Bohemos vaizdavimas romane „Tūla“

Bohema - [pranc. bohème; pagal A. Miuržė romano „Scenos iš bohemos gyvenimo" (1851)
pavadinimą] meninės inteligentijos aplinka; dažnai laisvųjų profesijų asmenys (aktoriai,
muzikai, dailininkai, rašytojai), kurie gyvena palaidai ir netvarkingai; tokia gyvensena; jų
aplinkos buitis. Laisvi menininkų susiėjimai, nelabai paisant visuomenės etiketo reikalavimų.

Jonas Aistis ,,Antanas Strazdas“

„Jis buvo baudžiauninko sūnus, bet ar buvo tuomet nors vienas bajoras toks laisvas paukštis,
kaip Antanas Strazdelis <...> Antanas Strazdas net pakaruoklių kapų susilaukė. Jis pats
savyje netilpo, jį prie to privedė rytų stichija <...>Sako, kad jis prastai dėvėjo: namų darbo
rūbais, degutuotais batais, net nosinę turėdavęs namų darbo drobės. Su baudžiauninkais labai
gražiai gyveno, nemėgo jo tik bajorai ir kunigai <...> Jo gyvenimas ne laisvamanybė, kaip
daugelis mano, bet antausis tų dienų bajorijai ir kunigijai, ypač pastarajai, kuri iš sakyklų
sočiai kalbėjo liaudžiai apie krikščionišką meilę, bet pati buvo labai toli nuo skelbiamos
meilės ir baudžiauninkų <...> Ko ko, o pakaruoklių kapų Strazdelis neužsitarnavo, bet tai
labai charakteringa< ...> O kad jis laisvai gyveno ir dar laisviau rašė, tai kalta jo stichijinga
siela <...>Mes niekuomet negalėsim parašyti Strazdelio biografijos, kaip ir prancūzai negali
parašyti Pranciškaus Vijono, nes ir mūsiškio, ir prancūzo gyvenimai yra tarp realybės ir
legendos <...> Man atrodo, kad Strazdelio ir kapo nėra, o nėra jo todėl, kad Strazdelis dar
gyvas<...> Iš tiesų margas paukštelis buvo tasai Antanas Strazdelis, baudžiauninkų sūnus ir
užtarėjas ir pirmas poetas – bohemietis.
Kokie bohemiško gyvenimo bruožai išryškėja šiame tekste?
Ištraukos iš J.Kunčino romano „Tūla“
Dešimties rublių rausvas banknotas su Lenino profiliu buvo gan rimtas pinigas, o man –
tikras turtas šitą sekmadienio rytmetį. Juk jau žinojau kur eiti – ogi į šilumą ir šviesą. Olandų
gatvėje virš gastronomo „Rytas" jau veikė kavinaitė,kur svaigalai buvo pardavinėjami beveik
be antkainio. Žinojau, sekmadienio priešpietėm ten renkasi sumurę pagiringi menininkai, su
žmonom dar nespėję susitaikyti inteligentai,nesiskutę, riebaluotais plaukais gatvių artojai -
gana nyki,bet neįžūli, netgi diskretiška publika. Prie lango netoli durų čia amžinai sėdėdavo
toks apšepęs vyriškis mėlynais akinių stiklais – nepripažintas grafikos grandas, trynėsi,
žinoma, įmitę „bretšneideriai", kikendavo įraudusios mergužėlės ir matronos su plačiais
žiedais ant riebių pirštų – nuo šešiolikos iki septyniasdešimt. Matydavau čia ir senamiesčio
„dvasią" – ryškiai išsitepliojusią vargšę Miliutę, kuri seniausiuoju amatu vertėsi iki pat savo
saulėlydžio, o dabartės gyvenimo žarijas gesino visur, taigi ir „Ryte", truputėlį pretenzingoje
net kavinaitėje: ant sienų kabojo du ar trys tapybos darbai, o krėslai buvo aptraukti kad ir
netikra, bet vis dėlto lankytoją solidžiai nuteikiančia tamsrude oda... Traukiau per drungną
atodrėkį į troleibusų stotelę ir jau regėjau save išlipantį prie gaisrinės, netoli Petro ir Povilo
bažnyčios, atsargiai kertantį judrią gatvę ir traukiantį tiesiai į „Rytą" – šilumos ir reliatyvios
ramybės salelę nejaukiame, alkaname, padrėkusiame mieste. O, šilumą čia randa netgi
oresnieji kaimynystėje įsikūrusio beprotnamio klientai, tie, kurie ateina persirengę
žmoniškais drabužiais. Juk ne veltui viršum kavos aparato kabo iš pirmo žvilgsnio
gluminantis įspėjimas: „Su pižamomis neaptarnaujame ."
Kino ir teatro žvaigždė užlenda už baro, pirma diskretiškai ir pagarbiai atsiklausęs savo
damos – be galo liesos didžiaburnės merginos akytom kojinėm, spusteli vieną klavišą, antrą,
trečią – juosta pamaži išsilygina, įsitempia, trakšteli, vėl sublerbia ir... ir nieko man jau
daugiau šįvakar nebereikia – Adrianas Čelentanas dainuoja „Yuppi Du" ... Dar „Yuppi Du"
laikai. Kam jupidū, kam ne, suprantama. Man vis dar jupidū. Jupidū, jupidū, jupidūūū...
jupidududu-dūūūū... Kitiems nevilties, „šturmundrango", vėlių ir nykaus abejingumo laikai.
Bet čia, siauroje, ankštoje kavinėje mane visą užvaldo šitas dramatiškas „Yuppi Du". Net
Tūlai apie tai nieko nesakau... Taip menasi man tas „neorealistinis" itališkas vakaras,
nykesnio nesugalvotum, o vis dėlto. Laikau jos languotą apsiaustą – pirmukart šitą matau, ji
taiko rankas į slidžias rankoves, sukikena... gatvėje baisi pagela, tie patys lavonžmogiai su
lavondėmėm ant kaktų. Mudu įsėdam į tuščią troleibusą, jau tikrą stiklinį karstą... pirmą tave
praleidžiu... lipk, Tūla, tuoj užsivoš dangtis. Lydžiu iki pat Antakalnio žiedo, nė neklausiu,
kur tu važiuoji, kas tavęs laukia, argi tai svarbu. Lydžiu, žinodamas, kad grįžęs Antrojo
skyriaus duris rasiu užrakintas, nebegelbės jokia gudri rankena, jau vėlu, ir jei budinti sesuo
įrašys į knygą, kad pargrįžau su kvapu, kitą dieną iš tos sanatorijos mane vėl iššveis įgatvę...
Naktį lakstysiu šikšnosparniu, o dieną?..

Sovietmečio realybė

Palyginkite su B.Sruogos „Dievų miško“ pasauliu.

Spindinčią panoramą aptikau, suprantama, ne iškart, kur ten, gal po gero pusmečio, kai jau
spėjau kiek atsikvošėti, apsitrinti, susitaikyti su rutina, smarve, konvejeriu, nuolatiniais
žeminimais ar atvira panieka. Kita vertus, auštant pavasariui už Girtuoklių kalėjimo tvoros
jau turėjau įsigijęs ir šiokių tokių bičiulių. Sutikau netgi padoresnių ir oresnių vyrų nei
vadinamojoje laisvėje, už aukštos tvoros – apraizgyta vielų kamuoliais, tinklais, naktį
nutvieksta prožektorių ji maža skyrėsi nuo tos, už kurios kantriai tupėjo Čaikovskio „ereliai",
įžūlūs plėšikai, stambaus kalibro vagys,smurtininkai, žudikai ir panašūs paukšteliai. Tik ten
panašių tvorų buvo bent šešetas – viena už kitą įmantresnė. Tuos tikrus vyrus dažnai
regėdavau pro savo cecho langą, išėjęs parūkyti: prieš kiekvieną viršininką jie kilojo
juodasnapes kepures, o į darbą rikiuodavosi kaip į paradą. Matydavau ir jų veidus – veidai
kaip veidai, itin daug jaunų. Bet apie daug ką aš tiesiog nespėsiu papasakoti: nei apie
geruosius vyručius, nei apie atmatas. Tik probėgšmais užsiminsiu tau,Tūla, apie „gydymo
procedūras" – nieko labai naujo jie ir čia neįstengė sugalvoti: iš pradžių irgi vimdydavo, tik
jau žiauresniu, priverstiniu būdu, pasitelkę apomorfino injekcijas, o vėliau, kančioms einant į
pabaigą, versdavo ryti kokčius baltus milčiukus, kurie dar ir šiandien, ko gero, atsirūgsta
mano kepenims. Baltus chalatus medikai užsivilkdavo tik retkarčiais, šiaip jau ir jie, kaip ir
administracija, vilkėjo žaliais vidaus reikalų kariuomenės mundurais, su priklausančiu
auksinių žvaigždelių skaičiumi, antsiuvai ir kepurių graižai rausvi, beveik avietiniai, veidai
platūs, papurtę, leksika neįmantri: „Nu-ka, padaidi ko mne siniūga, čto to skažu ."„Siniūgom"
vadino jie mus, ligonius, mat buvom aprengti mėlynom palaidinėm, mėlynom plonom
kelnėm, maukšlindavomės mėlynas beretes, o žiemą į darbus traukdavom su
mėlynom šimtasiūlėm. Arba juodom, čia kaip kam kliūdavo.Mūsų auklėtojai bei prižiūrėtojai
atrodė ne ką geriau – mes juk buvom priversti gyventi blaiviai, o jie pylė į lempą kone
kasdien. Teisybė, operatyviniam skyriuje, kuris gaudydavo gausius bėglius, pasitaikydavo
jaunų treniruotų buliukų – sugavę jie dažnai sumaldavo be jokio gailesčio net ir visiškai
nesipriešinantį, paprastai dar pusgirtį bėglį, užspeitę jį kokioje dykynėje ar ištraukę iš po
besiplūstančios kūtvėlos guolio.Matai kaip, Tūla. Net nežinau, kodėl sumaniau tau atverti ir
šitą savo gyvenimo etapą – sunkoka būtų pavadinti jį vien epizodu, nors
ką slėpti, patekau ten, kur ir dera pakliūti benamiui su amžinu kvapu. Būsiu atviras: daugeliu
atvejų čia man sekėsi netgi geriau nei Antrajame skyriuje.

Tuos pusę metų labai tik retai prisimindavau tave, Tūla, – buvau nuolat prislėgtas, niūrus,
irzlus kaip vabzdys nutraukytais sparneliais. Bene labiausiai slėgė tai, kad čia jau niekur
nebegalėdavai pabūti vienas – net iš nuošaliausio kampučio pažvelgdavo tokios pačios
piktos akys – o tau čia ko? O kur dar privalomas „gydymo kursas" – apomorfinas į raumenis
ir stikliukas degtinės ar vyno tuojau po to. Gerti būdavo būtina, antraip nelabai kils
šleikštulys... Nuo injekcijos kaipmat suimdavo begalinis tąsymas, galvos kvaitimas,
vėmikai ir čia buvo aukštai vertinami ir netgi turėdavo privilegijų – neoficialiai jiems buvo
leidžiama gerti čefyrą.

Vis dėlto, tapęs bibliotekos vedėju, aš pasidariau jei ir ne gerbiamu, tai bent reikalingu
žmogumi, su kuriuo verta šiek tiek skaitytis. Žinoma, iki rūbų sandėlininko, cukraus dalintojo
ar net etatinio duonos raikytojo man toli šaukė, bet jau nebuvau paskutinis pastumdėlis.
Arbatžolių prekijams - tokių čia buvo pilna - aš tiekdavau senus laikraščius prekei fasuoti.
Artimesnieji bičiuliai galėjo tikėtis mano paramos prisireikus paslėpti kokį
vertingą daiktą – žiedą, laikrodį, pinigus, o kartais – greit, greit, greit – ir perlaužti butelį:
degtinės butelis čia kainavo vos keliais rubliais brangiau nei artimiausiam gastronome
Gervėčių gatvelėje, o vyno kainų skirtumas iš pradžių buvo dar menkesnis. Dalis pelno už
įneštus svaigalus atitekdavo amžinai pagiringiems praporščikams ar net būrių vadams – vsie
my liūdi, vsie my čelovieki. Žinai, čia kiekvienas, kas dar turėjo kiek jėgų, sukosi kaip
įmanydamas. Diplomuoti dailininkai kaldavo skardas su pilimis ir gražuolėmis žemesniajai
valdininkijos ir medpersonalo grandžiai, na, o toks Pedro, eksskulptorius,vienas iš tų, kuriuos
aš nuoširdžiai mėgau, dirbo kur kas meniškesnius darbus. Kad ir židinio grotas bei įnagių
komplektus.
Daugelis būtų gyvenę kuo puikiausiai, jei ne „šustriakai" – lėtiniu alkoholizmu nepagydomai
sergą dažniausiai atletiško sudėjimo besmegeniai jaunikaičiai. Neradę įkalčių įgrūsti juos į
perkimštus kalėjimus, „organai" dėl viso pikto įkišdavo juos į Girtuoklių lagerį – gėrė tai juk

visi aliai vieną. Šie buvo visų rykštė, viršininkų irgi. Jie susikaldavo, bėgdavo net iš
saugomos zonos, kiekvienas turėjo kokį nors šaltąjį ginklą, neretai žiauriai terorizuodavo ne
tik senučius ir klipatas, bet puldavo kiekvieną kuo nors nepatikusį ar neįtikusį – net
„savivaldos" pateptuosius darbų skirstytojus ir seniūnus. Siaubdavo medicinos personalo
patalpas, ieškodami narkotikų, ir beveik nieko nebijojo: puldavo tik ruja,turėdami
dešimteriopą persvarą. Jie visi puikiai žinojo, kad iš šito „Arteko" – taip mūsų zoną vadino
kaimynai recidyvistai – anksčiau ar vėliau pateks už kitos tvoros, tad smalsiai dairėsi į
Griežtojo kalėjimo kiemą, tikrai be jokios baimės stebėjo sunkų nuteistų ilgiems metams
žmonių gyvenimą, o kai kurie per visas tvoras, užtvaras, vielas, nebodami bausmių,
įstengdavo persviesti ryšuliuką su brangiu kroviniu.
Šiaip jau čionykštis„bon ton" reikalavo iš akiniuotų išminčių tyčiotis viešai ir ne viešai,
traukti per dantį, o prireikus užvožti per sprandą.Tokiems visuomet tekdavo juodžiausias
darbas, prasčiausias gultas, kaip ir visur kitur, beje. Niekas jų negailėdavo apvogtų,
negindavo, o jei tik jie išdrįsdavo blykstelėti išmintim ar sąmoju, jei tik pasirodydavo bent
kiek protingesni, nusimanantys apie menus, politikas ar net sportą, tučtuojau būdavo
apkumščiuojami ar net verčiami... na, tiek to Tiktai aš šitą tradiciją jau buvau perpratęs dar
gatvėje, panašius reiškinius buvau pastebėjęs ir Antrajame skyriuje, tad didelių naujienų man
čia nebuvo -– dėkis kvailiu ir su niekuo nesiginčyk.