Versta iš: Viola Ardone

Il treno dei bambini

Einaudi, 2019

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose,

muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių
teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų
ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų
patalpose.

ISBN 978-609-01-4150-2

© 2019 Giulio Einaudi editore

© Viršelio fotografija, Mark Owen / MON27645 /
Trevillion Images
© Vertimas į lietuvių kalbą, Pranas Bieliauskas, 2020
© Leidykla „Alma littera“, 2020

Iš italų kalbos vertė Pranas Bieliauskas

Redaktorė Edita Šatkauskienė
Viršelio dailininkė Jūratė Šatūnė
E. knygą maketavo Jurga Morkūnienė
Džaimei
PIRMA DALIS
1946
 1.

Mano mama žengia į priekį, aš iš paskos. Ispanų kvartalų

gatvelėmis ji žingsniuoja greitai: vienas žingsnis jos, du
mano. Aš žiūriu į žmonių batus. Jei batai sveiki – taškas, jei
kiauri – taško nebėr. Be batų – nulis taškų. Nauji batai –
aukščiausia klasė. Savo batų aš niekad neturėjau, vaikštau
su kitų, bet jie man visada spaudžia. Mano mama sako, kad
eidamas šleivoju. Bet aš nekaltas, nes vaikštau su svetimais
batais. Formą jiems suteikė tie, kurie juos avėjo iki manęs.
Jie įprato prie jų įpročių, vaikščiojo kitom gatvėm, žaidė kitus
žaidimus. Kai jų batai atitekdavo man, jie nežinodavo, kaip
aš vaikštau ir kur noriu nueiti. Pamažu pripranti, bet koja
auga, batai tampa per maži, ir vėl viskas iš pradžių.
Mano mama žengia priekyje, aš iš paskos. Kur mes einam,
nežinau, ji sako, kad viskas dėl mano labo. Tai gryna
nesąmonė, kaip ir tas dalykas su utėlėm. Viskas buvo
padaryta dėl mano labo, ir aš likau plikas. Laimei, mano
draugą Tomaziną jie taip pat nužarino plikai. Jo labui. Mūsų
gatvelės draugai šaipėsi, sakė, mes panašūs į dvi numirėlių
galvas, išlindusias iš Fontanelės kapinių. Iš pradžių
Tomazinas mano draugas nebuvo. Vieną kartą pamačiau,
kaip jis nukniso obuolį nuo prekystalio Kapajankoje iš
panosės vienam žalumynų pardavėjui, kuris turi stumdomą
vežimėlį Turgaus aikštėje, ir tada pamaniau, kad mudu su
Tomazinu negalim draugauti, nes mano mama Antonjeta
man kartą paaiškino, kad mes vargšai, taip, taip, vargšai, bet
ne vagys. Tačiau Tomazinas mane pamatė ir pavogė obuolį
tik dėl manęs. Kadangi obuolio aš nevogiau, o tik buvau
pavaišintas, suvalgiau jį, nes jau iš anksto žiūrėjau į jį
išbadėjusiomis akimis. Nuo tos akimirkos mudu tapom
draugais. Obuolių draugais.
Mano mama žengia gatvės viduriu nežiūrėdama į žemę. Aš
velku kojas ir sumuoju balus, kad tik nuvyčiau baimę.
Pirštais suskaičiuoju iki dešimt, paskui pradedu iš naujo. Kai
suskaičiuosiu dešimtkart dešimt, nutiks gražus dalykas. Mat
toks žaidimas. Tas gražus dalykas man niekada nenutiko,
tikriausiai todėl, kad blogai skaičiavau taškus. Skaičiai man
baisiai patinka. O štai raidės – ne: po vieną atpažįstu, bet kai
jos susimaišo, kad sudarytų žodžius, susipainioju. Mano
mama sako, kad aš neturiu užaugti toks kaip ji, todėl išsiuntė
mane į mokyklą. Nuėjau, bet man nepatiko... Visų pirma
klasės draugai labai spygaudavo, todėl namo grįždavau
skaudama galva, o kambarys buvo mažas ir smirdėjo
prakaituotom kojom. Paskui turėdavau visą laiką sėdėti
uždarytas ir piešti lazdeles. Mokytojos smakras buvo smailas
ir atsikišęs, ji kalbėdavo su spurga burnoje, ir kai tik kas
nors pasišaipydavo iš jos, gaudavo sprandinių. Per penkias
dienas užsidirbau penkias. Suskaičiavau jas pirštais kaip
batų taškus, bet nieko nenutiko. Todėl eiti į mokyklą daugiau
nenorėjau.
Mama buvo nepatenkinta, bet pasakė, kad turėčiau
išmokti kokio nors darbo, ir išvarė rinkti atraižų. Iš pradžių
džiaugiausi: visą dieną vaikštai nuo namo prie namo
rinkdamas skarmalus arba užsuki į šiukšlynus, paskui viską
nuneši Geležgalviui. Bet po kelių dienų namo grįždavau toks
pavargęs, kad ilgėdavausi atkištasmakrės mokytojos ir jos
sprandinių.
Mama sustoja prie pilko ir raudono pastato dideliais
langais.
– Štai, – sako ji, – šita mokykla man atrodo gražesnė už
pirmąją.
Viduje tvyro tyla ir jokios kojų smarvės. Užlipam į trečią
aukštą, ir mus paprašo luktelėti koridoriuje ant medinio
suolo, ir mes sėdim tol, kol pasigirsta: kitas. Matydama, jog
niekas nekrusteli, mano mama supranta, kad dabar mūsų
eilė, ir mudu įžengiam vidun.
Mano mama vardu Antonjeta Speranca. Panelė, kuri mūsų
laukė, užsirašo vardą ant lapo ir sako:
– Jums liko tik šita.
Tada pagalvoju: na štai, dabar mano mama apsisuks ant
kulnų ir mudu grįšim namo. Bet ne.
– Mokytoja, ar jūs duodate jiems sprandinių? – klausiu ir
dėl saugumo užsidengiu galvą delnais.
Panelė nusijuokia, suima mano skruostus smilium ir
nykščiu, bet nespausdama.
– Prašom sėstis, – sako, ir mudu atsisėdam priešais ją.
Panelė visai nepanaši į tą kitą, jos smakras neatsikišęs,
šypsena graži, dantys balti ir tiesūs, plaukai kirpti trumpai. Ji
su kelnėm, kaip vyrai. Mes tylim. Sako, kad ji vardu
Madalena Krišuolo, galbūt mano mama ją prisimenanti, nes
ji kovojo, kad mus išlaisvintų iš nacistų priespaudos. Mano
mama makt makt galva, bet puikiausiai matyti, kad iki šiol
šitos Madalenos vardo niekada nėra girdėjusi. Madalena
pasakoja, kad tomis dienomis ji išgelbėjo kvartalo Sanita
tiltą, nes vokiečiai jį norėjo susprogdinti dinamitu. Paskui
buvo apdovanota medaliu ir jį patvirtinančiu raštu. O man
atrodo, kad verčiau jai būtų davę naujus batus, nes vienas
jos batas geras, kitas skylėtas (nulis taškų). Ji sako, kad gerai
padarėm, jog atėjom pas ją, mat daugelis žmonių gėdijasi, ir
kad ji ir jos draugai turėjo belstis į namus ir įtikinėti mamas,
kad tai geras dalykas ir joms, ir jų vaikams. Ir kad prieš akis
jiems buvo užtrenkta daugybė durų ir net pasakyta nemažai
piktų žodžių. Aš ja tikiu, nes taip būna ir man – kai paklausiu,
gal kartais jie turi namuose dėvėtų škurlių, dažnai būnu
palydimas keiksmažodžiais. Panelė sako, kad daug žmonių
jais patikėjo, kad mano mama Antonjeta drąsi moteris ir kad
savo sūnui ji įteikia gerą dovaną. Aš dovanų niekada
negavau, išskyrus seną siuvimo reikmenų dėžutę, į kurią
sudėjau visus savo lobius.
Mano mama Antonjeta laukia, kada toji Madalena liausis
kalbėti, nes jai pačiai plepėti nebūdinga. O ta vis aiškina, kad
vaikams reikią duoti galimybę. Aš būčiau laimingesnis, jei jie
man duotų duonos, cukraus ir rikotos. Kartą to sūrio valgiau
vienoje amerikiečių šventėje, įsmukęs vidun su Tomazinu
(seni batai: prarandu vieną tašką).
Mano mama tyli, bet Madalena kalba toliau: jie organizavo
specialius traukinius vaikams išvežti. Tada mano mama
klausia:
– Ar jūs įsitikinusi? O šitą matot? Jis tikra Dievo bausmė!
Madalena sako, kad traukinyje mūsų bus daug, ne aš
vienas.
– Vadinas, ne mokykla! – sakau apsidžiaugęs ir išsišiepęs.
Mano mama Antonjeta nesišypso.
– Jei turėčiau pasirinkimą, čia nesėdėčiau, turiu jį
vienintelį, spręskit pati, ką privalot daryti.
 Kai išeinam, mama visą laiką žingsniuoja priekyje, bet
lėčiau. Praeiname picų prekystalį, prie jo aš visada įsikimbu į
jos suknelę ir liaujuosi žliumbti tik tada, kai gaunu antausį. Ji
sustoja.
– Su spirgais ir rikota, – sako jaunuoliui už prekystalio. –
Vieną.
Šį kartą aš nieko neprašiau ir manau, kad jei mama nori
pati nupirkti man picą vos įpusėjus rytui, tikriausiai ketina
mane apmauti. Geltoną it saulė ir didesnę už mano muturzę
picą vaikinas suvynioja į popierių. Paimu ją abiem rankom,
bijodamas, kad neišmesčiau. Ji karšta ir kvepianti, aš
papučiu į ją, ir man į nosį ir burną plūsteli aliejaus kvapas.
Mama pasilenkia ir įdėmiai žiūri į mane.
– Na, paragauk ir tu. Dabar jau esi didelis, tau sukako
aštuoneri. O mūsų padėtį pats žinai, – ir atgalia ranka
nušluosto mano riebaluotą veidą. – Duok paragauti ir man, –
ir atsignybia gabaliuką. Paskui atsitiesia ir mudu pasukam
namų link. Aš nieko neklausinėju ir žingsniuoju toliau. Mama
priekyje, aš iš paskos.
 2.

Tiesą sakant, apie Madaleną mes daugiau nieko

nekalbėjom. Pamaniau, gal mama pamiršo ar apsigalvojo.
Bet štai po kelių dienų, siųsta tėvo Dženaro, į mūsų namus
ateina vienuolė. Mama stebi ją pro langą.
– O ko čia dabar reikia šitai kykagalvei?
Vienuolė pabeldžia dar kartą, todėl mano mama padeda į
šalį siuvinį ir eina prie durų, bet praveria jas vos truputį,
vienuolė teįstengia pro tarpą įkišti tik veidą, ir dar visą
pageltusį. Kykagalvė klausia, ar gali užeiti, mama linkteli,
bet, matyt, nenori jos įsileisti. Vienuolė sako, kad mano
mama gera krikščionė, kad Dievas mato visus ir viską ir kad
vaikai priklauso ne motinoms ir tėvams, o Dievui. Tik
komunistai nori, kad mes sėstume į traukinį ir važiuotume į
Rusiją, ten mums nupjautų kojas ir rankas ir mes negalėtume
grįžti atgal. Bet mano mama tyli. Ji tikra šaunuolė, kad taip
gali tylėti. Pagaliau kykagalvei pabosta aušinti burną, ir ji
nueina. Tada aš klausiu:
– Ar tu tikrai nori išsiųsti mane į Rusiją?
Ji vėl griebiasi siuvinio ir ima kalbėtis su savim:
– Kokia dar Rusija? Aš nepažįstu nei fašistų, nei
komunistų. Net nepažįstu kunigų ir vyskupų.
Su kitais mano mama kalba mažai, daugiau su savim.
– Aš pažinau tik alkį ir vargą... Norėčiau pamatyti tą
čepčiagalvę be vyro šalia ir dar su vaiku... lengva kalbėti, kai
neturi vaikų. Kur ji buvo, kai susirgo mano Luidžinas?
 Luidžis buvo mano vyresnysis brolis, ir jeigu jam nebūtų
šovusi bjauri mintis susirgti bronchų astma, dabar būtų
trejais metais už mane vyresnis. Tad, kai aš gimiau, jau
buvau vienturtis vaikas. Mano mama niekada jo nemini, bet
laiko nuotrauką ant komodos su degančia spingsule priešais.
Apie tai man papasakojo Dzandraljona, kuri gyvena
pusrūsyje priešais mano butą. Ji šauni moteris. Mano mama
taip kentėjo, jog visi manė, kad neatsigaus, bet gimiau aš, ir
ji liko patenkinta. Nors džiaugsmo jai teikiu mažiau nei jis...
Antraip nesiųstų manęs į Rusiją.
Išeinu iš namų ir traukiu pas Dzandraljoną. Ji žino viską, o
ko nežino, prašo papasakoti. Ji sako, netiesa, kad mane išveš
į Rusiją, nes pažįsta Madaleną Krišuolo ir kitus: jie nori
mums padėti, suteikti viltį. Bet viltį aš jau gavau su pavarde,
juk aš vadinuosi Esperanca1, kaip ir mano mama Antonjeta.
O mano vardas Amerigas. Jį man davė tėvas. Niekada jo
nepažinojau, ir kaskart, kai klausiu mamos, ji pakelia akis į
dangų, tarsi tuoj tuoj pradės lyti, o ji nespėjo surinkti
patiestų džiūti skalbinių. Ji sako, kad jis tiesiog didis žmogus
ir išplaukė į Ameriką praturtėti. Ar grįš? – paklausiau.
Anksčiau ar vėliau, atsakė. Jis man nieko daugiau nepaliko.
Tik vardą. Vis dėlto tai šis tas.
Kai sužinojom apie traukinius, mūsų gatvelėj dingo
ramybė. Visi kalba skirtingai: vieni žino, kad mus parduos ir
išveš į Ameriką dirbti sunkių darbų, kiti tvirtina, kad būsim
išgabenti į Rusiją ir ten sudeginti krosnyse, dar kiti girdėję,
neva ten išsiųs tik protiškai atsilikusius, nes gerieji turi
mamas, kurių niekas neužkniso, ir jos gyvena kaip
gyvenusios, nieko apie tai nežinodamos. Aš taip pat
nemokša, nors mūsų gatvelėj visi mane vadina Nobeliu, mat
žinau daugybę dalykų, nesvarbu, kad eiti į mokyklą
nenorėjau. Aš mokausi gatvėje: slampinėju, klausausi
istorijų, mokausi iš kitų. Niekas negimsta mokytas.
Mano mama Antonjeta nenori, kad pasakočiau apie jos
reikalus. Ir aš niekam nesakau, kad po mūsų lova guli
Geležgalvio kavos pakai. Ir niekas nė nenutuokia, kad tas
Geležgalvis popiet ateina į mūsų namus ir užsidaro
kambaryje su mano mama. Kas žino, gal savo žmonai jis
pasakoja, kad eina žaisti biliardo. Mane išvaro lauk, sako,
turį pasidarbuoti. Tada aš išeinu ir traukiu ieškoti skudurų,
skiaučių, atliekų, amerikiečių kareivių uniformų, nešvarių ir
utėlių pilnų drabužių. Iš pradžių, kai jis ateidavo, aš
nenorėdavau išeiti: nenorėdavau nė pagalvoti, kad
Geležgalvis ateina į mano namus šeimininkauti. Paskui
mama pasakė, kad privalau jį gerbti, nes jis turi įtakingų
draugų ir duoda mums valgyti. Dar pasakė, kad prekybą
mums reikia išmanyti, kad aš turįs jos išmokti iš jo, jis galįs
man parodyti, kaip tai daryti. Nieko jai neatsakiau, bet nuo
tos dienos, kai tik jis ateina pas mus, aš išeinu. Surinktus
skudurus parnešu namo, mama juos išvalo, išskalbia, suado,
paskui atiduoda Geležgalviui, kuris turi prekystalį Turgaus
aikštėje ir parduoda tuos daiktus mažesniems už mus
skurdžiams. Tuo tarpu aš žiūriu į batus ir pirštais skaičiuoju
taškus – kai surinksiu dešimtkart po dešimt, nutiks gražus
dalykas: iš Amerikos grįš mano turtingasis tėvas, o aš
užsidarysiu duris ir Geležgalvį paliksiu lauke.
Vieną kartą žaidimas tikrai pavyko. Priešais San Karlo
teatrą pamačiau poną tokiais naujais ir taip blizgančiais
batais, kad įvertinau juos visu šimtu taškų. Ir iš tikrųjų, kai
grįžau namo, Geležgalvis stypsojo už durų. Todėl, kad
Retifile mano mama pamatė jo žmoną su nauja rankine po
pažastim. Geležgalvis pasakė:
– Privalai išmokti laukti. Palauk, galbūt ateis ir tavo
akimirka.
Mano mama atkirto:
– Šiandien palauk tu.
Ir tą dieną neįsileido jo į namus. Likęs stovėti apačioje,
Geležgalvis prisidegė naują cigaretę ir, susikišęs rankas į
kišenes, nuėjo. Aš nuskuodžiau jam įkandin, norėdamas
pamatyti jį susikrimtusį, ir paklausiau:
– Geležgalvi? Šiandien tau šventė?
Jis pritūpė priešais mane, užsitraukė cigaretę, ir kai išpūtė
orą, jam iš burnos išskrido daugybė dūmų ratilėlių.
– Pamply, – pasakė jis, – moterys ir vynas – tas pats. Arba
jas valdai tu, arba jos valdo tave. Jei leidiesi valdomas,
prarandi protą, tampi vergu, o aš visada buvau laisvas
žmogus ir visada toks liksiu. Nagi, einam smuklėn, šiandien
tave pavaišinsiu raudonuoju vynu. Šiandien Geležgalvis
padarys iš tavęs vyrą!
– Kaip gaila, Geležgalvi, kad negaliu suteikti jums
malonumo, turiu darbo.
– O ką tu dirbi?
– Kaip paprastai, turiu rinkti skudurus. Jie verti keturių
soldų, bet už juos galima pavalgyti. Ar galiu atsiprašyti?
Palikau jį vieną su ore besisklaidančiais cigaretės dūmų
ratilėliais.
Atraižas, kurių randu, kraunu į mamos kraitę. Kai ji
prisipildo, pasidaro sunki, todėl ėmiau ją nešioti ant galvos,
kaip mačiau darant moteris turguje. Bet paskui, kasdien
tampant pintinę, man iškrito plaukai, ir aš likau išplikusiu
viršugalviu. Tada pamaniau, kad būtent dėl to mama liepė
nukirpti mane plikai. Kokie bjaurybės.
Rinkdamas skudurus vis klausinėju apie traukinį, bet
nieko. Vieni sako viena, kiti – kita. Tomazinas tvirtina, kad
jam nereikės niekur važiuoti, nes jo namuose nieko
netrūksta, ir jo motinai Armidai niekada neteko prašyti
išmaldos.
Pakjokja, mūsų gatvelės galva, sako: kol buvo karalius,
tokių dalykų nenutikdavo ir motinos nepardavinėdavo savo
vaikų. Sako, kad dabar nebėra o-ru-mo! Ir kaskart, kai taip
sako, parodo rudas dantenas, sukanda kelis pageltusius
dantis, kurie dar neiškrito, ir spjauna pro burnoj atsivėrusias
kiaurymes. Manau, Pakjokja jau gimė bjauri ir todėl niekada
neturėjo vyro. Bet apie tai negalima kalbėti, tai jos silpnoji
vieta. Ir dar dėl to, kad neturi vaikų. Kartą turėjo dagilį, bet
tas paspruko. Pakjokjai trūksta dagilio, jei taip galima
pasakyti.
Dzandraljona irgi pana. Niekas niekada nesužinojo, dėl
kokios priežasties. Vieni sako, kad nesugebėjo išsirinkti iš tų,
kurie prašė jos rankos, ir galų gale liko viena, nes iš tikrųjų
gana turtinga ir nenori su niekuo dalytis savo turtais. Kiti
kalba, kad turėjo sužadėtinį, bet tas mirė. Dar kiti pliauškia,
jog iš tikrųjų turėjo sužadėtinį, bet paskui paaiškėjo, kad jis
vedęs. O aš sakau, kad visi jie liežuvautojai.
Pakjokja ir Dzandraljona sutarė tik kartą, kai, ieškodami
kur nors pavalgyti, gatvelėje pasirodė vokiečiai. Abi moterys
kepimo formoje paslėpė balandžių kakio, sakydamos, jog tai
kiaulės spirgai, tipiškas mūsų virtuvės patiekalas. Vokiečiai
juos sukirto kartodami gut, gut, o Pakjokja ir Dzandraljona
kumščiojo viena kitai alkūnėm ir tyliai prunkščiojo. Vokiečių
mes daugiau nematėm, net kai jie vykdydavo represijas.
Iki šiol mano mama Antonjeta niekada nebuvo manęs
pardavusi. Bet, praėjus dviem ar trims dienoms po vienuolės
apsilankymo, aš grįžtu namo su pintine skudurų ir randu pas
mus Madaleną Krišuolo. Štai, galvoju, jie atėjo pirkti, ir
būtent manęs! Kol mama šnekasi su ja, aš sukiojuosi po
kambarį, ir jei jos manęs ko paklausia, neatsakau – trukdau
tyčia. Noriu atrodyti neįgalus, todėl manęs negalima pirkti.
Koks mulkis norės pirkti viduriuojantį ar neįgalų vaiką?
Madalena sako, kad taip pat buvo ir tebėra vargšė, bet juk
alkis ne kaltė, o tik neteisybė. Kad moterys turi susivienyti ir
pagerinti savo padėtį. O štai Pakjokja visada kartoja, kad jei
visos moterys nusikirpsiančios trumpai plaukus ir
mūvėsiančios tokias kelnes kaip Madalena, pasaulis
apsiversiąs aukštyn kojom. Bet aš sakau: taip gali kalbėti tik
moteris su ūsais! Madalena ūsų neturi. Jos lūpos raudonos, o
dantys balti.
Madalena pradeda kalbėti tyliai ir mano mamai sako, kad
žino jos istoriją, žino, kiek ji, nelaimėlė, prisikentėjo, ir kad
moterys turinčios būti solidarios ir vienos kitoms padėti.
Mano mama Antonjeta dvi minutes žiūri į tašką ant sienos,
nors ten nieko nėra, ir aš suprantu, kad ji galvoja apie
Luidžį, mano vyresnįjį brolį.
Dar anksčiau nei Madalena pas mus lankėsi kitų moterų,
bet jos buvo be trumpų plaukų ir be kelnių. Tai buvo tikros
damos, gražiai apsirengusios ir šviesiaplaukės. Kai jos
įžengdavo į mūsų gatvelę, Dzandraljona susiraukdavo ir
sakydavo: štai atėjo damos iš labdaros. Iš pradžių buvom
patenkinti, nes jos atnešdavo pakų su maistu, bet vėliau
pamatėm, kad tuose pakuose nėra nei makaronų, nei mėsos,
nei sūrio. Tik ryžiai. Visada tie patys ryžiai. Kaskart, kai jos
ateidavo, mano mama Antonjeta pažvelgdavo į dangų ir
sakydavo: šiandien mes vėl gavom gražių ryžių. Šitais ryžiais
jūs mus numarinsit! Iš pradžių labdaros moterys
nesuprasdavo, paskui, pamačiusios, jog tų ryžių daugiau
niekas nenori, paaiškino, kad tai nacionalinis produktas ir jie
organizuoja „ryžių kampaniją“. Žmonės ėmė neatidaryti
durų, jei kas nors pasibelsdavo. Pakjokja burbėdavo, kad mes
nežinom, kas yra dėkingumas, kad nieko nenusipelnėm ir
kad daugiau nebėr o-ru-mo. O Dzandraljona kalbėdavo
priešingai: kad šios moterys ateinančios pasišaipyti iš mūsų
su savo ryžiais, ir kaskart, kai jos norėdavo jai padovanoti
tai, ko ji nenori, sakydavo: na štai, ir vėl pasirodė damos iš
labdaros!
Madalena pažada, kad traukinyje mums bus smagu, kad
šeimos Šiaurės ir Centrinėje Italijoje elgsis su mumis kaip su
savo vaikais, kad jos mus pamaitins, aprengs ir duos naujus
batus (du taškai). Tada aš apsimetu, kad esu neįgalus
apsišikėlis, ir sakau:
– Mama, parduok mane šitai poniai!
Madalena išsižioja, parodydama didelę raudoną gerklę, ir
ima juoktis, bet mano mama Antonjeta atgalia ranka skelia
man antausį. Apsičiupinėju degantį veidą – nežinau, ar jis
dega nuo antausio, ar nuo pažeminimo. Madalena nustoja
juoktis ir uždeda delną ant mamos rankos, bet ši atšoksta
nuo jos lyg nuo įkaitusio puodo. Mano mamai nepatinka, kai
kas nors ją liečia ar nori paglostyti. Tada Madalena nutaiso
rimtų rimčiausią veidą ir sako visai nenorinti manęs pirkti ir
kad komunistų partija organizuoja dar niekada neregėtą
dalyką, jis išliksiąs Istorijoje ir visi jį minės metų metus. Kaip
tą atvejį su balandžių kakiu? – klausiu. Mano mama
Antonjeta vėl rūsčiai dėbteli į mane ir aš bijau, kad galiu
gauti dar vieną antausį, bet ji tik paklausia:
– O tu, ką nori daryti tu?
Ir aš atsakau, jei gausiu naujut naujutėlius batus
(aukščiausias balas), pėsčias nueisiu į komunistų namus,
nereikės nė traukinio. Madalena šypsosi, mama linguoja
galvą, o tai reiškia: gerai.

1 Itališkai Esperanca reiškia viltį. (Čia ir toliau vertėjo pastabos.)

 3.

Mano mama Antonjeta sustoja priešais komunistų rūmus

Medinos gatvėje, kuriuose jau kartą buvome. Madalena sako,
kad turim pasižymėti traukiniu vykstančių mažylių sąraše.
Antrame aukšte išvystame tris vaikinus ir dvi paneles.
Panelės palydi mus į kambarį su stalu ir raudona vėliava už
jo. Jos mus pasodina ir ima klausinėti daugybės dalykų.
Viena kalba, kita rašo į popieriaus lapą. Pagaliau panelė, kuri
kalbasi su mumis, paima iš dėžutės karamelę ir paduoda
man. Ta, kuri rašo, stumteli lapą ant stalo į mano mamos
pusę, bet ši nesupranta. Tada panelė įbruka tušinuką jai į
ranką ir sako, kad ji turinti pasirašyti. Bet mano mama nė
krust. Aš išvynioju karamelę ir citrinos kvapas pakutena nosį.
Karameles aš valgau ne kiekvieną dieną.
Iš gretimo kambario mus pasiekia pakelti trijų vaikinų
balsai. Panelės tylėdamos susižvalgo, matyti, kad įpratusios
ir tiesiog nieko negali padaryti. Tuo tarpu mano mama
Antonjeta tebelaiko tušinuką rankoje, pakibusioje ore virš
popieriaus lapo. Aš klausiu, kodėl kitame kambaryje jie taip
barasi. Moteris, kuri rašė, dabar tyli. Ta, kuri kalbėjo, sako,
kad jie nesibara, tik aptarinėja, ką reikia daryti, kad visi
jaustųsi gerai, ir kad tai politika. Tada aš klausiu: atsiprašau,
bet ar jūs čia nesutariat? Jos veidas pasidaro toks, koks būna
tada, kai įsidedi į burną lazdyno riešutą ir pajunti, kad jis
kartus. Paskui ji paaiškina: tai dėl dalykų, dėl srovių. Tuo
metu toji, kuri rašė, kumšteli jai alkūne, tarsi norėdama
pasakyti, kad ši per daug pasakė, paskui atsisuka į mano
mamą ir paaiškina, kad jei ji nemoka parašyti savo pavardės,
gali padėti kryžiuką, juoba kad jos dvi ir galėsiančios pabūti
liudininkėm. Mano mama Antonjeta išrausta ir nepakeldama
akių nuo lapo nupiešia raidę „x“, nors ir sukrypusią. Išgirdęs
apie sroves, suklūstu, nes Dzandraljona visada sako, kad vėjo
srovės sukelia katarą, o aš girdėjau, jog sergančių vaikų
niekas niekur neveš. Bet tai neteisinga: argi ligonių
nevertėtų išvežti pirma, kad jie pasigydytų? Su sveikais labai
lengva solidarizuotis, kaip visai teisingai pasakytų Pakjokja,
kuri gyvena pusrūsyje. Jei ji neturėtų ūsų ir rudų dantenų,
būtų šauni moteris. Kartais man net padovanoja lirą.
Paskui panelės viską surašo į didelę knygą ir palydi mus
prie išėjimo. Mums einant per kitą kambarį, trys vaikinai vis
dar ginčijasi dėl politikos. Išdžiūvęs kaip šaka šviesiaplaukis
vis kartoja: tai Italijos pietų ir šiaurės integracijos klausimas.
Aš žiūriu į mamą norėdamas pamatyti, ar ji ką nors suprato,
bet ji drožia tiesiai. Tada šviesbruvis atsisuka į mane, tuo
metu einantį pro jį, tarsi ketindamas paraginti: nagi kalbėk,
pasakyk jam ką nors! Norėčiau atsakyti, kad nieko
nesuprantu ir kad mano mama Antonjeta nori mane išvežti
dėl mano labo, to čia ir atėjom. Mama griebia man už rankos
ir šnipšteli: „Ar tu nori veltis į šituos dalykus? Tylėk ir
greičiau drožk lauk!“
Ir, šviesiaplaukio vaikino žvilgsnio palydėti iki durų, mes
išeinam.
 4.

Visai netikėtai atėjo blogi orai. Mano mama Antonjeta

daugiau neleidžia man sukti ratų ir rinkti skudurų, nes
prasidėjo lietūs ir užėjo pirmi šalčiai. Daugiau picų taip pat
man nenupirko, bet kartą išvirė makaronų su mėsa, nuo
kurių aš tiesiog išprotėju... Vienuolė daugiau nepasirodė,
todėl mūsų gatvelėj žmonės taip pat nustojo kalbėti apie
traukinius.
Likę be atraižų, su mama atsidūrėme bjaurioje padėtyje,
todėl mudu su Tomazinu įkūrėme bendrovę. Iš pradžių jis
nenorėjo nieko apie ją girdėti. Truputį bjaurėjosi, truputį
bijojo, kad apie tai sužinojusi mama taip pat neišsiųstų jo
traukiniu. Tada aš jam pasakiau: jei Geležgalvis sugeba
užsidirbti iš atliekų, kurių prisirenka šiukšliadėžėse, kodėl
negalim mes? Negi esam tokie mulkiai? Ir mudu pradėjom
žiurkių verslą. Darbus pasidalijom taip: aš jas gaudysiu, o jis
dažys. Netrukus turguje pasistatėm prekystalį. Ten taip pat
buvo papūgų ir dagilių. Mes pasirinkom žiurkėnus. Tokia
mintis man šovė todėl, kad vienas amerikiečių karininkas
turėjo žvėrelių ūkį ir pardavinėjo juos tariamai turtingoms
ponioms, nors iš tikrųjų dabar jos buvo visai neturtingos. Jos
siūdindavosi iš jų kailines apykakles taupydamos pinigus ir
vaidindamos poniutes. Aš gaudydavau žiurkes ir jos,
nupjautom uodegom ir nudažytos baltu ir rudu batų tepalu,
tapdavo panašios į amerikiečių karininko žiurkėnus. Iš
pradžių reikalai sekėsi gerai. Mudu su Tomazinu turėjom
gražią klientūrą ir tuo metu net būtume praturtėję, jei vieną
bjaurią dieną nebūtų pradėję lyti.
– Ameri, – tą rytą pasakė Tomazinas, – jei užsidirbtume
pinigų, tau nereikėtų važiuoti pas komunistus!
– Nieko tokio, – atsakiau. – Tai tik atostogos.
– Taip, mirštančių iš bado atostogos. Ar žinai, kur
ateinančią vasarą mane vežasi mama? Į Iskiją...
Kaip tik tuo metu dangus apsiniaukė ir užėjo lietus, kokio
iki šiol nebuvom matę.
– Tomazi, kitą kartą, kai norėsi pasakyti kokį skiedalą,
pirma pasiruošk skėtį.
Mudu nulėkėm slėptis po rūmų stogo atbraila. Prekystalis
su dažytom žiurkėm liko mirkti vandenyje. Nors pagriebėm
jas laiku, batų tepalas pradėjo tirpti ir žiurkėnai vėl tapo
žiurkėm. Ponios su narveliais ėmė šaukti:
– Bjaurybės! Choleros!
Mes nebegalėjom pabėgti, nes tuo metu sulėkė ponių vyrai
ir norėjo mus prilupti. Laimei, pasirodė Geležgalvis, sugriebė
abu už pakarpų ir sušuko:
– Greičiau išmeskit šitą dvėselieną! O su tavim
atsiskaitysiu vėliau!
Maniau, manęs laukia pyla, bet apie žiurkes jis daugiau
neužsiminė. Paskui, vieną dieną, kai atėjo paplušėti su mano
mama, prieš žengdamas vidun pasivadino mane į šalį,
užtraukė paskutinį dūmą ir, prieš numesdamas cigaretę,
pasakė:
– Mintis buvo gera, bet prekystalį jums reikėjo pasistatyti
uždarose patalpose. – Paskui, ore baigiant sklaidytis dūmų
ratilėliams, nusikvatojo. – Jei nori verstis prekyba, nueik su
manim į turgų, aš tave pamokysiu.
 Paskui palietė delnu man skruostą, ir aš nesupratau, ar
norėjo skelti antausį, ar paglostyti. Ir nuėjo.
Pas Geležgalvį būčiau nuėjęs, bet tik tam, kad pagerinčiau
savo verslo reikalus. Tačiau po kelių dienų jį išsivedė
gvardiečiai. Manau, dėl tos istorijos su kava. O žiurkes
gyventojai greitai pamiršo, nes dabar visi pliauškė tik apie
kalėjime uždarytą Geležgalvį. Aš noriu jį pamatyti ir
paklausti, ar jis dar ir dabar laiko save laisvu žmogumi!
Kai tik mano mama sužinojo apie įvykį, viską ištraukė iš
palovės ir kelias dienas, vos tik išgirdusi krebždesį prie durų,
užsidengdavo veidą delnais. Bet mūsų patikrinti niekas
neatėjo, žmonėms nusibodo ir šis įvykis. Žmonės visada
pakalba, pašneka, paskui staiga viską pamiršta. Tik ne mano
mama – ji kalba mažai, bet niekada nieko nepamiršta.
Ir iš tikrųjų, vieną rytą, kai apie tai visai negalvojau, mama
pažadina mane dar nepatekėjus saulei. Už lango tamsu, nors
į akį durk, o ji jau velkasi gražiąją suknelę ir šukuojasi prieš
veidrodį. Man paruošia mažiausiai sudrengtus drabužius ir
sako:
– Einam, antraip pavėluosim.
Ir mudu žingsniuojam toliau – ji priekyje, aš iš paskos. Tuo
metu pradėjo lyti. Aš žaidžiu šokinėdamas per purvinas
balutes, mama užveža man per sprandą, bet mano kojos jau
šlapios, o kelias dar ilgas. Dairausi aplink, lyg ketinčiau vėl
pažaisti batų žaidimą ir surinkti daugiau taškų, bet šį rytą
neturiu noro, jau verčiau užsidengčiau veidą delnais ir
trumpam išnykčiau. Kartu su mumis žingsniuoja daugybė
mamų su vaikais. Gal jie turi ir tėvus, bet tie nenorėjo eiti. O
štai vienas net prirašė visą lapą pastabų dėl savo sūnaus:
kelintą valandą pabunda, kelintą gulasi miegoti, ką mėgsta
valgyti, ko ne, kelissyk tuštinasi per savaitę ir kad po
paklode reikia pakišti klijuotę, nes naktį daro po savim. Jis
skaito sąrašą, kol sūnus kankinasi iš gėdos prieš kitus, ir
tėvas pagaliau keturlinkai sulankstytą lapą įbruka į
marškinių kišenę. Paskui apsigalvoja, paima kitą lapą ir iš
anksto surašo padėką jį priglobsiančiai šeimai,
prisipažindamas, kad jiems buvo nebūtina, bet sūnus taip
primygtinai prašęs, jog negalėję atsakyti.
Moterys atvirkščiai – žengia nesigėdydamos, tempdamos
už rankos vieną, du, tris ar keturis vaikus. Aš vienturtis
sūnus, mat su broliuku Luidžiu nespėjau susipažinti.
Neturėjau kada pažinti ir savo tėvo, nes gimiau vėliau. Bet
tai tik geriau, mano tėvui nereikia gėdytis vedant mane į
traukinį.
Prieinam ilgėliausius rūmus. Mama sako, jog tai „Vargšų
viešbutis“.
– Kaipgi taip, – klausiu, – ar jie neturėjo manęs nuvežti į
gražų gyvenimą šiaurėje? Vietoj jos mudu atsidūrėm „Vargšų
viešbutyje“ ir man bus dar blogiau! Gal tada vertėjo pasilikti
savo gatvelėje?
Mama sako, jog čia atėjome tam, kad prieš išvežant į
šiaurę mus apžiūrėtų gydytojai, ar esam sveiki ir niekuo
neužsikrėtę.
– Be to, – priduria ji, – mums turi duoti storus drabužius,
žieminius paltus ir batus, nes ten kitaip nei pas mus. Ten
žiema!
– Ar naujus naujutėlaičius batus? – klausiu.
– Arba naujus naujutėlaičius, arba senus, bet sveikus, –
sako ji.
 – Du taškai! – sušunku ir, akimirką pamiršęs, kad turiu
išvažiuoti, imu šokinėti ir suktis ratu.
Priešais ilguosius rūmus – minia. Čia mamos su įvairiausio
amžiaus vaikais: visai mažučiais, mažais, vidutiniais ir
dideliais. Aš prie vidutinių. Priešais įėjimą stovi panelė, bet
ne Madalena. Ir nė vienos ryžių damos. Ji sako, kad turim
sustot į eilę, mat reikia mus patikrinti, paskui prisiūti mums
atpažinimo numerį, nes kai grįšim, gali būti, kad kiekvienai
šeimai bus grąžintas ne jos vaikas ir mes daugiau
nesusitiksim. Aš turiu tik mamą ir nenoriu, kad mane
sukeistų su kitu vaiku, todėl įsikimbu į jos rankinę ir sakau,
kad tų naujų batų man visai nereikia ir kad dėl manęs tai
galim grįžti namo. Bet ji manęs negirdi arba nenori girdėti.
Pajuntu paširdžius smelkiantį graudulį ir pagalvoju, kad būtų
geriau apsimesti kakalium ir išvis niekur nevažiuoti.
Nusisuku, nenoriu, kad matytų mane verkiantį, bet staiga
vos nesusijuokiu: už dviejų eilių nuo manęs minios viduryje
stovi Tomazinas.
– Tomazi, – šaukiu jam, – lauki garlaivio į Iskiją?
Jis dėbteli į mane baltut baltutėliu veidu, leisgyvis iš
baimės. Pagaliau ir jo mama turėjo prašyti išmaldos!
Pakjokja pasakojo, kad kažkada dona Armida buvo turtinga,
ir net labai. Gyveno Retifilo rūmuose su tarnais. Siuvo
drabužius miesto ponioms ir turėjo pažįstamų. Vyras, donas
Džoakinas Saporitas, vos nenusipirko automobilio. Anot
Dzandraljonos, dona Armida prasiskynė kelią laižydama
padus ir pagarbiai kalbėdamasi su fašistais. Paskui, kai
fašizmas pralaimėjo, vėl tapo mezgėja, kaip ir buvo
pradėjusi. Vyras, tuo metu žymus šulas, buvo suimtas ir
apklaustas. Visi laukė, kada jį nuteis ir pasodins į kalėjimą.
Bet nieko tokio neįvyko. Dzandraljona sako, kad buvo
amnestuotas. Nutiko panašiai kaip tada, kai mano mama
Antonjeta sužinojo, kad aš sudaužiau makaronams skirtą
lėkštę, kurią ji gavo kaip palikimą iš amžiną atilsį savo
motinos Filomenos, – linkiu jai ramybės, o mums sveikatos, –
ir tada riktelėjo: „Dink man iš akių, antraip tave užmušiu!“
Aš pabėgau pas Dzandraljoną ir nesirodžiau mamai dvi
dienas. Donos Armidos vyras fašistas buvo paleistas į laisvę,
grįžo namo ir niekas jam nieko nepasakė. Dabar mūsų
gatvelėje, vienam pusrūsy šalia manęs, pardavinėja audinius.
Kai Armida buvo siuvėja Retifile, Tomazinas turėjo
naujutėlaičius batelius (aukščiausia klasė). Kai vėliau jo
mama grįžo į gatvelę kaip mezgėja, jis avėjo tais pačiais
bateliais, bet dabar jie buvo seni ir kiauri (vienas taškas). Kai
mano mama pamato Tomaziną eilėje už mūsų, spusteli man
ranką, kad primintų pažadą. Aš taip pat spusteliu, bet paskui
atsisuku į draugą ir pamerkiu jam akį. Iš tikrųjų taip
nutikdavo, kad kartais, kai eidavo rinkti atraižų, Tomazinas
užsukdavo pas mane. Ponia Armida būdavo nepatenkinta,
sakydavo, kad jos sūnus turįs draugauti su geresniu už save,
o ne su tokiu, kuris gali privirti dar daugiau košės. Kai apie
tai sužinojo mano mama, ji privertė mane pažadėti Tomaziną
pamiršti, nes jis netašytų, vėliau nuskurusių prasisiekėlių,
anot Dzandraljonos, dar ir fašistų, sūnus. Viskas baigėsi tuo,
kad aš pasižadėjau savo mamai, Tomazinas – savo. Ir mudu
susitikdavome kiekvieną popietę, bet tik slapčiomis.
Vaikai tebeplūdo: vieni ateidavo pėstute, kiti atvažiuodavo
tramvajų bendrovės skirtais autobusais, kaip paaiškino šalia
mūsų stovinti ponia, treti – tiesiog policijos visureigiais. Kai
žiūriu į juos be kareivių, pilnus mus sveikinančių vaikų ir
spalvotų plakatų, jie man atrodo panašūs į Pjedigrotos
šventės vežimus. Mamos klausiu, ar aš taip pat galiu lipti į
visureigį. Ji liepia būti prie jos, kad nepasiklysčiau. O jei
pasiklysiu, turiu palaukti, kol jie prisegs man numerį. Aplink
daugybė žmonių. Panelė mus sustato į eilę, bet eilė juda ir
vinguriuoja it ungurys pardavėjo rankoje.
Šviesiaplaukė mergytė, iki šiol kankinusi savo mamą, nes
veržėsi kuo greičiau lipti į traukinį, apsigalvojo ir dabar
nenori niekur važiuoti. Kažkoks keistuolis, truputį didesnis
už mane, rudaplaukis ir atlydėjęs brolį, sako, neteisinga, jog
turi pasilikti, kai brolis važiuoja pramogauti, ir taip pat
žliumbia. Aidi riksmai ir skamba antausiai, bet niekas
nepadeda, verksmai nesiliauja ir mamos nebežino, ko
griebtis. Pagaliau pasirodo panelė su sąrašais, išbraukia
šviesiaplaukės mergaitės pavardę, vietoj jos įrašo rudaplaukį
berniuką, ir visi lieka patenkinti. Išskyrus šviesiaplaukės
mamą, kartojančią: „Mudvi atsiskaitysim namie.“
Vienu metu pasigirsta pažįstamas balsas: moterų
procesijos priekyje žengia Pakjokja. Ji maskatuoja rankom ir
visa gerkle šaukia. Ant krūtinės prisismeigusi karaliaus
Umberto atvaizdą. Kai pirmą kartą pamačiau tą nuotrauką
pusrūsyje, paklausiau: kas šis gražus jaunuolis su ūsiukais?
Jūsų sužadėtinis? Pakjokja norėjo mane apspardyti, mat
įžeidžiau jos žuvusio sužadėtinio atminimą – tesiilsie ramybėj
jo siela, – kurio ji niekada nėra išdavusi net mintyse. Paskui ji
triskart persižegnojo, pabučiavo pirštų galiukus ir nusiuntė
bučinį į dangų. Pakjokja sako, kad vaikinas su ūsiukais buvo
paskutinis karalius, baigęs karaliauti nė nepradėjęs, nes
tiems šiaurėje šovė mintis kurti Respubliką, todėl jie sumaišė
rinkimų kortas, kad tik laimėtų. Pakjokja sako, kad ji buvo
mo-nar-chistė. Ir kad komunistai viską apvertė aukštyn
kojom taip, kad negalėjai nieko suprasti. Anot jos, mano
tėvas tikriausiai buvo rusvaplaukis nusikaltėlis, todėl turėjo
bėgti ne kažkur, o į Ameriką! Aš pagalvojau, kad taip visai
galėjo būti, nes mano plaukai taip pat rusvi, o mano mamos
Antonjetos – tamsūs. Vadinasi, rusvaplaukis turėjo būti mano
tėvas. Ir nuo tada, kai norėdami pasišaipyti žmonės mane
vadina ruduoju vilkiuku, aš daugiau nepykstu.
Pakjokja su karaliaus atvaizdu ant krūtinės veda moterų
be vaikų procesiją, ir šios ima šaipytis iš moterų su vaikais.
„Ar savo vaikus jūs vežat parduoti? – šaukia. – Tos moterys
pripaistė krūvą nesąmonių, o tiesa tokia, kad jie siunčia jus į
Sibirą plušti, jei, žinoma, anksčiau nenumirsit nuo šalčio.“
Mažiausieji verkia ir nenori važiuoti, didesni ožiuojasi ir
zurzia, kad nori. Panašu į šventojo Januarijaus šventę, tik be
stebuklo. Juo smarkiau Pakjokja mušasi į krūtinę, tuo
daugiau antausių gauna ant kaklo kabantis ūsočius.
Dzandraljona atsakytų jai tuo pačiu, bet jos dar nematyti.
Pakjokja šūkaloja toliau:
– Neverskit jų važiuoti, nes jie niekada negrįš atgal! Ar
žinot, jog palei bėgius fašistai prikaišiojo sprogmenų, kad
susprogdintų traukinį? Laikykit savo vaikus prie savęs kaip
per bombardavimą, kai juos apsaugoti galėjote tik jūs ir
Dievo apvaizda.
Iš tų bombardavimų aš prisimenu tik sirenų kauksmą ir
paklaikusius žmones. Mama paimdavo mane ant rankų ir
leisdavosi bėgti. Mudu pasiekdavome slėptuvę ir visą laiką ji
spausdavo mane prie savęs. Per tuos bombardavimus
jausdavausi laimingas.
 Moterų be vaikų procesija perkerta minią moterų, kurios,
nežinia kaip, vėl sustoja į eilę... Pro ilgų ilgiausių rūmų
vartus išeina kitos panelės ir stengiasi visus nuraminti:
– Niekur neikit. Neatimkit šitos galimybės iš savo vaikų.
Pagalvokit apie artėjančią žiemą. Šaltis, trachoma, drėgni
namai... – Jos prieina prie kiekvieno vaiko ir padovanoja po
aliuminio folijon suvyniotą plytelę. – Mes irgi mamos. Jūsų
vaikai sutiks žiemą šilumoje, pavalgę ir prižiūrimi. Šeimos iš
Bolonijos, Modenos ir Riminio laukia, kada galės priimti jus į
savo namus. Jūs grįšite gražesni, sveikesni, atsigavę.
Valgysite kiekvieną dieną. Pusryčius, pietus ir vakarienę. –
Viena panelė prieina prie manęs ir taip pat padovanoja foliją
su tamsiai ruda plytele viduje. – Valgyk, gražuolėli, čia
šokoladas! – sako ji.
Ir aš, norėdamas atrodyti jau didelis vyras, atsakau:
– Taip, taip, girdėjau apie jį kalbant...
– Dona Antonjeta, jūs taip pat parduodat savo sūnų? – lyg
tyčia tuo metu klausia Pakjokja pridėjusi delną prie ūsočiaus
atvaizdo, jau nusitrynusio nuo daužymo. – Šito aš iš jų
nesitikėjau! Gal dėl to, kad jie išsivežė Geležgalvį? Jei man
pasakysit, pavaišinsiu jūs kava!
Mano mama Antonjeta piktai dėbteli į mane, norėdama
suprasti, ar tik ne aš įskundžiau ją dėl tos kavos!
– Dona Pakjokja, – atsako ji, – aš niekada gyvenime nieko
iš nieko neprašiau, o jei prašiau, visada atidaviau. O kai
negalėjau atiduoti, tiesiog nieko neprašiau. Mano vyras
turėjo važiuoti ieškoti laimės, ir kai grįš... Jūs gerai žinote
visą istoriją. Ir aš tiesiog neturiu jums nieko aiškinti.
– Kokia laimė, dona Antonjeta, bet padarykit man
paslaugą... Jau nebeliko nė kruopelytės o-ru-mo!
 Kai Pakjokja taria žodį „o-ru-mas“, aš užsimerkiu, kad
nematyčiau jos rudų dantenų ir seilių, trykštančių pro dantų
tarpus. Paskui atsimerkiu, nes mano mama neatsako, ir tai
blogas ženklas: neduoti atkirčio, kai iš jos norima pasišaipyti,
jai nebūdinga. Tada aš ištraukiu paskutinį šokolado
gabaliuką iš folijos, suvynioju ją ir įsidedu į kišenę – vėliau
bus galima pažaisti kaip su patrankos sviediniu ir kareivėliu,
kurį užvakar radau Retifile. Pagaliau už mamą atsakau aš:
– Dona Pakjo, tėvą tai aš kur nors turiu. O jūs sūnų ar
turit?
Pakjokja prideda ranką prie krūtinės ir paglosto vargšą
suglamžytą ūsočių.
– Ne, tiesa? Jums liko tik karaliaus Umberto atvaizdas?
Pakjokjos parudusios dantenos virpčioja iš pykčio.
– Kaip gaila! Matot paskutinį šokolado gabalėlį? Aš jį
atiduočiau jam.
Ir susigrūdu visą į burną.
 5.

– Ei, moterys! Paklausykit manęs: aš Madalena Krišuolo,

kilusi iš Paloneto Santa Lučijoje, ir kovojau Keturių dienų
mūšyje.
Mamos nutyla. Madalena stovi ant žalumynų pardavėjo
vežimėlio ir kalba į geležinį piltuvą, todėl jos balsas atrodo
šiurkštesnis.
– Kai mums reikėjo medžioti vokiečius, mes, moterys, savo
darbą atlikome gerai. Mamos, dukros, žmonos, jaunos ir
senos, išėjom į kelio vidurį ir kovojome. Jūs stovite čia, aš
taip pat. Tai tarsi kitas mūšis, bet su pavojingesniais
priešais: alkiu ir skurdu. Bet jei kovosite jūs, laimės jūsų
vaikai!
Moterys sužiūra į savo vaikus.
– Iš ten jie grįš storesni ir gražesni. O jums palengvės
nesuskaičiuojama daugybė darbų, kurių gyvenimas iki šiol
nepagailėjo. Kai vėl apkabinsite savo vaikus, jūs taip pat
būsite apkūnesnės. O sugrąžinsiu juos aš, prisiekiu savo
garbe, ir tai tiesa, kaip ir tai, kad aš vadinuosi Madalena
Krišuolo.
Moterys tyli, vaikai irgi.
Madalena nulipa nuo žalumynų pardavėjo vežimėlio ir,
žingsniuodama toliau tarp moterų su įsikibusiais į sijonus
vaikais, pro geležinį piltuvą užtraukia dainą. Jos balsas
gražus, toks, kokį girdžiu, kai nuėjęs prie konservatorijos
laukiu, kada su smuiku rankoje išeis Karolina.
 – Noooors esam moterys, mes nieko nebebijom, nes mylim
savo vaikus, nes mylim savo vaikus... Nors esam moterys,
mes nieko nebebijom, nes mylim savo vaikus, būriu
sustoję...2
Panelės žygiuoja paskui Madaleną. Mamos tebetyli. Paskui
viena įsidrąsina, ima dainuoti, pamažu jai pritaria ir kitos.
Tada Pakjokja ir procesijos moterys atsako monarchijos
himnu: „Tegyvuoja karalius! Tegyvuoja karalius! Tegyvuoja
karalius! Linksmai teaidi trimitai. Tegyvuoja karalius!
Tegyvuoja karalius! Tegyvuoja karalius! Teskamba mūsų
dainos...“ Bet jų nedaug ir balsai nedera, todėl mamų dainos
skamba garsiau ir garsiau, ir pagaliau girdėti tik jų ir
mažylių balsai. Pirmą kartą girdžiu savo mamą Antonjetą
dainuojančią. Pakjokja nutyla sučiaupusi koserę ir paslėpusi
dantenas. Paskui atsistoja procesijos priekyje ir nueina.
Eidama pro mane, sako: „Alkis stipresnis už baimę...“ Paskui
ją nusineša minia, ir aš neišgirstu sakinio pabaigos.
Madalena, vis dar su geležiniu piltuvu rankoje, sako, kad
metas atsisveikinti su mamomis ir eiti į ilgų ilgiausius rūmus,
nes mus reikia nuprausti ir apžiūrėti. Kuris gerai elgsis, gaus
dar vieną šokolado plytelę. Aš stipriai suspaudžiu savo
mamos Antonjetos ranką, ir kai atsisuku, jos akys atrodo
keistos spalvos, beveik tokios kaip vokiečių uniformų, kai jie
ateidavo į mūsų gatvelę ieškoti maisto. Tada išskečiu rankas,
kaip mačiau darant orkestro dirigentą, kai mudu su Karolina
kartą įsmukom į teatrą, kuriame vyko orkestro repeticijos, ir
veidu priglundu prie jos skruosto taip stipriai, kaip tik galiu.
Ji stovi nustebusi, nes glėbesčiuotis mums nebūdinga. Paskui
sukiša pirštus į mano plaukus ir lėtai lėtai juos glosto pirmyn
ir atgal. Jos ranka lengva ir kvepia ištirpusiu muilu. Bet tai
trunka neilgai.
Prieina panelė ir klausia, kuo aš vardu. Atsakau: Amerigas
Speranca, kaip ir mano mama Antonjeta. Ji smeigtuku prie
marškinių man prismeigia kartoninį lapelį. Jame užrašytas
mano vardas, pavardė ir numeris. Tokį pat lapelį paduoda
mano mamai, ir ji įsikiša jį į užantį, kur laiko tai, kas
svarbiausia: truputį pinigų, palaimintąjį šv. Antano, šėtono
priešo, paveikslėlį, amžiną atilsį savo motinos Filomenos –
tesiilsi jos siela ramybėj – siuvinėtą nosinaitę, taip pat ir
mano numerėlį. Tad dabar, kai aš išvažiuoju, ji turės viską po
ranka.
Kai visi mažyliai su mamomis gavo savo numerėlius,
Madalena paima geležinį piltuvą ir ima kalbėti, sukiodama
galvą čia į vieną, čia į kitą pusę, kad visi girdėtų.
– Ei, moterys, moterys, niekur neikit, palaukit valandėlę!
Kiekviena su savo vaiku stokit priešais aparatą bendrai
nuotraukai.
Visas mamas nustebina ši naujovė, jos sukrunta ir sujaukia
eilę, kurioje stovėjo tarsi Dievo ranka sustatytos.
Viena pasilygina plaukus, kita pasižnaibo skruostus, kad
atrodytų sveikesnė, trečia kandžiojasi lūpas, kad visi matytų,
jog ir ji turi lūpdažių kaip moterys Retifilo vitrinose. Mano
mama Antonjeta palaižo delną ir perbraukia juo man per
galvą, nes nuo tada, kai buvau nugremžtas plikai, mano
plaukai ėmė augti svaiginamu greičiu. Madalena prieina prie
mūsų su plakatu.
– Ameri, kas čia parašyta? – klausia mama.
Aš žiūriu į raides, bet vienas pažįstu, kitų – ne. Nemoku jų
susieti ir painiojuosi. Man patinka skaičiai.
 – Tai kam tave leidau į mokyklą? Užpakaliu šildyti kėdę?
Laimei, Madalena vėl prisideda geležinį piltuvą prie lūpų ir
perskaito raides. Plakate parašyta, kad mes esame Pietų
Italijos vaikai, kad mūsų laukia Šiaurės Italija, kuri nori
mums padėti, ir tai vadinama solidarumu. Aš norėčiau
paklausti, ką reiškia žodis „solidarumas“, bet pasirodo
vaikinas su striuke bei pilkom, kiek nudrengtom kelnėm ir
liepia mums pozuoti nuotraukai. Mano mama Antonjeta
uždeda rankas man ant pečių. Atsigręžiu ir pažvelgiu į ją –
regis, ji tuoj tuoj nusišypsos, bet ne, paskutinę akimirką
apsigalvoja, ir kai pasigirsta spragtelėjimas, jos veidas lieka
toks kaip visada.
Pagaliau įžengiam į ilgėliausius rūmus. Be mamų visi
vaikai atrodo mažesni, net tie, kurie vaidino siaubūnus.
Išsirikiavusius po tris, panelė mus palieka laukti tamsiame
koridoriuje. Tada aš nueinu ir atsistoju prie Tomazino,
norėdamas jį padrąsinti, nes jam dreba kinkos labiau nei
tada, kai užėjęs lietus mūsų žiurkėnus vėl pavertė žiurkėm.
Drauge su mumis stovi liesutė trumpaplaukė mergytė vardu
Marjuča, batsiuvio iš Picofalkonės duktė. Pažįstu ją, kartą
mano mama Antonjeta mane nusivedė pas batsiuvį,
ketindama paprašyti, kad jis leistų man pasilikti krautuvėje ir
pamokytų amato, juolab, pasakė ji, kad aš visą laiką vaikštau
įbedęs akis į batus. Nė nežvilgtelėjęs į mus, batsiuvys pirštu
parodė už prekystalio, už kurio stovėjo dar keturi įvairaus
amžiaus vaikai su batais, vinimis ir klijais rankose. Jie buvo
jo sūnūs, mat prieš iškeliaujant į kitą pasaulį amžiną atilsį jo
žmonai užteko įžūlumo užkrauti juos visus jam ant sprando.
Marjuča buvo vienintelė mergaitė, ir ūgtelėjusi tapo namų
šeimininke ir vaikų aukle. O tėvas pamažu pamažu visus savo
berniukus padarė batsiuvio mokiniais. Kodėl ne.
Vėliau Dzandraljona man pasakojo, kad kai Madalena
užsuko pas juos pasikalbėti apie traukinį, batsiuvys
nusprendė išleisti tik Marjučą, berniukai galėsią padėti jam
darbe, juoba kad ji dar nesugeba pašildyti ant ugnies nė
kelių makaronų ir šiuo metu iš jos jokios naudos.
Kai susitinkam eilėje, jos veidas išbalęs, akys pilnos
baimės.
– Nenoriu! Nenoriu! – šaukia raudodama. – Jie nupjaus
man rankas ir įkiš į krosnį!
O štai kiti vaikai veržte veržiasi važiuoti.
– Man trachoma! Man trachoma! – šaukia jie, tarsi liga
prilygtų trijų laimingų skaičių kombinacijai loterijoje. Ir visi,
kurie girdi jų šauksmus, taip pat rėkia apsimesdami:
„Trachoma, mums irgi trachoma!“ – mat jiems atrodo, kad be
trachomos jų nelaipins į traukinį!
Aš, Tomazinas ir Marjuča sėdim greta. Marjuča
kartkartėm uostinėja orą. Bet neužuodžia nei svilėsių, nei
čirškinamos mėsos kvapo, niekur nematyti ir dūmų.
Vadinasi, dar niekas mūsų negrūda į krosnį. Tik laksto
panelės, kalbėdamosi su aukštu jaunuoliu, rankoje laikančiu
sąrašą ir retkarčiais kažką jame pasižyminčiu pieštuku.
Madalena vadina jį draugu Mauricijum. Jis taip pat vadina ją
drauge, tarsi jie būtų klasės draugai, kartu lankantys
mokyklą. Jie vaikštinėja pirmyn ir atgal, visus išklauso ir
visiems viską paaiškina. Priėjęs prie mūsų, vaikinas sustoja ir
klausia:
– O kuo vardu jūs?
Mes neatsakom iš gėdos.
 – Ei, aš sakau jums, gal neturit liežuvio, gal jie nupjovė jį?
– Iš tikrųjų dar ne, – atsako Tomazinas mirtinai išsigandęs.
– Bet kodėl jie turėtų nupjauti? – klausia Marjuča. –
Vadinasi, Pakjokja buvo teisi?
Draugas Mauricijus skambiai nusijuokia, paskui
kiekvienam iš mūsų paglosto galvą.
– Nagi, tremtiniai, rodykit!
Visi trys susižvelgiam ir iškišam liežuvius.
– Jei galėčiau, sutrumpinčiau, nes mano skoniui jie per
ilgi... – Marjuča įtraukia atgal liežuvį ir sukryžiavusi delnus
užsidengia burną. – Bet taisyklės draudžia... – Draugas
Mauricijus verčia įrašų knygos lapus. – Tikrai. Matot? Čia
parašyta. Ar mokat skaityti? Ne? Gaila, kad negalit įsitikinti
patys. Vaikų gelbėjimo komitetas, šimtas trečias straipsnis:
draudžiama pjaustyti vaikams liežuvius... – Ir vėl nusijuokia.
Paskui atsuka lapą ir parodo, kad jis baltas.
– Draugui Mauricijui patinka juokauti, – sako Tomazinas
įsidrąsinęs.
– Bravo, tikrai taip! – sako draugas Mauricijus. – Man
patinka ir kiti dalykai... Dabar penkias minutes nejudėkit iš
vietos...
Baltam lape jis ima piešti pieštuku. Pažiūri į mus ir piešia
toliau, paskui sustoja, pažvelgia į mus dar sykį ir vėl piešia.
Pagaliau išplėšia lapą, atsuka į mus ir parodo. Visi išsižiojam
iš nuostabos: mūsų veidai kaip iš akies traukti. Mauricijus
paduoda lapą Tomazinui, ir šis įsideda jį į kišenę.
Iš koridoriaus galo ateina dvi panelės su chalatais ir
pirštinėm ir paprašo mus nusirengti. Visi trys apsipilam
ašarom. Tomazinas iš baimės, kad kas nors gali nudžiauti
senus ir kiaurus batus, kurie jam patinka, Marjuča – kad
visiems matant gėda išsirengti nuogai, o aš – kad galbūt
mano viena kojinė sveika, kita suadyta. Aš net prieinu prie
vienos iš panelių ir sakau, kad negaliu nusirengti, nes man
šalta, ir ne tik man, bet ir mano draugams.
Laimei, pasirodo Madalena.
– Gal pažaidžiam vieną gražų žaidimą? Ar sutinkat? –
klausia ji. – Žaidimą, kurio dar niekada nežaidėte, bet dabar
turit nusirengti. Paskui duosim jums naujus drabužius, dar
gražesnius ir šiltesnius.
– Ir batelius? – klausiu.
– Ir visiems naujus batelius! – sako ji, kišdamasi plaukus už
ausų.
Lėtai nusirengiame, paskui Madalena nuveda mus į
kambarį su žarnomis, purškiančiomis vandenį iš lubų.
Panašu į lietų, bet šiltą. Aš atsistoju po žarna ir visi lašai
krinta man ant galvos. Užsimerkiu bijodamas nuskęsti, ir
tada prieina Madalena su kempine ir aptaško visą šiltom ir
kvepiančiom putom. Paskui trenka plaukus, mazgoja rankas,
kojas ir pėdas. Muilas slysta mano kūnu it glamonė. Mama
manęs niekada taip neglamonėja. Paskui prasimerkiu: šalia
stovintis Tomazinas taško mane vandeniu, o Marjuča stovi
pilkoje balutėje ir trepsi kojom.
Madalena juos taip pat išmuilina ir nuprausia, tada
kiekvieną apgaubia balta šiurkščia paklode ir pasodina ant
medinių suolų šalia kitų, jau švarių, vaikų. Paskui ateina
panelė komunistė su pilna pintine „Kaizerio“ bandelių ir
duoda kiekvienam po vieną. Ji paaiškina, kad bandeles
siunčia mus apžiūrėsiantis daktaras. Aš niekada nemačiau
jokių daktarų ir noriu jį pamatyti, bet kol kas valgau bandelę,
o kai užsimerkiu, į nosį man plūsteli labai stiprus muilo
kvapas.

2Eilutės paimtos iš socialistų liaudies dainos „La Lega“. (Turima omenyje

Lyga, Šiaurės Italijos partija.)
 6.

Garibaldžio aikštės bėgiai užversti lūženom, daugelis

traukinių buvo susprogdinti bombų. Kaip tie kareiviai,
kuriuos kartą mačiau per paradą su vėliavom rankose: vienas
be rankos, kitas be kojos, trečias be ausies. Susprogdinti
traukiniai man panašūs į karo veteranus – sužeistus, bet dar
gyvus.
Traukiniai, kurie liko nesudaužyti, atrodo labai ilgi.
Pradžią matai, o galo ne. Madalena sakė, kad mūsų mamos
ateis su mumis atsisveikinti prieš išvykstant traukiniui, bet
aš manau, kad kai mus pamatys, nebeatpažins. Dar gerai,
kad ant krūtinės mums prisegė numerius, antraip mamos
mus palaikytų Šiaurės Italijos vaikais, o kai traukinys
pajudėtų, niekas mums neištartų žodžių: „Telydi tave Dievo
motina.“
Visiems berniukams jie nukirpo plaukus, užmovė kelnaites,
storas puskojines, marškinėlius, kad nesusirgtume, apvilko
marškiniais ir paltais. Mano plaukų nelietė, nes jau buvau
nukirptas anksčiau. Mergytėms supynė kaseles su raudonais
ir žaliais kaspinėliais, apvilko suknytėm arba sijonėliais ir
paltukais. Paskui apavė bateliais. Visi gavom porą. Kai atėjo
mano eilė rinktis, mano numerio bateliai jau buvo pasibaigę.
Tada man davė porą rudų, naujutėlaičių, blizgančių ir su
raišteliais, bet jie buvo numeriu mažesni.
– Na kaip? Tinka? Ar patogūs?
Pavaikštinėjau pirmyn ir atgal, bet jie buvo per ankšti.
 – Geri! Geri! Tinka, – atsakiau išsigandęs, kad jų neatimtų,
ir pasilikau.
Mus, laukiančius eilėje, perone, įspėjo: neišsipurvinkit,
nešaukit, neatidarinėkit langų, nesivaikykit vieni kitų,
nežaiskit slėpynių, nevokit daiktų iš traukinio, nesikeiskit
batais ir kelnaitėm ir neišsipinkit kasų. Kadangi vėl išalkome,
suvalgius duoną mums davė po du griežinėlius sūrio. Bet
šokolado daugiau nedavė. Traukinio dar nesimatė, ir visi
netvėrė smalsumu. Norėdamas pasipuikuoti, pasakiau, kad
mano tėvas taip pat važiavo traukiniu, kai vyko į Ameriką. Jei
būtų palaukęs, kol gimsiu, būtume išvažiavę kartu. Marjuča
atkirto, kad į Ameriką niekas nevažiuoja traukiniu, o plaukia
laivu. Atšoviau, ką tu žinai apie tą Ameriką, jei tavo tėvas ten
nebuvo. Ji ir vėl atkirto: nebūk kvailys, visi žino, kad Amerika
už jūrų. Marjuča už mane didesnė ir sako, kad mokykloje
buvo tikra šaunuolė, kol jos motinai šovė į galvą toji bjauri
mintis numirti ir palikti ją ir brolius su tėvu batsiuviu. Jei čia
būtų Dzandraljona, paklausčiau, ar Amerika tikrai kitapus
jūros. Gaila, jos nėra, nėra ir mano mamos Antonjetos, nors ji
taip pat ne viską žino, nes žinojimas nėra jos išskirtinis
bruožas. Čia yra ir šviesiaplaukis komunistas, kuris Medinos
gatvės rūmuose ginčijosi su draugu. Jis padeda Madalenai
mus, vaikus, suskaičiuoti ir, regis, jam visai nebeliūdna. Gal
Madalena pagaliau išsprendė tą pietiečių klausimą, kuris
taip jam nepatiko.
Iš tolo traukinys atrodo toks, kokį mačiau Retifilo žaislų
parduotuvėje. Pamažu artėdamas didėja, o kai visai
privažiuoja – tikras milžinas. Tomazinas pasislepia už manęs
iš baimės. Jis nesupranta, kad aš irgi bijau. Panelės patikrina
numerius ant paltų ir iš sąrašo perskaito mūsų pavardes:
Amerigas Speranca, sako viena iš jų, kai ateina mano eilė. Aš
užlipu tris laiptelius ir atsiduriu traukinyje. Viduje drėgna ir
dvokia kaip Pakjokjos pusrūsyje. Iš lauko atrodė toks didelis,
o viduj – nepatogus ir siauras. Kaip kokie tamsūs
kambarėliai, prikabinti vienas prie kito ir uždaromi
geležinėm rankenom. Dabar, kai stoviu viduje, suprantu, kad
viskas įvyko taip greitai, ir jei net norėtum, jau negalėtum
grįžti atgal. Pagalvoju apie mamą, dabar jau grįžusią į mūsų
vargingą pusrūsį, ir paširdžius persmelkia graudulys. Paskui
mane įlipa Marjuča ir Tomazinas. Iš veidų matyti, kad jie
galvoja tą patį. „O Dievo motina, ką tu su mumis padarei?!“
Panelės šaukia pavardes, traukinys pamažu prisipildo
vaikų. Mes stojamės, sėdamės, zujam pirmyn ir atgal, vieni
išalkę, kiti ištroškę. Vienu metu draugas Mauricijus, kuris,
užuot nupjovęs mums liežuvius, mus nupiešė, įžengia į kupė
ir ramina: tyliau, tyliau, sėdėkit, kelionė ilga. Bet mes ir
toliau rūpinamės tik savimi, todėl draugas Mauricijus
daugiau nesijuokia, manau, viskas jį labai užkniso ir dabar jis
nori viską iš mūsų atimti – ir traukinį, ir batus, ir paltus. Mes
jų nenusipelnėm. Pakjokja teisi – mes nenusipelnėme nieko.
Atsisėdu ant medinės sėdynės, priglaudžiu veidą prie vagono
sienos ir man ima perštėti akys – nuo uždaro vagono
smarvės, nuo medinio suolo, nuo nešvaraus lango ir nuo
minčių apie mamą.
– Amerigai! Ameri! Eikš čia! Pažiūrėk!
Atsistoju ir einu prie lango. Galva įsispraudžiu tarp kitų
vaikų, kurie, iškišę rankas pro langą, stengiasi paliesti savo
mamų delnus. Tomazinas truputį pasitraukia į šoną, ir man
pavyksta pamatyti savo mamą. Tarp kitų ji atrodo mažesnė.
Ir jau toli, nors traukinys dar nepajudėjo. Šalia jos taip pat
stovi Dzandraljona – ji atėjo atsisveikinti su manim, nors šį
rytą turėjo eiti į savo giminaitės mirties trisdešimtadienio
minėjimą.
Pro langelį mama man paduoda obuolį. Mažą ir apskritą,
rausvą ir violetinį obuoliuką. Įsidedu jį į kišenę. Jis toks
gražus, kad, manau, jo nevalgysiu. Atrodo kaip raudona
širdelė, tokia, kokią mačiau kunigaikščio Sangro koplyčioje, į
kurią paslapčiom buvom įsmukę su Tomazinu. Dzandraljona
man pasakojo, kad joje saugomi skeletai su kaulais, krauju,
širdim ir viskuo. Tomazinas nenorėjo eiti, bijojo, kad jį
pagriebs numirėliai. Bet Pakjokja kartoja, kad reikia bijoti
gyvųjų, o ne mirusiųjų. Taigi mudu užsidegėm žvakę ir
įžengę į koplyčią atsidūrėm priešais statulas, kurios atrodė
veikiau išpjautos iš mėsos, o ne iškaltos iš akmens. Ten buvo
marmurinis Jėzus Kristus, miegantis po drobule ir galintis
bet kurią akimirką pabusti, nes akmens drobulė atrodė
nenusakomai lengva. Mes žengėm tarp statulų, mušant
širdies dūžiams, ir pagaliau juos pamatėm. Du skeletai
stovėjo tarsi ką tik išsivadavę iš kūno. Mirusiojo galva buvo
plika ir blizganti, šypsena bedantė, kaulai susimaišę su
raudonų ir juodų venų rezginiu. O viduryje – širdis, apskrita
ir raudona kaip obuolys. Žvakė man iškrito iš rankų ir mes
likom tamsoje. Bergždžiai sukiojomės ir šaukėmės pagalbos –
niekas neatsiliepė. Pagaliau Tomazinas nežinia kaip rado
išėjimą. Jis buvo teisus: gyvieji mums kelia baimę, bet
mirusieji nejuokauja. Kai išėjom į lauką, gatvėje buvo tamsu,
bet tai atrodė niekis, palyginti su koplyčios tamsa. Dar ir
dabar sapnuoju kunigaikščio griaučius.
Stebiu mamą pro langą. Ji siaučiasi skepeta ir tyli. Tyla jai
būdinga. Paskui traukinys sustaugia garsiau nei mokytoja
atsikišusiu smakru, kai pamatė negyvą tarakoną, kurį
buvome paslėpę po elementoriumi. Dabar mamos pradeda
mosuoti rankom į priekį ir atgal, ir man atrodo, kad jos
atsisveikina su mumis. Bet visai ne.
Traukinyje visi mažyliai nusivelka paltus ir ima mėtyti pro
langus savo mamoms – net Tomazinas ir Marjuča. Aš šaukiu:
– O Švenčiausioji Motina, ką jūs darot? Šiaurėje visi
sušalsit į ožio ragą!
Tomazinas atsako:
– Toks susitarimas: išvykstantys vaikai palieka paltus
pasiliekantiems broliams. Nors Italijos šiaurėje žiema šalta,
čia taip pat nešilta.
– O mes? – klausiu.
– Komunistai mums duos jų dar kartą, nes jie turtingi ir
gali sau leisti, – sako Marjuča sviesdama paltą batsiuviui
tėvui ir šis tučtuojau apvelka juo vieną iš našlaičių brolių.
Aš nežinau, ką daryti. Mano vyresniajam broliui Luidžiui
jis būtų pravertęs anksčiau, bet ne dabar. Paskui pagalvoju,
kad mama gali jį išversti ir pasisiūti storesnį švarkelį. Tad aš
taip pat nusivelku paltuką ir numetu jai. Obuolį pasilieku.
Mano mama Antonjeta sugauna paltuką ore ir žiūri į mane.
Man atrodo, kad šypsosi.
Iš gretimų kupė pasigirsta panelių balsai. Tebestoviu prie
lango stengdamasis suprasti, kas vyksta. Stoties viršininkas
laksto pirmyn ir atgal, nežinodamas, ko griebtis: ar stabdyti
traukinį ir susigrąžinti paltus, ar visus iki vieno išlaipinti.
Draugas Mauricijus pasitaria su juo ir galiausiai nusprendžia
prikabinti prie traukinio kitą vagoną su šildytuvu ir pakelti
temperatūrą.
 Krykštaujant iš nuostabos panelėms, paniškai bėgiojant
mamoms su paltukais po pažastimi ir mums, vaikams,
traukinyje juokiantis, stoties viršininkas pakelia lazdelę ir
pagaliau lokomotyvas pajuda iš vietos. Iš pradžių lėtai
lėtutėliai, paskui vis greičiau. Mano mama Antonjeta
tebestovi vis labiau tolstančios stoties kampe kryžmai
sudėjusi rankas ant mano palto. Tarsi stipriai stipriai
glausdama mane per bombardavimą.
 7.

– O dabar, kai išmetėm paltus, kaip mus atpažins? –

susirūpinusi klausia Marjuča.
– Gal iš veidų, ar ne? – klausimu atsako Tomazinas.
– Taip, bet juk komunistai nežino, kas esu aš ir kas tu?
Mes jiems visi vienodi, kaip mums – juodukai amerikonai.
Mes mirštam iš alkio ir kas iš to?
– Man atrodo, kad jie taip susitarę, – sako berniukas
geltonais plaukais ir be trijų dantų. – Tai jie liepė mūsų
mamoms pasiimti paltus, tad, kai atvažiuosim į Rusiją, niekas
neįstengs mūsų surasti.
– Ir mes pradvisim šalčiu, – sako kitas, stovintis šalia jo,
trumpas ir juodas.
Marjuča žiūri į mane ašarotomis akimis, norėdama
suprasti, ar tai tiesa.
– Bet jūs juk žinot, kad Rusijoje vaikus valgo per
pusryčius? – sako bedantis jau drebančiai iš baimės
Marjučai.
– O tave jie išsiųs atgal, – sakau, – nes turi daugiau kaulų
nei odos... Be to, kas jums sakė, kad mes turim važiuoti į
Rusiją? Aš girdėjau kalbant, kad mus veža į Šiaurės Italiją.
Marjuča atrodo ramesnė, bet mažylis šiaudų spalvos
plaukais varo savo:
– Jie pasakė, į Šiaurės Italiją, kad įtikintų mamas. Bet iš
tikrųjų nuveš į Sibirą ir apgyvendins ledo namuose su
ledinėm lovom, lediniu stalu ir ledine sofa...
 Marjučos ašaros kapsi ant naujos suknelės.
– Ir tu nori pasakyti, – priduriu, – kad mes tapsim
ledinukais? Marju, o kokie ledinukai tau patinka – citrinų ar
kavos skonio?
Į kupė įžengia draugas Mauricijus su akiniuotu ir
išdžiūvusiu ilgšiu. Visi vaikai iš jo šaiposi: akiniuotis,
akiniuotoji kobra, stybrakojis.
– Vaikai, tylos! – šūkteli draugas Mauricijus. – Ar jūs žinot,
jog už tai, kad važiuojate traukiniu, turite padėkoti šitam
ponui?
– Šitam ponui? – klausia trumpas ir juodas.
– Aš Gaetanas Makjarolis, mano darbas susijęs su
knygomis, – sako stybrakojis grynai itališku balsu.
Mes tylim, sakytum, kažkas iš tikrųjų mums būtų nupjovęs
liežuvius.
– Šitą gražią iniciatyvą aš sugalvojau su kitais draugais tik
dėl jūsų...
– Kodėl? Kokia jums iš to nauda? Gal jūs mūsų tėvas ar
motina? – klausia juodai juodas mažylis, vienintelis, kuris
nežino, kas yra drovumas.
– Kai būtina, mes visi tampame tėvais ar motinomis tiems,
kuriems jų reikia. Todėl vežame jus pas tuos žmones, kurie
jumis pasirūpins ir jūsų labui elgsis su jumis kaip su savo
vaikais.
– Vadinasi, jie mus nukirps plikai? – klausiu tyliai.
Akiniuotis neišgirsta ir atsisveikindamas mojuoja abiem
rankom.
– Geros kelionės, vaikai, būkit šaunuoliai ir
pasilinksminkit!
Džiūsnai ilgšiui išėjus, visi tyli.
 Draugas Mauricijus atsisėda į mūsų vidurį ir atsiverčia
registracijos žurnalą, kurį laiko rankoje.
– Kad jau norėjot padovanoti mamoms paltus su savo
vardais ir pavardėmis, – sako jis ir žiūri kiekvienam į akis, –
dabar mes turim surašyti jus iš naujo. Štai čia visų vaikų,
važiuojančių visuose vagonuose, sąrašai. – Ir jis vėl ima
klausinėti mus vardo, pavardės, tėvo ir motinos vardų.
Atsakinėjam paeiliui ir kiekvienam iš mūsų ant rankovės jis
prisega kortelę su numeriu. Kai prieina šviesiaplaukio
bedančio eilė, draugas Mauricijus jo vardo turi klausti du,
tris kartus, bet tas tyli. Apsimeta kurčnebyliu. Mauricijus
šaukia jį visais įmanomais vardais, norėdamas pamatyti, ar
mažylis atsisuks: Paskalis, Džuzepė, Antonijus, – bet tas
tebetyli, kol galiausiai Mauricijui nusibosta ir jis nueina į
gretimą kupė.
– Kodėl tu apsimeti kurčnebyliu? – klausia Tomazinas. – Tu
kaltas, kad vargšelis prarado kantrybę.
Šviesiaplaukis piktai nusišiepia.
– Ar aš toks mulkis, kad sakyčiau savo pavardę? – klausia
jis ir padaro judesį, tarsi kabintųsi skėtį ant rankos.
– Bet kaip jie tave atpažins? – susirūpina Marjuča. – Ar
nebijai, kad jie tavęs gali negrąžinti mamai?
– Mano mama, – atkerta šviesiaplaukis, – mane mokė, kad
mūsų pavardė susijusi su kontrabanda, ir kai būnam namie,
negalim jos sakyti niekam, nebent imtų kristi bombos. Ir visų
pirma – policijai!
Šviesiaplaukis nutaiso pasipūtusio pranašuolio veidą. Visi
tylim, man atrodo, kad išsigando ir pats vaidinęs gudruolis,
nes kai atsisukam, jis nebežino, kur dėti akis.
 Netrukus įžengia dar nematyta panelė, atsisėda su sąrašu
rankoje ir pradeda iš pradžių. Kai ateina mūsų eilė, klausia,
kuo aš vardu.
– Amerigas Speranca.
– O tėvas ir motina?
– Speranca Antonjeta.
– O kuo vardu tavo tėvas, ką jis dirba?
– Nežinau, – atsakau sutrikęs.
– Nežinai, ką dirba tavo tėvas? – nustemba ji.
– Aš nežinau, ar turiu tėvą, ar ne. Vieni sako – taip, kiti –
ne. Mano mama Antonjeta tvirtina, kad jis išvyko, Pakjokja –
kad pabėgo.
– Tada parašykim „dingęs be žinios“.
– O gal palikim tuščią vietą, kai grįš, įrašysim? – klausiu.
Panelė neatsako, pakelia tušinuką į viršų ir pereina prie
kitos eilutės.
– Kitas, – sako.
 8.

Kelionė ilga. Nuo išvykimo pradžios negirdėti nei verksmų,

nei juoko. Girdžiu tik traukinio bildesį, visada vienodą, ir
tvaiką, atsiduodantį drėgme ir senumu, kaip koplyčioje su
gyvais skeletais. Žiūriu pro langą ir galvoju apie tai, kaip
guliu mamos lovoje, apie Geležgalvio kavą, paslėptą po
čiužiniu. Galvoju apie gatves, kuriose ištisas dienas sukdavau
ratus rinkdamas audinių atraižas kepinant saulei ir
pliaupiant lietui. Galvoju apie Pakjokją, šią valandą gulinčią
savo pusrūsyje su ūsočiaus karaliaus atvaizdu ant naktinio
staliuko. Galvoju apie Dzandraljoną ir man atrodo, kad
užuodžiu kiaušinienės su svogūnais kvapą. Galvoju apie
gatveles, kuriose gyvenau, siauresnes ir trumpesnes nei šitas
traukinys. Galvoju apie tėvą, kuris išvažiavo į Ameriką, apie
vyresnį broliuką, kuris iškeliavo su bronchų astma ir leido
išvažiuoti tik man.
Kartais ant pečių man nusvyra galva, merkiasi akys ir
painiojasi mintys. Aplink beveik visi miega. Pažvelgiu dar
sykį į lauką. Matau bėgantį virš laukų mėnulį, tarsi einantį
lenkčių su traukiniu. Susirangau ant suolo, stipriai apkabinu
kojas rankomis. Skruostais ritasi šiltos įkyrios ašaros, jos
skverbiasi į burną ir, sūrios, sunaikina šokolado skonio
prisiminimą. Tomazinas palaimingai miega atsisukęs į mane.
Tomazinas, kuris šiaip jau bijo net savo šešėlio! O aš, tas,
kuris buvo nusileidęs į kanalizaciją gaudyti žiurkių, viliuosi,
kad traukinys dabar pat sustos ir mus visus sugrąžins atgal.
Tik noriu, kad mama man pasakytų: „Ameri, pareik, grįžk
namo!“
Kai jau imu snūduriuoti, išgirstu triukšmą, nuo kurio
pašiurpsta oda, atrodo, kažkas nagais ima gremžti puodo
dugną. Traukinys sustoja su trenksmu, ir visi griūnam į
priekį, vienas šalia kito. Aš nukrintu veidu į grindis, Marjuča,
kuri jau miegojo, pravirksta išsigandusi, kad suplėšė naują
suknelę.
– Bet kas jam davė vairuotojo teises? – klausia
šviesiaplaukis.
– Kas atsitiko? Atvažiavom? – klausia Tomazinas, dar gerai
neišsibudinęs.
– Neįmanoma, – atsako jam trumpas ir juodas, – mama
mane įspėjo, kad turi praeiti visa naktis ir gal net kita diena.
Užgęsta šviesos ir mes liekame tamsoje. Iš toli atsklinda
šaižus garsas, tarsi kažkas kažką pjautų. Paskui
įsiviešpatauja begalinė tyla, kol vėl pasigirsta kažkieno
balsas, gal šviesbruvio berniuko, gal kito, kuris
naudodamasis padėtimi tiesiog kalba, norėdamas mus
mirtinai išgąsdinti.
– Matot? Jie mus išmes iš traukinio ir paliks visus tamsoje.
– Aš manau, kad traukinys sugedo, – sakau, norėdamas
padrąsinti Marjučą ir save. O iš tikrųjų galvoju, jog fašistai
padėjo ant bėgių sprogmenų, kad mes išlėktume į orą, kaip
sakė Pakjokja. Marjuča nenusiramina ir vėl pravirksta.
– Aš arba mirsiu nuo šalčio, arba nuo bado, – sako kitas
balsas.
Užsidengiu delnais ausis, užsimerkiu ir laukiu sprogimo,
bet nieko. Gal Madalena sumanė ištraukti tą sprogmenį, nes
yra gavusi medalį už tai, kad išgelbėjo Sanita tiltą. Man
atrodo, kad tamsoje ant savo sprando jaučiu šaltus ir
smailius kunigaikščio Sangro skeletiškus pirštus. Atsimerkiu
ir atlaisvinu ausis. Kupė durys staiga atsidaro, bet niekas
nekalba, niekas nekvėpuoja ir niekas nekrusteli iš vietos.
– Kas patraukė pavojaus signalo rankeną? – klausia
Madalena ir įjungia šviesą.
Madalena rimtut rimtutėlė, o raukšlės padalijo jos kaktą į
dvi dalis.
– Su traukiniu nejuokaujama, – sako ji ir žiūri į
šviesiaplaukį. Šis supranta ko ir nutaiso įsižeidusį veidą.
Manau, truputį gailisi, kad nepasakė savo pavardės, nes,
šiaip ar taip, dabar gaus pylos. Taip jam ir reikia.
– Ją patraukėm ne mes! – sako Tomazinas ir beveik išsuka
iš bėdos bedantį kontrabandininką.
– Mes visi miegojom, – priduria Marjuča, jau nustojusi
verkti, nes jos suknelė nesuplyšo.
– Kas buvo, tas pražuvo, – nuramina visus Madalena, – bet
jūs laikykit rankas savo vietoj ir nieko nelieskit, nes rytoj visą
dieną galit praleisti policijos nuovadoje.
– Bet kaip toji raudona rankena sustabdo traukinį? –
klausia šviesiaplaukis, nutaisęs gudrų veidą.
– Ar aš kvaila, kad tau pasakyčiau? – atkerta Madalena. Jis
supranta ir užsičiaupia. – Bet nuo šios akimirkos lieku čia
prižiūrėti, kad išvengtume neplaninių traukinio stabdymų!
Madalena atsisėda į kampą ir netrukus ima šypsotis. Ji
ilgai nebūna supykusi. Gal dėl to ir gavo medalį.
 9.

Visi miega, aš – ne. Tyla man nepatinka. Mūsų gatvelėje

visada vidurdienis, net naktį gyvenimas niekada nesustoja,
taip buvo ir per karą. Žiūriu pro langą ir matau tik griovius.
Apversti tankai, sudaužytos lėktuvų kabinos, beveik sugriauti
rūmai. Visur viskas sudaužyta. Paširdžius smelkia gėla. Kaip
tada, kai mano mama Antonjeta man padainavo dainelę: „Aš
padainuosiu, kaip šį vaikelį atiduosiu...“3, ir man išlakstė
miegai, nes vaiką pirmiausia atidavė juodam vyrui, tas jį
laikė visus metus, paskui juodas vyras jo daugiau nenorėjo,
todėl įbruko kitam, tas dar kitam, ir paskui jau buvo
neįmanoma susigaudyti, kuo viskas baigėsi.
Kartais traukinys sustoja, į jį sulipa kiti vaikai, tada vėl
trumpai pasigirsta šūkaliojimai, verksmai ir juokas. Tada vėl
grįžta tyla, traukinio bildesys, paširdžius varstantis
graudulys. Kai man pasidarydavo liūdna, visada eidavau pas
Dzandraljoną. Prieš išvažiuodamas savo lobius sudėjau į
siuvinių dėžutę, kurią buvo dovanojusi mano mama
Antonjeta, ir mudu ją paslėpėm po plytele jos kambaryje.
Pakjokja sakė, kad Dzandraljona ten laiko savo pinigus. Bet
aš manau, kad ji taip kalba iš pavydo.
Tomazinas vėl užmigo. Bet dabar vartosi per miegus, kas
penkios minutės atmerkia akis, spardosi, kažką
nesuprantamai burba, paskui vėl užsimerkia. Sapnuoja.
Kapajankos vaišių vežimėlį, komunistų krosnis, mamos
smūgius, kai išėjo iš namų po tos istorijos su žiurkėm. Kas
žino. Šiaip ar taip, palaimintas miegantysis. Geriau sapnuoti
bjaurius sapnus nei kęsti nemigos košmarus. Dzandraljona
sako, kad jei miegas neateina, nereikia jo ieškoti. Tad aš
atsikeliu nuo sėdynės ir išeinu. Žingsniuoju koridoriumi
pirmyn ir atgal ir stebiu kitas kupė. Tiek mažylių veidų
vienas prie kito! Miega ramūs kaip namie. Galvoju apie savo
mamą Antonjetą. Kartais lovoje šaltomis kojomis paliesdavau
jos šlaunis. Staiga ji mane subardavo: „Ko čia graibaisi, kad
pasišildytum savo gorę? Nukelk kuo greičiau šituos vytintos
menkės gabalus!“ Bet paskui suimdavo mano kojas ir
sušildydavo rankom kiekvieną pirštelį. Ir aš užmigdavau su
kojų pirštais jos delnuose.
Vėl žingsniuoju koridoriumi grįždamas į savo kupė. Bet
vidun neinu: koridoriuje stovi dviratis vežimėlis, aš atsisėdu į
jį ir atremiu galvą į langą. Lauke tamsu, nieko nematyti.
Niekas nežino, kur mes, ar jau toli nuo namų, ar greitai
atvažiuosim. Langas šaltas ir drėgnas, mano veidas
sušlampa. Tai dar geriau, jei pravirksiu, niekas nesupras. Bet
Madalena supranta, prieina prie manęs ir paglosto. Gal pas
ją taip pat neatėjo miegas.
– Ko verki? – klausia. – Ilgiesi mamos?
Nuslepiu ašaras, bet glamonę priimu.
– Ne, ne, aš verkiu ne dėl mamos, – atsakau. – Tik dėl batų.
Jie labai ankšti.
– O kodėl nenusiauni jų dabar, kai naktis? Juk patogiau.
Kelionė ganėtinai ilga.
– Ačiū, panele, bet bijau, kad juos pavogs, ir aš turėsiu dar
kartą vaikščioti basas arba su kitų batais. O vaikščioti su kitų
batais daugiau nebenoriu.
3 Eilutės iš toskaniečių liaudies dainos-lopšinės „Ninna nonna, nina ohh“.
 10.

Tolumoje tvyksteli šviesa ir nudegina akis. Traukinys

išlindo iš tunelio ir viską nušviečia baltai. Kelią, medžius,
kalnus, namus. Iš viršaus leidžiasi daugybė trupinėlių –
didesnių ir mažesnių.
– Sniegas, – sakau, norėdamas save įtikinti. – Sniegas,
sniegas, – kartoju vis garsiau, bet mano kupė niekas
nepabunda. Net tas geltonplaukis, kuris sakė, kad mus veža į
ledinius namus. Norėčiau dabar pamatyti jį ir tą Rusiją! Vėl
prispaudžiu galvą prie lango ir lydžiu akimis lėtai lėtai
besileidžiančius duonos trupinius. Ir akys pagaliau
užsimerkia.

– Rikota!.. Rikota!
Marjuča šaukdama puola mane budinti.
– Amerigai! Ameri!.. Kelkis, žemėje pilna rikotos. Ant kelio,
ant medžių, ant kalnų! Lyja rikota!
Naktis baigėsi, pro langą šviečia saulė.
– Marju, koks čia tau provola4 ir rikota! Čia sniegas.
– Sniegas?
– Sušalęs vanduo...
– Toks, kokį parduoda donas Mimi iš savo vežimėlio?
– Kažkas panašaus, tik be vyšnių taurėj.
Akis man užmerkia miegas. Traukinyje dabar šalta. Visi
vaikai žiūri į baltą lauką užgniaužę kvapą ir išsižioję.
– Niekada jo nematėte? – klausia Madalena.
 Marjuča papurto galvą, susigėdusi, kad supainiojo sniegą
su rikota. Kurį laiką tylim, atrodo, sniegas užčiaupė mums
burnas.
– Ponai, – staiga sako bedantis šviesiaplaukis. – O kai
atvažiuosim, ar mums duos ko nors valgyti? Aš atsiduodu
badu. Blogiau nei namie...
Madalena šypsosi. Taip ji atsakinėja į prašymus. Pirma
nusišypso, paskui paaiškina:
– Draugai iš Šiaurės Italijos mūsų laukia su didele švente,
plakatais, orkestru ir daugybe valgių.
– Tai jie džiaugiasi, kad mes atvažiuojam? – klausiu.
– Gal juos privertė... – suabejoja Marjuča.
Madalena sako, ne, jie tiesiog patenkinti.
– Patenkinti, kad mes atvažiuojam suvalgyti jų maisto? –
klausia šviesiaplaukis, negalėdamas patikėti. – Kodėl?
– Iš so-li-da-ru-mo, – paaiškina Madalena.
– O kaip tada o-ru-mas? – klausiu ir nutaisau tokį veidą
kaip Pakjokjos, tik nenusispjaunu pro dantis.
Madalena paaiškina, kad solidarumas yra tas pats orumas,
tik nukreiptas į kitus. Jei šiandien aš turiu dvi dešras, vieną
duodu tau, o jei rytoj tu turėsi du sūrelius, vieną duosi man.
Koks geras dalykas, pagalvoju. Bet pagalvoju ir apie tai,
kad jei tie iš šiaurės turi du saliamius ir vieną duoda man,
kaip rytoj aš galiu atiduoti jiems vieną kačotą5, jei dar iki
vakar neturėjau net batų?
– Kartą aš ragavau saliamio, – sako Tomazinas ir
prisiminęs apsilaižo lūpas. – Mane pavaišino mugėje dešrų
pardavėjas...
– Tai jis tave pavaišino lyg niekur nieko? Savo noru? –
klausia Marjuča kumštelėdama alkūne Tomazinui ir pirštais
parodydama, kad jis šelmis.
Tomazinas sukikena, o aš keičiu pokalbio temą, nes gerai
pažįstu savo pašnekovus. Laimei, Madalena negirdi, bet kiti
vaikai vėl ima svaičioti. Aš pasidarau vietos palei langą ir
išvystu ją už sniegu nukloto paplūdimio. Iš pradžių
neatpažįstu, nes ji visiškai kitokia: lygi, nejudanti ir pilka
kaip katino kailis.
– Negi niekada nematei jūros? – klausia Madalena. – Tikrai
turėjai ją atpažinti!
– Mano mama Antonjeta sako, kad iš jos jokios naudos, ji
tik atsiunčia mums cholerą ir bronchų ligas.
– Ar tikrai, ponai? – klausia visada įtari Marjuča.
– Jūroje mes galime maudytis, – paaiškina Madalena, –
plaukioti, nardyti, pramogauti...
– O jei Šiaurės Italijos komunistai sumurkdys mus
vandenin? – klausia Marjuča.
– Taip, žinoma! – sušunka Madalena. – Bet ne dabar, dabar
šalta. Kai ateis laikas.
– Aš nemoku plaukti, – prisipažįsta Tomazinas.
– Kaipgi ne! – šypsausi. – Tuk juk važiuodavai atostogauti į
Iskiją, negi užmiršai?
Jis sukryžiuoja rankas ir nusisuka į kitą pusę.
– Jie veža mus prie jūros todėl, kad nori nuskandinti, –
sako šviesiaplaukis, bet man atrodo, kad pats tuo netiki ir
taip kalba norėdamas pravirkdyti Marjučą.
– Jūs visi liežuvautojai, – nukerta Madalena, – jūsų
nereikėtų klausytis.
– O jūs, atleiskit, turit vaikų? – neatlyžta šviesiaplaukis.
– Kokie vaikai? – ginu ją. – Juk ji dar panelė!
 – Bet jei turėtumėt, – neatstoja šviesiaplaukis, – ar
verstumėt juos lipti į traukinį?
– Tu tiesiog nieko nesupratai, – atsakau jam. – Traukiniu
važiuoja tik mažyliai, kuriems reikia, o ne tie, kuriems viskas
gerai, antraip koks čia solidarumas?
Madalena pritariamai linkteli galvą, bet į kalbas
nesileidžia.
– Pasakykit man tiesą, – prašo Marjuča vaikišku veidu, – ar
tas šviesiaplaukis jaunuolis, stotyje padėjęs jums skaičiuoti
vaikus... jūsų mylimasis?
– Koks dar mylimasis! – vėl įsiterpiu gelbėdamas sutrikusią
Madaleną. – Jis taip pat komunistas, mačiau jį partijos
būstinėje prieš išvykstant...
– Na... o ką tai reiškia? Jei esi komunistas, tai negali
įsimylėti? – nepasiduoda Marjuča.
– O kada? – perklausiu. – Tam vaikinui reikia pirma
išspręsti Pietų Italijos klausimą ir tik paskui galvoti apie
meilę...
– Meilė turi daug veidų, ji ne tik tokia, apie kokią galvojate
jūs... – įsikiša Madalena. – Pavyzdžiui, būti tarp tiekos
siautėjančių padaužų – ar tai ne meilė? O jūsų mamos,
išsiuntusios jus traukiniu taip toli – į Boloniją, Riminį,
Modeną... jos nemyli jūsų?
– Kaip? Tas, kuris tave išsiunčia, tave myli?
– Ameri, kartais tave labiau myli tas, kuris leidžia tau
išeiti, nei tas, kuris neleidžia...
Tokių dalykų aš nesuprantu, todėl daugiau nekalbu.
Madalena sako turinti prižiūrėti kitus vaikus ir išeina, o
mes – aš, Tomazinas ir Marjuča – norėdami prastumti laiką
imame žaisti kinišką morą6. Pagaliau traukinys sulėtina
greitį, paskui sustoja. Panelės sako, kad turim būti geručiai
ir tyliai laukti, kada ateis mūsų meilė išlipti, o atsidūrus
gatvėje negalima niekur lakstyti, antraip galim pasiklysti; jei
kiekvienas vaikas patrauks savo keliu, koks čia solidarumas?
Kai įvažiuojam į stotį, mus pasitinka muzikantų orkestras
ir plakatas su užrašu: „Sveiki atvykę, vaikai iš pietų!“, jį
mums perskaito viena panelė. Čia jie laukia būtent mūsų.
Panašu į Arko Madonos šventę, tik be puolančių ant žemės ir
šaukiančių: „Arko Marona!“
Muzikantai griežia muziką, kurią moka visos traukinio
panelės, bet tik dvi ar trys šaukia: „Bella ciao ciao ciao!“
Dainos pabaigoje jos iškelia kumštį į dangų, nuklotą daugybe
siaurų ir pailgų debesų. Marjučos ir Tomazino manymu, jos
rodo kumščius todėl, kad jų pirštai sulipę. Tada aš paaiškinu,
kad tai komunistų pasisveikinimas, kaip mane paprotino
Dzandraljona, ir jis skiriasi nuo fašistų pasisveikinimo, kaip
man išaiškino Pakjokja. Ir iš tikrųjų, kai Dzandraljona ir
Pakjokja susitinka gatvelėje, kiekviena sveikinasi rodydama
savo ženklą, ir tada atrodo, kad jos žaidžia kinišką morą.
Aš stoviu eilėje su Marjuča, o Tomazinas – už mūsų,
susikibęs su kitu, truputį didesniu mažyliu. Mes
žingsniuojam viduryje žmonių, mojuojančių trispalvėm
vėliavėlėm: vieni šypsosi, kiti ploja, treti sveikinasi.
Tikriausiai įsivaizduoja, kad mes ką nors nugalėjom ir
atvažiavom į Šiaurės Italiją norėdami padaryti jiems
paslaugą, o ne atvirkščiai – gauti iš jų. Kai kurie ponai su
skrybėlėm ir ūsais laiko raudonas vėliavas su apskritimuku
viduryje ir dainuoja dainą, kurios aš nesuprantu, ir
retkarčiais kartoja žodį „in-ter-na-cio-na-las“.
 Paskui uždainuoja moterys, skrybėlėtų ponų žmonos,
atsinešusios raudonas vėliavas su geltonu apskritimėliu. Šitą
dainą moku. Tąja daina Madalena įveikė Pakjokją. Tai daina
apie nieko nebijančias moteris, nors iš tikrųjų jos tik
moterys, o gal kaip tik dėl to, nežinau. Dabar balsai labai
stiprūs, kai kurios dainuoja su ašarom akyse. Aš gerai
nesuprantu visų žodžių, jie tikriausiai apie mamas ir vaikus,
bet kodėl tam tikru metu traukinio panelės ir Šiaurės Italijos
komunistės žiūri į mus ir šypsosi, tarsi mes visi būtume jų
vaikai?
Jie mus nuveda į didelį kambarį, pilną trispalvių ir raudonų
vėliavų. Viduryje stovi ilgių ilgiausias stalas su visokiausiais
skanėstais: sūriais, kumpiais, saliamiais, duona ir
makaronais. Jau ketiname pulti prie valgių, bet viena panelė
mus įspėja:
– Vaikai, čia ne visiems, nejudėkit. Kiekvienas gaus lėkštę
su stalo įrankiais, servetėlę ir stiklinę vandeniui. Čia būsite
tol, kol numalšinsit alkį.
Tomazinas kumšteli man alkūne ir sako:
– Jie tikrai ne komunistai, kurie valgo vaikus. Jei dabar šito
nebūtume sužinoję, būtume juos suvalgę mes!
Įkišam nosis į lėkštes ir jau nebesigirdi, kaip skrenda
musė. Aš, Marjuča ir Tomazinas susėdam šalia. Mes gavom
griežinėlį rožinio kumpio, pilną baltų dėmelių, vieną
minkštut minkštutėlio sūrio gabaliuką, kitą – kietą kaip
akmuo, ir dar vieną, dvokiantį kojų smarve. Žiūrim sutrikę,
niekas nepradeda valgyti, nors visi ryja maistą
išbadėjusiomis akimis. Laimė, prieina Madalena.
– Kas čia dabar? Praėjo alkis?
 – Panele, ar šitie ponai mums davė seno maisto? Čia
kumpis su baltom dėmėm, o sūris su pelėsiais, – stebisi
Marjuča.
– Žinoma, jie nori mus nunuodyti, – pritaria berniukas
geltonais plaukais ir trim trūkstamais dantimis.
– Be to, jei aš būčiau norėjęs pasigauti cholerą, tai jau man
atleiskit, argi nebūčiau tokio šlamšto prisirijęs uoste? –
klausia Tomazinas.
Madalena paima griežinėlį kumpio su dėmelėm ir įsideda į
burną. Ir paaiškina, kad mes turėtume priprasti prie kitokio
maisto: mortadelos, parmezano, gorgoncolos...
Aš įsidrąsinu ir pabandau gabalėlį kumpio su pūslelėm.
Marjuča ir Tomazinas iš mano veido supranta, kad man
skanu, jie irgi paragauja ir jau nesustoja. Visi valgo net
minkštą sūrį ir tą su žaliais pelėsiais ir pagaliau – kietą ir
sūrų, dilginantį burną.
– Ar jie dar turi mocarelos? – klausia Tomazinas.
– Mocarelos prisivalgysi Mondragonėje, – nusijuokia
Madalena.
Paskui pasirodo panelė komunistė su staleliu ant ratukų,
nukrautu taurelėmis su baltom putom.
– Rikota, rikota! – staiga šūkteli Marjuča.
– Sniegas, sniegas! – antrina Tomazinas.
Aš paimu šaukštelį ir įsidedu į burną baltų putų rutuliuką.
Jis labai šaltas ir kvepia pienu su cukrum.
– Čia rikota su cukrum! – nepasiduoda Marjuča.
– Tarkuotas ledas su pienu! – sako Tomazinas.
Marjuča valgo lėtai lėtai ir pagaliau taurėje pasilieka mažą
rutulėlį.
– Ką, tau nepatiko ledai? – klausia Madalena.
 – Nelabai... – atsako Marjuča, bet visi suprantame, kad
meluoja.
– Tada tai, kas liko, atiduokim Tomazinui ir Amerigui.
– Ne! – surinka Marjuča ir jos akys prisipildo ašarų. – Aš
norėjau truputį išsaugoti savo broliams, kai grįšiu namo.
Norėjau paslėpti suknelės kišenėlėje.
– Bet ledų neįmanoma išsaugoti, jie ištirpsta! – sako
Madalena.
– Jei jie ištirpsta, kaip aš parodysiu solidarumą?
Madalena išima iš rankinės penkias ar šešias karameles.
– Imk, šitos geriau tinka solidarumui. Tu jas gali išsaugoti
savo broliukams.
Marjuča paima karameles, tarsi jos būtų briliantai, ir
įsideda į kišenę. Paskui suvalgo paskutinį šaukštą ledų.

4 Minkštas sūris iš buivolių pieno.

5 Minkštasis sūris iš Italijos šiaurės.
6 Toks pirštų žaidimas.
 11.

Panelės komunistės mus susodina ant ilgų suolų. Paskui

pereina su juoduoju sąrašu, perskaito numerį ant mūsų
marškinių, paklausia pavardės, vardo ir užsirašo.
– Anikjariko Marija? – klausia panelė Marjučos, ir toji
linkteli. Įsegusi raudoną segę ant krūtinės, atsisuka į
Tomaziną. – Saporijus Tomazinas?
– Esu! – atsako jis ir atsistoja.
Panelė jam užriša vieną batelį, paduoda ženkliuką ir
nueina.
– Aš Speranca, – sakau jai pavymui.
Ji atsisuka, ima ieškoti mano numerio sąraše, paskui kažką
pasižymi šalia.
– O smeigtukas? – klausiu jau tolstančios.
– Aš juos baigiau, bet greit ateis kita draugė, nesirūpink.
Aš laukiu, laukiu, bet daugiau niekas neateina, ir imu
nerimauti.
Tuo metu vidun įžengia šeimos iš Šiaurės Italijos. Mano
mama Antonjeta, kai ją suerzinu, visada sako, kad vaikų
negalima pasirinkti. Bet čia viskas kitaip. Kai kurios šeimos
atėjo kartu, vedinos vaikais, kiti – vieni, vyrai ar moterys.
Poros, vyrai ir žmonos be vaikų, atrodo susijaudinusios, gal
įsivaizduoja, kad atėjo pasirinkti savo, tikrojo, vaiko.
Tie iš Italijos šiaurės aukštesni ir platesnių pečių nei mes,
jų veidai balti ir rausvi, manau, todėl, kad jie valgo per daug
kumpio su dėmelėm. Gal, kai kurį laiką pabūsiu pas juos ir
kai mane, aukštą ir platų, išsiųs namo, mano mama
Antonjeta pasakys: „Bloga sėkla ir nesėta auga.“ Nes žarstyti
komplimentus jai nebūdinga.
Panelė su juodu sąrašu grįžta su pora iš šiaurės ir sustoja
prie mergytės, sėdinčios už trijų metrų priešais mane. Jos
plaukai ilgi, akys žydros, ir pora ją pasirenka iš karto. Prie
manęs dar niekas nepriėjo, tikriausiai todėl, kad aš plikius.
Ponia iš šiaurės paima šviesiaplaukę mergytę už rankos ir jie
išeina visi kartu. Paskui panelė prieina prie storulės donos
rudais plaukais. Jos suka ir suka ratus priešais dvi mergytes
kaštoninėm kasom, sėdinčias eilėje tiesiai prieš mane. Jos
panašios, manau, seserys, ir tikrai, rusvaplaukė ponia
išsiveda abi, laikydama už rankų, vieną iš vienos pusės, kitą
iš kitos.
Aš prisispaudžiu prie Marjučos ir Tomazino.
– Apsimeskim, kad mes broliai, ir jie paims visus tris
kartu, – sakau.
– Ameri, šitie iš šiaurės juk ne akli. Ar tau atrodo, kad jie
nemato, jog tu rusvaplaukis, aš tamsiaplaukis, o Marjučos
plaukai trumpi trumputėliai ir geltoni kaip šiaudai? Kaip,
tavo manymu, mes galime būti broliai?
Tomazinas teisus. Aš jau nieko nesuprantu. Kiti vaikai išėjo
su naujais tėvais, o mes tebestypsom čia. Mes nepatinkam
niekam: vienas juodas kaip anglis, kitas rudas piktas
vilkiūkštis ir stropi mergytė.
Pamažu tuštėjantis kambarys tampa dar didesnis ir
šaltesnis. Bet koks, net menkiausias, garsas nuskamba lyg
griaustinis. Aš sujudu ant suolo ir pasigirsta kulkosvaidžio
tratėjimas. Norėčiau prasmegti iš gėdos. Mes – aš, Marjuča
ir Tomazinas – jau nebedrįstam ištarti nė žodžio ir kalbamės
ženklais. Tomazinas nusitaikęs smilium ir nykščiu lyg
pistoletu pasuka riešą pirma į dešinę, paskui į kairę tarsi
sakydamas: „Mums nebėr vietos.“ Marjuča pakelia ir
nuleidžia sugniaužtą kumštį: „Bet ko mes čia atvažiavom?“
Aš gūžteliu pečiais ir skėsteliu rankom: „Iš kur aš žinau?!“
Tada Tomazinas kilsteli antakius ir atsuka delną į mane: „Bet
tu juk buvai Nobelis!“ Taip, taip, buvau Nobelis mažoj
gatvelėj, bet norėčiau pasakyti, kad čia aš niekas, ir mums
pritrūko gestų, todėl įtraukiu oro pro nosį ir kaip Geležgalvis
cigaretės dūmą išpučiu pro burną.
Madalena žiūri į mus iš tolo ir taip pat griebiasi gestų
kalbos. Ji delnu stumia orą nuo savęs tarsi sakydama:
„Laukit, laukit, ateis ir jūsų eilė!“ O aš jau imu įsivaizduoti
savo mamos Antonjetos veidą, kai jie grąžins mane namo
todėl, kad niekas manęs nepaėmė. „Bent jau susipažinai su
Šiaurės Italija“, – pasakys ji. Todėl, kad guosti ji nemoka.
Pagaliau prisiartina viena porelė, lydima vienos iš
merginų. Jie sustoja. Ji pasirišusi skarelę, bet po ja matyti
juodut juodutėliai plaukai. Tokie kaip mano mamos. Moteris
vidutinio ūgio.
Ji nužvelgia visus tris. Aš ištiesiu nugarą ir palyginu
plaukus ant galvos. Ponios paltas atsagstytas, po juo suknelė
su raudonom gėlėm.
– Mano mama turi tokią suknelę kaip jūsų, bet dėvi ją tik
sezono metu, – sakau, norėdamas prisigerinti. Ji nesupranta
ir iškart pasuka galvą į panelės pusę, kaip višta, kurią
kitados laikė Pakjokja. – Suknelė... – pakartoju, bet nesu toks
tikras kaip pirma. Panelė paima ją už parankės, kažką
šnibžteli ir nusiveda prie kitos vaikų grupės.
 Tomazinas ir Marjuča žiūri į mane, bet aš nedrįstu pakelti
akių nuo savo rudų raištelių. Prieš išvažiuodamas maniau,
kad su naujais bateliais galėsiu eiti, kur noriu. Bet jie per
ankšti, ir aš lieku čia. Niekas manęs nenori.
Madalena žiūri į mus iš kitos salės pusės, paskui prieina
prie dviejų ponių ir parodo į mus. Jos vaikščioja po salę ir
kalbasi čia su vienu, čia su kitu. Bet štai pagaliau ateina
pora, vyras ir moteris, abu jauni jauni, su jais ir ponas
žilstelėjusiais ūsais. Moteris ir vyras nusišypso Marjučai.
Jauna šviesiaplaukė moteris ištiesia ranką, paglosto jai dar
trumputėlius plaukus ir liūdnai sučiaupia lūpas, tarsi
jausdamasi kalta, kad turi samdytis Marjučą. Žvilgteli į vyrą,
paskui atsiklaupia priešais mergaitę.
– Ar nori važiuoti į mūsų namus?
Marjuča nežino, ką atsakyti. Aš kumšteliu jai alkūne – jei
tylės, tie žmonės pamanys, kad ji ne tik drovi, bet dar ir
kurčia, ir tada niekas jos neims. Bet ji tik kinkčioja galva.
– Kuo tu vardu? – klausia žmona, dėdama rankas jai ant
pečių.
– Marija, – sako Marjuča, kad atrodytų tikresnė italė, ir
paslepia rankas už nugaros.
– Marija! Koks gražus vardas! Imk, Marija, čia tau! – ir
ponia atkiša aliumininę dėžutę su sausainiais, karamele ir
perlų apyranke.
Marjuča stovi susidėjusi rankas už nugaros ir tyli.
Ponia nusivylusi.
– Marija, ar tu nemėgsti karamelių? Imk, čia tau.
Marjuča pasidrąsina ir sako:
– Negaliu, ponia. Man buvo pasakyta, kad jei ištiesiu
rankas, jie man jas nupjaus; tada kaip aš padėsiu savo tėvui
batsiuviui?
Ponia su vyru susižvelgia. Paskui suima Marijos rankas,
sukryžiuotas už nugaros, ir suspaudžia savosiose.
– Tau nėra ko bijoti, dukrele, tavo gražiosios rankutės
saugios.
Vos išgirdusi žodį „dukrelė“, Marjuča ištiesia rankas ir
paima dėžutę.
– Ačiū, – padėkoja. – Bet, ponia, kam šitos dovanos? Gal
dėl mano vardo?
Sutuoktiniai prisimerkia ir kilsteli antakius – jie, regis,
nesuprato. Laimė, priėjusi Madalena paaiškina, kad Marjuča
įpratusi gauti dovanų tik gimtadienio proga.
Visai sutrikusi, Marjuča vėl paduoda jaunajai poniai ranką,
išsigandusi, kad toji apsigalvos ir paliks ją. Bet jaunoji ponia
neapsigalvojo. Atvirkščiai, visi trys išėjo laimingi, tarsi
medum patepti.
– Aš tau duosiu daugybę dovanų, pamatysi! Gal net
užmirši, kada tavo vardadienis, mano dukrele!
To reikalo su vardadieniais aš gerai nesuprantu, bet,
tvirtai įsikibusi į mielos ponios ranką, Marjuča daugiau jos
nepaleido. Manau, gal tai jai primena amžiną atilsį – tesiilsi ji
ramybėj – motiną. Kas žino. Bet tiesa ta, kad ji tik pasakė
mums „čiau čiau“ ir išėjo su jais. Dideliame kambaryje mudu
su Tomazinu likom vieni.
Ponas žilstelėjusiais ūsais, atvykęs kartu su porele, prieina
prie Tomazino ir atkiša jam ranką.
– Aš Liberas, malonu susipažint! – sako tarsi šaipydamasis.
– Aš taip pat liberas7, – atsako Tomazinas.
Ir vienas kitam paspaudžia rankas. Ūsočius nesupranta,
bet vis tiek tęsia:
 – Ar šits įdegęs jaunikaitis nori važiuot su manim?
– Ar tai labai nuvargins? – pasiteirauja Tomazinas.
– O ne, mano automobilis stovi lauke. Užtruksim ne ilgiau
nei valandžiukę.
– Automobilis? Tai jūs vežėjas?
– O lia lia, šitam vaikiščiui patinka juokaut, supratau
iškart. Jis turi humoro jausmą. Eikš su manim, mūsų laukia
Džina su garuojančio maisto lėkšte ant stalo.
Išgirdęs žodžius „maistas“, „stalas“ ir „garuojantis“,
Tomazinas ilgiau negalvoja ir kaip ungurys smunka laukan.
– Iki pasimatymo, Ameri! Sėkmės!
– Iki greito, Tomazinai, laikykis!

7 Žodis libero itališkai reiškia „laisvas“.

 12.

Tomazinas taip pat išvažiavo ir aš likau vienas ant medinio

suolo, su ankštais bateliais ir gėla paširdžiuose.
Pirštais spaudžiu akis, noriu sulaikyti ašaras. Net tada, kai
atsidūriau traukinyje su kitais, besijuokiančiais, lakstančiais
ir verkiančiais mažyliais, jaučiausi stiprus kaip mano tėvas
amerikonas. Kai Marjuča ir Tomazinas mirė iš baimės, aš
maliau nesąmones, kalbėjau ir juokavau. Tada dar buvau
Nobelis. Dabar jaučiuosi kaip tą dieną, kai valgydamas
tarolą8 ir pipirus Merdželinoje staiga pajutau skausmą
burnoje ir pamačiau delne dantį. Nubėgau pas savo mamą
Antonjetą, bet ji buvo užsidariusi su Geležgalviu ir negalėjo
man padėti. Tada nuėjau pas Dzandraljoną, ji pasodino
mane, paruošė vandens su hidrolinu ir citrina, kad viską
dezinfekuotų, ir paaiškino, kad vienu gražiu gyvenimo
momentu dantys iškrinta tarsi išspjauti, paskui išdygsta
nauji.
Štai šičia aš jaučiuosi taip, tarsi man būtų iškritęs dantis.
Toje vietoje, kur buvo anksčiau, liko tuščia skylė, o naujo
danties dar nematyti.
Akimis ieškau ponios su suknele raudonom gėlėm, gal ji
apsigalvojo ir grįžta paimti manęs. Gal pirma norėjo
apžiūrėti visus mažylius, paskui išsirinkti. Visada, kai einame
pirkti vaisių, Dzandraljona sako: „Niekada nesustok prie
pirmos smuklės!“ Iš tikrųjų, mudu apeinam visus kvartalo
pardavėjus, kad įsitikintume, kurių vaisiai šviežiausi.
Dzandraljona prieina prie vaisių pintinės, apžiūri, pauosto,
paskui nykščiu ir smilium spusteli žievę, kad įsitikintų, kuris
melionas labiausiai prinokęs. Gal taip jie elgiasi ir su
mažyliais. Nori mus pačiupinėti, kad suprastų, ar širdyje
esam geri, ar nei šiokie, nei tokie.
Ponia su raudonų gėlių suknele ir vyru apsuko visą salę
lydima panelės su juodu registravimo žurnalu, regis, kažko
ieškodama. Vėl išsitempiu tiesiai ant suolo, bet šį kartą tyliu,
net nekvėpuoju. Geriau įsižiūriu į ją: ji nepanaši į mano
mamą. O tokia man pasirodė todėl, kad nesišypso. Man
atrodo, kad jie suka durų link, gal apsigalvojo, neranda gero
vaisiaus. Bet ne, panelė su juodu sąrašu nusiveda juos į
kampą salės gale ir sustoja priešais šviesiaplaukį bedantį. Nė
nepastebėjau, kad jis dar čia. Maniau, likau vienas. Iš tolo
matau, kad panelė eina prie jo norėdama perskaityti numerį,
prismeigtą prie mažylio marškinių. Tas nė nežiūri jai į akis.
Spokso į nagus, jie vėl pajuodo nuo tada, kai mus maudė po
dušu. Ponios vyras kažką jam sako, bet jis neatsiliepia. Tik
linguoja galvą, regis, nori padaryti jiems paslaugą, tada
atsistoja ir eidamas įkandin jų prie durų atsigręžia į mane ir
juokiasi nutaisęs šlykštų snukį tarsi sakydamas: nors aš
nepasakiau jiems savo vardo, jie vis dėlto pasirinko mane, o
ne tave.
Padarė gerą darbą! Jei čia būtų Dzandraljona, ji būtinai
paimtų tą gražų plikuckį... Bet iš tikrųjų jis teisus. Jie
išbrokavo tik mane.
Kitame kambario gale Madalena kalbasi su ponia pilku
sijonu, balta palaidine ir paltu. Ji tikriausiai ta, kuri grąžina
atgal užsilikusius mažylius, nes ant krūtinės prisisegusi
komunistų vėliavėlę, o jos veidas labai rimtas. Plaukai
šviesūs, bet ne tokie kaip Dzandraljonos, švelniau geltoni.
Madalena paliečia jai petį ir kažką tyliai sako. Ponia klausosi
nė nekrustelėdama, net neatsisuka, kai Madalena parodo į
mane. Paskui kelis kartus linkteli, tarsi sakydama, taip, taip,
gerai, bent taip atrodo man. Abi eina prie manęs. Aš
pasitaisau švarkelį ir atsistoju.
– Aš Derna, – sako ji.
– Amerigas Speranca, – atsakau ir atkišu ranką, kaip
mačiau elgiantis Tomaziną su žilstelėjusių ūsų savininku. Ji
paspaudžia ją, bet vos.
Ponia neapdovanota iškalba, matyti, kad skuba parvežti
mane namo. Madalena pakšteli man į kaktą ir atsisveikina.
– Žiūrėk man, Ameri, aš atiduodu tave į geras rankas.
– Važiuojam, sūnel, jau vėlu. Pavėluosim į autobusą, –
paragina ponia, paskui paima mane už rankos ir nusiveda.
Išeinam paskubom, aš ir ji, kaip du vagys, bėgantys nuo
policininkų. Žingsniuojam vienodu žingsniu greta vienas kito,
nei greitai, nei lėtai, kol prieinam medžiais apsodintą didelę
raudonų plytų aikštę už traukinių stoties.
– Kur mes? – klausiu sutrikęs.
– Čia Bolonija. Gražus miestas. Bet mudu turim važiuoti
namo.
– Ponia, jūs vežatės mane namo? – klausiu.
– Žinoma, sūnel...
– Bet važiuosim ne traukiniu?
– Pirma autobusu.
– Tada važiuojam, – sakau aš.

Stotelėje pradedu drebėti.

– Tau šalta, – sako ji.
 Jaučiu visu kūnu lakstančius šiurpuliukus nuo šalčio ir
baimės. Ponia atsisagsto paltą, atlapoja ir apgaubia mane.
– Taip šalta ir drėgna, o jus siunčia ten be palto, gerasis
Dieve...
Aš neprasitariu apie paltus, kuriuos išmetėm pro langus,
nei apie mamas, kurios jais aprengė kitus vaikus. Pagalvoju,
kokį veidą nutaisys mama, kai pamatys mane grįžtantį kaip
turgaus atlieką, ir susikišu rankas į švarko kišenes. Tik tada
prisimenu, kad dar tebeturiu obuoliuką, kurį ji man davė
išvykstant. Išsitraukiu iš kišenės, bet nedrįstu valgyti, nes
mano skrandis užspaustas.
– Vieną suaugusiam, vieną vaikišką, – sako ponia bilietų
pardavėjui, kai atvažiuoja autobusas.
Įlipam vidun ir susėdam šalia. Nauji bateliai man spaudžia,
atrodo, kad vaikštau su jais jau visus metus, o ne vieną
dieną. Autobusas išvažiuoja, sutemsta, iš nuovargio man
užsimerkia akys. Prieš užmigdamas slapčia nusiaunu batelius
ir numetu po sėdyne. Kokia iš jų nauda? Basas išvykau, basas
grįžtu.

8 Pietų Italijoje kepami riestainio formos sausainiai su cukrumi arba pipirais.

ANTRA DALIS
 13.

Kai atmerkiu akis, visur tamsu. Ištiesiu kojas, norėdamas

jomis paliesti motinos blauzdas, ieškau šviesos spindulio,
rytais jis visada prasiskverbia pro užvertas langines. Nieko.
Atsisėdu tuščioje lovoje, bet tamsoje neįžiūriu jokio plyšelio.
Atsikeliu, grindys šaltos, grabalioju rankomis ieškodamas
durų. Atsitrenkiu į kampą, atsisėdu ant grindų ir rankom
suspaudžiu kelį, kad numalšinčiau skausmą.
– Mama, mama! – šaukiu, bet niekas neatsiliepia.
– Mama, – vėl ištariu, bet tyliai. Iš visų pusių mane supa
tamsa, nesu tikras, ar aš pabudęs, ar sapnuoju. Smarkiai
daužosi širdis, nieko neprisimenu. Važiavau autobusu su
šviesiaplauke ponia, ji turėjo parvežti mane namo. Tikriausiai
užmigau ir pabudau šitoje nepažįstamoje lovoje.
Lauke triukšmas, ir jis artėja. Atsidaro durys, kambarys
truputį nušvinta. Čia ne mano mama Antonjeta, o toji ponia.
– Sapnavai košmarą?
Be pilko sijono ir baltos palaidinės atrodo ne tokia
komunistiška.
– Nežinau, neprisimenu.
– Ar nori stiklinės vandens? Aš einu į virtuvę...
Neatsakau. Ji sukryžiuoja rankas, pasitrina pečius nuo
šalčio ir ketina eiti.
– Ponia! – šaukiu. – Jūs atvežėt mane į Rusiją?
Ji skėsteli rankom ir nutaiso šiurkštų balsą:
 – Į Rusiją! Vargšas vaikis. Bet ko jums ten pripliauškė? Tai
tik gryni paistalai, neleidžiantys miegoti!
Pamanau, kad ją supykdžiau, bet tamsoje negaliu įžiūrėti
veido. Ponia prieina ir delnu paliečia man veidą. Ranka
truputį šalta.
– Tu Modenoje, ne Rusijoje, tarp žmonių, kurie nori tau
gero, patikėk, tu radai namus...
Čia ne mano namai, be to, mano mama sako, kad nereikia
niekuo pasitikėti, tik jai nieko nesakau.
– Einu atnešti tau vandens, – pakartoja ji.
– Ponia... – šnabždu, kai ji jau ketina išnykti tamsoje.
– Klausyk, sūnel, aš tau jau sakiau, kad vadintum mane
Derna.
– Neišeikit, aš bijau...
– Palieku atviras duris, bus šviesiau, – ir dingsta.
Vėl lieku vienas, o kambarys toks tamsus, kad nesvarbu, ar
aš atsimerkęs, ar užsimerkęs. Netrukus ponia grįžta su
vandeniu. Jis šaltas, geriu jį lėtai ir mažais gurkšneliais.
– Gerk ramiai, vaikel, negi manai, kad šuliniai užnuodyti?
Ar apie tai tau irgi pripliauškė? – klausia ji suirzusiu balsu.
– Ne, ne, dėl Dievo meilės, – atsakau greitai, kad jos
nesupykdyčiau, – atsiprašau, taip kalba mano mama, ji
visada taip sako: gerk lėtai, kad neapalptum!
Ponia, regis, susikrimtusi, tikriausiai mano, kad padarė
man blogą įspūdį.
– Apgailestauju, vaikuti, – sako švelnesniu balsu, – bet tau
su manim nelabai pasisekė, aš vaikų visai nesuprantu. Aš jų
neturiu. Mano pusseserė Roza šaunuolė. Ji turi. Tris.
– Nesigraužkit, ponia. Nieko tokio. Mano mama turėjo du,
bet su mažyliais ji nemoka...
 – O, vadinasi, turi brolį?
– Ne, ponia, aš vienintelis sūnus.
Ponia nieko neatsako, tikriausiai susikrimtusi dėl
užnuodyto vandens.
– Rytoj rytą supažindinsiu tave su Rozos vaikais, vaikai turi
būti su vaikais, ne su „poniom“, kaip tu sakai.
Man gėda, kad dar nesugebėjau kreiptis į ją vardu.
– Tau patiks, jiems maždaug tiek metų, kiek tau. O tau
kiek? Net nepaklausiau... Matai, kaip gražiai priimu.
Ponia prašo manęs atleidimo. O juk atleidimo turėčiau
prašyti aš. Kad esu čia, jos namuose, jos lovoje, ir žadinu ją
naktimis.
– Ateinantį mėnesį bus aštuoneri, – atsakau. – Bet kad ir
kaip būtų, tamsos aš nebijau. Kartą buvau užsidaręs
koplyčioj su gyvais skeletais!
– Tu drąsus vaikis! Kaip tau gerai. Nieko nebijai.
– Iš tikrųjų vieno dalyko bijau.
– Kad tave išveš į Rusiją?
– Ne, ponia. Aš nelabai tikėjau tuo pasakojimu apie Rusiją.
– O aš Rusijoje buvau iš tikrųjų. Su partijos draugais.
– Aš niekad su draugais nebuvau išvykęs, čia pirmas
kartas. Todėl ir bijau.
– Nieko nuostabaus: visos tos naujovės...
– Ne, ponia, tik tai, kad aš nepratęs miegoti vienas. Mano
namuose stovėjo tik viena lova: man, mano mamai,
Geležgalvio kavai, kol jį išsivežė policija, bet niekam
nesakykit, nenoriu, kad išgirstų mano mama. Tai paslaptis.
Ji atsisėda šalia manęs. Jos kvapas kitoks nei mano mamos.
Ir švelnesnis.
 – Aš tau taip pat pasakysiu paslaptį. Kai miesto meras
paprašė manęs paimti vaiką, aš atsisakiau. Bijojau.
– Jūs bijote vaikų?
– Nežinau, kaip juos paguosti. Išmanau politiką, išmanau
darbą, moku truputį lotynų kalbos. Bet apie vaikus nežinau
nieko, – pasakė žiūrėdama į tašką ant sienos, kaip visada
elgiasi mano mama, kai kalbasi su savim. – Metams bėgant,
pasidariau truputį bambeklė.
– Bet paskui vis tiek paėmėt mane.
– Atvažiavau į stotį padėti ir prižiūrėti, kad viskas gerai
eitųsi. Paskui draugė Krišuolo man pasakė, kad nutiko bėda
porai, kuriai buvai paskirtas. Toji ponia laukėsi, pagimdė
pirma laiko ir niekas neatvažiavo tavęs paimti.
– Todėl aš likau vienas!
– Kai tave pamačiau vienut vienutėlį ant suolo tokiais
gražiais rusvais plaukais ir su strazdanėlėm veide,
nusprendžiau parsivežti. Nežinau, ar gerai pasielgiau. Gal tu
norėjai tikros šeimos.
– Nežinau. Iki tol turėjau tik mamą.
Derna glosto man ranką, jos pirštai šalti ir truputį
suskeldėję, ji beveik niekada nesišypso, bet panoro mane
pasiimti.
– Pamaniau, likau paskutinis tiktai todėl, kad niekas manęs
nenorėjo.
– Ne, sūnel, viskas buvo gerai organizuota. Mes
darbavomės savaičių savaites, vienam vaikui – vieni namai.
– Tai jie nesirinko pagal pageidavimą?
– Ne, čia ne vaisių turgus.
Man gėda, nes viską įsivaizdavau būtent taip.
 – Bet dabar reikia miegoti, rytoj turiu dirbti. Kurį laiką
pagulėsiu šalia tavęs. Na štai, ar taip gerai?
Ponia atsigula. Nežinau, ar taip gerai, bet aš padarau jai
vietos ant pagalvės. Jos plaukai švelnūs kaip vata.
– Gal tau padainuoti lopšinę?
Nuo lopšinių man visada vidurius suknitina kaži koks
graudulys, bet aš tyliu, kad ji vėl nesupyktų.
– Taip, – sakau užsimerkęs, pėda prisiglaudęs prie jos
kojos, vildamasis, kad ji nedainuos apie vaiką ir juodą vyrą,
laikantį jį savo namuose ištisus metus, bet nesu tikras, ar
nepravirksiu ir ar rytoj ji manęs vėl neįsodins į traukinį ir
neišsiųs atgal. Ponia truputį pagalvoja, paskui ima dainuoti
dainą, kurią girdėjau, kai mes atvykom į stotį, o toje dainoje
kas dvi minutės skambėjo „bella ciao ciao ciao“.
Kai ji baigia, kurį laiką tyliu, paskui klausiu:
– Ponia, ar jums trukdo šaltos pėdos ant jūsų kojų?
– Nė kiek, sūnel, nė kiek.
Ir pagaliau pamažu pamažu ateina miegas.
 14.

„Ameri, Amerigai, pabusk! Pareina tavo brolis Luidžis.

Paskubėk, lipk iš lovos, čia jo vieta.“ Dar užmerktom akim
klausiu: o aš? kur gulėsiu aš? „Tu? – klausia mano mama
Antonjeta. – Tu dabar ten, pas ponią...“
Atmerkiu akis. Rytas. Pro langą šalia lovos matyti rudi
laukai ir nuo šalčio griaučiais virtusių medžių šakos su
keliais lapais. Nematyti nei kitų namų, nei praeivio, negirdėti
jokio garso.
Ponia koridoriaus gale, virtuvėje. Stebiu ją iš nugaros: ji
ruošia valgyti ir klausosi radijo. Aš jį mačiau tik pas ponus,
kurie kartą man padovanojo dėvėtų daiktų. Ant stalo stovi
puodelis pieno, duona, stiklainis su raudonu marmeladu,
sviestas, didelis gabalas balto sūrio. Gal tokio maisto
Tomazinas rado ir ūsočiaus namuose. Ir dar peilis, šakutės,
puodeliai ir lėkštutės, viskas vienodo dydžio ir vienodos
spalvos.
Ji vėl vilki balta palaidine ir pilku sijonu. Ji dar manęs
nematė, norėčiau ją pašaukti, bet nedrįstu. Atrodo ne tokia
kaip šiąnakt. Per garsiakalbį girdėti vyriškas balsas. Jis
kalba: vaikai, svetingumas, traukinys, ligos, komunistų
partija, pietūs, vargas. Jis kalba apie mane. Ponia nustoja
raikyti duoną ir klausosi, ji išpučia visą orą kartu, kaip
Geležgalvis, tačiau ji tai daro be dūmų ratilėlių, paskui raiko
toliau.
Netrukus pasisuka į šoną ir nustemba:
 – Ak, čia tu?
– Ką tik įėjau.
– Negirdėjau. Išalkęs? Šio to paruošiau, bet nežinau, ar
mėgsti.
– Aš mėgstu viską, – atsakau.
Valgom kartu tylėdami. Ponia kalba tik naktį, dieną – ne.
Bet aš pratęs, nes mano mama Antonjeta nemėgsta daug
kalbėti, ypač ankstų rytą.
Kai baigiu, ponia sako, kad turi eiti dirbti ir kad mane
nuves pas savo pusseserę Rozą, kuri turi vaikų, paskui,
baigusi darbą, pasiims. Sakau, gerai, bet graudulys man vėl
suknitina vidurius. Mano mama Antonjeta mane atidavė
Madalenai, Madalena perdavė poniai Dernai, Derna siunčia į
pusseserės Rozos namus, o toji Roza gal panorės mane
paleisti. Tarsi juodo vyro lopšinėj.
Kartu su ponia grįžtu į kambarį, kuriame miegojau. Pro
langą jau nematyti nei dangaus, nei laukų, nei medžių.
Bandau nuvalyti stiklus ranka, tačiau nieko neišeina.
Nešvarus ne langas, bet oras: lauke viską užklojusi dūmų
skraistė. Atsisėdu ant lovos krašto.
– Nori, kad padėčiau apsirengti? – klausia ji.
Drabužių, su kuriais atvažiavau, jau nematau. Vis dėlto ant
rašomojo stalo padėtas mano mamos Antonjetos obuolys,
kurį nešiojausi kišenėje.
– Apsirengsiu vienas, ačiū, – atsakau. Iš tamsios medinės
spintos ponia traukia drabužius: vilnonius marškinėlius,
kelnes, marškinius. Drabužiai – didesnio Rozos vaiko. Dabar
jie mano.
– Man jie atrodo nauji, – sakau.
 Ant rašomojo stalo taip pat guli sąsiuvinių ir tušinukas.
Derna sako, kad turėsiu eiti į mokyklą.
– Dar kartą? Jau ėjau, – pasiskundžiu.
– Turi eiti dar sykį ir kasdien, nebent jau viską moki!
– Tikra tiesa: niekas negimsta mokytas, – atsakau. Ir pirmą
kartą abu imame juoktis.
Pasižiūriu į veidrodį su naujais drabužiais ir matau, kad
jame stovi kažkas panašus į mane, bet ne aš. Ponia apvelka
mane paltu, uždeda kepurę, sako, palauk, ir nueina į kitą
kambarį. Kai grįžta, rankoje laiko geltoną segę su geltonu
žiedeliu viduryje ir kūju, tokiu, kokį įsisegusi pati. Atsisėda
šalia manęs ir prismeigia segę prie palto. Jame toks pat
piešinys, kokį mačiau ant komunistų vėliavų Modenos
gatvėje. Vadinasi, jie ir mane padarė komunistu. Gal tas
šviesiaplaukis taip išsprendė pietiečių klausimą, – kartais
pagalvoju.
– Pasiruošęs? – klausia ji ir pirštu perbraukia per mano
strazdanas.
– Taip, ponia, tai yra norėjau pasakyti... Derna.
Ji nutaiso tokį veidą, tarsi loterijoje būtų laimėjusi didįjį
prizą.
Išeinam susikibę rankomis. Ji žengia tokiu pat greitu
žingsniu kaip mano mama Antonjeta. Bet nepalieka manęs
užpakalyje. O gal aš einu greičiau iš baimės, kad nelikčiau
vienas pilkam ore.
 15.

– Ten aukštai taip rūko, kad nematyti kelio.

– Tai ne dūmai, o migla, – paaiškina Derna. – Bijai?
– Ne. Man patinka, kai daiktai, kurie iš pradžių būna
paslėpti, paskui netikėtai išnyra.
– Tai mano pusseserės Rozos namai. Kai gražus oras, jie
matyti ir pro tavo langą, bet tokioj migloj pradingsta.
– Aš taip pat kartais norėčiau išnykti, bet Pietų Italijoje
mes dar neturim rūko.
Derna paspaudžia skambutį šalia pritvirtintos plokštelės.
– Kas čia parašyta? – klausiu.
– Benvenuti9, – sako ji.
– Čia parašyta mums?
– Ne, tokia mano svainio pavardė, – nusijuokia ji.
Atidaro berniukas pečius siekiančiais kaštoniniais
plaukais, šviesiom šviesiom akim ir mažu tarpudančiu. Jis
apkabina ir pabučiuoja Derną, paskui mane.
– Ar tu tasai vaikas, kuris atvažiavo traukiniu? Traukiniu
aš dar niekada nesu važiavęs. Kaip ten?
– Ankšta, – atsakau.
– Šitas paltukas ne tavo, praeitą žiemą jį vilkėjo mano
brolis, – sako kitas vaikas, atlėkęs iš koridoriaus galo. Jis
mano ūgio ir juodų akių.
– Mano, tavo... Ką nori pasakyti? Jis to, kam jo reikia, –
sudraudžia jį aukštas liesas ponas rusvais ūsais ir mėlynomis
akimis. – Roza, gal tu man augini fašistą?
 – Gražiai priimi vargšelį, juk jis ir taip daug patyrė! – sako
žmona. Laikydama mažutį kūdikį ant rankų, ženklu pakviečia
eiti paskui ją į svetainę.
– Mes dar nesusipažinom. Aš Roza, Dernos pusseserė;
kandusis žmogus – mano vyras Alsidas, o šitie – mūsų
berniukai: Rivui dešimt, Lucijui greitai bus septyneri, o
Narijui dar nėra nė metų.
Vaikų vardų aš nesuprantu ir prašau pakartoti tris kartus.
Mūsų žmonės vadinasi Džuzepės, Salvatorės, Mimai,
Anunciatos arba Linučos. Paskui jie gauna pravardes:
Dzandraljona, Pakjokja, Kapajankas, Šuns Nosis. Jeigu,
pavyzdžiui, kas nors manęs paklaustų Geležgalvio vardo ir
pavardės, negalėčiau pasakyti.
Čia viskas kitaip. Tėvas sako, kad vardus sugalvojo pats, o
ne išsirinko iš šventųjų kalendoriaus, nes šventaisiais jis
netiki. Kalendorium tiki, Dievu – ne. Sako, kad kai šaukia
visus kartu, jam išeina vienas žodis: Rivas–Lucijus–Narijus.
Tai paaiškinęs, žiūri į mane ir laukia. Suprantu, kad kažko iš
manęs nori. Staiga ima juoktis vienas taip, kad net virpčioja
ūsai. Kiek žinau, mūsų gatvelėj niekas nenešioja ūsų.
Pakjokja, taip, bet ji moteris, todėl nesiskaito. Norėdamas
suteikti jam malonumą, pradedu juoktis ir aš, apsimesdamas,
nes jo pokšto nesupratau.
Derna atsisveikina ir eina dirbti, sako, užsuks manęs
paimti vėliau. Rozos vyras taip pat išeina. Svarbiuose
namuose jo laukia pasiturintys žmonės; jų vaikai lanko
konservatoriją, jis turi jiems suderinti fortepijoną.
– Aš taip pat vaikščiojau į konservatoriją, kai gyvenau savo
namuose!
Alsidas su savo labai rimtais ūsais žvilgteli į mane:
 – O kokiu instrumentu groji?
Pajuntu, kaip mano veidas pasidaro karštas ir raudonas.
– Jokiu, donai Alsidai. Aš eidavau tik prie konservatorijos,
kad galėčiau pasiklausyti sklindančios muzikos. Laukdavau
savo draugės, ji griežia smuiku, o jos vardas Karolina. Ji
sako, kad aš turiu muzikinę klausą.
Jis pasiglosto ūsus.
– Bet natas pažįsti?
– Taip.
– Visas septynias?
– Taip, – atsakau ir paaiškinu, kad mane išmokė Karolina.
Jis atrodo patenkintas ir pažada kada nors nusivesti mane į
pianinų parduotuvę.
– Ir aš galėsiu paliesti klavišus? – klausiu.
– Nė vienas mano sūnus dar neparodė noro mokytis
muzikos. Gerai, kad atvažiavai tu, tiesa, Roza?
Lucijus nutaiso piktą veidą, tarsi sakydamas: šito tai jau
nebus!
– Vėliau, jei būsi šaunus padėjėjas, gausi kišenpinigių.
– Aš jų gaunu jau metai, – sako Rivas ir parodo tarpą tarp
baltų dantų. – Todėl, kad dirbu tvarte, girdau karves.
– Ir valai karvių kakį, – šaiposi mažylis brolis.
– Mes čia dirbam visi, kiekvienas turi atlikti savo darbą, –
sako tėvas.
– Donai Alsidai, aš su draugu Tomazinu rinkdavau audinių
atraižas, bet būsiu laimingesnis galėdamas dirbti su
pianinais. Bent nenupliks viršugalvis.
Jis pasiglosto rausvus plaukus ir paduoda man ranką.
– Tada sutarėm, aš radau padėjėją. Bet... turi liautis mane
vadinti donu, juk aš ne klebonas!
 Lucijus įžūliai juokiasi.
– Kaip pageidaujate! – sakau aš. – Bet kaip man jus
vadinti?
– Gali mane vadinti tėčiu, – griežtai atkerta jis.
Lucijus liaujasi juoktis, aš taip pat.

9 Sveiki atvykę (it.).

 16.

– Čiau, tėti, pasimatysim vakare.

Rivas palydi Alsidą iki durų ir pabučiuoja. Lucijus
išsitraukia iš kišenės rutuliuką ir ima ritinėti koridoriumi. Aš
atsisveikinu mostelėdamas ranka ir nesakau nieko. Vadinti jo
tėčiu nedrįstu, man tai atrodytų panašu į pašaipą. Mano
gatvelėj buvo storas aukštas ponas, ir kaskart, kai mudu su
Tomazinu jį sutikdavome, nusekdavom iš paskos ir
šaukdavom: „Naivuolis, lengvatikis ir tikras mulkis!“ Kaip aš
vadinsiu Alsidą tėčiu, jei jis man net ne tėvas.
Roza turi eiti į lauką rinkti daržovių, Rivas ima kibirą ir
traukia girdyti karvių. Jis sako, kad jie turi daržą ir kelis
galvijus, vištų laiko mažai, bet jos deda daug kiaušinių, jis
mokosi melžti karves, bet joms reikia švelnumo. Rivas žino
daugybę dalykų ir nori viską man paaiškinti iš karto. Vanduo,
trąšos, pienas, kurį duoda karvės, sūris, spaudžiamas iš
karvių pieno. Gyvuliai ne tik jų, juos laiko kartu su kitomis
šeimomis ir visi dirba kartu. Ką gauna, truputį suvalgo,
truputį parduoda turguje. Aš noriu pasakyti, kad į turgų aš
taip pat eidavau su Tomazinu dėl to verslo su žiurkėm, bet
Rivas manęs nesiklauso, vėl ima kalbėti pats vienas,
kalbėdamas užsivelka švarką ir apsiauna batus, kad galėtų
eiti į lauką padirbėti su galvijais. Jis klausia manęs, ar noriu
eiti su juo į lauką pažiūrėti galvijų. Neatsakau nei taip, nei
ne. Pakjokja buvo teisi, topteli man, mus čia atvežė sunkiai
dirbti.
 – Rivai, tu išūžei jam galvą savo plepalais, duok truputį
ramybės, jis turi apsiprasti, juk ką tik atvyko! Matai,
Amerigai, šitas berniukas kaip gyvas sidabras.
– Kas jam yra?
– Jis gyvas sidabras, tai reiškia, kad jis niekada nesustoja ir
nenutyla.
– Ak, supratau, taip visada sako mano mama: jis Dievo
bausmė.
Rivas staiga nusijuokia, aš taip pat, o Lucijus nė nešypteli
ir žaidžia toliau su rutuliuku. Roza paima nuo grindų
purvinus batus ir atidaro duris. Prieš išeidama paprašo:
– Lucijau, jei tavo broliukas pabus, pašauk mane. – Ji
išeina į lauką, bet paskui grįžta. – Ir padovanok vieną
rutuliuką mūsų naujam draugui, taip galėsit žaisti kartu.
Kai liekam vieni, Lucijus paslepia rutuliuką kišenėje ir
nueina savo reikalais. Stengiuosi jo ieškoti, bet niekur
nerandu. Arba pasislėpė, arba tapo nematomas, nors namo
viduje rūko nėra. Kambariai dideli, virtuvės palubėje ant
medinių sijų kabo dešros ir dideli dideliausi kumpiai, kaip
pas bakalėjininką Forijos gatvėje. Tai šilčiausias kambarys,
nes židinyje dega ugnis ir Roza čia paliko lopšį su miegančiu
kūdikiu. Girdžiu, kaip kažkur, tolimiausioje namo vietoje,
ritinėdamasis tarpais subilda stiklinis rutuliukas: kartą, du,
tris... Pradedu skaičiuoti pirštais, kai suskaičiuosiu
dešimtkart po dešimt, būtinai atsitiks kas nors gero: grįš
kitas brolis, tas, kuris daug kalba, ir nusives mane pažiūrėti
galvijų. Bet laikas bėga, ugnis židinyje pasidaro mažutė,
paskui užgęsta suvis, ir jau nebesigirdi, kaip bilda rutuliukas.
Iškišu galvą pro langą, gal kas pareina, bet lauke tebetvyro
migla.
 – Lucijau! – mėginu šaukti, bet jis negirdi ar nenori
atsiliepti.
Virtuvės kampe, pusiau paslėptos už indaujos, stovi
kopėčios. Patraukiu jas ir atremiu į sieną. Dar niekada man
neteko lipti kopėčiom. Pakjokja sako, kad kai pereisi po
kopėčiomis, tau atsitiks nelaimė. Pirma užlipu ant laiptelio
viena koja ir patikrinu, ar nenuvirs, paskui kita, ir kuo lipu
aukščiau, tuo jaučiuosi didesnis ir stipresnis, net pamirštu,
kad namuose aš vienas. Užlipu į patį viršų, mat noriu paliesti
lubas, ir kai pagaliau ištiesiu pirštus, pajuntu šiltą ir šiurkštų
medinės sijos paviršių. Kabančios dešros kutena veidą, jų
kvapas skverbiasi į nosį ir burnoje renkasi seilės. To rausvo
kumpio su dėmėm mums davė stotyje. Kas jį matė, vadinasi,
matė visas žemiškas gėrybes! Nagu pragremžiu odą,
atsargiai, kad nepaliesčiau minkštos mėsos. Spusteliu pirštą,
atitraukiu ir kišu į burną. Vėl įkišu pirštą ir grybšteliu dar
truputį mėsos. Kai skylutė pasidaro per gili ir negaliu
daugiau jos gremžti, prasigremžiu kitą ir dar kitą.
– Kopėčios! – staiga išgirstu šaukiant už nugaros. – Tu
atvažiavai vogti mūsų gero.
Staiga atsisuku, prarandu pusiausvyrą ir nuslystu
kopėčiomis žemyn. Skrydis trumpas, bet nugriūvu ant
nugaros. Kūdikis lopšyje pabunda ir ima verkti. Lucijus žiūri
į mane, paskui pakelia akis, norėdamas apžiūrėti skylutes
mortadeloje, ir vėl nukreipia žvilgsnį į mane. Paskui lėtai
paliečia mane batelio galiuku kaip vabzdį, tikrindamas, ar aš
dar gyvas. Aš nejudu, tik sudejuoju: „Oi!“, ir jis pabėga.
Narijus teberėkia, aš bijau, kad dabar grįš Roza ir pamanys,
kad ką nors jam padariau.
 – Lucijau! – šaukiu tebegulėdamas ant grindų. – Aš
nenorėjau čia važiuoti. Dėl mano labo mane išsiuntė mama,
aš iš baimės net apsikakojau, bet pagaliau išvažiavau.
Jis neatsako. Vėl girdžiu, kaip grindimis ritinėjasi
rutuliukas. Garsas sklinda iš arti, jis tikriausiai gretimam
kambaryje.
– Aš tik norėjau paragauti. Bet argi tai svarbu, tu turi
viską: gyvulių tvarte, dešrų palubėj, tėvą su ūsais, vilnonių
megztukų spintose ir brolius. Taip pat nuotraukų namuose.
Jokio atsakymo. Atsisėdu ant grindų, man skauda nugarą,
bet ne per labiausiai. Prieinu prie lopšio ir imu sūpuoti, kaip
mačiau darant vieną Dzandraljonos kūmutę, kuri turėjo mažą
vaiką. Narijus pamažu nustoja verkti ir vėl užmiega.
Rutuliuko bilsmas artėja – pagaliau pamatau, kaip pro
virtuvės duris pirma įsirita jis, paskui Lucijus.
– Kas tas plikas ponas tame paveiksle? Tavo krikštatėvis?
– Tai draugas Leninas, – atsako jis, nežiūrėdamas man į
akis.
– Jis jūsų tėvo draugas? – klausiu.
– Visų. Tėtis sako, kad jis mokė komunizmo.
– Niekas negimsta mokėdamas, – padarau išvadą. Paskui
vėl abu tylim. Ugnis virto anglimis ir darosi šaltoka. Lucijus
prieina prie židinio, paima didelę gražią pliauską iš rietuvės,
įmeta vidun, ir ugnis vėl įsiplieskia, tik dar smarkiau nei
pirma. Pas mus židinio nėra, tik žarijų indas, bet jis taip pat
negražus, nes degančios anglys visada uždarytos. Aš
meilyčiau žinoti, kaip ugnis prasideda.
– Viena mano draugė, vardu Pakjokja, namie taip pat turi
nuotrauką, bet ne sužadėtinio, tesiilsi jis ramybėj, o ūsočio
karaliaus, ji buvo atsinešusi ją į procesiją, kad mūsų
neišvežtų traukiniu... ir tikriausiai buvo teisi.
Lucijus nieko neatsako ir ketina eiti.
– Aš čia neliksiu amžinai! – sušunku. Jis sustoja. – Jie sakė,
tik žiemą. Tad į krautuvę su donu Alsidu eisi tu, mane išsiųs
namo ir viskas bus kaip pirma, Dievo malonėj.
Atkišu ranką, kaip mačiau darant suaugusiuosius, kai jie
sudaro sandorį. Lucijus jos nepaspaudžia, tik paspiria
rutuliuką į mano pusę, pastato kopėčias į vietą už uždangos
ir nueina į kitą kambarį. Rutuliukas lieka ant grindų.
Nesuprantu, ar paliko jį tyčia, ar pamiršo. Įsikišu į kišenę ir
lieku žiūrėti, kaip židinyje virpčioja liepsna.
 17.

Kadangi niekas negrįžta, išeinu ir pasuku į laukus.

Pamatęs mane, atlekia Rivas ir paima už rankos. Pagalvoju
apie skylutę mortadeloje ir susigėstu, bet nuseku paskui jį į
tvartą.
– Karvė gera, – sako jis, – o štai bulius... po penkių minučių
nuo jo reikia laikytis kuo toliau.
Žiūriu buliui į akis ir greitai suprantu, kad jis bjauroko
būdo, truputį kaip mano mama Antonjeta – ji graži ir miela,
bet kai jai užmini ant kojų, tada viskas.
Tokių didelių galvijų niekada nemačiau. Nei mažų,
išskyrus katiną Lašininį. Ir dabar pasakoju Rivui, kad jis
pamatytų, jog aš iš tikrųjų kai ką turėjau prieš čia
atvažiuodamas. Gatvelėj buvo katinas, didelis ir pilkas, jis
trainiodavosi lauke prie Dzandraljonos pusrūsio, ir ji niekada
nepagailėdavo jam senos duonos kriaukšlelio ir šlakelio
pieno. Kai mano mama jį pamatydavo, vadindavo didžiuoju
duonėdžiu pasalūnu ir nuvarydavo kojų spyriais. Kačių ji
nemėgsta. Su Tomazinu nusprendėm, jog mes katino
šeimininkai, ir norėjom jį išdresuoti. Kartą Retifile matėm
senį, kuris turėjo dresuotą beždžionę. Senis sakydavo –
sėskis, ir beždžionė atsisėsdavo. Senis sakydavo – stokis, ir
beždžionė atsistodavo. Senis liepdavo jai šokti, ir beždžionė
šokdavo. Žmonės plodavo ir skrybėlėj palikdavo monetų.
Senis su beždžione susižerdavo į kišenę krūvą pinigų, visų
pirma turtuolių namuose. Kai spektaklis baigdavosi, jis
pasiimdavo beždžionę ir išeidavo. Kitą dieną pamatydavai jį
kitam gatvės kampe. Mudu su Tomazinu jo ieškodavom visur
aplinkui. Pirma – gyvenime mudu niekad nebuvome matę
beždžionės, antra – norėjom išmokti senio triukų. Vieną
dieną jis iškeliavo ir daugiau nei jo, nei beždžionėlės
neregėjom. Tada pamaniau, kad galėtume padresuoti
Lašininį ir taip pat praturtėti. Bet Lašininis nenorėjo nieko
žinoti ir krėtė tik sau naudingas kiaulystes. Mano mama
Antonjeta neklydo. Bet dabar katinas buvo mūsų. Mes jį
glamonėdavome, jis trindavosi apie kojas, ir kai pamatydavo
mus gatvelės gale, vingiuodamas uodegą ateidavo mūsų
pasitikti.
Bet paskui Lašininis dingo. Ieškojome jo visose gatvelėse.
Pamaniau, kad, užsimanęs pagyventi turtingai, jis tikriausiai
išėjo su beždžionės seniu. Pakjokja sako, kad iš bado žmonės
valgydavo net kates. Aš tuo niekada netikėjau. Bet tiesa, kad
Lašininis pamažu pamažu išgražėjo nuo Dzandraljonos
duonos ir pieno. Tad jam galėjo šauti į galvą bet kokia mintis.
Rivas man neleidžia baigti pasakojimo ir sako, kad, jo
nuomone, katinai anksčiau ar vėliau grįžta, gyvūnai jau
tokie, jie kartais dingsta, bet kelią į namus visada
prisimena...
– Man labiau patinka šunys, – sako jis. – O tau?
– Katinas, nes jis toks kaip aš: juk aš galų gale taip pat
grįšiu namo.
Rivas prieina prie karvės.
– Eikšek, ji gera, – sako ir paglosto jai tarpuragį. Karvė net
nevizgina uodega, ir man topteli, kad jos neįmanoma
dresuoti. Paskui Rivas atsisuka į mane. – Paglostyk!
 Ištiesiu ranką ir paliečiu karvę pirštų galais. Jos kailis ne
toks švelnus kaip katino, o iš arti smirda labiau nei Pakjokja.
Pabandau vėl, visu delnu. Jos akys blizga, o lūpos nukarusios
žemyn kaip mano mamos tą dieną, kai mudu išėjom iš
komunistų rūmų ir ji panoro nupirkti man picą.
 18.

Rengtis taip, kaip rengiasi mergaitės, aš nenoriu. Nenoriu

ir kaspinėlio, man gėda. Bet Derna atrodo patenkinta, ir aš
nieko nesakau. Regis, ji mane rengia šventei, o iš tikrųjų
manęs laukia smūgiai į sprandą, prakaito smarvė ir liniuotė
ant sąsiuvinio.
– Skaičius aš jau moku, – bandau pasakyti. – Moku
skaičiuoti pirštais iki dešimtkart dešimt!
– Turi išmokti raides, dalybą ir geografiją.
– Raidės man nepatinka, mano mama jų niekada nemokėjo,
kokia iš jų nauda?
– Kad tavęs neapgautų tie, kurie moka. Einam.
Ji paima mane už rankos ir mes išeinam. Šiandien nėra
rūko, ir aš matau, kaip iš namo priešais ateina Rivas ir
Lucijus, taip pat juodais marškiniais, kyšančiais iš po
švarkelių, ir tokiu kaip mano krepšiu su diržu per petį. Rivas
atbėga prie manęs ir pasakoja, kad karvė besilaukianti ir jau
greitai apsiveršiuosianti. Lucijus eina užpakalyje ir visą kelią
spardo akmenuką.
– Bet ar šitoj naujoj mokykloj man yra vietos?
– Mano klasėje nėra laisvų suolų, – sako Lucijus,
tebežiūrėdamas į žemę.
– Vakar kalbėjausi su direktoriumi, – paaiškina Derna. – Tu
mokysies vienoje klasėje su Lucijumi, tiesa, esi metais už jį
vyresnis, bet truputį atsilikęs. Turi džiaugtis, nes galėsi būti
su savo šeima ir tada, kai esi mokykloje.
 Lucijus vėl paspiria akmenuką ir žengia į priekį, kad jį
pasivytų. Derna atsisveikina su mumis – turi eiti į
profsąjungos susirinkimą.
– Žiūrėk tu man, sūnel, nepadaryk gėdos! – Nusisuka į kitą
pusę, paskui sustoja ir šaukia: – Amerigai, palauk! Kokia aš
užuomarša, pamiršau popiečius.
Pagalvoju apie mamos obuoliuką, kuris tebėra ant
rašomojo stalo. Derna pribėga prie manęs ir ištraukia iš
rankinės rankšluostį, kvepiantį citrininiu pyragu. Įsidedu jį į
krepšį ir žingsniuoju toliau su Rivu.
– Turim išrinkti vardą, – sako jis. – O kaip norėtum
pavadinti jį tu?
Pagalvoju, kad gal norėčiau pavadinti jį Luidžiu, savo
brolio astmatiko vardu, bet nedrįstu to pasakyti garsiai, nes
atsisukęs į mane Lucijus šaukia:
– Mano eilė, šį kartą veršiuko vardą renku aš. Po vieną.
Taigi šitas veršiukas mano.
Rivas pasiveja jį, atima akmenuką ir stipriai nuspiria iki
mokyklos durų. Bandau bėgti, bet man apie kojas apsiveja
prijuostė, ir aš lieku paskutinis.
Šioje mokykloje mokytojas vyras, ir jis vadinasi ponas
Feraris. Jaunas, be ūsų ir grebluodamas taria raidę „r“.
Visiems papasakoja, kad aš vienas iš traukinio vaikų, ir jie
turį gerai mane priimti, kad jausčiausi kaip namie.
Lucijus atsisėda pirmoje eilėje šalia rubuilio berniuko
šviesiais banguotais plaukais. Viena laisva vieta likusi gale,
bet ten sėdi patys aukščiausi. Atsisėdu ir laukiu, kada
prabėgs laikas, bet laikas bėga labai lėtai. Ponas Feraris
sako: paimkit sąsiuvinius langeliais, ir visi paima; paskui
sako: paimkit sąsiuvinius linijom, ir visi paklūsta. Šioje
klasėje nereikia sprandinių, čia visi jau išdresuoti, kaip senio
beždžionė Forijos gatvėje. Vienu metu pasigirsta skambutis,
ir aš pagalvoju – ačiū Dievo Motinai, viskas baigta, apsivelku
švarką ir drožiu prie durų. Kiti vaikai pratrūksta juoktis, aš
nieko nesuprantu, bet grįžtu į vietą.
Mokytojas Feraris sako, kad prasideda pertrauka ir galime
valgyti popiečius. Vaikai atsistoja ir grupėm kalbasi
tarpusavyje. Aš prisimenu rankšluostį su citrininiu pyragu ir
paskutiniame suole vienas valgau jį lėtut lėtutėliai, kad tik
lėčiau bėgtų laikas. Sprandinių mokykloje nebūdavo nei
pertraukos, nei citrininio pyrago, ir kai pasigirsdavo
skambutis, reikšdavo tik vieną dalyką: kad baigėsi smūgiai.
Ponas Feraris sako, kad pertrauka baigėsi, ir vaikai
susėda.
– Dabar pakartosim daugybos lentelę. Benvenuti, pradėk
tu.
Lucijus atsistoja, paima gabaliuką kreidos, parašo skaičius
ir spokso į klasės lentą kaip sūdyta menkė.
– Benvenuti, grįžk į vietą, – truputį suirzęs sako mokytojas,
tačiau pylos neduoda. – Kas man pasakys, kiek bus dukart
septyni?
Niekas nė nežiopteli. Paskui Lucijus sako:
– Mokytojau, paklauskit Sperancą.
– Speranca naujokas, ką tik atvyko, leiskim jam apsiprasti.
– Mokytojau, bet tai padės jam pasijusti kaip namie!
Kažkas prunkšteli, kažkas atsisuka į mane.
Mokytojas šiek tiek dvejoja, bet šypsosi, matyti, kad
niekam nėra užvožęs per sprandą.
– Speranca, ar tu žinai, kiek bus dukart septyni?
 Jaučiu, kaip visų akys įsmeigtos į mane, ir klasėje mano
balsas nugriaudi lyg griaustinis:
– Bus keturiolika, mokytojau.
Lucijus žiūri į mane tokiu veidu, kokiu žiūrėjo tada, kai
rado pirštais krapštantį mortadelą, tarytum būčiau ką nors
pavogęs. Matyti, kad mokytojas Feraris nustebęs, bet
patenkintas.
– Šaunuolis, Speranca. Ar jau mokeisi daugybos lentelės,
kai gyvenai savo mieste?
– Ne, mokytojau, – atsakau, – savo mieste aš skaičiuodavau
batus, kurie visada eina po du.
Kai nuaidi skambutis ir mes turim išeiti, mokytojas liepia
eiti iki durų susikibus rankomis. Aš lieku vienas klasės gale.
Paskui vienas iš vaikų, kuris sėdėjo pirmame suole, prieina
prie manęs ir paima už rankos.
– Am chièm Uliano, – sako jis.
Aš tik linkteliu galva, nes su daugybos lentele man sekasi
gerai, bet užsienio kalbos manęs netraukia.
 19.

Dešros tebekabo virtuvėje, bet mortadela su mano pirštų

įspaudais dingusi. Iki šiol niekas man nieko nepasakė. Jei čia
būtų mano mama Antonjeta, vaikytųsi mane su kilimų
dulkintuvu po visą gatvelę. Čia bausmių nėra, bet tai tik
blogiau – niekada nežinai, kaip viskas baigsis. Šiąnakt
sapnavau, kad į duris beldėsi policininkai, jie mane suėmė ir
pasodino į cypę kartu su Geležgalviu, ir šis pasakė:
– Mane pasodino už kavą, tave už mortadelą, ir jokio
skirtumo, ar ne?
Sapne aš kalbėjau: ne, ne, aš ne toks kaip tu! Bet kai
pabudau, jau nebuvau toks tikras.
Grįžtu iš mokyklos ir girdžiu, kaip šaukia Alsidas.
– Niekas nemiega! Niekas nemiegaaa.10
Jis dažnai dainuoja garsias operų arijas, bet šį kartą,
manau, šaukia mane. Stengiuosi pasislėpti, kad nematytų,
bet vis tiek pamato.
– Kur tu eini? Ar neturi nieko man pasakyti?
Įkišu ranką į kišenę ir užčiuopiu Lucijaus rutuliuką.
Vartalioju jį tarp pirštų ir tyliu.
– Aš sužinojau apie tave vieną dalyką, bet noriu, kad
pasakytum tu.
– Donai Alsidai, jei prisipažinsiu, ar nieko man nedarysite?
– Aš? Ir ką gi aš tau galiu padaryti, sūnel?
– Ir nekviesit policijos?
 – Policija? Dar niekas nebuvo suimtas dėl to, kad gavo
gerą pažymį mokykloje.
Ištraukiu rankas iš kišenių ir atsikvepiu.
– Ak, tai jūs kalbėjotės su mokytoju Ferariu?
– Jis man sakė, kad moki gerai skaičiuoti ir kad tai tau
padės išmokti raides.
– Man labiau patinka skaičiai, nes jie niekada nesibaigia.
– Jis taip pat žino, kad tu labai mėgsti muziką. Kad gerai
grotum instrumentu, reikia mokėti gerai skaičiuoti.
Kai kalba donas Alsidas, aš niekada negaliu suprasti, ar jis
kalba rimtai, ar šaiposi iš manęs. Jis prieina prie laiptų,
paima gabalą mortadelos ir atsipjauna du griežinėlius.
– Tai jūs nepykstat ant manęs?
– Truputį. Todėl, kad tebesikreipi į mane „jūs“ ir dar
nepradėjai manęs vadinti tėčiu.
Jis taip pat atpjauna dvi riekes duonos, įdeda mortadelą
tarp jų ir suvynioja sumuštinius į servetėles.
– Vienas tau ir vienas man. Eime!
Krautuvė kvepia medžiu ir klijais. Joje daugybė
instrumentų, kai kurie sveiki, kitų tik dalys, laukiančios, kada
bus sukonstruotos.
– Ką aš turiu daryti? – klausiu.
– Sėdėti ir žiūrėti, – atsako jis ir pradeda dirbti. Pjausto,
kala, klijuoja ir tuo pat metu viską man aiškina. Aš klausausi,
stebiu, ir laikas bėga greičiau nei mokykloje. Dirbdamas
Alsidas kalba mažai. Sako, turi susikaupti. Grybšteli stygą,
spusteli klavišą ir paprašo manęs pasakyti, kuo skiriasi
garsai.
– Girdi? – klausia.
 Iš liemenės kišenėlės ištraukia metalinį strypelį su dviem
ilgom smailėm, suduoda juo per pianiną, atremia jį į
rezonatorių, ir pasigirsta tolimas išplaukiančių laivų ūksmas.
– Aš moku groti šiuo instrumentu, tai lengva.
– Jis vadinasi kamertonas, turi tik vieną natą, bet padeda
suderinti visus instrumentus. Pabandyk.
Vos pridedu kamertoną prie pianino, pajuntu virpesį, jis
nuo pirštų galų pereina į ranką ir pasiekia kaklą, panašiai
buvo tą kartą, kai aš norėjau išsukti lemputę ant naktinio
mamos staliuko ir mane nukrėtė elektra. Ji pasakė: „Tau
pasisekė. Jeigu tu ją sudaužei, aš su tavim atsiskaitysiu
vėliau.“ Bet šis virpesys gražus, džiaugsmingas.
Ateina pavakarių akimirka, bet man topteli, kad aš
neišalkęs. Jis išgeria stiklinę raudonojo vyno. Mudu susėdam
prie staliuko ir valgom vienas priešais kitą kaip du suaugę
vyrai. Jis sako, kad šio amato jį išmokė ne tėvas – viską
išmoko pats. Tėvas buvo valstietis, jam taip pat patinka
žemė, bet labiau patinka muzika, jis turi muzikinę klausą. Aš
nežinau, ką dirba mano tėvas, bet nusprendžiu, kad užaugęs
taip pat noriu muzikuoti.
Instrumentų žmonės tikriausiai atneša iš gretimo miesto ir
palieka. Jis sėdi ant suolo ir pamažu pamažu padaro iš jų
naujus. Būti su Alsidu krautuvėje gera. Man atrodo, kad ir aš
išsiderinęs instrumentas, ir jis padarys mane iš naujo
anksčiau, nei grąžins ten, iš kur atvažiavau.
– Žiūrėk, – sako jis, – štai čia gitara, šitas trombonas, čia
fleita, šitas trimitas, o šitas – klarnetas. Kurį nori išbandyti?
– O smuikas yra? – klausiu, nes Karolina, mano draugė,
kuri mokosi konservatorijoje, griežia būtent šiuo
instrumentu.
 – Smuikas sudėtingas, – paaiškina jis. – Sėskis čia.
Jis pasodina mane ant taburetės priešais pianiną ir liepia
spausti klavišus. Pasigirsta septynios natos, kurias pažįstu.
Pabandau iš naujo ir dar kartą: imu maišyti natas kaip
skaičius, ir garsai tampa begaliniai. Įsivaizduoju esąs
muzikos mokytojas, kaip tie, kuriuos mačiau teatre, kai mudu
su Karolina įsmukom per egzaminus. Donas Alsidas man
paploja, aš atsistoju, nusilenkiu ir kaip tik tą akimirką vidun
įžengia ponia su kailiniais.
– Laba diena, ponia Rinaldi.
– Laba diena, pone Benvenuti, šiandien jums padeda
sūnelis? Jis toks į jus panašus.
Kiek sutrikę, mudu su Alsidu susižvelgiam, nes iš tikrųjų
abu rusvaplaukiai.
– Matai, kad turi mane vadinti tėčiu. Taip sako ponia
Rinaldi! – ir eidamas į sandėlį priduria: – Jis ne mano sūnelis,
mums būtų per daug! Bet man ir Rozai jis kaip vienas iš
mūsų berniukų.
Su ponia Rinaldi liekame dviese.
– Jei neklystu, Roza turi giminių Sasuole. Ar tu atvažiavai
iš jų?
– Ne, aš atvažiavau traukiniu. Vaikų traukiniu.
Alsidas grįžta su smuiku ir atremia jį į darbastalį. Aš
pagalvoju apie Karoliną ir apie jos pirštų galiukus,
sukietėjusius nuo stygų.
– Pakeičiau visas, – paaiškina jis poniai Rinaldi.
Ji užsideda akinius, apžiūri smuiką iš visų pusių, paliečia
stygas, užgauna pirštu, kad įsitikintų, ar gerai atliktas
darbas, ar jos neapgavo. Pagaliau įsitikina ir padėkoja
Alsidui. Paskui nuleidžia akinius ant nosies ir žiūri į mane. Ji
apžiūrinėja mane, kaip apžiūrinėjo smuiką, norėdama
suprasti, ar aš ne sukčius.
– Vargšai mažyliai, jus atsiuntė čia, į šiaurę, – sako ji, –
visos tos kelionės valandos, nepatogumai. Paskui, kai baigsis
šitos gražios atostogos, turėsite grįžti į savo vargą. Ar būtų
ne geriau, jei tuos pinigus jie atiduotų jūsų šeimoms, užuot
vežę jus čia?
Alsidas uždeda rankas man ant pečių. Ji nutaiso liūdną
veidą ir duoda man smulkią monetą. Alsidas mane stipriai
suspaudžia ir nieko nesako.
– Galų gale, – sako ponia, – geriau jau taip negu nieko.
Bent turi galimybę išmokti amato. Ką tu norėtum daryti
užaugęs – taip pat taisyti instrumentus?
Alsido rankos spaudžia pečius, tarsi norėdamos mane
įkalti į grindis, ir man topteli, kad tos rankos lengvos, kai
taiso instrumentus, bet gali būti tokios sunkios, kad sulaikytų
mane ir neleistų išeiti. Tuo tarpu ponia paėmė smuiką ir
ketina eiti.
– Ne, – sakau, – užaugęs aš nenoriu taisyti instrumentų.
Alsidas nepakelia nė pirštelio, bet pasilenkia į šoną,
norėdamas geriau į mane įsižiūrėti, tarsi matytų pirmą kartą.
– Ne? – sutrinka ponia. – O ką tu nori daryti?
– Noriu jais griežti, o žmonės man duos pinigų už tai, kad
galėtų ateiti manęs pasiklausyti.
Grąžinu jai monetą, ponia daugiau neprataria nė žodžio ir
išeina. Ir aš vėl pasijuntu Nobeliu kaip savo gatvelėj.

10Eilutės iš operos „Turandot“ romanso Nessun dorma („Niekas nemiega“).

Žodžiai Džuzepės Adonio ir Renato Simonio, muzika Džakomo Pučinio.
 20.

Roza ruošiasi kepti pyragą su geltonu kremu, taip pat

kaimišką picą su sūriu ir dešra. Sako, kitiems vaikams
gamina tą patį.
– O kaip tu įpratęs švęsti gimimo dieną?
Praėjusiais metais karščiavau ir turėjom kviesti gydytoją į
namus. Buvo ir Dzandraljona. Mano mamos Antonjetos
veidas buvo baltut baltutėlis, bet ji neverkė. Mano mama
Antonjeta niekada neverkia. Ji tik žvilgtelėjo į mano
vyresniojo broliuko nuotrauką ant naktinio staliuko ir
užsimerkė. Gydytojo veido išraiška buvo tokia, tarsi staiga
būtų pamatęs, kad paskutinį makaronų su mėsa kąsnį, kurį
buvo pasilikęs, suvalgė kažkas kitas. „Reikia vaistų“, –
pasakė. Mama palaukė, kol jis išeis, tada prisidėjo delną prie
krūtinės, ant kurios nešiojo šventojo Antano, šėtono priešo,
stebuklingąjį paveikslėlį, ir ištraukė nosinę su perpus
sulankstytais banknotais.
– Praėjusiais metais gavau gražią dovaną, – pasakiau.
Roza šypsosi.
– O ką norėtum gauti šiais metais, kuriuos leidi su mumis?
– Man viskas gerai. Užtenka to, kad šie metai kitokie nei
praėjusieji.
Roza baigia ruošti kaimišką picą užtepdama ją baltos
tešlos sluoksniu ir pirštais apšlakstydama aliejaus
čiurkšlelėm. Per radiją prasideda lengvosios muzikos
programa, Roza ima strikinėti po virtuvę kaip balerina, kurią
kartą mačiau amerikiečių šventėje.
– Kai grįš Derna, įkišim picą į krosnį, paskui valgysim
karštą, – paaiškina ji. – Dabar padėk man padengti stalą, šį
rytą tu mano kavalierius.
Ji paima mane už rankos ir mudu pradedam šokti virtuvės
viduryje. Narijus stebi mus nuo vaikiškos kėdutės ir ploja
rankytėm, bet nepataiko į ritmą. Ji atlieka įvairius sukinius ir
aš kliuvinėju už jos kojų. Ji juokiasi, ir aš išraustu.
– Kai buvau panelė, mudu su Alsidu eidavom į šokių salę,
dabar šoku tik virtuvėje.
– Aš nepratęs šokti su mama net virtuvėje.
Grįžusi iš darbo, Derna sako turinti man staigmeną. Aš
noriu žinoti kokią, bet ji sako:
– Viskas savo laiku.
Tuo metu Roza paima kaimišką picą ir eina į kluoną. Aš
einu įkandin norėdamas jai padėti, nes šiandien esu jos
kavalierius. Kluonas už tvarto, atviro niekada nebuvau
matęs. Įkišu galvą vidun. Krosnis didžiulė. Prisimenu
nuotrauką, kurią Pakjokja rodė mamai norėdama ją
perkalbėti ir neleisti man išvažiuoti. Mano kojos pasidaro
minkštut minkštutėlės, ir aš maunu į tvartą. Roza bėga man
įkandin ir suranda mane prie netrukus apsiveršiuosiančios
karvės. Aš nedrįstu į ją žiūrėti.
– Kas tau? Jaudinies dėl šventės?
Nepakeldamas akių nuo žemės, nusuku galvą į kitą pusę.
– Kas atsitiko? Man gali pasakyti. Su tavim blogai elgėsi
mokykloje?
Karvės alsavimas man sušildo kaktą ir aš neįstengiu ištarti
nė žodžio.
 – Iš tavęs vėl pasišaipė?
Tai nutiko pirmosiomis dienomis. Benitas Vandelis, dar
vienas mokinys iš paskutinės eilės, mane vadindavo
Neapoliu, ir kai aš prie jo prisiartindavau, jis užsikišdavo
nosį tarsi nuo pašvinkusios žuvies kvapo. Ulijanas iš pirmo
suolo, kuris dabar sėdi šalia manęs, man pasakė, kad aš
nekreipčiau dėmesio, nes metų pradžioje vaikai šaipėsi iš jo,
ir nuo to laiko jis ėmė elgtis bjauriai.
Po pietų, kai mudu su Alsidu šveitėm pianiną, kurį turėjom
atiduoti, Alsidas pasakė, kad blogų vaikų nėra. Tai tik
prietarai. Tai nutinka tada, kai tu įsikali į galvą kokią nors
mintį dar apie ją nepagalvojęs. Kažkas tą mintį tau pakišo, ir
tu negali jos išmesti iš galvos. Dar pasakė, kad tai visiškai
nemokšiškumas ir kad visi, ne tik mano klasės draugai, turi
būti atidūs ir atsikratyti prietarų.
Kitą dieną po to, kai Benitas pavadino mane Neapoliu, prie
jo priėjo Ulijanas ir pasakė: „Užsičiaupk, nes visi tave vadina
fašistu!“11 Benitas neatsakė ir nuėjęs atsisėdo į paskutinį
suolą. Aš pagalvojau, kad jis nekaltas, jei tėvai jam davė
neteisingą vardą, ir kad prietarų turi ir geri žmonės. Kaip aš
dabar, pamatęs Rozos krosnį, nors su manim jie visada
elgiasi gerai, patikėjau tuo, ką sakė Pakjokja, kad komunistai
kepa vaikus ir valgo, ir nubėgau slėptis už karvės, kuri tuoj
veršiuosis, ir išsiterliojau batus į karvašūdį, ir tai atsitiko
būtent šiandien, per mano gimtadienį.

– Atsiprašau, Roza, – ir išeinu iš slėptuvės. – Buvau

susijaudinęs. Iš tikrųjų tokios šventės ir dovanų aš niekada
neturėjau, išskyrus seną siuvinių dėžutę, kurią man
padovanojo mano mama Antonjeta. Aš nepratęs būti
laimingas.
Roza mane apkabina. Jos rankos kvepia mieline tešla.
Užpakalyje savęs jaučiu šiltą veršingos karvės alsavimą ir
spaudžiančios mane prie krūtinės Rozos šilumą. Net jos
plaukai švelnūs kaip vata, bet tamsūs kaip akys. Nežinau
kodėl, bet staiga nebegaliu ilgiau slėpti ir prisipažįstu.
– Tai aš mortadelos vagis.
Roza man glosto kaktą, perbraukia pirštais akis, tarsi
norėdama nubraukti ašaras.
– Mūsų namuose nėra vagių.
Ji paima mane už rankos ir įsiveda vidun.

11 Benitas – taip pat ir Musolinio vardas.

 21.

Taip pat ateina Alsidas su Rivu ir Lucijumi. Alsidas

linksmai dainuoja galingu balsu: „Pakelkim, pakelkim mes
taurę linksmybės.“12 Jis nešasi į spalvotą popierių suvyniotą
ir kaspinu perrištą paką. Viduj tikriausiai bus medinis
šautuvėlis, kurį mačiau žaislų krautuvės vitrinoje.
Jis nutraukia virvutę, išvynioja paką, ir aš išsižioju:
smuikas. Tikras smuikas!
– Šitą padariau savo rankomis specialiai tau, jis dviejų
ketvirčių, – sako Alsidas. – Meistravau jį kiekvieną vakarą
nuo tos dienos, kai buvo atėjusi ponia Rinaldi.
– Bet aš nemoku juo griežti.
– Turiu klientą muzikos mokytoją, vardu Serafinis. Jis tave
truputį pamokys, – paaiškina Alsidas. – Kaip tu ten sakai?
Niekas negimsta mokėdamas. – Ir ima juoktis pro ūsus.
Prieina Rivas, paima smuiką man iš rankų ir ima braukyti
stryku per stygas, keldamas didelį triukšmą, bet Alsidas jį
subara:
– Čia ne tavo žaislas, su juo reikia elgtis atsargiai. Visada
laikyk jį prie savęs, Amerigai, tai tavo smuikas.
Iš tikrųjų, dėklo viduje – juostelė su mano vardu ir
pavarde: Amerigas Speranca. Žiūriu išpūtęs akis. Niekada
neturėjau daikto, kuris priklausytų tik man.
– O aš per gimtadienį gavau dviratį, – sako Lucijus
žiūrėdamas pro langą, – ir neleidžiu niekam jo liesti. Jis
mano.
 Pirštais slystu blizgančiu smuiko medžiu, grybšteliu
įtemptas stygas ir lėtai braukiu per šilkines stryko gijas.
– Ar džiaugiesi, sūnel?
Aš toks laimingas, kad net negaliu kalbėti.
– Taip, tėti, – pagaliau atsakau.
Alsidas ištiesia ranką ir apkabina. Kvepia kremu po
skutimosi ir truputį klijais. Tėtis mane apkabina pirmą kartą.
– Kada valgysim tortą? – klausia Rivas, tempdamas Alsidą
už rankos.
– Amerigui tortas nepatinka, jis mėgsta tik mortadelą, –
šaiposi Lucijus ir pakelia pirštą į lubas.
Roza nuveria jį piktu žvilgsniu ir daugiau su juo nesikalba.
– O štai čia antra staigmena, – sako Derna ir ištraukia iš
rankinės šviesiai geltoną voką. – Čia tau nuo mamos.
– Vadinasi, ji manęs nepamiršo! Nuo tada, kai aš čia, jai
parašėme daugybę laiškų, bet ji man neatsakė.
Derna atplėšia voką, atsisėda į krėslą ir jos balsas
perteikia mamos žodžius. Man atrodo, kad mes visi mūsų
gatvelėje. Nežinau, ar tai man patinka, ar ne.
Mama rašo, kad paprašė Madalenos Krišuolo paslaugos ir
kad ji parašė jos laišką ir perskaitė jai mano laiškus. Sako iš
karto neparašiusi, nes turėjusi darbo. Rašo, kad mūsų
gatvelėje gyvenimas visą laiką vienodas. Žiema užėjo šalta,
visa laimė, kad aš Šiaurės Italijoje, kur man šilta, nes esu
aprengtas ir pamaitintas. Rašo, kad Dzandraljona man
siunčia linkėjimų, kad dėžutė su mano lobiais tebėra saugi ir
kad Pakjokja nė karto nepaklausė apie mane, bet tikriausiai
karčiai graužiasi, nes mamos, kurios išsiuntė savo vaikus,
pasakoja tik gražius dalykus ir iš dėkingumo tampa
komunistėmis. Rašo, kad Geležgalvis, kai kurių savo draugų
padedamas, išėjo į laisvę, bet daugiau nebedirbąs su mama
ir turguje išardė naudotų daiktų prekystalį.
Mudu su Derna buvome parašę, kad gal ji galėtų atvažiuoti
per Kalėdas. Ji atsakė – ne, dabar apie tai negali būti nė
kalbos. Sako, kad šie mėnesiai greitai praeis, viskas grįš,
kaip buvo, aš vėl būsiu namie ir kaip paprastai painiosiuosi
jai po kojom. Ir priduria, kad aš gimiau prieš aštuonerius
metus būtent šiomis dienomis, ir viliasi, kad laiškas ateis
kaip tik per mano gimtadienį. Tada buvusi šalta diena, ji
jautusi skausmus ir paprašiusi kviesti pribuvėją. Bet kai toji
atėjo, aš jau buvau gimęs, ir ji nematė, kelintą valandą mano
galvytė išlindo iš maišelio. Apie tai ji niekada man
nepasakojo, ir keista, kad mano mama Antonjeta apie tai
daugiau kalba laiške, nei būdama šalia.
Pagaliau, po Madalenos sveikinimo, prasideda tikra
keverzonė. Turiu galvoje mano mamos Antonjetos vardą. Ji
sako, kad Madalena ją moko pakeverzoti parašą, kad galėtų
jį parašyti vietoj kryžiuko. Įsivaizduoju ją sėdinčią prie
virtuvės stalo ir kaip ji prakaituoja, pūškuoja, kartais
šaukiasi Arko Dievo Motinos pagalbos ir džiaugiasi, kad
šiame laiške bent vieną dalyką padarė dėl manęs savo
rankomis. Kaip Alsidas smuiką.
Klausiu Dernos, ar galime atsakyti iškart, antraip galiu
pamiršti, ką noriu pasakyti. Ji eina paimti laiškų popieriaus ir
sėdasi prie stalo. Aš kalbu, ji rašo, kaip mokykloje mokytojas
Feraris daro su mumis.
Pasakoju jai, kad būtent šiandien mano gimimo diena ir
kad savo laišku ji įteikė man gražiausią dovaną. Apie smuiką
nieko nesakau, kad ji nesupyktų. Tik sakau, kad Roza man
paruošė daug skanių valgių, bet kad su savo makaronų ir
mėsos patiekalu ji visada bus nepralenkiama karalienė.
Pasakoju, kad Šiaurės Italijoje jau susipažinau su visais: su
verdummaro, kuris čia vadinamas vaisių ir daržovių
pardavėju fruttivendolo, su skerdiku, kuris čia vadinamas
mėsininku, papuošalų pardavėju chianchiere, kuris čia
vadinamas galanterininku. Čia esama amatų, kurių iš tikrųjų
jau nėra, pavyzdžiui, l’acquafrescáio ir carnacottaro
(vandens vėsintojas ir mėsos virėjas). Iš tikrųjų, kai
paklausiau Dernos, kur parduodama ’o pere e’o muss, kuris
man labai patinka, ji nesuprato, paprašė pakartoti, ir aš
pakartojau ’o pere e’o muss. Nieko, beprasmiška. Operèmus,
kartojo ji ir manė, kad tai lotynų kalbos žodis. Aš paklausiau,
kas ta lotynų kalba, ji paaiškino, kad ji labai sena. Aš
pasakiau: gali būti, nes ’o pere e’o muss labai ypatingas
patiekalas, gaminamas iš kiaulės kojų ir snukio. Tada ji
suprato, ir mes nuėjom pas skerdiką-mėsininką. Paaiškėjo,
kad su žarnokais viskas gerai, čia jų yra. O štai kojų ir snukių
žmonės nevalgo, juos atiduoda gyvuliams. Tuo laišką ir
baigėm. Aš parašiau savo vardą apačioje, bet truputį kreivai,
kad ji nepasijustų nepatogiai, Derna dar pridėjo savo
linkėjimų.
Viliuosi, kad prieš Kalėdas ji atvažiuos. Praėjusiais metais
jas sutikom dviese, bet vidurnaktį išėjom į gatvelę vieni kitų
pasveikinti. Atėjo ir Geležgalvis su žmona, kuri spaudė po
pažastim naują rankinę ir žiūrėjo į mano mamą taip, tarsi ji
būtų iš jos ką nors pavogusi.
Kalėdos čia kitokios. Prakartėlės niekas nerengia, o eglutė
puošiama šviesos girliandom ir spalvotais rutuliukais,
sukabintais ant šakų kaip dešros ant sijų palubėje. Visi sako,
kad turi ateiti Kalėdų Senelis padėti po eglute dovanų. Mano
namuose tas ponas niekada neapsilankė, gal todėl, kad
nerado eglutės. Rivas sako, negali būti, senelis aplanko visus
vaikus, jis su balta barzda ir raudonais drabužiais. Tada aš ir
pamaniau, kad jis tikriausiai aplanko tik komunistų vaikus.
Vienintelis žmogus, kuris mums ką nors atnešdavo, buvo
Geležgalvis, bet jis neturi nei baltos, nei juodos barzdos ir
nevilki raudonų drabužių. Geležgalvio plaukai kaštoniniai, o
akys mėlynos, bet aš vis tiek niekada jo nepavadinčiau
Kalėdų Seneliu, net Kalėdų naktį.
Derna sulanksto lapą ir įkiša į voką. Bet aš sakau, jog
noriu nusiųsti dovaną, kad mano mama Antonjeta galėtų ją
išvynioti po medžiu. Kaip tik prie Dzandraljonos pusrūsio
auga citrinmedis, ir jį būtų galima panaudoti. Derna sako,
kad mes galim nupiešti piešinį ir išsiųsti kartu su laišku. Aš
sakau, kad niekada nieko nesu piešęs.
– Tai lengva, – sako ji, – aš tau padėsiu.
Ji pasisodina mane ant kelių, paima mano ranką, ir mes
pradedam piešti. Piešiame veidus, nosis, paskui skrybėles ir
drabužius. Rivas paima savo penalą su spalvomis ir sako, kad
spalvotas piešinys išeis gražesnis, ir mes nuspalviname jį
raudona, geltona ir mėlyna spalvomis. Vatiniai Dernos
plaukai man kutena kaklą, kai mūsų rankos šmižinėja pirmyn
ir atgal popieriumi. Pagaliau ant lapo pasirodo veidai.
Pabaigoje išnyra mano mama Antonjeta. Ji apsirengusi gražia
suknele su gėlytėm. Aš nupiešiau ją Dzandraljonos namuose
Kūčių naktį kartu su Madalena Krišuolo ir Geležgalviu, tik be
žmonos. Dzandraljonos pusrūsyje taip pat nupiešiau katiną
Lašininį, tikriausiai jis jau grįžo ir laukia manęs, ir dresuotą
beždžionėlę, tad viskas tapo panašu į Betliejaus olą.
 Bent piešinyje mano mama Antonjeta Kūčias sutiks
gražioje draugijoje.

12Eilutės iš operos „Traviata“ arijos. Tekstas Frančesko Marijos Pjavės,

muzika Džuzepės Verdžio.
 22.

Ulijanas neatėjo į mokyklą, nes karščiuoja. Klausiu

mokytojo Ferario, gal kartais jis susirgo bronchų astma, kaip
mano broliukas Luidžis, bet jis sako, kad ne: jam kiaulytė.
Neblogai, galvoju aš, antraip vėl likčiau vienas. Lucijus
visada sėdi pirmame suole, o šalia manęs atsisėda Benitas.
Dabar mudu gerai sutariam: jis nebekaišioja piršto į nosį, o
aš retkarčiais leidžiu jam nusirašyti matematiką.
Per pertrauką visi kalbasi būreliais, o mudu su Benitu
liekame savo vietoje, kiekvienas dėl savų priežasčių. Ponas
Feraris atsistoja už mokytojo stalo ir stebi mane.
– Speranca Benvenuti, ateik čia.
Aš ir Lucijus pažvelgiam vienas kitam į akis pirmą kartą
nuo to nutikimo su mortadela.
– Speranca, iš tavo miesto atvažiavo mergaitė, ir
direktorius nori, jog mes surengtume jai gražų sutikimą, kad
ji jaustųsi kaip namie.
Aš žiūriu į Benitą ir viliuosi, kad naują mergytę jis sutiks
kitaip nei mane.
Už direktoriaus durų su penktos klasės mokytoja stovi
Rivas. Jis sako, kad nauja mergytė mokysis jo klasėje, nes ji
tokio pat amžiaus ir prieš čia atvažiuodama lankė mokyklą.
Direktorius šūkteli: „Prašom!“, ir mudu įžengiam vidun.
Kabinete mus pasitinka aukštas praplikęs ponas, toks kaip
nuotraukoje, kabančioje Alsido ir Rozos namuose. Pusbalsiu
pasiteirauju mokytojo, ar kartais direktoriaus pavardė ne
Leninas, kaip ir to žmogaus, kuris mokė komunizmo. Jis
įsižiūri į jį tarsi pirmą kartą ir ima juoktis. Direktorius
atsistoja, apeina stalą ir pristato mums naują mergytę. Ji
vardu Rosana, svarbaus draugo duktė. Turėjo važiuoti su
Mancių šeima, bet ponia serga plaučių uždegimu ir guli
lovoje, tad, kol ji atsigaus, ją paglobosiąs klebonas su savo
guvernante panele Adinolfi.
Rosana už mane aukštesnė, žaliaakė, juodakasė piktu
veidu. Gal todėl, kad vietoj šeimos teturėjo kleboną ir panelę
Adinolfi.
– Čia Amerigas, – sako mokytojas, stumtelėdamas mane
truputį į priekį. – Pas mus jis čia daugiau kaip mėnesį ir gerai
pritapo. O štai čia jo naujieji broliukai.
Rivas šypsosi rodydamas švarplę tarp dantų. Išgirdęs žodį
„broliai“, Lucijus prunkšteli, paskui geriau įsižiūri į mergytę
ir išrausta. Ji į mus nežiūri ir nieko nesako – nei „dėkui“, nei
„iki pasimatymo“.
Grįžtant namo, Lucijus šį kartą eina ne vienas kaip
paprastai, o žingsniuoja šalia brolio ir apie mergytę su kasom
užduoda jam krūvą klausimų.
– Mano mokytoja sakė, kad šį vakarą Rosana ateis
vakarienės pas tetą Derną, – paaiškina Rivas. – Bus taip pat
meras, jis nori susipažinti su ja ir Amerigu.
– O mes ne? Tai neteisinga! – piktinasi Lucijus.
– Bet mes gimėm čia ir iš niekur neatvažiavom!
– Ir kas iš to? Kad jau čia gimėm, tai jis nenori su mumis
susitikti?
Rivas iš pradžių sutrinka, paskui nusišypso parodydamas
švarplę ir sako:
– Gal galim nueiti ir mes ir taip pat susipažinti su meru?
 – Žinoma! – atsako Lucijus nutaisęs gudrų veidą. – Argi
mes galim palikti vieną, tą...
Panelė Adinolfi palydi Rosaną, bet greitai palieka, nes turi
ruošti vakarienę klebonui. Mergytė atsisėda prie stalo
virtuvėje ir žiūri į grindis. Ji su raudona suknele juodo
aksomo apsiuvais, kitokia, nei vilkėjo šį rytą. Bėgu į savo
kambarį ir triskart uždegu ir užgesinu šviesą. Priešais, kitoje
kelio pusėje, šviesa lange taip pat triskart užsidega ir
užgęsta. Tai signalas, kurį man parodė Rivas. Kai grįžtu į
virtuvę, mergytė sustingusi it statula tebesėdi ta pačia poza.
– Gal norite truputį pažaisti prieš vakarienę? – klausia
Derna.
Mergytė neatsako, gal bijo, kad jai nupjaus liežuvį, kaip
bijojo Marjuča, kol susirado naują šviesiaplaukę mamą.
Kažkas pabeldžia į duris, Derna nueina atidaryti, ir mudu
liekam vieni.
– Pažiūrėk, kokių mums nesąmonių pripliurpė Pakjokja, –
sakau ir parodau liežuvį. Bet ji nesupranta, pamano, kad
noriu iš jos pasišaipyti, ir taip pat iškiša liežuvį.
– Eikšen, Alfėjau, – kviečia Derna, – vaikai virtuvėje.
Meras turi du spalvotus pakus, vieną man ir vieną Rosanai.
– Atėjau pasveikinti jūsų viso miesto vardu, – sako jis ir
įteikia dovanas.
Mergytė nė nekrusteli, dovanos jos nedomina. Aš paimu
savo paketėlį, bet neišvynioju, noriu palaukti Rivo ir
Lucijaus. Jie ateina po minutės.
Mudu su Rivu imame žaisti su traukinuku, kurį atnešė
meras Alfėjus, o Lucijus atsisėda šalia Rosanos ir taip pat
sustingsta. Gal ji užkrėtė jį ta pačia liga?
 Kai ant stalo atkeliauja torteliniai, visi, išskyrus mergytę,
pradeda valgyti. Mero veidas simpatiškas.
– Nežinojau, kad tu puiki virėja, – sako jis Dernai.
– Koldūnus pagamino mano mama, – išduoda paslaptį
Lucijus, norėdamas pasireikšti.
– Derna taip pat moka gaminti, – įsiterpiu aš, – meras irgi.
– Aš atvirkščiai, nemoku nieko daryti, todėl jie mane
išrinko meru! – sako meras ir šypsosi.
– Vaikai, gal nepatikėsit, bet Alfėjus buvo drąsus
partizanas. Buvo uždarytas į karcerį, taip pat ištremtas!
– O ką reiškia „ištremtas“? – klausiu.
– Tai reiškia, kad jie išsiuntė mane toli nuo mano namų,
toli nuo mano krašto, nuo mano brangiausių žmonių ir
uždraudė grįžti.
– Nesupratai? Ištrėmė kaip tave ir mane, – sako Rosana,
kurios balso dar niekas nebuvo girdėjęs.
– Jūs ne tremtyje, – atsako meras Alfėjus, – jūs tarp
draugų, kurie nori jums padėti, veikiau tarp bendražygių,
kurie yra daugiau nei draugai, nes draugystė – privatus
dviejų žmonių reikalas ir gali taip pat baigtis. O su
bendražygiais kovojame kartu, nes tikime tais pačiais
dalykais.
– Mano tėvas yra jūsų draugas, o aš – ne. Jūsų išmaldos
man nereikia, aš jos nenoriu.
Derna paduoda šaukštą ir nutaiso tokį veidą, koks būna,
kai grįžta iš nepavykusio profsąjungos susirinkimo. Meras
ranka parodo jai ženklą, kad atsakys už ją.
– Matyt, kad koldūnų tu dar neparagavai: jie kvepia ne
išmalda, o šiltu priėmimu. – Jis ir vėl nusišypso. – Tiesa? –
klausia manęs.
 Aš pritariu linktelėdamas galva, bet Rosanos žodžiai
sujaukė visas mano mintis: man atrodo, kad šį vakarą Rozos
koldūnai iš tikrųjų ne tokie skanūs kaip visada, jie truputį
kvepia labdara, ir aš bijau, kad šito skonio man niekada
nepavyks pašalinti iš burnos.
– Priėmimą savo namuose turėtų rengti mano tėvai, o ne
svetimi.
Rosana kalba kaip suaugusi, gebanti pasakyti, ką galvoja.
Dabar, kai girdžiu ją sakant tokius dalykus, atrodo, kad jais
tikiu ir aš. Derna nuneša lėkštes ir leidžia mums atsikelti nuo
stalo. Mudu su Rivu dar pažaidžiam su traukinuku, ir kol
Derna krausto stalą, meras Alfėjus išvynioja paką, kurį
atnešė Rosanai: viduje skudurinis šuns pavidalo buratinas
didelėmis ir liūdnokomis akimis. Meras įkiša ranką jo vidun
ir ima kalbėti juokingu balsu. Šuo šokinėja, verčiasi kūliais,
judina uodegą ir galiausiai susirango ant Rosanos kojų. Ji
pakelia ranką, paskui nuleidžia ant šuns galvos. Ji nieko
nesako, bet kairiuoju skruostu lėtai lėtai nusirita ašara.
Lucijus, kuris iki šios akimirkos tylėjo ir sėdėjo nejudėdamas,
išsitraukia iš kišenės nosinę ir įkiša į Rosanos delną. Ji paima
ją, ir ašara dingsta.
 23.

Praėjus kelioms dienoms, kai mes mokėmės sudėties

veiksmus, pro praviras duris pamačiau Rivo mokytoją, tiesiai
lekiančią į direktoriaus Lenino kabinetą. Ji kalbėjo garsiai ir,
regis, nedaug trūko, kad pravirktų.
– Pasiprašė į tualetą, bet minutės bėgo, ir aš pasakiau
suolo draugei nueiti pasižiūrėti, gal ji pasijuto blogai. Tiesa,
Džineta?
Mergaitė, atlydėjusi mokytoją iki direktoriaus kabineto,
linkteli galvą, sujudindama šviesias garbanėles. Iš nosies jai
driekiasi su ašarom sumišęs snarglys. Paskui direktorius,
mokytojas, prižiūrėtojai, mokyklos tarnautojai ima jos ieškoti
klasėse, raštinėje, sandėliuke, bibliotekoje. Nieko. Rosana
dingo.
– Ar gali būti, kad niekas jos nematė išeinančios iš
mokyklos? – šaukia direktorius išraudusiu veidu ir šėtono
akimis kaip tame paveiksle Rozos kambaryje.
Sargas atsako, kad gal mergytė pasinaudojo vienintele
akimirka, kai jis buvo tualete.
– Turim pranešti tėvams, – sako mokytojas Feraris.
Direktorius apsižvalgo aplink, tarsi būtų pasiklydęs.
– Ne, – sako jis tyliai. – Mes šito reikalo neviešinsim, aš
prisiimu visą atsakomybę. Miestas mažas, o kur pėstute gali
nueiti mergytė? Pamatysite, mes ją surasim. Palaukim iki
vakaro, ir jei nerasim...
 Grįždami namo kalbamės tik apie dingusią mergytę. Ponas
Feraris liepė nesirūpinti, apie tai pagalvos suaugusieji.
– Suaugusieji visada viską sprendžia, – sako Lucijus, kai
žingsniuojame namo, – o ko norim mes, niekam nerūpi. Argi
tu norėjai čia atvažiuoti? Jie tave privertė.
Iš tikrųjų nežinau, ar mama mane privertė, bet nieko jam
nesakau. Žingsniuoju tyliai ir galvoju apie Rosaną, apie jos
veidą tą vakarą, kai ji atėjo į mūsų namus, apie nukabintą
smakrą ir suakmenėjusias akis. Rivas eina girdyti galvijų, aš
įkandin. Veršiuko laukianti karvė liūdna, man ji atrodo
serganti. Ji taip pat stovi nuleidusi snukį, bet niekur nebėga.
Ji pasilieka.
– Derna, – klausiu prieš eidamas miegoti, – ar lauke šalta?
Ji iškart supranta, suima mano rankas ir tvirtai tvirtai
suspaudžia.
– Gal šią valandą jie jau surado ją, Alfėjus turi kietą galvą,
jis nepasiduoda. Buvo partizanas kalnuose, kaip leistų
pabėgti mergytei su kasomis?
Kaip kiekvieną vakarą, ji palieka stiklinę vandens ant
staliuko, užgesina šviesą, ir aš užmerkiu akis. Bet apie miegą
negali būti nė kalbos. Per daug šurmulio mano galvoje ir
viskas maišosi: žemyn nuleistas Rosanos smakras, kaip
liūdnosios karvės, skudurinis šuo, meras partizanas,
mokytojo Ferario žodžiai, palubėj kabančios dešros, kelionė
traukiniu su kitais vaikais, vagonas, kuriame užmigau basas.
Pagaliau sumoju, kad Lucijus teisus: suaugusieji visai
nesupranta vaikų. Prieinu prie lango, patikrinu, ar jie dar
nemiega. Triskart uždegu ir užgesinu šviesą. Nieko.
Pabandau dar tris kartus, paskui vėl iš naujo. Grįžtu į lovą,
jie tikriausiai miega. Bet paskui iš tamsos ateina signalas:
vienas, du, trys. Apsirengiu, apsiaunu batus, užsivelku storą
striukę, užsidedu kepurę, paimu didelį gabalą parmezano iš
bufeto, tyliai išeinu iš namų, skersai pereinu kelią ir imu
laukti kluone. Tyla. Tik retkarčiais gailiai sudejuoja veršinga
karvė. Nuo žemės kylantis šaltis smelkiasi į batus. Norėčiau
grįžti vidun ir būti šilumoje, bet paskui pamatau artėjančią
šviesą. Tai Lucijus su lempa.
– Rivo aš nežadinau, – sako jis, – antraip įspėtų mamą.
– Aš galbūt žinau, kur nuėjo Rosana, – atskleidžiu jam
paslaptį. – Tu žinai, kaip nueiti iki autobusų stoties?
– Eime, – atsako jis.
Žingsniuojam šalia kits kito ir beveik nesikalbam. Gatvės
tuščios, bet jis gerai jas pažįsta ir nebijo. Aš truputį bijau.
Ištraukiu iš kišenės plaštaką ir susiieškau jo ranką. Jis lėtai
spusteli ją kaip mūsų slaptą ženklą. Pusvalandį žingsniavę,
pasiekiam autobusų stotį. Į Boloniją tuojau išvyks paskutinis
autobusas, jau burzgia variklis, ir žibintai apšviečia bilietų
pardavėją. Su Lucijumi įlekiam į autobusą ir apžiūrim vidų.
Jame sėdi trys vyrai ir moteris. Rosanos tarp jų nėra. Vėlu,
dangus juodai juodas.
– Grįžtam namo? – klausiu Lucijaus.
Šalta. Norėdami sušilti, einam į laukimo salę, susėdam ant
suolo ir pagaliau pamatome ją. Ji sėdi kampe ir, kaip visada
rimta, žiūri į grindis. Ženklu parodau Lucijui, kad nekalbėtų,
ir lėtai prieinu prie jos. Pamačiusi mane, ji staiga pašoka, lyg
ketintų bėgti. Bet paskui sustoja, nežinodama, kur eiti.
Ištraukiu iš palto kišenės parmezano gabalą ir paduodu. Ji
paima ir nepratardama nė žodžio dviem kąsniais praryja.
Nuo ryto ji nieko nevalgė.
 – Žinau, kad iš pradžių atrodo keista, – guodžiu ją. – Aš
tave suprantu.
– Tu tiesiog negali nieko suprasti, – atkerta ji jau
suaugusios moters balsu. – Aš ne tokia kaip tu. Aš ne tokia
kaip visi jūs.
Jaučiuosi įžeistas: ką tai reiškia? Lucijus sėdi ant suoliuko
ir laukia. Rosana stengiasi susitvarkyti išsileidusias kasas.
– Mūsų namuose niekada nieko netrūko. Ar tu žinai, kur aš
gyvenu? Jei tau pasakysiu, nusijuoksi. Tai viena iš gražiausių
miesto gatvių. Mane privertė tėvas. Sakė, kad nori parodyti
pavyzdį kitiems. Bet iš tikrųjų jis tik norėjo gražiai
pasirodyti. Mano mama maldavo jį, bet jam nė motais. Kodėl
aš, pati mažiausia? Tai neteisinga! Neteisinga!
Ji rauda pasikūkčiodama. Viena kasa išsipynė, raudonas
kaspinas nukrito ant grindų. Mus pamato stoties viršininkas
ir prieina artyn.
– Vaikai, kur jūsų tėvai?
– Toli, – sako Rosana tebeverkdama. – Labai toli.
Mudu su Lucijumi paaiškinam padėtį. Viršininkas sako:
– Tuojau skambinu merui Korasoriui.
Netrukus atvažiuoja ir pats meras. Jis ramus kaip praėjusį
vakarą per vakarienę ir šypsosi.
– Koks laimingas vakaras: trys drąsūs vaikai vienoje
vietoje. Bet tu labai apsirikai, – sako atsigręžęs į Rosaną. –
Čia niekas nepabėga neparagavęs Rozos koldūnų! Ką jau
kalbėti apie dešras...
Stebiu Lucijų akies krašteliu, bet jis nieko nesako, gal net
nesiklauso. Pasilenkia, pakelia nuo grindų nukritusį Rosanos
kaspiną ir įsikiša į kišenę.
 Kai pabeldžiam į duris, niekas neatsiliepia, visos šviesos
užgesintos. Paskui iš tvarto pasiekia baisi aimana. Įbėgam
vidun ir išvystam Rozą krauju aptaškytomis rankomis.
Rosana surinka ir išbėga į lauką. Aš pasislepiu už mero, o
Lucijus bėga prie mamos. Paskui vėl pasigirsta bliovimas, tik
vos girdimas, panašus į kūdikio verksmą. Roza duoda ženklą
prieiti arčiau, net Rosana grįžta vidun pažiūrėti. Karvė visa
suprakaitavusi, atrodo taip, tarsi savo akimis būtų regėjusi
mirtį. Ką tik gimusio veršiuko vokai dar sulipę, jis bliūvauja
iš alkio. Prieina Rosana, jai dreba rankos. Bet, vos jį
pamačiusi, nusišypso ir paglosto galvą.
– Valgyk, mažyti, tavo mama čia, šalia tavęs.
Veršiukas pajunta karvės kvapą, įsikimba į spenį ir pamažu
ima žįsti. Iš tvarto galo ateina ir Rivas, kuris buvo nuėjęs
atnešti šieno.
– Turėdamas omenyje, kad visą naktį sukatės be manęs,
naujam veršiukui vardą renku aš, – sako šypsodamasis.
– Ne, tai nesąžininga, dabar mano eilė ir nuspręsti turiu
aš, – nesutinka Lucijus.
– Tikrai, – įsikiša Roza, – dabar Lucijaus eilė, nors jis dar
turi man paaiškinti, ką veikė šią valandą su meru.
Lucijus žvilgteli į veršiuką, paskui į mane, tada dar kartą į
veršiuką.
– Aš nusprendžiau: noriu pavadinti jį Amerigu, – sako ir
išeina iš tvarto.
Stoviu priblokštas, kurį laiką viskas atrodo netikra. Tuo
metu veršiukas baigė žįsti, susirangė po mama ir užmigo. Jo
kojos plonytės kaip šakelės, plaukai retučiai, jis toks liesas –
kai kvėpuoja, galima suskaičiuoti šonkaulius. Ir vadinasi kaip
aš.
 Kai visi susirenkam virtuvėje, Roza nori žinoti, kodėl vieni
išėjome tamsoje.
– Jie buvo išėję ieškoti vienos pasiklydėlės, – sako meras
Alfėjus, žiūrėdamas į Rosaną. – Roza, jie pasielgė didvyriškai,
tau nederėtų jiems priekaištauti, jie nusipelnė medalio.
Aš įsivaizduoju mamos veidą, kai ji pamatys, kad grįžau su
medaliu kaip Madalena Krišuolo.
Kitą dieną direktorius Leninas liepia mus, Lucijų ir mane,
pakviesti į jo kabinetą, ir iš tikrųjų prisega mums prie
krūtinės po medalį ir trispalvę kokardą. Klasės draugai nori
viską žinoti, ir kai mes imame pasakoti, mūsų istorija tampa
dar įspūdingesnė nei iš tikrųjų. Per pertrauką pasveikinti
ateina Rosana, jos kaselės vėl supintos, ji vilki dangaus
spalvos suknele ir pirmą kartą matau ją šypsantis, kai ji sako,
kad netrukus atvažiuos tėvas ir parsiveš namo. Lucijus
ištraukia iš kelnių kišenės raudoną kaspinėlį, kurį ji pametė
veršiuko vakarą, ir paduoda jai.
– Pasilaikyk jį sau, – sako Rosana. – Kaip prisiminimą.
Lucijus sugniaužia kumštį ir kaspinėlis dingsta tarp pirštų.
Mokytojas Feraris prašo mus grįžti į vietas. Benitas serga
kiaulyte, todėl visi nori sėstis šalia manęs ant suolo į laisvą
vietą.
– Aš, – sako Lucijus, – brolis, – ir atėjęs atsisėda į
paskutinę eilę.
 24.

Prasidėjo atostogos, ir Rosanos daugiau nebematėme.

Pirmąją metų dieną nuvažiavome Komunos didžiojoje salėje
pasiklausyti orkestro koncerto, ir meras mums papasakojo,
kad atvažiavo tėvas ir išsivežė Rosaną likus kelioms dienoms
iki Kalėdų. Rosana sakė tiesą: ji ne tokia kaip aš. Visiems
trims ji paliko sveikinimo atviruką, bet Lucijus jo nenori
skaityti. Juo blogiau jai, pagalvoju, nes ji nepamatys Dernos
suorganizuotos partizanų Befanos – Trijų karalių šventės13.
Didžioji aikštė su aukštų aukščiausia varpine nutvieksta
šviesų ir girliandų, o draugės apsitaisiusios baidyklėm
ilgomis nosimis ir suplyšusiais batais. Rivas ir Lucijus
juokiasi. Aš – ne, nes taip pat turėjau suplyšusių batų: jie
spaudžia, ir tai nejuokinga. Mes, visi vaikai iš šiaurės ir iš
pietų, gavom maišelį su karamelėm ir medine marionete.
Alsidas ir Roza geria raudonąjį vyną ir šoka, o mes – aš,
Rivas ir Lucijus – žaidžiam su klasės draugais. Narijus guli
vežimėlyje, nes jau pavalgęs, todėl miega nepaisydamas
muzikos ir balsų. Kai prasideda varžybos, visi trys atsiduriam
toje pačioje komandoje ir galop laimim kokardą ir tris
apelsinus. Anksčiau nesu nieko laimėjęs, net konkurse, kurį
praėjusiais metais organizavo Pakjokja, nes mano mama
neturėjo pinigų bilietui.
Paskui ateina choro eilė: kai išsirikiuojam, šalia manęs
atsistoja berniukas su garbanėlėm, sušukuotom atgal su
briliantu. Netrukus mudu atpažįstame vienas kitą.
 – Ameri, čia tu? Atrodai panašus į kino aktorių!
– Baik šaipytis, Tomazi! Kiek sukirtai dešrų? Užsiauginai
pilvą kaip Pakjokja.
Kitoje aikštės pusėje matau poną su ūsais, kuris jį
pasiėmė, ir jo žmoną raumeningom rankom ir didžiule
krūtine. Su jais kiti du dideli vaikai, taip pat su ūsiukais,
panašiais į tėvo. Tėtis iš šiaurės sveikindamas Tomaziną
mojuoja ranka, kol mes dainuojam, ir man atrodo, kad
Tomazis taip pat truputį panašus į juos.
Lucijus stovi už dviejų eilių choro priekyje ir kartkartėm iš
smalsumo atsisuka. Paprastai jis visus pažįsta, o aš ne. Bet
dabar atvirkščiai: aš vėl išvystu mažylį juodais it derva
plaukais, šviesiaplaukį be dantų, kurie per tą laiką užaugo, ir
daugelį kitų, atvažiavusių kartu su manim. Tik dabar visi jie
gražūs, elegantiški, ir nesuprasi, kurie mažyliai atvažiavo iš
pietų, o kurie gyvena čia, šiaurėje. Mudu su Tomazinu
kalbamės, kad, žinoma, kažkur turi būti ir Marjuča, ir imame
ieškoti liesutės šviesiaplaukės mergytės trumpais viščiuko
spalvos plaukais, bet lauke jos nematyti. Įsitaisom ant suolo
šalia bandelių, paprašom, kad partizanė ragana mums įpiltų
šviežiai spaustų apelsinų sulčių, ir stebime, kaip vaikai
žaidžia gaudynių. Prie mūsų prieina Lucijus, ir Tomazinas
ima jam pasakoti apie dažytas žiurkes, bet, laimė, tą
akimirką pamatau Marjučą. Už rankos Marjučą laiko abu
tėvai, pasiėmę ją pirmąją dieną. Jos plaukai užaugo, tapo
garbanoti ir gražūs, kaip ponių filmų plakatuose. Veidukas
apskritas, ji vilki tamsiai rožine suknele, mūvi tokios pat
spalvos pirštines, dirželis nupintas iš gėlyčių, kokios puošia
ir galvą. Marjuča tapo gražuole!
 Mudu su Tomazinu praradom amą. Nė vienas iš mudviejų
nedrįsta jos pašaukti ir prisistatyti, bet vos tik ji pamato mus,
žengia prie mūsų ir stipriai stipriai apkabina. Šitas įprastas
Marjučos apkabinimas padaro keistą įspūdį ne tik man, bet,
matyt, ir Tomazinui.
– Alora? Cum vala!14
Aš priblokštas.
– Mam, tė, tai mano draugai iš pietų, – pristato ji mus
šviesiaplaukei poniai ir jos vyrui, ir aš suprantu, kad Marjuča
su mumis negrįš, nes rado savo šeimą.
Pas savo mamą Antonjetą aš noriu grįžti, bet pirma turiu
baigti visus darbus čia. Turiu įrengti slėptuvę už tvarto kartu
su Rivu ir Lucijumi. Turiu išdresuoti jauną veršiuką. Turiu
išmokti gerai griežti smuiku su mokytoju Serafiniu. Tiesą
sakant, iš pradžių maniau, jog muzika ne man. Man
skaudėdavo pirštus ir vietoj muzikos pasigirsdavo kačių
kniaukimas, kai jos susikimba naktį. Pro Alsido parduotuvės
langą matydavau kitus vaikus, žaidžiančius sniego
gniūžtėmis, kai aš ištisas valandas kartodavau savo
mokytojui: do-oo-oo-oo. Kol vieną vakarą, kai įnirtusiai
kartojau tuos pratimus, staiga smuikas liovėsi kniaukti, ir aš
pagaliau pajutau muziką. Niekaip negalėjau patikėti, kad tą
muziką pagimdžiau aš, savo rankom.
Prieš išvažiuodamas dar turiu padėti Dernai organizuoti
komunizmą, nes ji viena pavargsta. Ji dirba pluša visą dieną,
ir vakare, kai ateina manęs paimti iš Rozos, mudu grįžtam
drauge. Ji kurį laiką paguli šalia manęs lovoje, mudu
pasišnekam apie dienos reikalus, ir ji paskaito man istoriją iš
knygos apie daugybę gyvūnų, suskirstytų į bloguosius ir
geruosius: apie lapę, vilką, varlę ir varną. Kas trečias
puslapis – spalvingas paveikslėlis. Kartais Derna uždeda
pirštą ant kokio nors žodžio: dabar skaityk tu, sako ji. Arba,
kai būname labai labai pavargę, ji padainuoja dainą, kad
greičiau užmigtume. Kadangi abu suprantam, jog Derna
lopšinių nemoka, ji padainuoja man kitų dainų, kurias moka,
pavyzdžiui, tokią: „Raudona vėliava triumfuos“15, ir dainos
gale aš sušunku: tegyvuoja Derna, Roza ir lais-vė!
Kai reikėjo organizuoti Befaną, partizanų Trijų karalių
šventę, vakare mudu sėdėjom prie virtuvės stalo, ir ji manęs
prašė patarimų: kaip papuošti kojines, kokius žaidimus
organizuoti, kokias dainas turėtų griežti orkestras. Bet po
paskutinio šventei skirto susirinkimo Derna atėjo parsivesti
manęs iš Rozos niūriu veidu. Aš, Rivas ir Lucijus žaidėm su
mediniais konstruktoriais, kuriuos mums buvo padaręs
Alsidas. Paprastai juodu šiek tiek pasiplepa prie stiklo
raudonojo vyno, bet tą vakarą nė nenusivilkusi palto Derna
išsivedė mane namo. Namie ji nieko nekalbėjo. Pamaniau,
dėl mano kaltės, kad daviau jai klaidingus patarimus ir kad
dabar ji pyksta ant manęs. Bet kai nusivilko paltą, pamačiau,
kad jos skruostas raudonas, tarsi būtų per daug nudegusi
saulėje ar nušalusi. Paskui mudu susėdom prie stalo ir ji
staiga pradėjo verkti. Niekad nemačiau jos verkiančios, todėl
pravirkau ir aš. Taip mudu ir sėdėjom kaip du kvaišos prie
virtuvės stalo ir žliumbėm virš sultinio su makaronais. Ji
nenorėjo kalbėti, sakė, nesvarbu. Ir mudu nuėjom miegoti,
tačiau be gyvūnų istorijų ir dainų.
Kitą dieną, kai su Lucijumi žaidėm slėpynių, išgirdau, kad
Derna kalbasi su Roza. Ji pasakojo, kad į susirinkimą atėjęs
vienas draugas, stambi figūra. Apie šventės organizavimą jis
neturėjęs ko pasakyti, nes drauge su kitais ji viską buvo
paruošusi labai gerai. Paskui tasai tūzas panoro pasikalbėti
su ja viena. Derna jam paaiškino, kad ji viską ruošia kartu su
meru ir rinkimų kampanija. Jis leido jai suprasti, kad ji
verčiau galvotų tik apie vaikų šventes ir vargšų labdarą. Aš
buvau pasislėpęs virtuvėje tarp krosnies ir indaujos, kad
būtų geriau stebėti. Tam šului Derna pasakė, kad moterys
kovojo drauge su partizanais, kad šaudė iš pistoletų ir net
buvo apdovanotos medaliais. Prisiminiau Madalenos Krišuolo
medalį ir Sanita tiltą, kuris tik jos dėka neišlėkė į orą. Tada
tas vyras paklausė, ar ji taip pat to medalio norinti. Derna
atkirto, kad daugybei moterų reikėtų duoti medalį vien už
tai, kad jos tebėra partijoje. Ir tada jis skėlė jai stiprų
antausį. Ji neverkė, prisipažino Rozai. Aš glūdėjau savo
slėptuvėje ir tylėjau. Mano mama Antonjeta būtų to antausio
nenukentusi. Būtų žiebusi jam du. O Derna ėmė dainuoti
kaip Madalena tą dieną stotyje: „Nors esam moterys, mes
nieko nebebijom...“ Kadangi tai buvo viena iš lopšinių, kurią
ji man dainavo pirmą vakarą, kad užmigčiau, išlindau iš
slėptuvės, norėdamas prie jų prisidėti, bet Derna ir Roza,
pamačiusios mane, iš baimės prisidėjo ranką prie krūtinės,
suklykė ir liovėsi dainuoti. O apie tūzą aš daugiau nieko
negirdėjau.
Partizanės, apsirengusios Trijų karalių baidyklėmis,
sustoja į eilę ir po vieną mums užriša akis nosine. Mes turim
ilgų ilgiausia lazda numušti užmautą ant kuolo puodynę.
Kam pavyks tai padaryti, galės suvalgyti joje esančius
saldumynus.
– Tai puodynė, – paaiškina mums Lucijus. – Ar jūs kada
nors žaidėte tokį žaidimą savo krašte?
– Įvartis yra įvartis, – sako Tomazinas.
 – Ką tu nori pasakyti? – klausia Lucijus.
– Su lazda aš žaidžiau daugybę kartų, tik be puodynės.
Tuo tarpu aš griebiu lazdą abiem rankom, ir Derna man
užriša akis. Kol ruošiuosi trenkti lazda, prisimenu pirmąją
dieną, kai buvau likęs paskutinis ir pasirodė ji. Tada ji man
atrodė didelė ir stipri, dabar tarsi sumažėjusi. Tiesa, ji moka
daug dalykų, net truputį lotynų, bet apie gyvenimą išmano
mažiau nei mažas vaikas. Jei nebūčiau su ja, kas ją apgintų?
Taigi įsivaizduoju to stambaus tūzo viršugalvį, trenkiu į jį
iš visų jėgų, puodynė suskyla su dūžtančio stiklo garsu, visi
vaikai suklykia iš džiaugsmo ir ant mano veido pasipila
karamelių lietus.

13Befana – Trijų karalių šventė. Taip pat bjaurios išvaizdos baidyklė ir senė,
geriems vaikams atnešanti dovanų, o blogiems – angliukų.
14 Na, kaip sekas? (Tarmiškai.)
15 Eilutė iš italų liaudies dainos „Raudona vėliava“.
 25.

Kalėdos praėjo, Naujieji metai – taip pat. Obuolys, kurį

man davė mama išvykimo dieną, visą laiką guli ant mano
rašomojo stalo. Norėjau jį išsaugoti kaip prisiminimą, bet
kasdien jis vis labiau džiūsta ir tamsėja, ir aš jau negaliu jo
valgyti.
– Roza, – vieną dieną klausiu grįžęs iš mokyklos, – kada aš
išvažiuosiu?
Roza nustoja lukštenti pupeles ir, akimirką susimąsčiusi,
tyli.
– Kodėl manęs klausi? Tau pas mus negerai? Ilgiesi
mamos?
– Ne, taip, truputį... – atsakau. – Ir dar todėl, jog bijau, kad
galiausiai liausiuos jos ilgėtis.
Roza man duoda paaižyti ankščių.
– Matai, kiek pupelių yra kiekvienoje ankštyje? Joje
užtenka vietos visiems jos vaikams. Kaip ir tavo širdy.
Ji atveria ankštį ir parodo.
– Suskaičiuok, – paprašo.
Aš uždedu pirštą ant kiekvienos pupelės.
– Septynios, – suskaičiuoju.
– Matai? – Ji brūkšteli man per nosį tuščia žievele ir
pakutena ją. – Čia mes visi: aš, Alsidas, Derna, berniukai,
taip pat tavo mama. Tu gali juos turėti visus kartu.
Man patinka jai padėti, atverti kietą ir drėgną ankštį ir
pirštu iškrapštyti visus baltus rutuliukus. Man patinka
garsas, kurį sukelia pupelės, krisdamos į keraminį sriubos
dubenį, patinka žiūrėti į luobeles, besikaupiančias ant stalo
kampo.
Roza pasuka galvą į langą ir sako:
– Tu išvažiuosi, kai laukai taps geltoni, o javai aukšti.
Staiga žvilgteliu pro langą, norėdamas patikrinti, kaip
atrodo laukai, bet dar nieko nematyti: oras šaltas, laukai
pilki.
Po savaitės sugrįžo gražūs orai, ir parėjusi iš darbo Derna
pasakė:
– Rytoj visi autobusu važiuojam į Boloniją.
Aš priglundu prie lango, bet aukštų javų dar nematyti.
– Jau mane išsiunčiat? Prieglobstis dar nesibaigė...
– O kai tu grieži smuiku, reikia užsikimšt ausis! – šaiposi iš
manęs Lucijus.
Norėčiau jam atsakyti, kad ne, tai netiesa, nes mokytojas
Serafinis sako, jog aš darau pažangą ir jau labai
pasistūmėjęs į priekį, bet paskui pagalvoju, jog jis taip
pasakė todėl, kad aš greičiau grįžčiau namo. Derna mus
nuramina ir paaiškina, kad dar ne metas, o į Boloniją turim
važiuoti, nes tai staigmena.
Kitą dieną išlipam iš autobuso visi šventiškai apsitaisę ir
žingsniuojam iki rūmų, kuriuose buvom paskirstyti naujoms
šeimoms. Prie įėjimo vėl padengti stalai, griežia orkestras.
Aš prisispaudžiu prie Dernos iš baimės, kad būsiu išsiųstas,
nes viskas panašu į tą dieną, kai mes grįšim atgal.
Kai muzikantai ima griežti, Derna užlipa ant medinės
pakylos, ir aš vėl lieku vienas. Norėčiau jai pasakyti, kad ji
nuliptų nuo scenos ir nepradėtų dainuoti, nes – šito aš
niekada jai nesakiau – ji šiek tiek nepataiko į toną. Laimei, jai
reikia tik kalbėti. Ji sako, kad mes turim svarbią viešnią,
protingą, be prietarų mąstančią moterį, ji buvo pakviesta
asmeniškai susipažinti su traukinio vaikų sąlygomis ir ištvėrė
ilgą ir varginančią kelionę, kad galėtų parvežti naujienų savo
miesto mamoms. Pasigirsta orkestro būgno tratėjimas, ir ant
scenos užlipa maža ir paplokščia ponia su kirpčiais ant
kaktos ir trispalve juosta ant krūtinės.
Negaliu patikėti. Minioje atpažįstu šalia ūsočiaus tėčio
sėdintį Tomaziną. Prieinu prie jo ir sakau:
– Bėkim! Mus surado Pakjokja!
Jis manęs negirdi, nes Pakjokja paima mikrofoną ir ima
šaukti. Sako esanti laiminga, kad buvo pakviesta, mat iš
pradžių turėjusi abejonių dėl traukinio, o dabar, kai mato,
kokie visi riebūs ir gerai aprengti, net jinai jaučiasi truputį
komunistė, nors iš dievobaimingumo lieka monarcho
gerbėja. Paskui nusišypso bedante burna ir pasigirsta
plojimai. Pakjokja truputį nuleidžia galvą ir nusilenkia, kaip
Pjedigrotos šventės dainininkė.
Tuo metu prie manęs ir Tomazino prieina Derna.
– Kaip ją suradot? – klausiu.
– Paskambinome, kad ji pamatytų, jog jūs dar turite abi
kojas ir rankas, ir kad nė vieno iš jūsų neišsiuntėm į Rusiją.
– Vadinasi, jūs mūsų dar nenorit išvežti į pietus? – klausiu
dėl visa pikta.
Tomazinas man kumšteli alkūne ir smilium perbraukia sau
per lūpą.
– Pakjokja gerai padarė, kad atvažiavo! – juokiasi jis. –
Ūsai čia labai madingi.
Pakjokja apeina salę, meras pasiūlo jai pasivaišinti vietinės
virtuvės patiekalais. Ji valgo, geria ir be perstojo kalba.
Matau, kaip prieina prie kiekvieno vaiko, norėdama sužinoti,
iš kokio jis kvartalo, kas jo mama, kas tėvas, kaip jaučiasi, ar
lanko mokyklą ir panašiai. Beveik visi atsako tą patį: kad
pirmomis dienomis buvę truputį ilgu, bet paskui pamažu
apsiprato ir dabar jaučiasi geriau nei savo namuose. Mudu
su Tomazinu nulipam žemyn ir timptelim jai už suknelės.
– Dona Pakjokja, dona Pakjokja!
Ji iš karto mūsų neatpažįsta. Paskui susivokia ir išsišiepia
parodydama dantenas.
– Dona Pakjokja, – klausiu, – ar matėt? Štai čia tikras o-ru-
mas!
Ji bando mane apkabinti.
– Gražuti mano, kaip tu išaugai. Kai grįši, tavo mama
Antonjeta tavęs neatpažins! Eikšen, duok man bučiuką, – ir
ant savo veido pajuntu plaukuotą lūpą. Tomazinui pavyksta
pabėgti. Tada aš imu klausinėti ją apie mamą, apie
Dzandraljoną ir apie mūsų gatvelės gyventojus. Juk ji tiek
pripasakojo visokių istorijų, kad aš neišvažiuočiau, o dabar,
kai grįšiu namo, vietoj karaliaus ūsočiaus nuotraukos
tikriausiai rasiu Lenino portretą.
Baigiantis šventei, ji nori mus nufotografuoti.
– Šypsokitės, – sako fotografas, bet Pakjokja dar
nepatenkinta.
– Palaukit! – Ji atsisuka ir liepia mums pakelti abi rankas. –
Pikti liežuviai nebegalės plakti, kad jie nupjovė jas.
Kai žiūriu į nuotrauką, kabančią mūsų mokykloje, matau,
kad mes visi su dantimis ir iškeltais į viršų visais pirštais.
 26.

Derna buvo pažadėjusi, kad važiuosim tik tada, kai iš

tikrųjų bus saulėta diena. Ir toji diena – šiandien. Mudu
pabudom vėlai, nes sekmadienis. Aš atsimerkiau, kai pro
langus sunkėsi balta šviesa, nubrūkšniuodama antklodę
dryžiais. Pribėgau prie lango: laukai jau pageltę, javai auga,
bet dar neaukšti.
Virtuvėje jau radau susiruošusią Derną su gražia šviesia
suknele, kurios niekada nebuvau matęs. Ji visada vilki balta
palaidine, pilku sijonu ir švarku, taip pat ir sekmadienį.
Anksčiau vilkėdavo juodu švarku, paskui pasakė, kad gedulas
baigėsi ir reikia žengti į priekį. Mačiau jį vienoje
nuotraukoje, kurią Derna slepia piniginėje. Ji visada nešiojasi
ją su savim ir niekam neleidžia pažiūrėti. Bet vakar parodė.
Pasakė, kad jis buvo drąsus. Tikras draugas. Dar pasakė, kad
žuvo kovodamas su fašistais. Paskui užvėrė piniginę ir
daugiau nieko nepasakė. Šiandien padėjo į šalį tamsius
drabužius ir išsitraukė šviesią suknelę.
Vaikinas nuotraukoje liesas ir linksmo veido. Roza sako,
kad aš panašus į jį. Sako, jo akys taip pat buvo mėlynos.
Derna susipažino su juo partijos susirinkime. Ji rėžė kalbą
nuo pakylos, o Roza su Alsidu sėdėjo su kitais ir klausėsi.
Vienu metu įėjo du vaikinai ir sustojo prie lango. Derna
atsisuko į juos ir pamatė jį. Akimirką nepratarė nė žodžio,
paskui tęsė kalbą.
 Vaikinas ją įsimylėjo ir panoro vesti pasibaigus karui. Bet
buvo porą metų jaunesnis už ją ir partiečiai vedyboms
nepritarė. Roza sako, kad draugai kartais būna blogesni už
kaimo kūmutes. Jie tik plepa apie laisvę, bet paskui nenori
jos duoti. Ypač moterims. Derna dėl to labai kentėjo.
Kai atsitiko toji nelaimė, ji ėmė vilkėti tamsius drabužius ir
apie tai su niekuo nekalbėjo. Kibo į darbą ir liovėsi šypsotis.
– Paskui atvažiavai tu, – pasakė Roza ir įžnybo man į
skruostą, kaip daro savo vaikams.
Derna pasitaiso šviesų drabužį ant klubų. Atrodo kaip
mergiotė, net pasidažė lūpas.
– Šiandien visi važiuosim prie jūros, – sako ji ir įsideda į
pintinę bandelių su sūriu, kumpio ir butelį vandens. Man
paruošė tik baltus marškinius trumpomis rankovėmis,
mėlynus šortus ir batelius – visiškai naujus – su kilputėm.
Batų taškų daugiau neskaičiuoju, čia visi turi naujus ar
panešiotus batelius, ir niekas daugiau jų netrokšta. Be to, jei
surinksiu šimtą taškų, jau nebežinosiu, ko prašyti, nes man
nieko netrūksta. Tik norisi lakstyti. Lakstau po virtuvę,
aplekiu apie stalą tris kartus, keturis kartus, kol galiausiai
puolu prie Dernos ir stipriai suspaudžiu ją glėbyje. Ji
susvirduliuoja, praranda pusiausvyrą ir mudu nusiritam sofa,
bet aš jos nepaleidžiu, įsikniaubiu veidu jai į pilvą ir traukiu
jos kvapą. Derna taip pat manęs nepaleidžia, gulim
apsikabinę ant sofos ir juokiamės kaip du kvailiai su
pavasariniais drabužiais.
Kai Alsidas su Rivu ir Lucijumi pabeldžia į duris, Derna
paima pintinę ir kartu su Roza, laikančia mažylį ant rankų,
nužingsniuoja prie autobuso, nuvešiančio mus prie jūros.
Važiuodami visi kartu dainuojam: tegyvuoja Derna, Roza ir
lais-vė!
Paplūdimyje saulė labai ryški, oras šiltas. Jūra rami ir lygi,
atrodo sušukuota. Jau privažiavę ir kitų vaikų, daugelis jų
buvo su manimi traukinyje. Vos pamatęs, Tomazinas apmėto
mane smėlio rutuliukais.
Bet Marjučos nėra. Tomazinas sako, kad naujieji tėvai nori
ją pasilikti visam laikui.
– O tėvas batsiuvys? – klausiu.
Tomazinas sulanksto kelnes ir nusimauna kojines. Pakelia
akis į dangų ir paaiškina, kad batsiuviui tėvui tik didelis
džiaugsmas, kad, pasiimdami dukterį, jie nuėmė nuo pečių
didelę naštą. Aš žiūriu į Derną, Rozą ir Alsidą. Gal jie taip pat
norės mane laikyti visą laiką?
– Tėtis iš šiaurės man sako, kad galiu grįžti, kada tik
noriu, – priduria Tomazinas. – Kad durys man visada atviros.
Vasaros atostogas jie nori leisti pas mus. Jie ir toliau galvos
apie mane ir padės.
Aš nusimaunu kelnes ir lieku su maudymosi kelnaitėm
juodais ir mėlynais dryžiais, kurias man surado Derna.
Tomazinas pradeda juoktis.
– Ką tu darai? Visiems matant stovi su trumpikėm?
– Tai maudymosi kelnaitės.
– Bet ar man nesakei, kad iš jūros jokios naudos?
– Nori pamatyti?
Įsibėgėju paplūdimiu ir šoku į vandenį. Smėlis po kojom
šaltas ir minkštas, bet aš nesustoju, einu toliau, kol vanduo
pasiekia kelius. Jis šaltas, bet aš nenoriu suteikti malonumo
Tomazinui. Noriu jam parodyti, kad esu vienas iš šiauriečių.
 Paauglystėje Derna buvo šauni plaukikė. Ji man paaiškino,
kaip reikia plaukti, ir aš buvau tikras, kad pavyks. Nuo
paplūdimio Tomazinas man šaukia:
– Ei, Ameri, kur tu eini?
Atsisuku, bet atgal negrįžtu, matau, kaip po skėčiu Derna
kalbasi su poniom.
– Derna, žiūrėk! – šūkteliu jai.
Vos tik ji atsisuka, aš murkteliu po vandeniu. Jis užlieja
man veidą. Smarkiai darbuojuosi rankom ir kojom, kaip
mokė ji, ir iškišu galvą virš vandens. Bet paskui gerklėje ir
nosyje pajuntu sūrų vandens skonį ir man ima trūkti oro. Vėl
panyru ir nedrįstu atmerkti akių.
Aš netikėjau, kad jūros vanduo gali būti toks. Atrodo
lengvas, bet kai pakyla tau virš galvos, pasidaro labai sunkus
ir gramzdina į dugną. Skęsdamas prisimenu Dernos žodžius
ir vėl imu judinti rankas ir kojas. Bet dabar jos pasidarė
silpnos. Surizikuoju, vėl iškišu galvą virš vandens ir išvystu
verkiantį Tomaziną sutaršytom garbanom, tokiom, kokios
buvo anksčiau be tėčio iš šiaurės briliantino, ir smėliu
bėgančią Derną šviesia suknele, besiplakančia apie kojas. Jos
veido nematau, todėl nebegaliu paliesti, vanduo man užpylė
akis, bet esu tikras, kad jos veidas toks, koks buvo po
susitikimo su šulu. Bet daugiau nieko nematau, grimztu į
dugną. Prisimerkiu ir pajuntu, kaip druska man degina
gerklę. Aš liaujuosi kvėpuoti.
Paskui kažkas suspaudžia riešus. Dernos rankos. Ji
sugriebia mane ir nepaleidžia, jos rankos grumiasi su
vandeniu. Slėgis į mano galvą jau mažesnis, kaip ir rūko
sluoksniai ant akių, ir Dernos rankos, stipresnės už jūros
galią, iškelia mane į paviršių. Paskui nieko nebematau. Tik
mamos Antonjetos veidą, besijuokiančią Dzandraljoną, ir vėl
nieko.
Pramerkiu akis, Derna man spaudžia krūtinę ir, kaskart
spustelėjus, iš burnos pliūpteli truputį vandens. Roza šildo
paklode, kurią atsinešė, kad galėtume išsitiesti saulėje,
Alsidas prikiša prie nosies acto butelį. Matau tyliai artėjant
Rivą ir Lucijų. Tomazinas teberauda ir neįstengia
nusiraminti.
Dernos plaukai šlapi, lūpų dažus nuplovė vanduo. Akys
pilkos kaip jūra.
– Nepalikit manęs, – prašau stipriai ją spausdamas.
– Aš nepalieku tavęs, – sako Derna. – Aš čia būsiu visada.
Tą pačią dieną mudu vėl apsikabinome. Bet šį kartą
nesijuokdami.
 27.

Laukai geltoni, javai aukšti, bet šįryt nėra saulės, kelią

kloja migla, ir atrodo, kad niekada neatvažiuosiu.
Roza man įdavė maišelį su bandelėm, į lagaminą sudėjo
virtinius ir stiklainius su persikų, slyvų ir abrikosų
marmeladu, kurį pati išvirė. Prieš išvykstant kartu nuėjom
prie krosnies, ir aš padėjau jai ištraukti sluoksniuotą pyragėlį
su dešra ir sūriu. Ji suvyniojo jį į sviestinį popierių, paskui į
rankšluostėlį baltais ir geltonais dryžiais. Čia tau, pasakė.
Paskui paėmė duonos kepalą ir nunešė į namus. Jie suvalgys
jį per pusryčius. Be manęs.
Rivas ir Lucijus laukia manęs už tvarto, kad išpjaustytų
mūsų vardus priešais medinę slėptuvę. Kiekvienas parašė
savąjį. Paskui Rivas paėmė peiliuką ir apačioje didžiosiomis
raidėmis išraižė: BENVENUČIAI.
– Čia mūsų namai, – paaiškino.
Man pasirodė keista matyti savo vardą šalia jų pavardės,
bet buvau labai laimingas.
Mane pašaukė Alsidas: „Eime, sūnel, pavėluosim į
autobusą.“
Rivas ir Lucijus atėjo su manim atsisveikinti. „Palaukit
manęs čia“, – paprašiau ir nubėgau paskui Derną. Grįžęs
ištiesiau ranką ir pasakiau Lucijui: „Čia tavo.“ Tai buvo
rutuliukas, kurį jis paėmė iš manęs pirmąją dieną.
Jis atsakė: „Turėk jį tu, esu tikras, kad man jį atveši, kai
sugrįši, negi būtum vagis.“ Paskui nusišypsojo ir švarko
rankove nusišluostė akis.
Autobuse Alsidas tyli, taip pat ir Derna. Po įvykio jūroje ji
nusivilko šviesią suknelę ir nustojo šypsotis. Šiandien,
išvykimo dieną, vėl su balta palaidine ir pilku sijonu. Už
lango taip pat pilka, pro rūką matyti vienas kitas pro šalį
prabėgantis medis ir tamsesni namai. Ant langų tykšta
lietaus lašai – iš pradžių tik paskirais pursleliais, paskui vis
tankesni.
– Pagaliau gavom truputį lietaus, – paaiškina Alsidas. – Po
tokio pastarųjų dienų karščio.
Nuo tada, kai išvažiavom, jis dar nebuvo prataręs nė
žodžio.
– Lietaus labai reikia augalams. Kartais viskas atrodo
blogai, bet iš tikrųjų gerai. Tiesa, Derna? Mūsų Amerigas
grįžta vėl apkabinti savo mamos. Turėtų tuo labai džiaugtis!
Ji neatsako. Nenoriu matyti jos liūdnos. Nusiaunu batus
kaip važiuodamas čionai ir šnibžteliu jai į ausį:
– Gal padainuokim moterų dainą?
Derna apsimestinai nusišypso ir uždainuoja. Bet daina
išeina tikra. Pirma tyliu balsu, paskui, kai išlipam iš
autobuso, vis garsiau:
– Nors esam moterys, mes nieko nebebijom. Nes mylim
savo vaikus, nes mylim savo vaikus... – Ir kaskart, kai taria
žodį „vaikai“, suspaudžia man ranką kaip tada, kai ištraukė
iš jūros. Mudu su Alsidu jai pritariam: plėšiam iš visos
gerklės gatvėje, stotyje, susikibę už rankų, dainuojam ir
dainuojam nesustodami.

Traukinys pilnas vaikų, bet jų mažiau nei važiuojant čia.

Kai kurie liko su naujais tėvais kaip Marjuča, kai kas grįžo
namo kaip Rosana, nesusitaikę su ilgesiu arba pykčiu.
Minioje matau Tomaziną briliantinu nuglaistytais plaukais. Jo
tėčio ūsai tapo ilgesni, užraityti į viršų. Didžiakrūtė mama
įdavė Tomazinui pilną valgių krepšį, kaip Roza man. Įžengęs
į kupė, Alsidas padeda daiktus, Derna stovi lauke ir laiko pro
langą mano ranką. Mudu nekalbame. Dainuojam savo dainą
tol, kol pajuda traukinys ir mano pirštai išsprūsta iš jos
delno. Ji vis mažėja ir mažėja, kol jos palaidinė virsta baltu
taškelyčiu.
Ir aš lieku vienas tarp kitų.

– Kas tau? – klausia Tomazinas. – Jau pasiilgai?

Neatsakau, nusisuku į kitą pusę ir apsimetu, kad noriu
užmigti.
– Nieko nuostabaus, – sako jis, – dabar mes tarsi padalyti į
dvi puses.
Aš neturiu ūpo kalbėti. Tomazinas atsisega švarkelį ir
parodo man šiaurės mamos išsiuvinėtą daiktelį. Jis sako, kad
pamušale ji įsiuvo jam pinigų, ir kad jei norėtų, galėtų grįžti
kitą kartą.
– Labanakt, Tomazi.
– Lik sveikas, Ameri...
Patikrinu, ar smuikas ten, kur jį padėjo Alsidas – ant
skrybėlių dėžės. Mintyse kartoju pratimus, kurių mane
išmokė maestro Serafinis, todėl juos galėsiu pakartoti ir
tada, kai jau būsiu grįžęs, taip pat paprašysiu, kad kai
kuriuos man paaiškintų Karolina. Gal mama panorės mane
išsiųsti į konservatoriją, kai pamatys, koks aš šaunuolis, kai
atvažiuosiu į Modeną, Alsidas pakvies į parduotuvę maestro
Serafinį pasiklausyti, kaip griežiu. Tuo metu Amerigas, mano
veršiukas, bus paaugęs ir tapęs jaunu buliuku, ir aš padėsiu
Rivui nešioti gyvuliams vandenį, o Narijus jau bus išmokęs
vaikščioti ir kalbėti, todėl mes visi nueisim į slėptuvę ir
užrašysim jo vardą šalia mūsų vardų.
Bet paskui apčiupinėju švarkelio kraštą ir pajuntu, kad ten
nieko nėra, jokio slapto įsiuvo. Kelionei pinigų Derna neįdėjo.
Ir po kelių savaičių veršiukas tikriausiai manęs neprisimins.
O jie šnekučiuosis apie kitus dalykus susėdę apie stalą
virtuvėje. Atvažiuos kitų vaikų, pradės laukti kito veršiuko, ir
būsimajam naujagimiui vardą išrinks jau kitas mažylis.
Viso to, ką turėjau, daugiau nebeturėsiu: nei gimtadienio
torto, nei mokytojo Ferario dešimtuko iš matematikos, nebus
nei šviesos signalų languose, nei pianinų kvapo, nei ką tik
iškeptos duonos skonio ir baltų Dernos palaidinių. Paimu
smuiką iš skrybėlių dėžės, atveriu dėklą, brūkšteliu pirštais
per stygas ir perskaitau savo vardą ir pavardę ant pamušalo.
Amerigas Speranca. Pagalvoju apie Karoliną ir apie tą
akimirką, kai jai parodysiu jį, ir nuo tos minties truputį
atslūgsta paširdžius smelkiantis graudulys. Pamažu tolstant
nuo dabartinio gyvenimo ir artėjant prie ankstesnio, Dernos,
Rozos, Alsido veidus pakeičia mano mamos Antonjetos,
Pakjokjos ir Dzandraljonos veidai. Tomazinas teisus, dabar
mes padalyti perpus.
TREČIA DALIS
 28.

Aš pripuolu prie lango ieškodamas savo mamos

Antonjetos, bet jos nėra. Minios kvapas muša į nosį, panašus
į Rozos tvarto, tik be karvių, dvoką.
Vos tik išlipam, Tomazinas bėga prie savo šeimos. Iki
vakar mačiau jį apsikabinusį ūsuotą tėtį ir mamą, o dabar nė
neatsisveikinęs dingsta tarp žmonių susikibęs rankomis su
tikraisiais broliais ir dona Armida, savo motina. Tada
pagalvoju, kad man bus taip pat – vos tik pamatysiu savo
mamą Antonjetą, viskas, kas nutiko tais mėnesiais, dings
akimirksniu. Ir staiga man sukyla noras vėl lipti į traukinį ir
grįžti ten.
Paskui iš už storo pono su dviem lagaminais išnyra mano
mama. Su gražia gėlėta suknele ir ant pečių paleistais
plaukais. Ji manęs nemato, o aš matau. Ji tebesidairo aplink
išsigandusiomis akimis, kaip tada, kai pasakojo apie
bombardavimus ir kai su pasauliu atsisveikino mano senelė
Filomena.
Bėgu, kiek tik kojos įkerta, ir apkabinu ją iš užpakalio –
įremiu nosį jai į nugarą ir apsiveju rankom. Mano mama
Antonjeta tikriausiai pamano, kad ją užpuolė koks šelmis, ir
stukteli alkūne man į galvą. O kai atsisuka, ima bartis:
– Tu nuvarysi mane į kapus!
Ji atsitupia, apčiupinėja rankas, galvą, kojas, tarsi
norėdama įsitikinti, kad viskas vietoje. Mudviejų akys tame
pačiame aukštyje. Ji pakelia ranką man prie skruosto, tarsi
norėdama paglostyti, bet tik pataiso marškinių apykaklę.
Pagaliau atsitiesia, pamatuoja, kiek užaugau, ir sako:
– Tu tikras ilgšis. Bloga sėkla greitai auga...
Grįžtant visą kelią kalbu aš. Mama žingsniuoja tylėdama ir
nieko neklausinėja.
– Kai gimė veršiukas, jie pavadino mano vardu, – pasakoju
norėdamas pasirodyti svarbus.
– Mat kaip, – tarsteli ji. – Negana vieno galvijo, atsirado
dar vienas tokiu pat vardu, – ir plekšteli man per galvą, bet
švelniai. Žiūriu į ją iš apačios norėdamas suprasti, ar ji
šypsosi. Regis, taip.
Ir pasakoju toliau – apie namus, valgius ir apie mokyklą,
bet ji manęs nesiklauso. Taip būna, kai žmogus regi kokį
nors sapną ir rytą pabudęs ima jį pasakoti, bet tai niekam
neįdomu. Tačiau man tai buvo ne sapnas. Aš turiu pilną
lagaminą pridovanotų daiktų, Alsido smuiką dėkle, drabužių
ir naujus batus. Tikrų tikriausius.
Prieinam mūsų gatvelę. Gan karšta, visos moterys vėdinasi
vėduoklėm. Mano mama atidaro duris ir pastato lagaminą
ant grindų. Aš stoviu su smuiku, nežinau, kur jį dėti. Neturiu
ne tik savo kambario, bet ir lovos. Žvilgteliu po mamos lova,
kur gulėjo Geležgalvio daiktai. Dabar ten nieko nebėra.
Mama sako:
– Geležgalvis išėjo.
– Ar jį vėl išsivedė policija?
– Išvyko su žmona ir vaikais, apsigyveno namuose
Afragoloje. Dabar turim tvarkytis tik dviese. – Ji padeda ant
stalo pieno ir vakarykštės duonos. – Nori valgyti? Juk išalkęs
po kelionės, – sako.
 Čia tai, ką valgydavom prieš man išvykstant, bet dabar
atrodo, kad ji viską paruošė tik dabar. Visas gyvenimas vėl
susitraukė. Atidarau lagaminą ir ištraukiu stiklainius su
uogienėmis, minkštą ir brandintą sūrius, kumpį ir mortadelą,
kaimišką dešrą su baltais ir geltonais dryžiais, dar
kvepiančią Rozos virtuve, šviežius, vakar rytą pagamintus
makaronus: aš padėjau jai daužyti kiaušinius ir minkyti tešlą
iš baltų miltų, kurie man siekė alkūnes. Atrodo, prabėgo ne
viena diena, o visi metai.
Sudedu maistą iš eilės, kaip per šventę, kad tik jis tilptų
ant mūsų stalo. Mama viską paliečia ir viską pauosto, kaip
elgiasi turguje, norėdama patikrinti, ar produktai švieži.
– Jūs tik pažiūrėkit, dabar vaikai parneša maisto motinoms.
Pamirkau piene kietą mamos duoną, paskui užtepu ant jos
truputį Rozos marmelado.
– Paragauk, Roza jį išvirė iš savo vaismedžių vaisių.
Ji papurto galvą.
– Valgyk tu, aš neturiu apetito, – ir ištraukia iš lagamino
drabužius, mokyklinius sąsiuvinius, knygas, tušinuką ir
pieštuką.
– Anksčiau tu buvai Nobelis, bet ten jie iš tavęs padarė
muzikos maestro, – sako ji rodydama į smuiką.
Ji atidaro dėklą ir nosį pakutena medžio ir Alsido
krautuvės kvapai.
– Jį padarė mano tėtis iš šiaurės. Ar matai – ant dėklo
parašytas mano vardas.
– Aš nemoku skaityti, – atsako ji.
– Ar nori paklausyti, kaip griežiu?
Mama žiūri į tuštumą.
 – Gerai, klausyk, – sako ji, – tėvą tu turi tik vieną, ir jis
išvyko užsidirbti pinigų. Kai grįš apsikrovęs turtais, tada
galėsi nešioti dovanas kitiems ir mums nereikės prašyti
išmaldos.
Ji paima man iš rankos smuiką ir žiūri į jį kaip į keistą
žvėrį, galintį bet kada įkąsti.
– Kol kas mudu turim susitvarkyti patys. Aš vėl
pasikalbėjau su batsiuviu, jis paims tave į parduotuvę. Iš
pradžių išmokys amato, paskui, bėgant laikui, kai būsi tikras
šaunuolis, jis tau duos ir šiek tiek pinigų.
Manau, kad ankstesnis gyvenimas nebuvo sapnas, bet jei
šią akimirką atmerkiu akis, prabudęs vėl atsiduriu Dernos
namuose, su šviesos dryžiais ant paklodės, ir tai yra tikrovė.
– Mokytojas Feraris sako, kad turiu polinkį į matematiką.
– Ar tas tavo mokytojas sako ir tai, jog atsiųs mums pinigų,
kad sudurtume galą su galu? – šaukia ji. – Ar tu paaiškinai
tam mokytojui, kad tavo motina neis vogti, nes čia gyvena
garbingi žmonės?
Ji sukiojasi po kambarį, rinkdama visus mano parvežtus
daiktus: drabužius, sąsiuvinius, maistą. Net nedrįstu
pažiūrėti, kur juos padės.
– Šito tau dabar nereikia, – sako ji.
Smuikas, dėklas ir pamušalas su mano vardu dingsta po
lova. Aš nieko nesakau, tik įkišu ranką kišenėn ir imu ritinėti
tarp pirštų Lucijaus rutuliuką. Tai viskas, kas man liko.
 29.

– Laba diena, dona Antonjeta! – Atsidaro durys ir, plačiai

šypsodamasi, vidun įžengia Dzandraljona. – Ar galiu trumpai
parsivesti namo šitą mažylį? Noriu pažiūrėti, ar jis dar
prisimena, kaip kepama kiaušinienė su svogūnais, ar jau
užmiršo.
– Verčiau paklauskit, ar jis ten neužmiršo savo motinos. Jis
man nė nenusišypsojo, kai įkėlė koją į namus. Dabar jį
domina tik smuikas ir atimtis.
– Ką jūs sakot, dona Antonjeta? Tai tik vaikų užgaidos,
paskui praeina. Kas gi gali užmiršti mamą? – klausia ji ir
pamerkia man akį. – Einam pas mane, aš tau atgaivinsiu
atmintį trupučiu vandens su hidrolinu.
Jos pusrūsyje viskas kaip buvę.
– Ar mano dėžutė su lobiais dar ten? – parodau į plytelę, po
kuria ją paslėpiau.
– Niekas jos nelietė, – nuramina mane Dzandraljona,
berdama miltelių į vandenį, kad išputotų.
Kurį laiką tylim.
– Mama daugiau manęs nebemyli, – paskui sakau. – Pirma
išsiuntė į šiaurę, o dabar pyksta. Noriu grįžti pas žmones,
kurie galvoja apie mane ir globsto.
– Klausyk, vaiki, – sako Dzandraljona pjaustydama
svogūnus. – Tavo mama glamonių niekada nepatyrė, todėl ir
tau negali jų duoti. Daugybę metų ji galvojo apie tave. Bet
dabar tu didelis ir tik tu gali jai padėti. Gyvenimas iš mūsų
visų atėmė tiek dalykų. Iš jos – sūnų, iš manęs – Terezinelą.
Apie šitą istoriją girdėjau kalbant mūsų gatvelėje, bet iki
šiol ji man nieko apie tai nebuvo pasakojusi.
– Kaip tai nutiko? – klausiu.
– Ji buvo šešiolikos, vienos mano sesers duktė, turėjo jų
keturias. Tereza apsigyveno pas mane. Auginau ją kaip savo
dukterį. Buvo graži ir ganėtinai nuovoki. Po paliaubų
susidėjo su partizanais ir vieną įsimylėjo. Vaikščiojo pirmyn
ir atgal nešiodama informaciją; ir per vieną operaciją iš vieno
žuvusio vokiečio kareivio paėmė pistoletą. Negyvėlis
neatrodė panašus į vokietį, sakydavo ji. Ir negyvėlis net
nepanėšėjo į negyvėlį. Tik atrodė šviesiaplaukis ir apstulbęs.
Ji niekam nesakė, kad turi pistoletą, vyrai būtų atėmę. Apie
pistoletą žinojau tik aš. Kai 1943 metų rugsėjo 27 dieną
prasidėjo Paljaronės viensėdijos puolimas, Terezinela ankstų
rytą išėjo iš namų. Vos apie tai sužinojusi, ėmiau jos ieškoti
po visą miestą, ir pagaliau žmonės man pasakė, kad ant
Vomero kalvos stovi barikados. Kai ten nuėjau, pajutau
svilėsių ir parako kvapą. Ieškojau Terezinelos, bet dangus
buvo pilkas nuo dūmų ir nieko nesimatė. Paskui vienu metu
pažvelgiau aukštyn ir pamačiau ją su pistoletu rankoje, kartu
su vyrais šaudančią iš už priedangos. Sulig kiekvienu šūviu
visas jos kūnas sudrebėdavo, bet ji nesustojo. Aš sušukau:
lipk žemyn, bet ji stovėjo vyrų viduryje, šaudė ir drebėjo...
Paskui pasigirdo paskutinis šūvis. Terezinela daugiau
nebedrebėjo ir nebejudėjo. Po dviejų dienų vokiečiai išėjo.
Miestas išsivadavo pats. Bet Tereza to niekada nesužinojo.
Svogūnai ant pjaustymo lentos tapo mažulyčiai, o
Dzandraljonos akys – pilnos ašarų. Ji paima staltiesę žaliais
kvadratėliais ir servetėlių. Dabar mudu tik klausomės, kaip
dzingsi indai, stalo įrankiai ir stiklinės.
Kai grįžęs namo atidarau duris, mano mama Antonjeta,
kuri buvo užmigusi, staiga pabunda.
– Ak, čia tu! Eikšen, ateik truputį ir prigulk šalia...
Išsitiesiu ant lovos. Trečia valanda popiet, mama su
naktiniais marškiniais. Jos akys pavargusios, bet ji tokia pat
graži, net gražesnė nei anksčiau. Juodi it anglis plaukai
dabar ilgi ir blizgantys, lūpos visada tamsiai raudonos, nors
jų nesidažo, nes niekada neturėjo dažų. Pagalvoju apie Derną
ir apie jos šviesius it vata plaukus.
Mama padeda galvą ant pagalvės. Paskui ištiesia ranką ir
perbraukia man per plaukus. Susirangau šalia ir vėl jaučiu
jos kvapą. Ir prisimenu, kad man jos trūko. Užmiegu ir
sapnuoju Derną. Ir tą mudviejų dieną prie jūros, prie kojų
limpantį smėlį ir vandenį, kuris iš pradžių atrodo lengvas,
bet paskui pasidaro sunkus ir traukia mane žemyn. Žiūriu į
paplūdimį, bet visi išėję: Alsidas, Rivas, Lucijus, Tomazinas.
Liko tik Derna. Aš grimztu žemyn, o ji mojuoja ranka tarsi
atsisveikindama. Padėk man, aš skęstu, gelbėk mane! Ji žiūri
į mane, jos plaukai susitaršę. Nesuprantu, ar ji šypsosi, ar
verkia. Paskui apsivelka ir nueina.
Pabundu išpiltas prakaito. Mano mama Antonjeta
tebemiega.
 30.

Mudu jau nebežingsniuojam kartu – mama priekyje, aš iš

paskos. Žingsniuoju tik aš. Kartais su Tomazinu.
Gyvenimas vėl tapo įprastas, nors nieko nėra taip, kaip
buvo iki traukinio. Vasara beveik baigėsi, bet dar gana šilta.
Rytais einu į Marjučos tėvo batsiuvio krautuvę – mokausi
dirbti su klijais ir batvinėmis. Kai kurios labai mažutės.
Kalant puspadžius, pirštuose lieka įspaudai. Užtat
nuospaudų nuo smuiko daugiau nematyti. Marjučos broliai
žiūri į mane kreivai: darbo mažai, ir galbūt aš jį vagiu iš jų.
Marjuča kartais parašo laišką, pilną ilgų kreivalotų žodžių.
Tėvas batsiuvys nemoka skaityti. Pirmųjų laiškų nė
neatplėšdavo, paskui paprašė manęs. Man patiko, nes
norėdavau sužinoti, kaip Marjučai sekasi, ir prisiminti tai, ką
darydavau ir aš.
Bet kaskart, kai atplėšdavau laišką, Marjučos balsas
girdėdavosi vis silpniau. Ji rašė, nes reikėjo rašyti, bet dabar
mes jai visiškai nerūpėjom. Liūdesys man vis labiau
sugildindavo paširdžius, todėl lioviausi, pasakiau, kad nuo
skaitymo skauda akis, ir iš dalies tai buvo tiesa.
Mano mama Antonjeta vėl ėmė siūti, o kartais pataisydavo
vieną kitą drabužį ponioms iš Romos ir Retifilo gatvių. Kai
būna užsiėmusi, einu pas Dzandraljoną į pusrūsį. Bet ten taip
pat karšta. Tada pasišaukiu Tomaziną, ir mudu slankiojam po
miestą, ieškodami pavėsio gatvelių, vėl traukiam į
kunigaikščio Sangro koplyčią, trinamės tarp turgaus
prekystalių ir palei konservatoriją.
Būtent čia vieną dieną susipažinau su Karolina, kai
sėdėdamas ant laiptų klausiausi muzikos. Atėjęs sargas mane
nuvijo šalin. Jis manė, kad noriu nušvilpti kokį nors
instrumentą ir parduoti amerikiečiams. Sakė, kad jau dingusi
fleita ir klarnetas. Iš gėdos apsižliumbiau. „Aš ne vagis!“ –
sušukau. Tą akimirką pro lauko duris išėjo ji, ir nors manęs
nepažinojo, sargui pasakė, kad aš laukiu jos, nes esu
pusbrolis. Tas, bjauriu žvilgsniu dėbtelėjęs, nuėjo
bambėdamas, kad, šiaip ar taip, lauke aš negalįs būti.
Karolina man šypsosi.
– Na, tai ką čia veiki? Tikriausiai vagi instrumentus?
– Visai ne! Klausausi muzikos kūrinių, ir stengiuosi juos
pakartoti savo galvoje.
Ji ėmė vedžiotis mane į didįjį teatrą, kur pažinojo
durininką, savo giminaitį, jis įleisdavo ją į repeticijas, kartais
ir į spektaklius. Mudu pasislėpdavom trečioje ložėje ir, kol
muzikantai derindavo instrumentus, aš uosdavau našlaičių
kvapą. Paskui, tamsoje, tarsi glėbdamas orkestrą, dirigentas
mostelėdavo ranka, ir tada muzikantai imdavo griežti.
Atrodydavo, kad kiekvienas muzikantas tarsi griežia atskirai,
bet muzika gimdavo vienu metu.

Nuo tada, kai grįžau, kartais įprastą valandą vėl įsitaisau

priešais konservatoriją, bet Karolina daugiau nepasirodo.
Vieną dieną paklausiau jos draugę, kurią pažinojau, ir ji
pasakė, kad Karolina į konservatoriją daugiau
nevaikščiojanti, nes tėvas tapo bedarbiu, ir ji kartu su
broliais turinti dirbti. Paklausiau, ar draugė žino, kur ji
gyvena. Ji spėjo, kad Forijos gatvėje, bet nebuvo tikra. Tad
vieną popietę mudu su Tomazinu perėjom visą Forijos gatvę
pirmyn ir atgal baisiai kepinant saulei, bet veltui – niekur jos
nesutikom. Patraukėm namų link. Praėjom pro Pakjokjos
pusrūsį, pamatėm, kad nėra ne tik ūsuotojo karaliaus
nuotraukos, bet ir draugo Lenino, ir prisiminėm tą dieną, kai
išvydom ją ant medinės pakylos su trispalve juostele.
Nepratarę nė žodžio, Retifilu patraukėm stoties link. Ten
tyliai pastovėjom ir truputį prisiminėm gyvenimą Italijos
šiaurėje.
Mudu tapome panašūs į Trombetą, karo kvailį, kuris
išsidirbinėdavo Labdaros aikštėje. Buvo sužeistas į galvą
granatos skeveldra, ir grįžęs namo visą šventą dienelę
pasakodavo tas pačias istorijas, tik daugiau niekas
nenorėdavo jo klausytis. Gana, sakydavo žmonės, mes jau
pralaimėjom karą, o tu nori, kad pralaimėtume ir taiką?
Mudviem su Tomazinu dėl to buvo nei šilta, nei šalta, gal tik
tai, kad karas mums prasidėjo dabar. Iš pradžių mus
klausinėdavo: kur buvot, kokia kalba ten kalba žmonės, ką
valgo ir ar šalta. Paskui, bėgant laikui, kai mus pamatydavo
artinantis, šaipydavosi: žiūrėkit, čia tie, šiauriečiai. Tad
prisiminimais dalydavomės tik tarpusavyje, žingsniuodami
stoties link.
Išmokom atmintinai visus tvarkaraščius ir traukinių kelius.
Kaskart, kai traukinys važiuoja į Boloniją, stebiu tuos, kurie
lipa į vagonus su pilnais lagaminais ir truputį pavargusiais
veidais, ir prisimenu pro langus išmestus paltus, obuolį
kelnių kišenėje ir savo mamą Antonjetą, vis mažėjančią
perone. Galvoju apie tai, kaip kupė likom tik mes: aš,
Tomazinas, Marjuča, bedantis šviesiaplaukis, juodas kaip
derva trumpis, tie, kurie bijojo važiuoti į Rusiją, tie, kurie
nesuvokė, ką šiame traukinyje veikia.
– Ar tavo ūsuotasis tėvas tau teberašo? – klausiu
Tomazino, vildamasis, kad ne. Manęs nepasiekė nė vienas
laiškas. Derna buvo sakiusi, kad siųsianti po vieną kas
savaitę. Bet prabėgo trys mėnesiai, ir nieko.
– Tebe, – sako laimingasis Tomazinas. – Taip pat siunčia ir
siuntinių. Aliejaus, vyno, dešrų. Tai, ko pasigamina patys. Ir
visų nuotraukas. O tau vis dar nieko?
Gūžteliu pečiais ir neatsakau.
– Mano mama kas dvi savaitės eina paimti laiškų ir
siuntinių į Madalenos namus, ir nė vieno netrūko.
– Klausyk, Tomazi. Sėskim į traukinį dabar pat. Į tą, kuris
išvyksta dabar. Nuvažiuosim į Boloniją, paskui sėsim į
autobusą, važiuojantį į Modeną, ir grįšim kaip anksčiau.
Tomazinas nesupranta, ar aš kalbu rimtai, ar juokais.
– Važiuojam, va... – sako. – Paprašysim poros lirų iš
Pakjokjos, sakysim, kad norim nusipirkti pusę sluoksniuoto
pyragaičio.
Jis apsisuka ir patraukia iš stoties lauk. Aš kurį laiką žiūriu
į traukinį – tol, kol jis nustoja švilpti.
 31.

Žingsniuoju vienas Retifilu. Žiūriu į batus. Visi seni arba

suplyšę, kiauri arba naujais puspadžiais. Kai esu batsiuvio
krautuvėje, žmonių batus matau kiekvieną dieną. Vieni
nudrengti, kiti nulūžusiu kulniuku, treti nutrūkusiais
raišteliais, ketvirti pakitusių formų, kurias jiems suteikė
buvusio pėsčiojo kojos. Visokių porų batų, varguolių, su
skyle, atsiradusia užkliuvus, su proplėša – pargriuvus. Tai jau
nebe žaidimas.
Manieji spaudžia. Naujus naujutėlius batus man nupirko
Alsidas, bet dabar jie spaudžia kulną. Dar gražūs, bet jiems
nebetinka mano paaugusi koja. Viduryje gatvės įrengta
šviesų jūra. Grupė vaikinų su būgneliais ir putipu16
žingsniuoja užpakalyje manęs ir dainuoja dainas, kurios šiais
metais dalyvavo varžybose. Kitoje šaligatvio pusėje penkios
ar šešios kaimietukėm apsirengusios panelės taip pat
užtraukia dainą. Vaikinai siunčia merginoms bučinius,
merginos juokiasi ir nusisuka, apsimesdamos, kad joms nė
motais. Čia taip pat pristatyta prekystalių su žiedo formos
sausainiukais ir lubinais. Gražiais drabužiais papuošti
vaikučiai žingsniuoja tarp tėvų, kuo toliau žengiu Retifilu,
tuo daugiau matau žmonių, kaip tą rytą, kai mano mama
Antonjeta lydėjo mane į stotį. Minia spaudžia mane iš abiejų
pusių kaip išgąsdintą gyvulį.
Ten, šiaurėje, pas Derną ir Rozą, gatvės viduryje niekada
nebūdavo tiek žmonių. Jau buvau atpratęs, ir dabar tai man
daro įspūdį. Daugelis veidų nugrimuoti ar su kaukėm.
Nubėgu prie Mecokanonès gatvės kampo ir išeinu į San
Domeniko Madžorės aikštę, tolyn nuo maišaties.
Ir žingsniuodamas, žingsniuodamas tolyn, nežinia kaip
atsiduriu prie konservatorijos. Mano smuikas tebeguli po
lova, bet daugiau nebuvau jo paėmęs į rankas. Nuo pratimų
mano mamai Antonjetai ima skaudėti galvą.
Pro atdarus dėl karščio langus sklinda muzika. Jokio
vėjelio dvelktelėjimo, man trūksta oro. Atsisėdu ant laiptų ir
užsimerkiu. Staiga išgirstu – kažkas mane šaukia iš tolo:
– Amerigai, Amerigai, čia tu?
Karolina greitai perbėga gatvę, ir aš iškart pajuntu
našlaičių kvapą. Ji be smuiko dėklo...
– Tu daugiau nebeatėjai manęs laukti po pamokų. Aš
ėmiau nerimauti...
Ji žiūri į mane kaip į grįžusį iš kito pasaulio vaiduoklį,
tikriausiai toks ir esu.
– Buvau išvažiavęs į tolimą vietą, – sakau.
Ji taip pat užaugo. Dabar jau beveik didelė panelė.
– Ar ta vieta graži?
– Ten mane išmokė griežti smuiku. Galėjau išsirinkti bet
kokį instrumentą, bet... pagalvojau apie tave.
Ji nusuka galvą į kitą pusę. Gal nebenori daugiau
draugauti su manim, topteli man. Bet ne, ji tik nuliūdusi.
– Dabar mano smuikas guli lombarde. Tėvas neteko darbo,
o mes keturi vaikai. Turime visi dirbti. Jei aš būčiau tu,
būčiau likusi ten, toje gražioje vietoje.
– Tu gali griežti mano smuiku, o už tai mane pamokysi. Ką
pasakysi?
Pirma pajuntu jos kvepalus, paskui bučinį į skruostą.
 Pasukame mano namų link. Kartais, pūstelėjus vėjeliui, aš
vėl pajuntu našlaičių kvapą ir smelkiantį liūdesį viduriuose.
– Ar dar buvai nuėjusi į teatrą? – įsidrąsinęs klausiu, kol
mudu einame gatve.
– Buvau kelis kartus, bet taip gražu jau nebuvo. Maniau, tu
niekada negrįši.
Toledo gatvėje minia dar tirštesnė. Visi traukia Paliaubų
aikštės link pažiūrėti šviesomis papuoštos bažnyčios ir
paradui parengtų vežimų. Pakjokja sakė, kad daugumą jų
sugadino lietus, liko tik keturi, ir vienas, kuris atlaikė
negandas, vadinasi „Šiaurė–Pietūs“, jį užsakė Vaikų
gelbėjimo komitetas, o padarė Ilvos darbininkai, norėdami
paminėti mūsų kelionę traukiniu.
Žmonių tiek, kad Romos gatvė atrodo dar ankštesnė už
mūsų gatvelę. Paimu Karoliną už rankos ir leidžiuosi aukštyn
kvartalo gatvėmis, bijodamas ją pamesti. Kai prieinam prie
mano pusrūsio, pajuntu, kad man truputį gėda kviesti ją
vidun. Atidarau duris, mamos nėra. Karolina įžengia paskui
mane, apsižvalgo, bet nieko nesako. Nežinau, kaip atrodo jos
namai. Norėčiau pasakyti, kad Derna turėjo visą kambarį
man ir kad pro langą buvo matyti laukai. Bet tyliu ir
atsiklaupiu prie lovos. Išsitiesiu ant grindų ir po tokio karščio
lauke pajuntu visą kūną smelkiantį šaltį. Ištiesiu abi rankas.
Nieko. Išlendu iš po lovos, uždegu šviesą ir dar kartą viską
apžiūriu. Mano smuiko nėra. Daugiau nebėra nieko.
– Gal mama padėjo jį kitur, – sakau sutrikęs. – Kad
nesugadintų.
Apsimetu, kad ieškau po kambarį. Paskui vėl atsiklaupiu
prie lovos.
 – Jau darosi vėlu, – sako Karolina, – turiu eiti. Parodysi jį
kitą kartą.
Pagalvoju apie tą akimirką, kai rankoje laikiau spalvoto
popieriaus paką, atidariau dėklą ir nosį pakuteno medžio ir
klijų kvapas. Tas kvapas buvo ne toks kaip iš batsiuvio
Picofalkonės krautuvės. Pianinų parduotuvė ir batų
krautuvė – ne tas pat. Paskui pagalvoju apie tai, kaip Derna
ištraukė mano mamos Antonjetos laišką, kurio tiek laukiau ir
kurį jai padėjo parašyti Madalena, ir Tomazino žodžius apie
laiškus ir apie pakus, kuriuos jis gauna kartą per dvi
savaites. Nusišluostau ašaras ir išbėgu į gatvelę.

16 Neapolietiškas liaudies muzikos instrumentas.

 32.

Madalena gyvena Santa Lučijoje, Paloneto pusėje. Gatvės

viduryje – penki ar šeši vienas kitą besivaikantys mažyliai.
Prieš išvažiuodamas traukiniu buvau toks kaip jie.
– Ar žinote, kur tokios Madalenos namas? – klausiu dičkio.
– Kieno? Komunistės?
Jis prieina prie manęs ir piktai įsispokso. Aš nekrusteliu ir
nesuprantu, kaip jis atsiduria visai šalia. Kitas, mažas ir su
raudona dėme veide, atsistoja už nugaros. Dičkis timpteli
man už marškinių ir taip stipriai pastumia, kad pargriūvu ant
žemės. Stengiuosi atsistoti, bet jie penkiese ir neleidžia.
– Tu vienas iš traukinio? – klausia dičkis.
Nieko neatsakau.
– Kasdien ateina bent vienas. Pasiima iš anos laiškus ir
grįžta su maisto pakais. Surado auksinį gyvenimą!
– O mes čia laukiam tyčia, – sako mažius su dėme veide.
Dičkis žvilgteli į jį, ir vaikis užsičiaupia.
– Ši gatvė mūsų. Kas čia ateina, turi ką nors mums duoti.
Tai galioja ir tau, – pagrasina storulis ir spyriu vėl patiesia
mane ant žemės tuo metu, kai bandau atsistoti. – Supratai,
ar ne?
– Man jie nieko neatsiuntė, – atsakau, ir tai tiesa.
– O mes pažiūrėsim, kai tu išeisi, – pagrasina dičkis ir
ženklu parodo, kad galiu stotis. – Eik, eik pas savo
komunistę, mes liekam čia.
 Užlekiu laiptais ir pabeldžiu į duris su užrašu – Krišuolo.
Pasigirsta artėjantys Madalenos žingsniai ir už durų pasirodo
jos veidas. Greitai įsmunku vidun, bijodamas vaikų, jei
kartais jie mane pasekė. Ji nieko nesako, tik žiūri į mane ir
šypsosi.
– Aš Amerigas, – prisistatau. – Tas, kuris liko paskutinis.
– Žinau, – sako ji. – Sėskis.
Atsisėdu į krėslą nutrintais ranktūriais. Bet kas mane
privertė ateiti čia? Šita manęs net neprisimena, ir kai išeisiu,
tie gatvelėj mane uždaužys lazda. Madalena nueina į kitą
kambarį ir grįžta su pluoštu laiškų. Laiškai tebėra voke, ir su
priklijuotu ženkliuku.
– Štai. Čia visi.
Žiūriu į ją neįstengdamas prasižioti.
– Aš tavęs laukiu tris mėnesius. Turėjai reikalų?
– Jūs manęs laukėte? Kodėl? Aš nieko nesuprantu.
– Bent būtum atsakęs iš mandagumo. Tie žmonės rūpinosi
tavimi, elgėsi kaip su sūnumi. Ir dar teberašo. Tavo mama
man sakė, kad ateisi pasiimti laiškų, bet praėjo Visi šventieji,
o tavęs vis nėra, tarsi būtum dingęs į vandenį.
Ji paduoda man pluoštą laiškų. Juose visi Dernos, Rozos,
brolių ir Alsido žodžiai. Mano galvoje lyg pašėlę ima
sproginėti jų balsai, skrieti veidai, plūsti kvapai ir viskas.
Staiga atsistoju, ir laiškai nukrinta ant grindų.
– Jie taip pat tau siuntė maisto siuntinių, bet niekas
neatėjo jų pasiimti, ir aš išdalijau juos tiems, kuriems reikėjo.
Buvo gaila!
Nedrįstu kalbėti, atsisėdu ant grindų, paimu vieną voką su
Dernos pavarde ant viršaus, užrašyta mažutėm pailgom
raidėm, kokias tik ji moka išraityti, ir suspaudžiu taip, kad
nuplėšiu kraštą. Paskui atsistoju ir įsikišu laišką kišenėn.
Priėjusi Madalena nori mane paglostyti, bet aš papurtau
galvą, aš jau ne tas mažylis, kuris tą lapkričio rytą stovėjo
traukinyje.
– Tau nepasakė, – pagaliau susivokia Madalena. Jei dar
ilgiau čia pasiliksiu, pradėsiu žliumbti, o žliumbti aš
nenoriu. – Viskas gerai, tai menkniekis, – sako ji. – Viskas
pataisoma. Mudu paimsim popieriaus, tušinuką ir jiems
atsakysim, gerai?
– Mano mama bloga, – ir aš išbėgu.
Laiškus palieku. Daugiau nenoriu jų skaityti. Atsakymo
nebus. Gal taip geriau. Geriau, kad jie prisimena mane, aš
juos, o veršiuko vardą Amerigą jie pakeis. Mano mama
pasielgė gerai. Kam man jų reikia? Pianinų, smuiko, tvartų,
„befanų“ partizanių, šviežių makaronų iš miltų ir kiaušinių,
direktoriaus Lenino, šviesos signalų pro langą, mokytojo
Ferario, raudono ir mėlyno tušinukų, raidžių mažoje erdvėje
ir raidžių didelėje erdvėje tarp sąsiuvinio eilučių. Visų tų
dalykų popieriaus lapuose su pašto ženkliuku ant voko gali
nebūti.
Kai nulipu rūmų laiptais, parodau vaikams rankas.
– Matot, jos tuščios, – sakau laukiantiems manęs penkiems
ar šešiems vaikams.
– Aš grįžtu toks, koks atėjau. Nieko neturiu. Aš kaip jūs,
net didesnis bėdžius nei jūs.
 33.

Namie mama man išvirė makaronų su juodomis

alyvuogėmis ir kaparėliais, kurie man ganėtinai patikdavo iki
išvažiuojant. Aš griūvu ant lovos.
– Kas tau, nenori valgyti?
Apie laiškus jai nieko nesakau. Nepykstu ant jos, bet man
dingo apetitas, todėl pasninkauju. Ji atsisėda ant lovos šalia
manęs, kaip kas vakarą darydavo Derna.
– Bet ar tu gerai jautiesi? – klausia ji ir paliečia man kaktą
delnu. – Karščio neturi, bet truputį pablyškęs, – sako ir žiūri į
mano vyresniojo brolio nuotrauką ant naktinio staliuko. – Tu
per daug liesėji. – Ji nueina ir atsisėda prie stalo. – Čia tavo
mėgstamas patiekalas. Eikš čia.
– Kur mano smuikas? – klausiu nepajudėdamas iš lovos.
Ji tyli. Paskui sako:
– Eikš, sušalsi.
Aš nė krust.
– Noriu žinoti, kur mano smuikas, – mano balsas virpteli.
– Smuiko nepavalgysi. Smuikas tiems, kurie turi iš ko
gyventi.
– Jis buvo mano. Kur jis? – šįkart jau šaukiu.
– Ten, kur ir turi būti, – atsako ji ramiu balsu, nors aš
rėkiau. Paskui pakyla nuo stalo, pereina per kambarį ir vėl
atsisėda prie manęs. – Už smuiko pinigus nupirkau valgyti ir
naujus batelius tau, nes tavo kojos auga kaip piktžolės. Ir dėl
visa ko šiek tiek atidėjau. Mes priklausom nuo dangaus
malonės, – sako ji ir vėl nukreipia žvilgsnį į naktinį staliuką,
ant kurio stovi berniuko juodut juodutėliais plaukais, tokiais
kaip ir jos, nuotrauka. Paskui padaro tokį dalyką, kokio
niekada nedarė, – prisislenka dar arčiau ir abiem rankom
prispaudžia mane prie krūtinės. Pajuntu jos kvapą veidu,
nosimi, akimis. Karštą, per karštą ir per saldų. Užsimerkiu ir
liaujuosi kvėpavęs.
– Turi pabusti iš to sapno, Ameri, tavo gyvenimas čia. Tu
slankioji visą dieną aplinkui skausmingu veidu ir lyg apdujęs,
tavo mintys klajoja kitur. Gana, negi nori susirgti ir tu? – Ji
įdėmiai pažvelgia man į akis. – Aš taip pasielgiau tavo labui.
Ištrūkstu iš jos glėbio ir šoku iš lovos. Ar ji žino, kas man
gerai? Niekas nežino. O gal mano labas buvo pasilikti ten,
kaip pasielgė Marjuča, ir niekada čia negrįžti? Gal nereikėjo
išvažiuoti, o pasilikti čia, savo namuose? Gal reikėjo mokytis
muzikos ir groti teatre? Norėčiau visa tai pasakyti, bet
vienintelis dalykas, kuris man ateina į galvą, – smuikas su
mano vardu dėkle, kurio daugiau nebeturėsiu.
– Tu melagė...
Nedrįstu baigti sakinio, nes ji trenkia man tokį stiprų
antausį, kad tarp dantų įstringa liežuvis ir aš nebegaliu
kalbėti.
 34.

Išeinu iš namų ir pasileidžiu potekom gatve. Lekiu

gatvelėmis, kad nepartrenktų minia. Bėgu su senais Alsido
batais, kurie graužia kulnus. Einu ir nebesigręžioju atgal. Iš
Paliaubų gatvės mane pasiekia muzikos garsai. Jau sutemo ir
įsižiebė šviesos, palei sienas ir langus lekia tūkstančiai
spalvotų lempučių. Man atrodo, kad miestas sukurtas iš
žvaigždžių, spindinčių juodut juodutėliame danguje.
Norėčiau pasiklysti gatvelėse, bet šį kelią moku atmintinai –
pusrūsis po pusrūsio, durys po durų. Seku šviesas ir bėgu
toliau. Figurelos gatvele pasiekiu Montekalvarijų, pasuku
Sperancelos gatve ir atsiduriu Trijų Karalių gatvėje Tolede,
priešais Švč. Marijos Frančeskos bažnyčią, kurioje stovi
stebuklingasis Švenčiausiosios Mergelės Marijos sostas.
Mudu su Tomazinu buvome čia atėję lauke pasiklausyti
istorijų, į bažnyčią kojos niekada nebuvom įkėlę.
Tos visos istorijos visada buvo ta pati istorija. Iš įvairių
miesto dalių ir net iš užmiesčio moterys, lydimos mamos
arba kitos šeimos moters, sesers, brolienės arba anytos,
ateidavo paklausti apie vis negimstantį kūdikį. Vargšės ar
turtingos – nesvarbu. Vieni turi daug, kiti nieko, galvodavau
aš. Mano mamai Antonjetai, mirštančiai iš alkio, gimė mano
brolis Luidžis, paskui aš, ir abu be tėvo. O štai tos ponios
spalvingais drabužiais, turinčios vyrus ir viską, – bevaisės.
Dzandraljona visada kartoja: jei būtų teisybė, vaikai turėtų
gimti tiems, kurie gali sau leisti jų turėti.
 Prie Švenčiausiosios Marijos Frančeskos bažnyčios durų
šią valandą jau moterų eilė. Prisiartina vienuolė, sena, baltu
sudžiūvusiu veidu. Pamanau, kad nori mane nuvyti, bet ji tik
paima mane už rankos ir nusiveda į kambarėlį, kvepiantį
pašildytu sultiniu. Pasodina prie stalo, kur jau sėdi kitų
vaikų.
– Valgyk, – sako ji, supainiojusi mane su vienu iš našlaičių
valgyklos vaikų. Ir šį vakarą aš jaučiuosi toks kaip jie, be
tėvo ir be motinos, todėl valgau sultinį su ryžiais, duona,
pomidorais ir obuoliu. Kai baigiame, senoji vienuolė eina į
kitą kambarį ir atsiremia į taburetę, stovinčią priešais kėdę,
ant kurios sėdasi moterys, vildamosi gauti malonę susilaukti
kūdikio. Ji paima kiekvieną už rankos, kita padaro ženklą virš
pilvo, kaip tik toje vietoje, iš kurios gims kūdikis. Moterys
pasimeldžia, padėkoja vienuolei ir pasišalina.
Kai išeinu iš bažnyčios, lauke dar tamsiau, ir gatvės
viduryje nieko nėra, tik keli vaikštinėtojai, sukantys
Merdželinos link pažiūrėti fejerverkų ir pasiklausyti dainų.
Gal šią valandą Derna daro tą patį. Eina tykiu keliu, lydima
svirpiančių cikadų. Arba ruošiasi vakarienę. Arba ką tik grįžo
iš susitikimo su darbininkėmis ir užsuko pas Rozą
pavakarieniauti prie stalo, nukrauto lėkštėmis, gausiu maistu
ir tvoskiant šviesoms. Įkišu ranką į kišenę ir paliečiu jos
laišką. Liūdesys vėl nusmelkia paširdžius. Šįkart stipriai.
Tada gatvelėm nusileidžiu į šiuo metu tuščią Romos gatvę. Iš
toli atsklinda prislopinti garsai, šauksmai, dainos, muzika,
nedarni it išsiderinęs instrumentas. Norėčiau, kad Alsidas
juos suderintų. Paskui – sprogimas už nugaros. Man
sulinksta keliai – prisimenu bombų trenksmą, kai jos krito iš
dangaus ir dangus buvo apšviestas ne šventės iliuminacijų, o
žėrėjo nuo karo ugnies, kai spragsėjo ne petardos, o
krintančios iš orlaivių granatos. Bėgu, kiek įkertu, bet batai
man trina kojas, todėl sustoju, atsisuku ir pamatau, kaip jie
artėja.
Per miestą, pilną žmonių, paradą pradeda vežimai. Jie
didžiuliai, švytintys tamsoje. Pakerėtas stoviu ir žiūriu, kaip
jie artėja ir darosi vis didesni, kaip į stotį važiuojantys
traukiniai. Pirmasis vežimas, kurį matau, – tikras traukinys
su garvežiu ir vagonu, pilnas šaukiančių, mokuojančių
vaikučių. Jį padarė Komitetas, vaikai panašūs į mus, bet ne
mes, traukinys atrodo tikras, bet iš tikrųjų toks nėra. Tai tik
išmonė, aš daugiau nebetikiu melais. Todėl pasuku į kitą
pusę, nusiaunu batelius ir bėgu Retifilo link.
 35.

Stotyje stovi tikras traukinys, toks pat, kokiu važiavau

anksčiau, tik be mažylių. Tylu, niekas nelaksto nei pirmyn,
nei atgal. Daug vyrų su lagaminais ir kartu keliaujančių
šeimų. Ir aš. Daugiau nebegirdėti vežimų muzikos ir
šventiškų salvių. Šią valandą išvykstantys žmonės neturi
noro švęsti.
Peronu praeina bilietų pardavėjas, ir aš klausiu, ar
traukinys išvyksta. Jis atsako: žinoma, išvyksta, gal tau
atrodo, kad jis čia stovi dėl grožio? Tada klausia, ko aš čia
trainiojuos, ir aš atsakau, kad turiu važiuoti į Boloniją su
savo mama, tėvu ir broliu Luidžiu aplankyti tetos, jie
pasiuntė mane pasiteirauti, ar čia būtent tas traukinys.
Žmogus nusiima kepurę ir uniformos rankove nusišluosto
prakaitą.
– Pasisaugok, – sako jis man, – vakare čia būna negerų
žmonių, aš tave palydėsiu pas tavo mamą.
Perono gale pamatau ponią.
– Ji štai ten, – sakau ir apsimetu, kad turiu bėgti prie jos.
Kai sustoju, bilietų pardavėjas jau žingsniuoja į kitą pusę.
Vėl apsiaunu batus, nors jie spaudžia koją. Prisiartinu prie
tos ponios, kuri nėra mano motina, ir laukiu, kol atsidarys
durys. Įlipam kartu, paskui ji ima ieškoti savo vietos, o aš
nežinau, kur man sėstis, bijau, kad bilietų pardavėjas
anksčiau ar vėliau mane suras ir išlaipins. Ponia turi du
vaikus, berniuką ir mergytę, truputį mažesnę ir sėdinčią
vežimėlyje. Berniukui merkiasi akys ir jis užmiega padėjęs
galvą jai ant kelių. Atsisėdu priešais ją ir priglundu veidu
prie lango. Stiklas šaltas ir lygus. Man patinka veidu justi jo
gaivumą. Rytoj, kai jau būsiu nuvažiavęs, taip pat užmigsiu
šalia Dernos, ji papasakos man kokią nors istoriją ir išaiškins
daugybę dalykų apie darbininkes, mudu kartu dainuosim
dainas, ji nusiveš mane prie jūros, bet šį kartą toli
neplauksiu. Ir nepasiklysiu tarp bangų. Šį kartą – ne.
Mama priešais mane išsitraukia iš rankinės mezginį,
pamezga rožinę antklodę ir užkloja miegančio vaiko pečius.
Prisimenu, kaip mano mama Antonjeta man padovanojo savo
seną siuvinių dėžutę, kurią paslėpiau Dzandraljonos
namuose. Jos abi ieškos manęs skersai išilgai, bet niekur
neras. Stoties viršininkas sušvilpia, aš pašoku iš vietos ir imu
žiūrėti pro langą.
– Kur tu važiuoji visai vienas? – klausia ponia su dviem
mažyliais. – Pabėgai iš namų?
Norėčiau jai papasakoti visą tiesą, išlipti iš vagono ir grįžti
namo. Bet kur tie mano namai?
Pagaliau traukinys pajuda iš vietos. Daugiau neatplėšiu
Dernos laiškų ir neatidarysiu dėklo su mano vardu, bet jei
man pavyks pasiekti kitą bėgių galą, galbūt galėsiu gauti kitą
smuiką.
Vėl atsisėdu ir bandau sukurpti melą. Pagalvoju apie
našlaičių valgyklą Švenčiausiosios Mergelės Marijos
bažnyčioje ir vienu atsikvėpimu išpyškinu:
– Mano mama mirė.
Iš gėdos man dega liežuvis, bet nesustoju. Poniai pasakoju,
kad turiu nuvažiuoti į Modeną pas tetą. Kišenėje turiu
Dernos laišką ir parodau jai.
 – Vargšas vaikelis, vargšė Dievo dūšelė, – sako ji su
ašaromis akyse.
Ji patikėjo. Meluoju ne pirmą kartą, bet šįsyk kitaip, šįsyk
pasakoju taip gerai, kad savo melu patikiu ir pats. Tik bijau,
kad vėliau mano melas gali išsipildyti. Ponia guodžia toliau.
– Mano vargšeli, viskas susitvarkys, – sako ji. – Viskas
susitvarko.
Ji suima mano veidą delnais. Atšoku nuo jos, nes pajuntu,
kaip skruostai užsiplieskia iš gėdos.
Paskui nuovargis įveikia liūdesį, aš ištiesiu kojas ant
tuščios vietos šalia ponios, staiga man apsunksta akys ir
ateina miegas.
Sapnuoju, kad mudu su Tomazinu žaidžiam slėpynių
kunigaikščio Sangro koplyčioje: aš atsistoju į vieno iš dviejų
skeletų vietą ir pasislepiu už jo kaulų, kad manęs nerastų.
Slapčia juokiuosi, įsivaizduodamas, kad kai Tomazinas mane
pamatys stovintį tarp mumijų, jį ištiks smūgis. Tomazinas
įeina į kambarį, kuriame aš slepiuosi, bet manęs neranda. Aš
pasislėpęs taip gerai, kad jis manęs nemato, stoviu tarp
skeletų ir statulų, kurios atrodo gyvos. Šaukiu, kad jis mane
rastų. Aš čia, čia. Bet jis neranda.
Pabundu nuo savo riksmų. Žiūriu pro langą, lauke
nematyti nei mėnulio, nei žvaigždžių, vien tamsa. Sėdinti
priešais motina klausia:
– Kas atsitiko? Viskas gerai. Tu susapnavai blogą sapną.
Eikš čia.
Aš prieinu arčiau, ji pakelia ranką nuo sūnaus – šis
nepabunda – galvos, nušluosto man kaktą ir paglosto
plaukus.
 – Miegok. Ir stenkis apie tai negalvoti. Tai niekis. Aš esu
čia.
Bet šalia jos ant sėdynės per mažai vietos. Dabar mes
trise: ji, sūnus ant rankų ir aš. Ji vėl imasi mezginio, ir
pamažu rožinė antklodė užkloja ir mano pečius. Viliuosi, kad
nuo jos sklindančios miego bangos, verčiančios visą laiką
miegoti jos sūnų, taip pat pagriebs, užmigdys ir mane,
užspaus vokus, ir galvos man nebekvaršins jokia mintis. Ir
apskritai niekas.
KETVIRTA DALIS
1994
 36.

Tai nutiko vakar vakare. Kitai dienai tu pasigaminai

makaronų su mėsa. Nuplovei pjaustymo lentelę, samtį,
keptuvę ir padėjai džiūti ant indų džiovyklės. Nusirišai
prikyštę ir, tobulai sulanksčiusi, užmetei virtuvėje ant kėdės.
Buvai apsivilkusi naktiniais marškiniais, pasileidusi plaukus,
tau nepatikdavo miegoti surištais plaukais. Tavo plaukai
išliko beveik visiškai juodi. Išsitiesei lovoje ir užgesinai
šviesą. Makaronus su mėsa palikai „ilsėtis“ iki kitos dienos.
Visada sakydavai, kad makaronų su mėsa troškinys turi
pailsėti. Paskui užmigai ir taip pat pailsėjai.
Šį rytą man paskambino auštant. Kai atsiliepiau po trečio
skambučio ir išgirdau žinią, supratau, kad daugybę metų visą
laiką gyvenau su šia grėsme širdyje tari užkerėtas. Net
neįstengiau pravirkti. Tik pagalvojau: na štai, kerai suveikė.
Atsakiau: taip, taip, suprantu, gerai, sėsiu į pirmą lėktuvą, –
ir išskridau. Dabar, kai tu išėjai, viena ir naktį, dabar manęs
nebeišgąsdins joks skambutis.
Išlipu iš lėktuvo ir atsiduriu tarsi karščio maiše. Vienoje
rankoje – lagaminas, kitoje – dėklas su smuiku. Labai lėtas
autobusas išleidžia mane priešais atvykimo zoną, ir aš
nužingsniuoju koridoriumi automatinių durų link. Jos
atsidaro, niekas manęs nelaukia. Kol pasiekiu išėjimą,
megafonai skelbia, kad keleiviai laipinami skristi į Monaką.
Išėjus iš oro uosto, grupė ispanų turistų prieina prie manęs
paklausti kažkokios informacijos. Apsimetu, kad nesupratu,
kad bent akimirką nereikėtų prisipažinti, jog aš taip pat
svetimas šiame miete. Karšta, spaudžia batai. Nauji batai
man visada pritrina pūsles ant kulnų. Vos išėjus iš
nenatūralios oro uosto vėsos, šviesus lininis kostiumas iškart
prilimpa prie nugaros.
Susiieškau taksi ir paprašau nuvežti į Paliaubų aikštę.
Taksistas nori paimti man iš rankų lagaminą su dėklu ir
padėti juos į bagažinę.
– Smuiko – ne, – sakau, – pasilaikysiu prie savęs.
Važiuodamas žiūriu pro automobilio langą: rūmai,
parduotuvės, gatvės man nieko nesako. Tais laikais, kai
kartais grįždavau į miestą, užtekdavo laiko tik sutvarkyti
reikalams, dėl kurių atvažiuodavau, pasisveikinti su tavim, ir
viskas. Į tavo namus daugiau nebekėliau kojos.
Susitikdavome Toledo gatvėje, kuri tuo metu vadinosi Romos
gatve, ir aš pakviesdavau tave pietų. Staliuką užsakydavau
šalia jūros. Tau patikdavo, nors bijojai vandens, jūra tau
buvo tik nešvarumai, drėgmė ir blogas kvapas. Iš jūros jokios
naudos, sakydavai. Iš pradžių ateidavo ir Agostinas, kai buvo
jaunesnis ir tavęs klausė. Paskui, augdamas, sugalvodavo
įvairių pasiteisinimų. Sakydavo: „Aš užsiėmęs.“ Taip net
geriau, pagalvodavau. Tu norėjai, kad mudu suartėtume. Bet
kaip, kokiu pagrindu?
Taksi atremiu galvą į sėdynės atkaltę ir užsimerkiu. Prie
kūno limpa prakaituoti drabužiai, ant kulnų skausmingai
pulsuoja pūslės.
Taksistas stebi mane galinio vaizdo veidrodėlyje.
– Jūs muzikos mokytojas? – klausia važiuodamas ilga
siaura gatve.
 – Ne, aktorius, – meluoju. Paskui prisimenu smuiką ir
priduriu: – Vaidinu smuikininką. Nešiojuosi smuiką, kad
geriau įsijausčiau į personažą.
Paprašęs išleisti aikštėje, pasuku į geltoną nuo saulės
gatvę. Sankirtoje su įkalne, vedančia į tavo gatvelę, sustojęs
palaukiu. Aš neskubu, tikriausiai jau niekada neskubėsiu.
Išsitraukiu iš kišenės nosinę. Ašarų nėra, tik nusišluostau
nuo kaktos prakaitą ir žingsniuoju toliau.
 37.

Kopiant gatvele, užuot pakilęs, karštis atslūgsta,

susimaišęs su vėsa, sklindančia pro pusrūsių duris, atlapotas
į gatvę. Namai stovi vienas priešais kitą, simetriškai išsidėstę
abiejose gatvės pusėse, sujungti kabančių džiūti skalbinių, it
palaimingą šešėlių antklodę metančių ilgus tamsius liežuvius
ant asfalto. Imu žingsniuoti greičiau, nepaisydamas įkalnės ir
kojų skausmo. Vengiu žvilgsniu žmonių, kuriuos tu
sutikdavai kasdien, sveikindavaisi su jais ir jie atsakydavo į
tavo pasisveikinimą. Nenoriu girdėti jų žodžių. Garsai,
triukšmas, balsai įsispraudę mano ausyse nuo tada, kai
buvau mažas, ir jie jau niekur nebedingsta. Mūsų gatvelėje
žmonės visada dainuodavo, net kalbėdamiesi. Muzika visada
buvo ta pati, niekada nesikeitė. Susikišu rankas į kišenes,
stengdamasis išvengti sąlyčio su tais kūnais, vis
pasitikrindamas, ar savo vietoje piniginė ir dokumentai. Esu
prisiklausęs kalbų apie vaikų gaujų primuštus ir apvogtus
turistus. Ir kaskart pagalvodavau, kad galėjau būti vienas iš
tų vaikų, per greitai užaugusių šiame niekada
nesubręstančiame mieste.
Priešais tavo namą jaučiu, kaip galugerkly daužosi širdis ir
stingsta į ledą rankos. Tai ne tik jaudulys būti čia po tiekos
metų ar skausmas žinoti, kad tu buvai šiame kambaryje,
gulėjai lovoje, kuri buvo ir mudviejų lova, palaidais, dar
beveik visiškai juodais plaukais. Tai baimė. Skurdo, purvo,
stygiaus baimė; baimė būti apsimetėliu, žmogumi,
gyvenančiu ne savo gyvenimą, besivadinančiu pavarde, kuri
jam nepriklausė. Metams bėgant baimė išmoko susigūžti
galvos kamputyje, bet nedingo, liko glūdėti pasaloje, kaip
dabar prie šių uždarų durų. Tu nieko nebijojai. Visada
žingsniavai iškėlusi galvą. Baimės nėra, sakydavai, tik
fantazija. Šiuos žodžius kartojau ir aš, bet jie manęs niekada
neįtikino.
Pro duris išlekia didelis pilkas katinas, prieina prie manęs
ir apuosto batus. Lašininis, pagalvoju, gatvelės katinas, aš
jam duodavau sudžiūvusios duonos ir truputį pieno, o tu
šiurkščiai vydavai šalin. Bet atmintis apgauna – šitas
nepažįstamas katinas pašiaušia kailį, staiga sušnypščia ir
nueina. Uždedu delną ant rankenos, bet jau nesu tikras, ko
čia atvažiavau. Gal geriau sprukti šalin.
Oranžinis kamuolys ritasi gatvele, atrieda iki manęs
šokinėdamas per išklibusius aikštės akmenis, atsitrenkia
man į kelį, paskui įstringa tarp ratų motociklo, stovinčio šalia
pusrūsio, tiesiai priešais tavo duris. Vaikas vejasi sviedinį,
norėdamas sustabdyti, ir aš parodau vietą, kurioje jis
pasislėpė. Jis atsitupia ir bando jį iškrapštyti. Jo džinsai
suplyšę per kelius, vienas batelis atsirišęs, marškinėliai
išblukę. Jis man nusišypso jau su sviediniu rankoje ir nubėga.
Atrodo laimingas. Gal toks buvau ir aš, bet labai seniai. Kol
stebiu, kaip jis dingsta gatvės gale, senas ir susidėvėjęs
prisiminimų audinys, kurį iki šiol bandžiau taip įtempti, kad
jis priglustų prie dabarties, staiga tampa deramo dydžio ir
milimetro tikslumu prilimpa prie mano akių.
Vėl regiu jį, rusvaplaukį ir be vieno danties, – vietoj sūrio
plutelės jį nusinešė peliukas, – mėlynėm nubertais ir
nubrozdintais keliais. Mudu žingsniuojam kartu lapkričio
rytą, žnaibant pirmajam šaltukui. Tu priekyje, aš iš paskos.
 38.

Pabeldžiu tyliai, bet niekas neprieina. Tada pabandau

stumtelėti ir durys atsirado. Pro privertas langines vidun
skverbiasi silpnoka šviesa. Stalas su kėdėmis, virtuvėlė,
vonia kairėje ir lova kambario gale. Tavo butą galima lengvai
apžvelgti vienu žvilgsniu. Beveik viskas likę, kaip buvo.
Kimštos kėdės, šešiakampės grindų plytelės, senovinis
kaštonmedžio stalas. Televizorius su siuvinėta servetėle ant
viršaus, kurią pati nunėrei, radijas, kurį tau padovanojau
gimimo dienos proga. Gėlėtas chalatas ant pakabos, balta
lovatiesė, vąšeliu ją nunėrė senelė Filomena. Bet tavęs nėra.
Ant viryklės – puodas su makaronais ir mėsa. Mažytis
kambarėlis prisisunkęs svogūnų kvapo, vadinasi, tikėjaisi
kitą dieną būti gyva, sėdėti čia, šioje vietoje, ir valgyti.
Keliais žingsniais apeinu butą. Man visai nesunku trumpai
apibūdinti tavo gyvenimą. Galbūt tokį kaip kiekvieno
žmogaus. Nedrįstu nieko liesti. Tavo šepečių, nudėvėtų
pirštų galais, plaukų segtukų, veidrodžio, kuris tiek metų
priimdavo tavo atvaizdą ir kasdien grąžindavo truputį
senesnį. Man atrodo tikra šventvagystė palikti be priežiūros
savo menkutį turtą. Dar drėgną žemę su baziliko sodiniu ant
lango, batus, – dešinysis daug sykių taisytas nykščio
vietoje, – pakabintus džiūti ant vonios užuolaidos laikiklio,
trauktinės butelius, pilnus rožinės, geltonos ir dangiškos
spalvos vandens, saugomus butelius „dėl grožio“.
 Norėčiau visa tai nunešti į saugią vietą, tarsi tavo namai
jau būtų griūvantys. Ant komodos, prie žirklučių nagams
karpyti, – kaulinės šukos. Paglostau jas, pasveriu delne,
įsikišu į kišenę. Paskui ištraukiu ir padedu į vietą; į tą vietą,
kurią joms paskyrei tu. Pasijuntu kaip vagis, įsibrovėlis,
šnipinėjantis tavo intymų gyvenimą. Atidarau duris ir tamsą
silpnai nušviečia saulė. Bet prieš išeidamas grįžtu į virtuvę.
Stengiuosi mintyse pakartoti visus tavo vakarykščius
judesius iki tos akimirkos, kai pastatei ant viryklės puodą,
tarsi norėdamas palaikyti tau draugiją: su tavim nueinam pas
mėsininką kitoje gatvės pusėje, – štai minkštas gabalas,
patariu paimti šitą, – pas daržovių pardavėją ant kampo
pačiame gatvelės gale svogūnų, morkų ir salierų, paskui
keraminiame dubenėlyje pirštais sulaužai ilgas makaronų
žvakes, aliejuje pačirškini svogūną, apšlakstai vynu, kad šis
sunaikintų paskutinius aštrumo likučius, pakepini mėsą,
kurią suminkština karštis ir laikas, kaip nutinka visiems,
verdančiame vandenyje makaronai pamažu praranda
kietumą ir įgauna pūslėtą konsistenciją.
Žiūriu į laikrodį: pietų metas, regis, tu pagaminai pietus
man, mano atvykimo proga. Nukeliu dangtį, paimu šakutę ir
įvykdau tavo paskutinę valią.
Baigęs visus makaronus, išplaunu puodą ir pastatau džiūti,
paskui uždarau duris, įveikiu kelią atgal ir grįžtu į pagrindinę
gatvę. Mano žingsnių garsas ant juodų grindinio akmenų,
pakabinti džiūti skalbiniai, nuo kurių ant gatvės laša vanduo,
panašūs į žirgus snaudžiantys prie namų motociklai, dėl
karščio tiesiai į gatvę atlapoti langai ir durys, nuo kurių
sunku nukreipti žvilgsnį, kad nematytum sausakimšai it
silkės statinėse gyvenančių žmonių.
 Iš savo pusrūsio išeina nepažįstama moteris, jos veidas dar
jaunas, bet paženklintas nuovargio, plaukai juodi ir lygūs, ji
žiūri į mane prisimerkusi nuo ryškios saulės, stengdamasi
prisidengti akis delnu.
– Jūs tikriausiai donos Antonjetos, amžiną jai atilsį,
vyresnėlis sūnus, smuikininkas...
– Ne, giminaitis, – atsakau ir žengiu toliau. Nenoriu būti
grobuoniško ir intrigų kupino gatvelės gyvenimo dalimi. Man
nepatinka, kad šita nepažįstamoji taria tavo vardą kaip
mirusio žmogaus.
Moteris žengia kelis žingsnius paskui mane.
– Ją išvežė šį rytą. Tokiame karštyje, suprantat? Buvo
neįmanoma laikyti jos čia, butas mažas, televizorius pranešė,
kad karštis dar kils. Ar jūs girdit, ką sakau, ar ne? – šaukia ji.
Aš apsisuku ir paliečiu smilkinį.
– Viena ausim kurčias, – sumeluoju.
– Ak, atleiskit, – atsiprašo moteris žiūrėdama į mane įtariu
žvilgsniu. – Rytoj rytą įvyks pamaldos Švenčiausiosios
bažnyčioje. – Ji nepatikliai apžiūrinėja mane, paskui, įėjusi į
namą, sušunka: – Jūs... pasakykit jam... sūnui!
Ji taip kalba tik iš pagarbos tau, šioje gatvelėje praleidusiai
visą gyvenimą, o ne pabėgusiam sūnui, tam, kurio tu niekada
neieškojai.
Užuot ėjęs Toledo gatve, nusprendžiu sutrumpinti kelią
kirsdamas gatveles, kad greičiau pabėgčiau nuo karščio.
Pasiklystu tarp įžadų koplytėlių ir spingsulių, tarp niūrių
veidų, kreivų dantų ir gergždžiančių balsų, ir netyčia
atsiduriu priešais bažnyčią, kurioje tą vakarą stebuklingoji
vienuolė man davė pavalgyti sriubos, duonos su aliejum ir
pomidorais, ir kurioje, kaip man sakė kaimynė, rytoj rytą už
tave vyks gedulingos pamaldos. Pastoviu kelias minutes, bet
vidun neinu. Apsimetu besimeldžiąs ir mąstau apie tai, kad iš
čia pabėgau ir čia grįžtu, bet šį kartą neatsisveikinusi išėjai
tu. Ir negrįši.
 39.

Vėl pereinu didžiąją aikštę ir atsiduriu pajūrio bulvare, kur

įsikūrę gražesni viešbučiai. Kai kuriuose esu buvęs, ir tu iš
manęs šaipydavaisi, tu jau prakutai, sakydavai, bloga sėkla ir
nesėta auga. Norėjau nupirkti tau butą, normalų butą su
laiptais, balkonais ir telefonspyne. Tu atsikalbinėjai: ne, aš
nenoriu kraustytis. Tu esi tas, kuris keliauja, o aš ta, kuri
lieka vietoje. Net tavo brolis Agostinas metų metus zurzgia,
kad apsigyvenčiau pas jį ir jo žmoną Vomere, jis gana
pasiturintis, tau reikėtų pamatyti, kokie ten kambariai,
baldai, vaizdai!
Mano namuose Milane taip pat niekada nenorėjai
apsilankyti. Ir net Modenoje visus tuos metus, kai gyvenau
su Derna, Alsidu ir Roza, ir paskui, kai mokiausi
konservatorijoje. Gal bijojai traukinio, aš niekada tavęs to
neklausiau ir niekada nebepaklausiu. Manau, mes tave
mylėjome iš tolo. Kas žino, gal tu irgi taip manei.
Sustoju prie brangesnio viešbučio. Stumteliu stiklines
duris, į veidą trenkia šaltas oras ir iš karto išdžiovina
prakaitą. Registratūroje paprašau kambario.
– Ar užsisakęs iš anksto?
– Ne, – atsakau.
Durininkas įtariai žvilgteli į mane.
– Bijau, kad viešbutis pilnas.
Auksuoti akiniai, reti plaukai sušukuoti atgal su želė,
atrodo labai svarbus, tarsi laikytų ne apartamentų, o rojaus
raktus.
Jam tikriausiai tas pats.
– Šiąnakt pagimdė mano duktė, atvažiavau susipažinti su
nauju vaikaičiu, – fantazuoju ir įbruku jam solidžių
arbatpinigių, kad greičiau duotų kambarį.
– Suprantu, pone, bandysiu patenkinti jūsų
pageidavimus, – sako jis ir ženklu parodo jaunuoliui su livrėja
nunešti mano lagaminą ir smuiką į antrą aukštą.
– Smuiko – ne, – sakau, – paimsiu su savim.
Durininkas nepastebimai pasilenkia virš stalo ir
raukydamas antakius žiūri į mane pro akinių viršų.
– Kelioms dienoms ketinate apsistoti? – šnabžda jis.
Ištiesiu rankas atverstais delnais ir jis supratingai linkteli.
– Pone, aš suradau jums patogų kambarį su vaizdu į jūrą, –
sako įteikdamas raktus. – Sveikinu! – nusišypso, kai paduodu
dokumentus. – Liepsiu iškart nunešti į jūsų kambarį, pone
Benvenuti, – priduria gniauždamas delne mano tapatybės
kortelę.
Jaunuolis palydi mane į antrą aukštą, atidaro duris ir
klausia, ar man patinka. Padėkoju ir paduodu banknotą.
Smuiką paguldau ant lovos, apeinu kambarį, atidarau
balkoną. Stoviu skersvėjyje tarp dviejų oro srovių. Viena
vėsut vėsutėlė, sklinda iš kambario, kita, labai karšta, kyla
nuo asfalto dviem aukštais žemiau. Aš pavargęs, apimtas
labai seno nuovargio, tarsi į miestą būčiau grįžęs pėsčias.
Tarsi būčiau staiga pajutęs ant pečių visus tuos metus nuo
tos dienos, kai pabėgau iš jo traukiniu. Nusivelku švarką,
pasiraitoju marškinių rankoves, iš dėklo išsitraukiu smuiką.
Iškišu galvą į balkonėlį ir žiūriu į jūrą, mėlyną liniją,
nubrėžtą miesto pašonėje. Įlanka kaip apkabinimas, ji
švelniai išlinkusi, ir aš imu gailėtis, kad nesugebėjau taip
apkabinti ir tavęs, mama. Man tai atrodo nesusipratimas,
abipusė išdavystė, įvykusi tą vakarą, kai aš tau pasakiau, kad
tu melagė, ir pabėgau į stotį.
Tą naktį miegojau kitos moters glėbyje. Papasakojau jai,
kad tu mirusi, kad aš likau vienas, ir kai auštant atėjo
kontrolierius, pasakiau jam, kad aš ir kiti du vaikai – jos. Ji
nupirko man bilietą į Modenos autobusą, palydėjo ir palaukė,
kol jai pamojuosiu pro galinį autobuso langą.
Vos tik pamatė mane už durų, Rozos akyse pasirodė
ašaros: ji negalėjo patikėti, kad atvažiavau vienas ir nieko
neįspėjęs. Paskui atėjo Derna ir puolė skambinti Madalenai.
Pasakė, kad, išsigandusi, tu tikriausiai ieškojai manęs po visą
kvartalą. Prisiminiau, kad ant komodos tu laikei mano brolio,
kurio nepažinojau, nuotrauką. Taip pat nepažinojau nei savo
tėvo, nei tavo tėvų. Tau likau tik aš, bet aš buvau piktžolė. Po
kurio laiko atėjo tavo laiškas, ir aš nesupratau, ar tu pyksti,
ar ne. Tik parašei: jeigu jie nori tave laikyti, gerai, antraip
turi nedelsdamas grįžti namo.
 40.

Viešbutyje burzgia maksimaliai įjungtas kondicionierius, ir

aš nieko neveikiu: laukiu, kada prabėgs laikas ir ateis
rytojus. Ankstyvos popietės tyloje iš gatvės, kuri dviem
aukštais žemiau, pasigirsta riksmas: Karmine! Aš iškišu
galvą, priešais viešbutį – penkių vaikų būrelis. Jie vaikštinėja
pirmyn ir atgal, pastovi ir vėl iš naujo. Vyriausiam galėtų būti
dvylika, mažiausiam – septyneri ar aštuoneri. Stebiu juos,
sekiojančius turistus, kaulijančius arbatpinigių, o gal tiesiog
ketinančius ką nors apgauti. Mažiausias, juodais it anglis
plaukais, pakelia galvą ir žiūri į mane. Nusuku akis ir greitai
uždarau balkoną, kad tik išvyčiau už durų tuos balsus iš
mano kambario, bet toji tarmiška šneka man jau įsiskverbė į
galvą. Tai ta pati kalba, kurią girdėdavau nuo tada, kai,
ištisas valandas žaidęs gatvėje, vakare grįždavau pas tave.
Mano smuikas guli ant lovos. Pradedu griežti ariją,
norėdamas užgožti balsus, bet, nors ir prislopinti, jie
pasiekia mane, o kartu su jais mano vaikystės balsai vėl
prasiskina kelią į mano atminties gelmes. Pirmiausia –
truputį cypiantys vaikų balsai: smuikai, violos ar violončelės,
nelygu amžius. Paskui – moterų kontrabosas, žemas ir
gerklinis garsas, beveik vyriškas, mušantis kasdienio
gyvenimo taktą. Ir pagaliau – mediniai pučiamieji, jų garsas
trūkčiojantis, vyriškas ir beveik moteriškai švelnus: mažosios
fleitos, klarnetai ir išilginės fleitos.
 Turgaus prekijų šūkalojimai, begaliniai kūmučių, stovinčių
ant pusrūsių slenksčių, plepalai, vaikai, besivaikantys vienas
kitą gatvėje, paskui tavo balsas, išsaugotas seniausiame
atminties branduolyje.
Amerigai, Ameri! Lipk žemyn, greičiau, eik paimti dviejų
lirų iš Pakjokjos...
 41.

Visą popietę sėdžiu kambaryje, laukdamas, kol lauke

atslūgs karštis. Nepaskambinau Dernai, nepaskambinau
niekam. Man atrodė, kad tu dar gyva, toli nuo mirties
pažinimo, bent jau kitų mintyse.
Saulei leidžiantis apsiaunu batus ir išeinu į gatvę. Nesu
tikras, ar noriu valgyti, bet vis tiek pasuku tavo kvartalo link
ir tarp vakarienės kvapų, sklindančių pro atdarus langus,
susiieškau smuklę. Keturi staliukai viduje, uždaroje patalpoje
be langų, ir trys lauke, gatvės viduryje. Savininkas, baltais
marškinėliais ir baltomis kelnėmis, sutinka mane šiltai, tarsi
būtų laukęs, ir pasodina prie staliuko, padengto balta
popierine staltiese ir stikline nudaužtu kraštu. Jis paduoda
man suterliotą lapą su ranka parašytu dienos patiekalu.
Žiūriu į jį nustebęs, pamanau, gal jis mane atpažino, paskui
įsitikinu, kad ta pati scena pasikartoja su kitais lankytojais,
jis priima juos perdėtai familiariai ir pataikūniškai, tai dienos
valgiaraščio dalis. Užsisakau lėkštę makaronų ir bulvių su
provola patiekalą, kurį man ruošdavai su suminkštėjusia
sūrio plutele, kad būtų skaniau. Gurkšteliu vyno ir praryju
pirmą šaukštą. Pajuntu, kaip makaronai pasileidžia po
gomuriu, sulydyti ištirpusios provolos. Tu man patardavai
visada valgyti mažais kąsneliais, antraip galiu užspringti, o
tada kas mane nuveš į ligoninę? Bet aš mėgdavau prisikimšti
burną to kvapo, kuris sujungdavo bulvių saldumą su provolos
sūrumu ir grauždavo lūpas net baigus valgyti.
 Valgau su alkiu, nederančiu prie gedulo, šaukšto galu
iškrapštydamas visus likučius. Alkis – demonas, jam
nusispjaut į gerą išsiauklėjimą ir net į jausmus. Nusišluostau
lūpas ir paprašau sąskaitos. Smuklininkas pakeverzoja
stulpeliu tiesiai ant popierinės staltiesės kelis skaičius,
paskui brūkšteli horizontalią liniją ir parašo po ja sumą. Keli
tūkstančiai lirų. Palieku gausiai arbatpinigių ir atsisveikinu.
Bet po kelių žingsnių grįžtu atgal.
– Gal turit obuoliuką? – klausiu smuklininko.
– Prašau, daktare?
– Rausvai violetinį obuoliuką, – sumurmu kiek sutrikęs.
Jis mosteli man palaukti, nulipa į pusrūsį ir po dviejų
minučių išlenda su raudonu, panašiu į širdelę obuoliuku.
– Kiek skolingas?
– Nieko, daktare, dėl Dievo meilės! Šitų aš neparduodu.
Raudonųjų obuoliukų šiandien niekas nenori. Ieško didelių,
kurie niekuo nekvepia. Šituos obuolius dovanoju tiems, kurie
geba juos įvertinti.
– Tada... ačiū, – padėkoju ir įsidedu obuolį į kišenę.
– Linkiu viso geriausio, daktare, – atsako smuklininkas ir
pasišalina.
Kol žingsniuoju viešbučio link, kišenę išpūtęs obuolys man
palaiko draugiją, kaip tas, kurį man davei tą dieną, kai
traukiniu išvažiavau į Boloniją. Tu mane patikėjai Madalenai
Krišuolo, Madalenai, kuri žinojo, kuo viskas baigsis. Ji buvo
graži mergina, dabar jau bus senučiukė. Tas pat nutiko ir
man.
Tą obuolį palikau vysti ant savo rašomojo stalo Dernos
namuose. Nenorėjau jo valgyti, norėjau išsaugoti gyvą tavo
atminimą, bet vieną dieną jo neradau. Tai nutiko ir vėl:
leidau prabėgti laikui, o dabar vėlu.
 42.

Lauke šviesa tokia ryški, kad tamsa viduje atrodo dar

tirštesnė. Nors šviečia saulė, vėl pradėjo lyti, ir oras
bažnyčioje šiltas ir prisisunkęs drėgmės. Tu priekyje, centre,
tarp dviejų navų, rudo medžio karstas padėtas ant metalinių
neštuvų su ratukais. Jau paruoštas išnešti.
Užuodžiu drėgmės ir smilkalų kvapą. Berniukas su baltu
abitu vėduliuoja smilkyklę, skleidžiančią aplinkui pilką miglą.
Įėjus klebonui, visi atsistoja. Man trūksta oro – dėl karščio,
dėl bažnyčioje susikaupusio tvaiko, dėl tamsos. Nežinau. Dėl
to, kad žinau, jog tu ten, karste.
Palinkstu ant klauptų, kas nors pagalvos, kad meldžiuosi.
Klebonas kalba, bet aš nieko negirdžiu. Į bažnyčią manęs
niekas niekada nevedė. Dievas, Dievo Motina ir šventieji tau
niekada nerūpėjo. Net Alsidas niekada nesikalbėjo su
kunigais. Pamažu akys pripranta prie prieblandos, ir aš
bandau įžiūrėti žmonių veidus. Pirmoje eilėje sėdi moterys
juodais drabužiais ir surištais plaukais, viena su balta kasa,
apsivijusia galvą it karūna. Atrodo kaip labai sena mergytė.
Antroje eilėje sėdi vienas senis žilsvais gaurais, sulindusiais į
marškinių apykaklę, taip pat pilką. Jis impulsyviai mirksi, iš
pradžių pamanau, kad merkia man akį. Dėl trūkčiojančio
mirkčiojimo kelias sekundes neįstengiu atitraukti nuo jo
akių. Tamsiai mėlynose rainelėse jis išsaugojo truputį
jaunystės, bet atrodo pavargęs, kaip ir visi kiti bažnyčioje.
Giminių tu neturėjai, tik mane. Vėliau – Agostiną. Ieškau jo
žvilgsniu, bet nematau. Prabėgo tiek metų, kad galiu jo ir
nebeatpažinti. Mūsų mažai, bet visi su gerais batais. Kiek
nudrengtais, bet gerais. Pusantro taško.
Klebonas kalba taip, tarsi būtų tave pažinojęs, ir galbūt
taip buvo iš tikrųjų. Gal senatvėje tu ėmei lankytis
bažnyčioje, sekmadieniais eidavai į mišias, išpažindavai
nuodėmes, priimdavai komuniją ir kalbėdavai rožinį su
kitomis gatvelės moterimis. Gal pažįsti jį geriau nei mane.
Gal iš visų žmonių mažiausiai tave pažįstu būtent aš. Kunigas
sako, kad buvai narsi moteris ir kad dabar tu Dievo
karalystėje kartu su angelais ir visais šventaisiais. Nors čia
aš svetimas, tebegalvoju, kad tau nerūpi nei angelai, nei
šventieji, nei rojus, nes tu gerai jauteisi čia, gatvelėje savo
pusrūsyje, klausydamasi paprastų žmonių dainelių. Todėl ir
išsivirei makaronų su mėsa kitai dienai, nes neketinai
iškeliauti į palaimintą šventųjų rojų. Bet mirtis klastinga ir
įžūli, ji priverčia žmones atsisakyti įpročių, pamiršti mažytes
tiesas ir ydas. Kiekvienas tobulina savo strategiją, kad
apsisaugotų nuo mirties, ir suklysta. Suklysta, kai norėdamas
išvengti mirties puola gaminti makaronų su mėsa kitai
dienai. Klysta, kai bėga į kitą miestą ieškodamas kitokio
likimo. Klysta, kai mano, jog muzika suteiks jam saugumą.
Prieglobsčio niekur nėra. Mirtis tave pasiims iš visur, gal ir
aš atvažiavau čia numirti nuo baimės, karščio ir liūdesio.
Noriu šaukti, bet balsas užstringa gerklėje, o kai
stengiuosi jį išspausti, pradedu ašaroti. Kunigas sako,
sėskitės, ir mes atsisėdam, kunigas sako, stokitės, ir mes
atsistojam. Mintyse šmėkšteli senio iš Retifilo dresuota
beždžionė. Kunigas pakviečia priimti komuniją, ir kai kurie
atsikelia nuo medinių suolų ir atsistoja į eilę. Vyras su ilgais
plaukais ir tiku lieka savo vietoje. Aš įsmeigiu akis į
paveikslą, vaizduojantį šventąją gyvenimo pabaigoje, į
blyškią veido odą ir ryškiai raudonas lūpas. Ji nepanaši į
merdinčiąją, atvirkščiai, atrodo graži mergina, besirengianti
šventei. Stengiuosi įsivaizduoti, kad paveikslo šventoji panaši
į tave, gulinčią karste tvarkingai sušukuotais plaukais ir
ramiu veidu. Paskui, kai visi stovi eilėje prie komunijos,
atsistoju ir žingsniuoju altoriaus link. Sustoju priešingoje
pusėje nei sakykla, išsiimu smuiką ir imu griežti. Paliečiu
stryku stygas, ir bažnyčia prisipildo švelniausio garso, jis
pakyla ir leidžiasi, kai kuriomis akimirkomis panašesnis į
himną džiaugsmui nei į sūnaus netekusios motinos skundą.
Tai Pergolezio „Stabat Mater“ arija, bet to tu negali žinoti.
Tu niekada negirdėjai manęs griežiant.
Kelias minutes griežiu, dešine ir kaire ranka, stryku ir
stygomis. Kai muzika baigiasi, girdėti tik lietaus šnaresys.
Visi atsisėda. Kunigas tyli. Stengiuosi nukreipti žvilgsnį nuo
bažnyčios viduryje stovinčio karsto, kuriame tu guli
nejudėdama, bet mano akys vis krypsta ten. Trokštu tik išeiti
ir išvažiuoti, šią pat akimirką, net neužsukdamas į viešbutį
pasiimti daiktų. Tarsi niekada nebūčiau grįžęs, ir tu tebestovi
perone, kur tave palikau tą dieną, ir lauki manęs.
Kunigas skelbia, kad mišios baigtos, ir mes galim eiti
ramybėje, grįžti į namus. Bet kokioje ramybėje? Į kokius
namus? Moteris vyriškai kirptais plaukais prisiartina prie
tavo karsto tuo metu, kai keturi vyrai prieina prie jo
norėdami užsikelti ant pečių ir išnešti. Vienas iš jų – senis su
tiku. Moteris kurį laiką stovi tylėdama, paskui sugniaužia
kairį kumštį ir pakelia aukštyn. Kai pakelia akis į mane,
nusišypso. Aš taip pat prieinu prie tavęs ir paglostau medį.
Jis kietas ir šiurkštus. Tada atitraukiu ranką ir įsikišu į
kišenę. Už mūsų kiti irgi atsisveikina su karstu, paskui vienas
po kito nusilenkia, apsisuka ir išeina.
Lauke liovėsi lyti, bet kelias šlapias, justi, kaip kvepia
šienu ir supuvusia žaluma. Prie manęs, išskėtusi rankas,
artinasi moteris trumpais plaukais. Už jos – tamsiaplaukis
patarnautojas be abito ir smilkyklės.
– Eikš, Karmine, nesigėdyk, – sako ji vaikui. – Šito pono
pavardė tokia kaip tavo – Speranca.
Aš nieko nesuprantu, stengiuosi kuo greičiau baigti
pokalbį ir eiti šalin.
– Jūs klystate, ponia, aš Benvenutis, – ir greitu žingsniu
pasuku į kelią.
Ji šaukia mane vardu, pasiveja ir uždeda rankas man ant
pečių. Man atrodo, kad vaiką aš pažįstu, tai tas pats, kuris
vakar rytą su kitų berniukų būriu slankiojo po mano
kambario balkonu. Jis žiūri į mane rūsčiu žvilgsniu, tarsi
būčiau kaltas dėl bažnyčios, drėgmės, dėl tolstančio tavo
rudo karsto, kurį ant pečių neša keturi nepažįstamieji. Bet
gal taip galvoju tik aš, o ne jis. Jis tik liūdnas berniukas,
stovintis priešais pusamžį vyrą, kurio anksčiau niekada
nematė.
– Tu atvažiavau traukiniu, – sako senutė, tarsi tęsdama
mudviejų pokalbį.
Pirmiausia atpažįstu ją iš balso, bet jai nieko nesakau, net
kad aš daugiau nevažinėju traukiniais, nes tas varginantis
ratų bildesys, kaip ir žodžiai, visada paliečiantys tą patį
skaudulį, man primena bėgantį vaiką.
– Prabėgo šitiek laiko, – toliau kalba ji nelaukdama
atsakymo, – bet nieko nepadarysi, jūs visada man būsite
mažyliai. Daugelis mane aplanko. Ir tie, kurie grįžo, ir tie,
kurie pasiliko šiaurėje.
Pamažu ją išryškinu – kaip vaizdą, išnyrantį blizgančiame
nuotraukos popieriuje, paveiktame reagentų. Lūpos, plaukai,
akys, skruostikaulių forma. Bet pirmiausia atpažinau balsą.
Tą balsą, kuriuo dainavo į megafoną išvykstant traukiniui, ir
tą, kai priekaištaudama paklausė, kodėl nėjau pasiimti
Dernos laiškų.
Vėl ėmė lyti lietus, bet toks silpnas, kad dėl karščio beveik
nepasiekia žemės. Šventoriuje likome tik mes trys.
 43.

Pinjazekoje prekystaliai su vaisiais ir daržovėmis, regis,

kalba patys, o šauksmai, kurie, atrodė, sklinda tiesiai nuo
sukrautų į pintines ir ant suolų išdėliotų prekių, panėšėjo į
meninę kompoziciją, visai nepanėšėjo į varžytynių šaulio
rėkaliojimus. Madalena žingsniuoja pirma manęs, laikydama
berniuką už rankos, o aš einu jai iš paskos, kaip kartą ėjau su
tavimi. Tu bareisi ant manęs, bet aš buvau nekaltas, tik kojas
man trynė bateliai, ir sulig kiekvienu žingsniu ant kulnų
vėrėsi pūslės. Kol einame gatvele, užgrūsta prekių ir žmonių,
Madalena vis stabteli ir palaukia manęs. Ji visada žino, kur
mus vesti – mane, berniuką juodais plaukais, traukinio
vaikus. Ir mes einame paskui ją.
Praeiviai stumdo mane iš kairės ir dešinės, o aš nė
nebandau jų išvengti. Išėjus iš bažnyčios, kai ją atpažinau,
Madalena man pasirodė aukšta ir stipri, tokia, kokią
matydavau mažas. Bet dabar atvirkščiai, painiose jos
kvartalo gatvėse atrodė smulkutė ir metų išvarginta. Minia
triukšminga, oras slogus. Instinktyviai pridedu ranką prie
ausies, kad sušvelninčiau triukšmą ir aiškiau girdėčiau
Madalenos balsą.
– Karminė – tavo brolio Agostino sūnus, – sako ji.

Mano dešimtųjų metų proga tu pažadėjai atvažiuoti į

Modeną su dovana, kurios nė negalėjau įsivaizduoti. Tai buvo
pirmas kartas, kai ketinai mane aplankyti. Visi buvome
susijaudinę, net Roza ir Alsidas. Bet tą rytą paskambinai.
Atsiliepė Derna. Pasveikinai ir pasakei, kad neatvažiuosi,
gydytojas tau pataręs to nedaryti, privalai ilsėtis. „Ar
atvažiuosi aplankyti savo broliuko? Jis netrukus gims“, –
paskui paklausei. Aš neatsakiau, ašaros man degino akis,
tarsi smarkiai karščiuočiau.
Po kelių mėnesių atėjo žinia, kad gimė kitas berniukas. Jie
pavadino jį Agostinu, kaip tavo tėvą. Pavardę paliko
Sperancos – visi tavo sūnūs kupini vilties. Ir tada aš
nusprendžiau, kad į savo namus niekada negrįšiu.
Kai paklausiau Alsidą, ar galiu pabandyti stoti į
konservatoriją, jis davė man pinigų traukiniui ir nupirko
naują švarkelį. Studento vietą turėjau pelnyti pats.
Vieną rudens rytą maestro Serafinis palydėjo mane į
Pezarą. Lyguma, besidriekianti už traukinio langų, dingo po
tankiu rūko sluoksniu, ir aš pagalvojau, kad tas ritmiškas ir
lėtas ratų bildesys mane dar kartą neša iš namų.
Mudu įžengėme į salę tamsiomis medinėmis grindimis ir
raudono aksomo krėslais, kuriuose sėdėjo kiti to paties
amžiaus berniukai. Maestro Serafinis paliko tenai mane
laukti. Kai atėjo mano eilė, išsitraukiau smuiką iš dėklo ir
pradėjau: strypas ir stygos, kairė ranka ir dešinė ranka.
Buvom pasirinkę ariją iš „Stabat Mater“. Laimėjau atranką,
buvau priimtas ir likau internate.
 44.

Madalena man šnabžda į ausį, kad vaiko motina ir tėvas

turėjo bėdą su įstatymu.
– Ir? – klausiu.
– Ir sėdi kalėjime.
Ji visą laiką kalba tyliu balsu, kad berniukas negirdėtų.
Sustoju vidury kelio – baltas motoroleris man kliudo alkūnę.
Madalena ir vaikas dingsta minioje, aš puolu bėgti. Pasiveju
juos tuo metu, kai jie įlekia į kažkokius rūmus.
– Atėjom, – paaiškina ji.
Užkopiam du aukštus ir išvystam ant durų lentelę
„Krišuolo“. Madalenos butas mažas, bet labai tvarkingas.
Panašus į laikiną būstą, nors sako gyvenanti jame jau apie
trisdešimt metų. Nemėgstanti apsikrauti daiktais, turi tik
būtiniausius. Beveik nieko, topteli man.
Pasodina mus svetainėje ir pripila dvi stiklines šalto
vandens.
– Gal norit su hidrolinu? Aš tučtuojau.
Iš neišsenkamo užmirštų daiktų rezervuaro išnyra pilnas
vandens stiklinis butelis, ir aš matau, kaip mano mažytė
rankelė įberia paslaptingų miltelių ir stipriai pakrato.
Praėjus penkiasdešimčiai metų, aš vėl atlieku tuos pačius
judesius – atkemšu butelį ir pripilu stiklines.
– Karmine, – klausia Madalena, – ar tau patinka
flomasteriai?
 Jis neatsako. Madalena paduoda jam baltą lapą ir penkis
ar šešis spalvotus flomasterius.
– Nupiešk man gražų portretą, bet gražų, gerai? Kai buvau
jauna, pažinojau tavo dėdę Amerigą. – Ir ji padeda priešais
nespalvotą nuotrauką, kurioje pamatau ją tokią, kokia buvo.
Karminė kiek neryžtingai pradeda piešti, ir mes
persikraustom į valgomąjį, kuriame stovi du krėslai ir
staliukas. Čia nėra televizoriaus, tik radijas. Susėdam vienas
prieš kitą: du žmonės, kurie jau perėjo gyvenimo centrą ir
kuriems liko tik pakraščiai.
– Aš mačiau jų tiek daug, tokių vaikų, kurie kartu su tavim
lipo į traukinius. Motinos prašydavo, kad parašyčiau laišką
tiems nepažįstamiesiems, kurie šešis mėnesius, metus, o gal
net daugiau laikė jų vaikus ir elgėsi su jais kaip su savo.
Daugelis ir toliau palaiko ryšius, kartu leidžia vasaros ar
žiemos atostogas. Ir toliau padeda, nors iš toli.
Ant sienų kabo daugybė nuotraukų: vienoje keletas vaikų,
berniukų ir mergaičių, laiko rankose trispalves vėliavėles.
Nuotrauka nespalvota, bet vėliavos spalvos – baltos,
raudonos ir žalios – išsiskiria pilkų veidų fone. Kitoje
nuotraukoje vaikai Bolonijoje, jie praleido naktį traukinyje, jų
drabužiai suglamžyti, veideliai pavargę, vienas sutrikęs
juokiasi. Dvi moterys laiko plakatą su užrašu: „Mes vaikai iš
Pietų Italijos. Emilijos gyventojų solidarumas ir meilė byloja,
kad nėra Šiaurės ir Pietų, yra tik Italija.“ Kokie pasenę
žodžiai, pagalvoju, kiek pasenusių, išėjusių iš mados vilčių.
– Mes padėjome daugeliui. Bet tai niekada nesibaigia, –
sako ji. – Tavo sūnėnas po tėvų suėmimo gyveno su senele,
šiek tiek jį prižiūrėjo klebonas, donas Salvatorė. Dabar jis
liko vienas.
 – Apie Agostiną aš nieko nežinojau. Kada tai nutiko?
– Prieš kelis mėnesius, bet daugiau manęs neklausinėk.
Mudvi pasikalbėdavome su Antonjeta, bet apie tavo brolio
reikalus ji man pasakodavo nedaug. Jos manymu, jis buvo
nekaltas ir įrodė, kad jis ir jo žmona niekuo dėti, tiesiog buvo
įtraukti. Bet aš žinau, kad jie galiausiai susidėjo su blogais
žmonėmis ir uždirbo krūvą pinigų. Tikriausiai kaltinimai
rimti, turint galvoje, kad jiems neleido dalyvauti motinos
laidotuvėse. Karminė dažnai likdavo vienas, net prieš jų
suėmimą, ir jei ne senelė... Dabar įsitraukė socialinės
tarnybos.
Pro valgomojo duris stebiu berniuką, klūpantį ant kėdės ir
atsirėmusį alkūnėm į virtuvės stalą. Stengiuosi suprasti, ar
jis panašus į tave, ar panašus į savo tėvą, Agostiną, gerąjį
sūnų, kuris liko su tavim. Jo plaukai juodi ir lygūs, kaip tavo.
– Šaunus mažylis, bet šiuo metu kiek sutrikęs... – sako
Madalena. – O tu? Ar vedęs, turi vaikų?
Berniukas paima kitą lapą ir atsisuka į mane. Kelias
sekundes mūsų žvilgsniai susitinka, paskui aš nuleidžiu akis
ir vėl imu tyrinėti nuotraukas.
– Taip, vedęs, – meluoju. Ji linkteli ir nusišypso, o aš ir
toliau stengiuosi sugalvoti sau kitą gyvenimą. – Turiu du
suaugusius vaikus, abu studijuoja muziką, – priduriu, paskui
keičiu pokalbio temą. Kalbantis su ja sunku apsimetinėti.
– Ar prisimeni Tomaziną? – klausia ji ir pasiūlo stiklą savo
citrinų žievelių likerio.
Atmintyje tarsi pilka nuotrauka ant sienos išnyra
garbanoto tamsiaplaukio berniuko veidas.
– Ar judu palaikote ryšį?
 – Nepalaikau ryšio su niekuo, – atsakau. – Net nežinojau,
ką veikia Agostinas, kiek metų jo sūnui, kad jis baigė
kalėjime ir kad mano mama serga širdies liga... – Staiga man
topteli, kad pradėjau kalbėti garsesniu tonu, todėl nutylu,
gūžteliu pečiais ir atsidūstu: man nesvarbu, kas jam atsitiko.
Nors ji sena, galvoja tik apie ateitį. Šiuo požiūriu
nepasikeitė.
– Tomazinas padarė gražią karjerą, – pasakoja ji. – Tėčio iš
šiaurės padedamas galėjo studijuoti, nors gyveno čia, su savo
šeima. Tapo teisėju.
– Bet kaip? Tas, kuris pavogdavo obuolių nuo Kapajankos
vežimėlio Turgaus aikštėje ir pabėgdavo...
– Gal kaip tik dėl to. Dabar jis teisėjas, ginantis vaikų
teises, ne kartą man padėjo, kai daugelį metų dirbau
mokytoja kvartaluose, kuriuose vaikų tėvai sėdėdavo
kalėjimuose arba slapstydavosi nuo teisėsaugos. Kai
turėdavau įsikišti ar tiesiog gauti patarimą, kreipdavausi į jį.
Madalena nutaiso rūgščią grimasą, taip pat pasisuka ir
žiūri į gretimą kambarį. Paskui gurkšteli likerio ir kalba
toliau:
– Tada buvo lengviau. Buvo partija, partijos draugės ir
draugai. Dabar nieko nėra, kas norėtų padaryti ką nors gera,
turėtų viską daryti vienas ir savo sąskaita. Tada buvo vietinė
partijos būstinė, kvartaluose ji organizuodavo vaikams
visokiausių veiklų ir ištraukdavo juos iš gatvės. Dabar tai
daro tik kunigai... aš nesakau, ne, blogai jie nieko nedaro,
net dažnai daro gerai. Bet tai ne politika, nežinau, ar
suprantamai aiškinu, – tai labdara. Skirtingi dalykai.
– Istorija juda į priekį, viskas keičiasi.
 – Istorija juda į priekį, bet kai kurie dalykai turėtų likti.
Solidarumo idėja. Prisimeni? So-li-da-ru-mas...
– O šviesiaplaukis komunistas? – staiga prisimenu. – Tas,
kuris tau meilinosi!
– Kas? Gvidas? Man meilinosi? Visi mes buvome draugai ir
draugės. Galvodavome apie daugelį dalykų, na, gal kartais ir
apie meilę. Aš bent apie ją negalvojau...
– Tu gal ne, bet jis... Prisimenu, kaip jis žiūrėjo į tave tą
rytą, kai mes išvažiavom.
– Vargšelis Gvidas! – Madalena atsidūsta. – Galiausiai buvo
išmestas iš partijos. Liūdna istorija. Išvažiavo į kitą miestą ir
pamiršo politiką. Paskui tapo universiteto profesoriumi, bet
kažkas jo širdyje sulūžo. Daugiau nebuvo toks kaip anksčiau.
Ir net su manim – mudu mylėjom vienas kitą, na, ne taip,
kaip tu įsivaizduoji, bet mus siejanti gija nutrūko.
Madalena papurto galvą, ir jos veidu nuslysta žilų plaukų
sruoga.
– Ne, tiesą sakant, viskas buvo ne taip jau gražu. Buvo
gražu tik todėl, kad man buvo dvidešimt metų ir aš buvau
įsimylėjusi idėją. Bet taip pat buvo ir bjaurių dalykų. Jis buvo
įsimylėjęs pirmiausia save, o idėją – gerokai po savęs.
Ji ištiesia ranką ant staliuko tarp dviejų kėdžių ir paima
manąją. Viršutinė plaštakos pusė ir pirštai nuberti rudų
dėmių.
– Bet tu tuos dalykus pažinai, tau padėjo, tu mokeisi, tapai
garsiu muzikantu, turėjai galimybę, esi doras žmogus ir
supranti, kad visada verta pabandyti, nors apytikriai ir
netiksliai. Visa, ką gali padaryti, privalai padaryti.
Ištraukiu ranką ir nieko nesakau. Žymus muzikantas,
doras žmogus: nesu tikras, ar aš iš tikrųjų tas žmogus, apie
kurį ji kalba.
– Madalena, aš supratau tavo kalbą, – atsakau kiek
palaukęs, – ir, patikėk, jaučiuosi pamalonintas. Bet aš turiu
savo gyvenimą jau penkiasdešimt metų. Tu nusprendei
neturėti savo vaikų ir rūpintis kitų vaikais. Aš – paskirti savo
gyvenimą muzikai. Kiekvienas renkasi tai, kas jam patinka.
Be to, berniukas turi tėvą. Aš pats privalėjau važiuoti jo
ieškoti.
Madalenos veide pasirodo keista išraiška, kokios
neprisimenu.
– Ne viską gali rinktis pats, kai kurie pasirinkimai būna
priverstiniai, ir taip pasielgti tave priverčia kiti...
– Pasakyk, Madalena, kas mane, septynmetį berniuką,
paskatino pasirinkti traukinį? Iš vienos pusės – motina, iš
kitos – tai, ką troškau turėti: šeimą, namus, kambarį tik sau
vienam, šiltą maistą ir smuiką. Žmogus, pasirengęs duoti
man savo pavardę, padėjo, bet aš taip pat patyriau didžiulę
gėdą. Priėmimas, solidarumas, kaip tu sakai, turi kartų
prieskonį abiem pusėm, ir tiems, kurie duoda, ir tiems, kurie
gauna. Todėl tai labai sunku. Aš svajojau būti kaip kiti.
Norėjau, kad jie užmirštų, iš kur atvažiavau, ir dėl kokios
priežasties. Aš turėjau daug, bet už tai sumokėjau visą kainą,
nes daug ko atsisakiau. Pagalvok, kad savo istorijos daugiau
niekam nepasakojau.
– Ir aš, patikėk. Ir aš.
Madalena įsmeigia į mane akis, ir akimirką, nežinau kodėl,
man į galvą ateina Dzandraljonos pasakojimas apie
Terezinelą su pistoletu rankoje ir kaip su kiekvienu šūviu jai
drebėjo rankos.
 – Septyniolikos tapau nėščia. Tėvas buvo vaikinas kaip aš
ir nenorėjo nieko žinoti. Mane išvežė į kaimą pas tetą, kol
gims mergytė. Mano tėvas bijojo būti išmestas iš partijos, jei
šis dalykas iškils viešumon. Aš taip pat negalėjau rinktis.
Vieną rytą pabudau, kai pienas man veržė krūtis, bet jos
nebebuvo.
Terezinelos kūnas, kuris nustoja šaudyti ir drebėti, ir
Madalenos, nerandančios savo mergytės, akys. Žodžiai man
ateina labai lėtai, tarsi jiems reikėtų nubėgti per visą jos
gyvenimą nuo to ryto, kai ji pabudo išsipūtusiomis krūtimis,
iki dabar, ir išplisti taip, kad užpildytų visus praėjusius
metus.
Paskui Madalena ima šypsotis, kaip seniai įpratusi, ir aš
vėl atpažįstu ją.
– Solidarumas reiškia taip pat ir tai. Ko aš negalėjau
padaryti dėl jos, padariau dėl kitų.
 45.

Madalena palydi mane iki durų. Berniukas eina iš paskos,

rankas laiko už nugaros, o aš stengiuosi išvengti jo žvilgsnio.
Paskui ji prideda ranką prie kaktos, pakelia akis į dangų ir
sako pamiršusi svarbų dalyką. Kelias minutes
prieškambaryje palieka mus vienus. Aš pavargęs, noriu grįžti
į viešbutį. Neįstengiu išmesti iš galvos naujagimės,
pagrobtos iš savo motinos.
Berniukas ištraukia rankas iš už nugaros ir parodo man du
lapus. Pirmame jis nupiešė jaunos Madalenos portretą.
Antrame – rožinį ovalą, o viduryje – du mėlynus lankelius,
rausvus plaukus ir apačion išlinkusią liniją, tikriausiai
vaizduojančią burną.
– Čia tu, – sako duodamas man lapą. – Tave taip pat
nupiešiau jaunesnį.
Prisikišu prie akių, paskui atitraukiu lapą, apsimesdamas,
kad kruopščiai jį apžiūrinėju, stengdamasis įvertinti visas
smulkmenas.
– Gražus... bet kodėl man ant peties toji papūga?
– Kokia dar papūga? Čia smuikas. Senelė sakė, kad turėjai
jį nuo tada, kai buvai mažas.
Vėl prisimenu sceną, kaip žiūriu po lova ir nieko nerandu.
Vaikas žiūri į mane, gal nori, kad papasakočiau istoriją.
Vaikai visada nori istorijų. Bet aš nemoku jų pasakoti, todėl
sulankstau lapą ir įsidedu į kišenę.
– Ačiū, – padėkoju, ir viskas.
 Jo veide nusivylimo išraiška, tarsi būtų man įteikęs dovaną
ir mainais nieko negavęs.
– Aš žinau apie tave daugybę dalykų, – sako nutaisęs
gudruolio veidą. – Juos man papasakojo senelė.
– Tavo senelė kalbėjo apie mane?
– Net buvo išsaugojusi iškarpų iš laikraščių.
– Netiesa, ji niekada negirdėjo, kaip aš griežiu.
– Matėme tave per televizorių, ji nusipirko jį dėl tavęs.
Jis stebi, kokį įspūdį man padarė jo žodžiai.
– Ar tu garsus?
– Tau būtų malonu, jei būčiau garsus?
Jis susiraukia ir gūžteli pečiais. Nesuprantu, koks jo
atsakymas.
– Paskui kada nors pamokysi ir mane?
– Ko aš turiu tave pamokyti?
– Kaip išgarsėti.
– Na... pamatysim vėliau.
– Ir aš eisiu į televiziją kaip tu?
– Madalena, man reikia eiti.
– Na štai! – Madalena grįžta su pageltusia nuotrauka ir
padeda ant staliuko. – Aš juk sakiau, mano ponai!..
Nuotrauka daryta priešais „Vargšų viešbutį“, ji su kitomis
savo amžiaus merginomis, šviesiaplaukis komunistas ir
draugas Mauricijus, vėliau tapęs meru.
Aplink juos grupė vaikų, vieni su mamomis, kiti be jų.
Madalena paliečia visus veidus, kuriuos laikas pakeitė taip,
kad padarė nebeatpažįstamus. Liesas pirštas trumpu ir
švarut švarutėliu nagu perbėga veidų eile, paskui vėl
pradeda viską iš pradžių ir keliauja pirmyn ir pirmyn, kol
sustoja ties berniuku beveik plikai kirptais plaukais,
stovinčiu šalia savo motinos aukštais skruostikauliais ir
storomis nesišypsančiomis lūpomis. Iš rankų padėties matyti,
kad ji sutrikusi, nežinojo, ką su jomis daryti, todėl vieną
uždėjo ant berniuko peties. Ir jis iš tikrųjų atsisuko į ją, kiek
nustebęs dėl tokio poelgio.
Žiūriu į nuotrauką. Paskui į tave. Mudu abu stovime
sutrikę, prieš išsiskirdami.
– Patariu tau aplankyti Tomaziną, – sako Madalena nuo
durų, kol pagaliau pasiryžtu lipti žemyn laiptais. Nieko jai
neatsakau, bet atsisuku paskutinį kartą, žinodamas, kad
daugiau jos nepamatysiu, ir mane užplūsta keistas jausmas,
panašus į išankstinį ilgesį. Iš už jos išnyra berniuko galva, jis
nusivylęs, tarsi aš būčiau apgavikas, vienas iš tų, kurie
nevykdo sutartų sąlygų. Ko jis tikėjosi iš manęs? Ir ką aš
galėčiau padaryti? Pinigai, dovanos, vienas kitas skambutis?
Nuo jo žvilgsnio pasijuntu nejaukiai, nes jis primena man
visas progas, kai aš iš tikrųjų neįvykdydavau sąlygų, nes man
visada būdavo lengviau pabėgti, nei patenkinti kieno nors
prašymą.
 46.

Einu ta pačia gatve, kuria atėjome. Keliaujantys

prekiautojai išardė prekystalius ir gatvė atrodo platesnė. Net
atslūgo karštis, pamažu kylantis vėjelis neša jūros kvapą, ir
tu suvoki, kad jūra čia visada šalia, net tada, kai jos nematai.
Aš nebenoriu grįžti į viešbutį, nesu išalkęs, nežinau, ar
man tavęs trūksta, ir dar nesuprantu, kaip trūks vėliau. Mus
skiriantis atstumas tapo įprastas. Tarsi dezertyrai mudu
bėgome nuo tiekos susitikimų. Nuo tos akimirkos, kai
įsodinai mane į traukinį, mudu pasirinkome skirtingus
bėgius, ir jie niekada nesusikirto. Bet dabar, kai atstumas
tapo neįveikiamas ir aš žinau, kad daugiau su tavimi
nesusitiksiu, mane ima abejonė, kad viskas buvo tik
nesusipratimas. Meilė, kupina nesusipratimų.
Gatvėje daugiau nieko nėra, tvyro neįprasta tyla. Iš toli, iš
stadiono, atsklinda iškreiptas trimito garsas, kažkas leidžia
fejerverkus. Toledo gatvės gyventojai skuba nuleisti
parduotuvių grotas, kad spėtų parbėgti namo stebėti
rungtynių. Įsuku į vieną gatvelę ir kopdamas aukštyn
pakeliui dešinėje išvystu batsiuvio dirbtuvę. Jis dar neuždaro
jos ir niekur neskuba. Tebesėdi savo urve, mažyčiame ir
prigrūstame batų, kuriems reikia prikalti naujus puspadžius
ar šį bei tą pataisyti. Įkišu vidun galvą ir bandau senio už
prekystalio paklausti, gal jis galėtų ką nors padaryti mano
batams, vis dar tebespaudžiantiems pirštus. Vyras pasodina
mane ant taburetės ir liepia nusiauti. Aš paklūstu ir lieku su
kojinėm. Jis paima batus, pirma vieną, paskui kitą, kurį laiką
apžiūrinėja iš abiejų pusių, paskui meta žvilgsnį į mano
kojas. Pamiklinu pirštus kojinėse, tarsi jie būtų laukiniai
gyvūnai, uždaryti nelaisvėje... Jis tylėdamas prašo palaukti ir
dingsta sandėliuke. Išeina iš jo su mediniu kojos pavidalo
daikteliu, juodu sraigtu sujungtu su rankena. Aš nedrįstu nė
kvėptelėti, tarsi užburtas jo kerų. Jis įkiša įrankį į vieną batą
ir kartą, du kartus ar tris kartus pasuka rankeną. Paskui
ištraukia įrankį ir pakartoja operaciją su kairiuoju batu.
Galiausiai nuvalo juos šepečiu, išblizgina ir padeda priešais
mane.
– Ir tai viskas? – noriu paklausti.
Jis nė nekrusteli, laukia, kol apsiausiu. Kai atsistoju,
pajuntu, kad kulnų skausmas dingo. Žengiu vieną žingsnį,
paskui kitą. Negaliu patikėti. Visą laiką tylėjęs, senis
pagaliau prabyla:
– Kojos skirtingos, kiekviena turi savo formą, reikia mokėti
prie jų prisitaikyti. Antraip visą laiką kentėsi.
Padėkoju ir klausiu, kiek mokėti.
– Nieko, – atsako jis mostelėdamas ranka. – Nesąmonė.
Ir grįžta vidun. Aš pasileidžiu žingsniuoti savo viešbučio
link daug greičiau ir tiesiau. Jei šią akimirką kas nors mane
pamatytų, pamanytų, kad aš nerūpestingas žmogus.
 47.

Atsimerkiu, kai dar tamsu. Vartausi lovoje, bet užmigti

neįstengiu. Atsikeliu, pažvelgiu į balkoną. Žiūriu į horizontą
ir pastebiu, kad vietomis dangus šviesesnis. Aušros aš
niekada nemėgau: ji primena bemieges naktis, neramius
sapnus, nenumatytas aplinkybes, skubius skrydžius lėktuvu į
svetimus miestus. Man svetimi visi miestai.
Ilgai ilgai prausiuosi po dušu. Paskui apsirengiu: šviesūs
marškiniai, lengvos kelnės, be švarko. Užsimaunu kojines ir
batus, šį rytą man nereikia jokių pleistrų ant kulnų. Grįžtu į
vonią ir žiūriu į savo atvaizdą veidrodyje, tarsi matyčiau jį
pirmą kartą. Akys tos pačios, niekaip nepasikeitė jų tamsiai
mėlyna spalva, paveldėta nežinia iš ko. Gal iš paslaptingojo
tėvo, karštai pamilusio Ameriką? Jis man paliko tik vardą ir
pabėgo. Tavo akys buvo juodos, kaip plaukai ir antakiai,
švelnūs ir išryškinti, tarsi nupiešti angliniu pieštuku. Buvau
vaikas, bet žinojau, kad tu graži. Nors kaip motina sūnui gali
atrodyti negraži. Nujaučiau, kad patinki vyrams.
Pastebėdavau jų žvilgsnius, jie nulydėdavo tave nueinančią,
ir kupinus užuominų žodžius. Kai gimiau, tu buvai jauna,
netekusi abiejų tėvų: tėvas žuvo fronte, motina – per
bombardavimą. Tu išsigelbėjai ir tapai siuvėja. Iš pradžių
gaudavai smulkių darbelių, kai ką pataisydavai. Niekada
nenorėjai nieko iš nieko prašyti. Vyrai, kuriuos turėjai, tau
paliko tik vaikus. O ką tu palikai man, kas man liko iš tavęs?
Gal tik savotiškas būdo bruožas – į viską žiūrėti kreivai,
įtariant, kad kažkur iš tikrųjų slypi apgaulė. Ir tas tavo
nekalbumas. Mažas buvau toks pleputis, o dabar, kai
subrendau ir tapau dvigubai vyresnis, nei tada buvai tu,
pasidariau panašus į tave. Kalbėjimas jau nėra man būdingas
bruožas. Tų metų naivumas pasislėpė po abejingumo kauke,
anų vaikystės metų nuoširdumas virto įpročiu meluoti.
Viešbutyje pusryčiai dar nepatiekti, eisiu pasivaikščioti.
Tikrai laikas. Pajūrio bulvaru nužingsniuoju iki Paliaubų
aikštės. Jau nesijaučiu turistas, bet nesijaučiu ir vienas iš tų,
kurie priklauso miestui. Gal aš visada būsiu tik vienas iš tų,
kurie išvažiavo traukiniu.
Sustoju vienoje konditerijos parduotuvėje Toledo gatvėje,
nepasikeitusioje nuo tų laikų, kai ją prisimenu, su
dangiškomis lentynomis už vitrinų ir pyragaičiais, kurie,
nepaliaujamu srautu traukiami iš krosnies, per visą šaligatvį
skleidžia vanilės ir įvairių gėlių medaus kvapą. Čia
ateidavome su Tomazinu, sugniaužę kelias monetas delne,
kurių gaudavau iš Pakjokjos, ir pasidalydavome mažulytį
malonumą tarsi išskirtiniausią dalyką. Prieš išvažiuojant
dauguma dalykų man atrodė išskirtiniai.
Atsisėdu prie saulės laižomo staliuko ir mėgaujuosi
skanėstu. Šią akimirką galėčiau būti kitas. Buhalteris,
batsiuvys, gydytojas. Apmoku sąskaitą ir einu toliau.
Nepilnamečių teismo rūmai – žemas raudonas pastatas –
stovi kalvotoje miesto zonoje, apsuptas pilkų pinučių. Klausiu
durininko, žmogeliuko su plaukų kuokšteliu, išsklaidytu į abi
kiaušo puses, kur teisėjo Saporito kabinetas.
– Teisėjo Saporito? – perklausia tarnautojas glostydamasis
plikę. – Jis priima tik susitarus. Judu susitarę iš anksto?
 – Man nereikia jokio susitarimo, – atsakau pasitelkdamas
vaikystės aroganciją. – Jūs tik pasakykit mano vardą:
Amerigas.
Žmogelis norėtų pasiųsti mane velniop, tačiau bijo, nes gal
aš koks svarbus asmuo. Dvejodamas surenka vidaus telefono
numerį. Pakartoja mano vardą ir kelias sekundes palaukia,
kol kitame laido gale žmogaus atmintis atgaivins mūsų
atvaizdus – pusmetriu mažesnius ir kitos spalvos plaukais.
– Galit kilti į ketvirtą aukštą, – pagaliau sako nustebęs
durininkas. Kol sparčiu žingsniu suku lifto link, iškišęs galvą
iš sargo būdelės, jis mane stebi, stengdamasis susivokti, kas
aš toks.
Kai Tomazinas atidaro duris, vienas kito akyse mudu
išvystame praėjusio laiko pėdsakus. Nebūtina lyginti
praeities su dabartimi, kad įsitikintum, jog nuo tos
akimirkos, kai pabėgau traukiniu, iki šios dienos praėjo
daugybė metų, laiko tarpas, kupinas abiem ir gražių, ir
bjaurių dalykų. Tai buvo vieno gyvenimo ilgumo laiko tarpas,
bet mūsų draugystės istorijoje neesminis.
Tomazino kabinetas mažas ir labai tvarkingas. Jis rodo
žmonos ir dviejų vaikų, vaikino ir merginos, nuotraukas,
dviejų šaunių, maždaug trisdešimtmečių jaunuolių
nuotraukas. Sūnus baigė teisės mokslus, bet paskui suprato,
kad jo aistra – virtuvė, ir atidarė restoraną Vomere, duktė –
dėstytoja, dabar išėjusi motinystės atostogų. Ši naujiena
labiau nei kuri kita priverčia mane sudvejoti ir vėl įvertinti
atstumą, kurį tarp jo ir manęs paliko metai. Tik žiūrėdamas į
vaikaitės nuotrauką suvokiu, kad laikas tarp mūsų suskeldėjo
ir kad mūsų gyvenimai ėjo ne visai sinchroniškai.
 Tomazino plaukai tebėra garbanoti, bet sušukuoti atgal.
Baltų gijų mažai. Abu peržengėme penkiasdešimties metų
slenkstį, bet man atrodo, kad aš susenau labiau nei jis, nes
labiau skubėjau.
– Karminė, šis berniukas, turėjo labai daug iškęsti.
Nesakau, kad tiek pat kaip mes, tai skirtingi dalykai. Jei dar
būtų traukinių, mūsų traukinių...
Tomazinas nesigėdija mūsų istorijos ir didžiuojasi pilnu
laiškų kambarėliu. Žiūriu į savo rankas, į nuospaudas ant
pirštų, ir man atrodo, kad beprasmiškai suaugau.
– Pagalvok, Ameri, tu vienintelis jam likęs giminaitis.
Aš tyliu. Nenoriu atsakyti. Net nežinau, ko jis prašo.
Tomazinas žiūri į mane su tokia pat išraiška kaip Karminės,
kai tarsi netesėjęs pažado palikau Madalenos namus. Bet
pažadų aš niekam nedalijau, verčiau meilijau likti vienas nei
žadėti. Vengdamas jo žvilgsnio, apžiūrinėju kabinetą:
pasieniais ant lentynų išrikiuotos knygos, šviesaus medžio
rašomasis stalas, kėdė, ant kurios ilgainiui įsispaudė jo
nugaros siluetas. Ant rašomojo stalo, šalia vaikų ir tėvų,
donos Armidos ir dono Džoakino, išvystu ir ūsočiaus tėčio
žilais plaukais, ir jo žmonos, vis dar įspūdingos moters, nors
jau paženklintos keliom papildomom raukšlelėm, nuotraukas.
Štai ir atsakymas. Tiesiai prieš mano akis...
 48.

Šį vakarą, užuot grįžęs į viešbutį, einu pasivaikščioti po

tavo kvartalo gatveles, tarsi norėdamas su tavim atsisveikinti
paskutinį kartą. Gatvės, kurios pirma man atrodė tokios
slogios ir gniuždančios, dabar tapo artimesnės. Aš dar bijau
praeities, bet jos ieškau.
Šį vakarą gatvelėje tylu, ir man atrodo, kad aš likau vienas
visame mieste. Prieš pasiekdamas jos galvą, stabteliu prie
pusrūsio, iš kurio sklinda melsva įjungto televizoriaus šviesa.
Langinės atdaros. Už durų stovi dvi kėdės. Tai Dzandraljonos
pusrūsis.
Kelias sekundes stoviu laukdamas, bene netrukus, garsiai
juokdamasi ir susirišusi už nugaros prikyštę, pasirodys
Dzandraljona. Bet iš vidaus pasigirsta vyriškas balsas:
– Ar ko ieškot?
Pasirodo senis žilais retais plaukais, surištais į varganą
kaselę, siekiančią marškinių apykaklę.
– Ko čia vaikštot ieškodamas?
– Nieko, nieko... Atleiskit, kad trukdau, labanakt.
Žmogus išlenda iš skylės vilkdamas kojas ir su cigarete
rankoje. Jo antakiai vešlūs, akys – tamsiai mėlynos.
Stebeilydamasis į mane, keliskart sumirksi. Grįžtu atgal ir
sustoju priešais jį: tai senis iš bažnyčios.
– Ar ne čia gyveno Dzandraljona? – klausiu.
– Tesiilsie ramybėj jos siela... – Vyras užtraukia dūmą ir
pakelia akis į dangų. – Bus ketveri metai, kai baigė
gyvenimą. – Jis suskaičiuoja pirštais ir išpučia dūmą,
padarydamas daugybę pamažu išnykstančių ratilėlių... –
Netrukus po to, kai mirė Gorbačiovas...
– Bet Gorbačiovas dar gyvas...
– Ne, pone, Dzandraljona pati man sakė, kad kai mirė
Gorbačiovas, mirė ir komunizmas. Po kelių dienų netekom...
Neįstengiu suprasti, ar jis šaiposi iš manęs, ar ne. Jis rūko
toliau ir pasakoja:
– Aš našlys ir gyvenau namuose su savo ištekėjusia
dukterimi, jos vyru ir vaikais, dviem mergaitėm ir berniuku.
Giminių Dzandraljona neturėjo, kai numirė, praėjo keli
mėnesiai, bet niekas nepasigedo nuosavybės, todėl aš
atsikrausčiau čia ir apsigyvenau. Gal jūs jos vaikaitis? –
klausia tikriausiai susirūpinęs, kad neprarastų buto.
– Nesijaudinkit, aš į nieką nepretenduoju.
– Tai jūs žurnalistas, jūsų veidas man pažįstamas...
– Ne, aš reklamuoju kremą po skutimosi...
Senis kurį laiką tyli ir, vis mirkčiodamas vienodais tarpais,
regis, stebi mane. Paskui prisidega kitą cigaretę ir į orą vėl
ima leisti dūmų ratilėlius.
– Jūs Geležgalvis, – sakau jam.
Jis nieko neatsako, bet nuo durų pasitraukia.
– Įeikit.
Kelias sekundes jo akys liaujasi impulsyviai mirkčioti, ir aš
atpažįstu anų metų tokį pat mėlynų jo akių žvilgsnį. Kurį
laiką stoviu sutrikęs ant slenksčio, paskui įkišu galvą vidun ir
stengiuosi žvilgsniu aprėpti visą kambarį: kampuose
pageltusius, visada vienodus sienų apmušalus, įvairių pilkų
atspalvių grindis, netaisyklingos formos apdaužytas, per visą
kambario ilgį išklotas plyteles. Priešais vonią, regis, net
atpažįstu savo plytelę.
– Kad jūs toks malonus, – sakau, kol jis kampe degasi
cigaretę, – norėčiau paieškoti vieno man priklausančio
daikto. Ar leisit?
Vyras apsidairo aplink ir ištiesia rankas, tarsi klausdamas:
kas čia gali būti tokio, kas jus domintų? Atsiklaupiu šalia
plytelių, vedančių į vonią, eilės. Nepaisydamas amžiaus,
atsiklaupiu taip pat laisvai, kaip daro vaikai gatvėje ar ant
šaligatvio. Ameri, kelkis nuo žemės, sudrausdavai mane.
Paliečiu plyteles ir pajuntu po pirštais suplėkusias dulkes.
Ieškodamas nelygumų, pirštų pagalvėlėm perbraukiu
kiekvieną kvadratą. Pagaliau susitelkiu ties viena plytele,
pažiūrėti labiau nuzulinta nei kitos. Trūkteliu ją, iš pradžių
pamažu, paskui stipriau, bet ji nepasiduoda. Vyras stebi
mane nevalingai vartydamas spazmuojančias akis. Toks
įspūdis, tarsi mane tyrinėtų, nors tikriausiai jis tik
susirūpinęs dėl savo grindų. Plytelė staiga atsilupa, aš
griūnu aukštielninkas su keraminiu kvadratu rankoje. Jo
vietoj žioji skylė.
– Man įdomu, iš kur mane pažįstat, – stebisi senis.
Prieš akis vėl išnyra paslėpti po lova drabužių ir atraižų
pakai, aš tau parnešdavau jų kiekvieną dieną, ir jie, išvalyti ir
sulopyti, atsidurdavo ant Geležgalvio prekystalio. Užsidarę
kambaryje, judu plušėdavote iki išnaktų, o mane
išvarydavote lauk.
– Kai buvau mažas, aš taip pat turėjau prekystalį turguje, –
atsakau.
Vyras tyli. Nežinau, gal supyko, kad sugadinau jam
grindis, o gal tik nori sužinoti, kur dingo Dzandraljonos
pinigai. O gal mintimis stengiasi nueiti mano kelią ir iš mano,
beveik senio, veido atkurti rusvaplaukio vaiko fizionomiją.
Įkišu ranką į skylę ir ištraukiu skardinę dėžutę
aprūdijusiais kraštais. Pro dulkių sluoksnį dar matyti melsvas
emalis ir sausainių markės pavadinimas. Sausainius
suvalgiau ne aš, o dėžutę tau padovanojo dešrų pardavėjas iš
Paloneto. Joje tu laikei siuvimo reikmenis. Paskui vieną dieną
Geležgalvis tau padovanojo specialią medinę dėžutę su
dvejomis simetriškai į viršų atsidarančiomis durelėmis ir
daugybe skyrelių, skirtų įvairių spalvų medvilninių siūlų
ritėms ir įvairiausio dydžio adatoms. Medinė dėžutė turėjo
tris lentynėles, kurios pasikeldavo ant metalinių lankstų. O
kokia buvo graži! Man atrodė kaip astronautų laivas iš
mokslinės fantastikos komiksų, kuriuos mačiau išdėliotus pas
laikraščių pardavėją Retifile. Tad sausainių dėžutę ji atidavė
man. Mama niekada man nieko nedovanojo, ir toji tamsiai
mėlynos spalvos dėžutė man buvo labai brangi. Neleisdavau
su ja žaisti niekam, net Tomazinui. Tik parodžiau
Dzandraljonai, ir mudu nusprendėme dėti į ją tarsi į seifą
viską, ką norėjau išsaugoti. Dzandraljona prisipažino turinti
slaptą vietą. Tad visus tuos metus mano lobiai gulėjo skylėje
ir būtų ten pasilikę, jei Geležgalvis manęs nebūtų pakvietęs
vidun. Jie būtų pergyvenę ne tik Dzandraljoną, bet ir mane,
kaip visi daiktai, kuriuos paliekam iki tam tikros dienos,
nežinodami, kad tos dienos nebebus. Kaip tavo makaronai su
mėsa...
Mudu su Geležgalviu apžiūrinėjome dėžutę neskubėdami.
Laikas mums abiem tarsi išsitempė, staiga tapo patogus kaip
mano batai. Aš padedu skardinę dėžutę ant rudo plastikinio
stalo, paskui įkišu nagus į dangtuko plyšelį, ir dangtelis
atšoka su metaliniu garsu. Ir vienas po kito išnyra mano
lobiai kartu su sveiku ir nepakitusiu gebėjimu prisiminti.

Medinis sukutis su virvute aplink ir metaliniu galiuku.

Amerí, e fernèscela co’sto strúmmolo, a mammà!17

Kamšteliai nuo amerikietiško alaus, kuriuos man

padovanojo juodut juodutėlis kareivis...
Wuozziurnèm, lidl boj? Wuozziurnèm?18

Sudžiūvusi duonos riekė, kurią mudu su Tomazinu

nukniaukėm iš Pakjokjos buto...
Eik lauk, užkietėjęs valkata, tu vagi net duoną, kaip
peliūkščiai!

Špagato galiukai, graikinio riešuto kevalas su žvakute

viduryje, pusiau sudegusi žvakė, šiaudinė segė, papūgos
plunksna. Keturi seni daiktai, tikriausiai jau sudaužyti tada,
kai juos radau kažkuriame gatvės kampe: tai ir visi mano
žaislai.
Ir dar: sulankstyti lapai pageltusiais kampais ir suėsti
drėgmės. Išlankstau juos atsargiai, kad nesubyrėtų delne.
Laikraščio iškarpa, beveik visai išblukusi, su kažkokio
nepažįstamojo, aukšto garbanoto vyro, nuotrauka, –
įsivaizdavau, kad jis rusvaplaukis; apačioje didelėm raidėm
parašyta: „Giggino o’mericano“, Džidžinas Amerikonas.
Išsaugojau ją, kad galėčiau įsivaizduoti, kaip atrodo tėvas.
Geležgalvis įdūręs akis stebi, kaip visi tie radiniai išnyra
vienas po kito. Paskui atsiklaupia ant grindų, toks kaulėtas,
kad atrodo, jog gali sulūžti. Mudu taip arti vienas kito, kad
akimirką man topteli, jog jis nori mane paglostyti. Bet jis
ištiesia ranką, ji pradingsta skylėje, o jo ausis beveik paliečia
grindis. Vyras taip įsitempęs, kad jam iš gerklės išsiveržia
aimana, regis, jis nori visas sulįsti į skylę ir ištraukti iš jos
viską: Dzandraljonos pinigus, žaislus, papuošalus,
brangenybes, auksą. Bet nieko. Lobis baigėsi.
– Netiesa, kad jūs reklamuojat kremą po skutimosi, – sako
jis ir nepatikliai dėbteli į mane.
Atsistoju ir, spausdamas dėžutę po pažastim, atsisveikinu
ir išeinu.
– Užsuk pas mane retkarčiais, – jis kreipiasi į mane „tu“,
tarsi staiga pasijutęs už mane viršesnis. – Čia visko tiek
įvyko, ir aš apie tai galiu tau papasakoti, – išgirstu jo žodžius
jau atsidūręs gatvelėje.
Jis uždaro duris, ir aš sustoju už kelių žingsnių nuo lango.
Šešėlyje matau vyrą, kuris, įsitikinęs, kad liko vienas, išpučia
į lubas dūmų ratilėlius, paskui sugrūda ranką į skylę. Prieinu
prie durų ir virš laiškų dėžutės išvystu baltą etiketę su
plunksna užrašyta pavarde: Luidžis Amerijus. Mūsų mieste
visi žmonės visą gyvenimą nešiojasi pravardę, ir ji lieka net
laidotuvių skelbimuose, antraip niekas jų nebeatpažintų.
Geležgalvio vardo ir pavardės aš niekada nežinojau.
Luidžis Amerijus.
Geležgalvio vardą ir pavardę sudaro du vardai, kuriais
pavadinti tavo pirmieji sūnūs: Luidžis ir Amerigas. O gal mus
taip pavadino jis, tik mes to nežinojome.

17 Paduok mamai virvelę to žaidimo, kuris vadinamas strummolo. (Tarmiškai

italų kalba, vertimas apytikris.)
18 Kuo tu vardu, berniuk? Kuo tu vardu? (Amerikietiška darkyta kalba.)
 49.

– Madalena man sakė, kad tavo pavardė Speranca kaip ir

mano.
– Aš vadinuosi Benvenutis, buvau įvaikintas.
– O dabar jie įvaikina ir mane?
Nesiliaudamas plepėti, Karminė risnoja šalia manęs. Tu
man pasakojai, kad, būdamas mažas, aš taip pat daug
klausinėjau. Buvau gyvas sidabras. Ne, kaip tu visada
sakydavai? Ak taip: kad aš tikra Dievo bausmė!
– Mano mama sako, kad kai einu gatvės viduriu, visada
turiu paduoti ranką suaugusiajam, – ir jis bando įsikibti į
manąją.
– Bet kai eini šaligatviu? Čia mašinos nevažinėja.
Jis pagalvoja, papurto galvą, bet nelabai tuo įsitikinęs.
Kai Madalena paskambino man į viešbutį ir paprašė
pasivaikščioti su berniuku, nes pati turinti reikalų, supratau,
kad tai spąstai. Ji užsispyrusi, viskas turi būti, kaip nori ji. Jos
pasaulis be kraštutinumų, pagalvoju, ir prisimenu didžiulį
kambarį Bolonijoje, kaip jaučiau užplūstančią vis didesnę
gėdą, kai šeimos pasirinko kitus vaikus, o aš likau vienas,
niekas manęs nepaėmė už rankos ir neišsivedė.
– Ar tiesa, kad kai buvai mažas, turėjai kitą mamą?
Mudu prieiname šaligatvio galą.
– Tai man sakė tėvas. Močiutė nenorėjo pasakoti šitos
istorijos. – Semafore užsidegė žalia šviesa pėstiesiems. –
Kaip tau gerai! Kartais ir aš norėčiau turėti kitą mamą. – Jis
ištiesia ranką į manąją, kad pereitų gatvę, ir tuo metu iš jo
akių nusirita pora ašarų.
Paimu jo ranką. Plaštaka minkšta ir vėsi. Karminė stipriai
sugniaužia mano ranką, kita ranka nubraukia nuo veido
ašaras, ir mes kartu pasiekiame kitą gatvės pusę.
Mudu vėl ant šaligatvio, bet delno jis neatgniaužia. Vėl
prisimenu Dernos kvapą, kai aikštelėje laukiant autobuso ji
mane apgobė savo paltu. Ir išsigąstu. Mano ranka, kuri iki
šiol galėjo valdyti tik smuiko stryką, gali būti ir instrumentas,
gebantis paguosti ir sutelkti jėgų. Jos galia tokia didelė, kad
nesu tikras, ar moku ja naudotis. Ranka, kurią spaudžia
vaikas, staiga pasijunta silpna. Aš ką tik daviau pažadą, kurio
neįstengiu tesėti.
– Šiandien labai karšta eiti į zoologijos sodą, nuvesiu tave
pas Madaleną.
– Mudu ten nueisim kitą kartą?
Pagalvoju apie skrydį į Milaną, apie koncertus, jau
įtrauktus į programą, ir nieko neatsakau.
– Kai grįši, aš turiu tau staigmeną.
Prieiname Madalenos buto duris, ir kol aš žingsniuoju
gatve atgal, tebejaučiu jo delno švelnumą, įspaustą pačiame
mano delno viduryje.
 50.

Nepilnamečių teismo vykdytojas atgal užšukuotais

plaukais pakviečia mane greit. Tik pamanyk, jis vadina mane
daktaru. Tavo mieste mokslų titulai ne akademiniai, o
garbės.
– Prašom, daktare, – sako jis, – teisėjas Saporitas jūsų
laukia.
Paskui prieina prie lifto ir iš anksto nuspaudžia
nusileidimo mygtuką.
Tomazinas uždaro duris ir atsisėda prie stalo. Aš irgi
atsisėdu.
– Atėjau atsisveikinti.
Tomazinas pasiglosto plaukus, tarsi jie dar būtų garbanoti
ir neklusnūs, kaip tada, kai buvo septynerių.
– Puiki naujiena! Paskutinį kartą pabėgai nieko man
nepasakęs.
Pasigirsta beldimas į duris, galvą įkiša teismo vykdytojas.
– Pone teisėjau, gal pageidaujate kavos?
Šitame mūsų mieste kava ne gėrimas, o šventos pagarbos
aktas.
Tomazinas mosteli ranka ir teismo vykdytojas dingsta.
– Ar prisimeni dažytas žiurkes? – klausiu žiūrėdamas į
nuotraukas ant rašomojo stalo.
– O kas gali jas pamiršti?
– Prieš išvykimą viskas buvo įmanoma, net pardavinėti
žiurkes vietoj žiurkėnų. Užtat dabar tuo nepatikėčiau net aš,
magija išsisklaidė. Čia nieko nebuvo, tik mano motina; ten –
visa kita. Aš pasirinkau visa kita ir tapau toks, koks esu –
maestro Benvenutis.
Nutylu, nežinau, ką sakyti toliau, paskui žodžiai ima lįsti
patys, neleisdami rinktis.
– Bet likau ir tas kitas, tas, kuris turi tą pačią pavardę kaip
Karminė.
Nežinau, ar Tomazinas viską supranta iki galo. Jo
gyvenimas tapo kitoks, jam nereikėjo rinktis. Ant jo rašomojo
stalo lentynos netrūksta nė vienos nuotraukos.
– Galėtų gyventi su manim, – staiga sakau. – Aš vienintelis
jam likęs giminaitis, kaip tu pasakei. Kol padėtis susitvarkys,
kol viskas pasikeis...
– Džiaugiuosi, kad taip manai, bet...
– Žinau, tai sudėtinga, aš gyvenu vienas, dažnai keliauju,
bet ką nors galiu dėl jo padaryti. Tiek turėjau ir niekada
nieko nedaviau.
Tomazinas prasižioja, paskui vėl sučiaupia lūpas.
– Nesakau, kad visam laikui, tik keliems mėnesiams, kartu
išvyktume, paskui bus matyti...
– Ameri, daugiau nėra būtinybės: jo motina išėjo iš
kalėjimo.
– Kaip?
– Vakar grįžo namo.
– Ją išteisino?
– Ne visai. Skyrė namų areštą atsižvelgdami į tai, kad
vaikas mažametis. Gal ji ėmė geriau elgtis.
– O Agostinas?
– Dar nieko. Tyrimas vyksta toliau, bus matyti. Kaltinimas
sunkus.
 – Kvaišalai?
Tomazinas atrodo nusiminęs, tarsi mudu abu būtume
vienodai kalti.
– Bet vaikas? Ar galim jaustis ramūs?
– Jis turi motiną.
Nežinau. Aš sutrikęs. Teisingas dalykas, kurį reikia
padaryti, visada kitoje pusėje. Motina grįžo, ir tai gera žinia,
bet aš nedrįstu džiaugtis.
– Noriu su jais pasikalbėti. Tai moteriai noriu pasakyti, kad
ji gali man skambinti, kad galiu jai padėti. Ar turi jų adresą?
Tomazinas purto galvą, jis nesupranta. Prieš kelias dienas
nenorėjo nieko žinoti, dabar priešingai. Mano rankos
paspaudimas buvo tarsi pažadas ir jis ėmė regzti ateities
planus. Panašiai įsimylim.
Tomazinas ištraukia sąsiuvinį iš krūvos ant rašomojo stalo
ir parodo man adresą ir numerį pilkame lapelyje.
Atsisveikinam taip, tarsi turėtume pasimatyti po dienos,
kaip visada atsisveikina du draugai.
– Palauk, – sako Tomazinas prieš man einant iš kabineto, –
noriu tau duoti vieną daiktą. – Pasirausia stalčiuje ir
ištraukia keturgubai sulankstytą lapą. – Susiradau jį, kai
mane aplankei. Tu man priminei tiek daug dalykų...
Jis išskleidžia lapą ir pageltusiame popieriuje pasirodo trys
pieštuku nupiešti vaikai: šviesiaplaukė stropuolė,
rusvaplaukis blogiukas ir juodasis velnio išpera.
– Šį portretą nupiešė tasai vaikinas išvykimo dieną, –
spėju.
– Jis tavo, aš tau jį dovanoju. Piešinys su parašu ir data.
Draugas Mauricijus, ar prisimeni?
 Nieko neatsakau. Sulankstau lapą ir įsistebeiliju į batų
galus, vis dar netikėdamas, kad nebejaučiu skausmo. Paskui
lėtai prieinu prie kabineto durų. Už lango nuo vėjo medžių
viršūnės palinkusios į jūros pusę. Oras pasikeitė.
 51.

Ant tamsaus medžio – žalvarinė lentelė. Skaitau užrašą:

„A. Speranca.“ Galėjau būti aš, galėjo būti mano namai,
mano gyvenimas. Bet čia Agostino butas, jo gyvenimas.
Nežinau, ar jis tapo geresnis, ar blogesnis. Gera žolė ir
piktžolė, sakydavai tu. Stoviu prie durų, bet nebeldžiu,
įsivaizduoju kitą Amerigą, kuris visus tuos metus liko
gimtame mieste. Matau, kaip jis slankioja gatvėmis ir
skersgatviais, toks pat ir kitoks. Kitoks grįžęs iš kito
gyvenimo. Storesnis. Plikesnis. Tamsesnio veido. Labiau
besišypsantis. Su moterimi šalia. Tamsiaplauke ir
didžiakrūte. Būtų tapęs amatininku arba darbininku. Nuėjęs
dirbti į Marjučos tėvo batsiuvio batų taisyklą, kaip tu norėjai.
Paskui, paaugęs, būtų atidaręs batų krautuvėlę. Kalęs
puspadžius, atnaujinęs batus, pritaikęs prie kojos tiems,
kurie norėtų juos nešioti. Todėl, kad jis žinojo, ką reiškia
avėti svetimais batais. Gal net būtų siuvęs batus kaip
namudininkas. Prekiauti būtų sekęsi blogai arba gerai. Gal
kuo puikiausiai. Gal net būtų eksportavęs batus į užsienį. Į
Ameriką. O Amerikoje gal juos avėtum ir tu. Jis būtų
pagalvojęs ir apie tave.

Yra skambutis, bet aš jo nespaudžiu, o lėtai beldžiu į duris.

– Kas? – pasigirsta moters balsas iš vidaus.
– Amerigas, mudu nepažįstami. Atėjau atsisveikinti su
berniuku.
 Girdžiu neaiškų garsą, gal kažkas grindimis stumia kėdę.
Moteris klausia sūnaus, jis tikriausiai kitame kambaryje žiūri
televizorių. Vėl pabeldžiu. Durys prasiveria tiek, kad vos
įstengiu pamatyti porą rudų akių ir šviesius kirpčiukus ant
pailgo veido.
– Atsiprašau, – sako mano brolienė, – bet negaliu jūsų
įleisti, aš negaliu įleisti nieko. Agostinas man pasakojo apie
jus.
– Kreipkimės vienas į kitą „tu“, – sakau įsmeigęs akis į
plyšį.
– Aš Rozarija, – ir ištiesia ranką pro durų tarpelį. –
Klausyk, jei nori, gali trumpam pasiimti Karminę, aš negaliu
išeiti.
Berniukas išpuola lauk ir paima man už rankos.
– Dėdė! – sušunka linksmomis akimis, nes aš tesėjau
pažadą.
– Grąžinsiu jį po valandėlės, nesirūpink.
– Aš nesirūpinu, – sako ji ir ketina uždaryti duris, bet
apsigalvoja. – Nesirūpink ir tu, – sako įtemptu, dar jaunu
veidu, bet mėlynais paakiais, tikriausiai pamėlusiais visai
neseniai. – Agostinas šaunus vyras, jūs apsirikot. Mes visi
padorūs žmonės.
– Žinoma, – atsakau sutrikęs. – Aš žinau.
– Ne, tu nieko nežinai, – sako ji vos pravėrusi duris. Matau
ir jos rankas, jomis ji atsirėmusi į staktą. Nagai trumpi,
pirštai ilgi kaip pianistės. – Mes tau niekada nerūpėjom.
Kalbėdama prikiša veidą prie manojo, ir aš pamatau, kad
jos akys ne rudos, o tamsiai žalios.
– Man gaila, Rozarija, – sakau apgailestaudamas ir jaučiu,
kad tie žodžiai skirti ne tik jai, bet ir tau, mama.
 – Ko čia gailauti? – Ji kalba jau kitu tonu, lyg ir
nepykdama, tik labai nuliūdusi. – Nieko neatsitiko, kai
Agostinas grįš, paprašysiu, kad tau paskambintų. Gal jis
apsiriko dėl tavęs, – ir ji vos pastebimai šypteli. – Karminei tu
patinki, – ir, man nespėjus atsakyti, uždaro duris.
– Einam? – klausia berniukas.
Mudu leidžiamės medžiais apsodintomis gyvenamojo namo
gatvėmis. Atrodo, tarsi būtume atsidūrę kitame mieste. Čia
veidai kitokios spalvos, bruožai ne tokie ryškūs, balso tonas
žemesnis ir gaivus oras.
– Ar čia visą laiką gyvenote? – klausiu.
– Ne, kai buvau mažas, gyvenome pas močiutę Antonjetą.
Aš neprisimenu. Taip jie man pasakojo. Bet aš visada
gyvenau jos namuose, ten miegodavau, ten žaisdavau,
eidavau į dono Salvatorės parapijos laisvalaikio centrą.
– Tu trainiodavais aplink su kitais berniukais ir krėsdavai
eibes...
– Mano mama visada susinervinusi.
– Mano buvo tokia pat.
– Netiesa. Ji buvo linksma.
Meilė visada kupina nesusipratimų, pagalvoju. Mudu
pasukame miesto parkų link.
– Ar nori ledų? – Jis papurto galvą. – Nemėgsti?
– Neturiu noro.
– O ko norėtum?
– Man trūksta močiutės...
– Man taip pat.
Tyliai vaikštinėdami prieiname parko vartus. Tada
berniukas sustoja ir timpteli man už rankos.
– Tu vėl neišvažiuosi, tiesa?
 – Išskrendu rytoj, – nedrįstu jam meluoti. – Bet greit grįšiu.
– Tada turim paskubėti.
– Kodėl?
– Turiu tau paslaptį. Močiutės staigmeną. Ji sakė, kai
atvažiuosi, mes padarysim tą staigmeną kartu. Bet dabar...
Jis liūdnai nusišypso, ir aš tik dabar pamatau, kad jam
trūksta priekinio danties – jį nusinešė pelytė.
– Nežinau, ar tai tebėra staigmena.
– Pabandykim... – atsakau.
Mudu užkopiam į kalvą ir sėdam į funikulierių.
Atsiduriame tavo kvartale: žemi namai atsirėmę vieni į kitus,
įsiterpę tarp gražesnių gatvių, už kelių žingsnių nuo teatro
aikštės. Gatvelėje žmonių klegesys man primena senų laikų
žodžius, tariamus kantilenos ritmu: „Labas vakaras, dona
Antonjeta“, „Viso geriausio, dona Pakjokja!“, „Vaikams
viskas gerai?“, „Auga kaip piktžolės...“, „Kaip eina
prekyba?“, „Nesuprantu, ką turi galvoj?“, „Paklauskit
Geležgalvio“, „Per daug liežuvautojų!“, „Ar jūsų vyras grįš?“,
„Žinoma, grįš!“, „Atsiprašau, dona Antonjeta“, „Labanakt,
dona Pakjo!“

Priešais tavo namą paimu Karminės ranka ir spusteliu, bet

vos vos. Durys tebėra atdaros, niekas nieko nelietė. Jaučiu,
kaip paširdžius nudiegia graudulys. Berniukas nusiveda
mane prie tavo lovos.
– Čia, po ja, – sako jis.
Aš nesuprantu.
– Štai čia, staigmena.
Pasilenkiu prie grindų ir žiūriu po lova, kur kadaise buvo
Geležgalvio prekės. Karminės lūpos sutrauktos jaudulio,
mano – taip pat. Ištiesiu ranką ir ištraukiu jį.
– Močiutė jo ieškojo labai ilgai, bet pagaliau surado. Ji
pasakė, kad jis turi grįžti pas tave.
Atidarau truputį apdulkėjusį dėklą, pakeliu dangtį:
smuikas dar mažesnis, nei prisimenu, tiesiog kaip žaisliukas.
Man atrodo, kad vėl gavau jį dovanų, tik šįkart iš tavęs.
Įsiuvas pamušale su išblukusia juostele, bet dar galima
įskaityti mano vardą ir pavardę: Amerigas Speranca.
– Matei? Tu irgi Speranca.
Braukiu pirštų pagalvėlėm per stygas ir vėl prisimenu
spalvotą popierių, į kurį buvo suvyniotas smuikas mano
gimimo dieną, mokytojo Serafinio pamokas Alsido
parduotuvės galiniame kambaryje, jaudulį, iš pradžių
išgirdus gergždžiančius, paskui vis švelnesnius garsus
atliekant pratimus ir pirštus, kurie darėsi vis labiau įgudę.
– Džiaukis, – sako berniukas. Ne prašo, o reikalauja.
 52.

Nuėjau į kapines, nunešiau tau gėlę. Ir pirmą kartą po

tiekos metų mudu – tu ir aš – likom vieni. Iš pradžių bandžiau
melstis, paskui supratau, kad neverta improvizuoti. Mėginau
su tavim kalbėtis, man atrodė, kad privalau tau pasakyti ką
nors svarbaus, bet niekas neatėjo į galvą. Išeikvojau tiek
pykčio, kad galiausiai pamiršau jo priežastį.
Dangus sustingęs, nei gražus, nei bjaurus, laukiantis, kol
ateis laikas.
Keli žmonės ieško savo mirusiųjų tarp antkapių. Jie atnešė
naujų gėlių ir aliejaus lempelėms. Aš taip pat padėjau savo
gėlę ant kapo. Lempelių nedegiau, tau nepatikdavo ilsėtis
degant šviesai. Gėlė nuvys ryt ar poryt, nesvarbu, o mintis
apie tave nenuvys: tie metai, kuriuos praleidome toli vienas
nuo kito, virto ilgu meilės laišku, ir kiekvieną natą, kurią
griežiau, aš griežiau tau. Daugiau man nebūtina žinoti
atsakymų. Apie savo tėvą, apie Agostiną, apie tavo buvimą
toli ir mūsų tylą. Aš turiu abejonių, jos palaiko man draugiją.
Aš nieko neišsprendžiau, bet tai neturi reikšmės.
Kurį laiką stoviu priešais gėlę. Laukiu, kol pavargsiu, ir kai
pajuntu, kad kojos pasidaro tarsi švininės, tik tada
atsisveikinu su tavim. To, ko vienas kitam nepasakėme, jau
niekada nepasakysime, bet man pakanka žinoti, kad visus
tuos metus tu esi už daugybės kilometrų geležinkelio bėgių
su kryžium sudėtom rankom ant mano paltuko. Man tu lieki
ten. Palauk ir nenueik.
 53.

Oras staiga atvėso. Dabar birželis, bet atrodo kaip

lapkritis. Šiąnakt lijo. Liūtis, regis, nepalikusi vilčių. Bet
paskui tą rytą patekėjo blyški saulė, susiraukšlėjusi plėvelė
vidury pliko dangaus. Tačiau karštis nukrito, netikėtai atėjo
ruduo. Gatvėje žmonės skundžiasi, kad nebegali ramiai
jaustis ir turi pasiimti striukes iš spintos, kurioje jas laikė
laukdami orų permainos.
Garibaldžio aikštės stotis pilna žmonių. Kai drauge su
Tomazinu eidavome žiūrėti, kaip išvyksta traukiniai, ji buvo
dvigubai didesnė. Prisimenu balsą, pranešantį apie
išvykstančius ir atvykstančius traukinius, žmones, kurie
užsikeldavo didžiulius lagaminus ant peties ir žingsniuodavo
bėgių link. Pakeliu akis į švieslentę ir perskaitau numerį.
Žingsniuoju lėtai bėgių link. Paskutinį kartą, kai čia buvau,
buvo tamsu, mudu su tavim susiginčijom ir aš bėgau basom
kojom į priešingą pusę, į Pjedigrotos giesmes ir šviesas. Nuo
tada ėmiau vengti traukinių stočių, jausdavausi jose
nejaukiai. Bet vakar nuėjau į agentūrą ir pakeičiau lėktuvo
bilietą į traukinio. Turiu atlikti tą pačią kelionę kaip prieš
daugelį metų.
Perone pučia šaltas vėjas, ir tie, kurie laukia, susisiaučia
lietpalčiais. Man taip pat vėsu su lininiu švarku.
Pradėjo pliaupti lietus. Kai atskridau į miestą, veidu
žliaugė prakaitas, o dabar jį prausia lietus. Nors nesijaučiu
liūdnas, džiaugsmas, kurį čia teikia saulė ir dangus, – melas,
jį klaidingai skleidžia liaudies dainos, bet krintančio lietaus
lašai man padeda negalvoti apie bėgantį laiką.

Žiūriu į laikrodį, paskui atsigręžiu atgal paskutinį kartą.

Žvilgsniu panaršau tarp žmonių, besigrūdančių po perono
stogeliu, ir atsidūstu. Švilpčiodamas į stotį įvažiuoja
traukinys ir sustoja. Lėtai lipu laiptais į vagoną, pasitikrinu
bilietą ir ieškau vietos. Nesisėdu, stoviu įsmeigęs akis į
peroną ir laukiu. Priešais mane atsisėda šviesiaplaukė ponia,
vilkinti suknele mažomis gėlytėmis. Padedu jai užkelti
lagaminą ant lentynėlės. Ji padėkoja šypsena, ir tada
pamatau juos. Jie bėga vis smarkesnio vėjo taršomais
plaukais. Kelis sykius pabarbenu ranka į lango stiklą,
norėdamas atkreipti jų dėmesį. Jie praeina pro mano langą ir
sustoja už kelių metrų. Traukinys dar kartą sušvilpia, bet
durys tebelieka atdaros. Greitai iššoku iš jo, Karminė
paleidžia Madalenos ranką ir atlekia prie manęs.
– Autobusas pavėlavo dėl spūsties, – sako jis uždusęs, kol
aš klaupiuosi ir suspaudžiu jį glėbyje.
– Kai grįšiu, noriu, kad lauktum manęs čia, sutarėm?
– Taip, dėde, – sako Karminė, – ateisiu kartu su tėčiu.
Traukinys vėl švilpteli, šįsyk paskutinį kartą, ir aš įlipu
vidun. Pripuolu prie lango, iškišu ranką, bet man nepavyksta
paliesti berniuko delno. Padovanojau jam savo smuiką, kurį
tu vėl suradai. Jis kaip tik jo ūgiui, gal norės mokytis. Turėtų
viską daryti čia, niekur nebėgdamas, neišmainydamas savo
troškimų į tai, ką turi. Paskui durys užsidaro ir traukinys
pajuda iš vietos. Vagonui slystant bėgiais, Madalena ir
Karminė darosi vis mažesni.
 Miestas traukiasi atgal, iš pradžių lėtai, paskui greičiau, o
į lango stiklą vis smarkiau daužosi ir srūva mažyčiai lietaus
lašeliai.
Atsisėdu į savo vietą. Lauke bėga medžiai, namai, debesys.
Sėdinti priešais moteris gėlėta suknele atsiverčia knygą ir
pradeda skaityti. Kartais ji pakelia galvą nuo puslapio ir stebi
mane, paskui parodo smuiko dėklą prie lagamino ir
nusišypso.
– Jūs muzikantas? Aš įsimylėjusi simfoninę muziką.
– Aš smuikininkas.
– Atvykote koncertuoti?
– Ne, grįžau atsisveikinti su savo šeima. Gyvenu kitur, bet
šitas miestas mano, – paaiškinu ir pats nustembu, kaip
lengva sakyti tiesą.
Ji paduoda man ranką ir prisistato. Paspaudžiu ją ir taip
pat nusišypsau.
– Malonu, Amerigas, – sakau ir priduriu: – Speranca.
Vagone gera, traukinys važiuoja tyliai, nei karšta, nei
šalta, mane liūliuoja balsų šnabždesys. Priekyje daug laiko,
bet aš neskubu, ilgiausią kelionę jau atlikau: iki tavęs, mama,
aš turėjau nueiti ilgą kelią.
Mano smuikas ant lentynos, o šviesiaplaukė moteris vėl
įniko į knygą. Retkarčiais mudviejų žvilgsniai susitinka.
Staiga pasijuntu labai pavargęs, kaip patenkintas vaikas.
Užmerkiu akis, atremiu galvą į atkaltę, ir švelniai ateina
miegas.