Likimų

valdovai
Irena Barvydė Metrikienė
Novelės, poezija
2012

Mes - skirtingi, įvairūs, nepakartojami.

Kiekvienas iš mūsų turi paties pasirinktą
misiją. Knygos herojai, tai ieškantys savo kelio,
radę jį, peržengę ir nuėję toliau. Meilėje
nuskęsta visi įvykiai, todėl, kas benutiktų, jie
išlieka ištikimi savo širdžiai ir drąsiai eina per
kasdienybės labirintus, tobulindami savo likimą.

Elektroninės knygos ISBN 978-609-408-254-2

Brūkšninis kodas 9786094082542
 Vėjus
Fontano vanduo vis tryško, čiurleno, spindėjo saulėje, hipnotizuodamas į jį
žiūrinčias akis. Vyriškis nei kiek nepergyveno dėl to, kad susipyko su tėvu ir išėjo
iš namų, nes tėvui nepatiko jo nuotaka. Jis nepergyveno, kai apsigyveno
viešbutyje su savo mergina, o meilė kažkur išgaravo, palikus tik gailestį ir
prisirišimą. Jie taip ir nesusituokė. Ji buvo neturtinga, dirbo padavėja ir daug iš jo
nereikalavo. Galbūt jautė tą patį? Vyriškis mąstė ir stebėjosi, kad jaučiasi senas,
nors dar kaip vyras ir nesužydėjo. Jis atrado savyje norą pajausti kažką neįprasto,
tikro ir amžino, šviesaus, kad galėtų tuo kažkuo gyventi. Linksmybės, naktiniai
išdykavimai, chaoso apimtas jaunimo gyvenimas jam nerūpėjo, jis nori kažko
daug daugiau.
- Labas, Vėjau, - švelnus, melodingas balsas pažadino jį iš savo pasaulio.
- Labas, Ina. Kaip sekasi? - Jis šypsojosi, klausiamai žvelgdamas į dvi
nuostabias, žydras akis. Jis negali nesišypsoti, kai mato ją, nes ji labai graži.
Beveik balti plaukai supa galvą lyg spinduliai, o švelnūs veido bruožai kelia
susižavėjimą. Jos sugebėjimas suprasti jį, Vėjų, jam atrodė tikras šedevras.
- Ką šiandien veiksime, mieloji? Gal eime prie jūros?
- Žinoma, jeigu nori, - jie apsikabina ir eina. Susipažino jie paplūdimyje.
Išėjęs ant kranto po gero pusvalandinio plaukimo, Vėjus pamatė ją, stovinčią ir
savo didelėmis, nustebusiomis akimis žiūrinčią į jį taip, lyg jis būtų karalius. Jie
susižavėjo vienas kitu tuo pačiu metu ir susidraugavo. Savo švelniu baritonu
Vėjus vadino ją ,,Mano angele.” Jų meilė nebuvo aistringa, kaip daugumos jų
amžiaus jaunuolių. Jų meilė buvo tiesiog švelni. Jie niekada nesibarė, o džiaugėsi
vienas kitu. Taip slinko dienos, mėnesiai ir tik tą kartą, kai Vėjus sėdėjo prie
fontano, jis pajautė naują jausmą. Norėjosi permainų.
Ir štai atėjo šventė. Daug gėlių, šampano, sveikinimų, tostų. Vėjus dabar yra
gydytojas – psichoterapeutas. Jis turi diplomą. Labiausiai Vėjų nustebino tėvo
sveikinimo telegrama. Tėvas ir sūnus buvo labai panašūs - vienodai užsispyrę.
Kai tėvas sakydavo: ,,Ne”, Vėjus šaukdavo: ,,Taip”. O begalinis tėvo noras sūnų
paversti bankininku Vėjų įkvėpė tapti gydytoju. Vėjus labai mylėjo savo namus,
jis jais didžiavosi. Bet, nežiūrint į tai, kad tėvas uždraudė jam, lyg mažam vaikui,
susitikinėti su Ina, jis išėjo pasakęs:
- Niekas manęs neišskirs su mylimu žmogumi, aš išeinu.
- Neprieštarauju, - šypsodamasis atsakė tėvas.
- Tai tavo namai, o aš pasirūpinsiu savo namais, - toks buvo paskutinis jų
pokalbis. Bet savo namų Vėjus nesugebėjo įsigyti. Džiaugėsi, kad galėjo bent
pragyventi iš to, ką abu su Ina užsidirbdavo. Iš pradžių Vėjus išdidžiai siųsdavo
atgal tėvo atsiustus pinigus. Vėliau, jis juos pasilikdavo ir net laukdavo jų.
Jo tėvas, vienas iš klestinčių bankininkų, nebuvo labai jausmingas žmogus,
bet buvo protinga, nuostabą kelianti asmenybė. Jo vardas - Adolfas - labai dažnai
buvo tariamas įvairiausio amžiaus gražuolių lūpomis. Aukštas, grakščių judesių,
visada besišypsantis penkiasdešimtmetis, kerintis vyras turėjo dar ir nuostabų,
ištreniruotą kūną. Jį visada supo draugai ir draugės. Aktyvus gyvenimo būdas jį
darė dėmesio centru visur, kur jis benueitų. Tėvas neapgailestavo, kai sūnus išėjo
iš namų. Draugams jis netgi gyrėsi: ,,Vėjus nutarė išmokti gyventi pats, tai
nuostabu ar ne?” Kartais Adolfas susiedavo savo gyvenimą su mylima moterimi.
Ji gyvendavo pas jį iki pirmo kivirčo. Galbūt jis nemokėjo mylėti, o galbūt jo
meilė buvo laisva? Iki tol, kai žmona mirė, jis daug keliavo. Vėliau tapo
nepriekaištingu verslininku, įdomiu žmogumi, kurį kviesdavosi įvairiausių
pažiūrų žmonės. Didžiausius pavyduolius (o tokių atsirasdavo) jis paversdavo
draugais, bičiuliais. Adolfas sūnų augino nuo trijų metų, ir jau tada buvo aišku,
kad tėvas ir sūnus gali bendrauti tik neversdami vienas kito ką nors daryti.
Adolfas visada tylomis domėjosi tuo, kaip sekasi jo sūnui, todėl, sužinojęs, kad jis
pavyzdingai išlaikė egzaminus, sukvietė savo draugus ir padarė puotą, o sūnui
nusiuntė telegramą: ,,Sveikinu, tegul ir ateityje tau sekasi.”

Permainos
Pirmi saulės spinduliai pro rytinį langą apšvietė juodas, ilgas garbanas ir
apžėlusį vyriškio veidą. Vėjus prabudo. Po vakarykščio šou jam skaudėjo galvą.
Vonioje išgirdo čiurlenantį vandenį. Jam buvo keista, kad jis neprisimena, ar
mylėjosi vakar, ar ne? “Reikia nebegerti. Aš kvailys, reikia iš vis nebegerti.”
Ina išėjo iš vonios nuoga. Jos liaunas, proporcingas kūnas buvo toks artimas
Vėjui. Jis tyliai tarė:
- Ateik pas mane, Ina.
- Liaukis. Tu vakar pasigėrei, prikrėtei kvailysčių...
- Ir aš nieko, nieko? - Vėjus pabandė sužinoti, kaip gi buvo.
- Nieko, nieko, - šypsodamasi atsakė Ina, - tu jau seniai nieko, nieko, Vėjau.
Ji apsirengė ir išėjo į darbą. Sunki realybė persmelkė Vėjo supratimą, kai jis
pradėjo mąstyti, kur dabar dirbs. Ar sugebės įsidarbinti be tėvo pagalbos? Kaip
būtų paprasta - tereikia nueiti namo ir paprašyti. Ne. Vėjus apsirengė ir išėjo
ieškoti darbo.
 Vakare lijo, žaibavo. Gatvėse išsiskleidė įvairiaspalviai skėčiai. Žmonės
skubėjo. Prie viešbučio sustojo taksi. Prasivėrė mašinos durelės ir pasirodė
nuostabūs bordo spalvos aukštakulniai bateliai ir dar nuostabesnės, magnetiškai
traukiančios žvilgsnį, kojos. Gal todėl viešbučio kavinės lankytojai – vyrai
sužiuro pro langus. Nors vis dar lijo, mergina, grakšti lyg styga, kuri rodės tuoj
nutrūks nuo per liauno liemens, lėtai išlipo iš mašinos. Palaidinukė tuoj pat
permirko, išryškindama apvalias formas. Permetusi rankinuko dirželį per petį,
pasiėmusi didžiulį raudoną lagaminą, mergina neskubėdama žengė viešbučio
durų link. Jai pasisiūlė padėti vienas iš vyrų, su kuriuo mergina bemat linksmai
prakalbo. Štai tokį vaizdą pamatė Vėjus iš kitos gatvės pusės. Jis ką tik grįžo po
dar vieno nesėkmingo bandymo įsidarbinti. Bet dabar jis jau pamiršo savo
rūpestį ir, įbėgęs į vestibiulį, stebėjo viešnią iš nugaros pusės. Vėjo galvoje
nebuvo jokių minčių, jis tik grožėjosi liekna talija, įspūdingai sušukuotais
plaukais. Lengva, šelmiška šypsenėlė žaidė jo pravirose lūpose. Šiuo metu jis
buvo pakerėtas moterišku magnetizmu. Mergina atsisuko, mestelėjo į jį įdėmų
žvilgsnį ir įėjo į liftą. Vėjus garsiai aiktelėjo. Jis pamatė Iną. Ta mergina, verčianti
užsimiršti, buvo Ina! Bet iš kur tie įspūdingi rūbai? Naujas įvaizdis? Vėjus bėgte
užbėgo į ketvirtą aukštą, pravėrė savo kambario duris. Duše maudėsi ir dainavo
Ina. Jis įėjo į vonią, kuri buvo pilna garų ir kvepėjo gėlėmis. Ina buvo visa putose,
stovėjo užsimerkusi, rankomis glostė sau galvą. Vanduo tekėjo jos kūnu, putas
priversdamas lėtai slinkti žemyn.
- Vėjau? – Ina pajuto jo artumą.
- Taip, čia aš, - jis švelniai ją apkabino ir pabučiavo. Šis bučinys atgaivino
seniai pamirštą aistrą. Ir jie mylėjosi taip, lyg pirmą kartą. Mylėjosi ir stebėjosi
savo aistra. O karštas vanduo liejosi iš čiaupo, apgaubdamas garais jų kūnus, lyg
norėdamas pats prisidėti prie viso šito banguojančio vaizdo.
Kai maudynės baigėsi, ant stalo atsirado įdaryta paprika su skrudintomis
bulvytėmis, grietinėlė su žemuogėmis ir taurės, pilnos smaragdo spalvos vyno.
Vėjus, žvelgdamas į Iną savo rudomis, švelniomis akimis, pašnibždom tarė:
- Siūlau tostą. Už mano paslaptingą, įspūdingą, pačią gražiausią draugę, -
jie, neatitraukdami vienas nuo kito žvilgsnio, lėtai išgėrė.
- Na, o dabar papasakok, ką visa tai reiškia? Aš esu apstulbęs. Kaip tu moki
improvizuoti, o kur gavai tuos įspūdingus rūbus?
Ina įdėmiai, ramiai žvelgė į jį ir, truputį pagalvojusi, tarė:
- Tu apie ką čia?
- Slapukė, na pakaks. Kur jis, tas didžiulis lagaminas, kas jame? Tu žaidi su
manimi? Gerai, aš sutinku, - ir jis pradėjo ieškoti po lova, spintoje, balkone, -
neįsivaizduoju, kur tokį didelį galima paslėpti?
- Vėjau, kas tau yra? Tu mane gąsdini. Ko tu nori?
Jie ilgai aiškinosi, bet galiausiai Vėjus suprato, kad tai buvo ne Ina. Tarp jų
perbėgo šmėkla.
- Tau reikia gydytojo pagalbos ir mažiau gerti, - nusiminusiu balsu pasakė
Ina ir išjungė šviesą. Vėjus išmiegojo krėsle, o gal ir visai nemiegojo, pats
nesuprato. Ryte jis atsargiai paklausė viešbučio tarnautojo:
- Sakykite, ar ta mergina, kur vakar atvyko, ji išvažiavo?
- Ne. Ji vis dar čia, - nustebęs atsakė budintysis.
- O kokiame ji kambaryje?
- Tiesiai virš jūsų, tryliktame.
Vėjus buvo apstulbęs. Ji yra iš tikrųjų. Ir jam tik pasirodė, kad tai Ina. Vėjus
nenorėjo pripažinti, bet įkyri mintis rėkė iš jo vidaus, kad mylėtis jis buvo
įkvėptas būtent anos merginos. Jam darėsi nemalonu. Jis nuėjo prie
nepažįstamosios durų ir pabeldė. Bet durų niekas neatidarė.
Praėjo savaitė. Inos namuose beveik nebuvo. Ji vengė jo. Vėjus dabar jau
tikrai žinojo, kad neves Inos. Jam pačiam tai pripažinti buvo skaudu, nes jis ją
mylėjo, bet - kaip? Jis analizavo savo gyvenimą, kaip psichoterapeutas, ir pats
tapo pirmu savo pacientu. Jis suprato, kad, anksti netekęs motinos, Inoje ieškojo
prarastos meilės. Gal todėl taip greitai užgeso aistra, gal dėl to jis ją brangino ir
saugojo. O ir ji buvo vieniša, užaugusi vaikų namuose. Jie buvo ieškantys vienas
kito artumo ir jį radę. Vėjui skaudėjo širdį. Jis bijojo netekti Inos, bet suprato,
kad jų meilė - tai ne sutuoktinių meilė. Tiesa buvo aiški, bet sutramdyti jausmus
atrodė neįmanoma. Jis prisiminė savo motiną, ramią, linksmą su juo ir piktą su
tėvu. Kai mama verkdavo, jis prisiglausdavo prie jos ir tada ji nurimdavo.
Klausydamasis jos širdies plakimo, jis užmigdavo. Ir dabar panašiai jis jautėsi, kai
palaimingai snūduriuodavo ant Inos krūtinės. Vėjus suprato savo padėtį, bet
padėti sau buvo sunku.
Praėjo dar savaitė. Darbo vis nėra, tik atėjo tėvo perlaida su didžiule pinigų
suma. Vėjus ėjo per nukritusius medžių lapus, kurie kėlė jam liūdesį, ėjo ir
galvojo apie beprasmį savo gyvenimą. Jo širdį šildė ta mergina, kurios jis taip ir
nesutiko, bet kurią prisimindamas šypsojosi. Ji apvertė jo gyvenimą, lyg įžiebė
mažą kibirkštėlę, prasmę. Pradėjo lyti. Vėjus užėjo į kavinę. Kvapni kava sušildė
jį. Pro langą matėsi prabangus restoranas. Čia vis sustodavo automobiliai,
išlipdavo vakarui pasipuošusios poros ir įeidavo į vidų. Vėjui buvo svetimas toks
laiko praleidimas, jam labiau patiko sėdėti namuose, bet namų lyg ir neturėjo.
Linksmintis jis mėgo gamtoje su filosofiškai nusiteikusia kompanija, bet dabar
lauke ruduo, ant žalios pievelės nebepasėdėsi. Rengtis Vėjus mokėjo
nepriekaištingai, jis nepaklusdavo madai, o jausdavo, ką ir kada turi apsirengti.
Dabar šito nėra, nes tai brangiai kainuoja, o ir progos nėra. Žiūrėdamas pro
langą, jis mąstė apie tą merginą, kuri vienu žvilgsniu apvertė jo pasaulį. O kas
būtų, jeigu ji paliestų jį?
Iš balto „Mersedeso“ ilgai niekas neišlipo, bet kai prasivėrė durelės, išlipo ji
– netikroji Ina. Įsikibusi į pagyvenusio vyriškio parankę ji žengė restorano link.
Vėjus lėkte išlėkė iš kavinės ir, pribėgęs nepadoriai arti, kvailai į ją žvelgė. Jie, net
nedirstelėję į nesiskutusį jaunuolį, įėjo vidun. Vėjus pajuto savyje nuostabų ryžto
jausmą. Jis susipažins su ja, kad ir kas benutiktų. Ir štai jis matuojasi labai stilingą
kostiumą, batus ir visą kitą. Jis džiūgavo, kad būtent šiandien jis gavo pinigus,
kad užėjo į kavinę ir kad susipažins su savo svajone. Vėjus perbraukė ranka vašku
suteptas garbanas, mirktelėjo savo atvaizdui veidrodyje ir įėjo į restoraną. Ji
sėdėjo nugara į jį, bet kokia tai buvo nugara! Didelė suknelės iškirptė rodė
aksominį merginos odos spindesį. Jos kaklas šaukte šaukėsi glamonių. Vėjus
jautė, kaip jį kausto aistros virpulys. Vėjaus žvilgsnį, pilną magnetizmo,
užsimiršimo, pastebėjo merginos draugas. Tik Vėjus jo nematė, nes tuo metu,
išgėręs taurę vyno, visiškai pasidavė tam, ką dabar jautė. Mintimis jis glamonėjo
jos pečius, plikas rankas. Gal todėl, kad ji buvo tokia pat, kaip Ina, Vėjus jautė,
kad pažįsta jos kūną, jos kvapą. Nauja buvo tik klaiki aistra. Jis tramdė save, ir
jam tai taip patiko, lyg jis būtų atradęs laimės lobį. Kraujas virė ir jis jautė, kaip
jis kunkuliuoja gyslose, sukeldamas euforiją. Jaunuolis sunkiai nukreipė savo
žvilgsnį nuo žavios merginos ausytės į savo užsakytą vakarienę. Buvo skanu,
daugiau, nei skanu. Pasigirdo muzikos garsai, šelmiška dainininkė uždainavo
sodriu balsu bliuzą: „ Aš mylėjau tave, tau nežinant...“ ir Vėjus pats nesuprato,
kaip atsidūręs prie savo išrinktosios stalelio, tarė:
- Gal leisite pašokti su jūsų dama? - Vyriškis mostu parodė, kad
neprieštarauja ir Vėjus ištiesė merginai ranką, bet ji maloniai ištarė:
- Atleiskite, aš nenoriu.
Būna akimirkų, kai mes nežinome, ką darome, ir šiuo metu taip atsitiko
Vėjui. Kraujas plūstelėjo į smegenis, jis jau sėdi už savo stalelio ir bando
nusiraminti. Bet vos tik suskamba valso garsai, jis, lyg nieko nebuvo atsitikę,
elegantiškai priėjo prie savo išrinktosios ir maloniausiai pakuždėjo jai į ausį:
- Maldauju.
Mergina atsistojo. Ir štai jie sukasi muzikos garsuose. Jis nemirkčiojo, o
tiesiog skendo josios akių gelmėse. Oi, kaip seniai jis buvo toks laimingas. Jokių
minčių, tik aistra, valsas, akys ir nuostabus lengvumo jausmas, apėmęs kūną. Ji
taip pat įdėmiai žiūrėjo į jį. Vėjus suprato, kas skiria ją nuo Inos - tai akių spalva,
jos – žalios. Jo rankos po truputį spaudė ją prie savęs, o ji nei kiek nesipriešino,
atrodė, kad ji tik ir laukia drąsesnių jo veiksmų. Jo lūpos palietė jos gražią ausį.
Alpdamas jis sušnabždėjo:
- Kas tu?
- Aš esu tavo svajonių moteris, - ji atsakė jam su lengva pašaipėle, -
mielasis, tau pasisekė, kad mane radai, - ji juokėsi.
- Kuo tu vardu?
- Virga, o ką?
- Aš Vėjus.
- Vėjus? Tikrai? Gal gali papūsti? O gal pavirsti į viesulą? – Ji vis juokėsi, o
jis buvo laimingas, kad jai linksma.
Muzika nutilo. Jis palydėjo ją prie stalelio. Jos palydovas, žavingai
šypsodamasis, kreipėsi į Vėjų:
- Jaunuoli, matau jūs esate vienas. Gal prisėsite prie mūsų?
Ir štai jis greta jos. Po kelių tostų už meilę, už laisvę, Vėjus laisvai
šnekučiavosi su naujais savo bičiuliais.
Kai ryte jis prabudo, jį aplankė siaubinga mintis apie tai, jog jis vėl liko
nežinomybėje. Nei adreso, nei telefono, nei jokio supratimo, kur ji dabar yra, jis
neturėjo. Kaip jis grįžo namo? Kodėl neprisimena? Per daug išgėrė? Vėjus buvo
šoke nuo tokių minčių. Jam darėsi koktu nuo savęs. Kaip jis taip galėjo? Jis
skubomis patikrino švarko kišenes - pinigai buvo net nepaliesti.
Jie užmokėjo už jį. Vėjus bėgo laiptais į viršų ir, pamatęs skaičių 13, pabeldė.
- Jūs be reikalo beldžiate, ji išvyko naktį, - pasakė kambarinė.
Dar porą savaičių Vėjus ieškojo darbo, vaikščiojo paniuręs paniurusiomis
miesto gatvėmis ir jautė, kad daugiau taip nebegali. Jo širdis buvo perpildyta
meilės liūdesio, jis gyveno akimirka, kai jautė jos kvapą, artumą. Jo mintys vedė jį
namo, pas tėvą, ir jis ryžosi grįžti. Apsivilko savo naujausią kostiumą, kišo baltą
aksesuarą į išorinę švarko kišenę ir kažką užčiuopė. Tai buvo vizitinė kortelė:
"Virga Stoun Centreville, Virginija 30233 U.S.A” ir kitoje pusėje smulkesnė
informacija. Vėjus atsisėdo. To buvo per daug, jo protas užstrigo, jis pyko ant
savęs ir kartu džiaugėsi. Jis nepamena, kad būtų ėmęs šią vizitinę, bet dabar kokia
reikšmė viso to? Svarbu, jis žino, kur ji yra. Bet Amerika ne Lietuva, reikia didelių
pinigų. Tėvas dabar Vėjui buvo paskutinis šansas kovoje su atstumu dėl savo
meilės.
Jie pasisveikino, kaip geri draugai. Tėvas nuoširdžiai džiaugėsi, jis suprato,
kad sūnus apsisprendęs sugrįžo namo, ir tuo buvo laimingas. Jie papietavo,
pakalbėjo apie gyvenimą, ir, kai tėvas pasiūlė tuoj pat rasti jam darbo vietą, Vėjus
nedrąsiai pasakė:
- Tėve, iš tikrųjų, tai aš dabar negaliu dirbti. Supranti, įvyko kažkas, ko aš
negaliu peržengti. Yra toks reikalas...
- Pasakok, pasakok, - Adolfas šypsojosi, o Vėjui buvo labai sunku kalbėti
apie pinigus.
- Man reikia pinigų.
- Čia tai bent reikalas. Ir kam tau pinigai?
- Aš įsimylėjau, ji Amerikoje. Reikia nuvažiuoti ir išsiaiškinti.
Adolfas išklausinėjo viską. Jie kalbėjo ilgai, nes Vėjui jau senokai reikėjo
išsipasakoti. Tėvas atsakė lengvai ir gražiai:
- Važiuok, tai šventas reikalas. Meilę ne kiekvienas užsitarnauja, ir jeigu tau
taip nutiko, kaip sakai, tai šiuo metu nieko negali būti svarbiau už vienintelį
dalyką, kuris yra gyvenimo pagrindas. Važiuok, dėl pinigų nesirūpink, parvežk ją
namo, kaip nuotaką.
Į kelionę buvo susiruošta gana greitai. Viza ir visa kita buvo Vėjaus rankose
sumanaus ir įtakingo tėvo dėka. Vėjus nerimavo, laukė tėvo atsisveikinti. Jis
pamatė jį, bėgantį per laukimo salę, ir pats žengė pasitikti. Tėvas ir sūnus
apsikabino. Įdėmiai pažvelgęs į sūnaus akis, Adolfas tarė:
- Vėjau, prisimink tai, ką dabar tau pasakysiu. Kas benutiktų, neskubėk
vertinti. Siek savo tikslo, nepasiduodamas jokioms aplinkybėms. Meilė nežino
kliūčių, ji aukščiau visko.

Skaistybė
Taksistas važiavo lėtai, rodydamas, kas kur randasi. Bet Vėjus nebuvo
turistas, jis buvo paskendęs savo mintyse, laukime, kas ir kaip bus, kai jis ją vėl
pamatys? Afrika, Azija ar Amerika, koks skirtumas žmogui, kuris trokšta mylimo
žmogaus? Galop jie privažiavo. Tai buvo baltas, nedidelis namas. Ji turėtų čia
gyventi. Vėjus įžengė pro vartelius ir ėjo akmenimis grįstu takeliu link namo
durų. Jis grožėjosi dar žydinčiomis rožėmis, kurių čia buvo labai daug. Jis
nustebo, pamatęs balto angelo skulptūrą, tiesiančią rankas ir sparnus į dangų,
žengiančią iš vandens. Tai buvo subtilus fontano šedevras. Jis pabeldė.
Skambučio nebuvo. Jis pabeldė vėl. Jų akys susitiko.
- Čia tu? Vėjau, negali būti, - Virga nuoširdžiai apsidžiaugė, - užeik gi, kaip
kelionė?
Vėjus įėjo į jaukų kambarį be baldų. Virga, pastebėjusi jo nustebimą,
juokėsi. Ji padavė jam pagalvę ir pasiūlė sėstis. Jie susėdo prie žemo, apvalaus
stalelio. Kalbėjo apie šį bei tą, nieko esminio neliesdami. Ji atrodė lyg mergaitė,
tokia paprasta, linksma. Tai nebuvo ta rafinuota dama, kurią jis matė Lietuvoje.
-Tu alkanas?
- Dabar jau ne, nes tu šalia.
- Liaukis, žinau, kad alkanas, eime į virtuvę, gaminsime pietus.
Vėjus jautėsi taip, lyg jis čia buvo jau seniai laukiamas, žinomas. Ji rodė jam
įvairiausius prieskonius, kuriuos užaugino pati. Ji be paliovos kalbėjo:
- Aš esu vegetarė, todėl apgailestauju, bet mano namuose nebūna vargšų
gyvūnų kūnų.
- Ne, ne, man visiškai nesvarbu,- jis skubėjo atsakyti.
- Kodėl? Atleisk, bet čia vienintelė vieta, kurioje aš esu kategoriška.
Kiekvienam mąstančiam turėtų būti svarbu, ką jis kiša į savo kūną, kas garuoja
ant jo stalo: kvapni žolių arbata ar gabalas kieno tai kūno.
Vėjus jautėsi nejaukiai. Vegetarizmas jam nebuvo svetimas, nes jo tėvas
niekada nevalgė mėsos. Kažkodėl dabar jis jautėsi toks purvinas ir tai jį žeidė, bet
Virga tuoj tai pastebėjo ir ištaisė padėtį:
- Atleisk, kad užsipuoliau. Mano bendravimo rate visi – vegetarai, todėl aš
irgi jaučiuosi nelabai gerai su tais, kurie gali užmušti. Mes valgysime žemuoges,
gersime mėlynųjų vynuogių vyną, skanausime rytietiškų daržovių troškinį ir
mano keptą grikių duoną, o tu man padėsi visa tai padaryti.
Jie gamino valgį, pagal tam tikras taisykles, kurių pagrindas buvo meilė.
Todėl Vėjus buvo laimingas taip, kaip dar niekada nesijautė. Kai Virga uždegė
korių žvakę, stalas atrodė fantastiškai. Valgiai turėjo sodrias spalvas, ypatingus
kvapus, ir Vėjus pasijuto toks alkanas, kad pajautė, kaip skaudžiai sunkėsi seilės
jo burnoje. Jie valgė, gėrė ir kalbėjo, kalbėjo... Jis nieko daugiau ir nenorėjo, tik
kad tai - tęstųsi amžinai. Keista, bet jis negalvojo apie seksą. Jis lietė ją, jie šoko...
Nuo viso to jis buvo saldžioje ekstazėje, užliejusią jo širdį ir protą.
Ryte jį pažadino paukščių čiulbėjimas. Jis miegojo sniego baltumo
pataluose, minkštoje, kvapnioje lovoje. Kambarys, kuriame atsibudo, buvo
geltonas. Sienos, užuolaidos, staltiesė, šviestuvas - viskas geltona, jokių daiktų
daugiau nebuvo. Jis žinojo, kad jos nėra, kad ji kažkur dirba ir grįš tik vakare.
Todėl jis neskubėjo mąstyti, stengdamasis kiekvieną akimirką čia pratęsti iki
maksimumo. Jis apžiūrinėjo namą.
Virtuvė, didžiulis salonas be baldų apačioje ir trys skirtingų spalvų
miegamieji - viršuje. Keistas namas: daiktų tik būtinas minimumas, nei
televizoriaus, nei radijo. Nerado jis ir vonios, prausėsi virtuvėje. Jokių knygų,
spaudos, visur tuščia. Jis išėjo į kiemą. Pinta medžių tvorele aptvertas plotas buvo
nemažas. Matėsi keistų augalų lysvės; eilėmis susodinti krūmai ir medeliai rodė,
kad turi savo paskirtį. Kiti namai atrodė turtingiau, bet tai nebuvo turtuolių
kvartalas. Iš toliau baltas Virgos namas panašėjo į kažkieno tai galvą - langais, lyg
akimis, jis žvelgė į Vėjų gana nepalankiai. Vėjus šyptelėjo pagalvojęs, kad jo
mąstymas įdomiai keičiasi. Jis priėjo akmenimis grįstus tris vienas kitame
apskritimus. Atsistojo į vidurį ir užsimerkė. Rami ryto erdvė darė jam įspūdį, jis
pagalvojo, kad tiek mažai reikia žmogui, kad būti laimingu: paprastumo ir
meilės.
Kai ji grįžo, jis buvo jau išviręs arbatos ir paskrudinęs bulvių.
- Ar valgysi?
- Jeigu su meile darei...
- Virga, su meile, su visa širdimi prašau, tekėk už manęs. Tik tam čia
atvažiavau. Maldauju, aš negaliu be tavęs.
Virga neskubėjo atsakyti.
- O ar tau neįdomu, ar aš tave myliu?
- Aš esu tikras, kad taip. Aš klystu?
- Aš myliu tave, bet tai nieko nereiškia.
- Reiškia. Negaiškim laiko. Važiuojam namo, aš turiu viską, mums nieko
netrūks.
- Viską? Čia tai bent. Tu negalvoji, ką šneki. Aš tau atsakysiu, bet ne
šiandien, gerai?
- Gerai. O kas man belieka? Tiesa, norėjau paklausti, o kur čia vonia? Tau
jos nereikia?
- Yra vonia, eime, išsimaudysime, - Virga atsistojo ir priėjo prie nedidelių
durelių, kurias Vėjus manė vedant į sandėliuką. Jie leidosi laiptais į rūsį. Pravėrę
kitas duris, jie atsidūrė rožinėmis plytelėmis grįstoje aikštelėje. Čia viskas buvo
rožinės spalvos. Didžiulė trikampė vonia puikavosi kairėje, o dešinėje – durelės į
sauną, per vidurį – nedidukas baseinėlis. Visur kabantys veidrodžiai teikė daug
erdvės ir pojūtį, kad jie ne vieni.
- Renkis, eime, - pasakė Virga ir nusimetė chalatėlį. Jos krūtų speneliai
pažvelgė į jį hipnotizuojančiu žvilgsiu.
- Myliu, - tarė Vėjus ir žengė prie jos. Ji apsisuko ir šoko į baseiną. Vėjus
šoko net nenusirengęs. Baseinas buvo gilus. Vėjus pagavo Virgą, jau perplaukusią
į kitą pusę ir bandančią išlipti. Jis apkabino ją per pilvą, įtraukė atgal į baseiną ir
godžiai įsisiurbė į lūpas.
Tiek ilgai lauktas momentas užvaldė jo kūną. Jis nieko nebegirdėjo,
nebematė, tik aklai ėjo į savo tikslą – suartėti. Tokia laukinė aistra, kuri jį
užvaldė, galėtų padaryti neįmanomus dalykus, ir ji tai darė. Jam netrukdė tai, kad
buvo baseine, kad ji šaukė jam: “Ne”, kad jis ją mylėjo. Jis, pats to
nesuprasdamas, siekė ją išprievartauti. Vyko kova. Jis sudavė jai, kai ji kažkokiu
būdu sugebėjo neįsileisti jo grūdamo penio.
Viskas praeina: ir audros, ir karščiai, ir nesąmoninga būsena, kai žmogus
prabunda ir turi prisiminti, kas buvo ir ką padarė. Taip prabudo ir Vėjus. Jis
prabudo geltonajame kambarėlyje, jam siaubingai skaudėjo galvą, jis jautėsi
sumuštas. Ir tikrai, palietęs galvą, užčiuopė didžiulį guzą. Bet viskas tuoj pat tapo
nereikšminga, kai jis ėmė prisiminti tai, kas buvo vakar. Jo atmintyje kilo
prievartos vaizdai ir Vėjui rodėsi, kad tai negali būti tiesa - tai sapnas. Jis padarė
tai ar ne? Jis nieko nepamena, kas buvo toliau. Jį pykino, galva sukosi, bet jo
suvokimas apie tai, kas įvyko, jį varė iš proto. Jis nežinojo, ar jam eiti į apačią, ar
laukti čia? Ką pasakyti? Jis jai pasipiršo, o dabar... O kas dabar?
Jis gi myli ją. Vėjus jautėsi, lyg būtų ką nužudęs. Jis, baigęs mokslą, nežinojo,
kas jam atsitiko, negalėjo padėti sau susivokti. Jis palengva prisiminė, kad nieko
nebuvo - jis jos nepalietė. Sudavė jai ir pajuto smūgį į galvą, štai ir viskas. “Ačiū
dievui”, – mintyse jis ištarė tai su didžiausiu palengvėjimu. Jis atsikėlė ir, giliai
atsidusęs, leidosi laiptais į saloną. Girdėjosi fleitos garsai, pasijuto ladano kvapas,
degė žvakės. Jis išvydo nerealų, jo galvoje netelpantį vaizdą. Virga gulėjo ant
pilvo visiškai nuoga, ją apžergęs juodaodis maigė jai stuburą. Jis buvo tik su
trumpikėmis ir toks galingas, kad Virga jo rankose atrodė lyg lėlė. Vėjus priėjo
arčiau. Jie jį ignoravo, lyg nematė. Vėjo galvoje gimęs atsiprašymas virto pavydo
jausmu. Jis norėjo, tik nežinojo, ko. Jis jautė, kad neapgalvotai pasakytas žodis ar
padarytas veiksmas ir - daugiau jis niekada jos nebepamatys. Jis buvo tuo visiškai
tikras. Vėjus prisiminė tėvą: “Kad ir kas nutiktų, neskubėk vertinti”, ir tada jis
nuėjo į vonią. Gerai išsimaudęs, pasigarinęs, įėjo į saloną. Čia nieko nebebuvo.
Name jis buvo vienas.
Kieme jam pasidarė geriau. Jis atsisėdo prie geltonos rožės krūmo ant balto
suolelio. Mąstė apie save, kad visai nepažįsta savęs. Jį persmelkė šiurpas.
- Vėjau, tau reikia važiuoti namo. Dabar. - Virga stovėjo šalia, nusiminusi,
šalta, diplomatiška.
- Ne. Neatsitiko nieko tokio, kad turėčiau važiuoti be tavęs. Tu neatsakei
man. - Vėjus stebėjosi savimi. Ar čia kalba jis? - Suprask pagaliau, čia - meilė,
mes skirti vienas kitam.
- Aš sužavėta. Tu dar ir cinikas. Man nereikia vyro prievartos.
- Atleisk, atleisk man, aš nežinau, kodėl taip pasielgiau, aš nenorėjau.
Suprask pagaliau, prašau, nevaryk manęs, o gal tu manęs nebemyli?
- Nežinau.
- Ką? Vakar sakei ką kitą. Nejaugi meilė tokia trapi?
- Ne. Meilė laisva, o tu naudoji prievartą. Aš suprantu, kad aistra tave
nubloškė, bet yra vyrų, kurie vadovaujasi galva, o ne viskuo, kas yra žemiau
bambos. Man reikia mylinčio žmogaus.
- Virga, paklausyk, žinoma, kad aš susimaliau, bet kodėl mums
nepasimylėjus dabar, kodėl tu mane atstumi?
- Todėl, kad nenorėjau ir nenoriu dabar.
- Gal tu dar mergaitė? Pasakyk, aš suprasiu.
- Suprask, kaip nori, - pasakius tai, ji nuėjo į vidų.
Vėjus turėjo pamąstyti. Jis jautė neaiškų džiaugsmą, nes tie jos paskutiniai
žodžiai vertė jį manyti, kad yra būtent taip - ji mergaitė. Toks siurprizas Vėjų
atšaldė. Jis jautė, kad tai, kas pas juos įvyks po vestuvių, bus taip, kaip turi būti.
Jis bus pirmas. Tik tas jos drąsumas, koketavimas ir tas juodaodis kėlė neaiškų
nerimą. Jis neišvažiavo. Jie vėl elgėsi normaliai, lyg nieko ir nebuvo atsitikę. Virga
buvo linksma, ji sutiko pabandyti jų bendravimą pratęsti. Kartą, kai po
vakarienės jis ją pabučiavo, jo širdį užliejo supratimo banga. Jis tada pasakė:
- Žinai, man visai nesvarbu, kad mudu nesimylime. Aš puikai tave suprantu.
Tu iš tų senamadiškų laikų, kuriuose viskas po vestuvių. Taip dar geriau. Mes
turėsime savo medaus mėnesį, ir jis iš tikro bus medingas, ar ne, brangioji?
- Gal. Bet aš nesu tokia, kokią tu mane įsivaizduoji. Aš noriu tau pasakyti,
kad...
- Ne, ne, nesiteisink, nereikia, aš puikiai žinau, ką tu pasakysi, kartoju,
nesvarbu. Aš myliu tave ir lauksiu tiek, kiek reikės. Tu skaisti, aš tai jaučiu ir
matau.
Virga pradėjo juoktis. Ji kvatojosi vis labiau.
- Palauk, ko tu juokiesi, ką aš pasakiau juokingo? Cha, cha, cha, - Vėjus
juokės kartu, kol vėl pagavo jos lūpas, tada jis persipildė begalinio švelnumo.
Vėjus nieko neklausinėjo, jis bandė suvokti save, bet laikas negailestingai
plaukė į pabaigą, artėjo išvykimo diena, o atsakymo dar nebuvo. Beveik mėnesį
jie gyveno kartu. Kartais juos aplankydavo Josifas, juodaodis masažistas, kartais
jos bičiuliai, žmonės, panašūs į ateivius. Jie kalbėdavo apie kosmoso platybes,
apie Vėjui nežinomas būtybes, valgė vaisius, riešutus, gėrė sultis ir buvo labai
mandagūs, laisvi. Vėjus žavėjosi jais, bet jie laikėsi jo atžvilgiu labai šaltai. O
dabar jis laukė atsakymo, nes širdimi ir protu, kūnu ir dvasia troško jos meilės.
Tą lemtingą rytą lijo, lašai beldė į langus. Virga, įdėmiai žvelgdama jam į akis,
prabilo:
- Aš myliu tave, pati nežinau kodėl, todėl ir esu tikra, kad tai meilė. Aš noriu
ištekėti, turėti vaikų, pakeisti savo gyvenimo būdą. Nežinau, kas mūsų laukia, kas
nutiks, bet esu viskam pasiruošusi. Aš nieko iš tavęs nesitikiu, tu visada būsi
laisvas, mus jungs tik meilė, todėl važiuoju su tavimi.
Jis buvo sužavėtas šia kalba, bet negalėjo atsakyti tuo pačiu. Jis daug tikėjosi
iš jų santuokos. Jis tikėjosi laimės.
Jie susiruošė kelionei. Jau turėjo bilietus. Surengė atsisveikinimo vakarėlį,
atėjo draugai ir bičiuliai, tie keisti jos gyvenimo palydovai. Vėjo dideliam
nustebimui jų buvo tiek daug, kad ne visi tilpo kambaryje. Jie buvo tylūs, rimti,
pasinėrę į apmąstymus.
- Kodėl jie tokie liūdni? - Paklausė Vėjus, nežinodamas, kaip jam elgtis.
- Pas mus taip reikia, tai susikaupimo valanda. Aš – dalis jų, ir jiems skaudu,
kad išvykstu į nežinomybę.
- Palauk, palauk, kodėl į nežinomybę? Tu vyksti į savo namus, pas savo vyrą,
tai ne laidotuvės.
- Tu nesupranti. Neklausinėk dabar, aš turiu pabūti su jais, jeigu tau
neįdomu, gali kur nors eiti, - tai pasakiusi Virga sėdo į draugų ratą. Jie tylėjo. Tik
dabar Vėjų persmelkė keistas klausimas: ”Kodėl jos draugai beveik visi vyrai,
jaunuoliai? Kodėl jie tyli? Kodėl taip į ją žiūri? Kodėl merginos, esančios čia,
žiūri į Virgą lyg į dievaitę? “ Jo galvoje sukosi įvairiausi atsakymai, nuo kurių
pašiurpo oda, bet jo protas sudėliojo viską į savo vietas, ir jis nurimo. Keistas
atsisveikinimo ritualas baigėsi. Vienas vyras, labai tamsaus gymio, degančių akių,
matyt, jų vyriausiasis, atsistojo. Virga priėjo prie jo. Jie žiūrėjo vienas kitam į akis
ir Vėjui pasirodė, kad jis to, kas čia vyksta, neatlaikys. Jis neapsiriko. Vyras artėjo
prie jos, prisiglaudė savo skruostu prie jos veido ir jie susijungė bučiniu. Vėjus
netikėjo savo akimis. Virga nesipriešino, ji apkabino jį. Niekas į Vėjų nekreipė
dėmesio, ir kol Vėjus apsisprendė, ką jam daryti, jie baigė savo intymią sceną,
pradėjo skirstytis. Vėjus nieko neklausė. Jis žinojo, kad nusipelnė pasiaiškinimo
ir jo sulauks. Bet Virga nemanė aiškintis, ji nesuprato būsimo vyro nerimo.
Kelionė buvo rami, bent jau taip atrodė iš išorės. Tik Vėjo galvoje siautėjo
audros. Jo smegenys kaito, jis stebėjosi savimi, kodėl nepriėjo, neišskyrė jų, kodėl
nepaprašo pasiaiškinti, kodėl?
- Virga, ar...
- Ką, mielasis?
- Kodėl jis tave bučiavo?
- Kaip tai kodėl? Atsisveikino. O ką? Tau nepatiko, kaip jis tai darė?
- Labai patiko, žinoma, taip aistringai, cha, cha, be abejo, patiko...
- Man irgi patiko, jis nuostabus. Jeigu tu jį pažintum artimiau, jis taptų tavo
draugu. Aš jį myliu.
Ji žvelgė pro langą su palaiminga šypsena, o Vėjo galvoje skambėjo tėvo
frazė: “ Kad ir kas benutiktų, neskubėk vertinti.” Lėktuvas leidosi. Reikėjo galvoti
apie tai, kaip juos sutiks tėvas, ar ras jį namuose, nes jo neperspėjo, kad grįžta.
Reikėjo galvoti apie vestuves.

Gyvenimo pamoka
Vėjus buvo laimingas, kai taksi juos vežė namo. Kaip ten bebūtų, jo svajonių
moteris važiavo su juo. Jis, apsvaigęs nuo meilės, dreifavo pergalės bangose.
Duris atidarė tėvas. Jis juos pasveikino nuostabia kalba, apkabino
sužadėtinius, lyg būtų žinojęs, kad jie grįžta. Viskas buvo nuostabu. Tik tas
keistas tėvo žvilgsnis užkliuvo Vėjui. Tėvas žvelgė į ją kažkaip neabejingai, lyg
būtų priešiškas jai. Bet Vėjus numojo į tai ranka.
Ėjo laikas. Sužadėtiniai aplankė draugus, jūrą, muziejus. Viskas buvo kuo
puikiausiai. Iki vestuvių buvo likęs mėnuo. Vėjus pradėjo dirbti vienoje
privačioje klinikoje. Jam patiko jo darbas. Padėti žmonėms susivokti savo
jausmuose, sąmonėje, pasaulyje - jis tai sugebėjo. Ir žmonės jį pamėgo, gerbė,
mylėjo. Bet kaip gamtoje, taip ir gyvenime, kartais įvyksta įvykiai, kurie nuneša
mūsų sugebėjimą mąstyti į bedugnę ir grąžina mus gyvenimui visai kitokius.
Nuo pat pirmo žvilgsnio, kai tik pamatė Virgą, Adolfas labai pasikeitė. Jis
buvo žmogus, kuris žinojo tiesą ir negalėjo jos paneigti. Tiesa buvo ta, kad jis
suprato, jog Virga nebuvo tokia, kokia atrodė. Ji vengė Adolfo. Jie vengė vienas
kito, nors abu jau buvo pasmerkti tam, kas vadinama “tornado”. Jie tik laukė
momento, kai traukos dėsniai nebekurs pasipriešinimo. Ir šis momentas
priartėjo. Ji ėjo namo, apkabinusi krepšį, pilną vaisių. Adolfas lėtai privažiavo,
atidarė dureles ir, žvelgdamas žvilgsniu, kylančiu iš apačios į viršų, prikimusiu
balsu tarė:
- Sėsk.
Ji stovėjo, stipriai spausdama prie savęs krepšį, žiūrėjo į jį ir jautė, kaip
tirpsta kojos, rankos, kaip nyksta sąmonė, kaip lengva ir saldu darosi krūtinėje,
kaip išnyksta laikina ir beprasmė tikrovė, ir...
Jie važiavo tylėdami. Jie važiavo prie jūros. Jūra laukė jų, ji buvo pasiruošusi
nakties poilsiui. Horizonte vis dar matėsi nusileidusios saulės raudonis, bet pati
jūra jau tamsėjo, tik mažos bangelės vos, vos lietė krantą. Adolfas ir Virga žiūrėjo
į bekylantį pilną mėnulį, kaip į nedviprasmišką ženklą. Jis apkabino ją, lyg ilgai
ilgai namuose nebuvusią žmoną. Lūpos susiliejo, kaip susilieja dangus ir žemė
horizonte. Jų rankos juos nurengė. Du nuostabūs kūnai, nutvieksti sidabrinio
mėnulio šviesos, tamsiame jūros fone atrodė didingai. Jie lietė vienas kitą taip,
kaip liečiamas pienės pūkas, kad nenuskristų subyrėjęs. Jų kūnai, išsiilgę meilės
virpesių, nebegalėjo būti atskirti... Jis pakėlė ją ir įėjo į amžinybę. Ji apkabino jį
kojomis ir suspaudė taip stipriai, kad kūnai susiliejo visomis prasmėmis. Jiems
nereikėjo judesių, jie sustingo aistros ekstazėje, be kvėpavimo, be sąmonės, be
laiko ir erdvės.
Jis tvirtai stovėjo ant jūros kranto, laikydamas ją, ir jie atrodė lyg monolitas,
tobula skulptūra. Jeigu koks žmogus būtų ėjęs ir pamatęs juos, vargu ar būtų
supratęs, ką mato, bet jų niekas nematė... Galbūt tik dvasios ir angelai žiūrėjo ir
pavydėjo, kad neturi žemiško kūno ir galimybės pajausti amžinybę. Pūstelėjo
vėjas. Jie pradėjo judėti. Lėtas atstūmimas ir staigus sugrįžimas vėl ir vėl, ir vėl, ir
Adolfui ėmė linkti kojos. Jis atsiklaupė ir griuvo aukštielninkas, išmesdamas
rankas į šalis. Dabar ėmė šokti moters kūnas. Ji sėdėjo ant jo lyg ant pegaso ir
šoko pilvo šokį. Jos krūtys lyg du balandžiai veržėsi skristi. Jis buvo užsimerkęs.
Jis bijojo pažvelgti į ją, nes žinojo, kas ji, žinojo, kad tai, ką pamatys - pavergs jį,
taps jo gyvenimu. Jie priėjo savo ekstazės kryžkėlę, bet Adolfas nieko nenorėjo
baigti. Jis staigiu judesiu ją apkabino, įtraukė jos lūpas ir ėmė gerti meilės somą,
tą nuostabų gėrimą, kuris grąžina jaunystę, jėgas, gyvenimą. Smėlis po jų kūnais
paslinko, ir jie įvirto į vandenį, paniro, bet to nejautė. Jų judesiai tankėjo, jiems
trūko oro. Virga nustūmė jį ir, išropojusi į krantą, laukė jo. Ir vėl susiliejo
stichijos. Adolfas matė, kaip jo rankos glamonėja jos klubus, sėdmenis, matė, bet
nesuvokė tai darąs. Atėjo tik viena mintis: “Aš jos valdžioje”. Jis iškėlė rankas į
viršų, įsitempė lyg norėdamas kilti ir suklykė. Tai buvo amžinybės šauksmas.
Virga viską nutraukė. Ji šypsojosi, atrodė tokia tyra, nekalta... Pakilusios bangos
užliejo vėl susiliejusius jų kūnus.
 Švito. Aušra užtiko juos vis dar meilės liepsnoje. Bet aistra jau rimo.
Palikdama kūnams virpesį kaip dovaną, ji išėjo. Jis aprengė ją lyg mažą mergaitę.
Jie jautė liūdesį. Jie suprato, kad juos jungia laisva, amžina, nieko neprašanti,
viską atiduodanti meilė, ir tai būtų nuostabu, jeigu ne Vėjus. Jis - jo sūnus.
Adolfui suspaudė širdį. Jų nebuvo namuose visą naktį, reikės kažką pasakyti.
Virga tylėjo. Ji turėjo savo gyvenimo filosofiją, kuri alsavo laisve. Ten nebuvo
vietos melui. Adolfas negalėjo apgauti sūnaus. Bijojo sakyti ir tiesą. Tylėdami jie
privažiavo prie namo.
- Aš eisiu pirma, - pasakė Virga, bet beprasmiškai, nes Vėjus jau stovėjo
tarpdury. Išbalęs, pavargęs, pasimetęs jis laukė jų. Jis nerimavo visą naktį.
Nežinojo, kas galėjo atsitikti. Guodė save įvairiausiais išmąstymais, bet kai
pamatė juos abu, Vėjus neteko žado. Jis netikėjo tuo, ką matė ir suprato. Jo
galvoje tvyrojo chaosas. Jis užsidarė savo vaikystės kambarėlyje. Namuose
viešpatavo tyla. Adolfas neskubino sūnaus apsispręsti, o šis sėdėjo užsidaręs, nėjo
į darbą, tik naktį išslinkdavo į barą. Po kelių dienų, vakare, Virga užkūrė židinį. Ji
stovėjo ir žiūrėjo į ugnį. Savo nuogu, iš iškirptės išlindusiu petuku, ji pajuto
švelnų, kartu elektrinį prisilietimą. Adolfas laižė jos odą, lietė lūpomis, bet
nebučiavo, tik lietė ir alsavo. Štai ir viskas, nebėra problemų, nebėra proto, yra
tik širdies dūžiai ir tirpstantys kūnai. Jis nelietė jos rankomis ir ji jo - tik lūpomis,
kvėpavimu, žvilgsniu... Ji atsisuko ir įrėmė savo krūtis į jo tvirtą krūtinę. Ji
truputį lingavo ir stengėsi pilvu, šlaunimis pajausti jį. Židiny traškėjo malkos, o
jų šešėliai šoko sienos fone. Virga jautė kylančią srovę, ji paleido ją. Išsiveržęs
atodūsis iš jos lūpų Adolfui pakirto kojas. Dabar jam reikėtų įeiti į ją ir paimti
viską, ką ji atidavė. Bet jie buvo vis dar su drabužiais. Sugirgždėjo durys. Virga
atsisėdo į krėslą ir užsimerkė. Adolfas priėjo prie baro ir įsipylė stiklą vyno. Vėjus
lipo laiptais žemyn. Išsidraikiusios juodos garbanos, apžėlęs veidas, stiklinės akys
darė jį panašų į žmogų, pametusį protą. Jis žvelgė į tėvą nieko nesakančiu
žvilgsniu. “Mano tėvas, mane išdavė,” – kartojo mintyse. Adolfas nenusisuko, jis
atlaikė priekaištingą žvilgsnį ir tarė:
- Suprask mane, jei gali, na, nors pabandyk.
Vėjus verkė. Jo širdyje nebuvo agresijos, jis jautė naują, iki šiol nepatirtą
jausmą ir nežinojo, kas tai. Virga priėjo prie jo, rinko lūpomis jo ašaras ir
šnabždėjo:
- Nėra nieko nepataisomo, Vėjau. Yra tai, prieš ką negalime eiti, tai šventa,
tai meilė, tai šauksmas... - bet jis jos negirdėjo. Suskambo telefonas. Tėvas pakėlė
ragelį.
- Marlenų namai klauso. O, labas, mielas giminaiti, vestuvės? Jau greitai, šį
mėnesį. Mes jau išsiuntėme pakvietimus. Gerai, lauksime jūsų baliuje, iki.
- Tėve, - Vėjus atsistojo,- tu sprendi už mane? Kaip tu gali, tėve? Aš
nebenoriu vesti, aišku?
- Aš už tave nieko nesprendžiu. Vesti ar ne - pats spręsk, bet vestuvės vis
tiek bus, nes jeigu nevesi tu, tai vesiu aš.
- Tėve, aš jos net nepaliečiau, ji sakėsi negalinti, nes tekės tik iš meilės, ne iš
sekso. – Vėjus šaukė,- tris mėnesius ji sekė man pasakas apie skaistybę, o čia ėmė
ir atsidavė, ir dar su tavimi.
- Neklyk, ji sakė tiesą.
- Ką? Kokią tiesą? Jūs abu ir toliau tyčiojatės?
- Vėjau, sūnau, ji ne moteris, ji žynė, o žynė gali ištekėti tik iš meilės be
sekso. Nes tas, kas su ja susilieja, yra jos įtakoje. Jų tokia gyvenimo filosofija ir
realybė.
- Kokias pasakas tu man seki, tėve?
- Tai ne pasakos, ji tave saugojo.
- Iš kur tu žinai? Kodėl ji man nieko nepasakojo, o tau ėmė ir pasakė?
- Ji man nieko nesakė, - Adolfas žiūrėjo į sūnų taip švelniai, kaip gali žiūrėti
tik tėvas į savo vaiką, ir taip ramiai, kad visi Vėjaus prieštaravimai sudužo, lyg
laivai į ramybės ledkalnį, -Vėjau, ji man nieko nesakė, aš pats žinau.
- Žinai? Jai ant kaktos buvo parašyta, tik aš neperskaičiau?
- Tu skaityt nemoki, Vėjau, aš irgi žynys.
- Viršūnė. Ką dar man paruošėt, kad išsisukt? Mano tėvas - iš viduramžių.
Melo viršūnė.
- Neįžeidinėk manęs, viduramžiai čia niekuo dėti, tai buvo daug anksčiau.
Man nėra jokio reikalo tau meluoti. Tu nesidomi gyvenimu, tu nežinai, kas tavo
tėvas. Vėjau, Virga ne visai tokia, kaip mes. Ji buvo pradėta be vyro spermos. Tais
laikai, kai valdė moterys, mokslas klestėjo dar iki šiol nepasiektam lygyje. Jos
pradurdavo kiaušialąstę, ši pati apsivaisindavo ir užaugindavo vaisių. Gimdavo
tik mergaitės. Jos puikiai žinojo visus gamtos ir Kūrėjo dėsnius. Moterys - žynės
turi absoliučią moterišką energiją, kuriai vyrai neturi priešnuodžio.
Vėjus mąstė. Tėvas, gerbiamas visuomenės narys, rimtas bankininkas, ir
tokios kalbos? Kas tai? Nejau tik pasaka jam?
- O tu, tėve? Tave kas pradėjo?
- Mane, kaip ir tave, pradėjo tėvas. Kai tu gimei, aš išvažiavau į Indiją. Ten
radau žynių - moterų vienuolyną. Gyvenau jame, gavau įšventinimus ir pats
tapau žyniu. Kartais iš to vienuolyno moterys būna pagrobiamos, kartais jos
pačios išeina gyventi į pasaulį, bet jos visada lieka žynėmis, visada ištikimos
meilės jėgai ir įgimtoms savybėms. Virga - tokia viena iš išėjusių. Aš grįžau, nes
mirė tavo motina. Grįžau auginti tavęs. Sūnau, viskas daug paprasčiau, negu tau
atrodo.
- Man skaudu, tėve.
- Kodėl? Neatsitiko nieko, dėl ko turėtų būti skaudu vyrui, mąstančiam ir
sugebančiam suvokti. Žynio sūnus negalėjo neįsimylėti žynės. Atsitiko tai, kas
buvo mano pasirinkimu nulemta.
- Bet kam reikėjo šito? Ar tu visai nesivaldai?
- Kai ją pamačiau, supratau, kas ji. Ilgametės psichinės praktikos vienuolyne
išvystė didžiulę seksualinę energiją, kuri sužydi visais žiedais, sutikusi kitą tokią.
Tai nepavaldu protui. Tik visiškai įvaldęs savo sąmonę žmogus, gali ją įvaldyti.
Mes tiesiog užsidegėme. Tai kosmoso ugnis žemės paviršiuje. Žynys, sutikęs
žynę, tai lyg mirtis, sutikusi gyvenimą. Meilę tikrajame pavidale ne kiekvienas
užsitarnauja, bet kas ją patiria, lieka palaimintas visą gyvenimą.
- Aš nesuprantu šito. Aš norėčiau suprasti, bet negaliu.
- Ir nereikia, sūnau, tu tai išgyvensi.
Virga apkabino Vėjų. Jis bandė ją atstumti, bet ji jau sujungė jų lūpas, o
ranka mikliai prasiskverbė prie jo jaunatviško penio. Vėjus nesigaudė situacijoj.
Jo širdgėla buvo aptemdžiusi protą, o sukilusi potencija protą sukaustė. Artėjo
susiliejimas. Virga šypsojosi, ji kažką šnabždėjo jam į ausį. Vėjus stipriai
apkabino ją, lyg skęstantis paskutinę galimybę. Jis matė tėvą, bet jam buvo vis
vien, kad šis taip ramiai į juos žiūri. Vėjus buvo miręs ir dabar jautė prisikėlimą.
Adolfas paliko juos meilei. Sėdėdamas karštoje vonioje, jis jautė nemalonų
pavydo jausmą. Jam buvo skaudu, nes vadindamas save žyniu, jis melavo sau.
Žyniai nežinojo pavydo.

Vestuvės
Bankininko sūnaus vestuvės – sensacija miestui. Žurnalistai jau buvo
išmarginę laikraščius apie sužadėtinių gyvenimus ir likimus įvairiausiomis
istorijomis. Antraštės mirgėjo įmantriausiais pavadinimais, televizija ir radijas
turėjo ypatingą temą. Žmonės tikėjosi prabangaus šou, bet jų lūkesčiai
nepasitvirtino. Tą saulėtą rytą prie bažnyčios privažiavo balta karieta, kinkyta
dviem baltais žirgais. Jų auksu siuvinėti pakinklai blizgėjo saulėje,
hipnotizuodami smalsuolių minią. Auksas tokiame dideliame kiekyje darė savo
įtaką, bet tai buvo vienintelis, atviras turto demonstravimas šiose vestuvėse.
Važnyčiotojas, smaragdais nusagstyta livrėja, įtempė vadžias, ir žirgai sustojo.
Karietos durelės atsidarė. Išlipo Adolfas, vilkįs tamsų aksominį kostiumą, kurį
pasiūti reikėjo ypatingos fantazijos. Jis ištiesė ranką, ir į ją atsirėmusi išlipo Virga.
Visų nuostabai ji vilkėjo prie kūno prigludusia, paprasta, balta, ilga suknele. Jos
galvą puošė lauko gėlių vainikas. Grakšti, tiesi, švytinti ypatingu spindesiu, kurio
jokia prabanga negali suteikti, ji įėjo į bažnyčią, vedina Adolfo. Vėjus laukė jos
prie altoriaus. Jis, pasipuošęs balta eilute, atrodė, lyg žmogus, paliekąs šią planetą.
Jo galvoje vis dar sukosi įkyrios mintys. Tik pamatęs Virgą, jis atsikvėpė: “Kaip
bus, taip.”
Žiedai sukeisti, jungtuvės įvyko. Jie sėdo į karietą ir išvyko. Apsistojo
viename pajūrio kurorte, kad galėtų mėgautis savo meilės nuotykiais.
O Adolfo namuose įvyko pobūvis. Giminaičių, artimų draugų kompanijoje
Adolfas švytėjo, linksminosi. Jis buvo laimingas. Visą naktį jo namuose skambėjo
dainos, šokiai, juokas. Visi jautėsi puikiai, buvo užsikrėtę šeimininko laimės
nuotaika. Švito. Tačiau namuose dar niekas nemiegojo. Adolfas stovėjo kieme ir
žiūrėjo į kylančią saulę. Jo akyse spindėjo tikėjimas, paslaptis, o lūpose žaidė
nedrąsi, vylinga šypsena.
Mažas namelis netoli jūros, džiūstantys vėjyje tinklai, kopos, gojos – tai
buvo vieta, kur Virga ir Vėjus pradėjo savo santuokinį gyvenimą. Jie iškraustė
savo lagaminus ir išskubėjo maudytis. Vėliau vaikščiojo krantu, daug kalbėjo,
pasigamino vakarienę, saulėlydžio nutviekstame kambarėlyje šypsodamiesi
vakarieniavo. Vėjus neskubėjo jos apkabinti ir panirti į aistrą. Jis mėgavosi ta
energija, tuo jausmo vyksmu, kuris tuoj tuoj turėjo įvykti. Tačiau Virga elgėsi
taip, lyg jos tai neliestų. Vėjus prisiminė tą vakarą namuose, kai ji užvaldė jį savo
veiksmais, bet, tėvui išėjus, pradėjo žaisti su juo erotinius žaidimus. Tada nieko
neįvyko, o jis jautėsi taip, lyg būtų įvykę. Dabar... kas bus dabar? Vėjus nutarė
nerodyti iniciatyvos ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Praėjo kelios dienos, ir jis jau
gailėjosi taip pasielgęs, nes Virga elgėsi taip, kaip iki vestuvių. Dieną ji
praleisdavo įvairiausiuose užsiėmimuose, žinoma, kartu su juo, o vakare ji
užmigdavo lyg vaikas, visai nepergyvendama dėl jo. Jis laukė, laukė ir, nieko
nesulaukęs, pasakė jai:
- Ar tu mane dar myli?
- Žinoma, kas per klausimas? Tu kažko nepatenkintas?
- Na, dabar mūsų medaus mėnuo...
- Cha, cha, o ką? Tau reikia sekso?
 - Taip, - Vėjus atsakė taip greitai, kad net pats nepastebėjo.
- Na, jeigu reikia, tai reikia, - Virga nusimetė chalatą. Ji stovėjo prieš jį
nuoga, su lengva šypsena, savo matiniu žvilgsniu žiūrėjo į jį, rankomis spaudė
savo krūtis, pilvą. Jos intymi vieta buvo be plaukų, kaip mergaitės. Ji pirštais
praskleidė savo didžiąsias lūpas, rodydama, kad yra pasiruošusi. Vėjus, kaip ir bet
koks kitas tikras vyras būtų padaręs, priėjo ir įėjo. Bet viskas buvo ne taip, kaip jis
tikėjosi. Jis buvo nepajėgus. Galbūt ilga įtampa padarė savo juodą darbą, galbūt
priežastis buvo kitokia, tačiau jau po kelių minučių jis sėdėjo ant sofos
susikrimtęs ir neramus.
- Nepergyvenk, taip būna pradžioje, - guodė jį Virga.
- Kaip daug tu žinai. Aš ne pirmokas, o ir tu man nepadedi. – Jis tikėjosi iš
jos daug daugiau.
- Vėjau, tu taip daug teiki šiam reikalui dėmesio... Kas čia tokio? Galime iš
vis nesantykiauti, jei nori?
- Ką? Ne, nenoriu, aš vedžiau tave šeimai, meilei.
- Gerai ir nuostabu.
- Aš noriu turėti tave, mylėtis, mylėtis...
- Viešpatie, Vėjau, ar aš prieštarauju? Bet tu matai, kad negali?
- Kodėl man nepadedi?
Virga žiūrėjo į jį, lyg išgirdusi kažką siaubingo. Ji svarstė. Priėjo prie jo vis
dar nuoga, natūraliai tyra, paprasta, apkabino jį ir meiliai pradėjo kalbėti:
- Suprask vieną vienintelį dalyką, brangusis, joks gyvenimas nevertas
prievartos. Meilė yra laisvė. Aš myliu tave ir man nesvarbu, ką tu gali ir ko tu
negali, aš vis tiek myliu tave. Tau reikia mylėtis? Prašau. Tu negali? Prašau,
nereikia. Apie kokį padėjimą tu kalbi? Tavo kūnas turi teisę būti laisvas nuo tavo
norų, ir jis žino, ką daro. Tu nori jį išprievartauti? Mums reikia pabūti kartu
ilgesnį laiką, kad tavo energija nurimtų, aistra nutiltų ir liktų tik meilė. Iš meilės
gims potraukis, harmonija, ir mūsų kūnai tada atsivers amžinybei, tada gamta
tars savo žodį, ir kūnas taps nuostabiu instrumentu, vykdydamas savo pareigą.
Tu negalėsi negalėti, tu nenorėsi tik pasimylėti, tu nebepriklausysi norams ir
jausmams, nes tave pašauks amžinyb - tada mes tapsime vienu kūnu.
Vėjui buvo sunku. Jis labai stengėsi suprasti, ką ji kalba. Bet jis paklausė tik
tiek:
- Virga, ar tai reiškia, kad mes gyvensime skaistybėje?
- Ir taip, ir ne, - Virga atsiduso, - kaip dievas duos. Skaistybė ir tyrumas -
vieninteliai ginklai prieš žudančius, beprasmiškus pasaulio norus.
 Vėjus buvo priblokštas. Jis nebenorėjo jos daugiau klausytis, o ji, tai
pajutusi, išėjo. Viskas, ko jis tikėjosi, kaip įsivaizdavo, sudužo, subyrėjo į
chaotišką minčių mozaiką. Bet jis mylėjo ją, ir ta meilė buvo tokia stipri, kad
visus nesusipratimus šios meilės šviesoje buvo įmanoma išgyventi. Jis mylėjo ją
širdimi, dvasia, protu, bet dar nebuvo pajautęs jos kūnu. Vestuvės nieko
nepakeitė. Jo sąmonė buvo laužoma Virgos žodžiais, elgesiu. Jis bandė suprasti
ją, stengėsi. Intuityviai jautė, kad ji yra daug stipresnė, aukštesnė, nei jis savo
esmėje. Jis žinojo ir tai, kad jo laukia nelengvas gyvenimas santuokoje. Dar ir dar
kartą jis bandė suartėti, bet vos tik įvesdavo savo varpą, potencija dingdavo.
Virga buvo visada pasiruošusi jam atsiduoti. Ji buvo lyg sultingas, prinokęs
vaisius, kurį galėjai valgyti, jeigu turėjai dantis. Vėjus pradėjo galvoti apie
“viagrą”, apie savo bičiulį seksopatologą. Jis jautėsi bjauriai. Virgos kalbų jis
nesuprato. Laisvė jam buvo neapibrėžtas žodis. Jis kankinosi, ir jie nusprendė
grįžti namo.

Pamoka
Tėvas laukė jų vakarienei. Ant stalo žvakių šviesoje puikavosi keptas
panyras, kvapnus sabdis, išsipūtę puriai ir grafinas žalio vyno. Tai buvo beribės
indiškos virtuvės dalis ir visą tai pagamino tėvas. Valgydami jie šnekučiavosi apie
linksmus dalykus, bet jų žvilgsniai turėjo savo kalbą.
- Kaip ten bebūtų, sūnau, verslas klesti. Kol kas sėkmė – mūsų draugė.
- Kaip čia pasakius, tėve, sėkmė turėtų būti visapusiška, - tarė Vėjus,
linguodamas galvą.
- Aš labai mėgstu anyžių arbatą, ji nuostabi, ačiū, Adolfai, - Virga savo
gražiomis lūpomis siurbčiojo kvapnią arbatą. Tėvas ir sūnus sužiuro į šį reginį,
kiekvienas kažką sau įsivaizduodamas, jautė svaiginantį jausmą.
- Liaukitės spoksoję į mane, geriau pakalbėkime apie mano darbą.
- Kokį darbą? Tu žadi dirbti? –Vėjus nustebo ir susidomėjo.
- Žinoma, vaikų darželyje. Aš turiu diplomą.
- Jokių problemų, - Adolfas buvo patenkintas jos veiklumu, - išsirink
darželį, o visu kitu aš pasirūpinsiu.
- Man dar reikia sodininko ir kambario, kuriame galėčiau piešti. Taip pat
drobulių ir dažų.
- Virga, aš tau atidariau sąskaitą ir tu gali pati viskuo pasirūpinti, gerai? –
Adolfas šypsojosi, jis skubėjo jai padėti ir jis galėjo tai padaryti.
 - Atleiskite, - Vėjus atsistojo, - žiūriu, aš čia visai nereikalingas, netrukdysiu
jums užbaigti dialogo, - jis išėjo laukan. Netrukus pasigirdo mašinos variklio
ūžimas. Jis išvažiavo.
Adolfas ir Virga žiūrėjo vienas į kitą, jų nesuerzino Vėjaus nervingumas.
Tarp jų augo niekam nepaklusnus ryšys, jis buvo bepradedąs plėstis, bet Virga
atsistojo ir pasakiusi:
- Tavo sūnui reikia pagalbos, jam gresia impotencija, - išėjo į savo kambarį.
Adolfas net išsižiojo iš nuostabos. Jam buvo penkiasdešimt metų, ir jis
niekada neturėjo tokios problemos, o jo sūnus, jaunas vyras, nieko negali?
Vargšas Vėjus. Kaip jam padėti ir kur jis dabar?
O Vėjus važiavo į kitą šalį, nes tai, ko jam reikėjo, čia nebuvo. Jis važiavo į
legalizuotą, oficialų, prestižinį viešnamį. Gražus, prabangus namas, graži,
seksuali administratorė, kuri padavė jam katalogą, įkvėpė Vėjų vyriškumo
jausmui.
- Prašau geriausią, šauniausią ir brangiausią, ką turite. – Jis išsitraukė
pluoštą eurų.
Administratorė nuvedė jį į didžiulį vonios kambarį su baseinu. Vėjaus
mintyse iškilo Virgos nuogas kūnas, jos kova su juo, ir jis pajuto potenciją. Įėjo
tamsaus gymio nuoga mergina ir šoko į baseiną. Vėjus akimirksniu išsirengė ir
nėrė paskui ją. Sugriebęs merginą jis atsuko į save jos užpakalį ir įbruko savo
didžiulį, ištroškusį, drebantį penį į jos mažą makštį. Vėjus, lyg purtomas elektros
srovės, judėjo taip greitai, kad mergina net aimanavo. Jis juto kulminacijos
viršūnę ir, pasidavęs ilgai lauktam orgazmui, nustūmė merginą. Vėjus stovėjo
suėmęs galvą rankomis. Jo raumenys po truputį atsipalaidavo. Jokių minčių,
jokio mąstymo. Jis buvo vis dar instinkto būsenoje. Pasigirdo muzika. Jis
atsimerkė ir pamatė tarpduryje stovinčią, apkūnią, bet labai gražaus sudėjimo
blondinę. Ji mojo jam. Jis negaišo, šoktelėjo iš baseino ir nuėjo jos vedamas į
prašmatnų, puikų miegamąjį. Viskas, ką jis čia matė, jaudino ir varė iš proto.
Mergina padavė jam taurę vyno, ir jis negalvodamas išgėrė. Juto, kaip šyla jo
skrandis, kaip kaista kraujas, grįžta jėgos. Gražuolė, atsisėdusi priešais jį,
išžergusi per kelius sulenktas kojas, savo rankomis išskleidė ir parodė jam viską,
ką turi. Jos grožybės Vėjų įkvėpė šuoliui, nes ryškioje šviesoje jis matė tai pirmą
kartą ir juto didžiulį virpulį, persmelkiantį kūną, sueinantį į vieną organą, į jo
gigantišką, kylantį, kietėjantį giminės pratęsimo aparatą. Dabar jis nei kiek
neabejojo savo vyriška galia. Jis griebė merginos kojas, užkėlė jas virš jos galvos
ir, čiulpdamas didelį spenelį, įstūmė savo jėgą. Šį kartą viskas buvo kitaip: lėčiau,
tvirčiau, ilgiau ir daug maloniau. Baigdamas jis paleido spermą ant blondinės
kūno. Jis nežinojo, kodėl taip daro, bet jautė neapsakomą malonumą, kai žiūrėjo,
kaip mergina trynė ja savo kietas, rodos, tuoj susprogstančias krūtis. Vėjus krito
aukštielninkas ir bemat užmigo. Jam sapnavosi Virga, jos akys, šypsena. Ji priėjo,
atsigulė šalia jo ir pabučiavo į lūpas, ieškodama savo liežuviu jo liežuvio. Ji
bučiavo jo kaklą, krūtinę, pilvą, ir jis pajuto, kaip ji čiulpia jo susmukusį organą.
Jis buvo laimingas, jautė vėl augančią galią ir panoro pamatyti šį Virgos aktą.
Vėjus pramerkė akis ir ištarė:
- Virga...
Bet tai buvo ne Virga, o žavi, liekna raudonplaukė. Ji padarė viską, ir jis
atidavė paskutines vyriškos galios sėklas.
Vėjus patenkintas važiavo namo. Jis jautė neapsakomą gyvenimo
džiaugsmą. Kai jis privažiavo prie namo, jau buvo šviesu. Jis nei kiek neabejojo,
kad Virga ir tėvas visą naktį darė tai, ką ir jis, todėl jautėsi gerai. Bet jis klydo. Jis
guodė save kerštu.
Pravėręs Virgos kambario duris, pamatė ją miegančią. Rožiniai naktiniai
marškiniai buvo nusmukę, ir viena jos krūtis nuogavo. Jis atsisėdo šalia ir žiūrėjo
į šią krūtį. Jį užliejo švelnumo banga. Vaizduotėje jis matė kūdikėlį, čiulpiantį šią
krūtį. Jis pajuto gėdą, kaltės jausmas suspaudė jo gerklę, jautė savo gyvenimo
beprasmiškumą. Gyventi be jos, be šito veido, be nuostabaus ir tokio artimo
kūno - jis negalėjo. O kas bus, jei ji sužinos, ką jis padarė? Ar ji atleis? Su
šitokiomis mintimis jis nuvažiavo į darbą.
Praėjo pora nereikšmingų dienų. Virga intensyviai bandė sukurti savo
veiklos lauką. Ji ypatingai nesidomėjo Vėjaus veikla, laisvalaikiu, bet buvo jam
labai švelni, meili, kai jie susitikdavo. Adolfas matė sūnaus krizę ir laukė progos
su juo pasikalbėti. Vieną šeštadienio vakarą jis pakvietė juos pajodinėti. Turizmo
arklidės stovėjo miške. Puikūs žirgai suteikė jiems daug žavių akimirkų. Po
jojimo jie liko nakvoti medžiotojų trobelėje. Čia, prie židinio, užsimezgė tėvo ir
sūnaus pokalbis. Virga tylėjo ir žiūrėjo į ugnį. Adolfas nutraukė pokalbį apie
biznį ir pasakė:
- Kai tu išvažiavai tą vakarą ir visus kitus, tarp mūsų su Virga nieko nebuvo.
- Nebuvo? Kaip keista, - Vėjus šypsojosi ir jautė vilties bangą, užliejančią jį, -
nebuvo, tai bus, ar ne? Kaip pas jus tai vadinasi - amžinybės šauksmas, laisvė?
Kaip gražu.
- Vėjau, sūnau mano, tu klysti, tu labai klysti.
- Taip, aš suklydau, nes pamilau. Ką man dabar daryti, kad ta meilė paliktų
mane? Virga, sakyk?
 Virga tik pažiūrėjo į jį ir nieko neatsakė. Jos ramybė jį siutino.
- Tėve, tau reikėjo vesti ją, kodėl to nepadarei?
- Ji myli tave.
- O dulkinasi su tavimi?
- Nutilk. Ką, geriau pasijutai, tai pasakęs? Tai, kas buvo tarp mūsų su Virga,
tau – nesuvokiama, nebent tu suprastum paskirtį to daikto, kuris yra tarp kojų.
Vėjus pradėjo kvatotis. Jis juokėsi, jam buvo linksma, bet jo juokas nutrūko,
kai tėvas tarė:
- O gal tu galvoji, kad tas daiktas reikalingas tik viešnamiams?
Širdis sunkiai daužėsi Vėjo krūtinėje, burnoje išdžiuvo, jis nedrįso pažvelgti
į Virgą. Jis nujautė neišvengiamą pabaigą, o Virga vis žiūrėjo į ugnį.
Neatitraukdama žvilgsnio nuo žarijų, ji ištraukė iš savo rankinuko voką ir
tylomis padavė Vėjui. Jis atidarė jį, ir ryškios jo elgesio viešnamyje nuotraukos
sudrebino jo rankas. Tėvas, kad ir ką būtų padaręs, jam visada buvo autoritetas.
Virga - jo gyvenimo moteris, o šios nuotraukos – jo silpnumo įrodymas. Bet tuo
pat metu jo sąmonę gaubė pyktis, ir jis iškošė pro dantis:
- Tu sekei mane?
- Nutilk, - prabilo Virga, - tu toks didelis vaikas, kuris nepažįsta savo tėvo ir
nežino savo padėties. Jau kitą dieną šias nuotraukas mums atsiuntė. Mielasis, aš
supratau, kad tu nemyli manęs tiek, kiek reikia gyvenimui kartu. Aš tave
skaudinu, neužpildau tavo gyvenimo. Atleisk man, kad pasipainiojau tavo kelyje.
Aš niekada nebandžiau atimti tavo laisvės. Anaiptol, skatinau ją auginti. Atleisk,
aš negaliu tavęs varžyti, todėl palieku tave, nes myliu tave ir skaudinu, - ji žiūrėjo
į jį ir jos žalios akys tamsėjo, ašaros riedėjo skruostais, o lūpos šypsojosi, - mes
per daug skirtingi.
Akys, ašaros, širdies dūžiai, tėvo atodūsis, ir Vėjus pajautė, kad jis negali,
negali jos taip paprastai paleisti. Iš vienos pusės jį spaudė pavydo, pykčio,
kaltinimų, nusivylimų našta, o iš kitos pusės - jautė meilę, supratimą, švelnumą.
Jis pripuolė prie jos, apkabino.
- Ne, ne, ne... Virga, ne, aš nesutinku... aš sutinku, ne, ne, aš nesutinku, kad
išeitum. Iš naujo, pradedam viską iš naujo, aš sutinku su visomis sąlygomis.
- Nėra jokių sąlygų, mielasis, reikia mokytis mylėti. Tik meilė yra tiesa, tik
meilė gali pakeisti gyvenimą ir mirtį. Jei nori, pasilieku, jei tikrai nori, nes aš esu
pakankamai laisva, todėl ir tave suprantu. Mielasis, viskas yra paprasta, tik
augink laisvės pojūtį savyje. Planeta didžiulė, vietos joje yra visiems, aš
neprapulsiu...
 - Nepalik manęs. Kaip visada, suklydau. Aš bandysiu suprasti tave, - pasakė
Vėjus, bet jos žodžių reikšmė jam buvo tolima.
Jie grįžo namo tik sekmadienio popietę. Vėjus nuskubėjo į vonią. Karštas,
žemuogėmis kvepiantis vanduo, šildė ir gaivino jo kūną. Vėjų, pasinėrusį į
apmąstymus, pažadino beldimas į duris. “ Virga,” - pagalvojo jis ir šūktelėjo:
- Įeik, mieloji, įeik.
Bet Vėjo nustebimui įėjo tėvas. Sūnus papriekaištavo:
- Tėve, nugarą aš nusitrinsiu pats.
- Nugarą - taip, bet aš norėčiau truputį patrinti tau smegenis, jei leisi. Mes
niekada nesikalbėdavome tokiomis temomis, ir aš dabar gailiuosi, nes tavo
nežinojimas sukelia tau daug problemų. Tai va, sūneli, labai seniai, gilioje
senovėje, vyrai, atradę žynes, suprato, kad jos turi didžiulę seksualinę galią. Jie
panaudojo jėgą ir užgrobė jas, prievartavo iki begalybės. Vienos moterys mirdavo
dvasia, kitos nusižudydavo, o dar kitos tapo vergėmis. Viskas iškrypo. Mažas
mergaites šventyklose versdavo išmokti vyrų patenkinimo meno. Tai buvo taps
tikriausias blogis - demonizmo pergalė. Žynės savo gyvenimo būdu prilygo
šventiesiems, bet iš jų, mūsų planetos sielų, buvo padarytos prostitutės, o jų
meilės galia panaudota tuometinių, vadinamų patinų, patenkinimui. Nepyk, kad
taip koneveikiu vyrišką giminę. Visi mes pirma turime būti bent jau žmonės, o
tik po to - vyrai ar moterys. Istorijoje galima rasti šventyklas, kuriose, atseit, buvo
toks kultas - meilės menas, ir tai pats tikriausias melas, kurio labai reikia
žmonėms, nešiojantiems vietoje galvos lyties organus. Tai, ką aš sakau, nėra koks
pasijuokimas ar pasmerkimas, taip yra ir dabar daugybės žmonių jausmuose.
Tikroji žynių, kurių šiandien irgi yra tarp mūsų, paskirtis – vesti žmones į
kuriančias, mylinčias, dieviškas būtybes su antgamtinėmis galiomis, keičiančias
visatą. Sunku tau suvokti šių žodžių prasmę? Laisvė, tyrumas ir meilės jėga -
žynių pagrindas. Virgą iš vienuolyno išviliojo vienas vyras, tu matei jį restorane.
Pažinęs ją ir jos pasaulį, jis suteikė jai laisvę ir aprūpinimą, kad ji galėtų keisti šį
pasaulį. Tą vyrą sužavėjo jos ramybė, dvasingumo jėga, garbė ir meilė. Jis laiko ją
šventąja, saugo ir rūpinasi. Tai, ką tu matei Virdžinijoje – jos kūryba, jos
pasekėjai. Per 7 metus ji įkūrė 10 klubų, baigė vidurinę, pedagoginį, žinoma, ne
be jo pagalbos. Bet ji turi absoliučią atmintį, intuiciją. Virga, ką mes apie ją
begalvotumėme, yra laisvės ir meilės įsikūnijimas, todėl ji valdo savo kūną,
jausmus, protą ir nesikiša į kitų laisvę. Vėjau, laisva sąmonė nesisaisto su jokia
žmonių sukurta norma - tai prietarai, kuriuos žmonės susikuria, kad pateisintų
savo silpnumą. Norėdamas, kad ji sukeltų tau potenciją dirbtinai, tu esi
pasigailėtinas, dviguboje prievartoje, nes prieštarauji viskam: prigimčiai, meilei,
laisvei, kūnui, kurį nori priversti daryti tai, kas jam tame momente nereikalinga.
Tikram vyrui, turinčiam savigarbą, tai nepriimtina.
- Tėve, aš jau sušalau ir išbrinkau, gal pratęstum kitą kartą?
- Žinoma, atleisk, aš užeisiu į miegamąjį, - pasakė tėvas ir paskubomis išėjo
iš vonios.
Vėjus buvo apstulbęs, nieko panašaus jis dar negirdėjo. Tačiau tą vakarą
tėvas neatėjo. Vėjus turėjo laiko apmąstymams. Gyvenimas ėmė švisti kitomis
spalvomis. Internete jis pradėjo ieškoti visko, kas buvo susieta su žodžiu - laisvė.
Jis suprato, kad gyvenime yra nuostabių dalykų, kurie neturi nieko bendra su
mūsų sukurtos visuomenės, civilizacijos tradicijomis. Vėjus jautė, kad yra kur kas
svarbesnių reikalų nei darbas, šeima ar dar kokia nors visuomenės norma.
Kartą, jo monitoriuje atsivertė laisvės ordino puslapis. Jis skaitė ir žavėjosi: „
... laisvės kelias, tai slidus kelias, ir jeigu jame nėra meilės ir garbės būsenos, jis
virsta egoizmo greitkeliu, kur žmonės tampa bejausmiais kitų laisvės
išnaudotojais arba pykčio ir keršto nešėjais. Šiame pasaulyje viskas vyksta pagal
dėsnius, kitokia egzistencija – neįmanoma. Laisvės ordine žmonės patys turi
galimybę per savo sąmonę suvokti savo elgesio dėsningumus ir juos keisti.
Ordinas - tai šviesa, kurioje matosi gyvenimo kokybės priežastys. Jas suvokus,
galima rinktis: eiti į pažinimą ar egzistuoti, nes gyvenimu ordinas vadina
judėjimą į naują, tauresnį, laisvesnį žmogų. Visa kita - tai žvaigždžių nutiestas
kelias – likimas, kur žmogus yra aklas jo vykdytojas. Žinojimas visada yra
veiksmas. Laisvės ordinas - tai reali būsena, kurią žmogus užsitarnauja savo
veiksmais. Ši būsena iš pagrindų keičia charakterį, net prigimtį. Laisvės ordino
būsena - tai teigimas, kad aš esu amžina, laisva siela, šiuo metu gyvenanti
žmogaus kūne, kuriuo dėka priimu ir galiu suvokti mane supantį pasaulį. Aš
turiu valią savo kūnui, visoms jo sferoms ir pasirinkimo laisvę visiems gyvenimo
įvykiams.“
Vėjus nutarė susitikti su tais žmonėmis, sugebančiais taip mąstyti ir gyventi.
Bet jie neskubėjo to daryti, patardami palaukti. Vėjus buvo įkyrus, jis reikalavo
susitikimo su ordino valdovais. Jam atsakė: “Kai jūs visiškai to nesitikėsite,
valdovas pats jus susiras ir užkalbins”. Vėjus buvo pasakęs jiems vardą ir
pavardę, bet kad jo ieškotų, jis netikėjo.
Virga siuvinėjo. Nuostabūs paukščiai, gėlės, nematytos figūros be
išankstinio piešinio, puošė staltieses, kurias, Vėjo nustebimui, ji pardavinėjo
beprotiškai brangiai. Pasidomėjęs kodėl, jis išgirdo, kad tai jos energija, kuri
pakeis žmonių gyvenimus - už tai jie turi mokėti brangiai.
 Pamatęs ją siuvinėjančią, Vėjus ruošėsi eiti laukan. Kurį laiką dabar jie
gyveno gana atsiskyrėliškai, kiekvienas savame pasaulyje. Abu užsiėmę darbu,
apmąstymais, savimi.
- Vėjau, pabūk su manimi, - tarė Virga, - o ir tėvas nori tau kažką pasakyti.
- Virga, mes gyvename nenormalų šeimyninį gyvenimą. Aš noriu vaiko, -
išsiveržė iš jo lūpų.
- Aš taip pat. Bet kodėl tu neateini pas mane, jeigu taip nori? Nebenori
mylėtis? Mes nesulauksime vaikų, jeigu miegosime atskiruose kambariuose.
Vėjus tylėjo. Jis žinojo, kad jo lytinis potraukis šiai moteriai buvo nutrūkęs,
o skausmingas troškimas susilieti su šia moterimi buvo dar be formos. Įėjo tėvas.
- Va, va, aš taip pat noriu tau kai ką pasakyti. Sėsk. Laikas atidengti kortas.
Girdėjau, tu nori pasikalbėti su “Laisvės Ordino” valdovu?
Vėjas šypsojosi. Jo tėvas vėl viską žinojo. Vėjus jautėsi kiaurai permatomas.
- O ką? Tu čia prie ko?
- Aš esu “Laisvės Ordino” prezidentas, jūsų paslaugoms. Klausau tavęs.
Visą gyvenimą tėvas jį stebino, ir dabar jis vėl tai padarė.
- Vėjau, sūnau, matau, klausimų nebus. Neskubėk, vaikeli, laisvė visada su
tavimi, ji niekur nepabėgs. Pirmiausiai susitvarkyk su savo žmona, pažiūrėk,
kokia ji nuostabi. Ji laukia tavęs kiekvieną naktį, o tu neateini. Jūsų vaikų sielos
skrajoja po mūsų namą ir prašo suteikti jiems gyvenimą. Jie stumia jus vieną prie
kito, o tu spyriojiesi, paskendęs savyje, ir negirdi jų. Mano anūkai, berniukas ir
mergaitė, mano kūriniai prašosi, beldžiasi kiekvieną naktį ir dieną į jūsų širdis
meilės kalba, - Adolfo intonacija, žodžiai įvedė Vėjų į absoliutaus nustebimo
būseną. Apie tai, ką jis kalbėjo, Vėjus net nesapnavo. Tėvas priėjo prie Virgos, ši
atsistojo. Jis apkabino ją, priglaudė prie savęs. Vėjus žiūrėjo apstulbęs, o
jausmuose kilo audra. Virga atsisuko į Vėjų, priėjo prie jo, o Adolfas rankomis
glamonėjo jos krūtis. Jis atrišo suknelės petnešėles, ir šios nukrito. Jo rankos
glamonėjo dabar nuogą kūną ir leidosi žemiau ir žemiau.
- Ši moteris laukia tavęs, Vėjau.
Vėjus nebematė ir nebegirdėjo tėvo - tai kalbėjo meilės žynys, kurio
kiekvienas žodis buvo veiksmas ir jausmas.
Virga alsavo taip giliai, kad jos alsavimo prisipildė visas kambarys. Ji
pakluso Adolfo meilei, jo rankų, balso galiai ir pradėjo judėti visatos ritmu.
Pasigirdo moteriško siautulio atodūsis. Ji virpėjo, ir Vėjus įėjo į ją, surado jos
ritmą, ir tai, ką jis jautė, buvo pirmas kartas. Tik dabar, šio akto metu, jis suprato,
kad yra dvasia, yra nuostabus kūnas, yra gyvenimas, ir jis, Vėjus, gali šį gyvenimą
pratęsti. Sąstingis, sukaustęs juos abu, buvo ilgas, labai ilgas - jiems atrodė, kad
jie pakilo nuo žemės paviršiaus ir kybo ore. Pramerkęs akis, Vėjus pamatė, kad
viskas apie jį sukasi, sukasi greityn. Jis užsimerkė, dar stipriau prispaudė prie
savęs Virgą, kuri nuo virpesio, atrodė, tuoj, tuoj ištirps. Tai buvo kažkas
neįmanomo. Kiekviena kūno ląstele Vėjus jautė ekstazę, greitį, skrydį ir pradžios
pabaigą. Viskas nutilo, jie pradėjo kvėpuoti. Virga šypsojosi. Jie buvo laimingi.
Vėjus pamatė vis dar į juos žvelgiančio žynio akis. Dabar jis suprato, kokią galią
turi jo tėvas. Bet kuri moteris, Virga taip pat, gali būti jo: bet kada, trumpam ar
visam laikui -viskas priklauso nuo jo valios. Dieve, ar tai gali būti tiesa? Bet tai, ką
dabar Vėjus patyrė, buvo nežmoniška, absoliučiai nuo jo nepriklausoma, niekada
dar nepatirta ir nuostabu.
Vėjus ir Virga tapo labai artimi. Išlikdami individualiomis asmenybėmis su
savo pasauliais, mąstymais, jie buvo tikri meilės vaikai, vyro ir moters monolitas,
gamtos ir kosmoso ryšys. Tik žmogui tai neskirta. Tai tiems, kurie žino, kas esą.
Vėjus jautė tėvo didybę, garbę ir meilę. Dar niekada sūnus taip gerai
nesuprato tėvo, kaip dabar. Sėkmė gulėjo prie tėvo kojų, kaip tarnaitė ir laukė
nurodymų, nes sėkmė yra moteris. Visuomenės primestos supuvusio padorumo,
moralės normos sudužo Vėjaus galvoje į meilės ir laisvės olas. Jis suprato, kad
galia -ne visiems, o tik jos ištroškusiems; kad padorumas - tai vidinė sąžinė,
akistata su savimi arba kilnumas, apie kurį šiandien nebekalbama. Vėjus jautėsi
įgavęs sparnus. Jis pakilo virš keršto, pavydo, melo, apgaulės, agresijos. Jis buvo
virš visų piktų ir nepatenkintų, matė juos, lyg juodą masę, kurią geriau apeiti.
Žvelgė į juos, kaip į neišvengiamą pasaulio tamsą. Bet žmonės ėjo pas jį, prie jo
kabineto stovėjo eilės. Jis gydė be vaistų, žodžiais. Įvesdamas juos į savo
gyvenimo filosofijos transą, jis nukreipdavo jų mintis meilės, tikėjimo link, o
žmonės, pajutę laisvės kvapą, imdavosi veiklos, padėdavo patys sau. Dalis
pacientų atmesdavo jo gydymo būdą, dalis bandė pasinaudoti juo. Tiems jis
patardavo eiti ieškoti kito gydytojo. Tie, kurie klausė jo, atgimdavo, įgaudavo
jėgas, keitė savo gyvenimus. Vėjus atidarė savo kliniką. Jis mėgo savo darbą,
mylėjo jį. Jis įvaldė tai, kas yra vadinama seksualine energija. Tėvas jį išmokė
įvairiausių technikų, kurios darė jo vedybinį gyvenimą nenutylančia daina. Vėjus
dabar žinojo dvi lytinio akto puses, kurių viena vedė į absoliutų sekso
neišmanymą, kai žmones lydi per gyvenimą jų lyties organa, ir nuveda prie
impotencijos, ligų, nelaimingų, betėvių vaikų. Kita pusė, kai sueitis su mylimu
žmogumi atjaunina kūną, suteikia jėgą, grožį, intuiciją, galią sėkmei valdyti ir
nutiesia kelius į antgamtiškas galimybes. Vėjus jautė gėdą dėl savo prarastų
jaunystės metų, beviltiškai išeikvotą energiją sekse, alkoholyje, beprasmiškose
bendravimuose, vakarėliuose. Vėjus skaudžiai suprato, kad gyvuliai yra daug
aukštesnė gyvybės forma už neįvaldžiusius savo kūno, jausmų žmones...
Vėjus skaitė paskaitas. Klausytojų gretos augo, ir tai buvo daugiausia
jaunimas, norintis gyvenimo kokybės. Visuomenė, kurioje sekso reikšmė labai
išaukštinama, pradeda degraduoti, ir jaunimas tai pajaučia pirmiausiai:
neberanda meilės, įkyri “ galingo” sekso malonumai arba jie nuveda į amžiną
nesubrendimą šiuo klausimu; jaunimas praranda norą gyventi. Apie Vėjų kūrėsi
meilės meno klubai, kuriuose žmonės, išsilaisvinę iš seksualinės ir emocinės
partnerių priklausomybės, prisipildydavo jėgos, potencijos ir palaimos. Daugybė
vyrų sekse yra kūdikystės lygyje, jiems seksas yra kaip priedas prie maisto,
reikalaujantis malonumo. Dėl to kyla nepasitenkinimas, pavydas, ir šeimos
griūna. Žmonės, neturintys pasitikėjimo savimi ir išminties, tampa vergais, o jų
gyvenimai - vergiškų geismų pakartojimu su vis ilgesnėmis pauzėmis. Energija,
kuri gali virsti laime, traukuliais išmetama sėklos pavidalu, ir vyrai tampa vis
mažiau pajėgūs, o ir malonumas - tik ašara, palyginus su okeanu.
Vėjus mokė vyrus tapti meilės milžinais iki paskutinio įkvėpimo, ir tai jam
sekėsi: vyrai atstatydavo regėjimą, kūno svorį, atsikratydavo įvairiausių
negalavimų, praplikę užsiaugindavo vešlius plaukus, jie klestėdavo biznyje.
Daugybė šeimų, jau atšalusių meilėje, įgaudavo naują gyvenimą. Vyrų ir moterų
seksualinė energija Vėjaus mokykloje buvo transformuojama į asmeninę meilę, o
po to - į dvasinę sąmonę. Malonumas, kurį patirdavo įvaldę meilės meną
žmonės, būdavo toks, kad niekas nebegrįždavo prie ankstesnio gyvenimo būdo.
Orgazmas, kuriuo taip rūpinosi neturintys išminties vyrai, dabar tapo jiems
nemaloniu prisiminimu, nes jie pajuto, išgyveno meilės ekstazę, kurioje galėdavo
pasilikti tiek, kiek norėdavo. “ Aš galiu kurti žmones, suteikti jiems laisvę, meilę,
jėgas, galiu džiaugtis savo šeima”,- su tokiomis mintimis Vėjus gyveno, dirbo ir
mylėjo.
Virga pasisakė esanti nėščia. Ji laukėsi dvynukų. Žynys žinojo, ką sakė.
Berniukas ir mergaitė turėjo išvysti pasaulį, sodams sužydėjus.
- Aš gimdysiu Juodojoje jūroje kartu su delfinais, - kartą per pietus pareiškė
Virga. Ji niekada iš anksto nesakydavo savo planų, taip buvo ir dabar. - Ar tu
važiuosi su manimi, Vėjau?
Vėjus ne taip greitai sureagavo, kaip jo tėvas suskubo atsakyti:
- Mes visi važiuosime pas delfinus.
Jie skrido privačiu, Adolfo draugo valdomu lėktuvu. Juos priėmė labai
maloniai. Gydytojas labai nustebo, kad gimdyme dalyvaus ir senelis, kuris atrodė,
kaip “pleibojaus” modelis. Kūdikėliai jau beldėsi į pasaulį. Virga buvo tyli. Nauji
jausmai, naujos meilės pažinimas ją darė nuostabiai gražią. Jie ėjo į šiltą jūrą.
Virga buvo labai susikaupusi. Gimdymas turėjo tuoj tuoj prasidėti. Juos sekė
gydytojas. Virga sustojo.
- Čia ši vieta mane sustabdė, - ji atsigulė ant vandens, jos akys buvo
ypatingai gilios, pilnos ašarų.
Adolfas lengvai prilaikė ją už galvos, kita ranka glostydamas pilvą. Jis
šnabždėjo kažką jai į ausį, bučiavo ją, pats pasinėręs į vykstantį išgyvenimą.
Gydytojas stebėjosi tokiu elgesiu, bet tylėjo, nes buvo įspėtas, kad pasireikštų tik
tada, jeigu gimdymas būtų komplikuotas. Atplaukė delfinai. Jie suko apie juos
ratus, leisdami malonius garsus. Prasidėjo sąrėmiai. Adolfas, pamatęs Virgos
truputį išsigandusią veido išraišką, priglūdo savo skruostu prie jos skruosto.
Vėjus pavadino save mintyse kvailiu, kad nei karto nepaklausė nei jos, nei tėvo,
kaip vyks šis gimdymas. Jis pasidomėjo Čerkasino klinika, gimdymo eiga ir tuo
liko patenkintas. Gydytojas buvo netekęs žado, nes Adolfas ir Virga dabar jau
buvo taip užsiėmę bučiniu, kad rodės tuoj tuoj prasidės sueities procesas, bet
rodės tik gydytojui. Vėjus pamatė, kad tėvas stovi didelėje potencijos jėgoje.
Virga pradėjo virpėti, ir jos vyras pajuto priešorgazminę situaciją. Staiga ji plačiai
išžergė kojas, Adolfas paleido ją, ir ji paniro po vandeniu. Tą akimirką iš jos įsčių
lėtai išslinko kūdikis, kurį tuoj pat apsupo delfinai. Virga pakilo, ir Vėjus
intuityviai sugriebė ją. Ji giliai įkvėpė. Po kiek laiko tokiu pat būdu gimė kitas
kūdikis. Delfinai, nuostabiausi šių dalykų žinovai, linksmai žaidė su kūdikiais
jūros erdvėje, o Virga, laiminga, nepatyrusi jokio skausmo, tik gilią ekstazę,
šypsojosi.

Vaikai
Laiko upė tekėjo, nusinešdama įvykius, gyvenimą... Brigita ir Adomas
sulaukė trijų metukų. Virga buvo tobula mama. Bet tai, kaip ji auklėjo vaikus,
kėlė Vėjui nerimą. Jie augo, žaisdami su vėju, su debesimis, su savo pulsu, su savo
kvėpavimu. Jie žinojo, kad yra ypatingi ir buvo ypatingi. Jie skaitė mintis,
priversdavo skrendantį paukštį nutūpti ir nieko nebijojo. Jų šeimą nuo didžiulių
konfliktų su gydytojais saugojo tik Adolfo padėtis ir Vėjo įtaka visuomenėje.
Virga neleido savo vaikų skiepyti, tirti, jie augo izoliuoti nuo išorinio pasaulio,
kuris visai jų ir nedomino. Visus negalavimus Virga išgydydavo pati. Vėjus ne
veltui nerimavo, nes Virga augino šventikus savo vienuolynui. Vėjus suprato tai,
bet vis dar negalėjo patikėti, tikėjosi klystąs. Todėl, kai gimtadienio proga buvo
išdalintos dovanos ir pradėtas valgyti tortas, Vėjus paklausė:
- O kaip su darželiu, ar jie eis į darželį?
- Ne, Vėjau, tam esu aš, - šypsodamasi atsakė žmona.
- Bet yra įvairiausių pakraipų darželiai, kur jie galėtų adaptuotis į
visuomenę.
- Ne, Vėjau, mums reikiamo nėra.
- Mums? Kam - mums?
- Mūsų šeimai, Vėjau, mums visiems.
- O kaip tada bus su mokykla, su bendravimu, ar jie į mokyklą eis, ar tu
tikiesi juos užauginti ir išmokslinti pati?
- Vėjau, - į pokalbį įsiterpė tėvas, - tavo vaikai adaptuosis bet kurioje
visuomenėje, jie tam pilnai jau dabar paruošti. Jie niekada neturės problemų
bendravime, kas benutiktų, patikėk.
Adolfas žvilgtelėjo į Virgą ir ji prabilo:
- Vėjau, mūsų vaikai ne visuomenei, jie greitai išvyks.
Visas Vėjaus gyvenimas - tai nustebimai ir netikėtumai, kuriuos sukeldavo
artimiausi žmonės, bet šito jam buvo per daug. Jis jautė, kaip nervinasi.
Tramdydamas išmuštą iš vėžių savo ramybę, jis tarė:
- Nesuprantu tavęs. Kur išvyks mano vaikai?
- Į vienuolyną. Ten dabar daug vaikų. Vienuolynas laukia jų.
- Palauk, palauk, Virga, čia ir mano vaikai, tu negali spręsti už abu. Aš - jų
tėvas.
- Ne. Čia nei tavo, nei mano vaikai, ir jie turi eiti meilės takais.
- Palauk, palauk, ką tu šneki?
- Vėjau, tu ką, prieštarauji? – Adolfas bandė aiškinti, - ar mes - ne viena
šeima?
- Kurgi ne, jūs abu šeima, o aš tas, kuris pašalinis, ir, kaip rodo gyvenimas,
amžiams. Kodėl?
- Būtent, mielasis,- švelniai ir labai ramiai Virga, žiūrėdama savo angelišku
žvilgsniu, aiškino toliau, - šis pasaulis pilnas paklydusių, nerandančių savo vietos
žmonių. Kas, jeigu ne tu, sielos gydytojas, turi apie tai geriau žinoti? Ko verti tie
mokslai, kurie grūdami į jų galvas dvylika metų? Baigę mokyklas ir institutus jie
nevaldo nei vienos savo kūno dalies, nei smegenų. Jie nesugeba mylėti, jų
gyvenimai pasmerkti aplinkybėms. Nuo pat mažens jie tik privalo, privalo,
privalo mokytis, dirbti, lenktyniauti blizgučių turėjimo varžybose. Jie nežino, kas
yra laisvė. Tai civilizacijos vergai. Juos valdo begaliniai norai, kurie nuveda juos į
mirtį, į prievartą, į kerštą, į ligas ir skausmus. Tai dvikojai sutvėrimai, valgantys,
kalbantys, kažką tai darantys, bet jau pasmerkti, nes jie nežino, kam skirtas
gyvenimas. Jėzus pavadino juos žvirbliais ir neapsiriko.
- Bet ne visi, -Vėjus bandė ginti, paskendusią neišmanyme visuomenę.
- Taip, yra, - Adolfo balsas buvo kitoks, nei visada, - yra žmonės, kurie
suprato, kas yra pasaulis. Vieni iš jų paėmė valdžią, turtus, kad galėtų gyventi
pakankamai laisvai šiame pasaulyje, ir valdyti tuos, kurie neturi nuovokos ir
prašosi vergauti. Kiti, supratę žmogaus esmę, pasirinko tikėjimą, savęs pažinimą
ir didžiuliu greičiu eina į priekį. Jie čia neužsilieka, ši planeta per maža jų veiklai.
- Tėve, aš nenoriu klausytis šių beprasmių pamokslų, aš ginu savo vaikus.
- Beprasmių? Gini vaikus? Nuo ko? Taip, vaikus reikia ginti, tai aš ginu savo
anūkus nuo tų, kurie eksperimento vedami paleido aids prakeiksmą Gaityje, kad
ten sumažėtų gimstamumas, žmonių skaičius. Jie paėmė karvės ir avies virusą,
sujungė tam tikru būdu ir gavo šį Dievui priskiriamą prakeiksmą, kuris dabar
jau, įsigavęs į žmogų, sukuria vis naują rūšį, todėl priešnuodžio ir nėra. Aš ginu
juos nuo tų, kurie vis dar eksperimentuoja su tautomis, įsiskverbdami į mūsų
smegenis ir priversdami mus vienaip ar kitaip galvoti; nuo tų, kurie, kurdami
psichinį ginklą, paverčia žmogų nemąstančiu įrankiu, ir tada sūnus išprievartauja
motiną, tėvas užsmaugia dukterį, o jie, pasiklausę žinių laidos, sako:
“Eksperimentas pavyko”; nuo tų, kurie prisigaminę ginklų, nebežino, kur juos
dėti ir sužaidžia karą Japonijoje, Vietname - kur tik netingi.
- Tėve, tu kalbi baisius dalykus, žmonės to nežino.
- Nežino? O kodėl? Todėl, kad nenori žinoti. Ir vargu, ar tie, kurie viso šito
nežino, yra žmonės. Gal jie jau tik kažkieno vergai, kurių apstu, nes kas nori, tas
sužino. Aš žinau. Virga žino. Pasaulio pinkles, paslaptis, žmonijos tikslus žino
tas, kas tikrai nori žinoti. O žvirbliams to nereikia, todėl su jais niekas ir
nesiskaito. Didžiulė masė vadinamųjų žmonių valgo, dirba, miega ir dauginasi, ir
tai yra viskas, ką jie moka, ką sugeba - jie verti vergystės. Tu nori, kad mūsų
vaikai, Brigita ir Adomas, taptų ta pilka mase, o mes prisitaikytume prie primestų
normų, būtume laimingi, nes mums dar leidžiama kvėpuoti? O gal tu nori, kad
jie taptų tais, kurie valdys šią masę, o mes būtume laimingi, paskendę mele?
- Jūs visada teisūs. Tik aš nelinkęs taip kritiškai žvelgti į pasaulį, kuriame
gyvenu. Pasaulis - tai dalis manęs, ir aš myliu tuos tavo vadinamus žvirblius.
Taip, jie paklydę, bet jie turi šansą. Kiekvienas turi šansą suvokti savo paskirtį
šioje planetoje, ir žinančio pareiga - jiems padėti. Net didžiausias demonas turi
teisę pagal laisvės kodeksą į galimybę sugrįžti į kūrybą ir meilę.
- Tu taip pat teisus, Vėjau, - švelniai ir ramiai tarė Virga, - bet kas gali jiems
padėti? Tas, kuris turi tam pašaukimą, norą, kuris sugeba juos mylėti, ir pagal tą
patį laisvės kodeksą ne kiekvienas tai privalo daryti; daugelis pasirenka kelią,
vedantį į dar neištirtas planetas, tolius, galimybes. Visatų daugybė, ir likti čia dėl
tų, kurie tik egzistuoja savo lygmeny, labai didelis pasiaukojimas. Tu tai darai, tu
myli juos. Bet tu esi žynio sūnus: paklydęs, sugrįžęs ir tapęs tuo, kuo esi. Tavo
tėvas yra tavo pagrindas, tu negali to paneigti.
- Ne, negaliu, nes mano vaikų tėvas esu aš, ir jų pagrindas - taip pat.
Tyla. Jų vaikai klausėsi šio nekasdieniško pokalbio, ir tylą nutraukė švelnus,
bet tvirtas Adomo balselis:
- Tėveli, neprieštarauk, mes vis tiek išvažiuosime, bet tu gali važiuoti su
mumis, jeigu nenori pasilikti. Mes labai to norime.
- Taip, taip, - pritarė Brigita,- tu gali rinktis, mes visi renkamės.
Vėjus tylėjo. Jis puikiai suprato, kad viskas buvo nuspręsta dar jiems
negimus. Jo širdį suspaudė skausmas. Jam tapo sunku įsivaizduoti, kas bus?
Tėvas, kaip visada, teisus, o argi galima ką priešpastatyti Virgai? Galvoje
skambėjo laisvės kodekso žodžiai: “Laisvą tik laisvas supras; niekada žemesnis
nesupras aukštesnio; tik įvaldęs save, įvaldysi gyvenimą; skausmas - tai
prisirišimas; išlaisvink save, pamilk ir būsi sveikas; paklusęs daugumai, tampa
vergu; išsivaduok nuo galima - negalima, nuo noriu - nenoriu, nuo patinka –
nepatinka, ir tada galėsi eiti toliau, o stovintis visada pūna...“
Vaikai žaidė su dovanėlėmis, kurios irgi buvo neįprastos. Tai - krištolinis
tetraedras, oktaedras, rožinis kvarcas, daugybė jūros kriauklių, gintaro gabalėliai,
geometrinės figūros. Tik Vėjaus dovana – baltas ir pilkas meškučiai, sėdėjo
nuošaliau, nesulaukdami vaikų dėmesio. Iš Vėjo krūtinės išsiveržė gilus atodūsis.
Jis viską suprato, suvokė, bet prisirišimas prie vaikų jam draskė širdį.
- Vaikus reikia mylėti, Vėjau, - lyg skaitydamas jo mintis ištarė tėvas,- o
meilė nieko nepririša, ji išlaisvina, atiduoda viską, kas yra geriausia. Didžioji
vadinamosios visuomenės dalis nė nenutuokia apie meilę vaikams, todėl iš jų
išauga monstrai, ligoti nevykėliai, pasipūtę puošeivos ar tėvų klaidas kartojantys
sutvėrimai. Tik meilėje atsiveria talentas, sėkmė ir laisvė. Vaikus turėtų leisti sau
auginti žmonės, žinantys, kas yra gyvenimas, tikėjimas ir meilė. Tada jų vaikus
suptų meilės bangos, spalvos, kurios jiems būtų ir apsauga, ir dvasios augimas.
- O kaip gi žvaigždžių nutiestas takas, negi likimas toks beprasmis?
- Kurmis turi savo ribas, paukštis, kad ir kaip aukštai nuskristų, turi savo
veiklos lauką, ir visi kiti šių padarų sąmonės lygyje turi likimą, karmą ar dar kokį
žodį, ribojantį ir pateisinantį jų nesugebėjimą mokytis, silpnumą. O žmogus turi
smegenis, ir jeigu jis jomis naudojasi, tai jis yra savo likimo kalvis. Jokios
žvaigždės tokiam žmogui nedrįs kelio rodyti. Deja, daugybė žmonių nežino, kad
protą būtina valdyti. Taip ir nugyvena savo amžių, su savo protu nesusipažinę.
Jie užsidaro savo pačių sukurtuose ribose, nuomonėse, įstatymuose ir džiaugiasi
savo silpnumu. Pasaulis nežino pažinimo ribų, gyvenimas amžinas tik laisvam,
todėl mūsų vaikai turi eiti toliau už mus. Jie jau dabar turi daug daugiau
galimybių, nei mes jų amžiuje. Jų DNR jau 24 ir daugiau aktyvuotų kodonų,
intelektas IQ – 160. Ne man tau aiškinti, kokią įtaką turi žmogui aplinka. Dabar
jie saugūs, kol yra namuose. Jų akys ir ausys apsaugotos nuo griaunančios
smurto informacijos. Bet jų amžius toks, kai jų sąmonė pilnai atsivėrus
galimybėms. Vienuolyne jie užaugs stipriais dvasia ir kūnu, o tada ,jeigu norės ir
sugebės pamilti tą beprotišką pasaulį, galės grįžti ir nešti žmonėms šviesą, kovoti
su tamsos struktūromis. O gal jie išeis į kalnus, į kitus pasaulius? Tada jie turės iš
ko rinktis. O dabar jie turi važiuoti.
- Ar jie važiuoja su tavimi, Virga? Ar tu juos ten paliksi?
- Taip, Vėjau, mes išvažiuojame visi.
- Visi? Ir aš?
- Tu gali rinktis, sūnau, - tėvas priėjo prie jo, žvelgė švelniai ir liūdnai,- aš
važiuoju taip pat. Viską palieku tau, kaip palikimą. Turiu pakankamai turto
svetur, mums užteks ilgam. O tu gali viską parduoti ir atvažiuoti, arba pradėti
naują gyvenimą.
- Kokį naują gyvenimą? Aš jaučiuosi miręs. Kada, kada jūs išvažiuojate?
Naują gyvenimą? Tėve, tu išprotėjai.
- Po savaitės. Šiandien baigiu savo reikalus, ir bilietai jau užsakyti.
- Jūs žinojote, kad aš nevažiuosiu... O kada grįšite?
- Kada nors, Vėjau, kada nors... Žiūrėsime, kaip seksis... Bet mes tau
rašysime.
- Reiškia negrįšite... Jūs nusprendėte, kad aš lieku?
- Mes nieko nenusprendėme, bet ir tu dar nieko nepasakei.
- Aš negaliu per vieną akimirką apversti savo gyvenimo.
- Ir nereikia. Tu - laisvas rinktis. Kada tai įvyks, tada ir įvyks. O dabar
palieku jus, nesibarkit, vis tik gimtadienis, - tėvas išėjo, tyliai atsidusęs.
- Mamyte! - sušuko Brigita, - Adomas sako, kad jis žynių vadas ir mane
pavers lėle...
 Adomas stovėjo ant vienos kojos, kitos pėdą atrėmęs į šlaunį, suglaustus
delniukus iškėlęs į viršų ir garsiai dainavo Vėjui nežinomą dainą.
- Nepavers, - Virga guodė Brigitą, - jis tave myli, todėl nedarys to.
- Žinoma, - sutiko mergaitė, - neįmanoma nugalėti meilę, ji amžina, ir aš
amžina, aš amžina.
Laikraščių antraštės mirgėte mirgėjo stulbinančiomis naujienomis:
“Bankininkas Adolfas Merlinas ir jo šeima amžiams išvyksta į nežinomybę...
Garsus milijonierius paliko civilizuotą pasaulį ir išvyko į Himalajų prieglobstį...
Gerbiama ir paslaptinga Merlinų šeima išvyksta į Tibeto vienuolyną...
Bankininkas paliko verslą vardan savęs pažinimo... Kas užims jo vietą?.. “ Tiksliai
žurnalistai nežinojo, kur jie išvyko, nors ir labai stengėsi - jie tik spėliojo.

Po dvidešimt metų
- Pulkininke, gavome pranešimą, kad Kordo kanjone vėl aptiktas
neatpažintas objektas numeriu 337. Tai dingsta, tai atsiranda... Ką darysime?
- Tai vėl tie gudročiai. Skrendam, dirstelsim.
Keli kariniai sraigtasparniai artėjo prie kanjono. Didžiulėje lygumoje matėsi
žmonės. Jų buvo apie keli tūkstančiai.
- Štai jie!
Pulkininkas padarė porą nuotraukų. Pritraukęs vaizdą, pamatė pažįstamą
žmonių išdėstymą.
- Nežinau, kodėl valdžia leidžia jiems tai daryti? Ir ką jie, po velnių, daro?
Kas šie žmonės, kurie turi tokią įtaką mūsų kongresui? Skrendam į bazę. Matote,
objektas išnyko, nors jie ir toliau sėdi, kaip sėdėję, radarai tyli. Jie mus pamatė ir
atjungė savo sąmonę...
O tie tūkstančiai žmonių, patogiai įsitaisę įvairiose vietose, tylėjo ir kvėpavo
ypatingu būdu. Jų vadovas prabilo į juos:
- Šiandien jie mus vėl užfiksavo, kažkas iš jūsų nesilaikėte instrukcijų. Kitą
kartą pasistenkite valdyti savo smegenis. Šiandien mes bandėme padėti
Viduržemio jūrai, kuri 95% - mirusi. Tačiau pirmiausia turime sustabdyti
valdžią. Mes turime įtakoti rinkimus.
Žmonės, prievartaujantys savo motiną -žemę, - toliau kalbėjo jaunuolis, -
turi pasikeisti arba išnykti, ir mes turime tokias galimybes. Yra dar kai kas: kai
mūsų valdžia panaudojo atominį ginklą, buvo viena; bet šiandien, kai šį pavasarį
sukurtas mokslinis tyrimų projektas, panaudojant aukšto dažnio garsus ir aktyvų
šviesos spinduliavimą, sužadinant atomus viršutiniuose atmosferos sluoksniuose,
planetos poliuose, jie žino, kad tai, ką daro, negali būti pateisinta. Tai ginklas. Į
jonosferą paleisti galingi 1,7 higavatų spinduliai įkaitintų viršutinius sluoksnius
ir sukurtų veidrodines struktūras ar antenas, kurios perduotų neįmanomą
įsivaizduoti energijos kiekį į bet kokią pasirinktą vietą žemėje. Tai manipuliacija
oro sąlygomis, ekosistema, mūsų nuotaikomis, sąmone ir žemės informaciniu
tinklu.
Profesorius buvo šoke. Jo išrastas ultragarso spektras nepaveikė rinkimų
eigos. Telefonas be perstojo cypė. Išklausęs nemaloniąją dalį, atsakė:
- Senatoriau, jūs turite sunaikinti tuos žmones. Robotas negali įveikti
žmogaus, valdančio savo smegenis.
- Liaukitės, kodėl jūs nepanaudojate žmonių? - paklausė senatorius, nes jis
dar nežinojo, kad žmonės jau senokai buvo “naudojami” - jų smegenimis,
sąmone, naudojosi prekybos bosai. Bet už tą “išradimą” - balsavimo kontrolės
programą - profesorius norėjo didesnio užmokesčio. Jis jautė, kad šiai programai
nepritaria prezidentas.
Profesorius tęsė:
- Reikia juos sunaikinti. Tai merkaba.
- Yra prezidento nuoroda jų neliesti. Bet gal mes ką sugalvosime. O kodėl
sustojo prekyba naujais vaistais?
- Žmonės nebeturi pinigų, tai ekonominė krizė, - aiškino profesorius.
- Bet jie gali vogti, plėšti! Profesoriau, darykite ką nors, visi vaistai turi būti
parduoti. Suaktyvinkite savo reklamą. Ir dar, Teksaso Valstijoje įsikūrė labai
didelė religinė bendruomenė su įtakingu lyderiu. Jie ten negeria, nerūko, mėsos
nevalgo ir nesimyli, cha, cha, cha. Kaip visada - šventikai. Suaktyvinkite žmonių
nepakantumą jiems. Kaip jūs ten darote? Per maisto papildus ar per alų cha, cha,
cha...
- Gerai, sere, kaip visada, truputis reklamos apie nuostabiuosius papildus.
Daug tų, kuriems padėjo išgyti... Turėtų suveikti. Tikiuos, jūs finansuosite šią
akciją?
- Jums tik pinigai galvoje, bet kai bus rezultatas, gausite, ko tik panorėsite.
Tik būtinai sunaikinkite tuos dievo pasekėjus, nes jie drumsčia visą vandenį.

Iliuzija
Kabinetas. Raudonmedžio baldai, senoviniai, antikvariniai daiktai... Daug
šviesos, prabangos...
Vėjus buvo vienas iš šešių bankininkų, valdančių planetą. Jis buvo savo
gyvenimo viršūnėje. Supratęs, kad neįmanoma išgydyti nesugebančio mylėti
žmogaus, metė šį užsiėmimą. Gydydamas žmogų, išvaduodamas jį iš jo paties
klaidų, Vėjus jautėsi vis labiau klimpstąs į gydymą, o ne į meilę ar laisvę. Susirgęs
žmogus - tai žmogus, turintis išmokti pamoką. Vėjus suprato, kad daro meškos
paslaugą. Daugybę žmonių jis išmokė suprasti savo klaidas, bet tie, kurie
nenorėjo mokytis, o troško tik klysti ir gydytis, varė Vėjų į neviltį.
Todėl dabar, sėdėdamas savo kėdėje, jis jautėsi savo vietoje. Teisus buvo jo
tėvas, išrinkęs sūnui bankininko likimą, bet Vėjus tęsė ir laisvės kelio - ordino
veiklą, kuri buvo jam lyg gyvybės šaltinis.
Suskambo telefonas. Vėjus pajuto artimą sielą - tai buvo jo dukra Brigita.
- Tėveli, kaip tu?
- Aš gerai, mažute, tu apsisprendei atvažiuoti?
- Ne. Aš nemyliu šio pasaulio taip, kad atvažiuočiau. Jis man svetimas.
- Mažute, meile mano, mes jį pakeisime, mes - kiti.
- Bet mūsų mažai, tėveli, o ir kam jį keisti? Yra ir kitų, nuostabių pasaulių, ir
aš ten eisiu.
- Mažute, tu ką? Nedaryk to. Žemė taip pat nuostabi planeta.
- Žinoma, nuostabi, tėveli, bet yra daug gražesnių. Kam kovoti, jeigu galima
eiti toliau?
- Mažute, aš tikėjausi, kad tu atvažiuosi. Adomui labai sekasi. Jo pasekėjų -
tūkstančiai.
- Aš žinau, tėveli, aš viską žinau, bet man reikia eiti toliau.
- Kur tu eisi?
- Pas senelį, gal rasiu jį.
- Mažute, ten - Himalajai, ten visiška nežinomybė.
- Tėveli, ten visiška laisvė. Aš pasiruošusi. Mane šaukia toliai...
- O mama, ką sako mama?
- Mama džiaugiasi mano pasirinkimu.
- O ji, ar ji eis su tavimi?
- Ne. Ji eina per kaimus pas badaujančius vaikus. Ji sakė, kad kiekvienas
vaikas, patekęs jos globon, taps šviesos nešėju. Ji myli šį pasaulį.
- Drąsi tavo mama. O kada tu išeini?
- Dabar, tėveli. Aš atsisveikinu su tavimi, tam ir skambinu.
 - Palauk, palauk, mažute, taip iš karto? Kodėl ankščiau nepaskambinai? Aš
tikėjausi, kad tu gyvensi su manimi, aš ruošiausi tam... Palauk, aš atsiųsiu tau
galingą telefoną, jis veiks metų metais, turėsime ryšį...
- Kokia čia laisvė, tėveli, telefono ribose. Tėveli, jeigu man pavyks, aš ateisiu
pas tave sapnuose arba kai tu būsi transe ir lauksi manęs meilėje. Pažadu tau.
- Mažute, neišeik...
- Liaukis, tėveli, tu visada priešiniesi, o paskui eini iš paskos. Bučiuoju tave,
tėveli, ir myliu taip, kaip tik galiu. Sėkmės tavo gyvenimo kelionėje.
Vėjus verkė. Jis verkė balsu. Jis buvo apimtas nevilties. Jo prigimtis, kaip
visada, protestavo, šaukėsi pagalbos, bet širdis ir protas viską suprato. Viena jo
pusė jautė pergalę, kita - pralaimėjimą. Tokį jį rado grįžęs sūnus.
- Tėve, nusiramink, liaukis, ji yra laisva. Kas gali būti nuostabiau už laisvą
žmogų mūsų nusicivilizavusiame pasaulyje? Ji jau turi išsivadavimą, ir ne tik iš
šio pasaulio, tėve.
- Iš kur tu žinai apie ją?
- Mes dvyniai, tėve, mes jaučiame vienas kitą.
- A..., - Vėjus jautė tuštumą, - sūnau, ką mes veikiame šiame vergų
pasaulyje?
- Tėve, tu norėjai jį pakeisti. Todėl įsitvirtinai čionai. Tu tai darai.
- Aš nežinau, ar tikrai to noriu? Vardan ko?
- Tėve, taip jau yra. Pirmiausia keitiesi pats, tobulėji, įgyji žinojimą tam, kad
paskui pakeistum pasaulį, bet kai tai atsitinka, pasaulis tampa nebeįdomus, nes
šaukia amžinybė, beribiai toliai, galimybės, laisvė, šviesa, didingos tiesos... Ir tada
tiesiog eini toliau, palikęs šį pasaulį. Kiekvienas žmogus turi asmeninį santykį su
Kūrėju, su pasauliu, su savimi, ir tas santykis yra jo kalėjimas. Laisvėje yra tik
meilė, tėve, ji veda toliau. Nėra kovos, nes nėra dogmos. Tu negali mylėti už
kitus, kaip ir kiti nieko negali už tave.
- Ką? Tu tikrai taip galvoji? O kaipgi tavo kova, o visi šie žmonės,
laimėjimai? Tu gi esi daugybės žmonių mokytojas.
- Tėve, aš žaidžiu. Kaip ir kiekvienas, ką nors suvokęs šiame materijos
gabalėlyje - pasaulyje.
- Ką? O ką tada darau aš?
- Aš nežinau, tėve, galbūt tu ieškai savo kelio?
- O tu, tu žinai savo kelią?
- Taip, tėve, kai tik išpildysiu savo motinai duotą pažadą, eisiu toliau, ten,
kur širdis ves.
 - Kokį pažadą? - Vėjų persmelkė drebulys ir labai negera nuojauta.
- Tėve, tik tu nepyk. Mama sakė, jeigu tu kada nors paklausi apie mano
kelią, aš galėsiu pasakyti tiesą.
- Tiesą? Tiesą. O iki šiol?
- Iki šiol buvo žaidimai, - Adomas šypsojosi. Jis buvo linksmai nusiteikęs, o
tėvo rimtumas ir tramdomas pyktis jį dar labiau juokino. - Tėve, aš prižadėjau
mamai visur tave lydėti, neprieštarauti, būti tavo pasekėju, tavo sumanymų
įgyvendintoju...
Vėjus buvo priblokštas. Dieve mano, galvojo Vėjus, kad Virga, būdama už
tūkstančių kilometrų, gyvendama kitu laiku, sugebėjo jį vėl priblokšti savo
elgesiu. Jis tapo žymus, valdė savo kūną, protą, vos ne pusę pasaulio, kad stotų į
kovą su tamsa, su žmonių neišmanymu. Kova buvo pergalinga, pasaulis keitėsi,
bet, pasirodo, visa tai yra žaidimas. Vėjus nepyko, bet jo širdis kraujavo, ji buvo
sužeista. Adomas jautė šią būseną ir bandė guosti:
- Tėve, tėveli, mes esame laisvi ir galime viską pakeisti. Aš matau tavo
nusivylimą, bet mūsų gyvenimai yra mūsų rankose. Tau reikėjo šio gyvenimo
etapo, kaip ir kitų, kad suprastum, suvoktum. Bet viskas šiame pasaulyje turi
pradžią ir pabaigą, o jei pabaigos nėra, prasideda labai nemalonus puvimas.
Nuostabu, kad mes šiandien kalbame apie tai.
- Ir ką tu siūlai?
- Aš siūlau eiti, nes tik einantis kur nors nueis. Mes užstrigome čia. Paleisk
mane, aš noriu eiti pas Brigitą, pas senelį. Aš žinau, kur juos rasti.
- Tu gi laisvas.
- Tu mano tėvas. Mane varžo tavo silpnumas.
- Kas? Silpnumas? - Vėjus netikėjo savo ausimis, bet sūnus buvo jam
autoritetas.
- Taip, tėve, tu jautiesi sužeistas, ir kieno gi? Savęs. Aš turiu daug pasekėjų,
nė kiek ne prastesnių už mane. Jie tęs šią kovą, nes tai jų kova. Per kovą jie supras
save. Galime palikti jiems kapitalą ar įšaldyti jį dėl kitų. Tu žinai geriau. O mes
galime toliau gyventi taip, kaip šaukia siela, dvasia, širdis. Ko tu trokšti, tėve?
Vėjus pagalvojo apie savo sielą, bet ji jam nieko nesakė. Dvasia jo taip pat
nekvietė. Jo širdis buvo išsiilgusi meilės. Jam reikėjo žmonos Virgos. Jis norėjo
būti kartu, tik tiek. Būti šalia, žiūrėti į saulėlydį kartu, valgyti, kalbėtis ir net
truputį pasibarti, papriekaištauti dėl ne vietoje padėtų batelių... Vėjus aiškiai
jautė širdies balsą.
- Aš trokštu labai mažai, Adomai, tik apkabinti tavo mamą, pajausti jos
širdies dūžius...
- Taip, tėve, kad išgirstum ir savo širdį. Važiuok pas ją. Tavo kelionė, kad
būtum laimingas, kur kas trumpesnė, nei mano. Važiuok.

Kalkuta
- Viri, Viri, atėjo siunta. Daug maisto ir dar daug visko! - šaukė vienuolės.
(Viri - tai Virga)
Nešina dviem mažyliais, ji skubėjo pažiūrėti, kokia siunta atėjo šį kartą. Ji
pamatė dėžes su įvairiausiais produktais.
- Šaunu, o kas jas atsiuntė?
- Viri, ten stovi ponas ir prašo pakviesti Virgą.
Virga paleido mažylius ir išėjo į kiemą. Vėjus stovėjo ir žiūrėjo į ją taip, kaip
pirmą kartą pamatęs. Dingo laikas. Jie apsikabino...
- Galvojau, kad jau niekada negrįši pas mane. Bet visada jaučiau tavo
meilę... Vėjau, kartu mes daug nuveiksime ...
- Taip. Mes kartu. Aš nenoriu daugiau skirtis, - pasakė Vėjus, vėl pamiršęs,
kad pasaulyje niekas nestovi vietoje.
Vaikų prieglaudoje - mokykloje, kurios mokytojai buvo Virga ir Vėjus -
buvo gera. Gyvendamas vaikų apsuptyje, mylinčios ir mylimos moters
draugijoje, atsidavęs globai ir meilei, Vėjus pasijuto visiškai laisvas.
 Siaura sąmonė
Žvaigždės, Visatos, Galaktikos, neištirtos protu padalos skriejo pro dviejų
būtybių akiratį. Šios būtybės keliavo žmogaus protui nesuvokiamu aparatu. Jos
turėjo laisvą kūno formą ir nuostabų, jų supratimu, kvapą. Jos keliavo namo, bet
prieš tai abi buvo skirtingose planetose, todėl turėjo daug naujos informacijos,
kuri, joms susitikus, tapo bendra. Joms nereikėjo kalbėti, jos net nežinojo, ką
koks žodis galėtų reikšti. Jos bendravo tyla. Bet mums, Žemės planetos
gyventojams, ši tyla nuskambėtų žodžiais, ribotais simboliais ribotai sąmonei.
- Na, tai kas ten nuostabaus – žydrojoje planetoje? – paklausė būtybė, turinti
klampią konsistenciją.
- O. Tu nusivilsi mano atradimais, - atsakė skaidri šviesos banga.
- Nenusivilsiu, pasakok, ko tu toks? A, tai tas juokingas ego... Mes gi laisvi
nuo jo. Žinai, tu vis dar esi tos planetos gyventojų įtakoje.
- Taip. Ten prabudo mano ego visomis kovos, ieškojimų, laimėjimų, aistrų
spalvomis. Bet dabar liko tik nusivylimai, gailestis...
- Kai pakankamai nutolsime, tu vėl būsi laisvas. O dabar pasakok. Ar daug
ten gyvybės?
- Taip. Daug. Bet ji... Proto, žinojimo ten yra maža. Manyje kilo
susižavėjimas ta gyvybės rūšimi, kuri ten, būdama visiškai ribota, žino viską,
paklūsta Kūrėjui ir šventai vykdo Jo valią. Jie priversti maitinti savo formas,
kurias ten vadina kūnais, bet jie maitinasi tiksliai pagal formos pobūdį. Vieni jų
minta augmenija, kuri ten - antra pagal sąmonę; kiti, gavę plėšrūnų kūnus, minta
silpnesnių už save nelaimėlių kūnais. Jie priversti daugintis, bet dauginasi tiksliai
pagal tam skirtą laiką. Jie dauginasi tobulai, kaip ir žūna ar miršta - tobulai. Jie
daro viską, kad išsaugotų ar apgintų gyvybę, bet, suvokę neišvengiamą pabaigą,
garbingai, nuolankiai atiduoda savo gyvastį.
- Klausyk, bet gi tai atradimas, tai šviesi, aukšta sąmonė, - būtybė virto
skaidriu susižavėjimo rutuliu.
- Ne. Gal taip ir būtų, jeigu jie būtų vieni. Ten yra ir kitos būtybės, kita
sąmonė, kuri yra siaubinga. Jie mano, kad yra protingi. Jų labai daug, jie sparčiai
dauginasi, be jokių apribojimų.
- Klausyk, tai gi materija. Ji visada suinteresuota kvailai save dauginti. Jos
tokia sąmonė: kuo daugiau, tuo geriau. Bet kai ji kur nors nebetelpa, tai pati save
ir sunaikina.
- Taip, taip, būtent taip ten viskas ir yra. Šį susinaikinimą jie vadina karais,
vykstančiais nuo pat šių būtybių atsiradimo, ir ligomis, kuriomis jie naikina save
individualiai. Jie naikinasi taip chaotiškai, kaip ir dauginasi. Kad pajaustų nors
kokį kūnišką malonumą, jie daro viską. Ten visiškas išnaudojimas, vergovė.
- Palauk, palauk. Prieš kelis amžius ten buvo pradėtas karas prieš vergovę.
- Na ir kas? Jie nugalėjo vieną vergovę tam, kad sukurtų kitą. Visi vieni kitus
išnaudoja. Jie susikūrė sau kumyrus, valdžias ir savo noru jiems tarnauja už
maisto davinį, už materijos gabalą. Kai jie pradeda susivokti, tada iš nevilties ima
svaiginti savo protą įvairiausiai kvaišalais, kurių ten gaminama tiek daug, kad
užtektų porai amžių į priekį. Jie svaiginasi, nes jaučia beprasmę savo egzistenciją
ir neturi žinių, kaip ją pakeisti. Jie visiškai nejaučia džiaugsmo - tik su
kvaišalais...Tie, kurie nesisvaigina, yra apsvaigę nuo turtų, malonumų, valdžios,
šlovės, šeimos ar dar nuo ko nors, ir jie tai vadina progresu, evoliucija. Tai
žiaurūs sutvėrimai. Jie mano, kad planeta amžina, o gyvenimas baigiasi su kūno
mirtimi. Žmonija vis dar kūdikio stadijoje.
- O mokslas ten egzistuoja?
- Ne. Nors jie mano kitaip. Jie daro atradimus ir galvoja, kad tai atradimai,
nors turi visas planetos instrukcijas... Dabar jau vadinamasis “mokslas” tuo
užsiima, tik neaišku, kokiems tikslams. Jie kuria vaistus, kad išgydytų kūnus, bet
daro viską, kad vėl susirgtų, ir taip be paliovos. Žinai, jie skrieja į kosmosą
materialiais laivais.
- Tikrai?
- Taip. Jie ieško gyvybės!
- Negali būti!
- Taip, taip, jie vis dar akli, nemato savęs, to, kas po nosimi, bet skrenda į
kosmosą... Jie negirdi savo dvasios... Jie nežino, net kas jie yra... Apgailėtinos
būtybės mano, kad jie - kūnai.
- Klausyk, o ta kita, aukštesnė sąmonės forma, kuri ten sakei yra, jiems
nepadeda?
- Tai ir baisiausia. Žmonės galvoja, kad būtent jie aukštesnės sąmonės, tik
nesuvokiau kodėl? Dauginasi, ginasi, minta ir miega, tik netobulai, o galvoja esą
aukštesni... Žmonės pavergė juos, daro su jais bandymus, verčia sunkiai dirbti,
išnaudoja visais įmanomais būdais, o baisiausia - jie juos užmuša ir suvalgo, ir
veisia tam, kad suvalgytų!
- Ką? Tikrai? Negali būti! Kaip jie gali atimti gyvastį iš savo jaunesnių brolių
ir dar juos suvalgyti!?
- Labai paprastai, jie sako: gyvūnas – ne mano brolis ir suvalgo. Jau būna
atvejų, kai jie suvalgo ir savo atstovus... Taip, jie atėmė iš jų laisvę, pavertė vergais
ir maistu. Tai baisi planeta, krauju paplūstanti kas sekundę. Ten žudoma
kiekvieną akimirką!
- Štai kodėl jie ieško kosmose gyvybės ir neranda.
- Taip. Jų sunaikinti niekas nesiryžta, net daug grubesnės materijos atstovai
nesiartina prie jų. Žemėje siaučia žudymo virusas.
- O pati planeta? Ką daro ji? Turėtų nusipurtyti.
- Ir purtosi. Kartais potvyniais, kartais ugnikalniais, kartais tiesiog
susidrebina. Jai jų gaila. Žinai, gal tai yra žemiausia forma Visatoje?
- Galbūt. Nejaugi ten nėra prašviesėjusios sąmonės?
- Kaip ne keista, yra. Bet jie labai silpni. Dažniausiai jie palieka planetą ir
eina toliau. Yra ten ir didieji mokytojai, ir kiekvieną, kuris eina, jie išveda iš šios
žudymo vietos.
- O ką sako Visatos karalius, Kristus?
- Po to, kai jis juos pavadino kažkokiais paukščiais, kitaip ir neįvardino.
- Štai kaip... Bet tu nenusimink, mes daugiau čia negrįšime.
- Žinai, yra toks daiktas pas juos vadinamas rėčiu. Tai va, ši planeta, lyg rėtis
- atsijoja visus pagal jų pasirinkimą, kurį jie tikrai turi... Žiūrėk, ši planeta tokia
graži iš tolo. Ji žiūri į mus, palydėdama žydra savo akimi. Ji atlieka sunkų darbą:
mato klystančius savo vaikus, bet taip retai juos baudžia... Amžiais laukia jų
visuotinio prabudimo...
- Mes negrįšime čia daugiau, pažvelk į priekį, į viršų, mes artėjame...
Kada pavasarį skleidžiasi pumpuras į žiedą, kada ryte užburia kylanti saulė,
kada pilni meilės mes žvelgiame į mylinčio akis, tada galime suprasti mažą dalelę
to, prie ko artėjo dvi išsivadavusios sielos, laisvos būtybės. Tai buvo jų būtis.
 Teta
Atostogos. Štai tas laiko tarpas, kai gali mėgautis laisve. Jaunas, gražus
fizikos dėstytojas vairavo bestogį fordą. Šviesios vaikino garbanos draikėsi vėjyje,
jo lūpos šypsojosi, o mintyse skambėjo mėgstama melodija. Daug kas jam siūlė
važiuoti į žinomus, garsius kurortus, bet jis pasirinko mišką. Dar paauglystėje jis
atostogavo pas tetą, kuri gyveno miške, ir jam labai patiko. Todėl, sužinojęs, kad
ji sveika ir vis dar yra ten pat, nutarė aplankyti ją ir po miesto triukšmo pabūti
ramybėje, vienatvėje. Privažiavęs miško aikštelę, sustabdė mašiną. Jį nudžiugino
pažįstama trobelė. Tarpdury pasirodė senutė. Jis priėjo.
- Labas, teta, ar prisimeni mane? Aš – Paulius, tavo sūnėnas.
Senutė žiūrėjo į jį, jos akys darėsi vis gyvesnės, linksmesnės, ji nusišypsojo.
- Sveikas, vaikeliuk, na tu ir užaugai - visas vyras.
- Teta, ar priimsi atostogauti?
- Žinoma, Pauliuk, eik vidun.
Jie gėrė arbatą, skanavo daugybę Pauliaus atvežtų skanėstų. Kambarys,
kuriame Paulių apgyvendino senutė, buvo iš kitos namo pusės. Čia buvo kaip ir
visur - švaru, kvepėjo mėtomis. Jis atsigulė ant senos medinės lovos į baltus
pūkinius patalus ir užmigo. Ši vietovė atrodė įspūdingai: didžiuliame Molėtų
miške, nedidelėje, saulėtoje miško aikštelėje sena, bet tvirta trobelė, šulinys su
galinga gerve, daržas su žydinčiomis bulvėmis, vešliomis salotomis, raganės,
lipančios ant namo sienų... Didelis, juodas katinas gulėjo ant slenksčio ir
murkavo. Prabudęs ir iš naujo apžvelgęs savo atostogų vietą, Paulius liko
patenkintas. Saulė jau leidosi.
- Na ir miegojai, sūneli, - pakalbino jį teta, įeinantį į virtuvę,- išvargęs buvai.
Štai pienas, bulvės, valgyk.
Trys paros praėjo taip ilgai lauktoje ramybėje. Paulius skaitė, rašė, valgė,
bėgiojo, miegojo, o vakarais maloniai kalbėjosi su teta.
- Teta, ar yra dar tas ežeras į pietus nuo čia, kur aš mažas žvejojau? Gal jau
užžėlė?
- Ne. O ko jam užželti? Žuvų ten daug, paukščių taip pat, geras ežeras. Eisi
maudytis?
- Eisiu. Noriu paplaukioti.
- Eik, mielasis. Pilnatis tik prasidėjo... Naktys dabar šviesios, gražios, cha,
cha, eik, žinoma, eik.
Saulė nusileido, bet mėnulis ne prasčiau už ją apšvietė takelį, kuriuo ėjo
Paulius. Jis klausėsi naktinių paukščių giesmių, godžiai traukė į plaučius šiltą
gryną nakties orą. Štai ir ežero kvapas. Tuoj tuoj pasirodys ir vandens telkinys.
Mėnulis kabojo beveik ties ežero viduriu. Jo šviesoje vanduo atrodė sidabrinis.
Reginys buvo užburiantis. Paulius žavėjosi nakties spalvomis, slaptu grožiu. Jis
nusimetė drabužius ir tyliai nuplaukė. Vanduo gaivino ir teikė neapsakomą
malonumą. Išsimaudęs jis išsitrynė didžiuliu tetos duotu rankšluosčiu, dar kartą
apžvelgė spindintį ežerą ir pasuko atgal. Staiga išgirdo kažką pliuškenantis
vandenyje. Jam pasidarė įdomu. „Gal koks naktinis gyvūnėlis“, - pagalvojo
Paulius ir pasuko garso link. Priėjo labai apaugusį krantą. Praskleidęs meldus
išvydo tiesiai į jį plaukiančią merginą. Ji panėrė ir išniro ežero kairėje, kur buvo
gražus smėlėtas krantas. Dabar Paulius stebėjo ją iš šono, bet visai arti. Stangrios
krūtys, viliojantys pilvo judesiai, stulbinančios šlaunys ir Paulius pajuto
neapsakomą virpantį jausmą. Jis visada buvo konservatyvus moterų atžvilgiu ir
dar niekada nebuvo suartėjęs nei su viena, bandančia jį suvilioti, moterimi. Todėl
šis, jį apėmęs jausmas, buvo naujas atradimas jo gyvenime. Mergina iš lėto
apsirenginėjo. Ji pasisuko ir jos įspūdingas užpakalis atsidūrė tiesiog Pauliaus
panosėje. Jis pamatė tai, ko visada bijojo. Jis jos nesekė, palaukė, kol jos žingsniai
nutilo miško tamsoje, ir tada pasuko namo.
Ryte pusryčiaujant jis paklausė tetos:
- Teta, ar čia aplink dar kas nors gyvena? Vakar mačiau gražią merginą.
Senutė šypsojosi, meiliai žiūrėdama į Paulių, ir raikė duoną. Jos juodos akys
lyg du angliukai blykčiojo, o raukšlėtas veidas paraudo.
- Mergina? O tau pasisekė. Tai turbūt ta mergina, kuri mėgsta čia vasaroti. Ji
pasistato palapinę ir būna čia porą savaičių vienumoje. Tai labai graži mergina,
ar ne?
- Taip, teta, aš pakerėtas. O kur yra ta jos palapinė?
- Šito aš nežinau. Jos pačios reikia klausti. O maudosi ji, mielasis, kiekvieną
naktį.
Paulius svajojo. Pirmą kartą jo širdį pervėrė Kupidono strėlė. Jis buvo tikras,
kad ji, kaip ir jis, mėgo vienatvę, ramybę, gamtą. Argi tai nėra atradimas? Jis
sutiko tokią, kaip jis pats. Paulius būtinai norėjo su ja susipažinti. Jis būtinai eis
šią naktį prie ežero ir išdrįs prieiti prie jos. Paulius degė šia idėja. Jis jautė, kad
jam pasisekė, kad sutiko tokią gražią merginą.
Temo. Paulius nelaukė vakarienės. Jis žingsniavo takeliu ir galvojo, kaip
reikėtų pradėti pokalbį. Merginos dar nebuvo. Jis panėrė į tamsų vandenį ir
žiūrėjo į jo blizgantį, mirgantį paviršių. Išniro, įkvėpė ir prieš save pamatė juodas,
degančias akis, baltame lyg sniegas veide. Ji žiūrėjo į jį ir truputį šypsojosi. Ji
buvo taip arti, kad Paulius jautė jos alsavimą. Ji artėjo, artėjo ir lūpomis apgaubė
Pauliaus lūpas, įsiurbė jas, ir Pauliaus baimė dingo. Jis jautė tik svaigulį, kraujas
kaito jo gyslose, gyvybe prisipildė visas kūnas. Mergina apkabino jį rankomis ir
kojomis, o Pauliaus kojos lėtai smigo į ežero dumbliną dugną. Tai, kas vyko,
Pauliui buvo visiškai nepažįstama, bet jam buvo gera. Jis tik stovėjo ir jautė, o
visą kitą darė toji mergina. Paulius pajuto neapsakomą norą šaukti ir šaukė,
norėjo išsiskaidyti į daugybę, begalybę ir išsiskaidė... Mergina atstūmė jį ir
nuplaukė. Paulius kurį laiką stovėjo gilioje ekstazėje. Kai jis atsigavo, merginos
jau nebebuvo. „Čia tai bent... kas su manimi vyksta?“ - galvojo Paulius eidamas
namo. Jis buvo kažkoks pasyvus. Jis norėjo ją vytis, bet nesivijo. Jo galvoje sukosi
begalė minčių, bet jos visos buvo lyg apgaubtos migla. Jis pirmą kartą turėjo
moterį, ir tai buvo ne taip, kaip turėtų būti jo manymu. Iš vienos pusės jis jautėsi
laimingas, nes suvokė, ką reiškia būti vyru, nes pajautė tai, dėl ko verta kovoti ir
gyventi, bet iš kitos pusės jis jautėsi išprievartautas.
Jau kitą vakarą jis galvojo tik apie tai, kas bus šią naktį. Jis ėjo prie ežero,
visa savo esme pasinėręs į laukimą. Štai tas smėlėtas krantas, štai ta vieta, kur jis
ją pamatė. Paulius atsisėdo. Jis buvo vis dar vienas. Iš kokios pusės ji pasirodys?
Bet jis nepamatė, iš kur ji atėjo, tik pajuto jos rankas ant savo pečių, jos lūpas
savo lūpomis, jos kūną savo kūnu, jos karštį savo peniu. Paulius, nors ir naujokas
šioje srityje, atsidavė gyvuliškai aistrai su žmonišku noru turėti vis daugiau ir
daugiau. Todėl orgazmas sekė po orgazmo, šūkiai, klyksmai ir aimanos žadino
mišką. Paulius nebeatpažino savęs tokio, jis nesitikėjo, kad taip gali, bet jam tai
labai patiko. Mergina buvo nepasotinama. Ji vėl ir vėl jį jaudino, kaitino, ir jis
stengėsi suduoti jai tą paskutinį judesį, po kurio ji tartų: “Gana“. Bet to nebuvo. Ji
tik juokėsi. Jos orgazmą palydėdavo gerklinis kvatojimas, ir tada prasidėdavo
viskas iš naujo.
Jis prabudo. Vanduo kuteno jo padus. Paulių persmelkė baimės drebulys. Jis
išmiegojo ant ežero kranto. Po truputį prisiminė viską, kas buvo vakar. Bet kaip
jis užmigo? Kaip ji išėjo? Kada? Visas kūnas skaudėjo. Jo lūpos buvo
sukandžiotos. Dantų žymės matėsi ir ant pilvo. Jo varpa buvo raudona ir
sutinusi, jam skaudėjo. Jis atsiprausė ir lėtai pėdino namo. Paulius jautė svaigulį,
silpnumą. Jį truputį pykino.
Teta, prikepusi jam pyragėlių su grybais, šnekino jį, bet jis nutarė savo
nakties nuotykių jai nepasakoti. Pramiegojęs iki saulės laidos, nubudo.
- Ar eisi šią naktį maudytis, mano berniuk? – žiūrėdama į jį iš lauko pro
langą, paklausė teta.
 - Dar nežinau... gal vėliau.
- Ale naudokis, kol mėnulis pilnas, nes vėliau būna per daug tamsu.
Paulius nutarė žūtbūt susipažinti su ežero mergina. Kai ėjo takeliu, jis
galvojo, ką jai pasakys? Vos tik išvydęs kranto smėlį, Pauliaus kūnas atsigavo. Jis
pajautė, kaip grįžta jėgos, geismas, aistra. Merginos dar nebuvo, bet Paulius
manė, kad ji yra netoliese ir laukia tinkamos progos. Jis neapsiriko. Iš meldų
kyšojo merginos kojos ir girdėjosi stenėjimas. Priėjęs Paulius pamatė neįtikėtiną
reginį. Mergina, gulėdama plačiai išskėstomis kojomis, pati save glamonėdama
buvo pačiame įkarštyje. Paulius net nepajuto, kaip susijungė su ja, ir vėl viskas iš
naujo, bet viskas kitaip. Šį kartą Paulius buvo ir viliotojas, ir prievartautojas, ir
meilužis, ir gyvulys... Vienintelę mintį išsaugojęs, kad jis neužmigs ir iki galo
išbus sąmonėje, jis prabudo vis dar su šia mintimi. Šį kartą saulė jau spindėjo
aukštai, smėlis apie jį buvo ištryptas, o šalia jo gulėjo, didžiausiam Pauliaus
nustebimui, iš medžio išdrožtas penis. Amo netekęs jis žiūrėjo į šį daiktą ir
niekaip negalėjo prisiminti, kad būtų vakar jį matęs.
Kai jis grįžo, buvo gerokai po pietų. Teta jo nekalbino, ir jis tuo džiūgavo.
Kai pasijuto išmiegojęs, buvo jau tamsu. Virtuvėje radęs labai skanaus daržovių
troškinio, jis pavalgė, o kai atsigėrė, suprato, kad tai buvo vynas, kurio jam tikrai
dabar reikėjo. Šiąnakt jis tikrai pasikalbės su ta nuostabia mergina, pakvies ją
pietums, sužinos, kas ji. Paulius jautė jai ne tik aistrą, bet ir švelnų meilės jausmą.
O ji jau laukė jo. Nuoga gražuolė stovėjo ant kranto ir žiūrėjo į ežerą. Jis priėjo
pakankamai arti ir tarė:
- Kas tu? Aš tikriausiai įsimylėjau tave. Kuo tu vardu? – jo balsas ir jam
pačiam skambėjo kvailai, bet jis laukė atsakymo. Mergina lėtai atsisuko. Jos
juodos akys sustingdė Paulių. Jis jautė iš jos akių sklindančią jėgą, meilės trauką,
aistros įniršį ir saldų geismą. Ji garsiai alsavo, nuo jos sklido karščio banga, kuri
pavergė Paulių. Jis bučiavo ją, krisdamas vis į gilesnį aistros sūkurį. Jis
visokiausiais, net jam pačiam nežinomais būdais, tenkino ją, maudė, glamonėjo,
dūko ir laukė, kada nutils aistra, beprotybė apėmusi šį visą ežero krantą. Staiga
mergina perėmė iniciatyvą. Ji apžergė jį ir iš stovinčios padėties sėdo ant jo.
Paulius pajuto skrydį...
Lengvas drebulys krėtė jo kūną, ir jis prabudo. Trenkė kumščiu į smėlį, kad
ir vėl nepadarė to, ko norėjo. Paulius nusivylė savimi. Jam reikėjo viską
apmąstyti, kažkam pasipasakoti, todėl parėjęs namo jis susirado savo mobilų
telefoną, pažeidė duotą sau žodį, kad neįjungs jo iki atostogų galo, ir paskambino
geram draugui. Pakalbėjęs apie šį bei tą, jis tarė:
- Zigmai, čia vyksta neįtikėtini dalykai, gal atvažiuok? Aš nebesusigaudau.
 - Tai tau draugo reikia ar gydytojo?
- Ir to, ir to, Zigmai.
Zigmas atvažiavo. Dar tą patį vakarą Paulius jam viską papasakojo. Draugas,
nustebintas šių įvykių, padarė tokią išvadą:
- Matyt, viskas todėl, kad tau - tai pirmas kartas. Aš visada tau sakiau, kad
nesveika taip ilgai susilaikyti. Tu gi nesi vienuolis. O dabar tu taip viską
sureikšminai, kad gaunasi proto nukrypimas.
Dvi naktis draugai laukė prie ežero merginos, bet ji neatėjo. Zigmas juokėsi
sakydamas, kad Paulius gudrauja. Bet Paulius buvo nejuokais sunerimęs. Jis
ilgėjosi jos, jis galvojo apie ją ir vis dar tikėjosi susitikti.
- Na, tu gi įsimylėjai, Pauliau. Norėčiau ją pamatyti. Nors, tiesą sakant, jos
elgesys ne kaip ją charakterizuoja. Klausyk, gal ji nesveika?
- Liaukis, Zigmai, ji tokia vieniša, išsiilgusi meilės... kaip aš...
Vakarienė buvo ypatinga, nes jie valgė labai skanią košę, daug juokavo, o
teta pasakojo įvairiausių meilės istorijų. Vėliau ji pasiūlė miegoti daržinėje, ant
šieno. Zigmas apsidžiaugė:
- Visada svajojau snausti kvapniame šiene, žiūrėti į žvaigždėtą dangų...
- Tai va, tavo svajonė išsipildė, tik atnešiu dekį ir pagalvę.
- Manęs tai nelauk, - Paulius jau ruošėsi eiti prie ežero, - aš tai nemėgstu
tokios romantikos, o tu šiandien neisi su manimi?
- Ne, Pauliau, nepyk. Sutiksi ją - perduok linkėjimus, pakviesk į svečius.
Paulius išėjo, o Zigmas užlipo girgždančiomis kopėčiomis į daržinę, pilną
šviežio šieno. Patogiai įsitaisęs pradėjo snausti. Miške ūkavo naktiniai paukščiai.
Jau pradedančio dilti mėnulio šviesoje matėsi medžių šešėliai. Staiga vienas
šešėlis atsiskyrė nuo visų kitų ir artėjo prie daržinės. Kopėčios girgžtelėjo, ir
Zigmas prabudo. Pramerkęs akis jis pamatė vis dar ant kopėčių stovinčią
merginą. Zigmas nepasimetė, nors ji ir buvo nuoga, jis nusišypsojo jai ir tarė:
- Eikš pas mane.
Mergina lėtai priėjo, ir Zigmas stebėjosi jos kūno proporcijomis. Zigmas
buvo savo miestelio donžuanas ir matė daug merginų, bet ši jam atrodė dieviška.
Jis laukė, ką ji darys, ir sulaukė. Mergina atsigulė šalia ir pradėjo bučiuoti jo
lūpas. Zigmas griebė ją, kaip žvėris griebia auką, ir darė viską, ko buvo išmokęs
per savo galingą patirtį. Mergina aikčiojo, o po valandėlės bandė jį nustumti, bet
Zigmas nė nemanė baigti. Jis žergė jos kojas labiau, nei ji galėjo, jis maigė jos
krūtis iki skausmo, jis pastoviai keitė pozas ir buvo padėties šeimininkas. Jis
turėjo savo nuomonę apie tokias nepasotinamas merginas ir jų negerbė. Todėl,
kai ji pabandė ištrūkti ir šoko prie kopėčių, jis sugriebė ją už rankos ir apvertęs
vėl pradėjo iš naujo. Mergina maldavo:
- Paleisk mane, tu tikras gyvulys...
- Na ir kas, o tu ne? Aš tau ne berniukas, kurį tu mulkinai.
- Paleisk mane! – sušuko ji ir bandė suduoti jam, bet jis nė nemanė jos
paleisti, jis dar labiau spaudė ją ir pagreitinęs tempą atsidavė pilnam pajėgumui.
O ji draskėsi ir šaukė.
- Paleisk ją! – išgirdo Zigmas ir pajuto smūgį į veidą. – Galvijau, ką tu darai?
Visai pakvaišai?! – šaukė Paulius, laikydamas Zigmo rankas. Tuo tarpu mergina
šoktelėjo iš daržinės ir nubėgo.
- Kas nors turėjo ją patenkinti, - atsakė Zigmas visiškai nesupykęs, kad
Paulius sutrukdė jo balių. Jis juokėsi ir buvo labai patenkintas, nes draugas
pamatė jo vyriškumo apogėjų.
- Zigmai, tu nesveikas, tu ją prievartavai, kas tau pasidarė? Tau jaunų mergų
maža?
- O ši ką, sena? Pauliau, kas čia tokio? Ji pati atėjo, pati pradėjo, pati norėjo,
tik ne ant to užšoko.
- Ne, tu nesveikas. – Paulius žiūrėjo į draugą pasibaisėjęs. Jam buvo šlykštu
vien nuo vaizdo, kurį jis matė. Jį net pykino. Jam netilpo galvoje tai, kas įvyko.
- Pauliau, jeigu ji būtų dora, taip nesielgtų. Ir aš su dorom taip nesielgiu. Aš
turiu sąžinę. Bet šita, ji visiškai pasileidusi. Ji serga gimdos pamišimu. Cha, cha,
gerai aš ją pamokiau, gal nebenorės daugiau tokius, kaip tu, kankinti.
- Zigmai, ką tu paistai? Tau protas pasimaišė. Ji manęs niekada nekankino.
Ji mano teta.
- Teta? Štai kaip? Dar viena teta? Šito tu man nesakei, nepasakojai.
- Kokia dar viena? Tau tikrai negerai, Zigmai, tu niekšas.
- Dieve mano, Pauliau, kas tau, tu nenormaliai reaguoji.
- O kaip tu reaguotum, jeigu prievartautų tavo tetą?
- Kokią tetą? Ji mūsų amžiaus. Ką čia paistai?
- Mūsų amžiaus?! Jai apie septyniasdešimt metų, galvijau tu.
- Ką? Palauk, palauk, Pauliau, tu kliedi.
- Tu pats kliedi, jeigu gali prievartauti senutę.
Zigmas tylomis žiūrėjo į draugą. Jam nebebuvo juokinga. Jis stengėsi
suprasti Paulių, bet tik vienas paaiškinimas tilpo jo galvoje: Paulius serga. O
Paulius galvojo, kad visiškai nepažįsta savo draugo. Jis niekino jį ir nežinojo, kaip
turi dabar pasielgti. Paulius šoktelėjo iš daržinės ir nuėjo ieškoti savo tetos. Jos
niekur nebuvo. Paulius atsisėdo virtuvėje, susiėmęs rankomis galvą, vis dar
negalėjo atsigauti nuo vaizdo, kurį matė. Grįždamas iš nesėkmingo savo
pasivaikščiojimo, išgirdo šaukiant tetą. Kai užlipo į daržinę, mėnulio šviesoje
aiškiai pamatė tetos nelaimę ir puolė ją ginti. Žili, susidraikę plaukai, raukšlėtas,
skausmo iškreiptas veidas, plikas, suvytęs, labai liesas kūnas, kurį jo draugas su
tokiu entuziazmu prievartavo... Visa tai kėlė jam pasibjaurėjimą ir kaltę. Paulius
nerimavo, kur ji? Jis pergyveno, kad ji gali numirti kažkur miške, viena su savo
kančia. Įėjo Zigmas. Jis atsisėdo šalia.
- Melskis, Zigmai, kad ji liktų gyva, ir tau atleistų. Kitaip aš pranešiu
policijai, - ramiai pasakė Paulius.
- Klausyk, ta mergina...
- Nenoriu jokių tavo paistalų! – sušuko Paulius, - pakanka, eik iš čia. Ryte
eisime jos ieškoti. Kaip tu gali...
- Pauliau, gal tu neįžiūrėjai? Tai buvo ta tavo mergina... Atsipeikėk,
drauguži. Argi aš supainiočiau? Tu klysti.
- Zigmai, aš mačiau tai, ką mačiau.
Jie kalbėjo visą naktį, vienas kitą įtikinėdami savo teisumu. Zigmas buvo
įsitikinęs, kad Pauliui haliucinacijos. Galop jie nusprendė sulaukti tetos, ir tada
tiesa paaiškės.
Diena įpusėjo, o jie vis dar jos nerado. Vakare, sunerimę jos dingimu, jie
sėdėjo ant suolelio prie namo ir tylomis laukė. Ji pasirodė nešina didžiule taše.
Ėjo takeliu iš miško, pasiramstydama lazda. Vaikinai žiūrėjo į ją sumišusiais
žvilgsniais. Ji atrodė, kaip visada, gal tik truputį įraudusi.
- Vaikinai, ko čia taip žiūrit, lyg vaiduoklį matot?
- Teta, tavęs nebuvo visą parą, mes nerimavome, - lėtai pasakė Paulius.
- A... Aš buvau pas draugę anapus miško. Jūs dviese, pagalvojau,
nenuobodžiausite, o mane nemiga kankino, tai aš tyliai ir išėjau. Pakalbėjome,
jaunas dienas paminėjome ir tiek. Štai, lauktuvių parnešiau. Ji skaniai grybus
gamina, tai įdėjo keletą stiklainių. Vaikinai, jūs nepykite, bet aš kojas
nusivaikščiojau ir pavargau, todėl einu miegoti.
Senutė nuėjo. Viskas, rodos, tapo aišku. Ji nieko nežinojo. Paulius negalėjo
patikėti, kad apsiriko. O Zigmas liūdnai šypsojosi.
- Policijai pranešiu... Pauliau, seni, susiimk.
- Negaliu patikėti, niekada nieko panašaus su manimi nebuvo.
- Gal daugiau ir nebus, brolau, - guodė jį draugas.
 Atostogos ėjo į pabaigą. Paskutines dienas draugai leido intensyviai
sportuodami. Jie stengėsi nebeprisiminti nemalonaus įvykio, bet kartą Zigmas
pradėjo abejoti savo tiesa. Jis miegojo trobelėje. Jo lova stovėjo šalia Pauliaus
lovos. Jis prabudo nuo nerimo ir pramerkęs akis pamatė stovinčią šalia ir
žiūrinčią į jį tetą. Jos juodos akys lyg degančios žarijos, buvo priešiškos jam.
- Teta, ką čia veiki?
- Tu kalbėjai, šaukei, pamaniau, pažiūrėsiu, kas yra...
- Kalbėjau? Nieko nėra, teta, eik miegoti.
- Žinoma. Einu.- Ji ėjo atbula, vis dar žiūrėdama į jį. Zigmą persmelkė
šiurpas. Jis nebegalėjo užmigti, tik vartėsi lovoje. Jį kamavo kažkoks keistas
įtarimas. Paryčiui jis prisnūdo. Girgžtelėjo durys. Jis tuoj pat atsimerkė.
Tarpdury stovėjo senutė ir žiūrėjo į jį.
- Teta, ko nors nori? – Zigmas tyliai paklausė, bet senutė tik stovėjo ir
žiūrėjo į jį. Jis nutarė ignoruoti ją, nusisuko į sieną. Daugiau nebeužmigo. Ryte
jautė nuovargį.
- Pauliau, laikas namo, - tarė prie pusryčių stalo Zigmas.
- Taip, šiandien dar pabūnam, o ryt ryte važiuojam, - pritarė Paulius.
Diena praėjo puikiai. Jie daug kalbėjosi, žaidė kamuoliu, o vakare, jausdami
malonų nuovargį, atsigulė anksčiau. Paulius bemat užmigo, o Zigmas vis dar
snūduriavo, kai išgirdo žingsnius. Pagal batelių kaukšėjimą Zigmas nusprendė,
kad tai turėtų būti moteris, avinti aukštakulniais. "Negi teta?" - šmėstelėjo Zigmo
galvoje. Sugirgždėjo durys ir prieblandoje jis pamatė pliką merginą, avinčią
raudonus batelius.
- Labas, brangioji, - gana garsiai tarė Zigmas tikėdamasis, kad prabus
Paulius.
- Labas, - atsakė mergina iš lėto eidama prie jo lovos, - pasiilgai manęs?
- Labai, o ką? Nutarei pakartoti? – Zigmas kalbėjo dar garsiau, žadindamas
draugą.
- Taip, – tyliai ištarė mergina. Ji atsigulė šalia jo ir savo juodomis akimis
agresyviai žiūrėjo. Zigmas pripažino sau, kad jos grožis nepaprastas, bet jį išpylė
šaltas prakaitas, kai, norėdamas ją apkabinti, neįstengė pajudinti jokios kūno
dalies. Jis buvo lyg paralyžuotas, galėjo vartyti tik akis.
„ Tai tikriausiai sapnas, aš negaliu judėti, kas čia darosi?“ – skambėjo jo mintyse.
Jis garsiai pašaukė Paulių, bet draugas jo negirdėjo. Mergina glamonėjo jį,
bučiavo, ir jis jautė, kaip apima deginanti aistra. Jo kvėpavimas tankėjo, širdis
daužėsi, bet jis buvo visiškai bejėgis, nes kad ir kaip stengėsi, negalėjo pajudinti
nei raumenėlio. Mergina apžergė jį ir sėdo ant vienintelio Zigmo veikiančio
organo. Ji negailestingai greitai judėjo, ir jis pajuto greitą orgazmą. Bet tuo viskas
nesibaigė. Zigmas negalėjo patikėti savo organizmu, nes jis buvo vėl pajėgus.
Mergina lyg pamišusi tęsė savo užmačias. Zigmui nebuvo laiko galvoti, nes vėl
apėmė ekstazė. Jis tikėjosi, kad nuo tokio triukšmo prabus Paulius ir viskas
baigsis. Zigmas sušuko nuo labai skausmingo orgazmo. Mergina pradėjo juoktis.
Ji nušoko nuo jo. Jos rankose jis pamatė maišelį, kurio turinį ji išpylė ant varpos
ir pradėjo trinti. Zigmas pajuto karštį. Mergina garsiai kvėpavo. Jis jautė jos
agresyvų pasiryžimą. Nuo trynimo jam perštėjo, jo organas sutino, rodėsi, kad
sprogs. Mergina vėl užsėdo jį. Zigmas jautė kartu skausmą ir malonumą. O
mergina judėjo visomis kryptimis. Tokios partnerės jis dar nebuvo turėjęs.
Zigmą apėmė keistas jausmas, jam rodėsi, kad jis eina iš proto, nes tai, kas vyko,
buvo ne sapnas. Jis negalėjo paaiškinti sau savo kūno nejudros. Meistriški
merginos judesiai rodė jos profesionalumą. Zigmo mintyse šmėstelėjo: “Palauk,
mergiote, tik atsigausiu, parodysiu tau". Bet jis neatsigavo, o ji savo begaliniais
judesiais kėlė jam baimę. Jis žvilgtelėjo į laikrodį. Tai, kad jau praėjo dvi
valandos, jį dar labiau sukrėtė. Malonumas virto saldžiu, aštriu skausmu, bet jo
varpa buvo lyg suakmenėjusi, tvirtai pasiryžusi patenkinti visus merginos
poreikius. Zigmas keikėsi, grasino, varė ją šalin, bet ji tik dar labiau jį užsėsdavo.
Galų gale jis tarė:
- Liaukis, ką darai... Man skauda... Liaukis pagaliau.
Tačiau ji nekreipė į jį jokio dėmesio. Zigmą pradėjo pykinti, svaigo galva.
Pasigirdo merginos juokas:
- Ar tau smagu, brangusis?
- Liaukis, prašau tavęs, kodėl taip elgiesi?
Mergina sustojo. Vis dar sėdėdama ant jo, žvelgdama į jį savo juodomis
akimis, ji tarė:
- Pasakyk, kad be manęs negali gyventi.
- Kodėl turėčiau? – paklausė Zigmas ir pajuto greitų judesių seriją, kurie
sukėlė veriantį skausmą.
- Aš negaliu be tavęs gyventi! – šaukė jis.
Mergina sustojo. Pasilenkusi prie jo veido, alsuodama tiesiai į jį, žiūrėdama
degančiu žvilgsniu jam į akis, ji tyliai, pašnibždomis tarė:
- Tu niekada daugiau negalėsi, niekada, nebent pamilsi taip, kad negalėsi be
jos gyventi.
- Zigmai, na tu ir miegi, kelkis, teta pusryčių šauks tuoj, - tarė Paulius,
apsitrindamas rankšluosčiu.
Zigmas pramerkė akis. Jis vis dar gulėjo aukštielninkas. Jis atsargiai pakėlė
ranką, kitą. Pabandė atsisėsti. Skausmas persmelkė kūną. Jis sudejavo.
- Kas tau, drauguži? – paklausė Paulius.
- Nieko... Nieko... - prabilo Zigmas, atsargiai rinkdamas žodžius. Jis
nežinojo, ar sakyti draugui apie naktinį nuotykį. Kažkodėl jam nesinorėjo
pripažinti savo pralaimėjimą. Pakėlęs antklodę, Zigmas pamatė kraują. Jo
tarpkojis buvo siaubingas. Raumenys skaudėjo, o varpa buvo suskilusi, kruvina.
Palengva jis susitvarkė, bet judėti galėjo labai sunkiai. Jis buvo priblokštas.
Negalėjo patikėti tuo, kas įvyko. Kaip taip gali būti? Zigmas buvo paniūręs, pilnas
nerimo, pykčio, nežinios.
- Pauliau, kur teta?
- Teta? Nežinau, o ką? Kam ji tau?
- Ar tu ją šiandien matei?
- Ne, bet ji yra kur nors netoliese.
- Ar manęs ieškote? – pravėrusi duris linksmai tarė senutė, - aš jūsų jau
laukiu: kava, košė, kriaušių priskyniau.
Šie pusryčiai buvo paskutiniai. Zigmas valgė tylėdamas. Kalbėjosi tik
Paulius su teta.
- Teta, ar tau nenuobodu, nebaisu vienai miške gyventi?
- Vaikeli, aš jau seniai nežinau, nei kas ta baimė, nei kas tas liūdesys.
- O ką tu veiki, kai ateina žiema?
- Žiemą aš gyvenu Prahoje.
Vaikinai išsižiojo. Ypač sutriko Zigmas. Jis įdėmiai pažiūrėjo į moteriškę, o
ši ėmė kvatotis. Zigmas nustėro. Šis juokas jam buvo pažįstamas. Jo nugara
nuėjo pagaugais. Į protą skverbėsi absurdiška mintis.
- O ko jūs, vaikinai, taip nustebote? – tarė, šluostydama ištryškusias juoko
ašaras, teta, - aš gi ne mėnulyje gyvenu. – Ji vėl pradėjo kvatotis.
- Teta, bet tu niekada nesakei, aš iš vis, net negalvojau...
- Tu daug ko negalvojai, Pauliuk. Ir teta mane vadini be reikalo. Tavo mama
atveždavo tave mažą čionai, kad pati galėtų keliauti. Mes su ja buvome tik geros
draugės. Bet ji mirė, ir tu štai jau daug metų čia nebuvai, bet prisiminei senutę...
Valgykite medaus.
- O kas viską prižiūri, kai tavęs nėra?
- Gi sakiau, draugė, kuri pastoviai gyvena šiame miške. Matote, aš labai
mėgstu girią, vienatvę. Mano darbas, nors ir mėgstamas, yra sunkus, įtemptas,
todėl vasaras aš praleidžiu visiškai atsipalaidavusi.
- O kur tu dirbi, teta? Ar tu dar ne pensijoje?
- Kaip čia pasakius, aš gaunu pensiją, bet dar ir dirbu. Gerai vaikinai, jūs
baikite pusryčius, o aš einu ožkos melžti. – Ji atsistojo ir energingai išėjo. Zigmas
visą šį laiką įdėmiai ją stebėjo, o ji jam nuoširdžiai šypsojosi.
- Pauliau, kur ji dirba?
- Nežinau, nepasakė, o koks mūsų reikalas?
- Klausyk, turiu tau kai ką pasakyti. Šiąnakt ji vėl buvo pas mane atėjusi. Tu
miegojai. O ji atėjo ir išprievartavo mane.
- Ką? Kas?
- Ta tavo mergina...
Zigmas pasakojo, o Paulius žiūrėjo į jį lyg į pamišėlį. Tada Zigmas nusimovė
kelnes ir parodė savo sužalotą organą. Jie kurį laiką tylėjo.
- Važiuojame iš čia, - tarė Paulius, - reikia jai papasakoti, gal ji ką nors žino?
- O taip, ji žino, - net negalvodamas ištarė Zigmas.
Bet jiems teko nusivilti, nes tetos niekur nebuvo. Jie susinešė daiktus į
mašinas ir atsisėdo prie namo ant mažo suolelio, tikėdamiesi, kad ji sugrįš.
- Kas su mumis įvyko, Pauliau?
- Nežinau, kažkokia nesąmonė, nors aš labai norėjau, kad tai būtų buvusi
normali mergina.
- Ji labai graži, nuostabi, bet pamišusi, Pauliau, ji – beprotė.
- O gal tiesiog nelaimėlė?
- O gal tik išdykėlė?
Draugai išvažiavo. Jie gyveno toliau kiekvienas savo gyvenimą. Tik Paulius
dabar buvo visai kitoks. Jis buvo moterų svajonė. Jis stebėjosi, kaip greitai
užkariaudavo gražuoles. O Zigmas jautėsi labai prastai, nugalėtas, palaužtas.... Jį
persekiojo įkyri mintis, kad viskas, kas su juo įvyko, tai tetos darbas. Bet kaip? Su
merginomis jis nebeprasidėdavo, jam buvo nebeįdomu... Jam atrodė, kad jis
įsimylėjo, kad myli, beprotiškai, aistringai, tik ką... ? Jo gyvenimas visiškai
pasikeitė. Jis buvo pilnas nerimo. Aplankė psichiatrą, kuris teigė, kad jeigu tai ne
haliucinacijos, tai kito, išmanančio, stipraus žmogaus, poveikis. Gydytojas
smulkiai išklausinėjo apie tetą viską, o sužinojęs, kad ji dirba Prahoje, šūktelėjo,
kad to negali būti. Zigmas aiškiai suprato, kad jam kažkas nepasakoma.
Gydytojas teigė, jog Zigmas yra kito žmogaus valioje, bet sakė ir tai, kad mes visi
pastoviai esame kieno tai valioje. Nuo to Zigmui nepagerėjo, jis negalėjo
užsimiršti, geidė, troško to, kas buvo. Ir jis .... nuvažiavo pas tetą.
Namelis užrakintas, viskas uždaryta, tuščia. Zigmas tikėjosi rasti atsakymą,
rasti tetą... Daržinės durys lengvai atsidarė. Jis atsigulė ant šieno, užsimerkė.
Vaizduotėje išvydo ją – jauną, liekną, nuostabią, tobulą... Jos atsidavimas... Jis
dabar žinojo, kad myli ją, ir jam nesvarbu, kas ji, kokia ji, jis ilgisi jos... Ji buvo
teisi sakydama, kad jis nebebus su jokia kita moterimi. Jis pasirinko ją.
Naujųjų Metų išvakarėse Zigmas atplėšinėjo vokus, kuriuose buvo įvairiausi
sveikinimai. Staiga jis pamatė akis, žvelgiančias iš tuščio balto popieriaus lapo.
Tai buvo jos akys. Zigmo širdis daužėsi, jis drebančiomis rankomis atvertė laišką:
„ Įsimylėjau tave, ilgiuosi... Gaila, kad taip trumpai bendravome.“ Dvi akys
žiūrėjo į Zigmą pilnos aistros, jos buvo taip artimos jam... Jis apvertė voką ir
išvydęs atgalinio adreso pirmą žodį: „Praha“, nustėro. Dabar jis žinojo, kad tai
buvo ji – teta. Vardo nebuvo, bet yra adresas, vadinasi... Ji laukia jo. Zigmas
pajuto didžiulį norą ją pamatyti ir tuo pačiu absurdą savo širdyje, bet jam buvo
visvien, kokia ji, nes troškimas būti laimingu buvo stipresnis už bet ką kitą. Jis
važiavo į Prahą, kad galėtų gyventi toliau.
Durys, į kurias pasibeldė, prasivėrė, ir jis pamatė ją. Ji visai nenustebo.
Pakvietė į vidų. Ji atrodė kitaip – solidi, išdidi, sena...
- Kas tave čia atvarė?- skersai žvelgdama į Zigmą paklausė teta.
- Mane atvarė meilė, - net nedvejodamas tarė Zigmas. Jo galvoje šmėstelėjo
mintis, kad galbūt tai ne ji.
- Meilė? Koks žodis! Ar tu įsitikinęs?
- Taip.
- O kad aš sena?
- Aš nuginkluotas kitkuo.
- Bravo, mano berniuk. Ar greitai viską supratai?
- Po to, kai tu mane išprievartavai.
- Tu gi netiki stebuklais, Zigmai, kaip čia buvo, ar akys tave apgavo?- ji
mėgavosi savo pranašumu. Zigmas įdėmiai žiūrėjo į ją ir visai nenustebo, kai ėmė
pastebėti, kad ji jo akyse virsta vis jaunesne. Jis ištarė:
- Tiek mažai gyvenime tikro jausmo, jausmo, kuris užburia, kuris įkvėpia
drąsai, gėriui, kuris padaro prasminga kiekvieną akimirką. Per tą laiką, kai tavęs
nemačiau, aš tai pajaučiau. Yra jėga, kuri neturi nieko bendro su šiuo pasauliu –
tai pavasaris, mirtis ir gimimas, o aš vadinu tai meile. Tu sena? Ką šis jausmas
turi bendro su senatve? Nors milijonas metų tau, nors ne žmogus tu būtum, aš
pajaučiau jėgą, grožį ir žinau, kad svarbu tik tai, kas yra dabar. Kuo tu vardu?
 Teta susidomėjusi klausėsi jo. Atrodė, ji nesitikėjo, kad išgirs tiek daug... Ji
buvo sužavėta.
- Viktorija, mano vardas – Viktorija, bet mes per toli nuėjome. Tai
pavojinga, nors...
Ji atsistojo, priėjo prie lango, žvelgė į gatvę. Zigmas laukė jos sprendimo. Jis
žiūrėjo į jos žilus plaukus ir stebėjosi, kaip jam gera juos matyti, lyg tai būtų aidas
iš praeitų gyvenimų. Viktorija atsisuko, ir Zigmas pamatė jauną veidą. Žavesys
persmelkė kiekvieną jo ląstelę.
- Kaip tu tai darai? Neįtikėtina.
Dabar jau jauna, daili juodaplaukė žvelgė į Zigmą, o juodos azijietiškos akys
degė aistra.
- O kaip tu galvoji?
- Tai kerai, burtai, hipnozė?
- Mano berniuk, stebuklų nebūna, ir burtų, deja... Ir ne hipnozė... Tai tik
smegenys. Tai transas. Tavo ir mano transas kartu.
- Bet kūnas, ar jis iš tikro keičiasi, ar tai tik matoma iliuzija?
- Cha, cha, cha, - Viktorija nusimetė chalatą, manekenės judesiais perėjo
kambarį, savo nuogo kūno spindesiu kerėdama Zigmo akis, - mielasis, ar tai, ką
matai – iliuzija? Paliesk mane.
Aksominė oda, lygi lyg nulieta skulptūra, virpanti po Zigmo pirštais, kėlė tik
žavesį. Jis glostė ją, mėgaudamasis ekstazės akimirkomis.
- Tai tikra. Tai tiesa, kaip ir tai, kad aš esu. Ar tu gali visada tokia būti?
- Galiu. Tik ar reikia? Mano riteri, kai kas iš akmens padaro šokoladą, tik ar
reikia mums šokoladinių Himalajų? Jie turi kitą paskirtį. Pažvelk. – Viktorija
padavė jam laikraštį, kurio pirmo puslapio nuotraukoje Zigmas pamatė
studentus, kuriems buvo įteikinėjami diplomai. Tarp jų jis išvydo ir jaunutę
Viktoriją, besišypsančią garbanotam jaunuoliui. Jis žvilgtelėjo į datą. Laikraštis
buvo šių metų.
- Kaip tai gali būti? Jeigu tai transas? Jie visi?
- Kodėl jie? Aš visa. Kaip matai, esu jauna specialistė, ir esu siunčiama dirbti
į Venesuelos eksperimentinę psichiatrijos kliniką. Ar važiuosi su manimi? Gal
nori vesti?
- Taip. Ar tekėsi už manęs?
- Taip. Mėgstu vestuves, ypač savo.
- O ar aš taip galiu, kaip tu? Nors ką nors.
- Gali.
 - Tu įsitikinusi?
- Taip, nes tu turi švarią širdį, tu gali besąlygiškai mylėti ir tu atėjai pas
mane.
- Bet aš buvau donžuanas, kritęs žmogus, netikėjau meile ir tave pamilau
tik...
- Nesvarbu, kuo buvai. Svarbu, kuo esi čia ir dabar, svarbu, ko trokšta tavo
širdis.
- Kai važiavau pas tave, troškau tik tavo aistros, bet dabar žiūriu į tave nuogą
ir jaučiu tik pagarbą, meilę ir laimę. Nesuvokiu, kas vyksta.
- Liaukis, mus vėl šaukia jaunystė! - Viktorija apkabino Zigmą.
- Palauk, o kiek tau metų, - jis vis dar norėjo sužinoti daugiau.
- Daug, labai daug, - tarė Viktorija, bučiuodama jo lūpas. Zigmas užsimiršo,
jis atsidavė aistrai, kurios nepažinojo. Kūnų šokyje sklido šviesa, aistra degė
kvėpavimu. Zigmas žinojo, kad sugrįžo ten, kur jo vieta, nes laimė pulsavo jo
ląstelėse. Jis suprato, kad ateina nauja gyvybė, nauja siela beldžiasi per jo sąmonę,
reikalaudama šviesos, ir Zigmas atvėrė savo širdį šiai moteriai, visa savo esme
paskęsdamas meilėje. Siela prasiskverbė į moters ląsteles, ir jiedu nurimo. Zigmo
sąmonė lėtai grįžo į realybę, jis vis dar buvo užsimerkęs. Jį aplankė keista mintis:
kokią Viktoriją jis pamatys, kai atsimerks – seną ar jauną?
 Rena
Kelias. Kur jis mane nuves? Ką rasiu jame, ką suprasiu, išėjus į nežinią?
Iki miesto liko nedaug, gal kokie keli kilometrai. Einu lengvai, nei kiek
nepavargusi. Viešpatie, ką aš darau? Kodėl išeinu? Juokiuosi. Žinau, kodėl. Mano
gyvenimas jau seniai turi savo vagą. Galbūt aš nežinau, kokią, bet dabar tai
nesvarbu. Ištekėjau jauna, dar net nebandžiusi suvokti, kas aš? Kaip visi... Geras
vyras, nuoširdus padėjėjas, mylintis mane žmogus, liko vienas, su visu savo turtu,
plačia gimine, požiūriais. Vaikai – dabar jau suaugę - savarankiški, bet tokie
tolimi man savo mąstymu, manęs nepasiges... Aš buvau, kaip visi, bet visada
domėjausi savo sielos keliais. Visada rasdavau laiko skaityti, mąstyti, ir kartą
mano smegenis žaibu nutvieskė suvokimas: kas aš esu ir ką turiu veikti. Man
atsivėrė neriboti toliai, galimybės, nes aš ruošiausi skrydžiui. Jaunėliui baigus
vidurinę, tariau: „Išeinu“ ir išėjau. Dieve, vesk mane ten, kur jau seniai turėjau
būti, kur dar galėsiu ką nors padaryti Tavo ir visų labui, kur rasiu savo laisvus
brolius ir seseris.
Įsėdau į pirmą pasitaikiusį traukinį. Mano bilietas - iki paskutinės stotelės,
net nežinau kokios. Paskendau mintyse, vaizduotėje, nuklydau toli, toli, į kitas
visatas, planetas...
Išlipau iš traukinio. Aplinkiniai kalbėjo rusiškai. Puikiai mokėjau šią kalbą.
Rusija. Štai kur atvedė likimas. Perone skubėjo žmonės, o aš stovėjau ir laukiau:
ką dar padovanos nežinoma gyvenimo dalis?
Kur eiti? Į kairę ar į dešinę? Eisiu į kitą gatvės pusę, eisiu tiesiai. Sucypė
stabdžiai... Smūgis...
Palata, kurioje atsibudau, buvo maža. Be manęs čia nieko daugiau nebuvo.
Prasivėrė durys. Įėjo vyras baltu chalatu. Nužvelgęs mane rūpestingu žvilgsniu,
tarė:
- Sveika. Kaip laikotės?
- Neblogai. Ačiū.
- Gal malonėtumėte pasakyti savo vardą?
Niekaip neįstengiau suprasti, ko jis nori. Mano vardas buvo man
nežinomas. Nustebau. Gydytojas įdėmiai žiūrėjo į mane ir laukė. Lėtai ištariau
pirmą mintį, kuri šovė į mano galvą:
- Rena. Taip, esu Rena Donskova.
- Tikrai? – gydytojas buvo labai nustebęs. - Jūs tuo tikra?
- O ką? Kas nors ne taip?
 - O jums neįdomu, kaip čia patekote? Kas moka už jūsų gydymą ir kodėl?
- Įdomu, nes aš...,- mano mintys išsisklaidė, jų neliko....
- Nieko neprisimenate?
- Beveik nieko, - stengiausi išsisukti iš padėties nesuprasdama, kam to
reikia.
- Rena, jūsų padėtis dabar visai gera, nežiūrint į tai, kad jūs atsigavote tik po
trijų parų. Matau greitą sveikimą. O dabar jus nori pamatyti vienas žmogus, kuris
ir sumokėjo už gydymą.
Į palatą įėjo nuostabus vyras. Jo stulbinantis grožis mane užbūrė. Jis ištiesė
man raudonų rožių puokštę. Ėmiau galvoti, kad sapnuoju, nes ar gali būti toks
tobulas grožis... O gal aš ne Žemėje...
- Čia jums, - tarė jis barchatiniu baritonu, - aš labai atsiprašau, kad
nepastebėjau jūsų... Išbėgote taip netikėtai į gatvę, kad net nespėjau suvokti, kas
vyksta.
Aš žiūrėjau į jį vis dar nieko nesuprasdama.
- Aš partrenkiau jus mašina. Prisimenate?
- Galbūt...- atsakiau siaubingai nustebusi. Pasirodo, aš esu partrenkta! Bet
kodėl nieko nepamenu? Kas aš? Kur dirbu ar mokausi? Ar turiu šeimą? Kur aš ir
kodėl?
- Jūs tik nesinervinkite. Mano vardas Gabo. Aš sužinojau, kad jūs neturite
dokumentų ir... Bet viskas niekai. Kaip suprantu, jūs esate atvykėlė, todėl,
norėdamas išpirkti savo kaltę, kviečiu jus pasisvečiuoti savo namuose, kol
pasveiksite.
Aš tylėjau. Galva tuščia – jokių minčių. Bet galbūt yra šio mano gyvenimo
kažkokia tai prasmė? Prisimenu, kad turiu kažką atrasti.
- Taip. Ačiū, - ištariau su palengvėjimu. Šis vyras man atrodė savas.
Didžiulis namas, aukšta tvora, du dobermanai, du augaloti apsauginiai,
saugantys visą šį turtą, man nepadarė įspūdžio. Žiūrėjau į viską vaiko akimis.
Kodėl aš nesijaudinu? Kodėl dėl nieko nepergyvenu? Kas vyksta?
Mano kambarys, į kurį mane atvedė, buvo didelis, gelsvų apmušalų
sienomis ir apstatytas senoviniais itališkais raudonmedžio baldais. Iš kur aš
žinau, kokie baldai? Nežinau. Kampe stovėjo didžiulis veidrodis. Priėjau,
žvilgtelėjau... Nustebau: į mane žiūrėjo angeliško veido, degančių akių, neaiškaus
amžiaus moteriškė. O aš kažkodėl galvojau, kad man ne daugiau šešiolikos.
Viešpatie, kas čia darosi? Kiek man metų? Kada mano gimimo diena? Aš
nusirengiau. Mano figūra buvo graži, subtili. Išsimaudžiusi apsivilkau drabužius,
kuriuos man davė Gabo. Tai buvo tiesaus kirpimo suknutė. Jaučiausi su ja
lengvai. Nusileidau į pirmą aukštą, kur Gabo jau laukė vakarienės. Žvakių
šviesoje jis atrodė ramus ir susikaupęs.
- Sėskis, Rena. Tikiuosi tau patiks. Viską pats padariau, pats išrinkau, - tarė
jis rodydamas į valgius.
Atsisėdau ir žvilgtelėjau į lėkštę. Mane suėmė šleikštulys. Užsidengusi burną
delnu, pašiurpusi ištariau:
- Tai lavonas.
- Viešpatie, ką čia kalbi, tai fazanas, - išsigandęs Gabo skubėjo paaiškinti.
- O jis ką – gyvas? Aš nevalgau nieko tokio, aš turiu eiti, atleisk, -
paskubomis išbėgau.
Savo kambaryje galvojau, kad negerai gavosi su ta vakariene, bet tiesai
neįsakysi. Mano mintyse blaškėsi vargšas paukštis, vis dar bandydamas išsaugoti
gyvybę. Agonija... Ir štai jis ant stalo... Šiuose namuose negaliu pasilikti, turiu
kur nors eiti. Ryte, išeisiu ryte. Į duris pasibeldė. Įėjo susirūpinęs Gabo.
- Aš nežinojau, kad tu vegetarė, atleisk.
- Aš irgi nežinojau, atleisk ir tu man. Bet rytoj turiu išeiti.
Mačiau, kaip Gabo nustebo. Atsiduso, ieškojo tinkamų žodžių. Šis vyras
nenorėjo manęs paleisti.
- Kodėl? Pabūk nors kelias dienas, turiu pasikalbėti su tavimi.
- Kalbamės gi, ar ne? Visa naktis dar...
- Gydytojas sakė, kad tu esi tokioje padėtyje, jog geriau tau niekur
nevaikščioti. Kad dar ilgai nieko neprisiminsi.
- O ką dar sužinojai?
- Kad esi ne mūsų šalies pilietė...
- Tai irgi ligoninės išvados?
- Ne. Tai... Rena, žinau, kad neturi kur eiti, leisk tau padėti.
- Kad man nereikia pagalbos, - tariau galvodama, kad net nežinau, ko man
reikia.
- Vis tik pabūk pas mane, o tada, jeigu nepatiks...
- Aš pabūsiu pas tave, o kas tu toks? Kuo gyveni?
- Aš? Esu įtakingas verslininkas.
- Ne, ne, pasakok apie save, ne apie etiketes.
- Tada aš esu nelaimėlis. Du kart vedęs, mylėjęs, išsiskyręs. Pirma žmona
išėjo pas kitą; antra, jaunutė, bet pasileidus. Vaikai suaugę. Jaučiu didžiulį poreikį
meilei. Man reikia moters, mylinčios mane, ne svetimos. Man tik 44 metai, o aš
neturiu jokio gyvenimo džiaugsmo, nors turiu viską. Paradoksas, ar ne?
- Daug kas taip gyvena.
- Taip. Žinau. Meluoja sau ir nepripažįsta to, vaizduoja laimingus, bet tokie
pasijunta tik su alkoholiu, ar dar kur įkišę galvą. Pinigai, šlovė, valdžia - visa tai
gerai, kol neįkyri. Tada šlykštu. O kas toliau? Norisi tikro džiaugsmo, iki sielos
gelmių pajausti meilę...
Aš klausiau jo ir galvojau, o kokia mano rolė šio žmogaus gyvenime? Ką aš
turiu jam jausti?
- Aš išbandžiau viską.
- Viską? Tu išbandei viską ir likai gyvas? Kas tas - viskas?
- Tu net neįsivaizduoji. Geriau to nepasakosiu. Tik apie paskutinę savo
galimybę rasti laimę išliesiu širdį. Buvau Indijoje, ieškojau mokytojo. Bet niekas
manęs nenorėjo priimti. Tada vienam labai keistam guru pasiūliau daug pinigų,
kad jis man nors pasakytų, ką man veikti šioje planetoje? Jis sutiko. Ilgai žiūrėjęs
į mane, jis pasakė tik tiek, kad čia man nėra kas veikti, o kai tik parvažiuosiu
namo, sutiksiu labai man reikalingą žmogų, kuris mano gyvenimą apvers
aukštyn kojom, ir aš praradęs tapsiu atradęs ir laimingas. Man labai rūpėjo, kas
tas žmogus. Važiavau galvodamas apie tai, kaip staiga tu išbėgai į gatvę ir... Dabar
supranti, kodėl nenoriu tavęs paleisti. Tai likimas, tai – kelias. Tu skirta man.
- Gabo, neskubėk, man nereikia vyro, manęs nedomina jausmai pirmos
čakros lygyje, - atsakiau ir pati nustebau savo atsakymu.
- Tikrai? Nejau aš tau nei trupučio nepatinku? Ką tu turi prieš mane?
Galime būti draugais.
- Nereikia man tų kalbų apie draugus, ten kur draugas - ten ir išdavystė.
Viešpatie, kiek aš turėjau tų draugių... Po du, tris, penkis, dešimtį metų
išdraugaudavau su jomis, kiaurai jas matydama ir nekreipdama dėmesio į jų
apkalbas, šmeižtą mano atžvilgiu. Bet kai tik išdrįsdavau pasakyti tiesą, tai, kas
man buvo matoma, ką rodydavo man mokytojai, tos draugės įsižeisdavo iki
grasinimų, virsdavo furijomis. Tada man belikdavo tik pasitraukti. Meilė ir tik ji
gali rišti žmonės, kiti ryšiai - beprasmiški. Būkime, gyvenkime ir eikime toliau.
- Bet nejaugi nebuvo nei vienos sielos, kuri išliko tau ištikima?
- Buvo ir yra. Kaip ne keista, tai moterys, kurios daug kentėjo ir nieko
neturėjo. Neturtingos ir kilnios. Dėl jų verta būtų grįžti į šią planetą.
- Nori pasakyti, kad tu prisiminei?
- Taip. Tai aš puikiai prisimenu. Apsiglėbusios turtus, susikoncentravusios į
pinigus, į karjerą, į šlovę, į seksą, jos visada manė, kad aš vaidinu. Vargšės.
- Rena, eikime toliau kartu, prašau. Aš dar niekada taip nesijaučiau. Tu man
lyg spindulys naktyje, noriu pažinti tave.
- Iš arti, žinoma.
- Liaukis, Rena, aš apie gyvenimą.
- Mes tik vakar susitikome, viskas taip keista.
- O man atrodo, kad tereikia prisiminti. Nagi, žinau, kad mes pažįstami.
- Gerai, Gabo, tu visiškai teisus, reikia viską prisiminti.
Štai jau kelios dienos, kaip aš gyvenu šiame gražiame name kaip
šeimininkė. Daug mąstau, daug klaidžioju po savo sąmonės gilumą ir atrandu
daug naujo. Man niekas netrukdo, ir aš niekam netrukdau. Gabo aprūpino mane
egzotiškais vaisiais, riešutais, kas ir buvo mano maistas. Niekada nejaučiau alkio.
Valgiau grožėdamasi jais, skanaudama ir jausdama jų gaivią švelnią energiją.
Gabo kažkur kažką dirbo, bet aš tuo nesidomėjau, o ir jis nepasakojo man nieko.
Vieną rytą nutariau eiti į miestą ir pažiūrėti, koks jis ir kas jame darosi?
Apsirengiau alyvinės spalvos suknutę, permečiau per petį aksominę rankinę ir
žengiau vartelių link. Sargybinis net nežadėjo man jų atidaryti.
- Kas yra, mielasis? – tariau jam šypsodamasi, nustebusi, – atidaryk vartelius
ir išleisk mane.
Augalotas vyriškis nusišypsojo ir atvėrė vartus. Ėjau gatve ir supratau, kad
iki miesto reikėtų pavažiuoti. Sustabdžiau pirmą pasitaikiusią mašiną.
- Gal iki miesto pavešite?
- Sėsk, gražuole, - tarė nutukęs vairuotojas.
Mašina buvo puiki. Kiek pavažiavus tariau jam:
- Labai norėčiau tokios mašinos.
- Tikrai? – pasakė vyriškis ir sustabdė savo automobilį. Išlipęs nusišypsojo ir
tarė, - sėsk ir važiuok.
- Ką jūs...
- Nieko, nieko, aš neprapulsiu, prašau.
Aš persėdau prie vairo ir nuvažiavau. Pasirodo, moku vairuoti. Man buvo
labai smagu. Vėjas draikė mano plaukus, o aš vis didinau greitį. Pradėjau juoktis
iš mane apėmusio smagumo. Pralėkiau pro policijos mašiną. Ir štai ji mane
vejasi. Nuostabu. Bet mano mašina greitesnė. Supratau, kad kažkas ne taip, kad
turiu sustoti.
- Parodykite savo dokumentus, ponia, - tarė įraudęs jaunas policininkas.
 Rausiausi rankinėje, bet niekaip negalėjau ten nieko reikiamo jam rasti.
- Atleiskite, aš tikriausiai neturiu to, ko jums reikia.
- Išlipkite iš mašinos.
- Ką? Ne, man reikia važiuoti toliau, - stengiausi jam paaiškinti viską
trumpai, bet neradau tinkamų žodžių, - suprantate? Aš turiu važiuoti, paleiskite
mane.
- Paleisti jus?
- Taip. Paleiskite mane. Ar galiu važiuoti?
- Jūs galite važiuoti, - tarė policininkas.
Nuvažiuodama vis dar mačiau jį stovintį. Keista, pagalvojau, gal aš vis
sapnuoju?
Mieste mano akys nieko man neįprasto nepastebėjo. Sustojau prie kavinės.
Įėjau. Čia buvo labai gražu. Čiurlenantis vanduo fontanėlyje, kėdės mėlynais
atlasiniais apmušalais priminė man riterių ložę. Bet kas ta ložė? Kokių riterių?
Karaliaus Artūro?
- Norėčiau vegetariškų pietų, - tariau priėjusiai jaunutei padavėjai, vilkinčiai
sarį.
- Čia viskas vegetariška. Prašome rinktis, – ji padavė man meniu.
Reikėjo būti žinovu, kad išsirinktum iš tokios daugybės patiekalų ir aš,
pasirodo, buvau tuo žinovu. Buvau laiminga, kad čia yra tokių žmonių,
sugebančių paversti savo meniu materialia saulės ir mėnulio energija.
Apsidairiau. Kiekvienas čia esantis žmogus atrodė man ypatingas. Nutariau
visada čia lankytis, na, o papietavus grįžau į savo laikinuosius namus. Gabo laukė
manęs prie židinio. Jo akyse atsispindėjo ugnies liepsna.
- Rena, ar tu jau apsipratai šiuose namuose?
- Taip. Jaučiuosi laisvai ir patogiai.
- Rytoj pas mane atvažiuoja mano verslo partneriai, draugai. Ar tu galėtum
dalyvauti?
- Žinoma, kodėl klausi? Jie ką, tokie baisūs? – man buvo keistas toks jo
klausimas. - Tai tavo namai, Gabo, aš - nei prieš ką.
- Jie smalsauja, kas pas mane gyvena. Nupirkau tau suknelę, esu įsitikinęs,
kad patiks.
Juodo aksomo, priglūdusi prie kūno, išryškindama viską, ką turiu, suknelė
dar kėlė ir jėgos įspūdį. Gabo pirko ją, lyg norėdamas mane apsaugoti. Ji man
tikrai labai patiko. Paleidusi plaukus, visiškai nepasidažiusi, dirstelėjau į veidrodį.
Savo akyse pamačiau ugnį, jėgą ir drąsą. Nuo ko gi mane saugoti? Tokia įėjau į
svetainę. Nors ten buvo ne daugiau dešimties vyrų, man atrodė, kad į mane
sužiuro minia. Į veidą plūstelėjo svetima banga. Gabo padavė ranką, kviesdamas
prie stalo.
- Gerbiamieji ponai, čia mano draugė Rena.
Jis tęsė jų pokalbį, tačiau aš jaučiau, kad jo niekas nebesiklauso. Žiūrėjau į
žvakės liepsną, degindama visų į mane įsmeigtų žvilgsnių energiją. Priešais
sėdintis ponas kreipėsi:
- Gabo, kiek laiko tu slėpei nuo mūsų šį perlą?
- Anzorai, aš jos neslėpiau, pats neseniai ją radau.
Vyras baltais karininko rūbais saldžiai šypsodamasis, žiūrėdamas kažin kaip
šonu perkreiptomis akimis, tarė:
- Rena, ar tu esi Gabo meilužė?
- Ne, - atsakiau, žiūrėdama į jį, ir pajutau skausmą širdyje.
- Ne? O kodėl? – tęsė jis su aiškia pašaipa.
- Lenski, nepristok, - pertraukė mūsų dialogą Gabo.
- Nepristoti? Bet aš jos jau dabar noriu. Gabo, tau ką, gaila?
- Lenski, tu per daug išgėrei, - nutraukė jo kalbą Anzoras, - Rena – ne tokia,
aš matau. Rena, ar tu esi tikinti?
- Ne, – mano atsakymas sukėlė nuostabą Gabo akyse.
- Be reikalo. Dievas yra visų mūsų Tėvas, ir mūsų pareiga Jam tarnauti, -
atsakė Lenskis.
- Rena, - tyliai tarė Gabo, - šis žmogus pastatė cerkvę. Jis yra nuolankus
Dievo tarnas.
- Vienuolis? - pašaipiai paklausiau.
- Ne. Aš ne vienuolis. Bet jiems duodu viską, kad jie tarnautų ir mano vardą
Dievui į ausį nuolat tartų. Ir tave kviečiu įsilieti į mūsų šeimą.
- Ačiū, ne, - žiūrėdama tiesiai į jo gudrias akis, tęsiau, - šeima man tuščias
žodis. Jėzus irgi neliepė nei vesti, nei daugintis.
- Oho, koks pasipriešinimas. Į lovą tu nenori, pas Dievą - irgi. Tai ko tikiesi
iš gyvenimo? - Lenskis šypsojosi.
- Tai kad tamsta nesi nei Dievas, nei jo tarnas, o tik vienas iš tų turtuolių,
kuriems, kaip sakė Jėzus, pas Dievą patekti taip pat sunku, kaip kupranugariams
per adatos skylę pralysti. Pamiršai? - aš nusijuokiau, atsipalaidavau.
- Gabo, na tu ir pasigavai. Čia gi ragana, - nusijuokė stambus, žilstelėjęs
vyras, vardu Aleksis, – ji tavo namus pavers pelenais, o tave užburs lyg princą.
 - Galbūt, bet aš jūsų namuose taip nesielgiu, - Gabo aiškiai nerimavo dėl
mano reakcijos į šias sampratas.
- Gabo, o į mūsų namus niekada neužsukdavo ateiviai, – Lenskis vis dar
šypsojosi. - Gerai jau, nepyk, Rena. Gabo yra geriausias iš mūsų, tik jau per ilgai
vienas. Suteik jam džiaugsmo visaip, kaip moki. Jis vertas, patikėk.
- Neprivalau, - atsakiusi pajutau šaltį, karštį ir drebulį. Šis vyras darkė mano
vidinę pusiausvyrą, jaučiau tinklą, krentantį ant manęs. Jis ramiai ir toliau kažką
kalbėjo. Pajutau norą, kad jis nutiltų ir grubiai ištariau:
- Nutilk.
Nutilo visi, ir sužiuro į mane. Lenskis išpūtė akis, pravėrė burną, lyg
norėdamas kažką pasakyti, ir susmuko. Visi šoko prie jo, o aš išbėgau iš
kambario. Girdėjau, kaip atvažiavo greitoji. Tą vakarą Gabo neatėjo į mano
kambarį.
Atsidariusi langą klausiausi lakštingalų. Ore tvyrojo išeinančios vasaros
kvapas. Staiga mano galvoje šmėstelėjo vaizdai, vardai, jausmai. Grįžo atmintis.
Prisiminiau viską ir iš karto. Rodos niekada ir nebuvau pamiršusi. Man pasidarė
sunku, suskaudo širdį. Aš išėjau iš namų. Gyvenau Lietuvoje. Suaugę vaikai,
vyras... Ar aš jiems reikalinga? Mane šaukė dvasia... Toks gyvenimas, kokį gyveno
daugelis... visi, .... manęs netenkino. Dusau... Atsidaviau Dievo valiai, ir štai aš
čia. Aš mylėjau juos, bet nemokėjau jiems duoti laisvės, meilės, kad ir jie galėtų
išsivaduoti iš norų nelaisvės, reklamų priklausomybės, beprasmiškų kalbų ir
visko, kas juos supo, įtakos. Nemokėjau... Ir tai mane skaudino. Mane kaustė tik
pareiga, o laisvė buvo po jos. Dėl jų ir išėjau, ir dėl savęs, dėl Jo, Aukščiausiojo
Kūrėjo valios. Kurdama šeimą nežinojau, kad šeima - tai ištisas mokslas.
Supratau tai daug vėliau, kai keisti ką nors buvo sunku. Dabar aš čia. Kodėl? Kokį
planą sukūrė mano laisva dvasia? Kol nieko neprisiminiau, jaučiausi lyg ugnis, o
dabar – pasimečiau. Žinau tik tai, kad manęs laukia kita gyvenimo spalva, kitas
tikslas, kitos pamokos.
Ryte Gabo susirūpinęs tarė:
- Rena, aš tikiuosi tu supranti, kad turi kažkokių neaiškių sugebėjimų. Tavo
elgesys... Policininkas, kuris nežino, kodėl tave paleido, žmogus atidavęs tau savo
automobilį, ir dabar nenori jo dar pasiimti, mano apsauginis, kuris tavęs
nepastebi ir aš, kuris kartais nesuprantu, ką darau... O dar Lenskis, kuris dabar
neaišku, ką galvoja.
- Gabo, o kas tavo draugai? Kodėl jie tokie agresyvūs? Kodėl jie stengėsi
mane pažeminti?
 - Tau geriau nežinoti, nei kas jie, nei kodėl jie taip elgėsi. O pažeminimas,
tai lyg lakmusas, rodantis, kas yra kas. Įsižeidei? Garbingo, Rena, neįmanoma
pažeminti.
- Ne. Jau daug metų nebepažįstu šio jausmo. Elgiausi visaip, pagal
aplinkybes, bet viduje tuščia ir skambu...
Gabo prisitraukė prie manęs kėdę, paėmė už rankos ir labai tyliai tarė:
- Ką žinau aš, tą žino ir jie. Mūsų verslas ir gyvenimai persipynę. Jie negali
palikti manęs, o aš negaliu palikti jų.
- Bet gi tai reiškia, kad ir tu toks.
- Toks? Koks?
- Ar tu esi nužudęs? – mano klausimas nustebino jį, o aš jo akyse pamačiau
melo gaidelę.
- Neklausinėk to, ko tu nesupranti. Šią temą baigsime.
- Nužudyti galima ir žodžiu, pykčiu, svarbu laiku sustoti... Bet kai miršta
žmogus, tada jau nieko nepakeisi... Supranti? Žudikas gali būti ir kokia nors
poniutė, kuri niekad nesuvoks, kad su savo kilusio pykčio vapėjimu užmušė, nes
tai buvo paskutinis taurės lašas.
- Aš žinau, Rena, deja, man tenka tai padaryti sąmoningai ir fiziškai.
- Gabo, atleisk man, aš turbūt viską žinau. Be detalių, tik esmę. Tu labai
įsipainiojęs, o tavo papasakota istorija apie save – nepilna.
Jis atsistojo, nuo jo sklido šiltos, skaidrios meilės bangos ir vienišumo
srovės. Priėjau ir švelniai apkabinau, nuo ko jis užsimerkė, atsiduso ir priglaudė
mane.
- Aš viską žinau, mano mielasis, ačiū, kad manimi rūpiniesi, - tariau pilna
dėkingumo.
- Jeigu žinai, tai tau aišku ir tai, kad tau gresia pavojus.
- Na ir kas? Vien gimti pavojinga.
- Tu nesupranti. Jie žiaurūs. Aš nesitikėjau, kad viskas bus būtent taip. Be to,
tu esi kitokia.
- Jie žiaurūs? O tu jų draugas? Čia kažkas ne taip.
Gabo pasitraukė nuo manęs, atsisėdo priešais židinį. Jo taurus veidas
sprendė uždavinį. Tai buvo žmogus, išragavęs visą pasaulio meniu.
- Rena, tie žmonės neturi skrupulų, jie gali viską, nežiūrint į tai, kad...
- ... jie tavo draugai? – man pasidarė negera. - Gabo, aš esu niekas.
Įsiklausyk į šį žodį – niekas. Tiek tau, tiek jiems tokia esu. Pasakyk, ir aš išeisiu,
tavo problemos baigsis.
- Ne. Ar nematai, įsimylėjau tave, - tarė jis, nuleidęs galvą.
- Matau. Tam ir važiavai į Indiją, Tibetą, kad mane čia įsimylėtum?
- O kodėl gi ne? Tai tikras jausmas, netgi ne jausmas, o tik meilė. Man dabar
niekas nebesvarbu, nes ši meilė mane išlaisvino iš visko, ką dariau. Aš įsitikinęs,
kad tu – atsiųsta Aukščiausiojo, kaip paskutinis taškas mano gyvenime. Kai
žiūriu į tave, matau amžius, darbą, kovą, meilę ir pergalę. Esu tik skaitęs apie
tokią meilę. Dabar ji čia, mano širdyje, ir aš bijau jos netekti. Žmonių meilė - tai
geismas, nuosavybės jausmas, pavydas ir tuštybė, kai viskas baigiasi. Moterys,
pilnos norų gyvačių - tuščios lėlės, barbės, nepajėgiančios net pačios gimdyti,
auginti vaikus. Manekenės, dažytos sielos, be kraujo ir smegenų, kišančios rankas
man po kelnėmis aukštuomenės pokyliuose, mane varo į neviltį. Suprantu vyrus,
ieškančius vyrų.
- Oho, kokia žiauri nuomonė. Kam man tai sakai?
- Nežinau. Ieškau tavyje tos stygos, kuri priverstų virpėti sielą, kūną ir
dvasią, vien ištarus tavo vardą.
- Gabo, bet man nereikia vyro. Aš puikiai jaučiuosi viena. Mano partneris -
Dievas. Mane domina didesnė meilė.
- O draugo? Gal gyvenimo palydovo, ištikimo bičiulio? Gal tau reikia
ištikimybės?
- Apie draugus jau kalbėjome. Nesu mokytoja, nenoriu nieko įpareigoti. Pati
nežinau, kur einu. Nereikia...
- Tu sužadinai manyje viską, ką turėjau geriausio, bet tau to nereikia.
Jis uždėjo rankas man ant pečių. Jo žvilgsnis tyras, laukiantis. Bandžiau
susivokti, ką gi jaučiu šiam širdį atvėrusiam žmogui? Jo gražus šviesus veidas,
mėlynai juodi plaukai, gracingos manieros, sodrus žavintis balsas, nuostabus,
treniruotas, tobulas kūnas, visa tai man labai artima ir pažįstama. Bet meilė jam
buvo tokia pati, kaip ir meilė dangui, Visatai. Jaučiau jam garbės jausmą, drąsos
ir kažkokio nepaaiškinamo kilnumo bangą.
- Gabo, ko tu nori iš manęs?
- Viską žinau apie tave.
- Aš irgi...
- Tu prisiminei? Ir?
- Niekas nesikeičia. Jie turi savo gyvenimus, o aš - savo.
- Penki vaikai, ir nei vienas tavęs nesuvokia?
- Nežinau. Kai juos auginau, pati buvau, kaip ir visi – paklydusi. O paskui
mano maldos buvo išgirstos, buvo šuolis. Galbūt ir jiems taip bus. Kada nors, gal
kuris iš jų atras mane taip, kaip atrandamos piramidžių paslaptys? Jų likimas –
mano kelias. Ką geresnio galiu jiems dar duoti, jeigu ne savo pakylėjimą?
- Todėl Dievas ir atėmė tau atmintį, kad pailsėtum ir pakiltum, - tarė jis
apkabindamas mane. Gabo glostė mano plaukus ir aš jutau, kaip tekančios
meilės, ramybės srovės apsupa mus.
Rytas rado mus apsikabinusius, apsirengusius, miegančius...
Pro atvirą langą pūstelėjo vėjas, trukteldamas užuolaidas. Prabudome kartu.
- Gabo, išvažiuokime iš čia.
- Kur?
- Į salą.
- Negyvenamą?
- Nesvarbu. Bet be nieko. Ten, kur šilta. Čia jau artėja ruduo, žiema.
- Bet tada tau reiktų valgyti žuvį, kad išgyventume.
- Jeigu tik dėl to, kad išgyventi, tai ne. Gyvenimų daug, o ištikimybė mūsų
gyvajai gamtai – viena.
- Tu rimtai nori išvažiuoti? Su manimi? Kaip draugu? Ar...
- Gabo, liaukis, kam tie žodžiai, tu gi jauti: tai, kas yra tarp mūsų, neturi
žodinio pavadinimo. Palik viską. Atsiduokime Dievo valiai.
- Dėl tavęs padarysiu viską, gali pradėti ruoštis kelionei.
- Neturiu ko ruoštis, esu laisva, nieko neturiu, kas priklauso šiam pasauliui,
- ištariau, rodydama jam savo tuščius delnus.
Gabo pažadėjo per mėnesį sutvarkyti savo reikalus ir išrinkti salą. Aš
pasinėriau į palaimos meditacijas. Daug bėgiojau, norėdama nors truputį suteikti
kūnui fizinių jėgų ir platesnę auros amplitudę. Ilgai plaukiodavau baseine,
prisimindama savo inkarnaciją vandens gyventojuose. Stengiausi būti
nepastebima. Vis stebėjausi savo kūnu. Žiūrėdama į save galvojau, kam man toks
grožis, kuris trauks ir vilios gašlius žvilgsnius? Penki gimdymai buvo sugadinę
taliją, kuri dabar tapo ideali. Aš visiškai nesirūpinau savimi. Matyt, kūnas tampa
nuostabus, kai žmogaus sąmonė suklesti laisvėje.
Mano galvoje vyravo erdvė, nuostabi džiaugsmo būsena. Prisimenu, kaip aš
vargdavau, kankindavausi, kai negalėdavau paklūsti vienai ar kitai religinei
dogmai. Buvau įvairių religijų atstovė. Visose jose gyvenimas buvo grindžiamas,
kaip reikia ar nereikia gyventi pagal kažkokių žmonių parašytas įsivaizduojamas
tiesas. Nebuvau prieš tas knygas parašiusius žmones ar dievus. Biblija, kurioje
tiek daug smurto, negalėjo būti mano kelio ženklu, tačiau Jėzus, jo gyvenimas, jo
žodis aiškiai rodė, ką veikt šiame pasaulyje. Bet kai kas Jį pavertė savo amžinų
klaidų atpirkėju ir kankiniu. Visuose raštuose aš mačiau vieną klykiančią tiesą:
išsilaisvinti iš pasaulio gyvenimo! Bet būtent jos – laisvės, religingai nusiteikę
žmonės ir neturėdavo, būtent ją aukodavo vardan kažkieno žodžio. Tik sąmonės
laisvė išvaduodavo, harmonizuodavo ir tikrovę, ir kūną, kuris mano atžvilgiu
dabar man tai ir įrodė.
Važiavau į kavinę, kurioje jau skambėjo varpelių muzika, vandens
čiurlenimas, o stulbinantys aromatai kvietė žavėtis. Čia, kaip visada, buvo daug
žmonių. Padavėja, dėvinti šįkart geltoną rūbą, mane pakvietė atsisėsti prie lango,
pro kurį matėsi didžiulis fontanas. Klausiausi muzikos ir stebėjau tekantį
vandenį. Staiga priešais save išvydau Lenskį, kuris nieko neklausęs, atsisėdo ir
įžūliai tarė:
- Sveika, brangioji Rena, koks netikėtumas. Aš labai, labai noriu su tavimi
pabendrauti.
Tylėjau. Jo noras sujaukti mano prot, man nepadarė jokių nuostolių. Jis
tęsė:
- Po to vakaro niekaip negaliu tavęs pamiršti. Tavo žodis įstrigo mano
gerklėje, ir aš vos nepakračiau kojų.
- Reikėjo maitą valgyti, o ne žodžius ryti, - atsakiau šaltai ir grubiai.
- O tu pikta. Aš maitos nevalgau, kaip matai, sėdžiu čia, nes esu visiškas
vegetaras.
- Negaliu patikėti, - nusijuokiau jam į akis.
- Mes irgi ne kvaili, žinome jėgos principus. Gal šiandien tu vėl ką nors
leptelsi?
- O ko norėtum?
- Tavęs, jau sakiau. Manimi ne taip lengva atsikratyti. Nori ar ne, būsi
mano. Mano norai pildosi.
- Tik norai? O mano žodžiai pildosi, - man darėsi linksma. Jaučiau savyje
kylantį juoką. Pati nežinojau, kodėl man taip norėjosi jį nugalėti. Aš pasilenkiau
prie jo veido arti arti ir, žiūrėdama į jo gašlias akis, pasakiau, - kam aš tau? Tu gi
nieko negali.
- Viską galiu, viską, - ištarė jis su aštriu džiaugsmu.
- Tai negalėsi. Nuo šiandien tu - impotentas, - tariau jam ir pradėjau
kvatotis.
- Cha, cha, cha, - pasigirdo ir jo prikimęs juokas, - tu tiki savo jėgomis?
- Palauk vakaro, - tariau ir išėjau iš kavinės.
 Praėjo kelios ramios dienos. Ryte, kaip visada, bėgiojau parko takeliais,
grožėjausi nuostabiais debesimis, medžiais ir apie nieką negalvojau. Mano viduje
spindėjo ramybė ir džiaugsmas. Dabar viskas buvo savo vietose: jausmai,
emocijos, protas, mintys. Džiaugiausi Gabo sugebėjimu taip laisvai atsikratyti
pasaulio blizgučių – turto. Laukiau išvykimo į salą. Tikėjau, kad ten sutiksiu
kažką naujo ar prisiminsiu ką seno, bet labai reikšmingo. Tai turėtų būti mano
misija. Įbėgau į slėnį. Čia tvyrojo rūkas. Koncentravausi į jį stengdamasi suvokti,
kodėl jis čia? Priekyje pamačiau einantį vyrą, vilkintį ilgą lietpaltį. Staiga mano
koja slystelėjo, ir aš šliejausi ant šlapios žemės. Kaip tik tuo pat metu driokstelėjo
šūvis. Atsigręžusi pamačiau tą patį vyriškį, besitaikantį į mane antram šūviui.
Didžiulis šuo, nežinia iš kur atsiradęs, griebė vyriškio ranką, jau jam iššaunant.
Revolveris iškrito ant vejos. Šuo įnirtingai draskė savo auką.
- Fu! – sušukau šuniui, kuris, lyg gavęs elektros srovės, paleido vyriškio
ranką ir nubėgo. – Kodėl šovei? – ramiai paklausiau pasimetusio vyriškio, kuris
dirstelėjo į nukritusį ginklą. - Nedrįsk! – šūktelėjau ir priėjau arčiau.
- Man sumokėjo, - tarė jis šyptelėjęs.
- Kas?
- Grafas.
Jo akys buvo žydros lyg dangus. Akimirksniu regėjau mažą berniuką,
verkiantį, alkaną... Kruvinus drabužius... Kenčiančią širdį. Jį sužalojo vaikystėje.
- Eik, - tariau jam, pilnu liūdesio ir gailesčio balsu, - eik, tu nebegali žudyti.
Tu esi labai jautrus ir geras. Tau reikia Dievo, kunigo. Pakartok.
Labai lėtai, nustebusia mina, susirūpinusiomis akimis jis kartojo tokius
nesuvokiamus jam žodžius dar ir dar kartą. Palikau jį bestovintį ir nubėgau
namo.
Šalto dušo srovė tekėjo mano kūnu, sukeldama jame trykštančios energijos
versmę. Bandžiau mąstyti, kas gi nutiko. Deja... Mano galva buvo tuščia. Jokių
minčių. Juokiausi. Užsirakinau ir užmigau šalia savo nuostabios lovos. Pro
miegus girdėjau beldimą, kalbą... Sapnavau vėją, audrą, bet ne šioje planetoje,
kažkur kitur, kur vyravo gelsvos spalvos.
Miegojau iki pietų. Kai atėjau į valgomąjį, Gabo veidas pasakė man daug
daugiau, nei jis pats sugebėtų.
- Rena, kodėl taip darai? Tu žaidi su ugnimi? Mėgsti pavojus? Jie nori tave
išbandyti kitur. Jie mane remia prie sienos.
Staiga supratau, kas buvo po šiais žodžiais. Vaizduotėje praplaukė svetimi
man vaizdai, kuriuose mačiau ir girdėjau jų pokalbio esmę: eiti į ambasadą,
paimti vizas, pasakyti ambasadoriui...
- Ne, aš šito nedarysiu. Tai juodi keliai. Išvažiuokime iš čia, prašau.
- Tu negalvok, kad tu esi tik viena „tokia“. Visi turi kam nors tarnauti. Tau
nei aš nepadėsiu, jeigu tu nesiliausi.
- Bet aš jau tarnauju Jam, - tariau rodydama pirštu į viršų.
- Liaukis, čia rimti dalykai. Ar tu žinai savo galimybių amplitudę?
- Ne. O kam? Žinoti ribą, reiškia būti ribotam, priklausyti nuo tos ribos.
Gabo, žinoti, nebūtinai - išsivaduoti. O Dievas tau neatrodo rimtas dalykas? Na,
tada viskas nerimta, cha, cha, žaiskim dramą, - iš manęs veržėsi jo rimtumo
juokas.
- Gerai, Rena, ryt ryte išvykstame į salą, - tarė jis atsidusęs.
- Tu taip greitai spėjai viskuo atsikratyti?
- Spėjau, - jis žiūrėjo į mane, ir jo akys kėlė manyje neaiškaus jausmo
virpulį, - o tu nebijai, kad aš tave parduosiu? – Gabo bandė juokauti, - yra net du
pirkliai. Tu nė trupučio neabejoji manimi?
- Tavimi? Apie tai aš nemąstau. Dievu neabejoju - man to pakanka. Parduok
mane, jei nori. Viešpatie, jie nežino, ką perka, - aš juokiausi, o Gabo vėl
surimtėjo, kas mane dar labiau juokino.
- Rena, aš žinau, kodėl į tave šovė.
- Žmogus užsidirbti norėjo, o ką?
- Ne. Tiesiog tu negali būti laisva.
- Tikrai? Tu ir vėl savo... Kas gi taip suklydo?
- Nejaugi nei trupučio neišsigandai?
- Ko, mielasis? Mirties? Tai ji visada su manimi, nors dabar...
- Kaip tai?
- Na, tarkim, imu šakutę ir..., – aš vėl pradėjau kvatotis, - kas pasakė, kad
mirties reikia laukti? Ji visada šalia, štai kas tikroji mūsų draugė. Mielasis, mirties
bijo tie, kurie mano, kad yra mėsos ir kaulų gabalai, kurie nesuvokia Dievo. Visi
jie pilni baimės dėl visko, jie net negimę - bijo.
- Ačiū, nežinojau.
- Prašau, - aš vėl leipau juokais. Šios rimtos temos mane juokino.
Gabo galva skendėjo minčių spiečiuje. Mačiau jo neišsakytas mintis. Kažkas
jam trukdė atsiverti iki pabaigos. Jis atsistojo, žengė durų link. Nenorėjau jo
tokio išleisti. Pasivijau, apkabinau ir pabučiavau jo rimtas lūpas. Mane persmelkė
ugnis. Jis skausmingai suspaudė mane glėbyje. Jo energija lyg ugnikalnio lava
užliejo mane. Tai buvo verdanti jėga. Tik dabar supratau, kad jo visai nepažįstu.
Jis suėmė mano veidą savo pulsuojančiais delnais ir iš karto pasidavė kvailai
aistrai. Vis dar žiūrėjau į jį su humoro gaidele. Tyliai ištariau:
- Ar tu pats susitvarkysi, ar man tave sutvarkyti?
- Nejaugi aš tau toks tolimas?
- Nori, kad suvaidinčiau artimą?
- Ne. Noriu tikrų jausmų.
- Noriu, noriu... Tikrų nebūna.
Lėktuvėlis pakilo lengvai. Mes abu šypsojomės. Gabo ypatingai spinduliavo.
Apsivilkęs baltą sportinį kostiumą jis, atrodė, startuoja į naują gyvenimą. Sala
buvo nedidelė. Jos pietinėje dalyje matėsi kaimeliai, šiaurinėje įsikūrėme mes.
Gabo sakė, kad pinigų turi tik būstui ir savaitei pragyventi. Kaimeliuose galėjome
gauti įvairiausių produktų. Susitvarkę savo mažą, šiaudinį namelį, mes susėdome
ant smėlio prieš didžiulį okeaną, užburti jo ramybės ir vandens kalbos.
- Rena, įdomiausia bus, kai baigsis produktai ir pinigai.
- Likimas turi mums paruošęs, kai ką ypatingą, o jeigu mes dar ir
stengsimės... O ir maitintis materija reikėtų kada nors liautis.
Pirmas dienas saloje Gabo buvo labai tylus. Matėsi, kad jis pats išsiilgęs
ramybės. Jis išeidavo visai dienai, o kartais negrįždavo ir naktį. Žinojau, kad tie
klaidžiojimai - tai jo neramių minčių, prisirišimų, ieškojimų savęs išraiška.
Praėjo kiek laiko. Mūsų produktai baigėsi. Gabo norėjo eiti į kaimą ko nors
nupirkti.
- Palauk dar, - tariau jam, - gal rasime ką nors valgomo miške? Negi nieko
ten tokio nepastebėjai?
Bet jis su manimi į mišką nėjo. Pasigaminęs keistą įrankį, įsibridęs į
vandenį, tykojo žuvų. O aš, eidama pievele, tarp įvairiausios augmenijos radau
uogų, vaisių, keistų šaknų. Viską paragavus, atrinkau tai, kas skanu, ir parnešiau
namo. Gabo jau dėjo į lėkštes žuvį, kai aš įvirtau į virtuvę su miško gėrybėmis.
- Tu žadi visą tai valgyti? – nustebo Gabo.
- O ką?
- Gal jos nuodingos?
- O gal ta žuvis nuodinga?
Pavalgę kiekvienas savo paruošto maisto, mudu greitai užmigome. Naktį
siautėjo audra. Įsiverždama į mūsų sapnus, ji vertė mus arčiau prisiglausti. Taip
ir prabudome vienas kito glėbyje. Prasimerkusi pamačiau jo pilną nuostabos
žvilgsnį.
 - Sapnavau rojų, - tarė jis šypsodamasis, - gėlės, debesų laivai, trykštantys
šaltiniai, vaivorykštės ir skraidantys žmonės... Visa tai meilės bangose, ir aš
buvau tikrai laimingas.
- Tie skraidantys – atradę Dievo duotą laisvę, ir tai ne sapnas, nes aš ten tave
vedžiausi, - tyliai tariau, bijodama sudrumsti jo rojų, - manęs nematei?
- Ne, bet aš jaučiau tave. Noriu likti ten su tavimi kartu, - jis užsimerkė, lyg
vėl išvystų sapną.
- Gabo, niekur nereikia likti.
- Rena, aš daug kartų klydau, bet aš visada žinojau, kad mano statusas,
turtai, įtaka visiems visuomenės sluoksniams yra nulis, palyginus su tuo, kas aš
esu iš tikro. Kartą, Tibete, prisiglaudęs prie vienuolyno sienos, aš prašiau: “Dieve,
atimk iš manęs viską, kas man trukdo tapti laisvu ir išsivaduoti iš bet kokių
pasaulio gniaužtų“. Vien nuo tos maldos man tapo lengva, pasijutau besvoris.
- O man neteko taip melstis, niekada nieko neturėjau, nes viskas gi Jo.
Tačiau vis tiek esu čia. Gabo, o ką mes šiandien valgysime?
- Reiks eiti į gyvenvietę ir užsidirbti.
- Bet iki vakaro bandysime rasti maisto patys? Tai taip įdomu,- tariau
bėgdama pro duris maudytis.
Okeanas dar atrodė mieguistas, ramus. Ant kranto pamačiau keistą dėžę.
Abu atidarėme ją. Tai buvo maistas, ir ne bet koks, o tik vegetariškas.
- Mes išgelbėti,- sušuko Gabo,- Dievas mūsų pasigailėjo!
Viską supratau. Nusivylimo banga perliejo širdį.
- Gabo, kam to reikėjo?
- Ko, Rena, Viešpaties keliai nežinomi, - jis ir toliau bandė juokauti.
- Viešpaties - taip, bet tavo, Gabo, keliai aiškūs.
Ir vėl stebėjausi savo naivumu. Beveik tikėjau, kad Gabo irgi atsisakys savo
praeities ir žengs su manimi į naują gyvenimą be civilizacijos, be valdžios, be
vergijos, ir mes pasieksime dvasines planetas, gyvendami meilės ir laisvės
energijose. Beveik... Beveik ir atsisakė.
- Tai gal nors tiesą pasakysi?
- Nepyk, norėjau kuo ilgiau pabūti dviese.
- Tai tu nieko nepakeitei?
- Truputį... Aš negaliu atsisakyti to, ką turiu, o ir gyvo manęs niekas
nepaleis. Šios salos dalį nusipirkau kažkada savo vienatvei, savo akistatai su
savimi... Štai ir visa tiesa. Man atrodo, tu pati dar nežinai, ko nori.
 Suvokiau, kad neturiu tiek jėgos, kad jis eitų su manimi, o ir jo meilės tam
neužtenka. Ką gi, eisiu viena. Mano galvoje vėl tapo tuščia. Aš nusijuokiau ir
nuėjau krantu gyvenvietės link. Gabo nesivijo manęs. Du žmonės susitinka ir
tarp jų užsimezga pumpuras. Kaip retai tas pumpuras išsiskleidžia, o dar rečiau
sužydi...
Gyvenvietę pasiekiau temstant. Nesuvokiau, kur einu. Prieplaukoje stovėjo
kateris. Priėjusi paklausiau, kur yra miestas, ir man atsakė, kad tuoj ten išvyks.
Mane apšaukė, kad nesusimokėjau, kai lipau lauk. Nuėjau į pirmą pasitaikiusį
viešbutį. Priėjau prie šiukšliadėžės. Ji buvo tuščia. Netoliese pamačiau kitą.
Nežymiai iš jos ištraukiau dar gerą popieriaus lapą. Suplėšiau jį į keturias dalis.
Administratorei pasakiau, kad turiu tik stambias kupiūras ir padaviau popierius.
Gavusi visą kapitalą grąžos ir raktą nuo liukso, nuėjau į kambarį. Žinojau, kad
visko gali būti, bet tai man nekėlė nerimo. Galvoje vis dar siautėjo palaiminga
tuštuma. Šalto dušo srovė atgaivino kūną. Miegojau be sapnų. Pusryčiams atnešė
mėlynų vynuogių. Valgydama jaučiau, kaip violetinė energija traukia iš ląstelių
visus tamsos šlakus. Mano tuštuma pildėsi skambančios ramybės. Vis iš naujo ir
iš naujo bandžiau susikaupti, kad pamąstyti apie tai, kas bus toliau.
- Dieve, atleisk už viską ir vesk mane ten, kur dar ką nors turiu padaryti
šioje planetoje. Prašau tavęs, išvaduok mane iš epochose sukurto likimo ir paleisk
mane iš šio kūno, iš visos Visatos, kaip paleidai mane iš šeimos ir iš turtų,
paleisk...
Mane pervėrė šiurpas. Prisiminiau save šeimoje, buityje, žmonių
bendravimo chaose; prisiminiau skausmą, kurį jaučiau, kai mačiau savo artimųjų
vergijos jungą ugdančius veiksmus, kai niekuo negalėjau jiems pagelbėti. Padėjau
tik tuo, kad išėjau, tik tuo, kad dabar esu laisva. Kokia beprasmiška kova su
televizijos laidomis, ugdančiomis bepročius... O vargšai gyvūnai, visaip žmonių
kankinami, užmušami, suryjami...
Jau tada žinojau, kad bet koks kelias ar takelis, vedantis iš čia, yra
išsigelbėjimas. Supratau visus, kurie nusižudė ir neatlaikė beprasmiško
gyvenimo. Pagarbiai bendravau su jais, pasikviesdama jų dvasias į savo namus.
Vieni jų džiūgavo ir stebėjosi, kodėl tiek ilgai kentėjo, kiti prašė pagalbos, maldų,
nes jų artimieji gailėjosi tik savęs ir tiek būdavo užimti savo sielvartu, kad visiškai
nieko nenorėdavo nei žinoti, nei daryti savo artimųjų sielų labui. Įvairios teorijos
apie savižudžius sudūžta, kai pabendrauji su išsivadavusiais iš kūniškos
priklausomybės.
Aš irgi mąsčiau apie savižudybę, bet skriausti jokių savo tarnų: nei kūno, nei
proto, nei jausmų, nedrįsau. Todėl ir nutariau išeiti į laisvę, į Dievo valią. Ir štai
dabar aš čia. Mano protas man ypatingai dosnus, jis nugali kol kas visus kitus...
Ką gi veikti man šiam pasaulyje? Kur rasti duris iš jo? Galvojau apie Indiją. Ten
karšta. Nereikia viešbučio. O kaip ten nuvykti? Blogai kalbu angliškai. O kam
man kalbėti? Tereikia kalbėti minties kalba, visiems viena visose Visatose, laisvės
tarme...
Prajos miestas buvo įvairiaspalvis, linksmas, bet iš jo turėjau pasiekti
Senegalą. Suvokiau, kad geriausiai būtų skristi lėktuvu, bet visi mano
dokumentai buvo likę pas Gabo. Vaikščiojau gatvėmis ir laukiau, kas gi bus
toliau. Staiga už parankių mane pagriebė du uniformuoti žemaūgiai vyrai.
Nesipriešinau. Ką gi, nors toks pasikeitimas. Jie nieko neaiškino, nežiūrėjo man į
akis. Atvedė į gražų, žemą, baltą namą. Sėdėjau ant dailios pintos kėdės ir
laukiau. Tai buvo policijos nuovada. Žmonių daug, jie dirbo savo darbą. Į mane
niekas nekreipė dėmesio, bet žinojau, kad esu stebima. Įėjo Gabo.
- Štai aš tave ir radau. Ar pasiilgai manęs?
- Paleidai, kad rastum? Vaidini katiną? – atsakiau su lengvu džiaugsmu, vis
niekaip negalėdama prisiminti, kodėl išėjau.
- Gali nesijaudinti, sumokėjau už tavo liuksą. Eime, skrisime namo, kai ką
sugalvojau.
- Parduosi mane? O gal vesi?
Gabo sustojo, pažvelgė į mane savo nuostabiomis akimis, ir aš pajutau
saldžią šilumą. Koks jis vis dėlto nuostabus ir žavingas.
- Tu nori už manęs tekėti? Ar beprisimeni žmonos pareigas?
- Žinoma, padėti siekti vyrui dvasinių aukštumų.
- Tu manai, kad tu man, o ne aš tau, turėtum padėti?
Aš pasimečiau. Kaip taip gali būti, kad jis visiškai nepaklūsta mano valiai?
Jis visiškai man nežinomas, aš jo net nepažįstu. Bet aš tikiu Dievu. Nusiraminau.
Vos nepatikėjau, kad man jo reikia.
- Aš pagalvosiu apie tavo pasiūlymą, Rena, - tai pasakęs, jis nusivedė mane į
mašiną.
Visą savaitę Gabo nebuvo namuose. Bet aš turėjau, ką veikti. Valandomis
vaikščiojau po sodą, po kambarius, kurių čia buvo daug ir kiekvienas - meno
šedevras. Grožėjausi grožiu supančiu mane ir labai mėgau supuotis milžiniškose
sūpuoklėse. Pasinerdavau į skrydžio pojūtį, o jau ten kildavau į debesų laivus
plaukti pas savo brolius. Ir man nenusibosdavo, nes ten rasdavau nuostabių
asmenybių, įvairiausių formų.
Kartą Gabo grįžo labai susirūpinęs. Jis buvo apsisprendęs kažką man
pasakyti, ir tas kažkas buvo visas jo gyvenimas.
- Rena, nuvažiuosime pas policijos komisarą, kalbėsime, o tu nurodysi jam
atnešti viską, ką jis laiko juodajame seife.
Nustebau. Daryti kažką iš anksto suplanavus, aptarus dar nebandžiau.
Viskas visada buvo spontaniškai.
- Nieko negaliu pažadėti.
- O tu neklausi, kam to reikia? - Gabo šypsojosi.
- Kad man nerūpi...
- Nesvarbu, vis tiek pasakysiu. Rena, mano mieloji, gražioji, mylimoji, ne
todėl apgavau tave, kad negalėčiau atsisakyti turtų, o todėl, kad esu valdžios
slaptųjų tarnybų atstovas ir turiu pareigų, pažadų... Korumpuota policija, teisėjai,
tikėjimo atstovai – mano uždavinys šiame krašte. Tai kelių metų darbas. Turėjau
tapti vienu iš jų, kad vėliau visus suimtume, bet, įvertinant tavo galimybes, gavau
leidimą pagreitinti procesą, jeigu tu sutinki padėti. Aš tik spėju, kad yra tokie
dokumentai. Tai tik nuojauta ir vienintelis būdas susidoroti su
nesugaunamaisiais. Pagal komisaro charakterį jis turi turėti visa ko įrodymus,
nors tai ir atrodo absurdas.
- Dabar tai nesvarbu. Nueisime, išsiaiškinsime. Tai tu visai neturtingas?
Štai kodėl tau bus lengva atsisakyti to turto.
- Visai ne. Šias pareigas gavau, kai jau buvau pilnas.
- Pilnas? Ko?
- Milijonų, Rena, milijonų, - Gabo žvilgsnyje matėsi pasididžiavimas.
- Žinoma, Gabo, padarysiu viską, ką tik sugebėsiu. Aš laiminga, kad
pagaliau mane panaudos kovai su blogiečiais. Tik aš nieko nežadu, nes pati savęs
nepažįstu.
- Rena, ar tu nepyksti?
- Ne. Aš pasiilgau tavęs...
Jo akys apsiblausė. Priėjęs stipriai apkabino mane. Vyriška energija
plūstelėjo, priversdama kraują kaisti. Gabo esmė užliejo visus jausmų aspektus,
kūnas tirpo svaigulyje, tačiau sąmonė juokėsi. Žvelgiau jam į akis, įsižiūrėjau į
vyzdžius ir mintyse tariau: “Kur tu, dieviškasis prade, paskendęs instinktų
audroje?“
Gabo akys blykstelėjo. Jis tarė:
- Kaip tu tai darai? Įžiebi ir užgesini tuo pačiu metu. Kaip?
- Prigludus prie tavo kūno, pabandžiau priglusti ir prie sielos.
- Rena, aš labai tavęs trokštu, žinai? Esu lyg jaunas vaikinas.
 - Negali būti, laikas užaugti... liaukis, geriau papasakok apie tą komisarą.
- Kad nėra ko pasakoti. Jeigu jis atiduos slapto seifo turinį, beliks užbaigti
operaciją – visus suimti su įkalčiais.
- Ir Lenskį?
- Taip, jeigu jis nespės manęs perprasti. Gabo užsimerkė, atsilošė krėsle ir
atsiduso. Šią akimirką suvokiau, koks jis gilus savo esmėje, man neprieinamas...
Jis tarnauja teisingumui, kovoja su absoliučiu neišmanymu ir daro tai garbingai.
O aš? Šį kartą mane pašaukė į kovą. Žinau, kad tikėjime nereikia mąstyti, nes
proto spekuliacija tuoj atsakys į visus kodėl. Nusišypsojau. Įkvėpiau meilės
dvasią, skraidančią aplinkui. Per kūną perbėgo malonūs šiurpuliai, šiluma, ir aš
pasijutau laiminga.
- Gabo, tu nesijaudink. Tai, kad aš savęs nepažįstu, yra nuostabu, nes aš
nežinau savo galimybių. Gal jos neturi ribų? Tik iš pradžių žinios yra laisvė.
Vėliau, ypač jeigu sustoji, tas pats žinojimas – įkalina, neleidžia pažinti daugiau.
Sustojus bet koks tobulėjimas tampa riba, cha, cha, cha, - aš juokiausi,
įsivaizduodama save be ribų. Man darėsi vis juokingiau jausti save viską galinčią,
vaizduotėje kilo vis nauji juokingi vaizdai - pradėjau kvatotis. O rimtas Gabo
žvilgsnis dar labiau mane audrino.
- Gabo, tavo rimtumas virsta į krabą, kuris toks, nes yra savo kiaute.
Nežinau, kas man darosi...
- Man irgi linksma ir aš juokiuosi, tik viduje, Rena. Po visko mes išvyksime
iš tikrųjų. Aš labai noriu permainų, tikiuosi, mums pasiseks. Tada mes pradėsime
naują gyvenimą saloje ir naują rasę.
- Sutinku, jeigu naują rasę, tada sutinku.
Lemtingoji diena artinosi. Supratau, kad suknelės, atitinkančios mano
vaidmenį baliuje, neturiu. Nužiūrėjusi parduotuvę užsukau į ją. Mano akis iš
karto patraukė nuostabiai mėlyna, ilga, aksominė suknutė. Ji buvo lyg archangelo
Michailo kardas, kuris ne kartą nukirto prie manęs prilipusias žmonių
nuomones, minčių mases. Pasimatavau ją. Ji lyg suaugo su mano kūnu, net
pardavėja nustebo tokiu deriniu. Ten pat įsigijau batelius su topazo sagėmis ir
nuostabią sagę plaukams – smaragdą sidabre, kuris turėjo atitraukti žmonių
dėmesį nuo mano akių.
Paprašiusi, kad viską nusiųstų namo, aš nuėjau į savo pamėgtą kavinę. Šį
kartą čia jautėsi nuostabus kalnų pavasario oras. Kaip jie tai padaro? Lengvumas
užliejo kūną. Užsakiau kokoso pieno ir mango salotų. Jaunuolis, garbanota
auksinės spalvos plaukų aureole, grojo fleita „Vienišąją Gulbę.“ Kas tai?
Paskutinė mano vakarienė? Šis kūrinys turi prasmę... Apsidairiau. Čia, kaip ir
visada, stiprių asmenybių sambūris. Ne visi švytėjo mano akyse. Kai kurių
žvilgsniai durklais perverdavo mano širdį ir skverbėsi į sielą. Nesipriešinau jiems.
Pakankami tai dariau, kai gyvenau „kaip visi“. Jiems reikia mano šviesos? Teima.
Jie tikisi mano baimės? Juokdariai. Šviesoje baimės nėra.
Ši kavinė sukurta žmogaus, mačiusio ne vieną pasaulį, žinančio visą
smegenų veiklą. Dievai ir demonai – toks kontingentas čia lankėsi. Pilki,
paskendę buityje žmonės čia neturėjo ką veikti. Užsimerkiau. Paskendau
muzikos, kvapų ir aplinkos ekstazėje. Kūnu bėgiojo saldūs šiurpuliukai ir
atstatinėjo visas ląsteles.
- Labas, mieloji Rena.
Šoktelėjau iš netikėtumo. Prieš mane stovėjo Lenskis.
- Gal galėčiau padalyvauti tavo saldžioje ekstazėje?
- Sėsk, - tariau be jokio entuziazmo.
Jis užsisakė raudono lyg kraujas vyno ir čili patiekalo. Lenskio skvarbios
akys vėrė mane kiaurai. Jis šypsojosi, rodydamas baltus grobuoniškus dantis.
Nuo jo dvelkė opiumu, ir šio kvapo lipni energija užliejo mano kūną. Šaltas
prakaitas skverbėsi pro odą. Širdis pradėjo daužytis. Mano kūnas išsigando kito
kūno galimybių. Tačiau aš - ne kūnas. Nusijuokiau.
- Tai viskas, ką gali? Viktorai, ar taip nieko ir nepasakysi? - paklausiau
naiviai ir tyliai. Bet jis tylėjo. Jo žvilgsnis tamsėjo, o kvėpavimas lėtėjo. Vienu
momentu norėjau atsistoti ir išeiti. Tik suvokusi, kad tai baimės šauksmas, likau.
Kilo noras išgerti vyno. Protas man sakė, kad reikia atsipalaiduoti, kad čia tik
Gabo draugas, galbūt mane įsimylėjęs... Išgersiu, pašoksiu su juo, kas čia tokio...
„Užsičiaupk“, - tariau mintyse savo protui ir jis spruko. Bandžiau jį sulaikyti, bet
kur tau... Mano galva tapo tuščia. Prisiminiau tą anekdotą, kai chirurgas moters
galvoje rado tik vieną raudoną siūlą, kuris laikė ausis. Įdomu, ar Viktoras žino,
kad pas mane galvoje tik siūlas?
- Cha, cha, cha, Viktorai, nusiraminkite, ko jūs norite?
Bet jis sėdėjo ramus, truputį pasimetęs, o jo žvilgsnis man sakė: “Gyvatė“.
- Viktorai, atsipeikėkite, ne gyvatė aš, o tik beprotė, cha,cha,cha,- aš vėl
pradėjau juoktis. Jis atsistojo ir išėjo. Na va, sakyk žmonėms tiesą. Aš
prunkštelėjau, aplinkiniai sužiuro į mane. Paširdžiuose tvardžiau kylantį juoką.
Pavalgiusi nutariau eiti namo. Lauke sukilo vėjas, jis nešė dulkes ir ūžė. Artinosi
audra. Temo. Ėjau susimąsčius apie šį keistą vakarą. Staiga sucypė stabdžiai.
Pajutau smūgį į galvą.
 Juodomis ir baltomis juostomis dažytos lubos buvo tai, ką pamačiau kai
atsimerkiau. Nežmoniškai skaudėjo pakaušį. Gulėjau ant aukšto stalo. Drebėjau
nuo šalčio. Pasigirdo žingsniai. Įėjo vyrai baltais chalatais.
- Atsipeikėjo. Per ilgai užtruko, duokite dozę.
Pajutau dūrį. Apėmė svaigulys ir jausmas, kad tuoj uždusiu.
- Pavardė, vardas, pareigos, - klausė metalinis balsas.
- Kalbėk,poniute, nes mes būsime priversti tave pakankinti, - vėl kreipėsi į
mane, bet mano burna neprasižiojo, pati nežinau, kodėl.
- Kas toks yra Gabo? Žiūrėk, tai įkaitinta geležis. Kaip ir viduramžiais –
geriausia priemonė prakalbinti raganas.
Jis parodė man raudoną strypą. Aš sukaupiau visą savo dėmesį ir bandžiau
mintimis kreiptis į Dievą, bet galva buvo tokia tuščia... Tada, automatiškai
pradėjau kartoti į kraują įaugusią maldą: "Tėve mūsų, kurs esi danguje..." Staiga
mano sąmonėje nušvito šviesa. Pamačiau save, apsigaubusią dideliu, pilku
apsiaustu su gaubtu, klūpančią šaltoje bažnyčioje ir karštai kartojančią maldą:
„Tėve mūsų, kurs esi danguje...“
Atsipeikėjau. Man davė kažko pauostyti.
- Nesuprantu, jūs ką, neturite šiuolaikiškų priemonių prakalbinti moteriškę?
- Lenskio balsas buvo piktas.
- Pone, jau išbandėme viską. Tokio kiekio chemijos turėjo užtekti...
Nežinau, ką dar galėčiau padaryti, todėl truputį pasvilinau. Čia gi niekas
nepastebės, ji net pati nematys.
- Jūs išprotėjote, ar ką?! Jeigu ji liks gyva, turi būti mūsų, be jokių
prisiminimų. Tai ką pasakė?
- Nieko. Nei vieno žodžio. Kai tik pasvilinu – netenka sąmonės ir viskas.
Atsigauna ir nualpsta, ir viskas. Velniava. Laukiu, kol atsigaus, kartais net kelias
valandas, tada tik prasižioju, o ji jau be sąmonės.
- Nagi, parodykite man fenomeną, - Lenskis priėjo arčiau. Jo žvilgsnyje
buvo jėga.
- Na, mergužėle, - kreipėsi į mane barzdotas gydytojas, - arba kalbi, arba...
Aš vėl atsidūriau bažnyčioje, mano malda tęsėsi, o bažnyčios aidas atkartojo
ją. Nuo šaltų marmurinių grindų man skaudėjo kelius ir rankas, kurių pirštus
buvau sunėrusi iki kraujo. Aš šaukiau: „Tėve mūsų...“, o pati žiūrėjau į aukštai
viršuje esantį vitražinį langą su Jėzaus atvaizdu.
Vėl išvydau Lenskio veidą.
- Tai ką su tavimi daryti, Rena? O ką pasakys psichiatras? Pavlovičiau, kaip
ji jums?
- Pone, kad aš neturėjau progos su ja šnektelti. Pats matote, sąmonė tiesiog
išsijungia, ji nieko nejaučia, guli čia ir tiek. Chemija veikia, bet rezultatų nėra.
Jeigu perdozuosiu - ji mirs. Įspūdis toks, lyg žandikauliai susirakinę. O jūs esate
tiktas, kad ji ne beprotė?
- Na ką jūs, Pavlovičiau, žinoma ne. Ji turi išvysčiusi valios centrą ir tiek. Ką
gi dar galima išvystyti? Bet tai, kad ji mums nedirbs - ją pasmerkia. Jeigu ji būtų
mūsų – kalnus nuverstume. Ne kartą pats tuo įsitikinau.
- Bet kodėl ji nesipriešina? Turėdama tokias galias galėtų mus gyvuliais
paversti.
- Pavlovičiau, tokia jos filosofija. Dievas veda. Cha, cha, o atvedė pas mus.
Ar ne, Rena? Pasipriešinsi, reiškia, pripažinsi savo silpnumą, netikėjimą. Rena, ar
tu su manimi, ar su mirtimi? Rinkis.
Aš tylėjau, o mintyse kartojau: „Tėve mūsų...“ Man atrodė, kad svarbiausia
dabar neišduoti to kelio, į kurį išėjau.
- Tai ne? Kaip nori.
- Pone, fiziškai ji yra visiškai, na beveik, sveika, o mes turime skubių
užsakymų organams.
Lenskis tylėjo. Jis žvelgė į mane tyraus vaiko žvilgsniu.
- Ne. Kol kas ne. Nuvežkite ją į Nevos prospektą ir palikite.
Prie manęs pasilenkė gydytojas ir aš nualpau. Esu vėl bažnyčioje. Langas, į
kurį žvelgiau, atsidarė. Man tereikėjo pakilti. Kažkas ramiai su manimi kalbėjo.
Pasijutau patogiai įsitaisiusi minkštame krėsle, jaučiau šilumą. Atsimerkiau.
Išvydau Lenskį. Įsisukęs į purų chalatą, jis šypsojosi man. Aš buvau išmaudyta,
aprengta ilgais rožiniais marškiniais. Net be sąmonės mano kūnu buvo
pasirūpinta. Pajutau skausmą.
- Nieko tokio, užgis, - jis žiūrėjo į mane, šiltu, nuoširdžiu žvilgsniu, - kaip
matai, esi gyva, sveika, saugi, nes dabar aš tavimi rūpinsiuosi. Būsiu tau atviras.
Rena, aš ir tokie, kaip aš, esame pasaulio valdovai. Mūsų daug, mes visur, nes šis
pasaulis - mūsų. Blogis - tik kita gėrio pusė. Išnyks viena, išnyks ir kita. Su
mumis kovoti – beprasmiška. Jeigu tu žinotum, kaip kvaila matyti jus,
bandančius mus išgaudyti. Pagausite mus, ateis kiti. Čia tokia planeta –
perauklėjimo kolonija, pamokos. Ir kas išmoko jas, turėtų eiti toliau, kur nors
kitur tobulėti, o ne bausti pirmokus, kad jie lieka antriems metams. O ta pilka
masė, dėl kurių jūs aukojatės, taip sakant dalinate biserį kiaulėms, jus išduoda
pirmai pasitaikiusiai progai. Jie net nesuvokia, kad atėjo mokytis, vis kuria
„sveiką ir saugią buitį“. Rena, Gabo jau nebėra, o tu gali gyventi. Gyventi,
patikėk, tau bus lengviau, nei mirti. Ne tik organus galiu paimti iš tavo kūno, bet
ir tavo sielai turiu pirkėją. Rena, Gabo jau nėra. Tai gyvensi ar mirsi?
Jis žiūrėjo ir laukė atsakymo į savo naujieną. O aš mąsčiau, kad galbūt mūsų
visų jau nebėra, galbūt viskas, kas vyksta, tai tik sapnas, kuris būna daug tikresnis
už tikrovę.
- Rena, ką ten mąstai? Pakalbėkime kartu. Aš tau ne priešas. Yra kaip yra.
Jeigu mes nesusitarsime, man bus nuoširdžiai gaila. Du variantus tu jau žinai, bet
aš tau siūlau ir trečią. Aš geidžiu tavęs. Galbūt myliu. Esu ne abejingas kūno
grožiui. Galiu turėti visus kūnus, kuriuos tik noriu. Žinau ir tai, kad gali suteikti
man daug daugiau, nei suteiktų meilės deivė. Kai tave maudžiau, mačiau
tatuiruotę ant tavo kūno. Žinau, ką ji reiškia ir kas gali ją turėti. Bet kur tu ją
gavai? Kokia tavo tautybė?
Mano mintyse šmėstelėjo daugybė mergaičių, vienuolynas, gongo garsas ir
juokas, daugybės vaikiškų balsų juokas. Pirkliai, tėvai, įtėviai, vaikų
namai...Vestuvės, mano vaikai, mano vardas – Ina, ir kančia, nelaisvė, keista
valstybė, jos kvaili įstatymai ir laisvė. Esu Dievo vedama ir tiek. O Lenskis vis
kalbėjo:
- Maža to, aš turiu tau ir ketvirtą pasiūlymą. Aš ilgai gyvensiu, Rena, ir
niekas niekur manęs neįkalins. Aš per daug stiprus, kad Gabo ir tu man nors
uodegą primintumėte. Cha, cha, cha, Rena, Rena, bet tu porą kartų man įkirtai.
Tada nesitikėjau, kad taip gali, ir mano širdis vos nesustojo iš nuostabos. Ir dėl
impotencijos tu nugalėjai, bet dabar aš vėl susitvarkiau. Esu pilnas erekcijos,
manyje stovi visos ląstelės ir geidžia tavęs, brangioji. O pasiūlymas toks – noriu
mūsų vaiko. Mano vaikai suaugę, patys tapę ereliais skraido po Europą. Tu
supranti mane? Vaikai paveldi tai, kas yra geriausia. O mudu stiprūs, labai
stiprūs. Prievartos vaisiai pasmerkti, žinau Visatos dėsnius, todėl siūlau sandėrį.
Jo kalbos plaukė, lyg manęs nepaliesdamos. Vaikai tik tada gerai, kai tėvai
jau suaugę, o tai taip retai būna. Dažniausiai vaikai tampa lėlėmis suaugusių
vaikų žaidimuose. O kur mano vaikai? Brenda savo likimą ar mokosi skristi?
Dieve, padėk jiems prabusti...
- Rena, alio, kur tu esi? Ar sutinki? Mes išskrisime į Afriką. Gyvensi rojaus
sode, susilauksi ir, jeigu vis dar norėsi, galėsi eiti pas savo Dievą, paleisiu tave.
Aš nustebau, nes man pasiūlė žemės rojų. Dieve, nejaugi tiek teesu verta
tavo akyse? Įėjo mergina, nešina pilnu maisto padėklu. Vynuogės, persikai,
braškės visiškai nesiderino su ta padėtimi, kurioje aš buvau.
 - Rena, prašau, valgyk, tu jau savaitę badauji.
Keista, o man atrodė, kad praėjo daugiausia trys dienos. Bet valgyti aš
nenorėjau, buvau soti tuo, kas vyko.
- Aš palieku tave vieną, apsispręsk. Tavo kozeriai - tai jėga, kuri dabar
kažkur dingo, ir grožis, kuris būtent dabar ypatingas.
Lenskis išėjo. Apsidairiau. Ant sienos kabėjo didžiulis veidrodis. Nuėjau ir
pažvelgiau į save. Aiktelėjau. Į mane žiūrėjo jauna, degančių akių, per daug graži
moteris. Veidas švietė baltu spindesiu. Tai buvo naujas veidas – pilnas žinojimo
ir laisvės. Kodėl taip gerai atrodžiau? Man tiek daug metų... Dabar mano amžiaus
neįmanoma nuspėti. Išsirengiau. Štai kodėl Lenskis ėjo iš proto. Jam reikia šito
kūno su visa jo galia. Keistas kambarys mane slėgė. Jaučiau silpnumą ir didelį
norą iš čia išeiti. Pasigirdo triukšmas, šūviai, beldimas į duris.
- Rena, kur tu?- pažinau Gabo balsą. Smūgis..., durys atsidarė, įšoko Gabo.
Aš vis dar stovėjau plika prie veidrodžio. Metęs į mane pilną užuojautos žvilgsnį,
Gabo apgaubė mane chalatu. Mano kojos sulinko, pajutau silpnumą.
Pro atvirą palatos langą matėsi linguojančios medžių šakos, girdėjau
čiulbant paukščius. Gabo sėdėjo kėdėje priešais mane ir miegojo. Kaip keista.
Atrodo, lyg nieko ir neįvyko.
- Gabo, prabusk, Gabo, - žadinau jį.
- Rena, tu nemiegi?- Gabo balsas prikimęs, liūdnas.
- Kodėl tiek ilgai, mielasis? Kodėl?
- Atleisk, nesužiūrėjau, nesupratau jo ketinimų, negalėjau rasti, - jis paėmė
mano ranką, ir aš pajutau gyvybės srovę, - tavo kraujas apnuodytas, gydytojai
abejojo, ar tu prabusi sąmoninga.
- Liaukis, aš net prisimenu viską, ką man sakė, tik nesuprantu, kokia viso to
prasmė? Ką Dievas norėjo man pasakyti?
- Rena, tu ir aš – tik sraigteliai dideliame Dievo plane. Ar tekėsi už manęs?
- Liaukis, dabar ne laikas, esu pasimetusi, man silpna.
Aš vėl nugrimzdau į sapną, kurio nepamenu. Prabudau. Gabo glostė man
plaukus.
- Gabo, ar visi jau suimti?
- Ne. Viskas, kaip buvę.
- Bet Lenskis sakė, kad tavęs nebėra, kad žino, kam tu dirbi.
- Blefas. Mane dengia „dideli“ žmonės. Net įtardamas jis negali manęs liesti,
be to, jiems esu labai naudingas.
- O narkotikai, prekyba žmonėmis?
 - Taip. Viskas.
- Viešpatie, kodėl?
- Toks mano darbas.
Aš nutraukiau visus lašelinių vamzdelius, adatas ir iššokau iš lovos.
- Eime namo, noriu viską tuoj pat užbaigti.
- Rena, taip negalima, gali atsitikti...
- Liaukis, kas gali atsitikti? Eime iš čia. Kur tas komisaras? Kada mus ten
pakvies?
Savo kambaryje radau daug gėlių, išdėstytų su meile ir atidumu. Nuo Gabo į
mane liejosi meilė. Jo akyse skendau ir gelbėjausi.
- Rena, aš abejoju, ar tu dar ką nors gali, nes tai, ką jie padarė...
- Palauk, pabandom. Pabučiuok mane.
Gabo žvilgsnis tapo skaidrus, jis apkabino mane ir jo aistringų tobulų lūpų
skonis užvaldė jausmus. Galva svaigo, kūną persmelkė ekstazė, ėmiau kristi.
- Rena, tavo liga suartina mus, - tarė jis, suspausdamas mane glėbyje.
- Liaukis, tai mano galios.
Gabo suprato tai, kaip pajuokavimą, bet aš žinojau, kad mano jėga
nepriklauso nuo kūno stovio.
- O kaip gi su Lenskiu?
- Ogi niekaip. Tu pavergei jo širdį, ir jis ryžosi tave pagrobti. Na, o aš
gražinau tave sau. Tai tik meilės istorija. O komisaras mus kviečia, kai tik tu
pasveiksi.
- Nuostabu. Aš sveika.
- Tada poryt.
Artėjo lemtingoji diena. Suknelė prisitaikė prie mano sulysusio kūno.
Smaragdas kalbėjo sava kalba. Sunku buvo atitraukti nuo jo akis. Gabo, pamatęs
mane tokią pasipuošusią, džiugiai ir švelniai šypsojosi.
- Rena, kankinimai tau tik į naudą, nes tavo grožis stulbina.
- Aš ir pati nustebusi, Gabo, negaliu viso to paaiškinti, tik - kaip Dievo
dovaną prieš mirtį...
- Ką tu kalbi, o kaip gi mūsų rasė?
Nuo Gabo sklido nuostabus aromatas. Jo rūbai, laikysena kėlė susižavėjimą.
Jaučiau palaimą, žiūrėdama į jį.
Svečių buvo daug. Puošnūs, išdidūs jie vaikštinėjo šen bei ten, šnekučiavosi.
Suvokiau, kad komisaras yra ne tik komisaras, o daug daugiau. Mes kalbėjomės,
juokavome su įvairiausiais žmonėmis, ir mums tikrai buvo linksma. Atrodė, kad
tik pasilinksminti čia ir atėjome. O šeimininkas, komisaras Leonidas
Michailovičius, nenuleido nuo manęs akių. Jo žmona grakšti briunetė su žavesiu
stebėjo Gabo. Likimas palengvino mums užduotį, kai Gabo pakvietė ją šokti, o
komisaras dabar jau atvirai ir įžūliai žvelgė į mano apnuogintus pečius. Atsukau
jam nugarą. Jaučiau, kaip kažkas artinasi prie manęs. Staiga pajutau karštas lūpas
ant savo kaklo. Atsisukau. Į mane su aistra žvelgė Lenskis.
- Aš žaviuosi tavimi, Rena, tu nemirtinga. Šauniai atrodai, gaila, kad mes
nespėjome pasimylėti. O gal mes mylėjomės?
Jo balsas paralyžavo mano sugebėjimą kalbėti. Širdis daužėsi krūtinėje,
dusindama mane. Kas man, kodėl jam nesipriešinu? Jo veidą nuspalvino šypsena.
- Kas tau, Rena, tik nesakyk, kad manęs bijai.
- Taip, - sunkiai ištariau šį žodį, - taip, kaip laisvė bijo grandinių, bet aš
lauksiu tavęs, Viktorai, ir tavo vyriškumo įrodymo.
Mano krūtinėje trūko oro, darėsi silpna, o Lenskis, paraudo, nusijuokė,
griebė mane į glėbį ir įsisiurbė bučiniu į lūpas. Virpėjau, lyg drebulė,
nesipriešinau. Man buvo gaila jo. Staiga pamačiau, kaip jis griūna nuo Gabo
smūgio. Tuoj pat atsirado vyrai juodais kostiumais, kurie nusivedė juos abu. Prie
manęs priėjo komisaras:
- Gražuole mano, kai tokia esate nuostabi, ne dyvai, kad vyrai, net draugai,
pešasi. Visi žinome apie jūsų pagrobimą. Leiskite, palydėsiu jus į atskirą kambarį,
pailsėsite, ir Gabo tuoj ateis.
Jis nuvedė mane į puošnų kambarį ir pasodino į gilų krėslą.
- Brangioji mano, gal ko išgertumėte?
- Taip, Leonidai, išgerčiau su jumis vyno. Tik nedaug, truputį.
Jis įpylė vyno, atsisėdo priešais mane ir grožėjosi manimi lyg perkama
kumele.
Žvelgiau į jo akis ir pamačiau visą jo esmę. Mane supurtė.
- Šalta? Tuoj atnešiu apsigaubti, - taręs neapsakomai maloniai, išėjo.
Grįžo nešinas didžiuliu baltu kailiu, kuriuo ir apgaubė mane. Atsistojau
prieš jį.
- Leonidai.
- Ką, mieloji?
- Kur seifas? Kur?
Jo akys išsiplėtė, žvilgsnis apsiblausė, o lūpos žiopčiojo, lyg negalėdamos
nieko pasakyti.
 - Kur seifas, Leonidai? - aš alsavau jam į veidą.
- Kabinete po knygomis.
- Eikime ten, - ištariau pašnibždomis, lėtai ir švelniai.
Jis ėjo pirmas. Koridoriuje prie jo priėjo apsauginis.
- Pone, Gabo klausia, kur yra jo sužadėtinė?
Leonidas net nesustojęs lipo į antrą aukštą.
- Pasakykite jam, kad aš tuoj ateisiu, - tariau šypsodamasi apsauginiui.
Įėjome į kabinetą. Užrakinau duris. Leonidas pastūmė knygų lentyną, ir aš
išvydau seifą.
- Atidarykite ir duokite viską, kas ten yra.
Jis įvedė kodą, atidarė, išėmė didelį aplankalą su popieriais ir padavė man.
- Sėsk ir miegok. Kai pro duris kas įeis, prabusi.
Jis sudribo į krėslą ir užknarkė. Aš užstūmiau knygų lentyną, užmečiau
skraistę ant dokumentų ir išėjau. Koridoriuje jau lūkuriavo Gabo.
- Mielasis, važiuokime namo, siaubingai jaučiuosi po šio įvykio.
- Gerai, brangioji. Ponai, atleiskite mums, bet šį kartą paliksime jus
anksčiau.
Mes važiavome į aerouostą. Išskridau viena. Štai jau trys dienos, kai gyvenu
mažame viešbutyje ant Juodosios jūros kranto. Pasiilgau Gabo. Niekas taip
nepaveikia nieko, kaip žmogaus gerumas. O Gabo buvo man labai geras, ir ne tik.
Jaučiau, kad jis man kažką davė, tik dar nesuvokiau ką. Buvau dėkinga jam.
Mano galvoje atsirado vietos svajonei apie salą, kurioje tik jis ir aš, ir nauja rasė...
Rasė, kuri nepažįsta pinigų, priekaištų, įsižeidimų, kuri augina protingus,
mylinčius, nežinančius jokios agresijos vaikus. Rasė, kurios namai yra gamta, be
išsikerojusio auglio – civilizacijos. Rasė iki nuopuolio...
- Rena, prabusk, - Gabo purtė mane, o aš prabudus supratau, kad tai, ką
mačiau - ne svajonė.
- Mielasis, čia tu?
Jis buvo pavargęs. Išbalęs veidas, duslus balsas rodė didžiulę įtampą.
- Viskas. Visi suimti. Nebėra keturių grupuočių. Su įkalčiais,
prisipažinimais, seimo nariai, įvairiausi valdininkai, kurie negalėjo patikėti, kad
įkliuvo, šį kartą tikrai suimti. Mes su tavimi daug padarėme.
- O Lenskis? Kaip jaučiasi jis?
Gabo žvilgsnis tapo liūdnas, kaltas.
- Ne. Lenskis dingo. Lyg į vandenį. Net keista. Jis tiesiog dingo. Bet tai mūsų
jau nebeliečia. Aš atsistatydinau. Esu laisvas, turtingas ir gražus. Ar tekėsi už
manęs?
Nesijaučiau nuotaka. Bet vis tik buvo malonu, kad šis tobulas žmogus nori
gyventi su manimi.
- Gabo, aš nežinau, jaučiu, negalėsiu gyventi šeimyninio gyvenimo.
- O kam mums šeimyninis gyvenimas? Ar veltui aš sėdėjau Tibeto
vienuolynuose, kopiau į Himalajus? Rena, aš moku mylėti ir širdimi, ir siela, ir
dvasia. Aistros tik silpniems. Ar aš panašus į tokį?
- Gabo, o vestuvės bus saloje?
- Taip. Mus sutuoks ryto žara, vėjas ir okeanas. Mus sutuoks Dievas.
- Aš sutinku.
Sala buvo didžiulė. Joje gyveno žmonės. Klausiamai pažvelgiau į Gabo. Pro
lėktuvo langelį jis parodė man į pietus. Ten išvydau maža smėlio ir palmių
lopinėlį. Jame radome sutvarkytą šiaudinį namelį, sūpuokles...
- Rena, jeigu tau reikės bendravimo, sėsi į valtį ir plauksi štai ten,- jis parodė
pirštu į pietus.
Mes įsikūrėme Dievo prieglobstyje. Aš jaučiau laimę, pulsuojančią ląstelėse,
ore, saulėje. Mes gyvenome lyg vaikai, o sala buvo dosni bananais, kokosais,
radome net medaus drevėse. Gabo žuvų nebegaudė. Mes jas stebėjome užsilipę
ant akmenų. Okeanas buvo mūsų akvariumas. Mes nejautėme laiko, pagaliau
buvome laisvi nuo jo.
Naktys šiltos, apšviestos mėnulio pilnaties. Užburiantis gamtos grožis
neleido miegoti. Štai vieną tokią sidabrinę naktį įbridau į okeano vandenį.
Jaučiausi suaugusi su juo. Pajutau pulsuojančią meilę, aistrą susilieti su viskuo, ką
matau.
- Gabo, ateik pas mane, - tariau tyliai, ramiai lyg sau, ir jis išgirdo mane.
Priėjo, apkabino, priglaudė. Jaučiau nuostabų lengvumą, svaigulį ir karštį,
gimstantį kraujyje, užliejantį visą kūną...
- Gabo, - šnabždėjau jo vardą, ir mes iš tikro bučiavomės pirmą kartą, bet tai
buvo taip didinga... - Gabo, aš sutinku, pradėkime naują rasę, - šnabždėjau jam,
pati svaigdama nuo šių žodžių. Mintyse pamačiau mažą berniuką, bėgantį
krantu, - Gabo, ko tu delsi? Ateik pas mane...
Staiga pajutau pasikeitusią jo nuotaiką. Jis atstūmė mane, ir taip pažvelgė į
akis, kad krūptelėjau.
- Eikime namo, - tarė ir, paėmęs mane už rankos, nusivedė link kranto.
Jaučiau jo nerimą, bet man buvo vis tiek lengva ir ramu. Susėdome ant kranto,
atsirėmę vienas į kitą. Neįtikėtinai ryškios žvaigždės apgaubė mus savo skraiste.
Rodėsi, kad jos čia pat... Gabo vėl stipriai prispaudė mane prie savęs ir paklausė:
- Tai tu rimtai apsisprendei pradėti kūdikį?
- Taip. Esu sveika, stipri, metai, pats matai, manęs neliečia. Kodėl gi
nepasišaukus dvasingos sielos, kad ir iš Veneros. Aš tikiu, kad mes tai galime.
- Tu iš tikro nori šeimos?
- Rasės. Taip. Jeigu Dievas leido man rasti tave gyventi šiame rojuje, pajausti
vėl laimę ir norą gyventi, tai gal ir reikia gyventi?
Pajutau drėgną jo skruostą. Baimė supurtė mano kūną.
- Tu verki?- paklausiau nustebusi. Šis žmogus man buvo visiškai
nesuvokiamas.
- Taip, tai mano silpnumo akimirka. Rena, dabar įdėmiai manęs paklausyk.
Mes negalime turėti vaikų.
Jaučiau kylantį manyje šaltį, neišvengiamumo jausmą ir klausimą: “Kodėl?“.
- Tu sergi, mieloji.
- Nesąmonė. Taip gerai dar niekada nesijaučiau.
- Taip? Gali būti. Bet tavo kraujas vos bepanašus į kraują. Gydytojai darė
viską, bet... Dievo valia kitokia. Jie teigia, kad galbūt tu seniai sergi, bet Lenskis
padarė savo juodą darbą, ir tu... Jis paėmė beveik visą tavo kraują, palikdamas tau
tik vos rusenančią gyvybę. Jis kopijavo, tyrė, darė bandymus tavo smegenyse
visokiausiais, tik jam žinomais būdais. Jo sėbrai stebėjosi, kad tu vėl ir vėl atgauni
kūno funkcijas. Vaistai, kuriuos tau leido, galėjo ir dramblį išvesti iš proto... Jie
norėjo sužinoti, koks tavo skausmo ištvermės koeficientas. Bet jiems tai
nepavyko, nes tu nespėdavai jo pajusti – alpdavai.
- Negaliu patikėti, kad su manimi taip įvyko. Žinojau, kad buvau pasmerkta,
bet, kai likau gyva, maniau, kad kitam gyvenimui. Štai kada pasitarnavo mano
praeitis. Gabo, kai dar gyvenau šeimoje, daug skaičiau ir praktikavau įvairias
transo būsenas, nes labai bijojau skausmo. Pradėjau nuo dilgėlių, kai jos
nebedilgino, pasitarnavo adatos dūris. Mano vyras juokėsi iš mano bandymų.
Pasirodo - klydo. Kai suvokiau, kad man neįmanoma ryžtis didesniam skausmui,
tiesiog užsikodavau nualpti. Gabo, aš negalvojau, kad šitaip bus patikrintos mano
kvailos pamokos...
- Rena, tai, kad tu iki mums susipažįstant norėjai palikti šią planetą, taip pat
turi šiandien nemažai įtakos. Mes kuriame savo tikrovę, nors niekas mūsų to
nemokė. O kai tikrovė ateina - stebimės ir sakome: likimas. Ne man tau apie tai
kalbėti. Kas dabar bus? Mes žinome.
 - O tu žinojai anksčiau, kad mano laikas baigiasi? Ir vis tik esi čia, su
manimi?
- Myliu tave. Mes tikriausiai daug kartų buvome kartu šioje Visatoje. Tu esi
dalis manęs.
- O kas bus toliau? Ką jausiu? Gabo, kur mano pasitikėjimas? Kokia ji,
mirtis? Koks jos veidas?
- Nenoriu tau šito sakyti, nes gi žinai, gyvename stebuklų šalyje.
- Reiškia, net devynių mėnesių neišgyvensiu... Keista, visai tuo
nesidžiaugiu... Kad taip prieš metus... Atsigulusi ant aukštos kopos Nidoje
maldavau Dievo, kad leistų išeiti, tuo labiau, kad turėjau kur: savo kelią. Bet Jis
mane atvedė pas tave...
- Rena, nusiramink. Tai aš įvedžiau tave į norų ir jausmų jūrą. Tu atėjai
tokia šviesi, laisva lyg deivė... O a, negalėjau tavęs išleisti eiti toliau, negalėjau...
Gal tada būtų visai kitaip.
- O dabar?
- Dabar tu truputį paklydai, savo mintims leidai bijoti. Mes padarėme, ką ir
turėjome padaryti. Už tai mes apdovanoti meile ir rojumi. Kartais žmogus
pravargsta visą gyvenimą, o gimęs būna tik tam, kad atleistų vienam vieninteliui
savo draugui arba kad tikrai pamiltų. O mes žinome, kam esame, bent jau
dalinai. Mes - kovotojai su planetos griovėjais. Galbūt mes turėjome tai daryti
visą savo gyvenimą kartu?
- Gabo, bet kodėl būtent dabar, kai galėtume padaryti labai daug?
- Todėl, kad vėl neįsipainiotume į šeimos spąstus. Tai gamtos uždavinys -
daugintis. Mes - kiti. Ir kelias mūsų kitas. Štai tu jau užsitarnavai laisvę.
- Sakai? O ką gi tu veiksi, kai manęs čia nebebus?
- Aš keliausiu atgal į Himalajus. Nebūtinai kovoti su blogiu jo metodais,
galima tai padaryti didinant savo paties šviesą, meilės jėgą. Ten turiu draugą -
mokytoją. Daug kartų jis vedė mane Visatos keliais ramybės ir meilės palaimoje,
bet tuomet nesuvokiau, kur turiu būti. Ir mes su tavimi dar susitiksime. Tu
pažinsi mane kitokiame vaidmenyje.
Aš užmigau, vis dar girdėdama jo balsą. Švelnus vėjelis lietė mano veidą, o
plaukus glostė mylinčio žmogaus rankos. Mano miegas buvo lengvas, saldus.
Sapne mačiau baltą gulbę, kuri metė plunksnas, o iš jų pynėsi baltas mano
apdaras. Gabo laukė manęs mėnulio lanke. Tai buvo mūsų vestuvės, amžių
vestuvės, meilės jėgos ir džiaugsmo triumfas. Mūsų laukė Visatos laukai,
planetos, galaktikos ir amžinas pažinimo ir tarnavimo kelias. Buvau visiškai
laiminga. Šviesos spindulys užliejo mus ir aš pajutau šilumą. Atsimerkiau. Saulė
rado mus gulinčius ant kranto.
- Gabo, sapnavau mūsų vestuves.
- Žinau. Laukiau tavęs mėnulio lanke. Dabar mes vedę. Gražu buvo, ar ne?
Tu mano, o aš tavo dalis, ir mirtis mūsų nebeišskirs.
- Gabo, tūkstantį kartų mirčiau tavo glėbyje.
- Žinau, brangioji, gal tai ir yra tas tūkstantasis kartas?
Aš sudrebėjau. Mane pervėrė nerimo virpesys.
- Gabo, tu ką nors prisimeni? Tu prisimeni mūsų keliones žemėje?
- Taip. Prisimenu, kad lieku vienas, kad skauda krūtinėje, kad esu be tavęs...
Aš kažko vis neišmokstu... Tai kartojasi, Rena, vėl ir vėl, ir tai siaubinga... Negaliu
suprasti, ko aš neišmokstu?
- Gabo, mes turime šį kartą nebekartoti savo klaidų, - pasakiau ir pajutau,
kad krentu. Aukšta tvirtovė, o aš krentu ir vis negaliu nukristi. Kažkas man moja
viršuje ir juokiasi, skuba pas mane. Bet man nejuokinga, o balsas drąsina mane.
- Rena, Rena! - šaukė Gabo ir purtė mane. Atsimerkiau. Jis jau buvo
parnešęs mane namo ir paguldęs į lovą.
- Kas tau, Rena?
- Kritau. Nesuprantu, kodėl?
- Imk, tai ženšenis, jis padės tau.
Prarijau piliulę ir užmigau. Nuo to karto daugiau nebesikėliau. Svaigo galva,
dingo mano jėgos. Kūnas tapo nebepavaldus man. Nieko nevalgiau. Gėriau tik
kokoso pieną. Vakarais Gabo sekdavo man kosmines pasakas ir dainuodavo
mantras. Nejaučiau jokio skausmo, tik mačiau keistą raudoną giją, kuria iš manęs
tekėjo energija. Supratau, kad labai greitai paliksiu šį nuostabų, tokį mylimą,
mielą kūną. Bet kur gi aš eisiu? Kur pateksiu, atgavusi laisvę? Šito dabar aš
nežinojau.
- Gabo, ar tu skaitei mirusių knygą?
- Taip. Daug kartų.
- Ar palydėsi mane?
- Aš įsitikinęs, kad tu viską žinai pati.
- Mane kankina abejonės...
Ryte Gabo išnešė mane ant kranto ir pasodino į supamą kėdę.
Mėlynas dangus, mėlyna jūra, tai Krišnos spalva! Viešpatie, aš esu apsaugota
nuo užmaršties... Kur benuklysčiau, visada, pamačiusi šią spalvą, susivoksiu
savyje. Praskrido keisti paukščiai.
- Gabo, atnešk sausainių, gal jie les?
- Rena, jie jau toli.
- Atnešk, aš juos palesinsiu, - paprašiau jo, ir jis nenoromis nuėjo atnešti.
- Na kur, kur tavo paukščiai? - tarė Gabo, duodamas man sausainius.
- Jie tuoj atskris ir nutūps ant tavęs, - aš juokiausi, įsivaizduodama tokį
reginį. Juokėsi ir jis, kaip staiga paukščiai sugrįžo ir ėmė leistis ant Gabo. Jis
makalavo rankomis, baidė juos ir metė į juos sausainius. Man buvo labai
juokinga. Kvatojausi visa burna. Galop paukščiai nutūpė ir ėmė ramiai lesti prie
mano kojų.
- Tu vis dar gali, Rena, vis dar gali, - tarė šypsodamasis Gabo.
- Taip. Kartais, atrodo, saulę priversčiau užsimerkti... Bet Dievas turi kitą
planą mano atžvilgiu...
- O tu bandei? Bandei sau padėti?
- Daug kartų, daug, - tariau ir vėl pajutau kritimo jausmą.
Kai prabudau, išvydau nuostabų vakarą. Saulė leidosi, nudažydama dangų
ryškia savo pastele. „Jėzus“- pagalvojau, tik jis gali dovanoti meilės ir
nuolankumo spalvas išeinančiam.
- Gabo, jau viskas mano laikui, jis baigiasi... Taip norėčiau, kad mane
palydėtų žinantis kelią.
- Apgailestauju, mieloji, viskas, ką aš galiu, tai melstis.
Jis nakvojo šalia manęs ant kranto, laikydamas mano ranką. Visą laiką
girdėjau jo nuostabiu balsu dainuojamas melodijas, mantras, kurių jėgą ir grožį,
dabar jaučiau ir mačiau kiekvienu savo atomu. Kai tik atsimerkdavau, matydavau
eterio bangas, okeano auros pulsaciją, šviesos energijos blyksnius ir sutikdavau
įdėmų Gabo žvilgsnį, pilną ramybės ir džiugesio.
Sapnavau dangumi plaukiantį laivą. Jo burės buvo elektrinės spalvos,
šviečiančios. Laivas nusileido į jūrą ir ėmė plaukti link mūsų.
- Rena, Rena, žiūrėk, atplaukia, atplaukia laivas! - šaukė Gabo, bet tai buvo
ne sapnas, tai jau buvo tikrovė. Tarp miego ir budrumo nebebuvo ribos... tai
buvo kitas, nuostabus išmatavimas. Patekėjusi ryto saulė didingai užliejo savo
spinduliais laivo bures. Laivas buvo tikras antikvarinis viduramžių grožis. Nuo jo
atsiskyrė maža valtelė ir ėmė plaukti į mūsų pusę.
- Kas jie? - Gabo aiškiai nerimavo.
- Kas bebūtų, tai Dievo dovana, toks grožis, tokia didybė, tokią svarbią man
ir tau minutę. - Mano širdis sunkiai plakė, bet aš laukiau valtelės, žinojau, kad ten
man žadėtasis Dievo pažadas, žadėtoji žemė...
Du irklavę vyrai liko valtelėje, o moteris, vilkinti baltą sarį, ėjo pas mus. Jos
veidas švytėjo ramybe, lūpose žaidė lengva šypsena. Sušukau:
- Greičiau!
Moteris pradėjo bėgti. Ji pripuolė prie manęs, paėmė mano rankas ir tarė:
- Sese, viskas bus nuostabu, aš eisiu kartu. Tiek ilgai tavęs ieškojau. Išblaškė
mus pasaulis savyje...
Jos veidu riedėjo džiaugsmo ašaros. Tik dabar aš supratau, kad ji - tai aš.
Mes buvome vienodos.
- Gabo, žiūrėk, tai aš, žiūrėk, kokia aš nuostabi, - sakiau jam, jausdama
neapsakomą džiaugsmą.
- Sese, prisimink, mes esame seserys, prisimink kalnus, gėles, šokį.
Mano vaizduotėje iškilo daugybės mergaičių švytintys veidai, jos skynė
gėles, dainavo, rinko vaistažoles. Kalnai, upė, krioklys, varpo gausmas,
nuostaba...
- Nesivargink, sese, nuostabus tavo gyvenimas nenutrūksta, jis tik pakyla.
Palik šį kūną, atiduok jį žemei, nesikabink už jo, eime.
Ji laikė mane už rankos ir kilo su manimi aukštyn. Labai norėjau atsigręžti ir
žvilgtelti į Gabo, bet ji tuo metu tarė:
- Matai tą šviesą? Pažįsti ją?
- Taip, pažįstu, daug kartų ji mane lankė kaip žvaigždė, - tariau su džiugesiu,
ir negalėjau atsistebėti tuo, ką mačiau.
- Žiūrėk į ją - tai džiaugsmas. Jauti jo spindesį savyje?
- Jaučiu. Jis - tai aš. Virpesys persmelkia mane ir neša...
- Eik į jį, eik į priekį ir į viršų, tik į viršų.
- Einu, tai nuostabu, čia tiek šviesos...
- Ženk šia gija, ir tu būsi laisva nuo šių pasaulių.
- O tu? Kaipgi tu? Kodėl lieki čia, jei gali eiti ten?
- Aš ir taip laisva, sese, todėl ir atėjau pas tave. Sudiev.
- Sudiev, - tariau ir drąsiai žengiau į Jį.
Gabo stovėjo sustingęs ir žiūrėjo į klūpančią prieš Reną moterį, laikančią jos
rankas ir kartojančią mantrą. Moteris nutilo. Renos akys buvo užmerktos,
kvėpavimas sustojęs, kaip ir lūpose sustingusi šypsena. Moteris atsistojo,
žvilgtelėjo į Gabo. Jo siela sudrebėjo, nes ji buvo visiškai tapati Renai.
- Jūs jos vyras? Geriau būtų kūną čia ir sudeginti. Jūs galite tai padaryti?
 - Taip. Bet argi galima tai daryti iš karto?
- Šiuo atveju taip. Jos čia nebėra, ji buvo išgryninus save, todėl taip greitai ir
lengvai išėjo ir jau nebegrįš. Gal jums reikia pagalbos?
- Taip, man reikia pagalbos, - tarė Gabo ir susmuko.
Ilgalaikis budėjimas prie savo sielos draugės susilpnino jo kūno funkcijas.
Jam reikėjo poilsio. Moteris pamojo vyriškiams, kurie tuoj pat atskubėjo į
pagalbą.
Jis atsigavo nuo girdimo triukšmo. Atsimerkęs pamatė didžiulių rąstų
statinį, ant jo gėlėse, palmių lapuose, gulėjo Renos kūnas. Čia buvo daugiau
žmonių iš laivo. Visi jie kažką darė. Moteris priėjo prie jo.
- Jums jau geriau? Mes laukėme, kol jus atsigausite. Kaip matote, viskas
paruošta. Kai tik galėsite, uždekite ugnį. Ši garbė - jūsų.
Gabo buvo susikaupęs. Jis mąstė, kaip niekada, skaudžiai. Jis suvokė, kad
dabar gailisi tik savęs, kad tai, kas čia vyksta, yra jam dar nežinoma tikrovė. Jis
išsimaudė šilto okeano bangose, apsirengė naujus baltus marškinius ir paėmė
deglą.
- Sėkmės tau, Rena, tegu pildosi Dievo valia.
Ugnis akimirksniu pagavo visą jai skirtą auką. Liepsnos šoko džiaugsmo
šokį, Gabo užsimerkė.
Vakaras. Tik jos jau nebuvo šalia jo. Gabo vis dar žiūrėjo į pelenų krūvą.
- Vėjas išnešios juos, ir neliks nei dukelės, - tarė moteris.- O jums ar vis dar
reikia pagalbos?
- Taip, man reikia jūsų pagalbos. Leiskite keliauti su jumis.
Moteris kurį laiką žiūrėjo į jį ir linktelėjusi galvą tyliai tarė:
- Taip, jei norite pabūkite su mumis. Laive daug tokių, kaip jūs. O dabar
ruoškitės, nes turime tuoj pat išplaukti.
Okeanas nepaskandino Gabo skausmo. Jo krūtinėje daužėsi sužeista širdis.
Laive jis sutiko daug įdomių, stulbinančių vyrų ir moterų. Tai buvo plaukiantis
laisvų žmonių namas. Bet Gabo buvo nekalbus, o ir prie jo niekas nėjo.
Susitikdamas akimis su kai kuriais į jį pažvelgusiais, Gabo jausdavo meilę,
susidomėjimą. Čia niekas jam neišreiškė užuojautos, niekas nekalbėjo apie tai,
kas įvyko. Gabo vis dar nesėkmingai bandė atsikratyti skausmo. O dar labiau jo
sielą draskė moteris, kuri buvo taip panaši į Reną. Gyvas prisiminimas.
- Kas jūs? - paklausė, sutikęs ją ryte, Gabo.
- Žinau, kas jus domina, - ji atsakė lengvai su šypsena, - aš - Virga. Sėskitės
šalia, aš išsklaidysiu jūsų nežinojimą. Rena - mano sesuo. Mūsų, tokių panašių,
yra daug, tik Dievas žino, kiek.
Nepasakosiu jums visko, nes tai beprasmiškos žinios. Pasakysiu tik tai, kad
mus pagimdė viena motina be vyro pagalbos. Tai metodas, kuriuo naudojasi
daugelio materialių planetų gyventojai. Jūs apie tai girdėjote?
- Taip, aš žinau, kad tai įmanoma, esu skaitęs. Vyrai buvo sukurti ne
daugintis, deja...
- Todėl mes tokios identiškos. Aš esu jauniausia iš jų ir paskutinė. Visas
seses palydėjau pas mūsų dangiškąjį Tėvą, kad daugiau čia negrįžtų.
- O gal jos norėtų...
- Ne, Gabo, jos per daug tobulos šiam pasauliui, jos nenori čia grįžti, yra
daugybė kitų užsiėmimų, darbų, gyvenimų. Renos šauksmą išgirdau dar prieš
savaitę. Iki tol žinojau, kad ji gyva ir blaškosi, ieškodama savo misijos šiame
pasaulyje, kad galėtų jį palikti.
- Jūsų panašumas vis dar mane trikdo.
- Atleiskite, Gabo, bet jūs turėtumėte matyti sielų skirtumus.
- Matau, dabar jau aiškiai matau, skiriasi virpesiai.
- O kur jūs žadate išlipti?
- Ne. Neišvykite manęs. Manau aš irgi radau savo misiją.
- Tikrai? O gal pagaliau prisiminėte? O kodėl jūs sutrumpinote savo vardą?
Seniau vadinotės Gabrieliu.
Gabo lyg prabudo. Du, trys gyvenimai akimirksniu praskriejo jo atmintyje.
Gabrielis. Taip jį šaukdavo mokytojas.
- Kas tai? Virga, kas tai? Mano „aš“ tirpsta...
- Tirpsta? Ir lieka tik meilė, mano brangus drauge, tik meilė, kurioje
nuskęsta viskas...
Burlaivis tolo. Žvaigždės rinkosi danguje, kviesdamos mėnulį dar vienam
pergalės šokiui. Amžina sielų kelionė tęsiasi, amžinas ratas sukasi, amžina meilė
gelbsti žmones, pasaulį ir dangų... Visi keliai atviri mylinčiam žmogui. Jo pergalė
- jo širdyje.
Gabo plaukė amžinu meilės laivu per amžiną materijos okeaną į tamsią
ramią naktį, bet jis jau nebematė tamsos. Švytinčių žmonių draugijoje jis tapo
pakylėtas šviesoje. Tiek laiko sugaišęs šiame pasaulyje, išbandęs tai, ką galėjo
pasaulis pasiūlyti, jis surado duris, pro kurias galės įžengti į tikrąjį gyvenimą. Jis
ištaisė savo paskutinę klaidą. Jo laukė kiti, nuostabūs pasauliai, būviai, kitas
pažinimas, kita sąmonė.
 Poezija
Liekis
Liekis, meile, iš manęs,
Į laukus, į miškus.
Liekis, džiaugsme, iš manęs,
Į gatves, į namus.
• • •
Liekis, rožinė daina,
Iš širdies į širdis.
Tegul traukiasi tamsa
Į tamsiąsias naktis.
• • •
Ar man kelią pastos,
Ar sužeis piktuma,
Dar labiau sutvirtės
Mano meilės daina.
• • •
Liekis, grožio banga,
Kol skrendu su aušra,
Kol krentu su rasa,
Kol regiu su šviesa!

Vėl su tavimi
Aš vėl su tavimi, dangau!
Tu - mano, o aš - tavo.
Vėl tavimi skraidau,
Debesys pasaką man sako.
• • •
Aš vėl su tavimi, groži!
Pastelė dangumi piešia
Nuostabų pasaulį,
Kuris užsimiršt kviečia.
• • •
Pabučiuok mane dar kartą, debesie,
Taip žemai dar niekad tu neklydai,
Iš sapnų pažadinti mane,
Į laukus tu bučiniu nuslydai.
• • •
Štai koks tu: lyg rūkas, lyg migla,
Bet kartu vėsa ir šiluma.
Kaip dabar pakilsi, debesie?
Jau skrendi? O mylimas, sudie!
• • •
Aš ir vėl su tavimi, dangau!
Gėlėse laukų guliu tik kūnu; aš - skraidau,
Meilės, žavesio ir grožio bangomis
Su jumis, aš su jumis...

Atplaukia laivai
Dangumi ritasi eterio bangos,
Aš jas kartais matau ir gėriuos.
Dangumi plaukia laivai nematyti,
Aš jiems moju, šaukiu ir tikiuos...
• • •
O gyvenimas eina toliau,
Jo visas jau spalvas išdažiau.
Tik būrelis gyvų,
Kuriems būnu ramsčiu –
Mano inkaras, strigęs planetoj.
Ir ateis ta diena, kai sustosi, širdie,
Pasakysiu: atplaukia laivai..
Ir sudie...

Labirintas
Kartą pasakiau: pakaks,
Nepataikausiu laikui ir likimui.
Išrausiu iš savęs aistras
Ir norų pinkles išsklaidysiu.
Aš sustabdžiau mintis, ir laikas
Sustojo, spausdamas mane,
O aš ėjau ne į rytojų
Ir net sapne sekiau save.
Staiga išnyko šis pasaulis,
Prapuolė mąstymo tąsa.
Kas liko man? Tik ryto saulė...
Ir medžio sąmonė siaura...

Apgaulė
Neapgaudinėk savęs tuo gėriu,
Kurį tau duos kažkas,
Ir ta šviesa, kuria kažkas tave uždegs,
Ir tuo tobulumu,
Kuriuo taip žavisi „išminčiai”.
Nemeluok sau, sakydamas,
Kad jau eini dvasios keliu,
Kad meditacijose prašviesėjimą išvydai...
Melas. Melas. Melas.
Tu niekas būsi tol,
Kol tik galvosi, kad esi kažkas,
Ir kad gali kažką pakeisti ir sukurti.
Dulke buvai, dulke ir virsi.
Jeigu pasauliui gyvenai,
Tiesiog kūnu išnyksi.

X
Sutikau tave kelyje
Tarp gyvenimo ir mirties.
Pažinau tave savyje
Tarp proto ir širdies.
• • •
Atradau tave žvilgsnyje -
Veidrodiniame atspindyje.
Pažinau tave tiesoje:
Pastovumą – nepastovume.

Be žodžių
Bežodė tyla, bežodis džiaugsmas.
Bežodė meilė, bežodė laisvė.
Tik bežodė tiesa tikra.
Čia - ne ta planeta,
Čia - tik žodžiai...

Sielos porai
Gyvenimą peržengiau vienu žingsniu,
Niekur nesustojau ir toliau einu.
Tik dar nesutikau tavęs...
• • •
Tarp daugybės metų ir dienų
Aš ieškojau tavo vienišų akių,
Ir dar nesuradau tokių...
• • •
Kur tu? Planeta tokia maža
Ir gyvenimas toks trumpas.
Ar mes susitiksim?
• • •
Laikas pakeis veidus,
Išmintis nudažys plaukus.
Ar mes vienas kitą pažinsim?

Išvada
 Viską atiduočiau už gyvenimo išmintį,
Bet nieko neturiu - gimiau nuoga.
Viską atiduočiau už amžinos meilės žvilgsnį,
Bet nieko neturiu, esu kūne įkalinta.
• • •
Ką gi aš turiu? Amžinybę? Laisvę? Taip.
Ne tiek jau mažai.
Tad pabaigiu šį gyvenimą oriai,
Visiškai atsiduodama laisvei.
Išvaduoju daugybę būtybių meilei,
Visiškai atiduodama sielą...
• • •
Aš imu tai, ko likimas neduoda,
Ir laužau vergo baimę.
Geriu pilną drąsos ąsotį
Ir negelbėju savo „kailio”.
Ir kai kartais suvokiu,
Kad mane įvarė į kampą...
Aš juokiuos iš savęs ir kitų,
Ir iš skausmo juokiuos, jis nevertas,
Kad verkčiau...

Buvau šalia
Pistoletas – šaltas metalo gabalas,
Galintis atimti viską...
Paskutinis dangus žvelgia
Liūdnai ir pilkai.
Gyvenimas tik prasidėjo,
Bet man nebereikia...
Nerandu kelio...
Neturiu idėjų...
******************
Kas tai? Aš neturiu pistoleto,
 Gyvenu ilgai, kelias yra.
Čia ne mano planai,
Ne mano mintys,
Ne mano sapnai...
Rytinės naujienos LNK(a):
Nusišovė jaunuolis vakare.
Šaukiu! Viešpatie!
Visai šalia, už trijų kilometrų,
Aš buvau čia, kieme, vakare...
Turėjau suprasti, galėjau padėti,
Sustabdyti, paguosti ir kelią jam rasti.
Galėjau...

Dangau
Padėk man, dangau, pakilti nuo žemės,
Palikti gamtos dvilypišką veidą.
Padėk man žmogaus vertę atrasti,
Jeigu ji yra...
• • •
Nes tai, kas pasaulyje vyksta,
---- beprasmė ------
Per amžius išnyksta,
Kad vėl atsirastų pranykt.
• • •
Padėk man, dangau, nes tavo beribėje sklando,
Daugybė planetinio šaržo
Ir tikrojo tikslo veikla.

Nusiprausiu
Nusiprausiu lietumi, visą naktį klaidžiojau po girią,
Tegu lija, tegu lija dangumi,
Visi rūbai nulašnojo ir nubiro...
• • •
Aš nuoga ir vėl tokia, kaip pasaulį ir išvydau,
Tegu lija, tegu lija manimi,
Aš ir medžiai... prieš save visi nuogi.
• • •
Aš prie ąžuolo kamieno prisiglaudusi verkiu,
Tegu lija ir žaibuoja... širdimi šaukiu.
Ašaros išplauna siela, aš tampu vėl savimi.
Savimi savimi, maža Visatų dalimi.
• • •
Taip mylėjau gyvenimą, kol nežinojau, kas jis.
Aš tikėjau pasauliu, kol ryto saulė žavėjo akis.
Kaip aš klydau, supratau tik tada,
Akis kai atvėrė istorijos pamoka.
Bet kiti nesuprato, supratę visai nenustebo,
Kad žemė - tai kaulų ir kraujo manada.
• • •
Gyvenimas, kad - tai priemonė suktis pasauliui,
Kuriam visiškai nesvarbu, į kurią pusę sukasi saulė!
Kad viskam duotos porcijos laiko,
O žmogui atrodo, kad tai jis duoną raiko.

Esmė
Netiesa, kad stebuklų nebūna, jie įvyksta kasdien,
Tik matyti juos gali tas, kas mato save,
Ir neregimus laiškus gyvenimo rado.
• • •
Kiekvienas jausmas, žodis ar įvykis –
Likimo knyga – nuostabi istorija.
Tik pažvelgus sau į akis, įmanoma
Suvokti save ir ateitį daromą.
• • •
Veidrodis – savęs pažinimo įrankis,
Žiūrint į jį pamatai, kas esi, ir kuo būti turėtum...
• • •
Gyvenimas – veidrodinis sielos esmės atspindys,
Patinka ar ne, jis atspaustas delne,
Kaip ir kiekvienas atodūsis, mirksnis, įvykis.
• • •
Prisuktos lėlės bėgioja žeme, dauginasi ir kažką veikia,
Bet taip, kaip ir teatre, nukrenta uždanga ir jų niekam nereikia...
Atlantida, Lemūrija, Nojaus laikai ėjo, praėjo ir mūsų praeis,
Liks tik neišmokta pamoka, žmonijos esmė neįvardinta.

Kiek daug
Kiek daug meilės pavasario pumpuruose!
Kiek daug meilės vasaros žalumoje.
Meile lyja rudenio ilgesys,
Lapai krinta, juos supa meilės sukurys.
• • •
Kiek daug meilės debesų pūkuose!
Tik šiaurės vėjas skaudina mane.
Kodėl drebu širdies liūdesyje?
Kodėl man šalta meilės apsuptyje?
• • •
Einu vienatvėje, žmonių bangose,
Kada ateisi tu, meile, pas mane?
Prašau, sukelki gaisrą širdyje,
Prašau, apsupk visiškai mane.
• • •
Tiek daug, tieg daug pasaulyje žmonių,
Kodėl tavęs aš čia nesutinku?
Koks tavo veidas, kokia akių spalva?
Kada pasieks tave manoji ši daina?

Vis gyva
Trys kartos suseno, visi jau išėjo,
O aš vis gyva.
• • •
Prisimenu viską, kas buvo ir būti turėjo,
Iš naujo gimstu ar toliau gyvenu – nežinia.
Daug amžių praėjo, karai nugarmėjo,
O aš vis gyva.
• • •
Taip norisi valgyt, ar man tik atrodo...
Ant stalo pluta ir miežių kava,
Rūškanas vakaras ir sutema...
O aš vis gyva kartu su tyla
Be minčių ir be žodžių,
Tik su malda...
• • •
O gyvenimas laukia manęs,
Iš naujo mylėti ir kurti vilioja.
Iš lėto žengiu į rytojų,
Žvelgiu, ką šį kartą jis man dovanoja?

Didesnės verta
Išsidraikius po tvyrantį rūką,
Pasiklydus baltoj migloje,
Aš surinksiu save į maišiuką
Ir užrišiu jį virvute.
• • •
Kad jau niekad daugiau neliepsnočiau
Meilės laužo aistra ir liepsna.
Kad jau niekad daugiau neskrajočiau
Mylimojo sparnais apgaubta.
• • •
Ne todėl, kad mylėti nenoriu,
Ne todėl, kad pabodo aistra.
Tik daug didesnės, man rodos,
Aš meilės Visatoj verta.
Kodėl?
Vėl atėjo ruduo, vėl...
Nudažė jausmus rudai,
Geltonai ir rausvai, vėl...
Ir pasakė: ruoškitės.
• • •
Bet nieks neišgirdo...
Tik šilčiau apsirengė...
• • •
Kodėl gyvieji ignoruoja rudenio misiją?
Tik mirę paklūsta įstatymui,
Rudenio vartus pravėrę,
Aplanko gyvuosius...

Pasijuokim
Šių eilių neįmanoma suprasti,
Jei galvoj nors truputėlį trūksta.
Ko? Na, tarkim, vingio,
Kuris veda prie gyvenimo prasmingo.
Neįmanoma suprasti, ko bijai, tik drąsus mąsto blaiviai.
Tiek, kiek nesupranti, tiek be reikalo ir gyveni.
• • •
Pasijuokim. Nejuokinga?
Cha, cha, cha, tai tik todėl,
Kad jums visad visko stinga - juoktis galim tik pilnam!
Viskas, kas jus daro rimtą, pasipūtusį ir orų,
Taip ištuština jūsų širdį - tik tuštybė sklando oru.
Cha, cha, cha, jei jums nelinksma su manim kartu kvatotis,
Jūsų laikas veltui slinko - eilės šios ne jūsų protui.

Svečiai
Jie atėjo ryte, kai gaidžiai dar negiedojo.
Pajutau juos sapne, jie stovėjo gale kojų.
Pamačiau juos, ir mane užliejo raudonis,
Išgirdau jų mintis - tai buvo jų žodis.
• • •
Aukšti lyg medžių kamienai,
Gražūs lyg sniego kalnai,
Švelnūs lyg rytmečio vėjas,
Jie buvo mano svečiai.
• • •
Jie parodė man mane, supratau, kaip aš klydau.
Gyvenau, pasirodo, ir vėlei sapne - tikrovę išvydau.
Maldavau nepalikti, leisti eiti kartu,
Bet jie buvo svečiai, jie keliavo laiku.

Nuliūdusiai sesei
Tu kodėl tokia nusiminus?
Tavo balsas tylus, neskambus...
Pralinksmėsi galbūt prisiminus,
Kad grįžti į Dievo namus.
Mus kelionėje žeidžia likimas,
Širdį drasko nelaimių banga.
Tiktais Jį, Jo akis prisiminus,
Atsiranda išmintis ir drąsa.
Tu nebūk tokia nusiminus,
Mes visi čia svečiai užmaršty.
Dievas dangų virš mūs pakabino,
Prisimintume Jį kad visi.
Mums tereikia tikėt neišduoti,
Sielos savo gelmių neparduot,
Šio pasaulio kerus pažaboti,
Ir prie kryžkelės nebesustot.

Manekenai
Gyvenimo vitrinoje daug ką regėsi.
Kasdienėje rutinoje veisias pelėsiai.
Toks didelis atrodytų žmonijos veikalas,
Jeigu nebūtų tai manekenų reikalas.
• • •
Viską, kas šventa, jie masturbuoja,
Naujus melo rūbus jiems mada demonstruoja,
O kainos kyla pagal manekenų dydį,
Už kojines jie duoda milijoną, badaujantiems – mirtį.
• • •
Manekenų pasaulis - pilnas šou:
Kas ir kaip padarė kiaulystę tau.
Manekenai – žiurkėnai bėga ratelyje,
Iš gyvenimo į gyvenimą tam pačiam protelyje.

Bala
Palijo. Kelias tapo klampus.
Telkšnoja purvinos balos,
O jose atsispindi dangus,
Kaip mirtyje sapno galas.
• • •
Žmonės skęsta buityje,
Galvodami, kad tai gyvenimas.
Sudrumstoje baloje
Drasko širdis bangelių nerimas.
• • •
Pastovumas nepastovume.
Sausa. Ir vėl lyja.
Po džiaugsmo dozės - vėl baloje,
Likimo šiukšles prariję.
• • •
Bala – mažas gyvenimo veidrodis,
Joje atsispindi dangus.
Tik tam, kam sustojo laikrodis,
Tik tam, kas turi batus.
Penki
Penki elementai - tik tiek, ir visas pasaulis iškilo,
Penki elementai - tik tiek, ir štai žmonija atgijo.
• • •
O kiek likimų sudužo! Penki kristalai ir viskas.
Žvirbliai negali suvokt, kodėl žemės ašis pasisuko...
• • •
Kas nori, tas grįžta namo, kas nori, tą ir pašaukia.
Seserys, broliai balti lyg gulbės Visatoje plaukia...
• • •
Kas eina, tas ir pareis akimirką paskutinę,
Džiaugsmo pilnoj valandoj narvas suduš lyg stiklinė...

Aš
Šiandien pranokau net save!
Kas aš?!
Gimiau po krintančia žvaigžde.
Štai aš!
Savim stebiuosi. Gyvenu...
O man atrodo, kad skrendu.
Štai taip.
Aš nebijau juodų sparnų,
Mirties atskridusios laiku.
Ji – aš.
Kada tik noriu, tada galiu,
Paspaust gaiduką žalių sapnų,
Ir - ša...
Aš neskubu ir nedelsiu, aš tik einu
Paskutiniu keliu.

Atgyvenimas
Pabėgsiu į mišką, pasislėpsiu po egle,
Sėdėsiu ir lauksiu, kol apgausiu save.
Tikrovė, sapnai, mintys ir žodžiai
Sielai beverčiai lyg vanduo nuvytusiai rožei.
• • •
Nuo savęs bėgau, nuo savo šėšėlio slėpiausi,
Beprasmiškai tiek ilgai kankinausi.
Vis dar tikiuos pažinti nežinomybę,
Save ir savo amžinybę.
• • •
O laikas palietė odą ir širdį,
Teka manimi, lenkdamas svirtį,
Vis arčiau kviesdamas mirtį,
Vis žemiau versdamas linkti.
Neleiskite man gimti...

Mįslė
Mažame žemės rutulėly
Daugybė gyvų sutvėrimų.
Tarp gimimo ir mirties pasiklydę,
Save pamiršę gyvena. Kas?

Dar kartą
Ir kam reikėjo man sustoti ir atsigręžti?
Ir kam reikėjo jo grožiu nustebti?
Gi jau praėjo mano porų metas,
Seniai ištirpo svajonių ledas.
• • •
O aš atsigręžiau, ir strėlės smigo man į širdį,
Aš meile sužeista. Gyventi man ar mirti?
Aš bėgau, o jis pasivijo
Ir rankom lyg lianomis apvijo.
• • •
Štai taip. Kada ateina meilė, tada tik gyveni,
Tada tikrai kvėpuoji ir skrendi, ir supranti,
Kad gyveni, ne egzistuoji. Ir nesvarbu, kas pasikeis -
To, kas mylėjo, myli – niekas nesužeis.

Melavau
Aš melavau, kai sakiau – ne, aš melavau, kai sakiau – taip.
Tarp taip ir ne yra (....). Laisvė ir skrydis, ir...
Nesvarbu, kur nuneš mintys.
• • •
Pasimetę ieško tiesos, istatymų ir darnos,
Pinigų, meilės, garbės. Ieško, kas ranką išties.
Pasimetę... Vis tikisi.
• • •
O aš ne.
Likimą savo matau delne.
Todėl gyvenu, tiesiog gyvenu,
Laviruoju tarp žvaigždynų gudrių.
Jie iššūkį metą, o aš du, nes meilės nektarą geriu.

Krišna
Dievas turi daug vardų, vienas iš jų – Krišna.
Jis toks galingas, kad daugybė piktų žmonių,
Išgirdę Jį, savo pykčiu ir paspringsta.
• • •
Kas gali ištarti daug kartų: Krišna,
Tas gali pajausti palaimos krikštą.
• • •
Kas nuskina gėlę Jam ar vaisių,
Tas nugali savo likimą baisų.
• • •
Dievas kalba daugybe kalbų,
Viena iš jų Bhagavad - Gita,
Išmokęs šią kalbą, gali suprast,
Ką žemėje veikti, ir kas tau skirta.
Demonų tarnams
Neparklupdysit manęs ant kelių,
Na, kūną gal, manęs – ne.
Nesugniuždysit mano sielos
Nei tikrovėje, nei sapne.
• • •
Veltui bastotės ir bandot laimę,
Juodųjų stichijų tarnai,
Pajutau tamsai didžią meilę -
Neveikia manęs jūsų kerai.
• • •
Jūsų pergalės – mano laisvė,
Jūsų juokas – mano drąsa.
Na, ir kas, kad tenka gyventi,
Tai vienintelė jūsų tiesa.
• • •
Patys šliejatės man prie kojų
Prieglobsčio ar įkast vedini.
Aš su jumis jau seniai nekovoju,
Jūs man, tiesiog, svetimi.
• • •
Savo esmę – šviesą dalinti
Niekada nepavargstu.
Atiduodu paskutinę mintį
Prislėgtiems juodu likimu.
• • •
Veltui baratės mano akivaizdoj,
Veltui gąsdinat pavoju.
Per pasaulį ištiestas meilės tiltas -
Aš visada juo einu.

Mokytojams
Aš laukiau tiek ilgai, kiek gyvenau.
Jau nuo vaikystės į saulėlydį šaukiau.
Ir kai viltis norėjo jau mane palikt,
Išvydau kelią ir ėmiau juo skrist.
Dar tokio grožio niekada nesutikau,
Tai ne žmogus, arba aš pirmą kartą žmogų pamačiau.
O balsas tas, kuriuo Jis pašaukė mane,
Suskambo kiekviena mano kūno ląstele,
Ir liko širdyje.
El Morija, Kristus, Marija
Dabar šypsojosi savam Debesyje.
Dabar vedu, kuriuos širdis pašaukia eiti,
Kuriuos man paveda nematoma ranka,
Kurie pražysta ar nuvysta - šalia manęs,
Kai pasuka į baimės magijas.
O aš vedu. Kaip paprasta ir lengva eit keliu.
Einu, einu - tiek sielų daug turiu!
Kaip nuostabu, kad šitiek atiduot galiu.

Kai lieki
Kai lieki pasaulyje vienas tarp daugybės žmonių,
Kai žinai, kad viskas priklauso tik nuo paties,
Tada, tik tada gyveni be ateities ir praeities.
• • •
Aš ir Tas, kuris laukia.
Aš ir Tas, kuris pašaukia.
Aš ir Tas, kuris myli.
Aš ir Tas, kuris laimina.
• • •
Visas pasaulis - niekas ne draugas, ne priešas,
Tik dalis Jo į tavo šauksmą,
Kurio galbūt neprisimeni
Arba dar nepažįsti.
Gimę laisvi
Visi mes gimę laisvi.
Kaip vėjas, kaip paukščiai
Skraidyt sukurti.
• • •
O mūsų sparnai –
Džiaugsmas ir šypsena, laisvė,
Tyrumas ir paprastumo gaida.
O jei jie nuleisti - laisvės nėra.
Žmonės susikuria ribą
Ir dievus: Galima – Negalima
Ir amžiną – Pareigą.
Tada -
Vaidina šventuolius ir piligrimą,
Keiksnodami tuos, kurie
Aplenkia jų paklydimą.

Mes kiti
Taip. Mes kiti.
Mes tarnaujam Tam,
Kuris viską sukūrė, palaiko
Ir viską atims, kai nebebus laiko.
• • •
Taip, mes kiti.
Mes budim tada,
Kai jūs miegat ar tauškiat...
Ir prašom malonės prakiurusiai sąžinei
Kieno tai užlopyt.
• • •
Mes - kiti, nes laimingi ir kūne, ir jį nusimetę,
Nes sotūs ir vaisių ragavę, ir šviesą sugavę.
• • •
Mes visur, visada ir šiame, ir tuose
Pasauliuose, kurie jūsų sapnų net nepuošia...
• • •
O jūs žiūrit mums į akis
Ir matot tik savo mintis, ir ką buvot pasėję...

21 Diena
Aš viena su saule ir su lietumi.
Aš viena su žole ir su savimi.
Drasko palapinę vėjas atšiaurus,
Beldžias į krūtinę per širdies dūžius.
• • •
Aš šypsausi gamtai, grožiui nuostabiam,
Na ir kas, kad šalta - aš kely savam.
Nuostabus pasaulis, kai pažįsti jį,
Kai žinai, kad saulė tu jame esi.
• • •
Šypsosi man žvaigždės, juokiasi dangus,
Tikisi, kad mano dvasia prabus.
Aš keliuosi rytą pasitikt aušros
Ir jaučiu, kaip siela maudos spinduliuos.

Kur tu?
Siela trokšta sielos meilės,
Ieško tarp žmonių žmogaus,
Kurs sutikęs žvilgsnį mano,
Pakylėtų lyg dangaus.
• • •
Kur tu, tas kurio aš laukiu,
Pilnas gėrio ir šviesos,
Pilnas meilės ir ramybės,
Ir tvirtos, drąsios tiesos?!
• • •
Kur tu, laisvas nuo pasaulio,
Aplinkybių ir gamtos?
Kada mūs susitikimą
Dievas man padovanos?

Laisvės vaikai
Skamba krūtinėje daina,
Groja sielos vargonai.
Kokia nuostabi diena
Ir nuostabūs žvilgsnių akordai!
• • •
Tu ne vienas,
Aš ne viena – mūsų daug!
Broliai, seserys tavo ir mano.
Laisvės vardas visus
Sužavėjo ir rado.
• • •
"Meilė, laisvė", - kartoja
Debesys susivėlę.
Šoka žmonės visi,
Rankomis dangų parėmę.
• • •
Spindi žavūs veidai.
Jie savyje jau surado
Tą, kuris laukia seniai
Vaikų, grįžtančių savo.

Paleidžiu
Aš tave palieku, tu nepyk,
Aplink tiek daug sutvėrimų – išsirink.
Gaila, kad tu nenorėjai eiti kartu,
Tau patiko likti lopyti jausmų savų.
• • •
Visi stiebiasi į viršų: sirpt, žydėt.
Gamtoje nėra, kas nesikeistų -
Reik judėt.
• • •
Aš tau moju iš šventovės, iš širdies.
Eikš į šviesą, eikš į dvasią,
Angelai mus palydės.

Tėvui
Kartais suvokimas ateina tada,
Kai pakeisti ką nors nebeįmanoma...
• • •
Ieškojau tobulo žmogaus ir neradau.
Susirgo tėvas. Ligoninėj lankiau.
Kaip ir visi, gailėjausi, guodžiau...
Tačiau senatvė jo paleisti neketino,
Kasdien labiau ji mano tėvą vis kankino.
Išėjo tėvas vieną birželio rytą,
Jo siela susirado prieglobstį kitą.
• • •
Tik laidotuvėse aš pajutau,
Kiek meilės spinduliavo atšalęs kūnas jau.
Kiek daug galingo jausmo iš erdvės
Į mano širdį liejosi iš ties.
Mylėjo tėvas tobulai, be priežasties,
Tiesiog – labai.
Net po mirties jis laimino iš dieviškos širdies.
Štai pagaliau radau tiek metų buvusį šalia
Žmogų, taip tobulai mylėjusį mane.

Viena
Kai tik pradėjau eiti pas tave, Tėve,
Likau viena.
Galėjau grįžti, vaidinti gražią lėlę,
 Tačiau pasirinkau Tave.
Kiek draugių daug pavirto
Visokiausiais gyviais,
Kai išėjau...
Į kelią, vedantį pas Tėvą, pagaliau.
Kas mane suprato? Niekas.
Tačiau aš kiekvieną supratau.
Man lengva eiti pas tave, Tėve,
Su šypsena ir džiaugsmo ašara
Praleisti dieną.
Ir ačiū Tau, kad tiek daug mokytojų sutikau.

Kai aš išjoju
Kai aš išjoju į tylų mišką,
Mano širdis džiaugsmu trykšta.
Lapai po žirgo kojomis šnara,
Ajerai linguodami baras.
• • •
Kai aš išjoju į žalias pievas,
Dar taip nebuvo, kad lenktų vėjas.
Skrieja per erdvę grakšti kumelaitė,
Neša mane pas karalaitį.
• • •
Štai aš prijoju jūrą galingą,
Girdžiu dainuojant Kąstytį laimingą.
O kai parjoju, saulė jau leidžias,
Siela nurimsta ir tyliai meldžias.

Naujametinė ramunėlė
Naujų Metų likimo palinkėjimai atsirado sapne. Sapne pamatytos spalvos
kalbėjo ir šoko, išreikšdamos save žmogiškuoju pavidalu, kuris virsdavo
žiedlapiu. Iš įvairių spalvų popieriaus išsikirpk žiedlapius ir užrašyk ant jų
atitinkamus žodžius. Suverk juos ramunėle ir sukdamas duok traukti savo
svečiams. Kiekvienos spalvos žodžiai turi ypatingą galią, kurią teks pamatyti
metų eigoje. Asmuo, padaręs žiedlapius ir duodamas juos traukti kitiems, turi
būti pasiruošęs priimti visas žiedlapių reikšmes, reiškia - būti tyros širdies. Visi,
kurie trauks Naujųjų Metų likimo žodį, tą pačią naktį ar vėliau parodys tikrąjį
savo veidą.
• • •
Naujųjų metų naktį, kai laikrodis muš
Ir žmonės prie stalo su tavim bus,
Paties padarytą paimk į rankas
Gėlę likimo. Kiekvienam ji atneš
Tai, ką kiekvienas ištrauks iš savęs.
• • •
Žvelgiant į vadinamuosius draugus,
Kiekvienam ištark užburtuosius žodžius:
• • •
Sukasi likimo ramunėlė,
Neša ateities tau dovanėlę.
Kokį žiedlapį tavo ranka paims?
Kokį žodį tavo širdis išsirinks?

Geltona
Gal tu žinai, o gal ir ne,
Kad suklestėsi tu džiaugsme.
Jis seka tavo pėdomis
Ir laukia, kol atversi jam duris.

Didžiulis džiaugsmas tartum saulė,

Nori pripildyti tavo pasaulį.
Jis - tavo draugas, ir kai tau linksma,
Jis pakedena sielos virsmą.

Džiaugsmas tau kelią savimi kloja,

Nuostabią ateitį dovanoja.
Jis nesupranta, kodėl Buities labirinte
Tavo jausmai kartais įklimpa?
Aš - džiaugsmas, beldžiuos į tavo širdį,
Tau reikia dažniau mane patirti.
Šypsokis, kad ir bus sunku,
Tada aš būsiu tavo draugu.

Imk mane – džiaugsmas tau sako,

Išvesiu tave prie laimės tako.
Dabar jau negali abejot ar sustoti,
Nes pažvelgei į savo tuščią ąsotį.

Balta
Gal tu žinai, o gal ir ne,
Atrasi tyloje save.
Esi tu angelas širdy,
Triukšme tu nieko nerandi.
Todėl sparnus išskleist gali,
Dangaus kai tylą pajunti.
Save pažint nėra sunku,
Ramybės reikia plaukt laivu.
Lyg laisvės baltas paukštis tu
Nebesutiksi jau vargų,
Jei eisi tu šviesos keliu...
Kodėl delsi, kodėl pyksti,
Kodėl dar vis tingi esi?
Tavo minčių juodi šarvai.
Kodėl taip gyveni aklai?
Tu Dievo dar nesutikai?
Jei knygą rankose laikai,
Jau praminti tavo takai,
Tik panorėk ir Tas, Kuris
Tave sukūrė, atvers duris.

Oranžinė
Oranžinei saulei
Savo gyvenime šviesti neleidi. Kodėl?
Ar nežinai, tai tavo svajonės,
Spalvoti, šviesūs sapnai.
Ir kai vaikas buvai, ir dabar
Tavo širdy plaka tyrumo jėga!
Viską paleisk, kas sudėtinga, teeina šalin.
Įsileisk pasaką savo širdin.
Oranžiniai lietūs telyja laimės lašais,
Likimas tau sėkmę dalija -
Gali pasisemti net kibirais.
Eik pirmyn į šviesą, į tyrąją meilę,
Nusimesk pavydo ir melo skraistę,
Priglausk prie širdies kiekvieną,
Kurį pamatysi kasdieną.
Ir tada pasikeis tavoji dalia.
Myliu tave - tau sako gėlės, vėjas ir dangus.
Myliu tave - tau sako ne vienas žvilgsnis įdėmus.
Meilė spindi tavo esmėje, neužsiskleisk tik savyje.
Fantastikos nėra, viskas tikra.
Nesąmonė - tik neišmanyme glūdi ir tuščioje galvoje.

Raudona
Aš esu ugnies jėga – šilumos banga.
Įsileisk mane.
Kai lauke dargana, o širdis vieniša,
Tavo jėga tavyje, viską turi savyje.
Niekada nedvejok,
Savęs truputį silpnam atiduok.
Ateityj tavęs laukia drąsa,
Meilė, laimė ir tiesos šviesa -
Tai tavo jėga. Ugnies turi savyje,
Uždegti turi ją kituose - tai tavo dalia.
Be jos esi laukime. Kad ir ką darei,
 Ar laimę radai? Dabar girdi,
Kitus atrasti turi, ir jiems atiduoti gali
Tai, kas dega širdy.
Nejauti? Skaityk iš naujo apie savo praeitį.

Žalia
Žali laukai į tolį kviečia,
O medžių lapai šnara - ženk.
Tik nestovėki vienoj vietoj,
Nusišypsok ir drąsiai eik.
Tavo likimas laukia ryžto,
Pakanka klaidžiot žiniose.
Prasmė ir tikslas - tu išdrįski
Juos pasirinkt - ateis sėkmė.
Įsivaizduot net negali,
Kokia gerovė ateityj.
Prasmė ir tikslas - tavo kredo.
Paimk, kas tavo jau seniai.
Tau reikia ryžto, ryžto, ryžto
Ir laisvo laiko erdvėje,
Kad džiaugsmas iš širdies ištrykštų,
Kad rastum kelią savyje.
Puikybės kiautas toks nekaltas,
Tau net atrodo, kad nėra.
Tik štai todėl dažnai tau tenka
Įrodinėt save.

Mėlyna
Mėlynas dangus lyg Valdovo apsiaustas
Apgaubia Žemę ir tave, kai reikia
Paguodos ir paramos,
Vilties ir apsaugos. Bet iš tikro
Tu esi apsauga daugybei kitų,
Paklydusių ir neramių.
Tu esi siena, per kurią neperšoka hiena.
Gal miegi? Todėl manai, kad kiti
Ar kažkas yra tavo sargai...
Kai tik tapsi savimi, tuo, kuo esi,
Apgaubsi visus ir Žemę,
Kiekvieną šakelę, gyvūną ar paukštį
Su meile priglausi.
Jeigu vis dar verki ar skundies ir inkšti,
Ir kaltus vis randi, tai todėl, kad miegi.
Prabusk, laikas gimti.
Nesvarbu, kiek metų turi, vyrų, vaikų ar žmonų,
Gimt žmogumi - niekada nevėlu.

Vaivorykštė
Vaivorykštės kelias nuo pat gimimo tau duotas.
Ar spindėjai visų spalvų auksu,
Kuris tau yra dovanotas?
Išdrįsk visiems, kurie veidą nuo Dievo kavoja,
Ištarti - ne. Pažvelgęs į Jį,
Pamatysi visai kitokį save.
Tau skirta laimėt nekovojant...
Vaivorykštės kelias apeina žemės vargus,
Jis siunčia tau tikruosius tavo draugus.
Tavo širdy jau yra sukurta nesudainuota daina.
Pasiryžk tapt šviesa.
Tave traukia tamsa?
Eik. Susirink ašaras, sunkumus ir dejones,
Galėsi vėliau tai išmesti, kai kelią atrasi
Ir praregėjimą savo švęsi.

Violetinė
Gal tu žinai, o gal ir ne,
Bet išsitraukei tu mane. Ar pažįsti?
Ši spalva nežemiška. Išmintis joje.
Ar dažnai būni joje?
Dažnai skalbiesi drabužius?
O kaip likimo klostės purvinos bus?
Gal išsiskalbti karmą nori?
Violetinė šviesa persmelkia viską,
Kai ją prašai. Ar mane pažinai?
Kai tapsiu tavo drauge
Ir tavo draugų drauge,
Tada suspindės planeta
Nauja ryškia žvaigžde,
O tu klestėsi tame, ką laikysi savo prasme.
Violetinė šviesa šiandien davė tau šansą,
Tikro gyvenimo garsą.
Ar ištarsi jį, ar ieškosi, ar laimei save dovanosi?

 Nuorodos
Elektroninės knygos autorė Irena Barvydė - Metrikienė
(slapyvardis Dailana'gu).

Autorės internetinės svetainės:

www.irena.in
www.laisvesordinas.lt
www.psichohileris.lt

Knygą redagavo J.Juršys

Elektroninės knygos leidėjas MMarius.lt