Versta iš: Karma Brown,

THE CHOICES WE MAKE,

MIRABooks, 2016
©Karma Brown, 2016
Šis leidinys publikuojamas pagal
sutartį su „Harlequin Enterprises
IIB.V./s. a. r. L"

Iš anglų kalbos vertė

Igne Norvaišaitė-Aleliūnienė

Redagavo
Emilija Grigulaitė

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis,
gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma
ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais
(internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti,
teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo.
Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno

Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

© Igne Norvaišaitė-Aleliūnienė,
vertimas iš anglų kalbos, 2018
©Živilė Adomaitytė, knygos
dizainas, 2018
©Shutterstock.com, viršelio
ISSN2351-5201 nuotrauka
ISBN978-609-03-0424-2 © „Svajonių knygos", 2018
Skiriu savo seseriai Jennai, tai ji padarė mane motina.

5
6
 AUTORĖS ŽODIS

Žmonės dažnai sako, kad duktė paveldėjo mano akis ir

yra panaši į mane. Man labai patinka girdėti tokius žodžius,
nes jie - gražus priminimas, kam turiu būti dėkinga už tai,
kaip ji atėjo į šį pasaulį.
Mudu su vyru apie galimybę turėti vaikų pirmąkart
pasikalbėjome tą dieną, kai aš sėdėjau onkologo kabinete,
nespėjusi atsigauti po sukrečiančios diagnozės: būdama
trisdešimties, susirgau vėžiu. Klausydamasi tokių žodžių
kaip „chemoterapija" ir „radiacija" sužinojau, kad gydymas
sukels ne tik paralyžiuojantį pykinimą, nuovargį ir plaukų
slinkimą. Paaiškėjo, jogjis gali sukelti ir nevaisingumą. Taigi
mudu su vyru pirmąkart apie vaikus prakalbome tada, kai
išgirdau galbūt niekada netapsianti motina.
Laimė, mano onkologas buvo įžvalgus ir pasirūpino, kad
aš galėčiau patirti motinystę. Paskubomis atlikę sekinančias
apvaisinimo procedūras, galiausiai turėjome dvidešimt
vieną užšaldytą embrioną. Visi jie laukė, kol pasveiksiu
nuo vėžio ir būsiu pasirengusi gausinti šeimą.
Nors turėjome daugybę embrionų ir neišsenkančias
ryžto atsargas, gydymas taip išsunkė mano kūną, kad

7
negalėjau pastoti. Tačiau sesuo Jenna buvo man pažadėjusi,
jeigu prireiks, išnešioti kūdikį, todėl nedvejodama taip ir
padarė. Pasinaudoję šiuo pažadu ir vienu tobulu embri­
onu, Jennos dėka 2008 m. birželį mudu su vyru tapome
tėvais - tai pavyko tik dėl tokio nuostabaus dalyko kaip
surogatinė motinystė.
Kad taptume tėvais, prireikė 1825 dienų. Kelionė buvo
nelengva ir niekamjos nelinkėčiau, nors pabaiga ir laimin­
ga. Vis dėlto vertėjo iškęsti visas tas injekcijas, procedūras,
vaistus, nerimo akimirkas ir iššūkius, vertėjo išleisti pinigus.
Nes aš esu mama.
Ši knyga nėra mūsų istorija. Tačiau jos puslapiuose
išsibarsčiusios mano patirtys, dėkingumas seseriai ir ki­
toms moterims, padėjusioms žmonėms pažinti tėvystę ir
motinystę - tai dovana, kurios nevalia sumenkinti.

8
„Pasaulis laužo kiekvieną, bet paskui dauguma
tampa tik stipresni lūžio vietoje."

Ernestas Hemingvėjus

9
10
 1
HANA
Telefonui suskambus antradienį, septintą valandą vakaro,
nustembu, bet nerimo nepajuntu. Nerimas užplūsta tada,
kai skambučio sulauki vidury nakties ir pabundi apimtas
panikos, būdamas tikras, kad kas nors mirė. Dažniausiai
net nekeliu laidinio telefono ragelio - aparatas užsilikęs
nuo mano mokyklos dienų, visai paprastas, be ekrano.
Beno manymu, reikėtų nutraukti telefoninio ryšio tiekimo
sutartį, nes šiuo numeriu mums niekas neskambina, na,
nebent telerinkodaros atstovai, retkarčiais mano mama ir
dar geriausia draugė Keitė, bet ir ji netyčia, nes kažkodėl
bijo atnaujinti savo kontaktų sąrašą.
Nutarusi, kad skambina telerinkodaros atstovas, nes
mama šįvakar išėjusi į bridžo klubą, o su Keite kalbėjausi
vos prieš valandą, toliau pjaustau fachitai skirtas paprikas
ir laukiu, kol įsijungs telefono bendraamžis atsakiklis.
- Hana? Tu namie? - pasigirsta nedrąsus, įsitempęs,
bet pažįstamas balsas.
Užkliuvusi už šuniuko, miegančio vidury virtuvės,
nusišluostau rankas į džinsus ir stveriu ragelį.
-Alio? Deividai? - Prabudęs šunelis grybšteli man kojąir

ii
 KARMA BROWN

bando urgzti, veikiau prajuokindamas nei suerzindamas. -

Šalin, Klovere, - šnibžteliu stengdamasi nutaisyti griežtą
toną, visai kaip mokė šunų dresuotojas. Klovere manęs
nepaiso ir toliau puldinėja džinsų klešnes. Ieškodama
pagalbos pažvelgiu į Beną, bet jis įsitaisęs ant sofos kažką
skaito planšetiniame kompiuteryje ir nieko nepastebi.
- Hana... - pakartoja Deividas, tik šįkart mano vardas
staigiai išsiveržia jam iš burnos. Lyg būtų užgniaužęs
kvapą ir tik dabar galėjęs atsikvėpti. Nesmarkiai nusipur­
tau Kloverę nuo kojos ir ištraukusi iš užpakalinės kišenės
skanėstą pamėtėju sofos link. Kalytė kaipmat nusiveja
grobį, užšokusi ant sofos mažu švelniu baltu kūneliu pri­
siglaudžia prie Beno ir ima kramsnoti sausainiuką. Benas
paglosto Kloverei galvą murmėdamas: gerutė, o aš ranka
uždengiu ragelį.
- Nepamiršk, kas tave šeria, - sakau kalytei ir vėl pakeliu
ragelį prie lūpų. - Deividai, sveikas. Kada judu su Keite
atvažiuosite? Mano nekantrus ir, pasirodo, išbadėjęs vyras
jau suvalgė beveik visą gvakamolę.
Užmetu akį į Beną, o šis nusišypsojęs pasilenkia ir
paima nuo otomanės telefoną, pasislėpusį po žurnalais ir
minkštais šuns žaislais. Raukydamasis pažvelgia į ekraną,
paskui pakelia į mane akis ir jo veide aš išvystu susirū­
pinimą. Man krūtinę apsiveja nerimo juosta, prisimenu
savo telefoną, pamirštą antrame aukšte, dušo kambaryje
ant tualetinio staliuko. Mažyliu pirštu pabilsnoju į lenktą
plastikinį ragelį, nepatenkinta tuo, kaip jaučiuosi.
- Pala, iš kur gavai šitą numerį?
Benas staigiai atsistoja, Klovere nusirita jam nuo kelių.
Tik tada suprantu: Deividas neatsako todėl, kad verkia.

12
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Staiga išgirstu foninį triukšmą. Kažkas pypsi kaip įkyrus

žadintuvas. Per garsiakalbį neaiškiai murma balsas. Gir­
džiu šurmulį, keliamą svarbius dalykus darančių žmonių.
- Deividai, kur tu esi?
Benas jau stovi greta ir rodo savo telefono ekraną. Visa
virtinė praleistų Deivido skambučių.
- Hana... aš ligoninėje... Nežinau, kas nutiko. Viskas
buvo gerai, bet ji ėmė ir...
- Kas yra? - mano širdis įnirtingai daužosi. - Ar kas
nors atsitiko mergaitėms?
Keitė turbūt panikuoja, todėl man skambina Deividas.
Nerimo juosta užsiveržia tvirčiau.
Nuskamba jo atsakymas ir mano gyvenimas apsiverčia
aukštyn kojom.

13
14
PRIEŠ 14 MĖNESIŲ

15
16
 2
KEITĖ
Birželis

Dar sykį žvilgtelėjau į telefoną - jau penkioliktą kartą per

pastarąsias penkias minutes.
- Paskambink man, - liepiau Deividui. - Noriu įsitikinti,
kad telefonas veikia.
- Veikia, - atkirto Deividas, smulkindamas braškes ir
bananus. Nors mūsų dukterims jau septyneri ir vienuolika,
paramedikas Deividas vis dar užsispyręs smulkina joms
skirtą maistą kąsnio dydžio gabalėliais, kad mergaitės
neužspringtų.
Deividas nusilaižė nuo pirštų braškių sultis ir pakėlė
į mane akis.
- Duok jai laiko, Keite. Dar tik šešios.
- Žinau, bet šįkart mane buvo apėmusi tokia gera
nuojauta. Ojei naujienos geros, ji jau būtų paskambinusi,
tiesa? Tiesa?
Deividas subėrė susmulkintus vaisius į mergaičių du­
benėlius, o šiuos padėjo ant stalo greta vakarienės - ant
grotelių keptų vištienos šlaunelių su šiaudeliais pjausty­
tomis morkomis ir agurkais.

17
 KARMA BROWN

- Eiva! Džouze! Vakarienė! - suriko jis priėjęs prie laiptų

ir grįžo į virtuvę.
-Jeigu naujienos geros, galbūt juodu su Benu pirma nori
atšvęsti vieni, - pasakė jis. - O jeigu blogos, ji tikriausiai
dar nepasiruošusi pranešti.
Mergaitės įlėkė į virtuvę.
- Kas vakarienei? - paklausė vyresnėlė Eiva.
- Vištiena su daržovėmis, - atsakiau ir įpylusi dvi stikli­
nes pieno padaviau Eivai. Sau į taurę įsipyliau dar vyno,
o Deividui padaviau butelį alaus. Jo pamaina prasidės
tik ryte, vadinasi, mergaitėms sugulus galėsime ramiai
pavakarieniauti ir pažiūrėti „Netflix".
- Nemėgstu vištienos, - pareiškė Džouzė suraukusi
nosytę.
- Mėgsti, - atkirto Deividas ir, jai atsisėdus, pristūmė
kėdę arčiau stalo.
Dukra maištingai stumtelėjo lėkštę tolyn.
- Nemėgstu! - Džouzė susinėrė rankas ant krūtinės ir
man teko nuslėpti šypsnį, prisidengus taure vyno. Supy­
kusi ir rūsčiai suraukusi rusvus antakius ji tapdavo labai
panaši į Deividą.
- Nuo kada, saldainiuk?
Atsisėdau priešais ją ir, grąžinusi lėkštę į vietą, gurkšte­
lėjau vyno. Džouzė - permaininga mergaitė. Vieną akimirką
patenkinta glaustosi, kitą jau tranko durimis, aiškindama,
kad gyvenimas neteisingas ir gniuždantis. Pavadinome ją
mano močiutės Džozefinos garbei. Karo metais ji dirbo
pribuvėja ir, pasak šeimos legendos, buvo kieta moteriškė.
Močiutę Džozefiną atsimenu miglotai, ji mirė kitą dieną
po mano šeštojo gimtadienio. Bet pamenu, kad rankinės

18
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

dugne ji visada nešiodavosi tų raudonai ir baltai dryžuotų

mėtinių saldainiukų, dažniausiai aplipusių senais popierė­
liais, kad kiekvieną rytą į arbatą įsipildavo šliūksnį viskio
ir kad ją dažnai kamuodavo migrenos priepuoliai - deja,
šitą savybę paveldėjau ir aš.
- Nuo tada, kai pas močiutę pažiūrėjo „Viščiukų maiš­
tą", - paaiškino Eiva ir godžiai suleido dantis į blauzdelę.
Džouzė buvobalsinga ir kupina emocijų, o Eiva - rami, visai
kaip Deividas, dažnai sėdėdavo įbedusi nosį į knygą. Bet
ji pasižymėjo nuostabiu humoro jausmu (norėčiau tikėti,
paveldėtu iš manęs) ir buvo tikra sesutės erzinimo virtuoze.
Užuodusi progą tai padaryti, Eiva atsikando didžiulį
kąsnį vištienos ir garsiai kramtydama, čepsėdama lūpomis
pasilenkė prie Džouzės. Perspėjamai nužvelgiau Eivą ir
atsistojusi sutepiau Džouzei sumuštinį su žemės riešutų
kremu ir medumi. Net plutelę nupjausčiau, nors supratau,
kad vieną dieną teks liautis tai darius. Padėjau sumuštinį
dukteriai į lėkštę ir, vengdama Deividožvilgsnio, pasiėmiau
blauzdelę sau. Dar vakar mudu susiginčijome dėl to, kad
aš visada skubu dukroms pasiūlyti kitą patiekalą, kai šios
užsispiria nevalgyti to, kas padėta ant stalo.
Atsikandusi vištienos vėl užmečiau akį į telefoną.
- Keite, jai viskas gerai. - Deividas nurijo paskutinį
gurkšnį alaus. Atsistojo pasiimti antro butelio ir, prieš
vėl atsisėsdamas prie stalo, stabtelėjo pabučiuoti man į
viršugalvį.
Bet aš žinojau, jog jai ne viskas gerai. Mudvi su Hana
geriausios draugės jau dvidešimt penkerius metus, aš ją
pažinojau geriau nei kas kitas.

19
 3
HANA
Mudu su Benu susituokę jau 2190 dienų ir beveik kiekvieną
iš jų aš bandžiau pastoti.
Susipažinome Jamaikoje, mano koledžo laikų draugės ir,
kaip paaiškėjo, Beno pusseserės Džasminos vestuvėse. Jis
buvo aukštas, šmaikštus ir mokėjo kelis beverčius triukus,
pavyzdžiui, balansuoti druskinę ant briaunos ir iš dolerio
kupiūros išlankstyti mažyčius marškinėlius su apykakle.
Man tai pasirodė neįtikėtinai žavu, ypač po kelių taurių
punšo su romu. Benas, iš jamaikietės motinos paveldėjęs
grietinėle balintos arbatos spalvos odą, o iš amerikiečio
tėvo - ryškiai mėlynas akis, negailėjo man pasakojimų
apie Jamaikoje praleistą vaikystę. Jo motina dirbo šefe
restorane, o architektas tėvas saloje vadovavo prabangių
kurortų statybai.
Padauginę kokteilių mudu juokėmės, šokome ir vėlai
naktį išsimaudę vandenyne klupinėdami grįžome į vieš­
bučio kambarį. Tai buvo viena tų tobulų naktų, kurias pri­
simeni, kai gyvenimas ima slėgti. Pastaruoju metu dažnai
prisimindavau tą naktį.
Dabar, praėjus šešeriems metams, jau turėčiau būti įpra-

20
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

tusi išvysti juostelę arba užrašą Ne nėščia, bet vis tiek kas­
kart nustembu. Jau seniai praėjo laikai, kai, man susikėlus
kojas į viršų, mudu gurkšnodavome vyną ir kikendavome,
tikėdamiesi, kad ką tik padarėme kūdikį. Ir nors vis dar
aktyviai bandėme susilaukti vaiko, retai beužsiimdavome
seksu. Pasiilgau sekso.
Išmokau atsakinėti į skaudų, nejautrų, nors ir nepik­
tybiškai užduodamą klausimą: Na, tai kada turėsite vaikų?
Priešingai nei anksčiau, nebeatsakau entuziastingu: Sten­
giamės! Dabar tiesiog tarsteliu: Tikiuosi, greitai. Prielaida, jog
mudu su Benu neturime kūdikio dėl to, kad nesistengiame,
mane labai pykdė.
Dieve, mes taip stengiamės!
Beldimas į duris mane išgąsdino, plastikinė testojuostelė
iškrito iš rankos.
- Hana? Ar viskas gerai?
Atsikrenkščiau.
- Tuojau išeisiu.
Pakėliau baltą plastikinę juostelę su vienišu mėlynu
brūkšneliu ir smarkiau, nei reikėjo, švystelėjau į šiukšlinę
greta klozeto, o ant viršaus uždėjau saują suglamžytų no­
sinaičių. Pažadėjau Benui šįkart nedaryti nėštumo testo,
palaukti skambučio iš gydytojo kabineto ir oficialių kraujo
tyrimo rezultatų. Bet atsikratyti įpročio sunku.
Po akimirkos atrakinau duris ir įžengusi į koridorių
nusivyliau, kad Benas manęs nepalaukė, nors tikriausiai
būčiau pyktelėjusi jį išvydusi. Radau jį virtuvėje prie stalo
su šešiais buteliukais „Anchor Brewery" alaus ir puokšte
geltonų tulpių - dviem mano mėgstamiausiais dalykais.
Telefonas rankoje suvibravo ir aš užmečiau akį į ekraną.

21
 KARMA BROWN

Vakarų pakrantės vaisingumo klinika. Nėra prasmės at­

siliepti.
Pravirkau. Po velnių.
- Nagi, mažute. - Benas nušoko nuo aukštos kėdės ir
mane apkabino.
- Kvaili hormonai, - suverkšlenau, veidu įsikniaubusi
jamį krūtinę. Kai jis atsitraukė, ant mėlynai ir baltai languo­
tų marškinių išvydusi šlapią dėmę bergždžiai pabandžiau
ją nusausinti megztinio rankove.
Benas, apsivijęs rankomis mane per liemenį, atsilošė ir
pažvelgė į akis.
- Viskas bus gerai. Pamatysi.
Linktelėjau.
- Kitą mėnesį išbandysime apvaisinimą mėgintuvėlyje.
Nujaučiu, kad mums pavyks, - pasakė jis.
Dar kartą linktelėjau.
- Ačiū už gėles, - tariau ir išrietusi kaklą nužvelgiau
ant spintelės padėtas tulpes. Nenorėjau kalbėtis apie kitą
mėnesį. Nei apie apvaisinimą mėgintuvėlyje. - Ir už alų.
Kaip suprantu, bent trys buteliukai skirti man?
Benas nusijuokė.
- Na, pamaniau, kad prireiks, - pasakė jis. - O jeigu
ne, buvau nusiteikęs išgerti pats. - Benas pamerkė akį, aš
pasistiebiau ir jį pabučiavau.
- Myliu tave, Benai Metjusai.
- Aš taip pat tave myliu, Hana Metjus.
Išsivadavau iš jo glėbio.
- Klausyk, turiu paskambinti Keitei. Žinai, kaip ji ne­
rimauja.
-Ji tikrai palauks, kol išgersime po butelį, - ištarė Benas
ir atkimšo du buteliukus. - Imk.

22
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Ačiū, - paėmiau buteliuką ir kilstelėjau telefoną. -

Tuoj grįšiu, gerai?
Benas linktelėjo ir atsigėręs alaus įsitaisė ant sofos. Nu­
ėjau į miegamąjį antrame aukšte, uždariau duris, padėjau
telefoną ir butelį ant naktinio staliuko ir nuo lovos čiupau
pagalvę.
Užsidengiau ja veidą, spausdama taip smarkiai, kad
net krumpliai įsirėmė į skruostikaulius, ir tol rėkiau į pra­
bangios egiptietiškos medvilnės užvalkalą, kol paskaudo
gerklę, o plaučiuose nebeliko oro.

23
 4
KEITĖ
- Neužsimink apie mūsų dukras, kūdikius, kiaušinėlius
arba spermą.
Ištraukiau iš spintelės kukurūzų paplotėlius su įdaru ir,
išdėliojusi ant kepimo skardos, pašoviau į įkaitintą orkaitę.
Deividas, maišydamas ant viryklės kunkuliuojantį jautienos
troškinį, įbėrė aitriųjų paprikų griežinėlių.
- Kurių galų turėčiau užsiminti apie kiaušinėlius arba
spermą? - paklausė jis, papūtė pakabinęs šaukštą troški­
nio ir paragavo. Panosėje nusikeikė, čiupo prie viryklės
pastatytą stiklinę vandens ir godžiai atsigėrė.
-Aštru? Padauginai aitriųjų paprikų? - paklausiau, nors
peikti jo valgio neturėjau teisės. Buvau labai prasta virėja
ir kaltę dėl to verčiau auklėjimui. Mama mokėjo pagaminti
lygiai penkis patiekalus: bulvių apkepą su kumpiu, omletą
su špinatais, makaronus su pomidorų padažu, vištiena
įdarytas enčiladas ir kalakutienos pyragą. Deivido dėka
nuo to laiko išmokau kepti blynus ir vištieną su bulvėmis
ir pupelėmis, taip pat pagaminti padorias Viduržemio jūros
stiliaus salotas su duona, bet visi džiaugėmės, kad valgyti
dažniausiai gamindavo jis.

24
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Troškinys karštas, tik tiek, - paaiškino jis. - Prieskonių

ne per daug.
- Kaskart jaučiuosi labai kalta, - atsidususi prisipažinau.
Plakikliu plakiau kokteilio „Margarita" ruošinį su dviem
puodeliais ledukų, todėl teko perrėkti prietaiso ūžimą. -
Mums buvo taip lengva. Tau pakako mane vos paliesti.
Kodėl jiems nepavyksta? Bent kartą.
Durų skambutis nuaidėjo kaip tik tada, kai padengiau
taurių kraštus rupia druska.
- Atsimink: elkis kaip visada, - liepiau išeidama iš
virtuvės.
- Supratau. Nešnekėsiu nei apie kiaušinėlius, nei apie
spermą. Niekas nepasikeitė.
Deividas sukrėtė jautienos troškinį į didelį dubenį ir
padėjo ant stalo šalia sukamojo padėklo, nukrauto po­
midorais, svogūnais, aitriosiomis paprikomis, salotomis,
aštriu padažu ir sūriu.
Atidariau duris, pažvelgiau į Haną ir kaipmat apsia­
šarojau.
- Šūdas, šūdas, šūdas! - puoliau įnirtingai šluostytis aša­
rų. Nors aš didesnė verksnė nei Hana, buvau nusiteikusi tą
vakarą neišlieti nė ašaros. - Atsiprašau. Esu tikra nevykėlė.
Hana išsitraukė iš kišenės nosinaitę ir padavė man.
- Tai ačiū. Dabar aš Benui skolinga dvidešimt žaliųjų.
- Ką? - paėmiau nosinaitę. - Jūs susilažinote, kad pra­
virksiu?
- Žinojau, kad pravirksi, - pareiškė Benas ir pasilenkęs
pakštelėjo man į skruostą.
- Aš tvirtinau, jog ištversi bent tol, kol ištuštinsime pirmą
ąsotį kokteilio. - Hana padavė savo firminės gvakamolės

25
 KARMA BROWN

dubenį ir didelę „Tupperware" dėžutę. - Stresas pažadino

norą kepti, - paaiškino ji trūktelėjusi pečiais. - Čia šokola­
diniai keksiukai su žemės riešutų kremu.
- Na, dabar jau Keitė galutinai sugadino vakarą, - ištarė
Deividas ir susiraukė, kai pliaukštelėjau jam per ranką. -
Tik noriu pasakyti, kad labai apgailestauju, bičiuliai. - Jis
paspaudė Benui ranką, o kitu delnu suėmė draugui už žasto.
- Ačiū, žmogau, - padėkojo Benas.
Hana nudelbė akis, ilgi šviesūs į arklio uodegą surišti
jos plaukai nukrito ant peties. Supratau, kad ji vos tvardosi.
- Kokteiliai jau paruošti, tau įpilsiu daugiau tekilos, -
pasakiau ir sugriebusi jai už rankų nusitempiau į virtuvę. -
Eime. Metas pasigerti.
Eidamas Hanai iš paskos Deividas uždėjo rankas jai ant
pečių, švelniai spustelėjo, ir mes visi įžengėme į virtuvę.
Abu jie buvo šviesiaplaukiai, panašaus ūgio - Deividas
tik keliais centimetrais aukštesnis už Haną, todėl dažnai
juokaudavome, kad aš ištekėjau už vyriško geriausios
draugės atitikmens.
- Man turbūt reikia dvigubai daugiau tekilos, - prisi­
pažino Hana ir įsitaisiusi prie stalo trūksmingai atsiduso.
- Gerai! - nematuodama šliūkštelėjau tekilos ir abi
nusijuokėme.
Po trijų ąsočių kokteilio, butelio raudonojo vyno, dau­
gybės kukurūzų paplotėlių su įdaru ir dviejų žaidimo
„Cards Against Humanity" raundų Hana girta gulėjo šalia
manęs ant sofos ir knarkė. Stebėdama miegančią draugę
nubraukiau jai nuo veido plaukus ir priglaudžiau delną
prie skruosto.
- Hana, aš tau padėsiu. Dar nežinau kaip, bet padėsiu.

26
 5
HANA
Nors pirmadienio rytą pagirios jau buvo beveik išsisklai­
džiusios, vis tiek jaučiausi sušiktai. Artėjo mėnesinės ir,
nors buvau tam nusiteikusi, mintys apie jas draskė širdį.
Dar vienas mėnuo ir tūkstantis dolerių į kanalizaciją -
beveik tiesiogine to žodžio prasme. Išsitraukusi dėžutę
tamponų, kuriuos tikėjausi pamiršianti kartu su nėštumo
testais, atsidusau.
Susirišu plaukus į uodegą (esu receptų kūrėja ir darbe
niekada nepasileidžiu plaukų), jau jausdama maudulį pil­
vo apačioje, paskubomis išsivaliau dantis. Benas virtuvėje
prieš išeidamas į darbą gėrė kavą.
- Viskas gerai? - paklausė jis, pasukiojo puodelį ir, ne­
atitraukdamas nuo manęs akių, išgėrė paskutinį gurkšnį.
- Viskas gerai.
Jis dar kelias minutes mane stebėjo, paskui pastatė
puodelį į kriauklę.
- Šiandien grįšiu vėlai, - pasakė. - Mudu su tėčiu turime
paruošti pasiūlymą.
Jis buvo jaunesnysis partneris tėvo įmonėje ir šiuo metu
bandė gauti didelį užsakymą Pietų Kalifornijos pakrantėje
išsibarsčiusių išskirtinių viešbučių tinklo interjerui atnau­
jinti. Iki pasiūlymo pristatymo klientui buvo likusios vos
dvi savaitės.

27
 KARMA BROWN

- Indai indaplovėje jau švarūs, - suirzęs pridūrė jis,

pastebėjęs, kad nužvelgiau puodelį, kurį jis neišskalavęs
padėjo į kriauklę. - Grįžęs išimsiu, gerai? - jis kalbėjo
atsargiai, raminamai - šitaip su manimi bendraudavo tik
tokiomis dienomis kaip ši. Tikriausiai suprato: jeigu jis bus
ramus, ir aš išliksiu rami.
Troškau sprogti iš pykčio, iš sielvarto, aprėkti Beną
vien tam, kad išgulčiau iš vidaus liūdesį. Bet Beno balsas
bylojo: būkime vienas su kitu švelnūs, tylūs ir mandagūs.
Visai kaip bendraujant su piktu, agresyviu šunimi negali­
ma žiūrėti jam į akis - jei nukreipsime žvilgsnį nuo mūsų
nevaisingumo, galbūt pavyks išvengti sužalojimo. Benas
tikriausiai mano, jog maloniai elgiantis galima išnaikinti
nusivylimą, visai kaip karštu lygintuvu išnaikiname ga­
rankštis medvilniniame audinyje.
Taigi, nutaisiau tokį toną kaip visada, nes toks buvo
mūsų šokis - gerai surepetuotas ir nuspėjamas.
- Žinoma, gerai.
Atidariusi šaldytuvą pasiėmiau indelį jogurto, bet su­
siraukusi padėjau atgal. Nuo minties apie šaltą kreminį
maistą net susuko skrandį. Įsipylusi didelį puodelį kavos
atsidariau buteliuką skausmą malšinančių vaistų ir į delną
iškračiau dvi... tris tabletes.
Benas kilstelėjęs antakį atsirėmė į spintelę.
- Skauda galvą? Ogal ruošiesi šiandieniniamsusitikimui?
- Panašiai, - atsakiau. Nėra prasmės jam pasakoti apie
mėnesinių skausmus. Jis jau seniai nebežino, kaip mane
paguosti prasidėjus mėnesinėms. Pavydėjau jam, kad gali
išgerti kavos, išeiti į darbą ir it apsėstas neanalizuoti kiek­
vieno spazmo pilve.

28
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Jis atsistūmė nuo spintelės, pabučiavo mane - pajutau

kavos ir mėtinės dantų pastos skonį, o po akimirkos dingo.
Gurkšnodama kavą atsakiau į sesers Klerės žinutę apie
mamos gimtadienio vakarėlį, paskui ekrane pastebėjau
mirksint balso pašto ženkliuką. Giliai įkvėpusi įjungiau
telefono garsiakalbį ir išklausiau Vakarų Pakrantės vaisin­
gumo klinikos žinutę, kurios iki tol vengiau.
Labas, Hana, čia Rouzė iš gydytojo Horvarto kabineto. Su­
laukėme kraujo tyrimų rezultatų. Apgailestauju, kad neturiu
jums geresnių žinių, bet...
Spustelėjusi mygtuką nutildžiau pranešimą, tada pasi­
dėjau ant liežuvio tris tabletes ir užgėriau kava.

29
 6
HANA
Liepa

Kai grįžome iš vaisingumo klinikos, Benas nuėjo gaminti

vakarienės, o aš perskaičiau lankstinukus apie apvaisinimą
mėgintuvėlyje ir vaisingumo kalendoriuje, kurį laikėme
virtuvės stalčiuje, surašiau injekcijų tvarkaraštį. Paskui
valgėme tylėdami - Benas pagamino vištienos pagal ja-
maikietišką motinos receptą, bet net ir mėgstamas aštrus
patiekalas neišsklaidė mane apėmusio slogučio.
- Hana, - prabilo jis nedrąsiai.
Kaip tik šveičiau indą, kuriame jis marinavo vištieną,
išgirdusi savo vardą sustingau ir sukandau dantis. Jis tu­
rėjo žinoti, kad nenoriu apie tai kalbėtis. Knietėjo ištarti:
Prisimink šokį, Benai. Kartok žingsnelius.
- Kas atsitiko? - paklausiau stengdamasi kalbėti atsai­
niai ir toliau šveičiau indą. Dėjausi galvojanti tik apie jį.
- Žinau, mes išbandysime apvaisinimą mėgintuvėlyje,
bet yra... ir kitų variantų. Gal įsivaikinkime? Jau senokai
apie tai nesikalbėjome.
Iš lėto suskaičiavau iki penkių, šveisdama taip įnirtingai,
kad net aptaškiau vandeniu spintelę.
- Šįvakar negaliu apie tai kalbėtis. Negaliu, aišku? -

30
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

nenoromis nukreipiau akis jam į veidą, trokšdama, kad

Benas suprastų, jog laikas tam netinkamas.
- Gerai, - Benas linktelėjo, bet pastebėjau, kad jo vei­
das persimainė. Giliai įkvėpdamas pro nosį jis sukando
dantis. - O kada?
- Kas kada?
Supratau, jog taip vangstydamasi elgiuosi nesąžiningai.
Ne aš viena jaučiausi nusivylusi. Benas iš visos širdies
troško tapti tėvu.
- Kada galėsi apie tai kalbėtis?
- Nežinau.
- Hana, aš...
- Nežinau! - surikau ir ištraukiau guminėmis pirštinė­
mis apmautas rankas iš putų pilnos kriauklės. Muiluotas
vanduo ėmė varvėti ant kilimėlio man po kojomis. - Tiesą
sakant, net nenutuokiu, po velnių! Bet jei tu nieko prieš,
norėčiau ramiai išplauti indus, negalvodama apie kūdikius,
nėštumą, apvaisinimą mėgintuvėlyje ir panašius dalykus,
aišku?! - mano balsas, trūksmingas ir alsus, pakilo. - Arba
bent dvidešimt keturias valandas papykti ant savo sumau­
tos gimdos, prieš svarstydama galimybę priglausti kitų
žmonių atstumtą vaiką, - vos ištarusi, panorau atsiimti
šiuos žodžius. Susigrūsti į bumą ir pavolioti liežuviu, kol
pasikeis jų prasmė. Nes nieko blogo įsivaikinti kieno nors
atstumtą vaiką - kokia siaubinga frazė, net nenutuokiu, iš
kur ji išlindo. Tiesiog aš siaubingai bijojau įsivaikinti.
Mane kamavo liguista baimė, kad įsivaikinsime kūdikį,
aš jį karštai pamilsiu, o tikroji motina paskutinę akimirką
persigalvos, galų gale aš liksiu tuščiomis rankomis ir sudau­
žyta širdimi. Man tereikia pasakyti tai Benui, pasiaiškinti,

31
 KARMA BROWN

kad jis suprastų, kodėl dvejoju. Bet aš teištariau tuos šlykš­

čius žodžius, atvėrusius tarp mūsų dar didesnę prarają.
Benas pradėjo vaikštinėti, basomis pėdomis palikdamas
paskui save drėgnus pėdsakus. Pirmyn atgal, pirmyn atgal -
jis šmėžavo priešais mane, rankomis įsisprendęs į klubus.
- Ne tu viena kenti, Hana. Žinau, tau tenka kęsti injekci­
jas, hormonų terapiją, visas nemalonias procedūras, bet tu
tai darai ne viena. Aš esu šalia, išgyvenu tą patį, jaučiuosi
šūdinai ir pykstu dėl tų pačių dalykų.
Mirksėdama sutramdžiau ašaras ir stengiausi nukreipti
žvilgsnį į pėdsakus, kad nereikėtų žiūrėti Benui į veidą.
- Kada nors mudu, tu ir aš, turėsime nuspręsti, jog jau
gana. Hana, praėjo šešeri metai ir aš... - jis nutilo nusvarinęs
galvą, jo balsas prislopo. - Nežinau, ar dar ilgai ištversiu.
- Rytoj, - sušnibždėjau. - Galėsime apie tai pasikalbėti
rytoj vakare, gerai?
- Gerai, - sutiko jis. - Rytoj.
Benas nusisuko ir užlipo į viršų. Po akimirkos išgirdau
užsidarant miegamojo duris. Stengiausi nesvarstyti, kas
vyksta už tų durų. Todėl likau virtuvėje, nusvarinusi prie
šonų pirštinėtas rankas, nuo kurių jau varvėjo tik maži
lašeliai. Suskaudo pilvą. Žinojau: rytą skausmas ir pralai­
mėjimo jausmas tik sustiprės. Tada užsirakinusi tualeto
duris atsisėsiu ant klozeto ir verksiu taip smarkiai, kad
net pradėsiu žagsėti.
Benas klydo... kai kuriais atžvilgiais aš viską patiriu
viena.

32
 7
KEITĖ
Rugsėjis

Išgirdau sugirgždant duris, paskui - Hanos balsą:

-Keite?
- Aš čia! - šūktelėjau atsišliejusi į lango rėmą ir taip
susirangiusi, kad kojų pirštai siekė kitą palangės galą. Pe­
dikiūras buvo beveik ataugęs, pro aptrupėjusį laką švietė
balkšvi nagų pusmėnuliai. Nagų lakopavadinimas - „Šinši­
la", - pareiškė manikiūrininkė, didžiuodamasi taip, lyg
pati būtų jį sugalvojusi, ir šildydama pasukiojo nuobodaus
smėlio spalvos lako buteliuką tarp delnų. - Mūsų salone
tai populiariausia neutrali spalva rudeniui. Man nerūpėjo, ar
madingi mano kojų nagai. Reikėjo, kad jie derėtų prie juodo
kostiumėlio, vilkėto per laidotuves, ir kad neatrodyčiau lyg
išsiruošusi į vestuves arba į pasimatymą. Mano mėgstamas
koralų spalvos lakas buvo pernelyg ryškus.
Nuo mamos mirties praėjo mėnuo, o aš kažkodėl vis dar
jaučiausi apleista. Tėvas mus paliko, kai buvau dar kūdikis,
ir nors jis kas mėnesį siųsdavo laiškus, kuriuos retai teat-
plėšdavau (visi jie buvo išspausdinti ant dalykinio balto po-

33
 KARMA BROWN

pieriaus, tačiau nemaloniai gausūs asmeninių smulkmenų),

mane su juo siejo panašūs santykiai kaip su odontolo-
gu. Susitikdavome kartą per metus vienai valandai, o
jausmas būdavo toks pat nesmagus, kaip taisant danties
kanalą. Į susitikimus eidavau tik todėl, kad mama kasmet
per savo gimtadienį pakviesdavo tėvą bendrų pietų. Man
atrodo, ji vylėsi, jog vieną dieną atleisiu jam už tai, kad
mus paliko, kad kokiu nors būdu išvysiu jame tai, ką ji ir
toliau matė net iširus santuokai ir jam išėjus.
Mama mirė viena savonumylėtame sode (maisto gaminti
ji nemokėjo, tačiaubuvo puiki sodininkė) vieną sekmadienio
pavakarę, kai mes su Deividu ir dukromis kepėme picą ir
žaidėme stalo žaidimą „Trouble". Jai iškeliavus anapilin
jaučiausi sutrikusi. Nors išleisdavau mergaites į mokyklą
apsirengusias ir nešinas pietų dėžutėmis, likusią dienos dalį
tupinėdavau po namus sudarinėdama sąrašus darbų, kurių
nė neketinau įgyvendinti, ir gailėdama savęs. Kartais mama
vesdavo mane iš proto - visos motinos tokios, bet mudvi labai
ilgai gyvenome dviese ir aš ją karštai mylėjau. Kartais, ypač
naktimis, skausmas taip sustiprėdavo, kad atrodydavo, jog
tuoj ištiks infarktas - visai kaipją. Įsikalbėjau paveldėjusi jos
nebylias širdies ligas ir kad manęs laukia toks pat likimas.
Deividas tikino, jog man ne infarktas, o kai skausmas
darydavosi nebepakeliamas, vidury nakties glausdavo
prie mano besikilnojančios krūtinės stetoskopą ir rimtai
vertindavo simptomus: besidaužančią širdį, prakaitavi­
mą, pykinimą, - nes jis buvo mano vyras ir mane mylėjo.
Pastarosiomis dienomis jis buvo su manimi kantresnis,
priešingai nei tada, kai panikavau, kad Džouzės sloga pereis
į plaučių uždegimą, arba kad nuo rakšties, kurią įsivariau

34
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

į pėdą vaikščiodama po terasą, gausiu kraujo užkrėtimą.

Dažniausiai jis dėl niekų nesijaudindavo (sakydavo ne­
galintis nervintis dėl rakšties, kai dienų dienomis traukia
sužeistuosius ir ligonius iš mirties gniaužtų), bet aš žinojau,
kad toks jo būdas. Ir to labiausiai jam pavydėjau.
Hana išdygo mūsų namų kabineto tarpduryje. Ketinau
tą kambarį kurią nors dieną, kai pagaliau susivoksiu, ką
turėtų veikti buvusi namų šeimininkė, pradėti naudoti.
Iš draugės veido išraiškos supratau, kad mano tūnojimas
namie beveik baigėsi.
- Ką darai? - paklausė ji ir įžengusi į kambarį padėjo ant
stalo lėkštę, prikrautą sausainių su šokolado gabalėliais.
Parodžiau pirštu į jos basas kojas.
- Kodėl tu visada nusiauni batus? Juk žinai, kad mes
viduje vaikštome su batais.
- Na, tu irgi basa. Okodėl į klausimą atsakei klausimu?
Mostelėjau į lėkštę su sausainiais.
- Vėl kepei stengdamasi atsikratyti įtampos?
- Kepiau darbe. Bet per daug nesidžiauk. Sausainiai be
glitimo. Neblogi, bet su glitimu viskas daug skaniau. - Ji
pripėdino prie manęs ir pakštelėjo į skruostą. - Kaip jau­
tiesi, Keite?
Aš ją švelniai atstūmiau.
- Grįžk į tarpdurį. Nenoriu, kad prisikvėpuotum. Tau
po kelių dienų atliks įsodinimo procedūrą.
Hana pirštu parodė cigaretę mano rankoje.
- Todėl ir klausiau, ką darai. Žinau, kad devintas de­
šimtmetis grįžta į madą, bet ar neperlenki lazdos?
Nusišypsojau ir neskubėdama užsitraukiau, tada pasu­
kau galvą ir išpūčiau dūmus pro atvirą langą.

35
 KARMA BROWN

- Aha, bet man nerūpi. Pati nesuprantu, kodėl mečiau

rūkyti. Jau pamiršau, kaip tai malonu.
Hanos senelis retkarčiais parūkydavo, ir iki tos nelem­
tos dienos, kai jos močiutė užklupo mudvi nusikaltimo
vietoje, mes po pamokų nukniaukdavome cigarečių iš jo
graviruoto sidabrinio portsigaro, nulėkdavome iki parko,
pasislėpdavome už karstyklių ir kikendamos, kosėdamos
rūkydavome, jausdamosi suaugusios, pašėlusios ir apkvai-
tusios nuo nikotino.
- Malonu, kol įsitaisai plaučių vėžį, - ištarė Hana ir
prisitraukė prie lango kėdę. - Duok ir man vieną.
Ištraukiau pakelį jai iš rankos ir pasikišau po pažastimi.
- Nė velnio, - pareiškiau. - Tu tuoj auginsi kūdikį.
Neleisiu tau kišti į kūną nieko, išskyrus lapinius kopūstus
ir raudoną mėsą. Beje, jei jau prakalbome apie maistą, tai
kepsniai marinuojami šaldytuve, o lapinių kopūstų salo­
tos - daržovių stalčiuje.
Pirmomis bandymų pastoti dienomis, dar prieš pradė­
dama vartoti vaisingumą skatinančius vaistus ir lankytis
pas gydytojus, Hana išnaršė visus tinklalapius, prisiran­
kiojo įvairiausių patarimų apie nėštumą ir pradėjo valgyti
daug geležies turinčių produktų. Tai truko tik mėnesį,
bet tada vienintelį kartą ji pastojo natūraliai. Deja, beveik
išsyk įvyko persileidimas, tačiau aš, kamuojama prietarų,
iki šiol prieš kiekvieną procedūrą nuperku jai raudonos
mėsos.
- Na, iš tiesų kūdikis užsimezgė tada, kai prieš kelias
dienas mano apgailėtini kiaušinėliai plastikinėje lėkštu­
tėje susijungė su Beno entuziastingais spermatozoidais...
Ar sakiau, kad jie taip ir pavadino jo spermatozoidus?

36
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Entuziastingais. - Hana atsiduso, atėmė iš manęs pakelį ir

išsitraukė cigaretę. - Mėtinės?
-Aha. Nusprendžiau rūkyti senamadiškai, - pridegiau
cigaretę, kurią Hana laikė suspaudusi tarp lūpų. Ji giliai
užsitraukė ir sukosėjo. - Turėsi suvalgyti daugiau lapinių
kopūstų, kad panaikintum cigaretės žalą, gerai? Pažadėk.
- Nereikia, - Hana vėl užsitraukė, bet šįkart nesukosė­
jo. - Tai tas pats kas važiuoti dviračiu, ar ne?
Linktelėjau ir nuo nuorūkos, kurią vis dar laikiau bur­
noje, prisidegiau naują cigaretę.
- Kodėl? - paklausiau.
- Nieko nebus, - atsakė Hana ir, nustūmusi mano kojas
nuo palangės, atsisėdo greta.
Neskubėjau atsakyti. Jau žinojau, kad visus su vaisin­
gumu susijusius reikalus ji vertina neigiamai. Jei pasku­
bėdavau pasakyti ką nors viltingo, Hana tik supykdavo ir
užsisklęsdavo. Sudėjome kojas ant jos pristumtos kėdės.
Pasakiau, jog jos nagai, padengti šviežiu žvilgančiu alyvų
spalvos laku, atrodo labai gražiai.
- Apšarmojusios vynuogės, - pasakė ji krutindama kojų
pirštus.
Dar minutėlę rūkėme tylėdamos.
- Klausyk, žinau, kad po visko sunku išlaikyti optimiz­
mą, bet... - prabilau.
- Embrionai nustojo dalytis.
Staigiai atsisukau į ją.
- Nustojo dalytis? Ką tai reiškia?
- Tai reiškia, kad jie nebesivysto. O tai reiškia, kad ne­
bus jokio įsodinimo, - paaiškino Hana, vėl nudelbdama
akis į pėdas.

37
 KARMA BROWN

- Na, tada kitą mėnesį, - kumštelėjau ją į petį, tikėdama­

si, jog draugė pažvelgs į mane. Hana nepakėlė akių. - Taip
ilgai laukėte, pakentėsite ir dar vieną mėnesį.
Hana papurtė galvą ir užsitraukė cigaretę. Dūmai ky­
bojo kambaryje, bet dar tik rytas. Bus laiko jį išvėdinti iki
mergaitės grįš namo, o Deividui ilga pamaina. Aš rūkyda­
vau tik tada, kai sukaustydavo didelė įtampa, o gyvenime
įsivyravus ramybei nustodavau; iš tiesų rūkyti mečiau prieš
dvylika metų, sužinojusi, kad laukiuosi Eivos. Bet dėl viso
pikto apatinių drabužių stalčiuje laikiau paslėpusi pakelį.
- Viskas baigta, Keite.
- Ką? Ne, - ištariau paliesdama jai koją. - Dar nebaigta.
Gerai, pailsėk mėnesį ar du, jeigu reikia, bet nepasiduok.
Ji taip staigiai nušoko nuo palangės, kad netekau pu­
siausvyros, ir, man nespėjus sustabdyti, įmetė cigaretę į
mano stiklinę su vandeniu. Nulupusi nuo lėkštės maistinę
plėvelę, Hana čiupo sausainį, kramtydama ir raukydamas!
ėmė žingsniuoti po kambarį. Prasčiau ją pažįstantis žmogus
tikriausiai pamanytų, jog Hana raukosi dėl nesivystančių
embrionų, bet aš supratau: ji analizuoja sausainių tekstūrą,
skonį ir mąsto, kaip patobulinti receptą.
- Mes nepasiduodame - tiesiog nebesistengsime, - pa­
reiškė ji kramtydama sausainį. - Tai ne tas pats. Benas sako
daugiau nebegalįs. Aš iš dalies sutinku. - Ji sustojo, nurijo
kąsnį ir įsispitrėjo į prakąstą sausainį rankoje. - Daugiau
druskos, daugiau sviesto, mažiau vanilės.
Atėmiau iš jos sausainį ir godžiai atsikandau.
- Gal tiesiog pridėk daugiau šokolado gabalėlių ir
viskas bus gerai.
Hana pravirko.

38
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Arba ne. Gal karijų? - pasiūliau.

- Aš tikra netikėlė. Atrodau siaubingai. Esu išsekusi.
Jaučiuosi sušiktai. Nuolat verkiu. Nuolat, Keite, - kalbėjo
Hana. - O tu žinai, kaip aš nemėgstu verkti. Be to, nebeį-
telpu į senus drabužius. Aš stora.
Papurčiau galvą.
- Nesi stora. Tu graži.
- Pasakyk tai mano džinsams ir šitiems spuogams, -
išrėžė ji ir vėl ėmė žingsniuoti vis dar verkdama, tačiau
nebe taip smarkiai. - Galvoju tik apie kūdikius. Ir neap­
kenčiu visų, kurie jų turi. Net negaliu vidury dienos nueiti
į „Starbucks", nes ten būtinai sėdės kokia nors mamytė,
gurkšnos latę ir maitins kūdikį. Ir net švytės iš to sumauto
motinystės džiaugsmo, - ji reikšmingai pažvelgė į mane. -
Tu juk žinai, kaip aš mėgstu arbatą su pienu.
Įdėmiai ją stebėdama linktelėjau.
- Žinau, labai ją mėgsti.
- Taigi, - ištarė Hana ir pauosčiusi nulaižė nuo pirštų
šokolado likučius. - O tomis akimirkomis, kai negalvoju
apie kūdikius ir nesiilgiu arbatos su pienu, badausi ada­
tomis. Esu panaši į suknistą žmogaus pavidalo pagalvėlę
adatoms. Rimtai. Ar matei, kaip atrodo mano pilvas?
Nelaukdama atsakymo ji pasikėlė berankovę palaidinę
ir atidengė dešimtis mėlynių ir negražių raudonų dėmių,
susiliejusių į žvilgsnį kaustantį raštą, kuris geriau atrodytų
dailininko drobėje nei ant mano geriausios draugės pilvo.
Prisiverčiau pažvelgti jai į veidą, nuo ašarų išmuštą rau­
donomis dėmėmis.
Įmečiau cigaretę į tą pačią stiklinę, kurioje vis dar plau­
kiojo Hanos nuorūka, ir priėjau prie draugės. Paėmusi išjos

39
 KARMA BROWN

rankų sausainį, ištraukiau iš dėžutės nosinaitę ir rūpestingai

nuvaliau nuo pirštų likusį šokoladą.
- Ačiū, - padėkojo ji, kai ištraukusi dar vieną servetėlę
nušluosčiau ašaras. - Myliu tave, Keite.
- Aš taip pat tave myliu, Hana. Mes abi netikėlės, ar ne?
Hana linktelėjo ir jai iš gerklės ištrūko juokas.
- Tu smirdi. Ir kambarys smirdi, - pareiškė ji. - Deivi­
das pasius.
- Jis vėlai grįš namo, - tariau duodama jai antrą cigare­
tę, tada ir pati pasiėmiau dar vieną. Drauge prisidegėme
jas žiebtuvėliu, kurį nemokamai buvau gavusi pirkdama
cigaretes. Giliai įtraukiau ir pajutau, kaip mėtinis tabakas
graužia trachėją.
- Už mus, - pasakė Hana, priglausdama savo cigaretę
prie manosios. - Kad ir kaip būtų, džiaugiuosi, kad mes
abi netikėlės.
- Aš taip pat džiaugiuosi.
Surūkėme po cigaretę, paskui Hana grįžo į darbą, pali­
kusi mane išvaikyti dūmus oro gaivikliais ir dideliu venti­
liatoriumi, kurį mes laikėme rūsyje. Įjungusi ventiliatorių
visu pajėgumu ir uždegusi frezijų kvapo žvakę padėjau
cigaretes atgal į apatinių stalčių, nešina sausainių lėkšte
nuėjau į vonią ir nusivaliau nuobodaus smėlio spalvos
nagų lako likučius.

40
 8
HANA
Spalis

- Tikrai spraginsi kukurūzų?

Atidaręs šaldytuvą Benas išsitraukė butelį alaus ir obuolį.
Užuot kruopščiai nuplovęs, patrynė obuolį į džinsus ir,
sukandęs žvilgantį raudoną vaisių, staigiu judesiu atsuko
alaus kamštelį. Iškėlęs butelį klausiamai pažvelgė į mane,
bet aš papurčiau galvą.
- Ačiū, ne. Šįvakar norėčiau ko nors stipresnio. Beje, tu
mėgsti spragėsius.
Pasukau ant viryklės užkaisto puodo kukurūzams
spraginti rankeną. Prieš dvejus metus per Kalėdas gavau
jį dovanų iš mamos, kad turėčiau kur ruošti sveiką užkandį
ir numesčiau svorio. Studijuodama koledže buvau irkluo­
toja ir niekaip neapsipratau prie putlesnio kūno, nors ir
nenorėjau to pripažinti. Pasirodo, mamos draugės iš bri­
džo klubo dukteriai sunkiai sekėsi pastoti, bet ji pradėjo
bėgioti, numetė dešimt kilogramų ir - bum - dvynukai.
Mama buvo įsitikinusi, jog, tapusi liesa kaip mano sesuo
Klerė ir ji pati (mama visą gyvenimą buvo liekna), ir aš

41
 KARMA BROWN

pagaliau pastosiu. Tada man kilo noras liepti jai susikišti

tą puodą į vieną vietą, bet padėkojau už dovaną ir iškart
paslėpiau virtuvinės spintelės gilumoje, už stirtos senų
kepimo skardų.
Šį vakarą pirmą kartą išsitraukiau puodą, ir tik todėl,
kad baigėsi mikrobangų krosnelėje spraginami kukurūzai.
- Klysti. Aš mėgstu lydytą sviestą, - pataisė mane Be­
nas. - Spragėsiai - tik priedas prie sviesto.
Užverčiau akis ir toliau sukiojau rankeną, kol išgirdau
sprogstant pirmą kukurūzą.
- Noriu, kad vakaras būtų smagus, bent jau pakenčia­
mas, o spragėsiai iškart sukuria smagią nuotaiką. Galime
apsimesti, jog bus filmų vakaras... tik be filmo.
- Hana, aš myliu tave. Bet spragėsiai nesukuria smagios
nuotaikos, o skelbimų skaitymas neprilygsta filmų vakarui.
Benas vėl atsikando obuolio ir užgėrė kąsnį gurkšniu
alaus. Jo požiūris į mano suplanuotą vakarą, taip pat alaus
ir obuolio derinys privertė susiraukti. Dauguma žmonių
prie alaus kramsnodavo sūdytus žemės riešutus arba
traškučius, bet Benui labiau patiko vaisiai. Apdovanotas
mamos ūgiu ir tėvo medžiagų apykaita, jis galėjo valgyti
ką panorėjęs, todėl atrodė, kad vietoje kukurūzų traškučių
pasirinkęs obuolį jis tik didžiavosi savo genais.
-Aš ir nesakiau, kad tai bus filmų vakaras. Tik norėjau,
kad būtų smagu... kaip per filmų vakarą. - Benas gūžtelėjo
pečiais ir aš atsidususi suverčiau karštus spragėsius į didelį
dubenį. - Gali įjungti mikrobangų krosnelę? Sviestas jau
paruoštas.
- Na, tai kaip viskas vyks? - paklausė Benas, pakabi­
nęs saują spragėsiu ir įsmeigęs akis į ekraną. Jau buvau

42
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

atidariusi svetainę, kurią aptikau tą popietę ieškodama

informacijos.
- Man atrodo, kaip bet kurioje kitoje skelbimų svetainėje:
įvedi paieškos žodį ir žiūri, ką rasi.
Suvedžiau į paieškos langelį porą žodžių ir spustelėjau
klavišą Enter. Dėjausi naivi. Nenorėjau, kad Benas sužino­
tų, jog jau atlikau gana išsamią paiešką. Troškau iš anksto
žinoti, ko tikėtis, nes Benui nepatiko mintis samdytis su­
rogatinę motiną.
Pasirodė du puslapiai su rezultatais. Pasisėmusi saują
spragėsiu peržvelgiau pirmą puslapį.
-Aha, šita, regis, nebloga. Ieškau mylinčios poros, su kuria
leisčiausi į šią nuostabią kelionę, - perskaičiau balsu.
Benas prunkštelėjo.
- Ne. Man atrodo, šita bus pernelyg reikli.
- Liaukis. Pabandyk man įsiteikti, gerai?
Jis vėl pasisėmė spragėsiu ir pasilenkęs pakštelėjo man
į skruostą.
- Gerai, - tarė kramtydamas. - Papasakok daugiau apie
šitą nuostabią keliauninkę.
- Ačiū, - padėkojau ir pasukau nešiojamąjį kompiuterį,
kad Benas geriau matytų ekraną. - Jai trisdešimt metų,
trijų vaikų mama. Gerai. Žinome, kad jos įranga veikia.
Ištekėjusi... už to paties vyro... jau aštuonerius metus ir
prašo... oho. Viešpatie aukštielninkas, - pirštu parodžiau
skelbime nurodytą sumą doleriais, ant ekrano palikdama
riebų piršto atspaudą.
Benas prisimerkęs pasilenkė. Jis turėtų nešioti akinius
skaitymui (pagaliau pripažino, jog jų reikia), jam buvo
sunku susitaikyti su tuo, kad būdamas trisdešimt penkerių
jau senstelėjo... tiksliau, jo akys nusilpo.

43
 KARMA BROWN

- Keturiasdešimt tūkstančių dolerių?

- Didoka suma. Tikėjausi maždaug trisdešimties. Gal ji
tiek prašo todėl, kad kartą jau sėkmingai išnešiojo kūdikį
kokiai nors porai?
- Skaitykkitą skelbimą, - paragino Benas ir nugėrė alaus.
Gurkštelėjusi džino su tonikų atidariau kitą skelbimą.
- Šita jau buvo išnuomojusi gimdą... tai reiškia, kad ji
tik išnešiojo poros embrioną, - paaiškinau.
- Žinau, ką tai reiškia, - atkirto Benas ir atsistojo pasiimti
dar vieno butelio alaus ir saujos vynuogių. - Ko nors nori?
Papurčiau galvą ir skaičiau toliau.
- Jai nepatiko vaistai, kuriuos tada turėjo vartoti... aš
ją suprantu, - pasakiau atsigręžusi į Beną.
Linktelėjęs jis vėl įsitaisė ant sofos. Mudu anksčiau ap­
tarėme galimybę susirasti kiaušinėlių donorę ir pamėginti
pasinaudoti mano gimda. Bet nuo minties, kad reikės su­
mokėti už svetimus kiaušinėlius, paversti juos embrionais
ir juos išauginti, pasikliaujant mano gimda, man darėsi
silpna iš nerimo ir nevilties.
Negalėjau paaiškinti, bet žinojau, giliai širdyje žinojau,
jog mano kūnas niekada neišnešios kūdikio. Nebenorėjau
matyti neigiamų nėštumo testų nei patirti neprogresuojan­
čio nėštumo. Žinoma, galėtume gauti donorės kiaušinėlių,
apvaisinti juos Beno sperma ir surasti surogatinę motiną
embrionams išnešioti, bet tokios procedūros kaina būtų
astronominė. O mes ir taip išleidome tūkstančius dolerių,
kol galiausiai buvome priversti vakarą leisti ieškodami
surogatinės motinos.
- Ji nori būti tradicinė surogatinė motina - tai mums
tinka.

44
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Benas vėl linktelėjo ir aš, prieš nusisukdama į ekraną,

jam nusišypsojau. Jaudinausi ir į šį reikalą dėjau daugiau
vilčių, nei norėjau pripažinti.
- Ištekėjusi, sveika, turi du vaikus, jos KMI geras, pavel­
dimomis ligomis neserga, neseniai atlikta psichiatro apžiū­
ra... - Tai išgirdęs Benas kilstelėjo antakius, bet nutylėjo. -
Hm. Gerai. Ji sako labiau norinti tradicinės krikščioniškos
poros ir pageidaujanti po gimdymo palaikyti santykius.
Įnikau kramtyti nago odelę, bandydama apsispręsti,
kokius jausmus man kelia tokie pageidavimai. Dėl krikš­
čionybės nesijaudinau, nors mudu su Benu ir nebuvome
religingi, tačiau santykiai po gimdymo?
- Atrodo, nedaug skirtųsi nuo įvaikinimo, - gūžtelėjęs
pečiais pasakė Benas. - O tu ką apie tai manai?
Žinojau, kad jis nenori samdyti surogatinės motinos,
bet jo nusiteikimas leisti man apsvarstyti visas galimybes
paveikė maloniai.
- Pereikime prie kitos, - tariau nugurkusi gumulą ger­
klėje. Jau kelias savaites nevartojau vaisingumą skatinan­
čių vaistų, todėl negalėjau jiems suversti kaltės dėl ašarų,
pasirodžiusių akyse. Troškau prisipažinti, jog kiekviena
sekundė man buvo kančia, nesvarbu, ko prišnekėjau apie
spragėsius ir smagybes. Norėjau pati susilaukti kūdikio,
o ne mokėti kitai moteriai, kad jį pagimdytų.
Gailėjausi įklampinusi Beną į šitą apgailėtiną liūną,
gailėjausi, kad šeštadienio vakarą leidžiame skaitydami
surogatinių motinų skelbimus ir apsimesdami, jog norime
tai daryti. Nerimavau, kad taip ir neprisiversiu pasikalbėti
su Benu apie įsivaikinimo keliamą baimę, taip ir nepaaiš­
kinsiu, jog surogatinė motinystė man labiau patiktų, nes

45
/
 KARMA BROWN

tokiu atveju kūdikis būtų genetiškai susijęs bent su vienu

iš mūsų. Bet labiausiai mane slėgė tai, ko garsiai neprisi-
pažinau nė vienam žmogui.
Aš siaubingai gėdijausi esanti nevaisinga. Niekinau savo
kūną dėl to, kad mane apvylė, kad apvylė Beną ir mūsų
santuoką, nesuteikdamas vieno iš pačių svarbiausių dalykų.
Užgniaužusi gėdą ir liūdesį, balsu perskaičiau kitus
skelbimus. Visi skambėjo panašiai, todėl į antro puslapio
pabaigą jau nebeskyriau vienos moters nuo kitos. Nuo
spragėsiu apsunko skrandis, pasigailėjau dėjusi tiek daug
sviesto. Piktai užvožiau nešiojamąjį kompiuterį ir įjungiau
televizorių.
Benas atsisuko į mane.
- Ką darai?
- Manau, tu teisus. Tai netikusi mintis. - Perjunginėjau
kanalus. - Ką norėtum pažiūrėti?
Jis atėmė iš manęs pultelį ir išjungė televizorių.
- Gal pasikalbėkime apie C planą?
- Koks tas C planas? - paklausiau.
Benas sunkiai nugurkė seiles, bet nenuleido žvilgsnio
nuo manęs.
- Neturėti vaikų.
Spoksojau į jį nesumodama, ką pasakyti. Sykį mes jau
aptarėme galimybę neturėti vaikų, bet aš to nenorėjau.
Tačiau žvelgdama Benui į veidą išvydau nerimą, susirū­
pinimą ir supratau: jis jaučiasi toks pat išsunktas kaip aš.
Kadangi mylėjau jį labiau, negu neapkenčiau minties apie
gyvenimą be vaikų, ištariau:
- Gerai, pasikalbėkime apie C planą.
Tiesą sakant, Cplanas buvo visai neblogas. Kelionės. Fi­

46
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

nansinė laisvė. Lankstumas. Galimybė elgtis savanaudiškai.

Šeštadienį ryte išsimiegoti, o sekmadienį nueiti pavalgyti
vėlyvų pusryčių. Stikliniai kavos staliukai aštriais kampais,
baltos sofos ir brangios pagalvėlės.
Kol rašiau dešimt vietų, kurias norėčiau aplankyti su
Benu, o jis braižė ir skaičiavo, kiek kainuotų pasistatyti
namą su vaizdu į vandenyną, pajutau nesanti tam nusi­
teikusi.
C planas reiškė, kad kūdikio nebus.
C planas man nepatiko.

Maždaug trečią valandą nakties, negalėdama užmigti,

išsliūkinau iš miegamojo ir nusileidau į virtuvę pirmame
aukšte. Su dubenėliu ledų vienoje rankoje ir nešiojamuoju
kompiuteriu kitoje įsitaisiau prie virtuvės stalo ir įjungiau
kompiuterį. Elektros nedegiau ir ekrano šviesoje valgydama
ledus su vyšniomis ir šokoladu vėl įsijungiau mudviejų su
Benu peržiūrėtus skelbimus.
Sustojau prie skelbimo moters, norinčios krikščioniškos
poros ir pageidaujančios po gimdymo palaikyti santykius.
Kažkodėl ji man įstrigo, gal todėl, kad vienintelė neromanti-
zavo tokios patirties. Jos skelbime nebuvo tokių būdvardžių
kaip nuostabus arba neįtikėtinas, man patiko, jogji taip atvirai
išdėstė, ko, be pinigų, dar nori iš šio sandorio.
Atsargiai bilsnodama šaukšteliu į ištuštinto dubenėlio
kraštus pabandžiau įsivaizduoti, kaip jausčiausi, jeigu kita
moteris išnešiotų man kūdikį, su kuriuo manęs nesietų
genetinis ryšys. Galvoje sūkuriavo milijonai klausimų ir
problemų, pavyzdžiui, kaip už tai sumokėtume, kaip re­
aguotų draugai ir mudviejų su Benu artimieji, kaip būtų

47
 KARMA BROWN

įmanoma užtikrinti, kad surogatinė motina galiausiai ne­

persigalvotų ir nepradėtų reikalauti teisės pasilikti kūdikį.
Galų gale - ar aš mylėsiu svetimą kūdikį kaip tikra motina?
Mudu su Benu sutarėme kuriam laikui pamiršti suroga­
tinę motinystę. Jis labiau norėjo įsivaikinti, aišku, nerimą
kėlė didžiulė surogatinės motinystės kaina ir galimos
komplikacijos - tiek emocinės, tiek praktinės. Be to, dar
buvo C planas. Atsidususi išjungiau kompiuterį ir nune­
šiau dubenėlį į kriauklę. Jį skalaudama įsivaizdavau, kaip
po naktinių maitinimų skalausiu kūdikio buteliukus, ir
pilvą pervėrė toks smarkus skausmas, kad net susilenkiau
prie kriauklės ir išmečiau ledų dubenėlį. Šis su trenksmu
dunkstelėjo į nerūdijančio plieno kriauklę.
- Velniai nematė, - ištariau ir nusišluosčiusi rankas vėl
atvėriau kompiuterį.
Peržvelgusi skelbimą susiradau kontaktinę informaciją
ir nespėjusi net pamąstyti, ką darau, parašiau tai mote­
riai elektroninį laišką. Laikydama pirštą virš mygtuko ir
ruošdamasi jį išsiųsti supratau, jog drebu. Raminau save,
kad nieko daryti neįsipareigoju. Tai tik laiškas, Benui net
nebūtina apie jį žinoti, nes iš to tikriausiai nieko neišeis.
Spustelėjau mygtuką ir išvydusi pranešimą, patvirti­
nantį, jog mano laiškas išsiųstas, grįžau į lovą.

48
 9
KEITĖ
Suskambo mano mobilusis ir tylą virtuvėje perskrodė
pažįstama Maiklo Džeksono dainos „Pretty Young Thing"
melodija. Ham. Krūptelėjusi priglaudžiau ranką prie krū­
tinės ir tik tada suvokiau tebelaikanti sviestinį peilį, kuriuo
tepiau žemės riešutų kremą.
- Šūdas, - ištariau žvelgdama į suteptus baltus marš­
kinėlius. Per patį krūtinės vidurį driekėsi didžiulė žemės
riešutų kremo dėmė. Kodėl aš apskritai varginuosi rengtis
švarius marškinėlius, ypač baltus? Pirštu nubraukiau žemės
riešutų kremo perteklių ir nulaižiusi atsiliepiau. - Labas, -
pasisveikinau. - Kaip sekasi? - Prilaikydama telefoną peti­
mi žvilgtelėjau į didelį laikrodį ant sienos, panosėje tyliai
nusikeikiau ir puoliau pjaustyti duonos plutos. Galvą vis
dar tvinkčiojo, nors ketvirtą valandą ryto išgėriau vaistų
nuo migrenos, bet bent jau sprandas ir rankos nebetirpo,
o ir skrandis nurimo.
- Ei, ar mergaitėms išėjus į mokyklą būsi namie? -
Hana kalbėjo keistai. Alsiai. Lyg turėdama paslaptį, kuria
nekantravo pasidalyti.
- Šįryt mane kamuoja migrena, todėl jas nuveš Deividas.
Tau viskas gerai?

49
 KARMA BROWN

- Aha, aha, gerai. Aišku, tai atvažiuosiu maždaug po

keturiasdešimt minučių. Gal latė arba arbata padėtų tau
nuo galvos skausmo?
- Išgersiu kavos, - atsakiau. - Iki šiol nespėjau išsivirti.
Gal todėl galva vis dar tvinksi.
- Paskutinį kartą kartoju: užsistatyk kavavirę iš anksto.
Tai pakeis tavo gyvenimą, patikėk.
- Tai tu taip manai.
Visu svoriu užguliau peilį, stebėdama, kaip jo ašmenys
įsiremia į sumuštinį, kaip minkšta duona susispaudžia, o
pro kraštelius išlenda žemės riešutų kremas ir džemas.
- Paimsiu tau latės ir dvigubos espreso. Netrukus pa­
simatysime.
- Iki pasimatymo, - ištariau ir baigusi pokalbį žemės
riešutų kremu išteptu pirštu paspaudžiau telefono myg­
tuką. - Šūdas!
- Mama, įmesk dolerį į stiklainį, - įėjusi į virtuvę Eiva
stvėrė trikampį sumuštinį, nespėjau jos sustabdyti. - Čia
su žemės riešutų kremu? - paklausė dukra, sumuštinį
suėmusi pačiais pirštų galiukais it kokį nuodingą daiktą.
- Taip, su žemės riešutų kremu. Tau patinka sumuš-
tinukai su žemės riešutų kremu ir džemu. Kas negerai?
Eiva užvertė akis.
- Visų pirma, nebevadink jų sumuštinukais. Kalbi kaip
kokia nevykėlė.
- Ak, atsiprašau, - atkirtau, kitus trikampius sumuš­
tinius dėdama į Džouzei skirtą daugkartinį sumuštinių
maišelį, išmargintą kamanėmis ir tulpėmis. - Aš nesu
nevykėlė. Esu labai kieta, labai šauni mama.
- Antra, - nuleidusi mano žodžius negirdomis pareiškė
Eiva, - juk žinai, kad negalima į mokyklą neštis nieko su

50
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

žemės riešutų kremu. Dabar mums galima atsinešti tik to

mėšlino sojų pupelių kremo.
- Šūdas, - ištariau ir kaipmat pridūriau: - Nieko nesa­
kyk. Žinau. - Bedžiau pirštu į stiklainį ant palangės, iki
pusės prikimštą vieno dolerio kupiūrų. - Pinigus įdėsiu
šiandien, o tu po pamokų irgi turėsi įdėti dolerį už tai,
kad pasakei mėšlino. - Tai aš, įkvėpta kažkokios laidos apie
vaikų auklėjimą, kurią pažiūrėjau sėdėdama odontologo
kėdėje, kol burnoje zvimbė grąžtas, sugalvojau namie įtai­
syti keiksmažodžių stiklainį. Bet sprendimas man atsirūgo,
nes mažiausiai tris ketvirtadalius pinigų į jį įdėjau aš pati.
Atidariusi spintelę suradau du baltyminius batonėlius ir
du indelius konservuotų vaisių. - Nebėra kada tepti naujų
sumuštinių, todėl gausite po baltyminį batonėlį.
- Gerai, - ištarė Eiva ir paėmusi iš manęs pietų maišelį
įsidėjo į kuprinę. - Sumuštiniai man, šiaip ar taip, jau
atsibodo.
- Kur sesuo?
- Dar kartą persirengia. Sakė, šiandien jai nepatinka
rožinė spalva.
- Džouze! - šūktelėjau kaip tik tą akimirką, kai Deividas
ėmė leistis laiptais. - Atsiprašau, gal pakviesi Džouzę? Jos
pavėluos.
Deividas, spėjęs nusileisti dvi pakopas, apsisuko ir
užlipo į antrą aukštą, šaukdamas Džouzę vardu.
Supakavau Džouzės pietus ir įdėjau į jos kuprinę,
mintyse kartodama, ką dar turiu padaryti prieš dukroms
išeinant. Galva buvo apsiblaususi - tai nemalonus šalutinis
poveikis vaistų, kuriuos vartoju malšinti paralyžiuojančiai
migrenai, mane užklumpančiai maždaug kas mėnesį.

51
 KARMA BROWN

Deividas ir Džouzė įžengė į virtuvę. Atrodė lyg suside­

rinę drabužius. Džouzė dėvėjo juodas tampres ir tuniką, o
Deividas - juodą paramediko uniformą.
- Gražiai atrodai, - pabučiavau Džouzę į viršugalvį. -
Tau labai tinka juoda spalva.
- Ačiū, mamyte, - padėkojo ji išgirdusi pagyrą ir kilste­
lėjo smakrą, ojos strazdanotame veidelyje nušvito šypsena.
- Gerai, lėkite, kad nepavėluotumėte į pamokas. - Kaip
ir kas rytą, pabučiavau abi dukras į skruostą, kaktą, nosį ir
lūpas. Po bučinio Eiva nusivalė lūpas, bet Džouzė paprašė
antro. Džiaugiausi, kad dar liko pora metų bučinių ir ap­
kabinimų. Dar porą metų Džouzė mane garbins, o paskui
pradės siautėti hormonai ir aš jos akyse iš didvyrės virsiu
nevykusia, užmaršia besikeikiančia mama.
Kai padaviau Deividui pietus, jis pakštelėjo man į lūpas,
o aš prisitraukiau jį antram bučiniui.
- Geros dienos, - palinkėjau.
- Tau taip pat, - jis man nusišypsojo ir nutaisė tokį
žvilgsnį, kad mano kūnas nukaito. - Kaip galva?
- Geriau, - atsakiau. - Hana atveš kavos ir savijauta
iškart pasitaisys.
Deividas dar kartą mane pabučiavo, tada jie visi trys
išlėkė pro duris ir staiga namuose tapo tylu. Atsidususi
prisėdau prie virtuvės stalo ir ranka trindamasi sprandą
pasitikrinau elektroninį paštą, prikimštą brukalų ir laiškų,
susijusių su tėvų ir mokytojų tarybos reikalais. Nekantriai
laukiau Hanos, jos naujienų, latės ir dvigubos espreso.

52
 10
HANA
Buvome suplanavę fotosesiją restorane, bet man jame rei­
kėjo būti tik dešimtą valandą. Devintą ryto, iš nervų trep­
sėdama koja, spustelėjau Keitės durų skambutį ir mintyse
kartojau, kaip pateisinti tai, ką ketinu daryti.
Kai draugė atidarė duris, pastebėjau, kad ji prastai
jaučiasi, nors ir šypsosi. Jos žvilgsnis buvo bukas, o veidas
išblyškęs.
-Ačiū Dievui, - ištarė ji ir, pakštelėjusi į skruostą, paėmė
man iš rankų laikiklį su dviem puodeliais kavos. - Tikrai
reikia iš anksto įjungti kavavirę. Paprastai kavą verda
Deividas, bet šįryt nespėjo.
Keitė kvepėjo žemės riešutų kremu ir arbatmedžių
aliejumi. Žinojau, jog kiekvieną rytą prieš mokyklą šiuo
aliejumi tepa dukroms plaukus - tvirtina, kad taip apsau­
gojo jas nuo utėlių net per didžiausius protrūkius.
- Kaip migrena? - paklausiau eidama paskui Keitę į
svetainę. Įsitaisiau ant sofos greta jos ir pasikišau kojas
po savimi.
Keitė gurkštelėjo latės ir užsimerkė.
- Daug geriau. Ačiū už tai. - Tadaji atsimerkė ir nukreipė

53
 KARMA BROWN

į mane įdėmias tamsiai rudas akis, versdama dar labiau

jaudintis. - Hana, klok. Kas nutiko?
Atsikrenkščiau ir pasilenkusi pasiėmiau savo kavą.
- Iškrėčiau tai... tai, ko tikriausiai nederėjo. Taip, tikrai
nederėjo taip elgtis.
- Ką padarei? - iš lėto paklausė Keitė, tarytum suteik­
dama mums abiem laiko nusiteikti tam, kas laukia.
Prisipažinimą išbėriau paskubomis:
- Parašiau surogatinei motinai laišką, nors sakiau Benui,
kad to nedarysiu, o dabar ji nori susitikti, na, rytoj, ir aš
pažadėjau, bet nepasakiau Benui, o dabar nebežinau, ar
noriu, nes jis pasius, ji už tai prašo keturiasdešimt gaba­
lų, be to, yra labai religinga, o mes ne, ir po gimdymo ji
nori palaikyti ryšį su kūdikiu, bet aš labai noriu susitikti.
Manau. Esu tikra...
- Nutilk, - paliepė Keitė ir aš paklusau. Ji neskubėdama
atsigėrė kavos ir atsistojo. - Tinkama proga pasmaližiauti
šokoladu.
Po akimirkos Keitė grįžo ir ant staliuko padėjo milži­
nišką plytelę juodojo šokolado. Atsilaužė gabalėlį, įsimetė
į burną ir čiulpė leisdama šokoladui išsilydyti burnoje.
Neaušinau burnos primindama, kad šokoladas - vienas
iš galvos skausmus sukeliančių veiksnių.
- Visų pirma, turiu prisipažinti, jog esu sužavėta. Išsi­
ruošei į slaptą surogatinės motinos medžioklę? Hana taip
nesielgia.
Pasimuisčiau. Žinojau, kad ji tik nori mane prajuokinti,
bet su kiekviena sekunde jaučiausi vis prasčiau.
- Nenorėjau to nuslėpti, tiesiog... Nežinau. Padariau
nepagalvojusi apie pasekmes.

54
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Keitė linktelėjo ir susimąsčiusi žvelgė į mane.

- Kas tai per moteris? - paklausė atsilauždama dar
šokolado.
- Ji vardu Laila. Pati yra motina, ištekėjusi ir geros
sveikatos, nori būti surogatinė motina. Išnešioti mano...
mūsų... kūdikį.
Keitė prisimerkė.
- Kaip ją radai?
- Per skelbimą, - išgirdusi, kaip tai skamba, pasistengiau
nesiraukyti. Na, juk per skelbimus ieškoma valgomojo stalo
arba bilietų į koncertą, kai visi būna išpirkti, o ne moters,
galinčios išnešioti tavo kūdikį.
Keitė, kuri dėjosi į burną gabalėlį šokolado, sustingo.
- Juokauji.
- Ne, nejuokauju.
- Ir tu tai pasakoji man, o ne Benui, nes...
- Nes man reikėjo pasipasakoti žmogui, kuris būtų
mano pusėje, - tyliai paaiškinau. Saldus šokoladas užkišo
gerklę, aš keliskart smarkiai sukosėjau.
Keitė paglostė man nugarą.
- Ak, mieloji. Benas visada yra tavo pusėje.
Papurčiau galvą.
- Tikne šįkart, Keite. Taip, jis mane pamalonino ir drauge
peržiūrėjo skelbimus, bet žinau, kad Benas to nenori. Jo
manymu, tai... Jis nori pamėginti įsivaikinti.
Keitė suėmė mane už rankų ir švelniai timptelėjo, pri­
versdama į ją pažvelgti.
- O tu nenori?
- Jau nebežinau, ko aš noriu, - atsakiau. - Ne, netiesa.
Tiksliai žinau, ko noriu.

55
 KARMA BROWN

Keitė spustelėjo man pirštus.

- Tu nori kūdikio.
Linktelėjau.
- Kūdikio. Kai perskaičiau Lailos skelbimą, kažkas...
Nežinau, kažkas pakuždėjo, kad reikia jai parašyti. Net
nesvarsčiau, ką darysiu, jei ji atrašys.
- Kada pasakysi Benui?
- Turbūt po mudviejų susitikimo. Na, gal tada, kai
susipažinsime ir pasikalbėsime, aš suprasiu, jog tai netin­
kamas sprendimas.
Pažvelgiau į Keitę, bet išvydusi jos veido išraišką iškart
nusukau akis. Ji, žinoma, teisi. Privalau pasakyti Benui.
- Beje, tu negali eiti viena. O jeigu ji beprotė? O jei
apgavikė: apsimes, jog laukiasi, kad tik gautų pinigų, ir
dings kaip į vandenį?
Nenorėjau prisipažinti, jog tokia mintis ne kartą top­
telėjo ir man.
- Tu teisi. Tai prastas sumanymas. Atsiprašau, tiesiog
aš...
- Tiesiog tu nori būti mama, - užbaigė Keitė, tvirčiau
suspausdama man rankas. - Klausyk, aš vis tiek manau,
kad, prieš susitikdama su kandidate į kūdikio motinas,
turėtum pasikalbėti su Benu, bet jei pirma labiau nori
nueiti į susitikimą, aš palaikysiu tau draugiją. Nenoriu,
kad eitum viena.
- Ačiū, bet... Nederėjo man rašyti laiško. Negaliu to
nuslėpti nuo Beno, nors taip daug lengviau. - Keitė nelinks­
mai šyptelėjo. - Atšauksiu susitikimą. - Suskambėjo mano
telefonas. - Turiu lėkti. Dešimtą privalau būti restorane.
Atsistojau ir stipriai apkabinau Keitę.

56
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Ačiū, kad perkalbėjai.

- Ačiū už latę. Man jos reikėjo. Atlaikysi?
Linktelėjau.
- Viskas bus gerai. Juk pažįsti mane - aš taip lengvai
nepasiduodu.
- Tiesa, - ištarė Keitė purtydama galvą. - Nepasiduodi.
- Pranešk, jeigu reikės padėti, kai dukros grįš po pa­
mokti, gerai? Galėsi pasėdėti ištiesusi kojas, o aš paruošiu
vakarienę.
- Sutarta, - ištarė Keitė.
Po minutėlės aš pamojavau tarpduryje stovinčiai Kei­
tei ir patraukiau link stotelės. Po penkiolikos minučių,
laukdama traukinio, išsitraukiau telefoną ir perskaičiau
gautas žinutes. Viena buvo iš Beno, jis siūlė rytoj vakare
pavakarieniauti restorane, kita iš mamos - ji liepė nepa­
miršti paskambinti dėdei Džordžui, kuriam buvo atlikta
tulžies operacija, o trečia žinutė nuo Lailos, ji patvirtino,
kad susitiksime rytoj po pietų. Praleidusi Beno ir mamos
žinutes spustelėjau atsakymo mygtuką ir parašiau Lailai,
kad ateisiu ir nekantrauju susitikti. Tada įsėdau į traukinį
slopindama kaltę, kad visiems pamelavau.

57
 n
HANA
Stovėdama eilėje prie kavos slapta stebėjau Lailą, kuri buvo
įbedusi akis į telefoną, ir mano galvoje sukosi vienintelė
mintis: ji labai smulki, jos klubai siauri, o kojos tokios
trumpos, kad atsisėdus pėdos vos siekė žemę. Mano klubai
tinkami vaikams gimdyti - platūs ir tvirti. Be to, metro ir
septyniasdešimt dviejų centimetrų ūgio aš buvau gana
aukšta moteris, todėl maniau, jog mudviem su Benu susi­
laukus vaiko jis tikriausiai taip pat bus aukštas - gal žais
tinklinį kaip Benas arba taps irkluotoju kaip aš.
Vis dar neleidau sau iki galo suvokti, ką darau ir kas
vyksta - kad ši moteris, laukianti žaliosios arbatos su pie­
nu ir kavos torto su cinamonu, yra pasiruošusi panaudoti
savo kiaušinėlius ir savo kūną, kad išnešiotų kūdikį už
mane, visiškai nepažįstamą žmogų. Laila pakėlusi akis
nusišypsojo, aš atsakiau tuo pačiu ir nuraudau, nes buvau
užklupta spoksanti.
Staiga mane užliejo kaltė, ūmai apėmė noras išbėgti
pro kavinės duris ir apsimesti, kad nesutikau pasimatyti.
Arba dar geriau - panorau grįžti laiku į praeitį, ištrinti
pirmąjį mano Lailai parašytą laišką, baigti valgyti ledus ir,

58
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

užuot paspaudus išsiuntimo ženkliuką, eiti gulti. Turėjau

pasakyti Benui. Svarbų dalyką nuo jo nuslėpiau tik kartą,
kai buvome pradėję draugauti ir vienas kitą pažinti. Tada
pažadėjau daugiau taip nebesielgti. Aš ne tokia. Man su­
suko skrandį, pajutau šleikštulį.
- Keturiolika penkiasdešimt septyni, - pasakė jaunuolis
prie kasos. Iš balso supratau, kad jis jau ne sykį pakartojo
sumą.
Atsiprašydama burbtelėjau, iš piniginės ištraukiau
dvidešimtinę ir šypsodamasi padaviau jam. Jaunuolis
atidavė grąžą, įteikė kortelę su mano užsakymo numeriu
ir aš grįžau prie staliuko.
Man sėdantis, Laila pakėlė akis. Pastebėjau, kad jos
rudos, su mažas gintaro spalvos švieseles primenančiomis
kruopelėmis rainelėse. Gražios. Jau buvau susitaikiusi su
mintimi, kad išsirinkus surogatinę motiną kūdikis nebus
panašus į mane. Laila gana šviesaus gymio, vadinasi, bent
jau Beno genai išryškės. Kažkodėl man buvo svarbu, kad
kūdikis būtų panašus bent į vieną iš mudviejų, nors žinojau
jau seniai turėjusi tokio įsitikinimo atsikratyti.
- Netrukus atneš užsakymą, - padėjau kortelę su nu­
meriu ant staliuko krašto.
- Ačiū, - linksmai ištarė Laila, plačiai šypsodamasi. -
Na, Hana, gal papasakosite apie save?
Jos tiesmukumas užklupo mane nepasirengusią, bet
prisiminiau, jog ji jau ne pirmą kartą sėdi priešais moterį,
kuriai galėtų išnešioti kūdikį. Man nepatiko, kad buvau
nepatyrusi ir atėjau čia iš nevilties. Tai man iš jos kai ko
reikėjo, tai aš rizikavau tiek daug netekti.
- Ką gi, pamėginsiu, - atsakiau kramtydama nagų ode­
les - šio įpročio stengiausi atsikratyti nuo pat vaikystės.

59
 KARMA BROWN

Pagal tai, kaip atrodo mano nagų odelės, galima suprasti,

ar esu įsitempusi, ar nerimauju. - Man trisdešimt penkeri,
užaugau Marino apygardoje, tiksliau, Mil Valyje. Esu žur­
nalo „Femme" receptų kūrėja, taigi daug laiko praleidžiu
virtuvėje gamindama maistą ir valgydama. Darbas tikrai
nuostabus.
- Oi, man labai patinka žurnale „Femme" spausdinami
receptai, - pasakė Laila. - Nesuprantu, kaip viską valgy­
dama išliekate tokia liekna.
Išgirdusi komplimentą nusišypsojau, mielai būčiau jį
įrašiusi ir leidusi mamai pasiklausyti.
- Na, darbe naudojame nedidelę gudrybę. Visko, ką
ragaujame, nepraryjame - išspjauname. Žinau, šlykščiai
skamba, bet tai vienintelis būdas, antraip tektų kasmet pirkti
vis didesnius drabužius. Per pirmą darbo žurnale pusmetį
priaugau maždaug penkis kilogramus, kol sužinojau apie
gudrybę „paragauk ir išspjauk".
- Hm, niekada nepagalvojau apie tai, bet sprendimas
protingas. Ojūsų artimieji? Ar jie gyvena čia, San Fransiske?
- Tėtis mirė, kai man buvo dešimt, - atsakiau ir padė­
kojau, kai ji pareiškė užuojautą. - Mama gyvena Pasitik
Haits rajone kartu su mano seserimi ir jos vyru.
Atsikrenkščiau ir pašnairavau į prekystalį, tikėdamasi,
kad tuoj atneš kavos. Su kiekvienu žodžiu jaudulys viduje
vis stiprėjo.
- Ar jūs artimos? - paklausė Laila. - Judvi su seserimi?
Pažvelgiau į ją.
- Klerė penkeriais metais už mane jaunesnė, bet mes
gana artimos. Na, kiek tai įmanoma, kai skiria toks am­
žiaus tarpas.

60
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Klerė buvo jaunesnioji partnerė savo vyro Piterio Todo

advokatų kontoroje. Per artimiausius metus ji tikisi būti
paskirta vyresniąja partnere ir tapti jauniausia tokį rangą
pasiekusia darbuotoja kontoroje. Jos karjera niekaip ne­
susijusi su nepotizmu. Ji sunkiai dirbo ir gaudavo tai, ko
panorėdavo. O man mano darbas patiko, dažną dieną net
labai. Dirbau su maistu - savo pirmąja meile, be to, mano
pareigos teikė erdvės motinystei. Bet mes su Klere buvome
ne tik skirtingų profesijų ir amžiaus, mudvi skyrėmės kaip
diena ir naktis: ji - ambicinga ir pasitikinti savimi, smulki
ir daili, o aš viso šito stokojau.
Laila linktelėjo.
- Suprantu. Mano sūnūs gana panašaus amžiaus, bet
jų charakteriai skirtingi. Vyresnėlis Lukas mėgsta rizi­
kuoti - kurią nors dieną aš per jį pražilsiu. Mano vyras
Džeisonas sako, kad su Luku daug laiko praleisime ligo­
ninės priimamajame. - Ji šyptelėjo. - O Džonis, nors vos
penkiolika mėnesių jaunesnis, bet tikras senolis. Jis labai
ramus ir atsakingas berniukas.
- Gal turite nuotraukų? - paklausiau.
- Žinoma! - Laila su visa kėde pasislinko arčiau manęs.
Nuo jos dvelkė levandomis ir mėtomis, aš giliai įkvėpiau,
mėgaudamasi maloniu atpalaiduojančiu kvapu. - Čia
Lukas pernai mokyklos spektaklyje. - Pažvelgusi į jos tele­
fono ekraną išvydau maždaug septynerių metų berniuką,
apsirengusį rudą per liemenį diržu suimtą paklodę, apsia­
vusį basutes, veide nutaisiusį plačią šypseną, paveldėtą iš
Lailos. - Jis vaidino Juozapą. - Linktelėjusi tyliai pagyriau,
kad jis atrodo labai mielas, paskui pažvelgiau į kitą jos
rodomą nuotrauką. - O čia Džonis, taip pat per Kalėdas.

61
 KARMA BROWN

Džonis sėdėjo priešais papuoštą Kalėdų eglutę. Buvo

su akinukais ir šypsojosi, bet dantų nerodė.
- Labai gražūs vaikai, - pagyriau. - Panašūs į jus.
Laila, be paliovos šypsodamasi, nužvelgė nuotraukas.
- Dažnai tai girdžiu.
Nuo minties, kad niekas taip nepasakys apie mano
vaiką, jei tik pavyks jo susilaukti, man apsunko skrandis.
Nustūmiau liūdesį į šalį ir visą dėmesį sutelkiau į puodelį
kavos ir sviestinę bandelę, ką tik atsiradusius ant stalo.
Laila papasakojo, kad juodu su Džeisonu ką tik atšventė
dešimtąsias santuokos metines, o prieš metus persikraustė
iš Teksaso į San Fransiską - apsigyveno su jo sergančia
motina. Džeisonas dirbo apsaugininku, bet norėjo tapti
policininku; Laila, Teksase dirbusi klinikos registratūroje,
dabar rūpinosi anyta ir sūnumis. Tarstelėjau, kad persi­
kraustyti tikriausiai buvo nelengva, bet ji tik trūktelėjo
pečiais ir prisipažino su savo šeima nebuvusi itin artima,
o Džeisono motina jai kaip mama.
- Tai kodėl domitės surogatine motinyste? - pasiteiravo
Laila.
Staiga kažkodėl sutrikau. Nors žinojau, kad būtina apie
tai pasikalbėti, nenorėjau to daryti.
- A, na, oho. O nuo ko pradėti? - nusijuokiau, tačiau
juokas nuskambėjo dirbtinai, ir Laila užjaučiamai nusišyp­
sojo. - Susilaukti vaikų bandėme šešerius metus. Geriau
pagalvojus, jau tikriausiai per ilgai, ar ne? - papurčiau
galvą ir giliai įkvėpiau, vildamasi, kad sumažės krūtinę
veržianti įtampa. Nepalengvėjo. - Buvau pastojusi tris sy­
kius, bet nėštumas kaskart nutrūkdavo labai anksti. Visos
kitos pastangos baigėsi nesėkmingai. Maždaug ketverius
metus lankomės pas vaisingumo specialistą.

62
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Užjaučiu, Hana. Judviem su Benu tikriausiai buvo

sunku.
- Ačiū, na, buvo... nelengva. Bet man pasisekė. Jis mane
labai palaiko.
Tačiau Benas nežino, kad sėdžiu čia ir šnekuosi su jumis.
Kažin ką tai sako apie mane? Apie mūsų santykius?
- Jūs susituokę? - atsainiai pasiteiravo Laila, bet iš
žvilgsnio supratau, kad jai tai labai svarbu.
- Taip! Neminėjau? Jau septynerius metus.
- A, gerai, - ištarė ji ir pamaišiusi arbatą nulaižė nuo
šaukštelio žalsvas putas. - Atsiprašau, jei keistai nuskambės,
tačiau tai labai svarbu ir man, ir Džeisonui.
- Žinoma, visiškai jus suprantu.
- Ar judu su Benu priklausote kuriai nors parapijai?
Baiminausi šito klausimo. Supratau, tai svarbu Lailai,
bet nenutuokiau, kaip atsakyti. Nusprendžiau nemeluoti.
- Ne, - atsikandau sviestinės bandelės ir leidau Lailai
nuspręsti, ką daryti su šia informacija.
- Nieko tokio, - pasakė Laila ir, atsignybusi šakute torto
su cinamonu gabalėlį, įsimetė į burną. Palaukiau, kol ji
sukramčiusi nurijo. - Tik norėjau pranešti, kad nesutinku
atlikti genetinių vaisiaus tyrimų ir esu prieš abortus. - Šitai
ji pasakė abejingai, tarytum būtume šnekėjusios apie naujai
atsidariusį restoraną arba savaitgalio orų prognozę.
Akimirką sėdėjau išsižiojusi. Nustebau, kad taip greitai
apie tai prabilome.
- Žinoma, - pakartojau ir nugurkiau seiles. Nebuvau
visko apgalvojusi ir tapo aišku, jog nereikėjo siųsti to
elektroninio laiško.
-Ar turite man klausimų? - pasiteiravo Laila, plokščiąja

63
 KARMA BROWN

šakutės dalimi rinkdama lėkštėje išsibarsčiusius cukruotus

trupinius. Ji nulaižė šakutę ir lūkestingai pažvelgė į mane
nuoširdžiu ir draugišku veidu.
Taip, Laila, turiu bent milijoną klausimų. Pavyzdžiui, kodėl
tuo užsiimate? Kaip tai vyksta?Ar mes jums turėsime sumokėti
visą sumą iškart, ar padalysime mėnesinėmis įmokomis? Ar ga­
lėsime lankytis apžiūrose ir dalyvauti gimdyme?Arjūs sutiksite
kasdien gerti vitaminus ir nepraryti nė gurkšnio alkoholio? Ar
kalbėsitės su kūdikiu, augančiu jūsų įsčiose, ar pasakosite jam
apie mus?
- Kelis, - atsakiau stengdamasi sugalvoti, kaip geriausia
užduoti man ramybės neduodančius klausimus. Buvau tik­
ra, kad nepavyks diplomatiškai paklausti paties svarbiausio
dalyko: Kaip atiduosite kūdikį į mano rankas, žinodama, jog
jis - dalis jūsų? - Bet gal pirma dar gabalėlį torto?

64
 12
KEITĖ
Mudu su Deividu sėdėjome tėvų laukiamajame prie sporto
salės. Iš tiesų tai buvo nudrengta patalpa su oranžinėmis
plastikinėmis kėdėmis ir dienos šviesos lempomis, kurių
apšviestos violetinės sienos kone švytėjo. Mudu stebėjome
kassavaitinę dukterų gimnastikos treniruotę ir gėrėme
prastą kavą iš kavinės šalimais. Kas kartą stebėdama tre­
niruotes pajusdavau dėkingumą savo mamai, visą mano
vaikystę ir paauglystę ištvėrusiai po tris šokių pamokas per
savaitę ir varžybas savaitgaliais, niekada nesiskundusiai
dėl nepatogių plastikinių kėdžių, prastos kavos ir laiko,
kurio ji negalėjo skirti savo pomėgiams.
Atsigėriau iš balto plastikinio vienkartinio puodelio ir
nusivaipiau.
- Kitąkart gal išsivirkime kavos namie ir atsineški-
me? - Dar kartą nebyliai padėkojau savo mamai. - Ak,
vos nepamiršau. Rytoj vakare susitinku su Hana, eisime
išgerti. Gerai?
- Žinoma. Kaip ji laikosi?
Tylėjau. Pauzė užsitęsė per ilgai ir Deividas sėdėdamas
pasisuko į mane.

65
 KARMA BROWN

- Gerai.
- O dar? - paklausė jis.
- Daugiau nieko.
Džouzė savarankiškai atliko „saulutę", aš iškėliau
nykščius ir plačiai nusišypsojau.
- Keite, kas yra? Atpažįstu tokį tavo žvilgsnį.
- Kokį žvilgsnį? - paklausiau, bet atsidususi giliai įkvė­
piau. - Na, gerai. Ji ruošėsi susitikti su surogatine motina.
- Surogatine motina? Kur?
- Čia. Mieste.
Deividas tyliai švilptelėjo.
- Nežinojau, kad jie pasiryžo tokiam žingsniui.
- Na, jie tam nepasiryžo, - gūžtelėjau pečiais ir nukrei­
piau žvilgsnį į dukras. - Praėjo šešeri metai, jie beveik viską
išbandė. Aš jos nesmerkiu, tačiau man neramu.
- Ką reiškia - jie tam nepasiryžo?
Žiūrėjau į mergaites, nors jos tik stoviniavo laukdamos
eilės prie buomo.
- Hana nepasakė Benui, kad eina susitikti su surogatine
motina.
- Ką? Rimtai? Tai ji ruošėsi eiti viena? Be Beno? - Dei­
vidas kilstelėjo antakius. Jo balsas taip pat pakilo.
- Pasisiūliau eiti kartu, bet ji pareiškė nusprendusi
atšaukti susitikimą.
- Keite...
- Ką? Negalėjau leisti jai eiti vienai. Šiuo metu ji... kaip
nesava.
Deividas atsiduso ir atsirėmė į atlošą.
- Nesivelk, Keite. Jai reikia pasikalbėti su Benu, ir taškas.
Negali jos lydėti į susitikimą su surogatine motina. Čia ne

66
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

kokia karinio parengimo stovykla, kurioje reikia moralinio

palaikymo. Tai ne menkniekis ir tik jų reikalas.
- Manai, nežinau?
- Žinai?
Pažvelgiau į dukras, bandydama sutramdyti bekylantį
susierzinimą.
- Nesvarbu, nes aš ją atkalbėjau.
- Tikiuosi. Pasiųsčiau, jei nepasitarusi su manimi iš-
krėstum ką nors panašaus.
Akimirką sėdėjome tylėdami.
- Kaip tas reikalas apskritai vyktų? - pasiteiravo Dei­
vidas. - Jie neturi embrionų, ar ne?
- Ši surogatinė motina leistų naudoti savo kiaušinėlius.
- Vadinasi, kūdikis būtų Beno ir tos svetimos moters? -
Deividas porą sykių papurtė galvą. - Jokiu būdu. Negalė­
čiau taip pasielgti.
- Kodėl? Geriau pagalvojus, tai labai panašu į įvaikinimą.
Kūdikis turėtų bent jau Beno genų.
- O kas būtų, jeigu moteris galiausiai nuspręstų kūdikį
pasilikti? Na, kūdikis juk būtų jos.
- Taip, - patvirtinau ir susiraukiau nuo tokios minties. -
Abejoju, ar Hana viską apgalvojo.
- Šūdas, Benas supyktų sužinojęs, kad ji, nepasitarusi
su juo, pateikė tai moteriai pasiūlymą.
- Na, nepateikė ji jokio pasiūlymo, - atkirtau suerzinta
jo parinktų žodžių. Sukilo noras apginti Haną. - Ji norėjo
tik pašniukštinėti, apsižvalgyti.
- Vis tiek... man atrodo, Benas nebūtų priešinęsis, ar ne?
Jis taip pat nori vaiko. Bet nueiti jamnepasakius? - Deividas
vėl papurtė galvą. - Tai jam tikrai nepatiktų.

67
 KARMA BROWN

- Na, ji davė suprasti, kad jam tokia mintis ne prie

širdies.
- Viskas daug blogiau, - pareiškė Deividas. - Aš myliu
Haną, bet ji įsivėlė į pavojingą žaidimą.
Suspaudžiau lūpas ir akimirką tylėjau.
- Deividai, ji netekusi vilties.
- Tiek, kad rizikuotų santuoka?
Gūžtelėjau pečiais. Negalėjau paneigti: ir aš nerimavau,
ar Hana su Benu ištemps drauge be kūdikio. Iškilus įtampai,
santykiai ilgai netveria. Negana to, Hana nuo Beno nuslėpė
svarbų dalyką. Tai didelis smūgis iš pažiūros laimingai jų
santuokai.
Deividas niuktelėjo man į petį, aš kilstelėjau puodelį,
kad neapsiliečiau kojų kava.
- Žinok: jei kada nors nuo manęs nuslėpsi tokį svarbų
dalyką, neapsakomai įširsiu.
- Suprantu ir galiu tau pasakyti tą patį.

-Jos miega? - Deividas pažvelgė į mane, drybsodamas

ant lovatiesės su trumpikėmis ir senais skylėtais marškinė­
liais iš tų laikų, kai dar dirbo pirmosios pagalbos mokytoju.
Jis turėjo krūvą marškinėlių, turėjo ir daugiau tokių, kuriuos
buvo gavęs dirbdamas pirmosios pagalbos mokytoju, bet
kažkodėl šių vienintelių niekaip nepriverčiau jo išmesti.
Tai vienas iš tų dalykų, į kuriuos numoji ranka, nors ir
varo tave iš proto, nes vyrą myli labiau, negu neapkenti
to, ką jis vilki.
- Miega, - atsiguliau šalia. Rankomis perbraukusi jam
krūtinę pajutau minkštą audinį ir prisiminiau tas dienas,
kai mūsų santykiai buvo nauji, o šie marškinėliai - taip

68
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

pat. Kilstelėjau juos, išblukusius nuo skalbimo, ir nusėjau

bučiniais apnuogintą Deivido bambą. Jo pilvo raumenys
įsitempė. Pakėlusi akis išvydau, kad jis šypsosi. - Užra­
kinsiu duris, - sušnibždėjau jam prie pilvo ir dar kartą
pabučiavau. Pašokau ant kelių, išsiropščiau iš lovos ir
basomis kojomis tyliai nutipenau medinėmis miegamojo
grindimis. Mikliu rankos judesiu užrakinau duris - to
mane išmokė padarydama didžiausią paslaugą mano hipė
anyta, dirbusi lytinio švietimo mokytoja, nors pirmąkart
tai išgirdusi pasibaisėjau. Grįžusi į lovą išsitiesiau greta
Deivido. - Kaip manai, ar viskas bus gerai? - paklausiau.
- Kam? - jis kalbėjo tyliai ir priglaudęs lūpas prie ausies
sukuždėjo, jog mano kūną dengia per daug drabužių.
Paklusau ir iškėliau rankas virš galvos, kad jis galėtų
ištaisyti padėtį.
- Hanai ir Benui, - atsakiau, nukreipusi tik pusę dėmesio
į tai, ką darė jo rankos. - Jeigu nesusilauks kūdikio, ar jie
išliks drauge? - Mano širdis suplakė sparčiau - iš dalies
dėl Deivido glamonių, iš dalies nuo minties, kad Hanos ir
Beno santykiai gali nutrūkti. Man tai pasirodė labai liūdna.
Deividas pasirėmė ant alkūnės ir nykščiu paglostė man
smakrą.
- Jiems viskas bus gerai. Jie myli vienas kitą. Taip, jiems
teko ištverti tikrą pragarą. Bet jie stiprūs. Pamatysi. Viskas
bus gerai.
Nusišypsojau ir, padedama miklių Deivido rankų,
išsinėriau iš apatinių. Mudviejų kūnai gerai vienas kitą
pažinojo - tiek sykių tai darėme, kad neabejojome, jog abiem
pavyks pasiekti ekstazę. Deividas švelniai praskėtė man
kojas, įsitaisė tarp jų ir mano alsavimas paspartėjo, gerklėje

69
 KARMA BROWN

susitvenkė dejonė. Supratusi, kad nebeištversiu, paliečiau jo

galvą ir timptelėjau už plaukų, versdama pažvelgti į mane.
Kita ranka mostelėjau į palovį, jis šypsodamasis linktelėjo.
- Kurio šiąnakt nori? - paklausė. Girdėjau, kaip jis
kuičiasi po lova padėtoje dėžutėje, kurioje laikėme tik su­
augusiesiems skirtus žaislus. Ji, kaip ir miegamojo durys,
buvo rakinama.
- Tu išrink, - atsakiau.
Po minutėlės jau mėgavausi Deivido išrinktu žaisliu­
ku, nebekvaršindama galvos nei dėl skylėtų marškinėlių,
kuriuos kas savaitę svajojau išmesti, nei dėl Hanos ir Beno
santuokos.

70
 13
HANA
Benas užtruko darbe, todėl susitarėme susitikti restorane.
Mano galva vis dar ūžė po pasimatymo su Laila, bet apėmė
gera nuojauta. Nevaisingumas jau seniai kėlė liūdesį ir
nusivylimą, o Laila vėl pažadino manyje viltį.
Kai sukirtome dar po vieną gabalėlį torto ir išgėrėme po
puodelį latės, Laila pareiškė sutinkanti. Žinoma, ji turėsianti
pasitarti su vyru, bet nematanti priežasties, neleidžiančios
imtis tolesnių veiksmų: ieškoti teisininkų, sudaryti sutartis,
apsilankyti pas gydytojus ir padaryti dar šimtą kitų dalykų,
apie kuriuos net nebuvau pagalvojusi. Nesitikėjau, kad ji
taip greitai apsispręs, įsivaizdavau, kaip keisimės laiškais ir
skambučiais, kaip keturiese eisime susitikti, todėl pasijutau
išmušta iš vėžių. Su ašaromis akyse pašokau ir apkabinau
ją sėdinčią. Laila nusijuokė ir pasakė, jog dėkoti galėsiu
tada, kai ji pastos.
Nors ji paaiškino, kodėl panoro būti surogatine motina
(stebinamai atvirai prisipažino daranti tai dėl papildo­
mų pajamų į šeimos biudžetą, bet kartu ir iš altruistinių
paskatų, nes taip galinti padėti kitai porai tapti šeima), ir
nupasakojo visą procesą, kuris, kaip ir tikėjausi, bus gana

71
 KARMA BROWN

sudėtingas, aš taip ir neprisiverčiau užduoti paties sudė-

tingiausio klausimo.
Galėjau pameluoti sakydama, kad nusprendžiau neteikti
tam reikšmės - juk jai tai ne pirmas kartas. Ji jau atidavė
vieną kūdikį, todėl nėra pagrindo manyti, jog kitą kartą
pasielgs priešingai. Bet iš tiesų tą akimirką per daug bijo­
jau viską sugadinti, kol procesas dar neįsibėgėjęs. Lygiai
taip pat per pirmą pasimatymą nutylimos nemalonios
praeities smulkmenos, nes labai norisi dar kartą susitikti
su tuo žmogumi.
Važiuojant taksi į restoraną ir mąstant apie tai, kaip
prisipažinti Benui, ką padariau, kaip pasakyti, kad Laila
pasirinko mane... mus, man iš nerimo svaigo galva. Su
kiekviena minute darėsi vis aiškiau, jog pirmiausia turėjau
su juo pasikalbėti, kaip Keitė ir sakė. Jis tikrai būtų sutikęs.
Benas taip pat karštai troško kūdikio...
Bent jau anksčiau.
Šiomis dienomis abejojau, ar jis, taip pat kaip aš, tikrai
yra nusiteikęs padaryti viską, kas įmanoma. Ar jis sutiktų
sujungti savo spermatozoidus su kitos moters kiaušinėliu?
Juk ji - nepažįstamoji, kuriai tai tėra darbas. Gal jam būtų
nemalonu parsivežti namo kūdikį, kuris iš tikrųjų nebūtų
mūsų abiejų? Ar jis norėtų įsileisti į mūsų gyvenimą kitą
moterį? Mes pasinaudotume ja dėl genetinės medžiagos,
ji pasinaudotų mūsų nusiteikimu atiduoti kelias dešimtis
tūkstančių dolerių.
Ar aš taip pat pasiruošusi visam tam?
Staiga šis sumanymas pasirodė netinkamas. Galva tie­
siog sprogo nuo įvairiausių galimybių. Daugybe atvejų tai
gali baigtis bloguoju, tik vienu atveju - geruoju.

72
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Bet jei pavyktų, aš turėčiau kūdikį.

Subirbė telefonas. Nudelbusi akis pastebėjau, kad atėjo
nauja žinutė. Išvydus, jog rašo Laila, mane supykino.

Buvo labai malonu susipažinti. Pamiršau paklausti - gal

turite bendrą nuotrauką su Benu?Mielai parodyčiau Džeisonui.
Nekantrauju pradėti! Iki greito pasimatymo. Laila.

Akimirką nedariau nieko. Bent penkis kartus perskaičiau

žinutę, paskui virpančiais pirštais suradau gražią mudviejų
su Benu nuotrauką, darytą pernai per atostogas Jamaikoje,
per jo giminės susitikimą. Kai buvo daryta ta nuotrauka,
mes laukėme atsakymo, ar pastaroji procedūra buvo sėk­
minga, ir bandėme prasiblaškyti vakarieniaudami su jo
šeima paplūdimyje, vaikščiodami į masažus ir popietėmis
snūduriuodami gultuose po palmėmis. Vėliau paaiškėjo,
kad nepastojau, bet tuo metu, džiaugiantis saulėkaita ir
šiltu vandenynu, mums viskas rodėsi įmanoma.
Brūkštelėjusi, kad man taip pat buvo malonu susipažin­
ti, ir pažadėjusi netrukus susisiekti dėl detalių, prisegiau
nuotrauką ir paspaudžiau siuntimo mygtuką.
Taksi priartėjus prie restorano, pradėjo lyti ir aš pasi­
skundžiau, jog pamiršau skėtį. Vairuotojas maloningai pa­
sisiūlė palydėti iki restorano durų. Iš bagažinės jis ištraukė
milžinišką skėtį ir pasiūlė įsikibti į parankę. Palaikiau tai
ženklu, kad man pradėjo sektis. Atsikvošėjęs po staigme­
nos Benas apsidžiaugs dėl mano naujienos. Man pavyks
jį įkalbėti. Jis man atleis už tai, jog prieš imdamasi žygių
nepasitariau su juo.
Restorane tvyrojo prieblanda ir svaiginami kepamos

73
 KARMA BROWN

mėsos ir aitrių administratorės kvepalų aromatai. Ieškoda­

ma Beno paskubomis nužvelgiau staliukus ir pastebėjau jį
kampe. Nusišypsojusi ir parodžiusi ranka pasakiau admi­
nistratorei, kad matau savo vyrą, ir ji palydėjo mane prie
staliuko. Benas sėdėjo veidu į mane ir man braunantis pro
staliukus pakėlė akis. Jis nusišypsojo, o akys, slysdamos
mano kūnu, nušvito. Padėkojusi administratorei atsistojau
priešais Beną.
- Ką manai? - paklausiau atstačiusi vieną koją į priekį
ir ranka įsisprendusi į klubą. Pamerkiau akį, nusišypsojau,
o jis iš lėto linktelėjo.
- Suknelė tinka tau kaip nulieta.
Nukaitau ir staiga panorau, kad būtume namie ir vil­
kėtume mažiau drabužių. Kai atsisėdau (mintyse vis dar
sukosi vaizdai, kaip Benas atsega suknelę ir išglosto visą
mano kūną), jis pasilenkė ir karštai pabučiavo į lūpas.
- Su tokiais bateliais prisidarysi nemalonumų, - su­
kuždėjo jis.
Nusišypsojau, po stalu nusiaviau raudoną odinį aukš­
takulnį ir pėda perbraukiau vidinę jo kojos pusę.
- Kokia išdykėlė, - Benas atsilošė ir sugriebė mano
koją po stalu. Pamasažavo pėdą, blauzdą ir mano kūnu
perbėgo šiurpuliukai. Mintimis grįžau į pirmąsias mūsų
draugystės dienas, kai jo pirštų galiukams prisilietus prie
apnuogintos odos, pilve pasklisdavo aistra, o skruostai
nurausdavo. Visai kaip dabar.
- Noriu išgerti, - alsiai ištariau. Kai ištraukiau pėdą
jam iš rankų, Benas papūtė lūpas, o aš nusijuokiau. Po
minutėlės priėjo padavėjas, aš užsisakiau džino su tonikų
ir paprašiau įdėti daugiau žaliosios citrinos griežinėlių.

74
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Benas papasakojo, kaip praleido dieną, apie projektą, prie

kurio dirbo abu su tėvu, o aš papasakojau apie naujausią
receptą - vasario numeriui skirtą aitrų šokoladinį pyragą.
Bet apie Lailą neprasitariau. Neįsivaizdavau, kaip apie tai
užsiminti. Tai va, Benai, šiandien gėriau kavą su surogatine
motina, kuri sutiko išnešioti mūsų kūdikį. Paragauk alyvuogių
užtepėlės, labai skani.
Benui užsakant užkandžius ir pagrindinius patiekalus,
o man bandant sugalvoti, kaip užvesti kalbą apie Lailą, vėl
subirbė telefonas. Kramsnodama padavėjo atneštą skrebutį
su keptais aštuonkojais ir aitriu mangų marmeladu žvilg­
telėjau į telefoną, laikydama jį po stalu. Laila. Bet šįkart ji
parašė laišką. Greitai jį atidariau ir pamėginau nemačiomis
perskaityti.
- Vidutiniškai iškepusio?
- Ką sakėte? - perklausiau ir pakėlusi akis išvydau, kad
Benas ir padavėjas spokso į mane.
- Kokio kepsnio nori? Vidutiniškai iškepusio? - pa­
klausė Benas.
- Žinoma. Taip, būtų puiku. - Jau senokai nevalgiau
vidutiniškai iškepusio kepsnio, visada rinkdavausi gerai
iškepusį, jeigu netyčia paaiškėtų, jog laukiuosi.
Kol Benas su padavėju svarstė, ką jam geriau rinktis:
mentės kepsnį ar paeliją, permečiau akimis laišką.

Apgailestauju turėdama pranešti tokią žinią... Mudu su

Dzeisonu nusprendėme, jog mums labiau tiktų tradicinė krikš­
čioniška pora... Atsiprašau, jei suteikiau viltį... Melsiuosi, kad
rastumėte tinkamą moterį...

75
 KARMA BROWN

Apsvaigo galva, išmušė karštis, mano veidas žvakių

šviesoje tikriausiai liepsnojo raudoniu. Prakąstas skrebu­
tis išsprūdo iš rankos ir tėškėsi ant staltiesės, palikdamas
riebią dėmę.
- Hana? Ar tau viskas gerai?
Išsižiojusi žiūrėjau į Benąir stengiausi išspausti žodžius.
Ne, man nebuvo gerai.
- Kas yra? Kažkas atsitiko? - Benas parodė į mano
telefoną, gulintį suglebusiame delne.
Vėl nuleidau žvilgsnį į ekraną, kuris spėjo užtemti, ir
bandžiau susitaikyti su ką tik perskaityta žinia. Vos prieš
pusvalandį Laila rašė nekantraujanti pradėti. Kas pasikeitė?
Mintyse perkračiau mūsų pokalbį. Viskas buvo gerai, kol
nusiunčiau nuotrauką. Kas nutiko?
Negirdėjau, ką sakė Benas, bet mačiau, kad jo lūpos
kruta. Ūžesys galvoje sustiprėjo. Staiga išryškėjo tik Beno
veidas. Pastebėjau tą vieną peraugusį antakio plauką,
kurį jis kiekvieną mėnesį prašydavo išrauti. Ryškiai mė­
lynas akis, įstatytas gal kiek per toli viena nuo kitos ir šią
akimirką sklidinas nerimo. Gražią rusvą odą, kuri Lailai
nusiųstoje nuotraukoje buvo patamsėjusi nuo saulės. Mudu
su Džeisonu nusprendėme, jog mums labiau tiktų tradicinė
krikščioniška pora...
Tradicinėpora. Akimirksniu supratau, kas nutiko, kodėl
Laila persigalvojo. Niekada negalėsiu to paaiškinti Benui.
- Tuojau grįšiu, - išpyškinau ir taip staigiai atsistojau,
kad servetėlė ir rankinė nulėkė ant grindų. Benas taip
pat pašoko, nežinodamas, ką daryti. Praeinančio pada­
vėjo paklausiau, kur tualetas, ir protekine nulėkiau ten,
džiaugdamasi, kad yra atskiros kabinos. Įlindusi į kabiną

76
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

užsirakinau ir atsisėdau, nes atrodė, jog kojos tuoj sulinks.

Dar kartą perskaičiau laišką, paskui dar kartą, ir pasipylė
ašaros. Išgirdau, kaip atsidarė tualeto durys, ir adminis­
tratore prisistačiusi moteris ištarė mano vardą.
- Aš čia, - atsiliepiau, mintyse vydama merginą lauk. -
Viskas gerai. Aš tuoj išeisiu.
Durys girgžtelėjusios užsivėrė, girdėjau, kaip ji šnekasi
su Benu, kuris tikriausiai laukė prie moterų tualeto durų.
Šūdas. Dabar negalėsiu jam pasipasakoti. Siaubingai su­
simoviau, ką jau kalbėti apie sulaužytą pažadą, kurį daviau
prieš daugelį metų visada sakyti tiesą, nieko neslėpti, juo
labiau svarbių dalykų. Kodėl apskritai aš siunčiau Lailai
laišką? Esu baudžiama už tai, kad pamelavau Benui, kad
vaiko troškimas mane apakino, už tai, kad kadaise neno­
rėjau būti motina.
Susitvardžiusi nuleidau vandenį, nors tualetu nepasi­
naudojau, ir apsišlaksčiau veidą. Giliai trūksmingai atsi­
kvėpusi, virpančiomis kojomis priėjau prie durų ir prieš
jas praverdama akimirką delsiau.
Benas stovėjo iš karto už durų - susiraukęs, nerimo
raukšlės buvo ryškiai įsirėžusios kaktoje. Jis staigiai žengė
artyn ir apkabino mane viena ranka.
- Kas atsitiko?
Papurčiau galvą, akimirką užsibūdama saugiame jo
glėbyje.
- Man atrodo, čia nuo aštuonkojų.
- Tau bloga?
- Nežinau. Gal aš alergiška?
- Staiga ėmei ir tapai alergiška? - Benas parlydėjo
mane prie staliuko. Aš atsisėdau ir gurkštelėjau vandens

77
 KARMA BROWN

iš jo paduotos stiklinės. Tada jis pritūpė priešais mane ir

uždėjo rankas ant šlaunų. - Tu daugybę kartų esi valgiusi
aštuonkojų.
- Nežinau. Atsikandau ir staiga pasidarė siaubingai
bloga. Atsiprašau. Man labai gėda. - Virpančia ranka pa­
liečiau kaktą ir pabandžiau nusišypsoti. - Niekur negali
manęs vestis.
Jis sunkiai atsiduso ir švelniai man nusišypsojo.
- Dėl to nesijaudink. Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai. -
Jis atsistojo, aš įsikibau į jo ištiestą ranką. - Eime iš čia.
Po kelių minučių, daugybę kartų atsiprašę padavėjų už
tai, jog išeiname nesulaukę užsakytų patiekalų, sėdėjome
taksi ir važiavome namo - mano galva ilsėjosi Benui ant
peties, ojis laikė mane apkabinęs viena ranka. Vis dar lijo,
viduje jutau tuštumą. Jaučiausi sutriuškinta pastarojo pra­
laimėjimo, kuris lyg stora vilnonė antklodė užgulė daugybę
ankstesnių nesėkmių.
Niekada neatskleisiu Benui, ką padariau, nepasakysiu,
kodėl Laila persigalvojo. Vyliausi, kad pajėgsiu sau už tai
atleisti.

78
 14
HANA
Kai susiprotėjau, kad vėluoja mėnesinės, mudu drauge
buvome išgyvenę tris mėnesius, o draugavę šešis. Pirmas
kelias dienas nekreipiau dėmesio, paskui pasitikrinau
kalendoriuje, ar tikrai teisingai suskaičiavau. Peržiūrėjau
kontraceptines piliules ir apimta siaubo supratau vieną
dieną jų neišgėrusi. Taip supanikavau, jog net nepapasa­
kojau Keitei.
Benas įtarė kažką negera ir vis klausinėjo, kas yra, -
tai buvo ženklas, kad nemoku slėpti nerimo. Atsakiau,
kad viskas gerai, tik darbe įtampa, nes laukiau pareigų
paaukštinimo. Galiausiai manęs nepaaukštino.
Praėjus dviemsavaitėms pasakiau Benui, kad einu į susi­
tikimą mieste, todėl negaliu į darbą važiuoti drauge su juo.
Atsisveikindama jį pabučiavau, o jam išėjus paskambinau
į darbovietę ir pranešiau serganti. Vaistinėje prisipirkusi
tiek nėštumo testų, kiek tik tilpo saujoje - penkis, grįžau
namo, tikėdamasi, jog paaiškės, kad mama netapsiu.
Viskas vyko per greitai. Mes dar nebuvome rimtai
kalbėjęsi apie santuoką, juo labiau apie vaikus. Nemėgau
savo darbo laikraštyje - turėjau kurti ir išbandyti receptus,

79
 KARMA BROWN

o už juos nuopelnus prisiimdavo kitas darbuotojas, ta­

čiau supratau, kad tai būtinas karjeros laiptelis. Vakarais
mokiausi konditerės profesijos ir nebuvau pasirengusi
pamokų iškeisti į sauskelnes ir naktinius maitinimus.
Be to, rytais vėl pradėjau irkluoti, man patiko sutvirtėjęs
pilvukas. Nenorėjau kūdikio, nemačiau mūsų gyvenime
vietos vaikui - bent jau kol kas.
Benas namo grįžo anksti, maždaug trečią po pietų. Tuo
metu aš laukiau, kol praeis minutė ir gausiu penkto testo
atsakymą. Ant vonios spintelės stovėjo apytuštis dviejų litrų
butelis gazuoto vandens, o greta jo - keturios panaudotos
juostelės: visos su dviem mėlynais brūkšneliais.
Aš laukiausi.
Išgirdau, kaip jis atsirakino laukujės duris. Sustingau
saujoje gniauždama penktą testą - netrukus jis taip pat
parodė du mėlynus brūkšnelius.
- Hana?! Kur tu?! - koridoriuje šūktelėjo Benas.
- Vonioje! - atsiliepiau. Pirmasis mūsų butas buvo toks
ankštas, kad per kelias sekundes galėjai nusigauti iš vieno
galo į kitą.
- Neatsiliepei telefonu, todėl paskambinau į darbą.
Rebeka pasakė, jog sergi, - artinantis prie vonios jo balsas
garsėjo. - Kodėl man nepranešei? - Mudviejų santykiai dar
buvo ankstyvi ir meilūs: kai peršalimas nugindavo mane į
lovą, skambindavau vaikinui, o šis manimi rūpindavosi ir
šokinėdavo aplinkui, virdavojamaikietišką daržovių sriubą
pagal savo mamos receptą, anksčiau išeidavo iš darbo par­
nešti aspirino ir sirupo nuo kosulio. Benas ir dabar manimi
rūpindavosi, kai sunegaluodavau, bet praėjo tie laikai, kai
jis virdavo man sriubą ir nešdavo vaistus, turėjau tenkintis

80
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

telefonu atsiųstu linkėjimu „sveik", o namo grįždavo tik

po darbo valandų.
Benas pasibeldė į vonios duris.
- Ką tik išlipau iš dušo, - pasakiau nužvelgusi ant grin­
dų išmėtytas nėštumo testų dėžutes. - Palūkėk sekundėlę.
Išgirdau, kaip jis nuėjo šalin, ir mikliai sugrūdau testus
atgal į dėžutes, paskui viską sukimšau į plastikinį vaistinės
maišelį, o šį įkišau į patį šiukšlinės dugną. Išpyliau butelyje
likusį gazuotą vandenį, o tuščią butelį pakišau po spintele,
primindama sau, kad vėliau reikės jį išmesti.
Kai po penkių minučių išėjau iš vonios, Benas pašoko
nuo sofos ir priėjo artyn. Buvo atsilaisvinęs kaklaraištį,
rankoje laikė popierinį maišelį. Nužvelgė mane, stengda­
masis suprasti, kas vyksta, ir delnu palietė kaktą. Jo ranka
kvepėjo muilu ir maloniai vėsino odą.
- Man viskas gerai, - balsas suvirpėjo, todėl atsikrenkš-
čiau. - Tik truputį peršalau.
Benas keistai mane nužvelgė.
- Ar nesakei, kad maudeisi duše?
- Taip. O ką?
Jis pirštais perbraukė man plaukus.
- Tavo plaukai sausi.
Jau žiojausi paaiškinti - pameluoti, kad buvau užsidėjusi
dušo kepuraitę, - bet užsičiaupiau, pamaniusi, jog pats
metas jam pasakyti apie penkis teigiamus nėštumo testus,
paslėptus šiukšlinėje.
- Taip. Duše.
- Kas dedasi, Hana?
- Nieko, - atsakiau per greitai ir per spigiai. Jis tai
pastebėjo, o aš nervingai nugurkiau seiles. Toptelėjo,

81
 KARMA BROWN

kad Benas dar ims ir išsigąs, jog negerai ne man, o mūsų

santykiams. - Prisiekiu. Viskas gerai. Tik kažkoks virusas
įsitaisė kūne. Ei, o kas maišelyje? - paklausiau ir ištiesusi
ranką jį praskleidžiau.
- Pastilės nuo gerklės skausmo, aspirinas ir tos šnypš­
tosios tabletės skrandžiui. A, ir dar „Snickers" batonėlis, -
šyptelėjęs pridūrė jis. - Stengiausi nupirkti vaistų nuo visų
ligų. O šokoladas man, nes nevalgiau pietų.
- Ačiū, - pabučiavau Beną ir iškart atsiprašiau, kad
galėjau užkrėsti. Jamnereikėjo žinoti, jog tai neįmanoma. -
Tu pats geriausias vaikinas.
- Žinau, - ištarė jis ir pamerkė man akį. - O dabar marš
ant sofos ir leisk tavimi pasirūpinti. - Kilstelėjau antakį ir
jis nusijuokė. - Tik norėjau sugirdyti tau arbatos ir aspirino,
bet esu atviras visiems pasiūlymams.
Pareigingai išgėriau arbatą ir dvi jo įduotas aspirino ta­
bletes, tada leidausi apkabinama po šiltomis antklodėmis ir
mudu ilgai žiūrėjome televizorių. Bet gulėdama jo glėbyje,
juokdamasi iš to, ką rodė ekrane, ir apsimesdama, kad įdė­
miai žiūriu, tik ir galvojau, kaip smarkiai viską sumoviau.

Savaitę panikavau dėl nėštumo. Niekam nesakiau,

net Keitei, nes dar nežinojau, ką noriu daryti. Gėda pri­
sipažinti, netgi mečiau monetą - tris kartus parodė, kad
turėčiau kūdikį pasilikti, vieną - nutraukti nėštumą, nors
niekada nedarydavau taip, kaip parodydavo moneta. Tiesą
sakant, mane baugino abi galimybės: ir tapimas motina, ir
sprendimas ja netapti.
Visa laimė (dabar pasakyčiau: deja), man neteko apsi­
spręsti. Kūnas nusprendė už mane: praėjus dviemsavaitėms

82
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

po tų penkių teigiamų nėštumo testų, įvyko persileidimas.

Pasirodė siaubingai daug kraujo, surėmė smarkūs skaus­
mai, ir aš ankstyvą popietę įsitaisiau lovoje su šildykle.
Ten mane ir rado Benas, grįžęs iš darbo.
- Vėl prastai jautiesi?
- Ne visai, - atsakiau ir atsisėdau nutėškusi šildyklę į
šoną.
- Gal turėtum nueiti pas gydytoją? - jis atrodė suneri­
męs. - Tai trunka jau daugiau nei savaitę.
Mane užplūdo kaltė.
- Aš nesergu. Bet turiu tau kai ką pasakyti.
- Gerai, - Benas atsisėdo ant lovos krašto ir paglostė
mano apnuogintą blauzdą. Nekantraujant išgirsti, ką pa­
sakysiu, jo kaktoje susimetė raukšlės.
Giliai įkvėpiau.
- Aš buvau nėščia.
Minutėlę jis spoksojo į mane išsižiojęs iš nuostabos,
paskui paklausė:
- Buvai?
- Šį rytą įvyko persileidimas.
Nuo marškinėlių nuėmiau vilnonės šildyklės įmovos
paliktą pūką. Tikėjausi, kad jis klaus, ar gerai jaučiuosi, kas
nutiko, ką apie tai manau, ar man ko nors reikia. Tokiems
klausimams buvau pasirengusi.
- Nieko nesakei, - pareiškė jis akivaizdžiai susierzinęs.
-Nesakiau ir... atsiprašau. Nemaniau...
- Ar ilgai?
- Ką?
- Ar ilgai truko nėštumas? - Benas sėdėjo sukandęs
dantis, rankas susidėjęs ant kelių. Nebeglostė mano kojų.
Supratau, ko jis iš tiesų klausė.

83
 KARMA BROWN

Mano balsas pritilo, širdis smarkiai tvaksėjo krūtinėje.

- Sužinojau prieš dvi savaites.
Jis užvertė akis į lubas ir garsiai iškvėpė.
- Kodėl man nepasakei, Hana?
Pravirkau - pirmąkart nuo tada, kai sužinojau apie
nėštumą, pasipylė ašaros.
- Nori tiesos? Nežinojau, ką galvoti. Norėjau pirma pati
susivokti. Bet dabar tai nebesvarbu.
- Keitė žino?
Pakračiau galvą.
- Ne. Niekam nesakiau.
Benas linktelėjo. Nenutuokiau, kas jo galvoje. Bent jau
nebeatrodė toks piktas. Jis taip ilgai tylėjo, kad mane apėmė
nekantrumas, norėjau kuo greičiau sulaukti atleidimo, kad
galėtume judėti toliau.
- Ar gerai jautiesi? - galiausiai paklausė jis.
Atsiguliau ant lovatiesės ir užsimerkiau.
- Taip, - atsakiau.
Jis įsitaisė šalia ir padavė šildyklę, aš prispaudžiau ją
prie skaudančio pilvo.
Sunkiai nugurkiau seiles ir pašnibždomis pasakiau:
- O kas, jeigu būčiau netikusi motina, Benai?
Mano motina, sakyčiau, pasirodė patenkinamai, bet
apdovanojimo už išskirtinę motinystę ji nelaimėtų. Reikia
pripažinti, kad mane ir seserį ji užaugino beveik viena, o
su mumis susitvarkyti buvo nelengva. Be to, aš nemažai
laiko praleidau su Keite ir mažąja Eiva, kuri vakar į klozetą
nuleido visą tualetinio popieriaus ritinėlį, todėl prireikė
kviesti santechniką ir brangiai jam suploti, tad mane ka­
mavo abejonės, ar esu sukurta motinystei.

84
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Papasakojau Benui apie Eivą ir tualetinį popierių, bet

jis tik pasijuokė, o aš kažkodėl dar graudžiau pravirkau.
Turbūt todėl, kad jaučiau: jis neišlėks iš kambario trenkęs
durimis ir nepaliks manęs vienos su skausmu, ašaromis
ir apmaudu.
- Visi žmonės įsitikinę, jog jie bus blogi tėvai, Hana. Tai
ir padeda išlikti budriamir stengtis kuo geriau pasirodyti. -
Man iš akių vėl pasipylė tvilkančios ašaros. - Jeigu manai
esąs šaunus, pasipūti ir ką nors pražiopsai. Žmonės nuo
neatmenamų laikų taip elgiasi. Visko išmoksi. - Beveikjuo
patikėjau. - Tu būsi puiki mama, nekantrauju vieną dieną
pats savo akimis tai išvysti.
Garsiai išsišnypščiau nosį į Beno paduotas nosinaites.
- Noriu, kad kai ką pažadėtum.
- Ką? - dar kartą išsišnypščiau nosį.
- Jeigu prastai pasijusi ar dėl ko nors išsigąsi, privalai
man pasakyti. Žinau, prireikus yra Keitė ir Klerė. - Prunkš­
telėjau. Sąraše žmonių, kuriems skambinčiau ištikus
nelaimei, Klerė užėmė gana žemą vietą. - Bet aš niekur
nedingsiu. Myliu tave. Ir žinai ką? Tiesa, dabar metas susi­
laukti kūdikio ne pats palankiausias, bet būtume susitvarkę.
Todėl pažadėk. Nuo šiol man sakysi net nemaloniausią
tiesą, gerai?
- Gerai, - linktelėjau. - Net nemaloniausią tiesą.
Tačiau pažado neištesėjau.
Nei Benui, nei Keitei, vėliau tą dieną apkabinusiai mane
po išpažinties, neprasitariau, kad supratusi, jog netenku
kūdikio, pajutau ne liūdesį, ne neviltį ir net ne sielvartą,
o... palengvėjimą.
Pajutau palengvėjimą, jog netapsiu motina.

85
 KARMA BROWN

Tokią nemalonią tiesą pasilaikai sau, nes galbūt tą kartą,

kai sušnibždėjai: Meldžiu, padėk, aš nenoriu būti motina, -
visatai pasirodė, kad prašai to visiems laikams.

Praėjus kelioms dienoms po susitikimo su Laila ir nuti­

kimo restorane, mudu su Benu sėdėjome gydytojo Horvarto
kabinete ir išgirdome žinią, kurios aš tikėjausi, bet vis tiek
nebuvau pasirengusi išgirsti. Kaip pasirengti negailestingai
tikrovei, kai tau pasako, jog niekada neišnešiosi kūdikio?
Suvokiau, kad tai neįmanoma, kai gydytojo žodžiai užliejo
mane ir aš pasijutau skęstanti - kapanojausi tame pačiame
prakeiktame liūne nuo tada, kai prieš daugelį metų išvydau
pirmą neigiamą nėštumo testą. Tačiau šįsyk nebuvo nei
parengto gelbėjimo plano, nei gelbėjimo liemenės, nieko,
kas neleistu man nugrimzti į patį dugną.
- Pamenate, iš pat pradžių pasiūliau jums nusibrėžti
ribą ir nuspręsti, kiek toli esate pasiryžę eiti ir kiek esate
nusiteikusi iškęsti? - nutaisęs švelnų supratingą veidą
gydytojas Horvartas susinėrė pirštus ant stalo.
Gal jis mus ir suprato kaip gydytojas, tačiau besišypsan­
čios šeimos nuotraukos, išstatytos ant stalo kampo, bylojo,
kad iš tikrųjų jam neįmanoma mūsų suprasti.
- Pamenu, - atsakiau ir mano balsas užlūžo. Benas, kaip
ir tikėjausi, laikė mane už rankos. Jis žinojo, jog turi taip
elgtis, ir visada taip elgdavosi. Bet šiandien jo prisilietimas
neguodė.
- Svarstau, ar mes jau arti tos ribos. Esu nusiteikęs ban­
dyti toliau. Galime atlikti dar vieną apvaisinimą mėgintu­
vėlyje... bet būsiu atviras, - tęsė gydytojas Horvartas, tada
akimirką patylėjo. - Apgailestauju, kad turiu tai pasakyti,
tačiau nesitikiu kitokių rezultatų nei anksčiau.

86
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Mane užplūdo pyktis - pykau ant savo kūno, ant

gydytojo Horvarto, ant Beno už tai, jog liko su manimi,
nors turėjo susirasti kitą, ne bergždžią moterį, pykau ant
nėščiosios, kuri laukiamajame tyliai, bet džiugiai kalbėjosi
telefonu ir laikė rankoje ultragarso nuotrauką. O to pykčio
pakraščiuose dilgsėjo beprotiškas skausmas. Net išsigan­
dau, kas nutiktų, jeigu leisčiausi jo užvaldoma.

87
 15
KEITĖ
Lapkritis

Laukiamasis buvo sausakimšas. Užmetusi akį į laikrodį

išvydau, kad ji vėluoja jau dvidešimt minučių. Patogiai
įsispraudusi atsiverčiau žurnalą (jame jauna žvaigždutė,
pasipuošusi zefyro dydžio deimantu ant piršto, skelbė, jog
tris mėnesius trunkanti jos draugystė yra gyvenimo meilė)
ir toliau gurkšnojau latę. Dauguma moterų nemėgsta eiti
pas ginekologus, tačiau man apsilankymas ginekologės
kabinete visada kėlė džiaugsmą. Ne dėl apžiūrų - jos ne
visada malonios, o todėl, kad gydytojos Lizos Kadari pri­
imamajame buvo savitarnos kavos aparatas, milžiniškas
stiklinis dubuo su miniatiūrinėmis juodojo šokolado plyte­
lėmis ir pačių geriausių žurnalų. Jos kabinete jausdavausi
kaip per atostogas.
Varčiau puslapius su kvailais straipsniais apie įžymy­
bes, darančias tą patį, ką ir paprasti žmonės, pavyzdžiui,
iš valyklos pasiimančias drabužius arba plaunančias savo
automobilius, bet po poros minučių žurnalą padėjau.
Permetusi akimis kitų žurnalų pavadinimus, pasiėmiau

88
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

naujausią „Femme" numerį, atsiverčiau maisto ir receptų

skyrių. Artėjo Padėkos diena. Hana parengė dviejų puslapių
atvartą apie tai, kaip trumpiau nei per valandą paruošti
šventinę vakarienę. Regint jos besišypsantį veidą nuotrau­
koje puslapio kampe toptelėjo, kad mudviem aną vakarą
susitikus išgerti ji nė iš tolo nepriminė šitos laimingos
moters - akys buvo paraudusios, plaukai susivėlę, atrodė
palūžusi.
Hana bandė atšaukti susitikimą. Teisinosi prasta savijau­
ta, sakė nenorinti manęs užkrėsti, siūlė susitikti kitą vakarą.
Tačiau kai aš po pusvalandžio išdygau prie jos namų durų
ir pareiškiau, kad ji gali likti namie tik tokiu atveju, jeigu
vemia arba smarkiai karščiuoja, Hana susiruošė netarusi
nė žodžio. Jai einant persirengti, Benas atidžiai nulydėjo
žmoną žvilgsniu. Kol Hana grįžo, mudu šnekučiavomės
apie nereikšmingus dalykus: darbą, mano dukterų futbolo
rungtynes. Bet jaučiau, jog jis taip pat nerimauja. Pastarieji
mėnesiai jai buvo sunkūs, rodėsi, kad tai, kas graužė ją iš
vidaus, pagaliau išlindo į paviršių ir pasirodė visu gražumu.
Po dvidešimties minučių, pervertusi dar du žurnalus,
jau buvau įsitaisiusi kabinete ant apžiūros stalo ir laukiau
gydytojos. Pasigirdobeldimas ir moters balsas kitapus durų:
- Keite? Pasirengusi?
Liza Kadari buvo smulki, tačiau energinga moteris. Ji
turėjo du trylikamečius dvynius, kuriuos, svėrusius beveik
po tris kilogramus, stebuklingai pagimdė pati, aukso spal­
vos odą ir ilgus juodus plaukus, krintančius ant nugaros it
šilkinė užuolaida. Kartą paklausta, kodėl jos plaukai taip
žvilga, gydytoja atsakė, kad viskas dėl genų ir kokosų
aliejaus. Taigi nuėjau į parduotuvę, nusipirkau milžinišką

89
 KARMA BROWN

pakuotę kokosų aliejaus ir tą patį vakarą išsitepiau plaukus.

Kai pabudau, paaiškėjo, jog visa pagalvė nusėta riebalų
dėmėmis, nors miegojau užsidėjusi dušo kepuraitę, o ant
kaktos išdygo spuogas. Taip baigėsi mano eksperimentai
su kokosų aliejumi.
Gydytoja įėjo, sveikindamasi suėmė mane už rankų ir
aš pastebėjau chna rašto likučius jai ant odos.
- Pusseserė praėjusį savaitgalį ištekėjo, - paaiškino ji, at­
kišo rankas ir, rodydama laikiną tatuiruotę, išskėtė pirštus.
- Labai gražu, - pagyriau spoksodama į vingrius tamsiai
rudus raštus iš vijoklių, lapų ir žvaigždžių: jie buvo apsi­
viję pirštus, kilo ranka į viršų ir dingo po blyškiai rausvos
palaidinės rankove, kyšančia iš balto chalato.
- Ačiū, ir man taip atrodo. Na, tai kaip sekasi?
Kokią minutę uoliai pasakojau, kaip gyvuoja mergaitės
ir Deividas, kaip man sekasi, pagaliau ji pasiteiravo:
- Ir kuo galėčiau jums šiandien padėti?
Išgirdusi klausimą pasimuisčiau, atsikrenkščiau ir nu­
delbiau žvilgsnį į kojų nagus, kuriuos tą rytą paskubomis
nusilakavau, pastebėjusi, kaip baisiai jie atrodo. Mano
pėdos niekada nesulauks pagyrų: pirštai buvo kreivi, o
nagai grublėti, nes daug metų šokau apsiavusi per ankštais
bateliais.
Iki kasmetinės sveikatos apžiūros dar buvo likę sep­
tyni mėnesiai, o paskambinusi registratorei ir paprašiusi
surasti gydytojos dienotvarkėje laisvą tarpelį, kalbėjau
užuolankomis.
- Turiu kelis klausimus... - nutilau ir nusijuokiau. -
Nesuprantu, kodėl staiga susijaudinau.
Gydytoja Kadari nusišypsojo.

90
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Kokius klausimus?
- Dėl nėštumo, - išbėriau žodžius kaip žirnius.
- Norite dar vieno kūdikio?
- Ne... ne to noriu... - Gydytoja Kadari kilstelėjo
antakius, laukdama paaiškinimo. - Deividui pasidarius
vazektomiją, būtų sunku susilaukti kūdikio.
- Taip, toks ir yra vazektomijos tikslas, - juokdamasi
kartu su manimi pasakė ji.
Giliai įkvėpiau ir vėl nudelbiau akis į kojų pirštus.
- Tai va. Noriu sužinoti, ar galėčiau dar kartą pastoti.
Na, žinote, ar mano kiaušinėliai dar jauni ir panašiai.
Ji užsikėlė koją ant kojos, susidėjo rankas ant kelių ir
atsilošė kėdėje.
- Na, jums dar tik trisdešimt penkeri, turite du sveikus
gražius vaikus, - pasakė gydytoja. - Žinoma, vien iš moters
amžiaus negalima spręsti apie kiaušinėlių kokybę, bet,
sakyčiau, dar turite mažiausiai kelis sveikus. - Ji pamerkė
akį ir nusišypsojo, aš taip pat šyptelėjau pajutusi didžiulį
palengvėjimą.
- Noriu kai ką padaryti, tačiau, prieš pranešdama
kitiems, norėjau išgirsti jūsų profesionalią nuomonę. Ar
gerai elgiuosi?
- Aš tam ir esu, - patikino gydytoja Kadari. - Na, tai
ką norite padaryti?

91
 16
KEITĖ
- Šiandien lankiausi pas gydytoją Kadari, - ištariau, kai
mudu su Deividu susikibę rankomis ėjome paskui dukras.
Pažadėjome desertui nupirkti ledų, jeigu jos pirma paruoš
namų darbus, ir dabar kaip tik traukėme tesėti pažado.
- Tikrai? Kaip ji laikosi? - Deividas didžiuoju pirštu
piešė ratus man ant delno. Šiek tiek kuteno, bet neskubėjau
atitraukti rankos.
- Gerai. Kaip visada. Mažutė. Plaukai tokie pat tobuli, -
atsidusau ir laisvąja ranka persibraukiau plaukus, kurie
prašėsi išplaunami.
Deividas žiūrėdamas į mane nusijuokė.
- Tikiuosi, neketini vėl išsitraukti kokosų aliejaus.
- Jau seniai atidaviau jį Hanai. Pasirodo, jis puikiai
tinka kepiniams.
- Argi prieš porą mėnesių nesilankei pas gydytoją
Kadari?
- Lankiausi, - atsakiau ir šūktelėjau mergaitėms, kad
sustotų prie šaligatvio krašto.
- Juk žinai, jos visada sustoja, - Deividas pakėlė ir pabu­
čiavo man ranką. - Manau, jau greitai galėsi jų nebeperspėti.

92
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Kai tik tu liausiesi smulkinęs joms vynuoges ir dešre­

les. - Dukros sušuko, kad automobilių nėra, aš linktelėjau
galva ir pamojau leisdama joms eiti. - Aha, prieš kelis mė­
nesius buvau nuėjusi pasitikrinti. Šiandien ėjau kitu reikalu.
- Ar viskas gerai? - Deividas kalbėjo ramiai, jis buvo
tikras, jog pajutusi negalavimą būčiau jam pasipasakojusi.
-Aha.
- Puiku.
Stojo tyla ir aš mintyse pasikartojau, ką norėjau pasakyti.
Tai, kas nutiko tarp Hanos ir Lailos, buvo labai sudėtinga.
Tris kančių kupinas valandas stebėjusi, kaip Hana bare
gurkšnoja tą pačią taurę vyno, apsisprendžiau.
Bet prieš ką nors darydama turėjau pasitarti su Deividu.
Tiesiog nežinojau, kaip tinkamai perteikti Hanos neviltį,
kad jis suprastų, jog tai geras sprendimas - mano nuomone,
pats geriausias.
Iki ledainės liko kelios minutės, reikėjo viską iškloti,
prieš mums susėdant ir užsisakant.
- Žinai, galėčiau jai padėti.
Deividas pašnairavo į mane, bet aš ėjau įsmeigusi
žvilgsnį į mergaites. Jos šokinėjo ant šaligatvio, vengdamos
suskilinėjusių plytelių, ir dainavo kažkokią dainelę - buvau
per toli ir negirdėjau kokią.
- Kam? Gydytojai Kadari?
- Ne, ne jai. Hanai. Galėčiau padėti Hanai.
- Ką turi omenyje? Kaip padėti? - sutrikęs paklausė
Deividas.
- Galėčiau išnešioti jai kūdikį.
Deividas sustojo taip staigiai, kad aš nespėjau prilėtinti
žingsnio ir mūsų rankos atsiskyrė. Nužvelgiau jį, paskui

93
 KARMA BROWN

atsisukau į dukras - šios, priėjusios ledainę, atsisėdo prie

staliuko kieme ir sėdėjo mataškuodamos kojomis. Taip
elgiasi visos mažos energija trykštančios mergaitės, kai
būna priverstos sėdėti ramiai.
Jis tylėdamas žvelgė į mane, supratau, kad ieško atsa­
kymo. Po sekundėlės dviem žingsniais priėjo prie manęs,
čiupo už rankos ir greitai nusitempė į priekį, pas dukras.
- Ne, - ištarė Deividas eidamas per žingsnį priekyje ir
nepaleisdamas mano rankos.
- Ne? - perklausiau. Šįkart aš sustojau ir ryžtingai
ištraukiau ranką iš jo gniaužto. Mergaitės tikriausiai
stebėjosi tokiu mūsų elgesiu - tai einame, tai sustojame
vidury šaligatvio.
- Ne, - pakartojo jis ir giliai susigrūdęs rankas į priekines
džinsų kišenes susikūprino. Visada taip elgdavosi supykęs.
Stengiausi tvardytis, reaguoti kitaip, nors troškau jį
aprėkti, kad neranda kito žodžio, kartoja tik „ne".
- Žinai, negali taip imti ir vetuoti mano sprendimo.
Jis prikando apatinę lūpą, įtraukė ją į burną ir giliai
įkvėpė spoksodamas į mane, spoksančią į jį.
- Otu negali švaistytis tokiais sumanymais, nepasitarusi
su manimi.
- Ar ne tai ir darau? - paklausiau ir suirzusi atsidusau.
- Klausyk, Keite, dabar tam ne metas ir ne vieta. Nu­
eisime, užsisakysime ledų, pabendrausime su vaikais, o
apie tai pasikalbėsime vėliau.
- Gerai, - ištariau ir pasisukusi nudrožiau į ledainę.
Nežinau, kokios reakcijos tikėjausi. Taip, nesąžiningai
pasielgiau apie tai užsiminusi tokiu metu, kai negalėjome
visko aptarti, bet vis tiek pyktelėjau. Nors troškau atsikirsti:

94
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Mano kūnas, aš ir sprendžiu, - nurijau šiuos žodžius, nes

supratau, kad tai būtų kvailas atsakas. Negaliu spręsti aš
viena, Deividas taip pat turi pritarti.
Vadinasi, reikėjo sugalvoti, kaip įtikinti Deividą.

Gerokai vėliau, suvalgę ledų, nuprausę mergaites ir

tarpusavyje apsikeitę vos vienu kitu žodžiu, mudu su
Deividu sėdėjome miegamojo balkone, išblukusiuose me­
diniuose krėsluose iš mamos sodo, ant staliuko pasidėję
taures raudonojo vyno, kurios taip ir stovėjo nepaliestos.
Aplinkui pypsėjo automobilių signalai, praeivių šur­
mulys, už kelių namų pro atvirą langą sklido kūdikio
verksmas - šie garsai maloniai sklaidė nejaukią tylą, įsi­
vyraujančią tada, kai pikti žodžiai, kuriuos nori ištarti, dar
glūdi viduje ir skaudina tik tave patį.
- Atsiprašau, kad apie tai neužsiminiau prieš apsilan­
kydama pas gydytoją Kadari.
Geriau pagalvojus, netikusiai pasielgiau tokį svarbų
sprendimą pirmiausia aptarusi ne su vyru, o su savo gi­
nekologe, kurią matau kartą per metus.
- Pykstu ne dėl to, - ištarė jis, teliūskuodamas taurėje
vyną, bet vis dar negerdamas. Jis padėjo taurę ant staliuko ir,
ištiesęs ilgas kojas, susikryžiavo per čiumas. Viena šlepetė
buvo persikreipusi, tačiau jam tai nerūpėjo. - O dėl to, kad
manei, jog apskritai įmanoma taip pasielgti.
Nugurkiau seiles ir prisiverčiau kalbėti ramiai:
- Gerai, o kodėl taip pasielgti neįmanoma?
- Na, nežinau. Gal todėl, kad mudu turime galvoti apie
savo dukteris. Be to, esame užsiėmę, o tu ne sykį sakei
nenorinti daugiau vaikų.

95
 KARMA BROWN

- Bet šitas kūdikis būtų ne mano, ne mūsų.

- Kliedi, jeigu tikrai tuo tiki, - kapotai išrėžė Deividas.
Jo žodžiuose išgirdau susierzinimą.
Tvardžiausi, kad nepravirkčiau - iš dalies dėl nemalonių
jo žodžių, iš dalies dėl žūtbūtinio noro priversti jį pažvelgti
į visa tai mano akimis. Su kiekviena minute tikimybė tai
padaryti vis labiau menko. Išgėrusi savo vyną čiupau
Deivido taurę.
- Na, išgersiu už tai, kad bent jau esi nusiteikęs mane
išklausyti, - pasakiau, kilstelėjau taurę ir godžiai nugėriau.
- Keite, aš nenoriu su tavimi pyktis...
- Tai ir nesipyk!
Nuo paskutinio gurkšnio užspringau ir ėmiau smarkiai
kosėti - kartūs vyno taninai kuteno galugerklį. Deividas
staigiai į mane atsisuko, bet nieko nesakė, neklausė, ar
man viskas gerai.
Nustojusi kosėti dar kartą gurkštelėjau vyno - alkoholis
apsvaigino, tačiau nesutramdė viduje siautėjančių jausmų.
- Aš taip pat nenoriu pyktis, - pasakiau.
Deividas linktelėjo ir paėmė iš mano rankų apytuštę
taurę.
- Ar bent žinai, kad Hana ir Benas to norėtų?
- Taip.
- Iš kur? Ar judvi apie tai kalbėjotės? - Deivido balsas
ir veidas buvo įsitempę.
- Ne, tikrai ne. - Vos apie tai neužsiminiau, kai mudvi
išėjome į barą, oji atrodė siaubingai nusiminusi. Bet nesa­
kiau to Deividui. Šiuo metu ir taip buvo dėl ko kivirčytis. -
Tačiau žinau, kad ji užvis labiausiai trokšta kūdikio. O aš
galėčiau tą norą išpildyti, Deividai.

96
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Deividas kažką burbtelėjo panosėje.

- Ką sakei? - paklausiau.
Jis giliai įkvėpė ir pasitrynė veidą ranka.
- Keite, man patinka, jog tu taip myli Haną. Tavo šir­
dis didžiulė. Juk žinai: noriu, kad jie susilauktų kūdikio.
Bet pažvelkime į tai praktiškai. Jiems nepavyko užmegzti
embriono, kurį būtų galima įsodinti į Hanos gimdą. Kaip
tu išnešiotum jiems kūdikį, jeigu nebūtų embriono?
Užsimerkiau. Nenorėjau matyti, kaip Deividas reaguos
į mano žodžius.
- Panaudočiau savo kiaušinėlius.
Jis taip smarkiai trinktelėjo taure į krėslo ranktūrį, kad
krūptelėjusi atsimerkiau, būdama tikra, jog taurė sudužo.
- Turbūt juokauji.
- Ne.
Deividas stovėjo atsirėmęs į turėklą, pasukęs veidą
profiliu. Pečiai buvo nusvirę, dilbių raumenys judėjo, nes
jis tai suspausdavo, tai atleisdavo suremtus rankų pirštus.
- Nė už ką, po velnių.
Atsakymas buvo šaltas. Bejausmis. Galutinis.
Kągi. Nutariau atsakyti tuo pačiu.
- Kartoju: tu neturi teisės to uždrausti, - išrėžiau ir
nelinksmai nusijuokusi pabaigiau jo vyną.
Staigiai atsisukęs jis įsmeigė į mane liepsnojančias akis.
- Ar tikrai supranti, ką siūlai? - paklausė. - Nori Hanai
ir Benui atiduoti netikrą Eivos ir Džouzės brolį arba seserį.
Nori atiduoti savo pačios vaiką. Dalelę savęs. Taip imti ir
atiduoti, po velnių!
Tą akimirką suvokiau: jis pyko ne dėl mano sprendimo
ir ne dėl to, kad iš anksto nepasitariau. Jamnepatiko mintis,
kad brangi dalelė manęs priklausys kitiems.

97
 KARMA BROWN

- Bet... bet tai ir svarbiausia, Deividai. Šitas kūdikis

nebūtų mano. Nei tavo. Nebūtų jis Eivos ir Džouzės bro­
lis arba sesuo. Tai būtų tik kiaušinėlis. Vienas kiaušinėlis.
Kiaušinėlis - tai ne kūdikis. Ir ne vaikas. - Aš taip pat
stovėjau atsisukusi į jį, uždėjusi rankas jam ant krūtinės.
Maldaudama. Tirtėjau, nes per greitai išgėriau per daug
vyno, ir dar iš baimės, jogjis niekada nesupras, kaip trokštu
tai padaryti. - Deividai, mums labai pasisekė, kad turime
dvi dukreles. Ar įsivaizduoji gyvenimą be jų? Štai kas
laukia Hanos ir Beno. Ateitis be vaiko. Jie niekada nežinos,
ką reiškia švęsti pirmąjį jo gimtadienį. Arba fotografuoti
pirmąkart į mokyklą išsiruošusį pirmokėlį. Rašyti laiške­
lius Dantukų fėjai arba nuo Kalėdų Senelio, girdėti, kaip
vaikas juos pavadina mamyte ir tėveliu. Ar įsivaizduoji?
Deividas žvelgė į mane, iš pykčio tvirtai sučiaupęs lūpas.
- Aš galiu tai padaryti. Gydytoja Kadari uždegė man
žalią šviesą. Esujauna ir sveika, be to, žinau galinti išnešioti
kūdikį. Negana to, Hana - geriausia mano draugė. Dėl jos
padaryčiau bet ką.
- Man atrodo, čia ir yra visa esmė, Keite, - Deividas
prakalbo švelniau, tačiau jo žvilgsnis vis dar buvo niršus.
Pakreipiau galvą nesuprasdama, kąjis tuo nori pasakyti.
- Tu jau apsisprendei tai padaryti dėl Hanos. Jeigu įsi-
veltum į šitą beprotybę, patirtum daugybę dalykų, kurių,
galiu lažintis, nė pusės nenutuoki, turėtum devynis mė­
nesius nešioti kūdikį, prie kurio aš niekaip neprisidėčiau,
o paskui jį atiduoti. Imti ir atiduoti. Savo vaiką. Ir tau net
netoptelėjo mintis pirma pasitarti su manimi? Nieko sau,
Keite. Tu nori susilaukti kūdikio su kitu vyru. Po velnių,
kokio dar atsakymo iš manęs tikėjaisi?
- Pavydas tau netinka, - ištariau, tačiau vos šiems

98
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

žodžiams išsprūdus pasigailėjau. Tai buvo ne pavydas.

Man rūpėjo tik Hanos noras ir tai, jog aš galiu jį išpildyti,
o Deividas išsakė tai, ką aš pražiūrėjau.
- Pavydas! Tau atrodo, kad aš pavydžiu? - jis staigiai
žengė į priekį, o aš instinktyviai atsitraukiau, iš jo balso
supratusi, jog bus geriau išlaikyti atstumą. - Kodėl tu
privalai tai daryti? Kodėl jie negali susirasti kitos moters?
Man iš lūpų išsprūdo atsakas - painus, skubotas, ne­
ryžtingas:
- Todėl, kad niekas kitas taip nemyli Hanos. Svarbiausia
čia ne kiaušinėlis, ne kūdikis su kitu vyru ir net ne gimdos
išnuomojimas. Tiesiog noriu dėl geriausios draugės pada­
ryti tai, kas pakeistų jos gyvenimą, nes aš tai galiu. Noriu
tai padaryti, Deividai. Prašau man padėti. Negaliu... ir
nedarysiu to be tavo palaikymo.
Aš verkiau rankomis sugniaužusi jo marškinius, o mūsų
veidus teskyrė keli centimetrai. Jis priglaudė delnus man
prie skruostų, aš palinkau artyn. Po kelių akimirkų pajutau
jo lūpas ant viršugalvio, paskui ant kaktos ir skruostų. Jis
nusišypsojo, aš atsakiau tuo pačiu - supratau pralaužusi
užtvaras. Jis buvo mano pusėje. Žinojau, kad galiausiai
man pavyks.
- Suprantu tave.
Mane užplūdo palengvėjimas.
- Ačiū, žinau, kad bus...
- Keite, liaukis. Mano atsakymas vis tiek yra neigiamas.
Nenoriu, kad tai darytum, ir mano nuomonė nepasikeis.
Tai taręs jis dar kartą pabučiavo man į kaktą, apėjęs mane
patraukė į miegamąjį, o aš likau be žado žiūrėti į nakties
dangų nuo ašarų sudrėkusiais skruostais, nuo vyno ir iš
nusivylimo apsunkusiu skrandžiu.

99
 #!

HANA
Klerė pastūmė man vieną lėkštę su ožkų sūriu įdaryto­
mis datulėmis ir kitą su mocarelos, pomidorų ir bazilikų
vėrinėliais.
- Nunešk ant stalo, gerai? - Paėmiau lėkštes, o jos
paduotą buteliuką balzaminio acto padažo pasikišau po
pažastimi. - Papuošk spiralėmis, aišku? Ne zigzagais.
Nors ji buvo jaunesnė už mane, negana to, aš turėjau
kulinarinį išsilavinimą, sesuo tokiais atvejais visada privers­
davo mane jaustis jos padėjėja. Bet buvo mamos šešiasde­
šimtasis gimtadienis, todėl aš pažadėjau sau elgtis gražiai.
Kitu atveju būčiau tik užvertusi akis kaip paauglė ir vis
tiek papuošusi lėkštes zigzagais, ne spiralėmis, o paskui,
Klerės priremta prie sienos, apsimesčiau ne taip išgirdusi.
Piteris ir Klerė gyveno Pasitik Haitso rajone, puošniame
karalienės Viktorijos laikų stiliaus name sviesto geltonu­
mo sienomis (mano galva, pernelyg ryškiomis) ir gražiais
vitražiniais langais gatvės pusėje. Benui, dievinančiam
tokias architektūrines detales kaip bokšteliai, visą namą
juosianti veranda ir raštuotos malksnos, namas labai
patiko. O man jis rodėsi per didelis, šaltas ir tuščias, nors

100
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

išdažytas šiltomis spalvomis ir gausus jaukių užkaborių.

Klerė pasakytų, jog aš pavydžiu, ir tikriausiai iš dalies
būtų teisi. Apie tokį namą galėjau tik pasvajoti, juolab kad
kelerius metus trukęs nevaisingumo gydymas pasiglemžė
mūsų santaupas.
Mamos būstas iš virtuvėlės, vonios, svetainės ir miega­
mojo buvo namo gale ir puikiai jai tiko. Ji nepraleisdavo
progos pasakyti kitiems, koks gražus jų namas ir kaip ji
džiaugiasi, kad Klerė su Pitu ją priglaudė. Man knietėdavo
priminti, jogjų niekada nebūna namie - dienomis jie dirbo
advokatų kontoroje „Todas ir partneriai", vakarais eidavo
pasilinksminti, o savaitgaliais kur nors išvažiuodavo, todėl
jiems nebuvo sunku pasidalyti turimu plotu. Bet nutylėda­
vau, nes Klerė bent jau pasiūlė mamai apsigyventi kartu.
Aš negalėjau to padaryti.
Šį vakarėlį mamai mes surengėme kaip staigmeną, jame
turėjo dalyvauti jos draugai iš bridžo ir knygų klubų, keli
kaimynai, taip pat Klerė, Piteris ir mudu su Benu. Jau
kelias savaites nuogąstavau - įtampą kėlė nevaisingumo
problemos. Jaučiau, kad Klerė ir mama norės sužinoti, kaip
mums sekasi. Prieš išvažiuojant iš namų Benas privertė
mane išgerti taurelę burbono. Jis žinojo, jog norėdama iš­
tverti vakarą su mama ir seserimi, privalau išgerti stipraus
gėrimo. Laimė, burbonas mane vis dar šildė ir atpalaidavo.
- Ką dar turiu padaryti? - stovėjau virtuvės tarpduryje
ir stebėjau, kaip Klerė laksto nuo viryklės prie šaldytuvo ir
stalo. Jos rankos judėjo, bet drabužiai išliko švarūs ir gražūs
po balta kaip sniegas prijuoste. Vos nenusijuokiau prisi­
minusi savo prijuostę, nusėtą dėmėmis, per kurias vargiai
galėjai įžiūrėti priekyje išsiuvinėtą paveikslėlį - marinuotą

101
 KARMA BROWN

agurkėlį ir užrašą: „Aš kietas agurkėlis." Tą prijuostę man

padovanojo Deividas ir Keitė, kai įsidarbinau žurnale „Fem-
me". Nuo to laiko jos neskalbiau, nes buvau prietaringa.
Nenorėjau išnaikinti visų tų dėmių ir nešvarumų, nes jie
buvo sunkaus ir kūrybingo darbo rezultatas.
Tačiau Klerė, nors ir tvarkinga, šiandien atrodė išsiblaš­
kiusi. Ji atidarė šaldytuvo dureles, viena ranka įsisprendusi
į klubą, stovėjo priešais jį ir spoksojo į lentynas, bet nieko
neėmė.
- Ar atsivežei keksiukus? - paklausė ji, stypsodama
priešais šaldytuvą.
Padelsiau.
- Žinoma. Juk prieš dvidešimt minučių matei, kaip įėjau
jais nešina, pameni? - Kaip ir per kiekvieną šeimos šventę,
pagal močiutės receptą iškepiau dvi dešimtis raudono
biskvito keksiukų ir papuošiau kreminiu sūrio glajumi.
Ji neatsakė, kruopščiai rikiavo ant stalo vyno ir šampa­
no taures. Pasisukusi užkliudė vienos taurės kraštą, šioji
parvirto ant granitinio stalviršio ir sudužo.
- Šūdas! - šūktelėjoji ir atšoko vengdama šukių. Paėmusi
iš po kriauklės šluotą ir semtuvėlį mikliai nušlavė stalviršį,
nespėjau net perspėti, kad neįsipjautų.
Stebėdama, kaip ji žeria paskutines šukes į semtuvėlį,
prisimerkiau.
- Kas negerai?
- Nieko. Ką turi omenyje? - ji subėrė šukes į šiukšlinę,
o šluotą su semtuvėliu vėl pakišo po kriaukle.
- Tu kažkokia keista. Išsiblaškiusi ir nerangi.
- Netiesa, - išsigynė ji spigiu balsu. Aš įtariai ją nužvel­
giau, sesuo atkragino galvą ir atsiduso spoksodama į lubas.

102
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Na, gerai. Aš laukiuosi.

Nė už ką nebūčiau pagalvojusi, kad išgirsiu tokią žinią.
Stemple iš tuščio skrandžio ėmė kilti burbonas. Klerė nė
sykio neužsiminė norinti vaikų. Viduje plykstelėjęs pavy­
das darėsi nepakeliamas, klestelėjau ant aukštos plieninės
taburetės.
- Dar tik pradžia. Šešios savaitės. Bet mes neplanavo­
me, - vėl pažvelgusi į mane pasakė ji, lyg tai turėtų viską
paaiškinti.
Jos akyse žvilgėjo ašaros, tą akimirką mano pavydas
nuslopo, pamačiau, kad jai taip pat sunku su tuo susitai­
kyti. Bent jau nereikėjo šūkčioti: „Sveikinu!" - ir pulti jos
apkabinti, tarsi išgirdus pačią geriausią naujieną.
Aš linktelėjau ir nudūriau žvilgsnį į stalviršį, ant kurio
vis dar mėtėsi keli smulkūs druzgai.
- Ką apie tai mano Piteris?
- Jis, kaip ir reikėjo tikėtis, be galo laimingas, - atsa­
kė sesuo neslėpdama susierzinimo. - Bet ne jam reikės
stabdyti karjerą, vilkėti šlykščius nėščiųjų drabužius ar
maitinti krūtimi. - Ji peiliuku pjaustė citriną, mikliais ju­
desiais dalydama vaisių apskritimais, o aš panorau rėkti,
jog motinystė aprėpia kur kas daugiau. Bet kiti jos žodžiai
atėmė man žadą. - Norėjau nutraukti nėštumą, - ištarė ji
tyliai, kad girdėtume tik mudvi.
Akivaizdu, ji net nepagalvojo, jog tai mane reikėjo
saugoti nuo tokios jos išpažinties. Pasijutau taip, lyg sesuo
būtų peiliuku perrėžusi man širdį. Tada Klerė pažvelgė į
mane ir tikriausiai viską suprato iš mano veido išraiškos.
- Šūdas, Hana. Atsiprašau. Nenorėjau to pasakyti. Judu
su Benu tiek daug iškentėjote, labai negražiai pasielgiau.

103
 KARMA BROWN

Tiesiog aš to nesitikėjau, jaučiuosi sutrikusi. Šis kūdikis

užvaldė mano smegenis.
Ji pasidėjo peilį ir uždėjo man ant rankos delną, šlapią
nuo citrinos sulčių. Prisiverčiau nusišypsoti, pasakiau, jog
džiaugiuosi, kad ji nusprendė pasilikti kūdikį. Mačiau,
kaip jai palengvėjo.
Stebėjau, kaip ji supjaustė antrą citriną. įvertinau jos ly­
gius šviesius į uodegą surištus plaukus, rausvus skruostus,
deimančiukus ausyse - viskas gražu ir suderinta. Gyve­
nimas kartais toks sumautai nesąžiningas. Ji turėjo tai, ko
aš troškau labiau už viską. Dar blogiau, ji pastojo netyčia,
o aš stengiausi metų metus. Kita vertus, aš turėjau tai, ko
norėjoji, - nevaisingumą, tobulą priežastį gyventi be vaikų.

104
 18
KEITĖ
Santykiai su Deividu nuo pat ano vakaro buvo įtempti,
namuose įsivyravęs šaltas mandagumas man ėmė kelti
nerimą. Nebepykau - tas jausmas drauge su įsitikinimu
savo teisumu išsisklaidė maždaug po dienos. Norėdama,
kad jis net neapsvarstęs sutiktų su mano pasiūlymu, buvau
savanaudė. Supratau tai, bet, tiesą sakant, tikėjau, jog jis
sugebės į šį reikalą pažvelgti mano akimis.
Norėjau apie tai pasikalbėti su mama ir net bandžiau
tai padaryti nuvažiavusi prie jos kapo. Žmonės tvirtina,
kad gera turėti vietą, kurioje palaidoti tavo artimieji, nes
gali ją aplankyti, bet iš tikrųjų pasikalbi tik su nebyliu
akmens gabalu.
Šiandien Beno ir Hanos namuose stalo žaidimų vakaras,
mes ką tik palikome dukras su aukle. Kainuos penkiolika
dolerių už valandą. Dar viena priežastis ilgėtis mamos -
jai ne tik nereikėdavo mokėti pinigų, bet grįžę rasdavome
sulankstytus skalbinius, išvalytą virtuvę, o dukros būdavo
išmokusios ko nors naujo iš jas mylinčios ir išradingos
močiutės. Pavyzdžiui, kaip namuose užveisti prieskoninių
žolelių daržą, kaip viena ranka ir sviestiniu peiliu pradaužti

105
 KARMA BROWN

kiaušinius arba kaip iš sodos, acto, raudonų maistinių

dažų ir plastikinio limonado butelio, padengto papjė mašė,
pasigaminti išsiveržiantį ugnikalnį.
Iš taksi išlipome prie Hanos ir Beno namų, vieno iš
sublokuotų pastatų, išsirikiavusių Noi Valei rajone. Na­
mas buvo visiškai restauruotas, išsaugant architektūrines
detales, pavyzdžiui, baltus stogo apvadus ir turėklų stat­
ramsčius verandoje, kartu įrengiant daugiau patogumų:
šildomas grindis vonioje ir virtuvėje, įstiklintą verandą
kiemo pusėje. Namas priklausė Beno tėvams, Hana su
Benu jį tik nuomojosi, todėl ir išgalėjo gyventi dailiame
karalienės Viktorijos laikų pastate rajone, kuriame namai
kainuoja daugiau nei pusantro milijono dolerių.
Užlipome laipteliais, aš paspaudžiau durų skambutį, ir
name nuaidėjo melodija. Deividas mindžikavo šalia, o aš,
stengdamasi nepaisyti buko maudimo už akių ir tirpstančių
pirštų galiukų, prisiverčiau nusišypsoti, kai Benas atida­
rė duris ir mus pasitiko prieskonių, šokolado ir cukraus
aromatas. Iki vestibiulio atsklidęs plakiklio ūžimas kone
užgožė viduje skambančią muzikos grupės „Buena Vista
Social Club" muziką, kurią Hana labai mėgo ir visada
klausydavosi kepdama.
Hana kaip paprastai stovėjo virtuvėje, pasirišusi
tamsiomis dėmėmis išmargintą prijuostę, su elektriniu
plakikliu vienoje rankoje. Kitoje laikė mentelę ir grandė
dubens kraštus. Pakštelėjau jai į skruostą ir užmečiau akį
į tamsraudonį dubenį.
- Ką kepi?
- Meksikietišką šokoladinį duonos pudingą, - atsakė
ji. - Dėl tavęs nedėjau razinų.

106
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Tu tikrai mane myli, - pasakiau. Neapkenčiau razinų,

jų susiraukšlėjęs minkštimas ilgam prilimpa prie dantų.
Įmerkiau pirštą į dubenį ir nulaižiau. - Kaip skanu, - su­
murmėjau.
- Juk žinai, kad tešloje yra žalių kiaušinių, - perspėjo
Hana ir išsiviepė, kai aš susiraukusi užsidengiau ranka
burną. - Viskas bus gerai, princese. Benai, gal gali atnešti
Keitei gėrimą?
Hana nusijuokė, nes aš plėšte išplėšiau taurę „Margari­
tos" Benui iš rankos. Taurė buvo beveik sklidina ir tirštas
žalsvas kokteilis vos neišsiliejo. Paskubomis gurkštelėjusi
liežuviu pajutau rupios druskos sūrumą, susiliejusį su
saldžiarūgščiu gėrimu.
- Ačiū, - padėkojau ir nugėriau dar gurkšnį. Tikėjausi,
kad nieko blogo nenutiks, jeigu šiandien išgersiu alkoho­
lio, nors migrenos priepuolis buvo jau beprasidedantis.
Paskui nusprendžiau, jog man nė motais, ir nurijau dar
vieną didelį gurkšnį.
- Gal paduoti tau visą ąsotį? - juokdamasis pasiūlė
Benas. Deividas pašnairavo į mane. Žinojau, ką jis galvoja:
turėčiau gerti mažiau, jei nenoriu rytoj visą dieną pratįsoti
tamsiame kambaryje, šalia lovos pasistačiusi kibirą. Bet
jam pakako išminties patylėti.
- Cha cha, - nusijuokiau. - Užteks ir taurės, ačiū.
Benas su Deividu ėmė plepėti apie darbą ir beisbolą - tai
buvo ženklas man užkalbinti Haną. Įsitaisiusi ant aukštos
kėdės virtuvėje gurkšnojau ledinę „Margaritą" ir stebėjau
draugę. Ji atrodė geriau nei tada, kai matėmės pastarąjį
kartą, tik gal kiek sulysusi - skruostai įdubę, o prijuostė
tvirtai surišta ant liemens.

107
 KARMA BROWN

- Atrodai sulysusi, - pasakiau. - Kas nutiko?

- Ar čia komplimentas? - Hana nusijuokė, pildama
šokolado ir kiaušinių plakinį ant kubeliais supjaustytos
duonos, sukrautos į iš pažiūros dažnai naudojamą baltą
keraminį kepimo indą, išklotą karamelės spalvos kepimo
popieriumi.
- Taip, jeigu nori būti vadinama liesa.
- Liaukis, aš nesu liesa, - Hana įjungė orkaitės laikmatį
ir įsipylė sau kokteilio. - Bet tikrai perduosiu mamai, kad
taip sakei. Ji labai apsidžiaugs. - Hana kreivai šyptelėjo ir
pastūmė man dubenėlį su gvakamole. - Valgyk.
Kukurūziniu traškučiu gausiai pakabinau gvakamolės
ir atsikandau. Hanos gvakamolė visada būna nuostabaus
skonio, taip yra todėl, kad ji naudoja slaptą sudedamąją
dalį, kurios niekam neatskleidžia.
- Kaip laikosi Elena?
- Na, žinai. Užsiėmusi: žaidžia bridžą, plaukioja kru­
iziniais laivais, bet turi laiko siuntinėti man straipsnius
apie tai, kad sumažinus stresą, padidėja tikimybė pastoti.
- Ji linki tau gero, mieloji.
Hana atsiduso.
- Žinau. Ir neturėčiau skųstis, nes bent jau turiu, kas
varo mane iš proto. - Ji liūdnai pažvelgė į mane ir paglostė
ranką. - Atsiprašau.
- Nieko tokio. Skųskis, kiek tik nori. Man labai patinka
tavo pasakojimai apie Eleną.
- Tada patiks ir šitas.
- Koks? Klok, - traškučiu pasikabinau dar gvakamolės
ir užsikvempiau ant stalviršio.
- Vakar ji nusiuntė Klerei ir Piteriui į darbą milžinišką

108
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

puokštę su užrašu: „Sveikinu, kad laukiatės!" Tačiau darbe

dar niekas nežinojo. Piteriui palengvėjo, jis ir taip iškart
norėjo visiems papasakoti, o Klerė pasiuto.
Aš sėdėjau išsižiojusi, pakėlusi traškutį prie burnos.
-Ak, tiesa. Ar neminėjau, kad Klerė laukiasi? Staigme­
na! - Hana užvertė akis ir panardino traškutį į gvakamolę.
- Vaje. Šūdas, - ištariau.
-Aš sureagavau lygiai taip pat. Jie net neplanavo. Tik­
ras netyčiukas, o ji net nesidžiaugia. Juk pažįsti Klerę. Jai
motinystė - sąrašo apačioje, iš karto po prievolės iššveis­
ti... - Hana pakėlė akis ir staiga nutilo.
Atsisukusi išvydau į virtuvę įeinančius Beną ir Deividą.
- Parodysiu Deividui kabinetą, - pasakė Benas.
Deividas atsikrenkštė ir padėjo alų ant spintelės, nesi­
teikęs į mane nė pažvelgti. Tikėjausi, kad Benas ir Hana
nepastebėjo tarp mudviejų tvyrančios nemalonios įtampos.
- Kabinetą? - paklausiau vyrams užlipus į viršų.
- Na, panašu, jog vaikų kambario nereikės, todėl... -
Hana kietai sučiaupė lūpas.
- Ak, Hana, nereikia ašarų, gerai?
Padaviau jai nosinaitę, bet ji, užuot nusišluosčiusi ašaras,
tik sugniaužė ją kumštyje.
- Nenoriu verkti, - prisipažino Hana. - Nieko daugiau
nedarau, tik lieju ašaras. Ir tai dar ne viskas. Lyg apsėsta
internete ieškau patarimų, kaip lengvai pastoti. Nuėjusi į
parduotuvę spoksau į nepažįstamų nėščiųjų pilvukus ir
jų neapkenčiu. O internetinėse parduotuvėse prisikraunu
pilną vežimėlį vaikiškų daiktų, kurių niekada neprireiks.
Esu tipiška nevaisinga nevykėlė.
- Netiesa. Tu graži, nuostabi, visi tavo patiekalai būna

109
 KARMA BROWN

tobuli, be to, tavo kojos pasakiškos. Rimtai, norėčiau tokių

kojų. Maniškės trumpos ir išvagotos išsiplėtusių venų.
Hana pro ašaras nusijuokė, o aš padaviau jai dar vieną
nosinaitę. Šįkart ji nusišluostė akis.
- Ar žinai, ką padariau aną dieną? - paklausė ji. - Nuėjau
į parduotuvę būsimoms motinoms ir pasakiau pardavėjai,
kad esu trečią mėnesį nėščia, bet noriu iš anksto prisipirkti
drabužių. Paprašiau pasimatuoti uždedamą pilvą, na, tą,
su kuriuo atrodai labai nėščia.
Linktelėjau prisiminusi, jog pradėjusi lauktis Eivos ir
aš tokį matavausi.
- Užsisegiau pilvą ir kokį pusvalandį matavausi drabu­
žius nėščiosioms. Visą laiką liejau ašaras, o kai pardavėja
paklausė, ar man viskas gerai, kaltę dėl jų suverčiau hor­
monams. Aš tikra nevykėlė!
- Netiesa, - pasakiau glostydama jai dilbius.
- Na, gal ir ne, bet ar žinai, ką padariau paskui? - Hana
pasilenkė artyn ir pritildė balsą: - Nusipirkau tris komp­
lektus drabužių. Už keturis šimtus dolerių! - Iš pradžių
pamaniau, kad ji vėl verkia, tačiau staiga suvokiau, jog Hana
juokiasi. Ji pažvelgė į mane vis dar ašarotomis akimis, bet
jos veide švietė plati šypsena. - Įkišaujuos į svečių kambario
spintos gilumą, paslėpiau po patalyne ir rankšluosčiais.
- Pasilaikykjuos, - pasakiau ir ištuštinau taurę. Padėko­
jau Hanai, kai ši vėl ją pripildė iš apytuščio ąsočio. - Jeigu
kartais nuspręsi darbe vis dėlto suvalgyti visą maistą, turėsi
sau tinkamų drabužių.
Hana pliaukštelėjo man per ranką ir kokteilis šliūkšte­
lėjo iš taurės.
- Hana! - nusijuokiau atšokusi, kad neišsitepčiau dra­
bužių.

110
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Gerai, pakaks. - Nuslydau nuo taburetės ir priėjusi

prie šaldytuvo atidariau dureles. - Kur kiaušiniai?
- Kiaušiniai? Kam tau jie?
- A, štai, - ištariau ir iš šaldytuvo gilumos ištraukiau
dėžutę. - Eime. - Užtrenkiau dureles ir sugriebiau jai už
rankos.
Hana nusijuokė.
- Kur eisime?
Neatsakiau, tik tempiau ją paskui save, kol atsidūrėme
kieme priešais tvorą, skiriančiąjų sodą nuo kaimynų sklypo.
Atsargiai padėjau atidarytą dėžutę ant žemės ir padaviau
jai vieną kiaušinį.
- Sviesk.
Hana paėmė kiaušinį, bet tik spoksojo į mane, išsižiojusi
iš nuostabos.
Mostelėjusi tvoros pusėn taip pat pasiėmiau kiaušinį.
- Sviesk į tvorą. Šitaip, - užsimojau ir paleidau kiaušinį
dailiu aukštu lankstu. Jis smagiai tėkštelėjo į medinę tvorą,
trynys nuvarvėjo lentomis, o lukštas nukrito ant žemės.
- Ką čia darai, velniai griebtų? - paklausė Hana, spok­
sodama į tvorą ir į ant jos ištiškusį kiaušinį.
- Vanduo viską nuplaus. Be to, mama visada liepdavo
palikti kiaušinių lukštus jos sodui, vadinasi, ir gėlėms bus
į naudą, tiesa? Klausyk, sakei, kad nusibodo verkti, ar ne?
Tai gal jau metas supykti? Imk ir supyk. Iš visų jėgų sviesk
kiaušinį. Sudaužyk ką nors. Turime vienuolika... - iškėliau
ranką su kiaušiniu. - Atsiprašau, dešimt progų pridaryti
žalos ir niekam nepakenkti. Patikėk, pasijusi geriau.
Aš vėl užsimojau.
- Šitas už Klerę, už tai, kad ji pirma pastojo. Tai kalė, -

111
 KARMA BROWN

pamerkiau Hanai akį, ji išsišiepė. Tada sviedžiau kiaušinį į

tvorą ir jis ištiško, palikdamas ryškiai geltoną dėmę. - Ak,
kaip gera. Aš tau sakau. Pamėgink.
Hana pasisuko į tvorą, užsimojo ranka visai kaip aš ir
nusitaikė, iš susikaupimo suspaudusi lūpas.
- Šitas už mano netikusius kiaušinėlius, - ji sviedė kiau­
šinį ir šis ištiško labai arti manojo. Hana suriko, nusijuokė,
o aš kilstelėjau antakius.
- Po velnių, poetiškai pasakei. Na kaip? Geriau, ar ne?
- Geriau, - patvirtino ji ir nusišypsojusi pasilenkė paimti
antro kiaušinio.

Ištaškiusios dvylika kiaušinių ir sodo žarna nuplovusios

tvorą mudvi sugulėme ant žolės ir pažvelgėme į tamsų
apniukusį dangų be žvaigždžių. Hana pasuko galvą į mane.
- Na, tai kada papasakosi, kas nutiko tarp tavęs ir
Deivido?
- Tai taip matyti? - atsidusau ir toliau spoksojau į juodą
dangų. Žinojau, kad geriau patylėti, kad nedera apie tai
kalbėtis, kol mintis jaukia tekila ir migrena, bet Hanos ašaros
ir mano polinkis spręsti problemas... - Turiu sumanymą,
kuris gali pasirodyti beprotiškas. Bet išklausyk mane.
- Ar labai beprotiškas? Ketini iššokti iš lėktuvo ar nori
pasiūlyti savaitei pabėgti į Maujį? - paklausė Hana ir pasi­
vertusi ant šono atsisuko į mane. - Tai dėl šito beprotiško
sumanymo Deividas toks paniuręs?
- Ne, ne ir taip.
- Vadinasi, iš lėktuvo tu nešoksi, į Maujį nebėgsi, nors
gaila, o Deividas dėl kažko paniuręs. Man ir smalsu, ir
neramu. Pasakok.

112
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Atsigręžiau į Haną ir stengiausi kalbėti kuo ramiau:

- Noriu tau ir Benui pagimdyti kūdikį.
-Ką?
- Noriu išnešioti tau kūdikį.
- Taip ir išgirdau, bet...
Atsisėdau.
- Aš galiu turėti vaikų. Mes turime dvi dukras. Mano
kiaušinėliai geri. Aš tave myliu. Tu privalai tapti motina.
Galiu tau tai suteikti, Hana. Galiu.
Hana iš lėto atsisėdo, rankomis tvirtai įsirėmusi į žemę,
tarsi jai būtų reikėję į ką nors įsikibti.
- Bent jau aišku, kodėl Deividas toks, - tarė ji tyliai,
įsitempusi.
Gūžtelėjau pečiais ir, prisikandusi skruostą iš vidaus,
minutėlę tylėjau.
- Dar stengiuosi Deividą palenkti, - galiausiai ištariau
ir Hana giliai atsiduso.
- Keite, aš... - ji papurtė galvą ir rankomis apkabino
sulenktus kelius. Nekantraudama laukiau, kol ji užbaigs
mintį. - Negalime to daryti.
- Kodėl?
- Visų pirma, Deividas tam nepritaria. Aš jį suprantu.
Antra, man malonu, kad tau šovė tokia mintis, bet ar tikrai
suvoki, ką siūlai?
Suirzau. Iš pradžių Deividas, dabar Hana. Kodėl jie
nesupranta, kad tai tinkamas sprendimas, negana to, jis
tobulas?
- Aišku, kad suprantu, ką siūlau. Mano kiaušinėlis,
mano gimda, Beno sperma, devyni mėnesiai, jūsų kūdikis.
Viskas aišku.

113
 KARMA BROWN

Hana suėmė man už rankos ir spustelėjo.

- Myliu tave. Bet judu su Deividu mums pernelyg
brangūs, nenoriu drumsti vandens. Tu esi mano geriausia
draugė. Ir noriu, kad tokia liktum, aišku?
- Bet kodėl negaliu būti tavo geriausia draugė ir suro­
gatinė motina? - Tai išgirdusi Hana nusijuokė. - Aš galiu.
Prisiekiu, niekas nepasikeis.
- Viskas pasikeis, - ištarė Hana, iš lėto purtydama gal­
vą. - Kaip tu nesupranti?
- Tu verta būti motina, Hana.
- Gal ir verta, tačiau ne tau spręsti šią problemą.
Supypsėjo Hanos telefonas. Ji pažvelgė į mane lyg ne­
žinodama, ką dar pasakyti.
- Pudingas... Reikia ištraukti iš orkaitės.
Atsistojau, nusibraukiau nuo kelnių kelias žoleles,
trokšdama kuo greičiau užbaigti pokalbį.
- Tai buvo tik sumanymas. Apsimeskime, kad nieko
nesakiau.

Vėliau tą vakarą, mudviem su Deividu grįžus namo

ir sugulus lovon nugara į nugarą, galiausiai nusileidau,
atsukau jį į save, atsiprašiau už viską ir pasakiau, jog su­
manymas atšaukiamas. Net Hana, labiau už viską trokš­
tanti kūdikio, pritarė, kad tai neįgyvendinama, pernelyg
rizikinga. Deividas teisus. Mano ketinimai buvo geri, bet
aš suklydau.
Susitaikę mudu nuostabiai pasimylėjome ir užmigome
vienas kito glėbyje. Tačiau aš miegojau neramiai, sapnavau
Haną, traukiančią iš orkaitės skardą su mažučiais kūdikė­
liais, įsodintais į taškeliais išmargintus keksiukų popierė-

114
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

liūs. Ji sakė, jog viskas gerai, mano pagalbos nereikia, nes

ji pagaliau radusi tinkamus ingredientus, o svarbiausia -
kiaušiniai. Kai rytą pabudau, galvos, laimė, nebeskaudėjo,
bet skrandį suko nuo duonos pudingo, kokteilių ir keisto
sapno. Susimąsčiau, ar tikrai galiu atsisakyti savo suma­
nymo, kaip žadėjau Hanai ir Deividui.

115
 19
HANA
Mano irklai skrodė vandenį, vienvietė valtis lengvai slydo
Akvatiko įlankėle, kurioje ankstyvą sekmadienio rytą buvo
dar gana ramu. Vandens paviršiuje bolavo vos pora laivelių,
o tylą retkarčiais perskrosdavo pusryčiais susirūpinusių
žuvėdrų klyksmai. Su kiekvienu yriu mano plaučiai degė,
o kojų pirštus traukė mėšlungis - jau senokai nebuvau iš­
plaukusi. Praradau formą. Praėjusią naktį mažai miegojau,
buvo šalta, pirštai sustingo. Bet po trijų grybšnių pažįstamas
ramybės jausmas įsismelkė į kaulus ir aš apsidžiaugiau dar
metams išsipirkusi narystę irklavimo klube.
Panardinau irklus į vandenį, atsispyriau, ištraukiau iš
vandens ir pasiruošiau kitam yriui. Irklavau visu kūnu,
kvėpdama vis giliau, kol rankos ėmė drebėti nuo pastangų,
ir prisiminiau vakarykštį pokalbį su Keite.
Noriu išnešioti tau kūdikį.
Iš pradžių apstulbau. Paskui pajutau dėkingumą. Tada
suvokiau, kad toks poelgis, nors geras ir altruistiškas, yra
bevertis ir Keitė tai supras vos išsiblaiviusi nuo kokteilių.
Todėl kai ji pasakė nieko nedarysianti, aš taip pat
stengiausi apie tai negalvoti. Bet tvarkantis po vakarienės

116
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

ir ruošiantis stalo žaidimui staiga man ėmė svaigti galva,

pajutau pykinimą. Pamelavusi, kad einu į tualetą, miegama­
jame prisėdau ant lovos ir mėginau atgauti kvapą. Galbūt
tai tebuvo keista pavėluota reakcija, tačiau tą akimirką - tik
akimirką - leidau sau pasvajoti. Ojeigu Keitė tikrai išnešiotų
man kūdikį? Taip, iš tikrųjų tai būtų jos kūdikis, bet aš jį
parsineščiau namo. Ir paguldyčiau į lopšį - pastatytume
jį vietoje naujo plieninio stalo kabinete, ten iki praėjusios
savaitės turėjo būti vaikų kambarys, bet Benas, apimtas
jam nebūdingo prietaringumo, pusiau juokais pasiūlė įsi­
rengti kabinetą. Neva tada mes galbūt susilauksime vaiko.
Lyg galėtume apmulkinti likimą. Jo optimizmą palydėjau
šypsena ir pritariau, kad atėjo metas išsirinkti stalą. Puikiai
supratau: taip mes visatai pasakėme, jog pasiduodame.
Bet Keitės padovanotas kūdikis. Su Keite viskas būtų kitaip
nei su Laila. Keitė - mano geriausia draugė, ir nesvarbu,
iš kur gautume kūdikį, ji visada bus jo gyvenime. Bijojau,
kad Laila nuspręs pasilikti kūdikį, o dėl Keitės nesijaudin­
čiau -ji nesudaužytų man širdies. Jeigu kas nors paklaustų,
kodėl ja taip pasitikiu, tiesiog atsakyčiau: Mudvi pažįstamos
du dešimtmečius. Be to, jei nuspręstume taip pasielgti, dar
ilgai turėtume ką papasakoti kitiems.
Bet tai tebuvo svajonė, svaiginanti ir trumpalaikė, ne
tikrovė, todėl nevertėjo net galvoti. Toks poelgis daug ką
apsunkintų, net jei galiausiai pavyktų įkalbėti Deividą ir
Beną, kurie, neabejojau, smarkiai abejotų.
Taigi apsišlaksčiusi veidą vandeniu, giliai įkvėpusi pa­
leidau svajonę ir grįžau apačion žaisti žaidimų ir vaišintis
kokteiliais.
Bet ant ūkanoto vandens stengdamasi išprakaituoti

117
 KARMA BROWN

vakarykštį alkoholį ir kaloringą duonos pudingą vėl pa­

galvojau: Ojeigu?

- Kaip duonelės? - šūktelėjo Benas iš užpakalinio kiemo,

ten ant kvapiojo pimento malkų, kurių jis kelis kartus per
metus parsisiųsdavo iš Jamaikos, kepė vištieną. Dūmai
prasiskverbė pro durų tinklelį, aš giliai įkvėpiau ir aromatas
sužadino apetitą.
- Tuojau galėsiu gruzdinti, - atsakiau ir, dar kelis kar­
tus paminkiusi saldžią tešlą, specialiu peiliu padalijau į
aštuonis vienodus gabalėlius. Nusivaliusi miltuotas rankas
į prijuostę nukėliau dangtį nuo puodo, kuriame pukšėjo
ryžiai su kokosų pienu, česnakais, svogūnais, čiobreliais
ir kvapiaisiais pipirais. Tuoj bus metas sudėti nuskalautas
pupeles. Greta ryžių puodo stovėjo kitas, iki pusės pripiltas
burbuliuojančio augalinio aliejaus. Grįžusi prie tešlos, iš
visų gabalėlių suformavau pailgus cigaro formos kepalė­
lius ir suleidau į įkaitintą kunkuliuojantį aliejų, jie skrudo
skleisdami svaiginamą vanilės ir cukraus aromatą.
Kiekvieną mėnesį mes vaišindavome Beno tėvus tik­
ra jamaikietiška vakariene. Nors jo mama buvo maisto
ruošimo specialistė, mudviem patikdavo šeimininkauti.
Aš mėgdavau naršyti po prekyvietes ieškodama specia­
lių ingredientų, pavyzdžiui, kiaulės uodegų ir burnočių,
lapinių špinatus primenančių daržovių, tradicinei sriubai
arba aitriųjų paprikų „Scotch bonnet" vištienos marinatui,
arba duonmedžių vaisių, kuriuos galima kepti orkaitėje,
keptuvėje arba virti kokosų piene. Dar man patikdavo, kaip
pakvipdavo virtuvė visiems prieskoniams ir aromatams
susiliejus. Benas labai mėgojamaikietišką maistą, jis užaugo

118
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

valgydamas tokius tradicinius patiekalus kaip sūdyta žuvis

su kriaušinėmis biglijomis pusryčiams, ožkienos karis su
manijokų duona vakarienei ir ant grotelių kepti patiekalai.
O mano šeimoje, kai mamai teko perimti maisto ruošą
iš močiutės, kuri man sulaukus paauglystės apako, mes
mitome keptais sumuštiniais su sūriu, užsikąsdamos
saldžiarūgščiais marinuotais agurkėliais. Mūsų lėkštėse
atsidurdavo tik lengvai paruošiami patiekalai. Ir taip tęsėsi
iki tos popietės, kol močiutė pasisodino mane, paprašė
pradėti gaminti maistą ir pagrasino, kad gavusi dar vieną
saldžiarūgštį agurkėlį nušoks nuo Auksinių Vartų tilto.
Močiutė puoselėjo manyje meilę maistui ir norą eksperi­
mentuoti virtuvėje, tai dėl jos pasirinkau tokią profesiją. Ji
buvo puiki virėja, tačiau gamindavo klasikinius patiekalus:
ant mūsų stalo dažniausiai atsidurdavo rozmarinais gar­
dinta aviena su mėtų drebučiais, sumuštiniai su omarais,
paruošti iš namie keptų bandelių, storai apteptų šviežiai
sumuštu sviestu, aitri moliūgų sriuba ir tešloje kepti per­
sikai, patiekti su cinamonu pagardinta plakta grietinėle.
Ne sykį įsivaizdavau, kaip mes darbuojamės virtuvėje
su vaikais: Benas jiems paaiškintų, kodėl svarbu kepti mėsą
ant kvapiojo pimento malkų, o į virtus ryžius negalima dėti
konservuotų pupelių, aš parodyčiau, kaip gaminant suflė į
tešlą įmaišyti iki standumo išplaktus kiaušinių baltymus,
arba atskleisčiau naminio sviestinio glajaus paslaptis.
Nugurkusi gerklėje atsiradusį gumulą, mediniu šaukštu
pastumdžiau aliejuje skrundančias duoneles ir apverčiau,
kad jos parustų iš visų pusių. Kaip tik dėjau auksaspalves
duoneles ant popieriniu rankšluosčiu išklotų lėkščių, kai
pro duris nešinas iškepta mėsa įžengė Benas.

119
 KARMA BROWN

- Kvepia nuostabiai, - pasakiau berdama į ryžius sti­

klinę nuskalautų pupelių, per naktį mirkusių vandenyje,
išpampusių ir įgavusių sodrų raudoną atspalvį, ir pamai­
šiau. - Viskas paruošta. Beliko sulaukti tavo tėvų. O... štai
ir jie, - ištariau pasigirdus durų skambučiui.
Beveik po valandos, pasisotinę ryžiais, vištiena ir iš
viršaus traškia, bet viduje minkšta duonele, sėdėjome kie­
me po lauko šildytuvu, išsklaidžiusiu ankstyvo gruodžio
šaltuką, valgėme mangų ledus ir kalbėjomės apie artėjantį
lietų. Beno motina Evė, aukšta putli moteris, padėjo švariai
išgrandytą dubenėlį, palinko tikmedžio kėdėje į priekį ir
įsmeigė į mane tamsiai rudas akis.
- Na, sakyk. Kaip sekasi?
Benas pašnairavo į mane, aš įsmeigiau akis į pradėtus
valgyti aptirpusius savo ledus.
- Mama, ne dabar.
- Eve, šiandien nereikia šios temos, gerai? - Beno tėtis
Natanas nužvelgė mus abu ir nusišypsojo.
Tai buvo kūrybingas, didžiulės sėkmės sulaukęs žmogus,
nors iš pažiūros nepasakytum. Gana aukštas, maždaug
pora centimetrų aukštesnis už Beną, liesas, žilstančiais
plaukais, kuriais bandė dangstyti plinkančią galvą, ir
nešiojo akinius, prieš kokį dešimtmetį išėjusius iš mados.
Bet iš veido atrodė jaunesnis nei šešiasdešimt dvejų, turėjo
ryškiai mėlynas akis - kaip ir Beno.
- Kodėl?! - šūktelėjo Evė ir numojo ranka į Natano
prašymą. - Jau kelias savaites nesulaukėme žinių, o bent
jau man norėtųsi sužinoti, kaip sekasi įgyvendinti vaikaičio
projektą.
Kai tik pradėjome planuoti kūdikį, Evės klausimai ir

120
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

dėmesys man patiko. Taip, ir mano mama amžinai klau­

sinėdavo, bet jos kišimasis nervindavo. Ar žinau, kad tiki­
mybė pastoti po trisdešimties gerokai sumažėja? Kada aš
liausiuosi gėrusi kavą, valgiusi nitritus ir pradėsiu rimtai
galvoti apie vaisingumą? Oštai Evė apie vaikaitį kalbėdavo
taip, lyg būtų gimusi turėdama vienintelį tikslą - lepinti
kūdikį meile ir jamaikietiškais patiekalais. Kai nuolatiniai
jos klausimai įgriso, Benas man priminė apie Sarą - vyresnę
savo seserį, kuri, dar prieš jamgimstant, vos sulaukusi dvejų
metukų mirė nuo leukemijos. Sesers jis nepažinojo, bet jos
prisiminimas Metjusų namuose neišblėso, ji buvo gyva ant
sienų iškabinėtose nuotraukose ir Evės pasakojimuose.
Benas, mano manymu, teisingai spėjo, kad Evė mūsų vaiką
vertino kaip galimybę įgyvendinti tai, ko nepatyrė su Sara.
Taigi bėgant metams aš dažnai pagalvodavau apie
Sarą ir įtampa, kurios mums ir taip netrūko, tik stiprėjo.
Dabar, Evei kaip visada, kai susitikdavome, vėl užsiminus
apie kūdikį, man teko tramdyti norą liepti jai užsičiaupti.
Norėjau išrėkti, kad viską išbandėme, deja, kūdikio tik­
riausiai neturėsime.
- Mama, prašau liautis, - Benas susiraukė ir staigiai
atsistojo.
- Benai, brangusis, tik mėginau...
- Liaukis! - Benas taip garsiai užriko, kad net pašokau.
Atrodė, Evė tuoj pravirks, o aš sėdėjau išsižiojusi iš nuos­
tabos. Dar niekada negirdėjau Beno šitaip kalbantis su
motina - jis ją dievino. - Nori naujienų? Prašom. - Jo akys
priplūdo ašarų. Mačiau, nedaug trūksta, jog visai prarastų
savitvardą. Regėdama jį tokį išsigandau, bet nejudėjau iš
vietos ir stebėjau, kas bus. - Mes išbandėme apvaisinimą

121
 KARMA BROWN

mėgintuvėlyje, deja, nė vienas embrionas neišgyveno. Nė

vienas. - Jis atkišo smilių ir piktai iškėlė į dangų. - Nebėra
ką daryti. Ir geriau neužsiminkite apie įvaikinimą. Akivaiz­
du, jog tai taip pat ne išeitis.
Tai išgirdusi krūptelėjau. Mačiau jį stovintį priešais
mus, drebantį iš pykčio, ir mąsčiau, ką jis norėjo pasakyti.
Kiek pamenu, susitarėme mintis apie įvaikinimą atidėti į
šalį, tačiau visai jų neatsisakėme. Gal mes abu vienas kitam
melavome? Aš nuslėpiau apie Lailą, o Benas pamelavo, kad
yra pasirengęs kuriam laikui atidėti įsivaikinimo planus.
Man nespėjus įsiterpti, Benas išėjo: nužingsniavo per
namą ir užtrenkė laukujės duris. Supratau, jog tikriausiai
įsitaisė ant paradinių laiptų - mudu mėgome ten sėdėti,
nelygu, kokia diena ir nuotaika, gurkšnoti popiečio kavą
arba vyną ir stebėti pro šalį praeinančius kaimynus.
- Aš nueisiu, - tarė Natanas ir pakilęs nuo kėdės nusekė
paskui Beną. Dyrėjau į užpakalinio prieangio duris su tin­
kleliu, trokšdama, kad jie sugrįžtų ir man nereikėtų vienai
sėdėti su Eve nejaukioje tyloje. Mintys nerimo, bandžiau
sugalvoti, ką pasakyti jai, o vėliau ir Benui, kai visi išeis ir
mudu liksime dviese.
- Kartą patyriau persileidimą, - prabilo anyta. Atsisu­
kau, bet Evė apžiūrinėjo nuryškusį rankovės siūlą. - Sarai
buvo maždaug metai, sužinojusi, jog laukiuosi, tarkim,
reagavau audringai. Daug rėkiau, verkiau, draskiausi. -
Ji žvilgtelėjo į maine, nutaisiusi kreivą šypsnį. - Bet, kaip
sakydavo mano mamytė (o ji mėgo posakius): „Geriau
viena paukštė rankoje, nekaip dvi medyje", - pasakė Evė
melodinga, poetiška jamaikiečių šnekta. - Tai reiškia, jog
reikia tenkintis tuo, ką turi, ir kuo geriau tuo pasinaudoti.

122
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Geras patarimas, - pasakiau lūžtančiu balsu. Koste­

lėjusi atsigėriau vandens.
Evė linktelėjo galva.
- Taip. Netekusi kūdikio įklimpau gilioje kaltės prara­
joje, maniau, jog tai mano kaltė, kad nenorėdama kūdikio
kažkaip sukėliau persileidimą.
- Suprantu.
- Aš tuo neabejoju, - nenuleisdama nuo manęs akių tarė
Evė. - Todėl leisk tau kai ką pasakyti, nes myliu tave kaip
dukterį ir nenorėčiau, jog bent akimirką kentėtum taip,
kaip kentėjau aš. Geriau viena paukštė rankoje, nekaip
dvi medyje.
Nusišypsojau, Evei pakilus, taip pat atsistojau ir leidausi
jos apkabinama.
- Neprarask vilties, - sušnibždėjo ji prikišusi burną
man prie ausies. Užuodžiau saldų mangų ir grietinėlės
aromatą. - Niekada nežinai, kas laukia už posūkio.

123
 20
HANA
Man geriant ketvirtą puodelį kavos ir valgant antrą ban­
delę su cinamonu, Benas apsiblausęs įėjo į virtuvę vien su
trumpikėmis ir marškinėliais.
- Kas atsitiko? - paklausė kasydamasis apžėlusį smakrą.
Savaitgaliais jis nesiskųsdavo ir sekmadienį ryte jo smakrą
jau dengdavo smulkūs it kavos tirščiai šereliai. - Dabar
penkios valandos ryto. Sekmadienis.
- Labas! Rytas! - pasistiebusi pabučiavau jam į lūpas.
Pajutau burnos skalavimo skysčio kvapą ir supratau, kad
Benas nebegrįš į lovą. - Nori bandelės su cinamonu? Ką
tik iš orkaitės.
- Gal iki saulėtekio pasitenkinsiu kava.
Ištraukiau jamiš spintelės puodelį, paskui vėl atsisėdau
ir gurkštelėjau kavos.
- Per karšta, per karšta. Atsargiai, nusiplikysi.
Benas nusijuokė.
- Ačiū. Spėju, jau nebe pirmą puodelį geri.
Parodžiau keturis pirštus ir dar kartą gurkštelėjau.
- Dabar jau aiškiau, - pasakė Benas sėsdamas greta
manęs. - Ką veikei?

124
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Paspaudžiau klavišą ir vėl nušvito kompiuterio ekranas.

- Mąsčiau, kad tu teisus.
- Nejaugi? - Benas paragavo kavos ir patogiau įsitaisė
ant taburetės - sulenktas kojas išskėtė į šonus, o alkūnėmis
įsirėmė į stalviršį. - Nekantrauju išgirsti daugiau.
- Pasidomėkime galimybe įsivaikinti.
- Hana, vargu ar...
- Išklausyk mane, - pasukau kompiuterio ekraną į jį. -
Pažymėjau visą pluoštą svetainių. Vienos siūlo įsivaikinti
JAV, kitos - užsienio šalyse. Radau porą tinklaraščių, ku­
riuos rašo įsivaikinę tėvai, gyvenantys čia, San Fransiske.
Vieni jų kūdikį gavo praėjus šešiems mėnesiams po pa­
sirengimo įvaikinti patikros. Įsivaizduoji? Šeši mėnesiai.
Maniau, kad procedūra gali užtrukti kelerius metus, bet,
pasirodo, taip būna ne visada. Todėl sukūriau mūsų pa­
skyrą. Nesijaudink, kol kas jos neįkėliau į internetą. Be
to, nusiunčiau elektroninį laišką įvaikinimo agentūrai,
bet kadangi dabar... - žvilgtelėjau į laikrodį dešiniajame
apatiniame ekrano kampe. - Dabar penkios po penkių,
sekmadienio rytas, tad spėju, kad šiandien atsakymo
nesulauksime.
- Ar tu seniai atsikėlei? - paklausė Benas šnairuodamas
į ekraną, o aš rodžiau vis kitą puslapį.
- Trečią valandą.
- Tikrai?
- Negalėjau užmigti. Beje, nepatikėsi, bet ar žinojai, kad
net įsivaikinus galima maitinti krūtimi? Reikėtų kurį laiką
vartoti vaistus ir naudoti pientraukį, tačiau aš galėčiau
maitinti krūtimi, Benai.
Tą akimirką dirstelėjau į savo vyrą ir jo veide išvydau

125
 KARMA BROWN

tiek įvairiausių jausmų, jog nežinojau, į kurį pirma at­

kreipti dėmesį. Benas atrodė ir susidomėjęs, ir sunerimęs,
ir sutrikęs.
- Na? Apie ką galvoji? - paklausiau nerimaudama, kad
jis neapsidžiaugė.
Benas užvėrė nešiojamąjį kompiuterį.
- Galvoju, jog vakar pasikarščiavau ir pats esu dėl to
kaltas, tau nieko nereikia daryti. Man viskas gerai, prisie­
kiu. Viskas gerai.
Netrukus po to, kai Evė liepė man neprarasti vilties ir
visą minutę laikė apkabinusi, grįžo Benas su tėčiu. Mačiau,
kad Benas apsiverkęs, tačiau apkabinęs mamą ir jos atsi­
prašęs jis, regis, pasijuto geriau. Tėvams išėjus, mes apie
vakaro įvykius nesikalbėjome, žinojau, jog bus geriau, jei
nepradėsiu to nutikimo analizuoti.
- Žinau, kad tau viskas gerai, - ištariau paglosčiusi jam
skruostą. - Bet ne dėl to taip elgiuosi. Naktį, na, maždaug
antrą valandą, kai suskaičiavusi penkis šimtus avių su­
pratau, jog nebeužmigsiu, staiga man toptelėjo išganinga
mintis.
- Tikrai suskaičiavai penkis šimtus avių? - Benas išsi­
viepė ir, suėmęs mano ranką, pabučiavo delną.
- Tikrai. Bet paskui mečiau tą reikalą ir nusprendžiau,
kad man nusibodo būti auka. Įkyrėjo nuolat galvoti, kaip
viskas neteisinga, nes iš to jokios naudos.
- Tai tokia ir buvo ta išganinga mintis?
- Taip. Ir dar suvokiau, kad įsivaizduodama mus po
penkiasdešimt metų aiškiai matau du dalykus. Pirmas:
mudviejų santuoka ilga ir laiminga, pagardinta sekmadienio
rytą kepamomis bandelėmis su cinamonu.

126
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Tai išgirdęs Benas nusišypsojo ir, stvėręs iš mano lėkštės

prakąstą bandelę, godžiai atsikando.
- Man patinka, - ištarė nurijęs kąsnį. - O antras?
- Antras: aš esu motina, o tu - tėvas. Nežinau, kaip
tai nutiks, tačiau nesvarbu. Todėl noriu įsivaikinti. Arba
bent jau pamėginti. Na, žinai, kaip sakoma: mėgink, kol
galiausiai pavyks.
Benas pasilenkė manęs pabučiuoti.
- Sutinku. Visu šimtu procentų.
Jo lūpos nusileido man ant kaklo ir maloniai užsibuvo.
Pajutusi, kaip pažįstamas pojūtis iš kojų pirštų pasklido
po kūną, atsidusau.
- Man patinka, kur tai veda, - pasakiau ir atsitraukiau
nuo Beno, nors jis tyliai pasipiktino ir liepė likti savo vietoje,
nes dar nebaigė. - Bet turiu tau atskleisti dar vieną dalyką.
Jis kažką nekantriai suburbėjo.
- Palūkėk sekundėlę. Tuojau grįšiu, - paprašiau. Po kelių
minučių grįžau nešina pirkinių krepšeliu vienoje rankoje
ir didele dėže kitoje.
- Kas čia?
Giliai įkvėpiau.
- Po paskutinio neigiamo nėštumo testo nuėjau ir prisi­
pirkau drabužių nėščiosioms. Nusipirkau tris komplektus.
Užsidėjau dirbtinį pilvuką, o pardavėjai pasakiau, kad esu
tris mėnesius nėščia.
Parodžiau pirkinių maišelį.
Benas kilstelėjo antakį, jo lūpose žaidė šypsena, bet jis
tylėjo.
- Be to, sakiau, kad išmečiau visus nėštumo testus, tačiau
pamelavau. Prieš tris savaites užsisakiau dar dvidešimt.

127
 KARMA BROWN

Pakračiau dėžę, jos viduje sutarškėjo.

- Daug lazdelių, kurias reikia apsisioti.
- Taip, tiesa, - nusijuokiau ir padėjau dėžę ant virtuvės
stalo. - Paaukosiu juos miesto moterų klinikai, o drabužius
atiduosiu Klerei. Nors ji tikriausiai burbęs, jog jie ne jos
stiliaus.
Apsukau taburetę, kad Benas atsidurtų prieš mane,
apžergiau jį, apsivijau kaklą rankomis ir tvirtai prigludau
jam prie kūno.
- Tai kur mudu sustojome, - sušnibždėjau ir aistringai jį
pabučiavau. Mėtinio burnos skalavimo skysčio skonį buvo
užgožusi kava ir lipnus glajus su cinamonu.
- Maždaug čia, - jis iškėlė mano rankas ir nuvilko
marškinėlius. Suvirpėjau pajutusi jo delnus slysčiojant
mano pečiais, nugara, krūtimis, netrukus netekau kvapo
ir pamėginau nusitempti jį nuo kėdės ant grindų. Tačiau
skubėdama kuo greičiau mudu išrengti ir įsitaisyti hori­
zontalioje padėtyje, netekau pusiausvyros ir nukritau nuo
taburetės. Benas pamėgino sušvelninti krytį ir aš nusileidau
ant jo, o paskui nusiritau ant šono. Abu prajukome, bet taip
pat staigiai nutilome mūsų burnoms susilietus.
Po dešimties minučių mudu nuogi gulėjome ant grin­
dų, po galvomis pasidėję sofos pagalvėlę, jo trumpikės ir
mano kelnaitės dryksojo numestos šalia. Aš pažvelgiau į
Beną ir nusišypsojau.
- Pamiršau, kad mylėtis taip smagu.
Prisiglaudžiau jam prie krūtinės, o jis apkabino mane
ranka ir ėmė pirštais glostyti nukaitusią odą.
- Žinau, - atsiduso Benas. - Kada seksas prarado sma­
gumą?

128
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Tiksliai nepamenu. Kažkuriuo metu po dešimto ban­

dymo pastoti ir nuosprendžio, jog niekada neišnešiosiu
kūdikio?
- Hana, nereikia.
- Kodėl? Galime ir pajuokauti, antraip bus tik liūdna.
O man nusibodo liūdėti.
- Tu teisi. Velniai nematė. Tikrai. - Jis pabučiavo man
tarpkrūtį, aš nusijuokiau ir akimirką palaikiau jo galvą,
jausdama, kaip šereliai švelniai kutena odą. - Metas vėl
pradėti linksmintis.
- Sutinku. Bet... yra dar vienas dalykas.
Benas ėmė lūpomis leistis prie bambos.
- Koks? - paklausė jis tarp bučinių.
Prikandau lūpą.
- Man atrodo, tu pasibaisėsi, tačiau nesibaisėk. Bus
puiku.
- Hana... - Benas sustojo ir pervėrė mane žvilgsniu.
- Beieškodama įvaikinimo galimybių užsienyje ir kep­
dama bandeles su cinamonu sumokėjau pradinį įnašą už
šuniuką. Tulearo bišoną. Tai mažas baltas beveik nesiše-
riantis šunelis. Mano seneliai tokį turėjo. Turbūt pasakojau
apie jį. Apie Džordžą. Šios veislės šunys labai ramūs. Net
nepastebėsi, kad namie yra šuo.
- Šuo. Mes turėsime šunį?
- Taip! Tau labai patiks, pažadu. Jie tokie mielučiai. Ir
maži. Mažulyčiai. Palauk, parodysiu nuotraukas...
Benas kilstelėjo ranką.
- Vėliau. Man atrodo, tai svarbiau už... kokios jis veislės?
- Nesvarbu, - atsakiau ir atsidususi atsiguliau. Benas
nusišypsojo, nuleido galvą ir tęsė nuo tos vietos, kur buvo
sustojęs.

129
 21
KEITĖ
Sausis

Laiškas jau vienuolika dienų gulėjo ant virtuvės stalo,

kviesdamas jį atplėšti. Nors visus kitus laiškus, atėjusius
per tą laiką, atplėšiau ir perskaičiau, šito neliečiau.
- Ar šiandien lemtinga diena? - paklausė Deividas ir
linktelėjo laiško pusėn, pastebėjęs mane vėl spoksant į jį,
kol dukros po vakarienės ruošė namų darbus.
Atsidusau.
-Gal.
- Mergaitės, užverskite knygas, einame ledų, - pasiūlė
Deividas.
- Bet šiandien paprasta diena, - nusistebėjo Eiva. - Pa­
prastą dieną mes niekada neiname valgyti ledų. Be to, aš
dar nebaigiau namų darbų.
- Ar tu tikrai mano vaikas? - Deividas pakštelėjo jai į
viršugalvį.
Džouzė, kuri dėl ledų būtų padariusi bet ką, susimetė
vadovėlius į kuprinę ir jau avėsi batus prie durų.
- Eime! - paragino ji ir Deividas juokdamasis švelniai
stumtelėjo Eivą į koridorių, nes ši ir toliau priešinosi.

130
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Ačiū, - ištariau ir pasirėmiau smakrą ranka.

Deividas stabtelėjo virtuvės tarpduryje.
- Na, tu neprivalai jo atplėšti. Ir to, kurį gausi kitą mė­
nesį. Jau žinai, kas viduje.
- Žinau. Bet nuo tada, kai mirė mama, ramybės neduoda
jausmas, kad jis vienintelis man liko, todėl turėčiau jį bent
išklausyti, argi ne?
- Ne jis vienintelis tau liko, - pataisė Deividas, šiek
tiek suirzęs.
- Vienintelis iš tėvų, - patikslinau.
Galiausiai visada sugalvodavau priežastį atplėšti laišką -
gal jame rašoma apie verslą, kurį aš, vienintelė tėvo įpėdinė,
kurią nors dieną paveldėsiu, o gal praneša sergantis arba
mirštantis ir kaip tik šiame laiške jis atsiprašo prieš daugelį
metų palikęs mane ir mamą.
- Taujo nereikia. Niekada nereikėjo, - pasakė Deividas
ir aš tyliai pritariau.
Deividas niekada nemanė, kad mano pyktis tėvui ne­
pagrįstas, nors tikriausiai jau seniai turėjau viską pamiršti.
Šiaip ar taip, net išėjęs iš mūsų namų jis finansiškai rūpi­
nosi mama ir manimi. Didžiausias jo nusikaltimas - kad
nutraukė nelaimingą, pasitenkinimo neteikiančią santuoką.
Tai nėra nei išskirtinis, nei nepateisinamas poelgis. Bet
ištikimybė buvo man įskiepyta nuo pat vaikystės, tad
niekaip negalėjau jam atleisti už sprendimą, kad mūsų jam
negana.
- Tu turi mane. Dukras. Haną, Beną. Visą būrį Eivos
ir Džouzės bendraklasių motinų, kiekviename žingsnyje
ieškančių tavo patarimo. Prisiekiu, tos moterys be tavo
pritarimo net paprasto deserto neparuoštų.

131
 KARMA BROWN

Nusišypsojau. Dažnai juokaudavau, kad į tėvų ir moky­

tojų tarybos posėdžius reikėtų neštis alkoholiu pagardintos
arbatos, tada būtų lengviau juos ištverti, nors iš tiesų man
patiko būti reikalingai. Ypač mergaitėms augant - rodėsi,
kad joms kasdien vis mažiau reikia manęs, ir dėl to jau­
čiausi sutrikusi.
- Mažuti, tu kaip visada teisus.
Jis kilstelėjo antakį.
- Ar gali tai užrašyti?
- Cha cha, - atkirtau, o kai Džouzė, stovėdama priean­
gyje, sušuko, kad metas judėti, išginiau jį lauk.
Name įsivyravus tylai, pakėliau voką, pirštais perbrau­
kiau aštrius kraštus, pabilsnojau jį į kitos rankos delną.
Tada greitai, kol nepersigalvojau, atplėšiau vieną kraštą.
Iškrito čekis, bet net nesivarginau žiūrėti sumos. Jau seniai
neėmiau iš jo pinigų.
Laiškas kaip visada buvo išspausdintas ant firminio
blanko. Kažin kuri sekretorė juos spausdindavo? Tikriau­
siai Suzana - tai jos parašą matydavau siuntų blankuose,
kai jis atsiųsdavo gėlių man per gimtadienį, taip pat per
Kalėdas, kai pristatydavo dovanas mergaitėms. Be to, ją
jis dažnai minėdavo laiškuose, todėl įtariau, jog ji daugiau
nei sekretorė.
Susierzinusi, kad pirštai virpa, pradėjau skaityti.

Brangioji Katerina...
Katerina. Kaipprastai tu manepažįsti, tėti. Katerina buvau
pavadinta turbūt vienintelį kartą - kai man gimus mama
ligoninės administracijos prašymu užpildė blanką gimimo
liudijimui išduoti.

132
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Rašydamas laišką tikiuosi, kad]udu su Deividu ir mergaitės

esate sveiki. Neabejoju, kad per šventes buvo nelengva - juk tai
pirmos Kalėdos po mamos mirties.
Man nepatiko, kad jis taip vadino mamą, lygbūtų turėjęs
teisę taip familiariai kalbėti.
Iš Tavo buhalterės sulaukiau žinių apie mergaičių patikos
fondus, džiaugiuosi, jog pavyko viską sutvarkyti.
Spėjau, kad tą sakinį jis norėjo užbaigti žodžiais be Tavo
įsikišimo. Leidau visus reikalus tvarkyti savo buhalterei ir
per susitikimą laikiau liežuvį už dantų, nes žinojau: šįkart
svarbiausia ne aš.
Norėjau apiešį bei tąsu Tavimi pasikalbėti, bet numanau, jog
mamai mirus retai besusitiksime, todėl esu priverstas parašyti
laiške. Tik žinok:per jos gimtadienį, kaip paprastai vidurdienį,
būsiu restorane, jeigu norėtum prisidėti.
Žodžiai lape išskydo. Kelis kartus skubriai sumirksėjau
tramdydama ašaras, besikėsinančias nulašėti ant standaus
balto popieriaus.
Pasipiršau Suzanai irji sutiko! Abu labai džiaugiamės, oves­
tuvės įvyks vasarą, rugpjūčio 10dieną. Nors nesitikiu, kadateisi,
norėjau pasakyti, jog visi esate laukiami. Labai džiaugčiausi jei
dalyvautum su savošeima. Mudu su Suzana viliamės, kad bent
jau apsvarstysi kvietimą.
- Po velnių, Suzana. Kvaile tu. Reikėjoir toliau spausdin­
ti jo laiškus ir nešioti drabužius iš valyklos, - suburbėjau.
Laišką jis užbaigė lygiai taip pat kaip visada.
Su meile Edvardas Maktavišas

Niekada nerašydavo tėtis arba oficialesnio tavo tėvas -

visada tik Edvardas Maktavišas, lyg būtų svetimas.

133
 KARMA BROWN

Sulanksčiau laišką, įkišau atgal į voką kartu su čekiu,

paskui iš peilių laikiklio ištraukiau virtuvines žirkles.
Įsipyliau į taurę vyno, atsisėdau prie virtuvės stalo ir ne­
skubėdama perkirpau voką per pusę, dar per pusę, paskui
keturis stačiakampius smulkinau tol, kol priešais mane
susikaupė dešimtys tvarkingų popierinių kvadratėlių, o
vyno taurė ištuštėjo.

134
 22
HANA
Biuras buvo aptriušęs: kilimas numindžiotas, sienos,
apsilaupiusios ir seniai nedažytos, nukabinėtos pigiais
mediniais rėmais įrėmintais paveikslais iš parduotuvės,
bet viduje gardžiai kvepėjo ir aš prisiminiau keksiukus,
kuriuos močiutė kepdavo kiekvieną sekmadienio rytą.
Jie būdavo tvirti, tamsūs ir kvapnūs, iškepti su apelsinų
sultimis ir žievele, su morkomis, ananasais, razinomis,
graikiniais riešutais, kokosų drožlėmis ir gvazdikėliais -
močiutė juos vadino gausybės rago keksiukais. Kartais,
jos pasiilgusi arba užstrigusi prie kokio nors recepto, aš jų
prikepdavau, nors vienintelė ir valgydavau, pasak Beno,
jų skonis - kaip nepavykusio eksperimento.
Malonaus biure tvyrančio aromato paslaptis išaiškėjo
vos tik mums priėjus prie registratūros stalo - po stikliniu
gaubtu, ant kurio buvo priklijuotas užrašas „Prašom vai­
šintis!", gulėjo lėkštė avižinių sausainių su razinomis, o ant
kito stalo galo degė žvakė pavadinimu „Apelsinų šerbetas".
- Šviežiai iškepti šį rytą, - pasakė sekretorė, jauna
moteris garbanotais šviesiais plaukais, truputį per daug
prasisegusi palaidinę. - Prašom vaišintis!

135
 KARMA BROWN

Benas, tikras sausainių mėgėjas, pakėlė stiklo gaubtą.

- Nori? - paklausė jis, bet aš papurčiau galvą. Jis pasidėjo
sausainį ant servetėlės ir su trenksmu grąžino gaubtą į vietą.
- Hana?
Sumirksėjau, bet nesitraukiau nuo stalo. Benas sustojo
pusiaukelėje prie kėdės, rankoje laikydamas sausainį, nu­
taisęs klausiamą veido išraišką, o sekretorė ir toliau plačiai,
svetingai šypsojosi.
- Prašom vaišintis. Skanūs.
Taip stypsant prie stalo man pasidarė gėda, be to, pa­
maniau, kad sekretorė įsižeis, jeigu nepasivaišinsiu, todėl
nusišypsojau ir paėmiau sausainį.
- Ar viskas gerai? - pilna burna sumurmėjo Benas.
Linktelėjau ir atsikandau sausainio.
- Labai skanūs, - pasakiau sekretorei, kuri stebėjo, kaip
reaguosime, lyg pati būtų juos iškepusi. Nežinia, gal taip
ir buvo.
- Nori pabaigti manąjį? - sušnibždėjau Benui, kai se­
kretorė nusisuko atsiliepti telefonu.
Jis liovėsi kramtęs.
- Gerai, bet kas tau yra? Tu niekada nesidaliji su manimi
sausainiais.
Nusijuokiau ir padėjau nukąstą sausainį ant jo tuščios
trupiniuotos servetėlės. Benas įsimetė apvalgytą sausainį į
burną, suglamžė servetėlę ir švystelėjo į šiukšlinę maždaug
už pusantro metro. Pataikė.
- Štai taip! - apsidžiaugė Benas. - Matei? Kiaurai įkrito.
Čempionas.
- „Golden State Warriors" turbūt jau ruošia tau vietą
komandoje. Kurią nors dieną sulauksi pasiūlymo.
Benas išsišiepė, paskui pakratė galvą ir tyliai nusijuokė.

136
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Kas yra? - pasiteiravau, o kai jis neatsakė, dar kartą

paklausiau: - Kodėl juokiesi?
- Atsiprašau, nenorėjau juoktis. Tiesiog... negaliu pa­
tikėti, kad mes čia.
- Ir kodėl tai kelia juoką?
- Nekelia, - atsakė Benas. - Aš tiesiog laimingas. Ir
viskas.
Jis tai pasakė taip tiesiai, taip paprastai, kad akimirką
netekau žado.
- Ką gi, džiaugiuosi. Aš laiminga, kad tu laimingas.
- Tu laiminga, Hana?
Susinėriau rankas ant krūtinės ir giliai įkvėpiau.
- Esu pusiaukelėje į laimę.
- Kol kas to pakanka, - ištarė jis. - Tenkinsiuosi ir tuo.
Praėjus kelioms minutėms ir dar vienam sausainiui
pradingus Beno pilve, mus nusivedė labai siauru korido­
riumi, netgi teko eiti vorele. Sekretorė atvedė mus į ankštą
kabinetą. Jį visą užėmė stalas, trys kėdės ir kampe kėpsanti
didžiulė pilka dokumentų spinta. Vos tik susėdome ant pi­
gių plieninių gobelenu aptrauktų kėdžių, iš pažiūros įsigytų
sendaikčių turguje, įėjo penktą dešimtį įpusėjęs vyriškis
su kupeta tankių rudų plaukų ir per trumpu kaklaraiščiu.
- Labas rytas, - pasisveikino jis ir paspaudė mums ran­
ką. Paspaudė tvirtai, suėmęs abiem plaštakomis, todėl iš
karto man patiko. - Aš Denas Kosgrouvas. Labai malonu
susipažinti, ponai Metjusai.
- Prašau mus vadinti vardais, Hana ir Benu.
Kol jis apėjo aplink stalą, aš atsisėdau.
- Tai jus pas mane atsiuntė Šerilė Hatner, - pasakė
Denas atsiversdamas ant stalo padėtą aplanką. Pastebėjau

137
 KARMA BROWN

jam ant piršto vestuvinį žiedą ir beveik tą pačią akimirką

išvydau ant stalo nuotrauką, kurioje jis su dailia brunete
ir penkiais skirtingo amžiaus vaikais stovėjo priešais Dis­
neilendo vartus - visi plačiai išsišiepę, užsidėję Peliuko
Mikio ausis. - Šerilės ir Fredo sūnui tuoj bus ketveri. Ji
vis dar siunčia nuotraukas, o man labai patinka jas gauti.
Šerilė buvo mano bendradarbė žurnale, ji dirbo parda­
vimo skyriuje. Prieš kelerius metus Šerilė per Deną ir jo
agentūrą įsivaikino berniuką. Denui ji negailėjo pagyrų ir
net nusiuntė jamlaiškelį pristatydama mus. Todėl šį rytą ir
sėdėjome su Denu - Šerilė taip išgyrė jį ir įsivaikinimo pa­
tirtį, kad pasijutau įpareigota nueiti bent į vieną susitikimą.
- Jūs turite penkis vaikus? - paklausiau spoksodama
į nuotrauką.
Denas nusišypsojo ir pakėlė įrėmintą nuotrauką.
- Taip, - patvirtino jis. - Kad jūs žinotumėte, kaip rytais
atrodo mūsų namai. Turime tik vieną vonią. Tikras chao­
sas. - Tada jis išvardijo vaikų vardus: Railis, Džeksonas,
Ovenas, Merė ir Keilė, pristatė ir žmoną Heterą Aną, dir­
bančią gydytoja ligoninėje.
- Jūsų graži šeima, - pasakiau.
-Ačiū, pritariu, - ištarė jis, atsargiai dėdamas nuotrau­
ką į vietą. - Na, pasikalbėkime apie jus. Šerilė tikriausiai
jau papasakojo, ką ir kaip čia darome, bet noriu išsamiau
nušviesti jums patį procesą. - Jis atsigėrė iš kelioninio nerū­
dijančio plieno puodelio, stovėjusio ant stalo, ir atsilošė. -
Mane vadina įvaikinimo tarpininku, nors man labiau prie
širdies šeimų piršlys. Hetera Ana kartą supeikė, jog skamba
sentimentaliai, ji dažniausiai būna teisi, bet tokios mano
neoficialios pareigos. - Jis nusišypsojo, o mudu su Benu

138
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

nusijuokėme. - Tiesą sakant, aš padėsiu jums susisiekti

su biologine motina, kartais ir su biologiniu tėvu, kad
išsiaiškintume, ar pavyks rasti jums vaiką.
- O kaip tai vyksta? - paklausė Benas.
- Puikus klausimas, - atsakė Denas. - Visų pirma jūs
parengiate pagyrų knygą - savotišką šeimos gyvenimo san­
trauką su nuotraukomis, pateikiate duomenis apie save,
kokį gyvenimą galite suteikti vaikui. Tada aš susitinku su
biologine motina arba abiemtėvais, parodau pagyrų knygą
ir padedu jiems išsirinkti potencialius tėvus savo vaikui.
- Gal turite tos pagyrų knygos pavyzdį, kad galėtume
apžiūrėti? - pasiteiravau.
- Žinoma, - Denas ištraukė stalo stalčių, išėmė stačia­
kampio nuotraukų albumo dydžio knygą kietais viršeliais ir
padėjo priešais mus. - Nuo privačios įvaikinimo agentūros
mes skiriamės tuo, jog padedame biologiniams tėvams iš­
sirinkti įtėvius, bet sprendimo teisę paliekame jiems. Įpras­
toje agentūroje tėvai perduoda teisę į vaiką darbuotojui, o
šis vėliau jų vardu parenka tinkamus įtėvius. - Denas vėl
gurkštelėjo iš kelioninio puodelio. - Savaime suprantama,
man labiau patinka mūsų agentūroje galiojanti tvarka, nes
patirtis rodo, kad geriausiai pavyksta tada, kai biologiniai
tėvai dalyvauja parenkant įtėvius.
Pakėliau akis į jį ir linktelėjau, bet klausiausi neatidžiai.
Vėl pažvelgiau į knygą prieš save - ant viršelio buvo nuo­
trauka besišypsančių sutuoktinių, maždaug trisdešimties
metų amžiaus, pasipuošusių gėlių girliandomis ir stovinčių
balto smėlio paplūdimyje. Atvertusi knygą išvydau pilnus
puslapius nuotraukų iš kelionių į paplūdimius ir slidinėji­
mo kurortus, įamžintas Kalėdų eglutes ir dovanų kojines,

139
 KARMA BROWN

dviračius, atremtus į parko suoliuką, juos, pozuojančius

žygyje su kvailokai atrodančiu auksaspalviu labradoro
retriveriu. Kiekviename puslapyje įrašai po nuotraukomis
pasakojo šitų sutuoktinių, Hilarės ir Dereko, istoriją.
Ir su kiekviena nuotrauka, su kiekvienu pasakojimu
man vis labiau gniaužė skrandį, nes ši pora priminė mus.
Jie kaip ir mudu su Benu: nuotraukos kitokios, tačiau
istorija tokia pat.
Nujaučiau, kad Deno stalčius prigrūstas tokių knygų.
Užvertusi knygą uždėjau ranką ant viršelio. Vis dar
mačiau besišypsantį Hilarės veidą. Staiga toptelėjo, kad
nenoriu iš Hilarės atimti kūdikio. Nenoriu konkuruoti su
tokiomis poromis, nes ir jos puoselėja viltį, kad tėvystė -
įgyvendinama svajonė, kad ji nėra skirta tik laimingiems
išrinktiesiems.
Denas nupasakojo, kaip viskas klostosi. Namų apžiūra,
pagyrų knyga, susitikimai su biologiniais tėvais, mokes­
čiai ir teisininkų keliami reikalavimai, be to, trisdešimties
dienų išlyga. Vadinasi, per pirmą mėnesį biologinė motina
arba abu tėvai turi teisę persigalvoti. Tai išgirdęs Benas
nustebo, nors aš buvau tikra, kad tariantis dėl susitikimo
apie tai užsiminiau - tikriausiai pasakiau probėgšmais ir
neprisipažinau, kad ir man tai kelia baimę.
- Jie gali persigalvoti net mums parsivežus kūdikį
namo? - paklausė Benas muistydamasis, tarytumjo džinsai
būtų susitraukę.
- Taip, - patvirtino Denas, ir jo lūpų kampučiai nusvi­
ro. - Na, per visus darbo metus man su tuo teko susidurti
tik kartą. Bet privalote žinoti, jog taip gali nutikti. Įsitikinau,
kad atviras įvaikinimas padeda to išvengti.

140
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

-Atviras įvaikinimas reiškia, kad santykiai su biologine

motina arba abiemtėvais nenutrūksta, tiesa? - pasiteiravau.
- Taip, - Denas linktelėjo. - Įvaikinimas vis dažniau
vyksta tokiu principu, tyrimai rodo, jog vaikui geriausia
išlaikyti tam tikrus santykius su biologiniais tėvais.
- Mums tai tikriausiai tiktų... Benai? - ištariau ir pa­
sisukau į Beną, ieškodama palaikymo. Bet jis spoksojo į
Deną, nuleidęs mano klausimą negirdomis.
- Nežinau, ar man tiktų, - pasakė atsigręžęs į mane. Jau
norėjau klausti, kas konkrečiai jam netiktų, nes nežinojau,
kurie žodžiai sukėlė paniką jo veide. - Jeigu parsivešime
kūdikį namo... kaip pajėgsime jį grąžinti?
- Žinau, - tarstelėjau. - Bet, pameni, Denas sakė, kad
taip nebūna. Bent jau nedažnai.
Benas linktelėjo, tačiau jo veidas išliko paniuręs. Aš
puikiai supratau, kaip jis jaučiasi. Kiekvienas bandymas
tapti tėvais buvo varginantis ir varžantis, lyg bandytum
bėgti apvilktas tramdomaisiais marškiniais. Niekada ir
nebus lengva. Net apsispręsti neturėti vaikų būtų nelengva,
nors tai padaryti sąlyginai paprasčiau. Mums ir vėl teko
susidurti su neteisybe renkantis vien iš sunkių, širdgėlą
sukelti galinčių būdų.
Todėl beliko rinktis tą, kurio mažiausiai neapkenti, arba
tą, kuris, dulkėms nusėdus, leistų ramiai gyventi.

141
 23
KEITĖ
Mūsų miegamajame buvo tamsu, tik elektroninės skaityklės
skleidžiamoje šviesoje vaiduokliškai švytėjo mano veidas.
Kelis kartus bandžiau ją išjungti ir įsitaisyti miegoti, bet
mintys vis grįždavo prie laiško ir žinios, kad tėvas ketina
tuoktis antrą kartą. Buvau įsiutusi, bet negalėjau Deividui
paaiškinti kodėl. Taip supykau, kad papasakojusi Deividui
apie laišką pravirkau - dėl to apėmė tik dar didesnis pyktis,
nes tėvui pavyko mane sunervinti.
Kaip įmanydama tyliau nusiklojau antklodę, nukoriau
kojas nuo lovos krašto ir tyliai pėdomis paliečiau medines
grindis. Sulaikiusi kvapą patraukiau į vonią ir susigūžiau,
kai senos grindlentės sugirgždėjo nuo mano svorio.
- Keite? - sugergždė Deividas. - Ar viskas gerai?
Galėjau pameluoti, jog man viskas gerai, liepti jam to­
liau miegoti, bet staiga apėmė nenugalimas noras įsitaisyti
Deivido glėbyje. Atverti krūtinę, kurią spaudė nerimas ir
nežinia iš kur atsiradusi kaltė, ir išlieti viską į tamsą, kad
nebereikėtų to nešiotis savyje.
- Nelabai, - atsakiau stovėdama ir virpėdama nuo vė­
saus nakties oro mūsų kambaryje.

142
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Ateik, - Deividas atsisėdęs įjungė lempą prie lovos ir

kambarį užliejo švelni šviesa.
Prisimerkiau nuo jos, grįžau į lovą ir palindau po Dei­
vido pakelta antklode. Patogiai įsitaisiusi šiltoje lovoje
atsirėmiaujamį krūtinę ir tvirtai sunėriau mudviejų pirštus.
- Kas atsitiko? - paklausė jis bučiuodamas man į vir­
šugalvį.
- Kitą savaitę mamos gimtadienis, - atsakiau. - Edvardas
žadėjo ateiti į restoraną.
- Ar tu nori su juo susitikti? - pasiteiravo Deividas.
- Tikrai nenoriu, - ištariau ir mano balsas garsiai nuai­
dėjo tylioje naktyje. - Ką aš jam sakyčiau?
Deividas lūpomis prigludo man prie kaklo linkio ir
šiltai pabučiavo.
- Ką tik panorėsi. Arba visai nieko. Vargu ar Edvardas
tikisi, kad pasirodysi. Betjeigu nori, gali nueiti, Keite. Nieko
tokio nenutiks, jei nueisi.
Ašaros pasipylė man skruostais.
- Į tuos susitikimus eidavau tik dėl mamos. Jeigu viskas
būtų priklausę nuo manęs...
- Žinau - nebūtum ėjusi. Bet pažįstu tave ir spėju: tik­
riausiai manai, kad mama vis tiek norėtų, jog nueitum
papietauti su tėčiu, net jeigu pati nebegali dalyvauti.
- Aš nekenčiu jo, - man iš krūtinės ištrūko kuktelėjimas
ir Deividas, tvirčiau apkabinęs, ėmė kuždėti į ausį guo­
džiamus žodžius. - Tikrai nežinau, ar galiu tai padaryti,
Deividai.
- Mažute, tu gali padaryti viską, ko tikužsigeidi. Mačiau,
kaip atrodai užsidegusi - net siaubas ima.
Nusijuokiau, jis taip pat prajuko, nepaleisdamas manęs

143
 KARMA BROWN

iš tvirto glėbio. Pagulėjome taip dar kelias minutes ir, aša­

roms ant skruostų nudžiūvus, pajutau, kaip suima miegas.
- Keite, noriu tavęs šio to paklausti, - prabilo Deividas,
pažadindamas mane iš snūdo.
- Hmm? - sumurmėjau neįstengdama praplėšti akių.
- Ar ketini išnešioti kūdikį Hanai?
Pasijutau lyg aplieta kibiru ledinio vandens. Staigiai
atsimerkiau, man užėmė kvapą.
- Aš... Sakei, tu šio klausimo net nesvarstysi, - ištariau,
o mano širdis daužėsi po mūsų rankomis. - Sakei, tai be­
protiška mintis, o aš kliedžiu. Pameni tą pokalbį?
- Mano nuomonė nepasikeitė, - atsakė jis. - Bet noriu,
kad pasakytum atvirai. Jei mano nuomonė būtų nesvarbi,
o Hana ir Benas sutiktų, ar padarytum tai?
- Tačiau tavo nuomonė svarbi, Deividai. - Akimirką
tylėjau stengdamasi nuspręsti, kaip atsakyti. Norėjau būti
atvira, tik nežinojau, ką pasakyti, o ką nutylėti. - Bet jeigu
viskas priklausytų tik nuo manęs, o Hana ir Benas sutiktų,
tada taip, padaryčiau. Na, jei nemanyčiau, jog tu gali mane
dėl to palikti. Man svarbiausia mūsų šeima, aš niekada
nedaryčiau nieko, kas jai pakenktų.
Deividas atsiduso ir persibraukė delnu barzdos šerelius,
prasikalusius per naktį.
- Aš nepalikčiau tavęs. Niekada. Dėl nieko, Keite.
Linktelėjau, galvoje ūžė minčių viesulas.
- Štai čia ir visa esmė, - tęsė jis. - Mano meilė tau di­
desnė už baimę, kurią kelia mintis apie tokį poelgį. Be to,
gerai tave pažįstu ir žinau: jei apsispręstum taip pasielgti,
tikriausiai negalėčiau tavęs sustabdyti. Tiksliau, nederėtų
man tavęs stabdyti, nes mes taip nesielgiame.

144
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Deividai, aš niekada...
Deividas švelniai priglaudė pirštą man prie lūpų.
- Leisk man baigti, gerai? Kova dėl galios ar tavo noras
padaryti savaip netgi nesulaukus mano pritarimo čia niekuo
dėti. Mes, aš ir tu, esame komanda. Visada palaikėme vie­
nas kitą ir nenorėčiau to sugadinti. Taigi, nors ir nerimauju
dėl tavęs, dėl to, kas galėtų nutikti, ir naktimis šios mintys
neduoda miegoti, negaliu stoti tau skersai kelio, nes viena
iš tavo savybių, kuriomis labiausiai žaviuosi, yra tavo
troškimas dėl mylimų žmonių padaryti viską.
Man pristigo kvapo.
- Tai ką tu nori pasakyti?
Jis apvertė mane ant nugaros, pasisuko ir iš viršaus
nukreipė įdėmų žvilgsnį.
- Noriu pasakyti, jog esu linkęs tai apsvarstyti.
- Tikrai? O kaip tas nenoras, kad nešiočiau kito vyro
kūdikį? Ir nenoras atiduoti kitiems dalelę manęs? - tie
žodžiai gėlė skaudžiausiai, tikriausiai todėl, kad jis buvo
teisus. Buvau įsitikinusi, jog pajėgčiau to kūdikio nelaikyti
savu ir atiduočiau jį Hanai su džiaugsmu širdyje, vis dėlto
nebūčiau dėl to prisiekusi savo vaikų gyvybėmis. Todėl
klausiau jo nuoširdžiai, iš dalies trokšdama, kad jis paaiš­
kintų, kodėl viskas bus gerai.
Jis trūktelėjo pečiais.
-Juk tai Benas ir Hana, - pasakė, lyg tai viską paaiškintų.
Man paaiškino.
- Tai... ar galiu apie tai pasikalbėti su Hana?
Jis linktelėjo.
- Bet pirma turiu įsitikinti, jog tikrai viską apgalvojai.
Būna įvairiausių komplikacijų... nenoriu, kad nukentėtum.
- Suprantama. O kas tau kelia didžiausią nerimą?

145
 KARMA BROWN

Jau buvau surašiusi ilgą nesėkmių sąrašą - pirmoje

vietoje įrašiau negalėjimą pastoti, bet norėjau sužinoti,
ko bijo jis.
- Kad nepavyks, - atsakė jis, tarytum perskaitęs mano
mintis. - Nerimauju, kaip tai paveiks tave. - Deividas pa­
tylėjo, o aš laukiamai žvelgiau į jį. Jis susiraukė. - Kad tau
bus sunku atsisakyti kūdikio jamgimus. Tai ne menkniekis,
Keite. Genetiškai kūdikis bus tavo. Minėjai, jog gimus Eivai
instinktas ja rūpintis ir ją mylėti pabudo savaime. O jeigu
tokie pat jausmai kils gimus ir šiam kūdikiui?
- Daug apie tai galvojau, - prabilau sverdama žodžius,
norėjau aiškiai perteikti jų prasmę. - Bet kad ir kiek kartų
bandžiau įsivaizduoti save tokioje situacijoje, įsivaizduoti,
kas nutiktų, jeigu prisiriščiau prie kūdikio, žinojau, jog to
nenutiktų. Tas kūdikis būtų Hanos ir Beno. Aš tik paauko­
čiau kiaušinėlį ir gimdą. Būčiau kaip orkaitė. Juk jau turiu
dvi dukras, o šįkart viskas atrodo kitaip.
Deividas linktelėjo. Oras tarp mūsų sutirštėjo, jame
tvyrojo Deivido nerimas ir mano ryžtas jį išsklaidyti.
- Turiu ilgą sąrašą dalykų, kurie gali nepavykti. Kai
saulei patekėjus susėsime prie kavos, parodysiu jį tau.
Noriu, jog žinotum: suprantu, ką reiškia pateikti jiems
tokį pasiūlymą. Ir tikrai nekliedžiu, kad ir ką tu apie tai
manai. - Tai išgirdęs Deividas užvertė akis ir nusišypsojo. -
Prižadu, viskas bus gerai. Nenutiks nieko blogo. Ištversiu
viską, įveiksiu visas tame sąraše esančias kliūtis. Jei tik tu
būsi šalia, aišku?
Apkabinau jo galvą ir prisitraukiau artyn. Vienu tyliu
šiltu atsikvėpimu jis pakuždėjo man į ausį:
- Pasikalbėk su Hana. Tada žiūrėsime.

146
 24
HANA
Supypsėjus laikmačiui, atidariau orkaitės dureles ir pa­
žvelgiau į vidų. Pyrago viršus tapo auksinis, o kraštuose
burbuliavo gintaro spalvos skystis. Pačiupusi virtuvinį
rankšluostį patraukiau kvadratinę kepimo formą arčiau
savęs ir smiliumi paspaudusi viršų stebėjau, kaip nedidelis
apvalus įdubimas po kelių sekundžių išsilygino. Išjungiau
orkaitę ir padėjau pyragą ant grotelių atvėsti.
Ieškodama iš močiutės paveldėtos porcelianinės lėkštės
su aukso krašteliu ir mėlynų rožių raštu stengiausi nesi­
jaudinti. Keitė mane apstulbino, kai mudviem pietaujant
nedidelėje kepyklėlėje, raugintos duonos kubilėliuose
tiekiančioje gardžiausią tirštą žuvienę, pasakė, kad juodu
su Deividu pasikalbėjo ir nusprendė, jog galima aptarti
jos pasiūlymą išnešioti mums kūdikį. Išsamiai aptarti. Iš
pradžių netekau žado, paskui apsipyliau ašaromis ir kilo
tiek daug klausimų, kad nespėjau visų išberti. Keitė taip pat
verkė, sakė esanti įsitikinusi, jog šis sumanymas pavyks,
jeigu tik mes sutiksime.
Įsivaizdavus, ką reikštų jos pasiūlymas, jei viskas
susiklostytų palankiai, kaip Keitė ir žadėjo, mane apėmė

147
 KARMA BROWN

neapsakomas dėkingumas. Jos tikėjimas buvo užkrečiamas,

taigi pietums einant į pabaigą jau neabejojau, kad toks
sprendimas teisingas.
Bet dabar turėjau pasikalbėti su Benu. Skrandį taip suko,
kad nežinojau, ką daryti - vemti ar išgerti ko nors stipraus.
O gal ir viena, ir kita?
Išverčiau pyragą į lėkštę ir kepimo formoje likusiu siru­
pu apšlaksčiau dar šilto kepinio paviršių. Ananasų žiedai
glūdėjo storame karamelės, kepant susidariusios iš sviesto
ir medaus, sluoksnyje ir aš akimirksniu atsipalaidavau,
įkvėpusi saldaus vaikystę primenančio aromato. Nors
gaminti maistą man patiko, siela nurimdavo tik kepant
desertus. Mane guodė tikslūs matavimai, tokie produktai
kaip miltai, sviestas ir rudasis cukrus, ritmingas tešlos
plakimas ir maišymas.
Kai baigusi koledžą nusprendžiau stoti į virėjų mokyklą,
močiutė, kurios motina buvo pusiau kanadietė, atidavė
man apiplyšusią „Lauros Sekord kanadietiškų receptų
knygą", pagal kurią kepdavo gausybės rago keksiukus
ir apverstą ananasų pyragą. Dabar pyragas vėso ant jos
lėkštės. Nors tokį senamadišką pyragą retai bepamatysi
daugumoje virtuvių, Benas jį labai mėgo. O šiandien man
reikėjo jam įsiteikti.
Stalas buvo beveik padengtas, vakarienė paruošta:
lazanija su dešromis ir paprikomis tobulai tiko vėsioms
lietingoms San Fransisko žiemos dienoms. Ant stalo dė­
dama grafiną širazo, kurį žurnalui atsiuntė viešųjų ryšių
agentūra iš Napos slėnio, išgirdau atsidarant laukujės duris.
Laimė, Šoana, žurnalo „Femme" maisto skilties redaktorė
ir mano viršininkė, mėgo tik baltus gėrimus, pavyzdžiui,

148
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

šardonė arba džiną, todėl į redakciją atsiųstą raudonąjį

vyną aš galėdavau parsinešti namo.
- Kas čia taip skaniai kvepia? - Benas įėjo į virtuvę ir
numetė portfelį ant grindų prie stalo.
- Lazanija, - atsakiau ir ištraukusi skardą iš orkaitės
padėjau ant viryklės. Fontinos sūrio užklotas buvo išsipūtęs
ir lengvai apskrudęs, tik ir laukė aštraus peilio ir alkanų
pilvų. Benas nuo stiklinės kepimo formos nuplėšė gabalėlį
išsilydžiusio sūrio plutos ir įsimetė į bumą.
- Nekantrauju paragauti, - ištarė jis.
Pripylusi iš grafino dvi taures vyno, vieną padaviau
jam; mudu susidaužėme ir apsikeitėme šypsenomis.
- Na, kas atsitiko? - Benas atsisėdo stalo gale ir pateliūs­
kavo vyną taurėje. - Brangus vynas. Lazanija. Apverstas
pyragas su ananasais. Antradienio vakarą?
- Iš kur sužinojai apie pyragą? - paklausiau įsitaisiusi
greta.
Jis godžiai pauodė orą ir pamerkė man akį.
- Klok. Kas vyksta?
- Gal pirma pavalgykime?
Kai ištuštinome ir nukraustėme lėkštes, padėjau abiem
po lėkštutę su pyragu ir atsisėdusi šakutės danteliais ėmiau
badyti ananasų riekes. Sėdėjau susimąsčiusi, todėl krūpte­
lėjau, kai Benas pabilsnojo šakute į mano lėkštę.
- Hana?
- Atsiprašau, - ištariau, nusišypsojau ir padėjusi šakutę
nustūmiau lėkštę šalin. - Mąsčiau.
- Hana, gali man pasakyti bet ką.
Tai išgirdusi linktelėjau, tačiau nusukau akis. Dabar
arba niekada.

149
 KARMA BROWN

- Keitė pasisiūlė išnešioti mūsų kūdikį.

Pagaliau supratau, ką reiškia žodžiai „kurtinama tyla".
Mažiausiai trisdešimt sekundžių mes abu nieko nesakėme
ir nedarėme. Benas spoksojo į mane, iškėlęs šakutę virš
lėkštės, o jo veide švietė nuostaba. Man suplastėjo širdis,
vėl nudūriau žvilgsnį žemyn ir nurijau seiles, nors trukdė
gerklėje užstrigęs arbūzo dydžio gumulas.
- Gal gali pakartoti?
- Keitė sakė norinti išnešioti kūdikį man. Mums.
- Man taip ir pasigirdo... - Benas nutilo, tarsi kalbė­
damas būtų netekęs kvapo. - Norėjau įsitikinti, kad gerai
išgirdau.
- Žinau, tai... netikėta. Keistoka. Ir tikrai trikdo. Ne­
žinau, ką tu galvoji. Gal gali pasakyti, ką dabar manai?
Prašau... - priešingai nei lėtas, apgalvotas Beno atsakas,
žodžiai man iš burnos išlėkė it bičių spiečius iš avilio.
- Manau... - Benas pakratė galvą ir pagaliau padėjo
šakutę. Tada išsišiepęs pažvelgė į mane ir aš kaip reikiant
sutrikau. Atrodė, viskas apsivertė aukštyn kojomis. - Ma­
nau, kad tai nuostabu.
-K-ką?
- Klausyk, aš nežinau, ar tikrai turėtume taip pasielgti, -
pasakė Benas. - Bet po visko... po susitikimo su Denu aš
jau susitaikiau su mintimi, jog mums vertėtų pasidomėti
alternatyviais būdais. Tiesą sakant, tą vakarą, kai po vaka­
rienės išlėkiau it hormonų audrų kamuojamas paauglys,
tėtis man tai priminė.
- Tikrai? - Benas apie tą pokalbį nepasakojo, o aš ne-
kamantinėjau.
Benas linktelėjo.

150
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

-Jis man pasakė, kad nėra didesnio džiaugsmo, nei tapti

tėvu. Ir jei tau nesiseka pastoti tradiciniu būdu, turiu į viską
pažvelgti kitu kampu. O tai, na, tai tikrai kitas kampas.
- Tikrai, - sušnibždėjau jausdama, kaip slegiantis svoris
ir nerimas pamažu pakyla lyg mažyčiai helio balionai ir
nuskrieja aukštyn.
- Ar ji tikrai nusiteikusi rimtai? - paklausė Benas. - O
kaip Deividas? Ką mano jis?
- Ji nusiteikusi rimtai, - atsakiau. - Sakė, kad ir Deivi­
das pritaria.
- Tada ir aš sutinku.
- Tikrai tai darysime? - ištariau ir godžiai atsigėriau
vyno.
- Tikrai darysime, velniai griebtų, - patvirtino Benas ir,
pabrėždamas savo žodžius, iškėlė į viršų šakutę. - Metas
tavo geriausiai draugei užtaisyti vaiką.
Prunkštelėjau taip smarkiai, kad vynu aptaškiau Beno
apvalgytą pyrago gabalėlį.

151
 25
KEITĖ
Vasaris

Išėjusi iš pastato Hana prisidengė akis nuo ryškios saulės

ir apsidairė. Sėdėdama automobilyje kitapus gatvės pa­
spaudžiau signalą. Buvo pietų metas, gatvės sausakimšos,
todėl ir neradau vietos arčiau. Vyliausi, kad eismas nebus
pernelyg intensyvus, nes turėjome vos penkiolika minučių
nuvažiuoti iki klinikos į susitikimą su socialine darbuotoja.
Deividas su Benu turėjo laukti mūsų ten. Pagalvojus apie
susitikimą man iš jaudulio sugniaužė paširdžius. Hana pa­
mojo, palaukė, kol sumažės automobilių, ir perbėgo gatvę.
Atidariusi dureles iš keleivio pusės švystelėjo milžinišką
rankinę ant grindų ir įsėdo.
- Labas, - ištarė ji ir prisisegusi saugos diržą pasilenkė
pabučiuoti manęs į skruostą.
- Labas. Kaip sekėsi darbe?
- Gerai. Normaliai. Kaip visada.
Ji pasidėjo kelioninio krepšio dydžio rankinę ant kelių
ir pasiraususi jos gelmėse pagaliau susirado akinius nuo
saulės.

152
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Suraukiau nosį.
- Kas čia per kvapas?
Ji ištraukė plastikinę dėžutę, kurios viduje teliūskavo
kažkoks tamsraudonis skystis.
- Sriuba, - atsakė Hana. - Rengiame rubriką: „Aplink
pasaulį: trisdešimt patiekalų per trisdešimt dienų", o
čia... - ji pakrutino smirdinčią dėžutę, - keturiolikta diena.
Rusiški barščiai. Burokėlių sriuba.
- Bet kodėl ji tavo rankinėje, o dabar - ir mano auto­
mobilyje?
Rūgštus kvapas įsiskverbė į nosį, teko pradaryti langą.
- Toks jau tas receptų kūrėjos gyvenimas. Rankinėje
visada turiu maisto, - juokdamasi atsakė Hana. - Be to, čia
vakarienė. Yra žmonių, kurie mėgsta burokėlius.
- Gal tu ir mėgsti, tik ne aš, - tariau purtydama galvą. -
Ko dar turi? Gal ko nors nesmirdinčio?
Hana išsitraukė stiklainiuką su kažkokia gelsva mase.
- Kreminis medus? - paklausiau.
- Žąsų taukai. Nori paragauti? - Hana jau ketino atsukti
kamštelį, tačiau aš atitraukiau ranką nuo vairo, norėdama
ją sustabdyti.
- Šlykštu! Hana Metjus, trauk juos šalin.
- Jie skirti dvidešimtai dienai ir Jungtinei Karalystei.
Pyragėliai su kiaulienos ir svogūnų įdaru, pagamintu
naudojant žąsų taukus. - Matydama, kad pasišlykštėjau,
ji nusišypsojo ir įsidėjo stiklainį į rankinę. - Gal norėtum
kokosinio orinuko su šokoladu?
- Čia jau kita kalba.
Paėmiau iš jos šokoladu aplietą saldėsį, įsimečiau į
burną.

153
 KARMA BROWN

Hana atsiduso ir sužiuro pro langą.

- Ir juos kepdami naudojome žąsų taukus.
- Netiesa! - lioviausi kramčiusi. Nežinojau, ką reikės
daryti, jeigu paaiškės, kad ji nejuokauja, juk vairuodama
negalėjau išspjauti.
- Tu teisi. Pamelavau.
Kepštelėjau jai ranka ir draugė nusijuokė.
- Keiskime temą. Pakaks apie žąsų taukus ir burokė­
lius. - Kai sustojome prie raudono šviesoforo signalo,
žvilgtelėjau į veidrodėlį ir nusivaliau šokoladą nuo lūpų
kampučio. - Kaip jautiesi dėl šito susitikimo su socialine
darbuotoja ir kitų reikalų?
Nereikėjo aiškinti, kas yra kiti reikalai, Hana žinojo, jog
omenyje turiu surogatinę motinystę.
- Aš... nedrąsiai optimistiška.
- O labiau laiminga ar išsigandusi?
- Turbūt kažkur per vidurį.
Linktelėjau.
- Žinau, turbūt sunku patikėti, tačiau mums pavyks,
Hana.
Ji pažvelgė pro langą.
- Man visada tik nepavykdavo, todėl sunku įsivaizduoti
kitokią baigtį.
- Suprantu, - pašnairavau į Haną, o ji ir toliau dyrėjo
pro langą. - Bet noriu, kad bent pabandytum, gerai?
Tai išgirdusi ji staigiai atsisuko į mane.
- Žinoma. Atsiprašau... pasirodžiau nedėkinga.
- Ne, nepasirodei. Dabar tau metas išgirsti gerą naujieną.
Atėjo tavo eilė, Hana.
- Šįkart bent jau nereikia kliautis savo kūnu, - ištarė ji

154
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

ir staigiai, šaižiai prunkštelėjo, tačiau iškart susitvardė. -

Mano gimda - tikras šiukšlių smulkintuvas.
Prikandau liežuvį. Norėjau jai pasakyti, kad klysta,
kad viskas ne taip, kad ji graži ir visapusiškai tobula, net
ir turėdama nepatikimą gimdą, bet žinojau, jogjai nereikia
pagyrų. Tiesiog turėjo tai ištarti garsiai. Ir nors man buvo
nesmagu, nutylėjau ir leidau jos žodžiams pakibti ore.

Vos tik toji moteriškė pasakė, kad tai saugi erdvė, su­
pratau skaičiuosianti minutes iki susitikimo pabaigos.
Socialinė darbuotoja Mina, paskirta įvertinti, ar esame
pasiruošę pagalbinio apvaisinimo procedūrai ir surogatinei
motinystei, stumtelėjo dėžutę nosinaičių arčiau Hanos.
Nelinksmai šyptelėjusi ir pavarčiusi akis (tai buvo skir­
ta man), Hana grąžino dėžutę į stalo vidurį. Mina tokio
atkirčio nepastebėjo, nes pylė mums keturiems vandens
ir, kaip įprasta San Fransisko gyventojams, pliurpė apie
orą. Pajutau viduje sukylant juoką ir nusisukau nuo Ha­
nos, stengdamasi bent truputį susitvardyti. Nors tai ne
egzaminas, nenorėjau Minai, aiškinusiai apie saugią er­
dvę, suteikti pagrindo abejoti mūsų pasirengimu ir ryžtu
tai padaryti.
- Žinau, girdint žodį „privalomas" susidaro įspūdis, kad
jūs neturite pasirinkimo teisės, - kalbėjo Mina, duodama
mums stiklines su vandeniu. - Bet taip nėra. Visada turite
teisę rinktis.
Linktelėjau, Deividas kažką pritariamai burbtelėjo,
o Hana ištarė: „Taip, žinoma." Benas šyptelėjęs atsigėrė
vandens; supratau, kad jo šypsena nenuoširdi. Mes nė
vienas nenorėjome čia būti, bet vaisingumo klinika, prieš

155
 KARMA BROWN

pradėdama pagalbinio apvaisinimo procedūrą, liepė su­

sitikti su socialine darbuotoja.
Nors neabejojau dėl savo sprendimo išnešioti Hanos ir
Beno kūdikį, mums priskirtos etiketės rodėsi varžančios
ir netinkamos. Laikiau mus draugais, kartu mėginančiais
įgyvendinti svajonę. Kaip paprasta. Gražu. Nelaikiau savęs
surogatine motina, o vadinti Haną numatytąja motina buvo
keista ir pernelyg formalu. Ji tiesiog Hana. Reikia tikėtis,
busimoji motina Hana, jeigu tik Mina kada nors mus iš
čia išleis.
- Tai kaip viskas vyksta? - paklausiau ruzgindamasi
didžiuliame minkštame krėsle.
Įsmeigusi akis į mane, Mina pasilenkė į priekį, nepa­
kildama iš tokio pat minkšto fotelio. Ji buvo gana smulki,
tad krėslas buvo ją kone prarijęs.
- Normalu nerimauti, - ištarė ji ir rankomis atsirėmė
į sukryžiuotus kelius. Minos kojos vos siekė žemę, todėl
susidarė įspūdis, kad ji remiasi tik kojų pirštų galais.
- Ak, aš nejaučiu nerimo, - paprieštaravau. Sakiau tiesą,
man tik nelabai patiko būti vertinamai.
Mina nusišypsojo, aš atsakiau tuo pačiu. Kurį laiką taip
ir sėdėjome: ji mažutė didžiuliame krėsle, iššiepusi visus
dantis, ir aš, kiek išgalėdama įsirėmusi į standų fotelio
atlošą, dėdamasi, kad viskas normalu.
- Gerai, gerai, - tarstelėjo Mina. - Ne aš turiu nuspręs­
ti, ar jums imtis surogatinės motinystės. Tas sprendimas
priklauso tik nuo jūsų keturių. Aš atėjau aptarti kliūčių,
su kuriomis galite susidurti pradėję procedūrą, - ji atsi­
krenkštė. - Ypač jūsų atveju, nes tai altruistinė tradicinė
surogatinė motinystė. Pastaruoju metu mes susiduriame
su atvejais, kai surogatinė motina tik išnešioja embrioną.

156
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Taip, žinoma, - pasakė Hana. Atrodė, kad ji jaudinasi,

nes pirštais vis čiupinėjo rašiklį.
Benas teliūskavo vandenį stiklinėje ir lyg pakerėtas
spoksojo į jį, o Deividas krutino kelius aukštyn žemyn.
Prieš susitikimą susitarėme, jog kalbėsiu aš - iš dalies to­
dėl, kad mėgau vadovauti, be to, norėjau Minai parodyti
esanti tikra dėl savo sprendimo, galų gale, tai buvo mano
mintis. Man buvo svarbu, kad ji tai suprastų.
- Nepilstysiu iš tuščio į kiaurą, Mina, - prabilau. Ji ra­
gindama linktelėjo. - Bet mūsų, - rankos mostu parodžiau
Deividą, Haną ir Beną, - mūsų manymu, tų kliūčių nebus
daug. Mes draugaujame jau ne vienus metus. Tiesą sakant,
dešimtmečius. Ir daug apie tai kalbėjomės - ir atskirai, ir
kartu.
Mina linktelėjo, jos lūpos tik trumpam niūriai susičiau­
pė. Aš drąsiai nusišypsojau, būdama tikra, kad ji pareikš
nematanti priežasties mums čia būti, ir palinkės sėkmės.
- Okas bus, jeigu jūs nepastosite, Keite? Arba pastosite,
bet patirsite persileidimą? Žinau, jog tokiais atvejais daug
surogatinių motinų išgyvena kaltės jausmą. - Mano gerklė
staiga išdžiūvo, aš atsigėriau vandens. - Kas bus, jeigu
viena pusė norės bandyti toliau, o kita nuspręs, kad jau
gana? - Mes delsėme atsakyti, todėl Mina tęsė: - O kaip
jūsų vaikai, Keite ir Deividai? Ar jie tam pasirengę?
Pašnairavau į Deividą, kuris sėdėjo įsmeigęs žvilgsnį
į kelius.
- Nors žinau, jog baisu apie tai net pagalvoti, - toliau
kalbėjo Mina, - ar apsvarstėte, ką darytumėte, jeigu paaiš­
kėtų, kad vaisius turi genetinį defektą?
- Na, aš... - sutrikusi, jog pokalbis taip staiga pakrypo

157
 KARMA BROWN

prie niūrių, tragiškų dalykų, nutilau ir apsidžiaugiau, kai

įsikišo Hana.
- Savaime suprantama, tokiu atveju mes palaikysime
Keitės sprendimą, - ištarė ji. Atrodė sukrėsta, išbalusi.
Benas atrodė nė kiek ne geriau.
Mina linktelėjo.
- Bet tai bus jums skirtas vaikas, Hana ir Benai. Nors
dabar, sėdint kabinete, viskas atrodo paprasta, patikėki­
te, iškilus komplikacijoms ne visada lengva priimti tokį
sprendimą.
- Mes suprantame, - prabilo Deividas ir pasilenkęs tvir­
tai suėmė man už rankos. Jaučiausi it subliuškęs balionas,
pokalbis lyg adata pradūrė mano įsitempusį paviršių ir
išleido orą. - Žinome, kad gali nutikti visko. Aš paramedi-
kas, kasdien prisižiūriu baisybių. Bet esame pasiruošę. - Jis
man nusišypsojo, tikriausiai pajuto, jog kaip tik dabar man
labai reikia palaikymo. - Pasikalbėjome su dukromis ir
atvirai paaiškinome, kas vyks. O dėl to, kas gali nutikti...
na, problemas spręsime, kai jos iškils. Mes mylime Haną
ir Beną. Ir norime tai padaryti.
Pastebėjau, jog Hana siektelėjo dėžutės nosinaičių.
Nežiūrėjau nei į ją, nei į Beną, nes buvau tikra, kad juos
išvydusi pravirksiu. Todėl tik giliai įkvėpiau ir įsmeigiau
žvilgsnį Minai į akis.
- Ko dar jums reikia iš mūsų? - paklausiau.
- Svarbu ne tai, ko man reikia, Keite, - atsakė Mina. - Aš
esu tik tarpininkė tarp jūsų keturių, mano darbas - atsakyti
į jums kylančius klausimus. Mano darbas - palengvinti
jūsų užduotį ir padėti užtikrinti, kad artimi ir sveiki jūsų
santykiai tokie išliktų per visą procedūrą ir vėliau.

158
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Linktelėjau ir kietai sučiaupiau lūpas.

- Gerai, - ištariau. - Tai gal pradėkime iš naujo?
- Puiki mintis, - pritarė Mina ir apdovanojo mane dar
viena plačia šypsena. - Štai keli lankstinukai, mano ma­
nymu, jie jums pravers...

159
 26
KEITĖ
- Viskas ne taip paprasta, kaip maniau, - pareiškiau
stebėdama, kaip Deividas vonios veidrodyje valosi tarp-
dančius siūlu, naudodamas po trumpą galiuką vienam
tarpdančiui. Atsispyriau norui išlupti dantų siūlo pakuotę
jam iš rankų, ištraukti ilgą siūlą ir liepti jį naudoti. Buvau
įsitempusi - po susitikimo su Mina dar laukė pokalbis su
advokatu dėl surogatinės motinystės sutarties. Poelgis,
iš pradžių kėlęs didžiulį džiaugsmą, pamažu virto tikru
biurokratiniu košmaru.
Deividas persibraukė liežuviu dantis ir švystelėjo dar
vieną trumpą tarpdančių siūlo galiuką į šiukšlinę.
- Kas yra?
Kiek per smarkiai pabilsnojusi šlapiu dantų šepetėliu į
kriauklės kraštą, užtepiau ant šerelių pastos.
- Mina, mūsų paslaugioji socialinė darbuotoja. Ir Dei-
monas Kamberlandas, advokatas surogatinės motinystės
klausimais ir fatalistas.
Įbrukau šepetėlį į bumą ir ėmiau iš visų jėgų šiūruoti
jautrias dantenas.
Deividas vėl laikė rankoje atsiplėšęs siūlo galiuką - tokį

160
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

trumpą, kad vos užteko apsivyti ant abiejų smilių, net

pirštų galai paraudo. Mūsų žvilgsniai veidrodyje susitiko.
- Keite, jie tik dirba savo darbą.
Susiraukiau ir griausmingai nusispjoviau į kriauklę.
- Žinau. Tikrai žinau.
Įmečiau dantų šepetėlį į laikiklį ir nuėjau į miegamąjį.
Jei teks stebėti, kaip Deividas valosi dar vieną tarpdantį,
pratrūksiu, o juk ne jis kaltas. Bet išgirdau jį atsidūstant,
mano pilve sukilo liepsna ir aš vėl supykau dėl to tarp-
dančių siūlo.
Trankydamasi stalčiuose ieškojau senų Deivido marški­
nėlių, su kuriais man patiko miegoti, ir jam išėjus iš vonios
jau gulėjau po antklode. Jis atsirėmė į staktą ir susinėrė
rankas. Aš vėl susiraukiau.
- Kas yra?
Atsistūmęs nuo staktos, Deividas atsigulė šalia ir pasi­
rėmė galvą ranka.
- Ar tu apsisprendusi?
Šįkart aš sunkiai atsidusau, vildamasi, kad jis mato
mano susierzinimą, ir ėmiau teptis apnuogintas rankas
tirštu kremu. Nosį pakuteno vanilės aromatas, aš dar kartą
giliai įkvėpiau.
- Aš tik klausiu. Tai rimtas reikalas, Keite.
Nusiklojusi atsikėliau ir vėl nupėdinau į vonią - nusi­
šlapinti. Durų neuždariau, mes jau seniai buvome prie to
pripratę.
- Kodėl visiems atrodo, jog aš to nesuprantu?
- Gal todėl, kad įniršti, vos tik kas nors pabando tau
padėti?
Jis pasakė dar kažką, lyg ir apie mūsų advokatą Deimoną

161
 KARMA BROWN

Kamberlandą, neva šis visai neblogas, bet kaip tik tą aki­

mirką aš nuleidau vandenį, kad negirdėčiau jo prakalbos.
Grįžusi į lovą apsikamšiau antklode ir kelis kartus galva
paniuksėjau minkštą pagalvę, kol pūkiniame kamšale
atsirado patogi įduba.
- Kas yra? Man pasirodė, jog jis atidus ir gana drau­
giškas.
Mąstydama, kaip tai paaiškinti, suspaudžiau lūpas. Abe­
jojau, ar pavyktų tiksliai suformuluoti, kas man užkliuvo.
Gal prabangus pono Kamberlando kostiumas ir ištaigingas
jo kabinetas? Žinojau, viskas bus apmokėta Hanos ir Beno
sunkiai uždirbtais pinigais, nes jie užsispyrė sumokėti
ne tik savo, bet ir mano advokatui. O gal tai, kad mums
apskritai reikėjo advokato, net dviejų? Bet tikriausiai dėl
to, kaip Kamberlandas pristatė sutarties sąlygas: nuo už­
mokesčio, kurį iškart pareikalavau išbraukti, paaiškinusi,
jog tai altruistiškas poelgis, iš Hanos ir Beno aš neimsiu
nė cento, tai visais atžvilgiais dovana jiems, iki nėštumo
nutraukimo, pavojaus sveikatai ir sprendimų nutikus siau­
bingiems, tragiškiems dalykams, apie kuriuos net pagalvoti
nenorėjau. Taip, dabartinis mano nepasitenkinimas kilo dėl
tos sutarties - storo teisinio dokumento, neperteikiančio
jausmų, neatskleidžiančio mano sprendimą pakursčiusios
meilės ir motyvacijos. Visas šis reikalas darėsi panašus į
verslo sandorį.
Tai mane siutino.
- Jo kostiumas per brangus, - pareiškiau.
- Kostiumas?
- Taip, kostiumas. Lažinuosi, kad jis turi pilną spintą
panašių kostiumų. Ir kosminis atlygis, kurį jam turės su­

162
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

mokėti Hana, bus skirtas dar vienam siaubingai brangiam

kostiumui.
- Keite, brangioji, aš...
- Nejaugi nesupranti? - trinktelėjau rankomis abipus
kojų, tvirtai susuktų į antklodę. - Tai ypatingas ir asme­
niškas poelgis. Kodėl jis užrašomas tuo nuobodžiu juodu
rašalu ant balto lapo, mane vadinant surogatine motina, tave
vyru, o Keitę ir Beną - numatytaisiais tėvais? Ir man nerūpi,
ką apie tai mano Mina ar kokias kliūtis ji jaučiasi įparei­
gota su mumis aptarti. Nerūpi man ir tai, kad Deimonas
Kamberlandas tik mėgina apsaugoti mano teises, - išrėžiau
ir pabrėždama pastaruosius du žodžius iškėliau pirštus.
Atsidusau ir vėl atsigulusi ant pagalvių leidau Deividui
švelniai glostyti man pilvą. - Aš būtinai gersiu akušerės
rekomenduojamus vaistus ir vitaminus, nerūkysiu ir nevar­
tosiu draudžiamų narkotikų. Nebus sekso nei prieš, nei po
apvaisinimo procedūros, juo labiau nepasidarysiu aborto.
Ak, po velnių! - užsidengiau akis dilbiu ir užsimerkusi
prisiminiau dar milijoną dalykų, kuriuos įsipareigojau
daryti arba nedaryti - net galva apsvaigo. - Norėjau, kad
tai būtų tik tarp mūsų, supranti? Manęs, tavęs, Hanos ir
Beno. Bet procese dalyvauja daugybė žmonių ir visi jie
aiškina, ką turiu daryti, kaip elgtis, kaip jaustis.
- Suprantu, - pasakė Deividas. - Žinau, tu ne šito ti­
kėjaisi.
Atitraukiau ranką ir pažvelgiau į Deividą.
- Ne šito. Be to, man labai nepatinka, kad Hana ir Benas
turi už tai mokėti.
- Keite... - jis pakratė galvą ir nusuko žvilgsnį. Supratau,
kad nori pasakyti tai, kas man, ko gero, nepatiks.

163
 KARMA BROWN

- Ką?
- Hana ir Benas už tai moka ne tik todėl, kad tos su­
tarties reikia... jie jos nori. Benas sakė, jog Hanai tai labai
svarbu.
Spoksojau į jį nepratardama nė žodžio. Kai piktinausi
visais teisiniais reikalais, Hana linkčiojo, šypsojosi ir man
pritarė. Ar ji pabūgo, kad netesėsiu pažado? Pajutau šleikš­
tulį ir trumputę akimirką suabejojau, ar tikrai to noriu.
- Sutartis gina ne tik tavo teises. Ji taip pat saugo Haną
ir Beną, tad leisk tau šį tą paaiškinti, kol dar nieko nepasa­
kei. -Jis kilstelėjo ranką ir aš prikandau liežuvį. - Saugo ne
nuo tavęs, Keite. Hana tavimi pasitiki. Benas tavimi pasitiki.
Bet girdėjai, ką sakė advokatas. Nors mūsų santykiai nėra
sudėtingi, procesas, kurį pradėsime, yra sudėtingas. Todėl
turime būti tikri, kad gerai vienas kitą suprantame.
- Bet juk mes suprantame vienas kitą, ar ne?
- Man atrodo, jog suprantame, - atsakė Deividas. - Ta­
čiau tokios tos kliūtys. Jeigu nori padėti Hanai ir Benui,
privalai jas įveikti.
- Kvailos kliūtys, - pareiškiau, bet šįkart taip nebesi­
raukiau.
- Tave myliu dėl daugybės priežasčių, tačiau dėl jos
myliu labiausiai, - jis uždėjo ranką kairėje mano krūtinės
pusėje, virš širdies.
- Dėl kairės krūties? - paklausiau šypsodamasi.
- Taip, Keite, labiausiai myliu tavo kairę krūtį.
Linktelėjau.
- Taip ir maniau. Tu dažnai jai skiri daugiau dėmesio.
- Nejaugi? - ištarė jis užguldamas mane. Tapo sunku
kvėpuoti, bet nenorėjau, kad jis atsitrauktų. - Na, vadinasi,

164
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

reikia ką nors daryti, - Deividas pabučiavo man į kaklą

ir aš atkraginau galvą, paskui pramerkiau vieną akį ir
nusišypsojau.
- Bet bus tik glamonės nenusirengus, aišku? Nepamiršk,
jog pasirašiau sutartį.

165
 27
HANA
Slaugytoja padavė Benui skaidrų plastikinį maišelį, kurio
viduje buvo indelis mėlynu kamšteliu. Nors per pasta­
ruosius kelerius metus tai darėme ne kartą, Benas maišelį
visada laikydavo lyg kokias toksiškas atliekas - atkišęs
priešais save ir dviem pirštais suėmęs užspaudžiamą viršų.
- Kodėl viskas permatoma? - suburbėjo jis, apžiūrinėda­
mas rankoje laikomą maišelį, kol mudu paskui slaugytoją
ėjome koridoriumi. - Man šitas etapas labai nepatinka.
- Bet tai pats geriausias etapas, - pasakiau, glostydama
jam nugarą ir mėgindama nuslėpti šypseną. - Juk smagu,
kai per procedūrą gali žiūrėti pornografiją. Procedūros,
kurias man teko patirti, buvo daug nemalonesnės.
- Čia ne varžybos, kamblogiau, - pareiškė Benas šypso­
damasis, ir mudu susėdome palaukti, kol jį pakvies. - Bet
tu teisi. Nors į kabinetą turiu įeiti, vos išėjus ankstesniam
vyrukui, žurnalai ten visada tie patys ir visi tiksliai žino,
ką aš veikiu.
Nusijuokiau.
- Kabinetą po paciento bent jau išvalo.
- Tu tuo tikra? - paklausė Benas.

166
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Pakeiskime temą, - pasiūliau vaipydamasi.

- Gal papasakosi, kaip jautiesi?
- Tikrai? Gal pasikalbėkime linksmesne arba bent jau
įdomesne tema?
Benas keistai mane nužvelgė.
- Kaip aš jaučiuosi? - giliai įkvėpiau ir atsidusau. -
Jaudinuosi. Ir bijau. Ir nerimauju dėl Keitės. - Pakramčiau
vidinę skruosto pusę. - Vis neduoda ramybės socialinės
darbuotojos žodžiai, kad Keitę gali kamuoti kaltė, jeigu
nepastos.
- Aš būsiu lygiai tiek pat kaltas, - pasakė Benas iškel­
damas maišelį. - Pasistengsiu sugaudyti tik greičiausius
plaukikus.
Nusišypsojau, bet nelinksmai.
- Jai bus sunku. Juk pažįsti Keitę - kad ir kas nutiktų,
ji kaltins save.
- Žinau, - ištarė Benas ir uždėjęs laisvąją ranką man ant
šlaunies spustelėjo. - Todėl tikėkimės, jog pavyks.
- Benai Metjusai?
- Nejau būtina mus šaukti vardu ir pavarde? - pa­
šnibždomis pasiskundė Benas ir atsistojo. Aš sukikenau. -
Pasimatysime, kai viskas bus baigta.
- Sėkmės, mažuti, - palinkėjau.
Jis dėkodamas iškėlė ranką ir koridoriumi nusekęs
paskui slaugytoją pradingo viename iš kabinetų.
Suburzgė telefonas. Pažvelgiau į ekraną. Keitė atsiuntė
žinutę - jie jau pakeliui. Renkant atsakymą mano širdis
suvirpėjo. Kažin ar šiandien ta diena, kai mano gyvenimas
pasikeis?
***

167
 KARMA BROWN

- Turiu mudviem šį tą, - pasakė Keitė, sėdėdama ant

apžiūrų stalo. - Gal gali iš mano rankinės ištraukti maišelį?
Ji jau buvo apsirengusi ligoninės chalatą ir pasiruošusi,
laukėme gydytojo Horvarto ir šviežiai apdorotos Beno
spermos.
Ištraukiau iš jos rankinės baltą plastikinį maišelį ir
padaviau Keitei.
- Kas čia?
- Pamatysi, - atsakė ji, nutaisiusi kvailą šypsnį. - Užsi­
merk ir ištiesk rankas.
Padariau, kaip Keitė liepė, ir po akimirkos ant mano
ištiestų delnų ji padėjo kažkokį minkštą lengvą daiktą.
- Ar jau galiu atsimerkti?
- Sekundėlę... Gerai, jau. Štai!
Ant ligoninės chalato ji vilkėjo marškinėlius, ant kurių
driekėsi užrašas „Mąstyk teigiamai", o po juo baltavo
ovalas su dviem rausvais brūkšneliais, visai kaip nėštumo
testui rodant teigiamą rezultatą. Prapliupau juoktis, tačiau
išvydusi rankose tokius pat marškinėlius iškart pravirkau.
- Ne, ne, ne. Neturėjai pravirkti! - Keitė susikrimto ir
pradėjo vilktis savuosius marškinėlius.
- Nenusivilk, - suvapėjau pro ašaras. - Man labai
patinka. - Atpakalia ranka mikliai nusibraukiau ašaras ir
iškėlusi marškinėlius dar kartą perskaičiau užrašą. - Man
labai patinka, tikrai. Jie tobuli. Ačiū.
- Nėra už ką, - Keitė nušoko nuo stalo ir mane apkabi­
no. - Nupirkau vienus ir gydytojui Horvartui. Kaip manai,
jis sutiks juos apsivilkti? - Ji išsišiepė ir iškėlė didesnius
marškinėlius su tokiu pat užrašu.
- Tikrai sutiks, - patikinau ir nusijuokiau įsivaizduoda­

168
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

ma, kaip visi trys atrodysime per procedūrą su vienodais

marškinėliais.
- Gerai. - Keitė vėl įsitaisė ant stalo ir perbraukė gydy­
tojui Horvartui skirtus marškinėlius, kuriuos buvo pasidė­
jusi ant kelių. - Mums pavyks, Hana. Šį rytą nuoširdžiai
šnektelėjau su savo kiaušinėliais, jie žino, ko iš jų tikimasi.
Jie mūsų neapvils.
Patylėjau, pirštais liesdama du rausvus brūkšnelius ant
marškinėlių.
- Tikiuosi, supranti, kad tu manęs nenuvilsi, net jei ir
nepavyks?
- Pavyks, - pareiškė Keitė, žvilgsniu duodama suprasti,
jog nėra prasmės ginčytis. - O dabar apsivilk marškinėlius
ir pasiruošk - darysime kūdikį.

169
 28
KEITĖ
Praėjo vienuolika dienų nuo pagalbinio apvaisinimo proce­
dūros. Tąrytą kepdama dukroms kiaušinienę sužiaukčiojau.
Paskui užsigeidžiau alyvuogių su lydytu sūriu - stebėtinai
šlykštus derinys, kurio vis trokšdavau per ankstesnius
nėštumus. Prisėdusi ant klozeto dangčio žvilgtelėjau į
nėštumo testą, nors ir žinojau, jog turiu palaukti dar tris­
dešimt sekundžių. Nekantravau, todėl įsirėmiau rankomis
į kelius, kad neskubėčiau pakelti testo, ir ėmiau krutinti
pėdas ant apskritomis plytelėmis išklotų grindų. Troškau
kuo greičiau pranešti Hanai, jog mes laukiamės. Tai ypa­
tinga akimirka, bet dar smagiau bus regėti jos veidą, kai
pirmąkart paims į rankas kūdikį.
Po sekundėlės supypsėjo telefono laikmatis ir aš už­
gniaužusi kvapą stvėriau testą.
- Nagi, nagi, nagi... - kartojau, o kojos ir toliau šokčiojo.
Apverčiau juostelę ir įsispoksojau.
Rodė du brūkšnelius. Pasisukau į veidrodį ir plačiai
išsišiepiau.
Rodė du brūkšnelius.
Beskubant išsiųsti Deividui žinutę, telefonas išslydo iš

170
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

rankų, aš puoliau jo gaudyti, kol neatsitrenkė į grindis. Bet

praradau pusiausvyrą, kritau šonu ir į rankšluosčių laikiklį
prasiskėliau galvą. Apkvaitusi priglaudžiau prie kaktos
ranką ir nustėrau išvydusi, kad ji visa kruvina.
- Šūdas, - ištariau, vėl atsisėdau ant klozeto ir prispau­
džiau prie žaizdos rankšluostį. Į veidrodį nežiūrėjau -
bijojau, jog pamačiusi žaizdą apalpsiu. Neatitraukdama
rankšluosčio nuo kaktos pasilenkiau pakelti telefono.
Galva tvinksėjo. Paskambinau Deividui į mobilųjį, nors ir
žinojau, kad jis ką tik pradėjo dvylikos valandų pamainą.
Nukreipta į balso paštą padėjau ragelį.
Neketinau skambinti Hanai - nenorėjau, jog žinia, kad
taps motina, ją pasiektų ligoninės priimamajame, kur aš,
rezidento lopoma galva, turėčiau prisipažinti besilaukianti.
Ne, tai turėjo būti ypatinga akimirka. Hana to nusipelnė.
Deivido motina Kora savaitės pradžioje sugrįžo į Sakra­
mentą, o dukters bendraklasės motina, su kuria artimiausiai
bendravau, turėjo pilną namą gripuojančių vaikų. Galėjau
išsikviesti taksi, bet supratau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu
kam nors paskambinti, ypač jei priimamajame bus daug
žmonių ir aš nespėsiu iš mokyklos pasiimti mergaičių.
Įsėdusi į taksi, spausdama prie vis dar kraujuojančios
kaktos švarų rankšluostėlį, peržiūrėjau adresatų sąrašą ir
spustelėjau skambinimo mygtuką.
- Labas, čia Keitė. Ar gali padaryti man paslaugą?

Benas užsispyrė susitikti ligoninėje, nors ir patikinau,

kad man viskas gerai. Man išeinant iš pagalbos pirmumo
nustatymo zonos, jis kaip tik įžengė pro priimamojo duris.
Jis prisėdo laukiamajame šalia manęs. Aš atitraukiau

171
 KARMA BROWN

slaugytojos duotą tvarstį, jis pasilenkęs apžiurėjo mano

galvą.
- Oho. O kaip atrodo tas, su kuriuo susimušei?
- Ta rankšluosčių kabykla man niekada nepatiko. Dabar
tai tikrai išlupsiu ją iš sienos.
Benas nusijuokęs atsilošė ir susidėjo koją ant kojos.
- Kartais pamirštu, kad tu toks aukštas, - ištariau. -
Įdomu ar kūdikis paveldės tavo ūgį.
Jis susidomėjęs pažvelgė į mane, tačiau kurį laiką tylėjo.
- Gal tu ką nors žinai? - galiausiai atsargiai paklausė.
Linktelėjau ir nesusilaikiusi išsišiepiau.
- Testas, kurį pasidariau šį rytą, buvo teigiamas. Taip
apsidžiaugiau, jog išmečiau telefoną, o puolusi jo gaudyti
susitrenkiau galvą. - Benas tebespoksojo į mane, vis linksė­
damas, tarsi klausydamasis nelabai įdomaus pasakojimo.
- Benai? - tas jo kinkavimas mane sutrikdė, panorau,
kad jis ką nors pasakytų.
- Tu laukiesi?
- Laukiuosi.
Iškėliau ranką siūlydama duoti penkis, bet Benas to
nepaisė. Jis tik persibraukė rankomis standžias tamsias
garbanas ir trūksmingai atsiduso.
- Hana. Aš... mes turime pasakyti Hanai.
- Ne, dar ne, - ištariau nusvarinusi ranką. - Noriu, kad
toji akimirka būtų ypatinga. Be to, tai tik vienas teigiamas
testas, nenoriu, kad ji apsidžiaugtų anksčiau laiko.
Benas vėl sulinksėjo, atrodė, jog jam bloga.
- Taip. Tu teisi. Taip bus geriausia.
- Ruošiesi apalpti? Man atrodo, kad vienos galvos
traumos šiandien gana.

172
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Jis palinko į priekį, alkūnėmis atsirėmė į kelius ir ran­

komis suėmė smakrą.
- Turėsime kūdikį, - pasakė jis kimiu balsu ir tyliai
pravirko.
Pajutau, kaip graudulys lyg dantytas durklas smeigia
man į galugerklį. Laisvąja ranka paglosčiau jam nugarą,
paskui apkabinau per pečius.
- Tai puiki žinia, Benai. Ar gerai jautiesi?
- Žinoma. Man viskas gerai. Tai tu čia, laukiamajame,
plūsti kraujais, - pasakė jis, atsisukęs į mane. - Tai aš
turėčiau tave guosti. - Nusijuokiau. Jis pakratė galvą, o
jo išpūstose akyse žibėjo ašaros. - Aš... aš nustebęs. Tai
geriausias apibūdinimas. Tai nuostabu.
- Keitė Kebot? - slaugytoja stovėjo laukiamojo pakraš­
tyje, žiūrėdama į ligos istorijos lapą rankoje. Ji vėl pakvietė
mane vardu - nuobodulio persmelktas balsas bylojo, kad
slaugytojos pamaina prasidėjo jau seniai.
Benas kartu su manimi atsistojo ir globėjiškai uždėjo
ranką man ant nugaros.
- Ko nors nori? Kavos? Šūdas, tikriausiai dabar negali
gerti kavos?
- Be kofeino tiks. Būtų puiku, ačiū.
Pasakiau slaugytojai, kad Benas nuėjo paimti kavos, ir
ji šypsodamasi pažadėjo jį atvesti pas mane. Gal vis dėlto
ji ir nebuvo tokia nelaiminga.
Po penkiolikos minučių, nuobodžiaudama ir vildamasi,
jog nepasitaikys traumuotų pacientų, turinčių pirmumo
teisę, vėl išgirdau slaugytojos balsą:
- Ji čia.
Po sekundėlės užuolaida buvo atsitraukta ir įėjo Dei­
vidas. Paskui jį įžengė Benas su dviem puodeliais kavos.

173
 KARMA BROWN

- Kas, po velnių, nutiko? - Deividas pakėlęs tvarstį

apžiūrėjo man galvą ir suraukė kaktą ne iš asmeninio
susirūpinimo, o kaip profesionalas, vertinantis sužaloji­
mą. - Neatrodo labai blogai. Liks nedidelis randas. - Jis
atsargiai grąžino tvarstį į vietą ir jį prispaudęs pasilenkė
manęs pabučiuoti.
- Ką čia veiki? - paklausiau muistydamasi ant nepato­
gaus gulto. Aptirpo užpakalis. Pirštų galiukais prisispau­
džiau tvarstį, kad Deividas galėtų atitraukti ranką. - Kaip
sužinojai, kad aš esu čia?
- Pervežėme pacientą ir pamačiau per laukiamąjį ei­
nantį Beną.
Benas padavė man kavą.
- Be kofeino, - išsišiepęs pasakė jis. - Ir žinok, kad aš
jam nesakiau.
- Be kofeino? - paklausė Deividas, susinerdamas ant
krūtinės rankas. Jis susiraukė. - Tu juk negeri kavos be
kofeino.
- Testas teigiamas, - prabilau abejingai, tarsi pranešda­
ma apie paprastą dalyką, pavyzdžiui, kad šiandien išveža
šiukšles arba kad naktį lis, bet mano veide atsirado toks
platus šypsnys, jog net skruostus paskaudo.
- Nieko sau, - ištarė Deividas ir pamažu jo veide nušvi­
to šypsena. - Vadinasi, kiaušinienė - tikrai tavo lakmuso
popierėlis, ar ne?
Benas nužvelgė mus abu.
- Kiaušinienė? - perklausė jis.
- Nesvarbu, - atsakiau. - Svarbiausia mane iš čia išva­
duoti ir sugalvoti, kaip pranešti naujieną Hanai. Svarsčiau
padaryti dar vienus marškinėlius, tarkim, su orkaite ir vidu­

174
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

je kepančia bandele? Ar tai pernelyg nuvalkiotas įvaizdis?

O gal su užrašu: „Ar su šiuo kūdikiu atrodau stora?" Man
regis, ji nusijuoktų, jeigu ateičiau tokius apsivilkusi. Kaip
manote, vyručiai?
-Aš balsuoju už antrus, - pareiškė Deividas, pakštelėjęs
man į skruostą. - O dabar nueisiu pažiūrėti, kas gali tave
sulopyti, kad ištruktum į laisvę ir imtumeisi marškinėlių
gamybos. Einu pasidomėti, kas budi. Tuoj grįšiu.
Deividui išėjus, kilstelėjau puodelį. Benas padarė tą patį.
- Už tai, kad padarėme kūdikį, Benai.
- Už tai, - tarstelėjo jis. Tada neperspėjęs nerangiai
mane apkabino - viena mano ranka buvo prispausta prie
kūno, kita, laikanti puodelį, liko styroti atkišta. Kava pro
skylutę dangtelyje ištiško iš jo puodelio ir aptaškė gultą
dengiančią popierinę paklodę. Abu sustingome. - Ačiū,
Keite, - stipriai spustelėjęs sušnibždėjo jis. - Ačiū.

175
 29
KEITĖ
Balandis

Pasigirdo beldimas ir aš pakėliau galvą.

- Mama? - kitapus vonios durų šūktelėjo Eiva.
Nors pykino, nugurkiau seiles ir truputį palaukiau, kol
įsitikinau, kad neapsivemsiu dar kartą.
- Kas yra, mažute?
- Gal žinai, kur yra mano džinsinis švarkelis?
- Man atrodo, koridoriaus spintoje.
- Ten nėra. Žiūrėjau.
Šleikštulio banga sukilo pilve, aš dar kartą nurijau seiles
ir užsimerkiau, trokšdama kaip nors jį sutramdyti.
- Ar klausei tėčio?
- Jis liepė klausti tavęs.
Tikras šūdas, Deividai. Ačiū tau už tai. Pastarąsias dvi
savaites daugiausia laiko praleidau palinkusi virš klozeto -
tokio siaubingo šalutinio poveikio nepatyriau laukdamasi
dukterų. Nors nemėgau be reikalo kentėti ir vos pajutusi
artėjant migrenos priepuolį arba beprasidedant kosulį
griebdavausi vaistų, laukdamasi nusprendžiau vengti

176
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

medikamentų. Užjaučiau visas nėščiąsias, kamuojamas

rytinio pykinimo, arba, kaip aš dabar, vemiančias kiaurą
dieną. Siaubingas potyris.
Pajutusi šleikštuliobangą, iš skrandžio kylančią aukštyn,
paskubomis pasakiau Eivai tuoj ateisianti ir liepiau dar
kartą apžiūrėti spintas.
- Gerai, mama, - tarė ji ir pridūrė: - Linkiu pasijusti
geriau!
O aš vėl apsivėmiau, nors skrandyje buvo tik tulžies
ir tas gurkšnis vandens, kurį neseniai sugebėjau praryti.
Po kelių minučių išsivaliau dantis, nusiprausiau veidą
ir buvau tikra, kad jau galiu palikti tualeto prieglobstį.
Atidariusi duris krūptelėjau. Kitapus jų laukė Deividas.
-Atsiprašau, - ištarėjis. - Išviriau tau imbierinės arbatos
su medumi.
Dėkodama nusišypsojau ir paėmiau garuojantį puo­
delį. Aitriai saldus, malonus arbatos aromatas pakuteno
šnerves. Tai buvo Deivido mamos receptas, tokią arbatą ji
gėrė būdama nėščia - tuos laikotarpius ji vadino keturio­
mis kelionėmis į vėmalų karalystę, - kol kas ją vienintelę
galėjau gurkšnoti rytais.
- Pasak Eivos, atrodė, jog tu baigi žarnas išvemti, - Dei­
vidas palietė įkaitusį mano skruostą, prisiglaudžiau prie
jo delno mėgaudamasi vėsa.
-Ji neklydo, - patvirtinau ir gurkštelėjau arbatos. - Taip
ir jaučiuosi.
- Gal nori, kad nukelčiau apsilankymo pas gydytoją
laiką?
Papurčiau galvą, bet staiga sustingau, nes nuo judesio
supykino.

177
 KARMA BROWN

- Ne. Net jeigu visą laiką teks vemti į maišelius, va­

žiuosiu, - pasakiau ir Deividas nusijuokė. - Ar Eiva rado
švarkelį?
- Buvo koridoriaus spintoje, - atsakė Deividas. Paste­
bėjęs mano veido išraišką pridūrė: - Ji sakė pirmiausia ten
ir ieškojusi.
- Hmm-hmm... - nutęsiau pirštais apėmusi puodelį.
Teko pripažinti: anyta Kora dėl arbatos neklydo. Ji tikrai
malšino pykinimą.
- Ar arbata padeda?
- Galbūt, - atsakiau gūžtelėjusi pečiais. Aš Korą mylėjau,
bet būdama su ja visada jausdavausi menkai patyrusi. Ji
užaugino keturis berniukus, vadovavo klestinčiamverslui,
užsimerkusi galėjo pagaminti prabangią septynių patiekalų
vakarienę ir tiesiog spinduliavo pasitikėjimą savimi.
Pasigirdo durų skambutis, Eiva iš apačios šūktelėjo, kad
atvažiavo jų pasiimti.
- Aš nueisiu. Tu prisėsk ir atsigauk.
-Ačiū, - padėkojau ir nuėjau į miegamojo balkoną. Ant
laiptelių prie durų išvydau kaimynę Darleną su sūnumi
Henriu. Kai ji nuo saulės prisidengusi akis užvertė galvą,
pamojau jai. - Sveika, Darlena! - šūktelėjau. Ji pamojavo. -
Dar kartą ačiū, kad šiandien nuveši mergaites.
- Nėra už ką, - tarė ji. - Tikiuosi, pas odontologą viskas
klosis gerai. Šaknų kanalų gydymas - nemaloni procedūra.
- Ačiū, esu tikra, jog viskas bus gerai. - Dar niekam
nepasakojome apie nėštumą, neatskleidėme ir to, kad
vykstame į apžiūrą išsiaiškinti, kiek gi kūdikių manyje
auga. - Paskambinsiu vėliau. Iki, mergaitės, aš jus myliu.
Eiva ir Džouzė atsisukusios pamojavo, paskui nuėjo

178
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

įkandin Darlenos ir Henrio iki laukiančio automobilio. Po

kelių minučių įsigrūdau į rankinę plastikinių maišelių ir
įkišau kojas į patogiausius žemakulnius batelius, o Deividas
mano arbatą supylė į kelioninį puodelį.
- Kaip manai, ar pakaks tiek maišelių? - paklausė Dei­
vidas, žiūrėdamas, kaip iš po kriauklės išsitraukiu dar du
maišelius, ir kilstelėjo antakį.
- Geriau per daug nei per mažai, - pasakiau ir patapš­
nojusi rankinę paėmiau jo paduotą kelioninį puodelį.
- Puiku, bet dar galima nukelti apsilankymo laiką. Ar
tu tikrai nori važiuoti?
- Taip. - Rankinėje man prie šono subirbė telefonas.
Išsitraukiau jį ir užmečiau akį į ekraną. - Hana ir Benas
jau pakeliui.
Deividas atidarė duris ir mostu paragino paskubėti.
- Eime išsiaiškinti, kas verčia tave šitaip vemti.
- Nori spėti, kiek kūdikių - vienas ar du?
- Spėlioti nereikia, - Deividas uždarė ir užrakino du­
ris. - Žinau, kad du.
- Iš kur?
- Tu nieko nedarai pusėtinai.

179
 30
HANA
Vos išvydusi Keitę supratau, jog ji negaluoja, ir mane
užplūdo kaltė.
- Ji net pažaliavusi, - sušnibždėjau kumštelėjusi Benui,
tada plačiai nusišypsojau Keitei ir Deividui, kurie artinosi
prie mūsų laukiamajame.
- Aha, prastai atrodo, - pakuždomis pritarė Benas.
Pakilęs apkabinti Keitės ir Deivido, prakalbo garsiau: -
Sveikučiai, seniai nesimatėme.
Atsistojau priešais Keitę, įsikabinau jai į rankas ir susi­
gūžusi paklausiau:
- Ar labai prastai jautiesi?
Ji praskleidė rankinę.
- Pasiėmiau šešis maišelius, o liko... vienas, du, trys...
keturi. Du maišeliai per dvidešimt minučių - labai prastai
jaučiuosi. - Tikriausiai išsidaviau pasibaisėjusi, nes ji mane
prisitraukė ir stipriai apkabino. - Viskas gerai. Man viskas
gerai. Ne aš pirma kenčiu nuo rytinio pykinimo ir dabar
jaučiuosi geriau.
Pasislinkau per kėdę, kad ji atsisėstų tarp manęs ir Beno.
- Atsiprašau, jei smirdžiu vėmalais, - nutaisiusi kreivą
šypsnį pasakė ji, žiūrėdama tai į jį, tai į mane.

180
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Tu kvepi, - pareiškiau.
- Tik truputį atsiduodi vėmalais, - pridūrė Benas. Mudvi
su Keite paeiliui kumštelėjome jamį žastus. - Ei, ei! - juok­
damasis ištarė jis. Deividas pakratė galvą, nenuleisdamas
akių nuo atversto žurnalo „National Geographic".
- Koks tu neišmanėlis, Benai, - ištarė jis. - Kada nors
tai suprasi.
Kol echoskopuotoja Gerda pasiruošė, jaudulys sugniau­
žė man paširdžius. Giliai įkvėpiau, Benas uždėjo delną
man ant nugaros.
- Ar viskas gerai? - tyliai paklausė.
Atsakydama linktelėjau.
- Turėsite ką papasakoti vaikaičiams, - pareiškė Gerda,
su neaukšta taburete prisistūmusi prie lovos, ant kurios
gulėjo Keitė. - Turite nuostabią geriausią draugę.
- Žinau, - vienu metu atsakėme mudvi su Keite, visi
nusijuokė.
- Pažiūrėkime, kas viduje, gerai? - tarė Gerda, pasukda­
ma ekraną į mus. Deividas, Benas ir aš, vienu metu palinkę
prie ekrano, įsispoksojome į keistą ir nuostabų vaizdą.
- Regis, gydytojas H. neklydo, - pareiškė Gerda. - Gim­
doje du kūdikiai.
- Viešpatie... aukštielninkas...
Benas užsidengė burną ranka ir garsiai iškvėpė. Dei­
vidas patapšnojo jam per nugarą. Keitė atsisuko į mane,
aš atplėšiau akis nuo ekrano ir pažvelgiau jai į veidą, kurį
tamsioje palatoje apšvietė tik ekrano skleidžiama šviesa.
Ji nusišypsojo ir kilstelėjusi kumštį sušuko:
- Taip!
Aš puoliau prie jos, užsimerkiau ir stipriai apkabinau.

181
 KARMA BROWN

- Hana, mieloji, aš tave myliu, bet man sunku kvėpuoti.

- Atsiprašau, atsiprašau.
Paleidau ją. Nors neabejojau, kad verksiu, ir net buvau
prisikišusi užpakalinę džinsų kišenę nosinaičių, jutau tik
džiaugsmą. Tai buvo laimingiausia mano gyvenimo aki­
mirka ir atsisukusi į Beną supratau, jog mudu jaučiame
tą patį. Rodėsi, visi siaubingi mudviejų išgyvenimai susi­
traukė į vieną mažytį visiškai nekenksmingą juodą taškelį.
Nusišypsojome vienas kitam, paskui pradėjome juoktis,
susikibome už rankų ir ėmėme šokinėti ankštoje palatoje
kaip vaikai žaidimų aikštelėje.
- Tai va, matote čia pirmą maišelį? Tai A kūdikis, jis
arčiausiai gimdos kaklelio, - Gerda parodė taškelį ekra­
ne. - Akūdikiui... šešios savaitės ir viena diena, vadinasi,
viskas pagal planą.
- Šaunuolis, A kūdiki, - ištarė Keitė, švelniai paglos­
tydama pilvą.
- O čia antras maišelis... aha, tai Bkūdikis. O kokio tu
didumo, Bkūdikėli? - Gerda pajudino echoskopo zondą
po antklode ir Keitė staigiai įkvėpė. - Atsiprašau, mieloji.
Ar viskas gerai?
- Taip, - atsakė Keitė. - Tik šiek tiek nepatogu. Kaip
laikosi Bkūdikis?
- B kūdikis... jis penkių savaičių ir penkių dienų am­
žiaus. Taip pat pagal planą.
-Ar nieko tokio, kad vienas didesnis už kitą? - aplenk­
damas mane paklausė Benas. Staiga pasijutau lyg įpusėjus
labai svarbiamegzaminui, kuriam nė trupučio nesiruošiau.
Greta linktelėjo, vis paspausdama kelis mygtukus, kad
padarytų nuotraukas.

182
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Šiame etape tai visiškai normalu, ypač laukiantis

dvynių. Gerai, man atrodo, jau baigiau, bet dar paklausiu
gydytojo H., gal jam reikia daugiau nuotraukų. Palūkėkite.
Vos Gerdai uždarius duris, palatoje nuaidėjo šūksniai,
pliaukšėjimai rankomis ir sveikinimai.
- Mums pavyko! - Keitės balsas buvo vos girdėti, nes
mes visi, supuolę apsikabinti, ją užgulėme.
- Tau pavyko, - pasakiau ir atsitraukusi pažvelgiau į
akis.
- Ei, o kaip aš? - Benas pamerkė akį ir aš jį pabučiavau.
Bučinys truko ilgiau, nei galbūt derėjo būnant viešumoje.
- Jums abiem pavyko!
- Ir net nereikėjo pasimylėti, - šyptelėjo Deividas.
Visi prapliupome kvatoti. Jei tik būčiau žinojusi, kas
laukia ateityje, būčiau užrakinusi duris ir niekada iš ten
neišėjusi.

183
 31
HANA
Gegužė

- Ką dar galėjaujai pasakyti? - paklausiau atsisukusi į Beną.

Mane pykino, tačiau neverkiau. Nerimas dėl Keitės užgožė
bet kokius jausmus. - Ji turi suprasti, kad jos nekaltinu.
Mes jos nė trupučio nekaltiname.
- Hana, ji tai žino. Tiesiog yra nusiminusi, - Beno
smakras sutrūkčiojo stengiantis susitvardyti. - Mes visi
nusiminę.
- Žinau. - Nudūriau žvilgsnį į rankas, tvirtai sugniauž­
tas ant kelių. Jau pusvalandį sėdėjome ant paradinių savo
namo laiptų beveik nesikalbėdami. - Tik bandžiau padėti.
Palengvinti jai dalią.
- Tunegali topadaryti. Ir aš negaliu. Net Deividas negali.
Todėl... todėl liaukis bandžiusi, gerai? - tai taręs Benas
atsistojo ir įėjo vidun, o aš likau kur buvusi, nežinodama,
nori jis, kad sekčiau iš paskos, ar nenori.
Nereikia nė sakyti, jog apsilankymas pas gydytoją
dvyliktą nėštumo savaitę praėjo nekaip.
Viskas prasidėjo gerai, mes keturiese vėl buvome tame

184
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

pačiame kabinete, echoskopuotoja Gerda dirbo savo darbą.

Bet ji neskubėjo atsukti monitoriaus į mus, o kol kiti juoka­
vo, kad dabar Benui tikrai reikės įsigyti mikroautobusiuką,
kurio jis taip nenorėjo, aš tylėjau įsmeigusi žvilgsnį į Gerdą,
kuri žiūrėjo į ekraną ir į mus nekreipė dėmesio.
-Ar viskas gerai? - paklausiau ir visi iš karto užsičiaupė.
Ji prisimerkusi spoksojo į ekraną, echoskopo aparato
zondu slidinėdama Keitės pilvu.
- Čia A kūdikis, - ištarė Gerda. - Pulsas normalus,
amžius... dvylika savaičių ir viena diena. Puiku.
- Nuostabu, - pasakė Keitė. - Tiesa? Hana?
Aš pažvelgiau į ją ir draugės šypsena išblėso. Tikriausiai
todėl, kad išvydo mano veido išraišką.
Supratau, jog kažkas negerai. Tiesą sakant, vos atsibudus
ryte mane apėmė bloga nuojauta. Mėginau tai paaiškinti
Benui, nupasakoti, kaip pasikeitė mano nuotaika - miegoti
nuėjau nusiteikusi linksmai, nekantraudama sulaukti tyri­
mo echoskopu, bet ryte, įpusėjus gerti kavą, man ėmė sukti
pilvą, užliejo nerimo banga. Pasijutau keistai.
- Tai viso labo jaudulys, - numojo ranka Benas, kai
papasakojau, kas nutiko, ir pabučiavęs man į viršugalvį
įpylė kavos į kelioninį puodelį, kad nepavėluotume.
Bet aš jaučiau. Kažkas buvo negerai. Nuojautą patvirti­
no Gerda: ji mandagiai, tačiau ryžtingai atsiprašė ir nuėjo
pakviesti gydytojo Horvarto.
Aš paikai leidausi užliūliuojama, įtikėjau, kad viskas
bus gerai, nes kūdikiai auga ne manyje. Neva tai aš negaliu
vaisiaus išnešioti, o Keitė, tapusi mūsų vaikų surogatine
motina, viską išsprendė.
Keitė susijaudinusi atsisėdo ir sugriebė man už rankų.

185
 KARMA BROWN

- Kas vyksta?
Benas dyrėjo į grindis - jis taip pat suprato, o Deividas
žvelgė man į akis ir glostė Keitei pečius.
- Man atrodo, Bkūdikėlis pasislėpė, - atsakiau nutai­
siusi ramų balsą. Keitė spūsčiojo man pirštus, tarytum
stengdamasi pripumpuoti juos oro, ir vis linksėjo man
kalbant. - Esu tikra, kad gydytojas H. viską išsiaiškins.
Bet netrukus mes visi sužinojome, jog Bkūdikio nebėra.
- Įvyko vaisiaus rezorbcija, - paaiškino gydytojas Hor-
vartas ir patikino Keitę, kad taip beveik visada nutinka
dėl vaisiaus anomalijos. Keitė tiesiog gulėjo sustingusi,
įsmeigusi akis į lubas, rankas susinėrusi virš padidėjusio
pilvuko, prasižiojusi, lyg būtų ketinusi kažką pasakyti, bet
neturėjo jėgų arba noro prabilti.
- Keite, pažvelk į mane. - Ji nepakluso. - Keite, pažvelk į
mane, - pasakiau griežčiau, nei norėjau, tačiau man pavyko
atkreipti jos dėmesį. Ji įsmeigė į mane tuščias stiklines akis.
-Atsiprašau, Hana, - apatinė jos lūpa suvirpėjo, išblyš­
kusiais skruostais ėmė riedėti ašaros.
Otada mes visi prakalbome vienu metu. Na, bent jau aš,
Deividas ir Benas - Keitė ir toliau gulėjo šiurpiai tylėdama.
- Nėra ko atsiprašinėti.
- Juk girdėjai, ką sakė gydytojas. Taip nutiko dėl vai­
siaus anomalijos.
- Tu neturėjai ir negalėjai nieko padaryti, kad būtų kitaip.
Ji nusigręžė nuo mūsų ir vėl įsispitrėjo į lubas.
- Deividai, aš noriu namo.
Jai atsisėdus, aš atsistojau priešais ją ir rankomis tvir­
tai įsirėmiau draugei į kelius. Jos kojas vis dar dengianti
popierinė antklodė susigarankščiavo po mano pirštais.

186
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Keite, maldauju. Pasakyk, kad tau viskas gerai.

- Man viskas gerai. Ar galiu apsirengti?
Jau žiojausi norėdama išklausinėti, kas dedasi jos gal­
voje, bet sutikau Deivido žvilgsnį. Paleidau jos kelius ir
atsitraukiau.
- Žinoma, mes palauksime už durų.
Po dešimties minučių patraukėme prie liftų klinikos
pastate - visi paniurę, nebylūs. Kadangi aš paskutinė
išėjau pro duris, palaikiau jas atidarytas kitiems, Gerda
spėjo mane užkalbinti.
- Hana, - pribėgusi kreipėsi ji ir padavė man voką. - Va,
puiki A kūdikio nuotrauka. Pamaniau, gal norėsite.
Tyliai jai padėkojusi paskubomis įgrūdau voką į rankinę,
kad nepamatytų kiti, ypač Keitė. Požeminiame garaže prieš
mums išsiskirstant apkabinau Keitę, tačiau ji suglebo mano
glėbyje kaip virtas makaronas. Mane apėmė siaubas - ne
vien todėl, kad tokią sugniuždytąją mačiau tik kartą, mi­
rus mamai, bet ir dėl jos įsčiose vis dar augančio kūdikio.
Visiškai sveiko dvylikos savaičių ir vienos dienos vaisiaus,
kuriuo ji privalėjo tikėti, kad vieną dieną galėčiau paimti jį
į rankas ir pasakyti, kaip sunkiai mums teko dėl jo kovoti.
Atsisėdusi ant paradinių laiptų išsitraukiau voką ir ap­
žiūrėjau nuotrauką. Akūdikis, primenantis didelę pupelę
su mažomis rankytėmis, glūdėjo juodame maišelyje. Šalia
buvo antras juodas maišelis - tuščias.
Sulenkiau nuotrauką nenorėdama matyti tuščio mai­
šelio ir perbraukiau kraštą nagu, kad neatsiknotų. Vėliau
perkirpsiu nuotrauką žirklėmis, tada nebereikės žiūrėti į
tą tuščią maišelį.

187
 32
KEITĖ
Siaubingai jaučiausi dėl to, kas nutiko po ultragarsinio
tyrimo, dėl Hanos veido išraiškos, man einant prie au­
tomobilio, bet buvau ištikta šoko. Kokia buvau kvaila ir
naivi, įsivaizdavau, kad abu kūdikiai vystysis sėkmingai,
gims natūraliai ir laiku, bus sveiki kaip ridikai. Nes taip
buvo su Eiva ir Džouze. Eivos pradėjau lauktis po paties
pirmo bandymo, per medaus mėnesį, o antrąkart pastojau
vos per tris mėnesius, nors jie man prilygo kankynei. Tik
pamanyk: ištisi trys mėnesiai. Abu nėštumai buvo lengvi,
skundžiausi tik padažnėjusiais migrenos priepuoliais,
kurie buvo tik truputį stipresni nei nėštumo keliami gal­
vos skausmai ir baigėsi man nespėjus pasibodėti tokiais
dalykais kaip patinusios čiumos arba nemiga, nes abiem
mergaitėms patiko naktimis mano pilve vartytis kūliais.
Buvau kvaila ir naivi.
Gydytojui Horvartui pasakius, kad dvynys pradingo
(kaipgali kūdikis taip imti ir išnykti?), viskas sulėtėjo. Paskui
užliejo kaltė. Staigiai. Ji buvo tiršta. Dusinanti. Visi karto­
jo, jog tai ne mano kaltė, bet juk man buvo patikėta tuos
kūdikius saugoti, auginti savo kūne - ir man nepavyko.
Tai aš kalta.

188
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Todėl gulint toje palatoje ir stengiantis suvokti siaubin­

gą žinią, man toptelėjo mintis, kad neturiu teisės išnešioti
kūdikio kitiems. Buvau pernelyg narsi, pernelyg pasitikinti
savimi, aklai tikėjau sėkme. Socialinė darbuotoja Mina,
kurią laikiau pernelyg įkyria ir įžūlia, buvo teisi: aš ne­
buvau pasirengusi išgirsti blogą žinią. O užvis blogiausia
(tai suvokiau iš karto, kai tik sužinojau, jog vienas dvynys
dingo), kad aš visai menkai tesupratau Hanos išgyvenimus.
Todėl tame ultragarsinio tyrimo kabinete nepajėgiau į ją
net pažvelgti. O juk turėjau draugę išgelbėti, apsaugoti
nuo audros, talžiusios šitiek metų.
Deividas kaip įmanydamas stengėsi mane ištraukti iš
užgulusios miglos. Vis primindavo, kad yra kitas kūdikis,
kad dar ne viskas prarasta. Mergaitės, savaime suprantama,
nusiminė, o Džouzė net pravirko išgirdusi naujieną. Eiva
sėdėjo nuščiuvusi, krapštė nykščio nago odelę, vengdama
žiūrėti į Deividą ir mane, ir man dar smarkiau susopo šir­
dį. Mudu su Deividu buvome susitarę neslėpti nuo jų net
nemalonių dalykų, bet tuokart viskas buvo hipotetiška,
neapsvarsčiau, kaip pranešti joms tokį dalyką.
Buvau kvaila ir naivi.
Hana pastarąsias keturiasdešimt aštuonias valandas
be perstojo man skambino ir siuntinėjo žinutes. Supratau
netrukus turėsianti ją įsileisti. Parodyti, jog dar nepraradau
sveikos nuovokos, patikinti, kad laikausi dėl A kūdikio.
Tačiau dar nebuvau tam pasirengusi.
Todėl sėdėjau prie stalo, pasidėjusi stiklinę su žaliuoju
kokteiliu, kuris per dvi valandas susisluoksniavo - apačioje
nusėdo tirštimas, drumstas ir žalias lyg vanduo pelkėje,
o viršuje pūpsojo šviesžalės putos, - ir sukiojau ratais

189
 KARMA BROWN

telefoną, visas jo ekranas buvo užpildytas žinutėmis. Name

buvo tylu - mergaitės išėjusios į mokyklą, Deividas dirbo.
Net neįsijungiau televizoriaus, nenorėjau, kad kas nors
trukdytų, ketinau dar pasimurkdyti kaltėje.
Nuaidėjus durų skambučiui, mano pirštai sustingo,
o telefonas liko gulėti aukštyn kojomis. Nesistojau, nors
skambutis nuaidėjo dar tris kartus. Tada subirbė telefonas.
Atsukusi jį perskaičiau ekrane nušvitusią žinutę.

Aš lauke. Atidaryk.

Praėjo dar pora minučių - aš nei atidariau duris, nei

atsakiau į žinutę, ir ekranas vėl nušvito.

Rakinu duris.

Po akimirkos išgirdau trakštelint laukujų durų spyną.

Nustūmiau telefoną į šoną, susiverčiau kokteilį, pajutau,
kaip tirštas sušilęs skystis padengė liežuvį, ir laukiau.

190
 33
HANA
Stovėjau priešais Keitės namo duris, prikišusi pirštą per
porą centimetrų nuo skambučio, ir dvejojau. Prieš dvi valan­
das, kai Šoana paklausė, kodėl mano pagamintas šerbetas
tirpsta spintelėje, o puodkėlės pirštinės vėsta šaldytuvo
daržovių stalčiuje, mintis nulėkti pas Keitę atrodė gera.
Jau buvau spėjusi prideginti svogūnus Tėvo dienai skir­
tamapkepui, o pjaustydama kitą svogūnąprapliupau verkti.
Apsimečiau, kad ašaras išspaudė svogūnas, tačiau Šoana
suprato, jog tai netiesa. Pjaustydama svogūnus aš niekada
neverkdavau - šiuo gebėjimu buvau išgarsėjusi darbe.
Šoana išmetė šerbetą, grąžino pirštines į joms skirtą
stalčių ir atsargiai pasodino mane ant vienos iš nerūdijančio
plieno taburečių, išrikiuotų palei stalą. Kalbėdama pakuž­
domis, nes pati bijojau išgirsti tuos žodžius, prisipažinau,
kad man sunku gedėti prarasto kūdikio.
- Na, žinoma, - ištarė Šoana. - Tu tai patyrei ne sykį,
todėl išmokai atsiriboti nuo sielvarto, paslėpti jį širdyje.
Staiga suvokiau, jog ji teisi. Bet Keitės patirtis buvo
kitokia. Ji visada jausmus išgyvendavo audringai, jų ne­
slėpdavo, priešingai, rodydavo visiems atvirai.

191
 KARMA BROWN

- Ji neatsako į mano skambučius. Stengiuosi jos per

daug nespausti, bet... kilo tokia painiava, - pasakiau. - Ką
man daryti?
- Nunešk jai tų vakar keptų pyragėlių su vyšniomis,
vanile ir burbonu. Mano galva, tai bene geriausias tavo
pagamintas patiekalas. Tik nepranešk, kad ateini. Tiesiog
atsirask prie durų ir paspausk tą prakeiktą skambutį.
- Kažin ar tai gera mintis.
- Tikrai gera, - patikino Šoana, atsainiai numojusi ran­
ka. - Kepant burbonas beveik išgaravo. Garantuoju, tokius
pyragėlius galima valgyti ir nėščiosioms.
- Ne tai turėjau omenyje, pati žinai.
- Klausyk, aš neįsivaizduoju, ką jūs išgyvenate. Abi.
Bet negalima palikti žaizdos pūliuoti. Rakštį reikia kuo
greičiau ištraukti.
Tačiau, stovint prie draugės namų durų su kepimo skar­
da, pilna beveik nealkoholinių pyragėlių, vienoje rankoje,
o kita nusitaikius spustelėti durų skambutį, ūmai toptelėjo
mintis, kad užklupti Keitę nepasiruošusią - prastas suma­
nymas. Bet prisiminiau, ką Šoana sakė apie rakštį, numy-
gau pirštu skambutį ir viduje pasigirdo melodija. Mintyse
suskaičiavau iki penkiasdešimt ir vėl paspaudžiau. Kai
to nepakako, nusiunčiau žinutę, pranešdama, jog laukiu,
kol ji atidarys.
Nieko. Atsidususi padėjau skardą ir pasikuitusi ran­
kinėje susiradau raktus. Palaukiau dar porą minučių,
tikėdamasi, kad kaimynai, pastebėję įtartiną asmenį, bet
kurią akimirką iškvies policiją, tada nusiunčiau dar vieną
žinutę ir įėjau vidun.
- Keite?! - šūktelėjau nuo slenksčio. Nusispyrusi batelius

192
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

nutipenau koridoriumi, širdis smarkiai plakė. Apsidairiusi

tuščioje virtuvėje pastebėjau nugertą žaliąjį kokteilį ir Keitės
telefoną, kuriame vis dar švietė mano atsiųsta žinutė. Dar
kartą pakviečiau ją vardu ir išgirdau žiaukčiojimą tualete
greta virtuvės.
Įdėjusi pyragėlius į šaldytuvą - akivaizdu, kad dabar
labiau tiks imbierinis limonadas - raukydamas! išpyliau
smirdinčio kokteilio likučius į kriauklę ir atsisėdusi prie
virtuvės stalo laukiau, kol Keitė baigs.
Po kurio laiko suūžė tualete nuleidžiamas vanduo ir į
virtuvę įžengė Keitė išblyškusiu, nuo prakaito žvilgančiu
veidu.
Ji klestelėjo ant kėdės priešais mane.
Pastūmiau draugei stiklinę imbierinio limonado, Keitė
ją paėmė ir vangiai šyptelėjo.
- Ar viskas gerai?
- Aha. Šiandien pykina.
- Ne to klausiau, - aš alkūnėmis pasirėmiau į stalą. -
Pasikalbėkime, Keite. Prašau.
Ji akimirką žvelgė man į akis, paskui nudūrė žvilgsnį
į stalą.
- Ne. Negerai.
- Ko tau reikia? Kuo galiu padėti?
- O, kad aš žinočiau, Hana. Bet nežinau.
Susimąsčiau, ką galėčiau ar net turėčiau pasakyti. Pa­
vyzdžiui, kad gailiuosi pastačiusi ją į tokią padėtį. Arba
pakartoti, jog tai ne jos kaltė ir mudu su Benu jos nė tru­
pučio nekaltiname. Patikinti, kad suprantu, kaip klaikiai
nemalonu netekti kūdikio, kad po tokios netekties likusi
tuštuma, deja, taip ir neužsipildo, kad apgailestauju, jog

193
 KARMA BROWN

jai teko tai patirti. Arba kad galima dėl to pykti. Bet visa
tai nutylėjau ir pasakiau tai, kas, kaip tikėjausi, iškart at­
kreips jos dėmesį.
- Pamiršk tai.
Ji staigiai pakėlė galvą.
- Nesupratau.
- Pamiršk, - pakartojau.
Keitė pakratė galvą, staigiai įkvėpė ir nelinksmai su­
kikeno.
- Oho. Gerai, Hana, ačiū tau už tai. Tu teisi. Aš imsiu ir
pamiršiu. Puikus patarimas, - ji pabilsnojo pirštu į smakrą
ir užvertė akis, tarsi kažkur aukštai ieškodama atsakymo. -
Žinoma. Pamiršk. Nesuprantu, kodėl pati nesugalvojau.
Ačiū.
- Klausyk, taip sakau ne todėl, kad pasirodyčiau esanti
negailestinga, bjauri ar nejautri...
- Žinai, man pasirodė kitaip, - burbtelėjo Keitė ir taip
smarkiai suspaudė stiklinę imbierinio limonado, kad net
nagai pabalo. Jos akyse švietė pyktis - to ir tikėjausi. No­
rėjau išsiaiškinti, ar joje dar liepsnoja kovos dvasia.
- Tikrai, aš visai nenoriu gražbyliauti. Bet, patikėk
manimi, dėl to kaltindama save tu niekam nepalengvinsi
gyvenimo, juo labiau sau. Tiesiog atidžiai mane išklausyk.
Ar padarysi tai dėl manęs? Prašau.
Keitės žvilgsnis vis dar buvo piktas, tačiau ji linktelėjo.
- Nenutuokiu, kodėl taip nutiko, bet man tai nė nerūpi.
Nei išnykęs dvynys, nei likęs kūdikis nėra svarbūs - šitas,
beje, visiškai sveikas, toliau auga ir daro tai, ką jam ir pri­
klauso daryti. - Keitė sugriežė dantimis, tačiau toliau dyrėjo
į stiklinę. - Man svarbi esi tu. Aš myliu tave... labai myliu

194
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

už tai, kad tam ryžaisi, kad pasielgei taip nesavanaudiškai,

kad iškentei viską dėl mūsų, dėl manęs. - Ji pravirko, o
aš tęsiau: - Pykstu, jog taip nutiko. Pykstu dėl daugybės
priežasčių, bet labiausiai dėl to, kad tu nukentėjai - aš to
nenorėjau. Esi verta lengvos kelionės, Keite, ir aš apgai­
lestauju, jog ji nėra tokia.
- Atsiprašau dėl prarasto kūdikio, - Keitės balse nu­
skambėjo kaltė ir aš dar kartą panorau ją išsklaidyti.
- Nieko tu nepraradai, - atkirtau. - Tavo nuostabiame
pilvelyje auga kūdikis. Mano kūdikis, Keite. Taigi, nieko
tu nepraradai. Tu mums tiek daug davei.
Ji nusišypsojo pro ašaras.
- Ačiū.
- Nėra už ką.
Mudvi kelias akimirkas sėdėjome, paskui Keitė sunkiai
atsiduso.
- Man vis tiek pikta.
- Man taip pat, - atsistojusi priėjau prie šaldytuvo,
atidariau dureles ir atsigręžiau į draugę. - Kaip skrandis?
- Gerai, - atsakė Keitė ir rankove nusišluostė akis. Ant
minkšto audinio liko juodas akių tušo dryžis. - Man atro­
do, kokius devyniasdešimt aštuonis procentus pykinimo
atvejų sukelia tie kokteiliai.
- Daugiau jokių kokteilių, - ištraukiau kepimo skardą,
o iš stalo įrankių stalčiaus netoli šaldytuvo išėmiau dvi
šakutes. - Pažadėk.
- Pažadu. Kas čia?
- Tai dangiškas desertas, - atsakiau ir padėjusi skardą
ant stalo įteikiau Keitei šakutę.
Keitė atlenkė aliuminio foliją, įbedė šakutę, godžiai

195
 KARMA BROWN

atsignybo deserto - vanilinio kremo, užtepto ant burbone

išmirkytų vyšnių ir sausainių trupinių pagrindo ir aplie­
to lydytu juoduoju šokoladu, kramtydama palaimingai
sudejavo.
- Daug skaniau už tuos žaliuosius kokteilius, - pareiškė
Keitė atsignybdama dar.
- Tikrai!
Šakute pasmeigus kietą žvilgantį šokoladą, pasirodė
viduje esantis gelsvas kremas.
Ėmiau kramtyti.
- Keite, viskas bus gerai. Pamatysi.
- Žinau, - atsakė ji ir atsilošusi nulaižė kremą nuo ša­
kutės. - Bet ačiū, kad priminei.
- O kam dar reikalingi draugai?
- Kad lieptų atsikvošėti, o norėdami įsiteikti atneštų
deserto, - atsakė ji rodydama į pyragėlius. Mudvi nusi­
juokėme, susidaužėme šakutėmis ir vėl įnikome knaibyti
desertą.

196
 34
KEITĖ
Birželis

- Negaliu patikėti. Berniukas. Berniukas.

- Kalbi taip, lyg būtum padariusi kažkokį lyties stebu­
klą, - kikendamas pasakė Deividas. - Juk žinai, kad buvo
penkiasdešimt procentų tikimybė.
Aš kilstelėjau antakius ir bedžiau pirštu į pilvuką.
-Aš berniukų negaminu. Neauginu savyje pimpaliukų.
Jis nusijuokė ir pareiškė, kad yra priešingai, o aš vėl
įsikibau jam į ranką ir prigludau prie šilto jo kūno. Buvo
graži diena, kupina saulės ir vilties.
Praėjo beveik šešios savaitės nuo tos dienos, kai mudvi
su Hana mano virtuvėje suvalgėme visą skardą desertinių
pyragėlių. Per tą laiką daug kas pasikeitė. Viena, iš pyki­
nimo teliko tolimas prisiminimas, o kaltė dėl išnykusio
dvynio dažną dieną prilygo tik tyliamgausmui. Be to, Hana
ir Benas įsigijo šuniuką - padykusią baltą kaip sniegas ka­
lytę vardu Kloverė, kurios įmantraus veislės pavadinimo
niekaip nesugebėjau įsiminti. Stebėti juos, auginančius
šunelį, buvo pasiutusiai linksma. Hana kiekvieną rytą

197
 KARMA BROWN

žinute pranešdavo, kiek kartų per naktį reikėjo išleisti

kalytę iš narvo arba kiek daiktų ji sugadino per praėjusią
parą. Kaskart ją nuramindavau, kad su kūdikiais susitvar­
kyti gerokai lengviau nei su šunimis, kurie į šį pasaulį jau
ateina su aštriais dantimis ir sugeba lakstyti.
- Gal paprašykime tavo mamos, kad atvažiuotų savait­
galiui? Galėsime apsistoti tame viešbutyje prie vandeny­
no... - Deividas sustojo, aš atsisukau į jį. - Kas yra?
- Labai tavimi didžiuojuosi.
Leidau jam mane prisitraukti ir tvirtai priglausti prie
krūtinės. Mano pilvukas, išsipūtęs labiau nei per ankstes­
nius nėštumus, trukdė mudviem visiškai susiglausti.
- Kas čia per pagyros?
Jis gūžtelėjo pečiais ir nubraukė man nuo veido plaukų
sruogą, paskui pirštu palietė skruostą.
- Retas žmogus padarytų tai, ką darai tu. Nuostabu.
- Vargu, - ištariau. - Tačiau mielai šį pokalbį įrašyčiau
ir paleisčiau tada, kai kitą sykį tave supykdysiu.
Išsiviepiau, bet jis tik pakratė galvą, nenorėdamas, kad
viską nuleisčiau juokais.
- Klysti. Kas kitas būtų taip pasielgęs dėl Hanos?
Dabar aš trūktelėjau pečiais.
Jis pakišo pirštą man po smakru ir kilstelėjo galvą, aš
prisimerkiau, akimirką apžilpinta saulės.
- Tu nuostabi, - sušnibždėjo Deividas. - Nepamiršk to.
Atsitraukusi nusišypsojau jam.
-Ar tai reiškia, kad šįvakar tu pagaminsi pietus rytojui?
O aš galėsiu pailsinti šias nuostabias kojas?
- Sutarta. - Deividas dirstelėjo į laikrodį. - Verčiau
grįžkime. Tuoj baigsis pamokos.

198
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Prisiglaudžiau prie jo ir suburbėjau:

- Ar tikrai reikia? Gal jos gali pačios savimi pasirūpinti?
- Lažinuosi, kad po penkiolikos minučių tu būsi alkana
ir pikta. - Jis nusijuokė, o aš susiraukiau. Bet Deividas ne­
klydo - įsibėgėjus nėštumui, aš valgydavau už du, kartais
net už tris.
- Na taip, bet aš tamvisada pasiruošusi. - Įkišusi ranką į
rankinę išsitraukiau javainių batonėlį su šokoladu. - Matai?
Deividas jau taikėsi jį nutverti, tačiau aš paslėpiau ba­
tonėlį už nugaros.
- Ei, čia mano atsargos, jeigu mirčiau iš bado! Negi tu
tikrai apiplėštum nėščią žmoną?
- Pasidalijam? - pasiūlė Deividas, tada pabučiavo mane,
prisispaudė ir ištiesęs ranką išlupo batonėlį man iš pirštų.

Vėliau tą vakarą, suvalgius užsisakytą picą ir mergai­

tėms susėdus žiūrėti filmo, gulėjau ant sofos, ant kaktos
užsidėjusi šaltą kompresą.
- Tikrai nenori eiti į viršų?
Prisimerkusi pažvelgiau į Deividą, nes šviesa, dvidešimt
minučių pragulėjus užsimerkus, buvo per ryški. Jis sėdėjo
ant otomanės, alkūnėmis įsirėmęs į kelius, palinkęs į mano
pusę, o veide švietė nerimas.
- Tai tik galvos skausmas.
- Galvos skausmas ar migrena?
- Na gerai, migrena, - prisipažinau. - Bet nelabai smarki.
Nejaučiu dilgsėjimo.
-- Nori ko nors išgerti?
- Ne, nereikia vaistų. Nuo šalto kompreso palengvėja.
- Mamyte, gal nori, kad pamasažuočiau pėdas? - Eiva,

199
 KARMA BROWN

įsitaisiusi ant kitos sofos, atsisuko į mane. Jos tamsūs

plaukai buvo netvarkingai surišti į uodegą. Pamėginau
suskaičiuoti, prieš kiek dienų mergaitės paskutinį kartą
maudėsi. Rytoj. Pasirūpinsiu, kad rytoj jos išsimaudytų.
- Taip, mažute, būtų puiku, - pakrutinau pirštus ir iš­
sitiesiau, o Eiva užsiropštė ant sofos ranktūrio. Ji susikėlė
kojas ir, subrukusi pėdas tarp sėdynės ir atlošo, susmeigė
pirštukus į vienos pėdos padą. - Ak, kaip nuostabu. Mel­
džiu, tik nesustok. Tu mano mylimiausia vyriausia duktė.
Ausyloji Džouzė nusuko akis nuo ekrano ir suirzusi
šūktelėjo:
-Ei!
- Taigi sakė, jog vyriausia duktė, kvaile tu, - burbtelėjo
Eiva.
- Taip kalbėti negražu, Eiva, - ištarė Deividas. - Atsi­
prašyk sesers.
- Atsiprašau, kad nemoki klausytis, - Eiva kalbėdama
išsiviepė ir vėl įniko masažuoti man pėdą.
Man pakako perspėjamai dėbtelėti. Eiva užvertė akis ir
trumpai, bet bent pusiau nuoširdžiai atsiprašė.
- Eik į lovą. Aš susitvarkysiu, - paliepė Deividas po
kelių minučių, delnu sukdamas ratus man ant pilvuko. -
Suruošiu joms rytdienai pietus ir susitvarkysiu.
Dėkingai nusišypsojau ir pažadėjau atsigulti. Tiesą
sakant, migrena buvo smarkesnė, nei norėjau prisipažinti,
be to, nerimavau, nes priepuoliai vis dažnėjo. Praėjusią
savaitę ištiko du - abu sykius netikėtai ir paguldė mane
beveik visai dienai. Nesakiau Deividui, kokie smarkūs
buvo tie priepuoliai, juk jis negalėjo nieko padaryti, tik
jaudintis ir manęs gailėti.

200
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Iš lėto kopdama laiptais ir jausdama, kaip galvoje

skausmingai tvinkčioja pulsas, kaip kyla migrenos prie­
puolius dažnai lydintis pykinimas, kartojau mantrą, kurią
susikūriau praradusi dvynį. Tai laikina. Darau tai dėl Hanos.
Tai svarbiausia.

201
 35
HANA
Liepa

Keitė įsėdo į automobilį ir prisisegė saugos diržu persijuo-

susi po pūpsančiu pilvuku, kuris dvidešimt trečią nėštumo
savaitę buvo žavus ir apvalainas - kaip tik apie tokį svajo­
jau, kai dar tikėjau kada nors išnešiosianti kūdikį. Ir nors
beveik susitaikiau su mintimi, kad niekada to nepatirsiu,
retkarčiais perverdavo pavydo žaibas. Nujaučiau, jog
šiandien išgyvensiu ne vieną pavydo akimirką.
Kloverė suinkštė ir Keitė staigiai atsisukusi sužiuro į
užpakalinę sėdynę.
- Vežiesi šuniuką?
Atsidusau. Rytas buvo ne iš lengvųjų.
- Neturiu kitos išeities. Benui reikėjo išvykti į darbą,
kažkokie neatidėliotini reikalai su vienu projektu, nebuvo
kada galvoti. Kloverė narve išbūna gal valandą, daugiausia
dvi, paskui tenka valyti didžiulę netvarką.
- O vaikeli, Klerė pasius, - pasakė Keitė ir kikendama
vėl atsigręžė į priekį. - Kaip suprantu, dar nepranešei jai,
jog atsiveži šunį?

202
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Įjungusi pavarą pradėjau važiuoti.

- Lengviau prašyti atleidimo nei leidimo, - burbtelė­
jau. - Be to, viskas bus gerai. Pasiėmiau kelioninę dėžę, o
būdama už grotų Kloverė nieko nepridirbs, tiesa?
- Kokia tu naivi, drauge mano. Kokia naivi, - Keitė vėl
atsigręžė ir įkišo pirštą pro Kloverės dėžės groteles. - Ei,
mažyle, ar elgsiesi pavyzdingai? - Kloverė vėl suinkštė ir
Keitė nusijuokė. - Kaip suprantu, atsakymas neigiamas.
Po penkiolikos minučių mes jau stovėjome Klerės ir Pito
namų prieangyje. Durų skambutį nuspaudžiau alkūne,
nes viena ranka laikiau Kloverę, kita - dovanų maišelius,
o Keitė nešė didelę dviejų aukštų dėžutę, pilną citrininių
keksiukų. Buvo Klerės kūdikio lauktuvės, aš jas rengiau.
Kitaip sakant, sesuo viską suorganizavo, o man beliko
pasirodyti nešinai desertu.
Atsidarius durims pasirodė visas spiečius ryškiaspalvių
žvilgančių balionų, kurie bauginamai kybojo virš galvų.
Keitė kilstelėjusi antakį pažvelgė į mane. Balionai? Klerei
tai nebuvo būdinga, jos vestibiulyje dažniausiai būdavo
tik medinis suolas, antikvarinis skėčių laikiklis ir pilkšvas
kilimas. Tobula tvarka, visi daiktai savo vietose.
Tada sesuo išėjo iš virtuvės ir aš išsižiojau. Prisipažin­
siu, buvau jos nemačiusi kelias savaites. Ji atrodė sutinusi,
išsipūtusi, tarsi prarijusi visą helio balioną.
- Taip, žinau, kad atrodau pasibaisėtinai. Eikite čia ir
nespoksokite į mane šitaip. - Mudvi įžengėme į vidų ir
Klerė uždarė duris. - Man nebetinka jokie drabužiai. Net
pirštai pasidarė stori. Piteris patarė pasididinti vestuvinį
žiedą, bet kam vargintis? Aš juk dar labiau išstorėsiu.

203
 KARMA BROWN

Klerė pakštelėjo man į skruostą, priglusdama veidu.

Užuodžiau rožes ir svogūnus. Paskui pabučiavo ir apkabino
Keitę, šioji nerangiai patapšnojo Klerei per nugarą. Jiedvi
taip niekada ir nesuartėjo - Keitė Klerę laikė netikusia
seserimi, o Klerė manė, jog Keitė šiek tiek pasipūtusi.
- Klere, tu atrodai nuostabiai, - ištarė Keitė. - Nėštumas
tau tinka.
Nusukau galvą, kad Klerė nepastebėtų manęs šypsantis,
ir apsidžiaugiau, jog Keitė bent jau kalbėjo nuoširdžiai.
- Ačiū, bet esu tikra begemote. Laukiu nesulaukiu, kol
šitas kūdikis išlįs. Tu taip pat šauniai atrodai. Kokia tu
mažutė! - Tą akimirką Klerė pastebėjo dėžę, kurią buvau
padėjusi ant grindų. - Kas čia?
Trokšdama dėmesio Kloverė pavizgino uodegą ir visas
jos kūnelis sukrutėjo kaip želė.
-Čia, savaime suprantama, yra Kloverė, - atsakiau. -
Neturėjau kitos išeities. Benui reikėjo skubiai išvykti į darbą.
Kloverė sulojo ir dantukais kibo į metalines groteles.
Klerė susiraukė.
- Gerai. Gali nunešti ją į skalbyklą.
- Aha. Tam vaikui pasisekė, kad turės tokią mamą, -
šnibžtelėjo Keitė užversdama akis, kai Klerė nušlepsėjo
koridoriumi.
- Ša, - nutildžiau Keitę ir nukreipiau jąį virtuvę. - Viskas
jai bus gerai. Gal ji nėra geraširdė ir meili, bet tvarkinga ir
viskam pasiruošusi.
- Nuostabu, - tarė Keitė ir padėjusi dėžutę su keksiukais
nuvožė dangtį. - Jos vaikas turės inicialais išsiuvinėtus
šliaužtinukus ir sauskelnes, o kartoninės knygos lentynoje
bus išrikiuotos pagal spalvą ir abėcėlę.

204
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Nusijuokiau ir mikliai išdėliojau gelsvus vaniliniu kremu

apteptus ir auksiniais taškeliais papuoštus keksiukus ant
desertų laikiklio.
- Kokie gražūs, - Keitė pirštu perbraukė dėžutės dangčio
kraštelį, surinko kremo likučius ir nulaižė. - Ir skanūs. - Ji
atsirėmė į stalviršį, ilga suknelė aukštu liemeniu apgulė
pilvuką. - O savo lauktuvėms nori torto ar keksiukų?
- Neketinau rengti lauktuvių, - susikaupusi dėliojau
paskutinę keksiukų eilę ir kelis pasukau, kad taškeliai
gražiai lygiuotųsi.
- Hana Metjus, tu būtinai surengsi lauktuves!
-Oar tau tai neatrodo keista? Na taip, aš turėsiu kū­
dikį, bet ne aš gimdysiu, todėl man tai panašu į užgaidą.
Supranti?
Nenorėjau prisipažinti, jog vien mintis apie kūdikio
lauktuves man kelia paniką - ne tik dėl dėmesio, kurio
sulaukčiau, nors plokščiame mano pilve neauga kūdikis,
bet dar ir dėl to, kad buvau prietaringa. Nors su kiekviena
Keitės nėštumo savaite jaučiausi vis drąsiau, mintis apie
kūdikį rankose vis tiek prilygo svajonei.
Keitė spoksojo į mane, jos veide kaitaliojosi nerimas ir
susierzinimas.
- Tai tavokūdikis. Aš tik orkaitė. Opirmakartės motinos
turi pasidžiaugti lauktuvėmis. Taškas.
- Gerai. Tai mano kūdikis ir lauktuvės bus. Patenkinta?
- Taip, - linktelėjo Keitė. - Jeigu nori, lauktuves galime
surengti kūdikiui gimus. Bet jos įvyks. Ir tu pati keksiukų
nekepsi, kad ir kokie skanūs jie būtų.
Kaip tik tą akimirką koridoriuje pasigirdo trenksmas ir
Klerė išbeldė papliūpą keiksmažodžių, nederamų būsimai

205
 KARMA BROWN

motinai žvilgančių balionų, krištolinių punšo taurių ir

elegantiškų sumuštinukų apsuptyje.
Išlėkiau į koridorių pažiūrėti, kas nutiko, tačiau nepavy­
ko toli nusigauti. Kloverė atliuoksėjo į virtuvę permirkusiu
ir rožine spalva nusidažiusiu kailiuku. Keitė užsidengė
burną ranka, tildydama isterišką juoką, o aš puoliau vai­
kytis Kloverės aplink stalą ir vos nepaslydau ant šlapių jos
paliktų pėdsakų. Klerė stovėjo koridoriuje ir viską stebėjo,
vieną ranką užsidėjusi ant pilvuko, o kitą - ant kaktos. Ne­
atrodė ji nei smagiai nusiteikusi, nei laiminga. Galiausiai
aš sugriebiau Kloverę už antkaklio ir suturėjusi neleidau
pasprukti, nors ji ir stengėsi.
- Kaipji ištrūko? - paklausiau ir, paėmusi Keitės paduo­
tą popierinį rankšluostį, ėmiau šluostyti punšo prisigėrusį
Kloverės kailiuką.
Kaip tik tą akimirką į virtuvę kyštelėjo galvą mama.
- Gal matėte Kloverę? Norėjau ją išleisti pasisioti, o ji
tik šast ir dingo... Oi! O ne.
- Aha, nebegalėsime svečių vaišinti punšu, - pasakiau
keldama Kloverę. Ištiesusi rankas, kad jos šlapias rausvas
kailiukas neprisiliestų prie mano suknelės, įmečiau kalytę į
skalbyklos kriauklę. Padedant mamai nuskalauta vandeniu
ir nusausinta Kloverė netrukus vėl atrodė gražiai ir įlindo
į savo dėžę, abejinga sukeltam chaosui.
Nuaidėjus durų skambučiui, užmečiau akį į laikrodį.
- Šūdas, - nusikeikiau ir pasitaisiau suknelę. - Lik čia, -
paliepiau Kloverei atkišusi pirštą, bet ji jau knarkė dėžėje.
- Viskas bus gerai, labai gerai, - ramino mama suirzusią
Klerę, o aš nuėjau atidaryti laukujų durų ir įleisti pirmųjų
viešnių.

206
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Netrukus svetainė buvo pilna pasipuošusių moterų,

stirksojo kalnas dovanų, o Klerė sėdėjo išsišiepusi iki ausų,
lyg nėštumas jai būtų pats maloniausias dalykas.
Visos aikčiojo stebėdamosi dovanomis: gražiomis rankų
darbo antklodėlėmis, firminiais kūdikių drabužiais ir pa­
čiais įvairiausiais kremais užpakaliukui. Klerei išpakavus
dar vieną porą batukų, išklotų avių kailiu (po galais, kam
kūdikiui tokioklimato šalyje tokie batukai?), pajutau, jog mane
apleidžia jėgos. Iš paskutiniųjų stengiausi negalvoti apie
tai, kad ne pati nešioju savo kūdikį, pritariamai linkčiojau
mamai, kuri sakė, jog kūdikiui gimus man neberūpės nėš­
tumas, ir Klerei nejautriai leptelėjus, kad man pasisekė, nes
neturėsiu strijų ir neteks kentėti kojų mėšlungio. Bet kartais
užguldavo neapsakomas liūdesys, tuštuma ir pavydas, aš
vos tvardydavausi.

Paskutinei viešniai pagaliau išėjus, aš padėjau mamai

ir Keitei tvarkytis virtuvėje. Klerė kyštelėjo galvą.
- Hana? Gal padėtum man sudėti dovanas?
- Žinoma, - nusišluosčiau rankas į rankšluostėlį ir nu­
ėjau paskui seserį. Stengiausi nepaisyti maudulio, vis dar
slegiančio krūtinę, ir, kol pasiekėme svetainę, nutaisiau
plačią šypseną. - Oho, kiek daiktų. Pasisekė kūdikiui.
Klerė stovėjo susinėrusi ant krūtinės rankas ir žvelgė į
stirtą dovanų. Laukiau, kol ji pasakys, kur viską nunešti,
bet sesuo, regis, užsigalvojo.
- Klere? Ar nunešti viską į vaikų kambarį?
- Žinai, tu turėjai būti mano vietoje, - sesuo kalbėjo
tyliai ir stebėtinai liūdnai. Man užgniaužė gerklę. - Tu
turėjai lauktis pirma, Hana. Atsiprašau, kad viskas susi­
klostė kitaip.

207
 KARMA BROWN

- Nieko tokio, - pamėginau nusijuokti, bet nepavyko. -

Ne tu kalta, jei mano gimda - mirtini spąstai.
Tada Klerė atsisuko į mane, pajutusi, kad tuoj pratrūksiu,
nuleido mano žodžius negirdomis ir tarė:
- Turiu tau šį tą. - Ji priėjo prie spintelių greta židinio
ir atidarė vienas dureles. Ištraukusi plokščią stačiakampį
paketą, suvyniotą į skaisčiai raudoną popierių ir perrištą
dideliu sidabriniu kaspinu, atsisėdo ant sofos ir kviesdama
patapšnojo sėstis greta. Kai taip ir padariau, ji įteikė man
paketą. - Išvyniok.
- Kas čia? - paklausiau, tačiau jau žinojau, kas tai, ir
netikėtai pasipylė ašaros.
Laimė, ji į mano ašaras nereagavo ir mostelėjo į dovaną.
- Tai dovana kūdikiui. Išvyniok.
Virpančiomis rankomis atsargiai nurišau kaspiną ir,
susiradusi popieriaus kraštą, ėmiau krapštyti nagu, bet
sekėsi sunkiai.
- Dėl Dievo meilės, Hana, - juokdamasi pasakė Klerė. -
Suplėšyk tą prakeiktą popierių!
Aš taip pat nusijuokiau, suėmiau už krašto ir smarkiai
trūktelėjau. Popierius plyšo skersai paketo. Viduje buvo
dėžutė be užrašo. Žvilgtelėjusi į Klerę pastebėjau, kad ji
šypsosi.
Atidariusi dėžutę patraukiau į šalį kelis sluoksnius
plono sidabrinio popieriaus. Išvydusi, kas glūdi viduje,
netekau kvapo.
-Ak, Klere...
Ji plačiai nusišypsojo.
- Jam ji patiks taip pat kaip mudviem.
- Bet... bet tu ją pasilik!

208
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Sesuo papurtė galvą.

- Ne. Ji tau.
Ištraukiau knygą iš popierinės gūžtos - tai buvo senas
„Velvetinio triušio" leidimas. Knyga apie mažą berniuką,
taip karštai mylėjusį savo pliušinį triušį, kad žaislas ėmė
ir atgijo. Atverčiau viršelį, išblukintą laiko ir rankų.

Hanai ir Klerei, didžiausioms mano gyvenimo meilėms.

Bučiuoju - tėtis.

- Maniau, kad jos nebėra, - pasakiau stebėdamasi do­

vana rankose. - Kaip tau?.. Kur ją?..
- Močiutei mirus, peržiūrėjau jos dėžes palėpėje ir at­
radau... Saugojau, norėjau tau padovanoti, kai susilauksi
pirmo vaikelio. Ir štai atėjo tas metas.
Spoksojau į knygą ir glostydama jos viršelį prisiminiau,
kiek sykių maldavau tėčio perskaityti ją dar kartą, dar bent
vieną kartelį.
- Ir štai atėjo metas, - sušnibždėjau. - Ačiū, Klere. Tai...
tai man labai daug reiškia.
- Nėra už ką. Žinau, viskas klostosi ne pagal tavo idealų
planą... apgailestauju, kad tau kelia pavydą mano nėščiosios
pilvukas. Esu tikra, nė nemirktelėjusi apsimainytum su ma­
nimi vietomis... - Klerė nutilo ir ėmė kruopščiai lankstyti
popierių dovanų dėžutėje. - Bet kai tik Keitė pagimdys
ir tu pasiimsi kūdikį, tapsi tokia pat mama kaip kitos...
jausiesi išsekusi, skaudančiais speneliais, vilkėsi kūdikio
atpilto pieno dėmėmis nusėtais drabužiais, rankinėje nuolat
nešiosiesi atsarginius vystyklus ir drabužių pamainą... ir
būsi neapsakomai laiminga.

209
 KARMA BROWN

- Tu teisi, - pasakiau ir užvertusi knygą atsargiai pasi­

dėjau ant kelių. - Nekantriai to laukiu.
-Aš taip pat, - ištarė Klerė mane apkabindama. - Juolab
kad man reikės žmogaus, kuriam galėčiau pasiskųsti dėl
kakučių, skaudančių spenelių ir nemigos. Juk žinai, kokia
pikta būnu, kai negaunu išsimiegoti.
Nusijuokiau ir apkabinau seserį tvirtai, kiek leido jos
pūpsantis pilvukas.

210
 36
KEITĖ
Sužinojau, ką darai dėl savo draugės Hanos, ir noriu pasakyti,
kad didžiuojuosi Tavimi, nors ir ne iki galo pritariu tokiam
sprendimui. Viliuosi jog jautiesi gerai. Prašau pranešti jeigu
ko nors prireiktų.
Su meile
Edvardas Maktavišas

- Kas. Per. Velnias. - Pastaruosius du sakinius perskai­

čiau dar tris kartus, stebėdamasi, kas jam pasakė. Jis net
neprisiminė, kada mūsų vestuvių metinės, tai iš kur žino
tokį asmeninį dalyką? Niekaip nesupratau. Sužinoti jis
galėjo iš manęs arba...
Iš Deivido. Šūdas.
Supykau taip smarkiai ir staigiai, kad net užėmė kvapą.
Virpančiais pirštais suplėšiau laišką, paleidau skutus ir jie
nukrito ant stalo, tada toje netvarkoje susiradau telefoną.
Peržiūrėjusi adresatų sąrašą radau greitosios pagalbos
dispečerinės numerį. Po dviejų šaukiamųjų signalų atsi­
liepė moteris.
- Laba diena, čia Deivido Keboto žmona Keitė. Turiu su

211
 KARMA BROWN

juo pasikalbėti... Taip... skubu. Perduokite, kad paskam­

bintų man į mobilųjį. Ačiū.
Nepaliaujamai drebėdama padėjau telefoną, atsilošiau
ir susinėriau rankas ant krūtinės. Maždaug po keturių
minučių suskambo telefonas. Po trečio signalo atsiliepiau.
- Keite, kas atsitiko? Ar viskas gerai?
- Ne, negerai, - piktai bilsnojau pirštais į stalviršį. Kita
ranka nušlaviau popieriaus skutelius nuo stalo ant grindų,
nesukdama galvos, kad vėliau teks juos surinkti. - Esu
įsiutusi.
- Kas atsitiko? - jo balse išgirdau palengvėjimą. Dar
susierzinimą ir smalsumą, nes Deividas nenutuokė, dėl ko
jį užsipulsiu. Tačiau nerimo nebebuvo. - Turiu tik minutę.
Bradenas laukia automobilyje.
- Nutiko tai, kad Edvardas Maktavišas kažkaip sužinojo
apie kūdikį. - Deividas tylėjo, tik sunkiai atsiduso. - Gal
tu nutuoki, kaip jam pavyko tai išsiaiškinti?
- Keite, atsiprašau. Jis mane susirado darbe, norėjo įsi­
tikinti, jog gavai laišką, kuriame jis pranešė apie vestuves,
ir sužinoti, kaip laikaisi po mamos mirties. Man išsprūdo.
Atsiprašau.
- Išsprūdo?! - buvo malonu rėkti, todėl nesivaržiau. -
Tas žmogus, Deividai, apie mano gyvenimą mažai ką sužino
tyčia. Ir iš visko, ką galėjai jam išplepėti, pasirinkai tai? Tai?
Deividas patylėjo ir vėl atsiduso.
- Tu nenori to girdėti, tačiau jis nuoširdžiai dėl tavęs
nerimauja. Jam rūpėjo, kaip laikosi mūsų dukros, mirus
tavo mamai. Gal ir nesi, gal niekada nebūsi pasirengusi
suteikti jam dar vieną progą, bet galbūt atėjo metas tai bent
apsvarstyti. Man susidarė įspūdis, kad jis nori...

212
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Liaukis! Nutilk! - Deividas nuščiuvo, per ilgus santuo­

kos metus įsitikino, jog taip bus geriau visiems. - Edvardas
Maktavišas nori vienintelio dalyko: nusimesti nuo pečių
kaltę. Neketinu padėti jam atgailauti, Deividai. Nei imda­
ma jo pinigus, nei pasakodama jam apie savo gyvenimą ir
leisdama jam į jį įsismelkti.
Aš visa kretėjau, galva svaigo nuo į kraują plūstelėjusio
adrenalino. Be to, visu smarkumu grįžo galvos skausmas,
dilgsėjimas išplito nuo pirštų galiukų iki dilbių.
- Atsiprašau. Ką dar aš galiu tau pasakyti? Kas padaryta,
padaryta, Keite.
- Aha, ačiū.
Staiga pravirkau ir dar labiau supykau. Bet ašaros sruvo
tyliai, galėjau jas nuslėpti nuo Deivido.
- Klausyk, man jau reikia eiti. Gal galime apie tai pasi­
kalbėti, kai grįšiu namo?
- Gerai. Eik, - pasakiau. Pasijutau pavargusi, mane
apleido noras pyktis.
Nors nenorėjau to pripažinti, suvokiau: Deividas teisus.
Mudu su tėvu jau senokai atsidūrėme santykių kryžkelėje,
tai ypač išryškėjo po mamos mirties. Turėjau nuspręsti, ar
atėjo metas nutraukti dešimtmečius besitęsiantį morato­
riumą. Vis dėlto net panorėjusi, kad mudviejų santykiai
atšiltų, nežinočiau, nuo ko pradėti, taip ilgai joneapkenčiau.
Iš skausmo tvinkčiojančia galva pakilau nuo stalo, už­
lipau į viršų, nenoromis, tačiau suprasdama, kad reikia,
prarijau porą tablečių ir palindau po antklode. Laišką
palikau skiautėmis išbarstytą virtuvėje po stalu. Vėliau
Deividui teks viską sutvarkyti.

213
 37
HANA
Apsiverčiau ir užsitraukiau antklodę ant galvos, kad tik
negirdėčiau, kaip Kloverė unkščia ir braižosi.
- Kiek valandų? - mieguistu balsu paklausė greta gu­
lintis Benas.
Iškišusi ranką iš po šiltos antklodės pasiėmiau nuo nak­
tinio staliuko telefoną ir įtraukiau po apklotu. Prisimerkusi
pažvelgiau į ryškų ekraną, sudejavau ir nusiklojau.
- Klovere, dar tik šešios.
- Nori, kad ją išvesčiau? - Benas vis dar buvo apsiblau­
sęs, žinojau, kad paliktas ramybėje jis užmigs per trisdešimt
sekundžių.
- Nereikia... lik lovoje. Kam mums abiem kentėti?
- Myliu tave, - Deividas negrabiai patapšnojo tuščią
lovos pusę.
Atidariau Klovėrės narvą ir paėmiau ją, šiltą ir spur­
dančią, ant rankų.
- Gerai, eime.
Kalytė su tokiu užsidegimu aplaižė man veidą, kad
nesusilaikiusi nusijuokiau ir pyktis išsisklaidė. Išleidau
ją laukan atlikti reikalų, o pati užsiplikiau didelį puodelį

214
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

arbatos. Pamaniau, jog galiu ką nors iškepti. Šiandien

trisdešimt šeštas Keitės gimtadienis, ji atskleidė turinti
vienintelį pageidavimą: norinti obuolių pyrago, pati viena
jį visą ir suvalgytų.
Patikrinusi, ar Kloverė kieme nerausia duobių, ištraukiau
iš šaldytuvo tešlą, kad atšiltų iki kambario temperatūros,
tada nulupau ir supjausčiau obuolius. Po pusvalandžio
obuolių skiltelės jau gulėjo ant tešlos, pabarstytos ruduoju
cukrumi su cinamonu ir apdėliotos sviesto gabalėliais. Iš
tešlos supynusi dailius kaspinus ir aptepusi juos lydytu
sviestu, pašoviau pyragą orkaitėn ir palindau po dušu.
Netrukus prie manęs prisijungė Benas, ir nors priešinausi,
kad laiko turime tik išsitrinkti galvą ir išsimuilinti, jis pa­
sakė: Liaukis. Tai pati geriausia dienos pradžia.Aš nusileidau,
sugaišome dešimt minučių ilgiau... bet vertėjo.
Kloverei knarkiant guolyje, o pyragui vėstant virtuvėje
ant stalo, mudu nulėkėme į ligoninę, į maitinimo krūtimi
pamokėlę. Pastatę automobilį atokesnėje aikštelėje, nes
ligoninėje buvo daug žmonių, kelias minutes blaškėmės
karštligiškai ieškodami, kur turi vykti pamoka, ir pagaliau
sustojome koridoriuje ginčydamiesi, kad atsidūrėme ne
tame aukšte, bet ūmai išgirdome kažką šaukiant mudu
vardais.
- Hana ir Benas?
Atsisukusi išvydau į šeštą dešimtį įkopusią moterį sti­
linga šukuosena - šviesiuose trumpuose plaukuose švietė
ryškiai rožinės sruogos, - kviečiančią mus į kabinetą.
- Taip ir maniau, jog čia jūs. Užeikite. Tuoj pradėsime.
- Atsiprašau, kad vėluojame, - ištariau mudviem
skubant pas ją. Moteris mūvėjo juodas tampres ir vilkėjo

215
 KARMA BROWN

aptemptus ilgarankovius marškinėlius su užrašu: „Aš

gaminu pieną. Kokia tavo supergalia?"
- Gražūs marškinėliai, - pagyrė Benas, mudviem įėjus
į kabinetą.
- Ačiū! Duosiu tokius visoms moterims. - Ji atkišo
ranką. - Aš mokytoja Trudė. Malonu su jumis abiem su­
sipažinti.
Išilgai patalpos stovėjo didelis posėdžių stalas. Mudu su
Benu užėmėme paskutines laisvas vietas, aš šypsodamasi
pasisveikinau su kitomis poromis.
- Dabar, kai jau visi susirinkome, - prabilo Trudė, o aš
pašnairavau į Beną, bet jis apsimetė nepastebintis, - norė­
čiau jums kai ką pristatyti. - Iš drobinio maišo pastalėje
ji ištraukė minkštą lėlę ir aplink stalą nuvilnijo tylus juo­
kas. - Čia Šėrė.
Benas niuktelėjo man į pašonę ir pasilenkęs pakuždėjo:
- Į kokius kursus mus čia užrašei?
Tvardžiausi, kad nesusijuokčiau. Joklausimas ir toji keis­
ta lėlė išsklaidė susierzinimą. Mokomoji lėlė Šėrė priminė
skudurinės Onutės ir pripučiamos pasilinksminimų lėlės,
kokių galima įsigyti sekso prekių parduotuvėse, hibridą. Ji
buvo tuklaus trijų mėnesių kūdikio dydžio, plika, su raus­
vu kaspinu, prisiūtu prie viršugalvio, nupieštomis akimis
ir nosyte, o vietoje burnos žiojėjo skylė, todėl lėlė atrodė
nustebusi. Nedrįsau klausti apie tą skylę, bet apsidairiusi
kambaryje ir išgirdusi kitus kikenant supratau, kad reginys
nustebino ne mane vieną. Trudė, regis, nekreipė dėmesio,
kaip susirinkusieji reagavo į Šėrę, tikriausiai jau buvo
pripratusi... arba tikrai nepastebėjo to, ką matėme mes.
Netrukus naudodamiesi Šere mes jau mokėmės laikyti

216
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

žindomą kūdikį. Paaiškėjo, kad toji skylė skirta maitinti

pirštu - prisiklijavus prie piršto vamzdelį, galima tiekti
nutrauktą motinos pieną tiesiai kūdikiui į burną.
Nors Šėrė turėjo mus nuraminti, toji kvaila lėlė tik pri­
vertė mane dar labiau nerimauti dėl sprendimo maitinti
pačiai. Kad ir kaip ją paimdavau, būdavo nepatogu, ir nors
Trudė nuolat kartojo: Priglauskite Šėrę prie savęs, pilvuką
prie pilvuko, nosytę prie spenelio, - man niekaip nesisekė jos
laikyti. Benui tikriausiai prasidėjo alergija nuo Šėrės ir jos
sename kamšale knibždančių dulkių erkučių, jis pradėjo
čiaudėti ir netrukus mudu abu jau sėdėjome nelaimingi.
Po trijų valandų važiavome namo į bagažinę įsimetę
pažangiausią pientraukį, o aš ant kelių laikiau baltus
marškinėlius su užrašu, išrašytu pūstomis ryškiai rožinė­
mis raidėmis: „Aš gaminu pieną. Kokia tavo supergalia?"
Beno nosis vis dar buvo užsikimšusi, jis jautėsi prastai, o
iš manęs nesėkmė su Šere atėmė drąsą, be to, žarna žarną
rijo, nes pieno gamybą skatinantys vaistai, mano vartojami
jau dvi savaites, didino apetitą.
- Turime išvažiuoti maždaug po penkiolikos minučių, -
pasakiau mudviem grįžus namo. - Pažadėjau Deividui
atvykti anksčiau.
Benas susikaupęs apžiūrinėjo pientraukį, stengdamasis
perprasti, kaip jį sudėti iš dalių.
- Kur instrukcija?
Apsidairiau dėdamasi, kad man tai rūpi, nors iš tiesų
tą akimirką pientraukis man buvo nė motais.
- Sudėsime grįžę. Man reikia persirengti.
- Eik. Aš važiuosiu šitaip, - sumurmėjo Benas, iš pien­
traukio dėžutės traukdamas lankstinuką plastiko pakuotėje.

217
 KARMA BROWN

Atsidusau, tačiau nieko nebesakiau. Po poros savaičių

turėsiu pradėti naudoti pientraukį. Supratau, kad Benas tik
nori padėti. Po dešimties minučių vėl nusileidau į apačią
pasipuošusi vakarėliui, šukuodamasi plaukus, bet pasie­
kusi paskutinį laiptelį sustojau kaip įbesta ir įsispoksojau
į pusnuogį Beną.
- Kokį velnią čia darai?
Jis išsišiepė ir parodė pientraukio siurbtukus.
- Išbandau pientraukį, - Benas įjungė prietaisą ir šis
suūžė netikėtai garsiai.
- Negali būti! - nusijuokiau žengdama į svetainę.
- O ką? Nejau tikėjaisi pati viena linksmintis? - jis pa­
merkė akį ir pakėlė piltuvėlio pavidalo siurbtukus, pritvir­
tintus prie buteliukų. Priglaudė prie krūtinės ir silikoninės
pagalvėlės visiškai uždengė jo spenelius. Benas išpūtė akis
ir susiraukė. - Viešpatie aukštielninkas!
Pientraukis ritmingai ūžčiojo, mačiau, kaip siurbtukai
tai įtraukia, tai atleidžia Beno odą.
Susigūžiau ir atsisėdau priešais jį.
- Na? Koks jausmas?
Beno veidą perkreipė panika.
- Nuimk! - suriko jis, bet aš taip užsikvatojau, jog
teko kryžiuoti kojas, kad tik neapsišlapinčiau. Jis mėgino
atitraukti siurbtukus, tikriausiai pamiršęs, jog tereikia iš­
jungti aparatą. Ištiesusi ranką spustelėjau mygtuką ir Beno
veidas nušvito iš palengvėjimo. Jamnusiėmus siurbtukus,
pastebėjau ryškiai raudonus ratilus aplink spenelius ir dar
smarkiau prajukau.
- Tik niekam apie tai nepasakok, - paliepė Benas, trin­
damasis krūtinę. Jis vėl apsirengė marškinėlius ir rauky­
damasis nužvelgė pientraukį.

218
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Mažuti, patikėk manimi, aš tikrai nenorėsiu niekam

pasakoti.
Vėl sukikenau, o jis pervėrė mane piktu žvilgsniu.
- Neįsivaizduoju, kaip naudosi šitą daiktą šešis kartus
per dieną. Skauda.
Gūžtelėjau pečiais.
- Darysiu viską, ko reikės. - Atidariusi šaldytuvą iš­
traukiau keksiukus ir padėjau ant spintelės. - Be to, sako,
kad kūdikis žinda dar stipriau.
- Man atrodo, tai neįmanoma, - tarė Benas ir pakėlė
per pamoką gautus marškinėlius, kuriuos buvau numetusi
ant sofos. - Tu jų nusipelnei. Turėtum visą laiką visur su
jais vaikščioti.
Šypsodamasi padaviau jam dėžutę su keksiukais.
- Ačiū, bet verčiau pasiliksiu juos vietoje naktinių
marškinių. Nereikia visiems žinoti, kad mano krūtyse
gaminamas pienas.
Benas vėl pažvelgė į pientraukį ir teatrališkai nusipurtė,
aš vėl nusijuokiau ir mudu išėjome pro duris.

219
 38
KEITĖ
- Mergaitės, ko norite - pieno ar apelsinų sulčių? - stovėjau
priešais šaldytuvą, laukdama, kol dukros atsakys.
- Sulčių, - atsišaukė Eiva.
- Prašyčiau pieno ir vieną tetos Hanos keksiuką, - pri­
dūrė Džouzė.
Išėmiau pakelį pieno, ąsotį apelsinų sulčių ir koja už­
trenkiau šaldytuvo dureles.
- Tėtis vakar suvalgė paskutinį keksiuką.
- Tėti, taip nesąžininga! - papūtė lūpytes Džouzė ir
susinėrė rankas ant atstatytos krūtinės.
- Tu jų tiek prisikimšai, kad vos pati nepavirtai keksiu­
ku, - atkirto Deividas. - Aš tave išgelbėjau suvalgydamas
paskutinį. Gali nedėkoti.
Džouzė toliau skundėsi, pildama jai pieną aš nusišypso­
jau. Hana iškepė dvidešimt keturis keksiukus, aš per kelias
dienas po gimtadienio suvalgiau beveik pusę, bet nesakiau
dukroms, kad likusius keksiukus sudėjau į šaldiklį. Ketinau
jais pasinaudoti, kai prireiks derėtis su mergaitėmis.
- Kuo, sakei, vardu auklė? - paklausė Deividas.
Kaktą pervėrė aštrus skausmas. Aiktelėjau ir pridėjusi

220
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

ranką prie skaudamos vietos kelis kartus stipriai patryniau.

Laimė, skausmas po akimirkos išblėso.
- Ar viskas gerai? - žiūrėdamas į mane paklausė Dei­
vidas.
- Aha, gerai. Auklė vardu... Dženiferė. Ne, pala, gal
Džanetė? Šūdas, neprisimenu. Turiu kažkur užsirašiu­
si. - Nuėjau pasiimti telefono, gulinčio ant virtuvės stalo,
bet ranka kažkodėl manęs neklausė. Atrodė apsunkusi,
nejudri. - Deividai, kažkas ne taip...
- Kas? - pasiteiravo jis, bet į mane nebežiūrėjo. Palenkęs
galvą kažką skaitė telefone.
Pabandžiau telefoną paimti kita ranka. Tą akimirką smo­
gė skausmas. Visai kitoks nei tas, kurį jutau prieš minutėlę.
Šįkart jis net apakino - buvo smarkus ir bauginantis lyg
griausmas. Mėginau Deividui pasakyti, kad kažkas negerai,
kad man sprogs galva, tačiau žodžiai pynėsi ir trūkinėjo. Jis
staigiai pakėlė galvą ir įsmeigė į mane žvilgsnį, kuris mane
baugino. Vėl mėginau prabilti, bet iš skausmo neįstengiau,
suklupau ir krisdama apverčiau ąsotį su apelsinų sultimis.
Deividas akimirksniu pripuolė, apelsinų sultys permerkė
jo džinsus ties keliais ir mano medvilninę suknelę, vadinasi,
prieš mudviem važiuojant pas Haną ir Beną, dar turėsiu
persirengti. Deividas vis šaukė mane vardu, liepė neužsi­
merkti, žiūrėti į jį. Kažkas verkė - gal aš pati? Vyliausi, jog
ne mergaitės. Norėjau subarti Deividą, kad patylėtų, nes jis
kalbėjo labai garsiai, o man kaip niekada siaubingai skėlė
galvą. Bet nepajėgiau nei žodžio ištarti, nei pajudėti, ūmai
akis užgulė stora juoda skraistė ir viskas aptemo.

221
 39
Laimė, Keitė nežino, koks bauginamas chaosas kyla
jai susmukus ant grindų. Ji visą laiką būna be sąmonės.
Ir tas nerimo pilnas minutes laukiant greitosios pagalbos
automobilio, kol mergaitės kukčioja, o Deividas stengiasi
žūtbūt priversti ją atsimerkti, pabusti, išlikti sąmoningai.
Ir skriejant greitosios pagalbos automobiliu su gąsdinamai
garsiai spiegiančia sirena. Ir šurmuliuojančiame ligoninės
priimamajame, kol gydytojai tvirtais, tačiau susirūpinimo
persmelktais balsais Deividui aiškina, kad jo žmonai plyšo
aneurizma ir kraujas išsiliejo į smegenis. Netrukus įsitem­
pę balsai taria tokius terminus kaip „subarachnoidinis
kraujavimas", „kraniotomija" ir „Glazgo komos skalė", o
Keitė guli šalimais su plastikiniu vamzdeliu gerklėje. Jis
prijungtas prie kvėpavimą palaikančio plaučių ventilia-
vimo aparato.
Ji neišvysta siaubo ir sukrėtimo Deivido veide, gydyto­
jams aptariant galimą operaciją. Pasak jų, nėštumas viską
apsunkina, o ši para - kritinis metas, per kurį būtina su­
stabdyti kraujavimą. Todėl nors vienos operacijos baigtis
geresnė, ji rizikingesnė dėl didelio radiacijos kiekio - rizi-

222
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

kingesnė vaisiui, paaiškina chirurgas. Keitė apsidžiaugtų,

kad negirdi, kaip Deividas klausia, ar dabar, šiandien,
išoperavus kūdikį būtų geriau; ji būtų jam neatleidusi,
kampriėmė tokį sprendimą nepasitaręs su ja, neatsižvelgęs
į Hanos ir Beno norus, į tai, jog vaisiui dar tik dvidešimt
šešios savaitės. Laimė, gydytojai jam pasako, kad padėties
tai nepakeistų, todėl kūdikis lieka kur buvęs.
- Jai pasisekė, - sako jie Deividui. Maždaug trečdalis
žmonių plyšus aneurizmai miršta akimirksniu. Deividui
pasiteiravus, kas nutinka kitiems dviem trečdaliams, jie
nenusukdami akių paaiškina, kad pusė pacientų miršta
ligoninėje. Deja, neįmanoma pasakyti, į kurią grupę pateks
Keitė, ir tai išgirdęs Deividas vos išsilaiko ant kojų.
Sprendimai priimami neatsiklausus Keitės nuomonės
ir nepaprašius pritarimo. Atliks operaciją ir uždės spaus­
tuką - per artimiausias kelias valandas arba vos tik bus
parengta operacinė. Skamba grėsmingai, tačiau leisti kraujui
toliau lietis Keitei į smegenis - dar blogiau. Tikimasi, kad
operacija bus sėkminga, nes Keitė - jauna ir sveika moteris.
Kol kas pavojus kūdikiui negresia, jo nepaveikė audra,
plakanti Keitės kūną. Vaisius taip pat bus stebimas, deda­
mos visos pastangos, kad jis nepatirtų neigiamo poveikio.
Jeigu Keitė būtų sąmoninga ir galėtų kalbėti, ji padėkotų
jiems už tai, kad pagalvojo apie kūdikį.
Padėtis sudėtinga. Jeigu Keitė žinotų, kas vyksta, jai
širdis plyštų dėl Deivido. Prieš tris valandas juodu ruošėsi
pas Haną ir Beną į žaidimų vakarą. Prieš tris valandas ji
buvo trisdešimt šešerių metų nėščioji, kuriai didžiausią
nerimą kėlė gresianti migrena (laimė, apmalšinta vaistų) ir
kuri nepajėgė prisiminti auklės vardo. Prieš tris valandas ji

223
 KARMA BROWN

buvo sveika ir laiminga mama, trokštanti padėti geriausiai

draugei džiaugtis motinyste, ir tiek. Prieš tris valandas ji
net nenutuokė apie gresiantį pavojų ir kaip pasikeis jų
visų ateitis.

224
 40
Nuo tada, kai mažiau nei prieš pusvalandį sulaukiau Dei­
vido skambučio iš ligoninės, taip ir neatsikvėpiau. Mudu
su Benu paskubomis puolame pro duris, palikę apkeptą
vištieną keptuvėje, o plakiklį pilną aptirpusių ledukų,
Kloverę namuose palaidą, neužrakintas laukujės duris ir
įjungtas šviesas.
Atvykę pamatome, kad ligoninės priimamasis, kaip ir
tikėjomės, sausakimšas. Deivido patarti, aplenkiame eilę ir
stumtelėję duris išeiname iš laukiamojo, pilno sergančių,
kraujuojančių ir kenčiančių žmonių. Sunku atsikvėpti, jau­
čiu, kaip mane smaugia tai, kas nutiko. Benas laiko mane
už rankos ir tempia pirmyn, o aš tvardausi stengdamasi
nepravirkti. Nenoriu verkti Keitės akivaizdoje.
Tada išvystu Deividą. Jis stovi atsukęs mums nugarą,
bet atpažįstu jį iš trumpai kirptų šviesių plaukų ir dviejų
tatuiruočių ant sprando: romėniški skaitmenys įamžino
dukterų gimimo datas. Jis stovi priešais kitas duris nejudė­
damas, norėdami pro jas įeiti žmonės priversti jį aplenkti.
- Deividai!
Išgirdęs mano balsą jis atsisuka, o aš jam atsigręžus su­
stingstu ir paleidžiu Beno ranką. Deivido veidas išblyškęs,

225
 KARMA BROWN

tik akys paraudusios ir užburkusios - lygiai taip pat atrodo

Benas, ilgiau nei penkias minutes pabuvęs tame pačiame
kambaryje su kate. Deivido išvaizda siaubinga. Benas pir­
mas prie jo prieina ir apkabina, bet Deividas nenuleidžia
akių nuo manęs. Jos žalios ir sudrėkusios, visai kaip vešli
žolė po audros.
Vis dar neįstengiu atsikvėpti. Tačiau žengiu į priekį ir
atsistoju greta jų. Keitė.
- Kur ji? - tyliai klausia Benas, prisikišęs Deividui prie
veido.
Deividas keistai mosteli sau už nugaros, jo ranka sujuda
it guminė.
- Ją išvežė.
- Kur? Kur ją išvežė, Deividai?
Spoksau į Deividą ir staiga suprantu. Viskas blogai.
Deividas vėl pravirksta, o Benas tvirtai jį apkabina, padė­
damas išsilaikyti ant kojų, ir meta Deividui virš galvos į
mane paklaikusį žvilgsnį.
- Deividai, kur Keitė? - sakau garsiai. Per garsiai. Lyg
supykusi. Bet aš nepykstu. Aš bijau.
- Ją išsivežė. Ji... Ją nusivežė ten. Viskas nutiko taip...
greitai, - jis sukukčioja, sužiaukčioja, bet neapsivemia.
Sukrėstas Benas laiko Deividą, nepaleidžia.
Man sulinksta kojos, susmunku ant juodais dryžiais iš­
marginto linoleumo. Ir nors trokštu, kad Deividas atsakytų
į dar vieną klausimą (O kaip kūdikis?), prarandu sąmonę
nespėjusi jo ištarti.

Kyla sumaištis. Mane suima stiprios rankos - vienos

laiko už pažastų, kitos už kelių. Niekaip nepavyksta sutelkti

226
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

žvilgsnio, todėl ir nesistengiu. Vis dar esu užsimerkusi,

užuodžiu Beną. Tiksliau, jo alsavimą. Aitrus svogūnų ir
Chalapos paprikų, kurių buvau įdėjusi į gvakamolę, kvapas
permuša tamsą, į kurią esu panirusi, o jis vis kartoja mano
vardą. Bet aš ir toliau lieku šitoje keistoje aklinoje vietoje.
Užsimerkusi. Ir prisimenu pirmą pažintį su Keite.

Trečia diena penktoje klasėje, vasaros karštis niekaip neat-

slūgsta. Taip karšta, kad mokytojai neša iš namų ventiliatorius
ir bananinius, vyšninius, apelsininius ledus, kurieper pertrauką
ištirpstagreičiau, nei mes spėjame suvalgyti. Šiemet aš mokausi
naujoje mokykloje, mirus tėčiui vasarą persikraustėme. Mama
nepajėgia mumis rūpintis bepagalbos, oseneliai gyvena Marino
apygardoje, tiksliau, Mil Valyje, name, kuris neatrodo tinkamas
vaikams. Kol kas naujojoje mokykloje man pavyko susirasti tik
vieną draugę. Tai mergaitė vardu Kube Tomas, ji nešiojaakinius
storais rėmeliais, bet turi gražų veidą ir tiesius dantis. Laukdama
Rubės prie tualeto laikau jos kuprinę ir pastebiu Keitę.
Jižemoūgio, jau turi krūtis;jas pastebiupirmiausia, nes mano
krūtinė darplokščia, beto, Keitėdaili ir iškartopatraukiažvilgsnį.
Jos didelės rudos akys, trumpai kirpti tamsūs plaukai, papuošti
už ausų užkišta sidabrinejuosta. Stebiu, kaipji nusibraukia nuo
veido kirpčiukus ir nusišypso praeinančiammokytojui. Ji žiūri į
mokytoją, beto, koridoriujeknibžda vaikų, skubančių į pamokas,
todėl Keitė nepastebi pašonėje stoviniuojančio berniuko, kuris,
prie ledo ritulio lazdos negrabiai pritvirtinęs veidrodėlį, mėgina
pažiūrėti jai po sijonu.
Bet aš pastebiu.
Nespėjusi susivokti, ką darau, žengiu prie Keitės, įsispren-
džiu rankomis į klubus, pasisuku į berniūkštį ir garsiai klausiu:

227
 KARMA BROWN

- Ką tu čia darai?
Keitė nustebusi pažvelgia į mane, paskui į berniuką, kuris
vypso išgirdęs mano klausimą.
- Ne tavo reikalas.
- Jissu tuodaiktu žiūri tauposijonu, - sakau rodydama lazdą
su veidrodėliu, kurią berniūkštis mėgina paslėpti už nugaros.
Kiti du berniukai stovintys jam iš šonų, pradeda kikenti.
- Darenai, iškrypėli tu! - apšaukia jį Keitė, tada vaikai dar
garsiau prajunka.
Man net akyse paraudonuoja, pirštai tvirčiau sugniaužia
Rubės kuprinės petnešas. Nuo tada, kai tėtis greitai, bet kamuo­
jamas skausmų mirė nuo kasos vėžio, mane, pasak terapeutės,
pas kurią mudvi su Klere lankomės palieptos mamos, ištinka
„sielvarto protrūkiaiIš tiesų tai viso labo pykčio protrūkiai,
bet „pykčio protrūkis" - pernelyg rimtas dalykas dešimtmetei,
todėl mama su terapeute sutarė juos vadinti kitaip.
- Kad nėra ten ką žiūrėti, - atkerta Darenas. - Tik baisūs
bobiški apatiniai ant storo užpakalio!
Keitės veidas ištįsta, nieko negalvodama aš užsimoju Rubės
kuprine, kurios svoris išmuša mane iš pusiausvyros, ir trenkiu
Dorėnui tiesiai į pasmakrę. Akimirką jis nustėrsta, smakre
atsiveria žaizda. Nepasiseka ir jam, ir man, nes mama apie tai
sužino. Pasirodo, į smakrą pirmiausia atsitrenkia sunki kodinė
spyna, Rubės pritvirtinta priekuprinės užtrauktuko, ir netrukus
jo marškinėliai apsipila krauju. Spoksau į jį nustėrusi dėl to, ką
padariau, bet drauge ir džiaugdamasi.
Darenas pravirksta, jo draugai susiburia aplinkui ir ima
šauktis pagalbos, o Keitė stveria mane už rankos ir įsitempia į
mergaičių tualetą. Rubė tuo metu plaunasi rankas ir nustemba
išvydusi mus įpuolant. Aš uždususi irapkvaitusi nuo adrenalino,

228
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

kai grįšiu namo, mane tikrai ilgamnubaus. Tačiau man visa tai
nė motais, nes Keitė mane apkabina ir taip suspaudžia, jog vos
pajėgiu įkvėpti. Jau seniai nesijaučiau tokia gyva, bent jau po
tėčio mirties, ir nenoriu, kad tas pojūtis išnyktų.
- Ačiū, - sušnibžda Keitė dar smarkiau spausdama mane. -
Dabar tu būsi geriausia mano draugė visiems laikams.

Nenutuokiu, kiek laiko praėjo, bet kniostelėjusi atsipei­

kėju. Lyg aplieta lediniu vandeniu. Tįsau ant gulto ligoninės
priimamajame, Benas palinkęs virš manęs.
- Kas nutiko?
Atsisėdu, tačiau turiu iškart pasiremti alkūnėmis, nes
užlieja kvaitulio banga. Skauda pakaušį, pirštais susirandu
nedidelį gumbelį po plaukais.
Benas apkabina iš nugaros ir padeda išsitiesti ant gulto.
- Pagulėk. Tau viskas gerai.
Atgavusi sąmonę viską prisimenu. Keitė. Keitei nutiko
kažkas siaubingo.
- Kur Keitė?
Išgirdęs klausimą Benas nusuka akis, o mano širdis ima
plakti sparčiau. Mėginu nusiteikti tam, ko išgirsti nenoriu,
tačiau man sunku sutelkti žvilgsnį į Beno veidą.
- Ji gyva, - atsako jis ir man iš krūtinės ištrūksta keistas
garsas - nei aiktelėjimas, nei kuktelėjimas. Joakys, mėlynos,
audrotos ir kupinos nerimo, staiga įsminga į mane. - Dei­
vidas papasakojo, kad ji jautėsi gerai, bet staiga susmuko.
Nenutuokiu, ką daryti. Galvoje it viesulas sūkuriuoja
daugybė klausimų, nežinau, nuo kurio pradėti.
- Kaip kūdikis? - mano balselis tylus, sumenkęs iš bai­
mės. Įsikimbu Benui į rankas ir laukiu užgniaužusi kvapą.

229
 KARMA BROWN

- Kūdikis sveikas, - atsakojis, veide šmėkšteli vos paste­

bima šypsenėlė ir greitai išnyksta. - Regis, jamviskas gerai.
- O Keitė... - man sudreba širdis.
Benas paniuręs.
- Keite rūpinasi medikai. Kol kas žinome tik tiek.
- Ar galima ją aplankyti? Noriu pamatyti Keitę.
Vėl atsisėdu ir šįkart galva neapsvaigsta. Benas tvirtai
laiko mane už alkūnės, kol nuslystu nuo gulto. Paklausia,
ar gerai jaučiuosi. Aš linkteliu galvą ir pakartoju norinti
pamatyti Keitę.
- Vargu ar dabar galime ją aplankyti. Ji... ji be sąmonės.
Tik Deividui leido su ja būti. - Benas įdėmiai mane stebi,
nepaleisdamas alkūnių. - Kaip jautiesi? Apalpusi įvarei
man baimės.
- Gerai. Jaučiuosi gerai, - atkertu su irzuliu balse. Dabar
nesvarbu, kaip aš jaučiuosi. - Ką galime padaryti? Negaliu
tiesiog laukti.
Aš susijaudinusi mindžikuoju nuo kojos ant kojos.
- Deividas davė savo telefoną ir paprašė paskambinti
keliems asmenims.
Galvoje šmėkšteli mintis ir aš vėl vos nesusmunku.
- Mergaitės, Benai. Mergaitės.
-Jos su aukle. Deividas jas paliko su aukle, kai atvažiavo
greitosios pagalbos automobilis.
- Jos tikriausiai labai nusiminusios, - sakau žingsniuo­
dama po ankštą palatą. - Jau žinau, ką daryti. Tu paskam­
bink, kam reikia, o aš susirasiu Deividą ir pasistengsiu
išsiaiškinti padėtį. Gerai?
- Gerai, - sutinka Benas, iš užpakalinės kelnių kišenės
traukdamas Deivido telefoną. - Hana?

230
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

-Ką?
- Viskas bus gerai.
- Žinau. Eik. Netrukus pasimatysime.
Nulydžiu žvilgsniu Beną, einantį pro duris į laukiamąjį,
ir įsiremiu kakta į sieną - žiūrint iš arti, salierų žalumo
dažai stebėtinai ramina. Įsmeigusi žvilgsnį į mažą taškelį
toje vietoje, kur žali dažai nusilupę ir matyti po jais esantys
abrikosų spalvos dažai, suskaičiuoju iki dešimt, stengdama­
si rasti jėgų vėl atsitiesti. Turiu eiti, išsiaiškinti, kur išvežė
Keitę, ką žino Deividas. Bet manyje nėra nė lašo jėgų, tik
bedugnė baimė. Kad ir kiek mintyse kartočiau: Viskas bus
gerai, nuojauta sako, jog taip nebus.

231
 41
Augant San Fransiske reikėjo susitaikyti su mintimi, jog
kitas žemės drebėjimas gali būti tas smarkusis. Mokykloje
sužinojome, kad per metus Pietų Kaliforniją supurto maž­
daug dešimt tūkstančių žemės drebėjimų, todėl čia virš
lovos galvūgalio niekas nekabina paveikslų ir veidrodžių, o
pritvirtinti šviestuvus prie naktinio staliuko visiškai įpras­
ta - taip pat įprasta spintelėse ir po kriaukle laikyti indą
su keliais litrais geriamojo vandens. Suvalgęs batonėlius,
saugomus nelaimės atvejui, tikrai būtum nubaustas kelias
savaites trunkančia bausme. Tiesiog toks buvo gyvenimas
ir dažniausiai niekas dėl to nesijaudindavo.
Per pirmus kelerius metus po tėčio mirties aš kažkodėl
ėmiau jaudintis dėl įvairiausių dalykų, dėl kurių anksčiau
nekvaršinau galvos. Buvo suprantamų baimių, pavyzdžiui,
susirgti vėžiu arba netekti mamos, Klerės arba močiutės.
Bet tuo metu netikėtai mane buvo visiškai užvaldžiusi
pragaištingo žemės drebėjimo baimė. Lyg apsėsta kiek­
vieną rytą tikrindavau, ar varžtai, laikantys diržus, kuriais
pritvirtinti daiktai, per naktį neatsilaisvino. Chronometru
matuodavau, kiek užtrukčiau iš lovos nulėkti iki spintos,

232
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

kurioje slėpčiausi tuo atveju, jeigu žemės drebėjimas pra­

sidėtų miegant. Klausinėdavau mamos, sesers ir senelių,
kuriose namo vietose slėptis saugiausia. Jie atsakydavo,
nors man negirdint tikriausiai pusbalsiu sunerimę aptar­
davo mano psichikos būklę.
Vėliau, prisiminusi tą gyvenimo laikotarpį, suvokiau,
jog tam didelės įtakos turėjo noras viską kontroliuoti. Na,
nejaugi įmanoma suvaldyti tokį reiškinį kaip seisminis akty­
vumas? Žinoma, kai kyla žemės drebėjimas, visi apie tai be
perstojo kalba ir nerimauja, tačiau tas nerimas nevirsta visa
apimančia baime. O jeigu virsta, reikėtų kraustytis kitur.
Tiesą sakant, žemės drebėjimas, įvykęs spalį tais metais,
kai man sukako trylika, nebuvo smarkus - 4,9 balo. Žemė
po kojomis staiga pakrypo, o puodeliai ir lėkštės senelių
spintelėse ėmė tarškėti. Buvo šeštadienis, Keitė atėjo padir­
bėti prie gamtos mokslų projekto, kurį turėjome pristatyti
kitą savaitę. Pasitelkusios citrinas, bandėme priversti laik­
rodį eiti, ir vos sujungus grandinę (sekundinei rodyklei
pradėjus tiksėti suklykėme iš džiaugsmo), prasidėjo žemės
drebėjimas.
Iš pradžių pamaniau, kad prariedėjo didelis sunkve­
žimis - virpesiai, kuriuos basomis pėdomis pajutau per
medines grindis, buvo nesmarkūs ir neprivertė manęs
panikuoti. Bet paskui pasaulis pakrypo, mūsų žadintuvas,
prijungtas prie dviejų citrinų, nuslydo nuo virtuvės stalo
ir sudužo nukritęs ant grindų. Suklykiau garsiai, net su­
skaudo gerklę, tačiau stovėjau sustingusi it statula - baimė
surakino galūnes.
O Keitė veikė greitai ir ryžtingai. Ji stvėrė mane už
pečių, nors buvau gerokai už ją aukštesnė, ir taip stipriai

233
 KARMA BROWN

spustelėjo, kad keliai sulinko ir aš parklupau ant grindų.

Tada ji nusitempė mane po virtuvės stalu ir, stalui tarškant,
o virtuvėje indams trankiai šokčiojant žemės drebėjimo
ritmu, garsiai paliepė tvirtai įsikibti į stalo koją. Padariau,
kaip ji liepė, susigūžusi įsikabinau į stalo koją, o kūnas pats
prisiminė, ką reikia daryti, nes praėjusią savaitę mokykloje
vyko pamoka, kaip elgtis kilus žemės drebėjimui.
Tik tada, kai Keitė, paleidusi savo stalo koją, prislinko
prie manęs, pritūpė šalia ir apkabino, užuot laikiusis tvirto
medinio stalo, aš susivokiau, kad verkiu.
- Ššš, ššš, - murmėjo ji man kukčiojant į ausį. - Jau
beveik baigėsi.
Praėjo dar dešimt sekundžių - ir viskas baigėsi. Daiktai
liovėsi drebėję. Virtuvėje įsivyravo tyla, kurią netrukus
pertraukė mama ir močiutė, atlėkusios iš viršaus pažiūrėti,
ar mums viskas gerai.
Keitė to nutikimo nesureikšmino, tik paklausė močiutės,
kur ji laikanti šluotą ir semtuvėlį - reikėjo sušluoti sudužu­
sio žadintuvo stiklus. Paskui paprašė manęs išeiti į kiemą
ir nuskinti dar dvi citrinas, o pati sušlavė duženas, links­
mai pasakodama mamai, kaip šauniai pavyko bandymas.
Mama pažadėjo parduotuvėje nupirkti kitą žadintuvą, o aš,
eidama kieman citrinų, nusprendžiau daugiau nebebijoti
žemės drebėjimų.
Rymodama prie salierų žalumo ligoninės sienos ūmai
pajuntu norą pasislėpti po stalu arba gultu. Įsikibti į ką nors
tvirto ir laikytis, kol drebėjimas liausis - kol sužinosiu, kad
Keitė jaučiasi gerai, mūsų kūdikis sveikas ir gyvenimas
grįš į senas vėžes.

234
 42
Susitvardau ir susirandu darbuotoją, galintį suteikti man
informacijos, bet sužinau tik tiek, kad Keitę apžiūri gy­
dytojai. Deivido niekur nematau, spėju, kad jis ten, kur ir
Keitė. Grįžusi į laukiamąjį randu Beną: jis sėdi ant kėdės,
rankoje laiko Deivido telefoną, o veide - ta pati niūri
išraiška.
- Sužinojai ką nors naujo? - klausiu.
Jis papurto galvą, o kai prisėdu greta, uždeda ranką
man ant kelio.
- O tu?
- Niekas man nieko nesako, tik kartoja, kad ją apžiūri
gydytojai, - atsakau.
~ Paskambinau Korai. Ji jau važiuoja pabūti su mer­
gaitėmis.
- Ar auklė vis dar su jomis?
- Taip. Ką tik su ja kalbėjausi, namie viskas gerai.
- Džiaugiuosi, kad Kora atvyks, bet gal kuriam nors iš
mūsų reikėtų...
- Aš nuvažiuosiu. Tu pasilik čia, - Benas paskubomis
mane apkabina ir paduoda Deivido telefoną. - Tačiau

235
 KARMA BROWN

paskambink tą pačią sekundę, kai ką nors išsiaiškinsi.

Grįšiu, kai jo mama atvažiuos.
Jis neskubėdamas mane pabučiuoja ir, lūpoms atsisky­
rus, dar palaiko suėmęs delnais mano veidą.
- Aš tave myliu.
- Aš taip pat tave myliu.
- Netrukus pasimatysime.
Benas išeina pro priimamojo duris ir nuskuba į auto­
mobilių aikštelę.

Po valandos paskambinęs Benas praneša, kad išsiuntė

auklę namo ir su mergaitėmis žaidžia vaizdo žaidimus, kol
atvyks jų močiutė. Pasakau jam, jog Keitę išvežė į operacinę,
o mudviem su Deividu sakė, kad operacija gali užtrukti
nuo trijų iki penkių valandų.
Pagaliau sulaukiu informacijos apie jos ir kūdikio bū­
klę - padėjo įgaliojimas, Keitės parengtas su teisininku.
Dokumentas suteikia man ir Benui, numatytiesiems kūdikio
tėvams, teisę priimti sprendimus, susijusius su kūdikio
sveikata. Dokumento kopiją nešiojausi rankinėje, nes taip
liepė advokatė. Tada man atrodė, kad tai nebūtina, bet dabar
džiaugiuosi - be dokumento tebeklajočiau laukiamajame,
panikuodama dėl Keitės ir kūdikio.
Deividas sėdi priešais mane operacinės laukiamajame
ant vinilu aptrauktos kėdės mediniais ranktūriais. Viena jo
koja šokčioja aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Alkūnėmis
jis įsirėmęs į ranktūrius, o kai atsilošia, pastebiu dilbiuose
įsirėžusias raudonas žymes.
Šiuo metu laukiamajame mes vieni, bet patalpoje pilna
ženklų, bylojančių čia buvus žmonių: ant vieno staliuko

236
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

stovi puspilnis kavos puodelis su ryškiai rožinių lūpų dažų

žyme, greta voliojasi šokoladuko popierėlis. Ant kito stalo
paskleisti žurnalai. Kyla noras vieną pavartyti, gal prasi­
blaškyčiau, tačiau žvilgsnis užkliūva už žurnalo viršuje:
tai tėvams skirtas leidinys su putliaskruosčiu mėlynakiu
geltoną guminį ančiuką laikančiu kūdikiu ant viršelio.
Nusisuku, kad nereikėtų matyti laimingo mažylio.
Žvilgtelėjusi į sieninį laikrodį pastebiu, jog praėjo tik
penkios minutės, ir apima kvailas pyktis dėl taip lėtai
slenkančio laiko. Nujaučiu, kad Deividas mano tą patį,
nes vis spokso į laikrodį ir toliau krutina kojas. Staiga jis
pašoka ir ima žingsniuoti po laukiamąjį.
- Ar gerai jautiesi? - klausiu ir pasijuntu kvailai. - Ne,
žinoma, ne.
- Be reikalo į tuos jos galvos skausmus žiūrėjau pro pirš­
tus, - sako Deividas nesiliaudamas vaikščioti. Veikiausiai
neišgirdo, ką pasakiau. - Aš juk sumautas paramedikas.
Turėjau susiprotėti, kad kažkas negerai.
Atsistoju, bet nesijudinu iš vietos, nes jis vaikšto nenu­
spėjamai, dabar jau laukiamajame suka ratus, todėl nenoriu
pasipainioti jam po kojomis ir visko dar labiau sugadinti.
- Deividai, juk tu nežinojai apie aneurizmą. Ir anksčiau,
kai būdavo nėščia, ją kamuodavo stipresni migrenos prie­
puoliai. Šįkart viskas atrodė taip pat.
Jis kažką burba, persibraukia ranka per galvą ir pasitrina
sprandą, išmargintą tatuiruotėmis.
- Jeigu būčiau privertęs ją nueiti pas gydytoją, gal jie
būtų ją apžiūrėję. Ir išsiaiškinę.
Paliečiujo ranką ir vos nepargriūnu, nesjis net nestabteli.
- Deividai, liaukis. Negalėjai nieko padaryti. Ir net jei

237
 KARMA BROWN

būtum nusiuntęs ją pas gydytoją, niekas nebūtų įtaręs aneu­

rizmos. Ją visą gyvenimą kankino migrena. Būtų pamanę,
kad tai tik nėštumo sukelti galvos skausmai.
- Taigi, Hana, - Deividas staigiai sustoja prieš mane, jo
akys kupinos nerimo. - Visi būtų pamanę, jog tai nėštumo
sukelti galvos skausmai. Bet jeigu ji nebūtų nėščia, gal bū­
tume rimčiau pažiūrėję į tuos migrenos priepuolius. Gal
tada ją būtų ištyrę. Gal tada...
Nuryju kaltę, nes tiksliai žinau, ką jis ketino pasakyti,
nors susilaikė ir neištarė tų žodžių. Vėl atsisėdu ir nuna-
rinu galvą.
- Niekas negalėjo šito numatyti. Niekas. Nei gydytojai,
nei tu, nei aš...
- Ji tai padarė dėl tavęs! - rikteli Deividas ir skardus
jo balsas užpildo ankštą patalpą. Jis stovi kuo toliau nuo
manęs, pačiame atokiausiame laukiamojo kampe, šalia
vazoninio augalo, kuris, mano įsitikinimu, yra dirbtinis. Bet
matau, kad Deividas virpa, tik nežinau, dėl ko - dėl sukrė­
timo, iš baimės ar pykčio. - Ji tai padarė dėl tavęs, Hana.
Galvoju, ką daryti. Gal atsiprašyti? Apkabinti jį? Ne,
aš pernelyg apstulbusi, todėl galiu tik sėdėti ir išsižiojusi
spoksoti į jį. Instinktai liepia atremti kaltinimą, apsiginti ir
paaiškinti, kad ne jamvienambaisu. Kad nesu kalta dėl to,
kas nutiko Keitei. Kad ji pati buvo pasiryžusi tai padaryti.
Kad nuo pat pradžių tai buvo jos sumanymas.
Visa bėda, kad Deividas pasakė tai, ką pati galvojau
nuo pat tada, kai Keitė susmuko. Ji tai padarė dėl manęs.
Ir štai kas nutiko.
Man nespėjus sumoti, ką pasakyti, Deividas apsisuka
ir išeina iš laukiamojo. Žengdamas pro duris pliaukšteli

238
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

delnu į staktą, aš krūpteliu. Po akimirkos lieku viena su

savo mintimis ir kalte.

Praeina valanda, Deividas vis negrįžta, o man sunku

ramiai nusėdėti. Todėl išsitraukiu telefoną ir paskambinu
į advokatų kontorą „Todas ir partneriai" - tai padaryti tik­
riausiai turėjau vos Keitei atsidūrus ligoninėje.
Tik atsiliepus balso paštui susiprotėju, kad jau vėlu.
Beveik vienuolikta vakaro. Iš darbo advokatė turbūt išėjo
jau prieš kelias valandas. Vis tiek palieku žinutę.
- Labas, Anabele, čia Hana Metjus, - nutylu stengda­
masi sugalvoti, kaip viską nupasakoti glaustai. - Žinau,
kad vėlu, bet aš ligoninėje. Iškilo... sunkumų ir man reikia
patarimo. Gal galėtum man atskambinti, kai gausi žinutę?
Ačiū. Dėkoju.
Vis dar negalėdama nurimti rankinėje susirandu smulkių
monetų ir įmetusi į aparatą nusiperku limonado. Atsigeriu,
šaltas gazuotas šleikščiai saldus gėrimas nutvilko gerklę.
Tada atsisėdu ir paskubomis išmaukiu skardinę. Žinau,
kofeino ir cukraus man prireiks laukiant, kol baigsis Keitės
operacija.
Po kelių minučių suskamba telefonas. Metusi akį į ekraną
pamatau užrašą: „Todas ir partneriai".
-Alio?
- Hana? Čia Anabelė Porter. Kas atsitiko? Ar judviem
su Benu viskas gerai?
-Ačiū, kad taip greitai atskambinai, Anabele, - sutram-
dau limonado sukeltą raugulį. Jau gailiuosi jo gėrusi -
saldus gazuotas skystis nemaloniai teliūskuoja tuščiame
skrandyje. - Mudviem su Benu viskas gerai, bet skambinu
dėl kūdikio, nes nežinau, ką mums daryti.

239
 KARMA BROWN

- Kas yra? Ar kūdikis sveikas?

- Jam gerai. Bet... Keitė, - giliai įkvepiu. - Šįvakar ji
neteko sąmonės plyšus aneurizmai. Dabar operuojama.
- Ak, Hana. Apgailestauju. Kaip tu laikaisi?
- Tiesą sakant, prastai, - atsakau ir dar kartą sunkiai
atsidustu.
- Pasakyk, kuo galėčiau padėti, - Anabelės balsas tvirtas,
raminantis, ir aš pajuntu, kaip mano pečiai atsipalaiduoja.
- Ar mes ką nors turime padaryti dėl kūdikio ir jo ge­
rovės? - tardama šiuos žodžius susiraukiu. Bjauru, kad
negaliu galvoti apie tai, ko reikia Keitei ir Deividui.
- Ar jau paskirtas neonatologas?
- Nežinau, - jaučiuosi sutrikusi, mane krečia drebu­
lys. - Kai Keitę atvežė, viskas klostėsi labai greitai. Gy­
dytojai... - mano balsas užlūžta, mėginu nuryti gumulą
gerklėje. - Gydytojai bando išgelbėti jai gyvybę.
- Užjaučiu, Hana.
Linkteliu, nunarinu galvą ir apsipilu ašaromis.
- Padaviau slaugytojai įgaliojimą - ačiū, kad įkalbėjai jį
nešiotis rankinėje. Niekada nė neįsivaizdavau... na, nieko
panašaus.
- Gerai, ketinau pasiūlyti pirmiausia taip ir padaryti. Tas
dokumentas įpareigoja medikus dėl sprendimų, susijusių
su kūdikio sveikata, tartis su tavimi ir Benu. Atsimink:
Keitės poreikiai svarbesni nei kūdikio, bet judu bent jau
žinosite, kas vyksta.
Dar kartą linkteliu, tačiau prabilti bijau.
- Susirasiu sutartis ir dar šį tą išsiaiškinsiu, gerai? -
Anabelė tyli, o aš laukiu sulaikiusi kvapą, nors pati nežinau
kodėl. - Kol kas galvok apie Keitę ir Deividą, rūpinkis
savimi. Kai ką nors išsiaiškinsiu, aš tau paskambinsiu.

240
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Ačiū, Anabele. Esu tau labai dėkinga.

Baigusi pokalbį vėl sėdžiu viena, įkalinta su savo min­
timis, trokšdama, kad kas nors prablaškytų, ir vildamasi,
jog sulauksiu gerų žinių apie Keitę.
Nepaisant grėsmingos Minos prakalbos ir siaubingų
grėsmių, kurias iki šleikštulio išanalizavome ruošdami
surogatinės motinystės sutartį, niekada neįsivaizdavau, jog
teks laukti žinios, ar mano geriausia draugė ir jos įsčiose
augantis mano kūdikis ištvers smegenų operaciją. Turbūt
niekas nesusimąsto apie smulkiu šriftu surašytas sąlygas.
Per medaus mėnesį Jamaikoje, prieš skrydį lynu, mudu
su Benu pasirašėme dokumentus, kuriuose išvardytų
grėsmių sąrašas mus tik prajuokino, nes buvome apsvaigę
nuo jaunystės meilės ir nekamuojami abejonių dėl ateities.
„Aš vis tiek tave mylėsiu, net jeigu nukrisi ir neteksi
abiejų kojų", - pasakiau tada.
„O aš tave maitinsiu sriuba per šiaudelį, jei susilaužysi
visus kaulus", - patikino mane Benas ir, pabučiavęs ap­
nuogintą saulėje įdegusį petį, pasirašė dokumentą.
Nes blogiausia niekada nenutinka, argi ne?
Išskyrus tuos atvejus, kai nutinka.
Įsikimbu į kėdės ranktūrius ir giliai įkvepiu. Tada dar
kartą.
Įkvėpimas.
Prisiverčiu pagalvoti apie blogiausią baigtį.
Įkvėpimas.
Keitė neištveria operacijos.
Įkvėpimas.
Mes netenkame kūdikio.
Įkvėpimas.

241
 KARMA BROWN

Sėdžiu skaudžiai tyliame laukiamajame viena ir įsivaiz­

duoju Deividą, neramiai žingsniuojantį kitame koridoriuje,
Beną, aklai spoksantį į televizorių, kol mergaitės miega,
ir laukiantį Koros, ir Anabelę Porter, siunčiančią mūsų
sutarties kopijas ligoninės administracijai ir besikalbančią
su Keitei paskirtu neonatologu.
Toliau kvėpuoju, nes galiu. Nes šita siaubinga nelaimė
nutiko ne man. Ne aš guliu ant operacinio stalo, ne mano
kaukolė atverta, o gydytojai rankomis knebinėja smegenis
ir mėgina išgelbėti gyvybę.
Aš vis dar esu numatytoji motina. Ir mūsų kūdikiui,
įkalintam negaluojančiame Keitės kūne, kol kas sveikam
ir gyvam, reikia manęs.
Dar kartą įkvėpusi vos neuždūstu, apima panika,
išsprogsta akys. Net supykina suvokus, jog kaltę jaučiu
ne todėl, jog Keitė ant operacinio stalo atsidūrė, nes lau­
kiasi mano kūdikio. Kaltę jaučiu todėl, kad šią akimirką
prispirta rinktis, uždėjusi ranką ant apnuogintos širdies
pasirinkčiau kūdikį.
Vos spėju prilėkti prie šiukšlinės, stovinčios greta
dirbtinės gėlės, ir išvemiu limonadą iš kaltės smaugiamo
skrandžio.

242
 43
Keitės operacija trunka keturias valandas.
- Sekėsi gana gerai, - sako ją operavęs chirurgas, sto­
vėdamas laukiamajame priešais mus tris. - Atidžiai ją
stebėsime, ypač artimiausią parą, gal net dvi, bet mums
pavyko užspausti aneurizmą ir sustabdyti kraujavimą.
Dabar ji pooperacinėje palatoje.
- Ar ji sąmoninga? Ar galiu ją aplankyti? - klausia
Deividas, jo balse girdžiu palengvėjimą.
Chirurgas, kurio pavardės neįsiminiau, linkteli.
- Ji vis dar be sąmonės, tačiau galite ją aplankyti. Kol
kas leidžiame tik vyrui, gerai?
Jis paspaudžia Deivido atkištą ranką, šiltai šypsodamasis
išklauso padėką ir jau ketina nueiti, bet aš jį sustabdau.
- Kaip kūdikis?
Chirurgas, regis, nustemba, kad šito paklausiau aš.
- Netrukus su jumis pasikalbės neonatologas, - atsako
jis žiūrėdamas į Deividą. - Bet galiu pasakyti, jog kūdikis
laikosi gerai. Tikras kovotojas, visai kaip mama.
Chirurgas vėl nusišypso. Kažkodėl jis nežino apie
surogatinę motinystę, nors šis faktas turėtų būti įrašytas
Keitės ligos istorijoje.

243
 KARMA BROWN

- Tiesą sakant, aš esu kūdikio motina, - sakau stengda­

masi išlaikyti ramų balsą. - Mes turime įgaliojimą, kuriame
patvirtinta, kad visus sprendimus dėl kūdikio turime teisę
priimti mudu su vyru. - Pastebiu, jog Deividas įsitempia,
o Benas šalia manęs ima muistytis. - Todėl norėčiau, kad
žinios apie mūsų vaiko būklę pasiektų mus tiesiogiai.
Chirurgas išsižioja, užsičiaupia, bet pavyzdingai atgauna
savitvardą ir dar kartą nusišypso.
-Aišku. Na, kaip minėjau, kūdikis laikosi gerai, o neo-
natologas netrukus pasikalbės su jumis, - sako jis ir šįkart
jau žvelgia man į akis.
- Ačiū, - padėkoju įsikibusi Benui į šaltą suglebusią
ranką.
Deividas tylėdamas išlydi chirurgą iš laukiamojo, o aš
atsisėdu laukti neonatologo. Širdis daužosi krūtinėje.
- Ką tu darai?
Pakeliu žvilgsnį į Beną.
- Ką turi omenyje?
- Na, kodėl taip išpūtei šitą reikalą? Ir dar Deivido
akivaizdoje.
Mano veidas ištįsta, aš atsistoju priešais Beną.
- Nes aš esu jo motina, o tu - tėvas, mes taip ir privalo­
me elgtis, Benai. Privalome jį apsaugoti. Kalbėti jo vardu.
- Hana, Keitė ką tik ištvėrė smegenų operaciją. Ji vos
nemirė. Mes net nežinome, kas jai darosi. Keitei taip pat
mūsų reikia. Ji norėtų, kad mes pasirūpintume Deividu,
užuot dar labiau viską apsunkinę.
- Nejaugi aš viską apsunkinu teiraudamasi apie mūsų
vaiko sveikatos būklę? - jaučiu, jog tuoj pratrūksiu, ne­
beišlaikysiu. Žinau, išsiliejus palengvėtų, bet to nenoriu.

244
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Tu net nepasiteiravai apie Keitę! - negalėdamas pati­

kėti rikteli Benas. - Nepasidžiaugei, kad operacija praėjo
sėkmingai.
Atstatau pečius ir leidžiu sau pratrūkti:
- Pastarąsias tris valandas aš nieko kito nedariau, tik
sėdėjau šalia Deivido, kuris bent iš dalies mane kaltina
dėl to, kas vyksta, ir galvojau apie Keitę. Apie tai, kaip ją
myliu. Ir kaip man jos reikia. Ir kaip siaubingai ją nuvyliau.
Ir kad... - nebegaliu tęsti, ašaros atima balsą. Trūksmingai
įkvepiu. - Ir kad jie galbūt būtų sužinoję apie aneurizmą,
jeigu ji nebūtų buvusi nėščia. Deividas taip sakė ir jis vi­
siškai teisus. Jei migrenos priepuoliai būtų vis sunkėję jai
nesilaukiant kūdikio, galbūt jie būtų nuėję pas gydytoją.
Tačiau kūdikis tą aneurizmą pridengė... ar supranti? Ji dėl
manęs padarė nuostabų dalyką ir vos nemirė. Niekaip -
niekaip - negaliu to pakeisti.
Benas taip staigiai atsisėda, kad net krūpteliu. Jostiklinės
akys spokso į tolį.
- Žinau, - sukužda jis. - Bet vis galvoju, ką daryčiau,
jeigu ten būtum tu. Kaip ištverčiau, jei tavo gyvybei grėstų
pavojus? Noriu būti šio kūdikio tėtis, noriu su juo pasielgti
sąžiningai. Tai savaime suprantama. Bet aš jo nepažįstu.
Nežinau, ką turėčiau dėl jo padaryti. - Jis pakrato galvą ir
pravirksta. Aš suklumpu priešais jį ir suimu už rankų. - Ar
aš esu tėtis, net jei kūdikis dar negimė?
- Žinoma, - sakau tyliai, paglostau jam rankas ir į savo
megztinio rankovę nusišluostau nosį. - Tapai tėčiu tą aki­
mirką, kai Keitė pasidarė nėštumo testą.
Jis paspaudžia man ranką ir linkteli.
- Atsiprašau.

245
 KARMA BROWN

- Už ką?
- Už tai, kad tavimi suabejojau. Tu teisi. Keitei padėti
mes negalime, bet galime padėti savo sūnui. Tačiau tai
darydami turime atsižvelgti ir į Deividą, gerai?
- Gerai, - pritariu ir veidu įsikniaubusi jam į skreitą
pajuntu, kaip jis mane apglėbia pasilenkęs. Taip mus ir
randa slaugytoja, atėjusi pranešti, kad Keitė perkelta į
intensyviosios slaugos skyrių ir mes galime ją aplankyti.

246
 44
Deividas stovi prie Keitės lovos nugara į mane, todėl jos aš
dar nematau. Apima didžiulis noras apsisukti ir pabėgti,
grįžti į savo virtuvę, kur mūsų visų laukia nebaigtas val­
gyti dubuo gvakamolės, ištirpę kokteiliai ir susitraukusios
vištienos juostelės, taip ir netapsiančios fachitomis. Ten,
kur didžiausias mano rūpestis - Kloverės išdaigos, o
užvis labiausiai laukiu gimstant vaiko. Bijau to, ką rasiu
už stumdomų stiklinių Keitės palatos durų, nes nežinau,
ką sakyti Deividui, kaip atsiprašyti jo už tai, kas nutiko
anksčiau. Bet kur aš bėgčiau, net jeigu ir galėčiau? Tik čia
mano vieta.
Giliai įkvėpusi pabeldžiu į durų staktą. Deividas at­
sisuka, tada išvystu ją. Atrodo smulki ir išblyškusi, tik
tamsuoja plaukai, dengiantys vos pusę galvos - kita pusė
nuskusta plikai, o kraniotomijos ženklus, laimė, dengia
tvarsčiai. Jos kūnas apraizgytas susikertančiais vamzdeliais
ir laideliais, prijungtais prie galybės aparatų, kurie supa
lovą tarsi aureolė. Be vamzdelio iš burnos, iš galvos veda
drenas - man nemalonu vien į jį žiūrėti. Nesusilaikau -
ranka užsidengiu burną ir sutramdau raudą.

247
 KARMA BROWN

- Ji patinusi, atrodo kaip sumušta, - sako Deividas, o

aš linkteliu kaip įmanydama ramiau. Keitės veido ir kaklo
oda tikrai išmarginta dėmėmis, skruostai paburkę, lyg jai
būtų išrovę protinius dantis arba būtų pasireiškusi alerginė
reakcija. - Tai dėl operacijos.
Tada pastebiu jos pilvuką, aparatą, sekantį kūdikio
širdies rimtą, ir pravirkstu. Užplūdus palengvėjimui vėl
pažvelgiu į Keitės veidą ir pasijuntu ją išdavusi.
- Žinau, sunku matyti ją tokią, - Deividas prieina ir
nusiveda mane prie kėdžių, išrikiuotų palei sieną. - Bet jos
būklė stabili, tai geriausia naujiena, kokios galima dabar
tikėtis, aišku?
Stebiuosi, kaip puikiai jis tvardosi. Deividas atsidūsta
ir pasitrina rankomis veidą. Staiga suprantu: tvardosi tik
todėl, kad neturi kitos išeities.
- Dėl to, kas nutiko anksčiau... Laukiamajame su chi­
rurgu...
Deividas mane pertraukia:
- Viskas gerai, Hana. Tu turėjai teisę domėtis kūdikiu.
- Suprask, nenorėjau sumenkinti to... to, kas nutiko
Keitei.
Jis neatplėšia žvilgsnio nuo lovos, nuo vamzdelių, nuo
savo žmonos.
- Suprantu.
Vėl nukreipiu akis į lovą, stengiuosi atpažinti savo myli­
mą Keitę. Bet sunku tapatinti gyvybingą draugę su baugiai
ramiai gulinčia būtybe, užgožtą medicinos prietaisų.
- Tai buvo tik migrenos priepuolis, panašus į ankstes­
nius. Keitė tikrai atrodė normaliai, Hana. Bet paskui...
susmuko, - Deivido balsas užlūžta. Prieinu prie jo ir

248
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

apkabinu tirtančius pečius. - Ji stengėsi prisiminti auklės

vardą, o aš telefone skaičiau elektroninį laišką. Tadaji kažką
pasakė, bet aš nesupratau - nuskambėjo kaip klejonė. Po
sekundėlės ji susmuko.
Linkteliu, įsivaizduoju tą akimirką, o mano širdis pa­
šėlusiai daužosi.
- Kalbėjaisi su mama? Kaip laikosi mergaitės?
- Labai trumpai. Mergaitėms sunku. Pasak mamos, sun­
kiausia Eivai. Jos abi išsigando to, ką pamatė, tačiau laikosi.
Keitė pasibaisėtų sužinojusi, kad mergaitės matė, kaip
ji susmuko, kad joms tikriausiai sapnuosis, kaip mama
netekusi sąmonės krinta ant grindų. Prikandu lūpą mė­
gindama sustabdyti dar vieną ašarų srautą.
- O kaip tu? - atgavusi savitvardą klausiu. - Kaip tu
laikaisi?
Deividas gūžteli pečiais, nepajėgdamas atsakyti. Jeigu
toje lovoje gulėtų Benas... na, aš jau tįsočiau ant grindų
sustabarėjusi iš sielvarto.
- Ar iš gydytojų yra žinių? - klausiu mintimis grįžusi
prie Deivido ir Keitės.
- Sakė... - Deividas garsiai atsidūsta ir atlošęs galvą
užsimerkia. - Dieve, kiek daugjie sakė. Ir beveiknieko gero.
Paskubomis nugurkiu tulžį, kylančią stemple aukštyn.
- Jie vis kartoja esantys patenkinti operacijos eiga, - jis
nykščiu paglosto Keitei plaštaką. - Kaip suprantu, nesi­
tikėjo, kad ji išgyvens. - Jo pečiai sudreba. Atplėšusi akis
nuo tatuiruočių ant sprando, pasilenkiu ir apkabinu jį iš
nugaros. Kai Deividas pasidarė pirmą tatuiruotę, Keitė
pasiuto, klausė, kodėl jis nusprendė savo kūną amžiams
pažymėti visiems matomoje vietoje. Bet žinau, jog ilgainiui

249
 KARMA BROWN

ji tas tatuiruotes pamėgo - tai buvo daugiau nei vien rašalas

po oda. Tatuiruotės - tai išdidžiai demonstruojami meilės
laiškai dukterims.
- Kraujavimą sustabdė, o tai ir buvo svarbiausia. Bet
mes nežinome, kiek žalos... - Deividas nunarina galvą. -
Kiek žalos padarė išsiliejęs kraujas. Keitės smegenims. Ir
nors aneurizma užspausta, ji vėl gali trūkti. - Neklausiu,
kas būtų, jei kraujas vėl išsilietų į smegenis. Numanau, jog
Keitei tai labai pakenktų. - Be to, jai gresia įvairiausi da­
lykai, pavyzdžiui, infarktas, vidinis kraujavimas, insultas,
smegenų tinimas. - Jis giliai įkvepia. - Tikras košmaras,
Hana. Keitei labai blogai. Kažkokia nesąmonė, nes dar
prieš pusdienį ji jautėsi puikiai. Puikiai.
Bandau pakreipti pokalbį prie bent kiek saugesnių temų.
- Tai kas bus dabar?
- Lauksime, - atsako jis ir po akimirkos priduria: - Ne­
galiu patikėti tuo, kas vyksta.
- Aš taip pat, - dar kartą spusteliu jam pečius, vengda­
ma žiūrėti į tatuiruotes. Šią akimirką negaliu galvoti apie
Keitės dukras. - Ar medikai ką nors sakė apie komą? Kiek
laiko ji bus be sąmonės?
Deividas atsisuka į mane, jo veido išraiška mane iš­
gąsdina.
- Hana...
- Žmonės pasveiksta po smegenų pažeidimų, - prabylu
jausdama, kaip kyla panika. - Mano dėdę buvo ištikęs gana
pavojingas insultas, bet dabar jam viskas gerai, tik viena
ranka truputį dreba. Ojamjau per šešiasdešimt. Keitei tik
trisdešimt šešeri. Juk tai turi ką nors... - man užgniaužia
gerklę, žodžiai įstringa. - Juk tai turi reikšmės. Tiesa?

250
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Mano mintys vis grįžta prie kūdikio. Kas bus kūdikiui,

jeigu Keitė nepabus iš komos?
- Gydytojai nežino, ar ji pabus, - sako Deividas taip
tyliai, kad išgirstu tik pasilenkusi, nes jo balsą užgožia
Keitės gyvybę palaikančių aparatų ūžesys.
- Jie klysta, - pareiškiu tirtėdama, net dantys kalena.
Per ilgai tvardžiausi. - Jie nepažįsta Keitės taip kaip mes.
Ji kieta. Ji ištvers.
- Ji kieta, - linkteli pritardamas Deividas. - Bet jos
kūnas šiuo metu patiria didelę įtampą dėl operacijos ir...
dėl nėštumo.
Tai, kad jis sako „nėštumas", o ne „kūdikis", man
užkliūva, pasijuntu nemaloniai. Atrodo, kad jis tyčia taip
pasakė, ir man suskausta skrandį lyg suvalgius pernelyg
aitrios paprikos.
- Turime apie tai pasikalbėti, - ištaria jis lėtai ir apgal­
votai.
- Apie ką?
- Apie nėštumą, - paaiškina Deividas.
Panika sukyla manyje it potvynio banga, tačiau sten­
giuosi to neparodyti.
- Kodėl? Ar gydytojai ką nors sakė apie kūdikį?
Iškart supykstu, kad ligoninė nepaiso mūsų įgaliojimo
ir mano prašymo pirmai pranešti apie kūdikio būklę.
- Ne visai, - sako jis. - Dalykas tas, jogjie tiksliai nežino,
ar tai apsunkina būklę.
- Kieno būklę apsunkina? - Jaučiuosi sutrikusi, galvoje
ūžia. - Argi jie nesakė, kad kūdikiui viskas gerai?
- Kūdikiui viskas gerai, - patvirtina Deividas, žvelgda­
mas Keitei į veidą. Aš spoksau į jos pilvuką, pūpsantį po

251
 KARMA BROWN

antklode. - Bet man atrodo, jog nėštumas tik apsunkina

padėtį, Hana. Jos kūnui nereikia papildomos įtampos.
Atitraukusi rankas jam nuo pečių žengteliu atatupsta.
Padarau tai instinktyviai. Tarsi būtų kilęs noras atsitraukti
nuo jo ir nuo to, ką jis ketino pasakyti.
- Norėjau, kad žinotum, jog tą reikalą gali tekti išspręsti.

252
 45
Taigi staiga Deividas iš... na, iš Deivido virsta žmogumi,
šalia kurio pajuntu įtampą. Jaučiuosi lyg ūmai atsidūrusi
už jaukaus ankstesnio mūsų draugystės rato ribų ir nebeži­
nau, ką jis mano, bijau sprendimų, kuriuos jis gali priimti.
Vos jam ištarus tuos žodžius: Tą reikalą gali tekti iš­
spręsti, - atsitraukiu nuo jo ir nieko nepaaiškinusi išeinu
iš palatos. Pralekiu pro Beną, stovintį koridoriuje greta
intensyviosios slaugos skyriaus ir kalbantį telefonu. Aš
pati jau spaudžiu telefoną prie ausies, nepaisydama Beno,
kuris kviečia mane vardu.
Anabelei atsiliepus, aš mikčiodama bėriu žodžius,
panikuoju dėl pasirašyto įgaliojimo ir mano kaip kūdikio
motinos įtakos. Ji patikina, kad dokumentas galioja: visus
medicininius sprendimus, susijusius su kūdikiu, priimsime
mudu su Benu.
- Žinau, žinau, žinoma, žinoma, - kartoju Anabelei pri­
minus, kad Keitės poreikiai svarbesni ir, jai negalint priimti
medicininių sprendimų, už ją tai padarys Deividas. - Nėra
taip, jog Keitės sveikatos būklė man nerūpi. Tiesiog savo
kūdikiui noriu visko, kas geriausia. Nejaugi šie dalykai
nesuderinami? - klausiu.

253
 KARMA BROWN

- Nebėkime įvykiams už akių, - sako ji man, o aš ne­

suprantu, kaip reaguoti.
Tuoj užvirs kova, ir nors dar niekas neaišku, aš tai jau­
čiu - visai kaip oro slėgio pasikeitimą kabinoje lėktuvui
pradėjus leistis.
Bet ilgai laukti nereikės.

Pasikalbėjusi su Anabele skambinu kitam žmogui.

- Sisi? - taip jos nevadinau nuo pat vaikystės, tačiau
pravardė išsprūsta nejučia.
- Hana? Ar viskas gerai? Kas nutiko? - Klerės balsas,
priešingai nei mano, tvirtas ir ryžtingas. Jį išgirdus užlieja
toks stiprus palengvėjimas, kad kojos, neatlaikiusios svo­
rio, sulinksta, ir aš, atsirėmusi į ligoninės sieną, nuslystu
ant žemės.
- Ne, negerai.
Papasakoju jai viską, kas nutiko. Ji tylėdama klausosi,
kol baigiu. Paskui pasako man, ką turiu daryti, ir aš nepa­
prastai apsidžiaugiu.
- Ar skambinai Anabelei Porter?
- Taip. Ji tvarko visus reikalus.
- Gerai. Vos tik baigsime pokalbį, grįžk tiesiai į inten­
syviosios slaugos skyrių. Primink slaugytojoms, kad turi
įgaliojimą, ir jį parodyk, aišku? Ar turi jo kopiją?
Atsakau, jog turiu, ir, prilaikydama telefoną petimi,
pasirausiu rankinėje.
- Turiu rankinėje, - patvirtinu.
- Gerai, parodyk jį darbuotojams. Jie supras, ką reiškia
šis dokumentas. Ir pasakyk jiems, kad tavo advokatas
susisiekė su pacientės advokatu. Nežinau, ar tai tiesa, bet
ir nesvarbu. Tiesiog pasakyk.

254
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Užsimerkiu ir mintyse sudarau sąrašą. Parodyti slau­

gytojoms dokumentą. Papasakoti joms apieAnabelę. Užsiminti
apie pacientės advokatą. Aiškiai pasakyti, jog sprendimus dėl
kūdikio priimu aš.
- Grįžk pas Keitę į palatą, suimkją už rankos ir pasakyk,
kad padarysi viską dėl jos ir dėl kūdikio. Paskui susirask
Beną ir pasitarkite, kuris iš judviejų prireikus visada būsite
intensyviosios slaugos skyriuje. Budėkite pamainomis, jei
reikės, miegokite ant sudedamos lovelės, bet vienas iš jūsų
privalo visada būti šalia Keitės. Supratai?
Taip. Vienas iš mūsų privalovisadabūti su kūdikiu. Su Keite.
Sesuo nutyla ir aš, vėl apimta nerimo, sulaikau kvapą.
- Viskas bus gerai, Hana, - sako ji švelniu, visai jai
nebūdingu balsu. Tyliai pravirkstu, trokšdama pajusti
sesers apkabinimą. Be Keitės jaučiuosi sutrikusi. - Ir aš čia
ne šiaip tave raminu, aišku? Tu dėl šito kūdikio padarei
tiek... tiek daug. O Keitė stipri. Ji viena tvirčiausių mano
pažįstamų moterų. Dėl nieko nenorėčiau su ja varžytis. -
Prajunku ir nusišluostau ašaras, įsivaizdavusi Klerę ir Keitę
lenkiančias rankas arba traukiančias virvę. - Hana, žinau,
ji tavo geriausia draugė, bet aš esu tavo sesuo. Ir visada
tave palaikysiu.

Nors, paklausiusi Klerės patarimo, neišėjau iš Intensy­

viosios slaugos skyriaus, jau beveik tris dienas nesikalbėjau
su Keite. Na, tai ne visai tiesa. Be perstojo su ja kalbėjau­
si - kartojau, kad jai reikia pabusti, kovoti, grįžti pas mus.
Tiesiog nesulaukiau jokio atsako. Laimė, jos būklė stabili,
tačiau ji nesitaiso. Ir dėl to visi nerimauja.
Per pastarąsias kelias dienas sužinojau, jog trečdalis
žmonių, kuriems plyšta aneurizma, miršta iš karto, vos

255
 KARMA BROWN

nukritę ant grindų, ir didžiuojuosi, kad Keitė tebėra stipri,

kad ji tebekovoja, tačiau jai paskirtas neurologas - putlu­
tis tyliakalbis gydytojas Niumanas Vosas, mėgstantis akį
rėžiančius kaklaraiščius, - paaiškina, jog labai daug kas
priklauso nuo sėkmės. Ankštoje Keitės palatoje, dalyvaujant
gydytojams, Deividui ir mudviem su Benu, skamba tokios
frazės kaip „vegetacinė būklė" ir „motinos mirtis". Girdė­
dama gydytojų vardijamus galimus pavojus, komplikacijas
ir bauginamą statistiką, vos pajėgiu kvėpuoti, tramdau
norą susiriesti į kamuoliuką ant grindų, bet nesitraukiu
nuo Keitės ir mūsų vaiko. Tačiau, kaskart gydytojams
užsiminus apie nėštumą (priešingai, nei aš norėčiau, jie
nemini kūdikio), Deividas nukreipia į mane neperprantamą
žvilgsnį, ir man tenka nusukti akis.
Gydytojas Vosas, iš karto po operacijos priremtas Deivi­
do, pripažino, kad Keitė turėtų šiek tiek didesnę tikimybę
atsigauti, jeigu būtų nenėščia - sakydamas „šiek tiek" jis
pabrėžė, jog toji tikimybė labai nedidelė, gal net nereikš­
minga. Kai paklausiu, ką reiškia atsigauti, jis vangstosi.
Atsargiai aiškina, kad turime nusiteikti, jog Keitės sme­
genys tikriausiai smarkiai pažeistos. Bet Deividas girdi
kitką. Pamiršęs savo medicininį išsilavinimą, gydytojo
Voso žodžius ir tai, jog Keitė nesitaiso, Deividas įsikala
į galvą, kad atlikus cezario pjūvį Keitė atgaus sąmonę ir
vėl bus jo Keitė.
Nors aš užvis labiausiai trokštu, kad Keitė atgautų są­
monę ir imtų skųstis, kad nepešiojau jai antakių, neskaičiau
paskalų žurnalų ir nuolat verkiau prie jos lovos, vis dėlto
suprantu, ką gydytojas Vosas mėgina mums pasakyti.
Mažai tikėtina, kad mes atgausime savąją Keitę.

256
 46
Lyg gelbėjimo rato įsikibęs minties, kad Keitės būklė page­
rėtų, jeiguji nesilauktų, Deividas prašo atlikti cezario pjūvį,
ir staiga mes susigrūdame į jos palatą aptarti galimybių.
Mūsų neonatologė gydytoja Ema Švarcman iš išvaizdos
panaši į močiutę, mėgstančią kepti vaikaičiams sausainius:
žilus plaukus susisukusi į kuodelį, ant kaklo užsikabinusi
akinius rožiniais rėmeliais, bet ji retai šypsosi ir naujienas
praneša dalykiškai.
- Mudu su gydytoju Vosu išsamiai viską aptarėme ir,
kalbant medikų kalba, išėmus vaisių...
- Kūdikį, - įsiterpiu. - Gal galėtume jį vadinti kūdikiu?
Neonatologė linkteli, atrodo kiek suirzusi, kad sutruk­
džiau.
- Žinoma. Šiandien ar net po kelių dienų išėmus kūdikį
Keitės būklė vargu ar pasikeistų, užtai kūdikio būklė tikrai
suprastėtų.
Deividas pakrato galvą, prieina prie palatos langelio
ir, įsisprendęs rankomis į klubus, atsuka mums nugarą.
Nenutuokiu, ką jis galvoja, ir tai man varo siaubą.

257
 KARMA BROWN

Gydytoja Švarcman tęsia:

- Liko vos kelios dienos iki dvidešimt septynių nėštumo
savaičių. Jeigu šiandien atliktume cezario pjūvį, tikimybė,
kad kūdikis išgyvens, siektų maždaug septyniasdešimt pro­
centų. Kaip žinote, tokioje ankstyvoje stadijoje didžiausią
nerimą mums kelia kūdikio plaučiai.
Mudu su Benu linktelime: pirmiausia mudu kaip tėvai
davėme leidimą švirkšti kortikosteroidus, kad paspartėtų
kūdikio plaučių vystymasis, ir Keitėjau gavojų vieną kursą.
- O jeigu paliktume jį gimdoje dar kokią savaitę, gal
net dvi? Tikimybė išgyventi padidėtų iki devyniasdešimt
procentų, be to, sumažėtų komplikacijų pavojus. Jeigu
palauktume dar dvi savaites, suleistume dar vieną kursą
steroidų, taigi kol kas geriausia jo nejudinti.
Žiūriu Deividui į nugarą ir stengiuosi suprasti, kaip mes
čia atsidūrėme, kaip tapome svetimi, kovojantys dėl lemia­
mo žodžio, kodėl nesame gedintys ir vienas kitą palaikantys
draugai. Įsmeigusi akis į Deividą, kuris taip ir neatsisuko,
sakau, jog mudu su Benu pageidautume suteikti kūdikiui
kuo didesnę tikimybę išgyventi, todėl cezario pjūvį norė­
tume atidėti. Gydytoja Švarcman linkteli ir sako taip pat
tai siūlanti, kol Keitės būklė išlieka stabili. Deividas tyli,
tik žiūri pro langą, rankomis įsisprendęs į klubus. Noriu
rėkti, liepti jam įsitraukti į pokalbį, šnekėtis su manimi,
pasakyti savo nuomonę, bet tik padėkoju gydytojams ir
vėl įsitaisau ant kėdės prie Keitės lovos.

Dabar, praėjus dviem dienoms, neatsitraukdama sėdžiu

prie Keitės lovos, patyliukais melsdama, kad ji laikytųsi,
pasitaisytų, o mūsų vaikelis augtų. Bijau, jog Deividas vėl

258
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

užsispirs dėl cezario pjūvio, nors bent kol kas jis, regis,
susitaikė su gydytojo Voso tvirtinimu, kad nėštumas Keitei
nekenkia. Todėl mudviem būnant kartu aš atsargiai renku
žodžius ir tai mane alina.
Deividas šią popietę grįžo namo pabūti su mergaitėmis,
Benas nuėjo pažiūrėti, kaip sekasi Kloverei, ir trumpam
susitikti su tėčiu, todėl aš, mano dideliam palengvėjimui,
galiu kelias valandas pabūti viena su Keite.
Išspaudusi į delną Keitės mėgstamiausio kremo, atsistoju
lovos kojūgalyje ir pakeliu ploną antklodę. Jos kojų nagai
nulakuoti rausvu atspalviu, kurio pavadinimas „Rožinės
mintys", bet nagai jau paaugę, ties šaknimis boluoja pusmė­
nuliai. Tai man primena, kad laikas eina, nors dažną dieną
taip neatrodo. Pirštais liečiant jos lygius, vis dar žvilgan­
čius kojų nagus sunku patikėti, jog ji negali imti ir išeiti iš
čia. Patrinu delnus vieną į kitą, kad pasiskirstytų kremas,
antiseptikais trenkiančioje palatoje pasklinda saldus svai­
ginamas vanilės aromatas, ir pradedu nuo kairės kojos.
Tai ritualas, jį atlieku dukart per dieną. Dėl leidžiamų
vaistų ir tirpalų Keitės kūne užsilaiko skysčiai. Viena slau­
gytoja užsiminė, kad masažas sumažintų tinimą, todėl vis
masažuoju jos pėdas, kojas ir rankas. Slapta tikiuosi, jog ji
netikėtai pabus ir nusijuoks, visai kaip darant pedikiūrą.
Keitė labai bijo kutulio, ypač pėdų, ir neištvėrusi pradeda
spardytis.
- Šįryt vėl buvo atėjęs tas rezidentas. Pameni, aš tau
pasakojau apie jį? Jaunas, veikiausiai koks nors genijus,
plaukai kaip Keno, dantys baltutėliai, skruostuose duobu­
tės. Žodžiu, jis sakė, kad budės visą parą, žadėjo dar už­
sukti. Kai jis ateis kitą kartą, pabandyk atsimerkti. Pažadu,

259
 KARMA BROWN

nepasigailėsi. - Kildama čiurnomis ir blauzdomis švelniai

masažuoju, pirštais maigydama paburkusią odą. Stengiuosi
nežiūrėti į įdubimus, kuriuos odoje palieka mano pirštų
galiukai (tai vadinama edema), ir nusprendžiu paklausti
slaugytojos, ar negalėčiau nuskusti Keitei kojų. Jai labai
nepatiktų blauzdas dengiantys šeriai.
- Benas iš mamos parsineša kalnus maisto. Ji iškepė tų
tavo mėgstamų jamaikietiškų pyragėlių, žinai, tų su jau­
tiena ir sūriu. Esu tikra, galėtume tau vieną atnešti, jeigu
tik užsimanytum. - Ieškau Keitės veide ženklų, bylojančių,
jog ji mane girdi (pasak gydytojo Voso, daugybė komos
ištiktų pacientų prisipažįsta girdėję viską, kas aplink juos
vyko), bet draugės veido su kauke, padedančia jai kvėpuoti,
išraiška lieka rami, o akys užmerktos: slaugytojos jas už­
klijavo skaidria lipnia juosta, kad neišsausėtų.
Perėjusi prie kitos kojos išspaudžiu dar šiek tiek kremo
ir vėl patrinu delnus.
- Kūdikis laikosi gerai, - sakau pirštais maigydama
Keitei odą. - Jis toks pat stiprus kaip tu, - tardama šiuos
žodžius pristingu kvapo, akys priplūsta ašarų.
Tokiomis akimirkomis nežinau, kaip jaustis, kaip turi
elgtis geriausia Keitės draugė irnumatytoji jos viduje augan­
čiokūdikio motina. Keitę pažinojau - ir mylėjau - beveik tris
dešimtmečius, mudvi drauge išgyvenome nerangią paau­
glystę, patyrėme koledžo linksmybes, vestuvių jaudulį, jos
kūdikių teikiamą džiaugsmą, laidotuvių keliamą sielvartą.
Ji nuolat buvo mano gyvenime ir siejo mane su praeitimi,
todėl nepajėgiu įsivaizduoti, kokia praraja atsivertų, jei jos
nebeliktų. Oštai šitą kūdikį pažįstu kiek trumpiau nei šešis
mėnesius ir tik per dvimačius ultragarso aparato vaizdus

260
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

ir širdies tvinksnių garsą. Tačiau įsivaizdavusi, kokia gili

juoda skylė atsivertų, jeigu jis neišgyventų, pradedu tirtėti.
Nesugebu atskirti Keitės nuo kūdikio ir kūdikio nuo Kei­
tės. Todėl likusi palatoje viena su Keite, kalbuosi ir su juo.
- Sveikas, mažuti, - prabylu stebėdama, kaip sparčiai
blyksi širdutės simbolis ekrane. - Laikykis, mielasis. Tau
puikiai sekasi augti. - Uždedu vieną ranką Keitei ant pilvo
ir švelniai paglostau - taip glostyčiau savąjį, jeigu jame
augtų gyvybė. - Bet būtinai pasirūpink ir Keite, gerai? Jai
reikia ilsėtis, kad pasveiktų.
Aš taip pripratau prie aparatų, kad net nebepastebiu jų
skleidžiamų garsų, o ritmingas pypsėjimas ir ūžimas mane
atpalaiduoja. Nuskambėjus pavojaus signalui, sutrinku ir
ne iš karto susivokiu, kad reikia išsigąsti. Susiprotėju tik
tada, kai į Keitės palatą sulekia žmonės ir mane šiurkščiai
nustumia šonan, o ligoninės darbuotojai pradeda ją gaivinti,
kalbėdami įsitempusiais, nors ir ramiais balsais.
Skubėdama trauktis iš kelio neįvertinu palatoje liku­
sios vietos, pakaušiu atsitrenkiu į sieną ir iš akių pasipila
žiežirbos. Bet skausmo beveik nejaučiu, galvoje vienintelė
mintis: aš matau, kaip miršta Keitė.

261
 47
- Turime jums žinių apie Keitės sveikatos būklę, - sako
gydytojas Vosas. Jo lūpų kampučiai liūdnai nukarę ir
nesiderina su nuotaikingais geltonais pilko kaklaraiščio
taškeliais.
Gydytoja Švarcman sėdi greta neurologo Voso stačia­
kampio stalo gale, nutaisiusi dar rimtesnę išraišką nei
paprastai. Patalpoje, kurioje susirinkome, yra per daug
kėdžių, tačiau nėra langų, tvyro silpnas citrinų ir antisep­
tinio skysčio kvapas. Man nepatinka, kad susirinkome čia,
o ne Keitės palatoje - toks pokytis kelia nerimą, atrodo, jog
kaip tik tokioje vietoje žmonės išgirsta blogas naujienas,
bet, sprendžiant iš to, kas ką tik nutiko Keitės palatoje,
nesu tikra, ar įmanoma tikėtis kitokių naujienų.
- Keitę ištiko streso sukeltas infarktas. Kaip jau sakėme,
tokia rizika buvo, tačiau vylėmės jos išvengti, - gydytojas
Vosas palinksta priekin ir žiūri į mus, aš susigūžiu, veriama
jo užjaučiamo žvilgsnio, nes suprantu: man nepatiks tai,
ką išgirsiu. - Pavyko vėl stabilizuoti jos būklę, deja, mano­
me, kad bus sunku ją išlaikyti. Mums tai didelis žingsnis
atgal.

262
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Deivido tėvas Takeris (tai jis atvežė Deividą į ligoninę,

kai paskambinusi pranešiau, jog Keitės būklė pablogėjo),
atrodo lygiai taip pat kaip Deividas, tik trisdešimt metų
vyresnis. Jis apkabina sūnų tarsi stengdamasis apsaugoti
nuo blogos žinios. Deivido veidas akmeninis, nujaučiu,
kad jis priblokštas. Man sunku ryti seiles, nuo trenkimosi
į sieną tvinksi galva. Mano žvilgsnis bėgioja nuo gydytojo
Voso prie Deivido, mėginu suvokti padėties pavojingumą.
- Ką tai reiškia? - klausiu. Aš sėdžiu, Benas stovi už
manęs, staiga jo kūno šiluma man pasidaro nepakeliama.
Nebegaliu kvėpuoti. Nebegaliu galvoti. Noriu ištrūkti iš
kambario ir apsimesti, kad nieko nenutiko. Benas švelniai
masažuoja man pečius, bet aš pasimuistau ir nusikratau jo
rankas. - Gydytojau Vosai, prašau pasakyti, ką tai reiškia.
- Tai reiškia, Hana, jog Keitė patyrė infarktą. Tikimybė,
kad ji atsigaus, nedidelė, - piktokai išrėžia Deividas. - Tau
patinka statistika, tai, tarkim, tikimybė, jog Keitė neatsigaus,
yra devyniasdešimt procentų. Ar dabar jau aišku?
Jis išsivaduoja iš tėvo glėbio ir išdrožia iš palatos. Ta­
keris išeina jam iš paskos, taigi liekame mudu su Benu, du
gydytojai ir nejauki tyla.
Sieninis laikrodis garsiai tiksi. Benas patyliukais verkia.
Gydytojas Vosas atsikrenkščia.
- Hana, Benai, mes privalome pasikalbėti apie kūdikį, -
sako gydytoja Švarcman.
Susiėmusi rankomis pilvą palinkstu į priekį. Nežinau,
kas bus - apsivemsiu ar apalpsiu.
-Ar viskas gerai? - tyliai klausia Benas, pasilenkęs man
prie ausies. Smilkiniu pajuntu ašaras jam ant veido.
Linktelėjusi sušnibždu:

263
 KARMA BROWN

- Atsiprašau.
Laimė, greta kabineto yra tualetas, antraip būčiau apsi-
vėmusi tiesiog koridoriuje. Vemiu smarkiai ir skausmingai,
paskui tirtėdama susmunku ant tualeto grindų. Bet tada
kažkodėl praskaidrėja galvoje. Šią akimirką negaliu gal­
voti apie Keitės sveikatos būklę. Turiu tą mintį nustumti
į šalį, nes, norėdama visa tai ištverti, privalau tikėti, kad
vėl išgirsiu Keitės juoką, pajusiu jos apkabinimą, gausiu
įprastą žinutę, kviečiančią ką nors nuveikti drauge, nes jai
nuobodu lindėti namie. Jeigu šią akimirką prarasiu viltį,
tikėtina, kad taip ir nebepakilsiu nuo tualeto grindų.
Po dešimties minučių grįžtu į kabinetą, Benas paduoda
man buteliuką vandens ir paglosto nugarą. Deividas su
tėvu vis dar negrįžo, o gydytoja Švarcman dabar stovi.
- Atsiprašau, - sakau sėsdamasi ir godžiai atsigeriu
vandens. - Prašau papasakoti apie kūdikį.
Gydytojas Vosas prisėda ant stalo krašto, jo marški­
niai aptempia putlų pilvą, jis atrodo lyg balta medžiaga
aptrauktas vamzdis.
- Kaip jau sakiau, šį rytą atlikti tyrimai parodė, kad Kei­
tės širdis nukentėjo. Dar neaišku, ar smarkiai, - aiškina jis,
užbėgdamas mano klausimui už akių. - Tačiau nėštumas
bent kol kas gali tęstis, o kūdikis laikosi gerai.
Benas atsisėda šalia ir įsikimba man į ranką. Ji šalta
ir drėgna, bet tvirtai suspaudžiu. Pirmuosius gydytojo
Voso žodžius nuleidžiu negirdomis, visą dėmesį sutelkiu
į pastarąjį sakinį.
- O ar ilgai tai truks? Kiek savaičių dar galima laukti? -
kalbu žvaliau, negu jaučiuosi, o užmetusi akį į Beną, kuris
sėdi nunarinęs galvą ir užsimerkęs, suprantu privalanti

264
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

būti stipri už mus abu. - Na, ar Keitė... - nugurkiu seiles,

nors krūtinę veržia skausmas.
- Jeigu Keitės būklė išliks stabili, galime palaikyti jos
gyvybę, kol nėštumas pasieks trisdešimt savaičių. - Jis
pasisuka į gydytoją Švarcman, juodu apsikeičia žvilgsniais,
kurių aš nesuprantu.
Jie kažką nutyli, nenori mums sakyti, ir aš pajuntu,
kaip prie liūdesio, nevilties ir susirūpinimo prisideda dar
vienas jausmas - nerimas.
- Norėjau palaukti Deivido, kad visi galėtume tai
aptarti, - sako gydytojas Vosas, dirstelėjęs į duris. Tada
jis atsidūsta ir susineria rankas ant krūtinės, uždengda­
mas ryškiai geltonus kaklaraiščio taškelius. Tai sukelia
man apmaudą - ryškūs geltoni žirneliai buvo vienintelis
nuotaikingas dalykas kambaryje. - Hana, Benai, Deividas
pageidauja atlikti cezario pjūvį.
Išsižioju, bet neišleidžiu nė garso. Mano žvilgsnis laksto
nuo gydytojų prie Beno. Noriu priversti jį ką nors daryti,
užuot spoksojus į sterblę.
-Atsiprašau... ką jūs pasakėte?
- Deividas pageidauja vaisių... kūdikį... per artimiausią
parą išimti iš gimdos, - paaiškina gydytojas Vosas.
- Bet dar per anksti! - mano savitvarda visiškai išga­
ruoja. Apimta karštligiškos nevilties ištraukiu ranką Benui
iš saujos ir staigiai atsistoju. - Kodėl? Jis žadėjo palaukti.
Ojūs sakėte, kad kūdikis Keitei nekenkia, argi ne? Net po
to, kas nutiko šiandien. Be to, aš žinau, Keitė nenorėtų, jog
kūdikis gimtų taip anksti, jeigu nėra reikalo. Žinau, kad ji...
Na, aš ją pažįstu. O kaip mūsų norai? Sprendimus dėl sū­
naus priimame mes, ne Deividas, o mes tikrai to nenorime.

265
 KARMA BROWN

Benas taip pat atsistoja.

- Hana, Deividas viso labo pirmiausia galvoja apie Keitę.
Taip ir turi būti. Jis nenori mūsų įskaudinti.
Noriu jampliaukštelėti ir liepti užsičiaupti, pasakyti, jog
dabar kūdikiui mūsų reikia labiau nei bet kada anksčiau.
Ir nors tai, ką jis pasakė, yra tiesa, mane apima siutas, kad
Benas neskuba galvoti apie mūsų vaiką. Bet išliejusi pyktį
ant Beno nieko nepasieksiu, tik apsunkinsiu reikalą, todėl
aš nepaisau jo žodžių ir kreipiuosi į gydytojus.
- Meldžiu to nedaryti. Šitas kūdikis - mūsų sūnus. Jis
paskutinė... - užsikertu, bet atsikrenkštusi tęsiu: - Šitas
vaikas labai svarbus. Ne tik mums, bet ir Keitei. Žinau,
kad taip yra. Meldžiu to nedaryti.
Gydytojas Vosas mus supranta, tačiau paaiškina, jog
jie nieko negali padaryti. Vadovaujantis Keitės sveikatos
priežiūros taisyklėmis, kurias ji atnaujino sudarydama
surogatinės motinystės sutartį, Deividas priima visus su ja
susijusius sprendimus. Ir nors gydytojas Vosas su kolegomis
nemano, kad nėštumas apsunkina jos sveikatos būklę, po
infarkto padėtis pasikeitė - Deivido pozicijos sustiprėjo,
nes Keitės sveikatos būklė neginčytinai pablogėjo.
- O kaip kūdikio teisės? Kaip mūsų, jo tėvų, teisės?
Esame jo globėjai. Mes priimame su juo susijusius spren­
dimus, ne Deividas.
Jaučiu, kaip atslenka stingulys. Jis mane apsaugotų nuo
jausmų, kurie kėsinasi užvaldyti.
- Deja, negimęs vaisius nėra pripažįstamas teisių turinčiu
asmeniu ir, nors jūs turite įgaliojimą, Deivido sprendimai
Keitės atžvilgiu šiuo metu yra svarbesni, - aiškina gydytoja
Švarcman. - Juo labiau kad dvidešimt septynių savaičių

266
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

kūdikis po steroidų kurso turi nemenką galimybę išgyventi.

Apgailestauju, Hana ir Benai, bet mūsų rankos surištos.
Linkteliu jausdama kylant pyktį. Leidžiuosi jo užpildo­
ma, nes kovai man reikės visųjėgų. Turiu pamiršti sielvartą
dėl Keitės. Privalau galvoti apie vienintelį dalyką - mūsų
berniuką. Jis viso to neprašė ir nusipelno visko, ką galime
jam suteikti. Tokia mintis labai savanaudiška ir patogi, bet
žinau: Keitė norėtų, kad neleisčiau atlikti cezario pjūvio.
Jeigujau negaliu padėti jai, ji norėtų, kad padėčiau kūdikiui.
- Turiu paskambinti, - sakau atsitraukdama nuo stalo.
Benas klausiamai pažvelgia į mane, tačiau aš nieko neaiš­
kinu. - Ačiū už informaciją.
Benas paskui mane išeina iš kambario, o aš paspartinu
žingsnį.
- Hana! - šūkteli jis, bet aš nesustoju ir neatsisuku. -
Hana! Kur eini?
Staigiai atsigręžiu ir atkišu rankas prieš save.
- Ne, - ištariu. Mano balsas virpa, bet yra gana garsus
ir patraukia kelių pro šalį einančių žmonių dėmesį. - Dau­
giau nesakyk nė žodžio.
Benas iškvepia, nunarina galvą ir susigrūda rankas
į džinsų kišenes. Matau, kad jis nepatenkintas manimi,
nepateisina tokio mano elgesio, tačiau man tai nerūpi.
- Ji yra jo žmona. Jo vaikų motina. Nekalsiu jo prie
kryžiaus, Hana, nors ir labai norėčiau, jog jis priimtų ki­
tokį sprendimą. Bet pasikalbėsiu su juo, galbūt priversiu
praregėti...
Vėl atkišu ranką, jis kaipmat nutyla.
- Ji yra mano geriausia draugė. Aš ją myliu. Myliu ir
Deividą, - žengiu porą žingsnių atbula, kad mus skirtų

267
 KARMA BROWN

dar didesnis atstumas. - Tačiau atėjo metas rinktis, kieno

tu pusėje, Benai. Žinau, kaip žiauriai skamba šie žodžiai,
ir neapsakomai neapkenčiu savęs už tai, kad juos tariu, bet
tu privalai rinktis. Atėjo metas rinktis.
- Po velnių, ką tu čia paistai? Rinktis, kieno pusėje esu?
Juk kalbame apie Deividą ir Keitę, Eivą ir Džouzę. Nejaugi
siūlai visiems jiems atgręžti nugarą? Hana, Keitė miršta.
Kas tau pasidarė?
Šįkart, užuot atsitraukusi, paskubomis žengiu kelis
žingsnius Beno link ir sustoju tiesiai priešais jį. Uždedu
delną jam ant krūtinės ir švelniai tariu:
- Taip, Keitė miršta. Tada, kai mes išgelbėsime savo sūnų,
aš susmuksiu iš sielvarto dėl Keitės, Deivido ir mergaičių.
O dabar? Dabar mūsų kūdikis taip pat gali mirti. Jis man
svarbiausias, Benai, kad ir kaip beširdiškai tai skambėtų.
Todėl turėčiau tavęs klausti to paties. Kas tau pasidarė? Po
velnių, kaip tu to nesupranti?
Nuleidusi ranką atsitraukiu nuo Beno, pereinu intensy­
viosios slaugos skyrių ir automatinės durys čiūžtelėjusios
nuslopina paskutinius jo žodžius. Jis neseka man įkandin.
Išėjusi iš ligoninės išsitraukiu telefoną ir atsisėdu ant tuščio
suoliuko.
Virpančiais pirštais susirandu numerį adresatų sąraše.
Priglaudusi telefoną prie ausies užsimerkiu ir atkišu sau­
lei veidą. Jau vėlyva popietė, tačiau saulė tebėra kaitri ir
suteikia man jėgų.
- Prašau sujungti su Anabele Porter... Taip, Hana
Metjus, - sakau laukdama, kol sekretorė sujungs.
Po akimirkos išgirstu pažįstamą balsą:
- Hana, čia Piteris. Ar viskas gerai?

268
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Mėginu prabilti, tačiau visi jausmai, kuriuos tramdžiau,

išsiveržia laukan, pradėjusi kukčioti aš neišspaudžiu nė
žodžio.
- Hana, giliai įkvėpk. Viskas bus gerai, - sako jis ir dar
kelias minutes patyliukais mane ramina. - Klausyk, Anabelė
šįryt teisme. Sakyk, kas atsitiko.
Aš apsisnargliavusi, bet pavyksta šiek tiek apsiraminti
ir prabilti.
- Piteri, Keitė... - nunarinu galvą, leisdama saulei šil­
dyti sprandą. - Keitė patyrė infarktą. Reikalai labai prasti.
- Jėzau, Hana. - Girdžiu jį sunkiai atsidūstant. - Labai
užjaučiu. Jėzau. Ar tau viskas gerai?
- Ne, tik neturiu laiko apie tai galvoti, - laisvąja ranka
nusišluostau veidą, delną nusivalau į kelnes. - Man reikia
tavo pagalbos.
- Žinoma, padarysiu viską, ko reikia.
- Deividas reikalauja atlikti cezario pjūvį. Per artimiau­
sią parą.
- Kelių savaičių, sakei, nėštumas? - Piteris nutaiso
dalykišką balsą ir man nepaprastai palengvėja. Turiu
atsiriboti nuo jausmų, kuriuos kelia tragiškos aplinkybės,
ir susikaupti.
- Šiuo metu dvidešimt septynių savaičių. Piteri, jis dar
per mažas. Jam reikia daugiau... laiko.
- O Deividas nenusiteikęs ilgiau laukti?
- Panašu, kad taip, - atsakau. - Bent jau gydytojai taip
sako. Aš dar nesikalbėjau su Deividu. Keitės būklė stabili,
tačiau medikai, regis, nesitiki, jog ilgai tokia išliks.
- Ką mano neonatologė dėl grėsmės kūdikiui?
- Pasak jos, yra gana didelė tikimybė jam išgyventi.

269
 KARMA BROWN

Bet jei ištemptume dvidešimt aštuntą savaitę, tikimybė

padidėtų iki devyniasdešimt procentų.
- Vadinasi, reikia jo nejudinti mažiausiai dar vieną
savaitę.
Girdžiu, kaip jis atitraukia stalčių ir šlamina lapus.
- Taip, - sakau tyliai. Viliuosi, kad jis mane girdi. -
Dieve mano, taip.
- Gerai, Hana. Štai ką padarysime...

270
 48
Grįžtu į intensyviosios slaugos skyrių nusiteikusi pasi­
kalbėti su Deividu, įtikinti jį palūkėti dar savaitę, kol bus
galima atlikti cezario pjūvį. Piteris patarė pradėti nuo to,
pamėginti išspręsti tarp mūsų iškilusius nesutarimus. Jei
Deividas bus nelinkęs laukti, tada prašysime antro gydytojo
nuomonės... gal ir trečio, o tai padės mums ir kūdikiui
išlošti daugiau laiko. Tuo metu Piteris paprašys Anabelės
parengti dokumentus teismo įsakymui, uždrausiančiam
be teisėjo leidimo atlikti ligonei cezario pjūvį. Mane ima
siaubas dėl to, kaip greitai viskas rutuliojasi, tačiau esu
pasirengusi daryti viską, ko tik prireiks.
Man priartėjus prie slaugytojų posto, viena iš vyresniųjų
darbuotojų pakelia žvilgsnį ir nusišypso.
- Laba diena, Hana, turėsite palūkėti. Dabar pas Keitę
du lankytojai.
Pamaniusi, kad Benas galbūt mane aplenkė ir jau kalbasi
su Deividu, norėdama netrukdyti vaikštantiems darbuo­
tojams ir lankytojams, atsiremiu į sieną. Viduje visa virpu,
manyje srūva adrenalinas, tačiau kūnas išsekęs, džiaugiuosi,
kad yra siena, į kurią galiu atsišlieti.

271
 KARMA BROWN

Po kelių minučių iš Keitės palatos išeina vyras, per

pečius apkabinęs Deividą. Įdegę senatvinių dėmių nuberti
dilbiai atskleidžia, jog jis vyresnis, tikriausiai mano mamos
amžiaus, bet jis eina nuleidęs galvą, juodu įnikę kalbasi,
todėl nematau nepažįstamojo veido. Tačiau pastebiu aps­
kritą plikę viršugalvyje, išryškėjusią žilų plaukų apsuptyje.
Deividas linksėdamas klausosi vyriškio ir šluostosi akis.
Atpažįstu vyrą tik po kelių sekundžių, kai jis pakelia
galvą.
Tai Edvardas Maktavišas. Keitės tėtis.
Niekada neteko jo sutikti, tik kartą mačiau nuotraukoje,
kurią Keitė laikė paslėptą komodos gilumoje. Tada likau
pas ją nakvoti ir buvau pamiršusi pižamą.
Nesusilaikau - atsistumiu nuo sienos ir man iš burnos
ištrūksta žodžiai:
- Po velnių, ką jūs čia veikiate?
- Hana, - sako staiga pasirodęs Benas. Įdomu, kur jis
buvo visą šį laiką. Jo balse išgirstu perspėjimą: Būk rami.
Nepablogink padėties.
Tačiau aš neklausau nei jo grėsmingo balso, nei savo
pačios sveiko proto, nes Keitė to juk nenorėtų.
- Labas, Hana, aš Edvardas, - prisistato jis, ištiesdamas
ranką, tačiau aš į ją nekreipiu dėmesio. Keitei nepatiktų,
kad taip pamaniau, bet ji tikrai labai panaši į tėvą. - Ma­
lonu pagaliau susipažinti, tik apmaudu susitikti tokiomis
aplinkybėmis.
- Žinau, kas jūs toks, - susineriu rankas ant krūtinės ir
perveriu jį žvilgsniu. - Tačiau nesuprantu, kodėl čia esate.
Edvardas atitraukia ranką ir sutrikęs atsikrenkščia.
- Viskas gerai, Edai, - ištaria Deividas.

272
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Edai? - perklausiu pasisukusi į Deividą. - Kodėl leidai

jam atvažiuoti? Keitė pasiustų, Deividai.
Jaučiu nuo Beno sklindančias nerimo bangas, o Deivi­
das žvilgsniu ir balso tonu leidžia suprasti, kad tampau
likimą už ūsų.
- Tu neturi teisės kalbėti už Keitę, Hana.
Nustėrstu, mano veide įsirėžia nuostaba.
- Deividai, ji šito nenorėtų, pats žinai.
- Jis yra jos tėvas. Ir turi teisę čia būti.
- Turi teisę? Turbūt juokauji. Keitėjo neapkenčia. Tu tai
žinai. Aš tai žinau. Po velnių, net jis pats turbūt žino, - kaip
pamišusi mosteliu Edvardo pusėn. Atrodo, jis trokšta iš­
nykti iš šio koridoriaus. - Kaip galėjai šitaip su ja pasielgti?
- Hana, tu peržengei ribą, - perspėja Deividas susirau­
kęs, nutaisęs man iki šiol nematytą veido išraišką.
- Atsiprašau, bet ji šito nenorėtų, - pasakau ir mano
balsas užlūžta, o pečiai susmunka. Viltis, jog pavyks su
Deividu susitarti, menksta su kiekvienu mūsų žodžiu. - Ji
nenorėtų, kad jis būtų čia.
Deividas staigiai žengia du žingsnius prie manęs. Juda
greitai, aš sutrinku ir atbula atsitrenkiu į Beną. Šis suturi
sugriebęs mane už rankų, tikiuosi, savo prisilietimu nori
nuraminti.
- Kaip suprantu, to ji tau nepapasakojo, ar ne? - sako
Deividas. - Ne tokios jau geros judvi draugės, jei ne viską
pasipasakojate viena kitai.
- Deividai, nereikia, - įsiterpia Benas, o aš pajėgiu tik
spoksoti į Deividą ir svarstyti, ką jis turi omenyje.
- Maždaug prieš dvi savaites juodu drauge pietavo.
Kaip paaiškėjo, susitaikė. Ketinome vykti į jo vestuves.

273
 KARMA BROWN

Iš nuostabos nepajėgiu atsakyti. Man skaudu, kad Keitė

net neužsiminė apie susitikimą su Edvardu. Svarstau, kodėl
ji taip pasielgė.
- Ar galiu įsiterpti? - teiraujasi Edvardas. Nei Deivi­
das, nei Benas, nei aš neatsakome, todėl jis tęsia: - Hana,
mano santykiai su dukterimi sudėtingi ir aš tai pripažįstu.
Norėčiau, jog viskas būtų kitaip. Norėčiau, kad būtume...
artimi. Tikiuosi, pavyks suartėti. - Jis delnu persibraukia
plaukus ir pirštais pasitrina plikę. - Bet kad ir kas nutiko
praeityje, aš ją myliu. Ji visada bus mano duktė. Atvykau
palaikyti jos, Deivido ir savo vaikaičių.
Norėčiau užjausti Edvardą, suprasti jo žodžius ir patikėti
tuo, ką Deividas ką tik pasakė - jog Keitė buvo susitiku­
si su tėvu. Tačiau girdžiu tik virpantį mažos mergaitės
Keitės balsą: ji sako norinti, kad jos tėtis būtų miręs kaip
manasis, o ne tiesiog jas palikęs - tada neva būtų rimtesnė
priežastis gedėti.
Nežinau kodėl Keitė nepapasakojo man apie susitiki­
mą su tėvu. Gal nebuvo tikra, kad bandymas susitaikyti
pavyks? O gal, nepaisant ilgametės draugystės, vis dėlto
buvo dalykų, kurių mudvi viena kitai neatskleidėme?
Tačiau mane užvaldo noras apsaugoti Keitę, kai ji guli
ligos patale ir negali kalbėti, pasakyti tai, ko nesako kiti,
ir supratingumas išgaruoja.
- Man nerūpi, kad pietavote su Keite, Edvardai. Nerūpi ir
jūsų apgailestavimai. Nežinau, kodėl ji su jumis susisiekė,
tačiau man atrodo, jog neturėtumėte čia būti. Kodėl jums
neišėjus ir nepalaikius jos per atstumą? Kiek girdėjau,
jūs puikiai tai mokate, - kalbu piktavališkai. Stengiuosi
susilaikyti, bet nepajėgiu. Taip gera turėti taikinį pykčiui

274
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

išlieti. - Gal tiesiog paprašykite sekretorės, kad parašytų

laišką ir pridėtų dar vieną čekį, nors ir šito Keitė neišgry­
nins? Jai nieko iš jūsų nereikia, Edvardai. Jai nereikiajūsų.
Deividas mane pastumia ir, atrodo, visi apstulbstame.
Man neskauda, nes jis nenaudojo didelės jėgos, tik staiga
mudu atsiduriame dar drumstesniuose vandenyse - abu
peržengėme ribą ir nežinau, ar pavyks atkurti ankstesnius
santykius. Benas laiko mane apkabinęs ir nustebęs spokso
į Deividą.
- Ką čia darai, velniai griebtų?
Edvardas stovi toje pačioje vietoje nutaisęs liūdną
žvilgsnį. Bet Deividas įniršęs. Dar niekada jo tokio nema­
čiau. Tiesą sakant, netikėjau, kad jis apskritai gali toks būti.
- Jau sakiau: tu negali kalbėti Keitės vardu, - Deivido
veide šviečia pyktis, jo šnervės išplėstos, lūpos tvirtai su­
čiauptos, akys primerktos. - Užtat aš galiu. Ojei aš negaliu,
tai Edvardas gali.
- Deividai, man atrodo, dabar netinkamas metas, - sako
Edvardas ir man topteli, jog jis žino tai, ko nežinau aš.
Ką Deividas turi omenyje sakydamas, kad Edvardas gali
kalbėti Keitės vardu?
Deividas pastebi sutrikimą mano veide ir toliau šneka:
susijaudinęs, nekantraudamas pasidalyti žinia.
- Turbūt ir šito nežinai, ar ne? Ji paskyrė Edvardą savo
globėju. Ne tave, Hana. Edvardą.
Netenku žado, mėginu suprasti, ką jis nori man pasa­
kyti. Negali būti, kad Keitė suteikė tėvui teisę spręsti jos
vardu. Ogal?
- Nešdinkis iš čia, Hana, - liepia Deividas košdamas
žodžius pro sukąstus dantis. - Išeik. Tučtuojau.

275
 KARMA BROWN

Edvardas uždeda ranką Deividui ant nugaros ragin­

damas nusiraminti, sako, kad nereikia taip elgtis, tačiau
Deividas tik nusipurto jo ranką ir žengia prie manęs.
Atsakydamas Benas užstoja mane, jo veide įsirėžęs
nerimas. Jis mėgina perkalbėti Deividą:
- Klausyk, mes visi susikrimtę. Tai nepadės.
- Gerai... išeinu.
Paliečiu Benui ranką liepdama atsitraukti. Nusisukusi
žengiu pro duris, veidu srūva ašaros, o išgirdusi paskuti­
nius Deivido žodžius sukūkčioju.
- Ir daugiau čia negrįžk, Hana. Aš kalbu rimtai.
Išėjusi pro automatines duris atsišlieju į sieną, kūną
purto rauda.
- Atsiprašau, Keite. Atsiprašau.
Benas išlekia iš paskos, karštligiškai dairydamasis į
kairę ir į dešinę, kol pamato mane prie sienos. Priėjęs ap­
kabina ir aš pratrūkstu. Jis mane laiko, bučiuoja skruostus
ir viršugalvį, murma paguodos žodžius - kaip tik to dabar
man ir reikia. Po poros minučių atsitraukiu ir nukreipiu į
jį klausiamą, beviltišką žvilgsnį.
- Ar turėjai progą su juo pasikalbėti? Apie kūdikį.
Benas pakrato galvą.
- Mėginau anksčiau... prieš šitą ginčą. Jis kaip nesavas,
Hana. Dievaži, man regis, Deividas pats nesupranta, ką
daro. Dar ta istorija su Edvardu. - Jis atsidūsta. - Ar gerai
jautiesi? Jis tavęs neužgavo?
Pastebiu Beno veide pyktį ir pirštais perbraukiu per
kaktą, norėdama išnaikinti nerimo raukšles.
- Neužgavo. Bet turiu tau šį tą pasakyti ir norėčiau, kad
išklausytum be pykčio.

276
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Jis akimirką žvelgia į mane, akyse ieškodamas užuo­

minų, paskui linkteli.
- Sakyk.

Viskas sparčiai įsisiūbuoja, ir neilgai trukus aš jau dve-

joju, ar pasielgiau tinkamai. Mudu su Benu paprašome,
kad savo nuomonę pateiktų ekspertas iš Los Andželo -
Piterio manymu, tai padės išlošti bent septyniasdešimt dvi
valandas. Anabelė kreipiasi į teismą dėl nurodymo neat­
likti cezario pjūvio, kol nėštumas pasieks bent trisdešimt
savaičių, o nepailstantis optimistas Benas stengiasi mane
įtikinti, jog viskas baigsis geruoju.
Bet aplink tvyro tikras chaosas - Deivido reikalavimu,
man neleidžiama patekti į intensyviosios slaugos skyrių.
Sutrikusi vyriausioji slaugytoja, kuri dar niekada nebuvo
patekusi į tokią padėtį, pagrasina iškviesianti apsaugą,
jeigu mėginsiu aplankyti Keitę. Anabelė stengiasi atšaukti
draudimą, vadovaudamasi mano turimu įgaliojimu ir tuo,
kad esu numatytoji kūdikio motina. Benui Keitę lankyti
leidžiama, tačiaujis mažai būna Keitės palatoje ir naujienas
apie kūdikį sužino iš slaugytojų ir gydytojos Švarcman.
Daugybę kartų ruošiausi paskambinti Deividui, trokštu
priversti jį praregėti, paaiškinti, kad nesistengiu įskaudinti
nei jo, nei jo šeimos, tiesiog noriu suteikti savo kūdikiui
galimybę išgyventi. Tačiau išvydusi jo vardą ekrane nesi­
ryžtu spustelėti mygtuko. Kita vertus, net jei ir išdrįsčiau
paskambinti, menka tikimybė, jog sužinojęs, kad siekiu
gauti teismo draudimą atlikti cezario pjūvį, jis norės su
manimi kalbėtis.
Keisdamas! begaliniais skambučiais ir žinutėmis su

277
 KARMA BROWN

Benu ir Anabele, klausydamasi Beno naujienų iš ligoninės,

aš taip smarkiai ilgiuosi Keitės, kad turiu spausti rankas
prie krūtinės malšindama skausmus, kurie varsto mane
nuo peties iki peties, nuo gerklės iki skrandžio.
Bet dienos kažkaip slenka, praeina dvidešimt aštunta
nėštumo savaitė. Kadangi teismas dar nepriėmė sprendimo,
o medicinos ekspertas pareiškė, kad atlikus cezario pjūvį
Keitės sveikatos būklė tikriausiai nepagerės, užtat kūdi­
kio gali pablogėti, etikos komisija patvirtina, jog ligoninė
negali Deivido prašymu atlikti cezario pjūvio. Tačiau aš
supratau: net laimėję, tai yra sulaukę, kol nėštumas bus bent
trisdešimties savaičių, vis tiek daug neteksime.

278
 49
Pirmąkart išgirdusi apie Deividą nebūčiau nė pagalvojusi,
kad jis Keitei atstos visą pasaulį. Tuo metu jis buvo tik ge­
rasis samarietis, atsidūręs tinkamoje vietoje tinkamu laiku.
Mudvi abi buvome studentės, Keitė pradėjo pasku­
tinius verslo administravimo studijų metus, o aš buvau
bebaigianti maisto mokslo studijas. Aš neturėjau vaikino,
buvau ką tik išsiskyrusi su vyruku iš irklavimo komandos,
manančiu, jog trukdau jam tapti pasaulinio lygio irkluoto­
ju. Keitė susitikinėjo su bendramoksliu Džeksonu Harisu,
kuris bent jau iš šalies atrodė tobulas laimikis. Visa bėda,
kad Džeksonas neįstengė perprasti Keitės - per dvidešimt
pirmąjį gimtadienį jis padovanojo jai labai brangų, bet
graužiantį kašmyro megztinį ir bilietus į garsaus komiko,
gastroliuojančio SanFransiske, šou. Tačiau Keitė nepakentė
kašmyro ir dar labiau nemėgo komikų - abu šiuos dalykus
Džeksonas, pradraugavęs su ja daugiau nei metus, turėjo
žinoti.
Praėjus dar metams, artėjant Valentino dienai, Džek­
sonas užsiminė Keitei suplanavęs šį tą ypatingo. Ji buvo
įsitikinusi, kad gaus žiedą. Tą vakarą suskambus telefonui,

279
 KARMA BROWN

aš kirtau pagal užsakymą pristatomus kiniškus makaronus

ir įsitraukusi žiūrėjau serialą „Seksas ir miestas". Teko
prispausti telefoną prie ausies, kad girdėčiau, kaip ji pasi­
piktinusi kažką kužda.
„Kas merginai, su kuria draugauja jau dvejus metus,
per Valentino dieną dovanoja sušiktą raktą?"
„Keite?"
„Tai aišku, kad čia aš. Tu nepatikėsi. Jis man padovanojo
raktą. Raktą!"
„Kur tu?" - paklausiau, pirma pakabinusi ir sušlerpusi
makaronų.
Ji patylėjo.
„Išjunk „Seksą ir miestą" ir padėk lazdeles, Hana. Man
reikia viso tavo dėmesio."
„Iš kur žinai, ką žiūriu?" - paklausiau ir sustabdžiau
serialą. Bet valgyti nenustojau. Negaliu pakęsti atvėsusio
maisto.
Ji suirzusi atsiduso.
„Nes šiandien Valentino diena."
„Išjungiau. Gerai, kas nutiko?" - paklausiau.
„Pameni, jis sakė šiandienai parengęs ypatingą staigmeną,
todėl pamaniau, jog ketina pirštis?"
„Taip."
Šią savaitę mudvi įnirtingai aptarinėjome ir analizavo­
me Džeksono staigmeną. Keitė niekaip neapsisprendė - tai
nekantravo gauti žiedą, tai nenorėjo. Kaip įmanydama
stengiausi atlikti velnio advokato vaidmenį. Žinojau, jog
Džeksonas jai patinka, bet nerimavau, kad už jo ištekėjusi
galiausiai jausis nelaiminga - jie buvo labai skirtingi, tokios
jų skirtybės nesukurtų darnių santykių.

280
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

„Na, jis nepasipiršo. Atspėk, kur mes esame. Ogi su­

mautame tinkliniame kepsnių restorane - tinkliniame
restorane, Hana, per Valentino dieną. Ar yra dar mažiau
romantiška ir nykesnė vieta pasimatymui? - Aš nusijuo­
kiau, oji suirzusi atsiduso. - Vis dėlto jis pateikė pasiūlymą
apsigyventi drauge jo šlykščiame bute su nuolat šlapimu
aptaškytu klozeto dangčiu."
Vėl nusijuokiau, bet Keitė sudrausmino pareiškusi, kad
reikalas rimtas ir nė trupučio nejuokingas.
„Atsiprašau. Tu teisi. Tai kur tu dabar?"
„Tualete. Turiu grįžti, turbūt jau atnešė mūsų kepsnius
ir gruzdintus svogūnus, kuriuos Džeksonas, pasirodo,
mėgsta, be to, privalau nedelsdama su juo išsiskirti."
„Palauk. Ką sakei? Išsiskirsi su juo Valentino dieną?
Tinkliniame restorane? Dėl rakto?"
- Ne tik dėl rakto, - Keitė buvo susinervinusi. - Raktas -
viso labo paskutinė vinis į mūsų santykių karstą."
Užverčiau akis. Ji visada mėgo perdėti.
„Ką gi, gerai. Eik valgyti kepsnio, išsiskirk su Džeksonu
ir užsuk pas mane. Turiu daug kiniško maisto ir prastų
serialų."
Keitė neužsuko ir nepaskambino papasakoti, kaip reaga­
vo Džeksonas, todėl pamaniau, kad jiems atnešė kepsnius
ir ji neišdrįso išsiskirti. Arba išsiskyrimas užsitęsė iki pat
paryčių. Bet antrą nakties suskambo telefonas - pabudau
gulėdama ant sofos, po pažastimi pasikišusi suglamžytą
atšalusio riebaus kiniško maisto dėžutę. Skambino Keitė,
ji buvo paguldyta į ligoninę stebėti per naktį.
Pasirodo, jos planas neišdegė.
Grįžusi pas Džeksoną ir radusi ant stalo jau atneštą

281
 KARMA BROWN

kepsnį su orkaitėje keptomis bulvėmis, Keitė sėdo valgyti

ir svarstė, kaip jam pasakyti, kad gali pasilaikyti tą raktą ir
viską, ką jis simbolizuoja, bet tada mėsgalis įstrigo gerklėje.
Džeksonas supanikavęs kelis kartus pliaukštelėjo jai per
nugarą, o ji springo vartydama akis, kol galiausiai susmu­
ko ant grindų prie staliuko. Deividas, išsiruošęs į tokį pat
nevykusį Valentino dienos pasimatymą, tuo metu sėdėjo
per du staliukus nuo jų. Jis pašoko ir, pasitelkęs Heimlicho
manevrą ir studijuojant pasirinktą profesiją įgytas žinias,
išgelbėjo jai gyvybę.
Keitė su Džeisonu tą vakarą neišsiskyrė ir draugavo dar
dvi savaites. Ji paskambino Deividui norėdama padėkoti
(telefono numerį susirado ligoninės priimamojo informa­
ciniame puslapyje) ir paklausė, ar galėtų atsidėkodama
pavaišinti jį vakariene.
„Tik kur nors kitur, gerai? Mano galva, kurį laiką tau
geriau nevalgyti kepsnių", - pajuokavo jis. Su Džeksonu
Keitė išsiskyrė iš karto po to pokalbio, o toji vakarienė tapo
jos ir Deivido santykių pradžia.
Bet šįkart Deividas negalėjo jos išgelbėti.
Nebuvo manevro, galinčio pagydyti jai smegenis ir
atitaisyti aneurizmos padarytą žalą. Deividas buvo kaip
Džeksonas aną vakarą restorane - panikuojantis, besi­
blaškantis, bejėgis. Jam nieko kito neliko, tik stovėti ir
žiūrėti, kaip kasdien po truputį netenka savo žmonos ir
savo gyvenimo.

282
 50
Rugpjūtis

Sėdžiu virtuvėje su kava ir mamos iš parduotuvės atneštu

keksiuku. Biskvite šviečia ryškiai violetiniai taškeliai - kaip
suprantu, mėlynės. Taip man besėdint, laiptais nusileidžia
Benas. Kloverė šmirinėja jam aplink kojas, loja ir sukasi
ratais. Jos entuziazmas man kelia šypseną, ir Benas man
nusišypso.
- Malonu regėti tave besišypsančią, - sako jis. Tada pa­
kelia Kloverę ir įėjęs į virtuvę paduoda man. Kalytė sukasi
ratais man ant šlaunų, kol įsitaiso ant kelių ir palaimingai
atsidūsta. - Dar yra kavos?
Atsakydama linkteliu, nes burna pilna. Paglostau malo­
niai šiltą Kloverės kūną, panardinu pirštus į švelnų kailį.
- Nuvešiu ją pas kirpėją. Paskui užsuksiu į biurą ir vėl
važiuosiu į ligoninę, - dėsto Benas.
Patyliukais parodau pritarimą ir nusijuokiu, kai Kloverė
niukteli man ranką, nes lioviausi ją glosčiusi.
- Gerai, gerai, - sakau ir toliau glostau. - Bet turiu gerti
kavą.

283
 KARMA BROWN

Ji pakėlusi snukutį pažvelgia į mane, paskui vėl įsitaiso

gulomis ir užsimerkia.
- Ką šiandien veiksi? - Benas įsipila puodelį kavos ir
atsiremia į spintelę.
Suprantu, ko jis klausia - jam neįdomu, ar ketinu eiti
apsipirkti arba kelioms valandoms nuvykti į darbą. Iš tiesų
jis klausia: Na, kaip ištversi šiandieną? Pasiūlau jamkeksiuką
ir Benas atsikanda, nors jis su mėlynių pakaitalais.
- Šiandien pietausiu su Šoana, aptarsime šį tą būsimam
numeriui, paskui susitiksiu su Piteriu ir Anabele - jie turi
naujienų.
Benas linkteli rimtai žvelgdamas į mane.
- Gal norėtum, kad vykčiau drauge?
- Nereikia. Šiandien tu ir taip turi reikalų. Be to, labiau
norėčiau, kad aplankytum Keitę.
Praėjo beveik dvi savaitės nuo tada, kai Deividas mane
išgrūdo ir liepė nebegrįžti į Keitės palatą. Dar dvi savaites
išlaikėme savo sūnų negaluojančiame Keitės kūne. Dvi
savaitės po infarkto. Tai buvo ilgiausios dvi savaitės mano
gyvenime.
- Gerai, - sakojis, atsistumia nuo spintelės ir nusibraukia
trupinius nuo marškinių. Ištiesia rankas, aš jam paduodu
Kloverę. - Paskambink po susitikimo su Piteriu.
- Būtinai, - pažadu, atsisveikindama jį pabučiuoju, at­
nešu Kloverės antkaklį ir pavadėlį ir mojuodama išlydžiu
pro duris.
Papietauju su Šoana - nutarusi, jog sulysau kaip vytelė,
ji bando mane prikimšti makaronų su grietinėle, česnakinės
duonos ir panakotos, paskui pareiškia, kad darbe viskas
gerai, o jeigu manęs prireiks, paskambins.

284
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Norėčiau, kad šiam žurnalui neskirtum nė kruopelės

energijos, - sako ji ir tol kiša man šaukštą kreminės pana-
kotos, kol pasiduodu ir nuryju dar kąsnį. - Kalbu rimtai,
Hana. Tu privalai visą dėmesį skirti sau ir savo šeimai,
aišku? Mums viskas gerai, man viskas gerai, ir darbas
niekur nepabėgs, sugrįžusi rasi.
Dar kelis kartus padėkoju Šoanai už pietus ir malonius
žodžius, o išeinant iš restorano suskamba telefonas. Kai
pamatau, kas skambina, man apsunksta širdis.
- Alio?
- Ponia Hana Metjus? - balsas jaunatviškas, linksmas ir
nerūpestingas. Tai turėtų mane nuraminti, tačiau nerimas
yra mane įklampinęs, apakinęs ir apkurtinęs.
- Taip, aš Hana Metjus.
-A, gerai. Aš Liusė Smitson iš San Fransisko ligoninės.
Kaip gerai, kad jums prisiskambinau. Jūsų vyras...
Benas. O Dieve.
-Jis ligoninės priimamajame, ojūs nurodyta kaip kon­
taktinis asmuo, todėl pamaniau...
Nežinau, ką dar Liusė norėjo pasakyti, nes baigiu po­
kalbį ir nulekiu gatve, rankos mostais stabdydama taksi.
Važiuodama taksi vis skambinu Benui, bet kaskart įsi­
jungia balso paštas. Po kelių minučių atvykusi į ligoninę
esu siaubingai sutrikusi ir nepastebiu sumaišties prie įėji­
mo, nes karštligiškai piniginėje ieškau pinigų susimokėti
už atvežimą.
- Kas čia vyksta? - tyliai subamba vairuotojas sustabdęs
automobilį prie pat įėjimo. Liaujuosi kuitusis piniginėje
ir pakėlusi akis pamatau mažiausiai dvidešimt žmonių,
vaikštinėjančių priešais duris su plakatais ir užstojančių

285
 KARMA BROWN

duris. Netoliese dunkso naujienų tarnybos autobusiu­

kas, stoviniuoja keli nuobodžiaujantys žurnalistai ir
operatoriai.
Būreliui einant pro automobilį perskaitau, kas užrašyta
plakatuose.
„Kalbu už tuos, kurie negali kalbėti."
„Dievas yra už gyvybę."
„Visos gyvybės svarbios."
Bet aiktelėti priverčia paskutinis plakatas.
„Išgelbėkite Metjusų mažylį."
Vairuotojas, kaip paaiškėja, taip pat skaito plakatus.
-A, tiesa. Čia ištikta komos guli nėščioji ir iškilo kažko­
kių problemų su kūdikiu. Kažką girdėjau per žinias. Gal
jūs ką nors žinote?
- Ne, - atsakau gargždžių balsu. Per žinias? Kaipžurna­
listai sužinojo? Trumpam pamirštu, ko atvykau į ligoninę,
mane apstulbina plakatai ir protestuotojai.
Staiga nuostaba išsisklaido, aš šoku iš automobilio,
numetusi ant priekinės sėdynės dvidešimties dolerių
banknotą. Nunarinusi galvą paskubomis praeinu pro pike­
tuotojus, o pasiekusi ligoninės priimamojo duris jau tirtu it
lapas.
- Aš ieškau savo vyro Beno Metjuso. Prašau pasakyti,
kur jis. Kas atsitiko? - klausiu užsikvempusi ant registra­
tūros stalo.
- Hana?
Staigiai atsisuku ir pamatau Beną. Ant vienos rankos
baltuoja didelis tvarstis, veide šviečia nuostaba.
Mane užlieja toks malonus palengvėjimas, kad net
prajunku.

286
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Benai.
- Ką tu čia veiki?
- Man paskambino, - parodau telefoną rankoje. - Pa­
maniau. .. Na, nesvarbu, ką pamaniau. - Švelniai paimu jį
už rankos. - Kas nutiko?
- Nelaimingas atsitikimas pas šunų kirpėją. Nieko
baisaus. Kloverę išgąsdino kitas šuo ir ji, bandydama pa­
sprukti, grybštelėjo man ranką.
- Kloverė tau įkando? Ar viskas gerai?
- Dvi siūlės ir skiepas nuo stabligės. Man viskas gerai.
Eikš, sėskis. Atrodai baisiau nei mano ranka.
Sunkiai klesteliu ant kėdės ir numetu rankinę ant grindų.
Jaučiuosi išsekusi nuo adrenalino pliūpsnio.
Kaip tik tą akimirką į laukiamąjį įeina slaugytoja ir
paduoda Benui kažkokį dokumentą.
- Gerai, pone Metjusai. Štai jums nurodymai, kaip pri­
žiūrėti žaizdą. Be to, mums pavyko patvirtinti sveikatos
draudimą - pasirodo, trūko tik vieno skaičiaus.
-Ačiū. Beje, gal žinote, kas paskambino mano žmonai?
- Niekas iš čia neskambino. Gal iš buhalterijos dėl svei­
katos draudimo? Gali būti, kad paskambino nurodytam
kontaktiniam asmeniui. Šiaip ar taip, viskas parengta.
Jeigu pastebėsite, jog oda ryškiai paraudo, jeigu smarkiai
skaudės arba patins, nedelsdamas grįžkite, gerai? - Ji nu­
sisuka ruošdamasi eiti, tačiau pastebi mane, kiurksančią
ant kėdės šalia Beno. - Ar viskas gerai, mieloji?
- Aha, aha, man viskas gerai. Ačiū.
- Tai puiku. Uždėkite tam savo šuniui antsnukį.
Ji nusišypso, Benas dar kartą jai padėkoja ir suirzęs vėl
atsisėda šalia manęs.

287
 KARMA BROWN

- Nesklandumai dėl sveikatos draudimo tikrai nėra

skubus reikalas. Atsiprašau, kad tau paskambino ir išgąsdino.
Tau mažiausiai reikia...
- Nieko tokio. Man neberūpi, nes žinau, kad tau viskas
gerai. Bet ar matei... Ar matei plakatus prie pagrindinio
įėjimo?
-Mačiau, - jo veidas apsiniaukia, suprantu, kad plakatai
jį sukrėtė taip pat smarkiai kaip mane.
- Iš kur jie apie tai sužinojo? - klausiu. - Iš kur jie žino
mūsų pavardę?
Benas atsidūsta ir atsiremia į atlošą, sutvarstytą ranką
atsargiai pasideda ant šlaunies.
- Edvardas kreipėsi į žurnalistą.
Išsižioju.
- Kodėl? Kodėl jis taip pasielgė?
- Nenutuokiu. Pasirodo, jis papasakojo spaudai apie
Keitę. Ir etikos komisijos sprendimą dėl cezario pjūvio. Gal
manė taip padėsiantis Deividui? Sulauksiantis užuojautos
sau dėl to, jo žodžiais tariant, pragaro, kurį jo duktė su šeima
patiria dėl Hanos ir Beno Metjusų kaltės.
Pasirėmusi alkūnėmis į kelius priglaudžiu delnus prie
kaktos ir užsimerkiu.
- Šūdas. Ką mes dabar darysime?

- Suprantu, jums turbūt nepatinka, kad istoriją paviešino

vietos žurnalistai, o Keitės tėvas tikriausiai jau gailisi savo
poelgio, bet mums tai tik į naudą, - sako Anabelė. Mes
keturiese: aš, Benas, Piteris ir Anabelė, susirinkome Piterio
kabinete aptarti naujausių įvykių, tiksliau, prie ligoninės
susirinkusių protestuotojų veiksmų.

288
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Kodėl? - klausiu. - Man sunku įžvelgti kokią nors

naudą.
- Žmonės, kovojantys už gyvybę, paprastai priklauso
stiprioms ir ryžtingoms grupuotėms, - paaiškina Anabe-
lė, rašikliu bilsnodama į aplanką ant kelių. - Kadangi jie
nusprendė įsikišti, mūsų pozicija dar labiau sustiprėjo.
- Kaip įsikišti? - teiraujasi Benas. Jis toks pat sutrikęs
kaip aš. - Jie mūsų nepažįsta. Nei su kūdikiu, nei su Keite
jų niekas nesieja.
- Tiesa, - patvirtina Piteris. - Tačiaujiems ir nereikia būti
susijusiems su jumis arba kūdikiu, - jis atverčia aplanką ir
iš pluošto susegtų lapų ištraukia dokumentą. Padeda ant
stalo priešais mus, o aš užmetu akį ir bandau suprasti, ką
matau. - Tiesą sakant, jie pateikė prašymą kištis į teismo
procesą. Nori jame dalyvauti.
- Bet kas bus dabar? Ką konkrečiai reiškia „kištis"?
Kūdikio globos teisės vis tiek priklauso mums, ar ne? -
klausiu jausdama, kaip jaudulys kutena skrandį.
- Taip, judu su Benu išliekate globėjais, - patvirtina
Anabelė. - Geriausia į tai žvelgti kaip į vilkinimo taktiką.
Taip išlošime laiko. O mums jo ir reikia.
- O kas bus toliau? - teiraujasi Benas.
- Parengsime trumpą bylos išdėstymą, taip pat doku­
mentą ieškiniui pagrįsti. Kita šalis padarys tą patį. O tada
palauksime, kol teisėjas priims sprendimą, - Piteris atsilošia
ir pasikelia akinius ant viršugalvio. Be akinių jis atrodo
mažiausiai dešimt metų jaunesnis - veidas jaunatviškas,
nors jam keturiasdešimt dveji. - Mano supratimu, turime
dvi galimybes. Pirmoji - laukti. Spėju, kad protestuotojų
būrys tik išaugs ir netrukus žinia pasklis po visą šalį. - Jis

289
 KARMA BROWN

palinksta į priekį ir perverčia ant stalo sudėtus dokumen­

tus. - Kai tai nutiks, procesas ilgam sustos, nes teisėjas
elgsis labai atsargiai, o tai ir vėl bus mums į naudą. Tokios
bylos retai pasitaiko, tai bus precedentas.
Mintis, jog kalbame apie precedento neturinčią bylą, ke­
lia man nerimą. Aš tik noriu, kad mūsų kūdikis sustiprėtų,
visai netrokštu suginti visų į teismo salę ir pradėti karą.
- O kokia antroji galimybė? - teiraujuosi.
- Antroji - atsiimti pareiškimą iš teismo, - atsako Ana-
belė. - Jūs leidžiate Deividui priimti tokį sprendimą, kokio
jis nori. Deimonas Kamberlandas pranešė: Deividas pagei­
dauja, jog būtų atliktas cezario pjūvis. Be mūsų prašymo
pradėti bylą, kita šalis veikiausiai nieko nedarys. O jeigu
ir mėgins, teisėjas nebus linkęs svarstyti jų prašymo, nes
numatytieji tėvai bus atsitraukę.
Giliai įkvepiu.
- Ar galiu užduoti klausimą?
- Prašom, - paragina Piteris.
- Ar tiesa, kad Keitė savo tėvą nurodė globėju? Iš karto
po Deivido?
Prieš atsakydamas Piteris padelsia.
- Taip, tiesa, - galiausiai atsako. - Turbūt svarstai, kodėl
tame sąraše nėra tavęs, Hana. Bet toks sprendimas priimtas
pagrįstai, jis niekaip nesusijęs su tavo ir Keitės santykiais.
Žiūriu į jį ašarotomis akimis.
-Advokatas tikriausiai patarė jai nenurodyti tavęs kaip
globėjos, - tyliu balsu paaiškina Piteris. - Kaip tik dėl tokių
aplinkybių. Dėl kūdikio tarp jūsų kyla interesų konfliktas.
Linkteliu.
- Hana, nėštumas jau dvidešimt devynių savaičių ir

290
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

vienos dienos, - tęsia Piteris. - Pasak gydytojos Švarcman,

tikimybė jūsų kūdikiui išgyventi yra didžiulė. Tą patį pa­
tvirtino ir kitas ekspertas, su kuriuo kalbėjomės vakar.
Pažvelgiu į jį, į Anabelę ir gurkšteliu vandens.
- Vis tiek noriu palaukti, kol bus trisdešimt savaičių.
Trūksta tiek nedaug. Prašau neatsitraukti.
- Hana, nebūk nesukalbama, - išrėžia Benas. Jožodžiuo­
se išgirstu susierzinimą. - Deividas sugniuždytas. Tokia
padėtis jį žudo. Negana to, kaskart išėjęs iš ligoninės jis
mato tuos prakeiktus plakatus.
- O kas dėl to kaltas? - klausiu ir trumpai šaižiai nusi­
juokiu. - Už tai jis turi padėkoti savo paslaugiajamuošviui.
Benas purto galvą ir žvelgia į mane taip, lyg nežinotų,
kas esu, tiksliau, kuo tapau.
- Tu... tu nematei, kaip jis dabar atrodo. Baisiai, Hana.
Labai baisiai. Ar nemanai, kad pakaks?
- Nemanau! - sušunku su kėde pasisukusi į jį. - Kol
nebūsime tikri, kad mūsų sūnui saugu gimti, mes nesi­
trauksime.
Piteris atsikrenkščia.
- Klausykite, ligoninė negalės atlikti cezario pjūvio, kol
teisėjas nepriims sprendimo, mes neatsiimsime prašymo,
nebent, neduok Dieve, Keitei nutiks tai, dėl ko bus būtina
išimti vaisių. Žinau, sunku. Deividas sielvartauja, kenčia
ir privalo priimti sprendimus, galvoti apie tokius dalykus,
kokių niekamnelinkėčiau. Tačiau Keitė nešioja jūsų kūdikį.
Manau, kad judu esate atsakingi už savo vaiko saugumą
ir turite to siekti visais įmanomais būdais.
Benas neatsako Piteriui, tik dėbso į mane. Aš atsakau
jam tuo pačiu ir kabinete stoja nejauki tyla.

291
 KARMA BROWN

- Gal mes paliksime jus vienus, - nusprendžia Piteris,

juodu su Anabele atsistoja, bet įtampa kabinete nesuma­
žėja. Po akimirkos jie uždaro duris ir liekame tik mudu su
Benu, o tarp mūsų dunkso pykčio ir nuoskaudos riedulys.
- Hana, jis mūsų draugas, mūsų geriausias draugas, ir
gali būti, kad jam teks gyventi be Keitės, - sako Benas. -
Meldžiu nepamiršti visko, kam kyla grėsmė.
Atsikrenkščiu stengdamasi susitvardyti, kad manęs
neužvaldytų įsiūtis.
- Kodėl tu visada nori palaikyti Deividą?
- A, tai vėl grįžtame prie poreikio rinktis kurią nors
šalį? Hana, šįkart šalių nėra. O net jei ir būtų, aš nestočiau
Deivido pusėn... - jis nunarina galvą ir iš lėto papurto.
- Tačiau stoji. Kaskart prieštaraudamas man būtent tai
ir darai.
- Nenutuokiu, kaip su tavimi apie tai kalbėtis! - žodžiai
ištrūksta išjo, ir jampavyksta prikaustyti mano dėmesį. - Tu
nuo manęs atsitraukei ir man taipsunku nuspėti, ką sakyti,
ko nesakyti, ko tu iš manęs nori.
- Ko aš iš tavęs noriu? - prisimerkiu mintyse pykčio
riedulį stumdama arčiau jo. - Benai, visiškai nepažįstami
žmonės mėgina apsaugoti mūsų vaiką. Kodėl tu dėl mūsų
kūdikio nekovoji taip pat nuožmiai kaip aš?
- Nori žinoti kodėl?
- Taip! Pasakyk! Apšviesk mane!
Mūsų riksmai tikriausiai prasiskverbia pro Piterio kabi­
neto duris, bet mudu tokie įsikarščiavę, kad nebesukame
galvos, ar kas nors girdi.
- Nes toje lovoje galėtum gulėti tu! Apstatyta tais visais
aparatais, palaikoma tik plaučių ventiliavimo įrangos. Ten

292
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

galėtum būti tu ir kaskart įėjęs į Keitės palatą įsivaizduoju

tik tai. Aš noriu kūdikio, taip jo noriu, kad apie jį pagalvo­
jus užima kvapą. Tačiau negaliu kovoti su Deividu, Hana.
Nenoriu su juo kovoti. Todėl maldauju: nebeprašyk.
Jo pečiai nusileidžia. Žinau, ką išvysčiau užvertusi jo
galvą - ašaras ir norą man priminti, jog drauge mes esame
stipresni. Tačiau laikausi atokiai. Nors dėl to, kas dedasi,
man plyšta širdis, privalau galvoti tik apie kūdikį. Antraip
neišgyvensiu.
- Negaliu, - sušnibždu. - Atsiprašau, bet negaliu.
Jis pakelia galvą, veide šviečia nusivylimas, nerimas ir,
man regis, nuostabos šešėlis. Topteli mintis, kad mudviem
su Benu nepavyks išsaugoti santykių.

293
 51
Telefonui suskambus kitą rytą septintą valandą, sėdžiu
ant sofos svetainėje, kur miegojau, ir mėginu sudėti pien­
traukį, o Kloverė susirangiusi snaudžia šalia. Po ginčo
Piterio kabinete mudviejų su Benu santykiai vis dar šalti,
todėl ir nakvojau ant sofos, tačiau jei ir žinočiau, kaip juos
pataisyti, neturėčiau jėgų.
- Kaip mano nėščioji sesutė? - klausiu telefone įjungusi
garsiakalbį, kad turėčiau laisvas rankas darbui baigti. Nuo
tada, kai Keitė atsidūrė ligoninėje, pareigingai naudojau
pientraukį, nors dar dvi savaites neturėjau pradėti, bet
norėjau kūdikiui gimus pati jį maitinti. Dariau tai šešis
kartus per parą, įskaitant vieną kartą vidury nakties. Tai
sekino, atėmė drąsą, ir nors Trudė perspėjo, kad pasiseks,
jeigu dvidešimt minučių pumpavus pasirodys bent keli
lašai pieno, kaskart užtrunku po trisdešimt minučių.
Kruopščiai rinkau pieną ir pipete lašinau į mėgintuvėlį,
laikomą šaldiklyje. Po aštuonių dienų turiu lygiai septynis
mililitrus pieno ir jautrius spenelius.
Klerė giliai atsidūsta, tada keliskart staigiai įkvepia.
Numetu buteliukus ir išjungusi garsiakalbį čiumpu telefoną.
- Ar viskas gerai? - klausiu.

294
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Ak, geriau nei gerai, - atsako ji ir vėl giliai įkvepia. -

Pagaliau prasidėjo gimdymas, esu pasiryžusi pagimdyti
iki šeštos vakaro.
Taip staigiai atsistoju, kad numetu nuo sofos pagalvė­
les. Kloverė krūptelėjusi prabunda iš kieto miego ir vos
pramerkusi akis pradeda loti.
- Prasidėjo gimdymas?
- Padėjo aštrus padažas. Perduok Beno mamai mano
padėką, gerai? Jos padažas aštrus kaip ugnis, bet, regis,
suveikė.
- Tau prasidėjo gimdymas.
- Dar kartą sakau: taip, prasidėjo, - juokdamasi patikina
Klerė. - Važiuojame į ligoninę. Norėjau pasakyti, kad gali
palaukti, kol kūdikis gims, ir užsukti tik tada, kai grįšime
namo.
Suprantu, ji nerimauja dėl protestuotojų prie ligoninės
ir jų plakatų - ir žmonių, ir plakatų per pastarąją parą
smarkiai padaugėjo. Ji nori mane apsaugoti, kad nereikėtų
pro juos eiti, be to, tikriausiai mano, jog man bus sunku,
jei ji kūdikio susilauks tvyrant tokiai įtampai.
- Nenusišnekėk, - sumetu pientraukio dalis į dėklą. -
Aš jau važiuoju.
Užlekiu laiptais ir įsiveržiu į miegamąjį, o Kloverė mina
man ant kulnų. Numetu telefoną ant naktinio staliuko,
išsirangau iš šortų, apsimaunu džinsus ir apsirengiu ilga-
rankovius medvilninius marškinėlius.
- Benai, - sakau garsiai, kad jis atsibustų. Kloverė pa­
deda - užšoka ant lovos ir triskart suloja. - Aš važiuoju į
ligoninę. Klerė gimdo.
Jis staigiai atsisėda, trindamasis mieguistas akis.

295
 KARMA BROWN

- Klerė gimdo? Dabar?

- Taip, dabar, - patvirtinu.
Jis stebi mane, lakstančią po kambarį. Puldinėdama šen
ir ten stengiuosi neužminti ant Kloverės.
- Važiuosiu drauge.
Aš sustoju ir atsikvepiu mėgindama suvokti, ar noriu,
kad jis važiuotų su manimi.
- Gerai. Išvažiuoju po penkių minučių, - galiausiai
pasakau.
- Puiku. Tuoj susiruošiu, - Benas stveria džinsus, iš
vakaro numestus ant grindų, marškinėlius ir mikliai ap­
sirengia. - Hana, ar tu tikrai gerai jautiesi?
- Kodėl visi manęs to klausia? - suniurnu ir, pasičiupusi
dantų šepetėlį, paskubomis išsivalau dantis. Išspjovusi
pastą į kriauklę, vonios veidrodyje stebiu Beną. Jis atrodo
sunerimęs, mane tai sujaudina. - Man viskas gerai. Juk
kalbame apie mano seserį ir dukterėčią. O dabar renkis
arba išvažiuosiu be tavęs.

Mudviem atvykus į ligoninę suprantu Klerės dvejones.

Būrelis patrigubėjęs, tarp protestuotojų ir jų plakatų beveik
nėra tuščios vietos. Prie ligoninės budi ir policija, prisirinko
dar daugiau žurnalistų.
- O Dieve.
Įsivaizduoju, kaip Deividas kasdien praeina pro šitąbūrį,
pro šiuos plakatus. Eiva ir Džouzė taip pat viską mato ir
supranta, ką tai reiškia. Turbūt reikėtų padėkoti Keitės tėčiui
už pradėtą kovą, už tai, kad pats to nežinodamas suteikė
mūsų kūdikiui balsą šiomis siaubingomis aplinkybėmis,
tačiau jaučiu tik liūdesio bedugnę skrandžio gilumoje.
Neabejoju, jog kaskart išvydęs plakatą „Gyvybė yra

296
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

brangi" Deividas mąsto tik apie Keitę ir apie jos brangiai

gyvybei gresiantį pavojų. Šie plakatai, juose užrašyti žo­
džiai ją pavertė tik lovoje gulinčiu kūnu - priemone svar­
besniam tikslui pasiekti. Neleisdami atlikti cezario pjūvio,
mes verčiame Deividą atsisakyti to apgailėtino jam dar
likusio trupinėlio galios - galimybės priimti sprendimus
dėl Keitės sveikatos būklės. Jaučiu, kaip man suka skrandį,
muša karštis, svaigsta galva.
Benas suspaudžia lūpas - taip jis daro mėgindamas ką
nors nutylėti.
- Įeikime pro greitosios pagalbos skyrių.
Kūnas mane išduoda, pradedu virpėti, nors rytas šiltas.
Džiaugiuosi, kad Benas yra šalia, nors tarp mūsų ir tvyro
šaltukas. Jis nusiveda mane atokiau nuo viso to cirko, mums
beveik pavyksta praeiti pro piketuotojus, kai išgirstu:
- Hana Metjus?
Staiga man prie veido mikrofoną prikiša gana jauna
moteris nepriekaištingai sušukuotais trumpais plaukais
ir ilgomis dažytomis blakstienomis. Stoviu priešais ją ne­
tekusi amo, stengdamasi suprasti, kaip mane atpažino...
kol kitoje jos rankoje išvystu žurnalo „Femme" numerį.
Atverstame jo puslapyje matyti mano nuotrauka su vardu
ir pavarde. Benas stumteli mane į priekį, stengdamasis ati­
traukti nuo mikrofono, tačiau esame praryti minios. Mane
apsupa daugybė mikrofonų, diktofonų ir ištiestų rankų.
Kelis kartus sužiopčioju, mane sukausto klaustrofobija,
apima troškimas ištrūkti. Klausimai pasipila kaip kulkos.
- Kokia kūdikio sveikatos būklė, Hana?
- Kaip laikosi Keitė Kebot? Ar jos gyvybė palaikoma
aparatais?

297
 KARMA BROWN

- Kada tikitės sulaukti teisėjo sprendimo?

- Kokios trukmės nėštumas?
- Nieko nekomentuosime, - ištaria Benas ir, suėmęs
mane už žastų, taip smarkiai stumteli į priekį, kad klupteliu.
Nepajėgiu giliai įkvėpti ir apsidžiaugiu, kai ryžtingai
pastūmęs Benas išvaduoja mus iš spūsties. Jis stveria man
už rankos ir liepia bėgti. Taip ir darome, po akimirkos
įgriūname pro greitosios pagalbos skyriaus duris, o ap­
saugininkai neleidžia žurnalistams pro jas įeiti.
Man prasideda hiperventiliacija, užuot galvojusi, kaip
sunku kvėpuoti, bandau sutelkti dėmesį į Beno žodžius.
- Hana, jie čia nepateks. Kvėpuok. Iškvėpk pro burną,
įkvėpk pro nosį, - jis prievarta pasodina mane ant kėdės ir
palenkia, kad krūtinė atsidurtų prie šlaunų, o galva - tarp
kelių. - Štai. Jau geriau. Kvėpuok.
Prireikia dešimties minučių, vis dėlto netrukus kvė­
pavimas pasidaro tolygesnis, nebeatrodo, jog apalpsiu.
Atsitiesusi įsikimbu Benui į švarką ir prisitraukiu jį artyn.
Suprantu, kad neverta kovoti dar ir su Benu. Privalome
sugalvoti kokią nors išeitį, apsigydyti žaizdas, kurias paty­
rėme, o kartais ir sukėlėme vienas kitam... kol dar ne vėlu.

Mums pasiekus ginekologijos ir akušerijos skyrių pa­

sijuntu ramesnė. Prie slaugytojų punkto randame Piterį.
- Piteri! - šūkteliu ir jis atsisuka. Mūvi džinsus, vilki pa­
prastus languotus marškinius, avi sportbačius. Nustembu,
kad be akinių ir kostiumo jis atrodo toks jaunas - panašesnis
į pirmametį advokatą nei vyriausiąjį kontoros partnerį. Jis
nusišypso ir patraukia prie mūsų.
Piteris mus apkabina, užuodžiu švaros kvapą ir nuo
marškinių sklindantį kažkokių kvepalų aromatą.

298
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Klerė apsidžiaugs, kad atvykote. Ji 201 palatoje, - jis

parodo duris dešinėje ilgo koridoriaus pusėje. - Lekiu
paimti jai ledukų, pasimatysime ten. - Piteris stabteli ir
įdėmiai mus nužvelgia. - Ar viskas gerai?
Linkteliu ir prisiminusi vakarykštį mūsų ginčą jo kabi­
nete nuraustu iš gėdos.
- Puiku. Tada viskas gerai, - sako Piteris ir apsisukęs
patraukia koridoriumi. - Susitiksime palatoje.
Mudviem su Benu einant į Klerės palatą staiga prisi­
menu pientraukį. Jis liko ant virtuvės stalo, skubėdama į
ligoninę pamiršau pasiimti.
- Šūdas, - nusikeikiu ir taip staigiai sustoju, kad batelių
guminiai padai sucypia ant linoleumo.
- Kas? Kas atsitiko? - priekyje einantis Benas sustoja ir
atsigręžia nerimo pilnomis akimis.
- Namie pamiršau pientraukį.
- Tau jo reikia?
Benas suirzęs, stengiuosi į tai nereaguoti. Savaime
suprantama, kad po visko, kas nutiko, kol čia atvykome,
abu esame įsitempę.
- Šįryt neturėjau progos nusitraukti pieno, bet nenoriu
suardyti tvarkos. Nieko tokio. Parlėksiu namo pasiimti, -
atsakiau, tačiau nuo minties, kad vėl teks eiti per žurnalistų
ir piketuotojų minią, pasidaro silpna.
- Ne, pasilik. Aš sulakstysiu, tu eik pas Klerę.
- Ačiū, - ištariu jausdama palengvėjimą.
- Nėra už ką, - sako Benas nedrąsiai šypsodamasis. -
Grįšiu kaip galėdamas greičiau, gerai?
Atsisveikindami pasibučiuojame - trumpai ir papras­
tai, taip bučiuodavomės prieš išeidami į darbą dar tada,

299
 KARMA BROWN

kai gyvenimas buvo paprastas. Susimąstau, ar nereikėjo

ilgiau jo apkabinti, gal tai padėtų sumažinti mus vis dar
skiriančią prarają.
Tačiau Benas dingsta, man nespėjus nieko padaryti, todėl
nueinu į Klerės palatą - didelę ir nuotaikingą, su didžiuliais
langais ir levandų spalvos sienomis. Nustembu, kad ji visai
nepanaši į Keitės palatą, kuri balta, šalta ir be gyvybės.
Klerė žingsniuoja priešais langus, vieną ranką uždė­
jusi ant pilvo, kitoje laikydama telefoną. Ji atrodo graži
ir atsipalaidavusi - plaukai susukti į tvarkingą balerinos
kuoduką, prilaikomą siauros juodos audiniu aptrauktos
gumelės. Veidas be makiažo, todėl matyti strazdanos ant
nosies. Mintimis grįžtu į vaikystę, kai tingias vasaros dienas
mes leisdavome su močiute gamindamos arbūzų ir mėtų
ledus, plaukiodamos senelių baseine, įrengtame statant
namą. Šiurkščius iš akmenų sumūrytus jo šonus dengė
plonas slidžių žalių dumblių sluoksnis.
- Tu per graži, visai nepanaši į gimdančią moterį. - Ap­
kabinu seserį, jos pilvas atsiduria tarp mūsų. - Kaip einasi?
- Einasi, - atsako ji ir susiraukia prasidėjus sąrėmiui.
Suimu jai už rankų, ji tvirtai įsikimba ir mudvi kvėpuojame
drauge, kol Klerės veidas atsipalaiduoja ir ji pajėgia atsi­
tiesti. - Kaip tau pasisekė, kad nereikės šito daryti, - ištaria
sesuo ir giliai įkvepia. Bet pastebėjusi mano veido išraišką
pradeda karštligiškai atsiprašinėti: - Šūdas, kaip negražiai
pasakiau. Atsiprašau, Hana. Nenorėjau...
- Ne, viskas gerai. Suprantu, ką norėjai pasakyti.
Bet Klerės veidas vis dar perkreiptas kaltės.
- Ar galiu kaltę dėl savo kvailumo suversti skausmui,
kurį kelia gimda, stengdamasi išsiveržti iš mano kūno?

300
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Neprivalai aiškintis. Tu teisi. Perleidusi gimdymą

kitai moteriai tikrai išlošiau, - nusišypsau ir pakeičiu
temą. - Kur mama?
- Kažkam skambinėja, visiems pažįstamiems pasakoja,
kad tuoj gims jos pirmas vaikaitis.
Keista, nejaučiu nuoskaudos, nors maniau, jog įsižeisiu:
tai aš, vyriausia duktė, turėjau mamai padovanoti pirmąjį
vaikaitį.
- Maniau, ji nuo tavęs neatlips.
-Ji ir buvo prie manęs prilipusi - patikėk. Teko papra­
šyti Piterio šį rytą kone ištempti ją iš mūsų miegamojo, nes
bandė padėti man apsirengti. Žinai, net ir gimdydama aš
sugebu pati apsivilkti apatinius, - ji užverčia akis ir užsi­
merkia prasidėjus dar vienam sąrėmiui.
“ Dažnėja, ar ne? - teiraujasi įėjęs Piteris, jis atsistoja jai
už nugaros ir ima greitais judesiais trinti strėnas. Pažvelgia
į laikrodį, paskui - Klerei į veidą, surauktą iš skausmo. Po
minutėlės sąrėmis praeina, Klerė atsigauna. Ji suima mane
už rankos ir spusteli.
- Kaip tu?
- Gerai. Liaukis klausinėjusi apie mane ir rūpinkis
savimi.
- Kur Benas? Neatvažiavo kartu?
- Grįžo namo paimti pientraukio. Skubėdama pamiršau.
Klerė vėl pradeda žingsniuoti.
- Atsiprašau, turiu judėti. Toks jausmas, lyg kas nors
guminiais plaktukais daužytų stuburą. Arba darytų ką
nors, ne mažiau siaubingo.
Vaikštau su Klere, įsikibusi jai į parankę, o kita ranka
sesuo laikosi įsitvėrusi į ilgą palangę.

301
 KARMA BROWN

- Kaip sekasi traukti pieną?

Gūžteliu pečiais.
- Gerai. Šiuo metu pavyksta išsunkti tiek, kad užtektų
mažo kolibriuko pusryčiams.
Tai išgirdusi Klerė nusijuokia, o po akimirkos pasirodęs
gydytojas pražilusiais plaukais ir susiraukšlėjusia oda (ar
jis ne per senas dirbti?) praneša, kad atėjo metas pažiūrėti,
kaip Klerei sekasi.
Aš išeinu palaukti koridoriuje ir viliuosi, kad netrukus
pasirodys Benas. Pamatau koridoriumi ateinančią mamą -
jos žingsniai skubrūs ir nekantrūs, atrodo, ji tuoj pasileis
tekina. Malonu matyti ją tokią susijaudinusią, pasijuntu
besišypsanti.
- Hana! - sako ji linksmu balsu, kuris dera prie eise­
nos. - Kada atvažiavai? Kur Benas?
- Maždaug prieš pusvalandį. Benas grįžo namo paimti
kai ko, ką pamiršau.
- Aišku, gerai, - sako ji ir pasuka galvą Klerės palatos
pusėn. Net jei būčiau pasakiusi, kad Benas išvyko į Kanados
šiaurę medžioti elnių, ji būtų reagavusi taip pat abejingai. -
Kas ten vyksta? Kaip Klerė?
Nespėju atsakyti, nes Piteris iškiša galvą pro duris.
- Ji pasiruošusi stumti, - praneša jis šypsodamasis iki
ausų. Mama kone liuokteli prie durų, paskui, tarsi kažką
prisiminusi, atsisuka manęs apkabinti.
- Turiu eiti, - sako ji. - Pasimatysime vėliau, brangioji.
Pažvelgiu į Piterį.
- Klerė prašė mamos pabūti drauge gimdykloje, - pa­
aiškina jis, atsakydamas į mano nebylų klausimą. - Patikėk
manimi, aš taip pat nustebau. Maniau, jog net man teks

302
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

šliaužioti keliais, kad įsileistų. - Jis sukikena, mamos pa­

šauktas vardu grįžteli ir pažvelgia į palatą. - Koridoriaus
gale yra laukiamasis. Pažadu: kai tik galėsiu, ateisiu ir tave
susirasiu, gerai?
Džiaugiuosi, kad mama bus su Klere ir Piteriu, ji matys,
kaip gimsta jos vaikaitis. Džiaugiuosi, kad ji tai patirs.
Tramdydama ašaras nusigaunu į laukiamąjį ir nusiunčiu
Benui žinutę - pranešu, kur esu. Veltui stengiuosi negal­
voti apie savo kūdikį: iš visko sprendžiant aš greičiausiai
nematysiu, kaip jis gimsta. Benui grįžus su pientraukiu, aš
jau raudu laukiamojo kampe, gniauždama dėžutę nosinai­
čių, kurią nebeiškentęs raudojimo man padavė malonus
nepažįstamasis, būsimas senelis.
Bandau paaiškinti Benui, kodėl liūdžiu. Jis įsitikinęs, jog
raudu dėl Klerės gimdymo - dėl to, ko taip troškau, bet
niekada nepatirsiu, - ir kaltina save, kad neprivertė manęs
namie palaukti, kol kūdikis gims. Aš pernelyg išsekusi ir
neturiu jėgų aiškinti, todėl atsigulu Benui ant kelių, kojas
susikeliu ant kitos kėdės ir tyliai verkiujo glėbyje. Netrukus
ašaros išsenka, o po kurio laiko ateina Piteris ir praneša,
kad gimė mergaitė. Amelija Elena Tod. Gimė 17.51,3231 g
svorio, su kupeta tamsių plaukų. Mama mane apkabinusi
vis šokčioja ir tikina bandžiusi atkalbėti Klerę ir Piterį nuo
vardo Elena - jai šis vardas visada atrodęs nemoteriškas,
tačiau matau, kad ji nesitveria iš džiaugsmo.
Sėdžiu su savo šeima, drauge žavėdamasi kūdikiu,
leisdama jo pirštukams suimti mano pirštą, ir stebiu, kaip
tamsmėlynės akys žvelgia į šį naują pasaulį. Ir nors šyp­
sausi, juokiuosi ir kalbinu mažylę, pavydas viduje siautėja
lyg nevaldomas miško gaisras.

303
 52
Klerės slaugytoja surado man palatą, kad joje galėčiau
nusitraukti pieną, ir praėjus dešimčiai minučių pasigirsta
beldimas į duris. Slaugytoja sakė, jog palatos niekam ne­
reikės, negana to, užkabino ant durų lentelę, perspėjančią
netrukdyti, todėl beldimas mane suerzina. Turiu nusitraukti
pieną, bet dar svarbiau man pabūti vienai.
Nudelbusi akis įsitikinu, kad po apklotu nieko nematyti,
ir klausiu:
- Kas ten?
Durys prasiveria ir vidun galvą kyšteli mama. Ji susi­
taršiusi, o jai tai nebūdinga. Palaidinė išsipešusi, vienas
baltas sportbatis atsirišęs, jai žengiant į kambarį raišteliai
velkasi iš paskos. Mama atrodo jaunesnė, bet drauge ir
vyresnė - raukšlės kaktoje pagilėjusios, tačiau veidas švyti
iš džiaugsmo.
- Labas, mama. Atsistočiau, bet esu užsiėmusi, - sakau
ir nusišypsau, ji atsako tuo pačiu, o tylos akimirką užpildo
pientraukio ūžimas.
- Tu jau dabar esi gera motina, Hana, taip stropiai
naudoji pientraukį.

304
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Man gerklėje įstringa gumulas.

- Ačiū, mama, - sukuždu, o ji pakšteli man į kaktą. -
Kaip laikosi Klerė? Kaip mažoji Amelija?
Mama prisitraukia kėdę ir giliai, palaimingai atsidūsta.
- Klerė laikosi puikiai. O Amelija - tikras angelėlis.
Kūdikiai taip skaniai kvepia - rožėmis ir saldžiu pienu. -
Mama įkvepia, lyg norėdama prisiminti aromatą, tada
pažvelgia į mane ir jos šypsena išblėsta. - Tačiau aš noriu
žinoti, kaip laikaisi tu, Hana?
- Gerai. Puikiai, - atsakau, bet nuduriu akis suprasdama,
kad tiesos nuo jos vis tiek nenuslėpsiu.
- Žinau, dėl sesers, o gal net ir dėl Beno tu dediesi esanti
narsi, tačiau būdama su manimi neprivalai apsimetinėti.
- Aš neapsimetinėju. Ne visai, - dirsteliu į laikrodį ant
sienos. Dar penkiolika minučių būsiu prirakinta prie šio
prietaiso, vadinasi, negalėsiu išsisukti nuo pokalbio. -
Džiaugiuosi dėl Klerės ir Piterio. O Amelija... na, ji to­
bula.
- Tikra tiesa, ar ne? - mama išsišiepia ir meiliai niuk­
teli mane petimi. - Pasirodo, jie vadins ją Eime, o man tai
nepatinka! Amelija - be galo gražus vardas. Moteriškas,
bet ir stiprus.
- Mama, tu juk pažįsti Klerę. Ji žino, ko nori, ir daro,
ką nori.
- Žinau, - mama vėl atsidūsta. - Su tavimi visada buvo
lengviau.
Nusijuokiu.
- Neišduosiu Klerei, kad taip sakei.
- Na, tai tiesa ir ji tai žino. Klerė - tikras ugnies kamuo­
lys. Išraiškinga. Ryžtinga. Nenuspėjama. Nesistebėčiau,

305
 KARMA BROWN

jeigu ji būtų tapusi marihuanos prekeive, tegul ir klestinčia,

gyventų priekabiniame namelyje su vaikinu vardu Forestas.
Niukteliu ją petimi.
- O aš? Ko tikėjaisi iš manęs?
Mama pažvelgia į mane, jos akys tyrinėja veidą, rodos,
ji perpranta visus mano išraiškos niuansus ir supranta, ką
slepia šypsena.
- Nieko nesitikėjau.
- Net nežinau, kaip reaguoti, - sakau vėl nusijuokusi. -
Jau geriau būti klestinčia marihuanos prekeive.
Mama mane nutildo.
- Noriu pasakyti, kad dėl tavęs man nereikėjo nerimauti.
Žinojau, jog visada priimsi teisingą sprendimą, - šiltu, nuo
dažno plovimo ligoninėje pašiurkštėjusiu delnu ji paliečia
man skruostą. - Tu labai panaši į savo tėvą.
Staiga akys priplūsta ašarų ir aš užgniaužiu kvapą,
jausdama, kaip jos degina gerklę.
- Rodžeris buvo bebaimis, - sakoji su pasididžiavimu ir
meile balse. Nepamenu tėčio tokio, nors, reikia pripažinti,
regėjau jį tik vaiko akimis. Jis skaitydavo mums pasakas
vakarais iki vėlumos, uždėdavo nukritusią dviračio gran­
dinę ir turėjo stebuklingą pincetą, kuriuo ištraukdavo net
menkiausias rakštis. - Nors ne viskas klostydavosi taip, kaip
jis norėdavo, bet Rodžeris nenuleisdavo rankų. Nesiskųsda­
vo, galvodavo tik apie ateitį ir mylėjo savo šeimą. - Mama
porąkart patapšnoja man skruostą - prisilietimas švelnus
kaip drugelio sparnai. Prisiglaudžiu prie jos delno. - Ar
pameni, ką jis pasakė, kai gydytojai pranešė, kad nieko
negalima padaryti?
Papurtau galvą.

306
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Niekada to nesakiau?
- Man atrodo, nesakei.
- Na, jis pasakė: Metas išsunkti gyvenimą iki paskutinio
lašo. Ir kitą dieną užsakė kelionę į Havajus, nors tuo metu
jautėsi prastai ir mes neturėjome pinigų.
Pamenu tas atostogas. Mudvi su Klere nustebome, nes
kelionė įvyko praėjus vos savaitei po pavasario atostogų,
kurias praleidome pas senelius. Ten stengiausi elgtis kuo
geriau, nes seneliai turėjo baseiną ir močiutė kasdien
kepdavo citrininį pyragą, todėl norėjau, kad jie vėl mus
pasikviestų, nors buvo labai griežti ir neleisdavo iki vė­
lumos žiūrėti televizoriaus. Tik vėliau sužinojau, jog tą
savaitę mamai ir tėčiui buvo pranešta, kad vėžys laimėjo
grumtynes ir tėčiui liko nedaug laiko.
Netikėta kelionė į Havajus buvo kupina saulės, šilumos
ir pramogų, ilgam įsirėžusių į atmintį: mes plaukiojome su
delfinais, leidomės lynu virš medžių viršūnių ir skridome
sraigtasparniu virš ugnikalnio. Tėtis ir mama visą laiką
vaikščiojo susikabinę už rankų, o mudvi su Klere kikenome
pasibjaurėjusios, tačiau mane toks vaizdas džiugino - tai
buvo ženklas, kad jie neišsiskirs, ne taip kaip kai kurių
bendramokslių tėvai. Ir nors tėtis net plieskiant saulei buvo
išblyškęs, o vieną dieną taip prastai jautėsi, kad pragulėjo
lovoje, mes patikėjome jo žodžiais, neva lėktuve pasigavo
virusą.
Todėl nors po savaitės, kai grįžus namo tėvai mus, pri­
sigėrusias vandenyno ir apkvaitusias nuo pasakojimų apie
egzotiškus nuotykius, pasisodino oranžerijoje ir pranešė, jog
tėtis serga - serga nepagydomai, mano gražus pasaulėlis

307
 KARMA BROWN

subyrėjo, tačiau įdegis priminė, kad gyvenimas kada nors

galbūt vėl bus geras.
- Aš ne tokia, mama, - sakau. - Aš tik supūdau citrinas.
Patikėk manimi, aš per daug skundžiuosi ir abejoju, ar
pastaruosius mano sprendimus galima laikyti teisingais.
Mama, kartais... - aš giliai įkvepiu. - Kartais aš būnu tikra,
kad viską tik apsunkinu.
- Brangioji, tu nesi kalta dėl to, kas nutiko Keitei.
- Bet esu kalta dėl to, kas nutiko Deividui. Kas nutiko
mano ir Beno santykiams.
Kurį laiką mama tyli ir aš jos tylą palaikau pritarimu.
- Hana, nėra svarbesnio, instinktyvesnio dalyko už
norą apsaugoti savo vaiką. Tad nors tau teko priimti sun­
kų sprendimą, jis buvo teisingas. Nepamiršk to. Galbūt
Benas dabar negali to pasakyti, bet vėliau jis tau padėkos,
brangioji. Benas per daug karštai tave myli ir neleis nesu­
tarimams jųdviejų išskirti. ODeividas tau atleis. Pamatysi.
- Vargu ar jis man atleis, mama. Nejaugi tai įmano­
ma? - mano balsas kimus nuo ašarų. Suvokimas to, ką jam
prišnekėjau, it plieninis kamuolys trenkia į pilvą.
- Atleis, - įnirtingai linkčiodama tikina mama. - Dabar
Deividas sielvartauja. Jam tenka susitaikyti su tuo, kad ne­
tenka įprasto gyvenimo ir mylimos žmonos. Keitė kovoja
iš paskutiniųjų ir mums belieka tikėtis, kad ji išgyvens ir
vėl bus tokia, kokią mes prisimename ir mylime. Nors Dei­
vidas to trokšta, jis ruošiasi blogiausiam. Patikėk manimi,
aš suprantu, ką jis jaučia. Tokiu metu kitokioms mintims
ir kitų žmonių jausmams tavyje vietos nėra.
Pirmąkart regiu motiną kaip moterį, karštai mylėjusią
savo vyrą ir anksti jo netekusią. Iki šiol tėčio mirtį laikiau

308
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

visos šeimos tragedija, maniau, jog mudvi su Klere anksti

netekome tėčio ir iš laimingos keturių asmenų šeimos
virtome ne tokia laiminga trijų asmenų šeima.
- Eik pas jį, Hana. Dalykis jo sielvartu, baime, nerimu.
Palengvink jamnaštą, tegul jis žino, jog palaikai jį ir Keitę,
kad ir kas nutiktų.
Papurtau galvą, ant apkloto varva ašaros.
- Mama, Deividas nenori, kad prie jo artinčiausi.
-Jam tavęs reikia, - atremia mama ir paėmusi nosinaitę
nušluosto man akis visai kaip vaikystėje. - Brangioji, jis
pyksta ne ant tavęs. Jis pyksta dėl to, kas nutiko Keitei.
Kas nutiko jo šeimai. Jis turi kovoti, kad išliktų stiprus dėl
tų, kuriems jo labiausiai reikia. Jo pyktis - tai tik būdas
išgyventi, - mamos balsas sušvelnėja, ji atsuka mane veidu
į save. - Jis pyksta ne ant tavęs, brangioji.
Linkteliu ir leidžiu jai nušluostyti iš naujo pasipylusias
ašaras.
- Gerai, - sakau. - Pamėginsiu su juo pasikalbėti.
- Tik tiek ir gali padaryti. Visa kita priklauso nuo Dei­
vido.

309
 53
Paaiškėja, jog nei nuo manęs, nei nuo Deivido niekas ne­
priklausė.
Pasišnekėjusi su mama, pasikalbu su Benu - jampaleng­
vėja, kai pasakau, kad atėjo metas atsiimti teismui pateiktą
prašymą ir grąžinti Deividui teisę spręsti, ką daryti su Keite.
Bet, prieš skambindami Anabelei, pasitariame su gydytoja
Švarcman. Ši patikina, jog kūdikis stiprus ir laikosi gerai.
Jo plaučiai dėl steroidų injekcijų išsivystė ir, jos manymu,
tuoj ateis metas, kai jambus geriau augti nebe Keitės kūne.
Po kelių valandų grįžtame namo, aš atsisėdu prie virtu­
vės stalo stengdamasi sukaupti drąsą paskambinti Deividui
ir paklausti, ar galime užsukti aplankyti jo ir Keitės, tuo
metu Benas sukiojasi aplinkui: išplauna indus, porą kartų
pavedžioja Kloverę ir paskambina darbo reikalais. Noriu
paprašyti, kad valandėlę paliktų mane vieną, bet nesiryžtu.
Todėl jis laikosi šalia - kaip visada.
Sėdėdama su telefonu rankoje ir dyrėdama į niekur
galvoje pęrkratau, ką norėsiu pasakyti Deividui, kai paga­
liau paskambinsiu. Pradėsiu nuo atsiprašymo. Esu tokia

310
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

užsigalvojusi, kad net pašoku telefonui suvibravus delne,

o išvydus, kas skambina, mano pulsas paspartėja.
Deividas Kebotas.
Padedu telefoną ant stalo.
- Benai, - sakau. Mano balsas šaižus ir Benas nedels­
damas prišoka.
- Kas? Kas nutiko? - Jis pažvelgia į mane, tada - į tele­
foną, vibruojantį ant stalo. - Atsiliepsi?
Purtau galvą ir taip tankiai kvėpuoju, kad net apsvaigstu.
Benas vėl pažvelgia į mane su klausimu lūpose. Pagaliau
atsiliepia.
- Deividai? Labas, čia Benas. Kas... - minutėlę jis klauso­
si, o man rodosi, jog širdis iššoks iš krūtinės. Paskui netaręs
nė žodžio klesteli ant kėdės, prispaudęs mano telefoną prie
ausies, nusvarinęs galvą.
Ir aš suprantu.
Tą vakarą, kai Keitė susmuko ant grindų ir Deividas
man paskambino, net nenutuokiau, kokią žinią išgirsiu
pakėlusi ragelį.
Bet dabar Deividas galėjo skambinti dėl vienintelės
priežasties.
Kažkas atsitiko kūdikiui.

Mane ištinka šokas. Kūnas aptirpsta. Visa laimė, taip

bent jau nejaučiu skausmo. Kol kas.
Negerai ne kūdikiui. Negerai Keitei.
Maždaug prieš valandą ją ištiko stiprus insultas. Kol
aš sėdėjau prie virtuvės stalo, svarstydama, ką pasakyti
Deividui, Keitės smegenys skendo kraujyje. Pasak Deivi­
do, reikalai prasti. Keitės smegenys smarkiai pažeistos,

311
 KARMA BROWN

bet tikslesnė informacija bus gauta tik atlikus tyrimus. O

štai kūdikiui kol kas viskas gerai. Neįtikėtina, tačiau jam
viskas gerai.
Deividas dabar vienas ligoninėje, nes Takeris, prieš pat
Keitę ištinkant insultui, išvyko namo, nusprendęs pabūti
su vaikaitėmis, o Korai leisti pailsėti. Deividas paklaikęs, jis
trokšta atsakymų, nekantrauja, bet sykiu bijojuos išgirsti...
ir ištiktas panikos paskambino man.
Jis paskambino man.
O aš pajėgiu tik sėdėti prie virtuvės stalo visa aptirpu­
si, kol Benas iš paskutiniųjų stengiasi paguosti geriausią
draugą, kurio gyvenimas byra į šipulius. Jis ramina Dei­
vidą, liepia giliai kvėpuoti, atsisėsti, jeigu atrodo, kad gali
netekti sąmonės, ir sako, kad mes tuojau atvažiuosime.
Pažada nenutraukti pokalbio, sako telefoną perduosian-
tis man, kol pats vairuos. Visą tą laiką aš sustabarėjusi
sėdžiu ant taburetės ir kai Benas įgrūda į ranką telefoną,
laikau jį suglebusiame delne, tarsi nežinočiau, ką su juo
daryti.
- Hana, šnekink jį, - Benas kalba griežtai, aš įsmeigiu
žvilgsnį jam į veidą, bet atrodo, kad viskas vyksta sulėtin­
tai. - Paskubėk, Hana. Pridėk telefoną prie ausies ir šnekink
Deividą. Jam tavęs reikia.
Linktelėjusi paklustu ir iš pradžių nieko negirdžiu. Benas
stveria mane už rankos, mudu jau lekiame pro duris, o aš
išsižioju pagaliau susiruošusi prabilti.
- Hana? - Deividas verkia. Aš taip prispaudžiu telefoną
prie galvos, kad net paskausta smilkinį. Esu sutrikusi, jau­
čiuosi kaip tada, kai Klerė netikėtai stipriai sviedė beisbolo
kamuoliuką man į kaktą, nors taikėsi į lazdą mano rankose,

312
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

ir aš patyriau smegenų sukrėtimą. Mama ir močiutė visą

naktį pamainomis mane kas valandą žadino.
Sėsdama į automobilį kvėpuoju trūksmingai, net topteli,
jog man prasidėjo infarktas. Benas nekantriai žiūri į mane,
susivokiu, kad laukia, kol prisisegsiu saugos diržą. Ne­
prisisegu, todėl jis ištiesia ranką ir prisega šnibždėdamas:
- Keitė dėl tavęs tai padarytų. Pasikalbėk su juo.
Nuskambėjus Keitės vardui, kažkas manyje trūksta ir
užlieja stiprus skausmas. Turiu susilenkti, kad nepradėčiau
rėkti, bet galvoje praskaidrėja. Jausdama Beno ranką ant
nugaros, sėdžiu dvilinka ir imu kalbėtis su Deividu:
- Deividai. Aš jau čia.
- Hana... viskas blogai.
- Žinau. Mes tuojau atvažiuosime, gerai? Po dešimt
minučių. Todėl klausykis manęs. Kalbėk su manimi.
- Gerai, - tepasako jis, bet aš žinau, kad neišjungė ryšio.
Girdžiu, kaip kvėpuoja - paviršutiniškai ir trūksmingai,
fone vis pasigirsta ligoninės triukšmas.
- Ar Keitė kada nors tau pasakojo apie tą vasarą, kai
važiavome į stovyklą Kanadoje? - klausiu.
Negirdžiu nieko, tik Deivido kvėpavimą, tačiau atrodo,
kad jis nebeverkia. Atsitiesiu ir, atrėmusi galvą į stiklą,
stebiu pro šalį slenkančią tamsią naktį.
Ten buvo daug šilauogių. Per mėnesį tiek jų prisivalgė-
me, kad Keitė juokavo, jog namo grįšime šviesiai violetinės.
Nusišypsau prisiminusi, kad atostogoms pasibaigus
Keitė nebegalėjo pakęsti šilauogių, o vėliau jų paragavusi
kaskart sužiaukčiodavo.
- Ji iki šiol nemėgsta šilauogių, - tyliai sako Deividas
ir aš linkteliu, nors jis manęs nemato. Bėgant metams

313
 KARMA BROWN

bandžiau pakeisti jos nuostatą kepdama naminius kek­

siukus, pyragaičius, pyragus su šilauogėmis ir saldžia
plakta grietinėle, bet Keitė nusukdavo nosį ir kartodavo,
kad šilauogės - velnio uogos, jas reikėtų palikti lokiams
ir paukščiams.
- Na, be šilauogių, uodų ir nameliuose šmirinėjančių
pelių, ten buvo skardis...

314
 54
Tą vasarą, kai mudvi su Keite buvome keturiolikos, jos
mama pakvietė mane drauge su jomis mėnesį paatostogau­
ti Kanadoje. Tai buvo Rinos pagalba senai koledžo laikų
draugei Suzanai, neseniai išsiskyrusiai ir nusprendusiai,
kad, sulaukus vidutinio amžiaus, geriausia iš naujo pradėti
gyvenimą - išleisti buvusio vyro pinigus ir pabėgti. Todėl ji
susidėjo daiktus, nusipirko nedidelę stovyklavietę Ontarijo
provincijos gilumoje ir įtikino Keitės mamą negalinti ten
vykti be jos. Rina Maktaviš buvo ištikima draugė ir suprato,
kaip sunku surasti savo kelią, kai išsiskiri su vyru. Jiedvi
nusprendė įkurti stovyklavietę, įrengti kokius dvylika na­
melių poilsiautojams, o drauge išsivežti ir mudvi su Keite
smagiai paatostogauti. Išskyrus vienintelę šeimos išvyką į
Havajus, aš nebuvau išvykusi iš Kalifornijos, todėl vos tik
išgirdusi, kad mama sutinka, susidėjau daiktus, nors iki
kelionės buvo likę dar du mėnesiai.
Tačiau Rina nežinojo, jog stovyklavietė bus tokia ap­
leista: beveik visuose nameliuose lizdus buvo susisukusios
pelės, gyveno kelios voverės, vienas kitas meškėnas. No­
rint, kad stovyklavietė atrodytų gerai, reikėjo išlieti daug

315
 KARMA BROWN

prakaito. Mums atvykus, Rinos veidas išdavė nusivylimą.

Automobiliui riedant pušų spygliais apkritusiu keliuku
tarp miško medžių ji sušnibždėjo: Į ką aš įsivėliau? - ir aš
pabūgau, jog tuoj pat apsisuksime ir grįšime į Kaliforniją,
net neišlipusios iš automobilio.
Bet stovyklavietė, nors ir apleista, buvo įsikūrusi prie
gražaus ežero, kurio tamsžalėse gelmėse slypėjo akme­
nuotas dugnas ir plaukiojo tuntai žuvų. Uodai nedavė
ramybės, iš pradžių neveikė vandentiekis ir Rina ne kartą
užsiminė, kad mums galbūt vertėtų grįžti namo - ji mano
mamai buvo pažadėjusi linksmą nuotykį ir tikriausiai
nerimavo, kad pasiskųsiu, jog buvo nesmagu. Bet po ke­
lių sunkaus triūso dienų išryškėjo andainykštis namelių
grožis ir mudvi su Keite maldavome jos mamos, kad leistų
pasilikti visą mėnesį.
Dienomis, kol Rina su Suzana, išsitepusios priemonėmis
nuo uodų ir lipniais rudais dažais, dažydavo namelius,
mudvi eidavome į ežerą maudytis ir prisikimšdavome
pilvus laukinių šilauogių.
Vienos dienos, praėjus maždaug savaitei nuo atvykimo,
aš niekada nepamiršiu - tikriausiai todėl, kad pirmą, bet
ne paskutinį kartą Keitė atskleidė savo bebaimiškumą, o
aš net spirgėjau iš noro būti tokia kaip ji. Gal dėl to, jog
mano tėtis mirė netikėtai ir labai jaunas, aš itin saugojau
savo gyvybę ir nebuvau linkusi rizikuoti. O gal tiesiog
tokia buvau? Man visada būdavo sunku žengti žingsnį iš
saugios pažįstamos aplinkos.
Tą popietę saulės spinduliai skverbėsi pro lapus, bal­
ti beržai, supantys ežerą, švytėjo sidabru. Buvo karšta,
karščiausia diena nuo tada, kai atvykome. Net gulint

316
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

po lapija, saugančia nuo saulės spindulių, mus kankino

slegiantis karštis - tokiomis dienomis, jei tik galėtum,
išsinertum iš odos, kad tik palengvėtų. Mudvi su Keite
kone nuogos tįsojome vėsiausioje vietoje, kokią tik pavyko
rasti - ant plokščio akmens už kelių žingsnių nuo ežero,
didelio medžio paunksnėje. Išsiskėtusios gulėjome ant
senų nameliuose rastų rankšluosčių, vilkėjome bikinius,
nudyžtus per savaitę, praleistą maudantis ežere. Atsidusau
piktindamasi kaitra. Buvo apėmęs tingulys, atrodė, jog
saulė išlydė ryžtą veikti ir aš susiliejau su rankšluosčiu.
Keitė, apsivertusi ant pilvo, pasuko galvą ežero pusėn ir
pramerkė akį. Regis, svarstė, ar neniurktelėjus vandenin,
bet užsimerkė ir pasidėjo galvą ant rankšluosčio.
Diena buvo gera. Mes, keturiolikmetės, darėme tai, ką
ir norėjome daryti tingią vasaros dieną - nieko.
„Noriu valgyti, - pareiškiau atsisėdusi. - Ar tu alkana?"
Keitė gūžtelėjo pečiais, tačiau neatsimerkė.
„Tada man liks daugiau", - pasakiau ir pakabinusi iš
greta stovinčio kibirėlio saują mažučių rūgštokų laukinių
šilauogių susigrūdau į burną. Pakabinau dar saują ir vėl
prisikimšau burną. Keitė taip pat atsisėdo, pasisėmė saują
uogų ir ėmė kramtyti, lėtai krutindama žandikaulius ir
spoksodama į vandenį, kuris saulėkaitoje tviskėjo it dei­
mantais nusėtas.
Prisikimšusios burnas šilauogių (buvome panašios į
miškinius burundukus, kurie prikurnėdavo prie kojų pa­
imti mūsų siūlomų žemės riešutų ir sugebėdavo susikišti
jų daugybę už vis labiau besipučiančių žandų), ėmėme
kikenti, o netrukus pratrukome nevaldomai kvatoti. Ši­
lauogių sultys varvėjo pro lūpas, Keitė išsitepė maudymosi

317
 KARMA BROWN

kostiumėlį, o aš rankšluostį. Pažvelgiau į Keitę ir iššiepiau

dantis - žinojau, kad jie violetiniai, padengti tamsiomis
uogų luobelėmis.
Keitė prunkštelėjo, kelios apkramtytos uogos išlėkė
jai iš burnos ir tėškėsi tiesiai man į kaktą. Kvatojomės vos
atgaudamos kvapą, susiėmusios už pilvų, klykdamos ir
prašydamos viena kitos liautis. Man atrodė, kad tuoj plyš
raumenys arba tikrai mirsiu iš juoko. Galiausiai sugulė­
me ant rankšluosčių, giliai alsuodamos ir šypsodamosi.
Po akimirkos Keitė atsistojo ir bėgte leidosi į kalvą link
skardžio - mudvi ketinome nuo jo nušokti, bet vis pristig­
davome drąsos. Stryktelėjau nuo rankšluosčio ir nulėkiau
paskui ją, prašydama palaukti.
Prasibrovusios pro medžius atsidūrėme ant didžiulės
uolos. Keitė stovėjo aplenkusi mane keliais žingsniais,
iškėlusi galvą į saulę.
„Ką manai? - paklausė ji neatsigręždama. - Gal paga­
liau atėjo metas kartą ir visiems laikams įveikti šį skardį?"
Po akimirkos, man net nespėjus atsakyti, Keitė puolė
prie krašto ir liuoktelėjo nuo skardžio. Džiugus jos šūksnis
atsimušė nuo olos, o ji nuskriejo į ežero vandenį. Stovė­
jau it prikalta, sulaikiusi kvapą, kol pagaliau išgirdau ją
pūkštelint. Tada, it pabudusi iš transo, atsargiai atsigu­
liau ir žvilgtelėjusi per kraštą įvertinau didelį atstumą iki
vandens. Aštrūs pušų spygliai badė nuogą odą, tačiau aš
nekreipiau dėmesio.
„Keite! - surikau. - Keite! Ar viskas gerai?"
Nužvelgiau vandens paviršių, ieškodama jos balto,
raudonomis žvaigždėmis išmarginto bikinio.
Paskui apačioje pasigirdo atsakymas, jog viskas gerai.

318
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Bėgte, net klupinėdama iš susijaudinimo ir noro kuo grei­

čiau įsitikinti, kad jai tikrai nieko bloga nenutiko, nusilei­
dau nuo kalvos. Keitė stovėjo ant kranto, nuo jos varvėjo
vanduo, kojoje kraujavo nedidelė žaizda, bet veide švietė
grynas džiaugsmas.
„Tu tikra beprotė, - pasakiau kratydama galvą ir su­
siraukusi apžiūrėjau jos koją. Blauzda sruveno kraujo
upeliukas. - Be to, tu kraujuoji/'
Parodžiau į koją, Keitė kyštelėjo ją vandenin ir nuplovė
kraują. Beveik iš karto pasirodė raudonas taškelis, tačiau
šįkart srovelė buvo silpnesnė, ne tokia ryški.
„Dabar tavo eilė. Eime."
Paprieštaravau, bet leidausi Keitės tempiama į kalvą.
„Nepatikėsi, kaip gera nušokti. Tik taikykis kairiau, kad
nepataikytum į tą akmenį, į kurį susižeidžiau."
Kabarodamasi į kalvą paskui ją bijojau, tačiau ir nekan­
travau. Pasiekus uolos viršų, saulė paglostė man veidą.
Keitė suėmė mane už rankos, kad stovėtume greta. Nors
buvo karšta, aš tirtėjau, net dantys barškėjo.
„Kai suskaičiuosiu iki trijų, - pasakė Keitė. Jos akys
švytėjo, skruostai buvo nukaitę. - Vienas... du... trys!"
Kartu, tvirtai susikibusios rankomis, mudvi bėgte įvei­
kėme uolą. Aš klykiau, o Keitė džiaugsmingai šūkčiojo.
Pajutau, kaip žemė dingo po kojomis, staiga pakibome
ore ir, nepaleisdamos viena kitos, šlumštelėjome į tamsius
gilius ežero vandenis.

319
 55
Kai priartėjame prie ligoninės automobilių aikštelės, Dei­
vidas yra priverstas baigti pokalbį. Atėjo gydytojai ir nori
su juo pasikalbėti. Išjungiu telefoną ir sukrėsta pažvelgiu
į Beną.
- Negalvok apie tai, - sako jis, suspausdamas man
ranką. - Juk dar nieko nežinome.
Po kelių minučių mes jau skubame pro žurnalistus ir
protestuotojus su plakatais, kol pasiekiame įėjimą. Durys
atsidaro automatiškai, bet taip lėtai, kad aš kone prisiploju
prie stiklo, verždamasi vidun. Vestibiulyje mus pasitinka
fluorescencinės lempos, juodomis žymėmis išmargintas
linoleumas ir priplėkusių cigarečių dūmų tvaikas, sklin­
dantis iš nuorūkų pilnų peleninių, padėtų abipus įėjimo.
Bėgdama galvoju apie tą skardį ir trokštu grįžti atgal - į aną
metą prieš santuokas, kūdikius ir aneurizmą, besikėsinan­
čią atimti iš manęs draugę, suprantančią, jog aš šoksiu tik
tada, jeigu ji šoks kartu. Sukdama už kampo suklumpu ir
parkrintu, tačiau Benas stveria mane už rankos ir pakėlęs
timpteli pirmyn, kad neužgaištume.
Pagaliau atsiduriame Intensyviosios terapijos skyriuje ir

320
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

turime sulėtinti žingsnį, bet tai padaryti sunku, nes kūnu

plūsta adrenalinas. Slaugytojai nukreipus mus į šeimos
kambarį (tą pačią patalpą, kurioje per daug kėdžių, nėra
langų ir tvyro citrinų, antiseptinio skysčio ir blogų žinių
kvapas), mano kojos nerimsta, trokšdamos bėgti kitur.
Gydytoja Švarcman dalyvauja operacijoje, todėl susė­
dame tik mudu su Benu ir gydytojas Vosas. Jis patikina,
kad kol kas kūdikis jaučiasi gerai. Klausiu, ar Deividas prie
mūsų prisidės. Tikėjausi, jog jis taip pat ateis.
Gydytojas Vosas purto galvą.
- Ne, - atsako. - Jis su Keite.
Sulaikau kvapą. Man nepatinka gydytojo Voso veido
išraiška.
- Ką galite mums pasakyti? Kaip laikosi Keitė? - Benas
pasilenkęs atsiremia į stalą ir vos neįmerkia alkūnės į lipnią
kažkokio išlieto ir apdžiūvusio skysčio dėmę. Sprendžiant
iš spalvos ir klampumo, veikiausiai tai kokakola.
Negaliu atplėšti akių nuo tos pūkeliais aplipusios dėmės
ir vis svarstau, ar seniai ji čia, kiek alkūnių į ją jau atsirėmė
ir kodėl niekas nepasivargino jos nuvalyti. Susidedu rankas
ant kelių, kuo toliau nuo nešvaraus stalo.
- Deja, Keitę ištiko insultas, - paaiškina gydytojas
Vosas. - Aneurizma vėl plyšo, įvyko gausus kraujavimas
į smegenis.
Jis atsikrenkščia, o aš tvirčiau sugniaužiu rankas ant
kelių, nagai skausmingai susminga į odą.
- Jau aiškinau Deividui, kad tokiais atvejais nesitikima
geros baigties. Kraujas pakenkia smegenų audiniui, pada­
ryta žala dažniausiai būna neatitaisoma.
- Ką norite pasakyti? - sukuždu, nors atsakymą žinau.

321
 KARMA BROWN

Žinojau nuo tos akimirkos, kai jis pasakė, jog Deividas,

užuot buvęs su mumis, yra su Keite.
- Atlikome du tarpusavyje nesusijusius tyrimus. Abu
parodė, kad Keitės smegenys nebefunkcionuoja. Apgai­
lestauju.
- Ką reiškia „smegenys nebefunkcionuoja"? - klausia
Benas sugirgždindamas stalą, kai tvirčiau įsiremia į jį al­
kūnėmis, palinkdamas prie gydytojo Voso.
- Tai reiškia, kad Keitės smegenys mirė, Benai. Ji nebe-
atsibus, - paaiškinu.
Benas žvelgia į mane, lyg kalbėčiau jam negirdėta
užsienio kalba. Jo veide neįžvelgiu nei supratimo, nei pa­
nikos, nei sielvarto. Visa tai pasirodys vėliau. O dabar jis
tik sumišęs. Negali patikėti. Trokštu atsukti laiką atgal į tą
akimirką, kai jaučiausi tik sukrėsta mums susėdus šiame
citrinomis kvepiančiame kambaryje, susidėti rankas ant
stalo, tiesiai į tą lipnią pūkais nusėtą limonado žymę, ir
neįsivaizduoti, kas manęs laukia.
Keitė mirė. Gydytojas Vosas paaiškina, kad aparatai
palaiko jos gyvybines funkcijas, bet netrukus ir kiti organai
nebeveiks. Okaipplaučių ventiliavimo aparatas? Kaipgyvybės
palaikymo įranga? Benas klausinėja, vis dar mėgindamas
įsisąmoninti tai, ką išgirdo. Gydytojas Vosas atsako, jog
aparatai gali kurį laiką palaikyti gyvybę, tačiau kūnas ga­
liausiai nustos funkcionavęs - organas po organo, sistema
po sistemos. Medikai nieko daugiau negali padaryti.
Keitė mirė. Pakartoju tai mintyse, bet vis tiek dar nesu­
vokiu.
- Kaip kūdikis? - teiraujasi Benas, o aš aikteliu.
Gydytojas Vosas sunerimęs žvelgia į mane. Trumpą

322
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

akimirką buvau pamiršusi mūsų kūdikį, įkalintą mirusios

Keitės kūne.
- Norėtume kuo greičiau atlikti cezario pjūvį, - atsako
gydytojas Vosas. - Operacija numatyta rytoj devintą ryto,
todėl visi turės progą pirma atsisveikinti su Keite.
Žvilgteliu į laikrodį. Beveik vienuolikta vakaro. Liko
dešimt valandų.
Po dešimt valandų Deividas neteks žmonos. O Eiva ir
Džouzė - mamos.
Po dešimt valandų aš tapsiu motina. Tuo pat metu
neteksiu geriausios draugės ir moters, padovanojusios
man kūdikį.

323
 56
Išgirstu Keitės balsą - taip aiškiai, lyg ji sėdėtų su mumis,
lyg būtų dar vienas asmuo, išklausęs siaubingą gydytojo
Voso žinią.
Mana, metas mėtyti kiaušinius.
Nieko nepaaiškinusi pašoku ir išlėkusi pro duris bėgu
nuo žinios apie Keitę, nuo antiseptinio skysčio tvaiko, kol
pasiekiu liftus. Tačiau liftas ilgai neatvažiuoja, todėl pa­
sirenku laiptus ir kiek kojos įkabina nuskuodžiu žemyn į
vestibiulį. Žinau, kad Benas mina man ant kulnų. Girdžiu
jobalsą, aidintį laiptinėje ir kartojantį mano vardą, jo žings­
nius ant betoninių laiptų bandant mane prisivyti.
Iš laiptinės išpuolu į vestibiulį ir po akimirkos išsiveržiu
lauk pro ligoninės paradines duris, o širdis daužosi. Tada
metuosi tiesiai į protestuotojų būrį ir pačiupusi pirmą
pasitaikiusį plakatą sviedžiu ant šaligatvio.
- Nešdinkitės iš čia! - klykiu ir iš apstulbusio piketuotojo
rankų išlupu dar vieną plakatą - šį įmetu į fontaną priešais
ligoninę. Mano elgesys sulaukia dėmesio, susirinkusieji
liaujasi judėję ratu. Apimti smalsumo ir nerimo, ką aš dar
galiu padaryti, jie svarsto, ar kas nors mane sustabdys, jei
nesustosiu pati.

324
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Eikite šalin! - šaukiu aš jiems, it pamišusi sukdamasi

ratais ir pirštu badydama į nustėrusius jų veidus. - Mums
jūsų nereikia! Mes nenorime, kad čia būtumėte. Todėl pa­
siimkite tuos sumautus plakatus!.. - rėkdama stengiuosi
sulaužyti vieną plakatą - užlipu ant stačiakampio kartono
lakšto ir bandau išlupti medinę rankeną, bet ji stebėtinai
tvirtai laikosi. Pajuntu, kaip aštrus rankenos smaigalys
susminga į delną, ir nuleidusi akis išvystu kraują. Kita
ranka pakeliu plakatą, nukreipiu į minią ir keli žmonės
kaipmat sprunka, vengdami smūgio.
Kažkas šūkteli:
- Ei! Raminkitės!
Kitas žmogus kažką rėkauja apie policiją, tačiau aš
nesiliauju. Negaliu.
- Dinkite! Tučtuojau! - klykiu.
Kokiąminutę, nors atrodo daug ilgiau, aš rėkauju miniai,
kalbu ir elgiuosi it beprotė.
- Nejaugi nesuprantate, kad jūs viską tik apsunkina­
te? - gaikščioju bandydama išlupti plakatą su užrašu „Iš-
gelbėkite Metjusų mažylį" vidutinio amžiaus moteriškei
su ryškiu koralų spalvos šalikėliu iš pirštų. - Liaukitės...
atiduokite... man.
Bet ji nepaleidžia plakato ir plačiai įsiremia kojomis į
žemę, kad galėtų su manimi pakovoti. Mudvi plėšiame
plakatą viena iš kitos, ji liepia man paleisti, aš rėkdama
liepiu jai užsičiaupti ir atiduoti tą plakatą. Staiga mane
suima stiprios rankos ir atitraukia.
Spardausi, priešinuosi, tačiau nepajėgiu ištrūkti ir esu
nešama tolyn nuo minios. Paskui rankų savininkas - poli­
cininkas - pirštais spusteli man viršugalvį, priversdamas

325
 KARMA BROWN

pasilenkti, kad sodinama į policijos automobilį nesusi­

trenkčiau galvos.
Matau Beną, stovintį už kelių metrų ir mėginantį pra­
siveržti pro kitą policininką, bet šis neleidžia mano vyrui
priartėti. Benas susiėmęs už galvos, jo ašarotas veidas
perkreiptas panikos.
***

- Tau pasisekė. Jienepateiks kaltinimų, - praneša Piteris,

sėdėdamas greta manęs policijos automobilio gale.
Linkteliu.
- Na, bent viena gera žinia, - mano balsas užkimęs tiek
šūkavus, o smegenis siaubingai veria skausmas. Atremiu
galvą į atlošą ir giliai įkvepiu. - Atsiprašau, kad tau teko
atvažiuoti. Turėtum būti su Klere ir Amelija.
- Dėl to nesijaudink. Jos abi jaučiasi gerai. Oštai tu gerai
nesijauti. Kas atsitiko, Hana?
- Man tik reikėjo sudaužyti kelis kiaušinius, - atsakau
pakuždomis ir užmerkiu ašarų graužiamas akis. Tada
priduriu kiek garsiau: - Nebeištvėriau, nors tai tikriausiai
akivaizdu. Keitė mirė ir aš palūžau.
Kurį laikąjis nieko nesako, tylą automobilyje trikdo tik
pokalbis, sklindantis iš radijo stotelės.
- Užjaučiu dėl Keitės. Net neįsivaizduoju, ką dabar
išgyvenate. Tačiau turite laikytis. Benui širdis stoja, na,
ne tiesiogine prasme, bet tokio panikuojančio man dar
neteko jo matyti. Be to, tu reikalinga kūdikiui. Mažyliui
reikia judviejų.
- Žinau, - atsakau. - Atsiprašau.
- Nereikia atsiprašinėti, - Piteris paliečia man ranką ir

326
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

aš atsisuku. - Gali eiti. Bet jeigu nori dar minutėlę pabūti

ir susitvardyti, prieš grįždama viršun, gali pasėdėti.
- Ačiū, - dėkoju. - Tik Klerei ir mamai nepasakok, kas
nutiko, gerai? Nenoriu, kad jos dėl to jaudintųsi.
- Negaliu pažadėti, kad jos nesužinos, - sako Piteris. -
Spėju, po to, kas atsitiko, tave parodys per televizijos žinių
laidą, bet aš kol kas joms nieko nepasakosiu. Pažadu, - jis
nusišypso ir aš leidžiuosi jo apkabinama.
- Gal gali paprašyti Beno ateiti?
Piteris linkteli ir pabeldžia į langą, duodamas ženklą
lauke stovinčiam pareigūnui atidaryti dureles.
- Žinoma.
Pro praviras dureles plūstelėjus gaiviam orui, dar
kartą giliai įkvepiu. Po akimirkos prie manęs palinksta
sunerimęs Benas.
- Hana, - mano vardą jis ištaria su atodūsiu ir aš pra-
virkstu. Šįkart tyliai, ramiai.
-Atsiprašau. Aš... pati nežinau, kas man pasidarė.
Benas atsisėda ant sėdynės ir įsiremia alkūnėmis į kelius,
automobilio gale aukštam jo kūnui maža vietos.
- Tik atsakyk į vieną klausimą, gerai?
Linkteliu, mūsų žvilgsniai susitinka.
- Ar turėčiau dėl tavęs nerimauti? Na, iš rimtųjų su­
nerimti?
Papurtau galvą.
- Tau nereikia dėl manęs nerimauti.
- Gerai, nes... - Benas atsidūsta ir ranka persibraukia
veidą. - Nes... na, tai, kas ką tik nutiko, man sukėlė neri­
mą, Hana.
- Prisiekiu, tau nereikia nerimauti. Man viskas gerai.

327
 KARMA BROWN

Viskas gerai, - patikinu, ištiesusi ranką priglaudžiu delną

jamprie skruosto, jis dar kartą giliai įkvepia. Paėmęs mano
ranką atverčia ir, kilstelėjęs kruviną pareigūno duotą
pleistrą, apžiūri žaizdą delne. - Pasirodyk gydytojui. Man
atrodo, žaizda gili.
Sugniaužiu ranką, jo pirštai įstringa mano saujoje. Pa­
laukiu, kol Benas pažvelgia į mane.
- Viskas gerai. Aš jaučiuosi gerai. O dabar gal pabelsk
į langą ir paprašyk, kad mus išleistų?
Benas nusišypso ir, neatitraukdamas nuo manęs akių,
krumpliais pabilsnoja į langą.
- Aš noriu aplankyti Keitę, - sakau. - Ir Deividą.
- Žinau.
Benas palaiko man automobilio dureles. Tada apkabina
mane ir mudu grįžtame į ligoninę.

328
 57
Vos įžengusi pro Intensyviosios terapijos skyriaus duris
išvystu Edvardą, rymantį prie sienos netoli Keitės pala­
tos. Atrodo sulysęs ir pavargęs, rankos nukarusios prie
šonų - akivaizdu, jeigu ne siena, jis susmuktų. Akimirką
stabteliu nežinodama, ką daryti - be žodžių praeiti pro jį
ar palaukti, kol jis nueis, bet Edvardas pažvelgia į mane ir
aš suprantu, ką turiu daryti.
- Tuojau ateisiu, - pasakau Benui. Jis žvilgteli į Edvar­
dą, atsigręžia į mane ir linktelėjęs patraukia į Keitės
palatą. Priėjęs prie Edvardo stabteli ir uždeda ranką jam
ant peties. Atsisėdu ant kėdės prie slaugytojų punkto ir
laukiu. Po minutėlės Edvardas prisėda šalia ir sunkiai
atsidūsta.
Kurį laiką abu tylime, paskui aš padarau tai, apie ką dar
prieš kelias dienas nebūčiau nė pagalvojusi: suimu ir tvirtai
spusteliu jam ranką. Edvardas su nuostaba nudelbia akis
į mudviejų rankas ir pravirksta. Jo kūnas tirta, bet verkia
jis tyliai, tik retkarčiais įkvepia oro. Tvirčiau suspaudžiu
jo ranką, žiūriu į tolį ir leidžiu sau ašaroms netramdomai
srūti skruostais.

329
 KARMA BROWN

- Neturi taip būti, - apsiraminęs prabyla Edvardas. -

Tėvas neturėtų laidoti dukters.
Linkteliu, tačiau nepajėgiu kalbėti. Vieną savanaudiš­
kumo akimirką viliuosi, kad man niekada neteks patirti
tokio skausmo.
- Kaip man... Kaip man dabar prašyti jos atleidimo,
Hana? Jau per vėlu. Per vėlu... - Edvardas nunarina galvą,
o aš pasisuku į jį. Pritildau balsą neslėpdama ašarų.
- Žinote ką, Edvardai? Man atrodo, ji jau seniai jums
atleido.
Jis purto galvą.
- Malonu, kad taip sakai, bet aną dieną tu neklydai.
Ji manęs neapkentė nuo tada, kai pajėgė suprasti, kas
nutiko. O aš stengiausi viską užglaistyti tais prakeiktais
laiškais ir čekiais. Lyg jie būtų galėję atpirkti kaltę. Koks
kvailas buvau. Koks kvailas, - Edvardas virpančia ranka
nusišluosto akis ir aš dar kartą pastebiu, jog Keitė be galo
panaši į tėvą. - Nežinojau, ką dar galėčiau padaryti. Labai
ją myliu, tačiau nemokėjau būti tėvu.
- Keitė nejautė jums neapykantos. Pyko, liūdėjo ir
norėjo, kad viskas būtų kitaip, bet, prisiekiu, Edvardai, ji
nejautė jums neapykantos, - kalbėdama suvokiu, jog tai
tiesa. Keitės santykiai su tėvu buvo sudėtingi, suaižėję,
tolimi, jis neabejotinai ją įskaudino, bet juose nebuvo nė
lašo neapykantos.
- Žinai, kai prieš kelias savaites mudu pietavome, Keitė
prisipažino, kad su manimi susitikti ją paskatino kūdi­
kis, - sako Edvardas. - Ji sakė nenorinti kūdikio užkrėsti
savo pykčiu, trokštanti, kad jis būtų tyras ir tobulas, todėl
nusprendė, jog atėjo metas pamiršti nuoskaudas.

330
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Edvardo žodžiai manęs nenustebina - Keitė tikrai ga­

lėjo taip pasielgti, priimti tokį sprendimą. Mane užlieja
dėkingumas, jogji pirmiausia pagalvojo apie mano kūdikį.
- Atsiprašau dėl to, kas nutiko, Hana. Dėl žurnalistų
ir visų kitų paskui pasipylusių įvykių. Perduok mano
atsiprašymą Benui, gerai? Tikrai maniau, jog tai išeis į
naudą, - jis kalba tyliai, su apmaudu balse, ir staiga mane
užplūsta užuojauta žmogui, kurio dar prieš kelias dienas
vyliausi daugiau niekada nebeišvysianti.
- Neturite dėl ko atsiprašyti, - patikinu jį, prisiminusi,
ką man pasakė mama gimus Amelijai. - Dėl savo vaiko
jūs darėte tai, ką manėte esant geriausia. Bandėte apginti
savo dukterį - taip ir turi elgtis geras tėvas. Niekada dėl to
neatsiprašinėkite. Ji būtų patenkinta, Edvardai. Aš tai žinau.
Jis linkteli.
-Ačiū. Nors Deividas sakė, kad tu neturi teisės kalbėti
už Keitę, aš manau kitaip. Tu ją pažinojai geriau nei kiti
žmonės, visada buvai šalia jos, - Edvardas nusišypso, aš
kaip įmanydama atsakau tuo pačiu. - Esu skolingas tau
už tai, jog rūpinaisi ja tada, kai aš negalėjau.
Tai taręs Edvardas paskutinį kartą spusteli man ranką,
atsistoja ir nesidairydamas atgalios išeina iš Intensyviosios
terapijos skyriaus.

Deividas miega kėdėje Keitės palatoje. Benas išėjęs ir

kažkamskambina. Kora ir Takeris anksti ryte atveš mergai­
tes, kad galėtų atsisveikinti su Keite prieš operaciją (dabar,
laimė, jos miega susirangiusios po vienodomis princesėmis
išmargintomis antklodėmis).
Man palengvėjo, kai Deividas pagaliau užsnūdo - ne tik

331
 KARMA BROWN

todėl, jog jam reikia pailsėti. Be perstojo vaikščiodamas po

palatą ir dejuodamas iš sielvartojis mane išsunkė emociškai
ir fiziškai. Stengiausi paguosti, bet jamnepadėjo nei mano
žodžiai, nei apkabinimai. Bent jau kol kas. Atsisveikinimas
buvo ilgas ir skausmingas, Deividas dar nesusitaikė. Jis
nusiteikęs kovoti, nors nebėra dėl ko. Suvokimas, ko jis
netenka, toji niūri, siaubinga mintis, kad Keitės nebeliks
mūsų gyvenime, palengva tampa tikrove, įsigali Deivido
galvoje ir kūne. Jis vos pajėgia tvardytis, ir nors aš nenoriu
to regėti, prisiekiu nenusigręžti nuo jo, kai jam labiausiai
reikia palaikymo.
Man patikinus Deividą, kad neišeisiu iš palatos ir nepa­
liksiu Keitės, jis pagaliau įsitaisė krėsle, po kelių minučių
užsimerkė, jo kvėpavimas pagilėjo. Mėginu įsivaizduoti,
kaip atrodys mano gyvenimas be Keitės. Tačiau tai neįma­
noma, smegenys niekaip nesuformuoja vaizdinių, todėl
liaujuosi.
Keitės lovoje mažai vietos, visur vamzdeliai ir laideliai,
tačiau aš vis tiek susirangau šalia ir susiriečiu greta neju­
draus kūno. Jos krūtinė kilnojasi mechaniniu ritmu, toks
tobulas kvėpavimas kelia nerimą, bet ir ramina.
Jos pilvas po antklode apvalus, uždedu ant jo ranką
ir pajuntu jai ant juosmens pritvirtintą vaisiaus širdies
monitorių. Pasidedu galvą šalia Keitės, juostelės, kuria
pritvirtintas plaučių ventiliavimo aparatas, kraštai drasko
man skruostą.
Žvelgdama Keitei į veidą bandau prisiminti mergaitę,
kuri nušoko nuo uolos nė akimirką nesudvejojusi. Tačiau
tos mergaitės nebėra. Neįmanoma jos įžvelgti per vamz­
delius ir mėlynes, baugiame kūno stingulyje. Prigludusi

332
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

jai prie ausies, į kurią vis dar įvertas deimantinis auska-

riukas, mamos padovanotas aštuoniolikto gimtadienio
proga, sušnibždu:
- Ką tik sviedžiau didžiulį kiaušinį, Keite. Tu didžiuo-
tumeisi manimi. Ir kai tik būsi pasiruošusi nušokti nuo
uolos, šok. Aš už tave visais pasirūpinsiu. Pažadu.

333
 58
Deividas išpuolęs į koridorių šaukiasi pagalbos. Kažkas
nutiko kūdikiui. Aš išėjau iš palatos paskambinti mamai
ir vidury sakinio nutraukiu pokalbį.
Slaugytojų punkte, šalia kurio stovime mudu su Benu,
be perstojo pypsi aparatai, triukšmas sumišęs su nerimo
persmelktu Deivido balsu. Dvi slaugytojos pašokusios
nuskuba į Keitės palatą, Benas mina joms ant kulnų. Bet
aš šiek tiek atsilieku, mane stingdo baimė ir nerimas dėl
to, kas atsitiko, kad aparatai skleidžia šitokį garsą.
Keitė guli lovoje tokia pat, kokią pamačiau pirmą kartą
ligoninės lovoje: rami, išblyškusi ir nejudri, tik krūtinė kil­
nojasi. Pypsi signalai, kūdikio monitorius mirksi, o Deividas
stovi kampe susiėmęs už galvos, jo veidu srūva ašaros. Jis
bejėgiškai stebi, kaip ligoninės darbuotojai apspinta Keitę.
Gydytoja Švarcman įlėkusi peržvelgia vaisiaus širdies
darbą užrašančio aparato spausdinamus lapus. Mudu
su Benu išeiname iš palatos nenorėdami trukdyti ir abu
užgniaužę kvapą laukiame už pravirų durų, kol kas nors
praneš, kas vyksta.

334
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Slaugytojos mikliai sukasi po palatą, o gydytoja Švarc-

man atsigręžia į mus ir greitai, tačiau ramiai sako:
- Kūdikio pulsas lėtėja, jam šokas. Privalome tučtuojau
atlikti cezario pjūvį.
Ji kalba primygtinai ir tvirtai. Man pasirodo, kad ore
nebeliko deguonies.
- Bet operacija paskirta vėliau, - sucypiu. Dar tik penkios
ryto. - Mums reikia laiko.
Man pasidaro silpna, atsiremiu į Beną. Deividas krinta
ant žemės, susigūžia ir įsikniaubia veidu į rankas. Pa­
žvelgiu į Beną, jis supranta mano prašymą. Padėkjam. Po
akimirkos jis atsiduria prie Deivido, pritūpęs tyliai kažką
kalba draugui į ausį, rankomis apglėbęs virpančius pečius.
Gydytoja Švarcman atsistoja prieš mane.
- Hana, turint omenyje visas aplinkybes, tikras stebuklas,
kad mums pavyko tiek ištempti. Tikimybė jūsų kūdikiui
išgyventi labai didelė. Tačiau ilgiau laukti nebegalime.
Privalome atlikti operaciją.
- O kaip Keitė? - sukuždu stengdamasi kvėpuoti, nors
rauda drasko krūtinę. - Mes tikėjomės turėti daugiau laiko.
Mums reikia daugiau laiko pabūti su ja. Jos dukros dar
neatvažiavo.
Ji paliečia man ranką ir spusteli.
- Keitė atliko neįtikėtiną darbą: ji išsaugojo jūsų sūnų
sveiką ir davė jam laiko paaugti.
Suprantu, ką ji nutyli. Metas atsisveikinti.

Operacinė ryški ir šalta, nors ant drabužių vilkiu chalatą.

Į patalpą įvežus Keitę, įsižiebia šviesos. Ją lydinti slaugė
pumpuoja orą, nes ventiliavimo aparatas laikinai atjungtas,

335
 KARMA BROWN

kad būtų patogu pergabenti į operacinę. Čia sukinėjasi

darbuotojai su kaukėmis, chalatais ir pirštinėmis, tvyro
tikslingas chaosas: vieni prijungia aparatus, kiti uždengia
operacinį stalą, kad nematyčiau, kas vyksta žemiau Keitės
kaklo. Man liepiama atsisėsti ant taburetės Keitės galvūga­
lyje. Teiraujuosi, ar galiu liesti jos veidą. Slaugytoja atsako,
jog galiu, todėl priglaudžiu delną Keitei prie skruosto,
prie kaktos ir pasakau, kad ji šauniai pasidarbavo. Kokia
nuostabi ji motina. Kaip karštai aš ją myliu. Kaip karštai
mes visi ją mylime.
Net sielvartaudamas, kad jo laikas su Keite baigiasi,
Deividas užsispiria, jog atliekant cezario pjūvį aš būčiau
šalia. Jis nori, kad aš pirmoji išvysčiau kūdikį, sako, ir Keitė
to būtų norėjusi. Tai išgirdusi palūžtu, mudu apsikabiname
surėmę kaktas, o mūsų skruostais ritasi ašaros.
Deividas su mergaitėmis palauks už operacinės durų,
kol kūdikis gims, tik tada jie turės progą atsisveikinti su
Keite, prieš atjungiant ją nuo gyvybę palaikančių aparatų.
Bet aš neturiu teisės galvoti apie tai, kas nutiks gimus kū­
dikiui, antraip tos mintys mane užvaldys, o palūžti man
negalima - manęs reikia vaikui.
Gydytoja Švarcman pažvelgia į mane iš už uždangos
ir praneša, kad operacija tuoj prasidės. Priduria, jog mano
kūdikis gims mažiau nei po dvidešimt minučių, todėl, užuot
galvojusi apie laukiančią netektį, stengiuosi pasiruošti
beprasidedančiai motinystei. Naujagimių intensyviosios
terapijos grupė laukia netoliese su inkubatoriumi, jie
išsiveš kūdikį, vos šiam gimus. Gydytoja Švarcman žada
pasistengti, kad akimirką galėčiau pabūti su sūnumi, bet
viskas priklausys nuo jo būklės.

336
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Po minutės pjūvis jau padarytas. Visą energiją ir dė­

mesį skiriu Keitei, nes žinau: gydytoja Švarcman viską
kontroliuoja. Pakuždomis pasakoju Keitei mėgstamiausius
prisiminimus, pavyzdžiui, kaip būdamos penkiolikos mu­
dvi pabėgome iš pamokų ir išgėrėme butelį senelio vyšnių
trauktinės, o nuo jos visą vakarą mums buvo taip bloga,
kad tėvai nusprendė, jog tokios bausmės pakaks. Arba
kaip aš pirmąkart prižiūrėjau mažylę Eivą ir labai savimi
didžiavausi, kol susiprotėjau atvirkščiai užmovusi saus-
kelnes - tai paaiškėjo, kai skystos žirnių žalumo išmatos
ištekėjo iš po netaisyklingai užmautų sauskelnių ir ištepė
naujutėlę smėlio spalvos sofą Keitės namuose. Dalydamasi
dar keliais mėgstamiausiais mudviejų prisiminimais tyliai
juokiuosi ir kas kelias minutes bučiuoju jai kaktą. Paskui
atskleidžiu slaptąjį gvakamolės ingredientą - gailiuosi
nepadariusi to jai pirmąkart paklausus. Pažadu išmokyti
Eivą ir Džouzę gaminti gvakamolę.
Esu tokia susikaupusi, kad prireikia minutėlės atsikvo­
šėti ir suvokti, ką sako gydytoja Švarcman.
- Berniukas, - ištaria ji, tačiau balse negirdžiu tokio
džiaugsmo, kokio tikimasi vos gimus kūdikiui. Ji įsitem­
pusi ir mano širdis iškart ima plakti sparčiau. Tačiau lieku
savo uždangos pusėje, kaip ir buvo liepta. Bijau klausinėti,
bijau net pajudėti - kūdikis neverkia, niekas nekalba, bet
kyla šurmulys. Girdžiu, kaip liesdamiesi su grindimis
cypsi guminiai batų padai. Pagaliau pasigirsta: - Hana, ar
norėtumėte susipažinti su savo sūnumi?
Linkteliu ir atsitraukiu su visa taburete, kad slaugytoja
galėtų man į rankas įdėti ryšulėlį. Ji nepaleidžia susiraukš-
lėjusio, įraudusio kūdikio.

337
 KARMA BROWN

- Su gimtadieniu, mažyli, - sukuždu. Pažvelgusi jam į

veidą iš karto pastebiu Keitės bruožų, atsisukusi į ją pasa­
kau, jog kūdikis labai gražus, tiesiog tobulas, ir netrukus
jį išgabena. Išveža inkubatoriuje, kad gydytojai galėtų juo
pasirūpinti.
Dar kartą pažvelgiu į Keitę, į jos tuščią veidą, ir bevil­
tiškai trokštu, kad ji galėtų pamatyti kūdikį. Kad taptų
liudytoja akimirkos, kai aš jos dėka tapau motina. Ir nors
žinau: mano draugė tikriausiai manęs negirdi, dabar ji jau
kur nors labai toli, pabučiuoju jai į skruostą ir pakuždomis
kartoju „ačiū", kol balsas užkimšta.

338
 59
Spalis

Beną sutinku ligoninės koridoriuje, prie pat mūsų palatos.

Po astuonių savaičių, praleistų Naujagimių intensyviosios
terapijos skyriuje, Koulą perkėlė į paprastą palatą, vadinasi,
netrukus mes galėsime grįžti namo kaip trijų asmenų šeima.
Mūsų mažylis nuo pat pradžių turėjo daug sveikatos
problemų, todėl jam nuolat reikėjo tiekti deguonį ir var­
toti daugybę vaistų, bet jis pamažu sustiprėjo, maitinant
mišinėliu ir mano pienu, jo veidelis ir kūnas papilnėjo.
Žindymas - nuostabi, nors nelengva patirtis. Niekada ne­
turėjau tiek pieno, kad jo pakaktų Koului išmaitinti, tačiau
kai jis, iš pasitenkinimo užsimerkęs, čiulpdavo mano krūtį
įsikibęs mažučiais pirštukais, neapsakomai jaudindavausi.
Žindydama jausdavausi tarsi pati jį būčiau pagimdžiusi.
- Sujuo Deividas, - sako Benas man nespėjus paklausti,
kodėl jis ne su Koulu.
Linkteliu, o širdis krūtinėje suplasta it į tinklą įkliuvęs
drugelis. Deividas žino galįs bet kada aplankyti Koulą,
tačiau iki šiol dar nebuvo atėjęs. Sužinojus, kad jis ten,

339
 KARMA BROWN

sėdi su mūsų sūnumi, mano sieloje užsipildo tuštuma, apie

kurią net nenutuokiau. Paduodu Benui kavą ir mosteliu
galva palatos pusėn.
- Kaip jis? - klausiu. Benas supranta, jog omenyje turiu
ne Koulą, o Deividą.
- Neblogai, - atsako Benas. - Leidau jam būti, kiek
panorės.
- Gerai, gerai, - sakau. Pastebiu, kad šįryt Benas atrodo
neapsakomai pavargęs, jo vokai apsunkę, skruostai nuka­
rę. - Gal nueik ko nors užkąsti prie kavos? - nusišypsau
jam, jis atsako tuo pačiu.
- Ar tu ko nors nori? - teiraujasi Benas, eidamas kori­
doriumi prie rakinamų skyriaus durų.
Papurtau galvą.
- Ne, ačiū.
- Paimsiu tau kokį keksiuką. Nieko nevalgei nuo vakar
vakaro. - Jis spusteli mygtuką ir atsidaro duris. - Tuojau
grįšiu.
Gurkštelėjusi kavos nueinu iki palatos. Deividas sėdi
supamajame krėsle greta lopšio, rankose laiko suvystytą
Koulą. Girdžiu Deivido balsą, tylų ir švelnų, iš pradžių pa­
manau, kad jis tik šnekina Koulą, tada pastebiu jo rankose
knygą, apsitrynusį „Velvetinio triušio" leidimą, ir skubiai
atsitraukusi stebiu juos su ašaromis akyse. Kai Deividas
užverčia paskutinį puslapį ir padeda knygą, nusišluostau
ašaras, pabeldžiu į staktą ir, jam pakėlus akis, maloniai
nusišypsau.
Benas man pasirodė pavargęs, tačiau Deividas - visiškai
išsekęs, kone neatpažįstamas. Išvydus jo veide sielvarto
žymes, mano širdis sutvaksi. Nuo tada, kai matėmės per

340
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

laidotuves, praėjo beveik du mėnesiai, bet aš ir dabar te­

noriu jį apkabinti ir pasakyti, jog viskas bus gerai. Mums
visiems. Tačiau lieku stovėti prie durų, laukiu, kol Deividas
nuspręs, ar jis nori draugijos.
Iš pradžių Deividas spokso į mane tarsi stengdamasis
atpažinti, paskui nusišypso ir pažvelgia į Koulą. Palaikau
tai kvietimu ir žengiu į palatą.
- Jis panašus į Keitę, - sako Deividas. - Akys tokios pat.
Ar matai? - jis nukreipia žvilgsnį man į veidą, o aš žvelgiu
į jį, tvardydamasi, kad tik nepravirkčiau.
- Iš karto tai pastebėjau, - kalbu tyliai, tarsi bijodama
jį išgąsdinti, ir atsisėdu fotelyje, kuris stovi šalia krėslo.
- Tikiuosi, nieko tokio, kad atėjau, - ištaria jis, vėl žiū­
rėdamas į Koulą. Mažylis išplėtęs akis spokso į Deividą,
lyg suprasdamas, kas toks šis vyras.
- Tai net labai gerai, - pasakau glostydama jamranką. -
Džiaugiuosi, kad atėjai. - Tada pastebiu stačiakampį tvarstį
jam ant sprando, vos žemiau plaukų. - Kas atsitiko? - klau­
siu rodydama tvarstį.
- Pasidariau dar vieną tatuiruotę.
Stipriai suspaudžiu lūpas, nes ašaros vėl tvilko akis. Net
nereikia klausti, kokia tai tatuiruotė. Aš žinau, kas yra po
tuo tvarsčiu - trys tatuiruotės, trys romėniškų skaitmenų
kombinacijos. Dvi senesnės, įamžinančios Eivos ir Džouzės
gimtadienius, o trečia - spėju, tai Keitės mirties ir Koulo
gimimo data, - tikriausiai dar tik pradeda dengtis šašais.
Akimirką sėdime tylėdami, aš net nemėginu slėpti aša­
rų, vis dar liečiu Deivido ranką, o jis supasi pirmyn atgal,
pirmyn atgal. Kai pagaliau prabyla, krūpteliu ir atitraukiu
delną jam nuo rankos.

341
 KARMA BROWN

- Paaiškėjo skrodimo rezultatai, - sakojis abejingai. - Jie

patvirtino, jog Keitei plyšo kraujagyslinė malformacija; mes
taip ir manėme, bet gera sulaukti patvirtinimo.
Linkteliu - Anabelė man jau pranešė rezultatus. Kad
kraujas į Keitės smegenis išsiliejo plyšus aneurizmai, vadi­
namajai kraujagyslinei malformacijai, kuriąji turėjo nuo pat
gimimo ir tikriausiai dėl to kentėjo migrenos priepuolius.
Keitės galvoje buvo tiksinti laikrodinė bomba, apie kurią
niekas nežinojo ir kuri galėjo bet kuriuo metu sprogti. Pasak
Anabelės, nebuvo požymių, jog sprogimą sukėlė nėštumas.
- Ačiū, kad leidote išrinkti jam vardą, - sako Deividas
tyliai, kone pašnibždomis. - Zinai, manėme, jog mūsų
pirmagimis bus berniukas, bet gimė Eiva.
- Pamenu.
Deividas džiaugėsi, kad gims sūnus, tačiau Keitė žinią
sutiko abejingiau. Sakė nenutuokianti, kaip auginti ber­
niuką, kaip spręsti visas jį auginant kylančias problemas.
Bet paaiškėjo, jog echoskopuotoja apsiriko ir bambagyslę
palaikė peniu. Gimus Eivai, visi maloniai nustebo.
- Šiaip ne taip įkalbėjau Keitę gimus sūnui pavadinti
jį Koultonu. Toks buvo mano senelio vardas. - Jis braukia
pirštu Koului per skruostą ir kūdikis pasuka galvutę ton
pusėn. - Iš pradžių vardas jai nepatiko, tačiau pamažu
priprato. Bet aš, vos gimus Eivai, supratau, kad visi mūsų
vaikai bus mergaitės. Nežinau kodėl man taip atrodė.
- Man labai patinka šis vardas. - Stebiu, kaip Koulo
veidelis išsitempia žiovaujant - burna suformuoja tobulą
apskritimą, akys stipriai užsimerkia. - Jam tinka.
Deividas linkteli ir nusišypso. Koulas užsimerkia ir
pradeda judinti burną, per miegus čiulpdamas lūpytėmis.

342
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

- Aš ilgiuosi jos, Hana. Taip smarkiai, kad būna dienų,

kai vos pajėgiu kvėpuoti. - Deividui iš akių pasipylusios
ašaros krinta ant baltais ir mėlynais dryžiais išmargintos
Koulo antklodėlės. Man suskausta širdį, nustumiu gilyn
išsiveržti norinčius jausmus. Vėl paliečiu Deividui ranką
ir spusteliu, jis pažvelgia į mane, o ašaros ritasi skruostais.
- Žinau, - ištariu gailėdamasi, jog negaliu pasakyti
žodžių, kurie Deividą paguostų, žinodama, kad nėra
stebuklingo būdo bent trupinėliui jo skausmo apmalšinti.
Jo sielvartas žodžiais nepaguodžiamas. - Aš taip pat jos
ilgiuosi. Beviltiškai. - Paskubomis nusišluostau ašaras. -
Atsiprašau, bet negaliu tau palengvinti naštos.
- Neatsiprašinėk, - sako Deividas, nenuleisdamas nuo
manęs akių. - Ji yra... - jis pakrato galvą, oAdomo obuolys
keliskart sujuda bandant išspausti žodžius. - Ji buvo tavo
geriausia draugė.
- Taip, bet ji yra tavo žmona. Eivos ir Džouzės moti­
na. - Per laidotuves, visiems Keitę minint būtuoju laiku,
nusprendžiau to nedaryti, neleisti jai virsti išblukusiu
prisiminimu, dvimate nuotrauka ant sienos, asmeniu, kurį
kadaise pažinojome. Ne, Keitė liks su mumis, ji liks svarbi
mūsų kasdienybėje, net jeigu jos nebus šalia. - Nesvarbu,
kaip aš... Svarbiausia - tu ir mergaitės. Tikiuosi, tu leisi
jums padėti.
- Hana, judu su Benu ir Koulu esate mūsų šeima, aišku?
Keitė būtų labai supykusi dėl mano elgesio, - pripažįsta jis
ir nusijuokia. Tačiau juokas jau nebe toks kaip anksčiau,
nebe smagus ir griausmingas, ir man nudiegia krūtinę. -
Kelias dienas būtų rėkusi ant manęs, o tada užsičiaupusi
ir tylėjusi, net nežinau, kas blogiau.

343
 KARMA BROWN

Aš taip pat nusijuokiu, supratusi, ką jis turi omenyje.

- Nujaučiu, kad ir su manimi būtų nesikalbėjusi, - sa­
kau. - Be to, tu darei tai, ką manei esant geriausia. Deividai,
tu ja rūpinaisi kaip išmanydamas. Benas dėl manęs būtų
daręs tą patį.
- Jis taip ir pasakė per laidotuves, - atskleidžia Deivi­
das. - Bet aš vis tiek atsiprašau.
- Na, aš atsiprašymo nepriimu, - atkertu ir pasilenkusi
pakšteliu jam į skruostą. - Nors didžiausia užsispyrėlė -
Keitė, aš taip pat neatsilieku.
Deividas linkteli ir toliau sūpuoja Koulą. Šis kietai miega,
nesuprasdamas, kaip smarkiai pasaulis pasikeitėjamgimus.
- Kas toliau, Hana? Ką man dabar daryti?
Jobalsas netvirtas, stokojantis įprasto ryžto, ir mane ap­
ninka nerimas, kad jis nebeatgaus pasitikėjimo. Sėdėdama
atsilošiu, atremiu galvą į minkštą atlošą, pasisuku į Deividą
ir akimirką svarstau, kaip geriausia atsakyti.
- Dabar galvosime, kaip gyventi be jos.
- Nežinau kaip.
- Aš taip pat, - prisipažįstu. - Bet bent jau esame ne
vieni, tiesa?
- Tiesa, - sugergždžia Deividas. - Keitė labai džiaugtųsi
dėl Koulo. Ji taip troško, kad taptum motina, kad pajus­
tum, kaip tai nuostabu. Džiaugiuosi, jog ji galėjo tau tai
suteikti, Hana.
Pravirkstu ir nebepajėgiu kalbėti. Deividas tvirčiau
priglaudžia Koulą ir įsikimba man į ranką.
- Turėdama Koulą tu visada turėsi dalelę jos. Aš taip
pat - per Eivąir Džouzę. Ji padovanojo mums nuostabiausią
dovaną - vaikus.

344
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

Jis vėl pradeda suptis, netrukus mano ašaros nudžiūsta,

kvėpavimas aprimsta. Tačiau Deividas nepaleidžia mano
rankos, o aš nebyliai prisiekiu papasakoti Koului apie
moterį, padovanojusią jam gyvybę, ir apie ją mylėjusius
žmones. Maždaug po dešimties minučių atsargiai ištraukiu
ranką Deividui iš saujos ir siekteliu greta kėdės stovinčios
rankinės. Išsitraukiu seną rausvą apiplyšusį voką ir pasi­
dedu ant kelių. Pažvelgiu į Deividą.
- Pameni, kaip mudvi su Keite susipažinome? - klau­
siu. - Pameni tą nutikimą su Darenu ir kuprine?
Jis linkteli.
- Jei neklystu, apgynei jos garbę ir pasiuntei kažkokį
vaikigalį į ligoninę, tiesa?
- Panašiai, - sukikenu. - Saugojau jį Keitei. Norėjau
atiduoti po... - atveriant voką mano rankos virpa. Nešio­
jausi jį rankinėje nuo tada, kai gimė Koulas, ir laukiau šios
akimirkos. Ištraukiu iš jo atviruką ir paduodu Deividui. -
Ketinau jį atiduoti gimus Koului.
Kurį laiką Deividas žiūri į atviruką, galiausiai šypso­
damas pažvelgia į mane.
- Ji visada ištesėdavo pažadus, ar ne?
- Tikra tiesa.

„Girdėjai, kadDorėnui susiuvožaizdąpenkiais dygsniais?" -

klausia manęs Keitėkitą rytą mokykloje, mudviemstoviniuojant
priejos spintelės. Tai ašjau žinojau, pranešėįniršusi mama, ku­
riai tekoatsiprašinėti Dorėno motinos, paskambinusios pasakyti
nuomonės apiemane. Mamai mane išbarus, močiutėpamerkėakį,
padavėgabalėlį citrininiopyrago irsukuždėjo, jog tas berniukas,
jos manymu, gavo tai, ko nusipelnė.

345
 KARMA BROWN

„Dabar, kaskart pažvelgęs į tą kvailą randą savo kvailoje

galvoje, prisimins tave ir gal daugiau niekada nesakys kitai
mergaitei kadjos storas užpakalis, - priduria Keitė. Ji išsišiepia
ir aš nesusilaikiusi atsakau tuo pačiu, nors buvau mamos ilgam
nubausta. - Turiu taušį tą", -sakoji, iškuprinės traukdamavoką.
„Kas čia?" -klausiu vartydamavokąrankose. Minkšto rausvo
voko priekyje nupieštoje didžiulėje širdyje užrašyta: „Hanai."
„Atverk... ir pamatysi", - atsako ji grūsdama kuprinę į
spintelę.
Pakišupirštąpovokoatvartu iratklijuoju. Ištraukus atviruką,
ore it snaigės pasklinda auksiniai blizgučiai, Keitė sukikena.
„Gal truputį persistengiau su blizgučiais", - sako ji. Atvi­
rukas pagamintas iš juodo kartono, kraštai storai ištepti auksi­
niais blizgučiais. Ant jo auksinėmis raidėmis driekiasi užrašas:
„Galioja VIENAI ypatingai paslaugai. Su meile - tavogeriausia
draugė Keitė."
„Kad ir ko norėtum, kad ir kada norėtum. Aš tavo paslau­
goms. "
„Ačiū, bet neprivalai daryti man paslaugos, Keite, - sakau
kišdama atviruką į voką. Nusivalau ranką į džinsus ir lipnūs
blizgučiai nusėja klešnę. - Darenas - tikras mulkis. Tu būtum
dėl manęs padariusi tą patį."
Vis tiek nukaistu iš laimės, džiaugdamasi, kad susiradau
naują draugę, kuriai, regis, aš taip pat patinku.
„Pasilaikyk. Niekada nežinai, kadaprireiks", - atremia Keitė
rodydama į voką ir aš įsikišu jį į kuprinę.
Eidamos į pamoką mudvi juokiamės iš Dareno veido išraiš­
kos, kai vožiau jam kuprine, ir planuojame drauge papietauti,
nenutuokdamos, kas mūsų laukiaateityje, bet džiaugdamosi, kad
bent jau šią akimirką turime viena kitą.

346
 PADĖKA
Dėl daugelio dalykų nekantravau parašyti šią knygą. Nors
tai pramanyta istorija (aš niekada negyvenau San Fransiske,
nedirbau receptų kūrėja ir nejutau po kojomis dundant
žemės), knygos puslapiuose gausiai pribarstyta užuomi­
nų apie mano asmeninius išgyvenimus. Taigi visų pirma
dėkoju savo seseriai Jennai Free Davis (taip pat jos vyrui
D'Arcy ir vaikams Emily ir Gavin), tapusiai surogatine
motina ir padovanojusiai mums nuostabią mergaitę, kurią
pavadinome Addison Mae. Be Jennos aš nebūčiau tapusi
motina. Viskas paprasta - aš jai neapsakomai dėkinga.
Nors nevaisingumo gydymo procedūros ir emocinė
našta man pažįstamos, o rašyti apie tai, kad ir kaip apmau­
du, buvo lengva, norėdama įkvėpti šiai knygai gyvybės
ir tikroviškumo, klioviausi daugybės žmonių patirtimi.
Dėkoju „Google" ir tiems žmonėms, kurie įkėlė į in­
ternetą gražių San Fransisko nuotraukų ir jo aprašymų,
nes galėjau įsivaizduoti tą miestą net jame negyvendama.
Ypač dėkoju Catherine Nomurai už kelionės gidą atstojantį
elektroninį laišką, kuriame ji ne tik aprašė vietoves, bet ir
apibūdino mieste tvyrančią atmosferą, ir dar už tai, kad

347
 KARMA BROWN

pranešė, jog miestiečiai savo miesto nevadina „San Franu".

Grįžusi arčiau namų, dėkoju Fevju gatvėje įsikūrusiai
kavinei „Starbucks" ir knygynui „Chapters" už tai, kad
suteikė vietą rašyti ir daug karštos kavos.
Kristen Eppich, maisto stilistei, rašytojai ir išskirtinei
receptų kūrėjai, dėkoju už tai, jog pasidalijo, ką patiria
kurdama stebuklus iš paprastų ingredientų, ir už atsaky­
mus į ne visai deramus klausimus, pavyzdžiui: Na, tai kiek
svorio priaugai pirmajame darbe?
Advokatui Richardui Vaughnui iš „International Fertility
Law Group Inc." Kalifornijoje dėkoju ne vien už telefonu
ir elektroniniu paštu pateiktus atsakymus į mano klausi­
mus (daugybę jų), bet ir už tai, kad perskaitė dalį knygos,
tikrindamas, ar nesupainiojau teisinių terminų. Draugei
teisininkei iš Toronto Sarai Cohen dėkoju už supažindini­
mą su Richu ir už atsakymus prie rytinio kavos puodelio
į mano klausimus apie teisinius surogatinės motinystės
aspektus. Taip pat dėkoju Intensyviosios terapijos skyriaus
gydytojai Heather Whittingham, kuri maloningai išaiškino
įvairiausias medicinines baisybes, kol mudviejų dukterys
triūsė dailės pamokose, ir gydytojai KimFoster, pažėrusiai
medicininių patarimų ir atidžiai patikrinusiai rankraštį.
Visos šioje knygoje užsilikusios klaidos yra vien tik mano.
Redaktorei Michellei Meade, supratusiai, ką noriu pa­
rašyti, net tada, kai aš pati to nesupratau, dėkoju už tai,
kad jos durys visada buvo man atviros, o rašydama visą
laiką jaučiau ją žiūrint per petį. Mudvi buvome pati ge­
riausia komanda. Dėkoju ir Carolyn Forde, savo agentei ir
didžiausiai palaikytojai, - Tavo tikėjimas mano knygomis,
esamomis ir būsimomis, nelieka nepastebėtas. Dėkoju už

348
 LEMTINGI MŪSŲ PASIRINKIMAI

šauktukus ir nuraminimus - supratau kadaise priėmusi

teisingą sprendimą. Dėkoju leidyklų „MIRA Books",
„Harlequin", „HarperCollins" ir viešųjų ryšių agentūros
„BookSparks" darbuotojams - negalėčiau vadintis rašytoja
be jūsų palaikymo ir nenuilstamo triūso, stengiantis pa­
versti mano žodžius tikromis, apčiuopiamomis knygomis.
Jūsų padedama pasirodžiau gerai, regis, be menkiausių
pastangų!
Mielieji skaitytojai, ačiū, kad perkate, skolinatės,
skaitote ir aptariate mano knygas! Be Jūsų man nebūtų
prasmės rašyti. Draugėms rašytojoms, pirmųjų rankraščių
skaitytojoms ir nuostabioms knygų tinklaraštininkėms
(ypač Melissai Amster, Andreai Peskind Katz ir Jennifer
O'Regan) dėkoju už palaikymą. Rosey Kaes, Kim Foster,
Becky Stanisic ir Annable Fitzsimmons - ačiū už pagalbą
plėtojant siužetines linijas ir už tai, jog skaitėte mano para­
šytus žodžius, nors kartais jie buvo beveik nesuprantami.
Ypač širdingos padėkos nusipelnė Tracey Garvis Graves,
Lori Nelson Spielman, Taylor Jenkins Reid, Mary Kubica,
Rachel Goodman, Amy E. Reichert, Colleen Oakley, Sona
Charaipotra, Shelly King ir rašytojų asociacija „The Tall
Poppies". Dėkoju, kad man, pradedančiai rašytojai, padėjote
rasti kelią - be Jūsų būčiau pasiklydusi.
Tracy Chappell, motina, rašytoja, redaktorė ir draugė,
netikėtai mirė nuo smegenų aneurizmos sulaukusi vos
keturiasdešimt vienų, maždaug tuo metu, kai aš baigiau
taisyti šią knygą. Dėkoju Tau už tai, kad priminei, jog šioje
knygoje nėra papasakota mano istorija, bet kitas žmogus
galėjo tai išgyventi. Ji tapo geresnė vien dėl Tavęs.
Dėkoju savo tėvams Bobui ir Judy, jų antrosioms pusėms

349
 karma brown

Brendai ir Jūrgenui, taip pat visiems broliams ir seserims:

man buvo lengva siekti svajonių, nes Jūs visada mane
palaikėte. Aš Jus myliu.
O baigdama noriu padėkoti Adamui ir Addison - be
jūsų nebūčiau nieko padariusi. Mano meilė Jums didesnė
už mėnulį ir visas žvaigždes drauge sudėjus.

350
KARMA marcipano
valandos
BROWN

į KARMA

MANIMI § BROW N

es,
tfcfN
Netikėta kelionė padeda su­
vokti, kad gyvenimas po ne­
tekties tęsiasi, jei tik pakanka
drąsos pradėti iš naujo...

Tigana Loson turėjo viską,

apie ką svajojo, - dievinantį
vyrą Geibą ir netrukus gimsiantį kūdikį. Iki lemtingos avarijos... Jaunos
moters gyvenimas negrįžtamai pasikeičia.
Tigana panyra į gedulą, be to, pyksta ant Geibo, vairavusio tą vakarą.
Kai jau atrodo, jog pasiektas dugnas, vyras jai primena apie atidėtus
planus, neišpildytas svajones.
Bėgdami nuo slegiančios praeities ir ieškodami būdo atleisti Tigana ir
Geibas leidžiasi į kelionę. Nuo šurmuliuojančių Tailando turgų iki Italijos
skonių ir vandenyno bangų Havajuose... Tačiau netrukus jie suvokia,
jog neviltis seka iš paskos, kad ir kaip toli keliautum. O palengvėjimas
ateina tada, kai mažiausiai tikiesi.

Ši jautri ir vilties kupina knyga - nepamirštamas rašytojos debiutas,

išaukštinantis žmogaus dvasios stiprybę.

n Pirk pigiau
www. svajoniuknygos. lt
Išleido UAB „Svajonių knygos",
A. Goštauto g. 4-1, 01106 Vilnius,
tel. +3705 212 2794
ei. paštas info@svajoniuknygos.lt
www.svajoniuknygos.lt
Tiražas 1700 egz.
Spausdino spaustuvė
S candB -k
Gamyklos g. 23,96155 Gargždai
Tel. (846) 420300