K>

Ar šakiom,kad ta
man reikaLinta?
Ar sakia*, kad
«i<m t&lkaiiMj/i
ESTELLE MASKAME

Iš anglų kalbos vertė

Simona Kaziukonytė

Alma littera
UDK. 821.111(410.5)-93 Versta iš:
Ma564 Estelle Maskame
Did I Mention I Need You? The Dimily Trilogy
Black &White Publishing Ltd., Edinburgh, 2015

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų

bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN978-609-01-2391-1
©Estelle Maskame, 2015
©Black and White Publishing, Ltd., 2015
©Viršelio nuotraukos, gary718 / „Shutterstock“, vita khorzhevska / „Shutterstock“,
Songąuan Deng / „Shutterstock", Anastasiya Domnitch / „Shutterstock“
Knygos dizainas: stuartpolsondesign.com
Vertimas į lietuvių kalbą:
©Simona Kaziukonytė, 2015
©Aušra Kaziukonienė, Vytautas Pettukaitis, 2016
©Leidykla „Alma littera", 2016
 Skiriu tiems, kurie mane gąsdino,
kad nesugebėsiu, ir tiems, kurie tikino,
kad pajėgsiu..
 C >

Trys šimtai penkiasdešimt devynios dienos.

Štai kiek ilgai šito laukiau.
Štai kiek dienų suskaičiavau.
Nuo tada, kai mačiau jį paskutinį kartą, prabėgo trys šimtai
penkiasdešimt devynios dienos.

***

Guče guli man prie kojų atmetusi letenas. Pasilenkiu prie la­
gamino ir nerimastingai pažvelgiu pro svetainės langą. Jau be­
veik šešta ryto, ką tik patekėjo saulė. Prieš dvidešimt minučių
mačiau, kaip pakilo virš tamsaus horizonto. Žaviuosi nuosta­
biu aveniu vaizdu ir atsimušančiais nuo išrikiuotų prie kelkraš­
čio automobilių saulės spinduliais. Bet kurią akimirką turėtų
atvažiuoti Dinas.
Pažvelgiu į stambią vokiečių aviganę sau prie kojų. Pasilen­
kusi kasau jai apyausius, paskui kalaitė atsikelia ir nupėdina
į virtuvę. O aš vis dirsčioju pro langą, mintyse perkratydama
sąrašą daiktų, kuriuos turiu pasiimti. Galiausiai tik susinervi­
nu, prisitraukiu lagaminą ir atidarau. Rausiuosi po krūvą šortų,
sportbačių ir galybę apyrankių.

7
 - Patikėk manimi, Idena, turi visa, ko tau prireiks.
Liaujuosi naršyti po drabužius ir pakeliu akis. Mama stovi
virtuvėje su chalatu prie ruošos stalo, sunėrusi rankas ant krū­
tinės. Jos veido išraiška tokia, kokią matau pastarąją savaitę.
Nusiminimas pramaišiui su susierzinimu.
Atsidususi vėl viską sugrūdu į lagaminą, uždarau jį ir pasta­
tau ant ratukų. Tada atsistoju.
- Tiesiog nervinuosi.
Iš tiesų nė nežinau, kaip nusakyti savo būseną. Žinoma,
nerimauju, nes neturiu supratimo, ko tikėtis. Per tris šimtus
penkiasdešimt devynias dienas daug kas gali virsti kitaip. To­
dėl esu tokia įsibauginusi. Būgštauju ir dėl to, kad viskas bus
taip pat. Kad tą pačią akimirką, kai išvysiu jį, Tailerį, žaibiškai
sugrįš praeitis. Štai ką reiškia atstumas: jis arba duoda tau laiko
nuo ko nors nutolti, arba priverčia suprasti, kaip labai tau to ko
nors reikia.
Nėmaž nesuprantu, ar ilgiuosi tiesiog įbrolio, ar žmogaus,
kurį mylėjau. Sunku nusakyti skirtumą, nes tai vienas ir tas
pats asmuo.
- Nusiramink, - taria mama. - Nėra dėl ko jaudintis. - Ji
įeina į svetainę, Guče šokinėja greta. Prieš sėsdamasi ant sofos
ranktūrio, mama pažvelgia pro langą. - Kada atvažiuos Dinas?
- Tuojau, - tyliai atsakau.
- Ką gi, viliuosi, kad įstrigsit spūstyje, ir tu pavėluosi į lėk­
tuvą.
Sukandusi dantis nusigręžiu. Mamai iškart nepatiko šis su­
manymas. Ji nenori veltui praleisti nė dienos, o aš išvažiuoju
šešioms savaitėms švaistyti laiko. Iki rudens, kol išvyksiu stu­
dijuoti į Čikagą, liko tik keli mėnesiai. Mamai atrodo, kad ji
daugiau nebepamatys manęs. Niekada. Žinoma, tai netiesa.
Išlaikiusi egzaminus, kitą vasarą vėl grįšiu namo.

8
 - Iš kur toks pesimizmas?
Galiausiai mama išspaudžia šypseną.
- Ne pesimizmas, tiesiog pavydas ir truputis savanaudiš­
kumo.
Kaip tik tada išgirstu burzgiant automobilio variklį. Nė
nedirstelėjusi pro langą žinau, kad tai Dinas, nes, mašinai
įsukus į prievažą, švelnus burzgimas nutyla. Mamos draugas
Džekas irgi stato pikapą čia, todėl krypteliu galvą, kad geriau
matyčiau.
Atidaręs dureles Dinas išlipa iš automobilio, bet jo judesiai
lėti, veidas išbalęs tarsi žmogaus, adiekančio sunkią pareigą.
Tai manęs nė kiek nestebina. Praėjusį vakarą jis kalbėjo išsi­
blaškęs, didumą laiko žiūrėjo į mobilųjį, pirmąsyk nepalydė­
jo manęs, išeinančios iš jo namų, iki automobilio. Ir Dinas, ir
mama šiek tiek pyksta ant manęs.
Gerklėje susivelia gumulas, bandau jį nuryti ir paimu la­
gaminą už rankenos. Vežuosi jį prie laukujų durų, bet paskui
stabteliu išvydusi rūškaną mamos žvilgsnį. Laikas į oro uostą.
Dinas įeina nepasibeldęs. Jis niekad nesibeldžia ir neprivalo
belstis. Vis dėlto durys atsiveria lėčiau negu įprastai, vaikinas
atrodo pavargęs.
- Labas rytas.
- Labas, Dinai, - pasisveikina mama. Kai švelniai spusteli
jam ranką, blausi jos šypsena kiek praplatėja. - Idena pasi­
ruošusi.
Dinas pažvelgia į mane, tamsios jo akys žybteli. Mane pa­
matęs vaikinas visada šypsosi, bet šįryt jo veidas abejingas. Jis
tik klausiamai kilsteli antakius.
- Pasirengusi vykti?
- Sveikas, - sakau, bet taip nervinuosi, kad pasisveikini­
mas atrodo silpnas ir apgailėtinas. Mano žvilgsnis laksto nuo

9
lagamino prie Dino. - Ačiū, kad sutikai laisvadieniu pavėžėti
mane.
- Nėra už ką, - vaikinas ima šypsotis, ir man palengvėja.
Priėjęs jis paima lagaminą. - Šiandien galėjau drybsoti lovoje
ir miegoti iki dvylikos.
- Esi man per geras, - prisiartinu prie Dino, apkabinu, įsi­
kniaubiu į marškinėlius, o jis juokiasi ir apglėbia mane. Kryp­
teliu veidą, norėdama pažvelgti į jį iš po blakstienų. - Nejuo­
kauju.
- Ak, - mums už nugaros suburkuoja mama. Tik dabar su­
vokiu ją tebesant svetainėje. - Jūs - puiki pora.
Prieš pažiūrėdama į Diną įspėju mamą žvilgsniu.
- Tai užuomina, kad metas važiuoti.
- Ne, ne, pirma išklausyk manęs, - trumpai blykstelėjusi
mamos šypsena dingsta ir užleidžia vietą aiškiam nepritari­
mui. Bijau, kad grįžusi namo nuolat matysiu ją tokią apniuku­
sią. - Nevažiuok metro. Nekalbėk su nepažįstamaisiais. Ne­
kelk kojos į Bronksą. Ir išvis grįžk namo gyva.
Išsproginu akis. Panašią paskaitą išklausiau prieš dvejus
metus, vykdama į Kaliforniją pas tėtį. Tik tada mamos nuogąs­
tavimai buvo labiau susiję su juo.
- Žinau, - sakau. - Tikrai neprikrėsiu kvailysčių.
Mama rūsčiai žiūri į mane.
- Tai ir turiu omenyje.
Ištrūkstu iš Dino glėbio, žingteliu prie mamos ir apkabinu.
Pamanau, kad šitaip užčiaupsiu ją. Tai visada padeda. Mama
tvirtai apglėbia mane ir atsidūsta.
- Ilgesiuos tavęs, - tyliai sumurmu.
- Po galais, puikiai žinai, kad ir aš tavęs ilgesiuos. - Ji atšly­
ja, bet vis dar laiko mane už pečių. Paskui, dirstelėjusi į laikro-

10
dj ant virtuvės sienos, švelniai stumteli prie Dino. - Verčiau
važiuokit. Juk nenori pavėluoti į lėktuvą.
- Aha, mums laikas, - sako Dinas. Jis atidaro laukujės du­
ris, perveža mano lagaminą per slenkstį, tada stabteli. Gal nori
įsitikinti, ar mano mama daugiau nieko nesakys. Ačiū Dievui,
ji tyli.
Čiumpu kuprinę nuo sofos ir išeinu paskui Diną į lauką.
Neatsigręždama pamoju mamai.
- Tikiuosi, pasimatysim po pusantro mėnesio.
- Nebeprimink man to, - taria ji ir staigiai užtrenkia lau­
kujės duris.
Pakeliu akis į dangų ir nužingsniuoju per pievelę. Mama ga­
liausiai apsipras.
- Na, aš bent ne vienintelis, kurį tu palieki, - per petį tars­
teli Dinas, man einant paskui jį prie automobilio.
Užsimerkiu ir persibraukiu plaukus ranka, tada sustoju prie
keleivio durelių, o Dinas įdeda mano lagaminą į bagažinę.
- Dinai, tik nepradėk.
- Taip nesąžininga, - burbteli jis. Mudu vienu metu įlipa­
me į mašiną. Uždaręs dureles vaikinas suvaitoja. - Kodėl, po
velnių, turi ten vykti?
- Nedaryk iš musės dramblio, - sakau, nes tikrai nematau
jokios bėdos. Ir jis, ir mama priešinosi mano kelionei į Niu­
jorką, vos tik užsiminiau apie ją. Tarsi abudu nujausdami, kad
niekada nebegrįšiu. - Tai tiesiog viešnagė.
- Viešnagė? - nusišaipo Dinas. Matyti, kad bjauriai nusitei­
kęs, bet įjungia variklį, pajuda iš vietos, tada išsuka gatvėn ir
važiuoja į pietus. - Tavęs nebus pusantro mėnesio. Grįši mė­
nesiui namo, paskui išvyksi į Čikagą. Man su tavimi liks pra­
leisti penkios savaitės. To negana.
- Aha, bet mes puikiai pasinaudosime jomis.

11
 Suprantu, kad jokie mano pažadai nepraskaidrins Dinui
nuotaikos, nes įtampa augo keletą mėnesių, ir galiausiai jis vis­
ką išsakė atvirai. Jau kuris laikas šito laukiau.
- Svarbiausia ne tai, Idena, - sako jis, vos tik man nutilus.
Nors tikėjausi, kad bus įpykęs, vis dėlto keista matyti jį tokį.
Mudu retai ginčijamės, iki šiol dėl visko sutardavome.
- O kas?
- Pasirinkai praleisti pusantro mėnesio kitur, o ne su ma­
nimi, - Dino balsas staiga prityla. - Ar Niujorkas tikrai toks
nuostabus? Ką, po galais, ten veikti šešias savaites? Argi neuž­
tektų vienos?
- Vis dėlto esu pakviesta šešioms, - tariu. Gal ir ilgokas lai­
ko tarpsnis, bet tuo metu, kai sutikau vykti, man atrodė, kad tai
nuostabiausias pasaulyje sumanymas.
- Kodėl neieškojai kompromiso? - kas akimirką Dinas vis
labiau irzta, pabrėžia savo žodžius rankų mosikavimu ir stai-
gokai.sukioja vairą. - Kodėl negalėjai tiesiog pasakyti „žinoma,
atvažiuosiu, bet tik dviem savaitėm“, ką?
Suneriu rankas ant krūtinės ir nusigręžusi spoksau pro
langą.
- Na gerai, atvėsk. Reičelė nė sykio nepriekaištavo, kad iš­
važiuoju. Ko tu nerimauji?
- Reičelė yra geriausia tavo draugė, o aš - tavo vaikinas. Gal
ji taip elgiasi dėl to, kad po kurio laiko susitiksite Niujorke, -
atšauna Dinas.
Prisipažįstu, tai tiesa. Reičelė ir mūsų draugė Megana, ku­
rios beveik nemačiau nuo tada, kai išvažiavo studijuoti į Jutos
valstybinį universitetą, kelis mėnesius ruošėsi kelionei į Niu­
jorką. Kvietė ir mane, bet Taileris jas aplenkė. Šiaip ar taip, šią
vasarą vis tiek būčiau atsidūrusi Niujorke, bet negaliu kaltinti
Dino, kad jaučiasi paliktas nuošalyje, nes aš, Reičelė, Megana

12
ir Taileris - kone visas draugų būrys - susitiksime Niujorke
be jo.
Vaikinas atsidūsta ir valandėlę tyli, mudu abu nepratariame
nė žodžio, kol privažiuojame „Stop“ ženklą.
- Tu paankstini mūsų nuotolinį bendravimą, - priekaištau­
ja jis. - Tai užknisa.
- Gerai, tada apgręžk automobilį, - pykteliu. Atsisuku į
Diną ir pakeliu rankas. - Aš niekur neskrisiu. Tada būsi lai­
mingas?
- Ne, - atsako jis. - Vežu tave į oro uostą.
Tyla viešpatauja visą pusvalandį. Daugiau nebeturime apie
ką kalbėti. Dinas įsiutęs, o aš nežinau, kaip jį nuraminti, taigi
tenka tylėti, kol privažiuojame terminalą.
Kai tik sustojame prie išvykimo salės, jis tuoj pat išjungia
variklį ir įdėmiai pažvelgia į mane. Beveik septynios ryto.
- Ar bent dažnai skambinsi man?
- Dinai, juk žinai, kad skambinsiu, - atsidustu ir vos šypte­
liu tikėdamasi, kad jį įtikins didelės mano akys. - Tiesiog per
daug negalvok apie mane.
- Tavęs paklausius tai atrodo labai lengva, - atkerta jis ir
dar kartą atsidūsta. Bet kai vėl pasižiūri į mane, regis, jo nuo­
taika pragiedrėjusi. - Eikš čia.
Dinas suima mano veidą delnais, švelniai prisitraukia, kol
suranda lūpas. Netrukus vaikino pyktis išgaruoja. Jis ilgai
mane bučiuoja, kol galiausiai atšlyju.
- Nori, kad praleisčiau skrydį? - kilsteliu antakį, atidarau
automobilio dureles ir iškeliu kojas ant šaligatvio.
Dinas nusivaipo.
- Galbūt.
Pakeliu akis į dangų ir išlipu, tada, persimetusi per petį kup­
rinę, atsargiai uždarau dureles. Iš bagažinės išsitraukiu laga­

13
miną ir prieinu prie vairuotojo langelio. Vos man prisiartinus,
Dinas atidaro jį.
- Na, Niujorko mergužėle?
Iš kišenės išsitraukiu penkių dolerių banknotą, tą patį, kurį
kaišiojame kiekviena proga, kai tik padarome paslaugą vienas
kitam. Pinigas jau visai nutriušęs ir apdriskęs, stebiuosi, kad
dar nesuplyšęs.
- Penki žalieji už atvežimą.
Imdamas iš manęs banknotą Dinas sučiaupia lūpas, kad nu­
slėptų šypseną.
- Už šį atvežimą esi man skolinga gerokai daugiau.
- Žinau. Atleisk, - įkišusi galvą pro langelį, greitai pakšteliu
jam į lūpas ir pagaliau patraukiu į terminalą. Už nugaros gir­
džiu įjungiant variklį.
Los Andželo tarptautiniame oro uoste nesu buvusi beveik
dvejus metus, tad lyg ir norėčiau, kad Dinas eitų drauge, bet
nusprendžiu, kad bus geriau atsisveikinti dabar ir netempti
laiko. Vaikinui labai nepatiktų žiūrėti, kaip pereinu kontrolės
postą. Be to, manau, kad galiu susitvarkyti pati.
Kaip ir tikėjausi, net tokiu metu terminale knibždėte knibž­
da žmonių. Skinuosi kelią per minią, kol randu tuščią vietelę
stabtelėti. Nusimetusi nuo peties kuprinę susirandu ir išsitrau­
kiu mobilųjį. Tada čiumpu lagaminą ir eidama registruotis imu
rašyti žinutę;

Rodos, kita vasara jau atėjo. Netrukus pasimatysime.

Paskui išsiunčiu ją žmogui, kurį pamatyti troškau tris šim­

tus penkiasdešimt devynias dienas.
Taileriui.
 ę>

Tik nusileidusi Niuarko „Laisvės“tarptautiniame oro uoste su­

vokiu, kad tai dar ne Niujorkas. Oro uostas įsikūręs Naujajame
Džersyje ir yra sausakimšas. Nors vėlavome išskristi dešimčia
minučių, nutūpėme dešimčia anksčiau. Mano pilvas urzgia,
primena, kad jau antra valanda dienos ir kad metas užkąsti,
o čia laikrodžiai rodo penkias valandas septyniolika minučių
po pietų.
Taigi išvysiu Tailerį bet kurią akimirką. Skaitant nuorodas
ima smarkiau plakti širdis. Mielai stabtelėčiau ir pasvarstyčiau,
kur eiti, bet dabar negaliu sustoti. Nieku gyvu nenoriu to atidė­
lioti. Tiesiog nekantrauju galiausiai jį pamatyti, tad užsimetu
kuprinę ant peties ir žingsniuoju su srautu žmonių iš to paties
lėktuvo. Sulig kiekvienu žingsniu mane vis labiau pykina. Vis
aiškiau suvokiu, kad nevertėjo skristi čia. Dingteli, jog tai visiš­
kai nevykęs sumanymas.
Lyg atsidūrusi viena su Taileriu užbaigčiau šią istoriją. Ne,
padėtis gali tapti tik dar keblesnė. Jam lengva. Tikriausiai jau
Noniai pamiršo mane ir susitikinėja su kokia nors miela niujor­
kiete. O aš kaip kvailė ištisus metus nuolatos galvojau apie jį.
£lnau, kai tik pamatysiu, prasiverš ilgai slėpti jausmai. Nujau­
čiu tai. Nerimas vėl suspaudžia paširdžius, pulsas padažnėja -

15
taip nutikdavo visada, kai Taileris man šypsodavosi, mudviejų
žvilgsniams susitikus.
Pamanau, kad sukti atgal jau per vėlu.
Keleivių būrys, paskui kurį seku, ima leistis eskalatoriumi, o
aš sudvejoju ir žingtelėjusi į šalį lūkuriuoju. Gal viskas išeis tik
į gera. Labai trokštu pamatyti Tailerį, nors tą norą gožia ner­
vinis jaudulys. Taip ilgai laukiau šio susitikimo, kad pasiduoti
blogoms mintims būtų kvaila.
Esu gerokai suglumusi, mano mintys pinasi, bet vis dėlto
ėmiau ir atskridau. Prabėgus metams, vėl pamatysiu jį.
Stipriau suspaudžiu kuprinės dirželį ir lipu ant eskalato­
riaus. Širdis, rodos, iššoks pro gerklę. Svarstau, ar aplinkiniai
girdi garsius jos tvinksnius. Pamanau, kad mane tuoj ištiks šir­
dies priepuolis, kad nepakelsiu nerimo ir apalpsiu. Kojos kaip
nesavos, bet kažkaip kasuosi pirmyn, šiaip ne taip nulipu nuo
eskalatoriaus ir traukiu į atvykimo salę.
Nenuleidžiu žvilgsnio nuo bagažo konvejerių ir sykiu dai­
rausi žalių akių. Aplink mane irgi pilna dvejojančiųjų ir laukian­
čiųjų. Kostiumuotų žmonių, laikančių plakatėlius su pavardė­
mis. Šeimų, ieškančių saviškių besileidžiančioje eskalatoriumi
minioje. Du kartus atidžiai nužvelgiu laukiančiuosius. Puikiai
žinau, ko ieškau. Akimirką pasidingoja, kad matau jį - aukštą
juodaplaukį. Tuoj pat nusiviliu, nes vaikinas apkabina moterį.
Suprantu, kad ten ne Taileris.
Vėl imu dairytis po atvykimo salę, paskui traukiu pasiimti
lagamino. Kojos visai sustingusios, bet prisiverčiu judėti. Ei­
dama vogčiomis žvilgčioju į plakatėlius su pavardėmis ir spė-
lioju, ko šie žmonės atskrido į Niujorką. Svarstau neilgai, nes
staiga žvilgsnis užkliūva už vieno užrašo. Kur neužklius, juk
išvystu savo pavardę - nelygias raides, iškraigliotas juodu žy­
mekliu.

16
 Tada pamatau jį.
Tailerį.
Vaikinas laiko tą kvailą plakatėlį žemiau akių. Vos tik išvys­
iu mane, jų kampučiuose susimeta raukšlelės. Taileris šypsosi.
Staiga jaudulys atslūgsta. Nuo krūtinės nuslenka sunkumas,
širdis liaujasi lipusi pro gerklę, pulsas sulėtėja. Stoviu sau at­
vykimo salės viduryje, stumdoma kitų keleivių, tačiau man
nerūpi, kad užstoju jiems kelią. Nerūpi, kad atrodau pasikly­
dusi. Žinau tik, kad čia yra Taileris, mudu vėl stovime vienas
priešais kitą, ir viskas kaipmat stoja į vietas. Rodos, nė nebūta
lų trijų šimtų penkiasdešimt devynių dienų, kai jis paskutinį
kartą man nusišypsojo.
Kai Taileris palengva nuleidžia plakatėlį, pamatau visą
jo veidą - šypseną, smakrą, žalias akis ir pakeltą antakį. Tai
primena daug jo įpročių, kuriais žavėjausi pirmiau. Turbūt
žaviuosi iki šiol, nes kojos ima manęs klausyti. Iškart. Šku­
liu prie Tailerio vis spartesniu žingsniu, matau tik jį vieną ir
nieko daugiau. Drožiu tiesiai, versdama žmones trauktis iš
kelio, galiausiai leidžiuosi bėgti. Pasiekusi Tailerį krintu jam
I glėbį.
Rodos, vaikinas nustemba. Mudu susvyruojame, tada Taile­
ris suspaudžia mane, plakatėlis nukrinta ant grindų, o aš tegir­
džiu aplinkinių aikčiojimus. Mudu atrodome kaip pora, ilgai
bendravusi internetu ir susitinkanti pirmą kartą. Iš dalies taip
Ir yra. Mudu tikrai skyrė gerokas nuotolis. Bendravome kaip
brolis ir sesuo, tik tiek. Nekreipiu dėmesio į smalsuolius. Pasi­
šokėjusi apsiveju Tailerį kojomis ir įsikniaubiu jam į petį.
- Ko gero, būsime ne taip suprasti, - murmteli jis man į
ausį ir atgavęs pusiausvyrą linksmai nusijuokia. Visus metus
kartą per savaitę girdėdavau Tailerio balsą telefonu, bet išgirsti
jį dabar yra visai kas kita. Beveik tas pats, kaip pajusti.

17
 - Gal nuleisk mane, - sukuždu, ir Taileris paklūsta. Dar
kartą stipriai spustelėjęs atsargiai pastato ant kojų. Tada iš arti
pažvelgiu jam į akis ir sakau: - Sveikas.
- Sveika, - atsako jis ir kilsteli antakius. Nuo Tailerio sklin­
da ramybė ir teigiama energija. Negaliu liautis šypsojusis. -
Sveika atvykusi į Niujorką.
- Į Naująjį Džersį, - pataisau. Galima sakyti, sušnibždu
žiūrėdama jam į veidą. Regis, Taileris per šį laiką suvyriškėjo
kone ketvertais metais, galbūt daugiausia dėl to, kad užsiaugi­
no barzdelę. Stengdamasi negalvoti, koks jis patrauklus, nu­
kreipiu žvilgsnį į jo rankas, bet tai negelbsti. Tailerio raumenys
dar stambesni negu anksčiau, tad nuryju gumulą gerklėje ir vėl
žiūriu į jo antakius. Jie neturėtų sukelti jaudulio.
Idena, kas, po velnių, tau darosi?
- Gerai, į Naująjį Džersį, - sako Taileris. - Tau patiks mies­
tas. Ačiū Dievui, kad atskridai.
- Luktelėk, - žingteliu atgal ir pakreipusi galvą smalsiai
žiūriu į jį. Beveik galėčiau prisiekti, kad kalbėdamas jis pabrė­
žia balsius. - Ar aš... Ar tikrai girdžiu Niujorko akcentą?
Taileris pasikaso sprandą ir gūžteli pečiais.
- Gali būti. Per metus persiimi. Nepadeda nė tai, kad Šliu­
žas kilęs iš Bostono. Tau pasisekė, kad šneku ne vien slengu.
- Šliužas tavo kambario draugas, tiesa? - stengiuosi atkurti
mūsų pokalbius telefonu. Taileris pasakodavo, kurioje mokyk­
loje lankėsi ar kas įdomaus tądien nutiko. Išklojo, kaip užgriu­
vo žiema, ir jis pirmą kartą gyvenime pamatė tikrą sniegą. Vis
dėlto mane stebina jo akcentas. Kodėl neišgirdau, kai kalbėda­
vomės telefonu? - Koks, sakai, tikrasis Šliužo vardas?
- Stivenas. - Taileris pakelia akis į dangų. - Nagi, einam iš čia.
Jis mosteli išėjimo pusėn, bet aš kaipmat prisipažįstu, kad
dar nepasiėmiau lagamino. Mudu droviai nužingsniuojame

18
prie bagažo konvejerio. Glėbesčiavausi su Taileriu kokias pen­
kias minutes, todėl dabar žmonių praretėję. Iškart pamatau
savo bagažą, ir mudu patraukiame iš C terminalo į automobi­
lių aikštelę. Taileris lengvai veža mano lagaminą.
Lauke kepina saulė. Čia karščiau negu Santa Monikoje ir
Portlande. Nusivelku nertinį ir įsikišu į kuprinę. Kai prieiname
prie Tailerio audi, nustembu, kad automobilis tvarkingas. Tie-
są sakant, tikėjausi, jog bus išpaišytas grafičiais ar bent puikuo­
sis keliais išspirtais langais.
Jis atidaro bagažinę, - ji automobilio priekyje, - įdeda mano
lagaminą ir užtrenkia dangtį.
- Kaip laikosi tavo mama? - vypteli man.
Pakeliu akis į dangų, tada įsliuogiu į keleivio sėdynę ir prieš
atsakydama lukteliu, kol įlips Taileris.
- Pusėtinai. Vis dar elgiasi taip, tarsi būčiau atvažiavusi čia
visam laikui. - Perbraukiu pirštais odinę sėdynę ir įkvepiu oro.
Kvepia malkomis, oro gaivikliu ir „Bentley“ tualetiniu vande­
niu. Po velnių, kaip pasiilgau to tualetinio vandens kvapo. -
Dinas irgi įsiutęs.
Taileris akimirką įdėmiai pasižiūri į mane. Paskui nusuka
žvilgsnį, įjungia variklį ir prisisega saugos diržą.
- Judu vis dar sutariate?
- Aha, - meluoju. Tiesą sakant, abejoju, ar mudu su Dinų
vis dar sutariame po šio ryto ginčo. Gal ir taip. Pažįstu Diną,
veikiausiai jis greitai atlėgs. - Tarp mudviejų viskas gerai. -
Dirsteliu į Tailerį akies kampučiu, norėdama pamatyti jo reak­
ciją, laukdama, kas dabar bus. Jis sukanda dantis ir prisimer­
kia. Bet pradėjęs važiuoti vėl šypsosi.
- Gerai, - pareiškia, išsyk išsklaidydamas visas mano viltis.
Ir ko gi Taileriui pykti, kad susitikinėju su Dinų, jei aš jam ne­
berūpiu. - Kaip jis laikosi?

19
 Nuryju seilę ir suneriu pirštus, iš paskutiniųjų stengdamasi
neparodyti nusivylimo. Jo čia neturėtų būti. Man tai neturėtų
rūpėti.
- Dinas laikosi gerai.
Taileris trumpai linkteli. Jo dėmesys sutelktas į kelią - tuoj
išsuksime iš oro uosto teritorijos.
- Neklausi, kaip sekasi mano mamai? - jis švelniai kreipiasi
į mane. - Man atrodo, kad kaskart ji skambina vis labiau su­
irzusi. Tikinu ją: „Taip, mama, išsiskalbiu drabužius. Ne, nesu-
kėliau gaisro bendrabutyje ir neprisidariau bėdų.“ - Blankiai
šyptelėjęs Taileris priduria: - Kol kas.
- Išskyrus baudą, kurią skyrė policininkas už greičio viršiji­
mą, - atšaunu. Elkis kaip įprastai, sakau sau.
Išvingiuojame iš automobilių aikštelės į greitkelį, jis vyp­
teli man.
- Mama to nežino, tad ir nesijaudina. Dabar klausiu rimtai:
ar Džeimio mergina karšta?
Dėbteliu į Tailerį, lyg niekur nieko gūžtelintį pečiais.
- Esi tikras mergišius, - sakau. - Vis dėlto atsakysiu į tavo
klausimą: taip, ji miela. - Menkai pažįstu Dženę, nes Džeimis
yra tvirto būdo ir nori, kad laikyčiausi nuo jų atokiai. Turbūt
sugluminau jį, kai pirmąkart ją pasikvietė. Tikriausiai nedera
sakyti įbrolio merginai, kad naktimis jis cituoja Roberto Frosto
„Nepramintu taku“. Tai nusižengimas brolio ir sesers santy­
kiams. - Spėk, kas nutiko praėjusį vakarą.
-Kas?
- Čeisas paklausė mamos, ar galėtų atsivesti į namus ben­
draklasę ir kartu pasimokyti, bet dabar vasara, tad ką, po ga­
lais, juodu veiks?
- Mokysis, - nusišaipo Taileris. - Tai jau pažanga. Pagaliau
jis iškeitė vaizdo žaidimus į merginas.

20
 Vylingai nusišypsau, bet Taileris nė nežiūri į mane.
- Jei jau prakalbome apie merginas, tai Džeimis su Čeisu,
rodos, seka vyresnėlio pavyzdžiu.
- Grįžęs nudėsiu abudu, - juokdamasis pagrasina Taile-
ris. - Nugvelbti mano vidurinės mokyklos reputaciją - visiškai
neoriginalu.
Važiuojame greitkeliu, bet dabar piko valanda, todėl greitis
nedidelis. Atlenkiu saulės skydelį. Nuo jos spindulių man ima
peršėti akis, o saulės akiniai liko lagamine, nors, žinoma, buvo
kvaila juos ten dėti.
- Ar greitai tau prabėgo šie metai?
Kai vėl stabtelime spūstyje, Taileris gauna progą pažvelgti į
mane. Kiek pagalvojęs patraukia pečiais. Nebesišypso.
- Ne. Regis, kiekvienas mėnuo truko dvigubai ilgiau. Laukti
vasaros buvo pragariškai sunku.
- Maniau, kad laikas tau greitai prabėgs, - tariu. - Juk
daug važinėjai, susitikai su įvairiais žmonėmis. Buvai nuolat
užsiėmęs. - Kai kalbėdavau su Taileriu telefonu, jis visada
Išklodavo man savo susitikimų tvarkaraštį, gausų kelionių į
mokyklas ir kitas organizacijas. Jų tikslas buvo įspėti suau­
gusiuosius, kokia grėsmė gali tykoti jų atžalų - dėl to Taile-
rls pasakodavo apie vaikystėje patirtą tėvo smurtą. Lankėsi
Meine, Naujajame Džersyje ir kituose miestuose, Niujorke
būdavo retai. Nors labai išvargdavo, tikėjau, kad didžiuojasi
nuveiktu darbu.
Taileris papurto galvą ir vėl sužiūra į kelią - automobiliai
pajuda.
- Žinoma, dienos, kai dalyvaudavau susitikimuose, prabėg­
davo greitai, bet naktys virsdavo amžinybe. Grįždavau namo,
kur Stivenas ištisai kiūtodavo prie kompiuterio, kad atliktų
mokyklines užduotis, taigi dažnai siaubingai nuobodžiavau.

21
Jeigu neturi draugų, maždaug po mėnesio Niujorke nebėra ko
veikti.
Telefonu Taileris niekad neužsimindavo nuobodžiaująs.
Nuolat kartodavo, kaip jam patinkąs Niujorkas, kad čia daug
skanesnė kava ir kad jis šauniai leidžiąs laiką. Man nė neding­
telėjo, jog vaikinas meluoja.
- Jeigu taip nuobodžiavai, kodėl sutikai likti čia dar pusan­
tro mėnesio?
Taileris šypteli.
- Dabar čia esi tu.
- Ką nori?..
- O, man patinka ši daina, - jis pertraukia mane ir brūkš­
telėjęs pirštu per ekranėlį pagarsina radiją. Nebaigiu klausti,
todėl kilsteliu antakį, o Taileris kinkuoja galvą muzikos ritmu.
Tikriausiai tai nauja Dreiko daina. - Kėnis Vestas šiandien pri­
statė naują albumą.
- Tai bent, - išsiblaškiusi atsakau. Tiesą sakant, man tai vi­
sai nerūpi. Nemėgstu nei Kėnio Vesto, nei Dreiko.
Taip pertraukta nebežinau, apie ką iš tiesų mudu kalbamės.
Taileris šneka apie kažkokius nereikšmingus dalykus, o aš pri­
tariu jam. Tauškiame apie judrų eismą ir puikų orą, apie tai,
kad netrukus išvažiuosime iš Naujojo Džersio ir trauksime į
Niujorką. Pagaliau man tai ima įgristi.
Mašina vingiuoja tarsi kokia spirale, kol pasiekiame rinklia­
vų būdeles. Taileris pasuka ten, kur atsiskaitoma grynaisiais, ir
privažiuoja prie užtvaro.
- Ar žinai, kodėl man nepatinka Linkolno tunelis? - nusi­
šaipo traukdamas piniginę.
- Kodėl?
- Todėl, kad į Naująjį Džersį įvažiuoji nemokamai, bet turi
mokėti grįždamas į Niujorką. - Jis papurto galvą, laikydamas

22
rankoje pinigus, ir sustoja prie būdelės. - Gal čia ir esama
prasmės. Iš tikrųjų niekam nereikia važiuoti į Naująjį Džersį.
Nusijuokiu, Taileriui atidarius langelį. Automobilis toks
žemas, kad jam, norinčiam pasiekti būdelę, tenka beveik iš­
sikišti lauk.
Mokestį renkantis vaikinas sumurma:
- Gražus automobilis, - ir pakelia užtvarą, o mes šauname
pirmyn.
Tarsi atsakydamas į pagyrą variklis suriaumoja kaip žvėris.
Suneriu rankas ir grįžteliu į Tailerį.
- Kai kurie dalykai nesikeičia, - žaismingai pareiškiu.
Jis drovokai šypteli.
- įsisenėjęs įprotis, - sako gūžtelėdamas pečiais.
Pliskinanti saulė labai greitai dingsta, nes įvažiuojame į vie­
ną iš trijų tunelių, ir mus apgaubia šilta oranžinė šviesa. Akys
netrunka apsiprasti su prieblanda. Spoksau pro langą, nors
matau tik betonines sienas. Palinkusi į priekį pažvelgiu į tune­
lio skliautą.
- Kas virš mūsų?
- Hadsono upė, - atsako Taileris.
- Jėga! - prikandu lūpą ir vėl atsilošiu sėdynėje, paskui
staiga dingteli, kad viešėsiu Niujorke pusantro mėnesio. Per
praėjusį pusvalandį, rodos, buvau pamiršusi, kur važiuojame,
bet vien Taileriui paminėjus garsiąją Hadsono upę, grįžtu į
tikrovę.
- Dabar sveika atvykusi į Niujorką, - po valandėlės taria jis,
pakeldamas ranką ir rodydamas į priekinį stiklą. Pažvelgiu ton
pusėn - į tunelio sieną.
Ją skiria statmena linija. Šiapus linijos užrašyta „Naujasis
Džersis“, kitapus - „Niujorkas“. Kertame valstijos sieną, taigi
pagaliau atsiduriame Niujorke.

23
 - Po kelių minučių būsime Manhatane, - priduria Taileris.
Tikriausiai jaučia mano susižavėjimą, - nors esu per daug ap­
stulbusi, nieko nesakau, - ir vairuoja vis dar šypsodamasis. -
Jei nebūsi pervargusi, vėliau galėsime nuvykti į „Times“ aikštę.
Pirmasis tavo vakaras šiame mieste turi būti įspūdingas. Per
savaitę turi aplankyti visas turistams privalomas vietas.
- „Times" aikštė būtų šaunu, - sakau. Stengiuosi tvardytis,
nes, rodos, tuoj imsiu klykti. Iki šiol nebuvau išvykusi iš Vaka­
rų pakrantės, o dabar atsidūriau kitame žemyno pakraštyje, ir
ne bet kur, o pačiame Niujorke. Gali būti, kad po Los Andželo
tai didingiausias šalies miestas. Bent taip kalbama.
Netrukus įsitikinsiu, ar tai tiesa.
 3
Mums artėjant prie Linkolno tunelio galo, į jį pamažu ima
skverbtis šviesa. Kai išvažiuojame iš jo, saulė beveik apakina.
Prisimerkiu, bet vis tiek žiūriu. Nenoriu praleisti nė dalelės
miesto panoramos. Trokštu viską matyti.
Iš pradžių vaizdas kone pažįstamas.
Begalinės automobilių virtinės keliuose. Nenutrūkstamas
žmonių, vaikštančių šaligatviais ir skubančių pereiti gatvę,
srautas. Pastatai tokie aukšti, kad akimirką apima klaustrofo­
bija. Palyginti su Niujorku, Santa Monika atrodo kaip laukas
vidury Arkanzaso. Namai didžiuliai ir tarsi sugrūsti vienas ant
kito. Tiesa, jie meta šešėlį. Tvyro nepaprasto užimtumo atmos­
fera. Nematyti ramių, atsipalaidavusių ar lėtai žingsniuojančių
žmonių. Visi eina greitai, tarsi skubėdami ką nors atlikti. Tada
suprantu, kodėl viskas atrodo pažįstama. Kaip tik to ir tikėjau­
si, tetrūksta dvokiančių garų, besiveržiančių pro kanalizacijos
dangčius. Filmuose šitai perdedama,
- Tai bent.
- Pasakiau lygiai tą patį, - juokdamasis taria Taileris, bet
akies kampučiu žiūri, kaip gerte geriu įspūdžius. Drauge įsi­
gudrina lėtai manevruoti tarp pėsčiųjų ir taksi Keturiasdešimt
antrąja gatve. - Šiek tiek beprotiška, ką?

25
 - Juk tai Niujorkas, - atsakau. - Miestas, kuris niekada ne­
miega.
- Čia Madų rajonas, - aiškina man jis. - Važiuojam į mies­
to centrą.
Nelabai klausausi Tailerio, girdžiu jo žodžius, bet jie pasie­
kia mane it pavėlavę. Akį traukia be galo aukšti pastatai ir ša­
likelėse augantys medžiai. Daugumoje gatvių eismas tik vien­
pusis. Palinkstu į priekį, kad pro langą geriau matyčiau, kas
mums virš galvos.
- Gyveni Aukštutiniame Ist Saide, tiesa?
Vėl žiūriu į Tailerį, todėl pastebiu pasipūtėlišką jo vypsnį.
Sustojame prie šviesoforo.
- Negi tikėjaisi, kad mama leis man apsigyventi skurdžių
rajone?
- Ne, - prisipažįstu. - Ji tikrai nebūtų tau leidusi įsikurti
Harleme.
Jis cakteli liežuviu ir žaismingai papurto galvą.
- Nagi liaukis, Idena, nemaniau, kad esi taip įsikibusi stereo­
tipų. Rytų Harlemas ne toks jau blogas. Aš ten puikiai pritam­
pu - galbūt todėl, kad moku ispaniškai. Padeda ispaniški genai.
- Taileri, tavųjų ispaniškų genų gal tik dvidešimt penki pro­
centai. Esi visai nepanašus į ispaną.
Stengiuosi nekreipti dėmesio į minią ant šaligatvio, laukian­
čią, kol galės pereiti gatvę. Mums stabtelėjus, jie fotografuoja
Tailerio automobilį - tai labai krinta į akis, bet jam nė motais.
- Tie genai vis tiek svarbūs, - spiriasi jis. - Už šį gėrį esu
dėkingas močiutei Marijai. Ir turbūt tėčiui.
Kurį laiką tyliu. Esu truputį nustebusi, kad Taileris pami­
nėjo tėvą, ir laukiu, kol sukąs dantis ir paniurs, bet jis ir toliau
šypsosi, kažką rodydamas pro priekinį stiklą. Kalbėdamas apie
tėvą Taileris nebesiunta. Daug pasiekė per metus.

26
 - Pažvelk, privažiavome „Times“ aikštę.
-Ką?
Kol akimis šukuoju gatvę priešais save, užsidega žalia švie-
tiu, Taileris nedelsdamas spusteli greičio paminą, ir automo­
bilis neria už kampo, palikdamas išmetamųjų dujų kamuolį,
lai, be abejonės, daro įspūdį žiopliams ant šaligatvio. Pašnai­
ruoju į jį.
- Padarėme lankstą, - paaiškina Taileris, šypsodamasis iš
mano suglumimo. - Nenoriu, kad dabar ją pamatytum. Tik
vakare.
- Tikrai? Pasakei, kad „Times“ aikštė tiesiai priešais nosį,
o paskui pralėkei, man nespėjus pamatyti? - suneriu rankas
ant krūtinės ir nusigręžiu nuo jo, apsimetu suirzusi, bet irgi
šypsausi.
- Vakare ji gražesnė, - sako jis.
Važiuojame į šiaurę Aštuntuoju aveniu pro viešbučius, par­
duotuves, restoranus ir, žinoma, pro daugybę turistų. Nesunku
atskirti vietinius nuo atvykėlių, nes pastarųjų, be paliovos fo­
tografuojančių, veidai kupini susižavėjimo. Jeigu nesislėpčiau
už užtamsintų Tailerio automobilio langų, pritapčiau prie jų
minios.
- Kertame Brodvėjų, - sumurma Taileris ir čia pat išsuka į
Penkiasdešimt septintąją gatvę. - Centrinis parkas yra už dvie­
jų kvartalų tau iš kairės. Karnegio koncertų salė - iš dešinės.
- Liaukis! - pyktelėjusi pakeliu rankas, nes ir taip šaudau
akimis aplink, vildamasi viską aprėpti. Žvilgteliu į kairę tikė­
damasi išvysti žalumą, bet pamatau tik du didžiulius pasta­
tus, todėl vėl susitelkiu į mūsų kertamą gatvę. Brodvėjus ne
lygiagretus, o įstrižas kitų miesto gatvių atžvilgiu, ir tai be galo
šauniai atrodo. Šiaip jau jis nesiskiria nuo kitų gatvių, kurio­
mis važiavome, todėl įsmeigiu akis į priekį ir laukiu pasirodant

27
Karnegio koncertų salės, nors ir nenutuokiu, kaip ji atrodo.
Težinau, kad tai didžiausia įžymybė.
- Štai, - sako Taileris ir parodo į pastatą dešinėje. Matau jį
vos kelias akimirkas, bet to pakanka suvokti, kad jis susilieja su
aplinkiniais pastatais. Gal būdama klasikinės muzikos gerbėja
žavėčiausi labiau.
- Tai ji?
- Aha.
Važiuojame toliau į rytus Penkiasdešimt septintąja gatve,
kas kelias minutes stabčiojame prie šviesoforų. Čia tiek daug
parduotuvių, apie kurias niekad nesu girdėjusi. Stengiuosi įsi­
minti nors pusę pavadinimų. Norint apsipirkti Manhatane rei­
kia daugybės laiko.
Kai vėl stabtelime prie šviesoforo, dirsteliu į kairę ir galiau­
siai išvystu žalumą - Centrinį parką. Tik jo pakraštį, bet to pa­
kanka, kad vėl užplūstų susižavėjimas. Nuo tada, kai patekau
į Niujorką, mano nekantrumas, sukinėjantis po Manhataną,
atlėgo, bet vėl ima atgyti. Labiausiai noriu pamatyti Centrinį
parką. Bėgioti jame turėtų būti nuostabu.
- Penktasis aveniu, - paskelbia Taileris ir kumšteli man pa­
stebėjęs, kad nekreipiu dėmesio į prabangias parduotuves vos
už kelių žingsnių nuo mūsų.
Man jos visiškai nerūpi. Galiausiai atitraukiu akis nuo me­
džių ir pažvelgiu į jį.
- Ten Centrinis parkas?
- Aha, - vypteli jis.
Vėl užsidega žalia šviesa, ir mes leidžiamės pirmyn, man
nespėjus dirstelėti per petį. Didžiulis miestas glumina, bet Tai­
leris, regis, puikiai žino kelią. Mudu pasukame šiaurėn, į Tre­
čiąjį aveniu, tada prisimenu Trečiąją gatvę ir promenadą Santa
Monikoje. Spėlioju, kaip šį laisvadienį praleido Dinas.

28
 - Beje, galima sakyti, atvažiavome, - sako Taileris. - Liko
maždaug penkiolika kvartalų. Tiesiog dairykis Septyniasde­
šimt ketvirtosios gatvės.
Žvilgteliu pro langą. Šešiasdešimt pirmoji gatvė. Priešais
nuostabus aveniu. Daingus giedras, pastatus nutvieskia saulės
šviesa, todėl dauguma jų atrodo balti. Paskui privažiuojame
Septyniasdešimt ketvirtąją gatvę. Pastebiu ją tik tada, kai Tai­
leris pasuka dešinėn j siaurą vienpusio eismo ruožą. Jis tuoj pat
Nulėtina greitį ir mikliai įspraudžia automobilį prie šaligatvio
tarp hondos ir pikapo - mašinas skiria vos keli coliai.
Palinkstu į priekį, dirsteliu pro priekinį stiklą ir susiraukiu.
- Ar nebijai, kad mėgindami išvažiuoti jie užkliudys tavo
mašiną?
- Ne, savininkai nesinaudoja jomis, - atsako Taileris, iš­
jungdamas variklį. Ištraukia raktelius iš degimo spynelės ir at­
sisega saugos diržą, paseku jo pavyzdžiu. - Pikapas priklauso
nebevairuojančiam senukui iš gretimo namo, o hondoje gy­
vena kažkokia mergina. Mašina stovi čia nuo mano atvykimo.
Mergina kas vakarą grįžta ir nakvoja joje. - Tailerio veidas
abejingas, todėl negaliu suprasti, ar jis juokauja, ar ne. Ir netu­
riu progos paklausti, nes esu iškart kviečiama: - Eime, paimsiu
tavo lagaminą.
Atidariusi dureles išlipu ir pamankštinu kojas.
Pirmiausia šauna mintis: tai bent!
Niujorkas.
Esu Niujorke, tikrai stoviu vienoje iš Manhatano gatvių.
Nudelbiu akis. Primėtyta kramtomosios gumos ir šiukšlių. Bet
vis tiek tai Manhatanas.
- Tau viskas gerai?
Pakeliu akis nuo grindinio. Pakėlęs antakį Taileris traukia
mano lagaminą iš bagažinės, stengdamasis neužkliudyti hon­

29
dos civiko. Droviai šypteliu jam ir pasiimu iš automobilio kup­
rinę, tada žingteliu į šoną ir užsimetu ją ant peties.
- Tai tiesiog... tiesiog neįtikima.
Tik dabar imu girdėti triukšmą. Variklių burzgimą. Balsus.
Klaksonų pypsėjimą. Tuo pat metu jie ir garsūs, ir ne. Nuolati­
nis triukšmo fonas, prie kurio tikiuosi įprasti. Dabar suvokiu,
kodėl niujorkiečiai taip garsiai kalba.
- Žinau, - sako Taileris. Jis užtrenkia bagažinę ir užrakina
automobilį. - Apsiprasi per savaitę, - jis apeina mašiną ir už­
lipa ant šaligatvio.
Man ketinant klausti, kur jo būstas, linkteli į namą kitapus
gatvės. Tai aukščiausias kvartalo pastatas, stūksantis pačiame
jo kampe. Iš lauko atrodo gražiai: baltų plytų, milžiniškais lan­
gais su rudais rėmais.
- Taip, aiškiai matyti tavo mamos pastangos, - sakau. Žino­
ma, Ela išrinko gražiausiai atrodantį daugiabutį. Įdomu, koks
jis iš vidaus. Atlošusi galvą greitai skaičiuoju aukštus. Dvide­
šimt. - Kelintame aukšte gyveni tu?
- Dvyliktame, 1203 bute. - Taileris vis dar šypsosi man.
Nesiliauja nuo pat oro uosto. - Eisim vidun?
Linkteliu ir nuseku paskui vaikiną skersai gatvę prie stikli­
nių durų. Jis surenka kodą, pasigirsta šaižus pyptelėjimas, ir
jos atsidaro. Taileris įveža mano lagaminą, einu šalia apžiūri­
nėdama vestibiulį, o jis patraukia prie lifto. Visa siena nuka­
binėta pašto dėžutėmis, pristatyta smulkių prekių automatų,
daugiausia tuščių. Liftas didžiulis. Į jį gali sutilpti gal dvide­
šimt žmonių, bet keliamės tik mudu su Taileriu. Jis prie vie­
nos sienos, aš prie kitos. Rodos, mus skiria per didelis tarpas,
turėtume stovėti arčiau vienas kito. O gal tai tik liūdnos mano
mintys.

30
 - Šliužas turėtų būti jau grįžęs, - ilgai nelaukdamas sako jis.
Liftas švelniai kyla viršun. - Išėjo su keliais mokyklos draugais,
bet esu tikras, kad jau parsibeldė.
- Ar turiu vadinti jį Šliužu? - Nieko neturiu prieš pravar­
des, bet ši perdėm juokinga. Koks žmogus norėtų būti šitaip
vadinamas? - Gal tiesiog Stivenu?
- Taip ir daryk, jei nori, kad imtų tavęs nekęsti, - Taileris
kalba visai rimtai, paskui šypteli. - Po kurio laiko ši pravardė
nebeatrodo kvaila. Ypač jeigu kvieti jį iš kitos gatvės pusės. Tu
Irgi išmoksi nekreipti dėmesio į keistus žvilgsnius.
Pasigirsta skimbtelėjimas, ir lifto durys atsidaro. Atsidu­
riame baltai išdažytame vestibiulyje, turbūt priderintame prie
baltų fasado plytų. Praėjęs trejas duris, jis pastato mano laga­
miną priešais 1203 butą.
- Šįryt tvarkiausi, prieš tau atvykstant, bet jei Šliužas na­
mie, nepažadu, kad viską rasime, kaip buvau palikęs, - prisipa­
žįsta Taileris, įkiša ranką į užpakalinę džinsų kišenę ir ištraukia
raktų ryšuliuką. Rodos, šiek tiek nervinasi.
- Man nesvarbu, - sakau ir vėl nusišypsau. Mintis, kad Tai­
leris mėgino sutvarkyti namus mano atvažiavimo proga, verčia
manyti, kad jis norėjo padaryti man įspūdį. Bet kuo daugiau
galvoju apie tai, tuo labiau abejoju.
Spragteli užraktas, Taileris stumtelėjęs atidaro duris ir įlei­
džia mane. Iškart dingteli: Elos auklėjimas.
Atsiduriu didžiulėje svetainėje. Smėlio spalvos kilimas, rau­
donu aksomu apmuštos sofos, tviskantys juodi baldai, neįtiki­
mai didelis plokščiaekranis televizorius ant sienos tarp dviejų
milžiniškų langų, žvelgiančių į miestą. Dešinėje dvejos durys,
tikriausiai vedančios į miegamuosius, kairėje virtuvė. Vyrauja
juoda, raudona ir balta spalvos. Tokiame bute dvi svarbiausias

31
patalpas skiria tik ruošos stalas, tai leidžia stovėti virtuvėje ir
matyti, kas vyksta svetainėje. Spintelių durys ir darbastaliai -
akinamai balti. Vienoje virtuvės pusėje matyti atviros durys,
tikriausiai vedančios į skalbyklą. Kitoje dar vienos, bet užda­
rytos.
- Brolau, ar tai tu? - atsklinda balsas iš anapus durų. - Ro­
dos, dušas vėl sugedo. Vanduo pasiutusiai šaltas. Niekaip ne­
sušyla.
Išgirdusi stiprų Bostono akcentą kilsteliu antakius. Palygin­
ti su juo, keistoka Tailerio tarsena atrodo niekuo neišsiskirian­
ti. Vonios durys atsiveria, iš jos išeina aukštas šviesiaplaukis.
Jo oda šviesi, vaikinas, rodos, nekreipia dėmesio į nieką, nes
drožia per virtuvę įsikišęs ranką į treningo kelnes ir nerūpes­
tingai taisydamasis apatinius.
- Ar tie subingalviai mano, kad noriu nušalti kiaušius... -
išvydęs mane šviesiaplaukis užsikerta ir stabteli. Paskui pama­
žu ištraukia ranką iš kelnių. - O, šūdas! - Jis dėbteli į Tailerį. -
Galėjai bent įspėti mane.
Taileris nusijuokia, dirsteli į mane akies krašteliu, beveik at­
siprašomai patraukia pečiais.
- Idena... tai Šliužas.
- Sveikas, - tariu, bet jaučiuosi šiek tiek nesmagiai, tarsi
būčiau įėjusi į pirmykščio žmogaus urvą. Pasijuntu kaip įsibro­
vėlė. - Malonu, hmm, susipažinti.
Yra ir geresnių būdų pasisveikinti, ne tik įsikišus ranką į
tarpkojį.
- Aha, man irgi, - sako Šliužas ir prieina prie durų. Pir­
miausia pastebiu, kad jo akys nepaprastai vangios. Mėlynos,
bet tokios blyškios, kad atrodo beveik pilkos. Vaikinas atkiša
man ranką, bet aš papurtau galvą. Jis vypteli. - Nenori pa­
spausti?

32
 - Ne per labiausiai, - atsakau.
Taileris atsikrenkščia ir suneria rankas ant krūtinės, jo akys
bėgioja nuo Stiveno prie manęs.
- Na, pirmiausia pagrindinės taisyklės, - sako jis.
- Pagrindinės taisyklės? - pakartoja Stivenas, arba Šliužas,
tarsi niekada negirdėjęs tokių žodžių.
- Dabar su mumis gyvens mergina, tad prausdamasis vo­
nioje užsidaryk duris, - dėsto Taileris. - Idena rytais eis į vo-
nlų paskutinė, nes jai reikia daugiau laiko.
Ketinu prieštarauti, bet paskui suprantu, kodėl jis taip nu­
sprendė. Jei eisiu paskutinė, nė vienas iš vaikinų nesibels į du­
rto ir neragins paskubėti.
- Turbūt esi laimingiausia pasaulyje mergina? Dalysiesi
bustu su manimi. Ką geresnio gali pasiūlyti gyvenimas? - Šliu­
žus žiūri į mane palenkęs galvą ir pakėlęs antakį. Taileris tik pa-
vurto akis. - Turiu galvoje, gyvensi su kiečiausiu vaikinu, kokį
kada nors esi sutikusi.
Nusivaipau.
- Ar tu visada toks?..
- Kerintis? Taip, - Šliužas ištiesia ranką ir globėjiškai pa­
glosto man galvą. Laimė, glosto ne ta ranka, kurią kišo sveikin-
Ils. Paskui grįžteli į sofą. - Televizorius mano.
- Nesijaudink, jo tokie juokai, - man į ausį tyliai sumurma
Taileris.
Nekreipiu dėmesio į jo žodžius, tik jaučiu, kaip vaikino kvė-
puvimas kutena man odą, ir iš paskutiniųjų stengiuosi nerea­
guoti. Prikandu lūpą, kad neimčiau drebėti, ir sugraibau laga­
mino rankeną.
- Hmm, kur pasidėti daiktus?
- Mano kambaryje, - atsako Taileris. Jis čiumpa lagami­
ną ir nutempia prie pirmųjų durų dešinėje. Koja atidaręs jas,

33
praleidžia mane pirmą, tada pastato lagaminą prie didžiulės
lovos. Kambarys tvarkingas, ne toks kaip Santa Monikoje. Jis
irgi išklotas smėlinės spalvos kilimu, antklodė raudona, lovos
rėmas ir staliukas šalia jos juodi. Sienos išklijuotos Nacionali­
nės futbolo lygos ir Aukščiausios beisbolo lygos plakatais.
- Nuo kada domiesi beisbolu? - klausiu.
- Nuo tada, kai apsigyvenau Niujorke, - šypteli jis ir linkteli
į lovą. - Gyvensi mano kambaryje, aš miegosiu ant sofos.
- Kodėl nemiegosim drauge? - Viešpatėliau, žodžiai taip
greitai išsprūsta man iš lūpų, kad susivokiu tik tada, kai Taile-
ris liaujasi šypsotis. Jis pasikaso sprandą ir patraukia pečiais.
Siūlymas dalytis lova yra visiškai paikas.
- Gal kol kas įsitaisysiu ant sofos, Idena, - Taileris bando
šypsotis švelniai, bet lyg ir per jėgą.
Staiga atmosfera tampa tokia slegianti, kad kyla noras ati­
daryti langą ir šokti žemyn. Suprantu, kad mano siūlymas
kvailas, bet jei buvo iškart atmestas, vadinasi, jis tikrai nebe­
myli manęs.
Prisiverčiu elgtis kaip įprastai, lygiai kvėpuoti.
- Taip, netikusi mintis. Neprieštarausi, jei nusnūsiu? Tikrai
pavargau, - pasižiūriu į laikrodį. Dabar pusė septynių vakaro,
Santa Monikoje būtų tik pusė keturių, bet staiga pasijuntu vi­
siškai išsekusi. Ankstyvas skrydis nualino.
- Aha, žinoma, numik, - sako Taileris, traukdamasis prie
durų, tarsi ketindamas sprukti nuo kvaištelėjusios įseserės,
kuri mėgina įsitempti jį į lovą. - Gal šįvakar nenorėsi į „Times"
aikštę? Galime apžiūrėti ją rytoj.
- Ne, ne, - patikinu skubiai ir gal pernelyg jausmingai. -
Noriu pamatyti „Times“ aikštę. Leisk valandą numigti, ir galė­
sim važiuoti.

34
 Tik valandą? - jo žvilgsnis įtarus.
Per dvejus metus Taileris įsitikino, kad be galo mėgstu mie­
got I. Tikriausiai abejoja, ar užsnūdusi įstengsiu pabusti.
- Valandą, - patvirtinu. - Jei neatsikelsiu, pažadink.
Viliuosi, kad „Times“ aikštė gali palūkėti.
Pamankštinu rankas, apsiverčiu ant šono, tada tarp paklodžių
imu ieškoti mobiliojo. Lovoje labai šilta, paklodės limpa prie
kūno. Aimanuodama numetu antklodę ir atsisėdu, nesuvokiu,
kiek dabar valandų. Saulės spinduliai vis dar apšviečia kam­
barį, pro miegamojo duris girdėti tyliai veikiantis televizorius.
Išsiritu iš lovos, atidarau duris. Ant sofos drybso Taileris su
Šliužu ir žiūri kažkokias futbolo rungtynes.
Norėdama atkreipti Tailerio dėmesį, atsikrenkščiu. Jis kaip­
mat krypteli galvą mano pusėn, veidas nušvinta. Šliužas nė ne­
mirkteli. Gurkšnodamas alų iš butelio, keikia žaidėjus.
- Ar ilgai miegojau? - klausiu tyliu prikimusiu balsu.
Taileris atsistoja ir eina artyn - mano širdis ima plakti grei­
čiau. Tikiuosi, jau rytoj sugebėsiu tvardytis ir nealpėsiu kas­
kart, jam pažvelgus, prakalbinus ar prisiartinus.
- Dvidešimt minučių, - sako.
Dėbteliu į jį. Dvidešimt minučių? Nieku gyvu. Bet žvilgte­
lėjusi į laikrodį suprantu, kad Taileris nemeluoja. Dar nėra nė
septynių.
- Ar galėsime važiuoti į „Times“ aikštę?
- Aha, nusivešiu tave pavakarieniauti, nes veikiausiai pra­
alkai.

36
 jis trumpam nustoja šypsotis ir kilsteli antakį. Tikriausiai
laukia, kad prieštarausiu.
- Taip, esu alkana, - prisipažįstu. Dėl to kaltas ankstyvas
skrydis, kelionė, laiko skirtumas - pabundu septintą vakaro,
visą dieną neturėjusi nė kąsnio burnoje. Jei neskaičiuosim rytą
oro uoste išgertos kavos.
Taileris vėl nusišypso.
- Susiruoši per pusvalandį?
- Aha, susiruošiu. - Šliužas vis dar nekreipia dėmesio į
mudu, ir mano žvilgsnis pro jį krypsta į vonios duris. Linkteliu
lon pusėn. - Galiu pasinaudoti?
- Idena, nereikia klausti, - nusijuokia Taileris. - Dabar tu
OIu gyveni. Tad pirmyn.
Tą pačią akimirką mudu atsigręžiame į jo kambarį. Tailerio
drabužiai spintoje, maniškiai - lagamine ant grindų. Šypteliu
puse lūpų, kai abudu įeiname vidun.
- Dabar čia tavo kambarys, teks įprasti, kad užsuku pasi­
imti drabužių ir daiktų, - pokštauja jis, atidarydamas spintos
duris. - Nesijaudink, prieš įeidamas pasibelsiu.
Pakeliu akis į dangų ir įsiręžusi keliu lagaminą nuo grin­
dų, kol galiausiai užmetu ant lovos. Dar neapsisprendžiau, ką
vilktis, todėl atsegusi lagamino užtrauktuką šnairuoju, kokius
drabužius pasirinks Taileris - kasdienius ar išeiginius. Kelias
minutes pasirausęs spintoje ir pasigriozdęs komodos stalčiuo­
se jis išsitraukia ir padeda ant lovos rusvas kelnes ir užsagsto-
mus tamsiai mėlynus džinsinius marškinius.
- Eisi nusimaudyti, tiesa?
- Žinoma, - jusdama Tailerio žvilgsnį greitai nudelbiu akis
| lagaminą ir nuryju seilę. - Aha. - Jis stovi prie lango ir lau­
kia, kol įeisiu į vonią, kad galėtų persirengti, todėl nenorėda­
ma versti jo laukti kuo greičiausiai perverčiu kaugę drabužių.

37
Išsirenku kelis derinius ir smunku iš kambario. - Greit grįšiu,
palįsiu po dušu.
- Rankšluosčius rasi antroje spintelės lentynoje! - šūkteli
Taileris.
Man uždarius kambario duris ir įžengus į svetainę, Šliužo
ant sofos nebėra, nors rungtynės dar nepasibaigusios. Einu per
virtuvę, ir staiga iš šaldytuvo kyšteli galva. Šliužas laiko butelį.
- Nori alaus?
- Alaus? - perklausiu. Bostono akcentas labai neaiškus.
- Aha, alaus. Tai nori ar ne?
- Žinoma, - atsakau. Atkišu ranką ir laukiu tikėdamasi,
kad vaikinas apsigalvos. Vis dėlto jis ištraukia iš pakuotės bu­
telį „Corona“ ir įbruka man. Galiu atšvęsti pirmąjį savo vakarą
Niujorke ir išgerti alaus.
- Palauk, tuoj atkimšiu, - sugraibęs nuo ruošos stalo ati­
dariklį, Šliužas atsigręžia ir atkemša man butelį. Tada pasiima
savąjį ir gurkšteli. - Nemaniau, kad esi iš tų merginų, kurios
mėgsta alų.
- O aš nemaniau, kad tu toks vaišingas, - atšaunu, bet
mudu tik juokaujame. - Ačiū už gėrimą.
Jis sudaužia su manimi buteliu tarsi sakydamas „nėra už ką“,
paskui nugeria dar gurkšnį, o aš patraukiu į vonią. Rankoje ne­
šuosi drabužius, kitoje - alų.
- Ar paliksi duris atdaras, kad gerai matyčiau?
Atsigręžiu ir prisimerkusi pažvelgiu į Šliužą. Ko gero, mūsų
humoro supratimas skiriasi, bet neabejoju, kad palengva pri­
prasiu prie to.
- Aišku, ne, - koja užtrenkiu ir užrakinu vonios duris.
Netrunku susiruošti, nes netrenku galvos, tik atsigaivinu po
dušu ir nusiplaunu makiažą, telieka apsirengti. Paleidžiu plau­
kus, užsisegu rožinį „čiuožėjos“ sijonėlį, ant baltos berankovės

38
palaidinukės apsivelku džinsinį švarkelį. Rengdamasi ištuštinu
beveik visą butelį alaus, nešdamasi daiktus į Tailerio kambarį,
pasiimu jo likutį. Man įėjus, vaikinas purškiasi tualetiniu van­
deniu. Žinoma, „Bentley“.
- Šliužas pavaišino? - klausia Taileris, linktelėdamas į bu­
lelį mano rankoje. Akimirką dingteli, kad raukosi, bet iš tiesų
jo veidas abejingas.
- Taip, - pastatau butelį ant naktinio staliuko ir nė nesu-
lunksčiusi sumetu drabužius į lagaminą. Sutvarkysiu vėliau,
dabar man reikia makiažo krepšelio. Randu jį po sandalais.
Apžvelgiu kambarį ieškodama veidrodžio, paskui išvystu ne­
didelį veidroduką ant komodos, prie kurios stovi Taileris. - Ar
guliu trumpam prieiti?
- Žinoma, - žingtelėjęs į šalį jis užleidžia man vietą priešais
veidrodį ir žiūri, ką darau.
- Pakeitei šukuoseną? - netrukus klausia.
- Šukuoseną? - pakeliu galvą ir dirsteliu į Tailerio atvaizdą
veidrodyje. - Pašviesinau tik kelias sruogas. - Jis linkteli, o aš
vėl imu raustis krepšelyje. Nenoriu gaišinti Tailerio, todėl pasi­
dažau tik blakstienas, kad akys atrodytų didesnės.
Nenutuokiu, kas vyksta tarp mudviejų, bet staiga pasijuntu
nejaukiai. Nejutau šito nei oro uoste, nei pakeliui į Manhata-
ną, bet dabar kažkas pasikeitė. Imu jaudintis, gal dėl to kaltas
mano ankstesnis neapgalvotas siūlymas, sugluminęs Tailerį.
Siūlymas miegoti kartu. O gal man nejauku todėl, kad daugiau
nerūpiu jam kaip mergina.
- Pasirengusi, - tyliai ištariu, išspaudžiu šypseną ir atsigrę­
žiu. Žiūrėdama į Tailerio atvaizdą veidrodyje, nepastebėjau,
kad jis avi rudus batus. Atsidūstu. Spėlioju, ar žino, kaip man
patinka, kai apsiauna juos.
- Kas yra? - klausia jis.

39
 - Nieko, - prikandu lūpą, kad neišrausčiau, žaibiškai čium­
pu nuo grindų sportbačius, apsiaunu ir atsistoju. - Eime.
Nuseku paskui Tailerį į svetainę. Šliužą vėl aptinkame prie
šaldytuvo - jis atsikemša naują butelį alaus, tikriausiai trečią.
Palinki man pasigėrėti „Times“ aikšte, nors, jo žodžiais, visa
tai tėra pervertinamas šūdas. Pagaliau Taileris išsiveda mane
iš daugiabučio.
Mums išėjus į Septyniasdešimt ketvirtąją gatvę, vis dar labai
karšta; vėl girdžiu tą triukšmą. Pypčioja daugybė automobilių,
bet man tai beveik patinka. Kažkodėl atpalaiduoja. Eidamas
per gatvę Taileris tyli, tad stabteliu prie jo automobilio keleivio
durelių. Pikapas ir honda nepajudėję iš vietos.
- Nevažiuosim mašina, - nusijuokia jis, tarsi turėčiau žino­
ti, kad automobilio neprireiks. Stovi per kelias pėdas nuo ma­
nęs ir šypsosi, tad imu viltis, kad gal nejaukumas jo kambaryje
buvo tik laikinas. - Važiuosim metro.
- Metro? - vangiai prisimenu, kad mama liepė nekelti ten
kojos. Esu Niujorke tik tris valandas ir jau imu nepaisyti jos
nurodymų. Be to, slapta noriu nors kartą gyvenime pavažiuoti
metro, patirti tą jausmą.
- Taip, lipsime į šeštą traukinį Septyniasdešimt septintojoje
gatvėje, - sako Taileris, vargu ar suprasdamas, kad nenutuo­
kiu, apie ką jis kalba. - Iš pradžių važiuosime iki Didžiosios
centrinės stoties. Juk girdėjai apie ją, tiesa?
- Ji tikra garsenybė? - eidama greta priderinu žingsnį prie
Tailerio, nors kreipiu daugiau dėmesio į aplinką negu į jį.
- Aha, - atsako jis. - Nupirksim tau metro kortelę.
- Ką, ką?
Taileris žiūri į mane tramdydamas juoką.
- Viešpatėliau, tu tikra turistė.

40
 Pasukame dešinėn, į Leksingtono aveniu, ten pastatai atro­
do tamsesni. Visi jie murzinai rudi ar raudoni, eismas atrodo
dur judresnis nei Trečiajame aveniu. Metro pasiekiame per
penkias minutes, bet aš suglumstu, nes nežinau, pro kur įeiti,
nes įėjimų aštuoni: po du kiekviename kampe. Atsigręžiu į Tai-
lerį. - Kodėl čia tiek daug laiptų?
- Šie skirti priemiestiniams traukiniams, - aiškina jis, rody­
damas į keturis įėjimus rytinėje gatvės pusėje. Paskui linkteli į
įėjimus priešingoje pusėje: - O šie - važinėjantiems po miesto
centrą. Ten mudu ir keliaujame.
Automobilių sraute atsiradus properšai, mudu perbėgame
gatvę, tada Taileris stumteli mane prie laiptų į metro. Iš viršaus
metro tunelis atrodo kaip tamsus urvas. Dingojasi, kad nuli­
pę porą pakopų nebematysime dienos šviesos ir atsidursime
prieblandoje. Esu prisižiūrėjusi užtektinai siaubo filmų ir visai
nenoriu mirti po žeme.
Pro mus aukštyn ir žemyn braunasi praeiviai, o aš tebesto­
vimuoju. Sunėręs rankas ant krūtinės Taileris įdėmiai žiūri į
mane.
- Ar dažnai važiuoji metro? - klausiu.
- Beveik kasdien, - atsako jis. - Patikėk, tai saugu.
Vis dar stoviu kaip įkasta. Į „Times“ aikštę verčiau žygiuo­
čiau pėsčia, kad ir kiek kvartalų reikėtų įveikti. Spoksau į
Tailerį.
- Gal galėtume nukakti autobusu ar kokia kita transporto
priemone?
Jis pakelia akis į dangų, pasiraitoja džinsinių marškinių ran­
koves ir paima mane už rankos. Žengiu tarsi į nebūtį, rodos,
kūnas liaujasi klausyti, jam suskatus tempti mane laiptais.
- Idena, metro naudojasi maži vaikai, taigi važiuosi ir tu.
Ginčas baigtas, - mesteli per petį Taileris.

41
 Nė nebandau atsakyti. Negaliu. Pasijuntu kaip pradinėje
mokykloje, kai berniukas, kurį buvau įsimylėjusi, pirmą kar­
tą laikė mane už rankos. Tai buvo paprasčiausias judesys, bet
man pasirodė labai reikšmingas. Tailerio oda šilta, mūsų pirš­
tai sunerti ir puikiai dera tarpusavyje. Jaučiuosi beveik taip pat
kaip prieš daugelį metų, vėl trūksta oro, ir negaliu pasakyti,
ar tai dėl jo prisilietimo, ar kad atsiduriu po žeme. Stengiuosi
įtikinti save, kad dėl buvimo požemyje.
- Na matai, ne taip jau baisu, tiesa? - Tai ištaręs jis greitai
ištraukia ranką man iš saujos.
Palengva atsipeikėju ir spėlioju, per kiek pakopų Taileris
nutempė mane žemyn. Stebiuosi, kad čia, apačioje, taip šviesu,
kol galiausiai susirandu jį akimis.
- Tiesa, - greičiau sukuždu negu ištariu. Visai kaip vaikas.
Juk Taileris tik nuvedė žemyn metro laiptais. Dirsteliu į jo ran­
kas, dabar sukištas į kelnių kišenes, ir į akis, kuriose matyti
smalsumas. - Tai kaip bus su ta metro kortele?
- Ji padės tau praeiti pro šiuos daiktus. - Jis linkteli į suka­
mųjų vartelių eilę. Tik dabar atkreipiu dėmesį į didžiulį triukš­
mą. Girdžiu iš kažin kur atidundant traukinį, rodos, po kojo­
mis dreba žemė, bet taip nėra - tolumoje ant platformos groja
gatvės muzikantas. - Eime ana ten.
Prie sienos pristatyta automatų, seku paskui Tailerį prie jų,
mėgindama neatsilikti. Iš dalies dėl to, kad nesijaučiu saugiai,
bet ir todėl, kad tikiuosi jį vėl paimsiant mane už rankos. Ne,
nepaima.
- Ar vis dar bijai? - klausia jis ir vogčiomis dirsteli į mane
akies kampučiu, tuo pačiu metu liesdamas ekraną, rinkdama­
sis pasiūlymus taip greitai, kad man sunku suvokti, ką jis daro.
- Patiriu šiokią tokią klaustrofobiją, - prisipažįstu. Žvalgau­
si po stotį. Nenutuokiu, ar giliai po žeme esame, bet jaučiuosi

42
įkalinta nežinia kur. Niekam daugiau pasaulyje tai nerūpi, nes
visi čia esantys žmonės ne turistai.
- Per kelias dienas apsiprasi. Iki savaitgalio jausiesi Niujor­
ke kaip namie. - Taileris išsitraukia piniginę, išsiima kreditinę
kortelę ir įkiša į automato plyšį. Surinkęs kodą ištraukia ją. Iš
plyšio viršuje išlenda kita kortelė - geltona ir juoda. - Galėsi
neribotai naudotis visą mėnesį. - Jis paduoda ją man. - Dabar
esi pasirengusi važiuoti.
Akimirką dirsteliu į tą daikčiuką ir žiūriu, kaip Taileris įsi­
deda kreditinę kortelę į piniginę ir išsiima metro kortelę.
- Kiek už ją sumokėjai?
- Koks skirtumas?
Jis piktokai pasižiūri į mane tarsi įsižeidęs dėl tokio klau­
simo.
- Nes dabar esu tau skolinga.
Taileris prapliumpa kvatotis vidury stoties ir pakelia akis į
dangų.
- Eime iš čia. Tu man nieko neskolinga. Esu gavęs griežtus
nurodymus rūpintis tavimi, - apkabinęs per petį jis prisitrau­
kia mane arčiau, stipriai spusteli ir atšlyja. Tai tik žaismas, bet
jo prisilietimas trumpam mane pradžiugina.
Džiugesiui išsisklaidžius, prisimenu Tailerio žodžius.
- Kas davė tuos griežtus nurodymus?
- Eime, atvažiuoja traukinys, - visiškai nekreipdamas dė­
mesio į klausimą jis uždeda ranką man ant peties ir nuveda
prie sukamųjų vartelių. Ten turiu įkišti savo metro kortelę į
plyšį, paskui prasisprausti į kitą pusę.
Taileris seka įkandin. Metro stotis ne tokia sausakimša, kaip
(slvaizdavau. Be mūsų, ant platformos stovi dar apie penkioli­
kti žmonių. Bet dabar jau be penkiolikos minučių aštuonios.
I'lko valanda seniai baigėsi.

43
 - Ateina traukinys, - sako jis.
Taileriui tenka kalbėti garsiau, kad išgirsčiau žodžius pro
ratų dundesį. Dabar grindinys tikrai dreba. Jaučiu jį virpant po
kojomis, garsas gręžia ausis. Kai apdaužytas traukinys sustoja
prie platformos krašto, suraukiu nosį.
Vos atsivėrus durims, Taileris įstumia mane į vidurinį va­
goną. Keletas žmonių sėdi, kiti stoviniuoja prie durų. Taileris
lieka stovėti, todėl klausiamai pažvelgiu į jį.
- Po trijų minučių išlipsim, - sako man. - Nemeluoju.
- Kur išlipsim? - vagone labai tylu, todėl kalbu pakuždo­
mis, kad nedrumsčiau ramybės kitiems keleiviams. - Didžio­
joje centrinėje?
- Taip. Tada persėsime į kitą traukinį, nuvešiantį į Ketu­
riasdešimt antrąją gatvę. - Jis laikosi už turėklo, aš - už kito,
abudu spoksome vienas į kitą. Tailerio lūpų kamputis vos vos
kilsteli. - Taigi pirmiausia vakarienė?
 f

Vos tik išlipame Keturiasdešimt antrojoje gatvėje, man sužim­

bu akys. Tiesą sakant, prisimerkiu, paskui išplečiu jas, spoksau,
Žaviuosi. Reikia tiek visko aprėpti. Taileris apkabina mane per
pečius ir vedasi už kampo į Brodvėjų. Pirmiausia pastebiu, kad
čia viskas švyti ir blizga. Gal tai tik nuo lempelių, bet vaizdas
pribloškiantis. Iš pradžių nė nesumoju, ką daryti ar sakyti. Su­
si ingstu tylėdama, akys bėgioja iš kairės į dešinę ir atgal. Rodos,
ne visi filmai apie Niujorką meluoja, nes tai, ką matau priešais
save, tiksliai atkartoja daugybę kartų juose matytas scenas „Ti­
mes" aikštėje. Aš ir jaučiuosi kaip nuostabiame filme, tarsi visa
aplink būtų netikra.
Aplink blykčioja milžiniškos neoninės iškabos, imu svars-
lyti, ar gali čia ateiti, jei sergi epilepsija. Visur pilna žmonių.
Tai hipnotizuoja, ir man visai nerūpi, kad atrodau kaip tikra
I ii riste. Taip ilgai svajojau pamatyti „Times“ aikštę, kad dabar
Imdama čia vos pajėgiu tvardytis.
Trumpam pamirštu, kad Taileris stovi man už nugaros už­
dėjęs rankas ant pečių, išsiimu telefoną ir imu fotografuoti.
Nuotraukos ne per geriausios, man dreba rankos, todėl kai
kur vaizdas išskydęs, bet vis tiek bus ką vėliau nusiųsti ma­
mai ir Dinui. Nufotografuoju kelias švytinčias iškabas, žmonių

45
knibždėlyną, dar šiek tiek dangaus, nes Niujorko dangus nuo­
stabus. Viskas čia atrodo nuostabiai.
Net geltoni taksi puikiai atitinka mano susikurtąjį „Times“
aikštės įvaizdį. Jie pavojingai lenktyniauja, staigiai stabdo, kai
vairuotojas pastebi galimą keleivį. Šviesoforo signalai mirkčio­
ja tarp daugybės kitų šviesos blyksnių, pėstieji skuba perbėgti į
kitą gatvės pusę. Ore tvyro keistas kvapas - dešrainių pramai-
šiui su žemės riešutais.
„Times" aikštė.
Ji tikra. Tikra tikrutėlė.
Išsišiepusi taip plačiai, kad net skruostus ima skaudėti, apsi­
gręžtu ir prisitraukiu Tailerį, mums į nugarą tvieskiant neoni­
nėms šviesoms. Prisiglaudžiu visu kūnu, geriu jo šilumą ir iške­
liu telefoną. Esu kur kas žemesnė už Tailerį, matau tik jo lūpas.
Jis atlošia galvą, paskui priglaudžia skruostą prie manojo.
- Šypsokis, - sukuždu ir fotografuoju. Blyksnis apakina
mudu, bet po kelių akimirkų jau galiu gėrėtis nuostabiu at­
vaizdu.
Tailerio šypsena visai kaip mano. Tokia pat plati, jei ne pla­
tesnė, ir tokia patraukli, kad galėčiau tuoj pat jį pabučiuoti, jei
tik turėčiau drąsos. Turbūt buvimas Niujorke su Taileriu ver­
čia mane elgtis beprotiškai, nors esu čia tik tris valandas. Jų už­
tenka, kad sugrįžtų praeitis, ir šis pojūtis neapsakomai stiprus.
Numaniau, kad Taileris traukia mane, bet pasirodo, kad esu
visiškai priklausoma nuo jo.
- Man patinka nuotrauka, - tyliai sako jis, ir mudviejų akys
susitinka. Taileris spokso man per petį į atvaizdą, kuriame
abudu atrodome laimingi. Jo akys kibirkščiuoja.
- Man irgi.
Nuryju gerklėje besiveliantį gumulą. Nenoriu, kad Taileris
man darytų tokį poveikį. Trokštu ištrinti praėjusius metus, bet

46
nesiseka. Dirsteliu į mobilųjį. Šis jau baigia išsikrauti, tad grei­
tai padarau užsklandą iš nuotraukos. Ji pakeičia Dino nuotrau­
ką. Pajuntu kaltę, lyg būčiau jį išdavusi, bet man nė nespėjus
susivokti, prabyla Taileris:
- Nusivešiu tave į „Pietrasanta“. Tai itališkas restoranas De­
vintajame aveniu.
- Itališkas?
Iš daugybės restoranų Taileris išsirinko tą, kuris labiausiai
primena man apie Diną. įsikandu vidinę skruosto pusę.
- Juk mėgsti itališką maistą, tiesa? - staiga susirūpina jis.
Tiesą sakant, aš irgi susirūpinusi, tik ne dėl vieno ar kito resto­
rano. - Sakei man prieš porą mėnesių, tiesa?
- Aha, sakiau. - Kiekvieną trečiadienį vakarieniaudavau
pas Diną. Jo mama gamina nuostabius itališkus valgius. Dinas
mano, kad mamos prisirišimas prie savo šaknų tiesiog glumi­
nantis, o man tai atrodo gražu. Jos patiekalai pasakiško skonio.
Prieš kurį laiką pasakojau Taileriui apie tai. Supratusi, kad įsi­
dėmėjo mano žodžius, liaujuosi raukytis ir nusišypsau. - Ita­
liškas maistas dabar labai tiks.
- Tiesą sakant, užsakiau staliuką prieš kelias savaites. - Jis
neramiai pasitrina sprandą. Man dingteli, kad anksčiau nebu­
vo toks drovus. Atrodo taip, lyg vestųsi mane į pasimatymą. Iš
dalies to ir trokštu. - Užsakiau aštuntai, tad metas pėdinti. Juk
šįvakar tau nerūpi parduotuvės, tiesa?
- Liaukis, Taileri, - papurtau galvą. Jis žino, kad nesu apsi-
pirkinėjimo maniakė. Man pakanka ryškių iškabų ir blykčio­
jančių prekinių ženklų. - Pažįsti mane geriau negu kas nors
kitas.
Tačiau jis neatsako į mano teiginį, tik patraukia pečiais ir
suglumęs nudelbia akis.

47
 - Atsiprašau, aš tiesiog... Tiesiog noriu, kad pasidžiaugtum
Niujorku. Kad gerai praleistum laiką.
- Iki šiol tau puikiai sekasi, - sakau švelniai, bet sutrikusi.
Taileris atrodė pasitikintis savimi ir laisvai jautėsi būdamas su
manimi, kol atvažiavome į jo butą. Nuo tada viskas pasikeitė,
jis ėmė elgtis keistai. - Tu tarsi mano vasaros gidas.
- Galima ir taip sakyti. - Jis pasitrina smilkinį, paskui anta­
kį. Tada atsidūsta. - Restoranas yra už penkių kvartalų į šiaurę.
Taigi traukiame į tą pusę Brodvėjumi, Taileris išdidžiai pri­
siima asmeninio gido pareigas, rodo kiekvieną smulkmeną ir
dėsto jau žinomus dalykus apie „Times“ aikštę. Aišku, man ne­
dera sustoti kaip įkastai, vėpsoti ir fotografuoti, - kaip tik ši­
taip ir elgiuosi,- nes vietinius erzina, kai turistai maišosi jiems
po kojų. Dar blogiau būtų, jei eičiau į „Times“ aikštę be Tailerio
ir spoksočiau į žemėlapį. Vis dėlto abejoju, ar kur nors eisiu be
jo, tad nėra ko jaudintis ir saugotis kišenvagių, tykančių žio­
plos turistės.
Iš Brodvėjaus pasukame į kairę, į Penkiasdešimt septintą­
ją gatvę, praeiname pro garsiąsias raudonas TKTS tribūnas ir
pigių bilietų kasas. Stabteliu nufotografuoti, bet Taileris nelei­
džia bent kiek ilgėliau užstoti kelio, ragina eiti toliau.
Restoraną pasiekiame per penkiolika minučių. Jis įsikūręs
Penkiasdešimt septintosios gatvės ir Devintojo aveniu kampe.
Medinės durys atviros, staliukai sustatyti ir lauke. Atrodo ža­
viai. Taileris vedasi mane prie durų droviai šypsodamasis.
- Teiravausi kaimynų nuomonės, - prisipažįsta jis. - Dau­
gelis jų patikino, kad čia skaniausi itališki valgiai. Tikiuosi, ne­
melavo.
- Kertu lažybų, kad čia šaunu, - netvirtai atsakau stengda­
masi nuraminti Tailerį. Galva neišneša, kodėl jis padėjo tiek
pastangų. Juk tai tik vakarienė. Rodos, nori viską daryti tobu­

48
lai. Jam nederėtų taip rūpintis, kad padarytų man įspūdį. Esu
)nmtiesiog įseserė.
Įeiname vidun. Nors truputį pavėlavome, padavėja mus tuoj
pat nuveda prie staliuko pačiame salės gale, prie itališkų vynų
kolekcijos. Atsisėdusi priešais Tailerį greitai apžvelgiu restora-
nų. Mediniai staliukai, neryški šviesa, nedidelė erdvė. Pro atvi­
ras duris skverbiasi švelnus vėjelis. Man patinka, kad sėdime
loliau nuo gatvės, nepasiekiami einančių pro šalį smalsuolių
žvilgsnių. Gerai įsiklausiusi suvokiu, kad negirdžiu muzikos,
(ik svečių balsus ir juoką. Restorane jauku.
Norėdamas atkreipti mano dėmesį, Taileris ima barbenti
pirštais per stalą. Matau, kad jo akys žiba.
- Ganėtinai šaunu, kad liktume čia, ar taip prastai, kad ei­
tume lauk?
- Kad liktume, - atsakau pritariamai linktelėdama. - Man
čia patinka.
- Tikiuosi, maistas bus geras, - vaikinas paima valgiaraštį,
atverčia ir paduoda man. Tada paima savąjį. - Rinkis, ko širdis
geidžia. Moku aš.
- Tu per geras, - įtariai pažvelgiu į Tailerį per valgiaraščio
viršų, bet jis tik gūžteli pečiais ir toliau šypsosi. Imu svarstyti,
ar kada nors liausis.
- Ką čia pasakyti? Esu šaunus vaikinas.
Sučiaupiu lūpas ir kilsteliu valgiaraštį, kad paslėpčiau veidą.
- Turbūt kambario draugo egotizmas persidavė ir tau.
Taileris švelniai ir linksmai nusijuokia. Kai tikiuosi, kad at­
sakys man, ateina padavėja priimti gėrimų užsakymo - jauna,
tikriausiai mūsų metų, bet miela. Dingsta penkioms minu­
tėms, o mes tuo metu tyrinėjame valgiaraštį.
Jis šnairuoja į itališkus patiekalų pavadinimus. Kandžioda­
mas lūpą mėgina perskaityti. Norėčiau parodyti kitą puslapį,

49
kuriame viskas parašyta angliškai, bet Tailerio suglumimas
toks mielas, kad nutariu patylėti.
- Tai gerokai trikdo, - po kurio laiko pareiškia jis, žiūrėda­
mas į mane. Įsmeigiu akis į Tailerį ir nenusuku. - Kodėl ne­
mėgsti ispaniško maisto?
Padedu valgiaraštį, nes jau apsisprendžiau, ką valgysiu.
Tada užkeliu rankas ant stalo ir paremiu smakrą delnais.
- Ką nors pasakyk.
-Ką?
- Ispaniškai, - prašau. - Pasakyk ką nors ispaniškai.
Jis suraukia antakius.
-Kam?
- Nes man tai patinka.
Taileris ilgokai svarsto. Vaizduojuosi sukantis jo smegenų
sraigtelius, galvojant, ką pasakyti, tarsi reikėtų laiko sakiniui
sudėlioti. Gal jis ne taip jau gerai moka ispaniškai.
- Me estoy muriendo por besarte, - tyliai sumurma, beveik
sukužda Taileris. Palinkęs į priekį jis padeda rankas ant stalo
ir įsispokso į mane. Suvokiu, kad mudu esame labai arti vie­
nas kito; Taileriui kalbant, jaučiu jo kvėpavimą. Man užima
žadą. - Tiesiog pasakiau tau, kad ateina padavėja.
Pažvelgusi į kairę, žinoma, išvystu padavėją, nešančią gėri­
mus. Jis tuoj pat atsilošia kėdėje. Verčiau būtų nesijudinęs.
Taileris užsisako „capellini primavera“*(aišku, be vištienos,
nes yra vegetaras), pasitelkęs visas italų kalbos žinias. Aš be
didesnių pastangų paprašau „lasagna alla norma“**. Kai pada­
vėja pasiima valgiaraščius ir nueina, vėl pažvelgiu į jį. Pamatau
pakeltą antakį.

* Makaronai su daržovėmis, vištienos ar vegetarišku padažu. (Čia ir

toliau vertėjos pastabos.)
** Močiutės lazanija, kepama pagal senovinį receptą.

50
 *#*

- Virsk iš koto, kaip gerai kalbi itališkai, - susižavėjęs sako jis.

- O tavasis Niujorko slengas jau ima erzinti.
Taileris šypteli, atsikrenkščia ir pasitaiso:
- Atleisk, kalbėjai velniškai gerai.
- Ačiū. Tik pamėgdžiojau Dino mamos balsą. - Paimu stik­
linę vandens, jis seka mano pavyzdžiu ir pakelia stiklinę kolos.
Nugeriame po didelį gurkšnį, neatitraukdami akių vienas nuo
kito. Spoksome vienas į kitą pro stiklines. Nurijusi vandenį,
patenkinta atsidustu ir padedu stiklinę ant stalo. - Galiu tavęs
kai ko paklausti?
Akimirką Tailerio veide lyg ir šmėsteli susirūpinimas, pas­
kui jis skatinamai linkteli.
- Žinoma.
Giliai atsidūstu ir suneriu pirštus. Nenuleidžiu akių nuo
Tailerio.
- Kaip tau sekasi?
- Sakyti tiesą, Idena? - įtemptas jo veidas atsipalaiduoja, jis
papurto galvą ir vėl pralinksmėja. - Klausei manęs to daugybę
kartų.
- Žinau. - Daugiau nebesišypsau. Imu jaudintis. Turiu blo­
gą įprotį nuolat klausinėti, ar Taileriui viskas gerai, bet iš pokal­
bio telefonu sunku spręsti, ar jis sako tiesą, ar meluoja. - Man
reikia sąžiningo, nuoširdaus atsakymo. Suprasiu, jei meluosi.
Taileris pakelia akis į dangų, beveik vypteli dėl mano įky­
rumo, bet paskui atlošia pečius, palinksta į priekį ir tvirtai su­
čiaupia lūpas. Dabar jis dar labiau priartėjęs prie manęs, ding­
teli, kad galiu liautis kvėpavusi. Paskui jis palengva prabyla:
- Idena, man taip gerai, kaip tik gali būti. Tai tiesa. Neme­
luoju.

51
 Vaikinas dramatiškai išpučia akis, tarsi norėtų įrodyti savo
nuoširdumą, todėl įdėmiai žiūriu į jį ieškodama, kas paneigtų
tuos žodžius. Taileris neduoda man daug laiko, vos kelias se­
kundes. Atsitraukia ir atsilošia kėdėje.
- Liaukis, - švelniai prašo. Tada krypteli galvą ir pusiau-
mirka žvelgia į mane. - Juk žinai, jei būčiau susimovęs, būčiau
buvęs išspirtas.
Valandėlę svarstau, paskui suvokiu, kad jis teisus. Jeigu būtų
buvęs nutvertas girtas, apsikvaišinęs, su antrankiais ar pakliu­
vęs į dar kokią nors bėdą, būtų buvęs pašalintas iš programos.
Tailerio darbas buvo pasakoti savo istoriją ir rodyti teigiamą
pavyzdį. Tai, kad jis dalyvavo visuose iki vieno renginiuose,
tik patvirtina, jog neprisidarė jokių rūpesčių. Taigi jam viskas
gerai. Vis dėlto sunku užmiršti, ką jis išdarinėjo anksčiau, ir
kartais nejučia imu svarstyti, ar negrįš prie senųjų įpročių. Kol
kas laikosi tvirtai.
Nė nežinau, kodėl jo vėl klausinėju. Turėčiau suprasti, kad
Taileris sako man tiesą, kad Niujorkas jam tikrai į naudą. Nuo
pat susitikimo oro uoste nuo jo sklinda tik teigiama energija.
Turbūt todėl nuolat šypsausi.
Kai vėl pažvelgiu į Tailerį, jis laukia, ką pasakysiu, bet aš
nerandu žodžių. Tik spoksau į išplėstas jo akis, į tą šiek tiek
sendinančią jį barzdelę, į lūpų kampučius, pakylančius nuo
šypsenos. Galiausiai suprantu, kad iš tikrųjų mane traukia ne
Tailerio išvaizda, o kiti dalykai. Jo gebėjimas pakeisti per me­
tus savo pasaulėžiūrą ir mąstyseną. Galiu tik įsivaizduoti, kaip
sunku jam buvo atsikratyti neapykantos, galutinai atsisveikinti
su klaikia vaikystės patirtimi, bet jis tai sugebėjo. Padarė tai.
Štai kodėl Taileris man dar patrauklesnis nei anksčiau. Štai
kodėl šitai užknisa. Nuo mūsų pažinties praėjo dveji metai.

52
Dabar jau turėčiau būti jį pamiršusi, bet, rodos, niekad nepa­
miršau. Atvykti į Niujorką buvo blogas sumanymas. Neturėjau
to daryti. Reikėjo likti Santa Monikoje su Dinų, o ne būti čia ir
alpėti dėl geriausio jo draugo.
Man sugniaužia paširdžius. Viliuosi, kad iš alkio, o ne dėl
kaltės jausmo. Nugeriu dar didelį gurkšnį vandens ir laimiu
laiko sutelkti mintims, apgalvoti, ką sakyti. Netrukus prisime­
nu Tailerio žodžius Septyniasdešimt septintosios gatvės metro
stotyje. Padedu stiklinę ant stalo ir smalsiai žiūriu į Tailerį.
- Iš ko gavai griežtus nurodymus rūpintis manimi? Iš mano
mamos?
Jis atsidūsta, kad pakeičiau pokalbio temą, suneria rankas
imt krūtinės ir sėdi atsilošęs. Paskui vos gūžteli ir įsmeigia
žvilgsnį į stalą.
- Aha, iš tavo mamos, iš savo mamos... - jis pakelia akis. -
Ir iš Dino.
- Ak, - atsidūstu. Nesistebiu. Dinas galėjo pasirūpinti tuo.
Raukydamas! spoksau į stiklinę, pirštais perbraukiu jos kraštą
nežinodama, ką manyti. - Ką jis tau sakė?
- Kad tavo viešnagė turi pateisinti tavo lūkesčius, nes pasi­
rinkai ją, o ne jį, - Taileris vėl gūžteli, ir pajuntu augant įtampą
tarp mūsą. O gal tiesiog esu graužiama kaltės. Sėdžiu su Tai-
leriu itališkame restorane Niujorke, o mano vaikinas kitame
šalies pakraštyje tikriausiai vis dar siunta, kad išvykau. - Dinas
supyks, jei nuobodžiausi čia.
- Ką jam pasakei?
- Užtikrinau, kad tau bus smagu, - Taileris vėl plačiai ir
nuoširdžiai nusišypso.
Tyla užtrunka. Daugiausia dėl to, kad neturiu supratimo,
kaip papasakoti jam apie savo draugystę su Dinų. Be to, tikrai
nenoriu, kad Taileris jaustųsi suvaržytas. Jis taip ramiai kalba

53
apie Diną ir mane, lygjam tai nėmaž nerūpėtų. Dar vienas įro­
dymas, kad yra man visiškai abejingas.
Širdis nusirita į kulnus, tada nusprendžiu kaipmat viską iš­
siaiškinti. Ketinu paklausti be užuolankų. Turiu išdrįsti ir už­
baigti šį reikalą, antraip visas atostogas praleisiu svarstydama,
kas būtų, jeigu būtų. Man reikia tiesaus Tailerio atsakymo. Jei­
gu jis nedvejodamas prisipažins, kad yra man abejingas, žemė
išslys man iš po kojų, bet viliuosi, kad tada ir pati įstengsiu jį
užmiršti. Turiu pasiryžti.
Nuryju gumulą gerklėje ir giliai atsikvepiu, iš paskutiniųjų
mėgindama nusiraminti, bet Taileris vis dėlto pastebi, kad stai­
ga susijaudinau, nes jo šypsena pamažu blėsta.
- Tau viskas gerai?
Nedrįstu pažvelgti į jį, o kai galiausiai pažvelgiu, jau galiu
prabilti. Drebančiu balsu sukuždu:
- Ar tai tau rūpi?
Taileris iškart suraukia antakius.
-Kas?
- Dinas, - atsakau. Būrelis žmonių prie gretimo staliuko
pratrūksta juoktis ir trumpam atkreipia mudviejų su Taileriu
dėmesį. Paskui vaikinas vėl įsmeigia akis į mane. Prispaudžiu
ranką prie smilkinio ir kuo tyliausiai klausiu: - Ar tau rūpi, kad
draugauju su juo?
- Idena, ką šneki? - Tailerio veide nelieka nė ženklo šypse­
nos. Jis tvirtai sučiaupia lūpas ir piktai prisimerkia.
- Tiesiog teiraujuosi, - skubu atsakyti. Taip nervinuosi, kad
nė negaliu žiūrėti į jį, todėl užsidengiu akis delnu ir nulenkiu
galvą. - Prieš metus išvykstant į Niujorką tau tai rūpėjo. Tik
noriu žinoti, ar teberūpi.
- Idena, - prabyla Taileris gargždžių ir griežtu balsu. Paskui
ilgokai patyli. Bijau atitraukti delną nuo akių. Pagaliau išgirstu

54
|| lėtai atsidūstant ir dar lėčiau tariant: - Klausi manęs, ar aš
vis dar... supranti?
- Stengiuosi, - sušnibždu.
- Čia nekalbėsime apie tai, - šiurkščiai ir garsiai atšauna
Taileris. Užtektinai garsiai, kad pakeičiau galvą ir atitrauk­
čiau delną nuo akių. Jo dantys sukąsti, skruostų raumenys
Ii ūkčioja.
Aš irgi pakeliu balsą ir neatlyžtu.
- Aš nebesvarbi tau?
- Idena!
- Sutikai kitą merginą? Ar esi vienišas? - Esu apimta tokios
nevilties ir taip išsigandusi, kad kraujagysles užplūsta adrena­
linas. Po akimirkos įsidrąsinu pažvelgti Taileriui tiesiai į akis, o
jis atrodo dar narsesnis, nes nenudelbia jų. - Nuo kada aš tau
nebesvarbi? Man reikia žinoti, todėl būk geras, atsakyk.
- Idena, - šįkart Taileris dar sunkiau košia žodžius, - pra-
šuu nutilti.
- Ak šitaip? - nusivylusi papurtau galvą, vis labiau pasiduo­
dama pykčiui. Visa tai per ilgai trunka. Turiu žinoti, ar veltui
švaistau laiką. Įsitikinti, kad mudviejų santykiai pasmerkti. -
Neketini man atsakyti? Nori, kad išeičiau iš proto spėliodama?
- Ne, - atsako jis daug ramesniu balsu negu aš, nors ir per­
kreiptu veidu. Atrodo tikrai subrendęs. Prieš dvejus metus
būtų įsiutęs, ėmęs bambėti, keiktis ir šnairuoti į mane. O dabar
aš pati netenku savitvardos. - Tiesiog nežadu atsakinėti čia ir
dabar.
- Tai kada?
- Kai grįšime namo.
Vaikinas prisimerkęs nuveria mane rūsčiu žvilgsniu iš pa­
dilbų lyg norėdamas įspėti, kad turiu liautis. Taip ir padarau,
bet tik todėl, kad padavėja atneša užsakytus valgius.

55
 Turbūt ta mergina palaiko mane šiurkščia, nes taip dėbsau
į Tailerį, kad, jai padėjus lėkštę, nepadėkoju, nė nemirkteliu.
Padavėjai nuėjus, jis čiumpa savo įrankius ir po akimirkos vėl
nusišypso.
- Turiu tau šį tą parodyti, - sumurma vikriai vyniodamas
spagečius ant šakutės ir žiūrėdamas į lėkštę.
-Ką?
Patylėjęs Taileris pakelia galvą ir vypteli.
- Tai staigmena, - sako jis. - Vis dėlto duosiu užuominą -
pamatysi nuostabų vaizdą, kaip tik ten ir pasikalbėsim.
 6

Taileris visą vakarą nerūpestingas, elgiasi kaip įprastai, tarsi

jam nė motais, kad be galo trokštu sužinoti, kaip jis žiūri į
dabartinį mūsų bendravimą. Vakarieniaudamas pliauškia nie­
kus, mums einant atgal pro „Times" aikštę, pokštauja ir net­
gi stengiasi pralinksminti mane, kai važiuojame metro. Taip
krutina antakius, kad galiausiai išspaudžiu šypseną. Žinoma,
ji dirbtinė. Vos man nusigręžus nuo jo, ta šypsena kaipmat
Išnyksta.
- Tai kurgi ta vieta su nuostabiu vaizdu? „Empire State“
dangoraižis? Laisvės statula? - laukiu atsakymo žiūrėdama į
Tailerį, sunėrusi rankas ant krūtinės.
Bet jis tik tvirčiau įsikimba į turėklus ir gūžteli pečiais. Ga­
liu prisiekti, kad Tailerį ima juokas. Dedu galvą, jis šmaikštavo
Ir restorane. Nėmaž neabejoju, kad ketina man parodyti šlykš­
čiausią miesto vietą, tinkamiausią sudaužyti mano širdį į ga­
balėlius.
- Ne visai, - galiausiai atsako jis. - Eime prie durų, kitoje
stotelėje lipsim.
Kiek luktelime, traukinys sulinguoja, triukšmas ima gręžti
ausis. Imu suprasti, kodėl daugelis metro keleivių su ausinė­

57
mis. Bet jei važiuoji tik kelias minutes, triukšmas pakenčia­
mas. Sucypus stabdžiams ir traukiniui sustojus, Taileris staiga
čiumpa mane už riešo ir ištempia ant platformos.
Tuoj pat atpažįstu Septyniasdešimt septintosios gatvės sto­
tį. Vadinasi, grįžtame pas Tailerį. Nebelieka jokių abejonių, kai
išeiname iš stoties ir tuo pačiu keliu traukiame atgal. Jis šneka
kaip užsuktas, bet aš nesiklausau. Eidama bruožiu sportbačiais
šaligatvį, palengva kylant šleikštuliui, nes Taileris taip ilgai ati­
dėlioja pokalbį. Mėginu nepasiduoti nevilčiai ir siaubingai ner-
vinuosi. Nirštu ant jo, kad neišklojo visko restorane, kaltinu
save, kodėl išvis iškėliau tą klausimą.
Praeiname Tailerio automobilį (ir pikapą su civiku). Prieš
įžengdama į daugiabutį stabteliu ant šaligatvio. Užvertusi gal­
vą matau, kad pastatas aukštesnis už aplinkinius.
Taileris lūkuriuoja prie įėjimo ir laiko atvėręs duris. Atsilo­
šia į jas nugara ir suneria rankas ant krūtinės.
- Kas yra?
Pažvelgiu į jį.
- Sakei, bus gražus vaizdas, tiesa?
- Sakiau.
Manau, jis žino, ko netrukus paklausiu, nes vėl nusišypso.
Darosi vėsiau, vėjelis šiek tiek sustiprėjęs. Jis draiko man
plaukus, todėl užsikišu kelias sruogas už ausų ir teiraujuosi:
- Lipsim ant stogo?
Iš pradžių Taileris neatsako. Tik įsmeigia į mane akis ir pla­
čiai išsišiepia. Galiausiai sumurma:
- Galbūt.
Lažinuosi, kad vaizdas iš viršaus tikrai nuostabus, bet, tiesą
sakant, verčiau atsisakyčiau šio sumanymo. Taileriui nėra ko
temptis mane viršun, kad išgirsčiau, ką tikiuosi išgirsti. Regis,
jis ketina būti žiaurus.

58
 - Ten nieko ypatingo, - sako man, žingsniuojančiai jam iš
paskos prie lifto. Spusteli dvidešimto - paskutinio - aukšto
mygtuką. - Turiu galvoje, tik kelios kėdės ir keletas augalų, o
šiaip daugiausia betonas. Bet vaizdas kaip reikiant. Kai pakil­
om, įsitikinsi.
Sukišu rankas į striukės kišenes, spoksau į lifto grindis ir
kandžioju lūpą vaizduodamasi, kokios skausmingos bus atei­
nančios minutės. Turbūt apsiverksiu, kai Taileris pasakys tiesą,
bet meldžiuosi, kad pajėgčiau susitvardyti, bent kol pabėgsiu
nuo jo. Jaudinuosi atrodysianti apgailėtina, bet dar labiau ne­
rimauju, kad po šio pokalbio mūsų atostogos bus visai nebe-
nmagios.
Skimbtelėjusios atsidaro lifto durys, šįsyk Taileris nepralei­
džia manęs pirmos. Atsikrenkštęs patraukia į vestibiulį. Sten­
giasi elgtis kaip įprastai, bet matau, kad nekantrauja. Pro mus
prasibrauna kažkoks vyrukas, skubantis priešinga kryptimi, o
mudu einame toliau, kol Taileris stabteli prie paskutinių durų
kairėje. Jos atrodo kitaip nei butų durys ir atsiveria į metalinį
laiptatakį.
- Lipsime čia! - per petį šūkteli Taileris ir ima kopti iškart
per tris pakopas.
Tvyro prietema, bet lipti reikia neilgai. Užkopusi viršun
randu jį, laukiantį manęs prie atsarginio išėjimo. Prieš atida­
rydamas duris Taileris šypteli. Mudu atsiduriame ant stogo.
Leidžiasi saulė, todėl pirmiausia pamatau kelių aukštesnių
uplinkinių pastatų stogus. Kaip jis ir sakė, čia esama medinių
šezlongų, prie jų priderintų staliukų, keli gėlių vazonai. Auga­
lai, rodos, iškepę nuo kaitros.
Kol dairausi, Taileris atsistoja man už nugaros ir tvirtai
apkabina per liemenį. Kai tik pajuntu jo prisilietimą, man už­

59
gniaužia kvapą. Įsmeigiu akis į stūksančio už kelių kvartalų
nuo mūsų pastato smailę ir mėginu nekreipti dėmesio, kad jis
kvėpuoja man į sprandą. Paskui kimiai sukužda man į ausį:
- Eime prie atbrailos.
Man pašiurpsta nugara. Vis dar laikydamas už liemens, Tai-
leris vedasi mane prie stogo krašto.
Pažvelgiu žemyn ir visai pamirštu, ko mudu čia atėjome.
Pamirštu, kad jis mane apkabinęs. Ir kad netrukus pasakys ne-
bemylįs. Šią akimirką esu užburta nuostabaus vaizdo.
Gilus mėlynas dangus išmargintas rausvais ruožais. Man
dingteli, kad švyti viskas apačioje ir aplink mus. Suvokiu, jog
šitaip kerinčiai viskas atrodo ne dieną, o vakare. Automobilių
šviesos ir gatvės žibintai meta oranžinius atspalvius, pro įstai­
gų langus sklindanti fluorescencinė šviesa sukuria ryškių pa­
birų taškelių žemėlapį. Kuo toliau žiūriu, tuo daugiau įžvelgiu
pastatų. Rodos, jie užlipę vienas ant kito, pro jų langus tvies-
kia šviesos. Jau suprantu, kodėl Niujorkas vadinamas niekad
nemiegančiu miestu. Dabar jis atrodo kur kas gyvesnis negu
prieš kelias valandas.
Nepajuntu, kada Taileris paleidžia mane, kol pamatau jį
stovint greta. Jis palinksta į priekį, atsiremia rankomis į atbrai­
lą ir atsidūsta.
- Man patinka čia, viršuje, - tyliai ištaria. Jam nereikia kelti
balso. Ten, apačioje, naktinis miestas gal net triukšmingesnis,
bet viršuje girdėti tik silpnas gaudesys.
Noriu pasakyti Taileriui, kad man čia irgi patinka, bet vis
dar apstulbinta Niujorko žavesio neįstengiu kalbėti. Kone bau­
gina milžiniškas šis miestas ir kokie nereikšmingi mes, paly­
ginti su juo. Kiek žmonių dabar stovi ant namų stogų? Kiek
žmonių tiki, kad šią akimirką miestas priklauso jiems?

60
 Švelnus vėjelis dvelkteli tarp mūsų ir sutaršo man plaukus.
Pakeliu ranką, pridedu pirštą prie lūpų ir pamažu nugręžiu
žvilgsnį nuo miesto į Tailerį. Šis atidžiai tyrinėja horizontą, bet
pastebi, kur link krypsta mano dėmesys, nes įtempia skruostų
raumenis. Atsidusęs nuleidžia galvą ir įsispokso į atbrailą.
- Ko gero, nori pasikalbėti, - sumurma.
Gal ir noriu, bet labiau man patiktų daryti ką kita. Čia per
gražu, bet pati pradėjau šnekėti šia tema, kitos progos išsiaiš­
kinti Taileris gali man ir nebeduoti. Ištisus metus to laukiau.
Ko dar delsti? Kam kankintis?
Giliai įkvepiu ir užgniaužiu jaudulį. Adrenalinas, kuris buvo
mane užplūdęs restorane, seniai išsisklaidė. Galiu tik melstis,
kad vėl užplūstų. Gal padėtų ištverti skausmą? Pažvelgiu že­
myn į Trečiąjį aveniu.
- Seniai laikas, - sakau.
Tylėdamas Taileris truputį pamindžikuoja. Paskui pasideda
sunertas rankas ant atbrailos. Ir spokso į jas.
- Nuo ko pradėsime?
- Nuo to: pasakysi man, kad daugiau tau neberūpiu, - ta­
riu, iš paskutiniųjų stengdamasi tvardytis, bet sulig paskutiniu
žodžiu mano balsas užlūžta. Tvirtai užsimerkiu, nuleidžiu ir
papurtau galvą, paskui žingteliu atatupsta nuo atbrailos, toliau
nuo krašto. - Tiesiog prisipažink. Tik to ir klausiu.
Keista, kad per metus be galo daug kas gali pasikeisti. Pra­
ėjusį birželį, prieš Taileriui išvykstant, mudu vis dar buvome
neabejingi vienas kitam, džiaugėmės vienas kito artumu. Abu­
du tai žinojome, tik niekada nekalbėjome apie tai. Elgiausi taip,
kaip maniau esant teisinga. Aiškiai pasakiau, kad iš mudvie­
jų draugystės nieko nebus ir kad tuščiai švaistome laiką. Bet
hėgo mėnesiai, ir paaiškėjo, kad išsiskyrimas daug sunkesnis,

61
negu maniau. Kai tik apsilankydavau pas tėtį ir rasdavau Tai-
lerį namie, tėvų akivaizdoje mudu prisiversdavome elgtis, tarsi
nieko nebūtų buvę. Jautėmės esą kalti be kaltės. Net susitik­
ti su Dinų, Reičele ar Megana buvo nelengva. Visas penketas
lankėmės prieplaukoje. Niekam nematant, Taileris vis dairėsi
į Ramiojo Vandenyno parką ir į mane. Visad prisimindavau tą
kartą, kai buvo mane čia atsivežęs, - pirmą ir vienintelį mūsų
pasimatymą. Nė vienas iš draugų nepastebėjo Tailerio šypse­
nų, tik aš. Kartais jis spoksodavo į mane mokyklos koridoriuo­
se. Kartais aš spoksodavau į jį. Paskui Taileris nusišypsodavo ir
nusigręždavo, o aš skirdavau dėmesį Dinui, dažniausiai esan­
čiam šalia. Galiausiai ėmiau jaustis nei šiaip, nei taip. Pama­
niau, kad Taileris ims nekęsti manęs - dėl to, kad nutraukiau
mudviejų draugystę ir ėmiau susitikinėti su geriausiu jo drau­
gu. Bet jis nepratarė nė žodžio. Niekada. Tik prisimerkdavo
išvydęs mane su Dinų.
Visa tai buvo prieš jam išvykstant. Prieš metus.
Suvokiu, kad dabar viskas kitaip. Taileris pasidarė atsaines­
nis, mudviejų su Dinų draugystė jo nejaudina. Nenutuokiu, ko­
dėl man taip skaudu. Juk nieko kito nesitikėjau. Turiu galvoje,
kad Taileris metus pragyveno Niujorke. Vargu ar rastum geres­
nį miestą norėdamas ką nors pamiršti. Su kiek merginų jis susi­
pažino per tuos mėnesius? Kiek naujų žmonių sudaro jo aplin­
ką? Gal Taileris vaikšto į pasimatymus? Gal jau turi merginą?
O aš stoviu ant stogo šalia jo, beviltiškai įsimylėjusi.
- Neketinu pasakyti, kad tu man neberūpi, - pagaliau išta­
ria Taileris.
Staigiai atmerkiu akis ir pakeliu galvą, įdėmiai žiūriu jam
į veidą, o jis spokso į gatvę apačioje. Dantys vis dar sukąsti,
bet veidas neatrodo įsiutęs. Tiesiog rimtas. Atsitiesęs Taileris

62
pasitraukia nuo atbrailos ir atsigręžia į mane. Kai žibančios jo
akys įsminga į manąsias, galvoje sukasi vienintelė mintis: dar
yra vilties.
- Neketinu tau šito sakyti, - pakartoja jis. - Todėl, kad
mano jausmai tau neišblėsę.
 V

7
Tik po kurio laiko Tailerio žodžiai pasiekia mano sąmonę.
Pirmiausia dingteli, kad jis juokauja ar kad girdžiu, ką noriu
girdėti, bet paskui man nusišypso, aplink akis jam susimeta
raukšlelės. Iš nuoširdaus žvilgsnio matau, kad nemeluoja.
- Ką? - pralemenu.
- Turėčiau praleisti be tavęs gerokai ilgiau nei metus, kad
galėčiau pamiršti.
Atmosfera įkaista, staiga išgirstu spengiant tylą. Ji beveik
žeidžia. Nepajėgiu nei surikiuoti minčių, nei suregzti sakinio,
tad spoksau į Tailerį dar labiau apstulbusi negu prieš valandė­
lę. Paskui smarkiai papurtau galvą. Po velnių, to negali būti.
- O aš maniau...
- Ką manei? - Taileris susikiša rankas į priekines kelnių ki­
šenes ir nudelbia akis į betoną sau po kojomis. Jo plyšiuose
auga piktžolės. - Kad atvažiavau į Niujorką ir viską pamiršau?
Kad tai labai lengva?
Nesu pasirengusi išgirsti šitokių jo žodžių. Nė neįsivaizda­
vau, kad Taileris stovės priešais mane ir šitaip kalbės. Vis dėlto
kalba. Esu tokia apsvaigusi ir priblokšta, kad vis dar negaliu
juo patikėti. Prikandu apatinę lūpą.
- Bet elgiesi visai kitaip, tarsi laikytum mane seserimi.

64
 - Na, tu ir esi tokia, - nusišaipo jis.
- Taileri!
Sučiaupiu lūpas ir dėbteliu į jį.
Jis atsidūsta, liaujasi vaipytis, tada persibraukia plaukus
tunka ir pasitrina sprandą.
- Tiesą sakant, Idena, maniau, kad aš pats tau neberūpiu.
Nenorėjau būti knisantis tau protą šiknius. Stengiausi elgtis
ilcramai, laikytis atstu.
Pamanau, kad jei nebūčiau tokia sustingusi, pravirkčiau.
Mudu skiria vos žingsnis, aš vis dar prasižiojusi iš nuostabos
spoksau į Tailerį. Po kelių akimirkų išspaudžiu:
- Ar mano draugystė su Dinų neerzina tavęs?
- Ne, - atsako jis.
- Kodėl?
Taileris nutyla ir kurį laiką žvelgia į mane. Iš apačios vėl at-
nklinda Niujorko triukšmas. Rodos, daugiau nebepriklausome
*liun chaosui. Tvyro įtampa, regis, esame vienu du per šimtą
mylių aplink ant šio nežinia kur kybančio stogo. Matau tik Tal­
in), nieko daugiau.
- Todėl, kad jei nenori būti mano, tai gerai, kad bent jau
ilruugauji su Dinų. Jis šaunus, - atsako vaikinas.
Stingulys netrunka praeiti, ir beveik iškart man suspaudžia
Mrdį. Krūtinę slegia toks sunkumas, kad, rodos, tuoj lūš šon­
kauliai. Tik po kurio laiko suvokiu: tai todėl, kad mane drasko
liaisi kaltė. Esu visiškai suglumusi, mano mintys pinasi. Būti su
I>lnu - blogai. Būti su Taileriu - dar blogiau.
- Klausyk, Idena, mums nereikėtų kalbėtis apie tai, - su­
pratęs, kad neatsakysiu, vėl prabyla jis. Prarandu amą. - Kokia
prasmė? Tu draugauji su Dinų.
Sugriežiu dantimis tikėdamasi, kad atleis paširdžius. Netu­
rėjau patekti į tokią padėtį. Taip nesąžininga. Viskas per tai,

65
kad mūsų tėvai vieną dieną netyčia susidūrė automobilių aikš­
telėje. Tėtis pastatė mašiną ten, kur buvo ketinanti statyti Ela.
Išlipusi iš automobilio ji ėmė ginčytis. Tėtis atsiprašydamas
pavaišino ją kava. Taigi dėl visko kaltinu tą pernelyg ankštą au­
tomobilių aikštelę. Kodėl mūsų tėvai turėjo susipažinti? Kodėl
aš įgijau tokį įbrolį kaip Taileris ir kodėl, po galais, jį įsimylė­
jau? Kartais, tarkim, dabar, nekenčiu šio pasaulio dėsnių.
- Prasmė yra, nes tu man labai rūpi, Taileri. Šitai prasminga
todėl, kad neturiu supratimo, ką dabar daryti.
- Neužknisk manęs tokiomis kalbomis, - šiurkščiai burbte­
li jis. Šiurkščiai, bet savotiškai patraukliai. Man tai pažįstama.
- Kodėl ne? Kodėl prisipažinai, kad esi neabejingas man, o
aš negaliu atsakyti tuo pačiu?
- Todėl, kad aš su niekuo nedraugauju, - atkerta Taileris ir
prisimerkia, jo veido bruožai sugriežtėja. Jis žingteli prie ma­
nęs. Dabar mudu skiria vos žingsnelis. - Todėl, kad prieš dve­
jus metus pasidaviau ne aš, o tu. O dabar pareiški, kad apsigal­
vojai? Žinoma, tai, po velnių, labai vilioja, bet tu vėl be reikalo
sužadinsi man viltį. Pati taip sakei - kad iš mūsų draugystės
nieko neišeis. Ypač dabar. Mudu turėjome progą, bet tu jos at­
sisakei. Dabar draugauji su Dinų, jis gerokai vertesnis už mane.
Taileriui baigiant kalbėti, jo balsas sušvelnėja. Jis raukosi ir
dairosi į šalis, kol įbeda akis į atsarginį išėjimą.
- Labai gailiuosi, - beviltiškai mėginu atsiprašyti. - Tada
buvau tik šešiolikmetė. Nenutuokiau, ką darau. Ar gali kaltinti
mane už tai, Taileri? Ar gali rimtai kaltinti, kad bijojau? Anuo­
met maniau, kad mudu niekada negalėsime būti drauge. Tai
atrodė neįmanoma, supranti? Nenorėjau puoselėti bergždžių
vilčių mylėdama žmogų, su kuriuo negaliu būti. Tada pasimai­
šė Dinas. Jis man patiko, o mano draugystė su tavim atrodė be
ateities, todėl ir ėmiau susitikinėti su juo. Aš jį myliu, - stab-

66
U'llu atgauti kvapo ir įvertinti Tailerio reakcijos, bet jis vis dar
/Imi prieš save. Veidas niūrus, abejingas. Žingteliu artyn. Mus
IcNkiria sprindis. - Dabar mudu nebe vaikai, ir imu suprasti,
lutd galbūt pavyktų būti drauge, tik, rodos, jau per vėlu. Pasi­
klydau tarp tavęs ir Dino. Po galais, nėmaž nenutuokiu, kurį iš
|mlviejų pasirinkti.
Stoja tyla. Regis, praeina amžinybė, kol Taileris galiausiai
(nižvelgia į mane. Jis vis dar prisimerkęs, bet kuo ilgiau žiūrime
vienas į kitą, tuo labiau švelnėja jo žvilgsnis. Jam visai priartė-
Jiin, liaujuosi kvėpuoti. Dabar tarp mūsų vos pusė sprindžio. Jis
vėl įkiša ranką į priekinę kelnių kišenę, kita atsargiai apkabina
mane per liemenį. Tada nužvelgia nuo galvos iki kojų.
Me estoy muriendo por besarte.
Suraukiu antakius.
Ateina padavėja?
Ne. - Taileris ilgokai purto galvą ir švelniai šypsosi, aki­
niin glostydamas man petį. - Šie žodžiai reiškia ką kita, - su­
murma jis. - Pasakiau, kad mirštu, kaip noriu pabučiuoti tave.
Tuoj pat pamirštu Diną. Pamirštu, nes galvoje kirba vienin­
telė mintis - kad ir aš be galo noriu pabučiuoti Tailerį. Nuo pa­
skutinio mudviejų bučinio praėjo dveji metai, ėmiau primiršti
(n lupų skonį. Bet nepamiršau, kokius jausmus sukeldavo tie
IKičiniai. Kaip man pašiurpdavo oda, imdavo tankiau plakti
ilnlis, sulinkdavo keliai. Abejoju, ar šitai galima pamiršti.
Nuryju seilę ir žiūriu į jo ranką ant savo liemens. Pažvelgiu
| krumplius, paskui į pirštų galiukus, tada vėl į akis.
Kodėl nepabučiuoji? - sukuždu.
Dėl Dino, - atžariai sako Taileris ir tuoj pat atsitraukia. Jis
Išleidžia mane, nusigręžia ir paėjėją tolėliau. - Palauk čia, -
mesteli man per petį. Laimė, sugebu prašnekti, nors gerklė vi-
mI Išdžiūvusi.

67
 -Ką?
Taileris atlapoja atsarginio išėjimo duris, lukteli ir pasuka
galvą į mane.
- Tiesiog palauk čia, - paliepia. - Netrukus grįšiu.
Jis dingsta man iš akių ir nulipa laiptais, jam už nugaros ty­
liai užsidaro durys. Kurį laiką spoksau į jas. Turiu valandėlę
mintims surikiuoti ir viskam suvokti, bet ne itin sekasi. Sti­
priau susisiautusi striuke atsigręžiu į miestą.
Nepastebėjau, kada danguje išnyko rausvi ruožai, vietoj jų
atsirado tamsiai mėlyni. Šviesos atrodo dar ryškesnės, jei tai
įmanoma. Už kelių kvartalų girdžiu gaudžiant sireną, oras at­
vėsęs, vėjas sustiprėjęs. Prieinu prie stogo krašto ir įsikimbu į
atbrailą.
Taileris teisus. Negalime skaudinti Dino. Nė vienas iš mūsų
to nesiekiame. Jei neatsisakysime vienas kito, Diną bus išda­
vusi ne tik jo mergina, bet ir geriausias draugas. Padėtis taps
dar painesnė. Dinas šito nenusipelnė. Jis neturėtų draugauti su
mergina, kuri myli kitą. Žinau, kad esu veidmainė, ir jau dabar
galiu pasakyti, kuo tai baigsis. Neišvengiamai turėsiu pasirink­
ti Tailerį arba Diną.
- Susikaupk ir atsisėsk.
Apsigręžiu ir išvystu artinantis Tailerį su dėžute rankose.
Kilstelėjusi antakį dirsteliu per petį į gatvę apačioje. Esame
dvidešimtame aukšte.
- Gal kvaištelėjai?
- Tikrai nenukrisi, - sako jis, bet jo žodžiai neįtikina ma­
nęs. Tailerio veidas sušvelnėjęs, jis vėl šypsosi, tarsi prieš pen­
kiolika minučių nebūtų nieko nutikę. Prieina prie manęs ir
padeda dėžutę ant atbrailos. Stačiakampę, įvyniotą į sidabrinį
popierių. - Sėskis arba negausi.
Pašnairuoju į jį, pasiduodama smalsumui.

68
 - Kas tai?
- Dovana, - atsako Taileris ir vėl linkteli į atbrailą. Tada
nu neria rankas ant krūtinės ir ima reikšmingai žvilgčioti į laik­
rodį. Galiausiai atsikrenkščia.
- Gerai, - atsidustu, apsigręžiu ir uždedu delnus ant atbrai­
los. Betonas bruožia man odą, bet pasišokėjusi užsilipu. Nors
atbraila plati, man vis tiek baugu. Stengdamasi nežiūrėti že­
myn, atsigręžiu į Tailerį ir nuleidžiu kojas apačion. Nors kartą
••su aukštesnė už jį. - Patenkintas? - klausiu.
- Imk. - Jis atsargiai paduoda man dėžutę; akimirką mūsų
lankos susiliečia. Apkabinęs mane Taileris uždeda delnus ant
atbrailos ir nebesitraukia. Nuo jo artumo vėl imu gaudyti kva­
pą. - Atidaryk.
Nepatikliai žiūriu į jį, kol galiausiai imuosi dėžutės. Įvynio­
ta ne per dailiausiai, todėl popierių nuplėšti lengva. Netyčia
numetu skiautelę nuo stogo, ir Taileris atsidūsta. Beveik ne­
pastebiu savo negrabumo, nes išvystu puikiausiai pažįstamą
daiktą - standartinę „Converse“ dėžutę. Valandėlę spoksau į
ją, paskui pakeliu akis į jį.
- Kokia proga?
- Pametei savo. Prisimeni?
Kaip galėčiau pamiršti? Tai buvo pirmoji - ir vienintelė -
naktis, mudviejų praleista kartu. Rytą nebespėjau rasti savo
Kportbačių.
- Pažadėjau nupirkti tau naujus, - sako Taileris, paskui
nervingai gūžteli ir prikanda apatinę lūpą. - Gaila, tik po dve­
jų metų.
Apstulbstu, kad jis to nepamiršo. Taip apstulbstu, kad, tiesą
sakant, netenku žado. Vėl pažvelgiu į dėžutę. Prieš atidaryda­
ma lėtai perbraukiu rankomis per kartoninį dangtelį. Viduje

69
išvystu porą naujų baltų žemaaulių sportbačių. Lygiai tokių,
kokius pamečiau aną naktį, tik neaprašinėtų dainų tekstais.
- Taileri, nereikėjo...
- Reikėjo, - jis plačiai nusišypso, paima iš manęs dėžutę ir
padeda greta. Tada linkteli į mano kojas. - Atiduok senuosius.
Krypteliu galvą ir pašnairuoju į Tailerį. Nenutuokiu, ką jis
sumanė, bet esu perdėm apstulbusi, kad klausinėčiau ar net
padėkočiau, taigi darau, kaip liepiama. Aviu baltus aukštaau-
lius sportbačius, pirktus prieš kelerius metus. Žinoma, šiek
tiek padėvėtus ir apsitrynusius. Pasilenkiu ir nusiaunu. Taileris
tuoj pat paima juos.
- Jeigu atvažiavai į Niujorką, turi kur nors palikti savo žen­
klą, - ramiai sako jis, sutelkęs dėmesį į mano sportbačius.
Paskui sumezga jų raištelius. Tada persilenkia per atbrailą ir
užkabina batus ant vielos, juosiančios visą pastatą. Padaręs tai,
pasipūtėliškai nusišypso. - Nė nemėgink pasiekti.
- Negaliu patikėti, kad taip elgiesi.
Atsargiai dirsteliu per petį ir žiūrėdama į vėjo siūbuojamus
sportbačius papurtau galvą. Rodos, tikrai nebesusigrąžinsiu jų.
Imdamas dėžutę Taileris juokiasi. Grįžta gera nuotaika, ir
man telieka nusišypsoti, kad ir kokia sumaištis tvyro galvoje.
- O šituos apsiauk, - sako jis.
Neskubiai ištraukiu sportbačius iš dėžutės - kvepiančius,
naujutėlaičius, skaisčiai baltus. Lėtai atvarstau batraiščius ir
apsiaunu. Puikiai tinka. Neatitraukiu akių, kol Taileris vėl at­
kreipia mano dėmesį.
- Beje, čia šio to trūksta. - Trykšte trykšdamas entuziazmu
jis ištraukia juodą žymeklį iš užpakalinės džinsų kišenės ir nu­
plėšia dangtelį. - Tik neprieštarauk.
Įsikandu lūpą, kad neimčiau šaukti, ir užkeliu koją ant at­
brailos. Iš pradžių manau, jog Taileris nori užrašyti dainos

70
Žodžius, kaip buvo užrašęs ant senųjų sportbačių. Jis įdėmiai
tyrinėja naujuosius „konversus“ ir galiausiai pasirenka vietą
tint guminės juostos. Susitelkęs kažką rašo, baigęs atsitraukia
Ir pažvelgia į mane laukdamas, ką pasakysiu.
Dirstelėjusi į sportbatį pamatau, kad tai ne dainos posmas.
Padrika Tailerio rašysena išraityti trys žodžiai ispanų kalba. No
Iv rindas.
Dar man nespėjus praverti lūpų, vaikinas atsako į neištartą
klausimą:
- Jie reiškia: „Nepasiduok“, - tyliai taria jis, vartydamas žy­
meklį rankoje. - Jei kalbėsim apie tave, tai paprasta: kol nepa-
Nlduosi tu, laikysiuos ir aš.
- Neišmanau, ką atsakyti, - prisipažįstu. Nedrįsdama pa­
žvelgti Taileriui į akis, spoksau į jo parašytus žodžius. Nepa­
rduok. Ką, tiesą sakant, tai reiškia? Kad jis suteikia man dar
vieną progą? Nori, kad pasirinkčiau jį?
- Nebūtina atsakyti, - Teilerio balsas tvirtas. - Tiesiog pa­
galvok apie tai.
Pagalvoti? Nejaugi jis mano, kad tuščiai leidžiu laiką? Nuo­
lat galvoju apie tai. Galvojant apie Tailerį ir Diną tikriausiai
prabėgs visa mano vasara. Galiausiai teks pasirinkti vieną iš jų.
- Jau vėlu, - sumurma jis. - Eik namo. Aš dar šiek tiek pa­
busiu čia. Šliužas tikriausiai jau išsijungęs, tad imk raktus.
Jis įsikiša į kišenę žymeklį, išsitraukia raktus ir nė neįspėjęs
meta man. Laimė, pagaunu nespėjusius nukristi nuo stogo.
Tyrinėju Tailerio veidą, bet šis atrodo neįskaitomas. Taileris
vėl spokso į miestą vengdamas mano akių. Nenutuokiu, ko­
dėl nusprendė likti čia vienas tamsoje, bet kuo daugiau apie tai
galvoju, tuo geriau suprantu, kad jam reikia erdvės.
Priblokšta, susijaudinusi, bet laiminga nusliuogiu nuo at­
brailos ir grakščiai nušoku žemyn.

71
 - Ačiū už sportbačius, - sakau.
- Nėra už ką.
Akimirką lukteliu, kad įsitikinčiau, ar Taileris nieko nepri-
durs, bet jis nė nekrusteli, įsmeigęs akis į tolį. Todėl apsigrę-
žiu ir patraukiu vidun, žiūrėdama į naujuosius batelius. Name
ramu, tad tyliai įlipu į liftą ir spusteliu dvylikto aukšto mygtu­
ką. Lieku viena su savo mintimis. Jos vis labiau užknisa mane.
Verčiau užmigčiau, tada bent jau nereikėtų galvoti.
Lifto durims atsivėrus, nudrožiu prie Tailerio buto. Jo raktai
kabo man ant smiliaus. Bandau, kuris iš jų tinka spynai atra­
kinti. Šliužas nė neketina miegoti, nes, man krapštantis, durys
atsiveria pačios.
Jis nužvelgia mane pilkšvomis akimis ir papurto galvą, ne­
pritardamas apgailėtinoms mano pastangoms patekti į butą.
- Kur Taileris?
- Ant stogo, - atsakau neišsisukinėdama ir laukiu, kol Šliu­
žas pasitrauks ir leis man įeiti. Bet jis, rodos, nė nepastebi, kad
stoviu vestibiulyje.
- Rodos, tau praverstų dar butelis alaus, - pareiškia.
Galiausiai atsidustu - tarsi iškvepiu, kas kaupėsi visą pus­
valandį.
- Tu teisus, tikrai praverstų.
 &

Neprisimenu, kada užmigau. Nė neprisimenu, kaip. Žinau tik,

kud atsibundu susisupusi į Tailerio antklodę ir girdžiu tariant
mano vardą. Esu per daug pavargusi, kad atmerkčiau akis, to­
dėl aimanuodama apsiverčiu ant kito šono ir įsikniaubiu į pa­
galvę. Man atrodo, kad dabar vidurnaktis.
- Idena!
Šįkart balsas garsesnis.
Mano galva sunki, tad imu spėlioti, kiek alaus vakare iš­
maukiau su Šliužu. Nenuvokiu, kada Taileris grįžo nuo stogo,
turbūt jau miegojau. Bet prisimenu, kaip virtuvėje valgėme su
šliužu šaltą picą. Nežinau, kokios rūšies. Gal „Margaritą“, o gal
nu pepperoni dešra. Šiaip ar taip, skonį užmiršau.
- Atnešiau kavos, - vėl išgirstu balsą ir tuoj pat suklus­
tu. jis panašus į Tailerio. - Itin karšta latė su vanile, kokią
mėgsti.
Nusižiovauju, atvirstu aukštielninka, palengva atsimerkiu
Ir prisiverčiu pažvelgti į sklindančius pro atvirą langą sau­
lės spindulius. Akims apsipratus, išvystu Tailerį. Jis švelniai
Aypsosi, pakėlęs antakius. Jaučiuosi truputį apsvaigusi, bet
jnlcngiu ištiesti ranką ir pamankštinusi pirštus siekiu puo­
delio.

73
 - Nieku gyvu, - nedelsdamas suskanta prieštarauti Taile-
ris, atitraukia kavą nuo manęs ir žingteli prie durų. - Tik kai
atsikelsi.
Dar kartą tyliai suvaitojusi nusimetu antklodę ir prisiverčiu
atsisėsti. Išplečiu akis ir viltingai nusišypsau jam, bet jis pa­
purto galvą, tad pakeliu žvilgsnį į lubas ir nuleidžiu kojas ant
grindų. Galiausiai atsistoju.
- Juk nebuvo labai sunku, tiesa? - Kai Taileris vaipydamasis
įbruka puodelį man į ranką, su palengvėjimu atsidustu. Puode­
lis degina pirštus. - Graži pižama.
Apsižiūriu, kad vis dar segiu sijonėlį ir vilkiu baltą beran­
kovę palaidinukę kaip praėjusį vakarą. Akies kampučiu matau
numestą ant grindų savo džinsinį švarkelį.
- Buvau pavargusi, - teisinuosi.
- Pavargusi, - nepatikliai pakartoja Taileris. - Tušti alaus
buteliai virtuvėje byloja ką kita.
Man išrausta skruostai, todėl prispaudžiu puodelį prie lūpų,
tikėdamasi uždengti dalį veido. Jis šitai pastebi ir ima juoktis.
Stebiuosi, kad nesirauko ir nepamokslauja kaip įpratęs. Galbūt
jam šitai nebesvarbu.
- Išgėriau tik porą butelių, - sakau, skubiai gurkštelėjusi
kavos. Tada suvokiu, kad kava atnešta iš „Starbucks“. Ne tokia
gera kaip mano mėgstamoje kavinukėje Santa Monikoje, bet
pakankamai skani, kad numalšintų troškulį. - Kodėl taip ilgai
negrįžai?
Taileris gūžteli pečiais, bet neatsako į klausimą. Apeina lovą
ir pataiso užuolaidas, nors jos jau atitrauktos. Po akimirkos at­
sigręžia ir iš kito kambario galo spigina akis į mane.
- Žinau, kad tikrai nori apsilankyti Centriniame parke. Gal
traukiam šiandien? Ką manai?
Nušvintu. Apie Centrinį svajoju labiausiai.

74
 - Be jokių abejonių! Būtų nuostabu.
- Gerai, - sako Taileris. - Valandos pakaks?
- Po valandos būsiu pasirengusi.
Pritariamai linktelėjęs jis apsigręžia išeiti, bet staiga sustoja
prie durų ir pažvelgia j mane.
- Pamiršau pasakyti. Pirmadienį vakare vešimės tave į „Yan-
kees“ rungtynes.
Nejučiomis nusivaipau. Taileris žino, kad esu ne per di­
džiausia sporto aistruolė.
- 1 futbolo rungtynes?
Lengvai atsidusęs vaikinas papurto galvą.
- į beisbolo, Idena, tai beisbolas. „Yankees“ prieš „Red Sox“.
Pagaliau vėl žais Derekas Džeteris. Praėjusį rudenį buvo susi­
laužęs kulkšnį.
- Kas toks?
- Dieve mano. - Nusivylęs Taileris spokso į mane ir pri­
spaudžia smilius prie smilkinių. Paskui praveria lūpas. - Dere­
kas Džeteris yra legenda. Kaip gali nežinoti?
- Kas jis toks? - vėl klausiu.
Taileris dėbteli į mane.
- Neįtikima.
- Aš nė neišmanau beisbolo taisyklių, - pasipiktinusi aiš­
kinu. Gurkšteliu dar kavos. Vis dėlto ji prastesnė kaip Santa
Monikoje. Negali prilygti nė iš tolo. - Negi tikiesi, kad pažįstu
garsiausius žaidėjus? Nuo kada tapai Dereko Džeterio gerbėju?
Maniau, esi „49ers“ aistruolis.
- Esu, - ilgai patylėjęs atsako Taileris. - Idena, „49ers“ yra
futbolo komanda.
- Koks, po velnių, skirtumas?
- Gerai jau, tiek to. - Purtydamas galvą jis linksmai žiū­
ri į mane. - Centriniame parke yra beisbolo aikštelės, taigi

75
mokysimės žaisti. Neišvažiuosi iš miesto, kol nepamėgsi šio
sporto.
Taileris puikiai žino, kad imsiu prieštarauti, tad nieko ne­
laukdamas apsigręžia ir dingsta iš kambario. Dar rikteli per
petį:
- Turi valandą!
Pakeliu akis į lubas ir uždarau duris. Nemėgstu sporto, bet
jis ne toks jau blogas? Įsivaizduoju, kaip raumeningas ir supra­
kaitavęs Taileris laksto po aikštę. Man patiktų.
Padėjusi kavos puoduką ant naktinio staliuko, paskubom
pakloju lovą, tada atsiklaupiu ant grindų ir atidarau lagami­
ną. Pagaliau imuosi išpakuoti daiktus, svarstydama, kur ką
susidėti. Čiumpu drabužius, baigiu gerti kavą ir patraukiu į
vonią.
Stovėdamas prie kriauklės, Taileris pilasi vandens į stiklinę
ir žiūri, kaip artinuosi.
- Kur Stivenas? - klausiu.
Bute ramu, tarsi praėjusios nakties nė nebūta. Girdžiu tik
vandens šniokštimą iš čiaupo.
Jis linkteli į uždarytas kambario duris.
- Miega. Tikriausiai nesikeis iki popietės. - Ir užsukęs čiau­
pą priglaudžia stiklinę prie lūpų.
- Šliužas mokosi koledže, tiesa?
- Aha, - Taileris gurkšteli vandens ir apsilaižo, tada atsi­
lošia į ruošos stalą. - Studijuoja kompiuterines technologijas,
kompiuterių tinklus ir panašiai. Baigs ateinančią vasarą.
- Jis nepanašus į koledžo studentą, - sumurmu. Lyg ir pri­
simenu, kaip vakar vakare Šliužas susikišo į burną iškart du
gabaliukus picos ir užgėrė alumi. Kuo ilgiau apie tai galvoju,
tuo geriau suprantu, kad kaip tik taip ir elgiasi tikras koledžo
studentas. Man visa tai dar prieš akis. - Einu į dušipę.

76
 Taileris linkteli ir pasitraukia į šoną, leisdamas man prasi-
sprausti. Spraudžiuosi kuo grakščiausiai, bet vis dėlto stumte­
liu jo stiklinę su vandeniu ir aplaistau marškinius. Pakėlęs akis
j dangų Taileris nueina šalin.
Greitai nusiprausiu po dušu, išsidžiovinu plaukus rankš­
luosčiu, paskui užsimaunu džinsinius šortus ir apsivelku mė­
lynus berankovius marškinėlius. Neturiu noro traukti džio­
vintuvo iš lagamino, tad suimu drėgnus plaukus į netvarkingą
kuodą ir nusprendžiu šiandien nesidažyti. Reičelė tam nepri­
tartų, bet, laimė, jos čia nėra, niekas nesirauko, kad visai nesi­
stengiu gražintis.
Pasiimu daiktus ir grįžtu į Tailerio kambarį. Šliužas dar ne-
atsikėlęs. Taileris taip įsigilinęs į rodomą per televizorių orų
prognozę, kad nė nepastebi, kaip praeinu pro šalį ir dingstu jo
kambaryje, kuris dabar priklauso man.
Sukišu daiktus į lagaminą ir apsičiupinėju šortų kišenes.
Tuščios. Neprisimenu, kur nukišau mobilųjį. Vakar vakare tu­
rėjau jį „Times“ aikštėje, ten fotografavau. Dairausi po kamba­
rį, kol akys užkliūva už tebegulinčio kampe švarkelio. Pakėlusi
jį ir apžiūrėjusi kišenes lengviau atsidustu, nes randu mobilųjį.
Daikčiukas visiškai išsikrovęs.
Staiga dingteli, kad nuo pat savo išvykimo nesikalbėjau su
Dinų. Atskridusi turėjau jam paskambinti. Ir prieš eidama
miegoti. Ir atsikėlusi. Tiesą sakant, kalbėtis su juo kasdien ir
ne kartą. Taip buvo sutarta. O aš neparašiau Dinui net žinutės.
- Pasirengus?
Išgirdusi Tailerio balsą, pašoku. Staigiai atsigręžiu - jis žiūri
į mane nuo slenksčio. Rankoje laiko beisbolo lazdą, kitoje ka­
muoliuką. Iškelia lazdą ir nusišypso.
- Aha, - greitai atsakau. Pasiruošimui sugaišau ne valandą,
o tik dvidešimt minučių, bet trintis namie nėra prasmės. Dar

77
turėčiau laiko paskambinti Dinui, bet mano mobilusis nudu-
sęs. Galėčiau pasiskolinti iš Tailerio, bet po vakarykščio mu­
dviejų pokalbio nedera prašyti jo telefono, kad paskambinčiau
savo vaikinui. Tai būtų antausis jiems abiem.
Viešpatie, kokia aš netikusi. Visiška netikša.
- Luktelėk akimirką, - tariu Taileriui. Čiumpu kuprinę ir
imu raustis po bet kaip sumestus daiktus, kol randu akumu­
liatoriaus kroviklį. Pamatau kištukinį lizdą ir prijungiu tele­
foną įsikrauti, kol būsime išėję. Grįžusi paskambinsiu Dinui.
Tikiuosi, nebus įsiutęs.
- Ar jau? - klausia Taileris, atsilošęs į durų staktą.
Paskubom linkteliu ir apsiaunu sportbačius. Naujuosius. Jo
dovanotus. Tuos, kurie man liepia nepasiduoti.
- Taip, esu pasirengusi eiti, - sakau. Atsitiesiu ir įkišu smi­
lių į šortų diržo kilpą. Iš aukšto žiūriu į beisbolo lazdą. Nenu­
tuokiu, kaip žaisti, bet žinau, ką mielai sulaužyčiau. - Ar tikrai
nori mane mokyti?
- Tikrų tikriausiai, - atsako Taileris, atsitraukia nuo durų
ir laukia manęs svetainėje. Paskui paima mano ranką - jo oda
tokia šilta - ir švelniai įdeda kamuoliuką į delną. Tada užlen­
kia pirštus ir prispaudžia savaisiais. - Neturėk didelių vilčių, -
perspėja. - Tinginiauti neleisiu.
- Aš ir neprašau nuolaidų.
- Gerai. - Jis spusteli man ranką ir paleidžia. Tada patrau­
kia prie durų kaip niekur nieko, lyg nebūtų lietęs manęs ir su­
žadinęs jaudulio. Veikiausiai tyčia taip daro, tarkim, paliečia
ranką, apkabina per liemenį. Lažinuosi, žino, kad varo mane iš
proto. Kad man šitai be galo patinka. - Tai eini?
Pažvelgusi į Tailerį pamanau, kad jo plaukai šiek tiek ilgesni
negu anksčiau, stilingiau pakirpti, ne tokie pasišiaušę. Sten­
giuosi per ilgai nespoksoti, tik vypteliu.

78
 - Eime.
Prieš mums išeinant, jis apžiūri butą. Kol ruošiausi, netgi
surinko tuščius alaus butelius. Palikę Stiveną, mudu nudrožia-
me prie lifto. Į jį dar įlipa moteris su klykiančiu kūdikiu - nėra
jokios galimybės pasikalbėti. Turime kęsti piktą riksmą per vi­
sus dvylika aukštų. Užuot žiūrėjusi Taileriui į akis, žvelgiu į jo
batus. Kertu lažybų, jis spokso į mano sportbačius. Mudviejų
veidai rimti.
Kai liftas galiausiai sustoja, nužingsniuojame per vestibiulį
prie laukujų durų; neatsilieku nuo Tailerio. Negaliu atitraukti
akių nuo jo sprando. Jis beisbolo lazda laiko atidaręs man du­
ris, pelnydamas kelis piktus praeivių žvilgsnius.
- Grąžink man kamuoliuką, kad nebūčiau palaikytas sunkiu
nusikaltėliu, - sako juokdamasis. Palūkėjęs, kol prasisprausiu
pro jį, užtrenkia duris.
- Hmm, - numykiu. Apimta abejonių stoviu ant šaligatvio.
Krypteliu galvą ir prisimerkusi žaismingai nužvelgiu jį. Taileris
siūbuoja lazdą kaire ranka. - Taip, tu tikrai panašus į tą, kuris
ketina ką nors sumušti. Gal dar pasilaikysiu tą daiktelį...
Man besišaipant, jis smarkokai stukteli petimi ir išplėšia ka­
muoliuką iš rankos, kažkaip įsigudrindamas neprisiliesti prie
manęs.
- Visai nejuokinga, - sausai atkerta, bet vypteli, išmeta ka­
muoliuką aukštyn ir mikliai pagauna. - Taigi, - sako sodresniu
balsu, - beisbolas. Mėgstamiausias amerikiečių sportas.
Taileris patraukia į vakarus Septyniasdešimt ketvirtąja gat­
ve. Stengiuosi prisitaikyti prie jo žingsnio. Kertame Trečiąjį
aveniu ir toliau einame siauromis gatvėmis. Mieste vėl didžiu­
lis judėjimas. Ir automobilių, ir pėsčiųjų. Spėlioju, kaip atrody­
tų Niujorkas, jei vieną dieną viskas nurimtų. Šios gatvės neįsi­

79
vaizduojamos be automobilių, žmonių ir triukšmo. Šis miestas
neįsivaizduojamas be nuolatinio gaudesio.
Vinguriuoju tarp žmonių, iš paskutiniųjų stengdamasi ne­
atsitrenkti į ką nors, bet, rodos, visi nusiteikę stumdytis. Tru­
putį sulėtinu žingsnį ir klausiu Tailerio:
- Argi tavo mėgstamiausias sportas ne futbolas?
- Nė neketinu atsakyti į šį klausimą, - atšauna jis, laikyda­
mas beisbolo kamuoliuką tarp nykščio ir smiliaus, atidžiai jį
apžiūrinėdamas, tarsi anksčiau nebūtų matęs. - Gerai, Idena,
esmė ta, kad beisbolas yra paprastas žaidimas.
- Numušti kamuoliuką ir bėgti?
- Taip, bet ne visai, - atsako Taileris, papurto galvą ir atsi­
dūsta. - Ne tik tai.
Tikėdamasi, kad beisbolo taisyklės bus nuobodžios, nu­
stembu, kad nereikia apsimesti, jog mane tai domina. Kuo
gyviau jis kalba apie beisbolą, tuo labiau užsimanau jį žaisti.
Taileris aiškina, kad yra devyni padavimai, žaidžia dvi koman­
dos, rungtynių laikas neribojamas. Kiekviena komanda turi
po devynis žaidėjus. Sužinau, kas yra taisyklių pažeidimai,
kokį vaidmenį atlieka įžaidėjai, gaudytojai ir gynėjai, ko verta
pozicija tarp antrosios ir trečiosios bazės, kas laikoma geru
bėgimu ir geru kamuoliuku. Taileris dėsto, kad prieš vadi­
namąją namų bazę yra dar trys bazės, nors šitai jau girdėjau.
Galiausiai apibūdina keturių bazių atmušimą: gynėjas atmuša
kamuoliuką ir nulakdina į tribūnas. Klausantis jo viskas atro­
do labai lengva.
Mojuodamas lazda ir mėtydamas kamuoliuką jis pritaria
savo pasakojimui. Taileriui kalbant, nejučiomis prieiname ke­
lionės tikslą.
- Viešpatėliau! - Žvilgtelėjus į dešinę atrodo, kad žaluma
plyti palei visą Penktąjį aveniu. Pažiūriu į kairę ieškodama, kur

80
ji baigiasi, bet išvystu tą patį vaizdą. Nė nepastebėjau, kaip kir­
tome Penktąjį aveniu ir kad stoviu ant šaligatvio priešais Cen­
trinį parką. Matau daugybę medžių. - Žinojau, kad jis didelis,
bot nenutuokiau, jog toks milžiniškas.
- Parkas driekiasi apie pustrečios mylios iš šiaurės į pietus.
Ir gal pusantros mylios iš rytų į vakarus. - Nustebusi dėl to­
kio tikslumo dirsteliu į Tailerį akies kampučiu. - Kažkur skai­
čiau, - droviai prisipažįsta jis, gūžtelėdamas pečiais.
- Kur yra beisbolo aikštelės?
- Kai kurios Didžiojoje pievoje, lyg ir parko viduryje, todėl
t«*n ir eisim. - Tailėris kilsteli lazdą ir parodo į šiaurę, ten, kur
voda Penktasis aveniu. - Dabar turbūt pats laikas prisipažinti,
kad Centriniame parke esu buvęs tik kokius penkis kartus. Tad
|ei pasiklysime, kaltink mane.
- Penkiskart per visus metus? Juk gyveni visai šalia.
Negaliu patikėti ir išsižiojusi spoksau į Tailerį, o jis juokiasi.
- Ne itin mėgstu parkus, - sako jis, paskui sužvejoja džinsų
kišenėje mobilųjį ir įsijungia žemėlapį. Kiek patyrinėjęs jį ta­
ria: - Eime šiuo keliu.
Traukiame palei sieną aplink parką, kol pasiekiame pės­
čiųjų tako pradžią. Ant šaligatvio stovi keletas vagonėlių, pre­
kiaujančių dešrainiais ir sūriais riestainiukais, bet mes sparčiai
praeiname pro juos ir sukame į parką.
Vingiuoti takai apželdinti gyvatvorėmis, trukdančiomis pri­
eiti prie medžių ir krūmų, jų čia begalė. Žalumos tiek daug,
kad oras tyresnis negu gatvėje. Kur tik pažvelgsi, vien žaluma,
lai labai atpalaiduoja. Žmonės bėgioja, važinėjasi dviračiais ir
riedučiais. Tailėris neprieštarauja, kad einu lėtai ir žvalgausi
aplinkui. Jis žingsniuoja greta, lengvai mosuodamas beisbolo
lazda.

81
 - Čia takas, tiesa? Bėgimo takas? - klausdama nežiūriu į
Tailerį, mat negaliu atplėšti akių nuo vaizdo aplink. Čia labai
ramu ir gera, visai kitaip nei pačiame Manhatane. Lyg būtume
įžengę į kitą miestą.
- Taip, aplink tvenkinį, - žinovo balsu atsako jis, nors ką tik
prisipažino galįs pasiklysti parke. Manydamas, kad nematau,
vis žvilgčioja į telefono ekranėlį ir raukosi, kol galiausiai pasiū­
lo: - Eime ana tuo keliu.
Pralendame po tiltu, einame pėsčiųjų takais, kertame ke­
lią (tai mane nustebina; niekad nemaniau, kad parke galima
važiuoti automobiliu) ir drožiame į šiaurę Tailerio nurodytu
vingiuotu taku. Stabtelime trumpam atsikvėpti prie tvenki­
nio - nė nepajuntu, kad pėdiname jau dvidešimt minučių. Kiti
žmonės, irgi nutarę pailsėti, stovi prie tvenkinio ir žiūri į van­
denį. Galiausiai paaiškėja, kad šis vandens telkinys vadinamas
Vėžlių tvenkiniu. Klausiu Tailerio, ar pavadinimas kilęs nuo to,
kad tvenkinyje gyvena vėžliai, bet jis tik nusijuokia ir niekina­
mai prunkšteli.
Traukiame toliau, ir po kelių minučių medžiai praretėja -
atsiveria laukymė. Beveik neabejoju, kad tai Didžioji pieva, vos
aprėpiama žvilgsniu, milžiniška, juosiama pėsčiųjų tako. Gerai
įsižiūrėjusi pamatau šviesuojant kelias beisbolo aikšteles.
- Ana ten viena laisva, - rodo Taileris. Vos įžvelgiu aikšteles
ir tikrai nepasakyčiau, užimtos jos ar ne. Taileris atsikrenkščia
ir patraukia palei gyvatvorę. - Ar prisimeni, ką turi daryti?
- Išmušti kamuoliuką už aikštelės ribų, - sakau, - tada ap­
eiti visas bazes ir pelnyti tašką. Nebent kelią man pastotų koks
nors šiknius ir neleistų išlėkti kamuoliukui į užribį.
Jis nusikvatoja ir grąžina kamuoliuką man. Mūsų rankos
pagaliau vėl susiliečia. Tik akimirką, bet to pakanka.
- Jau įspėjau, kad neleisiu tau tinginiauti.

82
 - Bet aš noriu išmušti kamuoliuką į dausas ir pelnyti taškų.
Taileris trumpam nutyla ir žiūri į būrį besifotografuojančių
turistų. Regis, tai europiečiai. Jis ilgokai spokso į juos, paskui
permeta beisbolo lazdą į kitą ranką.
- Juk nesi bazių mergina?
- Ką turi galvoje?
- Pati žinai, - šypsodamasis atsako Taileris. - Bazės. Neno­
ri sustoti prie jų, tiesa?
- Nebent privalėčiau.
Jis papurto galvą ir tyliai nusijuokia. Akies krašteliu matau,
kud šiek tiek priartėja prie manęs. Dabar esame daugiausia per
tris pirštus vienas nuo kito. Mudviem žingsniuojant, Taileris
kandžioja apatinę lūpą.
- Ar nemanai, kad tai per lėta? Pirmoji bazė, antroji, tre­
čioji... Malonu jas pasiekti, bet ilgai trunka. Man labiau prie
širdies tas keturių bazių atmušimas ir pergalingas taškas.
Staiga man krinta į akis duslus jo balsas, blizgančios akys ir
pastangos nuslėpti šypseną.
Sulėtinu žingsnį - jis atsigręžia ir pasižiūri į mane. Žiban­
čios Tailerio akys susitinka su manosiomis. Nejauku užduoti
kluusimą, neišeinantį iš galvos. Galiausiai prisiverčiu sukuždė­
ti iškaitusiais skruostais:
- Ar tikrai kalbi apie beisbolą?
Tailerio lūpų kampučiai kilsteli - jis nusivaipo. Paskui nu­
delbia akis į betoninį taką ir sukanda dantis, iš paskutiniųjų
tramdydamas juoką. Pamatau raukšleles jo akių kampučiuose.
Ils atsako šelmiškai ir kartu nuoširdžiai:
- Jei taip būtų.
 1

Pakeliu akis į dangų Jis dulsvai mėlynas, beveik pilkas. Mano

žvilgsnis perbėga medžių viršūnėmis, nuskrieja virš begalinės
žalumos. Už jos kyšo aukšti Manhatano pastatai. Be galo nuo­
stabu. Tai Niujorkas.
- Pasirengusi?
Nuleidžiu akis ir pažvelgiu į Tailerį. Jis stovi priešais mane
įžaidėjo vietoje. Varinėja kamuoliuką pirmyn atgal, valiūkiškai
šypsodamasis. Atsistoju pusiaugrįža, iškeliu lazdą, pasirengiu.
Noriu padaryti jam įspūdį.
- Taip, po velnių!
- Žiūrėk į mane, - pareikalauja jis. Tai visai lengva. Žiūrėti
į Tailerį? Cha! Į ką daugiau galėčiau? - Tau tereikia užsimoti.
Ne per anksti ir ne per vėlai. - Jo balsas kimus, nors ir netylus,
tad stengiuosi sutelkti dėmesį į užduotį, o ne galvoti apie tokį
patrauklų derinį. - Turi užsimoti tada, kada reikia.
Linkteliu, atsistoju kaip dera ir žiūrėdama į kamuoliuką
Tailerio rankoje prisimerkiu. Atmušk jį, sakau pati sau. Pasiro­
dyk esanti kietuolė.
Prieš prisimerkdamas ir įsmeigdamas akis į mane, jis nusi­
šaipo ir spirteli žemę. Tada ryžtingai atmeta ranką ir po aki­
mirkos sviedžia kamuoliuką į mane. Kai šis švilpdamas skrieja

84
oru, mane apima panika, užsimodama lazda susigūžiu, nulei­
džiu petį. Nė iš tolo nepataikau ir, kamuoliukui praskriejus
mun pro pat skruostą, šokteliu į kairę.
Tailerio juokas nuaidi per visą aikštę, o aš žaibuoju akimis,
/aisti beisbolą ne taip lengva, kaip maniau.
- Nagi, atnešk jį! - surinka jis.
Susierzinusi pasikišu lazdą po pažastimi ir spūdinu skersai
aikštės atnešti kamuoliuko, šis nustoja riedėjęs. Pirmas užsi­
mojimas nesiskaito. Šįsyk laikysiuosi tvirtai. Pasilenkiu ir pa­
imu kamuoliuką, paskui bėgte grįždama į savo vietą prisitai­
kau ir sviedžiu jį Taileriui per visą aikštę. Jis vis dar juokiasi.
- Gerai, - galiausiai sako ir atsikrenkštęs nusivaipo. - Per
anksti užsimojai. Šįkart nepasiduok panikai, tiesiog sutelk
dėmesį.
Deramai atsistoju, tvirtai sučiaupiu lūpas ir iš paskutiniųjų
Nuteikiu dėmesį į kamuoliuką Tailerio rankoje. Laikydama laz­
dą prie peties nieko nesakau, tik laukiu.
Jis linkteli, vėl atsivėdėja ir meta kamuoliuką. Šis sukdama-
n I k skrieja mano pusėn, bet šįkart nepuolu į paniką, iki pasku-
llnio akimirksnio laikausi ramiai. Tada sutelkiu visas jėgas ir
užsimoju - pasigirsta perkūniškas traškesys.
Iš pradžių nenutuokiu, kas nutiko, paskui pamatau kažką
besisukant ore. Kamuoliukas praskrieja Taileriui virš galvos.
Apstulbęs jis suraukia antakius. Nepamatau, kur nukrinta tas
duikčiukas, bet apsižiūriu vis dar stovinti namų bazėje. Netu­
rėčiau būti joje. Reikėtų bėgti.
Grįžteliu į pirmąją bazę, Taileriui bėgant paimti kamuoliu­
ko. Širdis daužosi krūtinėje, akyse tavaruoja, žaidžiu toliau ir
kaipmat prilekiu pirmąją bazę. Atrūkstu akimirksniu, bet iš
tolo matau, kaip jis apsisuka ir bėga atgal, tikriausiai skuta taip
pat greitai kaip aš. Stengiuosi lėkti dar greičiau, prie antrosios

85
bazės vos nepaslystu. Noriu laimėti vadinamąjį tašką, sakau
sau. Be galo noriu jį laimėti.
- Nedaryk šito! - surinku nukreipusi akis į trečiąją bazę,
bet Taileris prie jos arčiau už mane. Jis teisus. Neketina man
nuolaidžiauti. Jam artinantis, mėginu nepasiduoti panikai, lie­
piu sau siekti tikslo; mano pulsas dažnėja.
Galiausiai atsiduriu prie pat trečiosios bazės, bet priešais
mane šmėsteli Taileris, taigi mes susiduriame, nes nebegaliu
sustoti. Jis čiumpa mane už liemens, ir mudu kartu nuvirstame
ant kauburio.
Man gaudant kvapą, Taileris prapliumpa juoku; aš, kaip ir
jis, alsuoju nelygiai ir trūksmingai. Kamuoliukas guli per kelis
žingsnius nuo mūsų.
- Šitaip nesąžininga, - sumurmu, nors tai man nerūpi.
Mūsų kūnai liečiasi, tad greitai nusiritu ir atvirtusį aukštiel­
ninka padedu galvą ant žemės. Mudu gulime vienas šalia kito
ir žiūrime į pilką dangų. Šis atrodo patamsėjęs. - Norėjau tos
trečiosios bazės.
- Sveika atvykusi į beisbolo pasaulį, - sako jis. Pagaliau at­
gauna kvapą, atsidūsta ir atsisėda. Žalios jo akys degte dega. -
Kaip labai norėjai?
- Labiau už viską, - sakau sunerdama rankas ant krūtinės
ir nugręždama galvą nuo jo. Vis dar neatgaunu kvapo. - Kad
parodyčiau nesanti visiška netikša.
- Kelkis, - paliepia Taileris ir atsistoja - nors saulė blyški,
raumeningas jo kūnas meta šešėlį ant manęs. - Eime.
Atsidususi atsiplėšiu nuo žemės ir nusivalau drabužius.
Paskui atsistoju, pakeliu antakius ir laukiu jo pasiaiškinant. Jis
švelniai šypsosi.
- Aš nepasivijau tavęs ir nepaliečiau, - lėtai dėsto Taileris,
vis plačiau šypsodamasis, - taigi tu vis dar žaidi. Turi galimybę

86
pelnyti tašką. - Matydamas mane suglumusią jis papurto gal­
vą. - Argi nesiklausei, ką kalbėjau visą kelią? Nejaugi visiškai
neįsiminei taisyklių?
- Tai aš žaidžiu toliau?
Taileris pakelia akis į dangų ir nė nesiteikia atsakyti, tik
Niekia paimti mane už rankos. Turėčiau būti rami, bet man
nesiseka. Taip ilgai nesimačius, sukrečia net menkiausias jo
prisilietimas. Galva neišneša, kodėl mudviejų rankos dera tar­
pusavyje kur kas labiau nei mano ir Dino. Gal taip atrodo to-
įlėl, kad Tailerio rankos švelnesnės. Dinas šiurkščiarankis, nes
kartu su tėvu remontuoja automobilius. Visai kitoks pojūtis.
Mano kūnas į Diną niekada nereaguoja taip kaip į Tailerį, tik
niekaip nesuprantu, kodėl. Gal vis dėlto labiau myliu Tailerį
negu Diną, o gal tiesiog jaučiu kaltę, verčiančią širdį daužy-
lls. Mudviejų su Taileriu ryšys ydingas dėl daugelio priežasčių.
Nes mudu glamžėmės. Nes flirtuojame Dinui už nugaros. Nes
esame įbrolis ir įseserė.
Mes visada būsime blogi.
Taileris nusiveda mane, jo oda švelni ir šilta. Paliekame tre­
čiąją bazę ir traukiame per aikštelę, bet mano mintys pinasi.
Vis dar galvoju apie sunertas mudviejų rankas, apie Diną, apie
lai, kokia užvirė maišatis. Ši vasara virsta pragaru, ir labai abe-
|oju, ar pajėgsiu čia išgyventi šešias savaites. Dinas jaudinosi
ne veltui. Leidžiu vasarą beveik už trijų tūkstančių mylių nuo
savo vaikino su žmogumi, kurį esu įsimylėjusi. Kuo skiriasi
meilė kam nors nuo įsimylėjimo? Manau, kaip tik tuo, kuo Di­
nas skiriasi nuo Tailerio.
Myliu Diną, bet esu įsimylėjusi Tailerį. Turbūt metas pati­
kėti, kad nėra labiau gluminančio dalyko už aukštesniojo lygio
biologiją.

87
 Taileris stabteli, paleidžia mano ranką ir atsigręžia. Žvelg­
damas smaragdinėmis akimis, uždeda ranką man ant liemens
ir linkteli nudelbęs akis.
Nuduriu žvilgsnį į žemę ir tik po kurio laiko suvokiu, kur
stoviu. Esu trečiojoje bazėje, kaip tik ten, kur šitaip lėkiau.
Spirteliu į ją sportbačiu ir vėl įsmeigiu akis į jį, rūsčiai surau­
kusi antakius.
Taileris nuryja seilę, spusteli man liemenį ir atsitraukia per
žingsnį. Tada sako ramiai, švelniai šypsodamasis:
- Turi savo trečiąją bazę, netikša.

K * K

Žaidžiame, kol ima lyti. Iš pradžių tik dulksnoja, bet dangus

palengva vis tamsėja, lietus smarkėja ir pasipila ant miesto.
Visi palieka aikšteles, tik mudu su Taileriu lūkuriuojame kaip
puspročiai. Kai mano plaukai visiškai sušlampa, o Tailerio
marškiniai permirksta ties krūtine, nusprendžiame trauktis.
Bėgame kvatodamiesi. Ne todėl, kad juokingai atrodome
ar kad bėgame gerokai nerangiai. Esame įpratę prie tokios ne­
tvarkos. Taileris man už nugaros nepaliaujamai klūpčioja, aš
nepaliaujamai stoviniuoju ir laukiu jo, nes nežinau kelio. Lie­
tus nepaliaujamai teškia man į akis, tad mums einant iš parko
porą kartų pametu kamuoliuką. Sužliunga net naujieji mano
sportbačiai. Būgštauju, kad bus nuplautas Tailerio užrašas, bet
šis tebėra ryškus.
- Aš visai neprisitaikiusi prie lietaus! - šūkteliu per petį,
šokdama ant šaligatvio, paskui nusibraukiu šlapius plaukus
nuo veido. Atsikvepiu ir apsižvalgau. Esu beveik tikra, kad rei­
kėtų eiti į dešinę. Uždusęs Taileris prisideda prie manęs, plau­

88
kai prisiploję jam prie galvos. Kakta rieda lietaus lašai, bet jis
nė nemėgina nubraukti jų.
- Regis, praradai savąsias Portlando šaknis, - sako ganė-
lliuli garsiai, kad išgirsčiau, liūties lašams garsiai teškenant į
betoną.
Pavartalioju akis ir kumšteliu Taileriui į petį, nors jis teisus.
Visai nesuprantu, kaip gyvenau, šitaip lyjant didumą metų.
I*iuleidusi dvejus metus Santa Monikoje, įpratau prie saulės ir
karščio.
- Patikėk, pirmiausia, vargu ar kada nors turėjau kokių nors
l'ortlando šaknų, - sakau. Kaip ir tikiuosi, jis vedasi mane į
dešinę. Vangiai svarstau, ką pridurti. - Nekenčiu Portlando.
Vienintelis geras daiktas ten buvo kava.
Geresnė už „Refinery“?
Be abejo.
Taileris neatsako, mudviem smagiai bėgant aveniu į Sep­
tyniasdešimt ketvirtąją gatvę. Turistai permirkę iki siūlo galo
Ii suirzę, bet nekaltinu jų dėl to. Toliau risnojame šaligatviais
peršlapusių žmonių sraute. Kai jis galiausiai pažvelgia į mane,
|mn nuo blakstienų ritasi lietaus lašai.
Ar vis dar eini ten? Į „Refinery“?
- Nuolat. - Nemanau, kad gyvendama Santa Monikoje
plrkčiausi kavą kur nors kitur. Tai būtų išdavystė. - Geriausia
kitvn mieste.
Ar kada nors pasakojau, kaip atradome tą vietą?
Gal todėl, kad ji įsikūrusi didžiajame prospekte?
Cha, ne. - Taileris šypteli ir atmeta plaukus laisvąja ran­
ku. Liaujamės bėgę, nors pila kaip iš kibiro. Jis nerūpestingai
nukloja beisbolo lazdą. - Būdami vidurinės naujokai ir nenorė-
dumi erzinti mokytojos, po priešpiečių traukdavome į miesto
i mirą, kad visi mus pamatytų. Neklausinėk. Tai buvo kvaila. -

89
Jis papurto galvą ir sukrizena. - Reičelei prisireikė į tualetą,
mes kaip tik ėjome pro „Refinery“, taigi ji įpuolė vidun ir mel­
dė darbuotojų, kad leistų pasinaudoti tualetu. Tie neleido, nes
Reičelė nebuvo kavinukės lankytoja. Tad ji nusipirko mokos. -
Tailerio lūpose nušvinta švelni šypsena, tarsi prisiminimai apie
Reičelės tualeto dilemą jam būtų labai mieli. - Parskubėjusi
atgal ji pasakė mums, kad ten patiekiama pati geriausia kava.
Baigėsi tuo, kad praleidome kavinukėje penkias valandas ir
nuo tada ėmėme nuolat ten lankytis.
Tyrinėju nuoširdų jo veidą ir mėginu įsivaizduoti juos visus
drauge. Dabar sunku apie tai galvoti. Baigę vidurinę bendra­
klasiai išsiskirstė į visas puses. Taileris išvažiavo į Niujorką,
Džeikas į Ohają, Tifanė į Santa Barbarą, Megana į Jutą. Taigi
per metus daug kas pasikeitė.
- Vis dar palaikai ryšį su jais?
Tailerio šypsena išblėsta, kone nuliūdęs jis ramiai papurto
galvą.
- Daugiausia su Dinų. Kartais su Reičele, - sako jis. - Mat
Megana tarsi išnyko nuo žemės paviršiaus su tuo savo Džera-
du, o Džeikas tikras šiknius. Ar žinai, kad dabar jis susitikinėja
su trimis merginomis?
- Paskutinįkart girdėjau apie dvi, - sumurmu. Vargu ar
Džeikas kada nors palaikys ryšį su kuriuo nors iš mūsų; jei nu­
sprendžia pasiųsti žinutę, tai dažniausiai Dinui, kad pasipui­
kuotų užkariautų Ohajyje merginų skaičiumi. Dinas niekada
neatsako jam. Numaniau, kad didelis atstumas nesutvirtins
Džeiko ir Tifanės santykių, ir vis dėlto tikėjausi, kad jie truks
ilgiau negu tris savaites.
- Tifanei reikia vaikino, kuris būtų šalia, Džeikui - tokios
pačios merginos. Žinoma, atsiskyrimas jiedviem nepadėjo, -
sako Taileris.

90
 Trumpam nusuku akis nuo jo ir įsispoksau į automobilių
mmitą, j visu greičiu švysčiojančius jų valytuvus. Nuryju seilę
Ii Mlpriau suspaudžiu kamuoliuką rankose.
Ar kada nors kalbiesi su ja?
Su Tifane? - Nujaučiu, kad jis įsmeigia akis į mane, bet
liljiiu pažvelgti. Eidama žiūriu į šaligatvį, į savo sportbačius.
Itrileris palaiko mano tylėjimą atsakymu. - Kvailas klausimas.
()lu kalbiesi su ja?
Ne, - kaipmat atsakau.
jis neprataria nė žodžio, tik atsidūsta ir ima smarkiau mo-
Mioli beisbolo lazda. Paskui prisimerkia ir nusuka žvilgsnį nuo
įminęs - abejoju, ar greitai pažiūrės į akis. Taileriui žiauriai
nepatinka, kai užsimenu apie Tifanę. Niekam nepatinka kal­
bėli apie savo buvusiuosius, ypač tokius kaip ji. Tifanė buvo
pavertusi jo gyvenimą pragaru, kartą atskleidė, kas vyksta tarp
|n tr manęs, tad, prisiekiu, nekenčia mudviejų.
Tai kada atvažiuos Reičelė su Megana?
Pakeliu antakį, nes Taileris netrunka nusukti kalbą, nors
ii i i i i i tai nesvarbu. Nesmagu kalbėtis apie Tifanę.
Šešioliktą. Iki tol Megana su Džeradu bus Europoje. Tai­
gi merginos leisis į Meganos gimtadienio kelionę kiek vėliau,
negu buvo ketinusios.
Gal verčiau būtum bendravusi su jomis, o ne su manimi?
Stengiuosi pagauti Tailerio žvilgsnį, bet jis atkakliai nepake­
lia akių nuo šaligatvio. Pamanau, jog mums abiem nerūpi, kad
ėmime permirkę iki siūlo galo. Žingsniuojame pamažu.
Būčiau važiavusi su jomis, bet jau esu čia.
Taileris pašnairuoja į mane ir šypteli.
Ačiū Dievui, aš pirmas pareiškiau teisę į tave.
Perėję Trečiąjį aveniu išvystame jo namą. Šis vaizdas ir
mintis apie šilumą paakina mane nubėgti kelis paskutiniuosius

91
jardus. Taileris prisitaiko prie manęs, ir mudu abu įgriūvame
pro laukujės duris, nuo mūsų varva vanduo, aplink tvyro tyla.
Akimirką stovime mėgindami atsikvėpti, kol galiausiai jis nu­
sikvatoja ir nusibraukia lietaus lašus nuo veido.
- Gal šiandien buvo netikusi diena žaisti beisbolą?
- Pakartok, - sumurmu, bet išsišiepiu.
Ilgiau nedelsdami nušlepsime į liftą, išmargindami vesti­
biulį šlapiais pėdsakais. Mes šiek tiek apkvaitę. Stebiuosi, kad
šitai nuo lietaus, bet netrukus suvokiu, jog ne oras vertė mus
kvatotis; tiesiog abudu buvome puikiausios nuotaikos. Dvylik­
tame aukšte, sekdama paskui Tailerį į jo butą, mėginu išsigręž-
ti marškinėlius.
Pasisveikiname su Šliužu, sėdinčiu ant kilimo ir atsilošusiu į
sofą. Jis rašo žinutes mobiliuoju telefonu. Iš pradžių nė nepakelia
akių nuo jo, bet pagaliau nusprendžia pripažinti mūsų buvimą.
Tai padaręs išplečia akis ir ilgokai apžiūrinėja mudu, tada
klausia:
- Draugužiai, kas, po velnių, jums nutiko? Po galais, gal įšo-
kot į Hadsoną?
- Ar supranti, kad lyja? - nusišaipo Taileris, apsigręžia, ei­
damas pro virtuvę numeta beisbolo lazdą ant ruošos stalo ir
traukia į vonią. Po akimirkos vėl pasirodo su dviem rankšluos­
čiais. - Žinai... pila kaip iš kibiro.
- Ar seniai? - užsimiršęs klausia Šliužas. Kryptelėjęs kak­
lą ir metęs akį į didžiulius langus, sumurma: - O velnias, tu
teisus. - Ir vėl pažiūri į Tailerį. - Buvau labai užsiėmęs, leidau
laiką su 1201 -a mergina.
- Su kelinta? - klausiu paniurusi, kai jis įbeda liepsnojan­
čias akis į mane.
- Antro nuo mūsų buto numeris, - Šliužui nespėjus atsa­
kyti, burbteli Taileris. Jis prieina prie manęs ir paduoda rankš-

92
Iiiostį, paimu šį dėkingai šypsodamasi. - Ten įsikūrusios vel­
niškai įkyrios koledžo mergytės.
Palinkęs į priekį Taileris šluostosi plaukus.
- Hmm, - po akimirkos atsiliepia Šliužas, - kai aną mėnesį
laižei druską nuo jų kūnų ir gėrei tekilą, užsikąsdamas žaliąja
i llrina, nevadinai įkyriomis.
- Tai buvo iššūkis, - atkerta tasai atsitiesdamas. Jo plaukai
Išuldraikę. Jei nekreipčiau dėmesio į Šliužo žodžius, tikriausiai
pamanyčiau, kad Taileris mielas. - Beje, tavo.
Šliužas vypteli, jo nosis pakumpsta, tarsi kada nors būtų bu­
vusi sulaužyta.
- Bet nesiskundei šitai darydamas.
Taileris tik papurto galvą, o aš vis dar tikiuosi, kad ką nors
pasakys. Kad apsigins. Kad patikins, jog Šliužas tiesiog juokau­
ja. Kas per merginos gyvena 1201 bute? Koledžo mergytės?
I.ažinuosi, jos žavios. Esu tikra, jos dailios. Dedu galvą, kad jie
visi nuolat bendrauja ne vien kaip draugai.
- Einu paskambint Dinui, - tarsteliu. Nenutuokiu, kodėl
man šovė tokia mintis, bet šitai ištarus suprantu, kad man
tikrai labai reikia paskambinti jam. Sumanymas pavėluotas,
kone girdžiu, kaip mobilusis Tailerio kambaryje klykia mano
vardą. Taigi apsigręžiu ir su rankšluosčiu rankoje grakščiai
••Inu į jo miegamąjį. Ar į savo. Kaip pavadinsi, nepagadinsi.
Prieš užtrenkdama duris sutinku rūstų Tailerio žvilgsnį, ir
man kyla noras atsiprašomai nusišypsoti, bet prisimenu drus­
ką, tekilą ir žaliąją citriną. Paskubomis apsižvalgiusi užtren­
kiu duris. Esu sutrikusi. Glumas greitai praeina, tada prikandu
apatinę lūpą, paimu telefoną ir surenku Dino numerį.
Monotoniškas signalas kelia šleikštulį. Jei galėčiau, ateinan­
čias šešias savaites vengčiau bendrauti su Dinų. Per tas šešias
aavaites turiu surikiuoti mintis, apsispręsti, ar noriu likti su juo,

93
ar ne. Šią akimirką įnirtingai mėginu suvokti, ką jaučiu Taile-
riui. Būtų gerai, kad tai, ką jaučiu Dinui, galėčiau apsvarstyti
vėliau, bet, rodos, reikia apie viską galvoti dabar, vienu metu.
Žongliruoju vaikinais, stengdamasi nė vieno iš jų neužgauti,
bet tenka grumtis su savimi. Niekaip nenusprendžiu, kam pa­
siryžti.
- Tai tu gyva, - sumurma į ausį Dinas, ir šis šiurkštus pasis­
veikinimas man primena, kad kalbuosi telefonu. Niekinamas
vaikino tonas jau verčia mane gailėtis, kad skambinu.
- Atleisk, - sakau. Noriu atsidusti, bet jo labui užgniaužiu
atodūsį. - Patyriau tiek daug įspūdžių, paskui nuduso mano
telefonas, ir...
- Ir ką? Ar Niujorke nėra mobiliojo ryšio? Nugriautos tele­
fono būdelės?
Atitraukiu telefoną nuo ausies ir sugniaužiu. Prakeikimas.
Viena vertus, nuo tokių kandžių žodžių norisi tuoj pat padėti
ragelį, antra vertus, suvokiu, kad tai tik pablogintų padėtį. Tai­
gi vėl prispaudžiu telefoną prie ausies.
- Neišbuvau čia nė paros. Atvėsk. Elgiesi taip, tarsi būčiau
tau neskambinusi savaitę. -Esu čia. Sveika ir gyva. - Sugriežiu
dantimis ir atsisėdu ant Tailerio lovos krašto. Čiužinys minkš­
tas, bet patogumas man dabar nerūpi. - Miestas didingas,
ačiū, kad paklausei.
Dinas atsako ne iškart. Jis tyli, girdžiu tik kvėpavimą - lėtą
ir gilų.
- Atleisk, - suburba po kurio laiko. - Tiesiog mudu esame
skirtinguose krantuose, ir aš neturiu galimybės kasdien matyti
tave. Bet man būtina kalbėtis su tavimi. Mažų mažiausiai esi
man skolinga.
- Žinau, - dairausi Tailerio kambaryje, nervingai ieškau, į
ką kreipti žvilgsnį, bet galiausiai vėl įbedu akis į rankšluostį sau

94
ant kelių. Apsižiūriu vis dar laikanti kamuoliuką. Jis šaltas ir
drėgnokas. - Stengsiuosi paskambinti dažniau.
- Turėtum, - atšauna Dinas jau švelnesniu balsu. - Nori,
kad aš čia išeičiau iš proto?
- Tiesiog pasistenk negalvoti apie mane, - pajuokauju.
Šiems žodžiams išsprūdus iš lūpų, suprantu nejuokaujanti.
Nenoriu, kad Dinas galvotų apie mane. Labai atsidėjusi mąs­
tau apie Tailerį ir negaliu skirti tiek pat dėmesio Dinui. - Taip,
negalvok apie mane.
- Tai anaiptol nelengva.
Atitraukiu telefoną nuo ausies ir atsidustu, - nenoriu, kad
išgirstų Dinas, - tada numetu kamuoliuką ant grindų ir aukš­
tielninka krintu ant Tailerio lovos, dar užsitraukiu rankšluostį
ant galvos.
- Ar vis dar niršti ant manęs, kad atvykau čia?
- Niekada neniršau, Idena, - švelniai paprieštarauja Dinas,
nors man būtų lengviau, jei prisipažintų nirštąs. Fone girdžiu
variklių burzgimą ir silpnus radijo garsus. - Tiesiog nusivy­
liau - užuot praleidusi paskutinę vasarą su manimi... leidi ją
be manęs. Po tokio sukrėtimo mums bus sunku matyti vienam
kitą, pati tai žinai, bet vis tiek pasirinkai Niujorką.
- Tai Niujorkas, Dinai, - ramiai sakau ir tvirtai užmerkiu
akis. - Niujorkas. - Ir Taileris. Taileris, Taileris, Taileris. Be galo.
- Atleisk, tu teisi. Tai Niujorkas, - pakartoja Dinas. Jo bal­
sas vėl įgauna kartėlio, pažemėja. - Gaila, negaliu varžytis su
„Times“ aikšte ar Centriniu parku. Gaila, kad, palyginti su jais,
tenka būti tokiu šikniumi.
- Ne tai turiu galvoje...
- Verčiau eisiu dirbti. - Dažniausiai Dinas kalba švelniai,
bet šią akimirką jo balsas šiurkštus. - Džiaukis Niujorku. Ži­
nai, taip net geriau.

95
 Man nespėjus atsakyti, jis padeda ragelį.
Atsisėdu ir valandėlę spoksau į telefoną. Kas, jei Dinas ši­
taip tiesiog tikrina mane. Jis man įgriso iki gyvo kaulo. Sugrie-
žiu dantimis, atsistoju ir apsivynioju drėgnus plaukus rankš­
luosčiu. Tenoriu vėl leisti laiką su Taileriu, toli nuo bjauriai
besielgiančio Dino, taigi priėjusi atidarau miegamojo duris ir
įžengiu į svetainę.
Šliužas teberašo žinutes, tik dabar stovi atsilošęs į ruošos
stalą. Pusiaumirka žvilgteli į mane nė nepakeldamas galvos.
Žiūri keistokai, tarsi jį juokintų man aplink galvą apvyniotas
rankšluostis.
- Kur Taileris?
- Pavėlavai pusantros minutės, - atsako Šliužas. - Išėjo.
Turėjo išeiti.
- Kodėl?
- Emilei reikia pagalbos. Paprašė padėti.
Jis gūžteli pečiais.
- Emilei? - pakartoju. Staiga visa pergendu, tarsi kas būtų
smogęs į paširdžius. Emilė? Nuryju seilę. - Kas ji tokia?
- Negi Taileris tau niekad nepasakojo apie ją?
Nrnustygstu gerą pusvalandį. Kandžioju lūpas, graužiu nagus,
žingsniuoju pirmyn atgal po svetainę. Kartais pamanau, kad
ii|mlvemsiu, bet sulaikau kvėpavimą ir užgniaužiu šleikštulį.
I nii labai susinervinusi. Ir išsigandusi. Ir be galo įsiutusi. Kas
į m*r viena toji Emilė ir kodėl tik dabar išgirstu apie ją?
Kokios bėdos? - per petį klausia Šliužas, kryptelėda­
mas galvą ir spoksodamas iš svetainės. Mažiausiai pusvalan-
ilj žiūrėjęs kažkokį dokumentinį filmą apie lėktuvo katastro-
lą, jis galiausiai atkreipia dėmesį į mane ir trumpam nutildo
garsą.
Neturiu jokių bėdų, - pameluoju. Stovėdama virtuvėje,
tllprlau įsitveriu į ruošos stalą ir mėginu pažvelgti jam į akis,
Im'I nuogąstauju, kad vaikinas pastebės mano paniką, tad ban-
įlati Išspausti šypseną.
Emilė miela, - sako Šliužas, mėgindamasis paguosti
maut*, bet nuo šių žodžių pasijuntu dar blogiau. - Ji brite.
Brite? - pakartoju. Nuostabu, pamanau. Nieku gyvu ne­
gailu varžytis su brite mergina. Po velnių, nieku gyvu.
Taip, iš Londono. - Jis juokdamasis atsigręžia į televizo-
i lij Ir įjungia garsą. - Kaskart, kai girdžiu ją kalbant, pamanau
žlmjs Harį Poterį.

97
 Šliužas turbūt laiko mane nenormalia. Stebisi, ko taip ne­
rimauju. Didelio čia daikto, kad mano įbrolis leidžia laiką su
mergina. Didelio čia daikto, kad ji gali būti jam daugiau negu
draugė. Hmm. Neimčiau į galvą, jei Taileris būtų man tik įbro­
lis. Man tai nerūpėtų, jei nebūčiau jo įsimylėjusi.
Blogiausia, kad nenutuokiu, kas ta mergina. Nežinau, kodėl
Taileris neužsiminė apie ją anksčiau. Kas, jeigu visa, ką jis kal­
bėjo praėjusį vakarą, buvo paistalai?
Vėl pajuntu šleikštulį ir mėginu išmesti tokias mintis iš gal­
vos, bet man dar stipriau sugniaužia paširdžius. Ketindama
apsigręžti ir pasiimti iš spintelės stiklinę, išgirstu rakinant buto
duris. Mano akys tuoj pat užsiliepsnoja. Taileris įeina vidun,
tempdamas švelniai rožinį lagaminą. Jis lūkuriuoja ir laiko du­
ris pravertas.
Jam už nugaros stovi mergina.
Pažvelgusi į ją vos netrenkiu kumščiu į ruošos stalą.
Mergina aukštesnė už mane, bet žemesnė už Tailerį, dai­
liai sudėta. Tiesūs drėgni plaukai siekia iki krūtinės, jų galiukai
šviesesni. Dairydamasi po kambarį, mergina nerimastingai su­
neria pirštus. Jos akys skaisčios, tikrai didelės. Ji graži. Iš tiesų
graži. Tiesiog iš prigimties tokia.
Šįkart Šliužas nenutildo televizoriaus. Jis atsigręžia visu
kūnu ir suneria rankas ant sofos atkaltės, žiūrėdamas smalsio­
mis akimis.
- Taileri, - sako jam, - ar galiu tavęs paklausti, kodėl įpra
tai kasdien parsivest po merginą su lagaminu? - ir meta man
reikšmingą žvilgsnį.
- Labas, Šliužai, - atsiprašomai sumurma Emilė, liūdnai
šypsodamasi. O jos akcentas? Jis britiškas. Nė kiek tuo neabe
joju, nes stoviu per dvylika pėdų.
Į galvą šauna tik viena mintis: kodėl, po velnių, ji čia?

98
 I,abas, - atsiliepia Šliužas. - Tai kas nutiko?
Eūleris keliu uždaro duris ir ateina į svetainės vidurį, bet
....Ir lieka prie durų. Taileris atsikrenkščia ir reikšmingai pa-
... . Šliužą. Paskui į mane.
I.mile neilgam liks čia, - sako jis.
liks čia? Liks čia?! Noriu surikti per visą butą, bet sustings-
m gerklė taip išdžiūvusi, kad negaliu išspausti nė garso. Įsiker-
.... agais į ruošos stalą.
N ieko neklausinėkit, - priduria vaikinas ir nuveria Šliužą,
m .uskubusį nė išsižioti, įspėjamu žvilgsniu.
Tikrai, - patvirtina Emilė, skubomis prieidama prie Taile-
i iii jei sukelsiu kokių nors nepatogumų...
Ne, viskas gerai, - patikina Taileris tvirtu balsu.
Esi tikras?
Noriu, kad ji užsičiauptų. Noriu, kad išnyktų tas akcentas,
mm, kad Emilė išeitų, bet žinau, jog šitai neįvyks, todėl tik
i' ilgiuosi alsuoti ramiau.
kaip, - atsako Taileris. - Mes tiesiog, hmm, netrukus ei­
nu miegoti. Šliužai?
Žinoma, ji gali miegoti su manimi, - kvailai šypsodamasis
miiuka tasai. - Gerai jau, gerai, - burbteli. - Įsitaisysiu ant
•los kaip tu. Ji gali nakvoti mano kambaryje.
lik ten, - sako Taileris. Jis užjaučiamai nusišypso Emilei ir
u tgrę/.ia į mane. Tarsi nepastebėjęs, kad visą laiką stirksau čia,
Įilei ia akis ir pamoja, kad prieičiau. Nė nekrusteliu. - Emi-
li i iria jis, vos linktelėdamas man, - čia mano įseserė Idena.
Merginos lūpose palengva nušvinta nuoširdi šypsena. Ji jau
1 ima prabilti, paklausti manęs, kaip laikausi, pasakyti, kaip
m a l o n u susipažinti, ar tiesiog pasisveikinti, bet negaliu to klau-

11e. Slogu stovėti viename kambaryje su ja, man nepakeliama

.... lis, kad ši mergina susitikinėja su Taileriu.

99
 Emilei nespėjus ištarti nė žodžio, lekiu per svetainę, kuo
greičiausiai prasmunku pro ją ir Tailerį, nežiūrėdama nė vie­
nam į akis. Galiu bet kurią akimirką apsipilti ašaromis, tad
puolu į Tailerio kambarį ir užtrenkiu duris. Atsidūrusi toliau
nuo jų lengviau atsidūstu.
Širdis taip daužosi, kad jos tvinksniai atsimuša ausyse; imu
labai tankiai kvėpuoti. Nežinau, kodėl taip jaudinuosi. Iš pra­
džių pamanau, kad tiesiog iš pykčio. Pykstu ant Tailerio, kad
niekad neužsiminė radęs kitą merginą, ir už tai, ko man pri­
pasakojo praėjusį vakarą, suteikdamas netikrų vilčių. Pykstu,
bet kažkodėl nesu įsiutusi. Tik nusivylusi ir nebesitvardanti.
Galiausiai imu suprasti, kad nėra ko pykti. Tiesiog aš klaikiai
pavyduliauju.
Atsiveria durys, mano penkiolikos sekundžių privatumas
baigiasi.
- Kas per velnias? - įeidamas į kambarį sumurma Taileris.
Skausminga vien žiūrėti į jį, tad, kol uždaro duris, suneriu
rankas ant krūtinės ir atgręžiu jam nugarą.
- Nemėgink supažindinti manęs su savo mergina po to, kai
praėjusį vakarą pasakei vis dar mylintis mane, - iškošiu su bai­
sia panieka. Kodėl ta mergina turi likti čia? Kodėl mano vasara
turi būti visiškai sudirbta?
- Mergina? - pakartoja Taileris. - Manai, kad ji mano mer­
gina?
Dirsteliu per petį. Rodos, akimirksnį sustoja širdis.
- Argi ne taip?
- Viešpatie, Idena, ne, - jis papurto galvą ir nusikvatoja, o
aš imu rimti. Taileris net pavarto akis. - Emilė tiesiog draugė.
Mudu kartu keliaujame.
Užplūsta palengvėjimas, bet stengiuosi neparodyti jaudu­
lio. Lieku rami ir spoksau į jį.

100
 - Kodėl niekad neužsiminei apie ją?
- Garbės žodis, nežinau, - sumurma Taileris. Praėjęs pro
mune atsisėda ant savo lovos ir nusvarina rankas tarp kelių. -
Niekad neminėdavau žmonių, su kuriais keliauju. Ir tiek. Tie-
ulog niekada nesakiau jų vardų tau.
Iš akių matau, kad nemeluoja, taigi atsidustu ir atsisėdu ša­
lia. Mudu beveik susiglaudę.
- Kodėl ta Emilė lieka čia?
- Todėl, kad jai reikia vietos pernakvoti, - atsako Taileris. -
Pasiėmė šiek tiek daiktų į kelionę. Emilė iš Anglijos.
- Pastebėjau, - burbteliu šiek tiek suirzusi. Nenoriu pa­
sirodyti šiurkšti, bet negaliu susitvardyti. Pašnairavusi į Tai-
Icrį greitai perkratau jo žodžius. Jie nesusitikinėja. Jie tiesiog
draugai. Kartu keliauja Rytų pakrante ir stengiasi išspręsti
problemą... Stengiasi išspręsti smurto problemą, dalydamiesi
savo pačių gyvenimo istorijomis. Prispaudusi pirštą prie lūpų,
spoksau į Tailerį, kol jis pakelia akis į mane. Jei Emilė dalyvavo
kelionėse, vadinasi, ji patyrė...
Matau, kaip Taileris nuryja seilę, paskui vėl nusuka žvilgsnį
Ir nudelbia akis.
- Taip, tik ne fizinį smurtą, - trumpai patylėjęs sako jis lūž­
tančiu balsu. - Psichologinį. Emilė labai jautri, todėl gerai pa­
svarstyk prieš ką nors jai sakydama.
Suvaitoju ir užsidengiu veidą rankomis. Susirietusi įkišu
galvą tarp kelių, trokštu, kad nebūčiau paskubėjusi su savo iš­
vadomis ir dramatiškai pasprukusi nuo anos merginos.
- Ji palaikė mane šiurkščia kale.
- Nesiginčysiu dėl to.
Kaipmat atsitiesiu ir kumšteliu Taileriui į petį, paskui pake­
liu akis į dangų. Manęs daugiau nebepykina, jaučiuosi atsipa­
laidavusi ir patenkinta.

101
 - Maniau, susitikinėji su ja. Ar gali mane kaltinti?
- Negi mintis, kad aš susitikinėju su kita, tave užknisa? Negi
sukelia baisų pyktį? - Stodamasis Taileris nusivaipo. Jis aukš­
tas, tad degančios akys įsminga į mane iš viršaus. Jis švelniai
paima mane už rankų ir trukteli. Man atsistojus, neleidžia at-
šlyti, tik apkabina per pečius, paskui tvirtai suima už sprando
ir priglaudžia prie savęs. - Ar tu tokia priklausoma nuo manęs,
Idena Manro?
Aš irgi apsiveju Tailerį, tik šiek tiek aukščiau liemens.
- Norėtum, - nusišaipau. Viliuosi, jis supras, kad meluoju.
Truputį atlošiu galvą, kad galėčiau pakelti akis. Taileris nu­
sišypso man, jo akys spinduliuoja.
- Taigi apie Emilę, - sako jis ir palenkia galvą - iš pradžių
pamanau, kad mėgina mane pabučiuoti, bet ne. Taileris tvirtai
apglėbia mane, o jo veidas atsiduria man virš kairio peties. -
Tau nėra ko jaudintis, - lėtai sukužda, karštu kvėpavimu šildy­
damas man skruostą. - Mažyte, aš tavo.
 r v “\

11
l.yja iki šeštadienio. Nepaliaujamai ir erzinamai pila tris die­
nus. Tarpais gal valandą nustoja, ir kai patikime, kad vėl nušvis
Mulė, prapliumpa vėl. Dulksna kaitaliojasi su smarkia liūtimi.
Taigi mes tris dienas žiūrime Harį Poterį. Kiekvieną filmą -
|ų iš viso aštuoni - po du kartus. Žinoma, tai Šliužo pasiū­
lymas, nes namuose vieši Emilė, kalbanti su britišku akcentu.
(luliausiai sukaupiau drąsą ir atsiprašiau jos, kad buvau tokia
ilurkšti, taigi tarp mūsų nebelieka įtampos. Visai smagu tūnoti
numie - visi keturi įsisupę į pledus, apsikrovę picų dėžėmis ir
uluus buteliais. Tai irgi Šliužo sumanymas. Mes trys neturime
energijos sumanyti ko kito, tad visai nuoširdžiai tenkinamės
•įtaiga pasikeitusiu gyvenimo būdu. Vakarėjant du iš mūsų le­
kia parnešti alaus, trečią dieną vietoj picos užsisakome kiniško
maisto. Taileriui nelabai patinka toks pasirinkimas, tada pasi­
juntu kalta, kad valgiau tiek daug šlamštmaisčio, taigi mudu
paliekame kiniškus valgius Šliužui ir Emilei. Trečią dieną, artė­
jant vidurnakčiui, ketiname antrą kartą žiūrėti aštuntąjį filmą,
bet man merkiasi akys.
Galiausiai užmiegu ant sofos, padėjusi galvą Taileriui ant
peties. Mudu įsisupę į didžiulį pledą. Pusiaumirka stengiuosi
nuteikti žvilgsnį į Šliužą ir Emilę. Kambaryje tamsu, švyti tik

103
televizoriaus ekranas. Anie įsitaisę ant sofos priešais mus, abu­
du jau kietai įmigę. Šliužas prasižiojęs, atlošęs galvą ant sofos
atkaltės. Emilė sudribusi ant viršaus, įsikniaubusi jam į krūti­
nę. Gerai įsiklausiusi išgirstu vieną iš jų tyliai knarkiant.
- Jau pabudai? - klausia Taileris gargždžių balsu.
- Taip, - sumurmu užmerktomis akimis. Nors mudviem
šilta, apkamšau pledą. Gulime čia valandų valandas.
- Jei nori, gali eiti į lovą, - tyliai sako jis. - Tau nebūtina
likti čia.
Apsimiegojusi vangiai šypteliu tamsoje. Tada grįžteliu į Tai-
lerį, prispaudžiu ranką jam prie krūtinės, įsikniaubiu į petį po
marškinėliais ir sušnibždu:
- Noriu likti čia.
Užmiegu jusdama, kaip kilojasi Tailerio krūtinė, kaip švel­
nus jo kvėpavimas šildo man skruostą. Užmiegu, jam kedenant
mano plaukus ir padedant smakrą man ant pakaušio. Užsnūstu
glėbyje žmogaus, kurį esu įsimylėjusi, į langą nesmarkiai teš­
kenant lietaus lašams. Tą naktį pagaliau miegu su neblėstančia
šypsena lūpose.

***

Pabundu ankstų šeštadienio rytą sukaitusi, ištroškusi, prisi­

merkiu ir žiūriu į besiskverbiančią pro langus saulės šviesą.
Keista. Po akimirkos suprantu, kad nušvito saulė. Vėlėliau imu
suvokti, kad bute pirmąkart per šias dienas tvyro mirtina tyla.
Tylu, nes liovėsi lyti. Negirdėti jokio vėjo stūgavimo nei lietaus
lašų tekšnojimo į langus.
Trindamasi akis nusižiovauju ir nutraukiu pledą, nes jis
mane dusina. Karštis beveik nepakeliamas, todėl šveičiu tą
apdangalą kuo toliausiai per kambarį. Jis nukrinta prie Šliužo

104
lt l'.inilės sofos, bet juodu kietai miega ir nieko nejunta. Tele­
vizorius išsijungęs pats, nuo vakaro kambaryje neišsivadėjęs
kiniško maisto kvapas. Atsargiai kilsteliu galvą - kaklas su­
tingęs - ir dirsteliu į kairę. Tikiuosi, Taileris vis dar miega,
kelis kartus esu mačiusi miegantį, nuostabiai atrodo. Bet jo čia
nėra. Tailerio nėra šalia manęs. Matau tik savo kūno įspaudą
uolos odoje.
Miegai išsilaksto. Nedelsdama pašoku ant kojų ir apsižval-
guu. Galiausiai žvilgsnis įsminga į virtuvės sieną, prie kurios
stovi šaldytuvas. Aštunta valanda ryto.
Imu svarstyti, gal Taileris naktį nuėjo į savo kambarį, gal ne­
patogiai pasijuto ant sofos ir pasiilgo patogaus čiužinio. Man
ketinant apžiūrėti jo kambarį, sugirgžda atidaromos vonios
durys. Jis atsliūkina į virtuvę, apsivyniojęs klubus rankšluos­
tiI i i . Greitai persibraukia ranka drėgnus plaukus, tada pastebi
mane spoksant. Trumpam sustingsta, veide šmėsteli panika,
bet iškart išnyksta.
- Nežinojau, kad jau pabudai, - sako. Nervingas Tailerio
Žvilgsnis krypsta visur, tik ne į mane. Paskui jis nusigręžia ir
atidaro šaldytuvą.
- Aš irgi nežinojau, kad tu pabudai, - sumurmu daug ne­
galvodama, nes visas mano dėmesys sutelktas į jį, kažko ieš-
kuntį šaldytuve. Man išdžiūsta gerklė, akys laksto jo kūnu.
Akivaizdu, kad Taileris atkakliai mankštinasi - atrodo kur
kas raumeningesnis negu anksčiau. Išpuoselėtas kiekvienas
raumuo. Tarkim, rankos stambios, bet ne per daug, pilvas
olandus ir plokščias. Imu spėlioti, ar „V“ pavidalo linijos buvo
tokios matomos ir anksčiau. Jos tikrai neįtikimai ryškios, ir
mano žvilgsnis krypsta į rankšluosčio kraštą. Staiga pasijuntu
kalta, žiopteliu ir iš paskutiniųjų stengiuosi nusukti akis, bet

105
tam reikia daug jėgų. Šią akimirką pajuntu, kad mano skruos­
tus išmuša raudonis.
- Ačiū Dievui, liovėsi lyti, - prisiverčiu ištarti.
- Taip, - sako jis, uždaro šaldytuvo duris ir pakrato bu­
teliuką su proteinais. - Jei būtų tekę trečią kartą žiūrėti visą
Harį Poterį, tikriausiai būčiau kvėštelėjęs, todėl manau, kad
šiandien pagaliau turime išeiti iš namų. Dar nematei nė pusės
Manhatano.
- Eisiu, kur tik nori, - tariu. - Man tiesiog reikia ištrūkti
iš čia. Galėčiau pabėgioti. Kad ir aplink tvenkinį Centriniame
parke.
Taileris žiūri į mane abejodamas, - niekaip nesuprantu, ko­
dėl, - paskui pasitrina sprandą ir gūžteli pečiais.
- Tavo mama sakė, kad užmuš mane, jei išleisiu į miestą
tave vieną.
- Taileri, man aštuoniolika, - primenu ir atsidustu. Mama
visada buvo itin rūpestinga, o šiuo metu net pernelyg. - Juk
parkas vos už poros kvartalų. Ji niekada nesužinos.
Taileris nusikvatoja ir pakelia akis į dangų.
- Tik grįžk iki priešpiečių, - pusnuogis eidamas pro šalį jis
žaismingai baksteli man į petį, ir mano kūnas ima tvinkčioti.
Vieną dieną nepajėgsiu susitvardyti jo nepabučiavusi.
Pagunda dar labiau sustiprėja, kai atsiduriame Tailerio kam­
baryje: aš užeinu pasiimti sportinės aprangos, jis - apsirengti.
Kuo skubiausiai čiumpu savo daiktus, nevikriai išsprūstu pro
duris, kol neužplūdo nederamos mintys, ir lekiu į vonią. Susi­
ruošiu per penkias minutes, tuojau pat prisipilu butelį vandens
iš čiaupo ir pažadėjusi Taileriui, kad būtinai grįšiu, išeinu.
Kaip smagu iškelti koją iš namų, įkvėpti šviežio oro, palikti
troškią ir tvankią svetainę, prie kurios įpratome per kelias pas-

106
Imąsias dienas. Mieste kur kas daugiau trikdžių negu įprastai,
tallgatviuose judru, negaliu žengti nė žingsnio prie ko nors
ni'prisilietusi ar į ką nors neatsitrenkusi. Šaunu vėl girdėti
miesto triukšmą; nejučiomis pasileidžiu bėgte, pasiekiu Cen­
trinį parką ir imu vikriai nardyti tarp gausybės žmonių. Kios­
ke priešais Septyniasdešimt šeštąją gatvę, prie įėjimo į parką,
nusiperku žemėlapį ir nesunkiai atseku kelią iki bėgimo tako
aplink tvenkinį.
Ten tiršta žmonių, jie bėgioja, spurtuoja, risnoja ir sparčiai
žingsniuoja. Susirandu takelį ir šoku bėgti. Ketinu įveikti visą
ratą, bet atsipalaiduoju ir akinama puikios savijautos aplekiu
iltir du ratus, taigi sukariu puspenktos mylios. Niujorke bė­
gioju pirmą kartą ir dabar galutinai įsitikinu, kad tai viena iš
puikiausių vietų mankštintis. Ją supa žaluma ir vanduo, todėl
|usti gaivumas, visa atrodo nauja ir gražu, ne taip kaip Santa
Monikos prieplaukoje rytą. Man pabodo paplūdimio vaizdas.
Noriu matyti medžius.
Nepraėjus nė valandai, grįžtu atgal sveika ir gyva. Tvy­
ro karštis, tad bėgdama suprakaituoju ir pasiekusi namus
tetrokštu palįsti po šaltu dušu. Vis dėlto užlipu laiptais, kad
užbaigčiau mankštą. Užliuoksėjusi visus dvylika aukštų, kurį
Kliką neatgaunu kvapo, paskui skubiai pabeldžiu į Tailerio buto
duris.
Deja, jas atidaro Emilė ir nužvelgia suplukusią mane.
- Ar tau viskas gerai?
- Puikiausiai, - atsakau. Ko gero, atrodau mirštanti, bet taip
nėra. Tiesiog sunkiai dirbau. Mėgstu jaustis gerokai nusiplū­
kusi, net jei skausmas užspaudžia krūtinę ir nutirpsta kojos.
- Išeinam po valandos, - sako Emilė, man žengiant paskui
|ą vidun. Norėdama išlyginti kvėpavimą įsisprendžiu rankomis

107
į šonus. Merginai uždarius duris, pašnairuoju į ją. - Ketiname
traukti pietine kryptimi iki Vienybės aikštės ir atgal. Viliuosi,
kad ne per daug išvargai.
- Ar toli ta aikštė?
Emilė gūžteli pečiais ir pėdina į kambarį.
- Gal už trijų mylių. Apytikriai.
- Už penkiasdešimties kvartalų, - man už nugaros praby­
la Taileris. Kai apsigręžiu, jis prieina prie mūsų taisydamasis
flanelinius marškinius - raitodamasis rankoves iki alkūnių. -
Trauksime tiesiai Penktuoju aveniu.
Kai jis anksčiau kalbėjo apie išvyką, nemaniau, kad į mūsų
sumanymą bus įtraukta Emilė, juo labiau Šliužas. Apytikriai
įsivaizdavau, kad vėl leisime laiką dviese, bet, rodos, nieko pa­
našaus nebus. Kita vertus, gal praleisti dieną keturiese bus ne
taip jau blogai, todėl nusišypsau ir sakau:
- Tai bent! Einu į dušinę.

** *

Apie dešimtą ryto visi keturi esame apsivilkę ir pasiruošę ke­

liauti. Šliužą ne itin vilioja trijų mylių pasivaikščiojimas, bet jis
vis tiek eina. Pliskinant saulei, nužingsniuojame keturis kvar­
talus į vakarus iki Penktojo aveniu, ir aš pamanau, kad tai karš­
čiausia mano viešnagės diena. Žinoma, aš nedažnai lankiausi
Penktajame aveniu su Taileriu. Šaunu eiti šia gatve, tik nieku
gyvu nesutikčiau kelti kojos į parduotuves. Etiketėse nurody­
tos per aukštos kainos. Aveniu man panėši į Santa Monikos
prekybos centrą, tik yra dešimt kartų didesnis ir prabangesnis.
Čia įsikūrusios „Gucci“, „Cartier", „Versace“, „Louis Vuitton“ ir
„Prada“ parduotuvės. Akivaizdu, kodėl tai vienas iš brangiau­
sių prekybos centrų pasaulyje.

108
 Aveniu garsėja ne tik parduotuvėmis. Praeiname pro Niu­
jorko viešąją biblioteką ir „Saturday Night Live“ parodą, ga­
linusiai pro „Empire statė“ dangoraižį, kurio dar nebuvau ma­
linsi. Jis milžiniškas, iškilęs virš aplinkinių pastatų, net iš lauko
nįrodo nuostabiai. Taileris, Šliužas ir Emilė nepriekaištauja,
kul kelias minutes grožiuosi dangoraižiu ir spragsiu fotoapara­
tu kaip kiti turistai, kol galiausiai nusitempia mane tolyn. Tada
prieiname Madisono aikštės parką, kertame jį, pražingsniuo-
jiune pro Flatirono dangoraižį. Stulbinančios architektūros
pastatas atrodo toks keistas, toks išskirtinis, kad net stabteliu.
Žinau, jog Taileris, Šliužas ir Emilė visa tai jau matę, bet man
lai dar kartą primena, kad esu čia, Niujorke. Padarau kelias
nuotraukas, tada traukiame toliau. Žingsniuojame Brodvėju­
mi, kol po pusantros valandos kelionės galiausiai prieiname
Vienybės aikštę.
Tai nuostabus parkas, pilnas vietinių žmonių ir turistų. Ūki­
ninkų turguje pardavinėjami švieži natūralūs produktai, ma­
tyti keletas gatvės artistų, bet iš esmės justi ramybė. Palyginti
nu išprotėjusiu miestu, ši aikštė yra tarsi gaivaus oro gurkšnis,
šalia vieno iš takų surandame laisvą suolelį, ir aš nedelsdama
Numunku ant jo. Skauda kojas. Kai grįšime namo, būsiu suko­
rusi daugiau negu dešimt mylių, tad jos, regis, degte dega.
- Už kampo yra „Starbuck“, - sako Taileris. - Kaipmat su-
lakstysime. Idena, latės?
- Šaltos, - sumurmu priglaudusi delną prie sukaitusios
kuktos. Nusibraukiu prakaito karoliuką nuo antakio.
- Jokių sunkumų, - sako Taileris. Tada atsigręžia į Emilę. -
Braškių ir grietinėlės kokteilio su trupučiu vanilės?
- Gerai, kad žinai, - šypteli toji. Vaikinams nutolus, Emilė
utsisėda šalia manęs, o aš nenoromis susierzinu, kad Taileris
prisimena, ką ji mėgsta. - Šis oras gaivina.

109
 - Taip, jis puikus, - tariu. Nors suolelio lentos įkaitusios,
užsikeliu nuogas kojas ant jo, sukryžiuoju ir atsilošiu. - Be
abejonės, čia karščiau negu Santa Monikoje.
- Tikrai?
- Taip, ten nuo vandenyno pučia vėjelis.
Kalbėdama nežiūriu į Emilę, visą dėmesį sutelkiu į einan­
čius pro šalį žmones. Manau, kad tokie parkai kaip šis yra ge­
riausia vieta stebėti. Čia išvysi įvairiausio plauko žmonių, ir aš
vėl spėlioju, kuo jie užsiima, kodėl yra čia, su kuo bendrauja.
Laimė, esu labai smalsi.
- Visada norėjau pamatyti Kaliforniją, - atsidūsta Emilė. -
Taileris sako, kad vieną dieną man reikia ten apsilankyti.
Pagaliau mano žvilgsnis nukrypsta į ją.
- Taileris taip sako?
Jis kviečia ją apsilankyti. Kodėl taip daro?
- Taip, anot jo, man ten labai patiktų. Niekada nebuvau iš­
vykusi iš Rytų pakrantės, bet dabar važiuoti į vakarus jau per
vėlu. Esu kviečiama į Londoną.
Sučiaupiu lūpas. Jei Emilė laukiama Londone, tai ko vis dar
trinasi Niujorke? Kodėl gyvena Tailerio bute?
- Žadi čia sugrįžti? Į Valstijas?
- Viliuosi, - šypsodamasi prisipažįsta Emilė. - Metai - ne­
didelis laiko tarpas. Ieškosiu galimybių sugrįžti čia. Prašysiuosi
į kokią nors vasaros stovyklą.
- Tai šaunu, - vėl nusigręžiu nuo jos ir žvalgausi po parką.
Mano akys įsminga į voverę, netoliese liuoksinčią nuo medžio
ant medžio.
- Taileris sako, kad man vertėtų kartkartėmis išvažiuoti iš čia.
Sugriežiu dantimis ir pamanau: jeigu Emilė dar kartą pami­
nės Tailerio vardą, neišlaikysiu. Įdomiausia, kodėl jis kviečia ją
atvykti?

110
 - Tu tikrai to nori? Negi Anglijoje taip blogai?
- Tikriausiai, - atsako Emilė, gūžtelėdama pečiais. - Tie­
siog čia atsiveria kur kas daugiau galimybių, ir jūsų, draugu-
Mnl, labai stipri dvasia. - Merginos balsas liūdnokas, tarsi min­
iu apie grįžimą namo per daug nedžiugintų. Gal tenykštis jos
gyvenimas ne pats geriausias; kuo daugiau mąstau apie tai, tuo
ttlAkiausuvokiu, kad greičiausiai taip ir yra. Emilė, kaip ir Taile-
i In, yra patyrusi smurtą, gal buvimas čia leidžia jai pabėgti nuo
lo, kas nutiko praeityje. - Jei negrįšiu, labai ilgėsiuosi jūsų visų.
Voverė dingsta, ir man nelieka nieko kito, tik vėl atgręžti
akis į Emilę. Nusprendžiu kalbėti be užuolankų. Tiesiog imti ir
lApyškinti, kas man rūpi.
- Ilgėtumeisi Tailerio?
- Žinoma, - sukrizenusi tuoj pat atsako Emilė. - Jis toks
Aiiunūs vaikinas. Kartu keliavome, ir jis labai daug man padėjo.
Norėčiau turėti tokį brolį.
- Verčiau nenorėk, - sumurmu panosėje ir beviltiškai atsi-
dūstu. Ji nori turėti tokį brolį kaip Taileris? Negi nėmaž nesu­
pranta, kaip tai sunku? Ar bent suvokia, kad jį be galo lengva
įsimylėti?
Laimė, tolumoje išvystu Tailerį ir Šliužą, jų pasirodymas
nutraukia mudviejų su Emile pokalbį, bet man nuo to tik ge­
riau. Kai girdžiu ją kalbant apie Tailerį, darosi bloga.
- Štai ir prisilakstei, bėgike Idena, - sako Šliužas, paduoda­
mas man šaltos latės.
Išgirdusi šiuos žodžius pakeliu antakius, bet vaikino dėme­
sys jau nuklydęs kitur. Jis atsisėda šalia Emilės.
Taileris paduoda jai frapučino ir stovi šypsodamasis. Kaip­
mat pašoku ant kojų.
- Taileri, ar galiu šnektelėti su tavim? - teiraujuosi, kol dar
neatsisėdo, ir rūsčiai pažiūriu į jį.

m
 - Žinoma, - atsako jis ir šiek tiek abejodamas pažvelgia j
mane. Tikriausiai iš balso supranta, kad esu ne per džiugiausiai
nusiteikusi.
Palikusi Šliužą su Emile ant suoliuko, patraukiu taku, nuei­
nu ganėtinai toli, kad juodu nematytų manęs. Gurkšnodamas
savo gėrimą Taileris sliūkina iš paskos.
- Kalbėjausi su Emile, - tariu, atsigręžusi į jį. - Sakė, kad
kvietei ją atvažiuoti čia ir paviešėti Kalifornijoje. Kodėl?
- Todėl, kad Kalifornija puiki ir kad jai čia patinka, - tuč­
tuojau atsako Taileris netvirtu balsu. Atrodo suglumęs ir nenu­
manantis, kur lenkiu. - Didelio čia daikto.
Suraukiu antakius.
- Taigi tikrai ne dėl to, kad Emilė atvažiuotų aplankyti tavęs?
Matau, kaip supratęs, kas man neduoda ramybės, jis išple­
čia akis. Kai ima juoktis, lūpose nušvinta šypsenėlė. Purtyda­
mas galvą Taileris žingteli į priekį.
- Nagi, Idena. Nepradėk iš naujo. - Jis sučiaupia lūpas. -
Negi taip sunku suprasti, kad myliu vienintelę tave ir nieko
daugiau?
Tai neišblaško mano įtarimų, bet šią akimirką tik atsidus­
tu žiūrėdama į Tailerio lūpas, kurių skonio nesu jutusi visus
metus.
- Kaip galėjai nepabučiuoti manęs nuo tada, kai esu čia?
Mano klausimas užklumpa netikėtai, jis liaujasi šypsotis ir
primerkia akis.
- Todėl, kad dar negaliu prisiversti, - lėtai ir švelniai su­
murma Taileris staiga surimtėjusiu balsu. Blyksteli smaragdi­
nės akys, jis liūdnai šypteli. - Tu vis dar esi Dino.
Vėlyvą pirmadienio popietę Šliužas ima vaikštinėti po butą vis
kumščiodamas sau į delnus. Jis vilki baltus ir raudonus marš­
kinėlius su užrašu Red Sox ant krūtinės. Be to, užsidėjęs pride­
rintą prie jų tamsiai mėlyną kepuraitę nusuktu atgal snapeliu.
Kurį laiką žiūriu į raidę Bant kepuraitės.
- Maniau, eisime į „Yankees“ varžybas, - sakau ir metu
šliužui mįslingą žvilgsnį nuo sofos.
- „Yankees“ mane nuvylė. Eisim į „Red Sox“ varžybas, ge­
rui? - „Red Sox“! Man prajukus, Šliužas įbeda rūsčias akis, to­
dėl greitai prikandu lūpą ir susitvardau. Vaikinas suneria ran­
kas ant krūtinės. - Ir ketinam laimėti.
- Tai „Yankees“ varžybos, - iš kambario ataidi Tailerio bal­
sas. Po akimirkos durys atsilapoja. Jis ateina į svetainę - plačia­
petis, iškilia krūtine. Irgi vilki marškinėlius, tik baltus su tam­
siai mėlynais ruoželiais ir „Yankees" simbolika kairėje pusėje.
Tamsiai mėlyna kepuraitė su baltu snapeliu taip pat nusukta
utgal. - Tai „Yankees“ varžybos, - pakartoja, - ir mes apspar-
dysim jums subines.
Šliužas papurto galvą ir ima sėlinti aplink ruošos stalą, pa­
mažu artėdamas prie Tailerio. Atrodo grėsmingai.

113
 - O kas gi laimėjo praėjusios savaitės rungtynes? - prisi­
merkęs klausia jis. - Ak taip, tiesa. „Red Sox“. Mes ir vėl laimė­
sim, tai kodėl kenti gėdą ir lieki su „Yankees"?
- Dvidešimt septynerių pasaulio serijos pirmenybių nu­
galėtojai, - atsako Taileris tvirtu balsu. Jis žingteli prie Šliužo
ir pakelia antakius. - O „Red Sox“? Kiek varžybų laimėjo jie?
Luktelėk... Rodos, tik septynerias? - Išdidi Tailerio šypsena
tampa žaisminga, jis apgręžia Šliužo kepuraitę snapeliu į priekį
ir nustumia jį šalin.
- Tai buvo nešvarus žaidimas, - sumurma Šliužas, grąžina
kepuraitę į pirmesnę padėtį ir pėdina prie durų. Atrodo įpykęs,
pralaimėjęs.
Taileris atkreipia dėmesį į mane, ir aš pamanau, kad metas
vykti, tad atsistoju ir einu prie jo.
- Hmm, - numykia jis, apžiūrėdamas mano aprangą. Iš vei­
do matyti, kad nepadariau didelio įspūdžio. Taileris nusiima
„Yankees“ kepuraitę ir uždeda man ant galvos, tempdamas že­
myn, kol ji gerai priglunda. Tada nusuka snapelį atgal ir nusi­
šypso. - Šitaip geriau. Šį vakarą esi „Yankees“ aistruolė.
- Viešpatėliau, Taileri, kam tu ją trikdai, - nuo slenksčio
šaiposi Šliužas. - Betgi, draugužiai, pats laikas eiti. - Vartai
bus atidaryti po pusvalandžio.
Taileris stumteli mane į priekį, pasiima raktus nuo virtu­
vės stalo ir mikliai suspaudžia delne. Atsisveikinti nėra su kuo.
Emilė jau išėjusi ir leidžia su kažkuo laiką be Tailerio. Mūsų
trijulė patraukia į vestibiulį. Šliužas svaidosi dar didesniais už­
gauliojimais dėl Tailerio ištikimybės „Yankees“, bet tai tiesiog
žaidimas. Iki mums išeinant į lauką, abudu žodžiuojasi. Šiek
tiek atkuntu. Nelabai nutuokiu, ko tikėtis, bet laukiu pirmųjų
beisbolo rungtynių potyrių.

114
 Oras puikus, toks, koks buvo visą savaitgalį, ir atrodo, kad
Inuėjusios savaitės lietus pylė labai seniai. Dangus mėlynas,
pllskina saulė, ir aš tuoj pat imu gailėtis pasileidusi plaukus.
Kaipmat suprakaituosiu.
- Paskubėkim! - ragina Šliužas, perrėkdamas transporto
triukšmą ir kirsdamas Trečiąjį aveniu. Jis taip jaudinasi dėl bū­
nimų varžybų, kad vargiai gali sulėtinti žingsnį, taigi mudu su
Tnlleriu skutame visu greičiu, kad prisivytume.
Traukiame į Septyniasdešimt septintosios gatvės stotį, kai
tik prieiname ją, jau galiu pasakyti, kad joje kur kas daugiau
žmonių nei tada, kai pirmąsyk buvau čia su Taileriu. Piko va­
landa sutampa su „Yankees“ varžybomis, todėl per daug ne-
nlstebiu. Šliužas braunasi laiptais per tirštą žmonių srautą,
pečiais stumdo juos iš kelio, Taileris tempiasi mane iš paskos.
Aplink triukšminga, žmonės šūkauja, girdžiu atvažiuojant
traukinius. Šliužas bamba sau panosėje, Taileris dabar laikosi
man už nugaros. Kuo greičiausiai nusileidžiame laiptais ir ga­
liausiai pasiekiame sukamąją kryžminę užtvarą.
- Važiuosime šeštuoju ir ketvirtuoju traukiniais, - praėjęs
puskui mane pro užtvarą sako Taileris, dėdamas ranką man
imt peties. Suprantu jį taip darant, kad neišsiskirtume minio­
je. - Šeštasis veža į Šimtas dvidešimt penktąją gatvę, - vesda­
mas mane aiškina jis, - ketvirtasis - į „Yankee“ stadioną.
Šliužas kažkaip įsigudrina prasibrauti ant platformos ir ran­
da vietelę mums atsistoti. Po kelių akimirkų mudu su Taileriu
prisidedame prie jo. Stotis perpildyta; kol laukiame traukinio,
galiu apžiūrinėti žmones. Viena ponia kovoja su vaikiška su­
lankstomąja ratukine kėde. Matau daug žmonių su darbiniais
drabužiais. Dar daugiau jų vilki beisbolo marškinėlius, ypač
„Yankees“.

115
 - Ar jaudiniesi prieš varžybas? - klausia manęs Taileris per
triukšmą.
- Taip, - šypsodamasi atgręžiu veidą į jį.
Jis kilsteli antakius.
- Tikrai?
- Taip, - pakartoju. Išties jaudinuosi, bet Taileris gali pa­
manyti, kad meluoju. - Noriu pamatyti Dereką Džeterį, apie
kurį kalbėjai.
Nustatytu laiku atvažiuoja traukinys, ir minia tuoj pat su­
krunta. Visi bloškiasi prie durų, nerūpestingai grūdasi vienas
per kitą, taip pat elgiasi ir Šliužas. Jis čiumpa mane už rankos
ir ima tempti su savimi, tad grįžtelėjusi stveriu Tailerį už riešo,
ir mūsų trijulė laikosi vienas kito, tarsi vėl atsidūrusi pradinėje
mokykloje. Kažin kaip sugebame įlipti į paskutinį vagoną vos
per kelias sekundes ir įsitveriame į turėklus, prieš pat užsida­
rant durims.
- Po velnių tą Niujorką, - burba Šliužas sau panosėje, bet
visi jį girdi. Vaikinas pelno keletą aštrių žvilgsnių, gal dėl savo
žodžių, o gal dėl to, kad važiuoja Niujorko metro vilkėdamas
Bostono komandos marškinėlius. Jį supantiems „Yankees“ ais­
truoliams tai daro blogą įspūdį.
Kelionė į miesto pakraštį neilga, jos metu geidulingai spok­
sau Taileriui į sprandą, kol galiausiai jis atsigręžia, kad išlai­
pintų mane iš traukinio. Šliužas dideliais žingsniais pluošia
paskui mus. Šimtas dvidešimt penktosios gatvės stotis atrodo
didėlesnė už Septyniasdešimt septintosios gatvės stotį, bet čia
irgi trenkia dvėseliena. Sekdama paskui Tailerį ir Šliužą per
platformą, užspaudžiu nosį. Kažkoks vaikinas siūlo mums po
dolerį cigarečių be pakuotės. Šliužas nusiperka dvi, kad atsi­
kratytų įkyruolio.

116
 Ketvirtasis traukinys atvyksta kelias minutes pavėlavęs ir
toks pat sausakimšas kaip šeštasis. Tačiau šįkart ant platfor­
mos lūkuriuoja nedaug žmonių, taigi lengvai įlipame į vagoną
Ir netgi susirandame sėdimas vietas. Jau žinau, kad atvyksime į
Šešioliktosios gatvės stotį prie „Yankees“ stadiono. Ši stotis iš­
kilusi virš žemės, ir man prireikia šiek tiek laiko, kol akys apsi­
pranta su dienos šviesa. Šliužas taip apkvaišęs dėl varžybų, kad
tikrąja šio žodžio prasme šoka ant platformos, vos prasivėrus
(raukinio durims, ir papiktina daugelį išlipančių šioje stotyje
žmonių. Rodos, pusė traukinio keleivių vyksta į „Yankees“ var­
žybas.
I apatinį aukštą veda klaikūs laiptai, bet Šliužas ir čia nebijo
Nkintis kelio per žmonių srautą, tad mudu su Taileriu sekame
jam iš paskos. Dar nepriėjusi laiptų pabaigos suvokiu, kad pa­
siekėme tikslą - atsidūrėme prie „Yankees“ stadiono.
Jis didžiulis, toks milžiniškas, kad sunku suvokti. Pasieniuo­
se išsirikiavę šimtų šimtai aistruolių su bilietais rankose, aplink
juos zuja susijaudinę vaikai. Statinys yra apskritas, nuostabios
l)lausaus kalkakmenio spalvos sienos daro švaros ir moder­
numo įspūdį. Viršuje matyti langai be stiklų, žemiau - vartai,
pažymėti didžiulėmis mėlynomis raidėmis. Labiausiai į akis
krinta aukso spalvos žodžiai YANKEES STADIUM pačiame
sienos viršuje. Saulės spinduliams krintant tam tikru kampu,
jie blizga.
Susijaudinusi atsidūstu.
- Tai bent.
- Tiesa, - sutinka Taileris, vaipydamasis uždeda rankas
man ant pečių ir nusiveda per gatvę prie šeštųjų vartų. Prie
jų eilė.
Nenuostabu, kad Šliužas jau čia, eilei greitai pajudėjus, iš­
saugo vietą mums. Priėję matome jį nekantriai mindžikuojant.

117
 - Atsipalaiduok, - sako jam Taileris, jo vypsnys virsta pasi­
tenkinimo šypsena. Jis atsitraukia nuo manęs. - Sunku susitai­
kyti su pralaimėjimu, bet tau, žmogau, reikia atvėsti.
- Po galais, duok man bilietus, - atžariai sako Šliužas. Jis
stumteli Tailerį priešais save, iš užpakalinės jo džinsų kišenės
ištraukia tris bilietus, o tasai juokiasi. Trumpai patyrinėjęs bi­
lietus Šliužas suraukia antakius.
- Kur trys šimtai keturiolikta sekcija?
- Tribūnų apačioje, - atsako Taileris.
Kepinant saulei, eilė juda pamažu, bet pasiekti vartus pri­
reikia vos dešimties minučių. Patekus vidun palengvėja - ne-
bejusti karščio, tad nuskenuojame bilietus ir patraukiame pro
sukamąją kryžminę užtvarą.
Įeiname į erdvų vestibiulį, jo sienos nukabinėtos dideliais
plakatais su „Yankees“ komandos žaidėjų atvaizdais. Šliužas
panosėje bamba užgaulius žodžius, Taileris apkabina mane
per pečius, mudu traukiame į kairę.
- Tai didysis vestibiulis, - sako jis man.
Toli eiti netenka - netrukus pasiekiame liftus ir laiptus, ve­
dančius į centrinę tribūną ir terasą. Šliužas patraukia prie liftų.
- Ne, - paimu Tailerį už rankos ir trūkteliu į save. Šliužas
pašnairuoja į mane, bet aš mosteliu į laiptus. - Visada lipk
laiptais. - Man nerūpi, ar vaikinai seks iš paskos. Užskrendu
pirmuoju laiptatakiu, sulėtinu žingsnį tik tada, kai jie leidžiasi
pavymui.
- Kodėl nesivadovauji tokia logika mano name? - pasivijęs
klausia Taileris. Jis prisiderina prie mano tempo, mums už nu­
garos aimanuojant Šliužui.
- Visada rinkis laiptus, net jeigu teks kopti į dvyliktą aukš­
tą, - šypsodamasi pataisau Tailerį.

118
 jis pritariamai linkteli, ir aš praleidžiu jį į priekį vien todėl,
kud nežinau, kur mūsų vietos.
Vinguriuodami įveikiame keletą laiptatakių, prasilenkdami
nu daugybe žmonių, kol pasiekiame trečią aukštą. Čia daugy­
bėje kioskų prekiaujama dešrainiais, traškučiais ir sodos van­
deniu, eidamas pro šalį Šliužas spokso į juos beviltišku žvilgs­
niu. Aidi balsai, tarp reklamų skelbiama saugos informacija,
lu't aš nesiklausau. Man rūpi paskutiniai laiptai, prie kurių
veda Taileris.
Jie išeina į terasą, ten išvystame sėdimąsias vietas, pakopo­
mis išdėstytas po centrine tribūna. Čia triukšminga: žmonės
Ieško vietų, rėkia ir džiūgauja, pramaišiui girdėti reklaminiai
skelbimai ir muzikos efektai. Sunku patikėti, bet iš vidaus sta­
dionas atrodo dar didesnis.
Seku paskui Tailerį ir Šliužą, mūsų vietos penktoje eilėje,
vaikinai atsistoja taip, kad aš atsiduriu viduryje. Įsitaisiusi ant
plastikinės sėdynės atsikvepiu. Nusiraminu ir stengiuosi viską
aprėpti.
Tribūnos virš mūsų gaudžia, tribūnos apačioje ūžia, visas
šis triukšmas susilieja ir sukuria energinę atmosferą, kupiną
triukšmingo jaudulio prieš varžybas. Abiejų komandų aistruo­
liai nusiteikę viltingai. Sėdime tolokai nuo aikštės, bet niekas
neužstoja vaizdo, viskas puikiai matyti. Sėdime dešiniau tre­
čiosios bazės; perbėgu aikštę akimis. Matau, kaip įsitaisę pi­
giose vietose aistruoliai ima šėlti, bet prie kiekvienos stadiono
sekcijos budi daugybė apsaugininkų, tad peštynių tikriausiai
nekils.
Ekrane už pigiųjų tribūnų rodoma reklama pramaišiui su
unkstęsnių varžybų vaizdais. Mus supa ir „Yankees“, ir „Sox“
gerbėjai, bet marškinėlių ir kepuraičių su „Yankees“ simbolika,
rodos, esama daugiau.

119
 - Stulbinantis vaizdas, - sakau tarsi pati sau, bet Taileris
nusišypso.
- Taigi, - atsiliepia Šliužas. Jis palinksta į priekį ir persi
sveria per mane. - Dabar, kai susiradome vietas, einu atnešti
alaus. Idena?
Papurtau galvą, atmesdama pasiūlymą. Vargu ar galėčiau
išgerti dar alaus. Praėjusią savaitę be paliovos žiūrėdami Harį
Poterį tiek jo išmaukėme, kad vien mintis apie alų man kelia
šleikštulį. Rodos, Šliužas vienintelis ištvėrė tokias gėrynes. Jis
atsidūsta ir pažvelgia į Tailerį, bet tasai irgi nusprendžia šį va­
karą nevartoti svaigalų.
Šliužas gūžteli pečiais.
- Man daugiau liks, - pareiškia jis ir nušliurina laiptais
žemyn.
Mums likus dviese, Taileris išnaudoja tą laiką. Grįžteli,
kad geriau matytų mane, ir šypsosi, jo akys žiba. Stengiuosi
atsakyti jam tuo pačiu, bet negaliu. Nuo Tailerio žvilgsnio iš­
raustu, todėl prikandu lūpą ir nuduriu akis į sportbačius - jo
dovanotus.
Kai užpakalinėje kišenėje ima vibruoti mobilusis, atsitokė-
ju. Džiaugiuosi galinti nukreipti dėmesį kitur. Greitai išsitrau­
kiu telefoną ir atlenkiu ekranėlį. Skambina Dinas. Žinoma, jis,
visada jis. Nujaučiu, kad Taileris irgi įsmeigia akis į ekranėlį,
tad nusigręžiu nuo jo, atmetu skambutį ir įsikišu mobilųjį atgal
į kišenę. Dabar ne laikas kalbėtis su Dinų. Tik ne šalia sėdint
Taileriui.
- Kodėl neatsiliepei?
- Todėl, kad esu su tavimi, - atsakau.
Jis linkteli, pasigręžia į aikštę ir kelias minutes tylomis spok­
so į ją, paskui staiga apkabina mane per pečius ir švelniai prisi­
traukia. Tada akimirką sustingsta, o aš sulaikiusi kvapą laukiu,

120
maginu atspėti, ką jis sumanė. Tada Taileris sukrizena ir priki­
ši įlipąs man prie ausies.
- Noriu tavęs labiau, negu anas žemėliau sėdintis vaikis
nori pagauti kamuoliuką, atsidūrusį taisyklių draudžiamame
plote, - sumurma jis. Tailerio kvėpavimas karštas, balsas gun-
iluntis. - Noriu tavęs labiau, nei Šliužas nori „Red Sox“ perga­
lėti. - Jis atsargiai brūkšteli apatine lūpa man jautrią vietą po
mimo ausies lezgeliu, net pašiurpstu. Tarsi apmirštu, bet mano
uky.s, klausantis jo žodžių, įsmeigtos į aikštę. - Ar žinai, kuo
didis Derekas Džeteris? - Taileris trumpam nutyla, pajuntu,
lutd šypsosi. - Derekas puikiai įveikia trečiąją bazę, - sako jis ir
Itilsvąja ranka švelniai spusteli man šlaunį. - Ir vis dėlto svars­
tau, ar šįvakar taip trokšta ją įveikti, kaip aš trokštu tavęs.
Man sugniaužia paširdžius, kaista kiekvienas kūno lopinėlis.
Pilve ima plazdenti drugeliai, bet netrukus užplūsta sun­
kumas, net vidurius ima sukti. Pulsas nepaprastai pagreitėja,
širdis daužosi kaip pašėlusi. Nuo smarkių tvinksnių suskaus­
tu krūtinę. Pašiurpsta rankos. Kvėpavimas sulėtėja, ir aš pa-
nurnau, kad pristigsiu oro, nebeištversiu. Išpila prakaitas, bet
Rengiuosi įtikinti save, kad tai nuo karščio, o ne iš noro tuoj
put pabučiuoti įbrolį.
- Gal sudarykim sandorį? - sukužda jis kaip niekad geidu­
lingu balsu.
įsitveriu į sėdynės kraštą, kad nebelinkčiau artyn į Tailerį.
I)ubar anaiptol ne tinkamiausias laikas rodyti savo jausmus
jum.
- Sandorį? - pakartoju, bet mano balsas panašesnis į cy­
pimą. Vis dar dėbsau į aikštę, į žolę, į trečiąją bazę. Į ką nori,
Ilk ne į Tailerį. Jei pažiūrėsiu į jį šią akimirką, jei išdrįsiu nors
vogčiomis mesti žvilgsnį į tas blizgančias žalias akis, po šimts
velnių, nebesusitvardysiu nieku gyvu.

121
 - Na, tarkim, pažaistame beisbolą, - tyliai, švelniai murkiu
jis ir stipriau spusteli man šlaunį.
Man užgniaužia kvapą - suvokiu, kad Taileris kalba ne apie
sportą, o apie visai ką kita, tai baugina ir kartu jaudina. Mėginu
suvokti jo žodžius, bet galvoje ūžia, esu tokia apstulbusi, kad
neišgaliu atsakyti. Sykiu užplūsta ir šleikštulys, ir linksmumas,
nuo pastangą lygiai alsuoti kilnojasi krūtinė.
Jis nelaukia atsakymo. Prisispaudęs dar arčiau ima nykščiu
glostyti man šlaunį švelniais sukamaisiais judesiais. Paskui įsi
kniaubia į plaukus ir prispaudžia lūpas prie skruosto. Pajuntu,
kad vėl šypsosi.
- Jeigu šįvakar Džeteris įveiks trečiąją bazę, - šnibžda prisi­
kišęs, - gal įveiksim ir mudu?
Taileris turėtų justi, kaip virpu. Negali nejusti, kaip drebu,
jam prisilietus. Aišku, pajunta - kai šiek tiek atšlyja, akies kam
pučiu matau jo vypsnį. Jis žino, kaip šitai veikia mane. Taileriui
tai patinka. Prisipažinsiu, man irgi. Dabar labiau patinka jo
siūlymas, nors žinau, kad neturėčiau su juo sutikti. Neturėčiau
sutikti dėl Dino, juk palikau jį, savo vaikiną, namie - ir ne­
įstengiu atsispirti vilionei. Kaip galėčiau ištarti Taileriui „ne“?
Žmogui, kurį esu įsimylėjusi?
Galiausiai pažvelgiu į jį. Taileris nusišypso pakėlęs antakius,
žalios jo akys kibirkščiuoja.
- Sutarta, - kuždu.
Netrukus su plastikinėmis stiklinėmis alaus abiejose rankose
plačiai šypsodamasis grįžta Šliužas. Jis toks patenkintas, kad
veikiausiai nė nepastebi, kad mudu su Taileriu vos tvardomės.
Tuileris pasislenka į kitą sėdynės kraštą, kuo toliau nuo manęs,
o aš kandžioju lūpą vildamasi, kad niekas aplinkui nenutuokia
mus esant įbrolį ir įseserę. Žinau, tai neįmanoma, ir vis tiek
apima paranoja, juk visai tikėtina, kad žiūrovai matė Tailerį
kuždant man į ausį ir liečiant mane.
Mėgindama atsipalaiduoti suvokiu, kad stadionas sausa-
kimšas. Dauguma tribūnų užpildytos, ir po kelių minučių
Imama skelbti žaidėjų pavardes. Po kiekvienos iš jų triukšmas
Htadione sustiprėja, beisbolininkams einant į aikštę, žiūrovai
ploja ir švilpia. Iš po kepurių snapelių blyksi žaidėjų akys - jie
pasiryžę nugalėti. Nepažįstu nė vieno iš jų, įsiminiau vienintelę
pavardę: Derekas Džeteris.
Paskelbus ją, stadionas pratrūksta plojimais - nė kiek ne­
abejoju, kad šitaip aistruoliai išreiškia savo džiūgavimą. At­
sistojusi šalia Tailerio skanduoju Džeterio pavardę kartu su
tūkstančiais „Yankees“ gerbėjų, kol į aikštę neskubėdamas ir
šypsodamasis ateina vidutinio amžiaus vyrukas. Skanduojant

123
ateina į galvą, kad aš rimtai palaikau jį. Viskas priklauso nuo to,
ar Derekas įveiks trečiąją bazę.
Varžovai susiremia tiksliai pusę astuonių. Nenutuokiu, ko
tikėtis, bet iš pradžių žaidimas vyksta vangokai ir nuobodokai.
Pirmieji du padavimai tėra laiko švaistymas, nė viena koman­
da nepasiekia persvaros. Galiausiai vienas „Red Sox“ žaidėjas
bėga prie trečiosios bazės, bet yra sustabdomas. Įpusėjus ket­
virtam padavimui, „Yankees“turi du bėgimus, „Red Sox“ - tris.
Namų bazė dar nepasiekta.
Kas dvidešimt minučių Šliužas vis išsmunka nusipirkti dar
alaus. Per šeštą padavimą man dingteli, kad vaikinas įkaušęs.
Nesuprantu, kodėl stadiono apsauga nesudrausmina jo. Nors
ir gerokai įmetęs, Šliužas įsigudrina sėdėti savo vietoje perne­
lyg nesiūbuodamas.
- Toks žaidimas užknisa, - niurzga Taileris.
- Todėl, kad jūs pralaimit, - veblena Šliužas. - Pralaimit,
pralaimit, pralaimit. Smarkiai pralaimit. Labai labai smarkiai.
- Atsiliekame tik vienu tašku, - atšauna Taileris. Sunėręs
rankas ant krūtinės jis susmunka ant kėdės ir atsidūsta.
Šeštas padavimas slenka lėtai, ir imu svarstyti, kodėl žmo­
nės laiko beisbolą įdomiu žaidimu. Kai „Red Sox“ pelno dar
tašką, Taileris suvaitoja. Kiti „Yankees“ aistruoliai aplink mus,
rodos, irgi ima nekantrauti, per pertrauką tarp šešto ir septinto
padavimo visi pagyvėja.
Staiga visai netikėtai mūsų tribūna įsisiautėja. Žmonės rė­
kia, džiūgauja ir švilpia. Kažkas man už nugaros stveria mane
už pečių ir smarkiai papurto, tada ūkteli į ausį. Kairėje kaukia
ir kvatojasi Šliužas, juokiasi taip smarkiai, kad net alų išlaisto.
Paskui prisidengia veidą ranka ir rodo ekrano pusėn.
Kaipmat sužiūru. Ekrane priešais visą „Yankees" stadioną
ir penkiasdešimt tūkstančių žiūrovų išvystu save. Ir Tailerį.

124
Miksų atvaizdai įsprausti i rožines širdeles. Virš mudviejų gal­
vų plevena žodis „bučinys“.
Pasibaisėjusi įsmeigiu žvilgsnį į Tailerį. Jis žiūri į mane iš­
plėtęs akis, suraukęs kaktą. Šliužas vis dar leipsta iš juoko, žiū­
rovai aplink mus vis dar džiūgauja, o aš sėdžiu visiškai para­
lyžiuota. Jei laikyčiau Tailerį tiesiog įbroliu, gal ir man būtų
linksma. Gal tada neatrodytume tokie nusigandę. Manęs visai
neima juokas, nes tikrai noriu pabučiuoti jį, bet negaliu. Todėl,
kud čia yra Šliužas, todėl, kad aplink mus šurmuliuoja penkias­
dešimt tūkstančių aistruolių, todėl, kad varžybos rodomos per
televiziją.
Užsidengusi veidą, ryžtingai papurtau galvą. Jaučiuosi be
Halo pažeminta. Plojimai virsta švilpimu, o aš bijau net atsisės-
ll, tad vogčiomis žiūriu pro pirštus. Matau, kad mudu su Tai-
leriui jau neberodomi ekrane, ir man palengvėja. Vietoj mūsų
kaip pašėlę aistringai bučiuojasi du vyrukai.
Sutinku Tailerio žvilgsnį. Jis gūžteli pečiais, bet jo lūpų
kampučiai palengva kilsteli.
- Kodėl mes? - suvaitoju braukdama plaukus atgal. - Kodėl
Iš gausybės žiūrovų kamera turėjo užfiksuoti mus?
- Tai buvo linksma! - rėkia Šliužas ir palinkęs į priekį žiūri
| mudu. Laisvąja ranka smarkokai tapšnoja man per nugarą. -
Kaip nesmagu.
- Tai jau tikrai, - sumurmu. Numoju į vaikiną ranka, tada
Jis vėl imasi savo alaus likučio. Žvilgteliu į Tailerį, bet šis įdė­
miai žiūri į mane ir šypsosi.
Po akimirkos Taileris nukreipia akis į aikštę, nes prasideda
septintas padavimas. Jo lūpose neblėsta šypsena. Knieti pa­
klausti, kodėl jis džiūgauja tokiu mums nepalankiu metu, bet
Taileris taip susitelkęs į žaidimą, kad imu abejoti, ar atsakys.

125
 „Red Sox“ laimi penktą tašką ir aplenkia varžovus jau tri
mis. Paskui, įpusėjus septintam padavimui, visas stadionas
unisonu užtraukia „Nusivesk mane j beisbolą“ ir ima giedoti
„Dieve, laimink Ameriką“. Neprisidedu prie giedotojų, gal dėl
to, kad neturiu nuotaikos, bet Šliužas ir Taileris mielai atsistoja
ir traukia kartu su kitais.
Baigiantis septintam padavimui, „Yankees“ žaidimas atrodo
kaip apgailėtina beisbolo parodija, bet per aštuntą padavimą
įvyksta lūžis. „Yankees“ laimi tris taškus, „Red Sox“ - nė vieno.
Kai Derekas Džeteris rengiasi atmušti kamuoliuką, mano šir­
dis ima plakti greičiau negu įprastai. Kaskart, jam užsimojus,
man nudiegia paširdžius, lyg dalyvaučiau pati. Nervinis jau­
dulys toks stiprus, kad imu būgštauti, jog galiu apalpti, mano
krumpliai pabąla, nes esu tvirčiausiai įsikibusi į sėdynės kraštą.
Taileris išlieka ramus, tik suaimanuoja ir papurto galvą, nes
atrodo, kad Džeteris niekada nepasieks namų bazės. Žaidimui
artėjant į pabaigą, mano jaudulys virsta panika. Prieš praside­
dant devintam, finaliniam, padavimui, rezultatas lygus - 5:5.
Derekas Džeteris vis dar neišmuša kamuoliuko į užribį. Įpu­
sėjus devintam padavimui, „Red Sox“ įgyja persvarą, bet grei­
tai iššvaisto. Svarstau, ar tai lemia stadione tvyranti įtampa, ar
komanda tiesiog praskysta, žaidimui pagyvėjus - šiaip ar taip,
ji turi jau tris pašalintus žaidėjus, kol kas nė vienas jos narys
negavo progos palikti namų bazės. Kai „Yankees“ ima pulti,
„Red Sox“ aistruoliai sunerimsta. Šliužas keikiasi panosėje ir
susirūpinęs maigo kepurę.
Vis dėlto „Yankees" einasi sunkiai. Tik tada, kai Markas
Teikseira pasiekia antrąją bazę ir užtrunka ten, kol Derekas
Džeteris pribėgs atmušti kamuoliuko, jie išsiveržia į priekį vie­
nu tašku. Žaidimas darosi įdomesnis, nors paskutinis Dereko
užsimojimas lazda, rodos, nepalieka didelių vilčių, kad sando-

126
 Taileriu įsigalios. Taip nutiks tik tada, kai šis žaidėjas
i In s u
apeis visas bazes, o jis kol kas įveikęs tik trečiąją.
Derekas Džeteris bėga per neapžėlusį žole plotą užsiimti
metiko vietos, ir man ima daužytis širdis. Dėvintis antkelius
hildėjas nesusilaiko ir taisydamasis šalmą spiria į bazę. Žiū-
lovai aplink mus atsistoja - žinoma, tik ne „Red Sox“ aistruo­
liui, Taileris švelniai prisitraukia mane už rankos, gudriai ir
viltingai vyptelėdamas. Abudu vėl sužiūrame į aikštę. Neži­
lom, kaip jaučiasi jis, bet man užgniaužia kvapą. Džeteris kiek
pasiūbuoja, linkteli galvą ir iškelia lazdą, jo stovėsena tvirta,
ukys primerktos. Įžaidėjas sviedžia kamuoliuką, bet Džeteris
nesvyruoja, tik purto galvą. Taip nutinka ir su antruoju įžai­
dėju. Iš paskutiniųjų stengdamiesi palaikyti žaidėjų dvasią
ulstruoliai ima skanduoti, aplink kyla triukšmas. Be paliovos
kurtojamas Džeterio vardas, tarp šūksnių girdėti plojimai, aš
ligi prisidedu, ploju tuo pačiu ritmu. Taileris skanduoja. Ne­
girdėti nieko daugiau, tik Dereko Džeterio vardas. Visų akys
jNmeigtos į jį.
„Red Sox“ įžaidėjas pasirengia dar vienam smūgiui. Pakė­
lęs koją jis užsimoja ir staigiu judesiu sviedžia kamuoliuką į
Džeterį. Liaujuosi skanduoti, nes imu dusti pristigusi kvapo.
Pristingu jo todėl, kad iš visų jėgų sugniaužiu kumščius, net
dingteli, ar nesusilaužiau pirštų.
Kitą akimirką pasigirsta perkūniškas trenksmas.
Šūksmai stadione nutyla. Atsistoja net „Red Sox“aistruoliai,
visi išplėtę akis žiūri, kaip kamuoliukas lekia per aikštę. Ne­
nuleidžiu žvilgsnio nuo jo, skriejančio į kairį užribį. Jis skrieja
lėtokai, ir Taileris stveriasi už galvos, o aš žiopteliu. Galiau­
sių! kamuoliukas pralekia virs užrašo YANKEES STADIUM ir
ekrano, paskui atsiduria už stadiono ribų.
Dar svarbiau, kad gaudytojas pelno tašką.

127
 Aistruoliai pašėlsta. Eilėse virš manęs vėl pasigirsta dun
dėjimas, iš visų pusių sklinda kurtinantis staugimas. Teikseira
pėdina į namų bazę, paskui gerokai atsilikęs risnoja Džeteris.
Abudu neskuba. „Yankees“ pelnė du taškus ir neišvengiamai
laimės. Mane apėmęs jaudulys ir sumaištis, šokinėju, skanduo
ju iš džiaugsmo. Greta vaipydamasis švilpia Taileris, paskui
apkabina mane ir prisitraukia artyn. Aš irgi negaliu liautis šyp-
sojusi. Nesitikėjau kada nors patirsianti tokį energijos pliūps­
nį. Negaliu patikėti, kad esu Niujorke, „Yankees“ stadione, ir
švenčiu jų pergalę prieš „Red Sox“kartu su įsiaudrinusia minia
ir Taileriu. Derekas Džeteris išbloškė kamuoliuką į užribį. San­
doris su Taileriu lieka galioti, ir šią akimirką nebemanau, kad
mano vasara gali būti geresnė.
Vogčiomis žvilgteliu kairėn į Šliužą - jis irgi stovi, bet ne­
džiūgauja. Kliūvančiu liežuviu ginčijasi su sėdinčiu jam už nu­
garos „Yankees“ aistruoliu. Taileris vis dar skanduoja. Aš jau
liaujuosi ir greitai metu Šliužui įspėjamą žvilgsnį, bet jis nepa­
stebi. Užuot nusiraminęs, duria pirštu „Yankees“ aistruoliui į
krūtinę. Tik to ir trūko.
„Yankees“ aistruolis atsimokėdamas šliūkšteli alų į Šliužą,
šis nedelsdamas smogia jam kumščiu. Man nė nespėjus pasi­
traukti, „Yankees“ aistruolis liuokteli per sėdynes ir pargriauna
Šliužą ant žemės. Šis krisdamas užkliudo mane, o aš atsitren­
kiu į Tailerį. Jis vikriai čiumpa mane už liemens. Pakeliu akis,
bet jo žvilgsnis nukreiptas kitur. Taileris rūsčiai žiūri į kilusias
prie pat mūsų peštynes. Jo skruostų raumenys įtempti, akys
primerktos. Vis dar laikydamas už liemens jis stumteli mane
į dešinę.
Šliužas ir „Yankees“ aistruolis galynėjasi ant žemės, ore
švysčioja kumščiai, žiūrovai aplinkui nebeskanduoja, tik kau­
kia iš susijaudinimo. Merginos priešais mus esančių sėdynių

128
t'lU’je klykia ir mėgina pasitraukti, bet visi kiti, rodos, skatina
mušeikas. Įsmeigiu akis į Šliužą, šis užgulęs „Yankees" aistruolį
ll«*l>lajam per smakrą, paskui į nosį. Taileris šoka prie mušei­
ką, griebia Šliužą už marškinėlių, stengdamasis atitraukti, bet
m'spėja, - kitas „Red Sox“ aistruolis peršoka sėdynių eilę ir
ni'lauktai smogia Taileriui tiesiai per veidą.
Ei! - surinku. Mėginu pasiekti Tailerį, bet jis atšoka ir
ilunda užpuolikui grąžos. Iškart nesuvokiu, kodėl kažkoks pa­
talinis vaikinas nusprendė trenkti Taileriui, bet kai dirsteliu į
visą keturių marškinėlius, viskas tampa aišku.
Šliužas ir „Sox“ aistruolis pliekiasi su „Yankees“ aistruoliu.
IiiNeris irgi serga už „Yankees“, tad labai abejoju, ar kas nors
patikės jį šokus pagelbėti Šliužui. Nėra ko stebėtis, kad įsiki-
tu kitas „Sox“ sirgalius. Juk jis puolė Šliužui į pagalbą many­
simas, jog Taileris padeda dar vienam „Yankees“ aistruoliui,
kylu sumaištis, mušeikos švaistosi kumščiais, ir Taileris gauna
| paakį.
Matydama mušamą Tailerį užsiliepsnoju pykčiu ir iš visų
|ėgų mėginu įsikišti. Čiumpu jį už marškinėlių, traukiu nuo
„Sox“gerbėjo, bandydama išvengti kumščių, bet kažkas šliūkš­
teli gėrimo į peštukus, kliudo man petį ir aptaško marškinė­
lius. Aikteliu, vos nepaleidžiu Tailerio marškinėlių, tada skren­
du atgal. Skausmingai griūvu ant žemės ir trenkiuosi galva į
sėdynių eilę. Akimirką sėdžiu truputį apdujusi, negaliu atsi­
stoti. Galvoju tik apie tai, kad nusitašęs Šliužas yra paskutinis
miknius.
Pakeliu akis, išgirstu riksmus ir suvokiu, kad mušeikos
tramdomi. Juos apsupa keturi apsaugininkai ir du farai, keturi
Ift jų imasi išskirti Šliužą ir „Yankees“ aistruolį. Taileris ir „Sox“
sirgalius liaujasi peštis patys, bet apsaugininkai vis tiek sugrie­
bia juos ir ištempia ant laiptų. Vienas apsaugininkas siekia ma­

129
nęs, trūkteli nuo žemės suėmęs už alkūnės, nė nemanydamas
kad man skauda. Tempdamas išilgai sėdynių vos neišnarina
man peties, nes nežmoniškai užlaužia ranką.
Apsauga išlydi mūsų penketuką: mane, Tailerį, Šliužą, „Yan
kees“ ir „Sox“ aistruolius. Vaikinų lūpos sumuštos, akys už
tinusios. Mums einant pro šalį, 314-a sekcija ima skanduoti:
„Bostonas - šlamštas!“, ja paseka ir kiti. Viešos muštynės visa
da įdomios, jei tik pats jose nedalyvauji.
Esame nuvedami laiptais žemyn. Manasis apsaugininkas,
rodos, ima pasitikėti manimi ir galiausiai paleidžia. Šliužas
visą kelią šūkauja ir bamba, mintyse prašau jo, kad užsičiaup
tų, kol dar labiau nepablogino padėties. Nuo minties, kad vei
kiaušiai būsime suimti už smurtą ir muštynes, man susuka pil
vą, svarstau, ar nereikėtų pasinaudoti proga ir tuoj pat pasakyti
apsaugininkui, kad iš tiesų nepadariau nieko blogo.
Nežinia kodėl apsauga nesurakina mūsų antrankiais ir ne
įgrūda į policijos automobilio galą. Nei apsaugininkai, nei du
policininkai, vesdamiesi mus žemyn laiptatakiais, neprataria
nė žodžio. Žygiuojame tiesiai į didįjį vestibiulį. Jie nedelsdami
išstumia mus lauk, atgręžia nugaras ir nueina sau.
Temsta, mums prireikia akimirkos susivokti, kas nutiko.
Tada „Yankees“ aistruolis išvadina Šliužą šiknium, manau, kad
jie vėl kibs vienas kitam į atlapus, bet nekimba. Šliužas tik pa
purto galvą ir žingteli prie manęs, o „Yankees“ ir „Sox" aistruo
liai nunarinę galvas patraukia tolyn.
Taileris susikiša rankas į džinsų kišenes ir neskubėdamas
prisiartina.
- Gražu, besmegeni, - sumurma jis.
Tailerio akys aptinusios ir raudonos, Šliužui prakirstas
skruostas.

130
 - Taip, taip, žinoma, - atsako šis, gūžteli pečiais, pamėgina
nestipriai bakstelėti Taileriui alkūne, tada atsidūsta. - Šiaip ar
litlp, varžybos buvo pasibaigusios. Tu laimėjai. Aš suprantu,
liek jau to, tiek jau to. Užsičiaupk. Pamiršk. Važiuojam namo.
Noriu pamiegoti kokias dviparas. O gal du mėnesius.
šliužas apsigręžia ir perėjęs gatvę nupėdina metro stoties
link. Jam sunku laikyti pusiausvyrą, tad sliūkina svirduliuo­
damas.
Pašnairuoju į Tailerį. Jisžvelgia atsiprašomai, sykiu atrodo
Išsekęs ir sugniužęs.
- Nejaugi buvome išmesti iš „Yankees" stadiono? - kiau­
nių. - Ar tikrai mus ką tikišspyrė iš mano pirmųjų beisbolo
vuržybų?
- Na, bent jau niekadająnepamirši, - guodžia Taileris.
Sekame įkandin Šliužoį stotį, ir aš netrunku suvokti, kad
Imti išspirtam iš stadiono dar nepasibaigus varžyboms visai
naudinga: čia ramu, ketvirtajame traukinyje, vežančiame į
miesto centrą, daugybė laisvųvietų. Šliužas toks mieguistas ir
apgirtęs, kad nė nesikalba su mumis, tik raukosi visą kelią iki
Manhatano. Net kai išlipame iš šeštojo traukinio Septynias­
dešimt septintosios gatvėsstotyje, nelaukia mūsų - suprantu,
kad jaučiasi esąs visiškas nevykėlis. Vaikinas kiūtina Leksing-
lono aveniu, tada pasuka už kampo į Septyniasdešimt ketvir­
tąją gatvę, ir mes pametame jį iš akių; regis, vis dėlto jis grįš į
Imtą gerokai anksčiau užmuš. Mudu su Taileriu žingsniuoja­
me kur kas lėčiau, mums jauku, nors ir nesikalbame.
Namus pasiekiame jaupo vienuoliktos, tamsiai mėlynuo­
jant dangui. Žibintai nutvieskia šaligatvius ryškia šviesa, Tade­
lis stabteli prie savo automobilio. Hondos civiko nebėra, prie­
šais audi lieka laisva vieta, todėl Taileris paima mane už riešo
Ir švelniai trukteli prie variklio gaubto. Tai darydamas tyli, tik

131
šypsosi; tamsoje blykčioja balti jo dantys. Jis atsargiai stumte­
li mane automobilio pusėn. Tada išsišiepia kibirkščiuodamas
smaragdinėmis akimis ir įremia rankas abipus mano liemens j
variklio gaubtą, užspeisdamas tarp savęs ir automobilio. Mu­
dviejų akys susitinka.
- Taigi Derekas Džeteris atliko keturių bazių atmušimą, tiesa?
Taileris žiūri į mane taip nuoširdžiai, kad nenoromis išraus­
tu, nes mes kaip visada iš tiesų kalbame ne apie Dereką Džete-
rį, beisbolą ar keturių bazių atmušimą. Kalbame apie mudu ir
apie mudviejų sudarytą sandorį, kuris - taip jau nutiko - įsiga­
liojo. Dabar pergalę turime pasiekti mudu.
- Manau, kad taip, - sukuždu, nes neįstengiu garsiau kal­
bėti.
Vis dar šypsodamasis Taileris linkteli ir nudelbia akis į žemę.
Jis irgi nervinasi. Laukdama, kol ką nors pasakys, tyrinėju jo
kaklo ir rankų venas, pastebiu, kad dabar jos išsišovusios la­
biau negu įprastai. Nusuku žvilgsnį tik tada, kai suprantu, kad
Taileris žiūri į mane. Jis suraukia antakius ir klausia:
- Kodėl pirmiau nepabučiavai?
- Taileri... - atsidustu ir iš paskutiniųjų ieškau žodžių, nu­
stebinta jo klausimo. Nejaugi atsakymas neaiškus? Dirsteliu į
mane įkalinusias jo rankas ir uždedu savąsias ant jų. Akių ne­
pakeliu. - Žinai, kad mums negalima, - galiausiai tariu. - Visi
mus matė.
Stoja tyla. Taileris ištraukia dešinę ranką iš po manosios,
paskui neskubriai perbėga pirštais man per šlaunį ir ran­
ką. Jaučiu jo prisilietimą, nuo jo sklindančią šilumą, ir mano
kūnas, rodos, užsiliepsnoja. Jis paglosto man petį ir švelniai
sugniaužia smakrą. Blyksinčiomis akimis ieškau jo akių, neri­
mastingai spoksau pusiaumirka. Geidulingai žvelgdamas Tai­
leris atsidūsta.

132
 - Šią akimirką niekas mūsų nemato.
Šliedamasis prie manęs jis pakelia kitą ranką ir suleidžia
pirštus į plaukus, akimirksnį man į veidą dvelkteli karštas jo
kvėpavimas. Iš pradžių Taileris priglaudžia lūpas prie manųjų
nekantriai, bet švelniai, paskui ima bučiuoti aistringai. Šis po­
jūtis toks pažįstamas, kad nebegaliu susitvardyti ir įsisiurbiu
jum į lūpas. Taileris vėl bučiuoja mane po beveik dvejų metų,
0 man dingojasi, kad praėjo vos kelios dienos. Viskas vyksta
lygiai taip, kaip prisimenu. Jo lūpos slenka mano lūpomis, kū­
nas dreba nuo jo prisilietimo, mudu jaučiame plakant vienas
kito širdį. Apsiveju Taileriui kaklą, prisitraukiu jį dar arčiau,
dar labiau įsisiurbiu jam į lūpas, sklaidydama plaukus pirštais.
|o ranka nuslysta man ant šlaunų, tvirtai jas suėmęs vaikinas
užkelia mane ant variklio gaubto, paskui stumteli atgal ir nu-
1laukia „Yankees“ kepuraitę nuo galvos. Tailerio prisilietimas,
ypač jo lūpų, įelektrina, kraujagyslėmis srūvanti energija su­
kelia euforiją. Švelniai kandžiodamas man apatinę lūpą jis ai­
manuoja ir dar sykį meiliai bučiuoja, o kai atšlyja, jaučiu, kad
šypsosi. Tada vėl priglusdamas lūpomis sušnibžda:
- Tikiuosi, Dinas mums atleis.
 14
Šeštadienį sėdžiu virtuvėje ant ruošos stalo sukryžiavusi ko­
jas ir piktai papūtusi lūpas. Seku akimis Tailerį - žiūriu, kaip
grįžta į butą ir per svetainę sliūkina virtuvėn. Grįžta jau trečią
kartą. Atneša dar vieną pakuotę alaus, statydamas ją greta kitų
ant ruošos stalo man už nugaros, trumpai šypteli.
- Ar reikia viso to? - dėbteliu į ruošos stalą. Visas jis, išsky­
rus plotelį, ant kurio sėdžiu, apkrautas alkoholiu. Gėrimų be­
galė - nuo pakuočių su „Corona“ alumi iki „Cazadores“ tekilos
ir degtinės. Atėjus laikui, visa tai bus išgerta.
- Negi ji būtų prašiusi, jei nereikėtų? - šiek tiek perdėtai at­
sidūsta Šliužas, įslinkdamas pro duris. Uždaro jas koja, atneša
paskutinę pakuotę alaus ir pastato ant kitų. Paskui atsigręžia į
mane ir nepritariamai papurto galvą.
- Ak, mažute Idena iš Portlando miškų, sveika atvykusi į
tikrą pasaulį.
- Aš gyvenu Kalifornijoje, Stivenai, - atšaunu. Tyčia pabrė­
žiu jo tikrąjį vardą, lėtai tęsdama skiemenis, paskui kilsteliu
antakius. - Ir pažįstu tikrą pasaulį.
Šliužas suglumęs išsišiepia ir pažvelgia į Tailerį, laukdamas
paramos, bet šis stovi sunėręs rankas ant krūtinės, žiūri į mus

134
Ir šypsosi. Galiausiai gūžteli pečiais, ir Šliužas greitai vėl at­
kreipia žvilgsnį į mane.
- Nevadink manęs taip.
- O tu nevadink manęs mažute Idena iš Portlando miškų ir
nemanyk, kad nedalyvausiu vakarėlyje. - Atkišu ranką, Šliužas
neryžtingai ją pakrato. Liovęsis pakelia akis į dangų. Sutartis
Nudaryta, tad susidedu rankas į skraitą ir dar kartą žvilgteliu į
svaigalus. - Turėjau galvoje, - tariu atsikrenkšdama, - ar šitiek
telkia dešimčiai žmonių?
Vaikinas nuveria mane griežtu žvilgsniu ir primerkia pilkas
ūkis.
- Žinoma, reikia. Niekas nemėgsta, kai, praėjus vos valan­
dai nuo vakarėlio pradžios, tenka bėgti gėrimų. - Šliužas vos
Šypteli. - Nebent mažos mergaitės iš Portlando miškų.
Grėsmingai užsimoju, ir Taileris prapliumpa juoku. Nors
žino, kad tik vaidinu, prieina ir tvirtai sugniaužia man riešą.
I)ėl viso pikto.
- Viskas gerai, viskas gerai, - sako kilnodamas antakius. Iš-
Iraukiu ranką ir parodau Šliužui didįjį pirštą. - Dar norėtųsi
pumatyti, kaip spardai jam subinę. Vakarėlis prasidės trečią.
Šliužas nusišaipo, čiumpa pakuotę alaus ir ištraukęs butelį
numuša kamštelį į ruošos stalo kraštą - man prie pat šlaunies.
Žiūrėdamas į mane vėl papurto galvą, bet pakėlęs butelį prie
lūpų nusišypso. Tada sugirgžda atidaromos vonios durys, ir į
virtuvę įžengia Emilė, drėgni jos plaukai suimti į uodegą.
- A, galiausiai prie mūsų nusprendė prisidėti brite, - pa­
reiškia Šliužas ir mosteli skardine į gėrimų sankaupą. - Įspū­
dinga, ką?
Perbėgusi akimis butelius, Emilė nusijuokia. Nuo to švie­
saus, panašaus į kikenimą juoko ima noras garsiai atsidusti, bet

135
mėginu nesuirzti, tik užmerkiu akis. Iš paskutiniųjų stengiuosi
pamėgti Emilę, nors kasdien man vis sunkiau.
- Mulki, ar nesakei, kad turim žaliųjų citrinų? - stovėda­
mas prie šaldytuvo Taileris dirsteli sau per petį pravėręs lūpas
ir suraukęs antakius.
Šliužas išpučia akis.
- O ką, neturim?
Taileris suvaitoja, alkūne atsargiai uždaro šaldytuvo dureles
ir pasiima automobilio raktelius nuo ruošos stalo.
- Važiuosiu atgal.
- Ir aš su tavim, - pasisiūlo Emilė.
Tuoj pat nusliuogiu nuo ruošos stalo, atsistoju ir burbteliu:
- Aš irgi. - Na jau ne, pamanau. Nieku gyvu neleisiu jai būti
vienai su Taileriu.
Jo žvilgsnis kurį laiką laksto nuo manęs prie Emilės, paskui
žiūrėdamas į mane jis atsiprašomai gūžteli pečiais.
- Idena, automobilyje tik dvi sėdynės, - sako. Nukreipęs
žvilgsnį į Emilę ima šypsotis, šypsosi jau eidamas su ja prie
durų. Nepatikliai dėbsau į juodu, o Taileris prieš išnykdamas
mesteli per petį: - Neužmuškit vienas kito.
Jiedviem išėjus, kurį laiką tvyro tyla, tik girdžiu Šliužą
gurkšnojant alų. Jis patenkintas atsidūsta, bet kol kas nieko
nesako.
- Ar jis tikrai taip padarė? - galiausiai klausiu. Pasirinko ją,
o ne mane?
- Didelio čia daikto. Ar išties norėjai važiuoti pirkti žalių­
jų citrinų? - Šliužas juokiasi, nes supranta, kaip apgailėtinai
skamba mano balsas, tada grįžteli į garsiakalbius ir ima kuistis,
mėgindamas prijungti prie jų savo telefoną.
- Tau verčiau likti čia, kur gali duoti forų, - Šliužas pasker-
sakiuoja į daugybę butelių.

136
 Norisi pakelti akis j dangų, bet staiga jo žodžiai pakiša man
mintį. Duoti forų. Taigi. Duoti forų man naudinga, tik ne to­
kių, kokias jis turi galvoje.
- Einu ruoštis, - vypteliu. Apsigręžiu, palieku virtuvę, per­
einu svetainę ir, dar kartą trumpai dirstelėjusi Šliužo pusėn,
įmunku į Tailerio kambarį.
- Jau? - šaukia jis, bet aš uždarau duris. Šypsausi pati sau ir
jaučiuosi patenkinta, nes apsisprendžiau, ką vilkėsiu. Yra vie­
nas daiktas, kurį turi visos mergaitės, tai trumpa juoda suknelė
esu tikra, kad įsidėjau ją į lagaminą. Šis drabužis būtinas. Ela
padėjo man jį išsirinkti prieš kelis mėnesius ir pasakė, kad šitai
IIkrai padarys įspūdį Dinui. Ironiška: dabar vilkėsiu tą suknelę,
kad padaryčiau įspūdį Elos sūnui.
Užsimetusi drabužį ant rankos, pasiimu daugiau daiktų,
tada grįžtu į svetainę ir pravinguriuoju pro Šliužą, kad ne­
užimtų dušinės anksčiau už mane. Jei per dvi pastarąsias sa­
vaites ko nors išmokau, tai tik to, kad susiruošti keturiems
žmonėms reikia visos amžinybės, jei bute įrengta tik viena
dušinė.
Kartais Šliužas net numoja į tai ranka.
- Ar tikrai nieko nenori? - klausia jis, man einant pro šalį.
- Visiškai nieko, - atsakau. Įpuolusi į vonios kambarį ir įsi­
tikinusi, kad durys užrakintos, - patikrinu net du kartus, - imu
švarintis. Visa išsitrinu brangiausiu kūno prausikliu, pasipurš-
kiu mėgstamiausiais kvepalais. Visa tai apgailėtinos pastangos
nurungti Emilę. Suvokiu, kad nederėtų taip žemintis, bet nieko
geresnio nesugalvoju. Emilė turi tą akcentą. Jos plaukai, regis,
švelnesni už mano. Ji drovi ir dėl to atrodo gražesnė už mane.
JI inteligentiška. Dar svarbiau, kad, rodos, gauna daugiau Tai-
lerio dėmesio negu aš. Man telieka griebtis trumpos juodos
Nuknelės.

137
 Praleidusi vonioje penkiolika minučių nusprendžiu no
trinkti galvos ir grįžtu j virtuvę glotniomis kojomis, kvepėda­
ma vanile. Esu įsisupusi tik į rankšluostį, bet man tai nerūpi,
nors dar kartą praslenku pro Šliužą su suknele ant rankos. Bi
jau, kad ji nenuslystų.
- Anie dar negrįžo? - klausiu per petį, priėjusi prie Tailerio
kambario durų.
- Ne, - atsako Šliužas, nutęsdamas „e“, ir gūžteli pečiais.
Vis dar gurkšnoja „Bud Light“. Vis dar klausosi tos pačios mu­
zikos.
Uždariusi Tailerio kambario duris, atsargiai padedu sukne­
lę ant jo lovos nerimaudama, ar nesuglamžiau. Džiaugiuosi,
kad Taileris su Emile dar negrįžta. Kuo daugiau turiu laiko, tuo
geriau. Jei Taileris šią akimirką išvystų mane, apgailėtinos pa­
stangos patraukti jo dėmesį žlugtų. Nebent nuleisčiau rankš­
luostį žemėliau.
Viešpatėliau, Idena. Grįžteliu paimti kosmetikos krepšelio
nuo Tailerio naktinio staliuko. Klesteliu ant grindų, sukry­
žiuoju kojas ir nusiiriu prie pat veidrodinių tualeto durų. Tada
imuosi darbo. Šliužas pagarsina muziką, netrukus ji visai ge­
rai girdėti pro uždarytas Tailerio kambario duris. Neturėčiau
klausytis prieš vakarėlį, bet tai dar pusė velnio. Linksėdama
galvą gitarų ritmu, galiausiai nelygiai užsitepu pudros. Neimu
į galvą. Daugiausia laiko skiriu akims. Rūpestingai jas dažau,
kad atrodytų tobulai padūmavusios. Galiausiai baigiu ir viliuo­
si padarysianti įspūdį. Gana. Įtikinusi save, kad gražiai atro­
dau, imuosi plaukų.
Tai iš esmės kitokia užduotis. Plaukai visą dieną buvo su­
sukti į netvarkingą kuodą. Matau, kad neblizga ir yra siaubin­
gai susivėlę. Suglumusi neturiu kitos išeities, tik susisiekti su
Reičele per skaipą. Laimė, draugė atsiliepia, nors beveik esu

138
tikru, kad tokios sąvėlos, į kokią paverčiau savo plaukus, ji dar
nemačiusi. Reičelė trumpai žiopteli, galiausiai imasi aiškinti,
ką daryti, kad iš jos išeitų daili aukšta seksuali šukuosena.
Tai kaip gyvenasi didmiestyje? - klausia apžvelgdama
muite iš ekranėlio, kol vykdau jos nurodymus - stengiuosi su-
vmeigti kai kurias sruogas už ausų.
Čia viskas kitaip, - sumurmu pro laikomus tarp lūpų seg­
tukus. Žiūriu į veidrodį, sukaupusi visą dėmesį į plaukus. Prie
Mlklo prispaustas mobilusis nutaikytas tokiu kampu, kad Rei-
iVlė gali matyti, kaip man einasi. - Man čia tikrai patinka. Na,
kitlp? - palenkiu galvą ir parodau kasą. Supyniau ją neliepta.
- Kaip miela, bet šiek tiek atpalaiduok, - pataria Reiče­
lė; apsisuku ratu, įsmeigiu akis į telefoną ir žiūriu į ją. Draugė
guli ant lovos atsilošusi į pagalves su riestainiu rankoje ir te­
lefonu kitoje. Bent kartą Reičelės kuodas susitaršęs, ji nepasi-
tlažiusi. Tolumoje girdžiu veikiant televizorių. - Tai vakarėlis
|vyks bute?
- Aha, - atsakau ir imu švelniai pešioti pirštais kasą, kad
atrodytų bent kiek netvarkinga. - O kaip tu? Ką šįvakar veiki?
- Baisus klausimas. Aš pavyduliauju, - Reičelė atsikanda
riestainio, dirsteli į televizorių ir nuryja seilę. - Ar pažįsti Gre­
gą Stouną? Mokėsi aukštesnėje klasėje, tad tikriausiai nepa­
žįsti, bet nesvarbu. Šįvakar jis rengia vakarėlį savo namuose.
I'ifanė su Dinų eina, bet aš verčiau liksiu namie. Pasitempiau
ruumenis. - Ji atsikanda dar riestainio. Tiesą sakant, iškart du
kąsnius.
- Dinas eina? - klausiu liaudamas! tvarkytis ir ištraukdama
pirštus iš plaukų. - Nieko neminėjo apie tai.
- Eina, - atsako Reičelė pilna burna. - Iš pradžių neketino,
bet Tifanė įtikino, kad prisigėręs jis ne taip labai ilgėsis tavęs.
Štai taip. Todėl ir eina.

139
 - Kodėl ji negalėjo likti visą vasarą Santa Barbaroje? - su­
murmu panosėje, bet Reičelė vis tiek išgirsta mane, nes meta
griežtą žvilgsnį. Pastabi, kad ją kur. Vienintelis dalykas, kurio
ji nekenčia, yra tas, kad jos draugai nesuartėja - ironiška, bet
pati Reičelė vis dar negali suartėti su Taileriu. Pakėlusi balsą
tariu: - Rimtai, kodėl ji liepia jam gerti? Iš kur tokia logika?
Dinas niekad pernelyg negirtaudavo.
- Tai neblogas sumanymas, - ramiai atsako draugė, pade­
dą gabaliuką riestainio ant naktinio staliuko ir atsisėda. - Nuo
tada, kai palikai Diną, jis sugležo. Jam reikia šiek tiek pagy­
venti.
-A...
Sunkiai nuryju seilę, ieškau plaukų lako ir greitai pasipurš-
kiu. Sėdžiu susitvarkiusi kuodą, bet graužiama kaltės. Esu čia
ir iš paskutiniųjų stengiuosi patikti Taileriui, o ne Dinui.
- O kaip tu? Kaip tvarkaisi be jo? - klausia Reičelė.
Vėl sužiūru į telefoną.
- Be ko?
- Be Dino. Ar ilgiesi jo?
Akimirką susimąstau. Ar tikrai jo ilgiuosi? Nesu visiškai tik­
ra. Norėčiau tikėti, kad taip, kad visą dieną be paliovos galvoju
apie Diną, bet tai netiesa. Esu taip užvaldyta buvimo su Tai­
leriu po šitokio išsiskyrimo, kad nebeturiu kada ilgėtis Dino.
Reičelė vis dar laukia, todėl sakau:
- Ilgiuosi labiau už viską. - Šiems žodžiams išsprūdus iš
lūpų, pasijuntu didžiausia bjaurybė pasaulyje. - Klausyk, ačiū
už pagalbą, - išspaudusi šypseną mosteliu į plaukus. Dabar
jie atrodo taip, kaip noriu. - Pas mus beveik septynios. Turiu
baigti ruoštis. Pasirūpink Dinų už mane.
- Gali juo pasitikėti, - taria Reičelė.

140
 Mudvi atsisveikiname, išjungiame telefonus, iras vėl labiau
rūpinuosi, kaip pasiruošti vakarėliui, o ne galvoju apie Diną.
Šią akimirką negaliu prisiversti.
Pasidaryti makiažą ir susitvarkyti plaukus prireikia apie ke­
turiasdešimties minučių. Baigusi ruošą lieku itin patenkinta.
Būdama tokios nuotaikos galiausiai apsivelku suknelę.
Ji man dera, kaip prisimenu derant: prigludusi, bet neap-
lumpta, seksuali, bet kukli. Drabužis tarsi pakeičia mano fi­
gūrą. Kurį laiką spoksau į savo atvaizdą veidrodyje. Esu šitaip
apsivilkusi pirmą kartą po daugybės mėnesių. Paskutinįsyk vil­
kėjau šią suknelę kovą, per Reičelės gimtadienį.
Vis dar žiūrėdama į veidrodį išgirstu balsus - valandą buvo
tylu. Tai ne Šliužas. Veikiausiai Taileris su Emile.
Staigiai apsigręžiu ir lėkdama iš kambario vos neparklum­
pu užkliuvusi už kosmetinio krepšelio. Spirteliu lagaminą, -
dabar jame telikę batai, - atidarau ir išsiimu vienintelę porą
atsivežtų juodų aukštakulnių. Būgštaudama, kad bet kurią aki­
mirką įeis Taileris, apsiaunu taip greitai, kad vos neprarandu
pusiausvyros. Kol neapsigalvojau, drožiu tiesiai prie durų nė
nežvilgtelėjusi į savo atvaizdą veidrodyje. Jaučiu šiokią tokią
gėdą gundydama Tailerį trumpa juoda suknele, bet suėmusi
durų rankeną stengiuosi per daug apie tai negalvoti. Tegaliu
atlapoti duris. Dieve, pavydas užknisa.
Netikėtai susinervinusi įstypčioju į svetainę ir kaipmat nu­
delbiu akis į kilimą. Pajuntu, kaip trijulė sužiūra į mane, su­
prantu tuos žvilgsnius. Pusiaumirka matau ant ruošos stalo sė­
dintį Šliužą - anksčiau ten sėdėjau aš. Jamuž nugaros išpūtęs
akis stovi Taileris. Mano nuostabai, šalia Šliužo stovinti Emilė
prabyla pirmoji:
- Oho! - sako ji su ryškiu akcentu. - Idena, nuostabiai at­
rodai.

141
 Žiūriu į ją taip skvarbiai, kad galiu pasirodyti nemandagi.
Dingteli, kad niekada jai neatsakau, nenusišypsau, dažnai net
neatpažįstu. Regis, Emilės veidas atviras, suvokiu, kad ji nė no
mano šaipytis. Tiesiog nuoširdžiai mane giria. Man šitai visada
patiko - kai mergina giria kitas merginas. Staiga pamanau, jog
Emilė atrodo prasčiau vien dėl to, kad mūvi džinsus ir vilki
nertinį, o aš puikuojuosi suknele ir aukštakulniais, ir pasijuntu
labai bjauriai.
- Ačiū, - murmteliu. Negaliu pažvelgti Emilei į akis, gal dėl
to, kad šiek tiek gėdijuosi, tad grįžteliu į Tailerį ir Šliužą. Neat
rodo, kad Taileris būtų įsimylėjęs mane iki ausų, o Šliužas tik
linkčioja.
- Mažulė Idena iš Portlando miškų galiausiai išsišveitė.
Vaikino lūpose vėl nušvinta išdykėliška šypsena, ko gero, jis
laukia, kol ką nors atšausiu, bet nebeturiu nuotaikos žaismin­
gai atsikirsti.
Šįvakar esu nusiteikusi leisti laiką su Taileriu.
- Gražiai atrodai, - galiausiai burbteli šis.
Nukreipiu žvilgsnį į Tailerį. Jis apžiūri mane nuo galvos iki
kojų. Šliužas nusigręžia pakeisti plokštelės, Emilė susikaupusi
gurkšnoja kažkokį gėrimą. Taileris šypsosi - vos vos.
Man to negana, todėl atsidustu ir patraukiu prie sofos. Pri­
sipažinsiu, išdidžiai žygiuoju per svetainę ir bent kiek viliuosi,
kad Taileris vis dar žiūri į mane, nors anaiptol nesu tikra. At­
sisėdu ant sofos prie pat lango, tam tikra prasme sofa Tailerio,
nes jis miega ant jos. Nenuvokiu, ką man dabar daryti, nes iš-
sipusčiau per anksti, tad tiesiog žiopsau pro langą. Į svetainę
skverbiasi vakaro saulės spinduliai, apačioje plūsta nenutrūks­
tamas automobilių srautas, o šiaip nieko naujo. Sutelkiu dėme­
sį į skubančius šaligatviais žmones, žvelgiant iš dvylikto aukšto,
visiškai mažyčius. Spėlioju, ar jie gyvena čia, Manhatane. O gal

142
 tttvužiavo atostogų? Į komandiruotę? Šeimos aplankyti? Taip
ii/slgalvoju apie juos, kad nė nepastebiu šalia sėdinčio Tailerio.
Pašnairuoju į jį.
- Sveikas, - sakau. Vos ištarusi šiuos žodžius, mintyse pa­
keliu akis į dangų. Sveikas?
Vargu ar Taileris girdi mane - užuot ką nors atsakęs, pa­
mažu prisiglaudžia, ir mudviejų kūnai susiliečia. Nustembu,
ypač todėl, kad Šliužas su Emile yra vos už poros žingsnių nuo
musų, o Taileris, dar labiau prisispaudęs man prie dešinio pe­
ties, netgi drįsta uždėti ranką ant kelio.
- Atrodai tiesiog nuostabiai, ką ten gražiai, - sukužda jis.
I'uilerio balsas vėl prikimęs ir gargždus. Jam kvėpuojant man
| ausį, žiūriu į rankos, gulinčios man ant kelių, kraujagysles. -
lle abejo, supranti, jog negaliu garsiai ištarti, kad atrodai vel­
niškai gundanti.
Jis švelniai spusteli man kelį ir nutaiso nerūpestingą veidą,
tarsi nė nebūtų flirtavęs. Tik nekaltai kilsteli antakius. Esu la­
bui patenkinta - mano juodoji suknelė daro tokį poveikį, kad
Taileris vėl atsiduria greta.
Nepajėgdama atsakyti išraustu ir prikandu apatinę lūpą.
Akies kampučiu sugaunu staigų Emilės žvilgsnį.
- Kur taip ilgai užtrukot, draugužiai? Visą valandą, - kiau­
nių Tailerio.
Jis tik gūžteli.
- Ką gi, mes kalbėjomės ir...
Kalbėjosi? Juodu su Emile kalbėjosi? Ką visa tai reiškia? Juk
nupirko tik kelias nusususias žaliąsias citrinas.
- Gerai, tiek to. - Nubloškiu Tailerio ranką sau nuo kelio ir
sakau: - Dabar man tikrai reikia išgerti.
Nueidama girdžiu jį atsidūstant. Kai grįžtu į virtuvę, Emilė
jau išėjusi rengtis. Gerai padarė, nes jei būtų slankiojusi čia,

143
būčiau nuolat varsčiusi ją rūsčiu žvilgsniu. Atsilošiu į ruošos
stalą ir plačiai nusišypsau Šliužui. Šitaip jam parodau, kad esu
pasirengusi gerti.
- Bostono barmenas jūsų paslaugoms, - taria Šliužas su
stipriu akcentu. Net mėgina man nusilenkti.
- Degtinės su kola, - sumurmu.
Iš svetainės sklinda Emilės balsas, dirstelėjusi per petį pa­
matau ją kalbantis su Taileriu. Jiedviem einant pro miegamo­
jo duris, jis nenuleidžia akių nuo jos; abudu iš kažko juokiasi.
Emilė pranyksta Šliužo kambaryje, Taileris dingsta savajame.
Vėl nukreipiu žvilgsnį į Šliužą.
- Sumaišyk dvigubą.

***

Iki devynių susirenka visi. Pirmos ateina merginos iš 1201

buto. Jos ne tokios pašėlusios, kaip įsivaizdavau. Šiek tiek var­
žosi, manau, dėl to, kad čia esame mudvi su Emile. Po penkių
minučių pasako savo vardus. Natali aukščiausia iš visų trijų,
juodais blizgančiais plaukais, siekiančiais klubus, Zoja nešioja
didžiulius akinius apskritais rėmais, labai jai derančius, Ešlė
mažiausia iš visos trijulės, bet garsiausiai kalbanti. Pirmiausia
ji paklausia Šliužo, ar vėliau laižysime druską nuo kūno, užsi-
gersime tekila ir užsikąsime žaliąja citrina.
Ateina du vaikinai, gyvenantys trimis aukštais žemiau. Man
prireikia geros valandos jų vardams įsiminti. Šviesiaplaukis yra
Brendonas, vaikinas kaštoniniais plaukais - Aleksas. Taileris
kalbasi su jais daugiau negu su merginomis iš 1201 buto, todėl
galiausiai nusprendžiu, kad jie man patinka.
Emilė baigia kviesti savo draugus paskutinę akimirką, tad
kukli mergina, vardu Skai, ateina prie durų visai viena, ir aš

144
lAkart pamanau, jog man malonu, kad ji čia. Skai bendrauja tik
nu Emile, taigi, mano akimis, laikosi atokiai nuo Tailerio.
Paskutinis ateina Zojos vaikinas mėlynais plaukais, atro­
do girtutėlis dar neperžengęs slenksčio. Ne mano valia teisti,
puti esu šiek tiek apgirtusi. Dingteli, kad Šliužas šįvakar šutai-
no man stipresnius gėrimus, negu prašau, akylai žiūriu, kaip
luileris ginčijasi dėl to, bet aš vis tiek išgeriu. Galbūt todėl,
nepraėjus nė valandai, jau šoku su mergaitėmis iš 1201 buto.
Daug šokčiojame, retkarčiais klyktelime; gerai nenutuokiu,
koks tai šokis, bet kai pritemdomos šviesos, taip atsipalaiduo­
ju, kad geriu toliau, atkakliai prašau Šliužo daugiau, svaidyda­
ma tuščius puodelius ant ruošos stalo. Pamanau, kad sekdama
pastarųjų kelerių metų Reičelės pavyzdžiu, iki dabar turėčiau
būti visus juos išgėrusi, bet patekęs į mano kūną per didelis al­
koholio kiekis neatneša pagerėjimo. Esu tokia pat lengvasvorė
kaip ir ji.
Po vienuolikos man ima tvinkčioti galva. Mėginu įtikinti
save, kad dėl to kalta per garsi muzika, bet žinau meluojanti,
todėl padarau pertraukėlę, drebiuosi ant sofos, atsišlieju į at­
kaltę ir dešimtį minučių užmerkiu akis. Prisimenant praeitį,
tai, ko gero, blogiausias sumanymas, nes kai vėl atsistoju, vis­
kas siūbuoja. Tuoj pat virstu ant šono, taikau tiesiai ant televi­
zoriaus, bet mane sučiumpa Emilės draugė Skai. Sučiumpa ir
tvirtai laiko, pakeldama akis į dangų. Suvokiu, kad viską matau
iškreiptai, net santūrioji Skai man atrodo keista.
- Ar gerai jautiesi? - klausia ji, blaivi kaip stiklas.
- Aha, aha.
Žinau, kad visai negerai, bet ne itin noriu kalbėtis su ta mer­
gina, todėl nežinia kodėl akimirką ją apglėbiu, paskui netvirtai
apsigręžiu ir nužingsniuoju.

145
 Taileris virtuvėje plaka gėrimus. Jis trumpam perėmęs bar­
meno ir didžėjaus pareigas iš Šliužo, taigi nusprendžiu prie
jo prisidėti. Neatrodo pernelyg apgirtęs, o gal net yra blaivus.
Prikandęs lūpą vaikinas žiūri į plakamą gėrimą.
- Sveikas, - sakau. Rodos, man pinasi liežuvis. Probėgšmais
pamatau ant ruošos stalo laisvą plotelį ir bandau užsiropšti.
Einasi kur kas sunkiau negu pirmiau, tarsi mano riešai būtą
sulaužyti, bet truputį pasikankinusi vis dėlto įsitaisau. Atsisė­
dusi sukryžiuoju kojas ir imu iš lėto siūbuoti. - Sveikas, - pa­
kartoju.
- Žinai, turėtum tuoj pat liautis gėrusi, - sumurma Taile­
ris, nė nepakeldamas akių. Paima pustuštį butelį degtinės ir
supila jos likutį į gėrimą. Nenutuokiu, ar tai skirta jam, ar kam
nors kitam, bet aišku, kad gėrimu jis domisi kur kas labiau nei
manimi.
- Taileri, - mėginu ištarti, galimas daiktas, nesuprantamai.
Įsmeigiu miglotą žvilgsnį į jo veidą iš šono. Man patinka ne­
seniai nuskustas, bet šiaip jau šeriais apžėlęs Tailerio smakras
ir tai, kaip balti marškiniai prigludę jam prie kūno. Stengiuosi
suplazdenti blakstienomis, bet jis nė nežiūri į mane, tad pada­
rau vienintelį dalyką, - tiek dar įstengiu, - lėtai pasislenku per
kelis sprindžius ant ruošos stalo, kol mano kojos paliečia jo
liemenį. Tada Taileris atitraukia dėmesį nuo gėrimo.
Žiūrėdamas į mano šlaunis jis nuryja seilę. Paliečiu koja jam
klubą ir sučiaupiu lūpas, išvydusi, kaip Tailerio veidą iškreipia
kaltės jausmas. Jis dar kartą nuryja seilę ir pakelia akis.
- Ką darai?
- Ką darau? - pakartoju. Šypsausi taip viliojamai, kaip tik
galiu šią akimirką, nekaltai kilsteliu antakius, nors nė pati ne­
žinau, kokį čia žaidžiu žaidimą. Rodos, degtinė didina pasiti­
kėjimą savimi. Net labai. Iš tokio begalinio pasitikėjimo savi-

146
 ml visai nekreipiu dėmesio, kad esame Tailerio buto viduryje,
nluučiant vakarėliui, ir kad aplink daugybė žmonių.
- Idena, - Taileris aiškiai ištaria mano vardą; girdėti len­
gvos paniekos gaidelės, tarsi jis stengtųsi neprarasti savi-
Ivurdos. Tada žingteli į kairę, kad nebeliestume vienas kito.
Vogčiomis dirstelėjęs per petį, nori įsitikinti, ar niekas mūsų
nematė. - Ne čia.
- Bet, Taileri... - sukuždu. Užmetu ranką jam ant peties,
laisvąja kaire, pasiekiu jo gėrimą ir nugvelbiu. Jei būčiau blaivi,
nieku gyvu negerčiau, juo labiau kad gėrimo spalva blyški, ir aš
neturiu supratimo, ko ten pripilta. Vis dėlto nugaliu dvejones.
Prispaudžiu puodelį prie lūpų ir užsiverčiu, trukteliu didelį
gurkšnį, žiūrėdama į Tailerį per puodelio kraštą. Tai tikrai deg-
IInė, galbūt su trupučiu romo. Spanguolių sultys? Kad ir kas tai
būtų, skonis puikus, ir kai jis mėgina atimti gėrimą iš manęs,
|siremiu jam į krūtinę ir stumteliu atgal. - Ne, ne.
- Idena, tu girta.
Taileris susiraukęs ilgokai žiūri į mane. Nesuvokiu, ar nusi­
vylęs, ar užknistas. Turbūt teisingas antrasis spėjimas, nes jis
užmerkia akis ir sunkiai atsidūsta.
Gaunu puikią progą pasilenkti ir pabučiuoti jį, taip ir pa­
darau. Apkabinu rankomis sprandą ir prispaudžiu lūpas prie
šerių ant kairio skruosto, bet tai neilgai trunka. Taileris tuoj
pat atšlyja ir nuveria mane smerkiamu žvilgsniu.
- Idena, - sušnypčia jis. - Tikrai siutini man, juk liepiau
liautis maukus.
Slystu nuo ruošos stalo ir nusileidžiu ne visai tvirtai, bet at­
gavusi pusiausvyrą dar sumažinu atstumą tarp mūsų. Taileris
traukiasi, bet atsitrenkia nugara į skalbyklos duris. Tada jį ap­
ima panika. Jis akimis naršo prieblandoje skendintį kambarį,

147
ar kas nors nežiūri į mus, bet aš esu tokia įkaušusi, apdujusi ir
apimta nevilties dėl jo, kad nemanau kam nors rūpinti.
- Idena, - dar kartą mėgina kalbėti Taileris, jo balsas su
švelnėjęs, virtęs šnabždesiu. Vos girdėti per trankią muziką.
Pasvarstyk rimtai. Nori prisidaryti nemalonumų? Taip ir bus,
jei nesiliausi.
Gal labiau susirūpinčiau, jei įstengčiau suvokti, ką jis šneka,
bet kaip tik šią akimirką Tailerio žodžiai nepasiekia mano są
monės. Dabar juntu tik neviltį. Beviltiškai trokštu pabučiuoti
jį, beviltiškai trokštu būti kartu, beviltiškai trokštu, kad vaka­
rėlis baigtųsi, ir man beviltiškai reikia Tailerio.
Jis tvirtai sučiaupia lūpas, suima mane už riešo, apgręžia
ir stumteli pro atdaras skalbyklos duris. Šiurkštokai įgrūda
į kambariuką ir uždaro duris, bet ir čia atsklinda vakarėlio
triukšmas. Akimirką ar ilgėliau Taileris stovi ir klausiamai žiūri
į mane. Dingteli, kad apsigręš ir išeis. Bet neišeina. Užuot taip
padaręs, prieina visai arti. Kvėpuoja giliai, jo akys primerktos,
jis sustingsta tik tada, kai mudviejų kūnai vėl susiliečia.
- Kodėl man taip sunku tau atsispirti, - kužda prieš įsisi­
urbdamas man į lūpas, stumdamas mane prie džiovintuvo ir
spustelėdamas skruostus.
Bučiuoja mane visai kitaip negu pirmadienį, kai buvo pasi­
guldęs ant variklio gaubto. Anas bučinys buvo. lėtas, gilus. Šis
ne toks - greitas ir nekantrus. Tailerį, matyt, kursto geismo
sukeltas adrenalinas, jo rankos skuba žemyn mano kūnu, po
trumpa juoda suknele. Man linksta keliai, beveik neabejoju,
kad dėl to kaltos ir geidulingos jo lūpos, ir alkoholis. Taileris
tikriausiai jaučia jo skonį man ant liežuvio, lygiai kaip aš alaus
skonį jo burnoje; atsakau į bučinį taip karštai, kaip tik gebu
būdama tokia įkaušusi. It nesavomis rankomis ieškau jo diržo,

148
I»«*t tik knibinėju jį, nes Taileris tyli. Paskui stveria ir atitraukia
mano rankas, tada prispaudžia riešus prie džiovyklos. Stoviu
pravėrusi lūpas ir staiga atgaunu kvapą, o jis nepatikliai spokso
| mane.
- Bet juk Derekas Džeteris atliko keturių bazių atmuši­
mą, - prašvokščiu gindamasi. Gal aš ir girta, bet esu tvirtai
j*ltikinusi, kad sandoris buvo sudarytas.
Vis dar laikydamas už riešo, Taileris nuberia bučiniais man
kaklą, skruostą ir staiga nusileidžia iki krūtinės. Pašiurpstu,
netrokštu nieko daugiau, tik kedenti jam plaukus, bet kai tik
mėginu pajudinti rankas, jis dar stipriau jas suspaudžia. Tada
|Ncgaaistringą bučinį į paausį, ir jo kvėpavimas glosto man odą.
- Bet, Idena, tik ne rungtynių pradžioje, - gargždžių balsu
miniurna Taileris.
Ankstyvą rytą mėginu praplėšti akis ir ištiesiu sustingusias
rankas. Užčiuopiu kavos staliuko koją, jaučiu, kad esu išsikė­
tojusi ant grindų. Svetainės kilimas glitus nuo išlaistytų gė­
rimų. Galiausiai prisiverčiu atsimerkti, tada aiškiau pamatau
kambarį. Butą apšviečia blausus saulės spindulių pluoštas. Jis
nei skaistus, nei gintarinis, kad galėtum pamanyti brėkštant
rytą. Įdomu, kiek dabar valandų? Gal vėlyvas vidurdienis? Kas
žino. Nė nenutuokiu, kaip ir kada baigėsi vakarėlis. Tik prisi­
menu, kad bučiavausi su Taileriu skalbykloje. O paskui... Nie­
ko. Tuštuma.
Akies krašteliu išvystu savo aukštakulnius - jie guli už po­
ros žingsnių nuo manęs. Neprisimenu, kad būčiau juos nusi-
avusi. Bute dvokia gėralais ir cigaretėmis, taip šlykščiai turbūt
dar nesu jautusis. Nerangiai ir bent kiek gėdydamas! atsikeliu
nuo grindų, čia aš susmukau ir užsnūdau girtu miegu, tik ne­
nutuokiu, kelintą valandą ryto. Akimirksniu atsistoju ant kojų,
kairė galvos pusė skaudžiai tvinkčioja, kvėpuoju kaip įmany­
dama giliau, tarsi tokiomis menkomis pastangomis galėčiau
numalšinti skausmą. Šiek tiek padeda. Nors ne, rodos, pasi­
daro dar prasčiau. Tvinkčiojantis skausmas stiprėja, kamuoja
vis labiau; žvalgausi po prišnerkštą butą ir trinuosi smilkinius.

150
 Ant ruošos stalo mėtosi pusiau nugerti alaus buteliai, sulam­
dytos plastikinės stiklinės ir stikliukai. Apsidairius svetainėje
tl«’k tiek atlėgstu, nes esu ne viena. Mes trise.
Ant sofos miega Šliužas. Jo šviesūs plaukai pasišiaušę, jis
liuli kniūbsčias, įsikniaubęs į pagalvę. Tyliai knarkia, vargu ar
greitai pabus, tad paimu nukarusią per sofos kraštą vaikino
lunką ir padedu šalia jo. Priešais jį ant kitos sofos išsikėtojęs
kitas vaikinas, gyvenantis trimis aukštais žemiau. Kaštonplau-
klKAleksas, taip plačiai išsižiojęs, kad, rodos, išsinarins žandi-
kaulius.
Eidama į virtuvę vis dar trinuosi smilkinius, kad atsikra­
tyčiau galvos sopulio. įsmeigiu akis į kavavirę. Daugiau man
niekas nerūpi. Galėčiau išgerti net penkis puodelius. Kyla no­
ras pažadinti Šliužą ir Aleksą ir pasiūlyti jiems kavos, bet pasi­
ginčijusi pati su savimi nuslenku prie veidrodžio ant svetainės
sienos.
Lukteliu. Tada prieinu prie pat jo ir apimta siaubo žiopteliu.
Mano suknelė nebeatrodo kukliai. Ji apsivijusi man šlaunis
kur kas aukščiau, negu dera. Laimė, niekas dar nepabudęs ir to
nemato. Kuo greičiausiai apsitampau ją. Pažvelgus į savo vei­
dą telieka atsidusti. Makiažas, prie kurio tiek vargau, per naktį
išskydęs. Akių šešėliai išsiterlioję, veidas išmargintas juodomis
ir sidabrinėmis dėmėmis. Blakstienų tušas supuolęs į gniužu­
lėlius, ir dabar akys atrodo patinusios, lyg ir pasruvusios krau­
ju, kuodas išsidraikęs. Sruogos stirkso į visas puses. Dar sykį
atsidustu. Atsidustu, atsidustu, atsidustu. Kodėl šitiek gėriau?
Atsakymą žinau. Aišku, dėl Tailerio. Dėl jo ir Emilės. Po
velnių, dėl to, kad jie visą valandą užtruko pirkdami žaliąsias
citrinas gretimoje parduotuvėje. Kodėl dar kalbėjosi paskui?
Nenumanau, apie ką juodu šnekėjosi. Nenutuokiu, kur buvo.
Tik žinau, kad nenoriu galvoti apie tai. Šliužas man teikė pa­

151
galbą alkoholiu, o šis tuo metu itin svaigino mane. Sumanymai*
nusilakti praėjusį vakarą atrodė visai neblogas. O dabar suvo
kiu, kad negalėjau sugalvoti nieko kvailesnio.
Vos laikausi ant kojų, virškinimas sutrikęs; kai nusigręžiu
nuo veidrodžio, į galvą šauna nauja mintis, nesusijusi su kava.
Man dingteli, kad nematyti Tailerio. Įprastai jis miega ant so
fos, ant kurios dabar išsipleikęs Aleksas. Metu žvilgsnį į jo mie­
gamojo duris. Jos uždarytos, bet negaliu kaltinti Tailerio, kad
nakčiai atsiėmė savo lovą, nes pati tįsojau ant grindų ir man
tikrai jos nereikėjo. Nejučiomis svarstau, ar jis mėgino pakelti
mane, ar nusprendė tiesiog palikti čia. Gal užmigo anksčiau už
mane? Gal nė nepastebėjo, kad guliu ant grindų? Kad ir kaip
ten būtų, praleidau naktį ant jų ir jaučiuosi sustingusi.
Taileris dažniausiai pabunda anksčiau negu aš. Šiandien yra
kitaip, todėl nusprendžiu pasikeisti vaidmenimis. Šiandien aš
pažadinsiu jį. Atnešiu kavos.
Praeinu tarp sofų, kur guli Šliužas ir Aleksas, ir čiumpu Tai­
lerio kambario durų rankeną. Nuo spustelėjimo ji spragteli, ty­
liai atidarau duris. Kambaryje tamsu, tik iš svetainės sklindanti
šviesa leidžia šį tą įžiūrėti. Miegamajame labai šilta ir trošku.
- Taileri, - sakau tyliu, švelniu balsu. Kai patinusios akys
apsipranta su prieblanda, pažvelgiu į lovą. Įžiūriu jo apybrėžas.
Jis nejuda. - Taileri, - pakartoju, šįsyk garsiau. - Pabusk.
Jis krusteli ir apsiverčia ant kito šono - veidu į mane. Įsi­
kniaubęs į pagalves sumurma:
- Kiek valandų?
- Neturiu supratimo, - atsakau. Stengiuosi kalbėti tyliai. -
Nori kavos? - Negalvodama uždegu šviesą, ji tokia ryški, kad
Taileris tuoj pat suvaitoja ir užsitraukia antklodę ant galvos.
- Po velnių, Idena, - keikteli jis.
- Velnias. Atsiprašau.

152
 Ketinu užgesinti šviesą, bet išgirstu silpną murmesį:
„Mmm.“Gal pasidingojo? Tailerio balsas tikrai ne toks aukštas.
Paklodės sujuda, bet ne todėl, kad judėtų Taileris. Pakeliu
riiitnkius, kol viskas ima palengva aiškėti - pagiriomis protauju
IIIii lėtai. Galiausiai iš po antklodės išlenda Emilė. Mūsų akims
tiiNitikus, ji staiga išsibudina. Abidvi sustingstame. Nežinia ko-
ili'l nesistebiu, aptikusi Emilę čia, šalia Tailerio, o ji spokso į
inune segėdama tik juodą nėrinių liemenėlę. Mergina aikteli,
griebia paklodes, apsivynioja kūną, tada pašnairuoja į Tailerį.
&Ihirgi atsisėda.
Man kūnas nutirpsta, žengdama prie durų teįstengiu pa­
purtyti galvą. Aš tai žinojau.
- Idena, - sako Taileris, nusimesdamas antklodę ir atsisto­
damas. Vis dar mūvi džinsus, bet šie žemai nusmaukti, matyti
juodų trumpikių viršus; standi medžiaga neslepia išmankštin­
tų pilvo raumenų. Kitokiomis aplinkybėmis spoksočiau, kol
akys apsals, bet šią akimirką man pernelyg skaudu, kad kreip­
čiau į tai dėmesį.
- Tik nepradėk, - sukuždu. Taileriui prisiartinus, atstumiu
jj, ūmiai apsigręžiu ir išpuolu iš kambario. Išgirdusi sekant iš
paskos, dar labiau įpykstu. Sustoju svetainės viduryje, staigiai
apsisuku ir įsiutusi perlieju jį ugniniu žvilgsniu.
- Tik draugai?
- Tu viską ne taip supratai, - atsako Taileris, dėdamas man
ant pečių rankas ir griežtai žiūrėdamas plačiai atmerktomis
akimis.
- Ne, Taileri, - mėginu ištrūkti iš jo gniaužtų, bet jis ne­
paleidžia manęs. - Aš tai žinojau. Mačiau, kad judu sieja šis
tas daugiau, ir dabar jaučiuosi paskutinė kvailė, kad patikėjau
tavimi. - Mano balsas lūžta. Niekaip nesuprantu, ar mane ka­
muoja neviltis, ar įsiūtis, veikiausiai patiriu abu šiuos jausmus.

153
Esu nusivylusi, kad Taileris turi kitą merginą, ir įsiutusi, kad
man melavo. - Ką judu, draugužiai, iš tiesų veikėte vakar? Dul
kinotės tavo mašinoje?
- Idena, - Tailerio skruostų raumenys įsitempia. - Mudu
esame tik draugai. - Jis atsidūsta ir paleidžia man pečius.
Tiesiog užmigome, ir tiek.
Man norisi nusikvatoti. Nejaugi Taileris tikrai laiko mane
tokia lengvatike? Tokia kvaile? Atsitraukiu per žingsnį nuo jo.
- Tai todėl ji guli pusnuogė? - Kalbu niekinamai, kandžiai,
bet jei nebūčiau tokia įpykusi, ko gero, pravirkčiau. - Išties
gražu, Taileri.
- Kambaryje buvo pragariškai karšta, - atšauna jis, žiūrė
damas vis niršesnėmis akimis. Atrodo neblogai išmokęs valdy
ti savo temperamentą. Kažin, ar ilgam.
- Netikiu tavimi, - sušnibždu.
Staiga sudejuoja Šliužas:
- Kas per velniava, draugužiai?
Šliužo balsas kimus, ir mudu su Taileriu tuo pačiu metu
dėbtelime į jį. Vaikinas rūsčiai žvelgia į mus nuo sofos mie­
guistomis akimis, paskui atsitiesia.
Dirsteliu į Tailerį. Jis purto galvą, tik neaišku, kam skirtas
šis judesys, Šliužui, man ar mums abiem, nes rūsti jo veido iš­
raiška neišnyksta. Galiausiai Taileris apsisuka ir traukia durų
link, nė nesiteikia grįžti ir užsimesti marškinėlius.
- Kur velnias neša? - įpykusi rėkiu. Kaip jis drįsta išeiti?
Šitaip pripažįsta savo kaltę. Niekas neišspręsta, esu nusiminusi
dar labiau negu prieš akimirką.
- Ant stogo, - atkerta jis, užtrenkdamas duris. Netikiu savo
akimis.
- Viešpatie aukštielninkas, - sako Šliužas. - Kokia katė
perbėgo tarp jūsų? - Vaikinas atsistoja, padilbakiuoja į mane,

154
 Mini būčiau dėl visko kalta, ir velkasi į virtuvę. Jis truputį svir-
ilulluoja, gal tebėra apgirtęs. Aleksas per visą šį sambrūzdį nė
ni'krusteli, vis dar miega.
Taileris melagis, štai kas blogai, - burbteliu. Neatitrauk-
ilumas akių nuo manęs, Šliužas slenka prie kavavirės ir smal-
«lul šnairuoja, tarsi laukdamas, kol išklosiu, kas nutiko. Jokio
paaiškinimo jis nesulauks. - Šliužai, labai prašau užplikyti
man kavos, kol nenumiriau.
- Idena.
Blyksteliu akimis Emilės balso pusėn. Ji lūkuriuoja prie
Tailerio kambario durų šiek tiek prisidengusi jo drabužiais.
Marškinėliais, jo dėvėtais praėjusį vakarą. Tai mane užknisa
dar labiau.
- Ko? - suneriu rankas ant krūtinės; manoji trumpa juoda
•mknelė atrodo nebegražiai.
Emilė paliečia plaukų galiukus ir ima sukti sruogas ant
pirštų.
- Ar galim pasikalbėti?
Turiu pripažinti, ji atrodo pažeminta, balsas šiek tiek dreba.
Man tai nekelia jokios užuojautos. Tiesą sakant, įrodo jos kaltę.
- Vargu ar gali man pasiteisinti, - pareiškiu garsiai ir tvir­
tai, tiesiog norėdama įsitikinti, ar Emilė supranta, kad anaip­
tol nesu laiminga. Fone girdžiu dūzgiant kavavirę, žinau, kad į
mudvi spokso Šliužas, tad apsisprendžiu čia pat, kol jis neįsiki-
ko. Iškošiu pro sukąstus dantis: - Bet pasikalbėkim.
Vis dar sunėrusi rankas nudrožiu per svetainę į Tailerio
kambarį, sprausdamasi pro duris stumteliu Emilę. Laimė, jai
pakanka supratimo uždaryti jas, kad niekas netrukdytų, paskui
ji įjungia šviesą.
- Idena, suprantu, kaip visa tai atrodo ir kodėl siunti, - pra­
byla. - Juk Taileris tavo brolis, todėl tau šitai atrodo nenorma­

155
lu, tiesa? - Kalbėdama mergina mostaguoja rankomis, išplečia
akis, rodos, stengiasi apgauti mane, įtikinti esanti nekalta, bei
aš laikausi tvirtai, tik blykčioju akimis. - Mudu nesimylėjoni,
tyliai sako ji. - Garbės žodis, ne. Mudu tik draugai.
Dingteli, kad galiu čia stypsoti ir ginčytis su Emile visą dit*
ną, bet jos žodžiai ima skverbtis man į smegenis, taigi pradedu
rikiuoti mintis. „Juk Taileris tavo brolis, todėl tau šitai atrodo
nenormalu, tiesa?“ Tai štai kaip jai viskas matyti. Esu laikomu
kvaištelėjusia įsesere, kuri elgiasi pernelyg globėjiškai. Paskui
suvokiu, kad pastarąsias dešimt minučių buvau visiškai pamir
šusi, jog nė vienas jų nieko nenutuokia. Nei ant sofos miegantis
Aleksas, nei Šliužas, nei Emilė. Nė vienas iš jų nežino, kad esu
įsimylėjusi Tailerį. Neturi apie tai nė menkiausio supratimo.
Atrodau kaip pamišėlė.
Suprantu turinti neimti į galvą, kad jie dulkinasi, antraip
mano pyktis bus nepateisinamas. Prasikalto jie ar ne, teks pa
leisti juodu nuo kabliuko. Kol kas dar negaliu pasakyti, ar jie
kalba tiesą, ar begėdiškai meluoja. Atsidustu ir tariu:
- Tiek jau to. - Sunku apsimesti abejingai, tarsi tai, kas nu­
tiko, man nerūpėtų, bet šiaip ne taip įstengiu - todėl, kad dar
svarbiau išsaugoti mudviejų su Taileriu paslaptį. - Iš tiesų, kas
man darbo. Tik keista, kad tai nutiko kambaryje, kuriame šiuo
metu esu apsistojusi.
- Garbės žodis, Idena, daugiau nekelsiu ten kojos, - sako
Emilė.
Pasvarstau, ar ji nemeluoja, bet įseserei nedera kamanti­
nėti. Regis, sulig kiekviena diena darosi vis sunkiau apsimesti,
kad nieko nevyksta. Pamirštu sau priminti, kad aplinkinių aky­
se mudu su Taileriu esame įseserė ir įbrolis. Nors mudu sieja
rimtesni jausmai.

156
 Kažkas pabeldžia krumpliais į duris. Nelaukdamas kvietimo
|rt«atidaro Šliužas ir įsliūkina su trimis puodeliais garuojančios
Imivos, vieną paduoda Emilei, kitą man, trečią pasilieka sau.
- Rodos, kava bus jums ne pro šalį, - linkteli jis. Vis dar vil­
ki vakarykščius drabužius, tik marškinėliai atsagstyti. Šliužui
tint krūtinės ištatuiruota saulė, jis pastebi, kad mudvi su Emile
spoksome į ją.
- Todėl, kad esu toks pat karštas kaip ji, - atsako Šliužas,
mudviem nė nespėjus paklausti.
Sunku pasakyti, juokauja ar ne.
Man vis tiek siaubingai skauda galvą, tad tvirtai apkabinu
įlinkomis puodelį ir grįžtu į svetainę, nė nedirstelėdama į Emi­
lę. Čia vis dar tvyro bjaurus svaigalų tvaikas, rodos, jis užtvin­
dęs orą visame bute. Klestelėjusi ant sofos, dirsteliu per kavos
staliuką į Aleksą. Nepakrutėjęs nė per pirštą.
Kai Šliužas atsvyruoja per kambarį ir įsitaiso šalia manęs,
linkteliu vaikino, kuris praleido čia naktį, pusėn.
- Ar gali pažadinti jį?
- Po velnių, ne, - Šliužas papurto galvą. - Pakviesiu Bren-
tloną, kad ateitų ir pažadintų. - Jis garsiai sriūbteli kavos ir dū­
saudamas nuryja seilę. - Šūdas, jaučiuosi sumautai. O tu?
- Ne per geriausiai, - prisipažįstu. Man plyšta galva, rodos,
skausmas vis stiprėja. Vis dėlto džiaugiuosi, kad nors nepyki­
na. - Ar jūs, vaikinai, turite skausmą malšinančių vaistų?
- Virtuvės kairėje antra spintutė, viršutinė lentyna, - paaiš­
kina man Šliužas ir mosteli puodeliu.
Atsistoju, maukteliu didelį gurkšnį kavos, padedu puodelį
ant stalo ir nušliurinu į virtuvę. Net ėjimas reikalauja pastan­
gų. Nuo gulėjimo ant žemės skauda nugarą, reikėtų šiek tiek
pailsėti, bet esu per daug įpykusi, kad užmigčiau. Atidarau

157
spintutę, pasistiebiu ant pirštų galų ir ieškau vaistų. Sugraibau
žiebtuvėlį.
- Tu rūkai, tiesa? - per petį klausiu Šliužo.
- Ką? - klausia jis apstulbęs. Neatsigręžiu, tik kilsteliu žiob
tuvėlį ir laisvąja ranka toliau ieškau vaistų. - Ak, šitai, - sako
Šliužas. - Po galais, ne. Tai radai ko nors nuo skausmo? Rau
dona dėžutė.
- Radau. - Atsinešu stiklinę vandens ir išgeriu dvi pilių
les, - tikiuosi pasijusti kur kas geriau, - paskui drožiu atgal
į svetainę pasiimti kavos. Nesisėdu, tik žiūriu į Šliužą pralai
mėtoj os žvilgsniu. - Eisiu atsigaivinti, - tariu vėl dėbtelėda
ma į Aleksą. Imu abejoti, ar gyvas. - Pasirūpink, kad jis grįžtų
namo.
Šliužas pritariamai linkteli ir susmunka ant sofos. Emilė
dingsta jo kambaryje, kuris šiuo metu yra jos. Lygiai kaip Tai
lerio kambarys šią vasarą priklauso man. Ji vis dar vilki Tailerio
marškinėlius, bet nešasi savo suknelę, aukštakulnius ir atrodo
kaip reikiant susigėdusi. Gerai, kad jai reikia įveikti vos žingsnį.
Man patinka, kad Emilė išsinešdina iš Tailerio kambario,
galėsiu pasiimti švarių drabužių. Nešdamasi kavą patraukiu
prie durų, įeinu vidun ir nustembu, kad mergina kambarį su­
tvarkė. Užuolaidos atitrauktos, langai plačiai atverti, pro juos
šviečia saulė ir plūsta gaivus oras. Lovos tvarkingai paklotos,
pagalvės išpurentos. Dailiai sudėti netgi mano išmėtyti daiktai.
Greitai čiumpu kelis dezodorantus, nertinį ir Skuodžiu į vo­
nią, kol jos neužėmė Emilė. Karštas dušas geriausiai išsklaido
pagirias, todėl paleidžiu karštesnį vandenį ir palendu po srove
atsilošusi į dušinės sieną ir užmerkusi akis. Kurį laiką stoviu
nejudėdama, tik kvėpuoju. Iš paskutiniųjų stengiuosi atsipa­
laiduoti, bet netikiu, kad pavyks. Ar tebesiuntu ant Tailerio ir
Emilės? Ne per labiausiai. Juk Emilė nežino apie mudu su Tai-

158
 tei tu. Ji bent jau turi drąsos likti bute, o jis paspruko, pirmai
|Ht>gai pasitaikius.
Pusvalandį prasinervinusi vonioje, išsitrenku plaukus ir ap-
»lmigiu, užtraukiu ant galvos nertinio gobtuvą ir pamažu par­
žingsniuoju į kambarį. Paimu trumpą juodą suknelę. Galvoju
Ilk apie tai, kad daugiau niekad jos nevilkėsiu. Eidama pasi­
lenkiu ir pagriebiu nuo svetainės grindų aukštakulnius, sykiu
iniinatau, kad Alekso nebėra. Nelauktai išdygsta Emilė ir Šliu­
žus, abu nori įsmukti į vonią, bet Emilė pasiekia ją pirmoji ir
užtrenkia duris Šliužui prieš nosį. Šis suvaitoja.
- Rimtai! - šaukia jis pro duris. - Jūs, merginos, užtrunkate
ten amžinybę. Man tereikia penkių minučių. Nagi, leisk pirma
nmne!
- Gali padėti man apsikuopti, - pasiūlau iš kito kambario
gulo. Šliužas krypteli kaklą ir piktai pažvelgia į mane. - Kas
yra? - klausiu. - Vis tiek kada nors teks.
Nuslenku į Tailerio kambarį. Ten numetu suknelę ir aukšta­
kulnius ant savo lagamino, nesivarginu įdėti į vidų, paskui vėl
grįžtu prie Šliužo. Nustembu, kad netenka per daug jo įkalbi­
nėti dėl pagalbos tvarkytis. Dvidešimtį minučių, kurias Emilė
praleidžia vonioje, mudu švariname butą. Pradedame nuo vir­
tuvės, svaigalų likučius sudedame į šaldytuvą, tuščius butelius
Ir skardines sugrūdame į šiukšlių maišus. Stalviršiai lipnūs nuo
Išlaistytų gėrimų; kol juos valau, Šliužas iš viso buto surenka
taureles, puodukus ir šiaudelius. Darbuodamas aimanuoja.
Tą pačią akimirką, kai Emilė atidaro duris, Šliužas patrau­
kia prie vonios - jie susikeičia vaidmenimis. Dabar Emilė pa­
deda man tvarkytis, susitelkusios į darbą abidvi tylime. Kai
tyla ima darytis nepakenčiama, įjungiu televizorių, kad fone
skambėtų kokie nors garsai. Atidarau visus langus ir išpurškiu
namus oro gaivikliu. Emilė iš skalbyklos atvelka dulkių siurblį

159
ir išsiurbia visą butą, net miegamuosius. Palieku jai baigti ruo
šą, pati tuo metu užsidarau Tailerio kambaryje, kad išsidžlo
vinčiau plaukus. Laikui bėgant, vis labiau stebiuosi, kur jis taip
ilgai užtruko.
Taileris užlipęs ant stogo jau ilgiau kaip valandą. Anksčiau
jam nereikėdavo tiek laiko nusiraminti. Kai Šliužas išeina U
dušinės, siunčiu pažiūrėti, ką veikia jo kambario draugas. Iš
girdęs mano prašymą Šliužas pakelia akis į dangų, bet paklus
ta. Grįžta po penkių minučių.
- Jo ten nėra, - sako gūžtelėdamas pečiais.
Atitraukiu akis nuo televizoriaus ir žiūrėdama į Šliužą ne­
patikliai susiraukiu. Nesu tikra, ar jis nemausto manęs.
-Ką?
- Tailerio ant stogo nėra.
- Tai kur jis tada?
Galva neišneša, kur dar jis galėjo nusigauti. Tikrai neišėjo iš
pastato mūvėdamas vien džinsus.
- Neturiu supratimo, - atsako Šliužas. Dar kartą gūžtelėjęs
pečiais jis atsilošia į ruošos stalą, atsigręžia ir skeptiškai pa­
žvelgia į mane. - Beje, dėl ko jūs, draugužiai, nuolat ginčijatės?
- Dėl nieko, - skubiai atsakau. Gal Šliužas pagaliau visk;}
išsiaiškino, bet kaip tik šią akimirką nenoriu apie tai kalbėti.
Vaikinas rūsčiai žiūri, jau manau, kad pakartos klausimą,
bet jis nelinkęs švaistyti laiko. Nusigręžia į šaldytuvą ir ima ieš­
koti ko nors valgomo. Vėl sužiūru į televizorių, bet neįstengiu
susikaupti - galvoju apie Tailerį. Nors ne per daug norisi su
juo kalbėtis, nutariu surinkti mobiliojo numerį, tik iš to mažai
naudos - telefonas skamba jo kambaryje. Padedu ragelį ir sun­
kiai atsidūstu, vos nesudejuoju. Kur, po velnių, Taileris?
Kita vertus, ne viskas blogai. Televizorius rodo „Panelę ir
valkatą“, iš virtuvės man vaiposi Šliužas, jau penkiolika minu-

160
 i lij kemšantis sumuštinius, bet aš nekreipiu dėmesio ir kas-
kili t, jam ketinant prabilti, pagarsinu televizorių. Disnėjaus
lllmui ne vaikiški, kaip jis mano. Ir nekvaili. Pagaliau vaikinas
llrtiijusi šaipęsis, kad pasirinkau tokį filmą, ir nusprendžia ap­
lankyti merginas iš 1201 buto, pažiūrėti, ar jos irgi tokios pa-
lllt Ingos kaip jis.
šliužui išėjus, džiaugiuosi ramybe. O ir Emilė nesirodo iš
fdlnžo kambario ilgiau kaip pusvalandį, gal užmigo. Smagu
svetainėje vienai, niekas nesiskundžia dėl mano sprendimų ar
veiksmų. Pasinaudodama tokiomis palankiomis aplinkybėmis
Itsldrebiu ant sofos ir mėgaujuosi komfortu, glausdamasi prie
pagalvių.
Pasižiūriu visą filmą, bet Šliužas negrįžta, o Emilė nepa-
liunda. Nuo tada, kai Taileris išrūko lauk, praėjo beveik trys
valandos. Nenumanau, kur jis galėjo prašapti. Gal slepiasi
1201 bute arba trimis aukštais žemiau - pas Aleksą ir Bren­
dimą. Vengdamas manęs galėjo užsirakinti savo automobilyje.
(iali lindėti kur tik nori. Vis tiek anksčiau ar vėliau turės grįžti
Ir susitikti su manimi.
Kaip tik tą akimirką išgirstu rakinant buto duris ir pama­
nau, kad tai Šliužas. Nutildau televizorių, pasikeliu nuo lovos
Ir pažvelgiu į duris. Išvystu Tailerį.
- Ilgokai užtrukai, - sakau. Jis susirūpinęs uždaro duris ir
nudelbia akis į kilimą. Įsigudrino kažkur persirengti: mūvi juo­
dus šortus ir vilki pilkus trumparankovius marškinėlius. - Iš
kur gavai drabužių?
- Automobilyje buvo mano sportinės aprangos krepšys, -
tyliai atsako Taileris, krimsteli apatinę lūpą ir ryžtasi žingtelėti
prie manęs. - Kur kiti?
- Šliužas lanko merginas iš gretimo buto, o Emilė tikriau­
siai miega, taigi dabar pats laikas sąžiningai viską man papa-

161
šakoti. - Atsistojusi išjungiu televizorių. Kai einu aplink solų,
mudu apgaubia tyla. Stabteliu priešais Tailerį. - Pasakyk man,
kas čia vyksta.
- Nieko, Idena. - Jo balsas švelnus ir nuoširdus, kur kas ra
mesniu negu anksčiau. Akys geros ir priblaususios, nors vis dar
paraudusios. - Nesuprantu, kodėl netiki manim. Ką padariau,
kad abejoji? Kiek sykių turiu tau kartoti, kad mudu su Emile tIk
draugai, - Taileris kalba vis tvirčiau. - Naktį nieko nenutiko,
lėtai taria jis. - Nieko nenutiko ir niekada nenutiks.
- Gražu, kad glaudeisi prie jos lovoje, o mane palikai ant
grindų, - sumurmu, nes šią akimirką galiu galvoti tik apie tai.
Rodos, Emilė viršesnė už mane. Praėjusią naktį Taileris galėjo
rinktis, kuria iš mūsų pasirūpinti, ir pasirinko ją. Šitai išties
kertasi su jo žodžiais.
- Nežinojau, kad miegojai ant grindų.
Galiu tik spoksoti į Tailerį, ir tiek. Regis, kalba sąžiningai,
bet jis - didis aktorius. Prieš dvejus metus apkvailindavo visus.
Nė vienas neįtarė, kad Taileris yra pažeidžiamas, kad jo siela
nesudiržusi, ne, jis privertė visus patikėti esąs kietuolis. Puikiai
moka saugoti paslaptis. Gal ir dabar man meluoja?
- Nė nežinau, ką manyti, Taileri, - galiausiai burbteliu.
- Ar kada nors matei mane žiūrint į ją taip kaip į tave?
klausia jis. Žingtelėjęs artyn, pusiaumirka žvelgia į mane, jo
akių kampučiuose susimeta raukšlelės.
-Ne.
- Na, matai, Idena, - suirzęs sako Taileris. - Kai abejoji ma­
nimi, patiriu stresą, galvoju tik apie tai, kaip įrodyti, kad esi
man vienintelė. - Jis patyli, papurto galvą ir atsidūsta. - Žinai
ką? Kad tave kur. Aš nenoriu tavęs. Man tavęs reikia.
- Reikia? - pakartoju.

162
 Reikia, - linktelėdamas patvirtina Taileris. - Reikia, nes
i'»! viena iš keleto žmonių, kuriais pasitikiu. Reikia, nes per­
statai mane, bet nepasitraukei. Reikia, nes aš tave įsimylėjęs,
įtintu, neišmanau, kaip išgyvenčiau be tavęs. - Jo žodžiai man
tokie skaudūs, kad nesurezgu atsakymo, tik mirkčioju. Stoviu,
kImisausi Tailerio kalbos ir suvokiu, kad jis nevaidina. Jo balsas
kone maldaujamas. - Turiu tai įrodyti.
Taileris lėtai atsiraitoja kairę marškinėlių rankovę. Pama-
l)iu tvirtą dvigalvį raumenį, standžiai apvyniotą plastikine plė­
vele. Po ja juoduoja rašalas. Prikandęs lūpą Taileris atsargiai
novynioja plėvelę ir parodo man ranką. Ant jos juodu rašalu
nedidelėmis raidėmis ištatuiruotas mano vardas. Nieko dau­
giau. Tik penkios raidės. Taip paprasta, net paika. Iš pradžių
nustembu, bet nuostaba netrunka virsta pykčiu.
- Šaipaisi iš manęs.
Kodėl Taileris elgiasi kaip pamišėlis? Ilgėliau pašnairavusi
| runką, imu manyti, kad tai tik laikina tatuiruotė, nupaišyta
lieninės lavsonijos dažu.
- Tatuiruotė tikra, - neįprastai ramiai pareiškia jis. - Ilga-
lulkė.
- Tu toks neprotingas, - žingteliu atgal, neatitraukdama
akių nuo rankos. Mano vardas. Negi Taileris nesuvokia, kad
įmonės gali būti laikini? Negi nesupranta, kad gyvenimas
keičiasi? Dabar atrodo, kad mudviejų jausmai tikri ir nieka­
da neišblės. Bet tiesa ta, kad nė vienas iš mūsų nežinome, kas
atsitiks po kelių mėnesių ar metų. Vis dar apstulbusi vargais
negalais atitraukiu žvilgsnį nuo tatuiruotės ir pasižiūriu jam į
akis. - Taileri, o kas bus, jei pasirinksiu Diną? - sukuždu.
- Žinau, kad nepasirinksi, - jis papurto galvą.
- Kodėl taip manai?

163
 - Todėl, kad ketindama likti su Dinų nebūtum sudariusi
sandorio su manimi, - dėsto Taileris ir neklysta. - Nebūtum
kilnojusi užpakaliuko nuo suolo, kai kamuoliukas atitekdavo
Derekui Džeteriui.
- Dar galiu rinktis, - numykiu. Nors turbūt tai jau įvyko,
Žinau, kad galų gale vis tiek pasirinksiu Tailerį. Jei manyčiau
siejanti kokias nors viltis su Dinų, nesielgčiau taip, kaip elgiuo
si dabar. Nevengčiau jo bet kokia kaina. - Kokia kvailystė, Tai
leri, - suniurnu linktelėdama į tatuiruotę.
Jis nuleidžia akis ir kurį laiką žiūri į ją.
- Man ji patinka.
- Ir ką gi ketini daryti, kai grįši namo, ir tatuiruotę pamatys
tėvai? - Suneriu rankas ant krūtinės. Nuo šios minties apima
panika. Gal mums verčiau likti Niujorke? Galėtume slapstytis
čia ir nebegrįžti į Santa Moniką. Galvoje tuščia. - Kaip paaiš­
kinsi, kodėl taip padarei? Kas tada bus?
Mudviejų žvilgsniai vėl susitinka. Tailerio akys didelės ir
ryškios.
- Turbūt teks atskleisti jiems tiesą, - sako jis.
Ir, mano didžiulei nuostabai, nusišypso taip, tarsi žmonės
seniai žinotų mūsų paslaptį, kaip žino ateisiant pasaulio pa­
baigą.
 Hmm... - sakau vėlų trečiadienio rytą, apžiūrinėdama Taile-
rlo ką tik paduotą lėkštę. Jis nusprendė parodyti man dėmesį ir
pavaišinti vėlyvais pusryčiais - skrebučiais. Deja, sudegusiais,
net juodais.
- O jie... valgomi?
Paimu riekę ir padaužau į lėkštės kraštą. Skrebutis kietas
kaip akmuo. Šypteliu Taileriui.
- Svarbiausia geri ketinimai, tiesa?
Taileris nusijuokia anapus ruošos stalo, susiima už veido ir
purto galvą.
- Mano mama būtų nepatenkinta, - burba kikendamas iš
nevykusio savo mėginimo. Atsitiesęs paima iš manęs lėkštę ir
tuoj pat išverčia skrebučius į šiukšliadėžę. - Pamėginsiu dar
kartą, - sako sukdamasis aplink. Įsikimba į ruošos stalo kraštą
ir spigina akis j mane. - Tiesą sakant, man gali prireikti tavo
patirties.
Atsidustu, iš svetainės patraukiu į virtuvę, apeinu ruošos
stalą, kumšteliu jam, kad pasitrauktų į šalį, ir paimu duonos
kepalą. Įdedu keturias riekes į skrudintuvą, nuspaudžiu svir­
telę, tada atsilošiu į ruošos stalą ir suneriu rankas ant krūtinės.

165
 - Tau jau devyniolika, bet nemoki paskrudinti duonos Ir
nesudeginti?
- Galiu pasiteisinti, - pašaipiai šypsodamas lėtai kalba lai
leris, - kad buvau pernelyg užsiėmęs: spoksojau į tave.
Vožiu jam per ranką, stengdamasi nepaliesti naujos tatui
ruotės ant žasto - ant jos jau traukiasi šašas. Kai ką prisimenu.
- Ar gali vėl pasakyti ką nors ispaniškai?
Jis įtariai suraukia kaktą ir pamėgdžioja mano pozą - sunc
ria rankas ant krūtinės.
- Tai visa, ką darysi iki mano gyvenimo galo? Prašysi, kad
pakalbėčiau ispaniškai?
- Na, - atsakau, abejingai gūžtelėdama pečiais, - ta kalba
tokia šauni.
Taileris vėl nusijuokia; valandėlę žiūriu į jį nieko nesakyda
ma. Tiriu jo žvilgsnį. Klausausi. Prieš dvejus metus jis niekada
taip nesijuokdavo. Noriu pasakyti, nuoširdžiai. Anuomet vi­
sada kvatodavosi itin pašaipiai ir labai šiurkščiai, o dabar -
be galo švelniai, maloniai ir džiugiai. Jaučiu, kad Tailerį ir vėl
gaubia geroji aura, taip yra kasdien, o anksčiau niekada nebū­
davo. Toks nuoširdžiai laimingas jis man, ko gero, patrauk­
liausias. Niekuo taip nesididžiuoju, kaip per tą laiką įvykusia
jo permaina. Šypsausi, bet Taileris, rodos, nė nepastebi, kaip
žiūriu į jį.
- Me estoy muriendo por besarte, - sako ir nusišypso paten­
kintas savimi.
Kažkodėl žodžiai atrodo pažįstami; mėginu prisiminti, kur
esu juos girdėjusi. Susivokiu greitai.
- Argi tai nereiškia, kad...
- ...mirštu, kaip trokštu pabučiuoti tave, - baigia sakyti jis ir
kilstelėjęs antakį žengia prie manęs. - Taip. Reiškia ne ką kita.

166
 Nespėju nė nusijuokti, išrausti ar dar kaip nors sureaguoti,
u Taileris mane pabučiuoja. Vos kartą, greitai. Paskui dar kar­
ią - švelniai, uždedamas ranką man ant juosmens.
- Pasakyk man ką nors prancūziškai.
Pusiaumirka žvilgteliu į Tailerį. Matyt, man persiduoda
Kerą jo nuotaika. Sukaupusi drąsą suniurnu:
- Tarkim, je t’aime?
Taileris nekrusteli, bet jo žvilgsnis keičiasi.
- Tik jeigu tau tiks te amo, - sako tyliai. Tebesišypso kaip ir
ūš, ir man dingteli, kad nė vienas dar nesam pasiruošę ištarti
Iųžodžių angliškai. Jis dar kartą priglunda lūpomis prie manų­
jų, imu manyti, kad bučinys taps aistringesnis, kad jo liežuvis
atsidurs mano burnoje, o jis pajus manąjį, ir išgirstu iššaunant
skrebučius.
Taileris atsitraukia ir, man dar nežvilgtelėjus į skrudintu­
vą, ima juoktis; kai pati jį pamatau, atsidustu. Skrebučiai vėl
sudegę.
- Turbūt reikia mesti iš galvos tą skrebučių sumanymą, -
sakau. Nesusilaikiusi irgi nusijuokiu. Abu atrodome kvailai.
- Tai jau tikrai, - pritaria Taileris. - Nusivešiu tave pietų -
kad atitaisyčiau skriaudą. Kad ir kur norėtum eiti, man tinka.
Kai ketinu priimti jo siūlymą, suskamba mano mobilusis
unt kavos staliuko svetainėje. Praeinu pro Tailerį į svetainę.
Skamba kitaip nei įprastai. Paėmusi telefoną į rankas ir pasi­
žiūrėjusi į ekranėlį matau, kad bus ir vaizdas. Skambina Dinas.
Nė nepagalvojusi noriu nutraukti ryšį, bet prieš pat palies­
dama ekranėlį susilaikau. Mobilusis vis dar skamba, ir Taileris
įtariai žiūri į mane iš virtuvės. Nesikalbėjau su Dinų jau kelios
dienos, nuo sekmadienio. Žinau turinti atsiliepti, todėl gūžte­
liu pečiais - parodau Taileriui, kad atsiprašau, - ir įjungiu ryšį.

167
 - Sveeeeeikas, - sakau kuo žvaliau, bet taip, kad neatrody
čiau apsimetanti. Tuoj pat pasirodo Dino veidas. Jis suglumę
žiūri į mane. Pamanau, jog neišgirdo, todėl pamojuoju ranku,
esą tikrai jį matau. Dino veidas bemat nušvinta.
- Ė - tu atsiliepei!
- Žinoma, - tariu. - Kas gero?
- Tuoj eisiu į darbą, - sako Dinas, bet aš tai jau žinau, mai
jis vilki tą savitą mėlyną kombinezoną su tepalų dėmėmis,
plaukai pasišiaušę. - Pamaniau, pirmiau pasiteirausiu apie
savo numylėtą merginą. Kaip laikaisi?
- Pas jus beveik aštuonios, ar ne? Čia jau vienuolikta. - Su
drimbų ant sofos, užsimetu koją ant kojos ir, laikydama mobi
lųjį priešais save, stengiuosi sutelkti visą dėmesį į savo vaikiną.
Sunku negalvoti apie tai, kad jaučiu iš virtuvės įsmeigtą į mane
skvarbų Tailerio žvilgsnį. - Laikausi puikiai. Dykinėju, ir tiek.
Dinas kilsteli antakį.
- Turi ką man papasakoti?
-Ne.
Negaliu žiūrėti jam į akis, todėl spoksau į petį. Ne todėl,
kad Dinas galėtų ką nors numanyti. Tiesiog jaučiuosi pernelyg
prasikaltusi, kad įstengčiau drąsiai į jį žiūrėti.
- Nuo sekmadienio nieko naujo?
- Sakyčiau, mušu dinderį, ir tiek.
Patraukiu pečiais ir susmingu giliau į sofą. Akies kampučiu
matau, kaip Taileris sumeta sudegusius skrebučius į šiukšlia-
dėžę.
- Kas naujo pas jus?
Dinas pavarto akis, giliai atsikvepia.
- Reičelė kraustosi iš proto, nes stilistė per trumpai nukir­
po jai plaukus ar kažkas panašaus, todėl dabar ji nekelia kojos
iš namų, Megana kitą savaitę grįš iš Europos, Tifanė, galima

168
 •akyti, gyvena paplūdimyje, nes įtikino save, neva smėlis čia
geresnis negu Santa Barbaroje, tėtis nusisamdę savo dirbtuvei
kažkokį vaikigalį, nenutuokiantį, kas yra veržliaraktis, mano
M i l t i na i gaila, kad nebeateini pietų, tėtis siunčia linkėjimų.
jis iškvepia orą ir nusijuokia. Keista bent kartą girdėti ne
lnllerio, o Dino juoką. Dar keisčiau matyti tamsias jo akis, nes
litu pripratau prie smaragdo žalumo Tailerio akių.
Pala - ką veiksi rytoj, Liepos ketvirtąją?
Žvilgteliu į Tailerį. Sudėjęs rankas ant ruošos stalo ir pa­
linkęs į priekį jis šypsosi patenkintas savimi. Liepos ketvir­
toj! visada kels prisiminimus. Rytoj sueis lygiai dveji metai
nuo tada, kai suvokiau jaučianti jam kaip tik tai, ko neturė­
jau jausti. Rytoj sueis dveji metai, kai mudu buvome suimti
u/, tai, kad įsibrovėme į privačią valdą. Nė neatsimenu, jog tą
vakarą būtume šventę mūsų šalies laisvę. Atmintyje teišliko,
kad buvau tokia sumišusi, kokia nesijaučiau dar niekada savo
gyvenime.
Nuryju gumulą gerklėje ir vėl nukreipiu žvilgsnį į Diną. Jis
man šypsosi.
- Dar neapsisprendėm, - sakau perdžiūvusia gerkle. -
Taileris nori, kad liktume Niujorke, bet jo kambario draugas
trokšta, kad vyktume į Bostoną. Abiem atvejais viskas baigsis
fejerverkais virš upės. Jiedviem tikriausiai teks traukti burtus.
() ką veiksi tu?
- Turbūt su saviškiais važiuosiu žiūrėti iškilmių į Mari­
ną dėl Rei.
Norėčiau jam atsakyti, bet staiga atkreipiu dėmesį į pagerė­
jusį vaizdą - dabar jis ryškesnis, ne toks grūdėtas. Prisimerku­
si žiūriu Dinui į smakrą.
- Ar... ar matau neskustą barzdą?
-Gal.

169
 Jis susigėdęs pasitrina smakrą ir teatrališkai spigina akiu |
mane iš ekranėlio.
- Nusprendžiau vasarą nesiskųsti. Žinau, tau nepatinka,
bet tavęs čia nėra, tai koks, po velnių, skirtumas?
Mano akys vėl krypsta į Tailerį. Suraukęs kaktą jis paliečia
sau smakrą - rodo į šerius. Lūpose vis dar ta pati patenkinta
savimi šypsena.
Piktai dėbteliu į jį - man nepatinka, kad blaško man dėme
sį, juolab dabar, kai mėginu kalbėtis su Dinų. Išjungusi mohl
liojo mikrofoną, sakau Taileriui:
- Tavo šeriai man patinka, - ir vėl žiūriu į savo vaikiną.
- Ė - man atrodo, kad akimirką buvai atsijungusi, - Dina*
raukia kaktą, žiūrėdamas į mane iš trijų tūkstančių mylių ai n
tumo. - Ką kalbėjai?
- Nieko. Šnektelėjau su Taileriu, - atsakau ir tuoj pat pu
sigailiu. Nereikėjo užsiminti, kad Taileris čia. Įbrolis virtuvėje
staiga atsitiesia ir žaibuoja į mane akimis.
- Jis ten? - klausia Dinas. Jo veidas vėl atrodo nušvitęs. Tik
rai be reikalo pasakiau. Jis šūkteli garsiau:
- Ei, brolau, eikš čia!
Dinas kviečia Tailerį, šis atsisakydamas purto galvą kitame
buto gale.
- Eeee, luktelėk minutėlę, - sakau.
Šįsyk spusteliu ir kameros, ir mikrofono pauzės mygtuką,
tada neviltingai grįžteliu į Tailerį.
- Gerai, žinau: man nereikėjo sakyti, kad esi čia, bet būk
geras ir truputį su juo pasikalbėk.
- Ne, - griežtai atkerta Taileris ir gestais pabrėžia savo atsi
sakymą. - Velniai rautų, nė už ką. Ne, ne ir dar kartą ne.
- Prašaaaaaau, - maldauju jo susiraukdama ir piktai su
čiaupdama lūpas. - Jeigu nesikalbėsi, Dinui bus smalsu, kodėl

170
elgiesi kaip paskutinis šiknius. Gal užmiršai, kad jis - geriau-
tlMft lavo draugas? Elkis kaip įprastai.
Idena, jei kartais pamiršai, esu tas, su kuriuo jį apgaudinė­
ta )o mergina, - trindamasis smilkinius niurna Taileris. Piktai
dėbtelėjęs priduria: - Nesikalbėsiu su juo.
Sudejuoju, atsigręžiu į mobilųjį ir tęsiu vaizdo pokalbį. Di-
iiiikkantriai laukia.
Dabar jis negali kalbėti, - pameluoju. - Jis nuogas.
Nuogas? - Dinas keistai pasižiūri į mane, Taileris supykęs
skeryčiojasi.
• Noriu pasakyti, - puolu aiškinti, - nuėjo persirengti. Jis
kitam kambary. Ne čia.
Tikriausiai tas padrikas mano vapėjimas Tailerį siutina la­
biau negu mintis, kad teks kalbėtis su Dinų, nes jis atžirglioja
Uvirtuvės ir stveria mobilųjį man iš rankos. Iškelia jį prieš save
dirbtinai šypsodamasis.
- Sveikas, brolau. Atleisk - vilkausi marškinius. Kaip gy­
veni?
Nuo sofos nustebusi spoksau į Tailerį ir girdžiu kalbant
Dilti).
- Brolau, šimtą metų tavęs nemačiau! Gyvenu puikiai, tik
velniškai išsiilgau Idenos.
- Neabejoju, - sausai atsako Taileris. - Bet ji čia smagiai
leidžia laiką.
Matau, kad pyksta, kam priverčiau kalbėtis su Dinų, bet
kilos išeities nėra. Kol kas Dinas negali sužinoti tiesos, juolab
mums esant priešingose JAV pakrantėse, be to, žinau turinti
(uislkalbėti su juo apie tai akis į akį. Tam tikra prasme jausmas
toks, kad dabar jam meluojame, bet mums telieka apsimesti,
neva viskas gerai, nors iš tikrųjų taip nėra. Dinas neištvertų,
jeigu tiesą sužinotų šitaip, per vaizdo pokalbį, mudviem esant

171
trys tūkstančiai mylių vienas nuo kito, todėl mes su Tailerln
esame priversti apgaudinėti. Tai neapsakomai sunku, bet tik
Dino labui. Nežinau, kaip prisipažinsime jam. Nenumanau,
ką turėtume kalbėti, bet gerai suvokiu: turime dar tris savai
tęs viskam apgalvoti. Mes rasime išeitį. Būsime sąžiningi Ir
nuoširdūs, viską paaiškinsime taip, kaip reikia. Dinas vertai*
bent tiek.
Taileris įsitaiso šalia manęs ant sofos, prisiglaudžia prie
manęs ir, iškėlęs mobilųjį aukštai priešais mus, mėgina
įsprausti abudu į kadrą. Dešimt minučių pasakojame Dinul
apie Niujorką, kokie nuostabūs čia itališki valgiai, o jis supa
žindina mus su naujausiomis Santa Monikos dramomis. Kaž
kokia buvusi jo bendraklasė susižadėjusi su dešimčia metą
vyresniu už ją vyriškiu. Kažkoks vaikinas, lankęs JAVistorijos
paskaitas kartu su Dinų, dabar sėdi kalėjime už bandymą iš
žaginti. Laimė, Dinas baigia pasakoti, nes reikia eiti į darbą,
ir po vaizdo pokalbio Taileris susmunka ant sofos lyg bulvių
maišas.
- Mudu oficialiai keliaujam į pragarą, - dejuoja jis. Nega
liu nieko daugiau, tik dūsauti šalia jo, jausdama vien kaltę ir
gėdą. Dinas viso to nenusipelno. Netrukus Taileris atsisėda ir
pašnairuoja į mane.
- Tai jį pribaigs. Niekur nepabėgsim. Turim būti sąžiningi
su Dinų ir susitaikyti su tuo, kad jau susimovėm. Kada jam pa­
sakysim?
- Vos grįšim namo. Negalim laukti ilgiau, - atsakau. Neįs­
tengiu į jį žiūrėti. Įsiremiu alkūnėmis į kelius, šiek tiek susikūp­
rinu, o jis suima man veidą delnais. - Kitaip būtų nedora jo
atžvilgiu.
- Manai, Dinas kada nors mums atleis? - rimtu, tyliu balsu
klausia Taileris.

172
 - Gal ilgainiui atleis, - suniurnu. Nesmerksiu, jei neatleis,
lii’l noriu tikėti, kad vieną dieną jis atleis. Juk tai Dinas. Mūsų
IMnas. Per visą gyvenimą ant nieko negriežęs danties.
-- Dieve, kaip geriausias draugas esu šūdo vertas, - suniur­
nu Taileris.
- O aš - dar labiau šūdo verta kaip jo mergina, - priduriu.
Bus sunku pasakyti Dinui. Juk jis tarsi vienu metu netenka
Ii nuvo merginos, ir geriausio draugo. Išduotas abiejų.
Staiga Taileris uždeda ranką man ant šlaunies.
- Idena, - sako jis, - ar tai reiškia, kad renkiesi mane?
Klausimas toks netikėtas, kad užklumpa mane nepasiruo-
Imtlą. Tankiai alsuoju, kol pamažu imu suprasti jo žodžius.
Nurimusi pagaliau pažiūriu į Tailerį ir matau jį stebeilijant į
mane žalsvomis plačiai atmerktomis akimis. Atrodo suneri­
męs, tartum baimintųsi, kad pasakysiu „ne“.
- Visada būčiau pasirinkusi tave, - sušnabždu.
Matau jo akyse palengvėjimą, bet veido bruožai nė kiek ne-
»1keičia - tik žvilgsnis darosi įdėmesnis.
- O ką reiškia, kad pasirenki mane?
- Pats žinai, ką reiškia, Taileri. - Nuimu jo delną sau nuo
šlaunies, suneriu pirštus su jo pirštais. Jie tobulai sukimba.
Taip, kaip ir turėtų. Taip, kaip visada buvo. - Tai reiškia, kad
noriu būti su tavim. - Mano balsas tvirtas. Nesinervinu, ne­
abejoju. Man užtenka žinoti, kad sakau vien tiesą. - Aš rimtai.
Taileris tvardosi nenusišypsojęs, stengiasi išlikti rimtas, bet
lai man nesukliudo pamatyti, kaip nuo šių žodžių jam nušvin­
ta akys.
- Juk supranti, kad turėsim pasisakyti tėvams, tiesa?
- Suprantu, - atsakau ir vėl atsidustu. Pratisai. Laikiau už­
gniaužusi šį atodūsį dvejus metus. Labiausiai mane baugina,
kad turėsime prisipažinti tėvams, ir, rodos, šitai vis labiau ar­

173
tėja. Kai prisipažinsim, atsikvėpsim lengviau. - Aš tam piml
ruošusi.
- Ir tikrai vėl nepasiduosi? - tuoj pat paklausia TaileriN Ii
suspaudžia man ranką, jo veido išraiška keičiasi. Užsidcgy*
ima greitai berti žodžius. - Neapsigalvosi, kai ateis laikas?
- Taileri, - tvirtai pareiškiu, - aš tam pasiryžusi, jeigu pu*l
ryžęs tu - Ir išspaudusi šypseną priduriu: - No te rindas.
Tuos žodžius ant stogo ištarė Taileris mano pirmąjį vakuią
Niujorke. Ir užrašė juos ant vieno iš padovanotų man „kon
versų“. Paprastus, bet be galo prasmingus ispaniškus žodžiu*,
kurie reiškia „nepasiduok“.
Tada jis plačiai nusišypso man. Akys dega, dantys žibu,
smakras ryžtingai atkištas į priekį - iš jo skliste sklinda teigiu
ma energija.
- Ačiū Dievui, kad nepasidavei.
 17

...ką ir kalbėti apie „La Breve Vita“. Man atrodo, ta grupė iš

Italijos. Labai mėgstama Idenos. Klausydama muzikos ji visa­
da užsimerkia - šiuo požiūriu yra keistoka. Bet man tai savo-
llAkai patinka. Kaskart, man įėjus į kambarį, ji sėdi užsidėjusi
nHNlnes, užsimerkusi. Ko gero, dažnai net nežino, kad atėjau.
Nė karto nepakelia akių, bet atrodė velniškai patraukliai. Vis
(Irk. man keista.
Tiksliai neprisimenu, kada pakirstu. Rodos, bundu po tru­
putį, palengva imu suvokti kažkur netoliese sklindančius žo­
džius. Susisupusi į šiltą Tailerio antklodę, porą minučių gu­
liu, kol apsiprantu su aplinka. Kaip reikiant nė nesuvokiu, kas
vyksta, kol išgirstu jį tyliai sakant:
- Sveika. Pagaliau pabudai.
Mirksėdama lėtai atveriu akis, aprėpiu jomis šviesų kam­
barį ir žvilgteliu dešinėn. Taileris sėdi šalia manęs. Jau kadai
pabudęs man šypsosi, rankoje nešiojamoji vaizdo kamera su
magnetofonu, nutaikyta į mane.
- Ką darai? - įtariai suniurnu, mat žybsi raudona lemputė.
- Kvailioju, ir tiek, - atsako jis, bet kameros neišjungia -
toliau mane filmuoja. - Su Nepriklausomybės diena, mažyte.

175
 Atsisėdu, pasitrinu akis, bet žinau, kad tebesu filmuojama.
Mano žvilgsnis nukrypsta į kamerą, nusišypsau objektyvui.
- Su Liepos ketvirtąja.
- Liepos ketvirtoji - mano mėgstamiausia metų šventė,
sako kamerai Taileris, atkreipdamas ją į save, ir akinamai man
nusišypso. - Manau, Idena žino, kodėl. - Jis palinksta virš ma
nęs ir padeda kamerą ant staliuko prie lovos.
Užuolaidos atitrauktos, kambarys užlietas šiltos rytmečio
šviesos. Šiluma puikiai tinka ir ramina, kai Taileris nuslenka
pirštais mano ranka ir suima delnus. Tada veidu glaustosi man
prie kaklo. Oda juntu jo kvapą ir tyliai atsidustu iš pasitenkini­
mo. Galėčiau priprasti prie to, kad atsibusiu šalia jo kiekvieną
rytą. Pakeliu rankas, švelniai apkabinu jam kaklą, sukišu pirš­
tus į plaukus ir prisitraukiu prie savęs. Mano lūpos randa jo
lūpas, ir bent kartą Taileris atsipalaiduoja, leidžiasi mano va­
dovaujamas, bet man taip keista, kad galop imu juoktis jam į
lūpas. Jis nusišypso, apkabina mane per juosmenį ir prisitrau­
kia prie savęs. Atsisėdu jam ant kelių; plaukų sruogos ištrūks­
ta iš išsipešiojusio kuodo ir krinta į akis, todėl susikišu jas už
ausies. Pasilenkiu į priekį ir daugybę kartų bučiuoju Tailerį į
lūpas.
- Mmm... - murma jis.
- Man rodos, geriau ją išjunk, - sukuždu. Metu žvilgsnį į
kamerą ant staliuko prie lovos ir pabučiuoju Tailerį į smakrą.
Jis šelmiškai išsišiepia.
- O gal palikim įjungtą?
- Hmmm...
Žaismingai atsilošiu ir atsisėdu.
- Ką gi - bala nematė.
Nušliuožiu nuo jo, išlipu iš lovos ir atsistoju.

176
 - Gerai, gerai, išjungsiu, - sako Taileris, pasilenkęs čiumpa
kumerą ir žaibiškai išjungia.
- Šaukštai po pietų, - erzinu jį gūžtelėdama pečiais. Keis­
toka pirmąkart matyti Tailerį ne ant sofos, o savo lovoje, ir tą
akimirką nusprendžiu nuo šiol leisti jam miegoti šalia manęs
kasnakt. Noriu šitaip atsibusti kiekvieną mielą rytelį.
- Nori kavos?
- Pati žinai.

***

Vakarop miestą ima kamuoti perkūnija ir protarpiais pra­

pliumpantis lietus. Jau kuris laikas virš Manhatano kabo lie­
taus pritvinkę tamsūs debesys. Mudviem su Taileriu svarstant,
ur eisime žiūrėti iškilmių, staiga dingsta elektra.
Butas panyra į tamsą, negirdėti nieko, vien srūvantis langais
lietus. Už jų matyti apšviestas kaip visada Niujorkas - elektra
dingusi tik Tailerio daugiabutyje.
- Negali būti, - murmu negalėdama patikėti. Prieblandoje
pasislenku arčiau Tailerio ir paliečiu jam ranką.
- Kokia velniava! - sako jis, žingtelėdamas kelis žingsnius
atgal. - Liepos ketvirtoji, lyja kaip iš kibiro, ir dar neturim
elektros?
Jaučiu, kaip Taileris grabalioja aplink, ieškodamas išėjimo
iš svetainės. Pirštais tvirčiau sugniaužiu trumparankovių jo
marškinių apačią ir lėtai seku iš paskos.
- Regis, kažkur skalbykloje yra žvakių. Niekada nemaniau,
kad mums jų prireiks. v
Netrukus virtuvėje jis atsitrenkia į ruošos stalą; net krūp­
teliu išgirdusi klubo dunkstelėjimą. Taileris suvaitoja, bet ilgai
nestovi, vedasi mane į skalbyklą. Vilkiu vienais apatiniais ir per

177
dideliais trumparankoviais marškinėliais; pasikišu po jais ran­
ką ir išsitraukiu iš liemenėlės mobilųjį. Nors jo šviesa blausi,
ji padeda Taileriui ant lentynos virš džiovintuvo rasti krūvelę
vaškinių žvakių.
- Štai, - sako jis, duodamas man porą. - Nunešk į svetainę.
Vykdydama jo prašymą, tamsoje atsargiai einu atgal ir pa­
dedu žvakes ant kavos staliuko. Mano akys pamažu prisitaiko
prie prietemos, pradedu įžiūrėti baldų apybrėžas ir net besiar­
tinantį prie manęs Tailerį.
- Čionai, - sakau, atkišu rankas, suimu jį už riešo ir prisi­
traukiu.
Jis padeda dar kelias žvakes ir susikiša rankas į kišenes. Iš­
girstu žvangant raktus ir monetas; galiausiai Taileris išsitraukia
žiebtuvėlį. Nykščiu sukteli ratuką, šokteli liepsna ir apšviečia
mažytę kambario dalį. Jis uždega visas mūsų atsineštas žva­
kes, įsikiša žiebtuvėlį atgal į kišenę, paima dvi iš šešių žvakių
ir nešasi į virtuvę. Pastato po vieną ant abiejų ruošos stalų ir
vėl artinasi prie manęs. Matau visą jo veidą. Kambaryje tvyro
oranžinė šviesa. Nors už lango lyja, bute šilta ir jauku.
- Gal likim čia, ir tiek? - klausia Taileris, kilstelėdamas an­
takį. - Juk tu dar nė neapsirengusi. Mes kiaurai permirksim.
Ką gali žinoti - gal fejerverkai bus atšaukti.
Šliužas su Emile išėję anksčiau, kad užsiimtų geras vietas
fejerverkams virš Hadsono upės stebėti, ir po pusvalandžio
visi turime susitikti. Vargu ar jiems labai patiks, jei nepasiro-
dysime, juolab kad likome Manhatane ne dėl kieno kito, o dėl
Tailerio užgaidos.
- Pradėsime naują tradiciją - neiti žiūrėti fejerverkų? -
klausiu norėdama paerzinti.
- Man kilo viena mintis, - sako jis tyliai, nuleisdamas mano
klausimą negirdomis. Įtaiso dvi žvakes ant stalo ir grįžta prie

178
manęs. Paima dar dvi ir žvilgsniu rodo į savo kambarį. Einu ten
nu trečia žvake rankoje.
- Kokia gi? - klausiu statydama žvakę ant vieno iš staliukų
prie lovos. Kambaryje tamsu, už lango dunda griaustinis, bet
(rys mūsų atsineštos žvakės skleidžia šiokią tokią šviesą. Tiek
užtenka, kad vienas kitą matytume.
Apšviesta tik pusė Tailerio veido. Jam einant prie lovos, žiū­
riu į šokinėjantį ant sienų šešėlį.
- Mažyte, eikš čionai, - niurna Taileris. Vykdau jo palie­
pimą ir jaučiu gerklėje kylant gumulą. - Noriu pažaisti vieną
žaidimą.
- Žaidimą? - pakartoju. Stengiuosi žūtbūt atrodyti rami,
pasitikinti savimi, šaltakraujiška, bet tai, ko gero, neįmanoma.
Mano balsas panašus į cypimą. Vis dėlto tai nesutrukdo su­
ėmus patalus atšliaužti lovoje prie jo ir atsiklaupti.
Įdėmiai žiūrėdamas į mane Taileris apsilaižo lūpas, tarsi
svarsto, ar nesu pernelyg trapi, pernelyg gležna jo sumanymui.
Ne, aš ne tokia. Tiesiog šiek tiek išsigandusi.
- Apsigręžk, - sako jis tyliai, bet griežtai.
- Apsigręžti? - atsiliepiu nurydama tą gumulą gerklėje. Įsi­
žiūriu į Tailerio veido bruožus, mėgindama atspėti jo mintis,
bet jis niekuo neišsiduoda, tik abejingai į mane žiūri.
- Idena... - paragina vėl.
Giliai įkvepiu, kad atsipalaiduočiau. Žvakių šviesoje pasisu­
ku į jį, pariesdama kojas po savimi. Nieko daugiau nesakau, tik
laukiu.
- Nusivilk marškinėlius, - paprašo Taileris, ir, net už lango
šniokščiant lietui, jo balsas atrodo galingesnis už bet ką.
Jis mane užklumpa nepasiruošusią, bet į paniką nepuolu.
Viskas atrodo labai malonu, kaip ir turi būti. Užsimerkiu, lėtai
iškvepiu orą ir suimu marškinėlių apačią. Širdis plaka tankiai,

179
bet nesibaudžia išlėkti man iš krūtinės. Taigi lengvai nusitrau­
kiu marškinėlius ir metu ant grindų. Nenumanau, ką dabar
daro Taileris.
Ūmai mane nežinia kodėl nukrečia drebulys: ar dėl to, kad
esu beveik nuoga, ir man truputį šalta, ar dėl to, kad esu tokia
jo akivaizdoje. Šiaip ar taip, nesijaučiu nesmagiai.
- Ir šitą, - murma Taileris. Čiužinys po mumis įdumba:
įbrolis slenkasi arčiau manęs. Atsargiai suima man plaukus,
patraukia į šalį, prispaudžia vėsias lūpas prie peties, ir aš oda
pajuntu sunkų jo alsavimą. Kita ranka Taileris paliečia mano
liemenėlės segtuką.
-Ką?
- Nusisek ir ją, - paragina, lūpomis perbėgdamas man per
sprandą.
Kišu rankas už nugaros, sugrabalioju segtuką ir atsegu.
Lengviau atsidūstu, bet galop man užgniaužia kvapą. Apima
nerimas. Tiek daug laiko praėjo! Jei tiksliai - dveji metai. Ne­
žinau, ko tikėtis, bet nė neketinu to atsisakyt. Geismo keliama
įtampa tarp mudviejų auga nuo pat „Yankees“ rungtynių, nuo
tos akimirkos, kai Taileris paminėjo Dereką Džeterį ir ketu­
rių bazių atmušimą. Taigi svarstau: gal čia tai, ko laukiau. Gal
mudu pasiruošę tokiam atmušimui. Gal jau metas. Vis lau­
kiau, pernelyg drovėjausi apie tai užsiminti, nes pamaniau,
kad Taileris pamiršo mudviejų sandorį, tad dabar, atėjus le­
miamai akimirkai, mane staiga apima siaubas. Tarsi iš naujo
prasidėtų mūsų pirmasis kartas. Gal esu apimta siaubo, gal
mane pykina, bet vargu ar kada nors troškau ko nors labiau,
negu trokštu šito.
Visa apdujusi metu liemenėlę ant grindų ir užsimerkiu. La­
bai džiaugiuosi, kad esu nusisukusi nuo Tailerio. Turbūt dabar
neįstengčiau sutikti jo žvilgsnio. O jis nieko nesako. Mudu kurį

180
laiką tik sėdime tylomis, paskui oda pajuntu Tailerio pirštų ga­
liukus. Jis švelniai vedžioja kažkokius raštus man ant nugaros.
Aš irgi nieko nesakau, nes abejoju, ar valiočiau suregzti
žmonišką sakinį. Sėdžiu nekrustelėdama, įsmeigusi akis į žva­
kę priešais. Taileris sujuda, bet tuoj pat vėl įsitaiso man už nu­
garos, ir išgirstu brakštelint nuimamą rašiklio dangtelį. Knie­
ti apsisukti ar bent jau žvilgtelėti ir pamatyti, ką jis daro, bet
nuojauta man sako, jog Taileris nenori, kad žiūrėčiau. Staiga
jis prispaudžia rašiklio galiuką man prie nugaros - keista justi
rašalą ant odos. Iš pradžių vos nesukikenu. Išvengiu pagundos
atsitraukti ir leidžiu Taileriui rašyti, ką sumanęs. Rašiklio ga­
liukas suka ratus odoje, rašysenos vingių ir taškų pojūtis tiesiog
kerintis; Taileris rašo ant mano kūno žodžius, ištisą jų virtinę.
- Baigta, - sako patenkintas savimi, - Idena.
- Taileri...
- Apsisuk, - vėl paliepia. Kalba kone pašnibždomis. Jaučiu,
kaip įdėmiai žiūri į mane.
Jau truputį drebu, ne todėl, kad nervinčiausi, tiesiog žinau,
jog apsisukti nedera. Tai reikštų neištikimybę Dinui. Žinau, ir
gana. Tai užvis blogiausia. Suprantu, kad taip nedera daryti,
kad tai reiškia neištikimybę, ir vis tiek darau. Tvirtai užsimer­
kusi gręžiuosi į Tailerį, kai baigiu, mano pulsas baisiausiai pa­
dažnėja, širdis velniškai tuksi. Iš lėto atsimerkiu. Jis spokso į
mane, spindinčiomis akimis tiria mano kūną. Tailerio žvilgsnis
sustoja prie mano krūtų ir ilgų ilgiausiai nuo jų nesitraukia,
paskui kyla aukštyn ir sutinka manąjį.
- „Neatidengsi nuogumo savo sesers, tavo tėvo dukters ar
tavo motinos dukters, ar ji būtų gimusi šeimoje, ar kitur“*, -
tyliai sako jis, nė akimirkos neatitraukdamas vis taip pat de­
* Biblija, arba Šventasis Raštas. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius,
1999, p. 144.

181
gančių akių nuo manųjų. - Kunigų knyga, aštuonioliktas sky­
rius, devinta eilutė.
Nusistebiu savimi, kad lieku kur buvusi, kad nepabūgstu,
nejaučiu natūralaus poreikio užsidengti krūtinę. Tik sukioju
pirštus ant kelių ir suraukusi kaktą žiūriu į Tailerį.
Jo lūpose pasirodo sukta šypsenėlė, net dantų galiukai ma­
tyti. Švyti visas Tailerio veidas.
- Kitaip sakant, - taria jis, - aš tikrų tikriausiai keliauju į
pragarą.
- Gal eidavai į bažnyčią ar dar ką nors? - klausiu tramdy­
dama juoką. Niekada gyvenime nesitikėjau, kad vieną dieną
Taileris ims cituoti Bibliją, nors ir juokais.
- Susiradau šią ištrauką „Google“, - kuo rimčiausiu veidu
pasakoja jis. - Norėjau įsitikinti, kad neatsidursiu kalėjime už
visus šiuos dalykus. Gera žinia: neatsidursiu.
Nebesusilaikau ir nusijuokiu, nusišypsau Taileriui, o jis ki­
kena drauge su manim. Suvokiu visai nesigailinti, kad nemato­
me fejerverkų. Nematėme jų prieš dvejus metus, nematome ir
vėl, bet nieko baisaus. Visada kur kas labiau vertinu intymias
akimirkas su juo - kai apie tai pagalvoju, nugara perbėga dre­
bulys. Rimtai manau, kad niekada neįstengsiu atsisakyti šių
akimirkų. Nesu tikra, kad sugebėsiu atsisakyti ir Tailerio. Lai­
mė, nebereikia stengtis.
Vis dar juokdamasi galiausiai pastebiu žymeklį, kuriuo man
ant nugaros rašė Taileris. Paimu jį, suspaudžiu pirštais ir iške­
liu į šviesą. Žymeklis ilgalaikis.
- Taileri! - sušunku, bemat atsistoju ir nuoga lekiu prie
durų. Sugalvok tu man - rašyti ant nugaros ilgalaikiu žyme­
kliu! Tikriausiai jo ten prikeverzota nešvankybių, ir mintyse
matau siaubingą vaizdą: rašalas neišblunka ištisas savaites. -
Viską nuvalyk!

182
 Bėgu per butą, Taileris man iš paskos, stveriu žvakę iš vir-
luvės ir įpuolu į vonios kambarį. Padedu žvakę ant grindų, imu
runkšluostį ir visą išmuilinu. Iš paskutiniųjų stengiuosi pasiek-
ll juo nugarą.
- Raminkis, - sako jis, bet vis dar juokiasi ir nė nemėgina to
slėpti. Paėmęs rankšluostį iš manęs atsistoja už nugaros. - Aš
nuvalysiu.
Kiek įmanydamas švelniau Taileris ima trinti man odą.
Akies kampučiu matau mudviejų atspindį veidrodyje. Krypte­
liu galvą, kad geriau matyčiau savo nugarą ir užrašą ant jos, kol
jis visko nenuvalė. Pirmiausia man dingojasi kažkokia užsienio
kalba, pamanau, kad Taileris bus parašęs ispaniškai, paskui su­
sigriebiu veidrodyje matanti atvirkščią vaizdą. Sutelkiu dėmesį
| kiekvieną raidę ir staiga suvokiu, ką jis padarė. Užrašytas tik
vienas žodis. Vienintelis, bet daugybę kartų. Jis dengia kiekvie­
ną mano nugaros lopinėlį nuo pat pečių iki kryžmens.
Ten teparašyta: MANO.
Visos raidės didžiosios. Visos aiškios, ryškios. Visos reikš­
mingos.
Prasižioju ir vos girdimai aikteliu. Jaučiu visu kūnu nuvilni­
jant pasitenkinimą ir suvokiu, kad Taileris parašė tiesą. Aš esu
jo. Visada buvau, niekada nepriklausiau Dinui, o Taileris irgi
visada buvo mano.
Stipriau trindamas man odą atsidūsta ir jis.
- Baisiai nemalonu prisipažinti, - galop sako, - bet nelabai
sekasi. O jeigu šitaip?
Ūmai Taileris stipriomis rankomis sugriebia mane ir stu­
mia atgal po dušu. Žaibiškai atsuka vandenį. Šis krinta man ant
nugaros, liejasi veidu, visu kūnu. Taileris juokiasi matydamas
mano veido išraišką, bet aš žaibuoju į jį akimis pro vandens
srautą ir purtau galvą. Dievaži, nebegaliu ilgiau ištverti.

183
 - Eina šikt, - suniurnu. Uždedu delną jam ant krūtinės, su-
gniaužiu į kumštį marškinius ir įtraukiu visą jį po vandeniu.
Pasistiebiu ir lūpomis iš visų jėgų įsisiurbiu Taileriui į lūpas.
Šįsyk tikrai naudojuosi tuo, kad esu padėties šeimininkė. Ką tik
įgavusi jėgų, stumiu jį prie dušinės sienos, krūtimis prisispau-
džiu jam prie krūtinės ir bučiuoju tekančio vandens ritmu.
Tailerio drabužiai bemat peršlampa kiaurai, teniso marški­
nėliai prilimpa prie kūno, bet jam, rodos, tai nė kiek nerūpi.
Jo delnai mano plaukuose, lūpos susilietusios su manosiomis.
Vanduo krinta ant mūsų nesibaigiančiu srautu, galingu, sun­
kiu. Jis man primena tą pojūtį, koks esti, kai bučiuojiesi lyjant.
Pliaupiant kaip iš kibiro. Nekantriai nuleidžiu ranką iki Taile­
rio marškinėlių apačios ir negrabiai mėginu juos pakelti, kita
ranka suimu diržą.
- Nustok, - suniurna jis man į lūpas. Ne iškart atplėšia sa­
vąsias nuo manųjų, o atplėšęs ima šnopuoti į ausį. Žiūriu į jį
pro vandens srovę suglumusi ir suirzusi, niekaip negalėdama
suprasti, kokio velnio nuolat užčiaupia man burną, bet staiga
suvokiu, kodėl jis atšlijo.
Kažkur bute girdžiu Šliužo balsą.
- Luktelėk čia, - sunkiai alsuodamas sukužda Taileris tebe-
sikilnojančia krūtine. Jis akimirksniu užsuka vandenį ir šoka
prie vonios durų. Perbraukęs delnu šlaputėlius plaukus, jas ati­
daro, iškiša galvą ir apsidairo.
- Ei, mes čia! Dušas vėl ėmė kvailioti. Mėginau sutaisyti,
kad Idena galėtų maudytis. Vanduo trykšta pro visus galus.
- Kam rūpi tas dušas? - girdžiu bambant Šliužą. - Svarbu
kitkas: ar judu ko nors neužmiršot? Pavyzdžiui, fejerverkų, kad
jus kur velnias!
Atsidūstu ir atsišliejusi nugara į dušinės sieną slenku že­
myn. Esu visa permirkusi, staiga apėmusi euforija netrunka

184
Iirunykti. Prispaudžiu kelius prie krūtinės, atlošiu galvą į sieną.
|nlongiu galvoti vien apie Tailerio pacituotą Biblijos ištrauką,
kuo dažniau kartoju ją mintyse, tuo plačiau šypsausi.
Nusidėjėliai, dievaži.
Užverčiu galvą į dangų ir tvirtai užmerkiu akis, saugodama
si tiesiai į kaktą spiginančios saulės. Per karštį išbuvome visą
dieną lauke, mane ima pykinti, degte degu ir prakaituoju. Apie
Niujorką sužinojau štai ką: oras kada tik užsimanęs gali pa­
sikeisti nuo alpaus karščio iki pliaupiančio lietaus. Šiandien
lauke 32 laipsniai karščio. Stipriau suimu plastikinį puodelį su
jau kuris laikas geriama šalta arbata ir giliai atsidustu. Kartais
pasiilgstu Santa Monikos: ten ne daugiau kaip už dvidešimt
žingsnių nuo mano kambario yra baseinas, į kurį galiu nerti.
Iki šiol ta prabanga man atrodė savaime suprantamas dalykas.
Čia užpakaliniuose kiemuose nėra vietos baseinams. Velniai
rautų, tikriausiai pusė didmiesčio gyventojų nė neturi užpa­
kalinių kiemų. Nežinau, kaip atsivėsinti. Oda, rodos, dega -
mums važiuojant atgal iš Kvinso ir Bruklino dirstelėjau sau į
veidą saulės skydelio veidrodėlyje ir pamačiau, kad kakta sude­
gusi. Aplink akis bolavo ratilai nuo saulės akinių.
- Karšta, ką? - klausia Taileris. Jis irgi prisimerkęs žiūri į
dangų, vaiskų, mėlyną, be debesėlio, tada nuleidžia akis į savo
automobilį. Nežinia kodėl atsargiai paliečia delnu variklio
gaubtą, bet tuoj pat krūpteli, žingteli atatupstas ir krato nude­
gusią ranką, kad apmalštų skausmas.

186
 - Velnias!
Pavartau akis ir sėduosi ant šaligatvio bortelio. Betonas toks
įkaitęs, kad degina šlaunis, bet po kelių akimirkų jau galiu ken-
UMI. Nebaigtą gėrimą pasidedu šalia - vis tiek per šiltas ir per
šleikštus gerti - ir žiūriu į Tailerio automobilį; nuo žvilgančio
balto jo kėbulo atsimuša saulės spinduliai. Kyla tokia gundanti
mintis, kad tiesiog neįmanoma jos nepaisyti.
- Ar galiu pavairuoti tavo automobilį?
Taileris nustoja purtyti ranką. Sustingęs žiūri į mane, pas­
kui baugščių žvilgsniu į savo audi.
- Tu? Mano automobilį? Šitą automobilį?
Jis sukanda apatinę lūpą ir sunerimęs pasitrina sprandą.
- Nesuprask manęs klaidingai, Idena, bet... pati žinai.
įsiremiu delnais į šaligatvį sau už nugaros, atsilošiu, prisi­
merkiu ir pakėlusi antakį žiūriu į jį pro skaisčią saulę.
- Nepasitiki manim?
- Pradėkim nuo to, - bemat atsako jis, - kad tu vairuoji
uutomobilį su automatine pavarų dėže, o manasis yra su me­
chanine.
- Manai, nemoku vairuoti automobilio su mechanine pa­
varų dėže?
Tailerio antakiai šauna į viršų, jis įdėmiai spokso į mane.
- O ką - moki?
- Automatinė pavarų dėžė - tik lengva išeitis, - sakau at­
sistodama ir atsitiesdama. įžūliai prisimerkusi pasižiūriu į jį
ir nusišypsau. - Mechaninė - kur kas geriau. Tai duosi rak­
telius?
Jis išsišiepia iki ausų, nusijuokia, apkabina man kaklą ir pri­
sitraukia prie savęs.
- Nė nesvajok! - sako, čia pat pakšteli į skruostą ir žaismin­
gai mane atstumia.

187
 Tikimybė, kad Taileris leis man sėsti prie savo automobilio
vairo, žinoma, buvo lygi nuliui, bet pamėginti vertėjo. Gūžteliu
pečiais, čiumpu nuo žemės puodelį ir per gatvę traukiu link
daugiabučio. Jis pasiveja mane, prieina iš šono ir sugriebia už
laisvosios rankos. Bene pirmą kartą nereaguoju. Viskas atro
do kaip įprastai, Taileris irgi nesuka sau dėl to galvos, tiesiog
vedasi mane į laiptinę, prie lifto, nė akimirkos nepaleisdamas
mano rankos.
Paprastai to nedarome - nevaikštome susikabinę už ran
kų. Taip elgiasi poros, bet ne du saugantys paslaptį žmonės.
Vis dėlto šiandien mums nereikia labai saugotis. Šliužas šįryt
išvyko į Bostoną lankyti artimųjų, grįš tik rytoj. Emilė linksmi­
nasi su keliomis draugėmis, susipažino su jomis gyvendama
Niujorke. Taigi dabar mudu su Taileriu negalime niekam kelti
įtarimų.
Pasukame į butą, vos peržengusi slenkstį, nusprendžiu pa­
lįsti po šaltu dušu: gal pavyks atsivėsinti. Bet vos pasakiusi tai
jam, pajuntu tirštai išraustant skruostus. Galvon lenda ketvir­
tadienio vakaro prisiminimai apie Tailerį, dušą, lietų, užrašą
ant mano nugaros ir Bibliją, todėl nejučia svarstau, kuo viskas
būtų baigęsi, jei Šliužas ir Emilė nebūtų grįžę per anksti.
Akivaizdu, kad jis galvoja apie tą patį, nes tvardosi stengda­
masis pašaipiai nevyptelėti.
- Prašom, - tepasako.
Kyla baisiausia pagunda keliais žodeliais paakinti Tailerį
prisidėti prie manęs, bet žinau neįstengsianti. Taigi kuo nekal­
čiausiai nusišypsau ir pasuku į vonios kambarį, pakeliui įmetu
puodelį į šiukšlinę. Kūnas vis dar dega. Išsirengiu ir žvilgteliu į
save veidrodyje. Atrodau šiek tiek įdegusi, veidas lyg ir raudo­
nesnis, negu buvo automobilyje. Lendu po dušu, atsuku šaltą

188
vandenį. Paties šalčiausio neištveriu, todėl paleidžiu drungną
Ir valandėlę po juo stoviu. Plaukų netrenku, todėl vos pranykus
pojūčiui, kad oda suliepsnos, išeinu iš dušinės, įsisupu į rankš­
luostį ir jį suėmusi grįžtu į svetainę.
Iš pradžių nesuvokiu esanti viena. Tik tada, kai apsivelku
glaustinukę ir bėgiko šortus, suprantu, kad bute ne tik tylu, bet
Ir nėra nė gyvos dvasios.
- Taileri! - sušunku. Stoviu pačiame svetainės viduryje
|nisprendusi, susiraukusi. Truputį lukteliu, bet atsakymo neiš­
girstu. - Taileri! - surinku garsiau.
Atsidustu. Jis niekur neišeitų man nepasakęs. Gal ką nors
pamiršo automobilyje. Gal ant stogo - nenustebčiau. Amžinai
ton dingsta, kai užeina noras.
Nors nebesu saulėje, oda, rodos, dega net labiau. Veidas
toks įkaitęs, kad net skauda. Gailiuosi nepaklausiusi mamos,
kai ši siūlė įsidėti losjono nuo saulės. Tada nemaniau, kad Niu­
jorke gali būti taip karšta. Tikrai kvailai elgėmės vaikštinėdami
po Kvinsą. Ko gero, pavėsyje buvome tik tada, kai sustojome
nusipirkti gaivinamųjų gėrimų. O visą kitą laiką? Visą kitą laiką
degiau saulėje.
Pūsčiodama pro burną orą sau priešais veidą drožiu tiesiai
į virtuvę, prie antros spintelės kairėje. Ten vaikinai laiko vi­
sus vaistus ir pirmosios pagalbos rinkinį. Jeigu yra vilties rasti
alavijų kremo, tai tik ten. Pasistiebiu iki viršutinės lentynos,
bet jos nematau, todėl ieškau buteliukų apgraibomis. Randu
analgetiko tablečių, tų pačių, kurios aną savaitgalį numalšino
man galvos skausmą, pleistriukų - iš jų tikrai jokios naudos.
Visko pilna, tik ne to, ko reikia. Alavijų kremo nėra. Atsidūstu,
atsisėdu ant ruošos stalo, atsiklaupiu ir spoksau į spintelę. Vel­
niškai dega net pečiai. Grabalioju ranka iki pat lentynos galo.
Stabteliu, palietusi stiklainį.

189
 Prisimerkusi į jį žiūriu. Rodos, man trūksta oro. StiklainiN
užsukamu dangteliu. Sandariai uždarytas. Viduje - keletą*
permatomų mažyčių maišelių. Jaučiuosi priblokšta: tai „žolė".
Iš pradžių esu tokia sukrėsta, kad neįstengiu to suprasti.
Paimu stiklainį į ranką, negalėdama patikėti savo akimis, pra
sižiojusi spoksau į jo turinį. Nežinau, kodėl bute esama „žo­
lės“. Jos čia neturėtų būti. Taileris nustojo ją rūkęs beveik prieš
dvejus metus, o Šliužas man sako išvis nevartojąs. Pažįstu jį.
todėl žinau, kad gali ir meluoti. „Žolė“ ne mano ir, tikėtina, ne
Emilės.
Kaip apdujusi vėl žvilgteliu į spintelę, man darosi baugu.
Ten tebeguli žiebtuvėliai, tie patys, kuriuos aptikau sekmadie­
nio rytą ieškodama analgetikų. Iš kur čia ta „žolė“, svarstau.
Kas rūko šitą mėšlą?
Griebiu porą žiebtuvėlių, kurį laiką žiūriu čia į juos, čia į
stiklainį. Galiausiai padedu žiebtuvėlius ant ruošos stalo ir
visą dėmesį sutelkiu į stiklainį. Nežinia kieno verčiama atsuku
dangtelį. Pasklidus stipriam viską užgožiančiam kvapui, ko ne-
nukrintu nuo ruošos stalo.
Tas kvapas toks aitrus, kad manęs vos nesupykina. Jis nė
iš tolo nepanašus į tvaiką, juntamą tada, kai kas nors rūkyda­
mas „žolę“ išpučia dūmus, jis stipresnis, labiau atsiduodantis
muskusu. Kuo greičiau užsuku dangtelį, kone žiaukčiodama
nuo baisios smarvės, tada vėl žvilgteliu į žiebtuvėlius. Valandė­
lę į juos žiūriu ir svarstau, ar tiesiog sudėti viską atgal ir apsi­
mesti, kad niekada nieko neaptikau, bet paskui topteli mintis.
Tie žiebtuvėliai. Ketvirtadienį mudu su Taileriu užsidegėme
žvakes. Taip jau nutiko, kad Taileris turėjo žiebtuvėlį su savimi.
Suprantu, kad bute jų gali būti, nieko čia baisaus. Bet jo kišenė­
je? Po šimts velnių, kas be reikalo nešiojasi žiebtuvėlį? Niekas
nesinešioja, jeigu... jeigu nerūko.

190
 Kai staiga šitai suvokiu, man ko neatvimpa žiauna. Nega­
li būti. Velniai rautų, to negali būti! Taileris jau kadai metęs.
Mano pirmą vakarą Niujorke aiškiai pasakė atsikratęs pri­
klausomybės ir kvaišalų jam nebereikią. Nebūtų man melavęs.
„Žolė“ tikriausiai Šliužo. Žiebtuvėliai greičiausiai tik sutapi­
mas. Negali būti, kad po visko, ką patyrė, Taileris ir vėl taip
darytų.
Apima įniršis. Nė akimirkos nedvejodama atsuku stiklainį,
griebiu vieną iš tų mažų maišelių, sulaikau kvapą ir vėl užda­
rau. Jausdamasi apkvaitusi ir supykusi, nulipu nuo ruošos stalo
Ir įsikišu maišelį į šortų kišenę. Atidarau buto duris, išeinu į
vestibiulį ir griežiu dantimis, kad nepradėčiau rėkti iš siuto.
Žinau, kad Taileris ant stogo. Kad dingo ten. Visados taip el­
giasi. Lipant į liftą man dingteli, jog niekada nesvarsčiau, ko
nuolatos ten lipa. Visada vienas, kartais negrįžta ištisas valan­
das. Kodėl? Atsakymas darosi vis akivaizdesnis, bet nenoriu
juo tikėti. Velniai rautų, negali būti, kad tai tiesa.
Pakylu liftu į viršutinį aukštą ir sugniaužusi kumščius lipu
laiptais ant stogo. Kiek įmanydama tyliau įslenku pro duris ir
be garso uždarau. Apsigręžusi pamatau vienintelį žmogų. Pa­
sirodo, neklydau manydama, kad Taileris čia.
Atsukęs man nugarą, pasirėmęs alkūnėmis į sienelę, kiek
palinkęs virš jos jis žiūri į aveniu apačioje. Nieko daugiau ne­
daro - stovi, ir tiek. Giliai įkvepiu, prieinu prie jo ir sustoju už
poros žingsnių.
- Sveikas, - tariu. Ramiai, nerūpestingai. Vidujai visa lieps­
noju.
Išgąsdintas mano balso Taileris atsigręžia ir atrodo kiek nu­
stebęs, kad esu čia. Vis dėlto nusišypso.
- Sveika, - atsako. - Atleisk, nepasakiau, kad eisiu čia. Ma­
niau, dušinėje užtruksi ilgiau, todėl nusprendžiau eiti nieko

191
nesakęs. Viduje per karšta, bet ir čia, po perkūnais, ne vėsiau.
Klausyk, tavo veidas atrodo sude...
- Taileri, - pertraukiu jį tyliai, bet griežtai. Sutinku jo
žvilgsnį, jis kilsteli antakį, laukdamas, ką pasakysiu. Mane py
kiną, kai traukiu iš kišenės maišelį su „žole“. Laikydama tarp
nykščio ir smiliaus, pakeliu savo radinį jam tiesiai prieš akis,
dėbsau kiek įmanydama pikčiau ir rūsčiau.
- Kas čia?
Taileris žiūri į maišelį išplėtęs akis, ir beveik akimirksniu
vietoj ramybės jo veide pasirodo panika. Matau ją Tailerio aky
se. Jis netekęs žado; man bežiūrint prasižioja, bet neištaria nė
žodžio, ir aš imu dusti.
- Sakysi man, kad Šliužo, juk taip? - tyliai klausiu maldau
jančiu balsu. Noriu tai išgirsti. Turiu tai išgirsti, antraip jau
siuos nekaip. Teįstengiu sukuždėti lūžtančiu balsu:
- Būk geras, pasakyk man, kad „žolė“ Šliužo.
- Idena... - lėtai prabyla Taileris, ir kaltė jo akyse išduoda,
kad atsakymo nebus. Jis nė nemėgina to slėpti. Nė nebando
paneigti.
Staiga pratrūkstu. Mane graužiantys įniršis ir nusivylimas
kaipmat duoda peno žodžiams.
- Tu man melavai! - įsiutusi šaukiu. - Melavai man į akis,
kai klausiau, ar nebevartoji kvaišalų! Tu juos vartoji! Tu me­
lagis!
- Idena, aš jų nebevartoju, - tyliai prieštarauja Taileris. At­
rodo susigėdęs, koks ir turėtų būti. Taip baisiai mane apvylė! -
Tiesiog...
- Kokainą irgi vėl pradėjai vartoti? - mano balsas nelygi­
nant rūgštis.
- Gink Dieve - ne.

192
 - Kada įnikai į šitą mėšlą? - piktai klausiu mojuodama mai­
šeliu. Norisi mesti jį nuo stogo. - Kada vėl visa tai pradėjai?
Prikandęs apatinę lūpą Taileris žiūri į mane. Jo veide vis dar
matyti kaltė, akių kampučiuose susimetusios raukšlelės.
- Už poros savaičių nuo tada, kai persikėliau čia, - prisipa­
žįsta jis.
- Po velnių - šaipaisi iš manęs, Taileri?! Taip greitai? - virte
virdama pykčiu purtau galvą, negaliu tuo patikėti. Turbūt sap­
nuoju. - Tave galėjo išmesti iš tos kelionės po Rytų pakrantę!
- Nesu toks kvailas, kad įkliūčiau.
- Ką tik įkliuvai, pusgalvi! - atšaunu ir sviedžiu maišelį Tai-
leriui į krūtinę, maišelis nukrinta. Nusigręžiu - esu tokia įtū­
žusi, kad nebegaliu žiūrėti į jį.
- Idena, būk gera, nurimk, - nekeldamas balso man už nu­
garos sako Taileris. Nesmerkiu jo, bet jis įkliuvo. Aišku, negali
kelti balso. - Tai tik „žolė“.
- Ne tai svarbiausia! - sulig kiekviena akimirka vis labiau
siusdama apsisuku ir iš pykčio pakeliu rankas. Taileris ničnieko
nesupranta. - Turėjai mesti kvaišalus! Ar todėl nuolat kiurksai
čia? Kaifą gaudai?
- Galiu tuoj pat mesti, - taria jis, neatsakydamas į mano
klausimą. Jo balsas visai neįtikinantis. - Stebėk mane.
Pasilenkęs Taileris stveria maišelį nuo žemės ir stipriai su­
gniaužia kumštyje, tada puola į priekį ir įsikimba man į riešą.
- Neliesk manęs! - sušnypščiu, bet veltui: jis jau tempia
mane per terasą, tiesiai prie durų. Vilkdamas mane iš pas­
kos nieko nesako. Atrodo itin susikaupęs, sunkiai alsuoja. Aš
irgi ne per labiausiai noriu kalbėtis su Taileriu, taigi lipame
laiptais žemyn ir įeiname į liftą netardami nė žodžio vienas
kitam.

193
 Aš tokia pikta. Tokia įniršusi. Tokia įsiutusi. Tokia užknista.
Tokia sumišusi. Kodėl? Kodėl jis ir vėl tai daro? Nesuprantu,
Suneriu rankas ant krūtinės, šnairuoju į Tailerį ir pasitraukiu
nuo jo, kai liftas parveža mus į dvyliktą aukštą. Nenoriu būti
arti jo. Jis susimovė. Siaubingai susimovė.
Tačiau Taileris vėl suima man ranką, ištempia iš lifto ir taip
greitai eina vestibiuliu į savo butą, kad galop man tenka be
veik risnoti. Užmiršau užrakinti duris, todėl jis nedvejodamas
įsiveda mane vidun ir tą akimirką, kai žvilgteli į virtuvę, jo
akys darosi dar rūstesnės - ant ruošos stalo Taileris pamato
stiklainį su „žole“. Tuo mėšlu pradvokęs visas butas, gailiuosi
atidariusi.
Jis paleidžia mano ranką, nužirglioja per svetainę tiesiai
į virtuvę, atsuka stiklainį ir įkišęs ranką ištraukia du likusius
maišelius. Su visais trimis saujoje atidaro vonios kambario du­
ris ir per petį dirsteli į mane.
- Žiūrėk, - sako neviltingu balsu. Prisiverčiu prieiti. Sunė­
rusi rankas ant krūtinės, iš tarpdurio žaibuoju akimis į Taile­
rį. - Žiūrėk, velniai rautų! - suniurna jis.
Jis atidaro pirmą maišelį ir tuoj pat ištuština į unitazą. Tada
smarkiai papurto galvą ir šveičia jį ant grindų. Lygiai taip pat
pasielgia su kitais dviem, o aš žiūriu išplėtusi akis. Nuleidęs
vandenį, Taileris sunkiai alsuodamas atsigręžia į mane. Jo
žvilgsnis nykus.
- Nori žinoti, kodėl nemečiau, taip? - staiga piktai klausia
jis. - Ogi todėl, kad tavęs nebuvo šalia, aišku? Štai kodėl. Dėl
tavęs.
Sugluminta spoksau į Tailerį, veltui mėgindama suvokti jo
žodžių prasmę.
-Ką?!

194
 - Klausyk, atsikraustęs čia maniau, kad įstengsiu apie tave
negalvoti, bet nepavyko, - vėl ramesniu balsu prisipažįsta jis.
Modos, tuoj palūš. Perbraukia ranka plaukus, uždaro unitazo
dungtį, atsisėda ir žemai panarina galvą. - Po velnių, neįsten­
giau išmesti tavęs iš galvos, tad turėjau prasiblaškyti.
Mirksiu vėl negalėdama patikėti. Kodėl mes dar kartą kal-
bnmės apie tai? Apie poreikį prasiblaškyti? Tai turėjo jau kadai
baigtis.
- Kaltini mane? - klausiu pritrenkta.
- Taip, tave, - drebia jis, staigiai pakeldamas galvą. Žiūri į
mane įdėmiai, pasipiktinęs. - Kaltinu, nes leidai man patikėti,
kad neturiu jokios galimybės būti su tavim.
- Ar kada nors tai pamirši? Gal amžinai versi mane jaustis
kaltą dėl to, ką padariau? - klykiu žingtelėdama į priekį ir pa-
linkdama į Tailerį, kad galėčiau kuo nuoširdžiau pažiūrėti jam
j akis. - Jau prašiau tavo atleidimo, - lėtai kalbu. - Niekada
nesakiau, kad nenoriu būti su tavim. Sakiau, negaliu. Tai skir­
tingi dalykai.
Taileris neatsiliepia, ir aš nebegaliu to pakelti. Mano įtūžis
išgaruoja, lieka tik nusivylimas ir sumaištis. Ne vien dėl „žolės“
ir mudviejų vaido - viskas susidėjo į daiktą. Staiga skaudžiai
suvokiu, kad mudu išduodame Diną, kad pastarąsias tris savai­
tes slapukavome, nes, rodos, puikiai gebame vien tai; suvokiu,
kad netrukus turėsime pasakyti tiesą Dinui ir savo tėvams ir
kad Taileris, neva metęs kvaišalus, man melavo. Viskas nuo tos
akimirkos, kai atvykau į Niujorką, supuolė į daiktą ir tapo ne­
pakeliama. Per sunku tai ištverti.
Mano akys pritvinksta ašarų, šios tuoj pat pasrūva skruos­
tais. Susmunku ant grindų, užsidengiu veidą delnais, iš pasku­
tiniųjų stengdamasi nešniurkščioti. Vis dėlto mano pastangos

195
bevaisės, ir netrukus raudu ant grindų Taileriui prie kojų.
Žliumbiu ir girdžiu jį kvėpuojant, bet neišleidžiant jokio kito
garso.
Netrukus įbrolis švelniai pašaukia mane vardu, bet nepake
liu akių, tik dar labiau įsiraudu, išgirdusi silpnutį jo balsą. Dar
po kelių akimirkų pajuntu jo rankas. Taileris atsargiai apkabina
mane, prisitraukia ir stodamasis pakelia nuo grindų. Nepalei
džia, laiko tvirtai apglėbęs, ir aš įsikniaubiu veidu jam į flane
linius marškinius. Stoviu Tailerio glėbyje, ir man to užtenka.
- Atleisk, - sako jis, įbedęs smakrą man į viršugalvį. - Tu
rėjau tau prisipažinti.
Neatsakau. Jaučiuosi pernelyg įskaudinta, kad įstengčiau
kalbėti. Nežinau, ką dar jam pasakyti. Galiu tik viltis, kad Tai­
leris nuoširdžiai gailisi vėl daręs tai, prie ko, mūsų įsitikinimu,
turėjo niekados nebegrįžti.
Staiga jis suima man už smakro ir kuo nuoširdžiausiai pa­
žvelgia į patinusias akis. Rodos, net patiria skausmą, sukuždė­
damas jau tvirtesniu balsu:
- Atleisk.
Taileris laiko mano veidą atsuktą į jo veidą, matau, kad jo
akys įsmigusios į mano lūpas. Nejudu. Irgi lūkuriuoju. Jis mė­
gina spėti, atsitrauksiu ar ne; kai neatsitraukiu, užsimerkia ir
lūpomis švelniai paliečia manąsias.
Iš pradžių viskas be galo švelnu, mūsų lūpos tik vos liečia­
si, bet netrukus pasiduodame aistrai. Delnais suimu Tailerio
veidą, jis bučiuoja mane godžiau; mudu akina visos į daiktą
susidėjusios emocijos. Kas kelios sekundės švelnus lėtas bu­
činys virsta greitu ir įnirtingu - mūsų pykčio ir liūdesio mi­
šiniu. Netrukus jis taip užvaldo mane, kad pamirštu visa, kas
ką tik nutiko.

196
 Nė akimirkos neatitraukdamas lūpų Taileris šiek tiek pasi­
lenkia, pakiša rankas man po šlaunimis ir pakelia nuo grindų.
Tuoj pat stipriai apsiveju kojomis jam liemenį, apsikabinu ran­
komis ir taip pat karštai atsakau į bučinį. Taileris mėgina eiti,
spausdamas man užpakalį, neša mane iš vonios kambario per
virtuvę ir svetainę. Šiurkščiai sugriebiu jam už plaukų, palen­
kiu galvą į šalį ir lūpomis slenku kaklu, palikdama švelnių, bet
aistringų bučinių pėdsaką odoje. Atsiliepdamas jis išdejuoja
mano vardą.
Galop neišvengiamai atsiduriame jo kambaryje. Kaipgi
kitaip? Jis atplėšia lūpas nuo manųjų, spyriu uždaro duris ir
paguldo mane ant minkšto savo lovos čiužinio.' Degančiomis
akimis žiūri į mane, aš mirksėdama žiūriu į jį ir geismingai
šypsausi. Šįkart, man suėmus Tailerio džinsų diržą, jis manęs
nestabdo, nes dabar nesu girta. Šįkart niekas mūsų nepertrau­
kia. Šįkart esame pasiruošę.
Stumteliu Tailerį atgal, atsiklaupiu priešais jį, nusitraukiu
glaustinukę ir metu į šalį. Pakėlusi akis matau jį ryjant seiles ir
žvilgančiomis akimis raginant nesustoti. Taigi nesustoju. Tik
truputį drebančiomis rankomis atsisagstau džinsus, įkišu pirš­
tus į diržo kilpas ir nutraukiu juos kartu su trumpikėmis. Man
išsiplečia akys.
Menkai prisimenu pobūvio paplūdimyje naktį prieš dvejus
metus, kai Taileris pasakė man tiesą. Tai, kas įvyko, nebuvo itin
puiku, bet to ir tikėjausi. Man tai buvo pirmas kartas, tad abe­
joju, ar galėjau padaryti jam didelį įspūdį. Bet nuo tada praėjo
dveji metai, o per tiek laiko žmogus gali įgyti didelę patirtį.
Taigi imuosi darbo ir parodau Taileriui, ko išmokau per tą
laiką. Keičiu vieną būdą į kitą, ta įvairovė jį apstulbina; kaskart
jam sudejavus, patiriu neapsakomą pasitenkinimą. Taileris už­

197
simerkęs, atsirėmęs ranka į sieną, kita suėmęs mano plaukus.
Jaučiuosi tikra padėties šeimininkė, bet nė nepajuntu, kaip jis
sugniaužia man rankas, kilsteli nuo čiužinio ir nė kiek nedve­
jodamas įsisiurbia į lūpas.
Mudviejų veiksmai gana padriki. Kaip visada. Visada pa­
kliūvame tik į painias situacijas, ir šis kartas - ne išimtis. Tai-
leris toks susitelkęs į bučinį, kad ilgai užgaišta krapštydama­
sis su mano liemenėlės segtuku; jam taip nesiseka, kad galop
imu juoktis, akimirką atšlyju ir atsegu jį pati. Tuo pačiu metu
kvailokai atrodydamas jis nusipurto nuo kojų džinsus; kai nu­
sviedžiu liemenėlę jam per petį, abiem rankomis apglėbia per
juosmenį ir priglaudžia prie savęs. Tada delnais glamonėja
mano kūną, nykščiais švelniai paliesdamas žemiau krūtų, lū­
pomis slysdamas nuo kaklo prie peties ir raktikaulio. Susitvar-
dau neatsidususi iš malonumo ir sutelkiu dėmesį į „konversus“,
galiausiai nusispiriu juos ir išlipu iš šortų.
Tailerio lūpos vėl suranda manąsias. Jis nuleidžia ranką iki
mano užpakaliuko; nė akimirkos nenustodama bučiuoti, iš pa­
skutiniųjų mėginu atsegti flanelinių jo marškinių sagas. Man
nesiseka taip pat, kaip jam atsegti mano liemenėlę, todėl ga­
lop Taileris pats atsisagsto marškinius. Vos tik nusitraukia juos
nuo savęs ir numeta ant grindų, imu abiem delnais glostyti
jam krūtinę. Tailerio kūnas karštas, jaučiu smarkiai trankantis
į krūtinės ląstą jo širdį - manoji trankosi taip pat, ir beveik
neabejoju, kad jis tai jaučia delnu, liesdamas mane.
Tada švelniai, bet nekantriai stumteli mane ant lovos. Ne­
sipriešindama krintu aukštielninka ir minkštai nusileidžiu ant
čiužinio. Tik Taileris iš pradžių neatsigula šalia. Apsigręžia,
pastveria savo džinsus ir ieško kišenėse piniginės. Kuo ilgiau
rausiasi, tuo labiau puola į paniką. Žinau, ko ieško. Nervingai

198
Juokdamasi šūkteliu, kad nėra ko nerimauti. Šitą reikalą kon­
troliuoju aš - mama prispyrė.
Matau palengvėjimą Tailerio veide, jis nusviedžia džinsus
ir piniginę atgal ant grindų ir kandžiodamas lūpą slenkasi prie
manęs. Oda, rodos, dega - nežinau, ar dėl to, kad apsvilusi
saulėje, ar nuo jo prisilietimo, bet man tai visai malonu. Su­
griebiu Tailerį už plaukų ir stipriau juos gniaužiu, abiem jo
delnams slenkant mano kūnu ir neapeinant nė mažiausio jo
lopinėlio. Lūpomis lytėdamas skruostą, Taileris įkiša ranką
man į kelnaites. Užsimerkiu, sutelkiu visą dėmesį į kvėpavi­
mą. Nesusilaikau ir tempiu jį už plaukų, o pati išrietusi nugarą
trenkiuosi galva į pagalves.
Netrukus jis sustoja ir plačiai atmerktomis akimis žiūri į
mane tarsi klausdamas, ar pasiruošusi, tad linkteliu.
Iki šiol negalėjau prisiminti Tailerio judesių ir jų keliamo
pojūčio. Negalėjau prisiminti, kaip mūsų klubai drauge suko
ratus. Negalėjau prisiminti, kaip sutartinai, tankiai ir netoly­
giai kvėpavome. Negalėjau prisiminti ničnieko iki dabar, kai
tai vėl vyksta. Tik šįsyk Taileris nebijo būti šiurkštesnis nei
anąkart. Jis kaitalioja ritmą, viena ranka gniaužia manąją, kita
laiko suėmęs už šlaunies; savo kūnu juntu jo prakaitą. Man už­
gniaužia kvapą, pojūtis toks neapsakomas, kad tikriausiai visą
laiką šypsausi, net tada, kai tyliai dejuoju. Negaliu susivaldyti.
Viskas taip... taip taileriška. Geriausia, kas tik gali būti.
Tai, ką mudu darome, taip skandalinga, taip negerai, kad
dėl to tik smagiau. Adrenalinas plūste plūsta. Blogiausia, kad
žinau, jog neturime to daryti. Dar ne. Kol vis dar neišsisky­
riau su Dinų. Kita vertus, Taileris susitaikęs su tuo, kad ga­
liausiai Dinas vis tiek bus įskaudintas. Susitaikęs su tuo, kad
grįžę namo prisipažinsime tėvams. O aš dar nesu galutinai

199
su tuo susitaikiusi, tik noriu manyti, kad esu. Mėginu įtikinti
save, kad išsisuksiu iš šios sunkios padėties, tuoj pat susido­
rosiu su visais keblumais, bet širdies gilumoje vis tiek patiriu
paniką, mane apėmusi negera nuojauta. Tebesijaučiu kalta,
kad myliu Tailerį. Man vis dar gėda. Tai, ką darau, man atro­
do nesąžininga.
Manau, mudu amžinai būsime didžiausia vienas kito pa­
slaptis.
 yy

Neskambinu Dinui visą kitą savaitę. Negaliu prisiversti klausy­

tis jo balso. Kaskart, jam mėginant skambinti, perjungiu tele­
foną į balso paštą, o pati spoksau į ekranėlį kramtydama lūpą
Ir jausdamasi blogiausiu žmogumi, kada nors vaikščiojusiu šia
žeme. Ne vien dėl šeštadienio vakaro. Dar ir dėl sekmadienio
popietės, antradienio ryto ir praėjusios nakties.
Mudu su Taileriu turim daug ką papasakoti vienas kitam:
|tik praėjo dveji metai. Kaskart, kai Šliužas ir Emilė išeina iš
Imto, galėtume pasinaudoti tuo, kad liekame vieni. Taileris
net šmaikštauja, ar nepasakius aniems vengti kairės sofos šalia
kavos staliuko. Kai užsimena apie tai, tesulaukia pikto mano
žvilgsnio.
Negali sakyti, kad mes tam ruošiamės ar panašiai. Tiesiog
taip atsitinka nuolatos. O aš dėl to nesiskundžiu.

***

Taileris mane pažadina vidury nakties. Esu nuogutėlė, tik įsi­

supusi į šiltą jo antklodę; jaučiuosi visiškai išsekusi po bendros
treniruotės vos prieš kelias valandas. Man visai malonu mė­
gautis patalų šiluma, bet vis tiek prisiverčiu atsimerkti. Taileris

201
stovi prie lovos, tamsoje palinkęs prie manęs - kiek nusteni
bu, kad jis apsirengęs džinsais ir tamsiai mėlynu megztiniu su
gobtuvu.
- Kelinta valanda? - sudejuoju, stipriai užmerkiu akis ir įsi
kniaubiu į pagalves. Už lango girdžiu automobilių signalus, bei
tai nieko nereiškia. Tasai Niujorkas, kad jį kur velniai, niekada
nenutyla. Nė akimirkos.
- Trečia, - tyliai atsako Taileris. Jaučiu jį traukiantis nuo
manęs ir spėlioju, gal vaikšto miegodamas ar panašiai, bet vos
pradeda mėtyti man drabužius, suprantu, kad taip nėra.
- Renkis.
Apsiverčiu aukštielninka, pasiremiu alkūnėmis ir prisimer
kusi žiūriu į Tailerio atmestus drabužius. Visai tokie kaip jo:
džinsai ir nertinis su gobtuvu. Jis švysteli man net liemenėlę
tiesiai į veidą.
- Po velnių, atsiprašau, - sako tramdydamas juoką ir vėl
artindamasis prie manęs. Aš tik pakeliu akis į dangų. - Turiu
tau staigmeną.
- Staigmeną? - suniurnu išvargusiu balsu. Kažkodėl jo
balsas kelia man nemenką nerimą. Staigmenos niekada nie­
ko gero nežada. Maža ko gali tikėtis, juolab trečią valandą
nakties. Tai kelia dar didesnį nerimą. Pasitrinu akis, atsisėdu
dar tiesiau ir nė nesivarginu prisidengti antklode. Man ima
atrodyti, kad Taileris dažniau mane mato nuogą negu apsi
rengusią.
Jis pasilenkęs uždega vieną iš lempų ant staliuko prie lo
vos - šiai nušvietus jo veidą, pamatau, kad šypsosi patenkintas
savimi. Taileris palinksta virš lovos krašto, kai mudviejų akys
susilygina, jis plačiai nusišypso, kažką suieško kišenėje ir atkiša
man prieš akis. Tai jo automobilio rakteliai.
- Jie tavo.

202
 Prasižioju ir mirkčioju nustebusi. Mažiausiai tikėjausi pa­
siūlymo vidury nakties vairuoti audi R8. Įdėmiai žiūriu į rak­
telius ir šviesoje spindintį firminį pakabutį. Atkišusi ranką su­
griebiu juos ir šypteliu.
- Nors ir manim nepasitiki?
- Turbūt išprotėjau, tiesa? - tyliai sako jis, pašaipiai šypso­
damas. Tada atsitiesia, suima mano laisvąją ranką ir ištraukia
Iš lovos. Prilaikydamas, kad neprarasčiau pusiausvyros, žiūri į
mane. - Bet juk čia Niujorkas. Šiame mieste mes darom vien
tui, kas mažų mažiausiai beprotiška.
Esu galutinai pabudusi, mane apima neapsakomas jaudulys.
Mintis, kad vairuosiu Tailerio automobilį su jo variklio gali­
mybėmis, man nepaprastai pakelia nuotaiką. Manęs pernelyg
nedomino automobiliai, bet Tailerio audi - išimtis. Tuoj pat
čiumpu drabužius, apsivelku, kambaryje ieškau savo sportba­
čių. Tuos pačius „konversus“ aviu jau keturias savaites iš eilės.
Rodos, tai vieninteliai mano avimi bateliai, todėl jie nebe tokie
balti, kokie buvo pirnąiau.
- Bent kartą įbrėši mano mažytę, ir tau atsirūgs, - man ap­
sirengus, sako Taileris, aišku, juokais. Užmeta ranką man ant
peties, nusiveda prie durų, atidaro jas be menkiausio garso ir
vedasi per svetainę.
Tamsoje įžiūriu tamsų Šliužo pavidalą ant sofos. Laimė,
ant jo paties sofos. Vaikinas kietai miega ir tyliai knarkia, taigi
mudu su Taileriu kiek įmanydami tyliau slenkame prie laukujų
durų. Išeiname į vestibiulį nepažadinę Šliužo, tada Taileris pa­
leidžia mane ir užrakina duris.
Name tylu, todėl nė vienas nekalbame, bijodami pažadinti
žmones, eidami pro jų butus ir sukdami prie lifto. Žvanginu
raktelius rankoje ir jaučiu, kad Taileris akies kampučiu mane
stebi. Tikiuosi, nebūsiu už tai suimta.

203
 Kai išeiname iš pastato į Septyniasdešimt ketvirtąją gatvę,
įsitikinu, kad Niujorkas nemiega. Tiesa, transporto eismas ir
žmonių srautas šaligatviuose ne toks karštligiškas kaip dienij,
ir vis dėlto trečią valandą nakties automobilių vis dar gausu.
Daugiausia taksi. Nepasakyčiau, kad lauke šilta, bet ir nešalta.
Prie šaligatvio kitapus gatvės manęs laukia Tailerio auto
mobilis. Vis labiau jaudindamasi nužiūriu jį ir paskubomis at
rakinu pulteliu. Mano nuostabai, Taileris griebia raktelius man
iš rankos ir lekia į kitą gatvės pusę. Staigiai atidaro vairuotojo
dureles ir atsisukęs žiūri į mane degančiomis akimis. Susirau
kiu: reikalauju paaiškinti.
- Ką, manei, leisiu tau vairuoti per Manhataną? - sėsdama
sis vidun jis nusijuokia naktyje ir prieš užtrenkdamas dureles
priduria: - Nė nesvajok!
Supykusi suneriu rankas ant krūtinės, nenoromis prieinu
prie automobilio ir atsisėdu ant keleivio sėdynės. Nepatenkin
ta žaibuoju į Tailerį akimis.
- Tai kur tada galėsiu jį vairuoti?
- Džersi Sityje, - atšauna jis, paleisdamas variklį. Šis sklan
džiai suburzgia, ir nugara man perbėga malonūs šiurpuliukai.
- Džersi Sityje?
- Taip, - patvirtina Taileris. - „Target“ prekybos centro au
tomobilių aikštelėje.
Prietaisų skydas tamsoje spindi oranžine spalva, švyti spi
dometro skaičiai. Apšviestos ir muzikinio centro bei oro kon
dicionieriaus rankenėlės prietaisų skydo viduryje. Palinkusi j
priekį sureguliuoju šildymą, tada vėl atsilošiu ant sėdynės ir,
Taileriui pamažu išvažiuojant iš ankšto automobilių tarpo, pri
sisegu saugos diržą.
Gerai padarau, nes už kampo, vos tik įsukame į Antrąjį
aveniu, jis iki galo spaudžia greičio paminą, kol mus sustab-

204
■In Šviesoforų virtinė. Klausausi, kaip laukdamas Taileris didi­
nti variklio sūkius. Jis pašnairuoja į mane, nusišypso, sukanda
iluntis ir vėl prisimerkęs žiūri į kelią. Prie šviesoforo stovime
pirmieji, kelias priešais mus laisvas. Taileris sugniaužia pava-
ių svirtį, kita ranka tvirtai laiko vairą. Raudona šviesa užgęsta,
užsidega geltona. Jis staiga spūsteli greičio paminą, ir automo­
bilis nurūksta aveniu, siaubingai cypiant padangoms. Pagreitis
Inkš didžiulis, kad bloškia mano kūną į sėdynės atlošą. Mums
u) nugaros riaumoja variklis, išmetamasis vamzdis spjaudo­
si dūmais. Šiaip jau priekaištaučiau, kad vairuojama taip nu­
li uktgalviškai, bet dabar, trečią nakties Manhatano viduryje,
man šitai baisiai patinka.
įjungęs šeštą pavarą Taileris žybteli man akimis, lūpose
ti'lmiška šypsenėlė. Jo žvilgsnis vėl įsminga į kelią, automo­
bilis didina greitį, tad įsikimbu į sėdynę, kita ranka- į saugos
diržą. Žvilgteliu į spidometrą ir pamatau, kad mes maždaug
dvigubai viršijame leistiną greitį. Taileris jį sumažina tik tada,
kai prisivejame kitų šviesoforų sustabdyto automobilių srauto
uodegą.
Nuo šiol galimybių vairuoti nutrūktgalviškai nebelieka -
vien todėl, kad per daug eismo dalyvių. Mums tenka slinkti
paskui kažkokį sunkvežimį, atitrūkstame nuo jo tik pasukę de­
šinėn, į Hiustono gatvę. Toliau per Manhataną riedame į rytus,
kol įvažiuojame į tunelį, labai panašų į Linkolno - anuo važia­
vau pirmąją savo dieną Niujorke. Taileris dabar man pasako,
kad šis vadinasi Holando tuneliu.
Pervažiuojame jį per porą minučių. Vos atsiduriame Džersi
Sityje, Taileris sustoja „Target“ prekybos centro automobilių
aikštelėje. Centras uždarytas, aikštelė ne tik milžiniška, bet dar
Ir tuščia.

205
 Jis išjungia variklį pačiame aikštelės viduryje ir, staiga nu
tilęs, pro priekinį stiklą dairosi aplink. Matyt, vaizdas priimti­
nas, nes atsigręžia į mane ir paliepia:
- Varyk!
Abu vienu metu atidarome kiekvienas savo dureles ir išli
pame iš automobilio. Eidama aplink jį nervingai žvilgčioju j
asfaltą; prasilenkdama su Taileriu kliudau jį kūnu. Dabar, išties
atėjus metui vairuoti jo audi, man baugoka. Neramu, kad galiu
sudaužyti automobilį, bet, kita vertus, maga parodyti Taileriui,
ką sugebu.
Atsisėdu ant vairuotojo sėdynės, Taileris - ant keleivio.
Atsikrenkščiu, pastūmiu sėdynę arčiau vairo, kad pėdomis
pasiekčiau paminas. Taileris patenkintas mane stebi; vėl pa­
leidžiu variklį. Dar sykį nužvelgiu aikštelę, susiorientuoju, kur
esu, ir, mudviem segantis saugos diržus, apskaičiuoju, kiek tu­
riu erdvės.
Senokai nevairavau automobilio su mechanine pavarų dėže.
Taip pripratau prie automatinės, kad ne iš karto grįžta įprotis
kaire koja spaudyti sankabos paminą ir dar junginėti pavaras.
Pirmą kartą pamėginus pajudėti iš vietos, automobilis trūkteli
į priekį ir sustoja.
- Tu teisi, - juokdamasis sako man prie šono sėdintis Tai­
leris. - Stulbinamai vairuoji automobilius su mechanine pa­
varų dėže.
- Užsičiaupk! - bambteliu nė nežvilgtelėdama į jį. Paleidžiu
variklį iš naujo tokia susikaupusi, kad visai negirdžiu Tailerio
juoko. Gali sau šaipytis iš mano vairavimo gebėjimų kaip tin­
kamas - įrodysiu, kad jis neteisus.
Šįsyk tvirtai įsikalu į galvą, kad šis automobilis su mecha­
nine pavarų dėže. Įsijungiu pirmą pavarą, nuspaudusi sanka­
bos paminą imu pamažu didinti variklio sūkius; kai įsitikinu

206
i| riaumojant ganėtinai garsiai, spūsteliu greičio paminą. Au-
Inmobilis lekia į priekį ir nušvilpia aikštelės asfaltu. Audi toks
Kalingas, kad iš baimės vos nepridedu j kelnes, bet tik stipriau
Migniaužiu vairą ir smarkiau spaudžiu greičio paminą. Vos per
kelias sekundes automobilis pasiekia šešiasdešimties mylių
greitį. Akies kampučiu matau Tailerį susiraukiant ir žvalgan-
II n tai į mane, tai į aikštelę. Pristabdau ir du kartus perjungiu
lemesnę pavarą, kai privažiuojame aikštelės kraštą. Tada suku
vairą į dešinę, ir automobilis cypiančiomis padangomis metasi
| posūkį.
Lekiu atgal per aikštelę, šįsyk dar greičiau, šešta pavara.
Automobilio su mechanine pavarų dėže vairavimas taip mane
pakeri, kad visąlaik šypsausi. Galiu kur kas labiau kontroliuoti
mašiną.
- Kokį greitį pasiekia šis daikčiukas? - klausiu perrėkdama
variklio riaumojimą. Nė trumpam neatitraukiu akių nuo kelio
Ir skriete nuskrieju už parduotuvės kampo, mat pamirštu per­
jungti pavarą. Audi vos neapsisuka ant šaligatvio, bet, laimė,
alsilaiko, kaip ir mudu su Taileriu. Šis įsistveria į rankeną virš
durelių, aš tegaliu dar smarkiau gniaužti vairą, kol krumpliai
pabąla.
- Nevaryk taip smarkiai! - įspėja mane Taileris. - Atstumas
per mažas, kad galėtum važiuoti daugiau nei devyniasdešimt
per valandą!
- Ką gi, tebūnie devyniasdešimt, - šypteliu jam ir, tolimaja­
me aikštelės gale apsukusi automobilį, vėl įbedu žvilgsnį prie­
šais save. Atstumas iki kito krašto nemenkas, devyniasdešimt
turėčiau pasiekti.
- Po perkūnais! - panosėje bamba Taileris, man vėl imant
didinti variklio sūkius. Jis puikiai žino, ką darau. - Mažyte,

207
neužmiršk spausti stabdžių, net jei tai būtų paskutinis tavo
veiksmas.
- Jei nepasitiki manim, - atkertu su pagyrūniška šypsena
veide, - gali lipti iš mašinos.
Linkteliu galvą durelių pusėn, dar labiau padidinu sūkius, ir
variklio gaudimas ima virpinti ausis.
Taileris suraukia kaktą, bet nesusigūžia, nė nemano lipti
lauk. Tik tvirčiau įsikimba į saugos diržą, kitą ranką deda man
ant šlaunies ir kimiu balsu paliepia:
- Varyk, kiek trauks.
Taip ir darau. Nuspaudžiu greičio paminą, audi rauna iš
vietos taip greitai, kad mes abu trenkiamės į sėdynės atlošą.
Greičiui vis didėjant, Taileris vėl ima juoktis. Spaudžia man
šlaunį ir taip blaško dėmesį, kad turiu prisiversti jo nepastebė­
ti, žvilgčiodama čia į aikštelę, čia į spidometrą. Šešiasdešimt.
Spaudžiu paminą, kol pėda paliečiu grindis. Septyniasdešimt.
Aštuoniasdešimt. Devyniasdešimt.
Bet aš nesustoju, nors Taileris to tikisi. Sustoti - lengva išei­
tis. Man patinka rizikuoti, taigi elgiuosi priešingai, negu turė­
čiau elgtis, - toliau spaudžiu greičio paminą. Šimtas.
- Idena, - įspėjamai, griežtai sako Taileris ir smarkiau įsi-
stveria saugos diržo. Šimtas dešimt. - Idena.
Vos tik pasiekusi šį greitį perkeliu koją ant stabdžių pami­
nos, spaudžiu ją taip staigiai ir smarkiai, kaip tik galiu, ir au­
tomobilio padangos drasko asfaltą. Stipriai sugniaužiu vairą,
kūnas lekia į priekį, ir staiga mane apima panika, nes suvokiu,
koks mažas atstumas nuo čia iki aikštelės krašto. Užsimerkiu.
Rodos, praeina visa amžinybė, kol pagaliau slysdama šonu
audi sustoja. Imu sunkiai alsuoti; pajutusi, kad sustojome, lėtai
prasimerkiu ir žiūriu pro priekinį stiklą. Mes per pusę sprin­
džio nuo šaligatvio.

208
 Žvilgtelėjusi dešinėn pamatau, kad Taileris spokso į mane
negalėdamas patikėti. Akys jam iššokusios ant kaktos, burna
pražiota. Jis teprisiverčia ištarti:
- Kad tave kur velniai, Idena!
- Dar nebaigiau, - šypsodamasi atkertu. Dabar Taileris at­
rodo ne juokais apimtas panikos. Paleidžia mano šlaunį, atsi­
lošia j sėdynės atkaltę ir atsidūsta iš palengvėjimo, kad tebėra
gyvas.
Nusitraukiu plaukų gumytę nuo riešo, pakaušyje suimu
juos į uodegą, kad nekristų ant akių. Kaitina adrenalinas, todėl
nusivelku megztinį ir marškinius. Šiaip ar taip, per tiek laiko
automobilis prišilo. Numetu drabužius Taileriui ant kelių, jis
pašaipiai nusišypso. Pakeliu akis į dangų - galima pamanyti,
kad jis dar nematęs manęs vien su liemenėle.
Vėl suimu vairą, tada ramiai, lėtai grįžtu į aikštelės vidu­
rį ir visiškai sustoju. Giliai alsuodama sutelkiu dėmesį. Man
tai buvo pavykę vienintelį kartą. Esu pasiryžusi pakartoti savo
triuką, padaryti įspūdį Taileriui, bet žinau: labai tikėtina, kad
šitai beviltiškai nenusiseks, ir tada atrodysiu kaip kvailė. Vis
dėlto pamėginti verta.
Taileris įdėmiai žiūri į mane mėgindamas atspėti, ką esu
sumaniusi. Paskutinį kartą pamažu didindama sūkius, susuku
vairą iki galo ir laikau toje padėtyje.
- Tu ką?! - sako jis, suvokęs, kas bus toliau. - Paskui būsi
man skolinga naujas padangas.
Taileris teisus. Išties būsiu jam skolinga naujas padangas,
nes esamoms ruošiuosi užkurti tikrą pragarą.
Varikliui pasiekus reikiamus sūkius, spūsteliu greičio pami­
ną iki galo. Audi įvija sukasi pagal laikrodžio rodyklę, padan­
gos cypia nuo trinties į asfaltą. Automobilis nesiliauja gręžęsis,
o aš juokiuosi ir, žvilgtelėjusi į užpakalinio vaizdo veidrodėlį,

209
išdidžiai nusišypsau, mat mus gaubia dūmų debesys. Asfalte
jau matyti mūsų padangų palikti ratilai. Nusprendžiu nebede­
ginti gumos ir nuspaudžiu stabdžių pedalą.
Valandėlę sėdime tylėdami ir laukiame, kol išsisklaidys dū­
mai. Iš jaudulio mano širdis tankiai plaka.
- Gerai, aš baigiau, - pareiškiu neįstengdama nuslėpti šyp­
senos.
- Po velnių - kur to išmokai?!
- Dino tėtis parodė, - prisipažįstu. Tai nutiko kovą. Daug
valandų sugaišome, kol pagaliau ėmė sektis.
Taileris susiraukęs žiūri į mane, tartum netikėtų nė vienu
žodžiu.
- Hju išmokė tave braižyti riestainius?
- Taip, - atsakau patraukdama pečiais. Vis dar jaučiuosi
ganėtinai patenkinta įspūdingais savo gebėjimais. Taileris tik­
rai to nesitikėjo. - Ruošėsi keisti pikapo padangas, todėl leido
mums su Dinų pribaigti senąsias.
- Hmm, - mykia jis. - Gerai, atsikeičiam vietomis.
Jis išlipa, apeina automobilį iš priekio ir atsisėda vairuotojo
vieton, aš perlipu per valdymo pultelį ir įsitaisau ant keleivio
sėdynės. Nesivarginu vėl apsivilkti megztinio ar marškinių,
bet saugos diržą prisisegu. Mūsų laukia pusvalandžio kelionė
namo.
Bet, Tailerio manymu, triukų rodymas dar nebaigtas. Jis
užtrenkia savo dureles, prisisega saugos diržą ir per užpakali­
nio vaizdo veidrodėlį įdėmiai apžiūri aikštelę už mūsų. Visiškai
manęs neįspėja. Kol prisimerkusi įtariai į jį žiūriu, įjungia už­
pakalinę pavarą ir nuspaudžia greičio paminą. Ištempęs kak­
lą žiūri sau per petį; užpakalinio vaizdo veidrodėlyje matau,
kad įsmeigęs akis į aikštelę mums už nugaros. Audi ima didinti

210
greitį, atbulas lekia tiesiąja. Tada Taileris staigiai apsuka auto­
mobilį ir suniurna man:
- Laikykis.
Vos tai taręs, spūsteli stabdžius ir apsuka vairą aplink. Au­
tomobilis sukasi 180 laipsnių kampu pagal laikrodžio rodyklę;
vos tik atsiduriame tokioje padėtyje, kokioje ką tik važiavome
atbuli, Taileris staiga įjungia pirmą pavarą. Prie didžiulio au­
tomobilio sukimosi greičio prisideda variklio sūkio momento
galia, ir staiga imame lėkti ta pačia tiesiąja, tik nebe atbulomis.
Prie pat išvažos iš aikštelės Taileris sustabdo audi.
Mirksėdama žiūriu į jį, paskui pakeliu ranką ir uždegu salo­
no apšvietimo lemputę. Jos šviesoje smaragdinės Tailerio akys
atrodo dar vaiskesnės.
- Kada išmokai šio alkoholio kontrabandininkų triuko?
- O kada pati sužinojai jo pavadinimą? - atšauna Taileris,
tada suima man veidą delnais ir vėl priglunda lūpomis prie
manųjų.
Neatrodo, kad dabar gili naktis, neatrodo, kad visa tai jau
darėme vos prieš kelias valandas. Atsakau į jo bučinį; dabar vis­
kas man taip pažįstama, kad neišlaikau ir šypsausi neatitrauk­
dama lūpų. Man patinka, kad tai, ką mudu darome, nebeatro­
do svetima. Man patinka, kad tai tarsi savaime suprantama.
Nebe nedora - įprasta. Sugniaužiu Tailerio megztinį, atsiklau­
piu, prisitraukiu Tailerį prie savęs ir prisispaudžiu krūtine prie
jo. Trūksta vietos, bet mums nė motais. Kad ir kaip ankšta, tai
nesutrukdo Taileriui glostyti mane ir suimti už šlaunų.
- Pradedu gailėtis, kad mano automobilyje nėra užpakali­
nės sėdynės, - kikendamas niurna jis man į skruostą.
Vartydama akis ir gundomai šypsodama sukuždu:
- Galim paimprovizuoti.

211
 Variklis tebeburzgia, bet mudu nekreipiame į jį dėmesio.
Vėl išjungiu salono šviesą, Taileris uždeda delną man ant lie­
menėlės segtuko. Jau ima įgusti, krapštosi kur kas mažiau. Kai
liemenėlė beveik atsegta, atsibunda mano mobilusis.
Jis ima vibruoti užpakalinėje mano džinsų kišenėje. Su­
stingstu. Mudu su Taileriu susižvelgiame ganėtinai suglumę.
Atsiplėšiu nuo juo ir išsitraukiu aparatą. Baisiai nustembu pa­
mačiusi ekranėlyje Reičelės vardą.
Taileris lyg pralaimėjęs sudrimba ant sėdynės, persibraukia
plaukus ranka, kitą padeda ant vairo.
- Rupūs miltai, Idena!
- Aš nekalta! - atsiprašau jo. Nežinau, ko tokį metą skam­
binti Reičelei. Pyktelėjusi, kad mums sutrukdė, atsiliepiu gero­
kai irzliau negu norėčiau.
- Kas nutiko?
- Oi, Idena, kalbi kaip kokia sušikta niujorkietė, - žvaliu
balseliu sako Reičelė. - Šimtą metų su tavim nesišnekėjau, o tu
šitaip atsiliepi į mano skambutį?
- Reičele, - lėtai ištariu, - ar supranti, kad čia beveik ketvir­
ta ryto? Gerokai po vidurnakčio.
- Dieve, negali būti! - atsako mano draugė ir aikteli. Ji daž­
nai užmiršta laiko skirtumą. Pirmąją mano savaitę Niujorke
beveik visada skambindavo man po vidurnakčio. Nors esu
daugybę kartų priminusi apie trijų valandų laiko skirtumą, ji,
regis, niekaip negali įsidėmėti.
- Visai užmiršau. Čia dar tik pirma. Pažadinau tave?
- Ne, aš nemiegu.
Taileris perveria mane nekantriu žvilgsniu, bet tik gūžteliu
pečiais: juk negaliu atmesti Reičelės skambučio.
- Gerai, turiu pasikalbėti apie antradienį.
- Paskubėk, - be garso, vien lūpomis ragina Taileris.

212
 Rankos mostu paliepiu jam atstoti, pariedu kojas po savimi
Ir tvirčiau prispaudžiu mobilųjį prie ausies.
- Apie ką tau reikia su manim pasikalbėti?
Antradienį Reičelė su Megana atvyks į Niujorką - bus pa­
vėluota kelionė Megės gimimo dienos proga. Merginos čia
gyvens penkias dienas, ir aš labai nekantrauju jas pamatyti.
Tačiau dabar mano mintys sutelktos visai ne į atvyksiančias
drauges. Jos sukasi tik apie Tailerį, o šis žaibuoja į mane aki­
mis. Sunkoka susikaupti pokalbiui.
- Apsistosime „Lovvell“ viešbutyje, - sako man Reičelė
aiškiu pasitikinčio savimi žmogaus balsu. Iš jos nieko kito nė
nelauk. - Dabar žiūriu į žemėlapį. Tas viešbutis stovi Šešias­
dešimt trečiosios gatvės ir Madisono aveniu sankirtoje. Numa­
nai, kur tai?
Mėginu įsivaizduoti tvarkingą Manhatano rajono planą.
Esu bemaž tikra, kad Madisono aveniu - vos už trijų kvarta­
lų nuo Tailerio daugiabučio, Šešiasdešimt trečioji gatvė - vie­
nuolika kvartalų piečiau.
- Taileris gyvena Septyniasdešimt ketvirtojoje gatvėje, į
šiaurę nuo jūsų viešbučio.
- Vadinasi, būsim netoliese? - klausia ji.
- Rodos, taip.
- Puiku. Noriu, kad kai ką padarytum.
Ji nutyla ir giliai atsikvepia, o aš atsidustu su mobiliuoju
rankoje. Pažįstu Reičelę, taigi joks jos prašymas neturėtų per­
nelyg manęs nustebinti. Dažnai tie prašymai esti netikroviški,
tačiau šis ne iš tokių.
- Ar gali užsukti į mūsų viešbutį antradienio vakarą? Su
Taileriu. Kambario numerį atsiųsiu trumpąja žinute, kai užsi-
registruosim, ir visa kita. Labai norim judu pamatyti.
- Būtinai užsuksim.

213
 Akies kampučiu matau, kad Taileris atsisėda tiesiai ir su­
raukia kaktą - jam neaišku dėl tos veiksmažodžio daugiskai­
tos. Jam rūpi, į ką ketinu jį įvelti. Niekis, paaiškinsiu vėliau.
- Reičele, metas išties labai vėlus.
- Dieve, tikrai. Atleisk, Idena, - atsiprašo ji; bent kartą
draugės balsas atrodo tikrai nuoširdus. Paprastai atsiprašymą
iš jos išgauti tenka jėga. - Labanakt, širdele.
Spusteliu pokalbio pabaigos mygtuką ir atsidustu, bet pas­
kui pradedu šypsotis. Įsitikinusi, kad išjungiau mobilųjį, metu
jį ant grindų ir, ištiesusi ranką virš valdymo pultelio, pirštų
galiukais paliečiu Taileriui skruostą. Iš pradžių neatrodo, kad
jam tai labai patiktų, bet vos pasižiūriu nekalčiausiomis aki­
mis, jis, rodos, atleidžia, kad pertraukiau mudviejų intymią
akimirką, ir vėl pradeda nuo ten, kur sustojome, kai suskambo
mobilusis.
Taileris nesivargina klausti, ką veiksime antradienį.
 .y

Antradienio vakarą, kelios minutės po astuonių, mudu su Tai-

leriu išsiruošiame į „Lowell“ viešbutį Šešiasdešimt trečiosios
gatvės ir Madisono aveniu sankirtoje. Pamažu leidžiantis sau­
lei, važiuojame Parko aveniu į pietus. Taileris vairuoja užsidė­
jęs juodus akinius nuo saulės, laisvąja ranką sukioja plaukus,
alkūne atsirėmęs į dureles.
- Manau, jiedvi mus mausto, - ilgokai patylėjęs sumurma
jis. -,,Lowell“ viešbutis? Niekada nepatikėsiu.
Žvilgteliu į jį.
- Kodėl?
- Nejuokauk.
Jis šaiposi. Nors nematau pro jo saulės akinius, žinau, kad
varto akis.
- Ar manai, kad Reičelė ir Megana, koledžo studentės, išga­
li jame apsistoti? Neužmiršk: Megana ką tik grįžusi iš Europos.
Tikriausiai jos kišenėje ne daugiau kaip dešimt dolerių.
- Taileri, kai buvai šešiolikmetis vidurinės mokyklos moks­
leivis, nusipirkai šį automobilį už pinigus iš savo didžiulio mie­
lo kaupiamojo fondo, - primenu jam ir priduriu, kad įrodyčiau
savo tiesą: - Tikrai manai, kad šešiolikmečiai įperka tokias ma­
šinas?

215
 - Ką bloga pasakiau? - klausia jis, nekreipdamas dėmesio j
mano žodžius.
Šešiasdešimt trečiąją gatvę pasiekiame vos per dešimt mi
nučių; Taileris vienu greitu manevru įvairuoja atbulą audi j
laisvą vietą tiesiai priešais Santa Fė operos teatrą. Neprilygstu
jam gebėjimu statyti automobilį, vis dar pavydžiu, kad užtrun
ka mažiau nei šešias sekundes.
Kol lipu lauk, Taileris meta akinius nuo saulės ant prietai­
sų skydo, išlipęs užtrenkia dureles, ir aš nenoromis susiraukiu
eidama jam įkandin Šešiasdešimt trečiąja gatve. Nesuprantu,
kas jam darosi.
„Lowell“ viešbutis vos už kelių pastatų, prie Madisono ave­
niu kampo. Kurį laiką spoksau į tą raudonų plytų pastatą auk­
suotomis durimis ir įspūdingu baltu tentu, bet tada Taileris
sunkiai atsidūsta ir už riešo įsitempia mane vidun. Su mumis
pasisveikina durininkas, laiko atidaręs duris, maloniai kviečia
į viešbutį ir linki gero vakaro. Taileris vėl atsidūsta, ir man su­
sidaro įspūdis, kad jis nelabai nori čia būti. Bus nusistatęs arba
prieš prašmatnius viešbučius, arba prieš Reičelę ir Meganą.
Vestibiulis nedidelis, bet patrauklus, su daugybe sėdimų
vietų. Mudu su Taileriu sparčiai praeiname pro registracijos
stalą prie lifto. Reičelės ir Meganos apartamentai dešimtame
aukšte - ten mes ir kylame. Taileris suneria rankas ant krūti­
nės ir atsišlieja į turėklą.
- Koks šišas tave apsėdo? - galop neiškentusi klausiu.
- Ką aš čia veikiu? - žaibiškai atkerta jis.
Susiraukiu sugluminta jo klausimo.
- Jos ir tavo draugės.
- Idena, - sako jis, - man regis, su Reičele per metus kalbė­
jau ne daugiau negu šešis kartus, o su Megana išvis nekalbėjau.
Kaip ir tu. Prisipažink.

216
 Gūžteliu pečiais. Tam tikra prasme jis teisus. Megana nela­
imi stengiasi su mumis kalbėtis. Galima pamanyti, kad džiau­
gėsi išvykusi iš Los Andželo. Pasikalbėti su ja man pavykdavo
IIktada, kai ji retkarčiais grįždavo namo. Net pati nesijaučiu jai
tokia artima, kokia buvau anksčiau.
- Gerai, su Megana išties kiek sunkiau palaikyti ryšį, - pri­
pažįstu.
- Ką čia šneki? - šiurkščiai nusijuokdamas atkerta Taile-
iIs. - Ji akivaizdžiai nebenori turėti su mumis reikalų. Jai rūpi
vien Juta ir tasai Džaredas. Juodu susituokę? Nes, velniai rautų,
elgiasi taip, lyg būtų vedę.
- Dėl Dievo meilės, Taileri!
- Klausyk, - sako jis ramiai, - man tik atrodo, kad padėtis
ne iš maloniųjų. Nebesu jų draugas. Gyvenime visko būna.
Liftas sklandžiai sustoja, durys skimbtelėjusios atsidaro ir
nutraukia mūsų pokalbį. Šiaip ar taip, vargu ar būčiau sumoju­
si, ką jam atsakyti. Mums einant dešimto aukšto koridoriumi,
Taileris vis dar atrodo velnioniškai paniuręs. Vėl išsitraukiu
mobilųjį - dar kartą patikrinu Reičelės žinutes, kad įsitikin­
čiau gerai supratusi smulkmenas, tada sustabdau Tailerį prie
reikiamų durų. Pabeldžiu į jas krumpliais.
Mums laukiant, mano akys nukrypsta į jį. Taileris abejingai
spokso į duris, ir man nelieka nieko kito, kaip ištirti kiekvieną
jo veido lopinėlį. Įdegusią saulėje odą, tamsius susišiaušusius
plaukus, - dėl šių jis kaltina savuosius Lotynų Amerikos ge­
nus, - gyvas smaragdines akis, kurios vieną akimirką blausios,
kitą skaisčios, tobulų apybrėžų smakrą su ne per ilgais ir ne per
trumpais šeriais...
Visa tai... Visa tai mano.
- Kas yra? - pastebėjęs įdėmų mano žvilgsnį klausia jis, ste­
beilydamas tomis žaliomis akimis į manąsias.

217
 Nė nepradedu slėpti šypsenos ir, mano lūpoms viepianti*
dar kvailiau, tik patraukiu pečiais.
- Nieko.
Tuomet atrakinamos durys. Jos atsidaro taip greitai, kad
net vėjelis pūsteli; nespėjusi nė akių pakelti esu per slenksti
tempiama tiesiai kažkam j glėbį.
Bemat atpažįstu kvepalų ir šampūno aromatą. Jis sklinda
nuo Reičelės, visada sklido, kiek tik siekia mano atmintis. Ilgi
draugės plaukai lenda man į veidą, kai ji tvirtai mane apkabi
na nepaliaudama spiegti, tad telieka juoktis, prigludus jai prie
peties. Išties malonu matyti Reičelę, nes ji primena apie mano
gyvenimą Santa Monikoje. Pastarąsias keturias savaites buvau
jį visai užmiršusi.
- Dėl Dievo meilės, Reičele, ar mėgini sulaužyti man ranką f
Vis dar juokdamasi įstengiu išsirangyti iš tvirtų draugės
gniaužtų ir žingteliu atgal, norėdama ją apžiūrėti.
Reičelės plaukai tamsėlesni negu tie, kuriuos prisimenu, ir
akivaizdžiai patrumpinti per kelis pirštus, bet aš tyliu. Mat ne
užmiršau Diną sakius, kad naujoji šukuosena jai nelabai patin
kanti. Kad ir kaip ten būtų, čia stovi ta pati sena mano draugė,
išsišiepusi iki ausų.
- Pasiilgau tavęs!
- Aš tavęs irgi, - atsakau. Tik dabar tai suvokiu. Buvau
sutelkusi dėmesį į visai kitus dalykus, todėl dabar mane ima
graužti kaltė.
- Taileri! - Reičelė valandėlę spokso į jį išplėstomis akimis,
ir aš, dievaži, negaliu jos smerkti. Per tą laiką, kai buvo išvykęs,
Taileris, regis, paseno penkeriais metais. Nesmagiai jausdama­
sis stoviniuoja prie durų, bet Reičelė mane apeina ir taip pat
įtraukia jį į glėbį. Tai užtrunka vos akimirką, tada ji paleidžia

218
 1'uilerį, už rankos įsitempia į apartamentus ir užtrenkia dū­
lis. - Negaliu patikėti, kad praėjo metai!
- Taip, laikas prabėgo beprotiškai greitai, - sutinka Taileris.
I)nbar matau šypsenėlę jo lūpose, tik nesuprantu, nuoširdi ji ar
apsimestinė. Šiaip ar taip, rodos, jam jau smagiau.
Kol juodu šnekasi, per kelias minutes mėginu apžiūrėti nu­
merį. Jis atrodo didžiulis, su atskirais miegamaisiais, vonios
kambariu ir virtuvėle. Visur kietmedžio grindys, išklotos ry­
tietiškais kilimais. Apartamentai ganėtinai skoningi, senoviški,
bet podraug šiuolaikiški. Ant sienų kabo įspūdingi paveikslai,
bet vos metusi žvilgsnį į juos grįžtu prie Tailerio.
- Tai ar saugu metro? - išplėtusi akis klausia Reičelė. -
Mūsų ten nenušaus ar panašiai?
- Dėl metro nesijaudinki, - atsako Taileris. Matau, kad nori
atsidusti, bet susilaiko. - Tik neatrodyk panaši į turistę, ir vis­
kas tau bus gerai.
Vėl apsidairau po apartamentus. Kažko trūksta. Suprantu
ne iš karto, o supratusi žvilgteliu į Reičelę ir pertraukiu jųdvie­
jų pašnekesį.
- Kur Megana?
Reičelė palengva apsidairo. Lyg ir nori šypsotis, bet susilai­
ko ir pažiūrėti abejingai gūžteli pečiais.
- Parsivežė kažkokį virusą iš Europos. Visąlaik vėmė, todėl
čionai neatvyko.
- Vadinasi, atkakai iš tokios tolybės viena?
Vos man ištarus šiuos žodžius, kažkas uždeda rankas mums
su Taileriu ant pečių ir tvirtai sugriebia mudu. Net krūpteliu iš
netikėtumo, bet nespėjusi nė atsigręžti išgirstu murmant:
- Sveiki, niujorkiečiai.
Man sustoja širdis. Ne iš akimirkos išgąsčio - dėl balso.
Pernelyg gerai jį pažįstu.

219
 Tas balsas Dino.
Numetu jo delną nuo peties ir apsigręžiu lygiai tuo pačiu
metu kaip Taileris. Esu visiškai teisi. Priešais mane stovi Dinas.
Veide plati šypsena, tamsios akys spindi jam žingtelint artyn,
apkabinant mane ir tvirtai priglaudžiant prie krūtinės. Aš to­
kia pastėrusi, kad negaliu net apkabinti jo. Tik stoviu prasižio
jusi iš nuostabos, išputusi akis. Taileris stebeilija Dinui per petį
į mane, jo veidas išblyškęs kaip ir manasis. Abudu galvojame
apie tą patį: ak, kad tai būtų tik sapnas!
- Norėjau padaryti tau staigmeną, - sušnabžda Dinas, įsi­
kniaubęs man į plaukus. Nuo jo balso nugara perbėga šiurpu­
liai - visa tai atrodo be galo svetima. Aš neįpratusi prie Dino.
Įpratusi prie Tailerio.
Dino neturėtų būti čia, Niujorke, su Taileriu ir manimi. Jam
reikėtų būti Santa Monikoje. Man turėtų būti likusios dvi sa­
vaitės apsispręsti, ką dėl jo darysiu. Esu nepasiruošusi spręsti
dabar pat. Atsiradęs čia Dinas gali viską sugadinti.
Kai jis pagaliau paleidžia mane, nustebęs spokso ir purto
galvą su šypsena veide. Plačia, nuoširdžia. Man skaudu ją ma­
tyti.
- Dieve, kaip tavęs pasiilgau! - sušunka Dinas ir priglaudžia
lūpas prie manųjų.
Iš pradžių taip nustembu, kad neprisiverčiu nuo jo atsi­
traukti. Kadaise bučiuodamasi su Dinų kažką jausdavau, dabar
nejaučiu nieko. Nepatiriu jokio jausmų antplūdžio. Jis bučiuo­
ja mane švelniai, bet siautulingai, tartum mėgindamas primin­
ti sau pačiam, ko taip ilgai stokojo; vis dėlto aš neįstengiu at­
sakyti taip pat jausmingai. Nenoriu. Man tas bučinys be jokios
gyvybės.
Mėginu atsiprašomai žvilgtelėti į Tailerį. Visas įsitempęs,
parūstėjusiu žvilgsniu jis įnirtingai spokso į mudu šalta veido

220
Išraiška. Netikėtai griebia Dinui už peties, timpteli jį per žings­
nį atgal ir nutraukia mūsų bučinį. Jaučiuosi jam dėkinga.
- Brolau, pamiršai geriausią savo draugą? - klausia Taileris;
kol Dinas atsigręžia, jis jau šypsosi. Bet aš Tailerį kiaurai per­
matau. Vis dar pastebiu, kaip įnirtingai spindi jo akys. Vis dar
matau, kaip įsitempę skruosto raumenys.
O Dinas nieko nemato, vien šypseną geriausio draugo veide.
- Viešpatie - kas nutiko tavo balsui?
- Niujorkas. Kambario bendras iš Bostono, - sausai atsako
Taileris. - Nepajusi, kaip sugadins tau tarseną.
Dinas juokdamasis jį apkabina, bet nesmarkiai, ir juodu
tapšnoja vienas kitam per nugarą. Dinui atsitraukus, Taileris
klausia:
- Tai ką čia veiki?
Jis nesivargina švelninti balso. Sunėręs rankas ant krūtinės,
suraukęs kaktą laukia atsakymo.
- Pavaduoju Meganą, - atsako Dinas. Jis vilki šviesiai mė­
lynus marškinius ir tamsius džinsus. Susikiša rankas į jų kiše­
nes. - Buvo nuspręsta paskutinę akimirką. Maniau, tėtis man
neleis atsitraukti nuo darbo, bet jis liepė naudotis proga. Su­
manymas Reičelės.
Mudu su Taileriu tą pačią akimirką sužaibuojame į ją aki­
mis. Mano draugė stebi besirutuliojančią sceną ir jos veide
plinta šypsena. Šią akimirką nei Taileriui, nei man jos sumany­
mas nepatinka. Pasikviesti Diną į Niujorką? Nė kiek neperde­
dant, tai blogiausia, ką ji galėjo padaryti.
- Taileri, atvežiau tau geriausią draugą. Idena, atvežiau tavo
vaikiną, - dar labiau išsišiepdama pareiškia Reičelė. - Esu šau­
niausia, geriausia draugė, kaip kažin ką.
Nė neprisiverčiu jai atsakyti. Žinau: Reičelės ketinimai buvo
geri, bet ji visiškai nenumano, ką iškrėtė. Viską neapsakomai

221
sukomplikavo. Abejoju, ar ji ir Dinas pastebi, bet mudviem su
Taileriu įtampa kambaryje tampa nepakeliama.
Apimta panikos į jį dirsteliu. Taileris užsimerkia ir persi
braukia plaukus delnu. Nežinau, ką manyti. Nenutuokiu, ką
daryti. Kai Dinas vėl atsistoja šalia manęs, apkabina ir švelniai
pabučiuoja į skruostą, imu jaustis dar prasčiau.
Ar turime pasakyti jam tiesą dabar, kai jis čia, Niujorke?
Ar laukti, kaip ir ketinome? Sunkiausia nuspręsti, kada jį
įskaudinsime. Dinas neišvengiamai bus įskaudintas, tik klau­
simas, kada ir kur. Savaime aišku, ne čia. Ir ne dabar, bet gal­
būt greitai.
Jau maniau, kad blogiau nė būti negali, bet, Dieve, kaip
klydau!
Prasiveria vonios kambario durys, patraukdamos viso mūsą
ketverto dėmesį. Sumišusi suraukiu kaktą ir išgirstu pasigėrėji­
mo kupinus žodžius:
- Bičiuliai, ta vonia nuostabi!
Dar vienas pažįstamas balsas. Tas, kurio vyliausi niekada
nebeišgirsianti. Balsas žmogaus, su kuriuo nesikalbėjau dvejus
metus. Kai man vėl ima blykšti veidas, balso savininkė išeina
iš vonios kambario, suėmusi plaukus į netvarkingą kuodą, pri­
sidengusi smulkutį kūną vien baltu rankšluosčiu. Pamačiusi
mus sustoja; kurį laiką jos akys laksto nuo Tailerio prie manęs,
paskui ji, Tifanė, ima šypsotis - taip palengva, kad man beveik
suskausta.
- Kodėl niekas nepasakė, kad atvyko mano mėgstamiausia
pora: įbrolis su įsesere?
 / V \
\ vJ

Aš įsitikinusi, kad iš tikrųjų visa tai nevyksta. Negali vykti. Di­

nas negali būti Niujorke. Tifanė - stovėti priešais mane, nu­
taisiusi lyg ir nekaltą šypseną. Tik aš ją puikiai pažįstu, taigi
žinau, kad ta šypsena dangstoma klasta. Tokia yra Tifanė, vi­
sada buvo tokia. Mėgstanti manipuliuoti žmonėmis, valdyti
juos, pasirengusi nepaisyti jokios kliūties, nesiskaityti su jokiu
žmogumi, kad gautų, ko nori. Jos manymu, tik šitaip ir galima
elgtis. O dabar ji stovi tame pačiame kambaryje kaip mudu su
Taileriu, kitame jo gale priešais du žmones, kuriuos žino galin­
ti įveikti, atskleisti iš paskutiniųjų saugomą jų paslaptį.
- Juokauji? - šnypščia Taileris. Jo balsas rėžte rėžia kam­
baryje tvyrančią tankią atmosferą. Jis nukreipia piktą žvilgsnį
nuo Dino į Tifanę ir negalėdamas patikėti purto galvą.
Reičelė atsidūsta, suneria rankas ant krūtinės ir atsišlieja į
senovinės kėdės ranktūrį. Paskui spiria į kilimą ir perveria Tai-
lerį rūsčiu žvilgsniu.
- Nejaugi judu vis dar negalit suaugti? Juk jau nutraukėt
santykius. Prieš dvejus metus. Pripraskit prie to.
- Kalbi rimtai, Reičele? - Taileris mirksėdamas žiūri į ją,
paskui išpučia akis ir nusijuokia - ši padėtis taip jį pritrenkia,
kad man dingteli, jog nieko kito jam nė nelieka.

223
 - Eina viskas šikt. Išeinu. - Jis iškelia rankas, kad parodytų
pasiduodąs, apsisuka, nužirglioja tiesiai prie durų ir taip smar
kiai trūkteli jas atidarydamas, kad net vyriai sugirgžda. - Pa
lauksiu tavęs automobilyje, Idena, - mesteli per petį ir tuoj pat
užtrenkia numerio duris. Aidas baisus.
- Akivaizdu, kad Taileriui persikėlus į Niujorką, jo bėdos
dėl pykčio neišsisprendė, - patylėjusi sako Reičelė. Aišku, juo
kauja, bet man nejuokinga. Tiesą sakant, pamanau, kad ji la
bai nepagarbi. Tokia nemandagi, kad nesusilaikau ir piktai į jų
dėbteliu.
- Kodėl jis visada elgiasi kaip paskutinis šiknius? - malo
niai ir tyliai, tarsi būtų be galo įžeista, priduria Tifanė. - Jis
turi rimtų bėdų. Dėl savo agresyvumo, neabejotinai paveldėto
iš tėvo.
Žiojuosi aprėkti Tifanės už tai, ką dabar pasakė, ir nustem
bu: mane aplenkia Dinas.
- Baikit, ar girdit? - sudraudžia jis, nuleisdamas ranką man
nuo pečių ant juosmens. - Atstokit nuo Tailerio.
- Vis dėlto jis mėgsta truputį dramatizuoti, - suniurna Rei
celė. - Jums taip neatrodo? Šitaip išrūko! Sakyčiau, nė kiek ne
pasikeitęs.
- Nesmerkiu jo, - sakau reikšmingai žvilgtelėdama į Tifa
nę. Nė nemėginu slėpti savo paniekos jai. Reičelė irgi ima er
zinti. Taileris nė kiek nepasikeitęs? Jos mato jį tik dabar. Aišku,
jis įsiuto, kai Tifanė išdygo kaip iš žemės. Juk nei Reičelė, nei
Tifanė nematė to naujojo Tailerio, kuris visada nuoširdžiai juo
kiasi ir dažnai šypsosi. Žinoma, jo asmenybė dar galutinai ne
susiformavusi, bet ji formuojasi. Jis kur kas linksmesnis, negu
buvo anksčiau, todėl jų įžeidinėjimai mane siutina. Visados jj
užstosiu.

224
 - Dar ir tu... - atsidūsta Reičelė atlošdama galvą ir užsi­
merkdama.
- Dėl Dievo meilės, Idena, - sako Tifanė. - Maniau, dabar,
kai baigei mokslus, jau būsi subrendusi.
Ji mirksėdama, sučiaupusi lūpas žiūri į mane iš vonios kam­
bario tarpdurio nepaleisdama rankšluosčio.
- Kuo tau nepatinku, Tifane? - piktai klausiu. Praradusi
kantrybę nusipurtau Dino ranką ir pasuku prie jos. - Kodėl tu
amžinai tokia...
Dinas sugriebia mane iš už nugaros ir vėl prisitraukia prie
N u v ę s, neleisdamas pulti į priekį.
- Tifane, - sako, - nebūk bjauri.
- Po velnių - užsičiaupk, Dinai! - atrėžia ji. Tifanės balsas
nebešvelnus, veikiau šaižus. Ji perveria mudu nuožmiu žvilgs­
niu, įlekia į vieną iš miegamųjų ir užtrenkia duris.
Žvilgteliu į Diną. Atleisdamas savo gniaužtus jis tik patrau­
kia pečiais ir žiūri į mane, tartum nieko baisaus neatsitiko.
(iynė ir Tailerį, ir mane, todėl jaučiuosi prasikaltusi dar labiau
negu iki tol. Toks jau tas Dinas. Visada padeda kitiems. Netru­
kus už gera atsilyginsiu jam blogu. Sunku apie tai galvoti, todėl
Nuteikiu dėmesį į kitką.
- Ar nemanai, kad Tifanė mėgsta truputį dramatizuoti? -
Igeliu Reičelei primindama ankstėliau jos pačios pasakytus žo­
džius apie Tailerį. Pasitraukiu nuo Dino, suneriu rankas ant
krūtinės ir suraukusi kaktą žiūriu į draugę. - Ką, velniai rautų,
ji apskritai čia veikia?
Reičelė atsistoja nuo kėdės ir dūsaudama prieina. Nuo jos
vėl padvelkia kvepalais.
- Ji jau seniai ruošėsi atvykti, Idena. Nesakiau tau, nes ne­
norėjau, kad ištisus mėnesius dėl to verkšlentum. Ar judu ne­
galit viso to nepaisyti, ir tiek?

225
 - Nepaisyti? - pakartoju. - Tu rimtai?
- Klausyk, aš viską suprantu, - atsako ji. - Nekenti Tifanė*
už tai, ką ji iškrėtė Taileriui, o ji nekenčia tavęs, nes palaikei
jį. Bet tai nutiko prieš daugybę metų. Tau neatrodo, kad ei
giesi kiek vaikiškai? Nejaugi negali tiesiog atleisti ir užmiršti/
Tifanė taip ir padarė. Ji pasirengusi ir toliau būti jūsų abiejų
draugė.
Norisi nusijuokti, kaip padarė Taileris, nes negaliu patikėti
savo ausimis. Reičelė nenumano, kas iš tiesų įvyko užpernai
vasarą. Kartais gaila jos, kad nežino, bet taip jau yra, tad telieka
griežti dantimis, nes nenoriu iškloti jai tiesos.
- Niekada nebūsiu jos draugė, Reičele. Girdi: niekada.
- Dėl to nesijaudink, - už nugaros prabyla Dinas, ir aš nei
krūpteliu. Atpratau girdėti jo balsą. Vis dar stebiuosi, kad jis
čia. Dinas uždeda delną man ant peties, atsistoja šalia ir rami
namai nusišypso. - Tau nėra reikalo būti jos drauge.
- Liaukis, Dinai, - sumurma Reičelė. - Turi pripažinti: vi
siems kitiems dėl to nesmagu.
- Man čia jokio nesmagumo, - pareiškia Dinas, vėl ramiai
žvelgdamas į ją. Jaučiu, kad meluoja, bet suprantu jį mėginant
apginti mane, tad ramiai stoviu jusdama jo delną ant peties.
Nereikia elgtis taip, kad pačiam būtų nesmagu - o tu dabar
kaip tik tai ir darai.
Reičelė sučiaupia lūpas.
- Tik stengiuosi, kad visi vėl būtume drauge, - sako ji
liūdnoku balsu. Daugiau neištarusi nė žodžio apsisuka ir
eina į tą patį miegamąjį kaip Tifanė, palikdama mudu su
Dinų vienus.
Jis atsigręžia į mane. Atrodo praradęs bent dalį savo pasiti
kėjimo. Turbūt viskas susiklostė ne taip, kaip juodu su Titano
tikėjosi.

226
 - Gal sumanymas pasikviesti čia Tailerį ir tave buvo nevy­
kęs, - sumurma. - Norėjom nustebinti judu, o aš būtinai ture­
liui šįvakar pamatyti tave. Negalėjau laukti iki rytojaus.
- Ką gi - matai, - sakau nedrąsiai. Nusijuokiu, bet nenuo­
širdžiai. Mane ima pykinti. Sunku pakelti, kad jie abu - Dinas
Ii Tifanė - Niujorke. Tai ne mano jėgoms.
- Be to, žmonės sako, kad dangoraižių apribai - gražiausia,
kits yra Niujorke.
Dinas nusišypso ir suraukęs kaktą žiūri į mane. Tik dabar
|mstebiu, kad nusiskutęs tuos siaubingus šerius. Pavartau akis
Ii niukteliu jam per petį.
- Tikrai turėjai, Dinai?
- Man būtinai reikėjo pamatyti tave, - tikina jis ir, šyp­
sodamasis kone iki ausų, uždeda rankas man ant pečių; jo
žvilgsnyje matau savojo atspindį. - Tą mėnesį, kai tavęs ne­
buvo, prigalvojau daugybę banalių frazių, kurias galėčiau tau
pasakyti.
Tada Dinas mane pabučiuoja; esame likę vieni, todėl jis per­
braukia ranka man nuo pečių iki juosmens. Bučiuoja taip, lyg
lai būtų pirmas kartas.
Man sunku aistringai atsakyti į bučinį. Kaip galėčiau? Vis
dėlto stengiuosi, nes kol kas nenoriu sukelti jam jokių įtarimų.
Stengiuosi elgtis kaip įprastai, tartum nebūčiau įsimylėjusi ge­
riausio Dino draugo, tartum dar labai negreitai ketinčiau pa­
sakyti jam tiesą.
Atsitraukiu nuo jo, kai nebegaliu tverti bučinio. Gūžteliu
pečiais, susiraukiu ir žvilgteliu į duris.
- Dinai, turiu eiti, - tyliai sakau. - Taileris laukia automo­
bilyje.
- Ką gi, eik, - sako jis galop paleisdamas mane ir žingte­
lėdamas atgal. Tebesišypso. - Šiaip ar taip, trise nueisime kur

227
nors pavalgyti. Pažiūrėti miesto. Bet rytoj mudu pasilinksmin
sim, gerai?
Nemanau, kad Taileriui tai patiks, ir imu miknoti, girdi, jau
turiu planų rytojui, bet Dinas tik sutrinka. Nežinau, ką daryti:
šalia jo toliau elgtis lyg niekur nieko, ar parodyti jam nugarą,
kad suprastų, jog kažkas ne taip? Nežinau, ar vienaip, ar kitaip
mažiau jį įskaudinčiau, todėl galop sutinku pasimatyti rytoj
vakare.
Visa tai per sunku ištverti, todėl atsisveikindama su Dinu
ir pro miegamojo duris sušukdama „viso!“ Reičelei, pastebiu,
kad man dreba rankos. Kuo greičiau nešdinuosi velniop iš to
viešbučio numerio, stengdamasi neparodyti, kad žūtbūt no­
riu iš čia ištrūkti. Nelaukiu nė lifto, pernelyg skubu kuo toliau
pabėgti nuo Dino ir Tifanės, todėl nušokuoju laiptais žemyn
visus šešis aukštus, paskui dideliais žingsniais pereinu didįjį
viešbučio vestibiulį. Išlekiu pro laukujės duris, net nespėjus
durininkui jų atidaryti; man skuodžiant pro šalį, jis nustebęs
kilsteli antakį.
Laimė, Tailerio automobilis tebestovi prie šaligatvio prie­
šais Santa Fė operos teatrą. Variklis paleistas, tad mikliai atida­
rau keleivio dureles, šoku į vidų ir jas užtrenkiu.
Gaudydama kvapą tuoj pat žvilgteliu į Tailerį. Jis nekrusteli
prisiplojęs prie sėdynės, sustingusiomis rankomis taip smar­
kiai gniaužia vairą, kad net krumpliai pabąla. Nė nepasižiūri
į mane, tik sukandęs dantis toliau spokso pro priekinį stiklą.
Prasižiojęs teišspaudžia:
- Po šimts velnių, ką mums dabar daryti?
- Nežinau, - atsakau. Sunkiai dūsaudama trinkteliu galvą
į prietaisų skydą ir persibraukiu plaukus pirštais. Tvirtai užsi­
merkiu mėgindama apgalvoti visa, kas ką tik įvyko, bet prieš

228
tikis tik migla. Neįstengiu susidaryti visumos vaizdo. Iš lėto
pakeliu galvą ir grįžteliu į jį.
- Taileri, ar turėtume pasakyti Dinui? Būtų teisinga, juk
luip?
- Turim pasakyti, - atsako jis, bet dabar kalba lėčiau, ge­
rokai ramesniu balsu. Pažvelgia į mane, ir mūsų abiejų akyse
matyti nerimas.
- Žinau, kad ketinome jam prisipažinti tik grįžę namo, bet
Jei jau jis čia, turim bent kartą pasielgti deramai.
- Kada?
- Kas kada?
Nuryju gerklėje įstrigusį gumulą.
- Pasakysim Dinui.
Taileris patraukia pečiais.
- Galim rytoj. Velniai rautų, galim grįžti ir pasakyti dabar
pat, bet tai reiškia, kad sugadinsim Dinui kelionę į Niujorką,
nes jis patirs pragaro kančias. Arba, - priduria jis, - galim pa­
lūkėti iki paskutinės jų viešnagės dienos, pasakyti jam išvyki­
mo išvakarėse. Tuomet bent jau galėsim pasigrožėti Niujorku,
o jam nereikės ilgai būti šalia prieš lipant į lėktuvą ir nešdinan-
lis nuo mūsų velniop. Supranti?
- Nori, kad penkias dienas apsimetinėčiau, neva viskas
gerai?
Susinervinusi suneriu ant kelių sudėtų rankų pirštus. My­
liu Diną, štai kodėl viskas taip sunku. Nutrauksiu santykius
ne todėl, kad nenoriu būti su juo, o dėl to, kad radau kelią at­
gal pas Tailerį, kad Dino atžvilgiu nesąžininga, jei jo mergina
myli kitą.
- Būk bent kiek kitokia negu anksčiau, tada jis supras, kad
kažkas ne taip, - sako man Taileris ir susiraukia, pasukdamas

229
degimo raktelį. - Dieve, Dinas baisiausiai mūsų nekęs, tiesa/
Ar matei, kaip žiūrėjo į tave?
- Į mus, - pataisau jį. Paimu saugos diržą ir prisisegdama
atsikvepiu - nežinojau, kad buvau sulaikiusi kvapą. - Matyda
mas mus jis atrodė labai laimingas.
- Žinai, valandėlę pamiršk Diną, - sako Taileris pajudė­
damas iš vietos ir sukdamas į Madisono aveniu. Jo balsas vėl
kupinas kartėlio. - Kodėl Tifanė čia? „Mano mylima pore
lė - įbrolis ir įseserė.“ Kas per velniava dedasi? Juk ji nekenčia
mūsų.
- Tiesą sakant, tik manęs, - paprieštarauju ir kuo tyliausiai
nusijuokiu, tada atsilošusi į atkaltę žiūriu į vairuojantį Taile
rį. - Juk nuviliojau jos vaikiną, ir visa kita.
Jis pašnairuoja į mane ir taip pat nusijuokia; veidas nebe
tokia rūstus. Nepaleisdamas vairo Taileris ištiesia kitą ranką
virš prietaisų skydo. Suėmęs mano delną, suneria mudviejų
pirštus; jo oda kaip visada švelni ir šilta.
- Nė neįsivaizduoji, koks dėkingas tau už tai esu.
Kitą dieną ir Taileris, ir aš nerimaujame. Nieko nepadarysi.
Nervai be galo įtempti, nes žinome, kad Dinas čia pat. Vėl tu­
rėsime būti itin atsargūs, kontroliuoti savo žodžius, gink Die­
ve, per ilgai nežiūrėti vienas į kitą. Mudu vėl viso labo įbrolis
Ir įseserė.
Nors stengiamės elgtis taip įprastai ir nekaltai, kaip tik gali­
me, Taileriui sunku slėpti susierzinimą dėl to, kad Dinas visai
netrukus susitiks su manimi. Jis verdasi kavos virtuvėje, man
vaikštant pirmyn atgal po svetainę ir laukiant beldimo į duris,
kol Emilė galiausiai pajunta įtampą.
Ji išjungia televizorių, ir tai labai suerzina Šliužą. Emilė iš­
tiesusi kaklą žiūri į mudu su Taileriu, jos akys laksto nuo jo prie
manęs ir atgal.
- Kas atsitiko?
- Idena turi pasimatymą, - atsako Taileris, įsmeigęs žvilgsnį
į mane. Kavą maišo nė nežiūrėdamas į puodelį, tvirtai sukan­
dęs dantis. - Vakar vakare ją nustebino jos vaikinas - pasirodė
mieste. Ar minėjau, kad atsidangino ir psichė mano buvusioji?
Jinai išties čia.
- Tifanė? - klausia Emilė.

231
 Nustoju vaikštinėti ir pakėlusi antakį smalsiai dirsteliu į
Tailerį. Šis tikriausiai papasakojo Emilei apie Tifanę. Tiesą sa­
kant, manau, jog papasakojo bemaž viską apie savo gyvenimą,
nes visada atrodo, kad ji žino net menkiausias smulkmenas.
- Aha, - šaltai tarsteli Taileris. Jis nusisuka nuo mūsų ir
sutelkia dėmesį į savo kavą. Emilė gauna progą vėl pabendrauti
su manimi.
- Idena, nežinojau, kad turi vaikiną, - sako įdėmiai į mane
žiūrėdama. Pasijuntu nesmagiai.
- Taigi taigi - kam šitai rūpi? - suniurna Šliužas. Pasilen­
kęs prie Emilės jis mėgina ištraukti televizoriaus pultelį, bet ji
prispaudžia delną jam prie krūtinės ir neleidžia prisiartinti, nė
akimirkos neatitraukdama žvilgsnio nuo manęs.
- Buvom kartu daugiau kaip pusantrų metų, - tyliai sakau.
Pusantrų metų. Tiek Dino gyvenimo per mane nuėjo šuniui
ant uodegos. - Jo vardas Dinas.
Tarsi kažkam davus ženklą, pasigirsta beldimas į duris. Visi
bemat sužiūrame į jas, bet mudu su Taileriu dar spėjame su-
sižvelgti. Jis nustoja maišyti kavą, jo rankos pakimba ore, aš
sukandu žandą. Nelabai noriu šįvakar matyti Diną, bet jeigu
nesutiksiu, jis tuoj pat supras, kad kažkas ne taip. Aš dar nepa­
siruošusi jam prisipažinti.
Pasuku prie durų ir juntu, kad visų akys nukreiptos į mane.
Eidama pasilyginu trumpą sijonėlį. Neskubėdama krapštausi
su užraktais ir atidarau duris. Aišku, už jų stovi Dinas. Vos tik
nužvelgęs mane nusišypso ir atsidūsta iš palengvėjimo.
- Ačiū Dievui, pataikėm į reikiamą butą.
- Pataikėm?
Tada jam už nugaros išdygsta Eeičelė ir Tifanė. Abidvi už-
dususios, tarsi būtų lipusios visus dvylika aukštų. Tifanė nusi­
šypso man, plačiai atmerkusi akis.

232
 - Ką jūs ten veikiat? - iš virtuvės sušunka Taileris. Žvilgte­
lėjusi per petį matau, kad palikęs kavos puodelį ant ruošos sta­
lojis eina prie mūsų. Nors rankas susikišęs į kišenes, pastebiu,
kud jos sugniaužtos į kumščius.
- Norim pamatyti jūsų butą! - pareiškia jam Reičelė žva­
liu balsu, bet tuoj pat prityla ir su kvailoka mina veide patrau­
kia pečiais. - Ir dar pasikalbėti su jumis, nes vakaras buvo
šlykštus.
Taileris ilgai žiūri čia į Reičelę, čia į Tifanę. Prie šios jo
žvilgsnis sustoja ilgiau negu prie Reičelės; nė kiek neperdėda-
ma galėčiau tvirtinti, kad Taileris nenori įsileisti. Vis dėlto ga­
liausiai žingteli atatupstas nuo durų.
- Ką gi - užeikit, - suniurna.
Reičelė pirmoji ateina į buto vidurį, Tifanė nedaug atsili­
kusi seka jai iš paskos. Taileris patraukia pečiais žiūrėdamas į
mane. Susiraukiu, grįžtelėjusi stveriu Diną už marškinių, nu­
sitempiu per slenkstį ir spyriu uždarau duris. Šliužas su Emile
atsistoja ir droviai nužiūri mūsų svečius iš Vakarų pakrantės.
Jis nė akimirkos neatitraukia akių nuo Reičelės, Emilė - nuo
Tifanės.
- Gerai, - tarsteli Taileris ir trumpai supažindina visus:
pasako, kuo kuris vardu, ir visiškai glaustai pristato. Šliu­
žas - jo kambario draugas iš Bostono. Emilė - brite, su kuria
jis dalyvavo programoje. Reičelė - jo draugė. Tifanė yra tik
Tifanė. Dinas tėra vaikinas, su kuriuo susitikinėju aš. Tai­
leris neužsimena, kad kitados juodu buvo geriausi draugai.
Nėra prasmės. Per artimiausias keturias dienas toji draugys­
tė baigsis.
Visiems nesmagiai pasisveikinus, Šliužas tiesiu taikymu
eina prie Reičelės. Mėginu mesti jam įspėjantį žvilgsnį, bet

233
vaikinas arba jo nepastebi, arba įžūliai nepaiso. Įsmeigęs pilka*
akis į ją ir duodamas ranką jis prisistato dar kartą. Šį karti),
mano nuostabai, Stivenu.
Vartaliodama akis žvilgteliu į Tifanę. Ši, stovinti už poro*
žingsnių nuo Emilės, įdėmiai spokso į ją. Susirūpinusi žiūriu,
kaip Emilė abejingu veidu artinasi prie jos.
- Vadinasi, Tifanė - tai tu?
- Ką tai turėtų reikšti? - Nustebinta Emilės tono toji prisi­
merkia.
Jeigu Emilė gyventų Santa Monikoje, suprastų, kad su Ti
fane Parkinson geriau neprasidėti. Deja, ji ten negyvena, todėl
nežino šios svarbiausios norinčiojo likti gyvo taisyklės.
- Nieko, - sako gūžtelėdama pečiais. - Labai daug apie tavo
girdėjau, ir tiek.
- Nejaugi? - Tifanės veidas nušvinta, tarsi jai labai patik­
tų, kad jos vardas nuolat minimas kitų žmonių pašnekesiuose.
Deja, dažniausiai tai, kas kalbama apie Tifanę, nepaglostytų jai
savimeilės.
Emilė nusišypso, bet nenuoširdžiai. Pirmą kartą atrodo, kad
ji pasiruošusi nemalonumams. Paprastai ta mergina esti pažei
džiamesnė, ramesnė ir kalba švelniau. Tik ne šiandien.
- Dievaži. Tik nesijaudink: neabejoju, kad visa, ką girdėjau,
buvo tikra tiesa.
Neišgirstu, kokį šūdą ima malti Tifanė, nes mano dėmesį
atkreipia Taileris, besiartinantis prie Dino ir manęs. Jis šypsosi.
Nuoširdžiai? Nemanau.
- Na, Dinai, gal aprodysiu tau butą? - pasisiūlo.
Tasai purtydamas galvą atsako:
- Manau, mes tuoj eisim. Nenoriu gaišti laiko.
- Ė, brolau, leisk viską tau aprodyti.

234
 Taileris apkabina Diną per pečius, atitraukia nuo manęs
Ir laiko dar tvirčiau. Abejoju, ar šiam pavyktų ištrūkti iš jo
gniaužtų, net jeigu mėgintų.
- Pirmiausia pasižiūrėk, koks vaizdas pro langus. Priešais
mus - Trečiasis aveniu.
Jis nusiveda Diną per kambarį, švelniai stumteli prie langų
Ir ten užlaiko. Dinas žiūri pro langą žemyn; Taileris suktai šyp­
teli man - telieka pavartalioti akis.
Akies kampučiu matau Tifanę traukiant ten. Įsispraudusi
tnrp jų ji uždeda ranką ant peties ir vienam, ir kitam. Taileris
bemat nupurto Tifanės ranką sau nuo peties - rodo, kad ji čia
nepageidaujama.
- Tai į ką mes čia žiūrim? - klausia Tifanė.
Kitoje svetainės pusėje Šliužas vis dar kalbasi su Reičele. Ji
vynioja plaukų sruogas sau ant pirštų galiukų ir prasižiojusi
klausosi Šliužo. Velnias težino, ko šis prišneka merginoms.
Visa, kas vyksta, mane trikdo. Kažkodėl mano gyvenimas
Santa Monikoje atrodo neturintis nieko bendra su šia vasa­
ra Niujorke. Šios dvi mano gyvenimo pusės niekada neturėjo
susidurti. Dabar, kai tai įvyko, mane nuolatos pykina. Pas­
tarąjį mėnesį Niujorke jaučiausi lyg saugiame uoste. Tarsi
man būtų pavykę visiškai atsiriboti nuo gyvenimo namuo­
se. Užmiršti mudviejų tėvus, draugus, Diną. Įdomiausia, kad
per Niujorką iki šiol buvau užmiršusi, jog Taileris yra mano
įbrolis. Tikrovė smogė mums visa savo jėga. Ir, Dieve, kaip
skaudžiai!
- Po perkūnais! - panosėje murma Emilė, sunėrusi rankas
ant krūtinės ir per kilimą tapendama prie manęs. Atsistojusi
šalia, linkteli galvą Tifanės pusėn.
- Kaip tik tokią ją ir įsivaizdavau. Įėjo čia lyg baisi ponia.

235
 - Gana greitai ją nusodinai, - sakau. Pašnairuoju į Emilę:
mane domina piktas jos žvilgsnis iš tolo į Tifanę. - Kas čia nu
tiko? - tyliai klausiu.
Emilė patraukia pečiais, žiūrėdama į mane. Jos akys jau
švelnesnės.
- Taileris man viską apie ją papasakojo, - sako.
Tasai rodo pro langus parduotuves ir kavines Trečiajame
aveniu. Visą tą laiką nekreipia dėmesio į Tifanę, o ši vis sten
giasi atsidurti arčiau jo.
- Tai, ką iškrėtė Tifanė, siaubinga, - priduria Emilė. - Ne
galiu pakęsti tokių merginų kaip ji. Be to, palaikau savo drau
gus.
- Pasisaugok, - sušnabždu nė akimirkos neatitraukdama
akių nuo Tifanės. Ji uždėjusi Taileriui ranką ant peties, kita įsi
sprendusi į šoną. - Geriau nepatirti jos rūstybės.
Emilė žingteli į priekį ir atgręžia veidą tiesiai į mane.
- Kalbi iš patirties? - nusijuokusi klausia.
- Tai jau tikrai.
Bendrauti su Tifanę visada buvo tikras pragaras, tad ir da
bar sunku būti šalia jos. Nuo tos merginos sklinda galia - tiek
dėl jos šypsenos, tiek dėl kalbos manieros. Tai kelia siaubą.
Matyt, ji nusprendžia nebemėginti įsiterpti į Tailerio ir
Dino pašnekesį, nes apsisuka ir abejingu žingsniu patraukia
prie mudviejų su Emile. Priėjusi atsidūsta, žiūri tik į mane. Jos
šypsena kaip visada netikra ir kandi.
- Idena, į koridorių. Tučtuojau.
Nė nekrūpteliu, stoviu kaip stovėjusi.
- Ne, aš puikiai jaučiuosi čia.
Mano atsakymas Tifanės netenkina. Ji tuoj sugriebia mano
už riešo ir šiurkščiai tempia prie durų. Per petį dirsteliu į Emi

236
Iv; Si tik gūžteli pečiais ir žiūri į mane išputusi akis. Prieš savo
valią esu išvelkama į koridorių. Uždariusi duris Tifanė pagaliau
mane paleidžia.
- Ko tau reikia?
Suneriu rankas ant krūtinės ir žingteliu atatupsta, jai grę-
Mnntis į mane.
Toliau koridoriuje iš savo buto išeina kažkoks vyrukas. Tifa-
nc‘tylėdama lūkuriuoja, kol jis pro mus nueina prie lifto. Vyru­
kui dingus, jos šypsena darosi sukta, ji prisimerkia.
- Atsakyti trumpai? Pradedu ilgėtis Tailerio.
Net nusijuokiu - kokia nesąmonė! Negaliu susitvardyti ir
net pati nepajuntu, kaip nusišypsau, nes jos žodžiai išties neį­
tikimi. Gal neatrodytų tokie, jeigu Tifanės ir Tailerio draugystė
būtų buvusi nuoširdi ir tikra, o juk buvo kitaip. Kaip ji gali ilgė­
tis žmogaus, kurio niekada nemylėjo?!
- O jeigu ne trumpai? - klausiu nenustodama juoktis.

lt * *

Pradedu ilgėtis Tailerio, ir tu man padėsi jį susigrąžinti, - nė

akimirkos nedvejojusi atrėžia Tifanė. Ji irgi suneria rankas ant
krūtinės, šypsena virsta siauru lūpų rėžiu.
Nustoju juoktis. Dabar Tifanė teverta gailesčio. Ji tikrai gy­
vena iliuzijų pasaulyje.
- Juk žinai, kad to niekada nebus, tiesa? - klausiu.
- Kodėl? Jis grįš į Kaliforniją, abu neturim poros... Ar čia
Ilk man taip atrodo, ar tavo brolis pasidarė gerokai karštesnis?
Tifanė atsidūsta ir teatrališkai vėduojasi veidą. Jos skruostai
dabar rožiniai.
- Eik velniop, Tifanė!

237
 - Varge, kodėl tu tokia pikta?
Ji aikteli ir prisideda delną prie širdies, tartum būčiau ją su
žeidusi, bet aš tik pavartalioju akis. Tifanė taip mėgsta viski)
dramatizuoti.
- Pala, - sako ji. Jau manau, kad nustos vaidinti prieš mano,
nes žiūri suglumusi, ir tas suglumimas kuo nuoširdžiausias.
Paskui matau, kad įdėmus Tifanės žvilgsnis pasikeičia. Kažin
ką sugalvojusi ji prasižioja ir atsikvepia.
- Juk tu nebesibarškini su juo, tiesa?
Klausimas užklumpa taip netikėtai, kad nesumoju, ką atsa
kyti. Net jeigu mėginčiau neigti, Tifanė kiaurai mane perma
tytų. Visados permato. Mirksiu žiūrėdama į ją, nuryju gumuli)
gerklėje ir nudelbiu akis į grindis. Klausydamasis Tifanės gali
pamanyti, kad viskas taip paprasta. Niekada taip nebuvo, kad
mes su Taileriu tik „barškinomės“. Mudu siejo kai kas daugiau.
- O Dieve! - ramiai sako ji. Iš balso aiškiai girdėti, kokia ji
sukrėsta. Pirmą kartą nesistengia įgelti, pasišaipyti. - Tai vis
dar barškinatės?!
Žvilgteliu į ją, bet tuoj pat užsimerkiu ir užsidengiu veidi)
delnu. Jaučiu, kad mano skruostai gerokai išraudę, ir teįstengiu
suniurnėti pro pirštus:
- Baisaus čia daikto.
Pati sau meluoju. Man tai labai svarbu. Visada bus svarbu.
- Baisaus čia daikto? - Tifanė pakartoja mano žodžius. Re
gis, gana greitai nustoja stebėjusis, kad mudu su Taileriu vis
dar mylime vienas kitą, nes dabar jos balse justi sunkiai slepia
ma piktdžiuga.
- Bet, Idena... tu juk susitikinėji su Dinų.
Papurtau galvą, apsisuku ir einu prie buto durų. Smarkiai
sukandu apatinę lūpą ir lėtai kvėpuoju, kad susilaikyčiau ne
verkusi. Man skaudu dėl to, kad vienintelis žmogus, žinantis

238
iiplo mano ryšį su Taileriu, yra toks žiaurus, kad tikrai visiems
vUką išpasakos. Matau, kad Tifanė nelaikys liežuvio už dantų,
h lai, kas manęs laukia, kankina labiau už viską pasaulyje. Kol
Unji neatskleidė mūsų paslapties, nes turi priežastį. Pažinoda­
ma Tifanę esu tikra, kad ta priežastis - anaiptol ne siekis būti
gera mano drauge.
- Palūkėk! - šūkteli Tifanė.
Sustoju, bet neatsigręžiu, tik neatsimerkdama klausausi.
- Smagiai praleisk pasimatymą su Dinų. Ar prisipažinsi,
kad esi jam neištikima?
Sugriežiu dantimis. Man nereikia jos matyti - ir taip žinau,
kud dabar šypsosi. Mėgaujasi kiekviena akimirka. Vis dėlto ne­
parodau, kaip ji mane siutina, kad neimtų džiūgauti. Neprasi-
Modama einu tolyn.
- Idena! - man priėjus prie buto durų, vėl sušunka Tifanė.
Sustoju sugniaužusi durų rankeną. Žinau, kad nereikėtų klau­
sytis, ką ji kalbės, bet nesusilaikau.
- Ar nuo tada, kai mačiau tave paskutinį kartą, priaugai
liek tiek svorio?
)os žodžiai akimirksniu smogia man į skaudžiausią vietą.
Slo klausimo nesu girdėjusi kelerius metus - kadaise Portlan-
<l<*bijodavau jo labiau už viską. Tikėjausi pagaliau nustojusi
nerimauti dėl savo svorio, bet vos tik tie žodžiai išsprūsta Ti­
ltinei iš burnos, visa ilgai ugdyta mano savigarba pranyksta iki
paskutinės kruopelės, širdis ima plakti tankiau, akių kampu­
čiuose telkiasi ašaros. Net jei norėčiau atsakyti Tifanei, ne­
įrengčiau. Nebegalėčiau nė atsisukti ir pasižiūrėti į ją. Tiesiog
neprisiversčiau.
Atidarau buto duris, kuo greičiau įsmunku vidun, užtren­
kiu jas ir užrakinu visomis spynomis. Į šį butą Tifanė nieku
gyvu nebegrįš. Tik ne po to, kas ką tik įvyko.

239
 Sunkiai alsuodama pastebiu, kad čia labai tylu, tada lėtai ai
sigręžiu ir pamatau visus spoksant į mane. Reičelė ir Šliužu*
nustoję šnekučiuotis. Suraukusi kaktą Emilė stovi viena ten
pat, kur buvau ją palikusi. Taileris su Dinų virtuvėje, įbroli*
laiko kavos puodelį, Dino veide matyti pralaimėtojo išraiška,
Ilgiausiai žiūriu į Reičelę. Tifanė ne atsitiktinai mestelėjo man
savo klausimą. Tyčia tai padarė, ir vieninteliai žmonės kamba
ryje, galėję pakišti jai tokią mintį, yra Taileris, Dinas, Reičelė
Nesunku atspėti, kuris iš jų.
Nenoriu atkreipti dėmesio į save, bet, baimindamasi tuo)
prapliupti ašaromis visų akivaizdoje, pašaukiu Reičelę vardu ir
traukiu tiesiai į vonios kambarį. Prasibrovusi pro Diną ir Tai
lerį, įeinu į vonią, uždarau duris, bet po kelių akimirkų, kruni
pliais pabarbenus Reičelei, vėl atidarau. Įsitempiu ją į vidų ir
šįsyk duris užrakinu.
- Kas nutiko? - sumišusi bemat klausia ji.
- Tu pasakei Tifanei?
- Ką pasakiau?
- Apie... - giliai įkvepiu, apeinu ją, atsišlieju į praustuvą ir
tik tada vėl pakeliu akis. Jeigu dabar save matyčiau, nė kiek ne
abejoju, atrodyčiau sukrėsta.
- Apie mane, - ištariu. - Apie tai, kodėl sportuoju.
Raukšlės Reičelės kaktoje pagilėja.
- Gal ir sakiau jai prieš šimtą metų, - ramiai prisipažįsta
ji. - Tifanė klausė manęs, kodėl bėgioji lyg kokia fanatikė.
- Reičele!
Sudejuoju, atlošiu galvą, suleidžiu pirštus į plaukus ir įsmei
giu akis į lubas. Pradedu rimtai gailėtis patikėjusi jai savo pa­
slaptis.
- Dabar ji žino, kaip lengviausia mane įžeisti, - suniurnu
vėl nulenkdama galvą ir dirstelėdama į Reičelę. Ji prisipažįsta

240
prasikaltusi: perbraukia nykščiu per lūpas ir tyli nežinodama,
ką sakyti. - Ką tik paklausė, ar priaugau šiek tiek svorio. Ar
iokia ir atrodau?
Nužiūriu save, kiekvieną kūno lopinėlį. Pastaruoju metu
jaučiausi laiminga, nes pagaliau radau tobulą pusiausvyrą tarp
Nveikos mitybos ir fizinių krūvių, nepuldama į jokius kraštu­
tinumus, neskaičiuodama kiekvieno kąsnio. Nustojau pralei­
dinėti valgymus. Nebesijausdavau kalta, jei nepabėgiodavau.
Ištisus mėnesius nėmaž nekvaršinau sau galvos dėl svorio, bet
dabar atrodo, kad mane sutartinai užgriuvo visos tos bėdos.
Mėginu skaičiuoti, kiek gabalų picos suvalgiau būdama Niu­
jorke, kiek papildomų šaukštelių cukraus įsidėjau į latę per
pastaruosius metus. Imu svarstyti, ar atsipalaidavimas nuo pat
pradžios nebuvo prastas sumanymas.
- Idena, atrodai tiesiog puikiai, - ramina Reičelė. Švelniai
suėmusi už smakro ji kilsteli mano veidą ir perveria maldau­
jančiu žvilgsniu. - Liaukis! - sako griežtai, žingteli atatupsta,
nuleidžia rankas ir atsidūsta. - Klausyk, aš pasikalbėsiu su Ti-
fane. Ji žino, kad negražu laidyti tokias pastabas. Tik būk gera,
nenusimink dėl to. Gerai praleisk pasimatymą su Dinų.
Nežinau, kaip dabar galėčiau linksmintis su Dinų. Nebeno­
riu net išeiti iš vonios kambario, ką jau kalbėti apie pasirodymą
žmonėse su vaikinu, su kuriuo gana greitai nutrauksiu santy­
kius. Nemanau, kad būdama tokios nuotaikos įstengsiu ilgai
vaidinti.
Kažkas pabeldžia į duris, mudvi su Reičele pasižiūrime į jas.
Atsklinda Dino balsas:
- Judviem viskas gerai?
Vėl beldimas, šįkart kur kas tylesnis, ir balsas, bet ne Dino,
o Tailerio.
- Idena...

241
 - Ji tuoj išeis! - sušunka jam Reičelė. Kai vėl atsigręžia, mano
skruostu jau rieda ašara, ir draugė puola nykščiu jos šluostyti.
- Klausyk, viskas gerai, - švelniai sako man, paskui apkabi­
na ir prisitraukia į šiltą tvirtą glėbį.
- Atleisk, - sušnibžda į plaukus. - Tau nebūtina draugauti
su Tifane. Aš neprieštarausiu.
- Esu tikra, kad neprieštarausi, - suniurnu, - nes to nieka­
da nebus.

***

Vakarienės Dinas vedasi mane į „Bella Blu" restoraną Leksing-

tono aveniu už keturių kvartalų į pietus. Restoranas mažas,
itališko maisto, ir tai manęs nė kiek nestebina. Dinas visuomet
didžiavosi savo itališkomis šaknimis - kaip Taileris savaisiais
Lotynų Amerikos genais, tegul ir paveldėtais iš tėvo.
Pavėluojame ateiti dvidešimt minučių, iš dalies dėl to, kad
Taileris buvo tyčia užlaikęs Diną, iš dalies todėl, kad aš buvau
užsirakinusi vonioje su Reičele. Prieš išeidama nusišluosčiau
akis ir leidau Reičelei perdažyti man vokus, antakius ir blaks­
tienas. Ji tai padarė kur kas geriau už mane. Niekas nepaklau­
sė, kas atsitiko, niekas nepasidomėjo, kodėl Tifanė liko korido­
riuje už buto durų - niekas neišdrįso.
Man išeinant su Dinų, Reičelė vėl ėmė šnekučiuotis su
Šliužu. Taileris iš padilbų dirsčiojo į mane. Emilė ir toliau ne­
nuleido nuo manęs žvilgsnio, ne tik smalsaus, bet ir įtaraus.
Koridoriuje atsišliejusi į sieną stovėjo Tifanė. Sunėrusi rankas
ant krūtinės, šypsodama palinkėjo mudviem smagiai praleisti
vakarą. Dinas padėkojo, akivaizdžiai nepajutęs klastingų gai­
delių, o aš susilaikiau piktai nedėbtelėjusi į ją, pasinaudojusią

242
proga ir grįžtančią į butą. Man jau trūko pasitikėjimo savimi
drąsiai atsikirsti, norėjosi tik slėptis.
Tačiau „Bella Blu“ restorane pajutau, kad viskas eina tik
blogyn. Jaučiuosi pernelyg prasikaltusi, kad esu čia. Pirmąjį
savo vakarą Niujorke buvau tokioje pat padėtyje: sėdėjau prie
staliuko jaukaus itališko restorano viduryje, tik anas vadinosi
„Pietrasanta“, ne „Bella Blu“, ir priešais save tada mačiau ne
Diną, o Tailerį.
- Prisiekiu, - pareiškia Dinas, nurijęs dar vieną raviolio su
omaru kąsnį, - kitą rudenį tikrai stosiu į koledžą. Žinau: sakiau
stosiąs šįmet, bet dirbti su tėčiu visai malonu. Jokių paskaitų,
jokio sėdėjimo prie vadovėlių - vien šaunūs automobiliai.
Šakute knebinėju Cezario salotas, nelabai susikaupusi, be­
reikšmiu žvilgsniu. Pastarąsias dešimt minučių stumdžiau
skrebučius po lėkštę ir beveik nieko nevalgiau. Nesinorėjo.
- Aha.
- Žinau: buvau nusiteikęs stoti į Berklio koledžą, bet pasi­
domėjau Ilinojaus universiteto verslo programomis ir...
- Ir kas?
Atitraukusi akis nuo savo salotų, sugaunu Dino žvilgsnį, šil­
tą ir giedrą kaip visada.
- Pasirinkau Ilinojų, - šypsodamas sako jis. - Kad būtume
arčiau.
Manęs vos nesupykina; iš paskutiniųjų stengiuosi nepa­
rodyti nuogąstaujanti. Mudu niekada neužmiršome, kad po
dviejų mėnesių aš persikelsiu į kitą pusę šalies bet kalbėdamie­
si retai apie tai užsimindavome. Nė vienam nesinorėjo. Visada
sunku kalbėtis apie tai, kad būsime išskirti ketverius metus.
Užtat kartu leisime vasaras. Žiemos atostogas. Pavasario atos­
togas. Švęsime Padėkos dieną. Mudu matysimės, bet jau ki­

243
taip, ir susitikti bus sunkiau. Nebesijaudinu dėl to, kad būsiu
toli nuo Dino. Tiesą sakant, atėjus laikui išvykti iš Niujorko, jis,
manau, tik džiaugsis, kad išsikeliu iš valstijos. Kažin, ar norės
kada nors vėl mane matyti.
- Bet juk visada norėjai stoti į Berklį, - ramiai sakau.
- Žinau, - atsako Dinas, - bet jeigu nuspręsiu likti Kalifor­
nijoje, mus skirs du tūkstančiai mylių.
Jis šakute pasmeigia dar vieną raviolio kąsnį, per minutę su­
kramto ir nuryja, pasiima gėrimo ir greitai sriūbteli gurkšnį.
Tada iš lėto palinksta į priekį.
- Domėjausi Šiaurvakarių universitetu, - kalba toliau. -
Ekonomikos programa ten esanti puiki, ir žinai, kas geriausia?
Jis nutyla, tik ne laukdamas atsakymo, o norėdamas man
nusišypsoti.
- Jis Evanstone, vos už dvidešimties mylių nuo Čikagos uni­
versiteto.
Įsmeigiu akis į gėlę stalo viduryje ir žaviuosi ryškia jos spal­
va, mintyse mėgindama suvokti, ką sako Dinas. Jis pasiryžęs
atsisakyti savo svajonių koledžo, kad mudu būtume arčiau vie­
nas kito. Toks jau tas Dinas. Visada nesavanaudis, visada labai
dėmesingas ir mielai besiaukojantis dėl jam brangių žmonių.
Galėjo stoti į koledžą pernai, bet nestojo, nes tėvas norėjo, kad
sūnus padirbtų automobilių remonto dirbtuvėse. Aišku, Di-
nui patinka automobiliai, bet žinau, kaip jis trokšta padaryti
verslininko karjerą. Vis dėlto atideda mokslus dar metams, nes
paklūsta Karterių šeimos tradicijai. Paskui nusprendžia stoti
ne į pasirinktą aukštąją mokyklą, nes nenori, kad mudu skirtų
tūkstančiai mylių.
- Manau, tau nereikėtų atmesti Berklio varianto, - sakau
nežiūrėdama jam į akis. Vis dar spoksau į gėlę, vis dar galvoju.
- Kokia prasmė? - klausia Dinas.

244
 - Tai nuostabus koledžas.
- Šiaurvakarių universitetas irgi nuostabus, - paprieštarau-
)njis, - be to, visai arti tavęs.
Šįkart pasižiūriu į jį. Atstumiu lėkštę su beveik nepaliesto­
mis salotomis ir suneriu rankas ant stalo.
- Bet tu visados sakydavai nenorįs išvykti iš Kalifornijos.
Tikriausiai Dinas tikėjosi labai pradžiuginsiąs mane savo
ketinimu kitąmet persikelti į Ilinojų, nes jo šypsena pamažu
Ima nykti. Vaikinas susiraukia.
- Idena, - sako griežtai ir įremia žvilgsnį į mane; jo akių
kampučiuose susimeta raukšlės, - man jau teko metus vers­
tis be tavęs. Kelionė automobiliu trunka beveik trisdešimt va­
landų, bet į Čikagą atvykčiau kas mėnesį, o tu grįžtum namo
atostogų. Gal net susirasčiau antrą darbą, kad galėčiau daž­
niau tave aplankyti. Tai truktų tik metus. Nemanau, kad šitaip
įstengčiau visus ketverius.
- Dinai...
- Štai kodėl kitąmet pradėjęs lankyti koledžą noriu būti ne­
toli tavęs, - nekreipdamas dėmesio į tai, kad noriu jam kai ką
pasakyti, jis dėsto toliau. Atsilošia į kėdės atkaltę, suneria ran­
kas ant krūtinės ir vėl nusišypso.
- Tu tik įsivaizduok: tu būsi antrakursė, aš - pirmakursis.
O juk turėtų būti atvirkščiai.
Jei ketinčiau likti su Dinų, šis sumanymas, ko gero, itin
mane pradžiugintų. Labai sunku girdėti jį kalbant apie ben­
drus mūsų planus, kai žinau, kad mudviejų draugystė netu­
ri ateities; vargu ar dabar galėčiau pasakyti ką nors tinkama,
kad jis apsigalvotų dėl koledžo. Veikiausiai Dinas apsigalvos,
kai mudu su Taileriu pasakysim jam tiesą. Tada, neabejoju, vėl
trokš stoti į Berklį. Tikrai nebenorės būti arčiau manęs.

245
 - Dinai... - sumurmu. Skaudu sutikti atvirą jo žvilgsnį,
persmelktą vien nuoširdumo ir meilės. Gaila, negaliu taip pat
žiūrėti į jį. O juk jis nusipelno kur kas daugiau. Tikrai myliu
Diną. Visada mylėjau nuo pat mūsų draugystės pradžios. Tie­
siog mano širdis dabar priklauso Taileriui. Aišku, man derėtų
atsisveikinti su Dinų.
- Myliu tave, - ištariu nė akimirkos neatitraukdama žvilgs­
nio nuo jo akių. Ko gero, nė nemirksiu. - Juk žinai, tiesa?
Suėmęs mano ranką virš stalo, šypsodamasis ne tik lūpo­
mis, bet ir akimis, jis atsako:
- Aišku, žinau.
Tą akimirką telieka viltis, kas Dinas išties mane myli.
 c>

Kai kitą dieną grįžtu pabėgiojusi, sprendimas jau priimtas:

merginos ir vaikinai leis laiką skyrium. Nežinau, kas jį priėmė,
tik man šis sprendimas nepatinka. Taileris, Šliužas ir Dinas pa­
traukia į kažkokią senovinių automobilių parodą visai netoli
miesto, o mes - j „Times“ aikštę. Niekam nerūpi, ką apie tai
manau aš; mėginu prieštarauti, kad kažkas planuoja už mane,
bet ničnieko nepešu. Net Emilė dvejoja, ar verta leisti popietę
su Reičele ir Tifane.
Taigi kelias valandas sukiojamės po „Times" aikštę, mudvi
su Emile atsilikusios nuo Reičelės ir Tifanės. į Tifanę negaliu
net pažiūrėti, juolab su ja kalbėtis, todėl laikausi nuo jos ato­
kiai. Kartais, kai jiedvi su Reičele užbėga į kokią parduotuvę,
mudvi su Emile prie jų net neprisidedame. Stovime lauke
ir šnekučiuojamės tikėdamosi, kad nė viena iš anų dviejų
nepastebės mūsų nesant šalia. „Times“ aikštėje dažnai lan­
kiausi per pastarąsias keturias savaites, taigi naujumo po­
jūtis man išblėsęs, Emilei taip pat, juk gyvena Niujorke jau
daugiau kaip metus. O štai Reičelę su Tifane aikštė žavi ir
keri - taip buvo ir man, kai pirmą kartą čia atsivedė Taileris.
Vien todėl neprieštarauju, anoms dviem dažnai stabčiojant
fotografuoti.

247
 - Ar Tifanės eisena išties tokia, ar, tavo manymu, ji tyčia
taip vaikšto? - pašnibždomis klausia Emilė, mums einant iš
paskos Keturiasdešimt trečiąja gatve. Atstumas tarp mudvie­
jų ir jų pamažu didėja, ir Emilė pakreipusi galvą tiria Tifanės
eiseną. Ši žingsniuoja pasipūtusi, tartum vykdydama svarbią
užduotį.
- Tyčia. Anksčiau niekada taip nevaikščiodavo, - pašnibž­
domis atsakau, kad neišgirstų aniedvi. Vargu ar jos įstengtų
sekti mūsų pašnekesį, nes „Times“ aikštėje kaip visada triukš­
minga, net ausyse gaudžia. - Žinai, ji buvo visai maloni, kai
pirmą kartą pamačiau, bet paskui viskas ėmė ristis velniop.
- Kas atsitiko? - domisi Emilė.
- Ilga istorija. - Nemanau, kad galėčiau paaiškinti, net jeigu
mėginčiau. „Tai štai, Emile, Taileris su ja išsiskyrė dėl manęs!“
Tarsi įstengčiau tai ištarti - kurgi ne... - Tik nešnekėk, kad turi
laiko, nes tikrai nenoriu apie tai kalbėti.
- Aš ir nebūčiau tavęs spyrusi, - atsako Emilė. Pašnairuoju
jos pusėn, ir staiga dingteli, kad pati panorau būti su ja, o ne
su Reičele, geriausia savo drauge. Jaučiuosi prasikaltusi, nes iš
pradžių pajutau Emilei antipatiją, bet tai buvo tada, kai dar ne­
žinojau, kad tarp jos ir Tailerio nieko nėra. Dabar imu laikyti ją
drauge; mudvi puikiai sieja antipatija Tifanei.
Vos po kelių minučių toji dingsta „Bruklino užkandinėje“, o
Reičelė stoviniuoja prie durų - laukia mūsų. Be kelių minučių
trys, o mes dar nepietavusios, todėl mielai stabtelime. Atsipū-
sime po lakstymo iš vienos parduotuvės į kitą.
Gauname kabiną tolimajame kampe, prie pat langų, bet Ti­
fanės krepšiai su pirkiniais užima pusę vietos prie jų. Aš, aišku,
atsisėdu šalia Emilės, būtinai priešais Reičelę. Greta jos kitapus
stalo sėdi Tifanė, ir man tai naudinga - galiu žiūrėti į ją tik

248
akies kampučiu. Nedarau to: įsmeigiu akis į stalą ir niekur ne­
sižvalgau, tik nerimastingai sukioju ant kelių sudėtas rankas.
Jos visos trys kurį laiką studijuoja valgiaraščius, bet aš ne­
sivarginu paimti savąjį nuo stalo. Už poros minučių Reičelė
tai pastebi ir prisimerkusi žiūri į mane per valgiaraščio viršų,
paskui dar spirteli po stalu. Nekreipdama dėmesio tuoj pat nu­
kreipiu žvilgsnį į langą ir stebiu žmonių srautą „Times“ aikštė­
je. Vietiniai vingiuoja tarp lėtai pėdinančių turistų. Šie, rodos,
nė nepastebi, kad trukdo eiti šaligatviais, sustodami tyrinėti
žemėlapių, fotografuoti ir veikiausiai paklausti saviškių, kur
link eiti toliau. Net sėdėdama viduje jaučiu, kaip jie varo vieti­
nius į neviltį.
- Vadinasi, tu iš Anglijos? - išgirstu Tifanę klausiant Emi­
lės. Atsiremiu alkūne į stalą ir padedu smakrą ant delno, vis
dar žiūrėdama į Keturiasdešimt trečiąją gatvę. Vis dėlto klau­
sausi toliau.
- Taip, - išvargusiu balsu atsako Emilė. - Gyvenu prie pat
Londono.
- Gyvenai čia anksčiau, ar tik atvykai dalyvauti toje kelionė­
je po Rytų pakrantę?
- Atvykau dėl kelionės, - ramiai taria Emilė, stengdamasi
atsakinėti kuo trumpiau. Man atrodo, kad ji nelabai nusiteikusi
kalbėtis su Tifane. Nesmerkiu jos už tai.
- Vadinasi, esi patyrusi smurtą?
Man atvimpa žiauna, vos šiems žodžiams išlėkus Tifanei iš
burnos. Esu tokia priblokšta, kad krypteliu galvą ir negalėda­
ma patikėti žiūriu į ją.
- Tifane! - pasibaisėjusi šūkteli Reičelė. - Kokia tu beširdė!
- Aš tik paklausiau, - šnairuodama į Reičelę atšauna toji.
Tada vėl pasižiūri į Emilę ir patraukia pečiais. - Tai kaip -
ar esi?

249
 - Jai nėra reikalo atsakyti į šį klausimą, - sakau griežtai ir
prisimerkusi žiūriu tiesiai į Tifanę kitapus stalo. Nenoriu at­
kreipti dėmesio, bet ji peržengė ribą.
Tifanė įsmeigia akis į mane.
- Ar neturėtum rinktis, ką valgysi, užuot kišusis į kitų žmo­
nių pokalbius?
- Tifane... - suniurna Reičelė, prikanda lūpą iš nesmagumo
ir atsiprašomai žvilgteli į mane. Tifanė ir vėl tik patraukia pe­
čiais tartum nesuprasdama, kas čia baisaus.
Manęs vėl vos nesupykina nuo pastangų mesti jos žodžius
iš galvos, bet jų nepaisyti sunku. Sunku apsimesti, kad neskau
du nuo tų žodžių, juk juos išgirdus man darosi dar šleikščiau.
Nenoriu čia sėdinėti ir laukti pasirodant padavėjos, nes kai ga
liausiai nieko neužsisakysiu, sulauksiu pikto Reičelės žvilgsnio
ir tikriausiai Tifanės šypsenėlės. Man to visai nereikia.
- Prašau atleisti, - sumurmu, ir Emilė bemat pašoka ant
kojų, kad išleistų mane iš kabinos. Reičelė suraukia kaktą įta­
riai į mane žiūrėdama - jai neaišku, kodėl išeinu, taigi nieko
nelaukdama sakau: - Aš į tualetą, - ir einu jo ieškoti.
Tualetas kitoje užkandinės pusėje ir, paskubomis įsprūsda
ma pro duris matau, kad jis gana mažas - vos dvi kabinos ir
du praustuvai. Laimė, be manęs, čia nieko daugiau nėra, tad
atsišlieju į sieną prie rankų džiovintuvų ir pratisai atsidustu.
Nenoriu grįžti. Nenoriu vėl žiūrėti į Tifanę. Tetrokštu iš
trūkti iš čia, parsigauti į butą ir sulaukti Tailerio paguodos.
Mėginu vaizduotis užkandinės planą, svarstau, ar įmanoma iš
tualeto patekti prie laukujų durų, nepastebint Reičelei, Tifanoi
ar Emilei. Tada imu rimčiau galvoti apie Emilę, kaip ji sėdi prie
to staliuko viena su dviem visiškai nepažįstamomis mergino
mis, vienai iš jų jau pajutusi antipatiją. Tifanė tai pastebėjo ir,

250
esu tikra, ji pasiryžusi šaipytis iš Emilės taip pat, kaip šaiposi
iš manęs. Gailiuosi nepaprašiusi Emilės drauge eiti į tualetą.
Gailiuosi ją palikusi. Žinau, kad vien dėl Emilės galop turėsiu
prisiversti grįžti pas tą trijulę. Tik dar ne dabar. Kol kas tegaliu
tikėtis, kad Reičelė ją palaikys, jeigu Tifanė vėl ims laidyti ne­
deramas pastabas.
Ramiai viena sau būnu tualete neilgai: po penkių minučių
atsidaro durys ir pro jas įeina vienintelis žmogus, kurio drau­
gijos stengiuosi išvengti.
- Ko taip užtrukai? - klausia Tifanė ir sunėrusi rankas ant
krūtinės eina artyn. Nė nežiūriu jai į akis, tik kėblinu prie durų,
vos vos ją užkliudydama.
- Luktelėk, - sako Tifanė.
- Kas yra? - piktai klausiu, pasisukdama ant kulnų. Nieka­
da negalėsiu jos pakęsti. - Po perkūnais, kas, Tifanė?!
- Šiąnakt ilgai nemiegojau, - ramiai atsako ji. - Galvojau.
Įsisprendusi į šonus ji ima vaikštinėti po tualetą tarp manęs
ir rankų džiovintuvų ant sienos. Kaip visada tyčia stengiasi at­
rodyti dramatiška, bet manęs neapgaus. Tad tik suneriu rankas
ant krūtinės, atsidustu ir laukiu, ką ji pasakys.
- Vakar vakare, tau būnant mieste su Dinų, kalbėjausi su
Taileriu. Atsiprašiau dėl to, kas įvyko praeityje. Jam tai labai
patiko, - kalba ji. Nesu visai tikra, ar nemeluoja, nes Taileris
ničnieko neužsiminė apie tai, man grįžus po vakarienės su
Dinų. Nė žodžio neištarė apie jos atsiprašymą ar kad šis jam
būtų labai patikęs.
- Turbūt galėčiau dar kartą su juo pamėginti, - sako ji su­
stojusi priešais mane ir žiūrėdama tiesiai į akis. - Žinoma, jei­
gu netrukdytum tu.
Bemaž akimirksniu suprantu Tifanės užuominą, bet tik su­
ima juokas.

251
 - Tikrai manai, jog Taileris nutrauks santykius su manim,
kad galėtų būti su tavim?
Pavartau akis rodydama jai, kokios apgailėtinos tos kalbos.
Absurdiškos Tifanės užmačios - vienintelis dalykas, kuris
manęs nebaugina. Man atrodo, kad su amžiumi jos darosi vis
kvailesnės.
- Dievuliau, tu tikrai gyveni iliuzijų pasaulyje, - tariu.
- Nieko panašaus, - Tifanė atsako kankinamai lėtai ir jos
lūpas iškreipia santūri šypsenėlė. - Žinau, jis to nepadarys, to­
dėl noriu, kad padarytum tu.
- Pala. - Jos žodžiai man nebeatrodo juokingi. - Ką?!
- Nutrauktum visa, kas yra tarp judviejų, - griežtai paliepia
ji, prisimerkdama ir nekantriai trepsėdama į plytelėmis klotas
grindis.
Tuoj pat papurtau galvą. Tifanė tikrai pamišo, jei mano, kad
galėčiau taip pasielgti.
- Nesulauksi, - pareiškiu. Mano balsas tvirtas, nors, paly­
ginti su ja, jaučiuosi silpnutė.
- Ką gi, tada paskambinsiu Dinui.
Ji ištraukia iš rankinės mobilųjį, pabrauko pirštu per ekra­
nėlį, vėl pasižiūri į mane ir nusišypso matydama siaubą veide.
Pakėlusi telefoną, man parodo: ekranėlyje Dino vardas, jo nu­
meris jau renkamas.
- Nedaryk to!
Puolu prie jos mėgindama išplėšti mobilųjį iš rankos. Širdis
nusirita į kulnis, trūksta oro. Jaučiu, jog mano gyslomis tekan­
tis kraujas suskystėjęs, skruostai išbalę.
Tifanė atkiša ranką, kad sulaikytų mane, ir šypsosi - taip,
kad panėši į šmėklą. Kita ranka iškelia telefoną ir laiko kuo to­
liau nuo manęs. Įjungia garsiakalbį, ir tualete ima sklisti vieno­
di jungimosi signalai.

252
 - Baik viską su Taileriu, ir aš nepasakysiu Dinui - sutarta?
- Puiku! - sušunku. Neturiu kitos išeities. Jau visa drebu, ne
tik rankos, krūtinėje sunkumas.
Tifanė bemat stumteli mane atgal per žingsnį ir nutraukia
ryšį, Dinui nespėjus atsiliepti. Esu tokia apdujusi, kad nė nepa­
juntu palengvėjimo.
- Štai kas bus toliau, - sako ji išsišiepdama plačiai ir taip
pagiežingai, kad sunku žiūrėti. Dabar mane pykina ne juokais.
Baisiai gailiuosi nepasprukusi iš užkandinės, kol turėjau tokią
galimybę. - Turi tai padaryti šįvakar. Sakyk Taileriui ką nori,
tik tegul supranta, kad šlykštusis judviejų romaniukas baigėsi.
Paskui noriu, kad persikeltum į mūsų viešbutį.
- Ką?! - mano balsas virtęs silpnu šnabždesiu, nors norė­
čiau, kad būtų griežtas ir stiprus. Deja, jis silpnas. Pralaimėju­
sio žmogaus balsas.
- Na, žinai - kad būtų dramatiškiau.
Tifanė išsišiepia dar plačiau. Nesuprantu, kaip ji gali man
šypsotis, mėgautis tuo, kad esu tokia priblokšta, suakmenėjusi
ir apdujusi. Sadiste, dievaži.
- Be to, - sako ji, atsainiai gūžtelėdama pečiais, - aš nesu
kvaila. Galėtum papasakoti Taileriui apie šį pokalbį, todėl, ma­
nau, bus geriausia, jei ateisi pas Diną ir pasiliksi su juo. Viską
nuodugniai apsvarsčiau, tad kai galų tai suvoksi, - o tu suvok­
si, jeigu iki šiol nesuvokei, kad tiesiog galėtum pasakyti Dinui
tiesą pati, kol aš to nepadariau, - negaišk veltui laiko. O aš pa­
skambinsiu tavo tėvams ir papasakosiu, kas dedasi, ir žinau,
kad neužbėgsi man už akių: velniai rautų, nepasakysi jiems
tiesos telefonu.
Staiga Tifanė pasirodo esanti kur kas protingesnė, negu
kada nors maniau. Ši jos užmačia nebeatrodo tokia juokinga
kaip vos prieš kelias minutes. Esu verčiama rinktis, ką įskau­

253
dinti: Tailerį, Diną ar tėvus. Tifanė prirėmusi mane prie sienos,
kaip ir norėjo, ir nelieka kitos išeities, tik daryti, ką ji liepia.
- Šantažuoji mane?
- Ne, - atsako Tifanė. Pagaliau nebesišypsodama savo
plačiąja šypsena ji prieina arčiau manęs ir grasinančiu balsu
sako: - Tik noriu būti užtikrinta, kad žinai, kas nutiks, jei ne­
padarysi man šios paslaugos.
- Klysti, jei manai, kad tau išdegs, - niurnu nurijusi seilę. -
Taileris niekados pas tave negrįš.
- Idena, - Tifanės bruožai sušvelnėja, ji sukrizena ir žing­
teli atatupsta, - mudvi abi žinom, kaip lengva nukreipti jo dė­
mesį kitur. Padėsiu tai padaryti ir nukreipsiu Tailerio dėmesį
nuo tavęs.
Žiojuosi prieštarauti, bet tuo metu vėl atsidaro tualeto du­
rys ir įeina Emilė. Suraukusi kaktą ji nužvelgia aplinką, įtarokai
pasižiūri į Tifanę, paskui į mane, ir klausia:
- Ką judvi čia veikiat?
- Tik sudarom sutartį, - atsako Tifanė prieidama dar ar­
čiau manęs, apkabindama per pečius ir tvirtai priglausdama
prie savęs. Jos skruostui prisilietus prie manojo, jaučiu, kad vėl
šypsosi, bet esu tokia sukaustyta, kad nė nesureaguoju. Nega­
liu prisiversti šypsotis vien dėl Emilės. Raukytis irgi neišeina.
Galiu tik mėginti kvėpuoti; visiškai nesusigaudydama spoksau
į praustuvus dešinėje.
Šįvakar turėsiu įskaudinti Tailerį, kad paskui būtų daug ge­
riau. Kaip gyva nebuvau apimta didesnio siaubo.
 ę>
Taileris jau kuris laikas vaikšto po butą. Neša drabužius iš savo
miegamojo į skalbyklą. Padeda Šliužui pakeisti virtuvės spin­
telės vyrius. Tylėdamas valo kavavirę: susikaupęs laižo lūpas,
retkarčiais niūniuoja panosėje. Visą tą laiką seku jį akimis nuo
sofos, ir man raižo vidurius svarstant, kaip geriausia padaryti
tai, ką turiu padaryti. Emilė sėdi šalia, junginėja televizoriaus
kanalus ir retkarčiais paklausia, ar man viskas gerai. Vis karto­
ju jai, kad kuo puikiausiai, nors iš tikrųjų nėra nieko panašaus.
Tik Šliužui vėlai išsiruošus pirkti maisto, nusprendžiu giliai
įkvėpti ir viską užbaigti. Emilei smalsiai stebint, atsikeliu nuo
sofos, pereinu svetainę ir sustoju virtuvėje prie ruošos stalo.
Taileris pakelia akis nuo kavavirės ir šiltai man nusišypso.
- Kas atsitiko?
- Eikš su manim ant stogo, - atsakau ramiai, ne visai taip,
kaip jis tikisi. Taileriui akys nušvinta, jis bemat nustoja valyti
aparatą. Ko nepaspringstu seilėmis, jam pašaipiai šyptelint.
- Kodėl pats to nesumaniau? - kužda jis pasilenkdamas virš
ruošos stalo arčiau manęs, kad Emilė negirdėtų nė žodžio.
- Taileri, reikalas rimtas.
Lengvabūdiška jo veido išraiška akies mirksniu virsta susi­
rūpinusia. Pasuku prie durų mėgindama neišsiduoti, kad tuoj

255
tuoj apsiašarosiu. Iš paskutiniųjų stengiuosi likti stipri, bet no
daug trūksta, kad palūžčiau. Jei prasižiosiu, galiu tiesiog imti
klykti, todėl nieko nesakydama išsivedu Tailerį iš buto ant sto
go. Laimė, jis nieko neklausia, net mudviem stovint lifte per
žingsnį vienam nuo kito.
Saulė jau seniai nusileidusi, beveik dešimta vakaro, mėlynas
dangus dar tamsėja, kai atidarau stogo duris ir įeinu į terasą.
Apsidairau, ar aplink daugiau nieko nėra, ir, tuo įsitikinusi, iš
lėto žengiu betoniniu paviršiumi.
Einantis iš paskos Taileris netikėtai uždeda rankas man ant
juosmens ir prigludęs nosimi prie skruosto šnabžda į ausį:
- Mažyte, ar viskas gerai?
Nuo jo balso tik persmelkia krūtinę ir per nugarą nueina
šiurpuliai - kartą, kitą. Apsigręžiu jo rankose; kai žiūriu į Tai
lerį, skausmas mano akyse persipina su sąmyšiu. Vis dar no
galiu patikėti atsidūrusi šioje siaubingoje padėtyje ir kol kas
gerai nežinau, ką kalbėti; atstumdama Tailerio rankas nuo
juosmens, jo akyse aiškiai matau savųjų atspindį.
- Taileri, noriu, kad labai įdėmiai mane išklausytum.
Jis linkteli ir staigiai įkvepia oro.
- Aš klausau.
Negreitai sukaupiu drąsą pasakyti tai, ką ketinu pasakyti.
Tai bus vienintelė logiška, jam bent kiek suprantama dingstis.
Vienintelė dingstis, galinti pateisinti tokį mano poelgį. Nors
meluosiu, mano žodžiai turi būti įtikimi. Nebeįstengiu ilgiau
žiūrėti į Tailerį, todėl nudelbiu akis į betoną, į jo rudus batus,
ir man skaudžiai suspaudžia širdį, kai galop išdrįstu pasakyti:
- Aš noriu likti su Dinų.
- Ką?!
Nereikia nė žvilgtelėti į Tailerį - iš užlūžusio balso supran
tu, koks jis sukrėstas, ir man skaudu tai girdėti. Skaudu, kad jį
sukrėtė mano žodžiai.

256
 - Nebenoriu būti su tavim, - sakau. - Aš myliu Diną.
Klausydamas mano žodžių Taileris prasižioja. Kai galutinai
supranta, ką sakau, jo vyzdžiai akimirksniu išsiplečia iš pani­
kos. Jis žingteli prie manęs ir švelniai suima už riešo. Net pa­
stebiu, kaip dirsteli sau į žastą - ten ištatuiruotas mano vardas.
Taileris sunkiai nuryja seiles ir pasižiūri į mane.
- Sakei, kad to nebus. Sakei, neapsigalvosi.
Užsimerkiu, ištraukiu riešą, žengiu žingsnį atgal ir prisiver­
čiu nesustodama tarti žodžius, kad ir visiškai nenorom.
- Vėl pamačiusi Diną supratau, kad... kad noriu būti su juo.
Ne su tavim.
Jis staigiai palenkia galvą į šoną, pratisai atsidūsta ir eina
lolyn nuo manęs. Pirštais perbraukia plaukus, stipriai suima
jų galus, atlošia galvą į dangų ir žingsniuoja ratu aplink terasą.
Kai vėl nuleidžia galvą, sugniaužia kumštį ir smogia į orą.
- Negali vėl man to iškrėsti.
Tą akimirką mano širdis plyšta į gabalus. Jie drasko man
krūtinę, visą kūną drebina kaltės jausmas. Nedrįsčiau vėl mu­
dviejų išduoti, bet tai ne mano valioje. Ir tikiu: vos tik Tifanė
Išvyks iš Niujorko, sugebėsiu jam paaiškinti, kas vyksta iš tiesų,
i'lkiu, kad Taileris supras, kodėl tai darau.
- Atleisk.
Staiga ašaros ima veržtis laukan; kai pamatau jo akis, sma­
ragdinė jų žaluma tokia išblukusi, kad net baisu. Žiūrėdamas į
mane Taileris purto galvą, ir suprantu nebegalinti ilgiau čia su
juo būti. Nusigręžiu ir mėgindama mirkčiojimu sulaikyti aša­
ras pasuku prie durų.
- Idena, palūkėk! - man pavymui tyliai šūkteli Taileris. Jo
balsas gargždus. Girdžiu jo batus dunksint į betoną, kai teki­
nas pasileidžia iš paskos; kai pasiekiu laiptinę, atsiduria beveik
man už nugaros.

257
 - Prašau tavęs. Taip nesąžininga, - sako maldaujančiu
balsu.
- Atleisk, - paskubomis pakartoju ir nė nemanydama atsi­
gręžti į jį kuo greičiau einu toliau. Leistis liftu nenoriu, kad ne­
būčiau priversta kalbėtis su Taileriu tokioje ankštoje erdvėje,
todėl lipu laiptais. Galiausiai imu šuoliuoti per dvi pakopas iš
karto, o Taileris bėga šalia.
Keturiais aukštais žemiau suku už kampo, bet jis pastoja
man kelią, sugriebia už pečių ir neleidžia bėgti toliau.
- Kodėl? - klausia jis. Balsas vis dar trūksmingas, vis dar
gargždus, kupinas skausmo. - Maniau, kad viskas tarp mūsų
gerai. Kas atsitiko? Ar ką nors padariau ne taip? Pasakyk man!
Visiškai nesumoju, ką atsakyti. Tiesa ta, kad viskas iš tikro
buvo gerai - kol pasirodė Tifanė. Taileris nepadarė nieko blogo;
negaliu meluoti, kad padarė, tad trenkiu petimi jam į krūtinę ir
stumteliu iš kelio. Leidžiuosi bėgti žemyn dar greičiau, sport­
bačiais dunksėdama į laiptų pakopas ir stengdamasi negirdėti
be atvangos mane šaukiančio jo balso. Tas balsas nei šiurkštus,
nei tvirtas ar sodrus - mat Taileris nepyksta. Jis neįtūžęs. Tik...
įskaudintas. Ir viskas. Be galo, neapsakomai įskaudintas.
Pasiekusi dvyliktą aukštą jau žliumbiu. Skruostais upeliu
teka ašaros, bet neturiu jėgų jų nusišluostyti. Gerklė tokia už­
gniaužta, kad sunku kvėpuoti. Taileris sunkiai ir tankiai alsuo­
ja man už nugaros; nusigavusi iki buto durų meldžiuosi, kad
jos būtų dar neužrakintos. Atidariusi tas duris baisiausiai iš­
gąsdinu Emilę, sėdinčią ant sofos. Pritrenkta ji pašoka, krypteli
galvą ir išputusi akis, prasižiojusi spokso į mudu.
Nei Taileris, nei aš nekreipiame į ją dėmesio. Einu tiesiai į
jo kambarį. Galvą laikau nuleistą, mėginu neišsiduoti, kad ver­
kiu, bet man atrodo, kad Emilė vis tiek pastebi. Įėjusi į kambarį

258
mėginu užtrenkti duris, bet Taileris laiku prispaudžia prie jų
rankas ir stumdamas atidaro.
- Idena, - kužda jis man pavymui įžengęs į kambarį ir už­
daręs duris. Kai pasižiūriu į jį lyg pro miglą reginčiomis aki­
mis, pastebiu, kad jo akys truputį paburkusios. - Kodėl apsi­
galvojai? - tyliai klausia. - Kodėl Dinas? Kodėl ne aš? Atsakyk
man, būk gera.
- Todėl, kad Dinas man ne įbrolis.
Nebežiūriu į jį. Širdis pašėlusiai daužosi, spaudžia krūtinę.
Pereinu kambarį, atidarau spintos duris ir stveriu nuo viršuti­
nės lentynos savo kuprinę. Tada pasirausiu žemiau, nutraukiu
nuo pakabų kelis savo apdarus ir susikemšu į kuprinę, paskui
pro Tailerį einu prie komodos.
- Ką darai? - šnabžda jis ir nuleidęs pečius, susiraukęs žiūri
į mane. Pirmą kartą po daugelio metų Tailerio akys vėl atrodo
be gyvybės ženklų kaip kadaise.
- Apsistosiu Dino viešbutyje. - Mano balsas tiesiog apgai­
lėtinas, veikiau panašus į raudą, ir nesu tikra, ar įmanoma su­
prasti, ką sakau. Šiaip ar taip, toliau griebiu savo drabužius,
ištraukiu iš sieninio lizdo telefono kroviklį. Viską sukraunu į
kuprinę, užsegu užtrauktuką ir užsimetu ją ant peties. Atsi­
tiesiu.
- Ką man daryti, kad tave sulaikyčiau? - klausia Taileris,
bet jo žodžiai labiausiai panašūs į maldavimą. Jis vėl žingteli
prie manęs, viena ranka suima už smakro, kita stveria už ran­
kos. Suspaudžia pirštus taip smarkiai, kad šie bemat suskausta;
kitas karštas jo delnas tiesiog degina man smakrą.
- Ar galiu ką nors padaryti, kad, po šimts velnių, apsigal­
votum?
Iš visų jėgų trūkteliu ir išvaduoju savo ranką.
-Ne.

259
 Tada išeinu. Sugniaužusi kuprinės diržą, kita ranka persi­
braukiu plaukus. Svarstau, ar kaip nors galėjau išsisukti nuo
Tifanės. Ji teisi: jei būčiau pirmoji atskleidusi Dinui tiesą, būtų
negalėjusi man grasinti. Šiaip ar taip, ketinau prisipažinti Di­
nui, tik ne taip greitai. Būčiau išvengusi to, ką padariau prieš
kelias minutes. Kita vertus, Tifanė buvo viską apgalvojusi, taigi
jei būčiau viską pasakiusi Dinui, ji būtų tai išklojusi mano ir
Tailerio tėvams, o tam buvau nepasiruošusi.
Taileris nemėgina sekti iš paskos man einant iš jo kamba­
rio ir buto. Net Emilė nieko neklausinėja, kai atidarau duris
ir įžengiu į koridorių. Man net nė motais, kad gali pamaty­
ti mane verkiančią. Mergina atrodo sunerimusi; uždarydama
duris įstengiu tik liūdnai jai šyptelėti. Nenuvokiu, ką Emilei
pasakys Taileris, bet gerai žinau: dabar man nei šilta, nei šalta,
jeigu atskleis visą tiesą apie mudu. Tenoriu ištrūkti.
Šįsyk leidžiuosi liftu. Iki pat apačios raudu, man virpa lūpos,
bet tai visiškai nesvarbu, net kai išslenku iš pastato į Septy
niasdešimt ketvirtąją gatvę. Man nė motais, kad verkiu nakčia
Niujorko gatvėse. Tik suvokiu, kad nakties oras, kuriuo kvė­
puoju, ramina. Valandėlę užsimerkiu, lėtai sukdama už kampo
į Trečiąjį aveniu. Krūtinė pradeda atsipalaiduoti, net drebulys
praeina.
Iki „LoweU“viešbučio bus dvidešimt minučių pėstute, jei ei­
siu tiesiai Trečiuoju aveniu, paskui kirsiu Šešiasdešimt trečią­
ją gatvę. Man visai nebaisu. Man patinka erdvė ir privatumas,
nors šaligatviuose vis dar gausu pėsčiųjų, o gatvėse nestinga
mašinų. Kaip malonu, kad bent kartą galiu pabūti viena. Be
Tailerio. Be Tifanės. Be Dino, Reičelės, Šliužo ir Emilės. Vienui
vienai. Kai kurie praeiviai vis dėlto smalsiai dirsčioja, ir man
dingteli, kad galbūt atrodau it nežinia kaip susimovusi nevy
kėlė bėglė. Tačiau šitai man irgi nė motais. Šiuo metu Man

260
hatano gyventojų nuomonė apie mane nėra didžiausias mano
rūpestis.
Oras šaltesnis, negu ką tik buvo ant stogo, todėl priėjusi
Šešiasdešimt trečiąją gatvę susikišu rankas į kišenę megztinio
priekyje ir lengviau atsidustu, vėl žingsniuodama pro Santa Fė
operos teatrą. Kol nusigaunu iki viešbučio, išsenka ašaros, ant
skruostų jos jau išdžiūvusios. Akys turbūt patinusios ir parau­
dusios, todėl pasitrinu jas stengdamasi nuslėpti, kad verkiau,
bet turbūt padarau tik blogiau, nes jas ima peršėti.
Šįkart budi kitas durininkas, pusamžis žilstančiais plaukais.
Atidaro duris ir palinki gero miego. Nesakau jam, kad net nesu
viešbučio viešnia, juolab kad vargu ar šiąnakt išvis pavyks su­
dėti bluostą, ir kad apie gerą miegą negaliu net svajoti. Taigi
tik padėkoju.
Praeinu pro registratoriaus stalą ir traukiu per vestibiulį iki
lifto stengdamasi prisiminti, kaip nusigavome iki Dino, Reiče-
lės ir Tifanės apartamentų. Žinau, kad jie dešimtame aukšte,
taigi spusteliu mygtuką ir laukiu, kol liftas sklandžiai kyla. Jo
kabina su veidrodžiais, tad žiūriu į savo atspindį. Akys baisios,
aiškiai matyti, jog ką tik raudojau, turbūt penkiolika minučių
be perstojo. Niekaip to nenuslėpsiu ir bemaž neabejoju, kad
pamačiusi mane Tifanė netvers džiaugsmu. Paskutinį kar­
tą mėgindama žūtbūt paslėpti patinimą patapšnoju per akis
megztinio rankove, bet iškart nusprendžiu, kad neverta.
Išeinu iš lifto dešimtame aukšte ir sutelkusi visą dėmesį į
ritmingą kvėpavimą pėdinu per vestibiulį iki reikiamų aparta­
mentų. Ilgai stoviu prie durų. Iš tikrųjų visai nenoriu eiti vidun.
Nenoriu išvysti pašaipios savimi patenkintos Tifanės šypsenė­
lės, žiūrėti Dinui į akis. Ko gero, vien susitikimas su Reičele
man nekels tiek nerimo, nors neišmanau, ką teks kalbėti jai
ir Dinui. Kaip paaiškinti, kodėl verkiau? Dėl kokios priežas­

261
ties noriu apsistoti jų apartamentuose? Abejoju, ar Tifanė bus
jiems papasakojusi apie mūsų susitarimą.
Keletą kartų giliai įkvėpusi galiausiai pabeldžiu į duris. Jau
po dešimtos, bet už jų vis dar girdėti televizorius. Netrukus
kažkas prieina prie durų; klausydamasi, kaip atrakinamos spy­
nos, susikaupiu, nes nežinau, ką pamatysiu. Nuoširdžiai mel­
džiuosi, kad tai būtų Reičelė. Deja, kitapus durų stovi Tifanė.
Nenustembu.
- Idena! - sušunka ji nustebusi, bet tą pačią akimirką jos
veide pasirodo įspūdinga šypsena. Tifanė užsimetusi šilkinį
chalatą, laiko jį suėmusi ranka, kita atidaro duris. - Ką čia
veiki?
Sugriežiu dantimis ir šiurkščiai nustumiu ją į šalį. Negaliu
žiūrėti į tą vaidybą - tik ne dabar. Eidama į svetainės vidurį
išgirstu, kaip Tifanė uždaro duris. Dinas pašoka ant kojų nuo
vienos iš tų šlykščių senovinių kėdžių ir kilsteli antakius spė­
liodamas, ko atėjau. Jis mūvi juodas treningo kelnes ir vilki bal­
tus trumparankovius marškinėlius. Bemat prieina prie manęs,
ir jo veidas tuoj pat darosi susirūpinęs.
- Ką čia veiki? - klausia Dinas, palinkdamas į mane. Jo gal­
va žemiau už mano, tad Dinas iš apačios įdėmiai žiūri man į
veidą. - Idena, kas atsitiko?
Suimu jo delną, perkišu pirštus jam tarp pirštų. Jo artumas
mane ramina. Dinas visada sugebėdavo mane nuraminti, man
pakakdavo išgirsti jo balsą. Dinas visuomet toks rūpestingas,
toks švelnus. Žingteliu į priekį ir įsikniaubiu Dinui į krūtinę; jo
marškiniai prilimpa man prie drėgnų akių.
- Susikivirčijau su Taileriu, - šnabždu, bet tai toli gražu ne
tiesa. Jaučiu, kad už poros žingsnių mudu stebi Tifanė, bet už­
merkiu akis, nes nenoriu jos matyti. - Nusprendžiau pagyven­
ti pas tave.

262
 Tai melas. Aš tik vaidinu. Bet esu nuoširdžiai apkabinusi
Diną. Išties glaudžiu jį prie savęs - ne kad būtų patenkinta Ti-
fanė, o kad man to reikia. Šią akimirką man reikia Dino, mano
vaikino.
Jis glaudžia mane prie savęs dar tvirčiau negu aš jį. Paskui
įremia kaktą į smilkinį, pajuntu jį atsargiai alsuojant man į ausį.
- Džiaugiuosi, kad atėjai čia, - švelniai sako. - Mums labai
malonu, kad pagyvensi kartu, tiesa, Tifane?
Jis truputį atšlyja, bet tebėra apglėbęs mane ranka.
- Žinoma! - pritaria Tifanė. Balsas kupinas užuojautos ir
gailesčio, tartum ne ji pati būtų viską surežisavusi. - Negaliu
patikėti, kad judu su broliu susivaidijote. Paprastai esat tokie
artimi.
Jeigu nebūčiau tokia palaužta, gal ir užtektų jėgų ją iškeikti,
tačiau dabar teįstengiu vėl prisiglausti prie Dino. Apkabinusi
uodžiu jo kvapą. Paprastai Dinas atsiduoda tepalais ir auto­
mobilių išmetamosiomis dujomis, bet dabar, atsidūręs už trijų
tūkstančių kilometrų nuo remonto dirbtuvių, kvepia tik pa­
prastu muilu.
- Prašau tavęs - nenusimink, - sako glostinėdamas man
ranką. - Kad ir kas nutiko, viskas užsimirš.
- Noriu tik miego, - suniurnu tebejusdama įdėmų Tifanės
žvilgsnį. Vis dar girdžiu televizorių. Tiesą sakant, miegoti ne­
noriu. Nebent užmigti ir atsibudusi suvokti, kad viso to iš tikro
neįvyko. Rytą jausiuosi geriau. Ne tokia sugniuždyta.
Dinas atitraukia delną, vėl švelniai paima mane už rankos
ir rūpestingai vedasi per numerį. Atidaro vieno iš miegamųjų
duris. Dirstelėjusi jam per petį pamatau, kad Tifanės lūpas vėl
iškreipusi ta bjauri šypsena. Tifanė be garso, tik krutindama
lūpas, kažką sako, bet aš nesuprantu ir nelabai noriu suprasti.

263
Atsigręžiu, smarkiau suspaudžiu Dinui ranką, nuseku paskui jį
į miegamąjį ir uždarau duris.
Kambarys didelis, su milžiniška lova pačiame viduryje, sie­
nos išpuoštos gana įspūdingais meno kūriniais. Dino bagažas
numestas ant grindų, vaikinas tuoj pat paspiria jį į šalį ir palei­
džia mano ranką.
- Reičelė su Tife gyvena kitame kambaryje, - sako jis. - Šis
mano.
Linkteliu. Nusimetusi kuprinę nuo peties padedu ant lovos
ir imu krapštinėti užtrauktukus.
- O kur Reičelė?
- Jau miega.
Dinas gūžteli pečiais, prieina prie lovos krašto ir ima taisyti
pagalves. Dalį numeta į šalį, atkloja šiltą antklodę. Visa pata­
lynė smėlio spalvos. Jis suima savo marškinėlius už apačios ir
mikliai nusitraukia per galvą, nerūpestingai sulanksto ir meta
ant vienintelės kėdės kambario kampe. Kai vėl prieina prie ma­
nęs, jo kakta suraukta, atrodo susirūpinęs.
- Tau tikrai nenutiko nieko blogo?
Prispaudžiu delną Dinui prie nuogos krūtinės ir mėginu
šyptelėti.
- Taip. Rytoj bus geriau. Man tik reikia kiek numigti.
Iš to, kaip Dinas susiraukia, matau jį suprantant, kad me­
luoju, bet jis nieko nekamantinėja, ir mane šitai džiugina, nes
labai nenorėčiau kalbėti apie tai, kas įvyko. Negalėčiau, net
jeigu norėčiau. Neįstengčiau pasakyti esanti čia tik todėl, kad
gudruolė Tifanė sumanė tobulą būdą šantažuoti mane, o regz­
ti vis naujų melų irgi neprisiversčiau. Vis dėlto jeigu Dinas
klaus, pasakysiu, kad susivaidijome su Taileriu dėl tėvų. To
turėtų užtekti.

264
 Nusivelku drabužius, sukišu į kuprinę ir matau, kad ne­
pasiėmiau nė pusės to, ką turėjau pasiimti. Atsidustu, užsegu
kuprinės užtrauktuką, metu ją ant grindų ir vienais apatiniais
einu aplink lovą. Dinui gesinant šviesą, atsigulu į ją ir susisupu
j tą šiltą antklodę. Kambarys panyra į tamsą; girdžiu šlepsint
Diną, netrukus jis irgi atsigula.
- Jau sakiau: per daug dėl to nesijaudink, - prabyla jis glaus­
damasis prie manęs. Kai krūtine paliečia man nugarą, pajun­
tu, kad jo oda šaltoka. Dinas apkabina mane per pilvą; uždedu
ranką jam ant plaštakos ir atsidustu.
- Viskas užsimirš, - dar kartą primena jis, ir aš labai labai
tikiuosi, kad neklysta.

** «

Jau antra nakties, o aš vis dar nemiegu. Guliu nejudėdama,

spoksau į lubas ir stengiuosi atsikratyti Tailerio veido prieš
akis. Vis girdžiu jo balsą ir nieko negaliu padaryti. Neįstengiu
liautis apie jį galvojusi. Vis prisimenu, kaip jis žiūrėjo, kai pa­
sakiau norinti likti su Dinų, kaip maldavo manęs, kad apsigal­
vočiau.
Trečią valandą nakties nebeištveriu.
Dinas pavirtęs ant šono kitoje lovos pusėje, jo kūnas už pu­
sės sprindžio nuo manojo, todėl lengvai nusimetu antklodę ir
išlipu iš lovos. Jis nė nekrusteli. Mano akys seniai apsipratusios
su tamsa, taigi pagal baldų apribus susirandu kuprinę ir rau-
siuosi, kol randu mobilųjį. Tuoj pat surenku Tailerio numerį. Jį
atitinka vienas skaitmuo.
Pirmą kartą esu sujungiama su balso pašto dėžele, bet ma­
nęs tai nestebina: trečia nakties. Veikiausiai Taileris miega, bet

265
man žūtbūt reikia pasikalbėti, todėl skambinu dar kartą vilda
masi jį pažadinti, jei tik būsiu įkyri.
- Idena, - atsiliepia balsas, bet ne Tailerio - Emilės.
- Emile, - šnabždu dirsčiodama į miegantį Diną. - Kur Tai-
leris?
- Idena, jis nusitašęs, - nedvejodama atsako ji. Kalba tyliai,
panašiu į varlės kvarkimą balsu, tartum ne visai pabudusi. -
Supranti - girtutėlis.
-Ką?
Emilė atsidūsta.
- Prieš kokį pusvalandį pažadino mudu su Stivenu. Daužė
virtuvėje butelius ir dabar vos laikosi ant kojų.
Ji nutyla. Smarkiau prispaudžiu mobilųjį prie ausies klau­
sydamasi vyriškų balsų kažkur kitur bute. Nesuprantu, ką jie
šneka, bet atpažįstu ryškią bostonietišką Šliužo tartį.
- Kas tarp judviejų nutiko? - klausia Emilė ir atsidūsta.
Girdžiu, kaip jai einant per kambarį anie balsai garsėja, ir ji
pati ima kalbėti garsiau, kad perrėktų juos. - Taileris velniškai
užsišiko, kai išėjai, ir dabar Stivenas vonioje, galima sakyti, rū­
pinasi juo kaip vaikučiu, nes jis be perstojo vimčioja.
Ji atitraukia Tailerio telefoną nuo ausies ir niurna:
- Po perkūnais, Šliužai, turi prilaikyti jam galvą, kad nenu­
lenktų! Še. Pasikalbėk su Idena.
Telefonas grabaliojamas, kol iš vienų rankų pereina į kitas;
fone girdžiu Tailerį dejuojant ir žiaukčiojant. Emilė nesiliauja
dūsauti, Šliužas keiktis. Pasijuntu dar labiau prasikaltusi, nei
buvau iki šiol. Žinau, kad viskas per mane. Kad dėl to kalta
tik aš.
- Ateinu, - sakau nebesistengdama kalbėti tyliai. Laisvąja
ranka paimu kuprinę ir pradedu traukti iš jos drabužius.

266
 - Nekoks sumanymas, - bemat atsako Šliužas taip griežtai,
kad tuoj pat nustoju daryti, ką dariusi, ir mano koja lieka iki
pusės įkišta į džinsus. - Dabar jis, galima sakyti, nekenčia ta­
vęs. Mums nereikia, kad ateitum čia ir dar pablogintum padėtį.
Mes viską suprantam, nesijaudink.
Iškart po jo žodžių išgirstu vemiant Tailerį. Emilė vėl at­
sidūsta, o man nelieka nieko kito, tik susiraukus persibraukti
plaukus pirštais.
- Eina šikt, - sudejuoja Šliužas ir iškart nutraukia ryšį.
Gal minutę negalėdama patikėti spoksau į ryškiai šviečiantį
telefono ekranėlį, paskui nusitraukiu džinsus ir spiriu į šoną.
Esu taip slegiama kaltės, kad jeigu dabar kambaryje degtų
šviesa, neabejoju, pamatyčiau save visą išbalusią. Sugriežusi
dantimis iš įsiūčio ant savęs, šveičiu mobilųjį per grindis; man
nerūpi, kad jis garsiai dunksteli. Tačiau Dinas nė nekrusteli.
Vos tvardydamasi šliaužiu į lovą atgal prie jo. Dino artumas vėl
mane nuramina, tad prisispaudžiu jam prie nugaros ir suimu
delną. Kurį laiką žaidžiu Dino pirštais, sukiodama juos aplink
manuosius, paskui smarkiai suspaudžiu delną ir įsikniaubiu
jam į petį. Vos po trijų dienų mudu išsiskirsime. Pasakysiu jam
tiesą, ir nelieka nieko kito, tik viltis, kad ir Dinas, ir Taileris
atleis man už tai, ką buvau priversta padaryti.
Užsnūstu tik prieš pat šeštą ryto. Miegu toliau ir galiausiai
atsibundu tik po vidurdienio šiek tiek sutrikusi. Galva sunki,
kaip būna visada, kai per daug verki. Dino šalia nebėra. Pasi­
rėmusi alkūnėmis pusiaumirka apsidairau po kambarį. Mano
mobilusis guli ant grindų ekranėliu į apačią, iš kuprinės išlindę
drabužiai. Atsidustu. Vakardiena buvo tikra jovalynė.
Viešbučio apartamentuose tylu. Negirdėti jokių balsų nei
televizoriaus. Negaliu smerkti Dino, kad išėjo. Dabar jis Niu­
jorke ir negali sau leisti tuščiai švaistyti laiką dykinėdamas
viešbutyje. Juk reikia tiek daug pamatyti, o laiko tiek mažai.
Dėl viso pikto vis dėlto pašaukiu jį vardu.
Nustembu, kai Dinas atsiliepia. Svetainėje nuaidi jo balsas,
netrukus jis pats įkiša galvą pro duris, šiltai nusišypso ir sako:
- Pagaliau!
Pavartau akis, atsisėdu ir prispaudžiu antklodę prie krū­
tinės.
- Kur Reičelė ir Tifanė?
- Reičelė išėjo pietauti su tuo vyruku... Driežu.
Kilsteliu antakį.
- Su Šliužu?
- Aha, tuo pačiu, - atsako Dinas.

268
 Jis plačiau praveria duris ir įėjęs į miegamąjį jas uždaro.
Mūvi vien tas pačias tamsiai mėlynas treningo kelnes kaip va­
kar ir atrodo, lyg būtų gana tingiai leidęs rytą.
- Kiek jam - kokie dvidešimt penkeri?
- Dvidešimt vieni, - tyliai ištariu. Jeigu vis dar nebūčiau
tokia priblokšta vakarykščių įvykių, galbūt stebėčiausi, kokių
velnių Reičelė eina su Šliužu pietauti. Nuo tada, kai Trevoras
per pavasario atostogas nutraukė su ja draugystę, ji įsikalė sau į
galvą turinti būti nepriklausoma. Akivaizdu, kad neilgai laikėsi
šios nuostatos.
- Kur Tifanė?
- Nežinau, - sako Dinas ir įsitaiso lovoje šalia manęs. Atsi­
gula ant šono, pasiremia alkūne. - Ir man nerūpi.
Uždėjęs vėsų delną ant klubo jis prisitraukia mane arčiau
savęs. Jo lūpos bemat apiberia mano veidą lėtais švelniais bu­
činukais ir nusigauna iki kaklo.
- Pasiilgau tavęs, - tyliai niurna Dinas. Pasislinkęs ant čiu­
žinio, prisispaudžia krūtine prie manęs, švelniai glostinėja
šoną, o lūpomis pasiekia mano lūpų kamputį.
Bučiuoja mane švelniai, visai kaip mano prisiminimuose,
bet negaliu atsakyti jam tokiu pačiu švelniu bučiniu. Išvis ne­
galiu prisiversti bučiuotis su Dinų, nes akies kampučiu matau
ant grindų gulinčius savo sportbačius. Jie primena man Tailerį.
Kaip gali nepriminti? Jis man juos padovanojo, ant jų užrašė
priesaką nepasiduoti - o dabar mano, kad kaip tik taip ir pada­
riau. Nežinau, kaip turėčiau jam paaiškinti, kad nepasidaviau,
kad visa tai tėra laikina, tik kol Tifanė išvyks iš Niujorko. Ne­
numanau, kaip rasti išeitį.
Susiraukiu jusdama Dino lūpas, suleidžiu pirštus jam į
plaukus ir švelniai stumiu nuo savęs.
- Ne šiandien.

269
 Jis pažvelgia į manę išpūtęs akis, sumišęs.
-Ką?
Vėl akimis susirandu sportbačius. Išblukęs baltas audeklas,
Tailerio keverzonė ant guminės juostos. Man j galvą šauna vi
siškai nelogiška mintis. Ją supras tik Taileris.

* * K

- Turiu kai ką padaryti, - sakau Dinui.

Nė akimirkos nedvejodama nusimetu antklodę, nukeliu ko­
jas nuo lovos ir einu tiesiai prie kuprinės ant grindų.
- Ką? - pakartoja jis ir atsisėdęs lovoje spokso į mane tar­
tum negalėdamas patikėti, kad ką tik jį atstūmiau. Pirma: aš
ką tik pakirdau. Antra: jau kuris laikas guliu su geriausiu jo
draugu. Trečia: netrukus pasakysiu Dinui tiesą, todėl manau,
kad kiurksoti čia ir leisti jam manyti, neva viskas gerai, yra, nė
kiek neperdedant, blogiausia, ką galėčiau padaryti.
- Kas tokio svarbaus kaip tik šią akimirką?
Vis dar vaikštinėdama po miegamąjį vienais apatiniais,
čiumpu nuo grindų savo drapanas, kuprinę, mobilųjį, „konver-
sus“ ir einu prie durų.
- Negaliu pasakyti, - mesteliu per petį. Einu į svetainę, iš
jos neriu tiesiai į vonios kambarį. Girdžiu Diną ateinant iš pas­
kos. Užrakinu vonios duris, kol manęs nepasivijo.
- Idena! - kartą pabeldęs jis kalba pro medines duris: - Kas
čia darosi? Ar tai dėl to, kas nutiko vakar?
Nekreipdama į jį dėmesio vėl puolu traukti drabužių iš kup­
rinės, tik šįsyk ne tamsoje, ne vidury nakties; išmėčiusi juos
po visą vonios kambarį mėginu surinkti apdarą iš tų drabužių,
kuriuos atsitiktinai sugriebiau išeidama. Nenoriu užsibūti, to­
dėl nė nepalendu po dušu, tik nusiprausiu veidą ir rankas. Iš

270
viso teužtrunku penkias minutes, kol susikaupiu. Tada apsi­
aunu batus, užsegu kuprinės užtrauktuką ir užsimetu jos diržą
ant peties.
Atidariusi duris pamatau atsišliejusį į staktą Diną. Jis bemat
atšoka atgal ir pilnomis panikos akimis nužvelgia mano veidą.
- Aš padariau ką nors bloga? - kuo tyliausiai klausia.
- Nieko bloga tu nepadarei, Dinai, - čia ir visa bėda! - kone
suvaitoju purtydama galvą ir šonu sprausdamasi pro jį. Esu
baisiai supykusi ant savęs, tiesiog įtūžusi, nes gali pasirodyti,
kad išlieju įtūžį ant jo. Man labai sunku žinoti, kad netrukus
turėsiu įskaudinti Diną, vienintelį žmogų, kurio nieku gyvu
nenoriu įskaudinti. Jis vertas kur kas geresnės negu aš.
Laukiu atsakymo, bet Dinas tyli. Tarsi jam būtų visiškai
nesuvokiama, ką dabar galvoju. Išeinu iš numerio, bet net
neįstengiu prisiversti į jį atsisukti. Tik uždarau duris ir ne­
sustodama einu per vestibiulį. Kuo toliau nuo jų apartamen­
tų, tuo labiau mano dėmesys nuo Dino krypsta kitur. Į savo
poelgio motyvą ir į manęs laukiančią užduotį. Į tą nelogišką
sumanymą.
Liftu leisdamasi į pirmo aukšto vestibiulį panaršau kupri­
nę, ar iš vakaro įsimečiau jon piniginę, ir lengviau atsidustu:
nepamiršau. Išsitraukiu mobilųjį ir vingiuoju po būrelį turistų,
susibūrusių prie registratūros stalo, stengdamasi neužkliūti už
jų bagažo. Paskui tas pats durininkas atidaro man duris, aš pa­
dėkoju.
Kuo greičiau einu nuo jo šalin, žingsniuoju gatve spoksoda­
ma į mobilųjį rankoje. Susirandu metro žemėlapį ir tuo pačiu
metu ieškau vienos studijos. Nenumanydama, kurion pusėn
traukti, stabteliu prie kampo ir svarstau. Gatvėse kaip įprastai
gausu žmonių, todėl atsišlieju į artimiausio pastato sieną, pasi­
ryžusi nė už ką netrukdyti pėsčiųjų srautui.

271
 Man užtenka mažiau nei dešimties minučių rasti studija
ir susidaryti metro maršrutą. Nors teks gautis dvi mylias per
Manhataną, beveik neabejoju sugebėsianti.
Meistriškai nardau tarp užsižiopsojusių turistų, lyg būčiau
sena Manhatano gyventoja. Man vis lengviau orientuotis tvar­
kingais stačiakampiais suplanuotame mieste, juolab kad jau
mėnuo vaikštau tomis gatvėmis ir esu įsidėmėjusi kelią per
Aukštutinį Ist Saidą. Metro stotį pasiekiu vos per penkias mi­
nutes su trupučiu. Laimė, turiu pasiėmusi metro kortelę.
Prieš keturias savaites metro kėlė man siaubą. Tuomet Tai-
leriui teko tempte mane tempti, o dabar vaikštau naujoje sto­
tyje nė kiek nesijaudindama. Aišku, kol prieinu reikiamą plat­
formą. Čia tvyro baisi smarvė. Karštis alpus, žmonių pulkai, ir
nuo jų čia dar blogiau. Nė nemėginu slėpti pasidygėjimo aplin­
ka. Prieš atvykdama į Manhataną niekada nesitikėjau, kad čio­
nykščiame metro bus prabangu ar bent jau švaru, ir vis dėlto
kitose stotyse man nesinorėjo vemti. Sulaikau kvapą ir sustoju
įsprausta tarp moters su vežimėliu ir būrelio jaunų turistų iš
Azijos. Jeigu mama žinotų, kad esu čia viena, užmuštų.
Po kelių minučių atvažiuoja traukinys, bet ant platformos
tiek žmonių, kad man nė nepavyksta į jį įlipti. Neužtenka drą­
sos alkūnėmis grūstis pro minią, todėl laikausi nuošaliai, kol
traukinys prisipildo ir nuvažiuoja, tada prislenku arčiau plat­
formos krašto spėliodama, kiek įstengsiu išlikti gyva šiame
požemyje, kol būsiu pribaigta nuodingų garų. Man baisu kvė­
puoti, tad užsimerkiu ir iš visų jėgų laikydama kuprinę laukiu
kito traukinio.
Jis atvažiuoja po kokių penkių minučių, šį kartą grumiuo­
si, kad patekčiau vidun. Nieku gyvu netūnosiu šitoje juodojoje
skylėje, - Penkiasdešimt devintosios gatvės metro stotyje, - nė

272
akimirkos daugiau. Vagone sausakimša, tad tenka stovėti, bet
nieko baisaus. Važiuoti reikia vos porą minučių, tik iki Didžio­
sios centrinės stoties, taigi netrukus išlipu.

« * *

Per vasarą šioje stotyje esu buvusi daugybę kartų, todėl lengvai
randu traukinį į Keturiasdešimt antrąją gatvę. Vis labiau ner-
vinuosi, bet neketinu atsisakyti savo sumanymo. Gal visa tai
gerai neapgalvota, gal beprotiška, gal kvaila, bet tik šitai turi
prasmę. Dėl kažkokios keistos priežasties mano sumanymas
atrodo vykęs, ir vien dėl šios priežasties toliau jį vykdau: sėdu į
„Times“ aikštės traukinį.
Atvažiavusi greitai išeinu iš stoties ir pėdinu pagal žemė­
lapį savo mobiliajame. Žiūriu į Manhatano gatves ir į telefo­
no ekranėlį, kad įsitikinčiau neišklydusi iš kelio. Suku kairėn,
į aveniu, pereinu du pietinius kvartalus, traukiu pro pat Ketu­
riasdešimtąją gatvę ir „New York Times“ pastatą. Ten ir randu,
ko ieškojusi.
Studija įsikūrusi virš krautuvės, prekiaujančios Niujorko
suvenyrais, šalia metro stoties. Negaištu laiko apžiūrėdama ją
iš lauko - iškart einu vidun. Noriu greitai viską baigti, neleisti
sau per daug svarstyti, ką darau. Ant laiptų vis dėlto stabteliu
pasižiūrėti į savo sportbačius.
Pakreipiu pėdą ir žvelgiu į Tailerio braižu parašytus žo­
džius. Prieš keturias savaites jis prisakė man nepasiduoti.
Dabar tegaliu pranešti jam, kad nepasidaviau, primityviausiu
būdu, kokį tik galiu sumanyti. Praverdama tatuiruočių studijos
duris šypsausi.

273
 * * *

Vos man pasukus Leksingtono aveniu, paskambina Emilė. Jau

beveik penkios, mieste piko metas. Automobiliai įstrigę spūs­
tyse, ant šaligatvių minios. Neketinau išbūti gatvėse visą po­
pietę, bet po kelionės metro, beveik dviejų valandų varginan­
čio laukimo studijoje ir beveik valandos, kol išgėriau puodelį
kavos ir papietavau, tik dabar grįžtu į butą. Taigi, užpakalinė­
je džinsų kišenėje suvibravus mobiliajam, atsiliepiu į Emilės
skambutį:
- Sveika, kas nutiko?
- Negaliu įeiti į butą, - susigėdusi sako ji.
- Nesupratau. - Netyčia susiliečiu pečiais su einančiu pro
šalį vyruku, šis pasipiktinęs dėbteli į mane. Atsakydama te­
įstengiu gūžtelėti ir Skuodžiu tolyn nuo jo - velniškai nenoriu
dar ko nors įsiutinti. - Kodėl?
- Nuėjau į savo butą sukrauti kai kurių daiktų į dėžes ir ne­
pagalvojau, kad reikia pasiimti raktą, nes maniau, kad ten bus
Taileris. Juk nesikėlė iš lovos visą dieną, taigi nemaniau, kad
kur nors eis, bet be paliovos beldžiu jau dešimt minučių, ir nie­
kas neatidaro, - dūsaudama aiškina Emilė.
- Kur Šliužas?
- Beveik neabejoju, kad išėjo į pasimatymą su tavo drau­
ge, - sako jinai ir neklysta. Dinas man jau pranešė, esą Reičelė
su Šliužu kartu išėjo pietauti. Keistoka. - Bent man atrodo,
kad jis kalbėjo apie tai, - toliau šneka Emilė. - Nesu tikra: tuo
metu dar nebuvau kaip reikiant pabudusi, nes Taileris visą
naktį neleido mums miegoti.
- Kaip jis laikosi? - Praėjusi naktis buvo bjauriausia per visą
vasarą, ir dėl to kalta Tifanė. Jeigu nebūtų atvykusi į Niujorką,
jeigu prieš kelerius metus būtų atsikračiusi iliuzijos, kad liks su

274
Taileriu, viso to nebūtų atsitikę. Aš nebūčiau jam primelavusi,
jis nebūtų grįžęs prie senųjų įpročių ir nuostatos, kad geriausia
atsikratyti minčių kvailiojant. - Turiu galvoje Tailerį.
- Pagiringas, bet prieš man išeinant buvo lyg ir atsigavęs, -
nusijuokdama atsako Emilė, ir aš įsivaizduoju ją vartant akis. -
Gal kartais turi atsarginį raktą?
- Tau pasisekė, - atsakau. - Pastarąsias dvi savaites jį ne­
šiojuosi. Tik nė karto nepasinaudojau.
Taileris ėmė tiek manim pasitikėti, kad davė raktą, jei kar­
tais prireiktų įeiti į butą, kai būsiu viena, ir nuo tada laikiau jį
užtraukiamame piniginės skyrelyje.
- Jei tau nebūtų per didelis rūpestis, gal galėtum atnešti?
- Gerai. - Šneku garsiai, kad Emilė išgirstų per miesto
gausmą. Šūkauju kaip tikra niujorkietė. - Kaip tik ten dabar
einu. Esu vos už poros kvartalų.
- Puiku, - sako ji. - Ačiū, Idena. Iki.
Išjungiu mobilųjį ir vėl įsikišu į džinsų kišenę. Eidama matau
Tailerio namą, dunksantį kvartalo gale, čia pat, kitapus gatvės,
bet mano žvilgsnis ilgai prie jo nesustoja. Vėl dirsteliu į savo
riešą, visą kelią iki čia niekaip negaliu atitokti, patikėti tuo, ką
padariau. Net metro traukinyje be perstojo spoksojau į savo
kairę ranką, kraipiau ją į visas puses, kad šviesa kristų reikiamu
kampu. Net lipdama laiptais ir eidama iš vienos metro stoties į
kitą negalėjau atplėšti nuo jos akių, retkarčiais net paliesdavau
plonytę plastikinę plėvelę pirštų galiukais, kad priminčiau sau
visiškai nušokusi nuo proto. Šitai pamatęs tėtis, dievaži, už­
muš mane. Aišku, tik jei pirmiau nenudobs mama - už tai, kad
viena keliauju per Niujorką.
Priėjusi daugiabutį pralekiu pro pašto dėžutes ir pasuku
tiesiai prie lifto. Jis užkelia mane į dvyliktą aukštą per dešimtį
sekundžių. Per tą laiką spėju išsitraukti iš kuprinės megztinį,

275
apsivilkti ir paslėpti riešą. Nenoriu, kad Emilė apie jį klausi­
nėtų; tikrai nežinau, kaip į šitai reaguotų Taileris. Tik viliuosi,
jog suprastų, ką mėginu jam pasakyti, ir man nereikėtų ištarti
nė žodžio. Tifanė man neleido pasakyti Taileriui, kas iš tikrų­
jų vyksta, bet tai nereiškia, kad negaliu pamėginti parodyti
jam tiesą.
Man priėjus, sukryžiavusi kojas Emilė sėdi prie buto durų.
Atrodo kiek išvargusi, bet tuoj pat pašoka ant kojų, atsitiesia ir
nusišypso.
- Sveika, - sakau, greitai suverždama megztinio raištelį ir
prisimindama mūsų pokalbį telefonu prieš penkias minutes.
Tada neatkreipiau dėmesio į Emilės žodžius, bet dabar, maty­
dama ją priešais, staiga prisimenu viską, ką ji sakė. - Nežino­
jau, kad turi savo butą.
- Taip, Kvinso rajone, - abejingai patraukdama pečiais
sako ji.
- Tai kodėl gyveni čia? Taileris man niekada nesakė prie­
žasties.
- Aname bute gyvenau su vaikinu. Kurį laiką viskas buvo
puiku, bet neseniai ėmėm nebesutarti. Baisiai susivaidijom, ir
jis, galima sakyti, išmetė mane lauk, - prisipažįsta ji tylesniu
balsu, vengdama žiūrėti man į akis. Atsidūsta, susiraukia. -
Pasielgė kaip paskutinis šiknius. Nežinojau, kur eiti, taigi pa­
skambinau Taileriui.
Nusiimu kuprinę nuo peties, atsegu užtrauktuką, padedu
kuprinę ant pakelto kelio ir rausiuosi piniginės. Toliau šnekuo­
si su Emile, bet visas dėmesys nukreiptas į paiešką, todėl į ją
nežiūriu.
- Kodėl kroveisi daiktus į dėžes?
- Todėl, kad netrukus viską išsiųsiu namo, - atsako ji. -
Kitą savaitę grįžtu į Londoną.

276
 Nustoju raususis ir pasižiūriu į ją.
-Ką?
- Na, jau laikas išvykti. Kelionė po Rytų pakrantę baigėsi
daugiau kaip prieš mėnesį.
Emilė nusišypso taip, kad man aiškėja: iš tikrųjų ji nenori
išvykti, mintis grįžti į Angliją toli gražu jos nedžiugina. Ne­
smerkiu jos. Aš irgi nedegu noru grįžti į Santa Moniką.
- Tai ar turi tuos raktus? - klausia ji; pasikeitus pašnekesio
temai, keičiasi ir jos balsas.
- Turiu. Čia. - Paimu piniginę, atsegu jos skyrelio užtrauk­
tuką ir ištraukiu vienintelį raktą. Paduodu Emilei, įkišu pinigi­
nę atgal ir įeinu į butą paskui Emilę.
Vos peržengusi slenkstį ji stabteli, ir aš atsitrenkiu jai į nu­
garą. Žvilgteliu Emilei per petį ir matau tai, ką mažiausiai tikė­
jausi išvysti. Niekada, net per milijoną metų nebūčiau galėjusi
patikėti, kad priešais mane atsivers toks pažįstamas vaizdas.
Prireikia mažiausiai dešimties sekundžių aprėpti jį visą, o Tai-
leriui - mažiausiai dvylikos, kad atsiplėštų nuo Tifanės.
Jis stovi virtuvėje prispaudęs ją prie ruošos stalo. Ji suėmu­
si jam smakrą, jis bučiuoja ją į petį visai taip pat kaip mane.
Vieną ranką laiko jai ant kryžmens, kitą ant liemens, ir man
užtenka akimirksnio pastebėti, kad jos palaidinukės raiščiai
jau atlaisvinti. Šmėsteli prisiminimai, kaip pirmą kartą sutikau
Tifanę, - tą dieną ji su Taileriu glamžėsi „American Apparel“
drabužių parduotuvės matavimosi kabinoje, - ir neįstengiu
patikėti, kad tai kartojasi. Negaliu susitaikyti su tuo, kad Tifa-
nė vėl privertė jį paklusti jos valiai. Man visiškai nesuvokiama,
jog visa ši sumauta padėtis, visas šis žaidimas, visas šis mani­
puliavimas susiklostė jos vienos naudai. Dar labiau neįtikimas
atrodo Taileris. Negaliu patikėti jį šitaip padedant jai gauti kaip
tik tai, ko reikia.

277
 Galop akies kampučiu pastebėjęs mudvi su Emile jis tuoj
pat atitraukia lūpas nuo Tifanės ir žingteli didelį žingsnį ata­
tupstas. Žiūri vien į mane, jam ima plėstis akys, tada jis nudel­
bia jas į išsipūtusį savo džinsų šakumą.
- Idena...
Tifanė teatrališkai aikteli, žengia į priekį ir rankomis tvirtai
nutveria jį už žasto - to, ant kurio ištatuiruotas mano vardas.
- Dieve brangus! Kaip nesmagu!
- Idena... - pakartoja Taileris, neatitraukdamas rankų nuo
Tifanės. Tiesą sakant, jis nė nekrusteli. Stovi, žiūri į mane nė
kiek nesigėdydamas, ir tiek. Žinoma, atrodo klaikiai. Plaukai
išdrikę į visas puses, akys užkritusios, lyg būtų pervargęs.
Nesinervinu. Pykstu. Esu įtūžusi. Apeinu Emilę - ši pri­
blokšta tik mirksi nežinodama, kaip reaguoti, - ir drąsiai žen­
giu per kambarį.
- Nemėgink teisintis, Taileri, - sušnypščiu pro sukąstus
dantis, nuleistas rankas sugniaužusi į kumščius. - Negaliu net
patikėti, kad tu...
- Idena, - jis trečią kartą ištaria mano vardą suirzusiu, bet
tvirtu balsu, - aš neketinu teisintis. Ketinu paprašyti, kad neš-
dintumeisi iš mano buto velniop.
Bemat sugniūžtu, susverdėju ir pritrenkta žiūriu į jį mirk­
sėdama.
-Ką?!
- Girdėjai, ką jis pasakė, - įsiterpia Tifanė. Nieko nuos­
tabaus, kad jos veidą nušviečia įspūdinga šypsena. Ji atrodo
žiauriai. - Ar negalėtumėt abidvi išeiti ir duoti mums šiek tiek
laisvės? Argi jums nereikia eiti į sporto salę ir pas savo psi­
chiatrus?
Man atvimpa žiauna. Atsainiausiai drėbtelėti jos žodžiai
užgauna taip skaudžiai, kad neberandu jėgų tūžti. Susižvelgiu

278
su Emile. Ji prasižiojusi, išputusi akis, baisiausiai sukrėsta Ti-
fanės žodžių, ir šios man tą pačią akimirką pasidaro gaila. Nes
Tifanė patiria pasitenkinimą smūgiuodama žmonėms į skau­
damą vietą. Gaila jos, besinaudojančios kitų silpnybėmis, kad
įgytų pranašumą. Nieku gyvu už tai jai neatleisiu. Ne tik da­
bar - niekuomet.
Pažiūrėjusi į Tailerį matau, kad jis piktai nebedėbso į mane.
Dabar jis pasidygėjęs stebeilija į Tifanę. Atgniaužia suėmusias
jį už žasto jos rankas, atitraukia jas ir purtydamas galvą žengia
didelį žingsnį šalin nuo jos.
- Negali būti, kad šitaip pasakei, - lėtai ištaria.
Tifanė pavarto akis priešais jį; visą tą laiką jaučiu kaupiantis
ne įtūžį, bet kai ką kita. Man velniškai nesmagu, kad matau ją
ir Tailerį drauge. Šitaip neturėjo nutikti. Taileris niekada ne­
turėjo kreiptis į ją, kad atsikratytų nemalonių minčių, kad ir
koks būtų susinervinęs ar užpykęs ant manęs, ir aš suvokiu,
jog sulig kiekviena akimirka mane vis labiau užvaldantis jaus­
mas yra ne kas kita kaip neviltis. Žūtbūt turiu sutvarkyti visą
šį reikalą, parodyti Taileriui, kad vis dar esu šalia, vis dar be
galo jį myliu.
Tifanė tegul eina šikt. Reikia užmiršti jos žaidimus. Negaliu
leisti, kad šitai truktų dar bent vieną akimirką. Negaliu ištverti
matydama, kaip Taileris žiūri į mane su priekaištu akyse, lyg
nenorėdamas būti šalia manęs.
Man jau nė motais, kad kambaryje yra Emilė. Nė motais,
kad Tifanė pasakys tiesą Dinui. Kas, kad Emilė ir Dinas viską
sužinos. Mane tai baugina kur kas mažiau nei mintis, kad Tai­
leris gali niekada man neatleisti už vakarykščius žodžius.
Pati nepajuntu, kaip pereinu per kambarį ir imu artintis
prie Tailerio. Žodžiai ima plūsti man iš lūpų, nė nespėjus pa­
svarstyti, ką darau.

279
 - Tai, ką vakar tau sakiau, buvo paistalai, - dėstau skubo­
tai ir neaiškiai, įsmeigusi akis į Tailerį, tik į jį. - Renkuosi ne
Diną - renkuosi tave. Taip buvo visada. - Metu akį į Tifanę.
Esu tokia įniršusi ir drąsi, kad į piktą jos žvilgsnį nepabūgstu
atsakyti tokiu pat žvilgsniu. - Tai ji vakar privertė mane nu­
traukti santykius su tavim, nes yra gyvatė.
Tifanė tebesišypso, bet matau, kad nuo įstangos paslėpti
pyktį jos šarvai ima pleišėti. Mėgindama išlaikyti ramios, ne­
kaltos merginos įvaizdį ji šaltai klausia:
- Kurių galų taip daryčiau, Idena?
- Todėl, kad nori susigrąžinti Tailerį, - man už nugaros
ūmai įsiterpia Emilė; kai krypteliu galvą į ją, prieina ir atsistoja
šalia. Sutrinku, kad ji nenustebusi, neaikčioja negalėdama pa­
tikėti ir nestovi atokiai nuo mudviejų su Tifane. Ką tik aiškiai
parodžiau, kad Taileris man kur kas daugiau negu įbrolis, bet
Emilė nė nemirktelėjo. Ji suneria rankas ant krūtinės ir įsmei­
gia akis į Tifanę. Emilė, rodos, tik ginasi.
- Tu jai grasinai. Girdėjau, ką kalbėjai užkandinėje.
Emilės balsas prityla, ji nusuka žvilgsnį į Tailerį ir kurį laiką
žiūri tai į jį, tai į mane.
- Idena sako tau tiesą, Taileri.
- Būk gera - jei meluoji, tai bent pasistenk, kad tavo žo­
džiai atrodytų logiški, - nusišaipo Tifanė, tvarkydamasi palai­
dinukę, bet jos akyse matau paniką - ji puikiai supranta, kad
galimybė susigrąžinti Tailerį sprūsta iš rankų, ji žino, kad pra­
laimi. - Niekada taip nedaryčiau.
Tailerio žvilgsnis vis dar nuožmus, tik šįkart ne dėl manęs.
Dėl Tifanės. Jis žingteli dar žingsnį, bet ne į šalį - atsistoja prie­
šais Tifanę, greta Emilės ir manęs. Dabar mes trise prieš ją.
- Nešdinkis! - paliepia jis.
-Ką?!

280
 - Nešdinkis iš čia velniop! - pakartoja Taileris ir nykščiu
per petį parodo į duris. Jam plyšta kantrybė; balsas rūstus, lai­
kysena tvirta, jis tikrai neapsigalvos. - Tučtuojau!
Įniršusi Tifanė susiraukia, pralekia pro mus visus, įremia
delną Taileriui į krūtinę ir pastumia jį į šalį. Paskui, nebepajėg­
dama suvaldyti vis stiprėjančios paniekos mums visiems, pe­
timi trenkiasi į petį Emilei, staiga stabteli ir atsigręžia į mane.
Tik papurto galvą ir - negaliu patikėti! - pašaipiai išsiviepia.
- Šįkart tu tikrai prisiprašei, - šnypščia ji, ir aš žinau, ko
dabar laukti. Suprantu, kad ji viską išklos Dinui. Aišku, išklos.
- Durys ten, - sakau ramiai, nors dabar man labiausiai no­
rėtųsi klykti ir šaukti ant Tifanės, tada žingteliu į šalį. Linkteliu
jų pusėn, ji pagaliau išlekia ir trenkia durimis.
Stoja tyla. Nė vienas nežinome, ką sakyti, kaip reaguoti.
Niekas nenori prašnekti pirmas. Emilė tik žiūri į mane surau­
kusi kaktą, Taileris tik stovi, atgręžęs mums nugarą, nudelbęs
akis į grindis. Girdžiu jį sunkiai alsuojant, dingojasi, kad gir­
džiu, kaip mėgina viską apmąstyti. Galiausiai suvokiu turinti
prabilti pirma.
Apdujusi nuo to, kas ką tik nutiko, prisiverčiu nukiūtinti
per kambarį ir lėtai prieiti Taileriui už nugaros. Švelniai, vos
pirštų galiukais, paliečiu jam ranką.
- Taileri...
Jis lėtai papurto galvą.
- Man reikia... man reikia pradėti aiškiai mąstyti, - tyliai
sako. Nusigręžia nuo manęs ir per svetainę traukia į savo kam­
barį. Netrukus grįžta aūdamasis batus. Ant smiliaus pasikabi­
nęs automobilio raktelį.
- Tau dar nereikėtų vairuoti, - susirūpinusi sako Emilė.
Žvilgteliu į ją spėliodama, ar jai dar kyla klausimų dėl to, ką
sakiau apie Tailerį. Gal Emilė nesuprato - nežinau. Man tiesiog

281
keista. Pastaruosius dvejus metus vis tikėjausi, kad aplinkiniai
piktinsis, šlykštėsis ir triks, kai sužinos apie tai - jeigu sužinos.
Emilė pirmoji, kuriai netiesiogiai prisipažinau, bet kol kas ji nė
nemirktelėjo. Vis dar laukiu jos reakcijos. Vis dar laukiu, kada
išgirsiu klausiant: „Po velniais, kas tarp judviejų vyksta?!“ Lau­
kiu nežinia ko. Bet ko.
- Bala nematė, - sako Taileris, stveria buto raktus nuo ruo­
šos stalo virtuvėje, greitai praeina pro Emilę ir mane, steng
damasis prie mūsų neprisiliesti, ir dingsta už durų. Netrenkia
jomis kaip Tifanė, tik trukteli ir tyliai uždaro.
Užvis labiau noriu sekti Taileriui iš paskos ir viską išsamiai
paaiškinti, bet žinau, kad jam reikia pabūti vienam. Pirmiausia
jis turi suprasti esminius dalykus, tik tada galėsiu su juo apie
tai kalbėtis. Vėliau, kai Taileris grįš, kad ir kada tai įvyktų. Vis
dar esu apstulbusi dėl Emilės. Nemaniau, kad bus taip lengva
pasakyti tiesą. Turėjo būti siaubinga.
- Emile... - pralemenu sunerimusi. Gal ji neužduos jokių
klausimų, bet šie tikrai kirba jos galvoje. Negaliu numoti ran­
ka, nieko nepaaiškinti, nepasakyti, kas iš tikrųjų vyksta. Taigi
sukaupiu drąsą, kad įveikčiau savo didžiąją baimę: būtinybę
pasiaiškinti. - O dėl Tailerio ir manęs...
- Tau nereikia nieko aiškinti, - gūžtelėdama pečiais atsako
Emilė ir pro mane eina į virtuvę. Mirksėdama žiūriu iš svetai
nės, kaip ji čiumpa iš šaldytuvo butelį vandens, nerūpestingai
atsuka ir atsišlieja į ruošos stalą. Tada, didžiausiai mano nuos
tabai, šiltai pasižiūri į mane kuo švelniausiai šypsodamasi, kad
labiau paguostų. - Aš jau viską supratau.
Iš pradžių Emilės žodžiai man pasirodo panašūs į nesąmonę.
Ji suprato? Negali būti! Mudu su Taileriu buvome tokie atsar­
gūs, taip saugojomės... Darosi baisu: nors iš paskutiniųjų sten­
gėmės išlaikyti savo santykius paslaptyje, Emilė vis tiek šitai
pastebėjo. Akimirką mane apima siaubas, kad gal ne ji viena.
Kiek dar žmonių per tuos metus galėjo mudu įtarti? Kiek dar
žmonių spėliojo, ar tarp mudviejų nesama ko nors daugiau?
Galiu tik viltis, kad nė vienas. Kita vertus, Emilės, rodos, ne­
trikdo tai, kad Taileris yra mano įbrolis. Ji dėl to nepatiria jokio
nesmagumo, nesmerkia mūsų, nesidygi mumis ir nesuglūma.
Tegaliu jos paklausti:
- Kaip sužinojai?
Nenustodama šypsotis Emilė gurkšteli vandens. Man pa­
tinka, kad ji šypsosi. Nerimavau, kad ją sutrikdys Tifanės rep­
lika apie psichiatrą, bet ji, matyt, nuleido šitai negirdomis,
kaip aš priminimą apie sporto salę. Tifanė šitaip pigiai mėgino
mudvi įskaudinti. Tiek to, dabar reikia spręsti kitus reikalus.
Emilė lėtai užsuka kamštelį ant butelio rankoje ir patraukia
pečiais.
- Tiesiog tai darėsi akivaizdu.

283
 - Ką? Taip neturėjo būti, - tyliai atsakau, niekaip neįsteng­
dama suvokti, kad išties svarstau šią temą ne su Taileriu, o su
kitu žmogumi. Situacija atrodo nepažįstama, man neįprasta.
- Taip, aš irgi tai supratau, - Emilė sukikena. Šiltai, draugiš­
kai. - Atvirai šnekant, iš daugybės dalykų.
Patraukiu per kambarį prie ruošos stalo virtuvėje. Priėju­
si pasilenkiu, sudedu rankas ir smalsiai, bet podraug sumišusi
žiūriu į Emilę kitapus jo.
- Pavyzdžiui, kokių? Kaip mes išsidavėm?
- Na, - sako ji, - Taileris nuo sofos perėjo miegoti šalia
tavęs. Žinoma, įbroliai dažnai miega vienoje lovoje su įsese­
rėmis, bet pamaniau, kad čia esama kai ko daugiau. Kai aną
vakarą anksti nuėjote miegoti, grįžusi čia ėmiau jūsų ieškoti ir
įkišusi galvą į Tailerio kambarį pamačiau miegančius, bet labai
jau tvirtai apsikabinusius. Į galvą šovė tik viena mintis: nieku
gyvu nenorėčiau būti užklupta tokioje padėtyje su savo broliu.
Kilsteliu antakius.
- Vien iš to mus perkandai?
- Ne, - atsako ji. - Dar iš Tailerio tatuiruotės. Pastebėjau ją
vieną rytą, kai buvai dušinėje. Kai paklausiau, kodėl pasirinko
tavo vardą, jis tik patraukė pečiais ir atsakė, girdi, todėl, kad
esi jo sesuo. Man tai pasirodė keista - o kaip Tailerio broliai?
Kodėl neišsitatuiravo ir jų vardų? Juolab kad jie tikri broliai.
Atleisk, nenorėjau užgauti.
- Neužgavai. Žinojau, kad ta tatuiruotė - nevykęs sumany­
mas, - sakau kone juokdamasi. Padėtis gana ironiška, turint
galvoje tai, ką visai neseniai padariau, tad dirsteliu, ar mano
riešą vis dar dengia rankovė. Taileriui parodysiu vėliau. Dabar
mano dėmesys sutelktas į Emilę. Daugybę kartų įsivaizdavau
šį pokalbį apie Tailerį ir save su kuo nors, bet nesyk nemaniau
galėsianti kalbėtis taip nerūpestingai. Taip lengvai.

284
 - Kaip dar mudu išsidavėm?
Emilė susimąsto, pirštų galiukais perbraukia sau per lūpas
ir prisimerkusi žiūri nežinia kur, paskui pažvelgia man į akis.
- Ar Taileris kada nors davė tau paskaityti savo kalbą iš ke­
lionės po Rytų pakrantę? - klausia ji.
Iš pradžių klausimas mane nustebina. Mirkčiodama žiūriu į
Emilę ir ieškau atsakymo.
Per tuos metus, kai Taileris buvo kelionėje, mudu susiskam­
binome nesuskaičiuojamą daugybę kartų, bet neatsimenu, kad
jis kada nors būtų perskaitęs man visą savo kalbą. Atsikraustęs
čia, j Niujorką, dar nebuvo baigęs jos rašyti. Tada kartais pa­
klausdavo mano nuomonės apie jo dėliojamus žodžius. Visada
sakydavau, esą parašyta kuo puikiausiai, viskas tikra, nuoširdų
ir labai panašu į jį patį. Baigtos kalbos taip ir negirdėjau. Nie­
kada neprašiau, kad perskaitytų.
- Ne, - galop prisipažįstu. - Kodėl klausi?
Emilė vėl nusišypso plačiau, atsilošia ir ima mėtyti butelį iš
vienos rankos į kitą.
- Baigę savo kalbas turėjome pasakoti apie smurto padari­
nius. Apie jo neigiamą psichologinį poveikį, - sako, ir pama­
nau, kad jai nesmagu kalbėti. Bet ne, negali būti. Emilė, kaip
ir Taileris, be perstojo pasakojo apie tai visus metus. Ji prie to
pripratusi. - Taigi Taileris dėstydavo apie narkotikus, svaiga­
lus ir visa kita, - prisimena ji, - ir visada prisimindavo vieną
merginą. Nė karto nepaminėjo jos vardo, bet kalbėdavo, kad
ji buvo pirmas žmogus per daugelį metų, kuriam rūpėjo, ką
jis patiria. Pirmas žmogus, kuris išties norėjo jam padėti. Toji
mergina, pati to nesuvokdama, tikrai padėjo Taileriui. Jis vi­
siems sakydavo, kad jos dėka jo padėtis ėmė keistis į gerąją
pusę. Kalbėjo taip, tartum būtų ją įsimylėjęs, ir mes svarstyda-
vom, kodėl niekada neištaria jos vardo.

285
 Ji valandėlę tyli, nesišypso, bet ir nesirauko. Lėtai atsikve­
pia, prasižioja ir sako:
- Supratau kodėl, - nes ta mergina esi tu.
Ne iš karto suvokiu, ką šneka Emilė. Negaliu nieko daryti,
tik spoksau į ją ir mėginu suprasti jos žodžius. Taileris niekada
neužsiminė savo kalboje pasakojęs apie mane. Nė sykio nesa­
kė kalbėjęs apie mane kaip apie savo gelbėtoją. Apima keistas
jausmas. Nesmagumas? Lyg ir ne. Nuostaba? Taip. Teįstengiu
galvoti apie tai, kad labai labai myliu Tailerį, bet jo net nėra čia.
Velniškai trokštu dabar pat ištiesti į jį ranką. Paliesti, pasakyti,
kad myliu. Tik šįkart ne prancūziškai.
Matydama, kad negaliu atsakyti, Emilė kalba toliau, eidama
aplink ruošos stalą.
- Taigi buvo aišku, kad tarp judviejų kažkas vyksta, - sako
jinai, - tik nenorėjau klausinėti. Paskui, pasirodžius tavo vai­
kinui, pamaniau, kad judviejų su Taileriu ryšys, ko gero, tėra
mano vaizduotės žaismas. Ir tik vakar vakare sužinojau, kad
neklydau, nieko neišsigalvojau.
- Tada, kai jį palikusi išėjau? - mėginu spėti ir atsitraukusi
nuo ruošos stalo atsigręžiu į Emilę.
- Ne, - atsako ji. - Paskui.
Ji eina nuo manęs tolyn per svetainę. Seku Emilę akimis.
Eidama ji kalba per petį, o dingusi Tailerio kambaryje pakelia
balsą, kad geriau girdėčiau.
- Anoje kelionėje Taileris prifilmavo krūvą vaizdajuosčių,
siunčiau jas elektroniniu paštu sau. - Tai sakydama Emilė vėl
pasirodo jo miegamojo tarpduryje su skreitinuku rankose. -
Jose radau šį tą, gal turėtum pamatyti ir tu. Nesu tikra, ar apie
tai žinai.
Mano smalsumas baisiausiai sužadintas, todėl puolu prie
sofos ir įsitaisau šalia Emilės. Ji padeda skreitinuką ant kavos

286
staliuko ir atverčia ekraną. Kai įjungia kompiuterį, nekantrau­
dama sudedu rankas ant kelių. Nė viena neįsitaisome patogiai,
neatsilošiame į atkaltę: abidvi sėdime ant paties sofos kraštelio
ir palinkusios į priekį spoksome į ekraną. Emilė greitai prisi­
jungia prie Tailerio paskyros, atveria failus. Įkelia vieną iš nau­
jausių vaizdajuosčių. Dar nepasirodžius vaizdui, spusteli pau­
zės mygtuką ir grįžtelėjusi žiūri į mane.
- Atsitiktinai paleidau šią vaizdajuostę, prisiekiu, žiūrėjau
tik pirmas dešimt minučių ar panašiai ir... - Emilės balsas pri­
tyla, ji vėl pasižiūri į skreitinuką. Tada paima jį ir švelniai pa­
deda man ant kelių.
- Manau, tau reikėtų pasižiūrėti. Gal norėsi įsitaisyti pa­
togiau.
Ji atsistoja nuo sofos. Susiraukiu. Man smalsu, bet ir trupu­
tį įtartina. Seku Emilę akimis - ji patraukia į virtuvę atsinešti
vandens, surištiems į uodegą plaukams maskatuojant ant nu­
garos. Visada buvo man maloni. Visada.
- Emile.
Susirūpinusi prikandu apatinę lūpą ir laukiu, kol ji atsigręš.
Žiūrėdama į mane Emilė kilsteli antakius ir suklūsta.
- Atsiprašau, - sakau jai.
- Dėl ko?
- Dėl to, kaip iš pradžių bjauriai elgiausi su tavimi. - Jaus­
damasi nei šiaip, nei taip, patraukiu pečiais ir prisipažįstu: -
Maniau, kad judu su Taileriu - pora.
Susigėdusi suimu veidus delnais ir sudejuoju.
Dabar Emilė juokiasi. Taip nuoširdžiai, kad prisidedu
prie jos.
- Dėl to nesijaudink, - patikina ji. - Nesmerkiu tavęs.
Smagu juoktis po to, kas ką tik nutiko. Nors Tifanė šiuo
metu veikiausiai skuodžia į viešbučio apartamentus iškloti Di-

287
nui teisybės, ir nors Taileris nežinia kur dingęs, aš juokiuosi.
Juokiuosi, nes mudviejų paslaptis nebeatrodo tokia nedora,
skandalinga ar siaubinga.
Atsistoju su skreitinuku rankoje ir dar kartą pasižiūriu į
Emilę.
- Ir ačiū, - priduriu.
- Už ką?
- Už tai, kad mūsų nesmerki, - tyliai atsakau. Ji nieko nesa­
ko, tik linkteli galvą. Emilė yra antras žmogus, sužinojęs apie
mus, bet pirmoji tai priimanti. Būsiu amžinai jai dėkinga už
tai. Džiugu, kai kas nors geranoriškai nusiteikęs tavo atžvilgiu.
Emilė paskutinį kartą nusišypso man, aš nusišypsau jai ir
apsisukusi einu į Tailerio kambarį. Laisva ranka pakėlusi nuo
grindų kuprinę uždarau duris ir padedu skreitinuką ant jo lo­
vos. Užuolaidos užtrauktos, matyt, nebuvo atitrauktos visą
dieną; Tailerio lova paklota bet kaip. Nesmerkiu jo. Tikriausiai
dar neseniai kentė baisias pagirias. Atsidūstu, rūpestingai nu-
sivelku megztinį ir metu į šalį kartu su kuprine. Tada prisime­
nu pasikeitusį savo riešą.
Uždegu šviesas, pakeliu ranką ir įdėmiai apžiūriu odą. Plo­
nytė polietileno plėvelė atrodo drėgna ir lipni, raidės po ja ryš­
kios ir tamsios. Kuo atsargiau nuimu plėvelę. Oda kiek patinu­
si, prasidėjęs nedidelis uždegimas, bet vaizdas geras. Kaip tik
tokio norėjau, kaip tik tokį įsivaizdavau.
Nuo mano kairio riešo į mane spokso žodžiai No te rindas.
Ištatuiruoti Tailerio braižu, lygiai taip pat, kaip ant jo padova­
noto sportbačio. Jo žodžiai. Jo rašysena. Vienas paprastas jo
prašymas. Vienintelis Taileris supras šią tatuiruotę, ir vien to­
dėl aš tiesiog ją dievinu.
Šveičiu plastikinę plėvelę į šiukšliadėžę kambario kampe,
vėl uždegu šviesas ir čiumpu ausines nuo staliuko prie lovos.

288
Kad patogiai įsitaisyčiau, išpurenu pagalves, padedu prie gal­
vūgalio lentos, įlipu į lovą ir atsisėdusi atsilošiu. Užsitraukiu
šiltą antklodę, pasiimu skreitinuką. Daugiau nė akimirkos ne-
gaišdama įsijungiu ausines ir žiūriu į juodą ekraną, tada spus­
teliu paleidimo mygtuką.
Iš pradžių atrodo, kad niekas nevyksta. Juosta po truputį
slenka, bet ekrane per tamsu, todėl nieko neįžiūriu. Pagarsinu
ir nustembu išgirdusi Tailerio balsą. Tylų, prislopintą, švelnų
šnabždesį.
Užsimerkiu, klausausi ir jaučiu, kaip nuo to balso man
suspaudžia širdį. Taileris pasako vaizdo kamerai savo vardą.
Mano gimimo datą ir vietą. Mano mėgstamą spalvą. Mano
plaukų ir akių spalvą. Iš lėto pasakoja toliau. Jam prireikia mi­
nutės vien mano akims apibūdinti; tada nusprendžiu spausti
pauzės mygtuką. Slenku žymekliu per ekraną, kad parodytų
įrašo trukmę. Ją pamačiusi, sumirksiu ir patikrinu dar kartą.
Įrašo trukmė - keturios valandos ir dvidešimt septynios
minutės.
Tikriausiai kažkas sugedę, ne kitaip.
Puspenktos valandos klausausi Tailerio balso. Jis be persto­
jo kužda ir tyliai juokiasi. Pasakoja kamerai, kaip mudu susiti­
kome pirmą kartą. Pasakoja apię viską, dėl ko jam patinku; iš
dalies tai įpročiai ir manieros, kurių anksčiau nė nepastebėjau.
Jis kalba kaip prisuktas, bemaž nestabtelėdamas, nė akimirkos
nedvejodamas dėsto apie mudviejų kartu praleistas akimirkas.
Apie mudviejų pašnekesius, bučinius, vakarėlius, apie tai, kaip
buvome suimti už įsibrovimą į privačią valdą.
Juosta sukasi, valandos slenka, vaizdas ekrane pamažėle vis
šviesėja, ir apybrėžos darosi ryškesnės. Prasidėjus trečiai įrašo
valandai, įžiūriu visą Tailerio veidą, skaisčias jo akis. Jis savo
kambaryje, toje pačioje vietoje, kurioje dabar guliu aš. Netru­

289
kus nusuka kamerą nuo savęs į mane. Matau save. Čia pat, vi­
sai šalia jo - visą tą laiką miegojau.
Įrašui einant į pabaigą, ekrane darosi visai šviesu. Taileris
neatrodo pavargęs, kai pamini „La Breve Vita“; tada viskas
man ima rodytis pažįstama. Jo žodžiai po to kadro... Esu juos
girdėjusi.
Kaip tik tą akimirką Taileris vėl nutaiko kamerą į mane ir
tyliai niurna: „Ė - pagaliau pabudai!“ „Ką darai?“ - mano bal­
sas dar ganėtinai mieguistas, išvargusios akys spokso tiesiai į
objektyvą. Žvelgiu į save ekrane. „Kvailioju, ir tiek“, - ausinėse
nuskamba jo balsas, o aš papurtau galvą, negalėdama tuo pati­
kėti. Taileris kvailioja, ir tiek? Daugiau kaip keturias valandas
kalbėjo apie mane. Negi nenorėjo, kad kada nors pamatyčiau
šį įrašą, kad apie jį sužinočiau?
Klausausi trumpo mudviejų pašnekesio apie Liepos ketvirtą­
ją, - puikiai jį prisimenu, - paskui Taileris nutaiko objektyvą į
staliuką prie lovos. Prisitraukiu jį prie savęs, jis prisiglaudžia vei­
du prie manojo, ir mudu bučiuojamės. Retkarčiais nusijuokia­
me, iki pat tos akimirkos, kai paprašau jo išjungti kamerą. Taile­
ris klausia, ar negalėtume palikti įjungtos. Netrukus ima ropštis
prie objektyvo, ir vaizdas ekrane pranyksta. Įrašo pabaiga.
Visą vakarą klausausi, ką Taileris norėjo apie mane pasa­
kyti, ką su menkiausiomis smulkmenomis prisiminė iš pas­
tarųjų dvejų metų, ir jam pavyksta mane pravirkdyti. Ašaros
ritasi skruostais šiltomis bangomis, man stebeilijant į ekraną.
Šis ir vėl juodas, koks buvo įrašo pradžioje, vidurnaktį; matau
savo atspindį žvelgiant į mane. Verkiu ne iš liūdesio. Tiesiog
esu sukrėsta. Visas kūnas atrodo sustingęs. Štai ką reiškia iš
tikrųjų suprasti, kaip karštai mane myli Taileris, iš tikrųjų tai
pajusti... Man atrodo, kad niekas pasaulyje negali taip raminti
ir podraug bauginti.

290
 Dar kartą paleidžiu vaizdajuostę, tik šįsyk iš karto susiran­
du dviejų valandų žymę. Kurį laiką sukioju vaizdą pirmyn atgal
pusvalandžio tarpsnyje, ieškodama konkrečios vietos. Iš viso
įrašo man ji patinka labiausiai. Tai vienintelis kartas, kai Tai-
leris kalbasi su manimi, o ne su kamera, man vis dar miegant.
Radusi tą vietą atsidustu ir vėl atsilošiu į pagalves. Dar kartą
spusteliu paleidimo mygtuką, užsimerkiu ir klausausi.
„Nežinau, kaip turi jaustis įsimylėjęs žmogus, - prisipažįsta
jis ir trumpai nusijuokia, - bet jeigu tai reiškia, kad jis galvoja
apie mylimąją kiekvienos dienos kiekvieną akimirką... Jeigu tai
reiškia, kad visa jo nuotaika keičiasi, kai ji šalia... Jeigu tai reiš­
kia, kad jis dėl jos padarytų viską, bet ką, - murma Taileris, -
vadinasi, aš be galo tave myliu''
 Z7

Tailerio skreitinuką išjungiu prieš pat dešimtą. Senokai čia gu­

liu. Nieko neveikdama galvoju. Apie Tailerį ir tą vaizdo įrašą,
apie jį ir save. Man įdomu, kur link viskas krypsta. Kas atsi­
tiks tada, kai Dinas sužinos tiesą ir kai mudu pranešime nau­
jieną tėvams? Kas toliau? Ar mudu su Taileriu vis dar būsime
drauge? O gal mums reikia pirma laukti keletą mėnesių, kol
viskas aprims? Ko gero, ne. Žinau viena: baigiu pavargti nuo
to laukimo. Praėjo dveji metai, o mes nė per plauką nepajudė­
jome iš vietos. Praėjo dveji metai, o man vis dar reikia išdidžiai
pristatyti žmonėms Tailerį kaip savo vaikiną. Ar kada nors tai
padarysiu? Telieka viltis ir melstis, kad niekas nežiūrės į mane
išpūtęs akis, aikčiodamas iš patirto sukrėtimo.
Man vis dar sėdint vienai tyloje, patogioje tamsoje, girgžte-
lėdamos lėtai prasiveria durys. Pakeliu akis tikėdamasi pama­
tyti Emilę, bet išvystu Tailerį. Panarinęs galvą, uždėjęs delną
ant rankenos jis lukteli prie durų. Dabar atrodo ramus. Nesu­
mišęs, nesupykęs, bet ir ne visai atsipalaidavęs. Tiesiog ramus.
- Ar galim pasikalbėti? - tyliai klausia. Girdžiu nervingas
gaideles, tarsi jis tikėtųsi, kad atsisakysiu. Veido aiškiai nema­
tau, bet jaučiu, kad Taileris nenori sutikti mano žvilgsnio, mat
nudelbęs akis į grindis.

292
 Nieko neatsakau, tik kartą linkteliu galvą vildamasi, kad jis
tai mato. Prispaudžiu delnus prie čiužinio, pasislenku į kitą
lovos pusę, arčiau lango, ir laukiu, kol atsiguls šalia, mano pa­
šildytoje vietoje, kurią ką tik palikau. Taip jis ir padaro. Tyloje
uždaro duris, - šios nė nebarkšteli, - prieina ir švelniai atsigu­
la ant lovos šalia manęs. Įsitaisęs ant šiltos antklodės, apkabina
mane, o aš padedu galvą jam ant peties. Kurį laiką abu tyliai
alsuojame; nors jis klausė, ar galime pasikalbėti, nė vienas to
nenorime. Abu tik žiūrime į drabužių spintos veidrodį priešais
lovos kojūgalį, pro tamsą mėgindami įžvelgti savo apybrėžų at­
spindžius.
Netrukus Taileris vis dėlto nusprendžia kai ką pasakyti, bet
tik atsikrenkščia ir nė kiek nepasislenka iš vietos.
- Kas nutiko vakar? - klausia tyliai, kone šnabždesiu. Tyla,
rodos, per trapi, kad galėtum kalbėti bent kiek garsiau.
Stipriai užsimerkiu ir mėginu apgalvoti visa, kas nutiko
šiandien ir vakar. Visa ėmė eiti blogyn antradienį, nuo tos aki­
mirkos, kai Manhatane atsirado Tifanė. Man lengviau tik to­
dėl, kad nors pati užviriau šį jovalą, o Dinas jau tikriausiai iš­
girdo tiesą, Tifanė vis dėlto negavo, ko norėjo. Išėjo priešingai.
Šią akimirką Taileris su manimi, ir tai įrodo, kad jis stojo mano
pusėn, kad tiki manimi.
- Tifanė norėjo tave susigrąžinti, - pasakoju neatitrauk­
dama galvos jam nuo peties. Matau, kaip kilnojasi jo krūti­
nė. - Ji mano, kad taip gali nutikti, jeigu jai nekliudysiu. Liepė
nutraukti santykius su tavimi, antraip ji pasakys Dinui tiesą.
Girdi, jeigu ją aplenksim ir pirmi jam viską pasakysim, ji pra­
neš mūsų tėvams.
Iš tikrųjų viskas kiek sudėtingiau, bet viską supaprastinu dėl
vienintelės priežasties: nelabai noriu apie tai kalbėtis. Mėginu
pažiūrėti į Tailerį, bet iš savo padėties matau vien jo kaktą.

293
 - Velnias, - niurna jis. Matau, kad pratisai atsidusdamas
laisvąja ranka perbraukia sau plaukus, paskui iš lėto papurto
galvą ir stipriau priglaudžia mane. - Atsiprašau, kad anksčiau
elgiausi kaip paskutinis šiknius. Tiesiog ant tavęs siutau, todėl
negalėjau aiškiai mąstyti.
- Aš irgi atsiprašau, - sakau jam.
Jis įstengia truputį nusijuokti - tyliai, švogždžiai, - visai
kaip aname vaizdo įraše. Vargu ar pasakysiu jam, kad žinau
apie įrašą. Turbūt laikysiu tai paslaptyje.
- Žinai, pamaniau, kad tu manęs atsisakei, - prisipažįsta
Taileris. - Niekada daugiau taip velniškai manęs negąsdink.
Neketinu kada nors jo atsisakyti, juolab dabar, ir manau,
kad dabar tinkamiausias metas parodyti Taileriui, kaip ką tik
pagražinau sau riešą. Man nereikia atsakyti jam tuoj pat. Spėju,
kad jo paties žodžiai, jo paties citata - vienintelis atsakymas,
kurio jam reikia. Šypsodama pakeliu ranką, užlenkiu visus
pirštus, išskyrus mažylį, tyčia atgręžiu riešą į Tailerį ir sakau:
- Prižadu to nedaryti.
Jis jau nori užkabinti mano mažylį pirštą savuoju, bet stab­
teli, sugriebia man už riešo, atsisėda tiesiai ir palinksta į priekį.
Pašnairavusi matau, kad prisimerkęs tamsoje žiūri į ištatuiruo­
tus mano odoje žodžius. Išpūtęs akis į mane pasižiūri.
- Kas čia?
- Gal tau reikėtų įjungti šviesą, - siūlau sukąsdama apati­
nę lūpą, nes man šiek tiek neramu. Įsivaizduoju, kaip jis staiga
kilsteli antakius atitraukdamas mane apkabinusią ranką, pa­
siekdamas lempą ant staliuko prie lovos ir įjungdamas, o kita
ranka nė akimirkos nepaleisdamas mano riešo.
Kambarį tuoj pat užlieja šviesa, mūsų veidai tampa mato­
mi. Nekreipiu dėmesio į savo riešą - žvelgiu į Tailerį, gėriuosi,

294
kaip sužvilga jo akys, prasižioja lūpos, jam labai įdėmiai žiū­
rint į tai, ką rodau, o veidas neapsakomai žavingai nušvinta iš
netikėtumo.
- Negali būti, - sako jis mirksėdamas ir spoksodamas į
mane kuo nekalčiausia mina. Tą akimirką dėl viso to jis atrodo
jaunesnis, tarsi vėl būtų virtęs vaiku.
Nusijuokiu, išvaduoju ranką iš jo pirštų ir pati apžiūriu
naująją tatuiruotę. Oda vis dar ganėtinai paraudusi, retkarčiais
ją nudiegia, bet vien dėl Tailerio veido išraiškos verta patirti
šiuos nemalonumus.
- Pasidariau ją šiandien po pietų, - sakau atsakydama į jo
net neužduotą klausimą. Vis dėlto žinau, kad jis apie tai gal­
voja, todėl aiškinu toliau: - Tai buvo vienintelis man į galvą
atėjęs dalykas, kuris turėtų prasmę vien tau ir man. Ji tavo. Tu
tai parašei.
- Pasielgei kur kas išmintingiau už mane, - sako jis ir kvai­
lokai šypteli. Pakėlęs kairę ranką žvilgteli į tatuiruotę sau ant
žasto - ji vos iš penkių raidžių. - Nelabai originaliai pasielgiau.
Klausyk, „te“ parašyta kreivokai, - sako jis vėl rodydamas į žo­
džius man ant riešo.
- Todėl, kad pats parašei šį žodį kreivokai, - atšaunu ir
pavartau akis. Matyt, Taileris tik po kurio laiko suvokia, kad
mano tatuiruotė užrašyta jo paties braižu, nes jam išrausta
skruostai, jis nusuka akis į šalį. Tebesišypsodama išsiverčiu iš
lovos, atsiklaupiu ant kilimo ir žiūriu į gulintį ant jos Tailerį.
Sunku patikėti, kad šiandien po pietų viskas buvo sugedę, o
dabar vėl pasitaisė.
- Beje, - sakau, - Emilė žino.
- Ką žino? - klausia jis, nė akimirkos neatitraukdamas akių
nuo manųjų.

295
 - Apie mudu, - atsakau lėtai. Atsistoju nuo grindų. Žvelgiu
į Tailerį - šis vis dar tiriamai žiūri į mane nuo lovos. - Kad
mudu daugiau negu įbrolis ir įseserė.
- Pasakei jai?
Jis bemat nusimeta antklodę, lipa iš lovos ir stojasi; veide
matau augant paniką.
- Pati suprato, - sakau jam. Taileriui stengiantis suvirškinti
naujieną, kad Emilė žino, nerimas jo veide virsta sąmyšiu. -
Ir, - sakau eidama aplink lovą su plačia šypsena lūpose, - jai
visai nė motais. Jai tai net šaunu.
Taileris vėl išplečia akis, žiūrėdamas, kaip einu per kambarį.
- Tikrai?
- Taip.
Priėjusi suimu jo veidą delnais, pasistiebiu pabučiuoti; mu­
dviejų lūpoms susilietus, atsitraukiu ir priduriu:
- Vis dėlto ne taip jau blogai, jei žmonės žino tiesą.
Jis valandėlę įdėmiai spokso į mane, stengdamasis sugauti
mano žvilgsnį. Įdomu, ar nemano, kad juokauju, bet aš tikrai
nejuokauju. Taigi dar kartą jį pabučiuoju, tarsi patikindama,
kad viskas gerai. Negaliu susilaikyti ir šypsausi, nors mu­
dviejų lūpos susiglaudusios. Kietai užsimerkusi mėgaujuosi
pojūčiu, kad nesu atstumta. Tas pojūtis toks galingas, toks
neįtikimas, kad nenumanau, kaip su juo susitvarkyti. Manęs
nebeima siaubas, kad žmonės sužinos, jog esu įsimylėjusi
įbrolį. Mudu tesame du žmonės, kuriems priklijuota etiketė.
Nieko daugiau.
Nors Taileriui sunku atplėšti lūpas nuo manųjų, jis atsitrau­
kia, suima mane už juosmens ir švelniai stumteli atgal.
- O Šliužas žino?
- Nemanau, - sakau papurtydama galvą. Tiesiu ranką prie
Tailerio delno, ir mano lūpose pasirodo nervinio jaudulio šyp­

296
sena. Atitraukiu įbrolio delną nuo juosmens, susikimbu su juo
pirštais.
- Ar jis grįžo? Turėtume jam prisipažinti. Klausyk, ar galim
jam pasakyti?
Taileris nusijuokia, atlošia galvą ir tuo pat metu prisitraukia
mane.
- Ak, kad taip trykštum noru pranešti šią naujieną savo tė­
čiui! - murma ir pašaipiai šypsodamas laisvąja ranka atidaro
duris.
Vedasi mane į svetainę. Pirmą kartą po beveik penkių valan­
dų išeinu iš jo miegamojo. Buvau pernelyg įsitraukusi į Emilės
man parodytą vaizdajuostę. Tą keturių valandų ir dvidešimt
septynių minučių trukmės.
Jeigu jau kalbu apie Emilę, tai ji sėdi ant vienos iš svetainės
sofų, apdėjusi kavos staliuką visokiais sąsiuviniais ir popierga­
liais. Televizorius įjungtas, bet tyliai, tarsi vien tam, kad atliktų
garso fono vaidmenį. Išgirdusi mus šlepsint kilimu Emilė pa­
kelia akis ir iškart nusišypso.
- Kaip suprantu, judu viską išsiaiškinot?
Taileris neatsako į klausimą, tik vedasi mane prie jos so­
fos. Tada pakelia mūsų susikibusius delnus ir suraukęs kaktą
klausia:
- Tu žinai?
- Taip.
- Ir tau nebaugu?
Jis sumišęs ne mažiau negu aš anksčiau. Dvejus metus abu
tikėjomės reakcijos, nė iš tolo nepanašios į Emilės. Taileris pa­
leidžia mudviejų rankas.
- Nė kiek, - atsako Emilė abejingu veidu, papurto galvą ir
porąkart spragteli rašikliu. - Jeigu atvirai, darykit, ką judu no­
rit. Gyvenimas per trumpas elgtis kitaip.

297
 Jos žodžiai sukelia man šypseną. Suimu Tailerį už žasto ir
stipriai suspaudžiu.
- La breve vita, - suniurnu. - Gyvenimas trumpas.
Jam prasižiojus kažką sakyti, už durų pasigirsta brazdesys.
Kažkas bilsnoja, krapštosi. Visi trys sužiūrame į tą pusę. Iš
pradžių pamanau: galbūt čia Dinas mėgina išversti duris, kad
galėtų užmušti mudu su Taileriu, bet lengviau atsidustu, kai
išgirstu į spyną kišant raktą. Vadinasi, pagaliau grįžo Šliužas.
Vos po kelių akimirkų durys atsidaro, ir aš iš įpratimo at­
šoku nuo Tailerio per porą žingsnių. Be to, Šliužui mes dar
neprisipažinę.
- Velniškai ilgas buvo pasimatymas su priešpiečiais, - pa­
traukia jį per dantį Emilė pasilenkdama ant sofos, kad matytų
jį pro Tailerį ir mane. Ji sukanda rašiklio galą ir krutina anta­
kius žiūrėdama į Šliužą - nori jį paerzinti.
Šliužas tik pavarto pilkas akis ir kėblina į virtuvę. Matau jį
pirmą kartą nuo vakar vakaro, kai išėjo pirkti maisto. Stebėti­
na, bet dabar jis visai gražiai apsirengęs. Vilki net marškinius -
išlygintus, tvarkingus.
- Taip, taip, nusivedžiau ją ir vakarienės. Aprodžiau Man-
hataną.
- Šliužai, - susidėjusi rankas ant krūtinės, sakau apsimes­
tinai rūsčiai, bet žaismingai žvilgtelėdama, - kas tau sakė, kad
gali kviesti į pasimatymą geriausią mano draugę?
Žinia, aš tik juokauju, bet jis vis tiek apsisuka ir prisimerkęs
į mane žiūri.
- Ko ji vėl čia grįžo? - klausia, žiūrėdamas į Tailerį. Šliužas
irgi tik apsimeta. - Judu vėl geriausi bičiuliai?
- Tiesą sakant... - įsiterpiu žingtelėdama į priekį ir nervin­
gai sukiodama nykščius. Noriu, kad Šliužas žinotų tiesą. No­

298
riu pasakyti jam tiesą. Ligi šiol mudu to nedarėme, bet dabar
tikiuosi užteksianti drąsos. - Mes norim tau kai ką pranešti.
Vogčiomis žvilgteliu j Emilę, - ši dabar ant sofos kramto
rašiklį ir lūkuriuodama viską stebi, - paskui per petį į Taile-
rį. Jis pašaipiai šypsodamas varsto mane akimis, bet ne piktai,
veikiau ragindamas pasakyti tiesą. Tada žingteli į priekį ir vėl
atsiduria šalia. Šliužas smalsiai į mudu žiūri.
Gerai nežinau, ką kalbėti ar kokiais žodžiais iškloti tiesą,
bet ūmiai pajuntu, kad man net nereikia nieko sakyti, nes Tai-
leris mane apsuka, prisitraukia prie savęs ir netikėtai lūpomis
įsisiurbia į manąsias - rodos, jau šimtąjį kartą.
Užklumpa mane nepasiruošusią. Dabar to mažiausiai tikė­
jausi, kita vertus, negaliu atsitraukti. Atsakau į jo bučinį, vi­
siškai atsiduodama pažįstamam mudviejų susiglaudusių lūpų
pojūčiui. Kuo aiškiausiai juntu, kad ir Šliužas, ir Emilė mudu
stebi, bet man nė motais.
Taileris greitai atsitraukia - bemaž taip pat staigiai, kaip
ėmė mane bučiuoti, ir plyksteli akimis į Šliužą.
- Pasakyk mums savo nuomonę, - įsako. - Tuojau pat.
Žiūriu į Šliužą. Jis suakmenėjęs spokso į mus iš virtuvės
ir nieko nedaro, tik mirksi. Atrodo mažumą pritrenktas, bet
nieko čia baisaus. Aš ir tikiuosi, kad iš pradžių žmonės bus
sukrėsti. Jis sunkiai nuryja seiles ir ganėtinai susirūpinęs susi-
žvelgia su Emile.
- Kas per velnias?! - klausia ir išsiviepęs nesmagiai nusijuo­
kia, nežinodamas, ką manyti ir ką sakyti.
- Aš ją myliu, - praneša jam Taileris taip tyliai ir taip nuo­
širdžiai, kad teįstengiu šypsotis, į jį šnairuodama. Turbūt ga­
lėčiau klausytis be perstojo, kaip Taileris taria šiuos žodžius,
kaip nuolatos juos kartoja. Manau, man niekada nepabostų
girdėti.

299
 - Bet... - Šliužas nutyla ir vėl žvilgteli į Emilę, tartum lauk­
damas jos paramos. Tikriausiai stebisi, kodėl ji ne tokia su­
krėsta kaip jis pats ir kodėl šypsosi žiūrėdama į sceną priešais
save. Šliužas papurto galvą, atsidūsta. - O judu ne... įbrolis ir
įseserė?
- Taip, - išdrįstu prabilti ir ginti mudviejų nuostatą. Gana
jaustis darant bloga vien todėl, kad įsimylėjau įbrolį. Žinau,
kad čia nieko baisaus. - Vadinasi, mūsų nesieja kraujo ryšys, -
paaiškinu. - Kartu neaugom, todėl nežiūrim vienas į kitą kaip
brolis į seserį, aišku?
Kuo nekalčiau žiūriu į Šliužą išplėtusi akis, meldžiuosi, kad
jis suprastų ir, duos Dievas, su tuo susitaikytų. Bet jis vis dar
atrodo kiek nustebęs ir sutrikęs.
- Hmm... Tai judu susitikinėjat ar panašiai? - klausia, ranka
suimdamas ruošos stalo kraštą, kita kasydamasis pakaušį. - Ar
jūs dabar rimtai, ar tik mane maustot?
- Mudu nesusitikinėjam, - į pirmą jo klausimą tvirtai atsa­
ko Taileris. - Viskas sudėtinga. Pasakyk man, apie ką šią aki­
mirką galvoji.
Šliužas patraukia pečiais.
- Na, tai keistoka, - pripažįsta jis. - Mano tėvai labai reli­
gingi. Bemaž neabejoju, kad tikisi mane apskųsiant judu Jėzui.
Jis kiek atsipalaiduoja, pavarto akis, tada pasisukęs atidaro
spintelės dureles, pagrabalioja viduje, ištraukia pakelį tortilijų
skonio „Doritos“ traškučių ir atplėšia. Atsilošęs į tolimąjį ruo­
šos stalą, įsimeta burnon porą traškučių ir garsiai žiaumoda­
mas įdėmiai žiūri į Emilę.
- Ką tu apie visa tai manai? - po valandėlės klausia.
- Aš jau žinojau, - gūžtelėdama pečiais atsako ji, maišyda­
ma popieriaus skiautes rankose. - Man nei šilta, nei šalta.

300
 Šliužas sužiaumoja dar kelis traškučius ir galvodamas pa­
kreipia galvą.
- Keistoka, - sako vėl, - bet nematau nieko baisaus.
Jo veide pasirodo šypsena, ji greitai virsta pašaipia. Jis susi­
raukęs pasižiūri į Tailerį.
- Vadinasi, jūsų šeimoje esama iškrypėliškų tradicijų?
Mudu su Taileriu nusijuokiame tą pačią akimirką, bet pa­
lengvėjimas netrunka baigtis. Visų mūsų dėmesį patraukia
beldimas į duris. Ne šiaip beldimas - trankymas, aidintis per
visą butą. Toks nepaliaujamas ir smarkus, kad akivaizdu, jog
beldžiantysis akinamas pykčio. Apimta panikos žvilgteliu į
Tailerį. Vėlus vakaras, nė vieno iš mūsiškių netrūksta. Tik dar
vienas žmogus galėtų pasirodyti tokį metą, tik jis galėtų būti
toks įsiutęs, kad šitaip trankytų duris. Taileris irgi tai supranta,
nes jo akys pritvinksta baimės, ir jis ko nepaspringsta seilėmis.
Abu žinome, kad čia Dinas. Tikriausiai Tifanė pagaliau pasakė
jam tiesą.
- Neatidarykit durų! - tuoj pat tyliai įspėja Šliužas, stipriai
sugniauždamas traškučių pakelį. - Gal ten koks faras.
- Ne faras, - atsakau ramiai, bet nė akimirkos neatitrauk­
dama akių nuo durų. Dinas vis dar beldžia. Netrukus pašaukia
mane vardu; kai išgirstu įtampą jo balse, man plyšta širdis. Jis
tikrai žino tiesą. Ir sužinojo ją taip, kad blogiau nė būti negali.
Teks man atidaryti duris. Turiu pažvelgti jam į akis, kad ir kaip
to nenoriu.
Taileris, Šliužas ir Emilė tylomis mane stebi, kai prisiver­
čiu eiti per butą. Kojos lyg medinės, suka skrandį. Priėjusi prie
durų, lėtai atrakinu jas ir atveriu.
Dinas stovi priešais mane ir sunkiai alsuoja. Sugniaužtas
kumštis, pasirengęs belsti toliau, pakimba ore. įsiutusių akių
žvilgsnis sutinka manąjį, ir visas mano kūnas sustingsta, krau­

301
jas gyslose virsta vandeniu, galūnes apleidžia jėga. Tokio jo
žvilgsnio dar niekada nesu mačiusi. Dino akys tokios tamsios,
tokios rūsčios ir kupinos skausmo. Jam tai visai nebūdinga, to­
dėl man taip baugu. Vaikino skruostai liepsnoja raudoniu, nes
jis netveria pykčiu.
- Ar tai tiesa? - klausia įtemptu balsu.
Dar tvirčiau suimu duris ir, kol laikau atdaras, mane ima
taip pykinti, kad abejoju įstengsianti kalbėti. Kietai užsimer­
kiu, žemai panarinu galvą. Man nepakeliama žiūrėti į Diną,
pernelyg skaudu, bet mano tyla byloja visa, ką jam reikia ži­
noti. Mano tyla yra atsakymas, kad tai tiesa, kad visą tą laiką
myliu Tailerį.
Tai gromuliuodamas Dinas išleidžia pratisą atodūsį, ir aš
juste juntu, kad jis purto galvą. Paskui piktai klausia:
- Kas?
Dabar nori nenori turiu pakelti akis. Sumišusi suraukiu
kaktą ir įdėmiai į jį žvelgiu; svarstau, kaip visa tai žiauru, ir
akys man pritvinksta ašarų. Žinau, kad galop Dinas bus įskau­
dintas. Žinojau nuo pat tos akimirkos, kai atvykau į šį miestą ir
kai Taileris aiškiai parodė manęs neišsižadėjęs. Tai buvo neiš­
vengiama. Mes neturėjome kitos išeities. Jeigu nepasakytume
Dinui tiesos, jis būtų įskaudintas, - tiek suvokėme. Ir vis dėlto
Dino klausimo tikrai nesuprantu.
-Kas?
- Kas tas žmogus, su kuriuo mane apgaudinėji? - iškošia
jis persmelktu paniekos balsu, su pasidygėjimu dėbsodamas
į mane. Negaliu jo smerkti. - Bent jau turėk padorumo man
pasakyti.
Man užgniaužia gerklę. Žinoma. Žinoma, Tifanė nepami­
nėjo Tailerio. Nėra ko nė sakyti, ji norėjo, kad pati prisipažin­
čiau, tačiau aš nežinau, ar įstengsiu. Nežinau, ar sugebėsiu iš­

302
tarti Tailerio vardą - tai neapsakomai užgautų Diną. Galėčiau
meluoti. Galėčiau užsispirti ir nutylėti apie Tailerį. Galėčiau
leptelėti kokį išgalvotą vardą, bet vėl pasižiūrėjusi į Diną, - la­
bai įdėmiai, - matau skausmo iškamuotą jo veidą ir suprantu:
turiu atsakyti tik sąžiningai. Negaliu toliau jam meluoti.
Prisiverčiu nenustoti kvėpavusi ir žvilgteliu sau per petį.
Šliužas palinkęs virš ruošos stalo mėto traškučius į burną, itin
susidomėjęs stebi Diną ir mane, o Emilė ausis ištempusi vis dar
graužia rašiklį. Ji bent jau stengiasi neišsiduoti stebinti mūsų
vaidą, nors akis nudelbusi į savo sąsiuvinius nuolat žvilgčioja į
mudu akies kampučiu. Dinas arba nepastebėjo, kad esame ne
vieni, arba tiesiog jam tai nė motais. Tačiau prie mūsų jau eina
Taileris.
Jis sustoja man už nugaros ir taip pat uždeda ranką ant var­
čios, kiek aukščiau už manąją. Dabar, kai jis laiko duris praver­
tas, paleidžiu ranką ir vėl sutelkiu visą dėmesį į Diną. Šis tebe­
laukia atsakymo ir sulig kiekviena akimirka vis labiau niršta.
Džiaugiuosi, kad priėjo Taileris. Man lengviau, kad nereikia to
daryti vienai, kad jis šalia ir kad mudu įkliuvę kartu.
Jaučiu, kaip Taileris man už nugaros giliai įkvepia. Jis išdrįs­
ta tyliai tarti:
- Ji apgaudinėjo tave su manim.
Dinas krūpteli; visas jo veidas byloja, kad jis tuo netiki.
Traukdamasis nuo mūsų, žingteli į vestibiulį ir tankiai purto
galvą.
- Ką čia paistai?!
- Dinai... - sušnabždu. Balsas man stringa gerklėje. Sutram-
dau nervus, susilaikau nepravirkusi. - Myliu tave. Be galo.
Skaudu tarti šiuos žodžius, nes tai tiesa, kad ir kaip būtų
liūdna. Išties jį myliu. Gal visa, kas vyksta, būtų lengviau, jeigu
nemylėčiau.

303
 - Bėda ta, kad myliu ir Tailerį.
- Ką nori tuo pasakyti?
Dinas dabar atrodo ne tiek įtūžęs, kiek sumišęs. Rodos, nie­
kaip negali suvokti mūsų žodžių prasmės. Žvalgosi čia į Tailerį,
čia į mane ir krutina lūpas tarsi mėgindamas kalbėti, tik neži­
nodamas ką.
- Klausyk... - vėl prabyla Taileris ir žengia į priekį. Mėgina
uždėti delną Dinui ant peties, bet šis agresyviai jį numeta ir
traukiasi dar toliau į vestibiulį. Taileris toliau burba paaiškini­
mą - netvarkingą žodžių virtinę. - Esu tas kitas vaikinas, su
kuriuo ji susitikinėja. Nemanėm, kad viskas taip susiklostys.
Kaip Dievą myliu, nemanėm, bet buvom bejėgiai ką nors pa­
keisti. Negi, velniai rautų, aš panorau įsimylėti įseserę? Tikrai
ne. Tiesiog viskas taip susiklostė, ir mudu... mudu ketinom tau
pasakyti. Patikėk manim: seniai norėjom, tik nežinojom kaip.
Atleisk, brolau. Po velnių, labai tavęs atsiprašau, bet man...
man jos reikia.
Dinas ilgai tyli, stengdamasis suvokti šią staigiai pribloš­
kiančią žinią.
- Judu... - vos ištaria jis, vos ištardamas žodį. Sugniaužęs
nuleistų rankų kumščius, sužaibuoja akimis į mane. - Kaip se­
niai tai vyksta?
- Dveji metai, - atsakau pašnibždomis. Tuoj apsipilsiu
ašaromis. Jaučiu, kaip jos baudžiasi ištrykšti man iš akių. Su­
kaupiu visą valią, kad to nenutiktų. - Tailerį įsikirtau anksčiau
negu tave.
- Dveji metai? - pakartoja Dinas ir išsižioja negalėdamas
patikėti. Jam, sužinojusiam, kad visą tą laiką, kai buvau su juo,
mano širdis priklausė dar ir kitam, iš nusivylimo ir įniršio išsi­
plečia vyzdžiai. Dinas stengiasi susigaudyti visoje toje painia­
voje ir kai pagaliau susigaudo, žengia prie Tailerio ir sumažina

304
atstumą tarp jų. Prikiša veidą jam prie veido, narsiai sučiaupęs
lūpas, skausmo ir pagiežos kupinomis akimis tirdamas išraiš­
ką. Galiausiai, tarp jų akių likus vos pusei sprindžio, jųdviejų
žvilgsniai susitinka.
- Gulėjai su ja? - lėtai klausia Dinas. Tas klausimas kelia
jam siaubą. Jis nenori išgirsti atsakymo. Tikrai nenori. - Ar
gulėjai su ja, kad tave kur velnias?!
- Klausyk, brolau... - mėgina suregzti atsakymą Taileris,
bet tos pastangos atrodo visiškai beprasmės. Geriausias jo
draugas jau palūžo.
- Šikniau tu prakeiktas! - užriaumoja Dinas. Iškeltų kumš­
čių krumpliai išbąla, ir jis tuoj pat kaire ranka trenkia Taileriui
per veidą, žemėliau akies.
Taileris atatupstas parsvirduliuoja į butą, trenkiasi į mane,
ir aš prarandu pusiausvyrą. Žingteliu atbulomis kaip ir Taile­
ris; tarsi iš tolo išgirstame aiktelint Šliužą ir Emilę. Užmiršau,
kad juodu vis dar mus stebi. Emilė pašoka ant kojų atvipusia
žiauna: neapsisprendžia, ar jai reikia kištis. Šliužas suraukta
kakta stebi vaizdelį ir toliau kemšasi traškučius į burną.
Atgavęs pusiausvyrą Taileris atsitiesia ir prisimerkęs žiūri
į įėjusį kambarin Diną vis dar tvirtai sugniaužtais kumščiais.
- Nagi, - linktelėdamas galvą įsakmiai sako. - Suduok man
dar kartą. Aš to nusipelniau. Vožk!
Dinas neprieštarauja ir netrukus vėl smogia Taileriui. Jo
krumpliai sulenda Taileriui į skruosto vidurį, sukeldami duslų
skausmingą garsą. Dinui iš įsiūčio dega žandai. Jis vėl iškelia
kumščius, pasiruošęs darsyk užvožti.
Taileris iš lėto pamasažuoja skruostą, kad apmalštų skaus­
mas; jo akys žiauriai sužiba, jis nė akimirkos nenusuka jų nuo
Dino akių.

305
 - Gerai, - sako grėsmingu balsu. - Jei suduosi man dar kar­
tą, žiebsiu tau dvigubai smarkiau.
Siaubo apimta susilaikau neaiktelėjusi. Dino kumštis vėl
skrodžia orą, bet Taileris mikliai atremia jį ranka, ir juodu
trenkiasi vienas į kitą. Vaikinai atšoka atatupsti ir virsta per
kambarį. Emilė sprunka iš kelio, prieš pat jiedviem atsimušant
į sofos atlošą. Dinui pagaliau pavyksta suduoti tą trečią smūgį
tiesiai Taileriui į tarpuakį.
Pirmą kartą po daug metų Taileris praranda savitvardą. Jau
tiek įpykęs, kad jo akių gelmėje, rodos, siaučia audra. Žvilgsnis
nuožmus, pavojingas ir nenuspėjamas. Užsimojęs dešine jis
vožia kumščiu Dinui per smakrą. Žasto raumenys išsipūtę, -
visa jo jėga pereina į rankas, - ir jis toliau tvatija Diną kumš­
čiu taip tankiai ir nepermaldaujamai, kad šis neturi galimybės
duoti grąžos.
- Taileri, liaukis! - mėginu šaukti, bet iš burnos sklinda tik
prislopintas cypimas. Prišokusi mėginu sugriebti jį už marš­
kinėlių nugaros ir atplėšti nuo Dino, bet jis, rodos, nė nepa­
stebi, kad esu šalia, nes kas akimirką suduodamas po smūgį
Dinui, galop alkūne trenkia man per veidą. Nusvirduliuoju
atatupsta, delnais susiėmusi už skruostų. Nė nežinau, ką man
daryti.
Dinui kažkaip pavyksta pasilenkus visu kūnu trenktis Tai­
leriui į krūtinę ir nustumti jį atatupstą. Tada juodu lekia link
kavos staliuko svetainės viduryje. Pasigirsta siaubingas trenks­
mas, po jais dūžtant stiklui, paskui šleikštus dunkstelėjimas, ir
Taileris pirmas griūna ant grindų, o aplink jį pažyra stiklo šu­
kės, išsilaksto visi Emilės popiergaliai. Tačiau tai mušeikų ne­
sulaiko. Jų gyslomis plūsta tiek adrenalino, kad jie nebejaučia
nė menkiausio skausmo.

306
 - Daryk ką nors! - žaibuodama akimis suklykiu Šliužui,
mat jis ir toliau viską stebi iš virtuvės, kur saugu. Jamvieninte­
liam užtektų jėgų padėti. Tik tada suvokiu verkianti.
- Na gerai, gerai, - garsiai atsako Šliužas, mesdamas traš­
kučių pakelį ant ruošos stalo ir aplink šį įšokdamas į svetainę.
Jis atsiraitoja rankoves, apeina sofą, smarkiai suima Diną už
liemens ir atplėšia nuo Tailerio.
- Po velnių, pabaikit! - klykia Šliužas ir šiurkščiai bloškia
Diną į šalį, prie manęs.
Net Emilė atbėga padėti. Ji ištiesia ranką Taileriui ir kelia jį
nuo grindų. Stipriai sukandęs dantis įbrolis dėbso į Diną kitoje
kambario pusėje, bet tada adrenalino antplūdis, matyt, praei­
na, nes jis pasižiūri į save ir jo žvilgsnis švelnėja. Taileris visas
aplipęs stiklo šukėmis, tad nedvejodamas suima marškinėlių
apačią ir greitai juos nusitraukia. Jo nugaros odoje matyti dau­
gybė įbrėžimų, bet man labiau rūpi dešinė ranka, mat iš žasto
per alkūnę plūsta kraujas ir laša ant kilimo. Kai Taileris galop
tai pastebi, gali tik mirksėti, o Emilė bėga į virtuvę ir čiumpa
pirmosios pagalbos vaistinėlę.
Ašaros srūva man skruostais. Pasižiūriu į Diną, ar nenu­
kentėjo. Palyginti su Taileriu, neatrodo smarkiai sužeistas,
nors skruostas giliai įdrėkstas, o kairė akis užtinusi. Sunkiai
šnopuodamas jis primerkia tą akį ir žiūri į mane.
- Eik laukan, - sako. Dino balsas vis dar toks pat šiurkštus
kaip tada, jam pasirodžius prie durų. Nelaukdamas manęs jis
nurūksta per kambarį ir pro duris išbilda į vestibiulį.
Jusdama baisiausią šleikštulį einu ir aš, tik pirma pasižiūriu
į Tailerį. Šis vis dar tarp stiklo šukių ten, kur anksčiau stovė­
jo kavos staliukas. Atrodo apdujęs, kaip maišu trenktas. Emilė
vėl šalia, Šliužas irgi padeda - abu darbuojasi tvarsčiais. Užvis

307
labiau norėčiau jam padėti, juk dėl visko kalta aš. Vis dėlto su­
prantu, kad dabar turiu išsiaiškinti su Dinų.
Drebėdama iš susinervinimo prisiverčiu išeiti pro duris ir
jam įkandin sekti į vestibiulį. Vos man atsidūrus jame ir atsi­
stojus prieš Diną, jis užtrenkia duris. Matyt, šį kartą nenori liu­
dytojų, o aš jaučiuosi pernelyg palūžusi, kad įstengčiau kalbėti,
todėl tyliu. Šluostydamasi ašaras mėginu sugauti jo žvilgsnį.
- Apgaudinėjai mane, - niurna Dinas, tarsi turėtų ištarti
šiuos žodžius balsu, kad jais patikėtų. Pamažu primerktos jo
akys sutinka mano žvilgsnį, ir man plyšta širdis pamačius jo
veido išraišką. Dinas sukrėstas. Jis tiesiog žuvęs. - Mylėjau
tave, o tu visą laiką... visą tą laiką sukai romaniuką su Taileriu.
Jis geriausias mano draugas, Idena! Jis tavo brolis!
- Atsiprašau! - sušunku lūžinėjančiu balsu. Atsiprašinėti
jau gerokai per vėlu, bet nieko daugiau negaliu daryti. Vargu
ar Dinas kada nors man atleis. Matau tai iš pasidygėjimo, at­
sispindinčio visuose jo veido bruožuose. Nesu įpratusi matyti
Dino tokio. Vis prisimenu švelnias jo akis ir malonią šypseną.
Vargu ar kada nors jas pamatysiu vėl. - Nežinau, ką dar pa­
sakyti.
- Niekada daugiau manęs nekalbink! - įspėja jis gargždžių,
šiurkščiu balsu. Žingteli atbulas, kad atsitrauktų nuo manęs,
sukiša ranką į užpakalinę džinsų kišenę ir išsitraukia piniginę.
Perdrėkstas jo skruostas kraujuoja, ir aš tramdau norą jį palies­
ti, jam padėti.
- Štai, - netrukus iškošia Dinas ir šiurkščiai meta į mane
penkių dolerių banknotą. Šis atsimuša man į krūtinę, bet aš
sugaunu nespėjusį nukristi ant grindų. Pažiūrėjusi į pinigą, su­
vokiu, kad tai mūsų penkinė. Vėl pakeliu akis; širdį gniaužia
dar smarkiau, lūpos dreba.

308
 - Čia penki doleriai judviem, kad nešdintumėtės velniop iš
mano gyvenimo.
Jis įsikiša piniginę atgal į kišenę, pasitrina skruostą ir nu­
sisuka nuo manęs. Nelaukdamas daugiau nė akimirkos, lekia
į šalį ir nė nežvilgtelėjęs per petį žingsniuoja vestibiuliu prie
lifto. Žiūriu, kaip Dinas išeina, ir ašaros ritasi man skruostais.
Jaučiuosi visiškai bejėgė žvelgdama jam įkandin. Nugara atsi­
remiu į Tailerio buto duris, nes man pakerta kojas, jos tiesiog
manęs nebelaiko. Atsišliejusi slenku žemyn ir atsisėdu. Užsi­
dengusi veidus delnais imu raudoti dar smarkiau, klausydama­
si išeinančio Dino.
Visada tikėjausi vienintelio dalyko: kad niekados jo nepra­
rasiu. Man visada atrodė, kad jis įstengs mudu suprasti ir mu­
dviem atleisti, nors tam ir prireiks laiko. Vis vyliausi, kad Di­
nas viską ištvers. Akivaizdu, jog vyliausi per trumpai ir ne taip
karštai, kaip derėjo, nes visa, ko tikėjausi nenutiksiant, kaip tik
ir nutiko.
Kitą rytą bute tarp mūsų visų tvyro įtampa. Pajutau ją tą aki­
mirką, kai prieš dvi valandas pabudau. Nė vienas daug nekal­
bame, tik tylomis sukiojamės vieni apie kitus. Manau, Šliužas
vis dar stengiasi susitaikyti su tiesa apie Tailerį ir mane, nes
kaskart, man atsidūrus per porą sprindžių nuo įbrolio, paste­
biu Šliužą iš tolo įdėmiai mus stebint. Šiandien Taileris tylesnis
negu įprastai. Suprantu jį, nes pati esu tylesnė. Sunku trykšti
džiaugsmu, kai jaučiuosi tokia sutrikusi ir nusiminusi dėl to,
kas įvyko. Mudu su Taileriu nenorime kalbėtis apie tai, kas
nutiko iš vakaro. Nenorime kalbėtis apie Diną. Šis nepaskam­
bino, neparašė nuo tada, kai atsuko man nugarą. Nesistebiu.
Abejoju, ar jis kada nors duos man kokią žinią apie save, juolab
jau kitą rytą. Nieko negirdėti ir apie Tifanę. Nesulaukiu jokios
žinutės, kurioje ji piktdžiugiautų galėjusi pasakyti Dinui tie­
są. Daugiau jokių kandžių, sadistiškų replikų. Tik tyla. Reičelė
vienintelė atsiuntė man žinutę mobiliuoju - vien tam, kad pa­
reikalautų paaiškinti, kas vyksta. Taigi netrukus susitiksiu su ja
išgerti puodelio kavos. Bijau to susitikimo.
Išeinu iš skalbyklos, kur jausdamasi nelaiminga pusvalandį
grūdau į džiovintuvą kalnus drabužių, ir pėdindama per virtu­
vę vogčiomis dirsteliu į sieninį laikrodį. Pusė dvylikos. Žvilgte­

310
liu į svetainę - ten Taileris su Šliužu aptaria kažkokių futbolo
rungtynių rezultatą. Be kavos staliuko kambarys atrodo tušto­
kas. Ilgiausiai užtrukome, kol vakare jį sutvarkėme, ir dabar čia
mums nebeleidžiama vaikščioti basiems, nes ant kilimo galėjo
likti stiklo šukyčių.
- Man metas eiti, - sakau. Esu susiruošusi jau senokai, bet
krapščiausi laukdama tinkamo laiko išeiti. Nenoriu pasirodyti
per anksti, bet ir vėluoti neketinu.
Taileris bemat atsistoja iš susirūpinimo suraukęs kaktą. Vi­
sas jo žastas dar sutvarstytas - stiklas gerokai supjaustė.
- Tikrai nenori, kad eičiau kartu?
- Manau, bus geriau, jei pati jai paaiškinsiu, - sakau ir nu­
sišypsau dėkinga, kad pasisiūlė. Aišku, labai norėčiau, jog Tai-
leris būtų šalia, bet žinau: Reičelė nori kalbėtis tik su manimi.
Reikės aiškintis su ja akis į akį. Neturėčiau ilgai užtrukti.
- Idena, - sako Šliužas ir kartą spragteli pirštais, norėda­
mas patraukti mano dėmesį. Kai pažvelgiu į jį, išsišiepia. - Pa­
sakyk Reičelei, kad aštuntą užsuksiu į viešbutį jos paimti.
Susidedu rankas ant krūtinės ir susiraukusi į jį žiūriu, nes jo
motyvai man kelia įtarimų.
- Juk žinai, kad rytoj ji išvyksta, tiesa?
- Idena, - pakartoja Šliužas rūsčiai, purtydamas galvą.
Tada atsitiesia ir, žiūrėdamas į mane nuo sofos, prispaudžia
delnus prie širdies, - nejaugi netiki tikra meile? Ji neturi ribų.
Atstumas tėra mylių skaičius.
Jis stengiasi atrodyti rimtas ir nuoširdus, bet pavyksta neil­
gam. Vos žodžiams išlėkus iš burnos, jis sukikena ir patraukia
rankas nuo krūtinės.
- Taip tavim ir patikėsiu! - pakeliu akis į dangų, nusijuokiu
ir pasiėmusi raktus nuo ruošos stalo einu prie durų. Nėra ko
nė sakyti, prieš išeidama per petį metu žvilgsnį į Tailerį. Jis

311
vis dar susiraukęs j mane žiūri. Atrodo bejėgis, tarsi norėtų
keliauti drauge, kad netektų man vienai aiškintis dėl mudvie­
jų santykių. Galiu tik gūžtelėti pečiais ir raminamai jam nusi­
šypsoti, nors imu žiauriai nervintis. Kad nepradėčiau dvejoti,
išeinu iš buto.
Užuot leidusis liftu, lipu laiptais. Lipdama visus dvylika
aukštų, surašau Reičelei žinutę - pranešu, kad esu jau pakeliui.
Susitiksiu su ja „Joe Coffee“ kavinėje, čia pat, už kampo, vos
už kvartalo. Buvau joje tik kartą su Taileriu, bet ji pirmiausia
man atėjo į galvą, be to, prisiminiau, kad kava ten puiki. Mudvi
su Reičele nusprendėme, kad susitikti „Lowell“viešbutyje būtų
negerai, turint galvoje, kad Dinas nenori manęs matyti iki gy­
venimo galo. Taigi laikomės atokiai nuo viešbučio.
Išėjus iš daugiabučio, mano nervai ima nebeišlaikyti. Nenu­
manau, ko tikėtis iš Reičelės. Gal ji mane supras. Gal manimi
pasidygės. O gal įtūš. Man teks daug ką aiškinti apie Tailerį ir
Diną. Iš ankstesnių Reičelės šio ryto žinučių susidariau įspūdį,
kad jai ne itin patinka mano daromi sprendimai.
Įsukusi į Leksingtono aveniu imu giliai kvėpuoti, stengiuo­
si išlikti tokia rami, kokia tik galiu būti dabar. Kavinė visai ne­
toli, bet stabteliu ir atsiremiu ranka į drabužių parduotuvės
vitriną, kad neprarasčiau pusiausvyros. Praeina ne mažiau
kaip minutė, kol imu kvėpuoti rečiau, nustoja mausti skrandį.
Noriu, kad viskas jau būtų pasibaigę. Noriu, kad visi žinotų
tiesą ir su ja apsiprastų. Noriu, kad šis tarpsnis, kai mudu su
Taileriu turime aiškintis, praeitų lyg niekada nė nebuvęs. Su­
siraukiu, nes dingteli, kad kiti sužinosiantys tiesą žmonės bus
mūsų tėvai.
„Joe Coffee“ prieinu kelios minutės po pusės dvylikos. Įžen­
giu vidun. Kavinė maža, vos keli staliukai. Stojuosi į eilę ir iš
užpakalinės džinsų kišenės išsitraukiu penkinę. Žvilgteliu į ją

312
ir lengviau atsidustu. Nors čia ne tas banknotas, vis dėlto į jį
panašus. Ar pasilikti penkinę, kuri buvo mūsų su Dinų bendra
pastaruosius dvejus metus? Kurią jis nerūpestingai visą apra­
šinėjo? O gal išleisti tą banknotą, ir tiek? Ar išmesti į šiukšlinę?
Atiduoti kokiam benamiui gatvėje? Toks tikrai nepyktų, kad
banknotas apgadintas.
Eilė slenka į priekį; belaukdama galop įsispoksau į išdėliotus
ant prekystalio stiklainius su sausainiais. Kažin, ką dabar vei­
kia Dinas? Kaip jaučiasi? Ar jam viskas gerai? Abejoju. Praėjusį
vakarą atrodė sugniuždytas. Jutau tai iš balso, mačiau iš akių.
Viskas jam tikrai negali būti gerai.
Kol ateina mano eilė, man perdžiūva gerklė, todėl padavėjai
pateikiu užsakymą krenkšdama. Šį kartą nepaprašau daugiau
karamelės - per daug tukina. Sunkiai nuryju seiles, laukdama
pasitraukiu į šalį ir barbenu pirštais per prekystalį. Gaila, ne­
galiu atsikratyti galvoje besisukančių minčių. Nenoriu galvoti
apie Diną. Nė apie tai, kokia niekinga esu ir kaip siaubingai
jaučiuosi.
Netrukus man atnešama užsakytosios latės, karštos, dar
garuojančios, kaip ir prašiau. Nueinu prie laisvo staliuko prie
langų į gatvę. Pasidedu puodelį, atitraukiu kėdę, lėtai ant jos
atsisėdu ir nužvelgiu aveniu. Šią akimirką galėčiau būti „Re-
finery“. Galėčiau stebeilyti į Santa Monikos bulvarą, būti na­
muose, Santa Monikoje. Bent taip valandėlę atrodo. Bet tada
prisimenu, kad nesu „Refinery“, nesu Santa Monikoje - aš vis
dar Niujorke. Ilgiuosi namų, bet tuo pat metu džiaugiuosi.
Atmosfera kavinukėje nevaržoma, bet aš toli gražu nesijau­
čiu nesuvaržyta. Žiūriu į blausų savo atspindį lango stikle; din­
gojasi, kad širdis daužosi į krūtinės ląstą. Nesididžiuoju savimi.
Dvejus metus viską dariau ne taip, kaip reikia. Susimoviau ir
dabar klausiu savęs, ar vertėjo.

3i 3
 Nepagalvojusi taip smarkiai suimu puodelį delnais, kad
juos nusideginu. Krūpteliu ir pabundu iš transo. Jusdama vidi­
nę tuštumą, kurį laiką spoksau sau į rankas, apžiūrinėju plaš­
takų raukšles.
- Idena.
Pasuku akis ir pamatau Reičelę. Ji žiūri į mane susiraukusi,
rūsčiai sučiaupusi lūpas. Atitraukia kitą kėdę, atsisėda ir rū­
pestingai pasideda rankinę ant staliuko.
Ji valandėlę žiūri pro langą, aš - į ją. Įtampa juste juntama.
Nė viena nenorime kalbėti pirma, tyla slogi. Man užgniauž­
ta gerklė, bet žinau turinti ką nors pasakyti. Paimu puodelį ir
gurkšteliu latės. Vėl padedu puodelį ir prasižioju, bet, mano
nuostabai, Reičelė prašnenka pirma.
- Negaliu tavim patikėti, - sako ji pusbalsiu pro sukąstus
dantis.
- Reičele... - stengiuosi sugalvoti, ką pasakyti, kaip pasiaiš­
kinti, bet ji pertaria mane, nespėjusią ištarti daugiau nė žodžio.
- Ne, Idena, - pykteli, - negaliu patikėti, kad apgaudinė-
jai Diną. Ir dar su Taileriu. Su Taileriu! - draugė niekinamai
šnirpšteli, pasidygėjusi papurto galvą ir kiek atšlyja nuo manęs.
- Būk gera, išklausyk mane, - maldauju dairydamasi, ar
niekas negirdi. Labai nenorėčiau, kad kiti kavinės lankytojai
sužinotų, koks siaubingas žmogus esu.
- Žinai, kiek laiko prireikė, kol vakar vakare nuraminau
Diną? - Reičelė įtūžusi žybsi į mane akimis, jos balsas piktas.
Ištisas tris valandas man teko žiūrėti į verkiantį vieną iš geriau
šių savo draugų. Ar supranti, kaip šūdinai jaučiausi matydama
jį verkiant dėl to, kad tu manei, jog apgaudinėti Diną - nieko
baisaus?
- Aš taip nemaniau, - suniurnu. Nusuku akis į šalį, pasire­
miu alkūnėmis į stalą ir užsidengiu veidą delnais. Sunkiai at

3i 4
sidūstu ir kietai užmerkiu akis - taip gėda sutikti jos žvilgsnį.
Nevalioju pateisinti savo sprendimų ir savo veiksmų, tačiau ga­
liu bent mėginti paaiškinti jų priežastis. Kaip tik tai ir darysiu.
- Su Taileriu pradėjau bendrauti anksčiau negu su Dinų, -
prisipažįstu kalbėdama pro delnus, uždengusius veidą. Jaučiu,
kaip gerklėje susivelia gumulas. - Viskas prasidėjo prieš dvejus
metus, kai su visais jumis susipažinau. Tada artimesnių santy­
kių tarp Tailerio ir manęs tiesiog negalėjo būti, todėl numojau
į jį ranka. Ne todėl, kad to norėjau - taip reikėjo.
Man vis dar neįprasta su kuo nors kalbėtis apie save ir Tai-
lerį. Taip atvirauti... Pojūtis keistas. Laikyti visa tai paslaptyje
tapo kone įpročiu. Dar žemiau panarinu galvą, žodžius ir to­
liau murmu panosėje.
- Tada suvokiau, kad Dinas man irgi patinka, - prisipa­
žįstu. - Bet jausmas Taileriui vis nepranyko. Pusantrų metų
nekreipiau į jį dėmesio, Reičele. Iš paskutiniųjų stengiausi jo
nepaisyti, dievaži.
Nuryju tą gumulą gerklėje, perbraukiu delnu plaukus, iš
lėto pakeliu galvą ir šnairomis žvilgteliu į draugę. Ji įdėmiai
klausosi.
- O tada atvykau čia ir... ir supratau, kad iš tikro myliu Tai-
lerį. Ir kad noriu būti su juo. Ruošėmės tai pasakyti Dinui šian­
dien, bet Tifanė mus apstūmė.
Reičelė kurį laiką tyli, tik žvilgčioja čia į langą, čia į mane, ir
jos lūpos retkarčiais nevalingai trukteli.
- Net negaliu patikėti, kad tai girdžiu.
-Ką?
- Kad tu myli Tailerį. - Ištarusią šiuos žodžius ją nukrečia
drebulys. - Idena, po velnių, ar tikrai?!
Patyliukais sudejuoju, vėl paimu puodelį ir ilgai geriu, kad
laimėčiau laiko logiškam paaiškinimui suregzti. Įsivaizduoju,

3i 5
kad žmogui, nebuvusiam mano kailyje, neatsidūrusiam tokio­
se aplinkybėse, tai sunku suprasti.
- Mėginsiu tau paaiškinti palyginimu, - sakau. Palinkstu j
priekį, pasislenku ant kėdės krašto ir dėdama puodelį ant sta­
lo įdėmiai į ją pasižiūriu. - Įsivaizduok, kad tavo tėvai išsiski­
ria. Įsivaizduok, kad paskui tavo tėvas veda, tarkim, Stiveno
motiną...
Klausydamasi manęs Reičelė stengiasi neleisti raudoniui
prasimušti į skruostus ir kramto lūpas. Pavyzdžiu pasitelkiu
Stiveną, nes nenumanau, kaip kitaip priversti Reičelę suprasti
mano mintį. Tik tai jai turės prasmę.
- Taigi tuomet Stivenas tampa tavo įbroliu. Bet ar tu iš tik­
rųjų žiūrėsi į jį kaip į brolį? Juk jūsų gyslomis teka ne tas pats
kraujas, - paaiškinu kiek įmanydama pabrėžtinai ir susidedu
rankas ant krūtinės. - Jis tebus tau nepažįstamasis, kurį esi
priversta laikyti broliu. Ką gali padaryti, jeigu jį įsimyli? Kas,
jeigu tas žmogus - tavo išsvajotasis, o vienintelis jums kliu­
dantis dalykas, velniai rautų, yra kažkoks judviejų tėvų santuo­
kos liudijimas? Kaip tik šitaip nutiko mudviem su Taileriu, -
sakau, - ir tai bjauru, Reičele. Velniškai bjauru.
Pratisai atsidūstu ir papurtau galvą: man liūdna, kad vis­
kas iš tikrųjų taip ir yra. Jeigu mano tėtis ir Ela nebūtų pora,
niekas nesibaisėtų, kad myliu Tailerį. Tačiau juodu pora, todėl
žmonėms nepriimtina, kad jį myliu. Nusuku akis nuo Reičelės
į šaligatvį už lango ir atsilošiu į atkaltę.
- Ne vienus metus žiūrėjau į judu kaip į įbrolį ir įseserę, -
tyliai sako Reičelė, - taigi nenuostabu, kad mane tai baugina.
Kodėl anksčiau nieko nesakei? Juk esu geriausia tavo draugė.
Kodėl man nepasakei?
- Bijojau, - prisipažįstu gūžtelėdama pečiais. Dar ir da­
bar bijau, tik ne taip labai kaip anksčiau. Vis dėlto mintis, kad

316
amžinai turėsiu laikyti paslaptyje santykius su Taileriu, man
baisesnė už mintį, kad reikės viską papasakoti mudviejų tė­
vams. - Be to, man buvo gėda. Jaučiausi daranti kažką negera,
nors dabar nebesigėdiju. Žinau, kad nieko bloga jausti jam tai,
ką jaučiu.
Pašnairuoju į draugę, - man rūpi, ką ji galvoja, - ir darosi
lengviau, nes ji nebeatrodo tokia pikta, kokia čia atėjo. Panašu,
kad visa tai Reičelę neapsakomai glumina - tarsi jos galvoje
suktųsi šimtas klausimų ir jai baisiausiai knietėtų juos užduoti.
Vieną išties užduoda.
- Ar tavo tėtis ir Ela žino? O mama?
- Pasakysim jiems grįžę namo, - atsakau. Stengiuosi ilgiau
apie tai nekalbėti. Galbūt pernelyg nebesinervinu, nebesijaudi-
nu dėl to, bet tai nereiškia, kad nebesibaiminu. Jeigu per daug
apie tai galvosiu, galų gale imsiu manyti, kad viskas gali baigtis
bloguoju.
- O kas toliau? - pakreipusi galvą kamantinėja Reičelė. Iki
šiol tyliai šnabždėjomės, bet dabar kalbamės bemaž garsiai.
Kitaip viena kitos negirdėtume, nes kavos aparatai dūzgia, lei­
džia garus ir spragsi. - Judu būsit drauge?
- Nežinau.
Reičelė susiraukia ir neviltingai iškelia rankas.
- Tai kokia tuomet prasmė? Kurių galų šitaip maustyti
Diną, jeigu judu su Taileriu nė neketinat būti drauge?!
Draugės kėdės kojos sugirgžda į grindis, nes ji atsistumia
nuo stalo ir atsistoja.
- Garbės žodis, nesuprantu, ką sau manai, - sako ji, stveria
piniginę nuo stalo ir traukiasi nuo manęs keletą žingsnių. - Di­
nas tave myli, pati žinai. Jis buvo tau vien geras nuo tos dienos,
kai susipažinot, bet renkiesi ne jį, o Tailerį? Žinai, ką žmonės
sako apie skriaudą patyrusius vaikus? - burbuliuoja ji, suim­

317
dama durų rankeną. Pora lankytojų, sėdinčių man už nugaros
prie didelio bendro stalo, pakelia galvas, nustebinti mūsų po­
kalbio. Reičelei tai ne motais, ji tik gūžteli pečiais, atidaro duris
ir baigia mintį.
- Suaugę jie galop skriaudžia kitus. Nešliaužk atgal pas
Diną, kai Taileris parodys nesąs toks jau gerutis.
Nuleidžiu rankas ant kelių, kad Reičelė nematytų, jog jos
sugniaužtos į kumščius. Griežiu dantimis tvardydamasi, kad
nepratrūkčiau. Pritrenkta ko neaikteliu, bet vargais negalais
susilaikau. Gerai žinau, kad Reičelei Taileris visada ne itin pa­
tiko, nors abudu sukosi tame pačiame draugų rate, tačiau tai
neduoda jai teisės taip šiurkščiai ir šlykščiai apie jį kalbėti. Rei­
čelė nepažįsta jo taip gerai, kaip pažįstu aš. Nesupranta, kad
jis stengiasi pasitaisyti, tapti geresnis. Išlikti ramus. Vėl suimu
savo kavos puodelį, vėl pasisuku į langą.
- Linkiu rytoj gero skrydžio namo, - sakau šaltai. Nesiruo­
šiu klausytis jos nuomonės apie Tailerį. Man nerūpi, ką draugė
apie jį mano, man nerūpi, ar jai priimtina, kad mudu esame
pora. Kaip Dievą myliu, man tai neberūpi. Praėjo tas laikas, kai
nebuvo nieko svarbesnio.
- Beje, - sakau užsimesdama koją ant kojos ir imdama puo­
delį į ranką, - Stivenas liepė tau aštuntą būti pasiruošusiai.
Po savo žodžių pajuntu traukiant skersvėjį, nes Reičelė ati­
daro kavinukės duris ir išeina. Lauke nestoviniuoja, vos po ke­
lių akimirkų dingsta man iš akių. Išleidžiu kvapą - net neži­
nojau, kad buvau jį sulaikiusi, - nudelbiu akis į stalą ir įdėmiai
žiūriu į kylančias iš mano latės garų sruogeles.
Juntu neapsakomą palengvėjimą žinodama, kad Reičelė,
Dinas ir Tifanė rytoj išskrenda namo. Kelios pastarosios die­
nos pralėkė it kokia skausmą kelianti migla, ir džiaugiuosi, kad
man nebereikės su jais susidurti. Bent jau iki kitos savaitės.

318
Vos po keturių dienų, trečiadienio vakarą, mudu su Taileriu
irgi grįšime namo. Gal iki to laiko Reičelės pyktis bus atvėsęs,
ji bus pradėjusi tikėti, kad esu su Taileriu, tada mudvi galėsime
vėl pasikalbėti. Gal iki tol ji bus man atleidusi. Aš taip pat gal
jau būsiu jai atleidusi už bjaurius žodžius apie Tailerį. Gal -
kartoju, gal - ji pagaliau supras, kad ne mano noru viskas taip
susiklostė.
Kurį laiką lieku kavinukėje. Malonu vėl būti vienai. Aišku,
kiek tai įmanoma Niujorke. Mediniame stalviršyje piešiu apsk­
ritimus. Grįžtu prie prekystalio antro puodelio latės be jokio
sąžinės graužimo. Be to, įsipilu daugiau karamelės. Pro langą
spoksau į Leksingtono aveniu einančius žmones. Kelias minu­
tes skiriu atsakyti į mamos ir Elos žinutes. Neužsimenu apie
tai, kad nebesusitikinėju su Dinų. Mama myli Diną, Ela irgi.
Pasak jų, maloniausią vaikiną visame mieste.
Kai galop žvilgteliu į laikrodį, susigriebiu išbuvusi čia be­
veik dvi valandas: tuoj bus pusė dviejų. Taileris jau tikriausiai
spėlioja, kur esu. Kad ir kokie sudėtingi mudviejų santykiai,
tikrai nereikia dviejų valandų apie juos paaiškinti.
Taigi einu atgal į butą, lėtai, kur kas lėčiau už kitus mies­
tiečius. Pėdinu, tartum neturėčiau jokio tikslo, nes taip ir yra.
Tiesiog kiūtinu Leksingtono aveniu, paskui Septyniasdešimt
ketvirtąja gatve jausdama... Nejausdama nieko. Būtent. Ne­
sijaučiu tuščia, nusiminusi ar liūdna, kita vertus, netrykštu
džiaugsmu ar maloniu jauduliu. Tiesiog nieko nejaučiu. Esu
apdujusi.
Kai laiptais užlipu į dvyliktą aukštą iki Tailerio buto, dalis
manęs nori susmukti ant lovos ir miegoti visą amžinybę. O kita
dalis? Ji pasiruošusi bučiuoti Tailerį iki begalybės.
Atrakinu duris, atidarau, ir pirmas mane pasitinka Taileris.
Traukia iš virtuvės su sviestiniu peiliu rankoje, suraukęs kak­

319
tą iš susirūpinimo, lygiai kaip man išeinant. Labai abejoju, ar
bent kiek atsipalaidavo nuo tada, kai išėjau pro duris.
- Kaip sekėsi? - tuoj pat klausia.
Man įėjus ir pasukus į svetainę, Taileris uždaro duris, tada
stovi nekrustelėdamas ir laukia atsakymo.
- Pasakysiu taip, - suniurnu, sučiaupiu lūpas ir susirau­
kiu. - Manau, grįžę namo turėsime nedaug draugų.
Tailerio antakiai lėtai pakyla.
- Spėju, kad sekėsi ne per geriausiai.
Krypteliu galvą ir jam per petį nužvelgiu Šliužą su Emile.
Tuodu virtuvėje ginčijasi laikydami po lėkštę rankoje, kita mo­
sikuodami peiliu ar šakute. Šiame bute užduotis virti pietus
visada tenka, ir retai viskas vyksta sklandžiai. Vėl pasižiūriu į
Tailerį, atsidustu ir sakau:
- Žiūrėk, kad būtum viso to vertas! Žiūrėk, kad būtum ver­
tas Dino netekties ir mano kivirčo su Reičele.
Lyg sulėtintuose kadruose Tailerio lūpų kampučius vėl iš­
lenkia vos pastebima pašaipi šypsenėlė. Jis žengia žingsnį prie
manęs. Jo akys dega.
- Nežinau, kaip bus, - sako tyliai, - bet tikrai to tikiuosi.
Tailerio šypsena platėja, lyg veidrodyje atspindėdama ma­
nąją; mudviejų veidai švyti. Jis atsargiai suima man smakrą del­
nu ir lenkiasi pabučiuoti.
- Ei! - iš virtuvės sušunka Šliužas - taip netikėtai, kad
mudu su Taileriu bemat sustojame ir traukiamės vienas nuo
kito, lūpoms dar nespėjus susiliesti. Žybčiojame akimis į Šliu­
žą, bet matome, kad juodu su Emile spokso į mus iš anapus
ruošos stalo. Abudu šypsosi su žaisminga išraiška veide. Šliu­
žas lėkšte rodo į mus.
- Jokių amoralių bučinių svetainėje!
Pirmą kartą visi keturi nusijuokiame.
Po keturių dienų niekaip nesusitaikau su tuo, kad mano vieš­
nagė Niujorke baigėsi. Ištisus metus skaičiavau, kiek dienų lie­
ka, kol vyksiu j šį didmiestį, ir štai potyrio, kėlusio man tokį
didžiulį jaudulį, pabaiga. Tos šešios savaitės prabėgo. Taileriui
baigėsi metai čia. Laikas grįžti į Santa Moniką, į paplūdimį, į
promenadą ir prieplauką. Metas mudviem vykti namo.
Veždamasi lagaminą į svetainę pradedu justi namų ilgesį.
Žmonės sako tiesą apie Niujorką: jis išties neįtikimas. Pasige-
siu žadinančio mane automobilių bildėjimo gatvėje. Pasigesiu
nenutrūkstančio praeivių srauto šaligatviuose. Pasigesiu kelio­
nių siaubinguoju metro. Centrinio parko. Nesibaigiančio dūz­
gimo. Beisbolo. Sunkiai suprantamų tarčių. Veikiausiai pasige­
siu viso to, kuo pasižymi šis miestas, ir dabar man aišku, kodėl
jis taip garbinamas.
- Pasiruošus? - išgirdžiu klausiant Tailerį, priėjusį man už
nugaros. Per petį žvilgteliu į jį ir liūdnai šypsodama ilgesingai
atsidustu.
- Sakyčiau, taip.
Šiandien jis atrodo jaunesnis, daugiausia dėl to, kad šįryt
nusprendė švariai nusiskusti. Nebeliko jokių šerių, smakras

321
glotnus, plikas. Taileris pajaunėjo keleriais metais, taigi iš tikro
atrodo devyniolikos.
Jis pereina per kambarį, meta juodą kelioninį savo krepšį
ant sofos, tada atsigręžia ir įsmeigia akis į mano lagaminą. Šis
žiauriai perkrautas. Gal todėl, kad viešėdama šitame mieste
prisipirkau daug daiktų, o gal dėl to, kad viską sumečiau ne­
rūpestingai. Šiaip ar taip, lagaminas atrodo toks didžiulis, kad
imu nerimauti, jog mano bagažas viršys leidžiamą svorį. Su­
gaišau penkias minutes, kol užsegiau lagamino užtrauktuką,
bet matau šį vis tiek baudžiantis išsižioti.
- Žinai, galėjai pusę daiktų išsiųsti kartu su manaisiais, -
sako Taileris ir pagaliau nesusilaikęs nusijuokia. Tada priėjęs
paverčia mano lagaminą ant grindų, atsitupia ir atidaro. Susi­
dėjusi rankas ant krūtinės žiūriu, kaip jis čiumpa krūvą mano
daiktų ir perėjęs per kambarį sudeda į savo bagažą.
- Mėgink dabar, - sako.
Dūsaudama dar kartą bandau užsegti savo lagamino už­
trauktuką, šįsyk pavyksta lengviau. Atsitiesiu, nusišypsau, tada
paskutinį kartą sprunku į įbrolio miegamąjį pasiimti sportba­
čių ir kuprinės. Daiktai guli ant grindų, bet prieš juos pakelda­
ma perbėgu kambarį akimis. Tuštutėlis. Ant sienų - nė vieno
plakato. Drabužių spinta tuščia. Paprastai kambaryje užuodžiu
Tailerį - odekolono ir medienos kvapą, - bet ne dabar. Šian­
dien kambarys tuščias. Automobilis ir diduma Tailerio mantos
prieš tris dienas išsiųsti į kitą šalies galą.
Kelias pastarąsias dienas bute beveik nebuvome. Stengė­
mės sukaupti kuo daugiau prisiminimų, todėl prieš išvykdami
iš naujo lankėme miesto įžymybes, ieškojome ligi tol nepaste­
bėtų kavinių, vėl žaidėme beisbolą Centriniame parke, visą
dieną keliavome po kitus keturis Niujorko rajonus. Vakar va­
kare Taileris net nusivedė mane į restoraną „Pietrosanta“ - dar

322
sykį, kad užbaigtume vasarą lygiai taip, kaip pradėjome. Buvo
tiesiog idealu.
Apsiavusi „konversus", nešina kuprine, susiraukusi einu į
svetainę. Tailerio šypsena pranyksta, jis klausiamai į mane pa­
sižiūri.
- Nenoriu grįžti namo, - prisipažįstu.
Kurį laiką įbrolis tyli, tik žibančiomis akimis žiūri į mane
palenkęs galvą į šoną.
- Nejaugi nedegi nekantrumu pasakyti tėčiui, kad karštai
mane myli? - galop taria, iš paskutiniųjų stengdamasis su­
tramdyti juoką ir pašaipiai neišsiviepti.
- Jis tikrai bus didžiai sujaudintas, - šypsausi, bet mano
balsas perdėm sarkastiškas. - Juk tu taip moki kerėti žmones.
Taileris sukikena ir papurto galvą. Abudu žinome, kad jis su
mano tėčiu niekada gerai nesutarė, taigi kažin, ar tėčiui labai
patiks, kad iš daugybės vaikinų, kuriuos galėjau įsimylėti, pa­
sirinkau Tailerį. Ką ir kalbėti, tėtis gali neatitokti nuo to, kad
mudu esame įbrolis ir įseserė.
Atsidaro Šliužo miegamojo durys ir jis pats iškiša galvą, at-
sišliedamas į staktą.
- Judu vis dar čia?
- Manai, išvyksim neatsisveikinę su tavim, Stivenai Rive-
ra? - atšauna Taileris ir įžūliai prisimerkęs artinasi prie savo
kambario draugo.
- Dievuliau, kaip džiaugiuosi jūsų atsikratęs! - bamba Šliu­
žas ir išsišiepia, jiedviem ne itin glaudžiai apsikabinant ir tapš-
nojant vienas kitam per nugarą.
Viskas atrodo taip pat kaip vakar ryte, visiems atsisveiki­
nant su Emile. Buvo tik kelios minutės po penkių, visi buvome
mieguisti, ir Emilė ėmė liūdėti. Prižadėjome palaikyti su ja ryšį
ir net juokavome, girdi, kasmet rengsime po susitikimą. Tokie

323
atsisveikinimai labai baugina, nes žinai, kad tikimybė vėl su­
sitikti visai menka. Emilė jau bus grįžusi į Londoną, o mudu
su Taileriu dar šią pavakarę atsidursime Santa Monikoje. Niu­
jorke liks vienintelis Šliužas - jam paskutiniai koledžo studijų
metai. Pasakysiu atvirai: mano viešnagė Niujorke buvo tokia
maloni dėl Šliužo ir Emilės, geresnių žmonių tiesiog negalėjau
tikėtis. Tikrai pasiilgsiu jų abiejų.
Taileris su Šliužu valandėlę prisimena praėjusius metus,
juokdamiesi ir žaismingai traukdami vienas kitą per dantį,
galop ima dūsauti. Tada Šliužas net apkabina mane ir pareiš­
kia, kad nesu labai bloga, o aš atsakau, kad jis irgi ne per blo­
giausias. Nusišypsome vienas kitam, tada jis paskutinį kartą
pašmaikštauja apie mano sąsajas su Portlandu. Paskui Taile­
ris griebia mūsų bagažą, ir mudu paskutinį kartą išeiname iš
šio buto.

* **

Kai atskrendame į Los Andželą, Vakarų pakrantėje jau beveik

devynios. Aišku, atsiduriame tarptautiniame oro uoste. Mudu
su Taileriu geras dvidešimt minučių laukiame prie bagažo kon­
vejerio, nes mūsiškis pasirodo paskutinis. Šitaip atsidėkojama
už tai, kad vieni iš pirmųjų užsiregistravome skristi Niuarko
tarptautiniame oro uoste. Nors Taileris suirzta iš nekantrumo,
jo nuotaika pasitaiso, mums einant per šeštojo terminalo atvy­
kimo salę.
Džeimį pastebime greitai. Sunku jo nepastebėti. Išdygsta
kaip iš žemės ir traukia tiesiai prie mūsų iškėlęs ranką, kad
patrauktų dėmesį. Išsišiepęs iki ausų. Žiūrėti, kaip Džeimis
džiaugiasi mus matydamas, labai malonu, ir man nebeatrodo,
kad grįžti namo taip jau blogai.

324
 - Štai kur jis! - sakau ir akies kampučiu dirstelėjusi į Tailerį
matau, kad jis manęs nesiklauso. Visas jo dėmesys skirtas bro­
liui, jis plačiausiai šypsosi.
Vos po kelių akimirkų Džeimsas prisigauna iki mūsų, ir
Taileris bemat prisitraukęs jį apkabina. Stovėdama už poros
žingsnių juodu stebiu, pati vis plačiau šypsodamasi. Praleidusi
šešias savaites su Taileriu, užmiršau, kad kiti jo šeimos nariai
jo nematė daugiau kaip metus.
Netrukus Taileris atsitraukia, uždeda delnus Džeimiui ant
pečių ir išpūtęs akis jį nužiūri.
- Vyruti, tave sunku pažinti! - nusijuokia. - Kada užaugai
toks aukštas? Ir ką pasidarei plaukams?
Džeimis kvailokai šypteli ir nesmagiai jausdamasis paliečia
plaukus. Tiesą sakant, man neatrodo, kad būtų baisiai pasikei­
tęs, daugiausia todėl, kad ne taip ilgai buvau išvykusi, bet Džei­
mis išties per kelis pirštus ūgtelėjo ir pernai nusikirpo plaukus.
Jau ne vieną mėnesį nešioja juos trumpus, o ūgiu baigia pavyti
Tailerį. Dabar abudu broliai gerokai už mane aukštesni.
- Tiek to... - mykia kiek susigėdęs Džeimis ir nukreipia akis
į mane. - Kaip patiko Niujorkas?
- Nuostabus, - atsakau. Norisi susižvelgti su Taileriu, -
šiuo klausimu mudu suprantame vienas kitą, - bet tik sukan­
du lūpą ir neatitraukiu akių nuo Džeimio. - Atvažiavai čionai
sėkmingai?
- Taip. Ne iš karto, - sako jis ir išsitraukia iš užpakalinės
kelnių kišenės automobilio raktelius. - Pirma atsidūriau apati­
niame aukšte, bet galop radau, kaip patekti aukštyn, į automo­
bilių aikšteles. Mamos nurodymai pasirodė esą ne itin aiškūs.
- Ė, - sako Taileris, puldamas į priekį. Jis ištraukia rakte­
lius Džeimiui iš rankos ir laiko iškėlęs. Įdėmiai apžiūri, tada
vėl nukreipia žvilgsnį į brolį. - Ji davė tau reindžroverį? Kas

325
čia per velniava?! Mama niekada neleisdavo man jo vairuoti,
kai buvau tavo amžiaus. Argi nenupirko tau to bemso? Kur jis?
- Praėjusią savaitę sudaužiau priekinį buferį, - prisipažįs­
ta Džeimis išraudusiais skruostais ir nudelbia akis į terminalo
grindis. - Trenkiausi į gatvės žibinto stulpą. Dabar mašina Hju
Karterio dirbtuvėse, taigi gali paprašyti Dino, kad gerai man
ją sutaisytų, o paskui suteiktų nuolaidą, - pajuokauja, bet nei
Taileris, nei aš nenusijuokiame.
Mudu tik šnairomis susižvelgiame, ir šypsenos mūsų vei­
duose ima blėsti. Taileris persibraukia delnu plaukus, atsidūs­
ta, ir kaip tik tuo metu per garsiakalbius imama skaityti pra­
nešimą. Gauname galimybę kiek patylėti, o Džeimis spėlioja,
kodėl taip nuščiuvome. Gal mudviem reikėtų užsiminti, kad
Dinas nebenori turėti nieko bendra su Taileriu ir manim, kad
nemanau, jog Dinas ar jo tėtis kurį laiką teiks nuolaidas mūsų
šeimai už automobilių remontą, bet metas tam neatrodo tin­
kamas.
- Eime, - sako Taileris, stumteli savo kelioninio krepšio
diržą aukščiau ant peties ir, linktelėjęs galvą į išėjimo pusę,
niuksu paragina Džeimį. - Noriu pamatyti tuos šūdinus tavo
vairavimo gebėjimus.
- Už tavo jie geresni, - suniurna Džeimis, bet vis dar išsi­
šiepęs čiumpa raktelius iš vyresnio brolio. Pasikabina juos ant
smiliaus; ir pastebiu, kad per daugelį metų Elos sukauptų paka­
bučių kolekcijoje yra ir nuotraukytė. Joje - Taileris, Džeimis ir
Čeisas, tik gerokai mažesni negu dabar. Galiu lažintis, kad Ela
baisiausiai nekantrauja pamatyti savo vyresnėlį. įsivaizduoju,
kaip vaikštinėja po namus pirmyn atgal ir laukia jo sugrįžtant.
Taileris apkabina brolį per pečius ir juodu nueina, o aš jiems
už nugaros tempiu lagaminą. Atsidustu ir pajuntu, kad liūdnai
šypsausi. Sunku patikėti, kad Taileris nebuvo namie daugiau

326
negu metus ir, atvirai kalbant, nelabai įsivaizduoju, kaip su­
gebėjo šitaip ilgai verstis vienas. Aišku, tuos metus galbūt vėl
rūkė „žolę“, bet dabar nustojo. Guodžiuosi mintimi, kad jis vėl
čia. Juk čia jo namai.
- Klausyk, ar kada nors esu trenkęsis į gatvės žibinto stul­
pą? - lengvabūdišku, žaismingu tonu atkerta Taileris. - Nieka­
da, nes aš geresnis vairuotojas už tave.
- Nejaugi? - pašaipiai klausia Džeimis. - Vakar vakare
buvo atgabentas tavo automobilis, ir tau tikrai reikės naujų pa­
dangų. Po velnių - ką joms padarei?!
- Dėl to gali kaltinti Ideną, - burbteli Taileris, per petį
žvilgtelėdamas į mane. Jis pašaipiai išsiviepia, aš atsakau piktai
dėbtelėdama ir vožtelėdama jam per petį.
Išeiname iš pastato, pereiname kelias kelio juostas ir atsidu­
riame daugiaaukštėje šeštojo terminalo automobilių aikštelėje.
Paskui Džeimį sekame į apatinio aukšto gilumą, kol pamatome
Elos automobilį. Jis įspraustas į ankštą tarpelį, ir, Džeimiui ati­
darius bagažinę, Taileris bemat nepritariamai pliaukšteli lie­
žuviu.
- Kas nepatinka? - klausia Džeimis ir pyktelėjęs susideda
rankas ant krūtinės, stovėdamas prie vairuotojo durelių.
- Automobilį statai irgi šūdinai, - komentuoja Taileris.
Įmetęs kelioninį krepšį į bagažinę, apsisuka, paima iš manęs
lagaminą ir nenustodamas šypsotis padeda vidun. Lagaminas
vis dar kaip švininis, be įbrolio pagalbos net neįstengiau nu­
traukti jo nuo bagažo konvejerio, juolab pakelti. Taigi padėko­
ju Taileriui ir įsitaisau ant užpakalinės sėdynės. Jis užtrenkia
bagažinę, tada juodu su Džeimiu įsėda į automobilį ir apsikei­
čia keliomis kandžiomis frazėmis. Džeimis paleidžia variklį ir
imasi sudėtingos užduoties išlaviruoti iš oro uosto teritorijos.
Šlovė jam, kad pasisiūlė mus parvežti, nes juo dėta tikrai bū­

327
čiau atsisakiusi. Per daug vingiuotų kelių. Pernelyg lengva atsi­
durti ne tame bulvare.
Vis dėlto Taileriui padedant Džeimiui pavyksta atvežti mus
į Linkolno bulvarą, vedantį tiesiai į šiaurę, į Santa Moniką. Juo
paprasčiausia grįžti į šį miestą. Džimiui vairuojant, sudribusi
ant odinės užpakalinės sėdynės atsipalaiduoju ir spoksau pro
langelį. Keista matyti iki pat horizonto - jo neužstoja dideli
pastatai ir dangoraižiai. Saulė pradeda pamažu slėptis, dangus
nusidažęs įspūdinga oranžine spalva. Fone negarsiai groja ra­
dijas; didžiąją kelio dalį Taileris ir Džeimis tyliai šnekučiuoja­
si - juk nesikalbėta visus metus - ir kas kelios minutės nusi­
juokia. Nesikišu į brolių pokalbį, tik sukioju automobilio gale
įtaisytas kondicionieriaus rankenėles, kol oro srautas ima pūs­
ti tiesiai man į veidą, tada užsimerkiu ir įremiu galva į langelį.
Kaip taiku! Kaip ramu! Kaip kaliforniška!
Po dvidešimties minučių, įvažiuojant į Santa Moniką, mano
dėmesį patraukia nugirsti Džeimio žodžiai;
- Turiu tau kai ką pasakyti, bet vėliau.
- Kodėl negali dabar? - klausia Taileris. Iš lėto kiek pramer­
kiu akis ir nekrustelėdama klausausi.
- Ė... - žiūrėdamas į mane per užpakalinio vaizdo veidro­
dėlį sumykia Džeimsas. Vėl kietai užsimerkiu vildamasi jį pa­
manysiant, kad miegu. - Čia Idena.
- Na ir kas? - atšauna Taileris. Jo balsas nebešvelnus, vei­
kiau irzlus. - Jeigu neužtaisei vaiko tai savo merginai ar pana­
šiai, turi dabar pat pasakyti man, ką nori. Na?
Vėl dirstelėjusi pro primerktus vokus pastebiu, kad Džeimis
pasisuka ir žiūri tiesiai į kelią, abiem rankomis gniauždamas
vairą. Kurį laiką tyli, nekeičia kūno padėties. Taileris grįžteli į jį
ir prisimerkęs laukia. Džeimis giliai atsidūsta, jo pečiai pama­
žėle pakumpsta.

328
 - Pasakysiu tau tik todėl, kad mama neketina to daryti, o
aš manau, kad tau reikėtų žinoti, - sako. Iš balso atrodo susi­
nervinęs. Vėl ilgai tyli. Galop pasižiūri tiesiai į Tailerį ir ištaria
žodžius, kokių nėmaž nesitikėjau išgirsti:
- Tėvas išėjo į laisvę.
Taileris prasižioja iš nuostabos.
-Ką?!
- Išėjo prieš porą savaičių, - patyliukais patikslina Džeimis.
Žvilgtelėjusi į užpakalinio vaizdo veidrodėlį matau, kad jis su­
siraukęs. Taileris išbąla, atsilošia į sėdynę ir tuščiomis akimis
spokso pro priekinį stiklą, stengdamasis suvirškinti naujieną,
kuria jį ką tik pribloškė Džeimis. Radijas vis dar groja, keista
pop stiliaus daina visiškai nesiderina su automobilyje įsivyra­
vusia įtempta atmosfera.
Šį kartą plačiai atsimerkiu, atsitiesiu. Aš irgi šiek tiek su­
krėsta. Visada žinojau, kad jų tėvas kalėjime. Visada įsivaiz­
duodavau jį ne kitaip, kaip užrakintą kameroje, tik niekada
nepamaniau, kad vieną dieną jis iš kalėjimo išeis, nes žmonės
apie tai nelinkę galvoti. Sunku įsivaizduoti, kad tas žmogus vėl
vaikščios gatvėmis. Kad vėl bus laisvas gyventi taip, kaip nori.
Štai kas baugu. Štai apie ką niekas nenori galvoti.
- Prabėgo jau septyneri metai? - klausia Taileris, rodos,
negalėdamas tuo patikėti. Staiga visas atsitiesęs jis palinksta
į priekį. Prispaudęs ranką prie prietaisų skydo, kita atsisega
saugos diržą ir pasisuka į Džeimį. Jo akys nuožmios. - Man at­
rodė, kad tepraėjo šešeri, - piktai sako. - Po velnių, tik šešeri!
- Septyneri, - bambteli Džeimis. Jis žvilgčioja čia į Tailerį,
čia į kelią, stengdamasis sutelkti dėmesį į vairavimą, bet trukdo
vis didėjantis brolio įtūžis. - Mama beveik nieko man nesa­
ko, - jis kalba toliau, - bet ar prisimeni tokį Veslį Mejerį? Tasai
taip dažnai pas mus užeidavo, kad vadindavome jį dėde Vešu.

329
 Jis vėl dirsteli į Tailerį, norėdamas pamatyti jo reakciją, bet
brolis tik sukanda dantis.
- Mama mano, kad tėvas apsistojęs pas jį.
- Po velnių - jis mieste?! - iškošia Taileris ir tuoj pat išjun­
gia radiją. Automobilyje stoja tyla, girdėti vien variklio gaus­
mas, mums tebevažiuojant per Santa Moniką ir vėliau kertant
Piko bulvarą. - Jis čia?!
Sėdėdama ant užpakalinės sėdynės jaučiuosi bejėgė. Nega­
lėdama nieko padaryti aiškiai matau, kad sulig kiekviena se­
kunde Taileris vis labiau niršta. Taigi pasilenkiu į priekį, užde­
du ranką jam ant peties ir smarkiai suspaudžiu, kad priminčiau
esanti šalia.
- Važiuok ten! - staiga paliepia Taileris, dusyk vožia kumš­
čiu per prietaisų skydą ir perveria Džeimį griežtu, kone grasi­
nančiu žvilgsniu.
- Ką?!
- Važiuok pas Veslį Mejerį. Tučtuojau.
- Taileri... - Džeimis nuščiūva ir papurto galvą. - Ten tavęs
nevešiu.
- Gerai, tada sustok.
Jis nusisuka nuo Džeimio prie durelių, suima rankeną ir per
petį vėl piktai dėbso į brolį, tik šįsyk laukdamas.
- Nesustosiu, - atrėžia Džeimis ir dar smarkiau sugniaužia
vairą.
- Aš nejuokauju, Džeimi! - suurzgia Taileris ir vėl ploja
delnu per prietaisų skydą. Iš netikėtumo jaunėlis krūpteli,
automobilį mesteli į dešinę ir jis ko neužlekia ant šaligatvio.
Jeigu Elos automobilis parvažiuos namo nė karto neįbrėžtas,
beveik neabejoju, kad bent prietaisų skyde bus likusios kelios
įdubos.
- Sustok, kad tave kur velnias!

330
 Galiausiai neatlaikęs vyresnėlio spaudimo Džeimis sunkiai
atsidūsta. Jis sustoja prie šaligatvio, neišjungdamas variklio at­
sidaro dureles ir išlipa.
- Pats žinai, kad kvailai elgiesi, - suniurna ir apeina auto­
mobilį.
Taileris nori atidaryti savo dureles ir iššokti, bet nespėja,
nes tvirtai prispaudžiu jo petį prie sėdynės atlošo, kad negalė­
tų pajudėti. Laisvąja ranka atsisegu saugos diržą, pasilenkiu į
priekį virš valdymo pultelio prietaisų skydo viduryje ir pakrei­
pusi galvą į jį žiūriu.
- Ką čia išdarinėji, Taileri?
Dabar, galėdama pažvelgti įbroliui tiesiai į akis, matau, koks
jis įsiutęs. Dėl to nesmerkiu, bet, kita vertus, mėginu atspėti,
kas dedasi jo galvoje. Žinau, kaip neprotingai Taileris kartais
gali pasielgti, todėl man kiek neramu, juolab kad jis dėbso į
mane liepsnojančiomis akimis, kietai sukandęs dantis. Nė ne­
manydamas atsakyti, numeta mano ranką nuo peties, spyriu
atidaro dureles ir išlipa ant šaligatvio.
- Taileri! - sušunku, bet jis jau išlipęs eina aplink automo­
bilį prie vairuotojo durelių. Džeimis atsisėda ant vairuotojo
sėdynės, užtrenkia dureles ir prisipažindamas pralaimėjęs su­
sideda rankas ant krūtinės. Net aš susiraukiu ir vėl įsitaisau
ant užpakalinės sėdynės ir ten gaudau varnas. Nelabai žinau,
ką turėčiau daryti.
Taileris sėdasi už vairo, porą sekundžių sugaišta automa­
tiniam valdymui sureguliuoti ir nurūksta. Elos automobilis
cypiančiomis padangomis lekia Devintąja gatve, genamas Tai-
lerio įtūžio. Įbrolis ir toliau važiuoja per miestą šiaurės kryp­
timi. Porą kartų mėginu sugauti jo žvilgsnį užpakalinio vaizdo
veidrodėlyje, bet Taileris, rodos, niekada į jį nepasižiūri, todėl
to nepastebi.

33i
 - Todėl mama ir nenorėjo tau sakyti, - taria Džeimis, piktai
iškeldamas rankas, Taileriui nesustojus prie ženklo STOP. -
Žinojo, kad pasiusi.
Taileris neatsako broliui, - kaip ir man, - ir mudu su Džei-
miu imame suvokti, kad daugiau jis nekalbės. Taigi nei Džei­
mis, nei aš nebeprasižiojame, tik susirūpinę susižvelgiame ir
traukome pečiais, kol Taileris vairuoja. Be to, abu gerai žino­
me, kur link jis traukia, tik nieko negalime padaryti. Taileris
net barbena smiliais į vairą, toliau kaupdamas pyktį.
Mažiau nei po dešimties minučių automobilis pasuka į ry­
tus ir vos velkasi Altos prospektu, nes Taileris dairosi iš dešinės
į kairę, ieškodamas akimis. Sankryžoje su Dvidešimt penktą­
ja gatve jis staigiai nuspaudžia stabdžius, piktas jo žvilgsnis
įsminga į baltų plytų namą raudonų čerpių stogu, stovintį tie­
siai prieš mus gatvės kampe. Šis namas Veslio Mejerio, kad ir
kas, velniai rautų, šis būtų. Vadinasi, jame šiuo metu gyvena ir
dviejų mano įbrolių tėvas. Aišku, jis ir yra svarbiausia priežas­
tis, dėl kurios išvis esame čia.
Taileris išjungia variklį ir stojusioje tyloje spokso į namą.
Daugiau nieko nedaro, tik stebeilija sunkiai alsuodamas ir vis
sukąsdamas dantis. Matyt, svarsto, lipti iš automobilio ar ne.
- Kas toliau? - po valandėlės klausia Džeimis, pertraukda­
mas įtemptą tylą. - Prieisi prie tų durų ir pasakysi, kad jo ne­
kenti? Voši kumščiu? Spirsi į šikną?
Taileris sugriežia dantimis ir dar labiau nusigręžia į langelį,
kuo toliau nuo rūstaus Džeimio žvilgsnio.
- Nieko tu nesupranti, - sušnypščia, ir langelis aprasoja.
- Klausyk, - bemat sako Džeimis purtydamas galvą, nors
brolis jo net nemato, - manai, aš irgi nenoriu jo gerai pritva-
tinti - dėl tavęs? Liaukis. Pagalvok apie tai. Kokia prasmė? Tai

332
kvaila, o mamai tik pakriks nervai, jei sužinos, kad buvai prie
jo prisiartinęs.
Džeimio žodžiuose daug išminties, bet jie, regis, tik dar la­
biau paragina Tailerį lipti iš mašinos, mat jis kaip tik taip ir
padaro. Atveria dureles ir išlipa, man žiojantis kalbėti, todėl
irgi tuoj pat iššoku lauk. Vytis Tailerį man jau tapo kone ins­
tinktyviu veiksmu. Taigi apibėgu automobilį ir vejos viduryje
kūnu pastoju jam kelią. Delnus tvirtai įrėmiu į krūtinę ir stum­
teliu jį atgal.
- Džeimis teisus, - sakau. - Tau geriau to nedaryti.
- Padarysiu.
Tailerio žvilgsnis vis dar bauginantis - esu nuo jo atpratusi.
Prieš dvejus metus dažnokai matydavau įbrolį taip žvelgiant.
O dabar? Nelabai. Jam tas žvilgsnis nebebūdingas. Taileris
prieš kurį laiką atsikratė baisaus priešiškumo, vietoj to į jo gy­
venimą atėjo daugybė teigiamų dalykų, ir pasiremdamas savo
praeitimi jis padėjo kitiems. O dabar viso to, kas teigiama, ro­
dos, vėl nebeliko. Grįžo ankstesnis pyktis. Priešais mane stovi
vaikis rūsčia veido išraiška ir nuožmiu žvilgsniu, vaikis, kas­
dien, kiekvieną akimirką, besišlykštintis savo tėvu.
- Po velnių - kodėl neturėčiau to daryti?!
Kaip ir anais laikais iš paskutiniųjų stengiuosi padėti Tai-
leriui daryti, kas jam geriausia. Dabar jam būtų geriausia eiti
tolyn nuo šio namo, kol neiškrėtė ko nors, dėl ko tektų gailėtis.
- Todėl, kad jau beveik dvejus metus gyveni kaip žmo­
gus, - pakuždomis atsakau. Vis dar laikau delnus prispaudusi
jam prie krūtinės, todėl jaučiu, kaip smarkiai ir tankiai po jais
plaka širdis. - Prašau tavęs: nesivelk vėl į visą šitą jovalą. Pri­
simink, kaip anksčiau tau tai baigdavosi, Taileri. Laikykis nuo
jo atokiai, ir tiek.

333
 - Idena, - pro sukąstus dantis iškošia įbrolis, suima mano
delnus, bet nuo krūtinės neatitraukia. Jo žvilgsnis akimirksnį
sušvelnėja, širdis, rodos, ima plakti dar tankiau. - Noriu, kad
jis pamatytų mane dabar. Noriu stovėti prieš jį pirmą kartą per
septynerius metus. Man reikia, kad jis sužinotų susimovęs, nes
jam nebelieka vietos mūsų gyvenime. Nei mano, nei Džeimio,
nei Čeiso, nei mamos. Mes visi, po šimts velnių, kuo puikiau­
siai verčiamės be jo. Noriu, kad tai žinotų.
Taileris nulenkia galvą, atsidūsta ir spusteli man rankas.
Netrukus vėl pakelia akis.
- Ir galbūt noriu kartą kitą užvožti kumščiu.
- Supratau, - atsakau tyliai, nes bijau, kad jeigu pakelsime
balsus, gali išgirsti jo tėvas viduje. Aišku, jeigu išvis čia yra.
- Suprantu, nori atsidurti akis į akį su juo, ir tavęs dėl to
nesmerkiu. Bet, Taileri, pagalvok apie tai. Kas nutiks, jeigu
prarasi savitvardą, vos jį pamatęs? Jau dabar esi įsiutęs, taigi
nieko nedaryk. Bent šįvakar. Galėsi spręsti reikalus su tėvu kitą
kartą. Tau reikia pirma gerai apie visa tai pagalvoti, supranti?
Taileris man per petį žvilgteli į namą. Kurį laiką įdėmiai į jį
žiūri, akyse perbėga visa virtinė jausmų. Negaliu suprasti, ką
jis jaučia, - jie mainosi per greitai.
Įbrolis atleidžia sukąstus dantis, nuryja seilę ir pažvelgia į
mane.
- Gerai, - sukužda, paleidžia mano delnus ir švelniai su­
ėmęs už skruostų atlošia galvą, kad galėčiau žiūrėti tiesiai į jį. —
Gerai.
Jis užsimerkia, pasilenkia ir iš lėto švelniai priglaudžia lūpas
prie manųjų. Iš pradžių didžiai nustembu: tai visiškai nesideri­
na su Tailerio įsiūčiu. Nežinau, kas jį skatina taip daryti, - gal
jam reikia paguodos ar nusiraminimo, o gal ir vieno, ir kito, -
bet aiškiai matau, kad jis užmiršęs, jog mudu ne vieni.

334
 Apimta panikos bemat atitokstu. Atitraukiu lūpas nuo Tai-
lerio lūpų, stumiu jj nuo savęs, tada nukreipiu žvilgsnį į vis dar
stovintį gatvėje reindžroverį. Mūsų brolis mirksėdamas žiūri į
mus pro priekinį stiklą.
 30

Ir vėl vairuoja Džeimis - tylėdamas, tvirtai sučiaupęs lūpas.

Akis įsmeigęs į kelią, nė nežvilgtelėdamas į Tailerį ar mane.
Nesuprantu, pritrenktas ar įsiutęs, o gal ir viena, ir kita. Šiaip
ar taip, iš veido matyti, kad naujieną sutiko prastai. Galbūt Tai-
leris galėjo ne taip tiesmukai iškloti tiesą mūsų broliui, o aš
galėjau labiau pasistengti viską paaiškinti, nes dabar Džeimis
atrodo tik pasišlykštėjęs. Vis dėlto pasikeitusių aplinkybių už­
teko, kad Taileris apsigalvotų ir grįžtų į automobilį nuo vejos
priešais Veslio Mejerio namus.
Vėl sėdžiu ant užpakalinės sėdynės, sunerimusi kramtau
apatinę lūpą ir krapštausi su saugos diržu, vėl esu gerokai susi­
gėdusi. Kai pamačiau Džeimį, rodos, pasidygėjusį nuo minties,
kad mudu su Taileriu pora, praradau menkiausią viltį dėl mu­
dviejų tėvų. Jeigu su tuo negali susitaikyti šešiolikmetis mūsų
brolis, labai abejoju, ar įstengs susitaikyti tėtis ir Ela. Laimė,
dabar važiuojame ne pas juos, o pas mano mamą. Pirmiau pra­
nešime naujieną jai. Taip sumanė Taileris. Ruošėmės palaukti
iki rytojaus, bet dabar, kai viską žino Džeimis, geriausia pasi­
pasakoti kitiems šeimos nariams jau šįvakar. Sulig kiekviena
akimirka man darosi vis kokčiau apie tai galvoti. Atėjo metas
prisipažinti.

336
 Iki mano mamos namo vos kelios minutės kelio. Džeimis
sustoja ant šaligatvio už mano automobilio ir tyli, neišjung-
damas variklio. Neištaria nė žodžio, neatitraukia rankų nuo
vairo - prisimerkęs žiūri pro priekinį stiklą, ir tiek. Taileris
ilgai žvelgia į brolį mėgindamas atkreipti jo dėmesį, bet vel­
tui. Galiausiai dirsteli per petį į mane ir gūžteli - parodo, kad
metas eiti.
Atsisegu saugos diržą ir lyg apdujusi išlipu lauk. Esu susi­
raukusi, daugiausia dėl to, kad jaučiuosi neapsakomai prasikal­
tusi. Kitaip nė būti negali. Taileris ir Džeimis visada buvo arti­
mi, kur kas artimesni negu su Čeisu, juodu beveik nesipyksta.
Bet dabar Džeimis atrodo tiesiog įniršęs, ir jaučiu, kad dėl ma­
nęs. Nebūtų tokios įtemptos atmosferos, jei nebūčiau įsikirtusi
į Tailerį. Dabar telieka viltis, kad Džeimis - ir, tikiuosi, Reiče-
lė - netrukus pakeis savo nuomonę. Aišku, jokios prasmės vil­
tis Diną kada nors susitaikysiant su tuo, kad mudu su Taileriu
pora. Apgaudinėčiau save, jeigu tikinčiau, jog tai įmanoma.
Švelniai uždarau dureles ir einu prie bagažinės. Ten Taile­
ris jau traukia mano lagaminą ant šaligatvio skausminga mina
ir mėgina raminamai man nusišypsoti. Nuo to nepasijuntu nė
kiek geriau, nes jo veido bruožuose nematyti nuoširdaus noro
nuraminti. Taileris sunerimęs ne mažiau už mane.
Jis užsimeta ant peties kelioninio krepšio rankeną, užtren­
kia bagažinės dangtį ir apeina automobilį. Sustojęs prie vairuo­
tojo durelių, dusyk krumpliais pabeldžia į langelį. Iš pradžių
Džeimis nekreipia dėmesio, bet suvokęs, kad Taileris neketina
nueiti, nusprendžia stiklą nuleisti. Pirmą kartą nuo tada, kai
nulipome nuo pievelės priešais Veslio Mejerio namą, grįžteli
pažiūrėti į brolį.
- Netrukus mudu užsuksim į namus, - niurna Taileris ir
švelniu žvilgsniu mėgina pelnyti Džeimio užuojautą. - Taigi

337
tiesiog... Tiesiog nieko niekam nešnekėk, būk geras. Turim pa­
tys pasakyti mamai ir Deivui.
Jis nudelbia akis, atsidūsta ir vėl pasižiūri į brolį.
- Gerai?
Džeimis nieko neatsako, taigi nesame tikri, ar nelėks namo
pranešti naujienos mūsų tėvams. Jis tik vėl nusuka galvą ir už­
daro langelį. Taileris priverstas patraukti ranką ir atsitraukti
atatupstas, jis susiraukęs kaip ir aš. Netrukus Džeimis nuva­
žiuoja; mudu žiūrime, kaip reindžroveris dingsta už kampo.
Nežinau, ką jaučia Taileris, bet man neramu.
- Sakyčiau, galėjo susiklostyti kur kas geriau, - sako jis. Kai
į mane atsisuka, pamatau jį liūdnai šypsantis. Vis dėlto šypsena
šilta ir net beveik žaisminga, todėl akimirką užmirštu, kad tuoj
eisim į mano namus ir išklosime tiesą mano mamai.
- Taigi, - sakau stumtelėdama kuprinės diržą aukščiau ant
peties. - Tik manau, kad galėjai pranešti naujieną geriau, negu
bučiuodamas mane Džeimio akivaizdoje.
Taileris ir vėl šypteli.
- Kaltas.
Pakeliu akis į dangų, tada ištraukiu lagamino rankeną ir
tempiuosi jį takeliu prie durų. Taileris eina man iš paskos, taip
arti, kad girdžiu kvėpuojant, ir tą akimirką, kai uždeda ranką
man ant kryžmens, atsidaro durys. Jis bemat ją atitraukia.
- Grįžai namo! - sušunka mama, išpuldama per slenkstį ir
tekina pasileisdama prie manęs. Neužtrunka nė akimirkos, kol
ji šiltai mane apkabina ir tvirtai apglėbia. Taip tvirtai, kad bijau
uždusti. Bemėgindama išsirangyti iš jos gniaužtų, išgirstu pa­
žįstamą garsų lojimą.
Mamai per petį matau, kaip Guče šuoliais lekia iš namo prie
manęs - pastačiusi ausis, iškišusi liežuvį, vizgindama uodegą.
Kietai užsimerkiu ir laukiu akimirkos, kai savo stipriu kūnu ji

338
pargriaus mane ant žemės. Kaip tik taip ir nutinka. Guče pa­
šoka atsispyrusi užpakalinėmis kojomis, priekinėmis trenkia
man į krūtinę ir tuoj pat išvaduoja iš mamos gniaužtų. Griūnu
aukštielninka nuo jos svorio, tik ant žemės neatsiduriu: mane
sugriebia Taileris. Trenkiuosi kūnu į jį, ir abudu žingtelime ata­
tupsti. Galop Guče nusileidžia ant keturių kojų.
- Dievuliau! - sušunku prilaikoma Tailerio ir valydamasi
drabužius. Laimė, Guče nukreipia savo dėmesį į jį, bet ener­
gingai sukdama ratus jam aplink kojas ir garsiai uostinėdama
batus, uodega vis daužo man per pakinklius, todėl atsitraukiu
nuo jųdviejų ir vėl velku lagaminą prie mamos.
- Tau išvykus, visą savaitę inkštė, - juokdamasi sako mama
ir vėl mane apkabina, tik šįsyk trumpai. Paskui atsitraukia ir
mane nužvelgia. - Bet aš tikrai tavęs pasiilgau kur kas labiau
negu ji. Be galo džiaugiuosi, kad grįžai namo gyva.
Pavartau akis ir papurtau galvą, į ją žiūrėdama.
- Taip, aš čia. Gyva. Net po kelionių metro, vaikščiojimo
viena po Manhataną ir apsilankymo Bronkse, - priduriu er­
zindama ją šypsena.
Mama pasibaisi.
- Taileri!
Šis nustoja kasęs Gučei užausius, pakelia galvą ir pasižiūri
į mano mamą.
-Ką?
- Vedeisi mano dukrą į Bronksą? - klausia ji, bet visi žino­
me, kad juokauja. Mama rūsčiai susideda rankas ant krūtinės
ir trepsendama batu laukia atsakymo.
- Atsiprašau už tai, - šypsodamas atsako Taileris, dar kar­
tą patapšnoja Gučei per galvą ir atsitiesia. Jo akys, šypsena ir
balsas kuo nekalčiausi. - Vedžiausi Ideną į beisbolo rungtynes.
Bet šiaip, manau, gerai ja rūpinausi.

339
 Mudviejų žvilgsniai susitinka, ir jis išsišiepia plačiau.
- Prikalbinai mane sėdėti ant tavo daugiabučio stogo, - pri­
menu.
Taileris tuoj šoka į priekį ir apkabina mane iš užpakalio, kita
ranka švelniai užspausdamas burną.
-Ša.
Jis patraukia pečiais, nervingai nusijuokia ir padovanoja
mano mamai dar vieną iš tų šypsenų, dėl kurių tiesiog negali
ant jo pykti.
- Ak, Taileri, - nusijuokdama sako mama, atsidūsta ir žiūri
į jį švytinčiu veidu. - Sveiki sugrįžę namo. Galiu lažintis, keis­
tas pojūtis vėl būti namie. Nagi, abu eikite vidun ir papasako­
kite mums viską apie Niujorką.
Ji suploja delnais, kartą švilpteli ir surinka:
- Guče, vidun!
Mūsų hiperaktyvusis šuo paklūsta ir šuoliuoja atgal į namą.
Mama nuseka jam iš paskos.
Nei Taileris, nei aš nesijudiname iš vietos. Kai mamos nebe­
matyti, pasisuku į jį ir giliai įkvepiu.
- Ar tikrai pasakysime? - klausiu nuleidusi balsą.
- Būtinai, - nedvejodamas atsako Taileris. Apkabinęs mane
per pečius, prisitraukia ir palyti lūpomis smilkinį. - Tikiuosi,
tavo mama nežiūri pro langą, - sušnabžda.
Pašnairavusi matau, kad jis pašaipiai išsiviepęs. Nusijuo­
kiu, numetu jo ranką, nustumiu jį patį į šalį, paimu lagaminą
ir tempiuosi prie atdarų durų. Džiaugiuosi, kad Taileris vis dar
įstengia pajuokauti, nes visas šis reikalas atrodo kur kas ma­
žiau bauginantis, be to, džiaugiuosi, kad jis nebegalvoja apie
tėvą. Šią akimirką man atrodo, kad viskas bus gerai. Nežinau,
ar taip pat atrodys po dešimties minučių.

340
 Taileris nuseka įkandin manęs į namus, uždaro duris ir aš
tuoj pat užuodžiu cinamoną. Susiraukiu - neramu nuo min­
ties, kad mama mėgino kepti gardėsius. Palikusi lagaminą prie
durų, pėdinu į virtuvę ir nužiūriu ruošos stalus: ar nėra ko­
kių siaubingai nepavykusių, kreivų šleivų sausainių. Nespėjus
nieko rasti, iš koridoriaus ateina mama su Džeku prie šono.
Bemat nustoju krapštinėtis prie spintelių. Matau, kad Taileris
įspėjamai į mane žiūri.
- Na, Idena, - sako Džekas šypsodamas man taip plačiai,
kad matau žvilgant baltus dantis. Tuo pačiu metu jis taiso laik­
rodžio sąsagą ant riešo. Iš susišiaušusių drėgnų plaukų spėju,
kad ką tik baigė maudytis po dušu. - Kaip patiko Niujorkas?
- Jis stulbinantis, - atsakau, bet mano akys jau nuklydusios
į mamos rankas. Itin įdėmiai jas apžiūriu - ar, man nesant, ne­
įvyko kai ko labai svarbaus. Bet ne. Žiedo vis dar nėra. Atsi­
dustu.
Mama pasisuka į Džeką, uždeda delną jam ant rankos ir šil­
tai nusišypso.
- Juodu atrodo mažumą pavargę. Gal kavos?
Ji pabrėžtinai žiūri į Tailerį ir mane.
- Atrodo, jums abiem praverstų gera kofeino dozė, - sako
mums.
- Aš pasirūpinsiu, - pasisiūlo Džekas, paglosto jai petį, pra-
sibruka pro mane ir eina prie kavavirės.
- Kavos būtų neprošal, - sakau tuoj pat. Metu žvilgsnį į
Tailerį, kartą jam linkteliu, tada vėl pasižiūriu į mamą. - Ilgai
nebūsim. Dar nematėm Elos ir tėčio, taigi turim užsukti ir pas
juos. Tiesą sakant, mama, ar galėtum valandėlę prisėsti? Jūs
irgi, Džekai.
Manau, mano drebantis balsas kelia velnišką nerimą, ir su­
lig pirmaisiais mano žodžiais juodu išties atrodo sunerimę.

341
Šypsenos dingsta abiem iš veido, antakiai įtariai pakyla. Juo­
du susižvelgia lyg kažko baimindamiesi ir man pavymui eina
į svetainę.
-Viešpatie! - atsidūsta mama ir prieidama susiima už smil­
kinių. Net Guče atlekia iš kito namo galo tarsi norėdama iš­
girsti naujieną ir glaudžiasi mamai prie kojų.
- Kas atsitiko Niujorke? Ką iškrėtei, Idena? - klausia prisė­
dęs prie mamos Džekas.
Kai žvilgteliu į Tailerį, šis man raminamai šypteli, šįsyk
nuoširdžiai. Nusiima nuo peties kelioninį krepšį, šis krinta ant
grindų. Tada įbrolis prieina prie manęs. Pridėjęs delną man
ant kryžmens vedasi mane ant sofos priešais tėvus, ir mudu
atsisėdame. Pakėlusi akis pamatau, kad mama su Džeku lyg
kažko baimindamiesi žiūri į mane, ir suvokiu: mudu išties tai
darome. Netrukus iš tikro išklosime tiesą. Jau esame tai darę.
Pasisakėme Šliužui, - tikriau pasirodėme, - bet prisipažinti
tėvams - kas kita. Svarbiausi žmonės yra Ela ir mano tėtis, juk
jie mudviejų tėvai, bet pasakyti tiesą mano mamai yra taip pat
didžiulis žingsnis.
- Idena, - spiria ji ir sunerimusi susikiša išsipešusias plau­
kų sruogas atgal į ką tik buvusį tvarkingą kuodą. - Kas nutiko?
Tu velniškai mane gąsdini.
Žinau: jei dar bent kiek tylėsiu, mama puls daryti skubotų
išvadų. Pamanys, kad Niujorke ką nors nužudžiau. Arba api­
plėšiau banką. Ar sulaužiau visus iki vieno žmonijos istorijoje
žinomus įstatymus. Taigi suprantu turinti kaipmat prašnekti.
Taileris, regis, jaučia mano nuogąstavimą, nes šiek tiek pa­
linksta į priekį, uždeda delną man ant kelio ir spusteli, kad pa­
trauktų mano dėmesį. Pašnairuoju norėdama sutikti jo žvilgs­
nį, o jis pasižiūri į mane ir prasižioja, tarsi ketindamas kalbėti
už mane. Laimė, nekalba, tik linkteli galvą. Abudu žinome, kad

342
tiesą savo mamai turiu pasakyti aš, o pati viliuosi, kad Taileris
kalbės vienas, atėjus metui viską iškloti mano tėčiui ir Elai.
Nukreipiu akis į Gučę. Dabar ji sunkiai alsuoja išsikėtojusi
ant grindų Taileriui palei kojas. Nuryju gumulą gerklėje ir sun­
kiai atsidustu.
- Tai, ką turime jums pasakyti, yra be galo svarbu, - praby­
lu vis dar žiūrėdama į šunį. Taileris tebelaiko delną man ant ke­
lio. - Todėl prašau jūsų, kad viską iki galo išklausytumėt prieš
darydami išvadas.
- Idena, kas čia dabar? - klausia mama.
Pakeliu akis. Dabar ji susidėjusi rankas ant krūtinės, veidas
veikiau rūstus negu sunerimęs. Net Džekas atrodo pyktelėjęs,
tartum tai, kad tiesą atskleidžiu taip lėtai, juodu kankintų. Nie­
ko negaliu padaryti - sunku prisiversti kalbėti. Taileris smar­
kiau suspaudžia man kelį.
- Gerai, - sakau labiau tam, kad įtikinčiau save galinti vis­
ką iškloti. Širdis ritasi į kulnis, kai pamėginu sutikti mamos
žvilgsnį; man tai per sunku. Bijau, kad netrukus juodu baisiau­
siai pasidygės ir nusivils.
- Gerai, - pakartoju. Giliai kvėpuodama įsmeigiu akis ma­
mai į petį ir prisiverčiu tiesmukai tarti žodžius, nors visada
baiminausi, kad turėsiu tai padaryti. Vos tris žodžius. Tokius
paprastus ir, be jokios abejonės, geriausiai perteikiančius tiesą.
Taigi suniurnu:
- Aš myliu Tailerį.
Po šių mano žodžių stoja tyla. Mama su Džeku tik spokso
į mane. Noriu, kad juodu ką nors pasakytų. Bet ką. Puldama į
vis didesnę neviltį, kad nesulaukiu reakcijos, žvilgteliu į Tailerį,
tikėdamasi jo pagalbos, bet jis paskendęs mintyse, todėl negali
nieko man pasiūlyti. Vėl pasisuku į mamą ir, tartum pabrėž­
dama savo žodžius, uždedu ranką Taileriui ant delno, tebegu­

343
linčio ant mano kelio, ir pasislenku ant sofos arčiau jo. Vis dar
jokios reakcijos.
- Aš jį įsimylėjusi, - patikslinu.
Mama nė nemirkteli.
- Štai šitą Tailerį. Jį, - priduriu ir duriu pirštu įbrolio pusėn,
paskutinį kartą mėgindama išaiškinti, ką turiu galvoje. - Žo­
džiu, savo įbrolį.
Galiausiai mama iš lėto prasižioja, susižvelgia su Džeku.
Laukiu ją pratruksiant, reikalaujant pasiaiškinti dėl neišmin­
tingų jausmų, bet ji tik žaismingai kumšteli Džekui į petį.
- Esi skolingas man septyniasdešimt žaliųjų!
Džekas atsidūsta, bet ima juoktis, o mama linksmai nusi­
šypso, ir man telieka žiūrėti į juos ir tankiai mirksėti. Dabar
atsakymo laukiu aš. Net šalia sėdintis Taileris kasosi smakrą,
mėgindamas suprasti, kodėl porelė priešais mus juokiasi. Juo­
kiasi! Gal mamai atrodo, kad visa tai pokštas?
Atitraukiu ranką nuo Tailerio delno ir sumišusi purtau
galvą.
- Mama!
Ji nusuka žvilgsnį nuo Džeko į mane, tylus jos juokas nutyla,
bet šypsena nepranyksta. Paskui mama atsidūsta, atitiesdama
pečius.
- Mudu kirtome lažybų, - prisipažįsta ji. - Iš penkiasde­
šimties dolerių, kad tarp judviejų kažkas vyksta, - pasakoja to­
liau, linktelėdama mudviejų su Taileriu pusėn, - ir dar iš dvi­
dešimties dolerių, kad mums apie tai pasakysite.
- Ką? - tyliai ištariu negalėdama patikėti. Dabar juokiasi
net Taileris, o aš vis dar nieko nesuprantu. Man neaišku, kas
čia darosi. Nesuvokiu, kodėl jie ant manęs nerėkia.
- Idena, suprask, - sako mama, pakeldama akis į dangų ir
pasilenkdama pakasyti Gučei užausių. - Aš pastebiu visa, ką

344
darai, ypač kaip žiūri į jį, - niurna ji ir akimirką pakėlusi žvilgs­
nį nuo šuns nusišypso Taileriui. - Man visada atrodė, kad pa­
našiai žiūri ir į Diną.
Ji bemat nuščiūva ir atsilošia. Šypsena pranyksta, kakta vėl
susiraukia iš susirūpinimo, nes jai šauna į galvą mintis.
- Idena... o kaip bus su Dinų?
Man suspaudžia krūtinę vien išgirdus jo vardą. Vis dar sle­
gia baisus kaltės jausmas. Stengiausi per daug negalvoti apie
Diną, bet tai per sunku. Sunku užmiršti, kad jį įskaudinau. Tul­
žis pakyla gerklėje. Nuryju ją su seilėmis ir iškvepiu orą.
- Jis žino, - sumurmu nedrįsdama pažiūrėti mamai į akis. -
Tarp mūsų viskas baigta. Jis mudviejų nekenčia.
- Ak, Idena... - sako mama, užjaučiamai sučiaupdama lū­
pas. Tikriausiai mato, kaip pasikeičia mano veido išraiška, ir,
be abejo, pastebi, kad Taileris glosto man šlaunį tarsi norėda­
mas, kad kiek geriau pasijusčiau, nes susiraukia į mudu žiūrė­
dama ir sako:
- Man gaila Dino. Malonus buvo vaikis.
Nuo mamos žodžių man norisi prapliupti ašaromis. Tur­
būt ji tai pastebi, nes tuoj mėgina praskaidrinti nuotaiką
klausdama:
- Vadinasi, nuo šiol, kaskart pamačiusi Lizą maisto prekių
parduotuvėje, turiu nusišypsoti prašydama atleidimo už tai,
kad mano dukrelė sudaužė širdį jos sūneliui, ar panarinti galvą
ir praeiti pro šalį?
- Mama, - sakau griežtai, - surimtėk. Tau tikrai nė motais?
Dėl aiškumo vėl parodau į Tailerį ir save.
- Aišku, tai nelabai gerai, - pripažįsta mama, - bet žinokit:
jeigu judu neapsigalvosite, abejoju, ar bus lengva. Ne visiems
tai patiks. Ne visi judu palaikys. Bet aš tam neprieštarauju. Kas
gali jus smerkti?

345
 Ji žaviai nusišypso Taileriui; kai supratingai linkteli man, jos
akys sužvilga. Tai kelia vos ne siaubą, juk mamai jau keturias­
dešimt.
- Mama! - aikteliu susigėdusi. Pasižiūriu į Tailerį, droviai
išraudusį ir besijuokiantį panosėje. Pastebiu, kad jo akys ima
liepsnoti - lyg patvirtintų mano mamos žodžius. Nenusteb­
čiau, jeigu jis tyčia sukelia sau tokią būklę. Nebūtų Taileris.
Džekas patapšnoja mamai per šlaunį, atsistoja ir žaismingai
purto galvą, apsimesdamas nepritariąs.
- Nežinau, kaip jums, bet man tikrai reikia kavos. Karena!
Nelįsk prie šių paauglių.
Jis pamerkia jai akį ir apėjęs sofą pasuka į virtuvę. Guče at­
sikelia nuo grindų ir seka jam iš paskos.
Mama pasižiūri į Džeiką, atsilošia ant sofos ir užsimeta vie­
ną koją ant kitos.
- Kaip suprantu, tavo tėvui ir Elai dar nepranešėt?
- Dar ne, - už mane atsako Taileris, pasislenka ant sofos
krašto ir kiek palinksta į priekį. Taip ilgai tylėjusiam tenka atsi-
krenkšti prieš prakalbant.
- Pranešim netrukus.
- Judu esat narsūs, - sako ji, sudūzgiant kavavirei. - Linkiu
sėkmės.
- Jos mums prireiks, - šypsodama atsakau. Nustumiu Tai-
lerio ranką sau nuo kojos, atsistoju, suimu mamą už rankų,
pakeliu nuo sofos ir stipriai apkabinu. Neatstumta! Ir vėl! Ko
gero, niekada negalėsiu atitokti nuo šio įstabaus pojūčio.
- Ačiū, mama. Nuoširdžiai ačiū, - kuždu įsikniaubdama jai
į petį ir dar tvirčiau priglausdama prie savęs.
- Man priimtini visi tavo sprendimai, jeigu tik daro tave
laimingą, - sako ji man. Kai atsitraukia ir žingteli atgal, jau
pamanau, kad nusišypsos, bet jos veidas ima keistis. Mama

346
čiumpa man už riešo ir įdėmiai žiūri į baigiančius užsitraukti
šašu žodžius odoje.
- Kas čia per velnias?!
Plačiai nusišypsau, ištraukiu riešą, paskubomis apsisuku,
atkišu delną Taileriui ir, šiam jį suėmus, pakeliu įbrolį nuo so­
fos. Rodos, vos neišnarinu peties.
- Atleisk, mama, turim eiti! - šūkteliu tempdamasi Tailerį
prie laukujų durų. Ten jį paleidžiu, nulekiu į virtuvę, pastveriu
savo automobilio raktelius nuo dėtuvės ant sienos ir vos nepar-
griūnu užkliuvusi už Gučės. Džekas susiraukęs į mane pažiūri,
bet aš tik patraukiu pečiais ir lekiu atgal pas Tailerį. Šis kelia
nuo grindų savo kelioninį krepšį.
- Idena! - suklykia mama, bet aš jau šoku per slenkstį.
- Jūsų mergaitė velniška nutrūktgalvė! - sušunka per petį
Taileris ir nuoširdžiai kvatodamas uždaro laukujės duris. Te­
besijuokia, ristele pasivydamas mane; jo lūpos drėgnos, akys
švelnios. Nei jis, nei aš nemanėme, kad pastarosios penkios
minutės bus tokios. Nei jis, nei aš nesitikėjome, kad bus taip
lengva.
- Toliau mūsų laidoje, - mėgdžioju televizijos laidų vedėjos
balsą, - lemiamas susirėmimas.
Atrakinu savo automobilį, nubėgu prie vairuotojo durelių,
atsisėdu ir paleidžiu variklį. Keistoka vėl sėdėti prie savo auto­
mobilio vairo.
Taileris meta kelioninį krepšį ant užpakalinės sėdynės ir
pats atsisėda šalia su kreiva šypsenėle veide.
- Tik pamanyk, - taria uždarydamas dureles, - bus pasku­
tinis kartas, kai mums reikės tai daryti.
- Todėl degu nekantrumu, - atsakau, nes jis visiškai teisus.
Kai prisipažinsime mudviejų tėvams, niekam daugiau nereikės
sakyti tiesos. Ją žinos visi mums svarbūs žmonės. Paslapčių

347
nebeliks. Nusišypsau vien nuo tos minties išvairuodama į gat­
vę, kur prasideda trumpa kelionė pas mūsų tėvus. - Beje, -
priduriu, - šįkart kalbėsi vienas pats.
Taileris vėl nusijuokia, atsilošia ant sėdynės ir uždeda delną
man ant šlaunies. Manau, nė negalvodamas, bet tai siaubingai
blaško man dėmesį.
- Mielai, - atsako jis. - Man labiausiai neramu dėl tavo tė­
čio. Jis ir taip manęs ganėtinai nekenčia. O kai išgirs, kad guliu
su jo dukra...
Pašaipiai šyptelėjęs įbrolis smarkiau suspaudžia man šlaunį,
ir aš vos neatsitrenkiu į stovintį automobilį.
- Gerai, padaryk man paslaugą ir neužsimink jam apie tai, -
sumurmu suvaldžiusi mašiną ir šnairomis mesdama įspėjantį
žvilgsnį į Tailerį. Tačiau jis pašaipiai šypsosi - kaip ir aš. Abu­
du žinome, kad tėtis mane užmuštų, jei sužinotų. Tėčiui nie­
kada nepatikdavo, kad kartais likdavau nakvoti pas Diną, o juk
šis jam patiko.
- Kokiais žodžiais norėtum, kad praneščiau? - klausia Tai­
leris, pasisukdamas į mane. Jo veide sustingusi išraiška, lyg
būtų apdujęs. Jis teatrališkai atsikrenkščia ir laisvąja ranka mo­
juoja į taktą savo žodžiams.
- Pone Manro, ar galėčiau sugaišinti sekundę jūsų bran­
gaus laiko ir pranešti jums, kad velniškai geidžiu jūsų vientur­
tės dukters, kuri, beje, jau nebe nepilnametė ir gali pati priimti
sprendimus, - kalba apsimestinai rimtu, rafinuotu tonu. - Be
to, Deividai Manro, jūsų užsispyrusi, atkakli, protinga ir žavin­
ga duktė turi neįtikimai žavų užpakaliuką.
Suku į Dedro aveniu varstydama žvilgsniu Tailerį. Jis, ro­
dos, tuoj pratrūks juoktis, bet susitvardo.
- Na, - klausia, - manai, jam tai patiktų?
- Neikime ir tuo keliu, - atsakau.

348
 Taileris pagaliau nustoja šmaikštauti ir pratrūksta tramdy­
tu juoku. Turiu prisipažinti, kad man tai labai patinka: mudu
juokiamės tokiu metui Man patinka, kad sugebame padaryti
padėtį juokingesnę, nors ji toli gražu ne tokia, ir dar patinka,
kad iki namų liko vos kelios minutės kelio, o aš nė kiek nesi-
nervinu.
Netrukus pravažiuojame pro Dino namus. Atmosfera au­
tomobilyje tuoj pat darosi įtempta - neįmanoma nepastebėti.
Mudu su Taileriu tą pačią akimirką sužiūrame į juos ir, kol va­
žiuojame pro šalį, nenuleidžiame akių. Prievažoje stovi Dino
automobilis ir jo tėvo pikapas. Tas pats, kurio padangas mudu
su Dinų andai sudrožėme. Lyg jusdamasis prasikaltęs, Taileris
patraukia ranką man nuo šlaunies.
- Manai, šiuo metu jis čia? - tyliai klausia.
- Nežinau, - atsakau.
Nuryju gumulą gerklėje, vėl suku akis į aveniu priešais ir
važiuoju toliau, dar smarkiau spausdama greičio paminą, kad
kuo greičiau atitrukčiau nuo Dino namo. Susilaikau nežvilgte­
lėjusi į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Nuo šiol pradėsiu ieškoti
naujo maršruto nusigauti nuo mamos namų iki tėčio. Tokio,
kad Dino namas liktų nuošaliai.
Jau po devynių, dangus tamsėja toliau, bet sustojusi už pa­
likto ant šaligatvio Tailerio automobilio matau, kad name labai
šviesu. Prievažą kaip visada užėmę tėčio leksusas ir Elos rein-
džroveris, todėl mes, jų vaikai, priversti laikyti savo mašinas
gatvėje. Džeimio automobilio sudaužytu buferiu, aišku, nėra.
- Spėju, kad jie namie, - pajuokauju linktelėdama į namo
pusę. Tikriausiai uždegtos visos įmanomos šviesos, todėl jis
panėši į milžinišką elektros lemputę. Šviesa dega net kamba­
ryje, kuriame miegu viešėdama; akimirką visa įsitempiu, nes
nesumoju, kokiems velniams to prireikė.

349
 - Džiaugiuosi, kad mano brangioji grįžo sveika, - sako Tai-
leris, rodydamas į savo audi, paskui džiugiai šypsodamas ati­
daro mano automobilio dureles ir išlipa. Pasičiupęs nuo užpa­
kalinės sėdynės kelioninį krepšį, nueina nelaukdamas manęs
ir apsuka ratą aplink savo mašiną, tikriausiai žiūrėdamas, ar
nėra kokių įtartinų įbrėžimų nuo to, kad kelionėje iš vienos
Amerikos pakrantės į kitą ji buvo netinkamai pakraunama ar
iškraunama.
Atsidustu, išjungiu variklį ir išlipu iš automobilio, - šis šalia
Tailerio audi atrodo lyg metalo laužo krūva, - tada žvilgteliu į
namą, paskui į įbrolį. Jau pradedu truputį nervintis.
- Tai eini vidun ar ne?
- Aha, - atsako kiek apdujęs Taileris. Užsimetęs ant peties
kelioninio krepšio diržą, rodos, šiandien jau šimtąjį kartą, pa­
tapšnoja mylimo automobilio variklio gaubtą, tada veja prieina
prie manęs. Pamažu jo lūpose pasirodo šypsenėlė, ir mudu ly­
giai tuo pačiu metu pasisukame į namą.
Netrukus drauge stosime prieš didžiausią per dvejus metus
patirtą baimę. Kelias buvo ilgas, sunkus iš pat pradžių, bet man
lengviau nuo minties, kad jis veikiai baigsis. Mudviejų tėvai vis
tiek ilgainiui turėjo sužinoti tiesą. Prireikė dvejų metų, kad su­
sitaikytume su ja ir sukauptume drąsos prisipažinti tiems, kas
mums svarbiausi, ir dabar, kai paskutinė kliūtis prieš pat akis,
trauktis nebeįmanoma.
Taileris šalia manęs atsidūsta, suranda mano delną, ir mūsų
pirštai persipina. Susižvelgiame. Abudu šypsomės.
- Padarykim tai, - sako jis.
Namuose kaip visada kvepia levandomis. Tai firminis Elos
ženklas. Kai kurį laiką nebūni namie, grįžus kvapas atrodo
stipresnis. Pamažu įslinkę į prieškambarį mudu su Taileriu
stabtelime prie laiptų apačios. Žvilgtelime į svetainę, bet joje
nieko nėra, nors televizorius įjungtas.
Taileris meta savo kelioninį krepšį ant laiptų, atpalaiduoja
pečius, tada atsikrenkščia ir sušunka:
- Mes grįžom!
Valandėlę laukiame. Pasigirsta kažkoks sambrūzdis, ir iš
virtuvės atlekia Ela; tą pačią akimirką išgirstame žingsnius
antrame aukšte, bet pirmoji prie mūsų prieina ji. Apsiašaroja
dar neištarusi nė žodžio. Iki ausų šypsodamasi stveria Tailerį į
glėbį ir prisitraukia prie savęs. Jis gerokai aukštesnis už mamą,
bet ji, apkabinta sūnaus, apsiveja rankomis jam galvą. Stebiu
juoduJiūdnai šypsodama. Elą ir Tailerį visada siejo glaudus
ryšys, ir aš savo akimis mačiau, kaip ji pastaruosius metus il­
gėjosi sūnaus. Nuolatos apie jį kalbėdavo. Sakydavo, kad labai
juo didžiuojasi. Klausdavo, ar skambinti jam penkis kartus per
dieną - ne per dažnai. Tuomet tėtis tik atsidusdavo ir išeidavo
iš kambario. Aš visuomet pasilikdavau. Visuomet jai sakyda­
vau irgi pasiilgstanti Tailerio.

35i
 Ela žingteli atgal, suima Tailerį už smakro ir žvelgia į jį su
didžiausia meile ir švelnumu.
- Tu tikrai čia!
Mano pamotė netveria džiaugsmu, bet ašaros ir toliau ritasi
jai iš akių. Jis apiberia jai veidą bučiniais.
- Mama, gana, - sako Taileris, sukdamas galvą į šoną. Pas­
kui suima ją už riešų, atitraukia rankas sau nuo veido ir nusi­
juokia. - Tai šlykštu!
Ela sušnirpščia ir paikai šypsodama nykščiu nusišluosto
ašaras. Jau žiojasi kažką sakyti, bet tą akimirką iš virtuvės atei­
na Čeisas. Taileris negauna nė akimirkos pasisveikinti su bro­
liu, nes jo dėmesį patraukia bildesys ant laiptų.
Tėtis tikrai nenudžiunga mus matydamas. Jis atlekia laip­
tais prisimerkęs, tirštai išraudusiais skruostais. Dar nepasiekęs
laiptų apačios užkriokia:
- Tai tiesa?
Jis nežiūri į Elą. Nei į Čeisą. Žiūri į Tailerį ir mane.
Aišku kaip dieną, ką turi galvoje mano tėtis. Mudu abu tai
žinome. Aš visa susitraukiu, širdis ritasi į kulnis. Negaliu pri­
siversti jam atsakyti, Taileris irgi. Tėčio klausimas taip pribloš­
kia, kad mes netenkame žado.
- Deivai... - niurna Ela, žingtelėdama į priekį priešais savo
vyrą. Ji suglumusi, suraukusi antakius. - Apie ką čia kalbi?
Laiptų viršuje sujudusi kažkokia žmogysta bemat patrau­
kia mano dėmesį. Pakeliu akis ir pro tėtį pamatau Džeimį. Jis
lūkuriuoja laiptų aikštelėje kietai sučiaupęs lūpas, susidėjęs
rankas ant krūtinės, ir stebi, kas čia vyksta. Nesunku suvokti,
jog Džeimis tiesiog nenulaikė liežuvio už dantų, kol važiavome
čia, nors Taileris aiškiai jam pasakė, kad norime patys prisipa­
žinti tėvams. Taip būtų buvę geriausia. Tai, kad naujieną tėčiui

352
pranešė Džeimis, - blogiausia, kas galėjo nutikti. Jis galėjo pa­
manyti, neva mudu visai neketinome sakyti tiesos jam ir Elai.
Taileris tikriausiai irgi pastebi Džeimį, nes sugniaužęs
kumščius puola prie laiptų kažką bambėdamas panosėje - ne­
labai suprantu, ką. Tačiau tėtis nė akimirkos nedvejodamas su­
trukdo jam eiti toliau, stveria už marškinių ir per prieškambarį
nusitempia atgal. Tada trenkia Tailerį į sieną, tvirtai prispau­
džia ranką jam prie krūtinės ir neleidžia pasijudinti. Ela persi­
gandusi aikteli ir šoka į priekį mėgindama už peties nustumti
Deivą nuo Tailerio, bet jis per stiprus jai, tad nė nekrusteli.
- Tai tiesa? - vėl suklykia, prisikišdamas Taileriui prie pat
veido ir stipriau įsiremdamas jam į krūtinę. Staiga užuodžiu
svaigalų kvapą ir prisimerkusi įtariai pasižiūriu į tėtį, mat su­
vokiu, nuo ko jis sklinda.
Ela atsargiai žingteli prie jo ir Tailerio. Akys jai pamažu ple­
čiasi, ji tyliai klausia:
- Kokia tiesa?
- Juodu! - tėtis ko nepaspringsta tardamas šį žodį. Visiškai
negali patikėti tuo, ką sužinojo, ir taip įniršęs, kad neįstengia
suregzti sakinio. Tačiau jo balsas vis dar stiprus, šiurkštus, ir
jam pavyksta linktelėti galvą mano pusėn.
- Jis ir Idena! Dieve, net... net nežinau, ką manyti!
Taileris galiausiai nustumia tėtį nuo savęs vienu stipriu ju­
desiu ir tuoj pat atsitiesia. Jam ant kaklo iššoka gyslos. Jis su­
niurna:
- Po velnių, leiskit paaiškinti!
Ela vis dar nesupranta, kas čia dedasi. Ji valandėlę žiū­
ri tėčiui už nugaros, į Tailerį ir mane, tarsi bandytų įžvelgti
atsakymus mūsų veiduose. Tėtis sunkiai alsuoja, susiėmęs už
smilkinių purto nudelbtą galvą, tartum mėgindamas suvokti

353
naujieną. Taigi ji pasisuka į Tailerį nerimo perkreiptu veidu,
koks neseniai buvo mano mamos. Galiu tik vaizduotis, kokios
mintys šiuo metu sukasi jos galvoje.
- Paaiškinti ką, Taileri?
Įbrolis perbraukia plaukus pirštais ir pasižiūri į ją, mintyse
rinkdamas žodžius. Tėtis vėl pakelia galvą ir žaibuoja į jį akimis
laukdamas paaiškinimo. Jo alsavimas toks garsus, kad dabar
girdime vien jį ir televizorių. Vis dėlto Taileris nė nepasižiūri į
mano tėtį. Jis ir toliau stebeilija į Elą, retkarčiais - į Čeisą. Šis
visiškai nesupranta, kas čia vyksta, bet vis tiek klausosi. Ne­
trukus Taileris pagaliau nuleidžia akis į grindis ir iškvepia orą,
pasirengęs kalbėti už mus abu.
- Viso to neturėjo įvykti, - sako nepakeldamas akių, - bet
įvyko. Negaliu dėl to jaustis blogai, negaliu gailėtis, nes taip
nėra. Tiesiog viskas šitaip susiklostė ir, dievaži, mes dėl to ne­
kalti. Jeigu kas nors kaltas, tai tik judu.
Dabar jis pakelia galvą, žiūri čia į Elą, čia į mano tėtį, galiau­
siai nuryja seilę.
- Judu kalti jau vien todėl, kad mus suvedėte.
Tėtis tuoj pat nutaiso pašaipią miną, įsisprendžia ir nenu­
stodamas purtyti galvos nusigręžia. Ela tik mirksi. Dabar atro­
do labiau suglumusi negu prieš kelias akimirkas.
- Apie ką jūs čia kalbat? - klausia ji.
- Aš kalbu apie Ideną, - bemat atsako Taileris. Jis per petį
žvilgteli į mane, ir mūsų akys susitinka. Įbrolio žvilgsnis trum­
pam sušvelnėja, jis linkteli galvą, tad žingteliu priekin ir atsi­
stoju šalia jo. Esu jam labai dėkinga, kad kalba vienas. Negaliu
net žiūrėti tėčiui ir Elai į akis, juo labiau pasakyti jiems tiesos.
O štai Taileris prabilęs nebesustoja.
- Kalbu apie tai, kad myliu Ideną. Jau dveji metai. Taigi,
Deivai, tokia tiesa.

354
 Elai kiek atvimpa žiauna, tankiai mirksėdama ji vos sugeba
sukuždėti:
-Ką?!
- Kokia gėda! Judu darote šią šeimą pajuokos objektu! Negi
to siekiate?! Kad mes visi atrodytume kaip kvailiai? Dieve
brangus, ar įsivaizduojate, kaip juoksis žmonės, jei tai iškils
aikštėn? - iškošia tėtis, atsigręždamas į mus visus. Raukšlės
jam palei akis dabar atrodo ryškesnės - gal todėl, kad prisi­
merkęs piktai dėbso. Tarsi negalėdamas daugiau į mus žiūrėti
jis pasitraukia bambėdamas:
- Aš tavim pasidygėjęs. - Šie žodžiai, aišku, skirti man. Pra­
lėkdamas pro šalį tėtis petimi nustumia mane iš kelio.
Staiga šalia manęs stovintis Taileris pašoka, žengia į priekį
ir tvoja kumščiu. Šis šleikščiai dunksteli - pataiko tėčiui į patį
vidurį skruosto. Tėtis bemat krypteli į šoną, trenkiasi į laiptus
ir išsikėtojęs sudrimba.
- Taileri! - klykia Ela ir šoka į priekį. Tik ne prie sūnaus -
prie tėčio, pasilenkusi žiūri, ar šiam nieko nenutiko, ir švelniai
patrina veidą.
Tą akimirką atsigręžiu į Tailerį. Įpykusi skėsteliu rankomis
spėliodama, kokį velnią čia išdarinėja. Įbrolio krūtinė tankiai
kilojasi, akys vis dar įsmigusios į mano tėtį, tad sugriebiu jo
kumštį. Dėl viso pikto.
Džeimis nulipa kelias pakopas prie tėčio, iš paskutinių­
jų stengdamasis nežiūrėti Taileriui ir man į akis. Jo skruostai
smarkokai išraudę. Galbūt jis jaučiasi pernelyg prasikaltęs, kad
veltųsi į tai, kas vyksta, nes tik atokiai stoviniuoja ir viską stebi,
bet niekam nepadeda. Net Čeisas nusprendžia nesikišti. Ata­
tupstas slenka į virtuvę ir žiūri iš tolo.
- Klausyk, Idena, - niekinamai murma tėtis, patraukdamas
dėmesį į save. Įbedęs nuožmų žvilgsnį į mane jis vėl stojasi ant

355
kojų. - Net jeigu Taileris nebūtų, velniai rautų, tavo įbrolis... ar
norėtum draugauti su tokiu vaikinu, ką? - Jis parodo sau į žan­
dą, paskui linkteli galvą Tailerio pusėn. - Su kažkokiu nesival-
dančiu vaikigaliu, kuris galų gale atsidurs cypėje kaip ir jo tėvas?
- Deividai! - aikteli Ela.
Tėčio žodžiai tokie negailestingi, kad aš kaipmat pasidy­
giu juo, lyg niekur nieko drebiančiu tokius dalykus, tegu ir iš
didžiulio įtūžio. Tada įsiuntu pati ir taip sugriežiu dantimis,
kad išsigąstu, ar žandikauliai nesubyrės į šipulius. Kai prisiver­
čiu akies kampučiu žvilgtelėti į Tailerį, iš akių matau, koks jis
įskaudintas ir sukrėstas, tad į tėčio žodžius reaguoja vieninte­
liu jam žinomu būdu: pykčiu ir smurtu, kaip pats buvo auklėja­
mas. Jam trūkčioja skruostas, kumštis mano rankoje gniaužia-
si dar smarkiau, todėl jį paleidžiu. Tėtis to nusipelnė.
Taileris nedvejodamas darsyk tvoja kumščiu - to ir reikė­
jo tikėtis. Šį kartą jo nesmerkiu. Tiesą sakant, net jaučiuosi
ganėtinai patenkinta, kai kumštis pataiko tėčiui į nosį. Šįsyk
tasai tik žingteli porą žingsnių atatupstas, sugeba neprarasti
pusiausvyros ir paliečia veidą - ar nėra kraujo. Nėra, bet tėtis
vis tiek susiraukia ir išspaudžia šypseną, rodančią, kad negali
tuo patikėti.
- Jūs tik pažiūrėkit! - riaumoja jis. - Mažiau negu per mi­
nutę esu užpultas du kartus! Viešpatie, Idena, tu darai neįtiki­
mus sprendimus dėl to, kas svarbiausia tavo gyvenime! Pirma
pasirenki kažkokią šūdiną mokyklą už pusės šalies, o dabar šitą
šiknių! Savo įbrolį!
Atsišliejęs į sieną tėtis nusijuokia; žiauri atrodo net jo lai­
kysena. Taileris vėl žengia prie jo, pasirengęs vožti dar kartą.
- Kam kalbėti, o kam tylėti.
Tiesą sakant, pati dabar galėčiau užtvoti tėčiui. Nuo tada,
kai paliko mamą ir mane, mano santykiai su juo įtempti. Gal

356
todėl, kad nemačiau jo trejus metus. Gal todėl, kad jis nenorėjo
manęs matyti trejus metus. Jam išėjus, kažkas pasikeitė; nuo
tada gyventi buvo sunku, bet padėtis kurį laiką bent jau atrodė
stabili. Mudu stengėmės sutarti, ir iki šiol tai pavyko. Anksčiau
jis niekada nesielgė taip šlykščiai, taip šiurkščiai. Kiek įmany­
dama stengiuosi išlikti šaltakraujiška, bet sunku susitvardyti
nepratrūkus. Galėčiau atsikirsti jam milijonu argumentų, bet
mudviem su Taileriu nespėjus iškrėsti kokios kvailystės, iš
virtuvės atlekia Ela. Net nepastebėjau, kada buvo dingusi, bet
staiga vėl atsiduria prieš mus ir stumia mudu su Taileriu atgal,
tolyn nuo tėčio.
- Neškit kudašių, - sako tyliai sprausdama Taileriui į saują
jo automobilio raktelius ir sugniauždama jam delną. - Galva
neišneša, ką dabar daryti. Atsiprašau dėl jo. - Ji per petį žvilg­
teli į tėtį. Jis vis dar juokiasi, bet dabar Džeimis mėgina jį nutil­
dyti. Susiraukusi Ela vėl atsisuka į mus.
- Jis gavo laisvadienių iki savaitės galo, tad šiek tiek išgėrė
ir... Labai judviejų atsiprašau. Mums reikia rimtai aptarti, kas
vyksta tarp judviejų, bet dabar turit išeiti.
- Nesiuskit ant mūsų, - sukuždu sunkiai rydama seilę. -
Labai prašau.
Ela giliai atsidūsta. Vėl žvilgteli į tėtį ir dar labiau susiraukia.
- Leiskit man apie tai pagalvoti. O dabar eikit.
Ji švelniai patapšnoja Taileriui per skruostą.
- Ir susitvarkyk tą ranką.
Mudu su Taileriu vienu metu į ją pasižiūrime. Nemanau,
kad jis spėjo pastebėti prakirstus ir kraujuojančius du dešinės
rankos krumplius. Atsidūsta, papurto galvą ir vėl pakelia akis.
Mėginu sugauti Tailerio žvilgsnį, bet jis nenori į mane žiūrėti,
tik pasiima kažkieno numestą ant grindų krepšį kaip tik tuo

357
metu, kai Ela grįžta prie tėčio ir padeda Džeimiui jį raminti.
Čeisas tebesislepia virtuvėje.
Netardamas nė žodžio Taileris pasuka prie durų, petimi
kliudydamas manąjį, ir eina tiesiai laukan. Tuoj pat apsisuku ir
skubu iš paskos, tik man tenka bėgti ristele, kad neatsilikčiau
nuo jo, žirgliojančio veja prie savo automobilio.
- Taileri, - tariu. Jis tyli, nieko neatsako. - Taileri! - pa­
kartoju suimdama jį už alkūnės. Pajutęs mano prisilietimą jis
pagaliau sustoja ir atsisukęs žiūri į mane.
- Po velnių, ką dabar darysim?! - klausia. Jo akys tamsios,
veidas visiškai išbalęs, bejausmis.
- Gali likti pas mano mamą, - bemat atsakau. Mama ne­
prieštaraus. Taileris jai patinka ir esu tikra, kad tokiomis aplin­
kybėmis ji leis jam pernakvoti. - Eikš, sek paskui mane.
- Gerai, - teatsako Taileris, apsisuka ir žengia porą žings­
nių, likusių iki automobilio. įdėmiai žiūriu į jį ir svarstau, ar
saugu leisti jam vairuoti. Atrodo kiek apdujęs, apkvaitęs, tarsi
bet kurią akimirką galėtų nualpti. Vis dėlto sėdasi į mašiną ir
paleidžia variklį.
Savo automobilį vairuoju mamos namų link, Taileris va­
žiuoja iš paskos, ir visą tą laiką negaliu suprasti, kodėl nieko
nejaučiu. Nesu nusiminusi. Nesu supykusi. Jau nebesu. Galima
sakyti, kad baigtis bemaž tokia, kokios visada tikėjausi. Tėtis
nieku gyvu nebūtų sutikęs žinios gražiai, nesvarbu, blaivus ar
ne, o Ela... Dėl Elos nežinau. Nelabai suprantu, ar ji pasidygėju­
si, ar tik priblokšta. Tačiau tėtis elgėsi lyg šiknius, koks visada
ir buvo. Jau esu prie to pripratusi. Kartais jis būna visai paken­
čiamas, kitąsyk - toks, koks buvo šįvakar.
Nežinau, kas dabar bus. Nežinau, ar iki rytojaus viskas nu­
rims. Mudviem tereikia galimybės pasiaiškinti, priversti juos

358
suprasti, bet taip galėtų nutikti tik tokiu atveju, jei tėtis ir Ela
duotų tam laiko. Šįvakar tikrai jo nedavė. Galbūt praėjus pra­
diniam pykčiui, sąmyšiui ir sukrėtimui, juodu mus išklausys?
Turi išklausyti. Kitos išeities jiems nelieka. Ką dar jie gali pa­
daryti? Amžiams išmesti mus iš šeimos? Uždrausti mums būti
drauge?
Važiuodama namo aplenkiu Dino namus. Vairuoju tylėda­
ma, tik nekantriai barbendama pirštais per vairą. Vis žvilgčioju
į užpakalinio vaizdo veidrodėlį: ar Taileris vis dar rieda iš pas­
kos. Žinoma, jis matyti taip arti, kad esu įsitikinusi, jog bet ku­
rią akimirką trenksis į mano automobilio galą. Vis dėlto abudu
automobiliai pasiekia mano mamos namus be vienintelio įbrė­
žimo, ir aš negaišdama išsiropščiu laukan.
Jau po dešimtos. Prieinu prie Tailerio automobilio durelių ir
laukiu, kol jis išlips. Atrodo toks pat išbalęs kaip ir įlipdamas,
ranka lyg ir labiau kraujuoja.
- Turėčiau atsiprašyti, kad sudaviau tavo tėčiui, - sako ty­
liai pasiimdamas krepšį nuo užpakalinės sėdynės, - bet to ne­
darysiu.
Jis užtrenkia dureles, pasisuka ir taku eina prie durų. Vėl
manęs nelaukia, ir imu jausti, kad ant manęs siunta.
- Padariau ką nors ne taip? - klausiu, vėl jį pasivijusi. At­
sistoju tiesiai prieš jį, kai akimirką stabtelime prie durų prieš
eidami vidun.
- Ne, - atsako Taileris, žvilgteli į gatvę, atsidūsta ir prispau­
džia delną sau prie kaktos. Tik tada vėl pažiūri man į akis.
- Atsiprašau. Šis vakaras buvo klaikus. Galvoju apie savo
tėtį, Džeimį, savo mamą ir tavo tėtį. Ir apie tave, - niurna
jis. Pamažu jo veide pasirodo šypsenėlė. - Bet daugiausia
apie tave.
Jis pasižiūri į laikrodį ir vėl pakėlęs akis gūžteli pečiais.

359
 - Niujorke jau po pirmos nakties. Nežinau, kaip tu, bet aš
visai nuo koto nusivaręs.
Nebuvau pavargusi, bet dabar, Taileriui apie tai užsiminus,
staiga pajuntu, kad mano kūnas glemba - toks nuovargis ap­
ėmęs. Rodos, išvykome iš Niujorko prieš šimtmečius, nors iš
tiesų dar šią popietę ten buvome. Nuo tada patyrėme daugybę
nutikimų, šešias valandas praleidome ore, be to, prisidėjo ir
laiko skirtumas, todėl nieko labiau netrokštu, kaip eiti tiesiai į
lovą. Taigi atsakau:
- Gal imkimės to rytoj?
Taileris linkteli galvą, ir mudu įeiname vidun.
Mums įėjus, mama su Džeku per televizorių žiūri kažko­
kį „Lifetime“ kanalo filmą, abu išsidrėbę ant sofos, apsikabi­
nę. Guče miega ant grindų. Nors atsimerkia, išgirdusi mudu
įeinant, nesivargina atsikelti ir pasisveikinti. Tačiau mama su
Džeku tuoj pat spusteli pauzės mygtuką ir atsisėda.
- Neatrodo, kad judu būtumėte pasijutę laisviau, - susirau­
kusi pareiškia mama. Ji spėjo užsimesti chalatą ir dabar, suė­
musi jį ranka, kad neprasiskėstų, atsistoja.
- Taileri, ko čia grįžai?
- Mums sekėsi ne per geriausiai, - prisipažįstu gūžtelėda­
ma pečiais ir akies kampučiu pažvelgdama į jį. Vis dar atrodo
ramus. - Tėtis buvo girtas, elgėsi kaip šiknius, todėl Ela liepė
mums išvažiuoti.
Mama nepritariamai atsidūsta, papurto galvą priekaištau­
dama - turbūt tėčiui - ir grakščiai eina per svetainę prie mūsų.
Netrukus jos veido išraiška tampa užjaučianti, ir ji maloniai
mums abiem nusišypso.
- Esu tikra, kad viskas bus gerai, - tikina raminančiu bal­
su. - Tik duokit jiems šiek tiek laiko su tuo susitaikyti.
Mano galva sunki; susiraukiu.

360
 - O kas, jeigu jie nesusitaikys?
Mama kiek pasvarsto mano klausimą, net žvilgteli į Džeką
lyg prašydama pagalbos, bet jis tik patraukia pečiais, tad jai
telieka nutaisyti nepatenkintą miną ir taip pat gūžtelėti.
- Nežinau, ką tau pasakyti, Idena, - sako ji.
- Ar gali sutvarkyti Taileriui ranką? - skubu paklausti,
kad pakeisčiau temą. Šiuo metu tarsi neturiu jokių reikalų su
mama ir Džeku. Jaučiuosi pernelyg pavargusi su jais bendrauti,
o Tailerio ranka vis dar kraujuoja, todėl sutelkiu dėmesį į ją.
Švelniai paimu ir pakėlusi parodau mamai.
- Kokį velnią jai padarei? - puola klausti ji ir žibančiomis
akimis pasižiūri į Tailerį. Dabar jis atrodo susigėdęs.
- Jis sudavė tėčiui, - atsakau už jį. - Du kartus.
- Kaip gaila Deivo, - sumurma mama, tramdydama šypse­
ną. - Taileri, prieik prie praustuvo.
Mama vos per kelias minutes sutvarko Taileriui ranką. Per
tą laiką Džekui pavyksta pasiūlyti Taileriui skardinę alaus, o
man - droviai paklausti, ar įbrolis gali likti nakvoti, ir mama
sutinka. Jos manymu, kiekvienas, galintis užvožti tėčiui kumš­
čiu, yra itin pageidaujamas svečias namuose. Taileris padėkoja
už svetingumą, bet alaus atsisako - esąs pernelyg pavargęs.
- Mes kiek numigsime, - sakau virtuvėje besitvarkančiai
mamai. Taileris tuo tarpu vis įtempia ir atpalaiduoja rankos
raumenis, tarsi nuo tokios mankštos žaizdos galėtų pranykti. -
Niujorke jau vėlus metas.
- Tikiuosi, abudu rytoj jausitės geriau, - sako mama pa­
sisukdama į mane ir trumpai apkabindama. Tada ji su Džeku
palinki mums labos nakties ir toliau žiūri savo filmą.
Paimu Tailerio ranką, suneriame pirštus, ir aš tempiuosi
jį į koridorių. Mano kambarys - pats pirmas, bet vos palie­

361
tusi durų rankeną išgirstu mums už nugaros atsikrenkščiant
mamą. Tuoj pat paleidžiu jo ranką ir apsigręžiu.
- Žinau, kad esu be galo šauni mama ir visa kita, bet ne
tiek, - sako ji reikšmingai pažvelgdama į Tailerį su rūsčia mina
veide. - Jis eis į svečių kambarį.
- Mielai, - atsako įbrolis.
Pakeliu akis į dangų, nusisuku nuo jos ir nueinu koridoriu­
mi. Svečių kambarys - paskutinis kairėje, vienintelis beveik
nenaudojamas šiame name. Nuvedu Tailerį prie jo ir sustoju
prie durų. Šviesos koridoriuje irgi užgesintos, todėl atsigręžusi
vos įžiūriu jo veidą prietemoje. Valandėlę stoviu ramiai, laukiu,
kol akys apsipras su prietema, ir, kai imu kažką regėti, pamatau
įbrolį spoksant į grindis.
- Tau tikrai viskas gerai? - klausiu. Dabar susirūpinimas
nustelbia visus kitus mano pojūčius. Mėginu priversti jį pažiū­
rėti man į akis, bet veltui.
Jis tik suima rankeną, atidaro duris ir pro mane įeina į sve­
čių kambarį, taip ir nepakeldamas akių.
- Pasikalbėsim vėliau, - sako tyliai.
- Klausyk, - ištariu piktokai. Susidėjusi rankas ant krūti­
nės, nuseku paskui jį į kambarį ir uždegu šviesą. Stoviu ir lau­
kiu, tvirtai sučiaupusi lūpas. - Teiravausi, ar tau viskas gerai.
Taileris atsidūsta ir nulenkia galvą, vis dar atsukęs man nuga­
rą. Meta savo krepšį ant lovos vidurio, persibraukia ranka plau­
kus, švelniai timpteli jų galiukus ir tik tada atsigręžia į mane.
- Nemeluosiu tau, kad viskas gerai, nes taip nėra, - galop
prašnenka.
- Tuomet kalbėkis su manim.
Žengiu keletą žingsnių artyn ir priėjusi uždedu delną Taile-
riui ant krūtinės. Pakeliu akis į jį jusdama, kaip lėtai ir smarkiai
plaka širdis po mano plaštaka.

362
 Tačiau Taileris akivaizdžiai nenori apie tai kalbėtis, nes at­
sargiai suima man riešą, atitraukia ranką ir žingteli nuo manęs
atatupstas.
- Sakiau, kad pasikalbėsiu su tavim vėliau, - sako tvirtai,
lyg norėdamas parodyti, kad kalba kuo rimčiausiai ir į ginčus
su manim nesileis. Tada apsisuka, sėdasi ant lovos krašto, pa­
linksta į priekį ir suneria pirštus.
- Ar išeidama gali uždaryti duris? - klausia labai tyliai, be­
veik pašnibždomis.
Nelabai suprantu, kas Taileriui užėjo, bet jis gana aiškiai
rodo norįs pabūti vienas, tad sukandu lūpą ir prisiverčiu eiti,
nors kur kas mieliau likčiau jo kambaryje. Pasiekusi duris at­
siremiu ranka į staktą ir per petį į jį žvilgteliu. Sėdi nejudėda-
.mas, beveik nemirksi, kvėpuoja, ir tiek.
- Jei nori, bet kuriuo metu po vidurnakčio gali įtykinti į
mano kambarį, - sukuždu, bet Taileris nė nekrusteli ir juo la­
biau nieko neatsako, todėl uždarau duris ir palieku jį vieną.

***

Nežinau, kelintą valandą krūptelėjusi pabundu, nežinau, ar se­

niai Taileris baksnoja mane alkūne, bet viena tikrai galiu pa­
sakyti: jis velniškai mane išgąsdina. Vos nenusiritu nuo lovos.
Įsibrovėlis kambaryje taip nustebina, kad man ima tvaksėti
širdis. Nusitraukiu antklodę, atsisėdu, pasilenkiu prie naktinio
staliuko ir tamsoje imu grabalioti lempos jungiklio. Galop jį
randu, ir mano kambario kampą užlieja šilta šviesa.
- Dėl Dievo meilės, Taileri... - niurnu iškvėpdama orą, pa­
lenkdama galvą į priekį ir prispausdama delną prie kaktos.
Žinau: siūliau jam mėginti įtykinti į mano kambarį, bet tik­
riausiai taip kietai įmigau, kad visai apie tai užmiršau. Nugu-

363
dau nuo savo kambario ir tikrai nesu įpratusi, kad jame nakvo­
tų Taileris.
- Velniškai mane išgąsdinai.
Taileris stovi prie lovos, bet nelabai arti. Jis palinkęs virš
manęs visu aukštu kūnu. Veidą apšviečia lempa, todėl matau,
kaip tvirtai jis susičiaupęs, kaip nervingai laksto jo akys ir kaip
gerkle nuslenka gumulas.
- Man dabar reikia su tavim pasikalbėti, - tyliai sako
jis man.
- Tikrai? Pasikalbėti dabar?
Tvirtai prispaudusi prie krūtinės antklodę laisvąja ranka
pasiimu nuo staliuko mobilųjį ir pasižiūriu, kiek valandų. Ke­
lios minutės po keturių ryto, taigi sudejuoju, atsišlieju į pagal­
ves ir suirzusi į jį dėbsau. Tik tada suvokiu, kad Taileris vis dar
apsirengęs, net užsimetęs striukę. Jaučiu, atėjo čia ne tam, kad
atsigultų į lovą šalia manęs, tad vėl paskubomis atsisėdu.
- Taileri?
Šis ganėtinai susirūpinęs kramto apatinę lūpą ir trinasi
sprandą. Tada atsitraukia dar toliau nuo manęs ir suka prie
durų. Mano lempos šviesa taip toli nesiekia, todėl įbrolio vei­
das skendi šešėlyje, ir aš nematau jo išraiškos.
- Man reikia dingti iš miesto.
Iš pradžių nieko nesuprantu. Tailerio žodžiai - kažkokia
nesąmonė, jie pasigirsta taip netikėtai, kad nė neatsakau, tik
klausausi tylos namuose ir mirksėdama žiūriu į jo siluetą prie
durų.
- Ką turi galvoje? - galop prisiverčiu paklausti.
- Tai, kad kuriam laikui išvyksiu, - atsako Taileris.
Man širdis staiga nusirita į kulnis. Miegai visiškai išsilaksto,
visas dėmesys krypsta į Tailerį. Net nugara nubėga šiurpuliu­

364
kai, nes kiekvienas mano kūno lopinėlis tvirtina, kad negaliu
tikėtis nieko gero.
- Kodėl?
Taileris pamažu giliai atsidūsta, prieina prie mano lovos
krašto, į šviesą, ir ant sienų sumirguliuoja jo šešėlis.
- Per daug visko vyksta, - sako jis, - ir man reikia tai per­
prasti.
Atsišlieja į sieną, valandėlę tyli regzdamas dar kelis saki­
nius, įtemptai svarstydamas, apie ką ir kaip man kalbėti. Visą
tą laiką mano kūnas stingsta.
- Nenoriu būti netoli savo tėvo. Nieko negaliu dėl to su sa­
vim padaryti, be to, nemanau, kad galėčiau bendrauti ir su tavo
tėčiu, nes, ko gero, juos abu kaip reikiant pritvatyčiau.
Vėl patyli. Dabar man darosi šalta, nors esu užsiklojusi šil­
ta antklode. Tailerio veidu perbėga nerimas, nuleidęs balsą iki
šnabždesio jis klausia:
- Kas, jeigu tavo tėtis teisus? Kas, jeigu manęs laukia toks
pat galas, kaip ir mano tėvo?
- Tu nė iš tolo nepanašus į jį, Taileri.
- Vis dėlto panašus, - prieštarauja jis; matau, kaip ryžtingai
atkiša smakrą. - Man kantrybė trūksta taip pat greitai, kaip
kadaise jam, ir tai velniškai mane gąsdina. Noriu išsidanginti iš
šio miesto kuo toliau nuo jo.
- Vyk su manim į Čikagą, - bemat lepteliu. Tai pirma man
į galvą atėjusi, pažiūrėti visai nebloga mintis. Išvykstu rudenį:
susikrausiu daiktus, perkeliausiu pusę šalies ir apsistosiu Vėjų
mieste*. Tada man dingteli, kad nė karto nesvarsčiau, kas nu­
tiks rugsėjį, kai išvyksiu. Niekada nepagalvojau, kad mudu su
Taileriu vėl skirs atstumas, ir staiga man darosi priimtina vie­

* Čikagoje.

365
nintelė mintis: Taileris vyks su manimi į Ilinojų. Galima sakyti,
kartu pabėgsime. Galima sakyti.
Bet mano naujasis sumanymas dėl mudviejų ateities greitai
sužlugdomas, nes Taileris be užuolankų atsako:
-Ne.
- Kodėl? - klausiu nusiminusi ir sumišusi. Mano jaudulio
akimirka praėjo. Su Čikaga viskas baigta.
Jis akimirką užsimerkia, nudelbia akis į mano kilimą ir at­
sišlieja sienos. Atrodo išvargęs, ir imu spėlioti, ar išvis sudėjo
akis. Juo ilgiau tyli prieš man atsakydamas, juo labiau nervi-
nuosi. Paaiškėja, kad nerimauju ne be pagrindo, nes kai įbrolis
vėl į mane pasižiūri, jo veidas persimainęs, iškreiptas nuoskau­
dos, ir jis sukužda:
- Todėl, kad iš tikrųjų nenoriu būti ir su tavim.
Trokštu, kad būčiau blogai išgirdusi. Man to reikia, nes tą
akimirką, kai paskutinis žodis išsprūsta Taileriui iš lūpų, visa
persimainau. Esu tokia nustebinta to, ką jis pasakė, kad širdis
ritasi dar toliau į kulnis, balsas stringa gerklėje.
- Ką čia paistai?! - prisiverčiu paklausti silpnu balseliu.
- Ko gero, pirmiau buvai teisi, - nedvejodamas išberia jis,
purtydamas galvą. - Ko gero, mums nederėtų būti drauge.
- Po velnių, iš kur tai traukei? - klausiu. Pyktis užlieja kiek­
vieną mano esybės dalelę. Nusimetu antklodę, lipu iš lovos, at­
sistoju ir atsitiesiu. Dabar karštai meldžiu, kad tik sapnuočiau.
Kitaip nė būti negali. Taileris niekada taip nepasakytų.
Man artinantis, jis tuoj pat atšoka, apsigręžia ir vėl eina prie
durų. Atsukęs man nugarą išdrįsta tarti gargždžių balsu:
- Nežinau, ar noriu ir toliau tai daryti.
Tą akimirką viskas manyje dūžta į šipulius. Širdis sustoja.
Plaučiai subliūkšta. Kraujas virsta vandeniu. Skauda gerklę.
Staiga ima skaudėti viską, visut viską. Ūmai galva pasidaro

366
tokia sunki, kad vos ją nulaikau, keliai sulinksta, todėl tenka
atsiremti delnu į sieną, antraip prarasiu pusiausvyrą. Kvėpavi­
mas tiek padažnėjęs ir pagilėjęs, kad ima svaigti galva, o aš vis
mėginu suvokti, kas čia vyksta.
- Negali būti, kad ką tik tai pasakei, - vos ištariu gergž­
džiančiu balsu.
- Atsiprašau, - bemat atsako Taileris ir atsigręžęs į mane
pasižiūri.
Jo akys vangios, anaiptol ne įtūžusio, veikiau nuskriausto
žmogaus, bet atsiprašymas be krislelio nuoširdumo. Neatrodo,
kad jis prašytų atleidimo.
- Klausyk, turiu eiti.
Taileris išsitraukia iš džinsų kišenės automobilio raktelius
ir praveria duris.
Nors jaučiuosi lyg paralyžiuota, prisiverčiu eiti, prišoku
prie įbrolio ir įsiterpiu tarp jo ir varčios. Prisispaudžiu nugara
prie medžio, uždarau duris ir užtveriu jam vienintelį išėjimą.
- Ne! Tu šitaip lyg niekur nieko neišeisi! - klykiu supykdyta
akimoju pasikeitusios padėties ir prie jos atvedusios logikos.
Kol kas Taileris nepaaiškino, kodėl taip netikėtai apsigalvojo;
man būtų ne taip skaudu, jei jis būtų pasakęs atvirai. - Kas
atsitiko su štai šituo, a?
Stumteliu Tailerį per žingsnį nuo savęs, iškeliu ranką ir pri­
kišu riešą jam prie veido, taip smarkiai sugniaužusi kumštį,
kad po tatuiruote iššoka gyslos.
- Sakei, kad nepasiduosi, kol nepasiduosiu aš! - Man nė
motais, kad galiu pažadinti mamą ir Džeką. Dabar juodu ma­
žiausiai man rūpi. - Aš nepasidaviau, tai kodėl tu pasidavei,
kad tave kur velnias?!
Taileris nykščiu ir smiliumi suspaudžia viršunosę, užsi­
merkia - nenori žiūrėti į savo paties žodžius, išrašytus mano

367
odoje. Aišku, kad jais nebetiki, dar aiškiau, kad esu kvailė -
maniau, tiki. Vėl nuleidžiu ranką. Krūtinė kilojasi, ir išsigąstu,
kad susivemsiu, todėl užsidengiu burną delnu. Be reikalo, nes
Taileris pamato puikią progą: gali suėmęs mane už pečių mik­
liai patraukti į šalį. Kaip tik taip ir padaro. Galiausiai atveria
duris ir nevikriai išsmunka.
Tačiau mes, matyt, pažadinome Gučę, nes ji žvilgančiomis
akimis jau tupi koridoriuje kitapus mano durų, ir Taileris be­
mat už jos užkliūva, tarsi nė nepastebėjęs. Guče šaižiai amteli
ir skuodžia į šalį.
- Taileri!
- Eik šikt! - burbteli jis, atgaudamas pusiausvyrą. Susirau­
kęs pastoviniuoja tamsiame koridoriuje, paskui traukia į sve­
tainę. Aišku, lekiu vytis laužydama galvą, ką galėčiau jam pa­
sakyti, kad pasiliktų ar bent jau permąstytų, ką daro. Taileriui
stveriant nuo sofos kelioninį krepšį, ištariu vienintelį į galvą
atėjusį žodį.
- Prašau, prašau, prašau, - kartoju. Burna tokia perdžiūvu­
si, kad kalbant skauda. Vėl atsistoju priešais Tailerį, bet sunku
priversti jį į mane pažvelgti, todėl tik prisispaudžiu rankas prie
krūtinės. - Prašau: nedaryk to! Tu tik susinervinai dėl visko,
kas nutiko, todėl elgiesi neprotingai. Štai ir viskas, Taileri, -
šnabždu lūžinėjančiu balsu, baudžiantis ištrykšti ašaroms. -
Tu net neturi rimto pagrindo štai šitaip išeiti. Jeigu išties nori
ištrūkti iš Santa Monikos, vyk su manim į Čikagą. Ir nesikar-
tok, nesakyk neva nebenori būti su manim, nes aš tavim ne­
tikiu. Juk viskas gali puikiai klostytis - turiu galvoje, pagaliau
visiems pasakėme, Taileri! Sunkioji dalis baigėsi, ir staiga tu
nusprendi pasielgti šitaip?!
Jis vėl užsimerkia, nes šitaip, matyt, lengviausia į mane ne­
žiūrėti. Man rodos, Taileris neįstengė žiūrėti man tiesiai į akis

368
nuo tos akimirkos, kai mane pažadino. Jis prasižioja ir iškvepia
orą, paskui iš lėto papurto galvą. Nieko daugiau. Jokio atsaky­
mo. Jokio išsamesnio paaiškinimo, vien vos krestelėta galva,
ir iš šio judesio man aišku: kad ir ką sakyčiau, jis vis tiek išeis.
Įbrolis tvirtai suima mano rankas, uždėtas jam ant krūtinės,
ir nuleidžia man prie šonų. Taip stengiuosi nepravirkti, kad ne-
prisiverčiu nė pamėginti jo sulaikyti. Todėl jam apsisukant ir
nueinant tamsia svetaine prie laukujų durų, ničnieko nedarau.
Nesiveju, net neatsigręžiu. Tik drebančiomis lūpomis spoksau
į lubas, ir ašaros ima lietis. Paliečiu gerklę ir ryju seilę tvar­
dydamasi, kad nešnirpščiočiau. Nenoriu, kad Taileris išgirstų
mane verkiančią, bet kai išgirstu jį atrakinant laukujės duris,
mane užlieja paskutinė pykčio banga ir priverčia grįžtelėti.
- Vadinasi, mes užknisome savo tėvus dėl niekei7. Įskaudi­
nome Diną dėl nieko?! - klykiu, paskui sukandu dantis, jus­
dama drėkstant skruostus. Taileris stabteli ir klausosi. - Vien
tam, kad tu paskutinę akimirką ištižtum?
- Aš neištižau, - paprieštarauja jis, galop nusprendęs vėl
kalbėti. Per petį žvilgteli į mane. Jo akyse atsispindi man ne
visai suprantamas jausmas. - Tiesiog man reikia kurį laiką pa­
būti vienam. Grįšiu, kai būsiu pasirengęs.
- Bet aš tave myliu, - sakau pakuždomis, bet ne todėl, kad
manau jį apsigalvosiant. Noriu, kad tai prisimintų, kai išeis pro
duris.
- O man tavęs reikia, - tyliai atsako Taileris. Tokiomis
aplinkybėmis jo žodžiai užklumpa mane nepasiruošusią. Jie
prieštarauja tvirtinimui, neva jis nebenori šitaip daryti, neva
pasiduoda. - Čia ir yra visa bėda, Idena. Nesuspardžiau tėvui
šiknos tik dėl tavęs, ne todėl, kad supratau, jog geriausia išeiti.
Žinai, ir atjunkti nuo kokaino stengiausi dėl tavęs, o ne todėl,
kad taip reikia ar kad patekčiau į tą kelionę. Rodos, tu man rei­

369
kalinga, kad nesikvaišinčiau, bet aš negaliu gyventi būdamas
toks nuo tavęs priklausomas. Man reikia įstengti norėti elgtis
tinkamai, daryti tai dėl savęs, o ne dėl tavęs. Štai kodėl kurį
laiką turiu pabūti vienas, be tavęs. Turiu įsitikinti, kad nebūsiu
toks kaip tėvas. Grįšiu, vos įsitikinęs.
Tailerio akys patinusios, lyg jose tvenktųsi ašaros, ir baigti
savo kalbą jis įstengia tik skausmingai sušnabždėdamas:
- Aš pažadu.
Nieko daugiau neaiškina, įremia galvą į staktą, giliai įkvepia
oro ir išeina. Lyg niekur nieko. Atidaro laukujės duris, meta
į mane paskutinį kankinantį žvilgsnį ir išeina. Paleidžia duris
ir, jam nuėjus, jos pačios užsitrenkia. Kai išgirstu tą siaubingą
spragtelėjimą, dar skaudžiau suvokiu, kad Taileris ką tik pasi­
davė. Vis dar gerai nežinau, kodėl.
Name tamsu, tylu ir net šaltoka. Visa apdujusi nesijudinu iš
vietos kambario viduryje. Pro užuolaidų plyšius matau Tailerį
artinantis prie automobilio ir jo salone užsidegant šviesą. įbro­
lis atsisėda ant vairuotojo sėdynės; išgirstu užtrenkiamų dure­
lių dunkstelėjimą. Paskui jis paleidžia variklį. Man suspaudžia
gerklę, kai išgirstu šį suburzgiant. Iš tikro išvažiuoja, pama­
nau, ir negaliu padaryti nieko, kad jį sulaikyčiau. Automobilis
išrieda į tylų kelią. Ir Taileris išvažiuoja. Jis išvažiuoja!
Man iš burnos ištrūksta skausmingas šnirpštelėjimas; au­
tomobilio priekiniams žibintams nušvietus svetainės sienas, o
paskui šviesai pranykus, imu kūkčioti. Jaučiuosi tokia silpna,
kad nebesilaikau ant kojų, todėl iki sofos nusigaunu ramstyda­
masi į baldus. Susmunku ant jos, pariečiu kojas, prispaudžiu
kelius prie krūtinės ir stengiuosi šitaip baisiai nedrebėti. Neži­
nau, nė ką manyti.
Kiek laiko prireiks Taileriui, kol ras savyje valios ir jėgų?
Kiek laiko, kol ims valdyti viena ir kita? Keleto dienų? Savai­

370
čių? Mėnesių? Ką turėčiau per tą laiką daryti? Nuspausti savo
gyvenimo pauzės mygtuką ir jo laukti? Deja, taip būti negali.
Dabar man teks vienai aiškintis su tėčiu ir Ela. Vienai aiškintis
su Dinų. Vienai bendrauti su Reičele ir Tifane. Taileris pali­
ko mane vieną kuopti mūsų. jovalo. Mudu turėjome stoti prieš
visą pasaulį. Taileris ir aš - prieš visus kitus. Dabar likau viena.
Staiga išgirstu Gučės letenas krebždant į kietmedžio grin­
dis. Ji tyliai atpėdina prie manęs vis dar inkščiodama iš skaus­
mo - šį netyčia jai sukėlė Taileris. Guče užšoka ant sofos ir lyg
iš susirūpinimo nosimi baksnoja man kelį. Tada skruostais vėl
pasipila ašarų upeliai. Suimu augintinę, prisitraukiu prie savęs,
apkabinu ir įsikniaubiu jai į kailį. Nesijaudink, Guče, pamanau,
jis užgavo ir mane.
 Padėka

Dėkoju savo skaitytojams, buvusiems drauge nuo pradžių ir

mačiusiems, kaip bręsta ši knyga. Ačiū, kad pavertėte rašymą
džiaugsmingu procesu, ir už tai, kad tiek ilgai bendravote su
manimi. Dėkoju visiems „Black and White Publishing“ dar­
buotojams, tikėjusiems šio kūrinio ateitimi, kaip tikėjau aš.
Amžinai liksiu dėkinga Janne, įkvėpusiai norą užkariauti pa­
saulį; Karyn už pastabas ir patirtį; Laurai - kad rūpinosi ma­
nimi. Ačiū savo šeimai už nuolatinį palaikymą ir drąsinimą,
ypač mamytei Fenellai, nes vaikystėje vedėsi mane į biblioteką
ir įskiepijo meilę knygoms; tėčiui Stuartui, kad visada skatino
rašyti; galiausiai seneliui George’ui Westui, iš pat pradžių tikė­
jusiam mano gabumais. Esu dėkinga Heather Allen ir Shannon
Kinnear - jos išklausė mano sumanymų ir leido nuolat kalbėti
apie knygą, neliepė užsičiaupti, nors toks mano įkarštis galėjo
išvesti jas iš proto. Ačiū Neilui Drysdale’ui, padėjusiam man
pasiekti tikslą. Ačiū, ačiū, ačiū. Pagaliau dėkoju Danicai Proe,
savo mokytojai. Kai man buvo vienuolika, ji pirmoji pasakė,
kad turiu rašytojos talentą, ir leido atrasti savo pašaukimą.
 INTERNETO SENSACIJĄ
Estelle Maskame
Trilogija „Ar sakiau, kad myliu tave?"

PIRMOJI INTERNETO SENSACIJOS - TRILOGIJOS ANTROJ! INTERNETO SENSACIJOS - TRILOGIJOS

„AR SAKIAU, KAD MYLIU TAVE?" KNYGA „AR SAKIAU, KAD MYLIU TAVE7" KNYGA

Ar Sakiam, kad f0.yii» t are? Ar sakiam, kaJ t« hunl rtika(jn.j.*7 Ar sakiam, kad Užmosi taręs?

ESTELLE M A S K A M E <J> ESTELLE M A S K A M E ESTELLE M A S K A M E O

Iš atostogų su naująja tėvo šeima šešiolikmetė Idena ne­

sitiki nieko įdomaus. Tačiau vos atvykusią ją pasitinka stai­
gmena - trys antrosios tėvo žmonos sūnūs. Greit paaiškė­
ja, kad nevienas išjų toli gražu nėra švelnumo įsikūnijimas.
Ypač vyriausiasis, septyniolikmetis Taileris, maištingo ir
nenuspėjamo būdo jaunuolis, visiška Idenos priešingybė.
Vis dėlto nuo pat pirmojo skandalu pasibaigusio susiti­
kimo su juo merginos neapleidžia nuojauta, kad Tailerio
šiurkštumas tėra kaukė, slepianti jautrią sielą ir nežinomą
skausmingą patirtį. Jaunuolis supažindina Ideną su savo
draugais, ir ši netrukus įsitraukia į niekada nepažintą gyve­
 nimą: saulės nutvieksti Kalifornijos paplūdimiai, audringi
naktiniai vakarėliai ir bet kokių taisyklių laužymas. Tačiau
labiau už viską merginą traukia... pats Taileris. Ir kuo uoliau
ji stengiasi įminti jo paslaptis, tuo aiškiau mato įsimylinti jį.
Regis, irTailerį traukia Idena. Jaunuoliams vis sunkiau prie­
šintis jausmams, ir su kiekviena diena jie vis labiau artėja
prie ribos, kurią peržengus, niekas jų gyvenime nebeliktų,
kaip buvę...

Tai meilės istorija, kuriai neįmanoma atsispirti.

{vykiai keičia vienas kitą pašėlusiu greičiu,
o herojus vis labiau užvaldo jausmai, kokių jie
dar niekada nebuvo patyrę.

Estelle Maskame (Estelė Maskeim) - jauna Škotijos rašy­

toja. Būdama vos trylikos metų ji pradėjo kurti Idenos ir
Tailerio istoriją ir skelbti interneto portale„Wattpad". Sulau­
kė milžiniško populiarumo ir per kelis metus įgijo didžiulį
gerbėjų būrį visame pasaulyje.

Laisvalaikiu Estelle mėgsta skaityti, gerti karštą šokoladą ir

keliauti, jai patinka apsipirkti parduotuvėse ir leisti laiką su
draugais. Rašytoja negali pakęsti nemandagių vairuotojų,
sniego, dantistų ir žmonių, ir žmonių, žadinančių iš miego
anksčiau nei dešimtą valandą.
 Maskame, Estelle
Ma564 Ar sakiau, kad tu man reikalinga?:romanas / Estelle Maskame;iš anglų
kalbos vertė Simona Kaziukonytė, Aušra Kaziukonienė ir Vytautas Petru-
kaitis. - Vilnius :Alma littera, 2016. - 376 p.
Trilogijos „Ar sakiau, kad myliu tave?“2-oji knyga
ISBN 978-609-01-2391-1
Antroji interneto sensacijos - trilogijos „Ar sakiau, kad myliu tave?“ JAVišleis­
tos DIMILYpavadinimu, - knyga.
Išsiskirdami po svaiginančių atostogų Kalifornijoje, Idena ir Taileris buvo nu­
sprendę pamiršti užgimusius jausmus. Tačiau po metų jaunuoliai vėl susitinka, svai­
ginami laisvės, vasaros karščio ir niekada nemiegančio Niujorko. Idenai ir Taileriui
teks rinktis, ką toliau daryti su savo aistra vienas kitam.
Estelle Maskame (Estelė Maskeim) - jauna Škotijos rašytoja, jau nuo trylikos
metų pradėjusi kurti Idenos ir Tailerio istoriją ir skelbti interneto portale „Wattpad“.
Ji sulaukė milžiniško populiarumo ir per kelis metus įgijo didžiulį gerbėjų būrį visa­
me pasaulyje.
Laisvalaikiu Estelle mėgsta skaityti, gerti karštą šokoladą ir keliauti, jai patinka
apsipirkti parduotuvėse ir leisti laiką su draugais. Rašytoja negali pakęsti nemanda­
gių vairuotojų, sniego, dantų gydytojų ir žmonių, žadinančių iš miego anksčiau nei
dešimtą valandą.
UDK 821.1ll(410.5)-93

Estelle Maskame
AR SAKIAU, KAD TU M A N REIKALINGA?
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Simona Kaziukonytė,
Aušra Kaziukonienė ir Vytautas Petrukaitis

Redaktorius Dainius Račiūnas

Korektorė Ramutė Prapiestienė
Viršelį lietuviškajamleidimui pritaikė Ligita Plešanova
Maketavo Ligita Plešanova
Tiražas 1900 egz.
Išleido leidykla „Alma littera", Uloną g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė Standartą spaustuvė, S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius