SANDRA MARTON

(Sandra Marton)

Leisk tave mylėti

Romanas

svajonių knygos

Vilnius
2011
UDK 821.111(73)-31 Versta iš Sandra Marton,
Ma527 Nicolo: The Powerful Sicilian, 2010
© Sandra Marton, 2010
Sis leidinys publikuojamas pagal sutartį su
„Harlequin Enterprises II B.V. / s. a. r. 1.“

Visos teisės j šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti

visą arba iš dalies bet kokia forma.
Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.
Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar
mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

ISSN 1822-6825 © Filomena Vaitkutė,

ISBN 978-609-406-248-3 vertimas iš anglų kalbos, 2011
© Rima Milaševičienė, dizainas, 2010
© Shutterstock.com, viršelio nuotrauka
© „Svajonių knygos“, 2011

.Svajonių ro m an ai“ yra UAB „Svajonių kn ygo s“ p rekių ženklas.

 Pirmas skyrius
Vestuvių ceremonija mažoje bažnytėlėje Manhatano
centre, paskui pobūvis Orsinių name Nikolą Orsinį ge­
rokai išvargino, ir jis norėjo namo.
Lovoje jo laukė nuoga meilužė.
Savo trijų aukštų bute šalia Centrinio parko ją pa­
liko dešimtą valandą ryte.
- Ar tikrai tau būtina ten eiti, Nikolai? - paklausė
ji patempdama lūpas, tokias pat svaiginamai seksualias,
kaip antklode vos pridengtas jos kūnas.
Nikas, taisydamasis kaklaraištį, pažvelgė į savo at­
vaizdą veidrodyje - pagal užsakymą siūtas smokingas,
balti šilkiniai marškiniai, —įvertindamas net batų ga­
liukus, išblizgintus paspjaudant, to išmoko tarnau­
damas kariuomenėje. Tada grįžo prie lovos, palietė lū­
pomis jai plaukus ir pasakė, kad jis privalo ten eiti.
Brolio vestuvės vyksta ne kiekvieną dieną.
Aišku, to jai nesakė, tik tiek, kad yra pakviestas į ves­
tuves. Išgirdus tokią žinią jos kūdikiškai melsvos akys
sužibėjo smalsumu, bet, jei būtų pasakęs, kad tai vieno
jo brolių vestuvės...
Kalbomis apie brolius Orsinius ir jų vedybas jis ne­
kvaršindavo galvos jokiai moteriškei.
- Aš tau paskambinsiu, —tarė jis, o kai ji ir vėl pa­
tempė lūpą - toks jos raukymasis ne tik jo nesujaudino,
bet tik suerzino, —pasakė, kad lauktų jo sugrįžtant.
4 | SAND RA M ARTO N
Nikas pakėlė taurę šampano prie lūpų, galvodamas
apie tai, kas nutiko ryte.
Po perkūnais, nuoširdžiai tikėjosi jos neberasti.
Mintis apie moterį lovoje jam nebuvo atgrasi, bet
susidomėjimas šia moterimi vis labiau blėso, o po to­
kios dienos jis ypač vengė moterų isterijų. Mylėjo savo
brolius ir seseris, savo motiną ir mažąjį sūnėną, bet ben­
draudamas su jais visą dieną gerokai pavargo.
Gal ir pats dėl to kaltas. Šiaip ar taip, jam jau metas eiti.
Pro įstiklintą oranžeriją jis pažvelgė į Orsinių sodą.
Nors buvo jau ruduo, sesers Izabelės prieš kelerius metus
sodinti krūmai vis dar žaliavo. Už krūmų kilo aukštoka
mūro siena, anapus jos —jo vaikystės gatvės, kurios kei­
tėsi taip greitai, kad jas vos beatpažino. Mažosios Italijos,
kurioje buvo įsikūrę daugybė imigrantų kartų, nebeliko,
dabar čia buvo Grinvič Vilidžas.
Modernios parduotuvės, aukščiausios klasės resto­
ranai, paveikslų galerijos. Progresas, — niūriai galvojo
Nikas, gurkštelėdamas šampano. Jam nepatiko, kad
viskas keičiasi, jis užaugo šiose gatvėse. Ne visi prisimi­
nimai buvo šilti ir malonūs. Jei tavo tėvas yra įtakingos
nusikaltėlių šeimos vadeiva, greitai supranti, kad ir tavo
gyvenimas yra kitoks. Būdamas devynerių ar dešimties,
jis jau žinojo, kas iš tikrųjų yra Cezaris Orsinis, ir jo ne­
apkentė.
Tačiau ryšys su motina ir seserimis buvo stiprus. O
jo broliai...
Nikas kreivai šyptelėjo.
Juos siejo kur kas daugiau, ne vien kraujo ryšys.
Šiandien jis mintimis grįžo į vaikystę. Jie grumda­
vosi kaip vilkiukai, negailestingai vienas kitą erzindavo,
kartu atremdavo vaikigalių išpuolius, kuriems knietėjo
L E I S K T AVE M Y L Ė T I I 5
apkartinti gyvenimą fam iglia * sūnums. Nuo dešimties
metų jie visi nuėjo skirtingais keliais, bet tarpusavio
ryšys buvo toks stiprus, kad vėliau įsteigė bendrą inves­
ticijų firmą ir tapo ne mažiau turtingi ir galingi už savo
tėtušį, bet išvengė Cezario gyvenimo bjaurasties.
Jie visi —Rafaelis, Dantė, Falkas ir jis pats —buvo
panašūs. Beveik to paties amžiaus, panašios išvaizdos ir
būdo, panašūs ir kitais svarbiais dalykais.
Ar nuo šiol viskas bus kitaip? Tikriausiai. Ar gali
viskas likti po senovei, kai broliai Orsiniai beveik vienu
metu susirado žmonas?
Nikas išmaukė likusį šampaną ir patraukė prie baro
oranžerijos kampe. Barmenas, matydamas jį ateinant,
mandagiai šyptelėjo, iššovė dar vieną aukščiausios rūšies
Dom Pėrignon butelį ir pripildė Baccarat taurę auksinio
skysčio.
—Dėkui, —tarė Nikas.
Sunku patikėti, - galvojo jis žiūrėdamas į Rafą, šok­
dinantį savo žmoną Ciarą. Jo broliai jau vedę. Ši mintis
netilpo jam galvoje. Iš pradžių Rafas, paskui Dantė, o
dabar ir Falkas. Net Falkas, kuris primygtinai karto­
davo, jog yra pats sau šeimininkas...
Tiesiog neįtikėtina.
Jo broliai įsimylėjo.
—Kurią nors dieną ir tau šitaip nutiks, - taip vakar
pasakė Rafas, kai visi keturi susirinko į savo barą Soho
rajone Falko vedybų išvakarėse.
—Tik ne man, - atsakė jis, ir visi nusijuokė.
—Tikrai, seni, - pasakė tada Dantė, - ir tau taip bus.
—Pats pamatysi, —pridūrė Falkas. —Kada nors, kai
to mažiausiai tikėsies, sutiksi moterį ir, nespėjus tau nė
* Fam iglia (it.) - šeima. (Č ia ir toliau - vert. past.)
6 | SAND RA M ARTO N

apsidairyti, tavo vargana širdelė jau bus jos rankose.

Jie ėmė juoktis, Nikas juokėsi kartu su visais.
Ar verta jiems pasakoti, kad visa tai jis jau kartą pa­
tyrė ir jokiais būdais to daugiau nedarys?
Gal jo broliams ir pasiseks būti tuo vienu iš keturių,
kuriam pagal niūrią statistiką pavyksta išsaugoti san­
tuoką. Jų žmonos atrodė mielos ir meilios, bet juk jos
tik moterys, tiesa?
O jie, vyrai, - tik žaidėjai.
Tiesą sakant, visi jie paprasčiausi melagiai, ne ge­
resni už pardavėjus, kurie stengiasi įpiršti eskimui ledų.
Nikas susiraukė, grįžo prie baro ir neragautą šam­
pano taurę pastatė ant marmurinio stalviršio.
—Škotiško, - tarė jis. - Dvigubą.
—Atleiskite, pone. Škotiško neturiu.
—Tada kukurūzų.
—Neturiu ir tokio.
Nikas niūriai dėbtelėjo tamsiomis akimis.
—Tikriausiai šaipotės.
—Ne, pone Orsini. - Barmenas, vos dvidešimties ar
dvidešimt vienų vaikis, sunkiai nurijo seiles. - Apgailes­
tauju, pone.
—Kas man iš to, kad apgailestauji...
Nikas sukando dantis. Kodėl jis priekaištauja bar­
menui? Jis nekaltas, kad šiandien galima gerti kiek
telpa, bet buvo pilstoma tik iš butelių, kainavusių po
du tris šimtus dolerių. Cezario sumanymas, ne kitaip.
Jo tėvas buvo kvailai įsikalęs į galvą, kad brangus vynas
nuplaus purvą nuo jo vardo.
Deja. O Falkas už vestuvių puotą galėjo sumokėti ir
pats, kaip Dantė su Rafaeliu. Tik su tokia sąlyga abu bro­
liai sutiko, kad vestuvių pobūvis būtų rengiamas ten, kur,
jų motinos žodžiais, visados buvo ir bus jų namai. Izabelė
 L E I S K TAVE M Y L Ė T I | 7

pasirūpino gėlėmis, Ana užsakė maisto ir gėrimų. Tad,

jei reikėtų kapoti galvas, pirmoji lėktų nuo Anos pečių.
Na štai. Vien dėl minties, kad tektų susiremti su
savo mažąja ūmaus būdo sesute, jo nuotaika pasitaisė.
—Atleisk, —tarė jis. - Man regis, aš vienas visą tą
šampaną ir išgersiu.
Vaikinas šypsodamas pripildė taurę.
—Jokių problemų, pone Orsini. Aš dažnai patar­
nauju vestuvėse. Ir vakar vienos buvo, ir užvakar, o
šiandien esu čia. Kai dirbu, mudviem su žmonele tenka
atsisakyti nakties malonumų.
Nikas juokais pakėlė taurę sveikindamas. Pakėlė
daug nemąstydamas, bet vis dėlto jam knietėjo pa­
klausti: Tai ko, p o velnių, apskritai vedei?
Nors atsakymą jau seniai žinojo.
Tokie jau tie vyrai - būtinai turi palikti savo pėdsaką
pasaulyje. Jiems reikia vaikų, kurie pratęstų giminę.
Taigi, kada nors ves ir jis.
Tačiau savęs neapgaudinės ir žmoną rinksis ne iš
meilės.
Pro stiklinius langus matyti pilkas dangus. Šiandien
žadėjo lietų, matyt, netrukus lis.
Nikas išėjo į vidaus kiemą.
Kai sumanys vesti, elgsis protingai ir j žmonas ims
tik tokią, kuri jam tiks visais atžvilgiais ir iš jo reikalaus
tik vieno: suteikti jai pasiturimą gyvenimą ir ją gerbti.
Jis iš jos taip pat reikalaus tik pagarbaus elgesio.
Priimant verslo sprendimus, taip pat ir planuojant
vedybas, reikėtų vadovautis tik protu. Juk kai tenka
spręsti, kurį banką perimti ar kokią sumą vertėtų skirti
sunkumams įveikti, jis vadovaujasi ne jausmais. Tad
kodėl turėtų jais remtis rinkdamasis žmoną?
Pasitikėti jausmais yra klaida.
8 | SAND RA M ARTO N

Kartą jis vos tokios klaidos nepadarė, bet tai buvo

pirmas ir paskutinis kartas.
Nebuvo kvailas, apie tai niekam nepasakojo. Net
broliams. Viskas įvyko ne taip, kaip buvo suplanavęs,
todėl jis ir tylėjo, gal dėl to, jog manė, kad tai ypatingas
atvejis. Todėl nebuvo ir jokių gaila, seni, kad šitaip
įklimpai bei kitų nesąmonių. Žinoma, jo broliai būtų
nuoširdžiai jį apgailėję, bet kai kuriuos dalykus vyras
privalo pasilaikyti.
Ypač tuos, iš kurių gali pasimokyti.
Tai atsitiko prieš ketverius metus. Nuvykęs į Sietlą
verslo reikalais jis susipažino su mergina. Ji buvo šauni,
linksma ir graži. Iš šeimos, savo kilme prilygstančios
pačioms kilniausioms Amerikos šeimoms, tačiau no­
rėjo būti savarankiška ir dirbo vyriausiąja finansininke
nedideliame privačiame banke, kurio įsigyti jis ir buvo
nuvykęs į šalies Siaurės Vakarus.
Reikėjo aptarti pirkimo sandorį.
Nuo jo viskas ir prasidėjo.
Ji atsidūrė jo lovoje patį pirmąjį vakarą. Ir jis nebe­
norėjo jos paleisti. Jis greitai prisitaikė prie naujo gy­
venimo būdo. Vieną savaitgalį skrisdavo į Sietlą, kitą
ji atskrisdavo į Niujorką. Ji sakė, kad labai jo ilgisi, kai
lieka viena, jis prisipažino, kad jaučia tą patį.
Jis suprato, kad įsimylėjo.
Po mėnesio draugystės jis nusprendė jai papasakoti
apie savo tėvą. Niekada anksčiau to nebuvo daręs. Apie
tą seną sukčių moterys sužinodavo iš kitų, o gal ir nesu­
žinodavo. Dėl to jis nesukdavo sau galvos. Bet šis atvejis
buvo kitoks. Jie buvo įsimylėjėliai, ir jis net pagalvoti
nedrįso, kad tai gali kada nors baigtis.
Taigi, vieną naktį, gulėdamas su ja lovoje jos na­
muose, jis viską jai išklojo.
 L E I S K T AV E M Y L Ė T I | 9

—Mano tėvas yra Cezaris Orsinis.

Ji tylėjo, todėl papasakojo jai viską. Kad Cezaris buvo
liūdnai pagarsėjusios fam iglia galva. Kad jis banditas.
—Ak, — sumurkė ji, — betgi aš tai seniai žinau,
Niki. —Ji seksualiai šyptelėjo. —Tiesą sakant, tai veža.
Jis sukando dantis. Po tokių jos žodžių jis tikrai
turėjo išgirsti skambant pavojaus varpus. Tačiau ta jo
kūno dalis, kuria mąstė, pavojų skelbiančių ar kaip ki­
taip perspėjančių varpų negirdėjo.
Artėjo ilgasis savaitgalis. Nikas norėjo jį praleisti su
ja. Ji pasakė negalinti. Susirgo Oregone gyvenanti jos
močiutė. Kadangi yra močiutės numylėtinė, jau šešta­
dienį iš pat ryto išskrenda ir visą savaitgalį praleis su ja.
Ir būtinai papasakos savo močiutei apie nuostabų vyrą,
kurį sutiko, pridūrė šyptelėdama.
Nikas sakė, kad ją supranta. Tai bus tikrai gražus
poelgis.
Atėjus penktadienio vakarui jis ėmė svarstyti, gal ir
jam reikėtų vykti kartu. Susipažintų su močiute. Papa­
sakotų jai, kokia brangi jam tapo jos vaikaitė.
Nusprendė padaryti joms staigmeną.
Nuosavu Orsinių lėktuvu nuskrido į Sietlą, išsi­
nuomojo automobilį, nuvažiavo prie savo mylimosios
namo, išsitraukė raktą, kurį pati jam buvo davusi, ir ty­
liai įslinko vidun.
Tai, kas atsitiko paskui, prilygo smūgiui žemiau
juostos.
Jo mylimoji buvo lovoje su savo viršininku, banko
valdytoju, ir juokdamasi pasakojo, kad Nikolas Orsinis
iš tikrųjų ketina pasiūlyti už banką kainą, gerokai virši­
jančią jo vertę.
—Kažkoks Orsinis ir tu, mažyte, - pasakė tas vyras. -
Tikra klasika. Princesė ir arklininkas...
10 SAND RA M ARTO N

Trapi šampano taurė suvirpėjo Niko rankoje.

—M erda!
Sampanas apliejo jo smokingo švarką, iš nedidelės
žaizdos plūstelėjo šviesiai rausva srovelė. Nikas susirado
kišenėje švarią baltą nosinę ir pridėjo ją iš pradžių prie
švarko, tada prie piršto...
—Sveikas, seni, —pasigirdo linksmas vyriškas balsas, —
tas šampanas ne toks jau ir blogas.
Priėjo artinosi Rafas, nešdamasis po butelį Heineken
alaus abiejose rankose. Nikas iš džiaugsmo šūktelėjo ir
paėmė vieną.
—Tu tikras stebukladarys, - tarė jis. —Kur gavai?
—Neklausinėk, ir man nereikės meluoti. — Rafas
susiraukė ir galva parodė į Niko ranką. —Smarkiai su­
sižeidei?
—Nesmarkiai. Matai? Jau nebekraujuoja.
—Kas nutiko?
Nikas gūžtelėjo pečiais.
—Neapskaičiavau jėgų, —tarė šyptelėdamas. —Bet
tu nesirūpink. Netrukus kas nors ateis ir išvalys.
—Kurgi ne, Nikai. Visi patarnautojai laukia nesu­
laukia, kada galės išlįsti ir tau pasi...—Pasirodė moteris
su šluota ir šiukšlių semtuvėliu rankoje.
—Matai? Ar nesakiau?
Nikas padėkojo linktelėdamas galva, palaukė, kol
moteris išeis, tada susidaužė su Rafu buteliais.
—Už mažus stebuklus, —tarė jis, - ir už brolius,
kurie prisistato su alaus buteliais pačiu laiku.
—Pamatęs ištįsusį tavo veidą pagalvojau, kad turėtų
padėti.
—Ištįsusį veidą? Atrodo, būsiu... Ak taip, mąsčiau
apie tą sandorį Šveicarijoje.
—Pamiršk tuos savo verslo reikalus, —tarė Dantė,
 L E I S K TAVE M Y L Ė T I | 11

prisidėdamas prie jų. Jis taip pat buvo nusitvėręs alaus

butelį. - Mes švenčiame, gal pamiršot? - Jis šyptelėjo ir
palinko arčiau. - Gabi sako, kad ta mažytė, šeimininkės
padėjėja, visą vakarą nenuleidžia nuo tavęs akių.
- Pats matau, - pasakė Nikas žinodamas, kad kaip
tik tokio atsakymo jie ir laukia.
Visi trys broliai nusijuokė. Jie pasikalbėjo dar kelias
minutes, tada nuėjo atsisveikinti su jaunikiu ir jaunąja.
Pagaliau galės iš čia ištrūkti.
Teko iškęsti visas įprastines ceremonijas —bučinius,
apsikabinimus, pažadus motinai, kad artimiausiu laiku
ateis pas ją pietų. Tėvo niekur nesimatė. Puiku, - pagal­
vojo jis eidamas ilgu koridoriumi prie paradinių durų.
Jo kalba su Cezariu paprastai būdavo trumpa, tik labas
ir sudie, o ir tuos mechaniškai iškošdavo pro dantis, bet
jeigu senis jį pričiups, šiandien jis taip lengvai neišsi­
suks...
- Nikolai.
Prakeikimas. Velnią minim, velnias čia.
- Taip anksti išeini, m io fig lio *? - Cezaris, šiandien
apsivilkęs ne Brioni, bet Armani smokingą, išsišiepė.
- Taip, - atkirto Nikas.
Cezaris sukikeno.
- Neieškai žodžių. Tai man prie širdies.
- Tu neturi širdies, tėve.
- Ir reakcija gera. Tai man irgi patinka.
- Turėčiau jaustis pamalonintas, bet, žinok, taip
nėra, deja. O dabar, jei leisi...
- Tikriausiai jau užmiršai, kad kviečiau tave pasikal­
bėti Dantės vestuvių dieną?
Užmiršo? Kažin. Tada Cezariui pavyko užspeisti į

* M io fig lio (it.) —m ano sūnau.

12 | SA N D RA M ARTO N

kampą ne tik jį, bet ir Falką. Laukiant, kol Falkas pasi­

kalbės su seniu jo kabinete, Nikolui jau po kelių minučių
dingtelėjo: Ko aš čia sėdžiu lyg koks nuolankus tarnas?
Be to, puikiai žinojo, ką tėvas jam pasakys. Saugūs
partneriai. Vietos, kuriose laikomi seifai. Advokatų ir
finansininkų pavardės. Ir visa kita, ką, dono* manymu,
būtina žinoti jo sūnums po jo mirties, nors nė vienam
jų tikrai nereikėjo to, ko, pasak žiniasklaidos, buvo pri­
sigrobusi Orsini \\famiglia.
—Penkias minutes, —burbtelėjo Nikas. —Tik tiek,
tėve, nes žinokite, kad jūsų kalbos manęs nedomina.
Tėvui su sūnumi artinantis prie dono kabineto, iš
šešėlio išlindo Cezario capo** Fredas. Cezaris mostelėjo
ranka šiam ledinio žvilgsnio nariui iš savo gaujos, kad
pasitrauktų, ir, įėjęs paskui sūnų į kabinetą, pats uždarė
duris.
—Tikiuosi, Nikolai, netrukus tavo nuomonė pasikeis.

Po dešimties minučių Nikas įdėmiai pažvelgė į tėvą.

—Jei gerai supratau, nori investuoti į vyno daryklą.
Cezaris, susidėjęs rankas ant poliruoto milžiniško
raudonmedžio stalo viršaus, linktelėjo galvą.
—Taip.
—Į Italiją? Į Antoniniams priklausančią vyno da­
ryklą Florencijoje?
—Ji Toskanoje, Nikolai. Toskana yra viena iš Italijos
provincijų. O Florencija - jos sostinė.
—Nereikia manęs mokyti geografijos. Vadinasi,
investuoji į vynuogynus.

* Donas (amer. si.) —mafijos vadeiva.

** Capo (it.) - galva, čia: dešinioji ranka, padėjėjas.
 L E I S K TAVE M Y L Ė T I | 13

—Dar neinvestavau, bet tikiuosi investuoti į princui

priklausančią vyno daryklą.
—Princui. - Nikas nusikvatojo, bet jo juokas kėlė
šiurpą. —Lyg prastame filme. Princas ir donas, dviejų
dalių komedija.
—Na matai, sugebėjau net tave pralinksminti, —
burbtelėjo Cezaris.
—Ir kaip tą padarysi? Pasiūlysi jam sumą, kurios jis
nepajėgs atsisakyti?
Donas surimtėjo.
—Rink žodžius, kai su manimi kalbi.
—Manai, bijau? - Pasilenkęs Nikas trinktelėjo per
stalą ir įsirėmė į jį delnais. —Manęs, seni, neišgąsdinsi.
Nebijau tavęs nuo tada, kai sužinojau, kas buvai prieš
dvidešimt metų.
—Savo tėvą reikia gerbti, sūnau, o tu negerbi.
—Aš tau nieko neskolingas. Jei nori, kad tave gerb­
čiau...
—Mes tik gaištame laiką. Šį kartą man reikia tavo
profesinių žinių.
Nikas atsitiesė ir sukryžiavo rankas.
—Ką turi galvoje?
—Prieš siūlydamas galutinę sumą, norėčiau žinoti
tikrąją vynuogynų vertę. Kitaip tariant, man reikia fi­
nansinio įvertinimo.
—Ir?
—Ir prašau, kad jį atliktum tu.
Nikas papurtė galvą.
—Aš vertinu tik bankus, tėve. Ne vynuoges.
—Tu vertini turtą. Ir šį ypatingą savo sugebėjimą
puikiai pritaikai investicinėje firmoje, kurią sukūrei su
savo broliais, tiesa?
14 | SAND RA M ARTO N

—Labai miela. — Nikas išsišiepė lyg vilkas paro­

dydamas dantis. —Labai miela iš tavo pusės. Pagaliau
pripažinai, kad ir tavo sūnūs turi verslą, bet jis visiškai
kitoks, negu tavasis.
—Aš taip pat verslininkas, Nikolai. —Nikas prunkš­
telėjo; Cezaris prisimerkė. —Esu verslininkas, —pakar­
tojo jis. —O tu esi finansinių pirkinių ekspertas. Princas
man siūlo penkis procentus iš penkių milijonų eurų.
Ar man sutikti? Gal su tokiais pinigais galėčiau uždirbti
daugiau, o gal ir tuos pačius prarasiu, jei bendrovė pa­
klius į bėdą? - Donas paėmė voką iš plono lyg perga­
mentas popieriaus ir pamosavo. —Čia pateikti visi faktai
ir apskaičiavimai, bet nesuprantu, ką jie reiškia. Man
reikia tavo nuomonės, tavo išvadų.
—Pasiųsk savo finansininką, - tarė Nikas ir kreivai
šyptelėjo. —Jis meistriškai moka klastoti tavo sąskaitas.
—Tiesą sakant, —tęsė tėvas, kandžią pastabą pra­
leidęs pro ausis, —nesuprantu, kodėl jam reikia mano
pinigų. Sako, kad nori plėstis, bet ar iš tikrųjų? Tas vy­
nuogynas jo šeimai priklauso jau penkis šimtus metų. Ir
staiga jam prireikia investicijų iš šalies. Norėčiau viską
išsiaiškinti, Nikolai, o kas tai gali padaryti geriau, negu
mano paties kūnas ir kraujas?
—Gražus noras, - tarė Nikas lediniu balsu, —bet
šiek tiek pavėluotas, prašymas pasistenk d ėl tėtušio ne­
beturi galios.
—Prašau ne dėl savęs. - Cezaris atsistojo. - Prašau
dėl tavo motinos.
Nikas nusikvatojo.
—Puiku. Tiesiog nuostabu! Pasistenk d ėl mamytės.
Kurgi ne. Lyg mamytė norėtų investuoti į Italijos vy­
nuogyną. - Nikas staiga surimtėjo. - Šį kartą tau neiš­
degs, tad jeigu baigei...
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 15

—Yra dalykų, kurių tu nežinai nei apie mane, nei

apie savo motiną, Nikolai.
—Nežinau, po perkūnais. Pažvelkim į pačią pra­
džią —kurių velnių ji apskritai sutiko už tavęs tekėti?
—Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ir aš ją ve­
džiau. —Cezario balsas suminkštėjo. - Iš meilės.
—Na taip, žinoma, —kandžiai tarė Nikas. —Tu ir ji...
—Mes pabėgome iš namų. Ar žinojai tai? Ji buvo
pažadėta turtingiausiam mūsų kaimelio vyrui.
Nikas nepajėgė nuslėpti nuostabos. Cezaris tai pa­
stebėjo ir patenkintas palinksėjo galva.
—Tas žmogus yra Rafo žmonos Ciaros tėvas.
—Ciaros tėvas? Mama buvo susižadėjusi su...
—Tavo brolis tai žino. Tik niekam apie tai nepasa­
kojo, kaip ir dera tikram vyrui. Si, mudu su Sofija pabė­
gome. —Cezario veidas nušvito. —Pabėgome į Toskaną.
Nors Niką pribloškė mintis, kad jo motina galėjo
pabėgti su jo tėvu, vis dėlto jis negalėjo nepaklausti sa­
vaime suprantamo dalyko.
—Kodėl į Toskaną? Juk abu esate iš Sicilijos...
—Toskana graži, ne tokia atšiauri kaip Sicilija, ten
viskas taip švelnu ir miela. Kai kas mano, kad iš Tos­
kanos yra užgimusi visos mūsų tautos kultūra, o Sicilija
ir jos gyventojai... —Donas gūžtelėjo pečiais. - Zinai, tai
buvo sena tavo motinos svajonė.
Si istorija sužadino Nikui smalsumą.
—Tai kodėl išvykote į Ameriką?
Kairioji Cezario akis ėmė trūkčioti.
—Mokėjau dirbti tik tai, ko buvau išmokęs vaikys­
tėje, —tyliai pasakė jis, —tai, kas buvo vertinama Sicili­
joje. Taip pat ir čia, šiame krašte. Man tai buvo žinoma,
be to, nenorėjau, kad tavo motina gyventų skurde...
Nikas persisvėrė per stalą ir abiem rankom įsikibo į
16 | SAND RA M A R T O N

krėslo, kuriame sėdėjo tėvas, ranktūrius.

—Kaip drįsti mamos vardu dangstyti nešvarius savo
darbelius?!
—Dariau tai, ką reikėjo, —ramiai atsakė Cezaris. —
Viską teko spręsti man vienam ir neketinu dėl to nei tei­
sintis, nei atsiprašinėti. - Jo balsas staiga pašvelnėjo. - Ir
jei galėčiau padovanoti Sofijai šitą... šitą Toskanos žemės
lopinėlį, jo vieno iš manęs jai ir tereikia...
—Nesek pasakų, - šaltai tarė Nikas, —aš jomis ne­
tikiu.
Bet gal tai ne pasaka? Sužinoti tiesą gali tik paklausęs
motinos, bet to jis tikrai nedarys.
O šis dalykas, jo nuomone, buvo visiškai paprastas.
Gal Cezaris ir nori juo pasinaudoti... bet argi tai svarbu?
Jis užtruktų tik dvi dienas, ne daugiau.
—Gerai, - burbtelėjo Nikas, — galiu skirti dvi
dienas. Ne daugiau. Toskanai pakaks dviejų dienų. Iš
ten trauksiu tiesiai namo.
Cezaris vėl paėmė voką.
—Čia yra viskas, ko tau prireiks, Nikolai. M ille
grazie.
—Man nedėkok. Geriau padėkok savo žmonai, kad
prieš keturiasdešimt metų ryžosi pabėgti su jos nevertu
žmogumi.
Nikas čiupo voką, apsisuko ant kulnų ir išėjo iš
kambario.

—Dvi dienas, Alesija, - tarė princas Vitorijus Anto-

ninis. - Tik dvi dienas, tavęs prašau tik tiek.
Alesija Antonini žvelgė į mėnulio nušviestus vynuo­
gynus, švelniai apklojusius Toskanos kalvas. Bevaisiai
vynmedžiai rudenį atrodė negyvi.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 17

—Aš tau jau sakiau, tėti, turiu daug darbo Romoje.

—Darbas, —nusišaipė princas. —Lakstymą paskui
įžymybes vadini darbu?
Alesija dėbtelėjo. Jie stovėjo verandoje, prišlietoje
prie šimtmečiais jų protėviams priklausiusio namo.
—Dirbu viešųjų ryšių agentūroje, —ramiai atsakė
ji. - Niekur aš nelakstau, tiesiog dirbu su klientais.
—Jei taip, tau tikrai neturėtų būti sunku suteikti vie­
šųjų ryšių paslaugas savo tėvui.
—Tikrai ne. Bet sunku rasti laiko. Man jo nuolat
trūksta.
—Matyt, labiausiai trūksta noro būti paklusnia duk­
terimi.
Į šią pastabą ji būtų galėjusi rasti šimtus atsakymų,
bet buvo jau vėlus metas, tad Alesija nutarė nekreipti
dėmesio.
—Nereikėjo pritarti to amerikiečio atvykimui, jei
žinojai, kad negalėsi pats jo priimti.
—Kiek kartų dar turėsiu tau kartoti? Atsirado kitų
reikalų. Pasitikti pono Orsinio aš negalėsiu, bet atidėti
šį susitikimą būtų nemandagu.
—Nori pasakyti, kad būtų pavojinga užrūstinti tokį
banditą.
—Cezaris Orsinis yra verslininkas. Nejaugi tiki bul­
varinių laikraščių paistalais?
—Gali paprašyti ko nors iš savo žmonių. Savo finan­
sininko ar sekretorius...
—O kaip kviestiniai pietūs? - Princas kilstelėjo an­
takį. —Gal šeimininkės vaidmenį turėčiau patikėti savo
ekonomei?
—Bet ir aš čia nebe šeimininkė, ir jau daug metų.
Tegul šio vaidmens imasi tavo meilužė. Ji jau ne kartą
yra tai dariusi.
18 | SAND RA M ARTO N

- Ponas Orsinis yra iš šio krašto.

- Jis gimė Sicilijoje, - niekinamai metė Alesija kaip
tikra Toskanos aristokratė.
- Sicilijos vaikai laikosi senų papročių. Jei jį priims
mano meilužė, jis gali įsižeisti. - Princas perliejo ją le­
diniu žvilgsniu. —Nejau tikėjaisi išgirsti, kad neturiu
meilužės? Pati žinai, kokia tavo motinos būklė.
Alesija iš nuostabos išplėtė akis.
- Sakei, kad mama sanatorijoje!
- Taip ir yra. - Princas patylėjo. —Ir už tą sanatoriją
tenka labai brangiai mokėti.
Jos tėvo tonas buvo nenusakomas, ir Alesijai per nu­
garą perbėgo šiurpulys.
- Ką pasakei?
Princas atsiduso.
- Jei negausiu papildomo kapitalo, bijau, kad man
teks rinktis vieną iš dviejų.
- Pasirinkimo nėra. —Alesijai ėmė daužytis širdis. —
Arba sanatorija, arba miesto ligoninė.
- Štai ir pasakei, mieloji. Arba viena, arba kita.
Aliciją nukrėtė virpulys. Suprato, kad jis taip ir pa­
darys. Jos tėvas beširdis.
- Iš akių matau, kad mane smerki, dukrele, bet ne­
noriu prarasti to, kas mūsų šeimai priklauso jau penkis
šimtmečius.
- Reikėjo apie tai galvoti anksčiau, kai vynuogynas
dar nebuvo atsidūręs ties bankroto riba.
Princas nekantriai mostelėjo ranka.
- Tai sutinki man pagelbėti ar ne?
Argi galiu rinktis? —karčiai pagalvojo Alesija.
- Dvi dienas, - tarė ji. —Tam galiu skirti tik dvi
dienas.
- Grazie, bella mia.
 L E I S K TAVE M Y L Ė T I | 19

— Iš pradžių šantažuoji, o paskui dar ir dėkoji, tėve.

Gal ir ne visai geras būdas santykiams pataisyti, —
mąstė ji eidama į kadaise jai priklausiusį kambarį, - bet
vis šis tas.

Antras skyrius
Moters Niko lovoje nebebuvo, rado tik jos paliktą
raštelį.
Paskambink.
Atsidusęs Nikas nusviedė raštelį. Paskambins, bet
tik grįžęs iš tos niekam nereikalingos kelionės. Paskam­
bins, nusiųs gėlių ir atsisveikins. Pats laikas viską baigti.
Jis nusivilko smokingą, nusiprausė po dušu, užsi­
tempė panešiotą M arine Corps treningą ir nuėjo į vir­
tuvę. Apie tokią virtuvę svajoja visi architektai, bet jis
naudodavosi ja tik užsigeidęs susitepti sumuštinį arba
užsikaisti puodelį kavos, kurią virė prancūziškai, tad
dabar, pripylęs į prietaisą vandens, ėmė laukti, kol užvirs.
Kuo daugiau galvojo, tuo darėsi aiškiau, kad vykti
į Italiją tėvas jį prikalbino klasta. Toji istorija apie mo­
tiną... Net jei tai tiesa, nors gerokai pagražinta, kodėl
tėvas laukė net keturiasdešimt metų ir tik dabar nutarė
padovanoti jai, kaip pats sakė, Toskanos lopinėlį?
Bet svarbiausia ne tai.
Jis pažadėjo ir savo pažadą įvykdys. Vyras, kuris ne­
silaiko duoto žodžio, yra lepšis.
Kavinukas ėmė švilpti. Nikas palaukė dar kelias mi­
nutes, kad gerai pritrauktų, tada įsipylė kavos į didelį
20 | SAND RA M ARTO N
puodelį. Vakar padaugino šampano, o ir Cezario kalbų
buvo per daug. Šiaip ar taip, po kelių kavos gurkšnių
kofeinas ėmė veikti, ir jis, ištraukęs iš tėvo jam įduoto
voko popierius, išsiskleidė juos priešais save ant poli­
ruoto akmens stalo.
Peržvelgęs kelias dokumento pastraipas, patenkintas
palinksėjo galva. Po kelių dienų susitiks su princu Vito-
rijumi Antoniniu.
— Būtų buvę gražu, jei dėl to būtum pasitaręs su
manimi, tėve, - sumurmėjo jis, bet buvo patenkintas,
kad susitikimas netrukus įvyks. Kuo greičiau sutvarkys
šį reikalą, tuo geriau.
Dar siurbtelėjo kavos ir išsitraukė telefoną. Šiuo
metu Orsinių lėktuvas užimtas —Falkas su žmona juo
išskrido medaus mėnesio. Bet tai ne bėda. Jų bendrovė
naudodavosi dar ir kelionių agentūros paslaugomis,
Nikas turėjo jos darbuotojo namų telefoną. Jo verslo
kelionės to vaikino sąskaitą kasmet papildydavo septyn-
ženkle suma.
Jis gerokai nustebo sužinojęs, kad nėra tiesioginių
skrydžių iš Kenedžio oro uostą į Florenciją. Jam teks
persėsti Romoje. Dėl to šiek tiek suirzo, nes pailgės ke­
lionės laikas, bet dviejų dienų turėtų pakakti. Užsisakęs
pirmosios klasės bilietą į lėktuvą, mieste turėtų būti
antrą valandą po pietų, tada iš oro uosto išsinuomotu
automobiliu iškart važiuos į Grand Hotel, kuriame taip
pat rezervavo kambarį.
Puiku.
Nikas spustelėjo greitojo rinkimo mygtuką ir iš res­
torano, kuris buvo vos už kelių kvartalų, užsisakė tailan-
dietišką makaronų apkepą. Laukdamas peržiūrėjo kitus
vynuogyno dokumentus, bet nieko naujo nesužinojo.
Antoniniu šeimai šis vynuogynas priklauso jau penkis
L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 21
šimtmečius. Princas Vitorijus jį paveldėjo iš savo tėvo;
jo duktė tikriausiai perims jį iš savo tėvo, nors šis verslas
jos, regis, visiškai nedomino.
Alesijai Antonini rūpėjo tik vakarėliai. Nors save va­
dino viešųjų ryšių atstove, laiką leido Romoje su žmo­
nėmis, garsėjančiais savo turtais. Nikui nereikėjo daug
pastangų įsivaizduoti kokia ji. Egocentriška. Savimyla.
Ir nuobodulį varanti kvaiša. Niujorke tokių merginų
irgi buvo, ir nemažai.
Bet tai jam neturėtų rūpėti.
Reikalus jis tvarkys su jos tėvu. Žinoma, stengsis
baigti kuo greičiau.
Tame pat voke aptiko dar vieną raštą, surašytą ant
kreidinio popieriaus su karališkojo kryžiaus ženklu vir­
šuje. Kai sužinos tikslų atvykimo laiką, ponas Orsinis
prašomas apie tai pranešti princo sekretorei. Princas
norįs ne tik atsiųsti automobilį, bet ir pats atvyks į oro
uostą pasitikti pono Orsinio. Ir, savaime suprantama,
ponas Orsinis yra laukiamas svečias jo viloje kalnuose, į
kurį bus nuvežtas tiesiai iš Florencijos.
Nikas paskambino į Italiją. Tuo metu ten buvo pu­
siaunaktis, todėl jis paliko žinutę atsakiklyje, siaubinga,
kaip pats manė, italų kalba pranešė tik svarbiausią in­
formaciją apie tai, kad atvyksta jau rytoj, tačiau ne­
pasakė nei skrydžio numerio, nei atvykimo laiko, bet
mandagiai atsisakė pasiūlymo paviešėti viloje.
Kai rinkdavo informaciją apie parduodamą turtą, jis
visada gyvendavo atskirai.
Suskambėjo skambutis. Durininkas atnešė tailan-
dietišką apkepą. Nikas pavalgė neatsitraukdamas nuo
nešiojamojo kompiuterio, paskui dar kartą peržiūrėjo
vynuogyno dokumentus.
Iki pusiaunakčio jam kilo daugybė klausimų, į
22 | SAND RA M ARTO N

kuriuos neturėjo atsakymų. Tačiau tikėjosi, kad princas

į juos atsakys.
Princas, - pagalvojo Nikas ir nusijuokė.
Visas šis reikalas —lyg koks nevykęs pokštas.

Peretolos oro uosto laukiamojoje salėje Alesija žings­

niavo pirmyn ir atgal, jos paskutiniai kantrybės likučiai
baigė išsekti.
Jei tai pokštas, jis tikrai nevykęs, —pagalvojo ji. Buvo
visiškai nejuokinga.
Tas banditas Orsinis paskambino vidurnaktį ir pa­
liko jai žinutę. Nejau jam trūksta proto susiprasti, kad
Italijos ir Amerikos laikai skiriasi?
Tikriausiai trūksta.
Jis juk nusikaltėlis. Jo intelekto koeficientas —ne di­
desnis nei kokio šliužo. Zinutė įkalbėta siaubinga italų
kalba. Įkalbėta? Veikiau įlota Sicilijos tarme. Šitaip tarp
savęs kalbasi tik padugnės... bet kaip kitaip jis turėtų
kalbėti?
Tačiau teko pripažinti, kad jo balso tembras visai
mielas. Žemas. Šiek tiek prikimęs. Senis, o balsas kaip
jaunuolio.
Bet įdomiausia tai, kad toji žinutė buvo visiškai be­
prasmė. Jis atvykstąs šiandien. Alesija piktai prunkšte­
lėjo. Kurgi ne. Juk tai seniai buvo sutarta su jos tėvu.
Dar kažkas apie viešbutį, nors jam buvo pranešta, kad
galės apsistoti viloje. O apie skrydį, atvykimo laiką...
Nieko.
Jai teko gaišti laiką ieškant informacijos apie visų
lėktuvų, kuriais jis galėjo atskristi iš Londono, Pary­
žiaus ar dar iš kur, nusileidimo laiką. Susidarė ilgas są­
rašas —nuo lėktuvų, atskrendančių anksti ryte, iki šio,
 L E I S K TAVE M Y L Ė T I | 23

paskutiniojo, kuris turėtų atskristi iš Romos.

Čia, šioje purvinoje salėje, ji vaikštinėjo valandų va­
landas. Sugaišo visą dieną.
Ji tyliai nusikeikė. Į ją nustebusi pažiūrėjo pro šalį
skubanti vienuolė.
— Būtum manimi dėta, —sumurmėjo Alicija vie­
nuolei į nugarą, o pati pagalvojo: Aš tuoj išprotėsiu!
Skelbimų lentoje blykstelėjo pranešimas apie dar
vieną nusileidusį lėktuvą. Grazie a D io! Atskrido lėk­
tuvas iš Romos. Jame turi būti ir Orsinis. Keleiviai išlips
per penkias minutes. Dešimt minučių užtruks, kol pa­
siims savo lagaminus. Dar dešimt, kol patikrins pasus...
Ji nebejautė kojų.
Avėjo D ior aukštakulnius. Veikiau kojūkus. Kvailai
pasielgė, bet bateliai derėjo prie dramblio kaulo spalvos
Armani kostiumėlio. Ji apsirengė labai rūpestingai, ir
ne todėl, kad būtų norėjusi nustebinti tą Cezarį Orsinį,
bet kad jam primintų, kas yra ji ir kas yra jis, nors gal
šį kartą ir prašovė, bet tiek to. Vienas Dievas težino, ką
jos tėvas buvo prikalbėjęs tam žmogui apie šį siaubingą
sandorį, bet dirbdama Romoje ji prisižiūrėjo daugybę
nešvarių dalykėlių, todėl žinojo, kad svarbiausia susi­
kurti gerą įvaizdį.
Tas banditėlis nori įsigyti Antoninių vynuogyną?
Turės paklusti jos taisyklėms. Ji turi teisę jas diktuoti,
ypač kai tėvas visą atsakomybės naštą užvertė jai ant
pečių. Taigi, jei būtų jos valia, pirmoji taisyklė būtų ta,
kad jokiam galvažudžiui iš Amerikos net į galvą nešautų
mintis kelti kojos į Toskanos žemę.
Ak. Pagaliau. Salėje pasirodė pirmieji iš Romos
atskridę keleiviai. Trys kunigėliai. Vidutinio amžiaus
moteriškė, sunkiai tempianti savo lagaminą. Du pa­
augliai su kuprinėmis ant pečių. Išvargusi motina su
24 I SAND RA M ARTO N
knirkiančiu kūdikiu prie krūtinės. Senukas su lazdele.
Jauna porelė, susiėmusi už rankų.
Ir vyriškis.
Aukštas, tamsiaplaukis, apsivilkęs nepriekaištingu,
be jokios abejonės pagal užsakymą siūtu kostiumu, jis
žengė lengvu, bet tokiu plačiu žingsniu, kad Alesija, pa­
mačiusi sunkiai tramdomo pykčio iškreiptą veidą, ne­
jučia pasitraukė.
Ir apsiriko, nes jis žengė žingsnį dešinėn.
Jie susidūrė.
Ne. Per stipriai pasakyta. Jis tik šiek tiek prisilietė
prie jos...
Ją visą nukrėtė lyg būtų trenkusi elektros srovė.
Jis pažvelgė j ją. Matyt, irgi pajuto tą patį, nes staiga
prisimerkė. Vyriškio akys buvo tamsios, tokios spalvos
būna stipri ir tiršta espreso kava. Kokie įspūdingi veido
bruožai, —pagalvojo Alesija atgavusi amą. Siaura nosis,
nedidelė kuprelė tarpuaky. Ryškus smakras. Išraiškingos
lūpos.
Griežtas vyriškas veidas. Gražus...
- Atleiskite...
Alesija sumirksėjo. Vyriškio balsas buvo ledinis ir
niūrus, kaip ir veidas. Ir jis buvo nenuoširdus. Tas jo
atleiskite iš tikrųjų nuskambėjo kaip traukis man iš kelio.
Ji taip pat prisimerkė.
Žengė žingsnį į šalį.
- Nieko tokio, - tarė ji tokiu pat lediniu balsu.
Jo tamsūs antakiai pakilo aukštyn.
- Puikumėlis, - sumurmėjo jis ir nusekė jai iš paskos.
Puikumėlis, kurgi ne. Na ir įžūlumas. Jis kreipėsi an­
gliškai; ir ji, daug negalvodama, jam atsakė taip pat. Jis
juk iš Amerikos, o visi žino, kokie jie, tie amerikiečiai,
yra iš tikrųjų.
L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 25
Pala.
Arja i tik pasigirdo, ar jo balsas kažką priminė? So­
drus. Siek tiek prikimęs. Bet švelnus, nors aštrus...
Triukšmingas bruzdesys grąžino ją į tikrovę. Plūste­
lėjo naujas keleivių srautas. Juos stebėti buvo įdomu lyg
kokį paradą, bet tarp jų Cezario Orsinio nebuvo. Nė
vieno trumpo ir drūto, įsisupusio į paltą ir su senama­
diška fetrine skrybėle ant akių.
Kažkoks nesusipratimas, tegul tėvas tvarkosi pats.
Jai jau pakaks.
Alesija nuėjo prie automobilio. Pasuko raktelį. Nu­
leido langus. Įjungė variklį. Mersedesas mandagiai, bet
galingai suriaumojo. Pėstieji, kurie spietėsi po dengtu
stogu, į jį nekreipė jokio dėmesio. Eiti per kelią nepai­
sant eismo Italijoje buvo įprasta. Toks žaidimas ne bai­
liams - nesvarbu, ar esi keleivis, ar sėdi už vairo.
Iš lėto ji stūmė mersedesą pirmyn. Nors ir nenoriai,
minia pamažu prasiskyrė, padarydama siaurą tunelį.
Alesija stipriau nuspaudė pedalą, paskui dar stipriau...
Ir staiga kažką kliudė.
Išgirdo dūžtant stiklus. Pamatė, kad žmonės prasi­
skyrė.
Dieve, kas d a r ? - pagalvojo žiūrėdama, kaip atsidaro
vairuotojo durelės. Išlipo vyras, apėjo aplink savo fe-
rarį - po velnių, ir pataikyk tu man kaip tik į ferarį, -
žvilgtelėjo iš pradžių į pažirusius stiklus, paskui į ją...
Prakeikimas!
Juk tai jis. Tamsiaplaukis ilgšis amerikietis. Jo veidas
nebuvo piktas, jis buvo tiesiog įsiutęs. Alesija mielai
būtų susigūžusi sėdynėje, nes jis plačiu žingsniu ėmė
artintis prie jos. Bet ji lėtai giliai įkvėpė ir išlipo iš auto­
mobilio, nutaisiusi ramią šypseną.
- Atleiskite, - gyvai tarė ji, - aš jūsų nepastebėjau.
26 | SAND RA M ARTO N

—Nepastebėjote? Gal manėte, kad mano automo­

bilį vairuoja robotas?
Ji norėjo paklausti, kaip gali automobilį vairuoti
robotas, bet laiku susigriebė ir nutylėjo. Norėjo tik
vieno - kuo greičiau grįžti į vilą, nors ir ne į savo, bet
vis tiek į namus, išsispirti iš nežmoniškai spaudžiančių
batelių, nusivilkti suglamžytą kostiumėlį, įsipilti taurę
vyno... gal netgi dvi...
—Na? Ar žado netekote?
Jis kalbėjo įžeidžiamai, lyg dėl visko būtų kalta ji.
Bet Alesija tokia nesijautė. Automobilį jis buvo pastatęs
už stovėjimo aikštelės ribų. Ji, tiesa, taip pat, bet argi tai
ką nors keičia?
—Iš pradžių norite mane pereiti kiaurai. Dabar kė-
sinatės pervažiuoti\ - Jis sučiaupė lūpas. - Ar bent kada
apsidairote, prieš ką nors darydama?
Kad šiek tiek sumažintų įtampą, Alesija išsitiesė.
—Man nepatinka jūsų tonas.
—Jum s nepatinka mano tonas?
Jis nusijuokė. Bjauriai. Įžeidžiamai. Alesija prisimerkė.
—Šitaip kalbėtis beprasmiška, - tarė ji lediniu
balsu. —Siūlau apsikeisti informacija apie draudimą.
Nė vienas nesame sužeistas, o ir jūsų prasto skonio au­
tomobilis tik šiek tiek apgadintas. Todėl atleisiu jums ir
užgaulų toną.
—Mano automobilis prasto skonio? Mano tonas
užgaulus, bet jūs atleidžiate? —Vyras veriamai ją nu­
žvelgė. - Koks velnias apsėdęs šią šalį? Tiesioginių skry­
džių iš Niujorko nėra. Trumpas stabtelėjimas Romoje
ištįsta iki trijų valandų, teko laukti net tris valandas, nes
kažkoks idiotas mechanikas pametė atsuktuvą, o kai aš
protingai pareiškiu, kad norėčiau išsinuomoti lėktuvą,
nes nenoriu stumdytis užmušinėdamas laiką...
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 27

Jis vis kalbėjo, bet ji nebesiklausė. Mintis vijo mintį.

Jis atskrido iš Niujorko? Persėdo Romoje? Ilgesnis su­
stojimas nei planuota?
- Ar kalbate itališkai? —paklausė ji.
Pertrauktas sakinio viduryje jis pažiūrėjo į ją lyg į
idiotę.
- Ką?
- Aš klausiu, ar jūs...
- Ne. Nekalbu. Moku kelis žodžius, ir viskas, o jūs
kas, iš pasų kontrolės?
- Pasakykite ką nors. Itališkai.
Jis vėl žvilgtelėjo į ją. Tada gūžtelėjo pečiais lyg no­
rėtų pasakyti: Ir ką gi, suim site m ane kaip nusikaltėlį? Ir
pasakė kelis žodžius itališkai.
Alesija aiktelėjo.
Suprato, kad tai nemandagu, bet buvo susijaudi­
nusi, nors argi tai kam nors rūpėjo? Nustebo ne dėl to,
ką jis pasakė, bet dėl jo Sicilijos tarsenos. Žodžius ištarė
kaip Sicilijos gyventojas, —žemu kimiu balsu...
- O koks jūsų vardas? - sušnabždėjo ji.
- Atleiskite?
- Jūsų vardas! Koks jūsų vardas?
Nikas įsirėmė rankomis į šonus. Ką gi. Tikriausiai jis
pateko į kitą planetą.
O gal tai senoji Marko Polo versija? Vaikai kartais
žaidžia tokį kvailą žaidimą murdydamiesi baseine —
vienas šaukia Markas, o kitas jam atsako Polas. Žaisti
tokį žaidimą daug proto nereikėjo, bent jau ne daugiau,
negu jo turi ši agresyvi pikta mažylė, —nors mažyle jos
tikrai nepavadinsi, - iš pradžių ji vos neperėjo per jį
kiaurai, o vėliau kėsinosi ir pervažiuoti...
- Atsakykite! Kas jūs toks? Cezaris Orsinis?
- Ne, —prisipažino Nikas.
28 | SAND RA M ARTO N

- Ar tikrai?
Jis nusijuokė. Tai išgirdusi, ji nuraudo.
- Manau, kad esate kaip tik jis. Žinokite, dėl jūsų
sugaišau visą dieną.
- Ką norite tuo pasakyti?
- Ogi tai, kad prakiurksojau čia begalę valandų
laukdama, kol atskrisite.
Nikas paniuro.
- Tik jau nesakykite, kad esate Vitorijus Antoninis,
vis tiek nepatikėsiu.
- Aš jo duktė, Alesija Antonini. — Ji kilstelėjo
smakrą. - O jūs, kaip matau, ketinate apsimesti tuo,
kas iš tikrųjų nesate!
- Jūs paklausėte, ar esu Cezaris Orsinis. Ne, aš ne
Cezaris. Aš Nikas Orsinis. Cezaris yra mano tėvas.
- Jūsų tėvas? Tai neįmanoma. Nežinojau, kad planai
pasikeitė.
- Vadinasi, - šaltai tarė Nikas, —lygiosios, nes ir
man niekas nepranešė apie kokius nors planų pasikei­
timus. Mane turėjo pasitikti jūsų tėvas. Aišku, jeigu bū­
čiau to norėjęs.
- Nieko nesuprantu.
- Ir vėl lygiosios. Nes ir aš nesuprantu, ką bublenate
sau po nosimi, panelyte, ir...
- Kur buvote šitiek laiko?
- Atsiprašau?
- Tai visiškai paprastas klausimas, sinjore. Kur bu­
vote tuo metu, kai aš blaškiausi čia, šioje salėje, žings­
niuodama iš vieno jos galo į kitą?
- Kur buvau? - Nikas irgi iškėlė smakrą. - Pirmo­
sios klasės Alitalia laukiamojoje salėje Romoje. Patikė­
kite, princese, ten irgi nuobodu.
- Prašom į mane taip nesikreipti.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 29

Nikas nužvelgė išsidraikiusią Alesijos Antonini šu­

kuoseną, susiglamžiusį Armani kostiumėlį ir batelius,
kuriuos ji mielai būtų nuspyrusi šalin.
—Taip, —tarė jis, —regis, suklydau.
Ji nuraudo.
—Aš tikėjausi...
—Kad atvyks mano tėvas. Taip. Si dalis man aiški.
Bet neaišku, ką jūs čia veikiate? Ir kurgi jūsų tėtušis su
vairuotoju?
—Vadinasi, tikėjotės, kad kas nors jus pasitiks. Ta­
čiau nepranešėte nei atvykimo laiko, nei kuria oro linija
atskrisite. Net nestabtelėjote laukiamojoje salėje pasi­
dairyti tėvo ar jo vairuotojo ir nepasivarginote pranešti į
vilą, kad jų nėra. Kas nors apie tai ir man būtų pranešęs.
—Na, man labai gaila, kad viskas vyko ne pagal ka­
rališkąjį protokolą, princese, bet gyvenime ne viskas
klostosi taip kaip nori.
—Dar kartą kartoju, aš ne princesė. Ir visa tai ne­
turi nieko bendra su protokolu. Užuot pranešęs tikslią
informaciją apie savo atvykimą, palikote nieko vertą ži­
nutę telefone...
—Jei būčiau tai padaręs, mane būtų pasitikęs jūsų
tėvas. Arba ir jūs pati, kaip ką tik sakėte. O aš neno­
rėjau, kad kas nors, paėmęs mane už rankos, nuvežtų į
tą jūsų vilą ir aiškintų, kad turėčiau būti laimingas už
suteiktą galimybę investuoti į vynuogyną, kuris jums
tikriausiai yra tikra nelaimė.
—Maniau, kad jį ketina įsigyti jūsų tėvas. O saky­
damas, kad jis mums yra nelaimė...
Alesijai užgniaužė kvapą pamačius, kad jis eina prie
jos. Jam prisiartinus, ji buvo priversta atlošti galvą,
kad matytų jo veidą. Nors ir avėjo batelius, kurie
30 | SAND RA M ARTO N
viduramžiais būtų buvę puiki kankinimo priemonė, jis
buvo gerokai už ją aukštesnis.
—Mane čia atsiuntė mano tėvas, —jo tonas buvo
grėsmingai šaltas. - O jums patariu atsargiau rinkti žo­
džius. Įžeiskite kurį nors iš Orsinių, ir įžeisite juos visus.
Tai pasakęs Nikas suraukė kaktą. Kodėl jis šitaip?
Tas, kuris užgaulioja jo brolius arba, dar blogiau, jo mo­
tiną ar seseris, tas, žinoma, įžeidžia juos visus. Bet įžeisti
senį? Doną, tą bjaurų ir amoralų muziejaus eksponatą?
Ar, įžeidžiant jį, įžeidžiami ir kiti Orsiniai?
- Žinau, kas jūsų tėvas. - Alesija Antonini lyg užsis­
pyrėlė laikėsi savo.
Jis pažiūrėjo tiesiai jai į veidą. Iš kuodo, susukto kaip
ir pridera tvarkingai damai, styrojo išsipešusios ilgos
auksinės garbanos. Akys plieskė atviru maištu. Vienas
skruostas buvo kažkuo ištepliotas, taip ir norėjosi per­
braukti per jį pirštu.
Apskritai ji visa buvo kažkokia išsidraikiusi.
Ir vis dėlto atrodė pritrenkiamai. Tai pamatė tik
dabar. Buvo stulbinama, bet elgėsi arogantiškai. O į jį
žvelgė su didžiausia panieka.
Nikas sukando dantis.
Ji klijavo jam tas pačias etiketes kaip ir jo tėvui. Iš
tikrųjų jis kitoks, bet kažkodėl neskubėjo to neigti. Ji
buvo iš aristokratų; jo tėvas - iš prasčiokų. Kartą Nikas
pasidomėjo la fa m iglia kilme ir išsiaiškino, kad kai
kurių tos organizacijos narių šaknys siekia banditizmo
laikus, kiti buvo iš skurdžių, kadaise sukilusių prieš tur­
tingus ir žiaurius žemvaldžius.
Tai nebuvo svarbu. Kad ir kokia būtų jo tėvo kilmė,
Nikui jo gyvenimas atrodė niekingas.
Vis dėlto buvo šioks toks skirtumas - toks gyvenimo
L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 31
būdas vienaip atrodė modernioje Amerikoje ir visiškai
kitaip čia, archajiškoje žemėje. To jis dar nebuvo patyręs.
—Aš taip pat žinau, kas yra jūsų tėvas, —tarė jis
šiurkščiai. —Tikiuosi, dar nepamiršote, kad jūsų vynuo­
gynas sulaistytas kitų žmonių prakaitu?
—Nereikia skaityti socialinės ekonomikos paskaitų!
Be to, viskas seniai pasikeitė.
—Iš tikrųjų... —Nikas šaltai šyptelėjo. —Dabar jūs ir
jūsų tėvas priversti maldauti pinigų iš manęs, iš Orsinio.
Alesija suakmenėjo.
—Antoninių giminė išmaldos neprašo! O jūs pa-
mirštate, kad mes kreipėmės ne į jus, o į Cezarį Orsinį.
Ji, žinoma, teisi. Jis čia tik tam, kad surinktų infor­
macijos savo tėvui...
—Na, sinjore, - sumurkė ji, - pagaliau jus užčiaupiau.
Ji nusišypsojo. Nikui suspaudė skrandį. Toje šypse­
noje slypėjo ištisi šimtmečiai; iš jos galėjai suprasti, kad
prasčiokai niekada neprilygs karaliams, ir jam dingte­
lėjo, kad žaidimo taisyklės pasikeitė.
Jis taip pat šyptelėjo ir, matyt, jo šypsenoje buvo
kažkas, dėl ko nuo jos veido pamažu dingo aukštesniajai
klasei būdinga niekinama išraiška. Ji norėjo žengti į šalį,
bet Nikas čiupo jai už riešo ir truktelėjo į save.
—Planai tikrai pasikeitė, princese.
—Paleiskite mane!
Jis paleido, bet ta pačia ranka suėmė jai pečius. Jo
pirštais slystelėjo švelnios auksinės garbanos.
—Tikrasis investuotojas, - tyliai tarė jis, - esu aš, o
ne mano senis.
—Mano tėvas tvirtino kitaip!
Nikas sukando dantis. Ji žvelgė į jį savo mėlynomis,
beveik violetinėmis akimis. Matė, kad ji suglumo. Po
perkūnais, jis taip pat.
32 | SA N D RA M ARTO N
Gal jis ir prasčiokas, bet vis dėlto vyras. O ji —mo­
teris. Ir ši moteris privalo suvokti, kad dabar ne šešio­
liktas, o dvidešimt pirmas amžius.
Nikas žvilgtelėjo į jos lūpas, paskui - j akis.
—Klausykite, princese, —tarė jis šiurkščiu it švitrinis
popierius balsu. - Jums teks derėtis su vienu iš Orsinių,
ir tai būsiu aš.
Alesija Antonini, princesė Antonini, papurtė galvą.
- Ne,'—tarė ji, bet jis ją nutildė vieninteliu būdu,
kuriuo vyrai paprastai nutildo tokias moteris.
Jis suėmė jai plaukus, prisitraukė prie savęs ir pabu­
čiavo.
Trečias skyrius
Laikas tarsi sustojo.
Alesija buvo tokia suglumusi, kad net nereagavo.
Ant kūno jautė tvirtas nepažįstamojo rankas. Jo
lūpas ant savųjų. Jo kūno karštį, vyrišką jėgą, sklin­
dančią iš jo liekno, bet stipraus raumeningo kūno...
Ji aiktelėjo. Įsiutusi ir piktai riktelėjusi pasuko galvą,
įsirėmė rankomis jam į krūtinę, o nepajėgusi išsiva­
duoti, sugniaužė kumščius.
Labai klaidingas sprendimas.
Jis ranka vis dar buvo suėmęs jai plaukus, taigi, ji ne­
galėjo išvengti bučinio. Savo plačiu delnu perbraukęs jai
per nugarą uždėjo jį ant paskutinio stuburo slankstelio
ir tvirtai truktelėjo prie savęs.
Gal jis kvaištelėjęs?
L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 33
Bučiavo ją taip lyg turėtų tam teisę. Jis dar jai parodys,
ką gali, jis atsiims savo, ir velniop padorumą, velniop ap­
linkinius žioplius ir tai, kad abu pajuto vienas kitam an­
tipatiją, vos susitikę, nors tai buvo prieš kelias minutes.
Ji tvirčiau įsirėmė jam į krūtinę. Stūmė nuo savęs tą
tvirtą raumenų griūtį, o nepavykus ėmė raitytis veržda­
masi iš geležinio jo glėbio.
Ir vėl prašovė pro šalį, tik šį kartą dar labiau.
Sustandėjęs jo vyriškumas staiga įsirėmė tiesiai jai į
pilvo apačią
Alesijai apmirė širdis.
Ji ėmė virpėti, jis neatitraukė savo lūpų, bučiavo, ir
ji buvo priversta atkraginti galvą. Tikriausiai dėl to jai
staiga susisuko galva, o po kojomis susvyravo žemė.
Pasigirdo keistas garsas. Gal tai ji vos girdimai su­
inkštė, o gal Nikolas Orsinis trūksmingai atsiduso lyg
koks laukinis?
Ji pakėlė rankas. Apkabino jį per pečius. Perbraukė
jam per plaukus. Jos lūpos prasivėrė...
Ir tada viskas pasibaigė.
Tvirtai suėmęs ją už rankų, jis stumtelėjo ją nuo
savęs su tokia jėga, kad ji atsimerkė.
Nustebusi pažvelgė į jį. Jo veidas buvo persikreipęs
ir nusėtas dėmių, o iš po tankių tamsių blakstienų buvo
matyti tik du obsidiano spalvos ruoželiai. Jis buvo tvirtai
sukandęs dantis, o ties išsišovusiais skruostikauliais susi­
metusios vos įžiūrimos rausvos raukšlelės.
Alesija mielai būtų trenkusi jam per veidą. O dar
mieliau - pasprukusi.
Bet ji susivaldė. Plėšrūnui negalima rodyti savo
baimės. Tą ji suprato, dar būdama dvylikos, kai vieną
vėlyvą vakarą viena klaidžiojo po auksaspalves Toskanos
kalvas ir netikėtai akis į akį susidūrė su milžinišku lokiu.
34 | SAND RA M ARTO N
Savo ilgais aštriais nagais jis būtų galėjęs lengvai sudras­
kyti ją į skutelius.
Nors siaubingai išsigando, ji nepajudėjo iš vietos. Po
kurio laiko, kuris jai prailgo iki amžinybės, žvėris sušno- j
pavęs atsitraukė ir pranyko krūmuose.
Kaip ir tąkart, ji ir dabar prisivertė stovėti ramiai. Ne
tik laukiniai žvėrys, bet ir žmonės mano, kad yra stiprūs
tiek, kiek sugeba įvaryti baimės kitiems.
Todėl Nikas Orsinis ją pabučiavo, bet ir ji nuo jo
nebėgo dėl tos pačios priežasties. Giliai įkvėpusi, atgalia
ranka ji tyčia lėtai nusišluostė lūpas.
—Jei norėjote padaryti man įspūdį, —tarė ramiu
balsu, - jums nepavyko.
Jis šyptelėjo.
—Nejaugi.
Iš jo tono buvo aišku, kad tai ne klausimas. Alesija
jo pastabą praleido pro ausis.
—Perspėju, sinjore, jei dar kartą bandysite ką nors
panašaus...
—Tik prašom manęs negąsdinti. Nieko iš to nebus.
Dieve, šitas žmogus - tikras bjaurybė! Alesija kilste- j
Įėjo smakrą.
—Sei un barbaro!
—Manote, kad aš barbaras? - nusišaipė jis. - Nagi,
meilute. Varyk. Sakyk, ką galvoji. —Sukta jo šypsenėlė
dingo. - Pinigai juk mano rankose. Jei to nepamirši, !
mudu puikiai viską sutvarkysime.
Alesija įbedė akis į nepakenčiamą amerikietį ir nebe- !
pajėgė susivaldyti.
—Nėra ko tvarkyti, sinjore. Planai pasikeitė. Anto­
nimams priklausantis vynuogynas nebeparduodamas.
Veltui sukorėte tokį kelią.
Nikas prisimerkė. Princesė stovėjo tiesi, pečiai atlošti,
L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 35
galva maištingai pakelta aukštyn. Ji niekina jį, na ir
puiku. Nieko daugiau jis ir nesitikėjo. Tai buvo matyti iš
pat pradžių. Bet kodėl tada jis pabučiavo ją?
Ar todėl, kad parodytų jai tikrąją vietą?
Netiesa.
Jis su moterimis šitaip nesielgdavo. Nebuvo šven­
tasis, tas tiesa, bet seksu kaip ginklu paprastai nesinau­
dodavo. Be to, nebuvo iš tų vyrų, kurie verčia moterį
daryti ką nors prieš jos valią.
Šiaip ar taip, jei ir norėjo parodyti jai tikrąją vietą, su­
laukė priešingo rezultato. Neatrodė, kad ji būtų sukrėsta;
išliko tokia pat šalta ir priešiška. Prieš atsiplėšdamas nuo
jos lūpų jis spėjo pagalvoti, kad bučinys ją pakeitė. Nes
ji suglebo. Prigludo prie jo. Prasižiojo ir netgi sudejavo...
O gal dejavo jis?
—Ar girdite, ką sakau, sinjore? Važiuokite namo.
Grįžkite atgal. Jums čia nebėra kas veikti.
Nikas pažvelgė į ją. Jis suprato, ką ji norėjo pasakyti.
Kad yra ne tik barbaras, bet dar ir banditas iš Sicilijos.
Tikras Orsinis. Ir kad to nepakęstų jokia moteris, juo
labiau ji.
—Savaime suprantama, visas jūsų patirtas išlaidas
mes kompensuosime.
Tas imperatoriškasis mes. Princesė kreipėsi į savo pa­
valdinį. Nikas šyptelėjo, sukryžiavo rankas ant krūtinės
ir atsirėmė į ferarį. Tiems, kurie stodavo į mūšį prieš jį
tarybos posėdžių kabinetuose ar kur kitur provincijoje,
tokia šypsena paprastai įvarydavo baimės.
Po perkūnais, —pagalvojo jis, —g a l man sutiktP.
- Koks malonus pasiūlymas, - pasakė jis ramiai.
- Taip. Galite juo pasinaudoti. —Ji žvilgterėjo į fe-
rario buferį. - Jis šiek tiek aplamdytas. Atsiųskite mums
sąskaitą.
36 | SAND RA MARTON

—Ar ją atsiųsti kartu su... kaip jūs teikiatės jį pava­

dinti? Su mano patirtų išlaidų sąrašu?
—Kaip norite. O dabar, sinjore...
—O dabar arrivederci, ar tai norite pasakyti?
—Noriu? —paklausė ji elegantišku niekinamu tonu.
Tačiau pati anaiptol neatrodė elegantiškai. Nikas dar
kartąją nužvelgė, pažiūrėjo j jos batelius, kurie akivaizdžiai
spaudė, tada į susiglamžiusį šilkinį kostiumėlį ir galiau­
siai į išsitaršiusius plaukus. Beveik visas ovalus jos veidelis
buvo uždengtas smulkių saulės nublukintų garbanėlių.
Visa ji buvo kažkokia išsidraikiusi.
Tai tinkamiausias žodis.
Ji atrodė lyg būtų ką tik išlipusi iš vyriškio lovos. Tai
galėtų būti ir jo lova, ir nuo šios minties Niko kūnas įsi­
tempė. Pagalvojo, kaip jaustųsi, jei šią princesę išrengtų
nuogą ir jos šaltą išdidumą paverstų karšta aistra.
Jis pabandė tai įsivaizduoti. Bet kodėl jis apie tai
galvoja? Alesija Antonini yra graži, bet gražios būna ir
statulos. Jai stinga švelnumo, meilumo ir patrauklumo.
Ji net netraukia kaip iššūkis, ji apskritai nejaudina.
Mintis, kad galėtų ją pasiguldyti į lovą, —po velnių, juk
ką tik ją pabučiavo, - Niką įsiutino.
Velniop viską, —pagalvojo jis, bet susivaldė.
—Žinote, buvote teisi, —netikėtai tarė jis, —kelionė
buvo ilga. Aštuonios valandos skrydžio iš Niujorko į
Romą, tada trys valandos oro uoste, o kur dar laikas,
kurį teko kaip nors prastumti.
—Ir, žinoma, norite, kad už tą laiką jums nedelsiant
būtų atlyginta.
Ji pasakė tai lyg savaime suprantamą dalyką. Nikas
matė, kaip atidarė rankinę ir, šiek tiek joje panaršiusi,
išsitraukė čekių knygelę.
—Malonėkite pasakyti sumą...
 L E I S K TAVE M Y L Ė T I | 37

Ji aiktelėjo, nes jis sugriebė jai už riešo. Jo pirštai

giliai įsikirto jai į odą. Nedaug trūko, kad būtų ją per-
drėskęs. Nikas visiškai nekreipė į tai dėmesio, netgi juto
savotišką pasitenkinimą.
—Ar jūs visada tokia savimi pasitikinti, princese? O
gal šitaip elgiatės tik su manimi?
Ji blykstelėjo akimis.
—Paleiskite mane, pone Orsini.
Nikas kreivai šyptelėjo.
—Kodėl nebe sinjoras? Vadinasi, nebesu vertas šio
vardo, nes nepasiduodu jūsų provokacijoms?
—Nesuprantu, ką norite tuo pasakyti. Jei tučtuojau
manęs nepaleisite...
—Vėl gąsdinate, princese? —Jis kreivai šyptelėjo. —
Gal išklausykite, prieš gąsdindama?
—Ką išklausyti? —Ji žvelgė taip, lyg būtų norėjusi jį
užmušti.
Puiku, —niūriai pagalvojo jis. Kuo ji darėsi piktesnė,
tuo daugiau džiaugsmo jis patyrė įsivaizduodamas save
užgulusį šią ledinę kvaišą. Jis sugriebė ją dar tvirčiau ir
palinko prie pat veido.
—Kartoju, man teko nemažai padirbėti. Jau sa­
kiau, kad daug laiko praleidau tyrinėdamas jūsų tėvo
atsiųstus dokumentus apie jums brangų vynuogyną.
Juose daug įvairios informacijos. Labai daug, bet dar
daugiau neaiškumų.
—Nežinau, kokius dokumentus matėte, ir man tai
nė kiek nerūpi. Jūs jau...
—Nebepageidaujamas? Ką tik mane atleidote. Dabar
jau esu nebepageidaujamas. —Niko šypsena buvo tokia
pat šalta kaip ir tonas. —Antoninių šeimai priklausantis
vynuogynas netrukus turėtų žlugti.
—Tai ne jūsų reikalas.
38 [ SAND RA M ARTO N
- Ketveri metai blogo oro gerokai pakenkė vynuo­
gėms. Jūsų tėvas nutarė užveisti naujų sodinukų, bet tai
buvo klaida. Jo sprendimai rinkodaros požiūriu buvo nie­
kiniai. Nors aš nė velnio neišmanau apie vynininkystę...
- Malonu girdėti, kad tą pripažįstate.
- Bet gerai išmanau investicijų reikalus. Atlikau
kai kuriuos skaičiavimus, dar kartą viską patikrinau ir
labai greitai man paaiškėjo, kad jūsų tėvas nepateikė kai
kurių dokumentų, ne mažiau svarbių už tuos, kuriuos
teikėsi pateikti.
- Nesuprantu, ką turite omenyje, —tarė ji, bet Nikas
suprato, kad ji meluoja.
- Manau, kad suprantate. Jūsų tėtušis princas į vy­
nuogyną investavo mažiau nei gavo pelno. Ir kur jis
sukišo tuos pinigus, pupyte? Žirgų lenktynėms? Loši­
mams? Moterims?
Alesija įsiutusi pabandė ištraukti rankas iš jo gniaužtų.
- Pakaks, pokalbis baigtas!
- Be pinigų, o mudu abu žinome, kad tam prireiks
penkių milijonų eurų, tiek ir prašo jūsų tėtušis, taigi, be
pinigų apie šį šeimos verslą netrukus bus galima kalbėti
tik būtuoju laiku.
- Jūs tikrai išmanote šeimos reikalus, - tarė ji ir pa­
raudo.
Žinoma, neatspėjo, bet to nežinojo, o Nikas ir nesi­
rengė jai aiškintis. Ji mano, kad jį slegia fam iglia našta?
Tegu. Po velnių, gal net geriau, jei šitaip galvos. Netgi
jautė saldų pasitenkinimą, kad tokia moteris bus pri­
versta priimti pagalbą iš vyro, apie kurį buvo susidariusi
tam tikrą nuomonę.
- Prieita galutinė riba, —tarė jis, —ir jums reikės
mano pinigų. Galiu lažintis, kad jūsų tėvas su džiaugsmu
ir jums tą patį pasakytų.
L E I S K T AVE M Y L Ė T I 39
- Iš tokio žmogaus kaip jūs man nieko nereikia!
- Nesvarbu, kad penki šimtmečiai karališko gyve­
nimo per akimirksnį nueis perniek?
- Manote, man tai rūpi?
- Dar ir kaip, antraip nebūtumėte šiandien pati va­
žiavusi pasitikti tokio prasčioko kaip aš.
- Klystate, pone Orsini. Šiandien, kaip jūs teikėtės
pasakyti, atvykau čia tik todėl, kad... Nes...
Ji sumirksėjo. Nikas suprato, kad ji stengiasi suvokti,
kas iš tikrųjų vyksta. Ją atsiuntė jo pasitikti. Ji viena ats­
tovavo princo sutikimo delegacijai. Būdama viena iš
Antoninių, ji nepratusi turėti reikalų su prasčiokais, bet
nebuvo įgaliota jo atstumti.
Tad nenuostabu, kad žiūrėjo į jį išplėtusi akis lyg
būtų prisiminusi kažką, ko neturėjo teisės pamiršti.
Jis netgi būtų galėjęs atspėti ką.
Princesė užsimojo kur kas daugiau nei sugebėjo. Ji
neturi jokių galių. Faktiškai prilygo vairuotojui, pa­
siųstam sutikti atvykstančio bankininko.
- Kas nors ne taip? —Nikas kreivai šyptelėjo. - Nejaugi
reikia taip ilgai galvoti, kad lieptumėte man išvykti? —Ka­
dangi ji neatsakė, jis išsitraukė mobilųjį telefoną ir atkišo
jai. —Štai. Paskambinkite savo tėtušiui. Pažiūrėsim, ką jis
pasakys apie jūsų ketinimą išsiųsti mane atgal.
Alesija pažvelgė į pailgą plastiko gabalą kaip į tik-
sinčią bombą. Tada pakėlė akis į jį laikantį vyrą.
Bastardo insolente*!
Jis puikiai žinojo, kad ji neskambins. Tik nesuprato
kodėl.
* Bastardo insolente (it.) —įžūlus šunsnukis.
40 | SAND RA MARTON

M amyte, —pagalvojo ji. —Kaip galėjau tave pamiršti,

m am ytei
Vos prieš kelias akimirkas iš pykčio ji buvo praradusi
sveiką nuovoką. Ir pagaliau atsitokėjo. Matyt, teks su­
sidėti su velniu. Jei nori, kad jos motina liktų sanatori­
joje, ji negali pavyti šalin Nikolo Orsinio. Privalo su juo
derėtis, kad ir kas nutiktų.
Jis tikras bjaurybė.
Bjauri ir jo profesija, jei tik nusikalstamą veiklą ga­
lima vadinti profesija. O tas jo bučinys ir įsitikinimas,
kad jam niekas negali atsispirti, kad jis kaip vyras yra ir
jos pasaulio viešpats...
Per silpnai pasakyta —bjaurybė.
l iek to.
Taip greitai juo nenusikratys. Jis tiesiog užgriuvo jai
ant galvos, bet ji žinojo, kaip jį suvaldyti. Tokios pro­
blemos yra jos duona. Tikriausiai Alesijos tėvas manė,
kad viešųjų ryšių paslaugos reikalingos tik turtuoliams
ir savimyloms. Tačiau jis viską vertino iš senosios Romos
ir jos gyventojų romėnų pozicijų.
Jos pasaulis kitoks.
Alesijai prireikė ištisų mėnesių, kol išmoko ben­
drauti su jos firmai atstovaujančiais žmonėmis.
Pasitelkė net savo karališką titulą, nors mintis, kad
sudėtingame šių dienų pasaulyje vis dar paisoma titulų,
jai buvo bjauri. O visa kita? Velniškai sunkus triūsas.
Apsaugoti savo klientus nuo apsikvailinimo buvo
viena iš Alesijos pareigų. Jei vis dėlto tai įvykdavo, tek­
davo švelninti pasekmes akylai stebint, kad net ir tokiu
atveju nebūtų nukrypta nuo numatyto plano.
Jos klientai paprastai būdavo malonūs talentingi
žmonės. Bet pasitaikydavo ir kitokių. Kai kurie manė,
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I I 41

kad dėl savo galios ir pinigų, o dažnai ir geros išvaizdos,

jie prilygsta dievams, bet tokių buvo palyginti nedaug.
Ji neabejojo, kuriai kategorijai reikėtų priskirti Ni-
kolą Orsinį, ir tuo, kad sugebės jį sutramdyti. Tiesą
sakant, šitaip klostantis įvykiams kito pasirinkimo ji ir
neturėjo.
—Kas yra, princese? Pamiršote tėtušio telefono nu­
merį?
Ji sumirksėjo ir pažvelgė į jį. Nors ir barbaras, tas
banditas Nikolas Orsinis atrodo įspūdingai - kito žo­
džio jam apibūdinti ji nerado. Tikras vyriškumo įsi­
kūnijimas. Dirbdama Alesija buvo sutikusi daugybę
puikiai atrodančių vyrų. Aktorių, verslininkų, turtingų
vyriškių, galinčių įsigyti tinkamų drabužių ir automo­
bilių, kurie šiems gražuoliams suteikdavo dar ir žavesio.
Amerikietis taip pat vilkėjo brangiais drabužiais ir
buvo nepriekaištingai susišukavęs. Jis buvo tiesiog... Ar
tinka vyrą vadinti puik iu? Bet kaip tik toks jis ir buvo.
Jis buvo puikus, ir ne dėl drabužių ar šukuosenos.
Tiesiog buvo puikus.
Jo tankūs plaukai - juodi tarsi stipri kava. Akys irgi
tamsios kaip naktis, nosis nemaža, bet tiesi, burna ryž­
tinga, o skruostikauliai lyg iškalti. Netgi tas griovelis tarp
nosies ir lūpų, kaip jis vadinamas? Panosė. Taip, panosė.
Ar ne kvaila šitaip vadinti tokią erotišką veido dalį?
Tiesą sakant, jis buvo jaudinamai seksualus. Aukštas,
raumeningas, bet lieknas. Griežti veido bruožai. Ryš­
kios lūpos. Tobulas sudėjimas, glotni oda. Jau buvo tai
patyrusi. Žinojo, kokios karštos jo lūpos, nes jis bučiavo
ją. Jei tada būtų bent kiek prasižiojusi, dabar žinotų,
kokio skonio jo liežuvis...
- Gerai įsižiūrėkite, princese. Ir pasakykite, ar jums
patinku.
42 | SA N D RA M ARTO N

Alesija pažvelgė į jį. Jo tonas buvo užgaulus, spok­

sojo įžūliai.
Ji pajuto, kad rausta.
Niko kūnas patrauklus, ir tai ją labai paveikė. Ste­
bėjosi pati savimi. Vyro išvaizda neturėjo jai jokios
reikšmės. Gyvendama su tėvu, kuris svaidydavosi
šiurkščiais žodžiais ir dažnai ją įžeisdavo, ji išmoko
greitai susitvardyti.
—Nemanau, - atkirto ji lediniu balsu, —kad atro­
dote kaip laukinis, sinjore Orsini, bet išorė gali būti ir
apgaulinga.
Jis patylėjo, tada gūžtelėjo pečiais.
—Jūsų tėvas, kaip ir manasis, yra toks koks yra, prin­
cese. O aš... aš esu toks, kokį matote priešais save.
Alesija kilstelėjo antakius. Iš pradžių, išgirdusi jo atsa­
kymą, sutriko. Bet paskui suvokė, kad jis norėjo tik pa­
sakyti, jog ji teisi. Jis yra dono sūnus, susijęs su savo tėvo
pasauliu, kuris gal ir garbinamas kur nors senosios Sicilijos
pakampiuose, bet visur kitur padorių italų yra niekinamas.
Ir su juo jai teks derėtis.
Taigi, vynuogyno žvalgytuvės rytoj. Vakare —ofici­
alūs pietūs. O kitą dieną jis išvyks, amžiams išnyks iš
jos gyvenimo.
Visa tai ji iškęs.
Bet tėvas pageidavo, kad ji pati vežiotų Orsinį, kad
jis apsistotų jų viloje... Apie tai negali būti jokios kalbos.
Jis pats išsprendė šį klausimą. Juk užsiminė, kad mėgsta
būti nepriklausomas. Tai įrodo ir tas jo feraris, matyt,
išsinuomotas. Gerai. Tiesiog puiku. O pasiūlymas apsi­
stoti viloje... Alesija padės jam išsirinkti viešbutį, jei jo
dar nesusirado, ir kas rytą atvažiuos jo pasiimti.
Pasirodo, viską galima išspręsti labai paprastai,
bet, jai dar nespėjus prasižioti, Orsinis spustelėjo savo
 L E I S K TAVE M Y L Ė T I | 43

telefono mygtuką ir pradėjo su kažkuo kalbėtis an­

gliškai. Netrukus paaiškėjo ir jo pokalbio adresatas. Tai
buvo ta pati agentūra, iš kurios jis buvo išsinuomojęs
ferarj ir kurios tarnautojui jis dabar karštai aiškino, kad
jų automobilis stovi kelkraštyje, iš kur jį reikėtų pasi­
imti. Jis šiek tiek apgadintas, jiems teks susisiekti su jo
draudimo bendrove. Ne, automobilis nenukentėjo, tik
mažas įbrėžimas. Tiesą sakant, atrodo, kad jam to auto­
mobilio apskritai nereikės.
—Kaip nereikės? - leptelėjo Alesija. - O kaip nuva­
žiuosite iki viešbučio? Tikriausiai esate užsisakęs vieš­
butį, tiesa?
Jis tik šyptelėjo. Neatitraukdamas nuo jos akių spus­
telėjo kitą mygtuką. Ji girdėjo, kaip jis atsisakė anksčiau
užsakyto kambario Grand Hotel. Tada užvožė telefono
dangtelį.
—Jūsų tėvas primygtinai prašė, kad apsistočiau jūsų vi­
loje ir sakė, kad jūs visur mane lydėsite. Ar taip, princese?
—Liaukitės mane taip vadinti!
—Betgi jūs tokia ir esate, ar ne? Princesė, kuri nuro­
dinėja savo pavaldiniams.
Alesija norėjo atkirsti, bet persigalvojo. Nutarė ne­
aušinti burnos ir mostelėjo galva į savo mersedesą, vis
dar stovintį už ferario.
—Lipkite vidun, —paliepė ji.
—Koks malonus ir svetingas pakvietimas.
Ji apėjo aplink automobilį, įsitaisė už vairo ir kan­
triai laukė, kol jis šiaip taip surangė savo ilgas kojas po
prietaisų skydeliu. Tada energingai įjungė variklį, pa­
važiavo atgal, stengdamasi dar kartą nekliudyti ferario,
išvažiavo į kelią ir įsiliejo į automobilių srautą.
—Dvi dienas, - sumurmėjo ji pro sukąstus dantis.
—Ką nors sakėte?
44 | SAND RA MARTON

Dieve, jis nepakenčiamas! Tas mielas tonas, malonus

elgesys... Viskas netikra lyg pernykštis sniegas. Priekyje
užgeso žalias ir įsijungė raudonas šviesoforo signalas. Su­
lėtinusi greitį Alesija privažiavo prie šviesoforo ir sustojo.
- Sakiau, kad galiu jums skirti dvi dienas. To pakaks
vynuogynui apžiūrėti, susipažinti su vyno gamybos pro­
cesu ir susitikti su tėvo administracijos atstovais.
Nikas užčiuopė automatinį įtaisą ir jį stumtelėjęs at-
sistūmė sėdynę atgal. Jis ir pats ketino Toskanoje būti
tik dvi dienas... bet jo planai pasikeitė.
- Gal ir taip, - tarė jis nutęsdamas žodžius. - Dvi
dienas?..
- Dvi, - nukirto Alesija. - Kaip sakiau, laiko netgi
daugiau nei reikia...
- Dvi savaitės, — tarė jis. - Šitiek man prireiks
sprendimui priimti. Ir aš, žinoma, pageidaučiau, kad,
išskyrus septynias valandas, visą likusį paros laiką jūs
būtumėte šalia.
Ji dėbtelėjo. Iš jos veido buvo matyti, kad ji sumišo,
ir dėl to Niką suėmė juokas, juo labiau kad ir jam pa­
čiam teko skubiai keisti kruopščiai suplanuotą savo dar­
botvarkę, bet, po perkūnais, jis pamokys šią moterytę
paklusnumo.
- Gal išprotėjote? Tikrai nesirengiu kentėti dvi sa­
vaites...
Nikas palinko virš jos. Susirado jos lūpas. Ėmė bu­
čiuoti, o kai ji loštelėjo atgal, norėdama ištrūkti, nenu­
stodamas bučiuoti suėmė ranka jai už smakro ir bučiavo
tol, kol išgirdo ją dejuojant, tada lūpomis pražiodė ir
švelniai krimstelėjo nepaprastai švelnią jos apatinę lūpą...
Už jų pasigirdo nekantraujančio automobilio garso
signalas.
Nikas paleido Alesiją ir atsisėdo tiesiai.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 45

— Dvi savaitės, —tarė jis rimtai. —Jei jums iš tikrųjų

reikia tų pinigų, anksčiau jų negausite.
Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės ir įsistebeilijo į
priekį. Jautė, kad ji žiūri į jį. Jiems už nugarų vėl pyp­
telėjo automobilis, šį kartą ne vienas, ir netrukus pasi­
girdo tikra garsų kakofonija.
Alesija nesusivaldė ir vėl stipriai nusikeikė.
Tada nuspaudė greičio pedalą, ir mersedesas nu­
skriejo greitkeliu.

Ketvirtas skyrius
Nikas ne iš tų, kurie patiki savo gyvenimą kitiems.
Jo gyvenimas priklausė nuo to, kaip gebėjo tvar­
dytis. O šitai sugebėjo visi Cezario sūnūs.
Jei seniu imdavo domėtis spauda, bet kuriuo metu
priešais nosį tau galėjo kyštelėti mikrofoną ar filmavimo
kamerą, ir geriausias būdas bendrauti su tais be skru­
pulų į asmeninį gyvenimą besibraunančiais idiotais —
laikyti liežuvį už dantų ir neprarasti savitvardos.
Šios paprastos pratybos Nikui labai pravertė ne tik
Mažosios Italijos skersgatviuose, bet ir karo zonose,
kuriose teko dalyvauti kaip jūrų pėstininkui, o vėliau -
prašmatniuose tarybos posėdžių kabinetuose, derantis
dėl milijoninių sandorių. Jis nesuko sau galvos, ar jo pa­
sitikėjimas savimi ir savitvarda padeda ir kitomis aplin­
kybėmis, bet dabar, sėdėdamas šalia Alesijos Antonini
jos mersedese jis suprato, kad pateko į bėdą.
Jie jau važiavo beveik dvidešimt minučių. Dar
46 I SAND RA M ARTO N

dvidešimt, ir jam po kojų, pagalvojo Nikas, arba prasi-

trins skylė, nes jis ištisai spaudė menamą greičio pedalą,
arba paprasčiausiai nustums princesę ir vairuos pats.
Kiek jai —dvidešimt penkeri? Šešeri?
Jis pažvelgė į griežtą jos profilį, sučiauptas lūpas, į
vairą įsikirtusias rankas. Nors buvo jau tamsu, bet būtų
galėjęs lažintis, kad jos kumščių krumpliai pabalę.
Šiaip ar taip, kad ir kokio amžiaus ji būtų, dar teks
ilgokai palūkėti, kad apie ją būtų kuriamos taip praside­
dančios istorijos: Kartą viena pagyvenusi dam a važiavo
keliu...
Neverta apie tai kabėti. Viena jo teta buvo aštuo­
niasdešimt penkerių. Net ir ji šitaip nevažinėdavo. Be
to, jis jau buvo per senas, ir jo tokie dalykai nebedžiu-
gino. Dabar Nikas buvo mirtinai išsigandęs.
Ne itin smagu tai pripažinti vyrui, kuris apskritai
nežino, kas yra baimė.
Bent nežinojo iki šiol.
Iki dabar.
Alesija sugebėjo išspausti vos dvidešimties mylių
greitį, o kiti automobiliai lėkė šimto mylių per valandą
greičiu. Na, gal šiek tiek lėčiau. Jų greitis gal buvo de­
vyniasdešimt, bet jos —tikrai dukart mažesnis. Šiaip ar
taip, ji kėlė pavojų eismui.
To Alesija arba nesuvokė, arba nekreipė dėmesio.
Automobiliai švilpė pro šalį garsiai pypsėdami.
Skriejo pro juos iš abiejų pusių, o kadangi princesė
pasirinko viduriniąją eilę, vairuotojai atsidarę dešinįjį
langą laidė užgaulias replikas, kurias palydėdavo dar ir
nepadorūs gestai.
O taip, vieno piršto kombinacija buvo naudojama
tiek Manhatane, tiek ir čia, Toskanoje.
Alesija vairavo nekreipdama į juos dėmesio.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 47

Nagi, —niūriai mąstė Nikas, —reikėtų ką nors sakyti.

Arba daryti. Atsargiai, ieškodamas tinkamų žodžių, jis
atsikrenkštė.
—Eee, gal kas nors atsitiko automobiliui? —Jis kiek
patylėjo. - Norėjau pasakyti, ar dėl to važiuojate taip lėtai?
—Važiuoju tinkamu greičiu.
—Na taip, bet man, tiesą sakant, atrodo kitaip.
—O man, tiesą sakant, - atrėžė ji lediniu balsu, -
nerūpi, ką jūs manote.
Jokio subtilumo.
—Tiesą sakant, —tarė Nikas pabrėždamas žodžius, —
ir man taip atrodo. Tik aš mandagiai bandau pasakyti,
kad reikėtų derintis prie kitų automobilių greičio.
—Tai jų problema.
—Tai jų problema?
—Aš taip manau. Važiuoju tinkamu šiam paros
laikui greičiu ir paisau kelio dangos.
—Kelio dangos? Juk oras geras. Kelias lygus ir tiesus.
Transportas juda taip kaip reikia, išskyrus...
— vairuoju, ne jūs, pone Orsini.
Pone Orsini. Ji buvo dar piktesnė negu anksčiau;
jam dingtelėjo, kad nuo jos nuotaikos priklausė, ar jis
buvo ponas, ar sinjoras.
—Žinoma, jūs. Bet...
Didžiulis sunkvežimis prašvilpė taip arti, kad ga­
lėjai paliesti jį ranka. Nikas susigriebė ir vėl pėda spau­
džiantis grindis.
—Paklausykite, princese...
—Sėdžiu savo automobilyje. Esu savo šalyje. Puikiai
žinau, kokiu greičiu man važiuoti. Ir dar norėčiau, kad
manęs šitaip nevadintumėte.
—Princese? —Nikas pašnairavo į ją. —Betgi jūs tokia
ir esate, argi ne?
48 I SA N D RA M ARTO N

—Ne visai. Italijoje monarchijos nebėra nuo 1946

metų, taigi, nebeliko ir titulų. Jie tapo relikvija, atgy­
vena ir...
Pyp! Py p p y p pyyyyyp!
—Po velnių! —suriko Nikas. —Ta mašina vos...
—Vairuotojas lekia per greitai.
—Ne! - Nikas atsilošė sėdynėje ir sukryžiavo rankas
ant krūtinės. - Norėčiau pažiūrėti į akis tam, kas mokė
jus vairuoti, —sumurmėjo jis.
Alesija pažvelgė iš pradžių į jį, paskui į kelią.
Gal tikrai aš kalta, - nervingai mąstė ji.
Jos niekas nemokė vairuoti. Bent jau ne taip, kaip
tikriausiai įsivaizdavo Nikas. Žinoma, to sakyti neke­
tino. Ji nesuprato, kodėl jis pyksta. Juk vairuoja atsar­
giai. Saugiai. Visada taip vairuodavo. Argi ji kalta, kad
greitis italams teikia malonumo?
Be to, jos mokymosi vairuoti istorija buvo pernelyg že­
minama. Niekas neturi žinoti, kad ji tam pasiryžo vos prieš
kelerius metų, nes iki to laiko teko šokti pagal tėvo dūdelę.
Sis kietakaktis banditas iš Amerikos tikriausiai net
neįsivaizduoja, ką reiškia mergaitei gyventi su tėvu, ku­
riam savi malonumai rūpi labiau nei šeima.
Kai, būdama šešiolikos, ji pasiryžo mokytis vairuoti,
tėvas atrėžė, kad vairuoti jos padėties merginai nepri­
tinka. Aštuoniolikos ji išvyko mokytis į tariamai rimtą
koledžą Romoje, ten mokytis vairuoti nebebuvo jokio
reikalo, nes į paskaitas važiuodavo visuomeniniu trans­
portu. Be to, ji nenorėjo ginčytis.
Kai Alesijai sukako dvidešimt, ji baigė mokyklą ir
nuvežė niekam nereikalingą gautą diplomą parodyti
savo motinai į sanatoriją. Tą dieną ji buvo šviesaus
proto. Mama peržvelgė smulkiai prirašytą kvailą doku­
mentą, pažiūrėjo į Alesiją ir pasakė:
 L E I S K TAVE M Y L Ė T I | 49

—Tvarkykis savo gyvenimą, m ia bambina. Neleisk

jam užgniaužti tavyje dvasios.
Tai buvo išmintingas patarimas. Grįžusi namo Ale-
sija susikrovė lagaminą ir išvažiavo. Kartu su kitomis
trimis merginomis išsinuomojo Romoje butuką. Jos
tėvas įsiuto. Kaip ji drįsta jo neklausyti?
Jis nebedavė jai pinigų.
Ji įsidarbino padavėja. Tik tiek ir išmoko toje neva
prestižinėje mokykloje, kuri rengė mergaites tapti tur­
tingų vyrų žmonomis, ko iš jos, savaime suprantama, ir
tikėjosi tėvas.
Vieną rytą atsibudusi Alesija pagalvojo, kad gyventi
savarankiškai ir nemokėti vairuoti yra apgailėtina. Ji
šiaip taip įtikino savo buto drauges, kurios turėjo seną
fiatą, nuvežti ją už miesto ir leisti pavairuoti.
Tai buvo siaubinga diena —jos draugės visą laiką po
nosimi bambėjo poterius, - bet kai viskas baigėsi, Ale­
sija jau mokėjo vairuoti. Daugmaž. Jai pavyko išlaikyti
vairavimo egzaminą, bet ji taip ir neišmoko džiaugtis
pačiu vairavimu ar gerai jaustis judriame kelyje.
Salia sėdint svetimam žmogui, viskas dar labiau su­
sikomplikavo, juolab kad tas svetimas žmogus yra Ni­
kolas Orsinis.
Ar įmanoma, kad vienui vienas asmuo savo esybe,
nepasitenkinimu, vyriškumu užgožtų visą automobilio
erdvę?
Važiuoti į oro uostą pasitikti Orsinio vis dėlto rei­
kėjo tėvo automobiliu ir su vairuotoju. Bet kadangi
tėvas tai piršte piršo, ji atsisakė. Pati kalta, kad dabar
tenka laviruoti judriame kelyje ir šalia kęsti šio itin vy­
riško patino ugninį alsavimą automobilio salone, kuris
staiga neįtikėtinai sumažėjo...
—Figlio d i puttana!
50 | SAND RA M ARTO N

Nikolas Orsinis sušuko taip garsiai, kad beveik per­

rėkė garso signalą iš kita kelio juosta lekiančio milži­
niško sunkvežimio. Ir kaip jų mersedesas atsidūrė taip
arti? Alesija suspiegė; Nikolas pasilenkė, uždėjo delnus
jai ant rankų ir nukreipė automobilį į teisingą juostą.
Ji suprato, kad dar sekundė, ir būtų įvykusi nelaimė, ir
per tą sekundę pro akis praskriejo visas jos gyvenimas.
- Štai taip! - užriaumojo amerikietis. - O dabar suk
į kelkraštį.
Taip, —pagalvojo ji, —taip, sukti į kelkraštį, sukti į
kelkraštį, į kelk...
Niko rankos nuslinko ant mersedeso vairo. Jie išvai-
ravo automobilį į dešiniąją juostą, paskui staiga peršoko
į siaurą kelkraštį, nepaisydami pasipiktinusių vairuo­
tojų pypsėjimų.
- Stabdyk! - užriko jis, ir ji, dėkui Dievui, paspaudė
stabdį. Automobilis prieš sustodamas sudrebėjo, ir
Nikas išjungė variklį.
Kurį laiką abu sėdėjo nekrutėdami. Paskui Nikas
paleido vairą. Alesija nuleido rankas ant kelių. Auto­
mobilio saloną apgaubė tyla, buvo girdėti tik auštančio
variklio tiksėjimas.
Tiksėjo ir Niko pulsas, ir jis tai girdėjo. Jis stengėsi nu­
siraminti. Kai pagaliau prašneko, jo balsas buvo kimus.
- Lipk iš mašinos, Alesija.
Ji pažvelgė į jį.
- Atleiskite, bet...
- Daryk, ką sakau! Lipk iš tos velnio mašinos!
Vykdyti jo įsakymą? Ji pasimuistė.
- Nedrįskite man įsakinėti!
Nikas apibėrė ją virtine keiksmažodžių, kuriuos
jau buvo pamiršęs ir nebuvo vartojęs nuo vaikystės. Jis
atlapojo dureles iš savo pusės, plačiais žingsniais apėjo
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 51

automobilį, atplėšė jos dureles, stipriai truktelėjęs at­

segė saugos diržą ir jėga ištraukė ją iš salono.
- Ką darote?! - Alesija šaukė; raitėsi lyg ungurys ir
stengėsi atsistumti nuo jo sugniaužtais kumščiais. —Kad
jus kur velniai, Nikolai Orsini! Neturite jokios teisės...
- Per jus abu vos nežuvome.
- Nieko panašaus. Tas sunkvežimio vairuotojas...
- Tam sunkvežimio vairuotojui, matyt, labai rūpėjo
kuo greičiau nuvažiuoti į vietą, kur galėtų pasikeisti
trumpikes.
- Jūs ne tik bjaurus, bet dar ir nešvankus!
- Tačiau nekeliu pavojaus jokiai būtybei per šimtą
mylių!
Alesija vos tvardėsi, kad nepravirktų. Jis teisus. Ji
buvo siaubingai išsigandusi, pasibaisėjusi, tiesiog pri­
blokšta to, kas vos neįvyko, bet kodėl turėtų tai paro­
dyti šiam žmogui?
- Paleiskite mane, —griežtai įsakė ji.
- Sį toną patausokite kitiems, o ne man, juk ką tik
vos per jus nežuvau. O dabar sėskitės į keleivio vietą ir
nė krust.
- Niekas man neįsakinės. Aš ne kokia nors... Pone
Orsini! Sinjore! —Alesijos tonas vis kilo, nes Nikas ją
pakėlė ir persimetė per petį. Jos akys pritvinko pykčio
ašarų; ji sugniaužė kumščius ir, jam einant aplink auto­
mobilį, ėmė jais mosuoti į visas puses ir trankyti jam per
pečius. - Jūs negalite šitaip su manimi elgtis!
- Kaip matote, galiu, —sumurmėjo jis, statydamas
ją ant kojų ir siekdamas automobilio durelių.
- Bastardo, - sušnypštė ji. —Siete com e tutti i uom ini!
Jūs, vyrai, visi vienodi! Manote, kad moterys negali
pasirūpinti savimi, kad tik jūs, vyrai, sugebate priimti
sprendimus...
52 I SA N D RA M ARTO N

Pakaks, — pagalvojo Nikas, tada kilstelėjo Alesiją

nuo žemės ir pabučiavo.
Ji aiktelėjo. Priešinosi. Grūmėsi.
Jis nesiliovė.
Ir stebėjosi, tarsi iš šalies žvelgdamas svarstė, kodėl
tai daro.
Ją bučiuoti nebuvo jokio reikalo. Vyras paprastai bu­
čiuoja moterį, jei ji patinka. Jei jos trokšta. Jei geidžia
jos, o jis, Dievas mato, šios slidžios it ungurys būtybės
nei troško, nei geidė. Gal ją bučiavo iš pykčio? Tikrai
ne, po perkūnais. Niekados nebučiuodavo moters iš
pykčio. Nesuprato vyrų, kurie taip elgdavosi. Bučinys ir
įniršis neturi nieko bendra, bučiuojama norint pasimė­
gauti, prisiglausti...
Netrukus Alesija liovėsi muistytis, o jis liovėsi svars­
tyti, bučinys darėsi vis karštesnis, nevaldomas ir laukinis,
o kai ji pasistiebė ir panėrė pirštus jam į plaukus, jis su­
dejavo, pakišo rankas jai po švarkeliu, paskui po palaidi­
nuke, palietė šiltą jos odą, ir jai kažką sumurmėjus nea­
titraukiant savo lūpų, jis liežuviu praskyrė jai lūpas ir...
Pasigirdo čaižus pyptelėjimas.
Vyriškas balsas kažką sušuko. Nikas žodžių nesu­
prato, tam jo italų kalbos žinių nepakako, bet jų prasmę
suvokė ir nemokėdamas kalbos.
Jis uždėjo rankas jai ant pečių.
Pakėlė galvą.
Suvirpėjo visu kūnu.
Jis stovėjo šalia judraus greitkelio apkabinęs moterį,
kurios nepažinojo ir kurios nemėgo, nedaug trūko, kad
prispaudęs prie automobilio šono būtų nuplėšęs jai si­
joną, nudrėskęs kelnaites ir į ją paniręs.
Kažkokia velniava, - pagalvojo jis, o Alesija atsi­
merkė ir lyg apdujusi žiūrėjo į jį.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 53

—Nurimkite, —pasakė jis, bet, vos tai pasakęs su­

prato, kad prašovė.
Tuščias Alesijos žvilgsnis prisipildė sąmyšio, ir ne­
trukus jos akys išsiplėtė iš siaubo. Nepajėgdama atgauti
kvapo ji bandė kažką pasakyti. Gerai nemokėdamas
itališkai, Nikas iš pradžių nesuprato ir esmę suvokė tik
tada, kai ji pakartojo.
—Žinau, - pasakė jis. —Ir prašau man atleisti. Nesu­
prantu, kas man...
Ji skėlė jam antausį. Trenkė iš visų jėgų. Nuo smūgio
jo galva loštelėjo atgal.
—Labai gerai, - tarė jis, - gal šitai jus nura...
Būtų vožusi dar kartą, bet jis lyg nujausdamas čiupo
jai už riešo.
—Pakaks, —pasakė įspėjamai.
—Tu... jūs niekšas! Kiaulė!. Jūs... jūs tikras bjaurybė!
Pasipylė keiksmažodžiai, nors jis buvo girdėjęs ir sti­
presnių. Bet ne tai svarbiausia. Jis pabučiavo ją pirmas,
tas tiesa, bet ji bučiuojama nė karto nepasipriešino.
—Nurimkite, princese.
—Nurimti? Po to, ką padarėte?
Nikas prisimerkė.
—Aš tik stengiausi, —ramiai tarė jis, —kad per mus
niekas nenukentėtų.
—Kalbu ne apie tai. Turiu omeny tą jūsų... tą jūsų
nepakenčiamą vyriškumo demonstravimą! — Blyksė­
dama akimis Alesija staigiai nustūmė jo ranką. - Kas
toks manotės esąs?
Tai buvo nuvalkiota ir banali frazė, bet skaudi, nes
Nikas puikiai suvokė, ką ji norėjo pasakyti. Jis ėmė ar­
tintis prie jos, piktdžiugiškai stebėdamas, kad mergina
atsitraukė kelis žingsnelius atgal ir atsitrenkė į automobilį.
—Puikiai žinote, kas esu, mažyte. Esu tas, kuris
54 | SA N D RA M ARTO N

ketina išgelbėti karališką jūsų tėtušio subinę, bet tik tuo

atveju, jei gražiai su manimi elgsitės.
Ji pasibjaurėjusi atšoko. Po velnių, ji juk nekalta. Ir
kam jis prikalbėjo visokių nesąmonių? Bet ji pirmoji
moteris, sugebėjusi išvesti jj iš kantrybės. Norėjo čiupti
ją ir gerokai papurtyti.
Arba čiupti ir pabučiuoti, tada dar kartą ir dar, tol,
kol ji užmirš, kas esanti ir kas, jos manymu, yra jis, ir
bučiuoti tol, kol galiausiai atsisuks ir pati jį pabučiuos,
paskui dar kartą ir dar...
Bet Nikas apsigalvojo, žengė žingsnį atgal ir atsi­
krenkštė.
—Lipkite, laikas važiuoti.
Jis matė, kad ji dvejoja. Po perkūnais, ką čia svars­
tyti? Ji klaiki vairuotoja.
- Ar girdite, princese? Lipkite į automobilį.
Ji įdėmiai pažvelgė į jį. Ką dar sumanys? Jos akyse
žibėjo pykčio ašaros. Jos drabužiai buvo baisiai netvar­
kingi, tą jis jau buvo pastebėjęs. Buvo be vieno batelio,
matyt, jis nukrito tuo metu, kai persimetė ją per petį.
Ir vis dėlto ji graži.
Graži ir lengvai pažeidžiama, nors Nikas niekaip ne­
galėjo suprasti, kodėl tai pastebi ir apskritai kodėl jam
tai rūpi.
Jis mostelėjo galva į atviras automobilio dureles. Ka­
dangi neturėjo kitos išeities, ji įžūliai kilstelėjo smakrą,
ir jį suėmė juokas. Bet jis ne toks kvailas, kad pratrūktų.
Paprasčiausiai trinktelėjo durelėmis, apėjo automobilį
ir... štai, kur jos batelis —guli žolėje. Pakėlė jį, numetė
ant užpakalinės sėdynės šalia savo kelioninio krepšio ir
atsisėdo už vairo.
Netrukus jie jau važiavo greitkeliu, šį kartą darniai
įsilieję į eismo srautą.
 L E I S K TA V E M Y L Ė T I | 55

•¿K

Ištisą valandą abu nepratarė nė žodžio. Alesija pra­

bilo pirmoji:
- Tuoj bus rodyklė j vynuogyną. Reikės pasukti į
dešinę.
Netrukus priekiniai žibintai apšvietė nedidelę me­
dinę lentelę. Joje paauksuotomis raidėmis buvo užra­
šyta Antonimų pavardė, žemiau matyti herbas. Grifas,
o gal liūtas, skydas ir kalavijas. Nikas kreivai šyptelėjo.
Kažin koks būtų Orsinių herbas, jei jį turėtų? Pistoletas,
durklas ir krūva pinigų?
Jie įsuko į vieškelį —ilgą ir tiesų pusės mylios kelią su
tuopomis abipus. Priešais, už kalnelio, Nikas pamatė kaž­
kokį statinį. Tai buvo vila - didelė, įspūdinga ir grakšti.
- Automobilį galite pastatyti priešais namą.
- Ačiū, kad pasakėte.
Po velnių, —pagalvojo jis, —kodėl viskas šitaip p a ­
sisuko:’ Juk ji tik pasakė tai, ką reikėjo. Bet kodėl jos
žodžiai skamba kaip įsakymas?
Nikas sustojo prie plačių marmurinių laiptų. Kol iš­
lipo iš automobilio, Alesija, avėdama tik vieną batelį ir
gerokai šlubčiodama, jau buvo pasiekusi laiptų vidurį.
Nikas nuo užpakalinės sėdynės čiupo savo kelioninį
krepšį, jos batelį ir nuskubėjo iš paskos. Atsivėrė ma­
syvios dvigubos durys, ir jų šviesoje pasirodė vyrukas,
vilkintis drabužiais lyg iš senoviško kino filmo.
- Tai Josefas, —lediniu balsu pristatė Alesija. —Jis
parodys jums skirtus kambarius.
Šiuos žodžius ji ištarė vos pasukdama galvą - vėl
buvo karalienė, o jis tik pavaldinys. Nikas kreivai šyp­
telėjo.
- Princese?
56 SA N D RA MARTON

Ji atsisuko ir iš aukšto pažiūrėjo į jį. Nesiliaudamas

šypsotis jis mestelėjo jai batelį.
—Tikriausiai nenorėsite pasirodyti pusnuogė, —tarė
jis. —Gal šitai derėjo, kai buvome vieni, bet...
Alesijos veidas plykstelėjo raudoniu. Ji prasižiojo,
bet tuoj pat užsičiaupė, nusisuko ir pradingo ilgame
koridoriuje. Josefo veide, kaip ir reikėjo tikėtis, nekrus­
telėjo nė raumenėlis.
—Eikite paskui mane, sinjore, —tarė jis ir norėjo pa­
imti jo kelioninį krepšį.
—Nusinešiu pats, dėkui.
Nedidelė ir menka, bet vis dėlto pergalė.
Ilgais marmuriniais laiptais jie pakilo į antrąjį
aukštą. Čia viskas priminė muziejų. Aukštos lubos. Pa­
auksuoti angeliukai. Protėviai ištįsusiais veidais, įtariai
žvelgiantys iš paveikslų ant sienų.
Blogiau nei muziejuje, —niūriai mąstė Nikas. - M u­
ziejai ir tai būna jaukesni.
Josefas palydėjo jį į kambarius. Svetainė, miegamasis,
vonios kambarys. Gal sinjorui padėti išpakuoti daiktus?
Nikas atsisakė. Gal sinjoras norėtų užkąsti? Vien dėl
kvailos užgaidos Nikas ketino atsisakyti ir to, bet nuga­
lėjo sveikas protas, ir jis pasakė, kad gal ir suvalgytų kokį
sumuštinį su kava.
Josefas lankstydamasis išėjo. Nikas uždarė duris, nu­
simetė švarką, atsisegė viršutines marškinių sagas, atsirai­
tojo rankoves ir krito į pusės pokylių salės dydžio lovą. Su­
nėrė rankas po galva ir įsispoksojo į lubas, kur piemenėlis
su piemenaite rengėsi žaisti ne itin padorius žaidimėlius.
Vila tikriausiai labai sena. Ir labai brangi. Ar šitaip
norėta padaryti jam įspūdį? Jo butas per tris aukštus
Niujorke, nors statytas vos prieš dvidešimt ar panašiai
metų ir be jokių antikvarinių daiktų, tikriausiai kainavo
 L E I S K TA V E M Y L Ė T I | 57

nė kiek ne mažiau, žinant, kokios yra nekilnojamojo

turto kainos Manhatane.
Nikas sušnarpštė.
Kas jam darosi?
Jam tokie dalykai paprastai nerūpėdavo.
Kartais jis važiuodavo j Hamptoną praleisti savait­
galio ištaiginguose rūmuose, kitais kartais pasitenkin­
davo vienviečiu vagonėliu Adirondako kalnuose, ir nie­
kados jų nelygino ir nesvarstė, kuris geresnis.
Jis atsisėdo, nusivilko marškinius, užmetė juos ant
kėdės atkaltės ir nuėjo į vonios kambarį. Norėjo nesku­
bėdamas nusiprausti po karštu dušu, suvalgyti sumuš­
tinį ir gerai išsimiegoti.
'¿r*

Deja.
Dušas jį tikrai atgaivino. Liokajus atnešė nukrautą pa­
dėklą, ant kurio buvo ne tik sumuštinis ir kava, bet ir ne­
didelis indelis salotų, sūrio, vaisių ir traškučių. Lova buvo
patogi. Tačiau Nikas niekaip negalėjo užmigti ir antrą
valandą nakties, nors oras buvo vėsus, išėjo į nedidelį
balkonėlį, iš kurio matyti mėnulio šviesos užlietas sodas.
Kažkas sutrikdė jo miegą...
Bet kas čia? Kažkas sušmėžavo. Sodo takeliu lėtai
ėjo moteris ilgu permatomu drabužiu ir šviesiais aukso
spalvos plaukais, krintančiais iki juosmens.
Alesija.
Nikas negaišo. Užsitempė džinsus. Pusnuogis ir
basas išlėkė iš savo kambario, nusileido laiptais, perėjo
tyloje skendintį namą iki pat užpakalinių durų ir pa­
traukė į nakties apgaubtą sodą. Surado ją jau po kelių
sekundžių, suėmė per pečius ir atsuko į save. Ji nustebo,
bet neišsigando. Apskirtai atrodė taip... taip...
58 | SAND RA M ARTON

—Sinjore.
—Mano vardas Nikas, —tyliai tarė jis.
Viešpatie, kokia ji graži. Tiesiog tobula. Tikra pa­
sakų princesė.
Ji dvejojo. Ištark mano vardą, —pagalvojo jis lyg nuo
to priklausytų, ar laimės kovą. Po sekundėlės ji giliai
įkvėpė ir pasiryžo.
—Nikolai. Ką jūs čia veikiate?
—Negaliu užmigti. Regis, ir jūs.
—Si. Vis galvoju... galvoju apie tai, kas nutiko. Ten,
kelyje.
—Taip. Ir aš galvoju.
—E colpa mia, tai buvo mano klaida. Aš... prasta
vairuotoja.
Kitomis aplinkybėmis jis būtų nusijuokęs. Labai jau
švelniai pasakyta.
—Taip, iš tikrųjų. —Jis ištiesė ranką ir užkišo gel­
tonų plaukų sruogą jai už ausies. —Bet aš mąsčiau ne
apie jūsų vairavimą. —Suėmęs delnais jis kilstelėjo jos
veidą. —Mąsčiau apie tą bučinį.
Net ir mėnulio šviesoje matyti, kaip jos veidą užliejo
švelnus raudonis.
—Nenoriu apie tai kalbėti.
Nenori. Ir kodėl turėtų norėti? Toks, koks yra, jis
nepatinka jai. Ji taip pat jam nepatinka. Pradžia nieko
gero nežadėjo, netgi verslo sandoriui.
Ji teisi. Nikas taip pat nenorėjo apie tai kalbėti. Tie­
siog ją apkabino ir stipriai pabučiavo, paskui ėmė bu­
čiuoti vis stipriau, kol ji pagaliau taip pat prisiglaudė.
Tada paleido ją, apsisuko ir nuėjo.
 L E I S K T AV E M Y L Ė T I | 59

Penktas skyrius
Paprastai Nikas keldavosi anksti.
Įprato tarnaudamas jūrų pėstininku, tačiau šio
įpročio laikėsi ir vėliau, grįžęs į paprastą gyvenimą, nors
dabar taip elgėsi veikiau dėl malonumo nei iš įpročio.
Ryto tyla raminamai veikdavo visą dieną, ypač Manha-
tane; jam patikdavo išbėgti į Centrinį parką, kol jame
dar nebūdavo turistų, o gretimose gatvėse - spūsčių...
Aišku, jei tą naktį nemiegodavo su moterimi.
Seksas vos prabudus buvo vienas neabejotinų gyve­
nimo malonumų.
Tačiau šiandien jo lovoje moters nebuvo, nebuvo ir
Centrinio parko, į kurį galėjai patekti, vos perėjęs gatvę.
Kai atsibudo, jo mintys iškart ėmė suktis apie moteris ir
tos mintys, tiesą sakant, neleido jam užmigti pusę nakties.
Kas toji Alesija Antonini? Gal būtų geriau klausti,
ką ji veikia? Princesė —Ledo Princesė, po perkūnais. Bet
kodėl jam tai rūpi? Ji nepatinka jam, nepatinka ir tai, kad
ji kito luomo, bet ir ji tikriausiai jautė tą patį. Dievaži, gei­
džiamos moters nebūtina mylėti, - jei toks reiškinys kaip
meilė apskirtai egzistuoja, - bet ji turi bent jau patikti.
Kažkokia painiava... Ir kai auštant dangus nusidažė
rausvos ir gelsvos spalvos ruožais, o Nikas suprato, kad
nebeužmigs, nusimetė antklodę, apsivilko senus jūrų
pėstininko marškinėlius, įšoko į šortus ir sportbačius,
nusileido balkono laiptukais žemyn —jam verkiant rei­
kėjo pabėgioti.
60 | SA N D RA M ARTO N

Penkios mylios. Septynios. Jis nežinojo, ar toli buvo

nubėgęs, bet rasti atsakymų j visus klausimus apie Ledo
Princesę jam nepavyko net ir tada, kai per žliaugiantį
prakaitą nebematė kelio, o plaučiuose pritrūko oro.
Kai grįžo į vilą, saulė jau buvo aukštai. Jis įbėgo
vidun, užbėgo laiptais į savo kambarį ir, nuėjęs tiesiai į
vonią, atsuko čiaupą ir pakišo po juo delnus.
Deja, vanduo buvo šiltas. O jam taip norėjosi di­
delio ir šalto gurkšnio vandens. Virtuvėje, aišku, turėtų
būti butelis mineralinio.
Reikėtų paieškoti.
Nikas apsišluostė veidą ir pečius, užsimetė rankš­
luostį ant sprando, nubraukė juodus plaukus nuo
kaktos aukštyn ir atidarė duris į koridorių.
Visur buvo tylu.
Tuo geriau.
Nulipo laiptais ir patraukė į namo galą, kuriame,
kaip spėjo, turėjo būti virtuvė.
Puiku.
Pakeliui nieko nesutiko —nei virėjo, nei kambarinės
ar liokajaus. Didelė virtuvė irgi buvo tuščia.
Bet ne, ne visai...
Ten buvo Alesija, ji stovėjo priešais pravirą šaldytuvą
ir užvertusi galvą gėrė vandenį iš butelio.
Ją pamatęs, Nikas sutriko. Jis staiga sustojo, ir sport­
bačio padas čiūžtelėjo per grindų plyteles. Pasigirdo
garsas, panašus į lėlio klyksmą.
Ji greitai atsigręžė. Butelis išsprūdo, ir Alesijai ban­
dant jį pagauti, šliūkštelėjęs vanduo apipylė jai smakrą,
nubėgo per kaklą ir galiausiai susigėrė į berankovę tri­
kotažinę palaidinukę. Nikas pamatė, kad audinys ties
viena krūtimi patamsėjo.
 L E I S K TAVE M Y L Ė T I | 61

Jo pilvo raumenys susitraukė. Pagalvojo, kad kvaila

šitaip reaguoti į sušlapusią palaidinę.
—Ką jūs čia veikiate?
Paklausė taip, lyg būtų aptikusi jį kišant ranką į sie­
ninį seifą. Aišku, ji nesitikėjo būti užklupta, o jis —pa­
matyti moters, kuri dar vakar buvo šalta, išsidraikiusi ir
griežta, o dabar stovėjo priešais jį su šortais, trikotažine
palaidinuke ir sportiniais bateliais, plaukus susirišusi į
arklio uodegą, visa permirkusi prakaitu - drėgnas buvo
ne tik jos veidas, bet ir kūnas.
O viena jos krūtis, viena iškili apvalaina krūtis, buvo
gundomai patamsėjusi nuo šlakelio vandens.
Nikas nejučia prisiminė, kad šią naktį jis matė ją
palaidais ant pečių krintančiais plaukais, prisiminė jos
permatomą drabužėlį, tokį moterišką blyškioje mėnulio
šviesoje, dar pagalvojo apie tai, kaip ją pabučiavo ir kaip
ji atsakė taip pat...
Nikas pakėlė akis ir pažvelgė jai į veidą. Ji buvo įrau­
dusi. Jis pastebėjo, kad jai ties kaklo duobute smarkiai
plaka pulsas. Ar ir ji atmena tą bučinį?
—Sinjore, ką jūs čia veikiate?
Nakties prisiminimai išgaravo. Nikas šyptelėjo.
—Ieškau šeimos sidabro.
—Tikrai nenorėjau... —Ji dar labiau nuraudo. - Jūs
mane išgąsdinote, tik tiek.
—Jei taip, atleiskite. - Jis gūžtelėjo pečiais. - Buvau
pabėgioti. Grįžau atgal ir užsimaniau atsigerti ko nors
šalto. —Jis dar kartą ją nužvelgė nuo galvos iki kojų. —
Regis, ir jūs bėgiojote.
Alesija sunkiai nurijo seiles. Tai buvo fakto konsta­
tavimas, ne klausimas, ir ji galėjo jį nuleisti negirdomis.
Ar būtina Nikolui Orsiniui žinoti, kad ji buvo pabė­
gioti? Ji bėgiodavo kiekvieną rytą, kad ir kur būtų; dar
62 | SAND RA MARTON

gerokai prieš išvykdama iš namų ji patyrė, kad bėgio­

jant galima atsipalaiduoti, o jei bėgi labai labai greitai,
apima jausmas, kad gali pabėgti net nuo savęs.
Aišku, nuo savęs nepabėgsi. Dabar ji tai žino. Bet vis
tiek bėgiodavo. Jai patikdavo jausti, kaip sušyla raumenys,
kaip sunkiasi prakaitas. Si veikla jai atrodė itin patraukli
dar ir dėl to, kad, jos tėvo nuomone, ji yra nemoteriška...
Kodėl Nikolas Orsinis šitaip spokso? Jis nužiūrinėja
ją tarsi norėtų paglostyti, žvilgsniu glamonėdamas jos
lūpas, kaklą...
Jos kūną.
Alesija pasijuto lyg būtų per daug apsinuoginusi. Ne
fiziškai - būdama paplūdimyje, ji vilkėdavo dar mažiau
drabužių. Tai buvo kažkas kita, sudėtingiau, tarsi suvo­
kimas, kad jis įžvelgia joje tai, kas jam neturėtų rūpėti.
Visa tai sužadino praeitos nakties prisiminimus. At­
minė, kaip jis bučiavo ją. Kaip ji atsakė į jo bučinį.
Savo pasibaisėjimui pajuto, kad spenelis po sumir­
kusia palaidine ima standėti, o oda - šiurpti, tarsi ji
lauktų, kad ją paliestų. Nuojauta sakė, kad reikėtų ap­
sisukti ir bėgti. Bet protas - kad pabėgdama padarytų
didžiausią kvailystę.
Todėl ji tik iškėlė smakrą.
—Tai mano namai, — tarė ji lediniu balsu. —Jei
noriu, tai ir bėgioju, ir niekas negali man to uždrausti.
Dieve, kodėl ji taip kvailai kalba? Kodėl jos žodžiai,
jos mintys susijaukia, vos tik ji kreipiasi į šį vyrą?
Jis prisimerkė. Sukryžiavo rankas ant plačios krū­
tinės, įdegusios saulėje ir raumeningos kaip ir rankos.
—Žinoma, kad negali. —Jo balsas buvo ramus. —C
man derėjo paprašyti leidimo.
—Ne, —skubiai tarė ji, - žinoma, ne. Aš tik norėjai
pasakyti... —Aš ir p a ti nežinau, ką norėjau pasakyti, -
 L E I SK T AVE M Y L Ė T I | 63

liūdnai pagalvojo ji. Žodžiai byrėjo lyg iš lekiančio trau­

kinio, nespėjus jų apgalvoti. Ji staiga pasisuko į šaldy­
tuvą, išėmė iš jo vandens butelį ir atkišo jam. —Tikriau­
siai ištroškote.
Nikas šyptelėjo.
- Dėkui.
Jų pirštai, jam imant butelį, susilietė. Alesiją tarsi
elektra būtų nukrėtusi. Ji susijuokė.
- Elektros iškrova.
- Tikrai elektros, - pritarė Nikas, neatitraukdamas
nuo jos akių. Tada atsuko butelio kamštuką, užvertė
galvą ir nugėrė didelį gurkšnį. Siaura vandens srovelė per
apatinę lūpą nuvinguriavo jo ilgu saulėje įdegusiu kaklu.
Vanduo ten turėtų būti sūrus, ir jeig u j i paliestų štai tą
vietą liežuviu...
Alesija krenkštelėjo, bet apsimetė, kad užėjo kosulys,
nors kojos iš silpnumo ėmė linkti.
Nikolas nuleido butelį ir klausiamai kilstelėjo savo
juodą antakį aukštyn.
Nagi, sakyk ką nors, - piktai paragino save Alesija. -
Pasakyk ką nors juokinga.
Nepavyko. Tarsi kas būtų parišęs liežuvį. Toji, kuri
duoną pelnydavo kalbindama klientus, sutaikydavo
priešus, staiga prarado kalbos dovaną.
Tačiau mintys sukosi be perstojo!
Dio, šis vyras tikras gražuolis! Nors jis jai nepatiko ir
I niekados nepatiks, teko pripažinti, kad šis vyras atrodo
■ ■ tiesiog įspūdingai.
Platūs pečiai. Išpuoselėti raumenys. Iš po šlapių prie
> kūno prilipusių marškinėlių buvo gerai matyti rau­
menys ir plokščias pilvas, jo klubai buvo siauri, ilgos
i kojos raumeningos. O veidas... Tikras angelo veidas.
Arba velnio. Griežtų bruožų. Prakaulus. Išraiškingos
64 | SAND RA M ARTO N

lūpos, tokios gali įsisiurbti į josios arba su nežabota

aistra, arba neįtikėtinai švelniai...
—...tik jūs ir aš. Abu drauge.
Alesija sumirksėjo. Jis prisimerkęs stebėjo ją savo
tamsiomis akimis iš po tankių, juodų kaip suodžiai
blakstienų. Jai ėmė degti skruostai.
—Ką mudu darytume, tik jūs ir aš?
Tamsūs antakiai vėl šoktelėjo aukštyn.
—Bėgiosime, tik tiek. Ką kita mudu galėtume
drauge daryti?
—Ne. Nemanau, kad pavyktų. Turiu galvoje... Aš
manau...
Po perkūnais, ką gi ji m anoi Alesija pasitraukė nuo
jo ir padėjo išgertą butelį šalia kriauklės.
—Laikas ruoštis, —griežtai tarė ji. —Po valandos
mūsų laukia susitikimas su tėvo žmonėmis.
Ji apėjo jį lankstu, aukštai iškėlusi galvą ir laikyda­
masi labai tiesiai, kaip tikra princesė, nors iš tikrųjų pui­
kiai suprato, kad kurį laiką buvo virtusi visai kitu žmo­
gumi. Moterys į Niką ne kartą buvo taip žiūrėjusios, ir
jis žinojo, ką tai reiškė.
Tačiau nesitikėjo, kad ir jis į visa tai sureaguos taip
greitai ir audringai.
Todėl tyčia stengėsi sušvelninti padėtį laidydamas
šmaikščias pastabas. Antraip, velnias, antraip būtų padaręs
tai, ką norėjo padaryti, ko norėjo jie abu, ir nedelsdamas.
Čiupti jai už riešų. Prisitraukti. Suspausti glėbyje,
įsisiurbti į lūpas. Traukti į save žemiško tikros moters
aromato, sklindančio nuo jos šiek tiek prakaituotos
odos. Kilstelėti ją ant stalo, apipilti bučiniais kaklą, iš­
bučiuoti spenelius, čiulpti juos per šlapią palaidinę, kuo
giliau įtraukti į burną, tuo pat metu ranka praskėsti jos
šlaunis, užkišti pirštus už šortų krašto, užčiuopti jos
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 65

karštąją vietelę, kuri būtų jau drėgna, nes ir ji jau būtų

įkaitusi ir apimta geismo, troškimo atsiduoti...
Nikas nusipurtė.
Jis žiūrėjo į Alesiją, kuri perėjo prieškambarį ir ne­
trukus dingo iš akių. Tada vienu mauku išgėrė likusį van­
denį, grįžo į kambarį ir ilgai stovėjo po šalta dušo srove.

Tai negelbėjo.
Išėjęs iš dušo po dešimties minučių jis vis dar gal­
vojo apie ją ir apie tai, kas įvyko - tiksliau, kas neįvyko —
virtuvėje.
Tiesą sakant, galvoti apie tai buvo kvaila.
Tiek to. Jis apie ją nebegalvos. Pakaks.
Nusišluostęs apsirengė, kaip pats manė, investuo­
jančiam bankininkui priderama apranga. Tai buvo
pagal užsakymą siūti balti marškiniai. Tamsiai raudonas
Hermės kaklaraištis. Auksinės sąsagos. Apykaklė juodais
kampučiais. Tamsiai pilkas Armani kostiumas. Na štai,
Armani dera tik prie Armani, o šiandien ji tikrai turėtų
pasipuošti geriausiais savo drabužėliais.
Ką gi, jis irgi pasipuoš. Iš veidrodžio persirengimo
kambaryje į jį žvelgė dalykiškai atrodantis vyrukas. Ti­
kras profesionalas. Gal Ledo Princesė ir mano, kad jis
vis dar vaikėzas, bet...
Bet tas vaikėzas gaišta laiką, galvodamas apie ją.
Galvodamas apie tai, kokį įspūdį jai padarė.
Net ir jei nekreiptų dėmesio į visas tas kvailas kalbas
apie tai, kad ji yra gimusi rūmuose, o jis kilęs iš pras­
čiokų, ši dama —ne jo skonio. Be jokios abejonės, ji
patraukli. Bet Nikas neįsivaizdavo, kad ji galėtų būti
maloni su vyru. Nebūtinai su juo, o apskritai su kokiu
nors vyru. Taip, jam patiko malonios moterys, ir jei kas
66 | SAND RA M ARTO N

būtų tai pavadinęs moterų diskriminacija, jis būtų nu­

mojęs ranka.
Nikas susiraukė, dar kartą įdėmiai pažiūrėjo į vei­
drodį, spragtelėjo sąsagas ir pasitaisė kaklaraištį.
Jei ji jaudintų jį kaip moteris, viskas būtų supran­
tama. Bet to nebuvo. Jis jautė sveiką lytinį potraukį,
bet juk neseniai buvo su moterimi, ar tik ne užvakar?!
Net jei to nebūtų buvę, Nikas ne iš tų, kurie šoka prie
pirmos pasitaikiusios.
Be to, tikrąja tų žodžių prasme iš Alesijos nėra ko
tikėtis. Ji davė suprasti, kad jis ne jos skonio, bet ji taip
pat jam nepatiko.
Jis dar labiau susiraukė.
Jei taip, kodėl ji vis dėlto atsakė į jo bučinį? Taip,
ji taip pat jį pabučiavo. Moteris, bučiuojama vyro, ku­
riam yra abejinga, nedejuoja, nesiveja rankomis kaklo,
nesispaudžia prie kūno.
Velniava.
Rūstus veidas nedera prie Armani kostiumo.
Visa tai - tikra kvailystė.
Giliai įkvėpęs Nikas sulaikė kvėpavimą.
Paprastai jis vadovaudavosi logika, tačiau kartais tek­
davo pripažinti, kad ji gelbsti ne visuomet. Teks griebtis
A plano. Taip, į vynuogyną jis investuos, ir ne tiek dėl
Cezario, kiek dėl savęs, nes, jei to atsisakys, visi manys,
kad jam pritrūko ryžto.
Tačiau čia neužsibus ilgiau kaip dvi dienas. Nesvarbu,
kad dar vakar jai užsiminė, jog tam prireiks dviejų savaičių.
Dviejų dienų, kaip iš pradžių ir manė, tikrai pakaks
vynuogyno finansinei apskaitai patikrinti. Taip pat pasi­
matyti su princo žmonėmis. Užmesti akį į vyno daryklą.
Paskirti administratorių, kuris viską prižiūrės. Kai viskaį
baigs, pirmuoju lėktuvu išskris į Niujorką, o jei norės
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 67

nuskristi greičiau, paprašys, kad atsiųstų asmeninį Or-

sinių lėktuvą.
Ir tai anaiptol nebus koks bailus pasitraukimas.
Paprasčiausiai taip yra tvarkomas verslas, o juk jis ir
atvyko tik verslo reikalais.

Alesija laukė jo prie laiptų.

Tokiu pat lediniu kaip vakar veidu.
Tvarkingas kuodelis ar kažkas panašaus, ką moterys
susisuka ant pakaušio. Balta šilkinė palaidinukė. Juodi
bateliai. Pilkas Armani kostiumėlis. Jis vos susilaikė ne­
nusijuokęs. Jei ne geidulingai besikilojanti jos krūtinė ir
ilgos kojos, jie būtų panašūs it du vandens lašai.
Ji vertinamai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Nikas
šyptelėjo.
—Tai paskutinė Niujorko gangsterių mada.
Jei tikėjosi, kad ji sutriks, apsiriko.
—Daug gražiau negu ant rankos išsitatuiruoti M yliu
m otiną tėvynę.
—Liaukitės, princese. Juk matėte mane beveik
nuogą. Puikiai žinote, kad neturiu jokių tatuiruočių.
Ji paraudo.
—Aš jūsų nuogo nemačiau, - atkirto lediniu balsu.
Nikas gūžtelėjo pečiais.
—Matėte, netgi iš arti.
—Juolab iš arti, prisiekiu.
Jis žengė žingsnį link jos. Jo pasitenkinimui, ji atsi­
traukė.
—Ar tai iššūkis, princese? —tyliai paklausė jis.
—Tik fakto konstatavimas, pone Orsini.
Jis lėtai išsišiepė. Kai prarasdavo pusiausvyrą, ji bū­
davo netgi patraukli.
68 | SAND RA M ARTO N

—Tai iššūkis, —pakartojo jis.

Nieko nelaukdamas jis pasilenkė ir švelniai ją pabu­
čiavo.
Jos lūpos buvo švelnios ir šiltos. Ar jos tikrai virpte­
lėjo, prisilietus jo lūpoms? Tą sužinoti jis galėjo tik vie­
naip. Palietęs delnu jai skruostą, dar kartą ją pabučiavo,
šį kartą ilgiau, o kai lūpomis švelniai apžiojo josios, ji
ėmė virpėti, pradėjo trūksmingai alsuoti, pasistiebė ir
palinkusi taip pat prasižiojo...
Alesija atsiduso, įsirėmė delnais jam į krūtinę ir pa­
kėlusi akis pažvelgė į Niką. Mėlynoje jų gelmėje jis iš­
vydo begalę klausimų, kurie kamavo ir jį. Į juos būtų
galėjęs tučtuojau atsakyti, reikėjo ją tik apkabinti ir bu­
čiuoti tol, kol ji imtų jo maldauti baigti šią beprotybę.
Gal tai, kas vyksta, iš tikrųjų ir ne kvailystė.
Gal tik jis elgiasi kaip kvailys.
—Alesija.
Jo balsas buvo šiurkštus it švitrinis popierius. Nikas
suėmė jai rankas, pasiryžęs pasakyti ką nors protinga, bet
nesugebėjo rasti tinkamų žodžių. Jos akis buvo aptrau­
kusi migla, kvėpavimas nelygus, bet ir jis jautėsi panašiai.
—Nikolai, —sušnabždėjo ji virpančiu balsu.
Jo vardą ji ištarė antrą kartą. Dėl to jis nė kiek nea­
bejojo, kaip ir dėl to, kad šį kartą jos lūpose jis nuskam­
bėjo kitaip. Iš tikrųjų ji pasakė Nikuli, ir keista, kad toks
paprastas kreipinys gali skambėti taip seksualiai.
Nikas susitvardęs paleido jos rankas, kad tarp jų­
dviejų atsirastų bent kiek erdvės. Ji susvyravo, ir jis pri­
laikė ją už alkūnės. Alesija giliai įkvėpė, prikando putli;
apatinę lūpą akinamo baltumo dantukais.
Sis paprastutis veiksmas vos neišvertė jo iš kojų.
—Tai... tai turi liautis, —sušnabždėjo ji. —Tas... ta
dalykas tarp mudviejų.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 69

Jis pagalvojo, kad bet kuri kita į panašią padėtį

pakliuvusi moteris visą kaltę būtų suvertusi vaikinui.
Todėl jam kilo noras ją išbučiuoti, bet jis to nedarys. Jis
daugiau jos nelies ir atsisveikins, pasakys jai arrivederci.
Tai reikia padaryti kuo greičiau, gal net rytoj.
—Jūs teisi, —nukirto jis. —Tai turi baigtis. Tiesą sa­
kant, ką tik baigėsi. Susitiksime su jūsų kviestais žmo­
nėmis, tada grįšime čia, apžiūrėsime vynuogynus, vyno
daryklą ir visa kita, nes rytoj jau norėčiau išvažiuoti.
—Bet sakėte, kad...
—Atmenu, ką sakiau. - Viešpatie, jis taip norėjo ją
paliesti. Švelniai paglostyti, tik tiek. —Aš persigalvojau.
Tiesą sakant, ketinu telefonu susitarti, kad man atsiųstų
asmeninį Orsinių lėktuvą. Šitaip būtų greičiau.
—Orsinių lėktuvą.
—Taip. Mums priklauso nuosavas...
—Kurgi ne. —Tai išgirdus, Alesijos akys sužibėjo,
žvilgsnis tapo ledinis. —Minutėlę buvau pamiršusi, kas
jūs esate, sinjore. M olte grazie, kad priminėte.
Padvelkė šalčiu lyg būtų atšalę kokiais dešimt
laipsnių. Aiškiau pasakyti ir negalėjo, net jei būtų kir­
tusi jam per skruostą.
Atėjo metas paaiškinti, kas jis toks. Ką veikia. Pri­
sipažinti, kad su tėvu jį sieja tik kraujo ryšys. Bet gal
reikėtų į viską spjauti. Kurių velnių jis turėtų aiškintis
Alesijai ar kam kitam.
—Suprantu, princese. - Jo tonas taip pat buvo le­
dinis. - Geismas kartais aptemdo protą.
Jos skruostai plykstelėjo. Alesija nusikeikė ir jis, nors
keiksmo ir nesuprato, taip pat norėjo nusikeikti, bet,
po perkūnais, tokiu atveju ji pamanytų, kad jis tikrai
prasčiokas.
70 | SAND RA M ARTON

—Jūs teisi, —tarė jis išsišiepdamas. Tada mostelėjo į

duris. —Tik po jūsų, mažyte.
Išsitempusi lyg styga ji pasisuko ant kulnų ir nu­
žingsniavo prie durų. Nelaukdama, kad jis džentelme­
niškai pasitarnautų, pati jas atidarė ir pasileido marmu­
riniais laiptais žemyn tiesiai prie laivo dydžio bentlio.
Livrėja vilkintis vairuotojas pašoko nuo vairo, atidarė
užpakalines dureles ir stovėjo susilenkęs tol, kol ji įsėdo.
Nikas nusekė paskui ją.
—Liaukitės! —suriaumojo jis ant vairuotojo. —Ne­
drįskite man lankstytis!
Tą akimirką Nikas troško tik vieno —kad automo­
bilį vairuotų kitas žmogus.
Žmogus, kuris sugebėtų galvą laikyti tiesiai, bet tuo
metu automobilis pajudėjo ir didingai nuplaukė tolyn
nuo paradinių durų.

Šeštas skyrius
Alesija pasirūpino, kad susitikimas vyktų jos tėvo
kontoroje Florencijoje.
Tame pastate kadaise buvo rūmai, statyti dar Rene­
sanso laikais, penkioliktame amžiuje, kai miestą valdė
Medičiai.
Antoninių šeima pagal giminystės liniją buvo kilusi
iš Kozimo de Medičio, tiksliau, iš jo nesantuokinio sū­
naus. Pasakojama, kad pabūgęs savo meilužės grasinimų
paviešinti jų skandalingus santykius, Kozimas neva ati­
davęs jai didžiulius derlingos žemės plotus, kurie jau tais
 L E I S K TAVE M Y L Ė T I [ 71

laikais garsėjo puikiais vynais. Mirus sūnui, o tais laikais

įnirdavo daug Medičių šeimos narių —ir santuokinių, ir
ne, ji perleido vynuogyną savo dukteriai, kuri ištekėjo
už Antoninių šeimos princo, ir nuo to laiko vynuogynas
pradėtas vadinti šiuo vardu.
Pasakojimo dalis, susijusi su Antoninių šeima,
buvo tiesa, jų ryšys su Medičiais buvo abejotinas, bet
nė vienas Antoninis nė karto nebandė aiškintis jo ti­
krumo. Kiekvienoje kartoje atsirasdavo žmogus, kuris
suvokdavo, kad jei paaiškėtų, jog ši šimtmečių senumo
pasaka gali būti melaginga arba, dar blogiau, susijusi
su žmogžudyste, būtų pakenkta Antoninių ir Medičių
šeimų giminystės ryšiams.
Alesija manė, kad šiais laikais aiškintis titulus, gi­
minystę ir slaptą penkioliktame amžiuje įvykusį meilės
nuotykį yra neprotinga. Be to, šiuo metu Antoninių
šeimai rūpėjo ne DNR, bet doleriai —Orsinių dolerius
Antoninių šeima ketino paversti eurais. Dėl to šį susiti­
kimą ji nutarė surengti čia, įspūdingoje aplinkoje.
— Puikiai sumanei, —pagyrė tėvas jos siekį padaryti
įspūdį svečiams iš užsienio.
Alesijos užmojai buvo kur kas kuklesni.
Pagal galią ir turtus Nikolą Orsinį galėjai lyginti su
anų laikų Kozimu de Medičių, bet tarp jų buvo vienas
milžiniškas skirtumas.
Kozimas buvo subtilus ir garbingas.
Nikolas —nė iš tolo.
Motyvai, dėl kurių ji nutarė parodyti jam šiuos
rūmus, gal ir stumtelėjo ją laipteliu žemyn iki jo lygio,
bet ji dėl to nesuko sau galvos.
Šiaip ar taip, jai teks su juo bendrauti. Bendravimo
būdus, savaime suprantama, ji galėjo rinktis pati, bet
tikrai neketino jo kuo nors nustebinti.
72 | SA N D RA M ARTO N

Iš tikrųjų Alesija norėjo parodyti tikrąją jo padėtį

visuomenėje —kad šiame gražiame mieste, šiuose nuos­
tabiuose rūmuose jis yra niekas ir turi būti klusnus kaip
šunelis.
Kitaip tariant, norėjo, kad Nikas jaustųsi nejaukiai.
Taip, tai žema ir niekinga, —pagalvojo žvilgtelėjusi į
jį, kai automobilis pričiuožė prie rūmų ir sustojo. Vieną
akimirką pasijuto kalta, bet tik vieną akimirką, nes jos
laukė didelis pasitenkinimas. Nesvarbu, kad Nikolo
Orsinio išpuoselėta išvaizda, kad jis neblogai kalba ita­
liškai, nors ir su šiurkščiu Sicilijos akcentu, nepriekaiš­
tingai elgiasi, jis nėra džentelmenas.
Nėra ir garbingas verslininkas.
Jis - tik madingai apsirengęs banditas, tą ji suprato,
vos užmetusi akį. O dabar, kai įsižiūrėjo geriau, kai pa­
matė iš arti, kaip jis griebia viską, ko užsigeidžia, kaip
jis... net nesusimąstydamas užsipuola moterį, kuri ne­
nori turėti su juo nieko bendro...
Juk jis bučiavo ją.
Alesija paraudo.
O ji... Jei ir leido, kad tai atsitiktų, tai tik dėl to, kad
ji... kad buvo...
Dieve, kas jai buvo?
Kodėl leidosi bučiuojama tokio žmogaus? Kodėl
pusę nakties galvojo apie tai, kaip jaustųsi, jei tomis
karštomis savo lūpomis apžiotų jai krūtis?
—Princese?
Alesija sumirksėjo. Vairuotojas stovėjo prie bentlio
paslaugiai atidaręs dureles.
Ji giliai įkvėpė.
—Ak, taip, Giljermai. Grazie.
Vyriškis panarino galvą, tai visados ją erzindavo, bet
dabar buvo netinkamas laikas dėl to jam priekaištauti,
 L E I S K TA V E M Y L Ė T I | 73

juolab kad ją nutvilkė karštis, kai Nikolas, keldamasis iš

savo sėdynės, šlaunimi prisilietė prie jos.
Ji greitai išlipo iš automobilio; jis išlipo iš paskos.
—Į vilą turėtume grįžti po dviejų valandų, —pasakė
ji vairuotojui, kuris ir vėl pakartojo tą nelemtą galvos
judesį. - Ir taip daugiau nedaryk, - suirzusi pridūrė ji.
Išgirdo, kaip Nikolas prunkštelėjo, ir pasisuko į jį. —Ar
jums juokinga?
—Man ne tik juokinga, —ramiai atsakė jis. —Aš ap­
stulbęs. Sis vyras taip elgiasi todėl, kad jums tai patinka.
O jūs dėl to jį kaltinate.
—Aš jo neprašiau, kad man lankstytųsi!
—Bet to ir nereikia. Net iš to, kaip įkvepiate, matyti,
kad esate aristokratė.
Alesija pajuto, kad rausta.
—Jūs nieko apie mane nežinote, sinjore, bet kaž­
kodėl kritikuojate.
Šypsenėlė staiga pranyko.
—Yra toks amerikietiškas posakis, Alesija: Kaip tu
man, taip ir aš tau. Jei nesuprantate, mielai paaiškinsiu.
Dieve, koks akiplėša. Alesija nurijo susierzinimą ir
žengė pro paauksuotus vartus į rūmų kiemą.
—Oho.
Oho. Ji vos susilaikė nenusijuokusi. Jos svečias, nors
jai nemielas, bet jos tėvo laukiamas lyg viltis išsigelbėti,
reagavo taip, kaip ji ir tikėjosi —lyg būtų atsidūręs Dis­
neilende.
—Tai bent pastatas. Kuris iš Medičių jį statė?
Alesija stabtelėjo ir pažvelgė į jį. Užvertęs galvą Nikas
apžiūrinėjo įspūdingus angeliukus ant pastato fasado.
—Ką sakėte?
—Matau, kad statyta Medičių laikais. Tai akivaizdu.
Bet kurio tai darbas —Džovanio? Kozimo? Lorenco?
74 | SAND RA MARTON

Tikriausiai Lorenco. Kiti taip pat daug aukojo miestui,

bet jis vienintelis turėjo menininko sielą. Ar aš teisus?
—Jūs žinote apie Medičius?
Nikas dėbtelėjo. Iš jos veido matyti, kad ji nustebusi.
—Taip, - ramiai atsakė. - Žinau. Ar jus tai stebina?
—Ne. Visiškai ne.
Si gražuolė —dar ir melagė. Be jokios abejonės, ji tikė­
josi, kad jis šį nedidelį, bet puikų statinį priskirs Disnėjui.
—Jūs teisus, —skubiai pridūrė ji. —Jį savo lėšomis
pastatė Lorencas.
Nikas linktelėjo galva.
—Tai suprantama.
—Bet Kozimas buvo vienas mūsų protėvių.
Ar ji tikrai tai pasakė? Sprendžiant iš to, kaip jis kils­
telėjo antakius, taip ir buvo. Bet tas jo antakių kilstelė­
jimas nerodė didelio susižavėjimo, nes šitaip girtis jam
atrodė kvaila, tą patį pagalvojo ir Alesija. Ir vis dėlto šį
kriminalistų vadeivą, savo tėvo investuotoją, ji atsivežė į
šią vietą norėdama, švelniai tariant, pasipuikuoti.
Nuo šiol jai teks gerai pamąstyti, prieš ką nors jam
sakant.
Paauksuota lifto kabina, įrengta devyniolikto am­
žiaus viduryje, jie pakilo į ketvirtą aukštą. Posėdžių salė,
kurią ji rūpestingai išsirinko iš daugelio, buvo tiesiai
priešais juos. Nors šiuose dailiuose rūmuose įspūdingi
visi kambariai, ši salė darė didžiausią įspūdį.
—Tik po jūsų. —Vyras, kurį ji stengėsi priblokšti,
buvo mandagus ir leido jai įeiti pirmai.
Įėjęs neaikčiojo, bet Alesija išgirdo, kaip jis giliai
įkvėpė, pamatęs stalą marmuro paviršiumi, paauksuotas
vazas su gėlėmis, storą šilko kilimą, kuris buvo toks pat
senas kaip ir visas pastatas, o ant sienų —Mikelandželo,
Rafaelio ir Donatelo tapytas drobes.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 75

Visa tai Orsiniui padarė įspūdį. Jam iš tikrųjų buvo

nejauku. Taip pagalvojusi Alesija ir vėl pasijuto kalta,
bet nutarė neišsiduoti.
Jei būtų kitoks, šiam vyrui ji, įveikusi savimeilę,
būtų parodžiusi ir kitus kambarius, nes juos tikrai buvo
verta pamatyti.
Penki vyriškiai, sėdėję už marmurinio stalo, pakilo
su juo pasisveikti. O taip, šiandien jam teks gerokai
paprakaituoti. Tėvo advokatas. Tėvo finansininkas. Vy­
nuogyno valdytojas. Sodininkas ir vyndarys.
Alesija palaukė, kol Nikolas visiems paspaudė ranką.
Tada atsisėdo pasirengusi stebėti, kaip jam seksis.
Kad tik nepaspringtų šia ašaka. Geras posakis, nors ir
amerikietiškas.
Argi banditas ką nors išmano apie teisę, finansus ir
vyną?

Jau po penkių minučių suprato, kad labai klydo, jį

vertindama.
—O, —tarė jis advokatui, —malonu matyti žmogų,
kuris pernai Venecijoje laimėjo bylą P alm erisprieš Sotą.
Alesija pastebėjo, kad advokatas staiga atsitiesė.
—Jūs žinote apie tą bylą, sinjore? —paklausė jis ir
Orsinis atsakė, kad jis tikrai apie ją žino, nes tuo metu
apie ją rašė visi laikraščiai.
Finansininkas iš pasitenkinimo nuraudo lyg burokas
Nikolui pasakius, kad jam malonu susitikti su žmo­
gumi, kuris prieš mėnesį tarptautiniam finansų žurnalui
parašė puikų straipsnį.
Bet apsimesti vyno žinovu jis net nemėgino.
—Tačiau gerą seną vyną tikrai mėgstu, —tarė jis, ir
76 | SAND RA M ARTO N

visi prapliupo juoktis, net vyndarys su sodininku, kurie

buvo dideli vyno gerbėjai.
Pagaliau jis galėjo apsidairyti ir neskubėdamas ap­
žiūrėti paveikslus, kurių jos tėvas nepardavė tik todėl,
kad suprato, jog ir pats bus labiau vertinamas, jei jų
neparduos.
—Nuostabu, —tarė jis ir kuo ramiausiai pridūrė, kad
prieš kelis mėnesius jam pasisekė įsigyti vieną Donatelo
kūrinį Sotheby aukcione, o jo agentas neišleidžia iš akių
vienos Rafaelio drobės, kuri, jei tikėti gandais, turėtų
netrukus pasirodyti rinkoje.
Prieš imantis verslo reikalų, jis jau buvo papirkęs
visus jos tėvo parankinius.
Tačiau tai buvo tik pradžia. Po malonių kalbų džen­
telmenas Orsinis tuoj pradės elgtis kaip tikrų tikriausias
banditas....
Alesija nepastebimai palingavo galva.
Ne. Netiesa. Jis nesielgė banditiškai. Bent jau šian­
dien. Priešais ją sėdėjo protingas, įtakingas, šiek tiek sta­
čiokiškas žmogus, toks pat sumanus, kaip ir kiti kam­
baryje esantys vyrai. Net sumanesnis už juos. Jis išmanė
finansinius reikalus.
Tačiau visi kiti jam melavo.
Nutaisęs abejingą miną jis klausėsi finansininko ir
advokato, kurie blaškėsi bandydami atsakyti į jo klau­
simus. Kodėl sėkmingas vynuogyno verslas netikėtai
tapo nepelningas? Kodėl jis žlunga? Tiksliau, ko reikėtų,
kad jis vėl būtų sėkmingas?
Atsakymai buvo įdomūs. Atrodė, kad ir jis taip mano...
Bet po gero pusvalandžio Nikas kilstelėjo ranką ir tarė:
—Pakaks.
Ir paprašė nesekti jam pasakų. Pasakė, kad tai tik
migla, ir ne daugiau. Tada pastūmė ant stalo paskleistus
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 77

dokumentus ir negailestingai nužvelgė visus savo tam­

siomis akimis lyg pulti pasirengęs ryklys.
- Nesirengiu kišti savo pinigų j šį reikalą be rimtos
priežasties.
- Bet mes manėme... —Advokatas maldaujamai pa­
žvelgė į finansininką. —Manėme, kad princui šią pa­
skolą teikia jūsų tėvas.
- Tai bus mano pinigai, - nukirto Nikas. —Nors po
to, ką pamačiau ir išgirdau, nejaučiu didelio noro tam
skirti dešimties milijonų eurų.
- Dešimties milijonų...
- Taip, dešimties milijonų. - Jis nužvelgė visus
vyrus, tada pažiūrėjo į Alesiją. —Paskolos sąlygos taip pat
keičiasi. Norėčiau, kad man priklausytų penkiasdešimt
vienas procentas Antonimų šeimos vynuogyno akcijų.
- Ne, —skubiai įsikišo Alesija. —Mes jums vynuo­
gyno neparduosime.
- Vynuogynas priklauso jūsų tėvui, ir jis turės su
tuo sutikti, antraip negaus paskolos. —Nikas atsisuko
į advokatą ir į finansininką. - Šiuos dokumentus rei­
kėtų parodyti mano žmonėms. O dėl vynmedžių ir
žemės... - Jis pažvelgė į kitus vyrus. - Ar juos dar galima
išgelbėti, skiriant tam pinigų, ar jie per ilgą laiką jau yra
beviltiškai sunykę?
- Tikrai galima, - entuziastingai tarė sodininkas
pritariamai linksint vyndariui ir turto valdytojui.
- Puiku. —Nikas atsistojo, mostelėdamas trijulei,
kad sėdėtų, ir kreipėsi į advokatą ir finansininką, link­
telėdamas galva. - Tokiu atveju, ponai, tikiuosi, kad
Niujorko faksu atsiusite man visą teisinę ir finansine
informaciją dar iki šios savaitės pabaigos.
Advokatas išsižiojo ketindamas protestuoti, tačiau
netrukus persigalvojo. Nieko nesakė ir finansininkas.
78 | SAND RA MARTON
Buvo akivaizdu, kad jie išmesti iš šio žaidimo lyg prasi­
kaltę mokinukai.
Alesija šnirpštelėjo. Ji stengėsi apsimesti, kad užsi­
kosėjo, bet pakelti Niko antakiai rodė, kad jis tokius
dalykus atskiria.
- Ar norėjote dar ką nors pasakyti, princese?
- Aš jau viską pasakiau. Tėvas niekada nesutiks ati­
duoti jums kontrolinio akcijų paketo, nes šį turtą mūsų
šeima valdo jau daugelį šimtmečių.
Alesija matė, kad Nikas tvirtai sučiaupė lūpas. Tada
atitraukė jos kėdę ir maloniai nusišypsojo visiems trims
vyrams.
- Mudu su Alesija netrukus grįšime. Alesija, išei­
kime trumpam į koridorių.
Ji nenorėjo. Bet suprato, kad atsisakymas atrodytų
kvailai, todėl atsistojo, pasuko prie durų ir pro jas išėjo
pirma. Nei advokato, nei finansininko čia nebus; ji gir­
dėjo, kaip iš už durų atsklido neaiškūs kambaryje prasi­
dėjusio pokalbio garsai.
- Turėsite su tuo sutikti, princese, taip pat ir jūsų
tėvas, —ramiai pasakė Nikas. —Neketinu investuoti į
vynuogyną, jei neįsitikinsiu, kad jis bus pelningas, taip
pat neinvestuosiu ir tuo atveju, jei man nepriklausys di­
džioji pelno dalis.
- To nebus. Juk vykdamas čia jūs tikrai žinojote,
kad mano tėvas turi finansinių sunkumų. Žinau tai.
Kad norite tapti savininku, jūs neužsiminėte.
- Atvykau čia, siųstas tėvo. Gal jam ir nerūpi, kad jūsų
tėvo popieriai visiškai prasti, bet man tai kelia nerimą.
- Ir todėl pakeitėte žaidimo taisykles, — panieki­
namai prunkštelėjo Alesija. - Nusprendėte investuoti
ne tėvo, bet savo pinigus. Kodėl?
Na štai. Geras klausimas, - pagalvojo Nikas. Jis ir
L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 79
pats savęs to nuolat klausinėjo, bet atsakymo nerado.
Tačiau nuojauta jam sakė, kad už viso to slypi kažkas
daugiau ir kad tai susiję su šia į jį žiūrinčia moterimi.
Visą savo gyvenimą jis vadovavosi logika, bet turėjo
pripažinti, kad kartais geriau pasikliauti nuojauta. Tik
dėl nuojautos jis vis dar gyvas, nes tik ji padėjo ne kartą
ištrūkti iš pragaro skylės, į kurią buvo įsuktas, kai tar­
navo savo kraštui, ir nors dabar nebuvo sprendžiamas
gyvenimo ir mirties klausimas, jis jautė, kad ir šiuo
atveju verta pasikliauti nuojauta.
—Pakeičiau planus ir nutariau investuoti savo pi­
nigus, nes verčiuosi investavimu.
Alesija nusikvatojo, ir Nikas prisimerkė.
—Žinau, kad sunkiai tuo patikėsite, bet toks yra
mano verslas.
—Kurgi ne, —kandžiai atkirto ji. —Investuojate į
vynuogynus.
—Investuoju į visokį turtą, bet tik į vertą mano laiko
ir pinigų.
—O Antoninių šeimos turtas tikrai vertas jūsų laiko
ir pinigų!
Alesijai virpėjo balsas; ji pernelyg ilgai stebėjo jį ir jo
elgesį su jos tėvo pakalikais ir visiškai pamiršo, kas buvo
pastatyta ant kortos.
Jos motinos gerovė.
Štai kas svarbiausia, o ne pasipiktinimas, kad reikia
derėtis su šiuo vyru sprendžiant vynuogyno ateitį. Rei­
kėjo pasirūpinti mama ir pagalvoti, ką reikės daryti,
jei tėvas negautų iš Nikolo pinigų. Juos gavęs, turėtų
laisvas rankas, ir tada Nikolas Orsinis nebegalėtų žvilg­
čioti jam per petį ir nurodinėti, kur ir kaip išleisti tuos
dešimt milijonų eurų.
—Nikolai. - Ji giliai įkvėpė ir nusišypsojo, kaip jai
80 I SAND RA MARTON

atrodė, padrąsinama šypsena. —Ar verta investuoti į

turtą, kuris yra Toskanoje? Kam jis jums? Noriu pasa­
kyti, kad jūs nesate iš Toskanos...
Ji aiktelėjo, nes jis pirštais stipriai įsikibo jai į pečius.
- Ne, - sušvokštė jis, - esu amerikietis, Sicilijos kilmės
amerikietis, ir todėl jūs manote, kad esu kito rango.
- Ne! Ne tai turėjau omeny...
- Esu Orsinis, Alesija, bet tai nereiškia, kad esu kvailys.
- Aš'ir nenorėjau pasakyti...
- Niekada man nemeluokite, Alesija. Šito aš pa­
prastai neatleidžiu.
Ji pajuto, kad ima rausti.
- Aš nemeluoju! Tiesiog noriu suprasti, kodėl atka­
kliai siekiate tapti vieninteliu tėvo vynuogyno valdytoju.
- Todėl, kad to noriu.
- Bet jei jis su tuo nesutiks ir jūs pasitrauksite su
visais pinigais...
- Ką? —Jis pažvelgė tiesiai jai į akis. —Kodėl iš ti­
krųjų jums visa tai svarbu?
Alesija įdėmiai pažiūrėjo į jį. Jis toks įtakingas. Jo
rankose - visas pasaulis, ir visiškai nesvarbu, kaip jis
įgijo tiek galių. Šis vyras pasiryžęs viskam; tą ji suprato,
vos jį pamačiusi.
Gal jam viską papasakoti? Papasakoti, kodėl ji su­
tiko su juo derėtis. Apie bjaurius savo tėvo grasinimus.
Papasakoti apie savo motiną ir pasakyti, kad ją išgelbėti
gali tik jis - Nikolas Orsinis, nepažįstamasis, atvykęs iš
kito pasaulio ir jos nekenčiamas žmogus.
- Pasakykite tiesą, Alesija. Jaučiu, kad man ne viskas
sakoma, kad yra kai kas daugiau.
Jis kalbėjo tyliai. Pagaliau atleidęs pirštus Nikas švel­
niai uždėjo rankas jai ant pečių. Ji pažvelgė jam į veidą, į
jo tamsias gilias akis. Ji galėtų jam viską papasakoti.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 81

Bet kas būtų toliau?

Juk jis tik banditas. Na ir kas, kad gražaus veido ir
išvaizdus. Gerų manierų. Skiria Donatelą nuo Ančiuko
Donaldo. Vis tiek yra tas, kas yra, ir ji negali juo pasiti­
kėti.
—Be to, ką jau žinote, nieko daugiau nėra, sinjore, -
šaltai tarė ji. - Tiesiog esu gera dukra ir, kaip pas mus
Toskanoje yra įprasta, stengiuosi padėti savo tėveliui.
Nikolas išsiviepė. Jis paleido ją, sugrįžo į konferen­
cijų salę, o Alesija nusekė jam iš paskos.
—Ponai, - tarė jis, - prašyčiau pasakyti man tai, ką
turėčiau žinoti.
Valdytojas suskato girti šios žemės privalumus.
Sodininkas karštai įrodinėjo, kad turėdamas pinigų,
po kurio laiko tikrai sugebėtų atgaivinti vynmedžius.
Vyndarys prisiminė praeityje gamintus vynus, svajojo,
kokius gamins ateityje ir apie galimybę sugrąžinti Anto­
nimų vynuogynui prarastą šlovę.
Tada visi nutilo. Alesija sulaikė kvapą.
Nikas šyptelėjo.
—Tai daro įspūdį. Dar daugiau, man tai patinka. —
Jis atstūmė kėdę ir atsistojo. Atsistojo ir visi kiti, taip pat
ir Alesija. —Jei nutarsiu imtis šio reikalo, norėčiau, kad
jūs, sinjorai, liktumėte dirbti.
Švytinčios šypsenos. Rankų paspaudimai. Kai vyrai
išėjo, Nikas atsisuko, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir
atsirėmė į stalą. Jo žvilgsnis buvo neįskaitomas.
—Nagi, - tarė jis, —aš laukiu.
—Ko?
—Tęsinio. Reikia baigti šį šou.
—Baigti šį... pristatymą? Bet tai viskas. Tiesa, vakare dar
bus susitikimas su meru ir artimiausiais kaimynais, bet...
—Gal jūs pati norėtumėte ką nors pareklamuoti?
82 [ SAND RA M ARTO N

Alesija kilstelėjo smakrą. Jo balsas skambėjo užgau­

liai, jis ir pats tai jautė.
—Šou, kaip jį pavadinote, baigtas, sinjore.
—Tikrai? —Jis atsispyrė nuo stalo. Tik taip galima
pavadinti judesį, kai jo ilgas, raumeningas ir vyriškas
kūnas vangiai atsitiesė ir pamažu ėmė artintis prie jos. -
Man kažkodėl atrodo, princese, kad ir jūs pati esate šio
pirkinio dalis.
—Aš... pirkinio dalis? - Ji krestelėjo galvą. —Nesu­
prantu, ką čia paistote.
Bet ji suprato. Jis tai matė iš jos akių, kai ištiesęs
ranką lėtai perbraukė jai per skruostą, tada per lūpas, iki
pat jos šilkinės palaidinukės, V formos iškirptės.
—Tie bučiniai. Tos trumpos dejonės...
—Nebuvo jokių dejonių - nei trumpų, nei ilgų, -
nukirto ji, atstumdama jo ranką.
Nikas tylėjo. Kodėl jis anksčiau apie tai nepagalvojo?
Ši mintis jam šovė į galvą tuo metu, kai finansininkas su
advokatu ėmė vedžioti jį už nosies bandydami įtikinti,
kad pinigai princui iš tikrųjų nerūpi, nors Nikas žinojo,
kad tai netiesa, nes jo tėvas jam pasakojo ką kita, o ir jis
pats, dėkui Dievui, kai ką išsiaiškino.
—Mes bučiavomės, princese. To nepaneigsi.
—Bet pradėjote jūs.
—Tačiau jūs nesiliovėte.
—Tik todėl, kad tai buvo taip netikėta!
Juodas jo antakis pakilo aukštyn.
—Ar bučiuojatės su visais, kurie jus netikėtai pabu­
čiuoja?
—Ne tai turėjau omeny!
Ne, ji tikrai ne tai norėjo pasakyti, nes Ledo Princesė
tikrai nesibučiuos su vyru, kuriam nieko nejaučia.
Susitikimą šioje vietoje ji surengė tam, kad parodytų
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 83

jųdviejų skirtumus. Dėl to, kad buvo priverstas visa tai

iškęsti, Niko nuomonė apie ją tikrai nepagerėjo.
Tačiau kodėl ji, nepaisant visko, tirpo, jo bučiuo­
jama? Bet ir jis, po perkūnais, jautėsi taip pat, juk jam
rūpėjo tik viena - pasiguldyti ją j lovą
Bet tai kvaila... Nebent ji, čia leisdamasi liečiama,
čia netikėtai jį atstumdama, sumanė jį suvilioti, kad
kartu su tėtušiu galėtų kuo daugiau iš jo išpešti.
Nikas galėjo ir vėl ją pabučiuoti, tuojau pat, ir taip
išsiaiškinti, ar tai tiesa...
Užuot tai padaręs, jis skubiai žengė žingsnį atgal.
- Na, gerai, - tvirtai tarė Nikas. - Gal jums ir ne­
reikia šio pristatymo antrosios dalies, bet jos reikia man.
Alesija pašnairavo.
- Antroji dalis bus, juk sakiau. Vakare bus iškil­
mingi pietūs.
- Ar jūs turite tik tą namuką šalia ni parduotuvės?
Ji sumirksėjo.
- Scusi?
- Ar turite tik jį, ar jums priklauso ir šis tas daugiau?
Alesija nudūrė akis, tada vėl pažiūrėjo į jį.
- Si. Taip. Bet aš nesupran...
- Užaugote tarp tų vynuogynų, tiesa?
- Na taip, žinoma, bet kodėl...
- Norėčiau pasižvalgyti. Vadovė būtumėte jūs, o ne
koks sodininkas, vyndarys ar kas kitas. Šokite į džinsus,
bet ką, kuo vilkite, kai būnate savimi.
- Na žinote, sinjore\ Aš visados...
- Esate savimi, - patvirtino Nikas ir nusijuokė, pa­
matęs pasipiktinusį jos mielą veidelį, bet greitai nustojo
juoktis ir padarė tai, ko ką tik sau tvirtino nedarysiąs -
apkabino ir pabučiavo, ir po sekundėlės ji pradėjo de­
juoti, pasistiebė ir prasižiojo.
84 | SAND RA M ARTO N

Tuo viskas nesibaigė.

Nusikeikęs Nikas kyštelėjo ranką jai po sijonu,
atsmaukė jį aukštyn virš šlaunų, ir ji suvirpėjo. Kažką
tyliai sumurmėjusi nesuprantama italų kalba ji apsivijo
rankomis jam kaklą, o kai jo ranka, nuslydusi žemyn
į kelnaites, suėmė jai už sėdmenų ir jis prisitraukė ją
artyn, Alesija panėrė pirštus jam į plaukus ir pajutusi
sustandėjusį jo vyriškumą suvaitojo dar kartą.
—Princese?
Tai vairuotojas. Alesija įsirėmė rankomis Nikui į
krūtinę. Jis prisitraukė ją arčiau.
—Pasakykite jam, kad išeitų.
—Princese? Jūs sakėte, kad užtruksime dvi valandas.
Pasakiau tai policininkui, bet jis reikalauja pirkti bilietą.
—Juk jūs princesė, —sušnabždėjo Nikas. —Argi jums
reikia mokėti už stovėjimo vietą?
Alesija tyliai sukikeno. Tai išgirdęs jis nusišypsojo.
Kad privertė ją juoktis, buvo ne mažiau svarbu nei pa­
justi ją tirpstant savo rankose.
—Žinau, Giljermai, —atsakė ji garsiai. —O dabar
lipk žemyn ir palauk. Mes tuoj ateisime.
—Alesija...
Ji papurtė galvą, švelniai spustelėjo Nikui krūtinę
ir jis, susitaikęs su tuo, kas neišvengiama, paleido ją iš
glėbio. Ji pasitaisė plaukus, švarkelį ir sijoną. Tada atidarė
duris, ir Nikas nuėjo paskui ją į liftą. Prieš pat atsidarant
durims, nesusivaldė, prisitraukė ją ir stipriai pabučiavo.
—Tai ne viskas, —pasakė jis neatsitraukdamas nuo
jos lūpų.
—Taip, —atsakė ji ramiai, nors jos širdis daužėsi it
pašėlusi. —Ne viskas. Susitiksime vakare. Septintą va­
landą eisime...
 L E I S K TAVE M Y L Ė T I | 85

—Sakėte, kad parodysite man vynuogyną.

—Paklausykite, Nikolai...
—Aš ir klausau, —nukirto jis. —Bet ne jūsų žodžių,
o to, ką man sakote savo bučiniais.
Tuo metu, kai Alesija pravėrė burną, ketindama pro­
testuoti, jis pasinaudojo proga ir, prieš paleisdamas iš
glėbio, pabučiavo ją dar kartą.

Septintas skyrius
Grįžęs į jam skirtus svečių kambarius Nikas stengėsi
susigaudyti, kas iš tikrųjų įvyko.
Pyko ant savęs, nes buvo išmuštas iš vėžių ir prarado
savitvardą.
Pyko ant princo, kad dėl savo finansinių sunkumų
kreipėsi pagalbos į Cezarį. Pyko ant Cezario, kad šis šią
naštą užkrovė jam ant pečių. Ant Alesijos, kuri dėl to,
kas tarp jų įvyko, atrodė ne mažiau sumišusi nei jis.
Bet ar tikrai?
Gal per tą susitikimą vos sekundėlę šmėkštelėjusi
vidinė jo nuojauta nemelavo, ir viskas daroma tik dėl
pinigų? Gal ji griebėsi seno kaip pasaulis žaidimo, daug
pavojingesnio nei atvira kova?
Nikas nusimetė švarką ir kitus Volstrite įsigytus dra­
bužius, nes buvo siaubingai įsiutęs, ir tokia civilizuota
apranga jį varžė.
Tegul eina visi velniop. Jo tėvas. Jos tėvas. Taip pat
ir Ledo Princesė.
- Po perkūnais, - nusikeikė Nikas ir nuogas nuėjo į
86 | SA N D RA M ARTO N

vonios kambarį, įsirėmė rankomis į marmurinį stalelį ir

pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje.
Kam tas melas?
Iš tikrųjų jis pyko ant savęs.
Apsikvailino prieš moterį.
Be reikalo nepasipriešino tėvui, klasta privertusiam
jį čionai atvykti. Jei motinai tikrai reikėjo to Toskanos
žemės lopinėlio, kodėl Cezaris taip ilgai delsė ir jo neį­
sigijo? Ir kodėl jam prireikė kaip tik šios vietos, šio vy­
nuogyno, priklausančio šeimai, šaknimis susipynusiai
su pačia Medičių gimine? Kam tas Bordžijų vertas dve­
jopas tarpininkavimas ir konspiracija?
Bet iš tikrųjų Nikui nerūpėjo nei tikrieji Cezario
motyvai, nei princo manipuliavimas savo šeimos penkis
šimtus metų valdytu turtu. Blogiausia buvo tai, kad juo
pasinaudojo. Iš pradžių tėvas, nuslėpęs savo tikrąjį gyve­
nimą. Juo pasinaudojo ir princas, apie garbę neturintis
jokio supratimo.
Ir netgi moteris.
Moteris juo irgi manipuliavo.
O jis, po velnių, leido, kad tai įvyktų. Leidosi jos
įtraukiamas vis gilyn ir gilyn į tamsų aistrų sūkurį ir dar
tokį stiprų, kokio jis niekados nebuvo patyręs.
Nikas svarstė, kodėl ji taip elgėsi.
Arba ji pasiryžusi viskam, kad tik jis investuotų į tą
vynuogyną, arba ją visiškai užvaldė laukinė prigimtis.
Bet ne tai svarbiausia.
Jam įgriso būti jos žaisliuku, kai vieną minutę į jį
žiūrima lyg į niekingą šliužą, o kitą jau tirpstama jo glė­
byje. Jei ji tai darė sąmoningai, jei neapsimetinėjo...
Ledo Princesė puikiai išmanė erzinimo meną. Jis
buvo tik dresuojamas šunytis.
Banalu, bet tai tiesa.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I j 87

Ką gi. Kas per daug, tas nesveika. Jis nesileis vedžio­

jamas už nosies. Laikas padėti tašką, ir Nikas žinojo,
kaip tai padarys.
Suguls su ja. Nerodys jai jokio švelnumo. Tiesiog
paims ją šiurkščiai, paskui dar ir dar kartą, kol ji ims
vapėti jo vardą, ims glaustytis, bet jis nepaisys jos norų,
svarbu, kad ji imtų geisti tik jo ir to, ką jis gali jai suteikti.
O tada, kai ji išsekusi gulės šalia, jis atsikels, apsi­
rengs ir numes jai lyg brangiausiai pasaulyje kekšei ant
lovos stalelio dešimties milijonų eurų čekį, nes ji to
verta, nors jį ir pažemino...
—Velnias!
Nikas trenkė kumščiu į veidrodį.
Stiklas suskilo, ir ant jo sukruvintų krumplių lyg
gėlės ėmė skleistis mažyčiai kraujo lašeliai. Jis nusikeikė
dar kartą, čiupo rankšluostį ir apsivyniojo ranką.
Tada nusijuokė.
Kaip visa tai atsitiko? Ar jis taip toli nuėjo, kad
daužo veidrodžius, vaizduotėje mėgaujasi seksualiniais
malonumais, ne tik keistais, bet ir neįmanomais, ir tik
todėl, kad kažkokia moteris jį suerzino?
- Daugiau to nebus, - tvirtai pasakė jis ir nuėjo į dušą.
Jis susitiks su Alesija šį vakarą, bet pasižvalgyti po
vynuogyną neis. Neis ir į prašmatnius pietus, kuriuos
ji rengia šį vakarą, be jokios abejonės, vien tik tam, kad
seniems tėvo bičiuliams parodytų, kaip jai pavyko su­
tramdyti šitą sicilietį.
Po perkūnais, jis nesileis sutramdomas.
Nelauks vakaro, baigs visą šį reikalą tučtuojau. Išva­
žiuos. Tegul Ledo Princesė pati pamato, ką reiškia ty­
čiotis iš žmogaus su Orsinio pavarde.
88 | SAND RA M ARTO N

Nikas nutarė apsirengti kukliai. Juodas vėjo neper­

pučiamas odinis švarkas, juodi marškinėliai, išblukę
džinsai ir sportbačiai.
Likus dviem minutėms iki pirmos, jis nuėjo prie
laiptų. Dingtelėjo, kad Alesija, pamaniusi, jog nuėjo
pernelyg toli, gali išvis nepasirodyti.
Bet tai jam —ne kliūtis.
Jos kambariai buvo toje pat namo pusėje. Reikėjo
tik pabelsti, ir būtų radęs ją už durų.
Tačiau ji buvo lauke, prie vilos, apsirengusi taip,
kaip ir jis - su švarku, džinsais, marškinėliais ir sport­
bačiais. Plaukai sukelti į viršų ir surišti j arklio uodegą,
kaip ir tada, po rytinio bėgiojimo. Ar tai buvo šiandien?
Tiesiog neįtikėtina.
Jam atrodė, kad jis čia gyvena amžinai.
—Sinjore.
Ji pažvelgė į Niką, jam beveik nusileidus marmuri­
niais laiptais. Jam užėmė kvapą. Alesija atrodė nuosta­
biai. Kaip jis galėjo pagalvoti, kad ji tokia pat graži, kaip
ir kitos jo sutiktos moterys? Jos veidas - ne tik gražus,
jis ir protingas. Ir ne tik veidas. Jos akys tokios didelės,
kad jose gali paskęsti. Jos liaunas kūnas svaigino - nors
ir trumpai, bet jį jau buvo šiek tiek lytėjęs...
Tučtuojau liaukis, - subarė save Nikas. Savo žaidimo
ji negalės tęsti tik tuo atveju, jei jis atsisakys jame daly­
vauti, ir dabar pats laikas tą jai pasakyti.
—Princese.
Ji nužvelgė jį nuo galvos iki kojų ir nusišypsojo.
- Matau, kad supratote, jog vynuogyno apžiūrai,
kaip čia pasakius, balti rankogaliai netinka.
Nikas nė nemanė šyptelėti.
- Šį vakarą baltų marškinių nebus. Pažadu.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I I 89

—Nieko nesuprantu.
—Kodėl nebevadinate manęs Nikolu? Kas atsitiko?
Ji sutriko.
—Aš... man... Nieko neatsitiko. Tiesiog nusprendžiau,
kad tvarkant verslo reikalus bus geriau, jei laikysimės...
—Tiek to. —Jis pažvelgė jai per petį į aikštelę, kurioje
netoli laiptų stovėjo į džipą panašus automobilis, ir iš­
tiesė ranką. —Raktelius.
—Scusi?
—Duokite savo automobilio raktelius.
—Mano automobilio... Ak taip. - Jos skruostai pa­
raudo. - Važiuosime galingu visureigiu, ne mersedesu,
ir užtikrinu jus, kad sugebėsiu jį vairuoti, nes mūsų vy­
nuogyno keliai paprastai būna...
—Raktelius, Alesija.
Ji sumirksėjo. Tada lėtai įdėjo raktelius jam į ištiestą
delną. Nikas nuėjo prie visureigio, atidarė dureles ir
mostelėjo jai, kad liptų vidun. Jam nesvarbu, kuo va­
žiuoti, svarbiausia, kad ji suprato.
Viršininkas —jis.

Alesija rodė kelią.

Važiuosime žvyruotu keliu tolyn nuo vilos. Pakilę
į kalną suksime dešinėn. Paskui kryžkelėje - į kairę. Ji
visą laiką kažką kalbėjo. Tarsi apimta blogos nuojautos,
ji nervingai pliauškė apie šakniastiebius, ūglius ir skie-
pūglius, apie tai, kad sodininkai anksčiau negenėdavo
vynuogienojų, nes nežinodavo, kad nugenėti vynme­
džiai duoda didesnį derlių.
Kitomis aplinkybėmis Nikas būtų mielai klausęsis
jos pasakojimo. Apie vynus jis žinojo tik tiek, kad jie
būna arba raudonieji, arba baltieji ir kad jis mielai juos
90 SAND RA M ARTO N

geria pietaudamas; tad, šiaip ar taip, tos smulkmenos

jam buvo įdomios.
Bet ne tiek, kad pamirštų, kas jo laukia. Jokiu būdu.
Pagaliau Alesija nutilo.
Jis pažvelgė į ją. Ji sėdėjo tiesi, rankas prispaudusi
prie kelių.
—Kas atsitiko? —pasiteiravo jis. —Ar papasakojote
viską, kas, jūsų manymu, būtų suprantama net man?
Ji staiga pasisuko į jį.
—Ramiau, - atsakė ji. - Ramiau, pone Orsini. Tu­
rite kokių nors problemų?
Nikas kreivai šyptelėjo. Jis sustabdė automobilį po
medžiu, ties kuriuo baigėsi vynmedžių eilė, ir išjungė
variklį.
—Kodėl turėčiau jų turėti, princese? Jūs puikiai va­
dovaujate mūsų išvykai.
Alesija pažvelgė į jį. Jis kalbėjo maloniai, balsas
švelnus... Ir ji išsigando. Jis pasikeitė. Ar tai tas pats vers­
lininkas, dar šį rytą stebinęs savo įžvalgumu? Ar tai tas
pats kandusis jos svečias, kuris, regis, ne itin džiaugėsi
savo viešnage, beje, kaip ir ji pati priverstine jo draugija.
Alesijai suspaudė gerklę.
Kur pradingo vyras, kuriam knietėjo ją paliesti,
nors ji ir nenorėjo, kad ją liestų, ją bučiuotų, sužadintų
jausmus, kurių ji nepajėgė suvokti?
Ar tai tas pats vyras, kurį ji apkaltino vien tuo, kad jis
apskritai egzistuoja? Tas pats šaltas, beširdis nusikaltėlių
pasaulio vadeiva, kurį išvadino eksporto preke, išsiųsta iš
jos šalies į Ameriką, kurios gėdijasi padorūs italai?
Netikėtai ji suvokė, kad nenori likti su juo dviese
šioje nuošalioje vietoje.
Ji čiupo už durų rankenos. Jis sugriebė jos ranką.
—Kur jūs?
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 91

—Lipu lauk. Noriu... apžiūrėti vynmedžius. Pažiū­

rėsiu, ar tinkamai sutvarkyti žiemai.
Nikas skardžiai nusijuokė.
—Nuostabu. Princesė, pasirodo, dar ir ūkininkauja.
—Aš čia užaugau, - atkirto ji. —Dar visai mažytė
jau padėdavau prižiūrėti vynmedžius. Kartu su visais
skindavau vynuoges. Beje, pats sakėte, kad norite viską
apžiūrėti iš arti. Apeiti vynmedžių eiles ir kai ko manęs
paklausinėti.
—Ar tikrai taip manėte, princese? Kad toks žmogus
kaip aš jus vežtų čia tam, kad galėtume pasikalbėti apie
vynuoges?
Ji įdėmiai pažvelgė j jį.
—Taip. Taip ir maniau.
Jis norėjo pasakyti, kad ji klysta. Bet tik įdėmiai nu­
žvelgė. Jos veidas buvo išbalęs, tamsios akys giliai įkri­
tusios. Lūpos virpėjo. Jos ranka, kuria vis dar buvo įsi­
kibusi durų rankenos, po jo delnu buvo šalta kaip ledas.
Nikas sukando dantis.
Ji išsigandusi. Po velnių, juk jis to ir norėjo, ar ne taip?
Ar iš tikrųjų? —paklausė Nikas savęs, tada keikdamasis
kažką sumurmėjo, paleido jos ranką ir atidarė dureles.
—Ką jūs darote?
—Tai, ko iš manęs tikitės! - riktelėjo jis ropšdamasis
iš visureigio. —Ketinu pasivaikščioti ir užduoti jums
daugybę kvailų klausimų.
—Kvailų klausimų nebūna, - tyliai atsakė ji vaikišku
balseliu ir jis suprato, kad to, ko tikėjosi, šią popietę neįvyks.

Apie vynus ir vynuoges Alesija žinojo viską.

Apie juos išmanė tiek pat gerai, kiek Nikas apie in­
vesticijas ir vertybinius popierius.
92 | SAND RA M ARTO N

Pasirodė, kad ji išties nemažai žino. Kalbėdama ji

pagyvėjo. Skruostai paraudo, balsas nustojo virpėti, net
akys nušvito.
Ar kuri kita princesė pultų ant kelių į purvynę ir,
nubraukusi lapus nuo šakų, džiaugsmingai imtų šaukti
aptikusi pumpurą, tokį mažą, kad jam taip pat teko at­
siklaupti norint jį įžiūrėti? Kuri princesė nekreiptų dė­
mesio į purvą, užtiškusį jai ant skruosto? Ar ji trykštų
entuziazmu ir susižavėjimu, kalbėdama apie pakaitinius
pasėlius, rudenį sėjamus dobilus ir pupas, kurie pri­
stabdo dirvožemio eroziją žiemą?
Po perkūnais, — mintijo Nikas, stebėdamas, kaip
švelniai ji nubraukia vabalą, - ne tik princesė, jok ia kita
m oteris taip nesugebėtų.
Gal tik jo sesuo Izė, kuri mėgo augalus, gėles ir visus
su žeme susijusius reikalus, bet ar galėtų kuri iš jo mo­
terų, su kuriomis susitikinėdavo?
Tikrai ne.
Jis atminė, kaip kartą sekmadienį jis nusivedė į Cen­
trinį parką raudonplaukę, su kuria draugavo praeitą va­
sarą, mat ji užsigeidė pažiūrėti, kaip jis žaidžia futbolą,
tiksliau, varinėja kamuolį, nes šį žaidimą jis su broliais
žaidė jau daugelį metų.
Buvo tikra bėda.
Ei, Nikai, čia p o medžiais p iln a skruzdėlių! Oi, Nikai,
man kažkas įgėlė! Vaje, Nikai, kažkas šliaužia žole, toks
didelis daiktas ilgom is kojomis...
— Ji nė minutei nesusičiaupė, o tas didelis daiktas
tikriausiai buvau aš, - bambėjo Falkas.
Kai kitą penktadienio vakarą visi drauge nuėjo iš­
lenkti po bokalą alaus ir užkąsti mėsainių į savo Barą
Soho rajone, Dantė susižvalgė su Rafu ir Falku.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 93

- Na, kaip laikosi ta verksnė? —paklausė jis nutaisęs

nekaltą veido išraišką.
- Vis dar verkšlena, - atsakė Nikas, o Rafas, užuot
atsakęs, garsiai siurbtelėjo.
Iš Alesijos niekas nedrįstų juoktis. Pasikrapštinėjusi
tai šen, tai ten, pakilojusi pradėjusių pūti lapų krūveles,
ji labai rimtai ėmė pasakoti apie tai, kad pakaitiniai pa­
sėliai, juos aparus, iki pavasario yra puiki trąša žemei, ir
tada Nikas tarė sau: Velniop visa tai, nutraukė ją vidury
sakinio ir, čiupęs į glėbį, pabučiavo.
Ji nė nebandė priešintis. Iškart apsivijo jam kaklą ir
prisitraukė.
Nuo jos sklido saulės ir žemės, vynuogių ir visų metų
laikų aromatai. Kvepėjo savimi, buvo šilta ir miela, ir
tokia nekalta.
Nikas užgriuvo ją, suėmė delnais jos veidą ir ėmė jį
bučiuoti, vis stipriau ir stipriau. Jautė, kaip jo ausyse
tvinksi kraujas, kaip jo širdis daužosi šalia josios.
- Nikolai, —sušnabždėjo Alesija, jo vardą ištardama
prašomai, kaip moka tik moteris, ir jis suvaitojo, pri­
sitraukė ją dar arčiau, panėrė pirštus jai į plaukus, įsi­
spraudė jai tarp kojų pamiršęs viską, atsiduodamas vien
šiai moteriai, šiai akimirkai, šiai aistrai.
Prigludęs jai prie kaklo jis jautė pulsą, kuris tvink­
sėjo po jo lūpomis ties duobute, lyžtelėjo saulėje įde­
gusios odos lopinėlį, kuris buvo maloniai sūrus. Visi jo
raumenys įsitempė; jautė sustandėjusią savo lytį, kuri
darėsi vis kietesnė ir kietesnė, net skausminga.
Apžiojo jai lūpas. Ragavo jų. Gundė. Ji prasižiojo.
Pajutęs jos skonį, Nikas suvaitojo. Ji taip pat tyliai de­
javo, kažką šnabždėjo ir ėmė po juo riestis, pirštais įsi­
kirto jam į raumeningus pečius ir pakėlusi kojas apsivijo
klubus. Raitėsi po juo, papilve braukydama išburkusį
94 | SAND RA M ARTON

jo vyriškumą, ir kai jis, vos nesuplėšęs jai švarkelio,

atsmaukė marškinėlius, po kuriais nebuvo liemenėlės,
tik jo lūpų ištroškusios krūtys, ir švelniai jas krimstelėjo,
ji riktelėjo, atkragino galvą ir jo širdis vos nesprogo iš
džiaugsmo, nes ji patyrė malonumą lūpomis vien jam
prisilietus jai prie spenelių.
—Nikolai, —sudejavo ji.
Prisitraukusi jį arčiau suėmė delnu išsipūtusį kaubu­
rėlį po džinsais. Nikas užsimerkė, mėgaudamasis kūnu
nuvilnijusia banga, kurią sukėlė jos prisilietimas, ir
tada, sukaupęs paskutinius proto likučius, atitraukė jos
ranką ir, susiradęs kitą, priglaudė abi sau prie krūtinės.
- Ne! - ji supyko. —Ne, nenustok! Nikolai, p e r fa -
vore, io voglio... io voglio...
Jis ėmė ją bučiuoti. Sugėrė lūpomis jos riksmus, nes
ir jis troško to paties, troško panirti į ją, ir kuo giliau.
Bet tik ne čia.
Norėjo, kad tai įvyktų kambaryje aukštomis lu­
bomis. Kad galėtų išrengti ją kaip galėdamas lėčiau
ir valdydamasis. Nunešti į lovą, paguldyti į dramblio
spalvos patalus ir žiūrėti į jos auksinius plaukus, išdri­
kusius tarp pagalvių.
Norėjo matyti jos veidą, kai jis prie jos prisilies, kai
tyrinės jos kūną, ištirs visą lūpomis, liežuviu ir rankomis.
Kai jis visa tai jai pasakė, Alesijos akyse pasirodė ašaros.
- Šiąnakt, —tarė ji trūksmingai, ir jis nusišypsojo.
- Taip, mieloji. Šiąnakt ištirpsime vienas kito glėbyje.
—Bet tik ne čia. Ne viloje...
—Ne. —Jis pabučiavo ją dar kartą, švelniai, ilgai ne­
atitraukdamas lūpų. - Ne viloje, princese. Aš rasiu tin­
kamą vietą. Ten bus gražu. Pažadu.
Jis atsistojo ir ištiesė ranką. Ji padavė savąją, ir jis
pakėlė ją nuo žemės.
 L E I SK T AVE M Y L Ė T I | 95

- Važiuosime į Florenciją. Tuojau pat. Ir... —Jis pa­

žiūrėjo į ją. Ji purtė galvą. —Kas yra?
- Visai pamiršau, Nikolai. Pietūs.
- Po perkūnais... - Jis pažvelgė j ją ir suprato, kad taip
sakyti jam nederėjo. —Ir juose būtina dalyvauti, ar ne?
- Aš pati viską suplanavau. - Ji nuraudo. - Toks yra
mano darbas, supranti? Aš atstovauju žmonėms, suvedu
juos, svarstau, kaip juos susodinti prie stalo. Žinau, kad
tai gal ir nerimta veikla, bet...
Nikas nutildė ją bučiniu.
- Bet tai tavo veikla, ir ji tau svarbi. —Pakėlęs jos
ranką sau prie lūpų jis išbučiavo pirštų galiukus. - Mes
galime palaukti, brangioji. Kažkoks linksmauodegis yra
pasakęs, kad laukimas tik stiprina meilę.
Alesija suraukė antakius.
- Linksmauodegis? Tarsi šuo, vizginantis uodegą?
Jis nusišypsojo.
- Galima sakyti ir taip.
- Nieko nesuprantu. Beje, meilę stiprina ne lau­
kimas, o išsiskyrimas.
Nikas suėmė jai už užpakaliuko ir prisitraukė arčiau,
ji atsiduso iš malonumo, pajutusi jo standumą.
- Taip, - tarė jis tylesniu balsu, - bet laukimas turi
savų privalumų.
Alesija pasistiebė, rankomis apsivijo jam kaklą ir jį pa­
bučiavo, liežuvio galiuku švelniai perbraukdama per jojo.
- Si, - sušnabždėjo ji ir tik vėliau Nikas su nuostaba
pagalvojo, kad, jei nebūtų vienas nuo kito atsitraukę,
abu būtų užsiliepsnoję.
96 ¡ SANDRA M ARTON

Aštuntas skyrius
Alesija dažnai dalyvaudavo vakarėliuose. Iš pradžių -
kaip turtingo Florencijos princo duktė, o paskutiniai­
siais metais - kaip perspektyvi viešųjų ryšių atstovė.
Tie vakarėliai paprastai būdavo nuobodūs. Bet pa­
sitaikydavo ir įdomių. Sunkiausiai ištverdavo tuos, ku­
riuose dalyvaudavo ambicingiausi jos klientai, maloniai,
bet iš aukšto žvelgiantys į menkiau išprususius žmones.
Jai tekdavo apsimesti, kad smagiai leidžia laiką, nors
iš tikrųjų viską reikėdavo akylai stebėti.
Kad ir koks būtų vakarėlis, Alesija jau seniai buvo
išmokusi nutaisyti malonų veidą. Šypsodama ji eidavo
nuo vienos grupelės svečių prie kitos ir dalyvaudavo jų
pokalbiuose bet kuria tema —pradedant menu ir bai­
giant Antarktida, ir visa tai darė automatiškai.
Ir niekados nesijaudindavo.
Bet šį vakarą viskas buvo kitaip.
Ji ne tik nervinosi. Tiesą sakant, jos nervai visiškai
pakriko.
Apsirengusi ir susitvarkiusi visa valanda anksčiau,
Alesija sėdėjo miegamajame įbedusi akis į lėtai judančią
sieninio laikrodžio minučių rodyklę, tada netekusi vil­
ties nusileido laiptais.
Svetainėje ar valgomajame tikrai turėjo būti kažkas,
ką reikėtų patvarkyti.
Deja.
Jo tėvo namų prižiūrėtojai buvo gerai išdresuoti, be
 L E I S K TA V E M Y L Ė T I | 97

to, viską dar kartą buvo patikrinęs ir jos pačios samdytas

koordinatorius.
Svetainėje uždegti visi šeši nuostabaus grožio sie­
tynai; spindėjo jų šeimai beveik du šimtmečius priklau­
sančios šampano ir vyno taurės paauksuotais krašteliais,
išrikiuotos ant milžiniško stalo pasienyje kartu su bute­
liais, pradedant šampanu Cristal, baigiant nepaprastai
brangiu raudonuoju vynu Brunello di M ontalcino, ku­
riuo ir garsėjo ši vieta.
Ant stalo valgomajame, padirbinto garsiausių Flo­
rencijos meistrų ir padengto dvylikai asmenų, puika­
vosi senovinės sidabrinės žvakidės, porcelianiniai dar
jos proproprosenelės indai ir sidabriniai aštuoniolikto
amžiaus stalo įrankiai.
Alesija stumtelėjo lėkštę, kitur šakutę, bet iš tikrųjų
galėjo to ir nedaryti...
Galiausiai teko pripažinti, kad ji nerimauja ne dėl
kviestinių pietų, bet tik dėl Nikolo.
Jį matė jau senokai.
Iš kalvų į vilą juodu važiavo tylėdami. Ji nežinojo,
ko iš jo tikėtis. Gal jis vėl stengsis ją apkabinti? To ji
nenorėjo. Tiesą sakant, kol grįžo atgal, Alesija sėdėjo
suglumusi, nes negalėjo atsistebėti, kad Nikui pasakė
norinti su juo praleisti naktį, nors iš tikrųjų buvo įsi­
tikinusi, kad tarp jų niekados nieko negali įvykti —nei
dabar, nei kada nors vėliau.
Važiuodama turėjo laiko apie tai pamąstyti.
Ką aš darau? - vis sukosi ta pati mintis.
Juk tai tikra kvailystė.
Protingai moteriai net į galvą nešautų mintis susidėti
su vyriškiu, kurio nepažįsta ir nenori pažinti. Nikolas
Orsinis dėvėjo tinkamus drabužius ir sakė tinkamas
kalbas, bet dėl to jis netapo kitoks.
98 I SAND RA M ARTO N

Nepasikeitė ir ji, nors ir buvo atsidūrusi jo glėbyje.

Ten, kalvos šlaite, ji buvo praradusi sveiką protą,
orumą ir... netgi moralę. Ji bučiavo tą vyrą su tokia pa­
šėlusia aistra, maldavo jo. Viešpatie, juk ji meldė, kad
jis paimtų ją...
Tokios mintys sukosi Alesijos galvoje visą kelią iki
vilos, bet sustojus, Nikolas pasielgė kaip tikras vyras. Jis
padėjo jai išlipti iš visureigio, pakėlė jos ranką ir švelniai
lūpomis perbraukė per krumplius.
Tada jie nuėjo kiekvienas į savo kambarius. Nuo to
laiko ji nematė jo ir dėl to apgailestavo.
Nors jie ir buvo sutarę nesimylėti Antoninių viloje,
Alesija vis dėlto tikėjosi, kad Nikolas pasiūlys susitikti
jo arba jos kambaryje.
Tiesą sakant, ištisas dvi valandas ji praleido krūpčio­
dama, nes vos tik salėje nuaidėdavo žingsniai, jai im­
davo džiūti burna pagalvojus, kad tie žingsniai galėjo
būti jo, kad jis jau eina pas ją, eina jos, kad užbaigtų tai,
ką abu pradėjo po medžiu.
Ji suvirpėdavo vien apie tai pagalvojusi...
Virpėjo ir dabar.
Alesija priėjo prie valgomajame įrengto raudonme­
džio baro ir įsipylė taurę vyno.
Tiksintis porcelianinis laikrodis ant židinio skai­
čiavo slenkančias minutes. Netrukus duryse turėtų pa­
sirodyti Nikolas. Ji jau gana gerai jį pažinojo ir suprato,
kad Nikas laikysis nerašytų verslo taisyklių, o juk tai ir
bus verslo pietūs. Ji taip pat turėtų to nepamiršti.
Tarp jų negali būti jokių asmeninių reikalų.
Jis neturėtų vėluoti. Ir tada ji pasakys jam, kad tai,
kas vos neįvyko šiandien, buvo klaida.
Jai drebėjo rankos. Atsargiai pastatė taurę ant mažo
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 99

stalelio. Antonimų šeimos princesei nedera sutikti

svečio vynu sulaistyta suknele.
Et, ta suknelė.
Dar viena klaida. Kodėl leidosi savo draugės Džinos
įtikinama, kad vilkėtų ja? Taip, ji graži, pati gražiausia
iš visų, kurias buvo sukūrusi jos draugė, gabi jauna dra­
bužių dizainerė.
Tačiau šiai progai ji netiko.
Aną savaitę, kai buvo pas Džiną Romoje jos studi­
joje, bevalgant sūrį ir salotas, ji užsiminė apie kviesti­
nius pietus, kuriuos turi surengti savo tėvo pažįstamam
investuotojui iš Amerikos.
—Investuotojas iš Amerikos! —Džiną nušvito. —Jis
tikriausiai jaunas ir gražus?
—O gal bjaurus kaip ožys, - suglumusi atsakė Alesija.
—Ir baisiai turtingas?
—Labai baisiai.
Džiną nusijuokė, nubėgo prie drabužių prikimštos
spintos ir ištraukė iš jos suknelę.
—Štai, - teatrališkai pareiškė ji. —Su šiuo mano kū­
riniu atrodysi tiesiog nuostabiai. Tik pažvelk į ją.
Suknelė, nukabinėta mažyčiais krištolo lašeliais, at­
rodė lyg auksinė.
—Ji pernelyg elegantiška, tas žmogus to nevertas, —
pasakė Alesija, bet Džiną primygtinai reikalavo ją pasi­
matuoti.
—Matai, —triumfuodama tarė ji, kai Alesija paga­
liau ją apsivilko. —Ji tiesiog tobula.
Tobulai įspūdinga, - pagalvojo Alesija, žvelgdama į
save veidrodyje. Dekoltė buvo visiškai paprasta, bet nu­
garoje išrėžta iki pat juosmens, o skeltukas toks ilgas, kad
žengiant žingsnį buvo matyti ne tik kojos, bet ir šlaunys.
Alesija nusijuokė.
100 I SAND RA M ARTO N

- Mano užduotis - šį žmogų įtikinti sumokėti tėvui

krūvą pinigų, bet ne jį suvilioti.
- Jis bus apstulbęs! Sutiks su bet kuo. Tavo titulas;
jūsų vila ir ši suknelė jį tikrai parklupdys. - Džiną su­
raukė nosį. —Klausyk, tau tas žmogus nepatinka, nors
tu jo dar net nematei. Pagalvok, kaip visa tai atrodys,
kai jis puls priešais tave ant kelių.
Bus tikrai nuostabu, —pagalvojo Alesija, viską aiškiai
įsivaizduodama.
Ji paėmė suknelę. Taip pat ir prie jos priderintas
aukštakulnes basutes.
- Tau reikės tik nutaisyti atitinkamą išraišką, —tarė
Džiną mirktelėdama, - bet tau, kaip princesei, tai netu­
rėtų būti sunku.
Tada jos abi pratrūko juokais, tačiau dabar Alesijos
juokas neėmė.
Ji vėl paėmė taurę.
Puiku.
Ji, žinoma, galėtų pasitelkti karališką įvaizdį, apie
kurį juokais užsiminė Džiną. Reikėtų elgtis mandagiai
ir maloniai, bet išlaikant atstumą ir šaltai. Ir pasibaigus
vakarui tam arogantiškam vyriškiui pasakyti, kad tame
kalno šlaite ji suklydo...
- Labą vakarą, princese.
Alesija staigiai atsisuko, išgirdusi tą kimų balsą, ir jai
nutirpo širdis.
- Nikolai, - pradėjo ji... ir iškart suprato, kad visos
jos kalbos su savimi buvo grynas melas.
Tą popietę ji neklydo.
Ji norėjo būti myluojama Nikolo Orsinio ir jai vi­
siškai nesvarbu, ar tai gerai, ar blogai.
Ji užsigeidė jo nuo tos akimirkos, kai atsidūrė jo glė­
byje, ir nors tada, kelkraštyje, kvailai verkšleno, dabar
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 101

geidė tik jo ir nieko daugiau. Jis yra vyras, apie kurį

svajodavo tamsiomis naktimis, ir tikrai neatsisakys jo,
nes tokio vyro gyvenime gali ir nebesutikti.
- Atrodai nepaprastai gražiai, - pasakė jis švelniai.
Alesija nusišypsojo. Jis taip pat atrodė dailiai. Liaunas
raumeningas kūnas. Platūs pečiai, ilgos kojos. Griežtų
bruožų, angeliškas tamsus veidas. Ir tas jo žvilgsnis...
- Dėkui. —Liežuvio galiuku ji apsilaižė staiga išdžiū­
vusias lūpas. - Sis smokingas... Jis tau nepaprastai tinka.
Tai buvo pernelyg švelniai pasakyta. Jis atrodė lyg
būtų nužengęs iš Ralfo Loreno drabužių reklamos.
Jis taip pat nusišypsojo.
- Džiaugiuosi, kad jį atsivežiau. Vyras privalo dėvėti
smokingą, kai šalia jo - šitaip apsirengusi moteris.
- Tai tik suknelė. - Ir Alesija sąmoningai, lyg pa­
telė priešais ją persekiojantį liūtą, apsisuko aplink, labai
lėtai, kad jis spėtų pamatyti gilią iškirptę nugaroje ir jos
ilgas nuogas kojas. - Ar patinka?
Ji pastebėjo, kad Nikas prisimerkė, ir sukando
dantis. Tai pamačius jos kūnas iškart sureagavo, pulsas
patankėjo, ji paraudo ir visa nutirpo. Jam pajudėjus link
jos, ji vos tvardėsi, kad nepultų jam į glėbį.
Pabučiuok, —pagalvojo ji, —tučtuojau mane pabučiuok.
Ji pamiršo taip kruopščiai planuotus pietus, svečius,
nekreipė dėmesio į link vilos vis važiuojančius automo­
bilius, kurių žibintų šviesa apšvietė valgomąjį.
Bet jis nepabučiavo. Netgi nepalietė. Tačiau prašneko,
ir jo žodžiai nuskambėjo daug intymiau nei glamonės.
- Esi tiesiog žavinga, —kimiai sušnabždėjo jis.
Jai nutirpo širdis.
- Tikrai?
- Ir puikiai tai žinai. - Jis priėjo dar arčiau, taip
arti, kad ji pajuto nuo jo kūno sklindančią šilumą, ir
102 | SAND RA M ARTO N

perbraukė pirštu jai per lūpas. - Bus sunku valdytis ir šį

vakarą tavęs neliesti.
Alesija giliai įkvėpė.
—O tu nesivaldyk, —pasakė ji virpančiu balsu.
Tada į kambarį įėjo liokajus ir pranešė apie pirmąjį
svečią.

Atrodė, kad vakaras niekados nesibaigs.

Alesija bijojo, kad jo pabaigos gali ir nesulaukti, nes
visa degė lyg ugnis.
Jos svečiai —jos tėvo svečiai —buvo išpuoselėti rimti
žmonės. Alesija suprato, kad tėvas juos sukvietė norė­
damas padaryti įspūdį galimam investuotojui. Peržvel­
gusi jo sudarytą svečių sąrašą ji taip pat apie tai pagal­
vojo, nors niekados nesukdavo sau galvos dėl galimybės
kam nors įtikti.
Dar daugiau - taip ji tikėjosi tą amerikietį įbauginti.
Taip buvo dar iki sutinkant Nikolą.
Dabar jau žinojo, kad niekas jo negali nei paveikti,
nei įbauginti. Kaip ir per ankstesnį susitikimą, jis jautėsi
laisvai ir nesivaržydamas dalyvavo pokalbiuose apie teatrą,
keliones ir Anglijos politiką, ir visiškai padoria italų kalba.
Iš tikrųjų jis ir vadovavo pokalbiams, nes dar neat-
nešus antrojo patiekalo, aristokratiški ir įtakingi jos tėvo
draugai, o ypač jų damos, susižavėję klausėsi dailaus, in­
teligentiško ir įdomaus šalia jos sėdinčio nepažįstamojo.
Tai puiku, nes Alesija prarado kalbos dovaną.
Kodėl?
Nes net tuo metu, kai garbusis svečias maloniai šne­
kučiavosi su kitais, net ir valgydamas skoningai patiektą
maistą, kuriuo ji pati ir pasirūpino, gurkšnojo jos pa­
rinktus senuosius Antoninių vynus...
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 103

Nors ir neperžengdamas padorumo ribų...

Jis visą laiką ją lietė.
Niekas to nenutuokė. Niekas nematė. Tai buvo
karšta, bet nenuspėjama paslaptis, kurią žinojo tik
juodu - tai buvo labiausiai jaudinanti iš visų patirčių,
kurią Alesija galėjo tik įsivaizduoti.
Viskas prasidėjo dar svetainėje, gurkšnojant gėrimus
ir užkandžiaujant. Prisilietimas petimi. Brūkštelėjimas
per apnuogintą jos ranką.
Jo delnas jai ant nugaros, paskelbus pietų pradžią.
Tai buvo nekaltas gestas, kuriuo vyrai paprastai pa­
lydi moterį prie stalo.
- Princese, —mandagiai kreipėsi į ją Nikolas.
Ir išskleidęs pirštus uždėjo delną jai ant nugaros.
Ant jos apnuogintos nugaros.
Savo šiltą šiurkštoką ranką.
Ji sulaikė kvapą, pažvelgė į jį, pamatė mandagią jo
šypseną... ir degančias akis.
Valgomajame Nikolas atitraukė jai kėdę, bet ranka
liko kur buvusi. Jai sėdantis, pirštais skubiai spustelėjo
spindintį šilką ties juosmeniu.
Ji padėkojo, o jis pasakė:
- Tikrai nėra už ką, princese. —Ir ji suprato, kad jis,
jei būtų galėjęs, būtų paėmęs ją ant rankų ir išsinešęs, ir
ji nebūtų tam priešinusis.
Ir vėliau jis lietė ją tūkstančius kartų.
Ranka brūkšteldavo per josios, norėdamas atkreipti
dėmesį į kurį nors svečią. Pirštais prisiliesdavo prie jos
pirštų, jai perduodant druskinę.
Bet paskui jo taktika pasikeitė.
Kai atnešė trečiąjį patiekalą, ji pajuto jo ranką sau
ant kelio.
Vos susiturėjo nesudejavusi. Nurijo bekylančią dejonę
104 | SAND RA MARTON

ir smagiai šyptelėjo kitame stalo gale sėdinčiam merui,

nuduodama, kad girdėjo viską, ką jis sakė. Bet kaip ga­
lėjo jį girdėti, kai galvojo vien apie Nikolo prisilietimą,
jo glamonę, jo delną sau ant kelio? Tiksliau, ant šlaunies.
Tai vedė ją iš proto.
Ir tai jai patiko.
Viešpatie, kas jai darosi? Juk ji buvo padorumo įsi­
kūnijimas, net jos darbdavys, kilus neaiškumams, vi­
sados kreipdavosi tik į ją kaip į geriausią etiketo taisy­
klių žinovę.
Alesija vos įstengė blaiviai mąstyti, nes išlaikyti
sveiką protą darėsi vis sunkiau. Kambarys ėmė suktis, ir
ne dėl vyno. Ji buvo išgėrusi tik vieną taurę iki pietų ir
net nepalietusi tos, kuri stovėjo priešais ją šalia lėkštės.
Vis dėlto kambarys sukosi ratu. Ji ėmė tankiai kvė­
puoti. Išpylė karštis, nors kambaryje ir nebuvo karšta.
Nikolas pajudino ranką. Ėmė glamonėti. Jo prisilie­
timas buvo... Nors ir nepadorus, bet veikė stebuklingai.
Tvirtas, bet švelnus ir šiltas...
Alesija nuleido rankas ant kelių. Tiesiai jam ant rankų.
Norėjo, kad jis liautųsi. O gal tikėjosi, kad jis, o taip...
Kad perbrauks nykščiu jai per delną, suners su ja pirštais,
perbrauks savo ir jos ranka jai per šlaunį aukštyn...
- Argi ne, mieloji? - į ją šypsodamas kreipėsi vyras,
sėdintis už dviejų kėdžių.
Alesija pažvelgė į jį nieko nematančiomis akimis.
Negalėjo prisiminti to vyriškio aristokratišku veidu
vardo. Jis buvo... Ak, taip. Tai prekiautojas meno kū­
riniais. Ji buvo susitikusi su juo šimtus kartų, bet jo
vardas išdulkėjo iš galvos. O jo klausimas... Kaip galėjo
atsakyti į klausimą, kurio negirdėjo?
M ano galva visiškai tuščia, - tarė ji sau, ir tai buvo
vienintelė aiški mintis.
 L E I S K TA V E M Y L Ė T I | 105

Pagalvojusi apie tai, Alesija nusijuokė. Matyt, tik to

ir reikėjo, nes ir kiti pradėjo juoktis.
- Vadinasi, tai tiesa, - taikliai įsiterpė Nikolas. —Jūs
tikrai pasiūlėte tam tikrą pinigų sumą už Renuarą Si-
gn ore aukcione Ruso galerijoje, būdama vos septynerių?
Ji pažvelgė į jį dėkingu žvilgsniu.
- Taip. Pasiūliau. Bet tai buvo nesusipratimas. Ten
buvau su savo dailės mokytoju ir tuo metu kilstelėjau
ranką norėdama pasikasyti nosį.
Visi vėl prapliupo juoktis. Nikolas palinko prie jos.
- Brava, carn, —sušnabždėjo jis, o ji panoro prisi­
traukti jo galvą ir jį išbučiuoti.

Pagaliau patiekė desertą.

Tiramisu tortas. Nedideli riešutiniai pyragaičiai.
Strega \vfra n gelico senovinėse taurėse paauksuotais kraš­
teliais. Espresso kava, išpilstyta į senus kaip ir pati vila
puodelius. Nuskambėjo juokas. Pagyvėjo kalbos.
Ir Nikolas šalia, kuris jos pasigailėjo ir rankos nebe-
judino, nors ir tebelaikė jai ant šlaunies.
Ji bent jau galėjo ramiai galvoti.
Apie jį.
Apie tai, kad buvo nutarusi jį niekinti. Buvo įsitiki­
nusi, kad jis elgsis stačiokiškai ir nekultūringai. Ir nesu­
gebės pritapti prie kultūringos, išsilavinusios publikos.
Alesija labai apsiriko.
Nikolas buvo nuostabus. Ir išmintingas. Ir visiškai
nesivaržė patekęs į tokią rafinuotą aplinką.
Visos kambaryje buvusios moterys negalėjo atplėšti
nuo jo akių, ir dėl to negalėjai jų kaltinti. Jis tikrai darė
įspūdį. Jis būtų galėjęs pasijuokti iš viso pasaulio, bet
buvo santūrus. Vyrai gaudė kiekvieną jo žodį. Meras,
106 | SAND RA MARTON

prekiautojas meno kūriniais ir dar vienas turtais aptekęs

keistuolis, nutaikę tinkamą akimirką, įteikė jam savo
vizitines korteles.
Jis su visais elgėsi maloniai, bet tik ji viena žinojo,
kas jam iš tikrųjų rūpi.
Ir kai visi šie žmonės išsiskirstys, kai juodu pagaliau
liks vieni, tada...
Alesijai iš rankų vos neišsprūdo puodelis kavos. Ji
atsargiai pastatė jį ant stalo.
Galvojo apie tai, kaip jis elgėsi visą vakarą. Apie tai,
kaip ją lietė. Kaip jo glamonės ją įaudrino.
Galvojo, kas bus, kai visi išeis, ir jis galės niekieno
netrukdomas paliesti slapčiausias jos vieteles, praskėsti
jos kojas, kad galėtų dar giliau įsiskverbti į jos kūną...
Viešpatie.
Alesijos pulsas tvinkčiojo. Ji jau buvo įkaitusi, sudrė­
kusi ir pagalvojo, kad įsiskverbti jis galėtų tuojau pat.
Reikėjo tik pakišti savo ranką po staltiese ir suimti jo
ranką. Tada praskėsti šlaunis ir patraukti jo ranką aukš­
čiau, paskui dar aukščiau ir...
Ji tyliai sugargaliavo. Pokalbis nutrūko ir ji su siaubu
pamatė, kad visi kambaryje sužiuro į ją.
Alesija privalėjo ką nors pasakyti. Bet ką. Tačiau
galvoje buvo tuščia. Iš nevilties pažvelgusi į Nikolą ji
suprato, jog jis žino, kas jai nutiko.
Jo akys pergalingai blykstelėjo.
Tada Nikas pamažu paleido jos šlaunį, sugniaužė
kumštį ir kilstelėjo jį sau prie burnos, mandagiai tramdy­
damas žiovulį. Garsas buvo panašus, ir visi dabar sužiuro į jį.
— Atleiskite, - tarė jis žaviai šypsodamas. —M i dis-
piace, apgailestauju. Užtikrinu, draugija dėl to nekalta.
Vakaras tikrai buvo nuostabus. Bet aš ant kojų jau nuo
vakar ryto.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I [ 107

Pasigirdo pritariamas murmesys. Svečiai padėjo ser­

vetėles ant lėkščių. Atitraukė kėdes. Atsisveikino, lin­
kėdami vieni kitiems labos nakties ir viso ko geriausio
kartodami, kad vakaras buvo nuostabus.
Nikolas padėjo jai atsistoti ir, mandagiai prilaiky­
damas už alkūnės, palydėjo visus iki durų. Sutrinksėjo
automobilių durelės. Įsijungė žibintai. Prabangių auto­
mobilių kolona pajudėjo ilgu keliu link vartų.
Alesija, kartu su Nikolu stovėdama paradinių durų
tarpduryje, šypsojosi ir mojavo kaip ir dera mandagiai
šeimininkei išlydint svečius, bet iš tikrųjų galvojo vien
apie tai, kas jos laukia.
Ji ir Nikolas liko vieni.
To ji laukė seniai.
Bet dabar ją apėmė baimė.
Žaidimas, kurį jie žaidė, staiga įgavo naują prasmę.
Ir ji ne juokais išsigando.
Ji bijojo ne jo, o savęs. Ji svajojo ne apie tokį vyrą, o
ir pati tikriausiai nebuvo jo svajonių moteris.
Iš to, kaip ji elgėsi po pietų ir vėliau šį vakarą, jis galėjo
susidaryti nuomonę, kad ji yra labai patyrusi. Kad žino,
ko reikia vyrams ir jai pačiai, kad abu patirtų malonumą.
Visa tai buvo labai toli nuo tiesos.
Alesijai tai buvo visiškai nauja patirtis —tai, ką darė,
ko ėmėsi pati ir kaip reagavo... Nieko panašaus iki šiol
nebuvo dariusi, net fantazijose.
Ne, ji nebebuvo skaisti. Juk ji šiuolaikinė moteris.
Bet jei palygintų savo išmanymą apie seksą su tuo, ką
galėjo įsivaizduoti Nikolas...
Tai buvo juokinga.
Ji permiegojo su draugu dar mokyklos laikais. Jis buvo
toks pat naivus kaip ir ji, ir po kelių savaičių jie vėl jau
buvo tik draugai, ne meilužiai. Neseniai, prieš trejus metus,
108 | SAND RA MARTON

atsirado pagyvenęs vyriškis. Grafikas. Tačiau po gero mė­

nesio jis pareiškė, kad jam vis dėlto labiau patinka vyrai.
Ne kažin kokios rekomendacijos moteriai, kuri kelias
valandas linksminosi su vyriškiu, be jokios abejonės, tu­
rėjusiu daugybę moterų.
Gražių moterų. Patyrusių. To paties jis tikėsis ir iš
jos ir tikrai nusivils...
Tamsoje pranyko paskutinių išvykstančių automo­
bilių žibintų šviesos. Nikolas ją apkabino. Palenkęs
galvą lūpomis prigludo jai prie ausies.
- Princese, - sukuždėjo jis. - Kokios mintys sukasi
šioje mažoje mieloje galvelėje?
Ji juto, koks karštas ir stiprus prie jos prigludęs jo
kūnas. Norėjo į j j atsiremti. Apsisukti ir susirasti jo lūpas.
Bet troško ir pabėgti, kol jis nesuprato esąs apgautas.
Tačiau Alesija tik sunkiai nurijo seiles. Ir pabandė nu­
sišypsoti.
—Jokios, —apsimestinai linksmai tarė ji. —Aš tik...
per dieną nusilaksčiau ir...
—Alesija. —Jis suėmė jai pečius ir atsuko j save. —
Žinau, kad tau nejauku. Kodėl?
Ji pažvelgė į jį iš apačios, pažiūrėjo į jo gražų griežtų
bruožų veidą ir vėl nuleido galvą.
- Nikolai. Manau... manau, kad mums reikėtų pa­
sikalbėti.
Jis suėmė jai smakrą. Pakėlė jį aukštyn, kad galėtų
matyti jos akis.
- O aš manau, - tarė jis kimiai, —kad mudu ir taip
per daug kalbamės.
—Bet mes net nepradėjome, Nikolai. Mes... mudu
veikėme ką kita...
Jis suėmė delnais jai veidą. Palenkė galvą ir susirado
jos lūpas. Ėmė švelniai bučiuoti, braukydamas savo
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 109

lūpomis per josios, kaskart vis aistringiau. Jo lūpos kve­

pėjo vynu ir kava, buvo aistringos, kaip ir jis pats.
Alesijos širdis pašėlo daužytis.
Nuo jo sklido aromatas, kurį ji nuolatos svajodavo
pajusti, nors ir baimindamasi, kad tai bus tik svajonė.
Ji šiek tiek atsitraukė, bet tai truko vos akimirką. Tada
atsiduso ir atsidavė jo bučiniui.
Praėjo daug laiko ir ji pagaliau įsirėmė rankomis jam
į krūtinę.
- Nikolai, - sušnabždėjo ji, jis pakėlė galvą ir pa­
žvelgė jai į akis.
- Kas yra, brangioji?
- Noriu tau pasakyti... Tu turi tai žinoti... - Ji apsi­
laižė lūpas. —Tai, kas nutiko šiandien...
- To mudu abu nesitikėjome.
- Taip. Nesitikėjome. Mano tėvas... Tavo tėvas...
- Tai jiems neturėtų rūpėti.
- Ne. Neturėtų. Bet... bet tu turi žinoti. Noriu kai
ką paaiškinti, Nikolai. - Dievulėliau, ji jautėsi baisiai
kvailai. Kodėl taip sunku jam pasakyti, kad negalės pa­
teisinti jo lūkesčių? - Aš tik noriu pasakyti, kad tai, ko
tu... Ko tikiesi iš manęs...
Nikolas perbraukė ranka jai per plaukus. Segtukai,
kuriais buvo susegusi plaukus ant viršugalvio, iškrito,
auksiniai plaukai pasklido jam tarp pirštų, jis kilstelėjo
jos galvą ir ėmė bučiuoti. Bučiavo stipriai. Aistringai.
Lyg nuo tada, kai bučiavosi po medžiais kalno šlaite,
nebūtų praėjusi visa diena, lyg iki šios akimirkos nie­
kados nebūtų liovęsi bučiuotis.
- Tikiuosi, princese, kad tu leisi man tave mylėti,
tik tiek, o visa kita nesvarbu.
- Nesvarbu, - sušnabždėjo ji. —Niekas nesvarbu.
Tik aš... Aš bijau tave nuvilti.
110 I SANDRA M ARTO N

Nuvilti? Po visko, kas įvyko šį vakarą —Alesijos tylus

šnabždesys prieš pietus, jos žvilgsniai sėdint už stalo, jos
nesivaldymas šalia jo, galvojant tik apie jį...
Nieko panašaus iki šiol Nikas nebuvo patyręs, o juk
buvo daug matęs.
- Paklausyk, Nikolai, turėtum mane suprasti. Aš
nesu... tikrai nesu... —Ji trūksmingai įkvėpė. —Kai tu
mane palietei, kai šį vakarą uždėjai ranką man ant... -
Jai užlūžo balsas. —Aš vos ne... vos susilaikiau...
Siaubas, ji pribaigs jį! Nikas galva prigludo jai prie
kaktos ir tyliai, keistai sukikeno.
- Žinau, mieloji. Ir aš.
Ji nuraudo ir pažvelgė į jį.
- Tikrai?
- Taip. - Jis vėl nusijuokė. —Manau, tai būtų patikę
tavo senuko draugams, ar ne?
- Tuo metu galvojau... Aš galvojau, kas būtų, jei
mane... paliestum. Jei tavo ranka... Jei pabrauktum ją
šiek tiek aukščiau...
- Pakaks, — suvaitojo Nikas, tvirtai ją apkabino,
pabučiavo ir pasileido plačiais marmuriniais laiptais
žemyn prie žvilgančio raudono ferario.
- Jis mano, - atsakė į nebylų jos klausimą. - Pristatė
vos prieš valandą. —Jis atidarė dureles iš keleivio pusės,
viena ranka suėmęs ją per juosmenį taip stipriai ir su
tokia vyriška jėga, kad Alesijai pakirto kojas.
- Užsisek diržą, - tarė jis jau sėdėdamas už vairo, ir
tai nuskambėjo kaip įsakymas.
Alesija pakluso, nors jai virpėjo rankos. Automobilis
net sudrebėjo, kai jis pasuko variklio raktelį.
- Kur mes važiuojame?
- Ten, kur galėsime pabūti vieni nesibaimindami,
kad mus gali pamatyti tavo arba mano tėvas.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 111

Tai pasakęs jis palinko, dar kartą, jau paskutinį, sti­

priai ją pabučiavo, tada spustelėjo greičio pedalą, ir fe-
raris nuskriejo į tamsą.

Devintas skyrius
Nikas važiavo greitai, lengvai, bet tvirtai įsikibęs vairo.
Leido ferariui lyg grynaveisliam žirgui lėkti keliu,
vingiuojančiu per tamsoje skendinčias kalvas.
Atstumas, kurį teks įveikti, nedidelis. Dvidešimt
mylių. Penkiolika, daugiausia dvidešimt minučių, tiek
rodė Realtor prietaiso ekranas.
Kelias ėmė kilti aukštyn. Nikas įjungė žemesnę pa­
varą galvodamas, kad greičiau kaip per penkiolika mi­
nučių kelio neįveiks.
Jam visados patikdavo moterys. Kodėl gi ne? Jis —
vyras pačiame jėgų žydėjime. Tačiau niekados jokios
moters negeidė kaip šios, ir taip stipriai, taip aistringai,
kad dabar galvojo vien apie ją.
Didžiąją dalį popietės jis praleido skambindamas te­
lefonu ir duodamas nurodymus dėl šio vakaro. Jis retai
susimąstydavo apie tai, kad turi gerų ryšių tik dėl to,
jog yra nežmoniškai turtingas, bet juk būna atvejų, kai
norint ką nors padaryti prireikia ir pinigų, ir ryšių.
Pirmiausia jis susisiekė su ferario atstovu Niujorke,
kuris paskambino savo kolegai į Florenciją. Tada pa­
skambino Londono banke dirbančiam draugui, šis susi­
siekė su Realtor agentūra Sienoje, kuri susiskambino su
Realtor atstovais Florencijoje...
112 | SAND RA M ARTO N

Šiems skambučiams prireikė nemažai laiko, bet viską

sutvarkė per valandą, nes ją reikėjo kaip nors prastumti
iki kviestinių pietų, kurie jam rūpėjo tiek, kiek vam­
pyrui —vegetariški priešpiečiai.
Priešais sužibėjo užpakalinių automobilių žibintų
šviesos. Nikas žvilgtelėjo į veidrodėlį, spustelėjo greičio
pedalą ir, spidometrui priartėjus prie devyniasdešimties,
aplenkė automobilį.
Ta paskutinė valanda ištįso iki amžinybės.
Vidinis balsas vis zyzė: Ko tu tikiesi? Čiupkją tuojau pat.
Priremk prie sienos. Užversk sijoną, atsisek kelnes, prispausk
jo s rankas aukštai ja i virš galvos ir įlėk į ją, tegul j i rauda,
svarbu, kad patirtų malonumą, tada dar kartą, ir dar...
Kvailystė, - sakė pats sau. - Vien šitaip galvoti yra
kvailystė.
Juk svarbiausia gyvenime yra savitvarda.
Kad ji svarbi, suprato dar vaikystėje, nes juo kaip
Cezario Orsinio sūnumi tarsi žaisliuku naudojosi visi
Niujorko televizijos žinių laidų reporteriai. Ją ištobulino
per muštynes, ypač su nelegaliomis grupuotėmis, kur tik
savitvarda lėmė, gyvensi ar mirsi. Galima sakyti, tik dėl
savitvardos tapo žaidėju, laiminčiu daugiau nei pralo-
šiančiu —iš pradžių kortomis, o vėliau priimant finansi­
nius sprendimus bendrovėje Broliai Orsiniai.
Pagaliau bendraudamas su moterimis vyras privalo
tvardytis, ir ne vien tik lovoje.
Bet kodėl jis galvoja apie savitvardą, juk vos prieš mi­
nutę jo galvoje buvo vien tik mintys apie Seksą —seksą iš
didžiosios raidės. To jis niekaip negalėjo paaiškinti.
Taigi, jis ilgai stovėjo po šalto vandens srove duše,
kad vėl galėtų mąstyti blaiviai. Tada apsivilko smokingą,
kurį apdairiai atsivežė, ir pažiūrėjo į veidrodį, iš kurio į
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 113

jj žvelgė civilizuotas žmogus, pasirengęs civilizuotai ben­

drauti su moterimi...
Taip ir buvo, kol nulipo laiptais ir pamatė Alesiją.
Jos dailų veidą. Įstabią figūrą. Suknelę, gundančią nu­
sidėti, ir ne mažesnę pagundą keliančius aukštakulnius.
Ir kaip aš ištversiu jo s neapkabinęs? —klausė jis savęs.
Kai ji pažvelgė į jį gundančiu žvilgsniu, jo vidinis nu­
sistatymas laikytis civilizuotai kažkur dingo.
Vis dėlto jie kažkaip sugebėjo ištverti pietus, nors į
žaidimą įsijautė taip karštai, kad nebūtų nustebęs, jei
kambaryje būtų plykstelėjusi ugnis. Jį kurstė ir tai, kad
tuo metu, kai ją lietė, dar turėjo dalyvauti pokalbyje pro­
tingomis temomis.
O ta paskutinė akimirka, kai privedė ją iki pat ribos...
Nikas sukando dantis.
Pažvelgė į Alesiją. Nuo to laiko, kai jo pasiteiravo,
kur ją veža, mergina nepratarė nė žodžio. Sėdėjo labai
tiesiai, rankas susidėjusi ant kelių, ir žvelgė priešais save.
Ar ji galvoja apie tai, kas jos laukia? Ar jaučia, kaip tirpsta
jos kūnas įsivaizdavus, kad jis liečia ją?
Bet gal ji nerimauja, kad nesugebės - kaip ji pasakė?
Kad nesugebės pateisinti jo vilčių?
Ar ji iš tikrųjų tokia naivi? O gal gudrauja?
Sakė sau, kad jam tai nesvarbu.
Po perkūnais. Kam save apgaudinėti? Jam tai svarbu.
Netgi labai. Ar tai, ką jis darė, kai liko vieni du, buvo jai
netikėta? Gal jis yra pirmas vyras, privertęs ją dejuoti iš
malonumo ir prašyti užbaigti šią malonę kankynę, kaip
šiandien prašė ant kalvos?
Velniava!
Nikas pasimuistė. Jei nenustos apie tai galvoti, iki
išsinuomotos vilos gali ir nenuvažiuoti... Pagaliau, ačiū
Dievui, štai ir ji, tiesiai priešais jį ir tiksliai pagal Realtor
114 [ SA N D RA M ARTO N

pasakojimus. Siauras žvyruotas keliukas, vedantis pro

atdarus geležinius vartus. Aikštelė po senais gumbuotais
alyvmedžiais. O tolumoje —iš akmeninio namo sklin­
danti šviesa.
Vila Riposante.
Atvažiavo tiksliai pagal apskaičiuotą laiką.

Vos išlipusią iš automobilio Alesiją ėmė krėsti drebulys.

—Štai, —tarė Nikolas nusimesdamas švarką ir ap­
siautė jai pečius. —Su juo bus šilčiau, kol įeisime.
Alesija linktelėjo, nors nebuvo šalta, ji tiesiog siau­
bingai bijojo. Ne jo. Jo jau nebijojo. Bet baimė lydėjo
ją visą laiką. Bijojo pati savęs, bijojo jį nuvilti, nors jis
ir ramino ją.
Ji nesusigaudė kur esanti, suprato tik tiek, kad at­
sidūrė kažkur aukštai kalnuose virš Antonimų vilos ir
kad šią vietą, šią nuostabią akmeninę vilą, galėjo per tokį
trumpą laiką surasti tik vyras, sugebantis gauti viską, ko
tik užsigeidžia.
Nikas apkabino ją per liemenį ir jie užlipo akmeniniais
laiptais iki durų. Didelis varinis senovinis raktas gulėjo po
storu kilimėliu. Nikas įkišo jį į spyną, pasuko, ir sunkios
variu kaustytos medinės durys pamažu prasivėrė...
—Nikolai. —Alesijai užėmė kvapą, nes jai tikrai
trūko oro. Tai klaida. Baisi klaida. Jis gali pagalvoti, kad
ji gundo jį... - Nikolai, - pakartojo ji, šį kartą nekan­
triai. —Paklausyk...
Nespėjo nė apsidairyti, ir jis paėmė ją ant rankų.
—Apie nieką negalvok, - tarė jis prikimusiu balsu. -
Niekuo nesirūpink. Tiesiog leisk šiąnakt įvykti tam, kas
turi įvykti.
Jis uždarė duris ir nusinešė ją į vilą. Alesija apsivijo jį
 L E I S K TA V E M Y L Ė T I | 115

rankomis ir įsikniaubė jam į kaklą. Girdėjo, kaip smar­

kiai plaka jo širdis.
Vila buvo blausiai apšviesta. Tai, ką sugebėjo pa­
matyti pro Niko petį, Alesijai patiko. Freskos ant lubų.
Šviesiai pilkos akmeninės grindys. Grakštūs mediniai
laiptai ir gelsvas mėnulio šviesos srautas, vedantis tiesiai
į kambarį, kurį apšvietė kūgio formos žvakės aukštose
sidabrinėse žvakidėse. Pilkai melsvų koklių židinyje degė
ugnis; orchidėjos lyg grakščios balerinos stiebėsi aukštyn
iš krištolo vazų ant spintelės ir naktinių staliukų...
Naktiniai staliukai stovėjo abipus lovos.
O lova...
Ji stovėjo po baldakimu, apdengtu šviesiai rausvu
šilku, kuris krito nuo viršaus ant grindų nesuskaičiuo­
jama daugybe sluoksnių.
Paleista Nikolo Alesija tarsi nuslydo jo kūnu ir tik
tada pasiekė grindis. Jai užėmė kvapą, kai kūnu brūkš­
telėjo per sustandėjusią jo lytį. Jis paėmė jos ranką ir ji
pamanė, kad ją pridės sau prie intymiosios vietos. Tačiau
jis pakėlė ją prie lūpų ir išbučiavo visų pirštų galelius.
Paprastas, bet švelnus gestas ją taip sujaudino, kad
užspaudė gerklę.
Jis nusisuko. Uždarė duris. Kai vėl atsigręžė, jo veidas
buvo neįžvelgiamas. Ji laukė, kad ją prisitrauktų, pa­
liestų, bet nieko neįvyko, Nikas ramiai stovėjo ir prisi­
merkęs ją tyrinėjo.
Ji suprato.
Savo vaidmenį jis jau bus atlikęs.
Automobilis. Vila. Gėlės. Degantis židinys. Viskas
labai romantiška, bet dabar jos eilė. Jam nerūpi, kad aš
tam nepasirengusi, - pagalvojo ji, tada giliai įkvėpė ir ėmė
sagstytis viršutinę suknelės dalį, kurią ties kaklu nuga­
roje prilaikė kilpelės su mažomis sagutėmis.
 116 | SAND RA MARTON
—Nereikia.
Ji skubiai žvilgtelėjo į jį. Prisiartinęs prie jos Nikas
suėmė jai už riešų ir prispaudė jos rankas prie šonų.
—Norėčiau pats tave nurengti, —sušnabždėjo jis kimiai.
Tokių nuostabių žodžių visos moterys laukia iš savo
mylimųjų. Alesijai suspurdėjo širdis. Jos lūpose pražydo
šypsena.
—Ir aš to norėčiau, —švelniai atsakė ji ir Nikas, prisi­
traukęs ją dar arčiau, labai atsargiai pabučiavo. Jis buvo
nusprendęs jos neskubinti. Bijojo, kad jo bučiniai gali
būti per daug aistringi, per daug nekantrūs... Bet kai ne­
trukus ji ėmė dejuoti, pasistiebė ir prasižiojo...
Jis viską pamiršo.
Argi vyras gali mąstyti, kai mėgaujasi saldžiais mo­
ters bučiniais? Ji buvo tokia švelni, tokia moteriška. Jos
krūtys rėmėsi jam į krūtinę. Šiltos rankos apsivijusios jo
kaklą. Buvo su aukštakulniais, tad jie lietėsi ir šlaunimis.
Jis perbraukė jai per nugarą. Oda kaip šilkas. Suėmė
ją už sėdmenų kilstelėjo dar aukščiau ir Alesija sušnabž­
dėjo jo vardą jam prie pat lūpų.
—Nikolai.
Tik tiek, nieko daugiau, tačiau jo širdis vos neiššoko
iš krūtinės.
—Taip, mieloji, - sumurmėjo jis, nusuko ją, nu­
braukė nuo kaklo laisvai krintančius auksinius plaukus
ir ėmėsi tų auksinių sagučių ir medvilninių kilpučių —
vienintelės ją nuo jo skiriančios kliūties.
Pirštai jo neklausė, buvo keistai padidėję ir nevikrūs.
Atrodė, kad tas sagas sega jau visą amžinybę...
Pagaliau pavyko, visos sagos atsegtos.
Viršutinė suknelės dalis smuktelėjo žemyn.
Alesija sugriebė ją ir priglaudė. Nikas nedarė nieko,
kad ją sulaikytų. Tik palenkė galvą ir palietė lūpomis
L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 117
Švelnią jos odą ties nuogu sprandu. Švelniai jį pabučiavo.
Tada pabučiavo dar kartą, švelniai krimstelėjo, ir ji su­
vaitojo. Dar labiau palenkė galvą, plaukai pasklido ant
pečių. Liežuvio galiuku Nikas lyžtelėjo švelnią įkaitusią
0<Ją ir ėmė bučiuoti nugarą, vis žemiau ir žemiau.
Alesija nebedejavo, ji tyliai inkštė iš malonumo, o jis,
nebeįstengdamas pasiekti dar žemiau, suėmė ją per pe­
čius ir atsuko į save.
Ji pakėlė galvą. Pažvelgė į akis, ir jam sudunksėjo
širdis. Jos akyse pamatęs tai, ko trokšta kiekvienas vyras —
aistrą, geismą ir kaži ką daugiau, Nikas ėmė murmėti jos
vardą, kilstelėjo prie savęs ir aistringai apžiojo jai burną.
Alesija taip pat ėmė jį bučiuoti, krimsčioti jo apatinę
lūpą.
Niką išmušė karštis.
Visą dėmesį sutelkė į bučinius. Ėmė bučiuoti dar
aistringiau, ir ji stipriai prisiglaudė. Pabučiavo skruostą,
kaklą, tada pečius. Ji aiktelėjo, suvirpėjo, visiškai pa­
miršo apie suknelę ir kai dar giliau panėrė rankas jam į
plaukus, ji nusmuko žemyn.
—Alesija. —Jo balsas prikimo. —M ia bella Alesija...
Nikui ėmė drebėti rankos, kai jis pamažu atleido
nykščius, kuriais stipriai buvo suėmęs ją per juosmenį
ten, kur baigėsi V formos nugaros iškirptė. Šilkas su­
šiureno ir ėmė slysti —jos klubais, tada sėdmenimis ir
šlaunimis. Nikas sunkiai atsiduso, paleido audinį, jis nu­
krito aukso klostėmis raitydamasis aplink jos seksualius
aukštakulnius.
—Nikolai, —sušnabždėjo ji.
—Taip, mažyte.
—Nikolai. Prašau...
Tą žodį ji ištarė dejuodama. Maldaudama. Niko
širdis ėmė plakti tankiau. Jis suprato, ko ji prašo, taip
118 | SA N D RA M ARTO N

pat žinojo, kad jam viskas gali baigtis per anksti, kaip
kartais nutikdavo. Jis jautė, kaip įsitempė jo kūnas, kuris
tapo kietas lyg akmuo, o pamačius jos blizgančias akis,
nuo bučinių dilgsinčias lūpas ir juodų nėrinių juostelę
tarp šlaunų visas tas sunkumas plūstelėjo į papilvę.
Dideliu Niko kūnu perbėgo šiurpulys.
Jis norėjo nuplėšti tuos nėrinius, ją apnuoginti, gla­
monėti tą vietą rankomis, akimis, įsiskverbti į ją, ir ne
vieną kartą...
Tačiau jis tik sunkiai atsiduso ir suėmęs už abiejų
rankų padėjo Alesijai išlipti iš sukritusios suknelės. Tada
paleido jos rankas, užčiuopė juodų šilko nėrinių juostą ir
ėmė smaukti ją žemyn, vis žemiau ir žemiau...
Jis pažvelgė į ją. Vaizdas buvo pritrenkiantis.
Jo princesės veidas priminė angelus iš Botičelio pa­
veikslų. Kūnas —kaip Veneros. Nedideles apvalias stan­
grias krūtis vainikavo šviesūs speneliai, blankiai rausvų
rožių spalvos. Neįsivaizduojamo ilgumo kojos, virš jų —
medaus spalvos garbanų kuokštelis. Ji labai daili, tokias
vyrai regi gražiausiuose savo sapnuose.
Tokių labiausiai geidžia.
Ji alsavo tankiai ir negiliai. Akys karštligiškai degė,
vyzdžiai išsiplėtė ir patamsėjo. Kilstelėjo rankas, norė­
dama prisidengti, bet Nikas sugriebė jai už riešų ir švel­
niai prispaudė juos prie šonų.
- Tu labai graži, - tarė jis. - Net gražesnė nei maniau.
Ji šyptelėjo, o jis palinko, pabučiavo ir bučiavo tol, kol
ji pradėjo murmėti jo vardą, pakartodama jį kelis kartus.
- Taip, - sušnabždėjo jis, - taip, mieloji, taip...
Nikas stebėjo jos veidą, kai pakėlęs rankas suėmė
jai už krūtų. Jam prisilietus, ji garsiai iškvėpė. Dieve, o
Dieve, kokios švelnios tos krūtys jo delnuose. Jautė jų
svorį. Brūkštelėjo nykščiais spenelius.
 L E I S K TA V E M Y L Ė T I | 119

Ji riktelėjo, suvirpėjo, nagais įsikirto jam į pečius.

- Ar tau taip patinka? — paklausė jis prikimusiu
balsu, nenuleisdamas nuo jos akių. - Pasakyk man, jei
patiks, mieloji. —Žiūrėdamas jai į veidą jis pasilenkė
žemyn ir lyžtelėjo iš po švelnių garbanėlių kyšančią kau­
burėlio viršūnėlę, tada įsiurbė.
Alesijai pakirto kojas ir Nikas, paėmęs ją ant rankų,
nunešė į lovą. Ji buvo tarsi specialiai sukurta jo princesei.
Šilkinis užtiesalas, glotnus kaip ir jos oda, buvo
žydras —tokios buvo ir jos akys. Jai atsigulus, plaukai
auksu pasklido ant pagalvių.
Jam sudunksėjo širdis.
Ji ne tik graži. Ji nuostabi.
Alesija iškėlė rankas norėdama jį apkabinti. Kad jai
būtų patogiau, Nikas prigulė šalia, pabučiavo ją ir ranka
švelniai ėmė braukyti jai per kaklą, krūtis, iki pat pilvo.
Ji čiupo jam už rankos. Pakėlė prie lūpų ir ėmė bučiuoti
pirštus. Liežuvio galiuku lyžtelėjo jo delną.
Jis sudejavo.
Negalėjo į ją atsižiūrėti. Norėjo ją glostyti, būtų tyri­
nėjęs ją visą amžinybę...
Troško nusiplėšti drabužius ir panirti į ją.
- Prašau, Nikolai, —pratarė ji lūžtančiu balsu. - Per
favore, Nikolo mio...
Jis jautė, kad kažkas netrukus įvyks. Papilvę nutvilkė
karštis. Kapšeliai apsunko, lytis buvo tokia kieta ir iš­
brinkusi, kad net skaudėjo.
Pagalvojo, kad reikėtų baigti kankinti ir ją, ir save,
bet susitvardė. Norėjo, kad tai tęstųsi. Amžinai. Ir nors
buvo tarsi apdujęs, vis dėlto suvokė, kad, nepaisant visų
pastangų, nepavyks.
Staiga Nikui į galvą šovė siaubinga mintis. Nors viską
120 | SAND RA MARTON

buvo suplanavęs labai kruopščiai, vieną dalyką vis dėlto

pamiršo.
Sargis.
Jis neturi sargio! Kaip galėjo taip susimauti? Pamanė,
kad dabar teks viską nutraukti...
—Nikolai?
—Aš čia. —Nikas suėmė delnais jos veidą. —Mieloji.
Alesija. Aš pamiršau... —Jis tyliai keikė save, kad taip
apsikvailino. Dabar teks jos paklausti vieno labai keblaus
dalyko - Ar tu...
—Išgėriau tabletę. - Ji nuraudo. Tai, kad būdama
nuoga ir gulėdama jo glėbyje, ji sugeba rausti, dar labiau
jį įaudrino. —Si. Nesirūpink. Aš tikrai...
Jo bučinys buvo nekantrus ir aistringas. Ji taip pat
jį ėmė bučiuoti su laukine aistra, jis nebeįstengė mąs­
tyti, tik pasisuko į ją ir apkabino. Ji suėmė rankomis jam
už viršugalvio ir prisitraukusi prie savęs įsisiurbė jam į
lūpas, įsiurbė jo liežuvio galiuką. Jis pavertė ją ant nu­
garos, ėmė bučiuoti jos krūtis, o kai apžiojo ir švelniai
krimstelėjo išbrinkusį spenelį, nakties tylą perskrodė
Alesijos riksmas.
Ji kažką pasakė itališkai. Tyliai ir nekantriai ėmė berti
aistringus žodžius. Jiems vertimo nereikėjo.
Nikas atsilošė. Nusiplėšė drabužius, Alesija jį apka­
bino, apsivydama rankomis kaklą ir spausdama jo kūną
prie savęs.
Jis visas virpėjo.
Norėjo parodyti jai daugybę dalykų. Norėjo būti jos
mokytoju. Bet ji proverksmiais vis kartojo jo vardą, iš-
sirietė ir jis pabandė įeiti į ją, neskubėdamas, taip lėtai,
kaip tik galėjo, bet ji staiga riktelėjo apimta ekstazės, ir
jis pasijuto bejėgis.
Jis šiek tiek atsitraukė, tada smigo gilyn, ji ėmė raivytis
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 121

po juo lyg laukinė, tada jis smigo dar kartą ir dar, iki pat
gimdos sienelių...
Nikas atkragino galvą ir kartu su savo princese nu­
skriejo žvaigždėtu dangumi.

Jis miegojo.
Ji taip pat, susirietusi jo glėbyje, jos galva buvo padėta
jam ant peties, o šilkiniai plaukai nudrikę jam per lūpas.
Naktį atvėso. Tačiau jis atsibudo pačiu laiku ir ap­
klojo juos abu.
—Mmm... - Alesija atsiduso, ir Nikas prisitraukė ją
prie savęs sakydamas sau, kad leis jai miegoti, kad jos
nežadins, apkabins, ir tiek. Tik perbrauks štai taip ranka
per nugarą. Kai perbraukė dar kartą, ji tyliai sudejavo,
tada jis atsirėmė ant alkūnės ir ją pabučiavo, labai švel­
niai, labai atsargiai, vos prisiliesdamas lūpomis...
Ji ir vėl sudejavo, tada jis švelniai atvertė ją ant nu­
garos. Žinoma, jis nežadins jos. Alesija tikriausiai labai
nuvargo per tas kelias dienas. Tik labai švelniai pabučiuos.
Pabučiuos jos užmerktas akis. Smilkinį.
Lūpas. Jos taip skaniai kvepia.
—Nikolai?
Jos blakstienos suvirpėjo, ir Alesija atsimerkė.
—Nikolai, - sušnabždėjo ji. Ji apsivijo jam kaklą. -
Nikolai, —atsiduso ji, neatitraukdama savo šiltų ir sal­
džių lūpų ir glausdamasi prie jo, ir Nikas nė nepajuto,
kaip ėmė bučiuoti jai kaklą, paskui pečius.
Ir jos krūtis.
Jos žiedlapiais prasiskleidusius spenelius, laižė juos
lyg medų.
Pamažu jo lūpos ėmė slinkti žemyn. Vis žemiau ir
žemiau. Ji sulaikė kvėpavimą.
122 [ SAND RA MARTON

—Nikolai? Ką tu darai?
—Nieko, —atsakė jis, bučiuodamas jai bambą. _
Nieko nedarau.
—Ak. Ak, Nikolai! Nedaryk to... Taip negalima... - J i
tyliai aiktelėjo, kai jis praskyrė jautrius jos lyties žiedla­
pius. Įkvėpė jų aromato. Ėmė ieškoti jau prasiskleidusio
pumpuro.
Nakties tylą sudrebino jos riksmas.
Jis vėl ją pabučiavo į tą pačią vietą. Pabučiavo dar
kartą. Glostė ją. Glamonėjo. Tada įėjo į ją, labai lėtai,
kaip ir ketino, taip lėtai, kad juodu pasijuto lyg stovėtų
ant amžinybės slenksčio, kai nebežinai, ar dar esi gyvas,
ar jau rojuje.
Kai viskas buvo baigta, Nikolas apkabino savo prin­
cesę, priglaudė ją sau prie širdies ir suprato, kad prireikė
vos keturiasdešimt aštuonių valandų, kad rastų tai, ko
niekada nesitikėjo...
Ir net daugiau, nes kiti vyrai to neranda visą savo gy­
venimą.

Dešimtas skyrius
Alesija atsibudo pažadinta saulės šviesos ir kavos aro­
mato...
Pamačius mylimąjį, jai nutirpo širdis.
Nikolas buvo ką tik po vonios, jo įdegusi oda nusėta
vandens lašelių. Rankšluosčiu jis šluostėsi plaukus. Buvo
nuogas. Nuogumo nesigėdijo, atrodė tiesiog nuostabiai.
Ją išmušė karštis. Koks nuostabus vaizdas!
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 123

Jos mylimasis buvo pasakiškai gražus. Iki šiol Alesija

neturėjo progos jo atidžiau apžiūrėti ir ¡vertinti. Visą tą
¡|(rą stebuklingą naktį jis nesiliovė jos mylavęs. Glamo-
nėjo rankomis, gulėjo prisispaudęs prie jos... ir po ja; ji
prisiminė, kaip kaskart jai užimdavo kvapą —niekada
nepamirš tų pojūčių, jie liks įsirėžę į jos atmintį ir kūną.
Bet tada iš tikrųjų ji nematė, kaip nuostabiai Nikas
atrodo.
Dabar galėjo žiūrėti kiek geidė širdis. Nesivaržy­
dama, nes jis nežinojo, kad ji atsibudusi. O vaizdas išties
buvo nuostabus. Raumeningi pečiai ir rankos. Apžėlusi
krūtinė. Plaukeliai, kurie siaurėjančiu kūgiu vinguriavo
plokščiu raumeningu pilvu iki pat bambos ir lyg vė­
duoklė dengė jo vyrišką lytį. Alesija buvo miesto vaikas,
jos vaikystė prabėgo Florencijoje. Augo apsupta įstabių
meno kūrinių, matė ir Mikelandželo Dovydą. Gėrėjosi
ta didinga marmurine statula... Ir, kaip būna visoms pa­
auglėms, su nuostaba žvilgčiojo į intymias jos vyriško
grožio detales. Suprantama, jas apžiūrinėjo išplėtusi akis.
Juk buvo paauglė.
Dabar, po daugelio metų, ji vėl prisiminė tą statulą.
Palyginti su jos Nikolu, Dovydas neturėjo nieko.
Visiškai nieko.
Ji pati nustebo, kad jai į galvą atėjo tokia mintis. Net
sukikeno...
Ir tuoj pat pasigailėjo.
Nikolas nusitraukė nuo galvos rankšluostį ir pažiū­
rėjo į ją.
— Apie tai svajoja visi vyrai, —tarė jis. - Vyrams smagu,
kai jo moteris ima juoktis, dar nepakilusi iš patalo.
Jo moteris. Tai išgirdusi ji apsidžiaugė, bet, pamačius
jo veidą, Alesiją vėl suėmė juokas, nors ji ir stengėsi su­
siturėti.
124 I SAND RA MARTON

Nikas kilstelėjo antakius, persimetė per sprandą

rankšluostį - ne ant klubų, ir ji tai pastebėjo —ir ėmė
artintis prie lovos.
—Ar nuogas be trumpikių atrodau juokingai?
Jis klausė labai rimtai. Gal įsižeidė?
—Ne, žinoma, ne. Aš tik... tik prisiminiau skulptūrą.
—Kokią?
—Dovydą. Tu ją tikrai žinai. Ir aš pagalvojau, kad
tu... kad tu ir Dovydas...
—Nagi, sakyk.
Ji nutilo. Tiesiog negalėjo to pasakyti. Varžėsi. Tai
buvo žema. Tai buvo...
Alesija aiktelėjo, nes Nikolas įšoko į lovą, sugriebė
jai už riešų, iškėlė rankas aukštai jai virš galvos ir... ją
pabučiavo. Tiesiai į lūpas.
—Štai kaip, - tarė jis pašaipiai, - pasirodo, mūsų
mergaitė tik mokosi šio meno.
—Nesijuok iš manęs, - pasakė ji stengdamasi būti
griežta.
—Nesijuoksiu, jei pasakysi, kuriam iš mudviejų teiki
pirmenybę.
Ji pajuto, kad ima rausti.
—Kokią pirmenybę ir kam? - paklausė labai jau ne­
vykusiai nutaisiusi nekaltai pasipiktinusį veidą.
—Puikiai žinai. D ovydui ar man. Žinok, turiu dvi
seseris. Kai joms buvo keturiolika ar penkiolika, vieną
vasarą Ana su Iže keliavo po Europą. Per šią kelionę jos
turėjo susipažinti su žymiausiais meno kūriniais.
—Menas yra svarbi mergaičių auklėjimo dalis, —san­
tūriai tarė Alesija.
—Aha, —nusišaipė Nikas, pamatęs savo princesės
veidą. Ji stengėsi, kad jos žodžiai skambėtų įtaigiai. Se­
kėsi nekaip, nes akys net žibėjo iš juoko. - Iš to, ką jos
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 125

sakė, o gal iš to, kaip visa tai pasakojo, mes su broliais

jau po dešimties sekundžių supratome, kad didžiausią
įspūdį Florencijoje joms paliko ta skulptūra.
—Dovydas yra labai vertinamas meno kūrinys, - pa­
sakė Alesija stengdamasi nesijuokti.
—Tai pasakyk, kad Deivas ir aš bent jau verti vienas
kito. Bet to, atkreipk dėmesį į Deivo ūgį - koks dvide­
šimt pėdų, ar ne?
—Septyniolika, —tarė ji ir vėl pratrūko juoku.
—Na matai, o aš taip pat esu matęs ne vieną gražią
skulptūrą. —Jis įsikniaubė jai į kaklą, mėgaudamasis dar
mieguistos, neseniai pasimylėjusios moters aromatu. Iš
ryto jis norėjo pažadinti ją apipildamas bučiniais, bet
susilaikė, nes naktį jie mylėjosi daugybę kartų ir jei
būtų neleidęs jai dar bent kiek pamiegoti, būtų jautęsis
kaltas. —M ilo Venera. Sparnuotoji pergalės deivė.
Alesija ištraukė iš po jo savo prispaustą ranką ir pa­
tapšnojo jam per petį.
—Sparnuotoji deivė neturi nei rankų, nei galvos.
—Tik moteris gali tai pastebėti. — Nikas švelniai
krimstelėjo jai į petį, o kai pasislinko arčiau, ji sulaikė
alsavimą. —Bet pergalė —tavo pusėje.
—Apie kokią pergalę tu kalbi?
Nikas šiek tiek atsitraukė, kad geriau matytų jos veidą.
—Kalbu apie tai, - tarė jis, —kad tu šimtą kartų gra­
žesnė.
Ji nusišypsojo. Nubraukė jam nuo kaktos tamsių
plaukų sruogą.
—Melagis, —sušnabždėjo ji.
—Tūkstantį kartų, - švelniai tarė jis.
Ir pabučiavo. Pasislinko dar arčiau. Dar kartą pabu­
čiavo ir dar, bučiavo tol, kol jos juokas virto aistra.
126 I SAND RA MARTON

- Nikolai, - ėmė šnabždėti Alesija. —Nikolai, mio

amante.
Ji pavadino jį savo mylimuoju. Betgi aš toks ir esu, ~
pervėrė jį mintis. —Noriu toks būti, norėčiau būti...
Bet netrukus jo mintys nutrūko, ir pasaulis ėmė
slysti iš po kojų.

Diena buvo apniukusi.

Bet tai buvo nesvarbu.
Jie kartu bėgiojo, nubėgo apie mylią, grįžę nusi­
prausė po dušu ir mylėjosi. Paskui sočiai papusryčiavo —
į vilą jau buvo prigužėję patarnautojų - daug kalbėjosi ir
juokėsi, ir vėl kalbėjosi.
Susiėmę už rankų apžiūrėjo apylinkes. Vieta pasirodė
esanti tokia, apie kokią Nikas ir svajojo. Rami. Nuošali.
Tyki, tik lengvas vėjelis nuo senų vynmedžių nedide­
liame vynuogyne, o virš jo, už kalniuko, - arklidės ir keli
žolę rupšnojantys arkliai aptvare.
Jis stebėjo, kaip Alesija glosto gyvulius ir kaip jie re­
aguoja į jos prisilietimą. Vienas senas eržilas suprunkštė,
krestelėjo galvą ir įkišo snukį jai tarp delnų.
Žinau, ką jauti, drauguži, —pagalvojo Nikas, o kai
jo princesė atsisukusi nusišypsojo, jis suėmė delnais jai
veidą ir pabučiavo.
- Laiminga? - paklausė jis, kai jie įkopė į kalną, nuo
kurio viršūnės atsivėrė nuostabus reginys.
—Labai. Laiminga, kad esu tokioje vietoje ir su ta­
vimi... Kaip ją suradai?
—Sumokėk, ir pasakysiu.
—O kiek kainuos?
- Bučkį, - tarė jis ir palinko.
Alesija sumirksėjo.
 L E I SK T AVE M Y L Ė T I | 127

- Daug prašote, sinjore. —Ji pasistiebė ir pakštelėjo

jam į skruostą.
- Kas gi taip bučiuoja? —Nikas ją prisitraukė, Alesija
atsilošė sugriebta už liemens ir riktelėjo. —Štai taip, —
tarė jis. - Bučiuoti reikia šitaip.
Ji nusikvatojo. Bet tuo viskas nesibaigė —pradėję juo­
kais, netrukus jie apibėrė vienas kitą iki skausmo švelniais
bučiniais, Nikas griuvo į žolę ir nusitempė ją paskui save.
Alesija atsiduso ir padėjo galvą jam ant peties, o
Nikui net buvo baisu prisiminti, kad manė ją esant šaltą
ir valdingą.
Iš tiesų ji - šilta ir meili.
Nuostabi.
Dar niekados jis taip nesidžiaugė moterimi kaip
dabar, būdamas su princese. Džiaugėsi —ne pats tinka­
miausias žodis tam jausmui apibūdinti. Džiaugtis galima
ir lekiant automobiliu. Sėkmingai sudarius sandorį. Tai,
ką jautė Alesijai, buvo kažkas daugiau. Gyvybingiau.
Tai, ką jis jautė, buvo panašu į...
Nikas sumirksėjo.
Ramiai, —tarė sau. —Tik neskubėk. Atsipalaiduok.
Alesija šauni. Su ja linksma. Ji graži. Jam patiko su ja
kalbėtis, juokais vaidytis, patiko su ja mylėtis, bet seksas
yra seksas. Neįtikėtinai šaunus seksas, ypač prisiminus
jos abejones dėl jo vilčių pateisinimo. Tuos žodžius ji pa­
sakė taip lyg būtų visiškai nepatyrusi.
Gal taip ir buvo. Bet iš tikrųjų mylintis jos reakcija
buvo tokia, apie kokią galima tik pasvajoti.
Tiesa, buvo išgėrusi tabletę. Tai gerai, nes jis taip pat
galėjo atsipalaiduoti ir negalvoti apie tai, kad reikia saugotis.
Bet...
Kodėl ji stengiasi nepastoti? Tačiau kodėl jam tai rūpi?
128 | SA N D RA M ARTON

Puiku, kad ji imasi priemonių, pats tai ką tik pripažino

Antraip ar būtų galėję šitaip beprotiškai siausti šią naktį?
Beje, Nikas nėra iš tų, kurie naudojasi moterimis
Jam patiko moterys, kurios jaučiasi lygios vyrams - jr
mylėdamosi, ir kitose srityse.
Tačiau gali būti, kad ji vaistus geria todėl, kad turi
meilužį. Kas tada? Vadinasi, jis dalijasi ja su kitu, ku­
riam, kaip ir jam, leidžiama liesti pačias slapčiausiais ir
saldžiausias jos kūno vieteles?
Aną naktį mylėdamasi ji suriko jo vardą.
Bet gal šitaip ji šaukė prieš savaitę kitam, tik kitu
vardu, ir vėl šauks, jam išvykus?
Apie tai jis nenorėjo net pagalvoti. Alesija ne iš tų,
kurios keistų vyrus. Nepaisant jos aistringumo, nepai­
sant to, kad ji elgėsi protingai saugodamasi neplanuoto
nėštumo, tai, kas tarp jų įvyko lovoje, būtų galima pava­
dinti tyrumu, kito tinkamo žodžio Nikas nerado.
Ji dūsavo. Dejavo. Ne dėl to, kad žinotų, ką reikia
daryti, o iš nuostabos.
Kai jis pirmą kartą lūpomis palietė jai tarpkojį, Ale­
sija buvo sukrėsta. Ne, —ištarė ji. - Ne! Ne iš baimės. Ji
apstulbo ir nustebo, kad jis gali šitaip elgtis. Bet nesiliovė
jos bučiuoti, toliau glamonėjo ir ji susijaudino, ėmė kar­
toti jo vardą, o kai jis ėmė ją laižyti, praskyrė kojas...
Velniava.
Jei jis nesiliaus, viskas baigsis tuo, kad jis atgręš ją į
save, išrengs ir jie ims mylėtis čia, ant kalno viršūnės...
—Nikolai?
Nikas atsikrenkštė.
—Ką, mieloji?
—Ar nesupyksi, jei pasakysiu, kad... Kad aš noriu
grįžti į vilą?
Jam sudunksėjo širdis.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 129

- Jei tik to nori...

- Iš tikrųjų, —tyliai tarė ji, —aš geidžiu tavęs, Nikolai.
Dėl savo atvirumo ji nuraudo. Tik dėl to, ką išgirdo,
0 ir įskaitė iš jos akių, Nikas negalėjo nepaklusti. Jis at­
sikėlė, padėjo atsistoti ir jai, tada apkabino ir pabučiavo.
Paskui jie grįžo į vilą, sugulė į lovą, į savo lovą, ir kai ji vėl
ėmė kartoti jo vardą ir atvėrė jam šiltą savo kūną, išnyko
visos abejonės.
Ji priklausė jam.
Vien tik jam.

Alesija užmigo jo glėbyje.

Nikas gulėjo ją apkabinęs, žvilgsnį įsmeigęs į lubas.
Saulė jau leidosi už kalnų ant kambario sienų mesdama
ilgus šešėlius. Diena ėjo vakarop, ir tai jam labai nepa­
tiko. Netrukus reikės iš čia išvažiuoti ir grįžti į Anto­
nimų vilą.
Grįžti į tikrą gyvenimą.
Alesija sukrutėjo, per miegus atsiduso ir susirietusi į
kamuoliuką prisiglaudė prie jo. Jis dar tvirčiau ją apka­
bino. Kai pabus, jis atskleis savo sumanymą.
Nusprendė, kad skirs pinigų jos tėvo vynuogynui
atkurti ir sugrąžinti jam buvusią šlovę be jokių apribo­
jimų. Nereikalaus, kad jam būtų patikėtas jo valdymas.
Tai pasakė supykęs, bet tai jau praeitis.
Ir neliks čia dvi savaites. Tai neįmanoma. Kai tai sakė,
manė, kad taip ir darys, bet tada jį buvo užvaldęs pyktis,
o ne sveikas protas. Jis turėjo įsipareigojimų Niujorke.
Posėdžiai. Klientai. Negalėjo į tai nekreipti dėmesio.
Ne, čia jis tikrai nepasiliks...
Bet jis sugrįš.
Ir pasakys tai Alesijai labai aiškiai. Ne kitą savaitgalį —
130 | SAND RA M ARTON

gerai pagalvojęs, prisiminė jau suplanuotą kelionę į Či­

kagą. Neatvažiuos ir dar kitą savaitgalį. Jo darbo kalen­
doriuje buvo įrašas apie kažkokį susitikimą Pekine. Bet
tikrai atvažiuos...
Nikas sukando dantis.
Planuojant viskas susijaukė. Susikomplikavo. Įgijo
rimtumo.
Taip, Alesija jam patiko, netgi labai. Bet ar rimtai?
Nikas suraukė kaktą. Ar verta dabar apie tai galvoti?
Jie dabar kartu, jis ir ji, prisiglaudusi prie jo, šilta ir
švelni. Jos plaukai kvepėjo saule, nuo odos dvelkė savitas
aromatas.
Jo kūnas įsitempė.
Nikas vėl pajuto geismą.
Prisitraukė ją arčiau, švelniai pabučiavo į lūpas, ir ji
sukrutėjo.
—Mmm... - Ji atsiduso.
—Taigi... —sušnabždėjo Nikas, ir kai ji atsimerkė ir
jam nusišypsojo, jis išmetė visas mintis iš galvos ir palai­
mingai atsidavė į jos rankas.

Bėgo valandos.
Jie ilgai miegojo. Pabudę nusiprausė po dušu. Espresso
kavą gėrė terasoje, iš kurios buvo matyti alyvmedžių gi­
raitės, o paskui pasirodė, kad grįžti į Antoninių vyno
daryklą jau per vėlu.
Bet, tiesą sakant, ko skubėti?
Nikas buvo suplanavęs, kad atgal į Niujorką skris
kitą rytą, tačiau galėjo ir popiet. Šį kartą jis nenorėjo
rizikuoti ir ilgai laukti oro uoste, bet kadangi Orsinių
lėktuvu šiuo metu naudojosi vienas jo brolių —apie tai
jis sužinojo telefonu, —jis buvo priverstas skristi kaip
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 131

paprastas oro linijų keleivis. Vienas iš asmeninių lėktuvų

teikiamų privalumų buvo tas, kad galėjai skristi tau, o ne
¡eitiems patogiu laiku.
Nedelsdamas jis paskambino į Realtor agentūrą ir
pratęsė buvimo viloje laiką dar vienai nakčiai.
Virėjas pagamino skanių patiekalų, kaip ir dera
penkių žvaigždučių viešbutyje. Sriuba. Salotos. Maka­
ronų patiekalas. Žuvis. Suvalgiusi šokoladinių drebučių
Alesija net apsilaižė, todėl atnešus dar ir didelę porciją
ledų Nikas, supratęs užuominą, jų pirmiausia paragavo
tiesiai nuo jos liežuvio. Paskui buvo atneštas butelis rau­
donojo vyno; padavėjas iškilmingai įteikė jai kamštį,
matyt, pažinęs, kad ji yra princesė, žymiųjų Antoninių
šeimos atstovė. Taip pat rimtai, kaip ir jis, ji pauostė
kamštį, tada taurę, į kurią jis buvo įpylęs šlakelį vyno,
išgėrė ir palaukė, kol pajus tikrąjį jo skonį...
Ir staiga, pamačiusi Niko veido išraišką, prapliupo
juokais, vyno snobė atvirto į nuostabiausią moterį, ir jis,
nepaisydamas ant stalo degančios žvakidės ir viską ste­
binčio padavėjo, pasilenkė per stalą ir pabučiavo vynu
dar kvepiančias jos lūpas.
- Papasakok apie Niujorką, - paprašė ji geriant kavą.
- Argi tu niekada ten nebuvai?
- Daugybę kartų. —Šypsodamasi ji pažvelgė į jį. -
Bet noriu išgirsti iš tavęs. Apie vietas, kurios tau patinka.
Ir Nikas ėmė pasakoti.
Papasakojo jai apie Cloisters, Manhatano viduramžių
meno muziejų. Apie siauras gatveles Soho rajone, kitame
salos gale. Apie barą, su broliais įsigytą prieš daugelį metų,
kurį pavyko išlaikyti jo nepavertus vien kokteilių baru.
Tai išgirdusi, Alesija ėmė juoktis.
- Žodžius koktelių baras ištarei kaip keiksmažodį.
- Vien pagalvojus, kad geras baras virsta vieta, į
132 I SAND RA MARTON

kurią užsukę žmonės reikalauja skiestų gėrimų, ima

noras keiktis, —atsakė Nikas. Alesija pasilenkė virš stalo
ir pakštelėjo jam į skruostą.
—Norėčiau pasivaikščioti po tas Niujorko vietas,
apie kurias man papasakojai.
Nikas patenkintas paėmė jos ranką ir nykščiu švel­
niai brūkštelėjo jai per pirštus.
Ji šyptelėjo.
—Tikrai norėčiau, Nikolai.
Jis taip pat norėtų, bet tektų spręsti tas pačias planų
derinimo problemas, apie kurias jis mąstė prieš kelias va­
landas. Na gerai. Jis ką nors sugalvos. Viską suplanuos,
sudarys ilgą darbų sąrašą, pasistengs, kad jų ryšys nenu­
trūktų...
Po perkūnais. Ar tik tai juos sieja? Tik ryšys?
Žinoma, ne.
Tai romanas. O tai visai kas kita...
—...didelė šeima.
Jis sumirksėjo.
—Ką?
—Ryte minėjai, kad turi dvi seseris. Dabar sakai, kad
turi ir brolių. Didelė šeima. Tai puiku.
Neįtikėtina. Per kelias valandas jis išpasakojo jai daug
daugiau asmeninių dalykų nei kuriai kitai moteriai, su
kuriomis draugaudavo daug ilgiau.
Nikas nurijo seiles. D raugaudavo?
—Kiek turi brolių?
—Tris. —Pamatęs, kad ji nustebo, jis nusiramino.
Nusijuokė ir bakstelėjo pirštu jai į nosį. - Juk sakiau,
mes iš Sicilijos. Ar turėčiau dar ką nors pridurti?
Ji nebesišypsojo.
—Žinoma.
Nikas krestelėjo galvą.
 L E I SK T AVE M Y L Ė T I | 133

—Ir ką gi?
—Nieko. —Ji žiūrėjo į taurę, lyg šiuo metu ją būtų
dominęs tik vynas. - Aš tiesiog... Tiesiog pamiršau, kad
tu... tu...
—Pamiršai, kas aš esu, - pridūrė jis ir iškart pasi­
šiaušė. Daugiau nė žodžio apie šeimos reikalus. —Taip.
Ir ne tik iš Sicilijos, bet dar ir Orsinis.
Alesija palingavo galvą. Ji pažvelgė j jį, ir jos akyse
jis pastebėjo ašaras. Kas toliau? Visa, kas tarp jųdviejų
įvyko, nieko nereiškia, nes yra svarbesnių dalykų. Ratas
apsisuko, ji ir vėl —princesė, o jis —tik prasčiokas.
- Ne, - sušnabždėjo ji virpančiu balsu. - Nikolai,
negali būti, kad tu... Kad esi...
Sukčius. Apgavikas. La fam iglia narys. Teisingai. Bet
jis nebuvo nei vienas, nei kitas. Atėjo laikas jai pasakyti
tai, ką kitas vyras, ne toks bukagalvis kaip jis, būtų pa­
sakęs iš pat pradžių. Pasakyti, kad jis verčiasi investici­
jomis. Kad yra finansų analitikas. Ir kad jį būtų galima
palyginti su Motina Terese, nes jo veikla legali, na, gal
ne visai legali, bet jis tikrai jai pasakys, kad sąžiningai
sukaupė tai, ką turi, kad su savo tėvu ir visa jo aplinka
ryšius nutraukė jau seniai, vos sulaukęs balsuoti tinkamo
amžiaus...
Tačiau sukilęs siaubingas sicilietiškas užsispyrimas
paėmė viršų.
- Ir kas, jei toks esu? —šaltai paklausė jis. —Kas, jei
pasakyčiau, kad ir esu toks, kokiu mane laikai? Ką tada
darytum?
Alesija ilgai žiūrėjo į jį nenuleisdama akių. Savo pa­
ties nuostabai, jis laukė jos atsakymo, ir tada jai iš akių
pasipylė ašaros, nors mergina stengėsi jas sulaikyti.
- Pasakyčiau, kad man tai nesvarbu, - atsakė ji lūži­
nėjančiu balsu. - Nors dėl to tektų eiti tiesiai pragaran,
134 | SA N D RA M ARTO N

bet aš, Nikolai, vis tiek pasakyčiau: M an nerūpi tavo

kilmė. Tu esi m io am ante, mano mylimasis, ir aš tavęs
geidžiu, siaubingai tavęs geidžiu...
Netrukus ji jau buvo Niko glėbyje. Ją bučiuodamas
žinojo, kad rytoj į Niujorką jis tikrai dar neskris.

Vienuoliktas skyrius
Vaikystėje Alesija turėjo begales auklių ir globėjų.
Iš pradžių, kaip ir visi maži vaikai, ji tikėjo, kad suau­
gusieji neklysta ir žino viską, kas vyksta šiame pasaulyje.
Tačiau atvykus rūstaus veido Felini, į kurią reikėdavo
kreiptis sinjorina, ji suprato, kad taip nėra.
Sinjorina Felini ją turėjo mokyti gamtos mokslų. Ta­
čiau iš pat pradžių viskas klostėsi prastai.
Kai ši nesugebėjo paaiškinti, kodėl Mėnulis kartais
būna apvalus, o kartais - pjautuvo formos, Alesija nuėjo
į didžiulę vilos biblioteką, susirado knygą apie astrono­
miją ir, stropiai paieškojusi, atsakymą išsiaiškino pati.
Visa tai sinjorinai nepatiko, kaip ir tai, kad vėliau Alesija
nepritarė jos aiškinimui apie metų laikų kaitą.
Galutinis taškas buvo padėtas Alesijai pasiteiravus,
kas būtų, jei astronautas nukristų j Saulę.
—To būti negali, —ramiai pasakė sinjorina Felini.
—Norite pasakyti, kad jis sudegtų, jos nepasiekęs? —
paklausė Alesija.
Jos mokytoja suraukė kaktą.
—Saulė yra aukštai. Visa kita yra žemai. Todėl niekas
į ją ir negali nukristi.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 135

Šį jų pokalbį atsitiktinai nugirdo Alesijos motina.

Nelė Antonini nedaug išmanė apie saulę ir dangų, bet
vis tik suprato, kad sinjorinos paslaugų reikėtų atsisakyti.
Į jos vietą buvo paskirtas kitas mokytojas, turintis tin­
kamą gamtos mokslų baigimo diplomą.
Vieną naktį, kai Alesija su Nikolu jau buvo kartu dvi
savaites, ji prabudo sujaudinta jo bučinių į sprandą ir pa­
jutusi, kad jis seksualiai glosto pirštais jos spenelius. Prieš
atsiduodama sukilusiai aistrai, ji dar spėjo pagalvoti: Štai
ką reiškia sudegti saulėje. Žūti liepsnose ir karštyje. Sudegti
nieko nebijant, žinant, kad netrukus vėl atgimsi...
Juk taip ir yra, —pagalvojo ji kitą rytą, pėda atsispir-
dama į savo mylimojo delną ir leisdama jam padėti už­
sėsti ant juodos kumelės, kuria ketino pajodinėti. - Aš
atgimiau naujam gyvenim ui.
Ji yra Nikolo mylimoji. O jis - jos mylimasis.
Jos mylimasis. Ir... jos meilė.
Tai suvokus Alesiją perliejo karštis, pritrūko kvapo. Ji
įsitvėrė vadelių ir žiūrėdama, kaip Nikolas vienu šuoliu
užšoko ant juodo eržilo nugaros, akimis ir visa savo siela
grožėjosi jo grakštumu, jėga ir sugebėjimu suvaldyti žirgą.
Jis seksualus ir žavus, tokio vyro geidžia visos moterys...
Bet apie meilę negali būti jokios kalbos. Tai, ką ji
jaučia, juk negali būti meilė. Taip greitai neįsimylima, taip
būna tik pasakose, o čia juk tikras gyvenimas. Ji nemyli
jo. Nereikia painioti aistros ir meilės. Ir geismo. Taip, ji
visą laiką jo geidė. Norėjo, kad ją apkabintų. Pabučiuotų.
Glamonėtų. Geidė jo kūno, norėjo, kad į ją įsiskverbtų...
— Alesija, - Nikolo balsas buvo tylus. Netgi šiurkštus.
Jis stebėjo ją degančiomis akimis. —Apie ką mąstai?
Jai trūko oro, širdis išsipūtė lyg balionas. Buvo įsiti­
kinusi, kad jis tikrai žino, apie ką ji galvoja. Vietoj atsa­
kymo būtų pakakę jos šnabždesio.
136 | SA N D RA M ARTO N

Apie tave, —būtų pasakiusi ji, kaip ne kartą jau buvo

dariusi šiomis dienomis, tada nulipęs nuo arklio jis iš­
tiestų rankas ir ji pultų jam į glėbį, jis nusivestų ją į vilą ir
jie išsirengtų, dar nespėję nueiti iki miegamojo, glamo-
nėdami vienas kitą, ir šį kartą įeidamas į ją Nikas tikrai
šnabždėtų: Alesija, mano Alesija...
—Principessa? Signore? Seusi, p er favore.... ii prin cipe...
vostropadre... lui è qui!
Juos suradusi kambarinė buvo uždususi ir susijaudi­
nusi. Žinoma, tą reikalą būtų sutvarkiusi ir pati princesė,
bet princas, princas Antoninis...
Alesija sugriežė dantimis. Jos tėvas čia. Jis viską suga­
dins. Vėl ko nors reikalaus, ims priekaištauti, ir jai nutirpo
širdis, nors yra suaugusi moteris, o šalia stovi jos mylimasis.
—Mieloji?
Ji sumirksėjo. Nikolas stovėjo šalia kumelės ištiesęs
rankas, tačiau jų laukė ne lova, o susitikimas su tėvu.
—Mažute, - tyliai tarė jis, - eikš pas mane.
Ir ji krito jam į glėbį.
Tik čia jau čiu osi saugi, - nustebusi pagalvojo ji. —
Laiminga ir saugi nuo viso pasaulio.

Susitikimas truko neilgai.

Nikas dėl to nenustebo. Nors princą matė pirmą
kartą, apie jį jau buvo susidaręs savo nuomonę, ir ji ne­
buvo itin gera.
Antoninis turėjo susivokti, kad jo dukra mylisi su
atvykėliu. Žinoma, ji buvo jau suaugusi ir jį pasirinko
laisva valia. Ir vis dėlto, jei duktė susideda su nepažįs­
tamuoju, jos tėvui turėtų rūpėti su juo pasikalbėti p rie
keturių akių. Ar gali jis visiškai nekreipti dėmesio į savo
dukters išrinktąjį?
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 137

Logiškas atsakymas būtų —taip, gali. Nikas neatminė

nė vieno atvejo, kad būtų susitikęs su kurios nors iš savo
meilužių tėvu. Bet čia juk Italija. Jie Toskanoje. O čia vis
dar gajos senosios kultūros tradicijos.
Be to, paskolos Antoninis prašo iš nusikalstamo pa­
saulio vadeivos. Jis, kaip ir Alesija, tikriausiai net neabe­
joja, kad Orsinio sūnus taip pat yra iš nusikaltėlių.
Pasvėrus visus šiuos dalykus, viskas turėtų atrodyti
kitaip, ar ne?
Keista, bet taip nebuvo.
Nikas tikėjosi... Ko gi? Net paties blogiausio —rei­
kalavimo paaiškinti savo ketinimus. Jis nebūtų sugebėjęs
atsakyti, bet toks klausimas būtų visiškai pagrįstas. Tėvas
turi teisę to teirautis. Jis tikėjosi bent kokios užuominos,
kad jei su Alesija elgsis netinkamai, sulauks nemalonumų.
Šiaip a r taip, blogai būtų ir viena, ir kita, - pagalvojo
Nikas, žiūrėdamas į išvažiuojantį princo limuziną.
Princas su juo pasisveikino paspausdamas jam ranką
ir atsainiai linktelėdamas Alesijai. Jis padėkojo Nikui už
dešimt milijonų eurų, kuriuos šis pervedė į jo banko sąs­
kaitą, lyg tarp kitko juos įvardydamas investicija.
Tada ėmė taukšti visokius niekus.
Apie orą: Tikiuosi, tol, kol svečiuositės, nelis ir oras bus
malonus, sinjore Orsini.
Apie aikštelėje stovintį raudoną ferarį: Jūsų autom o­
bilis tikrai puikus. Bet kada nors turėtum ėte išbandyti spor­
tinį lambordžinį.
Apie vilą: J i tokia nuostabi, sinjore Orsini!
Baigęs plepėti jis žvilgtelėjo į laikrodį ir pasakė, kad
jo laukia dar vienas susitikimas ir kad jis tikisi dar pa­
simatyti su Niku, prieš jam išvykstant į Niujorką. Dar
vienas rankos paspaudimas, ir Antoninis pasuko link
durų.
138 | SAND RA M ARTO N

Nikas, per visą pokalbį laikęs Alesiją apkabinęs per

liemenį, pajuto, kaip ji įsitempė.
- Tėve, —paklausė ji, —kaip laikosi mama?
Princas net neatsigręžė.
- Tavo motina laikosi puikiai, —šaltai atrėžė jis.
Ir išėjo.
Nikas užaugo tokioje šeimoje, kur žodžiai kalbantis
dažnai įgydavo kitą prasmę. Kai liko vieni, jis atgręžė
Alesiją į'save. Pamatę jos veidą, jis ne juokais išsigando.
- Mieloji, kas nutiko?
Ji papurtė galvą.
- Nagi, pasakyk. - Nikas suėmė jai už smakro ir kils­
telėję galvą pažvelgė į akis. - Kodėl klausei, kaip laikosi
tavo mama? Ar ji serga?
Alesija dvejojo. Ar sakyti teisybę? Pasakyti, kad mo­
tina jau dvidešimt metų beveik visą laiką būna psichi­
atrinėje ligoninėje? To ji niekam nebuvo sakiusi, ir ne
dėl to, kad gėdytųsi ar varžytųsi, bet bijodama žmonių
reakcijos.
- Mieloji.
Tačiau jis nėra niekas. Jis yra Nikolas, ir Alesija labai
giliai įkvėpusi atsakė:
- Mano mama ligoninėje. Ji ligoninėje, kur gy­
domi... ligoniai, turintys... protinių negalavimų.
Taip, prieš ją stovi Nikolas. Vis dėlto ji buvo pasiren­
gusi viskam - jis tikriausiai sušuks: Ak, kaip baisu, iš siaubo
kilstelės antakius, apgailestaudamas caktels liežuviu.
Tokios užuojautos ji negalėjo pakęsti.
- Užjaučiu, mažute, - tyliai tarė jis. —Tau turėtų
būti sunku.
Alesija pažvelgė į savo mylimąjį. Jo veide ir žodžiuose
atsispindėjo apgailestavimas. Ne užuojauta. Ne pasi­
bjaurėjimas. Jai atlėgo širdis.
 L E I S K TA V E M Y L Ė T I | 139

- Tau jos tikriausiai labai trūksta.

Ji linktelėjo.
- Si. Trūksta.
Nikolas ją apkabino dar tvirčiau.
- Gal galėčiau ką nors padaryti, kad tau būtų len­
gviau, mieloji? Gal norėtum ją aplankyti? Nuvešiu tave,
kad ir kur ji būtų. Jei sutinki, jei ji tam pasirengusi, no­
rėčiau su ja susipažinti.
Tą akimirką Alesija suprato, kad ji įsimylėjo, kad ti­
krai myli vyrą, laikantį ją glėbyje. Dėl to nebuvo jokių
abejonių.

Iki ligoninės reikėjo važiuoti dvi valandas.

Ji niekaip negalėjo patikėti, kad Nikolas pasisiūlė,
o ji sutiko važiuoti, bet žengdama pro duris į ryškia,
net pernelyg ryškia šviesa apšviestą priėmimo kambarį,
pirmą kartą nuo to laiko, kai jos motiną paguldė į ligo­
ninę, ji nesijaudino. Nežinojo, ko gali tikėtis. Gal šian­
dien mama bus linksma, bet gali būti ir nusiminusi. Gal
net nepažins Alesijos, bet jai tai buvo nesvarbu.
Ji viską iškęs. Juk su ja yra Nikolas.
Paaiškėjo, kad jos motina jautėsi kuo puikiausiai. Ji
pažino Alesiją, nusišypsojo Nikui ir atkišo jam ranką,
kai Alesija jį pristatė.
Nikas pakėlė jos ranką prie lūpų.
- Dabar jau žinau, iš ko jūsų duktė paveldėjo grožį,
princese, —tarė jis šypsodamas.
Jie ilgai neužtruko. Atėjo slaugė ir pasakė, kad jos
motinai laikas pailsėti.
- Alesija, —tarė princesė, —pažadėk, kad ir vėl pas
mane atvažiuosi kartu su savo gražuoliu sužadėtiniu.
140 | SAND RA M ARTON

—Ak, mama. Nikolas nėra mano...

—Aš pasirūpinsiu, kad ji atvažiuotų, —tarė Nikas,
spustelėdamas Alesijai ranką.
Gal Alesijos m otina mano, kad aš susižadėjęs su jos
dukterimi? —svarstė Nikas važiuojant atgal į vilą. Alesija
tikino, kad ji tikriausiai net neprisimins, kad buvo su
juo susitikusi. Tad kodėl nesuteikti jai džiaugsmo, kad
ir vieną dieną?
Beje, gal ir jis kada nors taps laimės kūdikiu, nes
didžiausią laimę, matyt, patiria tie, kurie ryžtasi tokiai
priesaikai.
Nikui užspaudė gerklę. Jis pažvelgė į savo mylimąją.
Tada susirado jos ranką ir sunėrė pirštus su josios.

Laikas bėgo it pašėlęs.

Pirmiausia Nikas paskambino savo sekretorei ir pa­
prašė nukelti visus posėdžius ir susitikimus vėlesniam
laikui. Jam pasisekė —bankininkas iš Čikagos, su ku­
riuo turėjo susitikti dėl vieno sandorio, pats atidėjo su­
sitikimą. To paties paprašė ir kolegos iš Pekino, o kinų
atstovas paskambinęs teiravosi, gal jie galėtų susitikti po
kelių savaičių.
Vieną saulėtą rytą jis su Alesija nuvyko į Florenciją.
Čia teko stabtelėti paaiškėjus, kad tolesnei kelionei ne­
pakaks to, kas buvo jo kelioniniame krepšyje.
—Vyrui nepakanka tik vieno kostiumo, džinsų, bė­
giojimo šortų ir smokingo, —tą rytą rimtai pareiškė jis,
o Alesija tai išgirdusi nusijuokė ir, būdama moteriška iki
plaukų šaknų, su džiaugsmu tampė jį po parduotuves,
kad jis galėtų įsigyti naujų drabužių.
—O dabar pasirūpinsime tavimi, —pasakė jis po pietų.
Nepaisydamas jos prieštaravimų, Nikas nusivedė ją į
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 141

parduotuvę stilingu pavadinimu ir besišypsančiam par­

davėjui nurodė aprengti jo moterį nuo galvos iki kojų.
Laukdamas, kol Alesija matuojasi sukneles, kelnes ir
kitus pardavėjo jam parodytus ir jo pritarimą gavusius
drabužius, Nikas išsitraukė mobilųjį telefoną ir padarė
tai, ką ilgai atidėliojo. Jis paskambino savo broliams ir
kalbėjosi iš karto su dviem, su Dante ir su Ralfu, nes
Falkas buvo išvykęs į povestuvinę kelionę.
—Sveikas, —tarė Rafas. - Kur pradingai, seni?
—Aš Florencijoje. Esu čia, eee... verslo reikalais, tėvo
paprašytas.
Įsivaizdavo, kaip broliai varto akimis, tai išgirdę.
—Taigi, —pasakė Dantė, —pagaliau jis pričiupo ir
tave. Kaip sekasi?
Alesija išėjo ant apskritos pakylos ir apsisuko.
Melsvų, žalsvų ir violetinių spalvų trumputė suknelė be
petnešėlių apsivijo jai aplink šlaunis.
—Nikai. Klausiu, kaip sekasi?
Nikas atsikrenkštė.
—Puikiai. Tiesiog puikiai.
—Beje, ko jis iš tavęs norėjo?
Alesija kilstelėjo antakius. Nikas nusišypsojo ir įver­
tino suknelę iškeldamas nykštį.
—Na, prašė kai ką sutvarkyti, - nerūpestingai atsakė
jis. —Patys žinote.
Niujorke, sėdėdami vienas priešais kitą už stalo,
Dantė ir Rafas reikšmingai susižvalgė.
Dantė be garso padejavo, o Rafas jam pritarė.
—Klausyk, brolau, - tarė Rafas, - jei reikia mūsų pa­
galbos...
Vėl pasirodė Alesija, šį kartą trumpa raudona su­
knele, išryškinančia kiekvieną jos figūros linkį.
—Nikai? Sakau, jei prireiks, galėtume padėti...
142 SAND RA M ARTO N

—Ne, —skubiai atsakė Nikas. —Nereikia. Dėkui, bet

man pagalbos nereikia. Iš tikrųjų man sekasi puikiai. Tik
aš... Tikriausiai dar kurį laiką negrįšiu namo.
Broliai kiek patylėjo, tada Dantė pasakė:
—Gerai, bet vis tiek leisk paklausti. Ar tas dalykas,
dėl kurio senis tave išsiuntė... Ar jis susijęs su kokia nors
moterimi?
—Ne, - nerūpestingai tarė Nikas.
—Nes jei susijęs, tada...
—Oi. Atleiskit, vyručiai. Trūkinėja ryšys, —pasakė
Nikas ir išjungė telefoną.
Pasakiau teisybę, —tarė pats sau, apžiūrinėdamas šil­
kinius dirželius, kuriuos laikė pardavėjas. Bet vis dėlto
šis dalykas, kad ir kaip jį pavadintum, buvo susijęs ne su
bet kokia moterimi.
Tik su viena. Vienintele. Ir štai ta vienintelė moteris
išėjo iš matavimosi kabinos nuraudusiais iš pasipik­
tinimo skruostais, nes pardavėjas ją užtikrino, kad tas
džentelmenas ketina sumokėti už viską, už tuos visus
niekučius ir drabužius, kuriuos ji matavosi, bet ji to ti­
krai neleis, nes jis tikriausiai išsikraustė iš proto...
—Betgi taip ir yra, - tyliai pasakė Nikas ją apkabin­
damas. —Aš tikrai kraustausi iš proto. Dėl tavęs.

Alesija su Nikolu ėjo senuoju Vekjo tiltu, ji laikė jį

už rankos, o jos kaklo duobutę šildė daili antikvarinė
auksinė širdelė, kurią Nikolas ką tik buvo jai nupirkęs
juvelyrinių dirbinių krautuvėlėje.
Ji buvo laiminga. Ne. Tai per menkas žodis jos jaus­
mams nusakyti. Jos širdis buvo sklidina džiaugsmo. Ir
meilės.
Ji džiaugėsi, nes dabar iš tikrųjų pažino savo mylimąjį.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 143

Jis geras ir malonus. Jis kilniaširdis ir moka paguosti.

Jis tiesiog nuostabus.
Žinoma, ji myli jį. Argi įmanoma jo nemylėti? Visos
moterys norėtų būti su tokiu vyru amžinai... Alesija ži­
nojo, kad per daug apie tai galvoja, skubina įvykius, bet
argi gali būti kitaip - juk jis taip pat ją myli. Gal pa­
prašys tapti jo žmona, būti jo...
Dio m io!
Ėmė svaigti galva. Ji sulėtino žingsnį, pagaliau visai
sustojo, nes širdis ėmė daužytis taip garsiai, kad, rodės,
iššoks iš krūtinės.
Ne, —tarė sau. —Ne! To negali būti!
Menstruacijos turėjo prasidėti prieš penkias dienas.
Bet neprasidėjo. Neprasidėjo! O juk visada būdavo
reguliarios...
—Princese?
Alesija pažvelgė į savo mylimąjį.
—Aš... aš ką tik pagalvojau... —Liaukis, —griežtai
subarė save. - Nepanikuok. - Ji prisivertė nusišypsoti. -
Man reikėtų į vaistinę.
Nikas pasisiūlė ją surasti. Ji pasakė mačiusi vieną ne­
toliese. Bet kai jis norėjo eiti kartu, ji sustabdė jį tarpdury.
—Man reikia kai ką nusipirkti... Tai asmeniška.
Jis nusišypsojo ta savo žudančia šypsena. Ėmė erzinti.
Pasakė, kad jis jau ne jauniklis ir tikrai neišsigąs, maty­
damas perkant moteriškus reikmenis. Ji suprato, kad jis
manė ją pirksiant higieninius įklotus. Dieve, kad man
būtų reikėję tik jų !
Alesija prisivertė šyptelėti.
—Čia Italija. —Ji nusijuokė. - Tu gal ir ne, bet išsi­
gąsti gali kiti.
Tai buvo netiesa, bet jis negalėjo to žinoti. Nikas pa­
vartė akis ir pasakė, kad tokiu atveju palauks jos už durų,
144 | SAND RA M ARTO N

tada kilstelėjo ją ir pabučiavo tiesiai į lūpas, o Alesijai

kilo noras įsikibti jam į pečius ir prisipažinti, kad ji siau­
bingai bijo.
Bet ji nutylėjo, įėjo į vaistinę ir nusipirko šešis anks­
tyvojo nėštumo nustatymo testus.
Kai grįžo į vilą, paprašė palikti ją vieną, kad neva ga­
lėtų pasimatuoti naujuosius drabužius, nes norėjo išsi­
rinkti tinkamą pietums, kuriuos ketino valgyti terasoje.
Jis dar kartą ją pabučiavo, ir pasakė, kad būtų laimin­
giausias žmogus pasaulyje, jei ji leistų jam visa tai pama­
tyti, bet Alesija caktelėjo liežuviu ir pasakė, kad to neleis,
tada jis vėl pavartė akis ir dar kartą ją pabučiavo...
Pagaliau ji liko viena.
Virpančiais pirštais praplėšė pakuotę.
Tada vieną po kito išbandė visus testus.
Ji nėščia. Nėščia! Kaip tai galėjo atsitikti?
Juk vartojo vaistus. Gėrė juos beveik ištisus metus,
nuo tada, kai jos ginekologė pasakė, kad tai gali suma­
žinti nepakeliamą skausmą, kurį kentė kas mėnesį. Ni­
kolas jos klausė, ar išgėrė vaistus nuo pastojimo, ji at­
sakė, kad išgėrė, nors tai buvo visiškai kiti vaistai.
Alesija žiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje, rankomis
įsirėmusi į kriauklę, ir gyvenimas jai apkarto.
Vaistų ji tada neišgėrė. Neišgėrė prieš tą naktį. Juos
paprastai išgerdavo eidama miegoti, bet tą naktį viskas
buvo kitaip: jų pakuotę ji buvo palikusi tėvo viloje savo
kambaryje ir iš susijaudinimo, kad teks mylėtis, kad jos
laukia neįtikėtina meilės naktis, apie tai visiškai pamiršo,
nes galvojo vien apie Nikolą.
Kada paskutinį kartą gėrė savo tabletes?
Ji susmuko ant šaltų marmurinių grindų. Gerklėje
pajuto kylant raudą. Užspaudė burną ranka ir sukando
nykštį, kad ne taip girdėtųsi, jei pravirks.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 145

Tik praėjus dviem dienoms ir dviem naktims, tada,

kai jie grįžo į Antonimų vilą toliau tvarkyti visų reikalų.
Liko neišgertos trys tabletės. Net trys! Ir kodėl taip
kvailai pasielgė? Pati viską sujaukė ir štai —dabar ji nėščia.
Jos viduje jau auga mažytis ir bejėgis Nikolo kūdikis.
Ir neplanuotas. Neplanuotas ir, žinoma, nelaukiamas
savo tėvo.
—Alesija. Mieloji, laukiu tavęs laiptų apačioje. Ar
viskas gerai?
Jai sudunksėjo širdis. Ji pašoko ant kojų ir visas dė­
žutes su nėštumo testais sužėrė į šiukšlių dėžę.
—Alesija. Atsiliepk. Gal tau bloga?
—Ne, —spigiai riktelėjo ji ir pati neatpažino savo
balso. —Tiesą sakant, taip, man negera. Man... man pra­
sidėjo menstruacijos.
—Mažute. Atidaryk duris.
—Ne! Nikolai, p er favore, juk sakiau, tai tik mūsų,
moterų, reikalas.
Nikas suraukė antakius. Tuos reikalus jis išmanė. Kai
augi kartu su dviem seserimis, ta paslaptis greitai netenka
paslaptingumo. Jo seseriai Izabelei menstruacijos būdavo
vieni juokai. Bet Ana kartą per mėnesį šliaužiodavo po
namus, prisispaudusi šildymo pūslę sau prie pilvo.
Bet jis nė karto negirdėjo, kad Ana ar kuri kita mo­
teris raudotų, o Alesija, po perkūnais, verkia.
Net jei šis dalykas itin moteriškas, jo princesė ne-
kentės skausmo viena ir jis padarys viską, kad jai padėtų.
—Aš ateinu, - tarė jis balsu, kurį išgirdus turėjo būti
aišku, kad jis nejuokauja.
—Ne, Nikolai...
Nikas stumtelėjo duris. Alesija buvo prisėdusi ant
marmurinio unitazo kraštelio, jos akys buvo paraudu­
sios ir užtinusios, veidas nuo ašarų net blizgėjo.
146 | SAND RA M ARTO N

Jam suspaudė širdį.

—Ak, mieloji...
—Nikolai, - ištarė ji trūksmingu balsu ir iškart atsi­
dūrė jo glėbyje.
Nikolas padėjo jai atsistoti ir ant rankų nunešė į
miegamąjį. Atsisėdęs į aksominį krėslą priglaudė jos
galvą sau prie krūtinės ir ėmė švelniai sūpuoti, tvirtai
spausdamas prie savęs. Taip jie sėdėjo ilgai. Pagaliau ji
nustojo kūkčioti, nebeverkė. Jis palaukė dar kelias se­
kundes. Tada šiek tiek atsitraukė ir pažvelgė į užverktą
veidą. Nuojauta jam kuždėjo, kad Alesija verkė ne dėl
menstruacijų sukelto skausmo.
—Princese. - Jis švelniai nubraukė plaukus jai nuo
drėgnų skruostų. - Kodėl verki?
Alesija pažvelgė į jį. Galėjo pasakyti, kad kankinasi
dėl moteriškų reikalų. Galėjo pasakyti bet ką. Jis pati­
kėtų, jei meluotų įtikinamai.
—Alesija. Netylėk. —Jis suėmė jos rankas ir priglaudė
sau prie lūpų. —Pasakyk, ko verki.
Įvyko tai, ką mėgsta kartoti poetai. Laikas staiga su­
stojo. Norėdama nusiraminti ji įkvėpė.
—Nikolai, —sušnabždėjo ji. —Nikolai... aš nėščia.

Dvyliktas skyrius
NĖŠČIA.
Sis žodis aidu vis skambėjo ir skambėjo Niko galvoje.
Alesija nėščia.
Jo kaktą išmušė šaltas prakaitas. Tai buvo vienintelis
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 147

žodis, kurio nė vienas vyras niekados nenori išgirsti iš

moters, su kuria turi romaną.
Per daugelį metų iš moterų jam teko išgirsti daugybę
nemalonių dalykų, tokių kaip: Aš tave myliu arba Žinau,
kad nesi pasirengęs rim tiem s santykiams, bet... O kartą,
teko išklausyti ir tokį: Bet ką pasakys mūsų draugai, j e i
nustosim draugauti?
Moterys tuos dalykus išsakydavo įvairiai, nepaisy­
damos, kad jis labai aiškiai iš pat pradžių leisdavo joms
suprasti, jog su jomis nebus amžinai. Tiesą sakant, žo­
džio am žinai Niko žodyne apskritai nebuvo.
Taigi, moterys jam yra sakiusios begalę dalykų, bet
nė viena nėra prisipažinusi, kad ji...
—Nėščia? - Sis žodis nuskambėjo šiurkščiai. Nikas
atsikrenkštė. —Ar tu įsitikinusi?
-S i.
—Kaip sužinojai?
—Atlikau testą. Ir ne vieną. —Jos rankos jo delnuose
vis dar virpėjo. —Todėl ir užsidariau vonioje.
—Ir nesusirgai, atėjus laikui?
Ji nuraudo. Argi ne juokinga? —pagalvojo jis staiga
atšalus jausmams. Ji seniai nebedangstė savo kūno jam
matant, ir netgi leidžia jam suprasti, kad jaučiasi ap­
gauta... Bet kažkodėl rausta, jam užsiminus apie mens­
truacijų ciklą.
—Turėjau susirgti aną savaitę. Aš... aš apie tai net
buvau užmiršusi...
Nikas labai lėtai paleido jos rankas.
—Sakei, kad buvai išgėrusi vaistų.
—Buvau. Ir dabar geriu. - Ji pažiūrėjo jam į akis. —
Bet tą naktį neišgėriau, Nikolai, o mes mylėjomės... Tą
naktį mes mylėjomės daugybę kartų, ir tik vėliau grį­
žome į tėvo vilą, kur buvau palikusi savo daiktus...
148 | SA N D RA M ARTO N

—Taigi, vaistų tu nebuvai išgėrusi, bet man pasakei,

kad gėrei.
Ji susigūžė. Taip jai ir reikia. Jis ir pats suprato, kad jo
klausimo formuluotė šalta, gal netgi neteisinga, bet, po
perkūnais, ji juk sakė, kad...
Nikas paleido Alesiją iš glėbio, atsistojo, perėjo per
visą kambarį ir tik tada atsisuko į ją.
—Kaip tai galėjo nutikti?
Jai atrodė, kad viskas griūva. Suprato, kad iš tikrųjų
jis norėjo paklausti, kodėl ji nesisaugojo. Ir tai jos nenu­
stebino. Nors pasaulis daug kalba apie moterų lygybę,
užėjus kalbai apie seksą, tos lygybės nelikdavo nė kvapo.
Ji tai žinojo seniai. Kai mokėsi universitete, vyrukai, tu­
rintys daug meilužių, būdavo laikomi seksualiais, bet
merginos, kurios turėdavo ne mažiau meilužių, buvo
vadinamos šliundromis.
Pastoti nesusituokus... Tą sau gali leisti nebent Ho­
livudo žvaigždės, bet Alesijos pasaulyje viskas kitaip.
Dėl nėštumo netinkamu laiku visados buvo kalta tik
moteris, ir atsakomybė už pasekmes taip pat krito ant
moters galvos.
Nikolas to nesakė. To sakyti nė nereikėjo. Tai, ką
jis jautė, girdėti jo balse, atsispindėjo jo veide, visas jo
kūnas buvo įsitempęs.
—Aš jau sakiau, —tarė ji kiek galėdama ramiau. - Aš
pamiršau...
—Ar tu tikra, - paklausė jis šiurkščiu, kažkokiu bes­
palviu balsu, —ar tu įsitikinusi, kad pastojai nuo manęs?
Ji tikėjosi tokio klausimo. Bet išgirdusi jį iš jo lūpų
pasibjaurėjo. Norėjo šaukti. Norėjo pulti prie jo ir kumš­
čiais daužyti jam krūtinę.
Kaip jam galėjo kilti mintis, kad į jos kūną pateko ne
jo, o kito vyro sėkla?
 L E I S K TA V E M Y L Ė T I | 149

Ir vis dėlto... Nors buvo apstulbusi ir apimta nevil­

ties, vis dėlto suprato, kodėl jis galėjo šitaip pagalvoti.
Ji atsidūrė jo glėbyje pabendravusi vos porą valandų,
0 kitą naktį su juo permiegojo. Atsidavė jam iki galo,
visiškai jam atsiskleidė. Ji su juo išdarinėjo tokius da­
lykėlius, apie kuriuos niekados nebūtų nė pagalvojusi.
Betgi jis šito nežinojo.
Alesijai nebuvo paslaptis, kad jis turėjo daug moterų;
toks vyras turėjo jų turėti. Juk jis sukiojosi tokiame pa­
saulyje, kuriame atsitiktinės pažintys baigdavosi lovoje,
ir niekas dėl to nesukdavo sau galvos. Bet ji tokia ne­
buvo, nors reikėtų pasakyti, kad tokių dalykų pasitaiky­
davo ir jos pasaulyje.
Bet tik ne jai.
Iš kur Nikas galėjo žinoti, kad draugės ją dažnai er­
zindavo dėl apgailėtino seksualinio gyvenimo. Jis juk
nežinojo, kad su jokiu vyru Alesija nebuvo jau ketverius
metus. Ne, ji negalėjo jo kaltinti dėl to, kad abejoja, ar
jos kūne užsimezgusi gyvybė yra pradėta jo.
Galėjo kaltinti tik save, nes buvo kvaila ir trumpą
apsvaigimo akimirką išdrįso pasvajoti, kad jie mylėjosi
ne tik dėl sekso, bet dar ir iš meilės.
—Aš tavęs paklausiau. Ar esi įsitikinusi, kad tai aš tave...
Neviltis užleido vietą pykčiui, ir Alesija iškart pasi­
juto geriau. Kaip jis drįsta kaltinti ją, kad meluoja arba
kad mažų mažiausiai puolė jam į glėbį tiesiai iš kito vy­
riškio rankų?
- Ne, - šaltai tarė ji, - nesu. Tai galėjo būti ir mė­
sininkas. Arba kuris nors iš namų tvarkytojų. Taip pat
ir mano namų Romoje durininkas arba vyresnysis res­
torano padavėjas, kuriame aš pietavau praeitą savaitę, o
jei ne jis, tada gal būgnininkas iš roko grupės, nes man
buvo patikėta juos reklamuoti, arba...
 150 | SA N D RA M ARTO N
Nikolas keturiais dideliais žingsniais atsidūrė prie jos
ir sugriebė ją per pečius.
—Manai, kad tai juokinga?
—Manau, kad kvailai pasielgiau, tau pasakydama. -
Jos akys net degė. - Pamiršk, ką pasakiau, sinjore. Tai ne
tavo, tai mano problema.
—Palauk. Aš nesakiau, kad...
—Aš pripratusi savimi pasirūpinti. Man nereikia
nei tavo, nei kieno kito pagalbos. - Ji piktai nupurtė
jo rankas. —Aš ir nebūčiau to sakiusi, bet pats įsiveržei,
nors tai yra asmeninis mano reikalas.
Tamsūs jo antakiai pakilo aukštyn.
—Argi?
—Vonios durys buvo uždarytos. Prašiau neiti, bet
tu neklausei. Ir aptikai mane netinkamą akimirką. Aš
ir pati nustebau... tai sužinojusi. - Pasakyta per švelniai,
bet jis to neturi žinoti. Alesija kilstelėjo smakrą. —Taigi,
jei tuo metu nebūtum įėjęs...
Nikas nusikeikė. Jis šiurkščiai truktelėjo ją, kad at­
sistotų.
—Niekai, pati supranti, kad kalbi nesąmones! —Jo
balsas buvo piktas. - Tu nėščia. Ir aš tai sužinojau. Vadi­
nasi, tai ne tik tavo, bet ir mano problema.
Išgirdus tokius jo žodžius, jai turėjo palengvėti. Deja.
Tiesa, nėštumas iš tikrųjų kėlė daug problemų... Bet
Alesijai nepatiko, kaip jis pavadino visą šį reikalą. Gal ir
kvaila, bet kaip tik taip ji jautėsi tuo metu. Motina visą
savo gyvenimą taip pat buvo problem a jos tėvui. Siame
pasaulyje ji nenorėjo tapti problem a nei Nikolui Orsi-
niui, nei kam nors kitam.
—Paleisk mane, —tarė ji lediniu balsu.
—Tik nesakyk, kad tai asmeninis tavo reikalas, nes tas
reikalas šiaip ar taip visiškai keičia mūsų abiejų gyvenimus.
L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 151
- Prašyčiau man nenurodinėti, pone Orsini!
Šventoji Marija, —pagalvojo Nikas, —kodėl j i paisto
tokius niekus:?
Iš pradžių ta žinia, kuria trinktelėjo lyg bombą. Tada
Žodžiai, kad jai nereikia jokios pagalbos. Na, gal jis ką
nors padarė ir ne taip, gal nereikėjo prisispyrus reika­
lauti, kad ji pasakytų, kaip visa tai galėjo atsitikti ir ar tas
vaikas yra jo —jei vos dviejų savaičių ląstelių gniužulėlį
išvis galima pavadinti vaiku, bet ko, velniai rautų, tokiais
atvejais derėtų klausti vyrui?
Si moteris jam rūpi labiau nei kitos. Jam norėjosi
ją kaip nors nuraminti... Gal netgi bučiniu. Nesvarbu
kaip, bet ją tikrai reikėjo nuraminti.
Nejau ji mano, kad jis nusišalins nuo bendros atsako­
mybės? Tiesa, ji tada sakė, kad vartoja vaistus. Na ir kas?
Mylėdamasis jis paprastai būdavo atsargus. Ir tada galėjo
pasirūpinti, kad turėtų sargį. Juk visados turėdavo.
O su ja neturėjo.
Tikra velniava.
Nikas paleido Alesiją, nusisuko ir giliai įkvėpė. Ką jis
nori apgauti? Nesimylėti su ja tą naktį būtų buvę neįma­
noma. Jis mirtinai troško ją išrengti, bučiuoti, susilieti
su ja...
Velnias!
Šiuo metu jam tikrai nedera galvoti apie seksą. Juk jis
pakliuvo į bėdą. Reikėjo kaip nors kapstytis ir jai pasiū­
lyti kokią nors išeitį. Vienas visiškai teisus nebūna. Juk
taip byloja sena patarlė.
O vaikai tikrai atsiranda ne iš vieno, o iš dviejų.
Taigi. Abu ir turi būti atsakingi už tai, kas įvyko.
Gal jai tai nepatiks, gal norės, kad jis nesikištų, bet, dėl
Dievo meilės, ji negali jo atstumti. Jis tikrai to neleis.
- Na gerai, - pasakė Nikas kiek galėdamas ramiau. —
152 SAND RA M ARTO N

Viską turėtume ramiai apsvarstyti. Ir nesikarščiuoti, nes

antraip...
Jis atsisuko, ir jam vos nesustojo širdis, ją pamačius.
Priešais jj stovėjo moteris - tokia pat karališkai šalta,
kokia buvo jiems pirmą kartą susitikus, bet ši moteris,
kad ir kokia būtų, jam... rūpėjo. Rūpėjo? Jis visas įsi­
tempė, mintys ėmė skrieti ratu... Net dabar jis geidė jos,
troško kaip jokios kitos moters savo gyvenime.
Ji laikėsi karingai, bet akys išdavė, kad bijo. Nors
kambaryje buvo šilta, ją krėtė drebulys ir Nikas pagal­
vojo, kad jis greitai praeitų, jei ją apkabintų ir pabu­
čiuotų, o ji priglustų prie jo.
Vos susilaikęs, kad nepradėtų dejuoti iš nevilties, jis
prasmuko pro ją, tada nėrė pro duris lauk iš vilos.

Susikišęs rankas į kišenes Nikas lipo į kalną už namo.

Saulė jau buvo arti laidos, alyvų giraitė metė šešėlius,
panašius į nežemiškas būtybes išstypusiais liesais kūnais
ir nutįsusiais pirštais. Neįprastas kraštovaizdis suūkus
pelėdai dar labiau apniuko, o viduje šėlusi sumaištis įsi­
smarkavo.
Juk viskas vyko taip kaip buvo suplanavęs.
Suplanavęs? Nikas kimiai nusijuokė.
Jis netikęs planuotojas. Namas. Lova. Dėl kitų da­
lykų jis nesuko sau galvos. O juk reikėjo pasirūpinti sar­
giais. Po pirmųjų sekso pamokų jis šiek tiek varžėsi, nes
tada jam tikriausiai buvo vos trylika, bet jau po poros
valandų jas kikendamas aptarė su broliais.
Jis paspyrė akmenėlį ir stebėjo, kaip tas rieda į pakalnę.
Tiesą sakant, jo galvoje buvo tik seksas. Užvaldyti
Alesiją. Mylėtis su ja. Turėti ją vien sau, lyg permiegojus
su moterimi ji tampa vyro nuosavybe.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 153

Iš tikrųjų moteris vyrui priklauso tik tuo atveju, jei jis

veda ją. O Niką nuo vedybų skyrė tūkstančiai šviesmečių.
Kalbant apie bendrus vaikus, tą šviesmečių skaičių
tektų padvigubinti. Vaikų jis neplanavo. Geriausiu
atveju galima tikėtis, kad kada nors galbūt ir norės jų
turėti, bet šiuo metu...
Jokių vaikų.
Jų neplanavo ir Alesija. Jis tai suprato, vos įėjęs pro
vonios kambario duris. Ji verkė, negalėjo tuo patikėti.
Ne, ji tikrai ne iš tų, kurios trokšta vaikų.
Ji jauna. Graži. Velniškai graži, nors viso grožio pa­
sauliui dar nebuvo atskleidusi.
Dabar šiek tiek aprimęs Nikas suvokė, kad, nepai­
sant jos apsisprendimo —nutraukti nėštumą, išsaugoti
kūdikį, gimusį atiduoti įvaikinti, - jos pasaulis niekados
nebebus toks koks buvo.
Ir visa tai —dėl jo kaltės.
Nikas stabtelėjo, susikišo rankas giliau į kišenes ir
pažvelgė į dangų. Artinosi sutemos. Patamsėjusiame
skliaute sužibėjo pirmosios žvaigždės, už horizonto kilo
geltona pilnatis.
Neįtikėtina.
Pasaulis nuolat kinta, o gyvenimas nesustoja. Jo pa­
saulis taip pat pasikeis. Kad ir kaip pasielgtų Alesija, jo
niekados neapleis mintis, kad vienokį ar kitokį jos spren­
dimą nulėmė jis. Jo pradėta gyvybė užges dar negimusi.
Arba kūdikis, nešiojantis jo genus, jo DNR, augs sveti­
moje šeimoje. Net jei Alesija nuspręstų išsaugoti kūdikį,
jis augs be tėvo.
Žinoma, kūdikio jis neišsižadės ir jį visaip rems. Gal
netgi lankys. O gal ir ne. Gal Alesija nenorės, kad jo
dukra tik retkarčiais matytųsi su savo tėvu, ir dar lai­
kantis griežtų taisyklių. Gali gimti ir berniukas, bet jam
154 | SA N D RA M ARTO N

lengviau buvo įsivaizduoti mažą mergytę auksiniais kaip

Alesijos plaukučiais ir mėlynomis akytėmis...
Kas ten?
Ilgu keliuku link vilos riedėjo automobilis. Automo­
bilis šiuo paros metu? Kam prireikė automobiliu...
Tai taksi. Jis tuo neabejojo. Nes paprastai tik taksi
važiuoja prie paradinių durų ir ima pypinti. Garsiai ir
nemandagiai, taksi vairuotojų kalba tai reiškė: Aš atva­
žiavau, o kur jūs?
Taksi.
Nikas nusikeikė ir pasileido link vilos. Po velnių, —
bėgdamas mintijo jis, —p o velnių, Alesija...
Paradinės durys atsidarė, jam nespėjus prie jų net
prieiti. Jose stovėjo Alesija, rankose laikydama krepšį, į
kurį paskubomis buvo sumetusi savo daiktus.
Ji palieka jį.//palieka! Kaip ji drįsta? Gal mano, kad
gali žengti tokį žingsnį jo neatsiklaususi?
Nikas stovėjo prie laiptų rankomis įsisprendęs į šonus
ir iš pykčio degančiomis akimis.
—Ir kur susiruošei važiuoti, po perkūnais?
Alesija suraukė antakius ir pažvelgė į jį iš aukšto lyg
princesė į piemenį —tokiu žvilgsniu jį sutiko oro uoste,
bet tai buvo seniai, prieš milijoną metų.
—Prašyčiau pasitraukti iš kelio.
Prašytų? Jis sušnopavo. Tas prašyčiau nuskambėjo
kaip šlykštus keiksmažodis.
—Sinjore Orsini. Juk prašau pasi...
Taksi supypsėjo visu garsu. Nikas metė į taksistą
piktą žvilgsnį, tada vėl atsigręžė į Alesiją.
—Nedrįsk žengti nė žingsnio! —suriaumojo jis.
Ji nusikvatojo. Po perkūnais, ji kvatojosi ir leidosi
laiptais. Jis sugriebė jai už rankos, truktelėjo žemyn, ir jo
veidas atsidūrė vos per sprindį nuo jos.
 L E I S K TA V E M Y L Ė T I | 155

—Perspėju, princese. Daugiau nė žingsnio.

—Kas tu toks, kad drįsti man įsakinėti?
—Juk žinai kas aš. Aš Nikolas Orsinis. Ir jei žengsi
bent žingsnį, sužinosi, ką tai reiškia. Capisce? Aišku?
—Kaip drįsti man nurodinėti? Aš princesė. Esu iš ka­
rališkos giminės. O tu... tu...
Nikas ją pabučiavo. Stipriai ir tvirtai. Jis atlošė jai
galvą ir ji aiktelėjo, ėmė daužyti laisvąja ranka, bet jis
sugriebė ją, užlaužė jai už nugaros, nesiliaudamas jos bu­
čiuoti ir bučiavo tol, kol ji ėmė vaitoti, prasižiojo, ir jo
liežuvis atsidūrė jos burnoje.
Tada paleido.
Ji stovėjo lyg apmirusi ir žiūrėjo, kaip jis nubėgęs
laiptais išsitraukė piniginę ir įgrūdo pilną saują banknotų
taksistui į ištiestą ranką. Taksi riaumodamas išvažiavo.
Nikas dar pastovėjo kelias akimirkas ir sugrįžo pas Alesiją.
—Ir kurgi būtum važiavusi? - niūriai paklausė jis.
—Tai ne tavo...
—Juk sakei, kad laukiesi nuo manęs kūdikio. O
dabar suki uodegą, ketindama sprukti.
Ji išsitiesė.
—Ką reiškia - suku uodegą?
—Tu tiesiog bijai pasilikti, nes vengi pokalbio su ma­
nimi.
—Aš tavęs nebijau. Aš tik... Aš išvažiuoju, ir tiek.
Nikas sukryžiavo rankas ant krūtinės.
—Taigi, aš ir klausiu. Kur ketini važiuoti?
Iš tiesų kur? Alesija nurijo seiles.
—Kur nors.
—Bus geriau, jei to nedarysi.
—Neturi jokios teisės man...
Nikas sugriebė ją už pečių, stipriai sugriebė.
—Turiu teisę! Kur susirengei? Ką ketini toliau daryti? -
156 | SAND RA M ARTO N

Jis kreivai šyptelėjo. —Juk nešioji mano kūdikį, po per-

kūnais.
Iš pykčio ji blykstelėjo akimis.
- Nejaugi?
Ką gi. Jis to nusipelnė. Nikas giliai įkvėpė.
- Tiesiog atsakyk į mano klausimą. Ką ketini daryti
su kūdikiu? —Jis pažvelgė jai į akis. - Paklausyk. Man
taip pat nelengva. Pasikalbėkim. Pasakyk, ką apie visa tai
manai, ką ketini daryti.
Nenuleisdama akių Alesija įdėmiai žiūrėjo į jį. Ir
staiga susmuko jo rankose, tarsi netekusi jėgų kovoti.
- Aš... aš nežinau. —Ji pažvelgė į jį maldaudama su­
pratimo. —Manai, įmanoma apsispręsti per valandą? Per
dieną? Pasikeitė visas mano gyvenimas, Nikolai. Kad ir
ką nuspręsiu daryti, viskas bus kitaip.
Ji pasakė tai, apie ką jis mąstė alyvų giraitėje. Nuo
šiol viskas bus kitaip —ir jai, ir jam. Visiems laikams. Ir
staiga jo pyktis išgaravo.
- Eikš, — tyliai tarė ją apkabindamas. Alesija dar
bandė priešintis, bet neilgai. Tada sukūkčiojo užgniauž­
dama raudą. Nikas apkabino ją dar tvirčiau, ji pridėjo
rankas jam prie krūtinės.
- Tu teisi, - tarė jis savo didele plaštaka švelniai
braukdamas jai per plaukus. —Nuo šiol mums abiem
viskas bus kitaip. Turime apsispręsti, princese, ir tai,
regis, bus pats svarbiausias sprendimas mūsų gyvenime.
Alesija užsimerkė. Nikolo prisilietimas buvo toks ra­
minamas. Jai magėjo apsivyti rankomis jam kaklą, pri­
glusti prie jo, pasisemti iš jo stiprybės.
Bet ji susilaikė. Negalėjo sau to leisti. Reikėjo rasti
protingą sprendimą, ne svajoti. Nereikėjo jai svajoti ir
tada, kai pasijuto įsimylėjusi.
Jis nepriklauso jai. Niekados nepriklausys. Galėjo
 L E I S K TA V E M Y L Ė T I | 157

džiaugtis tik tuo, kad juo nenusivylė. Jis iš tikrųjų yra

geras ir malonus žmogus. Ir jis tai įrodė, nes nepaliko jos
vienos, sakė, kad sprendimą turi priimti abu drauge, ir
net dabar laiko ją taip švelniai apkabinęs.
Bet tai nieko nereiškia, nes jų draugystei atėjo galas.
Argi gali būti kitaip?
- Alesija. Eime vidun. Atsisėsime ir viską aptarsime
prie kavos puodelio. - Jis lengvai palietė jai skruostą. -
fvles ką nors tikrai sugalvosime, mieloji.
Ji leidosi paimama už rankos ir jie, perėję visus kamba­
rius, nuėjo į terasą pačiame vilos gale, tiesiai į šiltą naktį.
Gal ir gerai, kad apie tai, kaip toliau elgtis, jie kalbėsis
lauke. Čia, terasoje, Alesija sėdėjo su savo tėvu vos prieš
dvi savaites. Čia ji pirmą kartą išgirdo Orsinio pavardę.
Ar galėjo tada pagalvoti, kad Nikolas Orsinis bus jos
mylimasis? Ar galėjo kam kilti mintis, kad ji kada nors
nešios jo kūdikį?
Nikolas privedė ją prie meilės suolelio, atsisėdo pats
ir, suėmęs už abiejų rankų, pasisodino ją šalia, atgręžęs
veidu į save.
- Taigi, —tyliai tarė jis.
Ji neištvėrė ir šyptelėjusi pakartojo:
- Taigi.
Ištraukęs vieną ranką Nikolas užkišo jos plaukų
sruogą už ausies.
- Pasakyk man, ką mąstai. Ką galvoji daryti toliau?
Ji giliai atsiduso.
- Yra ligoninių. Yra privačiai dirbančių gydytojų.
Abortai mūsų šalyje nėra uždrausti.
- Bet...
- Bet nenorėčiau to daryti
- Vadinasi, nori išsaugoti kūdikį.
Ji linktelėjo galva.
158 I SA N D RA M ARTO N

—O toliau? —paklausė Nikas tyliai. —Kai gims kū­

dikis... Ką su ja darysi?
—Su juo, —pasakė ji negalvodama.
Nikolas šyptelėjo.
—Su juo. Kas bus toliau, princese?
Alesija giliai atsiduso. Atsakymą ji žinojo jau seniai.
Bet tik dabar tai suprato.
—Aš jį auginsiu.
—Puiku, — tarė Nikolas, priglausdamas ją prie
savęs. —Tą ir tikėjausi išgirsti.
Štai kaip. Vadinasi, jis klausinėja ne šiaip sau. Jis pa­
siūlys jai materialinę paramą. Ji atsisakys. Viską išsiaiškinę
jie išsiskirs, taip bus geriausia. Teks daug dirbti, nes jos
kūdildui nieko neturi trūkti, o tam reikės daug pinigų...
—Tai gerai, - tarė Nikas, —nes ir aš to noriu. —Jis
suėmė jos pečius, atitraukė nuo savęs per rankos ilgį ir
pažiūrėjo į akis. - Alesija, ar tekėsi už manęs?
Ji išsižiojo, o Niką suėmė juokas. Taip pat kilo noras
pabučiuoti, o tai būtų daug geriau. Tad pamažu palinko
prie jos ir pabučiavo ją į lūpas.
—Tekėk už manęs, princese, — sušnabždėjo. - Ir
mudu abu auginsime savo vaiką.
Alesija išpūtusi akis žiūrėjo į jį.
—Tekėti už tavęs? Ne. Labai gražu, kad siūlai, bet...
—Šiam kūdikiui iš mūsų reikės kur kas daugiau.
—Žinau. Noriu pasakyti, viską suprantu. Bet san­
tuoka...
—Ar ši mintis tave baugina? Bijai už manęs tekėti?
Nenori būti ponia Orsini, Nikolo žmona?
Bijo? Ji vos valdėsi, nes būtų mielai prisipažinusi, kad
myli jį, kad tiesiog dievina, kad nugyventi gyvenimą su
juo buvo didžiausia jos svajonė, apie kurią nedrįso net
pagalvoti.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 159

_ Princese?
Jis laukė atsakymo. Ji norėjo sutikti, bet ar gali ji te­
kėti už vyro, kuris jos nemyli, kad ir koks kilnus būtų?
—Pasakyk, apie ką mąstai?
Liežuvio galiuku Alesija suvilgė išdžiūvusias lūpas.
—Aš galvoju... Galvoju, o kaipgi meilė?
Nikas užspaudė jai lūpas bučiniu. Jis pabučiavo ją
kartą, tada dar kartą ir dar, ir kai pagaliau atsitraukė, pa­
matė, kad jos akys blizga, o lūpos paraudusios ir patinusios.
—O kas tai, ne meilė? —tiesiai paklausė jis.
Gal iš tikr-ųjų? - pagalvojo Alesija.
Tada Nikas pradėjo lėtai ją nurenginėti, ir ji liovėsi
svarstyti, nes galvojo vien apie jį.

Tryliktas skyrius
Jie įregistruos civilinę santuoką.
Tai buvo greičiausias būdas susituokti. Bet Alesija
pasakė, kad vis vien teks laukti dvi savaites.
—Susituoksime rytoj, - pasakė Nikas kitą rytą, jiems
dar gulint sujauktoje lovoje.
Alesija nusijuokė.
—Tai neįmanoma.
—Kodėl?
—Todėl, kad čia Italija. Reikia laikytis įstatymų. Argi
Amerikoje nėra įstatymų?
—Mes ne Amerikoje, - tarė jis braukydamas jos lūpas
savosiomis. - Mes Italijoje, o aš labai nekantrus.
160 | SA N D RA M ARTO N
—Ką gi, nekantruoli, teks paklusti. Įstatymas yrJ
įstatymas.
—Taip gerai išmanai įstatymus, princese?
—Išmanau, —nukirto ji.
Ji dirba viešųjų ryšių srityje. Ne kartą teko rūpintis kitų
santuokomis. Nikolas, būdamas Amerikos pilietis, galėjo
vesti, paprasčiausiai užpildęs reikiamus dokumentus. Ta­
čiau Italijos piliečiams galiojo kita tvarka. Taip pat ir jai.
Iki vestuvių ceremonijos, skaičiuojant nuo sekmadienio,
turėjo likti dvi savaitės galimiems pažeidimams pateikti.
Nikolas užsirito ant jos.
—Pažiūrėsim, ką būtų galima padaryti, - pasakė jis.
—Nikolai, nėra ko žiūrėti. Įstatymas yra įstatymas.
Ji kalbėjo kaip mokytoja su nepaklusniu mokiniu.
Jis šyptelėjo. Nikui patiko visažinis jos tonas, patiko jos
veido išraiška, kai susierzindavo. Jam patiko...
—Apie ką galvoji? —tyliai paklausė Alesija.
—Eikš, parodysiu, - sumurmėjo jis, baigdamas visus
apmąstymus ir apibėrė ją bučiniais, o kai lūpomis pa­
lietė krūtis, jo kūnas įsitempė, geisdamas tik vieno - įsi­
skverbti į ją.
Prieš grįžtant į vilą, Nikolas kai kam paskambino.
Tos pačios dienos popietę pasiuntinukas atnešė voką.
Nikolas jį atplėšė, peržvelgė dokumentus ir išsišiepė.
—Ko šypsaisi?
Jis dar labiau išsišiepė.
—Laikas dairytis vestuvinės suknelės, princese.
Jai užėmė kvapą.
—Nori pasakyti, kad... - Ji mostelėjo galva į atdarą
voką ir pusiau ištrauktus popierių lapus. - Ar tai dėl pa­
žeidimų?
L E I S K TAVE M Y L Ė T I | 161
- Kokių gali būti pažeidimų? - paklausė Nikolas ir
nutildė ją bučiniu.
Jis nusivedė ją į moteriškų reikmenų parduotuvę
plorencijos centre, tą pačią, kurią buvo nužiūrėjęs jiems
vaikščiojant gatvelėmis po pietų mažoje kavinukėje.
- Mums reikia suknelės, —pasakė pardavėjai.
Moteris pažiūrėjo į Nikolą, tada į Alesija, paskui vėl į jį.
- Kokiai nors iškilmingai progai, tiesa?
- Labai iškilmingai, - išdidžiai atsakė Nikolas. Jis
spustelėjo Alesiją, kurią laikė apglėbęs per liemenį. -
Rytoj mudviejų vestuvės.
Nikas nusišypsojo. Alesija nuraudo. Pardavėja šypte­
lėjo. Po valandos jie išėjo iš parduotuvės nešini šviesiai
rausvos spalvos suknele ir prie jos deramu švarkeliu su
nedidele aukso spalvos delninuke ir tokiais pat auksi­
niais aukštakulniais bateliais.
Vakarėjo ir oras buvo vėsus. Alesiją nupurtė drebulys.
- Tau šalta, brangioji?
Ji linktelėjo galva, ir jiems einant link ferario Nikolas
prisitraukė ją arčiau, bet Alesija iš tikrųjų drebėjo ne dėl
šalčio. Ji virpėjo, nes jai vis kirbėjo viena mintis. Viskas
vyksta taip greitai. Ar Nikolas skubinasi dėl to, kad ji
neturėtų laiko persigalvoti? Ar dėl to, kad pats bijo, jog
turėdamas laiko, gali pakeisti savo sprendimą?
Ji ir vėl nusipurtė, šį kartą stengdamasi išmesti tokias
mintis iš galvos.
Nikas iš tikrųjų skubėjo, bet tam turėjo savų priežasčių.
Jei bent kiek uždels, apie viską gali sužinoti jo šeima.
Visi Orsiniai, ypač jo broliai, turėjo gerą uoslę paslap­
tims. Jei išaiškėtų šioji, jų vestuvių ceremonija virstų
tikra komedija.
162 I SAND RA M ARTO N

Motina su seserimis imtų moteriškai spygauti ir iškart

griebtųsi veiklos. Tuo Nikas nė kiek neabejojo, nes matė,
kas nutiko Rafui, Dantei ir Falkui. Bažnyčia. Muzika.
Svečiai. Tortai. Valgiaraštis. Gėlės. Suknelės. Smokingai.
O broliai kirstų į silpniausią vietą. Tai tu ją pažįsti tik
dvi savaites? Ir ką, iškart užtaisei vaiką? Na taip, užtaisė. Ir
nors jie klausinėtų vedini gerų norų, viskas baigtųsi muš­
tynėmis, nes jis gintų Alesiją, ir ne jų reikalas, laukiasi ji
ar ne. Ji bus jo žmona, ir jam nereikia jų pritarimo.
Be to, kuo ilgiau apie tai galvojo, tuo jautėsi tvir­
tesnis, kad elgiasi teisingai. Jo kūdikis - jųdviejų su Ale­
sija pradėtas kūdikis —privalo turėti tėvą.
Iš tikrųjų jis džiaugiasi, kad veda tokią moterį. Ji
graži. Linksma. Mokėjo jį prajuokinti. Su ja Nikas su­
prato, kad yra švelnus, o anksčiau to nežinojo. Taip, veda
skubotai. Bet viskas bus gerai. Dėl to tikrai nesigailės.
Tiesą sakant, praėjus pirmajam sukrėtimui, kurį pa­
tyrė bandydamas įsivaizduoti save vedusiu vyru, jis netgi
nudžiugo. Jam patiko mintis, kad iš ryto diena prasidės,
o vakarais baigsis laikant Alesiją savo glėbyje.
Kartais tuokiamasi nesitikint net ir to.
Vis dėlto būtų geriau, jei galėtų neskubėti, šiek tiek
atsikvėpti. O kas toliau? Iš pradžių —vestuvės, paskui -
medaus mėnuo. Tada susisieks su broliais, praneš jiems
naujieną, paprašys, kad apie tai pasakytų motinai ir se­
serims. Kai visa tai bus sutvarkyta, nusiveš Alesiją į Niu­
jorką ir pristatys savo šeimai.
O dabar vienintelis žmogus, kurį reikėtų informuoti,
yra jos tėvas. Be jokios abejonės, Florencijoje princas pa­
žįsta visus; jam tikrai kas nors praneš šią žinią, bet Nikas
norėjo, kad jis išgirstų ją ne iš kitų, o iš jo.
Antonimo jis nemėgo. Šimtus metų veikiančią vy­
ninę jis privedė iki žlugimo ribos. Dar daugiau —pareigą
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 163

derėtis su Cezariu Orsiniu užkrovė savo dukteriai, ku­

rios, regis, nemyli.
Bet jis yra Alesijos tėvas.
Taigi, tą patį vakarą, kol Alesija ruošėsi nakčiai,
Nikas jam paskambino, bet įsijungė tik balso paštas, tad
jis paliko trumpą žinutę.
Jum s skambina Nikolas Orsinis. Jūsų duktė suteikė
man didelę garbę, sutikdama būti mano žmona. Vestuvės
vyks rytoj, Vekjo rūmų R audonojoje salėje. Žinoma, jū s
maloniai kviečiamas jo se dalyvauti.
Zinutė nebuvo šilta, bet jis padarė ką privalėjo.
Nikas, kaip, beje, ir visi broliai Orsiniai, visados elg­
davosi kaip pridera.

Kitas rytas išaušo šviesus ir saulėtas.

Siek tiek prieš dešimtą Alesija, tvirtai įsikibusi Ni-
kolui į parankę, įžengė į rūmus.
—Mūsų santuoka tikrai bus nuostabi, —švelniai pa­
sakė jai Nikolas ryte, kai ji dar gulėjo jo glėbyje.
Ji norėjo tuo tikėti, nes teka iš meilės, bet jis veda tik
todėl, kad yra kilnus, atsakingas žmogus.
Ji yra visiška savo tėvo priešingybė... Ir staiga prisi­
minė, kad tėvo net nepaklausė, ar ištesėjo pažadą dėl
motinos globos. Ar mama tikrai gerai jaučiasi sanatori­
joje, kurią ji jau seniai laiko savo namais?
Prie jų artinosi ceremonijai turintis vadovauti meras,
o už jo, atsilikęs per kelis žingsnius, žengė jos tėvas.
- Meras tikriausiai norės su tavimi šnektelėti, —sku­
biai tarė Alesija. —Kol judu bendrausite, aš pasikalbėsiu
su tėvu.
Nikolas uždėjo delną jai ant rankos.
164 | SAND RA M ARTO N

—Gal visa tai būtų galima padaryti po ceremonijos

brangioji?
Jos širdis jautė, kad šiuos žodžius jis stengėsi ištarti
kuo švelniau.
—Bet tai svarbu, Nikolai. Užtruksiu tik minutėlę, si!
Jos jaunikis prisiglaudė skruostu jai prie veido ir švel­
niai pabučiavo j lūpas.
—Nebūtina prašyti mano sutikimo, princese. Nuo­
taka nori paskutinį kartą tarti žodelį savo tėvui, niekam
negirdint? Kodėl ne. Pirmyn. —Jis šyptelėjo. —Tik nevė­
luok ir nepamiršk, kad čia atėjai ištekėti už manęs.
Ji nusišypsojo, pasistiebė ir pabučiavo jam į skruostą.
Tada skubiai nuėjo prie tėvo ir mostelėjo nišos link,
kviesdama eiti kartu.
Princas kreivai šyptelėjo.
—Sveikinu, dukra. Šitoks pasirinkimas! Tu - Orsinio
žmona. Nuostabu!
Jo žodžius Alesija nuleido negirdomis.
—Geriau pasakyk, kaip laikosi mama? —tyliai pa­
klausė ji.
—O ką galiu pasakyti? Gerai.
—Ar ji dar sanatorijoje, kaip žadėjai? Juk mes susi­
tarėme. Aš imsiuosi šeimininkės vaidmens, vietoj tavęs
pasirūpinsiu Cezariu Orsiniu, o tu...
—O aš pažadėjau už tavo pagalbą atsilyginti. —Anto-
ninis šyptelėjo. - Kuo puikiausiai apsisukai, Alesija! —Jis
sukikeno. —Žinojau, kad susitvarkysi geriau nei kas kitas!
—Vadinasi, seniai viską buvai numatęs?
—Žinoma. Kai tik Cezaris Orsinis man pasakė, kad į
Florenciją važiuos ne pats, o atsiųs savo sūnų... - Princas
tyliai nusijuokė. - Ko stebiesi, Alesija? Nuveikei labai
daug. Ne tik išrūpinai man investiciją, bet tavo dėka
gavau net dukart tiek.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 165

- Tai Nikolas, ne aš pasiūliau. Tai jis nusprendė skirti

tau dešimt milijonų.
- Dešimt milijonų ir į žentus dar gaunu patį turtin­
giausią ir įtakingiausią vyrą iš Niujorko. - Antonimo
vienas antakis pakilęs išsilenkė lanku. —Ar tu laukiesi jo
vaiko? Ar dėl to tokios skubotos šios vestuvės?
- Ne tavo reikalas, —nukirto Alesija. —Man rūpi
mūsų susitarimas. Ar tesėsi savo žodį?
Tėvas dramatiškai atsiduso.
- Pasistengsiu.
Ar tikrai? Alesija abejojo. Kurį laiką jis skirs pinigų
motinos priežiūrai. Bet netrukus liausis. Ji greitai min­
tyse paskaičiavo, kiek gali kainuoti motinos globa per
visus ateinančius metus, ir pažvelgė tėvui tiesiai į akis.
- Noriu, kad į mano sąskaitą pervestum tris mili­
jonus eurų, ir tuojau pat.
- Tris milijonus... Gal juokauji, dukra? To jau per
daug, net ir pripažįstant tavo nuopelnus juos išrūpinant,
tavo sugebėjimus tapti Orsinio žmona ir tai, kad nuo jo
laukiesi...
- Nesivaržykite, —pasigirdo ledinis Nikolo balsas, —
sakykite viską, ką galvojate.
Alesija ir tėvas staigiai atsisuko. Tėvas perbalo.
- Sinjore Orsini! Net nepastebėjau, kada atėjote.
- Žinau.
Alesija išblyško. Nikolas viską girdėjo... ir staiga nu­
džiugo, kad taip atsitiko. Kodėl ji anksčiau neišsakė savo
mylimajam to, kas graužė jos širdį? Turėjo jam viską pa­
pasakoti, net ir pačius nemaloniausius dalykus. Jos tėvas —
šaltas, bejausmis žmogus; Nikolas visiškai kitoks. Ji pasi­
tikėjo juo, jis tikrai pasirūpins, kad tėvas ištesėtų pažadus.
Žinojo, kad gali jam patikėti viską ir kad taip bus
visą gyvenimą.
166 | SAND RA M ARTO N
T
—Nikolai. —Ji droviai nusišypsojo. —Džiaugiuosi
kad nugirdai mūsų pokalbį. Pati turėjau pasakyti, kad
mes su tėvu susitarėme, jog...
—Aš viską girdėjau.
Jo balsas buvo ledinis, akys juodos kaip anglis. Jis at­
rodė įsiutęs, pasiryžęs pulti ir pavojingas, ir ji niekaip ne­
suprato kodėl... Ir tada netikėtai suvokė, kad jis, matyt,
klaidingai suprato ką nugirdo.
—O ne! Tu viską ne taip supratai...
Ji aiktelėjo, nes jis stipriai spustelėjo jai riešą.
—Aš viską suprantu, princese. —Jis pažiūrėjo jai į
pilvą, tada į veidą. - O ypač tavo pasakėlę apie tai, kad
geri vaistus.
Ji išbalo.
—Tu klysti! Prisiekiu, kad aš...
—Atsisveikink su tėvu, mieloji. Nežinia, kada judu
vėl pasimatysite.
—Nikolai, Nikolai,p erfavore...
—Be reikalo išsigandai, mažyte. - Nikas kreivai šyp­
telėjo. —Prizas vis dar tavo rankose. Aš tave vesiu. Po
perkūnais, juk tu nešioji mano kūdikį. Jei manai, kad aš
jo atsisakysiu, labai klysti, kad ir kaip maldautumėt abu
su tėtušiu.
—Nikolai, —Alesijos balsas drebėjo. —Žinau, ką pa­
galvojai klausydamasis, bet...
—Dinkite man iš akių! —Nikolas suriko Antoni­
mui. —Ir jei jus dar kada pamatysiu, dievaži, padarysiu
tai, ko jūsų klanas net sapne neregėjo šešis šimtus metų —
nušluosiu nuo žemės paviršiaus kaip šapelį.
Antoninis spruko kaip žiurkė. Alesija ištiesė rankas į
Nikolą. Tokį įsiutusį, kerštingą ir beširdį jį matė pirmą
kartą. Ji išsigando.
—Nikolai, prašau, išklausyk mane...
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 167

- Prisiklausiau iki soties. Netrukus tapsi mano žmona

¡r šitaip užbaigsi sandorį, kurį sukurpei su savo tėvu.
- Ne! Nekurpiau jokio sandorio.
- Atleisk. Tikriausiai reikėjo pasakyti, kad tapti mano
žmona nusprendei vėliau, bet sandoris dėl to tik pagerėjo.
- O Dieve. Dieve mieliausias, būk geras...
- Atsiimsiu visus investicinius pinigus, - tyliai tarė
Nikas. - Ir tada pamatysi, kokie įtakingi yra Orsiniai,
nors jų galia tau ir kelia pasišlykštėjimą. Padarysiu viską,
kad tas vaikas atitektų ne tau, o man. Kaip toliau gy­
vensi, princese?
Alesija su siaubu žiūrėjo į jį. Nikas sukando dantis,
ir jo žandikaulis ėmė trūkčioti. Jis laukė. Tada ištiesė jai
ranką. Labai lėtai ji paėmė jį už rankos ir jis nusivedė ją
per kambarį ten, kur jų laukė meras.
- Ne, —sušnabždėjo Alesija iš nevilties. —Ne, viskas
turėtų būti kitaip!
- Yra kaip yra!
Po penkių minučių jie buvo vyras ir žmona.

Jis ketino nustebinti savo žmoną.

Medaus mėnuo Venecijoje, Gricių rūmuose. Penkios
dienos apartamentuose, romantiškoje aplinkoje, kurią
jaunavedžiams pažadėjo rūmų prižiūrėtoja, tada dvi
dienos Milane, kur jis savo nuotaką aprengs nuo galvos
iki kojų, ir galiausiai - skrydis į Niujorką užsakytu lėk­
tuvu, kur specialiai įrengtame miegamajame, išpuoš­
tame orchidėjų ir rožių žiedais, jų turėjo laukti seno ir
reto K rug Brut Multi-Vintage Rosé s ampano butelis sida­
briniame kibirėlyje.
Bet viso to nebus.
Nikas skubiai pakeitė savo planus. Stabtels prie vilos
168 | SAND RA M ARTO N

Florencijoje pasiimti kai kurių daiktų. Paskambins j rezer­

vacijų skyrių ir pakeis savo nurodymus, nuvažiuos į oro
uostą, kur jų lauks lėktuvas, bet be gėlių ir be šampano.
Tačiau miegamasis yra ir čia, —šaltai svarstė jis prilai­
kydamas savo žmoną už alkūnės jiems lipant į kabiną,
nes neketino atsisakyti to vienintelio dalyko, kurį Ale­
sija, buvusi Antonini, o dabar —Orsini, jam galėjo su­
teikti... žinoma, tik tol, kol pagimdys.
Ar jis ir toliau norės miegoti su savo žmona, o gal
ji pasidarys jam nebereikalinga, jis nuspręs vėliau, jau
gimus jo sūnui arba dukrai.
— Nikolai, —ir vėl pradėjo Alesija, vos užsivėrus lėk­
tuvo durims. —Nikolai, būk geras, išklausyk mane...
Ji nuolat kartojo žodžius, kuriuos jis, kvailys, tikė­
josi girdįs paskutinį kartą po paskutiniojo jos pokalbio
su tėvu. Ir kiekvienąkart, kai ji prašydavo jo išklausyti,
Nikas nekreipdavo jokio dėmesio.
Ir ką jis išgirs? Dar vieną melą? Jau buvo pakankamai
jų prisiklausęs ir iki kaklo sotus kalbų iš tų švelnių
kvapių lūpų.
Apie tai, kad ji buvo nepatyrusi, kad seksas jai buvo
visiškai naujas dalykas.
Kad pamiršo išgerti kontraceptinius vaistus.
Kad jį laikė savo mylimuoju. Iš visų tie du pašnabždom
tariami žodžiai, mio amante, jį siutino labiausiai. Suprato,
kad toks iš tikrųjų jai nebuvo, kad ji tai sakė įsiaudrinusi.
Po perkūnais, kodėl jam rūpi, kaip jį pavadino? Vis dėlto
privalėjo būti atviras pats sau ir pripažinti tiesą. Jis buvo
geriausias kandidatas į jos vyrus, nes turėjo solidžią sąs­
kaitą banke.
Paprasčiausiai apsikvailinau, —niūriai galvojo jis, stum­
telėdamas Alesiją į sėdynę šalia savęs. Niekino save, kad lei­
dosi suviliojamas jos atodūsių, jos šnabždesių, jos glamonių.
 L E I S K TA V E M Y L Ė T I | 169

Seksas, tarp jų buvo tik seksas. Jis tikrai jo neatsi­

sakys. pasinaudos visais malonumais.
Lėktuvas įjungė variklius ir lėtai pajudėjo iš vietos. Ir
tada jo žmona, ta melagė apgavikė, palinko ir nedrąsiai
sušnabždėjo:
- Nikolai, paklausyk...
Jis stryktelėjo iš vietos, čiupo jai už riešo ir truktelėjęs
į save privertė atsistoti. Turėdamas aiškų tikslą pasuko į
salono galą, atstūmė miegamojo duris ir įstūmė ją vidun.
Tada uždarė ir užrakino duris.
—Renkis! —suriaumojo.
Ji žiūrėjo į jį išpūtusi akis. Akys blizgėjo lyg du mė­
lyni ežerai išbalusiame veide.
- Ne. Nikolai...
- Pasakiau, renkis. Arba nurengsiu pats.
Alesijai per skruostus ėmė byrėti ašaros.
—Tu to nepadarysi, netikiu, kad galėtum, —sušnabž­
dėjo ji. - Juk tu geras. Tu švelnus. Juk esi...
- Esu Nikas Orsinis. - Jis ėmė segiotis švarką. At­
segęs visas sagas nusipurtė jį nuo pečių, atsisegė marš­
kinius, išsinėrė ir iš jų. - Turėtum žinoti, kad esu toks,
kokį mane matai. Jei ko nors užsigeidžiu, tą ir gaunu. -
Jis bjauriai išsiviepė. - Mudu tinkame vienas kitam,
princese. Aš visados gaunu tai ko noriu. Ir tu tokia pat.
Jis priėjo arčiau ir kyštelėjo ranką jai į užantį, po V
formos iškirpte, —vos prieš kelias valandas jis svarstė,
kad nuotakai labiausiai tinka tik tokia - šviesiai rausvo
šilko suknelė. Vienas stiprus trūktelėjimas jai nespėjus
net aiktelėti, ir suplyšusi suknelė nusmuko jai per kojas.
—O Dieve, —suvaitoj o j i verkdama.—Nikolai, nereikia...
—Aš jau sakiau, —niūriai sumurmėjo jis. - Mano
vardas Nikas.
Jis sugriebė savo žmoną ir nusinešė į lovą.
170 | SAND RA MARTON

Buvo pasiryžęs elgtis su ja šaltakraujiškai.

Užlaužti rankas jai už galvos, jei priešintųsi. K eliu
praskirti šlaunis. Paimti ją šiurkščiai, be gailesčio jodyti
ir išsilieti nesukant sau galvos, nori ji to ar ne.
Bet ji nesipriešino.
Gulėjo ramiai, nugręžusi nuo jo veidą. Ir verkė. Su­
kandusi viršutinę lūpą, ji verkė tyliu širdį draskančiu
verksmu, ir jos ašaros gėrėsi į lininius pagalvių užval­
kalus.
Niko pyktis kažkur išgaravo. Jį apėmė baisi neviltis,
tokia baisi, kad net kvapą užėmė.
Jis išlipo iš lovos. Apsivilko marškinius. Švarką nu­
metė ant kėdės. Galės juo prisidengti perplėštą suknelę.
Tada išėjo, nuėjo į lėktuvo priekį ir krito į krėslą.
Suprato, kad savo žmonos, tos iki skausmo gražios,
bet nedoros apgavikės, jis daugiau niekados nebepalies.

Keturioliktas skyrius
Jam nereikėjo vesti.
Nikas sėdėjo savo odiniame sukamajame krėsle,
nusisukęs nuo masyvaus ąžuolinio stalo, ir iš ketvirto
aukšto spoksojo pro savo įstaigos langus į siauras Soho
gatveles. Pagaliau praėjo dar viena posėdžių ir telefo­
ninių pokalbių diena, kaip ir visos kitos per dvi pasta­
rąsias savaites, kurias jis sąmoningai stengėsi galvoti vien
apie verslą.
 L E I S K TA V E M Y L Ė T I | 171

Dabar, tirpstant paskutinėms darbo valandoms po

ilgos dienos, jis turėjo tai, ko visiškai nenorėjo.
Turėjo laiko ir galėjo pamąstyti.
Ir taip kiekvieną dieną. Dirbdamas jis būdavo už­
siėmęs. Labiau nei kada nors. Nepraleisdavo nė vieno
posėdžio, kilnodavo telefono ragelį, nors anksčiau tai
buvo jo brolių pareiga. Jie su džiaugsmu jam tai per­
leido. Jų gyvenime vyko daug permainų. Rafas su Ciara
stropiai rengėsi pirmojo kūdikio atėjimui į šį pasaulį.
Dantė ir Gabrielė iš akių neišleido savo žavaus prade­
dančio vaikščioti berniuko. Falkas su Ele žvalgėsi vasar­
namio Konektikute.
- Ar tikrai to nori? - klausdavo jie, jam pasisiūlius
vietoj jų dalyvauti posėdyje.
- Žinoma, —nerūpestingai atšaudavo jis. - Juk mes
broliai, ar ne? - Arba nusišypsojęs pasakydavo, kad
kurią dieną, kai pavargs, to paties paprašys iš jų.
Tik niekad taip ir nepasakė, kad jis, kaip ir jie, taip
pat yra vedęs. Nei apie vedybas, nei apie žmoną ar kū­
dikį...
Visa tai - tik jo paslaptis.
Tačiau ilgai tokių paslapčių nuo savo šeimos nenu­
slėpsi.
- Tikra velniava, - nusikamavęs burbtelėjo jis.
Nikas pasisuko su visu krėslu, įrėmė alkūnes ant do­
kumentais nukloto stalo ir delnais užsidengė veidą.
Jo santuoka buvo kitokia nei jo brolių. Žinojo,
kad nei Ralfo, nei Dantės ar Falko, kai grįžta namo,
po darbo nepasitinka mirtina tyla, jiems nereikia val­
gyti vieniems, jie miega ne vieni kaip jis, nes jo žmona
turi atskirą miegamąjį koridoriaus gale. Jis galėjo kirsti
lažybų, kad tik jis vienas šimtus kartų per dieną keikia
172 | SANDRA MARTON

save už tai, kad juo pasinaudojo ir apgaulingai įviliojo

į vedybų spąstus ir kad jis leidosi šitaip apkvailinamas.
Nikas atsilošė ir giliai įkvėpė.
Be to, nė vieno jo brolio nekamavo nemiga, o jis
ištisas naktis nesumerkdavo akių ir spoksodavo į tamsą,
kovodamas su pagunda spjauti į viską, nueiti į žmonos
kambarį, atlapoti duris, trenkti žemėn kokį dūžtantį
daiktą, jei toks pasitaikytų po ranka, nutraukti nuo jos
antklodę ir mylėtis iki begalybės, net jei ji imtų mal­
dauti to nedaryti, jos nesigailėti ir siautėti iki visiško
užsimiršimo.
Ir jei ji imtų pro verksmus kartoti jo vardą, apsivytų
jam kaklą ir vėl pasakytų, kad jis —jos mylimasis, ir ne
tik...
—Velnias!
Nikas pašoko nuo krėslo, susikišo rankas į kišenes ir
ėmė žingsniuoti po didžiulį kambarį.
Jam baisiai trūko sekso. Nebūtinai su žmona. Galėjo
būti bet kuri kita, kuri nuoširdžiai jam atsiduotų, be
jokio išskaičiavimo.
Bet buvo jo dar negimęs kūdikis... Jis pamilo tą
mažą užsimezgusią gyvybę iškart, kai sonografo ekrane
pamatė ją saugiai įsitaisiusią žmonos gimdoje.
Kai atvyko į Niujorką, po savaitės jis nutraukė tarp
jų tvyrančią tylą ir pasakė, kad užrašė ją pas akušerę gi­
nekologę, kurią jam rekomendavo jų šeimos gydytojas.
Jei būtų paprašęs, gydytoją būtų pasiūliusi kuri nors
brolienė, bet apie tai negalėjo būti jokios kalbos, nes
tada jos būtų sužinojusios, kad jis ne tik vedęs, bet jo
žmona dar ir laukiasi.
Nikas manė, kad Alesija prieštaraus, bet ji sutiko.
Šiaip ar taip, jai motinystė rūpėjo. Ji nustojo gerti vyną,
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 173

išrankiai rinkosi maistą, o kelis kartus jis pastebėjo ją

ranka švelniai glostant savo pilvą.
O tą dieną, kai nuvežė ją pas ginekologą...
Kol ją apžiūrėjo, Nikas pareigingai stovėjo šalia,
žiūrėdamas priešais save, bet jo abejingumas išgaravo,
pasirodžius ultragarso specialistei.
—Nagi, pažiūrėkim, ką čia turim, —linksmai tarė
moteris, ir Niko žvilgsnis nevalingai nukrypo j žmoną,
kuri gulėjo ant kušetės plačiai išplėstomis akimis, kaire
ranka kiek įmanydama stengdamasi pridengti pilvą.
—Prašyčiau patraukti ranką, — tarė specialistė ir
Nikas, paėmęs jos ranką, sugniaužė savo delne.
Ir tada jis pamatė. Pamatė juodas dėmeles, kurios ir
buvo jų kūdikis.
—Viskas puikiai matyti, —patenkinta pasakė gydy­
toja, baksnodama čia į vieną, tai į kitą tik jai pačiai ma­
tomą organą, ir Nikas spustelėjo jai ranką, Alesija taip
pat spustelėjo, bet kai jie pažiūrėjo vienas kitam į akis,
jis viską prisiminė —kad ji melavo —savo rankomis, lū­
pomis, melavo visu savo kūnu...
—Velniop, —jis sugriežė dantimis.
Pakaks. Reikia grįžti į gyvenimą. Jis kreipsis į advo­
katą. Su juo aptars galimus variantus. Teisėtą atsisky­
rimą. Skyrybas. Kaip tai paveiks jo pageidavimą rū­
pintis vaiku, šiam gimus, nes jis tikrai to reikalaus.
Jis neleis, kad jo sūnus arba duktė augtų kažkur už
penkių tūkstančių mylių su moterimi, kuri buvo tokia
pat dviveidė, kaip ir jos protėviai penkioliktame šim­
tmetyje. Ji nebus gera motina. Tiesa, jis pastebėjo...
bet gal jam taip tik atrodė... kad dabar ji valgo kitokį
maistą, ir dar ranką, kuria buvo susiėmusi už pilvo, dar
ašaras, kurios lyg ir sužibėjo jos akyse, jai gulint po so-
nografu...
174 | SAND RA MARTON

Melas, visa tai melas. Kodėl ne —meluoti ji tikrai

moka.
Gerai. Jis turi susitarti su advokatu dėl susitikimo.
Be ne su tuo, kurį samdo bendrovė Broliai Orsiniai, tą
gal ir būtų galima padaryti, bet tada apie Alesiją reikėtų
pasakyti ir broliams, o tokiu atveju ir visa giminė suži­
notų jo paslaptį, kiltų siaubinga maišatis, net pagalvoti
baisu...
Blykstelėjo vidinio telefono lemputė. Skambino jo
sekretorė. Palauks. Kad ir kas būtų, ji gali palaukti. Bet
lemputė vis blykčiojo, ir galiausiai Nikas nusikeikęs pa­
kėlė ragelį. Nespėjo net atsiliepti, kai atsidarė durys ir į
kambarį įvirto jo seserys —Ana ir Izabelė.
Nikas išspaudė šypseną.
—Sveikos, mergaitės. Malonu, kad atėjote, bet man­
dagūs žmonės paprastai palaukia, kol...
—Mes jau seniai ne mergaitės, - išrėžė Izė, ir oras
iškart atšalo penkiasdešimčia laipsnių. —Mes - moterys.
—Na taip. Iš tikrųjų. Aš tik norėjau...
—Ir apskritai ką tu išmanai apie moteris? —paklausė
Ana, įbedusi į jį ledinį žvilgsnį
—Klausykit, —tarė Nikas. —Šiaip ar taip, nesirengiu
su jumis...
—Ką, po paraliais, sau galvoji, - slapta susituoki, o
po vestuvių dar ir savo žmoną nuo visų slepi?
Nikas išblyško. Pažvelgęs į seseris, už jų pamatė iš
nuostabos išsižiojusią sekretorę.
Nagi, sakyk ką nors, —piktai subarė save. Bet galvoje
buvo tuščia.
Tylėdamas jis prasibrovė tarp Anos ir Izės ir surikęs:
K ad man jok ių skambučių, išstūmė sekretorę ir užtrenkė
duris.
—Nikai, —pasakė Izė, —mes laukiam atsakymo.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 175

Izė, paprastai švelni ir maloni, kaip ir jos auginamos

gėlės, žiūrėjo j jį lyg į kokį šliužą. Ana buvo įsiutusi,
net degė. Akimirką jam pasirodė, kad ji vėl sugrįžo į
paauglystę, kai savo šviesius plaukus dažydavosi juodai,
juodai lakuodavosi nagus, vilkėdavo juodais drabužiais,
lūpas taip pat dažydavosi juodai, nekreipdama dėmesio
į brolius, kurie ją erzindavo, motina grąžė rankas, o
tėvas siaubingai siuto...
—Gal apkurtai?! —suspiegė ji. - Mes ką tik iš tavo
namų. Matėme ją. Ir norėtume sužinoti...
—Ir ko jums ten reikėjo? —griežtai paklausė Nikas
suraukdamas kaktą. — Ko šniukštinėjate po mano
namus?
—Tiesiog neįtikėtina! — paniekinamai purkštelėjo
Izė. - Žiūrėk, jis dar ims mus kaltinti... Bet argi iš vyro
gali tikėtis ko kito?
—Paklausykite, abi paklausykite...
—Na ne, - pasakė Ana, nubraukė ant akių užkri­
tusius šviesius plaukus ir smerkiamai dūrė pirštu jam
į krūtinę. —Tai tu paklausyk! Vedei. Turi žmoną. Ne­
trukus turėsi ir kūdikį.
Niko žvilgsnis nuslydo į šalį. Jis atsiduso, grįžo į už­
stalę ir susmuko savo sukamame krėsle.
—Taip ir yra.
Seserys susižvalgė. Ana šnopavo, Izė kratė galvą.
—Ir kada, —paklausė ji, - kada malonėsi apie tai
pranešti kitiems?
Nikas nervingai sukikeno.
—Nežinau. Gal gimus kūdikiui. Arba po skyrybų. —
Jis pakėlė akis, jau nesijuokė, veidas nuo įtampos sua­
kmenėjo. —O dabar pasakykite, ką veikėte mano na­
muose?
—Mudvi ketinome kartu papietauti, —tarė Izabelė. —
176 | SA N D RA M ARTO N

Ir tada Ana prisiminė, kad tu kažką esi jai palikęs savo

namuose.
Nikas atrodė sumišęs. Ana pavartė akis.
—Atmeni, šį semestrą laikysiu civilinės teisės egza­
miną? Falko vestuvių dieną man pažadėjai duoti pavar­
tyti teisinės analizės ataskaitą apie tavo praeitais metais
sudarytą sandorį su tais prancūzais, sakei, kad ji yra tavo
namuose, bet jei kartais pamirštum man ją atsiųsti, aš
galiu ir pati pasiimti, jei kada eisiu pro šalį, bet aš per tą
laiką buvau labai užsiėmusi, ta analizė visiškai išgaravo
man iš galvos, ir tik šiandien...
—O šiandien, - nekantriai pertraukė ją Izabelė, -
mudvi pietavome netoli tavo namų, ir Ana prisiminė
tuos dokumentus. Kai paskambino į tavo namus norė­
dama sužinoti, ar esi namuose, atsiliepė kažkokia mo­
teris, manėme, kad tai tavo namų šeimininkė...
—Ta moteris atsiliepė, —toliau tęsė Ana, - o aš ir
sakau: Sveiki, aš Ana Orsini, o ji manęs ir klausia: Kas
tokia? Aš pakartoju: Ana, Niko sesuo, o jū s kas tokia? Tai
ji man ir sako: Ašj o žmona, ir pratrūko raudoti.
—Velnias, —sumurmėjo Nikas, ir seserys, ką tik ant
jo rėkusios, tyliai susižvalgė, pamačiusios nusiminusį
jo veidą, apėjo aplink stalą. Prisėdusios iš abiejų šonų,
suėmė ir tvirtai suspaudė jam rankas.
—Nikai, - švelniai tarė Izė, - pasakyk mums, kas
atsitiko?
Ir jis papasakojo. Išklojo viską.
Beveik viską.
Nepasakojo tik apie skausmą, tūnantį giliai jo šir­
dyje, nes ir pats dar nebuvo visiškai įsitikinęs, ar jį
jaučia. Kodėl jam turėtų skaudėti širdį dėl moters, kuri
jį apgavo ir jam melavo?
Bet visa kita papasakojo. Kad iš pradžių manė, jog
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 177

Ąjesija yra dora, nuoširdi moteris. Ir kad tik vėliau, vi­

siškai atsitiktinai, išsiaiškino, kad taip nėra. Pasirodo, ji
tįįc vykdė klastingą savo tėvo užmačią, gudriai jį suvi­
liojo ir privertė su ja susituokti...
Seserys atidžiai klausėsi.
Tokios jau jos, jo seserys. Abi mokėjo išklausyti.
Niekados nieko nesmerkdamos. Ana tikriausiai dėl
to, kad pati buvo ne kartą smerkiama dėl savo juodų
plaukų, juodų nagų, tokių pat juodų drabužių ir lūpų
dažų; Izabelė gal dėl to, kad nuo pat vaikystės mėgo
puoselėti tai, ko kiti net nebandydavo gelbėti. Jos klau­
sėsi, ir kai jis galiausiai nutilo, abi giliai atsiduso.
—Kaip trečiakursė, kuri netrukus baigs Niujorko
teisės mokyklą ir laikys advokatūros egzaminą, galiu
pasakyti savo svarią ir įžvalgią nuomonę. Ar sakyti? —
paklausė Ana.
Nikas linktelėjo, ir ji vėl atsiduso.
—Esi giliai įklimpęs.
Nikas pažvelgė į ją. Pirmą kartą po ilgų savaičių, ku­
rios buvo virtusios šimtmečiais, jis iš visos širdies nusi­
kvatojo.
—Tikrai svari ir įžvalgi teisininkės nuomonė. Labai
gaila, mažyte, bet advokatūros egzaminui tu dar tikrai
nepasirengusi.
—Esi įklimpęs, —švelniai tarė jo sesuo, —nes myli
savo žmoną.
Nikas piktai ištraukė ranką.
—Kvailystė!
—Tu ją iš tikrųjų myli, Nikuti, - įsiterpė Izabelė, —o
ji myli tave, ir jei neateisit į protą, abu vėliau gailėsitės.
Nikas ištraukė ir kitą ranką. Jis stipriai sukando
dantis.
—Jūs nesuprantat, —tarė jis lediniu balsu. —Alesija
178 | SAND RA MARTON

Antonini —princesė Antonini —yra velniškai gera ak­

torė. Ji tiesiog pasinaudojo proga suvaidinti dar vieną
vaidmenį šioje komedijoje, o jūs, išgirdusios, kad ji
mane myli...
Ana atsistojo.
—Deja, ji mums pasakė, kad tave niekina. Kad esi
tešlagalvis užsispyrėlis, kad tokio idioto kaip tu jai dar
neteko sutikti.
Nikas niūriai šyptelėjo.
—Tikrai skamba kaip puikus meilės prisipažinimas.
Izabelė taip pat atsistojo.
—Ar bandei išsiaiškinti, apie ką ji tada kalbėjosi su
savo tėvu manydama, kad tu negirdi?
—O kam? Kad išgirsčiau dar vieną melą? - Nikas
dvejojo. —Bet gal ji viską paaiškino jums?
—Nieko ji mums neaiškino. Apskritai nieko nepa­
sakojo. Tik pasakė, kad tavęs nekenčia. Niki, patikėk.
Kai moteris sako nekenčianti vyro ir dar tokiu tonu,
kokiu tai pasakė Alesija, iš tikrųjų ji nori pasakyti, kad
beprotiškai jį myli.
—Betgi tai juokinga, - pasakė Nikas, bet viduje kaž­
kodėl pasijuto lyg ant sparnų. - Ji manęs nemyli. Ir aš
jos nemyliu. Kai tik gims vaikas...
—Nikai, - švelniai tarė Ana, - eik namo. Pasikalbėk
su savo žmona. Paklausk, ką ji tau jaučia.
—Tai beprasmiška.
Izabelė nusišypsojo. Nusišypsojo ir Ana. Nikui ding­
telėjo, kad jos teisios —jos jau seniai nebe mergaitės.
—Ką gi, —tarė Ana, - tokiu atveju supažindinsiu su
siaubingai geru, tiesa, dar tik būsimu advokatu, galėsi
pigiai išsiskirti.
Jos pasiuntė jam po oro bučinį ir išėjo.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 179

Išėjo ir Niko sekretorė.

Jo broliai tą dieną darbe taip ir nepasirodė. Buvo
penktadienis, visą dieną kažkur užmiestyje jie tvarkė
verslo reikalus. Visi trys neseniai grįžo, Rafas ir Dantė
jam paskambino prieš porą valandų, netrukus paskam­
bino ir Falkas. Visi pranešė tą patį. Šį vakarą visi trys
bus Bare septintą —kiekvieną penktadienį jie visada
eidavo į Barą ir šios tradicijos griežtai laikėsi, bet ten
užtrukdavo ne ilgiau nei porą valandų.
Nikas svarstė, ar ir jam neužsukus bokalui alaus.
Nuplautų visas tas nesąmones, kurių jam į galvą pri­
kimšo Ana.
Bet ne. Tai nepadės.
Praėjusią savaitę pabandė manydamas, kad išgėręs
nustos galvoti apie Alesi)ą. Iš pradžių jo broliukai kokią
valandą plepėjo apie savo žmonas, bet paskui iki pat
išeinant kamantinėjo, kas naujo jo gyvenime ir ko jis
toks pastaruoju metu liūdnas.
Dar susigundys ir išsiduos, patrauktas už liežuvio:
Nieko naujo, tik va, turiu žmoną, kuria nepasitikiu, ir
gim s kūdikis, kurio neplanavau.
Ne. Į Barą jis neis.
Bet apie tai nesikalbės ir su žmona, beje, reikia
liautis apie ją taip galvoti. Alesija tik apsimeta, kaip kad
apsimetė, o jis patikėjo, kad yra švelni, nekalta ir my­
linti —tokios mintys sukosi jo galvoje lipant iš taksi ties
Centriniu parku prie namo, kuriame gyveno.
Iš tikrųjų ji šaltakraujiška intrigantė, tikra aristokra­
tiškojo savo klano atstovė, kokia jam iš pradžių ir pasi­
rodė, ir atėjo laikas tą pripažinti.
Rytoj jis paprašys draugo rekomenduoti advokatą,
180 | SAND RA M ARTO N

susitiks su juo ir jis aptars, kaip jam elgtis, kad išsiskyręs

su Alesija nenukentėtų nei jis, nei kūdikis, nes su ja išsi­
skirs, vos mažyliui gimus. Ji galės grįžti pas savo tėtušį,
bet galės likti ir Valstijose. Jis rems ją materialiai, nesiša-
lins savo įsipareigojimų. Bet kūdikis bus jo. Vien jo. Ir
jei jam tektų kovoti dėl jo globos...
—Labas vakaras, pone Orsini.
Teks šnektelėti su durininku, o tam jis visiškai netu­
rėjo ūpo.
—Sveikas, Džordžai, —tarė Nikas, žiūrėdamas jam
per petį.
—Gal nesupyksite, jei paklausiu...
—Apie ką?
—Apie sveikatą, pone. Ar ponia Orsini jaučiasi gerai?
Ką gi. Džordžas vienintelis, be ginekologo ir jo seserų,
žinojo, kad jo namuose gyvena dar ir ponia Orsini...
Bet pala...
Nikas sustojo kaip įbestas. Tada atsisuko į durininką.
—Kodėl ji turėtų blogai jaustis?
Džordžas dvejojo.
—Na, aš tik pamaniau... Nepagalvokite, kad šnipi­
nėju, pone, bet kai ji manęs paklausė, kur yra artimiausia
ligoninė ir kai iškviečiau jai taksi...
—Kur? —nekantraudamas paklausė Nikas kimiai. —
Kur nurodėte važiuoti?
—Patariau, kad važiuotų į Sinajaus kalno ligoninę.
Buvo galima ir arčiau, bet...
Bet Nikas jau buvo išdūmęs.

Penktadienio vakaras nėra pats geriausias metas pa­

tekti į skubios pagalbos ligoninę. Čia buvo daugybė
 L E I S K TAVE M Y L Ė T I | 181

girtuoklių, narkomanų ir kitų nelaimėlių lūžusiais žan­

dikauliais ir rankomis.
Alesijos tarp jų nebuvo.
Tik po dešimties minučių Nikui pavyko rasti slaugę,
kuri kažką lyg ir žinojo, bet jis pagrasino viską čia ištaš­
kysiąs, ir jau po dviejų minučių ji prisiminė, kur guli jo
žmona.
Pasakė, kad Alesija atvyko vos prieš pusvalandį, jai
buvo prasidėjęs kraujavimas iš gimdos. Ji nurodė savo
ginekologo pavardę. Budinti seselė jį pažinojo, nes ver­
tėsi privačia praktika. Ji paskambino jam, jis atvyko, bet
dabar jis apžiūri Alesiją atskiroje palatoje, taigi, ponas
Orsinis galėtų palaukti laukiamajame...
Nikas nubėgo prie lifto, bet jo nelaukė ir pasileido
atsarginiais laiptais. Kol pasiekė reikiamą aukštą ir susi­
rado reikiamą palatą, gerokai užduso.
Jis sunkiai gaudė kvapą ir buvo kaip niekad išsi­
gandęs, to jam niekados nenutikdavo nei dalyvaujant
muštynėse, nei vykdant slaptus pavedimus, nei kur
kitur. Jo žm ona buvo čia pat, už durų. Jo žmona, kurią
myli visa širdimi, visa savo siela, kuriai paaukotų viską,
ką turi ir dar turės...
Jis giliai įkvėpė. Pasibeldė. Spustelėjo durų rankeną...
Tada pamatė savo princesę, išbalusią ir nelaimingą,
bjauriais ligoninės drabužiais, nors su jais atrodė dar gra­
žesnė, tokią mažutę didžiulėje ligoninės lovoje.
- Alesija, —sušnabždėjo jis.
Ji atsigręžė. Jos akys sublizgėjo, bet tuoj pat apsiniaukė.
- Nikolai, kaip mane suradai?
Jis nuskubėjo prie jos, paėmė jos šaltą ranką ir pakėlė
sau prie lūpų.
- Kas atsitiko? Kaip jautiesi? O kur gydytojas? Kodėl
man nepaskambinai?
182 | SAND RA M ARTO N

Nors jai spaudė širdį, ji šyptelėjo, klausydamasi Ni-

kolo beriamų klausimų.
—Jaučiuosi gerai, Nikolai. Gydytojas trumpam
kažkur išėjo. O tau nepaskambinau, nes... - Jos veidas
apniuko. - Šiandien susipažinau su tavo seserimis. —J}
užsikirto ir toliau kalbėjo tyliai, beveik pašnabždomis. -
Ir aš... supratau, kad tu niekam apie mane nepasakojai.
Apie mus. Apie kūdikį. Ir dar supratau, kad mano viltis,
jog kada nors mane pamilsi, manęs norėsi...
Nikas nutildė ją vieninteliu deramu būdu. Pabu­
čiavo. Švelniai. Atsargiai. Ji taip pat buvo švelni.
—Alesija, mieloji... Aš tave myliu, myliu visa širdimi.
Visados tave mylėjau.
Jos akyse pasirodė ašaros.
—Nemylėjai. Taip sakai tik todėl, kad...
—Tai, ką sakau, yra tiesa.
Alesija papurtė galvą.
—Taip sakai todėl, kad atsidūriau čia. Paprasčiausiai
išsigandai ir pamanei, kad myli, bet...
—Aš myliu tave, princese. Dievinu tave. Buvau ti­
kras kvailys, pats to nesupratau, o gal bijojau patikėti
tau savo širdį.
Ji pažvelgė jam į akis. Tamsiai mėlynos jos akys jau
nebebuvo tokios liūdnos. Nikui atlėgo širdis.
—Ak, Nikolai, - sukuždėjo ji. - Aš tave taip myliu.
Kad tu žinotum, kaip aš laukiau šių tavo žodžių, kaip
norėjau iš tavęs išgirsti, kad ir tu mane myli...
—Nuo šiol girdėsi kasdien, kartosiu juos iki mūsų
abiejų gyvenimo pabaigos, mažute, jei tik sugebėsi man
atleisti, kad šias savaites taip kvailai elgiausi.
—Aš irgi buvau kvaila. Galėjau iškart viską paaiš­
kinti, bet...
—Taip, mudviem reikia pasikalbėti. —Nikas pakėlė
 L E I S K TA V E M Y L Ė T I | 183

abi žmonos rankas sau prie lūpų ir pabučiavo. —Bet

pirma pasakyk, kas šiandien nutiko? Ką sakė gydytojas?
- Kūdikiui nieko blogo nenutiko.
- Labai gerai. Nuostabu. O tau? Kaip tu jautiesi?
Į\Jes jeigu... tavęs netekčiau... Mieloji, ar supranti? Tu
man —visas pasaulis, mano širdis, mano gyvenimas.
Jo žmona nusišypsojo nuostabiausia pasaulyje šyp­
sena.
- O tu —mano, Nikolai. Ir jaučiuosi aš gerai. Gydy­
tojas sako, kad man reikėtų kelias dienas pailsėti.
Nikas lengviau atsikvėpė, kilstelėjo Alesijos galvą ir
pabučiavo.
- Ar sugebėsi man atleisti? Niekaip nesuprantu,
kodėl aš šitaip su tavimi elgiausi, kodėl patikėjau, kad...
- Ne, ne, aš dėl visko kalta. Galėjau viską papasakoti
apie... - Alesija giliai ¡kvėpė. —Tėvas grasino iškelti mamą
iš sanatorijos, jei atsisakysiu su tavimi susitikti. Bet visa
kita - mano jausmai tau, viskas buvo nesumeluota. Aš
tave įsimylėjau, Nikolai, įsimylėjau taip stipriai, kad net
pamiršau jo pasiteirauti, ką jis nusprendė dėl mamos.
Per tavo nugirstą pokalbį mudu ir kalbėjomės apie jos
ateitį. Aš tiesiog ieškojau būdų apsaugoti ją, kad jis dau­
giau niekados jos neskriaustų...
- Ir neskriaus, —pasakė Nikas tokiu tvirtu balsu, kad
Alesija suprato, jog šį pažadą jis tikrai tesės. - Aš pa­
sirūpinsiu, kad tavo motina visados būtų prižiūrėta ir
laiminga.
- Tu geras žmogus, Nikolai Orsini, - švelniai tarė
ji. —Žinau, kad nesi toks, kokiu... kokiu tave laikiau.
- Vagimi? - Nikas šypsodamas apkabino savo
žmoną. - Viskas kur kas blogiau, mieloji. Esu banki­
ninkas, gyvenantis iš investicijų.
Ji nusikvatojo, apsivijo rankomis jo kaklą ir
184 I SAND RA M ARTO N

pabučiavo. Jos bučinys buvo ilgas, labai ilgas, bet galiau­

siai Nikas atsilošė ir suėmė delnais jai veidą.
—Princese. Ar tekėsi už manęs, ar suteiksi man tokią
garbę?
Alesija pirštu užspaudė savo vyro lūpas. Jos akys ži­
bėjo lyg dvi žvaigždės.
—Betgi mudu jau vedę.
—Noriu, kad tai būtų tikros vestuvės. —Jis šypte­
lėjo. —Tikros sicilietiškos vestuvės. Kad viskas būtų kaip
reikiant. Pati supranti. Bažnyčia. Svečiai. Broliai su žmo­
nomis, visi tave sveikina, atvykus į mūsų šeimą, seserys dėl
tavęs eina iš proto, motina iš džiaugsmo verkia, kad aš pa­
galiau sėkmingai vedžiau. Ir tu - balta vestuvine suknele...
Aš šalia, su smokingu, tarsi iš M adam Tiuso muziejaus.
Alesija vėl ėmė juoktis. Nuostabu, - pagalvojo
Nikas. —J i juokiasi, ir tai yra nuostabu. Nusišypsojęs jis
palenkė galvą ir prigludo jai prie kaktos.
—Ar šis tavo juokas reiškia taip?
Alesija apdovanojo jį bučiniu.
—Taip, iš visos širdies taip. O dabar, mio amante, p er
favore, vežk mane namo.
Džiaugsmo kupina širdimi Nikas mielai įvykdė jos
prašymą.

Epilogas
Sofija Orsini net apsiverkė iš džiaugsmo sužinojusi,
kad ir paskutinysis iš keturių jos sūnų pagaliau susirado
žmoną.
 L E I S K T AVE M Y L Ė T I | 185

Civilinė santuoka Italijoje bereikšmė. Jie surengs ti­

kras vestuves, jos vyks senojoje Grinvič Vilidžo bažny­
tėlėje, kurią Sofija nepaprastai mėgo ir iki šiol laikė ne­
atskiriama jos mylimos Mažosios Italijos dalimi. Pobūvis
vyks Orsinių oranžerijoje. Izabelė pasirūpins gėlėmis,
Ana bus atsakinga už valgius, Čiara, Gabrielė ir Elė padės
Alesijai išsirinkti pačią nuostabiausią suknelę. Jos galvą
puoš nuometas, kurį prieš daugelį metų dėvėjo jos anyta.
Sofija visiems tvirtino, kad šventė bus nuostabi.
Taip ir buvo.
Nikas visą laiką šypsojosi. Broliai šiek tiek jį paer­
zinę galiausiai užspeitė į kampą, ėmė glėbesčiuoti ir
netgi apsiašarojo —nors to, gink Dieve, niekam nebūtų
pripažinę, —vis kartodami, kad labai džiaugiasi, maty­
dami jį tokį laimingą.
- Kurgi ne, —tarė Nikas ir jo plačią šypseną pakeitė
kreivas šypsnys. - Tiesą sakant, broliukai, nenorėjau
nuo jūsų atsilikti.
Visi griausmingai nusikvatojo. Tai išgirdusi, Alesija
pažvelgė į savo vyrą...
Pamačius, kad ji šypsosi, jo veidas dar labiau nušvito.
Ji taip pat visa švytėjo. O nedidelis kauburėlis iš po
baltos šilkinės nuotakos suknelės, visų svečių nuomone,
tik dar labiau išryškino jos grožį.
—Man patinka tavo šeima, netgi tėvas, nes tik jam
turėčiau būti dėkinga, kad tave sutikau, —tarė ji Nikolui
dar tą patį vakarą, kartu su juo sukdamasi šokių aikšte­
lėje. —Tavo broliai nuostabūs. Puikios ir jų žmonos. O
tavo seserys... Kodėl abi iki šiol yra netekėjusios?
Ana su Izabelė tuo metu ėjo prie saldumynų stalo ir
nugirdo jos klausimą. Jos plačiai nusišypsojo savo nau­
jajai brolienei, bet, kai ši nutolo, pavartė akimis.
186 I SA N D RA M ARTO N

—Netekėjusios, —pamėgdžiojo Izė ir prunkštelėjo. -

Vos susilaikiau nepasakiusi kodėl.
—Ir aš, —pasakė Ana, apžiūrinėdama cannoli pyra­
gaičius ant sidabrinio padėklo, tada atsiduso ir įstūmė
į lėkštę iš pradžių vieną, paskui dar ir kitą riebų pyra­
gėlį. - Tik kvailės kiša galvą į vyro sunertą kilpą, ar ne?
—Nevalgyk tiek daug pyragėlių, —išpyškino Izė ir
čiupo vieną nuo jos lėkštės. —O vedybos... Ir Ciara, ir
Gabi su Ele —visos norėjo ištekėti. O šiandien ir Alesija.
—Bet mudvi nenorim, —nukirto Ana. —Ir niekados
nenorėsim.
Izė lyžtelėjo rikotos sūrio kremo nuo mažylio piršto
galiuko.
—Už tai ir išgerkime, - tarė ji ir ištiesė ranką į šam­
pano taurę.
Ana pasiėmė kitą.
—Į sveikatą, —pasakė ji, tada Orsinių seserys susi­
daužė, šyptelėjo viena kitai ir vienu mauku maktelėjo
burbuliuojančio gėrimo lyg prasčiokės.

Visi serijos CSiffM:Ul3lS romanai:

S. Marton. Vedybos ne savo noru (2011 gegužė-birželis)
(Rafaelis ir Ciara)
S. Marton. Jei mane mylėtum... (2011 liepa-rugpjūtis)
(Dantė ir Gabrielė)
S. Marton. Nejuokauk su manimi (2011 rugsėjis-spalis)
(Falkas ir Elė)
S. Marton. Leisk tave mylėti (2011 lapkritis-gruodis)
(Nikolas ir Alesija)
 koji 0
nori s
Ši knyga ap ie pašėlu sią
p av eld ėtoją tuščiom is
kišenėm is, privatų detektyvą,
kuris iš tikrtįjų nėra
detektyvas, žm ogžudystės
auką, mirusią natūralia
mirtimi, ir šunį vardu B obas.

Mičas Pitvikas gana greitai suprato, kad privataus seklio gyvenimas

kitoks, nei rodoma kino filmuose. Jis įsivaizdavo pateksiąs į ryžtingų
detektyvų ir aštrialiežuvių, stulbinamo grožio damų pasaulį. Deja,
tikrovė nuobodi: vyrai apgaudinėja žmonas, šios juos įtarinėja, o
meilužės nieko nenutuokia... Kol pro duris įžengia ji.
Mei Salivan - iš kojų verčianti gražuolė, turinti po velėna galinčių pakišti
giminaičių. Ji kažką slepia, bet pasiūlo Mičui atlikti tyrimą, kurio jis
negali atsisakyti... Neilgai trukus Mičas visiškai pameta galvą. Ko ji nori:
tik sučiupti gudrius sukčius ar supančioti jį?

Smagi, intriguojanti istorija, nuo kurios nepajėgsi atsitraukti ir melsiesi,

kad ji niekada nesibaigtų. Pasiruošk juoko priepuoliui!
Genie Romex

Iš anglų kalbos vertė: Sandra Likaitė

L ! Pirk pigiau
a jo n iu k n y g o s .lt
Rekomenduojama kaina - 13,99 Lt
Užmegzk romaną su knyga
Net ir niūriausią dieną gali praskaidrinti flirtas, žavinga
šypsena, jausmingi žvilgsniai...

2011 metais tavo knygų lentynoje

turėtų atsirasti vietos naujajai
ROMANTIKĖS KOLEKCIJAI -
10 puikių jausmų romanų, kurių
autorės yra pelniusios prestižinį
Romance Writers o f America
asociacijos Noros Roberts ROMANTIKĖS
KOLEKCIJA
vardo apdovanojimą už viso
gyvenimo kūrybą. SANDRA BROWN
„Kaip liepia širdis“
HEATHER GRAHAM
Surink savo išskirtinę „Sala“
ROMANTIKĖS KOLEKCIJĄ! LINDA HOWARD
„Ponas Tobulybė“
JAYNE ANN KRENTZ
Karščiausios „Likimo vingis“
ROMANTIKĖS KOLEKCIJOS ELIZABETH LOWELL
naujienos „Beatodairiška meilė“
DEBBIE MACOMBER
„Ketvirtadieniais aštuntą“ j
LINDA LAEL VICKI LEWIS SUSAN ELIZABETH PHILLIPS
MILLER THOMPSON .Auksinė mergaitė“
Ten ir čia Žaidimas prasideda
ANNE STUART
„Našlė“
HEATHER GRAHAM
„Sala“
ELIZABETH LOWELL
„Beatodairiška meilė“

a Pirk pigiau
www.svajoniuknygos.lt
 keturlogiją
Donovanų šeima: paveldėtos galios
Įstabus pasakojimas apie Donovanų šeimą. Kerintys ir paslaptingi
Donovanų palikuonys saugo iš kartos į kartą perduodamą
paslaptį -paslaptį, kuri išskiria juos iš kitų.

Kerėtoja Aiškiaregys

Žiniuonė Apžavėtojas

Pirk pigiau
www.svaj oniuknygos.lt
Rekomenduojama kaina - 13,99 Lt
įjausmų egzotika
Trish W ylie
Gundantis prisilietimas

Sandra M arton
EBE ESSfflS Leisk tave mylėti
(IV iš 4)

Sfiistra
Heidi Betts
(lis ifl) Kalėdų dovanėlė
(VI iš 6)

Elizabeth Bevarly
Skandalingas romanas

Charlene Sands
Atsakymas - n ei

Liz Fielding
Kalėdinė pelenės medžioklė

Tango
Jill Shalvis
Žavioji antrininkė

Sarah M ayberry
Karštos naktys kitoje pasaulio pusėje

Istorinis
Elizabeth Rolls
Guvernantės kerai

Nori skaityti daugiau?

Rinkis Ž i e m o s D u e t ą !
 Marton, Sandra
Ma527 Leisk tave m ylėti: romanas / Sandra Marton ; [iš anglų
kalbos vertė Filomena Vaitkutė]. - Vilnius : Svajonių knygos,
2011. - 186, [1] p. - (Svajonių romanai, ISSN 1822-6825.
Jausmų egzotika)
ISBN 978-609-406-248-3
UDK 821.111(73)-31

Išleido UAB „Svajonių knygos“

A. Goštauto g. 4-1, 01106 Vilnius,
tel. +370 5 212 2794
ei. paštas: info@svajoniuknygos.lt
www.svajoniuknygos.lt
Tiražas 3 000 egz.

Spausdino spaustuvė

PRINTIT
Gamyklos g. 27, 96155 Gargždai,
ei. paštas info@print-it.eu
tel. (8 46) 420300