1. Įrašykite praleistas raides. Padėkite praleistus skrybos ženklus.

 Visuose „esė“ introspektyviai analizuojamos pasakotojo būsenos ,tačiau, pats pasakotojas

visada fiktyvus. Į pasakotojo figūrą_ aš įdedu tik kurį nors savęs aspektą o ji visa s_alygiška;
tai atitinka meninės prozos kanon_ą. Bet kadangi kūriniuose nėra tikroviško pasakojimo
išplė_toto siužeto koki_ a nors gyvenimo aplinkybių jie tartum neatspindi pasaulio ir
nepriklauso tradicinei epin_iai literatūrai. Svarbiausias veikėjas čia yra lyg ir _idėjos minties
procesai minties versmė. Dėl tokio savotiškumo net norėjau juos Borcheso stiliumi pavadinti
fikcij_omis. Dėl žanro problemo_s konsultavausi ir su kolegomis katedroje. V. Daujotytė
sakė jog tai nėra esė. Tačiau koks iš tiesų žanras sunku apibūdinti. Norėjau palikti knygą be
jokio žanrinio įvardijimo taip net buvau padaręs – išbraukę_s visur tą „esė“ bet leidykla
paliko. Manau kad tas žanrinis neapibr_ėžtumas dar sukels teorinių svarstymų – ne dėl mano
literatūros o dėl mūsų pačių gebėjimo įvardyti apibrėžti žanrą.
Tai pirmiausia lėmė aplinkybės. Mano išsilavinimas nebuvo nuoseklus aš neturėjau
gyvenimo plano nedariau karjeros. Daug kas priklausė nuo atsitiktinumo. Daugelis žmonių
baig_ęsę mokyklą stoja į universitetą paskui pasirenka specialyb_ę pagal ją dirba tada
užsidaro lieka literatūroje. O man literatūra buvo tik mano paties gyvybinis poreikis ne
specialybė. Knyga buvo b_utinas dalykas – kaip maistas oras. Bet dar daugiau negu literatūra
ir knyga man reiškė pats gyvenimas. Aš neužsidariau. Planavau būti dailininku mokiausi
dv_ejuose dailės technikumuose kol galiausiai iš abe_jų buvau išmestas ir dailė man tapo
nepasiekiama. Paskui domino filosofija – bet irgi ne dėl studijų. Iš pradžių labai kantriai
išsamiai studijavau rytų filosofiją (tai buvo lyg kokia savišvieta) vėliau – vakarų filosofiją
kultūrą religiją. Šie dalykai labai domino nes jie buvo reikalingi gyvenimui pasaulėžiu_rai
pasaulė_jautai. Galiausiai gyvenimo prasmės paieškos...

Kur reikia, padėkite trūkstamus skyrybos ženklus.

Mano karta negalėjo gyventi be poezijos , kurią vieni kūrė kiti dainavo ar skaitė ,deklamavo.
Dėl to išliko meilė muzikaliai poezijai, ypač ,jei joje slypi įveikto sielvarto gaidos. Iki šiol
tebežavi Salomėjos Nėries lyrika - kupina tikro jausmo įkvėpimo! Kad ir kaip rūsčiai būtų
vertinami jos politiniai klystkeliai, poetė išliko nepranokta kaip lyrikė.
Maištaudama ,dvejodama ,net iškalbėdama ji siekia ir skatina siekti trokšti harmonijos ,nes
čia jos didžioji jėga. Jeigu man ir padarė poveikį viena ar kita knyga ,šis poveikis buvo
trumpalaikis. Tiesiog tada gaudavau impulsą kurti. Būdavo apsėda nykuma, nusivylimas, o
kai paskaitau gerą humoro ar satyros kūrinį ir prašviesėja akyse - ranka jau ieško plunksnos.
Svajodavau“ o, kad mano kūriniai šitaip skaidrintų kitiems nuotaiką, grąžintų viltį ir norą
darbuotis!“
Pabraukite skliausteliuose pateiktą taisyklingą variantą.
Vilnius – vieta, visada traukianti sugrįžti atsidūrus svetur. Kai (seniai / senai), dar gyvendama
gimtajame Kaune, išgirdau apie šį miestą, apsėdo troškimas jame būti. Apsigyvenusi jame
nenusivyliau ir iki šiol (skaitau / manau), kad nėra jam lygaus. Jis tebėra dosnus
(paslaptimis / paslapčių), praturtina menininko akį ir širdį, (kartu / tuo pačiu) nuramina
liūdintį... Tik tada, vaikystėje, Vilnelė buvo tyra, Neris skaidri, neatrodė, kad kažkas sudarkys
Senamiesčio darną. (Vienok / Tačiau) dabar skaudu matyti jį, pilną automobilių, – tai
didžiausia jo neganda. Nepamėgau ir naujųjų Vilniaus rajonų, jie atrodo (svetimi / svetimais).
Tai – bedvasis miestas, pasiglemžęs daug puikių Vilniaus apylinkių ir (apjungęs / sujungęs)
daug savitų kaimų.