ANA

BARBORA

Romanas
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

Redagavo Erika Merkytė-Švarcienė

Tekstą tvarkė Raimonda Kavaliauskienė
Viršelį kūrė Audrius Arlauskas
Maketavo Alma Liuberskienė

Išleido Obuolys® (OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas, kurį pagal sutartį naudoja UAB MEDIA INCOGNITO)
Butrimonių g. 9, LT-50220 Kaunas
knygos@obuolys.lt
www.obuolys.lt

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

ISBN 978-609-04-0228-3

© Tekstas, Ana Barbora, 2017

© Viršelio dizainas, Audrius Arlauskas, 2017
© UAB MEDIA INCOGNITO, 2017
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

L ietaus lašai skardžiai barbeno į metalines palanges, girdėjosi kieme besisukiojančių

automobilių maurojimas skrodžiant asfalto duobes, pilnas lietaus vandens,
kažkur tolumoje griausmingai kvatojo moteris, juokas buvo garsus, gerklinis.
Supypsėjo mano telefono žadintuvas – laikas keltis. Nors būtinybės nebuvo – juk
neturėjau darbo, ir nekrimtau jokių mokslų, vis tiek kasvakar nustatydavau žadintuvą
dešimtai ryto, kad neįprasčiau ilgai miegoti. Mano patirtis sako, kad prie gero
priprantama greitai ir lengvai, o atprantama – sunkiai, skausmingai, kartais net visai to
padaryti nepavyksta.
Lėtai lyg katė pasirąžiau ir atsisėdau lovoje – kaip liūdna ir nyku prabusti vienumoje.
Net šviečiant saulei, kai pasaulis rodosi ryškus, gyvas, išties smagi vieta gyventi, vienatvė
iš pasalų gnaibo širdį, o lyjant ji tampa tokia bjauri, šalta ir gąsdinanti, kad ta buvimo
vienumoje būsena tampa stačiai nepakenčiama. Bet juk pati kalta – kadaise turėjau
vaikiną – Rimą, kurio nemokėjau tinkamai mylėti, tad jis susirado, kuo mane
papildyti, idant jam nieko netrūktų. Dideliausią jausmą, kurį kadaise jaučiau savo
gyvenimo vyrui – Augustinui, ir kuris buvo tobulas kaip šokoladinis saldainis (todėl jį
taip ir vadindavau – Saldainiuku) bet kuriai merginai ar moteriai, aš uoliai bandžiau
pritaikyti savo poreikiams, kurie, ko gero, yra tokie dideli, kad jų išpildyti negalėtų joks
realus vyras (meilės romanuose aprašomi su tuo susidorotų net nemirktelėję), o
nepavykus – leidau jam lėtai išnykti horizonte.
Kitą kandidatą į laisvalaikio ir (ar) lovos ir (ar) gyvenimo palydovus – buvusį savo
bosą Simą, kurį vadindavau Nuoboduliu (savaime aišku, jam negirdint), atstūmiau net
neleidusi jam įrodyti, jog geba mane mylėti, kaip esu to nusipelniusi. O paskutinį vyrą,
suvirpinusį mano širdį – Domą (Simpatuką), praradau net dorai neatradusi – mat
nieko nedariau, o jis taip pat nieko nedarė, tad taip ir likom kas sau. Aiškumo dėlei
turiu pasakyti, jog mūsų santykiai iš pat pradžių nebuvo paprasti, nes jis – mano
geriausios draugės nesantuokinio vaiko tėvo sūnus (iš pirmos ir vienintelės teisėtos
santuokos). Reikia pripažinti, jog būna ir kur kas paprastesnių variantų.
Įmonė, kurioje dirbau, buvo likviduota, ir jau devynis mėnesius aš esu bedarbė.
Štai todėl lyjant prabundu viena, pypsint žadintuvui, nors neturiu kur rytais eiti.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

K aip kasryt įsijungiau kompiuterį ir prisijungiau prie savo elektroninio pašto

paskyros. Kaip kasdien atsidariau darbo skelbimų puslapių naujienlaiškius. Ir
kaip kiekvieną mielą vienodą dieną išvydau tą patį – absurdo mugę. Ir vėl ieškomi
pardavimų vadybininkai, nekilnojamojo turto brokeriai (ir ką jie šiais sąstingio laikais
ketina pardavinėti?..), pardavėjai konsultantai, IT specialistai, prekybos centro
pardavėjai kasininkai. Ir ką daryti man, jei neatitinku nė vieno skelbimo reikalavimų?
Aš nekenčiu vadybininkauti, pardavinėti, su kompiuteriais mano santykiai sudėtingi,
tiesa, šiek tiek išmanau word programą, su excelliu man susitarti pavyksta ne taip jau ir
dažnai, lengviausiai orientuojuosi internete, tiesa, tik elektroninėse parduotuvėse.
Sąžiningai sakau – pagal tuos išvardytus reikalavimus netinku net paprasčiausiai
pozicijai – pardavėjo konsultanto. Už 300 eurų aš turiu idealiai mokėti anglų ir rusų
kalbas, pageidautina dar prancūzų ir (ar) vokiečių, turėti aukštąjį, pageidautina
universitetinį, išsilavinimą, pageidautina ekonomikos ar verslo vadybos srityje, be
abejonės, mokėti dirbti kasos aparatu, gerai dirbti kompiuteriu („MS Office“), būti
reprezentatyvios išvaizdos. Taip pat būti komunikabili, energinga, atkakli, nebijoti
žodžio „ne“, net jei jis tvirtas ir sakomas daug kartų, turėti vairuotojo pažymėjimą ir
nuosavą automobilį, kurį nedvejodama eksploatuočiau naujajame darbe. Jei
pasiryžčiau, manęs laukia šaunus jaunas kolektyvas, kompetenciją atitinkantis
atlyginimas, kuris laikui bėgant gali šiek tiek – 30–50 eurų – pakilti. Nieko naujo –
garbės žodis. Nesuprantu. Tikrai. Visiškai ir absoliučiai. Kaip gali taip būti? Juk
statistinis šalies atlyginimas yra 615,9 euro. Man, o ir kitiems, siūlo pusę statistinio
atlyginimo, tačiau iš manęs nori tokių gabumų ir įgūdžių, kurie, mano ribotu
supratimu, turėtų būti įkainojami maždaug 1000 eurų. Ir kandidatuojančiųjų skaičius į
bet kokią, nors ir kokią nerealią poziciją, nesikeičia – jų maždaug 50. Už minimalų
atlyginimą be galo sudėtingas kompetencijas atitinkantys žmonės kandidatuoja būriais.
Ir taip jau devynis mėnesius – tiek laiko esu bedarbė ir su kitais likimo draugais
konkuruoju darbo rinkoje.
 „Tu gyveni švogerių krašte, mieloji. Jei neturi reikalingų pažinčių, gero darbo gali net
nesitikėti, nebent būtum Einšteinas, bet juk nesi“, – „guodė“ mane brolis Lukas.
„Visada galiu atleisti vieną savo pardavėjų ir įdarbinti tave“, – bandė pakelti nuotaiką
ar bent jau mano nuslūgusią kovinę dvasią geriausia draugė Ieva – ji vadovauja
prabangių drabužių salonui. Kol laukėsi, nedirbo, tačiau gimus dukrytei į darbą grįžo,
mat savininkas labai jau prašė. Be to, pakėlė atlyginimą dvidešimt penkias procentais, o
jis ir taip nebuvo mažas. Pasirodo, kartais mesti darbą naudinga.
„Visada gali grįžti mokytojauti“, – paslaugiai siūlė mama, nors puikiai žinojo, kad
karas su nepilnamečiais nėra mano prioritetų sąraše. „Galėtum baigti buhalterijos
kursus, tuomet tavo galimybės susirasti darbą būtų didesnės“, – patarinėjo tėtis, uoliai
ignoruodamas prigimtinę, labai aiškiai išreikštą mano humanitarinę pakraipą ir įgimtą
nemeilę skaičiams.
Net artėdama prie trisdešimtmečio slenksčio – į garbingą ketvirtą dešimtį įkopti
turėjau po pusantrų metų, vis dar nežinojau, kuo noriu būti užaugusi. Jaučiausi
neatradusi savęs – nei kaip asmenybė, nei kaip moteris, tad dosniai aplinkinių žarstomi
patarimai, kaip stipriai suimti į rankas savo gyvenimo vairą, man labiau trukdė, nei
gelbėjo.
Galiausiai, pavargusi nuo svarstymų, nusprendžiau imtis pirmo pasitaikiusio darbo,
dėl kurio būsiu pakviesta į pokalbį. O tai neabejotinai turėjo nutikti, nes nusprendžiau
kandidatuoti į visas šiandienos darbo skelbimų pozicijas. O jų buvo nei daug, nei mažai
– penkiolika. Tolimųjų reisų vairuotoju, ko gero, dirbti nepakvies, bet padavėjos darbą
gauti turėčiau – kiek, galų gale, galima gyventi iš tėvų bei brolio pagalbos. Jiems ir
patiems nelengva, nors, žinoma, jiems tikrai mažiau rūpi, kad žiemos išpardavimas ant
nosies. Nesu šmutkininkė, bet kai moterys į parduotuves traukia būriais, sunku išlaikyti
vidinę ramybę.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

T elefonas skambėjo įnirtingai. Plaukiodama maloniame sapne, kuriame linksmai

laigiau po pievą, pilną gražių spalvotų gėlių, neturėjau net menkiausio noro iš to
malonumo išnirti, bet telefonas nesiliovė, tas aštrus nirtulingas birbimas lengvai ir
spėriai trynė mano sapną, grubiai traukdamas atgal į realybę. Galop atitokusi
užtektinai, kad suvokčiau, jog tai ne žadintuvas, kaire ranka čiupau nuo stalelio
telefoną ir nutaisiusi kuo žvalesnį balsą atsiliepiau:
– Klausau.
– Sveiki. Ar kalbu su Marija Krauč?
– Taip, tai aš.
– Aš skambinu jums dėl darbo. Ar vis dar ieškote darbo? – moters balsas skambėjo
žvaliai, entuziastingai.
– Taip, taip, ieškau.
– Puiku, tuomet kviečiu jus atvykti į pokalbį. – Ir greitakalbe padiktavusi adresą,
telefoną bei susitikimo laiką mikliai atsisveikino – tiesa, dar spėjo palinkėti geros
dienos.
Mintyse kartodama adresą šokau iš lovos ir lyg paklaikusi ėmiau lakstyti po namus
ieškodama bet kokio popiergalio, ant kurio galėčiau užsirašyti informaciją. Lyg tyčia po
ranka nieko nebuvo, tad pastvėrusi markerį išmarginau savo šaldytuvą hieroglifais. Iš
tiesų, telefono numerio tiksliai neprisiminiau, tačiau tikėjausi, kad skambinti neteks.
Tik visiškai pabudusi supratau, kad moteris nepaminėjo darbo pozicijos. Tačiau
susivokiau, kad tą galiu sužinoti pagal adresą ir įmonės pavadinimą – jį malonioji
skambintoja ištarė didžiuodamasi. Tai, ko gero, reiškė, jog iš žmonių kalbų, spaudos ar
net televizijos, o gal kokių labai autoritetingų reitingų turėjau būti girdėjusi apie
įmonę, kurioje ketinu dirbti. Gaila, tačiau tokia įmonė man nebuvo žinoma. UAB
„Šansas“ dirbo IT srityje. Išsižiojau – juk negalėjau būti tokia kvaila, kad
kandidatuočiau į programišiaus vietą, turėdama tokias žinias, tiksliau, neturėdama
tokių (jokių) žinių.
 Įsijungiau kompiuterį ir peržiūrėjau savo paskyros istoriją, idant išsiaiškinčiau, kas ir
kaip. Ir tikrai jokios klaidos nebuvo – aš išties kandidatavau į... valytojos vietą...
Susmukau kėdėje. Mano šeima manęs išsižadės. Bet daviau sau pažadą dirbti bet kokį
man pasiūlytą darbą, tad eiti dirbti teks. Be abejo, jei mane priims, juk kol kas mane tik
į pokalbį pakvietė – šiais keistais laikais viskas taip iškreipta, kad, žiūrėk, dar pasirodys,
jog man neužtenka gabumų ir išsilavinimo plauti grindis bei valyti dulkes.
Pokalbis turėjo vykti miesto centre pirmą valandą dienos. Kadangi buvo tik kelios
minutės po devynių, nusprendžiau dar šiek tiek pasnausti – jau buvau išsiugdžiusi
prastą įprotį keltis ne anksčiau kaip dešimtą.
Kai pramerkiau akis, laikrodis rodė penkias po dvyliktos. Ramiai žiūrėjau į laikrodį ir
galvojau, kodėl taip ilgai miegojau – ach, tiesa, juk vakar iki vėlumos žiūrėjau „Kortų
namelį“ (House of cards). Neblogas serialas, tik sezonų mažai, tad reikia taupyti ir
žiūrėti tik po vieną seriją per dieną, bet vakar nusižengiau tradicijai, nes buvo taip
įdomu, taip įtempta ir neaišku, kad pažiūrėjau iškart tris serijas, todėl dabar skauda
galvą lyg po pagirių.
– Velnias!!! Juk mažiau nei už valandos turiu būti darbo pokalbyje. Vėluoti negaliu...
Velnias velnias velnias... – kaipmat puoliau iš lovos, nulėkiau į vonią ir stryktelėjau po
dušu. Dar niekada, prisiekiu – tikrai niekada nebuvau susiruošusi per penkiolika
minučių. Dabar tai padariau. Didžiavausi savimi. Matyt, man reikėtų pagalvoti apie
dalyvavimą realybės šou, kur įtampa verčia žmones elgtis kvailai, o stipriausiuosius –
labai protingai. Gal paaiškėtų, kad ekstremaliose situacijose esu tiesiog supermergina.
„Stresas ir įtemptos situacijos man nieko nereiškia, esu joms atspari, – pasakiau sau. –
Be to, tapčiau įžymi. Bet ar aš noriu būti žinoma? – paklausiau savęs. – Ne, – atsakiau.“
Juk iš tiesų yra milžiniška kvailystė būti atpažįstamam tik dėl to, kad tave parodė per
TV ar apie tave parašė vienas žymesnių šalies portalų, nes tu į feisbuką įkėlei savo
nuotrauką su šortais ir berankove palaidine. Tai juk taip kvaila. Juk neišradai vaistų
nuo vėžio ir eidama pro šalį neišgelbėjai skęstančio vaiko. Kaip ir nesukūrei simfonijos,
neparašei poemos, nenutapei šedevro iš aronijų sulčių milžiniškoje ekologiškos drobės
skiautėje.
Manau, kad tai šių laikų problema – niekam nereikia tavo gabumų, kartais netgi
talento – užtenka mokėti daug ir gražiai malti liežuviu. Tačiau aš to daryti nemoku.
Esu gimusi sovietiniais metais, kai kuklumas buvo vertinama savybė, o išsišokėliai –
nemėgstami, tad aš aplinkos veikiama taip ir neišmokau visam pasauliui rėkti, kokia
esu nuostabi, juolab kad ne tokia jau aš ir nuostabi. Neapsigaukite – aš ne blogesnė už
kitus (-as), tik blaiviau už juos vertinu save.
Taip galvojau važiuodama į susitikimo vietą. Turiu sudaryti įvaizdį, kad esu patikima
ir atsakinga būsima darbuotoja.
„Kvailystės“, – nutraukiau save. Juk einu dirbti valytoja. Koks skirtumas, ar žodį
„šiandien“ rašau su „ia“, ar su „e“, juk man reikės pasirašyti tik darbo sutartį, o ten
žodžio „šiandien“ nėra.
Šiandien spalio dvidešimtoji. Pūtė bjaurus šaltas vėjas, dulkė smulkus lietus, žmonių
ir mašinų gatvėse mažai. Todėl į sutartą vietą – daugiaaukštį pastatą prie upės, atvykau
vos per dešimt minučių. Žvilgtelėjusi į laikrodį nustebau – iki susitikimo dar beveik
dvidešimt minučių. Jei tiksliau – septyniolika. O tai reiškia, kad dar galiu spėti
pasidažyti. Radusi laisvą vietą pačiame automobilių stovėjimo aikštelės krašte išjungiau
variklį ir ėmiau dažytis. Neskubėdama, pernelyg nesistengdama – koks, po galais,
skirtumas, kaip atrodo valytoja?! Keista, tačiau rezultatas pranoko lūkesčius.
Pasistačiusi palto apykaklę išlipau iš mašinos ir kiek įmanoma greičiau nuskuodžiau
link pastato, dunksančio virš manęs lyg uola.
Pakilusi liftu į aštuntą aukštą pasijutau dar žemesnė, nei esu – aplink pirmyn atgal
zujo aukšti vyrai, kai kurie kostiumuoti, kiti paprastais kasdieniais drabužiais.
Pamačiusi apvalų sekretorės stalą, nudrožiau tiesiai prie jo.
– Laba diena, jūs tikriausiai atėjote į darbo pokalbį, – maloniai šypsodamasi prabilo
maloni maždaug dvidešimtmetė blondinė, nors nesilažinčiau, nes paprastai sunkiai
atspėju nepažįstamųjų amžių. Jos ilgi tobulai tiesūs plaukai spindėjo, veido oda lygi, be
menkiausios raukšlelės ar dėmelės, jau nekalbu apie spuogelius. Dantys balti lyg
popieriaus lapas, o gal ir baltesni už jį. Išpuoselėta ranka su pusilgiais rožiniais nagais
pakilo iš už stalo manęs link:
– Aš Stefanija, – prisistatė ir darsyk nusišypsojusi paspaudė man ranką. Tuomet
atsistojo ir tarė: – Eime, palydėsiu į personalo skyrių.
– Sveiki, taip, aš dėl darbo, – atsakiau. – Mano vardas Marija, – šypsojausi ir aš, nors
ne taip plačiai, nes mano dantys ne tokie balti. Nusekiau Stefaniją koridoriumi.
„Įdomu, ar galiu ją vadinti Stefi? Stefi – kaip Steffi Graf – viena žymiausių Vokietijos
tenisininkių. Skamba romantiškai, bet tikriausiai negalėsiu jos taip vadinti, nes jei jai
patiktų Stefės trumpinys, būtų tą pasakiusi: „Aš Stefanija, bet galite vadinti mane
Stefi.“ Bet aš taip neprisimenu vardų... ypač retų ir ilgų... jei vadinčiau ją Stefi – tikrai
prisiminčiau. Ką gi, kadangi nepanašu, kad ji žaistų tenisą, krikštiju Stefaniją „Steffi-
ne-Graf“.
Prie vienų durų Stefanija stabtelėjo ir švelniai pasibeldusi jas atidarė.
– Atėjo kandidatė į valytojos vietą, – abejingai pranešė, ir nors ji tai ištarė ramiu
neemocingu balsu, neatskleidžiančiu jos požiūrio į šią darbo poziciją, aš net susigūžiau
išgirdusi žodį „valytoja“. Bet susigriebiau, pakėliau galvą ir įėjau vidun.
Prie stalo sėdėjo jaunas vyras – maždaug trisdešimties, o gal ir jaunesnis.
– Labas, – draugiškai pasisveikino ir ranka parodė į tuščią kėdę prieš save: – Sėskis.
Situacija man priminė kitą, panašią situaciją – kai darbinausi į internetinę
parduotuvę direktoriaus asistente. Tuomet jaunas vyras už stalo man priminė tikrą
nuobodą – toks griežtas, susikaustęs, be menkiausios šypsenėlės. Tad įsidarbinusi
pakrikštijau jį Nuoboduliu, jis buvo mano bosu daugiau kaip metus. Pirmas pokalbis
buvo įtemptas. Bet Nuobodulis nepasikeitė ir pradėjus dirbti kartu, pravardė jam labai
tiko. Tiesa, taip pat gerai atminiau ir paskutinį mūsų pokalbį. kurio metu jo
santūrumas buvo trumpam išgaravęs. Kai atėjau į buvusią darbovietę pasiimti kelių
paliktų asmeninių daiktų, jis, netikėtai užklupęs, prisipažino mane mylįs, o gal pasakė,
kad yra įsimylėjęs – jau nepamenu, galų gale nežinau, ar yra didelis skirtumas, kai vyras
sako, jog yra tau neabejingas. Nors gal yra? Mano draugas Tomas – tarp kita ko buvęs
mano bendradarbis, bet tikras draugas, su kuriuo draugystė nenutrūko ir man perėjus
dirbti kitur, sykį išdėstė savo meilės laipsnių teoriją. Ji skamba taip:
Pirmas laipsnis – Simpatija. Lengviausias ir natūraliausias jausmas, kurį pajunti
pamatęs gražų ir malonų žmogų. Šis jausmas man ypač patinka, nes jis laisvas ir lengvas
– jį gali jausti gražiam vyrui, kuris galantiškai praleidžia tave į priekį prie gydytojo
kabineto ar perkant bilietus kino teatro kasoje, mielam vaikui, kuris plačiai tau šypsosi
bedante burna, prekybos centro kasininkei ar jaunatviškai močiutei, kuri eidama pro šalį
tau valiūkiškai mirkteli, galvos mostu rodydama patrauklų vyrą. Šis jausmas gimsta
natūraliai, spontaniškai, iš pačių sielos gelmių, jis nelauktas, neprašytas, todėl
nevaldomas. Jį arba jauti, arba ne. Čia jau nieko neprigalvosi.
Susižavėjimas užklumpa tada, kai vienam žmogui patinka kitas žmogus. Labai
patinka. Taip labai, kad žmonės, pamatę vienas kitą, ima plačiai šypsotis. Labai plačiai.
Paprastai susižavėję žmonės ieško progų „atsitiktinai“ susitikti. Ir jų randa. Kartais
susižavėjimo būsena perauga į įsimylėjimą, bet kartais ir ne, mat blogiausia susižavėjimo
savybė yra ta, kad jausmas stiprus, bet nekurstomas abiejų pusių vienodomis jausmų
pliauskomis išblėsta lygiai taip greitai, kaip ir įsižiebė.
Įsimylėjimas pasireiškia itin stipriais jausmais konkrečiam žmogui. Tai toks jausmas,
nuo kurio rankos virpa, kojos dreba, pilve skraido drugeliai, širdis beviltiškai spurda, o
akys prilimpa prie meilės objekto vos jį išvydus horizonte stipriau nei nuo „Super Glue“
klijų. Žmogus dažniausiai nesistengia arba (ir) nepajėgia nuslėpti nuo adoracijos objekto,
taip pat aplinkinių, kad jis jaučia didžiulį prielankumą mylimajam. Šioje stadijoje
žmogus būna apgirtęs nuo jausmo, jam nesvarbios jokios priežastys, anei perspektyvos,
kliūtys, trikdžiai ar motyvai. Vienintelis jo ar jos siekis yra būti su ar kuo arčiau TO
žmogaus. Jei žmonės ima draugauti, būtent šioje stadijoje jiems viskas patinka – net ir
purvinos mylimojo kojinės vidury svetainės – ant balto kilimo, atrodo viso labo žavus
įprotis, nuo kurio mylimasis neabejotinai atpras, garsus sriubos srėbimas – netyčinis, o
riaugėjimas pavalgius – natūralus procesas. Tai stadija, kai be mylimojo ar mylimosios
žmogus – lyg be rankų. Ir net jei išrinktasis netobulas, tai visai nesvarbu, nes jis
neabejotinai pasikeis – juk meilė gali viską. Ir meilė tikrai gali viską, tik ne toje –
įsimylėjimo, o kitoje – meilės stadijoje.
Meilės stadija. Tai periodas, dažnai trunkantis metų metus. Jame jau nėra tiek daug
nuoširdaus jausmo proveržių, daug mažiau jautrumo mylimajam, bet jausmas nuoseklus,
tvirtas ir tikras. Ir net kai ant mylimojo kojos atsiranda nuospaudų, o ant mylimosios
veido – spuogų, tai visai netrukdo, nes tai tik smulkus trikdis, neturintis jokios įtakos
bendrai situacijai. Meilė yra apčiuopiama ir aiški, lyg tavo kūno tąsa. Juk jei žmogui
skauda koją ar ranką, jis stengiasi pašalinti skausmo priežastį, bet jei jam ranka
amputuojama – jis dar daug metų „jaučia“ ranką ar koją, nors minėtos galūnės ir nebėra.
Lygiai taip ir su mylimuoju – būdamas kasdien pamiršti šalia esančiojo privalumus, jis
neatrodo toks jau nuostabus, bet jei tik jis dėl kokių nors aplinkybių ilgesniam laikui
išnyksta iš horizonto, jautiesi taip, lyg būtum ne iki galo sukomplektuotas, minčių
kertelėje nuolat tūno jausmas, kad kažko nepadarei, kažkas tuoj nutiks ir tada atsikvėpsi.
Jei nesigilini, tai net ir nesupranti, kokia mintis, koks jausmas knibžda smegenų
vingiuose, kol tas laikas ateina ir supranti, iš kur tas nerimo jausmas – tu esi skyrium nuo
mylimojo ar mylimosios, todėl jautiesi keistai tuščias. Tad tiek meilės teorijų...
Bet ūmai prisiminimai nutrūko, nes jaunas vyras prisistatė esąs Armandas, o jo
elgesys visai nepriminė Nuobodulio – jis buvo linksmas, atsipalaidavęs, draugiškas ir
nuoširdus. Jam buvo smagu, ir jis iš paskutiniųjų stengėsi, kad smagu būtų ir man.
Vyras emocingai bėrė informaciją apie įmonę, už ką pasijutau jam nuoširdžiai dėkinga.
– Papasakok, kaip įsivaizduoji šį darbą, – paprašė nežiūrėdamas į mano CV ir
neklausinėdamas apie patirtį. Jis iš karto kreipėsi į mane „tu“, tačiau manęs tai visai
neerzino, nors šiaip esu jautri tujinimui.
– Noriu būti naudinga jūsų įmonei. Dirbti man patinkantį darbą, nors tokio darbo
patirties ir neturiu, – įsijautusi variau, – bet kas gi savaitgaliais netvarko namų? Aš
tvarkau, o kartais netgi broliui padedu, taigi tikiu, kad galiu prisidėti prie įmonės
klestėjimo kukliu savo darbo įnašu.
– Man patinka tavo požiūris, – šypsodamasis pasakė Armandas. – Kokio atlyginimo
tikiesi?
– Vidutinio statistinio darbo užmokesčio.
– Oho, nemažai.
– Po euro įvedimo viskas pabrango.
– Taip, pastebėjau, nors analitikai ir sakė, kad nebrangs. Žinai, mes vertiname savo
darbuotojus ir atlyginimams netaupome, nes geras darbuotojas yra būtina sėkmingo
verslo sąlyga. Bet kol tu apsiprasi, atlyginimas bus minimalus.
– Taip bus tik bandomuoju vieno mėnesio laikotarpiu, – pridūrė pamatęs mano
ištįsusį veidą. – Trisdešimt dienų yra pakankamas laiko tarpas apsiprasti su nauju
darbu. Jei pasirodys, kad mums tinki, atlyginimą pakelsime. Jei ne – negaišinsime nei
tavęs, nei savęs. Bet aš neabejoju, kad mums tiksi, – padrąsinamai pridūrė.
– Ir aš taip manau, – atsakiau, nors nebuvau tuo tikra.
– Kada galėtum pradėti dirbti?
– Rytoj?.. – netvirtai išlemenau.
– Puiku. Dirbti turėsi nuo šešių vakaro, kai visi ima skirstytis namo, o baigsi tada, kai
viskas bus sutvarkyta. Tavo pareiga yra išsiurbti, o žiemą – mažiausiai dukart per
savaitę išplauti grindis, vasarą grindis plauti galėsi kartą per savaitę. Taip pat turėsi
nuvalyti dulkes nuo lentynų ir pašalinti įvairias atsiradusias dėmes. Langų valyti
nereikės – juos du kartus per metus išvalo langų valymo įmonė, kurią jau ne vienus
metus samdome. Taip pat tavo pareiga prižiūrėti, kad virtuvėlė būtų švari – ji ana ten
kairėje, – parodė Armandas per praviras duris į kitas duris priešais jo kabinetą, –
arbatinukas be storo kalkių sluoksnio, puodeliai švarūs, nors pas mus niekada niekas
nėra palikęs neplauto puodelio, bet jei vis dėlto taip nutiktų, tavo darbas – tuo
pasirūpinti.
Armandas pakilo nuo kėdės.
– Eime, parodysiu teritoriją.
Jis nuvedė mane į sandėliuką – taip vadino patalpą, kurioje stovėjo didžiuliai stelažai
su kompiuteriais – naujais ir senais, naudotais, sugedusiais, puikiai veikiančiais ar šiek
tiek brokuotais, ant lentynos pačiame patalpos kampe buvo rietuvės A4 formato lapų,
kanceliarinių prekių ir atskira lentyna su valymo priemonėmis – valikliais, poliravimo
pastomis, specialiomis kempinėmis ir šluostėmis, gremžtukais, o viską vainikavo
apatinėje lentynoje stovintys du „Viledos“ kibirai su šluotomis viduje, už jų – nedidelis,
bet galingas dulkių siurblys – ryškiai raudonos spalvos. „Mergaitiškas, – pagalvojau, –
man puikiai tiks.“ Tyliai atsidususi nusišypsojau, mintyse prisiekusi likusią dienos dalį
internete paieškoti informacijos apie valymo priemones, jų panaudojimą ir įvairias
gudrybes šalinant purvą nuo įvairių paviršių.
– Jei jau apsižiūrėjai, eime, aprodysiu visas patalpas, – žvaliai paskubino mane
Armandas.
– Gerai, – linksmai sutikau ir aš.
Ir mes patraukėme į kabinetus. Armandas tyliai beldėsi, sulaukęs pakvietimo
praverdavo duris, praleisdavo mane priekin, lyg skydą, pažindino su žmonėmis
kabinete, rankos mostu rodė teritoriją, atsisveikindavo, švelniu rankos prisilietimu
stumtelėdavo mane durų link ir mandagiai atsisveikinęs bei atsiprašęs už sutrukdymą
smukdavo pro duris, kad įeitų į kitą kabinetą.
Prieš įeidamas į šeštą kabinetą, Armandas stabtelėjo, mat iš už durų sklido
griausmingas vyriškas kvatojimas.
 – Čia sėdi mūsų linksmuoliai. Tai mūsų jauniausieji ir perspektyviausieji. Iš pradžių
jie gali pasirodyti kiek neišauklėti ir grubūs, bet vėliau suprasi, kad jie karštakošiai,
tačiau širdies geros.
Pasibeldęs Armandas man mirktelėjo ir pravėręs duris, priešingai nei kituose
kabinetuose, į vidų įėjo pirmas.
– Sveiki, kaip sekasi?
– Gerai, – suošė, rodėsi, jūra vyriškų balsų.
Nedrąsiai įslinkau į kabinetą. Didžiuliame šviesiame kabinete su trimis stalais ir
didžiule spinta buvo trys vyrai, neskaičiuojant Armando. Du sėdėjo prie stalų, o trečias
buvo įsitaisęs ant kėdės prie durų.
Pirmas, į kurį nukreipiau žvilgsnį, buvo nedidukas smulkus vaikinukas, rodėsi, ne
daugiau nei septyniolikos aštuoniolikos metų amžiaus, švelnių bruožų, ir tik aštrus
veriantis žvilgsnis – visai nederantis prie taikios jo išvaizdos, rodė, kad žmogus
protingas, kritiškas ir akylas. Vilkėjo marškiniais ir juodais džinsais. Jis linktelėjo man
net nespėjus prisistatyti, bet nešyptelėjo. „Niurzga, – tu ką tik gavai naują vardą, –
pamaniau ir linktelėjau atsakydama į pasveikinimą.“ Jo vardas buvo Elijus.
„Jėzau, kokie keisti čia dirbančiųjų vardai, – pamaniau sau. – Iš pradžių Stefanija ir
Armandas, dabar Elijus. Neduok Dieve, kitas bus Euzebijus ar Elvis...“
Kitas vyrukas sėdėjo prie sienos. Jis atrodė vyresnis ir solidesnis, nors vis tiek jaunas –
ne daugiau nei dvidešimt penkerių. Beveik plikai skusta galva, berėmiai akiniai,
laisvalaikio apranga – taip paprastai rengiasi keliautojai ar alpinistai. „Brutalus tipas, –
pamaniau, kai šis net nežvilgtelėjęs į mane toliau žaidė telefonu. – Tu gauni vardą
Šmikis“, – pasakiau sau ir nusišypsojau jo pusėn. Tėvai jam suteikė Justino vardą.
„Bent jau ne Euzebijus“, – apsidžiaugiau, nes prisiminti tiek daug keistų vardų būtų
buvę ne mano jėgoms – aš ir įprastus atsimenu tik po kurio laiko – mėnesio ar dviejų.
Trečiasis, sėdėjęs ant kėdės prie durų – arčiausiai manęs, buvo vidutinio ūgio, bet
labai tvirtai sudėtas arba sukomplektuotas sporto salėje dirbančio trenerio bei ten
esančių įrenginių – raumeningas, plikai skusta galva, skvarbiomis tamsiai rudomis
akimis, kurių žvilgsnio neperpratau. Jį lengvai galėjai palaikyti NATO taikdariu ar
derybininku, vaduojančiu įkaitus, mafijos boso parankiniu ar žudiku maniaku, tuoj
pratrūksiančiu nežabotu žiaurumu. Vien žiūrėdama į jį pasijutau taip, lyg burnoje būtų
įstrigęs cukrinio imbiero gabalas – ir saldu, ir labai aštru. Vilkėjo kostiuminėmis
kelnėmis, baltais marškiniais, nors kaklaryšio neryšėjo. Nepaisant to, o gal dėl to,
atrodė lyg gangsteris. Tačiau vienintelis iš trijulės pasirodė išties mandagus – atsistojęs
priėjo, išspaudė silpną šypseną ir paspaudęs ranką prisistatė:
– Sveiki, aš Matas.
„Vadas, tave vadinsiu Vadu“, – pamaniau.
– Labas, aš Marija, jūsų nauja valytoja, – greitai vienu atsikvėpimu išpoškinau, kol
nespėjau persigalvoti ir sprukti iš čia, – visuomet stengiuosi laikytis taktikos
nemaloniausius dalykus atlikti pirmiausia.
– Oooooooo... – pasigirdo nustebę šūksniai.
– Prašau visapusiškai padėti, gerbti ir mylėti naują kolegę, – nejaukią pauzę užpildė
Armandas ir pasuko durų link. Tikiuosi, aiškiai pasakiau, – piktokai ištarė ir
reikšmingai pažiūrėjęs į apstulbusią trijulę apkabino mane per pečius, bet taip silpnai,
kad tą apkabinimą tik akimis tepamačiau, bet nejutau jo. – Geros dienos.
Išėjus iš kabineto Armandas mane sustabdė ir nuvedęs į patį koridoriaus galą vien
žvilgsniu parodė paskutines duris:
– Čia savininko kabinetas. Jį turėsi valyti labai anksti ryte – kol jo dar nėra, arba vėlai
vakare, po darbo, kai jo jau nebus. Rytoj pasiliksiu kartu su tavimi iki pat vakaro, ir kai
Dovydas – mūsų bosas – išeis, pats tau viską parodysiu ir paaiškinsiu.
Taip taręs išsitraukė iš kišenės saują šokoladinių saldainių ir įbrukęs man į saują
pasakė:
– Eik namo ir gerai pailsėk. Dar pamenu tą laiką, kai pirmą dieną ateini į naują darbą.
Užjaučiu – nuoširdžiai. Bet tikiu, kad tau pas mus patiks – patikėk, tai tikrai gera vieta
dirbti.
– Gerai, – nusišypsojau jam ir pasukau išėjimo link. Jau prie durų atsisukau.
Armandas stovėjo toje pačioje vietoje ir sunkiai perprantamu žvilgsniu žiūrėjo man
įkandin.
– Ačiū, – šiltai padėkojau ir darsyk šyptelėjusi šmurkštelėjau į liftą.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

K aip ir buvo žadėjęs Armandas, čia dirbti tikrai buvo gera. Darbuotojai, kurių
didžiąją daugumą sudarė vyrai, buvo išsimokslinę, kultūringi ir tvarkingi.
Kiekvienas stengėsi susitvarkyti savo darbo vietą, tad darbo buvo gana nedaug.
Žinoma, kasdien tuštindavau šiukšlines, siurbdavau grindis, nuvalydavau palanges,
stalus. Dar rūpinausi gėlėmis, kurių buvo vos dvi – milžiniškas nupiepęs pageltusiais
lapais fikuso medis ir retomis svyrančiomis šakomis bevirstąs iš per mažo vazono
pinigų medis.
Pirmą vakarą, kaip ir žadėjo, Armandas pasiliko ilgiau ir Dovydui išėjus namo
(pakeliui jis santūriai mums linktelėjo) nusitempė mane per koridorių į jo kabinetą.
– Dovydas priekabus tvarkai. Dulkes jo kabinete turi valyti kasdien – nuo visų
paviršių – net nuo šitos spintos viršaus, – jis pirštu bakstelėjo į milžinišką dokumentų
spintą. – Jos vidaus valyti nereikia, tačiau tau ir nepavyktų, nes spinta visuomet
užrakinta.
Gėlių kabinete nebuvo, nors vietos joms buvo tikrai daug. Stalas tuščias, jokių
nuotraukų, suvenyrų, net rašiklių, kurių paprastai mėtosi ant kiekvieno stalo.
„Paprasta“, – pagalvojau.
Kai sutvarkiusi biurą slinkau durų link, iš savo kabineto išėjo Armandas ir kaip
visada linksmai paklausė:
– Baigei?
– Panašu.
– Ar labai sunku?
– Visai ne, – atsakiau ir supratau, jog tikrai pasakiau teisybę. – Sunkiausias etapas
buvo pas trijulę – turiu omeny jauniausiuosius ir gabiausiuosius, – paaiškinau
Armandui, – jie vis dar buvo darbe ir labai akylai mane stebėjo. Jaučiausi kiek
nejaukiai.
– Jų kabinetą visuomet pasilik pabaigai. Pačiai pabaigai. Jie smagūs vyrukai, tik duok
jiems laiko apsiprasti, – patarė Armandas. Išėję iš pastato, pasukom į skirtingas puses,
bet širdyje ir galvoje liko malonus bendrumo jausmas, kokį gyvenime ne taip jau daug
kartų esu patyrusi. Jausmas, kad šalia esantis žmogus, o gal ir visi aplinkiniai žmonės
yra draugiško pasaulio dalis, kuriame nėra vietos apkalboms, patyčioms, pykčiui,
pagiežai ar pavydui.
Kai parėjusi namo užsiplikiau arbatos ir ją gerdama spoksojau į kiemo žibintus bei
lubomis važinėjančias automobilių šviesas tamsiame kambaryje – visuomet mėgau
sėdėti tamsoje ir žiūrėti, kas vyksta ar nevyksta kieme, jaučiausi taip gerai, kad net pati
tuo nusistebėjau.
Nejaugi turėjau imti dirbti mažiausiai trokštamą darbą, kad pasijusčiau tokia laisva ir
tokia laiminga?
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

S avo šeimai apie naują darbą nieko nepasakiau – norėjau laimėti laiko, kol
sugalvosiu tinkamą pasiteisinimą, kodėl dirbu valytoja, juk turiu aukštąjį
išsilavinimą ir patirties, o gal laiko surasti kitą darbą – tuomet pasiteisinimo
nebereikėtų. Bijojau to momento, nes žinojau mamos požiūrį į „juodadarbius“. Ji
visuomet labai džiaugėsi, kad abu jos vaikai mokyti ir jiems nereikia šluoti gatvių.
Gyvenimas parodė, kad džiaugtis buvo per anksti.
O pats darbas man tikrai patiko. Ateidavau vėlai ir tiesiog sutvarkydavau kabinetus –
kai kur pašveisdavau, kai kur paplaudavau. Maždaug per dvi su puse valandos darbą
baigdavau. Jei niekas nebūdavo pasilikęs vakaroti darbe – prie svarbaus ar skubaus
pasiūlymo, dar ir užrakindavau biurą nakčiai ir eidavau namo.
Palengva apsipratau su savo statusu. Man patiko mano naujieji darbiniai drabužiai –
per išpardavimą nusipirkau tamsiai pilką medvilninį kombinezoną trumpomis
rankovėmis ir plačiomis, į apačią siaurėjančiomis kelnių klešnėmis iki pat kauliukų. Juo
vilkėdama (beje, atrodžiau visai stilingai) stumdydavau po kabinetus raudoną dulkių
siurbliuką, kuris tikrai derinosi prie mano raudono nagų lako. Kad jį
pademonstruočiau, gumines pirštines užsimaudavau tik biurą palikus paskutiniam
darbuotojui
Praėjus keturioms numatytoms bandomojo laikotarpio savaitėms, Armandas
atlyginimo dieną man pakuždėjo:
– Sveikinu! Mes tavimi patenkinti. Norim, kad liktum čia dirbti.
– O kaip didesnis atlyginimas?
– Ach, taip, pakelsim.
– Iki vidutinio statistinio darbo užmokesčio?
– Tokį atlyginimą pasieksim per maždaug pusmetį.
– Nesutinku! Tu sakei, kad bandomasis laikotarpis, kaip ir bandomasis atlyginimas,
bus tik vieną mėnesį.
– Bandomasis atlyginimas?! – čia Armandas ėmė juoktis.
 – Tu žadėjai! – nenusileidau aš. Kažkodėl nusiritus į patį prestižo dugną ginti savo
interesus buvo gerokai paprasčiau. – Na?!
– Gerai, – nusileido Armandas. – Ir kodėl aš visada turiu būti tas, kuris klausosi
pretenzijų, visada tas, kuris turi išreikalauti, kas priklauso kitiems? Kodėl aš? Kodėl vėl
aš?!
– Nes TU pažadėjai. Kas pažada, tas ir turi ištesėti.
– Atskleisiu tau paslaptį – Dovydas ne prieš padidinti atlyginimą, bet jis labai
užsiėmęs, daug dirba, todėl to net neprisimena. Aš turėsiu eiti pas jį ir jam priminti. O
juk žinai, kaip būna – pasiuntinys visada žūsta pirmasis...
– Nedramatizuok – viskas bus gerai, – pastūmiau jį link koridoriaus gale esančio
Dovydo kabineto. – Eik su Dievu!
Jis klusniai nutipeno link uždarytų durų, prie jų sustojęs atsisuko į mane ir gailiai
pasižiūrėjo.
„O gal nereikia?“ – klausė jo žvilgsnis.
„Reikia!“ – piktai nusišypsojau ir pagrūmojusi pirštu nuėjau šveisti arbatinuko.
Su Armandu tapome draugais – per lengvai ir per greitai, kadangi mano gyvenime
viskas paprastai vykdavo sunkiai, ilgai ar (ir) sudėtingai. Tad visada stebėdavausi, kai
kas nors klostydavosi sklandžiai, juolab kad tai būdavo labai retai.
Atlyginimą man pakėlė. Armandas iš kabineto išėjo sveikas, gyvas ir netgi laimingas –
matyt, algą padidino ir jam. Jei taip – pelnytai, mat jis buvo atsakingas už visus
organizacinius darbus, kurių tikrai daug. Be to, mano dideliam siaubui, retsykiais jis į
darbą ateidavo net savaitgaliais.
Diena vijo dieną. Laikas bėgo, kol pribėgo tėčio gimtadienį – lapkričio dvyliktąją,
ketvirtadienį. Tėčiui suėjo šešiasdešimt šešeri. Ta proga mama ketino iškepti lazanijos
ir marmurinį keksą su razinomis – jis tėčio mėgstamiausias.
– Lazanija bus traukiama iš orkaitės pusę septynių, – pasakė mama sekmadienį, man
svečiuojantis tėvų namuose. – Prašau nevėluoti, – mama priekaištingai pasižiūrėjo į
Luką, kuris mėgdavo vėluoti.
– Pasistengsiu, – automatiškai atsakė Lukas, nors manau, kad atsakė bet ką, net dorai
negirdėdamas, kas jam sakoma.
– Reikalas tas, mama, kad vėluosiu aš. Ateisiu apie pusę devynių, – greitai išpyškinau.
 – Nagi, nagi, panelyte, ir kodėl gi tu ketini praleisti tėčio gimtadienį?
Žiūrėdama į ryžtingą mamos veidą supratau, kad neišsisuksiu.
– Nes aš dirbu. Ir ketvirtadienį lyg tyčia turėsiu pabaigti vieną svarbų darbą, –
išsijuosusi melavau.
Virtuvėje pakibo sunki tyla.
– Kokiam darbe?
– Pavaduoju pažįstamą. Darbas nelegalus. Bet moka neblogai, tad noriu pasipildyti
savo santaupų atsargas, kurios visai išsekusios.
– Ką darai tame darbe ir kur dirbi? – Lukas žiūrėjo į mane nustebęs.
– Nenoriu plėstis – juk tik pavaduoju, dirbsiu ten trumpai – vos mėnesį, – Dieve, ir
vėl meluoju. – Asistente. Dirbu asistente, – pasakiau.
Šeima nepatikliai į mane žiūrėjo.
– Kodėl nieko nesakei? – paklausė sutrikęs tėtis.
– Nebuvo progos – kai paskutinį kartą buvau užsukusi, darbu net nekvepėjo.
– Bet juk kalbėjom telefonu užvakar? – mama nenorėjo pasiduoti be mūšio.
– Pamiršau. Juk žinai, kokia aš išsiblaškiusi.
– Tiek to, – nepatikliai pasakė tėtis ir keistai susižvalgė su Luku.
Tikriausiai jie galvoja, kad aš meluoju, nes šoku vakarais striptizą arba užsitempusi
juodą slidininko kostiumą įsilaužinėju į nuosavus namus ir vagiu vertingus meno
kūrinius.
– O žinai, perkelkim gimtadienio šventę į penktadienį – pusę septynių, ar tu ir
penktadienį dirbsi iki vėlumos?
– Ne, penktadienį galėčiau, – pasakiau. Ir pamaniau, kad reikės pasitarti su Armandu
– gal galėčiau penktadienį ateiti vėliau – tarkim, dešimtą vakaro.
Laiminga, kad išsisukau – nors šį kartą, taip atsipalaidavau, kad sugebėjau aplošti tėtį
žaidžiant stalo biliardą (sumažintą jo variantą) net dusyk iš eilės.
– Tai nesąžininga, aš jau senas, – skundėsi tėtis nuskriausto vaiko balsu.
– Aš žaidžiau neapgaudinėdama!
– Tiesa, – pritarė ir Lukas, ir mes kaip vaikystėje mirktelėjome vienas kitam.
Kad nereikėtų aiškintis broliui, išskubėjau namo pirma. Žinojau, kad elgiausi ne visai
sąžiningai, bet nenorėjau meluoti daugiau, nei jau buvau priskiedusi, visai netroškau
išsisukinėti ar nukreipinėti kalbą. Puikiai prisiminiau, kaip mama išliejo litrus ašarų
sužinojusi, kad išsiskyriau su savo vaikinu – Rimu, ir nieko jai nepasakiau. Atmintyje
dar buvo gyvi ilgi priekaištai, kuriuos ji reiškė sužinojusi, kad turėjau kitą vaikiną, su
kuriuo jos taip ir nesupažindinusi išsiskyriau.
– Na, ar jau susižadėjai? – klausinėdavo ji po to kaskart, kai paskambindavau ar
užsukdavau. – O gal po poros mėnesių gimdysi? Pervežei pusę daiktų į Kauną, nes
ketini ten gyventi visą likusį gyvenimą? Įsivaikinai dviejų mėnesių berniuką iš
Kambodžos? – Kambodža buvo vienintelė tolima šalis, kurios pavadinimas ateidavo
mamai į galvą, kai ji supykdavo. Po mėnesio mama nurimo ir liovėsi uždavinėti man
keistus klausimus. Kai emocijos nuslūgo, pasikviečiau tėvus ir brolį pas save, pavaišinau
pačios keptu obuolių pyragu ir papasakojau, kas nutiko ir kodėl viską slėpiau. Audra
nurimo.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

A rmandas palaimino mano idėją penktadienį dirbti po dešimtos. Tad suvalgiusi

lazaniją ir marmurinio kekso gabalą su razinomis pusę dešimtos atsisveikinau su
šeimyna – tėtis nė kiek neprieštaravo, nes jautėsi įžeistas, kad jau du kartus iš eilės
laimiu stalo biliardą. Nors mano dovana – bilietais į teatrą, tėtis liko sužavėtas, tad
spėju, kad nuoskauda nebuvo labai gili, ar bent netruks ilgai.
Buvo tamsus rudens vakaras, kai atšiaurus oras sugina visus į namus, barus ar kino
teatrus. Lėtai nuvažiavau į darbą, pirmo aukšto tualete persirengiau savo mielą darbinį
kombinezoną ir laiminga dėl gerai susiklosčiusių vakaro aplinkybių pakilau liftu
aukštyn. Biuras stūksojo tamsus, ir tik pro milžiniškus langus krintanti miesto žiburių
šviesa sklaidė šaltą vienatvės jausmą. Nuėjusi į kampinį – buhalterės – kabinetą
nuvaliau dulkes ir ištuštinau šiukšliadėžę. Pasukau link durų ketindama atsinešti
dulkių siurblį, tačiau nustėrusi sustingau, nes pasigirdo skardus bilstelėjimas – buvau
tikra, kad biure esu viena. Sulaikiusi kvėpavimą prisėlinau prie atdarų durų ir
pažvelgiau į tamsų koridorių – tuščia. Bet staiga lyg įgelta atšokau, nes vėl pasigirdo
bildesys. Po, rodosi, kurtinančios tylos vėl pasigirdo bilsmas, privertęs atšokti nuo durų
atgal į saugų laikiną prieglobstį – buhalterės kabinetą. Daugiau kaip dvi minutes
neišgirdusi jokio garso, nusimoviau kroksus ir basomis, kiek įmanoma tyliau, nutipenau
koridoriumi tolyn, į patį galą – iš ten girdėjosi bilsmai.
Jau besėlinant koridoriumi, vėl pasigirdo trenksmas. Akimirką sustingau. Triukšmui
nutilus, vėl pajudėjau garso link, rankoje nešdama sunkią stiklinę statulėlę – buhalterė
man atleis, jei sudaužysiu ją gindama savo gyvybę.
Man ir toliau tykinant į priekį, garsai tai pasikartodavo, tai liaudavosi. Jie sklido iš
Dovydo kabineto. Kabineto durys buvo praviros, nors šviesa kabinete nedegė, tad
negalėjau iš toli aiškiai matyti, kas vyksta. Prisėlinusi prie pat durų, net sustingau iš
nuostabos – ant stalo, nugara į mane, klūpojo nuoga Stefanija, ją savo glėbyje laikė
Dovydas – taip pat atsukęs man nugarą, taip pat ne per daugiausiai apsirengęs. Jie
mylėjosi taip aistringai įsijautę į reikalą, kad nieko nematė ir negirdėjo. Ant žemės
mėtėsi dokumentai, segtuvai ir knyga – supratau, kad daiktai buvo nušluoti nuo stalo,
idant netrukdytų. Taaaip, akivaizdu, kad tarp jų liepsnojo labai kaitri aistros ugnis.
Kaip galėdama tyliau ėmiau slinkti atbulomis. Kai pasiekiau saugų atstumą, iš kurio jie
jau jau nebūtų manęs pamatę, net jei būtų atsisukę, pirštų galais nubėgau į buhalterės
kabinetą, pastačiau ant stalo statulėlę, griebiau savo daiktus ir vis dar basomis išslinkau
į koridorių, iš jo – pro duris į holą, tada liftan ir tik nusileidusi žemyn per tris aukštus
sugebėjau įkvėpti.
Savaime aišku, biuras penktadienį liko nesutvarkytas, todėl ten nuėjau šeštadienį apie
pietus. Kai apėjusi visus kabinetus išsiaiškinau, jog biuras tuščias, man atlėgo, tačiau į
Dovydo kabinetą neskubėjau. Stengiausi kituose kabinetuose užtrukti kiek įmanoma
ilgiau, bet dirbu greitai, o darbo nebuvo daug – lauke vis dar nebuvo sniego, tad galų
gale atėjo momentas įžengti į direktoriaus kabinetą.
O jo tvarkyti nereikėjo, nes jis buvo lygiai toks pats tvarkingas kaip vakar, užvakar ir
prieš savaitę. Kartais man kyla įtarimų, kad Dovydas pats šluosto dulkes, kitaip
nesuprantu, kodėl jo kabinetas atrodo lyg pagrindinė švaros įmonės reklaminio
bukleto nuotrauka. Šiukšliadėžė tuščia – akivaizdu, jog kabinetas sutvarkytas. Ką gi,
juo geriau man, – pamaniau ir išėjau namo.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

N amie jaučiausi blogai. Vėl ir vėl prieš akis iškildavo geismu alsuojančių nuogų
kūnų vaizdai. Prisiminiau tuos nuostabius jausmus, kuriuos ir pačiai teko
išgyventi, kai dar turėjau mylimą žmogų.
Kad nebūčiau viena, paskambinau Ievai ir tiesmukai įsipiršau į draugiją. O Ieva ir
neprieštaravo.
Ji grįžo į darbą, nes įmonės savininkas beveik maldavo ją grįžti – kelios nesėkmės su
trimis pastarosiomis darbuotojomis, dirbusiomis po Ievos apsisprendimo nebedirbti
nėštumo metu, gerokai išsekino vargšo Arūno (įmonės savininko) nervinę sistemą –
šiais laikais rasti kompetentingą ir patikimą darbuotoją yra nemenkas iššūkis, todėl jis
smarkiai pagerino jos darbo sąlygas. Ieva sutiko su pagerintomis sąlygomis ir į darbą
grįžo, nors Lilei – jos dieviško grožio dukrelei – dar tik trys mėnesiai. Bet kadangi ją
patikimai, nors ir nenoriai sutiko globoti Ievos mama, mano draugė ramia sąžine ėjo
darban. Ir ėjo su džiaugsmu, nes namuose jai nyku ir nuobodu, ir net didžiulė meilė
dukrelei nekeitė fakto, kad namuose ji neturi prieš ką spindėti. O ji įpratusi būti
dėmesio centre. Grožis – būtina jos išlikimo sąlyga.
Tad man paskambinus, ji net suspigo iš džiaugsmo:
– Kaip gerai, žinoma, atvažiuok!
Ir aš nuvažiavau. Bet nei ilgas pasivaikščiojimas gryname ore, nei nuoširdus pokalbis
su Ieva – niekas neprasklaidė blogos nuotaikos.
Grįžusi namo slankiojau iš kampo į kampą, bandydama nusitverti kokios nors
naudingos veiklos, bet kiekvieną darbą mesdavau vos pradėjusi – man nesisekė nei
lyginti, nei valyti dulkes – šiuo metu buvau tikra šio darbo ekspertė, nei skaityti knygą
ar žiūrėti serialą „Kerštas“, kuris paprastai visuomet įtraukdavo į savo įvykių verpetą.
Atsigulusi ilgai galvojau apie kelis mylėtus vyrus. Ar norėčiau grįžti pas kurį nors iš
jų?
Supratau, kad, deja, tikrai ne. Nenorėčiau būti nė su vienu iš jų. Buvo gražių
akimirkų, bet visa tai praėjo ir jau niekada nebegrįš. Manęs laukia nauji santykiai –
buvau tuo tikra kaip niekada. Juk man dar net trisdešimt nestuktelėjo. Taip
mąstydama ir svajodama galiausiai nugrimzdau į kietą, be sapnų miegą.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

P irmadienį į darbą atėjau anksčiau ir nuslinkau pas Armandą.

– Ar kas nors iš darbuotojų biure yra pora?
– Ne, kiek žinau. O kodėl klausi? Ir apskritai, kur „laba diena“?
– Labas, – nekantriai atsakiau ir tardžiau toliau: – O gal kas nors yra meilužiai?
– Ohoho, brangioji, rodosi, būsi kažką nugirdusi, o gal pamačiusi! Klok kortas ant
stalo.
– Ar tu žinai, su kuo draugauja Steffi-ne-Graf?
– Kas, kas tokia? – Armandas ėmė griausmingai juoktis.
– Stefanija! Vadinu ją Steffi-ne-Graf, nes ji nedavė man oficialaus leidimo trumpinti
jos vardą, o jis toks manieringas, kad jį ištarti man neapsiverčia liežuvis. Jei sakyčiau
paprastai – tik Stefi, be paaiškinimo, jog ji ne – teniso žvaigždė, tai būtų lyg apgavystė,
klaidinimas; man Stefi vardas pirmiausia asocijuojasi su žymia vokiečių tenisininke, tad
nelieka nieko kito, kaip tik prie jos vardo trumpinio pridėti paaiškinimą. Taip ir išeina:
Steffi-ne-Graf.
– Jėzau, kaip juokingai sugalvojai... Geras! Rimtai... – Armandas nusibraukė juoko
ašarą.
– Grįžtam prie klausimo. Ar tu žinai, su kuo draugauja Steffi-ne-Graf?
– Ne, nežinau. O tu žinai? Nagi, pasakok!
– Na, penktadienį vakare aš užtikau ją viename kabinete, n-u-o-g-ą, spėk, su kuo?..
– Su Dovydu? Sena žinia. Tai neįdomu. Galvojau pasakysi ką nors sensacingo.
Išsižiojusi spoksojau į Armandą.
– Žinojai, kad jie kartu?
– Ne, nes jie ne kartu, ir nedraugauja, ir net ne meilužiai. Jie šiaip...
– Palauk, ką reiškia „šiaip“?
– Na, jie nerimtai.
– Ar mylėtis galima nerimtai?
Armandas keistai į mane pažiūrėjo.
 – Galima.
– Na, žinai! Ir aš turėjau vaikiną. Ir kai mylėdavausi, tai būdavo rimta – velniškai
rimta.
– Tikiu. Bet čia ne tas atvejis. Dovydui keturiasdešimt aštuoneri, Steffi-ne-Graf –
dvidešimt vieneri. Jis tik dėl to ją ir priėmė į darbą. Manau, ji tą suprato. Ir kai jis
pabandė suartėti, ji nesipriešino. Stefanija priėmė iš jo gėles, brangius kvepalus, krūtų
implantus, gelinius nagus, silikoną į lūpas ir, be abejo, naują automobilį – „BMW“ – iš
salono. Po velnių, už naują „BMW“ ir aš su juo praleisčiau naktį. Ir gal net ne vieną.
Aš pradėjau juoktis.
– Koks tu juokingas!
– Nesišaipyk. Tai tiesa. Kai ji atėjo čia dirbti prieš dvejus metus, buvo kukli mergina
rusvais plaukais ir klaikiu aukštaitišku akcentu – ji iš kažkokio kaimo netoli Ukmergės.
Stefi greitai pasidavė Dovydui, o jis moka vilioti – nors nėra mergišius, visada turėdavo
„draugę“ – gerokai jaunesnę.
– Bet gal ji tikrai jį myli, juk jis gražus, nors ir nejaunas vyras.
– Į kito vidų neįlįsi, tad nežinau, bet abejoju. Ji man nepanaši į jautrią ir emocingą,
greičiau jau atvirkščiai – ji visados šalta ir nedraugiška, – Armando žodžiai nuskambėjo
liūdnai.
– Aha... Ji tau, o Dieve, ji tikrai tau patinka!..
– Visai ne! – piktai atšovė, bet mačiau, kad jį persmelkė nusivylimas, sumišęs su
liūdesiu.
Pokalbį nutraukė Šmikis, be beldimo ir leidimo įsiveržęs į kabinetą.
– Matas išliejo kavą ant kilimo, gal gali sutvarkyti?
– Turi ištarti damai magišką žodį „prašau“, – išsiviepė Armandas.
– Na, „prašau“. Ar gerai? Ar gali sutvarkyti? – čia Šmikis kreipėsi į mane, bet niūriai,
žiūrėdamas ne į akis, o kažkur į širdies plotą.
– Taip, be abejo. Tuoj ateisiu.
Šmikis apsisuko ant kulnų ir nėrė lauk iš kabineto.
– Iš kur jis žinojo, kad aš pas tave?
– Nes jei tu darbe ir nemojuoji šluota, vadinasi, esi pas mane...
– Tai priekaištas?
 – Draugiškas paerzinimas.
– Kaip manai, ar nekils bjaurių paskalų?
– Nemanau. Manęs jau klausė, ar mes nesusitikinėjame. Pasakiau, kad mes draugai.
Juk nesuklydau?
– Ne. Vertinu mūsų bendravimą.
Vėliau, purkšdama ant sutepto kilimo dėmių valiklį, mąsčiau apie savo santykius su
aplinkiniais. Visada bendraudavau draugiškai – bent stengiausi, geranoriškai ir šiltai,
bet po mėnesio bendravimo nebūčiau pavadinusi žmogaus draugu. Ko gero, net po
metų. O Armandas galvojo, kad mes draugai. Gal aš šalta kaip ledas? Ir gal todėl
neturiu ne tik būrio draugų, bet ir vaikino?
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

N ors ir kaip stengiausi nuslėpti savo darbą nuo artimųjų, tiesa netruko išaiškėti.
Greičiau, nei tikėjausi – po mėnesio, vienos savaitės ir trijų dienų. Ir blogesniu
būdu, nei maniau.
Kadangi pasnigo, darbo buvo daug, ir nors niekas manęs to neprašė, į darbą ateidavau
trečią, o kartais ir pirmą dienos. Todėl išeidavau apie šešias, vėliausiai septintą. Ir kai
vieną trečiadienio pavakarę jau baigusi darbą su siurbliu rankoje sukau link sandėliuko,
į mane kaktomuša atsitrenkė kažkoks vyras. Kaip paaiškėjo po akimirkos, tai buvo
mano brolis Lukas.
– Marija!!! Ką tu čia veiki? Jėzau, Marija, tu ką, dirbi valytoja?!
– Taip. Dirbu. Čia. V-a-l-y-t-o-j-a!
– Kokia gėda! Tik nesakyk mamai – jai neužteks visų namuose esančių raminamųjų
atsargų. Ją tikrai ištiks isterijos priepuolis, – Lukas pasibaisėjęs žiūrėjo į mano pilką
kombinezoną ir ryškiai raudoną dulkių siurblį. – Negaliu patikėti – nejaugi tu rimtai
dirbi valytoja?..
Ir kaip visuomet, kai mane bando įsprausti į stereotipų rėmus, aš pasiutau. Saldžiai
nusišypsojusi atsakiau:
– Mielas broli, aš nevagiu ir neparsidavinėju, nesu samdoma žudikė, taip pat
neprekiauju narkotikais, neapgaudinėju telefonu pensininkų, „traukdama“ iš nelaimės
jų nesamus vaikus ar anūkus. Aš tik dirbu – nelengvą, bet man patinkantį darbą, kuris
– taip, būkime atviri, neatskleidžia viso mano kūrybinio potencialo ir nelavina mano
smegenų dideliais iššūkiais, bet tai yra vienintelis darbas, kurį gavau po įtempto
devynių mėnesių ieškojimo. Jei manai, kad sėdėti namuose ir neturėti ką veikti yra
puiku, informuosiu – tu klysti. Jei manai, kad prašyti mamos 6 eurų „Sally Hansen“
nagų lako pagrindui ir po to pusvalandį klausyti moralo, kad niekams švaistau pinigus,
smagu – ir vėl klysti. Be kokybiško pagrindo lakas nutrupa per pusdienį! Įsivaizduoji,
per pusdienį! Nenoriu lakuoti nagų kasdien, taip pat klausytis mamos pamokslų apie
pinigų reikšmingumą, juolab kad man jie ne tokie jau ir reikšmingi, ypač jei jų bent
kiek turiu.
– Palauk, Marija. Kodėl man nieko nesakei?
– Nesakiau ko?
– Kad blogai jautiesi be darbo?
– O kas būtų pasikeitę? Juk nesi direktorius ir neturi įtakingų draugų, tad kokia
nauda virkauti, kaip man sunku?.. Be to, tu juk visada sakai, kad niekam nėra lengva.
– Atleisk, – brolis sutrikęs mindžikavo.
– O ką tu čia veiki?
– Atėjau dėl kompiuterio. Pas Justiną. Jis bendradarbio brolis. Juk žinai, kokia ta
mūsų šalis – vieni giminės, draugų draugai ir pažįstamų pažįstami.
– O taip, žinau. Beje, darbą baigiau. Persirengsiu ir eisiu namo. Jei nori, gali užsukti į
svečius.
– Gerai, einu ieškoti Justino, o tu eik rengtis.
– Tarp kitko, Justiną rasi paskutiniame kabinete koridoriaus gale, dešinėje.
– Ar jis geras specialistas?
– Čia visi geri... specialistai.
– O žmonės, kokie jie žmonės?
– Dauguma malonūs, bet yra ir nelabai malonių. Nors mažai juos pažįstu,
susipažinus artimiau įspūdis galbūt pasikeistų.
Lengvabūdiškai pamoję vienas kitam, nuėjom kas sau. Kai po dvylikos minučių
atsisveikinusi su Armandu pajudėjau išėjimo link, Lukas laukdamas manęs jau plepėjo
su Steffi-ne-Graf. Pamatęs mane, paskubomis atsisveikino su Steffi-ne-Graf ir mes
išėjom.
Namuose ilgai kalbėjom ir svarstėm, kaip šią žinią pateikti mamai, kad ji negautų
širdies smūgio, ar bent jau nesusirgtų depresija, bet taip nieko ir nesugalvojom. Brolis
tvirtai pažadėjo pasikalbėti su visais savo draugais ir pažįstamais, kurių, kiek man buvo
žinoma, nebuvo daug, ir padėti susirasti kitą – perspektyvesnį darbą, o kol kas prisiekė
slėpti žinią nuo mamos ir tėčio. Taigi netikėtai įgijau sąjungininką.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

B et džiaugtis buvo gerokai per anksti, nes likimas mėgsta pokštus, ir kartą pradėjęs,
nesustoja, kol nesupina visko į bjaurų neišnarpliojamų įvykių kamuolį.
Matydama, kad gėlės čia neprižiūrimos, nusprendžiau užsiimti šiuo reikalu.
Persodinusi dvi biure buvusias gėles į didesnius vazonus, pamačiau, kaip žaliosios
tiesiog akyse suvešėjo. Be galo apsidžiaugiau, nes visada maniau, kad gamta manęs
nemyli – vasarą mane aplenkia uodai, musės ir net erkės, tad gėlininkystė – tikrai ne
man. Bet, pasirodo, reikia tik šiek tiek geros žemės, didesnių vazonų, dažniau laistyti ir
tręšti, ir viskas pavyksta. Todėl vieną rytą valydama virtuvėlėje puodelius užsiminiau
Dovydui, jog daugiau augalų biurą padarytų jaukesnį. Direktorius sutiko su mano
pasiūlymu – rytais jis visuomet geros nuotaikos, ir davė leidimą kartu su Linu
aprūpinti biurą gėlėmis – ilgai ir nuodugniai klausinėjęs bei įsitikinęs, jog aš būsiu toji,
kuri ir rūpinsis jomis. Aš sutikau – vis šiokia tokia pramoga. Dabar būsiu valytoja-
floristė. O jei susipažinusi su jaunu žaviu vaikinu ir kalbėdama apie darbą pasakysiu,
jog dirbu floriste, o antras pareigas praleisiu, išlošiu dvigubai – ir nemeluosiu, ir
nenukentės mano savigarba, tik pasakysiu ne visą tiesą.
Kai po savaitės palaisčiusi gėles ir nuvaliusi jų lapus traukiau pas Armandą paplepėti,
išgirdau atsiveriant duris. Pakėlusi galvą pamačiau savo geriausią draugę Ievą, kuri
žaismingai krypuodama ėjo koridoriumi. Apstulbusi mintyse sumurmėjau: „Eik tiesiai,
panelyte, ir neatsisuk...“ O ji, lyg išgirdusi komandą, krestelėjo plaukus ir atsisuko.
Mūsų akys susidūrė. Jos akys išsiplėtė, o lūpos įgavo nulio formą. Ji apsigręžė ir
nepaisydama aukštakulnių bėgte pasileido manęs link.
– Ką čia veiki?
– Prižiūriu gėles.
– Bet juk sakei, kad pavaduoji Leną?..
– Taip, tai tiesa. Bet netikėtai atsirado šis – gėlių prižiūrėtojos darbas, o kadangi
asistentės darbas laikinas, nusprendžiau neatsisakyti ir šio, juolab kad galiu suderinti.
– Marija, gal galėtum pašluostyti grindis, Matas vėl atėjo su savo kerziniais ir prinešė
purvo, – į mane kreipėsi iš kabineto tik galvą su kuokštu susivėlusių plaukų ant
pakaušio iškišęs Niurzga Elijus.
– Tuoj ateinu, – žvaliai patvirtinau ir pasukau link sandėliuko kibiro ir šluostės.
– Palauk, tu – valytoja? – Ieva net duso iš pasipiktinimo.
– Taip, šiek tiek.
– Negali būti „šiek tiek“ valytoja! Arba dirbi šį darbą, arba ne.
– Taip, dirbu, – atsisukusi į ją ramiai atsakiau. – Ne todėl, kad labai patiktų, o todėl,
kad neturiu turtingų tėvų, įtakingų draugų, beprotiško grožio ar Einšteino smegenų.
Aš devynis mėnesius sėdėjau namuose be darbo, kol vieną dieną pajutau, kad
išprotėsiu, jei praleisiu dar bent dienelę tarp keturių sienų nieko neveikdama.
– Bet galėjai pasakyti man! Aš... aš...
– Būtum atleidusi vieną pardavėjų iš parduotuvės, kuriai vadovauji, ir įdarbinusi
mane? – pertraukiau ją. – Turbūt juokauji... Pati žinai, kad niekada nesutikčiau, kad
kas nors dėl manęs nukentėtų. Na, kokie kiti variantai?
Ieva sutrikusi žiūrėjo. Ir tylėjo. Ta tyla buvo iškalbingesnė už bet kokius žodžius.
– Žinau, kad nori gero, bet kiekvienas turi kapstytis pats – kaip išmano. Gyvename,
kaip ir sapnuojame – po vieną. O ką tu čia veiki?
– Atėjau pas dėdę Dovydą. Mama privertė. Nes jie šiek tiek apsipykę, o kadangi
artėja Kalėdos, mama bando per mane įteikti alyvos šakelę. Pati žinai, kad puikiai
moku sutaikyti žmones.
– Taip pat ir supykdyti!..
– Ei, tik nereikia „kandžiotis“.
– Atleisk, pajuokavau. Eik pas Dovydą. Netrukdysiu. Išeidama susirask mane.
– Gerai, – ji nulingavo koridoriumi į priekį po nosimi murmėdama: – Negaliu
patikėti... ji visai išprotėjo...
Kai po valandos kartu su Ieva leidausi liftu žemyn, leidau sau jai papriekaištauti:
– Kodėl nesakei, kad tavo mamos brolis Dovydas toks gražus, žavus ir visai dar
tinkamas į porą jaunai merginai?
– Nes jis nei žavus, nei tinkamas, be to, tu jau ne jauna mergina – tu beveik
trisdešimtmetė, miela drauge.
Paniurusi papūčiau lūpas:
 – Nesu sena.
– Esi sena jam. Jam bet kuri moteris, kuriai per dvidešimt trejus – nebetinkama.
– Atrodo, jo nekenti.
– Ne, jis geras žmogus ir dar geresnis dėdė, todėl priėmė mamos siųstą alyvos šakelę,
net ir žinodamas, kad ji apnuodyta... tiesiog jo polinkis labai jaunoms merginoms man
yra nepriimtinas.
– Bet juk tu pati „draugavai“ su Jonu.
– Būtent todėl taip galvoju, – ji ironiškai išsiviepė. – Geriau sakyk, ką darysime su
tavo darbu?
– Ką nors siūlai?
– Dar ne. Bet greitu laiku tikiuosi pasiūlyti.
– Ir aš tikiuosi, – viltingai pasakiau, nes dar nežinojau, į kokią sumaištį pateksiu.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

A rtėjo šventės. Man patiko rinktis, pirkti ir ypač puošti eglutę. Šiais metais eglute
turėjau pasirūpinti ir darbe – dėl to visai neprieštaravau, tad vienuoliktą valandą
ryto, pučiant lediniam gruodžio vidurio vėjui, slidinėdama apledėjusiu kelkraščiu
sustabdžiau mašiną prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje – pačiame jos
krašte kūpsojo pulkelis eglučių. Kai čiuožinėdama prisiartinau prie vikriai
besisukiojančio kepurėto kailinėto prekeivio, jau buvau sustingusi į ledo gabalą, mat
mano striukės pūkai po kelių skalbimų ir kelerių metų intensyvaus nešiojimo sukrito į
gumulus ir nebešildė manęs taip, kaip turėtų.
Ratais ėjau apie eglutes, nuo aitraus jų spyglių kvapo man gniaužė nosį. Ir nors
niekada nebuvau aktyvi gamtos mylėtoja, mano galvoje atsivėrė čakros, o gal trečioji
akis, tiesiogiai priimanti informaciją iš visatos proto – yra žmonių, teigiančių, jog tokia
yra. Aš nesu tuo tikra, tačiau netikėtai supratau, kad uostyti nukirstų, net jei Kalėdoms
specialiai augintų vienkartiniuose vazonuose, eglių kvapą yra žiauru ir neteisinga, tad
nudrožiau į parduotuvę ieškoti dirbtinės eglutės. Radau nesunkiai, kaip ir papuošimų
jai – dabar tiek daug eglučių žaislų, tiesa – vienodų ir nykių, bet tiek to – brangiems
nėra pinigų – nei savų, nei valdiškų.
Kai pasislėpusi už dirbtinės eglutės dėžės krypavau per automobilių stovėjimo
aikštelę, visai prie pat manęs čaižiai sucypė stabdžiai. Atsargiai žvilgtelėjau iš už dėžės ir
pamačiau sutrikusį Simpatuko veidą. Iš po plonos kepurės išlindę susitaršę plaukai,
raudona nosis, milžiniškas kelių metrų ilgumo šalikas, keliais sluoksniais apvyniotas
apie kaklą – lyg milžiniškas žaliai melsvai rausvai gelsvas pitonas, ir megztos kumštinės
pirštinės darė jį panašų į didelį vaiką. Pusė jo kūno kiurksojo šaltyje, kita pusė lindėjo
mašinoje.
– Jei vairuoji megztomis pirštinėmis, gali sukelti avariją, nes jos slysta, – žaviai
nusišypsojau ir toliau atsargiai kepurnėjausi slidžiu keliu link savo mašinos.
– Ar nori arbatos, o gal pagalbos su nešuliais?
– Taip, prašyčiau. Abiejų...
 – Tuoj pastatysiu mašiną ir padėsiu. – Neatsisukdama linktelėjau tęsdama kelionę
link savo automobilio.
Vos po kelių akimirkų mane pavijęs Simpatukas mitriai perėmė nelengvą mano
nešulį.
Sukrovęs pirkinius į mano automobilio bagažinę, jis droviai nusišypsojo:
– Vadinasi, arbatos?
– Taip, būtų neblogai. O kur ketiname ją gerti?
– Žinai restoraną „Auksinė žuvelė“?
– Be abejonės. Juk tai madingiausa vieta mieste...
– Tau nepatinka?
– Negaliu taip sakyti, nes nesu ten buvusi.
– Nesu tikras, jog liksi sužavėta interjeru – jis keistokas, bet maistas ten tikrai geras.
Važiuosim mano mašina ar atskirai?
– Seksiu paskui tave, – plačiai nusišypsojusi pasitaisiau kepurę ir įlipau į mašiną.
Simpatukas slidinėdamas kietu sniegu su ledo intarpais nusigavo iki savo
automobilio – vis dar „Toyota Corolla“, energingai įsiropštė vidun ir mirktelėjęs man
mašinos žibintais pajudėjo iš vietos. Aš nusekiau paskui. Važiuoti paskui nebuvo
sunku, nes jis nenardė iš juostos į juostą – važiavo ramiai, neviršydamas leistino greičio,
nekeldamas pavojaus nei sau, nei kitiems.
Važiuodama mąsčiau, koks keistas tas gyvenimas. Simpatukas yra Ievos buvusio
meilužio sūnus (Domas vardu). Susipažinome mes tik per kvailą likimo pokštą, o gal
atsitiktinumą, kai Simpatukas supainiojo mane su Ieva. Iš neapykantos, jaustos
menamai tėvo meilužei (iš tiesų – man), gimė jaudulys, išvirtęs į stiprią, beprotišką, bet
nepaneigiamą trauką. Aš jaučiau tik trauką (be jokios neapykantos – šis jausmas man
apskritai nebūdingas), puoštą keletu drugelių, plazdančių pilve kaskart susitikus.
Paskutinį kartą, kai mačiau jį, mes pasibučiavome. Tai buvo jaudinantis bučinys,
suvirpinęs visą kūną ir protą, bet, deja, viskas tuo ir pasibaigė. Po bučinio mes
išsiskyrėme, jis manęs daugiau neieškojo, net neskambino, nors puikiai žinojo telefono
numerį, adresą ir lygiai taip lengvai būtų galėjęs sužinoti tikslią gimimo datą, ką valgau
pusryčiams ar net tikslų mano svorį (na, gerai, su šiokia tokia paklaida – tikslų svorį
žino tik svarstyklės, ir tik jos, nes mano protas, išvydęs didesnį nei šešiasdešimt skaičių,
stengiasi akimirksniu jį užmiršti).
Visą tą laiką – daugiau nei pusmetį, svajojau apie Simpatuką, šaltomis naktimis
įsivaizduodavau save jo rankose, vienatvės šmėklai sklandant šalia – nemiegodama
sapnuodavau mūsų meilės naktis, o dabar vėl jį sutikusi sutrikau, nes laikas, o gal
realybė, kurios tikrumu netikėjau, atslinko per staigiai.
Kai privažiavome „Auksinę žuvelę“, snaigės iš surukusio dangaus dribo didžiuliais
kąsniais, vos per kelias minutes apklodamos kepures ir pečius baltu, žibančiu ir
kibirkščiuojančiu pūku. Atsargiai įvairavusi į atokiau nuo restorano esančią laisvą vietą
pergalingai smūgiavau į orą. Ir net suspigau iš džiaugsmo, nes tai buvo vienintelė laisva
vieta visoje automobilių stovėjimo aikštelėje – Simpatukas pastatė automobilį ties
neleistina geltona juosta – taisyklės mūsų šalyje ignoruojamos visuomet, kai taip yra
patogiau.
„Na, bent jau aš nepažeidžiau taisyklių“, – pamaniau ir atidariusi dureles linksmai
pamojau Simpatukui, kuris lėtai artėjo link manęs kažką šaukdamas ir modamas
rankomis. Išlipusi iš mašinos net nespėjau pamoti jam atgal – pajutau smūgį į galvą.
Viskas aplinkui ėmė suktis milžinišku greičiu, akyse žaižaravo kibirkštys, galvoje
tvinksėjo skausmas. Pamėginau pasiremti rankomis ir atsistoti, bet rankos išslydo į
šonus ir aš smakru kaukštelėjau į ledą, ant kurio gulėjau. Ūmai supratau, jog niekas
man netrenkė. Atidariusi dureles atsistojau ant lygaus blizgančio ledo, todėl išsitiesiau
kiek ilga, nespėjusi net susivokti. O galvą skauda tik todėl, kad ją kaip reikiant
kaukštelėjau ledan.
Pakėlusi galvą pamačiau Simpatuką lėtai, atsargiai, desperatiškai – iš paskutiniųjų
stengiantis išlaikyti pusiausvyrą, slysčiojant link manęs. Kai liko maždaug dešimt
metrų, Simpatukas sustojo ir pridusęs šūktelėjo:
– Gal gali iki manęs atšliaužti?
– Pabandysiu, – atsakiau, bet mano bandymas buvo nesėkmingas, nes slidinėjau
vietoje.
Simpatukas atsiklaupė ant kelių ir keturiomis ėmė ropoti link manęs. Žiūrėdama į
Domą, rėpliojantį link manęs keturiom, netikėtai prajukau – pamaniau, jei kam nors
pasakyčiau, kad per pirmą pasimatymą vyras puolė prieš mane ant kelių ir dar
šliaužiojo, niekas tuo nepatikėtų. Matydama titaniškas Simpatuko pastangas
prisiartinti prie manęs, nusprendžiau jam padėti – vargais negalais man pavyko
atsisėsti. Lėtai pasistumdama, užpakaliu čiuožiau link Simpatuko. Jis rėpliojo link
manęs, retsykiais sustingdamas atgauti kvapą ir pusiausvyrą. Kai galų gale susitikome,
džiaugsmingai apsikabinome ir paslydę griuvom – jis ant ledo, aš – ant jo. Pasigirdo
grėsmingas trakštelėjimas ir aš su siaubu pamačiau iš jo nosies trykštant kraujo fontaną.
– Velnias!.. Blyn, kaip skauda, o velnias...
– Atleisk, gal priglausk nosį prie ledo...
– Kad gal nereikia...
– Palauk, uždėsiu sniego.
– Nereikia!..
Bet aš norėjau padėti – tikrai norėjau bent iš dalies atlyginti už sugurintą nosį, tad
sukaupusi jėgas pakilau ir susverdėjusi visu svoriu griuvau jam ant rankos.
– Aaaaaaaaaaaaaaaaa!.. – pasigirdo jo riksmas.
Kitas garsas, nutraukęs tylą, buvo greitosios medicinos pagalbos sirena, čaižiai
draskanti šventėmis alsuojančią vakaro rimtį.
– Na, nejaugi jūs nematėte įspėjamojo ženklo, draudžiančio artintis prie šios
automobilių stovėjimo aikštelės pusės?! Juk čia tikra čiuožykla! – sanitaras kaltinamai
žiūrėjo į mus, baigdamas dėti laikiną tvarstį Simpatukui ant nosies.
– Aš mačiau, žinoma, kad mačiau, todėl pastačiau automobilį kitoje pusėje, ana ten,
– Simpatukas parodė ranka į savo automobilį.
– Ten, kur negalima statyti? – išrietęs antakį ironiškai pasiteiravo sanitaras.
– Taip, ten, – nė kiek nesutrikęs atsakė vyras, galėjęs kada nors būti mano vaikinu. –
Tai ji nematė ženklo, – priekaištingai linktelėjo mano pusėn Simpatukas, kuris po
tokių kalbų visai nebeatrodė simpatiškas, net jei jo pasipiktinimas mano išsiblaškymu
ir buvo pelnytas. – Aš jai šaukiau, kad ten negalima, bet ji negirdėjo, o gal nesuprato.
Tad... – čia jis priekaištingai pažvelgė į mane.
– Taip, aš tikrai nemačiau ženklo, be to, ten stovėjo ir daugiau mašinų.
– Ar turi omeny tą furgoną nuleistomis padangomis, ar seną traktoriaus kėbulą net
be ratų? – sarkastiškai paklausė Simpatukas.
– Nemačiau, kad tai kledarai, sutinku – suklydau, atsiprašau, kad dėl manęs tiek
vargo, – nejaukiai atsiprašinėjau.
 – Mano nuomone, ranka nelūžo, tikriausiai tik sutrenkta, nors peršviesti būtina, –
nutraukė mus sanitaras – teks važiuoti į ligoninę. – Panele, jūs nesusižeidėte?
– Griūdama trenkiausi galva į ledą, ją šiek tiek skauda.
– Gerai, tuomet ligoninėje apžiūrėsim ir jus.
– Kodėl ne dabar?
– Todėl, kad jūs akivaizdžiai nesate smarkiai sužalota. Aš tik skubu nuvežti jus
ligoninėn. Net neįsivaizduojate, kiek šiuo metų laiku darbo...
Greitosios medicinos pagalbos mašinoje Simpatukas gulėjo lovoje su ratukais, o aš
sėdėjau šalia. Sanitaras su vairuotoju aptarinėjo šventinių pietų meniu. Kiek spėjau
išgirsti, vairuotojo žmona ruošėsi kepti kalakutą, o sanitaro – antį. Nuo kalbų apie
maistą burnoje ėmė rinktis seilės.
Ligoninėje žmonių buvo daugiau nei pagrindiniame miesto prekybos centre pirmą
nuolaidų dieną. Vieni sėdinėjo, kiti vaikštinėjo, treti stovėjo, buvo ir gulinčių lovose su
ratukais – tiesiog koridoriuje, už medžiaginių širmų. Apstulbau. Niekuomet nebuvau
mačiusi tiek ligotų žmonių vienoje vietoje. Beveik visi ligoniai buvo pikti ir nekantrūs,
veik visi sanitarai, seselės ir gydytojai – ironiškai abejingi. Tikra atjauta ar rūpesčiu net
nekvepėjo.
Simpatukas tikriausiai baisiai ant manęs pyko, nes nuo to momento, kai užgriuvau jo
ranką, nepasakė man daugiau nei dviejų sakinių.
Ligoninėje pralaukėme keturias valandas. Kai pagaliau atėjo mūsų eilė, po išsamios
apžiūros buvo nustatyta, kad nosies kaulas skilęs, tad Simpatukui uždėjo nosies įtvarą.
Nosies kaulo skilimą diagnozavo gydytojas, turintis ilgametę patirtį, nors rentgenas to
ir neparodė (tad giliai viduje puoselėjau abejonę ir jaučiausi ne tokia kalta), ranka
nelūžusi – tik sutrenkta, jos net neįtvirtino langete, tik kurį laiką – man rodėsi, jog visą
amžinybę, šaldė.
Man susiuvo praskeltą po susidūrimo su ledu galvą. Mane ištiko isterija, kadangi
medikai turėjo iškirpti gerą kuokštą plaukų.
Pagaliau vėl atgavome kūno vientisumą, nors iki dvasios ramybės buvo labai toli,
bent jau man. Jaučiausi velniškai kalta.
Laukdami, kol atvažiuos taksi, tylėjome. Kai atvažiavo Simpatuko kviestas taksi
automobilis, šaltai atsisveikinome ir išsiskyrėme. Aš likau laukti savo taksi. Stovėdama
ligoninės vestibiulyje mintyse liūdnai atsisveikinau su Simpatuku ir tuo, ką galėjome
turėti, bet niekada neturėsime. Tačiau kalbant atvirai, juk negalėjau jo kaltinti dėl
tvirto apsisprendimo ateityje su manimi nesimatyti – o tas buvo aiškiai parašyta jo
veide. Tikriausiai jis galvoja, kad jei imtų su manimi draugauti, paversčiau jį invalidu.
Gaila, kad Rimas – mano buvęs vaikinas, kuris buvo man neištikimas, savo kailiu taip
ir negavo pajusti mano nevėkšliškumo ir iš mūsų santykių išsipainiojo sveikas kaip
ridikas.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

K odėl viskas taip pabrango? Bankų analitikai suokė gražiau nei lakštingalos, jog
įvedus eurą kainos nepasikeis, bet kainos pakilo, ir babytė, turguje už ryšelį krapų
prašiusi vieno lito, dabar prašo euro trisdešimt. Dienos pietūs pabrango perpus, jau
nekalbant apie plaukų kirpimą ar automobilio stovėjimą. Ši paslauga tapo viena
brangiausių. Bet tie patys analitikai, o ir, be abejonės, politikai, šypsosi (jų piniginei
pakilusios kainos nekenkia) ir kaišioja mums lenteles, kuriose aiškiai matomi skaičiai –
kirpimas, pietūs ir visa kita tikrai nepabrango. Tikiu skaičiais ir lentelėmis. Tikiu, kad
Naujojoje Akmenėje ar Kupiškyje kainos atitinka lentelėje nurodytąsias, bet
didmiesčiuose?.. Na, atleiskite man, ponai, bet tiesa akis bado...
Taip galvojau slampinėdama po parduotuves – bandžiau gelbėtis nuo šventinės
depresijos, o gal kalėdiniu šurmuliu užmušti Simpatuko tylą. Po visai neromantiško
pasivoliojimo ant ledo, liūdnai pasibaigusio ne tik jam, bet ir man – prireikė trijų siūlių
plyšiui galvoje panaikinti, jis nė sykio nepaskambino. Tiesą sakant, negaliu jo dėl to
kaltinti. Kas norėtų susidėti su tokia nelaimėle kaip aš? Aš pati tikrai nenorėčiau.
Kai papasakojau Ievai apie mūsų susitikimą ir dėl keistų likimo išdaigų neįvykusį
pasimatymą, mano draugę ištiko pusvalandžio trukmės isteriškas juokas.
– Tu ką... ką jam padarei... Sulaužei nosį?.. Ranką? Dar ir ranką?.. O Dieve, tu
neįtikėtina!
– Ne, ranką tik sumušiau...
– Tylėk, nes aš apsisisiosiu...
Kai liovėsi juoktis, Ievos skruostus buvo išvagoję juoko ašarų upeliai.
– Marija, tu tikra komikė.
– Aš nežinau, kodėl man nuolat taip nutinka... nenorėjau nieko blogo, tik...
– Nurimk, viskas gerai. Aš netgi pavydžiu tau sugebėjimo nuolat įsivelti į keistus,
neįtikėtinus, nelauktus įvykius. Tai, kas niekuomet nenutinka man ir daugeliui mano
pažįstamų, nuolat nutinka tau. Tavo gyvenimo niekas negalėtų pavadinti nuobodžiu.
– Arba sėkmingu...
 – Liaukis. Esi sveika, turi mylinčius tėvus ir mielą brolį. O gerą darbą pažadu surasti,
galbūt net vyrą... – Ieva klastingai nusišypsojo.
Ėmėme juoktis.
Ūmai prisiminimai nutrūko, nes pro šalį einantys žmonės aršiai brovėsi pirmyn –
mane stumtelėjo ir aš, neišlaikiusi pusiausvyros, matyt, kaltas sunkus vilnonis paltas,
tempiantis mane prie žemės, atsitrenkiau į parduotuvės vitriną.
– Atsiprašau, aš netyčia, – išgirdau vyrišką balsą.
– Nieko, išgyvensiu, – atsakiau ir pakėliau akis. Prieš mane stovėjo jaunas vyras
gražiomis rudomis akimis. Jis šiltai man nusišypsojo ir nuskubėjo tolyn. O aš eidama
galvojau, kur jis man matytas? O gal ką nors primena? Kažką labai brangaus ir savo. Ir
staiga prisiminiau – Saldainiuką. Vyrą, kurį beprotiškai mylėjau. Mylėjau taip stipriai,
kad net dabar prisiminus jį mano širdis ima plakti beprotišku greičiu. Bet mums
nebuvo lemta būti kartu – mes pykomės, taikėmės, vėl pykomės, kol galiausiai mūsų
meilė sprogo lyg muilo burbulas, į šalis ištaškydamas visus mūsų jausmus.
Įdomu, ką jis veikia? Ir su kuo? Ar turi naują mylimąją? Taip galvodama susiradau
suolelį ir atsisėdusi išsitraukiau telefoną. Įsijungusi feisbuką į paieškos laukelį įvedžiau
jo vardą ir pavardę – nors išsiskyrėme draugiškai, be jokių intencijų keršyti, draugais
nelikome – abiem tai buvo per sunki ir pernelyg skausminga užduotis – taip visuomet
nutinka, jei jausmai būna tikrai stiprūs. Abu galvojome, kad esame vienas kito
gyvenimo ašis, jis – mano gyvenimo vyras, aš – jo gyvenimo moteris.
Tad natūralu, jog nesusitikinėjome kartą per dvi savaites išgerti kavos ir pakalbėti
apie naujus mylimuosius. Ne, mes nutraukėme santykius vienu ypu ir visiems laikams.
Feisbukas išmetė man buvusio mylimojo nuotrauką – jis šypsojosi sėdėdamas ant
jūros kranto, šone matėsi milžiniški palmių siluetai. Akivaizdu, jog fotografuota ne
Lietuvoj. Ėmiau skaityti įrašus, iš kurių sužinojau, jog tai nuotraukos iš Tailando, kur
jis – o, šūdas – švenčia savo vestuves! Bet juk mes išsiskyrėme vos prieš... kiek? Prieš
kiek laiko mes išsiskyrėme? Atsisėdusi ėmiau skaičiuoti – prieš pusantrų metų, tiksliau,
prieš metus ir septynis mėnesius.
Liūdnai atsidusau – praėjo visa amžinybė, jis turi teisę būti laimingas su kita
moterimi. Nagi, pažiūrėkime, gal bus ir jo išrinktosios nuotraukų. O jų buvo.
Sulaikiusi kvapą spoksojau į jo naujai iškeptą žmoną ir negalėjau patikėti tuo, ką
matau. Ji buvo jauna – tikrai bent penkeriais metais jaunesnė už mane, stambi augalota
mergina, be lašo grakštumo ar elegancijos, rafinuotumo ar subtilumo. Platus veidas,
didelė nosis, storos raudonos lūpos. Didelė krūtinė ir stambios šlaunys spinduliavo
grubų kūniškumą ir, matyt, geidulingumą. Ji buvo tai, kuo niekada nebuvau aš. Bet ji
nebuvo už mane gražesnė ar stilingesnė. Ji tiesiog buvo kitokia.
Ar aš nekenčiau jų? Ne. Nejutau jiems neigiamų jausmų, ir netgi jai nepavydėjau. Ar
linkėjau jiems laimės? Liūdna, bet ne – tik nugalėtojai gali džiaugtis kito laime. O aš
juk vis dar buvau viena, ir nepaisant Ievos įtikinėjimų, velniškai tikra, kad daugiau
niekada nepamatysiu Simpatuko. Sulaužyta nosis ir sumušta ranka, dargi šliaužiojimas
keliais – per didelė kaina už pasimatymą su mergina, net jei tau mergina tikrai patinka.
Keista, bet tik dabar supratau, kad po išsiskyrimo praslinkus mėnesiui, dviem,
pusmečiui, buvau tikra, kad Saldainiukas mano. Tai, kad mes fiziškai ne kartu –
nesusitinkam, nesimylime, nesikalbame, netrukdė man slaptoje minčių kertelėje
puoselėti stiprius jausmus. Kažkur širdies kertelėje jis vis dar priklausė man, tik man
vienai. O čia – še tau, kad nori, jis – vedęs! Vėl ir vėl žiūrinėjau jų kelionės nuotraukas,
o jų būta nemažai. Jie valgo, apsikabinę šypsosi, bučiuojasi, bėga paplūdimiu...
Negalėjau suprasti, kaip tai nutiko – ji tikrai buvo visai kitokia nei aš, stačiai mano
priešingybė. Bandžiau suvokti, ką jis rado joje, ko nebuvo manyje, o gal manyje buvo
ko nors per daug? Nuoširdžiai nesupratau.
Bet, matyt, tokios – kitokios ir reikėjo Saldainiukui. Gilus nerimas įsismelkė į mano
mintis, nes nesupratau, ko gi reikia man.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

K ūčių vakaras visai netikėtai buvo linksmas. Gal taip nutiko dėl vyravusios ramios
atmosferos. Kūčios buvo viena iš nedaugelio dienų metuose, kai niekur nereikia
skubėti. Nereikia ruoštis rytojui, nereikia spręsti jokių svarbių reikalų ar problemų, tik
mėgautis paprastu bendravimu su pačiais artimiausiais žmonėmis.
Daugelis mano pažįstamų dovanas randa Kalėdų rytą, bet tik ne mes – mes savąsias
išvyniojame vakare, mat kantrybe nepasižymiu ne tik aš ar mama, bet ir tėtis, ir net
mano santūrusis brolis Lukas. Šios Kūčios nebuvo išimtis – visi keturi įraudusiais nuo
smagios atmosferos bei nekantraus laukimo veidais ir žibančiomis akimis sugužėjome
prie eglutės. Kaip vaikai stumdėmės, ieškodami sau skirtų maišelių bei dėžučių, o radę
šiepėmės dar plačiau ir krovėme į stirtą už savo nugaros. Kai ėmėm plėšyti dovanų
popierių, girdėjosi tik aikčiojimai, cypčiojimai, juokas ir džiugūs pergalės šūksniai. Tas
aistringo panirimo į akimirką jausmas nuo pat vaikystės žavėjo mane savo magišku
jauduliu, stipriu džiugesiu ir neaprėpiamu dėkingumu. Daug kas pasakytų, jog tai tik
daiktai, bet man dovanos yra šis tas daugiau. Turiu savo dovanų teoriją.
Dovanos. Tai bet kuris daiktas, kurį žmogus gali nupirkti, padaryti ar sukurti. Bet ne
visos dovanos būna vykusios – būkim atviri, ne vienas esam dovanų gavę daiktus, kuriuos
nesudvejoję, ramia sąžine ir širdimi, išmetėme šiukšlių kibiran. Dovanas aš skirstau į tris
grupes:
1. Dooovanos – tai daiktai, nupirkti atsižvelgiant į žmogaus, kuriam daiktas
dovanojamas, interesus, skonį, gyvenimo būdą, hobį, pomėgius, figūrą ir charakterį.
Dovana nebūtinai turi būti brangi ar kokybiška, tik tinkamai parinkta. Ji gali būti
dovanotojo padaryta ar sukurta, aiškiai žinant, kas dovanos gavėjui patinka. Šiai
kategorijai priskirčiau mėgstamus kvepalus, knygas, kurias visada svajojai perskaityti,
dovanotojo rankų darbo šaliką ar pirštines, gal net kepurę (dažniausiai tai mamų ar
močiučių darbščiųjų rankų kūriniai), mėgstamos muzikos kompaktą, smulkius
sidabrinius auskarus ar kvapią žvakę.
2. Dovanėlės – tai smulkūs, bet malonūs niekučiai – atšvaitas rankinei, raktų
pakabukas su Romos nuotrauka, nes dovanotojas žino, jog dievini Amžinąjį miestą,
pačios pieštas skirtukas knygai, kavos puodelis su nuoširdžiu palinkėjimu ar šmaikščiu
posakiu.
3. Dovaniūkštės – tai siaubingi niekam netikę daiktai, kurių tu nenorėjai, o gavęs
sutrinki ir vietoj nuoširdaus dėkingumo gali tik nerangiai kraipyti galvą bandydamas
dirbtinai nusišypsoti. Veidą tuoj pat paskausta nuo įtampos – juk turi šypsotis, nes nenori
atrodyti neišauklėtas ar nedėkingas. Tokiomis dovanomis mane kasmet apdovanoja teta
Silva. Ji – mamos sesuo. Labai geras ir rūpestingas žmogus, kasmet gimtadienio proga
man dovanojantis pienišką šokoladą, nors valgau tik juodąjį, taip pat tirpios kakavos
dėžutę, nors po to, kai pirmąsyk paragavau kakavos – tai nutiko lankant vaikų darželį,
po pirmo gurkšnio apsivėmiau, ir daugiau jau niekada nesu nurijusi nė mažiausio šio
nesuprantamo gėrimo gurkšnelio, šluostę viryklei šveisti ar dešimties egzempliorių tiražu
išleistą tetos Silvos kaimynės anūkės kurtą pasakų apie Dievą rinkinį.
Aš pykstu gavusi dovaniūkštes, nes tai rodo, kad žmogus tavęs negirdi, nesupranta ar
tu jam tiesiog nerūpi. O jei jau taip, kam tuomet apskritai dovanoti?
Na, bet mano šeima mėgsta dovanas – jas gauti ir dovanoti, tad iš jų visuomet gaunu
tik dooovanas, kurios dar ilgai po švenčių man glosto širdį – brolio įrašytas
mėgstamiausias mano serialas – „CSI Majamis“ (visi jo sezonai), mamos megztos
kumštinės raštuotos pirštinės, tėčio dovanotas juodasis šokoladas ir intriguojantis
detektyvas ilgiems žiemos vakarams. Savo ruožtu ir aš visus metus renku mielas
smulkmenas, kurios primintų šeimynykščiams, kad jie man svarbūs, kad patys
svarbiausi, kad nuolat apie juos galvoju.
Pavalgius mama tarė:
– Mes su tėčiu jau ne jaunuoliai, o ir jūs jau ne paaugliai. Tad metas Kūčių burtams.
– Mama, liaukis, meilės man šiam šimtmečiui – per akis, jau sakiau, – nepatenkinta
subambėjau.
– Aš netikiu burtais, o kai netiki, tai ir neišsipildo, – pritarė man brolis.
Bet kad ir kaip mes spyriojomės, mama buvo nenugalima, užsispyrė iš kūčiukų mums
ateitį išburti.
Galiausiai supratę, jog priešintis beprasmiška, giliai atsidusę ir liūdnai susižvalgę
nutipenome prie mamos, kuri, kaip ir dera tikrai būrėjai, apsirišo galvą čigoniška skara
ir rimta veido išraiška sėdėjo sofos kampe prie kelių degančių žvakių. Kad būtų
įtikimiau, šviesa kambaryje buvo užgesinta. Dešiniajame kambario kampe, fotelyje,
tyliai kikeno tėtis ir makaruodamas rankomis orą aplink save po nosimi bambėjo „abra
kadabra bum bum pukšt“.
– Cit! – sudraudė jį mama, piktai suraukusi antakius. Tėtis liovėsi, bet jo veide dėl
vyrams būdingo logiško proto (burtai su logika nedaug teturi ką bendro) taip ir liko
pašaipi šypsena, grasinanti išvirsti į pratisą kikenimą.
– Aš pirmas, – pasakė Lukas ir nuėjęs atsisėdo priešais mamą.
– Susikaupk.
– Susikaupiau.
– Dabar užsimerk ir trauk iš maišelio kūčiukus, – mama atkišo Lukui rudai pilką
drobinį maišiuką, kuriame barškėjo kūčiukai.
Lukas ištraukė kelis ir atsimerkęs ištiesė mamai. Mama suskaičiavo ir patenkinta
pasakė:
– Skaičius lyginis, kitais metais susirasi merginą.
– O kodėl ne vaikiną? Ar kūčiukai nurodo ir lytį? – juokdamasi paklausiau.
– Nutilk, miela panele, ir neblaškyk magiškos Kūčių atmosferos. Tavo eilė dar ateis.
– Mama mostelėjo ranka link stalo, ant kurio buvo sustatyti keturi apversti puodeliai.
– Gerai pagalvok, ko norėtum iš gyvenimo, ir atversk vieną iš puodelių.
Lukas atvertė arčiausiai esantį puodelį ir suraukė antakius po juo išvydęs auksinį
tėčio vestuvinį žiedą.
– Kažkas turės pirkti jaunikio drabužius, – pašaipiai pragydau.
– Neprišauk bėdos... – ironiškai suniurnėjo Lukas.
– Sukurti šeimą yra tikra laimė, ne bėda, – karštai paprieštaravo mama.
– O kas po kitais puodeliais? – nekantraudama paklausiau.
– Ateis tavo eilė, tuomet ir sužinosi. Na, o dabar trečias burtas. – Mama nuo stalo
kampo į vidurį pastūmė metalinį dubenį su vandeniu. Tuomet paėmė žvakę, įgrūdo
broliui į ranką ir paliepė: – Pakreipk žvakę horizontaliai ir lašink vašką į vandenį. Koks
piešinys pasirodys vandenyje, tas tavęs laukia kitais metais.
– Na, dar tokių kvailysčių negirdėjau! – neapsikentęs prabilo tėtis. – Tai ką, jei
vandeny susidarys vaško krūvelė (kas būtų logiška vaško varvinimo į vandenį pasekmė),
vadinasi, kitais metais mano sūnaus laukia šūdo krūva?!
– Jei tuoj pat nenutilsi, tau teks Kūčių vakarą praleisti ne šiuose namuose, o kadangi
šiąnakt gyvuliai kalba, tai gal Antaninos katinas, kuris nuolat valkatauja, tave ne tik
paguos, bet dar ir kokia pele pavaišins – jei labai geras būsi...
– Gerai, tyliu... – tėtis iškėlė rankas į viršų lyg pasiduodamas, bet po nosimi
nenustojo bambėti: – Šiais laikais, kai žmonės mokyti, išsilavinę, tokiomis
nesąmonėmis užsiiminėti ir dar vaikus to mokyti… tai baisu… ne, tai tiesiog
siaubinga…
– Privarvinau. Žiūrėk, ką tai reiškia – aš nesuprantu.
– Ašaros. Aš matau ašaras, – pasakiau prislinkusi.
– Negali būti! – sunerimo mama ir pasislinko arčiau dubens su vandeniu, bet net
labai atidžiai žiūrėdama nei ji, nei aš, nei Lukas nematėme nieko kito, tik ašarų formos
lašelius, plūduriuojančius vandenyje.
Mama darsyk atidžiai pažiūrėjo į vandenį ir nusišypsojusi pasakė:
– Į šį būrimą galim nekreipti dėmesio, matyt, žvakė bloga buvo, arba neteisingai
laikei. Taip, tikriausiai per daug palenkei.
– Ar jau galiu eiti? – Lukas lėtai kramsnojo iš drobinio maišelio ištrauktus kūčiukus.
– Taip. Tu laisvas. Dabar Marijos eilė.
Lukas atsisėdo prie tėčio, ant fotelio krašto, ir jie ėmė tyliai kalbėtis tarpusavyje.
– Trauk, – paragino mane mama atkišdama drobinį maišelį.
Įkišusi ranką tarp kūčiukų, sugriebiau saujelę ir pateikiau mamos teismui. Mama
vikriai suskaičiavusi su palengvėjimu atsiduso – skaičius lyginis.
– Trečias kartas nemeluoja, – tarė šypsodamasi. – Su Rimu tau nepavyko, apie
paslaptingą mylimąjį numeris du informuota buvau po fakto, tad plačiau komentuoti
negaliu, taigi lauksim trečiojo tavo bandymo susirasti porą.
– Taip, taip, trečias kartas jau tikrai bus sėkmingas, – ironiškai nusiviepiau, – juk
sakiau, vyrų man šiam šimtmečiui užtenka.
– Užsimerk, turiu sumaišyti puodelius.
Paklusniai užsimerkiau.
– Gali atsimerkti ir pasirinkti vieną iš puodelių.
Atsimerkiau ir atverčiau antrą puodelį iš kairės. Po juo gulėjo ryškiai raudona megzta
širdelė, kurią mama už siūlo kabindavo ant eglutės.
– Meilė! Tavęs garantuotai laukia meilė, – laiminga šūktelėjo mama. – Na, o dabar
eilė vaškui.
Uždegusi naują žvakę įspraudė man į rankas ir paskubomis iš dubens su vandeniu
išžvejojusi Luko prilašintą vašką mostelėjo ranka pradėti. Aš palenkiau žvakę ir
žiūrėjau, kaip vaškas varva vandenin.
– Stop, užtenka. Žiūrim. Matai, sakiau, kad kalta žvakė. Pažiūrėk, tėvai, kas laukia
Marijos!
Tėtis pašoko nuo fotelio ir priėjęs pažvelgė į vandens dubenį. Jame vandens
paviršiuje plūduriavo vaškinė širdis. Tikrų tikriausia širdis – bent jau ta širdies forma,
kuri daugeliui mūsų simbolizuoja kūno variklį. Esu girdėjusi, kad kardiologai griežtai
priešinasi tokiam širdies atvaizdavimui teigdami, kad jis stipriai nutolęs nuo realybės.
– Ar matai? – pergalingai pamojavo ranka virš dubens. – Tavo duktė pagaliau bus
laiminga.
– Palauk, o tai reiškia, kad aš iš tiesų verksiu? – suraukęs antakius perklausė Lukas.
– Sūnau, kadangi ištraukei žiedą, vadinasi, vesi. Kai vesi, pasistenk pravirkdyti
žmoną, tuomet turėsi garantiją, kad verksi ne tu. Dievai tave supras – vyrai neverkia, –
linksmai nusišaipė tėtis.
– Ir kaip aš su tokiu priedurniu pragyvenau šitiek metų?! Jei jaunystėje būčiau
išsibūrusi, gal būčiau išvengusi žiauraus likimo, – mama priekaištingai lingavo galvą.
– Palauk, ir aš noriu būrimo su puodeliais, – prabilo tėtis.
– Tavęs aš nebursiu, ir taip žinau, kas laukia, ne tik tavęs, bet ir manęs – sunki
senatvė kartu.
– Kodėl Kūčių naktį, kai vyksta stebuklai ir gyvuliai ima kalbėti, moterys bent kartą
per metus ta proga negali patylėti?!
– Tėti, užsimerk, aš išmaišysiu puodelius, – nutraukiau tėčio tiradą.
Tėtis klusniai užmerkė akis ir dar rankomis veidą prisidengė. Aš perstumdžiau
puodelius ir patampiau tėtį už rankovės:
– Gali atsimerkti ir rinktis puodelį.
Tėtis atsimerkė ir čiupo kraštinį puodelį. Po juo gulėjo penki euro centai.
– Kažkas kitais metais bus turtingas, – Lukas paplekšnojo tėčiui per petį.
 – Gerai būtų, jei burtas išsipildytų. Aplankyčiau Paryžių...
– O aš norėčiau pamatyti Niujorką, – svajingai atitariau.
– Aš noriu į Londoną. Ir tikrai ten sausio vidury važiuosiu – pas Rytį. Jis jau
ketverius metus ten gyvena, vis kviečia aplankyti, – pritarė ir Lukas.
– Jei Rytis nebūtų niekingas kasų tampytojas, gal net ir aš prisijungčiau, – pasakiau.
– Mieloji, jis tavęs nekvietė, – nusijuokė brolis. – Jūsų požiūris į gyvenimą per daug
skiriasi, kad galėtumėte būti viename kambaryje ilgiau nei penkias minutes. Manau,
kad su kasų tampymu tai nesusiję...
Nieko neatsakiau, nes iš tiesų tarp mūsų su Ryčiu buvo kažin kokia nesuprantama
priešiškumo siena, kurios net ir kaip stengdamasi nepajėgiau įveikti.
Net kai išmušė dvyliktą, mes vis dar kalbėjomės. Dalijomės planais, svajonėmis,
viltimis.
Vėliau, jau gulėdama savo vaikystės lovoje, kelios akimirkos iki nugrimzdant į sapną,
pamaniau, kad esu be galo laiminga turėdama mylinčią šeimą, šiltus namus ir tiek
skanumynų skrandžiui pamaloninti. „Ko daugiau žmogui reikia? – paklausiau savęs. –
Meilės! – atsakiau.“ Mama išbūrė, kad rasiu meilę, ji pasakė, kad trečias kartas
nemeluoja, o Kūčių burtai pildosi, tad nėra ko nerimauti. Vos spėjusi taip pagalvoti
nugrimzdau į kietą miegą.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

T uriu tradiciją kasmet po kalėdinių pietų, pavakary, aplankyti Ievą. Šie metai
nebuvo išimtis – dar Kūčių rytą telefonu sutarėm dėl apsilankymo laiko.
– Ir neprisivalgyk kaip meška.
– Gali vaidinti mano sąžinę kiek nori, vis tiek prisivalgysiu tiek, kad po to galėsiu
mėnesį gyventi vien iš savo kūno atsargų. Be to, tu juk žinai mano mamą – ji gamina
skaniai ir daug, o aš prieš tokį derinį – bejėgė.
– Kaip nori. Žinok, tavęs laukia dovana dovanėlė...
– Aš irgi atvažiuosiu ne tuščiomis.
– Iki greito.
– Iki.
Kai spaudžiau Ievos durų skambutį, linksmai šypsojausi. Šypsena nublanko kartu su
atsidariusiomis durimis – prieš mane stovėjo mano buvęs bosas Simas, kurį dėl didelio
santūrumo vadindavau Nuoboduliu. Savaime aišku, jam negirdint. Jis po veik
pusantrų metų nesimatymo atrodė dar rūstesnis, vyriškesnis, grėsmingesnis, nors kartu
– seksualesnis. Apsirengęs buvo tamsiai mėlyną megztinį, tamsiai mėlynus džinsus,
plaukai buvo ilgesni nei anksčiau, o veidą puošė trijų dienų barzda.
– Labas, užeik, – tepasakė pasitraukdamas į šoną.
– Labas vakaras, – atitokusi sumurmėjau. Jaučiausi keistai, širdis dunksėjo taip
garsiai, jog, rodėsi, girdi visas namas. Kai įėjusi į butą ėmiau vilktis paltą, mautis batus,
Simas darsyk akylai į mane pažvelgęs nusisuko ir nuėjo į virtuvę, iš ten skardėjo Ievos ir
jos mielos dukrelės Lilės balsai. Sudribusi ant pufo klausiausi, kaip Simo balsas įsiliejo į
spigius mergaitiškus kikenimus, ir vis dar apstulbusi klausiau savęs, ką, po velnių, jis čia
veikia? Kodėl Ieva man nepasakė, jog jis čia bus? Atsakymo neturėjau.
– Marija, ateik! – riktelėjo Ieva iš virtuvės.
– Ateinu, – patvirtinau niūriu, nieko gero nežadančiu balsu.
Virtuvėje išvydau Ievą, kuri žibančiomis akimis žiūrėjo į Simą. Nuobodulis rankose
laikė krizenančią Lilę ir vartė akis, priversdamas mažąją dar garsiau kikenti.
 – Marija, susipažink, tai mano naujas vaikinas, – Ieva viliokliškai nusišypsojusi
apkabino Nuobodulį per liemenį ir švelniai glustelėjo prie jo. – Žinoma, juokauju, –
mano draugė nusijuokė, – gerai jį pažįsti, juk dirbote kartu. Bet jau dvi savaites jis
mano vaikinas, o čia jau nejuokauju – jis priklauso man!
– Oooch... taip, sveikinu! Džiaugiuosi už jus, – kalbėjau sutrikusi, nes visai
nesidžiaugiau. Juk jis buvo įsimylėjęs mane, Ieva tai žinojo, kaip ji galėjo?
– O dabar eime prie stalo... – Ieva čiupo lėkštę su užkandžiais ir nuvinguriavo į
svetainę. Paskui ją pasekiau aš, girdėdama, kaip už manęs ant Nuobodulio rankų klega
Lilė.
Prie stalo kalbėjomės apie mėgstamiausius kalėdinius patiekalus, šeimos tradicijas ir,
be abejo, dovanas. Paaiškėjo, kad Simas vienturtis, nuo pat mažumės labai tėvų, o ir
senelių popintas, tad švenčių nemėgstantis, mat šventinis namų balaganas jį vargina.
Apie save kalbėjau mažai, nes atidus Nuobodulio žvilgsnis mane trikdė ir neramino.
Ieva įtampos tarp mudviejų nepastebėjo, o jei ir matė, jokio dėmesio į tai nekreipė.
Ieva padovanojo man didžiulį minkštą rusvą kašmyro šalį, Nuobodulis – milžinišką
plytą juodojo šokolado ir ryškiai raudoną puodelį, puoštą baltais snaigių ornamentais.
Aš įteikiau Ievai tikros odos raudonas pirštines, mat ji labai norėjo tokių, bet vis
nerasdavo savo dydžio. Aš kartą visai atsitiktinai pamačiau pirštinių skyriuje raudonas
lyg sunokusi braškė minkštutėlaitės odos pirštinaites ir lyg tyčia buvo reikiamas dydis,
be to, dar su penkiasdešimties procentų nuolaida. Stvėriau daug nesvarsčiusi.
Nuoboduliui dovanos neturėjau, tad atsiprašydama tik skėstelėjau rankomis:
– Atsiprašau, nežinojau, kad ir tu būsi čia, tad dovana nepasirūpinau...
– Nieko tokio, aš suprantu, – Nuobodulis vengė žiūrėti man į akis.
Labiausiai dovanomis džiaugėsi mažoji Lilė, kuriai padovanojau kelis barškučius ir
kuriuos purtydama ji tiesiog leipo juokais.
Nors Ieva ir labai nenorėjo manęs išleisti, po dviejų valandų ir dešimties minučių
pakilau eiti namo, teisindamasi nuovargiu.
– Dar pabūk, juk net deserto nevalgėme.
– Atleisk, bet geriau jau eisiu – ir taip nuo paties ryto svečiuose, reikia pilvui ir galvai
duoti poilsį.
– Gerai. Susitiksim rytoj?
 – Nežinau, pažadėjau tėčiui stalo biliardo čempionato tęsinį, tad gal kitą dieną.
– Susiskambinsim.
– Be abejo.
– Iki, Marija! – šūktelėjo man iš svetainės gilumos Nuobodulis, kai garsiai
atsisveikinau jau eidama pro duris. Išlydėti neatėjo – žaidė su Lile.
Važiuodama mašina apsiašarojau. Nežinau, kas dėl to buvo kalčiausias – atidus mano
buvusio boso žvilgsnis, veriantis mane kiaurai, mano geriausia draugė, kuri nei iš šio,
nei iš to susimylėjo su Simu, maža to – „pamiršo“ apie tai mane perspėti, tonos maisto,
kurias suvalgiau nejausdama jokio poreikio, ar tūkstantąjį kartą šią savaitę per radiją
grojanti „Jingle Bell“ melodija.
Grįžusi namo įsijungiau „CSI Majamis“ serialą, gautą dovanų nuo brolio, ir panirau į
savas mintis, kurios nė kiek nebuvo susijusios su serialu. Vėl ir vėl mintyse mačiau
Nuobodulį – kaip nuoširdžiai linksmai jis juokėsi žaisdamas su mažyle, kaip švelniai
šypsojosi žvelgdamas į Ievą ir kaip niauriai dėbsojo į mane. Bet juk jis jautė man
romantiškus jausmus, kaip galėjo taip staiga imti ir atšalti mano atžvilgiu? „Ne staiga“,
– atsakiau sau pati. Aš niekada neatsakiau į jo jausmus, nors kartais apie jį ir
pagalvodavau, be to, juk praėjo beveik pusantrų metų. Jei jis normalus vyras, o jis
tikriausiai toks ir yra, turi teisę pamiršęs mane būti laimingas su kita moterimi.
Mano apmąstymus nutraukė ėmęs skambėti telefonas. Skambino Ieva.
– Klausau.
– Na, Simas išėjo, Lilė užmigo, galime pasikalbėti. Jaučiuosi šiek tiek kalta, kad
nepasakiau tau apie Simą, bet aš taip norėjau pamatyti tave per Kalėdas – taip, kaip
kasmet, o jei tu būtum žinojusi, tikriausiai būtum neatėjusi.
– Nesuprantu, jei draugaujate jau dvi savaites, kodėl man nepasakei prieš savaitę ar
prieš dvi dienas?
– Nes viskas dar taip šviežia, taip nauja, o jis toks… na, tu pati žinai, koks jis
nuostabus.
– Atleisk, kad tave nuvilsiu, bet nežinau. Man jis dažniausiai sakydavo: „Marija,
prašau man paduoti praeitos savaitės pardavimų ataskaitą…“
Ieva ėmė kvatoti, nes pamėgdžiodama sududenau lyg vyras ir netikėtai tikrai labai
priminiau Simą.
 – Liaukis. Geriau pasakyk, ar nepyksti, kad mes kartu?
– Ne, jei tik tai suteiks tau laimės.
– Labai džiaugiuosi, nes tavo nuomonė man svarbi, tu vienas brangiausių žmonių
mano gyvenime…
– Ir tu man brangi.
– Lai vyras nesuardo mūsų draugystės.
– Tegul viskas lieka kaip buvę. Bet geriau pasakyk, kaip tu su juo susipažinai?
– Na, aš paskambinau į tavo buvusį biurą ir išsireikalavau susitikimo su tavo eks bosu.
– Kam? Kodėl?
– Norėjau sužinoti, gal tau ir vėl atsiras ten darbo – juk negali visą likusį gyvenimą
dirbti valytoja.
– Tikrai taip padarei dėl manęs?
– Na, žinoma, juk ne kepenis atidaviau donorystei – tai buvo viso labo paprastas
pokalbis. Beje, jis nebuvo vaisingas. Kol kas laisvų darbo vietų nėra.
– Po kurio jis pakvietė tave kavos?
– Ne, pietų.
– Ar jis tau patiko iš pirmo žvilgsnio?
– Sakykim, kad iš antro, – čia Ieva nusijuokė, – juk žinai, koks ilgas ir sudėtingas
mano reikalavimų vyrui sąrašas...
– O kaipgi.
– Bet jis juos atitiko. Žinai, jis toks jautrus, toks mielas ir rūpestingas. Ir toks
seksualus... kad... ak, vien pagalvojus apie jį man skruzdės po nugarą laksto.
Nors ir kaip magėjo, nepaklausiau, ar jie jau pasimylėjo. Ne todėl, kad mes
negalėtume apie tai pasikalbėti, tiesiog nelauktai suvokiau, jog man būtų skaudu žinoti,
jei jie jau darė TAI...
– Žinai, prieš sutikdama kartu papietauti ilgai svarsčiau, ar verta. Bet jis buvo toks
galantiškas, o tu visada buvai jam abejinga, be to, ir laiko daug praėjo, tad pamaniau,
jog tikrai nesupyksi, jei aš pabandysiu būti su juo laiminga.
– Na, žinoma. Tikrai nepykstu.
– Smagu, kad pasikalbėjom, nerimavau, kaip tu priimsi šią žinią. Bet dabar suprantu,
jog nerimavau be reikalo. Pasikalbėsim rytoj.
 – Iki.
Nuspaudusi telefoną ėmiau cypti. Na ir kodėl atstūmiau tokį nuostabų vyrą?! Todėl,
kad maniau, jog jis ledo gabalas – juk būdavo toks su manimi – nuo pat pradžių.
Pasirodo, jis jautrus, mielas ir rūpestingas. Ir vėl suklydau. Be to, niekada nejutau po
kūną bėgiojančių skruzdėlių. Kol jis netapo kitos moters – mano geriausios draugės
vaikinu. Dabar tai jau jaučiu – ne tik skruzdes, bet ir drugelius pilve bei kirminus
prote, tik jau per vėlu. Nepaisydama negailestingų aplinkybių, sėdėjau susmegusi giliai į
sofą, švelniai glostydama Nuobodulio dovanotą puodelį, kuriame garavo arbata, ir
svajojau apie jo akis, kuriose spindėtų toks švelnumas, kokį mačiau tose akyse
kalbinant Lilę, geidžiau jo šypsenos, kurią mačiau veide jam žvelgiant į Ievą, iš
paskutiniųjų stengdamasi užmiršti aštrų tą žvilgsnį, kuriuo skenavo mane. Fone šaudė
Majamio kriminalistai.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

Š ventės kaip reikiant mane išsunkė, tad atėjus pirmadieniui ir Kalėdų balaganui
likus praeity lengviau atsidusau. Pagaliau vėl galėsiu pasinerti į saugią darbo ir
namų rutiną, kurioje nėra vietos mintims apie buvusius patrauklius mane mylėjusius
viršininkus, tad ryškiau nei visada pasidažiusi išėjau darban.
Darbe plazdeno nerūpestinga pošventinė nuotaika. Visi aplinkui vaikščiojo
atsipalaidavę, ramūs, sotūs, patenkinti ir laimingi – vieni dėl gautų dovanų, kiti dėl
gausių valgių, treti dėl turiningai su mylimais žmonėmis praleisto laiko, dar kiti – dėl
pagaliau sulaukto poilsio ir galimybės kaip reikiant išsimiegoti, kas mūsų beprotiškame
pasaulyje yra tikra prabanga.
Už lango vyravo baltas peizažas – rodė vos penkis laipsnius žemiau nulio, tad darbo
turėjau daug – permainingi orai nesuteikė mano darbui jokio stabilumo. Iš pilkų
sunkių debesų imdavo drėbti sniegą, po kelių valandų liaudavosi, šaltis krisdavo,
sniegas imdavo tirpti purvinais upeliais užliedamas gatves ir šaligatvius, vos po kelių ar
keliolikos valandų šaltukas vėl paspausdavo, pliurzą aplink sustingdydamas į
keisčiausius ornamentus.
– Tave aplankė Kalėdų Senis, – kai prieš išeidama užėjau atsisveikinti, Armandas
plačiai šypsodamasis iš stalčiaus ištraukė dovanų maišelį.
– Oho, kokia maloni staigmena! – nusišypsojau, nors tai nebuvo staigmena, kadangi
dar prieš šventes sutarėm keistis dovanomis ir netgi tiksliai apsibrėžėme pinigų sumą,
tinkamą tam reikalui.
Paėmusi iš Armando dovaną, įteikiau jam savąją – įvairių pasaulio tautų patarlių bei
žymių žmonių citatų rinkinį. Ir tik nereikia sakyti, kad dovana kvaila, nes jis jos labai
norėjo. Nors ir keista, bet Armandas mėgsta turėti vieną kitą juokingą ar pamokančią
patarlę ar gudrią mintį įvairiems gyvenimo atvejams. Šypsodamasi žiūrėjau, kaip
nušvinta Armando veidas:
– Geras! Iš kur gavai? Juk jau pusmetis kaip nebėra prekyboje.
– Kalėdų Senis turi savų šaltinių. Nejaugi nežinai, kad Kalėdos – stebuklų metas?
 – Ačiū! Aš labai dėkingas Kalėdų Seniui.
– Prašom.
Praskleidusi Armando dovanotą maišelį išvydau didžiulę plytą juodojo šokolado ir
vaisinės arbatos dėžutę.
– Labai ačiū, bet, matyt, Kalėdų Senis kažin ką supainiojo – aš ir taip rimtai svarsčiau
galimybę pradėti pirkti ne 10, o 12 dydžio drabužius. Jei taip ir toliau, manęs laukia 14
dydis… O Dieve, pasakiau tai garsiai?! 14 dydis?!
– Nekvailiok, manau, nuo vieno šokolado visu dydžiu nepadidėsi.
– O kas tau sakė, kad Kalėdų Senis atnešė tik vieną šokoladą?
– Nesijaudink, pavasarį, atšilus orams, ims tirpti sniegas, darbo biure padaugės, tad
galiu garantuoti, kad vasarą drąsiai galėsi vilkėti praeito sezono savo 10 dydžio
drabužius. O jei apims liūdesys ar žieminė depresija, galėsi nuvyti ją vos keliais
šokolado kąsniais.
– Tiesą sakai, – linksmai nusijuokiau. – Duokš penkis, einu namolei.
– Palauk, ar ateisi į kalėdinį vakarėlį?
– O kada jis bus?
– Šįvakar.
– Kur?
– Čia, šeštą vakaro. Atsinešti nieko nereikia. Vaišėmis ir dovanomis pasirūpins
Kalėdų Senis.
– Norėjai pasakyti Dovydas?
– Taip, panašiai. Tad ar ateisi?
– Taip, ateisiu.
Linksmai vienas kitam mirktelėję akimis išsiskyrėme. Jis liko kabinete, o aš išėjau
namo, pakeliui laužydama galvą, ką apsirengti.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

K alėdų Senis buvo dosnus – gavome tryliktą atlyginimą ir dėžutę brangių

šokoladinių saldainių. Vakarėlio atmosfera buvo puiki – visi smagūs ir
patenkinti.
Dovydas pasakė trumpą padėkos kalbą ir supratingai dingo, palikdamas darbuotojus
linksmintis vienus. Ką jau ką, bet šėlioti mano kolegos mėgo. Viena kita taurė
šampano, vienas kitas bokalas alaus ir biuras suskambo nuo dainų ir garsaus kvatojimo.
Greitai buvo suieškotos žvakės ir hole, užgesus šviesoms, jaukioje prieblandoje
suspindo daugybė liepsnelių. Juokai pritilo, visi išsiskirstė pakampiais. Armandas,
išgėręs dvi taures raudonojo vyno, lyg alkanas vilkas į avį, spoksojo į Steffi-ne-Graf.
– Nustok varvinti seilę. Ji – ne tau, – sušnypščiau į ausį draugui, nemačiomis
prislinkusi jam iš nugaros.
– Žinau, bet negaliu sulaikyti akių – jos, begėdės, kur buvusios, kur nebuvusios vis
nuo manęs sprunka.
– Manau, tu padauginai vyno.
– Taip, ko gero.
– Susirask kitą objektą akims ganyti arba išvarysiu tave namo.
– Bet kodėl? Kodėl negaliu žiūrėti?
– Nes jei tavo įkyrų spoksojimą pastebėjau aš, pastebės ir visi kiti, arba dar blogiau –
Steffi-ne-Graf, o tuomet nemalonumų tikrai neišvengsi.
– Žinau – tu teisi, bet širdžiai neįsakysi – yra tokia patarlė.
– Yra ir kitokia patarlė – akis nemato, širdies neskauda, tad nukreipk akeles kur
kitur, ir širdis nusiramins.
– Einu dar išgerti…
– Bet tu ir taip išgėrei daugiau, nei derėtų.
– Žinau, todėl pažadu išgerti tik dar vieną taurę, ir jei po jos nepralinksmėsiu, eisiu
namo.
– Sutarėm.
 Žiūrėjau į tolstantį Armandą ir mąsčiau, koks keistas yra likimas. Mano draugas
Tomas, taip pat Armandas buvo šaunūs jauni vyrai. Aš žavėjausi jais, pasitikėjau ir su
kiekvienu jų būčiau galėjusi sukurti tvirtą sąjungą, bet kad taip nutiktų, trūko vieno
vienintelio komponento – jausmų kibirkšties. Kūno chemijos. Abipusės traukos.
Kodėl Dievas ar gamta tą magišką nenusakomą, nematomą ir neapčiuopiamą, bet
tikrai egzistuojantį jausmo elementą sudeda į skirtingiausius įmanomus kūnus, įžiebia
traukos žiežirbą prieštaringiausiose sielose, kurios, kad patektų į rojų, prieš tai būtinai
privalo pakeliui užsukti į pragarą?..
– Liūdi? – išgirdau balsą šalia savo ausies.
– Ne, ne visai, – atsisukusi išvydau Šmikį. Nors dažniausiai jis rengdavosi lyg
keliautojas ar specialiųjų tarnybų agentas, šiandien vilkėjo paprastą juodą megztinį ir
juodus džinsus, stilingus juodus batus. Atrodė gražiai. Sutrikusi nusišypsojau. Jis vos
šyptelėjo atsakydamas.
– Nori pasivaikščioti?
– Nežinau, galbūt.
– Eime, kai ką tau parodysiu.
Ir nors jaučiau, kad eiti su juo nėra labai geras sprendimas, vis tiek nuėjau. Mes
išėjome į koridorių, tada jis pasuko į tamsią laiptinę ir paėmęs mane už rankos ėmė
vestis laiptais aukštyn. Palipus tris aukštus, jis įnėrė į koridorių ir perbraukęs
magnetine kortele duris įėjo į tamsią patalpą. Nors buvo tamsu, šviesos neuždegė, nors
ant sienos mačiau jungiklius. Šmikis ramiai ėjo nesidairydamas, puikiai
orientuodamasis, nedvejodamas ir nieko nekliudydamas. Ūmai jis sustojo. Aš
sustingau šalia.
– Užsimerk.
– Galiu užsimerkti, bet tai nebūtina – tokioje tamsoje ir taip nieko nematau.
– Tiesiog užsimerk.
– Užsimerkiau.
– Dabar, laikydamasi mano rankos, lėtai eik paskui mane.
– Gerai, – žengusi keletą žingsnių nurimau ir paklusniai tipenau paskui Šmikį.
– Dabar sustok. Gali atsimerkti.
– Oho! – sušukau nustėrusi. Prieš mano akis plytėjo miesto panorama. Stovėjau prie
didžiulio lango – nuo lubų iki pačių grindų. Jis buvo taip gerai išvalytas, jog, rodėsi,
lango nėra ir žengusi vos vieną žingsnį į priekį aš nugarmėsiu žemyn – į miesto glėbį.
– Įspūdinga, ar ne? – Šmikis patenkintas šypsojosi.
– Taip, labai. Kur mes?
– Tai tarnybinės patalpos, į kurias niekam negalima patekti. Man, beje, taip pat.
– Tad kodėl mes čia?
– Nes mėgstu laužyti taisykles. Ir niekuomet neįkliūnu. O tu man panaši į tokią,
kuriai taisyklės taip pat reiškia ne taip jau ir daug.
– Taisyklių svarba priklauso nuo aplinkybių.
– Ar šiandien aplinkybės tinkamos draudimų nepaisymui?
– Panašu, kad taip, – plačiai nusišypsojau.
– O dabar paprašysiu atsisėsti ant žemės priešais langą ir nesižvalgyti aplink.
– Klausau, – atsisėdusi ant grindų įsistebeilijau į tamsoje lyg jonvabaliai mirksinčias
miesto šviesas. Žemai žemai (mano apskaičiavimu, turėjome būti vienuoliktame
aukšte) po mano kojomis zujo mašinos, gyvenamuosiuose namuose šviesos
užsidegdavo ir vėl užgesdavo, gatvių žibintai nepaisydami šalto vėjo patikimai spindėjo.
Šviesų margumynas mane ramino, netgi hipnotizavo. Nebejutau liūdesio,
pastarosiomis dienomis nepaleidžiančio manęs iš savo kieto glėbio, nerimo ar baimės
dėl netinkamų jausmų savo geriausios draugės vaikinui.
Ūmai suskambo rami muzika. Muzikos garsai plaukė lėtai, harmoningai ir jaukiai,
rodėsi, užpildė visą patalpą. Šalia ant žemės klestelėjo Šmikis ir į tarpą tarp mūsų
pastatė storą baltą stikliniame inde degančią žvakę. Tylėdami abu spoksojome pro
langą. Ėmė snigti. Dangus drėbė sniegą dideliais kąsniais ir greitai miesto panorama
ėmė balti, pastatai po sniego paklode skydo, liejosi, prarasdami savo tvirtą pirmykštę
formą, tapdami vien dantytu kibirkščiuojančiu horizontu tolumoje.
– Tu man patinki, – nei iš šio, nei iš to prabilo Šmikis.
Sutrikusi tylėjau.
– Gal mes galim…
– Stop! – išsigandusi sušukau. Niekada nemėgau liūdinti žmonių, o atstumti vyrai
paprastai tampa tokiais – liūdnais. – Aš įsimylėjusi! Kitą vyrą… Ir nors jis manęs
nemyli, vis tiek negaliu galvoti apie jokį kitą vyrą. Atleisk… – nutilau ir prikandusi lūpą
įsmeigiau akis į už lango krintantį sniegą.
Mus apgaubė tyla. Šmikis nieko nesakė. Lėtai, atsargiai akies krašteliu ėmiau keliauti
link Šmikio, vos vos pasukdama galvą. Kai mano galva ir akys nukeliavo tiek, kad
galėjau išvysti Justiną, krūptelėjau žvilgsniu atsitrenkusi į liūdnas jo akis.
– Nieko tokio, – šyptelėjęs atsakė vaikinas, – tu man vis tiek patinki.
– Ir man tu atrodai visai neblogas. Netgi labai patrauklus, tik gal kiek per jaunas. Be
to, mes per vėlai susitikom…
– Tiek to. Juk galim būti draugais?
– Taip, galim.
Dar kokią valandą sėdėjom vienuoliktame aukšte ir jaukiai kalbėjomės. Kai dingo
jausminė įtampa, atsiskleidėme vienas kitam kaip puikūs pašnekovai.
Leisdamiesi laiptais žemyn tylėjome, abu skendėjome savo mintyse, kuriose abu
piktinomės žiauria šio pasaulio neteisybe, tiesa, kiekvienas dėl skirtingų priežasčių.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

K ai grįžome į biurą, daugelis bendradarbių jau buvo išėję namo, liko apie dešimt
žmonių, bet jie buvo akivaizdžiai įsilinksminę, o keletas jų – beviltiškai pasigėrę.
Armandas, nors buvo žadėjęs daugiau negerti, vos bepastovėdamas gurkšnojo rusvą
skystį iš žemos plačios taurės, kurį spėjau būsiant viskiu. Jo akys vis dar buvo
pavyzdingai prilipusios prie Steffi-ne-Graf, kuri žaismingai koketuodama flirtavo su
įmonės pardavimų vadovu Adamu.
– Tuoj pat einam namo! – piktai sušnypščiau Armandui į ausį, tempdama jį už
rankovės.
– Oho… oho... kas čia vyksta? Prašau nesitampyti! – nepatenkintas suniurzgė
Armandas švelniai, bet tvirtai stumdamas mane nuo savęs.
– Gali manęs nekęsti, bet neleisiu tau apsikvailinti. Esi mano draugas! Eime, iškviesiu
tau taksi.
Keista, bet Armandas, sunkiai atsidusęs, patylėjo ir sumurmėjo:
– Gerai, eime, – ir lyg paklusnus avinėlis nusekė mane.
Laviravau tarp entuziastingiausių kolegų, kurie prisiminę jaunystę ar vaikystę šoko
nelabai kreipdami dėmesį į tai, kad ne itin pataiko į taktą. Vieną akimirką panorau
stačia galva pasinerti į visuotines linksmybes, bet už nugaros vėl sunkiai atsidusęs
Armandas priminė man, kad turiu pasirūpinti draugu, kol jis neprisivirė košės. Mums
einant pro Steffi-ne-Graf su Adamu, žvilgtelėjau į Armandą, bet jo veidas buvo
abejingas, tad nurimusi ramiai nuėjau į priekį – link kabyklos su paltais. Tai buvo
esminė klaida, nes staiga už savęs išgirdau garsų pasipiktinimo šūksnį.
– Ar išprotėjai?! – suspigo Steffi-ne-Graf.
Atsisukusi pamačiau viskio blyną ant Steffi-ne-Graf palaidinės ir patenkintą šalia
stovinčio Armando vypsnį. Lyg kulka puoliau atgal prie Armando:
– Tuoj pat eik vilktis paltą! – stumtelėjau jį link kabyklos su striukėmis ir paltais.
– Stefanija, aš atsiprašau tavęs už Armandą, jis kiek padaugino...
– Tai jau tikrai. Bet žinai, jis viskiu apipylė mane tyčia – perskaičiau tai jo veide, jis
netgi šypsojosi.
– Jis girtas, todėl pats nesupranta, ką daro. Atleisk jam.
– Taip, tikrai, atleisk man už baisų poelgį, nors jis vis tiek ne toks baisus, nei gulėti su
seniu dėl pinigų!
– Užsičiaupk! – suklykiau ir delnu uždengiau jam burną. Nors, matyt, be reikalo.
Nes jis nieko daugiau neketino pridurti, tik sarkastiškai šypsojosi.
Steffi-ne-Graf nuraudo ir sutrikusi pažvelgė į Adamą. Šis apsimetė neišgirdęs,
nusišypsojo ir mandagiai atsisveikinęs išskubėjo namo.
– Eime namo… – tempiau už rankovės Armandą, bet jis kaltinamai žiūrėjo į
Stefaniją ir tyčiojosi toliau.
– Na, paneik, kad nemiegi su Dovydu. Ar kad darai tą iš meilės… Ak, negali, nes visa
tai dėl pinigų...
– Tu nieko nežinai!
– Žinau daugiau, nei norėčiau… Tu tik pigi… – čia jo monologas nutrūko, nes
nespėjus jam pabaigti sakinio pripuolusi Steffi-ne-Graf žiebė kurtinantį antausį ir
apsisukusi nubėgo.
– Kaip ji drįso! – Armandas nuskuodė iš paskos.
Panosėje keikdamasi paskui juos nubėgau ir aš.
Steffi-ne-Graf įpuolė į buhalterės kabinetą ir bandė užsirakinti jame, bet jai nesisekė,
nes Armandas iš visų jėgų stūmė duris. Kol jie stumdėsi skirtingose durų pusėse,
pribėgau ir kiek leido jėgos įsirėžusi į grindis ėmiau traukti Armandą nuo durų.
Susverdėjęs Armandas paslydo ir visu svoriu griuvo ant manęs, o aš – ant grindų.
Spragtelėjo spyna – tai Steffi-ne-Graf užsirakino buhalterijoje.
Mes su Armandu sunkiai šnopuodami tysojome ant grindų. Už durų girdėjau
kūkčiojančią Steffi-ne-Graf.
Prireikė dvidešimties minučių įkalbėti Armandą eiti namo. Bet galiausiai man
pavyko. Nors ir nenoromis, jis apsirengė ir nutipeno priešais mane – buvau
pasimokiusi nepalikti jo už savęs. Kad neiškrėstų kokios kvailystės – pavyzdžiui,
nesugalvotų grįžti atgal į biurą, parsivežiau jį nakvoti į savo namus.
Rūpindamasi, kad ryte draugui neskaudėtų galvos, priverčiau Armandą išgerti
vandens. Daug daug vandens. Ir kai eidama miegoti užsukau į kitą kambarį palinkėti
saldžių sapnų, pažvelgusi jam į akis išvydau skaidrų, aiškų žvilgsnį, kurio nedrumstė
jokie laipsniai.
– O tu juk ir nebuvai girtas, ar ne?
– O ką?
– Tu vaidinai, nes norėjai apsimetęs girtu įskaudinti Steffi- ne-Graf, juk taip?
– Taip, – nesigynė jis.
– Bet kodėl?
– Tu daug ko nežinai, mieloji…
– Tai pasakyk!
– Gal kada kitą kartą… šiandien aš pavargęs. Tikrai… – liūdnai atsakė Armandas.
– Armandai…
– Kitąkart. Pažadu... – tada nusisuko į sieną ir užsitempęs antklodę nutilo.
– Labanakt, – atsakiau ir nuėjau miegoti.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

S uskambėjęs žadintuvas pertraukė mano sapną, kuriame su Nuoboduliu plaukiojau

baseine. Vanduo buvo skaidrus, šiltas, sapne mes mylėjom vienas kitą, buvome
laimingi ir patenkinti gyvenimu. Bet čaižus žadintuvo pypsėjimas sapną nuvijo į
sąmonės užkaborius, o aš raukydamasi atsisėdau lovoje. Kodėl burnoje sausa lyg
Sacharos dykumoje? Ir kodėl man skelia galvą lyg po gero vakarėlio? Staiga prisiminiau
– vakar tikrai buvo vakarėlis. Ir ne šiaip koks, o su širdį plėšančiomis dramomis. Tiesa,
kad ir kaip būtų keista, šįkart pagrindinė dramų dalyvė buvau ne aš. Šįsyk buvau viso
labo pagrindinių dramoje dalyvaujančių asmenų tramdytoja. Šiokia tokia pažanga.
Mano prisiminimus nutraukė Armando dainavimas duše. Po kelių minučių jis išėjo
iš dušo – nuogas, tik rankšluosčiu apsijuosęs strėnas. Išplėtusi akis spoksojau į
pusnuogį Armandą ir bandžiau prisiminti, kada savo gyvenime peržengiau ribą, už
kurios menkai apsirengę pažįstami vyrai mano nuosavuose namuose yra normalu.
Neprisiminiau. Tuomet turbūt jokios ribos neperžengiau. Tačiau kodėl šis vaizdas
man toks natūralus ir priimtinas, juk vos prieš porą metų būčiau gavusi širdies smūgį,
išvydusi Armandą taip menkai apsirengusį.
– Labas rytas, gražuole!
– Sveikas gyvas, kada spėjai atsikelti?
– Prieš pusvalandį – net be žadintuvo.
– Oho! Kaip sugebėjai?
– Turiu vidinį laikrodį. O jei rimtai, tai ritmas – kasryt bėgioju, taip jau įpratęs. Dar
esu vyturys, negaliu prisiversti miegoti ilgiau nei iki septynių.
– Aš tau pavydžiu… Esu beviltiška miegalė – pelėda – tinginė.
Armandas ėmė kvatoti. Ir nė kiek nesidrovėdamas, jog mano akivaizdoje slampinėja
pusnuogis, nušlepsėjo virtuvėn. Girdėjau, kaip įjungė virdulį ir niūniuodamas kuičiasi
virtuvėje.
Nors neketinau jo nužiūrinėti, vis tik negalėjau nepastebėti, kad jo kūnas gražus.
Proporcingas, raumeningas, treniruotas. Be to, išpuoselėtas. Bet keista, nieko
nepajutau. Jokios traukos, virpulio ar jaudulio. Visai nieko. Jaudulys pakuteno širdį
vien leidus sau įsivaizduoti, kaip Nuobodulis išėjęs iš dušo vaikšto su rankšluosčiu apie
strėnas, ar be jo… Ir kaip jis atrodytų be rankšluosčio…
– Kur kava? – Armandas stovėjo tarpduryje, jau su kelnėmis ir marškinėliais.
– Viršutinėje spintelėje – kraštinėje, kairėje.
– Radau. O cukrus?
– Pirmame stalčiuje – sauja vienkartinių pakelių.
– Ar pusryčiausi su manimi?
– Taip, vis tiek jau nemiegosiu.
– Ko norėtum?
– Sumuštinių su lašiša.
– Užsakymą vykdau! – juokdamasis patvirtino Armandas ir nuėjo atgal į virtuvę.
Nubloškusi antklodę į šalį, atsisėdau lovoje. „Nieko nėra sunkiau už kėlimąsi prieš
devynias. Tai tikra kankynė“, – pagalvojau, bet juk negaliu drybsoti lovoje, kai
svečiuose draugas. Mintyse niurzgėdama užsimečiau chalatą ir nuslinkau į vonią
praustis. Kol atlikau įprastines higienos ir grožio procedūras, visai išsibudinau ir į
virtuvę įžengiau beveik žvali.
Armandas gėrė kavą ir žiūrėjo pro langą.
– O tavo butas labai jaukus, nors ir mažytis.
– Gyvenu viena, man daug vietos nereikia. Gerai miegojai?
– Puikiai. Saldžiau už kūdikį.
– Žinau, jog sakei, kad nenori apie tai kalbėti, bet aš be galo smalsi – turiu omeny,
kad negaliu nugalėti savęs, vis smalsauju, smalsauju ir smalsauju. Nusiraminu tik
patenkinusi savo įkyrų smalsumą. Taigi, kas tarp jūsų su Steffi-ne-Graf? – vienu
įkvėpimu išbėriau tiradą ir laukiau atsakymo.
Armandas užsidengė veidą ir dramatiškai sukniubo ant stalo, bet po akimirkos
atsitiesė ir kiek patylėjęs ėmė liūdnai pasakoti:
– Prieš pradėdama draugauti su Dovydu, Steffi-ne-Graf draugavo su manimi. Buvau
pirmas jos vyras, pirmas meilužis, pirmas draugas sostinėje. Mylėjau ją. Bet neturiu
naujo „BMW“, buto senamiestyje, negaliu jos nusivežti atostogauti į Maldyvus… O ji
to norėjo. Kažkodėl jai buvo gyvybiškai svarbu turėti daug gražių daiktų, silikoninius
papus ir lūpas, nusibalinti peroksidu plaukus, nors jos natūralūs plaukai buvo gražios
riešuto spalvos… Ji buvo jautri, švelni mergina, žavi savo natūralumu, traukianti
žmones lyg magnetas. Bet norėjo būti kažkuo kitu, todėl pasikeitė. Kai Dovydas pirmą
kartą pakvietė ją į pasimatymą, ji draugavo su manimi. Nepaisant to, nedvejodama
sutiko. Kai jis pakvietė ją į antrą pasimatymą, ji po darbo atsisakė vakarieniauti su
manimi, o po poros valandų SMS žinute pasiuntė mane po velnių. Kai kitą rytą atėjau į
darbą, jos nepažinau – ji buvo nusibalinusi peroksidu plaukus, gerokai juos
patrumpinusi, šlykščiai išsidažiusi ir užsitempusi juodą siaubingai trumpą ir aptemptą
suknelę. Kai bandžiau pasikalbėti, atėjo Dovydas ir mano akivaizdoje pabučiavo ją į
lūpas. Su kiekviena diena, savaite ir mėnesiu ji vis labiau keitėsi – jos kūnas, veidas,
aprangos stilius. O aš vis svarstau, ar kada nors bent truputėlį mane mylėjo…
– Kiek laiko jūs draugavote?
– Aštuonis mėnesius.
– Kiek laiko jūs skyrium?
– Beveik dvejus metus. Bet žinai, aš jos nepamiršau. Ir nors žinau, kad tai kvaila, net
absurdiška, vis tiek ją myliu. Beprotiškai myliu. Ir, beje, ją aš vadinau ne Stefanija, ne
Stefi ir jau tikrai ne Steff-ne-Graf. Man ji buvo Fanė (nuo angliško žodžio funny –
juokingas, keistas, pakvaišęs). O ji tikrai tokia buvo – nuolat besikvatojanti, pašėlusi
nenuorama. Tikrai ne ta solidi silikonu pasigražinusi gražuolė, kokia tapo vėliau.
– Na štai, o aš galvojau, kad tai mano gyvenimas komplikuotas.
– Manasis irgi toks – patikėk.
– Kokia buvo jūsų draugystė, turiu omeny, kas visų pirma buvote kits kitam –
neišskiriami sielos draugai, aistringi meilužiai ar tų pačių vertybių susieti žmonės,
svajojantys apie šeimą, vaikus?
– Viskas viename. Nors apie vaikus nekalbėjome. Žinai, kartais stebėdamas draugų
atžalas –neklaužadas – labai džiaugiuosi, kad neturiu vaikų, – pasakė Armandas.
– O aš ne. Mano geriausia draugė turi dukrelę. Ji nepaprastai graži, rami ir miela.
Nesu mačiusi jos piktos. Žiūrėdama į ją apgailestauju, kad neturiu vaikų.
– Gali lengvai tą ištaisyti.
– Na, nelabai. Vaikui pradėti reikia dviejų, o aš viena…
– Na, mes abu tokie. Gal draugaukim?
 – Tu myli Steffi-ne-Graf, o aš S..., na, aš irgi myliu nepasiekiamą vaikiną.
– Ką tokį?
– Tu jo nepažįsti. Be to, žinai, su vaikais taip jau yra – nėra jokios garantijos, kad jie
bus ramūs, geri ar labai gražūs. Čia kaip loterija – išlošti milijoną nerealu, keletą
tūkstančių – neįtikėtina. Realiausios galimybės yra dvi – gali išlošti vieną eurą arba
visai nieko. Tad, nors vaikų noriu, ko gero, mano vaikas būtų kaprizingas rėksnys
raudonais garbanotais plaukais, riesta nosimi ir kreivais kojų pirštais.
Armandas ėmė kvatotis.
– Žinai, tavo troškimas turėti vaikų labai jau netvirtas.
– Su troškimu viskas gerai, tik abejonių neišvengiu – kaip visuomet. Tokia jau esu.
– Turiu bėgti darban, kitaip pavėluosiu, – šūktelėjo Armandas pažvelgęs į savo
rankinį laikrodį. Pašokęs nuo stalo nuskubėjo prie durų. Jau audamasis batus atsiprašė:
– Atleisk, kad neišsiploviau indų. Kompensuodamas šitą, rytoj vaišinu tave pietumis.
– Gerai. Sėkmės darbe. Pasimatysim biure.
– Tad iki greito.
– Iki.
Armandui išėjus, nusprendžiau dar pasivolioti lovoje, bet užmigau ir atsibudau tik
pusę pirmos. Už lango švietė saulė, gyvenimas virte virė – į kiemą atvažiuodavo ir
išvažiuodavo mašinos, žmonės zujo gatve, vaikai šūkavo, mėtė vienas į kitą purviną
sniegą, retsykiais praskrisdavo balandžiai, kovai ar vienišos varnos.
Pietums pasigaminau makaronų su mėsos padažu ir su didžiausiu pasimėgavimu
papietavau. Oras vis dar buvo saulėtas, ramus. Saulė visada buvo mano geriausia
draugė. Mėgstu šviesą ir šilumą, tada ir nuotaika pakili, ir smulkūs nemalonumai
neatrodo neįveikiami.
Į darbą atvykau tik apie pusę šešių. Kai kurie bendradarbiai jau buvo išėję namo.
Spėjau, kad dėl vakarykščio vakarėlio ir laukinių šokių šiandien ne vienam skaudėjo
galvą, kojas, o gal ir visą kūną. Biuras buvo tuštesnis nei įprastai. Kai persirengusi ėmiau
siurbti kabinetus, daugelis kabinetų jau buvo tušti ir tamsūs. Kai baigusi darbą užsukau
pas Armandą, jis įsitraukęs nagrinėjo dokumentus. Man įėjus net galvos nepakėlė.
– Labas. Manau, užsisėdėjai. Tau laikas namo!
– Sveika. Tuoj baigsiu, – atsakė, į mane nė nepažvelgęs.
 – Einu palaistyti gėles ir važiuosiu namo.
– Užeik atsisveikinti.
– Gerai.
Liedama gėles, išgirdau garsų batų kaukšėjimą. Pakėlusi galvą išvydau Steffi-ne-Graf.
Kaip paprastai, atrodė nepriekaištingai susišukavusi, pasidažiusi, madingai apsirengusi.
Linktelėjau pasisveikindama. Steffi-ne-Graf pirmą kartą nuo mano darbo šioje įmonėje
pradžios sustojo ir kreipėsi į mane:
– Labas. Noriu su tavimi pasikalbėti, – kalbėjo šaltai, abejingai, net kiek
paniekinamai.
– Gerai, galim kalbėtis, – atsakiau, – tik dar fikusą reikia palaistyti, o ir atramą
perrišti aukščiau, nes kitaip ir fikusas, ir atrama išgrius iš vazono. Bet gali eiti kartu su
manimi – aš rūpinsiuosi fikusu, o tu – pokalbiu, – visai paniurusi Steffi-ne-Graf
linktelėjo ir nusekė iš paskos.
Kol aš tvarkiausi su fikusu, Steffi-ne-Graf stovėjo šalia, lyg nežinotų, nuo ko pradėti.
Pakėlusi galvą pažvelgiau į ją ir ji pasiryžo:
– Aš dėl vakar. Armandas bjauriai kalbėjo. Žinau, kad jūs lyg ir kartu, tad…
– Mes ne pora, jei nori žinoti.
– Nenoriu! Man tas pats. Tik noriu, kad perduotum Armandui, jog tai negali
pasikartoti, antraip…
– Antraip, kas?
– Jis bus atleistas.
Manyje sukilo kvailas pyktis ir niekaip nepajėgdama suvaldyti savo temperamento
padėjau indą su vandeniu, atramą įsmeigiau į vazoną kur papuolė ir įsisprendusi į šonus
pratrūkau:
– Ar bent numanai, kaip negarbinga yra tai, ką ketini padaryti? Jis pirmas atėjo į šią
įmonę. Atidavė daug laiko ir jėgų, kad įmonė klestėtų…
– Taip, sutinku, bet tai nesuteikia jam teisės įžeidinėti mane.
– Sutinku, jis buvo neteisus, bet tau tikrai reikėtų susimąstyti apie tai, ką jis pasakė,
nes tai tiesa. Tokie santykiai tarp vyro ir moters nenatūralūs. Po velnių, tiktum jam į
dukras!
– Ne tau spręsti apie mano santykius, ir juo labiau ne Armandui. Niekas nedavė jam
teisės…
– Teisę kalbėti jam suteikė meilė, – neištvėriau aš. – Jis tave myli, ir tu tai žinai.
Akimirką Steffi-ne-Graf sutrikusi tylėjo, o kai prabilo, balsas skambėjo dusliai,
netvirtai:
– Tu nieko nežinai. Nei apie mane su Dovydu, nei apie Armandą.
– Žinau daugiau, nei norėčiau.
– Galvok, ką kalbi!
– Nes atleisi mane? Ką gi, kaip nors ištversiu.
Steffi-ne-Graf piktai sužaibavusi akimis nėrė koridoriumi tolyn. Be „viso gero“. Kai
sutvarkiusi gėles nuėjau atsisveikinti su Armandu, jo jau nebuvo.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

T – ave kviečia Dovydas, – už manęs stovėjo Armandas.

– Ko jis nori?
– Nenumanau, nesakė, – Armandas sutrikęs žiūrėjo į mane, – nežinau kodėl, bet
mane kankina bloga nuojauta.
– Liaukis, turbūt nori pagirti, kad gerai prižiūriu gėles, o gal pasiūlyti didesnį
atlyginimą, – linksmai nusikvatojau, – viršininkai tik ir svajoja apie laimingus
darbuotojus.
– Tai jau tikrai... – Armandas šyptelėjo, bet tikro linksmumo jo veide neišvydau.
Padėjusi kempinę, kuria valiau vazonų kraštus, į vežimėlį su priemonėmis,
nusimoviau gumines pirštines ir ranka perbraukusi išsitaršiusius plaukus nuėjau į
Dovydo kabinetą koridoriaus gale. Atsargiai pabarbenusi laukiau atsakymo. Po
minutės, kuri, rodėsi, virto amžinybe, pasigirdo duslus Dovydo balsas:
– Prašau.
– Sveiki, – pravėrusi duris, įkišau galvą.
– Užeik… – tingiai nutęsė Dovydas atsilošdamas kėdėje.
Kol ėjau per kabinetą jo stalo link, jis akylai varstė mane akimis, neperprantamu
žvilgsniu bėgiodamas mano kūnu aukštyn žemyn.
– Armandas sakė, kad ieškojote manęs?
– Taip, ieškojau. Matai, susiklostė labai nemaloni situacija… Tu nepelnytai
užsipuolei Stefaniją… – jis kalbėjo lėtai, aiškiai, nepakenčiamai globėjišku tonu, lyg
kalbėtų su išdykusiu vaiku, – o Stefanija čia dirba jau seniai, todėl toks elgesys visiškai
nepateisinamas. Jei nebūtum Ievos draugė, jau būtum atleista…
Suglumusi tylėjau.
– Tai negali pasikartoti. Niekada. Ar supratai? Niekada!
– Supratau.
– Tuomet gali eiti dirbti toliau.
– Gerai, einu, – ir aš išėjau. Eidama springau mintimis ir teisėtu pasipiktinimu dėl
šmeižto. Juk tai panelytei nepasakiau nė pusės to, ką galvoju, net dalies to, ką norėčiau
pasakyti, ir ko ji tikrai nusipelnė. Bet man patiko dirbti, tikrai patiko, nepaisant to, kad
pasigirti tokiu darbu niekam negalėjau – tai buvo ne taip jau ir svarbu, tad
nusprendžiau niekada ateityje nesakyti Steffi-ne-Graf nieko, išskyrus „laba diena“ ir
„viso gero“.
– Kaip sekėsi? – Armandas nerimastingai stebeilijosi į mane.
– Puikiai! Tiesiog fantastiškai. Kaip ir sakiau – mane gyrė už fantastišką darbą. Esu
valytojų karalienė! – piktai nusišiepiau.
– Sarkazmas tave sendina – iškart atrodai penkmečiu vyresnė. Ir puse kilogramo
storesnė… – Armandas nusijuokė. – Pasakyk, kas nutiko? Gal galiu kuo padėti?
– Nieko nenutiko. Viskas gerai, pagalbos nereikia.
Armandas dar kurį laiką mane kamantinėjo, bet supratęs, kad nieko nesužinos, nuėjo
į savo kabinetą dirbti. Darbą baigiau greičiau nei įprastai, nes, tiesą sakant, dirbau kiek
atmestinai – pirmąsyk nuo to momento, kai ėmiau čia dirbti. Jaučiausi bjauriai ir
norėjau kuo greičiau sprukti namo. Kai persirengusi ėjau pro Steffi-ne-Graf, ši
ironiškai išsiviepusi mestelėjo:
– Tikiuosi, supratai, kur tavo vieta šioje įmonėje?
– Viso gero, – plačiai šypsodamasi atšoviau ir nuėjau palikusi Steffi-ne-Graf be
atsako.
Bet dienos bėgo, Steffi-ne-Graf su kiekviena diena darėsi vis įžūlesnė ir
nepakenčiamesnė, vis drąsiau ir atkakliau mane puldinėjo piktais žodžiais. Tiesa,
niekada to nedarydavo nei Armando, nei Dovydo akivaizdoje. Praėjus dviem savaitėms
po pokalbio su Dovydu, aš palūžau.
– Buhalterijoje, ant spintos, pilna dulkių, o virtuvėlėje po stalu ir vėl pilna trupinių.
– Atsiknisk, – neištvėrusi atšoviau ir nusišypsojusi nuėjau laistyti gėlių. Steffi-ne-Graf
išsižiojusi iš pasipiktinimo atskubėjo paskui caksėdama savo be proto gražiais, bet
akivaizdžiai nepatogiais aukštakulniais.
– Kaip drįsti su manimi taip kalbėti?
– Su tavimi esu bereikalingai mandagi, todėl verčiau neperpildyk mano kantrybės
taurės.
– Tu… – įnirtusi Steffi-ne-Graf nebaigusi sakinio ūmai nutilo.
 – Kas čia vyksta? – prieš mus stovėjo Armandas.
– Nieko, mes maloniai bendraujam… – ironiškai mestelėjau.
– Nepamiršk, ką sakiau, – tarstelėjo Steffi-ne-Graf ir iškėlusi galvą pasuko eiti.
– Eik velniop! – tyliai tarstelėjau atsakymui.
– Ką?!
– Eik velniop! – sušukau, kiek leido plaučiai.
Stojo tyla. Kai pakėliau akis, prieš save pamačiau rūškaną Dovydo veidą.
– Užeik į mano kabinetą, – niūriai tarstelėjo bosas.
– Kaip pasakysite, – ramiai sutikau.
Pokalbis buvo trumpas ir aiškus – aš turiu prašytis atleidžiama. Buvo liūdna, bet
nesispyriojau. Nors po vakarėlio kalbėjau su Steffi-ne-Graf per daug tiesmukai, nieko
melagingo nepasakiau, tik tiesą. O tiesa yra lyg grūdas, kuris bet kokioje dirvoje
sudygsta. Steffi-ne-Graf galvoje, širdyje ar sąžinėje jis sudygo ir augo, vešėjo ir tarpo,
neduodama jai ramybės, versdama vėl ir vėl galvoti apie dalykus, kuriuos ši būtų
bevelijusi pamiršti. Kankinama minčių ji, matyt, jautėsi taip blogai, kad nebegalėdama
tverti nusprendė kankintis ne viena, bet savo juodomis emocijomis pavaišinti ir mane.
O aš – niekam ne paslaptis, nesu atspari kankinimams. Tad nors ir liūdėjau, kad
nebeturiu darbo, džiaugiausi, jog nebereikės kęsti Steffi-ne-Graf priekabių.
Tiesa, turėjau atidirbti dvi savaites, bet ketinau į darbą eiti po septynių – Steffi-ne-
Graf paprastai tokiu laiku nebebūdavo.
Taip išdirbusi vos tris mėnesius, baigiau savo, kaip valytojos, karjerą.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

D vi savaitės praėjo lyg viena diena. Buvo liūdna palikti biurą ir žmones, kurie
buvo tapę mano gyvenimo dalimi, bet buvau per daug išdidi skųstis Ievai, nors
šioji, be abejonės, būtų perkalbėjusi Dovydą. Nusprendžiau savaitę kitą pailsėti, o
tuomet vėl kibti į darbo paieškas.
Bet pasirodė, kad to visai neprireiks, nes paskutinę mano darbo dieną, kai su savo
daiktais ir atsisveikinimo dovanomis vidudienį grįžau namo, kieme išvydau Ievą su
dukrele – mano draugė susikaupusi smėlio dėžėje statė sniego pilį, o Lilė sėdėjo priešais
vežimėlyje ir įdėmiai stebėjo. Nors oras po truputį šilo, sniegas vis dar nebuvo ištirpęs –
juk dar tik sausio 20 diena, o žiema pas mus neretai išsilaiko net iki kovo pabaigos.
Purvini sniego kalnai dar bolavo kieme. Padėtį taisė ryškiai žydrame danguje spingsinti
saulė ir, nors šildė menkai, bent truputį kėlė mano nuotaiką.
Tuo tarpu Ievos savijauta buvo visiškai priešinga manajai – net iš toli matėsi, jog Ieva
švyti. Tuokart pamaniau, kad dėl dangumi besiridinėjančios saulės, bet pasirodė, jog
priežastis kita.
– Mėgaujatės saule? – paklausiau vietoje nenustygstančios Ievos.
– Ne, laukiam tavęs, nes turime puikių naujienų.
– Oho, ir kokių gi?
– Gali grįžti dirbti pas Simą. Jo padėjėja vakar pranešė išeinanti į kitą darbą, tad tavo
vieta vėl laisva.
– O Dieve, netikiu! – suspigusi apsikabinau Ievą.
– Geriau jau patikėk, nes tai tiesa, – Ieva nusikvatojo, o jai pritardama sukrizeno ir
Lilė.
– Palauk, juk tu čia niekuo dėta? Neprikišai nagų? – atidžiai žiūrėjau į draugės veidą
stengdamasi išskaityti atsakymą iš neramiai bėgiojančių akių ar virpančių lūpų.
– Tu mane įtarinėji? Kaip aš galėčiau? – Ievos akys nebėgiojo, o žiūrėjo tiesiai į mane,
lūpos nevirpėjo, o oda neraudo. Buvo rami lyg uola.
– Juokauju, – atsakiau, nes pamaniau, jog negražu užsipulti draugę, kai ši taip
džiūgauja dėl manęs. Be to, jei ji kuo nors ir prisidėjo prie savanoriško Simo asistentės
perėjimo į kitą darbą, niekuomet to nesužinosiu – mano slapukė draugė niekuomet
neišsiduos.
Dar kelias valandas praleidome vaikštinėdamos ir mėgaudamosi neįprastai malonia
sausio diena. Kalbėtis buvo taip gera, kad, ko gero, būtume vaikščiojusios dar ilgiau, bet
visai nuvargusi Lilė ėmė nepaliaujamai zyzti, todėl teko skirtis.
Namuose ilgai mąsčiau apie šį naują likimo posūkį. Atslūgus pirmai džiaugsmo
bangai supratau, kad naujiena nevienareikšmė. Gerai, kad dirbsiu tarp gerai pažįstamų
kolegų, darbą, kurį mėgstu ir moku, atlyginimas bus gerokai didesnis, tačiau man buvo
labai neramu dėl Simo. Vėl kasdien jį matysiu. Tas neramus kirbesys pilve ir širdyje
kaskart jį išvydus neduos man ramybės. Ar sugebėsiu suvaldyti jausmus iki jie išblės, o
kad taip nutiks, buvau tikra – prisiekiau išstumti iš savęs geriausios draugės vaikinui
jaučiamą prielankumą, nederamą trauką. Ar man pavyks nuslėpti karštligišką akių
blizgesį ir virpančias lūpas, drebančias rankas ir griausmingą širdies plakimą? Nebuvau
tuo tikra, bet ketinau pamėginti įstatyti savo gyvenimą į normalias ramios rutinos
vėžes. Gal po kiek laiko – metų kitų, mano gyvenime atsiras vyras, kuris vėl pažadins
mane meilei. Tereikėjo kantrybės.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

K – aip sekėsi pirmą dieną naujame darbe? – paklausė Ieva, kai vakare sukome
įprastinį pasivaikščiojimo ratą artimiausiomis gatvėmis.
– Gerai, nors darbas, kaip pati gerai žinai – senas, tik grįžau į jį po ilgokos pertraukos.
Ir jame – keletas naujų darbuotojų, tad reikės šiek tiek laiko prie visko įprasti. Bet aš
labai džiaugiuosi, nes man tikrai įdomu dirbti šį darbą, nors ir nelengva.
– Ar Simas tavęs neengia?
– Na ką tu... tikrai ne. Be to, juk tik dieną tepadirbome.
– Jei jis leis sau užsimiršti ir tau įsakinėti – tu man tik pasakyk, aš jam tokią pirtį
užkursiu, kad kitą dieną tau raudoną kilimą paklos...
– Gerai, būtinai jį apskųsiu, jei tik jis drįs elgtis netinkamai, bet tuo netikiu, tad
abejoju, kad tavo pagalbos prireiks, – juokdamasi atsakiau.
– Nebijokite, jis nepiktas, – tarstelėjo senyva moteris, eidama pro šalį. Šalia jos piktai
dėbsodamas lėtai sliunkino vilkšunis. Nors buvo pririštas už pavadžio, tai manęs nė
kiek neramino, nes atpalaiduotas pavadėlis leido šuniui judėti bemaž metrą bet kurion
pusėn nevaldomai. Aš tikrai bijojau, nes jo žvilgsnis buvo labai jau nedraugiškas ir
įtarus, nieko negalėjau sau padaryti net ir žinodama faktą, jog šunys jaučia baimę ir
dažniausiai puola būtent bijančiuosius. Ieva pakėlė Lilę ant rankų ir žengė šonan. Jai
nebuvo būtina to daryti, nes šuo nepuolė jos, jis puolė mane. Ištiesęs uodegą jis
žingtelėjo artyn manęs, pauostė ranką, nusisuko eiti tolyn, bet staiga persigalvojęs grįžo
ir dantimis įsikibo man į čiurną.
– Aaaaaaaaaaaa! – ėmiau klykti.
– Paleisk merginai koją! – šūktelėjo moteris ir priekaištingai pažvelgė į savo
augintinį.
– Patraukite tą padarą nuo manęs, – ėmiau graudžiai inkšti.
– Nešūkaukite, jūs jį nervinate.
– Atsiprašau, kad nervinu jūsų šunį, tikiuosi, jis man neįkąs? Oi, jis JAU įkando! –
pagiežingai šūktelėjau, nepaisydama perspėjimo netriukšmauti.
 – Fuuuu! Paleisk tuojau pat, – atsitūpusi, žiūrėdama šuniui tiesiai į akis švelniai
pratarė moteris. Šuo kaltai nudelbė žvilgsnį ir atpalaidavo žabtus. Sumaitota čiurna
kraujavo, joje aiškiai matėsi dantų žymės.
Pastačiusi koją ant žemės aiktelėjau – stipriai nudiegė skausmas.
Išsitraukusi telefoną ėmiau skambinti.
– Kam skambini? – smalsiai paklausė Ieva.
– Į policiją.
– Juk nesiruošiate manęs skųsti? – baimingai pralemeno senoji ponia.
– Be jokios abejonės, ruošiuosi!
– Bet jis niekada anksčiau nebuvo niekam įkandęs.
– Tačiau šiandien įkando, todėl jūsų šuo turi būti įtrauktas į pavojingų šunų ar kokį
kitokį sąrašą ir, be abejonės, tiesiog nešioti antsnukį, kaip priklauso pagal įstatymus.
– Pažadu, kad nuo šiol jis vaikščios tik su antsnukiu.
– Taip, bet aš nebegaliu paeiti, mano koja sukandžiota, o taip nutiko, nes jūs
vedžiojote jį be antsnukio.
– Bet be antsnukio jis todėl, kad nieko nedaro.
– Pataisysiu – nedarė iki šiol.
– Gal jūs labai pikta, todėl jis jus ir užpuolė.
– Jūs kaltinate mane, kad jūsų šuo, kuris turėjo būti su antsnukiu, bet buvo be jo,
mane užpuolė? Tai absurdas! Piktas šuo, nes man įkando, o ne atvirkščiai... Gal jo
nešeriate?
– Jūs turbūt juokaujate?! – pertraukė mane senyva ponia. – Mano šuo ėda tik sausą
maistą.
Ieva ėmė juoktis.
– Turėjau omeny, kad jis piktas todėl, kad neėdęs – sauso maisto, – pasipiktinusi
sušukau. Pasirodo, nesu verta, kad mane ėstų. Aš, žinoma, ir nenorėčiau, jog koks
šunėkas užkandžiautų mano rankomis ar kojomis, bet mintis, kad aš to neverta, mane
supykdė. Žinau, kad skamba kvailai, bet logika niekada nebuvo mano stiprioji pusė.
– Sutinku, jis blogai pasielgė. Girdėjai, tu blogas šuo! – ji pliaukštelėjo pavadėliu į
asfaltą. Daugiau to nebus, – taip tarusi ponia pasisuko eiti.
– Palaukite, ponia, – supykusi sušukau. – Kur susiruošėte?
 – Kaip kur, namo. Man metas gerti vaistus nuo kraujospūdžio, o prieš tai dar turiu
pavalgyti, kitaip gali taip smarkiai šoktelėti spaudimas, kad teks kviesti greitąją. Jau du
sykius yra taip buvę. Žinote, užsiplepėjau su drauge ir visai pamiršau vaistus. Bet
nebijokite, skolinga neliksiu. Gyvenu name priešais, žinau, kur gyvenate jūs. Būtinai
iškepsiu jums pyragą. Ir jei tik reiks ką pataisyti – mašiną ar namuose koks darbas
atsiras, kreipkitės į mane. Mano sūnus turi auksines rankas. Sutaisys viską, ką tik
panorėsite. Tikrai. Jis genijus, – šypsodamasi pridūrė ir nusisukusi nuėjo.
– Palaukite! – šūktelėjau pavymui sugniaužusi kumščius, bet senjora kulniavo tiesiai,
aukštai iškelta galva, palikusi mane kvailai dėbsoti.
– Bet juk šuo gali įkąsti dar kam nors! – piktai suniurzgiau Ievai.
– Kol tu šalia, visi kiti saugūs, – nusikvatojo Ieva, bet bemat prikando liežuvį
nudelbta mano grėsmingo žvilgsnio. – Atleisk...
– Eik namo, Lilei laikas valgyti.
– Ar pareisi namo pati?
– Taip, pasistengsiu, kaip nors... Aaaaaa... bijau, kad pasistengti nepavyks – labai
skauda.
– Nniammm... niamm... – įsiterpė į mūsų pokalbį Lilė, savo kalbą iliustruodama
čepsėdama putniomis lupūtėmis.
– Mums laikas vakarienės, todėl mes eisim namo. Tau namo pareiti padės Simas –
parašiau jam žinutę. Jis atrašė – jau važiuoja. Netrukus turėtų būti čia.
– Ką? – mano mintys karštligiškai šokinėjo viena per kitą. Nenorėjau, kad Simas
pamatytų mane sukandžiota koja, išsitaršiusiais plaukais, iš skausmo virpančiomis
lūpomis. Šią akimirką nesijaučiau graži ir nenorėjau, jog jis mane tokią (negražią)
matytų. – Žinai, visai nebūtina dėl manęs važiuoti…
– Ne dėl tavęs, – pertraukė mane Ieva. – Jis čia važiuoja ne dėl tavęs, o dėl manęs,
nes, viena vertus, vis tiek būtų atvažiavęs nors trumpam pamatyti mane ir Lilę, kita
vertus, tu esi mano geriausia draugė ir aš noriu, jog jis tau padėtų.
– Hmmm... – numykiau sutrikusi.
– O štai jis jau ir čia, – nusišypsojo Ieva.
Pasekusi jos žvilgsnį išvydau iš mašinos lipantį Simą. Nenaudėlė širdis padarė trigubą
salto, burna išdžiūvo, didžiuliam savo apmaudui jaučiau, kad nukaitau lyg aguona.
Simas ramiai žingsniavo link manęs. Nuo tada, kai ėmė draugauti su Ieva, kiekvieną
kartą jis man atrodė vis patrauklesnis ir gražesnis, seksualesnis ir vyriškesnis, tad ir
dabar jį išvydusi jaučiausi sustingusi, nerangi, kvaila ir velniškai netobula.
– Labas vakaras, ponios, – jis linksmai nusišypsojo ir švelniai glustelėjęs prie Ievos
paėmė ant rankų kleketuojančią Lilę. Su mergyte ant rankų atsisuko į mane ir
linktelėjęs pasisveikinimui atidžiai nužvelgė mano kruviną čiurną.
– Akivaizdu, kad šunėkas buvo didelis ir alkanas.
– Nepilk druskos ant žaizdos, – nusijuokė Ieva, – ponia, kurios šuo sukandžiojo
Mariją, pareiškė, kad jos šuo ėda tik sausą maistą. – Simas nusikvatojo, Lilė taip pat.
Jiems buvo linksma, o aš jaučiausi klaiki sužeista nevykėlė.
– Na, bet neverskime Marijos kentėti, – Simas pakutenęs Lilės veidelį atidavė
mergytę Ievai ir priėjęs prie manęs neperspėjęs apkabino per liemenį, – eime.
Pamojavusi Lilei ir Ievai pasukau link namų. Eidama jaučiau greta einančio Simo
kūno šilumą, užuodžiau jo kvepalus, jaučiau elektros sroves, einančias per visą kūną,
kai netyčia glustelėdavome kūnais. Mintyse lyg mantrą kartojau sau: „Kvėpuok,
kvėpuok, nurimk ir kvėpuok.“ Kol perėjome kiemą – viso labo keliasdešimt metrų ir
užlipome laiptais į mano butą, visai pamiršau skaudančią koją, tad kai Simas švelniai
paklausė, ar koją labai skauda, nustebau.
– Taip, šiek tiek skauda, – raukydamasi atsakiau.
– Duok raktus, – paprašė.
Išžvejojusi iš rankinės raktus padaviau jam. Jis atrakino duris ir vėl apkabinęs per
liemenį įvedė vidun.
– Kur vaistinėlė?
– Virtuvėje, apatinėje spintelėje prie lango.
Simas lyg niekur nieko stvėrė mane ant rankų ir nusispyręs batus nunešė į kambarį.
Atsargiai pasodinęs mane ant sofos nuėjo į virtuvę. Po akimirkos grįžo jau be striukės,
su vaistinėle rankoje. Kol pasilenkęs apžiūrinėjo mano koją, aš apžiūrinėjau jį – jo
tvirtas raumeningas rankas, plačius pečius, ilgus pirštus, taip neapsakomai švelniai
liečiančius mano čiurną. Staiga jis pakėlė galvą ir mūsų žvilgsniai susitiko. Simas žiūrėjo
taip atvirai, taip neapsakomai švelniai, pamaniau, kad tarp mūsų tikrai yra ryšys –
niekas nėra į mane žiūrėjęs su tokiu atvirumu, be jokios baimės būti demaskuotas dėl
savo jausmų. Jutau, kad jam rūpiu.
– Dabar teks pakentėti – žaizdą išplausiu vandenilio peroksidu. Pasiruošusi?
– Hmmm, taip. Aiiiiiiii! Ne, aš nepasiruošusi! Skauda!
– Marija, pakentėk...
– Labai skauda!...
Nelauktai jis atsistojo ir paglostė mano susitaršiusius plaukus.
– Tuoj sutvarstysiu žaizdą, o tuomet galėsi išgerti vaistų nuo skausmo ir eiti miegoti.
Kai atsikelsi, skausmas jau bus mažesnis. Pažadu... – dar tyliai pridūrė.
Sutrikusi spoksojau į kilimą, nedrįsdama pakelti į Simą akių. Kai jis sutvarstęs žaizdą
atsisveikino ir pasuko link durų, pati nepajutau, kaip išsprūdo:
– Neišeik...
– Ką? – jis jau ėjo pro duris, bet išgirdęs mano prašymą, kuris buvo panašesnis į
maldavimą, sustojo, atsisuko ir pažvelgė į mane. Jo veide buvo sustingusi keista, man
nesuprantama išraiška.
– Sakiau, kad nebe taip skauda. Ačiū už pagalbą, – sunkiai kalbėjau veldama žodžius,
niršdama ant savęs, ant jo, ant Ievos ir ant viso pasaulio, kad jis toks keistas, toks
netobulas, kad negali man duoti to, ko aš noriu.
Simas atidžiai pažvelgė į mane, nusišypsojo, atsisveikindamas linktelėjo ir išėjo tyliai
paskui save uždarydamas duris.
– Velniop! Eikit visi velniop, ne, geriau – šikt! Dar geriau – pragaran! – greitai
maliau sau po nosimi visus žinomus keiksmažodžius. Po dešimties minučių keiksmų
nurimau. Beprasmiška širsti. Kaltų nėra... Kalčiausia – aš pati...
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

L ukas seniai kalbėjo apie ketinimą važiuoti savaitei į Didžiąją Britaniją – pas
vaikystės draugą Rytį, kuris buvo tik jo vaikystės draugas, nes mane Rytis
vaikystėje tampydavo už kasų, tad mes greičiau jau buvome trapiame neutralitete –
draugyste čia nekvepėjo.
Tad labai nustebau, kai brolis vieną ankstų rytą paskambinęs pasiteiravo, ar galėčiau
vakare nuvežti jį savo mašina į oro uostą.
– Kur susiruošei?
– Į Londoną.
– Ką ten veiksi?
– Marija!
– Kas yra?
– Juk sakiau... Gal šimtą kartų sakiau, kad skrisiu pas Rytį. Savaitei. Į Londono
priemiestį. Pailsėti, pasaulio pamatyti ir tiesiog gerai praleisti laiką.
– Na, taip, sakei, tik nesakei kada, – bandžiau teisintis, nors dar nebaigusi sakinio
žinojau, kad meluoju. Prisiminiau brolį su didžiuliu entuziazmu kalbant apie būsimą
kelionę. Reikia pripažinti, jog tuomet tikriausiai galvojau apie Simą, paskutiniu metu
apie jį galvoju nuolat, todėl negirdėjau beveik nieko, ką pasakojo Lukas.
– Tiek to, visada plaukioji savame pasaulyje. Kartais net galvoju, ar tik nesergi
autizmu.
– Ei, tik nereikia įžeidinėti.
– Juokauju, sese, nurimk. Tad ar nuveši?
– Taip, mielas broli.
Sutarę valandą, kada turiu atvykti jo paimti, ir dar keletą minučių paplepėję
atsisveikinome. Kai šeštą atvažiavau prie Luko namų, jis jau stovėjo prie laiptinės su
didžiule kuprine ir mažu lagaminėliu.
– Sveikas, turiste, kaip jautiesi?
– Pasiruošęs nuotykiams! – Lukas palaimingai nusišypsojo. – Net neįsivaizduoji,
kaip laukiu šios kelionės. Visi mano draugai ir kolegos nuolat skraido po Europos
sostines, jiems taip įprasta, o mes su tavimi visai atsilikę šioje srityje – net kojos
nebuvome iškėlę iš Tėvynės... Bet aš rimtai nusiteikęs tai pakeisti. Ir tau patariu
pagalvoti apie galimybę pakeliauti.
– Žinau, kad skamba nuobodžiai, bet aš niekur nenoriu keliauti – man ir čia labai
gerai.
– Kažkas tave čia laiko. Ei, ar tik tu nebūsi įsimylėjusi? – brolis garsiai kvatojo.
– Ar išprotėjai? – atsakiau, bet didžiuliam savo siaubui pajutau, jog raustu.
– Opapa, sesule. Velnias, kaip greitai pildosi mamos kalėdiniai burtai...
– Ne, nieko aš neįsimylėjau. Ir apskritai, geriau paskubėkim, nes pavėluosi į lėktuvą.
Abu susėdom į mašiną ir išvažiavom į oro uostą. Važiuodami nesikalbėjome – aš
žiūrėjau į kelią, o brolis – pro langą, abu giliai paskendę savo mintyse. Atvykę į
automobilių stovėjimo aikštelę šalia oro uosto, pastatėme mašiną. Kol mokėjau už
stovėjimą, Lukas išsiėmė iš bagažinės kelioninius krepšius. Kai grįžau, jis kaip tik buvo
užsidėjęs kuprinę ir žiūrėjo į mane. Aš neištvėrusi leptelėjau:
– Žinai, yra vienas toks man patinkantis vyras.
– Ar aš jį pažįstu?
– Tai Simas.
– Koks Simas, ar turėčiau jį pažinoti?
– Mano buvęs bosas.
– Tas, kuris buvo tave įsimylėjęs?
– Tas pats.
– O, tai šaunu, būtinai turėsi mane su juo supažindinti.
– Gerai... Tik žinai,.. jis draugauja su Ieva...
– Kaip suprasti?
– Na, jie atsitiktinai susipažino, o kadangi aš niekada neatsakiau į jo jausmus, tai jie
ėmė draugauti. Ieva man priminė, kad visada buvau jam abejinga. Ir tikrai buvau, bet
dabar jau nebesu. Kažkodėl dabar, kai pamačiau jį po tiek laiko, jis, netikėtai man
pačiai, ėmė rūpėti. Labai rūpėti, – nervingai pasitryniau kaktą. – Mes vėl dirbame
kartu, jis ir vėl mano bosas. Matau jį kasdien ir einu iš proto. Tiesą pasakius, bijau
savęs...
 – Grįžai į seną darbą? Kodėl nieko nesakei?
– Nespėjau, dar tik kelias dienas dirbu, – atsakiau broliui.
– Sveikinu! Labai dėl tavęs džiaugiuosi. Tikrai, net jei tavo širdis ir sudaužyta, bent
jau vėl gali užsiimti tuo, ką mėgsti ir moki.
– Nesakyčiau, kad esu labai pamišusi dėl savo darbo, bet nesiginsiu – taip, darbas
įdomus, dinamiškas, kolektyvas šaunus, atlyginimas geras, ko žmogus dar gali norėti?!
– Aš ir sakau... – pradėjo Lukas, bet aš jį nutraukiau ir išrėžiau:
– Noriu savo boso – kaip meilužio, kaip mylimojo, kaip geriausio draugo, po velnių,
ką man dabar daryti?..
– Pasikalbėk su juo, pasakyk, ką jauti.
– Ir išduoti Ievą?
– Po velnių, Marija, kodėl tu nuolat įsiveli į tokias istorijas?
– Nežinau...
– Žinai, jau turiu eiti, antraip pavėluosiu į lėktuvą. Tą savaitę, kol manęs nebus,
turėsi ištverti viena, bet aš grįšiu. O kai grįšiu, kartu sugalvosime, ką daryti.
Lukas padėjo krepšius ant žemės ir priėjęs apsikabino. Įsikniaubusi į brolį, jutau, kad
kartu mes tikrai galime išspręsti mano nelaimingos meilės problemą.
Kai Lukas pamojęs ranka dingo už oro uosto durų, įlipau į mašiną ir pajudėjau link
namų.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

S avaitė prabėgo lyg viena akimirka, ir nors nebuvome su Luku artimi lyg Siamo
dvyniai – kartais nesimatydavome net kelias savaites, buvau pratusi žinoti, jog jis
kažkur šalia, kad bet kada galiu jam paskambinti, tad žinojimas, jog jis nepasiekiamas –
net tegul ir laikinai, mane erzino. Žinoma, aš galėjau susisiekti su juo skaipu ar
telefonu, bet išvažiuodamas brolis aiškiai davė suprasti, kad nori pailsėti. Nuo visų ir
nuo visko – taip pat ir nuo manęs. Tad savaitei prabėgus man palengvėjo.
Oro uosto laukiamasis buvo pilnas žmonių. Vieni neramiai mindžikavo, nervingai
žvilgčiodami į laikrodį, kiti įlindę į telefonus naršė interneto platybėse, treti vaikščiojo
pirmyn atgal piktai suraukę antakius, tarytum antakių padėtis galėtų padėti lėktuvui
įveikti laiko ir erdvės kliūtį. Kai lėktuvui nusileidus pro duris pasipylė žmonės,
žvilgsniu atidžiai ėmiau ieškoti Luko. Jis pasirodė kartu su paskutiniaisiais – nuvargęs,
susivėlęs, bet toks laimingas, kad niekaip nenustojo šypsotis – tokio jo nebuvau
mačiusi, nes nors brolis nėra senbernis niurzga, bet jau tikrai ir ne atlapaširdis
optimistas. Greičiau jau santūrus realistas.
– Miela sese! – Lukas stipriai apsikabino mane ir kilstelėjo nuo žemės.
– Labas, broli, kaip sekėsi?
– Puikiai. Turiu tau tiek visko papasakoti...
Eidamas link mašinos Lukas man pasakojo apie Londoną. Staiga nutraukė
pasakojimą apie Viktorijos stotį, sustojo, numetė ant žemės krepšius ir lyg niekur nieko
išrėžė:
– Aš įsimylėjau. Tiesą sakant, tiesiog pamečiau galvą. Visai ir negrįžtamai. Nežinau,
kaip čia taip išėjo...
– Ką?!
– Girdėjai... Ta mergina – Roberta, ji po savaitės atvyks paviešėti į Lietuvą.
– Tik nesakyk, kad ji gyvens pas tave...
– Tiesą sakant, ji tikrai gyvens pas mane. Ir nesuprantu, kas čia blogo, – pridūrė
pamatęs priekaištingą mano žvilgsnį.
 – Ar išprotėjai?! – sukvykiau, kiek leido plaučiai. Į mane atsisukę ėmė žvalgytis pro
šalį einantys žmonės.
– Jei nori, kad mamos kalėdiniai burtai išsipildytų, nerėkauk – joks normalus vyras
nežiūrės į skandalistę. Beje, pro šalį ką tik praėjo keli simpatiški vaikinai. Mačiau, kaip
vienas jų eidamas pro šalį spoksojo į tave.
– Į mane? Ne! Manau, kad į tave, nes tu beprotis! Negali apgyvendinti pas save
nepažįstamos merginos, o ką, jei ji tave apvogs?
– Liaukis, sese, Roberta ne velnias, ji miela mergina. Kai tik susipažinsi su ja, suprasi,
kaip dėl jos klydai. Ji dirba kartu su Ryčiu jau trejus metus, ji tikrai jokia nusikaltėlė. Jei
kuo ir nusikalto – tai tik tuo, kad pavogė mano širdį...
– Štai, sakiau, kad ji vagilė!
– Marija!
– Bet tu tikrai jos dorai nepažįsti! Spėju, net nežinai, koks jos liemenėlės dydis.
– 80D.
– Oho, ji seksbomba. Ar dėl šito ir pametei galvą?
– Ne, ne todėl, nes ji jokia seksbomba. Tu su Rimu draugavai penkerius metus, su
Saldainiuku – pusantrų ir pažiūrėk, kas iš to išėjo... Ogi visiškas šnipštas. Laikas nieko
nereiškia, kai sutinki savo žmogų. Be to, mes dar tik pradedame pažinti vienas kitą.
– Tu keistas, bet esi mano brolis, aš tavimi pasitikiu – ne tik kaip broliu, bet ir kaip
draugu. Nenoriu, kad kokia palaida merga tave įskaudintų. Neleisiu to.
– Nesijaudink, taip nenutiks.
– Negali žinoti. Papasakok, ką apie ją žinai.
– Ji dvidešimt ketverių. Londone gyvena nuo penkiolikos, tuomet jos tėvai išvažiavo
į Jungtinę Karalystę ieškoti laimės. Natūrali blondinė. Šiek tiek panaši į tave. Ramaus
charakterio, nemoka pykti, ji lyg saulė – tuo visiškai nuo tavęs skiriasi. Nepyk, bet tai
tiesa.
– O Dieve, jei ketini seilėtis, aš nieko nenoriu žinoti.
– Aš ir nesiseilėju, tik šiais laikais žmonės susitinka, sueina poron, po metų išsiskiria,
susiranda kitą ir po metų ar dvejų, žiūrėk, vėl skiriasi. Taip ir keliauja meilės tranzitu
per gyvenimą, iš tiesų skęsdami vienatvėje. Aš niekada nebuvau populiarus, man
nebuvo lengva su merginomis, absoliuti dauguma manė, kad esu per ramus, per
šeimyniškas, netgi per padorus. Lyg tai būtų trūkumas... – sumurmėjo užvertęs akis
viršun. – O su Roberta viskas kitaip – jai patinka mano ramybė, ji ir pati – ne vakarėlių
liūtė, nors jaunesnė už mane. Mums patinka tie patys dalykai, mes lengvai, natūraliai
bendraujame, lyg be menkiausių pastangų, o tai gyvenime nutinka retai – esu ganėtinai
matęs, kad tai žinočiau.
– Ar pakviesi mane į svečius susipažinti?
– Taip, bet ne šįsyk, gal kitą kartą...
– Slapukas!
– Tik pažiūrėkite, kas kalba!..
Ūmai susižvalgę nusijuokėme vienas kitam, aš užvedžiau variklį ir mes nuvažiavome
namų link.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

L ukas pasinėrė į meilės euforijos beprotybę. Kiekvieną laisvą nuo darbo minutę
praleisdavo prie kompiuterio – kalbėdamas su Roberta per skaipą arba
rašinėdamas žinutes per vaiberį. Kai po savaitės pas jį atvyko jo svajų objektas, jis dingo
iš šeimos radaro lyg lėktuvas, patekęs į Bermudų trikampį. Buvau prigrasinta tėvams
apie Robertą nė žodeliu neprasitarti, tad tylėjau lyg vandens į burną prisisėmusi, nors
noras paliežuvauti kuteno mano nenuoramą liežuvį.
Kai jų laikas ištiksėjo ir ji grįžo į ūkanotąją Angliją, brolis virto gyvu lavonu –
vaikščiojo raudonomis akimis, nes naktimis kalbėdavosi su Roberta per skaipą,
nebelankė tėvų ir retai kada atsakydavo į mano skambučius (neregėtas įžūlumas).
Kartais jo akys būdavo tokios raudonos, kad sykį išdrįsau paklausti, ar tik jis dėl jos
naktimis neverkiąs – iš ilgesio. Brolis pažiūrėjo į mane grėsliu žvilgsniu, iškalbingesniu
už bet kokius žodžius, tad prikandusi liežuvį daugiau jo nebeklausinėjau, bet sau pačiai
pasidariau išvadą, kad nepaisant mūsų skeptiškumo mamos kalėdiniai burtai, ko gero,
bus išsipildę ir vaško ašaros vandenyje nemelavo.
Po savaitės, praleistos atskirai – žinoma, labai sąlyginai, nes tai, kad jie gyveno ne
viename mieste ir net ne toje pačioje šalyje nesutrukdė jiems kiauras dienas ir naktis
kalbėtis visomis įmanomomis ryšio priemonėmis, mano lėtasis brolis pasiėmė dvi
savaites atostogų ir išskrido pas mylimąją į Londoną. Ir aš pirmą kartą gyvenime
įvertinau savo brolį. Tiksliau, jo reikšmę savo gyvenime. Nuo vaikystės buvau įpratusi,
kad jis visuomet šalia, kad VISADA man padeda, ir staiga – taukšt, jo neliko. Tiksliau,
jis niekur nedingo, bet grįždamas iš darbo nebeatveždavo man šokolado,
nebeskambindavo paklausti, ar necypia stabdžių kaladėlės ir kokia padėtis mano meilės
fronte. Ėmiau nekęsti Robertos jos dar net neišvydusi.
Kai po dviejų savaičių nesimatymo, sekmadienį, važiavau link Vilniaus oro uosto
parsivežti grįžusio brolio, buvau pikta it širšė.
Lukas ir vėl pasirodė vienas paskutiniųjų, abejingai tempdamas didžiulį lagaminą.
– Labas, broli, – pakibau jam ant kaklo, nes iš tiesų buvau jo labai pasiilgusi. Juk
žmogiška prigimtis visuomet įvertina, ką turėjusi, tik tuomet, kai praranda.
– Sveika, – brolis šiltai nusišypsojo, bet jo akyse mačiau sutrikimą.
– Kaip sekėsi?
– Hmm, gerai.
– Kas dabar? Ji pas tave ar tu pas ją?
– Aaa... dabar... dabar mes tuokiamės. Vestuvės po trijų savaičių – šeštadienį.
– Ką?!
– Tiesa, tu gerai išgirdai. Aš iš tikrųjų nusprendžiau ją vesti. Tai joks pokštas.
– Bet... bet... kiek laiko tu ją pažįsti? Savaitę? Dvi?
– Tiesą pasakius, pusantro mėnesio. Šešias savaites.
– Bet tuoktis po pusantro mėnesio pažinties yra ne kvailystė, o savižudybė!
– Kai tuoksimės, kartu būsime praleidę jau du mėnesius ir vieną savaitę.
– Taip ilgai? Neatsibosite vienas kitam?
– Sarkazmas tau netinka.
– Na, gerai. Sakykim, susituoksite. Ir kas tada? Išvažiuosi pas ją?
– Ne, Roberta visada norėjo grįžti į Tėvynę. Ji gerai moka anglų kalbą, baigusi teisės
studijas, manau, Lietuvoje darbą ras lengvai.
– O kol ras, tu išlaikysi ją?
– Marija, nebūk bjauri, ji turi santaupų.
– O tu butą, mašiną IR santaupų.
– Liaukis! – piktai pertraukė mane brolis. – Negali visko matuoti pinigais. Poroje
niekada nebūna visiškos lygybės. Čia ne parduotuvės svarstyklės, ant kurių gali pasverti
vištą ar lydeką. Kiek įvertintum namų tvarkymą ir vakarienę? Vyras daro vienus
darbus, moteris – kitus. Viskas, kas tinka dviem žmonėms, ir yra normalu. Kiekvienai
porai tinka skirtingi dalykai. Aš pasirinkau Robertą be išlygų. Man tinka, kad kol kas ji
nedirbs. Ji ir neturi tikti ar patikti tau, nes ne tu su ja gyvensi. Su ja gyvensiu AŠ! Gali
būti, kad tu teisi, o aš klystu. Tikėtina, jog ji manimi pasinaudos, apgaus, išduos, bet
žinai ką – man tai nė velnio nerūpi. Aš noriu pabandyti kurti savo gyvenimą su ja, ir tu
negali pakeisti mano nuomonės.
– Gerai, nugalėjai. Tu teisus, tai tavo reikalas. Bet neįsivaizduoju, kaip viską pasakysi
tėvams. Bijau, kad mamą ištiks širdies smūgis...
 – Negalvojau, kaip pasakysiu, nes nesakysiu, tą padarysi TU.
– Ką?!
– Esi man skolinga už visus tuos kartus, kai traukiau tave iš bėdos, kai dangsčiau tavo
kailį, dėl tavęs melavau ir apgaudinėjau. Miela sese, dabar tavo eilė... – brolis nusijuokė
ir pastvėręs nuo žemės krepšius nupėdino link mašinos. Neliko nieko kito, kaip tik
skuosti paskui.
– Sakei, kad vestuvės po trijų savaičių. Bet norint susituokti bažnyčioje reikia kelis,
berods – tris, mėnesius lankyti kažkokius jaunavedžių kursus.
– Žinau, bet Robertos pusbrolis vienuolis, tad formalumus bus galima praleisti.
– O jūs viską apgalvojote?
– Taip. Bijau, kad ji nuo manęs nepabėgtų, – Lukas nusijuokė, nes pasakė lyg pokštą,
bet supratau, kad širdyje tikrai nesijaučia ramus ar užtikrintas. Stebėdamasi pati savimi
pamaniau, kad nė su vienu vyru draugaudama nebuvau tokia tikra, kad noriu praleisti
visą gyvenimą su juo, kaip kad Lukas. Tai, kad svajojau apie Simą, nesiskaito, nes tie
jausmai, kurie jau kelis mėnesius kamavo mane, gimė ne iš karto. Ne iš pirmo žvilgsnio,
ir net ne iš antro. Tiesa, dabar jie be galo stiprūs, intensyvūs ir siaubingai kankina,
versdami ilgėtis savo svajų objekto.
– Kada Roberta atskris?
– Ketvirtadienį. Penktadienį vakare supažindinsiu ją su visa šeima. O iki to laiko tu
turi paruošti tėvus. Taigi turėsi ką veikti.
– Teks gerai pasukti galvą.
– Tu sugebėsi. Aš tavim tikiu, – brolis nusišypsojęs įmetė krepšius į mašinos bagažinę
ir švilpaudamas įlipo į mašiną. Mintyse kurdama planus sėdau prie vairo. Važiavome
tylomis, mano nuotaika subjuro, nes neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip pasakyti
tokią naujieną tėvams, o brolis atvirkščiai – nusimetęs šokiruojančios naujienos naštą
buvo pralinksmėjęs ir žvalus.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

S ekmadienis skirtas ramybei – taip būtinam pasiruošimui ateinančiai darbo

savaitei, kuri neretą priveda iki isterijos būsenos. Paprastai sekmadieniais tingiai
mėgaudavausi maloniais tik viengungiams pasiekiamiems malonumams – gera knyga,
įdomiu filmu ar malonia draugės draugija. Bet šis sekmadienis buvo visiškai kitoks. Kai
parvežusi brolį sėdau mašinon važiuoti namo, suskambo telefonas. Bet aš neatsiliepiau,
net nežiūrėjau, kas skambina, nes šalia, gretimoje juostoje, dardėjo policijos
automobilis. Bauda už plepėjimą vairuojant į mano sekmadienio vakaro planus neįėjo.
Telefonas nutilo, bet tik tam, kad po penkių minučių suskambėtų vėl. Sugrojęs visą
Sofios Karldberg „Crazy in Love“ dainos priedainį, telefonas nutilo, o po kelių
minučių vėl uždainavo. Kai privažiavau namus, Sofia buvo spėjusi padainuoti ne
mažiau kaip tuziną kartų. Išjungusi variklį, griebiau telefoną. Skambino Lena – sena
gera pažįstama. Niekada nebuvome itin artimos draugės, bet man patikdavo retsykiais
su ja susitikti, nes ji buvo netradicinio mąstymo, nepavydi ir nereikli bičiulė. Su ja
draugauti buvo labai paprasta, lengva, tad nors gelmės mūsų santykiams trūko, niekada
neatsisakydavau su ja susitikti. Kol pypsėjo kvietimo signalas, mąsčiau, kodėl ji man
skambina. Per visą mūsų kelerių metų draugystės laikotarpį ji niekada nėra prašiusi
jokios paslaugos ar pagalbos. Įdomu, ar ketino šitai pakeisti būtent šiandien.
– Labas, Marija! – Lenos balsas skambėjo linksmai, pakiliai kaip visada, be
menkiausios užuominos į galimą problemą. – Ką šįvakar veiki?
– Brolis grįžo iš Londono. Vežiau jį iš oro uosto namo.
– Ar turi planų šiam vakarui?
– Eeee, ne, kol kas ne.
– Tad puiku, tiesiog nuostabu, nes turiu kvietimą į naują naktinį klubą „Nata“. Eisiu
aš ir dar keletas mano draugių. Pažįsti jas – tai Aleksandra, Julija, Kristina ir Viktorija.
Jei prisijungtum prie mūsų, būtume labai laimingos. Nagi, sutik – kaip reikiant
pasilinksminsime.
Ir aš sutikau, nors bjaurus vidinis nuojautos balsas lyg per ruporą rėkė atsisakyti, o
atmintis paslaugiai kaišiojo vaizdelius tų vakarų, kurie turėjo būti laaaabai linksmi, bet,
deja, beveik visados baigdavosi blogai. Bet kiek įmanydama vengiau likti viena su savo
mintimis, nes tuomet nesvajoti apie Simą tapdavo be galo sunku, nors blaivioji mano
proto pusė reikalavo jį pamiršti.
Pamiršti Nuobodulį buvo ne sunku, o neįmanoma dar ir todėl, kad kasdien jį
matydavau, su juo kalbėdavau, užuosdavau jo kvepalų aromatą ir kartais koks nors jo
žvilgsnis, paslaugumu ar rūpesčiu dvelkiantis gestas man sukeldavo baimingą širdies
plakimą, beprotišką jaudulį ir primityvų troškimą priglusti prie jo plačios krūtinės,
lūpomis nukeliauti jo kaklu. Be to, nežinau, ar dėl Ievos įtakos ar dar dėl kokios kitos
priežasties, bet jis buvo ne tik gerokai ramesnis, švelnesnis ir rūpestingesnis bosas nei
kad anksčiau, bet ir apskritai geriausias bosas iš visų kada nors mano turėtų. Tad
norėdama nors trumpam atitrūkti nuo slogių minčių apie širdies sopulį atsakiau:
– Gerai, sutinku, kur susitinkame?
– Valio! Užvažiuosime tavęs po pusvalandžio. Ar spėsi susiruošti?
– Taip, spėsiu, – neketinau gražintis, tik persirengti ir šiek tiek paryškinti makiažą.
– Tuomet iki greito.
– Iki.
Atsidariusi spintą ilgai spoksojau į chaotišką drabužių eilę, ne visai tvarkingai
sukabintą ant pakabų. Galiausiai po ilgų svarstymų išsirinkau pilką kombinezoną
ilgomis rankovėmis, su gan didele iškirpte – apkūnesnės merginos turi problemų dėl
pernelyg pilno liemens, platesnių, nei norėtų klubų, stambių šlaunų, bet krūtinė
paprastai problemų nekelia. Aš irgi teisėtai galėjau didžiuotis C dydžio krūtine, tiesa,
skaičių prie C raidės apdairiai nutylėsiu.
Įsivėrusi ilgus sidabrinius auskarus ėmiausi makiažo. Keista, bet bėgant metams taip
pripratau prie savo veido, jog jis man net ėmė patikti. Vis rečiau rasdavau prie ko
prikibti ir vis dažniau – kuo pasigrožėti. Tad ir dabar tik dar labiau paryškinau
blakstienas, veidą papudravau, lūpas patepiau blizgesiu ir patenkinta savo atvaizdu
veidrodyje nusišypsojau sau.
Nuaidėjus durų skambučiui, aš jau stovėjau kovinėje parengtyje – su paltu, batais ir
rankine rankose.
– Sveika, kaip gražiai atrodai! Ar tik nebūsi įsimylėjusi? – Lena nuoširdžiai šypsojosi.
 – Labas! Tu irgi atrodai stulbinančiai. Meilė?
– Neeeee! – suklykom abi ir ėmėme juoktis.
– Meilė nulaužo žmogui sparnus, – numykė Lena ir pastukseno nagu į laikrodžio
ciferblatą taip ragindama paskubėti.
– Arba juos suteikia... trumpam...
– O tu kaip visada optimistiška, – pasišaipė Lena.
– Tokia jau aš esu, – patvirtinau, rakindama duris.
Laiptais, nepaisydamos aukštakulnių, bėgome bėgte. Išėjus į lauką padvelkė žvarbia
drėgme. Stipriau susisiautusi į paltą susigūžiau ir pasukau link Lenos golfo.
– Sėsk į galą, šalia Aleksandros.
– O kur Julija su Viktorija ir Kristina?
– Jos Viktorijos mašinoje – nisane – stovi už mūsų. Važiuosime dviem ekipažais.
Atidariusi mašinos dureles akimirką pasigalynėjau su vėju ir nugalėjusi gamtos
stichiją klestelėjau šalia Aleksandros, kuri, atsižvelgiant į aplinkinių nuotaiką ir
nusiteikimą, turėjo, ko gero, daugiausiai pravardžių iš visų mano pažinotų žmonių. Ją
vadindavo Aleksa, Ly, Lekse, Sandra, Driu, Alioša ir net Salamandra. Ji buvo įpratusi ir
mielai atsiliepdavo į visus jai lipdomus vardus nėmaž nesijaudindama.
– Galų gale gali vadinti pomidorą nors ir arbūzu, jis vis tiek bus niekas kitas, o
pomidoras, tad pavadinimas ne taip jau ir svarbu.
– Sveika, Lekse, – pasisveikinau.
– Geras vakarėlis, Marija. Kaip sekasi?
– Puikiai.
Kai Lena įsitaisiusi prie vairo užvedė variklį ir mirktelėjusi šviesomis Viktorijai sekti
ją pajudėjo, mes su Lekse jau buvome įsitraukusios į sudėtingą pokalbį apie
aukštakulnių pado išlenkimo trūkumus bei privalumus. Man prieš akis vingiavo nuo
žibintų šviesų spindinčios gatvės, Leksės pasakojimas apie batus išsirutuliojo į jos
atostogų planus (moterų pokalbių meistriškumo lygį parodo tai, kaip greitai, lengvai ir
sklandžiai jos sugeba pereiti nuo vienos temos prie kitos tuo įrodydamos tik moterims
būdingą nuoseklumą nenuoseklumui). Tamsiomis gyvatėmis srūvančios gatvės keitėsi,
pynėsi, vien žibintų šviesa viliodamos rangytis kartu, ir mes, kupinos malonaus vakaro
nuojautos, lėkėme į priekį romantiškai per radiją grojant Jasmine Thompson „Adore“.
Švelnus jos balsas kuteno mums ausis ir pildė širdis nostalgiško ilgesio, stipraus
pasąmoninio meilės troškimo. Kai atvykome prie naktinio klubo, Viktorijos
automobilis jau stovėjo, o merginos išlipusios kleketavo, pertraukinėdamos viena kitą.
– Kada jos spėjo mus aplenkti? Juk važiavo paskui... – suglumusi paklausiau.
– Nejaugi nepažįsti Viktorijos! Su ja nelenktyniauja net jos tėvas, o jis buvęs
lenktynininkas. Šita mergina turi parako!
– Tuomet niekada su ja nevažiuosiu – bijau greičio.
– Nesijaudink, ji labai gera vairuotoja, nors mėgsta greitį ir šiokią tokią riziką.
Sustabdžiusios mašiną, išlipome ir priėjome prie draugių. Lena išsitraukė kvietimus
ir išdalijo visoms po vieną.
– Na, mielosios – į kovą!
– Ir su kuo kovosime? – paklausiau.
– Su vyrais, be abejo. Mūsų kredo – nesiseilėti, kad ir ką pamatytume, net jei patį
Enrique Iglesias, Zacą Efroną ar Justiną Bieberį. Jei draugę užklumpa silpnumas ir ji
ima seilėtis, kitos tiesiog privalo ją traukti iš bėdos. Ar viskas aišku?
– Taip! – sutartinai sušukome. Tiesa, mano balsas buvo tyliausias ir, ko gero,
mažiausiai nuoširdus.
Dešimt minučių pasistumdžiusios eilėje prie įėjimo, galiausiai patekome į klubą.
Muzika buvo garsi, tačiau neerzino, kadangi nebuvo tranki. Nusivilkusios paltus
įsitaisėme prie baro. Viktorija ir Lena užsisakė sidro, nes vairavo, tad negalėjo gerti
stipresnių gėrimų. Aš išsirinkau martinį. Kurį laiką tylomis gurkšnojome,
klausydamosi bendro šurmulio, pokalbių nuotrupų bei muzikos. Garsų kokteilis veikė
stipriau nei gėrimas, tad neilgai trukus pasijutau visiškai panirusi į akimirką, kas man
buvo visai nebūdinga. Jaučiausi lyg transe. Išgėrusi savo martinį išsitempiau Leksę
pašokti. Nežinau, kiek laiko šokau, laikas bėgo beprotišku greičiu.
– Tu šiek tiek... susivėlei... – nusijuokė man į ausį Leksė.
– Trumpam pasišalinsiu į pasakų namelį, – burbtelėjau. „Šiek tiek“ mano atveju
paprastai reikšdavo, kad atrodau kaip ragana po pasiskraidymo šluota, nes mano
plaukai buvo linkę gyventi atskirą nuo manęs gyvenimą, nepaisant įvairių dideliais
kiekiais naudojamų formavimo priemonių.
Tualete lyg tyčia nebuvo nė gyvos dvasios. Priėjusi prie veidrodžio nurimau – nebuvo
taip blogai, kaip įsivaizdavau. Plaukai buvo išties tik „šiek tiek“ išsidraikę. Išsitraukusi
iš rankinės plaukų šepetį iššukavau juos, suguldžiau reikiama kryptimi ir užfiksavau
plaukų laku – visuomet rankinėje nešiodavausi mažą šios taip man reikalingos
priemonės flakonėlį. Dar pasiryškinau lūpas ir nusišypsojusi savo atvaizdui veidrodyje
pasukau link durų, kurios tą akimirką atsidarė ir pro jas įvirto Steffi-ne-Graf. Nuo jos
sklido stiprus alkoholio kvapas, akys žiūrėjo į skirtingas puses ir buvo akivaizdu, jog
kojos klauso jos taip pat, kaip manęs – plaukai.
– Marija! – šūktelėjo ji. – Ką tu čia veiki?
– Tą patį, ką ir tu – linksminuosi, – šaltai atsakiau.
– Kaip gaila! – šūktelėjo lyg bandydama perrėkti muziką. Tai buvo nebūtina, nes
muzikos tualete beveik nesigirdėjo.
– Ko tau gaila?
– Kad man visai nelinksma, – ir čia didžiuliam mano siaubui Steffi-ne-Graf
užsidengė veidą rankomis ir ėmė graudžiai verkti.
– Kas... kas nutiko?.. – nejaukiai trypčiodama paklausiau.
– Aš atsiprašau... tu buvai teisi... aš klydau...
– Dėl ko?
– Neturėjau taip elgtis su Armandu, su tavimi taip pat.
– Tiek to, pamirškim. Viskas susiklostė netikėtai gerai. Labai gerai, – ramindama
atsakiau.
– Ne, ne gerai. Aš tikrai esu kalė!
– Ne, nesi.
– Kokia tu gera! Aš atsiprašau... per mane netekai darbo... Aš blogas žmogus...
Armandas dabar manęs nekenčia...
– O tu?
– O ką aš?.. Aš jį myliu... Niekada nesilioviau mylėjusi... – čia ji susverdėjo ir
pasilenkusi ėmė vemti... man ant batų...
Užsimerkiau ir mintyse pakartojau visus man žinomus keiksmažodžius, net pačius
šlykščiausius. Gaila, kad nespėjau pasitraukti. Dabar teks plauti batus. Gerai, kad jie
odiniai. Juodi. Tad neturėtų matytis. Žinoma, dvoks, bet rankinėje turiu kvepalų. Kai
nuplausiu, reikės papurkšti, oda labai gerai sugeria kvapus, tad kvepės kvepalais ir...
dvoks vėmalais... Po velnių, kodėl nespėjau atšokti?!
– Dieve, kaip bloga... – Steffi-ne-Graf atsitiesusi paėjo keletą žingsnių ir ėmė vemti į
kriauklę.
– Stefanija, nevemk į kriauklę, būk gera – žmonės čia rankas plaunasi, eik į tualetą.
– Tu ir vėl teisi. Bet nebijok, aš nebevemsiu. Oi, vemsiu, – taip išstenėjusi ji
svirduliuodama nužirgliojo į tualeto kabiną. Pasigirdo žiaukčiojimo garsai.
– Na ir kodėl tu iš karto negalėjai eiti vemti į klozetą. Būtinai prieš tai turėjai
apvemti mano batus ir pridirbti į kriauklę. – Pažvelgusi į privemtą kriauklę
užsispaudžiau pirštais nosį ir prisiartinusi prie kriauklės atsukau vandenį. Kai kriauklė
tapo švari, iš aparato ant sienos išsitraukiau glėbį popierinių rankšluosčių ir numetusi
ant žemės koja nustūmiau Steffi-ne-Graf skrandžio turinį po kriauklėmis. Tada vis dar
viena ranka užsispaudusi nosį kita popieriniais rankšluosčiais nusivaliau batus. Kaip ir
žadėjau, pakvėpinau juos savo By Kilian „Cruel Intentions“. Esu geras žmogus –
pasakiau sau – labai labai geras žmogus!
Steffi-ne-Graf išsvirduliavo iš kabinos balta lyg popierius.
– Gal gali iškviesti taksi?
– Atvažiavai viena?
– Ne, su Dovydu, bet jam paskambino kažkoks draugas ir jis dėl svarbaus skubaus
reikalo, apie kurį man nieko daugiau nepasakė, trumpam išvažiavo. Sakė tuoj grįš. Bet
„tuoj“ jau tikrai praėjo, o jo vis nėra, todėl, manau, važiuosiu namo viena.
– Gerai. Tik žinai, manau, taksistas nebūtų laimingas, jei privemtum dar ir į mašiną,
tad tau reikia šiek tiek prablaivėti. Eime į lauką – šaltas oras tave išblaivys, be to, man
atrodo čia pardavinėja vandenį. Gali nusipirkti buteliuką. Manau, padėtų.
– Gerai, einu vandens, – Steffi-ne-Graf išėjo atgal į salę, o aš paskui ją.
„Ir kada aš ėmiau rūpintis savo nedraugais?“ – paklausiau savęs, atsargiai slinkdama
paskui Steffi-ne-Graf per saugų atstumą – dėl visa ko, jei kartais ją vėl imtų pykinti. Kai
prasibroviau pro žmonių minią prie baro, Steffi-ne-Graf jau buvo nusipirkusi vandens
buteliuką ir laikydama jį rankose stipriai – lyg didžiausią brangenybę, artėjo link
manęs.
– Eime į lauką.
– Gerai, tik pasiimsiu paltą.
 – Palauk, duosiu numeriuką, paimk ir mano, – Steffi-ne-Graf ėmė knistis po kišenes,
ieškodama palto žetono. Jį radusi padavė man.
– Tuoj paimsiu paltus ir grįšiu, palauk manęs prie lauko durų.
– Gerai.
Pasiėmusi paltus žvilgsniu ieškojau Steffi-ne-Graf. Prie durų buvo nemenka žmonių
sangrūda, tad niekur jos nemačiau, nors jos šviesūs plaukai turėjo išskirti ją iš kitų.
Žmonės stumdėsi, ir aš, nors ir nesu pūkelio lengvumo, pasijutau nešama žmonių
srauto. Staiga kažkas mane bloškė į vyro glėbį ir sutrikusi įsikibau jam į liemenį, kad
nepargriūčiau.
– Atsiprašau, mane pastūmė, – sumurmėjau, bet rankų neatitraukiau, nes vyro
glėbyje buvo taip ramu ir gera, taip saugu ir jauku. Ir kvepalų aromatas toks pažįstamas.
Ūmai mane nusmelkė negera nuojauta. Pakėlusi akis išvydau pažįstamą žvilgsnį.
– Labas, Marija, – Simas žiūrėjo į mane nustebęs, – ką čia veiki?
– To paties galėčiau paklausti tavęs. Ar Ieva žino, kad tu čia?
– Klausyk, Ievos ir mano santykiai yra tik mūsų reikalas.
– Atsiprašau, bose... – ironiškai nutęsiau ir pasisukau eiti.
– Palauk, – sugriebęs už rankos sulaikė Simas. – Atsiprašau... nenorėjau būti grubus,
bet man nepatinka, kai mane tardo. Mūsų su Ieva santykiai grįsti pasitikėjimu – nei ji,
nei aš nesekiojame vienas kito, nekamantinėjame. Kažkodėl tą darai tu... lyg tau
rūpėtų...
– Ką?! Ne, man visai nerūpi, tai tikrai jūsų reikalas. Nežinau, kodėl aš taip, matyt,
nuovargis... smalsumas... lojalumas Ievai...
Simas nieko neatsakė, tik keistu žvilgsniu svilino mane. Tada netikėtai paaiškino:
– Aš čia su draugu. Palaikau jam kompaniją.
– Aš su draugėmis. Oi, turiu eiti, – sumurmėjau išvydusi šviesių plaukų kupetą
kairėje prie pat durų ir nesulaukusi atsakymo nusiyriau per žmonių sangrūdą link
Steffi-ne-Graf.
– Štai tavo paltas, – ištiesiau Steffi-ne-Graf jos drabužį. Ji vien galvos linktelėjimu
padėkojo ir pranyko už lauko durų. Užsimetusi paltą, skubiai nuskuodžiau paskui.
Išėjus į lauką apgaubė šaltas, bet tyras oras, toks priešingas prakaito, alkoholio,
koncertinių dūmų, cigarečių ir stiprių kvepalų aromatų mišiniui. Steffi-ne-Graf stovėjo
susitraukusi nuo gaivaus šalto oro. Atrodė išsiblaiviusi ir labai liūdna.
– Atleisk man, – pasakė rimtu pavargusiu balsu.
– Jau nepykstu, – atsakiau, nes tikrai nebejutau jokio pykčio, net nuoskaudos. Tokia
jau aš esu – kai tik žmogus, ant kurio būnu užsirūstinusi, atsiprašo ar bent jau
pripažįsta savo kaltę, aš iškart atsileidžiu ir suskystu, prarandu kovinę dvasią. Lyg man
užtektų fakto, kad žmogus žino pasielgęs neteisingai. Net pradedu prieš save jį teisinti,
o save kaltinti buvus nesupratingą, nejautrią, stačiai beširdę. Ir atvirkščiai – jei žmogus
įžeidęs ar įskaudinęs mane nepripažįsta akivaizdžios savo kaltės, pykstu dar labiau, kol
pasiuntu, o jau tuomet su manimi reikalų geriau neturėti.
– Tai, ką pasakė Armandas per tą lemtingą Kalėdų vakarėlį, o po to pakartojai ir tu –
tikra tiesa. Aš nemyliu Dovydo. O ir niekada nemylėjau. Ir jokio kito vyro, tik
Armandą...
– Tai kodėl tuomet tapai Dovydo meiluže, jo daugkartiniu žaisliuku, kurį jis vis tiek
anksčiau ar vėliau iškeis į kitą – naujesnį „modelį“?
– Užaugau mažame kaime Ukmergės rajone. Šeimoje be manęs augo brolis ir sesuo.
Abu jie buvo gražūs, išskirtinai gabūs mokslams, sportui, muzikai. Brolis, vyresnis už
mane trejais metais, buvo pirmūnas, puikiai žaidžiantis krepšinį – įžaidėjo pozicijoje,
grojantis gitara. Sesuo, vyresnė metais – taip pat viena pažangiausių klasėje,
dalyvaujanti matematikos olimpiadose, taip pat skambinanti pianinu. Mano tėtis,
gydytojas, važinėja į Ukmergę dirbti, mama – vidurinės mokyklos direktorė, taip pat
dirba mieste. Jie visi keturi – lyg iš reklaminio lankstinuko. O čia jiems gimiau aš – nei
graži, nei protinga, nei labai paslaugi ar sukalbama. Man nesisekė mokslai, taip pat
sportas, muzika ar dailė, nebuvau ir tarp klasės populiariausiųjų. Mama man drausdavo
po šešių valgyti, nes turiu polinkį pilnėti, ir nuolat nuo pat mažens kartodavo, kad
vienintelė mano galimybė susitvarkyti gyvenimą yra sėkmingai ištekėti. Kai išvažiavau į
sostinę studijuoti, nusprendžiau susirasti darbą – tebūnie paprastą, lai blogai
apmokamą, kad tik nebereikėtų klausytis tėvų pamokslų, kokia aš jiems nuostolinga,
kad tik nebereikėtų prašyti jų pinigų. Kai susipažinau su Armandu, iškart jį įsimylėjau.
Akimirksniu. Ir kai jis pakvietė mane į pasimatymą, nedvejodama sutikau. Viskas vyko
labai greitai, o aš buvau jauna ir nepatyrusi. Su kiekviena diena jaučiau, jog grimztu į tą
meilę, lyg į liūną, kad tampu vis labiau ir labiau nuo jo priklausoma. O jis dar lyg tyčia
ėmė kalbėti apie vestuves. Ir aš išsigandau. Viso to, ką jis man siūlė – meilės, santuokos
ir „progos susitvarkyti gyvenimą“. Mirtinai pabūgau, kad taip savo gyvenime nieko ir
nenuspręsiu, kad pasirinksiu tai, ko tėvai man ir linkėjo, ką kartojo būsiant vienintele
išeitimi, vieninteliu pasirinkimu. Ir tada pabėgau. Sprukau ne pas Dovydą, sprukau nuo
Armando ir gyvenimo, kurį jis man siūlė, kurio tėvai man linkėjo ir kurio norėjau aš
pati, bet kartu bijojau. O Dovydas buvo pats saugiausias variantas iš visų įmanomų – jis
niekada manęs nemylėjo, tik geidė, niekuomet nesirengė man siūlyti bendro gyvenimo,
juolab santuokos. Su juo buvau saugioje „niekur neveda“ santykių stadijoje. Ir vis dar
esu, nors jau praėjo beveik treji metai. Keršydama tėvams priėmiau visas Dovydo
dovanas – brangų naują automobilį, prabangius drabužius, papuošalus, keliones ir
viską, kuo jis man mokėjo už kūno meilę, bendrą laisvalaikį bei kabineto tvarkymą.
– Ką? Tu tvarkai jo kabinetą?!
– Na, tai jo pasitikėjimo manimi išraiška. Kartą manęs paprašė aptvarkyti jo darbo
vietą, nes valytoja jis nepasitikėjo. Aš sutikau. Kitą savaitę jis to paprašė dar kartą. Po
savaitės tai pasikartojo. Vėliau jis jau nebeprašė manęs tvarkyti jo kabineto, tą dariau
gerai suprasdama, jog jis šito iš manęs tikisi.
– Bet juk jis tikras išnaudotojas!
– Jis neblogas žmogus, tik labai vienišas, man jo gaila... – liūdnai nutęsė Steffi-ne-
Graf, o tada staiga pakeitė temą: – Kai Armandas išsakė man visą tiesą, supykau, nors ir
žinojau, kad tai tiesa. Tiesą pasakius, stačiai įtūžau. Kai tu pakartojai tą patį, tą
akimirką tavęs tiesiog nekenčiau, bet likusi viena nebegalėjau stumti tiesos nuo savęs,
pripažinau, kad visa tai nuėjo per toli... į niekur... O aš nebenoriu tuščiai švaistyti
gyvenimo, nebenoriu įrodinėti tėvams, kad galiu susitvarkyti gyvenimą kokiu kitu, nei
kad jie man linkėjo, būdu. Nuo to laiko, kai tu išėjai...
– Mane atleido... – piktai nutraukiau.
– Atleisk, tu teisi. Nuo tada, kai tave atleido, jaučiuosi supuvusi, niekinga, pikta,
pagiežinga boba. Kasryt keliuosi galvodama ištrūkti iš šio ydingo gyvenimo būdo.
Noriu atėjusi į darbą parašyti prašymą ir išeiti – kuo toliau nuo Dovydo, pradėti viską
iš pradžių, bet vis nesiryžtu.
– Padaryk tai rytoj, neatidėliok. Charlotte Bronte sakė: „Prieš kiekvieną naujai
atverčiamą gyvenimo puslapį visada yra liūdna ir sunki įžanga.“
 – O Dieve, nejau Armandas savo aistra patarlėms užkrėtė ir tave?
– Taip, deja, šiam virusui nesu atspari, – ėmiau juoktis.
– Aš esu bjauri savanaudė. Tu atėjai ketindama gerai praleisti laiką, o aš tave
užverčiau savo problemomis.
– Nieko tokio, tokius pokalbius esu linkusi laikyti pasilinksminimo forma, tik kiek
kitokia.
– Ačiū.
– Prašom, nėr už ką.
– Ir dar vienas klausimas.
– Klausk.
– Kaip manai, ar Armandas kada nors man atleis?
– Na... – ėmiau mykti.
– Ar yra bent viena galimybė iš šimto, kad jis galėtų man atleisti?
– Nežinau, – atsakiau išsisukinėdama. Nors žinojau. Buvau tikra, kad Armandas jai
atleistų, maža to – tikrai atleis. Gal prireiks daugiau laiko, nei galvoja Steffi-ne-Graf ar
pats Armandas, pamiršti išdavystę, bet kai myli, nėra rimtų kliūčių, galinčių išskirti.
– Jei kada kalbėsi su Armandu... gal galėtum... nekalbėti apie mane blogai?..
– Gerai, – nuoširdžiai atsakiau, nes nebejutau jokio pykčio. Visa buvo išsisklaidę lyg
rūkas. – Bet su viena sąlyga.
– Kokia?
– Jei rytoj pat paliksi Dovydą.
– Būtinai. Pažadu, – tvirtai pasakė Steffi-ne-Graf.
Mūsų pokalbį nutraukė trys vaikinai, kurie linksmai šūkaudami išlipo iš taksi ir
patraukė į klubą.
– Važiuok namo, – linktelėjau taksi automobilio link. – Paskubėk, kol neatsirado
daugiau norinčių.
– Gera mintis, – linktelėjo Steffi-ne-Graf ir nusisukusi nusvirduliavo link taksi
automobilio, rankoje nešdama iki pusės nugertą vandens buteliuką. Priartėjusi prie
mašinos pasilenkė prie taksisto ir ėmė su juo kalbėtis. Tada atsisuko į mane ir garsiai
sušuko:
– Labai ačiū! – pamojusi ranka įsėdo į žydrą taksi automobilį.
 Aš jai pamojavau ir patrynusi sugrubusias rankas grįžau į klubą. Po pusvalandžio,
praleisto lauke, viduje pasirodė labai karšta ir triukšminga. Pakabinusi paltą per
žmonių jūrą nusiyriau ieškoti draugių. Leną radau ten, kur ir buvau palikusi – prie
baro, skirtumas buvo tik tas, jog ji kalbėjo su jaunu žaviu vaikinu ir garsiai juokėsi.
– Ji nusikalto! Tik pažiūrėk – seilėjasi... – sušnypštė man į ausį Viktorija, netikėtai
išdygusi man iš kairės.
– Taip, tu teisi, atrodo taip, lyg jos akis kas nors būtų priklijavęs prie to bičo.
– Einam atplėšti? – Viktorija smagiai sukikeno.
– Eime, – atsakiau, bet net nepajudėjau, nes staiga lyg džinas iš butelio priešais mane
išdygo Nuobodulis.
– Gal nori ko nors išgerti?
– Nea.
– Pašokti?
– Negaliu. Einu vaduoti draugės.
– Kas jai nutiko?
– Ji seilėjasi. Dėl vaikino... Mūsų merginų kompanijoje tai griežtai draudžiama.
– O kas leidžiama?
– Pasakysiu vėliau, dabar turiu eiti, – taip pasakiusi įlindau į tarpą tarp žmonių.
Širdis daužėsi lyg pašėlusi. Labiau už viską nenorėjau nueiti, atvirkščiai – troškau grįžti
ir prisiglausti prie plačios Simo krūtinės, o gal švelniai pabučiuoti jo lūpas ar net
įsprausti savo delną į jo plačią tvirtą saują. „Jis Ievos vaikinas, o aš esu geras žmogus, tad
negaliu blogai elgtis“, – kartojau sau lyg mantrą eidama link Lenos, kuri vis dar
neįstengė atplėšti akių nuo priešais sėdinčio vaikino. Tas vaizdas mane erzino. Tiesą
sakant, guodė tik tai, jog vaikino akys buvo dar stipriau įsisiurbusios į Leną nei kad jos
akys – į jį. Viktorija buvo dingusi.
– Lenočka, gal šnektelėkime minutėlę, – plačiai šypsodamasi saldžiai pragydau.
– Gerai, – nenoriai sutiko Lena. – Pasaugok mano kėdę, – koketiškai paprašė
vaikino. Kai atsisuko į mane, šypsena buvo dingusi:
– Kas nutiko?
– Seilėjiesi. Turiu tave stabdyti.
– Visai ne.
 – Tikrai taip, tad liaukis. Naktinis klubas nėra tinkama vieta užmegzti pažintis. Iš
santykių, pradėtų tokiomis aplinkybėmis, niekada nieko doro neišeina.
– O kur man ieškoti vyro? Parduotuvėje? Ebay’uje? Turguje? Oi, jų ten
nepardavinėja. Po velnių, kai gerai pagalvoji, tai patraukliais jaunais vyrais apskritai
neprekiauja. Juos gali gauti dykai, milžinišką kainą sumokėti turi daug vėliau – tai lyg
kreditas bankui su laikinu mokėjimo atidėjimu – labai lengva pamiršti, jog iš viso
apskritai skolinaisi. Problemos prasideda, kai skolą reikia grąžinti, o tu net nebesi
tikras, kad dar nori to, už ką taip velniškai brangiai moki... Taip pat panašu į žvejybą –
žuvį sugauti ir ištraukti turi pats, kitaip netenki bent pusės malonumo.
– Lena, bet tu juk sakei, kad neieškai meilės?..
– Nesąmonė! Nejaugi tu bent akimirką tuo patikėjai? Visi ieško meilės.
– Ne visi. Pavyzdžiui, aš – neieškau.
– Meilės neieško tik tas, kas ją jau rado. Mačiau, kokiu žvilgsniu žiūrėjai į tą aukštą
šviesiaplaukį juodu megztiniu ir pilkomis kelnėmis, kuris stovi nuo mūsų per penkis
žingsnius ir žiūri į tave taip, lyg spręstų klausimą, kokia poza tave pamylėti...
– Lena! – pasipiktinusi sušukau.
– Lėtai atsisuk ir pažiūrėk jam į akis. Jis dėl tavęs miršta.
– Bet jis Ievos vaikinas!
– Tuo blogiau Ievai...
Pagauta smalsumo atsisukau pažiūrėti į Simą. Jis tikrai stovėjo ten, kur draugė buvo
sakiusi. Ir tikrai į mane žiūrėjo, bet ne alkanu, o šaltu neperprantamu žvilgsniu. Kai
atsisukau į Leną, ši jau buvo grįžusi prie baro ir ramiausiai sėdėjo kartu su tuo pačiu
simpatišku vaikinu kaip ir prieš pokalbį su manimi. Ir lygiai taip, kaip anksčiau abu rijo
vienas kitą žvilgsniais. Apsidairiusi pamačiau Aleksandrą, šokančią su Julija ir
Viktorija. Kristina kažkur buvo dingusi. „Gali spoksoti nespoksojęs, tu mano
geriausios draugės vaikinas, tad man esi tabu“, – dar pagalvojau ir per judančius kūnus
nusiyriau link merginų. Merginos, išvydusios mane, ėmė mojuoti. Kai galiausiai
prasibroviau pro žmones prie draugių, muzikos tempas pagreitėjo. Ėmėme siausti,
kvailioti, kikenti ir spygauti. Nepaisydamos savo amžiaus – nė viena iš mūsų jau
nebuvo paauglė, šėlome iš širdies. Po kelių dainų muzikos tempas sulėtėjo. Lėta muzika
neturint poros nieko verta, tad pasukau baro link. Baras buvo tirštai apgultas žmonių,
gurkšnojančių alkoholį, vandenį, sultis ar arbatą. Staiga ir aš pasijutau ištroškusi.
Kilstelėjau ranką barmenui, kuris aptarnavo merginą kitoje baro pusėje. Pamatęs mano
gestą, linktelėjo ir nusišypsojo. Supratau, jog tuoj prie manęs prieis. Kol svarsčiau, ką
užsisakyti, prie baro priėjo ir Simas su simpatišku juodaplaukiu ryškiai žydromis
akimis.
– Marija, čia mano draugas Artūras.
– Artūrai, čia Marija.
– Sveikas, – nusišypsojau. Simas manęs nepristatė. – Jis mano bosas, be to, geriausios
draugės vaikinas, – paaiškinau simpatiškam Simo draugui, taip pat ir sau dar sykį
primindama, jog jis tikrai negali būti mano, net trumpam.
– Malonu, Marija, – Artūras ištiesė man ranką. – Daug apie tave girdėjau...
– Tikrai? Tikiuosi, nieko blogo?
– Ne, žinoma, ne.
Klausiamai žvilgtelėjau į Nuobodulį. Jis truktelėjo pečiais, tuo rodydamas, jog tai
nereikšminga.
– Ką gersi? – paklausė Artūras.
– Mhmm, gal martinį...
– Tebūnie martinis, – sutiko Artūras ir perdavė pageidavimą barmenui, kuris jau
stovėjo prieš mus klausiamu žvilgsniu. – Du po šimtą! – dar šūktelėjo ir atsisukęs
nusišypsojo. Simas užsisakė viskio. Kai atnešė gėrimus, įsitaisėme prie baro ir ėmėme
šnekėtis. Nelauktai Artūras pasirodė labai linksmas ir atsipalaidavęs jaunas vyras. Simas
į pokalbį beveik nesikišo, tik neperprantamu žvilgsniu stebėjo mus. Jausdamasi
nejaukiai, lyg mane stebėtų laborantas pro mikroskopą, norėdama atsipalaiduoti
dideliais gurkšniais gėriau martinį, nors ir žinojau, kad mano pasiekimai šioje srityje
abejotini, o ir treniruotės gan retos, tad bet kada galiu pasekti Steffi-ne-Graf pavyzdžiu,
nepaisydama to, vis tiek gėriau. Alkoholis, greitai supiltas į kūną, paprastai ilgai jame
neišsilaiko, bet po dviejų taurių buvau pažadėjusi sau sustoti, tad gerdama pirmą
nesijaudinau ir smagiai leidau laiką. Nuobodulio žvilgsnis po pusės stiklo martinio
manęs jau nevaržė, aš atsipalaidavau ir iš visų plaučių kvatojau iš Artūro pasakojimų.
– Manau, daugiau tau gerti nereikia, – po kurio laiko tarė Simas ir pastūmė tuščią
stiklą toliau nuo manęs.
 – Bet mano norma yra du martiniai, o aš išgėriau tik vieną! – įnirtingai
paprieštaravau.
– Marija, išgėrei tris!
– Nejaugi?
– Taip, tikrai! Ir aš mačiau... – pritarė ir Artūras, nors kalbėjo lėtai, jo liežuvis pynėsi.
– Žinai, tu sunkiai kalbi, manau, kad tau šiam vakarui irgi užteks, – įsiterpė Simas,
imdamas stiklinę iš Artūro rankos.
– Tik dar po vieną... – nenorėjo sutikti Artūras.
– Taip, dar vienas nepakenks, – pritariau ir aš.
– Tuojau pat liaukitės! Abu! – supykęs riktelėjo Simas. – Artūrai, tavo akys žiūri į
skirtingas puses, liežuvis pinasi, o tu, Marija, vos vartai liežuvį... Beveik neįmanoma
suprasti, ką kalbi.
– Aš žiūriu tiesiai – abiem akimis, žiūrėk į mane, pažiūrėk man į akis. Ir kalbu, štai,
klausyk, kaip sklandžiai kalbu, – nesutiko Artūras.
– Nesąmonė! – pasipiktinau ir aš. – Aš galiu ne tik kalbėti, bet ir dainuoti.
– Marija, nereikia, – paprašė Simas.
Su kitu bachūru, su kitu bachūru,
su kitu bachūru, aš tave mačiau,
jo vardas Artūras, jo vardas Artūras,
jo vardas Artūras, aš jį žinau...
– garsiai užtraukiau. Artūras ėmė leipti juokais.
– O, geras! Žinai šitą dainą? Puiku, dainuojam kartu! – ir nepaisydami priekaištingo
Nuobodulio žvilgsnio duetu užtraukėme posmą. Nors ir žinojau, kad neturiu klausos,
dažniausiai nepataikau nei į toną, nei į taktą, vis tiek visu balsu blioviau. Situaciją kiek
taisė Artūras, kuris, akivaizdu, vaikystėje nebuvo susidūręs su meška ir ji nebuvo
užlipusi nei ant jo ausų, nei ant gerklės. Keli sėdintys prie baro žmonės mums paplojo,
todėl mes iš džiaugsmo užsisakėme dar po vieną martinį.
– Bičiuliai, jums nebereikia martinio, jums reikėtų vandens, – bandė mus atkalbėti
Simas.
– Žinai ispanų patarlę? „Vynas turi du trūkumus: jeigu jūs į jį įpilate vandens,
sugadinate vyną; jeigu nepilate vandens, vynas sugadina jus.“ Taigi negadinkime vyno,
lai vynas gadina mus, – pridūriau ir linksmai nusikvatojau.
– Marija teisi, negadinkime vyno, – vos versdamas liežuvį pritarė Artūras. – Aš
trumpam į WC, – pasakė nuslysdamas nuo baro kėdės. – Marija, niekur nedink, aš
tuoj grįšiu... – taip pasakęs Artūras dingo žmonių minioje.
Bet vos Artūras dingo iš horizonto, Simas atsistojo, priėjo prie manęs, apkabino per
liemenį ir nukėlė nuo kėdės, bet iš glėbio nepaleido. Apstulbusi nesumojau, ką atsakyti.
Mano kūnas įsielektrino, įkaito, atsiplėšti nuo Simo atrodė neįmanoma. Jis irgi
nejudėjo. Tad mes tik stovėjome prisiglaudę vienas prie kito ir virpėdami – neaišku
nuo ko: iš aistros, iš nekantrumo ar iš jaudulio. Girdėjau trankiai plakant jo širdį, garsi
muzika netrukdė girdėti jo trūksmingo kvėpavimo, užuodžiau jo kūno ir kvepalų
aromatą – tokį vyrišką ir jaudinantį. Plūstantis venomis adrenalinas vertė plakti mano
širdį beprotišku greičiu. Jaučiausi apsvaigusi nuo didžiulio vyriško kūno, nuo traukos,
kurią jutau sruvenant tarp mūsų, ir pavojaus signalo, vis garsiau aidinčio tolimoje
mano smegenų kertelėje. Pro šalį einantis masyvus žaliūkas stumtelėjo mane – dar
arčiau Simui į glėbį ir aš nevalingai aiktelėjusi dar stipriau prigludau prie Nuobodulio.
– Viskas gerai? – paklausė Simas dar tvirčiau apkabindamas mane. Jo balsas buvo
žemas, duslus, geidulingas, rankų judesiai – glamonėjantys, aistringi. Jis švelniai glostė
mano nugarą, palaidus plaukus ir aš pasijutau skęstanti.
„And another one bites the dust, oh why can not i conquer love?“ – staiga užtraukė
Sia ir prieš mano akis iškilo Ievos veidas, kai ji šukuodama plaukus dainuoja kartu su
Sia. Tai buvo viena mėgstamiausių jos dainų. Lyg ledinis dušas mane nutvilkė
suvokimas, jog nepaisydama fakto, kad Simas yra Ievos vaikinas, aš lyg pametusi protą,
gėdą ir sąžinę – juk dar tik prieš pusvalandį kartojau sau, jog esu geras žmogus,
glaustausi su geriausios draugės vaikinu. Apsižvalgiusi pamačiau pro šalį einančią
Viktoriją ir išsirangiusi iš Simo glėbio nėriau pro žmones link Viktorijos.
– Gelbėk, prašau, – sušnypščiau ir pagriebusi už rankos nusitempiau link išėjimo.
– Marija, palauk... kur tu? – girdėjau prislopintą Nuobodulio balsą. Atsisukusi
išvydau jį besibraunantį paskui mane. Kelią jam vis pastodavo žmonės, kurie šoko ar
stovėjo, nekreipdami dėmesio į nieką aplinkui.
– Kas yra? – Viktorija sustojo.
– Bėgam, prašau.
 – Kur?
– Į lauką, į mašiną, juk gali vairuoti?
– Hmm, taip, galiu. Vienas sidro stiklas, gertas vakaro pradžioje, manau, jau seniai
išgaravęs.
– Lena sakė, jog esi geriausia vairuotoja, kurią ji pažįsta. Parvežk mane namo, prašau.
– Bet kodėl? Juk vakaras tik įpusėjo.
– Papasakosiu pakeliui, – atsisukusi pamačiau, kaip Simas artėja link manęs. –
Bėgam! – šūktelėjau tempdama Viktoriją už rankos paskui save.
– Mano paltas štai tas – tamsiai rudas, – sušukau moteriai, kuri dalino paltus,
rodydama savo drabužį, mat jis buvo pakabintas pačiame priekyje.
– Žetoną! – pareikalavo moteris nuvargusiu balsu.
Iškrapščiusi numeriuką iš kišenės įgrūdau moteriai rankon ir stačiai išplėšusi savo
paltą jai iš rankų nėriau pro lauko duris, kita ranka tempdama Viktoriją už megztinio
krašto – ji paltą buvo palikusi mašinoje.
– Marija, po velnių, palauk, – girdėjau, kaip Simas mane šaukia bergždžiai
bandydamas prasibrauti pro žmones.
Ištrūkusios į lauką nubėgome prie Viktorijos nisano. Atrakinusios mašiną įsėdome,
Viktorija užvedė variklį ir mes žvygindamos padangas išrūkome tolyn į naktį.
Atsigręžusi pamačiau, kaip Nuobodulis vienu megztiniu ir su taure rankoje sėda į taksi.
– O Dieve, jis mus vejasi, turim paskubėti.
– Jau ką moku, brangioji, tai moku, laikykis, – taip pasakiusi Viktorija padidino
greitį ir nušvilpė per geltoną šviesoforo signalą.
– Jie mūsų nepavys, – ramiai pasakė Viktorija.
Bet kitoje sankryžoje mums degė raudona, tad teko ir vėl važiuoti per geltoną – žalia
dar nebuvo spėjusi užsidegti, o taksi automobilis su Simu viduje grėsmingai artėjo link
mūsų. Gaudynės truko pusvalandį – mes nardėme kiemais, pažeidinėdamos kelio
ženklus, slapstėmės, bet taksisto būta taip pat neprasto vairuotojo, tad persekiojimas
buvo įtemptas. Galiausiai pasprukome nuo Simo įvažiavusios į požeminį garažą. Kelias
darė lankstą ir taksistas, nespėjęs pastebėti, jog mes, pasukusios kieman, įnėrėme į
požeminį garažą, prašvilpė pro šalį.
– Pasprukome, – nusijuokė Viktorija. Išjungusi variklį užgesino šviesas ir atsisuko į
mane.
– Pasakok. Istorija turėtų būti įdomi.
Ir aš viską išpasakojau. Kai baigusi pasakojimą nutilau, pamaniau, jog kartais mažai
pažįstamam žmogui išlieti širdį yra gerokai lengviau nei artimam draugui, nes jis neturi
susidaręs apie tave tokios tvirtos nuomonės, tad mato tave tikresnėje šviesoje.
– Ech, kokia jaudinanti istorija. Gaila, kad man niekada nieko panašaus nenutinka.
– Žinai, tai tooookia dilema... Ir aš taip graužiuosi, kad mielai atsisakyčiau to jausmo
ir visko, kas iš to išplaukia.
– Nesąmonė! Tai gyvenimo druska ir cukrus viename. Esi laiminga, kad tai patiri.
Štai paimkim mane. Esu graži gerų tėvų dukrelė. Turiu gerai apmokamą darbą, mėgstu
seksą, turiu gerą humoro jausmą, manęs nekankina antsvoris, jokios priklausomybės,
gerai vairuoju, puikiai gaminu, esu nepretenzinga ir nekaprizinga. Vieninteliu savo
trūkumu įvardyčiau „tvirtą stuburą“, bet tai lengvai paslepiama. Ir ką? Ogi nieko. O
man jau trisdešimt. Bet dar nė karto gyvenime rimtai nedraugavau. Kodėl? Nepasitaikė
tinkamas vyrukas – toks, kuris būtų man patrauklus, protingas, su bent jau neblogu
humoro jausmu ir pusėtinais higienos įpročiais. Žinoma, esu ėjusi į begalę pasimatymų,
bet jau po antro, vėliausiai trečio pasimatymo, mano susidomėjimas vyru išgaruodavo
tarytum dūmas. Matyt, aš nesveika, bet su visais pažinotais vyrais man buvo nuobodu.
Vieninteliai santykiai, kuriuos palaikau su vyrais, yra vienkartiniai seksualiniai ryšiai.
Kaip žinai, dirbu banke, kartą tikrai buvo labai gėda, nes žymus verslo klientas po
verslo susitikimo, kuriame be mūsų dalyvavo dar penki žmonės, priėjęs tyliai pasakė,
jog su manimi jis patyrė geriausią oralinį seksą gyvenime. Aš jo net neprisiminiau –
vienos nakties nuotykio trūkumas. Dažniausiai iš lovos išslenku dar neišaušus. Kitąsyk
pilant benziną degalinėje prie manęs priėjo stambus vyras, labai raumeningas,
banditiškos išvaizdos, ir pareiškė, kad su manimi per vieną naktį patirti penki orgazmai
vis dar yra jo asmeninis rekordas. Dieve, aš net nebūčiau pamaniusi, jog su tokiu
galėčiau pasikalbėti, jau nekalbant apie ką nors intymesnio. Siaubas!
– Bet kaip taip įmanoma?
– Nueini į klubą, barą ar kavinę. Išgeri kokteilį, du ar tris, kartais net keturis ar
penkis. Po tiek kokteilių visi vyrai vienodai gražūs. Susipažįsti su vyru. Nuvažiuoji į
viešbutį ir bent trumpam pasijunti mylima, reikalinga, gyva... Viskas paprasta –
susitinkame viešbutyje, pasimylime ir išsiskiriame. Jokių pretenzijų, apgailestavimo,
jokių priekaištų. Tikslu, greita, konkretu, aišku. Jokių telefono numerių, paliktų ant
čekio ar servetėlės, ant pagalvės...
– Ar nebijai, kad pakliūsi į nagus maniakui, prievartautojui ar sadistui?
– Visada klausau nuojautos, o ji – tobula. Net būdama girta lyg pėdas jaučiu, su kuo
nereikėtų prasidėti. Vengiu chamų.
– Na jau, atleisk man, bet maniakai dažniausiai būna saldžialiežuviai. Štai,
pavyzdžiui, Tedas Bundy buvo be galo malonus vyrukas, bet nepaisant to, nužudė apie
keturiasdešimt moterų...
– Aš esu neblogai įvaldžiusi savigynos meną. Bet sutinku su tavimi – rizikuoju.
Būtent todėl renkuosi viešbučius – juose yra aptarnaujantis personalas, kitų žmonių.
Be to, turiu ilgametę patirtį rinkdamasi vyrus – gyvenu taip nuo devyniolikos.
Vienuolika metų. Ar norėčiau, kad būtų kitaip? Taip, be abejo, bet jau nebežinau, ar
sugebėčiau palaikyti normalius santykius su vienu vyru. Tai būtų taip neįprasta...
– Jėzau, Viktorija, nebūčiau pagalvojusi, jog tu – tokia nepaprasta jauna moteris, turi
šitokią problemą. Maniau, vyrai tau po kojomis glėbiais krinta.
– O, kaip norėčiau, kad taip ir būtų, – atsiduso Viktorija. – Deja, viskas priešingai.
Nežinau, ko man trūksta... Kartais ima atrodyti, kad permiegojau su visais vienišais
sostinės vyrais. Ir galbūt su keliais vedusiais.
– Miegojai su vedusiais?
– Paprastai nemiegu, bet vis dėlto du kartus teko. Vieną kartą jis buvo be žiedo, ir tik
vėliau visai atsitiktinai sutikau jį mieste su šeimyna prie šono ir žiedu ant piršto. Jį
prisimenu, nes seksas su juo buvo labai šiaip sau, kas man retai nutinka. Pamenu, tada
žiūrėjau į jo žmoną su užuojauta.
– Dėl to, kad jis neištikimas?
– Taip, be to, jis dar ir labai prastas meilužis.
– O antras vedęs?
– O tai labai ilga istorija, – Viktorija susimąsčiusi nutilo. Įprastinis pašaipus
linksmumas ūmai pradingo. Supratau, kad kažkodėl tai slidi tema. Nusprendžiau
pakeisti pokalbio kryptį.
– Ar yra vyrų kategorija, su kuriais niekada nemiegotum?
 – Taip. Jie turėtų vairuoti „BMW“.
– Bet kodėl „BMW“?
– Nes tai ne mašinos markė, tai diagnozė.
– Nesupratau.
– „BMW“ vairuotojai vairuoja neatsakingai, sukelia daugiausiai eismo įvykių – tai
įrodyta statistika. Dėl pasipūtimo, rizikos neįvertinimo (kvailumo ir protinio
trumparegiškumo) ar savanaudiškumo jie kelia grėsmę aplinkiniams. Ką tai apie juos
sako? Norėtum greito, kvailo, neatsakingo, savanaudžio meilužio?
– Ne, be abejo.
– Štai tau ir atsakymas.
– Bet atėjusi į barą ir nusižiūrėjusi patinkantį vyrą juk nesakai: „Labas, aš Viktorija.
Koks tavo vardas? O kokia tavo automobilio markė? Oi, ne, atleiskite, jūsų
automobiliui ir man – ne pakeliui, gero vakaro.“
– Ne... – Viktorija juokėsi. – Bet mano tėtis buvęs lenktynininkas, kalbėti apie
automobilius man tas pats – kas kvėpuoti. Berniukai mėgsta žaisliukus, vyrai – taip
pat. Užvesti tokią kalbą nesunku. Jei tik vyras turi naują ar bent apynauję mašiną, ir dar
„BMW“, nė vienas nepraleis progos pasigirti. Tai lengva kaip dukart du.
– Ar kada skaičiavai, su kiek vyrų permiegojai?
– Ne... – kiek pagalvojusi atsakė Viktorija.
– O jei pabandytum, ar prisimintum?
– Nežinau.
– Pabandyk, – pasiūliau, nes man tikrai visai nuoširdžiai buvo įdomu, kiek vyrų
kūnų ji yra pažinusi ir kokias išvadas iš to padarė.
Viktorija ėmė mintyse skaičiuoti judindama lūpas, bet balsu nieko nesakydama. Ji
lenkė pirštus vieną po kito, užlenkusi dešinės rankos pirštus, ėmėsi kairės, po to vėl
grįžo prie dešinės. „Dieve, daugiau kaip penkiolika...“ – sutrikusi pamaniau stebėdama
jos rankas, kai ji vėl perėjo prie kairės rankos pirštų.
– Gal... trisdešimt du, – neužtikrintai pasakė.
– Tikrai daug...
– Taip... daugoka...
– Ar buvo koks nors vyras, su kuriuo norėjai susitikti dar kartą? Arba toks, su kuriuo
patyrei tikrą aistrą – tokią, apie kokią rašo meilės romanuose, rodo filmuose?
– Taip, buvo.
– Vienas?
– Taip.
– Ar nekilo pagunda sulaužyti savo pačios taisykles ir susitikti su juo dar kartą?
– O taip, mano miela, be abejo, kilo, bet... bet... jis buvo vienas iš tų kelių vedusių, o
šeimų aš neardau.
– Bet jei jis nuklydo, gal nėra toks jau laimingas šeimoje?
– Juokauji? Aš esu banko analitikė. Dirbu su skaičiais, todėl esu blaivaus proto
realistė, labiau pasitikinti statistikos lentelėmis nei adrenalinu venose. Vyras, kuris
kartą nuklydo, nuklys ir antrą, ir trečią, ir penkiasdešimt trečią kartą. Ir ne todėl, kad
žmona bloga, o todėl, kad jis silpnas ir negali ištverti rutinos. Vieni nuo gyvenimo
monotonijos gelbėjasi šokdami nuo televizijos bokšto su guma ant kojų, kiti –
nusitrenkę į pasaulio kraštą nardo su rykliais, treti darosi plastines operacijas, kad taptų
panašūs į barbę, keną ar Kim Kardashian ar... miega, su kuo pakliūva.
– Bet juk ir tu darai tą patį.
– Taip, bet aš nesu niekam įsipareigojusi ir noriu jaudulio, meilės, net jei ir
trumpalaikės – ne žiedo ant piršto, ne priesaikų ar įsipareigojimų. Nesuprask manęs
neteisingai, nesu ištvirkusi kalė, kaip tikriausiai apie mane galvoji, tik noriu, kad visa
gimtų natūraliai – simpatija, poreikis būti kartu, geismas, rūpestis vienas kitu, noras –
tikras ir gilus – būti tik su vienu žmogumi, kad tai būtų sąmoningas ir atsakingas
pasirinkimas.
– Ar prisimeni jį – tą ypatingąjį, bent kartais, ar galvoji apie jį?
– Prisimenu... ir galvoju, netgi svajoju apie jį... Bet žinai, man gėda sakyti, bet
svajonėse jis toks beformis, nes aš neprisimenu jo veido. Ir net kūno – buvo labai
tamsu. Tik kūno kvapą – jis kvepėjo sandalmedžiu ir turėjo ant kaklo randą. Tokį
nedidelį kryžiaus formos randą kaklo plote, kur kaklas pereina į pečius. Jis gerai
bučiavosi ir dar geriau mylėjosi – švelniai, rūpestingai, lyg būčiau jam iš tikrųjų
rūpėjusi.
– Bet iš kur žinai, jog jis vedęs?
– Iš vestuvinio žiedo ant piršto. Jis net eidamas į klubą nepasivargino jo nusiimti.
Netikiu, jog būtų pamiršęs. Tiesiog nematė reikalo slėpti.
– Kada tai nutiko?
– Prieš trejus metus. Per klube vykusį Kalėdų vakarėlį. Buvo didžiulis triukšmingas
pobūvis verslo klientams – esamiems ir, tikėtina, būsimiems. Net neprisimenu jo vardo
– tą vakarą buvo velniškai daug vyrų, o aš daug išgėriau.
– Nieko nesuprantu. Prisimeni, kad jis buvo su vestuviniu žiedu, jog jo kūnas
kvepėjo sandalmedžiu ir kryžiaus formos randą ties raktikauliu, bet negali prisiminti
nei jo vardo, nei veido, netgi kūno? Kaip taip įmanoma?
– Švelniai tariant, tą naktį buvau visiškai girta. Todėl įvykius prisimenu epizodais.
Pamenu save važiuojančią jo mašina. Nežinau, kokia – prisimenu tik saloną – šviesios
odos sėdynės ir odos kvapas viduje. Čia atmintis nutrūksta – pauzė. Tada iš atminties
nyra prisiminimas, kaip tamsoje boluoja jo kūnas – neaiškus, išskydęs, vėl pauzė,
tuomet girdžiu save kikenančią girtu juoku ir klausiančią, kas jo kaklą „papuošė“
magišku kryžiaus formos randu. Girdžiu ir jo atsakymą. Jis sako, kad tai paslaptis. Aš
juokiuosi ir bučiuoju jo kaklą. Kambaryje tamsu, bet nuo gatvės žibintų srūvanti šviesa
apšviečia jo kaklą ir smakrą bei mane, glostančią jo ranką. Ant bevardžio piršto žiba
vestuvinis žiedas. Ir tame alkoholio rūko sklidiname epizode mane persmelkia siaubas,
kad esu lovoje su vedusiu vyru. Pauzė. Smakras apžėlęs trijų dienų barzda. Pauzė.
Jaučiu jo stiprias rankas ant savo klubų. Jaučiu jo kūną savyje. Girdžiu, kaip dejuoju.
Vyras tyli, jis nedejuoja, tik sunkiai kvėpuoja. Prisimenu... o Dieve, šito tau tikrai
nesakysiu...
– Bet jei buvo taip gera, kodėl nepasilikai iki ryto?
– Tai buvo vienintelis kartas per visus tuos vienuolika metų, kai aš pasilikau. Išėjo jis.
Nesulaukęs ryto. Kai pabudau, jo jau nebuvo.
– Niekšas!
– Kad pasielgė taip, kaip visada elgiuosi aš? Tuomet ir aš ne geresnė...
Viktorija nutilo.
– Žinai, noriu dar kai ko paklausti, – pradėjau nedrąsiai.
– Klausk.
– Kaip manai, kada moteris pradedama laikyti nerimta?
– Turi omeny, šliundra?
 – Na, kam tu taip grubiai? Bet taip, panašiai.
– Nežinau, niekada apie tai negalvojau. Gal kai jos meilužių skaičius perkopia
dešimt?
– Manai, dešimt daug?
– O tu? Ką manai tu?
– Aš šitoje srityje visai nepatyrusi. Turėjau du vyrus. Su vienu draugavau penkerius
metus, su kitu – pusantrų. Bet kartais ir tų dviejų man atrodo per daug.
– Tu labai naivi. Tokį kaip tavo meilužių skaičių perkopiau dešimtoje klasėje. Matyt,
esu šliundrų karalienė.
– Ne, visai ne. Kada praradai nekaltybę?
– Penkiolikos.
– Anksti.
– Buvau pasiutusi mergina. Ir vis dar esu pasiutusi, tik jau moteris.
– Bet nenukrypkime nuo temos. Skaičiuojame: trisdešimt du (meilužius) reikia
padalyti iš metų skaičiaus (penkiolikos), gauname du ir vieną trečiąją meilužio.
Suapvalinus turi du sekso kartus per metus ir maždaug kas ketverius metus gauni vieną
papildomą sekso kartą. Jėzau, tikrai tik du sekso kartai per metus? Manau, numirčiau,
nors nesu nimfomanė. Tai, kad seksu užsiiminėji su skirtingais vyrais, yra šiuolaikinių
meilės santykių atspindys – ne daugiau. Dabar daug kas pasirenka tokį gyvenimo būdą,
tad tai joks ištvirkimo rodiklis. Esu tikra, tu kaip ir aš – tik ieškai meilės.
– Ieškau meilės?.. Taip, gali būti... – susimąsčiusi pritarė Viktorija. – Jau vėlu,
važiuojam, parvešiu tave namo.
Namo šaltomis miegančio miesto gatvėmis važiavome tylomis. Tik tyliai grojantis
radijas šiek tiek drumstė tylą. Edas Sheeranas savo skaidriu švelniu balsu dainavo: „And
that i›ll fight my corner, maybe tonigth i›ll call ya, after my blood turns into alcohal,
No, i just wanna hold ya ,<...> my my my my, Oh, give me love, my my my my give me
love...“ Jutau, kaip akyse tvenkiasi ašaros. Aš nenorėjau bėgti nuo Simo, norėjau jo
meilės ar bent silpno jos atšvaito. „Bet aš esu geras žmogus“, – n-tąjį kartą pakartojau
sau, todėl negaliu gauti to, ko visa širdimi trokštu.
Kai privažiavome mano namus, atidžiai dairiausi, ar neišvysiu žydro taksi
automobilio, bet kiemas buvo tylus ir tuščias. Su Viktorija atsisveikinome labai šiltai.
 – Jei kada išvysiu vyrą, ant kurio kaklo puikuosis kryžiaus formos randas,
paskambinsiu tau, – pasakiau mirktelėdama akį.
– Būčiau dėkinga, – skambiai nusijuokė Viktorija. – Tikiu, kad ir tau viskas
susiklostys kaip trokšti, – dar pridūrė surimtėjusi ir pamojusi ranka nuvažiavo.
Grįžusi namo nėjau gulti, nors kūnas vargiai manęs beklausė – akys lipo, rankos ir
kojos vangiai atlikinėjo proto duodamas komandas. Įsipylusi stiklinę vandens
įsijungiau kompiuterį ir per „YouTube“ vėl ir vėl klausiau Edo Sheerano „Give Me
Love“. Klausydama, kaip liūdnai, nuoširdžiai Edas prašo meilės, svajojau apie Simą.
Net jei jis niekada nebus mano. Svajoti juk galima. Kaip sakė Albertas Einšteinas:
„Logika nuves tave nuo A iki B. Vaizduotė – visur.“
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

P irmadienio rytą ir visą dieną buvo sunku. Galvą skėlė skausmas, po beveik
nemiegotos nakties gulti nuėjau po keturių, o kėliausi kaip visada – septintą, akis
perštėjo, o judesių koordinacija, ir šiaip niekada nebuvusi labai tiksli, buvo visiškai
sutrikusi. Kliuvinėjau už baldų, daiktai krito iš rankų, niekaip negalėjau susikaupti ir
nusistatyti dienos veiksmų plano.
Bet galiausiai po dviejų puodelių juodos stiprios kavos man pavyko išsibudinti ir
priversti kūną tarnauti protui. Visą rytą stengiausi negalvoti apie Simą ir ką pasakysiu
jam atėjus į darbą. Mes nesimylėjome, nesibučiavome, tik buvom prisiglaudę. Stipriai,
aistringai geidėm vienas kito, ir nors neįvyko nieko nepataisomo, abu norėjom, kad
įvyktų – buvau tuo tikra. Ausyse vis dar girdėjau greitai plakančią jo širdį, triukšmingą
negilų kvėpavimą, jaučiau jo rankas ant savo nugaros, švelniai glostančias mane. Ievai
nusprendžiau nieko nesakyti. Nes sakyti nebuvo ko. Tai, kas tarp mudviejų su Simu
įvyko vakar, buvo alkoholio ir tos laisvos, nerūpestingos vakaro atmosferos pasekmė.
„Nieko daugiau“, – įtikinėjau save. Nereikia apie tai kalbėtis su Simu, Ieva ar savimi.
Nereikia apie tai galvoti.
Į darbą atvykau anksčiau, nes jaučiau, kad darbo bus daug, o mano produktyvumas –
menkas. Bet kaip sakė Konfucijus, „tai, ką sunku padaryti, reikia daryti su didžiausiu
atkaklumu“. Buvau nusiteikusi stengtis iš paskutiniųjų.
Kai atėjau, Simas jau sėdėjo už savo darbo stalo ir susikaupęs kažką skaičiavo. Buvo
ramus, atrodė gerai pailsėjęs. Švariai nuskustas veidas, dar kvepėjo losjonu po skutimosi
– net iš tolo.
Kai įėjau į kabinetą, kilstelėjo veidą nuo popierių – tik akimirkai, linktelėjo
pasisveikindamas ir vėl nudelbė akis žemyn. Būdama trumparegė nespėjau pamatyti,
juolab suprasti jo žvilgsnio reikšmės. Kaip jis į mane žiūrėjo? Su apgailestavimu, jog
pasidavė akimirkai, su nusivylimu, kad nesuvaldė seksualinio impulso, ar atvirkščiai –
su jauduliu, prisiminęs mus prisiglaudusius vieną prie kito?..
– Labas rytas, – atsakiau į jo pasveikinimą stengdamasi nutaisyti kuo neutralesnį
toną.
Laikas iki vidurdienio buvo siaubingas. Darbo, kaip ir spėjau, buvo iki kaklo, o mano
mintys be paliovos skraidžiojo padebesiuose. Pusę pirmos išdrįsau Simo paklausti:
– Galiu eiti pietauti?
– Taip, be abejo, – atsakė nustebęs Nuobodulis. – Nejaugi jau pietų metas?
– Taip.
– Žinai, ir man reikia papietauti. Eime kartu? – Simas pakėlęs galvą klausiamai
žiūrėjo į mane.
– Gerai, – atsakiau, kramtydama apatinę lūpą. Labiau už viską norėjau eiti kartu,
troškau žiūrėti į jį, kalbėtis su juo, bet kartu mirtinai bijojau, jog jis kalbės apie vakar
dieną. Vis dar nežinojau, ką jam pasakyti.
Net nepasibeldęs, pro duris lyg viesulas įsiveržė Tomas.
– Eime pietauti?
– Taip, gerai, mes su Simu kaip tik ketinome užkąsti.
– Kur važiuosime? – nesutrikęs paklausė Tomas.
– Gal kinų maisto, šiandien norisi ko nors lengvo, – atsakė Simas.
– Man tinka, – sulinksėjau.
– Ir man, – pritarė ir Tomas.
Leisdamiesi liftu žemyn vienbalsiai nubalsavome už artimiausią kinų restoraną –
esantį vos dešimties minučių atstumu nuo darbovietės. Nors atstumas nedidelis,
važiavome automobiliu – kad būtų greičiau.
– Važiuosime mano mašina, – nusprendė Simas.
– Bet ji didelė, bus sunku rasti vietą, – paprieštaravo Tomas. – Geriau važiuokime
Marijos mašina – ji važinėja dviračiu su stogu.
Tomas gerokai perdėjo, vairavau „Honda Civic“.
– Ei! – pasipiktinusi sušukau. – Nebūtina vairuoti laivo, kad iš taško A nukeliautum
į tašką B. Romoje BEVEIK VISI važinėja su smartais arba motoroleriais.
– Tikriausiai todėl, kad ten nebūna sniego, – protingai pastebėjo Tomas, – norėčiau
pažiūrėti, kaip išvažiuotum su smartu iš pusnų, kurių žiemą mano kieme būna beveik
iki kelių.
– Nesiginčykime, važiuosime mano mašina, – pertraukė diskusiją Simas.
 – Įsakinėji, nes tu bosas? – Tomas šiandien buvo neįprastai kovingai nusiteikęs.
– Ne, – rūgščiu veidu atsakė Nuobodulis, – taupau jūsų benziną.
Pasiduodamas Tomas iškėlė rankas ir tylomis nuėjo link Simo mašinos, kuri, o
Dieve, buvo „BMW“. Vakar naktį arba, tiksliau būtų sakyti, šiandien labai labai anksti
ryte kalbėjau su Viktorija apie „BMW“ automobilių vairuotojus ir juokiausi kartu su
ja, nes ir man ėmė atrodyti, kad šios markės automobilius renkasi bukagalviai. Buvau
pamiršusi, jog Simas taip pat vairuoja „BMW“. Mintyse perkratinėjau visa, ką Vikė
buvo sakiusi apie „BMW“ entuziastus: mėgstantys greitį, neatsargūs, savanaudiški –
paskutinį bruožą kažkodėl atsiminiau geriausiai. Bandžiau pritaikyti tą Simui, bet nė
vienas apibūdinimas netiko – vairavo jis atsargiai, leistinu greičiu, nenardė iš juostos į
juostą ir tikrai nekėlė aplinkiniams jokio pavojaus.
– Kodėl vairuoji „BMW“? – paklausiau Simo.
– Nes toks automobilis buvo skirtas vadovui. Jei nepastebėjai, visi mūsų įmonės
vadovai vairuoja „BMW“. Įmonės valdybos pirmininkas – didelis „BMW“ fanas. O
man nėra skirtumo, kokį automobilį vairuoti, svarbu, kad atitiktų saugumo
reikalavimus. O kodėl klausi?
– Šiaip, smalsumas. O kokį vairuotum, jei pirktum sau?
– Kol nedirbau mūsų įmonėje, vairavau „Lexus X450“. Nejaučiu silpnybės
automobiliams.
– Šiaip jau, „Lexus“ yra prabangus automobilis...
– Taip, žinau, bet jis buvo šešerių metų senumo, pirkau jį tik todėl, kad mano
draugas, važinėjęs juo, nusprendė jį parduoti. Kaina buvo gera, pardavėjas – patikimas,
nedidelė rida, tad susigundžiau. Be to, ieškojau mašinos, tinkamos bekelėms.
– Kodėl?
– Nes dažnokai lankau tėvus sodyboje.
– Tu turi tėvus?! – nejučia sušukau.
– Juk ne kopūstuose jį rado, ir ne gandras atnešė, – pasišaipė iš manęs Tomas.
– O ką? – klausiamai į mane sužiuro Simas.
– Ne, nieko, – atsakiau nukaitusi lyg vėžys. Nuo tada, kai susipažinome su
Nuoboduliu, esame kalbėję šimtus, tūkstančius kartų, bet jis niekada nėra minėjęs savo
tėvų, pusbrolių ar pusseserių. Labai retai ir tik pusę lūpų kalbėdavo ir apie draugus,
pomėgius ar laisvalaikį. Mano galvoje jis visada buvo vienas – Nuobodulis, mano
Nuobodulis – žmogus, kuris gyvena vien darbu. Niekada nebuvau pagalvojusi, kad jei
būčiau jo moteris, turėčiau jį su kuo nors dalytis. Be abejo, numaniau, kad jis negyvena
vienas kaip pirštas, bet apie jo tėvus nė sykio nebuvau susimąsčiusi. Tai, kad jis
vienturtis, sužinojau jam ėmus draugauti su Ieva. Tada jis man papasakojo, jog su tėvais
ir net su seneliais bendrauja labai dažnai ir artimai. Bet aš bevelijau tą užmiršti, nes
patogiau buvo manyti, jog jis – vienas visatoje, jo tėvai buvo mano minčių šone – lyg
nereikšminga detalė. Nereikšminga, tad pamiršta. Įsivaizdavau, kad jis bus vien tik
mano. Kita vertus, jei gerai pagalvoji, santykiai su tėvais, kaip ir mūsų meilė – tik mano
mintyse, tad koks gi galų gale skirtumas?..
Priešingai Tomo nuogąstavimams vietą mašinai pastatyti radome lengvai. Nors buvo
pats pietų metas, gavome ir laisvą stalelį. Padavėja buvo maloni ir greita. Aš išsirinkau
traškią vištieną, Tomas neatsispyrė jautienai su daržovėmis, o Simas pasirinko antieną
su morkomis. Kol laukėme maisto, tarp mūsų sruveno lengvas nerūpestingas pokalbis.
Kai Tomas trumpam išėjo į tualetą, mes su Simu nutilome. Sunki tyla, rodėsi, mus
smaugė. Galų gale Simas prabilo:
– Aš dėl vakar...
– Stop! Nereikia analizuoti to, ko nebuvo. Vakar nieko neįvyko, mes visiškai nieko
blogo nepadarėme.
– Netiesa. Mes abu norėjome...
– Ką veikiat? – iš tualeto grįžęs Tomas bemat pataisė padėtį.
– Laukiam maisto, – nuoširdžiai nusišypsojau.
– Galėtų jau ir atnešti, labai noriu valgyti, – suurzgė Tomas. Staiga suskambo jo
telefonas. Pažvelgęs į ekraną, Tomas suraukė antakius ir atsistojo: – Tuoj grįšiu, –
pasakė eidamas laukan. – Alio... – ir atsiliepęs ėmė kalbėti.
– Marija, kodėl tu bėgi nuo manęs?
– Nes nesuprantu, ko iš manęs nori. Tu turi merginą – Ievą, mano geriausią draugę.
Tai, kad vakar tave atstūmiau ne iš karto, nieko nereiškia, nes išgėrusi tampu lėta ir
vangi, nors skamba neįtikėtinai, nes ir blaivi aš ne greituolė...
– Tu teisi, bet...
– Ooo, pagaliau maistas, – iš tolo šypsojosi Tomas artėdamas link mūsų. Iš kitos salės
pusės link mūsų su garuojančiomis lėkštėmis rankose lėtai slinko padavėja.
Po akimirkos prie stalelio jau sėdėjome trise, dar po minutės ant stalo jau garavo
maistas.
Per pietus Tomas daugiau niekur nebuvo nuo mūsų pasitraukęs, tad pokalbio „apie
mus“ Nuobodulis daugiau neatnaujino. Kai grįžome, Simas išvažiavo į susitikimą
palikęs man krūvą skubių darbų. Kai baigusi darbus liftu leidausi žemyn, jis dar nebuvo
grįžęs.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

P asinėrusi į sekmadienio nakties linksmybių padarinių sprendimus, visai užmiršau

Lukui duotą pažadą paruošti tėvus jo santuokai su 80D liemenėlės dydžio
savininke – Roberta. Prisiminiau tik pirmadienio vakare, važiuodama iš darbo, nors
buvau ketinusi pas tėvus papietauti ir tuomet pranešti jiems nelauktą žinią. Bet
pietavau su Simu – tokios puikios progos pabūti su žmogumi, dėl kurio einu iš proto,
nė už ką nebūčiau praleidusi. Užsidėjusi ausines paskambinau mamai:
– Labas, mama, kaip sekasi?
– Sveika, gerai. Kaip tu laikaisi?
– Gerai. Klausyk, ar neprieštarautum, jei trumpam užsukčiau pas jus?
– O kas yra? Kas nutiko? Tu nėščia?
– Mama! Ar išprotėjai?
– Tu esi slapukė, tad nesu tikra dėl nieko, kas susiję su tavimi. Ir tėvas pastebėjo, kad
meluoji, išsisukinėji, slapukauji, prisiminkime Rimą, ir tą kitą – koks ten to buvusio
berno, kurio mes per beveik dvejus metus taip ir neregėjom akyse, vardas? – neaišku
ko, mama šįvakar buvo nusiteikusi kovingai.
– Augustas. Jo vardas Augustas. Ir, beje, mama, kodėl tu tėtį vadini tėvu? Tėvas jis
yra mums, ne tau. Tau – jis tavo vyras, turintis vardą. Jo vardas yra Petras.
– Tu nukreipinėji kalbą. Išsisukinėji!
– Kodėl mes kvailai ginčijamės? Aš noriu šįvakar jus aplankyti. Ar galiu?
– Taip, be abejo, kvaila buvo apskritai klausti.
– Atvažiuosiu po dešimties minučių.
– Tu netoliese?
– Jau pakeliui. Iki greito.
– Iki.
Pokalbis su mama priminė, kad su ja geriau nesileisti į žodžių mūšį. Nes kas kas, bet
aš jo tikrai nelaimėsiu. Tėvų namus pasiekiau greičiau, nei tikėjausi, bet net įsukusi į
kiemą ir užgesinusi variklį vis dar neturėjau žalio supratimo, nuo ko pradėsiu pokalbį.
Todėl vis nėjau, sėdėjau bandydama rasti tinkamus žodžius pokalbio pradžiai. Bet
laikas bėgo, o nieko gero taip ir nesugalvojau. Todėl galiausiai, kad ir kaip nenoriai,
išlipau iš automobilio ir pasukau link mūsų laiptinės. Teks sugalvoti ką nors
ekspromtu, ir nors painios situacijos su tėvais, draugais ar vyrais nebuvo man jokia
naujiena, tiesą sakant, kitokių santykių net ir nesu patyrusi, vis dar nieko nebuvau iš jų
išmokusi. O ekspromtas niekada nebuvo mano stiprioji pusė.
Kai užlipusi į ketvirtą aukštą paskambinau į duris, dar neatsivėrus durims užuodžiau
cinamoninio kekso aromatą. Burnoje ėmė kauptis seilės, nors šįryt, kaip ir kiekvieną
savo gyvenimo rytą, buvau pasižadėjusi vakarienei, juolab naktipiečiams, pyragų
nešlamšti. „Na, bet juk pažadai tam ir duodami, kad juos laužytum“, – pasakiau sau ir
nusišypsojau.
Atsivėrė durys:
– Užeik, brangioji, – pakvietė tėtis. Įėjusi vidun iškart patekau į jo glėbį.
– Retai mus lankai, – papriekaištavo linksmai šypsodamasis ir švelniai gnybtelėjęs
skruostą paleido mane.
– Ateik į virtuvę, padarysiu arbatos. Juk gersi? – šūktelėjo mama.
– Taip, tuoj nusirengsiu ir ateisiu.
Virtuvėje buvo šilta, maloniai kvepėjo cinamonu ir pyragu.
– Valgysi pyrago? Tik prieš valandą iškepiau – lyg žinodama, kad turėsim svečių.
– Jau po devynių, tad tikriausiai ne... Bet ne, valgysiu... taip, tikrai valgysiu... –
persigalvojau pamačiusi, kaip skaniai atrodo šokolado glajumi aplietas keksas.
– Ir teisingai, – pritarė mama, – šiais laikais merginos prisigalvoja visokių niekų –
nevalgo po trijų, po šešių, nesąmonė kažkokia. Valgyti reikia, kai nori ir kiek nori, nes
nuo dietų tik sveikatą sugadinti gali.
– Miela mama, čia aš tau paprieštarausiu. Mano atveju dieta nepakenktų. Be to, po
šešių nevalgyti rekomenduoja visi gydytojai, arba bent jau dvi–tris valandas iki miego.
– Damos, nesiginčykite, valgykime ir pasimėgaukime tyla, – tėtis spėjęs atsisėsti prie
stalo ramiai valgė pyragą.
Nieko neatsakiusi į pyragą kibau ir aš. Nežinau, ar nuo staiga padidėjusio cukraus
kiekio kraujyje, ar iš nuovargio, mano mintyse gimė pavojingas ekspromtas.
– Aš atėjau ne šiaip sau, – pasakiau pilna burna. – Lukas prisidirbo.
 – Ką, ką jis padarė? – susijaudino mama. Tėtis padėjo šaukštelį su gabalu pyrago atgal
į lėkštę ir klausiamai į mane pažiūrėjo.
– Jis pasinaudojo jauna mergina ir ją paliko. O ji buvo jį įsimylėjusi, tad dabar labai
išgyvena. Atsitiktinai sužinojau – per bendrus pažįstamus. Man labai gėda už Luką.
– Bet ką mes dabar darysime?
– Mes – nieko. Daryti turi Lukas, bet neaišku, ar jis susipras, jis jaučiasi dar toks
jaunas, visai neseniai su juo kalbėjau, sakė niekada neves... Ir per tavo kalėdinius burtus
atsikalbinėjo – prisimeni, – kreipiausi į mamą.
– Aš taip ir žinojau, kad tai geruoju nesibaigs. Bus tau juoktis – prišaukei sūnui bėdą.
Eretikas, – piktai subambėjo mama priekaištingai žvelgdama į tėtį.
– Bet kaip ir išpranašavau aš, verkia bent jau ne jis... – patenkintas atitarė tėtis vėl
gardžiuodamasis pyragu. – Hmmmm, kaip skanu... gerai, kad įdėjai daugiau šokolado,
sakiau, kad taip bus skaniau – praeitą kartą akivaizdžiai trūko saldumo.
– Ar nenutilsi tu taukšti apie pyragą! – užsirūstino mama piktai suraukusi antakius.
– Ta mergina tikrai šauni. Jos vardas Roberta. Nežinau, kodėl jis taip... – čia aš
reikšmingai nutilau pilnais žandais kimšdama pyragą.
– Bet gal jie dar gali susitaikyti?.. – mama viltingai žiūrėjo į mane.
– Gal... nežinau...
– Jūs su broliu esate draugai, tikrai artimi draugai – čia mūsų su tėvu nuopelnas, –
mama pirmąsyk per šį vakarą dėkingai pažvelgė į tėtį, – gal tu galėtum įkalbėti jį ko
nors imtis?
– Turi omeny, kad jis jai pasipirštų? Hmmm... mintis gera, bet abejoju, kad įkalbėsiu.
– Vestuvės? Aš apie tai net nepagalvojau... – susimąsčiusi ištarė mama, – bet... gerai
pagalvojus, jam jau trisdešimt vieneri, tad tai nebloga mintis.
– Tegul pradžioje padraugauja, kur skubėti? – įsiterpė tėvas.
– Na, žinai, kaip su tomis draugystėmis – aš su Rimu draugavau penkerius metus, su
Augustu – pusantrų, o galiausiai likau viena.
– Nesuprantu, vadinasi, tu nori, kad brolis vestų? – tėvai nustebę spoksojo į mane.
– Na... man tas pats, tik ta mergina man tikrai atrodo visai nieko, o brolis – ne toks
jau geras variantas. Tad lai čiumpa, kol mergina neatsipeikėjo.
– Kaip kalbi apie brolį?! – pasipiktino mama. – Lukas – geras vaikas.
 – Bet suvedžiojo merginą... – negailestingai pridūriau, laižydama šokoladuotus
pirštus, – tad gal ne toks jau ir geras...
– Na, gerai, gal ir reikia priversti jį vesti, bet kaip tą padaryti? – mama pažvelgė į tėtį,
tada – į mane. Tėtis kramsnodamas pyragą įsiterpė:
– Vedybos – reikalas rimtas, čia Lukas turi apsispręsti pats, be to, ne per naktį.
– Nežinau nežinau, gal tegul ją palieka, o paskui jau pats kaip nors susitvarkys
gyvenimą. Dar jaunas – iki pensijos daugiau nei trisdešimt metų. Ir jis juk vyras, o vyrai
vaikų gali turėti ir senatvėje – dar viena nelygybė iš gamtos, – pridūriau.
– Kokia kita? – paklausė susidomėjęs tėtis.
– Kitos, tėtuk, kitos. Pirma, vyrai neturi celiulito, o jei ir turi, per gauruotas kojas
nesimato – vienas nulis moterų nenaudai, vyrams nereikia pešioti antakių, kad ir kokie
baisūs jie būtų – du nulis vyrų naudai, trečia – jei vyras turi didžiulį pilvą, tai
aplinkiniai atlaidžiai sako, kad tai alaus pilvukas ir vyras turi būti TIK už velnią
gražesnis, nors niekas nėra matęs velnio, be to, įtariu, kad daugelis vyrų velnią grožio
nebuvimu tikrai nurungtų. Ir atvirkščiai – moterys su vos įžiūrima talija visuotiniu
nebyliu susitarimu laikomos apsileidusiomis, nes atseit nesportuoja, o tai jau
neatleistina. Ketvirta – ne iš gamtos nelygybės serijos, o daugiau iš socialinės, bet vis
tiek pridursiu – rūkantis vyras yra absoliučiai normalus reiškinys, rūkanti moteris –
žiauri ir neatsakinga – tai būtinai atsilieps jos vaikams, nors mokslininkai jau seniai
įrodė, kad būsimam vaikui labiau kenkia, jei rūko vyras, o ne moteris, penkta – moteris
turi būti stipri, kai reikia, ir silpna, kai nereikia, o tą pusiausvyrą atrasti yra tikrai
sunku. Nes jei moteris uždirba daugiau nei vyras, tai jis atseit yra menkinamas šios
situacijos, tai rimtas smūgis jo savigarbai, jei mažiau – ji nieko nesugebanti barakuda,
kuri tik ir naudojasi jo sunkiai uždirbtais pinigais. Jei vyras rūpinasi bendrais vaikais
apylygiai su moterimi – jis geras, ne – jis tiesiog nuostabus šeimos žmogus, o moteris,
prisiimanti savo atsakomybės dalį, yra... tiesiog moteris... ir taip turi būti... Vardyti
galėčiau visą vakarą, bet nenoriu tuščiai jūsų gaišinti, tad paprašyčiau dar vieno gabalo
pyrago ir jau lėksiu namo.
– Bet palauk, ką darysime su Luku? – žiūrėjo mama sunerimusiu žvilgsniu.
– Nesijaudink, jis tikrai dar visai jaunas. Net jei susirastų moterį būdamas
keturiasdešimt penkerių ar net penkiasdešimties, dar tikrai galėtų sukurti šeimą –
pridaryti vaikų, juos užauginti, oi... užauginti gal jau ir nebespėtų, bet ką mes čia –
vaikai jau nuo penkerių prisimena vaikystę, tad jei susilauktų vaikų penkiasdešimties,
vaikai po jo mirties prisimintų vaikystėje matę tėvą gyvą, tad ne taip jau ir blogai, –
kalbėjau kramtydama lūpas, kad sulaikyčiau besiveržiantį juoką.
– Kažkokias kvailystes tu čia šneki, – pasipiktino tėvas klausydamas mano keisto
išvedžiojimo.
– Pakalbėk su broliu, Marija, būk gera, gal tavęs jis paklausys, – mamos balsas buvo
švelnus, bet veido išraiška rodė greičiau jau ryžtą nei romumą.
– Hmmm, gerai, pamėginsiu. Bet jūs turite neprasitarti, kad su jumis apie jį kalbėjau.
Pamėginsiu jį paveikti taip, kad jam atrodytų, jog mintis apie vedybas gimė jo paties
galvoje.
– Man visas šitas pokalbis atrodo tikrai keistas, – pertraukė mus tėtis. – Tik
nesuprantu, ar Marija mums mausto, ar tikrai nori padėti Lukui.
– Bandau padėti, tik padėti, tėveli, – saldžiai pragydau, nes pirmąsyk per visą vakarą
pasakiau tiesą, – dar pyrago! – pareikalavau atkišdama mamai tuščią lėkštę.
– Tuoj, – mama atriekė stambią riekę kekso ir įvertusi mano lėkštėn nusišypsojo, –
duos Dievas, ir tikrai viskas susitvarkys.
Dar kurį laiką kalbėjom apie Luką ir kaip čia geriau sutvarkius jo gyvenimą. Kai
vedybų mintis sėkmingai nusėdo ir įsitvirtino tėvų mintyse, atsipalaidavau, bet su
palengvėjimu atslinko kaltės jausmas, kad užuot viską dariusi taip, kaip Lukas norėjo ir
kaip iš tiesų reikėtų – atvirai ir sąžiningai, aš ir vėl apsimelavau, nes taip buvo patogiau.
Širdį prislėgė nusivylimas savimi, tad staiga apkartęs pyragas nebeatrodė toks skanus, o
ir žiūrėti tėvams į akis nedrįsau, tad staiga pašokusi skubiai atsisveikinau ir išrūkau
namo.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

S imas daugiau nebandė su manimi kalbėti apie sekmadienio vakarą, Ievai apie tą
vakarą papasakojau labai aptakiai, daugiau praleisdama, nei atskleisdama. Bet
draugė nesigilino į mano pasakojimą, nes jį, kaip supratau, jau buvo girdėjusi iš Simo.
Nors ir neabejojau, kad jo to vakaro įvykių versija gerokai skiriasi nuo manosios, nors ir
kaip kamavo smalsumas, nieko Ievos neklausinėjau, leisdama jaudinančiam vakarui
nugrimzti į atminties užkaborius.
Ketvirtadienį vakare, maždaug šeštą vakare, susijaudinęs paskambino Armandas:
– Marija, man reikia tavo pagalbos... labai reikia... – uždusęs kalbėjo sunkiai
šnopuodamas.
– Kas nutiko?
– Ar galim susitikti?
– Dabar? – išsiblaškiusi paklausiau pečiu prispaudusi telefoną prie ausies ir tuo pat
metu tepdama ant batono šokoladinį kremą.
– Taip! Dabar. Tai svarbu!
– Kur tinkamės?
– Galiu atvažiuoti pas tave?
– Taip. Och, velnias – ne, negali, aš dar turiu spėti į banką. Susitinkam banke. Kol
lauksim eilėje, paplepėsim.
– Kokiam banke?
– Šalia manęs esančio prekybos centro „Peizažas“, kiti banko skyriai dirba tik iki
penkių – kad tik pinigų valdytojai nepersidirbtų.
– Gerai, už penkių minučių būsiu.
– Taip greitai?! Nesuprantu, kur esi?
– Netoliese... – Armandas neaiškiai numykė ir išjungė telefoną.
Keliais dideliais kąsniais paskubomis sukimšusi batoną su šokoladiniu kremu
apsirengiau ir pastvėrusi rankinę bei mašinos raktelius išskubėjau pas Armandą.
Kai pastačiusi automobilį požeminėje stovėjimo aikštelėje eskalatoriumi kilau į
prekybos centrą, kurio pirmame aukšte ir buvo bankas, vis dar burnoje jaučiau
šokoladinio kremo skonį. Įdomu, ar tarpdančiuose neliko šokoladinio kremo likučių,
svarsčiau liežuviu braukydama dantis.
Jau iš toli pamačiau neramiai pirmyn atgal marširuojantį Armandą, kurio nervingas
žingsniavimas traukė ne tik mano, bet ir kitų aplinkinių žvilgsnius.
Pakėlęs galvą Armandas pastebėjo mane ir bėgte pasileido link manęs.
– Gerai, kad taip greitai atvažiavai! – išbėrė susijaudinęs.
– O kas nutiko?
– Fanė...
– Kas nutiko Steffi-ne-Graf?
– Ji nebedirba pas mus.
– Tikrai? – suvaidinau nustebusią. – Nuo kada?
– Pirmadienį ji buvo darbe pusdienį, o po to dingo. Jos vietoje dirba Jolanta – iš
buhalterijos. Maniau, jog Fanė susirgo. Ji nepasirodė darbe nei antradienį, nei
trečiadienį, o šiandien Justinas pasakė, kad Fanė pas mus nebedirbs – jam sakęs pats
Dovydas. Kodėl ir kur ji išėjo, niekas nežino. O man terūpi, ar ji vis dar su Dovydu... –
bėrė Armandas žodžius lyg žirnius.
– Nurimk, – pasakiau nusijuokusi, – čia nagelius šiek tiek prikišau ir aš.
– Tu?! Bet kuo čia dėta tu?
– Kai aparatas išspausdins man eilės numerį, kol lauksiu savo eilės, viską tau
papasakosiu, o kol kas – kantrybės.
– „Kantrybė – nežymi nevilties forma, pateikiama kaip vertybė.“ Bent jau taip sakė
Ambrose’as Bierce’as, – pacitavo Armandas ir liūdnai nusijuokė.
Aš nieko neatsakiusi nukulniavau į banką ir atsispausdinusi popierėlį su eilės
numeriu sunkiai atsidusau. Žmonių banke buvo tiršta.
– Laukti teks ilgai, – pasikasęs galvą suniurnėjo draugas. – Esi tikra, kad negali atidėti
šio reikalo kitai dienai?
– Deja, negaliu. Užsisakiau kai ką internetu. Apmokėti pasirinkau per kurjerį ir
pamiršusi išleidau visus grynuosius... O ryt iš ryto kurjeris su siuntiniu bus prie mano
durų. Gavau SMS žinutę – priminimą iš kurjerių tarnybos.
– Bet juk tam yra bankomatai...
 – Taip, jei pinigai kortelėje. Manieji padėti kaip indėlis. Pats paskutinis. Tas, kurį
leidžiu prispirta bėdos.
– Ir kokia gi tave ištiko bėda?
Nieko nespėjau atsakyti, nes staiga prie vieno langelio kilo triukšmas. Pusamžis vyras
karštai ginčijosi su banko darbuotoja, skeryčiojosi, mostagavo rankomis, energingai
gestikuliavo ir nors iš toli neįmačiau, manau, jog jis kalbėdamas spjaudėsi. Net
susiraukiau iš pasibjaurėjimo, nors ir nebuvau tikra, kad tai tiesa. Banko darbuotoja
mėgino raminti įširdusį klientą, bet matydama, kad situacija slysta jai iš rankų, ėmė
telefonu kažkam skambinti. Vyras, nekreipdamas dėmesio į darbuotojos raminimus,
toliau triukšmavo. Staiga vyras nuščiuvo, nes iš tarnybinių patalpų išėjo aukštas
tamsiaplaukis vyras. Jo kūnas buvo tvirtas, raumeningas, brangus kostiumas nepajėgė
nuslėpti atšiaurumo ir pikto žvilgsnio. Buvo akivaizdu, kad jis svarbus žmogus banke.
Su triukšmadariu kalbėjo tyliai, ramiai, bet kūno poza signalizavo grėsmę, pritvinkusią
tylios paniekos ir savo pranašumo suvokimo. Viršininkas – taip praminiau jį mintyse,
atrodė abejingas ir nepajudinamai ramus. Skandalistas su kiekvienu viršininko ištartu
žodžiu vis labiau rimo, tilo, jo balsas slopo, kol galop virto vos girdimu veblenimu.
Atsainiai mostelėjęs ranka viršininkas kažką pasakė pavaldinei. Ši paklusniai lyg
mokinukė linktelėjo ir grįžusi prie kompiuterio ėmė minkyti pelę. Įpykęs klientas,
kuris dabar rodėsi romus lyg ėriukas, nejaukiai mindžikuodamas stovėjo, viršininkas –
šalia jo, akylai stebėdamas pavaldinės darbą. Kai aplinkiniai vėl grįžo prie nutrauktų
pokalbių, o banke įsivyravo įprastas tylus šurmulys, kurį sudarė pokalbių nuotrupos,
kojų trepsenimas, žingsniai, atodūsiai ir neramūs kosčiojimai ar net netyčia išsprūdęs
čiaudulys, o atmosfera vėl tapo taiki, netyčia vėl pažvelgiau į viršininką. Jis atsiduso ir
atsipalaidavo. Tik dabar pasidarė aišku, kad ir jis buvo įsitempęs. Viršininkas
pasimuistė lyg smaugiamas ir atsisegė kelias viršutines marškinių sagas. Tada nubraukė
nuo rankovės nematomą pūkelį ir pasisuko kairėn. Aš sustingau. Ant jo kaklo, ties
raktikauliu, mačiau patamsėjimą... Viršininkas dar labiau grįžtelėjo mano pusėn ir ant
jo kaklo pamačiau kryžiaus formos randą. Kryžiaus formos randas? Kur tai girdėjau?!
Kodėl tai žinau? Ką tai reiškia? Knisausi atmintyje, mėgindama atkapstyti faktus.
Viktorija! O Dieve, tai paslaptingas Viktorijos meilužis, iš kurio lovos ji nepabėgo. Tas
vienintelis, kuris paliko ją. Turiu pranešti, bet kaip? Ką daryti?
 – Kodėl taip spoksai į tą vyrą? – man į ausį sušnibždėjo Armandas.
– Nes jis mano draugės mylimasis.
– Ir?
– Turiu kaip nors sužinoti, kas jis.
– Nieko nesuprantu, jei jis draugės mylimasis, kaip gali nežinoti, kas jis?
– Tai ilga, keistai sudėtinga istorija.
– Tai jau tikrai. O aš galvojau, kad mano gyvenimo įvykiai mažumėlę keistoki.
– Tu – vienas iš normalesnių mano draugų, o tavo gyvenimas – lengvas
pasivaikščiojimas, palyginti su kai kuriais mano draugų likimais. Tiesą sakant, net
nepažįstu žmonių, kurių gyvenimas būtų paprastas ar lengvas. Matyt, pati esu
keistuolė.
– Gal šiek tiek...
– Ei, tu turėjai paneigti!
– Atleisk, bet aš sąžiningas, – Armandas nusijuokė, bet po to surimtėjęs pasiūlė: –
Nufotografuok jį. Kas jis toks, atkapstysi per visagalį „Google“.
– Kokia puiki mintis – tu genijus! – džiaugsmingai sušukau. – Atsistok tiesiai prieš
mane – apsimesiu, kad fotografuoju tave.
Armandas vaipydamasis atsistojo priešais – taip, kad fone, tiesiai už jo, matytųsi
viršininkas (paslaptingasis Viktorijos meilužis).
Išsitraukusi iš kišenės telefoną nusitaikiau juo į viršininką.
– O dabar pamažėle traukis atbulas – kuo arčiau to kostiumuoto vyro.
Armandas pakluso ir ėmė slinkti atatupstas, o aš atvirkščiai – slinkau į priekį, visais
įmanomais rakursais fotografuodama paslaptingąjį Viktorijos meilužį.
Pyškinau įsijautusi, pamažėle per žmonių jūrą kartu su Armandu slinkdama vis artyn
jo. Kai padariau ne mažiau kaip penkiolika nuotraukų, patenkinta išjungiau
fotoaparatą, o telefoną įgrūdau atgal kišenėn.
– Baigei?
– Atrodo.
– Grįžkim prie esmės. Kokia gi bėda tave ištiko, kad tau skubiai prireikė nutraukti
indėlį, skirtą bėdos atvejui?
– Blakstienų tušui, kurį naudoju, pritaikė didžiulę nuolaidą. Užsisakiau tris vienetus.
 Armandas ėmė kvatoti.
– Nerealu! Marija, leisti santaupas dėl akcijos kvaila, juk akcijų būna nuolat – tai
pigūs prekybininkų triukai.
– Tu vyras, tad nieko nesupranti – toks geras blakstienų tušas už dešimt eurų – tikra
sėkmė!
– Kokia visa reikalinga suma?
– Trisdešimt eurų.
– Eime iš čia, aš tau paskolinsiu pinigų.
– Turi tiek?
– Taip. Eime vakarienės. Aš vaišinu, – pridūrė.
– Tu mane išgelbėjai.
– Todėl dabar tavo eilė gelbėti nuo mirties iš smalsumo.
– Ką gi.
Ir aš ėmiau pasakoti. Pasakojau lėtai su menkiausiomis smulkmenomis,
nepraleisdama net epizodo, kaip Steffi-ne-Graf apvėmė mano batus.
– Vėdinau juos tris dienas, bet jie vis tiek dvokia. Jei po mėnesio vėdinimo jie vis dar
smirdės, Steffi-ne-Graf teks pirkti man naujus batus.
– Bet ji tikrai taip ir pasakė – kad myli mane?
– Taip. Ji taip ir pasakė.
– O Dieve! – sušuko Armandas susmukdamas ant minkštasuolio kavinėje. Įsitaisiusi
priešais baigiau pasakoti. Kai nutilau, draugas neramiai pešiojo savo plaukus.
– Ką, ką man daryti?
– Nieko.
– Ar skambinti jai?
– Ne. Neskambink ir neieškok – nenusipigink. Ir kai ji tave susiras, o tai, neabejoju,
nutiks artimiausioje ateityje, turi būti tvirtas kaip uola, kitaip ji darsyk pasielgs taip pat.
Sakau tau kaip moteris. Meilėje svarbi kova, nes tik per ją mes jaučiame savo, kito
žmogaus ir mūsų dviejų – kaip poros išskirtinumą.
– Bet nejaugi nenorėtum, kad tavo paslaptingas mylimasis, apie kurį nieko
nepasakoji, bet kuris neabejotinai egzistuoja, staiga atėjęs pasakytų, jog tave myli?
– Taip, be abejo, norėčiau, nes dėl jo kankinuosi jau nuo Kalėdų – gerus tris
mėnesius. Per tiek laiko tikrai supranti, ar nori būti kartu, ką jauti ir kiek tai stipru.
– Bet aš dėl jos dūsauju dvejus metus.
– Tad savaitė kita nieko nepakeis – nei tau, nei jai.
– Tu sadistė.
– Ne, aš realistė. Ji kankino tave, lai kurį laiką nežinioje pasikankina pati. Nusipelnei,
kad ji maldautų tavo meilės, kaip kad tu prašei josios.
– Gal tu ir teisi, bet šis laikotarpis man bus nelengvas.
– Aš noriu salotų su vištiena, – pabaksnojau pirštu į meniu, – ir dar žaliosios arbatos.
– Tuoj užsakysiu, – Armandas žvilgsniu ieškojo padavėjos, o radęs linktelėjo
kviesdamas prieiti. Atskubėjusi padavėja priėmė mūsų užsakymą. Jai nuėjus mes vėl
grįžome prie pokalbio apie Steffi-ne-Graf. Kai Armandas trumpam pasišalino į tualetą,
išsitraukiau telefoną ir ėmiau peržiūrinėti viršininko nuotraukas. O jis buvo patrauklus
vyras – tamsiaplaukis, tamsių akių, ryškių charakteringų veido bruožų, maždaug
trisdešimt penkerių keturiasdešimties metų. Tik atšiauri veido išraiška, rodėsi, taip ir
sakė, kad be būtino reikalo su šiuo žmogumi geriau reikalų neturėti. Bet Viktorija
pasakojo, kad jis buvo švelniausias ir jautriausias jos turėtas meilužis, o palyginti ji
tikrai turėjo su kuo – trisdešimt vienas meilužis – tikrai nemenkas skaičius. Beje, ir
Simas iš pradžių atrodė šaltas ir grėsmingas, juk ne veltui prilipdžiau jam Nuobodulio
pravardę. Bet mintyse lygindama tuos du vyrus savo didžiulei laimei supratau, kad
Simas, palyginti su viršininku, viso labo ramus ir santūrus, uždaras, bet kartu mandagus
ir ramus žmogus. Viršininkas atrodė žiaurus, plėšrus, valdingas, aštraus proto, bet kartu
negailestingas. Nebuvau tikra, kad Viktorija nudžiugs išvydusi savo svajų objektą
tikrovėje.
Grįžus Armandui likusią vakaro dalį aš vėl ir vėl pasakojau jam susitikimo su Steffi-
ne-Graf smulkmenas, jis planavo savo elgesio su ja scenarijų, o aš priekabiai
patarinėjau. Nors norėjau padėti draugui, bet nekantravau skubėti pas Vikę ir parodyti
jai nuotraukas. Buvau tikra, jog mano pastangos bus įvertintos.
Kai galų gale atsisveikinau su Armandu, jau buvo pusė devynių. Vienišiams – dar pati
vakaro pradžia, bet aš jaučiausi visai nusivariusi nuo kojų, nes šiandien darbe buvo
įtempta diena. Nepaisant to, vos išsiskyrusi su Armandu, dar eidama link požeminės
automobilių stovėjimo aikštelės, puoliau skambinti Viktorijai. Ji atsiliepė po šešto
signalo, kai aš jau buvau praradusi viltį, kad atsilieps.
– Klausau, – tingiai nutęsė be jokio entuziazmo balse.
– Sveika, ar galiu trumpam pas tave užsukti?
– Taip, be abejo. Ar kas nutiko?
– Ne, nieko svarbaus, tik noriu kartu išgerti arbatos, juk pavaišinsi?
– Būtinai.
– Tuomet iki greito.
– Iki.
Nors važiavau ne taip jau ir lėtai, kelias, rodėsi, niekada nesibaigs – taip visuomet
būna, kai kur nors skubi, o aš, be kita ko, dar esu ir labai nekantri.
Kai užlipusi į antrą aukštą paspaudžiau durų skambutį, širdis krūtinėje neramiai
tuksėjo – buvau susijaudinusi, kad pranešiu draugei svarbią naujieną.
– Sveika, užeik, – durys atsidarius, už jų stovėjo besišypsanti Viktorija. Nors mūvėjo
plačias treningines kelnes ir laisvą apdribusį sportinį džemperį – abu šviesiai pilkos
spalvos, atrodė lyg iš reklamos – veidas gaivus, švytintis, didžiulės akys žvelgė su šiluma,
lūpos nerūpestingai šypsojosi.
– Labas, – įėjusi nusiaviau batus ir nusekiau paskui ją į svetainę.
– Kokios arbatos nori?
– Arbata palauks. Turiu tau kai ką, – čia aš reikšmingai nutilau išrietusį antakį.
– Ką?
– Truputuką palauk, tuoj tau kai ką parodysiu.
Ir išsitraukusi telefoną atsidariau nuotraukų galeriją.
– Kas ten? – Vikė nekantraudama ištiesė kaklą, stengdamasi įžvelgti vaizdą telefone.
– Dar palūkėk... – negrabiai ieškojau ryškiausios nuotraukos. Suradusi reikiamą
nuotrauką priartinau kaklą su kryžiaus formos randu taip, kad veido nesimatytų – tik
kaklas su kryžiumi nuotraukos centre. – Tadammm! – patenkinta šūktelėjau atsukusi
ekraną Viktorijai.
– Kas?.. O Dieve!.. – ji akimirką sustingusi tylėjo. – Ar tu nufotografavai ir veidą?
– Hmmm, TAIP!
– Oooo...
– Jei nori, nuotraukas galiu ištrinti.
 – Ne, ne, ne, nereikia. Tikrai nereikia. Aš tik susikaupsiu ir galėsi rodyti.
– Jau?
– Gerai, rodyk.
Atitolinusi nuotrauką iki įprasto dydžio atsukau ekraną Vikei.
Akimirką ji tylėjo, o tada pagriebusi pagalvę sviedė ją į sieną.
– Šūdžius! – suklyko įpykusi.
– Tu jį pažįsti?
– Be jokios abejonės! Jis banko, kuriame dirbu, valdybos pirmininko pavaduotojas.
Edvardas. Jo kabinetas tame pačiame banko pastate, kuriame dirbu ir aš, tik jis sėdi
trečiame aukšte, o aš – antrame. Jis žiaurus ir piktas žmogus, piktnaudžiaujantis savo
valdžia, tiesą sakant, peržengia turimos valdžios ribas, bet visi kažkodėl su tuo
taikstosi... Aš jo nekenčiu – jis nuolat prie manęs kimba dėl darbo kokybės, nors tai
vienintelis dalykas, ką gyvenime moku. Jis velnias! Nesuprantu. Nieko nesuprantu, gal
egzistuoja kitas vyras su kryžiaus formos randu ant kaklo?
– Kitas vyras su kryžiaus formos randu ant kaklo raktikaulio zonoje, tiksliai toje pat
vietoje kaip tu ir nupasakojai? Mažai tikėtina...
– Bet tiesiog negaliu patikėti, jog jis – mano svajonių vyras, kad jis gali būti švelnus,
dėmesingas, kantrus – o atsimenu būtent tokį elgesį, nors ir per alkoholio miglą...
Nieko nesuprantu, – Vikė kalbėjo daugiau su savimi nei kad su manimi, tad aš nieko
jai ir neatsakinėjau.
– Sakei, kad tavo kryžiaus vyrukas buvo su vestuviniu žiedu, ar pažįsti jo žmoną?
– Ne, nepažįstu, nes jis nevedęs – jis tiesiog yra kvailas, save įsimylėjęs snobas,
galvojantis, kad yra tikra dovana kiekvienai šio pasaulio moteriai. O kadangi yra
velniškai turtingas, be kita ko – dar visai neblogas pažiūrėti, bijodamas aukso ieškotojų
dėmesio, nešioja vestuvinį žiedą. Visi vedę vyrai bandydami suvilioti jiems patinkančią
moterį vestuvinius žiedus nusimauna, o jis, būdamas nevedęs – jį užsimauna. Kai
pirmąsyk išgirdau koleges apie tai kalbant, pamaniau, jog tai gandas, bet per vieną
vakarėlį jo asmeninė sekretorė patvirtino, kad jis tikrai nevedęs ir net neketina to
daryti – niekada, nes mano, kad moterys – žemesnė gyvybės išsivystymo forma nei
vyrai. Idiotas! Jis tikrai be reikalo bijosi dėl savo laisvės. Jo žvilgsnis atbaidytų net
beviltiškiausią barakudą...
 – Tavęs neatbaidė...
– Tai alkoholis! Kitaip negaliu to paaiškinti. Nesuprantu, kodėl būtent su juo
jaučiausi tokia saugi, kodėl su juo patyriau malonumą, kurio užtemdyti nesugebėjo net
alkoholis, nors jo kiekis kraujyje, ko gero, viršijo kraujo kiekį mano kūne.
Ėmiau juoktis.
– Manau, atmetusi logiškus proto diktuojamus įsitikinimus apie šį vyrą, tu
moteriškąja intuicija, kuri, sakei, niekada tavęs neapvylė, pajutai tikrą trauką jam kaip
savo antrai pusei – juk to visi žmonės ir ieško.
– Tu romantikė... idealistė... svajotoja...
– Ar tai blogai? Kalbi taip, lyg mane tuo kaltintum.
– Ne, tik aš ne tokia kaip tu. Aš cinikė, o tai ne proto būsena, tai gyvenimo būdas. Po
velniųųųųų... – sustugo Viktorija įnirtingai daužydama šalia esančią pagalvę. –
Nesąmonė – tai visiška nesąmonė. Jis juk nemoka juoktis – jo veido raumenys net
nesugebėtų suformuoti šypsenos.
Aš ramiai sėdėjau šalia ir žiūrėjau, kaip ji taškėsi emocijomis. Kai šiek tiek aprimo,
paklausiau:
– Bet nejaugi niekada, tikrai niekada, net akies krašteliu nebuvai pastebėjusi, jog jis
visai patrauklus vyras?
Ilgokai tylėjusi, Viktorija atsakė:
– Buvau. Vos jį pamačiusi pamaniau, kad jis gražus seksulis, kad kietas riešutėlis, ir aš
nebūsiu aš, jei jo neišlukštensiu, bet per pirmą posėdį jis mane siaubingai užsipuolė –
kaip ir kitus likusius žemesnio rango darbuotojus. Žiūrėjo į mane šaltai, abejingai, lyg
manęs nekęstų. O aš nesu ta, kuri stato kliūtis, aš ta – kuri jas griauna, tad
nusprendžiau, jog neverta su tokiu valdingu chamu gaišti laiko, kai aplink tiek daug
geranoriškai nusiteikusių vyrų. Jei būčiau žinojusi, jog jis turi ir kitą – daug
patrauklesnę pusę, gal ir nebūčiau pasidavusi be kovos... nors kas žino...
– Bet gali kovoti už jį dabar – kai jau žinai.
– Jis tikras bjaurybė... nežinau, jaučiuosi pasiklydusi mintyse.
– Ką ketini daryti?
– Dar nežinau, mieloji, tikrai nežinau, bet prieš akis – dar visa naktis, tad ką nors
būtinai sugalvosiu.
 – Kad jau atlikau savo misiją, eisiu namo – šiandien nuvargau lyg šuo.
– Suprantu, ir tavęs daugiau negaišinsiu.
– Jau eisiu, – pakartojau ir pakilusi nuo sofos nuskubėjau link durų. Žiūrėdama į
Vikę mačiau jos nekantrą likti vienumoje ir apgalvoti, ką sužinojo. Mačiau, jog geidžia
mintyse rasti atsakymą, galintį nutiesti tiltą tarp svajonių meilužio ir realaus, gerai
pažįstamo žmogaus, kad trokšta sulipdyti abu paveikslus į vieną, bet abejojau, ar jai
pavyks – juk man nepavyko, nors Nuobodulis nebuvo net perpus tiek atšiaurus ar
grėsmingas kaip viršininkas.
– Saldžių sapnų, – nusišypsojusi palinkėjau ir laiptais nubėgau žemyn.
– Saldžių... – užsigalvojusi sumurmėjo man Vikė ir uždarė duris.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

I šaušo penktadienis – kaip reta saulėtas ir gražus. Nors tebuvo septinta ryto, ėmė
skambėti mano telefonas.
– Kas per?.. – piktai burnodama laksčiau po namus bandydama nustatyti, kuriame
kampe jis skamba. Galiausiai išsitraukiau iš batų dėžės, kur jis kažkodėl buvo paslėptas.
Mano įprotis pasinerti į mintis taip giliai, jog visiškai nekontroliuoju kūno, kuris lyg
tyčia tuomet daro sunkiai suvokiamus dalykus, vieną dieną pridarys man rimtų
problemų. Kai galiausiai išsitraukiau telefoną, kuris, nors ir keista, vis dar nebuvo
nutilęs, ekrane pamačiau savo brolio veidą.
– Kalbėk trumpai, nes aš turiu ruoštis – kitaip kaip kasryt pavėluosiu į darbą, –
pasakiau atsiliepusi.
– Ir tau labas, – nusijuokė Lukas. – Skambinu paklausti, ar pakalbėjai su tėvais?
– Apie ką? – nekaltu tonu paklausiau.
– Apie Robertą, žinoma...
– Lyg ir.
– Kaip suprasti „lyg ir“?
– Pakalbėjau. Bet žinai, jie iš pradžių nustebo. Gali būti, jog šią žinią vis dar bando
suvirškinti, tad tavo vietoje nerodyčiau didelio entuziazmo ir būčiau santūrus.
– Ar pasakei, kad tuokiamės kitą šeštadienį?
– Dar ne. Tik pasakiau, kad mąstai apie vedybas.
– Marija!.. – priekaištingai sušuko Lukas.
– Ei, ne viskas iš karto. Jie kitokių pažiūrų – jiems reikia laiko susitaikyti.
– Bet būtent laiko jie ir neturi.
– O štai čia jau ne mano kaltė – galėjai savaitę kitą ir palaukti.
– Visada elgiausi „protingai“, dariau „kaip reikia“, kad tik niekam nepakenkčiau ar
neįskaudinčiau, bet šį kartą – pirmą kartą gyvenime, noriu pasielgti taip, kaip trokšta
mano širdis. Bent sykį galiu leisti sau būti vėjavaikišku savanaudžiu, neapdairiu egoistu.
Ir labai ryžtingai esu nusiteikęs tokiu būti. Niekas man nesukliudys.
 – Taip, taip – meilėje ir kare visos priemonės leistinos... – nusijuokiau.
– Neerzink manęs. Geriau pasakyk. Paskambink mamai ir pasakyk, nes jei to
nepadarysi, kai kitą kartą pateksi į bėdą, o tai nutiks neabejotinai greitai, jei dar
nenutiko, aš tau priminsiu, – išrėžęs audringą tiradą brolis uždusęs nutilo.
– Gerai jau gerai, pasakysiu. Tik atmink – pas tėvus draudžiu tau seilėtis, grabaliotis
ar žiūrėti į mylimąją veršiuko akimis, juk ji ne karvė. Ir jokių mažyčių, pupyčių ar
katyčių – šiems epitetams esu alergiška.
– Sutarėm, – atsakė Lukas kiek nurimęs. Susitiksim vakare, – dar pridūrė ir baigė
pokalbį.
Darbe niekaip negalėjau susikaupti, vėl ir vėl mintyse sukau savo pokalbio su broliu
detales. Kas jam pasidarė? Kodėl akimirksniu susižavėjo kažkokia kvaiša, kurią matė
vos kelis kartus? Ji tikriausiai neskaniai gamina, arba apskritai negamina, yra
netvarkinga, netaktiška, jos nugara spuoguota, o celiulitas – ketvirtoje stadijoje (kai jau
reikia ne kosmetologų, o medikų įsikišimo), jai iš burnos smirda ir ji siaubingai šykšti.
Bet mano vargšas brolis to tiesiog nemato, nes jam prieš akis – jos 80D dydžio
krūtinė...
Net Simas nesugebėjo ištraukti manęs iš painių minčių, kurios lyg sniego lavina
plūdo mano smegenų vingiais.
Turiu išpildyti broliui duotą pažadą informuoti tėvus, jog vestuvės ne tik įvyks, bet
jau numatytos artimiausioje ateityje. Kaip tą padaryti nieko neįskaudinant,
neįžeidžiant ir neišgąsdinant? Nusprendžiau per pietus aplankyti tėvus. Apsisprendus
palengvėjo, tad kelias valandas uoliai dirbau nustūmusi nemalonias mintis į netolimą
ateitį.
– Eik pietauti, – paragino mane Simas stodamasis nuo kėdės. – Jei kas manęs ieškos,
pasakyk, kad pietauju su klientu ir grįšiu apie trečią, – vos šyptelėjęs lūpų kampučiais
išėjo pro duris.
Paklusniai palinksėjusi palaukiau, kol Simo žingsnių aidas nutilo, tuomet pašokau
nuo kėdės ir, kol galutinai nepraradau ryžto, išsprūdau pro duris. Gatvėse nebuvo
spūsčių, tėvų namus pasiekiau per penkiolika minučių. Paskambinusi į duris kramčiau
lūpas galvodama, nuo ko pradėti pokalbį, bet galvoje buvo tuščia. Kai atsidarius durims
už jų išvydau mamą, plačiai nusišypsojusi linksmai sušukau:
 – Tavo planas pavyko! Įkalbėjau Luką vesti.
Mama apstulbusi akimirką tylėjo, iš nuostabos sukaustytu kūnu, bet po kelių
akimirkų atsitokėjusi, keistu lyg nesavu balsu sumurmėjo:
– Užeik, – ir pasitraukė nuo durų įleisdama mane vidun.
Įėjusi nusiaviau batus, ant batų dėžės nubloškiau rankinę ir basomis pirma jos
nutipenau į virtuvę:
– Kas čia taip dieviškai kvepia? Yra sriubos?
– Taip, ką tik išviriau kopūstienę. Pagrindinis patiekalas šiandien – karbonadas su
voveraičių padažu.
– Ooooch, kaip skanu. Galiu pasivaišinti?
– Žinoma. Sėsk, įpilsiu sriubytės.
– Ne, mama, aš pati, – ryžtingai nuėjau prie indaujos ir atsidariusi išsiėmiau lėkštę.
Prisipylusi pilną lėkštę karštos sriubos sėdau valgyti.
– Tad kaip ten su tomis vestuvėmis? – neramiai muistydamasi paklausė mama.
– Na, aš pakalbėjau su Luku, rimtai pakalbėjau, ir jis suprato, kad Roberta – gera
mergina, ir bus jam puiki gyvenimo pakeleivė, – valgydama stengiausi nežiūrėti į
mamą, kad nedingtų ryžtas ir toliau meluoti. – Jie susitaikė ir su kiekviena diena vis
geriau sutaria. Jie lyg dvi vieno obuolio puselės. Vestuvės šeštadienį.
– Ką?! – mama išgąstingai riktelėjo.
– Oi, mama, nebijok, tu tikriausiai ne taip pamanei – ne šį šeštadienį, ir net ne kitą, o
dar kitą. Tą, kuris bus po dviejų savaičių.
– Ar išprotėjai?
– Ne.
– Po dviejų savaičių?
– Na, taip. Šeštadienį – tą, kuris bus po dviejų savaičių. Vestuvės bus kuklios,
nedidelės, tik šeima ir keli artimiausi draugai.
– Bet juk norint susituokti bažnyčioje reikia lankyti kursus...
– Juos tuoks pažįstamas vienuolis. Kelių mėnesių kursų jie nelankys. Bet tu tik
nesijaudink – vienuolis tikras, jis turi visus įgaliojimus palaiminti santuoką.
– Bet kur ir kaip viskas vyks? Aš net neturiu suknelės tokiai progai...
– Laiko dar yra marios – dvi savaitės prieš akis... Dieviška sriuba! Ką darai, kad ji
išeina tokia tiršta?
Bet mama neatsakė, ji sėdėjo lyg be žado ir kažką mintyse skaičiavo, svarstė, matavo.
– Ar teisingai išgirdau, svečiuose Marija? – pasigirdo tėčio balsas iš kito kambario.
– Taip, tėtuk. Ateik į virtuvę. Mama, ar galiu dar pakartoti sriubos – nors pusę
lėkštės?
– Taip, žinoma, – susimąsčiusi atsakė mama.
– Sveika, gražuole! – linksmai sušuko tėtis įsiverždamas į virtuvę.
– Labas, labas. Oi, atsargiai – nešu karštą sriubą, – šūktelėjau, nes tėtis ėjo link
manęs, o aš link jo su verdančios sriubos lėkšte. Klestelėjusi prie stalo nenatūraliai
džiugiai išpoškinau:
– Lukas veda Robertą. Po dviejų savaičių – šeštadienį. Tėveli, trauk savo išeiginį
kostiumą iš spintos.
– Kalbi rimtai? – tėtis sunerimęs žiūrėjo į mane.
– Kuo rimčiausiai. Aš kaip ir tu nesuprantu, juolab nelaiminu tokios skubos, bet jie
išsprendė kilusius nesusipratimus, kurie, pasirodo, nebuvo rimti ir dabar nebeturi
jokių, net pačių menkiausių abejonių, jog yra skirti vienas kitam. Nori visą gyvenimą
praleisti kartu. Manau, kad tai skubota, bet labai gražu – turiu omeny begalinį tikėjimą
savo ir vienas kito jausmais. Be to, jau minėjau, esu geriausias pavyzdys, jog ilgai
tempiama į skirtingas puses guma visada trūksta.
– Kokia guma? – nesuprato mama.
– Tik norėjau pasakyti, kad kalbant apie santykius nėra laiko limito, ar visuotinai
priimto normatyvo, kiek reikia draugauti iki santuokos. Rimas po penkerių draugystės
metų įrodė man, kad gali būti kartu su žmogumi, bet visai jo nepažinoti, nesuprasti,
kas verda jo galvoje, ko gali iš jo tikėtis. Lukas tiki savo būsimos santuokos sėkme,
turėtume ir mes pasekti jo pavyzdžiu.
Tėvai akimirką tylėjo.
– Aš irgi įsipilsiu sriubos, – prabilo tėtis ir nuėjo prie indaujos lėkštės.
– Aš nenoriu sriubos. Manau, kad tuoj gausiu širdies smūgį. Iš dalies sutinku su
Marija – mes su tėvu irgi nelabai ilgai draugavome, ypač atsižvelgiant į tų laikų
standartus, bet pusantro mėnesio?..
– Pažiūrėk į tai iš šviesiosios pusės, gal greitai tu turėsi anūkų.
 – Ką, ji laukiasi?
– Ne, bet po mėnesio kito tai gali pasikeisti.
– Jūs esate suaugę žmonės, laikai pasikeitė, man rodosi, kad aš jau nieko
nebesuprantu. Tuoktis po pusantro mėnesio! Dieve brangus...
– Tu klysti. Iki šiol jie šiek tiek draugavo – susitikinėjo, ėjo į kiną, valgė ledus,
ginčijosi, mylėjosi, tad ne tokie jau ir svetimi vienas kitam... Be to, kai praslinks dvi
savaitės, jie bus pažįstami jau du mėnesius ir savaitę, tad ne taip jau ir trumpai.
– Kokia paguoda! Du mėnesiai! Net du mėnesiai! Kur matyta, kad žmonės taip ilgai
„draugautų“, – ėmė piktai bambėti tėtis.
– Na, Lukas vakare ateis pas jus, galėsi pats asmeniškai jam visa tai ir pasakyti. Jai taip
pat. Jie ateis kartu – su Roberta.
– Juokauji? – sušuko tėvai sutartinai.
– Ne, visai ne – kalbu tik tiesą. Juk jus neprieštaraujate?..
– O kas mums belieka? – piktai paklausė tėtis. – Juk mūsų nuomonė jums nė
trupučio nerūpi.
– Labai skani sriuba. Neįtikėtinai. Galiu įsidėti karbonadą?
– Gali, – mama priekaištingai žiūrėjo į mane. – Ką dar slepi nuo mūsų? Ji čigonė, su
kiškio lūpa ar rusvaplaukė, o gal kreivais dantimis? Ką dar sužinosime iki pažinties su
paslaptinga, iš niekur atsiradusia Luko nuotaka?
– Nieko, daugiau tikrai jokių siurprizų. Hmmmm, niam niam, – lyg vaikystėje
užverčiau akis į viršų, – dieviškai skanu. Mama, turi atidaryti savo restoraną, arba ne –
dar geriau – išleisk knygą. Gerbėjų neatsiginsi.
Kai linksmai ir šmaikščiai atsikirtinėdama suvalgiau karbonadą su voveraičių padažu
ir ne mažiau nei tūkstantį kartų pagyrusi mamos kulinarinius sugebėjimus išsiruošiau
atgal į darbą, jaučiausi išsunkta lyg po dviejų raundų kovos bokso ringe. Pietūs buvo
košmariški. Savo juodu humoru ir lengvabūdišku plepėjimu bandžiau nuteikti tėvus
neišvengiamybei susitikti su Roberta ir su labai greitai įvyksiančiomis vestuvėmis. Tėtis
juokavo kartu su manimi, bet mačiau, jog tą daro dėl mamos, kad pats, kaip ir ji,
jaučiasi nejaukiai – sutrikęs ir išsigandęs.
Važiuodama atgal į darbą nuoširdžiai prisiekinėjau atsiteisti su Roberta, juk tik per ją
patekau į tokią keblią situaciją. Tik ji ir niekas kitas bus kalta, jei mama gaus širdies
smūgį.
Likusią dienos dalį kaupiau savo pyktį ir nusivylimą, mintyse modeliavau klausimus
– atsakymus, ir švelniu balsu ištartus pykčiu užnuodytus klastingus klausimus, kuriuos
užduosiu Robertai ir kurie neabejotinai sukompromituos ją ne tik tėvų, bet ir Luko
akyse. Neabejojau, kad kur nors ji tikrai suklys – visi turi savo juodąją pusę, bent vieną
skeletą spintoje.
Kai laikrodis pripažino šešias, be sąžinės graužimo pakilau, nekreipdama nė
menkiausio dėmesio į nepatenkintą Simo žvilgsnį. Ir taip nuolat dirbu valanda, dviem
ar net trimis ilgiau, nei priklauso, jei vieną dieną išeisiu namo laiku, niekas dėl to tikrai
nenumirs.
– Gal gali dar kiek pasilikti, man reikia tavo pagalbos? – atsargiai paprašė
Nuobodulis.
– Labai atsiprašau, bet šiandien tikrai negaliu. Turiu svarbių reikalų, – sausai
subambėjau ir užsegusi rankinę pasukau link durų.
– Marija? – pašaukė mane Simas.
– Taip? – grįžtelėjau atgal abejingu žvilgsniu žiūrėdama į Simą.
– Sėkmės, ir gero vakaro... – palinkėjo ir linktelėjęs nusisuko.
– Ačiū. Ir tau gero vakaro.
Pas tėvus važiavau lėčiau nei įprastai, trokšdama sustabdyti laiką, svajodama, kad kas
nors nutiktų – bet kas – į Meksiką ar Sibirą nukristų milžiniškas asteroidas, išmuštų
kelių kilometrų skersmens skylę ir taip nutrauktų elektros tiekimą kelių tūkstančių
kilometrų spinduliu, Japonijoje įvyktų septynių balų žemės drebėjimas, tiesa, per
laimingą atsitiktinumą niekas nežūtų, ar Majamyje praūžtų uraganas, kurį po visko
pakrikštytų skambiu vardu, tokiu kaip Jekaterina ar Aurora, ir per kurį taip pat niekas
rimtai nenukentėtų, bet visus bent trumpam prikaustytų prie televizorių, o aš galėčiau
išvengti pažinties su Roberta. Per sumaištį, sukeltą uragano, ugnikalnio ar asteroido,
Roberta stebuklingai persigalvotų, o mes ir toliau gyventume sveiki, sotūs bei laimingi.
Velnias, bet Lukas tokiu atveju tikriausiai būtų nelaimingas ir, ko gero, net ne sotus –
nelaiminga meilė naikina apetitą. Bent jau mano. Tai būtų geriausia dieta – man
reikėtų būti nuolat nelaimingai įsimylėjusiai, tuomet mano svoris niekuomet
neperkoptų šešiasdešimties kilogramų. Tiesa, nuolat skaudėtų širdį ir sulaukusi vos
keturiasdešimties, ko gero, gaučiau infarktą. Nieko gero. Taigi ir tai ne išeitis.
Privažiavusi tėvų namus pamačiau Luko mašiną, pastatytą prie įėjimo į laiptinę.
Vadinasi, brolis su mylimąja jau čia. O gal man sugalvojus kokį kvailą pasiteisinimą
nenueiti? Bet ne, būtų labai negražu, ir Lukas neabejotinai man niekada to neatleistų.
O tai būtų labai blogai, nes jis yra geras brolis ir puikus draugas, tad nenusipelnė būti
nuviltas. Tad susikaupiau ir lėtai nužingsniavau.
Priėjusi namų duris už jų išgirdau linksmą mamos juoką. Kai atsirakinusi duris
įžengiau vidun, visi jau buvo kaip reikiant įšilę – nežinia, ar nuo naminio serbentų
vyno, ar nuo Luko anekdotų, kuriuos jis pylė be sustojimo lyg pirmokas eilėraštį.
– Labas vakaras! – griežtai šūktelėjau, kad būsimai nuotakai būtų visiškai aišku, jog į
kovą kyla sunkioji artilerija. Nusiavusi batus, pasidėjau rankinę ant batų dėžės –
visuomet lankydama tėvus ją ten palieku, ir nuskubėjau į svetainę. Įėjusi į kambarį
išvydau linksmus, smagius, savimi ir pasauliu patenkintus tėvus, nuo ausies iki ausies
išsišiepusį brolį ir Robertą. Pirmąsyk išvydusi ją visiškai apstulbau. Maniau išvysianti
save mylinčią pasipūtusią blondinę – su kilogramu dažų ant veido – vyrams tokios
patinka – visiems be išimties, ir vyriškos kalbos apie tai, kad jie nemėgsta, kai moterys
dažosi ir puošiasi, yra niekingas melas, nes tokios niekada nelieka be poros... Bet ne.
Roberta buvo ilgais natūraliai šviesiais plaukais, širdelės formos veidu, lygia aksomine
švelniai rusva oda, didžiulėmis pilkšvomis akimis, tiesia nosimi ir minkštomis
putliomis lūpomis, vos vos parausvintomis blizgiu. Nors sėdėjo, matėsi, kad yra liekna,
proporcinga, dailaus kūno sudėjimo.
– Kaip džiaugiuosi, kad atėjai, – švelniai prakalbo, pakildama nuo sofos ir tiesdama
man ranką.
– Sveika, – atsakiau ir priėjusi paspaudžiau jos dailią moterišką ranką pailgais
migdolo formos nagais.
Susėdę ėmėme kalbėtis. Pokalbis sruvo natūraliai lengvai, lyg be pastangų. Visi
karštligiški mano mėginimai sugalvoti prie ko prikibti baigdavosi nesėkme, nes niekada
nepasižymėjau greita nuovoka. Ji kalbėjo maloniai, mandagiai, su visais bendravo
vienodai dėmesingai ir atidžiai. Roberta be jokių pastangų buvo traukianti asmenybė –
tiek išore, tiek vidumi. Šalia jos jaučiausi ramiai ir saugiai.
Nors buvau nusiteikusi jos nemėgti ir ieškoti, ką tokio blogo ji turi, gan greitai
pasidaviau. Supratau, jog ji tikrai miela, gera, maloni mergina ir mano broliui
paprasčiausiai pasisekė, kad tokia mergina kaip ji pasirinko jį. Lukas atrodė lyg
nutviekstas jos švelnumo ir šilumos, jis buvo ramus, patenkintas, tad nors akimirką ir
pajutau pavydo dūrį, džiaugiausi, kad jis pagaliau laimingas.
Vakarui baigiantis Roberta mane visiškai nuginklavo. Kai pakilau nuo fotelio ir
nuėjau į virtuvę, ji negirdimai atsekė paskui ir gniaužydama iš jaudulio rankas ištiesė
man gražų maišelį.
– Čia tau.
– Ačiū, – sutrikusi padėkojau. – Kas tai?
– Tai lauktuvės iš Anglijos. Žinau ten keletą taškų, kur moterys gali smagiai praleisti
laiką. Tikiuosi, patiks.
– Net neabejoju, – šaltai atsakiau ir kilstelėjusi maišelį pažvelgiau vidun. Iš nuostabos
sustingau. Maišelis buvo pilnas „Lancome“, „Dior“, „Chanel“ ir kitų garsių firmų
kosmetikos bei kvepalų. Taip pat akies krašteliu spėjau užfiksuoti kažkokį gėlėtą
drabužį pačiam maišelio dugne bei keletą dėžučių su man nežinomų kompanijų
logotipais.
– Tu tikra, kad nesupainiojai, čia tikrai viskas man? – darsyk įtariai paklausiau, bet
mano balso tembras buvo visa oktava aukštesnis, o tonas gerokai švelnesnis.
– Taip, be abejo. Ir tik nesijaudink, kad tai brangu, nes kai ką gavau dykai – mano
draugė dirba kosmetikos sandėlyje, už gerą darbą juos kartais apdovanoja.
– Labai ačiū, tikrai, – pasakiau jau visai nuoširdžiai. Viduje net šokinėjau iš
džiaugsmo, ir nors jau kurį laiką buvau gerokai atitrūkusi nuo pirkinių pasaulio –
neturėjau nei laiko, nei ūpo, tam tikra mano asmenybės dalis yra ir, matyt, amžinai liks
moteriškai tuščia. Tą tuštybę patenkinti galės tik kvapnūs, žvilgūs, be proto gražūs
moteriški daikčiukai.
Roberta grįžo atgal į svetainę, o aš virtuvėje be žado dar penkias, o gal ir dešimt
minučių apžiūrinėjau nagų laką, kvepalus, kelių atspalvių lūpų blizgesius, blakstienų
tušą, kreminę pudrą, šešėlius, milžinišką gėlėtą „Celin“ firmos šalį. Žvelgdama į
nuostabiai gražius daiktus, pasijutau sujaudinta Robertos pastangų įsiteikti man,
pradžiuginti, o juk ji manęs iki šiol net nepažinojo.
– Grįžk į svetaine, – į virtuvę įėjo Lukas.
 – Tuoj, tuoj grįšiu...
– Ak, tu, šarka! – brolis nusijuokė.
– Gautum blizgių ar kabliukų rinkinį dovanų, pakalbėtume tuomet, kas iš mūsų
šarka...
– Gerai, nesiginčysiu, gal ir yra tavo pastaboje krislas tiesos. Beje, ką pasakei tėvams,
kad jie Robertą priėmė taip šiltai, tačiau šnairai žiūri į mane?
– Kada nors papasakosiu.
– Kada?
– Niekada. Žinoma, nejuokauju – tau tikrai geriau to nežinoti. Svarbu, kad mūsų
tėvai tavo netikėtą santuoką laimina, tad tikslas pasiektas – ir ėriukas sveikas, ir vilkas
sotus.
– Ačiū, sese. Myliu tave. Esi nuostabiausia išprotėjusi sesuo žemėje.
– Ačiū, broli. Eik pas mylimąją. Ir nustok seilėtis.
– Ei, aš pavyzdingai santūrus.
– Tai jau... – nusijuokiau ir nukulniavau atgal į svetainę.
Netikėtai Roberta patiko mums visiems ir, Lukui su mylimąja išėjus, su tėvais dar
ilgai kalbėjau apie brolį. Visi trys nusprendėme, kad Roberta verta Luko širdies, tad
išsiskyrėme ramūs ir laimingi. Tik važiuodama namo niekaip negalėjau nustoti galvoti
apie Simą. Iš atminties paslaugiai kilo jo žvilgsniai, prisilietimai, alkanos jo akys, kai
žiūrėjo į mane klube. Vaizduotėje kilo vaizdai, kaip mes ateiname pas mano tėvus
pasakyti tokios pat naujienos – kad tuoksimės. Buvau šimtu procentų tikra, kad jis
jiems patiktų. Nes iš tiesų Simas visai nebuvo nuobodus, jis buvo tobulas mylimasis,
tačiau gaila, kad tik mano mintyse.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

t
– T u visai mane apleidai! – suurzgė Ieva vos spėjus atsiliepti telefonu.
– Visai ne, – paprieštaravau, – aš tiesiog užsiėmusi.
– Ir kuo tu tokia užimta, kad visai neberandi laiko man?
– Negali man priekaištauti, nes tu visuomet su Simu, o aš nenoriu būti ta penkta –
atliekama šuns koja. Tai neromantiška...
– Bet mes galime būti trise, kas čia blogo?
– Nieko blogo, jei tas trečias žmogus nesi tu. Mano atveju – tai aš.
– Kaip visada sutirštini spalvas.
– Beje, pameni Vikę?
– Nepamenu aš jokios Vikės, – paniekinamai sušnypštė draugė. – O kas ji tokia?
– Ji – Lenos draugė.
– Aaaa, ta šliundra, kuri miega, su kuo papuola? Ir ką?..
– Visų pirma, ji ne šliundra, ir prašau taip apie ją nekalbėti, nes... nes...
– Nes ką?..
– Nes nutrauksiu pokalbį, – pasipiktinusi išdrožiau.
– Kodėl?
– Nes ji mano draugė.
– Jokia ji tau draugė, buvai ją sutikusi penkis ar šešis kartus per Lenos
organizuojamus vakarėlius, o kad taptum draugu, reikia kartu bent kilogramą druskos
suvalgyti – berods, taip sako liaudies išmintis, – piktai atšovė Ieva.
– Praeitą sekmadienį mes su Lena ir jos draugėmis linksminomės klube. Pameni –
pasakojau, kad Steffi-ne-Graf apvėmė mano batus?
– Taip, kažką minėjai.
– Vakarėliui įpusėjus nusprendžiau važiuoti namo, nes... (bėgau nuo tavo vaikino,
velnias, negaliu jai to sakyti) nes... supratau, kad išgėriau per daug ir viskas aplink
sukasi, todėl paprašiau Viktorijos parvežti mane namo.
– O kuo tau taksi neįtiko?
 – Brangu! O Vikė buvo blaivi ir su mašina, tad paprašiau.
– Čia ne į temą, bet negaliu klausytis, kaip vadini ją Vike.
– Bet kodėl?
– Nes tai skamba labai intymiai...
– Liaukis. Taigi tą vakarą mes su Viktorija smagiai pakalbėjom – iš širdies, taip
sakant. Ir aš pamačiau ją kitoje šviesoje. Ji geras mielas žmogus. Todėl dabar retsykiais
susitinkame. O ji neturi vaikino, tad bendraudama su ja nesijaučiu taip, lyg nuolat
trukdyčiau.
– Bet aš vis dar geriausia tavo draugė, ar jau nukritau į antrą poziciją?!
Akimirką tylėjau. Po to pradėjau juoktis:
– Tu pavydi?! Negaliu patikėti...
– Nepavydžiu! – piktai sušuko Ieva. – Gali draugauti su kuo nori, tai tavo reikalas,
tik ta Vikė labai jau nepadori.
– Pavydi, nors ir be reikalo – tu visada būsi mano geriausia draugė. Tu net ne draugė,
o šeimos narys, nors ir be kraujo ryšių. Tik tėvus ir Luką pažįstu ilgiau nei tave. Tavo
pirmai pozicijai grėsmės tikrai nėra.
Ieva tylėjo.
– O dėl Viktorijos, – tęsiau aš, – kas tu ar aš esam tokios, kad smerktume ją. Ji geras
žmogus, puiki draugė – rūpestinga, dėmesinga, dosni. Kiekvienas meilės ieško savo
būdais, kiekvienas turi padaryti savo klaidas, kad suprastų, kas gerai, o kas ne. Žmonės
greiti smerkti kitą, nė akies krašteliu prieš tai nežvilgtelėję į savo daržą. O pas dažną –
piktžolių sąžalynas, ne rožės auga. Tu būtum teisi, jei sakytum, kad aš nemiegu su kuo
pakliūva. Kita vertus, nėra eilės norinčių su manimi pasimėgauti kūno meile. Aš retai
kada patinku vyrams iš antro žvilgsnio, ir niekada – iš pirmo. Kas žino, kaip elgčiausi,
jei būčiau gražuolė kaip Vikė ar tu...
– Tu teisi, ji ne šliundra, tik šiek tiek ištvirkusi ir labai nuoširdžiai bei atkakliai ieško
savo princo, tad bučiuoja visas iš eilės varles... – Ieva nusijuokė.
– O dėl bendro laiko, tai galiu dabar užsukti, jei nėra Simo – noriu pakalbėti tik
dviese.
– Ateik, jo nėra. Atvažiuos tik vėlai vakare, o gal tik naktį.
– Gerai, tuoj būsiu.
 Baigusi pokalbį nuėjau prie drabužių spintos mąstydama, ką rengtis. O tai buvo
didžiulė dilema. Kol Ieva nedraugavo su Simu, pas draugę eidavau nekreipdama net
menkiausio dėmesio į aprangą, retsykiais net su treningais, bet kai Ieva su Simu tapo
pora, viskas akimirksniu pasikeitė. Dabar niekada nelankydavau draugės apsirengusi
nutrintą sportinę aprangą ar nudilusius džinsus. Ir net žinodama, jog Nuododulio
nėra, negalėdavau savęs priversti rengtis bet kaip. Ilgas dešimt minučių negalėjau
nuspręsti, ką rengtis – sportinio stiliaus suknelę iki kelių ar laisvas tamsiai mėlynas
kelnes ir baltus marškinėlius, išrašinėtus melsvomis, rusvomis ir auksinėmis raidėmis.
Galiausiai pasirinkau kelnes, susisiaučiau rusvu storu šiltu ilgu megztiniu ir apsiavusi
madingais rudais sportinukais išėjau pas draugę.
Pas Ievą praleidau dvi valandas, ir galiausiai, priešingai Ievos tikinimui, atėjo Simas.
– Sveikos, merginos, – nusišypsojo mums, nors į mane žiūrėti vengė.
– Labas, – santūriai atsakiau. Mintyse jau buvau namuose, nes dažniausiai, kai Simas
ateidavo pas Ievą, aš per penkias ar dešimt minučių sugalvojusi labai logišką, nors ir
menkai įtikinamą, pasiteisinimą pasipustydavau padus. Šis vakaras buvo ne išimtis.
Keletą minučių pažaidusi su Lile, atsistojau, pasirąžiau ir linksmai, nors nenuoširdžiai
nusišypsojusi pasakiau:
– Na, jau eisiu.
– Kodėl? – į mane sužiuro Ieva su Simu. Lilė ir toliau atidžiai tyrinėjo kaladėles, lėtai
jas vartydama trumpuose storuose pirštukuose.
– Nes žadėjau mamai surasti internete vienos parduotuvės adresą.
– Galėsi surasti rytoj, darbo metu – aš leisiu, – rimtai pasakė Simas.
– Na, dar turiu begalę namų ruošos darbų, be to, jau vėlu... – neaiškiai numykiau.
– Prakišai! – patenkintas nusijuokė Simas mirktelėdamas Ievai ir ištiesė ranką.
– Gerai jau gerai, tuoj... – Ieva niurnėdama dingo miegamajame. Po kelių akimirkų ji
grįžo į svetainę su dešimties eurų banknotu pirštuose. Manieringai įspraudusi pinigą
Simui į saują atsisuko į mane.
– Niekur neisi, mergužėle. Žiūrėsim filmą, o kadangi per tave prakišau lažybas,
sumuštinius tepsi tu, o arbatą darys Simas.
– Palauk, palauk, kokias lažybas? Ir kuo čia dėta aš?
– Simas sakė, kad tu jo vengi, vos jam atėjus sprunki, aš sakiau, kad jis išsigalvoja. Mes
susiginčijome, o po to ir susilažinome. Gaila, bet aš pralaimėjau. Tavo pasiteisinimas
kvailas, o noras sprukti – dar kvailesnis. Jei bijaisi jo, nes jis tavo bosas – nurimk. Tu ne
darbe, čia jis tau joks bosas, čia bosė AŠ! Mano namuose tu esi mano geriausia draugė,
o jis – mano vaikinas. Turite išmokti sutarti, nes jus abu labai myliu ir nenoriu rinktis
vieno iš jūsų. Esu egoistė – tai seniai niekam ne paslaptis, tad noriu pasirinkti jus abu.
Ir jei jūs mane mylite, o aš net neabejoju, jog taip ir yra, turite išmokti būti draugėje. Ar
visiems viskas aišku? – klausiamai pakėlusi antakį valdingai paklausė, žvilgsniu
šmirinėdama nuo manęs link Simo ir vėl atgal.
– Taip, aišku, – sutrikusi sumurmėjau. Simas nieko neatsakė, tik pritariamai
linktelėjo.
– Trumpam atsiprašysiu, – pasakė Ieva, – einu, kur karaliai vieni vaikšto. Simuk,
prižiūrėk Lilę.
– Būtinai, – atsakė šis.
Kai Ieva užsidarė tualete, Simas atsisėdo ant sofos šalia Lilės, pažvelgė tiesiai man į
akis ir ėmė kalbėti:
– Tau nereikia manęs bijoti ar bandyti išvengti. Po darbo valandų gali su manimi
bendrauti kaip su bet kuriuo kitu draugu. Jei supykdysiu – oficialiai leidžiu tau siųsti
mane po velnių, – čia jis nusijuokė.
– Turėsiu omeny, – nusišypsojau ir aš. Kaip stipriai jis klysta – dar pamaniau. Simas
galvoja, jog bėgu nuo jo, nes bijau. Bet aš jo nebijau – nė truputėlio. Bijau savęs. Nes
būdama šalia galiu iškrėsti ką nors spontaniško, kažin ką drastiško, ką nors, po ko
mūsų trijų santykiai negrįžtamai pasikeistų, be abejo, ne į gera.
Bet jie abu teisūs – aš elgiausi pernelyg tiesmukai. Bėgimas retai išgelbsti, tad reikia
likti ir pabandyti rasti kokį nors būdą bendrauti neparodant jausmų, kalbėtis
nespoksant į jį, juoktis nejučia neviliojant ir svarbiausia – nuraminti širdį, kurios
plakimą girdi, ko gero, visas rajonas.
Ievai grįžus į kambarį, mes jaukiai šnekėjomės. Ji nuėjo migdyti Lilės, o mes – į
virtuvę daryti sumuštinių. Po to visi trys žiūrėjome filmą.
Kai pakilau eiti namo, jau buvo pusė dvylikos. Simas pasisiūlė palydėti ir aš,
norėdama išvengti jų priekaištų, jog vengiu jo draugijos, sutikau. Eidami nekalbėjome,
bet to nereikėjo, kad jausčiau jį einant šalia. Mano kūnas, iš jaudulio įsitempęs lyg
styga, reagavo į kiekvieną jo žingsnį, kiekvieną rankos mostą. Kai jis tyčia ar netyčia
priartėdavo arčiau, mano oda imdavo bėgioti skruzdės, širdis virsdavo galingu kūju,
stipriai kalančiu vidury krūtinės, o venomis srūvantis adrenalinas gimdydavo mano
galvoje beprotiškiausias mintis.
Kas būtų, jei dabar atsisukčiau į jį, sustočiau ir prispausčiau jį prie sienos (kaip Nicole
Kidman Tomą Cruisą filme „Asai“ (Top Gun))? Beje, ši scena viena mano
mėgstamiausių, kaip ir Marios McKee daina „Show Me Heaven“ iš šio filmo garso
takelio. Kas būtų? „Mes bučiuotumėmės...“ – atsakiau sau. Jausmingą sceną sektų ilga
kankinanti savigrauža, kad vilioju savo geriausios draugės vaikiną. Demokritas yra
pasakęs, jog klaidos priežastis – geresnio varianto nežinojimas. Savo nelaimei, geresnį
variantą žinojau, tik nenorėjau jo pasirinkti.
Kai priėję mano namus atsisveikinome, aš lyg velnių vejama užskuodžiau į trečią
aukštą, greitai kaip tik mokėjau atsirakinau duris ir tamsoje įpuolusi į virtuvę
pažvelgiau pro langą – norėjau darsyk nebodama spoksoti į jo siluetą, net jei ir į
tolstantį, bet pažvelgusi pro langą nusivyliau, nes Simo jau nesimatė ir aš pasijutau be
galo vieniša.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

Ž adintuvui suskambus, skendėjau klampaus miego ūkanose. Nors dar nebuvau

dorai pabudusi, proto krašteliu suvokiau šiandien būsiant svarbią dieną. Turiu
keltis, nes mano brolis veda. O Dieve, kiek valandų? Nebuvau pakartotinai prisnūdusi?
Ačiū Dievui, dar tik septynios. Ceremonija vienuoliktą, bet dar turiu spėsi nusiprausti,
apsirengti, susišukuoti, pasidažyti. O Dieve, kiek daug turiu padaryti! Kodėl pasaulis
toks neteisingas? Vyrai atsikelia, nusiprausia, išsivalo dantis ir voilà – jie pasiruošę, o
mes, moterys, turime įdėti tiek daug pastangų, norėdamos spindėti. Ir mes stengiamės
– mes uoliai kuriame save iš naujo – kasdien, diena po dienos, iš naujo ir vėl iš naujo.
Kasryt gražinamės stengdamosi tapti gražiausia galima savo versija. Žinau, žinau,
atsirastų sakančių, kad pačios kaltos – galime ir mes, kaip vyrai, nieko nedaryti su savo
kūnu. Šitą variantą aš, beje, esu išbandžiusi – tuomet aplinkiniai tavęs nepažįsta, o jei
atpažįsta – kai atpažįsta, atsargiai klausia, ar tu sergi, o gal šeimoje kas mirė? Ne? Gal
šiaip kokia nelaimė – bankrotas, skyrybos ar išdavystė. Irgi ne? Tuomet tyliai sau po
nosim murma, kad, matyt, kalta dieta ar slėgis – jis visada būna kaltas dėl to, kad nori
miego, nesvarbu, kad visą naktį mylėjaisi ar išgėrei butelį kalvadoso, kad negali
susikaupti, nors iš tiesų ir vėl svajoji apie savo svajonių vyrą ar naujus „Baldinini“
batelius, kurių net ir pritaikius trisdešimties procentų nuolaidą negali įpirkti.
Vestuvių šeštadienis išaušo saulėtas. Dangus buvo skaisčiai žydras be menkiausio
debesėlio. Lėtai slampinėjau po namus, nors turėjau skubėti. Devintą valandą
suskambo telefonas. Skambino Ieva, kuri, savaime aišku, buvo pakviesta į vestuves.
– Na, nepramigai?
– Ne.
– Žinai, aš pamiršau paklausti Luko, ar galiu ateiti į vestuvių pobūvį su Simu? Jis –
mano pora, noriu eiti kartu. Ateitume visi trys.
Nors Ieva nepaminėjo visų trijulės sudedamųjų dalių, nebuvo nė menkiausios
abejonės, kas kitas likęs žmogus – tai Lilė.
– Žinoma, ateik, – atsakiau, nes buvau tikra, kad Lukas neprieštaraus. Bėda, kad
prieštaravau aš, tik nebuvo kaip savo prieštaras pagrįsti, tad aš nieko nesakiau, nors
nenorėjau, jog Simas ateitų. Atvykęs į šventę apnuodytų mano atsiminimus apie brolio
vestuves savo vaizdu ir visada prisiminusi Luko tuoktuves nenoromis prisiminčiau ir
Simą... su Ieva... Kaip velniškai viskas sudėtinga.
– Niekas nepasikeitė, ceremonija vienuoliktą?
– Vienuoliktą.
– Iki greito, – pasakė Ieva ir baigė pokalbį.
Kadangi į ceremoniją turėjo atvykti ir Ieva su Simu bei Lile, gražinausi dar
kruopščiau nei įprastai. Šiandien buvo viena tų retų dienų, kai merginos oficialiai gali
išpildyti savo vaikystės svajonę bent trumpam tapti princesėmis, ar kas būdingiau šiems
laikams – fatališkomis moterimis. Ir šukuodamasi, ir dažydamasi, ir rengdamasi
lipdžiau iš savęs le femme fatale. Dažiausi ryškiai, nors kiekio prasme naudojau ne
daugiau priemonių nei įprastai, kvepalų taip pat nepagailėjau. Tiesą sakant, su jais
truputį perlenkiau lazdą, todėl nors laiko turėjau nedaug, dvidešimt minučių stovėjau
balkone, kad bent kiek išsivadėtų Tomo Fordo „Black Orchid“.
Šiandien mylimojo akyse troškau atrodyti ypatinga, paslaptinga, kerinti, ypač graži.
Net jei jis ir bus su kita moterimi už parankės, net jei nežvelgs į mane nuo geismo
padūmavusiomis akimis, gal bent akimirkai šios nepažįstamos viliokės vaizdas pažadins
jo širdies kraštelyje kadaise rusenusios meilės aidą, bent sekundės dalelytę jo akyse
šmėkštels apgailestavimas dėl neįvykusių santykių, suspindės sentimentali meilės
agonijos liekana. Žvelgdama į veidrodį mačiau ne pilką trumparegę nevykėlę, o jauną,
išdidžią, šviesiais, gražiomis bangomis krintančiais plaukais sireną vylingomis įkypomis
akimis („YouTube“ išmokta makiažo gudrybė, pavykusi po daugiau nei pusės metų
nuolatinių bandymų), putliomis švelniai rausvomis lūpomis (putlumas pasiektas po
dar vienos „YouTube“ pamokos), ilga tamsiai mėlyna suknia, kuri gražiai paryškino
mano iškilią krūtinę (jau ką turiu, tą turiu) ir optiškai šiek tiek siaurino mano apvalias
formas, spinduliuojančią geismu atmieštą magnetizmą. Tokią mačiau save. Ir žinojau,
kad kaip jautiesi pats, tokį tave mato ir kiti.
Nuvykusi pas tėvus, nuo jų užsikrėčiau lengva beprotybės forma. Šventinis jaudulys
nuspalvino visą rytą. Beveik nepamenu, ką kalbėjau su tėvais. Lukas buvo susijaudinęs,
neramus, jis karštligiškai žingsniais matavo butą – iš vieno kambario į kitą, trindamas
rankas, retsykiais prišokdamas prie grafino su vandeniu, pripildydamas stiklinę ir
keliais dideliais gurkšniais išmaukdamas ją. Bet nei bėgiojimas po butą, nei stiklinėmis
geriamas vanduo, nei neaiškūs pro šalį skubančios mamos padrąsinimai mano
įsimylėjusiam broliui taip laukto nusiraminimo neatnešė.
– Lukai, sustok! – įsakmiai šūktelėjau.
– Ką? Aaa, kas yra? – brolis žiūrėjo į mane tuščiu žvilgsniu.
– Kodėl jaudiniesi? Supratai, kad paskubėjai, ir ji nėra tavo gyvenimo moteris?
– Ne! – pasipiktinęs sušuko Lukas. – Tik bijau, kad ji neateis... – jau ramiau pridūrė.
– Nesu tikras, ar stovėdama balta nuotakos suknele prieš veidrodį ji neišsigąs, ar
paskutinę akimirką nepersigalvos.
– Nesijaudink, to nebus, juk tu nepakeitei nuomonės, ar ne? Kodėl ji turėtų?
– Taip, žinau, tu teisi, bet aš vis tiek bijau – nieko negaliu su savimi padaryti.
– Nurimk ir tikėk ja, tikėk savimi ir jausmu, kurį vienas kitam jaučiate. Jei jis toks
stiprus – ji nepabėgs, jei jis silpnas, džiaugsiesi nuo jo išsivadavęs.
Lukas sumirksėjo ir netikėtai man bei, ko gero, sau pačiam prišoko prie manęs ir
stipriai apsikabino. Akimirką taip ir laikė mane savo broliškame glėbyje. Tada, lyg
susigėdęs savo netikėto jausmingumo, paleido mane ir tyliai pasakė:
– Labai tau ačiū. Esi gera sesuo ir gera draugė. Džiaugiuosi, kad turiu tave. Ir atleisk
už tą randą, – mostelėjo pirštu man į kaktą.
– Juk žinai, kad nepykstu, – pradėjau kvatotis, nejučia trindama ant kaktos esantį
randą, kai vaikystėje Lukas geležiniu kastuvėliu pabandė mano galvoje įrėžti skiriamąjį
ženklą.
– Kas per velniava, kur mano kaklaraištis?! – pasigirdo pasipiktinęs tėčio balsas iš
miegamojo.
– Na ir kas tu per avigalvis, – piktai atsikirto mama, – juk padėjau ant lovos šalia
kostiumo.
– Turi omeny tą vėmalų spalvos šluostę, kuri mėtosi ant žemės šalia lovos? –
pasitikslino tėtis.
– Aš net pasidažyti ramiai negaliu... Ar negali bent kartą gyvenime pats pasirūpinti
savimi? – mama piktai bambėdama nuėjo į miegamąjį.
– Na ir kuo tau neįtiko šis kaklaraištis? Jis visai gražus. Žalsvai pilkai melsvas.
 – Bandai man už ką nors atkeršyti? Visi pagalvos, jog apsivėmiau, jei ant kaklo
užsirišiu šią nesąmonę. Kur mano tamsiai mėlynas su baltais žirniukais kaklaraištis?
Puikiai žinai, kad ypatingomis progomis ryšiu tik jį.
– Bet šiandien jo ryšėti negalėsi. Nes jo nebėra.
– O kur jis? – piktai sušuko tėtis.
– Kur ir dera būti trisdešimties metų senumo dėmėtam suplyšusiam daiktui –
šiukšlinėje.
– Ką?! – suriaumojo tėtis. – Išmetei mano kaklaraištį? Neatsiklaususi manęs?
– Po Broniaus jubiliejaus jis tapo nebenaudojamas. Tu ne tik iškepei ant jo porą
blynų, bet ir suplėšei visą jo kraštą. O gal reikėjo jį susiūti? Baltais siūlais, kad derintųsi
prie taškučių?
– Marija, būk gerutė, išskirk tėtį su mama, nes iš jaudulio jie abu pametė protą, yra
ant pavojingos afekto būsenos ribos – tokiomis akimirkomis žmonės vieni kitus žudo.
Lai mama dažosi, o tu surask tėčiui kitą kaklaraištį.
– Gerai, – sutikau ir nuėjau į miegamąjį palikusi Luką toliau neramiai blaškytis po
butą ir po savo minčių kebeknę.
– Mama, atleidžiu tave nuo pareigos surasti tėčiui kaklaraištį, tą padarysiu aš. Eik
dažytis.
Mama piktai pažvelgė į tėtį, švelniai – į mane ir išėjo iš miegamojo.
– Tėtuk, nurimk, net neabejoju, jog turi ne vieną gražų kaklaraištį, be to, kaip sakė
žymus šalies šoumenas, gražų vyrą ir snarglys puošia...
– Mano mažoji pataikūnė... – suniurzgėjo tėtis, bet pagalbos idėjai nesipriešino.
Šiek tiek nepiktai pasiginčiję išrinkome tamsiai mėlyną su smulkiomis baltomis
skersinėmis linijomis kaklaraištį. Netikėtai tėtis pradžiugo ir užsirišęs jį užsisegė pirmą
švarko sagą, rankomis perbraukė nepriekaištingai suguldytus plaukus ir pažvelgęs į savo
atvaizdą veidrodį patenkintas nusišypsojo.
– Turi puikų skonį. Ačiū už pagalbą.
– Prašom. Juk iš tiesų pykai ne dėl kaklaraiščio, o iš bejėgiškumo. Bijai, kad Lukas,
sukūręs šeimą, nuo jūsų atitols, bet galiu patikinti, jog nerimauji be reikalo – aš niekada
jam neleisčiau mūsų apleisti, nes mums jo reikia. Man jo reikia!
Tėtis nieko neatsakė, tik spustelėjo man ranką ir paragino:
 – Turime važiuoti, nes pavėluosime.
– Aš dar nepasidažiau lūpų, – karingai pareiškė mama, kai mes atėję pas ją
paraginome pasiskubinti.
– Mamyte, pasidažysi mašinoje. Blakstienų važiuojant pasidažyti tikrai nepavyktų –
bent jau ne idealiai, bet lūpas – be problemų. Sustojam prie šviesoforo – tu švyst švyst
ir lūpos jau raudonos, – kalbėjau imdama mamą už parankės ir vesdama durų link.
– Švyst švyst, sakai?.. – suniurnėjo mama, bet prie veidrodžio negrįžo.
Į bažnyčią, kaip ir dera jaunikio šeimai, atvykome anksčiau nei numatyta ceremonija
– gerokai anksčiau. Kol mama su vienuoliu derino paskutines ceremonijos
smulkmenas, mes su Luku stovėjome priešais altorių ir tylėjome abu paskendę savo
mintyse. Tėtis vaikščiojo po bažnyčią atidžiai dairydamasis į sienose tapytas freskas ir
didžiulius bažnytinius paveikslus.
Ėmė rinktis svečiai. Jų buvo nedaug – tik patys artimiausieji. Atvyko nuotakos tėvai
ir neįtikėtino grožio jos sesuo Mantė. Ji atrodė dar meilesnė, švelnesnė, ramesnė būtybė
nei Roberta. Tiesiog angelas. Nors šįryt žvelgdama į veidrodį pajutau taip retai mane
aplankantį meilės sau jausmą (paprastai sau tik patinku), nors žvelgdama į veidrodį
jaučiausi graži, dabar netikėtai suabejojau savo grožiu. Šalia tokių kaip Ieva ar Mantė
neturiu jokių šansų sužavėti kokį nors vyrą, nebent tokį, kuris turi proto suprasti savo
išvaizdos trūkumus ir turi jų daugiau už mane.
Laikas bėgo. Ieva su Simu vis nesirodė. O aš laukiau jų su didžiuliu nerimu, kirbančiu
širdyje. Kaip jis atrodys? Tikriausiai bus su kostiumu. Tokį jį esu mačiusi tūkstančius
kartų. Jis neatrodys ypatingai, nes atrodys įprastai. Jis bus... O Dieve brangus, jis atrodo
ypatingai, – iš galvos dingo visos mintys. Į bažnyčią įžengė Ieva su Lile ant rankų, kiek
atsilikęs už jos ėjo Simas. Buvo apsirengęs brangiu tamsiai pilku paltu, tamsiai mėlynu
kostiumu, šviesiai melsvi su baltomis juostelėmis marškiniai ties kaklu buvo prasegti,
kaklaryšio jis neryšėjo, bet nuo to atrodė tik dar pavojingesnis savo stulbinančiu grožiu.
Rodėsi, net nesistengia padaryti kam nors įspūdžio, nepaisant to, daro – mačiau, kaip į
jį pasižiūrėjo Mantė ir Robertos geriausia draugė Viltė. Net mano mama, atsisukusi ir
netyčia žvilgtelėjusi jo pusėn, trumpam prarado žadą. Manau, niekam neturėčiau
aiškinti, ką tą akimirką jaučiau – buvau suakmenėjusi, širdis plakė tokiu greičiu, kurio
nepajėgus būtų buvęs užfiksuoti joks kardiologinis aparatas, burna išdžiūvo, o galva
svaigo, lyg po pusantros dienos jogurto dietos. Simas apžvelgė bažnyčią žvilgsniu, lyg ko
ieškodamas, ir pasilenkęs prie Ievos kažką jai pasakė. Ieva atsakė ir jie ėmė tylutėliai
šnabždėtis. Neištvėrusi pirštų galais nutykinau prie jų pasisveikinti, bet iš tiesų tik
norėjau pažvelgti Simui į akis, norėjau pagauti jo žvilgsnį, net jei jame ir neatsispindės
jausmas, kurio taip trokštu.
Prisiartinusi sukuždėjau:
– Labas, kaip sekasi?
– Sveika, – atsakė Ieva, – kada prasidės ceremonija?
– Jau greitai, – atsakiau akies krašteliu stebėdama Simą, kuris nepastebėjęs manęs
toliau dairėsi po bažnyčią.
– Pasisveikink su Marija... – sušnypštė Ieva tempdama Simą už rankovės. Simas
atsisuko į mane ir akimirką pamaniau, jog manęs nepažino. Jo žvilgsnis buvo keistas.
Po to tik linktelėjo, bet nieko neatsakė ir vėl nusisuko. Pasijutau nejaukiai.
– Jau eisiu, – pasakiau ir vėl pirštų galais nutykinau per bažnyčią.
Neilgai trukus ceremonija prasidėjo. Vienuolis – brolis Aistis – pasakė be galo jautrią
nuoširdžią prakalbą, kuri privertė šniurkščioti veik visas bažnyčioje esančias moteris.
Tada atėjo eilė priesaikai.
– Lukai, ar sutinkate imti šią moterį į žmonas ir mylėti bei gerbti ją sveikatoje ir
ligoje, laimėje ir nelaimėje, kol mirtis jus išskirs?
– Taip, – tvirtai atsakė Lukas.
Užsimerkusi, savo vaizduotės akimis, mačiau tą patį kunigą ir save su Simu prie
altoriaus. Simas, mano rūstus griežtas mylimasis, svajose praradęs bet kokį santūrumą,
švelniai, bet karštai rydamas mane akimis paskui kunigą kartojo priesaikos žodžius. Po
to atėjo mano eilė. Mano vizijoje kunigas manęs klausė:
– ...ar sutinkate imti šį vyrą į teisėtus vyrus ir...
– Taip! – nesulaukusi, kol kunigas pabaigs sakinį, garsiai sušukau lyg bijodama, kad
kas nors iš vaizduotėje esančių – kunigas, Simas ar net aš pati, gali persigalvoti,
išsigandusi erdvioje bažnyčioje nuskambėjusio atsakymo ir jo aido, vis dar vilnijančio
šaltais bažnyčios skliautais, prabudau iš svajonės, nutilau ir atsimerkiau. Visi bažnyčioje
buvę žmonės nustėrę spoksojo į mane. Pasirodo, ką tik ne tik svajonėse, bet ir realybėje
visai netyčia sutikau į vyrus imti savo brolį, nors jis manęs to neprašė. Prašė savo
mylimosios – Robertos, ir būtent jos eilė buvo sutikti bei kartoti amžinos meilės
priesaiką, bet aš nelauktai įsiterpiau į ceremoniją ir ją sugadinau. Jaučiau, kaip veidas iš
gėdos liepsnoja visomis saulėlydžio spalvomis, po to adrenalinas nuslūgo, kraujas
nutekėjo kažkur į kojas – jos tapo be galo sunkios, perbalau lyg lavonas ir pamiršusi,
kaip reikia kvėpuoti, ėmiau sunkiai šniokšdama gaudyti orą.
– A... aš labai atsiprašau... netyčia... išsprūdo... tęskite, nekreipkite dėmesio...
– Jau dabar aišku, kad yra dar viena nuotaka, liko surasti antrą jaunikį. Gal yra
savanorių? – geraširdiškai pajuokavo vienuolis vėl grąžindamas pakiliai lengvą
atmosferą, tvyrojusią bažnyčioje iki mano išsišokimo. Visi ėmė juoktis, bet, laimei ar
nelaimei, savanorių neatsirado.
– Roberta, ar sutinkate imti šį vyrą į teisėtus vyrus ir mylėti bei gerbti jį sveikatoje ir
ligoje, laimėje ir nelaimėje, kol mirtis jus išskirs? – pakartojo vienuolis.
– Taip, sutinku! – švelniai šypsodamasi linksmai patvirtino nuotaka.
– Skelbiu jus vyru ir žmona. Galite pabučiuoti nuotaką.
Šito kunigui sakyti nereikėjo, nes jaunieji, vos lūpoms susilietus, taip nuoširdžiai ir
karštai ėmė vykdyti kunigo paliepimą, jog netrukus teko juos stabdyti, kad santuoką
patvirtinantis bučinys nepavirstų vieša meilės akto preliudija.
Jaunieji išskubėjo į kiemą. Jiems einant pro duris draugai iš šonų bėrė ant jų rožių
žiedlapius ir ryžius. Svečiai išskubėjo paskui, aš pasitraukusi į patį voros galą lėtai
slinkau įkandin. Prie manęs prisigretinęs tėtis be žodžių paėmė mano ranką ir stipriai
suspaudė. Jaučiau jį einantį greta, bet į jį nežiūrėjau, nes bijojau jo akyse įžvelgti
nusivylimą. Lyg atspėjęs mano mintis tėtis paleido mano ranką, apkabino per pečius ir
tyliai pasakė:
– Man rūpi tik viena – kad būtum laiminga, o visa kita neturi jokios reikšmės.
– Nori, kad verkčiau?
– Ne, noriu, kad mylėtum save – tokią, kokia esi, kad tikėtum savimi – tau trūksta
tik to, viso kito turi su kaupu, – pasakė tvirtai. – Palauk čia – tuoj atnešiu šampano, –
dar pridūrė ir nuėmęs man nuo pečių ranką nuskubėjo link mamos, kuri pilstė
šampaną. Po akimirkos tėtis jau stovėjo priešais mane su pilna taure putojančio gėrimo.
– Na, dukrele, išmesk burnelę ir parodyk broliui, jog moki linksmintis, – tėtis
šypsojosi, bet jo akyse mačiau graudulį dėl to, kad vaikai jau suaugo, ilgesį tų dienų, kai
mes keturiese buvome nedalomi lyg atskiras organizmas, kai mes patys sau buvome
visu pasauliu – su savo papročiais, tradicijomis, savo pokštais ir nuoskaudomis, ir kaip
visa tai buvo intymu, tyra bei tikra. O gal aš klydau ir tėvas gailėjosi manęs –
vidutinybės, pasiklydusios sėkmingųjų pasaulyje. Šampanas paveikė mano protą ir
staiga pamaniau, jog nesvarbu, ar teisingai nuspėjau tėčio mintis ar ne, šiandien mano
brolio vestuvės. Tad turiu pamiršti visas nesėkmes bei klaidas ir linksmintis.
Po bažnytinės ceremonijos jaunieji nuėjo į greta esantį Užupį fotografuotis.
Nepaisant saulės, kuri švietė skaisčiai, netgi akino, bet visai nešildė, lyg primindama
mums, jog kovo dvidešimt devintąją mus gali pradžiuginti tik savo šviesa, o ne šiluma.
O visi svečiai susėdo į mašinas ir nuvažiavo į pokylio vietą – užmiestyje esančią kavinę.
Nepaisant tėčio ir mamos pastangų mane pralinksminti, jaučiausi klaiki nevykėlė.
Geriau nei kada nors anksčiau suvokiau savo nerangumą – tiek fizinį, tiek protinį, savo
lengvabūdišką, netaktišką elgesį, trikdantį aplinkinius, juos erzinantį, o tėvus –
tikriausiai vedantį į neviltį. Geriausia mano draugė – graži, protinga, finansiškai
apsirūpinusi, turi nuostabią dukrelę ir gražuolį mylimąjį. Mano brolis nei labai gražus,
nei labai turtingas, protingas ar sąmojingas, nepaisant to visada lieka taktiškas ir
niekam neužkliūva, be to, susirado gražią, mielą, gerą merginą, su kuria skraido ant
meilės sparnų. Armandas, meilės estafetėje irgi artėja prie finišo. Visi bus laimingi. Visi,
išskyrus mane, nes esu nepatraukli, netaktiška, nejauna mergina, kuri pati nežino, ko
nori iš gyvenimo. Ir vienintelis vyras, kurio nori, lyg tyčia negali būti jos.
Kai atvykome į kavinę, visi kiti jau buvo ten. Mes – tėtis, mama ir aš – atvažiavome
paskutiniai, nes vairavo tėtis, o jis visada labai skrupulingai laikosi nustatyto greičio.
Mama, vos spėjusi pasidėti daiktus, iškart ėmėsi taip jai įprasto šeimininkės vaidmens,
tad greitai visi buvo susodinti prie stalų. Kol laukėme jaunųjų, visi gurkšnojo vandenį
ar sultis. Bet aš nusprendžiau, jog šią ypatingą dieną nusipelniau šampano, tad
nesivaržydama jį gėriau.
Kai atvyko Lukas su Roberta, buvau jau gerokai įšilusi nuo išgerto šampano.
Jaunavedžiai padėkojo svečiams ir liepė visiems linksmintis, mat šios vestuvės bus
netradicinės – nereikės sakyti tostų, karti piršlio ar žaisti kvailų žaidimų. Visa, ką reikės
daryti – valgyti, gerti ir bendrauti. Visi tik lengviau atsiduso ir kibo į valgius, kuriuos
nešiojo padavėjai, ir kalbas su stalo kaimynais. Netikėtai šventė tapo labai jauki ir
šeimyniška.
O aš, nors keista, visai neturėjau apetito. Nejutau ir troškulio, bet nepaisant to,
gėriau – šampaną, vyną, sidrą. Alkoholis visada mane atpalaiduoja, paprastai išgėrusi
problemas nustumiu į rytojų. Bet šįsyk to padaryti nepavyko. Labiau nei kada anksčiau
jaučiausi esanti svetimkūnė, apsimetėlė, nevykėlė, netinkanti nei šioje kompanijoje nei
jokioje kitoje. Kai užkandę ir išgėrę svečiai atsipalaidavo ir ėmė vaikščioti į lauką –
parūkyti ar pakvėpuoti grynu oru, o gal pasišildyti prieš saulutę – diena buvo kaip reta
graži – saulėta, be vėjo, nors šaltoka, aš, užsimetusi storą megztą puspaltį, taip pat
išslinkau į lauką. Stovėdama lauko terasoje – pačiame jos kampe, užsiglaudusi už
netašytų akmenų sienos, pajutau į akis plūstelint ašaras. Niekaip nepavyko susiimti ir
nurimti – karštos ašaros lyg pupos papsėjo skruostais, tiško ant suknelės palikdamos
bjaurias dėmes. Bet man tai buvo nė motais – aš negalėjau ir nenorėjau nustoti verkusi.
Netikėtai iš už kampo šastelėjo Lukas:
– O Dieve, Marija, kas nutiko? – priėjęs apsikabino ir paglostė plaukus.
– Nieko. Šiaip... jaudulys...
Brolis bandė mane iškvosti, bet nenorėjau gadinti jam nuotaikos, tad nusivaliusi
ašaras nusišypsojau ir išsiunčiau atgal pas ką tik iškeptą žmoną. Nors Lukas nerimavo
dėl manęs, mačiau, jog nekantrauja kuo greičiau grįžti pas Robertą. Tad aš plačiai
šypsojausi, kol jis pasuko už kampo. Tuomet šypsena iš mano veido dingo ir aš vėl
pradėjau bliauti. Bet ramiai paverkti neturėjau galimybių, nes Lukas atsiuntė pas mane
Ievą. Ji atėjo po kelių minučių išėjus Lukui. Bandžiau paslėpti savo ašaras, nusisukau
nulenkusi galvą žemyn, bet ji priėjusi pasilenkė ir pažiūrėjusi man į akis, griežtai, kaip
būdinga tik jai, paklausė:
– Kas šįkart?
– Nieko.
– Nesimaivyk, sakyk!
– Tikrai nori žinoti?!
– Tikrai!
– Aš pavargau – nuo visko: nuo savęs tokios, kokia esu, nuo savęs tokios, kokia
bandau tapti, bet dabar jau tikrai žinau, kad netapsiu, nuo savęs tokios, kokią mane
nori matyti kiti, ir savęs tokios, kokią mane galėtų kas nors mylėti, nes tikrosios manęs
niekas niekada nemylės.
– Ir kodėl taip nusprendei?
– Nes aš neatitinku jokių standartų – nesu stora, bet savo ūgiui putloka, nesu kvaila,
bet pagal įgytą išsilavinimą – tik vidutinybė, nesu graži ar miela, švelnaus charakterio,
charizmatiška ar sėkminga – darbe ar socialiniuose ryšiuose, mano darbas varginantis,
o laisvalaikis nuobodus, jau neatsimenu, kada mylėjausi ar tiesiog gerai leidau laiką, –
sriūbavau aš. – Esu nevykėlė, kvaila netikša, kliuvinys. Esu spuogas ant savo šeimos
veido. Aš vis stebiuosi: yra tiek daug gerų veiksmo filmų, per kuriuos blogiukai šaudo į
geruosius, netyčia nukaudami šalia esančius niekuo dėtus žmones. Neabejoju, kartais
taip nutinka ir realybėje. Kodėl niekas netyčia nenušauna manęs? Kodėl negaliu žūti
beprasmiškai, ar atvirkščiai – dėl kilnaus tikslo – gelbėdama iš ugnies vaiką, taip bent
jau nebetrukdyčiau kitiems ramiai gyventi? – liejausi toliau.
– Aha, ir kas prisiimtų „nieko nedarančio“ šuns įkandimą? Arba paguostų mane,
ištvirkėlę Vikę, taip pat nukreiptų į doros kelią Tomą, Armandą ar net Steffi-ne-Graf?
Ir apskritai – tik tu galėjai jai sugalvoti tokią pravardę. Tu verki vynu, sidru arba
šampanu, o gal jų visų mišiniu, ir turiu pastebėti, jog visai be reikalo. Esi gija, rišanti
daugybę skirtingų žmonių, kurie be tavęs niekada negalėtų vienas su kitu net
žmoniškai pasikalbėti. Tai, kad tavo matmenys nestandartiniai, nedaro tavęs mažiau
gražia, tai, jog kurį laiką dirbai valytoja – tavęs labai kvaila, o kad pasisiūlei broliui į
žmonas – iškrypusia. Jei būčiau vyras, vesčiau tik tave. Nori žinoti kodėl? Nes tu
linksma, gera, atjaučianti, švelni, taip pat dosni, geranoriška ir optimistiška, tiesa,
paskutiniu teiginiu šią akimirką šiek tiek abejoju.
Mūsų pokalbį nutraukė Simas, atnešęs verkšlenančią Lilę:
– Pamaitink mažutę, – pasakė tiesdamas dukrelę Ievai. Ši paėmė Lilę ir suspaudusi jo
ranką pasakė:
– Pasirūpink Marija.
– Gerai, – tyliai atsakė Simas. Ieva su Lile ant rankų išėjo. Likome dviese. Mintyse
svarsčiau, ar tušas ir vėl bjauriai nutekėjo. Tikriausiai atrodau kaip panda.
– Manimi rūpintis nereikia, aš jau nusiraminau, – nenatūraliai šypsodamasi
didvyriškai atraportavau, jutau, kaip kažkur prie akies trūkčioja raumuo.
Simas nieko neatsakė, tik priėjęs artyn neryžtingai sunėrė rankas, po to jas atleido ir
stvėręs mane į glėbį stipriai priglaudė prie savo tvirtos lyg akmuo krūtinės. Jis manęs
neglostė, tik laikė tvirtai apkabinęs. Jutau jo kūno šilumą, girdėjau, kaip pašėlusiai
plaka jo širdis, užuodžiau jo kvepalų ir kūno kvapo mišinį, kuris mano nosiai buvo
stipriausias afrodiziakas. Per kūną ritosi jaudulio bangos, stipriai mušė pulsas, o burna
išdžiūvo.
– Šiek tiek girdėjau jūsų pokalbį, – tyliai pasakė Simas, – jaudiniesi be reikalo. Esi
labai toli nuo vidutinybės... ir tave lengva mylėti... esu tuo tikras... – tą pasakęs jis nutilo
ir daugiau jau nieko nepridūrė.
Pasigirdo artėjantis tėčio juokas, atidaromų durų garsas ir aš, nors ir kaip nenoromis,
išsprūdau iš Simo glėbio. Pirštais atsargiai perbraukiau drėgnus paakius, po to,
atsisukusi į Simą, kuris vis dar stovėjo man už nugaros, paklausiau:
– Ar labai matosi, jog verkiau?
– Ne, nelabai, tik kairį paakį reikėtų šiek tiek pavalyti, – ir neperspėjęs manęs priėjo
artyn, pirštu atsargiai, vos juntamai patrynė mano paakį, – dabar daug geriau, – dar
pridūrė.
Per kūną po jo prisilietimo vėl nuvilnijo drebulys. Širdis neramiai daužėsi, trūko oro.
– Ačiū, – dar pasakiau ir išsišiepiau tėčiui, kuris išniręs iš už kampo man pamojavo.
– Štai kur tu, o mes jau galvojome, kad pabėgai iš vienintelio brolio vestuvių.
– Na ką tu, tėtuk, kaip drįsčiau?
– O kas šis jaunas vyras, ar tik ne Ievos draugas? – nusišypsojo tėtis Simui ir ištiesė
ranką.
– Taip, – atsakė Simas ir paspaudė tėčio ranką.
– Tau pasisekė, Ieva puiki mergina, kaip, beje, ir mano duktė. Jos užaugo kartu ir
vaikystėje... – pradėjo tėtis, bet užbaigti nespėjo, nes aš jį pertraukiau:
– Tėti!
– Juk nieko blogo nepasakiau...
– Tučtuojau liaukis. Niekam neįdomu mūsų su Ieva vaikystės išdaigos.
– Tik norėjau su jaunu žmogumi pasidalyti viena kita juokinga istorija.
– Kitą kartą, tėtuk, dabar eime šokti, – valdingai įsikibusi į parankę nusitempiau jį
atgal į kavinę. Jau eidama dar atsisukau ir mirktelėjusi Simui akį nebyliai, vien lūpomis
sudėliojau „ačiū“. Jis šyptelėjo, linktelėjo ir nusisukęs nuėjo ant suolelio už kampo.
 Grįžusi į vidų netikėtai atgavau apetitą, tad kibau į valgį. Maistas čia buvo skanus, o
stalai pilni įvairiausių gėrybių, tad daugiau kaip pusvalandį ragavau viską iš eilės.
Pavalgiusi dar išgėriau, o tuomet išgaravo paskutiniai blogos nuotaikos ir nusivylimo
savimi likučiai ir aš ėmiau iš širdies linksmintis, be to, dar ir linksminau visus kitus,
nors to jokiu būdu nesiekiau.
Namo grįžau gerokai po pirmos, nes jau nebepajėgiau nei valgyti, nei gerti, nei šokti,
nei juoktis ir net kalbėti. Buvau persisotinusi viskuo, išskyrus Simą, nes net po ilgos
dienos šalia jo jaučiau, kaip man to negana. Net jei negaliu būti jo moterimi, negaliu jo
liesti ir bučiuoti, man užtektų vien su juo būti, kalbėtis, dalytis mintimis, prisiminimais
ar pokštais. Tik bėda, kad vienos dienos man buvo maža. Jau gulėdama lovoje vėl
prisiminiau, kaip tvirtai jis glaudžia mane prie savęs, kaip atidžiai, rūpestingai klausosi
manęs ir kaip švelniai valo mano paakį. Ir ar dėl alkoholio, ar dėl kartu praleisto laiko
aš pirmą kartą gyvenime išsigandau, jog dar truputis, dar viena diena kaip ši ir aš
paslysiu – nebeištversiu ir prisitraukusi jį pabučiuosiu, o jei jis norės – galbūt net
mylėsiuosi. Net ir žinodama, jog visam laikui neteksiu geriausios draugės... Bet tuojau
pat nuvijau kraupios išdavystės mintis tolyn, sakydama sau, jog vienintelis būdas
nepaslysti yra susirasti vyrą – kitą vyrą, kuris būtų tik mano vienos. Užmigau
vaizduotėje piešdama būsimo mylimojo vaizdus.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

A rmandas atėjo neperspėjęs. Paprasčiausiai atėjo ir paskambino į duris. Buvo šiltas

balandžio vakaras, žiūrėjau vakarines žinias. Išgirdusi durų skambutį atsistojau,
pažvelgiau į veidrodį ir nusprendusi, jog atrodau pusėtinai, nuėjau atidaryti durų.
– Labas, – Armandas triukšmingai įsiveržė vidun vos man spėjus praverti duris. Jis
akivaizdžiai nesijautė kaltas, kad atėjo neperspėjęs.
– Sveikas. Kodėl nepaskambinai? Juk galėjau būti ne viena, ar net būti išėjusi.
– O, atleisk, apie tai nepagalvojau. Kaip žinai, turiu ne vieną draugą ir netgi keletą
tokių, su kuriais kartais pasikalbame apie moteris, bet šis atvejis toks, kad man reikia
būtent moters patarimo, o tu esi geriausia patarėja santykių klausimais iš visų mano
pažįstamų moterų. Ir žinai, kaip keista, kad aš buvau taip įsigilinęs į save, jog net
nepagalvojau, kad tavęs galiu nerasti namuose. Ką būčiau daręs tuomet? Nežinau, gal
tavęs laukęs ar netgi tau skambinęs... Velnias, kodėl iš karto tau nepaskambinau?..
– Liaukis, viskas gerai. Nusirenk, sėsk ir pasakok.
Armandas buvo išsiblaškęs, nusiavė batus ir mechaniškai nukėblinęs į virtuvę
klestelėjo ant kėdės, tylomis, lyg nematydamas ir negirdėdamas nieko aplinkui.
– Nepaklausiau tavęs. Sakei, kad būčiau kvailys, jei atsiliepčiau iškart vos Fanei mane
pašaukus. Taigi aš ne kvailys – aš idiotas, nes aš ne atsiliepiau, o paskambinau jai pats...
– Ką?! Kaip drįsai taip akiplėšiškai manęs nepaklausyti?
– Aš dvejus metus mylėjau jos šmėklą, jos kūno vaizdą, gyvenantį mano mintyse ir
prisiminimuose, kurie plazdeno kiekviename mano namų kampelyje. Laikyk mane
puspročiu, bet vos sužinojęs, kad ji mane vis dar myli, palūžau – pajutau, lyg būtų
nugriuvusi užtvanka, laikiusi mano meilę uždarytą, užtvenktą, kad neišsiveržtų lauk,
kad neprasprūstų neatsargiu žvilgsniu ar žodžiu. Aš tik žmogus... tad nesusivaldžiau.
Paskambinau jai.
– Ir?..
– Paklausiau, kodėl pasiprašė atleidžiama. Ji pasiūlė susitikti ir kartu papietauti.
Sutikau, nors galiu pasiteisinti, jog minutėlę vaidinau dvejojantį. Bet tada ji pasakė
magiškąjį žodį „prašau“. Ir aš pasidaviau. Susitikome picerijoje, bet taip nieko ir
neužsisakėme, nes vos ją išvydęs suskydau. Ji pasitamsino plaukus ir atrodė lygiai taip
pat kaip tada, kai pirmą kartą ją pamačiau – mūvėjo džinsus, žemakulnius batelius,
paprastą baltą palaidinę, ant viršaus užsimetusi ilgą storą megztinį. Ji buvo ta pati
mergina, kurią įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, aš įsimylėjau ją antrąsyk. Net ir
žinodamas, kad ji gali apkvailinti, įskaudinti, nutrenkti mane į pačią sielvarto bedugnę
dar kartą, vis tiek neatsispyriau – priėjęs apkabinau ir pabučiavau ją. Ir vos mūsų lūpos
susilietė, tie dveji sielvarto metai nugrimzdo užmarštin, širdimi vėl pasijutau laisvas,
laimingas, mylintis ir mylimas. Ir prieš ją ir po jos turėjau merginų, bet nė vienos –
tokios kaip ji. Ką ji turi tokio? Nežinau. Tiesiog tik būdamas su ja jaučiuosi toks pilnas,
toks gyvas, toks laimingas. Bučiavomės dešimt minučių, kol atėjusi padavėja pasiūlė
mums išeiti į lauką – prie gretimo stalelio sėdėjo šeima su trimis mažais vaikais,
kuriems mūsų bučinys sukėlė klausimų laviną, į kurią jų tėvai, be jokios abejonės,
atsakinėti neturėjo jokio noro.
Išėjus į lauką pakviečiau ją pas save. Ji sutiko. Tądien daugiau jau niekur
nebenuėjome. Valgėme sumuštinius, nes daugiau nieko valgomo mano šaldytuve
nebuvo, o eiti niekur nenorėjome. Mes mylėjomės, kalbėjomės, vėl mylėjomės. Ji grįžo
pas mane. Tikiu, kad visam laikui, bet tavęs man vis tik reikia – noriu, kad ateitum pas
mus į svečius ir pažiūrėjęs į ją pasakytum, ką manai – ar ji atrodo įsimylėjusi, ar
žvelgiant į mane jos akys spindi ir kiti panašūs dalykėliai.
– Bet juk sakei, kad viską išsiaiškinai ir viskas tarp jūsų dabar yra gerai.
– Taip, bet kartą įskaudintas aš nebepasitikiu savo vidiniu balsu, nes meilė akina, ji
sumaišo protą, jos valdomas žmogus negali blaiviai mąstyti – bent jau aš. Tad ar ateisi?
– Taip, kada tik nori.
– Hmmm... rytoj?! Iškart po darbo, apie šešias?
– Galiu ir rytoj.
– O, ačiū! Labai ačiū. Tu nepasigailėsi – paruošiu tau vakarienę, su desertu, žinoma,
– Armandas šypsojosi.
– Aha, o po to turėsiu savaitę badauti.
– Liaukis, atrodai puikiai, tau tikrai nereikalingos jokios dietos. Be to, kartais
atsipalaiduoti ne pro šalį.
 – Taip, kartais, be abejo, puiku. Bėda, kad aš dažniau būnu atsipalaidavusi nei
tvarkingose vėžėse.
– Juokauji. Netikiu. Tad susitinkame rytoj? – darsyk pasitikslino Armandas ir
stryktelėjęs nuo kėdės išėjo iš virtuvės, nuėjęs į prieškambarį apsimovė batus, dirstelėjęs
veidrodin pasitaisė neklusnią plaukų sruogą ir pakštelėjęs žandan išėjo taip pat
netikėtai kaip kad buvo atėjęs.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

K etvirtadienį vakare, po darbo, laimingai išsprūdusi iš Simo planuojamų

viršvalandžių maratono, pasiteisinimui sukurpusi nelabai įtikinamą istoriją apie
sunkiai sergantį dėdę, gulintį ligoninėje, lygiai šeštą atsidūriau prie Armando namų
durų.
Čaižiai nuskambėjęs durų skambutis nervingu virpuliu atsiliepė mano kūnu.
Nenorėjau testuoti Steffi-ne-Graf, nors po paskutinio mūsų susitikimo, kurio metu
nukentėjo mano batai, nebejutau jai jokio pykčio, net nuoskaudos. Bet Armandas ją
myli, o man jis – draugas, kurio prarasti nenoriu, tad teks susitaikyti su pareiga
bendrauti su Steffi-ne-Graf.
Duris atidarė Steffi-ne-Graf. Ji mūvėjo plačius, tik ant klubų besilaikančius džinsus,
plačią trumpą palaidinę trumpomis rankovėmis, atidengiančią lygų, plokščią, švelniai
įdegusį pilvą. Buvo visai be makiažo, bet dėl to tikrai neatrodė prasčiau – jos bruožai
buvo malonūs akiai.
– Labas, užeik, – ji plačiai šypsojosi. – Nusirenk ir ateik į virtuvę. Aš bėgu, nes turiu
padėti Armandui.
– Sveika, – nusišypsojau ir aš.
Vos mane įleidusi, Steffi-ne-Graf nuskuodė į virtuvę. Aš nusiaviau batus ir
nupėdinau paskui. Prie viryklės karaliavo Armandas. Jis kepė žuvį, meistriškai ją
vartydamas įkaitusiuose riebaluose. Steffi-ne-Graf kruopščiai plonais griežinėliais
pjaustė cukinijas bei morkas ir kepino jas kitoje keptuvėje. Vos kartą apvertusi
palaukdavo, kol daržovių griežinėliai paskęsdavo svieste, tuomet mikliai išžvejodavo jas
ir vos apskrudusias daržoves dėjo į didžiulę lėkštę vieną ant kitos, išraitydama
sudėtingą ornamentą.
– Klausykite, jūs pakvietėte mane vakarienės, bet užuot ją ruošę, užsiimate menu.
Man bus gaila valgyti tokį grožį...
– Nepadlaižiauk! – linksmai atsikirto Armandas ir išgriebęs lėkštėn paskutinį žuvies
gabalėlį atsisuko į mane. Griebęs į glėbį pakėlė: – Smagu, kad atėjai. Sėsk valgyti,
neabejoju, jog po darbo alkana lyg šuo – spėju, kad ir vėl nespėjai papietauti...
– Ne, šiandien pietavau ir netgi per gausiai, o dar tokia vakarienė...
Armandas prikrovė man pilną lėkštę keptų daržovių su žuvimi ir ryžiais, po to
pasirūpino Steffi-ne-Graf lėkštės turiniu, o galiausiai ir pats sėdo valgyti. Prie maisto
parinko baltojo sauso vyno, ir nors mėgstu saldžius desertinius vynus, šįsyk gurkšnojau
sausą vyną su malonumu – jis nuostabiai derėjo prie žuvies. Vakarieniaudami
kalbėjome apie naujus filmus, muzikos naujienas, kol pokalbis ėmė suktis apie darbą.
Aš, kaip ir buvau prašyta, fiksavau menkiausią Steffi-ne-Graf judesį, vos pastebimą akių
krustelėjimą, rankos mostą ar atsargų žvilgsnį, mestą Armando link. Vakaro pabaigoje,
kai visi trys įkaitome nuo išgerto vyno, atsipalaidavome ir ėmėme linksmai
nerūpestingai kvatotis iš vienas kito, save pagavau besižavint jų duetu. Jie taip lengvai,
taip nepaprastai plastiškai bendravo vienas su kitu, lyg būtų buvę pora mažiausiai
dešimtmetį, lyg ne tik išsiskyrimo, bet ir pykčių, net mažo nesusipratimo tarp jų
niekada nebūtų buvę. Steffi-ne-Graf vengė demonstruoti savo jausmus – nežinia ar dėl
įgimto santūrumo, ar dėl to, kad jie būtų buvę tokie priešingi tam elgesiui, kurį ji
demonstravo visą mūsų pažinties laiką iki pat dabar, ar dėl vis dar šviežio jų jausmų
renesanso. Bet kai vyno butelyje liko vos daugiau nei pusė taurės, ji jau buvo
įsilinksminusi, atsipalaidavusi, linksma ir todėl neatsargiai metė į Armandą karštą
žvilgsnį. Net nesugebėčiau keliais žodžiais apibūdinti visos jausmų puokštės, kurią
išskaičiau tame žvilgsnyje, bet jis buvo toks aiškus, kad man neliko abejonių – ji, kaip ir
Armandas, visiškai ir galutinai pametė dėl jo galvą. Akyse spindėjo švelnus
nuolankumas, sumišęs su atviru, fatališku, grėsliu seksualiniu vyliumi, aiškus noras
užkariauti pasiduodant – tiesa, ne be kovos. Tai buvo kvietimas pulti. Supratau, kad
užsisėdėjau, tad ryžtingai atsistojau.
– Ei, kur susiruošei? Be deserto niekur neisi!
– Na ne, mano mielas, tu rimtai klysti – po deserto tikrai niekur nebenueičiau, be to,
aš saldumynų po devynių nevalgau, o laikrodis jau rodo pusę dešimtos. Esu mirtinai
pavargusi, tad trauksiu namo, o ir jums laikas ilsėtis. Dabar jūsų eilė apsilankyti pas
mane. Ateikite šeštadienį. Būtinai abu. Tiesa, aš nekokia virėja, tad nepažadu jums
sočios vakarienės, bet, manau, salotas padaryti pavyks.
– Tu tik jos neklausyk, – nusijuokęs pasakė Armandas pirštu rodydamas į mane, – ji
gamina puikiai, tik pati to nesupranta. Kadangi matau, jog neperkalbėsiu, eime,
palydėsiu tave, – taip pasakęs Armandas atsistojo. Steffi-ne-Graf man draugiškai
pamojo ir nuėjo prie kriauklės – matyt, plauti indų, o mes su Armandu pasukom durų
link. Kai apsiavusi batus išėjau pro duris, Armandas įsispyręs į batus nusekė paskui.
Vos užsidarius durims, jis koridoriuje mane sustabdė ir nekantriai paklausė:
– Na, ką manai?
– Manau, ji tave myli, nors stengiasi to neparodyti. Ji santūri, o gal tiesiog
nejausminga...
– Netiesa, jausminga! – karštai paprieštaravo Armandas pertraukdamas mane.
– Tuomet tai puikiai slepia. Nepaisant to, iš keleto mestų į tave žvilgsnių supratau,
jog eina dėl tavęs iš proto.
– O Dieve! Tu tikra?
– Be abejo, ne šimtu procentų, nes net ji pati, ko gero, nėra visiškai tikra, tad kaip aš
galėčiau būti?.. Bet manau, pabrėžiu – manau, kad ji tikrai tave myli. Ir darsyk
pasikartosiu – niekada neleisk moteriai tvirtai žinoti, kad esi visas jos, visuomet turi
likti šiokia tokia abejonė, tik tai skatina moteris puoštis, gražintis, stengtis, o prireikus
– net kovoti dėl mylimo vyro, priešingu atveju, moterys atsipalaiduoja ir nebesistengia.
Tas pats, beje, galioja ir vyrams, tik intrigos skaičių reikia dauginti iš maždaug penkių.
– Kaip suprasti?
– Vyrams tiesiog negalima žinoti, kad moterys juos myli, juolab kad eina iš proto, nes
tuomet jie pasijaučia ereliais, kuriems lemta skristi tik labai aukštai, ir, žiūrėk, jau jūsų
skrydžio trajektorija nebesutampa, nes jis netikėtai pakyla aukščiau tavęs...
– Vėl tu su savo teorijomis...
– Jos teisingos, nes paremtos visa mano moteriškojo eskadrono praktika, turiu
omeny – draugių, kaimynių, klasiokių, pažįstamų istorijomis, kurių moralas
dažniausiai liūdnas.
– Nedramatizuok! O jei rimtai, noriu tau padėkoti ir pasakyti, jog esi nuostabi,
tiesiog TOBULA draugė – patikima, protinga, linksma. Myliu tave. Ir tikrai keista, nes
tu esi vienintelė mano draugė moteris – iki šiol net nemaniau, kad su moterimi galima
bendrauti negalvojant apie jos liemenėlės dydį.
Armandas droviai ir labai nerangiai mane apkabino, o tuomet staigiai atšoko
sutrikęs, o gal susigėdęs savo netikėto jausmų proveržio. Atsisveikindamas mostelėjo ir
pasuko atgal į namus – pas Steffi-ne-Graf.
– Susiskambinsime, – dar pridūrė ir pradingo už durų.
– Iki, – mestelėjau jam atgal. Leisdamasi laiptais žemyn jutau, kaip išdavikiškai virpa
lūpa. Visada žiūrėjau į save nerimtai, visuomet maniau, kad esu ne tokia protinga,
sėkminga ir gabi kaip kiti. Maža to, niekada nevengiau iš savęs pasišaipyti ir
nesupykdavau, jei iš manęs šaipydavosi kiti – žinoma, jei juokai nebūdavo žiaurūs, bet
staiga atsiranda žmogus, kuris manimi žavisi, mane myli, gerbia ir netgi nieko nenori iš
manęs mainais, išskyrus paprastą bendravimą.
Nors oras lauke buvo atvėsęs, eidama link mašinos nejaučiau vakaro vėsos, nes mane
šildė Armando žodžiai.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

P avasaris veikia žmonių jausmus. Nepriklausomai nuo lyties. Tą patvirtino į mano

kabinetą iš pat ankstaus ryto atslinkęs Tomas:
– Galim pasikalbėti?
– Hmm... gal kiek vėliau? – atsargiai akies krašteliu pažvelgiau į susikaupusį Simą,
panirusį į dokumentų analizės sukeltą transą. Jis tylėjo, atrodė, net nemato Tomo.
– Nagi, eime, – paragino Tomas, paskatintas Simo tylos.
Aš dvejodama darsyk žvilgtelėjau į Nuobodulį, bet nuo kėdės keltis nepasiryžau.
Tomas lyg vaikas, parduotuvėje kaulijantis mamą saldainių, timptelėjo mane už
rankovės ir mostelėjo galva į duris.
– Sveikas, Tomai. Aš nesu nematomas žmogus, taip pat nesu ir kurčias. Dabar dar tik
penkios minutės po dešimtos, todėl pietų, kavos ar bet kokiai kitai pertraukai tikrai per
anksti, tad paprašyčiau grįžti prie darbo, – nepakeldamas galvos nuo dokumentų
griežtai išbėrė Nuobodulis..
– Darbas – ne vilkas, į mišką nepabėgs, – didvyriškai paprieštaravo Tomas ir toliau
timpčiojo mane už rankovės. – Pasisavinsiu Mariją tik penkioms minutėms. Ji tuoj
grįš.
– Tomai, nebandyk mano kantrybės... – piktai ištarė Simas vis dar žvelgdamas į
dokumentus.
– Greičiau, – dabar jau Tomas mane tempė už rankos.
– Vėliau... – tyliai šnypščiau bandydama ištraukti ranką iš tvirtos Tomo saujos
suraukusi antakius, išgąstingai vartydama akis.
– Tomai, grįžk prie darbo! – grėsmingai ištarė Nuobodulis. – Johannas von Goethė
sakė: „Kas nebuvo pradėta šiandien, tas niekada nebus baigta rytoj.“
– Nejaugi visi užsikrėtė patarlių mada? – nustebusi įsiterpiau.
– Taip, šiek tiek, – tyliai sumurmėjo Simas ir pakėlęs galvą įsmeigė žudantį žvilgsnį į
Tomą.
– Einu... einu... – niūriai sumurmėjo Tomas, bet iš kabineto išėjo.
 Po penkių minučių mano kompiuterio ekrane skaipo lange pasirodė Tomo žinutė:
„Susitinkam tualete. Dabar. Svarbu!“ Nusišypsojusi atsistojau ir pasukau link durų:
– Einu į tualetą, – atsakiau į klausiamą Simo žvilgsnį. Vyras nieko neatsakė, bet
darsyk pažvelgė į mane itin atidžiai. Taip ir nesupratęs, ar sakau tiesą, vėl nudelbė galvą
į popierius.
Įėjusi į tualetą nudrožiau prie paskutinės kabinos, kuri buvo užimta. Priėjusi
pasilenkiau ir pamačiusi Tomo batus pastuksenau į duris:
– Įleisk.
Tomas atidarė duris, kurios net ir nebuvo užrakintos, ir įleidęs mane užrakino:
– Ką manai? – parodė man kišdamas panosėn savo telefoną su merginos nuotrauka
ekrane. Į mane žvelgė gyvos rudos akys, ilgi tamsūs plaukai, dailus ovalo formos veidas.
Atrodė tyra, nekalta labai jauna mergina, stebėtinai į kažką panaši, tik niekaip
negalėjau prisiminti į ką.
– Kas ji?
– Mes lyg ir draugaujam... Ji man labai patinka!
– Tikrai? O ar pauostei jos burną?
– Marija!
– O pažastis? Ir dar kojas? Ne? Tuomet būtinai panaudok savo uoslę, nes kai
prisidarysi krūvą vaikų, bus vėlu. Bet ką aš čia, kokie dar vaikai, tu tik pasinaudosi ja, o
tada rasi pretekstą ją mesti. Juk su savo Gražuole (buvusia mergina, kurią paliko dėl
blogo burnos kvapo) irgi pradžioje skrajojai padebesiais ir tik po kelių karštų meilės
naktų susipratai, kad ji tau netinka. O gal meilės naktys nebuvo jau tokios karštos?
– Liaukis! – suraukė antakius Tomas. – Su Gražuole man tikrai nesusiklostė. Niekas
dėl to nekaltas, kartais tiesiog taip išeina... Ką apie ją manai?
– Ji graži, bet atrodo labai jauna.
– Ji už mane vyresnė penkeriais metais.
– Eik tu, netikiu. Ką ji pasidarė, gal ir aš galiu ja pasekti? Paklausk recepto.
– Tai genai, o dar sportas, joga, suderintas maistas, kokybiška kosmetika ir gražūs
drabužiai.
– Velnias, sportas – ne man, juolab joga. Man netinka niekas, kur reikia kilimėlio,
nebent kalba suktųsi apie seksą.
 – Manau, punktas apie maistą irgi ne visai tau, nes tu po šešių tik pradedi valgyti.
– Nesišaipyk. Žmogus gyvena tik kartą, tad jei jau negaliu skaniai pavalgyti,
gyvenimas praranda labai daug žavesio. Juk aš negeriu – tik kartais, nerūkau – net
kartais, nevartoju narkotikų – niekada, nelošiu kazino, nesmurtauju, nesu ištvirkusi,
neturiu jokių ydų, išskyrus aistrą skaniam ir kokybiškam maistui, kurį valgau, kai
noriu, nejaugi tai problema?
– Ne, bėda, kad neaišku, kodėl skundiesi dešimto dydžio drabužiais, nors nesi nei
stora, nei apkūni, tik ne plona. Ir žinai, aš nieko neišmanau apie moteriškų drabužių
dydžius, bet tavo kūnas – malonus pažiūrėti, bent jau vyriškai mano akiai.
– Baik man pataikauti, geriau sakyk, kas ji, kaip susipažinai ir visa kita.
– Ji – jogos mokytoja vardu Nora. Išsiskyrusi, augina trejų metų berniuką vardu
Pijus. Jis labai mielas vaikas. Susipažinome sporto klube. Prieš dvi savaites.
– Prieš dvi savaites?! Bet kodėl sakai man tą tik dabar?
– Nes viskas dar labai nauja ir šviežia, labai trapu ir nekonkretu. Dar nedrįstu jos
pavadinti savo mergina, nors ir labai noriu. Vis dar blaškausi tarp beprotiškos traukos,
širdies virpesių ir šaltų lyg ledinis dušas proto argumentų, sakančių man, jog nieko
mums neišeis. Vakarais, po susitikimo su ja, eidamas namo kartoju sau, kad viskas
pernelyg sudėtinga, o aš per senas veltis į painius komplikuotus santykius, ir kad ryte
susitiksiu su ja ir nunešęs puokštę jos mėgstamų irisų pasakysiu, jog negalime būti
kartu, kad geriau bus, jei liksime tik draugais, bet po beveik nemiegotos nakties, kai
tamsoje svajoju apie ją, išaušus rytui, kažkodėl – pats negaliu net sau pačiam atsakyti
kodėl, nuperku tamsiai raudonų – lyg kraujas – rožių ir skubu pas ją, pakeliui
nupirkdamas ne tik sviestinių ragelių pusryčiams, bet ir mašinytę ar meškiuką jos
sūneliui.
Ir tu žinai, man taip dar nebuvo, pirmą naktį po pažinties su ja niekaip negalėjau
užmigti. Mintyse vėl ir vėl sukau susipažinimo momentą – kaip ji pakelia į mane savo
rudas akis ilgomis blakstienomis ir pravėrusi putlias lūpas su nuostaba žvelgia man į
akis. Į mane lyg žaibas būtų trenkęs, visas sustingau, net negalėjau pajudėti. Nežinojau,
kad žmogus gali taip jaustis sutikęs kitą, visai nepažįstamą žmogų. Netikėjau, kad AŠ
galiu taip jaustis...
– Cha cha, į kažką trenkė meilės žaibas... – patenkinta sukikenau.
 – Šįkart tau neprieštarausiu. Panašu, kad taip iš tiesų ir nutiko. O juk niekada
netikėjau meile iš pirmo žvilgsnio.
– Bet Nora turi sūnų, tad į santykius su ja negali žiūrėti lengvabūdiškai, nes gali
įskaudinti ne tik moterį, bet ir niekuo dėtą vaiką.
– Taip, be abejonės, suprantu. Ir nors protas supranta faktus ir liepia užmiršti ją kuo
greičiau, nei kūnas, nei širdis to suprasti nenori ir tarsi gyvena atskirai nuo proto – vis
virpa, geidžia, dreba ir prakaituoja. Aš jaučiuosi išduotas savo paties kūno.
– Ko tikiesi iš santykių? Nori būti jos vaikinu ir retsykiais pasirodančiu dėde –
tėtuku Pijui, o gal nori kartu gyventi, kaip stipriam vyrui ir dera, prisiimdamas pusę
buities darbų bei didesniąją dalį išlaidų, o gal netgi ją vesti?..
– Aš blaškausi lyg beprotis. Vieną akimirką tvirtai nusisprendžiu ją vesti, kitą –
šaltakraujiškai palikti, o trečią – man dreba rankos iš baimės ir nevilties, o protas
kraupsta iš siaubo vien pagalvojus, kad niekada jos nebepamatysiu. Štai todėl man ir
reikalinga tu. Noriu, kad padėtum man – patark, ką daryti?
– Kaip toli jūs pažengėte per šias dvi savaites?
– Na, mes labai suartėjome.
– Kaip labai?
– Turi omeny seksą?
– Taip.
– Aš ją pabučiavau. Dusyk...
– Ooooo!.. Tuomet tai tikrai rimta. Jei vos po dviejų savaičių bendravimo ir dviejų
bučinių tau į galvą ateina mintis apie vedybas, tai, brolyti, ne juokas. Pakviesk ją kartu
praleisti savaitgalį prie jūros ar kur vidury miškų išsinuomok sodybą. Praleidęs su ja
kartu visą dieną ir naktį, ir dar vieną dieną be jokių išsiskyrimų, tikrai žinosi, ar nori
tęsti ar ne.
– Gera mintis, būtinai ją realizuosiu. Gal net šį savaitgalį. Ačiū tau, tu nuostabi
draugė.
Mūsų pokalbį nutraukė durų bilstelėjimas. Į tualetą kažkas įėjo. Užsiėmę burnas, abu
žiūrėjom vienas į kitą ir vos tvardėme juoką, lyg grįžę į vaikystę krėstume smagų pokštą
draugui. Įtempę klausą klausėme lėtai artėjančių žingsnių.
– Tomai? – pasigirdo Simo balsas.
 Tomas išplėtė akis ir čiupo mane ant rankų – jei kartais Simas sugalvotų pasilenkti ir
pažiūrėti, ar matosi viena pora batų ar dvi.
– Hmmm, taip, – vos išstenėjo Tomas, lyg iš tiesų būtų užsiėmęs gamtiniais reikalais.
– Kur Marija?
– Nee... žinau... – jis vos įstengė tvardyti juoką.
– Ne su tavim?
– Nu neee, – vargiai išstenėjo. Jam per skruostus tekėjo juoko ašarų upeliai. – Gal pas
Liną? – jis tyčia paminėjo administratorę, kurios stalas buvo už kampo.
– Ar viskas gerai? – prieš išeidamas dar paklausė Nuobodulis.
– Hmmm, taippp, – tyliai sukūkčiojo Tomas. Aš, įsigrūdusi kumštį burnon, verkiau
iš juoko kartu su juo. Trinktelėjo tualeto durys. Simas išėjo. Tomas mane paleido ir
papurtęs nutirpusias rankas atrakino kabiną.
– Bėk atgal į kabinetą, kol mūsų nesučiupo, – pasakė valydamasis juoko ašaras. Aš
paklausiau jo ir kiek leido jėgos nuskuodžiau į kabinetą. Vos spėjus atsisėsti už stalo, į
kabinetą grįžo Simas.
– Kur buvai? – paklausė akylai stebeilydamasis į mane.
– Eidama iš tualeto trumpam užsukau į buhalteriją paklausti apie priedus. Mūsų
įmonėje egzistavo priedų prie atlyginimo sistema. Žinoma, už gerus darbo rezultatus.
Kiekvieną mėnesį priedai nežymiai skirdavosi.
– Tau reikia pinigų?
– Na... – nežinodama ką atsakyti tylėjau.
– Aš galiu paskolinti arba paprašyti, kad dalį atlyginimo tau išmokėtų anksčiau.
– Nesivargink, aš kaip nors.
– Marija, turi pasakyti, jei tau ko reikia, aš galiu padėti, – Simo balse buvo girdėti
nuoširdus rūpestis.
– Ne, ne, aš susitvarkysiu, – atsakiau ir padariau lemtingą klaidą pakeldama į jį akis.
– Tu verkei? – tyliai paklausė Simas.
Visai sutrikau, pasijutau užspeista į kampą. Vienintelės ašaros, kurios šiandien tekėjo
mano skruostais, buvo juoko ašaros. Ir nors juokiausi ne iš Simo, o iš situacijos, vis tiek
negalėjau jam to pasakyti. Kvaiša! Pamiršau nusivalyti paakius. Matyt, blakstienų tušas
nevertas tų dešimties eurų...
 – Ne, mano akys jautrios, todėl nuo menkiausios dulkelės ašaroja. O dabar dar viskas
pradėjo žydėti...
– Ir tai niekaip nesusiję su tuo, kad tau reikia pinigų?
– Ne, nesusiję, – pirmąsyk per šį pokalbį atsakiau tvirtai, nedvejodama. – Ačiū... –
dar pasakiau ir nukreipusi žvilgsnį į kompiuterio ekraną lyg niekur nieko ėmiau
spausdinti laišką.
– Prašom, – švelniai atsakė Simas ir lėtai nužingsniavo link savo stalo.
Po dešimties minučių į skaipą atėjo Tomo žinutė: „Nežinau, koks ten tavo dydis, bet
galiu pasakyti – iš asmeninės patirties, esi lengva lyg pūkelis, tad nesuk sau galvos dėl
drabužių dydžių. Nors po šešių valgyti neturėtum, nes tai paprasčiausiai nesveika.“
Prisiminiau, kaip įsitempė Tomo veidas, kai tualete laikė mane pakėlęs, tad supratau,
jog viso labo mane guodžia. „Lengva kaip pūkelis“ buvau gal nebent vos gimusi, o gal
nebuvau niekada, bet draugo noras mane nuraminti paglostė širdį. Nieko neatrašiau,
nes staiga supratau, kad man daugiau nerūpi, jog mano talija jau greitai pasieks tokį
patį perimetrą kaip ir klubai.
Nuobodulis dirbo tylomis, bet nors laikiau žvilgsnį įsmeigtą į kompiuterio ekraną,
jaučiau, kad Simas į mane vis pasižiūri, jog savo žvilgsniu norėtų visam laikui užfiksuoti
šią akimirką, tarsi joje matytų kažką labai svarbaus, esminio. Iki pietų pertraukos taip
daugiau ir neprakalbome.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

P aprastai vairuodama telefonu nekalbu, o jei kalbu – naudoju laisvų rankų įrangą,
bet šįkart pamačiusi, kad skambina Viktorija, atsiliepiau, nes buvo įdomu, kaip jai
sekasi – mes taip daugiau ir nekalbėjome po to vakaro, kai parodžiau jai jos svajonių
meilužio su kryžiaus formos randu ant kaklo nuotrauką.
– Sveika, kur esi? – Viktorija kalbėjo ryžtingai.
– Važiuoju iš darbo namo.
– Ar turi šiam vakarui planų?
– Kol kas ne. Ketinau išsikepti makaronų apkepą ir pasižiūrėti filmą.
– Ar neprieštarausi, jei trumpam užsuksiu?
– Žinoma, ne.
– Atvažiuočiau po valandos, gal dviejų, nebus per vėlu?
– Dabar tik šešios dvidešimt, tad ne. Neabejoju, kad nori man kažką papasakoti.
– Kaip pirštu į akį, – nusijuokė Vikė.
– Nekantriai lauksiu.
– Iki greito, – atsisveikino Vikė ir baigė pokalbį.
– Iki, – atsisveikinau.
Grįžusi namo mažumėlę apsitvarkiau, ir nors žinojau, kad Viktorija po šešių nevalgo,
vis tiek apkepo padariau daugiau, nei viena būčiau pajėgusi suvalgyti. Jei Vikė
nesusigundys – liks rytojui. Bet apkepas iškepė, aš sočiai pavalgiau, o Vikės vis nebuvo.
Praslinko ir dvi valandos, o jos – nė padujų.
Iš smalsumo nežinojau kur dėtis. Slankiojau iš kambario į kambarį, nerasdama vietos.
Kai po dviejų valandų ir penkiolikos minučių nebeištvėrusi pasiėmiau telefoną
skambinti Viktorijai, suskambo mano durų skambutis. Net nepažvelgusi pro akutę
atidariau duris – įgimtas ir daug metų ugdytas atsargumas jau kurį laiką buvo palikęs
mane.
– Esu tau skolinga! – sušuko Viktorija vos spėjus atsidaryti durims ir puolusi vidun
apkabino mane.
 – Pasakok!
– Tuoj, tik nusiraminsiu. Esu siaubingoje jausmų sumaištyje. Man net dreba rankos.
– Nusimovusi batus ji nuėjo į svetainę, atsisėdo ant sofos ir minutėlę tylėjo, susiėmusi
delnais veidą.
– Kai tu pasakei, jog išsvajotasis meilužis – Edvardas, niekaip negalėjau tuo patikėti.
Jis tikras robotas. Niekada per septynerius metus, kiek dirbu banke, nesu mačiusi, kad
jis šypsotųsi, kad su kitais kalbėtų maloniai ar švelniai. Jo visada visi bijojo, nes jis yra
nuspėjamas tik tiek, kad yra nenuspėjamas. Dažniausiai kalba mažai, visada – tik apie
reikalus, ir niekada negali žinoti, kas jį tau kalbant suerzins, o tada it mokinukas gausi
pylos. Manęs jis ypač nemėgo, tad jo vengiau kaip velnias kryžiaus.
– Bet kas nutiko, kai pasakiau, kad jis – tavo svajonių meilužis?
– Nežinau, kas man užėjo, bet pagavo toks siutas, kad tikrai norėjau jį užmušti. Dar
prieš porą mėnesių buvau iškviesta į rimtą pokalbį su juo. Tada jis iškoneveikė mane,
sakė, jog esu niekam tikusi, kad turiu pasistengti, jei ir toliau noriu turėti darbą. Visas
jo priekabes ramiai atrėmiau rimtais argumentais, į kuriuos jis neturėjo ką atsakyti, tad
pasiuto taip, kad pokalbio pabaigoje mane iš kabineto beveik išvijo. O aš jaučiausi
pastačiusi jį į vietą. Tad kai tu pasakei, kad jis – tas vienintelis vyras, su kuriuo man
buvo taip gera, gavau šoką. Abejoju, kad jis buvo toks girtas, jog neprisimintų, su kuo
miegojęs, bet ne tik neišsidavė, bet dar drįso kaltinti blogu darbu.
– O aš manau, kad būtent todėl jis tave ir puolė. Nes jam, kaip ir tau, buvo gera, o tu
net neprisiminei jo ar bent jau jis manė, jog vaizduoji neprisimenanti. Mano miela, jis
tik pažemintas vyras.
– Kai pasakei tiesą apie Edvardą, aš visą naktį nemiegojau, varčiausi lovoje iki aušros.
Bet atsikėlusi pasiruošiau žūtbūtiniam mūšiui – apsirengiau gražiausiais drabužiais,
pasirinkau seksualius naujus apatinius, su kuriais jaučiausi stačiai nenugalima, dažiausi
ir šukavausi ilgiau nei įprastai, bet rezultatas buvo vertas sugaišto laiko. Nesikuklinsiu
– atrodžiau lyg kino žvaigždė. Vos atėjusi į darbą lyg pamišusi nuskubėjau pas jį. Net
nepasibeldusi įsiveržiau į Edvardo kabinetą. Jis sėdėjo prie stalo ir įsigilinęs skaitė
kažkokį dokumentą. Buvo akivaizdu, jog jo darbo diena prasidėjusi jau senokai. Aš be
jokio „laba diena“ nukaukšėjau prie jo ir be ceremonijų ėmiau sagstyti jo marškinių
sagas. Iš netikėtumo apstulbęs jis iš pradžių tylėjo. Kai atsegusi pirmas dvi marškinių
sagas tiesiai virš raktikaulio išvydau kryžiaus formos randą – tokį patį, kokį buvau
nesyk regėjusi atminties akimis, įniršau.
– Ką tai reiškia? – piktai ištarė stumdamas mane nuo savęs.
O aš užsimojau ir pirmą kartą gyvenime skėliau antausį. Garsas buvo šiurpus – net
dabar dar girdžiu jį ausyse.
– Kaip drįsti?! – pašokęs sušuko Edvardas. Jo akys degė pykčio liepsna.
– Kaip drįstu?! Tavo varpa buvo man tarp kojų, todėl apie drąsą kalbėti šiek tiek per
vėlu. Nemanai?
– Kaltini mane, jog tave išdulkinau? Bet kodėl? Juk pati norėjai – manęs ar bet kokio
kito vyro. Tą vakarą tau būtų tikęs bet kas. Išgelbėjau tave, nes apie tave sukosi ne
vienas verslo klientas. Permiegojusi su klientu, būtum suteršusi banko reputaciją. Be
to, nesuprantu, kodėl prakalbai apie tai tik dabar, juk mes permiegojome prieš trejus
metus?
– Išgelbėjai mane?! Tu save įsimylėjęs šunsnukis! Buvau tokia girta, kad net
nesupratau, jog tai tu. Niekada, girdi – NIEKADA nebūčiau su tavimi miegojusi
blaiviu protu.
– Nesuprantu, ko tu siunti? Abu gavom, ko norėjom. O dėl NIEKADA nebūčiau
toks tikras.
– Tu kuilys! Iš pradžių manimi pasinaudoji, po to dar drįsti ieškoti priekabių dėl
blogo darbo? O juk dirbu aš tikrai gerai. Tai vienas tų dalykų, kuriuos tikrai moku. Ar
taip bandei atkreipti mano dėmesį? Jei taip – užjaučiu tave dėl sugaišto laiko, nes tu
man nė velnio nerūpi! – išrėkiau. Be reikalo jį provokavau, nes dar nebaigusi sakinio jo
akyse pamačiau šaltą paniekinančią išraišką ir ryžtą.
Tada jis nieko neatsakęs nuėjo prie durų, užrakino jas, pagavo mane į glėbį ir
pasodino ant savo darbo stalo. Aš bandžiau priešintis, bet jis aukštesnis ir stipresnis už
mane, tad pralaimėjau. Kai jis nekreipdamas dėmesio į tai, jog kumščiais daužau jo
krūtinę, įsisiurbė man į lūpas, aš pražuvau. Pamečiau protą. Nepastebėjau, kada
nustojau jį mušti, apsikabinau jo kaklą, ėmiau glostyti plaukus ir atsakiau į bučinį.
Viskas baigėsi tuo, kad jis mane pamylėjo. Darbo dieną, ant savo darbo stalo jis mane
pamylėjo. Įsivaizduoji? Nors iš pradžių bučiavo grubiai, kai lioviausi jį mušti, jis ir vėl
kaip tą naktį pasidarė pats jautriausias meilužis, kokį esu kada nors turėjusi. Kai abu
užsiliepsnojome taip, kad ėmėm plėšti vienas nuo kito drabužius, staiga atsitraukė ir
nenuleisdamas nuo manęs karšto aistringo žvilgsnio apėjo rašomąjį stalą, atsidarė
stalčių ir išsitraukęs iš jo prezervatyvą grįžo atgal. Kai nusimovęs kelnes movėsi
apsaugą, žiūrėjo į mane kaitriu deginančiu žvilgsniu. Jis davė man laiko persigalvoti:
„Nagi, sustabdyk mane“, – tarsi sakė jo akys. Bet aš jo nesustabdžiau, nes nors ir
miglotai, bet prisiminiau, koks malonumas manęs laukia. Nenorėjau savęs skriausti. Ir
gerai, nes alkoholis slopina pojūčius, o dabar, būdama blaivi, galėjau išjausti kiekvieną
atodūsį, kiekvieną bučinį, kiekvieną žvilgsnį. Kai Edvardas numovęs man kelnaites ėmė
lėtai į mane skverbtis, buvo be galo atsargus ir švelnus. Ir žinai, tą akimirką jis buvo
man toks gražus, kad visai suskydau. Jis mylėjosi be galo švelniai, žvilgsniu akylai
stebėdamas mano veidą, tirdamas mane akimis – ar man gera. Tai buvo taip... gražu.
Visai priešingai tam, ką jis pasakė prieš seksą ir po jo...
– O ką jis pasakė po to? – nekantravau.
– Po visko jis mane labai švelniai pabučiavo. Tuomet pažiūrėjo tiesiai į akis ir pasakė,
jog dabar aš blaivi, tad negaliu apsimesti, kad nepamenu, su kuo mylėjausi. Ir nėra
visiškai jokios jo kaltės, kad noriu jo taip pat kaip ir jis manęs. O tada nukėlė nuo stalo,
sutvarkė sijoną, užsagstė palaidinę, nuvedęs prie durų atrakino duris ir išstūmė pro jas į
koridorių.
– NIEKADA truko tikrai trumpai, – dar pridūrė ir ciniškai nusijuokęs uždarė duris
iš vidaus.
– Bet jis... tikras akiplėša! – aš iš pasipiktinimo net kalbėti negalėjau.
– Švelniai pasakyta.
– Ką darysi?
– Parklupdysiu jį. Priversiu jį mane įsimylėti, priversiu sekioti ir maldauti mano
meilės.
– Jei planas pavyks, kas tada?
– Nežinau – taip toli dar negalvojau.
– O vertėtų pagalvoti – labai gerai pagalvoti, nes aš iš asmeninės patirties sakau – gali
žaisti suaugusiųjų žaidimus tik iš anksto įsitikinusi, kad neturi ko prarasti ir kad ne tu
būsi ta, kuriai po visko skaudės labiausiai.
– Vyrai niekada nebuvo iš tikrųjų man svarbūs, tačiau jis rūpi. Vos po dviejų
pasimylėjimų Edvardas susuko man galvą. Ir gal tikrai aš būsiu ta, kuri po visko verks,
bet nebenoriu beveidžio sekso su bet kuo. Ir net jei patirsiu nesėkmę, tai nesvarbu. Be
to, kalbant apie mylėjimosi statistiką – dabar dar tik gegužės pradžia, o aš jau turiu
vieną iš savo dviejų metinių pasimylėjimų, – Viktorija nusijuokė. – Man liko vos vienas
pasimylėjimas šiais metais. Jei labai pasistengsiu, šiais metais viršysiu savo mylėjimosi
statistiką, o tai jau yra gerai.
– Ką veikei po to?
– Grįžau į savo kabinetą dirbti. Bet dirbau vangiai, nes mintys sukosi visai apie kitus
dalykus. Buvo tikra kankynė sėdėti savo darbo vietoje spėliojant, ar jis galvoja apie
mane. Grįžus namo telefonas nenumaldomai skambėjo, nepaliaujamai ėjo žinutės, o aš
gulėjau lovoje ir galvojau, ką padariau. Vėl ir vėl mąsčiau apie ryto įvykius, užsimerkusi
net galėjau prisiekti, kad vėl užuodžiu jo kūno kvapą, girdžiu jo sunkų trūkčiojantį
kvėpavimą ir aidžius širdies dūžius. Negalėjau sustoti apie jį galvojusi. Pirmą kartą
gyvenime noriu, kad tai, kas šiandien nutiko, turėtų tęsinį. Ir žinai, aš daug galvojau
apie tavo žodžius...
– Kokius?
– Pameni, pasakiau, kad esu šliundrų karalienė?
– Taip, pamenu.
– O tu atsakei, kad tai netiesa, nes aš, kaip ir tu, tik ieškojau meilės. Tu klydai. Aš
niekada neskaičiau meilės romanų – net paauglystėje, netikėjau beprotiška meile iš
pirmo žvilgsnio. Jei kada su kuriuo nors iš mano eks meilužių bandos būtų ėmę
klostytis normalūs visavertiški santykiai, nebūčiau jų nutraukusi, bet nesiklostė. O
blankių paviršutiniškų santykių, kurie teikia tik patogų, nors neįkyrų prisirišimą aš,
būdama maksimalistė, nenorėjau. Aš neieškojau meilės, tik trumpo pasitenkinimo, bet
radusi būčiau stvėrusi savo galimybę būti laiminga. Bent jau tuo visą savo sąmoningą
gyvenimą tikinau save, bet dabar jau nesu tikra ar tai, ko ieškojau visuose vyruose,
nebuvo meilė.
Yra tikimybė, kad ir su Edvardu man nieko neišeis, bet aš vis tiek tau be galo dėkinga,
kad padėjai surasti vyrą, kuris kažkodėl įstrigo mintyse, net jei tas pavidalas, kurį
pamenu dėl tą vakarą suvartoto alkoholio, ir nebuvo labai ryškus. Man svarbu, kad tu
išgirdai mane. Didžioji dalis žmonių, pradedant šeima, baigiant tolimiausiais
pažįstamais, dažniausiai klauso tavęs tik viena ausimi. Ir nors jie sako „taip, taip,
žinoma“, nors linksi, iš tiesų nesigilina į tai, ką tu sakai, nebent tai tiesiogiai būtų susiję
su jais. Todėl, kai atėjai pas mane ir išsitraukusi telefoną parodei nuotrauką, kurioje
vyras su kryžiaus formos randu ant kaklo, aš buvau apstulbinta, stačiai šokiruota, kad
tu ne tik prisiminei, ką tau sakiau, bet ir nepasivarginai ko nors imtis, kad reikalai
pajudėtų iš mirties taško.
Staiga Vikė ėmė juoktis.
– Visai pamiršau. Spėk, kokį automobilį jis vairuoja?
– Eik, tu, netikiu..
– Tu neklysti – „BMW“.
– Niekada nesakyk niekada!
– Bet aš tvirtai tikėjau, kad NIEKADA, iš tiesų NIEKADA nemiegosiu su vyru,
kuris vairuoja „BMW“. Akivaizdu, kad prisišnekėjau. Gal mano teorija ir ne visai
teisinga...
– Reikia pažadėti daugiau niekada nieko nežadėti...
Viktorija nusijuokė.
– Sutinku. Pažadu, kad nežadėsiu.
– Nori arbatos, pyrago?
– Pusę devynių vakare? Juokauji... Aš ne tam keturis kartus per savaitę einu į sporto
klubą, kad naktimis valgyčiau pyragus. Mano skrandis po šešių jau miega.
– Pavydžiu tau, mano skrandis nemiega niekada.
– Jau vėlu, tad eisiu namo. Užbėgau tik trumpam – visko papasakoti, telefonu
nenoriu pasakoti tokių intymių savo gyvenimo detalių. Kas žino, kas mūsų klausosi.
– Ar ir tu tiki sąmokslo teorija, kad per mobiliuosius, internetą ir kitus technikos
stebuklus esame sekami, fiksuojami?
– Kartais tikiu. Kartais galvoju, kad tai nesąmonė, bet kalbėtis apie labai intymius
dalykus telefonu man kažkodėl nejauku, nors tikrai nesu drovi.
– Sakei, kad kol po darbo gulėjai lovoje tau telefonu, vis skambino ir rašė žinutes. Kas
tai buvo? Gal Edvardas?
– Turbūt juokauji? Ne, ne jis. Draugės, mama. Edvardas man ir neskambins, jis
pernelyg geros nuomonės apie save, kad parodytų, jog jam rūpiu, jeigu rūpiu. Viskas,
einu namo, – Viktorija atsistojo, pakštelėjo man į žandą, apsiavė batus, užsisegė ploną
megztą ilgą švarką, kurio taip ir nebuvo nusivilkusi, ir išėjo.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

N ors mano gyvenime tvyrojo painiava, kalendoriui tai buvo nė motais – jis
nekreipdamas dėmesio į nieką ramiai sau skaičiavo dienas. Net nespėjau
pastebėti, kada atslinko Joninės. Mūsų šeimyna turi tradiciją paparčio žiedo ieškoti pas
tėčio brolį Albertą – jis gyvena gražioje sodyboje netoli Varėnos.
Tačiau šiemet aš nenorėjau švęsti Joninių, nes man ir vėl buvo užėjęs desperacinės
nevilties periodas, kai vienpusis meilės jausmas išlenda į pirmą planą. Vienintelis
dalykas, kurio norėjau, tai įkišti galvą kur nors labai giliai (kaip tą daro stručiai) ir
nematyti nieko, kas vyksta viršuje. Tik taip jaučiausi galinti iškęsti savo vienatvę. Ir
nors gavau ne vieną pasiūlymą švęsti Jonines, visus pasiūlymus nedvejodama atmečiau,
net Vikės – kuri itin karštai įkalbinėjo mane kartu su ja vykti į jos darbovietės
organizuojamą Joninių šventę kaimo turizmo sodyboje, keliasdešimt kilometrų nuo
sostinės. Norėjau būti viena, troškau save nubausti už nemarų išdavikišką jausmą –
tokį be galo stiprų, kad nepaliaujamai sekintų mane kiekvieną mano gyvenimo dieną,
kartu tokį saldų, kad vien pagalvojusi, jog jis gali išsisklaidyti, jausdavau, kad prarasiu
sveiką protą. Taip, niekada nepasižymėjau nuoseklumu...
Tiesa, Jonines vis dėlto atšvenčiau. Viena. Ir tikrai labai skirtingai nuo visų kitų –
buvau namie, tad nesukūriau laužo, paparčio žiedo taip pat neieškojau – pas mane nėra
ne tik paparčių, bet jokių žaliuojančių augalų. Apskritai, jokia kita gėlė nei kaktusas pas
mane išgyventi neturėtų jokių šansų. Tad turiu jų net keturis – visi vis dar gyvi, nors
ant mano palangių „gyvena“ jau daugiau nei trejus metus.
Vietoj to prisipirkau kalną maisto ir pavalgiusi skanią vakarienę įsijungiau „Kažkas
skolinto“. Šis filmas labai tinka man, nes jame irgi dvi draugės myli tą patį vyruką. Po
to atėjo eilė „Laiškai Džiuljetai“, o po jo – „Vaiduokliui“. Būčiau žiūrėjusi dar ir
„Titaniką“, bet buvo antra nakties, tad nusprendžiau, jog „Titaniką“ ir „Bridžitą
Džouns“ pažiūrėsiu per kitą šventę, kuriai reikalinga pora. Nusprendžiau, kad nuo šiol
mano pora bus televizorius, ir nuėjau miegoti.
Taigi Jonines praleidau viena. Ir nors iš pradžių maniau, jog tai gera mintis, kai po
savaitgalio grįžau į darbą, kartu – į socialinį gyvenimą, supratau, kad, ko gero, būsiu
suklydusi, nes visi buvo puikiai nusiteikę, turėjo ką papasakoti, todėl po daugybės
aplinkinių pasakojimų jaučiausi kaip niekada vieniša ir apleista, uoliai ignoruodama
faktą, jog dėl savo vienatvės kalta tik aš pati, nes dar nė vienais metais nebuvau
sulaukusi tiek daug kvietimų kartu švęsti Jonines.
Net Simas, kuris šiaip jau yra be galo santūrus ir uždaras, vos įžengęs į kabinetą ėmė
pasakoti, kaip linksmai jie su Ieva ir Lile atšventė paparčio ieškynes su jo draugais ir
kaip gaila, jog negalėjau vykti kartu su jais – Ieva Joninių išvakarėse manęs ne šiaip
prašė, bet tiesiog maldavo vykti kartu. Bet aš likau nepalenkiama – mano atsakymas
buvo „NE“.
Aš mandagiai šypsojausi, kur reikia įterpdama sausus jaustukus, iš tiesų visai
neatspindinčius mano jausmų. Tad dieną darbe vos ištvėriau. Be perstojo žvilgčiodama
į laikrodį, atkreipiau Simo dėmesį:
– Kur nors skubi? – linksmai paklausė.
– Taip, esu susitarusi, tad, jei būtų įmanoma, norėčiau šiandien namo išeiti laiku.
Simas pasižiūrėjo į laikrodį – jis rodė pusę penkių. Oficialiai darbo diena mums
baigiasi šeštą, bet gal dėl gerai atšvęstų Joninių, o gal dėl to, kad visą dieną sėdėjau
surūgusi ir tuo gadinau jo kabineto interjerą, jis linktelėjo man ir pasakė:
– Gali eiti namo, jei turi svarbių nebaigtų darbų, leidžiu tau ateiti rytoj į darbą
anksčiau ir juos pabaigti.
– Nenoriu piktnaudžiauti... – nedrąsiai nutęsiau, nors iš tiesų piktnaudžiauti
norėjau. Retai taip elgdamasi jaučiausi turinti teisę kartais ir patinginiauti.
– Aš tikrai dažniau piktnaudžiauju tavo laiku ir pastangomis, tad drąsiai eik, kur tik
tau reikia, – Simas padrąsinamai nusišypsojo ir mostelėjo ranka ragindamas keltis nuo
kėdės ir eiti namo.
– Ačiū, – nusišypsojau, greitai išjungusi kompiuterį bei paskubomis apsitvarkiusi
savo darbo stalą apsirengiau ir išėjau namo.
Vos grįžau namo, iškart puoliau prie šaldytuvo – kai nesiseka ar jaučiuosi blogai,
visuomet palepinu savo skrandį kokiu nors skaniu valgiu, net jei patiekalas ir nebūna
ypač sveikas. Nors lyg tyčia, kai liūdžiu, apetito nebūna, bet aš vis tiek gaminu, nes kai
kenčia siela, kankinti dar ir kūną būtų per žiauru. Vos spėjau pavalgyti makaronų su
daržovėmis ir sūriu, ėmė skambėti telefonas. Skambino Viktorija.
– Sveika, kaip sekasi?
– Neblogai. Ką tik grįžau iš darbo.
– Spėjai pavalgyti?
– Taip, o ką?
– Esu alkana kaip vilkas – dėl karbonado, ko gero, galėčiau užmušti, – Vikė
nusijuokė. – Eime kur nors vakarienės?
– Ne, geriau tu pavalgyk viena, o tada ateik pas mane deserto – vis dar turiu
šaldytuve šokoladinių ledų.
– Idėja gera, tik neaišku, ar įgyvendinama.
– Kodėl?
– Nes aš valgau tik iki šešių, o dabar jau penkios dvidešimt.
– Bet tu nespėsi iki šešių net pavalgyti... gal gali bent kartą sulaužyti taisyklę?
– Ne, negaliu, be to, pavalgyti spėsiu – galvojau apie sušius, o štai deserto teks
atsisakyti, nors šokoladiniai ledai mane išties vilioja.
– Pavydžiu tau tavo geležinės valios atsispirti skanėstams. Man taip neišeina.
– Net neabejoju, kad tikrai pavyktų, jei rimtai nusiteiktum, tu tiesiog pataikauji savo
kūnui, nekovoji su pagunda. Užtektų kelių kartų atsilaikyti savo užgaidai ir suprastum,
kad tai ne taip jau ir sunku.
– Netikiu, nes man ir po penkiasdešimto karto atsispirti pagundai būtų ne sunku, o
neįmanoma – tiesiog neturiu valios, štai kas...
– Gal... – nusijuokė Viktorija. – Tuomet užkąsiu sušių ir atlėksiu pas tave. Leisiu tau
pavaišinti mane arbata.
– Ir pyragu... – nusijuokusi pridūriau.
– Negundyk, aš neišskysiu.
– Na, mes dar pažiūrėsim...
– Iki greito.
– Iki.
Nekantriai laukiau Vikės, nes net neabejojau, kad ji tai jau tikrai papasakos ką nors
įdomaus. Juk Jonines neabejotinai šventė su Edvardu, tad net jei pasakojimas ir nebus
laimingas, neabejotinai – pikantiškas.
 Viktorija atėjo pusę septynių.
– Sveika, kaip atšventei Jonines? – paklausiau jai vos spėjus peržengti mano namų
slenkstį.
– Labai gerai ir kartu – siaubingai.
– Kaip taip gali būti? – nustebau.
– Šventės pradžia buvo daug žadanti ir smagi, vidurys – jaudinantis, o pabaiga mane
beveik nužudė.
– Pasakok! – pareikalavau kaisdama virdulį.
Vikė atsikvėpė ir ėmė pasakoti:
– Darbe kolektyvas nusprendė Jonines švęsti kartu. Nežinia kodėl, bet visi buvo „už“.
Skyriaus vadovas per valandą sugebėjo išnuomoti sodybą už Vilniaus, prie ežero.
Nebuvau tikra, kad tai gera idėja, bet kai kolegos pamatė, jog dvejoju, puolė įkalbinėti
važiuoti kartu. Tad neatsispyriau – malonu jausti, kad aplinkiniai tave vertina ir nori
su tavimi bendrauti.
Joninės buvo tikrai smagios – gėrėm, valgėm, šokom, šokinėjom per laužą – aš
nudegiau sijono kraštą, dainavom, žaidėm žaidimus. Netikėtai tai buvo labai linksmas
vakaras. Edvardas irgi buvo ten, bet mes nebendravome, aš vis stengiausi išvengti jo, bet
išgėrusi dvi taures vyno pajutau, jog nebepajėgiu atitraukti nuo jo akių ir nejučia
žvilgsniu jį sekioju. Kad neapsikvailinčiau, nusprendžiau pasivaikščioti, išsiblaivyti –
nuo alkoholio ir jo vaizdo savo pašonėje, kurį net ir labai karštai to nenorėdama vis tiek
mačiau akies krašteliu.
Taigi apsidairiusi, ar manęs niekas nemato – nenorėjau niekieno draugijos, paežere
nuslinkau link miško. Priėjusi vieną iš daugelio lieptų, atsisėdau ir įmerkiau kojas
vandenin. Lėtai plazdenau kojas šaltame tamsiame vandenyje, bet jaučiau, kad man to
reikia – atvėsti, tiek kūnu, tiek protu, tiek ir jausmais. Tolumoje girdėjau bendradarbių
juoką, šūkavimus, tai buvo jauki birželio naktis, ypatinga savo magija. Negirdėjau ir
nemačiau jo ateinančio, tik pajutau, jog esu ne viena, iš to, kaip netikėtai pagaugais
nuėjo visas kūnas, o sprando plaukai pasišiaušė. Atsisukusi už kelių žingsnių išvydau
Edvardą. Jis stovėjo ir žiūrėjo į mane.
– Ko nori? – atžariai paklausiau.
– To paties, ko ir tu, – atsakė. – Juk dėl to mane čia pasikvietei?..
 – Aš tavęs niekur nekviečiau, – sušukau pasipiktinusi ir ištraukusi šlapias kojas ant
liepto atsistojau.
– O ką reiškia paslaptingas išnykimas?
– Gal tai, kad noriu pabūti viena? Ar tu apie tai nepagalvojai? O turėjai pagalvoti, juk
esi toks protingas... – ironiškai tėškiau ir nulipusi nuo liepto patraukiau į mišką. Jis
nieko neatsakė, bet iš šnarančių po kojomis žolių garso supratau, jog seka mane. Ir nors
tylėjo, su kiekvienu savo ir jo žingsniu vis labiau jaudinausi, jutau savo kūną atskiromis
dalimis – nuo vėlyvo vakaro vėsos ir jaudulio sustangrėjusias savo krūtis išsišovusiais
speneliais, stangrias šlaunis, tvirtas blauzdas ir vos pravertas lūpas, kviečiančias
bučiniui. Kai laužo liepsną nuo mano akių paslėpė medžių tankmė, Edvardas mane
pasivijo ir atsukęs į save švelniai, lengvai, lyg plunksnelę pakėlė, atrėmė į medį ir
prisitraukęs palietė lūpomis. Jis nebučiavo manęs, tik gėrė į save mano kvapą, mano
trūkčiojantį kvėpavimą ir laukė. Aš nusisukau ir užsimerkiau. Jis ėmė bučiuoti mano
kaklą – švelniais, lengvais lyg plunksnelės kutenimas, vos juntamais minkštų stangrių
lūpų prisilietimais, kol nubučiavęs kaklą vėl priartėjo prie lūpų ir erzindamas dantimis
sugriebė mano apatinę lūpą, sukando ją, po to paleido ir liežuviu įslydo man į burną.
Neištvėriau ir atsakiau į jo bučinį, leidau jo rankoms slysti mano kūnu. Jis nurengė
mane nuogai, prispaudęs prie šiurkštaus medžio kamieno – manau, tai buvo ąžuolas,
nes plačiu tvirtu kamienu, bet nesu tikra, nes labiausiai mane dominantis biologijos
klausimas yra: „ar išties egzistuoja „G“ taškas“, atsiklaupė ant samanų ir ėmė lūpomis
keliauti mano kojomis aukštyn. Jis bučiavo, glostė, glamonėjo mano blauzdas, kelius,
šlaunis, tašką tarp jų, o aš neatstūmiau jo, tik inkščiau, dejavau, raičiausi bandydama
ištrūkti, o kartu stengdamasi dar arčiau prisispausti kūnu prie jo lūpų, keliančių man
tokį malonumą. Kai atrodė, kad nebeištversiu, jis atsistojo, nusimovė kelnes ir
užsimovęs prezervatyvą akimirką tamsoje žiūrėjo į mane. Delnais suėmęs mano veidą
žvilgsniu svilino tamsą kiaurai, bandydamas įžvelgti mano akyse kažin kokį tik jam
vienam žinomą kriterijų ar požymį – geismo ar kokio kito jausmo. Kai neištvėrusi
sujudėjau ir sudejavau – ilgesingai ir godžiai, jis visu kūnu prisiglaudė ir įsiskverbė į
mane. Judėjo lėtai, nedejuodamas, tik alsiai trūkčiojančiai kvėpuodamas. Ir vis glostė,
glamonėjo mane. Jis buvo toks stiprus viskuo – tvirtu dideliu kūnu, savo
neperprantamu šaltu protu, savo vyriška energija, kad aš nenorėjau nieko kito, tik
ištirpti jame. Netikėtai vėsioje miško tamsoje supratau, kad jaučiu tą gryną gyvulišką
kito žmogaus troškulį. Ne geismą ar aistrą, ne, o primityvų paprastą aiškų poreikį
matyti jį kuo dažniau, girdėti kuo garsiau, uosti jo kūno kvapą, jausti jo kūno skonį,
pažinti visas jo asmenybės spalvas, kurias, lyg kriauklė slepia perlą, jis slėpė savo
neišmatuojamose žmogiškos esybės gelmėse. Kai kūnai po protą drumsčiančių aistros
audrų išsisėmę nurimo, mes dar ilgai likome persipynę kūnais, glausdami vienas kitą lyg
per audrą ar per karą, kai gyvenimiškos aplinkybės įmeta žmogų į tokias gilias ir tamsias
gyvenimo versmes, jog kiekviena žmogiška būtybė trokšta kažko žemiško, aiškaus ir
tikro, kad galėtų įsikibti ir išlikti. Buvo vėsu, bet jis pajutęs mano kūno virpulį tik dar
stipriau suspaudė mane savo glėbyje, apgobė savimi, įsupo į save lyg į kokoną ir aš
nebejutau nakties vėsos, tik palaimą.
Mus išskyrė bendradarbių balsai, lėtai, bet tolygiai garsėjantys. Buvo aišku, jog jie eina
gilyn į mišką. Po kelių akimirkų pamatėme pro medžių kamienus šmėžuojančius
deglus – jie artėjo mūsų link.
– Jie ieško paparčio žiedo, bet jei nepaskubėsim, vietoj jo ras mus, – prabilo
Edvardas. – Renkis, – pridūrė ir sunkiai, nenoriai atsiplėšęs nuo manęs pasilenkė,
tamsoje sugraibė mano drabužius ir padavė man. Tuomet užsisegė kelnes, rankomis
susiglostė išsitaršiusius plaukus ir nusisukęs nuėjo, palikęs mane miško tankmėje vieną.
Pasijutau išduota, nors norėjau, kad jis nueitų ir niekas mūsų nepamatytų kartu –
darbinis romanas visada baigiasi tragedija – vienam ar abiem nusidėjusiems. Nebent jis
baigiasi vestuvėmis. Bet mūsų atveju tai buvo neįmanoma, nes Edvardas jautė man
geismą, bet ne ilgesį, aistrą, bet ne meilę, o kūnų trauka, neparemta širdies jausmu,
proto troškuliu būti kartu visada, išsivadėja lyg pigus putojantis vynas, kurį visi per
klaidą vadina šampanu. Supykau, nors nebuvo priežasties. Paskubomis apsirengusi,
tamsoje kliuvinėdama už kelmų, krūmokšnių ir per audrą nuvirtusių medžių, pasukau
priešingon pusėn nei liepsnojantys deglai – atgal link laužo. Išnirau iš miško ir per
pievą paežere nupėdinau link laužavietės. Artėdama prie laužo mačiau prie jo
rymančius vienišus siluetus – keletas kolegų tylėdami sėdėjo ar stovėjo prie didžiulio
laužo ir abejingai žiūrėjo į ugnį. Jie, kaip ir aš, turėjo paslapčių, savo svarbių priežasčių
norėti tylos, vienatvės ir ramybės. Todėl manęs nieko neklausė. O aš irgi netrikdžiau jų
rimties. Kai atsisukau į mišką, pamačiau daugybę spingsinčių žiburėlių – lyg
jonvabalių, o gal žaltvyksčių gauja būtų ištrūkusi į paslaptingą susibūrimą, didžiulę
puotą, kad galėtų šėlti iki ryto, kol skaisti vasaros ryto saulė vėl nugins juos į šešėlius.
Žiūrėjimas į ugnį mane keistai ramino. Mylėjimosi išsekintus raumenis maloniai
maudė, tas lengvas nuovargis priminė man Edvardo kūno kvapą, jo lūpų skonį ir aš
ugnies liepsnose mačiau mus abu liepsnojančius jausmų kaitroje, vėl ir vėl girdėjau
menkiausią jo kvėptelėjimą, vėl troškau patirti tą patį – ne vieną ar du, o šimtus,
tūkstančius kartų, kol tarp mūsų liepsnoję jausmai sudegtų, liktų tik žioruojantys
švelnumo nuodėguliai, kurie mus šildytų šaltomis naktimis.
Staiga iš miško pusės pasigirdo griausmingas kvatojimas, spigus moteriškas cypimas ir
vis dar liepsnojantys deglų taškeliai vėl ėmė nirti iš miško, kur jie kurį laiką klaidžiojo
medžių apsupty; ėmė ryškėti, balsai garsėjo, buvo aišku, jog paparčio žiedo ieškynės
baigtos ir jie grįžta prie laužo – tušti ar radę legendomis apipintą paparčio žiedą. Kai
visi priartėjo tiek, kad jau girdėjau paskirus žodžius ir sugebėjau atskirti žmones,
pamačiau Edvardą, einantį šalia kolegės Editos – ji nuoširdžiomis žibančiomis akimis
žiūrėjo į jį ir juokėsi. Jis šypsojosi – vos vos, pusę lūpų ir kažką jai pasakojo. Širdyje
pajutau skaudų pavydo dūrį. Ėmė trūkti oro, rankos pradėjo virpėti, lyg nuodingas
geluonis būtų lyžtelėjęs mano odą, ir nuodai, perėję kiaurai ją, būtų pasklidę po mano
karštą nuo meilės sueities kraują, kraujagyslėmis nukeliavę iki galvos smegenų ir dabar
kartėliu išsilieję mintyse. Pasiutau. Apsisukusi nubėgau prie savo mašinos ir su niekuo
neatsisveikinusi išvažiavau. Nakties juodyje mano mašinos žibintai iš tamsos vis
išplėšdavo naktinių drugių siluetus, vargšai vabzdžiai, netyčia pakliuvę į mašinos
važiavimo trajektoriją, bumbsėjo į priekinį stiklą, o aš plūdau nuoskaudos ašaromis.
Verkiau balsu – taip gailiai, kaip jau daug metų nebuvau verkusi. Man šis vakaras buvo
toks gražus, toks tyras, kupinas meilės ir džiaugsmo, žinoma, tik tol, kol nesupratau,
kad jis manimi ir vėl pasinaudojo. Tik tam, kad patirtų malonumą, kad atsipalaiduotų,
kad atsikratytų seksualinės įtampos. Ne kad susilietų su manimi, nes iš tiesų to nori ir
kitaip tiesiog negalėtų. Ne todėl, kad man ką nors jaustų.
Grįžusi namo parašiau Ulai – savo kolegei, su kuria atvažiavau, – jog pasijutau blogai,
todėl grįžau į namus – kad niekas dėl manęs nesijaudintų, kad neieškotų, ir išjungusi
telefoną nuėjau miegoti. Nors buvo po trijų penkiolika, o aš iš nuovargio tiesiog
alpėjau, dar ilgai varčiausi lovoje negalėdama užmigti, minčių akimis matydama save
Edvardo glėbyje. Nežinau, kada užmigau. Kai pabudau, buvo vienuolika. Patikrinau
telefoną. Niekas manęs neieškojo.
Viktorija giliai atsiduso.
– Nekenčiu jo – taip pat smarkiai kaip myliu, kaip geidžiu ir trokštu...
Dar valandą kalbėjomės, o tada Vikė išėjo namo – šiek tiek linksmesnė nei atėjo. Jai
išėjus apsidžiaugiau, kad nesutikau su Ieva ir Simu švęsti Joninių – kas žino, ar
nebūčiau pakartojusi Vikės poelgio.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

F amiliarumas. Tai toks elgesys, kai žmonės elgiasi pernelyg laisvai, nė kiek
nesivaržydami. Aš nekenčiu familiarumo – kai žmonės tiesmukai tau sako
dalykus, kurių sakyti neturėtų, arba, dar blogiau, daro dalykus, už kuriuos norėtum
juos tučtuojau užmušti. Ryškiausiu to pavyzdžiu galiu drąsiai laikyti seksualinį vyrų
priekabiavimą prie moterų. Vyrai dažniausiai būna pagyvenę (tikriausiai todėl
nusprendžia, kad tramdyti savo geidulių nebeverta, nes ateity viskas bus tik dar
blogiau, juk sendami žmonės netampa gražesni), moterys ar merginos – jaunos,
tinkančios į dukras, o dažnam ir į anūkes. Jei seni gašlūnai jūsų bendradarbiai ar
viršininkai, jie dažniausiai lyg netyčia jus liečia, tarsi netyčia pro jus spraudžiasi, nors
aplink tuščia erdvė ir jie gali eiti pro šalį net nesiliesdami, ar net atvirai plekšnoja jums
per užpakalį, šlaunis, itin įžūlūs – liečia krūtinę ar net apsikabinę bučiuoja kur nors į
kaklą. Kartais tokių ne pirmos jaunystės palaidūnų gali rasti nuosavoje giminėje –
mūsų giminės linijoje tai dėdė Pranius. Jis mano tėčio antros eilės pusbrolis, vyresnis už
tėtį maždaug dvidešimt metų, tai reiškia, jog jam ne mažiau septyniasdešimt.
Nepaisant to, o gal būtent dėl to, drąsiai plekšnodavo per visų mūsų giminės moterų
iškilumus ir apvalumus, nė trupučio nesigėdydamas ir juolab neapgailestaudamas.
Vyrai jį visuomet gėdindavo ir bandydavo tramdyti pasodindami atokiau nuo moterų,
bet jis kur buvęs kur nebuvęs vis pasiekdavo kurią nors damą ir jos atsikišimus. Nors
yra užsidirbęs ne vieną antausį, nė trupučio dėl to nesikrimto laikydamas savo troškulį
moteriškam kūnui natūraliu ir sveikintinu prigimtiniu poreikiu, nėmaž
nesijaudindamas, kad aistrų objektui jo dėmesys nepageidautinas ir net pasibjaurėtinas.
Grįžusi dirbti į savo seną darbą, pas Simą, radau tris naujus darbuotojus. Lėją –
rinkodaros skyriaus vadovę. Pusamžę senmergę. Linksmą ir nereiklią nei sau, nei
kitiems. Rytį – kurjerį, atliekantį ir begalę jam nepriklausančių darbų. Niekada
neatsikalbinėjantį ir su niekuo nesipykstantį. Šaunų jauną vyrą. Paskutinis personažas
vardu Mindaugas. Jis vadovauja personalo skyriui. Vedęs ir turi tris vaikus. Bet nei
žiedas ant piršto, nei dažni žmonos skambučiai nesutrukdo jam siekti artimo ryšio su
kitomis – visomis aplinkui esančiomis moterimis. Jis aukštas, dramblotas, sunkių lėtų
judesių, kurie žiūrint iš šono, rodosi, jį nepaprastai vargina, praplikęs. Jo pokštai
nejuokingi, manieros atstumiančios, bet jis bevelija nekreipti į tai dėmesio ir toliau
tęsia savo priekabes bet kuriai – pabrėžiu – bet kuriai moteriai einant pro šalį.
Vos grįžau dirbti į senąją darbovietę, nuo pat pirmų dienų pajutau ypatingą
Mindaugo dėmesį. Su manimi jis būdavo ypač saldus, daug šypsodavosi ir lyg juokais
vis stengdavosi paglostyti mano ranką, nugarą ar užpakalį. Tai man sukeldavo
nevalingo nevaldomo nervinio drebulio priepuolius. Vos išvysdavau jį savo horizonte,
ilgai nedelsdama sprukdavau į pirmą pasitaikiusį kabinetą, tualetą ar liftą. Bet kas
ieško, tas randa, o Mindaugas tik ir tykojo progų paleisti rankas į darbą. Nors jo elgesys
man nepatiko, nieko jam nesakiau – kaip nesakydavo ir visos kitos moterys, nes jis lyg
ir nedarė nieko ypač blogo, nesielgė grubiai, tik iki koktumo meiliai. Jo
demonstruojamas dėmesys bet kurioje Vakarų Europos šalyje ir, be abejo, Amerikoje
būtų pripažintas seksualiniu priekabiavimu, tačiau tik ne Lietuvoje. Kiti bendradarbiai
vyrai kartais jį pašiepdavo dėl polinkio grabalioti svetimas moteris, bet visa tai buvo
juoko forma. Nors kiti vyrai patys taip ir nesielgdavo, Mindaugo elgesyje tikrai nematė
kažin kokios tragedijos. Tiesa, Simas buvo labai griežtas šiuo klausimu – prie jo ne visi
kolegos drįsdavo šypsotis – mat jis darė labai santūraus ir griežto žmogaus įspūdį.
Darbe jis toks ir buvo. Ir tik su Lile bei Ieva tapdavo švelnus, mielas, draugiškas jaunas
vyras. Tad Mindaugas nebuvo kvailas ir prie Simo niekada nemeilikaudavo.
Pats Simas niekada kitų žmonių neliesdavo – nei tyčia, nei netyčia – jis sugebėdavo
judėti taip, jog net perpildytoje patalpoje – kartais mūsų virtuvėlėje pietų metą
nebūdavo net kur uodui nutūpti, nesusidurtų su jokiu jo judėjimo trajektorijoje
pasitaikiusiu žmogumi. „Jis slidus tipas“, – garsiai juokdavosi Tomas stebėdamas, kaip
bosas laviruoja tarp žmonių.
Kartą, kai po ypač sunkios dienos, jau vakare, po septynių dešimt, virtuvėlėje
akimirkai ištrūkusi iš nesibaigiančių darbų maratono gurkšnojau vaisinę arbatą, kur
buvęs kur nebuvęs atsliūkino Mindaugas. Kadangi sėdėjau prie stalo, jis negalėjo prieiti
prie manęs ir lyg netyčia patapšnoti ar paplekšnoti per kurį nors mano iškilimą. Todėl
atsisėdo. Ir nors nieko nevalgė ir negėrė, sudribęs ant kėdės priešais alkanu žvilgsniu
spoksojo į mane. „Matyt, žmona ypač kruopščiai dozuoja kūno malonumus, kad jis
visada toks išalkęs sekso“, – pamaniau.
– Ilgokai užsisėdėjai? – pasakė užjaučiamu tonu.
– Nieko tokio, jau greitai baigsiu, – nusišypsojau bereikšme šypsena, kuri dažniausiai
atbaidydavo net ir didžiausią įkyruolį. Bet Mindaugo tai neveikė.
– Gal tave parvežti namo?
– Ačiū, aš su mašina.
– O gal pasivaikščiokime, toks gražus oras? Draugiškai pasikalbėtume – kaip kolegos,
– jo akyse mačiau gašlų blizgesį. Spigindamas mane akimis jis ištiesė ranką ir suėmęs
mano plaštaką, kurios nespėjau patraukti, intymiai paglostė. Bandžiau ištraukti ranką,
bet jis stipriai sugniaužė.
– Ne, nenoriu vaikščioti. Manęs namuose laukia draugas. Ir būk geras, paleisk mano
ranką, man skauda.
– Ach, kokia tu trapi, tik gaila, kad maža melagėlė – visa įmonė žino, kad tu vieniša.
Bet aš galiu praskaidrinti tavo vienatvę... – čia jis reikšmingai pakėlė antakį ir dar
plačiau išsišiepė.
– Nežinau, kas ką žino ir ko nežino, bet aš turiu grįžti dirbti, – jaučiau, kad situacija
tuoj taps nevaldoma, ir nors tai atrodė juokinga – septintą vakaro darbe dar tikrai buvo
ne vienas darbuotojas, o ir Simas tikrai dar dirbo, mano širdį sugniaužė baimė, nors
šiaip jau nesu iš bailiųjų. Atsistojusi nuo kėdės patraukiau ranką ir akimirką man
atrodė, kad jis nusileido ir paleis mane, bet neįtikėtinai vikriai – turint omeny jo
nerangų dramblotą kūną, liuoktelėjo iš kitos stalo pusės ir pačiupęs mane į glėbį
glebiomis lūpomis pabučiavo man į kaklą. Įniršusi užsimerkiau, suspiegiau ir kiek leido
jėgos pastūmiau jį nuo savęs. Bet jis buvo stambus vyras, tad tik nusijuokęs pakėlė
mane. Aš ėmiau muistytis bandydama ištrūkti.
– Paleisk ją! – pasigirdo įniršio kupinas riksmas. Tai Simas, netikėtai atsiradęs
virtuvės tarpduryje ir staigiai dviem dideliais žingsniais įveikęs atstumą, prišoko prie
mūsų ir atsivedėjęs trenkė Mindaugui kumščiu į nosį.
– Aaaaaaa! – pasigirdo graudus nemielo mergišiaus riksmas, jis mane paleido ir
susiėmęs už kruvinos nosies gailiai sudejavo.
– Tu atleistas! – suriko Simas. Jo veidas iš pykčio buvo išbalęs, kumščiai stipriai
sugniaužti, o raumeninga krūtinė kilnojosi.
 – Taip nesąžininga... Aš nieko blogo nepadariau! – sušuko Mindaugas. – Paduosiu
tave į teismą už smurtą.
– O Marija tave – už seksualinę prievartą, nes būtent tą ir mačiau. Tai net nebuvo
priekabiavimas – to pasitaiko visur. Tai buvo atvira seksualinė agresija.
– Agresija? Ji pati mane nuo pirmos darbo šioje įmonėje dienos provokavo savo
trumpomis suknelėmis, giliomis iškirptėmis ir kvepalais – esu tikras, kad ji kvėpinasi
feromonais...
– Tavo žiniai, moterys turi teisę rengtis kaip nori, o Marijos aprangos stilius nė
trupučio neprovokuoja. Kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį...
– Bet... – bandė kažką sakyti Mindaugas, tačiau Simas jį nutraukė.
– Dink iš čia, kol neiškviečiau policijos...
Mindaugas dėbtelėjo neapykantos kupinu žvilgsniu į mane, po to – į Simą ir iš
kišenės išsitraukęs nosinę ėmė valytis ja kruviną nosį, lėtai traukdamasis link durų.
– Ar viskas gerai? Tau nieko nenutiko? – Simas pasilenkęs žiūrėjo man į akis.
– Ašššš, jis... – pati nežinau, ko pradėjau verkti.
– Ei, mažute, nurimk, – Simas švelniai apkabino. Įsikniaubusi į jo kaklą uodžiau jo
kūno kvapą, mačiau, kaip sunkiai jis ryja seiles, o jo stiprus glėbys, rodėsi, saugiausia
vieta žemėje. Girdėjau, kaip sunkiai vilkdamas kojas Mindaugas drimblina iš virtuvės ir
nutolsta koridoriumi. Ašaros buvo nudžiūvusios, bet vis dar nesitraukiau iš šilto ir
jaukaus Simo glėbio. Simas lietė mane tik vos vos – pačiais pirštų galiukais, lyg trapų
stiklinį indą, jis neramiai, trūkčiojančiai kvėpavo. Akimirką pamaniau, kad didesnės
ironijos būti nebegali – išgelbėta nuo seksualinio priekabiavimo aš noriai ir su
džiaugsmu mėgaujuosi kito vyro artumu. Kadangi Simas irgi nerodė nė menkiausio
noro atitraukti nuo manęs savo rankų, ko gero, taip būtume lyg paaugliai per pirmą
pasimatymą stovėję iki ryto, bet kišenėje suskambo jo telefonas, jis atsiprašęs paleido
mane iš savo glėbio ir suieškojęs kišenėje telefoną atsiliepė. Aš atidžiai apsidairiusi ir
niekur horizonte nepamačiusi Mindaugo nuskubėjau į Simo kabinetą. Buvau tikra,
kad po šio įvykio Mindaugas daugiau niekada savo noru į boso kabinetą neužsuks.
Nors dar turėjau neatidėliotino darbo, ramia sąžine išjungiau kompiuterį ir
susitvarkiusi stalą išėjau namo. Buvau tikra, kad Simas nereikš man pretenzijų. Jau
leisdamasi liftu pamaniau, kad ir vėl sulaužiau sau duotą pažadą negalvoti apie Simą, jo
negeisti ir svarbiausia – nesiliesti. Dar sykį prisiekiau sau pamiršti Simą ir kaip gera
būti taip arti jo, kad gali girdėti jo širdies plakimą.
Parėjusi namo pasidariau arbatos ir užsidegusi kvapnią žvakę sėdėjau tamsoje.
Tikėjausi, kad švelni vakaro prietema, žvakės šviesa ir kvapi arbata padės man užmiršti
šiurpų incidentą. Baiminausi be reikalo. Jau po kelių arbatos gurkšnių neprisiminiau
nei Mindaugo, nei jo gašlių prisilietimų. Prieš akis mačiau vien Simo žvilgsnį, kai jis
pasilenkęs žiūrėjo į mane – atvirą, švelnų, rūpestingą. Jokios pastangos galvoti apie ką
kitą nepajėgė nuslopinti jausmo, kad mes vienas kitam neabejingi, kad jaučiame tą
patį...
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

P riešingai mano nuogąstavimams, vėl dirbti su Nuoboduliu buvo tikras

malonumas. Nežinau, kas jį taip pakeitė – prabėgęs laikas ar draugystė su mano
geriausia drauge, bet jis dažniau juokaudavo, daugiau šypsojosi, buvo švelnesnis ir
labiau atsipalaidavęs. Man patikdavo stebėti, kaip jis kalbėdamas telefonu pirštais
barbena į stalą, kaip žaidžia su rašikliu, kaip apie kažką užsigalvojęs atsipalaiduoja. Su
manimi Simas būdavo atidus, dėmesingas ir ramus. Anksčiau tarp mūsų tvyrojusios
įtampos neliko nė kvapo. Todėl dar sunkiau buvo valdytis, nespoksoti į jį, neklausinėti
jo be reikalo, neprisigalvoti priežasčių kalbėtis ar net netyčia liestis.
Labiausiai dėl mano grįžimo džiaugėsi Tomas. Jis vis užsukdavo pas mane,
nekreipdamas dėmesio į Simą, kuris jam nieko nesakydavo, tik kartais griežčiau į jį
žvilgtelėdavo, lyg pyktų ar nervintųsi. Bet Tomas lyg tyčia tiek suįžūlėjo, jog visai
nebepaisė jokių žvilgsnių ir kur buvęs kur nebuvęs atslinkdavo pas mane paplepėti.
Penktadienį, kai po mano grįžimo į senąjį darbą jau buvo prabėgę keturi mėnesiai, o
iki darbo pabaigos liko valanda, mano kabineto durys atsivėrė ir vidun įsprūdo Tomas.
Simas lyg tyčia buvo išėjęs.
– Švęsime Gerdos gimtadienį, ar prisijungsi?
– Nežinau, tikriausiai. Vakarėlis vyks darbe ar leisimės apačion į kavinę?
– Į kavinę…
– O tu ar eisi?
– Dar neapsisprendžiau, bet tavo apsisprendimas palengvintų mano apsisprendimą,
taigi nulemk mano likimą, – čia Tomas pompastiškai pakėlė antakį. – Na?
– Gerai, eisiu. Beje, gal žinai, ar Simas eis?
– Turi omeny Nuobodulį?
– Liaukis, jau sakiau tau – jis mano geriausios draugės vaikinas, tad negražu jį taip
vadinti.
– Baik, jokia ji tau draugė, jei draugauja su vyru, kuris buvo įsimylėjęs tave.
– Bet tai ne išdavystė, nes aš neatsakiau į jo jausmus, mes nedraugavome ir apskritai...
 Čia Tomas mane nutraukė.
– Gali kalbėti ką nori, tai nieko nepakeis – mačiau, kaip į jį žiūri – taip vaikas žiūri į
parduotuvės vitriną, pilną saldainių. Jei aplinkui nebūtų žmonių, nenustebčiau, jei jį
užpultum... Gal prieš dvejus metus ir nemirei iš meilės savo bosui, bet dabar… dabar
miršti, tad neigti tai, kas akivaizdu, būtų kvaila. Bet netampysiu tau nervų ir atsakysiu
– jis ateis, nes Gerda, kaip žinia, buhalterė, todėl ją gerbti, mylėti ir vertinti privalu
visiems, net bosui. Jaudintis neverta, nes nemanau, kad jis užsibus – girdėjau, kaip
kalbėjo telefonu, kad turi marias darbo ir dirbs iki išnaktų.
– Leisk man išspręsti vieną svarbų klausimą su tiekėju, pasipudruoti nosį ir galėsime
eiti.
– Kai susiruoši, užsuk pas mane, – Tomas mirktelėjo man ir paliko mane vieną su
savo mintimis.
Tiekėjas buvo bjauriai nusiteikęs, ginčijosi su manimi pusiau angliškai, pusiau
rusiškai, pusiau lenkiškai (įtariu, kad lenkiškai jis keikėsi arba keikė mane, o gal ir
viena, ir kita), ir kai galiausiai po keturiasdešimt penkių minučių priėję kompromisą
visai mandagiai atsisveikinome, buvau išsunkta lyg po trijų raundų bokso ringe.
Pasiėmusi rankinę nuslinkau į tualetą ir užsidariusi kabinoje pasitaisiau makiažą,
pasikvėpinau, susišukavau plaukus, rankomis palyginau drabužius ir giliai įkvėpusi oro
nupėdinau pas Tomą. Tomas, pasikedenęs plunksneles, laukdamas manęs žaidė
kompiuterinį laivų mūšio variantą.
– Na, ar pasiruošusi?
– Taip, o tu?
– Visada pasiryžęs! – mano draugas linksmai nusišiepė ir apkabinęs mane per liemenį
nusivedė link lifto.
Sveikinimai buvo įprasti, tortas – sintetinė E priedų pilna maistinė nesąmonė,
kolektyvas erzeliavo, gaudė ir su kiekviena išlenkta taure ar bokalu pokalbiai kilo
oktava aukštyn. Simas vakaro pradžioje santūriai pasveikinęs jubiliatę pusvalandį
pasėdėjo gurkšnodamas skaidrų skystį (spėjau, kad tai buvo paprasčiausias vanduo) ir
nepastebimai dingo. Reikalą taisė Tomas, kuris įkaušo labiau nei paprastai ir sunkiai
valdydamas į skirtingas puses žiūrinčias akis ir liežuvį išpažino amžiną meilę man ir
gražuolei Norai, dėl kurios vis labiau kraustėsi iš proto. Matydama, kad mano draugas
pats namo nebeparsigaus, nusprendžiau jį parvežti.
– Tomai, mielasis, ar gali pasėdėti čia ramiai kelias minutes, kol aš nubėgsiu į viršų
pasiimti savo rankinę bei megztinį ir tavo švarką?
– A, ką?.. Pampinę? Kokią pampinę?..
– Rankinę, ne pampinę.
– Palapinę?!
– Dieve brangus, sėdėk čia ir niekur neik!
– Ger...gai...
Patogiai atrėmusi Tomą į minkštasuolį pasukau link lifto vis atsisukdama pasižiūrėti,
ar Tomas negriūva. Bet kol kas jis sėdėjo, nors ir svyruodamas.
– Bet kam tau palapinė? Ką?.. Kam?.. – pasigirdo nerišlus Tomo šūkčiojimas, bet aš
buvau tvirtai pasiryžusi parvežti jį namo gyvą ir sveiką, tad nekreipdama dėmesio į jo
paistaliones įlipau į atvažiavusį liftą.
Biure buvo tylu ir tamsu, aš ėjau tyliai lyg katė, kad tik nesudrumsčiau tykios vakaro
rimties. Nors išgėriau tik taurę vyno, taip pat jaučiausi apsvaigusi, nes taurė buvo
didelė, o ją išmaukiau keliais dideliais gurkšniais. Atidariusi kabineto duris sustingau –
prie lango, kaip įprastai, nugara į langą sėdėjo Nuobodulis. Palinkęs prie popierių jis
susikaupęs stebėjo skaičius. Staiga pakėlė galvą ir pažvelgė man tiesiai į akis.
– Reikia pagalbos?
– Ne, nereik. Aš tik pasiimsiu daiktus... ir eisiu… tikrai eisiu. Netrukdysiu, tu dirbi…
tai netrukdysiu…
Simas pakėlė galvą ir atsilošęs kėdėje atidžiai nužvelgė mane.
– Gal tau tikrai padėti?
– Padėti ką?
– Na, kad ir megztinį apsirengti, man rodosi, tavo judesių koordinacija kiek
sutrikusi…
– Kaip keista, paprastai vyrai siūlo padėti nusirengti…
– Galiu ir nurengti, jei nori…
– O kas, jeigu noriu?
– Ar nori? – po pauzės prabilo Simas. Jis lėtai atsistojo ir ėmė artėti link manęs.
– O kas, jeigu labai labai noriu? – žinojau, kad turiu liautis, kad privalau sustoti, bet
negalėjau. Kūną dilgčiojo nuo malonaus laukimo, kai jis pirmą kartą palies mane kaip
vyras, liečiantis jam patinkančią moterį.
Simo balsas nelauktai tapo žemas ir gilus. Girdėjau jo trūksmingą alsavimą,
užuodžiau jo kvepalus ir šiltą odą, net nežiūrėdama į jį jutau kūną lyg uola stūksant virš
manęs.
– O jei be „jeigu“?
– Noriuuu… – mano balsą sugėrė jo lūpos, jo stiprios rankos apkabino mane visą ir
stipriai prispaudė prie savęs. Iš juslinio malonumo negalėjau net įkvėpti, lyg dusčiau,
tarytum skęsčiau jausmų jūroje. Jis švelniai bučiavo mane ir didelėmis plaštakomis
glostė mano įsiaudrinusį kūną, plaukus, veidą... Nors vis dar buvome su drabužiais,
dusliai dejavau nuo begalinės jausmų ekstazės, nuo tobulos palaimos, kai siela ir kūnas
randa bendrą laimės šaltinį.
– Pasakyk, ko tu nori, kas tau patinka... – Simas tyliai kuždėjo apimtas pusiau
nesąmoningos būsenos, lūpomis keliaudamas mano kaklu aukštyn, rankomis
čiuopdamas mano linkius.
Bet ūmai lyg apsireiškimas prieš mane iškilo Ievos veidas. Išsigandusi atstūmiau Simą
ir drebančiu balsu sušukau:
– Nesiartink prie manęs!
– Bet kodėl?
– Nes tu Ievos vaikinas! Ji tave myli... nesiartink... – verkiau vynu ir neviltimi, nes
laiko atgal neatsuksi.
– Noriu, kad išklausytum mane.
– Ne!
– Kaip nori... – Simas liūdnai žiūrėjo į mane. – Pakalbėsime rytoj.
– Ne! Noriu pamiršti viską, kas nutiko šįvakar, lyg to niekada nebūtų buvę.
– Manai, pavyks?
– Pasistengsiu, kad pavyktų, – tvirtai atrėžiau.
Staiga dzingtelėjo lifto skambutis, durys atsivėrė ir išgirdau Tomo balsą:
– Mari-juk-k-k, tai kur ta palapinė-ė-ė?!
– Ateinu, Tomi, ateinu.
– Marija, mes nebaigėm… – Simas žiūrėjo į mane tuo tik jam būdingu sunkiu
deginančiu žvilgsniu – jaučiau jį net nežiūrėdama jam į veidą.
Nieko neatsakiusi stvėriau savo daiktus ir išsmukau pas Tomą, kuris sunkiai
šlitinėdamas triukšmingai kliuvo už visų jo kelyje pasitaikiusių objektų.
– Nu, blyn, iš kur paz mus palmės? Mes juk ne dykumoj gyvenam, čia juk ne
džiunglėz...
– Tomi, palik ramybėj draceną ir pabandyk nueiti atgal į liftą.
– Kur palapinė?
– Tikiuosi, vairuos ne Tomas ir ne tu? – Simas sunėręs rankas stovėjo kabineto
tarpduryje.
– Ne, važiuosim taksi.
– Paskambink, kai grįši.
– Opapa, pupa, jūs ką, susikukavot?
– Tomi, tylėk.
– Tegul kalba, jei turi ką pasakyti, – Simas nukreipė savo aštrų žvilgsnį į Tomą.
– Žinoook, turrriu… Ji, – tarė Tomas, pirštu rodydamas į mane, – pametė galvą... –
Čia aš užėmiau jam burną delnu, iš paskutiniųjų tempdama link lifto. Tomas
pasipiktinęs ėmė mostaguoti rankomis ir nustūmęs mane šalin tęsė:
– Dėl tavęs!
– Nutilk! – užrikau iš visų jėgų ir įstūmiau Tomą į atsidariusį liftą.
Užsidarinėjant lifto durims pakėliau ašarotas akis ir pamačiau Simą, kuris
gniauždamas pabalusius kumščius stovėjo kiek pražergęs kojas, lyg pasirengęs pulti, lyg
vos tvardytųsi nepuolęs paskui mane. Bet durys užsivėrė ir mes likome skirtingose durų
pusėse – jis vienoje, aš kitoje.
Bevažiuodamas taksi Tomas užmigo. Kai privažiavus jo namus ėmiau jį žadinti, jis tik
apsivertė ant kito šono. Gerai, kad taksistas pasitaikė supratingas – jis vilko Tomą už
pažastų, o aš nešiau jo kojas. Užnešę jį į namus, paguldėme ant sofos ir palikome
knarkti.
Kai privažiavome mano namus, buvau išsiblaiviusi užtektinai, kad sumokėčiau
dosniau, nei privalėjau, bet neužtektinai, kad suvokčiau, ką padariau bučiuodama savo
geriausios draugės vaikiną.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

V isą naktį kankinausi nežinodama kur dėtis dėl kamuojančios kaltės. Neturėjau
provokuoti Simo žodžiais, neturėjau leistis jo bučiuojama, neturėjau bučiuoti jo
pati, rankomis glostyti jo tvirto kūno, glaustis prie jo. Manyti, jog liesti jį bus malonu,
buvo viena, žinoti, kad tai ekstazė – visai kas kita. Neturėjau teisės žinoti. Bet žinojau.
Maža to, galvojau apie tai visą naktį, vėl ir vėl mintyse sukdama mūsų išdavikiškų
bučinių filmą, atmintis paslaugiai man primindavo, kaip nuostabiai kvepia jo oda, kaip
užtikrintai jis mane bučiavo – lūpas, veidą, kaklą, kokios vylingos nuo aistros
padūmavusios ir apsiblaususios jo akys. Aš tirpau nuo minties, jog jis manęs nori, jog
vis dar man kažką jaučia. Bet tuoj pat mane apimdavo gili neviltis, nes vyras, kurio taip
beprotiškai geidžiau, kaip jokio kito per visą savo trumpą gyvenimą, ir prieš kurį
nublanko visi kiti pažinoti vyrai, priklausė kitai moteriai. Ir ne šiaip nepažįstamai
bevardei moteriai, kuri jo „nesupranta“ ar „nepakankamai myli“, o mano geriausiai
draugei, kuri, nors netobula, bet tikrai nenusipelnė tokios baisios išdavystės. Be to, juk
aš nesu santykių ardytoja. Nesu kitų žmonių meilės griovėja. „Bent jau iki šiol
nebuvai“, – paslaugiai pataisė mane sąžinė. „Ir nebūsiu“, – piktai atšoviau jai net
grieždama dantimis iš piktumo.
Kai laikrodis parodė septynias penkiolika – laiką, kai turiu pradėti rytmetinį ruošos
ritualą, vis dar nebuvau sudėjusi nė bluosto. Nuslinkusi į vonią kritiškai nužvelgiau
save: pajuodę paakiai, kuokštais styrantys plaukai, užpurtęs veidas, alkoholio dvokas,
supantis mane lyg aura. Pasipurčiusi piktai pagrūmojau pirštu savo atvaizdui
veidrodyje ir nuėjau į dušą. Atlikusi įprastinius kūno priežiūros ritualus, vėl buvau
panaši į žmogų. Nors ir kaip nesinorėjo valgyti, prisiverčiau išgerti puodelį kavos ir
suvalgyti šaukštą avižinės košės. Po pusryčių pasijutau žvalesnė, nors nemalonaus
jausmo iš širdies ir minčių dėl begėdiškos apgavystės atsikratyti nepavyko.
Darbe pirmas sutiktas žmogus buvo Tomas, kuris liūdnu pagiringu veidu
demonstravo kūno kančią.
– Man plyšta galva… – liūdnai suniurnėjo eidamas paskui mane.
 – Iš pradžių aš tave užmušiu, o po to paieškosiu vaistų nuo galvos skausmo.
– Palauk, o už ką žadi užmušti?
– Nejaugi nepameni, ko vakar prikalbėjai?
– Netikiu, kad būčiau pasakęs tau ką blogo. Girtas žmogus visada pasako tiesą, o tiesa
tokia, kad tu viena geriausių mano draugių, net ir tarp vyrų. Negalėjau pasakyti tau…
– Ne man!
– Ką?
– Pasakei ne man, o apie mane.
– Kam pasakiau, ir ką?
– Nuoboduliui. Tai, ko pasakyti neturėjai!
– O Dieve, ką tokio pasakiau?
– Labas rytas, Marija. Tau jau tris kartus skambino tiekėjas. Kalbėjo pusiau angliškai,
pusiau lenkiškai, manau, lenkiškai – keikėsi, – prieš mane stovėjo Nuobodulis. Veide
mačiau tik rimtį ir dalykišką mandagumą. – Perskambink, manau, tai svarbu.
Tada apsisukęs nuėjo.
– Imk vaistų nuo pagirių, – pasakiau grūsdama draugo rankon tabletę aspirino.
– Bet mes turim pasikalbėti.
– Privalau paskambinti tiekėjui – pats girdėjai, ką sakė bosas.
– Pasakyk trumpai, ar baisių kvailysčių prišnekėjau?
– Pasakei Simui, kad aš pametusi dėl jo galvą…
– O Dieve!
– Drožk dirbti!
– Ar labai pyksti?
– Jau sakiau – ketinu tave užmušti. Kol skambinsiu tiekėjui, gali spėti pabėgti iš
šalies, ar bent jau iš pastato…
– Atleisk man.
– Spruk, kol gali...
– Pasimatysim per pietus. Aš vaišinu.
Liūdnai pažvelgusi į draugą apsisukau ir nuėjau į savo kabinetą. Nuobodulis į
kabinetą grįžo po pusvalandžio, bet su manim nesikalbėjo. Tik skaitė dokumentus, rašė
laiškus ar kalbėjo telefonu darbo reikalais. Ir tik prieš pat pietų pertrauką priėjo prie
mano stalo ir atsisėdęs ant stalo krašto švelniai pasakė:
– Noriu pasikalbėti apie vakar vakarą.
– Kas vakar nutiko?
– Ar prisimeni ką nors iš vakar vakaro?
– Taip. Be abejo. Mes šventėme gimtadienį, po jo kažkaip – nelabai žinau, kaip
grįžau namo. Mane parvežė Tomas.
– Manau, buvo atvirkščiai.
– Taip, visko gali būti. Tad apie ką norėjai pasikalbėti?
Simas atidžiai skrodė mane žvilgsniu, bet aš žiūrėjau į jį plačiai išplėtusi akis, net
nemirksėdama, ir stengiausi jam sumeluoti kūnu, veidu ir žodžiais, jog nepamenu, kas
tarp mūsų įvyko.
– Nieko. Tai nesvarbu, – atsakė akmeniniu veidu, bet nuo stalo nesikėlė, tik žiūrėjo
– liūdnai ir kartu piktai.
– Ką?
– Nieko, viskas gerai. Eik pietauti, Marija.
– Gerai, – vos šyptelėjau puse lūpų ir pasilenkiau po stalu pasiimti tyčia numesto
pieštuko.
Kol grabaliojau po stalu, Nuobodulis atsistojo ir išėjo iš kabineto. Aš pravėrusi duris
pamačiau tuščią koridorių ir stvėrusi rankinę nuskuodžiau tualeto link. Užsidariusi
kabinoje ėmiau lyg pašėlusi žliumbti. Niekaip negalėjau susilaikyti. Pasielgiau taip, kaip
ir turi pasielgti tikra draugė, bet kodėl tada taip sopa širdį? Kodėl viduje karaliauja
tokia tuštuma? Verkiau ilgai, niekaip negalėdama nurimti. Į tualetą vis užsukdavo
kolegos, kuriuos atskirdavau iš batų, kurie matėsi pro kabinos apačią. Tuo laiku, kol
bendradarbiai atlikinėjo savo reikalus, ranka užėmusi burną ašarodavau be garso, jiems
išėjus vėl imdavau verkti su pasikūkčiojimais. Į tualetą vėl kažkas įėjo, bet batų
nemačiau, tad užsidengusi veidą tyliai šniurkščiojau.
– Brangioji, atidaryk, – pareikalavo Tomas garsiai barbendamas į kabiną.
– Iš kur žinai, kad čia aš?
– Nes tavęs nėra visam biure, bet tavo išdavikas megztinis kabinete. Atidaryk!
– Nenoriu.
– Eime pietauti.
 – Aš nealkana.
– Tuomet palaikyk kompaniją man – nekenčiu valgyti vienas, juk žinai.
Atrakinau kabiną. Tomas sutrikęs žiūrėjo į mane:
– Olialia, pupa, kas tave nuskriaudė?
– Aaš... aššš... – niekaip nesugebėjau rasti žodžių apsakyti, kaip beviltiškai jaučiuosi,
tad vėl apsižliumbiau.
Tomas priėjęs apsikabino ir ėmė glostyti man plaukus. Nieko nesakė. Jausdama kito
žmogaus kūno šilumą, palengva nurimau.
– Na, išsitrauk kosmetinę, pasigražink šiek tiek ir eikim pietauti. Nupirksiu tau
didelį riebų šokoladinį pyragą širdgėlai nuraminti. Po to mudu pasikalbėsime ir tau
tikrai palengvės.
– Gerai, – neprieštaravau.
Per pietus papasakojau Tomui viską, kas vakar įvyko, nenuslėpdama net bučinio.
– Nesu didelis Ievos gerbėjas, bet tu pasielgei negražiai. Labai labai negražiai.
– Todėl ir verkiau. Nes suprantu, kad taip negalima, jog tai išdavystė. Jaučiuosi
blogai, nes bučiavau Simą. Negana to, nepaisant nieko – noriu jo. Tiesiog svajoju apie
tai. Matydama Simą jaučiu nenugalimą trauką eiti artyn ir liesti jį, ir…
– Liaukis save kankinti, – pertraukė mane Tomas. – Turi susiimti ir nuspręsti, ar
galėsi su tuo gyventi, ar turi ieškoti kito darbo.
– Ne, ne, kito darbo tai jau tikrai neieškosiu.
– Tuomet pamiršk Simą ir ieškok kito vyro.
Kalbėjomės taip ilgai, kad Nuobodulis atsiuntė administratorę Liną mūsų ieškoti.
Bet man palengvėjo. Supratau, jog gyvenimas ne žaidimas, kurį gali bet kada baigti. Esu
suaugusi, todėl ir elgtis reikia atsakingai. Ir sau, ir Tomui pažadėjau pamiršti
Nuobodulį. Liftu kildama į biurą tvirtai tikėjau, kad man pavyks.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

K etvirtadienis ritosi į pabaigą, dauguma reikalų buvo sutvarkyti, mintyse jau

pjausčiau daržoves ir vyniojau jas į kepimo popierių, įklotą į skardą, kišau jas į
orkaitę, kad išvirus ryžiams su kuo didžiausiu malonumu jas suvalgyčiau. Hmmmm,
skanumėlis... Mano gardžias mintis nutraukė Tomas, visai nelauktai įsiveržęs į
kabinetą.
– Kaip gerai, kad tu viena, – pasakė apsidairęs.
– Ar kas nutiko?
– Taip, mieloji, nutiko. Eime kartu vakarieniauti?
– Tik, jei vaišini tu – esu išleidusi visą savo algą, ir šio, ir kito mėnesio.
Neįsivaizduoju, kaip reikės gyventi toliau...
– O kas atsitiko? Nusipirkai naują automobilį, vilą prie ežero ar vėl apsirūpinai tona
kosmetikos, kurios tau nereikia – tau puikiai užtektų ir blakstienų tušo bei lūpų
blizgesio.
– Oooo, koks tu mielas... – jam nusišypsojau, nes jaučiausi pamaloninta. – Atsakau
tau – ne, paskutiniu metu mano gyvenime buvo daug išskirtinių įvykių – brolio
vestuvės, Vikės gimtadienis, tėčio vardadienis ir šiaip įvairių smulkių progų bei įvykių,
kurie lyg juodoji skylė susiurbė visus mano pinigus. Be to, dar visai neseniai dirbau
valytoja, mano atlyginimas buvo kuklesnis, o dirbti čia grįžau vos prieš keturis
mėnesius, tad dar nespėjau atkurti savo biudžeto.
– Gerai, vaišinu, eime.
– Dar nesibaigė darbo laikas...
– Taip, bet jau greitai baigsis. O tu, mieloji, nusiteik paaiškinti Simui, kad
viršvalandžiai šįvakar į tavo planus neįeina.
– Siunti mane liūtui į nasrus – tiesiu taikymu...
– Neperdėk. Bus smagu, – patikino mane Tomas ir išslinko pro duris.
Bet į kabinetą grįžo Nuobodulis – piktas, šaltas mano bosas, toks, kokį jį pažinau iš
pačių pradžių, tad vos po vieno jo žvilgsnio, mesto mano pusėn, nedrįsau net išsižioti,
jau nekalbant apie prašymą išleisti namo anksčiau. Ir nors jau po dešimties minučių
vienas pats paviręs savo sultyse Simas kiek atvėso ir žvilgtelėjo į mane, jei ir ne meiliai,
tai bent jau taikiai, aš nedrįsau tampyti likimo už ūsų.
Vos Tomas pravėrė kabineto duris, Simas net nepakeldamas galvos riktelėjo:
– Eik lauk!
Tomas išsigandęs uždarė duris, taip nieko ir nepasakęs. Ir nors buvo drąsus vyras,
nusprendė, kad bus protingiau palaukti darbo pabaigos. Kaip sako anglų patarlė, „let
sleeping dog lie“ – suprask, netampyk liūto už ūsų.
Vos laikrodis išmušė šešias, žvilgtelėjau į Simą. Jis įnirtingai barbeno kompiuterio
klavišais. Nors ir kaip nenoromis, teko dirbti toliau, nes darbo buvo iki kaklo, nors
noro – vos trupinėlis.
Po septynių dvidešimt vėl pažvelgiau į bosą – jis tyrinėjo dokumentus, kartais vienus
numesdamas, bet tik tam, kad pastvertų kitus, po minutės grįžtų prie pirmųjų, dar po
kelių minučių – prie antrųjų.
– Atsiprašau, – nedrąsiai pasakiau po aštuonių penkios, – galiu sutrukdyti?
– Atnešk man televizinės reklamos sąmatą – ji pas Beatričę, – pasakė Simas,
nekreipdamas jokio dėmesio į mano klausimą. Atnešiau. Po to, jo prašymu,
paskambinau reklamos agentūros vadovui, nors ir mano, ir neabejotinai jo darbo
valandos buvo seniai pasibaigusios, dar padariau Simui žaliosios arbatos. Bet pusę
devynių, matydama, kad reikalai nesitaiso – Simas skendi darbų džiunglėse, ramiai
išjungiau kompiuterį, atsistojau, susirinkau daiktus ir pasukau durų link.
– Kur susiruošei? – griežtai paklausė Simas.
– Namo, – kovingai atsakiau.
– Norėčiau, kad dar pusvalandį pabūtum.
– Neabejoju. Bet norėčiau pavalgyti.
– Valgai po šešių?
– Ne, valgau po devynių, o kas belieka...
– Ką? Kiek valandų?
– Dvi minutės po pusės devynių.
– Ooooch... Atleisk, užlaikiau tave... Žinoma, eik namo... – nustebęs sumurmėjo
bosas ir nervingai perbraukęs ranka plaukus sunkiai atsiduso.
 – Ramaus vakaro, – palinkėjau ir šaltai šyptelėjusi išėjau.
– Ir tau ramaus, – atsakė Simas ir vėl įbedė akis į popierius.
Išėjusi pro duris, užkliuvusi vos nepargriuvau, nes ant žemės, prie kabineto durų,
sėdėjo Tomas ir žaidė telefonu. Ant žemės mėtėsi banano žievė ir obuolio nuograuža.
Pamatęs mane, Tomas pakilo nuo žemės, pasilenkęs surinko vaisių likučius ir išmetęs
juos šiukšlinėn nusišypsojo:
– Taigi, einam vėlyvos vakarienės?
– Taip, nors tikslesnis šios vakarienės pavadinimas būtų naktipiečiai, bet tiek to –
kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Turi begalinę kantrybę, nustebinai.
Kulniuodami link lifto kalbėjomės.
– Tiesiog man ir vėl reikia tavo patarimo, tiksliau, pritarimo, – Tomas patenkintas
nusišypsojo.
– Klok, kas guli ant širdies.
– Paklausiau tavęs ir savaitgaliui buvau išvykęs su Nora ir Pijumi. Prie jūros.
– Ir ką, ar kas nors paaiškėjo?
– Deja, taip...
– Sakai „deja“, tai reiškia kažką blogo. Ir vėl blogas kvapas? Netobulai lygus kūno
reljefas – turiu omeny celiulitą? Per garsus ar per tylus juokas? Ji priklauso sektai, o gal
yra pagonė, ar net satanistė?..
– Liaukis, – juokdamasis atsakė Tomas, rakindamas mašiną.
– Einu į savo mašiną, seksiu paskui tave, – nukiurnėjau į savo automobilį ir užvedusi
variklį saugiu atstumu nusekiau paskui Tomą.
Kaip ir reikėjo tikėtis, Tomas nuvažiavo į kinų restoraną, kuriame mėgdavo pietauti,
vakarieniauti ir, ko gero, būtų net ir pusryčiavęs, jei tik būtų turėjęs galimybę – minėtas
restoranas dirba tik nuo dešimtos ryto, o tuomet mes, kaip ir daugelis kitų, lenkiame
nugaras, kad turėtume kąsnį duonos kasdienės.
Pastačiusi mašiną nuskubėjau link Tomo, kuris pastatęs mašiną jau stovėjo prie durų
ir laikė jas atdaras laukdamas, kol prieisiu.
– Įsidarbinai durininku? – pasišaipiau priartėjusi tiek, kad galėčiau tikėtis būti
išgirsta.
– Panašiai, – paslaugiai linktelėjo draugas ir palaukęs, kol įeisiu vidun, uždarė duris.
Priskubėjusi padavėja nuvedė mus prie laisvo stalelio salės gilumoje. Restoranas buvo
pilnas žmonių. Vyravo porelės, nors buvo ir keletas gausesnių, triukšmingesnių
kompanijų.
Nuvedusi prie stalelio padavėja uždegė žvakę ir padavusi meniu pasišalino.
– Ką valgysi? – paklausė Tomas.
– Vištieną, – nesusimąsčiusi atsakiau. – O tu?
– Tai pat. Imam vieną didelę porciją?
– Tik jei vištiena bus traški – negaliu pakęsti tų gličių kinų padažų, – pareikalavau.
– Gerai, tebus traški, – nusileido Tomas, – man nesvarbu.
– O dabar pasakok, – nekantravau.
– Tu suklydai. „Deja“ pasakiau, nes jau atvykęs į Klaipėdą, vos po vienos dienos
kelionės kartu, supratau, jog su Nora nebesiskirsiu niekada. Man gaila viengungiško
gyvenimo, man trūks ilgų pokalbių su tavimi – tokių kaip šis, bet vedęs neišvengiamai
paliksiu tai praeityje. Pasipiršau jai...
– O Dieve! – nejučia sušukau ir užsidengiau burną rankomis, nes į mus ėmė įtariai
žvilgčioti aplinkiniai.
– Taip, taip, žinau – įkliuvau. Ir ji atkeršys man už visas per gyvenimą įskaudintas
moteris, bet tiesa tokia, kad aš beviltiškai, beprotiškai, aklai įsimylėjau. Įkritau į tą
jausmą, lyg į ežerą šalto vandens – nori išsikapanoti, bijai, visą kūną stingdo ledinis
šaltis, bet negali, nes gelmė traukia, vilioja, be to, su kiekviena sekunde jauti, jog kūnas
vis labiau įpranta prie nepatogaus šalčio ir jis jau nebeatrodo tau nepatogus, o įprastas,
tad būtinas, adrenalinas srūvantis venomis slopsta, baimė ir siaubas mažėja, į kūną
atslenka palaiminga ramybė ir suvokimas, kad jei išliptum į krantą, niekada
nebebūtum toks, koks buvai prieš tai.
– Bet kaip tu žinai, jog tai ne aistra, o ji – tikrai TA, TA VIENINTELĖ?
– Nežinau, bet tikiu, ir noriu įsitikinti. O įsitikinti gali tik pabandęs.
– „Kas gali būti nemaloniau, nei suprasti, kad neparagavai slyvų dėl to, kad pritrūko
drąsos papurtyti medį.“ Yra pasakęs Loganas Perasall Smithas. Juk tą turėjai omeny?
– Jėzau, ir vėl tu su savo patarlėmis... Bet taip, mano mintį supratai teisingai.
– Kada vestuvės?
– Dar nenusprendėme. Dabar tik susižadėjome, bet aš jaučiuosi įsipareigojęs. Ir ne
tik Norai, bet ir Pijui. Žinai, būsiu atviras – esu patrauklus moterims, esu turėjęs ne
vieną merginą, ir dar daugiau vienadienių santykių, paremtų seksualine trauka, bet dar
niekada nesijaučiau toks laisvas ir kartu toks supančiotas. Esu turėjęs fantastiškų
meilužių, kurios lovoje neturėdavo jokių tabu, buvo gražios, meilios, bet po meilės
nakties ar dienos nieko joms nejusdavau. Visiškai nieko. Nenorėdavau pratęsti
pažinties, netrokšdavau išvysti jų dar kartą, net nenorėdavau darsyk mylėtis, lyg tas
vienadienis seksas būtų buvusi mūsų santykių riba, kurios nevalia peržengti. Lyg vos po
vieno meilės spektaklio aš pats sąmoningai nuleisčiau uždangą kaip nenuginčijamos
pabaigos įrodymą. O Nora spinduliuoja kažkokiu keistu, nenuspėjamu,
nepaaiškinamu, neapčiuopiamu tyrumu, kuris kartu yra beprotiškai seksualus ir kurį
noriu ragauti po mažą trupinėlį, taupydamas kitą dozę rytojui, dozuoti jį lyg aitrųjį
pipirą, kad neišdeginčiau gerklės, bet suteikti patiekalui pikantiškumo ir taip
reikalingo stiprumo.
– Tu tapai poetiškas.
– Gal šiek tiek.
– Ar ji sutiko būti tavo žmona?
– Taip. Nė akimirkos nedvejojo. Ir tai mane dar labiau pavergė. Tai, su kokiu
džiaugsmu ji sutiko būti mano moterimi, su kokiu nuoširdžiu pasitikėjimu ir atvirumu
sutiko dalytis gyvenimą, mane sujaudino labiau nei visų kitų moterų meilės
prisipažinimai kartu paėmus.
– Džiaugiuosi, kad galų gale po tiek sunkių išbandymų radai tai, ko ieškojai. Tai
lemta ne kiekvienam, – liūdnai pridūriau.
– Jei kalbi apie save, tai kenti be reikalo. Esi pasinėrusi į klaikią saviapgaulę. Susikūrei
sau taip trokštamą kančią ir dabar ja mėgaujiesi. Tad nedrįsčiau tau trukdyti.
– Kodėl taip sakai? Ieva yra mano geriausia draugė ir... – pradėjau įsižeidusi, bet
Tomas neleidęs man baigti nutraukė.
– Nustok elgtis vaikiškai. Pasakyk Ievai tiesą – pasakyk, ką jauti Simui. Pasakyk tai ir
pačiam Simui, o tada jau lai bus taip, kaip turi būti. Likimas visada viską sutvarko
geriausiai, jis neklysta, klysta tik žmonės.
– Niekada neišdrįsčiau... – neryžtingai pradėjau.
– Tuomet tau nelieka nieko kito, tik kančia. Nors nesu patarlių fanas, vieną kitą
žinau ir aš. Tad štai tau manoji: „Gyvenime yra tik dvi tragedijos: pirma yra negauti, ko
trokšti, antra – tai gauti.“ Tai Oscaras Wilde’as. Tai tobulai tinka tau – iš dviejų
blogybių tu pasirinksi abi. Bet kuriuo atveju – pralaimėsi, bet tai ne bėda, nes tu nieko
kito ir nenori...
– Tu esi draugas, turi mane palaikyti, o ne smukdyti žemyn mano kovinę dvasią, kuri
ir taip niekada nebūna labai stipri...
– Esu tavo draugas, todėl tau tą ir sakau – kad susiimtum ir ryžtingai keistum savo
gyvenimą į gera, užuot verkšlenusi. Nagi, Marija, parodyk mums visiems, iš kur kojos
dygsta... – čia jis mirktelėjo man akį ir atėjusiai padavėjai pateikė užsakymą.
– Aš pagalvosiu apie tai, ką sakei, tikrai pamąstysiu, – pažadėjau.
Jaučiau, kad Tomas tikrai nori man gero, kad bando mane išjudinti iš nelemto
nelaimingos meilės sąstingio, kuris su kiekviena diena vis labiau mane kausto.
Kai atnešė maistą, abu nutilome ir pasinėrėme į valgymo transą. Jei nerti į nuodėmę
– tai stačia galva. Valgydami visą laiką tylėjome, kiekvienas paskendęs savo mintyse.
Staiga Tomas nuleido šakutę ir nepakeldamas akių pasakė:
– Kai sekmadienį grįžome namo ir aš padėjęs sunešti daiktus į Noros namus
ruošiausi atsisveikinti, prie manęs pribėgo Pijus, netikėtai apkabino mano koją, pakėlė
savo naivų veidelį ir pasakė: „Tu geras tėvelis.“ Tuomet paleido mano koją, apsisuko ir
nubėgo į virtuvę. Tą akimirką pajutau begalinį norą apsaugoti tą mažą berniuką,
supratau, jog jau tapau tėvu, pats visai to nenorėdamas. Turėsiu nueiti dar labai ilgą
kelią, kol išmoksiu būti geru pasiaukojančiu tėvu – kantriu ir rūpestingu, bet aš labai
noriu toks būti, tad tikiu, kad man pavyks.
Vis dar nepakeldamas akių, Tomas vėl ėmė valgyti, o aš nieko jam neatsakiau, nes
jaučiausi sujaudinta jo jausmo tiems dviem naujiems jo gyvenime žmonėms, kuriuos jis
taip greitai pamilo. Ir nors buvo patyręs daug paviršutiniškų jausmų, mačiau, kad dabar
tvirtai žino, ką jaučia, nuoširdžiai tiki šviesia savo su Nora ir Pijumi ateitimi.
Kai pavalgę išėjome lauk, buvome tylūs. Nuoširdus pokalbis pažadino gilius mūsų
minčių klodus, netikėtai abu panirome į jaudinančius meilės apmąstymus, ir kai
išsiskyrę pajudėjome link namų – kiekvienas savų, suglumusi prisiminiau su Tomu net
neatsisveikinusi.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

D ienos slinko panašios viena į kitą, be darbo ir namų, niekur nėjau, nes sunkiai
galavausi vienpusės meilės kančiose. Šiandien tik penktadienis, prieš akis dar
vienas beprasmiškas, kalte ir nusivylimu persunktas vienišas savaitgalis.
Kai grįžau namo, jau buvo po aštuonių. Vos įžengus pro duris, ėmė skambėti
telefonas. Skambino Ieva.
– Lilė pas močiutę. Šiąnakt ten nakvos, o aš turiu laisvą vakarą, tad galime linksmai ir
audringai praleisti vakarą. Rinkis: pas tave, pas mane ar kur nors mieste?
– Pas mane.
– Ką gersim?
– Norėjai paklausti, ką gersiu aš? Tau negalima, juk maitini Lilę, ar pamiršai?
Nemanau, kad nori nugirdyti dukrelę, kai jai vos dešimt mėnesių. Aš gersiu martinį, jo
atsargos mano namuose dar neišseko, be to, yra net šeši sidro buteliai – juos jau seniai
atsinešė Tomas, bet mes jų taip ir neišgėrėm, tad dėl gėrimų nesuk galvos.
– Velnias, visai pamiršau, kad maitinu. Tiek to, negersiu, bet vis tiek ateisiu. Gerti
galėsi tu viena.
– O kaip Simas?
– O ką Simas?
– Na, tu viena, gal geriau norėtum praleisti laiką su juo?
– Ne, penktadienio vakaras skirtas moteriškai kompanijai, ar pamiršai? Be to, jis vėl
dirba!
– Keista, jis šiandien namo išėjo anksčiau.
– Tik tam, kad galėtų ramiai dirbti namuose. Ko atsinešti?
– Atnešk vaisių ir ledų, gal dar gabalą šokoladinio pyrago. Riebaus – kad kilogramu
pastorėčiau, vis tiek neturiu vyro, tad tai niekam nerūpi...
– Kažkas šįvakar liūdnas.
– Tavo kompanija ir martinis greitai viską ištaisys.
– Net neabejok.
 Atsisveikinome susitarusios susitikti po pusvalandžio. Ieva nevėlavo ir mes gana
greitai suruošėme vaišių stalą.
– Štai dėl ko verta gyventi! – šūktelėjo Ieva ranka mostelėdama į nukrautą stalą.
– Sakai, dėl maisto?
– Taip, tai vienas didžiausių gyvenimo malonumų.
– Ne dėl meilės?
– Ir dėl jos, bet ji – žinai pati, ne visuomet teikia malonumą. Labai dažnai tai ir
skausmo šaltinis. Išgerk, – pridūrė stumdama link manęs pilną stiklą martinio.
Ir aš išgėriau. Ir tą, ir kitą, ir dar kitą. Gėriau, nors žinojau, kad nepadės, bet norėjau
plaukioti, negalvoti, aiškiai nesuprasti. Bėda, kad išgėriau kiek per daug –
nepakankamai, kad užmigčiau, bet užtektinai, kad nebeįstengčiau suvaldyti nei
liežuvio, nei sąžinės.
– Ieva, hmmm... man labai gėda... aš jaučiuosi esanti didžiausia pasaulio nusidėjėlė,
turiu prisipažinti vieną bjaurų nusikaltimą...
– Nagi, nagi, – Ieva įtariai žiūrėjo tiesiai man į akis.
O aš užsidengiau akis ir sunkiai valdydama liežuvį pradėjau:
– Darbe buvo vakarėlis. Prieš savaitę.
– Buhalterės Gerdos gimtadienis?
– Oooo, tu žinai... Bet taip, jis, ir aš buvau išgėrusi – kaip šiandien, ne – daugiau, ir
kažkaip netyčia susipainiojusi pabučiavau Simą...
Stojo slogi tyla. Lėtai pažvelgiau pro praskėstus pirštus. Ievos veidas buvo akmeninis.
– Tu tik nepyk, prašau, nepyk, aš nenorėjau, buvau išgėrusi, buvo tamsu, aš ieškojau
kito vyro...
– Kokio vyro?
– Kito bendradarbio ir tamsoje supainiojau, bet kai tik pamačiau, kad suklydau,
iškart bučinį nutraukiau, – dar skubotai pridūriau.
– Ką pajutai? – netikėtai paklausė Ieva neperprantamu žvilgsniu spigindama mane.
– Nieko.
– Nieko? Tau nepatiko? Manai, jis blogai bučiuojasi?
– Taip, tai yra ne, jis bučiuojasi gerai. Man patiko, kol nesupratau, kad supainiojau
vyrus. Tik aš taip galiu. Ar ne? Juk visada man sakai, kad tai, kas niekada nenutinka
paprastiems mirtingiesiems, nutinka man...
– Tai jau taip.
– Tai daugiau nepasikartos. Tikrai.
– Ar bučiuodama Simą bent akimirką pasigailėjai, jog tada, prieš dvejus metus,
atstūmei jį, paniekinai jo meilę?
Sutrikusi tylėjau ir kramčiau lūpas.
– Geriau dar išgersiu, – liūdnai pasakiau.
– Atsakyk!
– Ne, nesigailėjau.
– Marija, tu meluoji, iš akių matau, kad meluoji...
– Tu nematai mano akių, nes aš jas užsidengusi. Tikrai nemeluoju.
– Kiek procentų iš šimto tu gailiesi? – nenusileido Ieva.
– Pusę. Devyniasdešimt devynis su puse nesigailiu ir pusę procento gailiuosi. Ar
viskas, to užtenka?
– Taip, – Ieva šypsojosi, bet nuoširdžiai, švelniai.
Staiga suskambo durų skambutis. Žvilgtelėjau į ant virtuvės sienos kabantį laikrodį.
Jis rodė dešimtą vakaro.
– Ko nors lauki? – Ieva smalsiai spoksojo į mane.
– Ne, nelaukiu. Lukas su žmona – o Dieve, jis tikrai vedęs, mama su tėčiu teatre,
Tomas šiandien su Nora ir Pijumi vėl išvažiavo prie jūros, o Armandas draugo
gimtadieny. Gal kas nors tiesiog supainiojo butus. Neatidarykim.
– Na jau ne, atidarykim. Kad ir kas ten būtų – lai prisijungia.
– Nekvailiok.
– Aš bent nueisiu pažiūrėti, – taip pasakiusi Ieva nusiavė šlepetes ir basomis
nutykino prie durų.
Po akimirkos išsišiepusi grįžo.
– Už durų mačiau laaabai simpatišką jauną vyrą, ar esi tikra, kad neužmiršai jokio
pasimatymo?
– Turbūt juokauji? Nejaugi galėčiau pamiršti jauną vyrą, ir dar simpatišką? Aš su
niekuo nesusitarusi.
Mūsų tylų ginčą nutraukė darsyk nuskambėjęs durų skambutis.
 – Atidaryk! – Ieva ėmė mane traukti nuo kėdės.
– Nenoriu, – sušnypščiau, – juk aš girta, nenoriu, kad jaunas simpatiškas vyras
matytų mane girtą.
– Jei tuoj pat nenueisi, duris atidarysiu aš, – piktai suraukusi antakius pro dantis
iškošė Ieva. Durų skambutis sučirškė darsyk.
Piktai susiraukusi sunkiai atsikėliau nuo kėdės ir atsargiai nutipenau prie durų. Net
nepažiūrėjusi pro akutę atidariau duris. Prieš mane tikrai stovėjo jaunas patrauklus
vyras. Buvo gerai sudėtas, mielo geraširdiško veido, ramaus žvilgsnio.
– Sveiki, aš Adas. Jūs manęs nepažįstate... – vyras sutrikęs užsimerkė, sunkiai atsiduso
ir atsimerkęs vėl prabilo: – Mano mama turi šunį. Jis jums įkando, nes mama vedžiojo
jį be antsnukio.
– Jau žinau – nes jis nieko nedaro, – sarkastiškai nusijuokiau pertraukusi Ado
monologą.
– Žinau, kad pykstate, ir esate teisi, nes jis jums įkando, bet tas šuo iš tiesų nieko
nedaro. Niekada nėra nieko užpuolęs, – pasitaisė nejaukiai trypdamas vietoje. – Mama
norėjo, kad atneščiau jums jos kepto pyrago, bet aš atkalbėjau, nes galbūt jūs
nemėgstate pyragų. Atnešiau jums šokolado, – čia vyras žengė link manęs tiesdamas
milžinišką šokolado plytą. – Pamaniau, bus geriau – didžioji dalis moterų mėgsta
šokoladą...
– Ačiū, – sutrikusi spoksojau į jį ir į šokoladą. Ir vyrų, ir šokoladų netikėtai
padaugėjo – mačiau du vyrus ir du šokoladus. Abu vyrai kalbėjo labai lėtai,
sniaukrodami. Šokoladai artėjo link manęs, tad ištiesiau ranką ir vien galvos
linktelėjimu išreikšdama padėką paėmiau šokoladą, kuris, keista, buvo vienas. Ūmai
pajutau, jog tuoj vemsiu, tad apsisukau ir strimgalviais puoliau į tualetą. Kai išvėmiau
viską, ką valgiau šią savaitę – nedrįsčiau patikėti, kad galiu suvalgyti tokį kiekį maisto
per vieną dieną, jaučiausi lyg primušta. Atsargiai atsistojusi nuleidau vandenį,
papurškiau oro gaivikliu ir lėtai nuslinkau į vonią. Pažvelgusi į veidrodį nustėrau –
buvau nepanaši į save – veidas baltas tarsi popieriaus lapas, akys išplėstos, lūpos vos vos
virpėjo. Apsišlakščiusi veidą lediniu vandeniu, burnos skalavimo skysčiu išsiskalavau
burną ir išsišukavusi plaukus nukėblinau į virtuvę, kurioje linksmai plepėdami sėdėjo
Ieva ir Adas. Nirtulingai sužaibavusi akimis Ievai, suraukiau antakius, bet atsisukusi į
Adą tepasakiau:
– Atsiprašau, netikėtai pasidarė bloga.
– Nieko tokio, visko pasitaiko, – vyras nuoširdžiai šypsojosi ir netikėtai nuo to
šypsnio aš nurimau ir atsipalaidavau.
– Marija tik kiek per daug išgėrė, bet ji nedažnai taip – retsykiais, – Ieva klastingai
nusišypsojo. – Mano draugė tikrai ne alkoholikė. Kol kas dar ne.
Įsiutusi darsyk sužaibavau akimis.
Adas nieko neatsakė tik mandagiai linktelėjo ir gurkštelėjo arbatos, kurios jam
tikriausiai buvo padariusi Ieva.
– Mes su Adu labai įdomiai pakalbėjome. Jis laikosi sveikos gyvensenos principų –
nerūko, negeria, tris valandas iki miego nieko nevalgo. Tai taip skirtinga nuo tavo
įpročių. Pameni, kaip mes kartą naktį – apie pirmą, gal pusę dviejų kepėme kotletus?
Bet aš nevalgiau, nes man toks maistas pasirodė per sunkus, užtat Marija suvalgė net
tris kotletus! Įsivaizduoji?
– Ieva, manau, Adui neįdomu, ką, kada ir su kuo aš valgiau ar ką gėriau. Geriau
pakalbėkim apie šunį. Ar tavo mama ėmė dėti jam antsnukį?
– Taip, taip, dabar jau visuomet vedžioja jį su antsnukiu.
– Tikrai, įsivaizduokite – o jei šuo užpultų vaiką? Marija turi šiek tiek antsvorio, tad
iki kaulų taip lengvai neprisikasi, bet vaikai paprastai būna smulkučiai. Be to, šuo gali
užpulti ne tik vaiką, bet ir liekną moterį, tuomet ir sausgysles perkrimstų. Marija putli
– jai tas negresia...
Aš išplėtusi akis spoksojau į savo geriausią draugę. Nejaugi ji man keršija už tai, kad
pabučiavau Simą? Jei taip, tai tikriausiai elgiasi teisingai, nes aš visiškai nuvyliau ją savo
elgesiu, išdaviau mūsų draugystę. Nepaisant to, būti išjuoktai prieš žavingą jauną vyrą
buvo be galo nemalonu ir skausminga mano ego.
– Prisipažinsiu, esu smarkiai padauginusi. Net pašalinusi iš kūno perteklinį alkoholio
kiekį jaučiuosi blogai. Manau, vakarėlį teks užbaigti.
– Na ką tu, padarysiu tau arbatos, išgersi ir kaipmat pagerės, – Ieva kalbėjo man, bet
šypsojosi svilindama akimis Adą.
– Arbatą pabaigiau, tad eisiu. Ačiū už ją, ji buvo labai skani, – Adas pastūmė tuščią
puodelį ir atsistojo, bet Ieva akimirksniu pašoko nuo kėdės ir uždėjusi rankas ant pečių
įsakmiai stumtelėjo žemyn. Vaikinas nustebęs klestelėjo atgal ir nejaukiai šyptelėjo.
– Įpilsiu tau sidro. Nedaug – pusę taurės. Žinau, tu negeri, aš irgi, bet kartais toks
menkas kiekis tikrai tik į naudą, – Ieva kalbėjo valdingai, tačiau kartu ir nuolankiai,
klapsėdama ilgomis juodomis blakstienomis. Mano draugė greitai, kol Adas nespėjo
atsikvošėti, atkimšo sidro butelį ir pripildžiusi pusę taurės įgrūdo jam į ranką. Likusį
pusę butelio supilstė į dvi taures, vieną kurių – pilnesnę, stumtelėjo man, o kitą
gurkštelėjo pati.
– Žinau, ką manai, bet pusė taurės – tikrai nieko tokio, be to, po to išgersiu daug
vandens, alkoholis kūne prasiskies, tad Lilė ir toliau bus negirtaujantis vaikas, – išpylė
tiradą Ieva žvelgdama į mane savo didelėmis spindinčiomis akimis.
– Jėzau, jeigu būčiau vyras, tikrai tave įsimylėčiau, – netikėtai leptelėjau.
– Ir aš, – atitarė Adas.
– Bet tu ir esi vyras, – šūktelėjau.
– Taip, bet ji užimta... norėjau pasakyti... kad... turi vaiką, tad... nieko, tai nesvarbu,
susipainiojau, – Adas sutrikęs gurkštelėjo sidro.
Netikėtai vakaras pasisuko keista linkme. Ieva pati negėrė, tik vis pilstė mums sidrą,
užmiršusi, jog ketino padaryti man arbatos, kad prablaivėčiau. Mano protas skydo,
Ado – taip pat, greitai mes visai atsipalaidavome ir ėmėme šnekėti visiškus niekus, lyg
varžydamiesi tarpusavyje, kuriam pavyks pasakyti didesnę nesąmonę.
– Merginos, gal jūs man galite pasakyti, kodėl moterys dažydamos blakstienas
išsižioja? Tikrai, aš nesuprantu. Ką blakstienos turi bendro su burna?
– Mokslas to dar neišsiaiškino... – pasakiau. – O man įdomu, kodėl vyrai žiovaudami
nepridengia burnos?
– Ką?!
– Tikrai, didžioji dalis vyrų žiovaudami ranka nepridengia burnos, todėl matosi visi
iki vieno dantys – su visomis plombomis, karūnomis ir vainikėliais, taip pat ir tie,
kurių nebėra, – postringavau aš.
– Gal tingi? – pabandė spėti Adas. – Nors aš visada žiovaudamas užsidengiu, tikrai
tikrai.
– Nes vyrams tai taip natūralu, kaip ir prie visų riaugėti ar bezdėti. Tokia jau ta vyrų
prigimtis – jie natūralistai. Bet geriau tu, Adai, man pasakyk, ar tikrai yra ryšio tarp
nosies dydžio ir vyriško pasididžiavimo dydžio? – Ieva koketiškai prisimerkė.
– Ką? Aš nežinau. Niekada apie tai nesu girdėjęs...
– Na, pabandyk prisiminti savo draugų kūnus ir jų nosis ir atsakyk.
– Dieve brangus, aš nesu matęs savo draugų nuogų.
– O save?
– Taip, mačiau, – čia Adas ėmė juoktis girto žmogaus juoku.
– Atsakyk! – reikalavo Ieva. – Tavo nosis vidutinio dydžio, o... – čia ji reikšmingai
nutilo.
– Na, ne, ta teorija ne visai teisinga, – Adas juokėsi. – Matyt, nesu standartas.
– Į kurią pusę? – toliau kamantinėjo Ieva.
– Na ką tu, Ieva... – Adas toliau linksmai juokėsi.
Gelbėdama situaciją įsiterpiau:
– O aš skaičiau, kad vyrų pasididžiavimą atspindi jų rankos – jei vyrų bevardis pirštas
ilgesnis už smilių, jo pasididžiavimas labai įspūdingas. Neva tai kažkaip susiję su
testosterono kiekiu.
– Parodyk rankas! – suspigo Ieva.
– Merginos, na, ką jūs...
– Rankas!
– Nerodysiu, – kvatodamas užsiožiavo Adas. – Aš pradedu jūsų bijoti. Jei taip ir
toliau, teks sprukti pro langą, nepaisant trečio aukšto...
– O ar kas nors girdėjo, kad storuliai linksmesni? – bandžiau nukreipti temą.
– Kalbi apie save? – saldžiai paklausė Ieva.
– Bet ji nestora, net neapkūni, – nuoširdžiai sušuko Adas nustebęs dėl Ievos išpuolio.
– Ji tikrai normali, netgi, sakyčiau, labai patraukli.
– Tuomet tai reiškia, jog aš esu per plona? – įsižeidusi sukliko Ieva.
– Ne, tu... tu... – jis stokojo žodžių, – ne, tu tikrai ne per plona, – ramiai užbaigė,
nenorėdamas įsivelti į dar vienas žodžių kautynes.
– Ji pavydi, kad aš apkūni, vyrams labiau patinka apkūnios, – sidro laipsniai virto
nuoskaudos pykčiu.
– Aš nepavydžiu! – pasipiktinusi sušuko Ieva.
– Merginos, liaukitės. Juk, kaip supratau, jūs draugės.
 – Pačios geriausios, – pareiškė Ieva.
– Lietuviai pavydūs žmonės, jūs ką tik puikiai tą pailiustravote, nebent visas jūsų
bendravimas paremtas aštriu sarkazmu, tuomet jus nuoširdžiai užjaučiu... – liūdnai
leptelėjo Adas.
– Nesąmonė! – piktai atkirtau piktai. – Aš niekada niekam nieko nepavydžiu.
– Meluoji! – sušuko Ieva. – Pabandyk prisiminti, kada nuoširdžiai džiaugeisi kito
sėkme.
– Kai per „X Faktorių“ Carly Rose Sanclaire dainavo „Feeling Good“, net staugiau iš
džiaugsmo dėl jos, arba Ella Henderson – žiūrėjau jos pasirodymą „X Faktoriuje“ per
„YouTube“ gal penkiolika kartų ir kiekvieną kartą verkiau – iš laimės... dėl jos... Ir kai
Lietuvoje kažkas laimėjo vieną milijoną aštuonis šimtus tūkstančių eurų – aš irgi
džiaugiausi...
– Keista, sakei, jog jei žinotum, kas tas žmogus, ir jei jis būtų vyras, suviliotum jį...
– Ieva, aš juokavau, kas gi į mane žiūrės?
– Merginos, geriau dar išgeriam! – Adas kilstelėjo taurę ir užsivertė.
– Žinai, kaip negeriantis, tu geri visai daug, – nusikvatojau.
– Jūs mane neigiamai veikiate. Daugiau čia neisiu.
– Nesąmonė, žinoma, ateisi – dėl manęs, – Ieva mirktelėjo akį Adui, kuris sutrikęs
nusišypsojo, bet nieko nebeatsakė.
Vakaras slinko link nakties, o mes gėrėme, blevyzgojome ir griausmingai kvatojome.
Kai išmušė dvyliktą, Adas ryžtingai, nors jau nebelabai tvirtai, atsistojo rimtai
nusiteikęs sukti namo. Ieva bandė jį sulaikyti, bet vyrukas buvo ryžtingai nusprendęs
vykdyti ką užsibrėžęs, šiuo atveju – eiti namo, į lovą, tad švelniai, bet griežtai atsisakė
visų Ievos pasiūlymų ir atsisveikinęs lėtai, ramiai ir labai atsargiai nuslinko link lauko
durų. Ieva pasišovė jį palydėti, nes nebuvo net perpus tiek girta, kiek mudu su Adu.
Vaikinas labai ryžtingai pasipriešino palydai ir namo išėjo vienas. Ieva išėjo po penkių
minučių, pasiteisinusi, jog mirtinai nori miego, kuris, keista, ją suėmė labai staiga.
Penktadienio naktį aplink girdėjosi šūksniai, kažkur tolumoje grojo negarsi muzika,
nakties juodyje virė gyvenimas. O aš apgirtusi nuo sidro ir nelaimingos meilės rymojau
ant virtuvinio stalo. Virtuvėje prasėdėjau dar valandą.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

S uskambus telefonui, miegojau. Visada vidury nakties užsiiminėju būtent tuo.

Žinoma, kartais pasitaiko išimčių – kai turi vyrą, naktimis dejuoji iš malonumo jo
glėbyje, arba iš nevilties, kad jo (vyro) neturi, žiūri romantinius filmus iki pirmos,
antros ar net trečios valandos nakties. Bet šiąnakt vyro neturėjau ir nebuvau tokioje
ryškiai gilioje emocinėje duobėje, kad vidury savaitės nakčia žiūrėčiau romantinius
filmus.
Po šešto signalo sunkiai praplėšiau akis ir pažiūrėjau į laikrodį – be penkiolikos
minučių trečia ryto. Nieko sau... Ir kas gi galėtų skambinti man taip vėlai? Tamsoje
sugraibiusi šviečiantį ir vis dar skambantį telefoną, net nepažvelgusi, kas skambina –
tam nebuvo jokio reikalo, nes be akinių vis tiek neįžiūrėčiau vardo ekrane, o akinius
per tinginystę buvau palikusi vonioje, atsiliepiau:
– Klausau.
– Labas, – skambino Viktorija. – Aš labai, labai... labai labai... tavęs atsiprašau..., kad
skambinu... tau tokiu vėlyvu metu..., bet daugiau neturiu kam skambinti... – Viktorija
šniurkščiojo.
– Vike, nusiramink ir pasakyk, kas nutiko.
Bet Viktorija niekaip negalėjo nusiraminti – ji verkė pasikūkčiodama, retkarčiais
mėgindama susiimti ir kažką pasakyti, tik nesėkmingai.
– Žinai ką, atvažiuok pas mane, – pasiūliau.
– Rimmm...tai?
– Taip.
– Bet dabar... trečia nakties...
– Jei negėrei sidro, sėsk mašinon, jei gėrei – išsikviesk taksi. Kol tu atvyksi, aš
susirasiu chalatą ir pyrago... Nebijok – tau įpilsiu vandens.
Vikė, nors ir šniurkščiodama, ėmė juoktis.
– Gerai, jei tik tau nesutrukdysiu...
– Nesutrukdysi. Dabar jau vis tiek neužmigsiu.
 – Ačiū. Ir iki...
– Iki greito, – atsakiau ir nuspaudžiau telefoną.
Vikė po penkiolikos minučių atvažiavo pati, nes buvo blaivut blaivutėlė, tik labai jau
nelaiminga. Per tą laiką aš išlipau iš lovos, užsisiaučiau chalatą ir pripylusi dvi stiklines
vandens atsisėdau virtuvėje.
Nuaidėjus durų skambučiui jau buvau pradėjusi šiek tiek snūduriuoti. Pašokusi
nuskubėjau prie durų. Vos spėjus atidaryti duris, į kambarį įpuolė Viktorija.
– Atsiprašau, kad tave prikėliau, bet jaučiuosi taip sušiktai, o tu vienintelis žmogus,
žinantis mano istoriją su visomis, net pačiomis smulkiausiomis detalėmis.
– Nesijaudink dėl manęs. Nusirenk ir eime į virtuvę.
Kai įsitaisėme virtuvėje, aš prie stalo, o Viktorija – priešais, pažvelgusi į draugę
nustebau – ji atrodė ne šiaip liūdna, o tiesiog palaužta.
– Taigi, kas nutiko?
– Per visus vienuolika vienišų metų nebuvau mylėjusi. Taip, būdavo vyrukų, kurie
žavėdavo, bet mano susižavėjimas paprastai netrukdavo ilgiau nei trys pasimatymai.
Žinau, kad skamba juokingai, netgi absurdiškai, kai trisdešimtmetė moteris sako, kad ji
pirmą kartą gyvenime įsimylėjo, bet tokia tiesa. Esu sau visiškai atvira – esu nuostabi:
graži, protinga, linksma, seksuali, turiu aibes gerų savybių. Ir lengvai galiu sužavėti
beveik bet kurį vyrą. Bet paleidusi į darbą savo kerus visada nusivildavau, nes vyrai,
kurie žavėjosi manimi, o tokių buvo tikrai daug ir įvairių, nekėlė jokių jausmų man.
Net po sekso visada jausdavausi lygiai tokia pat svetima šalia gulinčiam vyriškos lyties
atstovui kaip ir iki sekso. Vos baigdavosi kūno meilė, aš iš karto norėdavau dingti.
Buvo atkaklių nuoširdžių vyrų, kurie po vienos nakties nuotykio mane susirasdavo, bet
aš visus juos atstūmiau, nes jų norėjau tik vienai nakčiai.
Nesuprantu, kodėl užkibau ant vyro, kuriam nerūpiu, kabliuko? Vyro, kuris į mano
širdį nusišluostė kojas?
– Dieve brangus, nieko nesuprantu. Pasakok, kas tarp jūsų nutiko.
– Žinau, ką man patarei, suprantu, jog dabar ant manęs supyksi ir labai mane barsi,
bet aš neištvėriau. Aš palūžau. Ir nuėjau pas jį.
– Ką tu padarei?
– Papasakosiu nuo pradžių. Pasimylėjusi su juo per Jonines, visai suskydau.
Nebegalėjau išmesti jo iš galvos. Prisigalvodavau įvairiausių priežasčių, kad tik
užlipčiau į trečią aukštą, kuriame yra jo kabinetas – o kas, jei netyčia bent akies
krašteliu jį pamatysiu. Tai davė vaisių – dar nepasakojau tau, bet po Joninių mylėjausi
su juo dar tris kartus. Nors ir kaip buvau įniršusi, nors ir kaip pykau dėl Joninių, nors
nenorėjau su juo ne tik kalbėti, bet jo net akyse matyti, o rodėsi, kad ir jis neieškojo
progų mane pamatyti, kasdien jį matydavau – tylomis einantį pro šalį, kalbantį su
kolegomis ar pranykstantį savo kabinete. Tai gildė man širdį stipriau, nei galiu
papasakoti, labiau, nei gali įsivaizduoti.
Vieną trečiadienio vakarą, praėjus savaitei po Joninių, aš sėdėjau savo kabinete. Jis
atėjo į mano kabinetą, priėjo prie manęs ir pabučiavo – be jokio perspėjimo.
Paprasčiausiai palinko ir lūpomis susiliejo su mano lūpomis. Aš iš netikėtumo
akimirką sustingau, po to piktai jį atstūmiau, pašokau ir bandžiau sprukti, o jis
nesutrikęs ir nė kiek nenustebęs čiupo mano rankas į savo tvirtas vyriškas saujas,
suspaudęs jas švelniai, bet tvirtai prisitraukė mane prie savęs ir visu kūnu prigludo.
Jaučiau jo susijaudinusį vyrišką kūną besiremiantį man į pilvą, užuodžiau jo įkaitusios
odos kvapą ir staiga iš mano galvos dingo visos mintys – taip pat ir tos, kurios ragino
kovoti su juo, atstumti, nepasiduoti. Aš nejučia lūpomis prisiglaudžiau prie jo kaklo ir
švelniai liežuviu nukeliavau link raktikaulio, mano lūpos glamonėjo jo odą. Jis paleido
mano rankas ir ėmė glamonėti mano kūną taip išmaniai, kad greitai ėmiau taip garsiai
dejuoti, jog jis sutrikęs atsitraukė ir aštriai žvelgdamas pasakė:
– Duok savo kabineto raktą – užrakinsiu duris iš vidaus.
Drebančiomis rankomis padaviau jam raktą ir nekantriai žiūrėjau, kaip jis eina link
durų, rakina jas ir grįžta atgal pas mane, pakeliui segiodamasis marškinius. Prisiartinęs
užkišo pirštą už mano marškinių krašto ir iš visų jėgų vienu staigiu judesiu truktelėjo
žemyn. Sagos pabiro žemėn į visas puses, o jo akims atsivėrė beveik nuoga mano
krūtinė. Krūtis ne tiek dengė, kiek paryškino nėriniai. Išvydęs seksualius nėrinius, jis
pirmą sykį nuo mūsų pažinties prarado savitvardą – dusliai sudejavęs čiupo mane
glėbin, prisitraukė ir, vos mūsų apnuoginti kūnai susilietė, lyg elektros iškrova būtų
perbėgusi tarp mūsų, akimirksniu įsižiebė nevaldomas glamonių siautulys – be jokios
gėdos ar drovumo nekantriai vienas kitą glamonėjom, bučiavom, dejuodami,
aikčiodami, kartais net inkšdami. Kai jis nudrėskęs mano kelnaites, pats savo kelnes tik
vos nusismaukęs užsimovė sargį ir karštligiškai įniro į mane, net nepajėgiau sušukti –
buvo taip gera, kad orgazmą patyriau vos po kelių jo judesių. Kol plaukiojau ekstazės
jūroje, dusliai surikęs baigė ir jis. Kurį laiką taip ir buvom susiviję, niekaip nepajėgdami
atsiplėšti, nors pasotinti kūnai nebenorėjo nieko – net glamonių. Pirmą kartą per visą
mūsų pažinties laiką jis nepabėgo ir neatstūmė manęs. Kai galop sunkiai atsiplėšęs
pažvelgė į mane, jo akyse pamačiau švelnumą. Prisiekiu – aš nesuklydau, jis žvelgė į
mane švelniai, atidžiai, o po to vos juntamai perbraukė pirštais man per veidą, paglostė
plaukus ir nusisuko rengtis. Kai atsisuko – buvo toks pat šaltas kaip visada. Žiūrėjo į
mane abejingai, šaltai. Nieko nepasakęs apsisuko, atsirakino duris ir išėjo.
Tai pasikartojo ir ketvirtadienį, ir penktadienį. Ateidavo darbo pabaigoje,
neperspėjęs, bet aš jau iš tolo atskirdavau jo batų kaukšėjimą koridoriuje. Jam dar
neįėjus į kabinetą, jau kone alpdavau iš nekantros, iš jaudulio negalėdama nustygti
vietoje. Penktadienį jis pamylėjo mane iš nugaros. Kai visa baigėsi, jis dar ilgai
nepaleido manęs iš savo glėbio ir, skirtingai nuo kitų kartų, vis glostė, bučiavo,
glamonėjo mano nugarą, kaklą. Jo kūnas drebėjo, jutau tai, tik nesupratau kodėl. Ir aš
pasijutau priartėjusi prie jo, nors mes ir nekalbėjom. Jaučiausi esanti jo. Lygiai taip
jaučiau, kad jis mano, kad priklauso tik man, man vienai.
Bet atėjus pirmadieniui jo nesulaukiau. Ir nei antradienį, nei trečiadienį. Sunerimau.
Kai paskambinau jam vidaus telefonu, jis net neišgirdęs, kokiu klausimu skambinu,
griežtai konstatavo neturįs laiko ir baigė pokalbį.
Nors jaučiau, kad tai nėra gera mintis, nebeištvėriau – po pietų užlipau į trečią aukštą
ir vėl be jokio beldimosi įsiveržiau į jo kabinetą.
Jis nustebęs pakėlė galvą nuo kompiuterio ir šaltai paklausė:
– Kuo galiu tau padėti?
O aš pasielgiau priešingai, nei mane mokei. Pasakiau:
– Niekada nieko nemylėjau. Miegodavau su gražiais, turtingais, įtakingais vyrais, nes
galvojau, kad per kūno meilę pavyks užmegzti kokį nors dvasinį ryšį. Bet nepavyko.
Visiems vyrams buvau kurčia. Visiems, išskyrus tave. Klausei manęs, kodėl apie tą
naktį, kai pasimylėjome pirmą kartą, prisiminiau tik dabar. Atsakau: nes net dabar
neprisimenu, jog ten buvai tu, viskas, ką galėjau prisiminti, buvo kryžiaus formos
randas ant kaklo ir miglotas atsiminimas apie milžinišką kūno ir dvasios malonumą.
Negaliu paaiškinti, kodėl su tavimi, bet tai, kas tą naktį nutiko tarp mūsų, ir buvo
ryšys, kurio visuose vyruose nesąmoningai ieškojau. Kartą šią istoriją papasakojau savo
draugei, o ji po keturių dienų atėjusi į banką išsigryninti pinigų pamatė, kaip tu
kalbėdamas su vadybininke pasimuistęs atsisegei viršutinę marškinių sagą. Nesuprantu,
ką veikei tame banko skyriuje... Ir ji pamatė kryžiaus formos randą... Palaukusi, kol
pasisuksi šonu – taip, kad randas būtų matyti aiškiau, ji telefonu nufotografavo tave.
Paskambinusi pasiprašė pas mane arbatos, susitikus parodė man tavo nuotrauką. Aš
įsiutau, kad tai buvai tu, kad slėpeisi nuo manęs. Atėjau priekaištauti, o tu... na, pats
geriau žinai, kaip visa tai baigėsi...
– Turi gerą draugę... – pastebėjo Edvardas.
– Taip, tikrai. Ji labai rūpestinga. Po sekso tavo kabinete prisiekiau tau atkeršyti, nors
iš tiesų troškau, kad atkreiptum į mane dėmesį, kad norėtum manęs, kad mylėtum...
Bet mes ir toliau kariavom, mylėjomės lyg paaugliai pakampiuose ir kovėmės lyg
kvailiai. Aš pavargau. Žinau, esu idiotė, kad tau tą sakau, bet aš tave myliu... beprotiškai
myliu... ir noriu pabandyti būti tavo drauge, tavo pora, tavo moterimi. Noriu mylėtis,
kalbėtis, bučiuotis ir pyktis ryte, per pietus ir vakare. Naktimis ir savaitgaliais. Lovoje ir
mašinoje... Beje, jei nori su manimi draugauti, tau teks parduoti „BMW“ – nekenčiu
„BMW“. Be to, noriu eiti su tavimi į kiną, pas draugus, važiuoti su tavimi atostogų.
Noriu, kad draugaudamas su manimi būtum geresnis, švelnesnis, atidesnis – toks, koks
būni meilės akimirkomis. Žinau, kad gali toks būti visada. Tikiu tuo.
– Baigei? – šaltai paklausė Edvardas man nutilus.
– Taip.
Atsilošęs kėdėje jis pasiėmė parkerį ir vartydamas jį rankose prabilo:
– Aš pamalonintas tavo jautrios graudulingos kalbos, bet... kalbant gražiai, tu esi
šliundra. Su tavimi yra miegoję visi mano draugai ir pažįstami. Nejaugi manai, kad
galėčiau būti su moterimi, kuri miega su bet kuo? Su tavimi miegojau iš smalsumo –
draugai man yra pasakoję, kad tu gera lovoje... Tikrai turi nuostabų kūną ir puikiai
moki juo naudotis, kad patenkintum vyrą ir pasitenkintum pati, bet tai tik kūnas.
Fizinis grožis su laiku vysta, o dvasinio tu neturi. Taip, tu linksma, protinga,
komunikabili, bet dvasios gelmės tavyje nėra ir todėl tu neverta mano pastangų. Aš
nieko tau nejaučiu, išskyrus geismo, bet ir jis po tų penkių kartų jau gerokai
apmalšintas. Dar porą kartų ir būtum man atgrasi – netgi vien tik lovoje. Tu suklydai –
mes niekada, girdi, mes NIEKADA nesimylėjome, tik dulkinomės.
Jis visiškai ramiai kalbėjo tokius baisius dalykus, jis taip pažemino mane, stačiai
įmynė į purvą. Aš neištvėrusi jo akivaizdoje pravirkau. Stovėjau, klausiau jo, o ašaros
upeliais tekėjo man per skruostus. Man rodėsi, kad plyšta širdis, kad mirštu. Tai buvo
taip baisu, – čia Viktorija užsidengė veidą rankomis ir ėmė graudžiai raudoti.
Atsistojusi nuo kėdės priėjau prie draugės ir apsikabinau. Nieko nesakiau,
neguodžiau, nes paguodą jos atveju galėjo atnešti tik laikas. Kai ji po valandos
raudojimo pagaliau nurimo, paleidau ją iš glėbio ir paklausiau:
– Gal nori arbatos?
– Neatsisakyčiau, – liūdnai pasakė Vikė.
– Kuo baigėsi pokalbis?
– Paskutinis jo pasakytas sakinys buvo toks: „O dabar gali grįžti į savo darbo vietą. Ir,
beje, daugiau mes nesidulkinsime.“ Ir aš išėjau. Lipdama laiptais žemyn taip verkiau,
jog per ašaras nemačiau kelio. Paslydusi ant laiptų pargriuvau, nusibrozdinau kelią ir
susiplėšiau pėdkelnes. Bet tai buvo tik į gera. Kolegos, pamatę mano kruviną kelią ir
ašaras akyse, pamanė, kad tai skausminga trauma. Ir man tikrai skaudėjo, tik ne koją, o
širdį...
– Kad ir su kiek vyrų būtum permiegojusi, tu vis tiek geresnė nei jis. Jis tikras niekšas,
nevertas tavo ašarų, tavo dėmesio, tavo minčių.
– Žinau...
Ruošdama arbatą pridūriau:
– Žinau, kad tau sunku, suprantu tavo skausmą, bet šiuo atveju turi tik vieną išeitį.
– Kokią? – su viltimi balse paklausė Viktorija. Aš norėjau ją paguosti. Pasakyti kokį
nors laimės receptą, bet jo nežinojau, tad pasakiau tiesą.
– Turi pasiduoti. Išeiti. Jį pamiršti, net jeigu dabar tau atrodo, kad mirsi. Laikas viską
pakeičia. Tai ir yra gyvenimo druska ir cukrus viename. Be jo gyvenimas būtų prėskas.
Džiaukis skausmu – jis praturtina žmogaus sielą lygiai taip pat kaip ir džiaugsmas.
– Tu teisi, – nusišluosčiusi ašaras atsakė Vikė. – Rytoj parašysiu prašymą ir po dviejų
savaičių išeisiu iš banko. Mane jau seniai bando persivilioti viena stambi buhalterinės
apskaitos įmonė. Matyt, atėjo laikas pokyčiams.
 Dar valandą kalbėjomės. Man buvo beprotiškai gaila Viktorijos – mielos, draugiškos,
linksmos jaunos moters. Ji klydo, nes tėvai ją išmokė tik, kaip taisyklingai valytis dantis,
paaiškino, kaip atsiranda vaivorykštė ar kad kepant pyragą miltus visada reikia persijoti
– tik tada pyragas gerai iškils, bet apie meilę nieko nepasakė. Jos, kaip ir manęs, bei
daugelio kitų jaunų sutrikusių moterų niekas neparuošė meilei. O mylėti reikia mokėti.
Meilės paieškose klystama dažniau nei kur kitur. Kaltė čia visada abejotina. Guodžiau
ją kaip mokėjau ir likau patenkinta savo pastangomis, nes, kai ji pakilo eiti, buvo
ryžtingai nusiteikusi užmiršti ją įskaudinusį vyrą.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

N ors ir kaip Ieva stengėsi, kad Simas ir aš gerai sutartume, mūsų santykiai
bangavo lyg amerikietiškieji kalneliai. Po bučinio, kuriuo mes apdovanojome
vienas kitą per buhalterės Gerdos gimtadienį, lengvumas, tvyrojęs tarp mūsų, išnyko.
Ramus mandagumas keisdavosi į nuoširdų džiaugsmą, kuris virsdavo įtampa – tirštu,
klampiu, beveik apčiuopiamu jausmų dariniu, kurį labai panorėjusi galėjau ne tik
jausti, bet beveik net matyti lyg daiktą ar reiškinį. Nuobodulis būdavo natūraliai
linksmas ir žaismingas su Lile, švelnus ir galantiškas su Ieva bei dažniausiai atšiaurus ir
šaltas su manimi, lyg tik pažvelgęs į mane sustingtų į ledo gabalą. Kad ir kiek abu dėl
Ievos stengėmės mūsų santykiams suteikti natūralaus lengvumo, mums niekaip
nepavyko pergalėti savęs. Susitikę mes geriausiu atveju bendraudavome santūriai, bet
daug dažniau – tiesiog atvirai šaltai. Mėtydavom vienas kitam aštrias replikas, ir tik
retsykiais, valgydami šokoladinį pyragą ar pistacijų ledus, kuriuos mano draugė tiesiog
dievino, tad jų atsargos jos namuose niekuomet neišsekdavo, nuo milžiniško cukraus
kiekio kraujyje sugebėdavome maloniai pasikalbėti. Dievinau tas akimirkas. Simas
buvo puikus pašnekovas, apsiskaitęs, išsilavinęs, turėjo daug įvairių hobių: mėgo
fotografiją, krepšinį, gaminti maistą ir, be abejo, keliauti.
Geriausią draugę ėmiau lankyti daug rečiau, nei buvau įpratusi, nes matyti Simą
kartu su Ieva man buvo tikra kančia, nors jie tarpusavyje mano akivaizdoje niekada
nesielgdavo intymiai, o tik labai draugiškai. Net nebebandžiau apsimesti, kad jo vengiu,
o ir jis lyg tyčia nebesistengė elgtis maloniau, švelniau, jautriau, lyg staiga jį būtų visiškai
nustojusi dominti mano savijauta. Artumo akimirkos, kurias buvau jautusi anksčiau,
nebepasikartojo. Mes vėl kaip pačioje pažinties pradžioje tapome svetimi laivai,
atsargiai prasilenkiantys bekraštėse jūrų platybėse.
Nepaisant atsargių bandymų išsiaiškinti, ar Nuobodulis pas Ievą yra, o jei ne, ar
ketina ateiti, man ne visuomet pavykdavo jo išvengti. Darbe viskas buvo daug
paprasčiau, nes apsupta kitų žmonių, darbų įkaršty nedažnai galvodavau apie Simą.
Vien jo vaizdas ramino mano iškankintą širdį. Ievos namuose vyravo neformali
atmosfera, mes būdavom trise, o kartais ir dviese, tad nors bendravimas su Simu man
buvo malonus, tačiau kartu ir kankino. Simas daugiau nebandė kalbėti apie Gerdos
gimtadienio vakarėlį ir aš su palengvėjimu pamaniau, kad tai pasimiršo ir niekuomet
nebepasikartos. Laikas apmalšino kaltę bei skausmą.
Kalendorius pažymėjo liepą ir aš džiaugiausi šylančiais orais, pabudusia gamta. Liepos
2 dieną, šeštadienį, išsitraukiau lengvą gėlėtą suknutę, elektrinėmis žnyplėmis
susigarbiniavau plaukus ir švelniai pasidažiusi išėjau žavėti aplinkinių. Praeiviai į mane
gręžiojosi, nes ėjau plačiai šypsodamasi, plevėsuodama plaukais, plazdendama nuo
vėjelio apie kojas besivejančią suknelę.
Seniai nesijaučiau taip gerai. Paprastai mes būname taip paskendę savo smulkiose
nereikšmingose problemose, kad nepastebime, koks žavus melsvai pilkšvai rausvas
pavakario dangus, kokia graži klevo lapų žaluma ir romantiška vasaros vakaro
prietema. Mes nejaučiame laimės, kad esame, nematome mus supančio grožio, mes
užliūliuoti nereikšmingų dalykų svarbos, mes gyvename lyg miegodami, tarytum visai
nepastebėdami, jog esame – čia ir dabar.
Ši akimirka buvo viena tų retų momentų, kai džiaugiesi būdamas savo kailyje, net jei
tam nėra jokios priežasties.
Užėjusi į kelias parduotuves, bet nieko nenusipirkusi, užsukau į lauko kavinę, kur
pavaišinau save salotomis, o po to ir ledais. Nors buvau viena, visai nesijutau vieniša ar
nelaiminga – atvirkščiai, mano širdis kunkuliavo džiugesiu. Skaisčiai šviečianti saulė ir
nežinia ko neramiai krūtinėje spurdanti širdis pavertė mano šeštadienio vidurdienį
kino filmo vertu epizodu. Nuotaika buvo pakili. Tiesa, tik tol, kol savo horizonte
nepamačiau Nuobodulio. Jis ėjo lėtai, nerūpestingai žvalgydamasis aplink. Mūvėjo
apsmukusius džinsus, baltus marškinėlius su smulkių raidelių užrašu, kurio įmatyti
mano silpnoms akims nebuvo lemta, plaukai buvo susitaršę, o smakras apžėlęs kelių
dienų barzda, nors tiksliai prisiminiau jį vakar ryte mačiusi švariai skustu smakru.
Atrodė atsipalaidavęs ir laimingas.
To paties apie save pasakyti negalėjau – kūną ir protą apėmęs lengvumas, malonus
netikėtos laimės pojūtis staiga dingo. Kūnas ėmė drebėti, pasidarė nerangus, kietas, lyg
ne mano, smilkinyje jaučiau mušant pulsą. Akimirksniu pasikeitusi nuotaika sutrikdė
mano trapią laimę, jaučiausi pasimetusi. Nuobodulis artėjo link manęs greičiau, nei
norėjau, neduodamas laiko sugalvoti, kaip elgtis. Simas manęs vis dar nematė, nors
buvo vos už dešimties metrų – jis ėjo paskendęs savo mintyse. Apsižvalgiusi, bet
nepamačiusi nieko, už ko galėčiau pasislėpti, pasilenkiau po stalu. Ilga marga staltiesė
paslėpė mane, tik ant kėdės likęs kėpsoti užpakalis virto nenuginčijamu mano
egzistavimo įrodymu. Lėtai tyrinėjau savo kojų pirštus, skaičiuodama galimus Simo
žingsnius. Kai, pagal mano apskaičiavimus, jis turėjo būti ne tik praėjęs, bet ir nutolęs
ganėtinai saugiu atstumu, atsitiesiau. Bet Simas nebuvo nutolęs nuo manęs jokiu
atstumu – jis stovėjo priešais mane, šalia stalelio, ir smalsiai stebėjo. Nukaitusi lyg
aguona šyptelėjau:
– Labas.
– Sveika.
– Aš tik... nukrito centai – penkiasdešimt centų, ieškojau, kur nukrito...
– Radai?
– Ne... matyt, po kuo nors pariedėjo.
– Gal padėti ieškoti?
– Ne, ne, tikrai nereikia, tai tik centai.
– Galiu prisėsti? – Simas akivaizdžiai nesijautė nė perpus tiek sutrikęs kaip aš.
– Oi, kokia aš nemandagi. Žinoma, prisėsk, – mostelėjau link kėdės priešais, bet
Nuodobulys ignoruodamas jam nurodytą kryptį atsisėdo šalia. Į mane padvelkė jo
kvepalų aromatas bei kūno šiluma. Kūnu ėmė bėgioti skruzdėlės.
– Ką valgysi?
– Jau pavalgiau – salotų. Ir dar ledų, – nenoriai pridūriau, nes ant stalo vis dar
stovėjo stiklinė vazelė ledams. Tuščia.
– Aš irgi noriu salotų, – paėmęs meniu Simas ėmė jį nagrinėti. Iš po nuleistų
blakstienų nagrinėjau Simą. Lyg pajutęs mano žvilgsnį, jis pažvelgė į mane. Mūsų akys
susidūrė. Jaučiau, kad skęstu jo akyse – jose ir vėl mačiau švelnumą ir kažin ką tokio
gilaus bei tikro. Sutrikau.
– Kur Ieva? – paklausiau, norėdama išsklaidyti tarp mūsų augantį magnetizmą.
– Namuose, su Lile.
– Kodėl tu ne kartu?
– Merginas lanko seneliai – Ievos tėvai, – atsainiai atsakė.
 – O kodėl tu ne kartu? Juk jos tėvai labai malonūs žmonės, netikiu, kad tarp jūsų
būtų nesutarimų.
– Žinoma, kad nėra, tik mes ir taip dieną naktį kartu, reikia kartais šiek tiek laiko
praleisti atskirai.
– Drįsiu paprieštarauti, – nelauktai leptelėjau, – ne taip jau ir daug jūs būnate kartu,
dienomis tu būni darbe, su manimi... – tuoj pat prikandau lūpą, nes tai nuskambėjo
taip dviprasmiškai, taip savininkiškai, netgi pavydžiai.
– Na, aš veiklus – randu laiko viskam, – nusikvatojo Simas, lyg nepastebėjęs mano
sutrikimo.
– Ko norėsite? – nutraukė nejaukią akimirką lyg iš po žemių išdygusi padavėja.
– Salotų su kepta jautiena, žaliosios arbatos ir šokoladinio pyrago damai. Ar nori
arbatos? – kreipėsi į mane.
– Taip, dėkoju, man irgi tiks žalia, – sumurmėjau.
– Du arbatos puodelius, – patikslino Simas.
– Gerai, – linktelėjo padavėja ir pasišalino.
Pro šalį ėjo senjora su piktai skalijančiu šunėku, kuris, rodos, taip ir taikėsi įsikibti
kam į koją.
– Kaip tavo koja? – paklausė Simas, ir mes ėmėme kalbėtis apie šunis – tiksliau, jų
toli gražu ne visada atsakingus šeimininkus. Pokalbis netikėtai pasisuko malonia ir
nepavojinga vaga, mes užsimiršę, atsipalaidavę liejome visa, ką norėjosi, nebijodami
pasirodyti juokingi ar kvaili. Žiūrėdama, kaip Simas valgo, norėjau pašokti nuo kėdės,
persisvėrusi per stalą sugriebti priešais sėdintį vyrą už atlapų ir karštai pabučiuoti.
Troškau jį liesti, glostyti, glamonėti, nuplėšusi nuo jo drabužius gerti į save jo kūno
kvapą. Svajonėje mačiau, kaip jis bučiuoja mane apsiblaususiomis akimis rydamas
mano kūną. Bet realybėje Simas nieko nerijo, jis ramiai valgė salotas, pasakodamas man
Lilės išdaigas.
Laikas bėgo, lyg paklusdama mano nepastoviai nuotaikai už debesų pasislėpė saulė.
Dangus aptemo, užklotas tamsių niūrių debesų, pakilo vėjas. Apniukusioje dienos
šviesoje mano lengva gėlėta suknelė atrodė vaikiškai, o garbanos – kvailai.
Suskubę atsiskaityti pakilome eiti.
– Kur tavo mašina? – paklausė Simas.
 – Stovėjimo aikštelėje už kampo.
– Palydėsiu iki mašinos, – prieštarauti neleidžiančiu tonu tarė Simas.
Sutikdama linktelėjau. Taip ir ėjome šalia tylėdami. Ant peties kaptelėjo didelis šaltas
lietaus lašas. Po akimirkos – kitas, po to dar vienas. Lašų daugėjo, ėmė lyti.
Stambūs lietaus lašai kapsėjo, o aš sutrikusi dairiausi aplink kokio prieglobsčio.
Atsisukusi pamačiau, kaip įdėmiai Simas žiūri į mane. Jis spitrijosi, vedžiodamas savo
žvilgsnį visu mano kūnu, begėdiškai išryškėjusiu po šlapiu lengvutės suknelės audiniu.
– Turiu eiti… – išsigandusi jo karšto žvilgsnio pasakiau ir nusisukusi ėmiau
žingsniuoti sparčiau.
– Neik, – jis pasivijęs rankomis apsivijo mane ir prigludęs – stipriai, tampriai, kad nė
plyšelio neliko, palinko ir pabučiavo mano kaklą.
– Ne, paleisk, – bandžiau jį stumti, bet jis lengvai lyg plunksnelę pakėlė mane,
apsuko aplink ir švelniai, bet stipriai surakinęs savo stipriomis raumeningomis
rankomis palinko ties mano veidu. Lietus įsismarkavo, stambiomis čiurkšlėmis bėgo
mano veidu plaudamas blakstienų tušą, pudrą, versdamas mano purias garbanas
nutysusiomis plaukų srovėmis, padrikai iškrykusiomis aplink šlapią veidą. Lyg
paralyžiuota žiūrėjau, kaip lėtai jo šlapias, smulkių vandens lašelių nusėtas veidas
linksta prie manęs, jo akys blausiasi, lūpos prasiveria ir priglunda prie mano lūpų.
Žinojau, kad turiu jį stumti nuo savęs, priešintis, bet tas jausmas buvo toks teisingas ir
gražus, jis bučiavo mane taip neapsakomai švelniai ir jautriai, į bučinį sudėdamas tokius
stiprius jausmus, kad neištvėrusi sudejavau ir rankomis apkabinau jo kaklą, po to
rankos nuslydo torsu ir vėl kilo aukštyn. Aš raičiausi, rangiausi, bučiniui kintant,
tampant aistringu, be galo geidulingu, žadinančiu visą kūną meilei. Dar niekados
nebuvau tokia sujaudinta vien paprasto bučinio. Mes tyrinėjome vienas kito kūną
rankomis, kurios slidinėjo pirmyn atgal, aukštyn žemyn po visą kūnų paviršių,
glaustėmės ir tyliai dejuodami spraudėmės dar arčiau vienas kito, lyg norėdami
suplėšyti drabužius, kad likę laisvi galėtume nevaržomai tenkinti savo ilgai maldytą, bet
taip ir nenuslopintą poreikį ištirpti vienas kitame, susilieti, priartėti prie kits kito
intymiausiu žmonijai žinomu būdu. Glamones ir bučinius nutraukė nelauktas
mobiliojo birbimas.
– Turiu atsiliepti, – sukuždėjau ir švelniai atstūmiau Simą.
 – Neatsiliepk, tu neprivalai su niekuo kalbėti, tik su savo bosu, bet tavo bosas aš, ir aš
tau leidžiu nekalbėti...
– Liaukis!
Ištraukusi iš rankinės telefoną išvydau ekrane Ievos vardą. Pakreipusi telefoną, kad ir
Simas matytų ekraną, atmečiau skambutį. Telefonas nutilo, aš išsivadavau iš vyro
rankų.
– Užmiršk mane, – ramiai ir labai tyliai pasakiau.
– Negaliu.
– Mes negalim susitikinėti lyg nusikaltėliai, slapčiomis, tu negali palikti Ievos ir imti
nei iš šio, nei iš to draugauti su manimi, nes Ieva visada lyg siena stovėtų tarp mūsų.
– Draugaučiau su tavimi ne šiaip sau... – pradėjo Simas, bet ūmai nutilo, stovėjo ir
žiūrėjo į mane. – Aš...
Dangus prakiuro, vanduo ėmė kliokti lyg uždanga ir per lietaus keliamą triukšmą
nebegirdėjau, ką jis šnabžda.
– Kodėl tu nenori manęs išklausyti? – pasakė jau garsiau, artėdamas prie manęs.
– Nes bijau, kad mane įkalbėsi likti, o to tiesiog negali būti.
Simas žengė dar keletą žingsnių ir vėl pastvėręs mane į savo jaukų glėbį, stipriai
apkabinęs priglaudė prie savęs.
– Nurimk, bent trumpam nurimk. Prašau, pabūk bent keletą akimirkų šalia – štai
taip prisiglaudusi prie manęs. – Jo žodžiai ėmė pintis, balsas tilo, kol virto kuždesiu, ir
aš jau nesupratau, ką jis šnabžda, bet tai ir nebuvo svarbu – man užteko girdėti jo
greitą, trūkčiojantį alsavimą, justi jo švelnias rankas, tvirtai laikančias mane savam
glėby, uosti jo kūno aromatą. Lietus kliokė iš surukusio dangaus lyg srauni upė, o mes
rangėmės iš malonumo kūnams glaudžiai susipynus.
– Pasileidėliai! Ištvirkėliai! Eikit namo ir glaustykitės netvirkinę vaikų! – staiga
pasigirdo garsūs riksmai – į mus artėjo milžinišku geltonu skėčiu apsiginklavusi senutė.
Mes apsižvalgėme, bet ne tik vaikų, bet ir jokių kitų žmonių nepamatėme.
– Atsiprašau už nemalonų reginį, bet vaikai to nemato – jų čia nėra.
– Bet galėtų būti! – nenusileido senolė grėsmingai artėdama link mūsų. – Jie bet
kada gali pasirodyti ir išvysti šitą... pornografiją... Ir žinote ką, miela panele, jūsų šlapia
suknelė nieko nebedengia...
 Pažvelgusi į save pamačiau, kad senolė teisi – plona šlapia suknelė ir menki mano
apatiniai labiau pabrėžė kūną, nei jį dengė.
– Atsiprašau, tikrai, jūs teisi – jau bėgsiu, – atšokusi nuo Simo nubėgau link savo
mašinos. Girdėjau, kaip jis vejasi, bet nuo to tik dar greičiau skutau – dabar jau iš visų
jėgų – kiek kojos įkabina. Priartėjusi per keletą metrų iš rankinės kišenėlės išsitraukiau
mašinos pultelį ir atrakinau automobilį. Greit įšokau į jį ir užsirakinau. Nuobodulis
pribėgęs bandė atidaryti dureles, trankė stiklą ir vis šaukė:
– Marija, atidaryk, prašau… Marija, aš tik noriu su tavimi pasikalbėti!
Kad negirdėčiau to nevilties kupino balso, garsiai pasileidau muziką ir užvedusi
variklį lėtai pajudėjau. Simas atsitraukęs žiūrėjo į mane, po to nusisuko ir susiėmęs
rankomis galvą atsitūpė. Įspraudžiau tą reginį į savo mintis, kad niekada nepamirščiau
mylimojo povyzos, ir lėtai per lietų nuvažiavau.
Važiuojant per radiją grojo Armino van Buureno „Another You“. O aš verkiau, nes
lietaus siena užklotose gatvėse žvilgsniu ieškojau man nepriklausančio mylimojo.
Mylimojo, kuris priklauso kitai. Ir tuomet atsiminiau vieną iš mėgstamų Armando
patarlių: „Patyrimas toks pat neveiksmingas kaip ir sąžinė. Jis tik įrodo, kad mūsų
ateitis bus tokia pat kaip praeitis ir kad nuodėmę, kurią sykį padarėme bjaurėdamiesi,
pakartosime daug kartų ir su džiaugsmu.“ Tai Oscaro Wilde’o išmintis.
Pirmadienį į darbą atėjau pusę aštuonių ir nudrožusi į buhalteriją parašiau prašymą
atleisti mane iš darbo. Žinojau, kad Simas šiandien anksti ryte darbo reikalais išskrido į
Vokietiją ir grįš ne anksčiau kaip po trijų savaičių. Jis niekaip negalės sukliudyti man
išeiti iš darbo ir iš jo gyvenimo.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

S imas skambino man – iš Vokietijos, bet aš nesiteikiau su juo kalbėti. Vos išgirdusi
jo balsą, sutarškėjau:
– Dabar negaliu kalbėti. Pasikalbėsime, kai grįši, – ir nuspaudžiau telefoną. O
tuomet parašiau trumpą, glaustą, vos kelių sakinių elektroninį laišką, kuris skambėjo
paprastai, bet labai aiškiai:
„Manau, kad bus daug geriau mums visiems, jei susirasiu kitą darbą. Linkiu tau
didžiulės sėkmės ir laimės – ir darbe, ir asmeniniame gyvenime. Marija“
Kad jis nesugalvotų grįžti ir kaip nors sukliudyti man išeiti iš darbo, laišką išsiunčiau
priešpaskutinę savo darbo dieną. Žinoma, mažai tikėtina, kad jis dėl kokių nors
priežasčių kalbėjo su buhaltere ir šioji jį informavo apie mano išėjimą, bet menka
tikimybė egzistavo. Ievai taip pat nieko nesakiau, nes dar nebuvau pasiruošusi
prisipažinti, kad pabučiavau jos vaikiną... vėl...
Vos grįžus iš darbo suskambo telefonas. Skambino Viktorija.
– Susitinkam vėlyvų pietų?
– Kada?
– Šeštą tiks?
– Taip.
– Džiaugiuosi, kad gali susitikti, seniai matėmės.
– Ir aš – nekantrauju susitikti.
Buvau pasiilgusi Vikės. Jos nuoširdumas mane žavėjo ir traukė. Jei būčiau vyras, tikrai
nežinočiau, kurią iš dviejų – Ievą ar Viktoriją – išsirinkti.
Kadangi susitikti sutarėme jos mėgstamame salotų bare, o jis visai netoli mano namų,
iš namų išėjau likus dešimčiai minučių iki susitikimo. Nepaisant to, atėjau pirma. Bet
vos spėjau atsiversti meniu, prieš mane išdygo švytinti Viktorija.
– Labas, – sušuko apsikabindama.
– Sveika. Ar laimėjai aukso puodą?
– Ne, – atsakė skambiai nusikvatodama.
 – Pakėlė atlyginimą?
– Nepataikei.
– Išlošei žalią kortą?
– Ir vėl pro šalį.
– Ko norėsite? – įsiterpė atskubėjusi padavėja.
– Lašišos salotų, vaisinės arbatos ir stiklinę vandens.
– Man to paties, – sumurmėjau, nes tingėjau rinktis, o žuvį visada mėgau.
Linktelėjusi padavėja nuskubėjo į virtuvę.
– Taip. Bet klausyk, man visada nuostabą kėlė vienas dalykas – kaip padavėjos sugeba
atsiminti trijų ar keturių žmonių pasirinkimą neužsirašydamos?
– Proto treniruotės... – nusišypsojo Vikė.
– Na, tai papasakok, kodėl taip plačiai šypsaisi.
– Kaip jau žinai, išėjau iš banko. Kaip ir žadėjau, nuėjau dirbti į buhalterinės
apskaitos įmonę svarbių klientų skyriaus vadove. Kadangi darbas naujas, dirbau tiek
daug, kad vakarais būdavau lyg išgręžta kempinė. Visa siela atsidaviau darbui, dirbau
negailėdama savęs, net nesulaukdavau vakaro žinių – iš nuovargio užmigdavau ant
sofos prie televizoriaus. O darbas ir laikas mane gydė. Jaučiau, kad vėl atsigaunu, imu
pastebėti ir gražius gyvenimo momentus, manyje vėl ėmė krebždėti gyvenimo
troškulys, optimizmas.
Ir staiga praeitą penktadienį eidama gatve sutikau Edvardą. Pastebėjau jį per vėlai,
nebuvo kur trauktis, ir nors širdis, kaip kadaise, ėmė plakti beprotišku greičiu, nors
gyslomis sruvo adrenalinas, giliai įkvėpiau ir eidama pro šalį jam nusišypsojau –
švelniai, nuoširdžiai, dar linktelėjau pasisveikindama ir nuėjau. Praėjau pro šalį, lyg jis
būtų buvęs niekas. Nueidama mačiau jo apstulbusį žvilgsnį, pastebėjau ir tai, kad jis
sulysęs, išsekęs ir labai liūdnas. Kad ir kaip būtų keista, manęs tie pokyčiai
nepradžiugino. Nesijaučiau laiminga, kad jis kenčia, nors mano savimeilė turėjo būti
patenkinta. Man pasidarė jo gaila. Tada prisiminiau, ką tu pasakei tą naktį, kai
atvažiavau pas tave jam mane atstūmus: „Kančia ir skausmas praturtina žmogų – taip
pat kaip ir džiaugsmas.“ Tai tiesa, nes nepatyręs tikro skausmo, negali, o ir nenori
suprasti kito bėdos, nesugebi patirti tikro gryno džiugesio. Toldama nuo jo bandžiau
prisiminti, ar jis man linktelėjo pasisveikindamas, bet taip ir nesugebėjau prisiminti.
Staiga pajutau, kad kažkas mane palietė.
– Palauk... – išgirdau Edvardo balsą. Sustojau ir atsisukau. Jis stovėjo prieš mane.
Toks beprotiškai liūdnas ir išsekęs. Akyse nemačiau ankstesnio cinizmo.
– Kaip laikaisi? – paklausiau.
– Neblogai, – atsakė. – Žinai, man nejauku... negražiai su tavimi pasielgiau... gerai
pagalvojus, buvau tau labai žiaurus... iš tiesų taip negalvoju... pats nežinau, kodėl... – jis
kalbėjo lėtai, darydamas didžiules pauzes, lyg žodžiai būtų švininiai – tokie
neišpasakytai sunkūs, kad juos išstumti iš burnos reikėtų milžiniškų pastangų.
– Man buvo skaudu. Labai skaudu, nes tikrai tave mylėjau, bet nepykstu, nes
skaudindamas kitą žmogus pirmiausia įskaudini pats save. Linkiu tau sėkmės, sudiev, –
apsisukau ir nuėjau, nes nebegalėjau ilgiau stovėti šalia. Nepaisant to, kaip su manimi
pasielgė, norėjau apkabinti jį ir priglausti. Esu moteris, o moterys yra tos, kurios duoda,
sunku eiti prieš prigimtį, ypač jei liepia protas, o ne širdis.
– Ar jis vijosi?
– Hmmm... – Vikė nusijuokė.
– Sakyk neerzinusi.
– Taip. Jis dar sykį mane pasivijo ir švelniai palietė petį. Stovėjo ir tylėjo, kol galop
sunkiai išdaužė:
– Aš pardaviau „BMW“.
Abi ėmėm kvatotis. Juokėmės iki ašarų.
– Ką tu jam atsakei?
– Pasakiau, kad pagalvosiu.
– Pagalvojai?
– Taip. Paskambinau jam po trijų dienų. Tai buvo ilgiausios dienos mano gyvenime.
Norėjau skambinti tau ir paklausti patarimo, bet nenorėjau trukdyti – žinojau, kad ir
tau dabar ne saldu.
– Ech, Vike, reikėjo skambinti.
– Žinojau, kad taip pasakysi, esu labai tau dėkinga, bet kai kuriuos dalykus žmonės
turi išspręsti patys.
– Na gerai, tęsk toliau – kuo viskas baigėsi?
– Norėjau paskambinti jam jau pirmą dieną, bet kažkas, negaliu pasakyti kas tiksliai
– išdidumas, savimeilė, baimė, neleido man suspaudyti jo numerio. Kuo ilgiau laukiau,
tuo sunkiau buvo skambinti. Vėl ir vėl girdėjau jo aštrius lyg botagas žodžius,
raižančius mano širdį. Bet galiausiai susikaupiau ir paskambinau.
– Ir ką jam pasakei?
– Nieko. Išgirdusi jo balsą nuspaudžiau telefoną. Pamatęs mano numerį jis
perskambino, bet aš atmečiau jo skambutį. Jis skambino vėl ir vėl, o aš nekėliau.
Supranti, bijojau. Bijojau dar kartą išgirsti ne tai, ką noriu. Po šešių dvidešimt jis
paskambino į mano buto duris. Ir nors buvau prisiekusi sau jo neįsileisti, duris
atidariau po antro skambučio. Edvardas vis dar vilkėjo tais pačiais drabužiais, tik jo
veido išraiška buvo kitokia – vėl, kaip kadaise, ryžtinga, tvirta.
– Galiu užeiti? – paklausė jau eidamas pro duris.
– Taip, užeik, – atsakiau.
Nuėjome į svetainę. Bet sofos pasiekti nespėjau – jis čiupo mane į savo didžiulį tvirtą
glėbį, apkabino ir visu kūnu prisiglaudė prie manęs.
– Atleisk man, prašau... – tyliai, vos girdimai kuždėjo. – Maldauju... Gailiuosi, kad
prišnekėjau tau šlykštynių, gailiuosi, kad įskaudinau. Atleisk man...
– Kodėl taip pasielgei? – paklausiau.
Atsukęs mane į save Edvardas ėmė bučiuoti ir tyliai švelniai šnabždėti:
– Neatstumk manęs, prašau, maldauju, neatstumk. Leisk man parodyti, ką tau
jaučiu, leisk tave liesti, prašau...
Ir aš leidau jam save nurengti, liesti, bučiuoti. Kai jis suklupęs ant kilimo nusitempė
paskui save ir mane, iš nekantrumo visa drebėjau, nes beprotiškai troškau susijungti su
juo. Ne vien dėl fizinio malonumo, bet ir dėl to, kad šis žmogus dėl Dievo užgaidos ar
likimo pokšto netikėtai man tapo svarbiausias pasaulyje. Tai buvo tokia milžiniška
kūno ir dvasios ekstazė, kokios nesitikėjau galinti patirti. Po visko Edvardas paėmė
mane ant rankų ir nusinešė ant sofos. Paguldęs mane, pats atsigulė greta. Žiūrėdamas į
mane apsiblaususiomis akimis ėmė kalbėti:
– Klausei, kodėl taip pasielgiau. Atsakau – nes tu įskaudinai mane. Nepamenu
dienos, kai ėmei man patikti. Man patiko tavo blaivus, logiškas protas, tai, kaip tu
moki pagrįsti savo nuomonę – argumentuotai, aiškiai. Patiko, kad priverti žmones
šypsotis, juoktis, atsipalaiduoti, o kartais – mirtinai tavęs bijoti. Lyg beprotis geidžiau
tavo kūno ir tavo meilės. Bet tu manęs nematei, o jei aš bandydavau užmegzti su tavimi
pokalbį, iš paskutiniųjų stengeisi pokalbį kuo greičiau baigti. Tai skaudino mane
labiau, nei gali įsivaizduoti. Tada išgirdau apie tave bjauriai kalbant.
– Ką? Ir kas?
– Pamenu, kartą vienas verslo klientas netyčia prasitarė, jog mylėjosi su tavimi. Kad
tu pašėlusi meilužė. Paskolos iš mūsų banko jis negavo... Taigi, kai per Kalėdų pobūvį
nusigėrei ir ėmei flirtuoti su visais aplink esančiais vyrais, įsiutau ir nusprendžiau tave
pamokyti. Nusivežiau į viešbutį ir švelniai, kaip tik mokėjau, tave pamylėjau. Tu buvai
dieviška. Ir aš tau pamelavau apie tą naktį...
– Ką? Ką tu man pamelavai? – nustebusi paklausiau.
– Mes nesidulkinome. Mes mylėjomės, – atsakė jis. – Tu mane bučiavai ir sakei, jog
tau dar niekada su jokiu vyru nebuvo taip gera, kad aš ypatingas. Tą akimirką aš iš tiesų
pasijutau ypatingu, svarbiu, vieninteliu vyru tavo visatoje. Auštant išėjau, ne todėl, kad
nenorėjau prabusti šalia tavęs, o todėl, kad paskambino mama pasakyti, jog mano teta
ligoninėje – jai mikroinsultas. Tu miegojai kaip užmušta, man buvo gaila tave žadinti,
tad išvažiavau į ligoninę tik pabučiavęs tave. Kai kitą rytą po bemiegės nakties atėjau į
darbą, tu linksmai kalbėjai su kolega, o su manimi pasisveikinai kaip visada šaltai ir
atsainiai. Sudaužei mano širdį. Spėliojau, kuo tau neįtikau, ir kankinausi. Degiau ta
meile lyg beprotis, taip pat nusivylimu, geismu, pykčiu, pavydu ir neapsakomu
švelnumu. Bet po to, kai per eilinį pasitarimą pažvelgiau tau į akis, supratau, jog nieko
neprisimeni – žiūrėjai į mane kaip į svetimą žmogų, lyg tavo prisipažinimai būtų buvę
akimirkos sentimentalumo apraiška – ne daugiau. Aš susitaikiau, jog ta naktis, kaip ir
visi tamsoje ištarti žodžiai, buvo melas, o gal šampano aptemdyto proto kliedesiai, kad
niekada nebūsime kartu. Bet vis tiek gaudyte gaudydavau kiekvieną mane pasiekiantį
gandą apie tave. O jų būta visokių. Kiek ganduose tiesos – žinai tik tu pati. Baisiausia
buvo tai, kad nepaisant gandų geidžiau dar bent kartą – nors vieną vienintelį kartelį –
atsidurti tavo glėbyje, tavo kūne, išgirsti tavo švelnius atodūsius, pajusti tavo aistringas
glamones... O tada, praslinkus ilgiems trejiems metams, tu lyg uraganas įsiveržei į mano
kabinetą ir trenkei man per veidą, nors manęs niekada niekas nėra mušęs – net tėvai
vaikystėje diržu nėra manęs auklėję. Įsiutau ir nusprendžiau tave nubausti. Bet
nubaudžiau save, kadangi nuo tos įsimintinos popietės ėmiau kraustytis iš proto, tave
sekti, šnipinėti, net įlindau į tavo kompiuterį...
– Puikiai slėpei, jog tau rūpiu.
– Nes bijojau būti darsyk išjuoktas ir paliktas lyg nereikalingas daiktas. Taigi man
skaudėjo, todėl norėjau, kad ir tau skaudėtų, kad pajustum bent dalį tos širdperšos,
kurią jaučiau ilgus trejus metus. Bet tu buvai teisi – galiausiai aš įskaudinau pats save.
Kai prikalbėjau visų tų baisybių, nemaniau, kad išeisi. Galvojau, ne, tikėjausi, kad myli
mane taip stipriai, taip beprotiškai, kaip ir aš tave, kad nepaisant žiaurių žodžių ir
toliau su manimi mylėsies. Akimirką buvau pamiršęs, kad tu analitikė. Logika ir faktai
yra tavo darbo, o per daug metų gal net tapo tavo asmenybės dalis. Kai sužinojau, jog
išeini, pamaniau, kad taip net geriau – nebekankinsi manęs, o nematydamas tavęs aš
pamiršiu tave, kad tai į gera. Bet širdyje buvo tuščia, kankino liūdesys ir netekties
jausmas. Skaudėjo fiziškai. Naktimis kankinausi ilgėdamasis tavo kūno, kvapo, juoko ir
aštraus lyg pipiras žvilgsnio. Ir aš kapituliavau. Pardaviau „BMW“.
– Kokią mašiną nusipirkai vietoj „BMW“?
– Jokios.
– Bet kodėl?
– Nes nežinojau, kokios tau patinka...
Aš juokiausi, o Edvardas šypsojosi – lyg juoktis nedrįstų.
– Toliau, pasakok toliau, – pareikalavau.
– O kas toliau? Buvau priėjęs ribą, kurią peržengę žmonės krečia kvailystes. Trūko
labai nedaug ir būčiau padaręs kokį beprotišką poelgį.
– Pavyzdžiui?
– Mąsčiau susirasti feisbuke bendrų draugų ir per juos suorganizuoti „atsitiktinį“
susitikimą su tavimi, arba „aklą“ pasimatymą. Taip pat įsidarbinti toje pačioje įmonėje,
kur dirbi tu, arba tą įmonę nusipirkti. Net nesakysiu, kiek įvairių scenarijų buvau
sugalvojęs – švelnių, jautrių, su maldavimais ir atsiprašymais, taip pat paremtų valdžia,
galia, gąsdinimais ar net grasinimais tavo artimiesiems ar draugams, taip pat šalta logika
grįstais verslo pasiūlymais – tokiais kaip vedybos iš išskaičiavimo, tikintis, jog su laiku
man pavyks tave sutramdyti ir prisijaukinti. Taip pat galvojau, kaip tave pagrobti. Po
darbo palaukti tavęs, apgaule įvilioti į mašiną – automobilį būčiau pasiskolinęs ar
išsinuomojęs, ir parsivežti tave į savo namus, o tada nepaleisti tavęs tol, kol
nesusitaikysim, kol nesutiksi būti mano moteris. Ar planas būtų išdegęs, jei būčiau taip
pasielgęs?
– O tu pabandyk ir sužinosi, – atsakiau ir įsisiurbiau į jo lūpas.
Jis atsakė į mano bučinį. Abu vėl įkaitom, jis lėtai glamonėjo mane, glostė ir bučiavo.
Mes mylėjomės blaivūs ir sąmoningi, abu gerai suprasdami, ką darome ir kodėl.
Pirmąsyk tarp mūsų tvyrojo tikras atviras meilės jausmas – be apsimetinėjimo ir
apgaulės. Joks bučinys negalėjo būti tikresnis, jokia glamonė – natūralesnė. Kas vyko
toliau, tau nepasakosiu – pernelyg nepadoru, galiu pasakyti tik tiek, kad mylėjomės iki
ryto. Visą naktį. Vos patyrę malonumą suglebdavome vienas kito glėbyje, bet tik
trumpam, kad vos atgavę kvapą galėtume vėl tęsti, švelniai myluoti ir garbinti
mylimojo kūną, tyliai kuždant meilės prisipažinimus, kvailus atsiprašymus ar
pasiteisinimus dėl praeities.
Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jis geba būti toks jautrus, toks atviras, parodyti,
koks yra pažeidžiamas. Ryte negalėjome išsiskirti, tad paskambinome į darbą – jis į
banką, aš į savo naują darbovietę, ir pasiprašėme laisvos dienos –nenumatytoms
asmeninėms problemoms sutvarkyti.
– Nejaugi visą dieną gulėjote lovoje?
– Toli gražu. Mes vaikščiojome parke, pietavome, kalbėjomės, buvome kine, o vakare
– pas jo draugus. Jis nuostabus vyras. Dieve, kad tu žinotum, kaip aš jį myliu, – Vikė
spindėjo iš džiaugsmo ir laimės. – Ir jis visai nepiktas, nenuobodus. Su manimi – jis
jautriausias vyras žemėje. Edvardas taip stengiasi man patikti ir įtikti, mane sužavėti ir
pavergti, kad man net truputuką nejauku. Žinai, dar nepasakiau tau svarbiausios
naujienos...
– Nagi, kas gali būti svarbiau už meilę?
– Kai mes mylėjomės mano namuose, jis neturėjo apsaugos.
– Ar sakai, kad pradėjote kūdikį?
– Man jau trisdešimt, laikas – nebe mano sąjungininkas, jis mano priešas, nauja
raukšle pasižymintis veide. Myliu ir esu mylima, tad ko dar laukti?
– Na, tu čia pasistengei... Vienu ypu ir vyras, ir kūdikis. Ak, nuo naujienų galva
sukasi.
– Na, dėl vaiko dar niekas neaišku, tik sakau, jog tokia tikimybė yra.
 – O ką Edvardas?
– Kai sustabdžiau jį paklausti, kur apsauga, jis pasakė, kad neturi, nes yra visiškai
tikras, jog nori susilaukti su manimi vaikų. Maža to, norėtų jų tiesiog dabar ir daug.
Nuraminau jį, kad su „daug“ teks palūkėti, nes visoje mūsų giminės linijoje niekada
nėra buvę nei dvynių, nei trynių. Mūsų giminės moterys gimdo po vieną vaiką. Jis
atsakė, kad sutinka su vienu, po poros metų – dar vienu – ir taip ketina tęsti maždaug
dešimtmetį, jei tik aš, žinoma, neprieštarausiu.
– O ką tu? Ar prieštarausi?
– Nežinau. Dabar viskas atrodo idealu, tobula, stačiai dieviška. Viskas, kas susiję su
juo, man kelia ekstazę, bet aš realistė, todėl žinau, kad intensyvūs jausmai negali trukti
ilgai, nes žmogus tiesiog sudegtų.
– Bet juk yra istorijoje porų, kurie net ir po dešimt kartu praleistų metų vis dar žiūri
vienas į kitą dievinančiu žvilgsniu.
– Taip, yra, bet tai išorė, fasadas, o kas vyksta už uždarų durų, žino tik jie.
– Tu be galo prieštaringa – kai miegi su atsitiktiniais vyrais, tikiesi geriausio – jog tai
nebus maniakas prievartautojas, sadistas, žmogžudys, mylėdamasi su mylimu tave
dievinančiu vyru lauki blogiausio – jog tai neabejotinai greitai praeis. Pirmu atveju
turėjai būti kritiškesnė, įtaresnė, o dabar turi būti optimistiškesnė. Nepamiršk, mintys
materializuojasi.
– Tuomet pritaikyk tai sau. Svajok, kad tu su Simu. Kad jūs pora, ir jis tave
beprotiškai myli. Svajok kasdien, kiekvieną laisvą savo gyvenimo valandą, minutę, net
sekundę, kol tai virs tikrove. O tada tu, kaip ir aš, būsi laiminga, – Vikė šypsojosi. –
Beje, tu buvai teisi. Pameni, sakei, kad miegodama su visais tais nepažįstamais vyrais
ieškojau meilės.
– Aha. O tu atsakei, kad aš klystu, nes nieko nei sąmoningai, nei intuityviai
neieškojai.
– Aš klydau, o tu buvai teisi. Tik pati to nesupratau, o gal nenorėjau žinoti. Buvau
aklai įsimylėjusi savo kaip kietos banko analitikės įvaizdį: gražios, seksualios, jaunos,
nepriklausomos, nepagaunamos ir jokiu būdu nepažabojamos. Man patiko, kad darbe
manęs vengia, o kai kurie – net atvirai bijo, dievinau savo kaip negailestingos, nors
teisingos verslo moters reputaciją. Bet kokie jausmai, meilė taip pat, man buvo
silpnumo požymis, o aš juk nenorėjau būti silpna, ne, aš norėjau būti kieta. Tik
pamiršau, kad kaip ir visi turiu jausmus, o vienatvė – velniškai sunkus ir slegiantis
dalykas.
Yra tokia Karen Ramirez daina „Looking for Love“. Ji apie mane. Vos radusi savo
gyvenimo meilę – Edvardą, supratau, kad tik jo ir ieškojau – visur ir visuose. Ne tokio
kaip jis, o JO. Būtent JO laukiau vienišomis šaltomis liūdnomis naktimis. Net
neįsivaizduoji, kokia esu tau dėkinga – už viską, ką dėl manęs padarei.
Viktorija apsikabino mane. Aš susigraudinau, bet švelniai atstūmiau draugę.
– Negalim viešai glėbesčiuotis, nes man iškels pavydo sceną.
– Kas?
– Ieva. Jai ir taip atrodo, kad praleidžiu su tavimi per daug laiko...
– Nesąmonė, mes susitinkame vos vieną du kartus per savaitę, o kartais – tik kartą
per mėnesį, lai nepavydi, be to, juk ji turi Simą. Tavo Simą...
– Geriau neprimink...
– Jei būtų tikrai gera draugė, pastebėtų, jog tau nejauku, kad jie kartu, jog tu
neabejinga jam. Jei rimtai vertintų jūsų draugystę, paliktų jį, kad neskaudintų tavęs.
– Ne, nekalbėk taip. Ji gera draugė. Tiesiog įsimylėjusi, o kai myli, nematai nieko
kito, tik savo mylimąjį. Visa kita tampa antraeiliais dalykais.
– Tikrai ant jos nepyksti?
– Tikrai ne. Pykstu ant savęs, kad neišnaudojau savo šanso, tikrai geros progos, kad
kaip visada skendėjau savame pasaulyje tarp savo keistų minčių ir nepastebėjau, koks
nuostabus yra Simas – jautrus, švelnus, dėmesingas, rūpestingas, gražus ir be galo
seksualus. Vos jis įeina į kabinetą – geriau nei espreso kava pakelia mano kraujospūdį...
– Beje, visą laiką kalbėjau apie save, o kaip tu? Kaip sekasi tau?
– Aš... na aš tai irgi šį bei tą savo gyvenime pakeičiau...
– Ką?
– Šiandien buvo paskutinė mano darbo diena. Vėl oficialiai esu bedarbė.
– Kas nutiko?
– Pameni, pasakojau, jog per buhalterės gimtadienį mes su Simu bučiavomės?
– Taip, žinoma.
– Taigi po šito mūsų santykiai pašlijo. Prieš dvi savaites atsitiktinai sutikusi jį mieste
su juo papietavau... Po to jis lydėjo iki mašinos... ir pati nesuprantu, kaip mes vėl ėmėm
bučiuotis. Šįkart buvau blaivi, skaisčiai švietė saulė, tiesa, po kurio laiko ėmė lyti, tik
noriu pasakyti, kad aplinkybės buvo netinkamos romantikai, niekas to neskatino ir
neprovokavo, bet... kažkodėl tai vėl nutiko...
– Ir ką, tas niekšas po to tave atleido?
– Juokauji! – šūktelėjau. – Ne, kaip galėjai taip pagalvoti – jis ne toks, tikrai ne toks.
Ne, ne, – papurčiau galvą, – jis išvyko darbo reikalais į Vokietiją, o aš pasinaudodama
tuo parašiau prašymą ir išėjau.
– Ką ketini veikti?
– Net nenutuokiu. Pinigų, tiesa, dar kuriam laikui užteks – kokiems trims keturiems
mėnesiams, jei gyvensiu taupiai, o tai mažai tikėtina, nes esu siaubinga išlaidūnė, bet
kas bus po to – neįsivaizduoju. Tikiuosi, pasipainios koks nors man tinkamas darbas,
tad kaip nors.
– Bet kodėl man nieko nesakei?
– Nes mane labai domino tavo gyvenimo vingiai, be to, kai nekalbu apie tai, pavyksta
negalvoti, o kai negalvoju, jaučiuosi beveik laiminga.
– Žinai, mano pusseserė Nidoje dirba padavėja. Ji jauna mergaičiukė – studentė, tad
uždarbiauja tik vasarą, bet ten gerai moka, nors dirbti reikia tikrai daug ir sunkiai.
Galiu jos paklausti, gal atsirastų laisva vieta ir tau. Norėtum?
– Hmmm... nežinau. Be to, vasara jau įpusėjusi...
– Nepabandysi – nesužinosi. Palauk, paskambinsiu, – Viktorija čiupusi telefoną
susirado reikiamą numerį ir ėmė skambinti.
– Alio, Dange, sveika. Kaip sekasi? – po to ji nutilo ir kokias dešimt minučių
tylėdama klausė. Po kurio laiko vėl prabilo: – Gal jūsų kavinėje atsirastų vieta dar
vienai padavėjai?
Ir vėl nutilusi klausė atsakymo.
– Taip. Tiesiog mano gera draugė, – čia ji man mirktelėjo, – turi šiokių tokių
asmeninių sunkumų. Jai būtina pakeisti aplinką, o ir pinigų užsidirbti būtų neprošal.
Ką pasakysi?
Geras penkias minutes ji vėl atidžiai klausėsi, tuomet nusišypsojo ir atsakė:
– Persiųsk visą informaciją man į elektroninį paštą. Taip, ir... labai ačiū. Lieku tau
skolinga.
Baigusi pokalbį Viktorija padėjo telefoną į šalį.
– Na štai, problema išspręsta. Darbą turi. Tiesa, ne padavėjos – būsi pagalbinė
darbininkė virtuvėje, bet alga tikrai gera, be to, aprūpina gyvenamuoju plotu. Per daug
nesidžiauk – gyvensi kartu su kitomis dviem merginomis, tad viskas bus bendra, bet
važiuoji ten dirbti, jos irgi ten atvykusios tuo pačiu tikslu, tad nemanau, kad tarp jūsų
iškils kokia trintis.
– Laiko pagalvoti neturiu?
– Atleisk, bet ne. Arba važiuoji rytoj ir dirbi iki rugsėjo aštuonioliktos, arba darbą
pasiūlys kam kitam. Tau ir taip pasisekė – dėl sudėtingų asmeninių aplinkybių
mergina, dirbusi nuo gegužės pradžios, išvyko į užsienį, į savo vietą rekomendavusi
puikią darbuotoją, kuri vakar susilaužė koją. Nagi, griebk savo šansą pagyventi pajūryje.
Tau būtina pakeisti aplinką, pabūti toli nuo Simo, Ievos ir įkyrios draugės Viktorijos,
neduodančios tau ramybės ne tik dieną, bet kartais ir naktį, – Vikė linksmai nusijuokė.
– Nagi, ryžkis!
Ir aš pasiryžau.
– Gerai, važiuosiu į Nidą.
Viktorija mostelėjo padavėjai prieiti.
– Prašyčiau sąskaitą, – nusišypsojusi paprašė.
– Ir žinai, ačiū, kad bandei mane paguosti, bet tai nebūtina. Aš neliūdžiu. Tikrai. Nes
kas sakė, kad negalima laimingai mylėti be atsako, kas nusprendė, kad meilė būtinai
turi išsirutulioti į ką nors gilesnio, tikresnio, intymesnio? Vienpusė meilė savotiškai
žavi. Įžvelgiu šioje situacijoje galybę privalumų – mano akyse jis visada bus tobulas, nes
niekada neteks rinkti jo nešvarių kojinių iš palovio, į skalbyklę dėti prakaituotos
sportinės aprangos, nuėjus į tualetą nuleisti tualeto dangčio, po visus namus ieškoti
nuotolinio televizoriaus pultelio ar kasdien gaminti trijų patiekalų pusryčius, pietus ir
vakarienę – visi paminėti dalykai labai patikimai ištrina iš santykių rožinę spalvą. Savo
ruožtu aš ir toliau galėsiu žiemą skusti kojas tik kas dvi savaites, vaikščioti po namus su
kauke ant veido, tualete ant vandens bakelio laikyti tamponus, plauti indus kas antrą
dieną ir vos grįžusi namo iškart nusivalyti makiažą, nesibaimindama mirtinai išgąsdinti
netikėtai anksčiau namo grįžusio mylimojo – be makiažo manęs nepažintų net tėtis, ką
jau kalbėti apie mylimąjį. Taigi ir toliau galėsiu būti savimi be rizikos susilaukti
neplanuotų vaikų. Planuotų, beje – taip pat...
Juokinga, bet pagaliau jaučiuosi pakankamai suaugusi, kad išdrįsčiau būti savimi,
užtektinai brandi, jog suprasčiau, kad meilė visada yra dovana, net jei ir be atsako. Esu
laiminga, nors ir negaliu išpažinti savo jausmų. Bet geriau mylėti be atsako, negu visai
nemylėti.
– Jūsų sąskaita, – padavėja padėjo čekį ir nuėjo.
Vikė išsitraukė piniginę.
– Aš vaišinu, – tvirtai pasakė.
– Gerai, – neprieštaravau, nes kaip visada balansavau ant bankroto ribos.
Kiek patylėjusi Viktorija pridūrė:
– Aš tikiu, kad tu rasi savo laimę. Esi nuostabi jauna moteris – žavi, juokinga ir gera.
Su tavimi linksma ir įdomu.
Kai po kelių minučių padavėja paėmė pinigus, mes atsistojome eiti. Žiūrėdama į
spindinčią Viktoriją nejutau pavydo, tik sunkų maudulį širdyje. Nepaisant proto balso,
kuris kartojo, kad mylimasis su mano geriausia drauge, vos išėjusi į gatvę nejučia tarp
žmonių ieškojau pažįstamos figūros, iki skausmo matytos Simo eisenos...
Atsisveikinusi su Viktorija nuvažiavau pas mamą – kur jaukioje cinamonu, o gal
paprika dvelkiančioje virtuvėje galėčiau bent akimirką užsimiršti.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

K alėdiniai burtai melavo – savaime aišku, tik man, nes aš vis dar buvau vieniša, o
Lukas – laimingai vedęs. Roberta buvo meili, šeimyniška ir ramaus
nekonfliktiško charakterio žmona. Ji jau po mėnesio rado gerai apmokamą darbą
vienoje teisininkų kontoroje, tad viskas išsisprendė greičiau ir geriau, nei aš galvojau.
Mano santykiai su broliu pasikeitė. Nepasakyčiau, kad į bloga, nes tapo brandesni,
rimtesni, kas man ne visada buvo patogu – jau negalėdavau vienuoliktą vakaro
skambinti Lukui ir prašyti atvažiuoti su manimi pabūti, nes man liūdna – kartais
praeityje taip elgdavausi. Bet kiekvieną penktadienio, šeštadienio ar sekmadienio
vakarą (vieną iš šių dienų) buvau oficialiai kviečiama kartu praleisti vakaro skaniai
valgant malonioje kompanijoje. Aiškiai jutau, jog esu įrašyta į jų gyvenimo knygą, jog
esu jų gyvenimo dalis. Tai man šildė širdį.
Kai paskubomis susikrovusi daiktus išvykau Nidon, niekam nieko nepasakiau. Tik
ilgos kelionės automobiliu metu įsijungusi laisvų rankų įrangą paskambinau Lukui ir
glaustai papasakojau toli nuo realybės esančią savo įvykių versiją. Toje versijoje nebuvo
nei bučinio, nei akiplėšiško glaustymosi lietuje kiaurai permerkta ir nieko nedengiančia
suknele.
Tepasakiau, jog su Simu susiginčijome, todėl kartu dirbti tiesiog nebegalėjau. Apie
darbą Nidoje pasakiau visą tiesą, dar paprašiusi, kad jis kartu su Roberta draugų
paklausinėtų kokio darbo man nuo rugsėjo pabaigos. Ir, be abejo, prisimindama Luko
vestuvių aplinkybes, pasakyti apie mano išvykimą tėvams su didžiausiu pasimėgavimu
perleidau Lukui. Jis ir nesipriešino, nors išgirdus prašymą kurį laiką tvyrojo sunki
slegianti tyla.
Ievai apie savo išvykimą papasakojau kitą dieną. Savaime aišku, kad draugei
papasakojau jai tinkančią įvykių versiją, kurioje nebuvo ne tik bučinio ar įžūlaus
glamonėjimosi po viską merkiančiu lietumi, bet ir pokalbio ar pietų, o tik trumpas
susitikimas, apsiribojantis vos keliais sakiniais. Daug sunkiau jai buvo paaiškinti, kodėl
taip ilgai, net desperatiškai ieškojusi darbo vos jį radusi iškeičiau į juodą sezoninį
darbelį, tegul ir prie jūros. Bet aš turėjau ilgametę melagės patirtį, tad paploninusi
liežuvį lyg lapė porinau norėjusi permainų, nuotykių, iššūkių ir laiko sau – vienumoje
(galima pagalvoti, sostinėje jį skirdavau kam kitam). Ieva visai pagrįstai mane įtariai
tardė – ne trumpiau kaip pusvalandį, bet aš liejau iš anksto paruoštus melus –
nesipainiodama, nesutrikdama, nemikčiodama, be pauzių, tad ji taip ir nerado prie ko
prikibti. Galop nepatikliai palinkėjusi man atrasti tai, ko aš ten ieškanti, baigė pokalbį.
Darbas nebuvo sunkus, nors purvinas, juodas. Dirbau daug, bet man patiko, kad
viskas aišku, paprasta. Be to, dirbdama virtuvėje kasdien skaniai ir sočiai valgydavau.
Kai turėdavau laisvadienį – lygiai vieną per savaitę, eidavau prie jūros ir susiradusi
atokesnę vietelę įsmeigdavau akis jūron, kuri savo ramiu tyvuliavimu ar atvirkščiai –
audringu bangavimu hipnotizuodavo mane. Pirmą kartą gyvenime man pavyko
sustoti, panirti į akimirką ir mėgautis „čia ir dabar“ nenukeliant to jokiam mistiniam
rytojui.
Su manimi gyvenusios merginos man nė trupučio netrukdė, nes grįždavome mirtinai
pavargusios ir persimetusios vos vienu kitu žodžiu iškart nugrimzdavome į sapnų
karalystę. Simas daugiau neskambino ir nerašė. Ieva kartkartėmis pasakodavo man apie
jį, ir aš nenorom gaudyte gaudydavau kiekvieną apie jį pasakytą žodį, trankiai krūtinėje
plakant širdžiai. Džiaugiausi, kad nereikia nieko aiškintis, gvildenti ar aptarinėti, kartu
jaučiausi nusivylusi, nes man atrodė, kad jis neabejingas, kad jaučia man bent simpatiją,
o iš tiesų ramiai, šaltai ir abejingai susitaikė su mano išėjimu iš įmonės ir jo gyvenimo.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

K aip ir kasmet, kalendorius suskaičiavo rugsėjo devynioliktąją – paskutinę mano

dieną Nidoje. Diena buvo šilta, saulėta. Jūra, apšviesta saulės, spindėjo skaidriu
mėliu. Aš laipiojau kopomis, basomis pėdomis mėgaudamasi įkaitintu smėliu, švelniu
vos juntamu vėjeliu ir druskos kvapu, atskriejančiu iki manęs nuo jūros. Jau du
mėnesius buvau išvykusi iš sostinės, tad pasiilgau miesto šurmulio, mašinų signalų, net
įkaitusio asfalto ar automobilių spūsčių, kurios vasarą susidarydavo tik po lietaus ar
kokiam žiopliui padarius avariją.
Nors vengiau galvoti apie Nuobodulį, buvau sukaupusi jau kelių jo bučinių
atsiminimų kolekciją, tad pasijutusi nuvargusi, suirzusi ar vieniša traukiau tuos
prisiminimus paguodai, kaip žmogus kad traukia antiseptinį tepalą mažoms žaizdelėms
ar vabzdžių įkandimams gydyti. Simas man neskambino ir nerašė. Nepaisant Ievos
pasakojimų apie puikiai jų kartu leidžiamą laiką, turistų minioje nejučia ieškodavau
Simo silueto. Regėdavau jį einantį ištuštėjusiu pliažu ar pietaujantį lauko kavinėje, net
raminantį verkiančius vaikus – priartėjus paaiškėdavo, kad tai ne jis, o tik mano
vaizduotės žaismas, nes vyras, kurį iš pradžių palaikydavau Nuoboduliu, būdavo net
nepanašus į jį, ir tik mano išsiilgusi vaizduotė darydavo tuos atsitiktinius vyrus
mylimojo antrininkais. Nepaisant to, vis ieškojau visuose sutiktuose vyruose
Nuobodulio – jo rankų mostų, juoko, kaktos suraukimo ar sauso pirštų spragtelėjimo
– taip jis elgdavosi iš džiaugsmo.
Stengiausi tarp žmonių būti kuo mažiau. Tai nebuvo sudėtinga, paplūdimiuose čia
net vasarą gali rasti atokią vietelę ir mėgautis vienuma be nepageidaujamos draugijos.
Vakare kaip visada sėdėjau ant Parnidžio kopos. Staiga subirbė mano telefonas.
Skambino Ieva.
– Labas, miela vasarotoja. Mes tavęs pasiilgom.
– Labas, ir man jūsų trūksta.
– Ar niekas nepasikeitė, rytoj grįžti?
– Taip. Per tuos kelis mėnesius supratau, jog dievinu jūrą ir man gaila išvykti. Čia
taip ramu ir gera, jei ko ir trūksta – tai tik jūsų.
– Taip, neabejoju. Beje, kur dabar esi?
– Sėdžiu ant Parnidžio kopos. Saulė leidžiasi į marias, aplink tylu, tyku lyg pasaulio
pakrašty.
– Nebūk iki vėlumos kopose viena. Gal tai ir romantiška, bet lygiai taip pat ir
pavojinga – maža kokių žmonių gali sutikti.
– Nesijaudink, pabūsiu dar dešimt minučių ir eisiu namo.
– Tuomet nebetrukdysiu mėgautis vakaro grožiu. Tik norėjau išgirsti tavo balsą.
– Džiaugiuosi, kad paskambinai.
– Iki.
– Labanakt. Linkėjimai Lilei ir Simui.
Išjungusi telefoną pamaniau, jog keista, kad gebu ištarti Simo vardą ramiu balsu, o
juk dar tik prieš tris savaites išgirdusi Simo vardą – gatvėje mamai šaukiant neklaužadą
vaiką, per žinių reportažą ar žurnalo viršelyje, iškart imdavo drebėti apatinė lūpa. „Na,
laikas gydo“, – pasakiau sau stebėdama vyrą, sunkiai žirgliojantį per klampų smėlį link
manęs. Jis lyg mažytis vabaliukas ropojo kopos platybe žemyn, kad pasiekęs daubą
galėtų pradėti kilti aukštyn. Kai vyras ėmė kilti link manęs, sunerimau – jo judesiai
man ėmė rodytis matyti, iki skausmo pažįstami. Įtempusi žvilgsnį stebeilijausi į
didėjantį siluetą ir kuo vyras labiau artėjo link manęs, tuo smarkiau mušė mano širdis.
Likus porai metrų jis užlipo ant kopos ir sustojo. Atsisuko tiesiai į mane ir stovėjo ten
žiūrėdamas man į akis. Mano pulsas mušė smilkiniuose lyg pašėlęs, širdis daužėsi
krūtinėje, o rankos drebėjo.
Simas priėjo prie manęs, atsitūpė, suėmė savo šiltais stipriais delnais mano veidą ir
prisitraukęs pabučiavo. Nesipriešinau, nes ilgėjausi šio vyro iki beprotybės, net jei tai ir
buvo uždrausta.
– Myliu tave, – pasakė atsitraukęs. – Varai mane iš proto, bet vis tiek noriu, kad
būtum mano.
– O Ieva?
– Atėjo laikas pasakyti tau visą teisybę. O ji tokia, kad mes su Ieva niekada ir
nebuvome pora. Ji sumanė visą šį kvailą žaidimą, kad priverstų tave kovoti dėl manęs. Ji
sakė, kad viskas, ką lengvai gauni, tavęs nedomina. Tau reikia kovos, sunkumų, kliūčių,
nes tik jas nugalėjusi tu didžiuojiesi savimi, tik įveikusi neįmanomus barjerus jautiesi
gyva. Nežinau, ar ji teisi, tik žinau, kad dabar man esi neabejinga, o tai svarbiausia.
– Palauk, palauk. Vadinasi, viskas buvo farsas?
– Žiūrint ką turi omeny. Jei mano jausmus tau, tai nuo tada, kai prieš dvejus metus
keturis mėnesius ir trylika dienų įžengei į mano kabinetą ieškoti darbo ir naivi, bet
nuoširdi šypsena nušvito tavo veide, aš pakliuvau į tavo žavesio pinkles. Neklausk
kodėl – neatsakysiu, nes nežinau, tačiau nuo pat tos akimirkos mano širdis priklauso
tau.
– Nežinau, ką atsakyti… jaučiuosi tokia sutrikusi ir tokia apkvailinta. Turiu
paskambinti…
– Vėliau, mažute, vėliau, šis laikas priklauso man. Aš laukiau taip ilgai…
– Deja, teks dar šiek tiek palūkėti – negali ateiti ir lyg niekur nieko pasakyti, kad
beveik metus kvailinai mane su mano geriausia drauge, kad apgaudinėjote. Lėtai, bet
užtikrintai varėte mane iš proto...
– Pasiteisindamas galiu pasakyti, kad idėja buvo Ievos, ne mano... Aš iš nevilties
taip...
– Ar suprastum mane, jei būčiau taip pasielgusi su tavimi?
– Taip! – nedvejodamas atsakė Simas.
Nors žinojau, kad reikia priešintis, aikštytis ir reikalauti ne mažiau kaip milijono
atsiprašymų, pasidaviau. Jo švelnus, tačiau kartu sutrikęs ir sunerimęs žvilgsnis, vos vos
virpančios rankos, išduodančios jaudulį, sujaudino mane iki širdies gelmių. Tylėdama
apkabinau jį ir ėmiau godžiai bučiuoti. Pagaliau, pagaliau galiu viešai bučiuoti mylimą
vyrą ir nebijoti būti apšaukta svetimautoja.
Saulė dingo iš horizonto, oras atvėso. Susikibę rankomis leidomės laipteliais žemyn
nuo kopos. Žmonių aplink nesimatė. Mes nesikalbėjom, tik laikėmės už rankų,
retsykiais paglostydami vienas kito ranką ar pažaisdami pirštais, o gal delne piešdami
saulutes.
– Kur apsistojai?
– Draugas turi čia butą. Jis mažas – dviejų kambarių, bet tvarkingas, šviesus. Eime su
manimi...
– Gerai, – atsakiau ir pažvelgiau jam į akis. Tai buvo ne tik sutikimas eiti kartu, bet ir
sutikimas leistis į gilesnius vyro ir moters santykius, tokius, kokių abu jau seniai
troškom, apie kokius svajodavome vienišomis šaltomis naktimis.
Pakeliui užsukome į mano būstą ir aš, susirinkusi visus savo daiktus, kurių buvo
nedaug, atsisveikinau su nustebusiomis merginomis, mat išsiskyrimą buvome
sutarusios švęsti ilgai ir audringai – iki paties ryto bare. Patikinusi, kad susitiksime
sostinėje – jos, kaip ir aš, vilnietės, nuskuodžiau pas Simą, kuris kantriai laukė manęs
ant suolelio lauke. Pamatęs mane, atsistojo ir priėjęs paėmė mano lagaminą bei
kuprinę.
Simas ėjo šalia manęs tamsoje per kiemus, po to – per menkai apšviestą laiptinę,
atrakinęs duris ir padėjęs mano daiktus – per mėnesienos užlietus kambarius, kol
galiausiai miegamajame sustojo.
– Nedek šviesos, – tyliai paprašiau.
– Gerai.
Lėtai nusivilkau suknelę. Jis nusivilko marškinėlius ir džinsus. Tuomet lėtai
prisiartinome vienas prie kito ir ėmėm bučiuotis. Mūsų rankos pynėsi klaidžiodamos
po mylimojo kūną, virpėjo iš nekantros, lūpos slydo oda, iš jų sklindantys palaimingi
atodūsiai užpildė kambarį meilės simfonija.
– Tu tokia graži… – kuždėjo bučiuodamas dabar jau tik apatiniais pridengtą kūną. –
Tu TOBULA!
Nerišliai kažką sumurmėjau, o po to sudejavau. Simas glostydamas mano įkaitusią
odą nurengė tai, kas buvo likę, ir aš atsivėriau jo žvilgsniui visa savo nuogybe. Jis lietė
mano krūtis, taliją, klubus ir sėdmenis, bučiniais keliavo mano kūnu aukštyn ir žemyn,
grįžo prie veido ir įsisiurbė į lūpas. Geidžiau jo taip, kaip jokio kito vyro nesu geidusi,
geismas buvo toks natūralus – be jokios gėdos, suvaržymų ar kompleksų, gimęs iš pačių
mano gelmių, tad lyg apkvaitusi tik dejavau, panirusi į akimirką. Kai nusimetęs
apatinius Simas liko nuogas, apstulbusi žvelgiau į jo kūną, kuris buvo tūkstantį kartų
tobulesnis, nei buvau mačiusi jį savo vaizduotės akimis. Kai apsikabinęs įsmigo į mano
kūną, surikau ekstazėje, kad pagaliau susijungiau su mylimu žmogumi ne tik jausmais,
bet ir kūnu. Kartą pabuvę vienu, jau niekuomet nebebūsime tokie kaip buvę. Jo kūnas
buvo tarsi sutvertas manajam, nieko nei per daug, nei per mažai. Pasimylėję dar ilgai
likom susiviję, dar daug kartų bučiavom vienas kito kūną, kol išvargę prigludome prie
kits kito ir taip tylomis gulėjome paskendę vienas kito glėbyje, atidžiai klausydami
vienas kito širdies dūžių. Užmigom apsikabinę, painiai šnabždėdami meilės
prisipažinimus.
Miegodama vis jaučiau, kaip tyčia ar nesąmoningai Simas mane glosto ir bučiuoja.
Lyg net paniręs į miegą nebūtų galėjęs nuo manęs atsitraukti ir bent trumpam paklysti
sapnų labirinte, visiškai atitrūkti nuo realybės – tokios jam malonios.
Kai atsimerkiau, saulė skaisčiai švietė aukštai danguje. Atsisukau į Simą. Jis tylomis
gulėjo ir žiūrėjo į mane.
– Labas rytas!
– Laba.
– Seniai nemiegi?
– Kurį laiką.
– Kodėl manęs nepažadinai?
– Nes tu taip saldžiai miegojai, be to, buvau pasiilgęs tavo vaizdo, tad sotinausi
tobulu reginiu.
– Kodėl kartoji, kad aš tobula? Esu mažiausiai penkiais, o gal ir dešimt kilogramų
sunkesnė, nei turėčiau būti, mano nagai trumpi, o aš tikrai žinau, kad vyrai mėgsta ilgus
ryškiai lakuotus nagus, ant kaktos puikuojasi dar vaikystėje atsiradęs randas, kai mano
brolis Lukas trenkė man kastuvėliu, nedideliu, bet iš tikros geležies. Prireikė trijų
siūlių. Aš net nepavadinčiau savęs gražia, kur jau ten – tobula.
Simas nusijuokė ir atsakė:
– Aš nepastebiu, ar ilgi tavo nagai ar trumpi, man tai neturi jokios reikšmės, nes
atradau tave ne protu ar akimis, o širdimi. Tą vidudienį, kai įžengei į mano kabinetą,
mano širdis ėmė plakti taip greitai, jog išsigandau, kad gausiu širdies smūgį. Kodėl?
Nežinau. Vadink tai likimu, karma, tai nesvarbu. Man tu pati tobuliausia, nes tu mano,
o gal todėl ir esi mano, kad esi tobuliausia.
– Mano mielas melagis, – sukuždėjau apsvaigusi ir ėmiau bučiuoti jo kaklą, skruostą,
o po to ir lūpas. Trumpam sustojusi pasikėliau ant alkūnių ir pridūriau: – Aš nesu
genetiškai tobula – tokia, kuri net penkiasdešimties atrodo kaip trisdešimties, mano
šlaunis ir užpakalį jau dabar kamuoja celiulitas, be akinių ar kontaktinių lęšių vargiai
randu tualetą, duše dainuoju (girdėję sako, kad meška man tikrai yra numynusi ausis, ir
tikriausiai – balso stygas). Aš esu nelogiška, nekonkreti, mano liežuvis gyvena
savarankišką gyvenimą, apskritai manyje labai dažnai veikia prieštaros dėsniai, tad iš
anksto tave perspėju – tu su manimi ar dėl manęs tikrai turėsi problemų...
– Norėjai pasakyti, kad su tavimi nebus nuobodu? Jau žinau tai.
– Beveik neabejoju, kad mano vaikai bus kaprizingi riestanosiai raudonplaukiai
mušeikos.
Simas ėmė garsiai kvatotis ir net, kai po kelių minučių nutilęs nusišluostė juoko
ašaras, jo kūnas vis dar kartkartėmis sutrūkčiodavo iš juoko. Visai nurimęs apvertė
mane ant nugaros ir prispaudęs rankas ėmė bučiuoti lūpas, kartais švelniais
krimstelėdamas, dėl ko aš tiesiog akimirksniu užsidegiau aistra. Išsilaisvinusi iš jo rankų
apkabinau jo kaklą ir tyliai į lūpas sukuždėjau:
– Myliu tave... Nežinau, kada pajutau tau šį jausmą, bet su kiekviena išauštančia
diena jis vis stiprėja. Manau, kad mylėjau tave jau tada, kai klube apkabinai mane, o gal,
kai tvarstei Ado šuns sukandžiotą koją, nors ne, manau, kad meilės daigas sudygo
manyje, kai išpažinai savo jausmus – iki to jutau tau tik lengvą trauką ir simpatiją. Ko
gero, lūžio taškas buvo per Luko vestuves – išvydusi tave bažnyčioje tamsiai mėlynu
kostiumu, pajutau neviltį, kad tu ne mano, baimę, kad realybėje tu niekada nebūsi
mano mylimasis, mano žmogus, mano vyras – tik mano mintyse, juodą pavydą savo
geriausiai draugei, į kurią žiūrėjai, su ja kalbėjai, jai juokeisi. O aš, apsirengusi gražiausia
kada nors turėta suknia, nesulaukiau net akimirkos tavo dėmesio...
– Stop! – sušuko Simas ir ėmė juoktis. – Tai neįtikėtina! Kai per Luko vestuves
pamačiau tave bažnyčioje, išsigandau tavęs. Tu atrodei dieviškai graži, nepasiekiama,
akinanti lyg saulė, tarsi per ryški spalva, pamišusio genialaus dailininko išgauta
akimirkos beprotybėje.
– Maniau, kad tau nerūpiu, kad nė trupučio nedominu – net nepasisveikinai...
– Tik todėl, kad tavo vaizdas atėmė man žadą. Jaučiausi lyg suparalyžiuotas, tarytum
apsėstas stulbinančio tavo vaizdo. Be to, supratau, kad jei išsižiosiu, nesusivaldysiu,
būtinai prisipažinsiu mylįs. Ir jei ne Ieva, ilgu akriliniu nagu durianti man į šoną – taip
primindama, kad reikia valdytis ir laikytis susitarimo tave apgaudinėti, būčiau
nusileidęs savo širdies troškimui prisiglausti, pabučiuoti ir išpažinti, ką jaučiu.
– Bet kodėl palikai mane visai vasarai vieną, kodėl grįžęs iš Vokietijos nepaskambinai,
neparašei?
– Nes Ieva neleido – ji sakė, jog tik vienumoje tu suprasi, kad aš tau brangus, tik
vienatvėje atskirsi meilės jausmą nuo lengvo susižavėjimo ir tik po nugalėtų kliūčių
įvertinsi mano meilę. Tai nebuvo lengva. Protas suprato, tikėjo, jog taip geriau, bet
kūnas ir širdis nenorėjo nurimti, nenorėjo laukti. Per tuos du mėnesius numečiau
penkis kilogramus.
– O Dieve, kokia likimo ironija – aš panašiai priaugau, – abu ėmėm juoktis.
Nurimus juokui, surimtėjusi pasakiau: – Kai kenčiu, prarandu apetitą. Jei nebūčiau
dirbusi kavinėje, ko gero, būčiau numetusi dar net daugiau svorio nei tu, bet gardūs
kvapai kasdien virtuvėje neleido man sulieknėti. Visi žino, kad esu bevalė. Žinai, aš
tavo vietoje būčiau neištvėrusi ir prisipažinusi.
– Kad tu tik žinotum, kiek kartų norėjau atskleisti tiesą, kiek kartų KETINAU tą
padaryti, bet Ieva vis mane sulaikydavo. Bet žinai, tai nesvarbu, nes galiu tą padaryti
dabar... – taip pasakęs jis įsmeigė į mane savo švelnumu spindinčias akis, nutilo,
sustingo ir, nors nieko balsu taip ir nepasakė, jo jausmą mačiau akyse, susitaršiusiuose
plaukuose ir lengvame šypsnyje. Jo akys kalbėjo geriau nei žodžiai – dažnai per grubūs,
pernelyg tiesmuki jausmams išreikšti. Jų skambesys – lyg per stalą daužomos liniuotės
garsas – taukš taukš, be jausmui atspindėti reikalingo lengvumo, nerūpestingumo, o
kartu gilumo ir rimties. Kalba visada yra tik paviršutiniškas emocijų atspindys, jausmų
aidas – tylus ir tolimas, tad jis tyla išpažino savo meilę, ir aš juo patikėjau.
Kai išsiritome iš lovos, diena jau krypo vakarop. Mes buvome išsekę, bet laimingi.
Nidoje praleidome savaitę. Į sostinę grįžome jau ne dviese – kaip Marija ir Simas, o
kaip vienetas – pora.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

K ai tik grįžome į sostinę, Simas net nepersirengęs išlėkė į darbą, palikęs mane
tvarkyti drabužių ir minčių.
Vos išsiskyrusi su mylimuoju, ėmiau skambinti Ievai. Mano klastinga geriausia
draugė atsiliepė iškart, lyg būtų laukusi skambučio iš manęs, ar ko kito...
– Klausau.
– Sveika, geriausia pasaulio melage!
Ieva ėmė kvatotis.
– Kaip suprantu, viską žinai, – pasakė kiek nurimusi vis dar virpančiu nuo juoko
balsu.
– Kaip galėjai mane šitaip kvailinti?
– Tai ne telefoninis pokalbis. Susitikim, papasakosiu tau tavo meilės istoriją iš kitos
pusės, ir dar daug ko netikėto... – Ieva paslaptingai nutilo. – Bus įdomu, pažadu...
– Suintrigavai.
– Tai gerai, to ir siekiau. Aš paskambinsiu mamai, kad praleistų šiandieną su anūkėle,
o mudvi iš širdies pasikalbėsim – kaip senais gerais laikais. Užsuksiu pas tave po
valandos.
– Nori, kad numirčiau iš smalsumo?
– Ne, – vėl ėmė juoktis draugė, – tu nemirsi, esi stipri – aš tikiu tavim, – dar pridūrė
ir baigė pokalbį.
Nekantrauti neteko, nes paskambino Simas. Su juo kalbėjau penkiasdešimt tris su
puse minutes – kol pokalbį nutraukė durų skambutis. Bet net ir tuomet nenoriai
baigiau pokalbį, nors kalbėjom niekus.
– Labas! – Ieva čiupo mane į glėbį ir net šiek tiek kilstelėjo nuo žemės.
– Kaip geriausia pasaulyje melagė atrodai labai jau nekaltai, – prikišau timptelėdama
už nosies galiuko. – Aš tikrai pykstu – kaip galėjai mane šitaip kvailinti? Juk dėl jūsų
kvailos apgaulės net darbą mečiau! Jau nekalbu apie kančias, kurias ištvėriau
galvodama, kad jūs – pora...
 – Turi ledų? – lyg niekur nieko paklausė Ieva.
– Gal ir turiu... – nenorėjau nusileisti. – Girdėjai – aš pykstu!
– Nepyk, pyktis grožiui kenkia. O dėl darbo – vis tiek nebegalėtum dirbti kartu su
Simu – tai kenktų jūsų sąjungai, tad nieko nepraradai, be to, neabejoju, kad Simas
ieško tau darbo. Tikiu, greitai ras, nes turi platų pažįstamų ratą ir gerą reputaciją. O
kančios tik suteiks tavo meilės jausmui didesnę vertę – dar nepraradusi žinosi, kaip
jaustumeisi jo netekusi, todėl elgsiesi apdairiai. Esu tuo tikra. Brangioji, juk žinai –
meilėje ir kare visos priemonės pateisinamos, o tave aš labai myliu. Esi mano sesuo,
kurios niekada neturėjau, esi geriausia draugė, kuri manęs nepaliko, kas yra tiesiog
didvyriška atsižvelgiant į bjaurų mano būdą, esi mano ramstis, vienas iš mano
gyvenimo namo kampų – pamatinių. Ačiū tau už tai. Atleisk, kad įskaudinau tave, bet
norėjau tik gero.
– Kokių nori: šokoladinių ar vanilinių?
– Trauk šokoladinius, – Ieva nutipeno į virtuvę ir klestelėjo ant kėdės.
Aš patraukiau prie šaldytuvo ir ištraukusi dėžutę šokoladinių ledų padėjau ant stalo.
Tuomet išėmiau iš stalčiaus du šaukštelius, vieną įsikišau burnon, o kitą padaviau
draugei.
– Pasakok, – paprašiau įsitaisiusi ant kėdės priešais.
– Mes draugaujame nuo vaikystės, bet prisipažinsiu, kad dažniausiai nebūdavau tau
gera. Dažnai visai nepelnytai tave engdavau. Supratau tai po mūsų barnio. Pameni, kai
po išsiskyrimo su Saldainiuku atėjai pas mane?
– Tai buvo žiauru, geriau pamirškim.
– Ne, priešingai, noriu tą visuomet atsiminti, kad niekada nebepakartočiau tos
klaidos. Tu visad buvai gera, švelni, jautri, pasiaukojanti draugė, kuri man atleisdavo
dažnus blogos nuotaikos priepuolius ir mano nejautrumą, psichologinį bei emocinį
grubumą. Kai susipykom, pajutau, jog netenku pagrindo po kojomis. Tu ilgus metus
buvai mano atrama – vienintelis patikimas ramstis. Todėl pamačiusi, kad patekai į
gyvenimo duobę, nusprendžiau tave iš ten ištraukti, juolab kad tu ne tik to neprašei,
bet netgi slėpei. Nepasakei, jog dirbi valytoja. Be to, žinojau, kad tavo santykiai su
mylimu vyru nutrūkę ir tu jautiesi vieniša, visų apleista.
Norėdama pagelbėti tau susirasti darbą, ėjau į darbo pokalbius. Tai, žinoma, buvo
kvaila, nes potencialūs darbdaviai norėdavo pasamdyti mane. Tuojau pat. Sužinoję, jog
aš einu kaip laikinas tavo pakaitalas, siaubingai nustebdavo, kai kurie – įniršdavo, kad
gaišinu jų brangų laiką. Teko lankytis net pas buvusią grupiokę, kuri dirba įdarbinimo
agentūroje ir darbo biržoje, bet tai nedavė jokių rezultatų. Kai visai netekau vilties,
priverčiau tėtį pažadėti, jog įdarbins tave savo įmonėje.
– Bet juk jo įmonės veiklos sritis – sandėlių nuoma, ten paprastai dirba tik jauni
stiprūs vyrai.
– Taip, žinau, tėtis sakė tą patį. Bet jis tave myli, beveik taip pat kaip ir mane, o gal
netgi labiau, tad pažadėjo padėti, bet tuomet aš prisiminiau Nuobodulį ir pamaniau,
jog galiu vienu šūviu nušauti du kiškius. Kai paskambinau jam ir paprašiau susitikti, jis
ilgai atsikalbinėjo ir visaip išsisukinėjo, matyt, manė, jog esu beviltiška darbo ištroškusi
kvaiša, bet tuomet paminėjau tave ir jis išskydo. Į susitikimą tyčia ėjau su raudonąja
suknele.
– O Dieve, TA raudonąja suknia?! – nustebusi šūktelėjau.
– Taip, TA pačia.
– Jis ką, nugriuvo ar tau pasipiršo?
– Čia ir visa esmė – nieko. Nei suknelė, nei mergelė jam nepadarė jokio įspūdžio. Jis
žiūrėjo į mane maždaug tokiu pačiu žvilgsniu, kokiu moterys žiūri į ešerių, lynų ir
karpių pilną tvenkinį, šalia kurio stovi suolelis, o ant žemės guli nauja blizganti
meškerė.
– Skiedi? – nepatikliai nutęsiau.
– Tikra tiesa, – tvirtai pasakė Ieva pakabindama ledų. – Pirmiausia jis nedrąsiai,
virpančiu iš susijaudinimo balsu paklausė, kaip tau sekasi – tokiu balsu pirmokai
išpažįsta pirmąją meilę. Supratau, kad dar myli tave, kad nepamiršo, tad nusprendžiau,
jog jūs nusipelnėte bent vieno šanso. Galėčiau sakyti DAR vieno šanso, tik kad pirmojo
tu neišnaudojai, o ir jis dėl tavęs stengėsi per menkai. Nusprendžiau priversti vyruką
kaip reikiant padirbėti.
Kai išdėsčiau jam savo planą, jis tik išpūtė akis, bet minutę kitą pagalvojęs suprato,
jog idėja nėra tokia jau beprotiška ar neįgyvendinama. Žinai, ką jis pasakė, kai apgaulei
įgavus pagreitį paklausiau jo, kas bus, jei nieko iš to neišeis?
– Ką?
 – Pasakė, jog tai nesvarbu, nes DABAR gali matyti tave ir jau vien tai jam yra
didžiulė laimė.
– Oooochh...
– Aš pasakiau tą patį, tik garsiau.
– Pasakok toliau.
– Jis šaunus jaunas vyras, labai tau tinkamas. Tu išsiblaškiusi, kartais net nežemiška,
bet su polėkiu, geru humoro jausmu ir plačia širdimi, o jis – atvirkščiai, labai žemiškas,
kantrus, praktiškas, nors kartu ne mažiau jautrus, paslaugus ar rūpestingas. Taip pat
tvirtas, vyriškas ir labai seksualus. Jis tau tobulai tinka. Supratau tai vos pažvelgusi į jį.
– Keista, kad aš pati taip ilgai to nesupratau.
– O aš suprantu kodėl – nes po skyrybų su Saldainiuku bijojai vėl patikėti vyrais,
meile, galvojai, jog nenusipelnei, kad tau pavyktų. Bet nereikia bijoti, nes Simas
pametęs dėl tavęs galvą – visiškai ir negrįžtamai. Šimtus kartų norėjo tau prisipažinti
apie apgaulę, bet aš buvau nepajudinama lyg uola ir neleidau.
– Suprantu – tau malonu mane kankinti.
– Visai ne, bet aš pažįstu tave – gal net geriau nei tu pati. Supratau, jog jei susieisite
lengvai, nieko iš to nebus – tu greitai prarasi susidomėjimą ir imsi svarstyti, ar jis tikrai
tas vienintelis, o gal kur nors yra vertesnis, gražesnis, protingesnis, ir nutrauksi
santykius. O aš norėjau, aš noriu, kad jums pavyktų.
– Bandai mane pravirkdyti?
– Ne, tik noriu sustoti ir kad sustotum tu. Mes gyvename keistais laikais, kai
mobilieji, kompiuteriai, automobiliai, laikrodžiai keičiami ne tada, kai sugenda, o kas
kelerius metus, nes technologijos taip sparčiai vystosi, jog daiktai pasensta net
nesugedę. Gyvendami vartotojiškoje visuomenėje, kur neskaičiuodami darbo valandų
ariam dėl „-esnių“ daiktų, kurių mums iš tiesų visai nereikia, nejučia taip ėmėm elgtis ir
su žmonėmis. Susipykau su drauge – nieko tokio, feisbuke turiu šimtą draugų, ką nors
išsirinksiu penktadienio vakaro draugijai. Susibariau su vaikinu, ne bėda – yra
išmanioji programėlė vienišiams, tuoj padėtį pataisysim. Bėda, kad draugai ir mylimieji
– ne mobilusis, kurio naujesnė versija dirba sparčiau. Ne taip lengva atrasti sau artimą
sielą, kūnu ir protu tinkamą draugą. Radus žmogų, kurį išsirenka širdis, reikia įsikibti į
jį ir laikytis. Laikytis drauge – lyg per audrą, kad nepasimestum, nenuklystum.
Santykius reikia puoselėti ir branginti.
Be to, visuomenė šiuolaikiniam žmogui kelia tokius didelius reikalavimus! Turi visur
dalyvauti, būti socialus, suprasti daugybę įvairių skirtingų sričių, mokėti tiek daug
dalykų, jog ilgainiui nebesupranti, kur baigiasi įvykdyti visuomenės normatyvai ir kur
esi tu – žmogus, su savitu ir tik tau būdingu vidiniu pasauliu. Nesvarbu, jei vyras geras,
gražus ne tik išore, bet ir vidumi. Jei jis neturi savo verslo, jei neužsiima madinga veikla
– nežaidžia smiginio ar nedainuoja karaokės, neturi kelių tūkstančių pasekėjų
socialiniame tinkle, jis tampa niekuo. Nebeišeina juo didžiuotis, nes kiti nesupranta
tavęs. Ir tu, ir jis kitų akyse esate kvaili keistuoliai. Tarytum gyvenimo tikslas nebūtų
pats gyvenimas...
– Niekada negalvojai vesti pokalbių laidos per TV?
– O ką?
– Protingai šneki!
– Tai meilė.
Išpūtusi akis suklykiau:
– Kas jis toks?
– Tu jį pažįsti! Tai Adas...
– O Dieve, tu rimtai?
– Rimčiau nebūna. Žinai, kai pirmą kartą jį pamačiau – per tavo namų durų akutę,
man nutirpo kojos, delnai suprakaitavo, o širdis apmirė. Visa drebėjau. Nesuprantu
kodėl. Jis net ne mano skonio. Juolab nežinojau, kas jis toks, o juk man visuomet
mažiausiai pusės vyro vertės sudarydavo jo visuomeninė padėtis ir tai, ką jis turi, ką
moka, ką pažįsta. O čia – nieko. Visiškai jo nepažinodama aš pasijutau krintanti į
bedugnę. Žinau, kad tą pirmą mūsų pažinties vakarą elgiausi labai bjauriai. Labai
atsiprašau. Nors buvai girta, atrodei žavinga, beje, tik tu girta ir atrodai patraukli, visi
kiti mano pažįstami žmonės išgėrę tampa atstumiantys. Tai dar vienas tavo skiriamasis
bruožas. O aš, dorai nepersimetusi su juo nė pora sakinių, pajutau baisų pavydą.
Nesupratau, ar jis tau patinka. Supratau tik, kad jam tu tikrai patinki. Jo jausmų savo
atžvilgiu nesupratau, tad ėmiau bjauriai apie tave kalbėti. Iš dalies todėl, kad jis
neįsimylėtų tavęs, nes tuomet mūsų su Simu planas būtų žlugęs, iš dalies todėl, kad tau
pavydėjau, nes norėjau jo sau.
 – Be reikalo taip stengeisi, jis man nė trupučio nepatiko. Pasirodė malonus, bet jokio
jausmo man nesukėlė.
– Tuo metu to nežinojau, o paklausti negalėjau, nes tu galvojai, jog draugauju su
Simu.
– Kada jūs susikūkavote?
– Jau pirmą vakarą tau negirdint užuominomis jį viliojau, skatinau kur nors mane
pakviesti. Bet jis nesusiprato, o gal neišdrįso. Tai nutiko po mėnesio. Pameni tą kartą,
kai mes blevyzgodami žiūrėjome krepšinį?
– Aha.
– Po krepšinio Adas išėjo namo, netrukus išėjau ir aš. Labai greitai bėgau laiptais, o
po to ir per kiemą, kad suspėčiau jį pavyti. Spėjau.
– Ir ką jam sakei?
– Pasiūliau jam pakviesti mane kavos. O kol nespėjo pakviesti, pasakiau didelį riebų
TAIP. Jis ilgai juokėsi, o tuomet pakvietė. Mes nuėjome kavos, o tada aš jam
papasakojau visą tiesą apie mūsų su Simu sandėrį ar sąmokslą – nežinau, kaip tiksliau
tai vadinti. Jis nustebęs klausėsi ir sakė negalintis patikėti, jog ryžausi tokiai aferai. Ilgai
kalbėjomės, daug juokėmės, ne blogiau už mane žinai, koks jis žavingas, buvo smagus
vakaras. Kai mama paskambino man priminti, jog nebesu jauna panelė, o moteris,
turinti vaiką, kuris nori pas mamą, atsisveikinau, tiesa – nenoriai. Išsiskirdama darsyk
pasakiau TAIP, nors jis manęs nieko neklausė. Adas labai garsiai ir ilgai juokėsi, o
mano širdis šokinėjo aukštyn žemyn iš jaudulio lyg jo jo kamuoliukas. Tuomet
paklausė mano telefono numerio.
Ėmėme susitikinėti. Jis paprastas samdomas darbuotojas, važinėja dvylikos metų
senumo „Nissan Qashqai“ automobiliu, neturi nei įtakingų draugų, nei stulbinamo
įžūlumo, kuris taip patinka visoms moterims, taip pat ir man, be to, gyvena tame
pačiame name kaip ir mama, tik kitoje laiptinėje. Tai, būkime atviri, yra didžiulis
trūkumas. Bet jis paslaugus, jautrus, šiltas, mielas, juokingas ir pats geriausias draugas
vyras, kokį kada nors esu turėjusi. Visada tau pavydėjau, kad sugebi susirasti draugų
vyrų – Tomą, Armandą. Jie tavimi nesavanaudiškai rūpinasi, tu gali jiems skambinti ir
klausti, kodėl dega ta kvaila geltona lemputė vairo dešinėje ar kodėl pelės žymeklis
mirga kompiuterio ekrane ir nuo kokio viskio kitą dieną neskauda galvos. Visi mano
pažinoti vyrai norėjo su manimi miegoti, o ne draugauti. O tai tikrai nervina, nes po
sekso vyrai nelinkę aiškinti apie lemputes, „Windows“ subtilybes ar viskį, ne – jei jiems
skambini, jie žemu balsu tavęs klausia, ar tu apsirengusi... O aš tikrai dienų dienas
nevaikštau nuoga.
Gal tai ir kvaila, bet įsikibau į jį lyg pitbulis. Naudoju visą savo moteriškų ginklų
arsenalą jam sužavėti. Noriu priversti jį pamesti galvą. Noriu būti su juo kartu amžinai.
– Bet juk pati žinai, kad amžinai – gana ilgas laiko tarpas, nebijai, kad susižavėjimas
praeis?
– Ne, nes tai ne susižavėjimas, tai meilė... Be to, aš pirmąsyk gyvenime noriu, kad
man pavyktų, tikiu, jog pavyks.
– Gerai suprantu, ką nori pasakyti. Pameni, vis dainuoju Adamo Lamberto „My
Heart Is a Ghost Town“?
– Taip, atrodo.
– „Died last nigth in my dreams, walking the streets, of some old ghost town“... –
užtraukiau.
– Stop, žinau, – nusijuokė Ieva.
– Taigi, be galo mėgstu šią dainą, nes tai taip panašu į mane – taip artima mums
visiems. Mūsų visų širdys – lyg išblėsusių meilių kapinynas. Su metais jų daugėja. Tai
gąsdina, nes pažvelgęs į savo vidų supranti, jog nėra nieko tikro. Jausmai gimsta ir
miršta, o tu lieki su niekuo. Lieki vienas, ir vėl vienas. O aš nenoriu būti viena. Noriu
mylėti, todėl, ko gero, esi teisi – kai myli, reikia įsikibti, reikia laikytis ir nepaleisti, nes
tik tai svarbu.
– Sakei, kad jis geriausias tavo draugas, o kaip... – čia neryžtingai nutilau, – na žinai,
koks jis mylimasis?
– Norėjai paklausti – meilužis?
– Taip, teisingai.
– Tavo nosies, pirštų ir vyriško pasididžiavimo teorija pasitvirtino tik iš dalies, – ėmė
kvatotis Ieva. –Žinai, aš nepamiršau ir per antrą mūsų pasimatymą atidžiai išstudijavau
jo pirštus. Iš pradžių jis nesuprato, ko taip spoksau į jo rankas, o prisiminęs suskato jas
slėpti, bet aš jau buvau pamačiusi ką norėjau, tad jis pavėlavo. Taigi pagal pirštų teoriją
jis turėjo būti tikras lovos galiūnas, o pagal nosies – visiškas vidutiniokas. Bet nosies
teorija niekam tikusi. Pirštai atskleidžia tiesą. Beje, aš susidomėjau šiomis teorijomis –
internete skaičiau, jog geresni meilužiai yra tie, kurie, net būdami visai jauni, ima plikti
– tai susiję su testosteronu – kuo šio hormono vyras turi daugiau, tuo anksčiau ir
greičiau jis praplinka. Taip pat, jei žiūrint į vyro kūną jo liemuo ilgesnis nei kojos. Šito
patikrinti, deja, negaliu, nes Adas labai proporcingas, bet tai nesvarbu ir nebūtina, nes
jis labai, laaaabai geras tame...
– Kame? – paklausiau nutaisiusi nekaltą žvilgsnį, o Ieva šyptelėjusi nieko neatsakė.
Vietoj to paklausė:
– O kaip Simas? Ar jis atitinka tas teorijas?
– Nežinau. Tiesą pasakius, nestudijavau, bet jis irgi labai geras tame. O gal tiesiog tai
jausmas daro kūnišką meilę tokią malonią, tiesiog pasakišką?.. Bet ne, – paprieštaravau
sau pati, – mes tikrai derame. Iki šiol jis man buvo Nuobodulis – santūrus, griežtas,
nuobodus mano viršininkas. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad namuose jis toks
mielas, toks švelnus, toks išradingas, TOKS karštas...
Mes visi tokie skirtingi namuose ir darbe, lyg turėtume dvynius – išore vienodus ir
visiškai skirtingus savo vidumi.
– Taip, deja, iš tiesų taip ir yra. Nepaisant socialinių tinklų, kuriuose dalinamės
laisvalaikio akimirkomis, nepaisant darbe kartu švenčiamų gimtadienių, mes taip ir
liekami vieni kitiems svetimi.
Mūsų nuoširdų ir labai smagų pokalbį nutraukė Simo skambutis. Mylimasis pakvietė
mane pietų ir aš sutikau.
– Nepyk, bet negaliu tverti, taip noriu jį pamatyti, – pasiteisinau plačiai šypsodamasi.
– Nepykstu. Eik, linksminkis. Ir aš eisiu – namo pas Lilę. Mano mama baigia
išprotėti su anūke...
– Neperdėk.
– Tikrai. Ji per jauna būti močiute.
Kalbėjome rengdamosi, rakindamos duris ir leisdamosi laiptais. Abi būdamos
laimingai įsimylėjusios nebeturėjome priežasčių ginčytis, norėjome tik dalytis
gražiomis akimirkomis. Pagaliau abi buvome laimingos. Ir nors ilgai ieškojome laimės
kažkur už vos įmatomo horizonto, išties ji buvo visai panosėje. Tik buvome per kvailos
tą pastebėti. Gerai, kad kvailumas, kaip ir netobulumas, su amžiumi mažėja. Nesu nei
plonesnė, nei gražesnė, bet pamilau save tokią, kokia esu, nes net jei ir labai stengčiausi
ir mėginčiau sekti kitais, vis tiek šiame gyvenime negaliu būti niekuo kitu, tik savimi.
Jei mes ne tik klydome, bet ir supratome savo klaidas, galime iš jų pasimokyti, o
pasimokę kasdien kurti vis geresnę savo versiją.
 Knygos savininkas: AUDRONĖ ADAMONIENĖ adamonienea@gmail.com

EPILOGAS

B uvo vakaras. Tolumoje geso raudonos rudens saulės gaisai, nudažę visą dangų. Jie
palengva bluko, slopo, liejosi pereidami į švelnią violetinę, iš kurios po trumpo
laiko – gal dešimties ar penkiolikos minučių galėtų virsti į našlaičių melsvą, ir tik po to
– į blausias sutemas, iš kurių galiausiai gims vakaro tamsa. Aš, kaip daugel vakarų prieš
tai, sėdėjau maloniai šilto vakaro prietemoje ant virtuvės palangės ir žiūrėjau į kieme po
kojomis žaliuojančias medžių kepures. Mąsčiau apie savo kelerių pastarųjų metų
gyvenimą. Tie metai buvo gausūs įvykių – tiek malonių, tiek nemalonių. Bet, kaip
paaiškėjo, viskas išėjo į gera.
Blaškiausi, ieškojau savęs – per bjaurias naujas patirtis, per melą, blogus kasdienius
įpročius ir kvailus akimirkos poelgius, bet dabar, po visko, esu ramesnė,
harmoningesnė nei kada anksčiau.
Visada galvojau, kad esu netobula. Todėl nesu verta tų dosnių likimo malonių, kurias
kiti mirtingieji gauna lengvai, lyg be jokių pastangų. Spalvoti glamūriniai žurnalai,
interneto portalai, televizija, radijas bei knygos mus, moteris, tokias neįmanomai
skirtingas, negailestingai grūda, spraudžia, kiša į stereotipinius rėmus, nes, pasak
išorinių šaltinių, tik būdamos vienokios ar kitokios mes galime būti laimingos, patikti
vyrams, pritapti visuomenėje.
Žiūrėdama į spindinčias Simo akis supratau visai ką kita: neprivalai būti „-iausių“
savybių rinkinys, kad rastum meilę, nes meilė ne matematika, kur 100 cm ilgesnės
kojos = 100 gramų daugiau meilės. Meilė – tai ne klausimas. Meilė yra atsakymas.
Galiu pasakyti, jog esu laiminga supratusi dar vieną labai svarbią gyvenimo tiesą. O ji
paprasta, nors nepaprastai teisinga: kad ir ką jums aplinkiniai sakytų, kad ir kaip jus
stengtųsi įtikinti priešingai, niekada nepasiduokite ir būkite savimi. Jei mėgstate garsiai
juoktis, lai netrikdo jūsų aplinkinių užuominos ar net pastabos, kvatokite pilna gerkle
(nebent būtų laidotuvės – tuomet to daryti nepatarčiau), jei trokštate šokti, o jums jau
per keturiasdešimt, pamirškite amžių ir šokite, jei dievinate tapybą, nesvarbu, kad
niekada nesimokėte Dailės akademijoje – atsiraitokite rankoves ir kibkite į darbą.
Darykite viską, ko trokšta jūsų širdis, svajokite ir švęskite gyvenimą, bet svarbiausia –
niekada nenustokite būti savimi ir mylėkite save be išlygų, tokią, kokia esate. Juk ne
veltui Oscaras Wilde’as yra pasakęs: „Pamilti save patį – visą gyvenimą trunkančio
meilės romano pradžia.“
Nesvarbu, ar jūs distrofiškai plona, ar tik liekna (be jokių būtinų iškilumų), apkūni,
stora ar nutukusi. Mūsų kūnai ir yra tik kūnai – tai sielos indai. Ir jei siela graži, ji
nustelbs indą, likimo ar Dievo duotą išbandyti. Nesvarbu, kad tie kūnai, retsykiais
gyvenantys tartum paskirai nuo dvasios, yra nerangūs, kerėpliški, gąsdinantys staigiais
judesiais ar čaižiu balso tembru, jie nieko neįrodo.
Nesvarbu, kiek kartų klydote meilėje ar nesuklydote nė karto, mylėjote silpnai ar
karštai, desperatiškai ar visai nepatyrėte to jausmo. Niekam nerūpi, ar laikėtės
„Cosmo“ taisyklių, kaip prisivilioti antrąją pusę, sekėte draugų ar psichologų
patarimais, kaip sukurti tvirtus meilės santykius, nes šioje srityje, lyg tyčia, taisyklės ir
neveikia. Tai, kas vieną vyrą priveda iki aistros beprotybės, kitam sukelia priešingą
reakciją. Meilės sfera – lyg kova be taisyklių, tiksliau, taisyklės yra, tik jas žino du
žmonės – kiekvienas savas, o su priešininko taisyklėmis lyg tyčia nesusipažinę.
Nereikšminga ir tai, jei kas nors galvoja, kad jūs vaikiška, kvaila, ribota, nenuosekli ar
nelogiška. Jei tai tiesa – jūsų teisė tokia būti. Žemės paviršiaus plotas yra 510 100 000
km². Daugoka, tiesa? Esant tokiam plotui, nesugebėti sugyventi yra ne tik kvaila, bet ir
juokinga.
Kiekvienas mūsų šiame pasaulyje esame dėl tam tikros priežasties. Ta priežastis yra
vienybė. Mes vieni be kitų esame niekas. Mes visi savaip svarbūs, visi reikšmingi ir
brangūs.
Todėl netikėk, jei tau sakys, kad esi infantili, negabi ar nereikšminga, netikėk, jei
sakys, kad tu – netobula. Netikėk! Tai netiesa...