Bestsele * ’ 1 * '1 5

- A š privatus detektyvas, suprantate? Sį

kartą madam Vanosa peržengė bet kokias
ribas, ir jo s vyras ėmė nerimauti. Jis
įsitikinęs, kad jo brangioji antroji pusė jau
keletą dienų žaidžia meilės žaidimus kokioje
jaukioje vietelėje su jūsų Pelių. Vanosa
mane pasamdė, liepdamas pačiam tuo
įsitikinti. Taigi jeigu norite, kad jūsų bičiulis
nebūtų įveltas į nešvarią istoriją, pasakykite,
kur galiu rasti abu balandėlius.
- A ! - Jos veidą nušvietė šypsena. -
Vadinasi, jū s tas pats Boidas! K o iš karto
nesakėte?
- Kaip? - suglumęs paklausiau.
- Užeikite, misteri Boidai. - Blondinė ik i
galo atlapojo duris...
KARTERIS
BRAUNAS
ŽMONA
SEKMADIENIUI

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

Vladas BUBLIAUSKAS

EU R O P A
KAUNAS
1994
4 _____
U D K 820-3 Versta iš leidinio:
BR79 C . Brown
The Sometimes W ife
M oscow , 1989

"Bestselerių" serija
padėta leisti 1993 m.

© V . Bubliauskas, vertėjas, 1994

ISB N 9986-436-49-4 © E . Unguraitis, dailininkas, 1994
 5

1 skyrius

Iš visko buvo regėti - moterėlė turtinga. Sprendžiant iš r amo, kur j i

gyveno su tuo tipu, su Šarliu Vanosa, net labai turtinga: keturaukštis
rūmas, fasadas neseniai perdažytas, elegantiškas lifto priestatėlis, Vene­
cijos meistrų krištolo sietynai, aristokratiškai prabangi trečiojo aukšto
salė...
Duris atidarė uniform uota kambarinė. Ji kalbėjo nutęsdama žodžius,
su ryškiu airišku akcentu. Kam barinės veidas prim inė lietvam zdį. A š
truputį nusivyliau: būdamas toks turtingas, Šarlis Vanosa galėjo nusi­
samdyti išvaizdesnę tarnaitę. Bet tikriausiai renkantis moterų personalą,
lemiamą žodį tardavo jo žmona.
•A š esu Boidas, - pasakiau ir, norėdamas bent menku šviesos spin­
dulėliu nušviesti niūrų tarnaitės gyvenimą, padovanojau ja i tikrą ste­
buklą: savo kairiojo p ro filio vaizdelį. - M isteris Vanosa manęs laukia.
- Jis - bibliotekoje. - Švytinčios tarnaitės akių sagutės žvelgė į ma­
ne visai m aloniai. - Tok io amžiaus žmogus kaip jū s jau turėtų žiūrėti
žmonėms tiesiai į akis, o ne m uistytis lyg bulius.
Ji nelaukė, kad atsilyginsiu tokiu pat m aloniu atsakymu ir akim oju
parodė bibliotekos duris. M isteris Vanosa pakilo iš krėslo, pasisveikino.
Jis buvo kokių trisdešim t penkerių mėtų, vidutinio ūgio, bet išrodė ne­
didukas, visas tarsi prikim štas ištižusių taukų pagalvėlių. Ilg i plaukai
visą laiką krito ant akių, todėl jis nuolat, tam tikrais intervalais, atmes­
davo atgal galvą - tie judesiai prim inė susinervinusio išdaro kaprizus.
B lyškiai m ėlynos akys ir priekvailio veido išraiška gerai derinosi prie
atsikišusio smakro. ‘T a i ju k n ė jo kaltė, • didžiadvasiškai pamaniau. -
Tiesiog nevykęs pavyzdys, be abejo, paskutinis tvarinys ilgoje, be galo
ilgoje pusbrolių ir pusseserių santuokų grandinėje”.
- M isteris Boidas? - jo ranka buvo tokia pat tiž li kaip ir visas jo
kūnas. - D žiaugiuosi matydamas. Nerimaudamas tiesiog kraustausi iš
proto.
- Iš tikrųjų? - abejodamas paklausiau.
N e šiaip sau buvau toks atsargus • šis vyriokas net nesusierzinęs
prim intų beprotį.
6
- Matote, viskas per Kareną. Karena mano žmona. D ingo prieš sa­
vaitę... Anksčiau dingdavo tik keliom s dienoms.
- Jūs norite su ja išsituokti, m isteri Vanosa?
- D ieve mano, ne! • vien jau ta m intis jam kėlė siaubą. - N e! M ato­
te, misteri Boidai, viskas priklauso ja i, viskas!
- K aip tai?
- V iskas! • pakartojo jis. - Nam as, mašinos, pinigai... Viskas! Jeigu
išsiskirsim e, man pačiam teks sukti galvą, kaip užsidirbti pragyveni­
m ui! - Jis net išbalo dėl tokios niūrios perspektyvos. - O aš niekada šito
nesugebėjau!
Išsirinkau patogesnį krėslą ir dirbtelėjau. Diena prasidėjo blogai.
- Vadinasi, jūsų žmona Karena dingo prieš savaitę. Iki šiol j i nieka­
da neišvykdavo ilgesniam laikui, daugiausiai - keliom s dienoms. Jūs
nenorite skirtis, nes visas turtas priklauso ja i. Todėl ir kreipėtės į mane,
prašydamas ją surasti. A r teisingai supratau?
- Taip! K aip tik taip! • Vanosa tiesiog atsigavo. - K o kia puiki in­
tuicija, misteri Boidai! Jūs greitai perpratote problemos esmę! Koks įžval­
gumas! B ičiu lis, kuris jus rekomendavo, užtikrino, kad jūs - vienas m ik­
liausių pasaulio detektyvų. Matau, nė kiek neperdėjo. N e! Jis net sumen­
kino tiesą.
- A r j i dažnai šitaip dingsta... keliom s dienoms?
•Dažnai? N e... - Vanosa susimąstęs čiulpė apatinę lūpą lyg ledinu­
ką. - Ne... sakysim, kartą per mėnesį... V idutiniškai... Jeigu susitinka ką
nors įdomaus...
- Sakydamas “ką nors”, jūs turite galvoje vyrą?
• O , žinoma! - Jo blyškiai m ėlynos akys tarsi atsiprašinėjo. - A r aš
neminėjau, kad Karena • nimfomanė?
- Ir nesistebite?
- A tvirkščiai, aš patenkintas! - sušuko jis nė kiek nesivaržydamas.
- A š baisėjuos fizin ių pratimų.
- Vadinasi, jūs manote, kad Karena pabėgo su svetimu vyru. A r su
vienu?
- Taip, nė kiek neabejoju! - ryžtingai tarė jis. - Karena retai atsi­
duoda kolektyviniam s malonumams. Jeigu j i išvyksta, tai suvyru... su
vienu.
- A r įsivaizduojate, kas galėjo būti eilin is išrinktasis?
- O , dabar pasirinkimas labai ribotas: vasara, mieste beveik nieko
nelikę. M anau, tai tas pats apgavikas, kurį j i pastaruoju metu aistringai
globojo... Tipas beveik bendrine pavarde: “Peteris Pelis!*
---------------------------------------------------------------- 7
Lengvas, bet nemalonus virpulys perbėgo mano kūnu. U ž langų
ūžavo gerai pažįstama Šešiasdešimt septintoji gatvė. Tiesiog keista, kaip
čia atsitiko, kad, įėjęs į Vanosos namus, aš tarsi atsidūriau kitame pasau­
lyje. Peteris Pelis. T ik jo man ir trūko!
- A r nežinote, kur juodu galėjo išvažiuoti? - iškošiau pro sukąstas
lūpas.
- Paprastai Karena savo užkariautąjį vežasi savaitgaliui į mūsų na­
muką Long Ailende. Tai menka, labai paprasta artistų pirkelė... Be jo ­
kios prabangos, yra tiktai, kas būtiniausia... Trys vonios kambariai... Jūs
įsivaizduojate?
- Jeigu ją surasiu, ką privalau daryti?
- Daryti? - šviesi garbana piktai suvirpo, tarsi išsigandusi, kad bus
griebtasi kokio veiksm o. - N iek o nereikia daryti! A š paprasčiausiai no­
riu žinoti, kur ji, misteri Boidai. - Vanosa nusižvengė lyg kum elys. -
Paklauskite, ar j i ketina grįžti ik i mėnesio pabaigos. Karena turi pasira­
šyti sąskaitas... ir čekius. Jeigu j i nori mane mesti ir būti su tuo Pelių ar
kitu į j į panašiu tipu, ką g i, prašom, bet tegu pasirūpina neatidėliotinais
piniginiais reikalais. Tada dėl jo s gastrolių aš neturėsiu jo k ių pretenzijų.
- Jo balse pajutau neviltį. - A tvirai pasakysiu, misteri B oidai: kai jo s
nėra, aš jaučiu net savotišką palengvėjim ą.
- Žinom a, - rūsčiai pritariau aš. - O kokioje Long A ilen d o vietoje
yra toji pirkelė, skirta sveikatingum o vikendams?
•K e lio s m ylios nuo N iuporto. Štai parūpinau jum s žemėlapį ir v is­
ką kuo sm ulkiausiai pažymėjau. Vietelė nuošali, įlankos gilum oje, to li
nuo pašalinių akių, su atskiru paplūdim iu. Karenai labai patinka ta vie­
telė, nes mėgsta nuoga m audytis ir degintis saulėje. Suprantate, Karena
aistringa nudizm o garbintoja. Žinote, grįžimas į gamtą ir taip toliau... Ji
sakosi esanti kažkokio keliaunininko, plaukusio “M eiflau eriu ”, pa-
likuonė. R eikia manyti, tai buvo užkietėjęs pagonis, slapta įsiropštęs į
laivo denį!
Vanosa atkišo popieriaus lapą, kuriame kruopščiai buvo išspaus­
dinti visi nurodymai, kaip ieškoti idiliškojo lizdelio.
- Štai kas dar, m isteri B oidai, - jis kažkaip niūriai nusišypsojo. -
Tu riu perspėti: sunku iš anksto nujausti, kokia bus Karenos reakcija.
Sudirgęs tariau:
- Pirm ą kartą sutinku tokį klientą! V isą laiką kalbate m įslėm is. K ą
turite omenyje, sakydamas apie nenuspėjamą reakciją? G al j i mane pa­
sitiks revolverio Šūviais?
•Pasakų personažas.
8
- D ieve mano, j i paprasčiausiai gali jus užpjudyti šunim is, - šuk­
telėjo beveik džiaugsmingai. - Karena nepakenčia, kai kas nors kiša no­
sį į jos asmeninį gyvenimą. Bet jū s privalote važiuoti, jeigu norite įs i­
tikinti, ar j i dar ten... Tai kaip, misteri Boidai?
A š burbtelėjau:
- T u rb ū t O jeigu jos ten nebebus?
• Ieškokite, kol surasite! A š turiu žinoti, ką j i veikia ir kokie jo s
planai, misteri Boidai. A , pamiršau pridurti - dėl honoraro nesiginčysi­
me...
- Įrodykite!
Jis ištraukė iš kišenės čekį ir padavė. Čekis buvo išrašytas B oido
kontorai tūkstančio dolerių sumai.
A š sutikau.
• T ai įtikinantis įrodymas. T ik viena sąlyga: jū s nepareikalausite
nuolaidos, jeigu ji, susikrovusi lagaminą, pargrįš pirm iau nei aš spėsiu
ten nusikapstyti.
- A š nepratęs derėtis, misteri Boidai. Ramybė man brangesnė už
tūkstantį dolerių.
• Sakykite, misteri Vanosa, - pasmalsavau, • kas jū s vertė tuoktis?
• Pinigai, - lyg niekur nieko atsakė jis. - Vestuves iškėliau dėl pa­
dorumo. M at Karena susikompromitavo su žym iu politiniu veikėju. Grėsė
skandalas. V is i laikraščiai jos vardą būtų su purvais maišę. Karena susi­
griebė: vienintelė išeitis - kuo greičiau ištekėti. A š buvau laisvas, so­
cialiai tinkamas ir be skatiko kišenėje. Dabar aš viskuo pertekęs vyras
ir, savaime suprantama, noriu ir toliau taip gyventi. Tai va, suieškokite
ją, misteri Boidai. - Jis dar labiau paniro krėsle ir užsimerkė. • Jeigu
nerasite durų, garsiai šūktelėkite • Berta pagelbės, jeigu šiuo metu ne­
traukia giesm ių, vildam asi iš šių namų išbaidyti visas piktąsias dvasias.
A š atsistojau, galvodamas, ką dar atsisveikinant pasakyti Vanosos
kalbos maniera. Staiga išvydau - jis jau miega. M an nereikėjo kambari­
nės pagalbos • po trisdešimties sekundžių jau traukiau į plaučius šiltą
Šešiasdešimt septintosios gatvės orą, bet prireikė trisdešimt m inučių,
kad įsitikinčiau, jo g egzistuoja ne tik Šešiasdešimt septintoji gatvė ir
Šarlio Vanosos pasaulis, bet ir Manhetenas, Jungtinės Valstijos, Žem ė.
O šituo patikėjęs, Šarlio Vanosos nurodymu tuoj pasukau į Traiboro
tilto pusę.
Aplenkęs Niuportą, važiavau siaura vingiuotu keliu. Pagaliau ra­
dau ir vilą , prigludusią prie nedidelio iškyšulio, - mažą oazę vidudienio
karštyje. Aukšta tvora ir kruopščiai uždaryti geležiniai vartai bylojo,
---------------------------------------------------------------- 9
kad tai privati nuosavybė. Išsiropščiau iš mašinos ir priėjau prie vartų.
N ei skam bučio, nei kokio kito prietaiso ženklui duoti. A lėjoje • nė gy­
vos dvasios. Nuleistos visų langų naktinės užuolaidos. Iš pirm o žvilgs­
nio atrodė, kad namas negyvenamas. Bet ką žinosi nepatikrinęs. Reikėjo
kaip nors įsibrauti vidun.
A š perlipau tvorą ir alėja patraukiau į vilą . Keletą kartų paskam bi­
nau. Jokio atsako. Pasukau už namo. K okių trisdešimties jardų krūmais
apaugusi pievelė tęsėsi ik i pat pakrantės uolų. U oloje iškalti laipteliai
vedė į paplūdim į. T o k ią saulėtą dieną tik miaudykis ir norėk, o vietelė
nepalyginamai jaukesnė už perpildytas K o n i A ilendo pakrantes. Būtų
tiesiog gėda praleisti tokią progą, ir aš nusileidau laipteliais.
Sarlis Vanosa sakė tiesą. Puiki vietelė: nuostabus auksinis sm ėlis,
aplinkui - stačios uolos. Paplūdim ys išrodė visai tuščias, tik prie pat
vandens baltavo kažkokia dėmė. Ilgai nesvarstydamas, nubridau smė­
liu. K uo labiau artėjau prie vandens, tuo dėmė ryškėjo. Pagaliau j i įgavo
aiškią formą. Ir dar kokią! Tai buvo moteris, nuoga, nuostabios auksinio
medaus spalvos •nuo pakaušio ik i padų! Vertėjo atvažiuoti, kad išvysčiau
jos nugarą ir ilgus juodus plaukus, padrikai krintančius ant apvalių pe­
čių... M ano šlepsėjimas, regis, nė kiek jos nejaudino - nuostabioji forma
po senovei liko sustingusi. M ano sąžinės balsas išvadino mane valkata
ir senu satyro, bet aš priverčiau j į nutilti, paprieštaravęs, kad jeigu už­
merksiu akis, tai rizikuosiu prasiskelti sau kaktą, o be to, gražus vaizde­
lis niekad niekam blogo nepadarė.
Sustojau šalia moters, užsisvajojęs žiūrėjau įjo s auksinio užpaka­
liuko dvigubą iškilim ą ir garsiai kostelėjau. Jos galva truputį pakilo, bet
neatsisuko.
- K ą veikei? - paklausė lediniu balsu.
- A r apskritai gyvenime? A r pastarosiomis valandomis?
- K aip? Jūs ne...
Ji vikriai atvirto ant nugaros, tada atsisėdo ir pabaltakiavo į mane.
Sm ulkios sm ėlio kruopelytės buvo prilipusios prie agresyviai ir aukštai
iškilusių mažų krūtų spenelių ir ilgų plonų šlaunų. Aistringos gražuolės
tipas: tamsios degančios akys, ju od i plaukai, tiesi nosis, tvirta ir velniš­
kai jautri bumą. Ji nė trupučio nesigėdijo savo nuogumo, o gal iš pykčio
tai net pamiršo. A š galėjau grožėtis kiek panorėjęs.
- T ai privatus paplūdim ys! - suriko ji. - Ir jeigu jūs tučtuojau neiš­
sinešdinsite, aš...
- K u o puikiausiai suprantu - mūsų niekas nesupažindino pagal v i­
sas etiketo taisykles, bet jūs esate tokia betarpiška, kad man net atrodo,
1 0 ---------------------------------------------------------------
tarsi mudu būtume seni bičiu liai. AS Boidas. Denis Boidas... Ir kadangi
jūs esate ne su kažkokiu Pelių, tai sprendžiu •jūs madam Vanosa.
- Boidas! - jos lūpose tas žodis skambėjo kaip įžeidimas. - K aip
gyva nesu apie jus girdėjusi ir nepageidauju girdėti. Nešdinkitės iš čia,
Boidai!
- Gerai. Nusiram inkite, aš tuoj sprunku. Bet jūsų vyras pasamdė
mane šį tą patikrinti. A š užduosiu jum s kelis klausimus ir dingsiu.
- Jus pasamdė Šarlis? - Ji atidžiai pažiūrėjo į mane ir nusikvatojo. -
A k , tai jau juokinga! A r nenorite pasakyti, kad esate profesionalus suk­
čius, Boidai?
- Privatus detektyvas, - burbtelėjau aš.
- Ir Šarlis jus pasamdė tam, kad išknistumėte kokių nors įrodym ų,
kuriais remdamasis jis galėtų man iškelti ištuokos bylą? - Jos kūnas ėmė
tirtėti nuo juoko. O , kaip įdomu dabar buvo į ją žiūrėti! - Garbės žodis,
jis kvanktelėjo, vargšelis!
A š sugrikšėjau dantimis:
• G a l galėčiau įterpti žodelį? Iš jūsų vyro paaiškinim ų supratau,
kad niekas jo taip nebaugina, kaip skyrybos. Jis eina iš proto vos pagal­
vojęs, kad jū s laiku negrįšite į šeimos žid in į ir ik i mėnesio pabaigos
neapmokėsite sąskaitų.
Jos juokas pamažėl tilo. Šaltai ir išdidžiai mane nužvelgusi, dėme­
sį sukoncentravo į abstraktų ornamentą, iš sm ėlio grūdelių susiforma­
vusį ant kairiosios krūties, ir pirštų galiukais ėmė j į valyti.
- Jeigu taip, tai, ko gero, grįšiu šį vakarą, • tarė ji, atsargiai brauk­
dama smėlį nuo koralinio išsikišim o. - Tas kvaiša Pelis prieš dvi valan­
das nuėjo atnešti ko nors gaivinančio ir dingo. Jeigu nenusilaužė kojos,
tai jau, matyt, pakeliui į Niujorką. Šitie pajacai linkę mylėtis tik šventa­
dieniais.
Nutaisęs nekaltą m iną, paklausiau:
- O argi ištekėjusioms moterims ne visuom et šitaip būna?
- Juokiatės? - Jos balsas buvo kupinas paniekos. - Jūs ju k matėte
Šarlį— jeigu panorėsiu ir būsiu šiek tiek atkaklesnė, jis gyvas žuvęs. O
jeigu pasiūlyčiau bent kiek subtiliau pasim ylėti... - mano brangusis vy ­
relis iš siaubo iššoktų pro pirm ą pasitaikiusį langą!
- Tikriausiai, - apgailestaudamas pritariau. - Vadinasi, galiu pasa­
kyti, kad nesijaudintų, nors mėnuo jau ir baigiasi? G aliu pasakyti, kad
jūs grįšite laiku ir išspręsite visus finansinius klausimus?
- A š išgelbėsiu jus nuo vargo ir pati jam šitą pasakysiu.
Ji atsistojo, nubraukė nuo šlaunų sm ėlį ir pasuko prie laiptų. Nuė­
_____________________________________________ 11
jusi dešimtį žingsnių, staiga sustojo ir žvilgtelėjo per petį.
• B oidai, gal palydėtumėte mane į v ilą ir išgertumėte stiklelį? - at­
sainiai burbtelėjo. - T ik eikite greta, nes akim is taip ir svilinate mano
užpakalį! Be to, je ig u tas pašlemėkas aktoriukas paspruko, tai aš likau
izoliuota, nes atvažiavau jo mašina. Jūs užsidirbsite savo honorarą, par­
veždamas mane gyvą ir sveiką ir atiduodamas į vargšo vyrelio glėbį.
- Būsiu laim ingas. - A š pasivijau ją, ir mudu koja kojon žengėme
akmeniniais laipteliais. - Tikiu o si, turite bent šiokį tokį drabužį? Ž in o ­
ma, man nesunku ir nuogą moterį nuvežti į Manheteną, bet ten šm irinėja
policininkai... O jie siaurapročiai...
Palipę laiptais, pievele pasukome į vilą. Staiga stabtelėjusi, j i paro­
dė kelkraštyje stovinčią didelę sportinę mašiną.
- K o gero, jis neišvažiavo, - išgirdau paniekos kupiną niurnėjimą. -
G aliu kirsti lažybų, veikiausiai pavargo ir užm igo apglėbęs degtinės bu­
telį.
V ilo s durys buvo neužrakintos. Stumtelėjusi mostu pakvietė eiti
pirma jos.
- Antrosios durys kairėje - į soliarium ą, - paaiškino ji. - Ten baras,
ir gana didelis, taigi nesunkiai rasit Paruoškite mums po taurę. A š išsi-
maudysiu duše ir ką nors apsivilksiu. M an degtinės su “M artiniu”, ne­
apsirikite normuodamas: aštuonios dalys degtinės, viena vermuto. Ir įdė­
kite ledo.
• G erai, - gūžtelėjęs pečiais, atsakiau. - O je ig u pakeliui užtiksiu
jūsų vaikiną? K ą jam pasakyti? Kad atėjau film uoti televizijai?
- Tvokite pirm u pasitaikiusiubuteliu, bet visai nepribaikite, - olim ­
piškai ram iai atsakė Karena. - Tai per j į užm igau paplūdim yje. G irdite,
kaip šiugžda mano perlam utrinio kūno oda? Tu oj im siu laupytis. Po to­
kių saulės vonių, ko gero, dvi savaites turėsiu m ylėtis stačiomis! Taig i
užvožkite jam kaip reikiant!
A išk ia i m ačiau - j i buvo kažkuo panaši į savo pakvaišusį vyrą, net
kalbos maniera tokia p a t T ik klausykis pastatęs ausis ir tylėk.
A š stumtelėjau antrąsias duris dešinėje ir be vargo radau m ilžiniš­
ką barą. N iekas kelio nepastojo, neužtikau ir jo k ių dninijančio aktoriaus
pėdsakų. K ruopščiai išm aišiau gėrimą, gurkštelėjau porą gurkšnių ir už­
sirūkiau, klausdamas savęs, kodėl tas psichas Šarlis Vanosa moka tūks­
tantį dolerių už žm onos, kuria nesinaudoja, sugrąžinim ą? K odėl papras­
čiausiai nepaskambina ir nepaprašo savo m ielosios atsiųsti čekį paštu?
Kraupus, širdį stingdantis klyksm as nutraukė mano ampąstymus -
ranka suvirpėjo, pusė kokteilio išsiliejo ant striukės, plaukai pašoko pies-
12 ----------------------------------------------------------------
tu. Paklusau idiotiškam refleksui - tarsi iššautas iš katapultos puoliau
ten, iš kur sklido klyksmas.Karena stovėjo svetainės tarpdury plačiai
pražiota bum ą, bet iš siaubo negalėjo ištarti jo k io garso. Šlapi plaukai
prikibę prie sm ilkinių. Išsimaudžiusi duše, j i nebesuspėjo apsirengti -
buvo vien su glotniai aptemptomis šilkinėm is kelnaitėmis. Gergždžian­
čiu balsu paklausiau:
- K as atsitiko?
Ji leisgyve ranka parodė kambarį. Karenos kūną tampė konvulsi­
jos, lūpos be garso krutėjo. Pastūmęs ją į pašalį, žengiau vidun ir vos
susivaldžiau nesuklykęs. Palei lovą, ant šviesaus kilim o, teisingiau sa­
kant, ant buvusio balto kilim o, kurį daba* išvien margino tamsios drėg­
nos dėmės, tysojo vyro kūnas. Žm ogus buvo žvėriškai nužudytas: jo
pakaušis prim inė šlykščią kraujo košę.
 13

2 skyrius

Karena Vanosa, susigūžusi ant kėdutės prie baro, išgėrė du stiklus

ir tik tada truputj atsigavo. A š ja i suradau didelį baltą vilnonį puloverį -
nuostabų kontrastą juodom s kelnaitėms. Jeigu koks erotinis žurnalas iš­
spausdintų tokią jo s nuotrauką, tiražas pašoktų bent penkiasdešim čia
tūkstančių. Bet dabar m ažiausiai už viską mane dom ino erotika.
Paklausiau:
• K aip, ar geriau?
- Truputį. - Ji virptelėjo ir godžiai nurijo gurkšnelį.
- Vargšas Peteris. Išsimaudžiusi ėmiau rengtis. Dingtelėjo - jis vis
dar tebemiega! U žėjo pašėlęs noras pasakyti, ką apie j į manau, o atida­
riusi svetainės duris, išvydau...
• R eikia paskambinti į policiją.
- Į policiją? Jokiu būdu.
- T ai ką ketinate daryti? Nejaugi išvažiuosite lyg nieko nebūtų at­
sitikę?
- B e t.. - Ji prikando lūpą. - A rg i nesuprantate? Pamanys, kad aš j į
nužudžiau!
Paklausiau, ko visuomet klausiam a panašiais atvejais:
- O argi ne?
- Žinom a, ne! - j i pažvelgė į mane beprotiškom akim. - Tikėkite
m anim i, B oidai! Jūs - mano vienintelė viltis!
- Tai kas, jūsų manymu, čia iš tiesų įvyko? M aždaug prieš pusva­
landį radau jus paplūdim yje. M udu drauge grįžom e į v ilą ir jūs užtikote
Peterio lavoną. Iš visko sprendžiant jis m irė kiek anksčiau. G al prieš
kokias dvi valandas. Jūs puikiausiai galėjote j į nužudyti ir...
- ... grįžti į paplūdim į, degintis saulėje ir snausti? Jeigu taip, tai aš
būčiau tikra pabaisa!
- Panašu į tai.
Jos akys sužibo baisiai nustebusios. Ji vėl gurkštelėjo.
- T ie k to, - suburbėjo bejausmiu balsu. - Kvieskite policiją, Boidai.
- Taip elgiamasi visuom et, kai randamas lavonas, • paaiškinau. -
14 _____________________________________________
AS linkęs patikėti, kad ne jūs j į nužudėte, bet ką pamanys policininkai,
neradę jo k ių įrodym ų, k a d ..
- Tad raskite jiem s tų įrodym ų! - nebetvėrusi sušuko ji. - P olicija
nė už ką nepatikės, kad ne aš kalta. Kam jiem s dar ko ieškoti? K lasikinis
trikampis su visom klasikinėm pasekmėm... Bet jūs galite mane ištrauk­
ti iš tos klampynės.
- K o l kas neišmanau kaip, - atsekiau, spragindamas į ją akis. - K ą
turite galvoje?
• Esate privatus detektyvas, ar ne? O jeigu aš pasamdyčiau jus su­
rasti Peterio žudiką? A r galite tuoj pat pradėti tyrimą? Raskite Peterio
žudiką, Boidai, ir aš užm okėsiu jum s, kiek paprašysite!
- E i, ne ten sukate! A r tik nepamiršote vienos menkos detalės? Jūs
turite iškviesti kopus, laukti, k o l jie atvyks, atsakyti į m ilijoną klausi­
mų, pasirašyti protokolą ir...
- A š, bet ne jūs! - j i piktai nutraukė mano postringavimus.
- A r man skiriate kurčnebylio vaidm enį?
• N e. Jūs niekada čia nebuvote, - skubėdama aiškino ji. - O jeigu
taip, kam jum s rodytis policijai?
- A p ie ką jū s kalbate?
- A rg i kas nors pasikeis? T ik ką sakėte, kad negalite man rasti ali­
bi. Bet jūs taip pat nieko negalite padėti ir policijai.
- Taip... K o gero. G al jūs ir teisi.
•Vadinasi, jūs nenusikalstate teisėsaugai, nuslėpdamas pirm o svar­
bumo žinias, arba ką nors panašaus, - skubėdama bėrė ji. - A š ju k ga­
lėjau kada pagalvojusi ateiti į v ilą ir rasti lavoną, ar ne? Ir nebūtinai tuoj
pat kviesti policiją. Niekas nebepasikeis, paskambinus ir po ketvirčio
valandos.
A š burbtelėjau:
- G al, bet šitaip elgtis neturiu jo k io noro. Jeigu padarysiu ir men­
kiausią klaidą, man atims licenziją. O aš nenoriu, kad atimtų. Taip! Pa­
laukite! O kaip dėl Šarlio?
- Šarlis? O kuo Čia dėtas Šarlis?
- Jis mane pasamdė, kad rasčiau jus. Nejaugi pamiršote? Jis pasa­
kys apie tai kopams, o krim inalinės brigados vyrukai panorės sužinoti,
kodėl aš jūsų neradau... nei jūsų, nei lavono. N e, madam Vanosa, aš iš
čia neišeisiu!
Ir norėdamas patvirtinti savo ryžtą, energingai palingavau galva.
Ji nusijuokė.
- Šarlį aš apdorosiu, nesijaudinkite. Pažadu - jis užsičiaups. K ą Šarlis
---------------------------------------------------------------- 15
veiktų, jeig u manęs nebūtų? Kas, m ėnesiui baigiantis, apmokėtų jo sąs­
kaitas? Beje, kiek jis pažadėjo už m ielosios žmonelės suradimą?
Iš vidinės kišenės ištraukiau čekį ir padaviau ja i. Karena žvilgtelė­
jo ir netikėdama pakėlė galvą.
- Tūkstantį dolerių? - abejingai paklausė. - M atyt, šį kartą jis iš
tikrųjų jau kaip reikiant sunerimo, je i išsikraustė iš proto! Juokinga! - j i
ram iai perplėšė čekį į keturias dalis ir skutus sumaigė saujoje. •Jis visiš­
kai pakvaišo!
- E i! • sutrikęs sušukau. - Tai...
- Po velnių, - j i neleido man daugiau ištarti nė žodžio. - Nebegalvo­
kite apie tai. Š į vakarą aš jum s atsiųsiu penkių tūkstančių dolerių čekį.
- B e t..
• Šarlis neatsimins jum s davęs šį čekiuką. Patikėkite, jis bus pam ir­
šęs ir jūsų vardą. K aip visuom et tiksliai vykdys, ką aš liepsiu, - jos bur­
na išvipo. • Šarlis labai m ikliai suvokia, kas jam naudinga, o kas ne. -
Karenos lūpose ėmė žaisti vos pastebima šypsena. - Be to, aš būsiu rami
žinodama, kad jūs dirbate tik man, B oidai. - Ji atgniaužė pirštus ir pa­
pylė sumaigytus Šarlio Vanosos čekio skutus. - A r suprantate, ką noriu
pasakyti?
A š kuo puikiausiai supratau. Suplėšydama čekį, j i išbraukė Šarlį
Vanosą iš mano klientų skaičiaus ir tokiu būdu iš mano burnos išplėšė
duonos kąsnį. Norom nenorom turėjau sutikti ja i tarnauti ir leistis būti
įveltam į nepabaigiamus policijos tyrim us... nemokamai. A š jo k iu būdu
negalėjau padėti kopams, o jeigu lik siu čia, neturėdamas galim ybių su
jais bendradarbiauti, penkis tūkstančius dolerių m atysiu kaip savo nosį.
Om ai supratau savo uždavinį: įrodyti Karenos Vanosos nekaltumą!
- Sutarta, aš pasirengęs ir sutinku su jūsų pasiūlym u.
- Gerai... pakalbėsim apie tai vėliau! - tarė ji. - Džiaugiuosi, kad
būsiu jūsų klientė, Boidai. - Ji išgėrė ir padavė man tuščią stiklinę. - O
dabar išplaukite stiklus. K am palikti ryškius pėdsakus, įrodančius, kad
čia buvote?
- Taip, tiesą sakote. - A š nuėjau prie baro ir ėmiausi indų plovėjo
darbo. - Papasakokite man apie velionį Peterį Pelį. Kas, jūsų manymu,
buvo suinteresuotas j į nudobti?
- N ežinau, - susigūžusi tarė ji. - N iekas, išskyrus tą mažąją šliund­
rą, pas kurią jis gyveno... Bet jo žodžiais tikint, j i nepavydi...
- Jis gyveno su kita? - aš išsproginau akis. - K as ji?
- T o k ia aktorė, • paaiškino Karena, ir jos žodžiai skambėjo gana
paniekinam ai. - Kertu lažybų, jos vaidm uo tebuvo tik vodevilis ant so-
16 ----------------------------------------------------------------
fos su partneriu niekam nematant! Ji pasivadino N in a N o rt.. N u o tokio
vardo per m ylią trenkia akių dūmimu. Jos tikrasis vardas turbūt labai jau
atsiduoda kaim u! Tikriausiai puikiai gamina valgį - kuo kitu patrauktų
Peterį? Gyvena kažkur elgetų privisusiam e G rin vič V iled že ir pulkais
priim inėja kažkokius tipus, kažkokius tėviškėnus, su kuriais ja i links*
raa.
- O Peteriui patinka jų kompanija?
- Jis negali jų išvyti. - Karena sudirgusi gūžtelėjo pečiais. - Nejaugi
manote, kad su juo gaiščiau laiką, jeigu jis būtų kaimo stuobrys?
- Tikriausiai ne. Jis dirba?
- N e. Paskutinė pjesė, kurioje vaidino, patyrė nesėkmę... N e dėl jo
kaltės,jis teturėjo menką vaidmenėlį. Pjesė Brodvėjuje teišsilaikė savaitę.
Jam žadėjo pagrindinį vaidmenį televizijos spektaklyje, jis laukė žinios
iš savo impresarijaus.
- O kas jo draugai?
- Peteris niekad draugų neturėjo. A ktoriai neturi draugų. T ik pažįs­
tamų ir priešų.
- Tai papasakokite apie priešus.
- Jis ir priešų neturėjo, •paniekinamai tarė ji. - T ik pažįstamų. M a ­
ne ir tą apsišaukėlę N in ą Nort.
Patryniau rankas ir šyptelėjau.
• Puiku! Jūs samdote mane rasti jo žudiką ir per penkias minutes
išvardijate visus įtariamuosius... jų du. Taigi penkiasdešimt procentų įta­
rim ų krenta ant jūsų galvos!
- Niekam tikusi išvada, Boidai. - Ji krūptelėjo, sunėrė rankas ir dar
labiau susigūžė. - A š? A š juk neturiu nė vieno draugo, o jeigu kalbėsime
apie priešus... Jų tiek ir tiek!
- A r nemanote, kad kažkas nužudė Pelį, norėdamas jum s pakenkti?
- K odėl gi ne? Toks motyvas ne naujas.
A š spyriau:
- Pavyzdžiui, kas?
• Pavyzdžiui, tas gvėra Šarlis. M anau, nenustebsite, je i pasakysiu,
kad mes neturime vaikų. Vadinasi, jeigu m irsiu natūralia m irtim i ar elek­
tros kėdėje, Šarlis paveldės mano turtą. O dėl jo verta rizikuoti.
- Šarlį galime atmesti. Net toks pusprotis kaip jis nebūtų manęs čia
siuntęs kaip tik tuo metu, kai pats taikėsi patylom įslinkti į namą ir nu­
žudyti Pelį.
- Taip, ko gero, jūs teisus. - Ji atrodė nuoširdžiai nusivylusi. - Jeigu
tai būtų Šarlis, viskas būtų kur kas paprasčiau. Tokiu atveju mums tereiktų
---------------------------------------------------------------- 17
uždaryti j į miegamajame su dviem pikantiškai aprengtomis mergužėlė­
m is, ir po dviejų m inučių jis pasirašytų prisipažinim ą, išklodamas visas
smulkmenas.
- Jūsų dirg li vaizduotė, - tariau. - Papasakokite apie kitus priešus.
• Sunku taip iš karto, - tarė ji. - Jeigu mudu rytoj pasimatytume,
galėčiau duoti sąrašą. K o gero, kokių devynių ar dešimties puslapių.
D ėl visa ko pabandžiau užmesti meškerę:
- O tas politikierius, su kuriuo susikompromitavusi pasisiūlėt Šar-
liui?
• O , klausėtės Šarlio svaičiojim ų?
• T a ig i, papasakokite apie tą politikierių, - reikalavau aš.
- Jis egzistavo tik Šarlio vaizduotėje! • griežtai tarė ji. • K aip ž i­
note, manojo vyrelio suskystėjęs protelis. Dabar jo mėnesinis uždarbis
gerokai sumažės. - Ji sugniaužė pirštus ir parodė: • Štai tiek jam teklius!
Ne daugiau.
- G a l malonėtumėte palikti Šarlį ramybėje ir daugiau nepasakoti
apie tai, kaip j į m ylite? Verčiau pasakykite šiek tiek tiesos. A š rengiuosi
pradėti užsidirbti tuos penkis tūkstančius, kuriuos pažadėjote.
- Gerai. - Ji sukando dantis, dar labiau atkišo smakrą. • Politikas
lieka politiku. Dabar jis vienos garsios kompanijos prezidentas ir seniai
pamiršo apie mano egzistavimą, taigi galite j į išbraukti iš įtariamųjų tar­
po.
- Kas dar?
•Jau sakiau - rytoj gausite sąrašą. - Jau m eiliai šypsodamasi, Kare-
na pridūrė: - K o gero, pats laikas paskambinti į policiją, B oidai. Laim in ­
gai jum s ir ik i pasimatymo.
• Prieš iškviesdama policiją, paskambinkite savo advokatui. Būtų
geriausiai, jeigu porą dienų jis nuo jūsų nesitrauktų nė per žingsnį.
- A š jau apie tai pagalvojau, - nuramino mane Karena. • Dum kite,
B oidai. A š dar noriu apsirengti, kol atvyks policija. T ie paukšteliai, kaip
sakėte... geri bukagalviai.
Vartai po senovei buvo užrakinti, ir aš vėl perlipau tvorą. Eidam as
prie mašinos, nesutikau nė gyvos dvasios. Karštis nė kiek neatlėgo, ap­
linkui viešpatavo ramybė. Neramus buvau tiktai aš. Negalėj au atsikratyti
nemalonaus jausm o, kurį patyriau, išeidamas iš Šarlio Vanosos namų.
Tas jausmas mane persekiojo visą kelią, k ol išvydau spindinčius M an-
heteno bokštus. Pagaliau aš vėl grįžau į palaim ingąjį D enio B oido pa­
saulį, konkretų pasaulį be trenktų vyrų ir-žm oaų- aim fom am ų su lavo­
nais miegamuosiuose.

2. 2350
1 8 ----------------------------------------------------------------
* * *

N inos N ort pavardę užtikau žinyne. B e didelio vargo suradau jos

butą per kelis žingsnius nuo Vašingtono skvero.
Ji gyveno nelabai išvaizdžiam e G rin vič V iledžo name, kažkokia­
me šiuolaikinio statinio ir senoviško nam iūkščio be jo k io komforto h ib­
ride. Atvažiavau pavakary. N uo šaligatvių k ilo drėgna, vos juntama ši­
lum a, dar labiau stiprindama žm onių apleisto miesto įspūdį. Šitaip v i­
suomet vasarą būna Niujorke.
Jos butas buvo trečiame aukšte. L ifto nė kvapo. Sunkiai alsuoda­
mas, užsiropščiau į viršų.
D uris atidarė mergina. M ane išvydusi, j i, regis, nusivylė, bet aš
nepasidaviau m elancholijai ir išdidžiai atstačiau savo įžym ųjį p ro filį.
Tu o pačiu spėjau nužvelgti ją nuo galvos ik i kojų. Ir apstulbau: liekna,
nuostabiais plaukais, sidabrine suknele sujuodom is, figūrą išryškinančio­
m is linijom is. Šilkas man patinka todėl, kad aptempia kūną, ir ši suknelė
nebuvo išim tis. Ji glotniai apgobė putlias krūtis ir švelniom is klostėmis
bangavo apie šlaunų apvalumus. Jeigu tik truptį sulenktų kelius ir pasi­
lenktų, pagalvojau, tai šešėliuojantis griovelis tarp krūtų priverstų pa­
m iršti visus kasdieninius rūpesčius. Jai buvo apie dvidešim t M ėlynų
akių blondinė su gundančia apatine lūpa neginčijamai bylojo: aš žinau,
ko noriu!
Mandagiai paklausiau:
- M is Nort?
- Taip, tai aš.
Balsas žemas, malonus ir labai atsargus.
- A š - Boidas. D enis Boidas.
Atsisukau į ją kairiu, paskui dešiniu profiliu. Sukiojausi neskubė­
damas, leisdamas ja i gerai įsižiūrėti.
- A r sergate reumatizmu? - jo s balse pajutau gailestį. • Tai vis per
tą drėgmę, misteri Boidai. A š kartais pabundu tiesiog kaip medinė, nie­
kam tikusi... - Jos balsas nutrūko, d vi rausvos dėmelės nutvieskė skruos­
tus. - M aldauju, nebūkite toks niūrus, misteri Boidai! A š norėjau pasa­
kyti...
Ceremoningai tariau:
- N e tai man galvoj! A š ieškau Peterio Pelio. M an sakė, kad jis čia.
Būtinai turiu su juo pasimatyti.
- G aila, bet Peterio nėra. A š nekantraudama jo laukiu. G al pasaky­
ti, kad jum s paskambintų, misteri Boidai?
---------------------------------------------------------------- 19
- T u riu j į pamatyti kaip galim a greičiau.
Ji gūžtelėjo pečiais.
•Labai apgailestauju, negalėdama pagelbėti. K aip jau sakiau, lau­
k iu jo vakare, bet tiksliai nežinau, kada jis pasirodys. Tiesą sakant, m is­
teri B oidai, aš net nesu įsitikinusi, ar apskritai jis ateis... Tikriausiai gir­
dėjote - Peteris Visuomet kupinas fantazijų...
- O kur j į galėčiau rasti?
- Neįsivaizduoju. • Ji nusišypsojo, parodydama lygius baltus dan­
tis. • Sakydama, kad jis kupinas fantazijos, aš turėjau omenyje ką kitą.
Jis toks padūkėlis, kad gali ateiti ir po penkių m inučių, ir po penkių
dienų. V aikino elgesys neatspėjamas.
Viskas išrodė be galo kasdieniškai, šeim yniškai jaukiai: nuoširdi
moteris - namų šeim ininkė - pasakoja apie savo vyrą, kom ivojažierių,
apie tai, kaip vargšelis leidžia vienišas naktis mažuose kaim eliuose, to­
kiuose kaip Čikaga ar Detroitas, o nutvėręs laisvą valandėlę, tik ir terašo
laiškus savo dievinamai žm onaCo tuose laiškuose guodžiasi, kaip pasi­
ilgęs jos ir tų naujųjų Kretono užuolaidų svetainėje... Būtų be galo gera,
jeigu tai būtų tiesa!
Kupinas klastos, paklausiau:
- A r galite garantuoti, kad jis dabar nežaidžia meilės žaidim ėlių su
Karena Vanosa?
- Su kuo?
- K lausykite, - tariau gergždančiu balsu. - A š privatus detektyvas,
suprantate? Šį kartą madam Vanosa peržengė bet kokias ribas, ir jos v y ­
ras ėmė nerimauti. Jis įsitikinęs, kad jo brangioji antroji pusė jau keletą
dienų žaidžia meilės žaidim us kokioje jaukioje vietelėje su jūsų Pelių.
Vanosa mane pasamdė, liepdamas pačiam tuo įsitikinti. Taig i jeigu no­
rite, kad jūsų bičiulis nebūtų įveltas į nešvarią istoriją, pasakykite, kur
galiu rasti abu balandėlius. Dabar Vanosa tenori tik vieno • kad grįžtų
žmona. Jis linkęs tuo pasitenkinti, bet rytoj gali pakeisti savo nuomonę
ir pareikalauti skyrybų. Tada...
- A ! - Jos veidą nušvietė šypsena. - Vadinasi, jū s tas pats Boidas!
K o iš karto nesakėte?
- K aip ? - suglumęs paklausiau.
- U žeikite, misteri Boidai. - Blondinė ik i galo atlapojo duris ir įle i­
do mane. - Žinote, - pridėjo juokdam asi, - jūs net mane išgąsdinote.
Netvirtu žingsniu įsiropščiau į holą ir stabtelėjau. Ji aplenkė mane
ir atidarė svetainės duris. Krypuojant m aloniai apskritam užpakaliukui,
juodos suknelės juostos m irguliavo prieš akis ir svaigino. Svetainės meb-
20 ----------------------------------------------------------------
liuotė prim inė japonų - skandinavų košmarą: tikros Bergmano film o apie
samurajus dekoracijos. O labiau nei tas košmaras nustebino tipas, sėdįs
ant sūpynes im ituojančio daikto ir sproginąs į mane akis.
- A , misteris Boidas! - Jis vikriai atmetė ant akių krentančią šviesią
garbaną. - K o gero, šįryt būsiu jum s davęs netikrą inform aciją. A š labai
apsirikau dėl Peterio... Jau porą savaičių Karenos jis net akyse nematė.
O dabar Pelis atsiklaupęs iš paskutiniųjų stengiasi išpešti vaidm enį sen­
sacingoje laidoje. - Ir sukaupęs visą energiją, žvaliai kreipėsi į blondinę:
• A r tiesą sakau, N ina?
•T a i gali būti didžiausias Peterio laimėjimas, - karštai pritarė ši. -
Tai... - Ji žvilgtelėjo į mane, ir jos žvilgsnyje aiškiai mačiau nerimą. -
G al jum s bloga? Taip išbalote!
A š dribtelėjau ant klaustuką primenančios sofos kraštelio, tegeis-
damas tik vieno •kad vėl galėčiau b laiviai mąstyti.
- E-e-e... - paaiškinau aš.
- M isteri B oidai, gal išgersite? - pasiūlė Vanosa. Jo užuojauta liejo­
si per kraštus. •Iš tikrųjų jis ne kaip atrodo, turbūt buvo sunki diena... Ir
tik per mane.
- Tu oj prip ilsiu stiklinaitę, - saldžiai tarė N ina. • K ą gersite, misteri
Boidai?
Stenėte išstenėjau:
- “ Burboną” su ledu.
Ji pripylė stiklinę taip lengvai, kaip tai daro diplom uota medsesuo,
kuriai daktaras įkalė į galvą: svarbiausia - tikslus dozavimas, ir, priėjusi
prie manęs, įspraudė stiklinę į ranką. Siurbtelėjau du gerus gurkšnius -
pusės kokteilio kaip nebūta. Po kokių penkių sekundžių mano tuščiame
kiauše pabudo kuklūs proto likučiai.
- Puiku! • iškilm ingai sušuko blondinė. - K aip jaučiatės?
- N elabai! • burbtelėjau. • Tačiau jau geriau. Tas jūsų gėrim ėlis •
tiesiog stebuklas.
- A š laim inga! - jos veidą vėl nutvieskė šypsena. - Gerkite nesku­
bėdamas, misteri Boidai. “Burbono” turiu {.valias.
- A č iū .
Per du kartus ištuštinau stiklinę ir atkišau jai.
- M atyt, Niuporte neradote Karenos? - paklausė Vanosa, ir jo ve i­
das vėl apniuko. - Ir vis per mane! V isas jūsų vargas nuėjo niekais, m is­
teri Boidai. Iš tikrųjų, kaip apmaudu! Matote, Karena šiandien man pa­
skambino ir paaiškino visą istoriją. Pasirodo, aš tuščiai nerimavau. - Jis
susijuokė, teisingiau sakant, sugergždė, ir tas garsas draskyte draskė mano
---------------------------------------------------------------- 21
nervus. - Įsivaizduokite, Trečiosios aveniu bare j i pasigavo im tynininką
ar boksininką. Šis tipas turėjo varžybas Suom ijoje, ir j i išvažiavo su juo.
K o va žadėjo būti atkakli, tikra šventė, k ol jis neišėjo į ringą... Jj suraitė
kaip šiltą vilną... Priešininkas jam kirto baisų smūgį - krito be sąmonės
ir ik i šiol dar neatsigavo. Taigi Karena grįžta. K a ip matote, tai buvo tik
audra vandens stiklinėje. Labai apgailestauju ju s sutrukdęs, misteri B o i-
dai. Žinom a, čekis, kurį išrašiau, galioja ir pinigai tenka jum s kaip atly­
gis už sugaištą laiką.
- A č iū , • tariau kuo abejingiau. Prisim inęs čekio skutelius, pajutau
štipriau daužantis širdį.
- T ai va, m isteri B o id a i! - m aivėsi N ort, paduodama dar vieną vais­
tų porciją.
Šį kartą pats paėmiau stiklinę, nebeleisdamas elgtis su manimi lyg
su paralitiku. Po truputį gurkšnojau “Burboną”, o tuo tarpu kita, be galo
mažytė mano smegenų dalelė užpildė likusią vin gių dykynę, bet tarsi
išsigandusi to, kas dėjosi viduje; beregint ir vėl paskendo ūke.
- Ž in okite, aš ne šiaip sau čia atsidūriau, yra priežastis, - linksm ai
pasakojo Vanosa. - Pamaniau: į šį reikalą įv elti žmonės gali iškrėsti šu-
nybę, jeigu susitiksite su jais, man dar nespėjus paaiškinti Situacijos. A r
suprantate, m isteri Boidai?
• M ig lo ta i, be galo m iglotai.
- Gerai... Matote, Peteris labai karšto būdo, ir aš visai nebūčiau
nustebęs, je ig u jis tai būtų pademonstravęs. Jeigu su juo būtumėte susi­
tikęs dar šitam nesusipratimui nepaaiškėjus, dievai težino, kas galėjo
atsitikti! - Jis užsimerkė ir želatinos masę suvirpino drebulio bangos. -
Juodu galėjote susipešti!
- K a ip gerai, kad atėjote, kol Šarlis dar čia, - nebesuvaldydama
em ocijų, sušnibždėjo Nina. - Šarlis tiesą sako - nežinia, kas galėjo atsi­
tikti, jeig u Peteris ir jūs...
• K u r gi ne, - suburbėjau. - Sakykite, nes man labai smalsu: kada
matėte Peterį paskutinį kartą?
- Š įryt vienuoliktą valandą, • nedvejodama atsakė ji. - Jis visą rytą
ginčijosi su savo impresarijumi irtelevizininkais. Netrukus turėtų ateiti.
M es šį vakarą... nedidelis būrelis, einame atšvęsti naujojo Pelio vaid­
mens. K aip nuostabu! - jos akys svajingai sužibo. - Peteris mano, kad
užteks kelių bandymų ir jis jau gaus gerą epizodinį vaidm enį. • Spynoje
pasisuko raktas, jos akys sublizgo. • Štai ir jis!
Įėjo aukštas vyras, stabtelėjo prie slenksčio ir įsistebeilijo į mus.
Šešių pėdų, gražaus stoto kaip regbio žaidėjas; išdidžios akys, kumpa
22 ----------------------------------------------------------------
nosis, paniekinančiai išvipusi burna. K o k ių trisdešimt penkerių metų.
A psivilkęs angliško stiliaus languotą kostiumą. Platus sklastymas į dvi
dalis skyrė juodus plaukus. N et kam nors įsakius, simpatijos jam ne­
jaustum, antipatijos - irgi. Bet man tas tipas antipatiją bematant sukėlė,
ir ilgalaikę. Tu riu pasakyti, atsigavęs lavonas - visai ne tai, kam jaučiu
užuojautą net tomis akim irkom is, kai apima noras m ylėti visą pasaulį.
- T ik pamanyk, pas mus svečiai! - Jo balsas skambėjo efektingai,
bet ironiškai. Ilgai žiūrėjo į blondinę. Pagaliau nusišpysojo. - Labai keista,
mieloji.
- Keista, m ielasis? - Iš N in os šypsenos jutau - ji nervinasi. - Kas čid
keista?
- Tavo idėja paversti mūsų mažytę intym ią šventę keturių žm onių
vakarėliu, m ieloji, - nutęsdamas žodžius, dainuote išdainavo. - Ir tik viena
mergina trims vyram s! N oriu iš karto įspėti, m ieloji: jeigu nusižiūrėjai
šį padvokusį, susivėlusį tipą, tai aš kategoriškai atsisakau flirtuoti su
Šarliu sausakimšoje restorano salėje!
• Beprotis! - sukudakavo ji. - Jeigu leistum paaiškinti...
- Pasiaiškinim ai visuomet be galo proziški, ar ne, Šarli? - Gerai
treniruota eisena jis priėjo prie baro ir kruopščiai ėmė rinktis stiklinę. -
Esu įsitikinęs, jūs niekada nereikalaujate Karenos pasiaiškinim ų, ar ne?
Vanosa vėl sugirgždėjo, ir šis girgždesys man pasirodė toks pat
karštligiškas, kaip ir N inos N ort juokas.
- D ėl visko kalta Karena, - guviai tarė jis . • Šį kartą j i dingo visai
savaitei, ir aš ėmiau jaudintis, kone išprotėjau. Nežinau kodėl, bet man
atėjo galvon absurdiška m intis - j i su jum is, ir aš pakviečiau m isterį
Boidą, kad ją surastų. O Karena šiandien paskambino, ir aš supratau
smarkiai apsirikęs. Todėl maniau turįs ateiti ir jūsų atsiprašyti, mano
mielasis Peteri. Kažkaip keistai sutapo, kad ir misteris Boidas čionai
atvažiavo, trokšdamas kuo greičiau įvykdyti savo m isiją. A š jam paaiš­
kinau, kad visa ši istorija nė grašio neverta ir...
•... ir judu abu tuoj pat iš čia dingsite! - gom uriniu balsu pertraukė
jį Pelis' - Jūs visuomet man buvote antipatiškas, Šarli. Jūs pats šlykščiau­
sias mėšlas, kokį tik kada teko įm inti, o vienas Dievas težino, kiek mėš­
lo man teko regėti savo gyvenime... Bet jum s nėra lygių! Labiau už viską
mane siutina jūsų akiplėšiškumas. Manote, jūsų nim fom anei žmonelei
tereikia pamoti piršteliu, ir aš jau bėgu pas ją... Taigi nešdinkįtės iš čia,
Šarli, o jeigu ne, aš išgrusiu jus pro langą!
Vanosa pašoko iš krėslo, tarsi per neatsargumą būtų prisėdęs su­
dirgusią kobrą.
------------------------------------ ---------------------------- 23
•Peteri, - gailiai suinkštė jis , •mano m ielasis drauge, prašau jūsų...
pamirškite šitą nesusipratimą...
Pelis žengė p riė jo su stikline rankoje, žengė ryžtingai, bet ramiai.
Jo veido išraiška Vanosai kėlė pasibaisėjimą. Jis puolė prie durų kiek tik
nešė virpančios kojos. D urys garsiai trinktelėjo. Kam baryje įsivyravo
tyla.
- Jūs! • Pelis kreipėsi į mane, kaip ir pirm a ram iai, nors šiek tiek
grasindamas. - Lauk!
• Tai tau atsirūgs! - atšoviau, taikydamas į jo toną.
• K ą? - jis tankiai sum irkčiojo, niekaip negalėdamas patikėti savo
ausimis. • K ą jūs pasakėte?
•Sakau, tau atsirūgs! Š i diena man buvo ilga, sunki ir bergždžia, ir
aš negaliu klausytis utėlėto aktoriuko pagyrūniškų postringavim ų, nors
spektaklis ir nemokamas. A r aišku?
- M isteri Boidai, maldauju, •virpančiu balseliu įsiterpė Nina. - N e­
gadinkite mums vakaro! Tokia nuostabi Šventė, mano ir Peterio šventė.
Ir Peteris...
- A š norėčiau, kad tu liautumeis kalbėti už mane, m ieloji, - tarė jis
m eiliu balseliu. - Šito tavo įpročio labiausiai nekenčiu, nes tiesiog dras­
ko mano nervus, kaip ir tavo kudakavimas lovoje, nes kudakuoji visuo­
met nelaiku ir juokais paverti visą m eilės žaidim ą!
Teatrališkai įsiutęs, jis žengė į mano pusę.
•Duodu jum s paskutinį šansą išeiti iš čia gyvam ir sveikam, - paskel­
bė, skiemenuodamas pagal klasikinio repertuaro tradicijas. - Atsiprašy­
kite ir nešdinkitės tučtuojau, Boidai, arba aš ju s išgrusiu.
- Pamėginkite, - atrėžiau.
A š pakilau ir įgrūdau jam į ranką tuščią stiklinę. Jo mintys akim oju
susitelkė prie stiklo - tai buvo kvailiausia jo klaida, nors aš nieko geres­
nio ir nesitikėjau. Bet aš gavau laiko du kartus įspirti Peliui į koją. Jis
aiktelėjo iš skausmo ir paleido iš rankų i.bu stiklus, bet aš spėjau juos
sučiupti. Nugriuvęs į pirm ą pasitaikiusį krėslą, išskėtęs kojas jis ėmė
ūbauti.
- M ielasis, ar labai skauda? • N in a puolė p riė jo balandžio keliau­
ninko, grįžtančio į savo lizdą, greičiu. - A r nebepastovi?
- Pakviesk policiją, --išstenėjo aktorius, -ju k matai, ką jis iš manęs
padarė. Klastingas užpuolim as. Jis mane suspardė!
- A š viską m ačiau! - blondinė metė į mane dygų žvilgsnį. - Bailys!
Jūs tyčia jam įbrukote stiklinę, kad Peteris negalėtų gintis.
• Lengvai galėjau sugadinti jo portretą, - išdidžiai tariau, - bet pa­
24 ----------------------------------------------------------------
maniau, kad keliukai mažiau reikalingi. Juk nebūtina televizoriaus ekra­
ne rodyti keliukus.
- Tučtuojau nešdinkitės! - Ji beveik duso. - Nešdinkitės, arba aš
kviečiu policiją.
- Gerai, gerai, aš ir be jūsų patarimo ja u rengiausi išeiti, tik baigsiu
gerti “Burboną”, - ištuštinęs savąją, abi stiklines pastačiau ant baro. -
Pajacas privalo žinoti savo galim ybes ir nepasiduoti vaizduotei. Jūsų
draugužis sutvertas ne stipruolių vaidmenims.
- A r pagaliau išeisite? - rypavo ji. • Jau ir taip sugadinote vakarą!
- N e viskas dar prarasta, - guviai tariau. - Paprasčiausiai turite liau­
tis kudakavusi fiziolog in iu momentu...
M atyt, aš peržengiau bet kokias ribas. Švelnusis sutvėrimas sukli­
ko mūšin puolančio laukinio balsu. Iškėlusi rankas, N in a šoko prie ma­
nęs. Šuolis prim inė veržlų skrydį, bet koja užkliuvo už kilim o ir vargšė,
iš inercijos persivertusi, galva trenkėsi į sofą ir gailiai sudejavo. K ojos
pakibo ant atkaltės, suknelė supleveno ore ir sunkus šilkas, paklusęs
traukos dėsniams, delikačiai nusmuko, apnuogindamas šlaunis. M ano
nustebusioms akims atsivėrė žavi dailių kulšių ir juodų nėriniuotų kel­
naičių panorama.
- Garbės žodis, - tariau užsikosėdamas, • spektaklis visai neprastas,
bet turiu pasakyti - uždanga pakilo pernelyg garsiai!
Staiga prisim iniau gero elgiasio taisykles. Jų esmė viena ir ta pati •
gerai išauklėtas svečias instinktyviai jaučia, kada laikas išeiti... ir aš iš­
ėjau.
 25

3 skyrius

Frana Džordan, mano rudaplaukė žaliaakė sekretorė, įėjo į kabine­

tą ir susikrimtusi žvelgė į mane.
- A r jau atsigavote? - paklausė prokuroro balsu.
• K aip turėčiau suprasti jūsų žodžius? - burbtelėjau.
- Jūs sėdite, įsmeigęs akis į sieną, tarsi ten būtų kitiem s nematomas
teleekranas! - gana griežtai tarė ji. - Ir šitaip visą rytą! M ane net apėmė
pyktis, aš kone patyriau nervinį šoką. Kas atsitiko, D eni? A r kokia blon­
dinė nekreipia dėmesio į jū sų žavingąjį p rofilį?
Rūsčiai pažvelgiau į ją .
- Frana, sakykite atvirai, gal manote, kad aš išprotėjau?
- Žinom a, ne, - skubiai atsakė ji. - Jūs labiau panašus į žmogų,
apsėstą įkyrios idėjos. T ik pasirodo kokia žavingesnė moteris, ir jūs jau
neberimstate.
-N e tai.
- N e tai... - j i išgąstingai sučirškė. - D eni, jūs tikriausiai sergate!
G al vertėtų nueiti pas daktarą?
Paaiškinau:
- Galva... tikriausiai turiu pasikonsultuoti su psichiatru.
- D ieve sergėk! - j i prikando apatinę lūpą ir kažką mąstė. - Jeigu
jau taip blogai, D eni, gal aš bandyčiau pagelbėti? M atote, šį vakarą esu
laisva ir galėčiau ju s pasikviesti pas save, o pasistiprinę pabandytume
išnarplioti ir jūsų problemas. Jeigu rytoj nepasijusite geriau, paskambin­
siu B elvju ligoninės psichiatrinei tarnybai ir...
- Prašau atsakyti į vieną klausim ą, - springdamas nutraukiau jos
tarškesį, - tik visiškai atvirai: ar aš esu panašus į žm ogų, kurį kankina
haliucinacijos? Pavyzdžiui, kažką matau ten, kur nieko nėra?
- Žinom a, - tiesiai atsakė ji.
- A š noriu pasakyti - matau, nors nėra jok io kūno!
- A š irgi tą patį norėj au pasakyti, - lyg niekur nieko atšovė ji, - ypač
jeigu tas kūnas - moters ir gamta nepagailėjo grožio.
- K alb u apie lavoną!
26 ----------------------------------------------------------------
- O , tai visai kas kita. Tikriausiai jus persekioja košmaras. Dabar
visus kankina košmarai. T ik vienus labiau, kitus mažiau. Jūs tikriausiai
kankinatės, suvokdamas savo bejėgiškumą. Ir...
- Jeigu aš dar neišsikrausčiau iš proto, tai netrukus išsikraustysiu!
Dar penketą m inučių šitaip pasikalbėkime, ir aš būsiu pats tikriausias
kandidatas pasiutėlių palatai. Klausykite, ar prisimenate antradienį?
- Žinom a, prisim enu. Šiandien trečiadienis. - Jos žvilgnis buvo ku­
pinas baimės. - N orite pasakyti, kad nebeatsimenate, kas įvyko vakar,
Deni?
•Tai buvo antradienį, - paaiškinau, stegdamasis susikaupti. - Antra*
dienį, dieną, tame kambaryje regėjau Peterio Pelio lavoną. O vakare su­
sitikau su tuo pačiu Pelių. Jis ramiausiai vaikštinėjo sveika galva, be
mažiausio įdrėskimo.
- Gerai žinau, vakar jūs turėjote pasimatymą su kažkokiu misteriu
Vanosa. Ketinote važiuoti pas j į kažkur į Šešiasdešimt septintąją gatvę,
- pedantiškai aiškino ji. * Kontoroje nebuvote visą dieną. O šiandien
sėdite ir žiūrite į sieną! K odėl man nieko nepapasakojate?!
- Nepatikėsite, - suburbėjau. - A š pats netikiu, kad tai buvo!
• V is dėlto papasakokite!
Ji pernelyg laisvai atsisėdo ir nerūpestingai užmetė koją ant kojos.
Deja, gundančios, nailonu aptemptos šlaunys, kurias išstatė mano akims,
nesudirgino mano refleksų, nors anksčiau reaguodavau momentaliai.
A š ėmiau pasakoti:
- Tas Šarlis Vanosa - psichas kokių reta...
Pasisukęs su kėde, vėl įsmeigiau akis į sieną ir papasakojau visą
istoriją. Kam baryje įsiviešpatavo slogi tyla. Sukaupęs jėgas, pažvelgiau
į Franos veidą.
• D eni... • Jos pirštai mašinaliai pešiojo trumpos suknelės padurką.
- A r tik nedumiate akių? A r iš tikrųjų taip buvo?
- Prisiekiu visais šventaisiais! Tegu sudegu pragare, jeigu m eluo­
ju...
- Gerai. - Ji ir vėl prikando lūpą. - Į viską pažvelkim logiškai.
- Logiškai? - susijuokiau. - N ieko neišeis. - Logikos čia nėra nė
uncijos.
- Žm ogus, kurį jū s matėte kambaryje ant kilim o, buvo negyvas, ar
ne? - neskubėdama paklausė ji. - A r esate įsitikinęs, kad ten tikrai buvo
lavonas?
• Jeigu būtumėte mačiusi jo pakaušį, primenantį marmeladą...
•Prašau išsiversti be nereikalingų detalių! Gerai, tai buvo lavonas.
---------------------------------------------------------------- 27
Savaime aišku, jeig u taip, tai po trijų valandų jis negalėjo bastytis po
N inos N o n butą, ar ne?
- Teisingai.
• Vadinasi, tas nenaudėlis, pasivadinęs Peteriu Pelių, galėjo būt',
apsišaukėlis.
A š niūriai palingavau galva.
• Tai atpuola. Šįryt patikslinau - paskambinau jo impresarijui. Pe­
teris Pelis, su kuriuo vakar vakare šnekučiavausi, tikras, ir j o kontraktas
su televizininkais realus, lygiai kaip ir N in a N o r t
- O į ką buvo panašus lavonas? - nuostabiai atkakliai tardė Frana. •
Jaunas ar senas? Gražus jaunuolis ar išsigim ėlis?
• N ežinau, - prisipažinau skaudančia širdim i. - A š j į mačiau tik iš
tolo. Jis gulėjo ant p ilvo, dėl jo m irties nekilo jo k ių abejonių. M an net
nešovė galvon prieiti ir pažiūrėti iš arčiau, stengiausi nerizikuoti ir ne­
užsitraukti policijos nemalonės.
- Vadinasi, jeigu tai ne Peterio Pelio, tai tikriausiai kieno kito kū­
nas? -neatstojo ji.
- A p ie tai aš irgi pagalvojau. A r skaitėte šios dienos laikraščius?
- Žinom a, o kas?
- A r nieko nerašoma apie žmogžudystę prie Niuporto? A p ie nusikal­
tim ą, aptem džiusį stipriai sukom prom ituotos, bet gundančios aukš­
tuomenės moters m isis Vanosos meilės lizdelį...
- N e! - sušuko ji. - Pati neišmanau, kaip praleidau. Bet...
- Jūs nepraleidote! - prislėgtas tariau. - Ir žinote kodėl? Todėl, kad
tokios infoim acijos nebuvo!
•Vadinasi, jum s išvažiavus, m isis Vanosa vis dėlto pabijojo skam­
binti p o licija i, • Frana nervingai peštelėjo suknelę. - Ji pamelavo • tai
buvo ne P elio lavonas. Ir tik norėdama ju s nuram inti, pažadėjo skam­
binti kopams!
- Ji m elavo išsijuosusi, - nustebęs tariau. - Sakykite, ar rytiniam e
pašte neradote penkių tūkstančių dolerių čekio? - Frana papurtė galvą. -
Ir aš neradau! G udri poniutė! Šarlio čekį ji sudraskė prieš mano nosį, o
aš spoksojau ly g kvailys ir tylėjau. Paskui j i pasamdė mane m edžioti
žudiko ano subjekto, kuris sau ramiausiai šlaistosi sveikas sveikutėlis!
• M atyt, j i turėjo kažkokių priežasčių šitaip elgtis, • tarė Frana. -
D eni, kodėl jum s pačiam su ja apie viską nepasikalbėjus?
A š susiraukiau.
• Manote, nebandžiau? K ie k kartų skambinau, tiek kartų prie tele­
fono prieidavo kambarinė Berta ir pakartodavo kaip magnetofonas: “ La-
28 ----------------------------------------------------------------
ta i apgailestauju, bet misteris ir m isis Vanosos išvažiavo, grįš tik po
mėnesio” . N orite žinoti, ką aš veikiau vakar vakare? Keturias valandas
sekiau namą... Šviesa tedegč tik viename lange, matyt, tos prakeiktos
tarnaitės kambaryje.
• G erai, gerai, bet jūs turite dar vieną būdą patikrinti, ar visa, ką
matėte, realybė, - tarė Frana lediniu balsu. - Nuvažiuoti j Niuportą ir
pažiūrėti, ar ten tebėra lavonas.
- Įsivaizduokite, aš irgi apie tai pagalvojau, bet paskui dingtelėjo -
o gal šnipai rado negyvėlį, bet dėl kažkokių priežasčių ty li! Peršokęs
tvorą, pakliūčiau tiesiai į policininkų glėbį. K ą pasakyčiau? Apsim es-
čiau pieno išnešiotoju, besitreniruojančiu prieš olim piadą?
Jis susijuokė.
- Tiesia i sakykite - ieškote bet kokios priežasties, kad tik nereikėtų
ten grįžti! Bet jeig u m isis Vanosa nepranešė apie žmogžudystę, o iš vis­
ko sprendžiant, j i nepranešė, vadinasi, reikia padaryti taip, kad p olicija
atsitiktinai rastų lavoną, ar ne? Tada p olicija negalės jūsų įpainioti į šią
bylą.
- Žinom a. A š paprasčiausiai paaiškinsiu jiem s, kad mėgstu šokinė­
ti per tvoras ir privataus detektyvo licenzija man reikalinga tik kaip prie­
danga. O jeigu jie bus labai priekabūs, pasakysiu, kad šito žavingo na­
mo tvoros man pasirodė esančios labiausiai tinkamos savo aistrai paten­
kinti!
• Puiku! Jeigu mano idėjos jum s atrodo juokingos, pats kapštyki-
tės iš balos... arba kreipkitės į psichoanalitiką!
- Nesinervinkite! - guviai tariau aš. - M an iš tikrųjų reikalinga pa­
galba, Frana. Ši istorija...
- Liaukitės inkštęs, - griežtai pertraukė ji. - A š jau ik i kaklo soti
visom is tom is istorijom is. O blogiausia, kad mano viltim s smogtas smū­
gis!
- K a ip turėčiau suprasti?
•A š v ilk iu provokuojančią suknelę, bet iš jūsų pusės nejaučiu jo ­
kios provokacijos, •įsižeidusi tarė ji. •Trypinėju po kabinetą, laukdama
jūsų reakcijos, o jūs nė pirštu nepamojate. Jūs nepastebite manęs, tarsi
manęs čia nebūtų. Nepasotinamai seksualiam, gašlaus žvilgsnio sekliui
Deniui B oidu i aš tuščia vieta... - Ji atsistojo, stingdydama mane lediniu
žvilgsniu. - Jeigu nesugebate išpainioti šitos istorijos, tai laikas viską
mesti ir im tis ko nors kito.
• G erai, aš šiandien pat nuvažiuosiu ir žvilgtelsiu į tą Niuporto v i­
lą, - nuolankiai tariau. • O jeigu nieko neberasiu, ką tada daryti?
---------------------------------------------------------------- 29
• Pasukti smegenis, - metė j i ir gūžtelėjo pečiais. - K ito s išeities
nėra.
*
Atvykęs į Niuportą, lengviau atsidusau: namas iš tikrųjų egzistuo-
ja. Tačiau vis dėlto skirtumas buvo akivaizdus. Vartai atidaryti ik i galo,
alėjoje “jaguaras”. Vadinasi, kopų nėra. Nepaisant jų materialinės ge­
rovės, policininkai dar nevažinėja ^jaguarais” . A š pavažiavau truputį
tolėliau, išlipau iš mašinos ir grįžau atgal.
Paskambinau. Išėjo blondinė aukšta šukuosena ir pažiūrėjo į mane
taip, tarsi būčiau pavėluotai atnešęs naujametinius atvirukus. Jai buvo
apie keturiasdešimt. Protingas prakaulus veidas, šaltos pilkos akys. Juo­
da šilko bliuzė ir storos baltos drobės kelnės pabrėžė lieknum ą ir aukš­
čiausią elegancijos laipsnį. Ji turėjo kažką sunkiai žodžiais nusakomo -
šį bruožą patyręs metrdotelis pastebi per penkiasdešimt žingsnių. Y pa­
tingos prigim ties, socialinės būklės ir... svarbiausia - pinigų - m išinys.
- Kas jūs? - griežtai paklausė ji.
- A š esu Boidas, - tariau ir kilniadvasiškai atsukau savo k airįjį pro­
filį. •T ik iu o si, nesutrukdžiau?
- A tvirkščiai. • Jos žvilgsn io temperatūra dar labiau nukrito. - Pra­
šom keliauti ir ieškoti šanso kur nors kitame prieduryje.
- V ien a mano bičiulė, šios vilo s šeim ininkė, sakėsi ketinanti ją par­
duoti. Turėjau reikalų Niuporte, tai nutariau žvilgtelti į pirkelę. N ežino­
jau, kad j i užimta.
- Įdomu. - Jos akyse šmėstelėjo realaus susidomėjimo atspindys. -
Sakote, šeim ininkė?
- Taip, m isis Vanosa.
-K a s ?
- M is is Vanosa.
- Jūs, be abejonių, kalbate apie Kareną Vanosą?
- Teisingai. Nenorėčiau jūsų trukdytu bet vis dėlto gal leistumėte
žvilgtelėti, m isis...
- M is is Randolf. Kas jū s toks?
-B oidas.
- A k , taip. Manau, ne bostoniškio B oido gim inė? - Jos lūpų kam­
pučiai paniekinam ai išvipo. - Žinom a, ne! N eturiu jo k io noro trukdyti -
tegu parduoda. U žeikite, m isteri Boidai.
Ji plačiau pravėrė duris ir įleido mane į holą.
- Neskubėdamas pasižvalgykite, misteri Boidai. A š lauksiu svetai­
nėje.
• A č iū , - tariau sunerimęs.
30 ----------------------------------------------------------------
Logiškai mąstant, tie žodžiai turėjo reikšti malonų kvietim ą, bet
buvo ne taip. M isis R andolf aiškiai mane m ulkino, bet kodėl?
V ilą spėjau apeiti per kelias minutes. N e i lavono, nei kraujo dėm ių
ant kilim o, nė menkiausio žmogžudystės pėdsako... skoningai sutvarky­
tas svečių kambarys, ir tiek. K ą turėjau veikti? T ik grįžti į svetainę ir
pasakyti šeim ininkei keletą m alonių banalybių.
M is is R an d olf sėdėjo ant sofos, nerūpestingai sukiojo stiklinę ir
žiūrėjo į ledokšnių žaismą. Supratau: man dabar tiesiog būtini tokie vais­
tai.
- Jau apžiūrėjote, misteri Boidai? - Ji kiek nustebo. - Matyt, namas
nelabai patiko?
- Nam as man labai patinka, - paaiškinau. - Tačiau yra vienas “bet”.
M ane seka ir abejoju, ar kopas, priskirtas visur mane lydėti, panorės čia
belstis paskui mane du kartus savaitėje.
Ji šyptelėjo ir tą šypseną turėjau suprasti kaip nustebimą.
- K odėl jum s ko nors neišgėrus, m isteri Boidai? Sėskite ir paple­
pėkime abiem m alonia tema.
- U ž vaišingum ą - ačiū, sutinku išgerti. - A š bemat atsidūriau prie
baro. - T ik abejoju, ar mums pavyks paplepėti abiem m alonia tema. Jūsų
meilumas ir svetingumas, m isis Randolf, atvirai šnekant, man primena,
šuoliui pasirengusio tigro romumą.
- Jūsų žodžiai man skamba kaip komplimentas, misteri B oidai, •
sarkastiškai tarė j i. - Atrodote veiklus žmogus. Sakykite, ar tikite seksu­
aline trauka iš pirm o žvilgsnio?
- V iskas priklauso nuo žvilgsnio.
- M an labai liūdna, kad neturiu tų bruožų, kuriuos jūs branginate, -
sukniaukė ji. • Gerai įsivaizduoju, tai įprastas vulgarus variantas: put­
lios krūtys ir ausį rėžiantis kudakavimas.
Su stikline rankoje atsisėdau prie jos ir pažiūrėjau į akis.
- G al plaukėte “Meiflaueru”, m isis Randolf? - rafinuotai užjaučiau.
- O gal jus taip paveikė nenusisekusi m eilė?
Š į kartą šypsotis j i nebenorėjo.
- T ie k to, - gūžtelėjo pečiais. - Pasikalbėkime apie v ilą ir Kareną
Vanosą, kuri jo k ia čia šeimininkė.
- K aip? - kone spiegdamas paklausiau.
- Šis namas priklauso mano vyrui ir aš puikiai žinau, kad visi do­
kumentai saugomi banke, - nenoriai paaiškino. - M ano vyras - Frederi­
kas Randolfas III, - jos bumą išvipo. - Ir nepaisant visko, jis pats d i­
džiausias niekšas, kada nors gimęs Randolfų gim inėje, - nesvarbu, tei-
---------------------------------------------------------------- 31
sėtai ar neteisėtai. Bet ne tai svarbiausia. Svarbu tai, kad aš noriu j į su­
rasti, m isteri B oidai, kaip ir m isis Vanosą! Ir esu įsitikinusi - jū s galite
man padėti.
- Vargu. - Stengiausi kalbėti nuoširdžiai. - T u riu aibę asmeninių
problemų, kurios man atims bent dešimtį metų.
- Kam tarškiate visas tas nesąmones - Karena Vanosa vilo s šeimi­
ninkė ir taip toliau? - paklausė j i dar šalčiau negu pirma. - Tikriausiai ne
šaip sau. Jūs neseniai su ja buvote susitikęs, ar ne, m isteri Boidai? Tur­
būt čia?
- Imkime ir sudarykime mažytę sutartėlę, m isis Randolf, - fam ilia­
riai pasiūliau. • Jūs sakote tai, ką žinote, ir aš sakau tai, ką žinau.
- A š nieko nežinau, - nusivylusi tarė ji. - Be to, kai j i ištekėjo už
Vanosos, Randolfas man prisiekinėjo, kad tarp jų viskas baigta. O jis
skubinosi su tomis vedybomis, nes buvo aklavietėje. Ji neturėjo pasirinki­
mo: arba skandalas, ir tada j i būtų atsidūrusi visų laikraščių prim uosiuo-
se puslapiuose ir sužlugdžiusį tiek politinę, tiek ir profesinę Frederiko
karjerą, arba santuoka. Bet iš manęs jau gana! Jis išvažiavo prieš gerą
savaitę, ir aš esu įsitikinusi, kad - su mergše, kurios sąžinė tokia pat
juoda, kaip ir plaukai. Jeigu užtiksiu juos kartu, tai... - Ji nutilo ir g ilia i
atsiduso. - A tleiskite, aš įsismaginau, misteri Boidai.
- Prašyčiau tęsti. Tai be galo įdomu.
• Įdomu? - Ji patogiau atsisėdo. - K oks jūsų vaidm uo šitoje nešva­
rioje istorijoje?
- A š privatus detektyvas. Vanosa mane pasamdė surasti jo žmoną.
Jis tenorėjo tik vieno - kad j i laiku grįžtų namo ir apmokėtų mėnesio
sąskaitas! Jis manė, kad j i išvažiavusi su aktoriumi Peteriu Pelių ir kad
jie čia mėgaujasi m eile. Štai kodėl tauškiau apie parduodamą vilą. A š
norėjau įeiti ir žvilgtelėti.
• Vanosa jum s sakė, kad jo žmona • šio namo šeim ininkė?
• Taip. Jis sakė, kad tai jų namas savaitgaliams praleisti ar kažką
panašaus.
- Jis gudrauja, - pamokamai burbtelėjo ji. Matyt, tikėjosi, kad neti­
kėtai atvykęs privatus detektyvas išgąsdins Frederiką, ir jis , metęs Ka-
reną, pabėgs, o ja i neliks nieko kito, tik grįžti namo.
- Regis, aš likau kvailio vietoje, - nusišypsojau.
- M u d u abu pakliuvom e į tuos pačius pelėkautus. - Ji irgi nusišyp­
sojo. Šypsena buvo tingi, grynai moteriška. - M es turime veikti išvien,
misteri Boidai.
- K ą turite galvoje? - suklusęs paklausiau.
32 ----------------------------------------------------------------
• N ebijokite, kalbu ne apie tai, kad būtinai reikia praktiškai pa-
tikrinkti seksualinę trauką iš pirm o žvilgsnio, - nuramino ji. - Panagri­
nėkime situaciją, pasiremdami jūsų profesiniu kodeksu. Jeigu turite rei­
kalų su nesąžiningu klientu, tai kas jūsų laukia?
- Purvynė, - burbtelėjau.
- Č ia juodviejų nebuvo, • tarė ji. • A tvirai sakau, aš nežinau, kur ir
ieškoti. B e pagalbos neišsiversiu. O jeigu jūs pasiųstumėte Vanosą po
velnių ir jūsų kliente tapčiau aš, m isteri Boidai? Avansu tuoj pat galiu
išrašyti čekį solidžiai sumelei... G al tokiu būdu liausitės abejojęs ir pui­
kiai sutarsite su savo profesine morale...
• Pasiduodu, - atsakiau be entuziazmo. - Jūs - mano klientė ir kaip
avansą išrašote čekį tūkstančio dolerių sumai.
• Jūs man patinkate, misteri B oidai, - sukniaukė ji. - Jūs m ikliai
sprendžiate - tai geriausias mano žodžių patvirtinim as. M ano vyras mo­
kėtų įvertinti jūsų sugebėjimus.
- O kas jis per vienas?
- “G lobikom o” prezidentas. M anau, tai viena svarbiausių iš trijų
telekom unikacijų kompanijų. Todėl galite nesijaudinti - mano čekį ap­
mokės.
- O anksčiau jis vertėsi politika?
- Taip, jo karjera buvo pačiame žydėjim e, kai susikompromitavo
su ta Karena Vanosa, teisingiau sakant, tuo laiku dar Karena Prais. - Ji
neskubėdama nurijo gurkšnelį. A kys patamsėjo nuo skaudžių prisim ini­
mų. - Jis turėjo pakliūti į senatą. Tai, kad j į išrinks, niekam nekėlė abe­
jonių. Jam pranašavo puikią ateitį. Rinkim inės kampanijos metu jis pa­
siūlė Karenai Prais būti jo padėjėja. Tada kaip tik j i laimėjo debiutančių
konkursą, ir Frederikas manė ją būsiant jam naudinga, nors j i ir nemo­
kėjo spausdinti mašinėle. Viskas vyko labai greitai. Jai užteko dviejų
savaičių, ir rūmų budinčioji atsidūrė kandidato lovoje. Juos užtiko rin ki­
minės kampanijos vyriausiasis tvarkytojas. Įsivaizduojate, kaip nustebo
Šis žmogus, vakare užsukęs į rinkim inę būstinę ir juos nuogut nuogutė­
lius radęs ant sofos! O ju k Frederikas visuomet gyrėsi nepriekaištinga
morale.
- Tai buvo jūsų vyro politinės karjeros galas?
- Jis kreipėsi į rinkėjus atvirai ir nuoširdžiai. - Moters bumą iškreipė
pagieža. • Paaiškino - vietoj politikos im asi biznio, ir garbingai pasi­
traukė iš kovos už vietą senate. “Globikom as” įvertino jo gestą ir pasiū­
lė prezidento postą. Bet liko neišspręsta dar viena problema • aš! Pasa­
kiau, kad skirsiuos ir kad jo pavardė bus linksniuojam a visų laikraščių
---------------------------------------------------------------- 33
pirm uosiuose puslapiuose, jeigu toji mergužėlė, toji Prais, visiem s la i­
kams neišnyks iš jo gyvenim o! A š reikalavau rim tų įrodymų, o tai galė­
jo būti tik šitos šliundros vedybos. D aviau jam mėnesį, ir jis įvykdė
pažadą • net dviem dienom pirma laiko. Tu o metu aš kaip tik buvau
prisirinkusi didelį paką senų drabužių ligoniam s ir vargšams, bet nuta­
riau duoti ne jiem s, o vietoj vestuvinės dovanos nusiųsti tai mergužėlei.
O nesulaukiau nė vieno padėkos žodžio!
• K a ip čia jūsų vyrui pavyko taip m ikliai ją įtikinti? M atyt, buvo
nelengva paveikti aukštosios visuomenės merginą, ir dar laim ėjusią de-
biutanfiių konkursą!
- A tvirkščiai, be galo lengva! G a l jos šeima ir galėjo didžiuotis
garbingais protėviais, bet Karena tuo metu buvo likusi be skatiko. Jos
tėvai, paaukoję paskutines santaupas, kad tik duktė galėtų garbingai da­
lyvauti debiutančių pasilinksm inim uose, vylėsi naudingos santuokos.
Frederikas pasiūlė Karenai solidų kraitį su sąlyga - j i turi ištekėti per
mėnesį! O Šarlis Vanosa - tos pačios padermės kaip ir ji. Vyriokas vartė­
si be jo k io darbelio dėdės namuose, jau užstatytuose nuo rūsio ik i stogo.
Nusigyvenęs pirma laiko į kapus išėjo jo tėvas. O ir Šarlio laukė lygiai
toks likim as. K o gero, per visą savo gyvenim ą aktyviausiai Šarlis veikė,
vesdamas prie altoriaus Kareną, nes buvo įsitikinęs • Šį žaidim ą verta
žaisti. Jam pasisiūliusi, Karena form aliai pažadėjo, kad jis ničnieko ne­
turėsiąs veikti ir po vestuvių puotos.
- A r seniai tai buvo?
- M aždaug prieš trejus metus.
- įdom u, kodėl Karena taip ilgai su ju o gyvena? K odėl neišsiski­
ria?
- T ai neįmanoma. - M isis R an d olf susijuokė. - Sužinojusi kokią
sumą pažadėjo Frederikas, priverčiau j į įtraukti kontraktan kai kurias
išlygas. Kapitalas turi būti investuotas, o ji galės naudotis tik pajamo­
m is, ir tai tik ik i tol, kol bus ištekėjusi. Vadinasi, su Šarliu j i negali skir­
tis. Kapitalas automatiškai atitenka Karenai po mano vyro mirties arba
pridedamas prie jos palikim o, jeigu j i m irtų pirm iau Frederiko. A š bu­
vau įsitikin u si - Sarliui nė nedingtelės su ja skirtis, kol nieko neveikda­
mas galės dinderiauti.
Ž velg iau į ją ir pagarbiai, ir įtartinai.
- Ji brangiai užmokėjo už trijų savaičių linksm ybes su jūsų vyru.
Ori amžiaus pabaigos gyventi su tokiu tipu... su Vanosa... velnioniškai
sunku, ar ne?
Jos vyzdžiuose žybtelėjo klastingos kibirkštėlės ir tuoj pat užgeso.

3. 2350
34 ----------------------------------------------------------------
•Karena galėjo pasirinkti, - be galo atsainiai tarė ji. - Ir dabar j i gali
rinktis. Panorėjusi gali skirtis kad ir rytoj ir pati užsidirbti pragyveni­
mui! Juk prostitucija egzistuoja, ar ne?
- Žinom a. A r su jūsų vyru dabar j i susitiko pirm ą kartą po vedybų?
- Esu įsitikinusi - pirmą.
- Bet šis susitikimas įvyko ne šventosios dvasios dėka?
• Nežinau, - karčiai tarė ji. - Težinau tik tai, kad jie susitiko pačiu
netinkamiausių metu. K a i Frederikas užėmė prezidento postą, jam pa­
skyrė naują viceprezidentą, tūlą Fergiusoną. T ai išvaizdus ir labai pavo­
jingas žmogus. Pastaruosius šešis mėnesius jis visom jėgom stengėsi
išgrūsti Frederiką ir pasiekti, kad j į palaikytų administracija. Burtai bus
mesti artimiausiame administracijos posėdyje, kuris įvyks po dviejų sa­
vaičių. Iki šiol aš tempiau laiką ir aiškinau komitetui, kad Frederikas
daug dirbęs ir dabar būtinai turįs bent savaitę gerai pailsėti. Savaitė jau
praėjo, ir aš labai nerimauju, kad Fergiusonas neimtų klausinėti, kur taip
staiga dingęs Frederikas ir nepradėtų jo ieškoti.
- A r jūsų vyras turi bent vieną bendradarbį, kuriuo jūs galite pasiti­
kėti?
- Taip. Tai M iurėjus Anselis, jo padėjėjas.
- G a l man vertėtų su ju o susitikti? Jeigu jis žino apie jūsų vyro
ryšius su Karena Vanosa, tai, būdamas lojalus, nedrįsta apie tai prasitar­
ti patrono žmonai.
- Turbūt galėtumėte pabandyti, • sutiko ji. • A š paskambinsiu ir
paprašysiu, kad su jum is susitiktų, tik geriausiai ne biure.
- Paskirkite pasimatymą kokiame bare. Bet noriu, kad jis kalbėtų
atvirai, todėl gal teks man pasakyti, jo g jūsų vyTas dingo ir kad jūs, jo
ieškodama, naudojatės mano paslaugomis.
- Žinom a. T ik neminėkite Karenos Vanosos, kol jis pats apie ją
neprasitars.
• G erai, • tariau. - G al paprašytumėte, kad jis susitiktų su m anim i
šiandien, kokią Šeštą valandą, Trečiojoje aveniu, “ Kontinentalio” bare?
- Pasistengsiu, kad tik nebūtų užsiėmęs.
• Todėl iš anksto ir pasikalbėkite - tegu randa laiko. N ieku gyvu
negalės atsakyti madam prezidentienei!
• O ! - j i liūdnai nusišypsojo. • Vienas nulis jūsų naudai, misteri
Boidai. Jis atvažiuos.
- A r dar ilgai ketinate čia būti?
•Atvažiavau vakar. Jų neradusi, nutariau palaukti ik i šio ryto - gal
---------------------------------------------------------------- 35
vis dėlto atsibels? O dabar grįšiu į miestą. D uosiu jum s čekį ir savo
kortelę, m isteri B oidai, ir jūs žinosite, kur mane rasti.
-P u iku .
- M ano rankinukas miegamajame. Trum pam jus paliksiu, misteri
Boidai. Tuoj išrašysiu čekį ir atnešiu.
Ji išėjo. A š sėdėjau ir sukau galvą, ar verta pasakyti, kas man ne­
duoda ramybės? Buvau įsitikinęs, kad jos vyras m irė jau prieš dvi die­
nas. Jeigu svečių kambaryje mačiau ne Peterio P e lio lavoną, ar ne logiš­
ka manyti, kad tai buvo be žinios dingusio biznieriaus Frederiko Ran-
dolfo III kūnas? Bet būsiu garantuotas tik vėl aptikęs lavoną. M ane kiek
trikdė m oralinis situacijos aspektas: klientė mane nusamdė tam, kad jos
vyrą Tasčiau gyvą, o aš atvežu ja i negyvėlį. A r darbdavė neatsisakys
apmokėti sąskaitos?
36

4 skyrius

“Kontinentalio” baras - laim ingų Trečiosios aveniu dienų prisim i­

nimas. Š i vieta tyčia skirta norintiems išgerti: jūsų paslaugoms baras,
barmenas - tikras patentuoto mėsinėtojo prototipas, ir kabinų eilutė pa­
lei nuošalią sieną. Jeigu norite pasėdėti prie stalelio, nieko nėra papras­
tesnio. Tereikia prieiti prie užtvaro, paprašyti gėrimų ir nusinešti j savo
kabiną.
Penkiolika po šešių aš nukėblinau prie užtvaro, klausdamas pats
savęs, ar tik nesu mulkinamas? Vienas gurkšnodamas kabinoje, vis dar
svarsčiau šitą klausim ą. Staiga išgirdau kažką tyliai kostelint prie ausies.
Pakėlęs akis, išvydau dvi eiles sniego baltumo dantų, žiburiuojančius
patraukliai šypsantis. Pamažu mano akys pastebėjo ir įvairias kitas de­
tales: puikiai pasiūtą kostium ą, nepaprastai švarius marškinius, su ku­
riais negalėjo lygintis jo k ia balta spalva, ultrakonservatorišką kaklaraištį,
trumpai kirptus juodus garbiniuotus plaukus. Po vešliais antakiais išraiš­
kingos rudos akys atrodė dar tamsesnės. O p rofilis beveik nenusileido
manajam!
• M isteris Boidas? - Balsas skambėjo nuoširdžiai, bet griežtai. - A š
M iurėjus Anselis.
Jis energingai paspaudė mano ranką, atsisėdo priešais ir apdova­
nojo dar viena m agnetizuojančia šypsena.
- Nelabai suvokiu, koks čia reikalas, bet je i Džeinė R a n d o lf ko nors
paprašo, aš paprastai įvykdau jo s norą.
- A r neatsisakytumėte išlenkti stiklelio? - pasiūliau.
- Nesirūpinkite, aš pats.
Jis žvilgtelėjo į barą, iškėlė ranką ir porą kartų spragtelėjo pirštais.
- Č ia į tai niekas neatkreips dėmesio, - paaiškinau. - Č ia reikia pa­
sirinkti: arba apsitarnauk pats, arba m irk iš troškulio.
Po minutės barmenas priešais A n se lį atsargiai pastatė “M artinio”
ir saldžiai nusišypsojo:
- A r tiks, misteri A n seli?
- Puiku, o ar jūs išgersite, D žo?
---------------------------------------------------------------- 37
- M an draudžiama, - vaikinas gūžtelėjo pečiais ir užjausdamas pa­
žvelgė į mane. - K o nepasisakėte esąs m isterio A n selio bičiu lis? B ū ­
tumėte pasinaudojęs privilegijuotųjų aptarnavimo teise. - Jis vėl kreipė­
si j A nselį: - Juk taip jū s sakote, misteri A nseli?
- Teisingai, D žo. • Ir vėl be galo patraukliai nusišypsojo. • P riv i­
legijuotieji - tokie kaip aš ir jūs.
Barmenas garsiai nusikvatojo ir, vilkdamas koj as, grįžo prie užtva­
ro. A š, vengdamas žiūrėti į A n se lį, užsirūkiau. T o k iu būdu laimėjau la i­
ko nuslopinti norą vožti jam buteliu ir iškulti žybčiojančius baltus dan­
tis.
- T aig i, - tarė jis , pakeldamas stiklą, - išgerkim e už tokius p riv i­
legijuotus, kaip mes!
- M isteri A nseli... - atsargiai pradėjau.
- Prašom mane vadinti M iurėjum i. - Jo balsas skambėjo kažkaip
liūdnai. - Džeinės R and olf draugas - mano draugas. O kuo jūs vardu,
m isteri Boidai?
- D enis, - išsiviepiau. - Ir nesu m isis R a n d o lf draugas. A š sutikau
jai patarnauti.
- Iš tikrųjų? - jis atidžiai pažiūrėjo į mane. - V isa tai gana keista ir
paslaptinga. K a i Šiandien D žeinė man paskambino ir paskyrė šį pasi­
matymą, man pasirodė, kad aš lendu į slaptojo agento k ailį. - Jis pado­
vanojo man dar vieną šypseną. - A tvirai šnekant, kuo jū s verčiatės, D eni?
O gal pirm a reikia pasakyti slaptažodį ir tik po to užduoti klausim ą?
- A š esu privatus detektyvas, - paprastai atsakiau. - M isis R a n d olf
nusamdė, kad rasčiau jos vyrą. Ji jau nematė jo daugiau kaip savaitę ir
neįsivaizduoja, kur jis ir kas jam atsitiko. Žinodam a Fergiusono in tri­
gas, j i mano, kad jūs esate vienintelis žmogus, kuriuo gali pasitikėti. Ji
viliasi, kad jū s padėsite man surasti jos vyrą, todėl ir surengė Šį susi­
tikim ą.
- Suprantu... - rudos akys jau žvelgė įtariau. - Leiskite užduoti vie­
ną klausim ą, Deni. Ji nežino, kur jos vyras, bet mano, kad žinau aš?
- Č ia mano idėja, - paaiškinau. - Ji įtikinėjo mane, kad jūs pats
artimiausias jo bendradarbis. G albūt jis savaitei išdūmė į Las Vegą su
kokia gražuole stenografiste? A išku , žmonai apie tai nepasigyrė, bet pu i­
kiausiai galėjo šnipštelėti jum s. O jeig u taip, jū s, žinom a, nieko nesakė­
te m isis Randolf.
• Labai apgailestauju, D eni. - Beveik pajutau įžeistą Miurėjaus A n ­
selio savim eilę, bet jis beregint vėl tapo žvalus ir saldus lyg sacharinas.
- Žinom a, aš norėčiau padėti jum s ir Džeinei. Patikėkite, kalbu labai
38 ----------------------------------------------------------------
nuoširdžiai. Bet nieko nežinau. Jam nepasirodžius biure pirmąsias dvi
dienas, maniau, kad j į sulaikė kokie neatidėliotini reikalai. Fredis - stai­
gių sprendimų žmogus, jis galėjo kuo ramiausiai išskristi į San Francis-
ką, arba net į Paryžių ir paskambinti man tik iš ten. O šį kartą • trečią
dieną - man paskambino Džeinė ir pasakė, kad Fredis nutaręs savaitę
pailsėti. A š pamaniau - gerai padarė. Pusantro mėnesio mes dirbome
kaip katorgininkai. Turbūt Džeinė papasakojo jum s apie Fergiusono int­
rigas. Adm inistracijos tarybos posėdis įvyks po dviejų savaičių. M an
atrodė logiška • Fredis nori pailsėti ir atsigauti, kad galėtų atsikąsti savo
kąsnį. T a ig i man net tokia m intis galvon nešovė - jo ieškoti, - jis gūžte­
lėjo pečiais.
- Gerai. Patikslinsim . M isis R and olf mane pasamdė, kad surasčiau
jos vyrą. M ano uždavinys tuo ir baigiasi. Jeigu aš sutiksiu j į delikačioje
aplinkoje, tai atsiprašęs pasakysiu, kad paskambintų žmonai. Ji ant manęs
nesupyks, nes įtaria j į žaidžiant su kokia pelyte. - V yliau si, kad jis nesu­
abejos mano melu. • Bet m isis R and olf pergyvena, kad tik jam kas ne­
būtų atsitikę. Dabar, kai viską žinote, ar nesikeičia jūsų nuostata šiuo
klausimu?
- Žaviuosi jū sų sugebėjimu kalti geležį, kol j i karšta, Deni. • Jis
tiesiog urbė mane akim is ir mažai trūko, kad tais savo baltais dantimis
būtų kibęs man į gerklę. - Bet Fredis ne tos kategorijos žmogus. Jis pre­
zidentas stambios kompanijos, kurioje dirba per penkiolika tūkstančių
tarnautojų, išsisklaidžiusių po visą Žem ės rutulį, ir jis nesileis kompro­
mituojamas už malonumą pagnaibyti kokią stenografistę! Beje, o ar jūs
taip pasielgtumėte?
- Neklauskite manęs šito.
Jis susijuokė.
• Gerai, nebeklausiu.
- Jeigu m isis R a n d o lf kreipsis į policiją, kopai iškels tris hipotezes,
- atsargiai vėl ėmiau suokti. - Staiga dingęs Frederikas Randolfas III
dėjo į kojas savo noru, atsitiko nelaimingas atsitikim as ir jo neatpaži­
no... arba, nors tai, suprantama, bus pritempta - kažkas buvo suintere­
suotas, kad jis dingtų.
Anselis išsprogino akis.
•A r jūs rim tai manote, kad taip gali būti, Deni? K ad Fredį galėjo...
pagrobti? M an atrodo, be galo juokinga čia sėdėti ir kurti hipotezes apie
prezidento direktoriaus pagrobimą...
- A r yra toks žmogus, kuris nekęstų jo taip, kad norėtų nusikratyti
visiems laikams?
---------------------------------------------------------------- 39
- Jus juokaujate! - rudos jo akys baisiausiai nustebo. - Jūs klausia*
te, ar aš pažįstu tokį žmogų, kuris galėtų nužudyti Fredį? A r rim tai klau*
siate?
- Sakysim , Fergiusonas?
- N e! - jis energingai papurtė galvą. - Fergiusonas daro tik tai, kas
galima. Jis intrigantas, tačiau net nepagalvoja apie tai, kad galėtų kovoti
ne posėdžių salėje kitais būdais.
A š spyriau:
• Įtariate ką nors kitą?
Jis valandėlę pagalvojo ir vėl papurtė galvą.
• N e, esu įsitikinęs, mūsų kompanijoje tokio nėra.
• O ne jūsų kompanijoje?
•Tuščios kalbos! - kategoriškai tėškė jis . - Jiedu su Džeine gyvena
užsidarę, artim ų draugų neturi.
- Jeigu Randolfas dingo visiem s laikams, kas laukia jūsų, M iurė-
jau?
- Jeigu taip atsitiktų, Fergiusonas tuoj pat tvirtai atsisėstų į prezi­
dento krėslą. Nesunkiai galite įsivaizduoti, kokią poziciją jis užimtų mano
atžvilgiu. Juk trejus metus buvau dešiniąja Fredžio ranka! Jeigu taip at­
sitiktų, aš lik čia u be darbo!
Gurkštelėjau “Burbono”, pasukiojau tarp pirštų stiklinę ir pasisten­
giau nutaisyti laidotuvių komandos nario veido išraišką.
- A š tuoj pasakysiu tai, ko neišdrįsau pasakyti m isis Randolf. Jeigu
toks žmogus, kaip Frederikas Randolfas III, savanoriškai kur nors pasi­
slėptų, jis tai padarytų kur kas gudriau. Juk pats sakėte, kad nenustebtu­
mėte, jeigu jis išvažiuotų keliom s dienoms ir paskambintų iš pasaulio
krašto. Jis negalėjo ištirpti ore! Tokį postą užim antis žmogus kimšte
prikimštas dokumentų, kredito kortelių, čekių ir visokio kitokio šlamš­
to. Todėl atpuola nelaim ingo atsitikim o versija, amnezija ar panašūs da­
lykai. Tai kas lieka? M an atrodo, jis m irė.
- Nužudytas?
A nselis žiūrėjo į mane nebegalėdamas užsičiaupti.
- Būtent! - aš pažvelgiau jam tiesiai į akis. - Jeigu jo nesurasiu per
dvidešim t keturias valandas, teks eiti į p oliciją ir pasakyti, ką manau.
- N e! Šito daryti negalim a! - persigandęs sušuko jis. • Laikraščiai
pasičiups naujieną! Tai būtų lygiai tas pats, kas atnešti Fergiusonui ant
lėkštutės skalpelį, kurį jis įsmeigtų Fredžiui...
• G albūt tai jau padaryta, - tyliai tariau aš.
40 ----------------------------------------------------------------
Pakubora baigiau gerti savo porciją, ištraukiau iŠ portfelio kortelę,
padėjau priešais j į ir atsistojau.
•Pagalvokite, Miurėjau, - tarstelėjau. - Jeigu jum s ateis į galvą kokia
nors idėja, paskambinkite man, gerai?
- Taip, susitarėme, D eni, - tarė jis slopiu balsu. - Būtinai.
A š pridūriau:
•Turbūt jum s kaštuoja beprotiškus pinigus būti čia privilegijuotų
išgėrimų tvarkytoju ir šiose džiunglėse turėti bičiu lį barmeną!
Tarpdury atsigręžiau. Įspūdingoji asmenybė sėdėjo kaip ir pirma,
įsmeigusi akis į tuštumą. A š jutau pasitenkinimą. Anselis nebesišypso­
jo.

* • *

Iššokęs iš taksi, palipau į savo butą. Stovėjau prie lango ir žvelgiau

į žaliuojantį Centrinį parką. Buvo pietų metas, bet nutariau, kad nesu
alkanas, ir pasidariau tik kokteilį. Po pusvalandžio skrandis vis dėlto
priminė apie save, ir aš, nusileidęs žemyn, nuėjau į mažą italų restoranėlį,
įsikūrusį kampiniame name. Negalėčiau pasakyti, kokį patiekalą va l­
giau, nes pati išvaizda negundė gilintis į jo esmę. Grįžęs namo, įsipyliau
“Burtano” ir, įsitaisęs prie lango su stikline rankoje, stebėjau parką gau­
biančias sutemas.
Kažkas tarsi pastūmėjo paieškoti N in os N ort telefono numerio. R a­
dęs paskambinau. Atpažinau jos balsą.
• K alba Denis Boidas.
Turbūt mano pavardė kažką ja i prim inė.
• K o jum s reikia? • amtelėjo į angelą panaši blondinė.
• Pasikalbėti su Pelių, - tariau. - G al perduotumėte jam ragelį... je i­
gu jis dar pastovi ant kojų.
- Jis neturi apie ką su jum is kalbėti!
- Gerai, • nuolankiai atsakiau. - Tada perduokite jam kai ką mano
vardu. Paklauskite, ar ne per seniausiai jis kartais nebuvo susitikęs su
Frederiku Randolfu III? Jeigu atsakys •ne, pridurkite, kad aš dėl to visai
nesistebiu, nes manau, kad Randolfas miręs.
Penketą m inučių vyravo tyla.
- Jūs visai pakvaišote! - burbtelėjo ji. - Peteris nepažįsta žmogaus
tokia pavarde.
- Patarkite •tegu paklausia Karenos Vanosos.
• Gerai, pasakysiu.
---------------------------------------------------------------- 41
• Puiku. A r neatsisakėte teatro po vakarykščio spektaklio?
- Nesuprantu, apie ką jū s kalbate, • burbtelėjo ji.
•A š pamaniau, kad jū s pasirinkote naują, akrobatinės šokėjos kar­
jerą, - tariau be galo susižavėjusio žmogaus balsu. - Tas vaidinim as ant
sofos... tokios kojelės... Jūs padarėte didelį įspūdį!
K u rį laiką spaudžiau prie ausies ragelį, mėgaudamasis garsų ka­
valkada kitame laido gale. Matyt, N in a Nort ragelį ne pakabino, o sudaužė
į sieną. A š tingiai žiūrėjau pro langą ir džiaugiausi ramybe. Jeigu mano
įtarim ai dėl prievartinės Randolfo mirties ką nors suneramins, tas kai
kas tuoj im s veikti, nesvarbu kaip. Pirmą kartą gyvenim e pastangos pa­
virsti gudriu indusu galėjo mano egzistavimą padaryti šiek tiek pikan­
tiškesnių.
Valandą pameditavęs, įsitikinau, kad mano teorija naudos neduo­
da. Prisipyliau dar vieną stiklinaitę. A r nevertėtų anksčiau atsigulti, nes
kitaip dar iššoksiu pro langą ir užsimušiu. N uo tokių m alonių svarstymų
mane atitraukė durų skambutis. A kim irką apm iriau nuo sąmonę užtem-
džiusio vaizdinio: dvi dienas švinkęs, už durų stovi Frederiko Randolfo
III lavonas ir reikalauja teisingum o. Bet sveikas protas nugalėjo. G a l­
voje ėmė suktis m intis: o gal tai kordebaleto artistas Folis-Beržaras, Pa­
ryžiuje gyvenančio dėdės dovanėlė, atsiųsta viengungių Šventės proga?
K a i atsim iniau Prancūzijoje neturįs gim inių, jau buvo po laiko - aš ati­
dariau duris.
- Tai jūs, jū s dėl visko kaltas! - šaukė užkim ęs balsas. Paskui aštrus
rankinės užtrauktuko kamputis taukštelėjo man per nosį, ir šviesiaplau­
kis vulkanas įsiveržė į butą.
A š ją pavijau tik svetainės vidury. Įkaitusi lava sruvo jos skruos­
tais, m ėlynos akys svaidė žaibus, tiksliau sakant • šitą vėliau supratau •
žaibavo tik viena akis. K ita buvo pusiau primerkta, užtinusi, melsvo ra­
tilo apsupta.
- K ad jūs sudegtumėt! - j i pakėlė savo rankinuką, aiškiai ketin­
dama dar kartą mane pašventinti. Spėjau nutverti už rankų ir švelniai
šūktelti. Smogiamasis ginklas iškrito ant grindų. - Bjaurus gyvuly!
Sm ailia batuko nosim i j i spyrė man į k elį - lyg žaibas trenkė.
- E i! Ram iau! - paskubom atsitraukiau. - K o kie čia dar cirkai?
- Niekšas! Gyvatė! Jūs sugadinote mano gyvenimą!
Ji užspringdama ėmė žiobčioti. Šią trumpą akim irką aš galėjau ja
pasigėrėti. V ilk ė jo gražų žalios spalvos m edvilninį berankovį paltą, pla­
tų sijoną puošė smulkūs balti kuteliai. Siuvėjas, matyt, savo kūrinį sky­
rė kokiai spirgei ir jau niekaip neįsivaizdavo, kad j į vilkės storulė N ina.
42 ----------------------------------------------------------------
Ž io ja m i pasakyti komplimentą, bet N in a jau spėjo atsigauti ir puolė ma­
ne su nauja jėga.
• Prakeiktas m elagis! - siautėjo ji. - Bjaurybė! A š jum s parodysiu,
kaip brautis į m ylinčių žm onių tarpą ir luošinti jų gyvenimą!
Ji apsižvalgė. A n t žemo staliuko prie sofos išvydusi afnkietišką
statulėlę, sveikoji akis užsidegė.
- A š užmušiu jus! - šaukė j i, dramatiško pykčio draskoma. - A š
tuoj pat jus užmušiu, praskelsiu makaulę! Irjūsų smegenų likučiais pašer­
siu Centrinio parko antis. • Jos sveikoji akis spinduliavo žm ogžudiško
įniršio liepsna. N in a puolė prie staliuko.
Statulėlė buvo iškalta iš juodo akmens. A š pamaniau - gana vieno
smūgio į galvą, ir j i įgyvendins savo nuostabiai sumanytąją programą.
Nedelsiant reikėjo pastoti kelią, nors man patiko pažaisti. Puoliau pas­
kui ją, bet pamiršau vieną detalę - kilim o kraštą. Žengęs du žingsnius,
susipainiojau tame prakeiktame kilim e ir išsitiesiau kiek ilgas, o griūda­
mas dar spėjau stuktelti galva į jo s k elį. M an pasirodė, kad galvoje ėmė
siausti m ilijonai baltų rutuliukų. V isa kita buvo kažkokia sunkiai apsa­
koma garsų ir vaizdų maišalynė - tokį pat neapibrėžtą įspūdį man paliko
raketos paleidimas Kenedžio iškyšulyje, kai, g ailiai ir šaižiai švilpdama,
ji lėkė į stratosferą. M an kapstantis iš kilim o, nugriaudėjo baisus trenks­
mas. “ Šovė ir nepataikė”, - dingtelėjo. Šūvis nuaidėjo pačiam svetainės
vidury. Atsargiai pakėliau galvą, norėdamas pamatyti kaip beatrodo mano
kambarys.
O N ina, padariusi pavojingą piruetą, karojo ant sofos galva žemyn.
Jos ilgos nuogos kojos man pasirodė tokios pat nuostabiai gražios, kaip
ir aną kartą, o siaurutės žalios kelnaitės puikiai derinosi prie baltų nčri-
nukų, virpčiojančių apie šlaunis. Sutrikęs pašokau ir priėjau prie sofos.
Pagaliau suvokęs, kas atsitiko, padėjau N in a i atgauti norm alią pozą.
Sunku apsakyti jos veido išraišką. Nebent būtų galima palyginti su
Napoleono po Vaterlo mūšio. Ji atmetė nuo kaktos plaukų sruogą ir,
sveikąja akim i išvydusi padurkų papuošimus, įnirtingai ėm ėjuos tam­
pyti, nesuvokdama ant jų sėdinti. Suknelė nepasidavė, ir j i metė šį užsi­
ėmimą, o aš turėjau galim ybę vėl ja pasigrožėti. Paskui N in a neskubė­
dama atgniaužė rankas ir papylė ant žemės baltuosius karoliukus. N er­
vingai sukikenusi, j i užsimerkė ir ėmė belsti kojom is. A š nesukau gal­
vos dėl apačioje gyvenančio kaim yno, bet buvo gaila parketo, kaštavu­
sio didelius pinigus. Pakėlęs ją, užsimečiau ant peties ir nunešiau į vo ­
nią. N ina rėkė, bet aš, nekreipdamas nė mažiausio dėmesio, iki galo atsu­
kau šalto vandens kraną ir pakišau ją po čiurkšle. Pamažu N in a nutilo ir
_____________________________________________ 43
žiobčiojo nebeatgaudama kvapo. Vandenį užsukau po kokios minutės.
• V is i rankšluosčiai švarūs, - pavaizdavau uolų šeim ininką. • Pra­
šom jaustis kaip namie.
Uždaręs duris, grįžau į svetainę, paruošiau du didelius stiklus kok­
teilio, užsirūkiau ir laukiau. Po penkių m inučių tarsi išgirdau m elodingą
nematomų gitarų skambesį negyvenamoje saloje. Atsigręžęs išvydau bal-
taodę indėnę su trumpute pareo. Ji siūbavo šokio ritm u ant mano pirkios
slenksčio. Pareo - šiuo atveju mėlynas rankšluostis, • mazgu suveržtas,
vos laikėsi po pažastimi. N in os judesiai buvo lėti - šito reikalavo ir jo s
kūno sudėjimas, ir baimė pamesti lengvąjį drabužį. Su kiekvienu jude­
siu virpčiojant putliom s krūtims, rankšluostis slydo vis žemiau. Jai nuo­
lat tekdavo paveržti mazgą, ir šis paprastas gestas kėlė nemaža prob­
lem ų, nes pareo tesiekė tik šlaunis, o atsilaisvinęs mazgas galėjo būti
stichinės nelaimės priežastim i. T ie sulėtinti judesiai buvo be galo pa­
trauklūs, gal net patys patraukliausi, kokius tik kada mačiau. N ina ne­
skubėdama, bet atkakliai ėjo prie sofos. G alų gale pasiekusi tikslą, at­
sargiai atsisėdo. Stipriai suglaudė kojas ir pažiūrėjo į mane.
- T ai likim as, - suburbėjo ji. - Lem tis nepanoro, kad jus užmuščiau.
K aip manote, ar būčiau užrūstinusi likim ą, jeig u būčiau jus nudobusi?
• L ik im ą - nežinau, bet mane - žinom a! - Su kokteilio stiklais at­
sisėdau šalia jos.
• Imkite, išgerkite.
Ji vienu mauku pusę nugėrė, tarsi tai būtų sirupėlis, o ne stiprus
skočas, kuriam e dar net ledas nespėjo ištirpti. Paskui pakėlė į mane sva­
jingas akis.
• G alite džiaugtis, jum s padedant, aš susigriebiau plaučių uždegi­
mą, - papriekaištavo.
- T a i vis geriau už elektros kėdę, kurion jū s taip atkakliai veržėtės.
•Jūs sugadinote mano gyvenimą, - j i vėl ėmė priekaištauti. - Suga­
dinote sveikatą, sudraskėte suknelę! Eikite velniop! A š neapkenčiu jū ­
sų, Deni B oidai!
• Sutinku, kad sugadinau jum s sveikatą, sudraskiau suknelę ir taip
toliau, bet kažin kaip galėjau sugadinti gyvenimą?
- A š bijau ir prisim inti vakarykštę dieną, - karčiai tarė ji. - Jūs niek­
šiškai, iš pasalų užpuolėte Peterį. O kas dėjosi, kai išėjote! Peteris nenorė­
jo tikėti, kad jus mačiau pirm ą kartą. Jis manė • esate mano m eilužis ir
atėjote pas mane, turėdamas vienintelį tikslą - j į pažeminti. M es pešė­
mės kaip katė su šunim i, k ol jis užm igo ant sofos...
- A n t sofos, susirietęs į klaustuką? - džiūgavau aš.
44 ----------------------------------------------------------------
- Rytą, kai atsikėliau, jis jau buvo išėjęs, - tęsė, nekreipdama dėme*
šio j mano reakciją. - G rįžo tik vakare apie septintą. Jo nuotaika buvo
pasitaisiusi ir viskas vėl turėjo kuo geriausiai klotis... K aip tyčia tuo
metu jūs paskambinote ir liepėte jam pasakyti kažkokią nesąmonę be
pradžios ir be galo!
• O kas buvo p o to?
• Jis kone pasiuto! L y g būčiau pasakiusi, kad jis vaidina kaip bat­
siuvys. Peteris įniršęs puolė mane. Šaukė kiek išneša: visos blondinės -
gyvatės. K ad aš ne tik turinti m eilužį, bet ir dalyvaujanti sąmoksle prieš
jį. Apvertė aukštyn kojom visą butą, o kai sudaužė gražiausią vazą, ma­
ne ištiko nervų priepuolis. Tada, •N in ai užtraukė kvapą, - jis tvojo man!
Pargriuvau, o kol atsigavau, jis spėjo lagaminan susidėti savo daiktus ir
jau buvo beišeinąs. Pasakiau - tegu niekada nebegrįžta, o jis atsakė •
nesirūpink, mano kojos daugiau niekad čia nebus. Ir pridūrė, kad aš ga­
lin ti pasakyti savo m eilužiui jo vardu, jo g jis kreipsis į įtakingus drau­
gus ir jeigu jūs nepaliksite manęs ramybėje, tai verksite krokodilo aša­
romis! Ir išlėkė ly g kulka. Supratau jau niekada jo nebepamatysianti. Ir
vis per jus! Jūs sugriovėte mano gyvenimą, tai nutariau tuo pačiu atsi­
mokėti • sugriauti jūsų gyvenimą! Štai kodėl atėjau... ketinau užmušti...
A š maniau... O , dabar ir vėl viskas susijaukė...
Ji virptelėjo. A š skubiai vėl pripyliau stiklinę.
• A čiū . - Ji užsivertė ir pusę nugėrė. - Matote, aš visai nebenoriu
gyventi, - murmėjo. - Negana, kad Peteris mane paliko visiem s laikams,
dar veidą subjaurojo. Sakykite, ar kada regėjote gražią blondinę stikline
akimi?
- T ai tik mėlynė. Porą dienų teks panešioti juodus akinius, - sten­
giausi nuraminti.
Ji lėtai palingavo galva.
• Et! M ano gyvenimas baigtas. K as aš be Peterio?
- Jūs Žavi aktorė, blondinė, vėl galinti sutvarkyti savo butą G rin v ič
V iledžo gatvėje ir išsiversti be jo k io sumauto artistėlio, nuolat jus įžei-
dinėjančio, sudaužusio brangiausią vazą...
• ...reikalavusio valgyti pačiu neįtikėčiausiu laiku, - pridūrė ji. -
Dabar aš pati savo likim o šeimininkė. M an nebereikės draskyti akių skal­
bėjoms -jo s niekada neišskalbia m arškinių pagal Peterio skonį. Nebe­
reikės... • staiga j i nutilo ir, akis išvertusi, žiūrėjo į mane. - D eni Boidai!
- išgąstingai sušuko. - A š laisva moteris!
- Teisingai, - pritariau.
-------------------------------------------- --- --- ------------ - 45
- Jau nebeprivalau užsidariusi sėdėti, laukti jo ir spėlioti, kokios
nuotaikos ateis! Panorėjusi be jok ios baimės galėsiu gultis su veido kau­
ke. Tai nuostabu! - Ji ištuštino stiklinę ir įbruko m an. - Išgerkime, at-
švęskime!
- G erai sakote, - paklusniai tariau. - K o l kas sėdėkite įsikibusi so­
fos ir nesistokite. A š nenoriu, kad prasiskeltumčte kiaušą...
- A lko h o lis... manęs nė kiek neveikia... nė kiek! - įtikinėjo N ina. •
G a liu išgerti kad ir dešimt stiklų, ir nieko nejausiu!
A š tik vos vos šliukštelėjau ant ledo viskio, prip yliau stiklinę van­
dens ir padaviau. N in a gurkštelėjo, susiraukė ir pervėrė mane smerkian­
čiu žvilgsniu. • K ą sugalvojote, D eni Boidai? - piktai paklausė. K oktei­
lis triskart stipresnis už aną.
- A tleiskite, bet sakėte, kad mes turį atšvęsti...
- Teisybė, - šypsodamasi sušuko j i. • Išgerkime už laisvę!
Ji kilstelėjo stiklinę. Rezultatu galėjau tuoj pat pasidžiaugti: led i­
nis skystis šliukštelėjo per kraštus ir tekėjo grioveliu tarp jo s krūtų. Be­
matant prasidėjo grandininė reakcija: iš pradžių tik cyptelėjo, bet tuoj
šis garsas transformavosi į nenumaldomą kudakavim ą, paskui j i ėmė
rangytis ir, žinom a, mazgas po dešiniąja ranka atsirišo. Improvizuotasis
pareo netikėtai atgavo savo pirm ykštę funkciją... ir N in a lik o nuoga ik i
pusiaujo.
- U ž laisvę! • linksm ai pakartojo ji.
N et nepastebėjusi, kad, skelbiant šį tostą, krūtys spurdėjo lyg gy­
vos, N in a godžiai prispaudė stiklinę prie lūpų.
A š žiūrėj au į švelnų krūtų bangavimą ir karingai virpčiojančius ko­
ralinius speniukus. Gero išsilavinim o liku čiai vertė mane ką nors pasa­
kyti, tikriausiai aš turėjau taktiškai atkreipti jo s dėmesį į tai, kas atsiti­
ko, bet gerklę tarsi paraližavo, ir aš negalėjau išspausti nū vieno aiškaus
žodžio, tik niekingai kiurksojau. T u o metu N in a ly g ir siusigriebė, kad
kažkas ne taip. Liovėsi Čiulpusi kokteilį ir, nuleidusi akis, atsigręžė į
mane. Jai užėmė amą. Po valandėlės, mandagiai šypsodamasi, paklausė:
- G a l jū s įsivaizduojate, kad pirm ą laisvą naktį aš noriu atšvęsti su
jum is, a? - j i m irktelėjo sveikąja akim i. - Manote, pu lsiu į jūsų glėbį
vien todėl, kad mano suknelė ir v is i k iti rūbai šlapi, ar ne? Manote, man
neužteks drąsos išpulti nuogai į Centrinį parką ir susistabdyti taksi, a?
Manote, aš neturiu išeities ir esu priversta praleisti naktį čia, su jum is?
Kertu lažybų, jū s manote, kad aš tik to ir laukiu!
- A š... kha! • Ėm iau kosėti. - N e, aš... e...
4 6 ----------------------------------------------------------------
Ji atsargiai padėjo tuščią stiklinę ant žemojo stalelio prie sofos,
atsuko man nugarą, ištiesė kojas ant pagalvės, o galvą padėjo ant mano
kelių. A b i akys - plačiai atmerktoji m ėlyna ir juodoji po ištinusio ant­
akiu - jsispitrėjo į mane. Paskui j i paėmė mano rankas ir stipriai pri­
spaudė prie savo krūtinės.
- A š prisipažįstu jum s, D eni B oidai, - sušnibždėjo taip tyliai, kad
vos girdėjau. - Jūs absoliučiai teisus!
• Iš tikrųjų? - paklausiau gražiu kastrato balsu.
• Dabar aš laisva moteris, - užsisvajojusi kalbėjo ji. - Tu riu laisvę
rinktis. Pirm ai nakčiai aš pasirenku jus... bet galbūt ne kitoms naktims.
A š turiu laisvę rinktis ir... o-lia-lia! Kodėl šituo nepasinaudoti? Saky­
kite, argi tai nenuostabu?
- Ir dar kaip! Bent jau šį vakarą, - sutikau aš.
N ina iškėlė: rankas, apkabino mano kaklą ir prisitraukė prie savęs.
Jos putli apatinė lūpa sėkmingai pakeitė visus pasaulyje egzistuojančius
magnetus. A š nebūčiau prieštaravęs net ik i savo gyvenimo galo lik ti
prirakintam prie jo s lūpų, bet staiga N in ėmė kandžiotis. A š atšlijau ir
sublioviau iš skausmo.
- Atleisk, D en i, - padrikai kalbėjo ji. - M atyt, nežinojai, kad gauruo­
tas rankšluostis kutena! G u liu ant jo kaip ant grotų!
Ji nuleido nuo sofos kojas ir atsistojo. Rankšluostis nukrito ant grin­
dų, ir mano gerklę vėl paraližavo.
• Eim e į m iegam ąjį, Deni, - N in a nešvankiai pasikasė užpakalio
apskritimą. - A tm in k mano žodžius - niekad nepirk m edvilninių apa­
tinių baltinių!
• T ik slą m es pasieksime tik perėję plačiausią kambarį, - tariau. -
Nenoriu, kad pavargtum.
Nutaisęs ryžtingą regbio žaidėjo miną, pašokau nuo sofos ir ranko­
mis apkabinau savo lemtingojo prizo keliukus. Švelniai ją paguldžiau
ant peties ir nužingsniavau.
• D eni B o id a i! • šaukė j i visu balsu. - Jeigu vėl mane k iši po šaltu
vandeniu, aš ta ve užmušiu!
• Š į kartą bus kur kas m aloniau, • nuraminau, pasukdamas į m ie­
gamąjį.
• T ai gerai, - pasilenkusi prie pat ausies, dusdama šnibždėjo ji. -
Mane vis dar kutena. B ū k geras, pakasyk!
- Š į darbelį mes atliksim e, laikydam iesi “Nam ų ruošos taisyklių,
 _________________________________________ 47
^
derinant malonumą su naudingumu” .
- Puiku, - murkė ji, - nors kalbi ne apie tai, ką aš turėjau galvoje,
prašydama tavęs šitos paslaugos. Bet gal bus dar įdom iau!
- Įdomumas tik prasideda, - pasakiau, atsainiai mesteidamas ją į
lovą.
Ji išsitiesė, atsivertė ant nugaros ir gosliai pažvelgė į mane.
- O -lia-lia, - tarė virpančiu balsu. • Pirm ą kartą gyvenim e m ylė-
siuos su poetu.
48

5 skyrius

Stebėjau N in ą, tepančią jau nežinia kelintą riekę, ir nebegalėjau

susilaikyti nešuktelėjęs:
- D ar niekad nebuvau sutikęs žmogaus, iš ryto taip daug valgan­
čio! Kada valgei paskutinį kartą? Praėjusią žiemą?
- T ai vis per tą nakties gimnastiką, - atsakė, kruopščiai kramty­
dama. - K o stebėtis, m eilė man sukelia apetitą... A š visuom et šitą sa­
kiau!
- E s i graži, žavinga, jaudinanti, - burbėjau, - bet šįryt kalbi labai
proziškai. Reiškim e temą.
• Gerai, - guviai pritarė ji. - A p ie ką nori pasikalbėti?
- A p ie Peterį Pelį.
Ji kone pasiuto.
- Niekada neištark jo vardo man girdint!
Kupinas geriausių norų, tariau:
• Tai pradėkime nuo kito galo. A r seniai pažįsti Šarlį Vanosą?
Suraukusi kaktą, N in a stengėsi prisim inti.
•Beveik metai. M es suruošėme šiokį tokį pobūvėlį, ir vienas va ik i­
nas j į atsivedė.
- Vienas vaikinas?..
- Taip... Y ra čia tokia b ičiu lių kompanija. Daugiausia plevėsos. A š
juos pažįstu iš m iuzikholo laikų. O , kaip seniai ten šokau! - skubiai pri­
dūrė. - Dabar jau esu tikra aktorė.
- Be abejo, - dėl viso pikto mandagiai pagyriau.
- Šarlio aš nelaikiau plevėsa... na, ne visai tikru plevėsa, bet vis
dėlto labai nustebau, sužinojusi, kad jis vedęs. Paskui Vanosa pakvietė
mus į vakarėlį, ir toji mergužėlė, Karen a, begėdiškai ėmė m eilintis Pete­
riui, ir dar mano panosėje! Tas vargšas idiotas Šarlis sėdėjo kampe, nu­
taisęs kvailąm iną, ir ramiai sau lenkė stiklą po stiklo. Atsim enu, Peteris
ištisas dvi dienas nepravėrė burnos! Na... - j i patenkinta gūžtelėjo pe­
čiais, - dabar viskas baigta!
- K aip manai, ar Peteris m iegojo su ja?
 --------------------------------------- -------------------------- 49
- Neabejoju! - viauktelėjo N ina. - Bet vėl grįžo pas mane... kaip
visuom et
- G al žinai, ar jis m iegojo ir su tokia Džeine Randolf?
Ji liūdnai pažvelgė į mane.
- K u o mane laikai? G a l m anai, kad aš visuomet j į kamantinėdavau
po k elių dienų pazyliavim o ir užsirašydavau į knygutę?
- Nežinau. Manau, galbūt..
- N e! - N in a vėl piktai žvilgtelėjo. - Randolf! Kas tai per paukš­
tytė?
A š bandžiau paaiškinti:
- T ai moteris, kurią labai gerai pažįsta ir Šarlis, ir Karena Vanosa.
Paprasčiausiai paklausiau, gal atsitiktinai...
- O kodėl jų pačių nepaklausi? - suvapėjo ji. - Neabejoju, jeigu tik
ją pažįsta, tai m ielai papasakotų.
- A š jų nerandu... nei vieno, nei kito. K iek kartų jau skambinau -
vis atsiliepia ta asilė kambarinė ir man sako...
- ...jie išvažiavę ir tikriausiai grįš tik po mėnesio. Arba kažką pana­
šaus? - N in a pergalingai nusišypsojo. - K a i mes pas juos pietavome,
Karena prasitarė, kad tuos kambarinės žodžius jie įrašę į juostelę ir kar­
tais, nenorėdami, kad juos trukdytų, jie paprasčiausiai prie telefono pri­
jungtą magnetofoną. O , aš maniau, kad privatūs detektyvai yra gudres­
ni!
• Vadinasi, visą šį laiką jie _
Suskambo telefonas. Nuėjau į svetainę ir pakėliau ragelį.
- M isteris Boidas? - Balsas buvo mandagus, truputį gailus. - Č ia
Šarlis Vanosa. Tikiu o si, mane prisimenate?
- T o tik trūko, kad pam irščiau! - išspaudžiau pro sukąstus dantis. -
Jūsų ieškodamas, aš praradau daug laiko, Šarli. Jus rasti man jau tapo
fiks idėja.
- Iš tikrųjų? K aip m alonu girdėti, misteri B o id a i! - Jis, regis, kalbė­
jo labai nuoširdžiai. - A r nesutiktumėte man padaryti paslaugą? Žinau,
esate labai užimtas, bet ar negalėtumėte užsukti pas mane?
- A š būsiu pas jus po pusvalandžio, tik pasistenkite bent trumpam
atplėšti kambarinę nuo telefono, nes nebus kam atidaryti durų.
- Jūs kalbate apie Bertą? - išgirdau mandagų krizenim ą. - Jos jau
nebėra, misteri Boidai. Buvau priverstas ją atleisti, misteri Boidai... K aip
tik jūsų vizito dieną! Ji išlakė geriausio hereso butelį! A š nepriekaištau­
davau už išgėrimus, bet, matote, ja i nebeužteko paprasto raudono vyno!
Po pusvalandžio, puiku, m isteri B oidai! Esu be gido dėkingas!..

4. 2350
50 ----------------------------------------------------------------
Jis padėjo ragelį. A š nuėjau pas N in ą į virtuvę - j i kaip sykis ruošė
sau naują užkandį. Švelnioji būtybė, regis, pasišovė nesustodama val­
gyti visą dieną.
- Tu riu eiti, •tariau. - Pasistengsiu šiek tiek atstatyti privataus sek­
lio reputaciją. Jeigu taip mėgsti kim šti į pilvą, tai žinok: mano kredito
sąskaita • užkandinėje už gatvės kampo.
- N ebūk šiurkštus! - j i buvo prisigrūdusi pilną bum ą ir aš vargiai
supratau, ką tarškia. - T u dėl visko kaltas! E si toks stiprus! Sakyk... - j i
nurijo kąsnį, ir jo s kalba pasidarė aiškesnė, • gal jau N ort-Boido meilės
pabaiga? G al nori sprukti, šitaip mane paguodęs, o iš tikrųjų - palikti
alkaną? O gal mes dar pasimatysime? Sakysim , čia, jeigu aš palaukčiau,
kol grįši?
- Labai džiaugčiausi, je i parėjęs tave rasčiau, • atsakiau.
N ina pažiūrėjo į savo drabužius ir sunkiai atsiduso.
- Tu riu pareiti namo ir persirengti. M atai, iš šios suknelės teliko tik
skutai.
- Ji man patinka. Velnioniškai smagi... V isur persišviečia!
- Jeigu nori pasakyti, kad aš pastorėjau, tai už tokius žodžius šliukš­
telėsiu tau į veidą kavos likutį!
- Ir visam gyvenim ui padarysi mane invalidu! - atsidusau. - Iki pa­
simatymo, mano m ieloji... ir dosnioji drauguže!
Ji čiupo kavinuką, bet aš spėjau išdumti pro duris.
Po dvidešim ties m inučių stabtelėjau prie beveik jau pažįstamo na­
mo Šešiasdešimt septintojoje gatvėje. Bertą pakeitė liokajus, pamaniau,
kai duris atidarė vaikinas. Tačiau jis nevilkėjo dryžuotos liemenės, kor­
poracijos firm inio drabužio. Šiek tiek aukštesnis negu vidutinio ūgio,
aštrius kaulus išryškino blyškiai žydro šilko tviskantis itališkas kostiu­
mas. Kaklaraiščio smeigtukas su perlu. Nėriniuotuose marškinių ranko­
galiuose, išlindusiuose per gerus du colius, žybčiojo solidaus svorio,
bet gana absurdiški dramblio kaulo segtukai su safyrais.
- Kas? - paklausė jis aukštu slopiu balsu. Ilgos užlinkusios blaks­
tienos tingiai lapsėjo, drėgnos rudos akys žvilgėjo kaip išgąsdinto da­
nieliaus.
- A r jūs kartais ne Ninos N ort draugas? - suburbėjau.
• O ! - išgirdau džiugų krizenimą. M anikiūruoti pirštai neramiai su­
krutėjo. - Žavingoji Nina!
- Velnioniškai gundanti! A r pastebėjote?
Taisyklingus jo veido bruožus sudarkė grimasa.
- Jeigu kalbėsime apskritai, grynai materialia prasme, tai aš sutinku.
---------------------------------------------------------------- 51
Bet jos krūtys tokios didelės, kad man tiesiog šlykštu, nors j i, vargšelė,
dėl to nekalta. Juk ne jos kaltė, kad j i moteris, ar ne?
- A š esu Boidas, - pertraukiau jo postringavimus. - Vanosa manęs
laukia.
- Taip, žinom a, - m aivėsi jis . - Šarlis jūsų laukia svetainėje. Prašom
užeiti, misteri Boidai. Beje, aš esuRodnis Martinas. - Jis ištiesė minkštą
ranką, kuri kibte prikibo prie mano pirštų lyg tižius želatinos gabalas. -
Užeikite.
Jis nužingsniavo pirmas - ant pirštų galų, ištvirkėliška, šokuojan­
čia eisena.
Šarlis Vanosa su stikline rankoje kėpsojo dideliam e krėsle. D ar vie­
nas tipas stovėjo atsišliejęs į palangę - tikras raumenų kalnas, aptemptas
elegantišku kostiumu. K o k ių keturiasdešimties metų. A kys pilkos, to­
kios pat spalvos trumpai kirpti plaukai. Sprendžiant iš veido išraiškos,
protingas, atsargus ir, be abejo, pavojingas. Rodnis Martinas priklausė į
akis krentančių žm onių kategorijai, šis tipas buvo visai kitoks.
Šarlis Vanosa pasisveikindamas sunkiai kilstelėjo ranką.
• Labai malonu, kad taip m ik liai atėjote, misteri Boidai! • Jis paro­
dė tipą prie lango: - Pristatau jum s Doną Lečerą, vieną geriausių savo
draugų! Su Rodniu jau susipažinote.
- Sveiki! - rūsčiai metė Lečeras ir vos vos linktelėjo.
- Manau, bus geriau, je i be ceremonijų vienas kitą vadinsim e var­
dais, - Šarlis atmetė galvą, tarsi šitaip pabrėždamas tariamų žodžių svar­
bą. - Norėčiau, kad mūsų pokalbis būtų draugiškas ir atviras. A r sutin­
kate, Deni!
- Sutinku.
- Puiku. - Jis nusišypsojo, tarsi reikšdamas man begalinį dėkin­
gumą. - A š jaučiu - mes tapsime draugais, kai tik išsiaiškinsim e tą kvai­
lą nesusipratimą.
-Nesusipratim ą?
- Esu įsitikinęs, viskas paaiškės per keletą m inučių, D eni, - švytė­
damas tarė jis . - Viskas atsitiko tik dėl to, kad aš neperpratau jūsų pro­
fesinio kodekso.
- K o k io kodekso? • burbtelėjau.
- N a... - Jis m aldaujančiai pažvelgė į šimpanzę išsišovusiais kau­
lais. - Paaiškink, Rodni.
M ažoji beždžionė nuolankiai suspiegė:
- T u baisus žmogus, Šarli. - Jis prunkštelėjo. - K ą apie mane pama­
nys Denis, jeig u įsikišiu į jūsų reikalus? A k ! B e t., jeig u šito nori... -
52 ----------------------------------------------------------------
Ilgos lenktos blakstienos provokuojančiai suvirpo. - Apskritai, viską ga­
lim a reziumuoti vienu klausim u: Šarlis nori žinoti, kodėl jū s visą laiką
keičiate klientus?
- Šarlis pasamdė mane, kad suieškočiau jo žmoną ir ją įkalbėčiau
grįžti į šeimos žid in į, - ramiai tariau. - Praėjus keliom s valandoms, jis
manęs atsisakė, nes paskambino jo žmona ir pasisakė grįžtanti. Šarlio
čekis lik o neapmokėtas, taigi jis liovėsi buvęs mano klientas nuo tos
minutės, kai tik paprašė baigti paieškas. A š jam absoliučiai neskolingas.
- A k , Dieve mano! - Martinas gailiai žvilgtelėjo į Vanosą. - M atai,
šarli, tu privertei mane įžeisti D enį!
- Nenoriu tavęs kritikuoti, • atsiduso Šarlis ir neramiai žvilgtelėjo į
savo mažąjį b ičiu lį. - Bet aš manau, kad tu neteisingai k eli klausim ą. A š
noriu sužinoti, arjis, nepažeisdamas savo profesijos įstatymo, turėjo teisę
apsiimti tarnauti mano žmonai tą dieną, kai dar dirbo man?
- O kur tą dieną aš sutikau jūsų žmoną, Šarli? Filadelfijoje?
- K oks jūs piktas, D eni! - Šarlis tariamai įsižeidė. - Jūs puikiai ži­
note - ne čia esmė. V isa ši istorija buvo sugalvota, siekiant išvengti ne­
malonumų su Peteriu Pelių ir ta idiote N ina! Karena man paskambino iš
Niuporto tuoj pat, kai tik jū s išvykote, ir papasakojo, kas atsitikę. Tai
girdėti man buvo labai nemalonu. Manau, kad jūs vis dėlto pažeidėte
profesinį kodeksą, D eni. Taigi... aš... taip! A š reikalauju - pasiaiškin­
kite!
- Pirmiausia papasakokite man, kur dingo lavonas, Šarli, - m alo­
niai pasiūliau. •T ai labiausiai jaudinantis šios istorijos epizodas.
- Lavonas? - Jis kone pašoko. - K oks lavonas?
- Lavonas dingo iš Niuporto vilos, kuri nepriklauso Karenai, - ta­
riau, pabrėždamas kiekvieną žodį. - Beje, apie dingim ą... K u r dabar jūsų
m ieloji antroji pusė?
Jis nenatūraliai gūžtelėjo pečiais.
•Dievas težino! Bet nenuklyskite į lankas, Deni. Papasakokite apie
lavoną.
- A š mačiau • jis tysojo ant kilim o svečių kambaryje. Vakar vėl
apžiūrėjau vilą - lavonas išgaravęs. Manau, jūs ir Karena žinote, kur jis
dingo... Norėjau tuoj pat pasikalbėti su jum is, bet pastaruoju metu nie­
kaip negalėjau rasti.
• Todėl jūs ir parsisamdėte naujajai klientei, D eni? - jis priekaiš­
taudamas palingavo galva. - M atyt, jum s velnioniškai reikia pinigų...
Tai vienintelis paaiškinimas. T aig i, kiek jūs norite?
- K ad pam irščiau lavoną, kurį radau antradienį ir kuris dingo tre­
čiadienį?
---------------------------------------------------------------- 53
- Ten nebuvo jo k io lavono, - pavargusiu balsu įtikinėjo jis. - Ten
buvo gyvas žmogus, kuris, ju s išvydęs, pabėgo, bet bėgo nepakankamai
greitai. O Karena, norėdama jum is atsikratyti, bematant sukūrė paiką
istoriją ir įtikin o, kad jū s matėte nužudytą Peterį Pelį. Bet tą patį vakarą
įsitikinote, kad jis gyvas ir sveikas, ar ne? - Šarlis pakėlė ranką, tarsi
perspėdamas, kad tylėčiauTnors aš neturėjau jo k io noro ką nors sakyti. •
Kadangi jū s pastaruoju metu visur kaišiojote savo nosį, neabejoju, kad
sužinojote tikrąjį vardą žmogaus, buvusio Niuporte pas Kareną. A tvirai
sakau - je ig u jo vardą pagarsinsite, patirsite didelių nemalonumų. • Iš­
girdau g ilų atodūsį. - D ėl kažkokių priežasčių nepateikėte apm okėjimui
mano čekio. Turbūt supratote, kad tylėjim as, jeigu tai net nevadinsime
paslauga, kaštuoja kur kas daugiau nei tūkstantis dolerių. A š irgi supra­
tingas. A r ne, Rodni? K ie k jū s norite, kad pamirštumėte visą šią istori­
ją? A š turiu galvoje tai, kad pasiunčiau ju s ieškoti savo žmonos ir kad
jos beieškodamas, užtikote Kareną su tuo žmogumi?
- A išk ia i matau - jūs manote, kad aš šantažistas!
- A rg i tai svarbu, D eni? - žiovaudamas tarė jis. - Svarbiausia kaip
nors sutvarkyti šitą nemalonų reikalą. Taig i, kiek?
• Jūs v is užsimenate apie moralę, Šarli, - prim iniau aš. - Tad neįsi­
žeiskite, je ig u ir aš rem siuosi morale. N egaliu im ti nei jūsų, nei jūsų
žmonos pinigų, nes naujoji klientė paprašė manęs surasti jos vyrą. Ir aš
surasiu. A š būtinai turiu rasti lavoną, kuris buvo jum s gerai pažįstama­
me name N iuporte praėjusį antradienį, kai ten gyveno jūsų žmona.
- Renkate klientus kaip rudens lapus, Deni, - ramiai konstatavo Šar­
lis. - K od ėl negalite mesti ir šios paskutinės klientės? Pasakykite savo
kainą. A š tuoj pat išrašysiu čekį ir jum s tereikės tik nueiti keletą šimtų
jardų ir paim ti pinigus. Jokių pastangų, jo k ių nervinių sukrėtimų. N ė
trupinėlio nepakis jūsų fizinė būklė. N ė trupučiuko!
- JŠarli! - draugiškai nusišypsojau aš. - Kalbėkim e atvirai. Jūs man
nepatinkate. M an šlykštūs Žmonės, kurie stengiasi mane m ulkinti. Jūs
apgavote mane, pasaradydamas surasti žmoną, o kai ją radau, j i apgavo
mane. Jūs abudu gana m ikliai sugebėjote paversti mane detektyvu mė­
gėju, o išsilaiko tik šio amato profesionalai. Todėl sakau: jū s neturite
tiek pinigų, kad mane nupirktumčte.
- Penki tūkstančiai, Deni? G al tai atstos balzamą jūsų sąžinės žaiz­
doms? Penki tūkstančiai dolerių už dykinėjimą. Nejaugi spjausite į to­
kią sumą?
• A š kitaip pelnysiu šią sumą, nors laukia nemalonus darbelis.
Jo akys apsiblausė.
54 ----------------------------------------------------------------
- A r tai paskutinis jūsų žodis, D eni? A r šis sprendimas - galutinis?
-Neabejokite!
- K a ip jūs apsunkinote mano gyvenimą, sakyčiau, j į tiesiog sumai­
tojote. Juk man šlykščiausią - fizinė prievarta!
• A r ketinate mane prilupti, Šarli? - šyptelėjau. - Vargu ar suge­
bėsite...
Ir tuoj nutilau. Kažkas įsibedė į mano šonkaulius. Pasukau galvą ir
išvydau Lečerą, stovintį šalia su automatiniu revolveriu rankoje.
• U žsičiaupk, beibi, - ramiai tarė trečiasis niekšas. - Tuoj Šarlis
nulems tavo likim ą.
Vanosa gurkštelėjo iš stiklinės. G ilio s raukšlės išvagojo jo kaktą.
K a i jis pakėlė galvą, veidas buvo be galo patetiškas.
- K a ip apmaudu! - dustelėjo labai sielvartaudamas. - Stengiesi būti
žmonėms malonus... U ž nieką siūlai solidžią sumą... O jie?
- Jie kanda į m aitinančią ranką, - paniekos kupinu balsu įsiterpė
Rodnis Martinas. - O dabar, kad ir kas atsitiktų, tegu Boidas pats save
kaltina!
Liūdesys apgaubė Vanosos akis.
•M an be galo šlykšti fizinė prievarta! - vis kartojo jis. •Uždarykite
jį rūsyje, Donai. Tegu ramiai apsvarsto situaciją.
- Girdėjai, ką pasakė Šarlis? - kad geriau suprasčiau, Lečeras spus­
telėjo revolverį tarp šonkaulių. • Pirm yn, Boidai!
- Žinom a, • tariau nervingai, - jeig u įrėmėte tą patranką, turiu dary­
ti, ką liepiate.
Jis nusižvengė:
- B ū k geras berniukas ir klausyk • ir tau nepadarys nieko blogo.
M es perėjome holą, virtuvę. Durys į rūsį buvo atdaros. Žengiau ant
viršutinio laiptelio ir sustojau.
- Pirmyn! - įsakė Lečeras.
•Tamsu. A r ten nėra šviesos?
- Nežinau, - niūriai atšovė jis. - Bet dėl tokio apgailėtino tipo kaip
tu, deginti elektrą nėra reikalo.
- Klausykite! - atsigręžiau baisiausiai persigandęs. - A š sergu klaus­
trofobija. Pabuvęs tamsoje penketą m inučių, aš išprotėsiu. Maldauju,
uždekite šviesą!
Jis vypsodamas nužvelgė mane, ir jo akys tapo ledinės.
- G al Šarlis įsakys toje skylėje tave palaikyti kokias tris dienas,
Boidai. K ą tada pakukuosi? Ir tamsoje!
A š suvaitojau.
 55
- Prašau jūsų! Puikiai žinau • aš pakvaišiu tame rūsyje!
- Anksčiau šitaip neatsitikdavo, a? - jis vaipėsi lyg sadistas. - N esi-
jaudinx, Jo id a i. Galėsi rėkti visa gerkle kiek tik norėsi. Sienos garsų
nepraleidžia!
• M aldauju jūsų! • dar gailiau suvaitojau. - Nežinote, kokia baisi ši
liga. M aldauju!
Ir puoliau prieš j į ant kelių.
- G erai, gerai, m elskis, - juokėsi jis. - T ik žinok - tai tuščias darbas,
nors man patinka girdėti tavo viaukčiojim ą!
- Nevarykite manęs į tą prakeitą rūsį! - karštai sušukau aš ir, abiem
rankom apkabinęs jo kelius, spaudžiau iš visų jėgų.
- D ieve, -subaubė jis . - Paleisk mane, Boidai, arba aš...
Staiga trūktelėjęs, kilstelėjau j į į viršų. V isa ta baisioji masė per­
lėkė per mane ir nugarmėjo į rūsį, nugarkauliu skaičiuodama laiptelius.
Bato nosim i Lečeras smarkiai nubruožė sm ilkinį, bet šito neėmiau gal­
von, nes m ačiau, - krisdamas jis prisitrenkė kaip reikiant. N et nepasi­
domėjau, ar gyvas, ar tik susižeidęs. Vienu šuoliu įlėkiau į virtuvę, užtren­
kiau duris, du kartus pasukau raktą ir užšoviau skląsčius.
Perėjęs holą, įėjau į svetainę. Šarlis tebesėdėjo krėsle. Martinas sto­
vėjo p riėjo. Iš jo veido galėjai spėti - jis karštligiškai laukė Šarlį paskel­
biant pasaulio likim o paslaptį. M ažąjį niekšą nutvėriau už gerklės bei
klyno ir mestelėjau Šarliui ant kelių. Abudu sustaugė, o Rodnis taip per­
sigando, kad nedelsdamas nusirito nuo draugiškai ištiestų Šarlio kelių ir
šleptelėjo ant grindų. Abudu žiūrėjo į mane tarsi į vaiduoklį.
- O kur Donas? K ą jam padarėte? - subliovė Martinas.
- A š priverčiau jį užkelti kojas už sprando, o kai jis m aloniai įv y k ­
dė, kas liepta, dvilinką įgrūdau rūsin atvėsti, - m ielai paaiškinau. - Ten
jam gera, bet perspėju: jeig u j į ištrauksite, tai turėsite progos patys pa­
tirti, ką patyrė jis .
-A š ...
Švelnusis banditas sunkiai atsiduso ir užsičiaupė. Jis taip prigludo
prie grindi}, tarsi būtų panoręs įsirausti į žemę kaip kurmis.
• Šarli, - be galo m eiliai nusišypsojęs, čiupau Vanosą už striukės
atvartų ir trūktelėjau iš krėslo. - K u r jūsų žmona?
• Atstokite, D eni, - graudžiai meldė jis. - Juk žinote, kaip baisiai
nepakeliu fizinės prievartos. A š...
Atžagaria ranka tvojau per veidą - nelabai stipriai, bet jis suvaitojo.
• Nesiklausote, ką sakau, Šarli, - papriekaištavau. - A š klausiau,
kur Karena?
56 _____________________________________________
- Nežinau. - AS užvežiau per antrą skruostą, ir jis susverdėjo. - Pri­
siekiu, nemeluoju. Jos nebemačiau dvi, o gal ir tris dienas.
- N orite pasakyti, kad j i grįžo tik vienai nakčiai ir tuoj vėl išvažia­
vo?
- Taip. Prisiekiu! Ji...
Kam barys sudrebėjo nuo požem inio smūgio. Supratau: rūsyje už­
darytoji baidyklė iSvengė m irties, kurios jam linkėjau lekiant laiptais.
Juk jis turėjo revolverį, o ginklas jam teikė didelį pranašumą. Naujas
smūgis sudrebino sienas. Tuoj tuoj Lečeras, geisdamas išsilaisvinti, ims
šaudyti į spyną. Supratau - ilgiau gaišti pavojinga. Apgailestaudamas
stumtelėjau Šarlį ir jis nugriuvo į krėslą.
- Iki pasimatymo, Šarli, • burbtelėjau. - A š spjaunu į tavo čekį!
Lėkte perlėkiau holą ir kiek kojos nešė dūmiau į gatvę.
 57

6 skyrius

Po pusvalandžio įpuoliau į savo biurą. Frana Džordan pasitiko mo­

juodama čekiu.
- Matau, turite naują klientę, - sušuko ji. - Garbės žodis, dama klas­
tinga ir nekantri! Jau skambino tris kartus!
- M is is Randolf? - vylingai paklausiau.
- Iš kur žinau! - žalių akių gelmėje sužvilgo šerkšnas. • A r kokia
nepaguosta našlė, D eni? A r pelytė, gyvenanti v iltim i ju s pamatyti?
• K o gero, j i jau iš tikrųjų našlė, tik šito dar nežino. Įsitikinau, kad
tas išgaravęs lavonas buvo visai realus. Ir nuojauta man sako: tas lavo­
nas -jo s vyras. Bet tik tada busiu absoliučiai tikras, kai surasiu. A r j i
paliko savo telefono numerį?
• K iekvieną kartą pasakydavo, - atsakė Frana. - Matote, j i dega iš
geidulio ir nori, kad ją nuramintų įspūdingo p ro filio lovelasas.
- O ko čia stebėtis? - atsakiau be galo rim tai. - Sujunkite mane su
ja. Tuoj kabinete pakelsiu ragelį.
- Jūsų norai • man įstatymas!
A š įėjau į kabinetą ir atsisėdau prie stalo. Bem at suskambo telefo­
nas.
- M isteris Boidas? - išgirdau griežtą Džeinės R a n d o lf balsą. - V isą
rytmetį bergždžiai bandau jum s prisiskam binti.
- Buvau užimtas, - paaiškinau.
- Švaistėte manąjį tūkstantį?
- Bėgiojau jūsų sąskaita, • sugriežiau dantimis. - D ingo ne tik jūsų
vyras, neatsišaukia ir Karena Vanosa.
- A k , kokią painią teoremą jūs rengiatės įrodyti, m isteri B oidai! -
Jos balsas skambėjo sarkastiškai. - Vakar sakiau, kad jie drauge. A ts i­
menate? Jeigu turėtumėte gerą atmintį, šiandien nebūtų tekę tiek bėgio­
ti. Bet palikim e tai. N oriu su jum is pasikalbėti. Telefonu nė už ką! Tuoj
pat atvažiuokite pas mane!
-G e ra i! K u r jūs?
- A š grįžau į Niuportą, • tarė j i v is taip pat nedraugiškai. • Tučtuo­
jau atvažiuokite!
58 ----------------------------------------------------------------
Ir padėjo ragelį. Išėjau pas Franą. Ji žvilgtelėjo į mane begalo abe­
jingai.
- Išvažiuojate, misteri Boidai? K oks užimtas žmogus!
- O jūs - sensacijų ieškanti rudė! K ai būsiu laisvesnis, būtinai su
jumis papietausiu ir dalyvausiu praktinės psichologijos seanse, kuris tę­
sis ik i aušros.
- Kvietim as anuliuojamas! - koketuodama nusišypsojo ji. - V os iš­
girdusi m isis R a n d o lf balsą, tuoj pakeičiau savo sprendimą. U žsiim inė­
kite su ja, tegul j i jum s moka...
- Velnioniškai esu patenkintas, kad priminėte. Taip, pamiršau pa­
klausti, o kokį honorarą ketinote jūs man duoti už tą seansą jūsų bute?
Ji apsižvalgė, neišmanydama, kokiu daiktu atsilyginti už įžeidim ą,
bet aš neverčiau ilgiau sukti galvos, paskubom parodydamas užkulnius.
Pasukęs į Long Ailendo pusę ir per pastarąsias tris dienas trečią
kartą perbildėjęs Taiboro tiltu, pasijutau beveik kaip priem iesčio gyven­
tojas, pasmerktas amžinai važinėti vienu ir tuo pačiu keliu. Artėjo lie­
tus. V irš manęs pakibo rūstūs debesys. Jaučiausi didelio žaidim o wK u r
lavonas?” pėstininku. Apgailėtinu pėstininku, kurį stumdo iš vienos len­
tos krašto į kitą, bet iš to jokios naudos: žaidėjai nežino, kaip likusiom is
figūrom is suregzti kom binaciją ir laim ėti. Juk trūksta svarbiausių figūrų
- Frederiko Randolfo III, Karenos Vanosos, nėra net Peterio Pelio. M a ­
tyt, Manheteno baidyklė ne tik laisvai vaikštinėja ir žudo žmones, bet ir
suryja jų kūnus. Tačiau vargu, ar toji baidyklė - Šarlis. Žinom a, jis •
monstras, bet ne tradicinis. N e jam maudytis kraujuje.
Privažiavus prie Niuporto vilos, dangus siaubingai patamsėjo. To­
kią dieną reikia tūnoti namie, prisiglaudus prie truputį patvirkusios mo­
ters. Gyvenim o drama yra ta, kad malonumus reikia užsipelnyti. N uo­
stabus privataus detektyvo regėjimas - jis apkabina Franą Džordan, ruda­
plaukę merginą žaliom is akim is, aistringai bandančią apšviesti jam pro­
tą, - staiga išnyko. A š palipau priebučio laipteliais ir paskambinau.
M isis R an d olf pravėrė duris, ir, išvydusi mane, m aloniai nusišyp­
sojo. Tai buvo taip netikėta, kad išsižiojęs sustingau lyg stulpas.
- U žeikite, misteri Boidai. - Jos šypsena pasidarė dar mielesnė. -
K aip malonu, kad taip greitai atvykote!
• Iš tiesų? - kvailai paklausiau ir nusekiau paskui ją į svetainę.
• Prašau atleisti už mano kostiumą, - burbtelėjo ji. - Nepakenčia­
mai karšta. Tikriausiai artėja audra. Radijas pranešė - galimas daiktas,
atslinks ciklonas... tas, kuris siautėjo Floridoje prieš dvi dienas.
Iš tiesų, jo s apranga labai tiko tokiai kaitrai. M isis R andolf tiko ir į
____________________________________________ _ 59
viršų sušukuoti plaukai, nes ant sprando krutančios garbanos ją gerokai
jaunino. M audym osi liemenėlė prilaikė mažas, m aloniai apvalias krūtis.
Baltos sportinės, glaudžiai šlaunis aptempusios kelnaitės davė progos
įvertinti lieknų kojų bronzinį įdegimą. Pilkos akys, kaip ir šypsena, spin­
duliavo šilum ą. A š net paklausiau savęs - kokia čia metamorfozė?
• Prašom sėstis, misteri Boidai. • Ji suulbėjo prie pat mano ausies,
ginte gindam a prie sofos. - Tikriausiai nusikankinote. Toks ilgas kelias
ir dar per baisų karštį... Paruošiu ko nors išgerti. - Valandėlę j i mąstė. -
K ą pasakytumėte, je i pasiūlyčiau “ Kruvinąją M eri”?
- Sutinku, - burbtelėjau.
• Puiku! Tikriausiai nebuvote sustojęs papusryčiauti, ar ne? • Jos
balse jutau uolum ą - šitaip m otina stengiasi pasim eilinti dukrai. - M es
truputį išgersime, o paskui, jeigu neprieštaraujate, paruošime kuklius
pusryčius - ką nors iš avokados arba iš jūros gėrybių.
A š rūkiau, nenuleisdamas nuo jo s akių. M ane vos neištiko para­
lyžius, išvydus ištvirkėliškai siūbuojančias šlaunis, ja i einant prie baro.
Tai visai neatitiko įsivaizduotąsias tos visuomenės, kurioje j i sukosi,
elgesio taisykles. M isis R an d olf sumaišė degtinę su pom idorų sultim is,
kokteilį išpilstė į stiklines ir atsisėdo prie manęs ant sofos.
- K ą gi, - j i pakėlė stiklinę, • išgerkime už oro permainas, m isteri...
K aip manote, ar tie sąlygiškumai reikalingi, Deni? - j i nusišypsojo dar
m eiliau. - Prašau mane vadinti Džeine.
- U ž oro permainas, Džeine. - A š pakėliau savo stiklą ir išgėriau. •
Tai kodėl staiga panorote su manimi pasimatyti?
- A p ie tai paskui. - Ji suraukė nosį. - K o l kas pamirškime reikalus,
Deni. A š ja u ja is soti ik i kaklo. Pamirškite realųjį pasaulį. K odėl mums
neatidėjus rim tų reikalų vėlesniam laikui? Sakysim , po pusryčių?
M es išgėrėme po kelis kokteilius, gardžiai papusryčiavome. D žei-
nė vėl netaupydama demonstravo savo žavesį, m aloniai duodama su­
prasti, kad j i - pasaulietiška moteris ir negali manęs apgaudinėti, teikda­
m a tuščių v ilčių , kuriom s nebūtų lemta išsipildyti - susiklosčius tam
tikroms aplinkybėm s, kaip, pavyzdžiui, dabar, j i gali būti pasiekiama.
A š nepuoliau į spąstus ir nesirengiau į juos pakliūti. Po pusryčių Džeinė
man pasiūlė prigulti ant sofos ir pailsėti, bet aš atsisakiau. Jos siūlom a
m eilė m irė lėtai ir skaudžiai. K u rį laiką D žeinė stebėdamasi žiūrėjo į
mane. Jos akys nebeskleidė tiek šilum os, kaip pirma, o po kurio laiko ir
visai užgeso.
- G erai, D eni... - Džeinė, aiškiai nekantraudama, gūžtelėjo pečiais.
60 ----------------------------------------------------------------
- Turbūt negalim a amžinai egzistuoti nerealiame pasaulyje! K ą nauja
sužinojote nuo vakar vakaro?
- M ažai ką. Vakar vakare kalbėjausi su M iurėjum i Anseliu. Jis su­
sirūpinęs ir neišmano, kur galėjęs dingti jūsų vyras, bet įsitikinęs •pasi­
slėpė ne dėl moters. Jis užtikrino mane, kad jūsų vyras nepratęs šitaip
elgtis.
• Hm ! Jūs nepažįstate Frederiko taip, kaip aš! Žinom a, negaliu teisti
iš anksto... D eni, būkite atviras, - jos ranka stipriai spaudė manąją. •
Jeigu manydama, kad Frederikas išdūmė su Karen a, aš iš tikrųjų apsi-
. rinku, tai kokios gali būti kitos prielaidos?
Gūžtelėjau pečiais.
•A š niekaip negaliu įsivaizduoti m otyvų, dėl kurių tokią visuom e­
ninę padėtį užimąs žmogus, kaip jūsų vyras, niekam nieko nesakęs galė­
tų išdumti į Pietų A friką ar į kitą panašią vietą ir dingti be žinios. V ie ­
nintelė išvada - jis dingo ne savo noru.
- Norite pasakyti... - jos balsas suvirpo, - kad j į pagrobė?
• Jis dingo prieš gerą savaitę. N iekas nepasiūlė išpirkti. Labai jau
keistas pagrobimas!
-T a i ką manote?
M an dingtelėjo - lygiai toks pat pokalbis, kaip vakar su M iurėjum i
Anseliu! Sakytum, būtų kas įrašęs į juostelę ir dabar leidęs pasiklausyti.
Be jo k ių iškraipym ų, beveik žodis žodin.
• M um s telieka manyti, kad jis miręs.
• M iręs? - j i išsprogino akis. Tos akys buvo be jokios išraiškos. -
Norite pasakyti - j į nužudė?
Juostelė sukosi toliau...
• G al jaučiate, kas galėjo geisti jūsų vyro mirties?
K ie k pagalvojusi, j i lėtai papurtė galvą.
- K va ila manyti, kad šitaip baigėsi Frederiko kivirčas su adminis­
tracijos taryba. O kitų priešų darbe jis neturėjo. Vadinasi, reikia ieškoti
priežasčių jo asmeniniame gyvenime! Juokinga! Ram iai svarstyti, kas
galėjo nužudyti Frederiką! - Jos akys patamsėjo. - Tai ką, neturite jo k io
įrodym o, kad jis kokiame motelyje ar panašioje vietelėje užsidarė su ta
paleistuve Vanosa, a?
• K o gero...
- D eni? •jo s pirštai dar stipriau suspaudė mano ranką. - A r nesla­
pukaujate?
-N e .
- Iš tikrųjų? Jūs užtikote siūlo galą, bet nenorite man pasakyti? O ,
---------------------------------------------------------------- 61
kaip aS jum s dėkočiau, jeig u pasakytumėte viską, net jeigu... jo nebėra!
Geriau jau žin oti, negu gyventi nežinomybėje. Šįryt jau maniau, kad
išeisiu iš proto, D eni. A š privalau žinoti, kas atsitiko, ir tuoj pat!
K ažkur įsismarkavęs vėjas trinktelėjo duris. Į stiklus subeldė stam­
būs lietaus lašai. Džeinė R and olf krūptelėjo ir paleido mano ranką.
- V a, ir m us užkliudė ciklono uodega. Bet man jau geriau...
Suskambo telefonas. D žeinė pašoko, bet prie telefono nebėgo.
- A tleiskite man, D eni, - sumurmėjo. - Pati stebiuosi - aš taip nervi-
nuosi. G a l jū s paimtumėte ragelį?
- G erai, - tariau ir atsistojau. - K ą sakyti - ar jū s čia, ar jūsų nėra?
- Manęs čia nėra! - j i energingai papurtė galvą. - K ad ir kas skam­
bintų! Sakykite, j i tik ką išvažiavo ir vakare bus namie. A š neturiu jėgų
kalbėti.
- Puiku! - tariau ir pakėliau ragelį.
- D žeinė? - Kalbėjo vyras. V aldingai, neleisdamas įterpti nė žo­
džio. - A š tik ką grįžau iš Londono. Labai apgailestauju, negalėjęs iš
anksto perspėti dėl kelionės • privalėjau laikytis griežto konfidencialu­
mo. Manau, radau raktą, kaip prieiti prie Fergiusono, bet ik i adm inis­
tracijos tarybos posėdžio kortų neatskleisiu. A š skubėjau pasim atyti...
- Labai apgailestauju, - pertraukiau jį, - bet m isis R a n d o lf čia nėra.
- N ėra? - jo balsas staiga sudrebėjo. - O kas jūs per vienas?
- Stalius, - tariau. - B logai užsidarinėja langai, ir m isis R a n d o lf
paprašė patvarkyti. Baisi audra, būtų visus alei vieno išpylusi. Ji išva­
žiavo maždaug prieš dešimt m inučių.
- K u r išvažiavo? - reikalavo pasakyti balsas.
• N am o, į Niujorką. Bet nesu garantuotas, kad parvažiuos. Sakau,
baisus oras. G a l ką pasakyti, jeig u grįžtų?
• A č iū . T ai va, jeigu j i grįžtų, pasakykite, kad aš skambinau ir, pa­
gavęs laiko, dar paskambinsiu.
• Gerai. O kas jūs?
- Jos vyras, - sutrikęs atsakė. - O kol jūs ten, patikrinkite...
Stiprus vėjo šuoras kaukdamas sukosi apie namą ir pagriebęs nu­
nešė į nežinią paskutinius jo žodžius. K a i ūžesys kiek aprimo, ragelis
jau tylėjo.
Neskubėdamas j į padėjau ir užsirūkiau. Norėjau bent kiek laim ėti
laiko.
- K as skam bino? - nervingai sušnibždėjo D žeinė Randolf.
Lietus k la ik ia i beldė į langus, lauke siautėjo juodas chaosas. A š
priėjau prie sofos ir atsisėdau.
62 ----------------------------------------------------------------
- Jūsų vyras, • tariau. - Jis žadėjo dar paskambinti. G rįžo iš Lon ­
dono, atlikęs ypač svarbų tyrimą. Jis mano jau žinąs, kaip susidoroti su
Fergiusonu, bet saugos paslaptį ik i posėdžio.
- Frederikas? Jis visą šį laiką buvo Londone? N ė už ką nepatikė­
siu!
- V ien a iš dviejų: arba tai iš tikrųjų buvo jūsų vyras, arba kas nors
kitas, apsišaukęs jo vardu. Jeigu manysime, kad skambino apsišaukėlis,
tai jis neabejojo mokėsiąs apgauti Frederiko Randolfo žmoną!
• Taip, • lyg automatas patvirtino ji, - jūs, žinom a, teisus... Tai... o,
aš žinau! Č ia mano kaltė. A š neturėjau taip ištižti. Turėjau suprasti -
logiškai galima paaiškinti, kodėl dingo Frederikas. Jis man davė gerą
pamoką. Jis moko mane pavyduliauti tai paleistuvei Karen ai Vanosai.
V ė l suskambo telefonas, ir Džeinė pašoko kaip marionetė, stipriai
trūktelėjus virvutę.
- Manote, vėl jis? Taip greitai? - sušvokščiau aš.
- V ienintelis būdas sužinoti - pakelti ragelį.
- Taip. - Ji išsitiesė ir priėjo prie telefono. - D žeinė R and olf klauso,
• ramiai tarė. - O ! - jos balsas pasidarė ramesnis. - Tai jū s, Miurėjau!
Taip, taip, aš žinau! Jis neseniai skambino ir misteris Boidas atsiliepė...
Tai aš paprašiau, kad jis prieitų prie telefono, nes man visai susisuko
galva! Taip... K o kia laimė išgirsti, kad Frederikas - sveikas ir gyvas!
Paplepėjusi su Anseliu, padėjo ragelį ir grįžo pas mane.
- T ai va! • Džeinė g iliai atsiduso. - A š jaučiuosi geriau, Deni. Fre­
derikas paskambinęs ir A nseliui, bet apie paslaptį tylįs, norįs visus kozi­
rius laikyti savo rankoje ir sulošti partiją, neatskleisdamas kortų. M atyt,
tikisi posėdyje susprogdinti bombą ir efektingai laim ėti. • Ji m aloniai
nusišypsojo. - Šitaip tik jis ir tegali! V yrai kartais elgiasi kaip vaikai! A r
jums taip neatrodo?
•Žinom a, - pritariau. • A š džiaugiuosi kartu su jum is, Džeine, nors
ir netenku darbo.
- Manau, tūkstantį dolerių už dvidešimties valandų tyrim ą gauna
tik gerai apmokami darbuotojai? - j i vėl nusišypsojo. • Tokia suma man
gryni niekai. K u r kas svarbiau žinoti, kad Frederikas gyvas ir sveikas.
- K o gero, dabar man belieka grįžti į Manheteną.
• Neskubėkite! - guviai sušuko ji. - Beprotybė važiuoti tokiu oru!
Pažiūrėkite!
A š pažvelgiau pro langą, stengdamasis ką nors pamatyti, bet tere­
gėjau tik stiklą plaunančią liūtį. Vėjas, baisiausiai kaukdamas, siautėjo
apie namą.
_____________________________________________ 63
- Paruoškite mums po kokteilį, D eni, - tęsė Džeinė. - Sužinojusi,
kad Frederikui nieko neatsitiko, tiesiog atsigavau. Šį džiaugsmą mes
turime atšvęsti!
Per tokį orą nė šuns į lauką neišvarysi. Ir aš sutikau su Džeinės
pasiūlymu.
- K ą gersite?
- K ą duosite.
Bare užtikau dvidešimties metų senumo neatkimštą škotų viskio
butelį. M an atrodė • kaip tik tokio gėrim o ir turime skanauti šia proga.
Džeinė stovėjo prie lango ir žiūrėjo į vandens srautus.
- D ievin u audrą, - tarė, atsigręžusi į mane. - K oks nuostabus vaiz­
das, koks nevaržomas šėlsmas!
A š burbtelėjau:
- M an tai visai nepatinka.
Ji skubėdama pasuko prie durų.
• A š tuoj grįšiu, Deni. N egailėkite viskio.
Ir dingo.
Po k elių sekundžių išgirdau trinktelint duris. Išgėriau ir laukiau.
Laikas slinko lėtai. Po kokių penkių m inučių grįžo D žeinė ir sustingo
tarpdury. Rankovės karojo lyg šlapi skudurai, nuo jos varvėjo vanduo ir
po kojom is bematant sutelkšnojo bala.
• Ferija! Tokią aš įsivaizduoju pasaulio pabaigą! - Ji atlošė galvą ir
garsiai nusikvatojo. - Jeigu po ranka turėčiau šluotą, turbūt skrisčiau!
- Jeigu tuoj pat nepersirengsite, tai susirgsite ir netrukus gyvensite
raganų karalystėje!
- O , koks jūs proziškas! - Ji pasuko prie baro, ant k ilim o palikdam a
šlapius pėdsakus. - Dabar tenoriu tik išgerti. - Pačiupusi stiklą, nurijo
didelį gurkšnį ir pažvelgė į mane. Jos lūpom is perbėgo šiek tiek ciniška
šypsena. - A š noriu prisipažinti, D eni. Dabar, kai apsiraminau ir nebesi-
kremtu dėl Frederiko, aš vėl patiriu tą patį, ką ir pirm iau... bent jau nuo
to laiko, kai sužinojau apie jo ryšius su Karena... Jis man nusibodo!
- Iš tikrųjų?
Ji išgėrė ik i dugno ir pastatė stiklinę ant baro.
-D a r.
- G erai, tuoj paruošiu. O tuo tarpu eikite persirengti. Jau drebate.
- A k , taip! - Džeinė žvilgtelėjo į savo kojas. • A š bem atant
Liū tis mazgojo langus. A š žiūrėjau į gamtos šėlsmą. Po kokių dviejų
m inučių D žeinė mane pašaukė. Atsigręžęs išvydau ją tarpduryje. Išsi­
žiojau ir pamiršau užsičiaupti.
64 ----------------------------------------------------------------
- A r ką nors ne taip padariau? - j i ironiškai šypsojosi. - Sakėte, kad
aš turinti nusivilkti šlapius drabužius, ar ne?
M elsvu rankšluoščiu apsitūlojusi galvą, j i prim inė paveikslėlį iš
“Tūkstančio ir vienos nakties”. Nusim etusi šlapius drabužius, j i ilg a i
nesvarstė, ką apsivilkti: grįžo nuoga. Geidulingai styrojo mažos kietos
krūtys. Ji ėjo prie manęs išraiškingai siūbuodama šlaunimis.
- K o taip nustebai, Deni? - prunkštelėjo. - A rg i nežinai, kad audros
sutvertos m eilei?
- N e, - šaltai atšoviau, - nors galiu patikėti. T ik aš nesutvertas m isis
Randolf!
-K a ip ?
Netikėdama savo ausimis, j i stabtelėjo ir spoksojo į mane.
- Staliui, žinoma, tai būtų velnioniška laimė, bet aš, žinote, mažiau­
siai geidžiu būti pamalonintas buvusios klientės, geidžiančios atšvęsti
vyro sugrįžimą.
Jos kūnas suakmenėjo, tarsi būtų gavusi antausį.
• Lauk! - sušuko. - Tuoj pat nešdinkitčs, ir kad jūsų nė kojos čia
neliktų!
Džeinės veidas persikreipė, j i krito ant sofos, susirietė į kam uolį ir
ėmė žlium bti.
A š baigiau gerti viskį ir pasukau durų link. K a i ėjau pro sofą, j i
kiek pasisuko. Gražios akys žvelgė į mane su neapykanta.
- Nešdinkitės, ir kad aš daugiau niekadajūsų nebematyčiau! - spring­
dama šaukė ji. - Ir pasiimkite savo kaklaraiščio segtuką, taip ir bylojantį
apie vulgarią sielą.
- K o k į segtuką?
- Pametėte čia aną kartą, - dusliu balsu paaiškino Džeinė. - Radau
už sofos ir įm ečiau į biuro stalčių. Jei norite, įsisekite sau į gerklę! O dar
geriau būtų, je i audra nublokštų ju s į kokią prarają su visa mašina!
Išklausęs tokių m alonių palinkėjim ų, stabtelėjau bole, ištraukiau
biuro stalčių ir atidžiai apžiūrėjau segtuką. Be abejo, vulgarus. Kažkuo
prim inė Rodnį Martiną, tą mažąjį niekšą. Segtukas su dideliu žvilgančiu
brangakmeniu buvo kietai apvytas sidabrine vielyte. Iš pirm o žvilgsnio
ornamentas priminė skarabėjų, bet atidžiau įsižiūrėjęs supratau - tai mo­
nograma: dvi persipynusios “P”. Nealsuodamas žiūrėjau į tą šedevrą, o
paskui įsikišau kišenėn ir išėjau į audrą.
 65

7 skyrius

Pirm ąsias dvi m ylias važiavau maždaug dvidešim t m inučių. V a ly ­

tuvai nespėjo braukti vandens srauto, ir vairuoti mašiną tokiom is sąly­
gomis buvo ly g iai tas pats, kas važiuoti Linkolno tuneliu užrištom akim.
Įjungiau radiją. T ik išklausęs tris liaudies dainas ir bent dešimtį rek­
lam inių pranešimų, sužinojau oro prognozę. Džiugus balsas pranešė, kad
ciklonas slenkąs į Atlanto vandenyną. Vadinasi, galiu nesijaudinti. Pra­
nešėja ėmė vardinti ciklono sukeltus sugriovim us Long A ilend o centri­
nėje dalyje. N uostoliai nebuvo dideli. Vėjas rim o ir buvo vilties, kad po
geros valandos audra liausis.
Manhetene buvau vakare. Liū tis liovėsi • lijo įprastas lietus. N iu ­
jorko taksistai, kaip visuom et iškritus pirmiem s lietaus lašams, movė
kas kur. K eturis kvartalus nuo garažo ik i savo namų buvau priverstas
eiti pėsčias ir peršlapau ik i paskutinio siūlo.
- T a i bent! - sušuko murkiantis balsas. - G alvą guldau, ju k čia pats
Neptūnas! Jūra nebeapsikentė ir išmetė į sm ėlį! O gal vandenyno di evas
geidautų atsikratyti krabo, žnyplėm is įsikibusio į nosį? O , kaip pasi­
šiaušę jūsų šeriai!
• Žavin goji m ažoji gudruole! - karštai sušukau. • M aniau, išėjai
savo drabužių.
• Parsinešiau rytą, kol dar nelijo, - taip pat linksm ai atsakė N ina.
- T ai kodėl neapsivilkai? - burbtelėjau.
- K am ? • paniekinamai švilptelėjo ji. • O , visai nesugebi logiškai
mąstyti, D en i! Pagalvok, ar ne kvaila glam žyti išeiginę suknelę, jeig u
esi viena! - j i atsišliejo į sofos atkaltę, nusižiovavo ir gašliai pasiraivė.
Liem enėlė be petnešų, rodės, tuoj tuoj nulėks, bet kažkaip vis dėlto lai­
kėsi. M ažom s baltoms kelnaitėms toks pavojus negrėsė - jos, regis, buvo
klijuote priklijuotos prie odos.
- E in u persirengti, o tu paruošk ko nors išgerti.
- Klausau! - j i liovėsi raivytis ir nuleido rankas. - A r gerai praleidai
dieną?
A š atsakiau piktu žvilgsniu ir nuėjau į vonią. Skubėdamas išsi­

5. 2530
66 ----------------------------------------------------------------
maudžiau duše, apsirengiau, patikrinau “koltą” ir įsitikinęs, kad gerai
veikia, pasibrukau po pažastimi. Paskui suradau tą brangųjį kaklaraiš­
čio segtuką, įsikišau kišenėn ir grįžau į svetainę.
Stiklinės stovėjo ant žemojo staliuko. N inos N ort nuogybė puošė
sofą. Ji tarsi buvo visų viengungio svajonių apie šeim yninį gyvenimą
įsikūnijimas. Tokiom is akimirkomis aš visuomet pagalvoju, ar man neme-
tus po velniais tą prakeiktą privataus detektyvo darbą ir nesiėmus ko
nors įdom esnio, pavyzdžiui, sąvadavimo. Užburtas ratas, kuriuo visą
laiką bėgu, tiesiog žudo. K aip m alonu būtų kelias valandas praleisti su
putlia blondine, klausantis lietaus barškenimo į langą. Deja, aš negaliu
sau šito leisti - prarasiu brangų laiką, ir tyrimas nueis niekais. Jeigu per
dienas linksm insiuos su gundančiomis blondinėm is, neteksiu visų klien­
tų. D ar daugiau, sudžiūsiu ir tapsiu plonas kaip yla, sugadinsiu savo
įžym ųjį p rofilį, ir mano širdžiai brangios blondinės pačios nebenorės su
manimi susitikinėti! Taigi atvirai sakau - nieko nėra baisesnio už tą už­
burtą ratą!
• D eni, m ielasis! - N in a truputį pasislinko, palikdam a man tarpelį
prie dešiniosios šlaunies. - Sėsk ir pailsėk. T u klaikiai atrodai.
A š paklusau. N in a m eiliai nusišypsojo ir minkštu užpakaliuku pa­
sitrynė į mano kaulus. Po to pasilenkusi dešine krūtim i prisispaudė prie
mano rankos, paėmė stiklines ir vieną padavė man.
- A k ! - Ji atšlijo į pagalves ir m eiliai nusišypsojo. - K aip gerai!
Neįsivaizduoji, kas dėdavosi, kai ateidavo Peteris! Nepabaigiamos ko­
medijos! M ano bute G rindvič V ilad že per vieną vakarą būdavo suvai­
dinama daugiau dramų, negu Brodvėjuje per savaitę!
Ištraukęs iš kišenės, parodžiau kaklaraiščio segtuką.
• A r atpažįsti šį daiktelį?
N in a apžiūrinėjo taip stropiai, tarsi tai būtų talismanas, galįs tuoj
pat atnešti laimę, ir nepagarbiai susiraukė.
- K as tai? L ė lių namelio raktas?
A š kantriai paaiškinau:
- T a i kaklaraiščio segtukas. Vienas žmogus šiandien man pasakė,
kad jis negražus ir padarytas be skonio. Bet su monograma.
N in a vėl, tik dar atidžiau, apžiūrėjo segtuką.
- Iš tikrųjų! D v i “P”. A r ne?
- Nusiram ink ir pagalvok. A r pažįsti ką nors, kurio inicialai P. P.?
- Peteris? •j i nepatikliai pažvelgė į mane ir sukrizeno. - Juokiesi,
Deni? Peteris net kariamas nesutiktų prisisegti kaklaraiščio šitokiu daik­
teliu! Jeigu neišgalėtų pasisiūdinti kostiumo pas geriausią miesto siu­
---------------------------------------------------------------- 67
vėją, tai verčiau vaikščiotų nuogas! - j i įm eti segtuką man į delną. - A r
šis daiktelis toks jau svarbus?
•Labai. A r šiom is dienom is nebuvai susitikusi su kokiu savo drau­
geliu šalaputriu?
- N e, o kas? • susidom ėjusi žiūrėjo į mane.
- A š, atvirai sakant, galvoje turiu du - Rodnį M artiną ir Doną Leče-
rą, - paaiškinau. - A r jų nematei?
- Ne-e, - nutęsė N ina. - O kuo jie jau tokie svarbus?
- Tai du seni Šarlio Vanosos b ičiu lia i, • atsakiau. - Nežinau, ar ką
nors laim ėsiu, su ja is pasikalbėjęs, bet esu įsitikinęs, kad susitarti seksis
žym iai lengviau, negu su Peteriu Pelių. A r negalėtum man suteikti pa­
slaugos?
•N o ri pasakyti... prieš pietus? • paklausė j i nekaltos mergelės bal­
su.
- N e tokios rūšies, m ieloji, - tariau ir įniršęs užsimerkiau. - Papras­
čiausiai noriu, kad papasakotum Šį tą apie Peterį.
• Jei sugebėsiu...
- Atsim eni aną vakarą, kai atėjau pas tave, ieškodamas Peterio?
K a i svečiavosi Šarlis Vanosa?..
• Ir norėdama nepamiršiu! Juk tada pirm ą kaitą atlikau savo nuo­
stabųjį akrobatikos numerį!
- Įtikinėjai j į m ačiusi rytą, vienuoliktą valandą. Paskui jis išėjęs
pas im presarijų aptarti televizijos kontrakto.
- Taip, teisingai.
- T a i tik tušti žodžiai.
- M anai, melavau, Deni? • šaltai paklausė ji.
- Taip.
- M an rodosi, negražu abejoti kitu žm ogum i, • dar šalčiau tarė ji. •
Net jeigu žinotum - jis meluoja, vis tiek negražu!
- Nėra nieko žavingesnio už atgailaujančią melagę. Taig i grįžkim e
prie pradėtos kalbos. T ą vakarą Peteris atėjo pas tave. A r seniai nebuvo
lankęs?
• O ! Ilgai, labai ilgai jis nesirodė. •N in a gurkštelėjo ir užsisvajoju­
si pažvelgė į mane. - Turbūt kokią savaitę.
- Kas tau liepė m eluoti, kad matei j į rytą? Šarlis?
- Jeigu esi toks gudrus, tai ko dar klausinėji? - nepatenkinta suriko
ji. - K ą čia vaizduoji? V isažin į?
• Šarlis turėjo kažkaip tai paaiškinti.
- Jis sakė, kad Peteriui reikią padėti, kad jis galįs būti įveltas į nešva­
68 ----------------------------------------------------------------
rią skyrybų bylą, ir tada kontraktui galas. Juokaudamas Šarlis pridūrė:
Peteris šiandien sugrįšiąs, bet jeigu aš nesutiksianti su tuo mažu melu,
jis dingsiąs visiem s laikams.
- A š manau, tą savaitę Peteris praleido su Karena Vanosa, - pradė­
jau pasakoti. - Vakar vakare iš tavęs išėjęs, tikriausiai tuoj pat su ja susi­
tiko. Bet ne jos namuose, nes ten teradau tik Šarlį su dviem draugeliais.
A r nenujauti, kur juodu galėjo įsitaisyti?
- M anai, aš taip žemai puoliau, kad šnipinėju, ką daro Peteris? - j i
kone spjaudyte spjaudė žodžius.
- V is dėlto - gal... - atsargiai kvočiau.
- T ik vieną kartąjį sekiau, kai jis mane labai supykdė, - prisipažino
N ina. - Tada Peteris, išpuolęs į gatvę, sėdo į taksi, o aš iš paskos - į kitą.
Peteris išlip o prie vieno tų bjauriųjų viešbučių šalia Taim so skvero. A š
paprašiau šoferį apsukti kvartalą, užsimokėjau ir įėjau į viešbutį. Pasa­
kiau, kad vienas mano bičiu lis, toks misteris Peteris, žadėjęs ten apsi­
gyventi ir paklausiau, ar jau atvykęs. Tarnautojui vartant registracijos
knygą, atpažinau Peterio braižą. Savo ranka jis buvo įrašęs: misteris ir
m isis Nortai iš Filadelfijos. G rįžau namo ir visą naktį keikiau tą paleis­
tuvę Kareną Vanosą.
- A r pameni viešbučio pavadinimą?
• M anai, galiu pamiršti? “ K ati”. Jeigu žinotum , kokių tik kankini­
mo būdų tada aš neprigalvojau tai kalei, ir labiausiai už viską geidžiau
užspiesti ją tamsiame kampe!
A š atsistojau, paėmiau telefonų knygą, suradau reikalingą numerį
ir paskambinau:
- “K ati” klauso, - atsiliepė rūstus balsas.
• Norėčiau pasikalbėti su misteriu Nortu, - mandagiai tariau.
• 503 kambarys, - atsakė tarnautojas. - Nepadėkite ragelio, tuoj su­
jungsiu.
• Labai gaila, - atsakiau, - aš negaliu laukti. M ano m ylim ąjį leopar­
dą ką tik sudraskė dramblys.
Padėjau ragelį ir priėjau prie sofos.
- Beprotis! - paniekinamai sušuko N ina. - A š atsakiau į visus tavo
klausimus, vildam asi, kad vieną kartą liausies tardęs ir m udu pagaliau
galėsime im tis linksm esnio darbo. V isą dieną tavęs laukiau... Ir ką gi?!
A r jau baigei tardymą? K aip smaginsimės?..
- A š turiu eiti.
- A išku ! - j i ištuštino stiklą. - O aš privalau lik ti viena ir butelyje
skandinti savo sielvartą! Deni B oidai! Jeigu negrįši po valandos, tai ap­
_____________________________________________ 69
skritai gali nebegrįžti... K viesk “Greitąją pagalbą” ir tegu išveža kūną
nelaim ingos mergaitės, kuri rado m irtį viskyje!
• A š grįšiu. G al ne po valandos, b et..
- Puiku! O , kaip dažnai aš girdėjau panašius pažadus, - tarė j i ir
išsiviepė. - Ž od is žodin taip sakydavo Peteris. G rįžta po savaitės ir ra*
m iai paaiškina: buvau užsiėmęs.
• O , ja u šviečia ir antroji tavo akis? Žiūrėk, ir mėlynė dingusi! -
nustebau.
- Besigrim uodam a pusę dienos sugaišau prie veidrodžio... N orė­
jau, kad parėjęs rastum gražią ir geidžiamą moterį! - tragiškai sukūkčio-
jo ji. - O tu mane niekini! Tu rū pin iesi manimi ne daugiau nei senu batu!
{spėju tave, Boidai, - bendraujant su m oterim i, negalim a peržengti tam
tikros ribos.
- Šventa tiesa! - skubėdamas tariau. - G rįžęs pasistengsiu patikrin­
ti. - Ir pasukau prie durų. •Jeigu nori, vėl gali atlikti aukštosios akroba­
tikos numerį, aš netrukdysiu! - didžiadvasiškai burbtelėjau.
Vos spėjau uždaryti duris - į jas atsitrenkusi sudužo stiklinė. V ė l
tas užburtas ratas, ir aš beviltiškai jam e sukuosi.
Lietin g oji naktis dovanojo man stebuklus. D urininkui, be didelės
vilties išėjusiam paieškoti taksi, vis dėlto pavyko rasti mašiną, nors lie ­
tus dar nebuvo liovęsis. Įsitaisiau užpakalinėje sėdynėje ir kurį laiką
tylėjau, baimindamasis, kad mašina ūmai neišnyktų, neištiiptų, nepra-
dingtų nebūtyje, o aš neatsidurčiau kokiam e Centrinio parko baseine.
• N orite, kad jus kur nors nuvežčiau, b ičiu li? - suburbėjo šoferis. -
A r paprasčiausiai pasislėpėte nuo lietaus?
- Į “K ati” , - atsakiau.
- A š nuvešiu jus ik i krantinės, o ten paim kite valtį.
- V ežkite prie Taim so skvero, - paprieštaravau aš. • Galbūt ten pa­
matysite įdom ų reginį.
- K ą žinosi! - burbtelėjo pro dantis šoferis. - T ik įdomu, kur vieta
tokiems trenktiems kaip jūs?
- Jūsų taksi užpakalinėje sėdynėje, - paaiškinau.
Taksi pavyko įsiterpti į centran judančių m ašinų srautą, ir šis la i­
mingas atsitiktinumas leido mums nusigauti prie pat viešbučio. A š ap­
dovanojau taksistą karališkais arbatpinigiais.
N in a teisingai apibūdino viešbutį: jis iš tikrųjų buvo šlykštus. K o l
kas dar neišnuomodavo kambario valandai, bet sprendžiant iš holo, ne­
trukus jau jie šitaip versis. A š patraukiau tiesiai prie lifto, pakilau į penktą
aukštą, koridoriaus gale radau S03 kambarį, mandagiai pasibeldžiau ir
laukiau.
70 ----------------------------------------------------------------
- K as ten?
Atpažinau Karenos balsą.
• Č ia viešbučio detektyvas, m isis Vanosa, - tariau dusliu balsu. -
Prašom jūsų ir m isterio Peterio Pelio palaisvinti kambarį. M isteris ir
m isis Nortai nori užim ti užsakytąjį numerį.
Durys prasivėrė, pro plyšį pažvelgė apvali ju od aakis.
- T ai jūs! - sudirgusi sušuko Karena ir atidarė duris.
Įėjau, uždariau duris ir prigludau prie jų . Scena labai prim inė seno­
vin io vodevilio trečiąjį paveikslą. Karena, sunėrusi rankas po mažomis
krūtim is, stovėjo kambario viduryje baltais nėriniuotais m arškiniais ir
kreivai šypsojosi. M eilu žis sėdėjo ant lovos vien su šortais. Pamatė ma­
ne, ir j į ištiko šokas.
- K o jum s reikia? M aniau, kad jo s vyras...
• G erai, B oidai! • dalykiškai pareiškė Karena. - Jūs mus radote.
Kertu lažybų, Šarlis neblogai užmokėjo... mano pinigais.
- A š Šarliui nebetarnauju. - Priekaištingai pažiūrėjau į ją. - Jūs ap-
gavote mane ir įsipiršote į klientes. Atsimenate? Tikta i jūsų čekio nesu­
laukiau nei kitą, nei trečią dieną. M aniau, atsisakėte manęs, todėl ir susi­
radau kitą klientę.
-K ą ?
- M isis Džeinę Randolf, - sudirgęs tariau. - Ji pasamdė mane suras­
ti vyrą, dingusį prieš gerą savaitę. Todėl čia ir atėjau. - A š m eiliai nusišyp­
sojau Peliui. - K u r padėjote lavoną?
• K ą? - karktelėjo m eilužis. - K o k į lavoną?
• Frederiko Randolfo, - trumpai paaiškinau. - N e Karenos jėgom s
vienai j į išvilkti. Jūs ištempėte lavoną iš namo ir paslėpėte tokioje vieto­
je, kur sunku rasti. Ir išvalėte kraują svečių kambaryje.
- N ieko nesuprantu. K okias nesąmones čia tauškiate? - suburbėjo
jis. • Kas jum s davė teisę kištis į asmeninį gyvenimą, Boidai. A š...
- U žsičiaupk, Peteri, - įsiterpė Karena. •M ane sudomino šita istori­
ja. N oriu paklausyti ik i galo. Tęskite, Boidai.
- Džeinė R a n d o lf gyvena Niuporto viloje. U ž sofos rado kaklaraiš­
čio segtuką ir mano, kad tai mano daiktas. - A š ištraukiau iš kišenės
šedevrą ir parodžiau Karenai. -B e t segtukas ne mano. Atkreipkite dėmesį
į monogramą.
Karena apžiūrėjo radinį ir puolė prie Peterio, vis tebesėdinčio ant
lovos, ir kyštelėjo segtuką jam po nosim i.
• T ai tavo, Peteri? - paklausė.
Jis irgi be galo sm alsiai apžiūrėjo daiktelį ir pratrūko juoktis.
-------------------------------------------------- --------------- 71
- G al i§ proto išėjai? Nenorėčiau, kad net mirusiam tokia šlykštyne
kaklaraištį prisegtų! - K as jum s patarė šiandien paskambinti D žeinei
R an d olf ir im ituoti jos vyro balsą, nelaimingas pajace? - paklausiau. -
Kas įsakė paskambinti jo padėjėjui ir taukšti tas pačias nesąmones? Ran-
dolfo vardu m eluoti, kad grįžote iš Londono, kur rinkote gandus apie
Fergiusioną?
Abudu apstulbę žiūrėjo į mane. Pirm oji atsigavo Karena.
- V eln iai rautų, apie ką jūs kalbate, Boidai? • sušuko ji.
- G erai, - tariau ir gūžtelėjau pečiais. - Pradėsime iš pradžių. Šarlis
pasamdė mane jus suieškoti ir įspėti - metas grįžti namo. Jis įtarė, kad
esate su tūlu Pelių Niuportu viloje. A š radau ju s paplūdim yje. M u du
kartu ėjome prie namo, ir jū s man pasakėte, kad Peteris tikriausiai dar
neišvažiavęs, nes jo mašina tebestovinti kelkraštyje. Įėjusi vidun, jūs
pasakėte norinti išsiprausti duše ir dingote. Po k elių m inučių, svečių
kambaryje radusi lavoną, surikote kaip laukinė. Jūs užkalbinėjote man
dantis, išviliojote Šarlio čekį, j į sudraskėte ir pasakėte būsianti mano
kliente. M ano naujasis darbas - surasti Pelio žudiką. Jūs pateikėte kai
kuriuos duomenis. Nedelsdamas atsibeldžiau į N in o s Nort butą G rin v ič
V iladže ir ten užtikau manęs laukiantį Šarlį. Jis dievagojosi, kad visa ši
istorija • tik baisus nesusipratimas, kad jūs išvažiavusi į F ilad elfiją su
profesionaliu im tynininku ar boksininku. Ir pagaliau į tą butą atsibeldė
Pelis, sveikas ir nepaliestas!
• Jums jau vaidenasi, B oidai! - tarė Karena. - Ten nebuvo jo k io
lavono! Ir aš jum s aiškiai sakiau - Peteris išvažiavo į miestą. Kelkraštyje
stovėjo mano mašina. Taip, prisim enu, aš jum s sakiau: jeig u m anim i
netikite, galite nuvažiuoti pas N in ą N ort ir tenai vis vien anksčiau ar
vėliau sutiksite Peterį. A š iš tiesų paskambinau Šarliui ir pritauškiau
apie kelionę į Filadelfiją. Nenorėjau pasakoti apie Peterį ir, manau, su­
prantate kodėl.
- G erai, - burbtelėjau. - Tai kodėl ik i šiol negrįžote namo? K odėl
Šarlis sėdi su dviem niekšais, iš kurių vienas tarnauja už grandininį šu­
nį?
- A r nesakiau?! - jos veidą iškreipė kančia. - Jam tikrai vaidenasi!
H aliucinacijos!
A š priėjau prie Pelio.
- K od ėl jū s pabėgote, vos išgirdęs apie Randolfo m irtį? K odėl taip
baisiai išsigandote, kad nutarėte slapstytis pas Kareną?
• A š čia neslapstausi, o atėjau paprasčiausiai trokšdamas su ja pa­
būti! - M eilu žis paraudo iš pykčio. - A rg i nesuprantate?
72 ----------------------------------------------------------------
- K u r jūs buvote pastarąsias dešimt dienų?
• Jeigu taipjau norite žinoti, tai klausykite: didžiąją laiko dalj pra­
leidau su savo impresarijumi aptardamas televizijos kontraktą.
• Jūs miegate su savo impresarijumi? - paklausiau, ir vaizduoda­
mas be galo nustebusį, suraukiau antakius.
- Liaukitės krėtęs juokus, Boidai! - Jis ketino stotis, bet ir vėl at­
sisėdo. - Naktis aš leidau su N ina N o rt
- Ji sako ką kita, • pašiepdamas tariau. - Jeigu norite, kad mergina
patvirtintų alibi, kam ją niekinate? N in a dievagojasi, kad ik i ano vakaro,
kai atėjęs pas ją užtikote Šarlį ir mane, nesirodėte daugiau kaip savaitę!
- Ji meluoj a! - protestavo Pelis. •Ji nori man iškrėsti šunybę, štai ir
viskas!
A š nužvelgiau vieną, paskui kitą.
- Sakykim , Randolfas mirė. Iš jo mirties daugiausia laim i Karena.
Kapitalas, investuotas ja i susituokus su Šarliu ir davęs ja i teisę naudotis
pelnu tik ik i to laiko, kol j i bus jo žmona, automatiškai atitenka ja i. Ši
suma skatina ją išsivaduoti iš Sarlio. Žinom a, Karena ir taip turi pa­
kankamai pinigų, bet jos m eilės ryšiai su pajacu, kurio vardas Pelis, gali
būti rimtas Randolfo nužudymo motyvas. Įsivaizduokim , Randolfas nu­
žudytas. Karena Vanosa buvo viloje žmogžudystės metu, šitą aš galiu
paliudyti. Tiesa, nedievagojuosi, kad Pelis ten irgi buvo, bet šis kakla­
raiščio segtukas įrodo, kad kažkada jis vis dėlto ten buvo! Lavonai turi
niekam tikusį įprotį išk ilti į viešumą, kad ir kaip juos paslėptume. N u ­
skandinti jūroje, vis tiek išplauks į krantą. Palaidoti kokioje skylėje, iš­
lenda į paviršių. Sudeginti įsigudrina palikti demaskuojančius pėdsa­
kus, visu balsu rėkiančius apie pelenais virtusį žmogaus kūną. Jūs pasi­
slėpėte šitame blakių lizde, bet tai negelbės, nes Randolfo kūnas vis tiek
išlįs į dienos šviesą!
Pelis virpančia ranka siekė cigaretės. Jo veidas papilkėjo.
• V elniai griebtų, nesuprantu, kuo čia aš esu dėtas? - suburbėjo. -
Bet niekam neleisiu įpainioti mane į žmogžudystę!
- Užsičiaupk! - T y lia i tarė Karena. Ji gręžte gręžė mane spindinčio­
mis akimis. - K o siekiate, Boidai?
• Teisybės, - tariau. - Nemėgstu, kai mane kvailina. Šarlis apm ulki­
no, jūs irgi, ir D žeinė Randolf, ko gero, paseks jūsų pavyzdžiu. Jeigu
kaip ir pirm a rėksite, kad man haliucinacijos, ką gi, jūsų valia, prašom!
Bet aš esu įsitikinęs: Randolfą nužudėte jūs su savo pajacu. Ir aš viską
apversiu aukštyn kojom is, bet rasiu jo lavoną, nes dar negimė tas, kas
galėtų man pastoti kelią!
_____________________________________________ 73
- Nebežinau, ką ir sakyti... - Karenos akyse išvydau sąmyšį. - A r
galiu jum is pasitikėti, Boidai?
• Iš tikrųjų nebežinote, • sutikau aš, •bet jūs neturite pasirinkim o.
• Sakyk viską, ką žinai! - sušuko Pelis. - N ors ir labai nemalonu
prisipažinti, bet Boidas teisus. Randolfo lavoną je i ne šiandien, tai rytoj
vis dek suras... ir tada mes pražūsime!
- Gerai. Tikriausiai D žeinė R and olf jum s pasakojo apie mano ry­
šius su Frederiku. Ta kalė, įrėm usi man peilį į gerklę ir smūgį sušvelni­
nusi pinigų sauja, privertė ištekėti už Šarlio Vanosos...
• Taip, j i pasakojo...
- A š nebebuvau susitikusi su Frederiku nuo savo vestuvių dienos,
beveik trejus metus, • dusliu balsu tęsė Karena. - Prieš kokį dešimtį die­
nų jis paskambino ir pasakė norįs su manimi pasim atyti kažkokiu svar­
biu reikalu. T ą patį vakarą mudu susitikome bare. Jis atrodė pavargęs ir
pasenęs dešim čia metų. Papasakojo apie nemalonumus su kažkokiu Fer-
giusonu “G lobikom e”. U žtikrino neturėsiąs jėgų laukti posėdžio, kuria­
me bus sprendžiamas jo likim as, jeig u porą dienų kaip reikiant nepail­
sės. A š praleidžiu detales. Apskritai, jis norėjo savaitei dingti ir šį laiką
būti su m anim i. Pasakė, jeig u sutiksianti, tai pervesiąs man visą kapi­
talą, aš galėsianti išsivaduoti iš Šarlio ir vėl tapsianti laisva. Paklausiau,
kaip į tai reaguos žmona, o jis atsakė: tegu j i nešdinasi po velnių. Ji
didžiuojasi esanti madam prezidentienė ir nerizikuosianti skirtis ir pra­
rasti savo padėtį. Suprantama, aš sutikau, ir mes išvažiavom e į N iupor-

t*
- A r kam nors sakėte, kur judu susitiksite?
Ji susijuokė.
•Juokaujate? Šarlis bejėgis man trukdyti, bet, nepaisant to, aš vis­
ką laikiau paslaptyje. Nejaugi turėčiau Šarliui aiškinti, kad Frederikas
atiduosiąs man kapitalą ir kad po to panorėjęs galės pasikarti arba iššok­
ti pro langą!
- O Randolfas? K aip manote, ar jis kam nors prasitarė?
• Kažkas iš jo biuro tai žinojo, - atsakė Karena. • Pirm adienio rytą
jam paskambino, ir jis velnioniškai apsidžiaugė. K itą rytą kaip visuo­
met aš pasiūliau eiti į paplūdim į, bet Frederikas pažadėjo ateiti vėliau,
nes laukiąs labai svarbios žinios. Ir pridūrė: galbūt mudu atšvęsime
džiaugsmingą įvykį. Gėrim ų jis atnešiąs į paplūdim į.
• O vietoj jo atėjau aš.
- Jūs mane labai išgąsdinote, Boidai. Nutariau - jus pasiuntė D žei­
nė R andolf pranešti apie skyrybas.
74 ----------------------------------------------------------------
- Vadinasi, jū s atgavote žadą tik man paminėjus Pelį ir pasakius,
kad mane pasamdė Šarlis?
- Taip, - prisipažino ji. - AS nelabai patikėjau, kad sakote teisybę,
paieiSkęs, jo g tarnaujate Šarliui. Bet paskui dingtelėjo: vargu ar iŠ veido
pažįstate Frederiką ir Peterį, ir mes galime jus apmauti. Priėjusi prie
namo, pastebėjau - Frederiko maSinos nėra, ir apsidžiaugiau. Norėdama
iSloSti laiko, ėmiau taukSti apie Peterį, esantį kažkur viloje. M an rūpėjo
iSkvosti, ar tikrai jus pasamdė Šarlis. O paskui... - j i nutilo. • Išsimau-
džiusi svečių kambaryje užtikau Frederiko lavoną. Negalėjau susilaiky­
ti nesurikusi. Jūs beregint atbėgote ir išvydote nebegyvą žmogų. - Ji
išraiškingai atsiduso ir tęsė: - K a i tik atsitokėjau, supratau - jeigu prane­
šite policijai užtikęs mane paplūdim yje anksčiau nei lavoną, neišsikaps-
tysiu. K aip jau minėjote, policija beregint suprastų, kad aš turėjau priežas­
tį nužudyti Frederiką, ir niekas nebūtų patikėjęs, jo g esu nekalta. Todėl
ir suplėšiau Šarlio čekį ir paprašiau ieškoti tariamojo Peterio žudiko.
Tokiu būdu aš užkirtau jum s kelią iškviesti p oliciją ir jum is atsikračiau.
- Š ią istorijos dalį aš žinojau, o kas buvo po to?
- Paskambinau Šarliui, • skubėdama aiškino ji. - Frederikas buvo
negyvas, ir aš žinojau: Šarlis • vienintelis žmogus, kuris padarys viską,
ką galės, kad tik man padėtų.
• A išku . Jeigu jū s prisipažintumėte kalta dėl Randolfo nužudymo,
negautumėte kapitalo, ir tada Šarlis liktų plikas kaip tilvikas. K aip jis
reagavo?
- Pažadėjo pasikalbėti su jum is ir sutvarkyti Pelį liečiančius reika­
lus, taip pat patarė man dingti keletai dienų, bet būti kur nors netoliese,
kad galėtų rasti, jeig u reikalai pakryptų į blogąją pusę. A š pasakiau va­
žiuosianti čia. Šarlis leido pasikviesti Peterį ir jam pasakyti, kad aš ke­
letą dienų praleidusi su Frederiku, kad mus užklupęs Šarlio pasamdytas
privatus detektyvas ir kad aš, norėdama išvengti nemalonumų, jam pa­
melavusi,jo g tą laiką gyvenusi su Peteriu. “Žinom a, nė žodžio apie žmog­
žudystę, - pridūrė mano m ielasis vyrelis. - Paaiškink, kad jis , jeigu su­
sitiks su Boidu, gali viską neigti”. A š padariau, ką jis liepė, ir pasakiau
Peteriui vietą, kur mane gali rasti tuo atveju, jeigu pasijus vienišas...
- Vadinasi, kai N in a perskaitė jum s mano pranešimą apie Randolfo
m irtį, jūs, nieko nelaukdamas, atidūmėte čia, norėdamas iškvosti K are­
ną. A r taip, Peteri?
Jis nuliūdęs atsiduso:
- A š... nesu prikišęs nagų prie žmogžudystės... Ir atsitik man: da­
bar, kai jau pasiekiau savo karjeros viršūnę...
---------------------------------------------------------------- 75
- K a ip gaila! O kaklaraiščio segtukas jum s nieko neprimena?
- A i jau sakiau! - suspiegė jis . - N e mano! Pirm ą kartą gyvenim e
matau tą šlykštynę!
- Ir šiandien, apsimetęs Randolfu, neskambinote į Niuportą?
- Žinom a, ne! K oks absurdas! Jums tikrai suskystėjo smegenys,
jeigu tauškiate tokius niekus!
- Dabar žinote visą teisybę, B oidai. K ą rengiatės daryti? - paklausė
Karena.
- Privalau spręsti dvigubą uždavinį, - neskubėdamas tariau. - Jeigu
man padėsite, galbūt vienu kartu rasiu ir lavoną, ir žudiką.
- Jums padėti? - j i įtartinai pažvelgė į mane. - K aip?
- Darydam i tai, ką liepsiu! - atsakiau prieštaravimo nemėgstančiu
balsu. - Pirm iausia apsirenkite!
- O paskui?
- Nenorėkite sužinoti viską iš karto, - atsakiau.
Išsitraukiau iš portfelio Džeinės R a n d o lf kortelę ir paskambinau
jai į Manheteną. A tsiliepė moteris, tikriausiai kambarinė.
- A r negalėčiau pasikalbėti su m isis Randolf?
- Deja, m isis R andolf prieš pusvalandį išvažiavo.
- G a l dar spėčiau ją pasivyti?
- Vargu, sere. Žinau tik tiek, kad jie pietaus mieste. O paskui maši­
na važiuos į Niuportą. Žadėjo ten ir nakvoti.
- Apm audu, - tariau nuoširdžiai apgailestaudamas. - Paskambinsiu
rytoj rytą.
Ir skubėdamas padėjau ragelį, kol moteris nespėjo paklausti mano
pavardės.
Karena Vanosa u žsivilko rožines kelnaites ir užsisegė liemenėlę.
- Jūs jau pakankamai apsirengusi ir galite paskambinti telefonu, -
tariau. - Paskambinkite Šarliui.
• Šarliui? - j i sum ikčiojo. - K ą pasakyti?
- Paaiškinkite, kad aš radau vietą, kur jūs slepiatės, ir kad jau išė­
jau. Pasakykite, Boidas nė kiek neabejoja, kad nužudytas Randolfas, tiks­
liau, žinąs, kur yra jo lavonas, ir iytoj rytą rengiasi jo ieškoti.
Ji žiūrėjo į mane išsproginusi akis.
- T ai viskas?
- V iskas, tik pasistenkite, kad jis patikėtų.
- M an atrodo, tai visiškas idiotizm as, - tarė j i ir gūžtelėjo pečiais. -
K ą gi, jeigu reikalaujate...
76 ----------------------------------------------------------------
Ji paskambino vyrui ir gerai suvaidino savo vaidm enį. Padėjusi
ragelį, atsistojo priešais mane.
-K a ip ?
- Labai gerai. K ą sakė Šarlis?
- Liepė nešdintis iš čia į kitą vietą, kur manęs neberastumėte.
- A k , tas Šarlis! - burbtelėjau. - D idysis strategas!
• T ai ir viskas, ką aš turėjau padaryti? - spyrė mane Karena.
•N e. Apsirenkite kaip pridera. M es kai ką aplankysime. O prieš tai
dar papietausime.
- E i! - Peteris staiga davė suprasti, kad ir jis gyvas. - O aš?
- Jums skiriu ypatingai svarbią m isiją, - tariau, rodydamas savo
trisdešimt du dantis. - K a i mes išeisim e, paskambinkite į mano namus ir
pasakykite N in ai, kad grįšiu vėlai, bet norėčiau, kad j i manęs lauktų.
Susitariam?
Jis keletą kartų išsižiojo ir vėl užsičiaupė, bet, regis, pamiršo, ką
norėjo pasakyti. Peteris nebeturėjo jėgų ištarti nė žodžio. Karena tampė
megztinį ir ironiškai žvelgė į sumišusį m eilužį.
- M ielas berniuk, neapsvaik nuo laim ėjim o! Pasiekei savo karjeros
viršūnę... K oks nepaprastas vaidm uo...
 77

8 skyrius

Buvo devinta valanda vakaro, kai mes, papietavę ir paėmę iš ga­

ražo mano m ašiną, pervažiavom e Traiboro tiltą.
- Dešim tą kartą klausiu - kur važiuojame? • nekantravo Karena.
- Į Niuportą.
Pajutau - j i visa įsitempė.
- Į vilą? - j i nutilo. - A š ten nevažiuosiu, Boidai.
• Renkatės elektros kėdę?
- Bet kodėl būtent ten?
• T u riu svarių priežasčių. Pirma, tai nusikaltim o vieta. Antra, Ran-
dolfo žudikas geidė jo m irties, tuo tarpu jū s ir Šarlis jo s negeidėte.
- K ą sugalvojote? - murmėjo ji.
• Tiesą sakant, aš ir pats gerai nežinau. N oriu viską išsiaiškinti, o
išsiaiškinti galim a tik Niuporte.
Pasukęs keliuku į vilą , sumažinau greitį. Pastebėjau, vartai ik i galo
atlapoti, bet name nedegė nė m enkiausia šviesa.
- A k ! - trium fuodam a šūktelėjo Karena. - N ieko nėra! Jūs pataikėte
pirštu į dangų, B oidai!
- Galbūt!
D ar pavažiavęs kokį šimtą jardų, išvydau juodą mašiną, stovinčią
šalikelėje išjungtom šviesom. Aplenkęs ją, apsisukau, grįžau atgal, pra­
važiavau tą mašiną ir namą, sustojau kryžkelėje ir išjungiau variklį.
- B oid a i! - Karenos balsas virpėjo. - A r tik nesirengiate manęs pa­
gnaibyti? Ir jum s užtenka akiplėšiškum o tokį momentą...
A š nuraminau:
- D abar esu tik seklys, kurio svarbiausias uždavinys - tyrimas. T a i­
gi laukite manęs čia, - pridūriau ir išjungiau Šviesas.
- V iena? N aktį? A r iš proto išsikraustėte, B o id a i! A š einu su jum is.
- G erai, vykitės, • tariau ir gūžtelėjau pečiais. - Bet tylėkite! Eikite
ant pirštų galų, ir kad negirdėčiau nė m ažiausio triukšmo, supratote? Ir
jokių nuostabos, pasipiktinim o ar baimės šūksnių!
- B ū siu tylesnė už pelę, - pažadėjo ji. • T ik nepalikite manęs vie ­
nos.
78 ----------------------------------------------------------------
A š išlipau iš mašinos, apijau ją ir atidariau dureles. Karena iššoko
ir aiktelėjo.
- T y lit!
- Lyja! - sušnibždėjo ji.
•Nejaugi ik i šiol nepastebėjote?
- M ano šukuosena nueis per nieką!
- T ai būkite mašinoje.
- N e, ne! Č ia pasilikusi, rizikuosiu netekti ir galvos! Nejaugi keti­
nate visą naktį stovėti po lietum i ir ginčytis, Boidai?
M es ėmėme sėlinti prie namo. Perėję alėją, palipom e į priebutį. Be
abejonių, v ila buvo tuščia. N e i kokio garso, nei šviesos. T ik lietus čežė­
jo. Laim ei, priebutis buvo su stogu.
- Na? - sušnibždėjo Karena. • K as toliau?
- A peisiu namą ir pasižvalgysiu. Bematant grįšiu.
- Ir aš kartu!
- Gerai, - apgailestaudamas sutikau, - eikite iš paskos.
Ji sėlino kaip šunelis. Ir už vilos viešpatavo tyla. Pasileidom e per­
m irkusia pievele. Staiga išgirdau užnugary keikiantis.
Atsigręžiau.
- K as atsitiko?
- Prakeikti kulniukai! - burbėjo ji. - Smenga į žolę. K u r mes eina­
me? G al maudytis?
•Tiesiog apsėdo toks keistas noras pasivaikščioti paplūdim iu. Jei­
gu nepatinka...
•N e! • Karena vikriai nusimovė batukus. - Basai bus geriau. G alė­
site džiaugtis, jeig u susirgsiu plaučių uždegimu.
Bėgte nubėgome ik i uolų. Žvilgtelėjęs į paplūdim į, m ikliai pasi­
traukiau į šešėlį. Nutvėręs Kareną už rankos, stipriai patraukiau prie sa­
vęs.
- Jeigu norite mane išprievartauti, tai eikim e į priebutį, ju k matote,
žolė permirkusi.
• Paplūdim yje dega šviesa, - sušnibždėjau. - Č ia likti pavojinga -
jie išvys mūsų šešėlius.
- O ! - Karena garsiai atsiduso. • K ą ketinate daryti?
• N usileisti ir pažiūrėti, kas ten dedasi. O jūs liksite čia.
- K ą man veikti, jeigu nesugrįšite? - paklausė maldaujančiu balsu.
- Po velnių, iš kur žinau!
Supykęs nutraukiau tą tuščią pokalbį. Slinkau palei pat uolą. Sku­
bėdamas nulipau šešis ar septynis laiptelius, bijodamas tik vieno - kad
---------------------------------------------------------------- 79
niekas nepastebėtų judančio šešėlio. Putotos bangos triukšm ingai dau­
žėsi j krantą. M ūša stelbė mano žingsnius. Paplūdim iu pasukau šviesos
link. Po k elių m inučių jau buvau gana arti ir supratau, kas ten dedasi.
Scena, kurią apšvietė senoviškas žibintas, prim inė Hogarto estampą, kurį
galėjau pavadinti ir kitaip - “Lavonų plėšikai”. Sm ėlyje, prie iškastos
gilios tranšėjos, kūpsojo siluetas ir, regis, žiūrėjo į duobę. A š prigludau
prie uolos ir susikaupęs įtem piau dėmesį. Tas susikūprinęs šešėlis pri­
minė plėšrų paukštį, žinantį, kad auka jau nebepabėgs. Praėjo ilg a minu­
tė, ir staiga pajutau piestu besistojančius plaukus. Iš duobės lėtai išlindo
galva. Ji buvo apkibusi sm ėliu, todėl net žibinto šviesoje negalėjau skir­
ti veido bruožų. G alva k ilo vis aukščiau ir aukščiau, ir štai ja u pasirodė
pečiai. K a i išniro liem uo, kūnas staiga perlinko per pusę ir tarsi suguro
prie susikūprinusio silueto kojų. Tada iš duobės išniro D ono Lečero, o
netrukus ir Rodnio M artino galva.
- Eim e! - gergždančiu balsu tarė siluetas. Atpažinau Šarlį Vanosą. -
Neužgaiškite. Atsikratę lavono, dar turėsime užpilti duobę.
A š ištraukiau iš dėklo “koltą” ir visu balsu sušukau:
• V yru kai jau visai nusivarė, Šarli! K od ėl neleidžiate jiem s pailsė­
ti?
Šarlis sustingo lyg stabo ištiktas, o jo padėjėjai reagavo kitaip: abu
beregint šoko duobėn. Lečeras, matyt, paleido lavoną, nes dabar kūnas
irgi lėtai slydo tranšėjon. D ar kurį laiką mačiau smėlėtas rankas - jo s
vos vos krutėjo ir netrukus taip pat dingo duobėje.
- Boidas? - springdamas paklausė Šarlis.
Jis lėtai suko galvą į uolų pusę, be galo trokšdamas išvysti mane.
- Revolveris užtaisytas, •perspėjau. - Iš tokio nuotolio aš visuomet
pataikau, Šarli, tuo labiau, kad jus puikiai apšviečia žibintas.
- K a ip jūs... - jis ūmai nutilo, jo pečiai nusmuko dar žemiau. - V ad i­
nasi, paleidote “antį”? Pemelavote Karenai, kad lavono ieškosite rytoj
rytą?
- A š spėjau, kad j į palaidojote kažkur šalia vilos, - m aloniai paaiš­
kinau. • B et galėjau visą vasarą rausti paplūdim į ir nieko nerasti. B e to,
aš pasiklioviau tuo, kad jūs, Šarli, im site panikuoti ir velnioniškai džiau­
giuosi neapsirikęs.
- K ą dabar daryti? • šūktelėjo jis.
- Liep kite savo draugužiams išlip ti iš duobės. Eisim e į v ilą ir pa­
plepėsime.
A b u statistai išsiropštė ir ramiai atsistojo šalia Šarlio.
• Lečerai! - riktelėjau aš. - Paim kite žibintą ir eikite pirmas. Antras
80 ----------------------------------------------------------------
eis M aitinas, po jo Šarlis. A š eisiu paskutinis įrėmęs revolverį į jo nuga­
rą. Jeigu tik pastebėsiu kokį įtartiną gestą, Lečerai, suvarpysiu Sartį nuo
stuburkaulio ik i bambos. Supratote?
Lečeras, akim irką padvejojęs, paėmė žibintą ir pasuko prie laiptų.
Paskui j į nusekė Martinas ir Sarlis. A š praleidau trijulę ir nuėjau iš pas­
kos, įrėmęs “koltą” į taukais apaugusius Šarlio šonkaulius. Jis sustaugė
iš skausmo.
• Žinau - jū s nepakenčiate jo k ių fizinės prievartos formų, Šarli, -
užjausdamas kalbėjau. - Taigi melskitės, kad jūsų draugužis Lečeras ne­
padarytų kokio kvailo gesto.
B e jo k ių nuotykių mes palipom e laiptais ir jau ėjome pažliugusia
pievele. Apsižvalgiau, ieškodamas Karenos. Staiga, tarsi būtų gim usi iš
šventos dvasios, j i išdygo šalia manęs ir nervingai suspaudė ranką.
- B oidai, kas atsitiko?
- Paaiškinsiu viduje.
- M es negalim e eiti į vilą, - aiškiai išsigandusi, sušnibždėjo ji. -
Ten žmonės. K a i tik jūs nuėjote į paplūdim į, atvažiavo mašina ir kažkas
įėjo į vidų. Žiūrėkite, šviesa!
- Puiku! Vadinasi, nereikės laužtis. Paskambinsime ir įleis.
M ūsų nedidelė procesija apsuko v ilą ir palipo į priebutį. Įsakiau
Lerečui paskambinti. Duris atidarė Džeinė Randolf. Jos akys išsprogo.
Persigandusi moteris, nieko nesuprasdama, žvelgė į mus. Džeinė vilk ė­
jo juodo šilko suknele, o jos elegantiškumą pabrėžė gražiai sušukuoti
plaukai.
- M es norim e užeiti, Džeine. G al būsite m aloni ir truputį pasitrauk­
site nuo durų?
Ji pakluso, lėtai pasitraukė, nekreipdama dėmesio į drėgną sm ėlį,
su kiekvienu Lečero ir M artino žingsniu byrantį ant kilim o. M es žings­
niavome į svetainę, tik kitokia seka: Karena ėjo po Šarlio, o aš vedžiausi
D žeinę už rankos eisenos pabaigoje.
Prie baro stovėjo pažįstama esybė. M um s įėjus, rudos akys šiek
tiek nustebo. Žm ogus vilkėjo tą patį nuostabiai gražiai pasiūtą kostiu­
mą, m arškinius, baltesnius už bet kokį kitą baltą baltumą, ir kaklaraištį -
konservatyvesnį už visus konservatyviausius, kokius tik kada buvau
matęs.
- D žeine, - tarė jis , ir jo balsas buvo kupinas pasitikėjim o savim i. •
K odėl neperspėjote, kad suruošėte balių?
-A š ...
Ji atsigręžė į mane. Džeinės žvilgsnis šaukte šaukėsi pagalbos.
_____________________________________________ 81
Teko įsikišti:
- Sveikas, Miurėjau! Tai savotiškas siurprizas.
- Labas vakaras, D eni. - Jis nusišypsojo gerai pažįstama žavinga
šypsena, matyt, toks b u vojo refleksas. - K aip suprasti? - šypsena pama­
žėl tirpo. M ano dešinėje rankoje jis pastebėjo revolverį.
- Pamenate, Džeinė pakvietė mane surasti jos vyrą? - A š stengiausi
vaidinti kuklų. - T ai va, aš j į radau.
- Jūs radote Frederiką? Nuostabu! K u r jis?
- Paplūdim yje, - atsakiau. - Tiksliau sakant, smėlyje.
- A š , rodos, nelabai suprantu, ką jūs sakote. K ą jis ten veikia?
- Šarlis su draugeliais ką tik jį atkasė.
- A r tik nenorite pasakyti, kad jis... - Miurėjus nurijo seiles, - miręs?
- Praėjusį antradienį, - patvirtinau aš. - M anau, mums vertėtų p ri­
sėsti ir pasikalbėti. - A š ryžtingai mostelėjau revolveriu į Šarlio ir jo
draugužių pusę. - Jūs v isi trys ant sofos!
Šarlis atsisėdo viduryje. Tas mažasis nevidonas Martinas, tas m ei­
lingas niekšas, jau kone verkė. O Šarlis, atrodė, tuoj tuoj kris nuo Širdies
smūgio. Lečero veidas lik o beaistris, tačiau piktos akys žiūrėjo atidžiai.
- D žeine, - tariau aristokrato balsu, -g a l jūs su Karena atsisėstumė-
te krėsluose? O aš neišdidus, pastovėsiu.
M oterys įtartinai pažvelgė viena į kitą. Sukandusios dantis, atsisė­
do per kokius du metrus viena nuo kitos.
- M iurėjau, - šypsodamsis paprašiau, - gal paruoštumėte išgerti p ri­
vilegijuotiesiem s? Žinom a, tuos tris žemkasius prie jų nepriskaičiuoki-
te.
- G erai, D eni. - Jis ėmė rikiuoti ant baro stiklines. - K ą gersite?
- G a l v is i išgerkime viskio su ledu? Be vargo paruošite, ir mūsų
įdomus pokalbis nenutrūks.
- Susitarėm.
Jis paėmė butelį.
- Atidenkite ugnį, Karena, - m eiliai pasiūliau. - Papasakokite, kas
įvyko praėjusio antradienio rytą.
- K ą? - j i persmeigė mane veriančiu žvilgsniu. - K u o mane laikote?
Manote, aš trenkta?
- Papasakokite jiem s, arba aš pats tai padarysiu.
Jos akyse išvydau begalinę neapykantą. Karena nusigręžė ir sutri­
kusi gūžčiojo pečiais.
- Papasakokite viską, kaip buvo, - burbtelėjau.
Karena pakluso. Beaistriu balsu papasakojo, kaip Randolfas pa­
82 ----------------------------------------------------------------
kvietęs ją praleisti keletą dienų viloje prie paplūdim io. K aip j i išėjusi
pasideginti saulėje, o Frederikas likęs viloje, nes laukęs, kol jam kažkas
paskambins ir praneš svarbią žinią. K aip aš netikėtai išdygęs šalia jos.
K aip j i radusi Randolfo lavoną svečių kambaryje ir lavoną pavadinusi
Pelių, nes aš manęs, kad j i linksm inusis su juo. K aip sugebėjusi m anim i
atsikratyti, pasiuntusi ieškoti Pelio žudiko. K aip paskambinusi Šarliui ir
papasakojusi apie tai, kas įvykę. Šarlis pataręs ja i dingti, ir j i dingusi...
Karenai nutilus, aš žvilgtelėjau į Sarlį. K aip paprastai ilg i jo plau­
kai krito ant akių, bet vargšas nebeturėjo jėgų nubraukti. B lyškiai mė­
lynos akys, atrodė, iššoks iš orbitų. Smakras dar labiau atsikišo.
- Tada jūs pasikvietėte pagalbon savo draugelius, visi trys atvažia­
vote čionai ir užkasėte lavoną paplūdim yje. Kruopščiai išvalėte svečių
kambarį, stengdamasis panaikinti visus nusikaltim o pėdsakus. A r taip?
Šarlis nežymiai linktelėjo.
• A š maniau, kad j į nužudė Karen a, - tarė springdamas. • Lengvai
įsivaizdavau ją teisiamą už žmogžudystę. Ypač už Frederiko nužudymą
pasigailėjim o nebuvo ko laukti.
- K aip jū s privertėte talkininkauti savo dragužius?
- Pinigai lem ia viską, • abejingai tarė jis. • Kas gi dar? Su mano
pagalba išvengusi elektros kėdės, Karena būtų leidusi man gyventi pra­
bangoje. Trejus metus turėjau pasitenkinti elgetiškais skatikais. Dabar
situacija būtų pasikeitusi. N u o tos akim irkos j i pati tebūtų gavusi tik
elgetišką išm aldą! Donas ir Rodnis bemat sutiko su mano pasiūlym u.
- O kam jūs pasamdėte mane ieškoti Karenos ir sakėte, kad j i čia su
Pelių?
Jis sudirgęs sukrutėjo.
- M an paskambino, - tarė jis.
• Kas?
• Nežinau! • sušuko Šarlis. Jo akys dar labiau iššoko. • A š neme­
luoju, m isteri B oidai! Prisiekiu, aš nežinau, bet skambino kažkoks vy ­
ras. Jo balsas buvo duslus. Tas tipas sakė, kad Karena čia su Randolfu ir
kad jeigu aš tuoj pat neatvažiuosiąs padaryti galo jų ryšiams, jis paskam­
binsiąs m isis R an d olf ir ja i viską papasakosiąs. D ar pridūrė, kad je ig u j i
ras juos drauge, tai skirsis. Randolfas ves Karen ą, kai tik j i išsivaduos iš
manęs, o aš atsidursiu gatvėje. Norėjau sužinoti, kas jis ir kodėl dom isi
šiuo reikalu, bet žmogus padėjo ragelį.
• K od ėl pasamdėte mane veikti už jus? - A š pats atsakiau į šį klau­
simą: - Jums trūko drąsos. Jūs pabijojote leistis į tokį žygį, Šarli.
Jis užsimerkė ir gailiai linktelėjo.
_____________________________________________ 83
- Randolfas diktas vyras... karštakošis. Juk žinote, man darosi blo­
ga vien nuo minties apie prievartą! Pamaniau, verčiau nerizikuosiu ir
vietoj savęs pasamdysiu jus. Tu o labiau, kad jū s iš matymo nepažinote
nei Karenos, nei Pelio. A š paminėjau jo vardą, nes žinojau, kad kartais
jis su ja m iegodavo.
- N egaliu patikėti savo ausim! - trūkčiojančiu balsu sušuko Džeinė
Randolf. - Frederikas mirė? - Neapykantos kupiną žvilgsnį j i įsm eigė į
Kareną. - Ir jūs j į nužudėte?
- A š jo nenužudžiau! - patetiškai sušuko Karena. - M an nusispjauti
į tai, ką manote! A š jo nenužudžiau!
- Prašyčiau elgtis ramiau, - įsiterpiau aš. •Nepameskime siūlo galo.
Šarlis dar ne viską papasakojo apie savo vaidm enį šioje istorijoje. A r
ne, Šarli?
- Jums taip atrodo? • paklausė jis ir pavargęs užsimerkė.
- A š paprasčiausiai noriu viską sustatyti į vietas, - burtelėjau. - K a ­
rena mums pasakė: nors ir pasiuntė mane pas N in ą N ort, bet sudarė ga­
lim ybę jum s su ja pasimatyti prieš man atvykstant.
A š trumpai papasakojau apie tą mažytę kom binaciją, kurios esmė
buvo tokia: parodyti man gyvą ir sveiką Pelį, pritaukšti visokiausių nie­
kų apie Karenos telefono skambutį iš Filadelfijos ir įtikinti, jo g visa ši
istorija - paprasčiausias nesusipratimas.
- Po toju s grįžote namo ir užsidaręs lindėjote. Prie telefono prijun­
gėte m agnetofono juostą su savo kambarinės balso įrašu: jeigu kas nors,
svarbiausia - aš, bandysiu prisiskam binti, jam atsakys, kad jū s išvažia­
vote visam mėnesiui. Žinojote, jeigu aš atvažiuosiu į v ilą ieškoti lavono
arba atsiųsiu policininkus, niekas čia neras nei kūno, nei žmogžudystės
pėdsakų, o kopai palaikys mane trenktu. G alų gale aš mesiu bylą, pa­
tikėjęs - visa tai tik haliucinacijos.
- Taip, bet jūs baisiai atkaklus! K ai Karena paskambinusi pasakė,
jog Pelis įgąsdintas jūsų pranešimo apie Randolfo m irtį, atbėgęs pas ją į
viešbutį, aš nutariau įsikišti ir pakviečiau ju s pas save. D onui padedant,
maniau priversiąs jus pasakyti, kaip sužinojote apie Randolfą. - Jis užsi­
merkė. - B et nepavyko.
- V isk ą galim a paaiškinti labai paprastai. A š grįžau į vilą , geis­
damas įsitikin ti, ar tebėra lavonas. Lavono nebebuvo, bet užtikau D žei-
nę Randolf. M es paplepėjome, o ji, sužinojusi, kad aš privatus detekty­
vas, pasamdė mane surasti jos vyrą. Logiškai mąstydamas, taip k la i­
džiojančio lavono ir dingusio vyro radau ryšį.
84 ----------------------------------------------------------------
M iurėjus Anselis atneši padėklą su viskiu . K ie k dvejodamas, vie­
ną stiklinę padavė D žeinei, kitą - Karenai, trečią - man.
• A š vis dar negaliu atsigauti. N egaliu patikėti, kad misteris Ran-
dolfas miręs, • monotoniškai bambėjo jis . - Tikriausiai Džeinė kažką
nujautė. K itaip j i nebūtų čia važiavusi ir niekada nesužinojusi, kas at­
sitiko jos vyrui.
- N orite pasakyti - jos vyro lavonui?
-K a ip ?
• Ji žinojo, kad jis miręs, - be galo kantriai aiškinau aš. - Bet j i
negalėjo šito įrodyti, nes nežinojo, kur yra lavonas.
M iurėjus sustingo vietoje ir šypsojosi nuolankia magnetizuojančia
šypsena.
- Labai apgailestauju, D žeine, • niūriai tarė jis , •bet aš ir vėl nesu­
prantu, apie ką čia kalbama.
- Viskas labai paprasta. Kartoju, j i žinojo, kad jo s vyras miręs. Ž i­
nojo, kad jis nužudytas, bet negalėjo šito įrodyti, kadangi nepavyko ras­
ti lavono.
• D žeinė negalėjo žinoti, kad jos vyras miręs, - paprieštaravo jis. -
Iš kur Džeinė galėjo žinoti, kad Karena j į nužudė?
- Jį nužudė ne Karena, - tariau, - o jūs!
 85

9 skyrius

Jo lupų kam pučiai lėtai pakilo, ir spinduliuojanti šypsena virto gri­

masa.
- D en i! - Džeinė R and olfpašoko iš krėslo, puolė prie A nselio, stvėrė
už rankos, tarsi norėdama jam padėti ir pažvelgė į mane. - Jis išsikraustė
iš proto!
- Nužudym o dienos išvakarėse jūsų vyrui paskambino iš biuro. K až­
ką pranešė, ir jo nuotaika buvo be galo džiugi. K itą rytą jūsų vyras pasa­
kė Karenai, kad kol kas liksiąs viloje, nes laukiąs dar vienos labai svar­
bios - jis šitą pabrėžė - žinios ir pridūrė, kad galbūt galėsią surengti
nedidelę šventę. Jeigu jis kuo nors pasitikėjo taip, kad atvėrė net savo
asmenines paslaptis, pasakydamas, kur ketinąs slapstytis, tai kas kitas
galėjo būti tas žmogus, je i n ė jo padėjėjas?
- M elas, - purkštelėjo Anselis. - Jūs remiatės tik Karenos žodžiais.
- Jūs miegate su viršininko žmona, M iurėjau - kategoriškai pareiš­
kiau aš. - Bet čia yra vienas “bet”. Frederikas vienu metu buvo ir jūsų
darbdavys, ir jūsų melžiama karvė. D ėl nervinės įtampos, kurią sukėlė
kova su Fergiusonu ir kuri turėjo baigtis artimiausiame administracinės
tarybos posėdyje, Randolfas nutarė praleisti savaitę su savo buvusia ir
geidžiama m eiluže. Tačiau jis puikiai žinojo •būtinai turi palaikyti ryšį
su savo biuru. Ir jis pasitikėjo padėjėju, kuris miega su jo žmona... apie
tai jis , žinom a, nežinojo. M eilu žis viską papasakojo jo žmonai. Išgirdu­
si tokią naujieną, D žeinė vėl pajuto neapykantą Karenai Vanosai, kaip ir
tais laikais, kai Karena sužlugdė politinę jos vyro karjerą. Ir dar viena
m intis mane neramino: su Karena praleista savaitė gali sužlugdyti Ran-
dolfą “G lobikom e”. O kas bus, jeigu jis ryšis skirtis?
A š pažiūrėjau į Džeinę ir m aloniai nusišypsojau.
- Bet išeitis buvo. Ir kur kas geresnė... Žm ogžudystė! Vyras miršta,
Džeinė paveldi jo turtą ir po prideramo gedulo gali ištekėti už savo m ei­
lužio. Bet išk ilo viena kliūtis: Karena irg i laim i iš Frederiko m irties! Ir
m eilužiui dingteli puiki mintis: jeigu jie veiktų protingai, žmogžudyste
galima apkaltinti Kareną. Paprasčiausiai viską reikėjo kuo kruopščiau-
86 ---------------------------------------------------------------
šiai parengti. M eilu žis turėjo pasirūpinti operacijos sinchroniškumu. -
A š truputį pakėliau balsą. - Šarli, ar jū sų anoniminis pašnekovas pasky­
rė tikslų laiką?
- Jis pasiūlė man atvykti antradienio rytą, - greitai atsakė Šarlis. - Ir
įspėjo: jeigu Karena nepaliks vilo s ik i vidudienio, jis pakambinsiąs m i­
sis R andolf ir viską papasakosiąs.
• O visa kita vyko kaip sviestu patepta, • tariau aš ir, žiūrėdamas į
A n selį, kukliai nusišypsojau. • Pirm adienio vakarą jū s skambinate Ran-
dolfui ir pranešate, kad tikriausiai sužinosite kažką svarbaus tik kitą ry­
tą. Ž in ia tokia sensacinga, kad jū s nerizikuojate sakyti telefonu, o atva­
žiuojate pats. Būdamas įtakingas žmogus, iš anksto įperšate Randolfui
m intį išsiųsti iš vilos draugužę, kad j i nenustebtų, m eilės lizdelyje išvy­
dusi pašalinį žmogų. Geriausia pameluoti, kad laukiate paskam binant
Ji nesinervins... K odėl nepasiūlius ja i nueiti į paplūdim į?.. T ą vakarą jūs
skambinate Šarliui ir paskiriate susitikim o laiką. |
- Tai kvailystė! - pro dantis iškošė Miurėjus. - Jūs...
- Antradienio rytą, - neleidžiu jam įsikišti, - atvažiavote Stonai, nu­
žudėte Randolfą ir tuoj patenkintas išdūraėte į Niujorką. Manėte, Šarlis
bematant atvyks, ras lavoną ir... Kareną. Džeinė jum s sakė, kad Šarlis
minkštastuburis... Ir jūs puikiai įsivaizdavote, kad jis , atsidūręs lavono
ir savo žmonos kompanijoje, persigandęs puls prie telefono ir paskam­
bins policijai. Bet atsitiko visai kitaip: Šarlis nutarė čionai nevažiuoti,
pasamdė mane.
- D eni! - pasikeitusiu balsu sušuko Džeinė Randolf. - M an taip
sunku! Maldauju jūsų...
- Ram iai! A š dar nebaigiau. M es žinome, kaip klostėsi įvykiai man
išvažiavus. Karena paskambino Šarliui ir papasakojo, kas atsitiko. N e ­
tekęs žado iš baimės, kad jo žmona praranda visą turtą, Vanosa pasikvietė
draugelius. Jie atvažiavo čia, išnešė lavoną ir panaikino visus žmogžu­
dystės pėdsakus. Jūs abu turbūt gerokai nervinotės, laukdam i žinios, ku­
rios vis nebuvo. Doras ir prislėgtas pirmasis patrono padėjėjas ir būsima
našlė! Jaudinantis vaizdelis! K a i Džeinei išseko kantrybė ir ilgiau lūku­
riuoti nebeįstengė, j i atvažiavo į vilą. Atsigavusi po šoko - lavono nebe­
buvo! - j i nutarė pasilikti ir laukti, ar dar kas neatsitiks... O tuo tarpu
išdygau aš.
Abudu nužvelgęs, tęsiau:
- Sužinojusi, kad aš Vanosos pasamdytas privatus detektyvas ir ieš­
kau jo žmonos, tikriausiai žaidžiančios meilės žaidim ėlius su aktoriumi
Pelių, Džeinė nusitvėrė mane ir pasiūlė tirti jos vyro dingim o aplinky­
---------------------------------------------------------------- 87
bes. K a i papasakojau M iurėjui apie savo prielaidas dėl Randolfo lik i­
mo, jis paklausė, ar aš esąs įsitikinęs, kad Randolfas miręs ir kur galįs
būti jo kūnas. • Truputį patylėjau. - N uo to momento jis pranoko pats
save! A š prim iniau pavardę pajaco, tarsi buvusio viloje su Karena. Jiems
šovė m intis - kodėl manęs neįtikinti, kad ir jis įpainiotas į žmogžudystę?
Jeigu im siu įtarti Pelį ir j į persekioti, tai šis siūlas būtinai mane nuves
pas Kareną ir galų gale prie lavono. A š buvau įsitikinęs, kad Karena
viena, be kieno nors pagalbos, nebuvo pajėgi atsikratyti lavono. Daug
kas bylojo apie tai, kad ja i padėjęs Pelis. Paskui Džeinė paskambino
man ir paprašė kuo skubiau atvažiuoti. Č ia j i man surengė nedidelį ero­
tinį spektaklį, tikėdamasi, kad aš neatsilaikysiu. Tuo tarpu jos žavusis
m eilužis į scenarijų įterpė ir savo trigrašį - paskambinęs pasivadino Fre­
deriku Randolfu. D žeinė jau anksčiau buvo sugalvojusi, kaip priversti
mane pakelti ragelį. Po kokių dešimties m inučių alfonsas ir vėl paskam­
bino. Šį kartą j i kalbėjo pati ir vėliau man paaiškino, kad Randolfas skam­
binęs ir savo padėjėjui. O kaip svarų argumentą Džeinė atidavė man
kaklaraiščio segtuką, kurį j i tariamai radusi užkritusį už sofos ir nutaru­
si, kad segtukas esąs mano. Segtukas buvo su dviejų persipynusių “P”
monograma. Šiai gudrybei, ko gero, trūko subtilumo. Džeinė bandė ma­
ne įtikinėti, kad kažkada viloje svečiavęsis ir Pelis.
Įtampa v is didėjo.
- T a ig i, manoma, kad kaklaraiščio segtukas - Peterio Pel io, o jeigu
aš žinojau, kad Randolfas miręs, tai turėjau suprasti, kad telefonu skam­
bino ne jis . O norint suklaidinti artimiausią Randolfo padėjėją, reikėjo
būti aukščiausios klasės im ituotoju - tas vaidm uo puikiausiai tiko paja­
cui. Tokiu būdu m eilužiai ir vylėsi mane apmauti. Bet scenarijuje buvo
silpnų vietų: neatsižvelgta į tai, kad Pelis taip aukštai save vertina, jog
verčiau padvėstų, negu prisisegtų tokį neskoningą daiktelį. K ita vertus,
D žeinė, m ylim a žmona, nerimaujanti dėl savo vyro likim o, staiga tampa
aistringa suvedžiotoja: j i išdykauja nuoga nuogutėlė, visaip bandydama
mane sugundyti. Toks pasikeitimas kėlė įtarimą. K aip tik tai man ir pakuž­
dėjo m intį, kad m eilužiai veikė išvien. Bet dar trūko kai kurių detalių.
Kas ir kur paslėpė lavoną? Pirm a Šarlio nelaikiau rim tu kaltininku, bet
susipažinęs su jo draugužiais, nuomonę pakeičiau. Supratau • ir jis vei­
kia drauge.
- Jūs kliedite, Boidai! • sušuko Anselis. - Juk puikiai žinote - tai tik
tušti tauškalai! Juk neturite jo k ių įrodym ų. Tai nesveiko žmogaus sapa-
lionės!
- Prielaidų čia daugiau negu reikia, ir kopai rim tai susidomės šia
88 ----------------------------------------------------------------
byla, drauguži! O prie jūsų prikibę, jie pateiks velnioniškai sunkių klau­
sim ų. Pavyzdžiui, ką veikėte antradinio rytą...
• A š nebegaliu šito pakęsti! - suvaitojo Džeinė. - A š...
Ji g iliai atsiduso, kilstelėjo ranką ir puolė mane.
A š puikiai pademonstravau, kaip refleksai veikia greičiau už protą.
L y g paskutinis kvailys ištiesiau rankas, norėdamas sulaikyti Džeinę, bet
ji, atsitrenkusi j mane visu kūnu, meistriškai išdaužė iš rankos revolverį
ir, atšokusi atgal, pergalingai šypsojosi. A š atsidūriau prieš savo paties
patrankos vam zdį, kurį į mane atsuko Anselis. Kairėje rankoje vis tebe-
spaudžiau stiklinę. Susidūrus su Džeine, nedaug teišsipylė ir aš nuspren­
džiau, kad dabar pats geriausias laikas j į ištuštinti.
- Jūs iš tikrųjų esate didelis gudročius, Boidai, - tarė Anselis. - gai­
la, mirsite pačiame žydėjim e. Bet pats esate kaltas!
• A r ne per anksti džiaugiatės?
Anselis išpūtė akis, atsitraukė per žingsnį, nenuleisdamas nuo ma­
nęs ginklo, ir atsargiai apsižvalgė.
- Gerai, A n se li, - atsiduso Lečeris. Jo rankoje irgi jau žvilgėjo re­
volveris. - A š su jum is. Bet nereikia elgtis karštakošiškai. Pirm iausiai
pasverkime visus “už” ir “prieš” .
• Štai kaip? - suburbėjo Anselis.
- Žaidim as pernelyg rimtas, - tęsė Lečeras. - Jums ir m isis R a n d olf
gresia elektros kėdė. Padėdami palaidoti lavoną, Šarlis, Rodnis ir aš ta­
pome jūsų bendrininkais. Jeigu nesiimsime atsargumo priem onių, v isi
pražūsime.
- Donas absoliučiai teisus, • įsiterpė Martinas. - O gal kitaip manai,
Šarli?
- Patys spręskite savo problemas, - Šarlis primerkė akis. • Pasaky­
kite, kai baigsite. Juk žinote • prievarta man...
- Gerai! - A n selis sugriežė dantimis. - Sutinku, reikia im tis atsar­
gumo priemonių. K ą siūlote?
- G al prisim inkim e pradinę jūsų idėją? - tarė Lečeras. - Karena Va-
nosa privalo atsakyti už žmogžudystę • kodėl mums nesilaikyti Šitos
nuomonės?
• K aip? - susidomėjusi paklausė Džeinė.
- Ji norėjo atsikratyti Šarliu, - trumpai drūtai paaiškino Lečeras. - Ji
turėjo ryšių su žmogum i, už kurio rengėsi ištekėti. Ji ir jos m eilužis su­
kurpė kom binaciją: nužudė Randolfą ir bandė šį nusikaltim ą primesti jo
našlei. Šarli, ju k žinai, Boidas m iegojo su Karena ir ėjo dėl jos iš proto.
•Žinom a, mano drauge, - suburbėjo Šarlis. - Nesibaim ink, aš prisi-
---------------------------------------------------------------- 89
menu visas detales, net pačias nepadoriausias. K ie k žinau, sekliai dievi­
na panašius dalykėlius.
- T aig i, mes nužudėme Randolfą ir pasistengėme suversti visą kal­
tę jo žm onai, - ironiškai tariau aš. - Todėl laidojom e lavoną paplūdim yje
ir po trijų dienų iškasėme, a?
- Taip, jūs teisingai supratote, - sutiko Lečeras. - O gal norite, kad
padarytume ju s herojumi, Boidai? A r patiktų? M isis R andolfjus pasam­
dė surasti dingusį vyrą, ir jo beiškodam i, atvykote į šią vilą, išsiaiški­
note, kad Karena Vanosa čia su Randolfu. Jūs, nuostabus detektyvas,
padarėte išvadą - jie užkasė lavoną paplūdim yje! Jums ėmus atkasti, pa­
sirodė pati žudikė Karena Vanosa su revolveriu rankose! Narsusis B o i-
das krenta su kulka stubure, o Karena, išsigandusi antrosios žm ogžu­
dystės, puola į v ilą ir suprasdama, kad jau nebegalės išsikapstyti, šauna
sau į sm ilkinį. K ą pasakysite?
- Jūs šitaip nepasielgsite! - šaižiai sušuko Karena. - Maldauju! M an
nusispjauti į Boidą, bet nežudykite manęs! - Ji, vis dar laikydam a ranko­
je pilną stiklinę, atsistojo priešais A n se lį ir maldaudama žiūrėjo į jį.
• M isteri A n se li? Neleiskite jiem s įgyvendinti savo klastingo pla­
no. Neleiskite manęs nužudyti...
Staiga netikėtai j i šliukštelėjo v isk į jam į veidą. Anselis sustūgo •
alkoholis pakliuvo į akis. A š pasinaudojau jo aklumu, prišokęs stipriai
stumtelėjau ir išplėšiau revolverį. Po to viskas ėmė suktis tokiu ritmu,
kad sunkiai besuvokiau, kas vyksta.
A nselis pargriuvo aukštielninkas. D žeinė lyg furija, atkišusi na­
gus, puolė mane. Nuaidėjo šūvis. Išvydau nustebusias pilkas akis, ir D žei­
nė parkrito. Lečeras stovėjo išsižiojęs, jo patranka žiūrėjo į mane, bet aš
aplenkiau j į, paleidęs galvon tris kulkas. Jis nugriuvo aukštielninkas ant
sofos.
K ilo pragariškas triukšmas. A n selis vaitojo, prispaudęs rankas prie
akių. Šarlis ir Rodnis, pusiau palaidoti po Lečero kūnu, šaukė kiek gerk­
lės išnešė. AŠ žvilgtelėjau į savo kojas ir netoliese išvydau Džeinės Ran­
d o lf šinjoną. Ji gulėjo ant šono groteskiška poza. A n t juodo šilko pasiu­
tusiai greitai plėtėsi tamsi dėmė. Karena Vanosa atsiklaupė prie D žei­
nės, bet tučtuojau pašoko.
- Ji m irė, - griežtai tarė Karena.
- A š irgi jau būčiau miręs, jeigu A n seliu i į snukį nebūtumėte šliukš­
telėjusi viskio.
- T a i buvo paprasčiausias savisaugos refleksas. - Jos lūpos per­
sikreipė - aš supratau: j i bandė nusišypsoti. - Jūs man neskolingas. Boidai!
90 ----------------------------------------------------------------
- Turbūt pats laikas pakviesti policiją, - tariau.
- Taip, ko gero. - Keista ugnis blykstelėjo tamsiose akyse. - A k ,
kaip nelaiku!
-K a s?
- T ie k to, - tarė j i ir susierzinusi gūžtelėjo pečiais. - Kvieskite!

* * *

Namo grįžau kitą dieną, aštuntą valandą ryto. Sugaišome velnio­

niškai daug laiko, kol kopams perdavėme tris lavonus, iš kurių vienas
nerado sau vietos jau tris dienas. Karena savo istoriją pasakojo mažiau­
siai dešimt kartų, aš savo • irg i tiek. Anselis palūžo po dviejų valandų
tardymo ir, viską išklojęs, dar ir raštu sm ulkiai aprašė. Tai šiek tiek pa­
lengvino bylos tyrimą. Šarlis ir Rodnis jaudinančiai vieningai tris va­
landas žaidė isteriją. Po to Martinas įrodė savo begalinę draugystę, vis­
ką suvertęs Šarliui. Jo klausantis atrodė, kad jis buvo paprasčiausias žiū­
rovas, atsitiktinai atsidūręs nusikaltim o vietoje ir draugiškai padėjęs sa­
vo senam moksladraugiui palaidoti sunkų kūną. A š velnioniškai džiau­
giausi, kai jis raštu pateikė savo parodymus.
Karena kilniaširdiškai įtikinėjo, kad tik dėl jos kaltės aš neprane­
šęs apie žmogžudystę, nes j i įtikinusi mane pati tai padarysianti, kai tik
aš išvažiuosiąs. Išjos paaiškinim o išsijuokė, bet j i nesutriko ir vėl įrodi­
nėjo: jeigu apie žmogžudystę būtų pranešę tučtuojau, j i jau butų pakely
į elektros kėdę. Karena karštai gynė savo pozicijas, neleisdama inspek­
toriams nė žodžio įterpti, ir jie galų gale patikėjo. Bet Karena vis neri­
mo, ir man teko ją tempte ištempti iš kambario. Parvežiau ją miestan,
išlaipinau prie “K a ti” viešbučio, o pats pasukau namo.
Taig i,kai aš įėjauį savo kam barį,buvo aštunta valanda ryto. V yliau ­
si lovoje išvysti blondinę, bet radau trumputį laiškelį. N in ai nusibodę
manęs laukti. Ji nutarusi, kad su aktoriais vis dėlto linksm iau, negu su
privačiais detektyvais. Intuicija ja i pašnibždėjusi - j i reikalinga vargšui
Peteriui, tuo labiau, kad savo telespektaklyje jis pažadėjęs ja i vaidm enį
mažiausiai penkiuose epizoduose.
A š nusikeikiau ir atsiguliau. Atsibudau septintą valandą vakaro.
K aip tik laiku, apsidžiaugiau, spėsiu pasigėrėti nuostabiu saulėlydžiu.
Dar išsimaudžiau duše, nusiskutau, apsirengiau, pavalgiau, išgėriau vis­
kio. Dešimtą valandą, kai jau miestą gaubė tamsa, kažkas paskambino
prie mano durų. Pamaniau, kopas, panūdęs užduoti dar aibę klausim ų, ir
jau pasirengiau sutikti nemalonią naktį. Bet atidaręs duris šyptelėjau -
tai buvo ne kopas!
---------------------------------------------------------------- 91
Karena Vanosa apdovanojo mane spinduliuojančia šypsena ir, įė­
jusi į svetainę, padėjo ant stalo didžiausią paketą. Ji vilkėjo mėlyna va­
karine berankove suknele su svaiginančia dekolte. Ilgi ju od i plaukai,
krito ant pečių, akys aistringai blizgėjo.
- A š atėjau pranešti gerų naujienų, Boidai, - dramatiškai iškilm in­
gai tarė ji.
- Iš tikrųjų? Pavyzdžiui? - burbtelėjau.
• Štai!
Ji pasirausė rankinuke, ištraukė popieriaus lapelį ir įbruko man į
ranką.
Pažvelgiau, užsimerkiau ir vėl žvilgtelėjau. Tai buvo jis, čekis, pen­
kiems tūkstančiams dolerių, išrašytas D . B oidui ir pasirašytas K . Vano-
sos.
- Frederikas ištesėjo savo žodį dar ik i mums susitinkant Niuporte!
•vienu atsikvėpim u išpyškino ji. - Jis pervedė man kapitalą kitą dieną,
kai tik sutikau praleisti su juo savaitę. Jo advokatas apie tai man pranešė
Šiandien telefonu.
-N a ... A č iū !
- Nebrangiai moku. B e jūsų pagalbos jau būčiau elektros kėdėje.
- A r nenorite išgerti?
- Labai noriu. O , kaip gailiuosi Frederiko! Teisybę sakau - man
labai liūdna, kad jo nebėra. Bet ju k ne aš kalta, ar ne?
-M an au , ne jūs.
- Šįryt paskelbiau parduodanti namą, - linksm ai šnibždėjo ji. - M a­
no advokatas patarė pasinaudoti tuo, kad Šarlis kalėjim e, ir paprašyti
skyrybų. Pagaliau aš būsiu laisva!
- Iš tikrųjų? • suburbėjau.
- Taip, todėl... - jausm ingos jos lūpos šypsojosi. - Žinau, momentas
nelabai tikęs, bet aš noriu atšvęsti šį laim ingą įvykį. Tikiu osi, man padė­
site, Boidai?
- K ą gi, - sutikau ir gūžtelėjau pečiais. - K u r ir kada rengiama puo­
ta?
- A š pagalvojau, kad maloniausia būtų kukli saulės vonia, - guviai
tarė ji. - O po to - piknikas...
Pirm iausia aš pažvelgiau į langą, o paskui į ją.
- Jau tamsu... naktis!
- Nenusim inkite! - šūktelėjo ji. - A š viskuo pasirūpinsiu, o jūsų
rūpestis - kokteiliai. Ir negailėkite “M artinio” ! Kad panorus išgerti, ne­
reiktų bastytis po paplūdim į!
92 ----------------------------------------------------------------
Truputį linkstančiom is kojom is nuėjau į virtuvę. Pagalvojau - ne­
būtų pro šalį vis dėlto mums nuėjus pas psichiatrą, bet šiuo metu svar­
biausia jos nedirginti.
Po penkių m inučių grįžau į svetainę su dviem stiklais ir "M arti­
niu” . Per tą trumpą laiką, kol nebuvau, kambarys neatpažįstamai pasi­
keitė. Tedegė tik vienas šviestuvas. Karena jau buvo išvyniojusi paketą
•jame, pasirodo, buvo ultravioletinių spindulių lempa. Pastatyta ant sta­
lo krašto, j i apšvietė kilim ą, ant kurio gulėjo geidulio kupina, nuoga
Karena. Pasukusi galvą, j i priekaištingai žiūrėjo per petį į mane.
- Labai apgailestauju, - tingiai tarė, - tačiau čia privatus paplūdi­
mys. Apsirengusiem s vaikščioti draudžiama!
A š sutelkiau visas savo jėgas, norėdamas išvengti medaus spalvos
užpakaliuko pusrutulių hipnotizuojančio poveikio.
- Atleiskite, - tariau. - A š tuoj pasiruošiu.
-G erai.
Ji vikriai atsisuko į mane, atsisėdo ir nusišypsojo. Jaudulinga šyp­
sena nuostabiai derinosi su styrančiomis krūtim is.
- A š norėjau atšvęsti šį įvyk į kuo intymesnėje aplinkoje, • svajin­
gai tarė ji. - T ik ta i dviese, Boidai. Ramus piknikas paplūdim yje. Geria­
me "M artinį” , m ylim ės... K ą pasakysite dėl tokios programos?
-Nuostabu! - aš nugriuvau šalia jo s ir pasijutau esąs geros formos.
• T ik viena detalė...
-K o k ia ?
• K a i išgersime, užgesinkime šitą lempą. Jūs net neįsivaizduojate,
kaip greitai aš įkaistu...
 93

Apie autorių

Karteris Braunas - populiariausias A lano Džeferio Jetso (Allan G of-

frey Yates), gim usio 1923 metų m gpjūčio 1 dieną Londone, slapyvar­
dis. Būsim asis rašytojas mokėsi Esekse, tarnavo kariniam e jūrų laivyne.
D em obilizavęsis dirbo kino studijoje garso operatoriumi, keletą metų
plaukiojo prekybos laivu Sidnėjuje. 1953 m. paskelbė pirm ąjį romaną.
N uo to laiko Karterio Brauno, Piterio Karterio Brauno, Piterio Kartcrio-
Brauno, K erolaino Faro slapyvardžiais išleido daugiau kaip šimtą ro­
manų. Daugelyje veikia tie patys personažai. Bene populiariausias •E lis
V ileras, žm ogžudysčių tyrim o skyriaus leitenantas iš nedidelio mieste­
lio prie L o s Andželo. Rašytojo kūrybos akiratyje dažniausiai nuostabūs
nuotykiai, perpinti meilės scenomis. A p ie viską rašoma linksm ai, leng­
va plunksna. N e išim tis ir kūriniai, kuriuose veikia privatus detektyvas
Denis Boidas - šis personažas tikriausiai sugalvotas kaip garsiojo agen­
to “007” D žeim so Bondo parodija. Autorius savo kūrinius skiria nepre­
tenzingo skonio skaitytojams ir pelnė jų m eilę. Jo knygos išėjo m ilijo n i­
niais tiražais, tačiau Karterio Brauno kūrybą absoliučiai ignoruoja lite­
ratūros kritika.
 T U R IN Y S

1 sk y riu s........................................................................... 5
2 sk y riu s......................................................................... 13
3 sk y riu s......................................................................... 25
4 sk y riu s......................................................................... 36
5 sk y riu s......................................................................... 48
6 sk y riu s................................................................. - .... 57
7 s k y riu s......................................................................... 65
8 sk y riu s......................................................................... 77
9 s k y riu s.......................................................... 85
A p ie a u to rių .................................................................. 93
 Brau n as K .
Le-384 Žm ona sekmadieniui: Romanas /Iš anglų k. vertė V . Bubliaus-
kas. - K .: Europa, 1994. - 96 p. - (Bestseleris; 15)

ISBN 9986-436-49-4

A n g lą rašytojo detektyvinis romanas. Privalus seklys D enis Boidas (aliuzija {garsą#

agentą "007" Džeim są Bondą) - be galo drąsus Ir sumanus žm ogus, nepaisydamas pavojaus ir
sudėtingą situaciją, sėkm ingai tiria painiausią nusikaltim ą Denis Boidas ik iriasi nuo k itą pri­
va čią detektyvą pirm iausiai tno, kad savo darbą atlieka linksm ai, neprarasdamas geros nuotai­
kos, o autoriu s apie kebliausias situacijas pasakoja nuostabiai patraukliai, subtiliai apralyd**
asas ne tik nuotykius, bet k aaeilės scenas.

U D K 820-3
 Karteris B R A U N A S
Ž M O N A S E K M A D IE N IU I

Romanas

Vyriausiasis redaktorius Jaroslavas Banevičius

Redaktorius K azys Pečiulis
D ailininkas Edm undas Unguraitis
Korektorė Audra Kaunaitė
Kom piuteriu maketavo A lg is Balčius

SL 774. Pasirašyta spaudai 1994 04 20. 6 apsk. lead. 1. Formatas 60x90/16.

Tiražu 12 000 egz. Užsakymo Nr.

Kaina sutartinė

Išleido “Vasario” koncerne'*Europos” leidykla, Laisvės ai. 101 a, 3000 Kaunu

Rinko ir maketavo “Vasario” techninis centru
Spausdino “Aušros” spaustuvė, Vytauto pr. 25, 3000 Kaunu