Kūrėjo tema romane ,,Tūla“

Kokias kūrėjo ir kūrybos problemas kelia kiti rašytojai? Pavyzdžiui, Šatrijos

Ragana, Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Škėma ir Romualdas Granauskas
apsakyme „Medinės akys“.

Pretenzinga tariamų menininkų laikysena, natūralumo stoka

Robertas susirūpinęs žvilgtelėjo į mane dar atidžiau, bet aš jam paaiškinau:
viskas tvarkoj. Toks vardas damos. Rododendra. Rododendra Rozenbliumė. Tik
neabejotinos latvių kilmės Šiaurės Lietuvos ūkininkas galėjo išrinkti savo
gležnam kūdikiui tokį vardą. Draugužiai vadino ją Rode. Rodė tarėsi
studijuojanti masinių renginių režisūrą. Masiniai renginiai buvo jai pats
gyvenimas: kavinės, skverai, parkai, paplūdimiai, autostrados ir sueigos
tarpuvartėse. Gyveno Rodė irgi masėse– krantinėse, turguose, kavinukėse,
užkandinėse,buvo– bent man– panaši į pasišiaušusią pajūrio pempę, be galo
draugišką, sukalbamą ir beveik su visais linkusią aktyviai bendrauti.
To reikalavo pati jos profesija – masiniai renginiai. Man ji kliuvo netikėtai ir
dovanai, kaip ir viskas valkatai.

Olyva, pasirodo, irgi ruošėsi tapti režisiere, tik niekaip negalėjo išsirinkti, kokį
veikalą statyti – linksmą ar liūdną? Ir ką pirmiau – Čechovą ar Kafką? Kalbėjo
ji lėtai, tarsi miegodama. Pašildė man „Jaučio kraujo", klausinėjo, ar aš pažįstąs
Nekrošių. Jis vienintelis mat ją gal ir suprastų.Gal ir ... Pasakojo apie nuostabias
atostogas prie Azovo jūros. Sukūkčiojo, prašnekusi apie žuvėdras – kaip jos
moka mirti<...> Gyvenau ten gal savaitę. Palydėjo mane ir į traukinį. Prašė, kad
aš parašyčiau jai bent vieną laišką – ji renkanti visus. Buvo pusmetriu už mane
aukštesnė ir centneriu sunkesnė. Visąlaik filosofiškai nusiteikusi, kartais net
mylėdamasi. Trumpam išėjusi, visuomet grįždavo su vynu ir kiaušinių
dešimtimi. Baskiško omleto specialistė.Kaf-ka, kaf-ka – kranksėdavo Olyvos
prijaukinta varna virš jos skurdaus buduaro. Kaži kur ji dabar? Giedras metas,
štilis, pagalvojau prisiminęs Olyvą, nors prie jūros mudu taip ir nenuvažiavom.
Kūrinio autobiografiškumo apmąstymas

Gal taip ir palikim, aš ryt užrašysiu iki pamainos? Kur ten, nepalieka, varo
kiaurą naktį toliau, vėl žudo, gaivina, drasko, - autoriai taip įsikarščiuoja, jog nė
nepastebi, kaip prabėga naktis, nejaučia, kad šaukia garsiau už lėbaujančius
šeimininkus. Galybę tokių istorijų jiedu prikūrė, nepasakytum, kad prastų -
jautrūs, dirglūs idealistai...trykštantys vaizduote ir kūrybine energija Bet jų
visus kūrinius redakcijos ir leidyklos išsityčioję grąžindavo, o jiedu kibdavo
vienas kitam į plaukus, tu be reikalo juokiesi, Tūla. Na mat... jis kaip buvo, taip
ir liko darbininku... O ji? Žinai, ji...daug vėliau, žinoma, apie tas bemieges
kūrybos naktis parašė puikų romaną... ničnieko nepagailėjo – net savęs – viską
išklojo Kaip jos bendraautorius, girdi, siutęs dėl menkiausios erotinės scenelės,
kaip ji kantriai jam aiškindavusi, kad be to neįmanoma
apsieiti Kaip lovoje cituodavusi jam Freudą... Supranti, Tūla, ji parašė knygą
apie jų pačių gyvenimą ir tą knygą išleido. Ir jis... Jis nužudė ją?

Menininko svajonių išsipildymas

Oi, raukosi juostarašys, kas tau darbo? Tikrai, tylėk ir Dievą mylėk Tai ne...
Valgyk, valgyk. Kas nežino, koks sveikstančio apetitas Tai argi aš sirgau?
Klejojai, rimtai sako menininkas, maniau, kad jau šakės tau, rimtai. Dabar jau
pats žiūrėkis, pats sukis, šitaip juk padvėsi. Vakare jis verda sau ir man juodą
kaip smalą arbatą, rūkom menkam sodely, kramtom pusžalius agrastus, ir jis
negarsiai svajoja atidaryti savo parodą... dvi parodas, tris...apstulbinti, parblokšti
tą niekingą miestą savo darbais... O tada? - irgi negarsiai klausiu aš. Kas tada?
Tada nieko – tada jau galima pamerkti kojas į ežerą ir meškerioti, ko prikibai?
Mat kaip – trys parodos, parblokštas miestas ir amen...

Dar viena persona prie to paties prominentų stalo – vertėjas iš visų germanų
kalbų Bernardas Malonė. Jis mane mato. Jis mane ir pažįsta. Bet nei mato, nei
pažįsta, ar aišku? Kaip jis sustambėjęs! Ir jau gerokai pliktelėjęs. O buvo toks
šiaudas, kai kiemo teatre vaidino Krivių Krivaitį! Plonas aukštas šiaudas. Viską
jis išmano, viską supranta, jau anuomet visi negalėjo atsidžiaugti Bernardu
Malone! Dėstytojai, režisieriai, merginos jį keldavo pavyzdžiu. Jam pavydėjo
nemokšos, prie jo glaustėsi tie, kuriems buvo nesvetimas Kafka, Hugas fon
Hofmanstalis ir Meterlinkas. Bernardas Malonė rašė sonetus, dramas, vaidino ir
režisavo, o man jau tada sakydavo: mano svajonė – savam kambary, susisupus į
chalatą versti Tomą Maną, rūkyti „Tallin“ ir gerti natūralią kavą. Visa tai jis,
rodos, dabar ir daro, bet neatrodo itin laimingas. Plinka net ir itin saikingai
geriantys protmaišiai...