad jis susijaudino dar daugiau, — o, maža mergaitė jo nori! — ir leido man atsistoti.
Nuėjau į kitą priekabos pusę ir apsimečiau tupianti. Tai man davė kelias minutes pagalvoti, kaip
veikti toliau. Paėmiau didžiausią, kokį galėjau surasti akmenį ir laikydama jį rankose sugrįžau ir
atsiguliau šalia jo.
Jam besiropščiant ant manęs, suspaudžiau rankoje akmenį. Iš visų jėgų, kiek tik jų turėjau, stipriai
smogiau į smilkinį. Pamačiusi, kad jis susverdėjo, trenkiau dar kartą, ir jis susmuko. Staiga tarsi
kareivis įgijau milžinišką jėgą. Net nežinojau, kad galiu būti tokia stipri. Bet kai kažkas bando tave
užpulti, tave nužudyti, gali tapti stipriausia. Iki lemiamos akimirkos net neįsivaizduoji, kokia gali būti
stipri. Kai jis susmuko, trenkiau dar kartą, ir jam iš ausies pasipylė kraujas.
Jo draugelis, vairavęs sunkvežimį, matė, kas atsitiko priekaboje, ir ėmė šaukti:
— Kas, po velnių, ten dedasi gale? — Jis ieškojo vietos krūmuose, kur galėtų pastatyti mašiną.
Supratau, kad jei jis mane pagaus, man bus galas. Mašinai sumažinus greitį, aš nušliaužiau iki čiužinio
galo, perlipau per akmenis, nušokau ant žemės ir sprukau kaip katė, norėdama išlikti gyva.
Sunkvežimio vairuotojas buvo senas. Jis iššoko iš kabinos ir rėkė užkimusiu balsu:
— Tu nužudei mano draugą! Sugrįžk! Tu jį nužudei!
Kurį laiką jis bėgo man iš paskos pro tankius krūmus, paskui spjovė į savo užmojį (arba bent jau
man taip pasirodė).
Senis sugrįžo, įsirioglino į mašiną, užvedė variklį ir pradėjo važiuoti paskui mane per dykumą.
Automobilio žibintai apšvietė žemę aplink mane, už savęs girdėjau riaumojant variklį.
Bėgau greitai, bet sunkvežimis mane vijosi. Šoktelėjau į šoną ir pasukau tolyn nuo apšviesto ploto.
Vairuotojas pametė mane iš akių, taigi jam teko pasiduoti ir grįžti į kelią.
Bėgau per smėlėtą žemę kaip medžiojamas gyvūnas, paskui per džiungles, vėl per dykumą.
Nežinojau, kur esu. Saulė patekėjo, o aš vis bėgau... Galų gale pasiekiau kitą kelią. Nors šiurpas krėtė
vien nuo minties, kas gali atsitikti, nusprendžiau surizikuoti dar kartą. Nuojauta kuždėjo, kad turiu
bėgti kuo toliau nuo vairuotojo ir jo draugo. Niekada nesužinojau, kas jam atsitiko po to, kai trenkiau
akmeniu. Todėl mažiausias dalykas, ko troškau, — dar kartą juos susitikti.
Saulei tekant stovėjau šalikelėje. Greičiausiai atrodžiau labai neįprastai. Mano dėvima skraistė
priminė purviną kilimėlį. Ištisas dienas bėgant per dykumą, oda ir plaukai pasidengė dulkėmis, rankos
ir kojos atrodė tarsi šakelės, kurios papūtus stipresniam vėjui trakštelėtų pusiau. Kojos, nusėtos
žaizdomis, panėšėjo į raupsuotojo. Laikydama ištiestą ranką pamojavau atvažiuojančiam mersedesui.
Elegantiškai apsirengęs vyras pasuko mašiną į kelio pakraštį. Aš įsirangiau ant odinės sėdynės ir
įsispoksojau į prabangų mašinos vidų.
— Kur tu važiuoji? — paklausė.
Tuo keliu, — atsakiau žiūrėdama į kelią, kuriuo jau važiavo mersedesas. Vyras pravėrė burną
rodydamas savo baltus dantis ir ėmė juoktis.
 2
UŽAUGUSI SU GYVULIAIS
Prieš paliekant namus, mano gyvenimas rėmėsi gamta ir šeima. Mus siejo stiprus ryšys su
gyvuliais, jie daug reiškė mūsų gyvenime. Prisimindama savo ankstyvuosius gyvenimo metus galiu
pasakyti, kad su visais pasaulio vaikais mane siejo vienas dalykas — meilė gyvūnams. Jei tiksliau,
mano ankstyviausias prisiminimas yra apie mano numylėtinę ožkelę Bilę.
Bilė man buvo nepaprastai brangi, visas mano džiaugsmas. Mylėjau ją labiausiai galbūt dėl to, kad
ji buvo tokia pat maža, kaip ir aš. Vogdavau jai maistą, kur tik rasdavau, kol ji tapo pačia putliausia
ir linksmiausia ožkele visoje kaimenėje. Mano mama dažnai manęs klausdavo:
— Keista, kodėl ši ožka tokia riebi, o kitos tokios perdžiūvusios?
Aš rūpestingai ją auginau, prižiūrėjau, šėriau ir kalbėjau su ja valandų valandas.
Mano draugystė su Bile simbolizavo mūsų gyvenimą Somalyje. Mano šeimos gyvenimas buvo
susijęs su kasdiene kaimenės priežiūra. Mes labai gerbėme gyvulius, nes nuo jų priklausėm. Pagarbos
jausmas reiškėsi visuose mūsų veiksmuose.
Gyvuliais rūpinosi visi mūsų šeimos vaikai. Mes perimdavome šią pareigą vos tik pradėję
vaikščioti. Kartu su gyvuliais augom ir sirgom. Jei jie kentėjo — kentėjom ir mes. Auginome
raguočius, avis ir ožkas. Kad ir kaip mylėjau mažąją Bilę, patys svarbiausi gyvūnai buvo
kupranugariai.
Somalyje kupranugaris — legendinis. Somalyje jų auginama daugiau nei kokioje nors kitoje
pasaulio šalyje, todėl pas mus jų daugiau nei žmonių. Mūsų krašte yra ilga žodinės poezijos tradicija,
ir didžiausia jos dalis skirta kupranugariams, pasakojimai apie jų ypatingą vertę kultūrai perduodami
iš vienos kartos į kitą. Prisimenu, kai motina dainuodavo dainą, kurios pagrindinė mintis buvo tokia:
„Mano kupranugaris pabėgo pas piktą žmogų, kuris arba jį nužudys, arba pavogs iš manęs. Todėl aš
prašau, meldžiu, sugrąžink jį man atgal.” Dar būdama maža supratau, kokie svarbūs mums šie
gyvūnai, mūsų visuomenėje vertinami kaip auksas. Be jų negalėtume gyventi dykumoje. Kaip rašė
vienas Somalio poetas:
Ši kupranugarė yra motina tam, Kuris ją turi.
O jis, kupranugaris, yra arterija,
Nuo kurio priklauso savininko gyvenimas.
Ir tai tiesa. Žmogaus gyvybė yra vertinama kupranugariais. Šimtas kupranugarių — kaina,
paskiriama už nužudytą vyrą. Žudiko giminė turi sumokėti šimtą kupranugarių aukos šeimai, priešingu
atveju nukentėjusieji žudiką nubaustų mirtimi. Tradiciškai išpirka už nuotaką irgi mokama
kupranugariais. Tačiau kasdienybėje jie mums yra gyvybės šaltinis. Joks kitas naminis gyvūnas nėra
taip gerai prisitaikęs prie dykumos gyvenimo. Kupranugaris geria tik kartą per savaitę, o dykumoje be
vandens gali gyventi mažiausiai mėnesį. Kupranugarė maitina pienu ir malšina troškulį. Gyvenant toli
nuo vandens šaltinio tai — neįkainojamas turtas. Net karščiausiomis dienomis kupranugariai sugeba
sulaikyti skysčius ir išgyventi. Jie ganosi menkuose krūmokšniuose, kurie būdingi mūsų skurdžiam
kraštovaizdžiui, palikdami žolę kitiems naminiams gyvūnams.
Juos auginome, kad perneštų mus per dykumą, temptų skurdžią mantą ir padėtų išmokėti skolas.
Kitose šalyse galima įšokti į savo mašiną ir važiuoti, o vienintelė mūsų transporto priemonė, išskyrus
kojas, yra kupranugariai.
Šio gyvulio charakteris panašus į arklio. Kupranugarį ir jo šeimininką sieja artima draugystė, jis
elgiasi taip, kaip nesielgtų su kitu žmogumi. Vyrai dresuoja jaunus kupranugarius — pavojinga veikla
— ir pratina juos prie kamanų, kad vėliau būtų galima ant jų joti ir jie mokėtų sekti paskui kaimenę.
Tokioje situacijoje labai svarbu būti stipriu žmogumi, nes jausdami silpną jojiką jie gali jį numesti
nuo kupros arba pradėti spardytis.
Kaip ir daugelis somalių, mes gyvenome kaimenės varovų gyvenimą. Nors ir nuolat kovojant dėl
išlikimo, mūsų auginama didelė kupranugarių, galvijų, avių ir ožkų kaimenė šalies mastu leido mums
jaustis turtingais žmonėmis. Pagal tradiciją mano broliai paprastai rūpinosi stambiais gyvuliais —
raguočiais ir kupranugariais, o mergaitės prižiūrėjo mažesniuosius.
Būdami klajokliai, mes nuolat keliaudavome. Niekada neapsistodavome vienoje vietoje ilgiau nei
trims ar keturioms savaitėms. Turėjome nuolat judėti dėl gyvulių. Kad jie išliktų gyvi, ieškojome
maisto ir vandens, o šių būtiniausių dalykų nelengva rasti karštame Somalio klimate.
Mūsų trobelė buvo nupinta iš žolių, lengvai pernešama ji atstojo palapinę. Padarydavome iš žabų
karkasus, tada mama nupindavo žolinius užklotus, juos užkeldavome ant sulenktų šakelių ir
padarydavome maždaug šešių pėdų skersmens kupolą. Atėjus metui keliauti į kitą vietą,
išardydavome namelį, surišdavome lazdas, užklotus ir sukrovę menką turtą ant savo kupranugarių
nugarų iškeliaudavome. Kupriai — neįtikėtinai stiprūs gyvūnai. Kelionėje kūdikiai ir maži vaikai
sėdėdavo ant jų nugaros, mes eidavome greta, gindami gyvulius į mūsų būsimus namus. Suradę
vandens šaltinį ir žalumos plotus, įkurdavome naują stovyklą.
Trobelė buvo pastogė kūdikiams, paunksmė nuo vidurdienio saulės ir šviežio pieno laikymo vieta.
Naktį miegodavome lauke po žvaigždėmis ant demblio, apkabinę vaikus. Saulei nusileidus, dykuma
atvėsdavo. Mes neturėjome pakankamai apklotų kiekvienam vaikui, todėl, kadangi dėvėjome mažai
drabužių, šildydavome vienas kitą savo kūno šiluma. Mano tėvas miegojo nuošalyje tarsi mūsų
sargybinis, šeimos saugotojas.
Rytą keldavomės su saule. Pirmas mūsų darbas buvo eiti į aptvarą, kur laikėme savo kaimenę, ir ją
pamelžti. Kad ir kur ėjome, prikirsdavome medelių gyvulių aptvarams daryti. Tokiu būdu juos
sulaikydavome nuo naktinių klaidžiojimų. Jaunikliai buvo laikomi atskirai nuo motinų — kad
neišžįstų viso pieno. Aš turėjau pamelžti karves, kad būtų galima sumušti truputį sviesto, bet ir palikti
pakankamai pieno veršeliams. Pabaigę melžti įleisdavome jauniklius išžįsti likusio pieno.
Paskui pusryčiaudavome — gerdavome kupranugarės pieną, daug maistingesnį nei kitų gyvūnų —
prisotintą vitamino C. Kadangi mūsų šalyje labai sausa ir nepakanka drėgmės javams užauginti,
neturėjome nei daržovių, nei duonos. Kartais pagal pėdsakus ganykloje pasekdavome tapyrus —
stambias laukines Afrikos kiaules. Jie užuodžia valgomas šaknis, kanopomis ir snukiu jas išknisa ir
užkandžiauja. Mūsų šeima dalijosi jų dosnumu ir parsinešdavo truputį tų šaknų maistui paįvairinti.
Manėme, kad žudyti gyvulius dėl mėsos yra niekinga. To griebdavomės tik būtiniausiu atveju arba
retomis progomis, pavyzdžiui, vestuvėms. Gyvuliai buvo mums per daug brangūs, kad galėtume juos
žudyti ir valgyti. Juos auginome dėl šviežio pieno ir mainams į kitus reikalingus daiktus.
Kupranugarės pieną gerdavome kiekvieną dieną: pusryčiams ir vakarienei.
Kartais visiems neužtekdavo, todėl pirmiausia pamaitindavome mažiausius vaikus, paskui
vyresnėlius ir taip toliau. Mano mama niekada neimdavo į burną nė kąsnio, kol visi nepavalgydavo.
Tiesą sakant, aš net neprisimenu, ar kada teko matyti mamą valgant, nors suprantu, kad ji turėjo
valgyti. Bet jei vakarienei neturėdavome nieko valgyti, nebuvo keista, nebuvo dėl ko nerimauti.
Nebuvo reikalo verkti ar skųstis. Maži kūdikiai verkdavo, tačiau vyresnieji vaikai žinojo taisykles,
taigi paprasčiausiai eidavome miegoti. Stengėmės būti linksmi, ramūs ir tylūs. Kitą rytą, jei Dievas
norės, mes surasime išeitį. In’shallah, kas reiškia „tai atsitiks, jei Dievas panorės”, — tokia buvo
mūsų gyvenimo filosofija. Žinojome, kad esame priklausomi nuo gamtos jėgų. Ne mes, o Dievas
valdė tas jėgas.
Kaip kitose pasaulio šalyse žmonės laukdavo šventinių pietų, taip mums didelėmis vaišėmis
tapdavo tėvo namo parneštas maišas ryžių. Juos valgydavome su sviestu, sumuštu iš karvės pieno
mamos nupintoje terbelėje. Retkarčiais drėgnesnėse Somalio vietovėse išmainydavome ožką į
kukurūzus ir sumalę miltus virdavome košę arba paspragindavome jų keptuvėje virš ugnies. Jei su
mumis buvo ir kitos šeimos, visada dalijomės, ką turėdami. Jei kas nors iš mūsų turėjo datulių ar
šaknų, šviežios mėsos, išvirdavome ir pasidalydavome tarpusavyje. Mes dalijomės savo sėkme, nes,
nors didžiąją laiko dalį gyvenome atskirai, keliaudami su viena ar keliomis šeimomis jautėmės
didžiosios visuomenės dalimi. Kadangi neturėjome šaldytuvų, mėsą ir kitus šviežius maisto produktus
reikėjo suvartoti per trumpą laiką.
Kiekvieną rytą po pusryčių išvesdavome iš aptvaro gyvulius. Nuo šešerių metų turėjau ginti
kaimenę — apie šešiasdešimt ar septyniasdešimt avių ir ožkų — ganytis į dykumą. Pasiimdavau ilgą
žabą ir viena iškeliaudavau su banda, dainuodama trumpą piemens dainelę. Jei viena atsiskirdavo nuo
bandos, panaudodavau savo įrankį parginti atgal. Gyvuliai nekantraudavo eiti. Jie jau suprasdavo,
kad išėjimas iš aptvaro reiškia ganymosi metą.
Buvo svarbu išginti anksti, surasti geriausią vietą, pilną vėsaus vandens ir žaliuojančios žolės.
Kiekvieną dieną nekantriai ieškodavau vandens, stengdamasi pralenkti kitus varovus. Kitaip jų
gyvuliai išgertų tai, ko ir taip liko nedaug. Bet kai saulė tapdavo vis karštesnė, žemė taip išdžiūdavo,
kad sugerdavo paskutinį drėgmės lašą. Rūpinausi, kad gyvuliai sočiai atsigertų, nes gal tik kitą
savaitę rasime daugiau vandens. Arba po kelių savaičių. O gal po trijų — kas žino? Žiūrint į
dvesiančius per sausrą gyvulius mane apimdavo gailestis. Mes keliaudavome tolyn ir tolyn, kiekvieną
dieną ieškodami vandens, tačiau daugiau kaimenė nebepajėgdavo eiti. Kai išsekę gyvuliai imdavo
kristi, patirdavai bejėgiškumo jausmą, nes žinojai, kad artėja galas ir niekuo negali padėti.
Somalyje niekas neturėjo ganyklų, todėl man buvo patikėta iššniukštinėti ir surasti didelius žalumos
plotus mūsų ožkoms ir avims. Prigimtinis instinktas buvo išlavintas pastebėti lietaus požymius, todėl
atidžiai tyrinėdavau debesis danguje. Be to, gelbėjo ir kiti mano pojūčiai, kadangi savotiškas kvapas
arba tam tikri ženklai ore pranašaudavo lietų.
Kol gyvuliai ganydavosi, stebėdavau plėšrūnus. Jų pilna visoje Afrikoje. Hienos prisėlina ir
nutveria avį arba paklydusį nuo bandos jauniklį. Reikėjo saugotis liūtų ir laukinių šunų, jie visi
valkiodavosi gaujomis, o aš buvau viena.
Stebėdama dangų rūpestingai apskaičiuodavau, kaip toli reikės keliauti, kad sugrįžčiau namo dar
nenusileidus saulei. Tačiau daugybę kartų apsirikdavau ir tuomet prasidėdavo visos bėdos. Kol
klupinėdavau tamsoje bandydama rasti kelią į namus, hienos mane užpuldavo, jausdamos, kad negaliu
jų matyti tamsoje. Kai vienai iš jų šmaukštelėdavau, kita prisėlindavo iš už nugaros. Kol vieną iš jų
vydavau šalin, kita užbėgdavo priešakin man nematant. Hienos negailestingos, todėl pačios
pavojingiausios. Jos niekada nesiliauja kovoti dėl grobio, kol jo nepričiumpa. Kiekvieną vakarą
sugrįžusi namo uždarydavau gyvulius į aptvarą, po keletą kartų suskaičiuodavau, kad įsitikinčiau, ar
nė vieno netrūksta.
Vieną vakarą parvedžiau kaimenę namo ir skaičiuodama ožkas pastebėjau, kad vienos trūksta.
Perskaičiavau dar kartą. Ir dar kartą. Staiga supratau, kad nemačiau Bilės, ir ėmiau jos ieškoti ožkų
bandoje. Šaukdama nubėgau pas mamą:
— Mama, nėra Bilės! Ką man daryti?
Suprantama, kad buvo per vėlu, taigi ji tiesiog paglostė man galvą. Verkdama supratau, kad mano
mažąją numylėtinę storuliukę sudraskė hienos.
Kad ir kokia nelaimė mus ištiktų, netgi užklupus sausrai, ligoms ar karui, svarbiausia buvo
pasirūpinti gyvuliais. Somalyje nuolat vykstančios politinės suirutės sukeldavo miestuose daugybę
problemų. O kadangi mes gyvenome kaip atsiskyrėliai, dažniausiai niekas mums nekėlė rūpesčių. Kai
man buvo devyneri, šalia mūsų atsikėlė didelė armija ir įsirengė palapines. Sklandė kalbos, kad
kareiviai prievartauja po vieną vaikštančias mergaites. Ir aš pažinojau mergaitę, kuriai taip atsitiko.
Neturėjo visiškai jokios reikšmės, ar jie priklausė Somalio armijai, ar armijai iš Marso, — jie
nebuvo mūsų žmonės, nebuvo klajokliai, todėl žūtbūt jų vengėme.
Vieną rytą mano tėvas liepė pagirdyti kupranugarius, todėl iškeliavau su kaimene. Būtent tą naktį
armijos daliniai ir pasistatė savo stovyklą per visą kelią. Jų palapinių ir sunkvežimių gausybę vos
galėjau akimis aprėpti. Pasislėpiau už medžio ir stebėjau besišlaistančius uniformuotus vyrus.
Prisiminusi anos mergaitės istoriją išsigandau, kad šalia nėra nieko, kas galėtų mane apginti. Vyrai
galėjo su manimi daryti, ką panorėję. Iš karto pajutau jiems neapykantą. Nekenčiau jų uniformų, ne —
kenčiau jų sunkvežimių, nekenčiau jų ginklų. Aš netgi nežinojau, ką jie veikia. Kiek teko girdėti, jie
gynė Somalį, bet, nepaisydama to, nenorėjau jų matyti. Tačiau mano kupranugariams reikėjo vandens.
Žinojau vienintelį, bet kaimenei labai tolimą ir vingiuotą kelią, kuriuo galėčiau aplenkti kareivių
stovyklą. Todėl nutariau paleisti kupranugarius eiti per stovyklą be manęs. Jie nurisnojo tiesiai per
kareivinių vidurį šaltinio link, kaip ir tikėjausi. O aš bėgau aplink stovyklą slapstydamasi už medžių
ir krūmų, kol prisivijau kupranugarius kitoje pusėje prie vandens šaltinio. Vėliau, kai nakties tamsa
užklojo dangų, mes dar kartą pakartojom tą patį ir saugiai pasiekėm namus.
Kiekvieną vakarą leidžiantis saulei, kai grįždavau namo ir uždarydavau kaimenę į aptvarą,
ateidavo melžimo metas. Kupranugariams ant kaklo mes pakabindavome medinius varpelius, jų
skambėjimas ir buvo tikroji klajoklių muzika, jei kas prasidėjus melžimui klausėsi nakties sutemoje
dusliai skambančių garsų. Nakčiai atslinkus, varpeliai buvo kaip švyturys namų ieškantiems
keliautojams. Mūsų vakarinės ruošos ritualo metu platus ir lenktas dykumos dangaus skliautas
sutemdavo ir pasirodydavo ryški planeta. Tai buvo ženklas suvaryti avis į aptvarą. Kitose tautose ši
planeta vadinama Venera, meilės planeta, bet mūsų krašte ji vadinama maąal hidhid, tai reiškia „avių
slėpimas”.
Dažniausiai tokiu paros metu patekdavau į bėdą, nes pradėjus dirbti nuo aušros mano akys tiesiog
lipdavo iš miego. Arba eidama tamsiu paros metu užmigdavau ir į mane atsitrenkdavo ožkos. Arba
pradėjusi melžti imdavau knapsėti. O jei tėvas pagaudavo mane beužmiegančią — saugokis! Aš myliu
savo tėvą, bet kartais jis elgdavosi kaip tikras šunsnukis. Mane pagavęs miegančią ir kartu dirbančią,
aptalžydavo šonus, kad kitą kartą rūpestingai dirbčiau ir būčiau atidesnė. Užbaigę ruošą, vakarienei
gerdavome kupranugarės pieną. Paskui prinešdavome dideliam laužui malkų ir susėsdavome aplinkui
šilumą kalbėdami ir juokdamiesi, kol ateidavo miego metas.
Tokie vakarai yra pats mieliausias prisiminimas apie Somalį: kai sėdėdavau kartu su mama, tėvu,
seserimis ir broliais, kai visi būdavo sotūs ir juokdavosi. Visada stengdavomės išlikti linksmi ir
žvalūs. Niekas nesėdėdavo skųsdamasis, verkšlendamas ar sakydamas:
— Nagi, pakalbam apie mirtį.
Gyvenimas ten buvo labai sunkus. Mums reikėjo dvasios stiprybės išgyventi, o neigiamos nuotaikos
išsunktų gyvybinę energiją.
Nors gyvenome toli nuo kaimo, niekada nebuvau vieniša: žaisdavau su broliais ir seserimis. Aš
buvau vidurinysis vaikas, be manęs, šeimoje augo vyresnis brolis, dvi vyresnės seserys ir keletas
jaunesnių broliukų. Vienas kito gaudynėms nebuvo galo, laipiodavome po medžius kaip beždžionės,
ant smėlio žaisdavome „klases”, pirštais išvedžiodami linijas, arba prisirinkę akmenukų iškasdavome
duobutes smėlyje afrikietiškam žaidimui „mankala”. Mes netgi išradome savo kubelių žaidimą, bet
vietoj guminių kamuoliukų ir metalo gabaliukų išmesdavome po vieną akmenuką, o vietoj pinigų
naudojome kitus akmenukus. Tai buvo mano mėgstamiausias žaidimas, nes man jis sekėsi, ir aš visada
kviesdavau žaisti savo mažąjį broliuką Ali.
 Vaikui augti laukinėje gamtoje — tikras džiaugsmas ir neapsakomas malonumas. Laisvė buvo
gamtos dalis, laisvė tai pamatyti, išgirsti, užuosti. Ištisomis dienomis stebėjome gulinčius liūtus,
besikepinančius saulėje, besivartančius ant nugaros ir knarkiančius, iškėlusius kojas aukštyn.
Jaunikliai gainiojo vienas kitą, žaisdami kaip ir mes. Be to, leisdavomės į lenktynes kartu su
žirafomis, zebrais ir lapėmis. Afrikos gyvūnas Kapo damanas, dydžio kaip kiškis, bet iš tikrųjų —
dramblio palikuonis, buvo ypatingas mūsų numylėtinis. Mes kantriai laukdavome šalia jų urvų, kad
išvystume pasirodančius jų miniatiūrinius snukučius, o vėliau gaudydavome juos po smėlį.
Kartą, kai klaidžiojau, suradau stručio kiaušinį ir nusprendžiau pasiimti į namus; norėjau pamatyti
išperėtą jauniklį, o vėliau jį užauginti kaip naminį paukštį. Kiaušinis buvo boulingo rutulio dydžio.
Kai iškėliau iš smėlyje padarytos duobės ir nešiau namų link, mane ėmė vytis stručio patelė. Ji bėgo
paskui mane, ir — patikėkit manim — labai greitai. Šie paukščiai gali bėgti net keturiasdešimt mylių
per valandą. Greitai mane pavijusi ėmė snapu kapoti galvą ka-ka-ka. Pamaniau, kad gali praskelti
man pakaušį kaip kiaušinio lukštą, taigi padėjusi kiaušinį ant žemės dingau iš akių.
Kartais, jei pasistatydavome trobelę arti miškingų vietų, mums patikdavo stebėti dramblius. Iš
didelio atstumo išgirdę jų griaudėjantį maurojimą, įlipdavome į medį ir juos stebėdavome. Kaip ir
liūtai, beždžionės ar žmonės, drambliai gyvena bendruomenėmis. Jei tarp jų buvo mažas drambliukas,
kiekvienas suaugęs dramblys — pusbrolis, dėdė, teta, sesuo, mama ir seneliai — rūpestingai jį
saugojo nuo svetimų akių. Valandų valandas visi vaikai sulipę į aukšto medžio viršūnę tyrinėjome
dramblių pasaulį.
Bet pamažu laimingos akimirkos šeimoje dingo. Sesuo pabėgo iš namų, brolis pradėjo lankyti
mokyklą mieste. Sužinojau liūdnų dalykų apie šeimą ir gyvenimą.
Lietaus nebuvo, todėl rūpintis gyvuliais darėsi vis sunkiau. Tačiau sunkesnis gyvenimas mane
užgrūdino.
Iš dalies šį tvirtumą suformavo mano brolių ir seserų mirtis. Iš pradžių šeimoje buvo dvylika vaikų,
bet ilgainiui mūsų liko tik šeši. Mama pagimdė dvynukus, bet jie netrukus mirė. Vėliau ji pagimdė
gražią mergaitę. Iki šešių mėnesių mažylė buvo stipri ir sveika, bet vieną dieną mama suriko:
— Varis!
Aš nubėgau ir pamačiau ją klūpinčią prie mergaitės. Nors buvau maža, galėjau pasakyti, kad kažkas
negerai — kūdikis atrodė keistai.
— Varis, nubėk atnešti kupranugarės pieno! — paliepė mama. Bet aš negalėjau pajudėti.
— Greičiau bėk!
Aš tik stovėjau išpūtusi akis ir išsigandusi — lyg apimta transo.
— Kas tau atsitiko? — mama sušuko ant manęs.
Galiausiai pajudėjau, bet žinojau, kas manęs lauks, kai sugrįšiu. Kai atėjau su pieno indu, kūdikis
buvo visiškai ramus. Žinojau — ji mirė. Kai pažiūrėjau į sesutę dar kartą, mama stipriai
pliaukštelėjo. Ilgą laiką ji kaltino mane kūdikio mirtimi, įtardama, kad turiu kažkokių magiškų galių.
Tartum kai transo būsenos žiūrėjau į kūdikį, tai sukėlė mirtį.
Aš neturėjau tokių galių, tačiau mano mažasis brolis buvo apdovanotas antgamtinėmis jėgomis. Visi
manė, kad tai ypatingas vaikas. Mes jį vadinom Senuku, nes vos tik sulaukęs šešerių metų jis visai
pražilo. Jis buvo nepaprastai protingas, ir netoliese gyvenantys vyrai ateidavo pasiklausti jo
patarimo. Jie prieidavo ir paklausdavo:
— Kur yra Senukas?
— Tada pačiupę šį mažą žilaplaukį berniuką pasisodindavo ant kelių Ar šiais metais bus lietaus?
— klausdavo.
Nors tokių metų jis dar buvo berniukas, niekada nesielgė kaip vaikas. Jis galvojo, kalbėjo, sėdėjo
ir elgėsi kaip senas išminčius. Visi jį ne tik gerbė, bet ir jo bijojo. Buvo akivaizdu, kad jis nebuvo
vienas iš mūsiškių. Senukas mirė paauglystėje, tarsi per tuos keliolika metų būtų išgyvenęs visą savo
gyvenimą. Niekas nežinojo, kodėl jis mirė, bet visi jautė, kad jo pasitraukimas anapilin turėjo
prasmę: nebuvo jokio tikslo priklausyti šiam pasauliui.
Kaip ir kiekvienoje didelėje šeimoje, taip ir mūsiškiai turėjo pasiskirstę vaidmenis. Aš buvau
maištininkė. Šią reputaciją įgijau atlikusi nemažai žygdarbių, kurie man atrodė visiškai logiški ir
teisingi, bet šeimos vyresniuosius — ypač mano tėvą — labai piktino. Vieną dieną mudu su broliu
Ali sėdėjome po medžiu, valgėme ryžius su kupranugarės pienu. Ali godžiai prarijo savo dalį.
Kadangi taip valgyti mums nebuvo įprasta, aš kiekvieną kąsnį lėtai sukramtydavau. Valgymas mums
nebuvo savaime suprantamas dalykas, todėl visada mėgaudavausi savo dalimi ir gardžiuodavausi
kiekvieno kąsnio teikiamu malonumu. Kai dubenėlyje liko vos truputis ryžių su pienu, stengiausi ypač
pasimėgauti. Tačiau Ali kyštelėjo savo šaukštą į mano ryžius ir iškabino paskutinį kąsnį,
nepalikdamas nė grūdelio. Net nepagalvojusi šokau keršyti. Pagriebusi šalia manęs gulintį peilį
dūriau Ali į šlaunį. Jis suklykė, tačiau ištraukęs peilį įsmeigė man į tą pačią šlaunies vietą. Tada
sėdėjome abu sužeistomis kojomis, bet kadangi aš pirmoji uždegiau keršto ugnį, visa kaltė krito ant
manęs. Iki šios dienos išliko ryžių kovos randai.
Anksčiausiai maištininkės elgesys prasiveržė dėl išsvajotos batų poros. Visą gyvenimą mane
persekioja batų manija. Nors šiandien esu modelis, neturiu daug drabužių — džinsai, pora
marškinėlių, tačiau mano spinta prigrūsta batų: aukštakulnių batelių, sandalų, sportukų ir ilgaaulių
batų. Ironiška, nes neturiu prie ko juos derinti. Būdama vaikas be galo norėjau batų, bet ne visi vaikai
mano šeimoje juos turėjo ir, žinoma, neužteko pinigų jiems nupirkti. Svajojau apie gražius odinius
sandalus, kokius turėjo mama. Kaip norėjau apsiauti patogius batus ir ganyti gyvulius, nebijoti aštrių
akmenų, spyglių, gyvačių ar skorpionų. Mano kojos nuolat buvo žaizdotos ir nubrozdintos, net
šiandien juodi randai išlikę. Kartą spyglys pervėrė visą pėdą, kartais jie kaip rakštys styrodavo
pėdoje. Neturėjome dykumoje nei gydytojo, nei vaistų žaizdoms užgydyti. Tačiau vis tiek turėjome
prižiūrėti kaimenę. Nė vienas nesakė „negaliu”. Kiekvieną rytą išeidavome kad ir šlubuodami, kaip
beįstengdami.
Vienas mano tėvo brolis buvo labai pasiturintis vyras. Nors dėdė Achmedas gyveno mieste
Galkajyje, mes prižiūrėjom jo kupranugarius ir kitus gyvulius. Labiausiai man patikdavo rūpintis jo
ožkomis; visada kruopščiai ganydavau, pagirdydavau ir kaip įmanydama stengiausi apsaugoti jas nuo
plėšrūnų.
Kartą, kai man buvo septyneri, vieną dieną apsilankius dėdei Achmedui mūsų namuose aš pasakiau:
— Norėčiau, kad tu man nupirktum batus.
Jis pasižiūrėjo į mane ir nusikvatojo:
— Taip, taip, nupirksiu tau batus.
Žinojau, kad jį nustebinau, nes mergaitei buvo neįprasta kažko paprašyti, ką jau kalbėti apie tokį
nepaprastą dalyką kaip batai.
Kitą kartą tėvas pakvietė ir mane kartu susitikti su dėde. Buvau tokia susijaudinusi, nes tą dieną
turėjau gauti pirmąją batų porą. Vos tik pasitaikius progai jo paklausiau:
— Ar tu juos atnešei?
Jis atsakė:
— Žinoma, turiu juos čia, — ir ištiesė man ryšulėlį. Paėmiau batus ir ėmiau juos apžiūrinėti. Tai
buvo guminiai sandalai, šlepetės. Ne gražūs kaip mamos odiniai sandalai, bet pigios geltonos
guminukės. Negalėjau tuo patikėti.
— Ar tai mano batai? — pravirkau ir mečiau į jį. Guminukės pataikė dėdei į veidą. Tėvas stengėsi
atrodyti nuliūdęs, bet nesusitvardė ir pradėjo garsiai kvatotis.
Dėdė jam pasakė:
— Negaliu patikėti, kaip tu auklėji šį vaiką.
Kadangi aš buvau tokia nusivylusi ir persiutusi, pradėjau rėkti mojuodama rankomis:
— Ir man reikėjo taip sunkiai dirbti dėl tokio šlamšto? Aš tau dirbau, o tu man gali duoti tik šitai?
Tik pigią porą guminių sandalų? Geriau vaikščiosiu basa nei su šitom plyšenom! — šaukiau
rodydama į jo dovanas.
Dėdė Achmedas tik pažiūrėjo į mane, paskui pakėlė akis į dangų ir sudejavo:
— O Alachai!
Atsidusęs pasiėmė šlepetes ir išsinešė namo.
Tačiau taip lengvai nepasidaviau. Nuo tos dienos dėdei siųsdavau žinutes per kiekvieną giminaitį,
draugą ar net nepažįstamą, vykstantį į Galkajį: „Varis nori batų!” Tačiau turėjau laukti daugelį metų,
kol svajonė turėti batus išsipildė. Tuo metu vis dar auginau dėdės Achmedo ožkas ir padėjau šeimai
rūpintis banda, vaikščiodama tūkstančius mylių basa.
Keliolika metų prieš konfliktą su dėde Achmedu dėl batų, kai buvau maždaug ketverių metų mažutė
mergaitė, apsilankė vienas vyras. Gubanas buvo geras mano tėvo draugas ir dažnai atkeliaudavo mūsų
aplankyti. Saulei leidžiantis, jis stovėjo kalbėdamas su mano tėvais, kol mano mama, žiūrėdama į
dangų, pamatė pasirodžiusią spindinčią maąal hidhid planetą ir pasakė, kad metas suvaryti avis.
Gubanas tarė:
— Gal aš galiu už tave tai padaryti? Varis man padės.
Jaučiausi svarbi, kad tėvo draugas pasirinko mane, o ne brolį jam padėti. Jis paėmė mane už rankos
ir mes pasukom nuo namų parginti bandos. Įprastai būčiau laksčiusi visur kaip laukinis žvėrelis, bet
atslenkanti tamsa mane gąsdino, ir aš likau prie Gubano. Staiga jis nusivilko švarką, patiesė jį ant
smėlio ir atsisėdo. Sumišusi pažvelgiau į jį ir paklausiau:
— Kodėl tu sėdi? Juk temsta, turime suginti gyvulius.
— Mes turim laiko, tuoj eisim. — Jis sėdėjo ant vienos švarko pusės, o per kitą patapšnojęs tarė:
— Prisėsk.
Nenoromis priėjau. Kaip ir visi vaikai mėgdama pasakas pamaniau, kad būtų puiki proga išgirsti
kokią vieną.
— Ar paseksi pasaką?
Gubanas dar kartą patapšnojo per ištiestą švarką:
— Jei atsisėsi, papasakosiu.
Vos tik prisėdau, jis bandė paguldyti mane ant nugaros.
Aš nenoriu gulėti, noriu, kad pasektum pasaką, — reikalavau užsispyrusi ir muisčiausi, norėdama
atsistoti.
— Nagi, ateik, — jo ranka trūktelėjo man petį. — Atsigulk, žiūrėk į žvaigždes, o aš tau paseksiu
pasaką.
 3
NOMADŲ GYVENIMAS
Kol gyvenau Afrikoje, nieko neišmaniau apie istoriją, kuri, atrodo, tokia svarbi kituose pasaulio
kraštuose. Mūsų kalba neturėjo rašto iki 1973 metų, todėl skaityti ir rašyti nemokėjome. Žinios buvo
perduodamos sakytine tradicija: per poeziją ir liaudies pasakas. Tačiau mūsų tėvų patirtis buvo daug
svarbesnė. Jie mus išmokė būtiniausių dalykų — kaip išlikti ir išgyventi. Pavyzdžiui, mane mama
išmokė, kaip iš sausos žolės nupinti ganėtinai tankius indus pienui laikyti. Tėvas išmokė, kaip rūpintis
gyvuliais ir apsaugoti juos nuo ligų. Neleisdavome daug laiko kalbėdami apie praeitį — niekas tam
neturėjo laiko. Viskas buvo šiandien: „Ką šiandien darysime? Ar visi vaikai namuose? Ar visi
gyvuliai sveiki? Ką valgysime? Kur ieškosime vandens?”
Somalyje gyvenome lygiai taip pat, kaip ir mūsų protėviai prieš tūkstantį metų. Niekas per tą laiką
labai nepasikeitė. Būdami klajokliai, mes gyvenome be elektros, telefonų ar automobilių, ką jau
kalbėti apie kompiuterius, televizorius ir keliones lėktuvu. Tai, o kartu ir mūsų genties ypatybė
gyventi tik šia diena, ir suformavo kitokį nei Vakarų pasaulyje požiūrį į laiką.
Kaip ir visi mūsų šeimoje, aš nežinojau, kiek man metų. Galėjau tik spėti. Mano šalyje gimstantis
kūdikis turi mažai vilties išgyventi pirmuosius metus, todėl žinoti tikslią gimimo datą nebuvo labai
svarbu. Kai buvau vaikas, gyvenau nerašydama ir neplanuodama savaitės darbų, nežiūrėdama į
laikrodį ir kalendorių. Mes gyveno me pagal metų laikus ir saulę. Nesulaukę lietaus, keldavomės į
kitą vietą, o kiekvienos dienos darbai buvo suplanuoti iki saulės laidos. Mes skaičiuodavome
valandas pagal saulę. Jei mano šešėlis krisdavo į vakarų pusę — buvo rytas, jei šešėlis būdavo
tiesiai po manimi — vidurdienis. Kai šešėlis pereidavo į kitą pusę — buvo popietė. Dienai ilgėj ant,
ilgėdavo ir mano šešėlis. Tada ateidavo metas keliauti namo, kol dar nesutemo.
Atsikėlę rytą aptardavome tos dienos darbus ir darydavome tuos, kuriuos galėjom užbaigti iki
saulės laidos. Nebuvo minties atsikėlus daryti tai, kas jau suplanuota. Niujorke žmonės dažnai
išsitraukia savo kalendorius ir klausia:
— Ar keturioliktą dieną būsite laisva per priešpiečius? O gal penkioliktą dieną?
Aš jiems atsakau:
— Kodėl jums nepaskambinus dieną prieš susitinkant?
Kad ir kiek kartų pasižymėdavau susitikimų datas, vis tiek negalėjau priprasti prie šios idėjos. Kai
pirmą kartą atvykau į Londoną, mane nustebino žmonių bendravimas. Jie žiūri į rankos riešą ir
aimanuoja:
— O, aš turiu skubėti!
Atrodė, kad visi skuba, kiekvienas veiksmas apskaičiuotas. Afrikoje nebuvo nei skubėjimo, nei
įtampos. Afrikos laikas slenka labai lėtai ir tykiai. Jei pasakytum: „Pasimatysim rytoj vidurdienį”, tai
reikšdavo ne vėliau kaip ketvirtą ar penktą. Net gi šiandien atsisakau žiūrėti į laikrodį.
Vaikystėje niekada nežiūrėjau toli į ateitį ir nesigilinau per daug į praeitį, klausinėdama mamos
apie jos vaikystę. Kadangi anksti palikau namus, žinojau tik nedidelę dalį šeimos istorijos. Visada
norisi sugrįžti namo ir paklausti, kokia buvo mamos paauglystė arba iš kur kilusi mano senelė, kaip
mirė mano senelis. Man neramu dėl to, kad galbūt niekada nesužinosiu šių dalykų.
Tačiau vieną dalyką tikrai žinau — kadaise mano mama buvo labai graži. Suprantu, kad taip atrodo
visoms mamą dievinančioms dukroms, bet tai tiesa. Jos veidas buvo panašus į Modiljanio skulptūrą,
oda tokia tamsi ir švelni, lyg būtų iškalta iš juodojo marmuro. Mamos oda buvo juoda kaip gagatas, o
dantys akinamai balti. Kai ji šypsojosi naktyje, buvo matyti tik dantų spindesys, tarsi jie šviestų
tamsoje. Jos plaukai buvo ilgi ir tiesūs, labai purūs, neturėdama šukų, ji juos papurendavo pirštais. O
aukštą mamos ūgį ir lieknumą paveldėjo visos dukterys.
Ji buvo ramaus ir tylaus būdo. Bet pradėjusi kalbėti pralinksmėdavo ir imdavo juoktis. Ji
juokaudavo: vieni juokai būdavo linksmi, kiti — nešvankūs, dar kiti — kvaili juokingi mažmožiai,
kuriais norėdavo mus pralinksminti. Ji pažiūrėdavo į mane ir sakydavo:
— Varis, kodėl tavo veide nematyti akių?
Bet mėgstamiausias jos pokštas buvo vadinti mane Avdohola, „mažaburne”. Mama pažiūrėdavo į
mane be jokios priežasties ir sakydavo:
— Ei, Avdohola, kodėl tavo burna tokia maža?
Mano tėvas buvo labai gražus ir pats tai gerai žinojo. Šešių pėdų aukščio, lieknas ir šviesesnės nei
mama odos. Jo plaukai buvo rudi, o akys — šviesiai rudos. Jis buvo pasipūtęs, nes žinojo esąs
gražus, ir mėgdavo paerzinti mamą:
— Galiu susirasti ir sužavėti bet kurią moterį, jei tu ne... — ir neužbaigdamas sakinio tęsdavo
pradėtą darbą.
Arba:
— Klausyk, man čia darosi nuobodu, reikia susirasti kokią nors moterį...
Mama atsikirsdavo tuo pačiu:
— Nagi, pirmyn, pažiūrėsiu, ką tu gali padaryti.
Jie iš tiesų mylėjo vienas kitą, bet, deja, vieną dieną šios kandžios replikos virto tikrove.
Motina užaugo Mogadiše, Somalio sostinėje, o mano tėvas buvo klajoklis ir visada gyveno
klaidžiodamas po dykumą. Kai jie susipažino, mama pamanė, kad tėvas labai gražus ir klajokliškas
gyvenimas su tokiu žmogumi labai romantiškas. Todėl jie greitai nusprendė susituokti. Tėvas nuėjo
pas mano senelę (senelis buvo miręs) ir paprašė jos dukters rankos. Bet senelė tam prieštaravo:
— Ne, ne, tai visiškai neįmanoma, — o mano mamai pridūrė: — Juk jis tik plevėsa!
Senelė nesutiko leisti savo dukrai veltui eikvoti savo gyvenimą prižiūrint kupranugarius su šiuo
vyru, su vyru iš dykumos. Tačiau šešiolikos metų mama pabėgo ir ištekėjo už tėvo.
Jie persikėlė į kitą dykumos pakraštį ir apsigyveno su jo šeima. Tai mamai tapo nesibaigiančių
rūpesčių priežastimi. Jos šeima buvo turtinga ir įtakinga, jai niekada neteko patirti atšiauraus
klajoklių gyvenimo būdo. Šią dramatišką situaciją dar labiau paaštrino tai, kad mano tėvas priklausė
Daarood genčiai, o motina — Haviye. Kaip ir Amerikos čiabuviai, Somalio gyventojai irgi skirstomi
į atskiras gentis ir kiekvienai iš jų būdinga fanatiška ištikimybė savo genties žmonėms. Toks genčių
išdidumas buvo karų priežastis per visą mūsų šalies istoriją.
Tarp Daarood ir Haviye genčių egzistuoja didelis priešiškumas, todėl tėvo šeima elgėsi su mama
niekšiškai, tarsi kilusi iš kitos genties ji turi mažiau žmogiškų savybių. Mama labai ilgai buvo
vieniša, tačiau turėjo prisitaikyti. Kai aš pabėgau iš namų ir atsiskyriau nuo šeimos, supratau, kaip
sunku jai turėjo būti tada, kai ji viena gyveno Daarood gentyje.
Kai motina susilaukė vaikų, juos augindama vėl patyrė meilę, kurios taip ilgėjosi gyvendama toli
nuo artimųjų. Dabar, būdama suaugusi ir prisimindama tuos įvykius, suprantu, kiek daug ji iškentė
pagimdžiusi dvylika vaikų. Prisimenu, kai mama laukdavosi kūdikio, staiga dingdavo, ir jos
nematydavome keletą dienų. Sugrįžusi parsinešdavo mažą kūdikėlį. Ji viena išeidavo į dykumą
gimdyti, pati kokiu nors aštriu daiktu nupjaudavo virkštelę. Kartą, kai ji išėjo, užklupo sausra. Mes
buvome priversti iškeliauti be mamos ieškoti vietos savo stovyklai prie vandens šaltinio. Ji mus
surado tik po keturių dienų. Keliaudama per dykumos smėlynus ieškoti savo vyro, ant rankų nešė ką
tik gimusį kūdikį.
Nujaučiau, kad iš visų vaikų ji labiausiai mylėjo mane. Mus siejo stiprus tarpusavio supratimas,
todėl aš ir dabar kiekvieną savo gyvenimo dieną svetimoje šalyje galvoju apie ją, melsdama Dievo ją
globoti. Kol buvau vaikas, visada norėjau būti arčiau jos ir visą dieną nekantriai laukdavau, kol
vakare sugrįšiu namo, atsisėsiu šalia mamos, ir ji paglostys man galvą.
Mama pynė gražius krepšelius — darbas, reikalaujantis daug įgūdžių. Kol ji išmokė, kaip padaryti
mažą puodelį pienui gerti, praleidome kartu daug valandų. Kad ir kaip stengiausi, bet mano nupinti
didesni daiktai niekada neprilygo jos rankdarbiams. Manieji krepšeliai buvo sutrūkinėję ir pilni
skylių.
Vieną dieną paslapčia pasekiau mamą — mane paskatino noras būti su ja ir natūralus vaikiškas
smalsumas. Kartą per mėnesį ji išeidavo iš stovyklos visai dienai. Pasakiau jai:
— Aš taip norėčiau sužinoti, ką tu veiki išėjusi.
Bet mama liepė rūpintis savo reikalais. Afrikoje įprasta, kad vaikas neturi teisės domėtis tėvų
reikalais. Mama liepė būti namuose ir prižiūrėti jaunesnius vaikus. Bet kai ji išėjo, nuskubėjau iš
paskos laikydamasi saugaus atstumo, o kad nebūčiau pastebėta, slėpiausi už krūmų. Ji susitiko su
penkiomis moterimis, kurios irgi atkeliavo iš toli. Keletą valandų jos sėdėjo po plačiašakiu gražuoliu
medžiu: tuo metu buvo siestos metas, nepaprastai kepino saulė, taigi negalėjome nieko dirbti. Kol per
siestą visa šeima ir gyvuliai ilsėjosi, moterys galėjo skirti laiko sau. Man iš toli jų galvos atrodė kaip
skruzdėlės, stebėjau, kaip jos valgė kukurūzų burbuoles ir gėrė arbatą. Iki šio laiko nežinau, apie ką
jos kalbėjosi. Netikėtai nusprendžiau surizikuoti ir pasirodyti, labiausiai norėdama paskanauti jų
maisto. Drovėdamasi išlindau ir priėjau prie mamos.
— Iš kur tu čia atsiradai? — užriko.
— Aš sekiau tave.
— Kokia tu neklaužada! — barėsi ji. Bet kitos moterys ėmė kvatotis ir burkuoti tarpusavyje:
— Tik pažiūrėkit į šitą mažą gražuolę. Ateik čia, mieloji...
Mama liovėsi pykti ir leido man suvalgyti keletą kukurūzų.
Būdama maža, dar nesupratau, kad yra kitas pasaulis, besiskiriantis nuo to, kuriame gyvenome su
savo avimis ir kupranugariais. Kadangi nežinojau apie keliones į svetimus kraštus, knygas, televizorių
ar kino filmus, mano pasaulį sudarė įprasti dalykai, kuriuos mačiau kiekvieną dieną. Ir nežinojau, kad
mama gyveno kitokį gyvenimą. Iki 1960-ųjų, kai Somalis atgavo nepriklausomybę, pietinę Afrikos
dalį buvo kolonizavusi Italija. Dėl to Mogadišo kultūra, architektūra ir visuomenė buvo stipriai
paveikta itališkos kultūros, todėl ir mano mama kalbėjo itališkai. Kartais supykusi itališkai išberdavo
keiksmų virtinę.
— Mama, — persigandusi žiūrėdavau į ją, — ką tu čia kalbi?
— Tai itališkai.
— Itališkai? Ką tai reiškia?
— Nieko, nekišk nosies, kur nereikia, — numodavo ranka.
Vėliau pati išsiaiškinau, kaip ir apie mašinas bei pastatus, kad už mūsų stovyklavietės egzistuojanti
itališkoji kultūra buvo dalis platesnio pasaulio. Daugybę kartų mes, vaikai, klausinėdavome mamos,
kodėl ji ištekėjo už tėvo.
— Kam tu sekei paskui šį vyrą? Pažiūrėk, koks tavo gyvenimas. Tavo broliai ir seserys susirado
sau namus visame pasaulyje, jie atstovauja savo šaliai, o tu? Kodėl pabėgai su šiuo netikėliu?
Ji atsakydavo, kad įsimylėjusi tėvą nusprendė pabėgti, norėdama būti kartu. Be to, mano mama yra
be galo stipri moteris. Niekada negirdėjau jos skundžiantis ar sakant „man atsibodo” arba „aš to
nedarysiu”. Mama buvo tyli, bet tvirta kaip geležis. Jai netikėtai pasakius kokį pokštą, leipdavome iš
juoko. Siekiu kada nors būti tokios stiprios dvasios kaip mama. Tada galėsiu pasakyti, kad gyvenime
man pasisekė.
Savo užsiėmimu mūsų šeima niekuo nesiskyrė nuo kitų. Daugiau nei šešiasdešimt procentų somalių
yra klajojantys piemenys, kurie užsidirba pragyvenimui augindami gyvulius. Mano tėvas nuolat
keliaudavo į kaimą parduoti gyvulio ir nupirkti ryžių maišo, medžiagos drabužiams ar antklodžių.
Retkarčiais jis įduodavo kam nors keliaujančiam į miestą pardavimui skirtą daiktą kartu su sąrašu
prekių, kurias norėjo gauti mainais.
Dar vienas būdas užsidirbti pragyvenimui buvo smilkalai, paminėti Biblijoje kaip viena iš išminčių
atneštų dovanų kūdikėliui Jėzui. Nuo seniausių laikų iki šių dienų kvapai išliko plačiai vartojama
prekė. Smilkalai gaunami iš bugenvilijos medžio, augančio šiaurės rytinėse Somalio aukštumose. Tai
gražus mažas, maždaug penkių pėdų aukščio medis, kurio kabančios išlenktos šakos primena
išskleistą skėtį. Silpnai stuktelėdavau kirviu į medžio kamieną, stengdamasi nesužaloti, o tik vos
prakirsti žievę. Kai iš medžio imdavo tekėti panašus į pieną skystis, laukdavau visą dieną, kol baltos
sultys sukietėdavo iki gumos tamprumo. Iš tiesų kartais dėl kartaus skonio mes jį kramtydavome tarsi
gumą. Surinktus baltus gabaliukus tėvas parduodavo. Mūsų šeima degindavo smilkalus laužavietėje.
Ir šiandien, kai užuodžiu smilkalų kvapą, mintimis nusikeliu į kvepiančius vakarus. Kartais
Manhatane pamatau kvapiųjų medžiagų, parduodamų kaip smilkalai. Nepaprastai trokšdama namus
primenančios smulkmenos, nusiperku. Bet tas kvapas yra tik menkutė imitacija to egzotiško kvapo,
kurį skleidžia naktį dykumoje degantys mūsų laužai.
Mūsų didelė šeima niekuo neišsiskyrė iš kitų Somalyje gyvenančių šeimų, auginančių vidutiniškai
septynis vaikus. Į vaikus buvo žiūrima kaip į vyresniosios kartos globėjus, kurie pasirūpins
pasenusiais tėvais. Somalyje vaikai labai gerbė tėvus ir senelius, niekada nedrįsdavo abejoti jų
autoritetu. Reikėjo gerbti už save vyresnius žmones, netgi vyresniuosius brolius ir seseris, paklusti jų
norams. Šis faktas buvo viena iš priežasčių, kodėl mano maištavimą lydėjo neįsivaizduojami
skandalai.
Iš dalies daugiavaikių šeimų priežastis buvo nekontroliuojamas gimstamumas, bet dar labiau tai,
kad gyventi yra kur kas lengviau, kai darbu dalijasi daug žmonių. Netgi paprasčiausias poreikis turėti
vandens — ne iki soties, ne pakankamai, bet nors kiek vandens — reikalauja alinančio darbo. Sausrai
išdžiovinus žemę, tėvas išeidavo ieškoti vandens. Jis uždėdavo ant kupranugarių mamos iš sausos
žolės nupintus milžiniškus maišus. Jo kelionė užtrukdavo tol, kol jis surasdavo vandens, pripildydavo
maišus ir grįždavo namo. Jo laukdami stengdavomės nepakeisti gyvenamosios vietos, bet kiekvieną
dieną reikėdavo vis daugiau pastangų, norint nukeliauti per dykumą mylių mylias pagirdyti kaimenės.
Kartais būdavome priversti persikelti be jo, tačiau jis, nors ir be kelių, gatvių ženklų ir žemėlapio,
visada mus surasdavo. Kai tėvas išvykdavo vandens ar iškeliaudavo ieškoti maisto į kaimą, vienas iš
vaikų perimdavo jo misiją ieškoti vandens, mama prižiūrėdavo namus.
Kartais šis darbas tekdavo man. Kol surasdavau vandens šaltinį, dienų dienas klajodavau —
nebuvo tikslo grįžti tuščiomis, nes tada nelikdavo jokios vilties. Turėjome ieškoti, kol ką nors rasime.
Atsiprašymas „ne, negaliu” nebuvo pateisinamas. Jei mama liepė, vadinasi, turėjau ieškoti vandens.
Gyvendama Vakarų pasaulyje, buvau apstulbusi nuo žmonių skundų, atseit jiems skauda galvą ir jie
negali dirbti. Norėjau jiems pasakyti:
„Jei gautumėte išties sunkų darbą, savuoju niekada nebesiskųstumėt.”
Vienas iš būdų pagausinti darbo rankų kiekį šeimoje buvo padidinti moterų ir vaikų skaičių. O tai
reiškia, kad Afrikoje yra priimtina turėti daug žmonų. Šiuo atžvilgiu mano tėvai buvo išimtis — jie
ilgus metus nugyveno dviese. Kartą, kai mama pagimdė dvyliktąjį vaikelį, ji pasakė:
— Aš per sena... Kodėl tau nesusiradus kitos žmonos ir neleidus man pailsėti? Palik mane
ramybėje.
Nežinojau, ar mama norėjo pajuokauti, ar kalbėjo rimtai, ji turbūt niekada nemanė, kad tėvas ją
paliks.
 Vieną dieną jis dingo. Pirmiausia pagalvojome, kad jis iškeliavo ieškoti vandens ar maisto. Mamos
pečius užgulė visi šeimyniniai ir buities rūpesčiai. Kai nuo jo dingimo praėjo du mėnesiai, ėmėme
galvoti, kad jo nebėra tarp gyvųjų. Bet vieną vakarą jis atsirado lygiai taip pat netikėtai, kaip ir
pradingo. Visi vaikai sėdėjo ratu priešais trobelę. Jis priėjo ir paklausė:
— Kur jūsų mama?
Mes jam atsakėme, kad ji išėjo su gyvulių kaimene.
— Nagi, — pasakė kreivai šypsodamasis, — susipažinkite su mano žmona.
Ir į priekį pastūmė mažą mergaitę, maždaug septyniolikos metų, ne ką vyresnę už mane. Visi
stebėjome išplėtę akis, nes kalbėti mums niekas neleido, o be to, nežinojome, ką pasakyti.
Kai sugrįžo mama, buvo nepaprastai skaudi akimirka. Visi vaikai įsitempę laukė, kas įvyks. Mama
pažvelgė tamsoje į tėvą ir nepastebėjusi kitos moters pasakė:
— Tai ką, nusprendei pasirodyti?
Tėvas pamindžikavo ir apsižvalgė.
— Kodėl gi ne? Beje, susipažink su mano žmona, — tarė apkabindamas savo naująją nuotaką.
Niekada nepamiršiu motinos veido, apšviesto laužo šviesos. Jis pajuodo kaip žemė. Ji suprato:
„Velniai griebtų, aš jo netekau dėl šitos mažos mergaitės!” Mamą draskė pavydas, tačiau ji kaip
įmanydama stengėsi to neparodyti.
Mes nežinojome, nei iš kur buvo naujoji tėvo žmona, nei kas ji tokia buvo. Bet tai jai nesutrukdė
įsakinėti vaikams. Vėliau ši septyniolikmetė ėmė vadovauti ir mano mamai, liepdama jai padaryti
viena, atnešti antra ir išvirti trečia. Įtampa augo kiekvieną dieną, ir kartą ji padarė lemtingą klaidą —
sudavė mano broliui Senukui.
Kai tai atsitiko, mes, visi vaikai, buvome savo vietelėje (kaskart, persikėlę į kitą dykumos vietą,
surasdavome šalia lūšnelės medį ir pavadindavome jį savo „kambariu”). Taip vieną dieną sėdėjau po
tuo medžiu su broliais ir seserimis, kai išgirdau brolio verksmą. Atsistojusi pamačiau mažąjį broliuką
bėgantį pas mane.
— Kas tau nutiko? — paklausiau pasilenkusi nušluostyti jam veido.
— Ji taip skaudžiai man smogė...
Aš net nepaklausiau kas, nes nė vienas iš mūsų šeimos nebuvo užgavęs Senuko. Nei mama, nei
vyresnėliai, netgi tėvas, nuolat mušęs kitus vaikus. Nebuvo už ką jį bausti, kadangi jis buvo pats
išmintingiausias iš mūsų ir visada elgėsi teisingai. Suduodama mano broliui ji peržengė visas ribas.
To daugiau negalėdama pakęsti, nuėjau ieškoti tos kvailos mergiūkštės.
— Kodėl užgavai mano brolį? — apimta įsiūčio paklausiau.
— Jis gėrė mano pieną, — atsakė išdidžiu karalienės balsu, tarsi visas kaimenės pienas būtų
priklausęs jai.
— Tavo pieną? Tą pieną pastačiau trobelėje, kad jis galėtų ištroškęs atsigerti. Tu neturėjai jo
skriausti!
— Prikąsk savo liežuvį ir dink man iš akių! — suriko ji, vydama mane šalin ranka.
Pažiūrėjau į ją ir papurčiau galvą. Nors man buvo tik trylika metų, supratau, kad ji suklydo.
Laukdami manęs, broliai ir seserys sėdėjo po medžiu, stengdamiesi nugirsti mano ir tėvo žmonos
pokalbį. Priėjau ir pažvelgusi į klausiančius jų veidus pasakiau:
— Rytoj.
Jie pritariamai linktelėjo.
Kitą dieną mums pasisekė, nes tėvas pasakė išvykstantis porai dienų. Atėjus siestos metui,
parvedžiau namo gyvulius ir radau seserį su dviem broliais.
— Tėvo žmona elgiasi kaip karalienė, — pradėjau nuo akivaizdžių dalykų, — todėl turime ją
pamokyti, kad tai daugiau nesikartotų.
— Gerai, o ką darysim? — paklausė Ali.
— Pamatysi, tik man reikia pagalbos.
Pasiėmiau kietą storą virvę, kuria keliaudami pririšame savo daiktus prie kupranugarių.
Persigandusią tėvo nuotaką nuvedėme toliau nuo stovyklavietės į krūmus ir privertėme nusirengti
visus drabužius. Tada vieną virvės galą pririšau prie drūto medžio šakos, o kitą galą apvyniojau
aplink mažosios žmonos kulkšnis. Ji plūdosi, klykė ir raudojo vienu metu, kol traukdami virvę žemyn
pakėlėme ją nuo žemės. Tempdami virvę kūną pakabinome taip, kad galva kabotų per aštuonias pėdas
nuo purvynės ir jos nepasiektų laukiniai gyvūnai. Pritvirtinę virvę sugrįžome namo, palikę ją ten
supančiotą ir rėkiančią dykumoje.
Kitą dieną tėvas sugrįžo dieną anksčiau, nei buvo planavęs, ir paklausė, kur jo mažoji žmona. Mes
visi gūžčiodami pečiais atsakėme, kad jos nematėme. Laimei, nuvedėme ją toliau, ir niekas negirdėjo
jos šaukiant.
— Hmmm, — numykė jis, mesdamas į mus įtarų žvilgsnį. Saulei leidžiantis jis vis dar nebuvo
suradęs jos pėdsakų. Jis jautė, kad atsitiko kažkas labai negera, ir pradėjo mus tardyti:
— Kada paskutinį kartą ją matėte? Ar matėt ją šiandien? O vakar?
Mes atsakėm, kad jos nematėme nuo užvakarykštės dienos, kas, žinoma, buvo tiesa. Tėvas puolė į
paniką ir nuoširdžiai susi rūpinęs ėmė jos visur ieškoti. Surado ją tik kitą rytą. Kai tėvas nupjovė
virvę, naujoji nuotaka buvo iškabėjusi žemyn galva beveik dvi dienas ir vos pastovėjo ant kojų.
Tėvas sugrįžo namo persiutęs.
— Kas tai sumanė? — paklausė.
Tylėdami žiūrėjom vienas į kitą. O ji, žinoma, pasakė:
— Pirmoji mane užpuolė Varis!
Tėvas puolė mane mušti, tačiau visi vaikai sušoko ant jo. Žinojome, kad negerai mušti savo tėvą,
bet paprasčiausiai nebegalėjome to pakęsti.
Nuo tos dienos naujoji tėvo žmona tapo kitu žmogumi. Mūsų pamoką ji gerai išmoko. Spėju, kad
dvi dienas kraujui tekant į jos galvą smegenys buvo vėl šviežios. Todėl ji tapo tokia miela ir
mandagi, kad bučiavo motinai kojas ir tarnavo jai kaip vergė.
— Gal ką galėčiau atnešti? Gal ką padėti? — arba — Ne, ne, tu prisėsk pailsėti, aš tai padarysiu.
O aš galvojau: „Na va, turėjai taip elgtis nuo pat pradžių, tu maža kale, ir būtum apsaugojusi mus
nuo nereikalingo skausmo.” Nors tėvo antroji žmona buvo dvidešimt metų jaunesnė už mamą, ji
nebuvo tokia stipri, kad prisitaikytų prie atšiauraus klajoklių gyvenimo būdo. Vėliau motina suprato,
kad nereikėjo nuogąstauti dėl šios mažos mergaitės.
Klajoklių gyvenimo būdas yra labai nuožmus, bet kartu pilnas grožio — glaudžiai susiliejęs su
gamta. Mama pavadino mane gamtos stebuklo garbei. Varis — tai dykumų gėlė. Ji žydi neprieinamose
apylinkėse, kuriose veši tik reta augalija. Pasitaiko, kad šalyje nelyja ištisus metus, tačiau galiausiai
lietus prapliumpa nuplaudamas dulkių prisigėrusį kraštovaizdį ir tuomet kaip stebuklas prasiskleidžia
gėlės. Jų žiedai yra nuostabios geltonai oranžinės spalvos, ir dėl to mano mėgstamiausia spalva yra
geltona.
Kai mergina teka, tos genties moterys iškeliauja į dykumą priskinti šių gėlių. Paskui jas išdžiovina,
įpila vandens ir padaro košelę, kuria išteptas nuotakos veidas švyti geltonai. Nuotakos rankas ir kojas
išpiešia chna ornamentiškomis figūromis, akis apveda tušu, kad jos atrodytų gilesnės ir gundančios.
Visa ši natūrali kosmetika gaminama iš žolelių ir kitokių augalų. Vėliau apsuka ryškių raudonos,
rožinės, oranžinės ir geltonos spalvų skraistėmis. Kuo jų daugiau — tuo geriau. Dauguma šeimų
gyvena labai skurdžiai, todėl nėra labai didelė gėda neturėti skraisčių. Nuotaka dėvėdavo tai, ką
turėjo jos motina, sesuo ar draugė. Paskutinis puošimosi akcentas — išdidi laikysena, būdinga
visiems somaliams. Atėjus vestuvių dienai, ji išeidavo stulbinamai graži pasitikti savo jaunikio. Bet
vyrai to neverti!
Vestuvių dieną gentainiai suneša dovanas. Bet vėlgi nėra jokios prievartos pirkti kokius nors
daiktus ar jaudintis dėl to, kad negali nieko geresnio duoti. Ko turi, tą duodi. Gali nupinti
jaunavedžiams demblį atsigulti ar duoti kokį indą, o jei šių daiktų neturi, į šventę atsineši ko nors
užkąsti. Mūsų kultūroje nėra tokio dalyko kaip medaus mėnuo, nes po vestuvių prasideda jaunavedžių
darbų dienos, o dovanos reikalingos jiems drauge pradėti naują gyvenimą.
Be vestuvių, yra dar keletas švenčių, kurių data nėra tiksliai nustatyta. Tokių linksmybių priežastis
yra ilgai lauktas lietus, toks retas, bet gyvybei mano šalyje reikalingiausias. Todėl dykumoje
gyvenantys klajokliai jaučia ypatingą pagarbą vandeniui, vertindami kiekvieną lašą kaip brangiausią
ir neįkainojamą prekę. Iki šiol branginu vandenį, net paprasčiausiai žiūrėdama į jį patiriu neapsakomą
džiaugsmą.
Jei sausra užtrukdavo daug mėnesių, žmones apimdavo neviltis. Jie susirinkdavo ir melsdavo
Dievą lietaus. Kartais tai padėdavo, kartais ne. Vienais metais, kai jau turėjo prasidėti lietaus
sezonas, neiškrito nė lašo. Pusė gyvulių išdvėsė, likusieji išseko nuo troškulio. Tada mama pasakė,
kad visi susirinksime melsti lietaus. Atrodė, kad žmonės suėjo iš visos dykumos. Jie meldėsi, dainavo
ir šoko, stengėsi atrodyti laimingi ir pakilios dvasios.
Kitą rytą debesys susitelkė ir pasipylė lietus. Kaip ir visada, dangui laistant žemę jo didenybe
lietumi, prasidėjo tikras šventimas. Mes nusiplėšėme nuo savęs drabužius, lakstėme basi, taškėmės
lietuje, pirmą kartą plaudami savo kūnus. Linksmi žmonės šoko ritualinius šokius: moterys plojo
delnais ir dainavo, jų švelnūs žemi balsai pasklido dykumos sutemoje, o vyrai aukštai šokinėjo į orą.
Visi aukojo maistą, ir mes valgėme kaip karaliai, šlovindami gyvenimo dovaną.
Po lietaus savana paskęsdavo geltonų gėlių žieduose, ganyklos vėl sužaliuodavo, o gyvuliai
galėdavo pakankamai atsigerti ir paėsti tos šviežios žalumos, suteikdami mums progą atsikvėpti ir
pasimėgauti gyvenimu. Tuomet iki valios galėdavome maudytis ir plaukioti vandens prisipildžiusiose
daubose. Gaiviame ore paukščiai imdavo čiulbėti, ir klajoklių žemė pavirsdavo rojumi.
 4
VIRSMAS MOTERIMI
Atėjo laikas apipjaustyti vyriausią seserį Amaną. Kaip ir visi jaunesnieji broliai ir seserys, aš
labai pavydėjau. Ji galėjo pažinti suaugusiųjų pasaulį, o man jis buvo uždraustas vaisius. Amana buvo
paauglė, jau peržengusi apipjaustymui tinkamą amžių. Nors šiaip jau metai nebuvo griežtai nustatyti.
Kadangi mūsų šeima nuolat keliavo po Afriką, mes kažkaip vis prasilenkdavome su čigone,
atliekančia šį senovinį ritualą. Kai tėvas pagaliau ją surado, atvedė apipjaustyti dvi vyresnes seseris
— Amaną ir Halemą. Kai moteris atėjo į mūsų stovyklą, taip atsitiko, kad Amana buvo išėjusi ieškoti
vandens, todėl čigonė apipjaustė tik Halemą. Mano tėvas buvo susirūpinęs dėl Amanos, jau
sulaukusios vedyboms tinkamo amžiaus, nes nė vienos vestuvės negali įvykti, jei mergina nėra
tinkamai „paruošta”. Somalyje liaudies išmintis sako, kad tarp mergaitės kojų yra blogis, kūno dalys,
su kuriomis mes gimėme, dar nėra švarios. Todėl tą blogį būtina pašalinti — išpjauti klitorį, mažąsias
lytines lūpas ir daugumą didžiųjų lūpų. Suglausta žaizda užsiūnama, paliekant tik randą vietoj mūsų
genitalijų. Bet tikslios apipjaustymo ritualo detalės yra paslaptis tai niekada nebuvo aiškinama
mergaitėms. Tu tik žinai, kad kažkas ypatinga atsitiks, kai ateis tau skirtas laikas. Taigi visos jaunos
mergaitės Somalyje nekantriai laukė tos ceremonijos, kuri pažymės jų pasikeitimą: mažos mergaitės
virsmą moterimi. Tradiciškai ritualas atliekamas mergaitėms lytiškai subrendus. Ir tai svarbu, nes
tada mergaitės yra vaisingos ir pajėgia gimdyti vaikus. Bet laikui bėgant moteriškas apipjaustymas
atliekamas vis jaunesnėms mergaitėms. Iš dalies tai įvyksta dėl pačių mergaičių spaudimo, joms
nekantriai laukiant „savo laiko”, lygiai kaip Vakarų pasaulio mergaitės laukia savo gimtadienio arba
Kalėdų Senio apsilankymo Kalėdų išvakarėse.
Kai išgirdau, kad senoji čigonė ateina apipjaustyti Amanos, to paties užsimaniau ir aš. Amana buvo
gražuolė vyresnioji mano sesuo, mano dievaitė: ko ji norėjo ar ką turėjo — norėjau ir aš. Didžiojo
įvykio išvakarėse maldavau savo motiną tampydama jai už rankos:
— Mama, leisk mums abiem tuo pačiu metu. Nagi, mama, leisk mus abi rytoj!
Mama pastūmė mane.
— Ša, mažoji mergaite.
Tačiau Amana neatrodė labai nekantraujanti. Prisimenu ją murmant:
— Tikiuosi, man nesibaigs kaip Halemai...
Tuo metu buvau per jauna žinoti, ką tai reiškė. O kai paprašiau Amanos paaiškinti, ji nukreipė
kalbą kita linkme.
Kitą rytą, labai anksti, mama ir jos draugė nusivedė Amaną pas moterį, kuri atliks apipjaustymą.
Kaip ir visada, maldavau paimti mane kartu, bet mama liepė pasilikti su mažesniais vaikais.
Naudodama tą pačią taktiką kaip tada, kai sekiau motiną einančią susitikti su savo draugėmis, aš
slinkau iš paskos slėpdamasi už krūmų ir medžių, pasilikdama nuo moterų grupelės per saugų atstumą.
Čigonė atėjo. Ji buvo laikoma svarbia asmenybe mūsų bendruomenėje, ir ne tik dėl ypatingų savo
žinių, bet ir todėl, kad apipjaustydama uždirbo gerus pinigus. Šeimyna už šią operaciją sumokėdavo
labai daug, bet tai buvo laikoma gera investicija, be kurios dukroms nepasiseks vedybų rinkoje. Tos,
kurios turi sveikas genitalijas, laikomos netinkamos santuokai; tai — nešvarios apsileidėlės, kurių nė
vienas vyras nenorės imti į žmonas. Čigonė, kaip daugelis ją vadina, yra svarbi mūsų visuomenės
ląstelė, bet aš ją vadinu žudike, nes daugybė mažų mergaičių mirė nuo jos rankos.
Įdėmiai žiūrėdama iš už medžio, mačiau savo seserį, sėdinčią ant žemės. Tada mano motina ir jos
draugė Amaną pagriebė už pečių ir prispaudė prie žemės. Čigonė ėmė kažką daryti tarp sesers kojų, ir
aš pamačiau iš skausmo persikreipusį jos veidą. Mano sesuo buvo stambi ir labai stipri mergaitė.
Staiga — bumbt! Ji pakėlė koją ir trenkė čigonei į krūtinę, parversdama ją ant žemės. Tada sesuo
išsilaisvino iš ją laikančių moterų ir pašoko ant kojų. Savo siaubui, aš pamačiau jos kojomis
srovenantį kraują ir bėgant smėlyje paliktus kraujo pėdsakus. Moterys bėgo paskui ją, bet Amana
buvo toli, kol nualpusi susmuko ant žemės. Moterys ją apvertė ten pat, kur ji parklupo, ir toliau tęsė
savo darbą. Man pasidarė bloga. Nebegalėdama daugiau žiūrėti, parbėgau namo.
Tuomet sužinojau kažką, ko tikrai nenorėjau žinoti. Nesupratau, kas atsitiko, bet buvau įbauginta tos
minties, kad man teks patirti tą patį. Paklausti mamos apie tai negalėjau, nes neturėjau to matyti.
Moterys laikė Amaną atskirai nuo kitų vaikų, kol ji pasveiko. Praėjus dviem dienoms nunešiau jai
vandens, atsiklaupiau šalia jos ir tyliai paklausiau:
— Į ką tai buvo panašu?
— O, tai buvo siaubinga... — ištarė ji. Bet aš spėju, kad ji manė verčiau pasakyti tiesą, žinodama,
kad būsiu apipjaustyta, ir įbauginti, nei sukurstyti norą laukti. — Šiaip ar taip, tau jau nebedaug laukti.
Jos tau tą patį padarys gana greitai.
Ir tai buvo viskas, ką ji pasakė.
Nuo tada aš baisiai bijojau ritualo, kurio padedama tapsiu moterimi. Stengiausi pašalinti tą siaubą
iš savo minčių ir laikui bėgant blėso baisūs prisiminimai, kai buvau sesers veidą perkreipusio
skausmo liudininkė. Galiausiai save įtikinau kvaila mintimi, kad taip pat noriu tapti moterimi ir
prisidėti prie vyresniųjų seserų.
Mano tėvo draugas su savo šeima visada keliaudavo su mumis, lai buvo niurgzlus senis, ir kai aš
arba mano jaunesnė sesuo jam įgrisdavome, liepdavo mums pasitraukti, nubaidydamas tarsi muses ir
erzindamas:
— Pasitraukit nuo manęs, jūs, dvi nešvarios mažos mergiūkštės — jūs purvinos mažos mergiūkštės.
Jūs netgi dar nebuvot apipjaustytos!
Visada ištardavo tuos žodžius taip, tarsi faktas, jog mes nebuvome apipjaustytos, darė mus tokias
pasišlykštėtinas, kad jis vos gali į mus žiūrėti. Tokie užgauliojimai mane skaudino, kol prisiekiau
surasti būdą, kaip užčiaupti jo kvailą burną.
Šis vyras turėjo paauglį sūnų, vardu Jamahas. Man pradėjo patikti šis berniukas, nors jis niekada
nekreipdavo į mane jokio dėmesio. Užuot susidomėjęs manimi, Jamahas pasirinko Amaną. Kartą man
atėjo į galvą mintis, kodėl taip atsitiko: vyresnioji sesuo tapo pranašesnė už mane nuo tada, kai buvo
apipjaustyta.
Greičiausiai Jamahas, kaip ir jo tėvas, nenorėjo bendrauti su nešvariomis ir neapipjaustytomis
mažomis mergaitėmis. Kai man buvo penkeri metai, nuėjau pas mamą ir pradėjau zyzti:
— Mama, surask man tą moterį. Nagi, kada gi tai atsitiks?
Galvojau: „Aš privalau tai užbaigti — padaryti šį paslaptingą dalyką.” Mano laimei, praėjus tik
keletui dienų čigonė vėl pasirodė.
Vieną vakarą motina man tarė:
— Beje, tavo tėvas netikėtai susidūrė su čigone. Mes jos laukiam. Ji turėtų ateiti bet kurią dieną.
Paskutinę naktį prieš apipjaustymą mama liepė negerti per daug vandens ar pieno, kad nedaryčiau
per daug sisi. Aš nežinojau, ką tai reiškia, bet jos neklausinėjau ir linktelėjau galvą. Bijojau, bet
pasiryžau tai įveikti. Tą vakarą šeima rūpinosi manimi ypatingai, ir vakarienei man teko daugiau
maisto. Tai buvo tradicija, kurią stebėdama ištisus metus pavydėjau savo vyresnėms seserims. Prieš
einant miegoti mama pasakė:
— Aš tave pažadinsiu rytą, kai bus tinkamas laikas.
Neturėjau jokio supratimo, kaip ji žinojo, kada ta moteris ateis, bet mama visada žinojo tokius
dalykus. Ji tiesiog intuityviai jausdavo, kada kas nors ateis, arba laiką, kuris buvo tinkamas kažkam
įvykti.
Pabudusi tą naktį gulėjau apimta nerimo, kol staiga šalia išvydau mamą. Dangus vis dar buvo
tamsus. Tai toks laikas prieš aušrą, kai juoduma nepastebimai pradeda šviesėti. Ji ranka parodė
nekalbėti ir paėmė man už rankos. Pasičiupau mažą apklotą ir vis dar pusiau mieganti, klupinėdama
sekiau paskui. Dabar žinau, kodėl mergaitės atvedamos taip anksti rytą. Jas nori apipjaustyti dar prieš
žmonėms pabundant, kad niekas negirdėtų jų riksmo. Tačiau tuo metu, nors buvau sutrikusi,
paprasčiausiai dariau, kas buvo liepiama. Mes nuėjome toli nuo savo trobelės į krūmynus.
— Palauksime čia, — pasakė motina, ir mes atsisėdome ant šaltos žemės. Diena pamažu brėško.
Vargiai galėjau atskirti kontūrus. Netrukus išgirdau čigonės sandalų klapsėjimą. Mama pašaukė
moterį vardu ir paklausė:
— Ar tai tu?
— Taip, čia aš, — atsklido balsas, nors aš dar nieko negalėjau pamatyti. Tada, nepastebėjusi, kaip
ji prisiartino, išvydau moterį šalia savęs.
— Atsisėsk štai čia, — ji mostelėjo ranka lygios uolos link. Nebuvo jokio pokalbio, nei „Labas”,
nei „Kaip sekasi?”, nei „Tai, kas atsitiks šiandien, yra labai skausminga, todėl tu turi būti drąsi
mergaitė.” Nieko. Žudikė buvo griežtai dalykiška.
Mama paėmė seno medžio šaknies gabalėlį ir pasodino mane ant uolos. Pati atsisėdo už manęs,
priglaudė mano galvą prie savo smakro ir apžergė kojomis mano kūną. Rankomis apsikabinau jos
šlaunis. Šaknį motina kišo man tarp dantų.
— Įsikąsk.
Kai kankinamos Amanos veidas staiga iškilo man prieš akis, sustingau iš baimės.
— Man skaudės! — sumurmėjau su šaknim tarp dantų.
Mama pasilenkė prie manęs ir sušnabždėjo:
— Tu žinai, kad aš tavęs negaliu laikyti. Esu čia viena. Todėl, mažute, pasistenk būti gera mergaitė.
Parodyk mamai, kad esi drąsi, ir tai pasibaigs daug greičiau.
Aš spoksojau sau tarp kojų ir mačiau besiruošiančią čigonę. Ji atrodė kaip ir kitos senos Somalio
moterys — spalvota skraistė, apvyniota aplink galvą, ir šviesi medvilninė suknelė. Tik veide nebuvo
šypsenos. Ji rūsčiai pažiūrėjo į mane buku žvilgsniu, tada ėmė raustis iš demblio pasiūtame krepšyje.
Mano akys buvo įbestos į ją, nes norėjau žinoti, su kuo ji ruošėsi pjaustyti. Aš tikėjausi didelio
peilio, tačiau ji iš krepšio ištraukė mažą medvilninį maišelį. Savo ilgais pirštais surado ir ištraukė
sulaužytą skustuvo geležtę. Ją apžiūrėjo, sukiodama iš visų pusių. Saulė buvo vos pakilusi, buvo gana
šviesu atskirti spalvas, bet ne daiktų detales. Tačiau aš sugebėjau pamatyti sudžiūvusį kraują ant
dantytų briaunų krašto. Ji užspjovė ant skustuvo ir nuvalė jį į savo suknelę. Kol ji šveitė, mano
pasaulis aptemo, nes mama užrišo man ant akių skarą — vietoj raiščio akims.
Po to pajutau, kaip pjauna mano mėsą — mano lyties organus. Girdėjau bukos geležtės garsą
pjaustant mano odą pirmyn ir atgal. Kai tai prisimenu, niekaip negaliu patikėti, kad tai atsitiko man.
Atrodo, tarsi kalbėčiau apie ką nors kitą. Pasaulyje nėra būdų paaiškinti, koks tai jausmas. Panašu,
kai kas nors pjaustinėja tavo šlaunų mėsą arba pjauna ranką, išskyrus tai, kad čia yra pati jautriausia
kūno vieta. Prisimindama Amaną žinojau, kad pabėgti neįmanoma, todėl nepajudėjau nė colio.
Norėjau, kad mama didžiuotųsi manimi. Sėdėjau tarsi akmeninė statula, sau sakydama, kad kuo
daugiau judėsiu, tuo bus ilgesnė kankynė. Mano nelaimei, kojos pradėjo virpėti savaime,
nesulaikomai purtytis, ir aš meldžiau Dievo, kad tai kuo greičiau pasibaigtų. Pasibaigė greitai,
kadangi nualpau.
Atsipeikėjusi pamaniau, kad viskas baigta, bet blogiausia tik prasidėjo. Mano akių raištis buvo
nukritęs, ir pamačiau žudikę šalia savęs pasidėjusią krūvą spyglių nuo akacijos medžio. Spygliais
pradūrė mano odoje skyles, tada pro skyles įkišo stiprų baltą siūlą ir mane susiuvo. Mano kojos buvo
visiškai nutirpusios, bet skausmas tarp jų buvo toks stiprus, kad norėjau numirti. Jaučiausi pakilusi
nuo žemės į orą, už savęs palikusi skausmą. Sklandžiau kelių pėdų aukštyje virš to, kas vyko apačioje,
žiūrėdama į moterį, siuvančią mano kūną, ir savo vargšę mamą, laikančią mane savo rankose. Tada
jaučiausi visiškai rami; daugiau nei jaudinausi, nei bijojau.
Tuo mano prisiminimai baigiasi. Kai atmerkiau akis, moterys buvo dingusios. Jos mane perkėlė į
kitą vietą — gulėjau ant žemės šalia uolos. Mano abi kojos buvo surištos drabužių atraižomis nuo
kulkšnių iki klubų, ir aš negalėjau pajudėti. Apsidairiau ieškodama mamos, bet ji buvo dingusi.
Gulėjau viena, klausinėdama savęs, kas dar atsitiks. Pasukau galvą uolos link ir pamačiau ją apipiltą
krauju, tarsi ten būtų paskerstas gyvulys. Mano mėsos atraižos, mano lyties organai, buvo ant viršaus
— nepaliesti džiūvo saulėje.
Kol sugrįžo mama su seserimi, gulėdama stebėjau virš manęs pakilusią saulę. Aplink mane nebuvo
jokio šešėlio, ir karščio bangos kaitino mano veidą. Jos nunešė mane į krūmų paunksmę, kol po
medžiu paruošė man vietą. Tokia buvo tradicija; nuošalyje po medžiu pastatoma maža trobelė, kur
keletą savaičių ilsėsiuosi ir sveikstu, kol pagysiu. Paskui mama ir Amana įnešė mane į vidų.
Kol nesišlapinau, maniau, kad mano kančios baigtos. Vėliau supratau mamos patarimą negerti per
daug vandens ar pieno. Kentėdama valandų valandas, aš miriau iš noro eiti, bet mano kojos buvo
surištos, ir aš negalėjau pajudėti. Mama įspėjo mane nevaikščioti: jei prapjauta žaizda atsivertų, siūti
reikėtų dar kartą. Patikėkit manim, to troškau mažiausiai.
— Aš noriu pasisioti, — šaukiau savo seseriai.
Žvilgsnis jos veide sakė, kad tai nėra gera žinia. Ji priėjo, parideno mane ant šono ir iškasė mažą
duobutę smėlyje.
— Nagi, daryk.
Pirmas lašas nulašėjo ir nudegino, tarsi odą graužtų rūgštis. Po to, kai čigonė mane susiuvo, liko
vienintelė atvira mažutė skylutė — degtuko galvutės skersmens — šlapimui ir mėnesinių kraujui. Ši
puiki strategija užtikrino, kad aš niekada neturėsiu lytinių santykių iki vedybų: mano vyras bus tikras,
kad veda nekaltą mergaitę. Šlapimas susikaupė mano kruvinoje žaizdoje ir lėtai ėmė tekėti mano
kojomis į smėlį. Vienas lašas, ir aš pravirkau. Net kai žudikė pjaustė mane į gabalėlius, neverkiau,
bet dabar taip degino, kad nebegalėjau daugiau kęsti.
Sutemus motina ir Amana sugrįžo namo, o aš viena pasilikau trobelėje. Nors ten gulėjau bejėgė,
negalinti bėgti, tuo metu nebijojau tamsos, liūtų ar gyvačių. Nuo tos akimirkos, kai atsiskyriau nuo
savo kūno ir stebėjau seną moterį, siuvančią mano lyties organus, daugiau niekas nebegalėjo manęs
išgąsdinti. Aš tik gulėjau ant žemės kaip medžio rąstas, pamiršusi baimę, sustingusi iš skausmo, ir
man buvo vis vien, gyvensiu ar mirsiu. Visa šeima buvo namuose, juokėsi prie ugnies, o aš, gulėdama
tamsoje viena, negalėjau nesirūpinti savimi mažiau.
Dienos bėgo. Kol gulėjau savo trobelėje, mano genitalijos užsikrėtė ir aš pradėjau stipriai
karščiuoti. Aš tai prarasdavau, tai vėl atgaudavau sąmonę. Baimindamasi skausmo šlapinantis,
susilaikydavau, kol mano mama pasakė:
— Vaikeli, jei tu nesišlapinsi, gali mirti.
Bandžiau save priversti. Jei šalia nieko nebuvo, judėdavau po colį arba pasiridendavau ant šono,
pasiruošdama deginančiam skausmui. Tik to ir tikėjausi. Tačiau mano žaizda taip užsikrėtė, kad
visiškai nebegalėjau šlapintis. Mama man atnešė maisto ir vandens dviem savaitėms, o aš gulėjau ten
vieniša, surištomis kojomis ir laukiau, kol žaizda užgis. Karščiuojanti, nuobodžiaujanti ir apatiška
negalėjau nieko daryti, tik klausinėjau savęs: „Kodėl? Kam visa tai?” Tokio amžiaus aš nieko
nežinojau apie seksą. Žinojau tik tai, kad mama leido mane išmėsinėti, ir negalėjau suprasti kodėl.
 Pagaliau mama atėjo manęs pasiimti ir aš parkrypavau namo vis dar surištomis kojomis. Pirmą
naktį sugrįžus į savo šeimos trobelę mano tėvas paklausė:
— Kaip jautiesi?
Manau, jis turėjo omeny mano naują moterišką būseną, tačiau aš galvojau tik apie tą skausmą tarp
kojų. Kadangi buvau tik penkerių metų, tiesiog nusišypsojau ir nieko neatsakiau. Iš kur galėjau žinoti,
ką reiškia būti moterimi? Nors tuo metu nesupratau, jau gerai žinojau, ką reiškia būti Afrikos
moterimi. Žinojau, kaip nuolankiam ir bejėgiam vaikui tenka gyventi tylioje kančioje.
Kad žaizda sugytų, mano kojos buvo surištos daugiau nei mėnesį. Mama mane įspėjo nebėgioti ir
nešokinėti, todėl teko vaikščioti atsargiai. Visada buvau aktyvi ir tryškau energija, bėgiodavau kaip
gepardas, laipiojau po medžius, šokinėdavau per uolas. Kančia buvo jaunai mergaitei sėdėti, kai
broliai ir seserys žaisdavo. Bet aš taip bijojau viską dar kartą patirti, kad vos judėdavau. Kiekvieną
savaitę mama patikrindavo, ar gerai sveikstu. Kai saistantys raiščiai buvo pašalinti nuo kojų, galėjau
pirmą kartą apžiūrėti save: odos lopas buvo visiškai suaugęs, išskyrus viduryje randą, atrodantį tarsi
užtrauktukas. Ir tas užtrauktukas buvo visiškai užtrauktas. Mano genitalijos buvo užmūrytos tarsi plytų
siena, kad joks vyras nepajėgtų įsiskverbti iki mano vestuvių nakties. Tada jis arba perpjaus su
peiliu, arba įsibraus jėga.
Pradėjusi vaikščioti, turėjau atlikti užduotį. Apie tai galvojau kiekvieną dieną ten gulėdama, visas
tas savaites nuo tos dienos, kai mane išmėsinėjo sena moteris. Mano užduotis buvo dar kartą sugrįžti
prie olos, kur buvau paaukota, ir pažiūrėti, ar tebeguli mano genitalijos. Bet jos buvo dingusios.
Neabejoju, kad jas suėdė grifas ar hiena — maitėdos, baisus mūsų nuožmios egzistencijos dykumoje
įrodymas, gyvenimo Afrikoje dalis; jų paskirtis — sudoroti dvėseną.
Nors ir teko daug iškentėti dėl apipjaustymo, man pasisekė. Galėjo atsitikti daug blogiau, kaip
kitoms mergaitėms. Kai keliavome po Somalį, sutikdavome kitas šeimas ir aš žaisdavau su
mergaitėmis. Kai tas šeimas aplankydavome dar kartą, mergaitės būdavo dingusios. Niekas nesakė
tiesos, kodėl jų nėra, apie jas visiškai nekalbėjo. Jos mirdavo nuo apipjaustymo komplikacijų;
nukraujavimo, šoko, infekcijų ar stabligės. Žinant, kokiomis sąlygomis apipjaustymas atliekamas, tai
nenuostabu. Stebėtina, kad kai kurios iš mūsų išsigelbėjo.
Aš beveik neprisimenu savo sesers Halemos. Man buvo maždaug treji metukai. Prisimenu ją
gyvenančią su mumis, o vieną dieną pradingusią. Aš nesupratau, kas jai atsitiko. Vėliau sužinojau,
kad atėjus „tam laikui” sena čigonė ją apipjaustė, ir ji mirtinai nukraujavo.
Dešimties metų išgirdau jaunesnės pusseserės išgyventi) istoriją. Šešerių metų ji buvo apipjaustyta.
Vėliau vienas jos brolių apsilankė mūsų šeimoje ir papasakojo, kas atsitiko. Kai moteris ją
apipjaustė, seserį paliko trobelėje, kol pasveiks. Bet jos „daiktelis”, kaip jis tai pavadino, ėmė pūti,
ir iš jos trobelės sklindantis kvapas buvo nepakenčiamas. Kai jis pasakojo apie tą įvykį, negalėjau
patikėti. Iš kur tas blogas kvapas, jei tai neatsitiko nei man, nei Amanai? Dabar aš suprantu jį sakant
tiesą: kadangi ritualas atliekamas nehigieniškomis sąlygomis, mergaitės pjaustomos krūmuose, jų
žaizda užsikrečia. Baisus kvapas yra gangrenos požymis. Vieną rytą jų motina atėjo apžiūrėti savo
dukros: ji, kaip įprasta, viena praleido naktį trobelėje. Mama surado mažą mergaitę jau mirusią —
kūnas buvo mėlynas ir šaltas. Ir kol paukščiai maitėdos nesunaikino baisaus įrodymo, šeima ją
palaidojo.
 5
VESTUVIŲ SUTARTIS
Vieną rytą mano miegus išblaškė kalbantys žmonės. Kadangi atsikėlusi nuo demblio nieko
nepamačiau, nusprendžiau išsiaiškinti. Ankstyvoje ryto ramybėje sekiau sklindančių balsų aidus
bėgdama maždaug pusmylę, kur mama su tėvu atsisveikindami mojavo iškeliaujantiems žmonėms.
— Kas tie žmonės, mama? — paklausiau rodydama į tolstančią gležną moterį, apsivyniojusią šalių
galvą.
— Tai tavo draugė Šukrina.
— Ar jos šeima išsikelia iš šių vietų?
— Ne, ji išteka, — atsakė mama.
Nustebusi žiūrėjau į tolstančius žmones. Man buvo maždaug trylika metų, o Šukrina — vos vyresnė
už mane, gal keturiolikos, taigi negalėjau patikėti, kad ji išteka.
— Už ko? — Niekas man neatsakė, nes neturėjau teisės uždavinėti tokių klausimų. Paklausiau dar
kartą, bet mano žodžiai atsimušė į tylos sieną.
— Ar ištekėjusi ji gyvens su vyru čia? — Tai buvo įprasta, o aš labiausiai bijojau niekada
nebeišvysti savo draugės. Tėvas šiurkščiai pasakė:
— Nesielvartauk, netrukus ateis ir tavo valanda.
Tėvai apsisukę sugrįžo į trobelę, o aš stovėjau stengdamasi suvokti naujienas. Šukrina išteka!
Išteka! Nuolat girdėdama šiuos žodžius, niekada rimtai nesusimąsčiau, ką tai reiškia.
Būdama somalė, niekada negalvojau apie vedybas ar seksą. Mūsų šeimoje, kaip ir visoje kultūroje,
niekada niekas apie tai nekalbėjo. Visa, kas mane siejo su berniukais, buvo rungtyniavimas: kuris
geriausiai prižiūri gyvulius, joja ar, reikalui esant, apdaužo raguočiams šonus. Vienintelis dalykas,
kurį kas nors pasakydavo apie seksą, buvo: „Neprasidėk su kiekvienu, nes iki vestuvių turi būti
nekalta.” Mergaitės žino, kad jos ištekės būdamos nekaltos ir tik vienintelį kartą. Štai toks tavo
gyvenimas.
Mano tėvas sakydavo dukroms:
— Jūs, mergaitės, esate mano karalienės, — mat žinojo esąs tikrai laimingas, turėdamas visoje
apylinkėje gražiausias dukras. — Jūs esate mano karalienės, ir nė vienas vyras nesuteps jūsų garbės.
Jei bandys, tik pasakykit. Esu čia, kad jus apsaugočiau, galvą paguldyčiau už jus.
Jis turėjo ne vieną progą apsaugoti savo „karalienes”. Vieną dieną mano vyriausia sesuo Amana
buvo išėjusi su kaimene, kai prie jos pristojo kažkoks vyras. Jam nesiliaujant kabinėtis, sesuo
kartojo:
— Palik mane ramybėje. Neturiu jokio noro kalbėtis su tavimi.
Galiausiai, kai jo apžavai nesuveikė, sugriebęs Amaną bandė paimti jėga. Taip jis padarė lemtingą
klaidą: sesuo buvo kaip amazonė, šešių pėdų ūgio ir stipri kaip vyras, ji tą nelaimėlį primušė. O kai
grįžusi namo viską papasakojo tėvui, tas išėjo ieškoti to vargšo kvailelio ir suradęs dar geriau
nuskalbė šonus. Nė vienas vyras nedrįsdavo paliesti jo dukterų.
Vieną naktį mane iš miegų prikėlė veriantis sesers Fauzijos klyksmas. Kaip paprastai, miegojome
lauke po žvaigždėmis, bet ji gulėjo nuo mūsų atsiskyrusi, kitoje pusėje. Atsisėdusi tarsi pro miglas
pamačiau nuo mūsų stovyklavietės nubėgančio vyro šešėlį. Išgąsdinta sesuo šaukė toliau, o mano
tėvas pašokęs nubėgo paskui neprašytą svečią. Fauzija palietė kojas, aptekusias balta lipnia sperma.
Vyras nuo tėvo paspruko, bet rytą pastebėjome ištvirkėlio sandalų pėdsakus šalia sesers guolio.
Tėvas įtarė, kas buvo tas nusikaltėlis, tačiau nebuvo visiškai tikras. Prabėgus kuriam laikui, dykumoje
tvyrant sausros laikotarpiui, tėvas turėjo keliauti prie netoli esančio vandens šulinio. Kol jis stovėjo
apačioje ant sudrėkusios žemės, kažkas atėjo ir nekantriai laukdamas pasisemti vandens suriko tėvui:
— Nagi, vikriau! Ir man reikia vandens!
Somalyje šuliniai yra atvirose vietose. Juos žmonės turi gana giliai iškasti, kad pasiektų po žeme
esantį vandenį. Kartais reikia iškasti net šimtą pėdų gylyn. Kai vandens lieka vis mažiau, žmonės
pradeda tarpusavyje kovoti, kad gautų pakankamai vandens būtiniausioms reikmėms. Mano tėvas
atsakė, kad džentelmenas turi pats ateiti ir pasiimti, ko jam reikia.
— Taip ir padarysiu.
Tas vyras nešvaistydamas laiko nusileido apačion prie angos. Kol jis rūpinosi savais dalykais,
pylė į maišus vandenį ir vaikštinėjo aplink, purvynėje tėvas pastebėjo jo sandalų žymes.
— Tai buvai tu, ar ne? — pasakė tėvas pačiupdamas ir purtydamas vyrą už pečių. — Tai tu,
nuodėmingas šunsnuki, bandei nuskriausti mano mergaitę! — Tėvas negailėdamas mušė iš visų jėgų tą
nepraustaburnį, koks jis išties ir buvo. Bet tas kalės vaikas išsitraukė peilį, afrikietišką žudiko peilį,
įmantriai išraižytą kaip apeiginį durklą, ir dūrė keturis ar penkis kartus tėvui į šoną. Bet tėvas
sugebėjo išplėšti peilį ir jį patį subadyti. Dabar jie abu buvo sunkiai sužaloti. Tėvas vos sugebėjo
išlipti iš šulinio duobės ir sugrįžti į namus visas kruvinas ir vos gyvas. Po ilgos ligos jis pasveiko, o
aš supratau jį kadaise sakius tiesą — dėl mūsų garbės jis buvo pasiruošęs numirti.
Tėvas nuolat su mumis juokaudavo:
— Jūs — mano karalienės, mano brangenybės, jūs esate užrakintos, o aš turiu raktą!
Aš sakydavau:
— Bet, tėveli, kur tu laikai tą raktą?
Jis nusikvatodavo kaip pamišėlis ir atsakydavo:
— Išmečiau.
— O kada mus išleisi? — Seserys turėdavo smagaus juoko, matydamos mane verkiančią.
— Kai būsite pasirengusios, išleisiu.
Šie juokai būdavo perduodami iš vyriausios sesers Amanos lūpų jauniausioms mažylėms. Bet iš
tiesų tai nebuvo tik pokštai. Be tėvo leidimo dukros nebuvo pasiekiamos, nors ne mažiau pavojinga
buvo jas saugoti nuo netikėto puolimo. Viena svarbiausių priežasčių, kodėl mergaites apipjaustydavo,
buvo ta, kad nekaltos mergaitės turi didelę paklausą afrikietiškų vedybų rinkoje, bet apie tai garsiai
nebuvo kalbama. Tėvas galėjo tikėtis už gražias nekaltas dukteris didelės kainos, ir mažai vilčių
parduoti tas, kurios jau atidavė nekaltybę kokiam nors vyrui. Kol buvau maža, tokie dalykai man
nerūpėjo — buvau vaikas ir negalvojau apie seksą ar vedybas.
Taip buvo tol, kol sužinojau apie savo draugės Šukrinos vestuves. Po kelių dienų vieną vakarą
tėvas parėjo namo ir paklausė:
— Kur Varis?
— Aš čia, tėveli, — sušukau.
— Ateik čia, — pašaukė švelniu balsu.
Paprastai jis būdavo griežtas ir piktas, todėl pamaniau, kad kažkas ne taip. Numaniau, kad jis nori
manęs paprašyti paslaugos — pasirūpinti gyvuliais ar paieškoti vandens arba maisto, o gal padaryti
kokį nors darbą namuose. Todėl pasilikau ten, kur buvau, atsargiai žiūrėdama į tėvą ir bandydama
atspėti, ką jis sumanė šį kartą.
— Ateik, ateik, — pasakė nekantriai.
Paėjau porą žingsnių į priekį, įtariai žiūrėdama į jį, bet nepratardama nė žodžio. Jis pagriebė mane
ir pasodino ant kelių.
— Žinai, — pradėjo jis, — tu buvai iš tiesų gera mergaitė.
Dabar supratau, kad kažkas iš tikro atsitiko.
 — Tu buvai labai gera, geresnė už sūnų.
Tai buvo didžiausi pagyrimai, kokių tik galima iš jo tikėtis.
— Hmmm, — numykiau svarstydama, už ką man tokie įvertinimai.
— Tu man buvai kaip sūnus, sunkiai dirbai kaip vyras, gerai prižiūrėjai gyvulius. Norėčiau, kad tu
žinotum, jog labai tavęs pasiilgsiu.
Pamaniau, kad jis tai pasakė nujausdamas, jog galiu pabėgti kaip sesuo Amana, kai tėvas bandė ją
ištekinti. Galbūt dėl tos pačios priežasties jis baiminosi, kad ir aš paliksiu jį ir mamą be pagalbos
darbuojantis.
Mane užliejo švelnumo banga, ir aš apkabinau jį, jausdamasi kalta dėl savo įtarinėjimų.
— Tėveli, aš niekur neišvykstu!
Jis atstūmė mane nuo savęs, pažiūrėjo į akis ir švelniai pasakė:
— Deja, mieloji, tu išvyksti.
— Kur aš išvykstu? Aš niekur nevažiuoju, aš nepaliksiu tavęs ir mamos.
— Tu išvyksti, Varis. Aš tau suradau vyrą.
— Ne, ne, tėveli! — pašokau ant kojų, jis bandė pagauti mane už rankų ir sulaikyti. — Aš nenoriu
palikti namų, noriu pasilikti su tavimi ir mama!
— Ša, viskas bus gerai. Radau tau gerą vyrą.
— Kas jis? — dabar paklausiau susidomėjusi.
— Pamatysi.
Mano akys pritvinko ašarų. Nors ir labai stengiausi tvardytis, pradėjau mosikuoti rankomis ir
šaukti:
— Aš nenoriu tekėti!
— Gerai, Varis, paklausyk... — Tėvas paėmė akmenuką, paslėpė rankas už nugaros ir ėmė dėstinėti
jį iš vienos rankos į kitą. Tada ištiesė priešais mane sugniaužtus kumščius, kad nesuprasčiau, kuriame
yra mano laimė. — Pasirink dešinę arba kairę ranką. Jei atspėsi, kur yra akmenukas, ir darysi tai, ką
pasakysiu, tavo būsimą gyvenimą lydės sėkmė. Jei neatspėsi, būsi atskirta nuo šeimos ir visą laiką
sielvartausi.
Pažiūrėjau į jį klausdama savęs, kas atsitiks, jei pasirinksiu ne tą ranką. Ar tada mane ištiks mirtis?
Paliečiau jo kairę ranką. Jis atvertė į viršų tuščią delną.
— Tikiuosi, man nereikės daryti, ką man pasakysi, — liūdnai sumurmėjau.
— Mes galime pabandyti iš naujo.
— Ne, — pasakiau lėtai purtydama galvą. — Ne, tėveli, aš netekėsiu.
— Jis geras vyras! — šaukė tėvas. — Turi pasitikėti manimi, iš pirmo žvilgsnio suprantu, ar vyras
geras. O tu darysi tai, ką sakau!
Išsigandusi stovėjau įtraukusi pečius, jausdama pykinimą. Tamsoje jis numetė dešinėje rankoje
slėptą akmenuką ir sušuko:
— Tada tu būsi nelaimėlė visą gyvenimą!
— Ką gi, manau, aš esu tokia ir turiu su tuo susitaikyti, ar ne?
Jis skaudžiai smogė antausį, kadangi niekas nesipriešina tėvui. Dabar suprantu, kodėl jis norėjo
mane ištekinti greitai: ir dėl mano elgesio, ir dėl tradicinių priežasčių. Mat buvau maištininkė,
padauža, akiplėša ir drąsi — taip visi galvojo apie mane. Tėvas turėjo surasti vyrą, kol dar buvau
vertinga prekė, nes nė vienas afrikietis vyras nenorėjo, kad žmona jam įsakinėtų.
Atsikėlusi kitą rytą, kaip visada, išvedžiau ganytis gyvulius. Juos prižiūrėdama galvojau apie
santuoką ir stengiausi sukurti planą, kaip galėčiau įtikinti tėvą palikti mane namuose. Bet giliai
širdyje žinojau, kad taip niekada nebus. Svarsčiau, kas galėtų būti mano vyras. Iki tol vaikiškai
romantiškai žavėjausi Jamahu, savo tėvo draugo sūnumi. Aš matydavau jį daugybę kartų, nes mūsų
šeimos keliaudavo kartu. Jamahas buvo gerokai vyresnis už mane, gražus ir nevedęs. Mano tėvas
mylėjo jį kaip sūnų, manau, kad jis buvo geras sūnus ir savo tėvui. Turbūt labiausiai mane žavėjo tai,
kad Jamahas buvo rimtai įsižiūrėjęs į mano seserį Amaną. Aš jam buvau tik maža mergaitė, o Amana
— jo trokštama moteris. Kai paslapčia pasakiau Amanai, kad ją įsimylėjęs Jamahas, ši atsakė, kad tai
nesąmonė. Ji niekada nežvilgčiojo į jį, nes gerai pažino klajoklių gyvenimo būdą ir nenorėjo ištekėti
už tokio vyro kaip mūsų tėvas. Ji svajojo gyventi mieste, ištekėti už vyro, turinčio daug pinigų. O kai
tėvas norėjo ją ištekinti už klajoklio, sesuo pabėgo ieškoti savo didžiųjų svajonių miesto. Daugiau
mes apie ją nieko negirdėjome.
Visą dieną sekiodama akimis kaimenę stengiausi save įtikinti, kad galbūt vedybos nėra taip baisu,
įsivaizdavau save su Jamahu gyvenančius panašiai kaip mano tėvai. Kai saulė ėmė slinkti vakarop,
sugrįžau su gyvuliais į stovyklavietę. Mažoji sesutė atskubėjo manęs pasitikti ir pasakė:
— Pas tėvą kažkas atėjo, ir man atrodo, kad jie laukia tavęs.
Dėl šio netikėtino susidomėjimo manimi seseriai kilo įtarimas, kad nuo jos slepiama kažkas
įdomaus. Mano kūnas pašiurpo. Žinojau, kad tėvas toliau įgyvendina savo sumanymą, tarsi tam būčiau
neprieštaravusi.
— Kur jie?
Mano sesuo parodė į vieną pusę, o aš apsisukusi nuėjau į kitą.
— Varis, jie tavęs laukia! — suriko ji.
— Patylėk, dink man iš akių!
Suvariusi ožkas į aptvarą pradėjau jas melžti. Įpusėjusi darbą išgirdau tėvą šaukiant mano vardą.
— Taip, tuoj ateinu.
Išsigandusi atsistojau, tačiau žinojau, kad neišsisuksiu nuo to, kas neišvengiama. Švystelėjo maža
viltis, kad galbūt tėvas laukia su Jamahu. Įsivaizdavau jo švelnų gražų veidą. Ėjau jų link
užmerktomis akimis: „Kad tai būtų Jamahas”... Klupinėjau, lūpos kažką vebleno. Šioje nemalonioje
situacijoje, kai reikėjo palikti namus ir apsigyventi su svetimu žmogumi, Jamahas buvo mano
vienintelis išsigelbėjimas.
Pagaliau atmerkiau akis, pažvelgiau į kraujo spalva nusidažiusį dangų. Saulė pamažu tirpo
horizonte, ir priešais pamačiau dviejų vyrų kontūrus. Tėvas džiugiai pasakė:
— O, tu jau čia. Prieik, mieloji. Čia — ponas...
Aš neišgirdau paskutinio žodžio. Įsistebeilijau į sėdintį, parimusį ant lazdos vyrą. Su tokia balta
barzda jam galėjo būti šešiasdešimt metų.
— Varis! — galiausiai supratau, kad tėvas kalbasi su manimi, — pasisveikink su ponu Galulu.
— Labas, — pasakiau šalčiausiu tonu, kokį sugebėjau išspausti. Turėjau būti mandagi, bet ne per
daug džiugi. Senas kvailys tik sėdėjo man šypsodamasis, pasirėmęs lazdele, bet nieko neatsakė.
Galbūt jis nežinojo, ką pasakyti, žiūrėdamas į būsimą ir taip nepaprastai išsigandusią nuotaką.
Nuleidau galvą, norėdama paslėpti savo akių žvilgsnį, ir įsispitrijau į žemę.
— Nagi, nesidrovėk, Varis, — pasakė tėvas.
Kai pažvelgiau į jį, tėvas suprato, kad būtų geriausia mane nuvaryti šalin, kad neišgąsdinčiau savo
būsimo jaunikio.
— Gerai, eik užbaigti darbų, — ir pasisukęs į poną Galulą paaiškino: — Ji tokia drovi, tyli
mergaitė.
Nedvejodama nė sekundės, nubėgau pas ožkas.
Visą likusį vakarą galvojau, koks būtų mano gyvenimas ištekėjus už to senio. Visada gyvendama tik
su tėvais, bandžiau įsivaizduoti gyvenimą be jų, su žmogumi, kurio visai nepažinojau. Laimei, aš
neapsunkinau savo ir taip varganos būsenos mintimis apie intymius santykius su tuo atgrasiu vyru.
Tokia jauna, vos trylikos metų, buvau dar naivi galvoti apie šį vedybų sandėrio aspektą. Norėdama
prasiblaškyti nuo kankinančių minčių apie vestuves, apkūliau savo jauniausią broliuką.
Kitą ankstyvą rytą tėvas mane pasikvietė.
— Ar žinai, kas buvo tas žmogus aną vakarą?
— Galiu atspėti.
— Tavo būsimas vyras.
— Bet, tėveli, jis toks senas! — Vis dar negalėjau patikėti, kad tėvas taip menkai mane vertina, kad
ketina išleisti už to senio.
— Mieloji, tai ir geriausia! Jis per senas lakstyti paskui kitų moterų sijonus, parsivesti į namus
kitas žmonas. Jis tavęs nepaliks ir prižiūrės tave. O be to, — tėvas išdidžiai nusišypsojo, — ar žinai,
kiek jis man už tave sumokės?
— Kiek?
— PENKIS kupranugarius! Jis man atves penkis kupranugarius, — tėvas patapšnojo man per petį,
— aš taip tavimi didžiuojuosi.
Nusisukau nuo tėvo ir pažvelgiau į rytmečio saulę, auksiniais spinduliais budinančią dykumą.
Užmerkusi akis pajutau ant savo veido jos šilumą. Mintimis grįžau į praėjusią naktį, kai negalėjau
užmigti. Gulėjau tarp namiškių, žiūrėdama aukštyn į besisukančias žvaigždes, ir pagaliau
apsisprendžiau. Žinojau, jei nesutiksiu tekėti už šito senio, ši istorija nesibaigs. Tėvas suras kitą vyrą,
paskui trečią, ketvirtą, kadangi jau sumanė atsikratyti manęs... ir gauti kupranugarių. Aš linktelėjau
galva.
— Gerai, tėveli, einu išvesti gyvulių į ganyklą.
Patenkintas tėvas pažiūrėjo į mane. Galėjau jo akyse perskaityti: „Pasirodo, viskas daug
paprasčiau, nei tikėjausi.”
Kai sėdėjau žiūrėdama į žaidžiančias ožkas, supratau, kad paskutinį kartą prižiūriu tėvo kaimenę
įsivaizdavau savo gyvenimą su senu vyru, tik dviese, neprieinamoje dykumos vietoje; save dirbančią,
o jį šlubuojantį su savo lazdele; gyvenančią vieną, jam mirus nuo širdies infarkto, o dar geriau, po jo
mirties auginančią penkis vaikus, nes Somalyje našlės antrą kartą neišteka. Supratau, kad toks
gyvenimas — ne man. Kai tą vakarą sugrįžau namo, mama pasiteiravo, kas atsitiko.
— Ar tu matei tą vyrą? — piktai paklausiau.
Jai nereikėjo klausti, kokį vyrą.
— Taip, mačiau jį kitą dieną.
Tyliai, kad tėvas neišgirstų, sušnabždėjau:
— Mama, aš nenoriu tekėti už to vyro!
Ji gūžtelėjo pečiais.
— Mieloji, tai ne mano valioje. Ką aš galiu padaryti? Taip tavo tėvas nusprendė.
Žinojau, kad rytoj ar poryt būsimas vyras ateis manęs pasiimti, mainais atsivesdamas penkis
kupranugarius. Sugalvojau planą — pabėgti, kol dar nevėlu.
Tą vakarą, kai visi nuėjo miegoti, klausiausi pažįstamo tėvo knarkimo. Paskui atsikėliau ir nuėjau
pas mamą, ji sėdėjo prie laužo.
— Mama, — sušnibždėjau, — aš negaliu tekėti už to vyro, aš pabėgsiu.
— Tsšš, tyliau! Kur, vaike? Kur tu bėgsi?
— Susirasiu tetą Mogadiše.
— Ar tu žinai, kur ji gyvena? Aš nežinau!
— Nesijaudink, aš ją surasiu.
 — Dabar tamsu, — paaiškino ji, tarsi tai galėtų sustabdyti, kas skirta likimo.
— Ne dabar, rytoj iš ryto, — sušnabždėjau. — Pažadink mane prieš saulei patekant.
Žinojau, kad man reikės jos pagalbos. Tai nebuvo taip paprasta, kaip prisukti laikrodį. Prieš
iškeliaujant į ilgą kelionę, reikėjo trumpai pailsėti, bet išeiti turėjau anksti, kol nepabudo tėvas.
— Ne, — motina papurtė galvą, — tai per daug pavojinga.
— Prašau, mama! Aš negaliu tekėti už to vyro, tu pati gali tekėti už jo! Prašau, prašau. Aš sugrįšiu
pas tave. Tu tai žinai.
— Eik miegoti.
Pamačiau jos rūstų žvilgsnį. Tai reiškė, kad kalba baigta. Palikau ją pavargusią sėdėti prie židinio,
o pati įsispraudžiau sušilti tarp brolių ir seserų, kurie miegojo susipynę rankomis ir kojomis.
Dar miegodama pajutau, kaip mama švelniai paplekšnojo man ranką. }i priklaupė ant žemės šalia
manęs.
— Tau metas.
Pabudau tarsi papurtyta, ir mane ėmė pykinti nuo to, ką turiu daryti. Atsargiai prasiskverbiau per
šiltus kūnus ir patikrinau, ar tėvas vis dar miega įprastoje vietoje saugodamas šeimą. Jis knarkė.
Drebėdama išėjau iš lūšnelės su mama.
— Ačiū, mama, kad pažadinai.
Blausioje šviesoje stengiausi įsižiūrėti į jos veidą, įsiminti jos veido bruožus, nes jo greit vėl
nebeišvysiu. Norėjau būti stipri, bet springdama nuo ašarų stipriai ją apkabinau.
— Eik, kol jis dar nepabudo, — tyliai sušnibždėjo į ausį.
Jaučiau, kad ji stipriai mane suspaudė savo glėbyje.
— Tau viskas bus gerai, nesijaudink dėl to. Tik būk labai atsargi. Atsargi! — Ji atsitraukė ir
pažiūrėjo į mane. — Ir prašau, Varis, nepamiršk manęs.
Nepamiršiu... — apsisukau ir nubėgau į tamsą.
 6
KELYJE
Mes pavažiavome tik keletą kilometrų, kai elegantiškai apsirengęs vyras sustabdė mersedesą.
— Man labai gaila, bet aš važiuoju labai toli. Išleisiu tave čia, kad galėtum susistabdyti kitą
mašiną.
O varge, iš tiesų tai buvo bloga žinia po to, kai pabėgusi iš namų ėjau per dykumą, badavau dienų
dienas, kaktomuša susidūriau su liūtu, kai botagu šmaukštelėjo piemuo, užpuolė sunkvežimio
vairuotojas. Šis džentelmenas su mersedesu buvo geriausias prisiminimas nuo tada, kai palikau
namus.
Laimingos kelionės, — šūktelėjo pro atvirą langą ir pamojavęs dar kartą plačiai nusišypsojo.
Atsistojusi ant dulkėtos šalikelės pamojavau, nors ir nelabai entuziastingai. Kai greitai tolstanti
mašina pranyko mirguliuojančiose karščio bangose, vėl leidausi į kelionę klausdama savęs, ar kada
nors pasieksiu Mogadišą. Tą dieną mane pavėžėjo dar keletą kartų, bet trumpus atstumus. Laukdama,
kol sustos mašina, ėjau tolyn. Saulei leidžiantis, kelio pakraštyje sustojo dar vienas sunkvežimis.
Sustingusi iš baimės žiūrėjau į raudonas lempas, prisimindama paskutinį nemalonų įvykį su
vairuotoju. Kol stovėdama galvojau, vairuotojas atsisuko pažiūrėti į mane. Žinojau, kad jei greitai
nesureaguosiu, jis nuvažiuos ir be manęs, todėl paskubėjau vidun. Sunkvežimis buvo milžiniška
krovininė mašina: kai vairuotojas atidarė iš vidaus duris, vos įsikabarojau į kabiną.
— Kur tu keliauji? — paklausė. — Aš važiuoju tik į Galkają.
Kai vairuotojas paminėjo Galkają, mano galvoje nušvito puiki idėja. Aš nežinojau, kad esu taip arti
miesto, kuriame gyvena mano turtingasis dėdė. Užuot ieškojusi po visą Somalį Mogadišo, galėjau
pasilikti pas dėdę Achmedą. Be to, prisiminiau, kad jis man liko skolingas: už jo gyvulių prižiūrėjimą
neatgavau užmokesčio — batų. Jau įsivaizdavau, kaip tą vakarą jo prabangiuose namuose valgau
sočią vakarienę ir miegu ne po medžiu, kaip visada.
— Ir aš ten važiuoju, — nusišypsojau atėjus į galvą tokiai idėjai. — Aš irgi važiuoju į Galkają.
Sunkvežimio priekaba buvo pilna maisto: krūvos maišų su geltonais kukurūzais, ryžiais ir cukrumi.
Žiūrėdama į juos prisiminiau, kaip nepaprastai noriu valgyti.
Vairuotojas buvo maždaug keturiasdešimties metų ir mėgo flirtuoti. Jis visą laiką stengėsi užmegzti
pokalbį. Nors norėjau būti draugiška, siaubingai bijojau. Mažiausiai troškau, kad jis pamanytų, jog
noriu su juo prasidėti. Žiūrėdama pro langą bandžiau įsivaizduoti, kaip geriausiai surasti dėdės namą,
nes nežinojau, kur jis gyvena. Bet mano dėmesį patraukė vienas vairuotojo klausimas:
— Tu pabėgai, ar ne?
— Kodėl taip manote? — paklausiau nustebusi.
— Aš ne tik manau, bet žinau, kad tu pabėgai. Aš sugrąžinsiu tave.
Ką? Ne! Prašau... aš važiuoju, turiu važiuoti. Aš tik noriu, kad jūs mane nuvežtumėte... nuvežtumėte
į Galkają. Turiu aplankyti savo dėdę. Jis manęs laukia.
Jo žvilgsnis sakė, kad jis manimi nepatikėjo, tačiau važiavo toliau. Paskui mano mintys nuskriejo
tolyn — kurioje vietoje turėčiau jam pasakyti, kad mane išleistų? Pasakiusi, kad manęs laukia dėdė,
negalėjau prisipažinti, jog nežinau, kur eiti. Kai pasiekėm miestą, žvalgiausi į gatves, pilnas pastatų,
mašinų ir žmonių. Miestas daug didesnis už gyvenvietę, kurioje anksčiau buvau. Ir pirmą kartą
pagalvojau, koks laukia sunkus išbandymas surasti dėdę.
Iš aukštos sunkvežimio kabinos susierzinusi žiūrėjau į Galkajo sumaištį. Mano akimis miestas buvo
panašus į milžinišką chaosą; blaškiausi tarp troškimo pasilikti mašinoje ir noro kuo greičiau nešti iš
čia kailį, kol tas vyrukas nesugrąžino manęs atgal kaip pabėgusios nuotakos. Kai jis sustojo šalia
turgavietės, pamačiau prekystalius, nukrautus maisto produktais. Staiga sugalvojau išlipti.
— Ei, pone, aš turiu čia išlipti. Mano dėdė gyvena netoli nuo čia, — pasakiau rodydama į gretimą
gatvę ir iššokau, kol jis manęs nesulaikė. — Ačiū, kad pavėžėjote, — sušukau užtrenkdama duris.
Ėjau per turgų apstulbusi — dar niekada savo gyvenime nebuvau mačiusi tiek daug maisto. Dabar
tai prisiminusi galvoju, koks tai buvo grožis! Krūvos bulvių, kalnai kukurūzų, dėžės džiovintų
makaronų. O Dieve, kokios spalvos! Gausybė aukštai sukrautų pupų, šviesiai geltonos spalvos
bananų, žalių ir geltonų melionų, tūkstančiai raudonų pomidorų. „Niekada anksčiau neregėjau tokio
valgomo dalyko”, — galvojau stovėdama priešais išdėliotus pomidorus. Toji akimirka ir buvo mano
meilės sultingiems, prisirpusiems pomidorams pradžia. Iki šios dienos negaliu jų iki soties
atsivalgyti. Kai žiūrėjau į maistą, turguje pro šalį einantys žmonės keistai žiūrėjo į mane. Moteris, tų
daržovių savininkė, stebėjo mane suraukusi antakius. Ji atrodė tikra mama. Afrikoje „mama” yra
pagarbos vertas vardas. Tai reiškia, kad tu jau subrendusi, sulaukei tam tikro amžiaus, o norėdama
tikrai būti verta taip vadintis, turi būti vaikų motina. Jos spalvota skraistė spindėjo saulėje.
— Ko tu nori? — paklausė toji mama.
— Ar galėčiau vieną paimti? — pasakiau rodydama į pomidorus.
— Ar turi pinigų?
— Ne, bet aš tokia alkana...
— Dink man iš akių! — užriko ranka vydama mane nuo prekystalio.
Nuėjau prie kitos prekiautojos ir pakartojau tą patį. Ta moteris pasakė:
— Man nereikia jokių išmaldos prašytojų, vaikščiojančių aplink mano stalą. Aš čia užsidirbu
duonai. Eik iš čia!
Aš jai papasakojau savo istoriją, kad man reikia surasti dėdę Achmedą, ir paklausiau, gal kartais ji
žino, kur jis gyvena. Pamaniau, kad turtingą pirklį Galkajo žmonės turėtų pažinoti.
— Patylėk. Tu negali ateiti čia iš brūzgynų ir pradėti rėkauti. Tsšš... Elkis bent kiek pagarbiau.
Nešūkauk. Tyliai. Nešūkauk viešoje vietoje savo giminės vardo.
Žiūrėdama į ją galvojau: „Gerasis Dieve, apie ką ši moteriškė kalba? Kaip man susikalbėti su
šitais žmonėmis?”
Priešingoje prekystalio pusėje, prie sienos, rymojo kažkoks vyras. Jis pašaukė:
— Mergaite, ateik čia!
Nudžiugusi priėjau ir pasistengiau paaiškinti savo keblią situaciją. Tam vyrui buvo apie trisdešimt
metų, jis atrodė kaip ir visi afrikiečiai vyrai — nieko ypatingo, tačiau jo veidas atrodė draugiškas. Jis
tarė ramiu balsu:
— Patylėk. Aš galiu tau padėti, bet turi būti atsargi. Negalima taip vaikščioti ir šūkauti savo genties
vardo. O iš kokios tu genties?
Aš jam pasakiau viską, ką žinojau apie savo šeimą ir dėdę Achmedą.
— Gerai, manau, kad žinau, kur jis gyvena. Eime, aš padėsiu tau jį surasti.
— Prašyčiau. Ar galite mane ten nuvesti?
— Na, žinoma, eime. Nesijaudink, surasime tavo giminaitį.
Išėjome iš žmonių perpildyto turgaus, laikydamiesi šešėliuotos gatvės pusės. Vyras sustojo priešais
vieną namą.
— Ar tu alkana?
Tai buvo aišku kiekvienam, turinčiam akis.
— Taip.
— Štai čia mano namas. Kodėl tau neužsukus? Duosiu tau ko nors užkąsti, o tada ir tavo dėdę
surasime.
 Aš mielai priėmiau jo pasiūlymą.
Įėjusi vidun užuodžiau savotišką, kažkokį keistą kvapą, kurio niekada dar neteko užuosti. Jis liepė
man sėstis ir atnešė maisto. Vos tik suvalgiau paskutinį kąsnį, jis tarė:
— Gal norėtum kartu su manimi prigulti ir nusnūsti?
— Nusnūsti?
— Taip, pailsėti.
— Ne, prašau, aš noriu surasti dėdę.
— Žinau, žinau, pirmiausia prigulkim. Juk dabar siestos metas. Nesijaudink, paskui jį surasime.
— Ne, prašau. Tu prigulk, aš tavęs palauksiu.
Nors ir buvo siestos metas, neturėjau jokio noro gulėti su šiuo svetimu vyru. Nujaučiau kažką labai
negera. Bet kadangi buvau maža mergaitė, nepažįstanti gyvenimo užkulisių, nežinojau, ką daryti.
— Paklausyk, mažoji mergaite, — piktai pasakė jis, — jei nori, kad padėčiau surasti dėdę, geriau
atsigulk pamiegoti.
Supratau, jog man reikia to vyro pagalbos, kad surasčiau dėdę Achmedą. Kadangi jis vis labiau
šėlo ir elgėsi agresyviai, išsigandau ir padariau patį blogiausią dalyką, kokį galėjau, — pasidaviau jo
įtikinėjimams. Vos tik atsiguliau, mintis apie miegą visai išgaravo jam iš galvos. Jau po kelių
sekundžių šis kalės vaikas pabandė mane užgulti. Kai pamėginau pasprukti iš jo glėbio ir nusisukau,
jis trenkė man į pakaušį. „Nieko nesakyk”, — pagalvojau. Nutaikiusi progą išsiveržiau iš jo gniaužtų
ir šoviau pro duris. Bėgdama girdėjau jį šaukiantį iš lovos:
— Ei, mažoji mergaite, sugrįžk... — Paskui išgirdau jį kvatojant.
Iššokusi į tamsią gatvę, isteriškai verkdama nubėgau atgal į turgų ieškoti saugios vietos tarp
žmonių. Sena maždaug šešiasdešimties metų moteris priėjusi prie manęs paklausė:
— Vaikeli, kas atsitiko? — ji tvirtai paėmė man už rankos ir pasodino mane. — Ateik, išsipasakok,
kas tau nutiko.
Aš negalėjau prisiversti prisipažinti, kas ką tik atsitiko. Man buvo labai gėda kam nors apie tai
papasakoti. Jaučiausi visiška kvailė, tokia maža kvaila bukaprotė, nes viskas atsitiko dėl to, kad
įžengiau į jo namus. Sriūbaudama jai paaiškinau, kad ieškau savo dėdės ir negaliu jo rasti.
— Kas tavo dėdė? Kuo jis vardu?
— Achmedas Dirie.
Senoji mama iškėlė kaulėtą pirštą ir dūrė į melsvą namą priešingame kampe.
— Štai ten, — pasakė ji, — ar matai? Tas namas, kurio tu ieškai.
Tai buvo tiksliai ten. Visą tą laiką namas ten stovėjo, o aš kitoje gatvės pusėje stovėjau
maldaudama tą šunsnukį padėti surasti dėdę. Vėliau supratau, kad kai pasakojau jam savo istoriją, jis
jau žinojo, kas yra mano dėdė ir kas esu aš. Senoji moteris paklausė, ar norėčiau, kad ji mane
nuvestų. Mečiau į ją atšiaurų žvilgsnį, nes dabar niekuo nebepasitikėjau. Bet iš jos veido supratau,
kad ji — tikra motina.
— Taip, prašau, — tyliai pasakiau.
Mes pasukome už kampo, ir aš pabeldžiau į melsvojo namo duris. Mano teta atidarė duris ir
persigandusi įsistebeilijo į mane.
— Iš kur tu čia atsiradai?
Senoji moteris apsisuko ir nuėjo.
— Tetule, aš čia! — išsprūdo kvaili žodžiai.
— Vardan Alacho, ką tu čia veiki? Tu pabėgai, ar ne?
— Na...
— Aš sugrąžinsiu tave atgal, — griežtai tarė ji.
 Dėdė Achmedas, mano tėvo brolis, taip pat nustebo mane matydamas, bet dar labiau stebėjosi, kaip
suradau jų namus. Jiems pasakodama praleidau nereikšmingas smulkmenas: kaip apdaužiau akmeniu
sunkvežimio vairuotoją ir kad jų kaimynas vos manęs neišprievartavo. Nors dėdę ir labai sužavėjo
mano stiprybė pereiti dykumą ir surasti jo namus, tačiau jis neketino manęs priglausti. Jis susirūpino,
kas prižiūrės gyvulius, tai buvo mano darbas, kurį dirbau ilgus metus ir už kurį dėdė nupirko porą
guminukių. Visi mano tėvo vyresnieji vaikai buvo palikę namus. Aš buvau vyriausia namuose likusi
dukra — šauniausioji — ir buvau patikimesnė nei jaunesnieji.
— Ne, turi grįžti namo. Kas padės tavo tėvams? Ką tu darysi čia, jei liksi, sėdėsi ant savo
pasturgalio?
Deja, neturėjau atsakymo nė į vieną jo klausimą. Žinojau, kad beviltiška jam sakyti, jog tėvas
norėjo mane atiduoti senam žilam barzdočiui. Dėdė pažiūrėtų į mane kaip į pamišėlę ir sakytų: „Na ir
kas? Varis, tu turi ištekėti. Juk tavo tėvui reikia kupranugarių...” Buvo neverta sakyti, kad aš
nepritariu tokioms šeimos tradicijoms. Aš mylėjau savo tėvus, bet to, ko norėjo jie, man nepakako.
Žinojau, kad gyvenimas turėjo būti kitoks, bet tiksliai nežinojau, koks iš tiesų. Po kelių dienų
nugirdau, kad dėdė išsiuntė pasiuntinį surasti mano tėvą, ir šis jau buvo kelyje. Gerai pažinojau abu
dėdės Achmedo sūnus. Kai jiems nereikėjo į mokyklą, atkeliaudavo pas mus paviešėti ir praleisti
kartu atostogų; padėdavo prižiūrėti gyvulius ir pamokydavo somališkų žodžių. Tuo metu tai buvo
įprasta: miesto vaikai, kurie lanko mokyklą, atostogų metu keliaudavo į dykumą mokyti klajoklių
vaikų. Kol buvau Galkajyje, pusbroliai užsiminė žiną, kur gyvena mano sesuo Amana. Pabėgusi iš
namų, ji apsigyveno Mogadiše ir ištekėjo. Negalėjau atsidžiaugti tokiomis naujienomis, nes jos
nemačiau nuo tada, kai paliko mūsų namus. Juk ji galėjo būti ir mirusi. Kalbėdama su jais supratau,
kad mano tėvai žinojo, kur ji gyvena. Tačiau ji buvo atskirta nuo šeimos, tėvai niekada apie ją
nekalbėjo.
Išgirdusi, kad tėvas atvyksta manęs pasiimti, sugalvojau planą. Vaikinukai pasakė, kur ieškoti
sesers vos tik atvykus į sostinę. Vieną rytą jie palydėjo mane iki kelio už miesto ir davė, kiek turėjo,
pinigų.
— Štai ten, Varis, — pasakė rodydami į kelią, — tas kelias veda į Mogadišą.
— Pažadėkit, kad niekam nesakysit, kur aš iškeliavau. Nepamirškit, kai mano tėvas čia pasirodys,
jūs nežinot, kas man atsitiko. Paskutinį kartą jūs mane matėt šįryt namuose. Supratot?
Pusbroliai linktelėjo galvas. Aš nuėjau tolyn, o jie atsisveikindami man pamojavo.
Kelionė į Mogadišą buvo siaubingai lėta. Dienos slinko, bet aš bent jau žinojau, kad turiu šiek tiek
pinigų ir galiu nusipirkti ko nors užkąsti pakelėje. Mane paveždavo tik atsitiktinai, todėl daugybę
mylių nuėjau pėsčiomis. Nerimaudama dėl tokios vėžliškos kelionės, galiausiai sumokėjau, kad
pavežtų afrikietiškas taksi — didelis sunkvežimis, kurio priekaboje gali važiuoti maždaug
keturiasdešimt žmonių. Šios mašinos — įprasta transporto priemonė Afrikoje. Iškrovę maišus grūdų
ir cukranendrių, grįždami jie paima į tuščią priekabą keleivių. Viduje, aplink sunkvežimio bortus, yra
mediniai karkasai tarsi pertvaros, sėdėdami ar stovėdami tarp jų, žmonės atrodo tarsi vaikai
milžiniškame aptvare. Taksi būdavo pilnas vaikų, lagaminų, namų apyvokos daiktų, baldų,
bliaunančių ožkų, vištų narvuose, o vairuotojas paimdavo tiek žmonių, kiek atsirasdavo mokančių už
kelionę. Bet po nesenų savo išgyvenimų labiau norėjau važiuoti perpildytame žmonių sunkvežimyje
negu su nepažįstamu vyru. Priartėjusi prie Mogadišo priemiesčio, mašina sustojo prie šulinio, kur
rinkosi žmonės pagirdyti savo gyvulių. Aš pasisėmiau rieškučiomis vandens, atsigėriau ir aptaškiau
apdulkėjusį veidą. Pastebėjau, kad šį kartą kelių buvo daug daugiau, nes Mogadišas yra didžiausias
Somalio miestas, jame gyvena septyni šimtai tūkstančių gyventojų. Priėjau prie dviejų klajoklių ir
paklausiau:
 — Gal žinote, kuris iš šių kelių veda į Mogadišą?
— Štai anas, — atsakė vyras parodydamas ranka.
Ėjau nurodyta kryptimi link miesto. Mogadišas — gražus uostamiestis šalia Indijos vandenyno.
Eidama dairiausi žiūrėdama į baltus stulbinančio grožio pastatus, apsuptus palmių ir ryškiai žydinčių
gėlių. Somalis buvo Italijos kolonija, taigi daugumą architektūros pastatų pastatė italai, ir tai suteikė
miestui Viduržemio jūros šalių stilių. Pro mane ėjusios moterys dėvėjo dailias geltonų, raudonų ir
mėlynų raštų skraistes, ilgais šaliais buvo apsigobusios galvas. Nuo jūros pučiantis vėjas pakeldavo
šalio galus, todėl jos pirštais laikydavo medžiagą prie kaklo. Joms einant, permatoma medžiaga
grakščiai pleveno už nugaros. Mačiau daugybę musulmonių, apsidengusių galvas šaliais ir uždengusių
tamsiais šydais veidą. Į jas žiūrėdama galvojau, kaip jos mato, kur eiti. Visas miestas maudėsi
skaisčios saulės spinduliuose ir visos spalvos ryškiai švytėjo.
Eidama klausinėjau žmones, kaip surasti sesers kvartalą. Nežinodama, kaip vadinasi ta gatvė,
maniau pakartoti tą patį būdą, kurį panaudojau ieškodama dėdės Galkajyje. Kai tik prieisiu tą vietą,
kur netoliese gyveno sesuo, nueisiu į turgų ir surasiu ją pažįstantį žmogų. Tačiau šį kartą nebūsiu tokia
patikli, leisdama svetimam vyrui „man padėti”.
Vos atėjusi į sesers rajoną, netrukus suradau turgavietę. Vaikštinėjau aplink apžiūrinėdama maistą
ir galvodama, ką nusipirkti už paskutinius somališkus šilingus. Pagaliau nusipirkau pieno iš dviejų
moterų, nes jų pienas buvo pats pigiausias. Vos tik nurijusi pirmą gurkšnį supratau, kad kažkas ne
taip.
— Tas pienas kažkoks keistas. Kas jam yra? — paklausiau.
— Nieko jam nėra. Mano pienas geras!
— Baikit juokus! Jei apie ką nors išmanau, tai apie pieną. Jo skonis ne toks. Ar jūs sumaišėte jį su
vandeniu?
Vėliau jos prisipažino, kad taip padarė, norėdamos pieną parduoti už mažesnę kainą. Jų pirkėjai
nesiskundė. Kalbėjomės toliau, ir aš joms pasakiau, kad atvažiavau į sostinę ieškoti sesers.
Paklausiau, ar jos pažįsta Amaną.
— Taip ir maniau, kad tu jos sesuo! Atrodote labai panašios, — sušuko viena iš moterų.
Aš nusijuokiau. Kai buvome mažos, aš atrodžiau iš akies lupta sesuo. Moterys pažinojo Amaną, nes
ji kiekvieną rytą ateidavo į šį turgų. Moteris pakvietė savo sūnų ir paprašė parodyti, kur gyvena mano
sesuo.
— Palydėk ją iki Amanos namų ir greitai sugrįžk atgal! — liepė ji berniukui.
Ėjome ištuštėjusiomis gatvėmis. Tuo metu buvo siesta, ir žmonės ilsėjosi per vidurdienio karštį.
Berniukas parodė į mažą trobelę. Įėjusi į vidų radau seserį miegančią. Papurčiau ją už rankos, ir ji
pabudo.
— Ką tu čia darai?.. — paklausė Amana pusiau pabudusi, žiūrėdama į mane tarsi sapnuotų.
Atsisėdau ant lovos ir papasakojau savo istoriją, kad pabėgau dėl tos pačios priežasties, kaip ir ji
prieš daugelį metų. Bent jau galėjau su kažkuo pasikalbėti, žinodama, kad mane supras; supras, ką
reiškia trylikos metų per prievartą ištekėti už kvailo senio.
Amana man papasakojo apie savo kelionę į Mogadišą ir apie pažintį su savuoju vyru. Jis buvo
geras, tylus, sunkiai dirbantis žmogus. Jie laukė pirmojo kūdikio, jis turėjo išvysti dienos šviesą už
mėnesio. Bet atsistojusi ji nepanėšėjo į greitai kūdikio susilauksiančią moterį. Būdama šešių pėdų
aukščio ir grakštaus kūno sudėjimo, su plačia afrikietiška suknele ji visiškai neatrodė nėščia.
Prisimenu, kad tada galvojau, kokia ji graži, ir tikėjausi, kad ir aš, laukdamasi kūdikio, jį sėkmingai
išnešiosiu.
Vėliau sukaupiau visą savo drąsą ir paklausiau, kas buvo neatidėliotina ir be galo svarbu:
 — Amana, aš nenoriu sugrįžti. Ar galiu pasilikti pas tave?
— Tu pabėgai ir palikai visus darbus mamai, — liūdnai pasakė ji, bet leido pasilikti, kiek tik
norėsiu. Jos ankštame butelyje buvo du kambariai: mažajame miegojau aš, kitame glaudėsi ji su vyru.
Jį matydavome labai retai — rytais išeidavo į darbą, per pietus sugrįždavo užkąsti, nusnausdavo ir
vėl keliaudavo į darbą. Grįždavo vėlai vakare. Būdamas namuose jis taip mažai kalbėjo, kad vargiai
ką nors apie jį prisimenu: nei vardo, nei kur jis dirbo.
Amana pagimdė mažą gražią mergaitę. Aš jai padėjau prižiūrėti kūdikį, tvarkydavau kambarius,
skalbdavau lauke drabužius ir sukabindavau ant virvės, kad išdžiūtų.
Dažnai eidavau į turgų apsipirkti, todėl puikiai išmokau derėtis su prekiautojais. Mėgdžiodama
vietinius gyventojus, prieidavau tiesiai prie prekystalio ir paklausdavau:
— Kiek kainuoja?
Buvo galima derėjimosi spektakliui iš anksto pasiruošti, nes kiekvieną dieną kartodavosi vis tas
pats: mama išdėlioja priešais mane tris pomidorus, vieną didelį ir du mažesnius, tikėdamasi tokios
kainos, tarsi ketintų man parduoti tris kupranugarius.
— Ak, per brangu, — atsakydavau numojusi ranka ir mestelėdavau nuobodų žvilgsnį.
— Palauk, palauk, kiek tu nori mokėti?
— Du penkiasdešimt.
O ne, ne, ne...
Tuomet padarydavau puikų triuką: nueinu šalin, kalbuosi su kitais prekiautojais, labai susidomėjusi
jų prekėmis, siekdama tik vieno tikslo. Vėliau sugrįždavau, paimdavau pomidorus ir ginčydavomės,
kol viena iš mūsų pavargdavo ir nusileisdavo.
Mano sesuo nuolat užsimindavo, kad nerimauja dėl mūsų mamos. Nuo tada, kai pabėgau iš namų,
Amana pradėjo jaudintis, kad mama turi visus darbus atlikti viena. Kai ji paliesdavo šią skaudžią
temą, atrodydavo, kad visa kaltė krito ant manęs vienos. Man irgi buvo neramu dėl mamos, bet
Amana niekada neužsiminė, kad ji irgi pabėgo. Tada man sugrįžo mūsų vaikystės prisiminimai. Daug
kas pasikeitė per tuos penkerius metus, kai mačiau ją paskutinį kartą, bet Amana mane vis dar laikė
pakvaišusia mažąja sesute, o ji visada buvo vyriausia ir išmintingiausia. Man buvo aišku, kad nors
išoriškai mes atrodėme labai panašios, mūsų charakteriai buvo visiškai skirtingi. Nuolatinis Amanos
įsakinėjimas mane skaudino. Kai tėvas mane vertė tekėti už to senio, pabėgau vedama minčių apie
geresnį gyvenimą. Svajojau ne apie tai, kaip gaminsiu vakarienę, skalbsiu, prižiūrėsiu kūdikį, nes tai
buvo kasdieniniai darbai, kai auginau savo brolius ir seseris.
Kadangi norėjau sužinoti, ką dar man paruošė likimas, vieną dieną palikau Amanos namus. Su
seserim nekalbėjau ir jai nesakiau, kad išvykstu. Paprasčiausiai vieną rytą išėjau ir daugiau niekada
nesugrįžau. Tuo metu tai atrodė puikus sumanymas. Nežinojau, kad niekada daugiau jos nepamatysiu.
 7
MOGADIŠAS
Kai gyvenau pas Amaną, kartu aplankėme keletą giminaičių, gyvenančių tame pačiame mieste.
Pirmą kartą savo gyvenime galėjau susitikti su mamos artimaisiais. Mama užaugo sostinėje kartu su
savo motina, keturiais broliais ir keturiomis seserimis.
Džiaugiuosi, kad gyvendama Mogadiše galėjau geriau pažinti senelę. Dabar jai yra devyniasdešimt
metų, bet kai ją pamačiau pirmą kartą, jai buvo septyniasdešimt. Močiutė — tarsi mano mamos
kopija, skaisčios veido odos. Ji man atrodė nepaprasta gudruolė ir tvirto charakterio bei stiprios
valios moteris. Jos rankos atrodė tarsi krokodilo odos, lyg būtų ilgai kasinėjusi žemę.
Mano senelė augo vienoje iš arabų šalių, bet nežinau kurioje. Ji buvo griežtai tikinti musulmonė,
meldėsi penkis kartus per dieną, veidu atsisukusi į Meką, ir išeidama iš namų visada užsidengdavo
veidą tamsiu šydu, apsigaubdavo nuo galvos iki kojos pirštelių. Man patikdavo ją erzinti:
— Senele, ar tu gerai jautiesi? Ar tu tikrai žinai, kur eini? Ar ką nors matai pro šią skepetą?
— Liaukis, — pradėdavo bartis. — Šydas yra permatomas.
— Puiku, vadinasi, tu gali ir kvėpuoti? — leipdavau iš juoko.
Gyvendama senelės namuose supratau, iš kur mama įgijo tiek stiprybės. Senelis buvo seniai miręs,
o senelė viena turėjo viskuo pasirūpinti. Kai ją aplankydavau, ji mane be galo nuvargindavo. Rytą
vos tik pabudus ji jau būdavo pasirengusi kažką daryti. Ir nieko nelaukdama mane ragino:
— Nagi, eime, Varis.
Senelė gyveno Mogadišo priemiestyje, toli nuo turgaus. Kiekvieną dieną, kai eidavome nusipirkti
maisto, sakydavau:
— Senele, nesivargink, važiuokime autobusu. Šiandien taip karšta, per toli eiti į turgų pėsčiomis.
— Ką? Autobusu? Eime, eime, eime. Esi tokia jauna mergaitė ir nori važiuoti autobusu. Kas čia per
skundai? Tu šiomis dienomis labai aptingai, Varis. Dabar jūs visi, vaikai, — nežinau, kas jums
atsitiko. Kai buvau tavo metų, oho, eidavau mylių mylias nesustodama... Ar tu eini su manimi, ar ne?
Taigi taip išeidavome iš namų, nes, jei užgaiščiau, senelė išeitų be manęs. Grįžtant namo,
vilkdavau koją už kojos paskui senelę, nešdama maisto krepšius.
Kai palikau Mogadišą, viena mano mamos sesuo mirė ir paliko devynis vaikus. Senelė juos
prižiūrėjo ir augino kaip savo. Būdama tikra mama, ji elgėsi taip, kaip reikėjo.
Susipažinau su vienu iš jos sūnų, mamos broliu Voldabu. Vieną dieną sugrįžusi iš turgaus pamačiau
jį sėdintį su senele ir ant kelių pasisodinusį vieną iš mano pusbrolių. Nors anksčiau nebuvau jo
mačiusi, pribėgau prie jo. Priešais mane buvo žmogus, labai panašus į mano mamą, — negalėjau
atsispirti viskam, kas ją primindavo. Kadangi ir aš buvau mamos kopija, pribėgusi prie jo vieną
keistą, bet nuostabią akimirką pasijutau tarsi žiūrinti į iškreiptą veidrodį. Dėdė girdėjo, kad pabėgau
iš namų ir gyvenu Mogadiše. Kai arčiau prie jo priėjau, paklausė:
— Ar tu esi ta, kuo tave laikau?
Tą dieną daugiausia juokiausi nuo to karto, kai palikau namus. Dėdė Voldabas buvo panašus į mano
mamą ne tik išvaizda, bet ir savo humoro jausmu. Brolis ir sesuo turėjo puikiai sutarti augdami kartu,
juokindami šeimyną iki ašarų. Ak, kaip norėjau juos pamatyti kartu.
Tą rytą, kai palikau sesers namus, nuėjau pas tetą Lulą paklausti, ar negalėčiau gyventi pas ją. Mes
su seserimi ją aplankėme, vos tik atkeliavau į Mogadišą. Lula tapo mano teta ištekėjusi už motinos
brolio, dėdės Saido. Kol vyras gyveno Saudo Arabijoje, ji viena augino tris vaikus. Dėl blogos
Somalio ekonominės būklės dėdė dirbo svetimame krašte ir siųsdavo pinigų namo šeimai išlaikyti.
Gaila, kad gyvenant Mogadiše man niekada neteko jo sutikti.
 Atėjusi pas tetą Lulą labai ją nustebinau, bet, atrodė, ji nuoširdžiai džiaugėsi mane matydama.
— Teta, mes su Amana sutariame nelabai gerai, taigi norėjau paklausti, ar negalėčiau pas tave
pagyventi kurį laiką.
— Žinoma, juk žinai, kad aš čia viena su trimis vaikais. Saidas dažniausiai išvykęs, todėl man
praverstų tavo pagalba. Tai būtų labai miela.
Staiga man palengvėjo. Amana nelabai norėjo, kad gyvenčiau pas ją, nors ir pati supratau, jog
aplinkybės tam nelabai palankios. Jos butelis buvo per mažas trims žmonėms, o ir ji pati — ką tik
ištekėjusi. Labiausiai ji norėjo, jog sugrįžčiau namo ir nuraminčiau jos sąžinę dėl to, kad ji pabėgo
nuo mamos prieš daugelį metų.
Pagyvenusi pirmiausia pas Amaną, paskui pas tetą Lulą, pripratau būti namuose. Iš pradžių atrodė
keista gyventi name — tarsi kalėjime. Dangų užstojo lubos, erdvė, kurioje gyvenau, buvo apsupta
sienų, o krūmus ir gyvulių kvapą dykumoje pakeitė didelio miesto srutų ir smalkių smarvė. Tetos
būstas buvo kažkiek didesnis nei Amanos, bet toli gražu ne erdvus tiesiogine žodžio prasme. Nors
patogumai buvo man prabangos dalykas — naktį šilta, o kai lyja — sausa, tačiau, palyginti su
šiuolaikinėmis Vakarų normomis, buvo labai primityvūs. Išliko mano pagarba vandeniui, nes į iš vis
dar buvo prabanga. Vandens pirkdavome iš prekiautojo, kuris ant asilo vežiojo savo rykus po rajoną.
Tada lauke supildavome jį į medinę statinę. Šeima taupiai atseikėdavo kiekvieną vandens lašą
maudymuisi, plovimui, arbatai ar valgiui išsivirti. Mažoje virtuvėje ant nešiojamos viryklės teta
gamindavo valgį. Vakare susėsdavome prie namo ir kalbėdavomės degant žibalinėms lempoms, nes
elektros nebuvo. Tualetas buvo kaip ir visoje šalyje — skylė grindyse, kur krisdavo organizmo
pašalinti likučiai, karštyje skleisdami dvoką. Maudydavomės atsinešę kibirą vandens iš lauke
stovinčios statinės: nusitrindavome kempine ir užsipildavome jo ant savęs, o panaudotas vanduo pro
skylę nutekėdavo į tualetą.
Įsikūrusi pas tetą Lulą, greitai supratau, kad dirbu daugiau, nei tikėjausi, kai prašiau tik vietos
apsistoti. Be to, tapau trijų neklaužadų vaikų aukle. Negalėčiau kategoriškai tvirtinti, kad maži vaikai
yra būtinai neklaužados, bet tų vaikų elgesys mane visiškai išsekindavo.
Kiekvieną rytą tetulė atsikeldavo apie devintą valandą ir po pusryčių linksma išeidavo aplankyti
savo draugių. Ji visą dieną praleisdavo apšnekėdama drauges, priešus, pažįstamus bei kaimynus ir tik
vakare įkeldavo koją į namus. Kol jos nebūdavo namuose, trijų mėnesių kūdikis išalkęs nuolat
verkdavo. Jis čiulpdavo mano krūtį, kai tik laikydavau ant rankų. Kiekvieną dieną sakydavau:
— Vardan Dievo, teta, paklausyk, turėtum kažką daryti. Kūdikis bando žįsti kaskart, kai paimu ant
rankų, o aš neturiu pieno. Aš netgi neturiu krūtų!
— Nesijaudink, duok jam pieno, ir tiek, — maloniai atsakydavo ji.
Be namo valymo, tvarkymo, kūdikio priežiūros, dar reikėjo prižiūrėti devynerių ir šešerių metų
vaikus. Ir būtent tiedu buvo kaip neprijaukinti žvėreliai. Jie neturėjo jokio supratimo, kaip elgtis.
Akivaizdu, kad jų motina niekada nieko nemokė. Nedelsdama bandžiau juos perauklėti ir mušdavau
juos botagu pasitaikius kiekvienai progai. Bet metų metais lakstydami kaip hienos, per vieną dieną jie
negalėjo pavirsti mažais angeliukais.
Laikui bėgant mane apėmė vis didesnė neviltis. Klausiau savęs, kiek dar tęsis toks vargingas
gyvenimas, kol man pradės sektis. Ieškojau išeities, kaip pagerinti įvykius, gyventi toliau ir sužinoti,
kas manęs laukia ateityje. Kasdien savęs klausinėdavau: „Kada tai atsitiks? Šiandien? Rytoj? Kur aš
eisiu? Ką darysiu?” Niekada nesuvokiau, kodėl apie tai galvojau būdama trylikos metų. Greičiausiai
tuo metu maniau kiekvieną turint savo vidinį balsą. Kiek tik galiu prisiminti, visada žinojau, kad mano
gyvenimas bus kitoks nei mano artimųjų. Tik nežinojau, koks jis bus.
Po mėnesio tetos Lulos namuose mano kantrybė trūko. Vieną dieną, kai tetulė, kaip visada, buvo
išėjusi liežuvauti, dingo vyriausia devynerių metų mergaitė.
Pirmiausia išėjau į lauką ir pašaukiau vardu. Kai niekas neatsiliepė, išėjau jos ieškoti po rajoną. Ją
suradau besislepiančią urve su mažu berniuku. Kadangi mergaitė buvo užsispyrusi ir smalsi, tą kartą
domėjosi to berniuko kūno dalimis. Pribėgau prie urvo, pagriebiau už rankos ir pastačiau ant kojų.
Berniukas dingo kaip išgąsdintas žvėrelis. Vesdama namo neklaužadą pusseserę plakiau rykšte, nes
dar niekada gyvenime nebuvau taip pasišlykštėjusi vaiko elgesiu.
Tą vakarą, kai mama sugrįžo, duktė verkdama pasiskundė, kad ją primušiau. Teta Lula įsiuto:
— Kodėl tu ją mušei? Nė pirštu neliesk mano vaiko, arba tau iškaršiu kailį. Pamatysi, kaip tau
patiks! — šaukė ji ir įtūžusi artinosi prie manęs.
Man gėda tau pasakyti, kodėl ją primušiau. Jei tu būtum mačiusi, ką ji šiandien padarė, pasakytum,
kad tai ne tavo dukra. To vaiko neįmanoma sudrausminti — ji kaip žvėriūkštis!
Mano paaiškinimai nepadėjo jai manęs suprasti. Kiekvieną dieną ji man, trylikos metų mergaitei,
palikdavo prižiūrėti beveik dešimties metų vaikus, o dabar staiga susirūpino savo dukters laime. Teta
priėjo prie manęs mojuodama kumščiu, grasindama primušti mane už tai, kad nuskriaudžiau jos
mažąjį angelą. Bet man jau buvo įgrisusi ne tik ji, bet ir visas pasaulis.
— Tu nepaliesi manęs! — surikau. — O jei ne, pasigailėsi!
Kalbos apie mano mušimą buvo baigtos. Supratau, kad turiu keliauti iš čia. Bet pas ką bėgsiu
dabar?
Pabeldusi vieną kartą į tetos Sahros duris pagalvojau: „Štai ir vėl pabėgai, Varis.” Kai teta atidarė
duris, susigėdusi pasisveikinau. Teta Sahra buvo mano mamos sesuo ir augino penkis vaikus. Jaučiau,
kad gausi šeima nežada man geresnio gyvenimo, bet ar turėjau kitą pasirinkimą? Gal geriau būti
kišenvage ar gatvėje prašyti išmaldos? Nepasakojau smulkmenų, kodėl palikau tetą Lulą, tik
paklausiau, ar negalėčiau kurį laiką pagyventi pas ją.
— Tu visada laukiama, — atsakė mane nustebindama. — Jei tu nori gyventi su mumis, prašom. Jei
nori pasikalbėti, visada tavęs išklausysiu.
Įvykiai klostėsi daug geriau, nei galėjau tikėtis. Kaip ir galėjau numanyti, mano darbas prasidėjo
namų ruoša. Tetos Sahros vyriausiai dukrai Fatimai buvo devyniolika metų ir jai teko daugiausia
namų ruošos darbų.
Mano vargšė pusseserė Fatima dirbo kaip vergė. Kiekvieną rytą anksti atsikeldavo ir išeidavo į
koledžą. Po vidurdienio sugrįždavo paruošti pietų, vėliau išskubėdavo atgal. Parėjusi tik šeštą
valandą vakare, išvirdavo vakarienę. Vėliau turėdavo viską sutvarkyti ir mokytis iki vėlyvos nakties.
Dėl kažkokių priežasčių jos mama elgėsi su ja kitaip, reikalaudama iš jos daugiau nei iš kitų vaikų.
Bet Fatima man buvo labai miela ir elgėsi su manimi draugiškai. Tuo metu man tikrai reikėjo tokios
draugės. Jos mamos elgesys su Fatima neatrodė sąžiningas, todėl aš stengiausi padėti pusseserei
virtuvėje vakarais. Aš nemokėjau virti valgio, bet stengiausi išmokti iš Fatimos. Kai pirmą kartą
paragavau jos pagamintų makaronų, pamaniau esanti danguje.
Šiuose namuose mano pareiga buvo valyti. Iki šiol teta Sahra sako, kad buvau pati geriausia jos
turėta valytoja. Buvo sunku išvalyti ir išblizginti visą namą, bet geriau jau buvo dirbti su šlapiu
skuduru, nei prižiūrėti vaikus, ypač po mano pastarųjų mėnesių nuotykių.
Ir teta jaudinosi dėl mano mamos, kad vyriausios dukros nepadės jai darbuotis. Mano tėvas gali
prižiūrėti gyvulius, bet nepajudins nė piršto, kad virtų valgį, siūtų drabužius, pintų krepšius ir
prižiūrėtų vaikus. Tai buvo moters darbas ir mamos rūpesčiai. Pagaliau ar mūsų šeimos gyvenimas
netapo lengvesnis, kai tėvas parsivedė naują moterį į mūsų namus? Žinoma, kad palengvėjo. Bet ir aš
jaudinausi dėl mamos nuo to laiko, kai paskutinį kartą ją mačiau dar neišaušus rytui. Kai apie ją
galvoju, prisimenu jos veidą laužo šviesoje tą paskutinę kartu praleistą naktį. Kokia ji atrodė
pavargusi. Kol laksčiau po dykumą ieškodama Mogadišo, negalėjau jos pamiršti. Kelionė atrodė
tokia nesibaigianti, kaip ir mano rūpestis, ką pasirinkti: ar rūpintis mama, ar atsikratyti to seno vyro?
Prisimenu, kaip parkritusi dulkėse po medžiu galvojau: „Mama rūpinosi visais, o kas dabar
pasirūpins mama?”
Tačiau kelio atgal jau nebuvo. Mano sugrįžimas reikštų, kad veltui kentėjau pastaruosius kelis
mėnesius. Jei grįžčiau namo, nepraeitų nė mėnuo, kai tėvas pradėtų kviesti kiekvieną raišą, nukaršusį
kvailį, kuris dykumoje turėjo kupranugarių, bandydamas mane jiems įpiršti. Tada ne tik būčiau
pririšta prie vyro, bet ir vis tiek negalėčiau pasirūpinti mama. Vieną dieną nusprendžiau, kad
geriausias būdas išspręsti šią problemą — užsidirbti pinigų ir nusiųsti mamai. Tuomet ji galėtų
nupirkti šeimai reikalingų daiktų ir taip sunkiai nedirbtų.
Užsidegusi noru rasti darbo, pradėjau ieškoti visame mieste. Kartą, kai teta išsiuntė mane į turgų,
grįždama atgal praėjau pro statomą pastatą. Sustojau ir žiūrėjau į vyrus, kurie nešiojo plytas, duobėje
maišė cemento skiedinį, įmesdami kastuvu smėlio ir įpildami vandens.
— Ei, — sušukau, — ar turit kokio nors darbo?
Vyrukas, dedantis plytas, sustojo ir nusijuokė žiūrėdamas į mane:
— Kas čia nori dirbti?
— Aš. Man reikia darbo.
— Ne, mes neturime jokių darbų tokiai trapiai mergaitei kaip tu. Tu nepanaši į mūrininkę, — vėl
nusijuokė.
— Tu klysti, — užtikrinau jį. — Aš galiu dirbti, esu labai stipri. Iš tikrųjų.
Parodžiau į vyrus, maišančius skiedinį, jie ten stovėjo nusmukusiomis iki pasturgalio kelnėmis.
— Aš galiu jiems padėti atnešti smėlio ir maišyti taip pat gerai, kaip ir jie.
— Gerai, gerai. Kada gali pradėti?
— Rytoj rytą.
— Ateik šeštą valandą ir pamatysime, ką tu sugebi.
Tetos Sahros namus pasiekiau neliesdama žemės. Aš turėjau darbą! Aš užsidirbsiu pinigų — tikrų
pinigų! Taupysiu kiekvieną pensą ir siųsiu mamai. Ji bus labai nustebinta.
Įžengusi vidun papasakojau savo naujienas tetai. Ji negalėjo tuo patikėti.
— Tu dirbsi kur?
Pirmiausia ji negalėjo patikėti, kad mergaitė norėtų dirbti tokį darbą.
— Ką tu ten dirbsi su tais vyrais? — paklausė.
Antra, ji negalėjo patikėti, kad savininkas galėtų samdyti moteriškę, o dar mane, nes vis dar
atrodžiau išsekusi nuo bado. Bet kai ją įtikinau, kad tai visiška tiesa, jai beliko manimi patikėti.
Tačiau patikėjusi supyko, kad planuoju gyventi pas ją ir, užuot padėjusi jos namuose, dirbsiu
kažkam kitam.
— Paklausykit, — pasakiau pavargusi, — man reikia nusiųsti pinigų mamai, o norėdama tai
padaryti — turiu dirbti. Ar viena, ar kita, turiu tai daryti. Ar suprantate mane?
Suprantu.
Kitą rytą pradėjau namų statytojos karjerą. Tai buvo siaubinga: reikėjo nešti nugarą laužančius
smėlio kibirus, o kadangi neturėjau pirštinių, rankenos pjovė rankas. Vėliau delnuose atsivėrė pūslės,
jos dienai baigiantis pratrūko, ir rankos ėmė kraujuoti. Visi galvojo, kad paliksiu šią katorgą, tačiau
buvau užsispyrusi sugrįžti ten kitą dieną.
Tas košmaras tęsėsi visą mėnesį, kol mano rankos supleišėjo ir taip perštėjo, kad vargiai galėjau
jas ištiesti. Kai baigiau darbą, buvau sutaupiusi sumą, atitinkančią šešiasdešimt dolerių.
Didžiuodamasi pasakiau tetai, kad sutaupiau pinigų išsiųsti mamai į namus. Neseniai tetą buvo
aplankęs vyras, kuris ruošėsi su šeima keliauti į dykumą. Jis pasisiūlė nunešti pinigus mamai. Teta
Sahra mane užtikrino, kad tie žmonės yra patikimi ir tikrai perduos pinigus. Neverta nė sakyti, kas
atsitiko su mano šešiasdešimt dolerių. Vėliau sužinojau, kad mano mama iš tos sumos nematė nė
penso.
Palikusi darbą statybose, vėl pradėjau tvarkyti tetos namus. Vieną dieną, man, kaip įprasta,
darbuojantis, atvyko garbingas svečias — Somalio ambasadorius Londone Mahometas Chamas
larahas; jis buvo vedęs mano tetą, mamos seserį Maruimą. Gretimame kambaryje valydama dulkes,
išgirdau ambasadoriaus ir tetulės pokalbį. Paaiškėjo, kad jis atvyko į Mogadišą surasti tarnaitės prieš
prasidedant ketverių metų ambasadoriaus karjerai Londone. Per akimirką supratau, ką tai reiškia. Tai
buvo proga, kurios taip ilgai laukiau. Įbėgusi į kambarį, pasikviečiau tetulę Sahrą:
— Teta, noriu kai ką pasakyti.
Ji pasižiūrėjo į mane suirzusi:
— Kas yra, Varis?
— Ateikit čia, prašau.
Kai teta įžengė pro duris, pagriebiau jai už rankos ir tvirtai suspaudžiau.
— Prašau, pasakykit jam, kad mane paimtų. Aš galiu būti jo tarnaitė.
Jos žvilgsnyje pamačiau skausmą. Būdama stiprios valios, galvojau tik apie tai, ko norėjau aš, o ne
ko norėjo tetulė.
— Tu!.. Tu nieko neišmanai. Ką tu darysi Londone?
— Aš galiu valyti! Pasakykit jam, teta, kad paimtų mane į Londoną! Aš noriu VAŽIUOTI!
— Aš taip nemanau. O dabar liaukis man trukdžiusi ir eik dirbti. Ji sugrįžo į kitą kambarį, atsisėdo
greta savo sesers vyro. Girdėjau ją tyliai sakant:
— Kodėl tau jos nepaėmus? Juk žinai, kad ji yra išties gera ir darbšti mergaitė. Teta pakvietė mane
į kambarį, ir aš kaip viesulas įsiveržiau pro duris. Stovėjau ten su dulkių šluostuku, padarytu iš
plunksnų, ir kramčiau gumą.
— Aš esu Varis. Tai jūs vedėte mano tetą, ar ne? Ambasadorius suraukęs antakius pažiūrėjo į
mane.
Gal būtum tokia maloni ir išsiimtum iš burnos kramtomąją gumą? Žiūrėjo į tetulę Sahrą.
— Ar tai šita mergaitė? O ne, ne...
— Aš esu nuostabi — galiu valyti, virti ir prižiūrėti vaikus.
— Manau, kad būtent tokia ir esi. Aš pasisukau į tetą.
— Pasakykit jam...
— Varis, liaukis, grįžk prie darbo.
— Pasakykit jam, kad esu geriausia!
— Tššš... Varis! — O mano dėdei pasakė: — Ji dar jauna, bet išties gali labai sunkiai dirbti.
Patikėk manim, ji bus labai gera...
Dėdė Mahometas kurį laiką tyliai sėdėjo ir pasibjaurėjęs žiūrėjo į mane.
— Na gerai, paklausyk, rytoj tave pasiimsiu. Gerai? Ateisiu čia su tavo pasu dieną, o tada
važiuosim į Londoną.
 8
KELIONĖ Į LONDONĄ
Londonas! Visiškai neįsivaizdavau, kas tai yra, bet man paprasčiausiai patiko šio žodžio
skambėjimas. Žinojau tik tiek, kad tai yra toli. Būtent ten aš norėjau būti. Panašu, kad mano maldos
išklausytos, gavau netgi daugiau, nei tikėjausi. Aš spygavau:
— Teta, ar aš iš tiesų išvažiuoju?
Ji rūsčiai pagrasino man pirštu.
— Prikąsk liežuvį, nepradėk. — Ji nusišypsojo tik pamačiusi panikos apimtą mano veidą: — Na
gerai, gerai. Taip, tu iš tiesų važiuoji.
Degdama iš susijaudinimo nubėgau to pasakyti pusseserei Fatimai, virtuvėje gaminusiai pietus.
— Aš važiuoju į Londoną! Aš važiuoju į Londoną! — šaukiau ir rateliu šokinėjau po virtuvę.
— Kokį Londoną? — ji griebė man už rankos ir pusiau ją užsukdama privertė mane paaiškinti. —
Tu tapsi baltu žmogumi, — konstatavo Fatima.
— Ką tu pasakei?
— Tu būsi baltas žmogus, na, supranti... baltas.
Nesupratau. Visiškai neįsivaizdavau, apie ką ji kalba, kadangi niekada nebuvau mačiusi balto
žmogaus. Tiesą sakant, net nežinojau, kad toks dalykas egzistuoja. Tačiau jos pastaboms likau
abejinga.
— Patylėk, prašau, — pasakiau jausdamasi pranašesnė. — Tu man tiesiog pavydi, nes aš išvykstu į
Londoną, o tu — ne.
Vėl pradėjau šokti, linguoti ir ploti delnais, tarsi garbinčiau lietų, tada užgiedojau:
— Aš važiuoju į Londoną, oooo-aajjeee — aš važiuoju į Londoną!
— Varis! — piktu balsu sušuko teta Sahra.
Tą vakarą tetulė parūpino viską, kas reikalinga mano kelionei. Gavau pirmąją porą batų — gražius
odinius sandalus. Skrisdama lėktuvu turėjau apsivilkti ilgą, ryškiai spalvotą suknelę, kurią man davė
teta, ir apsisiausti plačiu afrikietiškų apsiaustu. Neturėjau jokio lagamino, bet tai buvo nesvarbu —
nebuvo ką į jį įsidėti. Turėjau tik savo drabužius, kuriuos dėvėjau kitą dieną, kai dėdė Mahometas
atvažiavo manęs pasiimti.
Kai rengėmės važiuoti į oro uostą, apkabinau ir pabučiavau tetulę Sahrą, brangiąją Fatimą ir
atsisveikinau su mažaisiais pusbroliais. Fatima buvo tokia miela man, kad norėjau ją kartu pasiimti.
Tačiau žinojau, kad ten darbas buvo tik vienam žmogui, ir džiaugiausi, kad tas žmogus buvau aš. Dėdė
Mahometas davė man pasą, į jį žiūrėjau stebėdamasi — tai mano pirmasis oficialus dokumentas,
niekada neturėjau gimimo liudijimo ar kito popieriaus lapo su jame užrašytu mano vardu. Lipdama į
mašiną jaučiausi labai laiminga ir rankos mostu atsisveikinau su šeima.
Anksčiau man teko matyti lėktuvus tik nuo žemės, retkarčiais juos matydavau praskrendant virš
savo galvos dykumoje, kai ganydavau ožkas. Todėl žinojau, kad esama tokių dalykų kaip lėktuvas.
Žinoma, aš niekada jų nemačiau iš arti iki to vidurdienio, kai palikau Mogadišą.’ Dėdė Mahometas
kartu su manimi įėjo į oro uostą, stabtelėjo prie durų, vedančių prie lėktuvo. Ant asfaltuotos aikštelės
stovėjo milžiniškas angliškas lėktuvas, švytintis Afrikos saulėje. Tuo metu išgirdau dėdę kažką
bekalbantį:
— ...ir tavo teta Maruima laukia tavęs Londone. Aš būsiu ten po kelių dienų. Prieš išvažiuodamas
turiu užbaigti porą reikalų.
Išsižiojusi atsisukau į jį ir įdėmiai pažvelgiau. Jis įbruko man į ranką lėktuvo bilietą.
— Nepamesk savo bilieto ar paso, Varis. Tai labai svarbūs dokumentai, todėl labai saugok.
 — Tu nevažiuoji su manimi? — tai buvo viskas, ką galėjau ištarti tuo metu.
— Ne, — atsakė nekantriai, — aš turiu pasilikti čia dar kelias dienas.
Tą pačią akimirką pradėjau verkti, bijodama skristi viena. Kai palikti Somalį tapo neišvengiama,
ėmiau abejoti, ar tai — geras sumanymas. Kad ir kaip čia vargau, tai buvo vieninteliai namai, kuriuos
pažinojau. Visiškai nenutuokiau, kas manęs laukia ateityje.
— Nagi, nusiramink, tau viskas bus gerai. Tave pasitiks Londone, jie pasakys, ką tau daryti
nuvykus.
Aš šniurkščiojau ir tyliai verkšlenau. Dėdė švelniai mane stumtelėjo vartų link.
— Laikas eiti. Lėktuvas ruošiasi pakilti. Nagi, eik... EIK Į LĖKTUVĄ, VARIS.
Sustingusi iš baimės ėjau per saulės įkaitintą aikštelės asfaltą. Stebėjau lakstančius aplink lėktuvą
darbininkus, besiruošiančius pakilimui. Akimis sekiau vyrus, kraunančius bagažą, įgulą, tikrinančią
lėktuvą. Tada pažvelgiau į laiptus, klausdama savęs, kaip turėčiau patekti į šio daikto vidų.
Nusprendžiau, kad bandysiu lipti laiptais. Tačiau neįpratusi vaikščioti su batais, turėjau labai
stengtis, kad lipdama slidžiais aliumininiais laiptais neužkliūčiau už ilgos suknelės. Kai įžengiau į
lėktuvą, nežinojau, kur eiti, ir turbūt atrodžiau kaip visiška idiote. Visi kiti keleiviai jau sėdėjo. Jie
taip smalsiai į mane žiūrėjo, kad galėjau perskaityti jų veiduose: „Kas yra ši kvaila kaimo mergaitė,
kuri netgi nežino, kaip keliauti lėktuvu?” Aš apsisukau lėktuvo viduje ir atsisėdau į tuščią kėdę.
Tai buvo pirmas kartas, kai išvydau baltą žmogų. Baltaodis vyras, sėdintis šalia manęs, pasakė:
— Tai ne tavo vieta.
Bent jau numanau, kad jis taip pasakė, nes nemokėjau nė žodžio angliškai. Nenuleisdama nuo jo
akių su baime pagalvojau: „O Viešpatie, ką tas žmogus sako? Ir kodėl jis taip atrodo?” Jis pakartojo
tą patį sakinį, ir aš dar labiau supanikavau. Bet tada, ačiū Dievui, atėjo stiuardesė ir paėmė iš manęs
bilietą. Žinoma, ši moteris suprato, kad aš — visiška neišmanėlė. Ji paėmė už rankos ir nuvedė taku į
mano vietą, kuri buvo visiškai ne pirmos klasės salone, kur pirmiau buvau atsisėdusi. Kai ėjau, visi
atsisukę žiūrėjo į mane. Stiuardesė nusišypsojo ir pirštu parodė į mano vietą. Aš šleptelėjau
džiaugdamasi, kad pasislėpiau nuo pašalinių akių; kvailai šypsodamasi papurčiau galvą, taip
mėgindama jai padėkoti.
Netrukus, kai lėktuvas jau buvo pakilęs, ta pati stiuardesė sugrįžo su krepšeliu saldumynų ir
šypsodamasi ištiesė jį man. Viena ranka paėmiau suknelės kraštą ir padariau sterblę, tarsi rinkčiau
vaisius, o kita ranka pačiupau pilną saują saldainių. Buvau išalkusi, todėl planavau prisivalgyti. Kas
žinojo, kada vėl pamatysiu maistą? Kai mano ranka sugrįžo prie saldumynų krepšelio antrą kartą,
stiuardesė bandė patraukti saldainius nuo manęs. Aš išsitiesiau ir griebiau krepšelį, o ji traukė vis
tolyn ir tolyn. Jos veidas sakė: „O varge, ką man su ja daryti?”
Kol vyniojau ir šlamščiau savo saldainius, tyrinėjau aplink mane sėdinčius baltus žmones. Jie man
atrodė sušalę ir liguisti. „Jums reikia saulės”, — būčiau jiems pasakiusi, jei būčiau mokėjusi kalbėti
angliškai. Maniau, kad ši bėda yra tik laikina būklė. Juk jie negali taip atrodyti visą laiką, ar ne? Šie
žmonės nubalo, nes ilgą laiką nesidegino saulėje. Tada nusprendžiau, kad noriu paliesti vieną iš jų
pirmai progai pasitaikius, kol balta spalva dar nenusitrynė. Galbūt apačioje jie išties juodaodžiai?
Po devynių ar dešimties valandų lėktuve miriau iš noro nusišlapinti. Maniau, kad tuoj sprogsiu,
tačiau nežinojau, kur eiti. Aš galvojau: „Nagi, Varis, turi sugalvoti.” Todėl įdėmiai žiūrėjau, kaip
sėdintys aplink mane žmonės atsikelia ir nueina prie gretimų durų. Supratau, kad čia turėtų būti tai, ko
man reikia. Atsistojau ir priėjau prie durų kaip tik tuo metu, kai kažkas išėjo. Kai įėjau vidun,
uždariau duris ir apžvelgiau aplink. Patalpa atrodė tam tinkama, bet kur yra tam skirta vieta?
Pažiūrėjau į kriauklę, bet man tai netiko. Pradėjau apžiūrinėti klozetą, apuosčiau ir nusprendžiau, kad
tai — derama vieta mano reikalams atlikti. Patenkinta aš atsisėdau ir... ak, kaip palengvėjo!
 Jaučiausi tarsi atsikračiusi ilgai slėgusios naštos. O atsistojusi supratau, kad tai, ką padariau,
paprasčiausiai ten ir liko. Ką man dabar daryti? Nenorėjau to palikti, kad atėjęs kitas žmogus
pamatytų. Bet kaip tai pašalinti? Angliškai kalbėti ar skaityti nemokėjau, todėl žodis „nuleisti”,
parašytas ant mygtuko, man nieko nereiškė. Ir jei būčiau šį žodį supratusi, vis tiek niekada savo
gyvenime nebuvau mačiusi tualete prietaiso vandeniui nuleisti. Apžiūrinėdama patalpoje kiekvieną
svertį, rankenėlę ir varžtą, klausinėjau savęs, ar būtent tai yra tinkamas daiktas mano šlapimui
panaikinti. Po kurio laiko aš vėl sugrįžau prie nuleidimo mygtuko, nes jis man atrodė tinkamiausias
pasirinkimas. Tačiau bijojau jį paspaudusi susprogdinti lėktuvą. Mogadiše teko girdėti, kad tokie
dalykai atsitinka. Vykstant nuolatinėms politinėms kovoms, žmonės kalbėdavo apie bombas ir
sprogimus, susprogdavo tai viena, tai kita. Jei paspausiu tą mygtuką, galbūt lėktuvas susprogs ir visi
mirsime. Galbūt čia, ant šio mygtuko, yra įspėjimas: „NESPAUSTI! SUSPROGS LĖKTUVAS”. Dėl
menko nusišlapinimo nusprendžiau taip nerizikuoti. Bet vis tiek nenorėjau, kad kiti pamatytų mano
pėdsakus. O aš jaučiau, kad jie tiksliai žinos, kas tai paliko, mat laukiantys jau beldėsi į duris.
Apėmus įkvėpimo akimirkai, pačiupau panaudotą popierinį puodelį ir pripildžiau iš lašančio
čiaupo. Pildama vandenį į tualetą mąsčiau, kad jei pakankamai atskiesiu šlapimą, kitas žmogus įėjęs
pamanys, kad klozetas paprasčiausiai pilnas vandens. Nenukrypdama nuo sumanymo, pripildydavau
puoduką ir išpildavau, pripildavau ir vėl išpildavau. Dabar laukiantys žmonės ne tik beldė į duris, bet
ir šaukė. Aš netgi negalėjau jiems atsakyti: „Aš tuoj...” Todėl tyliai vykdžiau savo sumanymą, iš
lašančio čiaupo pildžiau ištižusį puoduką ir išpildavau į tualetą. Užbaigiau darbą, kai vanduo siekė
patį sėdynės kraštą. Žinojau, kad jei pripilčiau dar lašą, vanduo išsilietų ant grindų. Tačiau dabar
skystis atrodė kaip natūraliausias vanduo. Atsistojau, išsilyginau suknelę ir atidariau duris. Nuleidusi
akis durimis pastūmiau atgal susigrūdusius žmones, jausdama didžiulį palengvėjimą, kad neteko
pakakoti.
Kai lėktuvas nusileido Hitrou oro uoste, man svarbiausia buvo kuo greičiau jį palikti. Tai nustelbė
baimę ir mintis apie kitus rūpesčius svetimoje šalyje. Bent jau tetulė mane pasitiks, ir dėl to jai
jaučiausi dėkinga. Lėktuvui nusileidus, už lango balti kaip putos debesys danguje pavirto į pilką
miglą. Kai kiti keleiviai atsistojo, atsistojau ir aš, leidausi nušluojama išeinančių kūnų bangos,
nežinodama, nei kur eiti, nei ką daryti. Minia stūmė mane į priekį, kol mes priėjome laiptus. Buvo tik
viena bėda — laiptai judėjo. Sustingusi stovėjau ir žiūrėjau į juos. Žmonės apeidavo mane, ir aš
stebėjau, kaip lengvai jie užlipa ant judančių laiptų ir kyla į viršų. Mėgdžiodama juos, žengiau į
priekį ir atsistojau ant eskalatoriaus. Tačiau vienas iš mano naujųjų sandalų nusmuko ir liko gulėti ant
grindų.
— Mano batas! Mano batas! — šaukiau somališkai ir skubiai šokau jo paimti. Bet pro susigrūdusių
žmonių minią nebuvo įmanoma praeiti.
Kai nulipom nuo eskalatoriaus, aš šlubčiojau kartu su minia, avėdama tik vieną sandalą. Paskui
priėjom muitinę. Pažvelgiau I baltuosius, dėvinčius labai gražias britiškas uniformas, tik nesupratau,
kas šie žmonės yra. Muitininkas kažką man sakė angliškai, o aš, tikėdamasi pagalbos, gestikuliuodama
eskalatoriaus link šaukiau somališkai:
— Mano batas! Mano batas!
Jis rūsčiai pažvelgė su nuobodžia ir kankinančia išraiška ir pakartojo savo klausimą. Aš nervingai
sukrizenau, laikinai pamiršusi savo batą. Muitininkas parodė pirštu į mano pasą, ir aš jį padaviau.
Atidžiai jį ištyrinėjęs, jis uždėjo antspaudą ir rankos mostu leido eiti. Praėjus muitinę, prie manęs
priėjo vairuotojo uniformą dėvintis vyras ir paklausė mano gimtąja kalba:
— Ar atvykote dirbti pas poną Farahą?
Man taip palengvėjo, kad atsirado kažkas, kalbantis mano kalba, ir aš, užplūdus didelei džiaugsmo
bangai, pravirkau:
— Taip! Taip! Tai aš, Varis.
Vairuotojas ėmė vesti mane tolyn, bet aš jį sustabdžiau:
— Mano batas, mes turime nusileisti į apačią ir surasti mano batą.
— Tavo batą?
— Taip, taip, jis apačioje.
— Kur?
— Na, tų judančių laiptų apačioje, — parodžiau į priešingą pusę, — kai užlipau, batas nusimovė.
Jis pažvelgė į mano vieną koją, apautą sandalu, ir kitą — basą.
Laimei, vairuotojas kalbėjo angliškai, todėl mums leido praeiti pro vartus ir pasiimti pamestą
sandalą. Bet kai sugrįžome prie tos vietos, kur pamečiau batą, jo neradome. Negalėjau patikėti, kad
man taip nesiseka. Nusiaviau kitą sandalą ir nešdama jį rankoje atidžiai tyrinėjau kelią. Bet dabar
man teko dar kartą praeiti pro muitinę ir, vairuotojui vertėjaujant, pareigūnas paklausė manęs to, ko
negalėjo paklausti pirmą kartą.
— Ar ilgai ketinate pasilikti? paklausė muitininkas.
Gūžtelėjau pečiais.
— Kur jūs vykstate?
— Aš gyvensiu pas dėdę. Jis ambasadorius, — išdidžiai atsakiau.
— Pase parašyta, kad jums aštuoniolika metų, ar tai tiesa?
— Ką? Man ne aštuoniolika! — pasipiktinusi tariau vairuotojui, o šis išvertė muitininkui.
— Ar turite deklaruojamų daiktų?
Šio klausimo aš nesupratau. Vairuotojas paaiškino:
— Ką tu atsivežei su savimi?
Rankoje laikiau savo vienintelį sandalą. Pareigūnas į jį įsistebeilijo minutei, paskui papurtė galvą,
sugrąžino pasą ir davė ženklą mums eiti.
Vairuotojas vedėsi mane iš pilno žmonių oro uosto ir aiškino:
— Pase parašyta, kad tau aštuoniolika metų, ką aš ir pasakiau muitininkui. Jei kas nors paklaustų,
kiek tau metų, turėtum atsakyti, kad tau būtent tiek.
— Man ne aštuoniolika, — pasakiau piktai, — tu pasendinai mane!
— Tai kiek tau metų?
— Nežinau, galbūt keturiolika, bet tikrai ne tiek daug!
— Pažvelk, kas čia parašyta. Tavo amžius. Apie ką tu čia kalbi?
— Man nerūpi, kas parašyta pase ir kodėl taip parašyta. Aš tau sakau, kad tai klaida.
— Ponas Farahas taip jiems pasakė.
— Vadinasi, jis pakvaišęs! Jis nieko nežino!
Kol mes pasiekėme laukujes duris, vienas ant kito pradėjome šaukti; aš ir dėdės Mahometo
vairuotojas pajutome vienas kitam stiprią neapykantą.
Kai basa ėjau mašinos link, Londone snigo. Apsimoviau vienintelį sandalą ir virpėjau vyniodama
ploną medvilninę suknelę aplink savo kūną. Niekada neteko patirti tokio šalčio ir, žinoma, nebuvau
mačiusi sniego.
— Dieve mano, kaip čia šalta!
— Priprasi.
Kai vairuotojas išvažiavo iš oro uosto į rytinius Londono transporto kamščius, pasijutau tokia
liūdna ir vieniša šioje visiškai svetimoje vietoje, kur mane supo balti ir liguisti veidai. O Alachai! O
dangau! Mama! Kur aš esu? Tą akimirką žūtbūt norėjau pas mamą. Nors dėdės Mahometo vairuotojas
vienintelis buvo tamsiaveidis, tačiau su juo jaučiausi nejaukiai. Akivaizdu, kad jis mane laikė
žemesne už save.
Vairuodamas jis man papasakojo apie namiškių būrį, kurio gretas aš pagausinsiu: gyvensiu su dėde
ir teta, dėdės Mahometo mama, kitu dėde, kurio niekad nebuvau mačiusi, — vienu iš mano motinos ir
tetos Maruimos brolių, — ir septyniais vaikais, savo pusbroliais. Kai pristatė visus gyvenančius tame
name, informavo apie tai, kada turėsiu keltis, kada eiti miegoti, ką darysiu, ką gaminsiu, kur miegosiu,
kada eisiu miegoti, ir kad kiekvieną vakarą krisiu į lovą labai pavargusi.
— Žinai, tavo teta, ponia, valdo namus geležine ranka, — tarė dalykiškai. — Įspėju tave, ji visiems
labai griežta.
— Na, ji gali būti griežta tau, bet ji — mano teta.
Galų gale ji yra moteris ir mano mamos sesuo. Pagalvojau, kaip stipriai pasiilgau mamos ir kaip
man gera buvo gyventi pas tetą Sahrą ir Fatimą. Netgi Amana atrodė gera, tik mes paprasčiausiai
negalėjome sutarti. Moterys šeimoje rūpinosi ir prižiūrėjo viena kitą. Atsilošiau ant sėdynės. Staiga
pasijutau labai pavargusi po ilgos kelionės.
Prisimerkusi žiūrėjau pro mašinos langą, bandydama pamatyti, iš kur leidžiasi baltos snaigės.
Sniegas baltai ir tolygiai užklojo šaligatvius, o mašina riedėjo pro prabangų gyvenamųjų namų
kvartalą Harlio gatvėje. Kai sustojome priešais dėdės namą, apstulbusi žiūrėjau į pastatą, bandydama
save įtikinti, kad gyvensiu šiuose dideliuose namuose. Niekada nemačiau panašaus namo Afrikoje.
Ambasadoriaus namas buvo keturių aukštų rūmai, nudažyti mėgstamiausia mano spalva — geltona.
Priėjome prie paradinių durų, įspūdingo įėjimo su viršlangiu. Viduje didelis veidrodis paauksuotais
rėmais atspindėjo nemenką knygų lentyną, esančią priešais, bibliotekoje.
Teta Maruima įžengė į fojė pasisveikinti.
— Tetule, — pravirkau.
Šiek tiek jaunesnė už mano mamą moteris, dėvinti stilingus europietiškus drabužius, atsistojo
koridoriuje.
— Užeik, — pasakė šaltai. — Uždaryk duris.
Norėjau bėgti pas ją ir apkabinti, bet ji stovėjo suspaudusi rankas. Tai mane privertė net tarpduryje
pajusti šaltį.
— Pirmiausia norėčiau viską parodyti ir paaiškinti, kokios bus tavo pareigos.
— O, — vos ištariau jausdama, kaip paskutinis energijos lašas palieka mano kūną, — tetule, aš
tokia pavargusi. Noriu tik kristi į lovą. Ar negalėčiau dabar eiti pamiegoti?
— Na ką gi, gerai... Einam su manimi.
Ji įėjo į svetainę, ir kai lipome laiptais aukštyn, pamačiau dailius baldus: šviestuvą, baltą sofą su
tuzinais pagalvėlių, meniškai pagamintus žibintus, kabančius ant židinio atbrailos, ir ugnyje
spragsinčias malkas. Teta Maruima nuvedė mane į savo kambarį ir pasakė, kad galiu miegoti jos
lovoje. Lova, apdengta gražiu apklotu, buvo su baldakimu ir užėmė tiek vietos, kiek visa mūsų šeimos
trobelė. Perbraukiau ranka per šilkinį apklotą, mėgaudamasi medžiagos švelnumu.
— Kai pabusi, aprodysiu namą.
— Ar tu mane pažadinsi?
— Ne. Atsibusi pati. Miegok, kiek širdis geidžia.
Atsigulusi ant užkloto pagalvojau, kad man niekada gyvenime neteko pajusti tokio dangiško
švelnumo. Teta tyliai uždarė duris ir aš užmigau, tarsi įkritau į tunelį — ilgą juodą tunelį.
 9
TARNAITĖ
Pramerkusi akis pagalvojau, kad dar vis sapnuoju nuostabų sapną. Atsibudusi puikiame kambaryje
pastatytoje didžiulėje lovoje, pirmiausia negalėjau patikėti tikrove. Tą naktį teta Maruima turbūt
miegojo su vienu iš vaikų, nes aš miegojau jos kambaryje tarsi be sąmonės iki kito ryto. Bet vos tik
atsikėliau iš lovos, mano svajonių pasaulis sudužo susidūręs su realybe.
Išėjau iš tetos kambario ir apžiūrinėjau namą, kol ji mane surado.
— Puiku, jau atsikėlei. Eime į virtuvę, parodysiu, ką tau reikės daryti.
Vis dar nepabudusi, nusekiau paskui ją į kambarį, vadinamą virtuve. Tačiau ši virtuvė nebuvo
panaši į tetos Mogadiše. Kambarys buvo apstatytas grietinėlės baltumo spalvos spintelėmis, spindėjo
mėlynos plytelės, o kambario viduryje stovėjo didelė šešių skylių viryklė. Teta, atidalinėdama
stalčius, vardijo:
— ...čia sudėti virtuvės indai, stalo įrankiai, staltiesės...
Neturėjau jokio supratimo, apie ką kalba ši moteris, nežinojau, kas yra jos rodomi daiktai ir ką
turėčiau su jais veikti likusi viena.
— Kiekvieną rytą pusę septynių paruoši dėdei pusryčius, kadangi jis išvyksta į ambasadą anksti.
Jis serga cukralige, todėl reikia labai rūpintis jo maistu. Jis visada valgo tą patį: žolelių arbata ir du
virti kiaušiniai. Norėčiau, kad kavą atneštum į mano kambarį septintą valandą, paskui iškepsi
vaikams blynų — jie valgo lygiai aštuntą, nes devintą turi būti mokykloje. Po pusryčių...
— Tetule, aš nežinau, kaip visa tai pagaminti. Kas mane išmokys? Aš nežinau, kaip pagaminti tuos,
kaip jūs pavadinot, — blynus. Kas tie blynai?
Teta Maruima, prieš man ją pertraukiant, įkvėpusi didelį oro gurkšnį rodė ranka į duris. Kol ji
žiūrėjo į mane panikos iškreiptu veidu, sekundei sulaikė kvapą, jos ištiesta ranka kabėjo ore. Tada
pamažu iškvėpė orą, priglaudė ranką prie šono, spausdama rankas taip pat kaip tada, kai pamačiau ją
pirmą kartą.
— Pirmą kartą aš padarysiu, Varis. Bet turi labai atidžiai mane stebėti. Labai atidžiai mane stebėk,
klausyk ir mokykis.
Aš linktelėjau galva, tada ji dar kartą įkvėpė ir tęsė, kur buvo sustojusi.
Po pirmos savaitės ir kelių įvykusių nemalonumų prasidėjo rutina, ir viskas kartojosi kiekvieną
dieną, 365 dienas per metus, ištisus ketverius metus. Kaip mergina, kuri niekada nebuvo priklausoma
nuo laiko, aš išmokau rūpestingai žiūrėti į laikrodį ir pagal jį gyventi. Atsikelti — šeštą, dėdės
pusryčiai — pusę septynių, tetulės kava — septintą, vaikų pusryčiai — aštuntą. Vėliau sutvarkydavau
virtuvę. Vairuotojas nuveždavo dėdę į ambasadą, sugrįždavo ir paimdavo vaikus į mokyklą. Paskui
tvarkydavau tetos kambarį, vėliau — vonią, tada darbavausi kiekviename namo kambaryje, valydama
dulkes, plaudama grindis, šveisdama ir blizgindama visus keturis aukštus. Patikėkit manim, jei
valydavau ir kažkam nepatikdavo, apie tai išgirsdavau:
— Man nepatinka, kaip tu išvalei vonios kambarį. Pasistenk kitą kartą išblizginti nepriekaištingai.
Ši balta plytelė turi būti be dėmių, turi spindėti.
Be vairuotojo ir virėjo, aš buvau vienintelė tarnaitė, prižiūrinti visą namą. Teta aiškindavo, kad
nėra jokio reikalo samdyti daugiau žmonių prižiūrėti tokį mažą namą kaip mūsų. Virėjas gamindavo
valgį tik šešis vakarus per savaitę, o sekmadienį, kai jam buvo poilsio diena, virdavau aš. Per
ketverius tokio darbo metus niekada neturėjau atostogų. Porą kartų prašiau, bet mano tetą ištiko tokie
priepuoliai, kad daugiau apie tai neužsiminiau.
Aš nevalgiau su šeimyna. Ką nors nugriebdavau pasitaikius progai, ir dirbdavau toliau, kol atėjus
vidurnakčiui krisdavau į lovą. Bet nesijaučiau, kad nevalgydama su šeima vakarienės kažką
prarasčiau, mano nuomone, virėjas gamino tikrą jovalą. Jis buvo somalis, bet iš kitos genties nei aš.
Atrodė pasipūtęs, nedoras, tinginys, mėgstantis mane erzinti. Kai tik teta užeidavo į virtuvę, jis
pradėdavo skųstis:
— Varis, kada atėjau pirmadienio rytą, tu palikai tokią apskretusią virtuvę — turėjau valyti
valandų valandas.
Suprantama, tai buvo grynas melas. Jis siekė įtikti dėdei ir tetai žinodamas, kad nėra geriausias
virėjas. Pasakiau tetai, kad nenoriu valgyti virėjo gaminto maisto. Ji tarė:
— Ką gi, pasidaryk, kas tau patinka.
Tai mane labai nudžiugino, mat buvau mačiusi, kaip Mogadiše pusseserė Fatima virdavo valgį.
Jaučiausi turinti virėjos gabumų, taigi pradėjau gaminti patiekalus iš makaronų ir panašius dalykus,
kokie tik šaudavo į galvą. Kai šeima pamatė, ką valgau, to paties panoro ir jie. Greitai pradėjo
klausinėti, ką norėčiau pagaminti, kokių maisto produktų reikia parvežti iš parduotuvės ir taip toliau.
Tai nepadėjo man pelnyti populiarumo virėjo akyse.
Baigiantis pirmai savaitei, kai atsikėliau į Londoną, supratau, kad mano ir dėdės bei tetos požiūris į
mano vaidmenį jų šeimos gyvenime yra skirtingi. Beveik visoms Afrikos tautoms būdinga, kad
pasiturinčios šeimos nariai priglaudžia vargingesnių giminaičių vaikus. Tie vaikai dirba jiems už
išlaikymą. Kartais giminaičiai išleidžia vaikus į mokslus ir elgiasi su jais kaip su savais. O kartais —
ne. Matyt, tikėjausi, kad su manim jie pasielgs pagal mūsų šalies tradicijas. Bet greitai supratau, kad
dėdė ir teta užsiėmę daug svarbesniais dalykais, nei lavinti neišprususi vaiką, kurį atsivežė iš
dykumos kaip tarnaitę. Dėdė buvo taip užsiėmęs darbais, kad mažai dėmesio skyrė tam, kas vyksta
namuose. Tačiau tetulė, kurią įsivaizdavau būsiant mano antrąja mama, akivaizdžiai nesvajojo laikyti
manęs savo trečiąja dukra. Aš paprasčiausiai buvau tarnaitė. Kai tai tapo nepakenčiamai akivaizdu, o
kartu ir dėl ilgų bei sunkių darbo valandų, puoselėtas džiaugsmas gyventi Londone išblėso.
Pastebėjau, kad tetulė apsėsta taisyklių ir nurodinėjimų manijos. Viskas turi būti padaryta būtent taip,
kaip ji pasakė, ir būtent jos nustatytu laiku. Kiekvieną dieną, jokių išimčių. Galbūt ji jautė, jog reikia
griežtai saugoti tvarką, kad pasisektų šioje svetimoje kultūroje, visiškai nepanašioje į mūsų. Mano
laimei, namuose susiradau draugę — pusseserę Basmą.
Basma, dėdės ir tetos vyriausia duktė, buvo mano amžiaus. Ji buvo pritrenkiančio grožio, todėl visi
berniukai lakstė paskui ją pametę galvas. Tačiau Basma į juos nekreipė jokio dėmesio. Ji lankė
mokyklą, o vakare visas mintis sutelkdavo į skaitymą. Mano pusseserė nueidavo į savo kambarį,
atsiguldavo skersai lovos ir valandų valandas skaitydavo. Dažniausiai taip įsigilindavo į knygą, kad
pamiršdavo pavalgyti, kartais ištisą dieną, kol kas nors ištempdavo ją iš kambario.
Nuobodžiaudama ir jausdamasi vieniša, nueidavau į Basmos kambarį jos aplankyti. Atsisėdusi ant
lovos krašto, klausdavau:
— Ką skaitai?
Nepakeldama akių ji sumurmėdavo:
— Palik mane vieną. Aš skaitau...
— Ką, ar negaliu su tavimi ir pasikalbėti?
Vis įsikniaubusi į knygą, atsakydavo abejingu balsu, neaiškiai tardama žodžius, tarsi kalbėtų per
miegus:
— Apie ką nori kalbėtis?
— Ką skaitai?
— Hmmm?
— Ką tu skaitai? Apie ką tai?
 Pagaliau kartą man pavyko užkariauti Basmos dėmesį. Ji padėjo knygą ir papasakojo, apie ką
knyga. Dažniausiai tai buvo romantiški romanai, kai po keleto intrigų ir nesusipratimų veiksmas
priartėdavo prie svarbiausios knygos vietos ir galiausiai vyras su moterimi pasibučiuodavo. Kai
pasitaikydavo proga išgirsti meilės istoriją, apimančią visą gyvenimą, neapsakomai džiaugdavausi
tokiomis akimirkomis ir sužavėta sėdėdavau, kol ji smulkmeniškai pasakodavo visą istoriją. Jos akys
degdavo, ji mojuodavo rankomis. Taip klausydamasi jos istorijų, panorau išmokti skaityti, nes tada,
įsivaizdavau, galėsiu jomis mėgautis, kai tik panorėsiu.
Mamos brolis, kuris gyveno su mumis, dėdė Abdula, atvyko į Londoną su seserimi ir mokėsi
universitete. Jis paklausė manęs, ar norėčiau lankyti mokyklą.
— Žinai, Varis, turėtum išmokti skaityti. Jei tau įdomu, galėčiau padėti.
Jis pasakė, kur buvo mokykla, kada vykdavo pamokos, o svarbiausia, kad už tai nereikia mokėti.
Man niekada nebūtų atėjusi į galvą mintis lankyti mokyklą. Ambasadorius kiekvieną mėnesį mokėjo
menkus kišenpinigius, bet tikrai ne tiek, kad užtektų sumokėti už mokslus. Apimta troškimo išmokti
skaityti, nuėjau pas tetą Maruimą ir pasakiau, kad noriu eiti į mokyklą, noriu išmokti skaityti, rašyti ir
kalbėti angliškai.
Nors gyvenau Londone, namuose kalbėdavome somališkai. Neturėdama jokio ryšio su išoriniu
pasauliu, angliškai mokėjau tik porą žodžių. Tetulė pasakė:
— Leisk man apie tai pagalvoti.
Bet kai teta pasitarė su dėde, jis nesutiko. Aš nesilioviau prašyti leisti man lankyti mokyklą, tačiau
ji nenorėjo priešintis dėdės valiai. Galiausiai nusprendžiau išeiti be jų leidimo. Pamokos vykdavo
tris vakarus per savaitę, nuo devynių iki vienuolikos. Dėdė Abdula sutiko mane pirmą kartą nuvesti ir
parodyti kelią. Tuo metu man buvo penkiolika metų, ir aš pirmą kartą savo gyvenime sėdėjau klasėje.
Patalpa buvo pilna įvairaus amžiaus žmonių iš viso pasaulio. Po pirmojo vakaro mane, slapčia
išėjusią iš dėdės namų, pavėžėdavo pagyvenęs italas, o pasibaigus pamokoms parveždavo atgal. Taip
nekantravau išmokti, kad mokytoja mane ramindavo:
— Gerai, Varis, bet neskubėk taip.
Aš išmokau abėcėlę ir pradėjau mokytis anglų kalbos pagrindų, tačiau dėdė sužinojo apie mano
vakarinius pasivaikščiojimus. Jis įsiuto dėl mano nepaklusnumo, todėl tik dvi savaites trukęs
mokyklos lankymas baigėsi.
Nors man ir uždraudė lankyti mokyklą, aš pasiskolinau pusseserės knygas ir bandžiau išmokti
skaityti. Man buvo draudžiama su šeima žiūrėti televizorių, bet kartais, stovėdama kitapus durų,
klausydavausi anglų kalbos ir bandydavau lavinti klausą. Viskas tekėjo įprasta vaga, kol vieną dieną
tvarkant kambarius mane pašaukė teta Maruima:
— Varis, kai pabaigsi viršuje, nusileisk pas mane. Turiu tau kai ką pasakyti.
Kai baigiau kloti lovas, atėjau į svetainę, kur prie židinio stovėjo teta.
— Taip?
— Šiandien paskambino iš namų. Aa... koks tavo mažojo broliuko vardas?
— Ali?
Ne, jauniausio, mažiausio su pražilusiais plaukais.
— Senukas? Ar jūs kalbat apie Senuką?
— Taip. Senukas ir tavo vyriausia sesuo Amana. Man labai gaila. Jie abu mirė.
Negalėjau patikėti savo ausimis. Mano akys įsmigo į tetulės veidą, maniau, kad ji juokauja, o
galbūt siunta ant manęs dėl kažko ir bando mane nubausti, išgalvodama tokius baisius dalykus. Tačiau
jokia tetos veido išraiška neišdavė jos meluojat — jos veidas buvo visiškai tuščias. „Turbūt ji
nejuokauja, o kodėl ji turėtų taip kalbėti? Bet kaip tai gali būti tiesa?” Sustingau ir negalėjau pajudėti
tol, kol kojos ėmė linkti. Atsisėdau ant baltos sofos. Net nesusipratau paklausti, kas atsitiko. Galbūt
teta papasakojo, galbūt paaiškino man baisius dalykus, bet aš girdėjau tik ūžesį savo ausyse.
Apkvaišusi ir priblokšta tokios nelaimės, užlipau į savo kambarį.
Palėpėje, savo ankštame kambaryje, kur gyveno ir mano jaunėlis pusbrolis, apimta šoko pragulėjau
likusią dieną. Senukas ir Amana mirė! Kaip tai galėjo atsitikti? Aš palikau namus, netekau progos būti
su broliu ir seserimi. Dabar nė vieno jų daugiau nepamatysiu. Amana, visada stipriausia. Senukas —
pats protingiausias. Atrodė neįmanoma, kad vieną dieną jie gali mirti. O jei jie mirė, ką tai galėjo
reikšti mano likusiai šeimai, mums, neturintiems tokių savybių kaip jiedu?
Tą vakarą nusprendžiau — nebenoriu daugiau kentėti. Mano gyvenimas nebuvo toks, kokio
tikėjausi pabėgusi iš namų. Dabar, po dvejų metų, taip neapsakomai ilgėjausi šeimos artumo. O
sužinojus, kad du iš jų išėjo amžinai, buvo per sunku susitaikyti su tokia mintimi. Nuėjau į virtuvę,
atidariau stalčių ir išsitraukiau mėsininko peilį. Sugrįžau į kambarį. Kol gulėdama bandžiau sukaupti
drąsą nusižudyti, galvojau apie mamą. Vargšė mama. Šią savaitę aš netekau dviejų brangiausių
žmonių, ji — trijų. Vien dėl mamos nebuvo sąžininga atimti sau gyvybę, todėl padėjau peilį greta
lovos ir įsižiūrėjau į lubas. Kai vėliau pusseserė Basma atėjo pažiūrėti, ką veikiu, buvau pamiršusi
apie peilį. Ji išsigando.
— Kas čia, velniai griebtų! Ką tu darai su tuo peiliu?
Aš jai neatsakiau ir toliau žiūrėjau į lubas. Basma paėmė peilį ir išėjo.
Po kelių dienų mane vėl pakvietė teta:
— Varis! Ateik čia.
Apsimečiau, kad nieko neišgirdau.
— VARIS! ATEIK!
Nusileidau į apačią ir pamačiau ją belaukiančią.
— Paskubėk, telefonas!
Kadangi niekas man neskambindavo, nustebau. Niekada neteko kalbėti telefonu.
— Man? — tyliai paklausiau.
— Taip, taip. — Ji parodė į ragelį, gulintį ant stalelio. — Štai, pakelk!
Laikiau ragelį savo rankose, žiūrėdama į keistą prietaisą, tarsi jis kandžiotųsi. Laikydama
atitraukusi vos ne per pėdą, sušnabždėjau:
— Taip?
Teta Maruima išpūtė akis.
— Kalbėk! Kalbėk į ragelį! — Ji apsuko ragelį reikiamu galu ir priglaudė man prie ausies.
— Klausau?
Tada išgirdau keistą garsą — mano mamos balsą.
— Mama! Mama! Dieve mano, ar tai tu? — pirmą kartą per šias dienas mano veide pasirodė
šypsena. — Mama, kaip tu?
— Nekaip, gyvenu po medžiu.
Ji man papasakojo, kad mirus Amanai ir Senukui kraustėsi iš proto. Jaučiau didžiulį palengvėjimą,
kad neišpirkau mane slėgusios kaltės ir nenusižudžiau. Mano mama pabėgo į dykumą. Nenorėjo nei
gyventi, nei ko nors matyti, nei su kuo nors kalbėtis. Vėliau ji viena iškeliavo į Mogadišą aplankyti
savo šeimos. Vis dar būdama pas juos, mama skambino tetulės Sahros telefonu.
Mama bandė paaiškinti, kaip tai atsitiko, bet aš vis tiek nieko nesupratau. Senukas apsirgo. Tai
buvo įprasta Afrikos klajoklių gyvenime. Nebuvo jokios medicininės pagalbos, niekas nežinojo, kuo
jis sirgo ir kaip jam pagelbėti. Mūsų bendruomenėje yra lik dvi išeitys: gyventi arba mirti. Pasirinkti
nebuvo galima. Kol žmogus gyvena — viskas gerai. Mes per daug nesijaudinome dėl ligų, nes nebuvo
gydytojų ar vaistų. Nieko negalėjome pakeisti. Kai žmogus miršta, na, ką padarysi, kiti žmonės
gyvena toliau. Gyvenimas tęsiasi. Mūsų gyvenimas rėmėsi posakio in'shallah filosofija: „Kaip Dievas
lems.” Gyvenimą priimdavome kaip dovaną, o mirtį — kaip neginčytiną Dievo sprendimą.
Tačiau Senukui susirgus mano tėvai išsigando. Mat jis buvo ypatingas vaikas. Mama nežinojo, ką
daryti, ir pasiuntė žmogų pas Amaną į Mogadišą prašyti pagalbos. Amana visada buvo pati
stipriausia, ji turėjo žinoti, ką daryti. Ir ji žinojo. Amana išėjo iš miesto, kad pasiimtų Senuką ir
nuvestų pas gydytoją. Nežinau, kiek toli nuo sostinės mano šeima buvo įkūrusi savo stovyklavietę. Bet
mama, pranešusi blogą naujieną, nežinojo, kad Amana nėščia aštuonis mėnesius. Kai mano sesuo nešė
brolį, jis mirė ant jos rankų. Amaną ištiko šokas, ir ji mirė po penkių dienų kartu su kūdikiu. Aš
niekada nesužinojau, kurioje vietoje jie mirė, bet tai sužinojusi mama, visada nepalaužiamos
tvirtybės, apalpo. O kadangi ji buvo šeimos ašis, viskuo rūpinosi, man pasidarė negera pagalvojus,
koks buvo gyvenimas likusiems. Labiau nei kada nors anksčiau gyventi Londone tapo tikra kankyne,
nes negalėjau padėti mamai, kai jai labiausiai manęs reikėjo.
Tačiau gyvenimas tęsėsi toliau, ir aš stengiausi džiaugtis, kiek galėjau. Dirbau savo kasdieninius
darbus namuose, pokštaudavau su pusbroliais ir jų draugais.
Vieną vakarą pirmą kartą paprašiau Basmos padėti demonstruoti madas. Nuo tada, kai atvažiavau į
Londoną, pamėgau drabužius. Aš nenorėjau jų daug turėti, tiesiog man patikdavo juos matuotis. Tai
buvo panašu į spektaklį, galėjau apsimesti kažkuo kitu. Kol poilsio kambaryje šeima žiūrėjo
televizorių, nuėjau į dėdės Mahometo kambarį ir užsklendžiau duris. Atidariusi jo drabužių spintą
paėmiau vieną geriausių jo kostiumų — vilnonį tamsiai mėlynos spalvos su šviesiais ruoželiais.
Išdėliojau ant lovos baltus marškinius, šilkinį kaklaraištį, tamsias kojines, dailius angliškus batus ir
veltinę skrybėlę. Apsirengusi bandžiau susirišti mazgu kaklaraištį, kaip mačiau darant savo dėdę.
Tada žemai užsimaukšlinau skrybėlę. Kai viskas buvo parengta, pasirodžiau Basmai. Ji mirė iš juoko.
— Eik ir pasakyk savo tėčiui, kad kažkoks vyras nori jį pamatyti.
— Kieno šie drabužiai? Dieve, jis tau nusuks sprandą...
— Daryk, kaip sakau.
Stovėjau prieangyje ir klausiausi pusseserės, laukdama, kol galėsiu įspūdingai įžengti.
— Tėti, — kalbėjo Basma, — pas tave atėjo kažkoks vyras.
— Vyras? Tokiu metu? — Dėdė, sprendžiant iš balso, neatrodė patenkintas. — Kas jis? Ko jis
nori? Ar tu kada nors anksčiau jį matei?
Basma mikčiojo:
— Aš, aa... aš nežinau. Manau, taip, manau, tu jį pažįsti.
— Pasakyk jam...
— Kodėl tau su juo nesusitikus? — išpyškino ji. — Jis laukia už durų.
— Gerai, — nusileido dėdė.
Tai buvo ženklas man. Užsitraukiau skrybėlę ant akių, kad vos galėjau matyti, įsikišau rankas į
švarko kišenes ir išdidžiai įėjau.
Labas, ar tu manęs neprisimeni? — pasakiau žemu balsu. Dėdė išsprogino akis ir pasilenkė,
bandydamas pamatyti veidą. Supratęs, kas tas „vyras”, pratrūko juoktis. Teta ir likusieji namiškiai
kvatojo. Dėdė Mahometas man pagrūmojo pirštu.
— Kas tau leido...
— Aš tik pasimatavau, dėde, argi nejuokinga?
— O Alachai.
Šį triuką išbandžiau dar kelis kartus. Kaskart laukdavau ganėtinai ilgai, kol įsitikindavau, kad dėdė
pamiršo mano pokštą. Tada jis man pasakydavo:
 — Jau gana, Varis. Daugiau nebesimatuok mano drabužių, gerai?
Žinojau, kad jis kalba rimtai, nors vis tiek mano, jog tai juokinga. Vėliau išgirdau pasakojant savo
draugams ir juokiantis: „Ta mergaitė nueina į mano kambarį ir matuojasi mano drabužius. Paskui
ateina Basma ir sako, kad manęs laukia kažkoks vyras. O Varis vaikšto apsirengusi mano drabužiais
nuo galvos iki kojų. Turėtumėt ir jūs tai pamatyti...”
Tetulės draugės užsiminė, kad turiu pabandyti demonstruoti madas. Tačiau teta joms atsakė:
— Hmmm... Kadangi esame iš Somalio ir musulmonai, jūs žinote, mes to negalime daryti.
Bet ji pamiršo apie sėkmingą savo senos draugės dukters Iman modelio karjerą. Tetulė pažinojo
Iman motiną daug metų. Jei kuri iš jųdviejų būdavo Londone, teta Maruima kviesdavo jas gyventi pas
mus. Klausydamasi pokalbio apie Iman, pirmą kartą pagalvojau apie modelio darbą. Buvau
išsikirpusi iš pusseserės žurnalo daug jos nuotraukų ir prisiklijavusi ant mažojo kambario sienos. Jei
ji yra iš Somalio ir gali tai daryti, tai kodėl aš negaliu?
Kai Iman svečiuodavosi pas mus, visada norėjau pasinaudojusi proga su ja pasikalbėti. Norėjau
paklausti: „Kaip tapti modeliu?” Vargiai žinojau, kad egzistuoja toks dalykas, ir, suprantama,
nežinojau, kaip tapti viena iš jų. Kiekvieną kartą, kai mus aplankydavo, ji praleisdavo vakarą
kalbėdama su vyresniaisiais. Žinojau, kad dėdei ir tetai tikrai nepatiks, jei pertrauksiu pokalbį dėl
tokių nesąmonių, kaip mano noras tapti modeliu. Galiausiai vieną vakarą atėjo laukta akimirka. Kai
Iman kambaryje skaitė knygą, pabeldžiau į duris.
— Gal galėčiau tau ką nors atnešti?
— Taip, norėčiau žolelių arbatos.
Nuėjau į virtuvę ir grįžau su padėklu. Padėjau jį ant naktinio stalelio ir pradėjau:
— Žinai, turiu begalę tavo nuotraukų savo kambaryje. — Girdėjau, kaip tiksi laikrodis ant stalelio,
ir jaučiausi visiška idiote. — Aš labai norėčiau būti modeliu. Ar manai, kad tai sunku... ką tu darei...
kaip tu pradėjai?
Nežinau, kokio atsakymo iš jos tikėjausi. Gal vyliausi, kad pamojavusi stebuklinga lazdele pavers
mane į Pelenę. Mano noras tapti modeliu buvo sunkiai suprantamas, pati idėja atrodė visai
neįgyvendinama, todėl nešvaisčiau daug laiko apie tai galvodama. Kitą rytą vėl prasidėjo kasdieniai
darbai, diena iš dienos gaminau valgį ir valiau dulkes.
Tada man buvo šešiolika metų, ir jau dvejus metus gyvenau Londone. Iš tikrųjų aš pakankamai
prisitaikiau ir net žinojau, kokie metai yra Vakarų pasaulyje — 1983- ieji.
Tų metų vasarą Vokietijoje mirė dėdės Mahometo sesuo ir paliko jauną dukrą. Sofija apsigyveno
pas mus. Dėdė ją užrašė į Visų Šventųjų bažnyčios mokyklą. Be to, ką dariau kiekvieną rytą, dar
turėjau palydėti Sofiją porą kvartalų iki mokyklos.
Vieną tų pirmųjų rytmečių, kai mudvi su Sofija ėjome pro seną plytinį pastatą, pamačiau į mane
žiūrintį kažkokį vyrą. Tai buvo baltaodis vyriškis, maždaug keturiasdešimties metų, susirišęs plaukus
į uodegėlę. Jis nebandė slėpti, kad žiūri į mane, tiesą sakant, spoksojo gana įžūliai. Kai palikau Sofiją
prie durų, vyras priėjo prie manęs ir pradėjo kalbėti. Kadangi aš angliškai nemokėjau, nesupratau,
apie ką jis kalba. Išgąsdinta parbėgau namo. Ir taip kasdien: palydžiu Sofiją, manęs laukta baltaodis
vyras, bando mane užkalbinti, aš nubėgu.
Grįžtant namo su Sofija, ji užsiminė, kad turi naują draugę — mažą mergaitę, su kuria susipažino
klasėje.
— Taip, aha, — pasakiau be jokio susidomėjimo.
Vieną dieną pavėlavau ją pasitikti, o kai atėjau prie mokyklos, ji manęs laukė lauke ir žaidė su
maža mergaite.
— Varis, čia mano draugė, — išdidžiai pasakė Sofija.
 Greta mergaičių stovėjo tas vyras su uodegėle, tipas, kuris beveik metus man nedavė ramybės.
— Eime, — tariau susinervinusi, žiūrėdama į tą vyrą.
Bet jis pasilenkė prie Sofijos, mokančios angliškai, vokiškai ir somališkai, ir kažką pasakė.
— Eime, Sofija, palik tą vyrą, — įspėjau pagriebdama jai už rankos.
Ji pasisuko į mane ir linksmai pasakė:
— Jis nori žinoti, ar tu kalbi angliškai. — Sofija vyrui papurtė galvą.
Jis dar kažką pasakė, ir Sofija išvertė:
— Jis nori tavęs kai ko paklausti.
— Pasakyk jam, kad nekalbėsiu su juo, — atsakiau piktai ir nusisukau. — Jis gali dingti iš čia. Jis
gali...
Bet neužbaigiau sakinio, nes klausėsi jo duktė, ir Sofija būtų greitai tai išvertusi.
— Pamiršk tai. Geriau einame namo, — patraukiau ją už rankos.
Praėjus nuo to susitikimo kuriam laikui, kaip ir kiekvieną rytą, palydėjau Sofiją į mokyklą. Kai
sugrįžau namo ir viršuje tvarkiau kambarius, kažkas paskambino į duris. Nusileidau į apačią, bet kol
priėjau prie durų, teta Maruima jas atidarė. Žiūrėdama pro turėklus ant laiptų, negalėjau patikėti tuo,
ką pamačiau. Ten stovėjo ponas Uodegėlė. Jis greičiausiai sekė paskui mane. Pirmiausia pamaniau,
kad jis tetai sukurs istoriją apie mane, kad padariau kažką negero. Arba pameluos, kad su juo
flirtavau, permiegojau, arba jis mane nutvėrė vagiant. Teta taisyklinga anglų kalba paklausė:
— Kas jūs toks?
— Aš esu Malkolmas Feirčaildas. Atsiprašau, kad sutrukdžiau, bet ar negalėčiau su jumis
pakalbėti?
— Apie ką norėtumėt su manimi pakalbėti? — Mačiau, kad mano teta apstulbusi.
Lipant į viršų man pasidarė bloga. Galvojau, ką jis pasakys. Bet po kelių sekundžių durys
užsitrenkė. Nuskubėjau į svetainę ir radau tetulę siautėjančią virtuvėje.
— Teta, kas jis toks?
— Nežinau, kažkoks vyras, kuris tave sekė norėdamas pasikalbėti, šnekėjo kažkokias nesąmones
apie tai, kad nori tave nufotografuoti. — Ji žiūrėjo į mane.
— Teta, aš neliepiau jam taip elgtis. Aš nieko jam nesakiau.
— ŽINAU! Štai kodėl jis čia! — Ji sekė man iš paskos. — Eik ir dirbk toliau, nesijaudink dėl to.
Aš pasirūpinsiu juo.
Teta atsisakė smulkiai papasakoti jų pokalbį. Bet jos pyktis ir pasišlykštėjimas mane įtikino, kad
jis norėjo daryti kokias nors pornografines nuotraukas. Aš buvau pasibaisėjusi ir niekada daugiau
nekalbėjau apie tą rytinį nesusipratimą.
Nuo to laiko jis, pamatęs mane prie Visų Šventųjų bažnyčios mokyklos, su manimi nekalbėjo. Jis
tik mandagiai nusišypsodavo ir nueidavo savo keliais. Vieną dieną, kai atėjau pasitikti Sofijos, jis
mane išgąsdino: priėjo ir ištiesė vizitinę kortelę. Kol ėmiau ir slėpiau kortelę kišenėje, nenuleidau
akių nuo jo veido. Ramiai žvelgiau į jį, o kai jis apsisuko ir nuėjo, pradėjau plūstis somališkai:
— Dink man iš akių, tu purvinas žmogau, susmirdusi kiaule!
Sugrįžusi namo užbėgau į viršų. Visi vaikai miegojo viršuje, todėl šio namo dalis buvo
suaugusiesiems neprieinama šventovė. Įėjau į pusseserės kambarį ir, kaip visada, sutrukdžiau jai
skaityti.
— Basma, pažiūrėk, kas čia? — paklausiau išimdama kortelę iš kišenės. — Šiandien man davė tas
vyras, prisimeni, apie kurį pasakojau, kuris nuolatos mane erzina ir sekioja paskui mane? Kas čia
parašyta?
— Parašyta, kad jis fotografas.
 — O ką jis fotografuoja?
— Nuotraukas.
— Taip, bet kokias nuotraukas?
— Parašyta „madų fotografas”.
— Madų fotografas, — pasakiau lėtai tardama kiekvieną žodį. — Tu nori pasakyti, kad jis
fotografuoja drabužius? Jis nufotografuotų mane su drabužiais?
— Nežinau, Varis, — atsiduso ji, — aš išties nežinau.
Supratau, kad trukdau jai skaityti knygą. Atsistojusi nuo lovos, paėmiau kortelę ir išėjau. Bet to
fotografo kortelę paslėpiau savo kambaryje. Vidinis balsas šnibždėjo, kad turiu palaukti.
Pusseserė Basma man buvo vienintelė patarėja ir visada mane palaikė. Niekada nebuvau tokia
dėkinga už jos patarimą, kaip tada, kai nežinojau, kaip atstumti jos brolį Hadžį. Dėdės antrajam sūnui
buvo dvidešimt ketveri. Jis buvo labai geros nuomonės apie save ir, kaip dėdė Abdula, mokėsi
Londono universitete. Nuo to laiko, kai apsigyvenau jų namuose, Hadžis visada buvo draugiškas. Jei
viršuje valydavau, manęs klausdavo:
— Varis, ar pabaigei tvarkyti vonios kambarį?
— Ne, — atsakydavau, — bet jei nori, netrukus sutvarkysiu.
— O ne... aš tik norėjau paklausti, gal tau reikia padėti?
Arba jis sakydavo:
— Einu atsinešti ko nors atsigerti. Gal ir tu norėtum?
Buvo malonu, kad pusbrolis manimi taip rūpinasi. Dažnai su juo kalbėdavomės ir juokaudavome.
Kartais, kai atidarydavau duris išeiti iš vonios kambario, jis ten stovėdavo ir neleisdavo man praeiti.
Jei bandydavau prasmukti — užstodavo kelią. Bandydavau pastumti šaukdama ant jo:
— Traukis man iš kelio, slunkiau.
Jis juokdavosi. Tokie žaidimai tęsėsi, ir nors bandydavau nekreipti į juos dėmesio, darėsi nejauku.
Jo elgesys atrodė kažkoks neaiškus, ir tai mane vertė nerimauti. Jis žiūrėdavo į mane keistu svajingu
žvilgsniu arba stovėdavo pernelyg arti. Kai pasijusdavau nesmagiai, bandydavau liautis ir sau
primindavau: „Liaukis, Varis, Hadžis tau kaip brolis. Tai, ką tu galvoji, yra liguista.”
Vieną dieną ėjau iš vonios kambario, nešdama kibirą ir skudurus. Kai atidariau duris — stovėjo
jis. Pagriebęs man už rankos prisitraukė prie savęs, kad galėjau jausti jo veido šilumą.
— Kas čia dabar? — nervingai nusijuokiau.
— Nieko, nieko. — Ir staiga mane paleido.
Pasiėmiau kibirą ir nuėjau į kitą kambarį, kaip įprastai, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Tačiau mintys
nedavė ramybės. Po šio įvykio daugiau neabejojau, kad kažkas ne taip. Aš žinojau. Žinojau, kad
kažkas tikrai negerai. Kitą naktį miegojau savo kambaryje, ir mano pusseserė Šukrė, Basmos mažoji
sesutė, miegojo savo lovoje. Kadangi miegu labai jautriai, apie trečią valandą ryto išgirdau kažką
lipant laiptais. Pamaniau, kad tai Hadžis, nes jo kambarys buvo priešais manąjį. Jis ką tik sugrįžo
namo, ir iš to, kaip jis kliuvinėjo koridoriuje, galėjau pasakyti, kad buvo girtas. Ne toks elgesys
toleruotinas mūsų šeimoje — dera grįžti namo nustatytu laiku ir, žinoma, negalima vartoti nė lašo
alkoholio. Jie — labai religingi musulmonai, ir alkoholis buvo griežtai draudžiamas. Bet, maniau,
Hadžis laikė save pakankamai suaugusiu arba savo gyvenimo šeimininku, jei jau vartojo stipriuosius
gėrimus.
Kambario durys tyliai atsivėrė. Mano kūnas sustingo. Šiame kambaryje abi lovos stovėjo ant poros
laiptelių paaukštinimo. Mačiau, kaip Hadžis tipena ant pirštų galiukų, stengdamasis nepažadinti mano
mažosios pusseserės, miegančios arčiau prie durų stovinčioje lovoje. Nepastebėjęs laiptelio, jis
suklupo. Tada ėmė šliaužti prie mano lovos. Pro langą sklindant šviesai pamačiau, kaip jis dairėsi,
kad tamsoje išvystų mano veidą.
— Ei, Varis, — sušnabždėjo, — Varis...
Nuo jo tvoskė likeriu, ir mano įtarinėjimai dėl jo girtumo pasitvirtino. Visiškai ramiai gulėjau
tamsumoje, apsimesdama mieganti. Ištiesta Hadžio ranka slinko pagalve, ieškodama mano veido.
Galvojau: „O Dieve, neleisk, kad tai atsitiktų.” Garsiai atsidususi apsiverčiau, tarsi sapnuočiau.
Mėginau sukelti triukšmą ir pažadinti Šukrę. Jis neištvėrė ir tyliai išbėgo į savo kambarį.
Kitą dieną nuėjau į Basmos kambarį.
— Paklausyk, man reikia su tavimi pasikalbėti.
Spėju, kad panika mano veide sakė, jog tai nėra vienas iš įprastinių vizitų praleisti laiką.
— Užeik, uždaryk duris.
— Tai apie tavo brolį, — pasakiau giliai įkvėpusi. Nežinojau, kaip jai pasakyti, ir meldžiausi, kad
manimi patikėtų.
— O ką jis? — dabar ji atrodė sunerimusi.
— Praeitą naktį girtas atėjo į mano kambarį trečią valandą nakties.
— Ką jis iškrėtė?
— Bandė paliesti man veidą ir dar ištarė mano vardą.
— O ne! Ar tu įsitikinusi, kad tai ne sapnas?
— Liaukis, aš matau, kaip jis į mane žiūri, kai esu su juo viena. Nežinau, ką daryti.
— Velnias, velnias! Paimk beisbolo lazdą ir pasidėk po lova. Arba šluotą. Ne, paimk iš virtuvės
kočėlą. Pasidėk po lova, o kai naktį jis pas tave ateis, trenk jam į galvą! Ir žinai, ką dar daryk, — ji
pridėjo, — rėk, šauk iš visų jėgų, kad visi girdėtų.
Ačiū Dievui, ji buvo mano pusėje.
Visą dieną meldžiausi: „Prašau, neleisk, kad atsitiktų taip bjauriai, prašau, sustabdyk jį.”
Nenorėjau pakliūti į bėdą. Bijojau, kad meluodamas jis gali įtikinti tėvus, ir šie išmes mane lauk. Aš
tik norėjau, kad jis liautųsi — daugiau jokių žaidimų, jokių naktinių apsilankymų ar glostymų — nuo
visko man darėsi bloga. Tačiau mano instinktai kuždėjo, jei maldos nepadės, pasirengti mūšiui.
Tą naktį nuėjau į virtuvę, paslapčia paėmiau kočėlą ir paslėpiau kambaryje po lova. Vėliau, kai
mano pusseserė užmigo, paėmiau jį ir pasidėjau greta pagalvės. Nepaleisdama laikiau už rankenos.
Pagal praėjusios nakties scenarijų Hadžis parėjo apie trečią valandą. Sustojo tarpduryje, ir pamačiau
iš koridoriaus sklindančią šviesą, apšviečiančią jo akinius. Gulėjau atmerkusi vieną akį ir jį stebėjau.
Jis prisėlino prie pagalvės ir ėmė plekšnoti man per ranką. Jo alsavimas taip stipriai atsidavė viskiu,
kad norėjau užsidengti burną. Tačiau nejudėjau nė colio. Klūpodamas prie mano lovos Hadžis
grabaliojo, kol surado antklodės kraštą ir pakišęs savo ranką slinko čiužiniu prie mano kojos. Delnas
slydo mano šlaunimi aukštyn iki kelnaičių.
„Reikia sudaužyti jam akinius, — pagalvojau, — jau bent bus įrodymas, kad jis buvo mano
kambaryje.” Sugniaužiau rankoje kočėlą ir iš visų jėgų smogiau jam per veidą. Iš pradžių pasigirdo
baisus džergžtelėjimas, o paskui ėmiau rėkti:
— DINK IŠ MANO PRAKĘIKTO KAMBARIO, TU PRAKEIKTAS...
Šukrė atsisėdo lovoje ir pravirko:
— Kas atsitiko?
Po kelių sekundžių išgirdau žingsnius, artėjančius iš visų namo kertelių. Kadangi sudaužiau Hadžiui
akinius, jis nieko nematė ir bandė gelbėtis keturpėsčiomis ropodamas į savo kambarį. Jis pasiekė
savo lovą ir atsigulė į ją su visais drabužiais, apsimesdamas, kad miega.
Basma įėjo į kambarį, uždegė šviesą ir apsimetė nieko nežinanti.
— Kas čia vyksta?
 Šukrė paaiškino:
— Hadžis čia ropinėjo ant grindų.
Tada atėjo teta Maruima, įsisupusi į chalatą. Aš suklykiau:
— Teta, jis buvo mano kambaryje! Jis buvo mano kambaryje, kaip ir vakar! Aš jam trenkiau! —
parodžiau į Hadžio sudaužytus akinius šalia mano lovos.
Tššš... — griežtai pasakė ji. — Nenoriu apie tai girdėti — ne dabar. Visi marš į lovas!
 10
LAISVĖ
Apie tą naktį, kai kočėlu tvojau Hadžiui per veidą, namuose daugiau niekas neužsiminė. Galėjau
pamanyti, kad jo vėlyvi apsilankymai — tik blogas sapnas, tačiau kai kas po to pasikeitė. Kai
pamatydavau Hadžį koridoriuje, jis nebežiūrėdavo į mane svajingai. Šią veido išraišką pakeitė
akivaizdžios neapykantos kaukė. Man palengvėjo, kad, kaip ir meldžiau, ši nemaloni gyvenimo dalis
pasibaigė. Tačiau greitai prasidėjo kiti rūpesčiai.
Dėdė Mahometas pasakė, kad po kelių savaičių šeima sugrįš į Somalį. Ketverius metus trukęs
ambasadoriaus darbas baigėsi, ir mes turėjome grįžti namo. Kai atvykau, ketverių metų laikotarpis
atrodė ištisas gyvenimas, bet dabar negalėjau patikėti, kad metai prabėgo. Deja, tokia mintis manęs
nesužavėjo. Norėjau sugrįžti namo turtinga ir sulaukusi pasisekimo. Apie tai svajoja visi afrikiečiai,
grįždami iš tokios turtingos šalies kaip Anglija. Tokioje skurdžioje šalyje kaip mano žmonės nuolat
ieško būdų išvykti į Saudo Arabiją, Europą arba Ameriką, kad užsidirbę pinigų padėtų skurstančioms
šeimoms.
Dabar turėjau sugrįžti namo po ketverių užsienyje praleistų metų be nieko. Ką naudingo nuveikiau?
Ar sakysiu mamai, kad išmokau gaminti makaronus? Sugrįžusi pas kupranugarius tikriausiai niekada
nematysiu makaronų. Ar sakysiu tėvui, kad išmokau valyti tualetus? „Ką? Kokius tualetus?” —
paklaustų. O pinigai ten buvo kažkas, ką jie tikrai suprastų — tarsi visuotinė kalba. Tai buvo tas
dalykas, kurio mano šeima niekada užtektinai neturėjo.
Kai dėdė ir teta ruošėsi sugrįžti į Somalį, buvau sutaupiusi tik menką sumą pinigų iš savo, tarnaitės,
atlyginimo, kurį buvo sunku pavadinti net apgailėtinu. Svajojau užsidirbti jų pakankamai, nupirkti
mamai namą. Ten ji gyventų, nereikėtų nei keliauti, nei sunkiai dirbti. Tai atrodo realiau, nei gali
nuskambėti, nes, pavertus sumą doleriais, už porą tūkstančių galėjau nupirkti namą Somalyje.
Puoselėdama savo norą nuo pat pradžios, kai atvykau į Londoną, norėjau pasilikti ir užsidirbti pinigų.
Jei išvykčiau, negalėčiau sugrįžti dar kartą. Nežinojau, kaip man tai pavyks. Tačiau tikėjau, kad
pasiseks, jei jau tapau laisva, atsikračiusi vergės darbo pas savo tetą ir dėdę. Tačiau jie nesutiko.
— Ką tu čia veiksi, po galais? — užprotestavo teta. — Aštuoniolikos metų mergaitė, neturinti kur
gyventi, be pinigų, be darbo, be darbo leidimo ir net nemokanti kalbėti angliškai. Tai juokinga! Tu
važiuosi su mumis.
Dar iki nustatytos išskridimo dienos dėdė Mahometas mums pasakė išvykimo datą ir liepė
nepamiršti pasiimti pasų. Tučtuojau nusinešiau savo pasą į virtuvę, užklijavau plastikiniame
maišelyje ir užkasiau sode.
Paskutinę dieną prieš išskrendant į Mogadišą pasakiau, kad negaliu surasti paso. Mano planas buvo
labai paprastas: jei neturiu paso, jie manęs nepaims. Nujausdamas, kad aš meluoju, dėdė klausinėjo:
— Varis, tai kur gali būti tavo pasas? Kur tu galėjai jį palikti?
Suprantama, jis žinojo atsakymą į šį klausimą, nes per ketverius metus beveik niekur nebuvau
išėjusi iš namų.
— Nežinau, galbūt netyčia išmečiau betvarkydama savo kambarį, — atsakiau nė nemirktelėjusi.
Jis vis dar buvo ambasadorius ir panorėjęs galėjo man padėti. Jei dėdė žinotų, kaip noriu pasilikti,
jis neverstų važiuoti namo, o padėtų gauti vizą.
— Gerai, tai ką mes darysim, Varis? Mes negalime čia tavęs palikti! — Jis buvo įniršęs, kad taip
pasielgiau.
Ištisas dvidešimt keturias valandas mes žaidėme žaidimą, kuris pirmas nusileis. Aš toliau spyriausi
pametusi pasą, o dėdė Mahometas tvirtino, kad jis niekuo negali man padėti. Teta Maruima taip pat
ieškojo išeities:
— Mes tave surišim, įdėsim į lagaminą ir pranešim pro muitinę į lėktuvą! Žmonės taip nuolat daro.
Toks grasinimas susilaukė mano dėmesio.
— Jei tu taip padarysi, — lėtai pasakiau, — niekada tau neatleisiu. Paklausyk, teta, palikit mane
čia. Man nieko neatsitiks.
— Taip, taip, tau nieko neatsitiks, — atsakė sarkastiškai. — Ne, to negali būti.
Mačiau, kad ji nerimavo, bet ar jos nerimo neužteko man padėti? Londone ji turėjo daug draugių,
dėdė turėjo daug pažinčių ambasadoje. Paprasčiausias telefono skambutis galėjo mane išgelbėti. Bet
aš žinojau, kad kol turės vilčių pasiimti mane į Somalį, jie neskambins.
Kitą rytą visas keturių aukštų namas skendėjo chaose: visi pakavosi daiktus, telefonas skambėjo,
žmonės tarsi skruzdėlės bėgiojo pirmyn ir atgal. Buvau pasiruošusi palikti savo mažąjį kambarėlį
palėpėje, sudėjusi į menką krepšį keletą daiktų, kuriuos įsigijau gyvendama Anglijoje. Išmečiau
didžiąją dalį nudėvėtų drabužių į šiukšliadėžę, pagalvojusi, kad jie per daug nudriskę ir senamadiški.
Kam tempti paskui save šiukšlių krūvas? Būdama iš klajoklių genties, keliaudavau neapsikrovusi.
Kai vairuotojas sudėjo lagaminus į mašiną, vienuoliktą valandą visi susirinko svetainėje.
Stabtelėjau sekundei prisimindama, kaip tuo pačiu keliu atėjau prieš daugelį metų — vairuotojas,
mašina, kaip įėjusi į svetainę pamačiau baltą sofą, židinį ir sutikau tetą. Netgi rytas buvo lygiai toks
pat pilkas, kai pirmą kartą pamačiau sniegą. Viskas šioje šalyje tada atrodė taip keista. Išėjau į lauką
su susinervinusia tetule. Ji paklausė:
— Ką aš pasakysiu tavo mamai?
— Pasakyk, kad man viskas gerai ir kad greitai atsiųsiu jai žinią.
Ji pakraipė galvą ir įlipo į mašiną. Stovėjau ant šaligatvio ir visiems mojavau ranka
atsisveikindama. Paskui išėjau į gatvę ir žiūrėjau į mašiną, kol ji dingo man iš akių.
Nemeluosiu — aš bijojau. Iki šios akimirkos negalėjau patikėti, kad jie mane paliks vieną. Tačiau
dabar stovėjau Harlio gatvės viduryje visiškai viena. Nepykau ant dėdės ar tetos, jie vis dar buvo
mano šeima. Visą laiką būsiu jiems dėkinga už tai, kad jie suteikė man progą atveždami į Londoną.
Spėju, ką jie galvojo mane palikę: „Na ką, norėjai pasilikti — štai tau ir proga. Dabar daryk, kas tau
patinka. Bet mes tau nepadėsime, juk nenorėjai važiuoti su mumis.” Esu tikra, jų nuomone, jaunai
merginai pasilikti vienai, be globėjų, Londone nedera. Galų gale tai buvo mano sprendimas, ir dabar
pati turėsiu pasirūpinti savo likimu.
Bandydama nugalėti baimę, sugrįžau atgal į namą. Uždariusi paradines duris, įėjau į virtuvę, kur
buvo likęs tik vienas žmogus — mano senasis draugas virėjas. Jis mane taip pasveikino:
— Šiandien turi išeiti. Aš vienintelis čia pasilieku — ne tu. Turi išeiti.
Jis parodė į duris. Žinoma, vos tik mano dėdė išvažiavo, virėjas negalėjo sulaukti, kol tai pasakys.
Savimi patenkintas žvilgsnis jo nedraugiškame veide sakė, kad įsakinėjimas jam teikė nepaprastą
džiaugsmą. Stovėjau atsirėmusi į durų staktą ir galvojau, kaip tylu name visiems išvažiavus.
— Varis, tau reikia eiti. Aš noriu, kad tu dingtum...
— Užsičiaupk.
Tas vyras buvo įkyrus kaip lojantis šuo.
— Išeinu, ar tu dabar laimingas? Aš tik užsukau pasiimti savo krepšio.
— Pasiimk tuoj pat, greitai. Paskubėk, nes aš turiu...
Lipdama laiptais nekreipiau dėmesio į jo murmėjimą. Šeimininkas išvažiavo, ir kol atvažiuos
naujasis ambasadorius, čia šeimininkaus virėjas. Ėjau per tuščius kambarius, prisimindama geras ir
blogas dienas, ir svarsčiau, kur bus mano naujieji namai.
Paėmiau ant lovos gulintį krepšį, užsimečiau ant peties ir nulipusi laiptais nėriau pro duris.
Priešingai nei tądien, kai atvykau, buvo graži, saulėta diena, pavasariškai žydras dangus ir gaivus
oras. Mažame sodelyje akmeniu išsikasiau savo pasą ir išėmusi iš plastikinio maišelio įgrūdau jį į
krepšį. Nusivaliau žemėtas rankas ir išėjau į gatvę. Eidama šaligatviu negalėjau sulaikyti šypsenos —
pagaliau laisva. Prieš mane driekėsi visas mano gyvenimas: nežinojau, kur eiti, ir nebuvo žmogaus,
kuris galėtų man tai pasakyti. Tikėjau, kad kažkokiu būdu įvykiai susiklostys savaime.
Pirmiausia nuėjau į netoli dėdės namo esančią Somalio ambasadą ir pabeldžiau į duris. Atidarė
šveicorius, gerai pažinojęs mano dėdės šeimą, nes kadaise dirbo mūsų šeimos vairuotoju.
— Labas, panele. Ką tu čia veiki? Ar ponas Farahas dar neišvyko iš miesto?
— Ne, jis išvyko. Norėjau susitikti su Ana ir sužinoti, gal galiu gauti čia darbo.
Jis juokdamasis sugrįžo į savo kėdę ir atsisėdo. Sunėrė rankas už galvos ir atsirėmė į sieną. Kol
stovėjau koridoriaus viduryje, jis nė nepasijudino. Jo elgesys mane suglumino, nes šis vyras visada
būdavo man mandagus. Vėliau supratau, kad tokio pasikeitusio jo, kaip ir virėjo, elgesio priežastis —
šio ryto įvykis.
Mano dėdė išvažiavo, o be jo aš buvau niekas. Net mažiau nei niekas, ir šie mulkiai džiūgavo
galėdami rodyti savo valdžią.
— Ana per daug užsiėmusi, kad susitiktų su tavimi, — kreivai šyptelėjo šveicorius.
— Paklausykit, — tvirtai pasakiau, — man reikia ją pamatyti.
Ana buvo dėdės sekretorė ir visada maloniai su manim elgėsi. Laimei, ji išgirdo mano balsą
prieškambaryje ir išėjo iš kabineto pažiūrėti, kas atsitiko.
— Varis! Ką tu čia veiki?
— Tu žinai, kaip aš nenorėjau sugrįžti į Somalį su dėde, — paaiškinau. — Aš tikrai nenorėjau
grįžti. Norėjau paklausti, gal pažįsti ką nors, kas mane priimtų dirbti, bet ką, man nesvarbu. Aš galiu
viską daryti.
— Na, mieloji, — ji pakėlė antakius, — viskas per daug netikėtai. Kur tu ketini apsistoti?
— Aš nežinau, bet tai nesvarbu.
— Ar gali duoti telefono numerį, kuriuo galėčiau tau paskambinti?
— Ne, nežinau, kur apsistosiu. Šiąnakt susirasiu kokį nors nebrangų viešbutį, — žinojau, kad ji
būtų pakvietusi mane pernakvoti pas ją, jei gyventų ne tokiame ankštame bute. — Bet aš galiu ateiti
vėliau ir pasakyti telefono numerį, tada man galėsi pasakyti, ką sužinojai.
— Gerai, Varis. Klausyk, pasirūpink savimi. Ar tu įsitikinusi, kad viskas bus gerai?
— Taip, man viskas bus gerai, — akies kampučiu mačiau kvailai išsiviepusį durininką. — Ką gi,
ačiū, pasimatysim vėliau.
Lengviau atsikvėpusi išėjau į saulėtą dieną ir nutariau apsipirkti. Pragyvenimui turėjau susitaupiusi
menką sumą pinigų iš tarnaitės atlyginimo. Bet dabar, būdama laisva moteris, turėjau nusipirkti kažką
padoraus — naują suknelę dvasiai pakelti. Nuo ambasados nuėjau į didelę universalinę parduotuvę
Oksfordo aikštėje, kur tik atvykusi į Londoną buvau su pussesere Basma.
Teta Maruima liepė man nupirkti keletą naujų daiktų, nes neturėjau žieminių drabužių. Tiesą sakant,
aš visiškai neturėjau drabužių, išskyrus suknelę, kurią dėvėjau skrisdama lėktuvu, ir vieną puikų odinį
sandalą.
Vaikščiodama „Selfridges” parduotuvėje pamačiau tiek daug įvairiausių drabužių, kad net užėmė
kvapą. Mane svaigino mintis, kad galiu čia pasilikti tiek ilgai, kiek trokšta mano širdis, ir matuotis
visus šiuos drabužius — įvairiausių spalvų, stilių, dydžio. Mane svaigino mintis, kad pirmą kartą per
savo gyvenimą buvau atsakinga tik už save. Niekas nešaukė, kad reikia pamelžti ožkas, pamaitinti
kūdikius, išvirti arbatos, išblizginti grindis, išvalyti tualetus.
Porą valandų matavausi drabužius persirengimo kambaryje, padedant dviem pardavėjoms. Kadangi
vos kalbėjau angliškai, ženklų kalba paaiškindavau, kad noriu kažko ilgesnio, trumpesnio, siauresnio,
ryškesnio. Persirenginėjimo maratono gale, kai galybė išmėgintų drabužių gulėjo sumesti į krūvą prie
persirengimo kambario, viena iš pardavėjų nusišypsojo man ir pasakė:
— Nagi, brangute, ką gi nusprendei išsirinkti?
Tokia drabužių gausybė apsuko galvą, bet mane erzino mintis, kad galbūt kitoje gatvės pusėje
esančioje parduotuvėje surasčiau ką nors geresnio. Prieš išsiskirdama su savo vertingaisiais pinigais
norėjau būti tuo tikra.
— Šiandien nieko nepirksiu, — atsakiau saldžiu balsu, — ačiū.
Vargšės pardavėjos, laikančios rankose gausybę suknelių, tarsi netikėdamos pažiūrėjo į mane, o
paskui viena į kitą su pasišlykštėjimu. Lengvai nuo jų išsisukusi, tęsiau savo misiją — ištyrinėti
kiekvieną Oksfordo gatvės colį.
Aplankiusi keletą vietų, nieko nenusipirkau. Kaip ir visada, buvo nepaprastai smagu matuotis
drabužius. Eidama iš vienos parduotuvės į kitą galvojau, kad pavasariška diena blanksta ir artėja
šaltas vakaras, o aš vis dar nežinau, kur praleisiu naktį. Su tokiomis mintimis galvoje įėjau į kitą
parduotuvę ir pamačiau aukštą, elegantišką afrikietę moterį, apžiūrinėjančią ant prekystalio išdėliotus
megztinius. Ji atrodė kaip somalė, ir ją stebėdama galvojau, kaip užkalbinti. Paėmusi megztinį jai
nusišypsojau ir somališkai pasakiau:
— Ieškau, ką nusipirkti, bet negaliu nuspręsti, ko noriu. Patikėk manimi, mieloji, šiandien mačiau
labai daug drabužių.
Mes pradėjome kalbėtis, ir moteris pasakė, kad jos vardas Halva. Ji buvo draugiška ir daug
juokėsi. — Kur tu gyveni, Varis? Ką veiki?
— O ne, tu juoksiesi. Manau, nepagalvosi, kad esu pamišusi, tačiau aš neturiu namų, nes mano
šeima mane šiandien paliko. Jie sugrįžo į Somalį.
Pamačiau jos akyse užuojautą. Kaip vėliau sužinojau, ši moteris matė daug vargo.
— Tu nenori sugrįžti į Somalį?
Be žodžių supratom viena kitą — pasiilgom savo gimtųjų namų ir šeimų, tačiau kokia ten mūsų
laukė laimė? Būti parduotoms už kupranugarių kainą? Tapti vyro nuosavybe? Kovoti už išlikimą?
— Ne, bet čia irgi nieko neturiu, — atsakiau. — Mano dėdė buvo ambasadorius, dabar jį pakeis
kitas žmogus. Taigi šįryt jie mane išvarė, ir šią minutę nežinau, kur eisiu, — nusijuokiau.
Tarsi jos rankos mostas galėtų nuvyti visas mano bėdas, ji pamojavo prašydama patylėti.
— Paklausyk, aš gyvenu netoliese, Krikščioniškosios vyrų jaunimo sąjungos bendrabutyje, mano
butas nedidelis, bet gali šiąnakt permiegoti pas mane. Yra tik miegamasis, todėl jei norėsi išsivirti
valgio, turėsi eiti į kitą aukštą.
— O, tai būtų puiku, ar tu rimtai?
— Taip, rimtai, norėjau pasakyti, eime. Kas tau belieka?
Kartu nuėjom į jos kambarį. Bendrabutis buvo šiuolaikiškame daugiaaukščiame plytiniame name,
kuriame anksčiau gyveno studentai. Jos kambarys buvo ankšta vietelė su dvigule lova, lentyna
knygoms ir didžiuoju nuostabiuoju Halvos televizoriumi.
— O! — išskėčiau rankas. — Ar galiu pažiūrėti televizorių?
Moteris pažiūrėjo į mane, tarsi būčiau nusileidusi iš kitos planetos.
— Žinoma, įsijunk.
Klestelėjau ant grindų priešais televizorių ir godžiai žiūrėjau. Po ketverių metų galėjau žiūrėti, ir
niekas manęs nevijo iš kambario kaip benamės katės.
— Ar žiūrėdavai televizorių gyvendama pas dėdę? — smalsiai paklausė ji.
— Gal juokauji! Kartais žiūrėdavau paslapčia, bet mane visada nutverdavo. „Vėl žiūri televizorių,
Varis? — pamėgdžiojau sarkastišką savo tetos balsą ir pradėjau spragsėti pirštais. — Nagi, metas
grįžti prie darbo. Tave atsivežėm ne televizoriaus žiūrėti.”
Halva tapo mano mokytoja ir pirmoji supažindino mane su tikruoju gyvenimu Londone. Mes labai
susidraugavome. Tą naktį nakvojau jos kambaryje, paskui antrą kartą, trečią. Vėliau ji pasiūlė:
— Kodėl tau čia neapsigyvenus?
— Na, pirmiausia negaliu sau to leisti. Man reikia eiti į mokyklą, o tai reiškia, kad neturėsiu laiko
dirbti. — Jos tyliai paklausiau: — Ar tu moki skaityti ir rašyti?
— Taip.
— O kalbėti angliškai?
— Taip.
— Matai, o aš turiu išmokti. Man tai svarbiausia. Jei vėl pradėsiu dirbti, neturėsiu laiko.
— Kodėl tu negalėtum pusę dienos mokytis, o kitą dienos dalį dirbti? Nesijaudink, koks bus darbas
— pasirink bet kokį, kol išmoksi anglų kalbą.
— Ar tu man padėsi?
— Žinoma, padėsiu.
Pamėginau gauti kambarį KVJS, bet laukiančiųjų sąrašas buvo jau užpildytas. Visi jauni žmonės
norėjo ten gyventi, nes buvo pigu ir labai draugiška aplinka, be to, olimpinio dydžio baseinas ir
sporto centras. Užrašiau savo vardą į sąrašą, bet kartu galvojau, kad reikia kažko imtis, nes negaliu
visą laiką trintis varganame Halvos kambaryje. Priešais KVJS buvo Krikščioniškosios moterų
jaunimo sąjungos pastatas, čia gyveno vyresnio amžiaus žmonės, gana niūrūs. Ten laikinai
išsinuomojau kambarį ir susiruošiau ieškoti darbo. Mano draugė patarė:
— Kodėl neieškai darbo čia?
— Ką turi omenyje „čia”?
— Čia, būtent čia, — ji pasakė rodydama tiesiai. — „McDonald’s” yra vos už kelių žingsnių.
— Aš negaliu ten dirbti, negaliu aptarnauti žmonių. Nepamiršk, nemoku angliškai kalbėti ir skaityti.
Be to, neturiu darbo leidimo.
Tačiau Halva gerai išmanė tokias gudrybes. Naudodamasi jos patarimais, nuėjau ir gavau darbą
valyti virtuvę.
Pradėjusi dirbti „McDonald’s”, supratau, kad ji teisi. Maniau, kad už tokį sunkų darbą gaunu menką
atlyginimą ir galbūt vadovybė nelegaliu darbu mane išnaudojo. Kol dirbi sunkiausius darbus, jiems
nerūpi tavo gyvenimo aprašymas.
Dirbant „McDonald’s” virtuvės valytoja pravertė įgūdžiai, kuriuos įgijau būdama tarnaite: ploviau
indus, valiau prekystalius, grandžiau kepimo groteles ir mazgojau grindis, nuolat stengdamasi
pašalinti suvožtinių riebalų pėdsakus. Sugrįžusi namo būdavau aptaškyta riebalais ir nuo manęs
tvoskė tais pačiais riebiais sūvožtiniais. Virtuvėje visada trūkdavo žmonių, bet nedrįsdavau skųstis.
Visa tai nerūpėjo, svarbiausia, kad dabar galėjau pati save išlaikyti. Turėdama šį darbą jaučiausi
puikiai, nes žinojau, kad ten dirbu ne amžinai. Bet tuo metu dariau viską, kad išgyvenčiau.
Pradėjau lankyti nemokamą vakarinę mokyklą užsieniečiams, tobulinau anglų kalbą ir mokiausi
skaityti bei rašyti. Pirmą kartą mano gyvenimas nebuvo vien tik darbas. Kartais Halva pasiimdavo
mane į naktinius klubus, atrodė, kad ten visi žmonės ją pažįsta. Ji kalbėdavo, juokdavosi ir buvo be
galo linksma, kupina gyvenimo džiaugsmo. Natūralu, kad visi norėjo būti greta jos. Vieną vakarą mes
nuėjome į klubą ir šokome ten valandų valandas, kol staiga pamačiau, kad esame apsuptos vyrų.
— Prakeikimas! — sušnabždėjau draugei. — Ar mes patinkame tiems vyrams?
Ši nusišypsojo:
— O taip! Mes jiems labai patinkame.
 Tokia jos mintis mane nustebino. Atidžiau stebėjau jų veidus ir nusprendžiau, kad ji teisi. Niekada
neturėjau vaikino, nebuvau patraukusi vyriškosios lyties atstovų dėmesio, išskyrus savo pusbrolį
Hadžį, kurį nebuvo labai malonu prisiminti. Praėjusius ketverius metus laikiau save panele Nieku —
tarnaite. Dabar šitie vaikinai stengėsi kartu su mumis pašokti. Aš pagalvojau: „Varis, brangioji, tu
pagaliau užgimei!”
Keista, nors man visada patiko juodaodžiai vyrai, ten buvo keletas baltaodžių vyrukų, kurie labai
domėjosi manimi. Peržengdama griežto afrikietiško auklėjimo taisykles, leidausi į kalbas ir
bendravau su bet kuo — juodaodžiais, baltaodžiais, vyrais, moterimis. Jei gyvensiu viena,
samprotavau, turiu prisitaikyti šiame naujame pasaulyje, skirtingame nuo to, kur užaugau dykumoje.
Šiame pasaulyje man reikėjo išmokti angliškai ir bendrauti su įvairaus tipo žmonėmis. Gyvenimui
Londone neužteko vien tik mano žinių apie ožkas ir kupranugarius.
Kitą dieną Halva papildė šias naktinių klubų pamokas naujomis taisyklėmis. Ji aptarė visus
žmones, su kuriais susitikome praėjusią naktį, paaiškindama jų elgesio motyvus, charakterius —
trumpai supažindino su žmogaus prigimtimi. Ji kalbėjo apie seksą, koks buvo tų vaikinų tikslas, ko
reikia saugotis.
Ir apie ateityje tik afrikietėms moterims būdingas problemas. Niekas su manimi nekalbėjo tokiomis
temomis.
— Praleisk smagiai laiką su tais vaikinukais, kalbėk, juokis ir šok. Paskui, Varis, eik namo.
Nesileisk su jais į kalbas apie seksą. Jie nežino, kad tu visai kitokia nei anglės ir kad tu buvai
apipjaustyta.
Laukdama porą mėnesių, kol gausiu kambarį KVJS, išgirdau apie moterį, ieškančią draugės kartu
nuomotis kambarį. Man, kaip ir tai studentei, tai labai tiko, nes vienai gyventi buvo per brangu, o be
to, ir kambarys atrodė gana didelis. Halva buvo nuostabi draugė, su kitomis susipažinau tame
pačiame bendrabutyje, nes ten gyveno gausybė jaunų žmonių. Aš vis dar lankiau mokyklą, nuosekliai
mokydamasi anglų kalbos, ir dirbau savo „McDonald’s”. Mano gyvenimas tekėjo ramia, vienoda
vaga ir nenujaučiau, kaip ryškiai pasikeis.
Vieną dieną, pabaigusi darbą „McDonald’s”, persisunkusi riebalų kvapo, nusprendžiau išeiti pro
priekines duris ir ėjau pro prekystalį, prie kurio klientai užsisakinėjo maistą. O ten, laukdamas „Big
Mac” sumuštinio, stovėjo vyras, kurį matydavau prie Visų Šventųjų bažnyčios mokyklos, ir jo maža
dukrelė.
— Labas, — pasakiau praslinkdama.
— O, tai tu! — Aišku, kad mane jis mažiausiai tikėjosi pamatyti „McDonald’s”. — Kaip tau
sekasi? — džiugiai paklausė.
— Gerai, gerai, — o Sofijos draugės paklausiau: — O kaip tu gyveni? — džiūgavau
demonstruodama savo anglų kalbos žinias.
— Puikiai, — už ją atsakė tėvas.
— Ji sparčiai auga, ar ne? Na, aš turiu skubėti. Iki pasimatymo.
— Palauk, kur tu gyveni?
— Viso gero, — pasakiau šypsodamasi.
Vis dar juo nepasitikėjau ir nenorėjau daugiau su juo kalbėti. Be to, žinojau, kad jis vieną dieną
stovės prie mano durų.
Sugrįžusi į bendrabutį, nusprendžiau paklausti viską žinančios Halvos apie tą paslaptingą vyrą.
Ištraukiau savo pasą iš stalčiaus, perverčiau lapus ir išėmiau Feirčaildo vizitinę kortelę iš tos pačios
vietos, į kurią aną kartą įdėjau, prieš užkasdama plastikinį maišelį dėdės sode.
Nusileidusi į Halvos kambarį pasakiau:
 — Pasakyk man vieną dalyką. Jau seniai turiu šią kortelę. Kas tas vyras? Žinau, kad parašyta madų
fotografas, bet ką tai reiškia?
Mano draugė paėmė kortelę iš mano rankos.
— Tai reiškia, kad kažkas nori tave aprengti drabužiais ir nufotografuoti.
— Žinai, man tikrai patiktų tai daryti.
— Kas tas vyras? Iš kur gavai šitą kortelę?
— O, sutikau šį vyruką. Tiesą sakant, aš juo nepasitikiu. Jis man davė tą kortelę, paskui vieną dieną
pasekė mane iki namų, kažko pripasakojo mano tetai. Ši užsiuto ir pradėjo ant jo šaukti. Bet niekada
nesužinojau, ko jis norėjo.
— O kodėl tu jam nepaskambini ir nepaklausi?
— Tu rimtai? — paklausiau nustebusi. — O turėčiau paskambinti? O gal tu pakalbėtum su juo apie
tai, ko jis nori, nes kol kas nekalbu puikiai angliškai.
— Gerai, eime jam skambinti-.
Man reikėjo visos dienos sukaupti drąsą. Kai mes su Halva nusileidome prie telefono, mano širdis
daužėsi kaip kūjis. Ji įmetė monetą, o aš klausiausi traškėjimo. Rinkdama numerį, ji vienoje rankoje
laikė kortelę ir bandė joje kažką įžiūrėti blausioje tamsaus koridoriaus šviesoje. Traškėjimas nutilo.
— Sveiki, ar galėčiau kalbėti su Malkolmu Feirčaildu?
Kai apsikeitė mandagumo frazėmis, ji perėjo tiesiai prie reikalo:
— Jūs nesate koks nors iškrypėlis arba dar kas nors, ar ne? Ar nenužudysite mano draugės?.. Taip,
noriu pasakyti, kad nieko nežinome apie jus, kur gyvenate ir visa kita... aha, aha... taip.
Halva kažką užsirašė ant popieriaus skiautės, o aš stengiausi tai pamatyti per jos petį.
— Ką jis sako? — sušnypščiau. Ji pamojo man nutilti.
— Gerai. Gana sąžininga... Mes taip ir padarysim.
Halva pakabino telefono ragelį ir giliai įkvėpė.
— Na, jis sakė: „Kodėl jums dviese neatėjus į mano studiją pažiūrėti, kur aš dirbu, jei taip manimi
nepasitikite? Jei nenorite, na, ką padarysi, nieko tokio.”
Užsidengiau burną kumščiais.
— Taip? Ir? Ar mes eisim?
— Velniai griebtų, taip, mergaite. Mes galėsime viską patikrinti. Išsiaiškinkime, kas tas vyrukas,
kuris sekė tau iš paskos.
 11
MODELIS
Kitą dieną su Halva nuėjome apžiūrėti Malkolmo Feirčaildo studijos. Nežinojau, ko tikėtis, bet kai
atidarėm duris, atsidūriau kitame pasaulyje. Visur kabojo dideli ir mažesni plakatai, kuriuose buvo
vaizduojamos gražios moterys.
— O... — tyliai pasakiau, sukiodamasi po kambarį ir žiūrinėdama dailius jų veidus. Ir aš žinojau,
kaip ir anksčiau, kai aną dieną išgirdau dėdę Mahometą sakant tetai Sahrai, kad jam reikia mergaitės
atsivežti į Londoną, — tai buvo tai. Tai mano likimas, kuriam aš priklausau, čia yra būtent tai, ką
noriu daryti.
Pasirodė Malkolmas ir pasisveikino. Pasiūlė mums atsipūsti ir išgerti arbatos. Atsisėdęs jis pasakė
Halvai:
— Aš tik noriu, jog žinotumėt, kad aš tenoriu ją nufotografuoti, — jis parodė į mane. — Sekiau šią
mergaitę daugiau nei dvejus metus. Man dar niekada neteko įdėti tiek pastangų, kad padaryčiau
nuotrauką.
Aš pažiūrėjau į jį išsižiojusi.
— Tik tiek? Tu nori tik padaryti nuotrauką, tokią kaip šita? — pamojau ranka plakatų link.
— Taip, — tvirtai linktelėjo galva. — Patikėk manim, tik tiek. Savo ranka jis nubrėžė liniją skersai
veido.
— Mane domina ši veido pusė, — jis pasisuko į Halvą, — nes jos profilis pats gražiausias.
Sėdėdama ten galvojau: „Tiek laiko veltui iššvaisčiau! Jis sekė mane dvejus metus ir per dvi
sekundes pasakė, kad nori mane nufotografuoti. Ką gi, aš tam neprieštarauju.” Bet staiga vėl tapau
nepatikli, prisiminusi, kas atsitinka būnant vienai su vyrais.
— Bet tuomet ji irgi turi būti su manimi! — uždėjau savo ranką ant draugės plaštakos, ir ji
linktelėjo galva. — Ji bus čia, kai tu mane fotografuosi.
Jis sutrikęs pažiūrėjo į mane.
— Žinoma, gerai. Tegu ir ji ateina...
Pasiekusi tikslą buvau taip susijaudinusi, kad negalėjau nusėdėti ant kėdės.
— Ateikit poryt dešimtą valandą, pasikviesiu ką nors, kad tave nugrimuotų.
Po dviejų dienų mes sugrįžome į studiją. Grimuotoja, priėjusi prie manęs su vata, teptukais,
kempinėlėmis, dažais ir pudra, pasodino mane į kėdę ir pradėjo darbą: ėmė plekšnoti pirštais ir
tampyti odą. Neturėjau nė menkiausio supratimo, ką ji darė, bet nejudėdama tyliai sėdėjau, stebėdama
ją vikriai besidarbuojančią su keistais įrankiais. Halva sėdėjo kėdėje šypsodamasi. Retkarčiais
pažiūrėdavau į ją ir gūžtelėdavau pečiais arba išsiviepdavau.
— Nejudėk, — griežtai sakė grimuotoja.
Baigusi ji paėjo atgal, prisidėjo ranką prie lūpų ir pažiūrėjo į mane patenkinta.
‘ — Dabar pažiūrėk į veidrodį.
Atsistojau ir žvilgtelėjau į veidrodį. Viena mano veido pusė buvo pasikeitusi — aukso spalvos,
blizganti ir šviečianti nuo makiažo. Kita veido pusė buvo senosios Varis.
— Tik pažiūrėkit! Bet kodėl padarei tik vieną pusę? — paklausiau sunerimusi.
— Nes jis nori fotografuoti tik vieną tavo veido pusę.
— Aaa...
Ji palydėjo mane į studiją, kur Malkolmas pasodino mane ant kėdės. Apsisukau aplink apžiūrėdama
tamsų kambarį, pilną niekada anksčiau nematytų daiktų: fotoaparatas, gausybė elementų, visur tarsi
gyvatės kabantys laidai. Jis suko mane prieš aparatą, kol atsiradau devyniasdešimties laipsnių kampu
į objektyvą.
— Gerai, Varis, sučiaupk lūpas ir žiūrėk tik tiesiai. Pakelk smakrą. Puiku...
Tada išgirdau spragtelėjimą, o po jo sekė garsus pokštelėjimas. Aš pašokau.
Staiga blykstelėjo ir sutvisko ryški šviesa. Kažkaip blyksinčios šviesos leido man pasijusti kitokiu
žmogumi. Tą akimirką įsivaizdavau save kaip vieną per televizorių matytų kino žvaigždžių, kurios
lipdamos iš limuzino šypsosi į kameras. Tada jis išėmė iš fotoaparato gabalėlį popieriaus ir atsisėdo,
žiūrėdamas į savo laikrodį.
— Ką darai?
— Laukiu.
Malkolmas rankos mostu parodė man prieiti prie šviesos ir nutraukė viršutinį sluoksnį nuo
plokštelės. Kai žiūrėjau, pamažu, tarsi veikiant burtams, popieriuje išryškėjo moteris. Kai man
padavė nuotrauką, vos save atpažinau. Kadre buvo mano dešinioji veido pusė, bet užuot atrodžiusi
kaip Varis tarnaitė, buvau panaši į Varis modelį. Jis mane pavertė žavia būtybe, panašia į tas, kurių
nuotraukos kabo Malkolmo vestibiulyje.
Kitą savaitę Malkolmas išryškino juostą ir parodė galutinį darbą. Jis įdėjo skaidres į gražią dėžutę
ir tai man labai patiko. Paklausiau, ar galėtų padaryti daugiau mano nuotraukų, bet jis atsakė, kad tai
per brangu ir jis, deja, negali sau to leisti. Tačiau jis galėjo padaryti to kadro, kurį jau nufotografavo,
kopijas.
Po kelių mėnesių, kai Malkolmas padarė mano pirmąją nuotrauką, paskambino man į bendrabutį.
— Klausyk, nežinau, ar tu domiesi madų demonstravimu, bet su tavimi nori susitikti keletas žmonių.
Viena modelių agentūra pamatė tavo nuotrauką mano albume ir pasakė, kad tu turėtum jiems
paskambinti. Jei nori, gali pasirašyti su jais kontraktą ir jie tau suras darbą.
— Gerai... bet tu turi mane ten nuvesti... Juk žinai, man nesmagu vaikščioti vienai. Ar nusivesi
mane ir jiems pristatysi?
— Ne, aš negaliu, bet duosiu tau adresą, — pasiūlė jis.
Kruopščiai išsirinkau drabužius, kuriuos apsirengsiu eidama į savo svarbų susitikimą su
„Crawford” modelių agentūra. Kadangi buvo vasaros metas ir karšta, apsivilkau raudoną suknelę su
iškirpte ir trumpomis rankovėmis. Suknelė buvo nei per trumpa, nei per ilga, bet iš tiesų atrodė
senamadiška ir siaubinga.
Įėjau į agentūrą su pigia raudona suknele ir baltais sportiniais bateliais galvodama: „Tai mano
šansas”, bet iš tikrųjų atrodžiau apgailėtinai. Net ir dabar susigūžiu prisimindama tą dieną dėl to, kad
tuomet nesuvokiau, kaip prastai atrodau dėvėdama geriausia, ką turėjau apsirengti. Suprantama,
neturėjau pinigų nusipirkti ką nors nauja.
Kai atėjau, sekretorė manęs paklausė, ar atsinešiau nuotraukas. Atsakiau, kad turiu vieną. Ji mane
supažindino su elegantiškai apsirengusia įspūdingo grožio moterimi, vardu Veronika, ir ši pasikvietė
mane į savo kabinetą ir rankos mostu pakvietė atsisėsti prie stalo.
— Kiek tau metų, Varis?
— Aš jauna! — tai buvo pirmieji žodžiai, kurie atėjo man į galvą, ir išpyškinau: — Garbės žodis,
aš jauna. Tos raukšlės, — parodžiau, — aš su jomis gimiau.
Ji man nusišypsojo.
— Viskas gerai.
Veronika pradėjo pildyti anketą užrašydama mano atsakymus.
— Kur tu gyveni?
— Bendrabutyje.
— Ką? Dabar... — suraukė antakius. — Kur tu gyveni?
 — Aš gyvenu Krikščioniškosios vyrų jaunimo sąjungos bendrabutyje.
— Ar tu dirbi?
— Taip.
— Kur dirbi?
— „McDonald’s”.
— Gerai... Ar esi ką nors girdėjusi apie drabužių demonstravimą?
— Taip.
— Ką būtent apie tai žinai? Ar daug?
— Ne. Žinau, kad noriu tai daryti, — iš susijaudinimo pakartojau šį sakinį porą kartų.
— Gerai. Ar turi savo nuotraukų albumą? — Ne.
— Ar tavo šeima gyvena čia? — Ne.
— O kur ji gyvena?
— Afrikoje.
— Ar tu ten gimei?
— Taip, Somalyje.
— Gerai. Vadinasi, čia artimųjų neturi.
— Taip. Šeima gyvena ten.
— Gerai. Po minutės prasidės modelių peržiūra, ir tu turi ten dalyvauti.
Aš iš tiesų bandžiau ją suprasti. Akimirkai nutilau, bandydama suvokti, ką reiškė jos paskutinis
sakinys.
— Atsiprašau, aš nesuprantu.
— P-e-r-ž-i-ū-r-a, — išskiemenavo lėtai.
— Kas ta peržiūra?
— Tai interviu, kai tau užduoda klausimus. Supranti? Interviu?
— Taip, taip, — pradėjau meluoti. Neturėjau jokio supratimo, apie ką ji kalba. Ji davė man adresą
ir liepė iškart ten eiti.
— Aš jiems paskambinsiu ir pasakysiu, kad tu ten tuoj būsi. Ar turi pinigų taksi?
— Ne, bet aš galiu eiti pėsčiomis.
Ne, ne, tai per daug toli. Per toli. Turi važiuoti taksi. Taksi. Gerai? Štai dešimt svarų. Paskambink,
kai pabaigsi. Gerai?
Važiuodama taksi per miestą buvau nepaprastai pakilios nuotaikos. Aš esu pakeliui. Aš būsiu
modelis. Paskui supratau, kad pamiršau paklausti vieno dalyko: koks tai bus darbas. Tiek to,
nesvarbu. Man viskas bus gerai, nes esu graži kalė!
Kai atvykau į peržiūrą, įžengiau į kitą fotografo studiją. Atidariau duris į kambarį, kuris knibždėte
knibždėjo profesionalių modelių. Visi kambariai buvo pilni moterų ilgomis kojomis, siekiančiomis
kaklus. Jos vaikščiojo aplink įsitempusios tarsi liūtės, sukančios ratus prieš užpuldamos grobį,
gražinosi priešais veidrodį, per juosmenį pasilenkdamos iškedenti plaukų, tepėsi ant kojų kremus, kad
jos atrodytų įdegusios. Aš šleptelėjau į kėdę ir pasisveikinau su viena iš šalia sėdinčių merginų.
— Koks darbas?
— Pirelio kalendorius.
— Mmmm, — linktelėjau galva, tarsi viskas būtų aišku. — Pirelio kalendorius, ačiū.
Bet kas per velnias tas Pirelio kalendorius? Mano nervai buvo visiškai pakrikę, negalėjau ramiai
sėdėti. Nuolat dėliojau kojas vieną ant kitos, sukausi kėdėje, kol pasirodė asistentė ir pasakė, kad
dabar mano eilė. Sekundei sustingau.
Atsisukusi į šalia esančią merginą, pastūmiau prie asistentės.
 — Eik tu. Aš laukiu draugės.
Tą patį dariau kiekvieną kartą pasirodžius asistentei, kol nebeliko nė vienos merginos. Pagaliau
moteris išėjo, pavargusi atsirėmė į sieną ir pasakė:
— Dabar tu gali eiti.
Kokią minutę žiūrėjau į ją, paskui pasakiau sau: „Pakaks, Varis. Ar tu tai padarysi, ar ne? Nagi,
atsikelk ir eik.”
Nusekiau iš paskos paskui moterį į studiją, kur vyras neatitraukdamas galvos nuo fotoaparato
sušuko:
— Ateik čia, prie linijos, — parodė ranka.
— Linijos?
— Taip, atsistok ant linijos.
— Gerai, atsistojau.
— Puiku, nusirenk iki pusės.
Pagalvojau, kad greičiausiai ne taip supratau tą vyrą, bet tada jaučiau, kad tikrai apsivemsiu.
— Iki pusės? Turi omeny marškinėlius?
Jis iškišo savo galvą iš po uždangos ir pažvelgė į mane tarsi į idiotę. Susierzinęs pasakė:
— Taip, nusirenk marškinėlius, juk žinai, ko čia atėjai.
— Bet aš be liemenėlės.
— Tai gerai, mes ir norime pamatyti tavo krūtinę.
— NE!
Po velnių, juk tai mano krūtinė! Be to, nevilkėjau marškinėlių, mano raudonoji suknelė buvo
vientisa. Ką tas pašlemėkas sau mano, kad taip ir padarysiu? Nusivilksiu suknelę ir stovėsiu vienomis
kelnaitėmis ir sportiniais bateliais?
— Ne. Ne? Visi miršta dėl šitos peržiūros, o tu man sakai „ne ?
— Ne, ne, aš atsiprašau, aš suklydau, — ir apimta panikos pasukau durų link. Tada pamačiau
begales nuotraukų, išmėtytų ant grindų, pasilenkiau ir pradėjau jas apžiūrinėti.
Fotografas porą sekundžių žiūrėjo į mane išsižiojęs. Tada pasisuko ir per petį sušuko:
— O Dieve, kas čia vyksta? Terensai, turime mažą problemą.
Tvirtas, stambus vyras žilais plaukais ir raudonais skruostais užėjo į kambarį ir smalsiai į mane
pažiūrėjo. Jis šyptelėjo.
— Taip, ką mes čia turime?
Išsitiesiau kaip styga ir pajutau, kad tuoj pravirksiu.
— Ne, nieko negaliu padaryti, aš to nedarau, — parodžiau į iki pusės apsinuoginusią moterį.
Pirmiausia buvau nusivylusi, kad nebeliko mano nepaprasto susijaudinimo ir žlugo viltis tapti
modeliu. Tai — pirmas mano darbas, ir jie nori mane apnuoginti! Paskui aš baisiai supykau, tiesiog
įsiutau ir pradėjau juos plūsti somališkai:
— Jūs prakeikti nešvankėliai! Susmirdėliai! Kiaulės! Dinkit nuo manęs su savo prakeiktu darbu!
— Ką tu sakai? Klausyk, aš tam neturiu laiko...
Bet tuo metu aš jau bėgau pro duris ir taip smarkiai trinktelėjau, kad jos vos neatsikabino nuo vyrių.
Verkiau visą kelią iki bendrabučio, sau sakydama, kad žinojau, jog kažkas liūdna, kažkas be galo
pasišlykštėtina šitame modelių versle.
Tą vakarą gulėjau lovoje, galvodama apie savo nesėkmes, kai mano kambario draugė pasakė:
— Varis, tau skambina.
Tai buvo Veronika iš modelių agentūros.
— Tai tu! — sušukau. — Aš nenoriu kalbėtis su tokiais žmonėmis kaip tu! Tu apgai... apgail... —
bandžiau ištarti žodį apgailėtina, tačiau negalėjau. — Tai buvo siaubinga, labai blogai. Aš to nenoriu
daryti, nenoriu. Ir nenoriu daugiau su jumis bendrauti!
— Gerai, dabar nusiramink, Varis. Ar tu žinai, kas buvo šiandien tas fotografas?
‘ — Ne.
— Ar žinai, kas yra Terensas Donovanas?
— Ne.
— Ar turi draugę, kuri kalba angliškai?
— Taip.
— Kiekvienas, kuris kalba angliškai, žino, kas yra tas vyras. Kai pabaigsim pokalbį, galėsi
paklausti. Jis fotografuoja karališkąją šeimą, princesę Dianą ir visus garsiausius modelius. Kad ir
kaip ten būtų, jis nori susitikti dar kartą, nori tave nufotografuoti.
— Jis prašė manęs nusirengti drabužius! Tu manęs neįspėjai prieš einant!
— Suprantu, mes skubėjome. Aš paprasčiausiai pamaniau, kad tu puikiai tinki tam darbui. Aš jam
paaiškinau, kad tu nekalbi angliškai ir tokie dalykai yra neįprasti tavo kultūrai. Bet tai Pirelio
kalendorius, ir kai šis darbas bus baigtas, gausi daug daugiau užsakymų. Ar perki madų žurnalus kaip
„Vogue” ar „Elle”?
— Ne, man per brangu. Aš juos pavartau prie laikraščių stendo, bet padedu atgal.
— Bet ar juos matei? Būtent tai tu dirbsi. Terensas Donovanas yra pats geriausias. Jei tu nori būti
modelis, tau reikia šito darbo. Paskui uždirbsi begalę pinigų ir darysi, ką panorėjusi.
— Aš nenusirengsiu iki pusės.
Išgirdau jos atodūsį.
— Varis, kur, sakei, tu dirbi?
— „McDonald’s”.
— Koks tavo atlyginimas?
Aš jai pasakiau.
— Jis tau mokės tūkstantį penkis šimtus svarų per dieną.
— Ir viskas man?
— Taip, be to, galėsi ir pakeliauti. Darbas Bate, nežinau, ar tau teko būti toje nuostabioje vietoje.
Tu gyvensi „Rojaltone”, — ji pridėjo, tarsi žinočiau, ką tai reiškia. — Tai ar dar neapsigalvojai?
Ji mane įtikino. Uždirbdama tiek pinigų, greitai galėsiu padėti savo mamai.
— Gerai, gerai. Kada man pas jį ateiti?
— Ar gerai rytoj rytą?
Man reikės tik nusirengti iki pusės, ir viskas? Norėjau paklausti, ar tu esi tikra, kad už tūkstantį
penkis šimtus svarų man nereikės miegoti su tuo vyru?
Ne, ne, jokios apgaulės, nieko panašaus.
— ...žinai, jei jis norės, kad aš išskėsčiau kojas ar kitą nesąmonę padaryčiau? Jei taip, iš karto
pasakyk.
— Tik nusirengti iki pusės. Bet prisimink, kad jis rytoj tik fotografuoja, paskui jis tau pasakys, ar tu
gavai tą darbą. Taigi būk maloni...
Kai ten nuėjau kitą dieną, Terensas Donovanas pažiūrėjo į mane ir pradėjo juoktis.
— O, tai tu. Užeik, kuo tu vardu?
Nuo to karto jis su manim buvo labai kantrus. Terensas buvo tėvas ir jis suprato, kad aš — tik
išgąsdintas vaikas, kuriam reikia pagalbos. Jis pavaišino mane arbata ir parodė visus darbus,
nuotraukas, kuriose nufotografuotos pačios gražiausios pasaulio moterys.
— Gerai, parodysiu tau dar nuotraukų, eime su manim.
 Jis nusivedė mane į kitą kambarį, pilną lentynų ir stalčių, o ant stalo gulėjo kalendorius. Jis
pervertė lapus — kiekviename jų buvo kerinčio grožio moterų nuotraukos.
— Matai? Tai pernykštis Pirelio kalendorius. Darau tai kasmet. Tačiau šiais metais jis bus kitoks
— moterys iš Afrikos. Kai kuriose nuotraukose tu būsi su drabužiais, bet kitose — ne.
Jis man išsamiai papasakojo, kaip vyksta darbo procesas, todėl aš jaučiausi saugiai, nes jis nebuvo
nedoras, šlykštus senis. Donovanas tarė:
— Gerai, dabar pradėsime fotosesiją, ar tu pasiruošusi?
Vos tik Veronika man pasakė, kiek uždirbsiu, aš buvau pasiruošusi, o be to — dabar visai
nesijaudinau.
— Taip, aš pasiruošusi.
Ir nuo tos akimirkos aš buvau kaip profesionalus modelis. Atsistojau prie linijos — švilpt —
nusirengiau iki pusės ir pasitikėdama žiūrėjau į kamerą. Puiku! Kai jis man parodė nuotrauką, ji
priminė praėjusį gyvenimą Afrikoje. Kadras buvo nespalvotas, bet labai paprastas ir mielas. Nieko
vulgaraus ar nuvalkioto, nieko, kas primintų pornografinę nuotrauką. Ten buvo Varis, kuri užaugo
Afrikoje, smulki mergaitė maža krūtine, atsukta priešais saulę.
Kai tą vakarą sugrįžau namo, iš agentūros gavau žinutę apie gautą darbą ir kad kitą savaitę važiuoju
į Batą. Veronika paliko savo telefono numerį. Aš jai paskambinau ir pasakiau, kad turiu pagal grafiką
dirbti „McDonald’s” ir vien tik dėl pinigų negalėjau ten nebedirbti. Nežinojau, kiek praeis laiko, kol
gausiu pinigus už modelio darbą. Tačiau ji mane išgelbėjo sakydama, kad jei man reikia pinigų,
sumokės avansą.
Nuo tos dienos niekada nebekėliau kojos į „McDonald’s”. Kai pakalbėjau su Veronika, padėjau
ragelį ir pradėjau lakstyti po visą bendrabutį. Apie savo naują darbą pasakiau ne tik draugėms, bet ir
kiekvienam nepažįstamajam, kuris klausėsi. Halva pasakė:
— Liaukis, dėl Dievo meilės, baik girtis! Tu rodai savo papukus, ar ne?
— Taip, už tūkstantį penkis šimtus svarų!
— Už tokius mažus? Tau tikrai turėtų būti gėda, — pradėjo juoktis.
— Čia ne tai, apie ką tu galvoji. Tai išties nuostabu! Tai ne tie nepadorūs dalykai... ir dar, mes
važiuosim į Batą ir gyvensime dideliame viešbutyje.
— Nenoriu apie tai girdėti, liaukis pasakojusi kiekvienam gyvenančiam bendrabutyje, gerai?
Prieš išvykstant paskutinę naktį negalėjau užmigti ir sulaukti ryto. Mano krepšys buvo padėtas prie
durų. Vis dar negalėjau patikėti niekada niekur nebuvau išvykusi, o šie žmonės moka man už tai
pinigus! Terensas Donovanas atsiuntė limuziną, kad imtų ir atvežtų į Viktorijos stotį. Ten buvo
susirinkusi grupė važiuoti traukiniu į Batą: fotografai, padėjėjai, vyriausiasis dailininkas, dar keturi
modeliai, grimuotoja, kirpėja ir aš. Atvažiavau pirma, nes be galo rūpinausi, kad nepavėluočiau į
traukinį. Kitas atvykęs žmogus buvo Naomi Kempbel.
Atvykę į Batą, užsiregistravome viešbutyje, primenančiame rūmus. Buvau apstulbusi, kai sužinojau,
kad man vienai skirtas milžiniškas kambarys. Bet pirmą naktį atėjo Naomi ir paklausė, ar negalėtų
miegoti su manimi, nes ji bijojo likti viena. Naomi buvo labai jauna ir meili, maždaug šešiolikos ar
septyniolikos metų. Pasakiau, kad, suprantama, dviese bus smagiau.
— Nesakyk jiems, gerai? Jie pašėls sužinoję, kad išleido tiek pinigų už kambarį, o ten niekas
nemiega.
— Nesirūpink, pasilik mano kambaryje, — po tiek metų patirties kažkaip natūraliai pradėjau
vaidinti mamą. Tiesą sakant, draugai vadino mane mama, nes visais norėjau rūpintis. — Niekam
nesakysiu, Naomi.
Pradėję darbą rytą, dviem pirmoms merginoms padarė šukuosenas ir nugrimavo. Paskui, kol jos
pozavo fotografui, kitos dvi merginos turėjo per tą laiką pasiruošti. Pirmą rytą pradėjus kirpėjui mane
šukuoti, aš jam pasakiau nuskusti man plaukus. Maniau, kad kaip modelis esu per stambi, mat turėjau
ant savo kaulų visą tą sultingą mėsytę iš „McDonald’s”. Todėl norėjau trumpų plaukų, kad atrodyčiau
madingiau. Stilistas vis kirpo ir kirpo, kol beveik nieko nebeliko. Mano plaukai buvo tik colio ilgio.
Visi sakė: „O, tu taip pasikeitei!” Bet supratau, kad tikrai noriu šokiruoti žmones, todėl kirpėjui
pasakiau:
— Žinai, ką aš galvoju dar padaryti? Aš noriu nusidažyti plaukus baltai.
— O Dieve! Aš to nedarysiu, tu atrodysi baisiai, kaip beprotė!
Naomi Kempbel nusijuokė ir pasakė:
— Varis, žinai ką? Vieną dieną tu būsi labai garsi. Nepamiršk manęs, gerai?
Žinoma, atsitiko atvirkščiai, būtent ji tapo viena garsiausių.
Taip mes dirbome šešias dienas. Negalėjau patikėti, kad man už šį darbą yra mokama. Vos tik
vakare pabaigdavome, grupė paklausdavo, ką aš noriu daryti, ir aš visada atsakydavau, kad noriu eiti
į parduotuves ir ką nors nusipirkti. Jie man duodavo limuziną su vairuotoju, kuris mane nuveždavo,
kur tik norėdavau, o vėliau sugrįždavo pasiimti. Kai darbas baigėsi, mano nuotrauka atsidūrė ant
viršelio. Tai suteikė netikėtos šlovės ir dar labiau iškėlė mane į viešumą.
Traukiniu sugrįžome atgal į Londoną. Vos tik atvykome, įšokau į limuziną, ir vairuotojas paklausė,
kur mane nuvežti. Pasakiau, kad į agentūrą. įžengus pro duris, jie pasakė:
— Žinai ką? Turi nueiti į kitą peržiūrą, visai arti čia, už kampo. Bet paskubėk, reikia eiti dabar.
Buvau pavargusi, todėl nesutikau.
— Aš rytoj nueisiu, — pasakiau.
— O ne, rytoj bus per vėlu. Jie ieško Bondo merginos naujajam „Džeimso Bondo” filmui „Į dienos
šviesą” su Timočiu Daltonu. Palik savo krepšį čia ir eime. Mes tave palydėsim ir parodysim, kur tai
yra.
Vienas agentūros vaikinukų pavėdėjo mane už kampo ir parodė į vieną pastatą.
— Ar matai ten tas duris, pro kurias eina visi žmonės? Būtent ten reikia eiti.
Tai buvo tarsi tos dienos, kai nuėjau į Terenso Donovano studiją, pakartojimas, tik dar blogiau.
Viduje buvo visa armija stovinčių, atsirėmusių, sėdinčių, apkalbančių, išdidžiai vaikštančių ir per
daug pabrėžtinai save demonstruojančių merginų.
Asistentė pasakė: .
Paprašytume kiekvieną merginą pasakyti porą žodžių.
Tokia žinia nuskambėjo gąsdinamai, bet aš sau kartojau, kad dabar esu profesionalus modelis ir
mane nufotografavo Terensas Donovanas Pirelio kalendoriui. Nėra nieko, kas būtų man
nepasiekiama. Kai priėjo mano eilė, jie mane nuvedė į studiją ir liepė atsistoti prie linijos. Aš
pasakiau:
— Noriu jums pasakyti, vaikinai, kad angliškai kalbu nekaip.
Man padavė kortelę ir pasakė:
— Nieko tokio, tau reikės tik perskaityti, kas čia parašyta.
O Dieve, kas dabar? Ar jiems pasakyti, kad nemoku skaityti? Ne, tai būtų per daug, per daug žema,
negaliu to daryti. Vietoj to pasakiau:
— Atsiprašau, man reikia trumpam išeiti.
Išėjau iš pastato ir nuėjau į agentūrą pasiimti krepšio. Tik pats Dievas žino, kiek tie žmonės laukė,
kol kažkas susiprato, kad aš nebegrįšiu. Agentūroje pasakiau, kad dar laukiu eilėje, todėl pirmiausia
norėjau pasiimti krepšį, nes atrodo, kad laukti teks ilgai. Tai buvo pirmą ar antrą valandą dienos.
Grįžau namo, numečiau krepšį ir išėjau ieškoti kirpyklos. Suradau ją netoli mūsų bendrabučio.
Kirpėjas paklausė, kuo jis man galėtų padėti.
— Nudažykite man plaukus, — pasakiau.
Jis pakėlė antakius:
— Galiu tai padaryti, bet tai užims daug laiko. Mes baigiame darbą aštuntą.
— Gerai, tada dažysim iki aštuonių.
— Suprantu, tačiau prieš tave yra užsirašę keletas žmonių.
Aš jo tiek maldavau, kad pagaliau jis nusileido. Jis užtepė peroksido, ir aš tuoj pat pasigailėjau
savo prašymo. Mano plaukai buvo tokie trumpi, kad dažai ėmė graužti galvą. Jaučiausi taip, tarsi
galvos oda būtų lupama, bet sukandusi dantis kentėjau. Kai kirpėjas išplovė man galvą, ji buvo visa
oranžinė. Todėl jis turėjo dar kartą perdažyti ir palaikyti peroksidą daug ilgiau, kad panaikintų
spalvą. Po antro karto plaukai pasidarė geltoni. Pagaliau po trečio karto tapau blondine.
Man tai patiko, bet einant namo per požeminę perėją maži vaikai griebė mamai už rankos ir šaukė:
— Mama, mama, kas ten? Tai vyras ar moteris?
Aš pagalvojau: „Prakeikimas, galbūt nereikėjo to daryti? Juk gąsdinu net vaikus.” Kol priėjau
bendrabutį, nutariau, kad man nerūpi, ką galvoja kiti, nes aš nesiekiau padaryti įspūdžio vaikams.
Norėjau turėti šviesius plaukus, todėl maniausi atrodanti nepaprastai žavi.
Sugrįžus namo, manęs laukė daugybė žinučių iš agentūros: „Kur tu? Visi žmonės peržiūroje vis dar
laukia tavęs. Ar tu sugrįši? Jie vis dar nori tave pamatyti. Jie vis dar laukia...” Bet agentūra jau
nebedirbo, todėl paskambinau Veronikai į namus.
— Varis, kur tu buvai prasmegusi? Jie pamanė, kad tu nuėjai į tualetą! Pažadėk, kad rytoj sugrįši.
Ji mane privertė sugrįžti kitą rytą.
Žinoma, tai, ko nenorėjau pasakyti Veronikai, žmonės peržiūroje iš karto pastebėjo: dar vakar aš
buvau eilinė juodaodė moteris, o šiandien — baltaplaukė somalė. Visa grupė, palikusi darbus, žiūrėjo
į mane.
— Taip bent! Nepakartojama! Tu nusidažei vakar?
— Taip.
— Tai bent. Man patinka, palik tokią spalvą, gerai?
Aš pasakiau:
— Patikėkit, praeis daug laiko, kol ryšiuosi tokiai kankynei. Dabar netgi mano galvos oda yra
balta.
Jie pradėjo nuo to paties testo, prie kurio vakar sustojome.
— Ar tu nerimauji dėl anglų kalbos? Ar tokia problema?
— Taip, — aš vis dar negalėjau ryžtis prisipažinti, kad nemoku skaityti.
— Gerai. Tu tik stovėk, kur esi, pažiūrėk į dešinę, į kairę. Pasakyk savo vardą, iš kur tu esi, su
kokia dirbi agentūra, ir viskas.
Tiek galėjau padaryti. Paskui, kadangi buvau netoli agentūros, nusprendžiau, kad bus smagu jiems
parodyti savo naują plaukų spalvą. Jie įsiuto:
— Ką, po velnių, pasidarei plaukams?
— Gražu, ar ne?
— O Dieve, ne, tai negražu! Mes dabar negalime tau duoti darbo! Turėjai su mumis pasitarti prieš
darydama ką nors savo išvaizdai, Varis. Klientai turi žinoti, ką gauna. Dabar tai nebėra tik tavo
plaukai. Negali daryti su jais ką panorėjusi.
Tačiau filmavimo grupei patiko mano plaukai, ir ten gavau Bondo merginos vaidmenį. Nuo tos
dienos agentūros žmonės man davė pravardę — Ginesas, nes aš buvau tamsi, o galva balta.
Nepaprastai jaudinausi dėl savo naujos, aktorės, karjeros, kol vieną dieną Veronika man pasakė:
 — Geros žinios, Varis. „Į dienos šviesą” bus filmuojamas Maroke.
Aš nustėrau.
— Žinai, turiu tau kai ką pasakyti. Tikrai norėčiau, kad man nereikėtų to daryti. Prisimeni tą dieną,
kai tu mane pakvietei dirbti ir paklausei, ar aš turiu pasą? Na, aš turiu, bet su negaliojančia viza.
Todėl jei paliksiu Angliją, nebegalėsiu sugrįžti.
— Varis, tu man pamelavai! Būdama modelis privalai turėti galiojantį pasą, kitaip mes negalime
priimti tavęs į darbą. Turi nuolat keliauti. Dieve, tu negalėsi daugiau dirbti. Mes turime viską
atšaukti.
— Ne, ne. Nedaryk to. Aš ką nors sugalvosiu.
Veronika pažiūrėjo į mane netikėdama, bet pasakė, kad viskas priklauso nuo manęs. Kitas dienas
sėdėjau savo kambaryje intensyviai galvodama, bet niekas neatėjo man į galvą. Klausinėjau visų
draugų, bet vienintelė išeitis, kurią kas nors galėjo pasiūlyti, — už ko nors ištekėti. Tačiau aš
neturėjau už ko tekėti. Jaučiausi apgailėtinai ne tik todėl, kad pamažu griuvo mano karjera, bet ir
todėl, kad meluodama Veronikai galėjau sužlugdyti agentūrą.
Vieną naktį spręsdama savo dilemą nusileidau į bendrabučio baseiną. Mano juodaodė draugė
Merlina, gimusi Londone, ten dirbo gelbėtoja. Tik atsikėlusi čia gyventi, ateidavau prie baseino ir
sėdėdavau žiūrėdama į vandenį, nes man jis labai patiko. Vieną vakarą Merlina manęs paklausė,
kodėl nesimaudau. Atsakiau, kad nemoku plaukti.
— Aš galiu tave pamokyti, — atsakė ji.
Nuėjau į giliausią baseino vietą, giliai įkvėpiau ir panėriau. Maniau, kad ji, dirbdama tokį darbą,
mane išgelbės. Bet žinote ką? Po vandeniu aš plaukiau kaip žuvis iki kito baseino krašto. Išlipau su
didžiausia šypsena veide.
— Man pavyko! Negaliu patikėti, kad man pavyko!
Bet ji neatrodė patenkinta.
— Kodėl tu man pasakei, kad nemoki plaukt?
— Aš dar niekada savo gyvenime neplaukiau.
Po tokio atsitikimo mes tapome geros draugės. Ji gyveno su mama kitame miesto gale ir retkarčiais,
kai pabaigdavo savo darbą vėlai vakare ir būdavo per daug pavargusi, kad tokį ilgą kelią važiuotų
namo, ji nakvodavo mano kambaryje.
Merlina buvo nuoširdus ir mielas žmogutis, ir kai tą vakarą plaukiojau baseine, bandydama
pamiršti visus nemalonumus dėl paso, sugalvojau išeitį. Išlipusi ant kranto, nusiėmiau plaukiojimo
akinius ir uždususi pasakiau:
— Merlina, man reikia tavo paso.
— Ką? Ką tu kalbi?
Aš jai paaiškinau savo bėdą.
— Tu išsikraustei iš proto, Varis! Ar žinai, kas gali atsitikti? Jie tave pagaus, deportuos iš šalies
visam gyvenimui, o mane uždarys į kalėjimą. Kodėl aš turiu taip rizikuoti? Kad tu galėtum vaidinti
tame lėkštame filme apie Džeimsą Bondą? Aš taip nemanau.
Liaukis, Merlina, viskas bus gerai, surizikuok. Mes nueisime į paštą, ir aš tavo vardu užpildysiu
dokumentus. Suklastosiu tavo parašą ir priklijuosiu savo nuotrauką. Aš negaliu ilgai laukti, todėl
paprašysiu laikino paso. Prašau, Merlina! Tai mano šansas vaidinti kine!
Galiausiai, po ilgų prašymo ir maldavimo valandų, likus tik vienai dienai iki skrydžio į Maroką, ji
nusileido. Pasidariau nuotrauką, nuėjome į paštą ir po valandos turėjau anglišką pasą. Bet visą kelią
namo ji buvo nepaprastai persigandusi. Jai nuolat kartojau:
— Pralinksmėk, Merlina, viskas bus gerai. Juk turi tuo tikėti.
 — Nekalbėk nesąmonių. Aš tikiu, kad tas kvailas įvykis gali sugriauti man visą gyvenimą.
Tą naktį mes nuvažiavome nakvoti pas jos mamą. Aš pasiūliau išsinuomoti vaizdajuosčių,
nusipirkti kinų maisto ir atsipalaiduoti. Bet kai pas ją atvažiavome, ji pasakė:
— Aš negaliu taip daryti, Varis. Tai per daug pavojinga. Atiduok man pasą.
Nuliūdusi jai padaviau, stebėdama, kaip mano, aktorės, karjera išnyko iš mano svajonių pasaulio.
— Tu lik čia, einu jo paslėpti, — pasakė ji, eidama į savo kambarį.
— Gerai, jei taip jautiesi, nėra jokio reikalo kentėti. Jei tu manai, kad atsitiks kas nors bloga, tada
nereikia to daryti.
Bet tą naktį, vos tik ji užmigo, pradėjau naršyti po visą kambarį. Ji turėjo begalę knygų, todėl
jaučiau, kad būtent ten bus paslėpta. Vieną po kitos jas perversdavau ir pakratydavau. Iš ryto turėjo
manęs atvažiuoti pasiimti mašina, todėl negalėjau gaišti laiko. Staiga pasas nukrito man ant kojos.
Nieko nelaukdama pagriebiau, įsidėjau į kuprinę ir nuėjau miegoti. Rytą atsikėlusi tyliai nuslinkau
žemyn, kad vairuotojas nepaskambintų ir nieko nepažadintų. Lauke buvo šalta, bet aš visa drebėdama
stovėjau ant šaligatvio. Septintą valandą atvažiavo mašina ir nuvežė mane į Hitrou oro uostą.
Išvykstant iš Anglijos, nebuvo jokių problemų. Maroke man reikėjo vaidinti keletą scenų, kaip
buvo parašyta scenarijuje: „Graži mergina guli prie baseino.” Paskui kitoje scenoje sėdėjome
gerdami arbatą Kasablankoje, nepakartojamo grožio name. Be to, dėl kažkokių priežasčių visos
moterys buvo nuogos. Džeimsas Bondas nusirito nuo stogo ir mes užsidengėme savo veidus
šaukdamos: „O Dieve!” O aš galvojau: „Man visai patinka. Jei man nereikia kalbėti, vadinasi, neturiu
nerimauti, kad nemoku skaityti.”
Likusį laiką mes poilsiavome name, sėdėjome prie baseino, be paliovos valgėme ir nieko daugiau
neveikėme. Prabuvau saulėje visą tą laiką, be galo džiaugiausi ją matydama po ūkanoto Londono.
Nežinodama, kaip bendrauti su aktoriais, daugiausia laiko praleidau viena; visi aktoriai buvo tokie
gražūs ir keliantys nerimą, puikiai kalbėjo angliškai ir atrodė, kad pažinojo vienas kitą, kalbėjo tai
apie vieną, tai apie kitą darbą. Aš tik džiūgavau vėl sugrįžusi į Afriką. Vakarais sėdėdavau lauke su
šeimomis, kurių moterys gamino įvairiaspalvius patiekalus. Nesupratau jų kalbos, bet mes juokėmės,
kai aš pasakydavau kokį nors žodį arabiškai, o jie man — angliškai.
Vieną dieną susirinkus filmavimo grupei buvo paklausta:
— Ar kas nors nori pajodinėti ant kupranugarių? Nagi, mes renkame visus norinčiuosius.
Kurį laiką stovėdama ten ir žiūrėdama, kaip jie jodinėja, paklausiau vieno arabo varovo, ar
galėčiau pajodinėti. Kalbėjomės darkyta arabų ir anglų kalba. Jis man neleido, nes moterims
draudžiama joti ant kupranugarių.
— Lažinuosi, kad tave nugalėsiu, — pasakiau. — Nagi, aš tau parodysiu, tu bijai manęs, nes
laimėsiu!
Tokie žodžiai jį įpykdė — maža mergaitė bando su juo susirungti, — todėl jis nusprendė leisti man
atsisėsti ant kupranugario.
Žinia, kad kitose lenktynėse jos Varis, greitai pasklido tarp filmavimo grupės narių, ir visi
susirinko pažiūrėti, o keli žmonės bandė mane atkalbėti. Aš jiems pasakiau, kad išsitrauktų savo
pinigus ir statytų už mane, nes aš ketinu pamokyti marokiečius vyrukus. Ten, pasiruošę prie linijos,
ant kupranugarių sėdėjo apie dešimt arabų ir aš. Lenktynėms prasidėjus, pasileidome į priekį. Tai
buvo įrišdinančios lenktynės, nes aš nebuvau pratusi prie to kupranugario ir nežinojau, kaip jį
paraginti. Kupranugariai ne tik greitai bėgo, bet ir mėtė tai į viršų, tai į apačią, tai į šonus, todėl
laikiausi iš paskutiniųjų. Žinojau, jei nukrisiu — būsiu mirtinai užtrypta.
Kai lenktynės pasibaigė, buvau antroje vietoje. „Džeimso Bondo” filmavimo grupė buvo nustebusi.
Galėjau sakyti, kad ir vėl laimėjau nors ir keistoką pagarbą, kai jie stebėdamiesi pasiėmė išloštas
sumas.
— Kaip tu išmokai joti? — paklausė viena mergina.
— Paprastai. Kai gimsti ant kupranugario kupros, žinai, kaip reikia jodinėti, — nusijuokiau.
Tačiau kupranugarių lenktynės nereikalavo tiek drąsos, palyginti su tuo, kas manęs laukė sugrįžus į
Hitrou oro uostą. Kai išlipome iš lėktuvo, išsirikiavome prie muitinės. Eilė judėjo po colį į priekį,
visi išsitraukė pasus, pasiruošdami juos parodyti. Pareigūnas sušukdavo: „Kitas!”, ir kiekvieną kartą
buvo didžiausia kankynė išgirsti tą žodį. Tai reiškė, kad žingsnis po žingsnio artėjau prie kalėjimo.
Anglų pareigūnai visada labai griežti leisdami į šalį. Bet jei esi afrikietis ir juodaodis, jie dar
įtaresni. Žinojau, kad tyrinės mano pasą tarsi vanago akimis. Man pasidarė labai bloga, maniau,
nualpsiu. Pradėjau fantazuoti, kaip atsigulu ant grindų ir mirštu, kad nereikėtų kęsti tokios agonijos
dar kartą. „Dieve, — meldžiausi, — padėk man, prašau. Jei tai išgyvensiu, pažadu, niekada daugiau
taip kvailai nesielgsiu.”
Iki muitinės posto buvo likę tik keli tinginiai... Man linko keliai... Staiga Džefris, nerimstantis
vyrukas iš mūsų grupės, išplėšė man iš rankų pasą. Jis buvo įžūlus kalės vaikas, kuriam patiko gadinti
žmonėms nuotaiką. Tuo metu jis negalėjo rasti pažeidžiamesnio asmens.
— O, prašau, — bandžiau jį sugriebti iš už nugaros, bet jis buvo daug aukštesnis už mane,
negalėjau pasiekti jo iškeltos rankos.
Visa filmavimo grupė vadino mane vardu. Jie žinojo, kad mano vardas ir pavardė — Varis Dirie.
Džefris atvertė pasą ir suspiegė:
— O Dieve, tik paklausykit! Žinot, koks jos vardas? MERLIN MONRO.
— Prašau, atiduok, — ėmiau virpėti.
— Jis bėgiojo aplink ratais, garsiai juokėsi ir pradėjo visai miniai rodyti mano pasą. Jos vardas
Merlina Monro, pažiūrėkit į tą nesąmonę! Kokia čia istorija? Nenuostabu, kad nusidažei savo
plaukus!
Nežinojau, kad buvo kita Merlina Monro. Man tai paprasčiausiai buvo mano draugė, bendrabučio
baseine dirbusi gelbėtoja. Laimei, aš net nežinojau, ką reiškė jo pasakyta paskutinė pastaba, kai ėjau
muitinės link, nešdama pasą su savo nuotrauka ir garsiosios kino aktorės pavarde. Tuo metu
labiausiai rūpinausi tuo, kad pase parašyta, jog aš esu Merlina Monro, gimusi Londone, o aš vos
kalbėjau angliškai. „Man... galas... viskas baigta... man galas... viskas baigta...” — tokie žodžiai
skambėjo mano galvoje, o visu kūnu žliaugė prakaitas.
Visi „Džeimso Bondo” žmonės įsitraukė į žaidimą.
— Ei, vadinasi, tai tavo tikrasis vardas? Ne, nejuokauk, iš kur tu? Ar žinai, kad žmonės, gimę
Londono vidury, nemoka angliškai?
Jie paprasčiausiai erzino mane. Tas kvailys Džefris pagaliau atidavė man pasą, ir aš nuėjau į eilės
galą, leisdama juos pirma savęs, vildamasi, kad atėjus mano eilei jie jau bus išvažiavę.
— KITAS!
Kai visi iš filmavimo grupės praėjo muitinę, jie neišsiskirstė ir neišsilakstė mašinomis, kaip
paprastai būna po ilgos keliones. Ne. Visi laukė vaikščiodami netoli muitinės, kad pamatytų, kaip
išsisuksiu iš bėdos.
Susiimk, mažoji Varis, tu gali tai padaryti. Aš priėjau, ištiesiau pareigūnui pasą ir plačiai
nusišypsojau.
— Sveiki! — pasakiau garsiai ir sulaikiau kvapą. Jaučiau, jog geriau patylėti, nes tada jie sužinotų,
kad mano anglų kalba verta juoko.
— Puiki diena, ar ne?
— Mmmm, — linktelėjau galva ir nusišypsojau.
 Jis man ištiesė pasą ir atsisveikino. „Džeimso Bondo” filmavimo grupės nariai žiūrėjo į mane
apstulbę. Norėjau nualpti, kristi ant grindų, bet tik praėjau pro juos. Žinojau, kad nesu saugi tol, kol
esu oro uoste. Nesustok, Varis, išeik iš čia gyva.
 12
GYDYTOJAI
Kai gyvenau bendrabutyje, vieną popietę praleidau plaukiodama baseine. Persirengusi ir lipdama į
viršų, iš bendrabučio kavinukės išgirdau kažką šaukiant mano vardą. Tą vaikinuką pažinojau, jis
gyveno tame pačiame pastate. Jo vardas buvo Viljamas. Jis pamojo, kad ateičiau pas jį.
— Sėskis, Varis, ar norėtum ko nors užkąsti? — Viljamas valgė sumuštinį su sūriu.
— Taip, norėčiau to paties, ką ir tu valgai.
Nors angliškai supratau vis dar nedaug, suvokiau, apie ką jis kalbėjo. Kol valgėme, jis manęs
paklausė, ar norėčiau eiti į kiną. Jau ne pirmą kartą jis kvietė kur nors nueiti. Viljamas buvo jaunas,
gražus baltaodis ir visada labai mielas. Bet kai jis pradėjo kalbėti, aš lyg apkurtau: sėdėjau, žiūrėjau,
kaip juda jo lūpos, o mano mintys ėmė padrikai bėgioti:
Eik su juo į kiną
Jei tik jis žinotų apie mane
O, tik įsivaizduok, kas būtų, jei turėtum vaikiną.
Būtų smagu su kažkuo pasikalbėti
Kažkas mane mylės net jei eisiu į kinų
Jis norės mane pabučiuoti
Paskui jis norės pasimylėti
Ir jei aš sutiksiu
Jis sužinos, kad nesu kaip kitos merginos
Aš sužalota
O jei nesutiksiu
Jis supyks ir mes susimušime
Neik
Neverta sielvartauti
Pasakyk ne
Jei tik jis žinotų apie mane, jis suprastų, kad jis čia niekuo dėtas.
Aš nusišypsojau ir papurčiau galvą.
— Ne, ačiū. Aš turiu daug darbo.
Tas įskaudintas žvilgsnis. Žinojau, kad jį pamatysiu, ir pamačiau. Truktelėjau pečiais ir pasakiau:
— Niekuo negaliu padėti.
Kai persikėliau gyventi į bendrabutį, prasidėjo problemos. Kol gyvenau su šeima, niekada
nelikdavau su svetimu vyru be priežiūros. Vyras, kuris ateidavo pas mano tėvus ar tetulę Sahrą, ar pas
dėdę Mahometą, arba žinodavo mūsų papročius ir nekviesdavo manęs į pasimatymą, arba turėdavo
susitarti su šeima. Bet palikusi dėdės Mahometo namus buvau viena. Pirmą kartą turėjau išspręsti
tokią problemą viena. Bendrabutyje gyveno labai daug jaunų ir vienišų vyrų. Vaikščiodama su Halva
į klubus, sutikau jų daugiau, o dirbdama modeliu — dar daugiau.
Tačiau nė vienas manęs nedomino. Niekada neatėjo į galvą mintis turėti su vyru seksualinių ryšių,
nors ilgainiui suvokiau, kad jie apie tai galvoja. Dažnai apie tai galvojau, bet negalėjau įsivaizduoti,
koks būtų mano gyvenimas, jei nebūčiau apipjaustyta. Man patinka vyrai, esu jausminga ir mylinti
moteris. Tuo metu jau buvo šešeri metai, kai aš pabėgau iš tėvų, todėl mane slėgė vienatvė. Ilgėjausi
savo šeimos ir tikėjausi, kad vieną dieną turėsiu mylimą vyrą ir savo šeimą. Bet kol buvau susiūta ir
užsidariusi, nenorėjau su niekuo draugauti. Atrodė, kad siūlės saugojo mane nuo suartėjimo su vyrais
— ir fiziškai, ir emociškai.
 Buvo ir kita priežastis, kuri sulaikė mane nuo vyrų draugystės. Aš supratau, kad nesu tokia kaip
visos moterys, o ypač anglės. Kai atvykau į Londoną, mane nuolat stebino, kad ne visos mergaitės
buvo apipjaustytos kaip aš. Kol gyvenau dėdės Mahometo name, kartais pasitaikydavo su
pusseserėmis būti tualete. Mane stebino, kaip jos greitai nusišlapindavo. Tuo tarpu aš užtrukdavau
dešimt minučių. Moteris, kuri mane apipjaustė, paliko tik mažą skylutę, pro kurią vienu metu galėjo
išbėgti tik vienas lašas.
— Varis, kodėl tu taip lėtai sisioji? Gal tau kas nors negerai?
Aš nenorėjau joms sakyti. Žinojau, kad sugrįžusios į Somalį jos irgi bus apipjaustytos, todėl viską
nuleisdavau juokais.
Tačiau mano menstruacijos nebuvo juokingos. Nuo pat pirmos dienos, kai man buvo vienuolika ar
dvylika metų, jos panėšėjo į košmarą. Tai prasidėjo vieną dieną, kai ganiau avių ir ožkų bandas.
Buvo nepakeliamai karšta ir pajutusi silpnumą atsisėdau po medžiu. Skaudėjo pilvas ir jaučiausi
nemaloniai. Klausiau savęs: Iš kur tas skausmas? Galbūt aš nėščia? Gal turėsiu vaikelį? Bet kaip
gali tai atsitikti, jei aš nebuvau su vyru? Nerimas pamažu augo, ir vis labiau bijojau. Po valandos,
kai nuėjau nusišlapinti, pamačiau kraują. Tada pamaniau, kad mirštu. Palikusi gyvulius ganytis
krūmuose, parlėkiau namo. Verkdama atbėgau pas mamą ir pradėjau šaukti: Aš mirštu! O mama, aš
mirštu!
— Ką tu čia dabar kalbi?
Aš kraujuoju, mama, aš mirsiu!
Ji pažiūrėjo į mane susirūpinusi.
— Ne, tu nemirsi. Viskas gerai. Tau prasidėjo menstruacijos.
Niekada negirdėjau tokio žodžio ir nežinojau, ką tai reiškia.
— Ar gali man tai paaiškinti, pasakyk, apie ką tu čia kalbi?
Kol mama man pasakojo, aš, kankinama skausmo, laikiausi susiėmusi už pilvo.
— Bet ką daryti, kad skausmas liautųsi? Juk pati žinai, atrodo, kad tuoj mirsiu.
; — Varis, to nesustabdysi. Paprasčiausiai taip turi būti. Palauk, kol menstruacijos baigsis.
Tačiau nebuvau pasiruošusi su tuo susitaikyti. Ieškodama, kas galėtų palengvinti skausmą, sugrįžau
į dykumą ir pradėjau kasti po medžiu duobę. Toks mano sumanymas trumpam padėjo pamiršti
skausmą. Kasiau smėlį medžio šaka tol, kol duobė pasidarė tokia gili, kad joje tilptų apatinė mano
kūno dalis. Tada įlipau ir apsikasiau smėliu. Duobėje buvo šalta tarsi ledo dėžėje ir ten prabuvau, kol
diena atvėso.
Smėlyje išsikasti duobę kiekvieną mėnesį tapo būdu palengvinti menstruacijas. Gana keista, bet
vėliau sužinojau, kad sesuo Amana darė lygiai tą patį. Bet toks gydymo būdas turėjo ir savų trūkumų.
Vieną dieną mano tėvas vaikštinėjo ir pamatė dukrą, pusiau užsikasusią po medžiu. Iš toli atrodė,
tarsi būčiau perkirsta per juosmenį ir pastatyta ant smėlio.
— Ką tu ten darai, po velnių?
Išgirdusi jo balsą, stengiausi greitai iššokti iš duobės, bet smėlis buvo tvirtai suspaustas aplink
mane, todėl negalėjau greitai judėti. Stengdamasi iš visų jėgų, rankomis bandžiau išlaisvinti kojas.
Tėvas pradėjo isteriškai juoktis. Labai gėdijausi paaiškinti, ką ten dariau. Paskui jis nuolat
juokaudavo:
— Jei nori savo gyvą užkasti, daryk tai, kaip pridera, nesustok pusiaukelėje.
Vėliau jis paklausė mamos, ką reiškia toks mano keistas elgesys. Jis buvo susirūpinęs, kad jo dukra
virsta duobes rausiančiu gyvūnu — kurmiu, apsėstu požeminių tunelių kasimo manijos. Bet mama
viską paaiškino.
Kaip mane buvo perspėjusi mama, to skausmo negalėjau numalšinti. Tuo metu nesupratau, kad
kraujas bėga pro ten, kur ir šlapimas. Kai prasidėdavo menstruacijos ir kraujas keletą dienų
nepratekėdavo arba bandydavo tekėti, skausmas buvo nepakeliamas. Vienu metu ištekėdavo po lašą
kraujo, todėl mano menstruacijos paprastai trukdavo mažiausiai dešimt dienų.
Pats sunkiausias laikotarpis buvo gyvenant pas dėdę Mahometą. Kaip visada rytą paruošiau
pusryčius ir nešiau padėklą iš virtuvės į valgomąjį, kur dėdė laukė prie stalo. Staiga apalpau, ir
aplink mane pažiro sudaužytos indų šukės. Dėdė pribėgo ir bandė mane atgaivinti plekšnodamas per
veidą. Kai pradėjau atgauti sąmonę, išgirdau jį šaukiant:
— Maruima! Maruima! Ji nualpo!
Kai atsipeikėjau, teta paklausė, kas man atsitiko. Paaiškinau, kad tą rytą prasidėjo menstruacijos.
— Taip negerai, tave turi apžiūrėti gydytojas. Šią popietę susitarsiu, kad tave priimtų mano
gydytojas.
Tetos gydytojui pasakiau, kad menstruacijos yra labai skausmingos ir kaskart joms prasidėjus
netenku sąmonės. Skausmas mane paralyžiuodavo, ir nežinojau, kas man gali padėti.
— Prašau, ar galite ką nors padaryti? Negaliu daugiau kentėti.
Tačiau jam neužsiminiau, kad buvau apipjaustyta. Aš netgi nežinojau, kaip pradėti apie tai kalbą.
Vis dar buvau maža, todėl viską, kas siejosi su mano fizine būkle, lydėjo neišmanymas, sutrikimas ir
gėda. Nebuvau įsitikinusi, ar apipjaustymas yra mano nelaimės priežastis, nes nežinojau, ar tai
būdinga visoms mergaitėms. Mano mamai mano skausmas atrodė įprastai, mat visos moterys, kurias ji
pažinojo, buvo apipjaustytos ir išgyveno tokią pat baisią kančią. Tai laikyta moters kančios dalimi.
Kadangi gydytojas manęs neapžiūrėjo, jis nesužinojo apie mano paslaptį. Vienintelė skausmą
mažinanti priemonė yra kontraceptinės tabletės. Jas geriant, išnyksta menstruacijos ir nebelieka
skausmo.
Aleliuja! Pradėjau gerti tabletes, nors toks sumanymas man nepatiko. Pusseserė Basma sakė, kad
jos kenkia sveikatai. Per mėnesį mano skausmas išnyko ir kraujavimas liovėsi. Tačiau kadangi dėl
vaistų mano organizmas ėmė manyti, kad aš nėščia, atsitiko ir kitų netikėtų dalykų: man pradėjo augti
krūtys, platėti užpakalis, papilnėjo veidas ir greitai padidėjo svoris. Tokie netikėti mano kūno
pokyčiai atrodė keisti ir neįprasti. Todėl nusprendžiau geriau kentėti skausmą ir atsisakiau tablečių. O
kadangi skausmas nuolat kartojosi, su juo kovojau smarkiau nei bet kada.
Vėliau aš apsilankiau pas dar vieną gydytoją, norėdama įsitikinti, ar jis galės padėti. Bet viskas
įvyko kaip ir pirmą kartą: jis norėjo išrašyti kontraceptinių tablečių. Aš jam paaiškinau, kad jas
gėriau, bet man nepatiko jų šalutinis poveikis. Tačiau negerdama vaistų keletą dienų kiekvieną mėnesį
negalėjau tverti. Eidavau į lovą ir norėjau numirti, kad skausmas liautųsi. Ar jis žinojo kitą išeitį?
Gydytojas pasakė:
— Ko tu tikiesi? Kai moterys vartoja kontraceptines tabletes, dažniausiai jų menstruacijos išnyksta.
O kai moterys serga, jos jaučia skausmą. Pasirink.
Kai trečias gydytojas pakartojo tą patį patarimą, supratau, kad turiu kažką daryti, o ne tik lankytis
vis pas kitus gydytojus. Pasakiau tetai:
— Galbūt reikia, kad mane apžiūrėtų kitoks gydytojas?
Ji rūsčiai į mane pažiūrėjo.
— Ne, — kategoriškai atsakė. — Beje, o ką tu pasakoji tiems vyrams?
— Nieko. Pasakau, kad labai skauda ir noriu, jog daugiau nebeskaudėtų, ir tiek.
Supratau, kas slypėjo už tetos klausimo: apipjaustymas buvo mūsų afrikietiškas paprotys, apie kurį
nekalbama su baltaodžiais vyrais.
Bet pradėjau galvoti, kad aš padarysiu būtent tai. O jei ne, kentėsiu ir gyvensiu kaip suluošinta
mergina dešimt dienų kiekvieną mėnesį. Taip pat supratau, kad tokio poelgio mano šeima niekada
nepateisins. Mano kitas žingsnis buvo aiškus: paslapčia nueiti pas vieną iš gydytojų ir pasakyti, kad
buvau apipjaustyta. Galbūt tada vienas iš jų man galės padėti.
Pasirinkau pirmąjį gydytoją, daktarą Makrą, nes jis dirbo didelėje ligoninėje. Ten bus daug
patogiau, galvojau, jei reikės mane operuoti. Paskambinau susitarti dėl susitikimo ir turėjau laukti
visą kankinantį mėnesį, kol ateis mano eilė. Atėjus tai dienai, paprašiau tetos mane atleisti nuo darbų
ir nuėjusi pas daktarą Makrą į jo kabinetą ištariau:
— Aš jums kai ko nepasakiau. Aš iš Somalio ir aš... aš... — man buvo baisu savo netaisyklinga
anglų kalba paaiškinti savo kankinančią paslaptį. — Aš apipjaustyta.
Jis neleido užbaigti sakinio.
— Eik persirengti. Aš tave apžiūrėsiu, — jis pamatė mano veide persigandusį žvilgsnį. — Viskas
bus gerai.
Jis pakvietė seselę, ir ši parodė, kur nusirengti ir kaip užsirišti operacinį chalatą.
Kai nuėjome į operacinę, klausiau savęs, ką aš dabar darau. Mintis, kad mergaitė iš mano šalies
sėdėtų šioje keistoje vietoje išskėtusi kojas ir leistų baltaodžiam vyrui žiūrėti ten... na, tai buvo pats
gėdingiausias dalykas, kokį galėjau įsivaizduoti. Gydytojas bandė atitraukti vieną nuo kito kelius.
— Atsipalaiduok, viskas gerai, aš gydytojas. Seselė stovi čia pat.
Aš pasukau galvą pažiūrėti, kur link jis rodė pirštu. Seselė man švelniai nusišypsojo, ir aš
galiausiai nusileidau. Prisiverčiau galvoti apie ką nors kitą, apsimesdama, kad esu ne operacinėje, o
Somalyje, gražią dieną vaikštau po dykumą su ožkomis.
Baigęs apžiūrinėti gydytojas paklausė, ar kas nors ligoninėje moka kalbėti somališkai. Seselė
pasakė, kad apačioje dirba somalė moteris. Bet ji sugrįžo su somaliu vyru, nes tos moters negalėjo
rasti. Pagalvojau: „Nuostabu! Tai tikra nelaimė, kai reikia kalbėti apie tokį siaubingą dalyką,
vertėjaujant vyrui iš Somalio! Kas gali būti blogiau?”
Daktaras Makras pasakė:
— Paaiškink, kad ji yra per daug susiūta. Nenumanau, kaip ji galėjo taip ilgai ištverti. Mes turime
ją kuo greičiau operuoti.
Staiga pamačiau, kad somalio veidas surimtėjo. Jis sučiaupė lūpas ir žiūrėjo į gydytoją.
Suprasdama truputį angliškai ir suvokdama, ką reiškė toks vyro elgesys, pajutau, kad kažkas ne taip.
Jis man pasakė:
— Jei nori, jie gali tave operuoti.
Aš žiūrėjau į jį.
— Bet ar tu supranti, kad tai prieštarauja tavo kultūrai? Ar tavo šeima apie tai žino?
— Ne, tiesą sakant, ne.
— Su kuo tu čia gyveni?
— Su dėde ir teta.
— Ar jie žino, ką tu čia veiki?
— Ne.
— Pirmiausia tau patarčiau su jais tai aptarti.
Aš linktelėjau galva ir pagalvojau: „Kitokio atsakymo ir negalėjau tikėtis iš afrikiečio vyro. Ačiū
už gerą patarimą, broli. Mano operacija baigta.”
Daktaras Makras pasakė, kad dabar operuoti negali. Turėjau susitarti dėl kito susitikimo. Supratau,
kad to negali būti, nes sužinos teta.
— Gerai, paskambinsiu dėl susitikimo.
Žinoma, metai bėgo, o aš niekada nepaskambinau.
Netrukus po to, kai mano giminaičiai grįžo į Somalį, paskambinau dar kartą, bet gydytojas mane
galėjo priimti tik po dviejų mėnesių. Prabėgus tiems mėnesiams, prisiminiau, kiek man teko iškęsti
per apipjaustymą. Maniau, kad ši operacija bus panaši į aną. Kuo daugiau apie tai galvojau, negalėjau
ryžtis dar kartą. Atėjus lemtingai dienai, nei nuėjau, nei paskambinau į ligoninę.
Tuo metu gyvenau bendrabutyje. Menstruacijų skausmas nesumažėjo, bet tada turėjau užsidirbti
pinigų pragyvenimui pati. Negalėjau kiekvieną mėnesį savaitę nedirbti ir manyti, kad darbe visi
laukia manęs sugrįžtančios. Stengiausi gyventi su skausmu, bet draugės pastebėjo, kad man kažkas
negerai. Merlina nuolat manęs klausinėjo, kas atsitiko. Aš jai paaiškinau, kad esu apipjaustyta.
Merlina užaugo Londone ir negalėjo suprasti, ką tai reiškia.
— Kodėl tu man neparodai, Varis? Kitaip aš neįsivaizduoju, ką tu kalbi. Ar jie tau nupjovė čia?
Šitą? Aną? Ką jie tau padarė?
Pagaliau vieną dieną nusimoviau kelnaites ir jai parodžiau. Niekada nepamiršiu jos veido
išraiškos: ji nusisuko, per skruostus tekėjo ašaros. Jaučiausi tokia beviltiška: „O Dieve, ar iš tiesų
taip baisu?” Pirmas išsprūdęs jai iš lūpų žodis buvo:
— Varis, ar tu ką nors jauti?
— Ką turi omenyje?
Ji tik papurtė galvą.
— Ar tu atsimeni, kaip tu atrodei, kol buvai maža mergaitė? Prieš tai, kai jie apipjaustė?
— Taip.
— Būtent tokia aš esu. Tu kitokia.
Tada aš įsitikinau. Ilgiau nereikėjo abejoti, o galbūt netgi tikėtis, kad visos moterys buvo sužalotos
kaip aš. Dabar supratau, kad buvau kitokia. Nenorėjau, kad apie mano skausmą kažkas žinotų, tačiau
nenorėjau būti viena.
— O tau ir tavo mamai taip neatsitiko?
Ji papurtė savo galvą ir vėl pradėjo verkti.
— Tai baisu, Varis. Negaliu patikėti, kad kažkas galėjo tave taip sužaloti.
— Liaukis, neliūdink manęs.
— Man liūdna, liūdna ir pikta. Verkiu, nes negaliu patikėti, kad pasaulyje yra žmonių, kurie gali
taip padaryti mažai mergaitei.
Mes sėdėjome tylėdamos kurį laiką. Kai Merlina tyliai verkė, negalėjau į ją žiūrėti. Tada
nusprendžiau, kad man jau gana.
— Po šimts! Aš pasidarysiu tą operaciją. Rytoj paskambinsiu gydytojui. Bent jau galėsiu džiaugtis,
kai eisiu į tualetą. Tai viskas, kuo galėsiu džiaugtis, bet to pakaks.
— Aš eisiu su tavimi, Varis. Aš būsiu ten, pažadu.
Merlina paskambino gydytojui ir susitarė dėl operacijos. Tą kartą tereikėjo laukti mėnesį. Aš
nuolat jos klausinėjau:
— Ar tu tikrai eisi kartu su manimi?
— Nesijaudink, eisiu ir būsiu ten.
Mano rytas išaušo. Merlina pažadino mane anksti ir kartu nuėjome į ligoninę. Seselė nuvedė mane į
operacinę. Ak, kas gi ten buvo — stalas. Pamačiusi operacinį stalą, norėjau apsisukti ir bėgti iš
ligoninės. Geriau jau stalas nei akmuo krūmuose. Šiek tiek vyliausi, kad operacija nebus tokia
skausminga. Daktaras Makras suleido skausmą malšinančių vaistų, kurių man taip trūko, kai mėsinėjo
žudikė.
Kai pabudau, jie buvo perkėlę mane į dvivietę palatą, kurioje gulėjo neseniai pagimdžiusi moteris.
Ši ponia, kaip ir kiti žmonės, sutikti ligoninės valgykloje, klausinėjo manęs, kuo aš negaluoju?
Ką aš jiems galėjau pasakyti? Prisipažinti, kad man išoperavo lyties organus, nes jie buvo labai
siauri? Aš niekam nepasakiau tiesos. Sakydavau, kad skauda pilvą. Nors sveikau daug greičiau nei
tada, kai buvau apipjaustyta, keletas blogų prisiminimų pasikartojo. Kiekvieną kartą, kai turėdavau
šlapintis, skausmas buvo toks pat: arba degino tarsi užpylus druskos, arba plikino tarsi karštu
vandeniu. Gerai, kad seselės leido maudytis vonioje ir mirkti karštame vandenyje. Ak. Jos davė
skausmą malšinančių tablečių, todėl nebuvo taip blogai. Ir labai džiaugiausi, kad kančios pasibaigė.
Daktaras Makras padarė puikų darbą, visada buvau jam dėkinga. Jis man pasakė: — Suprask, kad
tu — ne vienintelė mergina. Žinok, kad moterys ateina su tokia bėda nuolat. Daugybė moterų iš
Sudano, Egipto, Somalio. Kai kurios iš jų laukiasi kūdikio ir labai bijo. Kol jos susiūtos, gimdyti
pavojinga. Gali būti labai daug komplikacijų: kūdikis, bandydamas išeiti pro siaurą angą, gali
uždusti, o motina — nukraujuoti. Jos ateina pas mane be vyrų ir šeimos sutikimo, ir aš joms padedu,
kiek tik įstengiu.
Po dviejų ar trijų savaičių buvau sveika. Na, nevisiškai, bet panaši į moterį, kuri nebuvo
apipjaustyta. Varis tapo nauja moterimi. Galėjau atsisėsti tualete ir... kokia palaima! Neįmanoma
pasakyti, į ką buvo panaši naujoji laisvė.
 13
PASO DILEMOS
Sugrįžusi iš Maroko ir laimingai išėjusi iš oro uosto, pasakiau vairuotojui nuvežti mane į Merlinos
Monro namus. Būdama bailė, aš nepaskambinau draugei prieš išvykdama į Maroką, o nusprendžiau
leisti jai atvėsti, kol sugrįšiu. Stovėdama jos prieangyje su pilna kuprine dovanų, jaudindamasi
paskambinau į duris. Ji atidarė paradines duris, išsišiepė iki ausų, tada puolė manęs apkabinti.
— Tu vis tiek tai padarei, beprote!
Merlina man atleido už jos suklastoto paso vagystę. Ji pasakė esanti sužavėta, kad turėjau drąsos
iškrėsti tokią kvailystę, ir dėl to ji negalėjo ant manęs pykti. Bet aš sutikau daugiau niekada neįvelti
nė vienos iš mūsų į tokį pavojų dar kartą ir nebesinaudoti jos pasu, ypač po to, ką patyriau Hitrou
muitinėje.
Džiaugiausi, kad Merlina man atleido, nes ji buvo iš tiesų gera draugė. Teko dar kartą išbandyti jos
draugystę. Sugrįžusi į Londoną maniau, kad mano modelio karjera tik prasideda, ypač dėl to, kad man
taip pasisekė: pozavau Terensui Donovanui ir vaidinau „Džeimso Bondo” filme. Tačiau, tarsi
pamojus stebuklinga lazdele, mano modelio karjera žlugo per dieną, išnyko taip greitai, kaip ir
stebuklingai greitai buvo prasidėjusi. Negalėjau dirbti net „McDonald’s”, negalėjau gyventi
bendrabutyje. Neturėdama darbo, negalėjau sumokėti už kambario nuomą, todėl buvau priversta
persikelti į Merlinos mamos namus. Toks pasikeitimas man patiko dėl daugelio dalykų: smagu gyventi
tikruose namuose ir būti šeimos dalimi. Ten gyvenau septynis mėnesius ir, nors jos nesiskundė,
žinojau, kad jau svečiuojuosi per ilgai. Modeliu dirbau šen bei ten, bet pinigų vis dar nepakako, kad
galėčiau gyventi viena. Paskui atsikrausčiau pas kitą draugą, kiną Frenką, mano kirpėjo draugą.
Frenkas turėjo didelį namą, na, man jis atrodė didelis, nes ten buvo du miegamieji. Jis maloniai
priėmė gyventi, kol ieškojau nuolatinio modelio darbo.
1987 metais, vos man atsikrausčius gyventi pas Frenką, pasirodė filmas „Į dienos šviesą”. Po kelių
savaičių, Kalėdų išvakarėse, mano draugas pakvietė išeiti prasiblaškyti. Londone visi žmonės
linksminosi, ir įsijautusi į šventinę nuotaiką sugrįžau namo labai vėlai. Vos tik padėjau galvą ant
pagalvės, užmigau. Bet nuolatinis barbenimas į mano miegamojo langą mane pabudino. Pažiūrėjau
pro langą ir pamačiau draugą, kuris mane palydėjo. Jis laikė laikraštį ir bandė kažką pasakyti, bet aš
negalėjau nieko suprasti, todėl atidariau langą.
— Varis! Tu „The Sunday Times” pirmame puslapyje!
— O... — pasitryniau akis. — Ten iš tikrųjų aš?
— Žinoma, pažiūrėk.
Jis laikė laikraštį, kuriame beveik per visą pirmą puslapį buvo išspausdinta mano nuotrauka.
Nuotraukoje buvau didesnė nei natūralaus dydžio, spindinčiais baltais plaukais ir ryžtingu žvilgsniu
veide.
— Tai puiku... grįžtu į lovą... miegoti, — ir griuvau į lovą.
Kitą dieną supratau, kad toks populiarumas gali man padėti. Neabejojau, kad mano nuotrauka „The
Sunday Times” pirmajame puslapyje ką nors pakeis. Nedelsiau, bėgiojau po visą Londoną, dalyvavau
peržiūrose, vargindamasi dėl užsakymų, galiausiai pakeičiau agentūrą, bet niekas nepasikeitė.
Mano naujojoje agentūroje pasakė:
— Ką gi, Varis, paprasčiausiai juodaodžiai modeliai Londone nėra labai populiarūs. Tau reikės
paieškoti darbo kiek toliau: Paryžiuje, Milane, Niujorke.
Aš labai norėjau keliauti, tačiau egzistavo viena bėda — mano paso dilema. Agentūroje pasakė,
kad jie girdėjo apie teisininką Haroldą Vilerį, padėjusį keletui imigrantų sutvarkyti pasus. Kodėl
negalėčiau su juo susitikti?
Nuėjau į Haroldo Vilerio biurą ir sužinojau, kad už tokią pagalbą jis nori didelės pinigų sumos —
dviejų tūkstančių svarų. Vis galvojau: kadangi galėsiu dirbti ir keliauti, tuos pinigus susigrąžinsiu.
Kol nieko nedarau, niekas nesikeičia. Pinigus rinkau visais įmanomais būdais, kol galiausiai surinkau
du tūkstančius svarų užmokesčiui. Man nedavė ramybės mintis, kad atidavusi visus pasiskolintus
pinigus vėliau sužinosiu, kad jis yra apgavikas.
Todėl pinigus palikau namuose, susitariau su advokatu dėl kito susitikimo ir nuėjome dviese su
Merlina, kad man patartų. Nuspaudus mygtuką, atsiliepė Vilerio sekretorė, paskui mus įleido į
pastatą. Kol aš kalbėjau su Vileriu jo kabinete, mano draugė laukė vestibiulyje. Aš jo tiesiai
paklausiau:
— Pasakyk man tiesą. Aš noriu žinoti, ar pasas, kurį gausiu, bus vertas dviejų tūkstančių svarų. Ar
galėsiu legaliai keliauti po visą pasaulį? Aš nenoriu būti palikta likimo valiai kokioje nors Dievo
apleistoje vietoje ir deportuota. Ir iš kur gausi pasą?
— Ne, ne, ne, bijau, kad negaliu tau išduoti savo šaltinių. Tai mano darbas. Jei tau reikia paso,
brangioji, aš galiu jį tau gauti. Ir pažadu, kad tai bus visiškai legalu. Tai užtruks dvi savaites. Kai
pasas bus padarytas, mano sekretorė tau paskambins.
Puiku! O tai reiškia, kad po dviejų savaičių aš galėsiu keliauti kur panorėsiu ir kada panorėsiu.
— Gerai, skamba įtikinamai, — pasakiau. — Ką mes toliau darysim?
Vileris man paaiškino, kad ištekėsiu už airių tautybės vyriškio, taip atsitiko, kad jis pažįsta tą
žmogų. Du tūkstančiai svarų atiteks tam vyrui už jo paslaugas. Vileris sau pasiliks tik menką dalį
pinigų. Jis užrašė mūsų susitikimo datą ir laiką. Savo būsimą vyrą turėjau pamatyti metrikacijos biure.
Dar reikės turėti šimtą penkiasdešimt svarų papildomoms išlaidoms.
— Tu susitiksi su ponu O’Salivanu, — savo taisyklinga anglų kalba pasakė Vileris ir toliau
rašydamas kalbėjo: — Tai džentelmenas, už kurio ištekėsi. Beje, sveikinu, — jis žvilgtelėjo į mane ir
šyptelėjo.
Vėliau paklausiau Merlinos, ar turėčiau pasitikėti tuo vyruku. Ji pasakė:
Jo biuras puikiame pastate, geroje vietoje. Lentelė su jo vardu kabo ant durų. Jis turi profesionalią
sekretorę. Man jis atrodo patikimas.
Mano vestuvių dieną ištikimoji draugė buvo mano liudininkė. Laukdamos lauke prie metrikacijos
biuro, pastebėjome seną vyrą raukšlėtu įraudusiu veidu, besiplaikstančiais baltais plaukais ir
nuskurusiais drabužiais, šlitiniuojantį šaligatviu. Mes iš jo juokėmės. Bet kai jis pradėjo lipti laiptais
aukštyn, pasižiūrėjome viena į kitą persigandusios. Aš priėjau prie jo.
— Ar jūs — ponas O’Salivanas? — išdrįsau paklausti.
— Kaip gyvas. Tai mano pavardė, — ir nuleidęs balsą paklausė: — Ar tu toji mergina?
Aš linktelėjau galva.
— Ar turi pinigus, mylimoji, ar atsinešei pinigus?
— Taip.
— Šimtą penkiasdešimt svarų?
— Taip.
— Gera mergaitė. Tada paskubam, paskubam. Eime, nešvaistykime laiko.
Nuo mano būsimojo vyro tvoskė viskiu, ir jis buvo visiškai prisilakęs. Kai mes paskui jį įėjome į
vidų, sušnabždėjau Merlinai:
— Ar jis išgyvens iki tos dienos, kai gausiu pasą?
Kai registruotoja pradėjo ceremoniją, aš negalėjau susikaupi, nes mano dėmesį nuolat blaškė ponas
O’Salivanas. Jis svirduliavo ir vos pastovėjo ant kojų, o kai moteris paklausė: „Ar tu, Varis, sutinki
tekėti už šio vyro”, susmuko ant grindų. Pirmiausia pamaniau, kad jis mirė. Paskui pamačiau, kad
sunkiai kvėpuoja pro pražiotą burną. Atsiklaupusi pradėjau jį purtyti ir šaukti:
— Pone O’Salivanai, pabuskite!
Bet jis nereagavo.
Aš pažiūrėjau į Merliną ir pravirkau:
— Ir kodėl tai turėjo atsitikti mano vestuvių dieną?
O ji nusisukusi į sieną pradėjo juoktis, laikydamasi už pilvo.
— Tokia mano laimė! Mano brangus būsimasis vyras dėl manęs nualpsta prie altoriaus.
Padėtis atrodė juokinga, taigi pamaniau, kad galėtume pasilinksminti, ir pradėjau nesustodama
juoktis.
Moteris, rankomis pasirėmusi į kelius, pasilenkė apžiūrėti mano sužadėtinio, spoksodama į jį pro
savo akinių viršų.
— Ar jam nieko neatsitiko?
Aš norėjau surikti: „Iš kur, po velnių, galiu žinoti?”, bet pamaniau, kad tada žaidimas pasibaigtų.
— Atsipeikėk, nagi, atsipeikėk! — pradėjau gana smarkiai daužyti jam per veidą.
— Prašau, duokite kas nors vandens. Nagi, padarykite ką nors\ — juokdamasi maldavau. Moteris
atnešė puodelį vandens, ir aš užpyliau jį seniui ant veido.
— Uhhh... — ėmė jis purkštauti ir niurnėti. Pagaliau jo akys atsimerkė. Šiek tiek pasistengę ir
paraginę, pastatėme jį ant kojų.
— O Dieve, padėk man! — murmėjau bijodama, kad jis vėl gali netekti sąmonės. Aš stipriai
laikiau mylimojo ranką, kol ceremonija pasibaigė. Išėjus į lauką, ponas O’Salivanas paprašė šimto
penkiasdešimties svarų, o aš užsirašiau jo adresą, jei kiltų kokių nors problemų. Jis pasišokinėdamas
nuėjo žemyn gatve, dainuodamas paprastą dainelę ir nusinešdamas mano paskutinius pinigus.
Po savaitės paskambino pats Haroldas Vileris ir pasakė, kad mano pasas jau padarytas.
Džiūgaudama skubėjau į jo biurą pasiimti. Jis padavė airišką pasą, kuriame buvo mano nuotrauka ir
Varis O’Salivan pavardė. Nors nelabai nusimaniau apie pasus, bet šis atrodė kažkoks keistas. Ne, iš
tiesų atrodė keistas. Prastos kokybės, lyg būtų padarytas rūsyje.
— Toks? Ar tai legalus dokumentas, su kuriuo galiu keliauti?
— O taip, — Vileris tvirtai linktelėjo galva. — Kaip matai, airiškas. Tai airiškas pasas.
Hmmm, — apverčiau jį ir apžiūrėjau paskutinį puslapį, perverčiau kitus puslapius.
— Na, kol jis galioja, kam rūpi, kaip jis atrodo?
— Ilgai laukti nereikėjo. Paryžiuje ir Milane mano agentūra gavo užsakymų, todėl aš užsisakiau
kelionių vizas. Tačiau po kelių dienų gavau laišką. Kai pažiūrėjau į atgalinį adresą, pasidarė bloga.
Laišką atsiuntė imigracijos tarnyba. Jame buvo parašyta, kad jie nori su manimi kuo skubiau susitikti.
Apgalvojau visus įmanomus sprendimo būdus, tačiau vis tiek žinojau, kad geriausia bus su jais
susitikti. Žinojau, kad jie gali nedelsdami mane deportuoti arba pasodinti į kalėjimą. Viso gero,
Londone. Viso gero, Paryžiau. Viso gero, Milane. Viso gero, modelio darbe. Sveiki, kupranugariai.
Kitą dieną po to, kai gavau laišką, sėdau į metro ir nuvažiavau į imigracijos tarnybą. Klaidžiodama
po milžinišką valstybinį pastatą jaučiausi taip, tarsi žengčiau į kapą. Kai suradau reikiamą kabinetą,
mane pasitiko patys rimčiausi ir baisiausi veidai, kokius kada nors teko matyti.
— Sėskis čia, — įsakė vyras akmeniniu veidu. Jis nuvedė mane į visiškai atskirą kambarį ir
pradėjo klausinėti: „Koks tavo vardas? Kokia buvo tavo mergautinė pavardė? Iš kur kilusi? Kaip tu
gavai šį pasą? Koks jo vardas? Kiek sumokėjai už tai pinigų?” Žinojau, kad vienas neteisingas
atsakymas, ir jie surakins Varis antrankiais. Imigracijos tarnybos pareigūnai įrašinėjo kiekvieną mano
pasakytą žodį. Pasitikėdama savo instinktais, jiems daug ko nepasakojau. Kai reikėjo pagalvoti apie
teisingą atsakymą, aš pasiklioviau savo įgimtu talentu ir apsimesdavau, kad dėl kalbos barjero
nesuprantu.
Imigracijos tarnyba pasiėmė mano pasą ir pasakė, kad norėdama jį atgauti turiu atsivesti apklausai
savo vyrą — tikėjausi išgirsti visai ne tai. Išėjau iš departamento nieko nepapasakojusi apie Haroldą
Vilerį. Nusprendžiau pasiimti iš to apgaviko pinigus, kol pareigūnai dar jo nesuėmė. Kitaip niekada
nebeišvysiu savo dviejų tūkstančių svarų.
Išėjusi iš pastato, nuvažiavau tiesiai prie jo ištaigingo biuro ir paskambinau į duris. Kai sekretorė
atsiliepė, pasakiau: „Dirie Varis nori pasimatyti su ponu Vileriu labai skubiu reikalu.” Keista, bet
teisininkas buvo išėjęs, o ji atsisakė atidaryti duris. Kiekvieną dieną ateidavau prie jo biuro,
paskambindavau į duris ir rėkdavau, bet ištikima jo sekretorė tą žiurkę užstojo. Paskui apsimečiau
privačia detektyve. Pasislėpiau greta jo biuro, praleidau visą dieną laukdama, kol jį nutversiu einantį
pro šalį. Bet jis nepasirodė.
Tuo tarpu turėjau atvesti pas pareigūnus poną O’Salivaną. Jis gyveno Kroidone, pietų Londone,
imigrantų kvartale, kur gyveno daug somalių. Iš pradžių važiavau traukiniu, paskui likusią kelio dalį
važiavau taksi, nes traukiniai ten nevažiavo. Viena eidama gatve dairiausi per petį, nes nesijaučiau
ten saugi.
Pagal adresą susiradau apgriuvusį namą ir pabeldžiau į duris. Jokio atsakymo. Apėjau namą iš
kitos pusės ir bandžiau pažvelgti po langą, bet nieko nesimatė. Svarsčiau, kur jis gali būti, kur jis
galėtų išeiti tokiu metu. Aha, į barą. Nuėjusi į artimiausią, pamačiau prie baro sėdintį poną
O’Salivaną.
— Prisimeni mane? — paklausiau.
Senis pažiūrėjo per petį, paskui greitai nusisuko ir ėmė žiūrėti į alkoholio butelius už baro. Greitai
galvok, Varis. Aš turėjau jam pasakyti blogas naujienas ir išprašyti, kad kartu su manimi nueitų į tą
įstaigą. Žinojau, kad jis to nedarys.
— Štai tokia istorija, pone O’Salivanai. Imigracijoje pasiėmė mano pasą, ir jie nori su tavimi
pasikalbėti, tik užduos tau keletą trumpų klausimų prieš sugrąžindami mano pasą. Atsimink, kad mes
iš tikrųjų esame susituokę, supranti? Aš negaliu surasti to prakeikto apgaviko — jis dingo, todėl jau
niekas man nebegali padėti.
Tebežiūrėdamas tiesiai, jis gurkštelėjo viskio ir papurtė galvą.
— Klausyk, aš tau daviau du tūkstančius svarų, kad tu man padėtum gauti pasą!
Tai patraukė jo dėmesį. Jis pasisuko pažiūrėti į mane ir nustebęs išsižiojo.
— Tu davei man šimtą penkiasdešimt, meilute. Niekada savo gyvenime nemačiau dviejų tūkstančių
svarų, antraip nesitrinčiau tokiose vietose kaip Kroidonas.
— Aš daviau Haroldui Vileriui du tūkstančius svarų, kad tu mane vestum!
— Jis man jų nedavė. Jei esi tokia kvaila ir duodi tam vyrui tokius pinigus, tai tavo problema, ne
mano.
Aš vis maldavau, kad man padėtų, bet jis neatrodė susidomėjęs. Pažadėjau, jog mes važiuosime
taksi, kad jam nereikėtų važiuoti traukiniu į imigracijos tarnybą. Bet jis sėdėjo ant baro kėdės tarsi
prilipęs.
Ieškodama tinkamo būdo, kaip jį sudominti, pasiūliau:
— Klausyk, aš tau sumokėsiu. Kai susitiksim su pareigūnais, nueisime į barą, ir tu galėsi gerti, kiek
tik panorėsi.
Toks pasiūlymas jį sudomino. Jis pasisuko į mane ir kilstelėjo antakius.
Surizikuok, Varis.
— Daug daug viskio, viskio stiklai, išdėlioti ant baro, kiek tik telpa. Gerai?. Aš atvažiuosiu pas
tave rytoj ir taksi važiuosime į Londoną. Tai užtruks tik keletą minučių, pora trumpų klausimų, ir tada
mes eisime į barą, gerai?
Jis linktelėjo galva ir toliau žiūrėjo į alkoholio butelius, išdėliotus ant baro lentynos.
Kitą rytą sugrįžau į Kroidoną ir pabeldžiau į senio duris. Bet niekas neatsiliepė. Nuėjau ištuštėjusią
gatve į barą, įėjau į vidų. Bet vienintelis žmogus ten buvo baro šeimininkas su balta prijuoste. Jis
gėrė kavą ir skaitė laikraštį.
— Ar šiandien matei poną O’Salivaną?
Jis papurtė galvą.
— Jam dar per anksti, mieloji.
Aš greitai sugrįžau atgal prie senojo melagio namo ir pastuksenau į duris. Kadangi niekas
neatsiliepė, atsisėdau ant šlapimu dvokiančių laiptų. Ranka užsiėmiau nosį. Kol sėdėjau ir galvojau,
ką toliau daryti, du maždaug dvidešimties metų chuliganiškos išvaizdos vaikai priėjo ir atsistojo
priešais mane.
— Kas tu? — suurzgė vienas iš jų. — Ko čia sėdi ant mano senio laiptų?
— Sveikučiai, — atsakiau maloniu balsu, — nežinau, ar žinote, bet aš ištekėjau už jūsų tėvo.
Jie abu žiūrėjo į mane išpūtę akis, ir vienas didesnis užriko:
— Ką? Apie ką tu čia šneki, po velnių?
— Klausykit, man reikia jūsų tėvo pagalbos. Aš tenoriu, kad jis nuvažiuotų su manimi į miestą ir
vienoje įstaigoje atsakytų į keletą klausimų. Jie paėmė mano pasą, man reikia jį susigrąžinti, prašau...
— Atsiknisk, tu sumauta kale!
— Ei, klausyk! Aš atidaviau tam seniui visus savo pinigus, — pasakiau rodydama į jo duris, — be
jo niekur neisiu.
Tačiau jo sūnus manė kitaip. Jis greitai išsitraukė iš po palto lazdą ir vėl įsikišo grasinamai, lyg
ketintų suskaldyti mano smegeninę.
— O tikrai? Mes tave pamokysim, ką reiškia ateiti čia ir pasakoti savo bobučių pasakas.
Jo brolis nusijuokė ir išsiviepė rodydamas dantis. Pastebėjau, kad jo šypsenai trūko poros
iškritusių dantų. Man to pakako. Žinojau, kad tie vaikinai neturi ko prarasti. Jie galėjo mane užmušti
čia pat, ant laiptų, ir niekas to nesužinos arba niekam tai nerūpės. Aš pašokau ir nubėgau. Jie mane
vijosi keletą kvartalų, o paskui sustojo patenkinti, kad nubaidė mane šalin.
Bet tą dieną sugrįžusi namo nusprendžiau sugrįžti į Kroidoną dar kartą. Ir grįšiu tiek kartų, kol
surasiu tą girtuoklį. Neturėjau kito pasirinkimo. Frenkas ne tik leido pas jį gyventi ir nemokėti už
nuomą, jis netgi pirko man maistą. Be to, skolinausi pinigų iš kitų draugių, ir tai negalėjo ilgiau tęstis.
Atidaviau visus pinigus tam sukčiui, kuris apsimetė esąs imigracijos tarnybos patikėtinis, o be paso
negalėjau dirbti. Ką dar galėjau prarasti? Gal keletą dantų, jei būsiu neatsargi. Nusprendžiau būti už
tuos chuliganus daug apsukresnė, ir tai padaryti nebuvo sunku.
Sugrįžau kitą dieną. Ramiai vaikščiojau po rajoną ir nesustojau prie senojo vyro namo. Suradau
mažą parką, atsisėdau ant suolelio, ir po kelių minučių pro mane praėjo ponas O’Salivanas. Dėl
neaiškių priežasčių jis buvo geros nuotaikos ir labai apsidžiaugė mane išvydęs, iš karto sutiko sėsti
su manim į taksi ir važiuoti į Londoną.
— Duosi man pinigų, ar ne?
Aš linktelėjau.
— Ir paskui tu nupirksi mums išgerti, mieloji?
— Kai pabaigsime, aš tau nupirksiu, ko geidžia tavo širdis. Pirmiausia turi būti šiek tiek
normalesnis, kai kalbėsi su pareigūnais. Jie tikri šunsnukiai, supranti? Po to eisime į barą...
Kai įėjome į imigracijos tarnybą, pareigūnas pažiūrėjo į poną O’Salivaną ir rūškanu veidu
paklausė:
— Čia tavo vyras?
— Taip.
— Gerai, ponia O’Salivan, baikime žaisti šį žaidimą. Klokit visą tiesą.
Aš atsidusau. Supratau, kad nėra jokio tikslo toliau apsimetinėti. Išliejau visą savo širdį:
papasakojau jiems viską apie modelio darbą, Haroldą Vilerį, fiktyvias vedybas. Jie susidomėjo ponu
Vileriu. Aš jiems pasakiau visą informaciją, kokią tik žinojau apie jį, įskaitant ir adresą.
— Ką gi, dėl paso mes su jumis susisieksime po kelių dienų, kai pabaigsime tyrimą.
Jie mums leido eiti.
Kai išėjome į lauką, ponas O’Salivanas veržte veržėsi į barą.
— Gerai, tau reikia pinigų? Imk... — iš krepšio ištraukiau paskutinius dvidešimt svarų ir jam
atidaviau. — Dabar dink man iš akių, negaliu daugiau į tave žiūrėti.
— Tik tiek? — ponas O’Salivanas pamojavo man banknotu prieš nosį. — Dėl tiek aš turėjau
trenktis į tavo imigracijos tarnybą?
Aš apsisukau ir pradėjau eiti gatve.
— KEKŠĖ! ! ! — sušuko. — TU IŠTVIRKUSI KEKŠĖ!
Pro šalį ėję žmonės atsisukę žiūrėjo į mane. Greičiausiai jie nesuprato, už ką sumokėjau jam
pinigus, jei buvau kekšė.
Iš imigracijos tarnybos paskambino po kelių dienų ir paprašė dar kartą atvykti pas juos. Jie pasakė,
kad vyksta Haroldo Vilerio bylos tyrimas, bet apie jį buvo mažai žinoma. Jo sekretorė pasakė, kad jis
išvyko į Indiją, ir neaišku, kada sugrįš. Tada jie man išdavė dviem mėnesiams galiojantį pasą. Man
tai buvo pirmas ramus atokvėpis po nemalonumų, todėl pasižadėjau per tuos du mėnesius už tai
atsiimti su kaupu.
Pirmiausia nusprendžiau keliauti į Italiją, nes anksčiau gyvendama Italijos kolonijoje šiek tiek
kalbėjau itališkai. Tiesa, mano itališką žodynėlį daugiausia sudarė mano mamos keiksmažodžiai, bet
ir jie galėjo man praversti. Atvažiavau į Milaną ir jį įsimylėjau, kai vaikščiojau demonstruodama
madas ant podiumo. Ten susipažinau su Džulija. Ji demonstravo apatinių drabužių kolekcijas, buvo
puikaus kūno sudėjimo, aukšta, šviesūs plaukai siekė pečius. Mes nuostabiai leidome laiką
vaikštinėdamos Milano gatvėmis. Kai drabužių kolekcijų pristatymai pasibaigė, mes kartu
nuvažiavome į Paryžių išbandyti laimės.
Tie du mėnesiai buvo kaip pasaka: keliavau į nepažįstamas šalis, susipažinau su naujais žmonėmis,
valgiau niekada neragautą maistą. Nors daug neužsidirbau, pinigų pakako keliauti po Europą. Paskui,
kai darbas Paryžiuje baigėsi, kartu su Džulija sugrįžome į Londoną.
Ten mes susitikome agentą iš Niujorko, kuris atvyko į Angliją ieškoti naujų talentų. Jis siūlė man
keliauti į Ameriką, sakydamas, kad gali man gauti daug užsakymų. Žinoma, aš labai norėjau. Visi
sutiko, kad Niujorke pati pelningiausia modelių rinka, ypač juodaodžių. Mano agentūra pasirašė
sutartį, ir aš užsisakiau į Ameriką vizą.
Amerikos ambasada peržiūrėjo mano dokumentus ir nedelsdama susisiekė su Anglijos vyriausybe.
Po ambasadų bendravimo gavau laišką, pranešantį, kad po trisdešimt dienų būsiu deportuota į
Somalį. Ašaromis paplūdusi paskambinau draugei Džulijai, su broliu gyvenančiai Velse.
— Patekau į bėdą, didelę bėdą. Viskas baigta, mano drauge. Turiu grįžti į Somalį.
— O ne, Varis. Atvažiuok pas mus porai dienų pailsėti. Tai visai netoli nuo Londono, gali
atvažiuoti traukiniu. Pas mus taip gražu. Tau būtų tik į naudą ištrūkti į kaimą kuriam laikui. Galbūt mes
ką nors sugalvosim.
Kada aš atvažiavau, Džulija mane pasitiko stotyje ir mašina nusivežė per žaliuojantį kaimą į namus.
Sėdėjome svetainėje, kai įėjo jos brolis Naidželas. Jis buvo smulkus ir labai išblyškęs, ilgais rusvos
spalvos plaukais. Jo priekiniai dantys ir pirštų galiukai buvo geltoni nuo nikotino. Atrodė daug
vyresnis, nei aš tikėjausi, greičiausiai neseniai perkopęs ketvirtą dešimtį. Jis ant padėklo atnešė
mums arbatos, tada atsisėdo rūkydamas cigaretę vieną po kitos, kol aš pasakojau savo košmarišką
istoriją apie paso dilemas ir kaip viskas artėjo prie liūdnos pabaigos.
Atsirėmęs kėdėje ir sukryžiavęs rankas Naidželas staiga pasakė:
— Nesirūpink, aš tau padėsiu.
Sukrėsta tokio vyruko, kurį pažinojau tik pusę valandos, pasakymo tariau:
— Kaip tu man padėsi?
— Aš tave vesiu.
Papurčiau galvą.
— O ne, ne. Aš tai išbandžiau. Iš to ir kilo visi nesusipratimai. Aš to daugiau nebekartosiu, gana.
Negaliu išspręsti tokios nesąmonės. Noriu sugrįžti į Afriką, būti laiminga; ten yra mano šeima ir
viskas, ką žinau. Nieko neišmanau apie šią beprotišką šalį. Viskas čia yra tik beprotystė ir maišatis.
Važiuosiu namo.
Naidželas pašoko ant kojų ir užbėgo laiptais aukštyn. Kai sugrįžo, rankose laikė „The Sunday
Times” su mano nuotrauka pirmame puslapyje, ta, kuri pasirodė prieš metus, dar prieš susipažįstant
su Džulija.
— Kam tau tas laikraštis?
— Aš jį saugojau, nes žinojau, kad vieną dieną tave sutiksiu, — pirštu parodė į mano akį
nuotraukoje. — Tą dieną, kai pamačiau tavo nuotrauką, pastebėjau bėgančią per skruostą ašarą.
Pažiūrėjau į tavo ašarotą veidą ir supratau, kad tau reikia pagalbos. Paskui Alachas man pasakė, kad
mano pareiga tave išgelbėti.
O velnias. Žiūrėjau į jį plačiai išplėstomis akimis ir galvojau: „Kas tas išprotėjęs kalės vaikas?
Būtent jį reikia gelbėti.” Visą savaitgalį Naidželas ir Džulija mane įtikinėjo, kad jei jis gali man
padėti, tai kodėl gi ne? Kas manęs laukia sugrįžus į Somalį? Kokia ateitis? Mano ožkos ir
kupranugariai? Aš Naidželui uždaviau klausimą, kuris man nedavė ramybės:
— Kam tau to reikia? Kodėl tu nori mane vesti ir užsidėti sau ant pečių naštą?
— Aš tau sakiau — man nieko iš tavęs nereikia. Tau mane atsiuntė Alachas.
Aš paaiškinau, kad mane vesti — tai ne paprasčiausiai nustraksėti į metrikacijos biurą. Aš jau
ištekėjusi.
— Na, tu gali išsiskirti ir mes tiems tipams iš vyriausybės pranešime, kad ketiname tuoktis, —
planavo Naidželas, — taip jie negalės tavęs deportuoti. Aš eisiu su tavimi. Esu britų pilietybės, jie
negali atsakyti. Klausyk, man neramu dėl tavęs ir esu čia, kad tau padėčiau. Padarysiu viską, kas
mano valioje.
— Labai ačiū...
Džulija pridėjo:
— Paklausyk, jei jis tau gali padėti, Varis, tu taip pat gali pasinaudoti proga, kas tau beliko?
Klausydamasi jų ištisas dienas, nusprendžiau, kad ji — mano draugė, o jis — jos brolis. Žinojau,
kur jis gyvena, ir galėjau pasitikėti. Ji buvo teisi: aš taip pat galiu pasinaudoti proga.
Mes sugalvojome planą, kad Naidželas eis su manimi kalbėtis su ponu O’Salivanu apie skyrybas,
nes nenorėjau dar kartą viena susidurti su tais vaikinais. Pamaniau, kad tam seniui rūpi tik viena —
jis norės pinigų prieš sutikdamas ką nors padaryti. Aš atsidusau, vien galvojimas apie tai mane
vargino. Tačiau mano draugė ir jos brolis vis mane įtikinėjo, kol pradėjau daug optimistiškiau galvoti
apie planą.
 — Nagi, — pasakė Naidželas. — Rytoj važiuosim į Kroidoną.
Kitą dieną dviese nuvažiavome į senojo vyro rajoną. Parodžiau Naidželui jo namą.
— Saugokis, — perspėjau jam vairuojant. — Tie vaikigaliai, jo sūnūs, pamišę. Bijau išlipti iš
mašinos.
Naidželas nusijuokė.
— Aš nejuokauju, jie mane vijosi ir bandė primušti. Sakau tau, jie išprotėję. Mes turime būti labai
atsargūs.
— Liaukis, Varis. Mes tik pasakysim tam seniui, kad tu nori skirtis. Ir viskas. Nieko čia sudėtinga.
Kai privažiavome prie O’Salivano namo, buvo pavakarys. Pastatėm mašiną kitoje gatvės pusėje.
Kai Naidželas beldė į duris, aš vis žvilgčiojau per petį ir į gatvę. Niekas neatsiliepė, bet tai manęs
nestebino. Pamaniau, kad turime keliauti į artimiausią barą. Naidželas pasakė:
— Nagi, apeikime apie namą ir pažiūrėkime pro langą, ar jis yra namuose. Kitaip nei aš, jis buvo
gana aukštas, kad lengvai pažiūrėtų į vidų. Bet apėjus ir pro keletą langų nieko nepamačius jis
sumišęs pažiūrėjo į mane.
— Man atrodo, kad čia kažkas negerai.
Aš pagalvojau: „O vaikine, dabar tu jau įsivaizduoji. Aš taip jaučiuosi kiekvieną kartą, kai turiu
reikalų su tuo bjaurybe.”
— Ką tu tuo nori pasakyti?
— Nežinau... aš tik jaučiu... galbūt galėčiau įlipti pro langą, — taip pasakęs jis pradėjo belsti į
vieną iš langų delnu, pamažu bandydamas atidaryti.
Šalia gyvenanti kaimynė išėjo ir užriko:
— Jei ieškote pono O’Salivano, mes jo nematėme jau keletą savaičių.
Kol ji ten stovėjo žiūrėdama į mus, uždėjusi rankas ant prijuostės, Naidželas išdaužė langą, ir mes
užuodėme klaikų dvoką. Užsidengiau burną ir nosį abiem rankomis ir nusisukau. Naidželas pažiūrėjo
pro išdaužto lango skylę.
— Jis negyvas, aš jį matau gulintį ant grindų.
Mes pasakėme kaimynei, kad iškviestų greitąją, įšokome į mašiną ir išvažiavome. Nemalonu tai
sakyti, bet pajutau palengvėjimą.
Netrukus po to, kai radome virtuvėje pūvantį poną O’Salivaną, mudu su Naidželu susituokėme.
Britų vyriausybė sustabdė veiksmus dėl mano deportavimo, bet neslėpė manantys, kad mūsų santuoka
fiktyvi. Žinoma, taip ir buvo. Bet mes su Naidželu susitarėme, kad kol gausiu pasą, geriausia gyventi
jo namuose Velse.
Pirmiausia gyvendama Mogadiše, paskui septynerius metus Londone, buvau užmiršusi, kaip man
patinka gamta. Nors lapuočiais apaugęs kaimas su išbarstytais dirbamosios žemės lopinėliais ir
upėmis labai skyrėsi nuo Somalio dykumos, aš vėl mėgavausi leisdama laiką gamtoje, užuot buvusi
tarp daugiaaukščių pastatų ir troškiose studijose. Velse galėjau vėl imtis savo mėgstamų užsiėmimų,
lydėjusių nuo klajoklių dienų: lakstyti, eiti pasivaikščioti, rinkti laukines gėles ir šlapintis laukuose.
Retkarčiais kas nors pamatydavo mano nuogą užpakalį, kyšantį pro krūmokšnius.
Mes su Naidželu turėjome atskirus kambarius ir gyvenome kaip kambario draugai, o ne kaip vyras
ir žmona. Mes susitarėme, kad jis mane ves vien dėl to, kad gaučiau pasą, ir nors siūliausi jam
finansiškai padėti, kai pradėjau uždirbti pinigų, jis tikino, kad nieko mainais nesitiki. Naidželas
norėjo tik džiaugtis, kad paklausė Alacho patarimo ir padėjo pagalbos ieškančiam žmogui. Vieną rytą
atsikėliau anksčiau nei įprastai, apie šešias, kadangi turėjau važiuoti į peržiūrą Londone. Nusileidau
laiptais apačion ir užkaičiau kavą, o Naidželas miegojo savo kambaryje. Apsimoviau geltonas
gumines pirštines ir pradėjau plauti indus, kai kažkas paskambino į duris.
 Vis dar mūvėdama pirštines, nuo kurių krito muilo putos, atidariau duris ir išvydau ten stovinčius
du vyrus, jie dėvėjo pilkus kostiumus, buvo pilkais rimtais veidais ir su juodais lagaminėliais.
— Ponia Ričards?
— Taip.
— Ar jūsų vyras namuose?
— Taip, viršuje.
— Galima užeiti? Mes atvykome dėl valstybinės svarbos reikalo.
Tarsi dar kas nors galėtų žiūrėti tokiu žvilgsniu.
— Užeikite, užeikite, gal norėtumėte kavos? Prisėskit, aš jį pakviesiu.
Jie atsisėdo į patogius Naidželo svetainės krėslus, bet neleido savo nugaroms prisiliesti prie baldų.
— Brangusis, — švelniai pašaukiau. — Nusileisk į apačią, prašau. Mes turime svečių.
Jis atėjo vis dar pusiau miegantis, susivėlusiais plaukais.
— Sveiki.
Naidželas greitai suprato iš jų išvaizdos, kas jie tokie.
— Taip, kuo galėčiau padėti?
— Na, taip, mes tik norėjome užduoti keletą klausimų. Pirmiausia mes norime būti tikri, kad jūs su
žmona gyvenate kartu. Ar gyvenate kartu?
Galėjau matyti iš Naidželo aiškiai pasišlykštėjusio žvilgsnio, kad įvyks įdomių dalykų, todėl
atsirėmiau į sieną pažiūrėti. Jis piktai pasakė:
— Na, o kaip atrodo jums dabar?
Du pareigūnai nervingai dairėsi po kambarį.
— Hm. Taip, pone. Mes jumis tikime, bet mums vis tiek reikia apžiūrėti namą.
Naidželo veidas aptemo, tapo grėsmingas tarsi audros debesis.
— Klausykit, jūs nevaikščiosite po mano namą. Man nesvarbu, kas jūs esate. Čia mano žmona, mes
kartu gyvename, jūs matote tai, kas yra. Jūs atėjote nepranešę — mes nepasipuošėme, todėl
nešdinkitės iš mano namų!
— Pone Ričardsai, nereikia taip pykti. Pagal įstatymą mes reikalaujame...
— MAN NUO JŪSŲ BLOGA! ! !
Bėkite, vyručiai, bėkite, kol dar galite. Tačiau jie tik sėdėjo tarsi prilipę prie kėdžių, nustebusiais
žvilgsniais išpurtusiuose veiduose.
— NEŠDINKITĖS IŠ MANO NAMŲ! Jei dar kada nors čia ateisite ar vėl mane iškviesite, aš
išsitrauksiu savo šautuvą ir, po velnių, jus nušausiu, ir aš... aš numirčiau dėl jos, — pasakė
rodydamas į mane.
Aš tik papurčiau galvą galvodama: „Tas vyrukas pamišęs. Jis iš tikrųjų mane įsimylėjęs, ir aš
įklimpau į bėdą. Ką, po velnių, aš čia veikiu? Reikėjo grįžti namo į Afriką — verčiau būčiau
nesusidėjusi su juo.” Pagyvenusi čia porą mėnesių sakydavau:
— Naidželai, kodėl tau nesusitvarkius, nenusipirkus dailių batų ir nesusiradus merginos? Leisk tau
padėti.
O jis atsakydavo:
— Merginą? Man nereikia merginos. Dėl Dievo meilės, aš vedęs. Kam man reikalinga mergina?
Kai jis taip atsakydavo, aš įniršdavau:
— Velniai rautų, eik ir įkišk savo galvą į klozetą, tu psiche, ir nuleisk vandenį! Pabusk, vyre, ir
dink iš mano gyvenimo! Aš tavęs nemyliu! Mes susitarėme, tu norėjai man padėti, bet aš negaliu būti
tuo, kuo norėtum, kad aš būčiau. Negaliu apsimesti tave mylinti vien tik tam, kad padaryčiau tave
laimingą.
 Nors mudu su Naidželu susitarėme, jis susitarimo nesilaikė ir elgėsi taip, kaip norėjo. Kai jis šaukė
įraudęs ant pareigūnų, apsilankiusių jo namuose, jis. nemelavo. Ir įvykiai dar labiau komplikavosi,
nes aš nuo jo priklausiau, buvau dėkinga jam, kaip draugui, kuris man padėjo, nenorėjau iš jo pusės
jokios romantikos ir rimtai norėjau jį nužudyti, kai jis pradėdavo vaidinti, tarsi aš būčiau jo mylima
žmona ir asmeninė nuosavybė. Greitai supratau, kad turiu bėgti, ir kuo greičiau, tuo geriau. Bet
sulaikė paso dilema. Kai tik Naidželas suprato, kad aš priklausau nuo jo, valdžios jausmas jį darė vis
reiklesnį. Aš tapau jo manija: kur buvau, ką dariau, su kuo aš buvau. Jis nuolat manęs prašė jį mylėti,
ir kuo labiau maldavo, tuo mažiau jo norėjau. Kartais gaudavau darbo Londone arba važiuodavau
aplankyti draugų. Naudojausi kiekviena proga pabėgti nuo Naidželo, kad išlikčiau sveiko proto.
Tačiau pamažu ėmiau kraustytis iš proto, nes gyvenau su vyru, kuris, mano nuomone, buvo pamišęs.
Pavargau laukti savo paso — bilieto į laisvę — ir vieną dieną, važiuodama į Londoną, stovėjau ant
platformos norėdama žūtbūt pulti priešais atvažiuojantį traukinį. Tas dvi minutes, kai klausiausi jo
gaudesio, jausdama šaltą vėją, draikantį mano plaukus, galvojau, koks bus jausmas, kai tonos plieno
traiškys mano kaulus. Noras pabaigti visus savo rūpesčius buvo tvirtas, bet pagaliau paklausiau
savęs: „Kodėl turėčiau prarasti savo gyvenimą dėl to vyro?”
Jo garbei reikia pasakyti, kad po daugiau nei metų laukimo Naidželas nuėjo į imigracijos tarnybą ir
suvaidino neįtikėtiną spektaklį, kuris pagaliau juos paskatino man išduoti laikiną pasą. Jis šaukė:
— Mano žmona — tarptautinio masto modelis ir jai reikia bent jau laikinai galiojančio paso, kad
galėtų keliauti ir tęsti karjerą. — PLIAUKŠT! Jis tėškė nuotraukų albumą ant stalo. — Aš, po velnių,
esu anglas, o jūs taip elgiatės su mano žmona... Ką gi, aš pritrenktas, man gėda pasakyti, kad tai mano
šalis. Reikalauju, kad reikalas būtų sutvarkytas DABAR!
Greitai po jo apsilankymo valdžia konfiskavo mano senąjį somališką pasą ir atsiuntė laikinai
galiojantį kelionės dokumentą, kuris leido man palikti šalį, bet turėjo būti nuolatos atnaujinamas. Paso
viduje buvo antspaudu pažymėti žodžiai: „Leidžiama keliauti visur, išskyrus Somalį.” Tai buvo patys
liūdniausi žodžiai, kokius galėjau įsivaizduoti. Somalyje vyko karas, ir Anglija nenorėjo, kad aš
pasinaudočiau proga ir nuvykčiau į gimtąją šalį karo metu, kol jie manimi rūpinosi. Jie buvo atsakingi
už mane kaip Anglijos gyventoją. Kai perskaičiau žodžius: „Leidžiama keliauti visur, išskyrus
Somalį”, aš su: šnabždėjau:
— O Dieve, už ką man tokia bausmė, kad netgi negaliu nuvykti į savo šalį?
Tada tapau visiška svetimšale.
Jei būtų kas nors pasakęs, kad galiu rinktis, būčiau pasakiusi: „Tiek to, atiduok mano somališką
pasą.” Bet niekas su manimi to neaptarė. Ir dabar buvo per vėlu ką nors pakeisti. Kadangi negalėjau
sugrįžti, liko tik viena ėjimo kryptis — į priekį. Aš užsisakiau Amerikos vizą ir bilietą į Niujorką —
vieną.
 14
AUKŠČIAUSIOJI LYGA
Naidželas vis tikino, kad turi kartu su manimi važiuoti į Niujorką. Jis niekada ten nebuvo, bet viską
žinojo apie tą miestą.
— Mieste — visiška sumaištis. O tu, Varis, nežinai, ką darysi, kur eisi, — be manęs būsi sutrikusi.
Be to, ten nesaugu būti vienai — aš tave saugosiu.
Taip, bet kas mane apsaugos nuo Naidželo? Vienas jo mėgstamiausių užsiėmimų buvo įrodinėti; jis
be perstojo kartodavo savo iškreiptas mintis kaip kvaištelėjusi papūga, kol nugalėdavo priešininką
įtikinėdamas, kad ir ką šis jam sakytų. Jis paprasčiausiai nemąstė. Bet aš nenusileidau — žiūrėjau į
kelionę kaip į būsimą sėkmę, ne tik dėl savo karjeros, bet kaip į naują gyvenimo etapą išvykus iš
Anglijos: toliau nuo Naidželo ir mūsų šleikštulį keliančios draugystės.
1991 metais viena atvykau į Ameriką. Niujorko agentūros vadybininkas užleido savo butą, o pats
apsigyveno pas draugą. Butas buvo pačioje nuostabiojo Manhatano širdyje. Kambariuose nebuvo
daug baldų, tik didelė lova, bet toks paprastumas man patiko.
Man atvykus, agentūra surado daug užsakymų, ir aš nedelsdama įsitraukiau į darbą. Dirbau daug,
kaip niekada anksčiau, gavau tiek pinigų, kiek anksčiau negaudavau. Atvykusi pirmąją savaitę dirbau
kiekvieną dieną. Per ketverius metus įdėjusi tiek pastangų, kad gaučiau modelio darbą, negalėjau
skųstis.
Viskas ėjosi sklandžiai, kol vieną dieną, vykstant fotosesijai, per pertrauką paskambinau į agentūrą
patikslinti savo kitos dienos susitikimų. Mano vadybininkas pasakė:
— Skambino tavo vyras, jis atvažiuoja ir šįvakar bus tavo namuose.
— Mano vyras? Tu jam davei mano adresą?
— Aha, jis sakė, kad prieš išvykdama buvai tokia išsiblaškiusi, kad pamiršai palikti savo adresą.
Tavo vyras toks mielas, sako: „Aš tik noriu įsitikinti, kad jai viskas gerai, suprantate, ji pirmą kartą
Niujorke.”
Aš nuleidau ragelį ir stovėjau kokią minutę sunkiai kvėpuodama. Negalėjau tuo patikėti. Ne,
galėjau, bet šį kartą jis nuėjo per toli. Negaliu kaltinti to vargšo vaikino iš agentūros, juk jis nežinojo,
kad Naidželas — ne tikrasis vyras. Ir kaip galėčiau jam tai paaiškinti? Supranti, mes esame
susituokę ir taip toliau, bet aš ištekėjau dėl jo paso, nes tada gyvenau nelegaliai ir jie norėjo mane
deportuoti į Somalį. Supranti? Na, o dabar pasakyk, kaip ten dėl rytojaus susitikimų? Baisiausia,
kad aš buvau ištekėjusi už jo juridiškai.
Pabaigusi darbą, tą vakarą sugrįžau į savo butą sugalvojusi planą. Kaip ir buvau įspėta, prisistatė
Naidželas ir pabeldė į duris. Aš jį įleidau ir prieš jam nusivelkant švarką pasakiau negailestingu
rimtu balsu:
— Nagi, eime. Kviečiu tave vakarienės.
Kai tik sėkmingai atsisėdome viešoje vietoje, aiškiai jam išdėsčiau:
— Paklausyk, Naidželai, aš negaliu tavęs pakęsti. Negaliu tavęs pakęsti. Man nuo tavęs bloga! Tau
esant šalia, negaliu dirbti. Negaliu galvoti. TU mane erzini. Aš jaučiu įtampą ir noriu, kad tu mane
paliktum.
Žinojau, kad mano žodžiai negailestingi, ir nejaučiau jokio malonumo jį skaudindama. Bet buvau
praradusi viltį. Galbūt buvau gana negailestinga, turiu omenyje, pakankamai, kad jis suprastų. Jis
atrodė toks liūdnas ir toks apgailėtinas, kad pasijaučiau kalta.
— Gerai, tu elgiesi, kaip tau reikia. Man nederėjo atvažiuoti. Rytoj pirmu lėktuvu išskrendu namo.
— Puiku! Skrisk! Aš nenoriu tavęs rasti grįžusi namo iš studijos. Aš čia dirbu, o ne atostogauju.
Neturiu laiko tokioms nesąmonėms.
Bet kai sugrįžau namo kitą vakarą, jis dar nebuvo pasijudinęs. Sėdėjo tamsoje žiūrėdamas pro
langą — abejingas, vienišas, apgailėtinas, bet man buvo vis tiek. Kai pradėjau šaukti, jis sutiko
išvažiuoti kitą dieną. Galiausiai jis sugrįžo į Velsą, ir aš pagalvojau: „Ačiū tau, Dieve, galiausiai
galiu ramiai atsikvėpti.” Gyvenau Niujorke tiek, kiek turėjau naujų užsakymų. Nors Naidželas neleido
ilgai mėgautis ramybe — jis buvo atskridęs į Niujorką dar du kartus, taigi iš viso tris, iš anksto
nepranešęs.
Nepaisant tos absurdiškos situacijos su Naidželu, visa kita mano gyvenime panėšėjo į pasaką.
Nuostabiai leidau laiką Niujorke bendraudama su žmonėmis, o mano karjera kilo raketos greičiu. Aš
dirbau su „Benetton” ir „Levi’s”, reklamavau juvelyro Pomelato dirbinius dėvėdama baltą
afrikietišką suknelę. Reklamavau „Revlon” kosmetiką, o vėliau pristačiau naujus jų kvepalus „Ajee”.
Reklaminis šūkis skambėjo taip: „Iš Afrikos gilumos ateina kvepalai užkariauti kiekvienos moters
širdį.” Šios kompanijos naudojosi tuo, kas darė mane išskirtinę, — mano afrikietiška išvaizda, ta
pačia, dėl kurios Londone negavau modelio darbo. Per Akademijos apdovanojimus „Revlon”
nufilmavo specialiai tai progai skirtą reklamą, kurioje aš pasirodžiau kartu su Sindi Krauford,
Klaudija Šifer ir Loren Haton. Toje reklamoje kiekviena iš mūsų uždavė ir atsakė į tą patį klausimą:
„Kas skatina moterį keistis?” Mano atsakymas rėmėsi keista mano gyvenimo tikrove: „Klajoklių
genties moteris iš Somalio tampa „Revlon” modeliu.”
Vėliau buvau pirmoji juodaodė, reklamavusi „Oil of Olay” produkciją. Filmavausi Roberto
Palmerio ir „Meat Loaf” muzikiniuose vaizdo klipuose. Šių projektų daugėjo, ir greitai mano
nuotraukų atsirado didžiausiuose mados žurnaluose: „Elle”, „Allure”, „Glamour”, itališkame ir
prancūziškame „Vogue”. Tada turėjau progos dirbti su garsiausiais fotografais, tarp jų ir legendiniu
Ričardu Avedonu. Nors jis yra daug garsesnis už modelius, kuriuos fotografuoja, man Ričardas
patiko, nes buvo toks paprastas ir juokingas. Ir nors jis turėjo ilgą darbo patirtį, nuolat klausinėdavo
mano nuomonės apie nuotraukas: „Varis, ką tu apie tai manai?” Tai, kad jam iš tiesų rūpėjo mano
nuomonė, man labai daug reiškė. Kaip ir profesionalus fotografas Terensas Donovanas, Ričardas
buvo vyras, kurį gerbiau.
Bėgant metams, susidariau mėgstamiausių fotografų sąrašą. Atrodo, lengva dirbti tokį darbą —
fotografuoti visą dieną, bet įgijusi daugiau patirties pamačiau didelį kokybinį skirtumą, bent jau
žiūrėdama į save kaip į nuotraukų subjektą. Puikus fotografas yra tas, kuris neprimeta iš anksto
susidarytos nuomonės, sugeba išvysti tikrąjį modelio savitumą ir jį užfiksuoti. Bėgant metams,
pradėjau vertinti, kas aš esu ir kas mane išskiria iš kitų moterų, su kuriomis nuolat dirbu tą patį
modelio darbą. Nelengva būti juodaode šioje rinkoje, kur visos moterys yra šešių pėdų, šilkinio
glotnumo plaukais iki kelių ir porceliano baltumo oda. Dirbau su fotografais, kurie norėdavo
pašviesinti mano tamsų gymį, o grimuotojai ir kirpėjai iš manęs padarydavo kažką, kuo aš nesu. Bet
manęs tai nedžiugino, ir galutinis rezultatas nepatiko. Jei tau reikia Sindi Krauford, dirbk su ja, o ne
kviesk juodaodę moterį. Jie užmaukšlina ilgų plaukų peruką, uždeda storą šviesios pudros sluoksnį,
kad padarytų keistą juodaodę, panašią į Sindi Krauford. Man patiko dirbti su fotografais, kurie
vertino natūralų moters grožį ir stengėsi jį pabrėžti. Neabejoju, kad jų darbas su manim reikalavo
ypatingo talento, todėl gerbiu jų pastangas.
Kai išaugo mano populiarumas, daugėjo įsipareigojimų, ir dienotvarkėje buvo gausiai prirašyta
peržiūrų, madų demonstravimo ir fotosesijų, susitikimų. Buvo nelengva išlaikyti tokį tempą, nes
neturėjau įpročio nešioti laikrodį. Jei norėdavau pasakyti laiką, kaip įprasta klajokliams, pro
Manhatano dangoraižius negalėjau pamatyti savo šešėlio ilgio. Prasidėjo nemalonumai, kai ateidavau
į susitikimus pavėlavusi. Be to, supratau, kad sergu disleksija, nes nueidavau visai ne ten, kur reikia.
Agentūra užrašydavo adresą, o aš nuolat sumaišydavau skaičius. Kartą jie man užrašė Brodvėjaus
725, o aš atėjau į Brodvėjaus 527 ir svarsčiau, kur visi dingo. Tas pat man nutikdavo ir Londone, bet
turėdama daugiau darbo Niujorke pradėjau suprasti, kad tai — nuolatinė bėda.
Įgijusi daugiau patirties ir tikresnė dėl savo karjeros supratau, kad mano mėgstamiausia modelio
darbo dalis — podiumas. Du kartus per metus dizaineriai surengdavo naujų drabužių kolekcijų
pristatymus. Madų demonstravimas prasidėdavo Milane ir tęsdavosi dvi savaites. Po to — Paryžius,
Londonas ir galiausiai Niujorkas. Klajoklių gyvenimas mane gerai užgrūdino tokiam darbui: keliauti
neapsikrovus lagaminais, važiuoti į kitą šalį, kai darbas baigtas; priimti, ką duoda gyvenimas; ir
padaryti tiek, kiek leidžia jėgos.
Kai Milane prasideda sezoninių kolekcijų pristatymai, visos moterys ir merginos, dirbančios
modelio darbą, jau sukinėjasi čia kartu su visomis moterimis ir merginomis, kurios svajoja kada nors
tapti modeliu. Staiga Milano gatvės pilnos aukštų gražuolių moterų, visur bėgiojančių kaip skruzdės.
Matai modelius kiekviename skersgatvyje, kiekvienoje autobuso stotelėje, kiekvienoje kavinėje. O,
štai viena, o, štai dar kita. Taip, ir čia viena. Visos pritrenkiančios išvaizdos. Kai kurios
draugiškos. „Labas!” Kitos apžiūrinėja nuo galvos iki kojų. „Hmm.” Kai kurios viena kitą pažįsta.
Kai kurios yra visiškai nepažįstamos, atsidūrusios čia pirmą kartą vienos ir mirtinai išsigandusios.
Kai kurios susidraugauja, kai kurios ne. Yra visokio tipo ir visokių rūšių. Ir jei kas nors sako, kad ten
neegzistuoja pavydas, na, tai — visiška nesąmonė. Ten jo tikrai gausu.
Kai agentūros susitaria dėl susitikimų, modeliai bėgioja po Milaną, dalyvauja atrankose ir bando
išsikovoti vietą pasirodymuose. Tada supranti, kad modelio darbas — ne tik spindesys. Vargu. Per
dieną gali būti septyni, dešimt, vienuolika susitikimų. Ir tai — labai labai sunkus darbas. Bėgioji visą
dieną, neturi laiko pavalgyti, nes dalyvauji susitikime su užsakovais, o į kitus du vėluoji. Kai ateini į
kitą peržiūrą, ten eilėje jau laukia trisdešimt merginų. Ir tu žinai, kad kiekviena iš jų turi eiti prieš
tave. Kai ateina tavo eilė, parodai savo nuotraukų albumą. Jei klientui patinki, jis tavęs paprašys
pavaikščioti. Jei tu jam iš tikrųjų patinki, jis tavęs paprašys apsivilkti kokį drabužį. O paskui viskas:
„Labai ačiū, kita!”
Tu nežinai, patekai ar ne, bet neturi laiko dėl to nerimauti, nes eini į kitą peržiūrą. Jei jie
susidomėję, paskambins į tavo agentūrą ir tave pakvies. Tuo tarpu geriau išmokti galvoti ne tik apie
darbą, nenusiminti dėl prarasto darbo, kurio tu išties norėjai, ir nenusivilti, kai tavęs atsisako
mėgstamiausias dizaineris. Kai pradedi galvoti: „Ar aš gavau darbą? Ar aš jį gausiu? Kodėl aš jo
negavau?”, gali išprotėti, ypač sulaukusi neigiamo atsakymo. Jei tu leisies kankinama tokių minčių —
greitai palūši. Galiausiai supranti, kad peržiūros žlugdo tavo puoselėtas viltis. Iš pradžių ir aš
jaudinausi: „Kodėl manęs nepasirinko? Prakeikimas, aš tikrai norėjau to darbo!” Vėliau išmokau
gyventi pagal posakį c’est la vie. O velnias, nepasisekė. Paprasčiausiai tu jiems nepatikai. Ir tai ne
tavo kaltė. Jei jiems reikia septynių pėdų ūgio ilgaplaukės blondinės, kuri sveria aštuoniasdešimt
svarų, jie nebus susidomėję Varis. Susitaikyk, drauguže.
Jei klientas tave pakviečia dirbti, sugrįžti ir matuojiesi drabužius, kuriais vilkėsi ant podiumo. Kai
viskas juda kaip užsuktas ratas, nors dar ne laikas pasirodymui, tu pavargusi ir išsekusi, gerai
neišsimiegojusi ir neturi laiko gerai pavalgyti. Tu atrodai sudžiūvusi ir sunykusi. Kiekvieną dieną
krinta svoris, kol kovoji už tai, kad atrodytum gražesnė. Nuo to priklauso tavo karjera. Tada savęs
klausi: „Kam man to reikia? Kodėl aš čia?”
Prasidėjus kolekcijų pristatymams, tuo pačiu metu dalyvauji peržiūrose, nes madų šou vyksta tik
dvi savaites. Pasirodymo dieną turi ateiti prieš penkias valandas iki renginio. Visur pilna merginų.
Tau padaro makiažą, tada atsisėdi, paskui tau padaro šukuoseną, paskui sėdi ir lauki, kol prasidės
pasirodymas. Paskui apsivelki pirmą drabužį, tada lauki stovėdama, nes atsisėdusi suglamžysi
apdarą! Staiga su renginio pradžia prasideda ir chaosas — visiška beprotybė: „Tpru-tpru! Kur tu? Ką
tu darai? Kur Varis? Kur Naomi? Ateik čia, į priekį, paskubėk. Tavo numeris devintas. Tu po jos.”
Sukinėjiesi prieš svetimus žmones, kurių nepažįsti. „O, aš ateinu... taip... palauk.” Visi stumdo vienas
kitą. „Ką tu darai? Traukis man iš kelio, dabar mano eilė!”
Ir paskui, po to sunkaus darbo, yra šiek tiek geriau — tavo eilė. Tu kita, lauki už kulisų. Paskui —
atėjo lauktas šansas sužibėti! Tu išeini ant podiumo, lempos spigina, muzika groja. Visi žiūri, kaip tu
grakščiai praplauki taku. Taku, kuris yra tavo gyvenimo prasmė. TAI AŠ. JŪS VISI, PAŽIŪRĖKITE Į
MANE! Tave sušukavo ir nugrimavo patys geriausi šios srities profesionalai. Tu apsirengusi
geriausiais drabužiais, kurie tokie brangūs, kad niekada nesvajojai jų nusipirkti. Bet keletą sekundžių
jie yra tavo, ir tu žinai, kad atrodai kaip milijonas dolerių. Paskubomis užbaigusi pasirodymą,
nulipusi nuo podiumo ir sugrįžusi į užkulisius, nekantrauji vėl persirengti ir ten sugrįžti dar kartą su
nauju drabužiu. Po tokių pasiruošimų madų šou tęsiasi tik dvidešimt arba trisdešimt minučių. Per
dieną tau tenka pasirodyti trijuose, keturiuose, penkiuose pristatymuose, todėl vos tik pasibaigia
pirmasis, skubi į kitą.
Kai Milane baigiasi dvi sąmyšio savaitės, būrys dizainerių, grimuotojų, kirpėjų ir modelių
persikelia į Paryžių tarsi čigonų taboras. Čia visas veiksmas kartojasi, o tada visi važiuoja į Londoną
ir Niujorką. Tokios trasos pabaigoje esi labai pavargusi, laikaisi iš paskutiniųjų, todėl pabaigusi
darbą Niujorke važiuoji pailsėti į mažą salą, kur nėra telefonų, ir stengiesi atsipalaiduoti. O jei ir
toliau dirbi, nuo išsekimo tau visiškai pasimaišo protas.
Prisipažinsiu, man modelio darbas buvo tik pramoga, patiko jo spindesys, prabanga ir grožis.
Tačiau šiame darbe yra ir tamsioji pusė, kuri moterį gali sunaikinti, ypač jauną ir nepasitikinčią
savimi. Man dirbant ne kartą koks nors kirpėjas ar fotografas sušukdavo pasibaisėjęs: „O Dieve, kas
tavo kojai? Kodėl tu negydai tų juodų randų?” Ką aš galėdavau atsakyti? Kad tie randai atsirado, kai
vaikščiojau Somalio dykumoje per tūkstančius spyglių ir akmenų? Kad tai mano vaikystės
prisiminimai, kai keturiolika metų vaikščiojau basa? Kaip tai įmanoma paaiškinti dizaineriui
Paryžiuje?
Kai peržiūros metu manęs paprašydavo pasimatuoti mini sijoną, man pasidarydavo negera.
Išeidavau dėvėdama sijoną, atsistodavau ant vienos kojos ir aplink sukiodavausi. Vildavausi, kad jie
nepastebės mano problemos — aš buvau kreivakojė. Dėl klajoklių gyvenimo sąlygų dykumoje mes
negalėjome sveikai maitintis. Mane atleido iš darbo dėl kreivų kojų. Šios fizinės negalios aš
negalėjau pakeisti.
Buvo taip gėda ir skaudu dėl savo kojų, kad kartą nuėjau pas gydytoją ir norėjau sužinoti, ar jas
galima ištiesinti.
— Sulaužyk man kojas, — pasiūliau, — kad nereikėtų daugiau jausti pažeminimo.
Bet, ačiū Dievui, jis pasakė, kad aš per sena, kaulai jau susiformavę ir tai nepadės. Bėgant metams
galvojau: „Tai mano kojos, ir jos yra mano gyvenimo dalis, kas aš esu ir iš kur aš esu.” Kai pradėjau
geriau pažinti savo kūną, man jos ėmė patikti. Jei būčiau sulaužiusi kojas, kad galėčiau penkias
minutes pavaikščioti ant podiumo, šiandien ant savęs labai pykčiau. Ar verta laužyti kojas vien dėl to,
kad su drabužiais gražiau atrodyčiau? Dabar aš jomis didžiuojuosi, nes jos turi istoriją, jos yra mano
gyvenimo istorijos dalis. Mano kreivos kojos nešė mane tūkstančius mylių per dykumą. Mano lėta
banguojanti eisena rodo mano kilmę. Aš vaikštau Afrikos moters eisena.
Modelių gyvenime yra kitas nemalonus dalykas. Mados versle, kaip ir bet kur kitur, pasitaiko
nemalonių žmonių. Gal dėl to, kad čia daug kas pastatyta ant kortos, žmones apima stresas. Prisimenu,
dirbau su vieno didžiausio madų žurnalo stiliste. Dėl jos nepakenčiamo charakterio per fotosesiją
jaučiausi kaip laidotuvėse. Mes dirbome mažoje saloje Karibų jūroje. Ta vieta priminė rojų, ir visi
turėjome smagiai praleisti laiką. Mums mokėjo už darbą tiek, kad už tuos pinigus čia atostogauti
galėjo daug žmonių. Bet ta moteris buvo nepatenkinta ir nuo pat pirmos atvykimo minutės nedavė man
ramybės:
— Varis, tau reikia susikaupti. Turi pabusti ir pradėti judintis. Tu tokia tinginė. Nekenčiu dirbti su
tokiais žmonėmis kaip tu.
Ji paskambino į mano agentūrą Niujorke ir pasiskundė, kad aš esu silpnaprotė ir nenoriu dirbti.
Agentūroje žmonės buvo suglumę ne mažiau nei aš. Toji stilistė buvo liūdna moteris, ir jos
nusivylimą galima suprasti: ji neturėjo vyro, draugų, nieko nemylėjo. Visas jos gyvenimas, meilė,
aistra buvo jos darbas. Daugiau niekas jai neturėjo vertės. Todėl savo blogą nuotaiką ji išliedavo ant
manęs. Manau, buvau nei pirma, nei paskutinė. Po kelių dienų pradėjau jos nekęsti. Žiūrėjau į ją ir
galvojau: „Šitai galėčiau padaryti du dalykus: trenkti jai antausį arba tik žiūrėti, šypsotis ir nieko jai
nesakyti. Verčiau nesakysiu.”
Liūdniausia matyti, kaip tokios moterys kaip ši stilistė žemina jaunas mergaites, dar tik
pradedančias dirbti. Šios mergaitės, dar visai vaikai, gyvena Oklahomoje, Džordžijoje arba Šiaurės
Dakotoje ir vienos skrenda į Niujorką, Prancūziją, Italiją bandyti savo laimės. Dažnai jos nepažįsta
šalies ir nemoka kalbos. Jos yra patiklios ir išnaudojamos. Jos negali susitaikyti su pralaimėjimu ir
palūžta. Jos neturi nei patirties, nei išminties, nei vidinių jėgų suprasti, kad tai ne jų kaltė. Tokios
merginos grįžta namo raudodamos, nusivylusios ir palūžusios.
Be to, mados versle gausu sukčių ir apsimetėlių. Daug merginų žūtbūt nori tapti modeliais ir
patenka į šių nenaudėlių rankas: vadinamosios agentūros už nuotraukų albumo padarymą užsisako
pasakišką kainą. Skaudu prisiminti, kad ir aš tapau tokio sukčiaus auka, kai susitikau su Haroldu
Vileriu. Modelio darbas yra užsidirbti pinigų, o ne juos mokėti. Jei mergina nori būti modeliu, jai
tereikia turėti pinigų autobuso bilietui, kad atvažiuotų į agentūrą. Jai tereikia pažiūrėti į informacijos
katalogų geltonuosius puslapius, paskambinti ir susitarti dėl susitikimo. Jei agentūra pradeda kalbėti
apie mokestį — reikia bėgti iš ten! Kai būsimas modelis yra graži ir jos išvaizda atitinka tuometės
mados reikalavimus, legaliai dirbanti agentūra padės pasidaryti nuotraukų albumą, paskui sutars dėl
susitikimų, peržiūrų, ir ji pradės dirbti.
Laimei, ta etiketė su buliumi niekada nepasirodė. Dėl kažkokių priežasčių jie niekada nepanaudojo
tos nuotraukos, ir aš džiaugiausi. Kai pagalvoji, kad šutvė senių susėdę geria ir žiūri į mano
pasturgalį, darėsi graudu. Po to projekto nusprendžiau daugiau niekada nuoga nebesifotografuoti, nes
man tai nepatiko. Pinigai nebuvo verti jausmo, kad esu pažeidžiama, kai bejėgė stoviu priešais
žmones, jaučiu gėdą ir laukiu pertraukos, kad galėčiau apsigaubti rankšluosčiu.
Fotografuotis su buliumi buvo pats blogiausias mano darbas. Tačiau iš esmės man patiko būti
modeliu. Tai daugiausia malonumo teikianti profesija, kokios tik galima norėti. Nuo to laiko, kai
Terensas Donovanas pasiėmė mane į Batą ir pastatė prieš fotokamerą, niekada nepripratau prie
minties, kad pinigai mokami už tai, kaip aš atrodau. Niekada nemaniau, kad galėsiu pragyventi iš
kažko, kas tik panašu į darbą. Nors modelio darbas atrodė kaip kvailas žaidimas, džiaugiuosi, kad
man pasisekė. Aš buvau laiminga, kad išbandžiau savo jėgas tokioje veikloje, nes ne kiekviena
mergina gauna tokią galimybę. Liūdna, kai jos stengiasi ir dažnai nepasiseka.
Prisimenu, kai dirbau dėdės Mahometo name tarnaite ir svajojau būti modeliu. Ir tą vakarą, kai
išdrįsau paklausti Iman, kaip pradėti. Prabėgus dešimt metų, aš fotografavausi „Revlon” reklamai
Niujorko studijoje. Grimuotoja man pasakė, kad Iman gretimoje studijoje fotografuoja savo
kosmetiką. Aš nuskubėjau su ja pasimatyti.
— Kaip matau, sukūrei savo kosmetiką. Kodėl tau nepasirinkus manęs, kaip moters iš Somalio,
savo kosmetikos reklamai? — paklausiau.
 Ji pažiūrėjo lyg teisindamasi ir sumurmėjo:
— Aš neturiu tiek pinigų tau sumokėti.
Aš atsakiau jai somališkai:
— Tau tai nieko nekainuotų.
Juokinga, kad ji niekada nesuprato, jog aš vis dar esu ta pati maža mergaitė, tarnaitė, kuri atnešdavo
jai arbatos.
Keista, bet man niekada neteko ieškoti modelio darbo — jis pats mane susirasdavo. Galbūt todėl aš
niekada rimtai jo nevertinau. Neturėjau to noro būti supermodeliu ar žvaigžde. Iki šiol negaliu
suprasti, kodėl modeliai yra tokie garsūs. Kiekvieną dieną pastebiu, kad žurnaluose ir televizijos
laidose temos apie supermodelius tampa vis populiaresnės. Aš klausiu savęs: „Kam to reikia?”
Kai kurie žmonės modelius laiko dievaitėmis, kiti — idiotėmis. Susidurti su pastarąja nuomone
teko daugybę kartų. Tarsi jei man mokami pinigai už veidą, aš turiu būti kvaila. Su išdidžia veido
išraiška žmonės klausia:
Ar jūs modelis? O, kaip blogai, be smegenų. Jums tereikia stovėti ir dailiai atrodyti prieš
objektyvą.
Tačiau aš sutikau įvairių modelių ir, aišku, sutikau tokių, kurios nepasižymėjo aštriu protu. Bet
dauguma modelių yra protingos, rafinuotos, nemažai keliavusios ir išmano daugiau už kitus. Jos moka
save prižiūrėti ir profesionaliai dirbti. Žmonėms kaip ta nepasitikinti savimi stilistė sunku suvokti
faktą, kad kai kurios moterys gali būti gražios ir protingos. Todėl nereikia mūsų žeminti, kalbėti su
mumis iš aukšto, tarsi mes būtume banda nerangių kvaišų su duobutėmis skruostuose.
Man atrodo, kad moralės dalykai modelių darbe ir reklamos versle labai sudėtingi. Aš tikiu, kad
pačios svarbiausios pasaulyje vertybės yra gamta, žmogaus gerumas, šeima ir draugystė. Tačiau pati
uždirbu sakydama: „Nusipirk tai, kas gražiai atrodo.” Aš parduodu daiktus plačiai šypsodama. Tačiau
galiu tyčiotis iš savo darbo ir sakyti: „Kam aš tai darau? Aš padedu griauti pasaulį.” Aš įsitikinusi,
kad niekam nedera taip galvoti apie savo darbą. Man patinka būti modeliu, nes susitinku su gražiais
žmonėmis, pamatau nuostabių vietų ir susipažįstu su įvairiomis kultūromis. Tai mane skatina padėti
pasauliui, o ne jį naikinti. Užuot buvusi vargšė somalė, turiu galimybę kažką pakeisti.
Aš mėgavausi modelio darbu, o ne siekiau tapti žvaigžde ar įžymybe. Jaučiausi kaip pasaulio
pilietė ir galėjau keliauti į pačias nuostabiausias vietas žemėje. Dažnai keliaudavau fotografuotis į
kokią nors gražią salą. Kai galėdavau, ištrūkdavau į paplūdimį ir bėgiodavau. Atrodė taip nuostabu
pajusti gamtoje vidinę laisvę, sugrįžti į saulėtą žemę. Paskui paslapčia nusigaudavau į miškelį ir
tyliai sėdėdavau klausydama paukščių čiulbėjimo. Ak... Užmerkdavau akis, įkvėpdavau saldžiai
kvepiančių gėlių aromato, jausdavau, kaip saulė kaitina man veidą, ir įsivaizduodavau sugrįžusi į
Afriką. Sielą užplūsdavo tylos ir ramybės jausmas, lyg būčiau sugrįžusi į namus.
 15
SUGRĮŽIMAS Į SOMALĮ
1995 metais, po ilgų fotosesijų ir kolekcijų pristatymų, pabėgau pailsėti į Trinidadą. Ten vyko
karnavalas, visi dėvėjo karnavalinius kostiumus, šoko, linksminosi ir džiaugėsi gyvenimu. Aš
gyvenau pažįstamos šeimos namuose. Prabėgus kelioms dienoms, į jų duris pasibeldė vyras. Šeimos
galva, pagyvenusi moteris, kurią vadinome teta Monika, nuėjo atidaryti durų. Buvo pavakarys, saulė
lauke kaitino, bet kambaryje, kur sėdėjome, buvo vėsu ir pritemę. Mačiau tik saulės nutvieksto vyro
siluetą ir išgirdau, kad ieško moters, vardu Varis. Teta Monika pašaukė:
— Varis, tau skambina.
— Skambina? O kur telefonas?
— Turi eiti su šiuo vyru, jis tave nuves.
Aš nusekiau paskui jį. Tas vyras buvo Monikos kaimynas ir gyveno už kelių namų. Be to, jis
vienintelis žmogus visoje apylinkėje turėjo telefoną. Mes perėjome per svetainę į koridorių ir jis
parodė nukeltą ragelį.
— Klausau?
Skambino iš mano Londono agentūros.
— O, sveika, Varis. Atleisk, kad trukdau, bet mums paskambino iš BBC televizijos. Jie sako, kad
tai labai skubu, turi su jais nedelsdama susisiekti. Jie nori su tavimi pakalbėti apie dokumentinio
filmo kūrimą.
— Apie ką?
— Apie tavo supermodelio darbą, tavo tėvynę ir kaip jautiesi gyvendama naują gyvenimą.
— Tai ne pasakojimas. Dėl Dievo meilės, ar jie negali sugalvoti ko nors įdomesnio?
— Ką gi, apie tai pasikalbėsi su jais. Ką man pasakyti, kada tu paskambinsi?
— Klausyk, aš nenoriu su niekuo kalbėtis.
— Bet jie nori nedelsdami su tavimi pasikalbėti.
— Na, man tas pats. Pasakyk, kad kalbėsiu atvažiavusi į Londoną. Pasibaigus mano atostogoms,
turiu grįžti į Niujorką, paskui skrisiu į Londoną. Aš jiems paskambinsiu, kai tik ten nuvyksiu.
— Gerai, aš jiems pasakysiu.
Kitą dieną, kai buvau išėjusi į miestą pasilinksminti, tas vyras dar kartą sugrįžo pas tetą Moniką
pasakyti, kad vėl man skambino. Aš nekreipiau dėmesio. Dar kartą, kitą dieną vėl skambino. Nuėjau
su tetos kaimynu, nes jei ir toliau taip, bėgiojimas jį galėjo nuvarginti. Žinoma, tai buvo mano
agentūra.
— Kas atsitiko?
— Varis, tai vėl dėl BBC televizijos. Jie sako, kad tai labai skubu. Jie tau paskambins rytoj tuo
pačiu metu.
— Paklausyk, man atostogos, supranti? Nė už ką nekalbėsiu. Aš atvažiavau pailsėti, todėl palik
mane ir tą vargšą vyrą ramybėje.
— Jie nori tau užduoti keletą klausimų.
Aš atsidusau:
— Dėl Dievo meilės, gerai. Pasakyk jiems paskambinti rytoj šiuo numeriu.
Kitą dieną kalbėjau su režisieriumi Gariu Pomerojumi. BBC televizijoje jis kūrė filmus. Garis
klausinėjo apie mano gyvenimą. Aš trumpai atsakiau:
— Pirmiausia dabar nenoriu apie tai kalbėti. Aš čia atostogauju, suprantate? Ar negalėtume
pasikalbėti kitą kartą?
 — Atleiskite, bet mes turime priimti sprendimą, todėl man reikia informacijos.
Taip aš stovėjau nepažįstamo vyro koridoriuje Trinidade, pasakodama savo gyvenimo istoriją
nepažįstamam vyrui Londone.
— Puiku, Varis. Mes tau paskambinsim.
Po dviejų dienų kaimynas vėl sugrįžo pas tetą Moniką.
— Skambina Varis.
Aš truktelėjau pečiais, papurčiau galvą ir vėl nuėjau su juo gatve. Tai buvo Garis iš BBC
televizijos.
— Varis, mes kursime dokumentinį filmą apie tavo gyvenimą. Tai bus pusės valandos siužetas
televizijos laidai „Diena, kuri pakeitė mano gyvenimą”.
Tada, tarp pirmojo skambučio iš agentūros ir antrojo iš BBC televizijos, galvojau apie šio
dokumentinio filmo reikalą.
— Paklausykit, Gari, noriu su jumis susitarti. Aš dirbsiu su jumis, vyručiai, jei jūs mane nuvešite į
Somalį ir padėsite susirasti mamą.
Garis manė, kad mano sugrįžimas į Afriką bus gera istorijos pabaiga, todėl sutiko. Jis paprašė
manęs paskambinti, kai tik sugrįšiu į Londoną. Tada susėsime ir aptarsime filmavimo eigą.
Dėl mano nesibaigiančių paso problemų, genčių karo Somalyje ir kadangi nežinojau, kur tiksliai
apsistojusi mano šeima, dabar turėsiu pirmą progą sugrįžti namo su BBC televizija nuo tada, kai
palikau Mogadišą. Net jei galėčiau nuskristi į Mogadišą, nebūtų taip, kad paskambinu mamai ir
paprašau sutikti mane oro uoste. Nuo tos akimirkos, kai televizija pažadėjo mane nuvežti, daugiau
nebegalėjau galvoti apie ką nors kita. Daug kartų susitikau su Gariu ir jo padėjėju Kolmu, kad
aptartume planą ir nuodugniai paruoštume mano gyvenimo istoriją.
Netrukus pradėjome filmuoti Londone. Televizija gavo leidimą filmuoti dėdės Mahometo name, kur
buvo Somalio ambasadoriaus rezidencija. Jie filmavo Visų Šventųjų bažnyčios mokyklą, kur mane
atrado Malkolmas Feirčaildas. Režisierius paklausė Malkolmo, kodėl šis norėjo nufotografuoti
nepažįstamą tarnaitę. Vėliau mane filmavo dirbančią su Terensu Donovanu. Be to, jie paėmė interviu
iš mano geros draugės Saros Dūkas, Londono modelių agentūros „Storm” vadovės.
Dokumentinio filmo kūrimo projektas išaugo, kai BBC televizija sumanė leisti man vesti laidą
„Saulės traukinys”, kurioje pristatoma geriausia juodaodžių muzika. Kadangi niekada anksčiau man
neteko filmuotis tokiame projekte, mano nervai visiškai pairo. Keliaujant į Los Andželą, atsirado dar
viena bėda — aš peršalau ir vos galėjau prakalbėti. Visą laiką, kol keliaudama iš Londono į Los
Andželą pūčiau nosį, skaičiau scenarijų, ruošiausi laidai ir važiavau limuzinu, buvau filmuojama savo
nesitraukiančių šešėlių: BBC filmavimo grupės. Dar labiau susirgau, kai nuėjome į studiją ir BBC
filmavo, kaip esu filmuojama „Saulės traukinio” laidoje. Ir jei kada nors buvo epizodas, kurio
nenorėjau matyti, tai buvo būtent tas. Esu įsitikinusi, kad aš — pati blogiausia vedėja „Saulės
traukinio” laidos istorijoje. Tačiau Donas Kornelijus ir kūrimo grupė elgėsi su manimi labai kantriai.
Pradėjome dirbti dešimtą valandą ryto ir pabaigėme devintą vakare. Manau, kad jiems tai buvo pati
ilgiausia diena. Nors mano skaitymo įgūdžiai labai pagerėjo nuo to karto, kai vaidinau „Džeimso
Bondo” filme, man teko įdėti nemažai pastangų, kad galėčiau garsiai skaityti titrus. Šviesos spigino į
akis, mane filmavo dvi filmavimo grupės, stebėjo keliolika šokėjų ir keli pasaulinio garso
dainininkai. Tokie sunkumai — ne mano jėgoms.
— Dvidešimt šeštas... baigta!.. Septyniasdešimt šeštas... baigta!
Muzika pradėdavo groti, šokėjai šokti ir visi filmuodavo.
Tada aš supainiodavau eilutes.
— Devyniasdešimt šeštas... baigta!
 Šokėjai sustingdavo, paskui nuleisdavo rankas ir pažvelgdavo į mane tarsi sakytų: „Kas ta kvaila
kalė? Dieve, ir kur ją suradot? Mes norime eiti namo.”
Tą dieną, būdama laidos vedėja, aš turėjau garbės pristatyti savo mylimiausią dainininkę Doną
Samer.
— Ponios ir ponai, prašau plojimais pasitikti nepaprastą moterį — Doną Samer.
— BAIGTA!
— KAS DABAR NEGERAI?
— Varis, tu pamiršai pasakyti, kas apie ją parašyta titruose.
— Prakeikimas! Ar pakelsit aukščiau tą nesąmonę? Aš nematau. Ir nenuleiskite jos žemyn, laikykite
tiesiai. Tos lempos spigina man į akis. Aš nieko nematau.
Donas Kornelijus nusivesdavo mane tolėliau ir sakydavo:
— Giliai įkvėpk, pasakyk, kaip tu jautiesi?
Aš jam paaiškinau, kad man nepatinka skaityti titrus ir kalbėti, kas juose užrašyta.
— Kaip tu norėtum kalbėti? Nagi, pasakyk, išsiliek.
Jie buvo stebėtinai ramūs ir kantrūs. Donas ir kūrimo grupė leido man vesti laidą, kaip man patinka,
paskui kartu tobulinome trūkumus. Geriausia visame tame buvo dirbti su jais ir Dona Samer,
padovanojusia man geriausių dainų kompaktinę plokštelę su savo autografu.
Paskui su BBC filmavimo grupe persikėlėme į Niujorką. Jie mane filmavo lyjant lietui. Fotosesija
vyko Manhatano gatvėse, aš vaikščiojau po skėčiu, apsirengusi juodą apatinuką ir lietpaltį. Kitą
vakarą operatorius tyliai sėdėjo kamputyje ir filmavo, kol aš gaminau vakarienę savo draugams,
susirinkusiems į mano butą Harleme. Mes taip nuostabiai leidome laiką, kad pamiršome apie jo
buvimą.
Kitą filmavimo etapą man ir visai grupei reikėjo susitikti Londone ir skristi į Afriką. Po to, kai
pabėgau iš namų, tai būtų pirmas pasimatymas su šeima. Kol dar filmavome Londone, Los Andžele ir
Niujorke, BBC žmonės Afrikoje pradėjo kruopščiai ieškoti mano mamos. Kad surastume šeimą, mes
žvalgėmės į žemėlapį ir aš bandžiau jiems parodyti apylinkes, po kurias mes nuolat keliaudavome.
Paskui turėjau išvardyti genčių ir mūsų šeimos giminės vardus, o jie vakariečiams pasirodė labai
painūs. Ištisus tris mėnesius BBC ieškojo nesėkmingai.
Buvo sumanyta, kad pasiliksiu dirbti Niujorke, kol BBC suras mamą, ir tada skrisiu į Londoną, kad
visi kartu važiuotume nufilmuoti mano istorijos pabaigos. Netrukus po to, kai BBC užsiėmė mamos
paieškomis, vieną dieną paskambino Garis ir pasakė:
— Mes suradome tavo mamą.
— Tai nuostabu!
— Na, mums atrodo, kad ją suradome.
— Ką tu nori pasakyti tuo „mums atrodo”?
— Na, mes suradome moterį ir jos paklausėme, ar ji turi dukrą Varis. Ji pasakė, kad taip, kad turi
dukrą, vardu Varis, gyvenančią Londone. Bet ji nepamena jokių smulkmenų, todėl mūsų žmonės
Somalyje nesupranta, kas vyksta, galbūt ta moteris yra kitos Varis motina.
Toliau klausinėdami BBC žmonės išsiaiškino, kad tai — ne mano mama, bet paieškos dar tik
prasidėjo. Staiga dykuma pagyvėjo nuo moterų, kurios skelbėsi esančios mano motinos. Kiekviena jų
turėjo dukrą, vardu Varis, gyvenančią Londone. Tai buvo itin keista, nes nesutikau nė vienos moters,
pavadintos mano vardu.
Aš paaiškinau Gariui, kodėl taip yra.
— Supranti, tie žmonės yra neturtingi ir nusivylę. Jie tikisi, kad jūs atvyksit į jų mažą kaimelį ir
sukursite filmą, jei kaimiečiai pasakys, kad ten gyvena mano šeima. Jie galės užsidirbti pinigų ir
nusipirkti maisto. Tos moterys apsimeta mano mamomis, tikėdamos, kad kažką gaus. Nesuprantu, kaip
jie galvoja išsisukti, bet jie ką nors sugalvos.
Deja, aš neturėjau jokios mamos nuotraukos, bet Gariui atėjo į galvą kita idėja.
— Mums reikia kažkokios paslapties, apie kurią žinotų tik tavo mama ir tu.
— Mama mane pravardžiuodavo Avdohola, reiškia „mažaburnė”.
— Ar ji tai prisimins?
— Neabejoju.
Nuo tada Avdohola tapo paslapties raktažodžiu. Kai BBC žmonės klausinėdavo, moterys
atsakydavo į porą klausimų, o paskui suklupdavo prie pravardės. Viso gero. Bet galiausiai vieną
dieną jie man paskambino ir pasakė:
— Atrodo, suradome ją. Ta moteris neprisimena pravardės, bet sakė, kad turi dukrą Varis, kuri
dirbo pas ambasadorių Londone.
Išskridau iš Niujorko kitą dieną. Atvykus į Londoną, BBC grupei reikėjo dar dviejų dienų
pasiruošti. Mes turėjome skristi į Adis Abebą Etiopijoje, paskui išsinuomoti mažą lėktuvą, kad mus
nuskraidintų prie Etiopijos ir Somalio pasienio.
Kelionė buvo labai pavojinga. Negalėjome važiuoti į Somalį, nes ten vyko karas, todėl mano šeima
turėjo ateiti pas mus prie sienos. Vieta, kur turėjome nusileisti, buvo dykumos viduryje. Jokio
nusileidimo tako — tik akmenys ir krūmai.
Kol BBC ruošėsi kelionei, gyvenau Londono viešbutyje. Manęs atvažiavo, aplankyti Naidželas.
Nežinodama, ko iš jo tikėtis, stengiausi su juo bendrauti nuoširdžiai. Tuo metu aš atidavinėjau
paskolą už jo namą Velse, kadangi jis neturėjo darbo ir atsisakė jo ieškoti. Aš netgi parūpinau darbą
pas pažįstamus žmones, bet jie atleido jį po trijų savaičių ir liepė daugiau nebesirodyti. Nuo tos
minutės, kai Naidželas sužinojo apie dokumentinio filmo kūrimą, jis pradėjo mane varginti
prašydamas paimti į Afriką.
— Aš noriu važiuoti, noriu žinoti, kad tau nieko neatsitiko.
— NE, tu nevažiuosi, — pasakiau. — Ką aš apie tave pasakysiu savo mamai? Kaip aš tave
pristatysiu?
— Aš — tavo vyras!
— Ne, tu nesi. Pamiršk, gerai? Pamiršk apie tai.
Tikrai žinojau, kad jis — ne tas žmogus, kurį norėčiau parodyti savo mamai. Bent jau ne kaip savo
vyrą.
Pačiame pirmame susitikime su BBC, kai turėjome aptarti planą, Naidželas pradėjo sekioti iš
paskos. Greitai jis Gariui įgriso. Dažniausiai mes susitikdavome per vakarienę. Garis
paskambindavo ir paklausdavo:
— Tikiuosi, šį vakarą jis neateis kartu su tavimi? Prašau, Varis, nesivesk jo kartu.
Kai grįžau į Londoną, Naidželas atėjo į mano viešbutį ir vėl ėmė zyzti, kad paimčiau jį kartu į
Afriką. Kai aš atsisakiau, pavogė mano pasą. Jis žinojo, kad turime išvykti iš šalies po poros dienų.
Kad ir ką sakiau, niekas negalėjo jo įtikinti sugrąžinti pasą. Vieną vakarą susitikau su Gariu ir
pasakiau:
— Gari, tu nepatikėsi, bet jis paėmė mano pasą ir nė nemano grąžinti.
Garis pasirėmė ranka kaktą ir užsimerkė.
— O Dieve, man jis tikrai atsibodo, Varis. Aš taip pavargau užsiimti tokiom nesąmonėm, man jau...
man tikrai gana.
Garis ir kiti vyrukai iš BBC bandė Naidželą atvesti į protą.
— Paklausyk, elkis kaip suaugęs vyras. Mes beveik baigiame šį projektą, tu gali prisidėti. Mums
reikia užbaigti istoriją Afrikoje, o tai reiškia, kad mes turime pasiimti ir Varis. O dabar, dėl Dievo
meilės, būk geras...
Bet Naidželas jų kalbomis nesidomėjo. Jis išvažiavo į Velsą ir kartu išsivežė mano pasą.
Aš nuvažiavau pas jį ir ilgai maldavau, bet jis atsisakė sugrąžinti dokumentą, nebent pasiimtume jį į
Afriką. Padėtis atrodė beviltiška. Penkiolika metų aš meldžiausi už tą dieną, kai pamatysiu savo
mamą. Naidželas sugadins mūsų susitikimą. Neabejoju, jis tuo įtikino. Jei jo nepaimsiu, be paso
negalėsiu išvažiuoti ir pasimatyti su mama.
— Naidželai, tu negali sekioti mums iš paskos ir kiekvienam kelti galvos skausmą. Argi nesupranti
— tai galimybė pasimatyti su mama pirmą kartą po penkiolikos metų!
Jis siaubingai pyko, kad mes važiuojame į Afriką ir nenorime jo pasiimti.
— Prisiekiu, tu tikrai mane maustai! — šaukė jis.
Galiausiai aš jį įtikinau atiduoti pasą, pažadėdama vieną dieną, užbaigus šį darbą, dviese
nuvažiuoti į Afriką. Tai buvo pigus triukas, ir aš juo visai nesididžiuoju, nes tai — pažadas, kurio
niekada neištesėjau. Bet Naidželas nebuvo padorus, protingas suaugęs vyras.
Lėktuvas nusileido Galadi, mažame Etiopijos kaimelyje, kur pabėgėliai iš Somalio susirinko
pasienyje, norėdami išvengti pilietinio karo. Kai lėktuvas pasiekė raudoną dykumos žemę, pribarstytą
akmenų, smarkiai šoktelėjo. Mylių mylias nusitiesė dulkių juosta, nes mūsų link bėgo visas kaimelis
— jie niekada anksčiau nebuvo matę nieko panašaus. Kartu su BBC filmavimo grupe išlipau iš
lėktuvo ir pradėjau somališkai kalbinti atskubančius mūsų pasitikti žmones. Mėginau su jais
susikalbėti, nes kai kurie buvo etiopai, kiti — somaliai, bet jie kalbėjo kita tarme. Po dviejų minučių
nutilau.
Kvėpdama į save karštą orą, staiga prisiminiau prarastą vaikystę. Atmintį užplūdo visokios
smulkmenos, ir aš pasileidau bėgti. Filmavimo grupė pradėjo šaukti:
— Varis, kur tu bėgi?
— Eikite... eikite, kur turite eiti... aš tuoj sugrįšiu.
Aš bėgau, liečiau gimtąją žemę, paėmiau jos saujelę ir patryniau tarp pirštų. Paglosčiau medžius —
jie buvo dulkini ir išdžiūvę, bet žinojau, kad greitai pradės lyti ir viskas akimirksniu sužydės.
Įtraukiau į plaučius oro, užuodžiau savo vaikystės prisiminimų kvapus, visų tų metų, kai gyvenau po
atviru dangumi. Dykumos augalai ir raudonas smėlis buvo mano namai. O Dieve, tai buvo mano
namai. Iš džiaugsmo apsiverkiau vėl sugrįžusi į namus. Atsisėdau po medžiu. Tą pačią akimirką
pajutau ir užliejantį laimės jausmą, kad sugrįžau į ten, kur priklausau, ir gilų liūdesio jausmą, nes
labai to ilgėjausi. Dairiausi aplink ir klausiau savęs, kaip galėjau taip ilgai būti toli nuo namų?
Atrodė, tarsi atidariau duris, ko neišdrįsau padaryti iki šios dienos, ir suradau dalelę pamirštosios
savęs. Kai sugrįžau į kaimelį, visi susibūrė aplink mane ir sveikino kratydami man ranką:
— Sveika sugrįžus, sese.
Paskui sužinojome, kad čia nėra to, ko mes tikėjomės. Moteris, tvirtinusi esanti mano mama, dingo,
ir niekas nežinojo, kaip surasti mano šeimą. Vyrukai iš BBC buvo nusiminę, sugrįžti čia antrą kartą
jie neturėjo pinigų. Garis nuolat kartojo:
— Be šios dalies nebus pabaigos, o be pabaigos viso filmo istorija bus netikra. Viskas veltui. Ką
darysime toliau?
Klausinėjome kaimelyje kiekvieno žmogaus, ar girdėjo apie mano šeimą, ar turi apie juos kokių
nors žinių. Visi žmonės stengėsi padėti, ir žinia apie mūsų misiją greitai pasklido. Vėliau, tą pačią
dieną, pagyvenęs vyras priėjo prie manęs ir pasakė:
— Ar tu mane prisimeni?
— Ne.
 — Aš — Ismailas, iš tos pačios genties, kaip ir tavo tėvas. Jis mano labai geras draugas.
Tada jį prisiminiau ir susigėdau, kad nepažinau: nemačiau jo nuo tada, kai buvau maža mergaitė.
— Aš žinau, kur gyvena tavo šeima. Galiu surasti tavo mamą, bet man reikia pinigų degalams.
Iš karto pagalvojau: „O ne. Kaip aš galiu pasitikėti šiuo vyru? Ar visi šie žmonės apgaule bando
išvilioti iš mūsų pinigus? Jei duosiu jam pinigų, jis pradings ir greičiausiai niekada daugiau jo
nebepamatysime.”
Jis tęsė:
— Aš turiu sunkvežimį, bet jame nėra daug... — Ismailas parodė į pikapo tipo sunkvežimį. Tokių
mašinų niekur nepamatysite, išskyrus Afriką arba Amerikos sąvartynus. Keleivio pusėje langas
išdaužtas, o vairuotojo pusėje jo iš viso nebuvo. Tai reiškė, kad važiuojant visas dykumos smėlis ir
musės skris jam į veidą. Nuo važinėjimo per akmenis padangos buvo iškrypusios ir subliuškusios.
Kėbulas atrodė taip, tarsi kažkas būtų jį sudaužęs kūju. Aš papurčiau galvą.
— Palauk minutę, turiu pasikalbėti su vyrukais.
Nuėjau pas Garį ir pasakiau:
— Atsirado vienas vyras, kuris žino, kur gyvena mano šeima. Bet, sako, jam reikia pinigų
degalams, kad galėtų važiuoti ir jų ieškoti.
— Ar galima juo pasitikėti?
— Turime surizikuoti. Nėra kito pasirinkimo.
Jie sutiko ir davė jam pinigų. Vyras įšoko į sunkvežimį ir greitai nurūko, sukeldamas dulkių debesį.
Mačiau, kaip Garis žiūrėjo į jį paniuręs, tarsi sakytų: „Dar daugiau pinigų iššvaistyta.” Paplekšnojau
jam per nugarą ir pasakiau:
— Nesijaudink, mes surasime mano mamą. Aš tau pažadu. Trečią dieną.
Mano pranašystė menkai nuramino grupę. Kol lėktuvas atskris mūsų pasiimti, turėjome aštuonias
dienas. Taip turėjo būti. Negalėjome pasakyti pilotams: „Mes dar nepasiruošę, atskriskite kitą
savaitę.” Mūsų atgaliniai bilietai iš Adis Abebos į Londoną jau buvo užsakyti. Turėjome išvykti, ir
pabaiga bus tokia: su mama arba be jos.
Dažnai lankydavausi kaimelio gyventojų trobelėse, dalijomės maistu ir puikiai leidau laiką. Anglų
vyrukams nesisekė. Nakčiai jie surado pastatą išdaužytais langais ir pasitiesė ten miegmaišius. Naktį
jie negalėjo miegoti, nors buvo atsivežę keletą knygų ir žibintą — uodai jiems nedavė ramybės. BBC
filmavimo grupė nieko kito nevalgė, išskyrus pupeles iš skardinių, ir skundėsi, kad jiems bloga nuo
tokio maisto. Kartą vienas somalis nusprendė juos pavaišinti. Jis atnešė gražų ožiuką, ir vyrukai
puolė gyvūnėlio glostyti. Vėliau tas vyras nudyrė jam kailį, atnešė atgal ir didžiuodamasis tarė:
— Štai jūsų vakarienė.
Vyrai buvo šokiruoti, bet nieko nesakė. Aš pasiskolinau puodą, sukroviau lauželį, paskui išviriau
ožiuką su ryžiais. Kada somalis išėjo, jie pasakė:
— Juk nemanai, kad mes šitai valgysim?
— Kodėl gi ne?
— Pamiršk, Varis.
— Tai kodėl nieko nesakėt?
Jie paaiškino, kad būtų nemandagu atsisakyti, nes vyras norėjo būti svetingas, bet paglostę mažąjį
ožiuką nebegalėjo jo valgyti. Jie prie mėsos neprisilietė.
Prabėgo trys paieškos dienos, o apie mamą nesužinojome nieko. Kiekvieną dieną Garis jaudinosi
vis labiau. Bandžiau vyrukus nuraminti guosdama, jog mano mamą suras, bet jie manė, kad tik
juokauju. Pasakiau:
— Aš pažadu, kad mano mama pasirodys rytoj vakare, šeštą valandą.
 Nežinojau, kas sukėlė tokį tikėjimo jausmą, bet jaučiau.
Garis ir kiti vyrai pradėjo mane erzinti:
— Ką? Iš tikrųjų? Iš kur tu žinai? O, žinoma, Varis žino! Ji viską nujaučia. Ji žino! Kaip ir atspėja
lietų!
Jie šaipėsi iš to, kad nuolat tvirtinau užuodžianti lietų ir pasakydavau, kada lis.
— Juk lijo, ar ne?
— Liaukis, Varis, mums paprasčiausiai pasisekė.
— Tai nesusiję su sėkme. Aš sugrįžau į savo stichiją ir pažįstu šį kraštą. Mes, klajokliai, išlikome
gyvi dėl savo instinktų, vyručiai.
Jie pradėjo žvalgytis vienas į kitą.
— Na, gerai, netikėkit. Šeštą valandą pamatysit patys.
Kitą dieną sėdėjau ir kalbėjausi su pagyvenusia moterimi. Garis pribėgo prie mūsų be dešimt
šešios.
— Tu nepatikėsi!
— Kas atsitiko?
— Mums atrodo, kad ją suradome.
Aš atsistojau ir nusišypsojau.
Bet mes nesame tikri. Tas vyras sugrįžo ir atsivežė moterį. Jis sako, kad ji yra tavo motina. Ateik
pažiūrėti.
Naujiena pasklido po kaimą kaip gaisras — mūsų maža drama buvo didžiausias įvykis. Dievas žino
kuriam laikui. Visi norėjo sužinoti, ar tai Varis motina, ar tik dar viena apsimetėlė. Tuo metu jau buvo
visiškai sutemę, ir aplink susirinko minia, vos galėjau prasibrauti. Garis mane nuvedė pro siaurą
tarpą. Priešakyje stovėjo Ismailo sunkvežimis išdaužtu priekiniu langu, iš jo lipo moteris. Nemačiau
jos veido, bet iš to, kaip ji buvo apsirišusi šalį, nedvejodama galėjau pasakyti, kad tai — mano
motina. Pribėgau ir pačiupau ją į glėbį.
— O, mamule!
Ji pasakė:
— Mylių mylias trankiausi šiame baisiame sunkvežimyje. Alachas mato, kokia buvo siaubinga
kelionė! Važiavome nesustodami dvi dienas ir naktis, ir tik dėl to?
Aš atsigręžiau į Garį ir nusijuokiau.
— Tai ji!
Paprašiau Gario, kad mus paliktų vienas dviem dienoms, ir jis mielai sutiko. Kalbėti su mama buvo
sudėtinga, nes, kaip supratau, mano gimtoji kalba beviltiška. Daug sunkiau buvo pripažinti, kad mes
susvetimėjome. Iš pradžių kalbėjomės apie kasdienes smulkmenas. Bet vien tik džiaugsmas į ją žiūrėti
įveikė mus skyrusį atotrūkį. Kadangi mama ir Ismailas nesustodami važiavo dvi dienas ir naktis,
žinojau ją esant pavargusią. Per penkiolika metų ji labai paseno — sunkaus gyvenimo dykumoje
padarinys.
Tėvo su mama nebuvo. Kai sunkvežimis atvažiavo, tėvas buvo išėjęs ieškoti vandens. Mama
pasakė, kad tėvas taip pat paseno. Jis išeidavo iš namų ieškoti debesų, kaip lietaus pranašo, bet dėl
pablogėjusio regėjimo jam būtinai reikėjo akinių. Kai mama išvažiavo, jo nebuvo jau aštunta diena, ir
ji vylėsi, kad jis nepasiklydo. Mintimis grįžau atgal prisimindama tėvą ir pagalvojau, kaip labai jis
turėjo pasikeisti. Prieš man pabėgant jis galėjo mus surasti, net jeigu šeima persikeldavo be jo, net ir
tamsiausią naktį nešviečiant mėnuliui.
Kartu atvažiavo mano mažasis broliukas Ali ir pusbrolis, kuris tuo metu svečiavosi pas mamą.
Tačiau Ali nebebuvo mano mažasis broliukas. Jis labai džiaugėsi, kad yra aukštesnis už mane. Kai
apsikabindavau Ali, jis pradėdavo šaukti:
— Tučtuojau paleisk! Aš jau nesu kūdikis. Ruošiuosi vesti.
— Vesti? Kiek tau metų?
— Nežinau, bet jau pakankamai suaugęs turėti žmoną.
— Man nesvarbu. Vis tiek tu esi mano mažasis broliukas. Ateik čia, — pagriebdavau ir imdavau
trinti galvą. Pusbroliui tai atrodė juokinga. Jam sakiau:
— Aš valydavau tau užpakalį!
Aš jį mažą prižiūrėdavau, kai jo šeima atvykdavo mūsų aplankyti.
— Iš tikrųjų? O jeigu dabar tą patį pabandytum? — jis stumdė mane ir šoko aplink.
— O ne, net nebandyk, — surikau. — Gausi į kailį.
Mano pusbrolis taip pat ruošėsi vesti.
— Jei nori sulaukti savo vestuvių dienos, geriau su manimi neprasidėk.
Nakčiai viena Galadžio kaimelio šeima priėmė mamą miegoti trobelėje. Aš miegojau su Ali lauke,
kaip senais laikais. Kai naktį atsigulėme, užplūdo ramybė ir laimės jausmas. Mes žiūrėjome į
žvaigždes ir kalbėjome iki gilios nakties.
— Prisimeni, kai virvėmis surišome tėvo mažąją žmoną? — ir abudu pradėjome kikenti.
Nors iš pradžių Ali drovėjosi, vėliau prisipažino:
— Aš be galo tavęs pasiilgau. Tavęs taip ilgai nebuvo. Taip keista, kad dabar tu esi moteris, o aš
— vyras.
Buvo nepakartojamas jausmas dar kartą susitikti su šeima, kalbėti, juoktis ir ginčytis gimtąja kalba.
Visi kaimiečiai mums buvo tokie svetingi: mūsų šeimą kviesdavo pietauti ir vakarieniauti vis į
skirtingus namus. Visi norėjo mus palepinti, parodyti savo vaišingumą ir išgirsti mūsų pasakojimus.
— Nagi, jūs turite susipažinti su mano vaiku, senele. — Jie mus nusivesdavo ir supažindindavo. Ir
niekam nerūpėjo, kad aš esu supermodelis, nes jie nesuprato, kas tai yra. Aš buvau viena iš jų —
klajoklė, — sugrįžusi namo.
Mano mama, tebūna ji palaiminta, negalėjo suprasti, ką aš dirbu, kad ir kaip stengiausi išaiškinti.
— Kaip ten tas vadinasi? Kas tas modelis? Ką tu darai? Ką tai tiksliai reiškia?
Tuo metu per dykumą keliaujantis vyras atnešė mamai „The Sunday Times” laikraštį su mano
nuotrauka pirmame puslapyje. Somaliai labai didžiavosi ir džiaugėsi, matydami moterį iš Somalio
angliško laikraščio pirmajame puslapyje. Mama pažvelgė ir pasakė:
— Juk tai Varis! O, tai mano dukrelė! — nešiojo rodydama visiems kaimiečiams.
Po pirmos dienos ji nugalėjo savo drovumą ir greitai ėmė man nurodinėti.
— Varis, tu negamink taip! Tššš... ateik. Leisk tau parodyti. Ar tu negamini ten, kur gyveni?
Paskui mano brolis pradėjo mane klausinėti, ką aš galvoju apie vieną ar kitą dalyką. Aš jį erzinau:
— O, prašau, nutilk, Ali. Jūs kvaili, neišmanantys brūzgynų žmonės. Tu gyveni čia tiek laiko ir
nežinai, apie ką kalbi.
— O, iš tikrųjų? Tu, garsi pasaulyje, grįžti namo ir pasakoji visokius niekus apie vakariečių elgesį.
Dabar tu gyveni Vakaruose ir viską žinai?
Taip ginčijomės valandų valandas. Aš nenorėjau įžeisti jų jausmų, bet pamaniau, kad jei aš jiems
nepasakysiu tam tikrų dalykų, kas pasakys?
— Ne viską žinau, bet daug pamačiau ir daug išmokau, ko nežinojau gyvendama brūzgynuose. Ir ne
vien apie karves ir kupranugarius. Galiu pasakyti kitus dalykus.
— Pavyzdžiui?
— Kaip tu naikini aplinką: iškerti visus medžius jiems dar neužaugus ir padarai aptvarus šiems
kvailiems gyvuliams, — parodžiau į šalia esančią ožką. — Tai neteisinga.
 — Ką tu nori pasakyti?
— Visa žemė dabar virto dykuma, nes iškirtome medžius.
— Varis, čia dykuma todėl, kad nelyja! Šiaurinėje dalyje juk lyja, ir ten auga medžiai.
— Štai todėl ten ir lyja! Lyja, nes ten miškas. Kiekvieną dieną nupjaudamas po mažą medelį negali
užauginti čia miško.
Jie nežinojo, ar patikėti tokiais keistais samprotavimais, ar ne, bet dėl vieno dalyko buvo įsitikinę,
ir aš negalėjau ginčytis.
Pradėjo mano mama. Ji paklausė:
— Kodėl tu dar neištekėjusi?
Tiek metų šis klausimas buvo man kaip atvira žaizda, ir nedavė ramybės sprendimas, dėl kurio teko
paaukoti namus ir šeimą. Žinojau, kad mano tėvas norėjo tik gero, bet jis siūlė blogą pasirinkimą.
Paklusti jo valiai reiškė ištekėti už seno vyro ir sugriauti savo gyvenimą. Arba pabėgti, palikti viską,
ką pažinau ir mylėjau. Sumokėjau už savo laisvę didžiulę kainą ir tikiuosi, kad niekada neversiu savo
vaiko pasirinkti skausmingą sprendimą.
— Mama, kodėl aš privalau ištekėti? Ar aš turiu ištekėti? Ar tu nenori matyti, kaip man sekasi,
žinoti, kad tavo dukra stipri ir nepriklausoma? Jei aš netekėjusi, tai reiškia, kad dar nesutikau man
skirto žmogaus. Kai surasiu, tada ateis tam skirtas laikas.
— Man reikia anūkų.
Tada jie nusprendė mane užsipulti visi. Prisidėjo pusbrolis:
— Tu per sena. Kas norės tave vesti? Per sena, — jis papurtė galvą, paklaikęs nuo minties, kad kas
nors vestų dvidešimt aštuonerių metų moterį.
Pakėliau rankas.
— O kas norės ištekėti per prievartą? Kodėl jūs abu vedat? — parodžiau į Ali ir pusbrolį. —
Spėju, kažkas pastūmėjo.
— Ne, ne, — tvirtino abu.
— Gerai, bet tik todėl, kad esate vaikinai. Kaip mergina, aš neturiu teisės pasakyti „ne”. Turiu
ištekėti už to, už kurio man liepiate, ir tada, kai liepiate. Kokia nesąmonė? Kas tai sugalvojo?
— O, patylėk, Varis, — sudejavo mano brolis.
— Ir tu patylėk!
Likus dviem dienoms, Garis pasakė, kad turime pradėti filmuoti. Buvo keletas scenų su manimi ir
mama. Ji niekada anksčiau nebuvo mačiusi kameros, ir todėl jos nekentė.
— Patraukit tą daiktą man nuo veido. Aš nenoriu, kad jis čia būtų, — ji trinktelėdavo operatoriui.
— Varis, liepk jam patraukti nuo mano veido tą daiktą.
Aš jai pasakiau, kad viskas gerai, taip reikia.
— Ar jis žiūri į mane, ar į tave?
— Jis žiūri į mus abi.
— Pasakyk, kad aš nenoriu žiūrėti į jį. Juk jis nesupras, ką sakau?
Bandžiau jai išaiškinti, kaip vyksta filmavimas, nors ir žinojau, kad mama nesupras.
— Taip, mama, jis supranta viską, ką tu sakai, — pasakiau juokdamasi. Operatorius nuolat
klausinėjo, iš ko mes juokiamės. — Iš visos tos kvailystės... — atsakydavau.
Kitą dieną mane filmavo vaikščiojančią po dykumą. Pamačiau prie šulinio mažą berniuką, girdantį
kupranugarį, ir paklausiau, ar negalėčiau jo pagirdyti. Prieš kamerą laikiau indą prie gyvulio snukio.
Tuo metu sunkiai sulaikiau ašaras.
Dieną prieš išvykstant viena kaimelio moteris nudažė mano rankų nagus chna dažais. Laikiau savo
ranką prieš kamerą, ir ji atrodė taip, tarsi karvė būtų pakakojusi ant kiekvieno piršto galiuko. Bet
jaučiausi tarsi karalienė. Tai buvo mano genties senoviniai grožio ritualai — paprastai jie daromi
būsimai nuotakai. Tą naktį mes surengėme šventę; visi kaimiečiai šoko, plojo rankomis ir dainavo.
Tai buvo kaip senais vaikystės laikais, kai visi linksmindavosi sulaukę lietaus, — toks buvo
nepaprastas laisvės ir džiaugsmo jausmas.
Kitą rytą, prieš atskrendant lėktuvui mūsų paimti, anksti atsikėliau ir papusryčiavau su mama. Aš
paklausiau jos, ar norėtų sugrįžti su manimi ir gyventi Anglijoje ar Amerikoje.
— Ką aš ten daryčiau? — paklausė.
— Aš norėčiau, kad tu nieko nedarytum. Tu pakankamai dirbai, ir atėjo laikas pailsėti tavo kojoms.
Aš noriu tave palepinti.
— Ne, aš taip negaliu. Pirmiausia, tavo tėvas sensta ir jam reikia manęs. Turiu būti su juo. Ir, antra,
reikia rūpintis vaikais.
— Kokiais vaikais? Mes visi užaugę.
— Tavo tėvo vaikais. Prisimeni, jis vedė mažą mergaitę, koks ten jos vardas?
— T-a-i-p.
— Ji pagimdė penkis vaikus ir daugiau neištvėrė. Man atrodo, kad mūsų gyvenimas jai pasirodė
per daug sunkus, o gal ji negalėjo sutarti su tavo tėvu. Taigi ji pabėgo — dingo kaip į vandenį.
— Mama... kaip tu gali. Tu esi per sena prižiūrėti vaikus! Tu neturėtum dirbti taip sunkiai, ne tavo
amžiaus moteriai bėgioti paskui vaikus.
— O tavo tėvas taip pat sensta, ir jam reikia manęs. Be to, aš negaliu vien tik sėdėti. Jei sėdėsiu —
pasensiu. Negaliu nieko neveikti likusį gyvenimą, išeičiau iš proto. Turiu nuolat judėti. Ne. Jei tu nori
man padėti, nupirk namą Afrikoje, Somalyje, kad galėčiau ten gyventi pasenusi. Čia mano namai. Tai
viskas, ką aš pažįstu.
Stipriai ją apkabinau.
— Aš myliu tave, mama. Ir sugrįšiu pas tave, nepamiršk. Aš sugrįšiu...
Ji nusišypsojo ir atsisveikindama pamojavo.
Vos tik įlipome į lėktuvą, aš neišlaikiau. Nežinojau, kada pamatysiu mamą ir ar iš viso ją
pamatysiu. Kol verkdama žiūrėjau pro langą į kaimelį, paskui į dykumą, mane iš arti nepastebimai
filmavo grupė.
 16
DIDYSIS OBUOLYS
1995 metų pavasarį pabaigėme filmuoti su BBC grupe dokumentinį filmą, pavadintą „Klajoklė
Niujorke”. Tiek metų neturėdama tikrų namų, aš iš tiesų buvau kuo tikriausia klajoklė. Važiavau ten,
kur turėjau dirbti: Niujorkas, Londonas, Paryžius, Milanas. Aš gyvendavau arba pas draugus, arba
viešbučiuose. Turėjau tik keletą daiktų: nuotraukų, knygų ir kompaktinių plokštelių, juos paslėpiau
Velse, Naidželo namuose. Dirbdama daugiausia Niujorke, jame praleidau didžiausią laiko dalį. Ten
išsinuomojau savo pirmąjį vieno kambario butą Soho rajone. Vėliau susiradau butą Vilidže, paskui
— namą Vakarų Brodvėjuje. Tačiau nė viena vieta man nepatiko. Brodvėjaus aplinka mane varė iš
proto. Kiekvieną kartą, pro šalį pravažiavus mašinai, atrodė, kad tai vyksta namo viduje. Netoli buvo
gaisrinė, ir sirenos kaukdavo visą naktį. Negalėdama pailsėti, po dešimties mėnesių atsisakiau mokėti
už nuomą ir sugrįžau prie klajokliško gyvenimo.
Tą rudenį aš pasirodžiau ant podiumo demonstruodama kolekcijas Paryžiuje, paskui nusprendžiau
pabėgti nuo Londone vykstančių madų šou ir sugrįžti į Niujorką. Jaučiau, kad reikia įsigyti nuosavą
būstą ir šiek tiek surimtėti. Taigi ieškojau buto ir gyvenau pas vieną geriausių draugų Džordžą Vilidžo
rajone. Būnant ten vieną vakarą, kita jo draugė, Liusi, šventė savo gimtadienį. Ji norėjo eiti į miestą
pasilinksminti, bet Džordžas pasakė, kad jis per daug pavargęs ir jam reikia anksti rytą keltis į darbą.
Aš pasisiūliau palaikyti Liusi kompaniją.
Išėjome iš namo nenusprendusios, kur eiti. Aštuntajame aveniu sustojau ir parodžiau į seną savo
butą.
Kurį laiką gyvenau čia, virš džiazo klubo. Jie visada grojo gerą muziką, bet niekada nebuvau
užsukusi vidun. — Kol ten stovėjome, aš klausiausi pro duris sklindančios muzikos. — Eime į vidų,
kaip manai?
— Ne, aš noriu eiti į „Nell”.
— Tik užeikime ir apsidairykime. Man patinka jų muzika, norisi šokti.
Liusi nenoriai, bet sutiko užeiti. Vos tik nusileidome laiptais į mažytį klubą, priešakyje pamatėme
grojančią grupę. Aš priėjau prie scenos ir sustojau. Pirmas žmogus, kurį pamačiau, buvo būgnininkas;
tamsioje patalpoje į jį švietė ryški šviesa. Jis mušė būgną, o aš stovėjau žiūrėdama į jį. Būgnininko
plaukai priminė septintajame dešimtmetyje madingą afrikietišką šukuoseną. Kai Liusi sugriebė man už
rankos, aš atsisukau į ją.
— Ne, ne, ne. Mes pasiliekame. Atsisėsk, išgerk. Mes čia pabūsim.
Muzika taip mane paveikė, kad pradėjau šokti kaip išprotėjusi. Greitai prisidėjo Liusi. Kiti
žmonės, kurie prieš tai abejingai sėdėjo ir žiūrėjo, atsistojo ir pradėjo šokti su mumis.
Klube buvo karšta. Ištroškusi nusipirkau išgerti ir atsistojau šalia vienos moters.
— Nuostabi muzika. Kas jie tokie? — paklausiau.
— Nežinau, nes jie laisvai samdomi, bet mano vyras yra tas, kuris groja saksofonu.
— Aha, o kas tas, kuris muša būgnais? Ji šyptelėjo.
— Atleisk, nežinau.
Po kelių minučių grupė paskelbė pertrauką, ir kai pro šalį ėjo būgnininkas, moteris pagriebė jį už
rankos ir pasakė:
— Atsiprašau, mano draugė norėtų su tavimi susipažinti.
— Tikrai? Kas ji?
— Štai ji, — tai pasakiusi ji stumtelėjo mane į priekį. Sutrikusi nežinojau, ką pasakyti.
Suakmenėjusi stovėjau kelias sekundes, pagaliau pasakiau:
 — Labas, — Varis, elkis šauniai, — man patinka jūsų koncertas.
— Dėkui.
— Kuo tu vardu?
— Deinas, — pasakė jis ir droviai apsižvalgė. — O!
Jis apsisuko ir nuėjo. Po velnių! Bet aš neketinau leisti jam taip lengvai nuo manęs pasprukti.
Nusekiau paskui prie stalo, kur jis sėdėjo su savo grupės bičiuliais. Prisitraukiau kėdę ir atsisėdau
šalia jo. Kai būgnininkas atsisuko ir pamatė mane, pašoko. Aš pradėjau bartis;
— Ar tik ne su tavimi ką tik kalbėjau? Pasielgei nemandagiai nueidamas nuo manęs, supranti?
Deinas pažiūrėjo į mane, suglumo ir pratrūko juoktis.
— Kuo tu vardu? — surimtėjęs paklausė.
— Dabar tai nebesvarbu, — išdidžiai atsakiau užriesdama nosį. Paskui mes kalbėjomės įvairiomis
temomis, kol atėjo laikas grupei groti.
— Ar tu išeini? Su kuo tu čia atėjai? — paklausė.
— Su drauge, ji ten, žmonių minioje.
Per kitą pertrauką jis pasakė, kad grupė pagros dar du kartus ir jei noriu, jiems baigus koncertą,
galėsime kur nors nueiti. Kai jis sugrįžo, sėdėjome kalbėdamiesi apie nieką ir apie viską. Galiausiai
aš pasakiau: .
— čia labai prirūkyta. Negaliu kvėpuoti. Ar nenorėtum išeiti į lauką?
— Gerai. Galime išeiti ir pasėdėti ant laiptų.
Kai išėjome ant laiptų, jis sustojo.
— Ar galiu kai ko paprašyti? Gal gali mane apkabinti?
Aš pažiūrėjau į jį, tarsi tai būtų pats natūraliausias prašymas pasaulyje, tarsi jį būčiau pažinojusi
amžinai. Todėl jį labai stipriai apkabinau. Žinojau, ką tai reiškia, kaip žinojau apie važiavimą į
Londoną, kaip žinojau apie modelio darbą. Žinojau, kad šis drovus būgnininkas su madinga
afrikietiška šukuosena yra mano žmogus. Tą naktį buvo per vėlu kur nors eiti, todėl jo paprašiau
paskambinti kitą dieną ir daviau Džordžo telefono numerį.
— Iš ryto man susitikimas, bet paskambink man lygiai trečią valandą. Gerai? — Aš norėjau
pažiūrėti, ar jis paskambins tiksliai tada, kada prašiau.
Vėliau jis man papasakojo, kad tą naktį, važiuodamas metro namo į Harlemą, įėjęs į stotį pažvelgė
aukštyn ir pamatė mano veidą dideliame reklaminiame stende, žiūrintį į jį. Deinas niekada anksčiau
nebuvo pastebėjęs tos reklamos ir nežinojo, kad aš esu modelis.
Kitą dieną telefonas suskambėjo dvidešimt minučių po trijų. Pagriebiau ragelį.
— TU PAVĖLAVAI.
— Atleisk, ar nenorėtum su manimi pavakarieniauti?
Mes susitikome mažutėje kavinėje Vilidžo rajone ir vėl nesustodami kalbėjome. Dabar, kai jį
pažįstu, supratau, koks buvo į save nepanašus, nes kalbėdamas su nepažįstamais žmonėmis jis būna
nepaprastai tylus. Netikėtai pradėjau juoktis. Deinas pažiūrėjo nustebęs.
— Kodėl tu juokiesi?
— Tu pamanysi, kad aš išprotėjau.
— Nagi, aš jau ir taip manau, kad tu esi išprotėjusi.
— Aš turėsiu nuo tavęs kūdikį.
Jis neatrodė patenkintas sužinojęs, kad bus mano vaiko tėvas. Žiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, tarsi
sakytų: „Ši moteris tikrai pamišusi, ne šiaip sau, bet visiškai pamišusi.”
— Žinau, tau tai atrodo keista, bet aš tik norėjau pasakyti. Šiaip ar taip, nekreipk dėmesio, pamiršk.
Jis tyliai sėdėjo žiūrėdamas į mane. Mačiau, kad jis šokiruotas. Nieko keisto — aš netgi nežinojau
jo pavardės. Vėliau jis pasakė, kad tuo metu galvojo: „Aš nebenoriu daugiau jos matyti. Turiu
atsikratyti šios moters. Ji tarsi pamišusi persekiotoja iš filmo „Lemtingas potraukis”.
Po vakarienės Deinas palydėjo mane namo ir buvo labai tylus. Kitą dieną nepaprastai savimi
šlykštėjausi. Negalėjau patikėti, kad pasakiau tokią nesąmonę. Tuo metu tai atrodė pats natūraliausias
dalykas, tarsi: „Šiandien lis.” Nenuostabu, kad jis man neskambino visą savaitę. Galiausiai
nesusilaikiau ir pati paskambinau.
— Kur tu? — paklausė jis.
— Pas draugą. Ar nori susitikti?
— O Dieve, žinoma, taip. Mes galime kartu papietauti.
— Aš myliu tave.
— Aš irgi tave myliu.
Aš padėjau ragelį išsigandusi ir pasibaisėjusi savimi. Kai sau prisiekiau būti gera, pasakiau jį
mylinti. Vos prisiekiau daugiau nekalbėti apie kūdikius, pasakau jam, kad jį myliu. Varis, kas tau
atsitiko? Visada, kai patikdavau kokiam nors vyrui, pabėgdavau, išnykdavau. O dabar sekiojau
paskui mažai pažįstamą vyrą. Tą vakarą, kai sutikau Deiną, dėvėjau žalią megztinį ir buvau
pasidariusi afrikietišką šukuoseną. Vėliau jis man pasakojo, kad tą naktį kur bepasisukęs matė tik
žalią megztinį ir afrikietišką šukuoseną. Paaiškinau, kad jei ko nors noriu, gaunu, ir dėl tam tikrų
priežasčių — pirmą kartą mano gyvenime — man labai reikėjo vyro. Negalėjau paaiškinti, kodėl
jaučiausi taip, tarsi pažinočiau jį visą gyvenimą.
Su Delnu susitikome per pietus ir kalbėjomės, kalbėjomės, kalbėjomės apie viską pasaulyje. Po
dviejų savaičių aš apsigyvenau jo name Harleme. Po šešių mėnesių mes nusprendėme susituokti.
Po beveik metų draugystės vieną dieną Deinas netikėtai pasakė:
— Man atrodo, kad tu laukiesi.
— Dėl Dievo, apie ką tu kalbi? — surikau.
— Eime į vaistinę.
Aš prieštaravau, bet jis nenusileido. Mes nuėjome į vaistinę ir nusipirkome nėštumo testą.
Atsakymas buvo teigiamas.
— Kaip tu gali tikėti šita šiukšle? — paklausiau rodydama į dėžutę.
Jis paėmė pakelį ir ištraukė dar vieną.
— Pabandyk dar kartą.
Kitas atsakymas irgi buvo teigiamas. Mane pykino, bet paprastai taip jausdavausi prieš
menstruacijas. Tik šį kartą buvo kitaip. Man buvo daug blogiau nei paprastai, labiau skaudėjo. Tačiau
nemaniau, kad esu nėščia. Atrodė, jog kažkuo sergu. Maniau, kad mirštu. Nuėjau pas gydytoją ir
paaiškinau padėtį. Jis paėmė kraujo tyrimams ir aš tris dienas kankinausi.
Velnias, kas čia vyksta? Aš sergu baisia liga, o jis nenori man pasakyti. Galiausiai vieną dieną
sugrįžau namo ir Deinas pasakė:
— Skambino gydytojas.
Rankomis užsidengiau burną.
— O Dieve, ir ką jis pasakė?
— Jis sakė, kad kalbės su tavimi.
— Ir tu jo nieko nepaklausei?
— Klausyk, jis sakė paskambins tau rytoj vienuoliktą ar dvyliktą valandą.
Tai buvo pati ilgiausia naktis mano gyvenime. Gulėdama galvojau apie tai, kas gali atsitikti. Kitą
dieną suskambus telefonui greitai pastvėriau ragelį. Gydytojas pasakė:
— Turiu jums naujienų. Jūs nebe viena.
 Na štai, baigta! Ne viena — mano kūne pilna auglių!
— O ne. Ką tai reiškia?
— Jūs laukiatės. Jūs esate nėščia jau du mėnesius.
Ir kai aš išgirdau tokius žodžius, vos nepakilau nuo žemės. Deinas taip pat džiaugėsi, nes visą
gyvenimą norėjo būti tėvu. Akimirksniu mes abu žinojome, kad kūdikis bus berniukas. Bet pirmiausia
man rūpėjo kūdikio sveikata. Antrą kartą aš nuėjau pas akušerę sužinoti, kad laukiuosi. Kai gydytoja
ištyrė ultragarsu, jos paprašiau nesakyti kūdikio lyties.
— Pasakykit, prašom, ar kūdikis sveikas?
— Kūdikis visiškai sveikas, — atsakė ji.
Tokius žodžius aš ir tikėjausi išgirsti.
Suprantama, kad laimingoms vedyboms su Deinu buvo viena didelė kliūtis — Naidželas. Kai
laukiausi ketvirtą mėnesį, nusprendėme kartu važiuoti į Velsą nutraukti visa, kas mane siejo su
Naidželu. Atvykus į Londoną, man prasidėjo rytiniai pykinimai ir didelė sloga. Apsigyvenome draugo
name ir kol kelias dienas sveikau, man ramybės nedavė mintis, kad reikės kalbėtis su Naidželu. Kai
jam paskambinau, jis pasakė, kad serga, todėl turėjau nukelti savo vizitą.
Laukėme su Deinu Londone daugiau nei savaitę, kol Naidželas pasveiko ir galėjo su mumis
susitikti. Aš jam paskambinau ir pasakiau traukinių tvarkaraštį, kad jis galėtų atvažiuoti į stotį mūsų
pasitikti, ir dar pridūriau:
— Noriu, kad tu žinotum. Deinas atvažiuoja su manimi. Nenoriu jokių nesusipratimų, gerai?
— Aš jo nenoriu matyti, sakau tai dabar. Tai mudviejų reikalas.
— Naidželai...
— Man nesvarbu, man nerūpi. Tai jo neliečia.
— Dabar, kai Deinas yra mano sužadėtinis, tai liečia ir jį. Aš už jo išteku, supranti? Kad ir ką čia
daryčiau, jis su manimi.
— Aš nenoriu jo matyti. Viskas.
Naidželas buvo įsitikinęs, kad aš viena atvažiuosiu traukiniu į Velsą. Kai išlipau, jis laukė
stovėjimo aikštelėje atsirėmęs į pašto dėžutę ir kaip visada rūkė cigaretę. Jis atrodė daug prasčiau nei
paskutinį kartą. Jo plaukai buvo dar ilgesni ir po akimis matėsi tamsūs ratilai.
Pasisukau į Deiną ir pasakiau:
— Gerai, štai ir jis. Nesikarščiuok.
Mes ėjome prie jo. Nespėjus man praverti burnos, Naidželas tarė:
— Aš tau sakiau, kad nenoriu jo matyti. Aš tau juk sakiau. Aiškiai sakiau. Daviau tau suprasti, kad
noriu matyti tik tave.
Deinas numetė lagaminus ant šaligatvio.
— Klausyk, tu su ja taip nekalbėk. Ir su manimi taip nekalbėk. Kodėl nori ją matyti vieną? Koks čia
sandėris? Tu nori būti tik su ja? O aš nenoriu, kad tu būtum su ja. Ir jei tai pasakysi dar kartą, aš
suspardysiu tavo plaukuotą subinę!
Naidželas dar labiau išbalo.
— Na... mašinoje neužteks vietos visiems.
— Man nerūpi tavo sutręšusi mašina. Mes galime važiuoti taksi. Pabaikime šį reikalą kuo greičiau.
Tada Naidželas paskubomis nulėkė prie mašinos, šaukdamas pro petį:
— Na jau ne. Aš ne taip tvarkau reikalus.
Jis įšoko į mašiną, užvedė variklį ir nurūko pro šalį, o mudu likome stovėti prie lagaminų ir žiūrėti
į nuvažiuojančią mašiną. Nusprendėme apsistoti viešbutyje. Laimei, prie stoties buvo užeiga, siūlanti
nakvynę ir pusryčius, — niūri maža lindynė, bet tokiomis aplinkybėmis mums tai mažiausiai rūpėjo.
Išėjome į miestą, užsisakėme indiško maisto, bet kadangi neturėjome apetito, pasėdėjome restorane
niūriai žiūrėdami į maistą, o paskui sugrįžome į kambarį.
Kitą rytą dar kartą paskambinau Naidželui.
— Aš noriu pasiimti daiktus. Jei tu nesutinki su manimi skirtis, pamiršk tai, tik atiduok mano
daiktus.
Jis atsisakė. Tada mums su Deinu teko persikelti į viešbutį, nes „nakvynė ir pusryčiai” buvo
užsakyti vienai nakčiai. Mums atrodė, kad geriau apsigyventi patogiai. Tik vienas Dievas žino, kiek
ilgai tęsis Naidželo užsispyrimas. Kai susiradome kitą viešbutį, aš dar kartą paskambinau Naidželui:
— Klausyk, kodėl tu toks šiknius? Kodėl tu taip elgiesi? Kiek metų tai trunka — septynerius?
Aštuonerius? Liaukis pagaliau!
— Gerai, tu nori susitikti? Gerai. Bet tik tu. Aš tave pasiimsiu iš viešbučio, bet jei ir jis eis, viskas
baigta. Aš nuvažiuosiu. Tik tu viena.
Aš atsidusau, bet nemačiau kito būdo pabaigti mūsų nelaimingą santuoką, todėl sutikau.
Padėjusi ragelį, paaiškinau Deinui situaciją.
— Prašau, Deinai, leisk man važiuoti vienai, gal sugebėsiu jį įtikinti. Padaryk tai dėl manęs.
— Gerai, jei tau atrodo, kad taip bus geriau. Bet jei jis tave palies — jam galas. Aš tau dabar
sakau, kad man tokia nesąmonė nepatinka, bet jei tu to nori, negaliu tavęs sulaikyti.
Deinui liepiau likti viešbutyje ir pažadėjau paskambinti, jei man jo prireiks.
Naidželas mane pasiėmė ir nuvažiavome į jo nuomojamą namą. Ten jis išvirė man arbatos.
Pasakiau:
— Paklausyk, Naidželai, aš išteku už to vyro ir nuo jo laukiuosi kūdikio. Daugiau man nepasakok
nesąmonių iš savo trapių svajonių pasaulio, kur aš esu tavo brangi žmona ir mes turime ateitį. Viskas
baigta. Gerai? Supratai? Dabar viską pabaikime, aš noriu išsiskirti šią savaitę. Aš negrįšiu į
Niujorką, kol mes nesutvarkysime savo šiukšlino gyvenimo.
— Visų pirma aš nesiskirsiu, kol tu man neatiduosi visų pinigų, kuriuos esi skolinga.
— Aš tau skolinga? Kiek? Kas dirbo ir tau davė pinigų tiek metų?
— Tai už maistą, kurį tu valgei.
— Suprantu. Kai manęs čia netgi nebuvo. Kadangi tau taip rūpi tie pinigai, kiek aš tau skolinga?
— Mažiausiai keturiasdešimt tūkstančių svarų.
— Ką?! Iš kur aš gausiu tiek pinigų? Aš tiek neturiu!
— Man nesvarbu. Tai tokios sąlygos: tu man skolinga, aš niekur nevažiuosiu, neduosiu tau sutikimo
skyryboms. Tu niekada nebūsi laisva, nebent atneši visus pinigus. Aš dėl tavęs pardaviau savo namą.
— Tu pardavei savo namą, nes negalėjai išsimokėti paskolos, o man atsibodo už tave mokėti.
Galėjai susirasti darbą, bet tu net to nesugebėjai.
— Ką? Kokį darbą? Kokį galėjau gauti darbą — „McDonald’s”?
-jei taip galėjai grąžinti savo paskolą, tai kodėl gi ne?
— Aš galiu dirbti daug geresnį.
— Na ir ką gi tu gali dirbti?
— Aš gamtosaugininkas.
— O taip. Tu gavai darbą. Jie tave atleido ir liepė daugiau neateiti. Dėl to gali kaltinti tik save, aš
čia niekuo dėta. Aš tau neduosiu nė vieno surūdijusio penso. Žinai ką? Pasiimk savo kvailą pasą ir
nusivalyk juo sau pasturgalį. Neverta daugiau su tavimi kalbėti. Mūsų santuoka visada buvo netikra ir
neteisėta, nes mes niekada nebuvome artimi.
— Tai netiesa. Tik ne dabar. Įstatyme visai kitaip parašyta. Tu ištekėjai už manęs, ir aš niekada su
tavimi nesiskirsiu, Varis. Tavo vaikas visą gyvenimą bus pavainikis.
 Aš žiūrėjau į jį, ir gailestis, kokį kada nors jutau, virto neapykanta. Supratau karčią visos padėties
ironiją: aš nusprendžiau už jo ištekėti, kai Naidželas troško man padėti, „vykdydamas Alacho valią”.
Kadangi jo sesuo buvo gera mano draugė, tikėjausi, kad jei bus kokių nors problemų, ji padės jas
išspręsti. Bet jos nebuvo.
— Naidželai, aš išsiskirsiu, nori tu to ar ne. Mums daugiau nebėra apie ką kalbėti.
Jis rimtai pažiūrėjo ir tyliai pasakė:
— Jei aš tavęs neteksiu, vadinasi, neturėsiu nieko. Nužudysiu tave, o paskui nusižudysiu pats.
Aš sustingau iš baimės, bandydama apgalvoti savo kitą veiksmą, tada pabandžiau jį apgauti:
— Deinas atvažiuoja manęs pasiimti. Tavo vietoje aš taip nesielgčiau.
Žinojau, kad turiu dingti iš Naidželo namo nedelsdama. Jis tikrai išprotėjo. Lenkiausi paimti ant
grindų gulinčio krepšio, kai jis stipriai mane pastūmė. Atsitrenkiau veidu į muzikinį centrą, paskui
griuvau ant kieto parketo. Gulėjau ir bijojau pajudėti. „Dieve, mano kūdikis!” Mane suparalyžiavo iš
baimės sužaloti kūdikį. Lėtai atsistojau.
— Velniai griebtų, ar tau viskas gerai? — jis sušuko.
— Taip, man nieko neatsitiko, — tyliai pasakiau. Supratau, kaip buvo kvaila vienai čia ateiti, todėl
tik norėjau gyva iš čia ištrūkti. — Viskas gerai.
Jis padėjo man atsistoti. Apsimesdama rami apsivilkau švarką.
— Parvešiu tave į viešbutį. Po perkūnais, lipk į mašiną.
Dabar jis buvo įniršęs. Kol mes važiavome mašina, sėdėdama galvojau: „Jis nekenčia mano
kūdikio. Naidželas džiaugtųsi matydamas kūdikį negyvą. Galbūt jis pabandys nuvairuoti mašiną nuo
stataus skardžio?” Aš prisisegiau saugos diržu. Jis šaukė, keikė mane, vadino visokiais žodžiais,
kokie tik atėjo jam į galvą. Aš sėdėjau tyliai ir žiūrėjau tiesiai į kelią. Bijojau, jei ištarsiu žodį,
Naidželas mane primuš. Sėdėjau tarsi suparalyžiuota, nesirūpindama, kas gali man atsitikti. Jaudino
tik viena mintis — ar kūdikiui nieko neatsitiko. Būdama maištingo būdo, jei ne nėštumas, būčiau
išplėšusi jam kiaušius.
Mes privažiavome prie viešbučio ir jis užriko:
— Tu tik sėdi it vandens į burną prisisrėbusi po to, kiek dėl tavęs padariau!
Jis staiga sustabdė mašiną, atidarė duris ir išstūmė mane ant žemės. Viena mano koja vis dar buvo
mašinoje. Pagaliau man pavyko išlipti iš mašinos. Įbėgau į viešbutį ir pakilau į mūsų kambarį.
Kai Deinas atidarė duris, mano veidu tekėjo ašaros.
— Kas atsitiko? Ką jis tau padarė?
Galėjau įsivaizduoti: jei Deinui pasakyčiau teisybę, jis užmuštų Naidželą, paskui turėtų sėsti į
kalėjimą, o aš — auginti kūdikį viena.
— Nieko. Jis buvo storžievis, kaip ir visada. Nenorėjo atiduoti mano daiktų, — ir išsipūčiau nosį.
— Ir viskas? O Varis, pamiršk tai. Dėl to neverta verkti.
Mudu su Deinu pirmuoju reisu sugrįžome į Niujorką.
Dabar, kai prisimenu tą laiką, nepaisydama to, kaip Naidželas pasielgė su manimi, aš esu jam
dėkinga, kad jis dėl manęs kovojo ir tiek daug padėjo, kai buvau vieniša Anglijoje.
Kai buvau nėščia aštuntą mėnesį, vienas afrikietis fotografas išgirdo apie mano nėštumą ir panoro
mane nufotografuoti. Jis dirbo Ispanijoje ir paprašė, kad ten atvykčiau. Tuomet jaučiausi puikiai ir
nebijojau keliauti. Žinojau, kad po šešių mėnesių negerai skristi lėktuvu, bet apsirengusi laisvo
stiliaus megztinį nepastebėta prasmukau į lėktuvą. Jo nuotraukos „Marie Claire” žurnalui buvo
puikios.
Tačiau man teko skristi dar kartą. Kai iki gimdymo liko dvidešimt dienų, aš nuskridau į Nebraską,
pas Deino šeimą, kad jie padėtų prižiūrėti gimusį kūdikį. Apsigyvenau su Deino tėvais Omahoje.
Deinas koncertavo klubuose ir planavo sugrįžti kitą savaitę. Netrukus po to, kai atvažiavau, atsikėlusi
vieną rytą pajutau, kad mano pilve vyksta keisti dalykai. Pradėjau galvoti, ką suvalgiau praėjusį
vakarą, galbūt tai galėjo sukelti virškinimo sutrikimą. Nors tai nesiliovė visą dieną, per daug
nekreipiau dėmesio. Kitą rytą man baisiai skaudėjo pilvą. Vėliau atėjo į galvą mintis, kad galbūt tai
— ne įprastas pilvo skausmas. Galbūt artėjo laikas gimdyti.
Paskambinau Deino mamai į darbą ir pasakiau:
— Jaučiu keistą skausmą, kuris tai praeina, tai vėl sugrįžta. Vakar visą dieną skaudėjo, ir praėjusią
naktį. Skausmas vis didėja. Aš nežinau, ką galėjau suvalgyti, bet labai keistai jaučiuosi.
— Varis, dėl Dievo meilės. Tau prasidėjo sąrėmiai!
O! Tada aš buvau be galo laiminga, nes nekantriai laukiau savo kūdikio gimimo. Paskambinau
Deinui į Niujorką ir pasakiau:
— Man atrodo, kad tuoj gimdysiu!
— Ne, ne, ne! Tu negali gimdyti, kol aš neatvažiuosiu. LAIKYK KŪDIKĮ! Aš atvažiuoju, jau lipu į
lėktuvą.
— Tai tu, po velnių, atskrisk ir laikyk! Kaip aš turėčiau tai daryti? Laikyk kūdikį!
Dieve, kokie tie vyrai kvaili! Bet aš taip norėjau, kad Deinas būtų kartu, kai pasaulį išvys mūsų
pirmas kūdikis. Ir būčiau nepatenkinta, jei jis to nematytų. Kai anksčiau kalbėjau su jo mama, ji
paskambino į ligoninę ir pakvietė seselę pažiūrėti, kaip aš jaučiuosi. Ši pasakė, kad jei noriu kuo
greičiau pagimdyti, turiu vaikščioti. Pagalvojau, jei dar nenoriu gimdyti, vadinasi, turiu daryti
priešingai. Todėl aš tyliai gulėjau.
Deinas atvažiavo tik kitą vakarą. Tuo metu mano sąrėmiai tęsėsi jau tris dienas. Kai jo tėvas
išvažiavo į oro uostą, aš sunkiai pukšėjau:
— Uh, uh, uh, aaa,ahaa, po velnių, o Dieve!
— Skaičiuok, Varis, skaičiuok! — šaukė Deino mama.
Mes nusprendėme, kad jau laikas važiuoti į ligoninę, bet nėra kuo — Deino tėvas išvažiavęs
mašina. Kai jis grįžo, jie netgi neįėjo į vidų, nes mes pradėjome šaukti:
— Sugrįžkit į mašiną, važiuojame į ligoninę!
Ligoninėje buvome dešimtą valandą. Kitą dieną dešimtą valandą ryto aš vis dar gulėjau kankinama
sąrėmių.
— Aš noriu suptis medyje aukštyn galva! — šaukiau. Žinojau, kad tai — natūralus gyvuliškas
instinktas, koks būdingas beždžionėms. Būtent taip elgiasi gyvuliai. Jie vaikštinėja, atsisėda, atsitupia,
bėgioja ir sūpuojasi medyje, kol pagimdo. Jie neguli. Ir nuo tos dienos Deinas vis dar mane vadina
beždžione. Falcetu jis surinka:
— Aaaa, aš noriu suptis medyje aukštyn galva!
Gimdymo palatoje būsimas tėvelis nurodinėjo:
— Kvėpuok, mažute, tik kvėpuok!
— Po velnių, dink man iš akių. Aš tave nužudysiu!
O Dieve, aš norėjau jį nušauti. Norėjau mirti ir prieš mirdama norėjau būti tikra, kad jį nužudžiau.
Pagaliau dieną atėjo laikas. Buvau labai dėkinga mane operavusiam Londone gydytojui, nes
negalėjau įsivaizduoti, kaip būtų gimęs kūdikis, jei būčiau vis dar susiūta. Išlaukusi devynis mėnesius,
iškentusi tris dienas, pagaliau jo sulaukiau. Oooo! Po tiek laiko buvau be galo laiminga išvydusi jį —
mažą mažą kūdikėlį. Jis buvo toks gražus juodais šilko švelnumo plaukais, maža maža burnyte,
ilgomis kojytėmis ir pirščiukais. Jis mano pilve užaugo iki dvidešimties colių, bet svėrė tik šešis
svarus ir trylika uncijų. Nedelsdamas mano sūnus tarė:
— A, — ir pradėjo smalsiai dairytis po kambarį. — Kas tai? Kas čia? Ar tai šviesa?
 Jis turėjo puikiai jaustis po devynių mėnesių, praleistų tamsoje.
Pasakiau seselėms savo norą, kad vos tik gimus kūdikiui paguldytų mažiuką man ant krūtinės
nenupraustą, su visomis gleivėmis. Tą pačią akimirką, kai aš jį paėmiau ant rankų, supratau, kad
kiekvienos mamos sakoma banali frazė yra tiesa: kai laikai kūdikį, staiga pamiršti skausmą. Tuomet
skausmo nebelieka, yra tik džiaugsmas.
Kūdikį pavadinau Aleku, somalių kalba tai reiškia „stiprus liūtas”. Bet tada maža apvalia burnyte,
putliais žandukais ir garbanų aureole jis buvo panašesnis į juodą Amūrą nei į liūtą. Jo didelė švelni
kakta atrodė labai panaši į mano. Kai su juo kalbėdavau, jis suraukdavo lūpytes, tarsi paukštukas,
ruošdamasis čiulbėti. Nuo pirmos gimimo minutės jis nuolat smalsavo, tyliai apžiūrinėjo ir tyrinėjo
savo naują pasaulį.
Kai buvau maža mergaitė, aš nekantriai laukdavau vakaro, kai sugrįšiu namo, parginsiu kaimenę ir
prisiglausiu mamos glėbyje. Ji glostydavo man galvą, suteikdama nepakartojamą ramybės ir saugumo
jausmą. Dabar aš glosčiau Aleką ir jam irgi tai patiko. Pamasažuodavau jam galvą, ir jis greitai
užmigdavo ant mano rankų.
Tą dieną, kai jis gimė, mano gyvenimas pasikeitė. Nėra didesnės laimės už tą, kurią dabar man
suteikia sūnus. Aš užmiršau apie visus kvailus dalykus, dėl kurių anksčiau skųsdavausi ar
nerimaudavau. Supratau, kad tai visiškai nesvarbu. Sūnaus gimimas parodė, kad gyvenimas —
gyvenimo dovana — yra pats svarbiausias.
 17
AMBASADORĖ
Mano kultūroje moteris, tapusi motina, nusipelno pagarbos. Ji davė šiam pasauliui kitą gyvybę,
suteikė gyvenimo dovaną. Kai gimė Alekas, aš taip pat tapau motina, subrendusia moterim. Perėjusi
visą moters brendimo ciklą, kuris prasidėjo gana anksti, kai penkerių metų mane apipjaustė, ir
užsidarė gimus sūnui, kai man buvo trisdešimt metų, pajutau dar daugiau pagarbos savo mamai.
Supratau, kad Somalio moterys turi neįtikėtinos jėgos pakelti naštą, kurią jos neša paprasčiausiai dėl
to, kad gimė moteriškosios lyties. Kaip moteris, gyvenanti Vakarų pasaulyje, stengiausi padaryti
viską, ką turėjau padaryti, ir kai kuriomis dienomis nemaniau, kad man pavyks: kai šveisdavau
grindis „McDonald’s” kentėdama nuo tokių skausmingų menstruacijų, jog maniau nualpsianti. Kai per
operaciją atvėrė suaugusius mano genitalijų randus, kad galėčiau normaliai šlapintis. Kai krypavau
devynis mėnesius nėščia, važinėjau metro į Harlemą, lipau laiptais, parduotuvėje pirkau maistą. Kai
praleidau tris dienas kankinama sąrėmių ir galvodama, kad mirsiu gimdymo palatoje gydytojų
akivaizdoje.
Tikrovė ta, kad esu gimusi po laiminga žvaigžde. O juk kokia nors Afrikos mergaitė brūzgynuose
vaikšto pėsčiomis ilgas mylias pagirdyti ožkų bandos jausdama tokį menstruacijų skausmą, kad vos
gali atsitiesti. Arba žmona, kuri bus vėl užsiūta su adata ir siūlu kaip drabužio skiautė vos tik
pagimdys, kad fizinės sueities vieta liktų tokia pat siaura. Arba devynis mėnesius nėščia moteris, kuri
ieško maisto dykumoje, kad pamaitintų vienuolika išalkusių vaikų. O kas atsitiks jaunamartei, kuri yra
vis dar „kruopščiai” susiūta ir laikas gimti pirmajam jos kūdikiui? Kas atsitinka, kai ji išeina viena į
dykumą, kaip ir mano mama, ir be niekieno pagalbos bando pagimdyti viena? Apmaudu, bet žinau
atsakymus į šiuos klausimus. Dauguma nukraujuos iki mirties, ir jei pasiseks, jų vyrai suras jas
anksčiau nei maitvanagiai ir hienos.
Vyresnė ir labiau išsilavinusi supratau, kad nesu vieniša. Sveikatos problemos, su kuriomis turėjau
susitaikyti nuo pat apipjaustymo, kamuoja milijonus merginų ir moterų visame pasaulyje. Kadangi
apie tai nekalbama, dauguma moterų Afrikos žemyne praleidžia savo gyvenimą skausme. Kas padės
moterims dykumoje, tokioms kaip mano motina, be pinigų ir galios? Kažkas turi garsiai kalbėti už
mažą mergaitę, kuri neturi balso. Ir kadangi aš, kaip ir jos, gyvenau klajoklės gyvenimą, jaučiau, kad
man likimo skirta joms padėti.
Aš niekada negalėjau paaiškinti, kodėl tiek daug dalykų mano gyvenime įvyko atsitiktinai. Iš tikrųjų
netikiu atsitiktinumo idėja, mūsų gyvenime turėtų būti kažkas daugiau. Dievas mane išgelbėjo
dykumoje nuo liūto, kai pabėgau iš namų, ir nuo tos akimirkos jaučiau, kad jis jau suplanavęs mano
gyvenimą, žino priežastis, dėl kurių turiu būti gyva. Bet jei buvo kažkokia priežastis, tai kokia?
Kiek anksčiau žurnalistė iš „Marie Claire” paprašė su manimi susitikti ir duoti jai interviu. Prieš
mūsų susitikimą daug galvojau, ką norėčiau pasakyti tame straipsnyje. Susitikusi su žurnaliste Laura
Ziv papietauti, aš žvilgtelėjau į ją ir ji man iš karto patiko.
— Nežinau, kokios istorijos tau reikia iš manęs, juk apie populiarius modelius jau pasakota
milijonus kartų. Jei tu pažadi tai išspausdinti, aš tau papasakosiu tikrą istoriją, — taip pradėjau.
— Tikrai? Padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, — ir ji įjungė savo diktofoną.
Aš pradėjau pasakoti istoriją nuo mažų dienų, kai mane apipjaustė. Staiga, vidury mano
pasakojimo, ji pradėjo verkti ir išjungė diktofoną.
— Kas tau atsitiko?
— Tai siaubinga... šlykštu. Niekada nemaniau, kad tokie dalykai šiandien vis dar egzistuoja.
— Na, dabar žinai. Tai ir svarbiausia, kad žmonės Vakaruose nieko nežino. Ar manai, kad galėsi
mano pasakojimą išspausdinti pasakišką ir gražų gyvenimą iliustruojančiame žurnale, kurį skaito tik
moterys?
— Pažadu, kad padarysiu viską. Bet sprendimas priklausys nuo mano viršininkės.
Kitą dieną po interviu jaučiausi prislėgta ir gėdijausi to, ką padariau. Dabar visi sužinos apie mano
asmeninį gyvenimą. Mano pačias intymiausias paslaptis. Netgi mano geriausi draugai nežinojo, kas
man atsitiko, kai buvau maža mergaitė. Kadangi užaugau labai uždaroje kultūroje Somalyje, tai
nebuvo ta tema, kuria galėčiau kalbėti. O dabar aš prisipažinau milijonui nepažįstamųjų. Bet pagaliau
nusprendžiau — tebūnie. Prarask savo orumą, jei verta. Taip ir padariau — aš nusiėmiau orumą tarsi
drabužį. Padėjau jį į šoną ir ėjau nuoga. Bet kėlė nerimą, ką pasakys kiti somaliai. Galėjau
įsivaizduoti, ką jie sakys: „Kaip drįsai tyčiotis iš mūsų senų tradicijų?!” Galėjau įsivaizduoti, kad
kalba taip, kaip mano šeima Etiopijoje: „Jei tu gyveni Vakaruose, manaisi viską suprantanti?”
Po daugelio apmąstymų supratau, kad man reikia kalbėti apie apipjaustymą dėl dviejų priežasčių.
Visų pirma man nedavė ramybės kažkas giliai viduje. Be sveikatos problemų, su kuriomis
tebekovoju, niekada nepažinau fizinės meilės malonumų, jie iš manęs buvo atimti. Jaučiausi netobula,
neužbaigta ir žinojau, kad nieko negaliu pakeisti — tai pats beviltiškiausias jausmas. Kai sutikau
Deiną, pagaliau įsimylėjau ir norėjau patirti fizinės meilės džiaugsmą su vyru. Bet jei šiandien manęs
paklaustumėte: „Ar tau malonu mylėtis?”, aš atsakyčiau — „ne”. Aš paprasčiausiai mėgaujuosi fiziniu
artumu su Deinu, nes jį myliu.
Visą gyvenimą bandžiau suprasti mano apipjaustymo priežastis. Galbūt jei būčiau sugalvojusi gerą
priežastį, galėčiau susitaikyti su tuo, ką jie man padarė. Bet negalėjau sugalvoti jokios. Kuo ilgiau
man nepavyko sugalvoti priežasties, tuo piktesnė dariausi. Man reikėjo kalbėti apie savo paslaptį, nes
slėpiau ją visą gyvenimą. Neturėdama arti šeimos, mamos ir seserų, negalėjau su niekuo pasidalyti
savo sielvartu. Nekenčiu žodžio „auka”, nes jis skamba beviltiškai. Bet kai čigonė mane apipjaustė,
aš tapau būtent tokia. Tačiau kai tapau subrendusia moterimi, nustojau būti auka ir galėjau imtis žygių.
Pasakodama „Marie Claire” savo istoriją norėjau, kad žmonės, kurie pasisako už tokį kankinimo
būdą, išgirstų, ką jaučia bent viena moteris, nes visos moterys mano šalyje apie tai nekalba.
Man atėjo į galvą mintis, kad žmonės, sužinoję apie mano paslaptį, keistai žiūrės į mane gatvėje.
Nutariau, kad man tai nerūpi. Nes antra priežastis, dėl kurios sutikau duoti interviu, — viltis, kad
žmonės sužinos, jog tokie dalykai šiandien vis dar egzistuoja. Turėjau tai padaryti ne tik dėl savęs,
bet ir dėl kitų mažų mergaičių, kurios turi tai iškęsti. Ne šimtai, ne tūkstančiai, bet milijonai merginų
gyvena su tuo ir nuo to miršta. Per vėlu pakeisti mano padėtį, žala jau padaryta, bet galbūt aš galiu
kažką išgelbėti?
Kai mano interviu „Moteriškojo apipjaustymo tragedija” buvo išspausdintas, gauta stulbinančių
atsiliepimų. Laura puikiai padirbėjo, ir „Marie Claire” redakcija, išspausdindama straipsnį, pasielgė
drąsiai. Žurnalą ir organizaciją „Dabarties lygybė”, kovojančią už moterų teises, užvertė paramos
laiškai. Skaitytojos buvo akivaizdžiai pašiurpusios kaip ir Laura, kai tą dieną jai papasakojau.
Prieš mėnesį perskaičiau siaubą keliantį straipsnį žurnale „Marie Claire” apie apipjaustymą ir
negalėjau apie tai negalvoti. Sunku patikėti, kad kas nors — vyras ar moteris — gali pamiršti arba
patirti kažką tokio siaubingo ir nežmoniško kaip šis elgesys su lytim, kurią Dievas sukūrė kaip vyro
draugę ir partnerę, jo pagalbininkę. Biblijoje sakoma, kad vyras turi mylėti savo žmoną. Netgi
gyvenant kultūroje, kurioje Dievas neegzistuoja, žmonės negali nesuprasti, kad tai, kas sukelia jų
moterims skausmą, traumas ir netgi mirtį, yra NETEISINGA! Kaip jie gali ir toliau leisti, kad tai
atsitiktų jų žmonoms, dukterims ir seserims? Greičiausiai jie nesupranta, kad naikina moteris įvairiais
būdais!
Dieve, padėk mums, mes turime KĄ NORS DARYTI! Aš atsibundu su ta mintimi, guluosi galvodama
 apie tai, ir dieną dėl to verkiu! Be abejonės,
su „Pasaulio vizija” ar kita organizacija tie žmonės gali būti išauklėti ir išmokti, kaip jų vedybos ir
intymus gyvenimas gali tapti daug geresnis ir vyrui, ir moteriai, kaip ir turi būti, ir kad moterys gimė
su tam tikromis kūno dalimis dėl tų pačių priežasčių, kaip ir vyrai!
Ir dar vienas atsiliepimas:
Aš ką tik perskaičiau jūsų straipsnį apie Varis Dirie ir man skauda širdį, kad mažos mergaitės vis
dar turi ištverti tokią kančią ir apipjaustymą. Man sunku patikėti, kad šiais laikais vyksta tokie
kankinimai. Dėl jų moterys visą likusį gyvenimą turi taikytis su neįtikėtinais sunkumais. Ar tai
tradiciška, ar ne, šį smurtą prieš pasaulio moteris reikia užbaigti. Leiskite man perpjauti vieno vyro
genitalijas ir jas vėl susiūti, ir galiu užtikrinti, kad tokie dalykai liautųsi. Kaip galima trokšti suartėti
su moterimi fiziškai, kai jai nuolat siaubingai skauda? Ši istorija mane pravirkdė, ir aš rašau
organizacijai „Dabarties lygybė”, norėdama sužinoti, kuo galėčiau padėti.
Kitas laiškas buvo adresuotas man:
Daug papasakota liūdnų istorijų, ir dar daug jų bus papasakota ateityje, Varis, bet neįmanoma
daugiau papasakoti apie kultūrą, žiauresnę už tą, kuri leidžia žmonėms tai daryti savo vaikams.
Skaitydama verkiau ir jaudinausi. Aš noriu kažką padaryti, kad tai pakeisčiau, bet nežinau, ką gali
padaryti vienas žmogus.
Tokie paramos laiškai mane nuramino. Gavau tik du neigiamus atsiliepimus, kuriuose buvau
peikiama, ir nenuostabu, kad laiškai atėjo iš Somalio.
Pradėjau duoti vis daugiau interviu, kalbėti mokyklose, visuomeninėse organizacijose ir beveik
visur, kur galėjau šnekėti apie šią problemą.
Paskui patyriau dar vieną likimo smūgį. Viena grimuotoja skrido lėktuvu iš Europos į Niujorką, ji
paėmė „Marie Claire” žurnalą ir perskaitė straipsnį apie mane. Skrydžio metu ji parodė jį savo
viršininkei ir pasakė: — Turėtum tai perskaityti.
Pasirodė, kad jos viršininkė — Barbara Valters. Vėliau Barbara man papasakojo, kad interviu jai
sukėlė tiek nerimo, kad ji negalėjo perskaityti iki pabaigos. Tačiau tai buvo bėda, į kurią reikėjo
reaguoti. Ji nusprendė sukurti siužetą „20/20” laidai pagal mano istoriją, kad žiūrovai sužinotų apie
moters apipjaustymą. Etelė Bas Veintraub sukūrė siužetą, pavadintą „Gydanti kelionė” ir vėliau
laimėjusį apdovanojimą.
Kol Barbara klausinėjo mane, norėjau verkti. Jaučiausi tarsi nuoga. Pasakojant istoriją žurnalui,
buvo kažkoks atstumas tarp manęs ir skaitytojo. Aš tik turėjau pasakoti Laurai, kai mes, dvi moterys,
sėdėjome restorane. Bet kai mane filmavo „20/20” laidai, žinojau, kad kamera pritraukia mano veidą
iš arti man atskleidžiant paslaptis, kurias saugojau visą gyvenimą. Jaučiausi taip, tarsi mane būtų
kažkas perpjovęs, atidaręs ir visiems parodęs, kas yra mano sieloje.
„Gydanti kelionė” pasirodė 1997 metų vasarą. Netrukus po to man paskambino iš mano agentūros
ir pasakė sulaukę skambučio iš Jungtinių Tautų Organizacijos. JTO, pamatę laidą „20/20”, norėjo,
kad jiems paskambinčiau.
Įvykiai pasisuko neįtikėtina linkme. Jungtinių Tautų Gyventojų fondas pakvietė mane prisidėti prie
jų kovos su moterų apipjaustymu. Dirbdami su Pasauline sveikatos apsaugos organizacija, jie surinko
bauginančius duomenis, padėjusius toliau kovoti su šia problema. Pamačius tuos skaičius tapo aišku,
kad tai — ne mano vienos nelaimė. Moterų apipjaustymas, arba, kaip šiandien nurodoma tiksliau,
moters genitalijų apipjaustymas, daugiausia atliekamas dvidešimt aštuoniose Afrikos šalyse. JTO
apytikriai apskaičiavo, kad tai atlikta šimtui trisdešimt milijonų mergaičių ir moterų. Mažiausiai
dviem milijonams mergaičių gresia pavojus tapti būsimomis aukomis kiekvienais metais, o tai — šeši
tūkstančiai per dieną. Priėmėja arba kaimelio moteris operaciją paprastai atlieka primityviomis
sąlygomis. Jos nenaudoja nuskausminamųjų vaistų. Jos pjausto mergaitę bet kokiu į rankas papuolusiu
įrankiu: skustuvo ašmenimis, peiliu, žirklėmis, stiklo šuke, aštriu akmeniu, o kituose regionuose —
savo dantimis. Ritualo žiaurumas priklauso nuo geografinės padėties ir kultūros tradicijų. Pati
menkiausia žala padaroma nupjaunant klitorio viršūnėlę, todėl mergaitė visą likusį gyvenimą negalės
patirti fizinės meilės malonumo. Kitas kraštutinumas yra infibulation, atliekamas aštuoniasdešimčiai
procentų Somalio moterų. Aš patyriau būtent tokį apipjaustymą. Infibulation padariniai: staigios
psichinės traumos, infekcijos, šlaplės ir išangės sužalojimai, randų atsiradimas, stabligė, pūslės
uždegimas, kraujo užkrėtimas, AIDS, hepatitas B. Tolesni komplikacijų padariniai — įsisenėjusios ir
pasikartojančios šlapimo takų ir dubens organų infekcijos, kurios gali būti nevaisingumo, cistų,
pūlinių aplink išorinius lyties organus, skausmingų auglių, skausmingo šlapinimosi, menstruacijų
sutrikimo ir kraujo kaupimosi pilvo ertmėje, frigidiškumo, depresijos ir mirties priežastimi.
Kai įsivaizduoju, kad šiais metais du milijonai mergaičių patirs skausmą, per kokį perėjau aš, iš
sielvarto man suspaudžia širdį. Be to, aš suvokiau, kad kol tokios kančios kiekvieną dieną tęsis, vis
daugiau moterų taps tokios nusivylusios kaip aš, moterų, kurios niekada negalės atgauti, kas iš jų buvo
atimta.
Iš tikrųjų apipjaustytų mergaičių skaičius didėja, užuot mažėjęs. Daugelis afrikiečių, kurios
emigravo į Europą ir Ameriką, nepamiršta šio skausmingo ritualo. Federaliniai Ligų ir kontrolės
prevencijos centrai nustatė, kad dvidešimt septyniems tūkstančiams moterų, gyvenančių Niujorko
valstijoje, buvo arba bus atliktas apipjaustymas. Dėl šios priežasties dauguma valstijų leidžia
įstatymus, draudžiančius moters genitalijų apipjaustymą įstatymų leidėjai jaučia, kad tam tikri
įstatymai yra būtini norint apsaugoti vaikus nuo pavojaus, jų šeimos tvirtins, kad apipjaustyti dukras
— jų „religinė teisė”. Daugybę kartų Afrikos bendruomenės surinkdavo pakankamai pinigų iš Afrikos
į Ameriką atsivežti moterį pjaustytoją, kaip ta čigonė. Tada Ji apipjaustydavo mergaičių grupę iš
karto. Kai tai neįmanoma, šeimos pačios tuo pasirūpina. Vienas tėvas Niujorke pagarsino muziką, kad
jo kaimynai negirdėtų klyksmo. Paskui jis išpjovė dukters lyties organus peiliu, skirtu mėsai pjaustyti.
Nepaprastai didžiuodamasi priėmiau Jungtinių Tautų pasiūlymą tapti ypatingąja ambasadore ir
prisidėti prie jų kovos. Man teko didelė garbė dirbti su moterimis kaip mokslo daktarė Nafis Sadik,
Jungtinių Tautų Gyventojų fondo prezidentė. Ji — viena pirmųjų moterų, pradėjusių kovoti su moters
genitalijų apipjaustymu, iškėlusi šį klausimą Tarptautinėje gimstamumo ir plėtros konferencijoje
Kaire 1994 metais. Atstovaudama Jungtinėms Tautoms, aš vėl keliausiu į Afriką pasakoti savo
istorijos.
Afrikoje daugiau nei keturis tūkstančius metų pjaustomos moterys. Daugelis tiki, kad to reikalauja
Koranas, nes toks paprotys praktikuojamas beveik visose musulmoniškose šalyse. Tačiau taip nėra;
nei Koranas, nei Biblija neužsimena apie moterų apipjaustymą norint pamaloninti Dievą.
Paprasčiausiai šį paprotį skatino ir jo reikalavo vyrai — neišmanėliai, savanaudiški vyrai, kurie
tikėjosi, kad moterų glamonės bus tik jų nuosavybė. Jie reikalauja, kad jų žmonos būtų apipjaustytos.
Motinos sutinka apipjaustyti savo dukras bijodamos, kad šios neliktų neištekėjusios. Į neapipjaustytą
moterį žiūrimą kaip į nešvarią, nepatenkinamą ir negalinčią ištekėti. Klajoklių kultūroje, kurioje aš
buvau išauklėta, nėra vietos neištekėjusiai merginai, todėl motinos jaučia pareigą užtikrinti savo
dukterims pačias geriausias galimybes — kaip vakariečių šeimos jaučia pareigą leisti savo dukras
mokytis gerose mokyklose. Nėra kitos priežasties pateisinti kasmetinį milijonų mergaičių
apipjaustymą, tik neišmanymas ir prietaringumas. Todėl skausmas, kančios ir mirtis yra svarbesnės
priežastys tam sustabdyti.
Darbas Jungtinių Tautų ambasadore — išsipildžiusi nepaprasta svajonė, apie kurią niekada
neišdrįsdavau pagalvoti. Nors augdama visada jaučiausi kitokia nei mano šeima ir kiti klajokliai,
niekada negalėjau numatyti, kad dirbsiu ambasadore organizacijoje, kuri sprendžia pasaulines
problemas. Tarptautiniu lygiu Jungtinės Tautos daro tai, ką asmeniškai atlieka motinos: guodžia ir
globoja. Spėju, kad tik nujaučiau savo būsimą vaidmenį Jungtinėse Tautose; jaunystės metais draugai
nuolat mane vadindavo mama. Jie mane erzindavo, nes norėjau visada juos auklėti ir prižiūrėti.
Dauguma tų pačių draugų jaudinasi, kad koks nors religinis fanatikas nebandytų manęs nužudyti, kai
vyksiu į Afriką. Juk aš kalbėsiu prieš nusikaltimą, kurį vykdo fundamentalistai, kovojantys dėl savo
religinių tiesų. Esu įsitikinusi, kad mano darbas pavojingas, ir prisipažįstu — esu išsigandusi. Ypač
bijau dabar, kai turiu pasirūpinti savo mažuoju berniuku. Tačiau mano tikėjimas liepia man būti
stipriai, kadangi yra priežastis, dėl kurios Dievas mane veda šiuo keliu. Jis man patikėjo užduotį. Tai
mano misija. Ir aš tikiu, kad dar iki man gimstant Dievas parinko mano mirties datą, taigi aš negaliu to
pakeisti. Dabar galbūt galiu pasinaudoti proga taip pat, kaip darau visą gyvenimą.
 18
NAMŲ VERTYBĖS
Kadangi kritikuoju moters genitalijų apipjaustymą, kai kurie žmonės pamanys, kad nevertinu savo
kultūros. Bet jie klysta. Kasdien dėkoju Dievui už tai, kad gimiau Afrikoje. Kasdien. Aš didžiuojuosi
būdama somalė ir didžiuojuosi savo šalimi. Spėju, kad kitų kultūrų atstovai manys, jog afrikiečių
mąstysenai būdinga, na, suprantate, didžiuotis dėl nieko. Spėju, jūs pavadintumėt tai arogancija.
Išskyrus apipjaustymą, — nesutikčiau su niekuo keistis savo paauglyste. Gyvendama Niujorke, nors
čia visi tik ir kalba apie šeimos vertybes, mačiau tik menką jų dalį. Aš nematau kaip mes
bendraujančių šeimų: dainuojančių, plojančių ir besijuokiančių. Čia žmonės vienas nuo kito atitolę,
nėra prasmės priklausyti bendruomenei.
Kitas privalumas augti Afrikoje — mes buvome tikrosios gamtos, tikrojo gyvenimo dalis. Aš
pažinau gyvenimą — nebuvau nuo jo apsaugota. Ir tai buvo tikrasis gyvenimas, o ne dirbtinis
pakaitalas televizoriuje, kur žiūrėdavau į kitų žmonių gyvenimus. Nuo pat pradžių turėjau išgyvenimo
instinktą. Iš mokau džiaugtis ir kentėti tuo pačiu metu. Supratau, kad laimė nėra tai, ką tu turi, nes aš
niekada nieko neturėjau ir buvau labai laiminga. Pats vertingiausias laikas — mano gyvenimas
gimtinėje, kai aš buvau kartu su savo šeima. Prisimenu vakarus, kai susėsdavome prie laužo pavalgę,
juokdavomės iš kiekvienos smulkmenos. Kai palydavo lietus ir gyvenimas atgimdavo, mes
švęsdavome.
Kai augau Somalyje, mes vertinome paprastus gyvenimo dalykus. Džiaugdavomės lietumi, nes tai
reiškė — turėsime vandens. Kam Niujorke rūpi vanduo? Tegu bėga iš krano, kol tu vaikštinėji ir
kažką veiki virtuvėje, jis visada čia, kai tau jo reikia. Atsuki kraną, šliūkšt, ir jis bėga. Taip būna
tada, kai neturi ko vertinti, o kadangi mes nieko neturėjome, vertinome viską.
Mano šeima iš visų jėgų stengėsi turėti užtektinai maisto. Didelis įvykis — nusipirkti maišą ryžių.
Tačiau šioje šalyje maisto kiekis ir įvairovė pribloškia kiekvieną, kuris čia atvyksta iš trečiojo
pasaulio šalies. Ir gaila, kad tiek daug amerikiečių yra susirūpinę antsvoriu. Viename pasaulio krašte
kaip įmanydami stengiamės pamaitinti žmones, kitame pasaulio krašte žmonės moka pinigus, kad
numestų svorio. Žiūrėdama televizijos reklamas, kuriose pristatomos svorio metimo programos,
šaukiu:
— Jei nori numesti svorio — važiuok į Afriką! Ką manai? Ką manai apie tai, kad mesdama svorį
padėsi kitiems žmonėms? Ar kada nors apie tai pagalvojai? Gerai jausies, be to, tapsi kitokia.
Padarysi du svarbius darbus vienu metu. Pažadu, kai sugrįši iš skurstančios šalies, žinosi daugiau.
Tavo protas bus daug šviesesnis nei prieš išvažiuojant.
Šiandien aš vertinu paprastumą. Kiekvieną dieną sutinku žmones, kurie turi gražius namus, kartais
kelis, mašinų, laivų, papuošalų, bet jie tegalvoja, kaip gauti daugiau, tarsi kitas pirkinys pagaliau
atneš jiems sielos ramybę. Tačiau man nereikia žiedo su deimantu, kad būčiau laiminga. Žmonės
sako: „Aha, lengva tau dabar kalbėti, kai gali sau leisti nusipirkti, ką nori.” Bet man nieko nereikia.
Pats vertingiausias turtas gyvenime be pa ties gyvenimo — yra sveikata. Bet žmonės sugriauna savo
brangi.) sveikatą, jaudindamiesi dėl visokių beprasmių dalykų: „O varge, atėjo sąskaita, ir kita
sąskaita, sąskaitos atskrenda iš visų pusių, ir... varge, kaip už viską sumokėti?” Amerika yra pati
turtingiausia šalis pasaulyje, bet vis tiek kiekvienas jaučiasi vargšas.
Ir dar labiau nei pinigų visi stokoja laiko. Niekas neturi laiko. Laiko visiškai nėra.
— Traukis, drauguži, iš kelio, aš skubu!
Gatvės pilnos žmonių, lakstančių šen bei ten, ir bėgančių paskui vienas Dievas žino ką.
Aš džiaugiuosi, kad teko išbandyti abu gyvenimus — paprastą ir greitąjį. Jei nebūčiau užaugusi
Afrikoje, nežinau, ar mokėčiau taip paprastai džiaugtis gyvenimu. Mano vaikystė Somalyje suformavo
mano asmenybę visiems laikams ir apsaugojo mane nuo rūpinimosi nereikšmingais klausimais kaip
sėkmė ir šlovė, kurių siekia daugybė žmonių. Dažnai manęs klausia:
— Koks jausmas būti įžymybe?
Aš tik juokiuosi. Ką reiškia „įžymybė”? Aš netgi nežinau. Žinau tik tiek, kad mano mąstymo būdas
paveiktas Afrikos kultūros, ir tai niekada nepasikeis.
Vienas svarbiausių privalumų gyvenant Vakaruose yra taika, ir nesu tikra, kiek žmonių supranta,
kokia tai palaima. Tiesa, yra nusikaltimai, bet tai ne tas pats, kaip gyventi karo apsiaustyje. Esu
dėkinga už prieglaudą čia ir galimybę saugiai užauginti savo kūdikį, kai Somalyje vyko nuolatiniai
karai, sukilėliams pašalinus Siadą Barą 1991 metais. Nuo to laiko sukilėlių būriai kovoja dėl
valdžios ir niekas nežino, kiek žmonių buvo nužudyta. Gražus miestas Mogadišas, kuriame italų
kolonizatorių dėka iškilo balti pastatai, buvo suniokotas. Beveik kiekviename pastate išliko
nepertraukiamo septynerių metų karo žymių: namai susprogdinti arba pilni skylių nuo kulkų. Mieste
nebėra jokios tvarkos požymių — nei vyriausybės, nei policijos, nei mokyklų.
Mane slegia žinojimas, kad mano šeima neišvengė kautynių. Mano dėdė Voldabas, mamos brolis,
kuris buvo toks juokingas ir toks panašus į mano mamą, žuvo Mogadiše, jis stovėjo prie lango, kai jo
namas buvo apšaudytas artilerijos ugnies. Visas pastatas buvo išvarpytas kulkų ir įlėkusi pro langą
kulka nužudė mano dėdę.
Dabar netgi klajoklius paveikė karas. Kai mačiau savo mažąjį broliuką Ali Etiopijoje, jis taip pat
buvo peršautas ir vos ištrūko iš mirties nagų. jis vienas ėjo su kupranugariais, kai maištininkai
užpuolė jį iš pasalų ir šovė į ranką. Ali parkrito ir apsimetė negyvas, o vyrai nusivarė visą kaimenę.
Kai Etiopijoje susitikau su mama, ji man pasakė, kad pateko į susišaudymą ir tebenešioja krūtinėje
kulką. Mano sesuo ją nuvežė į ligoninę Saudo Arabijoje, bet gydytojai pasakė, kad ji per sena
operacijai; tai gali būti pavojinga ir ji gali neišgyventi. Tačiau kai mačiau ją paskutinį kartą, ji atrodė
stipri kaip kupranugaris. Kaip ir visada, ji buvo ta pati mama, pokštaujanti apie peršovimą. Kai
paklausiau, ar kulka vis dar jos kūne, ji pasakė:
— Taip, taip, ten. Man nesvarbu. Galbūt dabar ji jau ištirpusi.
Tokių genčių karų, kaip ir apipjaustymo ritualo, priežastis — vyrų savimeilė, savanaudiškumas ir
žiaurumas. Nepatinka tai sakyti, bet tai tiesa. Abu šie dalykai kyla iš perdėto rūpinimosi savo
žemėmis — savo nuosavybe, — ir moterys priklauso šiai kategorijai tiek kultūriškai, tiek
įstatymiškai. Galbūt jei išpjautume vyrams kiaušius, mano šalis taptų rojumi. Jie nusiramintų ir taptų
daug jautresni pasauliui. Be įgimto testosterono pertekliaus nebūtų karo, žudynių, vagysčių ir
prievartavimų. Ir jei nukirstume intymiąsias jų kūno vietas ir paleistume į laisvę vaikščioti ar mirtinai
nukraujuoti arba išsigelbėti, galbūt pirmą kartą jie suprastų, kaip elgiasi su savo moterimis.
Mano tikslas — padėti Afrikos moterims. Aš noriu matyti, kaip jos stiprėja, o ne silpnėja, nes
apipjaustymo ritualas jas išsekina fiziškai ir emociškai. Kadangi moterys yra Afrikos pagrindas ir
daugiausiai dirba, norėčiau įsivaizduoti, kiek daug jos pasiektų, jei nebūtų apipjaustytos vaikystėje ir
neliktų suluošintomis genitalijomis visam gyvenimui.
Nors pykstu dėl to, ką man padarė, nekaltinu tėvų. Aš myliu savo mamą ir tėvą. Mano mama
negalėjo neduoti leidimo apipjaustyti, nes kaip moteris ji bejėgė priimti sprendimus. Paprasčiausiai ji
darė tai, kas ir jai buvo padaryta, kas atsitiko ir jos mamai, ir jos senelei. O mano tėvas visiškai
nenutuokė apie skausmą, kurį aš patyriau; jis žinojo, kad Somalio bendruomenėje, norint ištekinti
dukterį, ji turi būti apipjaustyta arba neištekės. Mano tėvai buvo auklėjimo ir kultūrinių tradicijų,
kurios nekito tūkstančius metų, aukos. Bet šiandien mes žinome, kad galime pasiskiepiję išvengti ligų
ir mirties, žinome, kad moterys nėra rujojantys gyvuliai ir jų ištikimybę reikia užsitarnauti
pasitikėjimu ir meile, o ne barbariškais ritualais. Atėjo laikas palikti senus kankinimo būdus istorijai.
Jaučiu, kad aš gimiau turėdama nuostabų kūną, kurį sukūrė Dievas. Paskui mane pagrobė žmogus,
atėmė mano galią ir mane suluošino. Mano moteriškumas buvo pavogtas. Jei Dievas norėjo, kad šių
kūno dalių nebūtų, kodėl jas sukūrė?
Aš meldžiuosi, kad vieną dieną nė vienai moteriai neteks patirti šio skausmo. Tai taps istorija.
Žmonės sakys: „Ar girdėjai, Somalyje uždraustas moterų genitalijų apipjaustymas?” Tada kitoje
šalyje, ir dar kitoje, ir taip toliau, kol pasaulis taps saugus visoms moterims. Tai bus labai laiminga
diena, ir aš to siekiu. In’shallah, jei Dievas panorės, taip atsitiks.
 PADĖKA
Norėčiau padėkoti žmonėms, kurie padėjo šiai knygai išvysti dienos šviesą ne tik prisidėdami prie
jos kūrimo, bet ir tiesiog būdami mano gyvenimo dalis.
Savo Leeki — Leek (Liki — Lyk), kurio buvimas teikia tiek daug džiaugsmo. Aš tokia dėkinga
Dievui už tai, kad jis man tave atsiuntė. Neįmanoma apsakyti žodžiais, kaip gera tave turėti.
Savo brangiajam Deinui už jo spindesį, apšviečiantį mane supantį pasaulį. Likimo valia mūsų
keliai susikirto. Myliu tave.
Deino tėvams už tai, kad mane priėmė ir leido tapti jų šeimos nariu. Džiaugiuosi, kad mano šeima
vėl su manimi. Ypač dėkoju savo senelei, kuri buvo šalia kiekviename žingsnyje. Myliu tave labiau,
nei tu gali įsivaizduoti.
Christy Fletcher (Kristi Flečer) ir jos kolegoms iš Carol Mann agentūros už tai, kad buvo patys
patikimiausi, lojaliausi ir labiausiai atsidavę agentai, kokius esu turėjusi.
Kiekvienam, dirbančiam William Morrow, o ypač Betty Kelly (Betei Keli), kuri tikrai mane
suprato ir tikėjo mano svajone. Ši knyga taip pat yra ir jos kūrinys.
Cathy Miller (Keti Miler), kuri bandydama suvokti mano mintis buvo beveik pametusi savąsias.
Ačiū tau už visą sunkų darbą ir pastangas.
Tyrone Barrington (Taironui Baringtonui) už nuolatinį rūpinimąsi ir palaikymą.
Savo dešiniajai rankai Sabrinai Cervoni, be kurios negalėčiau dirbti. Ačiū, kad atėjai į mano
gyvenimą.
Savo brangiausiam draugui George Speros (Džordžui Sperosui). Myliu tave.
Barbarai Walters’(Barbarai Volters), Ethel Bass (Etelei Bos) ir kiekvienam iš 20/20. Ačiū už
nuolatinį palaikymą ir suteiktą galimybę papasakoti savo istoriją jūsų laidoje.
Laurai Ziv už jos nepamirštamą straipsnį, paveikusį daugiau žmonių, nei aš galėjau tikėtis.
Kiekvienam žmogui iš Jungtinių Tautų už tai, kad buvo mano pusėje ir kovojo dėl mano įsitikinimų.
Jūs suteikėte man ir milijonams kitų vilties, kad tam ateis galas.
Visai savo šeimai ir kiekvienam, kirtusiam mano kelią ir galbūt nesupratusiam priežasčių,
paskatinusių parašyti šią knygą. Šia knyga neketinau nieko įžeisti, taip pat nelaikau savyje jokių blogų
jausmų, ypač savo šeimos atžvilgiu. Ačiū už tai, kad esate savimi. Aš jus taip myliu.
Ir, svarbiausia, Dievui — Žemės kūrėjui. Ačiū, kad dovanojai man gyvenimą ir suteikei jėgų ir
drąsos keliauti šiomis upėmis — ramiomis ir audringomis. Tu sukūrei pasaulį, kupiną grožio ir
meilės. Nuoširdžiai viliuosi, kad visi mokysis mylėti ir vertinti šią nuostabią planetą, kurioje
gyvename.