ŠIAURĖS

ISSN 1392-7760 2021 m. lapkričio 19 d. Nr. 22 (1374)

ATĖNAI Kaina 1,20 Eur

Moralizuoti dvidešimt pirmame amžiuje – nelengvas uždavinys p. 3

Simbolistai buvo blogi namisėdos p. 5
Osipo Mandelštamo poezija p. 8

Apie (mano) skaitymą

Kai imuosi ką nors skaityti, pirmučiausia, savaime su-
prantama, išvystu raides. Todėl protarpiais prisimenu ka-
Alfonsas Andriuškevičius lūžta nuo knygų, o pastarųjų viršeliuose siautėte siautėja
apgaulinga reklama. Pasirinkimo laisvė tampa pasirinkimo
daise Gintaro B. parašytus maždaug tokius žodžius: kai kančia. Mėginu eiti keliais keliais. Vienas – atmetimo. Na,
senovės lietuviai pirmą sykį pamatė raštą, jie jokiu būdu kodėl, po galais, pabrauktos būtent tos vietos, o ne kitos. pavyzdžiui, tam tikrų žanrų (konkrečiai – detektyvo). Ar-
neįstengė suvokti, kaip kvaili ženkleliai gali perteikti pro- Mat dauguma skaitomose knygose pasibraukinėja išmintį. ba, pavyzdžiui, leidinių, ant kurių užrašyta: „Bestseleris“.
tingą mintį... Pasirodo, gali. Kadangi pajėgiu skaityti trimis Tuo tarpu aš (deja, deja) – literatūriniu, stilistiniu požiūriu Kitas kelias – rinktis kuo nors kliaunantis. Tarkime, kad
kalbomis, tai, atsivertęs, pavyzdžiui, atsitiktinai pasičiuptos mane maloninančius dalykus: metaforas, palyginimus, aso- autorius tau jau žinomas ir tavo pamėgtas. Arba, tarkime,
knygos puslapį ir metęs žvilgsnį į tuos kvailus ženklelius, ciacijas, netikėtus pastebėjimus, smagius posakius... Kam jis – kokios prestižinės premijos laureatas (bet: atsargiai su
sugebu, net neskaitydamas iš jų sudarytų žodžių, daugmaž braukiu? Pirmiausia – kai skaitydamas ką nors pasibrauki, šitais!). Arba – toje viršelio reklamoje (na, kad ir kokioje
sumoti, kokia kalba parašytas tekstas. Antai išvydęs lyg iš tai labiau įstringa. Kita priežastis: vartydamas antrą ar trečią kitoje apžvalgėlėje) įvardintas kaip tam tikros tau be galo
ketaus išlietas ж, ш, ы jau žinau, kad bičiuliausiuosi su ru- kartą kadais skaitytą knygą, neretai su įdomumu peržiūriu įdomios krypties atstovas. Arba – tau rašytoją rekomendavo
sišku rašiniu. Tuo tarpu džentelmeniškosios w, th, oo su- vien pabrauktas vietas. Kai kuriomis tebesižaviu. Žvelgda- žmonės, kurių skoniu tu pasitiki. Antai su puikiu autoriu-
gestijuoja anglakalbio teksto malonumą. Na, o lietuviški mas į kitas, pats negaliu suprasti: kam čia reikėjo braukti? mi Coetzee mano ilgalaikė bičiulystė užsimezgė todėl, kad
puslapiai paprastai mojuoja nosinaitėmis ir kilnoja kepurai- O trečiuoju atveju šypteliu pats iš savęs: kvailelis... Štai ke- kažkada jo knygą „Maiklo K. gyvenimas ir laikai“ man pa-
tes: ę, į, ų, č, š, ž... Taip, o paskui, žinoma, eina žodžiai... lios pabrauktos vietos iš Peterio Handkės (vertė Laurynas siūlė Sigitas P. Tuo tarpu Orhano Pamuko „Juodąja knyga“
Čia vėl kartkartėmis užklysta į galvą kažkieno suformuluo- Katkus) „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“: „Vaistininkas pasimėgavau patartas Laimanto J. Na, o Royaus Jacobseno
tas maždaug toks teiginys: didžiuosiuose visų kalbų žody- praskėtė pirštus, kad pro tarpupirščius padvelktų oras“; „Neregimuosius“ čiupau skaityti po to, kai perskaičiau apie
nuose jau glūdi visi tomis kalbomis parašysimi tekstai: juos Jūratės Č. anotaciją...
tereikia išsirinkti reikalingus žodžius ir susidėlioti juos Skaitydamas panyru į tekstų pasaulius, bet, kaip sa-
atitinkama tvarka... kiau, neištirpstu juose: antrasis mano „aš“ mėgaujasi
Kai pradedu skaityti (vis vien, originalą ar vertimą), literatūriniu žaidimu, stilistiniais kūrinių aspektais, me-
man begal svarbios yra pirmosios teksto frazės, pirmieji ninėmis jų ypatybėmis. Tačiau egzistuoja ir dar vienas
jo sakiniai. Bet nelabai tuo, kas juose sakoma, o labiau – žaidėjas: autorius kaip žmogus, kaip persona, sukūrusi
kaip sakoma. Nes kaip tik tasai „kaip“ (kartais tiesiog dabar mano skaitomą kūrinį, persona, turinti savo (kar-
orakuliškai) byloja, kokio ypatumo, kokio būdo, kokio tais – ojojoi) charakterį, savo (kai kada – Dieve, Dieve)
sukirpimo tekstinis pasaulis manęs laukia. Tame „kaip“ polinkius, savo biografiją. Nesu toks naivus, kad tapatin-
jau glūdi užuominos apie mano lankysimos tekstinės vi- čiau Flaubert’ą su ponia Bovari. Bet, kita vertus, nesu ir
satos dvasią ar sielą. Drauge – pajuntu, ar to būsimojo toks rafinuotas, kad man skaitomasis autorius būtų suvis
(kol kas tik potencialaus) pasaulio, kurin žengsiu skaity- miręs. Aišku, paprasta šiuo požiūriu su tais, apie kuriuos
damas knygą, man iš tikro reikia, ar jo šaukiasi manasis, nieko nežinai: jie išties yra „mirę“. Bet kiti, ypač tie, su
vidinis. Na, kaip jo gali man nereikėti, jei, vos pravėręs į jį kurių gyvenimais esi pusėtinai susipažinęs, juolab tie, ku-
duris, regiu štai šitaip užrašyta: „Kažkas, matyt, apšmei- rių gyvenimuose esama ryškiaspalvių dalykėlių, mėgina
žė Jozefą K., nes, nepadaręs nieko bloga, jis buvo vieną įsiterpti skaitoman tekstan, ir nieko jau čia nepadarysi.
rytą areštuotas“? Arba taip: „Однажды весною, в час Šičia galima šnekėti apie dvejopą rezultatą: vienu atve-
небывало жаркого заката, в Москве, на Патриарших ju tie „faktai“ dar labiau įmagnetina kūrinį, sustiprina
прудах, появились два гражданина“? Ar štai kad ir jo aromatingumą; kitu – jie kažkaip zuja apie skaitomą
taip: „He was an old man who fished alone in a skiff in tekstą, bet įtakos jo kokybei neturi jokios. Iš karto galiu
the Gulf Stream and he had gone eighty-four days now deklaruoti: atvejo, kad rašytojo gyvenimiškieji „susimo-
without taking a fish“? Kas be ko, neretai pirmieji knygos vimai“ numuštų skaitomo gero teksto kokybę (o apie to-
sakiniai nenori išduoti, kur aš galiausiai pakliūsiu. Tad kius atvejus esu prisiklausęs tiek ir tiek), mano gyvenime
tenka skaityti, brautis labiau į gilumą. Ir galutinai viskas nepasitaikė. Na, dar šiek tiek detaliau šiuo klausimu.
paaiškėja po kokių trisdešimties, keturiasdešimties pusla- Skaitau (ar deklamuojuosi), pavyzdžiui, Sylvios Plath
pių. Tuomet jau arba leidžiuosi tolyn, arba užverčiu skai- eilutes (iš eilėraščio „Poppies in July“): „And it exhausts
tinį, kad (veikiausiai) daugiau prie jo nebesugrįžčiau. me to watch you / Flickering like that, wrinkly and clear
Kai jau skaitau, kai žingsniuoju (per raides ir žodžius) red, like the skin of a mouth. // A mouth just bloodied. /
manin patenkančio (mane savin įsileidžiančio) tekstinio Little bloody skirts! // There are fumes that I cannot touch. /
pasaulio takais ir takeliais, neretai susiduriu su situaci- Where are your opiates, your nauseous capsules?“ Nega-
jomis (o geruosiuose kūriniuose jų tikrai nestinga), ku- liu (ir nesistengiu) pabėgti nuo žinojimo, kad autorė buvo
riose realiame gyvenime, dievaži, nenorėčiau būti, kurios linkusi žudytis, kad bičiuliavosi su trankviliantais ir anti-
realiame gyvenime man būtų nemalonios, atgrasios, ne- depresantais, kad jos santykiuose su vyru būta smurtinio
pakenčiamos, neištveriamos (žinoma, tai visai nereiškia, dėmens. Tačiau šis žinojimas man tik pasodrina tekstą,
kad ilgainiui neteks kurios nors iš jų pakęsti ar ištverti). pripildo jį dar didesnės poetinės energijos, jokiu būdu
Na, tarkime, tikrai netrokščiau trūnyti lovoje su pieštuko Utagawa Kuniyoshi. Keisti ir nuostabūs laimės vėžliai. 1847–1852 nepakenkia jo estetinėms savybėms. Tuo tarpu skaitau,
nuograuža rankoje ir prisitraukinėti reikalingus daiktus pavyzdžiui, Dylano Thomo eiles: „Light breaks where no
lazda, o pripildytą naktipuodį statyti ant stalelio maistui, „be to, pritūpęs atsidurdavai arčiau paties savęs“; „Eiliuoti sun shines; / Where no sea runs, the waters of the heart /
kaip kad tenka daryti Becketto trilogijos herojui. Arba – būti taip, kaip tarp savęs šnekasi alpinistai, kabantys ant lynų!“; Push in their tides; / And, broken ghosts with glow-worms
kryžiuojamam romėnų kareivių kaip Jėzaus tėvas Juozapas „tuo tarpu stepiniai drugiai turėjo avių profilį“. O čia – iš in their heads, / The things of light / File through the flesh
iš Saramago „Evangelijos pagal Jėzų Kristų“. Arba – patirti, Viktoro Pelevino „Чапаев и Пустота“: „Опьянение по where no flesh decks the bones.“ Čia žinojimas, kad poetas
kaip du kartus pasukamas tau į širdį suvarytas žudikų pei- своей природе безлико и космополитично“; „словно be saiko girtuokliavo, visiškai nedalyvauja, nieko prie eilė-
lis, ką patiria paskutinėse Kafkos šedevro eilutėse Jozefas вжимая невидимый гвоздь себе в грудь подбородком“; raščio nei prideda, nei atima. Lygiai tas pat man būna ir su
K. Bet... Skaitydamas tokios situacijos aprašymą tarsi susi- „у человека ум – это как у казака лошадь“; „Может там, mūsiške Salomėja: skaitydamas gerus josios eilėraščius jais
dvejinu: vienas mano „aš“ kenčia drauge su personažu, tuo где люди говна меньше делают, и Бог добрее.“ Ir dar tre- gėriuosi ir mėgaujuosi, skaitydamas prastus – nusiviliu. Bet
tarpu antrasis – gėrisi tuo, kaip meistriškai viskas parašyta: jetas – iš José Saramago (vertė Leonas Judelevičius, atnau- garsioji autorės kelionė į Maskvą su prosovietine kompani-
kokie nelaukti palyginimai, kokie nenudėvėti žodžiai, koks jino Lina Černiauskaitė) „Aklumo“: „ugnis greitai plinta ja „parduoti“ Lietuvos nei vienu, nei kitu atveju į tas eiles
nenumatytas matymo „kampas“. Pažįstu žmonių, kuriems nuo lovos prie lovos, tarytum norėtų atsigulti į jas vienu esmiškiau neįsiterpia.
taip dvejintis neišeina. Ak, atjaučiu juos... Jiems, atvirai metu“; „o kaip gražu būtų matyti miško medžius sprunkant Perskaitęs gerą kūrinį, tampu šiek tiek kitoks. Jaučiu, kad
šnekant, nelemta naudotis menu pagal jojo paskirtį... nuo gaisro“; „Medžių apsuptoje aikštėje su statula viduryje kažkas atsitiko kai kuriems mano sielos sandams: gal pa-
Skaitydamas, kai kurias teksto vietas pasibraukinėju šunų gauja ėda vyro lavoną.“ Na, ir dar trys iš Sigito Paruls- sikeitė to ar ano atspalvis, gal tonas, gal – net šiek tiek ap-
pieštuku. Todėl jaučiu nepatogumą, kai tenka skaityti ar bi- kio „Nuogų drabužių“: „tik kreipiniai padaro mane sūnumi imtis ir konfigūracija... Jau labai seniai esu formulavęs: jei
bliotekinę, ar iš ko nors pasiskolintą knygą: negaliu braukti. šių žmonių, kuriuos vadinu tėvu ir motina“; „Tėvas dar ne- perskaitai knygą ir lieki koks buvęs – veltui sugaišai laiką.
Tad daugumą geidžiamų knygų paprasčiausiai nusiperku. spėjo atšalti, o sūnus jau kala tekstą apie jo mirtį“; „Koks Lygiai taip pat seniai mane yra aplankiusi idėja, kad, žmo-
Bet ir šitaip elgiantis visai išsisukti nuo minėtojo (susijusio raumeningas sielvartas.“ gui „patiriant gyvenimą“, jo siela bręsta. Žinoma, kad la-
su braukymu) nepatogumo nepavyksta, tik jisai užklumpa Skaityti, skaityti... Man tai paprastai reiškia – turėti kny- biausiai jąją brandina realaus to asmens gyvenimo įvykiai...
iš kitos pusės: kai jau aš pats duodu kam nors skaityti savo gą. Bet ką reiškia – turėti? Nueiti knygynan ir nusipirkti?
pabraukytą žodinį meno kūrinį, tam žmogui kyla klausimas, Ne taip jau viskas čia paprasta... Juk knygynuose stalai Nukelta į p. 8 ►
 2 ŠIAURĖS
„Gaida“, „Vaikų knygų sala“,
„Scanorama“, „Vilniaus lapai“
Kadras iš filmo „Nepalikti žymių“
Jau beveik pamiršau, ką reiškia vaikščioti į koncertų
sales, bet po pandemijos jos itin traukia – lyg derėtų prieš
mirtį būtinai apsilankyti visur, kas nėra naudinga; kur dėl
rutinos ir kitų prioritetų atpratai eiti. Pamenu, kone prieš
20 metų „Gaidoje“ mačiau dar mažus kompozitoriaus
Šarūno Nako vaikus. Įdomu, kad koncerto metu jie sė-
dėjo priekinėse eilėse ir skaičiavo tėčio kūrinio taktus, o
gal solfedžiavo. Šiandien jie suaugę – „Gaidos“ nostal-
gija yra ir apie tai.
Viačeslavas Ganelinas kartu su Lietuvos nacionaliniu
simfoniniu orkestru kažkuo priminė George’ą Gershwi-
ną; turbūt susirinko ne vien „Velnio nuotakos“ gerbėjai,
bet populiarus miuziklas irgi smarkiai prisideda prie
tokios muzikos suprantamumo. Arkadijaus Gotesmano
perkusija čia labai tinka. Hanso Abrahamseno muzika
jau pažįstama iš Jūratės Katinaitės radijo laidų. „Kas yra
muzika, jeigu ne laikas?“ – išraiškingai pacitavo koncer-
to vedėja.
Paskui patekau į visai kitą orbitą – ŠMC pasirodė bri-
tų elektroninės muzikos duetas „Plaid“. Atėjo specifinė
publika, buvo galima judėti. Įdomu, kad jų temos apima
politiką ir ekologiją, nors mano generacijai elektronika
stereotipiškai asocijuojasi vis dar su (narkotikų) sintetika.
Mušamieji gali būti ne vien Gotesmano ar Tarasovo
įtakos zonoje. Tokie yra „Giunter Percussion“ (anksčiau
jie vadinosi „Vilniaus mušamieji“). Nors tai neabejotinai
aukštoji muzika, ji gali veikti ir kaip terapija. Visai kitaip
ŠMC erdvėje skamba „LENdscapes“ – kaip avangardas,
kuris Vakaruose galėjo būti atliekamas prieš kokius 50
metų. „Bremen Loudspeaker Orchestra“ (net 34 akus-
matiniai garsiakalbiai ir juos valdantys garso režisieriai;
Vokietija) ir „Lietuvos ansamblių tinklo“ parengta pro-
grama – turbūt apie postmodernizmą. Prieš paskutinį
kūrinį nuskambėjo instrukcija klausytojams: siekiama
atsisakyti bet kokių su orkestru susijusių hierarchijų, at-
likėjai yra ne vien scenoje. Bet kas iš publikos gali eiti
prie mikrofono ir sakyti, „kas guli ant širdies“. Orkes-
tras su dirigentu mankštinasi, atlikėjai klykauja, nešio-
jasi ir mėto netikrą šautuvą, meta kažkokius kartonus,
groja šluota, stato palapinę (matyt, dėl specifinio garso).
Beje, tą atlieka gan dirbtinai ir kiek negrabiai, visai ne
taip, kaip tą darytų aktoriai. Skubančių prie mikrofono
(kad ir paskaityti savų eilėraščių) kažkodėl nėra daug:
kakofonija publikai kelia baimę (turėkite omenyje, PoPa
rengėjai). Per žinias girdėjau kompozitoriaus ir dirigen-
to Vykinto Baltako pasisakymą, kad jam įdomi muzikos
tekstūra, kuri polifonijoje skleidžiasi skirtingai. Tą „gar-
so tekstūrą“ suprantu kaip muzikos siužetiškumą (jeigu
ji vis dėlto sukibusi su laiku).
Niujorko mušamųjų grupė „Sandbox Percussion“ yra
tikri bitlai! Koncerto metu jie bendrauja, charizmatiškai
pasakoja apie savo atliekamą muziką, pvz., demonstruo-
ja instrumentus, kuriuos Johnas Cage’as naudojo savo
kūriniui Third Construction (1941). Perkusija gali būti
tyli it kvėpavimas, ji gali skambėti vien trikampiais ir
kibirais ar stiklo taurėmis.
Į filharmoniją, kiek pamenu, eidavo net pats Vincas
Mykolaitis-Putinas. Gal net mintyse rašė eilėraščius ar
ieškojo jiems ritmo. Kartais bandau klausytis šiuolaikinės
muzikos jau mirusių, praėjusių amžių žmonių ausimis.
Svarstau, ar jie, auklėti vien Apšvietos ir XIX a. muzikos
dvasia, priimtų tą muziką kaip dabartinę klasiką.
„Menų spaustuvėje“ vyko susitikimas su kompozitoriu-
mi Stefanu Prinsu, kuris fortepijoną vadina „juodu mons-
tru“ – tai apie santykį su klasikine represyvia tradicija.
Belgų ansamblis „Nadar“, kiek supratau iš apžvalgų, ge-
nialus, savo pasirodymuose naudoja ankstyvojo nebyliojo
ATĖNAI
kino motyvus. Bet aš geriausiai supratau muziką, atlieka-
mą stalinių lempų jungikliais – kiekvienos spalva ir garsas
vis kitoks! ŠMC koncertavo britų elektroninės muzikos
atlikėjas Darrenas J. Cunninghamas, prisistatantis sceni-
niu Actress vardu. Videoinstaliacija, kaip dabar madinga,
aprėpė ekologinę temą, bet hedonistiškai nusiteikusi pu-
blika nelengvai tvėrė konceptualiąją elektroniką.
Filharmonijoje pristatytos dviejų įdomių kompozito-
rių – Gailės Griciūtės ir Nomedos Valančiūtės – pasau-
linės premjeros; džiaugiuosi, kad konferansjė paaiškina
kūrinių idėjas. Heinerio Goebbelso (kokia pavardė!) dai-
nas atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir
Kristina Žaldokaitė – žinomas džiazo ir gospelų balsas.
Bet visi laukė publikos numylėtinio Luko Geniušo – jis
atliko Johno Adamso koncertą „Argi velniui priklauso
gražiausios melodijos?“ (Liuterio frazė, teisinanti liau-
dies melodijas prieš bažnytinę muziką). Visgi, mano
akimis, tai „baltasis“ pianistas, neturintis jokio su juodo-
siomis jėgomis bent kiek susijusio įvaizdžio, – ko nepa-
sakytum apie Petrą Geniušą, gal dėl vaidmens „Meistre
ir Margaritoje“.
Nesitikėjau, kad į baigiamąjį koncertą Valdovų rūmuo-
se susirinks tiek žmonių – stovės pasieniais didžiojoje
salėje, po juokingais, meninas mėgdžiojančiais didikų
portretais. (Turbūt dėl pianisto Andriaus Žlabio? Žmo-
nės eina į koncertus dėl pianistų.) Iš scenos žvelgs ka-
rikatūriškas Vytautas Didysis, visai nederantis nei prie
Abrahamseno, nei prie Michaelio Beilio, nei prie nuos-
tabios, popandeminės energijos Žibuoklės Martinaitytės
ar Luiso Gustavo Prado muzikos. Bet gal dera bent prie
Valstybinio simfoninio orkestro vardo. Kas kokiais 2019 m.
galėjo pagalvoti, kad į šiuolaikinės aukštosios muzikos
koncertą gali susirinkti pilnutėlė kunigaikščių salė. Štai
ir išsipildė Martinaitytės „Katarsis“.
●
„Vaikų knygų sala“ – itin aukštos vizualinės kultūros
festivalis. Literatūrinio turinio įvertinti nespėjau, bet Tomo
Dirgėlos pabėgimo kambarys iškart padarė įspūdį – už-
kaboriai, kaukolės, žvakės, guminės rankos, senoviniai
servizai ir suknelės; ragana žybsinčiomis akimis, mas-
katuojanti kūdikiu. Creepy, kaip sako jaunimas. Taip
pat „Būtybių tyrinėtojos kabinetas“, neva mokslininkės
Emilijos Gruodytės surinkti eksponatai – lietuvių mito-
logijos personažų buvimo įrodymai. Išdūrė net mane,
pamaniau, kad ta pavarde yra prisidengusi kokia reali
hipsterė dailininkė. Pasidairius po leidyklų prekystalius
dera konstatuoti, kad siaubas (vaikų literatūroje) šiuo
metu yra visiškai ant bangos. Nors lyg ir nesusijusi su
festivaliu, bet toje pačioje erdvėje, Vilniaus vaikų ir jau-
nimo meno galerijoje, veikia Eglės Lekevičiūtės interak-
tyvių instaliacijų paroda „Tarp 4 sienų“. Toks meniškas
iliuzijų muziejaus variantas, patiko ir mano devynmetei.
Kadangi literatūriniais personažais apsirengusius žmones
įleidinėta be bilietų, susirinko bent keli hariai poteriai ir
hermionos. Kai jie verkdami bėgo iš siaubo kambario,
buvo galima konstruoti „literatūrą literatūroje“.
●
„Kino kine“ idėja aktuali ir šių metų „Scanoramoje“.
Bent dviejuose moterų režisierių filmuose – „Bergma-
no saloje“ (rež. Mia Hansen-Løve, 2020, Prancūzija,
Švedija) ir „Suvenyre. II dalyje“ (rež. Joanna Hogg,
2021, Jungtinė Karalystė) – taip įsijaučiama į statomą
filmą, kad jis neatsiejamai susipina su tikrove. Greta to
vaizduojami ir režisieriai vyrai – racionalūs, neautobi-
ografiški, neišpažintiniai; despotai ir egoistai. Bet nie-
kas taip nesudirgino mano blėstančios mizandrijos, kaip
„Pradžia“ (rež. Dea Kulumbegashvili, 2020, Gruzija,
Prancūzija) – geriausias filmas iš visų, kuriuos mačiau
festivalyje. Geriausias dėl to, kad pasižymi šiokia tokia
kino kalba, ne vien videopasakojimu. Ir nejudrūs kadrai
nuostabūs! Kontempliuojantys pačią mirtį. Kiek daug
publicistinių klišių sulaukia lietuvių kinas, šaržuojant ir
„balto arklio rūke“ poetiką, ir „medinius“ dialogus. Bet
lėtas kinas grįžta kaip ir lėtas skaitymas.
„Margarita – Šiaurės karalienė“ (rež. Charlotte Sie-
ling, 2021, Danija, Norvegija, Švedija, Lenkija, Čekija,
Islandija) nėra tipinis kostiuminis filmas, ir motinystė ja-
me apmąstyta beveik taip pat aštriai kaip Sofi Oksanen
ar Maarjos Kangro prozoje. Be to, tai didinga Skandi-
navijos istorija su feministinėmis ištakomis! O „Fabia-
nas“ (rež. Dominik Graf, 2021, Vokietija) – ne tiek apie
meilę, kiek apie Berlyno dekadentizmą (slėpkis po la-
2021 m. lapkričio 19 d. Nr. 22 (1374)
Sabine Schiffner
mumija
iš pradžių buvo hamakas pilnas
vaikų be plaukų ir be dainavimo
iš pradžių buvo nuolatinis rėkimas
iš pradžių buvo skausmas mano
klubuose ir randas ant kaktos
iš pradžių žiūrėjau į aukštą dangų
pilną debesų laivų kurie atsi
spindėjo vėzeryje1 per
kirsti praplaukusios baržos kilvaterio
iš pradžių buvau peteliškė buvau padavėja ir skvo
apgauta tėvų kurie griausmingai juokėsi
už mano mažos vaikiškos nugaros
kurie viską darė geriau
nei aš kada nors padarysiu jau tada tą žinojau
o naktimis mano rūsyje
koridoriaus gale kur gyvena vėžliai
užjūrių muziejuje netoli
stoties naktimis kai pakyla lėlys
iškrapštykit tą šlykštų garsą
iš vingių ir vėl iš smegenų
esu karaliaus duktė ir
mano raudonos garbanos krenta beveik iki žemės
stokis čia padėk ant ranktūrio
kairę sulenk va taip
nuleisk dešinę antraip
vaizdas netilps į rėmus
nesiginčyk pasakė motina karalienė
kuri iš pradžių mane vis piešdavo
motinos motina vardu tija2
padarydavo šilto egiptiečių maisto
iš pradžių buvau tūkstanties ir viena
ir nuolat sustirusi
iš pradžių buvau ką tik gimusi
ir sena kaip pasaulis
Iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus
1
Upė šiaurės Vokietijoje.
2
Senovės Egipto karalienė, Echnatono motina.
pais, XXI a. pradžios „Suokalbi“). Baigiasi dramatiškai,
gal buvo ir verkiančių, bet galvojau, kad kitokio siužeto
atveju veikėjo būtų laukęs dar šiurpesnis likimas SS ir
fronte. Žavingai parodyti hamletiški ponai iš akademi-
jos. Neįkyriai politiškas montažas. Nuosekliai politiškas
yra „Nepalikti žymių“ (rež. Jan Paweł Matuszynski,
2021, Lenkija, Prancūzija, Čekija): jis griebia už širdies
ir skatina susirasti poetės Barbaros Sadowskos eilių, bet
kino meno požiūriu tėra įtaigiai papasakota istorija, me-
džiaga, beletristika. Dabar jau žmonės taip masiškai ne-
berūko. O prokurorės niekšės makiažas... Jeigu ji būtų
parodyta kaip elegantiška moteris, ar menkiau suvoktu-
me niekšiškumą?
●
„Vilniaus lapai“ šiemet itin nusisekę – nors buvo ga-
lima stebėti transliacijas internete, į „Menų spaustuvę“
susirinko daug žmonių (jei dar pavardinčiau, kas tokie,
būtų kaip „Žmonėse“). „Literariumas“ vyko bare, su ak-
toriais, su Gabriele Vilkickyte – literatūrinė dalis tikrai
įsidėmėtina, muzikinė turbūt siekė pritraukti masiškesnį
žiūrovą (Marius Ivaškevičius + Monika Liu). Aktorių ir
poetų / vertėjų interpretacijų konfliktas išlieka aktualus.
Ivaškevičius savaip nuvylė – matyt, dėl naujojo romano
turėjau kitokių lūkesčių, sužadintų jo dramaturgijos dar-
bų. O Rolando Rastausko, priešingai, viršijo lūkesčius.
Klausydamasi galvojau, kad greta išrikiavus lietuvių be-
letristus vyrus jiems kyšotų žagrės iš kišenių, net jei rašo
apie miestą (RoRos niekaip nepavadintum agrariniu).
Agrarine nepavadinsi ir Paulinos Pukytės, kuri, kaip
įsisąmoninau, naudoja specifinį „duetinį“ teksto organi-
zavimo principą – vyrų dialogai turinio požiūriu tokie
charakteringi, kad sunku ką ir bepridurti. Sofi Oksanen,
nors didelė žvaigždė ir rašo simpatiškomis temomis,
visgi ne mano estetikos autorė. Pokalbininkės vaidmenį
nuostabiai atliko Eglė Kačkutė (ir visa jų šeima – organi-
zatorė Rūta Kačkutė ir vertėja Kristina Kačkuvienė).
– Giedrė Kazlauskaitė –
 2021 m. lapkričio 19 d. Nr. 22 (1374)
Niekam nereikalinga Jonathano Sackso moralė
Jonathan Sacks. Moralė. Bendrasis gėris permainų
laikais. Iš anglų k. vertė Jolita Parvickienė. V.: Tyto alba,
2021. 335 p.
Moralizuoti dvidešimt pirmame
amžiuje – tai nelengva užduotis,
tačiau būtent jos ir imasi rabinas
Jonathanas Sacksas (1948–2020)
neseniai į lietuvių kalbą išverstoje
knygoje „Moralė. Bendrasis gėris
permainų laikais“.
Knygoje randame gausybę me-
džiagos, kokia baisi ir pasigailėti-
na būklė yra ištikusi vakarietiškas
visuomenes. Tiesą sakant, daugiau
nei pusė knygos, arba didesnieji trys skyriai iš penkių, su-
darančių visą knygą, yra skirta kalbėti apie bendruomeniš-
kumo, šeimos institucijos, pasitikėjimo politika ir daugelio
kitų modernybei būdingų visuomeninio gyvenimo aspektų
nuosmukį. Prastėjanti psichinė sveikata, kompulsyvi orien-
tacija į individualizmą, besaikis vartojimas, uždaros tapaty-
bės politikos atmainos, žalojantis socialinių medijų pobūdis
ir kitos mūsų amžiaus blogybės yra atsekamos iki indivi-
dualizmu atmieštos liberaliosios „išsilaisvinimo“ kultūros
sprogimo praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Tiesa,
kartais sunku suvokti, kiek ir kokios tiksliai individualizmo
ideologijos atmainos lemia pasitraukimą nuo bendruome-
niškumo link knygoje aprašomo kankinančio solipsizmo.
Kartais pakanka grįžti į Vudstoką, o kartais negana ir Nietzs-
chės, Kierkegaard’o, Rousseau, Kanto, Hobbeso ar netgi
Descartes’o. Visgi knygos autorius yra filosofijos mokslų
daktaras, tačiau ši knyga skirta ne idėjų istorijai tyrinėti, o
savo paties požiūrio ideologiniam nuoseklumui pagrįsti. Pas-
tarasis tikslas yra svarbiausias, tad prie jo plačiausiai ir verta
apsistoti. Beveik visą kritinės teorijos palikimą, kuris, pasak
knygos autoriaus, žemina žmogaus orumo jausmą, redukuo-
damas jį iki įvairių procesų ir struktūrų žaislo, nesibodima
apibendrinti pavadinant paprasčiausiu cinizmu. Nors kny-
goje daug kalbama, kaip gyvybiškai būtina ne skaldyti(s), o
vienyti(s) diskutuojant net ir su kardinaliai priešiškas pažiū-
ras turinčiais oponentais, čia Sacksas yra linkęs teigti, kad
nėra jokios logikos, kuri priverstų šia „įtarumo hermeneu-
tika“ patikėti. Ir visgi tai netrukdo autoriui tuo pačiu metu
kalbėti apie radikalią laisvę, kuri, kaip moralumo galimybė,
iš tiesų laiduoja tiek žmogiškąjį orumą, tiek viltį – viltį, kad
ir šiais bjauriais laikais vis dar galime pasukti kokiu nors ge-
resniu keliu. Simptominė tuomet pasirodo kritika atžvilgiu
Kanto, kuris teigė, kad moralės pagrindas yra radikali žmo-
giškojo subjekto autonomija. Visa „įtarumo hermeneutika“
seka paskui paties individualiausio individo, kokį tik galima
įsivaizduoti, vaizdinį. Iš pozityvaus jis laikui bėgant tam-
pa negatyvus, tačiau tai, kas padaroma Nietzschės, Marxo,
Gyvename laikmečiu, kai viskas vyksta ne pagal planą, o
atsarginio plano nėra. Numatyti ir puoselėti naratyvai, kaip
„tvarkos“ garantai, trūkinėja ir skyla. „Progresas“, „globa-
lizacija“, „demokratija“, „inovacijos“ – šie žodžiai šiandien
labiau pasitelkiami, idant būtų lopomos vis plačiau žiojin-
čios politinės skylės, atvertos plintančių abejonių, kurios
išreiškiamos ne tik mintimis, bet ir veiksmais. Ne veltui
šio amžiaus politikai nusakyti paplito tokios sąvokos kaip
„dezintegracija“, „atomizacija“, „poliarizacija“, „fragmen-
tacija“, „diversifikacija“ arba „dekompozicija“. Visos jos
byloja apie politinius skaldymosi ir skaidymosi procesus,
dažniausiai traktuojamus neigiamai ir gedulingai: kažkas
prarandama, kažko netenkama etc.
Tokį efektą papildo ir „šokas“, ataidintis nuo tokių įvykių
kaip Rugsėjo 11-oji ir 2008-ųjų ekonominė krizė – jie pa-
spartino globaliosios Imperijos irimą. Pandemija sklandžiai
pratęsia šią tendenciją – pirminis jos šokas jau išgyventas,
tačiau politiniame pasaulio audinyje palikti randai lieka ne-
gydomi. Išvardytos sąvokos ir minėti procesai sudaro sa-
votišką metafizinę schemą, kurią galima pavadinti politine
entropija. Čia atsispiriama nuo fizikos ir informacijos teori-
jų, kuriose entropija įprastai reiškia negatyvų sistemos po-
kytį link mažiau tvarkingos ir chaotiškesnės būsenos. Kad
ir kaip abstrakčiai ji gali nuskambėti, politinė entropija čia
nurodo į labai konkrečias ir aktualias politines realijas – šio
teksto tikslas yra jas aptarti politinės entropijos kontekste.
Interregnum ir „neoliberalios tvarkos griūties
sindromas“
Nors ir prabėgo vos pora šio amžiaus dešimtmečių, jau
regime dvi naujas datas, kurios dar labiau sudrebino ir iš-
judino dominuojantį politinį pasakojimą: 2016 ir 2020. Pir-
ŠIAURĖS ATĖNAI
Freudo, Lacano, Foucault ir kitų panašių autorių darbuose,
yra pačių įvairiausių pozityvių žmogiškojo subjekto ypaty-
bių atskyrimas nuo jo numanomos šerdies – tokiu skaudžiu
būdu, be abejo, „laisvinant“ jį nuo pačių įvairiausių ideolo-
ginių ataugų ir „apaugų“, kol galų gale anapus gėrio ir blo-
gio, anapus psichinių, ekonominių, ideologinių, lingvistinių
ir psichosocialinių mazgų lieka vien nemaloni tyla. Ir, be
abejo, cinizmas. Tačiau knygos autoriui tokia laisvė lyg ir
netinka, nors tai yra tokia laisvė, apie kokią nesvajojo jokia
iki šiol gyvenusi žmonių karta. Knygoje randame garsiąją
nuorodą „jei dievo nėra, tai viskas leidžiama“ į Dostojevs-
kio „Brolius Karamazovus“. Tačiau skaitant Dostojevskį
būtina likti nuosekliam, nes ta pati laisvė – tai dostojevskiš-
ko „Demonų“ Kirilovo laisvė nusižudyti ją įrodant, jeigu tik
tokia yra šios laisvės subjekto valia.
Tęsiant dostojevskiškų literatūrinių įvaizdžių liniją būti-
na atkreipti dėmesį, į kokią ironišką situaciją pakliūva apta-
riamą knygą parašęs dvasininkas. Iš esmės jis stoja į vieno
ciniškiausių literatūrinių personažų – būtent Dostojevskio
aprašyto didžiojo inkvizitoriaus – vietą. Didysis inkvizi-
torius yra tas, kuris manydamas, kad „paprastam žmogui“
radikali asmeninė laisvė be dievo yra visiškai nepakelia-
ma, yra linkęs ne tik išvyti į žemę sugrįžusį Jėzų, bet ir
pripažinti pastarajam, kad neišvengiama aplinkybe tampa
ir savotiška bažnytininkų sąjunga su velniu. Sacksas bene
lygiagrečiai teigia, kad radikali individo laisvės ideologija
yra pamatinis vakarietiškas visuomenes kankinančių blo-
gybių šaltinis. Dėl to jis imasi įkalbinėti, kad tokios laisvės
reikėtų atsisakyti. (Tai, be abejo, atrodo mažų mažiausiai
keista vien dėl to, kad rabinas tikina manąs, jog tiesa eg-
zistuoja ir ji turi būti laikoma vertybe, atmetant šiuolaikinę
žeminančią „post-tiesos“ sampratą.) Taigi, autorius remiasi
keliomis strategijomis. Visų pirma, esama daugybės pa-
mokslavimo tikrąja šio žodžio prasme. Galbūt buvo galima
pagalvoti apie nereligingus skaitytojus ir galimą itin menką
tokios prieigos poveikį jiems. Tačiau netgi laikant pamoks-
lavimus literatūrine ir retorine strategija, iš esmės yra per-
sistengiama, nes įvairiose knygos vietose besikartojantys
teiginiai ilgainiui pradeda įkyrėti ir erzinti.
Ir visgi pagrindinis Sackso argumentas yra grynai pragma-
tinis. Kartais ši argumentavimo linija darosi panaši į anek-
dotines pastangas, ypač kartojant teiginius apie moksliškai
„pamatuotą“ labdaringa veikla užsiimančių ir altruizmu
pasižyminčių žmonių laimę ir sveikatą. Tačiau pagrindine
knygos keistenybe galima laikyti pragmatinius tvirtinimus,
kaip pirmapradė orientacija ne į „save“, o į „mus“ yra nau-
dinga visiems ir, aišku, pačiam „sau“. Nes kaipgi kitaip
įtikinsi radikalų individualistą atsisakyti savo ciniško so-
lipsizmo? Apie bendruomeniškiems individams tenkančius
privalumus ištisai kalbama visoje knygoje nuo pat pradžios
iki pabaigos. Tas taip pat galų gale pradeda įkyrėti. Tikėti-
na, kad daugeliui šios knygos skaitytojų yra kilęs klausimas,
ką būtų galima padaryti, kad pasaulis taptų geresne vieta,
Politinė entropija
muoju atveju, kaip žinoma, „Brexitas“ ir Donaldas Trumpas
pamynė neoliberalųjį konsensusą. Antruoju – pandemija dar
labiau apnuogino kapitalizmo prieštaravimus ir sistemos
neveiksnumą tokios krizės akivaizdoje. Neoliberalus status
quo išliko, bet patyrė rimtus perkratymus: tikėtina, kad atsi-
vėrė „pereinamoji fazė“ ir „tarpinė padėtis“, kurią filosofas
Antonio Gramsci pavadino interregnum, taip atnaujindamas
seną politinę sąvoką. Interregnum čia reiškia politinės val-
džios „depresiją“, kai „senasis pasaulis miršta, tačiau nauja-
sis negali užgimti“ – vieno režimo nepakeičia kitas.
Tokia būklė paženklinta įvairiais patologiškais ir mons-
triškais politiniais simptomais, liudijančiais nuokrypį nuo
„normalios“ eigos. Politikos teoretikai iš tinklalaidės „Au-
fhebunga Bunga“ tokią „įprastumo“ destabilizaciją pakrik-
štijo „neoliberalios tvarkos griūties sindromu“ – tai reiškia
politinės legitimacijos krizę ir liberalių valdančiųjų nesu-
gebėjimą susitaikyti su minėtais posūkiais. Juos politinis
elitas pasitinka su isterija, moralizacija ir pokyčių pažadais,
tačiau šie, žinoma, nesipildo. Dar mėgstama fetišizuoti de-
zinformaciją ir valstybės problemas projektuoti į išorinį
priešą – banaliausias pavyzdys yra „Rusijos grėsmė“ arba
visko kaltinimas „populizmu“. Šitaip neoliberali tvarka
zombiškai stagnuoja, tačiau padidėja jos vidinė entropija –
nebelieka užtikrintos pusiausvyros.
Deformuota globalizacija ir plėšanti sienizacija
Interregnum ir „neoliberalios tvarkos griūties sindromas“
padeda suprasti ir kitus paralelinius procesus: palengva
dezintegruojasi Europos Sąjunga ir byra liberaliosios de-
mokratijos modelis. Minėtasis „Brexitas“ tapo precedentu,
kuriuo vis rimčiau grasina pasekti Lenkija. Pastaroji, kar-
tu su Vengrija, atstovauja vadinamajam iliberalizmui – tai
polis 3
tačiau šiuo atžvilgiu Sacksas taip pat nepasiūlo nieko ori-
ginalaus. Nekantriai laukiantiems baigiamųjų skyrių tenka
be galo nusivilti, nes juose teigiama, kad „reikia pradėti nuo
savęs“, kad joks politinis lyderis, joks technologinis prover-
žis, joks ekonominis poslinkis nepadės pakeisti siaubingo
moralinio klimato. Tačiau tai netrukdo tuo pačiu metu kla-
sifikuoti moralės tipus, kalbėti apie antropologų ieškomas
ir atrastas pačias bendriausias (objektyvias?!) moralines
vertybes bei kitais būdais generalizuoti ir „objektyvizuoti“
tai, kas, pasirodo, turi visiškai laisvo, subjektyvaus asmeni-
nio apsisprendimo prigimtį. Dar keisčiau atrodo romantinis
požiūris į institucionalizuotos religijos reikšmę siekiant iš-
laikyti didelių visuomeninių darinių tvarumą ir vientisumą.
Sacksas kalba taip, lyg tokių darinių vientisumą visų pirma
būtų lėmę ne nuolat tobulėjančios hierarchizuotos smurto
sistemos, o centralizuotas religingumo poveikis.
Didžiausiu šios knygos pranašumu būtų galima įvardyti
tai, kad ji itin aiškiai parodo, koks bergždžias yra morali-
zuojantis diskursas pernokusios Apšvietos amžiuje. Rabinas
pats nejunta, kad kalba ne iš kokios nors kitokios, o iš tos pa-
čios „post-tiesos“ pozicijos, mat tik iš tokios pozicijos įma-
noma patetiškai įkalbinėti šiuolaikinį cinišką individą bent
jau priimti sprendimą pasirinkti kokią nors moralinę elgesio
matricą – ir tai su tokiu patosu, lyg moralizuojantį diskur-
są absurdišku ir pasenusiu laikantis žmogus būtų koks nors
gelbėtinas ar agresyviai „atverstinas“. Sunku patikėti, kad
toks siekis galėtų kuo nors prisidėti prie žmogiškojo orumo
jausmo. Juolab sunku patikėti, kad kažkas jaustųsi galintis
paversti pasaulį geresne vieta, kai tuo pat metu teigiama, jog
į dabartinę tikrovę atvedė nuo individo minimaliai priklau-
sančių ir sėkmingai bendruomeniškumo jausmą nušlavusių
kultūrinių, ideologinių ir ekonominių veiksnių samplaika.
Reikėtų eiti dar toliau ir sakyti, kad tokio pobūdžio mo-
ralizavimas yra itin pavojingas, nes veikia kaip puikus
anestetikas grubiai tikrovei ilgainiui kęsti, o ne ieškoti
reikšmingesnių alternatyvų ją keisti. Sackso moralumo
receptūra apsirūpinęs tūlas skaitytojas gali iš tiesų pama-
nyti, kad davęs elgetai keletą monetų, nusišypsojęs gatvėje
nepažįstamajam ar labdaros organizacijai pervedęs pinigų
verčia pasaulį geresne vieta. Būtent dėl to reikėtų daryti
nemalonią, bet puikiai apibendrinančią išvadą, jog rabino
knyga yra nuoseklus šiuolaikinio ciniškojo mentaliteto pro-
duktas, kuris puikiai papildo, užlopo ir pamaitina skaitytoją
tokiu būdu, kad šis ir toliau galėtų gyventi absurdiškų an-
tagonizmų draskomoje visuomenėje (galbūt net su šypsena
veide!). Tai, kas anksčiau buvo laikoma morale, ne be rei-
kalo išnyko ir pradėjo kelti cinišką juoką būtent mūsiškėje
visuomenėje. Vadinamosios moralės vietoje trūksta kažko
kitko – kažko, kas priverstų iš tiesų nustėrus suklusti net ir
ciniškiausią iš ciniškiausių.
– PAULIUS KUKIS –
dešiniosios autokratijos atsvara liberaliajai demokratijai,
tačiau išlaikanti su ja ryšį. Tokia perkreipta atsiribojimo lo-
gika rodo, kad globalizacija išlieka, bet pats jos globalumas
deformuojasi – pasaulinė rinka ir visa apimantys komuni-
kaciniai tinklai sugyvena su naujais autoritarizmo pavida-
lais ir geopolitiniu apsistatymu sienomis. Šios gali būti ne
tik išorinės, bet ir vidinės – susijusios su „nacionaliniu sau-
gumu“, sekimu ir militarizuota kontrole.
Pastarąjį reiškinį filosofas Achillė Mbembė praminė sieni-
zacija (borderization), kurią aktualizuoja tiek pandemija, tiek
dabartiniai migrantų srautai. Į Lietuvą atslinkusi pabėgėlių
krizė įrodo, kad demokratinį „atvirumą“ ir tarptautinius susi-
tarimus gali žaibiškai pakeisti spygliuotų vielų teritorialumas
ir smurtingas getų steigimas. Tokiu „plėšymusi“ paaštrėja po-
litinė entropija: realpolitik suardo „popieriuje“ egzistuojantį
vientisumą ir deklaratyvų integralumą. Žvelgiant į ateitį, ne-
efektyvus valstybių atsakas į pandemiją ir migracijos proble-
mos tampa pratybomis prieš realią ekologinę katastrofą, kai
kils dar didesnės humanitarinės suirutės ir po pasaulį pasklis
milijonai klimato migrantų. Tikėtina, kad sienizaciją ilgainiui
reikšmingai papildys getizacija, o politinė entropija perbrai-
žys žemėlapius tiek kiekybės, tiek kokybės požiūriu.
„Vienadienių musių politika“ ir
akseleruojantis laikas
Politinė entropija dar labiau „įžemina“ ir materializuoja
vyraujančias socialines įtampas, bendrą visuomeninį susi-
priešinimą ir klasinį konfliktą. To neišvengia nei tarpvals-
tybinė, nei vidaus politika. Kalbant apie pastarąją, nelemtas
pandeminės technokratijos produktas – galimybių pasas –
Nukelta į p. 6 ►
 4 ŠIAURĖS
Sengirės parabolės
Sengirė... Vien tik šito žodžio skambesyje yra kažko slė-
piningo, verčiančio suklusti. O kiek paslapčių pačioje girioje!
Keturiasdešimt pavasarių, vasarų, rudenų esu praleidęs se-
noje girios pakraščio sodyboje. Gyvendamas šiame nuoša-
liame, medžių apsuptame vienkiemyje bandau pažinti savo
kaimynus – faunos ir floros atstovus. Rodėsi, jau šiek tiek
žinau, bet dabar suprantu, kad daug ko nežinau. Labai daug
nepastebėto, neatrasto, nepajausto.
„Visų pirma gamta! Man ji visada buvo knygų knyga“, – sakė
Romainas Rolland’as. Kasdien skaitau šios neturinčios pa-
baigos knygos puslapius.
Rudenėja. Voratinklių šilkuose supasi pirmieji pradėję
gelsti ir kristi beržų lapai. Įsaulyje, atšlaimo žolėje susi-
rangęs it begalybės ženklas miega žaltys. Durpžemio spal-
vos, kone pusantro metro ilgio. Miega jis budriai. Išgirdęs
mano žingsnius sunerimo, nusmelkė mane savo juodų ne-
mirksinčių akių žvilgsniu ir nuvinguriavo slėptis po malkų
rietuve daržinės pasienyje. Manding, šitas žaltys į chtoniš-
ką pasaulį savo vyzdžiuose nusinešė mano šešėlį.
Prieš trisdešimtį metų niekas iš čionykščių pagirių vien-
kiemių gyventojų nebuvo matęs žalčio. Tik senoliai prisi-
minė, pasakojo, kad čia būta daug žalčių. Paskui jie kažkur
pradingę. Tačiau pastaraisiais metais čia vėl rados daug
žalčių, jie aptinkami kiekvienoje sodyboje. Dabar jau nie-
ko nestebina šita Žilvino ainijos kaimynystė. Pas mane net
keturiose buveinėse įsikūrė žalčiai. Pats didžiausias, tasai
šiandien matytas, kuris galėtų būti žalčių karalius Ragis,
gyvena šalinėje po suplėkusio šieno prėslais. Patsai drą-
siausias glūdi sausmedžio krūme galutrobėje. Turbūt pro
atviras duris jisai buvo prasmukęs į gryčią. Teko išprašyti,
nesiryžome su juo gyventi po vienu stogu. Matėm, kaip
šitas ne per didžiausias žaltys rijo atšokavusią prie lietaus
vandens statinės varlę. Rijo nesislėpdamas, nepaisydamas
žiūrovų. Rijo neskubėdamas, atrodė, pasprings. Prarijo. Pa-
tvartėje po malkų rietuve kito žalčio valdos. Buvau jo ves-
tuvių liudininkas. Savo hipnotizuojantį žvilgsnį nukreipęs
tik į partnerę, nieko kito nematantis. Hm, ne tokie tingūs
ir nevikrūs tie žalčiai... Labai vengia viešumos, slapukau-
ja žaltys, kuris kartais išlenda iš pagirėje kūpsančios šakų
krūvos. Gal jis tiktai norintis pasisvečiuoti miško gyven-
tojas. Neaišku, kuriam iš šitų žalčių parūpsta paplaukioti
kūdroje.
Ne kasdien susitinku su žalčiais, bet jaučiu, kad jie gy-
vena šalia. Susitikęs sunerimstu, kol nepamatau geltonų
skruostų, neįsitikinu, kad tai ne gyvatė. Mūsų protėviai
priskyrė žaltį prie antgamtinių būtybių, buvo jis laikomas
gerąja namų dvasia, namų židinio, sveikatos ir vaisingumo
dievybe. Tad negaliu būti abejingas šiam totemo kultą tu-
rėjusiam kaimynui, net esu linkęs manyti, kad pastaraisiais
metais mano buvimas vienkiemyje prie sengirės susijęs su
žalčio simboliu, gyvu jo ženklu. Po žalčio ženklu bėga ma-
no rudeniškos dienos ir naktys.
● anksto pavasario sutiktuvėms paruoštus pilkai žalsvus
Laiko paletėje nuo baltos iki juodos aibė spalvų. Būdin-
gos, savitos spalvos pavasariui ir vasarai, rudeniui ir žie-
mai. Ein saulelė aplink dangų... Jau vėlei ruduo.
Į blankstančią žalumą smelkiasi geltonis – ochra, gin-
taro varsos. Gaisruoja klevai. Tvindo šios spalvos sengi-
rės lapuotynus. Bando įsigerti ir į žolynus. Daug šviesių,
džiugių spalvų. Gausėja jose elegiškų atsisveikinimo su
vasara sąskambių, primenančių, kad žemėje nieko nėra
amžino.
Aštrėja laikinumo samprata, kai pajauti rudenį ir savyje,
žinai, kad tuoj užges auksinės rudens žaros, paeis rūdys ant
nukritusių lapų.
● ●
Virš sengirės plytinčią padangę padalijo pusiau balta
lėktuvo skrydžio juosta. Rytų pusėje būriuojasi širmi ka-
muoliniai debesys, vakaruose – nubalęs, vėjų nuglostytas
dangus.
Lėktuvo palikta atskirties linija pamažu tirpsta žydrynė-
je. Užkloja skrydžio pėdsaką ir atslinkusi debesija. Daug
kas laikina ir padangėje.
Man, besparniui, skrydžio laimę liudija pakilę dangun
aukštaskraidžiai suopiai.
● nusėda ašarų druska.
Aidoja išskrendančios gervės. Jų balsų skardas nuplau-
kia miškais ir laukais kartu su balto šilko voratinkliais. Nu-
plaukia į nežinomybę.
Virpa nugeltusios, lyg saulėje pamirkytos beržų viršū-
nės. O liepos, drebulės jau be lapų, jų plikos šakos – lyg
iškeltos į dangų kaulėtos šviesos prašytojų rankos.
Dar viena vasara liko laike, kurio neberodo laikrodžiai.
Amžinoji dabartis priklauso tik Dievui.
Ruduo, ruduo... Dabartės tik dausose žydi pasakų sodai
ir nesurastos devynžiedės.
ATĖNAI
● Nepaisant rudens darganų, vis gausėjančios tamsos, dar
Saugo viržynai padebesiuose pasklidusį ir tolstantį ger-
vių šauksmą. Dingsta ūksmėse vasaros sapnai.
Plieskia laužo ugnimi žagrenių lapai. Degs neilgai. Sku-
bu grožėtis.
Net ir rudenį šviežuma dvelkia pušų, eglių ir kadugių iš-
filtruotas oras. Lengva, gera kvėpuoti šiuo mišku kvepian-
čiu, gaiviu, deguonies prisotintu oru.
Tyliai, ramiai krinta šilainėn ąžuolų gilės. Ūksmėse slypi
balti vilties šešėliai.
● apakę aukuro akmenys susmego į alkakalnio smėlį.
Stirnų išvaikščiotame šile miega vasaros aidas. Ar at-
mins buvusius balsus atbudęs?
Jau prisirpo mėnulio pilnatyje išdygusio, pagirio įsaulyje
žydėjusio putino uogos. Jos raudonesnės už kraują, kurio
putą plukdė Lietuvos girių upokšniai.
Kodėl taip surūdijo paparčių lapai? Bene nuo rūgštaus
lietaus, kurį išlijo nuo didmiesčio pusės atslinkę juodi de-
besys.
Šaltas ir drumstas lietus plauna prabėgusių dienų pelenus.
● Trūksta, labai trūksta šviesos. Iš saulės, iš Kūrėjo rankų
Paklydėlis tyrų vėjas blaškėsi girioj, išvartė sausuolius ir
paliegėlius medžius. Į praretintą sengirę pritekės dangaus
žydrynės. Tačiau šiandien dangus pilkas, pavandenijęs.
Barstoma krintančių lapų vakarėja dar viena man rudens
diena. Tylus geltonas lapų kuždesys susilieja su dulsva
prietema.
Stoviu kartu su svyruokliais beržais aržių rudens vėjų
pagairėje.
● širdies šilumą, net nepasakiau jiems ačiū...
Migloja nublukę ežero nendrynai. Šaltose ūkanose dings-
ta, nueina kažkur į nesuvokiamą anapusybę horizonto li-
nija.
Pernakt nukrito paskutiniai raudoni, lyg liepsnojantys
paukščiai klevo lapai. Dar neužgęsta ir lietaus priplakti
prie žemės.
Belapio skirpsto tarpušakyje dūluoja tuščias permirkęs
devynbalsės lizdas. Neužmirštu ir į mane jos įgiedotos
giesmės.
● pos ne vieną pavasarį. Tikiu ir aš šaknų gajumu.
Abišaliai senvagės prižėlė devynios galybės drignių.
Joms žydint atrodė, kad melzganai smilksta dvoki siera.
Kieno šitas pasėlis laumžirgių pievose? Čionai kasmet
daugėja drignių ir dilgėlių. Nelieka vietos vingiorykštėms,
ožrožėms, gaisrenoms, užgeso giluminė neužmirštuolių
šviesa. Pasižiūriu, ar dar stovi drignių apsuptyje ieva, su-
kumpusi, be laiko pasenusi, baigianti išdžiūti. Mano akyse
jinai bastos kaip pamėklė.
Sulaukusios rudens drignės spėriai beria, sėja savo sė-
klas, kuriose slypi beprotybė.
● Mažuose vos įžiūrimuose slypi raudonos moteriškų žiedų
Į būtąjį laiką nugulė atšlaitėje žydėjusios, saulužės my-
luotos, rasų nurasotos erškėtrožės žiedlapiai. Nužilo sengi-
rės laukymių žolynai.
Nutilo, nejaugi visam laikui nutilo griežlė vasarojuose?
Trumpėja, vis trumpėja be paukščių giesmių, bebalsės die-
nos girioje. Tirštėja tamsa. Gal dar priešistorinė, nepavaldi
laikui.
Nežinau, kas šiąnakt pažadino mane iš gilaus miego.
Klausausi, kaip ūžauja, gaudžia rudens vėjai. Tarp pra-
džių ir pabaigų.
Apsamanojo pakriūtėje suklaupę akmenys. Regis, tuoj
ims plakti akmenų širdys, jie atgis ir prabils negirdėta, už-
miršta prokalbe.
Vizijoje tarp būto ir nebūto matau Baltą angelą. Gal
perves siūbuojančiu lieptu į saulėtą, ne akimis matomą
krantą. Gal sužinosiu, kieno krauju varva piliakalnio pu-
tinas.
Šiaurvėjai gena ir gena pilkus pagelingo lietaus debesis.
Vėl lis.
Neliūdėk, palauk, tegu nusistoja drumsti vandenys, tegu
● kvapiu šienu. Tegu sapnai kvepės šaltmėtėmis ir jonažolė-
Nenueina kitapus Upės senolės epušės šešėlis. Pasilikęs
šiapus tapatinasi su šalta kone apčiuopiama migla – rudens
alsavimu.
Toji epušė tarytum mano sesė – pažįsta skaudžias netek-
tis, vienatvės gelmę, išdavystės kartėlį. Vis dar stovi vėtrų
genėta, giliai įleidusi šaknis į smėlėtą Upės pakrantę.
Po užsitęsusių liūčių nemunais patvino upės. Gilios sie-
tuvos, grėsmingi verpetai, nutolę krantai. Nebeliko brastų.
2021 m. lapkričio 19 d. Nr. 22 (1374)
jaučiame saulės buvimo šilumą. Man dar duotos dienos
tarsi užuoganų vagos arimuose.
●
Šalnota naktis. Žaibaruoja mėnesiena ant nušalnotų it
druska apibarstytų žolynų. Priartėjančioje padangėje be
garso rieda niekada nebaigsiantys kelionių Grigo Ratai.
Iš girios proskynos atsklidęs pirmykštis pelėdos balsas
pakimba ant blizgaus delčios rago.
Jau užmiršta titnago ugnis miega akmens lopšyje. Juodi
Spengia žvaigždėtas priešžiemio dangus. Įsiklausau, be-
ne išgirsiu, kaip srovena prošal bekrantė Laiko upė.
●
Dangus rūškanas, apsunkęs, be skrydžių. Nusluoksniuo-
tas švininių debesų. Nužemėjusi padangė be properšų sau-
lei, žvaigždėms.
Šita rudens diena brėško lėtai ir vangiai. Atrodė, kad ne-
prašvis, galutinai įsigalės tamsos viršenybė. Net ir įdieno-
jus tvyro prietema.
atsklindančios. Atveriančios tolumas ir artumas. Išgujan-
čios ir vidun nusėdusią tamsą.
●
Tarytum graudulinės žvakės liepsnelė ten toli pro nakties
tamsą blėsuoja vienišas žiburys... Kas už to žiburėlio –
skausmas, netektis, malda? Ar savęs praradimas?
Nemiegu ir aš. Prisimenu išėjusius savo artimuosius,
draugus, kaimynus, kuriems likau skolingas už gerumą,
Už lango linguoja mėnesienos nusidabrintas mano so-
dintas jazminas. Ar dar matysiu jį žydintį vasarą?
Nemiega, vis dar dūksta baigęs visus lapus nudrėksti sū-
rus nuo jūros atskriejęs vakaris.
Ruduo. Savalaikis ir tikras, kaip viskas gamtoje. Dabar
dienos ir naktys lyg tie visų keturių vėjų žarstomi lapai.
●
Belapės, aržių rudens vėjų nudabintos senolės liepos ga-
lutrobėje vis dar pasitiki savo šaknimis. Sulapos, dar sula-
Nuo rudeninių darganų patižo mūsų kelias. Sunkėja ko-
jos, lėtėja žingsniai. Bet reikia eiti, tave ir mane vis dar
šaukia bevardės tolumos. Reikia daboti nuo viesulų vienas
kitam įduotą žiburį.
Pasisemsiu iš tavo širdies gerumo ir atjautos. Iš tavo akių
ramybės ir vilties. Eime!
●
Žiūriu į plikas, bet gyvas lazdyno šakeles ir matau iš
žirginėlius, įvilktus į saugančią nuo šalčio vaško plėvelę.
kibirkštėlės. Vos spėjęs numesti lapus lazdynas jau laukia
pavasario.
Pabuvojęs prie tikinčio pavasariu lazdyno pasiryžtu su-
laukti pavasario ir aš. Dar noriu užrašyti, ką padiktuos sen-
girė.
„Įsiklausymas į gamtos kalbą yra jos Kūrėjo supratimas“, –
sakė Antanas Maceina.
●
Su saule gyvena sengirės medžiai, augalija. Neradusi
vietos po saule, užtamsinta augalija pasmerkta belaikei
mirčiai.
Gamtos pasaulyje kitoks, nerodomas laikrodžių ir kalen-
dorių laikas. Čia pavasariai ir vasaros, rudenys ir žiemos,
dienos ir naktys sukasi nenumaldomo virsmo karuselėje.
Esam įpratę manyti, kad laikas bėga kaip upės. O gal,
pasak Rainerio Marios Rilkės, laikas stovi vietoje, tik mes
skubame, bėgam, lekiam...
Man laikas neįmenama mįslė. Nežinau, ar aš esu laike, ar
laikas manyje. Vaizduotėje matau laiką stovintį prie Amži-
nybės vartų ir pašaukiantį ateiti arba išeiti.
●
Žiemok, senas žalty, kaimyne mano, daržinės šalinėje po
mis. Miegok, žynių užkalbėtas, totemu tapęs.
Bus žiema kaip visad. Suledės ežeruose žvaigždžių at-
spindžiai. Agnūs vėjai užpustys pėdas ir vėžes. Sniegas
nuguls dar nepasakytus, dar neišgirstus žodžius.
Žiemok, žalčiuoni, sulauk žalčialunkių žydėjimo.
– Vygandas Račkaitis –
 2021 m. lapkričio 19 d. Nr. 22 (1374) ŠIAURĖS
Akmeizmą, XX a. 2-ojo deš. modernistinės rusų poezi-
jos kryptį, apibrėžti ir programines gaires formuluoti bandė
poetai Sergejus Gorodeckis (1884–1967), Nikolajus Gumi-
liovas (1886–1921) ir Osipas Mandelštamas (1891–1938),
priklausę Peterburge veikusiam „Poetų cechui“ ir vad.
akmeistų šešetui (kiti trys – poetai Michailas Zenkevičius,
Ana Achmatova ir dailininkas Georgijus Narbutas). Gumilio-
vo ir Gorodeckio manifestai 1913 m. sausį pasirodė akmeiz-
mo idėjas skleidusiame periodiniame leidinyje „Apolonas“
(Аполлон). 1912 m. parašytą Mandelštamo manifestą ben-
dražygiai atmetė, todėl šis publikuotas tik 1919 m. leidinyje
„Sirena“ (Сирена). Siūlome susipažinti su vėliau sovietinio
režimo represijų aukomis tapusių Mandelštamo ir Gumiliovo
tekstais. Šiemet minimos Mandelštamo 125-osios gimimo,
Gumiliovo – 100-osios mirties metinės.
I it nelabi kerai. Užtat Tiutčevo akmuo, kuris, „nuo kalno
Nepaisant stipraus emocinio jaudulio, susijusio su me-
no kūriniais, pageidautina, kad pokalbiai apie meną pa-
sižymėtų kuo didžiausiu santūrumu. Didžiajai daugumai
meno kūrinys patrauklus tik tuo, kiek jame ryški meni-
ninko pasaulėjauta. O pasaulėjauta menininkui – įrankis
ir priemonė, kaip kūjelis akmenkalio rankose, o vienin-
telis realus dalykas – tai pats kūrinys.
Gyvuoti – didžiausia menininko ambicija. Jis nenori
kitokio rojaus negu būtis, ir kai jam kalba apie tikrovę,
jis tik karčiai šypsosi, nes pažįsta daugeriopai įtikina-
mesnę meno tikrovę. Matematiko, be dvejonių keliančio
kokį dešimtženklį skaičių kvadratu, vaizduotė pripildo
mus tam tikros nuostabos. Bet pernelyg dažnai išleidžia-
me iš akių tai, kad poetas į dešimtženklį lygmenį iškelia
reiškinį, ir kukli meno kūrinio išorė neretai mus apgau-
na, turint omenyje jame esančią siaubingai suglaudintą
tikrovę.
Ši tikrovė poezijoje – žodis kaip toks. Dabar, pavyz-
džiui, dėstydamas savo mintį kuo tikslesne, bet anaiptol
ne poetine forma, iš esmės kalbu ženklais, o ne žodžiais.
Kurčnebyliai puikiai supranta viens kitą, o geležinkelio
semaforai ir be žodžių atlieka itin sudėtingą paskirtį. Va-
dinasi, jeigu prasmę laikysime turiniu, visa kita, kas esti
žodyje, tenka laikyti paprasčiausiu mechaniniu priedu,
kuris tik apsunkina spartų minties perdavimą. Pamažu
vyko „žodžio kaip tokio“ gimimas. Palaipsniui, vienas
po kito, visi žodžio elementai buvo įtraukiami į formos
sąvoką, tik sąmoningoji prasmė – Logas – ligi šiol klai-
dingai ir savavališkai iškeliamas kaip turinys. Dėl šio
nereikalingo išaukštinimo Logas tik pralaimi. Logui
reikia tik lygybės su kitais žodžio elementais. Futuris-
tas, nesusidorojęs su sąmoningąja prasme kaip kūrybos
medžiaga, lengvabūdiškai išmetė ją už borto ir iš esmės
pakartojo šiurkščią savo pirmtakų klaidą.
Akmeistams sąmoningoji žodžio prasmė – Logas – yra
tokia pat nuostabi forma, kaip muzika simbolistams.
Ir kai futuristų žodis kaip toks vis dar šliaužioja ketu-
riomis, akmeizme jis pirmąkart įgyja oresnę vertikalią
padėtį ir žengia į savo gyvavimo akmens amžių.
II
Akmeizmo smaigalys – ne stiletas ir ne dekadanso
geluonis. Akmeizmas – tiems, kurie, pagauti statybos
dvasios, neatsisako silpnabūdiškai savo sunkenybės, o
džiaugsmingai ją priima, idant pažadintų ir panaudotų
Simbolizmo palikimas ir akmeizmas
Dėmesingam skaitytojui akivaizdu, kad simbolizmas
baigė savo vystymosi ciklą ir dabar slūgsta. Ir tai, kad
simbolistinių kūrinių jau beveik nebepasirodo, o jei ir pa-
sirodo, tai itin silpnų, net žvelgiant iš simbolizmo požiūrio
taško, ir tai, kad vis dažniau ir dažniau pasigirsta balsų,
pasisakančių už persvarstymą dar taip neseniai neginčija-
momis laikytų vertybių ir reputacijų, ir tai, kad atsirado
futuristų, egofuturistų ir kitokių hienų, visada sekančių
liūtus*. Simbolizmą keičia nauja kryptis, kad ir kaip ji
vadintųsi – ar akmeizmu (nuo žodžio άχμη – aukščiausia
ko nors pakopa, žydėjimas, žydėjimo laikas), ar adamiz-
mu (vyriškai tvirtas ir aiškus požiūris į gyvenimą), – bet
kuriuo atveju reikalaujanti didesnės jėgų pusiausvyros
ir tikslesnio subjekto ir objekto santykio išmanymo nei
simbolizme. Vis dėlto, kad šis judėjimas visapusiškai įsi-
tvirtintų ir pasirodytų besąs tinkamas pirmtako įpėdinis,
ATĖNAI
OSIP MANDELŠTAM
Akmeizmo rytas
joje snaudžiančias architektūrines galias. Statytojas sako:
statau – vadinasi, esu teisus. Savojo teisumo suvokimas
poezijoje mums užvis brangiausias, tad paniekinamai
atstūmę kaladėles futuristų, kuriems nėra didesnio ma-
lonumo, kaip nėrimo virbalu užkabinti sunkų žodį, mes
žodžių santykius pripildome gotikos, panašiai kaip mu-
zikoje ją įtvirtino Johannas Sebastianas Bachas.
Koks beprotis sutiktų statyti, jei netikėtų medžiagos,
kurios pasipriešinimą turi įveikti, tikrumu? Akmuo
statytojo rankose virsta substancija, ir tasai negimęs
statyboms, kam kalto, skeliančio akmenį, garsas nėra
metafizikos įrodymas. Vladimiras Solovjovas pilkšvų
suomiškų riedulių akivaizdoje patirdavo ypatingą pra-
našišką siaubą1. Nebyli granito luito iškalba jaudino jį
nuriedėjęs, atgulė slėny, pats nubildėjęs ar rankos mąs-
tančios nudardintas“2, – yra žodis. Materijos balsas ši-
tam netikėtam kritime skamba kaip artikuliuota kalba. Į
tokį iššūkį galima atsakyti tiktai architektūra. Akmeistai
pagarbiai pakelia slėpiningą Tiutčevo akmenį ir deda jį į
savo statinio pamatą.
Akmuo tarytumei įsigeidė kitokios būties. Jis pats at-
rado jame slypinčią potencialios dinamikos galią – tarsi
pasiprašė į „kryžminį skliautą“ – dalyvauti džiaugsmin-
goje į save panašių sąveikoje.
III
Simbolistai buvo blogi namisėdos, jie mėgo keliones,
bet jautėsi blogai, nepatogiai savo organizmo narve ir
tam pasaulio narve, kurį savo kategorijomis surentė
Kantas. Norint sėkmingai statyti, pirma sąlyga – nuošir-
di ir didžiulė pagarba trims erdvės matmenims – į juos
reikia žiūrėti ne kaip į naštą ir nelaimingą atsitiktinumą,
o kaip į Dievo duotus rūmus. Iš tiesų: ką pasakytumė-
te apie nedėkingą svečią, kuris gyvena šeimininko sąs-
kaita, naudojasi jo svetingumu, tačiau širdyje jį niekina
ir tik galvoja, kaip čia pergudravus? Galima statyti tik
„trijų matmenų“ labui, nes jie – bet kokios statybos są-
lyga. Štai kodėl architektas turi būti geras namisėda, o
simbolistai buvo blogi statytojai. Statyti – tai kovoti su
tuštuma, hipnotizuoti erdvę. Gera gotikinės varpinės
strėlė – pikta, nes vienintelis jos tikslas – smigti į dangų,
priekaištauti už tai, kad jis tuščias.
IV
Žmogaus savitumas, tai, kas jį daro asmeniu, mūsų nu-
manoma ir įeina į daug reikšmingesnę organizmo sam-
pratą. Meile organizmui ir organizacijai akmeistai artimi
fiziologiškai genialiems viduramžiams. Vaikydamasis
rafinuotumo XIX amžius nustojo tikrojo sudėtingumo
paslapties. Tai, kas XIII amžiuje atrodė logiška organiz-
mo sampratos raida – gotikinė katedra – nūdien estetinė-
je plotmėje virtę kažin kuo pabaisiška: Notre-Dame yra
fiziologijos šventė, dionisiškasis jos šėlsmas.
Mes nepageidaujame vaikštinėti po „simbolių mišką“,
nes turime nekaltesnį, tankesnį mišką – dieviškąją fizio-
logiją, begalinį mūsų tamsaus organizmo sudėtingumą.
Viduramžiai, savaip nustatinėdami lyginamąjį žmo-
gaus svorį, jautė ir pripažino jį kiekvienam, visiškai
nepriklausomai nuo nuopelnų. Metro titulas buvo pri-
NIKOLAJ GUMILIOV
būtina, kad jis perimtų pirmojo palikimą ir atsakytų į visus
jam iškeltus klausimus. Protėvių šlovė įpareigoja, o sim-
bolizmas buvo garbingas tėvas.
Prancūzų simbolizmas, viso simbolizmo kaip mokyklos
protėvis, į pirmą planą iškėlė grynai literatūrines užduotis,
laisvąsias eiles, savitesnį ir paslankesnį stilių, užvis labiau
išaukštintą metaforą ir liūdnai pagarsėjusią „atitikmenų
teoriją“. Pastaroji akivaizdžiai išduoda jo ne romanišką,
taigi ne nacionalinę, svetimą dirvą. Romaninė dvasia per-
nelyg mėgsta šviesos stichiją, atidalijančią daiktus, brė-
žiančią ryškią liniją; o šitas simbolistinis visų pavidalų ir
daiktų susiliejimas, jų išvaizdos kintamumas galėjo gimti
tik rūškanoje vokiškų girių migloje. Mistikas pasakytų,
kad prancūziškasis simbolizmas buvo tiesioginė Sedano
[mūšio] pasekmė. Tačiau drauge prancūzų literatūroje jis
atskleidė aristokratišką potroškį to, kas reta ir sunkiai pa-
SKAITYKLA NR. 5
siimamas noriai ir be dvejonių. Kukliausią amatininką,
paskutinįjį iš tarnautojų gaubė svarios svarbos, dievo-
baimingumo orumo, taip būdingo šiai epochai, paslaptis.
Taip, Europa perėjo ažūriškai subtilios kultūros labirin-
tą, kai abstrakti būtis, nė kiek nepagražintas asmeninis
buvimas vertintas kaip žygdarbis. Iš čia visus žmones
siejantis aristokratiškas intymumas, toks svetimas Di-
džiosios revoliucijos „lygybės ir brolybės“ dvasiai. Nėra
lygybės, nėra varžytuvių, tik būvančiųjų bendrininkavi-
mas sąmoksle prieš tuštumą ir nebūtį.
Mylėkite daikto buvimą labiau už patį daiktą, o savo
būtį labiau už save pačius – tai aukščiausias akmeizmo
įsakymas.
V
A = A: kokia nuostabi poetinė tema. Simbolizmas ka-
mavosi, ilgėjosi tapatybės dėsnio, akmeizmas iškelia jį
savo lozungu ir siūlo vietoj abejotino a realibus ad
realiora3. Gebėjimas stebėtis – pagrindinė poeto dorybė.
Bet kaipgi nesistebėti vaisingiausiu iš visų – tapatybės –
dėsniu? Kas persmelktas pagarbios nuostabos šio dės-
nio atžvilgiu – tas neabejotinai poetas. Taigi, pripažinusi
tapatybės dėsnio suverenitetą, poezija iki gyvos galvos
paveldi visa, kas esti, be sąlygų ir apribojimų. Logika –
netikėtumo karalystė. Mąstyti logiškai – tai be perstojo
stebėtis. Mes pamilom įrodymo muziką. Loginis ryšys
mums – ne dainelė apie alksninuką, o simfonija su var-
gonais ir giesmėmis, tokia sunki ir įkvepianti, kad diri-
gentui reikia įtempti visas jėgas, norint išlaikyti atlikėjus
klusnius.
Kokia įtikinama Bacho muzika! Kokia įrodymų galia!
Įrodinėti ir įrodinėti iki galo: mene kliautis tikėjimu me-
nininkui nedera, lengva ir nuobodu...
Mes neskraidome, mes kopiame tik į tuos bokštus, ku-
riuos patys gebame pastatyti.
VI
Viduramžiai mums brangūs tuo, kad pasižymėjo ypa-
tingu ribų ir pertvarų pojūčiu. Jie niekada nemaišė skir-
tingų planų ir į anapusybę žvelgė itin santūriai. Taurus
racionalumo ir mistikos mišinys bei pasaulio, kaip gyvos
pusiausvyros, pojūtis daro mus giminingus su šita epo-
cha ir skatina semtis jėgų iš kūrinių, iškilusių romanų
žemėje apie 1200 metus4. Įrodinėsime savo tiesą taip,
kad atsakydama mums suvirpėtų visa priežasčių ir pase-
kmių grandinė nuo alfos iki omegos, išmoksime nešioti
„lengviau ir laisviau kilnojamuosius pančius būties“5.
1
Turimi omeny tam tikri šio filosofo, teologo, poeto
eilėraščiai. (Išnašos parengtos pagal rusų istoriko, filologo
Pavelo Nerlerio komentarus.)
2
Cituojamas pirmos redakcijos Fiodoro Tiutčevo eilėraštis
Problème (1833), su kuriuo susijęs pirmojo Mandelštamo
eilių rinkinio „Akmuo“ (1913) pavadinimas.
3
„Nuo tikroviško prie tikroviškiausio“ – [rašytojo simbolisto]
Viačeslavo Ivanovo lozungas, iškeltas jo knygoje „Pagal
žvaigždes. Filosofinės, estetinės ir kritinės patirtys“ (1909).
4
Turimi omeny prancūzų truvero Chrétieno de Troyes,
viduramžių riterių romanų klestėjimo, laikai.
5
Ne visai tiksliai cituojamas Gorodeckio eilėraštis.
siekiama, šitaip išgelbėdamas ją nuo grėsusio vulgaraus
natūralizmo.
Mes, rusai, negalime nesiskaityti su prancūziškuoju sim-
bolizmu jau vien todėl, kad naujoji srovė, apie kurią kal-
bėjau anksčiau, neabejotiną pirmenybę teikia romaninei, o
ne germaniškajai dvasiai. Panašiai kaip prancūzai, ieškoję
naujo, laisvesnio eiliavimo, akmeistai metro pančius sten-
giasi sutraukyti skiemenų praleidimu ir – labiau nei bet
kada – laisvu kirčių kaitaliojimu, ir jau esama eilėraščių,
Nukelta į p. 9 ►
* Tegul skaitytojas nemano, kad šia fraze dedu kryžių
ant visų kraštutinių šiuolaikinio meno siekių. Vienoje iš
artimiausių „Apolono“ knygelių jiems nagrinėti ir vertinti bus
skirtas atskiras straipsnis (aut. past.).
 6 ŠIAURĖS
S u įžymiu teatro ir kino režisieriumi, kino scenaristu,
marionečių teatro įkūrėju, dailininku, skulptoriumi
Rezo Gabriadze Sakartvelas atsisveikino jau prieš gerą
pusmetį – birželį. Tą mėnesį, per patį gamtos klestėjimą,
Jis gimė, taip pat ir mirė, beje, Puškino gimimo dieną, ap-
ėjęs Jam skirtą gyvenimo ratą. Kupinas gyvybinių jėgų,
kūrybingas, dosnus, Rezo buvo sutvertas gyventi, džiaug-
tis gyvenimu ir dalintis jo džiaugsmais. Gyvenimo meile,
ypatingu jautrumu žmogui spinduliavo Jo filmai, marione-
čių spektakliai, kuriuose karštai pulsavo humoras, ironija,
atvirumas ir šviesus liūdesys – visa margaspalvė savybių
puokštė, būdinga kartvelų pasaulėjautai. Jo tėvynainiai pel-
nytai Jį vadina genijumi, o režisierius Eldaras Šengelaja,
sukūręs drauge su Rezo ne vieną filmą (bene ryškiausias –
„Nepaprasta paroda“), sako, kad tai buvo žmogus, kupi-
nas meilės. Apie Jo spektaklius įvairiom kalbom parašyta
daugybė recenzijų ir straipsnių, yra išleistos kelios knygos
(vieną iš jų, beje, paties Rezo šiltai man užrašytą per gastro-
les Vilniuje, saugau savo bibliotekoje).
Rezo puikiai pažinojo savo tautą. Jo poetiškų kūrinių per-
sonažai buvo tipiški ir sykiu individualizuoti, Jis juos per-
prato, atvėrė, gebėjo jiems atleisti jų klaidas, o jeigu iš jų ir
pasijuokdavo, tai tas juokas dažniausiai buvo nepiktas, lyg
pro ašaras. Ir, ko gero, tik ironija, lyg skydas, leido išvengti
sentimentalumo. Gabriadzės kino scenarijuose ir teatre dra-
matiški įvykiai ir vaizdai buvo gretinami su komiškais, juose
veikė autoriui mieliausi juokingi, savaip prisitaikantys prie
aplinkybių keistuoliai, nestandartiški personažai, skleidžian-
tys šilumą ir intymumą. Todėl Jo kūryba kiekvienam buvo
artima ir suprantama. Tuo įsitikinta dalyvaujant tarptauti-
niuose festivaliuose, gastroliuojant po visą margą pasaulį.
M iniatiūrinį marionečių teatrą, kuriame pagaliau ga-
lėjo jaustis laisvas ir nevaržomas realizuoti savo
sumanymus, Rezo įkūrė 1981 metais, kai pavargo nuo ki-
no, nuo darbo kolektyve. Gimęs spalvingame, viduramžius
menančiame Kutaisyje (buvusioje Kolchidės karalystės
sostinėje!), savo atmintyje Gabriadze išsaugojo daugybę su
Politinė entropija
► Atkelta iš p. 3
Lietuvą labai aiškiai segregavo į dvi grupes. Prie to prisideda
ir siaučiantys „kultūriniai karai“, suteikiantys dar daugiau
motyvų visuomenės poliarizacijai. Tokie reiškiniai nulemia
tolesnius šalies valdančiųjų sprendimus ir veiksmus – nesun-
ku pastebėti, kad ir taip esantis susiskaldymas ūmėja ir veikia
kone domino efektu. Tą įkūnija įvairūs nauji politiniai judė-
jimai, reaguojantys į naujas (?) problemas, – susivienijimai,
aljansai ir partijos. Dažniausiai tai būna labiau „proginės“
iniciatyvos, kas ypač pasakytina apie dešiniuosius – tarkime,
buvo Nacionalinis susivienijimas ir Krikščionių sąjunga, da-
bar sulauksime „Vardan Lietuvos“ ir „Antrosios Lietuvos“.
Ne be reikalo kažkas nukaldino idiomą „penkiasdešimt deši-
nės atspalvių“, o tokią „trumpo galiojimo“ darinių tendenciją
galima pavadinti „vienadienių musių politika“.
Partijų šūkiuose figūruojanti „vienybė“ ar „suvienijimas“
tokiais atvejais tampa dar tuštesne retorika, parodančia,
jog „bendrystė“ egzistuoja tik tam, kad netrukus būtų vėl
išskirta ir suskaidyta. Kiekvienas toks „separatizmas“ ir
„marginalai“, pasiūlantys aibę „skirtingų“ vizijų ir manifes-
tacijų, tik sustiprina politinę entropiją. Tokie procesai tam-
pa nesunkiai užfiksuojamu cikliškumu, begaline kartote ir
simboline apykaita, vietiniu atveju dažniausiai susijusia su
rinkimų laikotarpiais arba aktualijų bangomis, užliejančio-
mis žiniasklaidą ir socialinius tinklus. Pastarasis fenomenas
atskleidžia, kaip medijos ir skaitmeninė erdvė vis kaitriau
lydo politinę realybę. Todėl politinę entropiją galime sieti
ne tik su skylančiais dariniais, bet ir su laiku, o tiksliau –
intensyvėjančiu laikiškumu, kai per vis trumpesnę trukmę
patiriame ir išgyvename vis daugiau. Laikas tankėja ir ak-
seleruoja. Politika, kaip ir viskas aplinkui, ima judėti, keis-
tis ir vystytis eksponentine kreive. Kaip kažkas itin taikliai
rašė: „Ateityje konservatoriai gins praėjusį pirmadienį, o
reakcionieriai pasisakys už laiką prieš dvi savaites.“
Partiniai prieštaravimai ir
spontaniškas maištas
Jei žvelgsime į kairę, politinė entropija tapo „dėsniu“, labai
apsunkinančiu solidarumą ir galimą organizavimąsi. Politinė
entropija skatina dezorganizaciją, atskirtį, dekolektyvizaciją
ir atomizaciją – pandemija atlieka tam labai parankų darbą.
Be abejo, kairė ir pati skaldosi, ir skaldo: kai kurios partijos
patiria vidinius prieštaravimus, kai su konservatyvia status
quo linija susiremia „progresyvusis“ flangas. Tai bene aki-
vaizdžiausiai matyta Didžiosios Britanijos leiboristų, JAV
demokratų ir Lietuvos socialdemokratų atvejais, kai tokios
vidaus priešpriešos sutrukdė pasiekti pergalių kairiojoje po-
litikoje. Kairė pralaimi esminėse galios institucijose, todėl
ATĖNAI
Ir Jis išėjo
miestu ir jo žmonėmis susijusių istorijų ir buitinių scenelių,
tolydžio atgyjančių Jo kūryboje. Neatsitiktinai ir Audronis
Liuga 2007 metų straipsnyje „Teatro atminties kambariai“
kalba apie Tadeuszo Kantoro teatrą, režisieriaus Robert’o
Lepage’o „Drakonų trilogiją“, Eimunto Nekrošiaus „Me-
tų“, Piotro Fomenkos „Vieno absoliučiai laimingo kaimo“
žmogišką ir režisūrinę patirtį, taip pat ir apie paskutinį Ga-
briadzės spektaklį „Kova už Stalingradą“ – apie visų šių
talentingų menininkų atminties teatrą, apie Gabriadzės ma-
rionečių teatrą, kuriame „asmeniniai išgyvenimai, prisimi-
nimai, praeities kvapai, garsai, pojūčiai tampa universalios
žmogiškos patirties archetipais. Jame įstabiausia būtent ši
transformacija, kai išnykusi epocha, su kuria suaugęs visas
menininko gyvenimas, atgyja per miniatiūrinį marionetės
gestą, muzikinį motyvą, mizansceną, pasakojimo nuotrupą,
per jo „mažų žmonių“ gyvenimus, kurie sieja praeitį su da-
bartimi.“
Žmonės, gyvūnai, paukščiai ar skruzdėlės, o kartais ir
kitų autorių žinomi personažai Jo atsiminimų pasaulyje
lygiom teisėm gyvena vienas greta kito, lyg kokiame pir-
mykščiame, o gal pomirtiniame pasaulyje. Antai iš „Tra-
viatos“ mums pažįstama Violeta, jau serganti džiova,
elegantiškai kosti ir supasi pintoje kėdėje, o netoliese stovi
tokio pat likimo ištiktas arklys, kitame spektaklyje paukštis
Boria gauna leidimą pasikviesti į namus patiltėje sušalu-
sį bičiulį – ir, didžiausiai publikos nuostabai, atsiveda patį
Charlie Chapliną iš „Didmiesčio žiburių“... Jo teatro ma-
žoje erdvėje viskas įmanoma, čia improvizuojama kitų kū-
rinių motyvais, nepaisoma realistinių proporcijų ir stiliaus
vientisumo. Trumpų epizodėlių junginys, trapi jų grandinė-
lė perteikia Rezo Gabriadzės teatrinio pasakojimo poetinį
turinį, autoriaus ir jo veikėjų jausmus, ilgesį.
Žinomas ir mėgstamas, Gabriadzė su savo marionečių te-
atru buvo laukiamas visur, o likimas lėmė, kad Lietuvoje Jo
teatras lankėsi net du kartus – 1987-aisiais, dar sovietmečiu,
ir jau laisvoje Lietuvoje 2007 metais. Kupini improviza-
cijos, žaismės Jo spektakliai ne tik sujaudino, bet ir pra-
buriasi į smulkius projektus, aktyvistų grupeles, mažareikš-
mes nevyriausybines organizacijas arba imasi veikti žinias-
klaidoje. Neįsisteigia jokios ilgalaikės politinės platformos,
kurios pretenduotų į populiarumą, masinį palaikymą ir galios
pozicijas – ir tai yra politinės entropijos pasekmė.
Tokiais atvejais dar lieka gatvės ir labiau į partikuliarumus
nukreipti sujudimai. Tą matėme „Black Lives Matter“ protes-
tuose – pavyzdys nuvalkiotas, tačiau iškalbingai pademons-
truoja, kad net ir galios balansą kuriam laikui nusveriantis
maištas ir pasipriešinimas nevirsta jokiais teisiniais įtvirtini-
mais ir apskritai apčiuopiamais pokyčiais. Priešingai – ko-
va prieš rasizmą tapo dar mielesniu žaisliuku korporacijoms.
Politinė entropija laimi tada, kai judėjimuose neišgryninamos
jokios struktūros ir strategijos, o vietoj organizuotos discipli-
nos užgriūva spontaniškas maištavimas su trumpalaikėmis
taktikomis. Tokie ugningi apsisvaidymai sukelia globalų at-
garsį medijose ir masina savo vizualia reprezentacija – šis
poveikis net ir aršiausią sukilimą pastato į vieną lentyną su
tokiais nesusipratimais kaip šių metų pradžios JAV Kapitoli-
jaus „šturmas“. Visa tai nusitęsia į siaurėjantį politiškumo ir
įmanomo politinio veikimo vektorių – nugalinimą.
Folkpolitinės bendruomenės ir
„Tesužydi šimtai lyčių!“
Galima išryškinti su erdvėlaikio parametrais susijusius
politinės entropijos padarinius: trumpalaikiškumą, sponta-
niškumą ir lokalizmą. Jei prie pastarojo pridėsime ir trum-
paregiškumą, prasminga pasitelkti politikos teoretikų Alexo
Williamso ir Nicko Srniceko sukurtą folkpolitikos sąvoką,
skirtą apibrėžti protestais įvietintą kairįjį aktyvizmą, sto-
kojantį ilgalaikės perspektyvos ir platesnio masto strategi-
nių siekių. Lokalizacija, kaip vienas iš politinės entropijos
elementų, atveda prie „bendruomenės“ – nūdien tampa vis
akivaizdžiau, kad didžioji dalis to, ką įvardijame kaip ben-
druomenę, neatitinka šio žodžio reikšmės. Fragmentacija
sėkmingai išspardo bendruomeniškumą: net ir glaudžiausiuo-
se draugų sambūriuose prireikia dirbtinai palaikyti „kolekty-
vinę dvasią“. Tik individualizmo ar egoizmo prikaišiojimas
jau seniai nebeatitinka realybės – lygiai taip pat kaip ir kai
kurių kairiųjų kalbėjimas apie susvetimėjimą labiau primena
reakcionierių niurzgėjimą prieš „modernią visuomenę“.
Politinė entropija individualizmą pakeitė komercinėmis
rinkodaros kategorijomis, į kurias esame spraudžiami. Pri-
vatizacija, rinkos konkurencija, prekių pasirinkimas ir per-
produkcija negrįžtamai persmelkė socialinius santykius ir
steigia naujas skirtis, todėl ir tapatybes. Kuo daugiau skirtin-
gų identitetų, tuo rinka labiau džiūgauja – kultūrinė įvairovė
sugrupuojama ir padalijama rinkodaros segmentais. Tą len-
gva pastebėti regint socialinės lyties (gender) spektro plėtrą
ir vis distinktyvesnę vaidmenų kategorizaciją. Pasitaiko ti-
kinčių, kad tokio dauginimo galiausiai neatlaikys pati gender
logika ir, netekusi prasmės, sugrius – anglakalbiame interne-
2021 m. lapkričio 19 d. Nr. 22 (1374)
plėtė lėlių teatro suvokimo rėmus, atvėrė platesnius teatro
prigimties horizontus, nors tuo laiku jau nemažai įvairios
pakraipos teatrų buvau mačiusi tarptautiniuose lėlių festi-
valiuose.
S
užinojusi apie Rezo mirtį, pasijutau praradusi kažką
labai artimo, labai brangaus, nors mūsų pažintis nebu-
vo nei labai artima, nei ilgai trukusi. Pirmas epizodas – kai
man lankantis Tbilisyje, gal kokiais 1982 metais, kažkuris
iš bičiulių mane supažindino su Rezo, paprašęs režisieriaus
parodyti man savo lėlių teatrą Senajame Tbilisyje. Rezo
mane pasitiko lauke, su meile pasakojo apie savo sumanyto
teatro kūrimo rūpesčius ir sėkmes, vedžiojo po nedidukes
jaukias patalpas, atliepiančias vaikų poreikius. Jo teatras
buvo universalus, apmąstantis pasaulį ir žmogaus likimą,
nepaliekantis abejingų ir ne skiriantis, o vienijantis visokio
amžiaus žmones. Atmintyje įstrigo, kai Vilniuje, aktoriams
išėjus nusilenkti, iš publikos į sceną ėjo žiūrovai, dovanojo
spektaklio kūrėjams kažkokius suvenyrus, verbas, saldai-
nių dėžutes. Mano sūnus pačiam Rezo padovanojo sida-
brinį varpelį, ir mes viliamės, kad lygiai dvyliktą valandą
Tbilisio marionečių teatro bokšto laikrodyje pasirodantis
angelas skambina būtent tuo varpeliu.
Išliko atmintyje dar ir toks vaizdas: žiema, jau tamsu,
Arklių gatvėj priešais „Lėlės“ teatrą stovi iš Sakartvelo
atvykęs sunkvežimis, kuriame, be teatro dekoracijų, dar ir
didžiuliai indai vyno, kuriuo kartvelai sumanę vaišinti tea-
tro šeimininkus, svečius ir draugus. Iš tolo ateidama matau
sunkvežimį apsupusius vietinius gyventojus, pasilenkusius
ir įdėmiai stebinčius grindinį. Jau ir aš matau, kaip iš po
kėbulo sunkiasi, laša ir srovele tarp akmenų teka raudonas
vynas! Sako, indas nuo šalčio sprogo! O po akimirkos ma-
no vaizduotė jau piešia kitą paveikslą – Arklių gatve teka
vyno upė, prie kurios suklumpa jo ištroškę gabriadziškai
boschiški vietiniai personažai... Mato, bet pasemti negali.
– Audronė Girdzijauskaitė –
te galima aptikti entuziastingų lozungų, kaip kad „Tesužydi
šimtai lyčių!“. Verta pritarti emancipaciniam gender sunaiki-
nimui, bet neatrodo, kad tapatybinis žaidimas kėsintųsi tai at-
likti – socialinių lyčių archipelagas sutampa su kapitalistiniu
„išskirtinumo“ ir diferenciacijos kultu, atplaukiančiu iš tos
pačios politinės entropijos.
Mozaikiška balkanizacija ir
korta ant ateities stalo
Taigi, universalumą ištinka schizmos, holizmas virsta
šukėmis, „makro“ keičia „mikro“, o homogeniškumą nu-
sveria heterogeniškumas. Nors ir didžiojoje ekonomikos
arenoje matome konsolidaciją ir augančius monopolius,
kaip „Google“, „Amazon“ ir „Facebook“, politika juda
kita – pjaustymosi – linkme. Apžvelgti didįjį politinį pa-
veikslą vis sunkiau, kai matoma tik smulkėjančių dalelių
mozaika. Tokiems pasauliniams virsmams reziumuoti tinka
gana reta balkanizacijos sąvoka, nurodanti valstybių, regio-
nų arba etnosų skaidymąsi į mažesnius vienetus – taip, kaip
istoriškai nutiko Balkanų pusiasaliui. Visgi balkanizacija
gali reikšti ir įvairesniems reiškiniams priskirtiną procesą –
būtent balkanizacijos charakterį politinė entropija ir atitinka.
Tikėtina, kad bėgant laikui išvysime vis daugiau politinių
variacijų, – pavyzdžiui, neseniai teko rasti įdomią interpre-
taciją, kad šiuo metu varžosi trys modeliai: „woke korpora-
cinė anglosfera“, „maskulinistinio autoritarizmo Kinija“ ir
„liberali autoritarinės biurokratijos Prancūzija“. Prancūzijos
atotrūkis nuo anglosferos gali sukurti naujus precedentus ir
dar smarkiau pakurstyti balkanizuojančią politinę entropiją.
Esame sugrąžinami prie aptartųjų interregnum ir „neolibe-
ralios tvarkos griūties sindromo“ sąvokų, kurios siūlo tikėtis,
kad atvertis naujiems režimams gali atnešti ne tik „daugiau
to paties“ (tiksliau – „daugiau dešinės“) arba „progresyviąją
technokratiją“, kurios užuomazgas patiriame, – artimiausias
dešimtmetis, jei ne ilgesnis laikotarpis, bus įkalintas pande-
mijos įtakos „vadyboje“. Nugarą svilina ir klimato klausi-
mai – kuo ilgiau jie nebus iš tikrųjų sprendžiami, tuo stipriau
smogs to rezultatas. Entropija tinka kalbant apie ekologiją:
industrinė gamyba ir kapitalistinė akumuliacija jau seniai yra
pažeidusios ir išbalansavusios pasaulio klimato pusiausvyrą,
dėl ko ne tik šyla planeta, bet ir daugėja įvairių meteorologi-
nių anomalijų. O politinė entropija, kad ir kiek sėtų neaišku-
mo ir neužtikrintumo, neturi būti suvokiama kaip neigiamas
„regresas“, bet kaip nestabilumo ir „nesvarumo“ stadija –
pereinamasis laikotarpis su galimų išsišakojimų puokšte. Po-
litinė entropija tampa dar viena korta ant ateities stalo – jos
atvertimas sukels arba dar didesnius erozijos ir nyksmo spaz-
mus, arba kol kas nepamąstomą kairiosios politikos stebuklą,
sugebėjusį išlaviruoti iš entropijos pragraužtų tunelių.
– Linartas Tuomas –
 2021 m. lapkričio 19 d. Nr. 22 (1374)
Panonijos pabaisa
Nikola Šanta (g. 1959) – Voivodinos, Serbijos autono-
minės provincijos, rusinų rašytojas, publicistas, ilgametis
žurnalo „Ruske Slovo“ redaktorius, intelektualas, kelių esė
rinkinių ir romanų autorius. Rašo rusinų ir serbų kalbomis.
Gyvena Kucuros kaime netoli Novi Sado, rūpinasi vaisme-
džių sodu ir užsiima bitininkyste.
Serbų kalba išleistame romane „Panonijos pabaisa“, su
kurio pradžia ir pabaiga čia siūlome susipažinti, per įvairias
prizmes pasakojama apie Voivodinos rusinų bendruomenės
gyvenimą. Knyga – tarsi kelių sluoksnių pyragas: pirmas
primena giminės sagą apie idilišką rusinų kaimo gyvenimą
pirmosios tarpukario Jugoslavijos karalystės laikais. Šis
idiliškas gyvenimas pasibaigia prasidėjus Antrajam pasau-
liniam karui, kai Voivodiną okupuoja vengrų kariuomenė ir
šios administracija pradeda etninius valymus. Šio žiauraus
laiko aukomis tampa rusinai, kuriuos okupacinė valdžia pa-
sirenka kaip „silpniausią grandį“ ir lengviausią auką. Toliau
romane pasakojama apie pokario socialistinės Jugoslavijos
laikus, kurie baigiasi ne mažiau žiauriais įvykiais. Trečiojoje
romano dalyje, parašytoje dienoraščio forma, pasakojama
apie rusinų žurnalistą, Vukovaro kroatų radijo darbuotoją,
kuris išgyvena miesto apgultį, vykusią 1991 m. nuo rugpjū-
čio iki lapkričio. Miestui žlugus, jis kartu su kitais karo belais-
viais išgabenamas į belaisvių stovyklą pietų Serbijoje, kur
apmąsto jį supantį žmogiškumo nuopuolį.
Daugiau apie Nikolą Šantą ir Voivodiną galima sužinoti iš
interviu, skelbto „Literatūroje ir mene“ (2021, Nr. 18).
Vertėjas
Istorija, kurios mes mokomės, yra medus, cukrus
ir rinkiminė propaganda, visa tai yra vien nuodai,
pavydas ir kerštas.
Béla Hamvas
1.
Kucura, 1991 m. rugpjūčio 25 d.
Be šimtų akacijų ūglių, čia auga tiek pat vynmedžių.
Norėdamas apravėti savo vynuogyną, su kapliu rankose
aš žengiau į pirmąją vynmedžių eilę, tai darau jau tre-
čią kartą šiais metais. Aš pabrėžiu, kad vynuogynas yra
mano, nes tai buvo senas mano noras – kad aš, vienas iš
trijų vargšo darbininko sūnų, bežemis, pagaliau turėčiau
nuosavą žemės plotą.
Štai kaip aš tai įsivaizduoju: planeta Žemė yra apva-
li, didelė, o ant jos rutulio yra mažas kvadratas, dėmė,
taškas, kurį galima pamatyti iš visatos. Tai mano žemės
sklypas, ir aš esu jame. Aš ten gyvenu ir egzistuoju.
Negalėčiau gyventi daugiabutyje, kokiame nors de-
šimtame ar penkioliktame aukšte. Aš privalau kasdien
bendrauti su žeme, su augalais ir gyvūnais. Be šio kon-
takto, jaučiu, kad žmogus praranda dalį savo esmės. Aš
net parašiau keletą eilučių šia tema, jas čia pridedu:
Neįsivaizduoju, kaip parašyti eilėraštį / bute iš stiklo ir
plieno / dešimtame ar penkioliktame aukšte, / toje dėžu-
tėje su dviem langais, / kaip su dviem plastikiniais akinių
stiklais, / gausybės ir tuštybės stiklais, / stiklais, kurių
negalima ištrinti. / Nesakau, kad virš žemės, krūmų, /
medžių ir žolės nėra poezijos. / Gal geri poetai ir mato
kažką / iš to karališko aukščio. / Ypač iš balkono, kuria-
me kvepia petunijos ir muskato riešutai. / Bet jie tikrai
nemato skruzdėlės / iš to ore kabančio baltumo, / jie ne-
pažįsta dramos / duonos trupinio atnešimo, / grumstelių
ir žolelių, / kelis kartus didesnių už ją pačią. / Poetas,
kaip skruzdėlė, bando / įveikti daug kartų didesnę naštą, /
todėl su tuo dorojasi. / Ir skruzdėlės, ir poetas tikrai žino, /
kad stiprybė slypi ne plonose kojytėse / ir silpname kū-
ne, / bet tikėjime yra dvasios galia / ir vėl ir vėl bandyme
dar kartą.
Ravėti savo vynuogyną man ne darbas, o vienas ma-
lonumas. Traukiu platų kaplį per minkštą žemę, saugo-
damas, kad nepažeisčiau gležnų dvejų metų vynmedžių
šaknų. Jei pasitaiko sukietėjęs žemės grumstelis, aš jį
sutrupinu bukąja kapliuko dalimi, o paskui atsitiesiu ir
papurtau vynmedžių šakas. Vynuogynas nėra didelis, bet
gražus, nes jis yra mano. Jis liks vaikams. Po dešimties
metų Mihailas bus jau didelis vaikinas, o vynuogynas
kaip tik pasieks brandesnį amžių. Aš išmokysiu jį ga-
minti vyną, taip pat naminę lozovačą ir komovicą*.
Kiekvieną rudenį sodinsiu tuziną naujų vynmedžių,
kol vynuogyne pakanka vietos. Aš sukursiu čia rojų že-
mėje. Galbūt Mina jį taip pat pamils. Kas tik nori tegul
jame dirba ir džiaugiasi juo. Man yra malonumas rūpin-
tis juo, kurti, o jau jo vaisiais tegul naudojasi kiti.
Ar manyje šaukia tėviška meilė?
Ar tai yra brandos požymis?
ŠIAURĖS ATĖNAI
NIKOLA ŠANTA
Ar tai perėjimas iš biologinio į dvasinį gyvenimo etapą?
Atremiu kaplį į jauną vyšnaitę ir einu link sodo galo.
Aš skaičiuoju. Kiek žingsnių, tiek metrų. Matuoju, skai-
čiuoju. Čia veislė „Prokupac“, šalia yra trys „Vranaco“
eilės, o štai čia aš pasodinsiu „Slankamenką“. Vynuogių
veislės, saldžios ir lipnios. Akimirką stabteliu, pasitem-
piu, jaučiu lengvą vasaros ryto vėjelį.
Stebiu debesis. Žmogus tiesiog negali žvelgti į debesis
ir negalvoti apie Dievą, angelus, šventuosius, mirusiųjų
ir negimusiųjų sielas ir visas tas paslaptis, kurios mus
persekioja, žadina mūsų smalsumą, skatina mąstymą,
daro mus žmonėmis.
Žvelgdamas į debesis, tarsi matau save ir savo gyveni-
mą, bet ne tą, kuriame gyvenu dabar, bet tą, kurį gyvenau
iki šiol ir kurį gyvensiu po to.
Kamuoliniai debesys, lotyniškai vaidinami cumulus,
kursto mano vaizduotę labiausiai. Jie lydi mus per visą
gyvenimą, veikia mūsų mintis ir žadina gilų ilgesį, ne-
priklausomai nuo to, kad ir kur pasaulyje būtume. Būtent
šis gilus ilgesys yra pirminis jausmas, būdingas kiekvie-
nam, tai giluminė tiesa, kurios nepajėgiame išreikšti žo-
džiais, todėl ją tiesiog jaučiame. Tai sujungia mus visus
į viena. Į bendruomenę, gentį, tautą, žmoniją. Mus skiria
bandymai paaiškinti tą gilųjį jausmą, tą neįprastą proto
būseną. Vieni tai aiškina vienaip, o kiti – kitaip. Tada ir
kyla nesusipratimų tarp žmonių. Panašiai kaip tada, kai
berniukai ginčijasi dėl to, ką jie atpažįsta dangaus debe-
syse. Vienas mato šventąjį Savą, o kitas – šventąjį Anta-
ną. O iš tiesų tai tik vandens garai. Ir nieko daugiau.
Šiandien bus šilta.
Klausausi, kaip vėjas ūžauja vynmedžių šakose. Kaip
mirksi dideli, tamsiai žali vynmedžių lapai. Girdžiu išsi-
gandusių balandžių pulkelio sparnų plazdėjimą, juos iš-
gąsdino staigus katės šuolis. Mano ausiai šis garsas labai
brangus, nes primena vėlyvą vaikystę – kai tik pradėjau
domėtis balandžių veisimu.
Matau prieš akis pilkuosius balandžius, margaspal-
vius, serbų aukštaskraidžius, anglų tiplerius ir protingus
pašto karvelius. Tarp jų yra ir atsitiktinis mišrūnas, jis
neveislingas, bet ištvermingas ir nuoširdus.
Dukra neseniai manęs paklausė: „Tėti, ar mūsų šeimo-
je buvo kas nors svarbus, garsus, kuo galėčiau didžiuo-
tis?“ Atsakiau, kad ji turėtų didžiuotis visa savo gimine,
o drauge pati siekti palikti savo pėdsaką, ir viskas, ką ji
pasieks, liks su mumis, su ja ir su manimi. Ir juokiuosi iš
to, apie ką galvoja mano vaikas.
Bet grįžkime prie mūsų balandžių. Jie yra aukštumų
valdovai. Kartais ir aš norėčiau pamatyti pasaulį iš aukš-
tai skrendančio balandžio perspektyvos. Iš ten viskas
atrodo kitaip.
Kol buvau balandžių mėgėjas, sėdėdamas medžių
pavėsyje išdidžiai maniau, kad esu balandžių, stebin-
čių mane iš viršaus, savininkas. Užgniauždamas kvapą
plaučiuose jaučiau praretėjusį orą. Ak, kokia iliuzija. Pa-
našiai, kuomet galvoju, kad esu savo žemės sklype, nes
tai ne tik mano žemė. Žiūrėk, čia yra skruzdėlių. Ten jų
namai, skruzdėlynas. Jokio poveikio žemei. Kodėl jos
nesusiduria tarpusavyje, eidamos viena eile dviem kryp-
timis? Kokia jėga reguliuoja jų santykius? Balandžiams,
nepaisant jų regėjimo aštrumo, skruzdėlių pasaulis atro-
do tolimas. Netgi nematomas, nors tai nereiškia, kad jo
nėra.
Kokių pasaulių aš nematau?
Koks yra ryšys tarp skruzdėlės, paukščio ir manęs?
Kas mus jungia, išskyrus orą, kuriuo kvėpuojame?
Kas yra tas siūlas? Aš jo nematau, bet jaučiu, kad jis
egzistuoja.
Vėjas pučia iš šiaurės vakarų, tarsi iš ateities atneša vis
naujų garsų. Griaustinio garsą. Įsiklausau ir atpažįstu jį.
Šie keisti garsai kyla ne iš ateities ir ne iš praeities, o už
anapus Dunojaus, iš Iloko, iš Slavonijos, iš Vukovaro.
Bum... bum... bum... Pagaliau suvokiu – tai patrankos!
Jos bombarduoja Vukovarą!
[...]
Dienos bėgo lėtai. Naktys buvo dar ilgesnės...
Nors žinojau, kad tai provokacija, išgirdę naujienas,
kurias mums atnešė karininkas, buvome šiek tiek nusi-
vylę.
– Aukščiausioji Kroatijos Respublikos vadovybė – nuo
parlamento iki pat prezidento Tudžmano – pamiršo apie
jus! Jus paaukojo, nes jūsų vadovybė nesutiko iškeisti
jus pagal principą „visi už visus“! Todėl siūloma, kad
kiekvienos kameros atstovai susirinktų į vieną vietą ir
parašytų laiškus, kuriuos mes surinksime ir kartu išsiųsi-
me jūsų vadovybei, – pareiškė mums karininkas.
vertimai 7
Kokias nesąmones girdime. Kodėl Kroatijos valdžia
apie mus pamirštų? Kodėl jie mus aukotų? Tai tiesiog
dar vienas spaudimo būdas mums. Ką dar jie sugalvos?
Man, kaip žurnalistui, buvo pasiūlyta parašyti laišką mū-
sų kameros vardu. Kai kurie rašė ilgai ir plačiai. Aš pasi-
rinkau trumpo pranešimo spaudai stilių:
„Mes, Vukovaro piliečiai, tarp kurių yra Nacionalinės
gvardijos ir kitų Kroatijos kariuomenės dalinių narių,
lapkričio 18 d. buvome priverstinai išvežti iš savo namų
į Sremska Mitrovicą, o iš ten po trijų dienų – į Nišą. Mes
prašome Kroatijos valstybės vadovybės iškeisti mus pa-
gal principą „visi už visus“!“
Krunas perskaitė laišką savo kameros vardu ir pasakė
man:
– Aš iš karto žinojau, kokią žinutę parašysi. Žurnalis-
tiniu stiliumi, trumpai ir efektyviai! – pagyrė mane gar-
susis vukovarietis.
Pro langą stebėjome kalėjimo kiemą. Gruodžio dienos
vis vėsta. Sniego vis nebuvo, bet vėjas pūtė kiekvieną
dieną. Kiemas sutvarkytas, lapai nuo medžių nukritę jau
seniai. O rožės genimos, dengiamos, kad nenušaltų. Žolė
šalia tvoros vis dar žalia, nors žemė jau įšalusi.
Kai mes su Dragu juokaudavome arba šiek tiek paer-
zindavome vienas kitą, kad įveiktume apatiją ir savo pa-
dėties beprasmiškumą, Dragas paprastai sakydavo:
– Žinai, Mironai, kiek dar užtruks, kol lapai ant me-
džių vėl sužaliuos, o rožės vėl pražys? Tik tada jie mus
paleis.
– Dragai, kieme daug suoliukų, galėsime ant jų atsisė-
dę pailsėti, – atsakydavau jam.
Priešpietinę įprastą tylą ir mūsų pokalbį nutraukė Nai-
lo įsakymas:
– Apsivilkite milines ir poromis išeikite į kiemą!
Ar įmanoma, kad pagaliau įkvėpsime gryno oro, tegul
net šalto?
Mes išsirikiavome kieme, o Nailas mums pasakė:
– Klausykite! Jūs esate pirmoji grupė, kuri iš čia išei-
na. Netrukus atvyks autobusai jūsų paimti, tad susiruoš-
kite, pasiimkite asmeninius daiktus, valgomajame jums
bus grąžinta viskas, kas buvo atimta, kai jus čia atvežė.
O dabar ramiai! Išsiskirstykite. Po valandos kad visi bū-
tumėt susirinkę kieme!
Negalėjau patikėti jo žodžiais. Mane apėmė keisti
jausmai, jie maišėsi mano krūtinėje. Abejonės dėl sar-
gybinio žodžių tiesos, nerimas ir net baimė, viskas su-
mišę su džiaugsmu, dėl kurio nebuvau tikras, ar jis tikrai
užtarnautas. Pastaraisiais mėnesiais buvo per daug melo
ir apgaulės, kad galėčiau be diskusijų ir abejonių patikė-
ti Nailo pranešimo teisingumu. Panašiai reagavo ir kiti
kaliniai. Toje grupėje buvo ir Dragas Tvorekas, ir mane
tai pradžiugino. Mūsų sumaištį nutraukė būtent Dragas,
kuris paklausė:
– O kur mes vyksime? Kur mus perkelia? Į kurį miestą?
– Žinau tik tiek, kad jus veža į Novi Sadą, o kas toliau
bus su jumis, praneš tenai.
Daugiau klausimų nekilo. Vieni su kitais dalinomės
mintimis dėl naujos situacijos neaiškumo ir sumišimo,
kuris mus apėmė. Pamažu prisijaukinome mintį apie tai,
kas vyksta, aš pagaliau suvokiau faktą, kad išeiname iš
šio pragaro. Tačiau mano pasąmonė man kuždėjo nau-
ją dilemą. Jei turėsiu pasirinkimą, kur eisiu, ką darysiu,
kaip? Ką ir kaip nuspręsti? O kas, jei visa ši apgaulė yra
surengta Serbijos valdžios, siekiant išsiaiškinti, kas iš
mūsų kur norėtų keliauti? Kas norėtų grįžti į Kroatiją, o
kas – pasilikti Serbijoje? O kas, jei tai tik psichologinis
žaidimas, kurio tikslas – provokacija? Šis nepasitikėji-
mas nuodijo mano tylų džiaugsmą.
Kai mes, tie, kurių pavardes perskaitė, vėl stovėjome
išsirikiavę vidiniame kieme, pagaliau patikėjau, kad ti-
krai atėjo šis laikas, kai ir vėl būsiu laisvas. Teisingumas
vis dėlto laimėjo, pagalvojau.
Pažvelgiau į sargybinius. Nailas, Zemas, Kubura, Kiras
ir dar kai kurie kiti. Nežinojau, kodėl taip darau, bet be
jokio psichologinio pasiruošimo ir per daug negalvoda-
mas, kodėl turėčiau tai padaryti, priėjau prie Kuburos.
– Aš išeinu, ir turbūt daugiau niekada nebepasimatysi-
me, – pasakiau jam.
– Gerai, ir kas iš to? Eik! Bent jau nebematysiu to
bjauraus tavo snukio.
– Aš norėjau paprašyti tavęs, kad tu man viską atleis-
tum, – pasakiau, net nežinau kodėl.
Nukelta į p. 11 ►
* Lozovača – rakija, gaunama distiliuojant fermentuotus
vynuogių stiebus. Komovica – rakija, išgaunama iš
vynuogių išspaudų (vert. past.).
 8 vertimai
ŠIAURĖS ATĖNAI 2021 m. lapkričio 19 d. Nr. 22 (1374)

OSIP MANDELŠTAM ● Peterburge, dar šaukia draugų adresai,

(1891–1938)
● Negerumu man pojūčius užgožia.
Man davė kūną – kas, kodėl ir kam?
Tokį vienintelį, tik man vienam?
Džiaugiuosi, kad kvėpuoju, kad einu.
Nuo ko gavau tą kūną dovanų?
Telefono ragely aidi mirę balsai.
Šaltoka. Bet pavasario versmė
Skaidriu rūku jau Petro miestą puošia. Man virtuviniais laiptais pakilus aukštyn,
Tiktai Nevos medūzinė tėkmė Tuoj išplėštas skambutis suduos smilkinin,
Be pertraukos, tarytum per mane O, belaukiant svečių, surakins grandine
Automobiliai lekia krantine, Ir per naktį laikys senos durys mane.
O tarp vabzdžių ir vabalų daugybės –
Žvaigždžių auksinių marios begalinės, 1930, gruodis
Bet gražumu jos niekad neaplenks
Bangų mūšos smaragdinio vandens. ●

Aš gėlę sodinu. Tai mes drauge 1916 O, kaip mes mokam apsimesti,
Šitoj būty: ir laimėj, ir varge. Užmiršt, kas buvome, ir dar –
● Kad vaikas mirčiai artimesnis
Ant amžinybės stiklo jau žymu: Nei mes, kas esame dabar.
Ryškėja piešinys iš rašmenų. Priimk man iš delnų ir pasidžiauki
Lašu medaus, keliais lašeliais saulės, – Vaikelis neišsimiegojęs pyks
Jis kada nors paliudys, kad buvau, Kaip Persefonės bičių įsakyta. Ir muš puodelį šaukšteliu.
Kad mėgau šilumą ir alsavau. Aš, pykčiui priežasties ieškojęs,
Nepririštos valtelės neatriši, Vien ant savęs supykt galiu.
Bet dar akimirksniui praeit reikės, Šešėlio slenkant niekaip neišgirsi
Kol mano ornamentas išryškės. Ir baimės būti neišvengsi niekaip. Bet kaip žuvis užmigt nenoriu
Net ir švariausiam vandeny,
1908 Mums lieka šiltas bučinių švelnumas. O pasirinkt laisvai ir oriai
Toks minkštas, kaip mažų bitelių kūnai, Kančias ir rūpesčius – kol gyvenu.
● Kurios numiršta, avilį palikę.
1932, vasaris–gegužės 14
Klausa įsitempė, kiek gali. Jos dūzgia erdvioje nakties tankynėj,
Akims – aplinkui tuštuma. Taigeto miškas – jų nauja tėvynė, ●
Tik paukščiai skrisdami pro šalį Jų maistas – laikas, dobilas ir mėta.
Praplėšia tylumą daina. Tu dar nenumirei, vienatvė nebaisi,
Aš dovaną turiu tau netikėtą – Tu mylimas mergaitės elgetėlės,
Aš kaip gamta: negaunu duoklės, Tai vėrinėlis iš sausų bitelių, Gali erdve gėrėtis ir esi
Aš nereiklus kaip debesis Kurių medus kadaise virto saule. Ne vieną audrą matęs ir pakėlęs.
Ir mano laimė – lyg vaiduoklis,
Kurio didieji neklausys. 1920 Neturto, elgetystės prabanga
Ramybę ir paguodą skleidžia.
Jau mėnesiui pakilti laikas, ● Ir palaimi̇ ǹ ga skambanti banga
Jam patiesta balta skara; Visų darbų klaidas atleidžia.
Pasaulis keistas ir nesveikas, Nieko kitam nesakyk,
Bet man jis tinka, koks yra. Matęs, patyręs – tylėk: O vargšas tas, kuris net pats save
Paukštį, vienutę – ne tik – Savu šešėliu įbauginti gali
1910 Moterį seną. Vis tiek. Ir tam šešėliui lenkias net sapne,
Prašydamas sušelpti jį – bedalį.
● Lūpas praversi – iškart
Lietūs spygliuoti užlis, 1937, sausio 15–16
Vakare ištikimybė Žodžio nespėjus ištart,
Taip man tarė verkdama: Kūną sukrės drebulys. ●
– Apie mudviejų bendrybę
Aš mąsčiau ateidama. Širšė minty nepražus, Tik apsigaubt išdrįst
Plunksną primins vaikai. Nematoma skara,
Aš karūną degant žvakei Rašalas – uogų lašus, Pakilti ir išskrist
Iškilmingai tau dedu. Kurių niekada nerinkai. Ten, kur manęs nėra.
Taip gyvenk, kaip ji įsakė
Laisvės priesaikos vardu... 1930, spalis O tu čia spinduliuok
Visų žvaigždžių tiesa,
– Man įsakymas – tai laisvė, ● Iš jų ir sužinok,
Sužadėtinė, žmona. Kas gi yra šviesa.
Karūna, jei tu man leisi, Sugrįžau aš į miestą, brangiausią visų –
Bus vertybė amžina. Nuo nubrozdintų kelių, nuo tada, kai esu. Ji spindulio esmė
Ir vaiko kuždesys.
Bet ar verta begalybėj Jei grįžai, nepamiršk, kad praryti turi Ji – kelias ir prasmė
Paklajoti pasmerktiems, Žuvų taukus, kurių dar yra žibury. Visiems, kurie paklys.
Saugoti ištikimybę
Taip trumpai – ligi mirties. Atpažink, juk ir gruodžio diena dar gyva, O aš, prie spindulių
Aplieta su medum sumaišyta derva. Priskridęs kuo arčiau,
1915 Tuo kuždesiu tyliu
Peterburge, man mirti kol kas per anksti: Tave globot prašiau.
Dar tavi telefonai skamba vis atminty.
1937, kovo 23–gegužės pradžia

Vertė Ramutė Skučaitė

Apie (mano) skaitymą

► Atkelta iš p. 1
Tačiau... Man patinka kažkada filosofo Moisejaus Kagano
formuluota mintis, kad, susidurdamas su meno kūriniais,
pabuvodamas jųjų pasauliuose, žmogus tarsi pagyvena pa-
pildomus gyvenimus, kurie, nepalikdami fizinių pėdsakų,
vis dėlto kažką padaro jojo dvasiai. Aš prie to „kažką pa-
daro“ priduriu: „ir pabrandina“. Ir dar sakau: mane tokį,
koks dabar esu, „padarė“ toli gražu ne tik „pats gyveni-
mas“. Didele, oi, didele dalimi – ir meno kūriniai. Ir kai
kalbu, kad esu takus, kad vis kintu, turiu galvoje, kad tie
„kitimo akstinai“ yra, be abejo, ir knygos, ir paveikslai, ir
muzika... Žinoma, didesni pokyčiai sieloje vyksta skaity-
mo maratono pradžioje, kai pirmą kartą susiduri su didžiais
kūriniais. Vėliau toji siela, aišku, rambėja, bet vis dėlto...
O kokie kūriniai manąją, dar nesurambėjusią, labiausiai
„modeliavo“? Žinoma, kad Faulknerio, kur kraujo balsas
kaip pratinamus lakti kačiukus snukučiu į pieną murkdo
romanų personažus į jųjų lemtį... Žinoma, kad Kafkos, kur
epifaniškai įsikūnijusi kanceliarijose nyki aukštesnioji jėga
mygia veikėjus uoliai „savo noru“ žengti absurdiškiausiais
keliais ir galiausiai pražūti... Žinoma, kad Bulgakovo, kur
įvykius lemia gėrio ir blogio jėgų bendrystė bei savitarpio
susitarimas... Žinoma, kad Becketto, kur su tavim ką nori
išdarinėja Dievas... Žinoma, kad...
Esu perskaitęs (na, pavartosiu kalbinę klišę) tūkstan-
čius knygų. Vadinasi, esu pabuvojęs tūkstančiuose žodi-
nių pasaulių. Man juose buvojant, buvo spaudomi patys
įvairiausi mano sielos klavišai ir išgaunami įmanomi bei
neįmanomi akordai. Išgauti naujus akordus (juolab – ap-
čiuopti naujus klavišus) tekstams darėsi vis sunkiau. Bet...
Štai ne per seniausiai perskaičiau Olgos Tokarczuk „Bė-
gūnus“. Kai buvojau knygos pasaulyje, įsivaizduoju, buvo
tesugrota trimis pirštais: pirmasis spaudė klavišą su zuite
zujančiais po pasaulį šiuolaikiniais „bėgūnais“: verslinin-
kais, valdininkais, turistais, piligrimais, nuotykiautojais;
antrasis – su įvairių laikų „preparatais“ (vienokiais ar
kitokiais apsigimėliais, panardintais konservuojančiuose
skysčiuose), lavonų skrodimais (kažkada – ir parodomai-
siais), žmogaus anatominę sandarą demonstruojančiomis
skulptūromis; trečiasis – su liūdnomis šiuolaikinėmis is-
torijomis... Ir buvo išgautas toks sukrečiantis akordas, kad
beliko padaryti išvadą: gal sielos klavišų aibė ir yra baigti-
nė, bet galimų akordų – tikrai, tikrai begalinė...
 2021 m. lapkričio 19 d. Nr. 22 (1374) ŠIAURĖS ATĖNAI 9

Tadas Zaronskis Užrašyti gvazdiką

● ir kaip sunkiasi šilta tulžis į asfaltą
atpylė kažkoks benamis ant kelio važiuojamosios dalies
šviesa krenta aš nešu ryškiai raudoną gėlę draugei
ant stogų ant lapijos ant rankų ir po pusvalandžio šilta gėlė sunkiasi į jos kvailas akis
aš eskizuoju augalus
jokių linijų tik šviesotamsa ●
nes iš tiesų mes linijų nematom
linija yra labiau kontrolės negu žiūrėjimo dalykas neturiu ką pasakyti
varginantis dalykas nes gėlės abstrakčios
paukščiai krenta lėktuvai krenta šviesa krenta gvazdikai jie visi vienodi mano balkone
ir viskas užsimuša auga visi pasaulio gvazdikai
● ir šitas vakaras yra visi vakarai
aš nieko nenuveikiau trisdešimt metų muisčiausi baimėje
smulkioje dulksnoje kabo kilimas, džiūsta kalbėjau abstrakčiai ir mylėjausi abstrakčiai
bergždžia yra tas žodis, kuris gerai nusako ir stovėjau kaip įbestas stačias kol kažkada man daužė galvą
viską viską viską blet kodėl aš turėčiau kažką aš taip nenoriu prisiminti bet nelabai liko ko norėti – visos reikšmės
tau aiškinti mano minčių ataudai visiškai nusipiso nuo žodžių
atbrizgę nusidaužė nuo žvilgsnių
pilki balkšvi šviesotamsos paviršiai
ir kvaili nejautrūs personažai supa
sau tą patį pagrindinį veikėją visų svarbiausią pasakotoją vyriausią
Urtės Bimbaitės koliažas sūnų talentingą
patylėk aš kalbėsiu jaunuolį liesą užguitą berniuką
taip kaip tau nepatinka kuris taip tyli taip visiškai nesako nieko kad atrodo
man nenutinka nieko girdi̇ ̀ tam zvimbime viso pasaulio banalybių chorą
man šmėkla kiaurai eina pasikeitė knygos
už jos nekliūna dienos ir ligos bet krato
ir lieka spalis tuščias nerimas ranką
●
pripisęs saldžiapienio kaip prieš dešimt metų
vienišumo kompoto kai paauglį liesą
nežinau ko norėti
iš sovietinės vazelės sutrikusį kiaurai
paprastų dalykų seilėtų pirštų
su afrikine gėle persmelkė alūs degtinės ir kaunas
kieno nors praviros burnos
iš nusmaukyto degtinės gvazdikų
savęs paties ąsočio aš viską prisimenu
prisipirkti nukainotų knygų
iš pražiotos merginos byrantį tinką
kuri tarsi myli manei kad patinka būti mylimam bandžiau – nepatiko
kažką kas mane
taip užpiso ir tiko bet daužė ●
žvaigždė traukinys
archetipų šešėliai
į ką įsivėlei norėčiau griebtis žodžių
sau iš to susipynė bet nesigriebsiu nieko
nevyriškas balsas ir stovėsiu nustėręs
aš dar su tavim kažką sau pasako juodoj šokių aikštelėj
pabūsiu truputį kas dešimtį metų tarp paauglystės ir trisdešimt
tarp darbo ir darbo ir gergždžiantis rimas ir šiandienos nebelieka
tarp putės ir putės užsikerta kaip jobanas dantratis ir nachui

Villonas, paklausęs, kur dabar gražiausios senovės po-

Simbolizmo palikimas ir akmeizmas
► Atkelta iš p. 5
parašytų naujai sukurta silabine eilėdaros sistema. Sim-
bolistinių metaforų svaigulys pripratino juos prie drąsių
minties posūkių; įsiklausytas žodžių paslankumas paaki-
no gyvojoje liaudies šnekoje ieškoti naujų – pastovesnio
turinio – žodžių; o švelni ironija, nepakertanti mūsų tikė-
jimo šaknų, – ironija, negalėjusi bent retkarčiais nepasi-
reikšti romanų rašytojų kūryboje, – dabar užėmė vietą to
beviltiško vokiško rimtumo, kurį taip išpuoselėjo mūsų
simbolistai. Galiausiai, aukštai vertindami simbolistus už
tai, kad parodė mums simbolio reikšmę mene, nesutin-
kame jam aukoti kitų poetinio poveikio būdų ir ieškome
visiškos jų sandermės. Tuo atsakome į klausimą apie ly-
ginamąjį dviejų srovių „gražų sunkumą“: akmeistu būti
sunkiau nei simbolistu, kaip sunkiau pastatyti katedrą nei
bokštą. Ir vienas iš naujosios krypties principų – visada
eiti kuo sunkesniu keliu.
Germaniškasis simbolizmas, atstovaujamas pirmtakų
Nietzschės ir Ibseno, kėlė žmogaus vaidmens visatoje,
individo vaidmens visuomenėje klausimą ir sprendė jį,
atrasdamas kokį nors objektyvų tikslą ar dogmą, kuriems
turėjo tarnauti. Tai bylojo, kad germaniškasis simboliz-
mas nejaučia kiekvieno reiškinio, kuriam nereikia jokio
išorinio pagrindimo, vertingumo. Mums hierarchija reiš-
kinių pasaulyje – tik savitas kiekvieno iš jų svoris, ir net
pačių menkiausiųjų svoris vis tiek nepalyginamai dides-
nis už svorio nebuvimą, nebūtį, todėl nebūties akivaizdo-
je – visų reiškinių brolystė.
Mes nebūtume drįsę versti atomą nusilenkti Dievui, jei
tai nebūta jam prigimta. Tačiau, jausdamiesi reiškiniais
tarp reiškinių, mes tampame pasaulinio ritmo dalyviais,
nesipriešiname mums daromam poveikiui ir savo ruožtu
darome poveikį patys. Mūsų pareiga, mūsų valia, mūsų
laimė ir mūsų tragedija – kas valandą spėlioti, ką kita
valanda atneš mums, mūsų reikalui, visam pasauliui, ir
spartinti jos atėjimą. Ir kaip didžiausias atlygis, nė aki-
mirkos neišleidžiamas iš domės, vaidenasi mums reginys
paskutinės valandos, kuri niekados neišmuš. Maištauti
dėl kitokių būties sąlygų čia, kur esti mirtis, taip pat keis-
ta, kaip kaliniui griauti sieną, kai priešais – atviros durys.
Čia etika tampa estetika, besiplėsdama į pastarosios sritį.
Čia didžiausios įtampos individualizmas kuria visuome-
niškumą. Čia Dievas tampa Gyvuoju Dievu, nes žmogus
pasijuto vertas tokio Dievo. Čia mirtis – uždanga, ski-
rianti mus, aktorius, nuo žiūrovų, ir vaidinimo įkarštyje
mes niekiname bailų žvilgčiojimą – kas gi toliau? Kaip
adamistai, mes šiek tiek miško žvėrys ir bet kokiu atve-
ju neatsisakysime to, kas mumyse yra žvėriška, mainais
į neurasteniją. Tačiau atėjo laikas pasisakyti rusiškajam
simbolizmui.
Rusiškasis simbolizmas pagrindines jėgas nukreipė į
nežinomybės sritį. Pakaitomis jis broliavosi tai su misti-
ka, tai su teosofija, tai su okultizmu. Kai kurie jo ieško-
jimai šia kryptimi beveik priartėjo prie mito sukūrimo.
Ir jis turi teisę jo vietą užimančios srovės paklausti, ar
ši gali pasigirti vien žvėriškomis dorybėmis ir koks jos
santykis su tuo, kas nepažinu. Pirma, ką akmeizmas gali
atsakyti į tokį kamantinėjimą, tai nurodyti, kad to, kas
nepažinu, jau pagal pačią žodžio reikšmę negalima pa-
žinti. Antra, visi tokios krypties bandymai – netyri. Visas
grožis, visa šventa žvaigždžių prasmė ta, kad jos be galo
toli nuo žemės ir jokie aviacijos laimėjimai jų nepriartins.
Vaizduotės skurdumą parodys tas, kas asmenybės raidą
vaizduosis visada laiko ir erdvės sąlygomis. Kaip galime
prisiminti ankstesnius savo gyvenimus (jei tai ne grynai
literatūrinė priemonė), kai buvome bedugnėje, kur miria-
dai kitokių būties galimybių, apie kurias nieko nežinome,
išskyrus tai, kad jos egzistuoja? Juk kiekviena iš jų pa-
neigiama mūsų būties ir savo ruožtu neigia ją. Vaikiškai
išmintingas, skausmingai saldus mūsų pačių nežinojimo
jausmas – štai ką mums suteikia nežinomybė. François
nios, pats sau atsako apgailestaujančiu šūksniu:
Mais où sont les neiges d’antan! [Kurgi vakarykštis
sniegas!]
Ir tai leidžia mums stipriau pajusti tai, kas ne šio pa-
saulio (нездешнее), nei ištisi tomai samprotavimų, ku-
rioje mėnulio pusėje laikosi išėjusiųjų sielos... Visuomet
atminti tai, kas nepažinu, bet nežeisti savo minties dau-
giau ar mažiau įtikimais spėliojimais – štai akmeizmo
principas. Tai nereiškia, kad jis atsisako teisės vaizduoti
sielą tomis akimirkomis, kai ji dreba, artindamasi prie ki-
tokumo; bet tuomet jai dera tik šiurpti. Žinoma, Dievo
pažinimas, gražioji ponia Teologija, liks savo soste, bet
nei nužeminti jos iki literatūros lygmens, nei pakelti li-
teratūrą į deimantinę jos šaltybę akmeistai nenori. O dėl
angelų, demonų, gaivalų ir kitokių dvasių, tai jie sudaro
menininko medžiagą ir daugiau nebeturėtų savo žemiš-
kuoju svoriu nusverti kitų prisiimtų pavidalų.
Kiekviena kryptis yra įsimylėjusi vienus ar kitus kū-
rėjus ir epochas. Brangūs kapai žmones sujungia labiau
už viską. Akmeizmui artimuose sluoksniuose dažniausiai
minimi Shakespeare’o, Rabelais, Villono ir Théophile’io
Gautier vardai. Šių vardų pasirinkimas ne savavališkas.
Kiekvienas iš jų – kertinis akmeizmo statinio akmuo,
aukštoji vienos ar kitos jo stichijos įtampa. Shakespeare’as
parodė mums vidinį žmogaus pasaulį; Rabelais – kūną ir
jo džiaugsmą, išmintingą fiziologiškumą; Villonas papa-
sakojo apie gyvenimą, nė kiek neabejojantį savimi, nors
pažįstantį viską – ir Dievą, ir ydą, ir mirtį, ir nemirtin-
gumą; Théophile’is Gautier šiam gyvenimui atrado tin-
kamus nepriekaištingų formų meninius apdarus. Sujungti
šiuos keturis momentus – štai svajonė, kuri dabar vienija
žmones, taip drąsiai pasivadinusius akmeistais.
Vertė Andrius Patiomkinas
 10 KNYGOS
Nuo jo viskas prasidėjo
Gintaras Grajauskas. Nykstamai menkų dydžių
poveikis megastruktūroms. Eilėraščiai. V.: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 110 p.
Gintaro Grajausko naujo poezi-
jos rinkinio pasirodymas po ilgo-
kos pertraukos (neskaitant 2020 m.
LLTI „Gyvosios poezijos“ serijoje
išleistos rinktinės „Kaip viskas bu-
vo“) – rimtas įvykis lietuvių poezi-
jos padangėje. To paties Grajausko,
nuo kurio viskas prasidėjo, t. y. Gra-
jausko, kurio pirmosios eilėraščių
knygos tapo buitinės siužetinės
poezijos klasika, Grajausko, apie
kurio poetinę mokyklą, dar vadina-
mą Klaipėdos poetine mokykla (čia kaip ryškesni autoriai
šalia Grajausko buvo minimi Rimantas Kmita, Mindau-
gas Valiukas, Dainius Sobeckis), sklandė gandai ir mitai
ir kurio mokykla padarė įtaką ne vienai jaunesnių kūrėjų
kartai, – „Katalogas“ (1997), „Kaulinė dūdelė“ (1999) ir
ypač rinkinys „Naujausių laikų istorija: vadovėlis prade-
dantiesiems“ (2004) su provokuojančiu kultiniu viršeliu.
Ši mokykla buvo kaip savotiškas maištas, periferijos ir
centro (Vilniaus) priešprieša. Ir nors daugelis šios moky-
klos herojų galiausiai atsidūrė tam pačiam centre ir perėjo
į kitus kūrybinius žanrus, kiekvienas jų suformavo savitą
„provincijos“ braižą.
„Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“ –
dešimtoji autoriaus poezijos knyga. Pabrėžtinai asketiško
(nykstamai menko) viršelio ir trimis miglotomis neaiškio-
mis iliustracijomis papuošta knyga išsiskiria painiu, poe-
zijos knygai nebūdingu pavadinimu, kurį galima bandyti
šifruoti ir įžvelgti drugelio efektą ar sociopolitines aktu-
alijas, – rasime net žodį „karantinas“ ar kuprinę, „pilną
sprogmenų“. Tačiau galima net ir nebandyti nieko atko-
duoti, nes pavadinimas pats savaime ironizuojantis, be to,
primena šiuolaikinių disertacijų ir kitokių mokslinių darbų
pavadinimus – vien iš jų galima kurti poeziją, prasmės
ieškoti nebūtina. Kuo labiau pavadinimas nesuprantamas,
tuo darbas geresnis, t. y. moksliškas, madingas, neatsili-
kęs, finansuotinas ir t. t. Beje, apie pretenzijas į mokslą
prabylama ir paskutiniame knygos eilėraštyje: „Radom tik
TEKSTAI NE TEKSTAI
Miglės Anušauskaitės komiksas
ŠIAURĖS ATĖNAI
kažkokį atseit mokslinį / darbą, bet jau aiškiai bepročio
rašyta, / vien kažkokios niekam nesuprantamos / formu-
lės. Ir pavadinimas keistas“ (p. 104). Tas „keistas pavadi-
nimas“ ir yra šios knygos pavadinimas – tekstas susitinka
su metatekstu, o eilėraščių herojus – su autoriumi, arba,
kitaip tariant, miršta personažas, gimsta autorius. Neretai
Grajausko poezija nejučiomis iš realistinės perauga į vos
vos juntamą mistinį realizmą, koks sklandė ir autoriaus
prozoje. Tačiau kad ir kokie buitiniai būtų Grajausko ei-
lėraščiai, kad ir kaip elementariai, kartais banaliai, gal net
vulgariai jie atrodo, o skaitytojui gali kilti mintis, jog ir jis
galįs taip parašyti, jie užtikrintai yra poezija, o ne proza.
Buitinė poezija visuomet kyla iš prozos ir yra šalia jos,
tad labai svarbu autoriui neužsiplepėti, t. y. nekurti per-
teklinio teksto. Grajauskui visuomet pavyksta pasiekti tą
kartelę, kai proza tampa poezija – tam kartais reikia sub-
tilaus niuanso, betarpiško santykio su pasauliu, kai jis su-
vokiamas ne metaforiškai, bet tiesiogiai, vienprasmiškai,
kartais naiviai („yra tokia upė, vardu Upė“, p. 54). Pana-
šiai kaip haiku žanre, kuriame negali būti metaforų, taip
ir Grajausko poeziją galima traktuoti kaip buitinį haiku:
„štai kur // tikrasis gyvenimas! // sulaikęs kvapą, /žiūriu
pro rakto skylutę“ (p. 77). Šiam žanrui reikia ypatingų ga-
bumų, ypač išlavintos poetinės klausos ir žiūros, todėl kaip
ne kiekvienas haiku yra tikrai pavykęs, taip ne kiekvienas
rašantysis à la Grajauskas tampa rašytoju.
Ketvirtame viršelio puslapyje poetas teigia, kad jį visada
domino tik tokie eilėraščiai, kuriuose esą „būtinas mini-
mumas“ gražumo ir meniškumo. Dažniausiai tas būtinas
minimumas ir išgelbsti nuo bereikalingų samprotavimų,
nors kartais autorius užsižaidžia su pakartojimais, kurie
patys savaime turėtų būti gražūs ir prasmingi, bet vis dėl-
to darosi įkyrūs (pvz., eil. „Santaliučija bando giedoti“,
p. 49–50, „Dėl visko kalti baltieji“, p. 51). Mažuose epi-
zoduose fiksuojamas tarsi koks minties nušvitimas, todėl
paprastuose pasakymuose slypi nepaprasti dalykai, neretai
rytietiška filosofija: „Yra lazda, o už lazdos yra visa kita“
(p. 40). Būtinas minimumas tekstus nuskaidrina iki paties
minties branduolio, ir eilėraštis gali išsipildyti vos viena
eilute: „gyvemk kaip visi“ (p. 72). Tereikia geros idėjos ir
minties dramaturginio posūkio.
Taigi apie ką ši knyga? Ar dar kuo nors gali nustebin-
ti virtuoziškas ironijos tropo ir paradoksų meistras? (Jų
šioje knygoje apstu, Grajausko paradoksai išties būtų ne-
2021 m. lapkričio 19 d. Nr. 22 (1374)
bloga tema moksliniam darbui.) Ar užtenka perfrazuojant
Grajausko eilėraštį tiesiog teigti, jog dar viena eilėraščių
knyga pasaulyje bus daugiau? Kitaip nei kitų autoriaus
knygų, pagrindinis šio rinkinio motyvas – vienišystės te-
ma, išreikšta ir tiesiogiai (apstu žodžių su šia šaknimi), ir
perkeltine prasme, – vyrauja vienumos, liūdesio, rezigna-
cijos ar net apokaliptinės nuotaikos, nors ir užmaskuotos
po geroka ironijos doze: „toliau jau viskas: anei duonos, /
anei žmogaus – vien džiūvėsiai“ (eil. „Apie garines ma-
šinas“, p. 38). Dievoieškos tema sužaista paskutiniame
knygos skyriuje „Paguodos giesmės“, čia devyniuose ei-
lėraščiuose, regis, veikia vis kiti personažai. Įdomu, kad
bendro vardiklio – vieno lyrinio herojaus – eilėraščiuose
lyg ir neturėtų būti, jis vis keičiasi, įgyja kitus pavidalus
arba kalbama iš stebėtojo pozicijos. Viena vertus, autorius
pasiekia savo tikslą – tekstai kuo labiau depersonalizuoti,
padaryti anoniminiai, lyg skambėtų kaip folkloras. Kie-
kvienu eilėraščiu teigiama savita įžvalga apie gyvenimą,
kai autorius, kaip jam įprasta, savo išmintį teigia per para-
doksus ir oksimoronus: „esu per sunkus šitam / lengvam
gyvenimui // todėl ir skęstu“ (eil. Eureka“, p. 66). Ypač
trečiojo skyriaus lakoniški vos kelių žodžių eilėraščiai
nuskamba kaip aforizmai, sentencijos ar net mįslės, pvz.,
„negrabiai vaikšto / negrabiai sėdi / negrabiai valgo / ne-
grabiai myli // guli grabe / grabiai“ (p. 89). Kita vertus,
visus personažus lydi ir vienija tik šiam autoriui būdin-
gi bruožai – šiek tiek ciniškas besišypsantis stebėtojas,
įvardijamas kaip geriausias savo kartos poetas (p. 104),
vaizdžiai tariant, su sprogmenų kuprine ant pečių norintis
pakeisti pasaulį – „kad ir vos vos“ (p. 100).
O vis dėlto „negerėja tie žmonės, Viešpatie – kokie bu-
vo, tokie ir liko“ (p. 101). Štai ir moralas. Taigi Grajaus-
kas, o ne koks ezopinis Kukutis. Deja ar laimei, nė vienam
iš dabartinių autorių taip ir nepavyko minties taiklumu jo
pralenkti buitinės poezijos kanjonuose, nors jau, galima
sakyti, iš kartos į kartą perduodamas rašymo būdas priver-
tė pamiršti ir patį pirmtaką, nuo kurio viskas prasidėjo.
– Ramutė Dragenytė –
Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba
 2021 m. lapkričio 19 d. Nr. 22 (1374)
Žinoma, mes laimingi, ypač
...kai tu paskambini į duris ir aš tave įleidžiu. Nelau-
kiau tavęs, tai akivaizdu, bet tu nieko nesakai. Mūsų
santuoka sėkminga. Kad ji tokia bus – galima įtarti nuo
tada, kai nusprendėme nedėvėti žiedų.
– Gal ką nors užsisakom? – paklausi.
– Aš soti.
Man patinka mūsų buitis: atrodo, tarsi tavęs čia nė
nebūtų. Kartais pavartai mano knygas, tavųjų čia ne-
matyti. Rytais išneši šiukšles net neprašomas. Tu geras
vyras, džiaugiuosi, kad už tavęs ištekėjau.
– Aš užsisakysiu.
Žinau, tai puiku. Mes taip lengvai susikalbame, ypač
tada, kai nereikia kalbėti man.
Kartais gali atrodyti, kad nesame artimi: vaikščio-
dami gatvėje nesusikimbam rankomis, apsipirkinėjam
atskirai, gaminamės atskirai, skalbiamės drabužius –
atskirai. Bet mes kartu: juk tu mano vyras, aš už tavęs
tekėjau. Tekėjau, žinoma, iš meilės. Ar pameni, kaip
mes pirmą kartą susitikom? Sakei, tau patinka, kaip aš
šypsausi. O man patiko tavo akys – rudos, šiek tiek šu-
niškos, bet labai geros. Man patiko tavo kresnas sudė-
jimas ir nuo kūno sklindanti šiluma. Taip, būna tokių
vyrų kaip tu, atrodo, kad jūsų normali kūno temperatūra
kiek aukštesnė už vidutinę.
– Ar tau būna vieniša? – paklausei lyg niekur nieko
mums vaikštant po Vilniaus senamiestį.
Atsakiau, kad taip, būna. Nepasakiau, kad – tikiuos,
nuo šiol nebebus.
Vėliau tu pasakojai apie savo darbą, lyg ir apie drau-
dimą, aš nesiklausiau, galvojau, ar norėčiau su tavimi
permiegoti. Kitą dieną, sėdėdama ant klozeto, nuspren-
džiau, kad taip.
Paskui tu paklausei, ką dirbu aš. Pasakiau, kad norė-
čiau ištekėti už turtingo vyro. Nusijuokei, nesupratai,
kad aš rimtai. Pasistengiau neįsižeisti.
– Žinai, man patinka, kaip tu juokiesi, – pasakiau.
Ir tu mane pabučiavai.
Geriam tekilą: dėl to, kad rytoj savaitgalis, dėl to, kad
šeštadienį tu nori pažiūrėti į mano stiklinį žvilgsnį, dėl
to, kad kiekvieną kartą vis nuo kitur laižai druską.
Nugara pereina šiurpas, kai nulaižai nuo riešo. Už-
siverčiam taureles; atsikandę citrinos, žieves spjaunam
ant stalo.
– Tu keista, – sakai guldamasis ant kilimo. Rankas
suneri už galvos. Koks gi tu atsipalaidavęs.
– Smagu žinot, – ...kad net po ilgų santuokos metų
žmogus dar gali būti nepažintas. – O tu gražus.
– Tau svarbu tik tai, kaip aš atrodau.
– O tau nepatinka?
Taip, suprantu, tu nori mane pažinti. Bandau prisi-
glausti, bet tu traukiesi. Uždedu tavo ranką sau ant šlau-
nies, vis dar traukiesi.
– Tau tik tai ir rūpi, – sakai.
Nuseilioju tavo krūtinę, užberiu druskos. Laižau iš
lėto, per du kartus. Užsiverčiu tekilą, užčiaupiu save ci-
trina, paskui – žievę nuspjaunu ant žemės.
– O kas turi rūpėti? – paklausiu į ausį.
Panonijos pabaisa
► Atkelta iš p. 7
– Kad aš tau atleisčiau?! – nustebo sargybinis. – Tu
turbūt nori pasakyti, kad tai aš turėčiau prašyti tavo at-
leidimo?
– Ne! Aš tavęs prašau, atleisk man! – atkakliai siekiau
savo, nors tokio pokalbio iš anksto neplanavau. Aš tie-
siog norėjau kuo greičiau palikti šią vietą.
– Aš, kuris tave mušiau, talžiau, niekinau, kankinau,
aš turėčiau tau atleisti? Kodėl? Juk tu man nieko blogo
nepadarei.
– Tai kodėl tu su manim taip elgeisi, jei aš tau nieko
blogo nepadariau?
– Privalėjau. Tokius įsakymus gavau! – atsakė Kubu-
ra ir nusigręžė.
– Tada, kai mane mušdavai, aš tavęs nekenčiau. Dėl
to prašau man atleisti. Mano sielą tuomet nuodijo nea-
pykanta.
– Aš irgi tavęs nekenčiau. Mums pasakė, kad jūs sker-
dėte serbų vaikus, padeginėjote serbų namus, prievar-
tavote serbų moteris. Todėl aš tave mušiau. Ir man tai
patiko, jei nori žinot.
ŠIAURĖS ATĖNAI
Susipažinome, aišku, internete, nes... Na, o kodėl
mums reikėtų išsiskirti. Susirašinėjom irgi gana papras-
tai: kad neseniai po santykių, kad norime neskubėti,
kad liūdni vakarai, kad galėtume susitikti kavos, pasi-
vaikščioti, pažiūrėti, ar derame. Per pirmą pasimatymą
pasibučiavom. Per antrą – permiegojom. Per trečią – su-
situokėm, tik tu to nežinojai. Per ketvirtą, mūsų medaus
mėnesį, iškėlei pavydo sceną:
– Po tavo lova vyriška kojinė.
– Tikrai, gal tavo?
– Ne, savo apsimoviau.
– Kaip keista. Šiaip gal ten mano? Mano pėdos di-
delės.
– Mhm, – sumurmėjai. Visai neįtikintas. Tu šiek tiek
nepatiklus, toks įtarus.
Pusryčius valgėme ant sofos. Žiūrėjai į kiaušinienę
susiraukęs, netgi užsimąstęs. Apsimečiau, kad nepaste-
biu.
– Ar neskanu?
– Neragavau.
– Jautiesi blogai? – paklausiau šakute tapšnodama
lūpą.
– Ne.
– Nepanašu.
Atsidusai. Padėjai lėkštę ant kilimo ir nuėjai į dušą.
Grįžęs lovoje radai mane nuogą. Tada supratai, kad ve-
dei ir kad mes niekada nebesiskirsime. Supratai, kad
šiandien prasidėjo mūsų medaus mėnuo.
Man patinka, kai būni pats supratingiausias.
Savo ištvirkimus parodžiau tik po santuokos, bet tą
jau žinai. Man patiko, kai čiulpia kojos nykštį, tau – su-
rišus kutenti mane plunksnele.
– Kiek laiko mes jau kartu?
– Vyrams būdinga neatsiminti, – nusijuokiau. Nuo
kutenimo purtė šiurpas.
– Gal tau nupirkti gėlių?
– Rytoj bus dvi savaitės.
– Tai rytoj nupirkti gėlių?
Tu apkabinai mane per liemenį.
– Žinoma, bet tik iš ryto, gerai? Nes vakare mes skau-
džiai skirsimės.
Nusijuokei man į kaklą. Iš pradžių į kairę pusę, paskui
į dešinę. Palaižei ausį. Įkandai į lūpą. Pamiršai, kad juo-
keisi. Pamiršai, kodėl juokeisi. Pradėjai nusirenginėti.
Taip ir neaptarėme skyrybų planų.
●
Gerai, dabar aš pasakosiu tiesą, vien tik tiesą, tikrasis
mano vyras grįžta vėlai. Na, kartais jis išvažiuoja ke-
lioms dienoms ar net porai savaičių, bet viskas gerai.
Mes dar prieš santuoką žinojome vienas kito gyvenimo
ritmą. Puikiausias yra jo tikslumas: nė minute anksčiau,
nė minute vėliau. Jis paskambina į duris du kartus. Du
kartus pabeldžia, nes... Na, dėl visa ko. Atsirakina pats.
Aš jo laukiu virtuvėje. Jis visada – tokia mūsų tradicija
– priklaupia ant vieno kelio. Lyg piršdamasis. Užmauna
man žiedą. Pabučiuoja į lūpas užsimerkęs, atrodo, lyg
ne mane. Lyg dar vis kažką kitą. Sveikas sugrįžęs.
– Labas.
– Matai, tu patikėjai tais kaltinimais mums ir manei,
kad darai gera, nes keršiji už savo tautiečių kančias. O
aš tavęs nekenčiau, nes žinojau, kad visa tai yra melas ir
apgaulė. Tu negalėjai žinoti, o aš žinojau tiesą. Arba tu
nenorėjai žinoti. Tau reikėjo viso to melo. Kodėl? Vargu
ar pats tai suvoki.
– Gerai, tuomet pasakyk man dabar: ar esi ką nors
nužudęs, ar ką nors išprievartavai? Ar esi kaltas dėl ko
nors, kuo esi kaltinamas?
– Aš nieko nenužudžiau, nieko neprievartavau, nie-
kam nepadegiau namų, bet nekenčiau, labai nekenčiau
tų, kurie bombardavo mano miestą, tų, kurie išprie-
vartavo mūsų moteris, tų, kurie viską iš mūsų atėmė,
mūsų gyvenimus. Aš esu miręs žmogus. Mane nužu-
dė neapykanta. Viskas, kas manyje buvo vertinga, bu-
vo sudeginta neapykantos. Tad prašau, jog bent jau tu
man atleistum, kad pabandyčiau atgyti. Nes gyventi su
neapykanta neįmanoma. Neapykanta – tai mirtis! Ir jei
manęs paklaustum, ar aš kaltas, aš tau atsakysiu – taip,
esu kaltas! Aš kaltas, kad leidau neapykantai mane už-
valdyti. Norėdamas atleisti sau, pirmiausia turiu prašyti
atleidimo iš tavęs, žmogaus, kurio nekenčiau.
proza 11
– Labas, – atsakau.
Mes stovim vienas prie kito – susiglaudę; taip mažai
oro tarp mūsų. Taip seniai matėmės, buvau beveik pa-
miršus tave. Kai susikimbam už rankų – girdžiu, kaip
spragteli užraktas. Juk žinai – negaliu pabėgti. Ir tu ne-
paspruksi, ne.
– Kaip tau sekėsi? – šnabždu į dešinę ausį.
– Gerai, labai neblogai.
– Ji tau patiko? – dabar į kairę.
– Ar jis tau patiko?
Nuo mūsų kikenimo suvirpa oras.
Susituokėm anksti, greitai pajutom nuobodulį. Greitai
ėmėme dūsauti vienas kitam priekaištaudami. Daužėm
lėkštes, nesišnekėjom, galiausiai vėl šnekėjomės. Po
kiek laiko sumąstėme, kaip būti laimingiems. Patiems
laimingiausiems.
– Žinai, mintyse aš buvau už jo ištekėjusi.
– Tikrai?
– Taip, pamaniau, kad taip įdomiau.
– Maniau, kad santuoka tik mums.
Tu stipriau suspaudi mano rankas, valdaisi. Man gera,
pažiūrėk, – tai niekada nesibaigs.
– Negi dar liko kas nors švento? – neatsimerkiu, būtų
per daug malonu matyti tavo veidą.
Pabučiuoji man skruostą, – švelniai, tarsi adata dur-
tum.
Vakare, jau lovoj, padovanoji man auskarus. Žinau,
ne naujus, žinau, tu jų nerinkai, pavogei, kokius turėjo.
Jie gražūs, tikrai, man labai patinka. Švelniai įsegi man
juos į ausis, aš užsimerkiu.
– Tau tinka.
– Geriau? – šypteliu.
– To nesakiau.
– Ačiū už lauktuves.
– Visada.
– Kiekvieną kartą.
– Nusivilčiau, jei nieko neparvežtum.
– Nusivilčiau, jei be manęs neištekėtum.
Tu mane erzini. Miela. Atsimerkiu, leidžiu tau pasi-
mėgaut: matai, mano akys paraudusios iš laimės, matai,
kaip susiraukusi šypsaus, matai, tuoj verksiu, nes mums
juk taip gera.
Mainais tu leidi prisiglausti prie krūtinės. Atsiremiu
nugara. Žaidi su mano plaukais: kartais lyg tyčia, lyg
netyčia timptelėdamas.
– Papasakosi man apie savo vestuves? – į kairę ausį.
– Žinoma. Papasakosi apie auskarus?
– Viską viską, – į dešinę ausį.
– Viską, būtinai viską.
– Tik ne tiesą.
– Taip, žinoma. Viską viską.
– Ir nė trupučio tiesos.
Švelniai šnabždamės, nemaloniai glaustomės, ap-
simestinai netyčia žnaibomės, kol, visiškai išsekę, už-
miegam, – tuščiu, besapniu miegu, tarsi žinančiu, kad
niekaip negalėtų mūsų pranokti, niekada.
– Paula Urbonaitė –
Sargybinis staiga sutriko. Jis pradėjo nevaldomai ner-
vingai vaikščioti pirmyn atgal ir pagaliau suniurzgėjo:
– Ką tu su manimi darai, žmogau? Palik mane ramy-
bėje, eik jau iš čia!
– Eisiu, tik atleisk man, – aš buvau atkaklus.
Kubura tylėjo. Nusigręžiau nuo jo ir nuėjau link auto-
buso, kur jau buvo kiti kaliniai. Už nugaros išgirdau:
– Palauk! Sustok!
Aš sustojau.
Kubura priėjo prie manęs, apkabino ir pravirko. Jis
norėjo kažką pasakyti, bet neturėjo žodžių. Kažką tik
sumurmėjo ašarodamas.
Išsilaisvinau iš jo glėbio ir patraukiau link autobuso.
Kubura stovėjo kiemo viduryje, pamojavo man, paskui
apsisuko ir dingo iš mano akiračio ir iš mano gyvenimo,
palikdamas gilų pėdsaką mano sieloje.
[...]
Iš: Никола Шанта. Панонска неман. Нови Сад:
Дневник АД, 2017
Vertė Nikodem Szczygłowski
 12 vertimai
Leidykla „Sofoklis“ pirmą kartą išleidžia į vieną knygą su-
rinktas žymios Antikos tyrinėtojos profesorės Dalios Dilytės
į lietuvių kalbą išverstas ir sueiliuotas garsiojo romėnų filo-
sofo Lucijaus Anėjaus Senekos (apie 4 pr. Kr.–65) trage-
dijas „Medėja“, „Oidipas“, „Foinikės“, „Pamišęs Herkulis“,
„Faidra“, „Oitės Herkulis“, „Tijestas“, „Trojėnės“, „Agamem-
nonas“ ir „Oktavija“.
Siūlome susipažinti su kai kurių ištraukomis.
Iš „Foinikių“
Antigonė
Nedaug, o tėve didžiasieli, teprašau:
Ramiai žodžius dukters tu vargšės išklausyk!
Nesiekiu sugrąžint tavęs į buvusius
185
Namus ar sostan karalystės klestinčios,
Nenoriu ir kad pykčio, laiko bėgančio
Nesudaužyto, nebeliktų širdyje,
Nors vyrui priderėtų taip didžiai tvirtam
Nepasiduoti skausmui, įveiktam nebėgt
190
Nuo negandų. Narsa – tai juk ne baimė būt
Gyvam, kaip tu manai. Narsa – tai juk kova
Su neganda, nesitraukimas atgalios!
Tokiam, kuris Lemties galias jau sutrypė,
Gyvenimo gėrybes atmetė, kuris
195
Nelaimes tyčia pasisunkino, kuriam
Dievų nereikia, argi dera geist mirties?
Būdinga bailiui tai! Žmogus, trokštąs mirties,
Dar jos neniekina, o tas, kuris pakilt
Virš negandų įstengia, jau visai saugus.
200
Koks dievas gali, tarkim, net norėdamas
Ką nors prie tavo negandų pridėt? Nei pats
Gali, nebent tik mintimi, kad verta sau
Pasidaryti galą. Taip nėra, jokia
Kaltė netinka tau, todėl vadink geriau
205
Save tu nekaltu, nes juk nekaltas, net
Dievams nenorint, tu! Tai kas įaudrino
Tave ir kelia skausmą? Kas į požemius
Iš čia taip stumia? Kad netektumei šviesos?
Esi netekęs. Kad garsingus ir senus
210
Paliktum rūmus ir tėvynę? Praradai
Juos gyvas dar. Sūnų ir motinos vengi?
Likimas atėmė! Ir visa, ką kitiems
Mirtis išplėšia, išplėšė gyvenimas!
Minia prie sosto? Ji likimo įsaku
215
Anksčiau išėjo. Tėve, bėgi tu nuo ko?
Iš „Pamišusio Herkulio“
Choras
Smarkiai šalnos nubalintą žolę
140
Braukia piemuo, jis gena ganyklon
Bandą, šėliojas pievoj jautukas,
Aštrūs ragai jam dar neišdygę.
Tešmenys karvių talpūs pilnėja,
Dar nestipriu žingsniu klydinėja
145
Po kalveles ožiukas išdykęs.
Supasi ant ploniausios šakelės
Geidžianti plunksnas saulei ištiesti
Prie neramiai vis cypsinčio lizdo
Trakų lakštangė1.
150
Skamba aplinkui giesmės įvairios,
Visos sumišę sveikina dieną.
Drobę išskleidžia vėjams jūreivis,
Nors pavojinga,
Plačiajai burei pučiantis smarkiai.
155
Šis, ant uolos šiurkščios įsitaisęs,
Jauką kabina meškerei savo
Ar įsitempęs spokso į plūdę,
Atlygio laukia,
Jausdamas valą tampančią žuvį.
160
Šitaip gyvena žmonės dorieji:
160b
Tvyro ramybė,
Džiaugiasi tuo, kas sava ir maža.
Viltys didžiulės
Miestuose siaučia, virpanti baimė.
Prie išdidžių žiauruolių karalių
165
Durų nemigęs tūno vis vienas.
Kitas be galo kaupia ir kaupia
Turtą ir, aukso krūvą sukrovęs,
Jaučiasi vis labai neturtingas.
ŠIAURĖS ATĖNAI
LUCIJUS ANĖJUS SENEKA
Tragedijos
Šį, nuo žmonių vylaus palankumo
170
Kvaištantį, kelia mirksniui vienam tik
Nepastovi minia ir aikštinga.
Teismo anas rėksmingo parduoda
Ginčą ir vaidą,
Pelnosi jis iš žodžių aštriųjų.
175
Sielos ramybė lydi nedaugį,
Jie nepamiršta amžiaus bėgimo,
Žino, kad laikas niekad negrįžta.
Lemtys kol leidžia, linksmi gyvenkit!
Pralekia greitai mūsų buvimo
179a
Dienos sparnuotos,
180
Strimgalviais metų sukasi ratas.
Iš „Faidros“
Hipolitas
Nėra laisvesnės, ydų nepažįstančios
Ir gerbiančios senovės papročius būties
485
Kaip ta, kuri paliko miestą dėl miškų.
Kalnynams sielos atsidavusios, švarios
Nedegina baisaus godumo dūkulys
Nei palankumas netvarus tamsios minios,
Nei neapykanta, nei žavulys trapus.
490
Karaliui nei tarnauja, nei yra grėslus
Aukštų tarnybų siekais ar irios gausos.
Jis laisvas nuo vilties ir baimės, dantimis
Išgedusiais pavydas juodas neįkąs,
Piktų darbų nemoka, dygstančių mieste.
495
Nevirpa, kaip kalti, dėl krebždesių menkų,
Melų neskleidžia. Rūmų su šimtais stulpų
Netrokšta nei išpuikėlio sijų, dengtų
Vien auksu. Ant šventų nelieja aukurų
Jis kraujo upių ir šimtų aukosimų
500
Nebarsto mitais jaučių baltakailių, bet
Priklauso kaimo erdvės jam, nekenkdamas
Kitiems klajoja, moka spęsti tik žvėrims
Žabangas sumaniai. Pavargusiam jėgas
Ilisas atgaivina sniegine srove.
505
Tai skuba prie Alfėjo spėriojo krantų,
Tai braunasi per girių tankumas gūdžias,
Kur veržiasi ledinė ir skaidri Lerna,
Kur tyluma, girdėti paukščių vien giesmė
Bei šlama uosiai, vėjų gūsių skrodžiami,
510
Ir bukai senyvi. Smagu žingsniuot krantais
Klajūnės upės, ant plikos velėnos sau
Saldžiai miegoti, ar verdenei veržliai vis
Plačiai gurgenant, ar upeliui tarp žiedų
Dar besiskleidžiančių čiurlenant maloniai.
515
Išalkus – obuoliai, prisikrėsti miške,
Ar žemuogės, mažais krūmeliais želiančios,
Lengvai pasotina. Karalių prabangos
Jis pasiryžęs vengt. Išpuikėlių taurė
Auksinė – nerami. Užtat džiugu pasemt
520
Rieškučiomis versmės vandens! Netrikdomas
Kaipmat prispaudžia miegas guolyje kietam.
Neieško jis, kaip nedorieji, lovoje
Slaptoj ryšių neleistinų, nesislepia
Už šimto sienų, nori tik erdvės, šviesos.
525
Dangus gyvenimą jo liudija. Manau,
Kad taip gyveno žmonės, gimę iš dievų,
Pirmykščiai. Nekamavo aukso troškulys
Nenuovokus ir aklas, ežių akmenys
Šventi nebuvo padaliję dar laukų,
530
Neraižė jūrų dar lengvatikiai laivai,
Užteko savo marių kiekvienam. Plačių
Nebuvo pylimų nei bokštų, supančių
Miestus, kariai prie ginklų nesipratino,
Nelaužė vartų uolomis akmensvaidžiai
535
Pabūklai. Šeimininko neturėdama,
Nebuvo žemė jaučių jungo vergė dar.
Maitino dirvos pačios to neprašančias
Gentis, gimties gėrybes davė joms giria,
Ūksmingos olos suteikė gimties namus.
540
Nutraukė prakeikta naudos aistra ryšius,
Staigus piktumas, geiduliai, geną protus
Įkaitusius. Iškilo kruvinas valdžios
Troškimas, stipresni pajungė silpnesnius,
Jėga pamainė teisę. Imta iš pradžių
545
Plikom kariauti rankomis, uolas, šakas
2021 m. lapkričio 19 d. Nr. 22 (1374)
Pavertus ginklais. Ieties smaigalys tada
Nebuvo geležinis, kalavijas dar
Prie šono nekabojo, skiauterės šalmų
Dar nešvytavo. Darė nuoskauda ginklus.
550
Išrado Marsas karo priemonių naujų
Ir tūkstantį mirties pavidalų. Krauju
Ir žemės permirko, ir raudo vandenys.
Nebaudžiamos piktadarybės sklido po
Visus namus, kerojo visos nuodėmės.
Iš „Oitės Herkulio“
644
Velėnai purpuras lygus nebus:
645
Ant jos atgulus – bebaimiai sapnai,
Auksiniai rūmai pašokt iš miegų
Vis verčia, purpuras – būdrauti vis.
O kad pažvelgus turtuolio širdin!
Didžiulis siaubas aukštos padėties
650
Žmonių krūtinėse! Marių vanduo
Tykesnis, šiauriui vis daužant krantus.
Ramiai neturtėlio plaka širdis.
Jis laiko taurę medinę, tačiau
Ranka jo nedreba nuo baugesių.
655
Jo valgis paprastas, neįmantrus,
Bet kardo negresia smūgis užtat.
Auksinės taurės – pripiltos kraujų.
Saikingo vyro žmona niekados
Nesigašuoja brangiais vėriniais –
660
Raudonų jūrų puikiom dovanom.
Žemyn netraukia jai perlai ausų,
Rasti Rytų tolimų bangose,
Drabužių vilna negėrė dažų
Rausvų Sidono plačiam katile2,
665
Nereikia jai apdarų, nuaustų
Iš pluošto siūlų, kuriuos Rytuose
Nuo medžių serai surinkę yra3.
Dažyti jos audiniai žolėmis,
Išaudė juos nepatyrus ranka,
670
Bet saugo ištikimybę jinai.
Iš „Tijesto“
Ne lobiai – karalių esmė,
345
Ne purpuro apdaras, ne!
Ne kaktą vainikas juosiąs,
Ne spindintys auksu namai.
Žmogus, atsikratęs siaubų
Ir blogio, karalius yra.
350
Nemagina jo troškulys
Garbės, pagyrimai minios
Atmainūs ir staigiai kintą,
Nei iškasenos Vakarų,
Nei Tago auksingo vandens
355
Tyra, skaidriaveidė vaga,
Nei Libijos dirvų pjūtis,
Įkaitintų laitų kūlė4.
Negąsdina žaibas raizgus,
Nukritęs ūmai iš dangaus,
360
Nei jaugiantis jūrą Rytys
Ar Adrijos vėjų audra,
Padūkusi, baisiai žiauri.
Jo ietis ilga nepalauš
Nei kardas plieninis žvilgąs.
365
Saugi jo buveinė visad,
Į visa jis žvelgia žemyn,
Sutikdamas Lemtį mielai.
Vertė Dalia Dilytė
1
Lakštingala paversta Trakijos karalienė Proknė (visos
pastabos – vertėjos).
2
Plačios spalvinės gamos (nuo skaisčiai raudono iki
violetinio atspalvio) purpuru vadinami audiniai buvo
gaminami Tire, Sidone ir kituose Mažosios Azijos
pusiasalio miestuose.
3
Turimi galvoje iš šilkverpių gauti šilko siūlai.
4
Turimi galvoje romėnų dvarai Šiaurės Afrikoje.
 2021 m. lapkričio 19 d. Nr. 22 (1374) ŠIAURĖS ATĖNAI esė 13

Protingavimai (19)
● nors. Jis tikslas. Pabaiga. Žmogus kaip paveikslas – Dievo Gal reiktų išversti: Ieškoti proto ne savyje – štai kvailu-
opus magnum. Jis irgi niekam. mo viršūnė.
Protas padarytas iš minčių. Kuo daugiau minčių ateina į
Išmintis, mano galva, yra žinojimas, kaip elgtis ten, kur
galvą, tuo daugiau proto. ●
esi. Ji ne iš vidaus, ji iš pasaulio. Iš patirties. Man išmintis yra
● Kai pasidariau paauglys ir patyriau, kad pasaulis yra su- proto ir patirties suma. Protas iš Dievo, patirtis iš pasaulio.
tvertas ne tam, kad aš jame būčiau laimingas, pasidariau
Mano pasąmonėje viskas, ką patyriau. Bet kas visa tai ●
piktas ir dariau žmonėms visokias smulkias, bjaurias ir
sudėlioja į vaizdus ir mintis? Turbūt mano sąmonė.
beprasmes niekšystes. Aš nelaimingas ir jūs būkit nelai- O aš jums sakau: mylėkite savo priešus...
● mingi. Dabar man gėda dėl to. Širdžiai neįsakysi. Aš negaliu mylėti savo priešų, bet aš
galiu sakyti jiems, kad juos myliu, ir nieko blogo jiems
Tie žmonės, kurie mato tai, ką nori matyti, girdi tai, ką ●
nedaryti. Atleisk man, Jėzau. Aš negaliu mylėti Hitlerio.
nori girdėti, turbūt yra laimingi. Jie gyvena svajonių pa-
Tie Adamo Smitho žmonės, kuriems gėda, kad jų batai
saulyje. ●
ne odiniai, nes kitų odiniai, yra pardavėjų vergai. Šv. Pran-
● ciškus Asyžietis vaikščiojo basas. Jam buvo gėda avėti ba- Kai pasaulį valdė ne pardavėjai, karalius pakėlė Tiziano
tus, nes kiti batų apskritai neturėjo. Jo bendraamžiai laikė teptuką, nukritusį ant grindų. Dabar internetas uždusino
Visą gyvenimą miegu embriono poza. Visą gyvenimą li- jį bepročiu. Yra tiesos Nietzschės žodžiuose: Vienintelis meną.
kau embrionas. Niekada nesijaučiau saugus. Pasislėpti ma- krikščionis mirė ant kryžiaus.
mos įsčiose nuo visko norėjau. Intuityviu egzistencialistu Šv. Pranciškus Asyžietis sakė pamokslus paukšteliams, ●
tapau tik gimęs. Mano draugas Kastytis visą gyvenimą nes žmonės jo negirdėjo. Iki šiol neišgirdo. Viskas yra menas. Gal reiktų sakyti, kad viskas yra Die-
miegojo ant nugaros, o dabar, kai paseno, miega embriono
● vo menas.
poza. Tai gal ruošiasi vėl gimti? Gal mirtis – tai gimimas?
Jeigu pasaulis yra Dievo sukurtas meno kūrinys, tai jis
Gal tikrasis? Gal galima tuo tikėti? Labai norisi.
Brolio Kristupo ir mano draugas Kuinas (1949–2015) ne mano skonio.
● gerdavo degtinę ir gyvendavo surūdijusiame automobilyje
„Žiguliai“ be ratų. Miegodavo jis apsiklojęs negražiu me- ●
Yra žmonių, kurie atveria meną kitiems. džiagos gabalu ir jo didelės kojos kyšojo į gatvę. Pro šalį Dieną, naktį, sapnuose, prie vaišių stalo, tualete... visur
Šį saulėtą pavasario rytą tikiu, kad menas yra gyvybė važiuojančios mašinos jas pagarbiai aplenkdavo. visur rašau savo protingavimus.
žmogaus padarytame daikte. Turtuolis trims dienoms išnuomojo Kuinui prabangų vieš- Susišnekėti su manim nebeįmanoma:
Kompozitorius parašo natas, o atlikėjas suteikia joms gyvy- butį su visais patogumais ir patarnavimais, kad Kuinas pa- – A? Kas? Kur? Kada? Ką?
bę. Kiek atlikėjų, tiek vaikelių pagimdytų. Tiek meno kūrinių. matytų, koks nuostabus gali būti gyvenimas. Kuinas ištvėrė Tokie dabar mano atsakymai į klausimus.
● nuostabų gyvenimą vos vieną dieną ir grįžo nakvoti į auto-
mobilį. Nedera daryti kitam gero, nežinant, kas jam gera. ●
Bjauriuosi savim. Nuėjau šiandien į krautuvę ir pirmą
● – Ką veiki?
kartą pamačiau, kad pardavėjos turi veidus. Saldumynų
– Paveikslėlį paišau.
skyriaus pardavėja neatsakė į mano sveikinimą. Ji buvo Protas yra Dievo bausmė. Kvailiai niekada neserga, – – Milijardai paveikslėlių pripaišyta ir dauguma jų gra-
ne čia ir ne dabar. Jos akys buvo be galo liūdnos. Gal tik byloja kinų išmintis. žesni už tavo. Kokia gi prasmė dar vieną paišyti.
vieną kartą gyvenime, prieš daug metų, mačiau tokias liū- Sveikata didžiausias turtas. Kvailumas didžiausias – Jį paišyti man gera. Jokios kitos prasmės man nereikia.
dnas akis. turtas. – Tu egoistas, tu darai tik tai, kas tau gera. O kiti daro tik
● ● tai, kas gera kitiems.
– Kiti po mirties keliaus į rojų, o aš į pragarą. Ką pada-
Praeitis mane padarė. Aš padarytas iš praeities. Aš esu Psalmėse parašyta: Jūs esate dievai... jūs esate gyvuliai. rysi.
mano praeitis. Praeities nepakeisi. Tai ne prieštaravimas. Visi žmonės yra padaryti iš Dievo ir
gyvulio. Gyvulys valgo ir dauginasi, o Dievas kuria. Žmo- ●
●
gaus esmė yra ne tai, iš ko jis padarytas, bet tai, ko jame Žmogus meldžiasi Dievui:
Mano kūnas visą laiką yra tik čia ir tik dabar. O aš tai daugiau – Dievo ar gyvulio. Žmogaus esmė yra santykis. – Dieve, mano vaikas sunkiai serga, išgydyk jį.
nežinau kur. Visur. Ir praeityje, ir ateityje. O čia ir dabar – Gerai. Išgydysiu. O bedievio, kuris man nesimeldžia,
labai retai. ●
vaiko negydysiu.
● Vieni kuria gražią aplinką, kiti kuria gražų save. Ne malda Dievui gydo vaiką, bet žmogaus noras, turin-
tis maldos formą. Todėl tikiu maldos prasme. Tikiu, kad
Kai žmogus ką nors daro, jis mano, kad tai yra geriausia, ●
mintis veikia. Bijau, kad jeigu supykdau žmogų, tai jo
ką jis tą akimirką gali daryti. Tik paskui dažnai paaiškėja, Vis kartoju Aristotelio išmintį – daiktas yra tai, kuo jis pyktis man kenkia.
kad reikėjo daryti kitaip. Per vėlai žmogus sužino. skiriasi nuo kitų daiktų.
●
● Žmogus yra tai, kuo jis skiriasi nuo gyvulio. Tuo, kad
jam reikia ne tik valgyti ir daugintis. Dievo nėra – viskas galima. Laisvė. Kažkodėl, jeigu
Didžiausias intelektualas yra laikas. Palieka tai, kas viskas galima, norisi elgtis kaip idiotui. Turbūt teisūs tie,
svarbiausia. Esmę. ●
kurie sako, kad idiotai yra laimingiausi.
● Vyras nusiperka dešrą todėl, kad ji skani ir maistinga.
●
Moteris nusiperka dešra todėl, kad jai patinka jos dydis
Ką veiksi rytoj? Užmiršau. ir forma. Demokritas pasakė: Tiesa šulinio dugne.
Tu užmiršai ateitį? Prasta tavo atmintis, jeigu tu neprisi- Moterys – menininkės. Lendu į save kaip į šulinį, kad sužinočiau, kas esu. Kuo gi-
meni ateities, – pasakytų Carrollio Baltoji Karalienė. liau, tuo tamsiau. Bijau, kad pačiame dugne rasiu poną Haidą.
●
● ●
Tam, kuris nesupranta, kad 2 ir 2 yra 4, beprasmiška yra
Didžiausias turtas yra mylintis žmogus. aiškinti, kad 2 ir 3 yra 5. Velniškai sunku susitaikyti su tuo Tao. Yra tik tai, ko nėra.
● ir nepradėti rėkti. Stoiku būti labai sunku, bet tai vieninte- Jis užmigo saldžiu miegu be sapnų. Koks jis laimingas.
lis būdas gyventi pakenčiamai. Nėra saldesnio miego be sapnų už mirtį. Nieko nėra blo-
Žmogus neturi pakaušyje akių. Jis padarytas taip, kad giau ir geriau už mirtį.
žiūrėtų į priekį. Į ateitį. O žmogus padarytas iš praeities. ●
Žmogus neturi į save žiūrėti. Liūdna jam bus. ●
Protingas žmogus ateina į krautuvę, mato daiktą ir klau-
● sia pardavėjo: Laukti sunku. Atrodo, laikas stovi vietoje. Gyvenimas
– Kas tai? bėga greitai, kai nieko nebelauki. Labai daug dalykų lau-
Kaip būti laisvam? Kaip išsivaduoti iš ištiso spengiančio – Tai mėsai malti mašinėlė. Ji mala mėsą. kia vaikas, o kuo toliau, tuo mažiau. O senis jau nieko ne-
galvojimo naktį, atmerktomis, nieko tamsoje nematančio- Geras daiktas, pagalvoja žmogus ir jį nusiperka. Kažko- belaukia. Tik kad vakaras greičiau ateitų. Kad užmigtų be
mis akimis? Svajoti kaip? Ne tas svajones, kurios išsipildo dėl paveikslą žmonės perka net nebandydami sužinoti, kas sapnų. Prie mirties pratinasi.
arba neišsipildo, bet tas, kurios pačios yra išsipildymas. tai per daiktas. Pasisekė dailininkams.
●
● ●
Didžiausias menas yra svajonės. Savitikslė kūryba. Visi
Mąstymas – tai galvojimas, neturintis jokio tikslo. Ne Žmogus, kuris domisi menu, sako: svajoja. Visi menininkai.
tam, kad ką nors sugalvotum. Jeigu mąstyti reiškia gyven- – Gerbiamas dailininke, jūsų kūrinys – nuostabus! Tik
ti, tai ir gyvenimas neturi jokio tikslo, tik save. vietoj juodos spalvos padarykite žydrą arba ružavą. Juoda ●
● spalva yra blogai. Žmogus, kuris nori užmušti savo priešą, mintyse kuria
– Gerbiamas kompozitoriau, nuostabi yra jūsų sukurta įspūdingą kino scenarijų, kaip jis tą padarys. Žiūri žmogus
Nebeliko paveikslų mano viduj. Gal dar koks vienas ki- melodija, tik vietoj si bemol tegul būna do. Si bemol yra į tuščią kambario sieną ir kuria paveikslą, kokį norėtų ant
tas kažkur užsiliko. Reiks paieškoti. skambinama juodu klavišu, o tai yra blogai. jos pakabinti. Visi menininkai.
Juodus klavišus reikia išrauti iš pianino, kaip supuvusius
● ●
dantis.
Viskas pasaulyje turi tikslą, viskas yra priemonė kam – Nupaišyk man, Mikalojau, gražų paveikslą.
●
nors. Žmogus kaip kosmosas. Taip pasakyta. Viskas, iš ko – Galiu tik sau gražų paveikslą nupaišyti ir tikėti, kad jis
jis padarytas, yra tikslinga. O pats žmogus? Žemę Dievas Kinai sako: Ieškoti išminties ne savyje – štai kvailumo bus gražus ir tau.
padarė žmogui, o žmogų kam? Yra porėmis, aptrauktas viršūnė.
drobe, yra teptukas, yra dažai, yra dailininko meistrystė ir Sakoma, žmogus gyvendamas protingesnis nepasidaro.
darbas. O kam paveikslas? Niekam. Jis ne priemonė kam Net perskaitęs viso pasaulio knygas. – Mikalojus Vilutis –
 14 paveldas
Skambanti Vilniaus Rasų tyla Vytauto Balčyčio nuotraukose
Fotomenininko Vytauto Balčyčio 1995–1996 m. Vil-
niaus istorinių kapinių (Rasų, Bernardinų, Šv. Petro ir
Povilo bažnyčios, Antakalnio, Karaimų, Stačiatikių)
fotografijos nėra sudėtos į vieną knygą, todėl visuo-
menei jos mažai žinomos. Nemaža šių fotografijų dalis
(36 vienetai) publikuota 2004 m. „Atkulos“ leidyklos
išleistoje šio straipsnio autorės knygoje „Vilniaus ka-
pinės“ (dailininkas Aloyzas Janulis). Šiame leidinyje
pirmą kartą publikuotos ir Rimanto Dichavičiaus Nau-
jųjų žydų kapinių (Olandų gatvėje) nuotraukos. Pame-
nu pirmus susitikimus rengiant ir leidžiant šią knygą,
kurios rėmėjai buvo Lietuvos kultūros ministerija, Atvi-
ros Lietuvos fondas, Vilniaus miesto savivaldybė, UAB
„Labradoras ir Ko“, Lietuvos žydų bendruomenės pir-
mininkas Simonas Alperavičius, Petras Jonušas. Kny-
gos tekstus dabar reikėtų papildyti, tačiau fotografijos
pačios savaime yra vertingos. Nespalvotos unikalios
V. Balčyčio ir R. Dichavičiaus fotografijos tarsi prie-
šinasi spalvotiems, drąsiems ir, sakyčiau, „įžūlokiems“
dailininko A. Janulio vaizdams. Žinoma, tai pagyvino
minėtą knygą, to meto žiniasklaidoje ji buvo įvardija-
ma meno albumu, nors aš pati tikrai to nesiekiau. Mano
užsispyręs gabus bičiulis Aloyzas aktyviai įsitraukė į šį
darbą. Atsimenu, sutariam pradėti maketuoti, o jau ki-
tą rytą skambutis: „Aš ką tik nusipirkau gerą modernų
fotoaparatą, šaunu į Rasas.“ Ne kartą ten „šovėm“ abu –
ir fotografuoti, ir ką nors patikslinti. Vilniaus rotušėje
pristačius šią knygą ir ten surengus fotografijų parodą,
didelę jų dalį, tarp jų ir nepublikuotų, V. Balčytis man
padovanojo, už ką buvau (ir, žinoma, esu) nepaprastai
dėkinga. Vėliau vis kildavo minčių surengti V. Balčyčio
Vilniaus kapinių fotografijų parodą, bet dėl įvairių prie-
žasčių vis atidėdavau. Dabar tokia galimybė atsirado:
Rasų kapinėms – 220 metų (artėja jubiliejiniai 225!),
todėl yra proga dar iki lapkričio 21 d. jų fotografijas
pamatyti Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus parodų
salėje Vilniuje.
Vytautas Balčytis. Mečislovo Davainio-Silvestraičio
antkapinis paminklas (1989, skulptorius Ipolitas
Užkurnys). 1995
Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad fotografuoti
kapines yra sunku ir meniškų kapinių vaizdų tikrai ne-
daug. Antkapinių paminklų nepastumsi, bet kur neatsi-
stosi, saulės nenukreipsi tinkama linkme. Be to, kapinių
fotografai patvirtins, kad šis objektas visada reikalau-
ja didelio susikaupimo ir atsiribojimo nuo nuotaikų ir
aplinkos. Jis tave tarsi stato į dvilypę padėtį, kurioje ne-
gali atsikratyti asmeninių išgyvenimų, patirčių ir savęs
sugretinimo su laikinu, o gal netrukus jau ir su nuolati-
niu kaimynu. Tai užfiksuota kapinių fotografų kadruo-
se, net ir neprofesionalų. Juolab kad kapinės visada yra
aptverta savita lokali vietovė, kurioje kiekvieno asmens
pajautas galime įvardyti kaip laisvo matymo formą. Fo-
tografas šioje „lokalioje vietovėje“ yra subjektas, kuris,
likdamas nešališku stebėtoju, per individualią patirtį
ŠIAURĖS ATĖNAI 2021 m. lapkričio 19 d. Nr. 22 (1374)
užfiksuoja ir palieka kolekty-
vinės atminties pėdsakus1.
Kaip jau minėta, V. Balčyčio
Vilniaus kapinių fotografijos
nėra publikuotos, vadinasi, ir
mažai žinomos, todėl reikėtų
priminti to meto fotografijos
raidoje įvykusius pokyčius
arba „sprogimą“. Be abejo,
apie tai kalbant reikia akcen-
tuoti V. Balčyčio ir jo bičiulio
šviesaus atminimo Alfonso
Budvyčio miestelių fotografi-
jas, anuomet sukėlusias ir su-
sidomėjimo, ir diskusijų. Apie
tai buvo nemažai rašyta tiek
mūsų, tiek užsienio spaudoje.
Pasak Skirmanto Valiulio ir
Stanislovo Žvirgždo, 1994 m.
Vokietijoje vykusioje Šimt-
mečio avangardo parodoje Vytautas Balčytis. Pavasaris. 1996
„Europa Europa“ savo darbais
išsiskyrė V. Balčytis, A. Budvytis ir Gintautas Trima- paminklas V. Balčyčio fotografijose yra individualus,
kas, t. y. „maištininkai“, kurie „Lietuvoje protestavo ne laisvas ir nepakartojamas. Kaip ir žmogaus gyvenimas.
prieš vyresniosios kartos emocionalizmą, bet fragmen- Kaip ir antkapiuose įamžintos pavardės ar V. Balčyčio
tuodami ir paspalvindami pabrėžė paties fotografavimo fotografijose užfiksuoti išlikę reliktai: įbrėžimas, įski-
proceso reikšmę. Tai ir buvo naujoji nebe tikrovės at- limas, pelėsio lopinėlis ar žolės kuokštelis. Paminklai
spindžio, o jos segmentacijos ir suženklinimo filosofija, nėra vieniši. Tai savotiški miestai, atmintyje saugantys
beje, diskusijose ir konferencijose perkelta ir į foto- daugybę gyvenimų. Bene geriausiai apie tai yra pasakęs
grafijos istoriją ieškant kitokių prasmių „tekstuose“.“2 Vaidotas Daunys jų abiejų autorinėje knygoje „Vilnius.
Pasak jų, „...spalvos monotonija irgi buvo lyg protes- Vardas ir žodis“: „Kai manęs klausia: ar tu tiki, kad šia-
tas prieš rėksmingą, reklamišką, dažnai ideologizuotai me mieste glūdi gyvybės paslaptis? – atsakau: aš esu
liaupsinančią vadinamąjį tarybinį gyvenimo būdą spau- jos dalyvis.“6
dos fotografiją“3. Visa tai atsispindi V. Balčyčio kapi- Taigi laikas nebeegzistuoja. Pasak R. Dubinskaitės,
nių fotografijose, tačiau šiame, sakyčiau, išskirtiniame V. Balčyčio „nuotraukos ne apsimeta senomis, o simu-
objekte atsiranda daugiau vidinės laisvės pamąstymams liuoja praeities laiką – nebegalime būti tikri, ar įmano-
ir įžvalgoms. Be abejo, tai kur kas didesnio ir išsames- ma atskirti dabartį ir praeitį, nes dabartis pilna praeities
nio straipsnio ar diskusijų tema, kuri, tikiuosi, išsirutu- simptomų...“7 Būtasis ir esamasis laikas susilieja, ir jau
lios ateityje. nebežinai, kada gyvenai ir ar dar gyveni. Taip V. Balčy-
V. Balčyčio Vilniaus kapinių fotografijose nedaug tis dabartyje atranda ne tik užsilikusius objektus, bet ir
panoraminių vaizdų. Be abejo, jose savaime yra dabar- tai, ko negali paveikti laikas. Šiuo atveju – gyvybės ir
tiniam istorijos tyrėjui reikšmingų detalių, pavyzdžiui, mirties, šių paslaptingų realijų, kai aplinkui nieko nėra,
Petro Rimšos bareljefas ant gydytojos Liudos Žemai- kai aplinkui tylu. Bet ši tyla jo nuotraukose skamba, ir
tytės antkapio, įrašas ant kompozitoriaus Juozo Tallat- tas skambesys liudija, kad mes buvome ir vis dar esa-
-Kelpšos antkapinio paminklo ar vėlesnių nuolatinių me. Net kai esame vieni ir kai aplink mus nieko nėra.
perdažymų nesugadintas gydytojo Mykolo Burhardto ir Taip netikėtai gimsta eilėraštis.
jo šeimos antkapinis paminklas. Tačiau tai tik detalės.
Kur kas reikšmingiau ir svarbiau (beje, ir liūdniau), kad Iš kur tas skambesys?
išlikusiose XIX a. kapinėse (daugelis jų buvo sunaikin-
tos) beliko labai mažai gyvybės simbolių – medžių. O Vytautui Balčyčiui
jie visada būdavo šalia paminklų (tai užfiksuota to meto
nuotraukose, piešiniuose, amžininkų prisiminimuose) Iš kur tas skambesys,
ar kur nors netoli jų ir, žiūrėdamas į šį duetą, nesvars- kai niekas nekalba,
tydavai, kuris svarbesnis, nes abu lygiaverčiai. Taigi čia negroja,
ir „ateina V. Balčytis“! Kaip ir miestelių fotografijose, nevaikšto,
antkapiniai paminklai ir koplyčios apsupti medžių šakų, kai esi vienas,
kurias, pasak Renatos Dubinskaitės, V. Balčytis „tru- visiškai vienas,
putį chuliganiškai“ iškelia į pirmą planą“4. Juolab kad o tas skambesys
didžioji V. Balčyčio kapinių vaizdų dalis fotografuota kaip Requiem
ankstyvais pavasariais, kai gyvybingos, liaunos, jauna- iš tavęs,
tviškos, linksmos medžių šakos išdykėliškai siekdavo iš manęs,
apkabinti ne tik paminklą, bet ir prie jo stabtelėjusįjį. tarp mūsų,
Tartum prašydamos pabūti drauge. Paminklo ir gamtos virš mūsų,
arba mirties ir gyvybės harmonija. Todėl medžiai dabar ten,
jau irgi yra reliktas, užfiksavęs tai, ko nebėra, bet ką kur
vyresnioji karta dar labai gerai atsimena. nieko nėra.
Tačiau tai tik bendra analizė. Kur kas svarbesnis vi-
dinis individualus pojūtis, atsiradęs einant sunkiai įžiū-
rimais takeliais, atsargiai perlipus per žolę, kelmelį,
sustojus prie medžio paunksnėje patogiai įsitaisiusio
– Vida Girininkienė –
paminklo – šnektelti su jo „savininku“. Būtent šnektel-
ti, nes jis žiūri į tave ir laukia. Nes ir pats menininkas
klajoja tarp tų medžių ir paminklų, jis juos kalbina ir 1 Vida Girininkienė, „Fotografijos panaudojimas tarpukario
su jais diskutuoja. Pasak Agnės Narušytės, „V. Balčytis Lietuvos istorijos lokaliniuose tyrimuose“, in Lietuvos
kartais spausdindavo iškart kelis juostoje greta esan- lokalinių tyrimų padėtis, V.: Vilniaus pedagoginis
čius kadrus“5. Tokių nemažai ir kapinių fotografijose, 2universitetas, 2005, p. 86.
tačiau, mano nuomone, jose, skirtingai nuo miestelių Skirmantas Valiulis, Stanislovas Žvirgždas, Fotografijos
slėpiniai, V.: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2002, p. 64.
kadrų, pabrėžiamas ne atsitiktinis vaizdų sugrupavi- 3 Skirmantas Valiulis, Stanislovas Žvirgždas, Fotografijos
mas, o paryškinamos reikšmingos paminklų detalės, slėpiniai II, V.: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2006, p. 64.
dažniausiai bareljefai. Ir jokios vaizdų monotonijos ar 4 Renata Dubinskaitė, „Būtojo ar vis dar esamo laiko
kasdieniškumo šiose nuotraukose nėra, nes ir tikrovė- beieškant – Vytautas Balčytis“, in Lietuvos miesteliai /
je kapinės tokios nėra jau vien dėl to, kad kiekvienas Lithuanian Towns, V.: Apostrofa, 2009, p. 12.
5
turime savo asmeninį giluminį ryšį su jomis. Net ir kai Agnė Narušytė, „Devintasis dešimtmetis. Socialinė
apie tai negalvojame. Nes iš miesto ar miestelio buvei- kritika“, in Margarita Matulytė, Agnė Narušytė, Camera
obscura. Lietuvos fotografijos istorija. 1839–1945, V.:
nės galima išeiti, pabėgti, o iš kapinių to dar niekam Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016, p. 27.
nepavyko padaryti. Manau, kad šiuo atveju specialios 6 Vilnius: vardas ir žodis, Vytautas Balčytis, fotografija,
techninės priemonės ne sendina ar kaip kitaip įrėmi- Vaidotas Daunys, esė. V.: Regnum, 1993, p. 19.
na vaizdus, o išplečia jų vidinį lauką, nes kiekvienas 7 Renata Dubinskaitė, p. 14.
 2021 m. lapkričio 19 d. Nr. 22 (1374)
Sibiras. Cerkvės
bombardavimas
Visa tai vyko pačioje eilinio pilietinio karo pradžioje.
Kaip paprastai būna – niekas net nenutuokė, jog gyven-
tojai jau yra susipriešinę taip, kad vienos grupės prieš ki-
tas pakėlė ginklus. Tarnavau tuo metu rusų kariuomenėje
paprastu eiliniu. Būdamas lietuvis, į tą tarnybą žiūrėjau
atsainiai, net skeptiškai, tačiau įsakymus ir nurodymus at-
likdavau pareigingai.
Žiemą mūsų pulką perkėlė į Sibirą. Atlikome tarnybą
miškų glūdumoje kažkur netoli Tobolsko. Tiesą sakant,
konkrečios mūsų dislokacijos vadovybė net ir nenurodė –
kaip visais laikais, minėtuoju atveju stengtasi įslaptinti net
menkiausias detales.
Mano dėmesį patraukė įspūdingos architektūros so-
boras dauboje. Net ir pastatytas taip, kad apatinė dalis
stūksojo po kojomis, o galingas būgnas ir dar masyvesnis
(tačiau paradoksaliai atrodantis, lyg kabotų ore) kupolas
šovė dangun, nekreipdami dėmesio į besidriekiantį po jais
landšaftą su senomis pušimis ar smulkiomis (pastarųjų
atžvilgiu) žmonių figūrėlėmis. Tai buvo architektūros še-
devras. Jo šonines navas dengė puikūs cilindriniai skliau-
tai su kesonais, o sienos buvo dekoruotos tapyba – keistais
ženklais bei simboliais (gyvatėmis, slibinais, išblyškusiais
angelais ir pailgaveidžiais šventaisiais). Statinį saugojo
sargas – niūrus barzdotas seniokas, įsispyręs į nukleiptus
veltinius.
Įsikūrėme statiniuose soboro papėdėje. Vieni iš jų te-
buvo paprastos medinės trobos, kiti – pagal naujausius
karinės inžinerijos reikalavimus įrengti gelžbetoniniai
įtvirtinimai.
Praėjus vakariniam patikrinimui, pradėjome rengtis
miegui, tačiau staiga per sniegus atpūškavo įraudęs ka-
reivis, šaukdamas: „Jie ateina, jie ateina!“ – „Kas ateina?
Ramiai raportuok!“ – pareikalavo mūsų pulkininkas. „Tie,
kurie nori sugriauti soborą ir išžudyti mus!!!“ – „Kažkokia
nesąmonė, – tarė mūsų vadas, tačiau dėl visa ko sušuko: –
Pasiruošti gynybai!“ Tai atrodė šiek tiek keista, juokinga
ir graudu – mat teturėjome po keletą šovinių savo karabi-
nams. Tačiau klusniai vykdėme nurodymą.
Soboro sargas tuo tarpu ramiai sau šlavinėjo pastato
prieangį ir vidų. Kai vadovybės nurodymu apeidamas
šventovės vidų paklausiau senio: „Negi priešininkai tikrai
sugriaus šį nuostabų architektūros ir kultūros perlą?“, jis
ramiai gūžtelėjęs pečiais tarstelėjo: „Dar ir kaip. Net ne-
susimąstydami.“
Kai užėmę gynybines pozicijas (pasiųsta žvalgyba pra-
nešė, kad priešai artėja) išvydome mus supančius karius,
supratome, kad tai yra mūsiškiai! Tos pačios valstybės ir
tos pačios kariuomenės nariai. Jie į kalbas nesileido, laikė-
si atstumo, į mus žvelgdami per galingų artilerijos pabūklų
ir tankų patrankų vamzdžius. Supratome, kad į miltus per
akimirką jie sumals ir soborą, ir mus, beviltiškai ir karštli-
giškai pasipriešinti bandančius savo bendrapiliečius.
Soboro prižiūrėtojas lyg niekur nieko šlavinėjo jam pa-
tikėtą statinį.
Hitrou
Londono Hitrou oro uostas (angl. London Heathrow
Airport) – pagrindinis Jungtinės Karalystės tarptautinis
oro uostas. Vadinkime jį tiesiog Hitrou.
Pažįstami man sakė, kad nusipirkti ten bilietą ir išskris-
ti kad ir į tolimiausią pasaulio kraštelį – jokių problemų.
„Prie vieno langelio parodai pasą, ten išrašo lapelį, šį įteiki
prie kito langelio ir voilà – gali skristi, kur nori. Belieka
tik sulaukti lėktuvo“, – aiškino man daugiau kelioninės
patirties ir įgūdžių bendraujant su oro uostų biurokratais
turintys žmonės.
Taip ir buvo.
Beveik.
Priėjau prie kasos langelio. Ten stambi ir paniurusi mo-
teris be jokios šypsenos veide, tačiau su didele krūtine
ŠIAURĖS ATĖNAI
(kažkodėl tarp šypsenos ir krūtinės įžvelgiau tiesioginį
ryšį) paprašė dokumento, palygino mano nuotrauką su re-
alia fizionomija ir išrašė pažymą įsigyti bilietą. Sumokėjau
pinigus už atliktą darbą ir ėjau toliau.
„Kol kas viskas kaip per sviestą, – net pagalvojau. – Pu-
sė kelio jau nueita.“
Tuomet priėjau prie kito langelio – kad gaučiau bilietą
ir teisę skristi. O čia sėdėjo vyras raukšlėtu veidu ir stam-
bia rauplėta nosimi. „Duokite užpildytą blanką ir savo pa-
są“, – keistai šypsodamasis pasakė jis. Padaviau. Ir mano
akivaizdoje jis sudraskė pažymą gauti bilietą (maršrutu
Londonas–Vilnius).
– Ei, ką jūs darote?! – apstulbęs sušukau.
– Ką noriu, tą ir darau, – kuo ramiausiai, šaltu veidu
atrėžė jis.
Tuomet lėtai prasisagstė baltus marškinius su Hitrou oro
uosto simbolika ir juos praskleidė. Ant juodais, bet jau pra-
dedančiais žilti gyvaplaukiais tankiai apžėlusios krūtinės
pamačiau užsegtą moterišką rausvos spalvos liemenėlę.
Tuomet supratau, kad iš Hitrou oro uosto niekur aš ne-
išskrisiu.
Kinų kalėjime
Kai jau buvome susipakavę lagaminus ir ruošėmės eiti
iš viešbučio kambario (apačioje laukė į oro uostą turintis
nuvežti taksi), į duris kažkas pabeldė. „Iš kambarių tarny-
bos, – pagalvojau, – turbūt nekantrauja pradėti tvarkytis.“
Atidariau duris. Ten stovėjo du civiliškai apsirengę azijie-
tiškų bruožų žmonės.
– Sveiki, – pasakė vienas jų švaria anglų kalba, – esame
iš Kinijos Liaudies Respublikos kalėjimų departamento.
Jums išrašytas keturių dienų įkalinimo pažymėjimas. Štai
jis. Per dvylika valandų turite prisistatyti nurodytu adre-
su.
Paėmiau man atkištą popierėlį. Taip ir buvo – hierogli-
fais ir angliškai surašyta, kad, pritaikius tokį ir tokį Kini-
jos Liaudies Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnį,
man yra skirtas keturių dienų įkalinimo terminas.
– Pasirašykite, kad gavote, – mandagiai įsakė pareigū-
nas. Tą ir padariau.
Buvo keista – dviem savaitėms su žmona atvykome į
šį Viduržemio pajūrio miestelį pailsėti („visas įskaičiuota“
principu). Net kojos nebuvom iškėlę iš viešbučio terito-
rijos – naudojomės maloniai teikiamomis pramogomis:
baseinu, sūkurinėmis voniomis, masažais, galop – švediš-
ku stalu ir net keliais barais. Regis, nieko neprikiaulinau
(žmona būtų to tikrai neleidusi ar bent priekaištavusi), o
Kinijoje šiame savo gyvenime nebuvau lankęsis.
Bet įstatymai yra įstatymai.
Žmonai, prisakęs keturias dienas praleisti tame pačiame
viešbutyje (jokių kliūčių pratęsti rezervaciją – ir netgi ta-
me pačiame kambaryje – nekilo), pats išėjau ieškoti kinų
kalėjimo.
Mano nuostabai, kalėjimas nebuvo labai toli. Įsikūręs
daugiabučių namų kieme. Blokinis stačiakampis statinys,
aptvertas betonine tvora. Dygliuotos vielos raizginiai, keli
sargybos bokšteliai. Parodžiau dokumentus, mane iškratė
ir nuvedė į kamerą.
Laiką leidau vienutėje. Erdvės čia nedaug. Cementinis
maišas, o ne kambarys. Tokios dulkėtos grindys, tokios
belangės sienos su metalinių virbų durimis, skiriančiomis
nuo koridoriaus. Šį mačiau ir pro sienoje esantį plyšį –
regis, įrengtą tam, kad naktį sargybiniai galėtų pažvelgti
vidun.
Kalėjimas – tai ne viešbutis (kuriame viskas įskaičiuo-
ta). Nuobodulys ir beviltiškumas. Pirmą ir antrą dieną
praleidau kameroje. Mačiau, kad kiti kaliniai naudojasi
įvairiausiomis privilegijomis. Kameroje, esančioje prieš
maniškę, laiką stumiančios dvi moterys nuolat priiminėjo
uniformuotus prižiūrėtojus. Žinoma, ne apie Konfucijų ar
„Daodedzing“ ten kalbėdavo.
Mane piktino, kad buvau nemaitinamas. Tiesa, vandens
nedideliame plastikiniame kibirėlyje atnešdavo. Tačiau
prašymas gauti tegul ir duonos kriaukšlį ar ryžių saują
žirdavo kaip žirniai į sieną. „Nepriklauso“, – abejingai
sakydavo iš minėtosios moterų kameros išėję ir kelnes ar
marškinius besitaisantys pareigūnai.
Trečią dieną, nukamuotas bado ir galvodamas – „kas
bus, tas bus“, pastūmiau grotines savo kameros duris. Pa-
sirodo, jos buvo neužrakintos! Dar nuostabiau ar siaubin-
giau, kad, dieną išėjus į bendrą koridorių, o ir, dar labiau
įsidrąsinus, laukan, manęs niekas neginė atgal!!!
Pradžioje nemaloniai akino saulė. Nieko nuostabaus!
Tiek laiko praleidus kuo tikriausioje belangėje. Kieme – be-
je, dalį užėmė nemažas kalnelis – prieš saulutę pusiaugula
vartėsi privilegijuotieji kaliniai. Jie gliaudė saulėgrąžas,
nevalyvai spjaudydami lukštus, arba valgė jiaozi (koldū-
nus) su vištienos ir krevečių įdaru.
Savo nuostabai, bevaikščiodamas tuščiu, gurgiančiu
pilvu, sutikau savo vaikystės bičiulį Robertą (visų vadintą
Robke). Pasaulis yra mažas! Niekuomet nebūčiau pagal-
vojęs, kad po keliasdešimt metų sutiksiu draugą tokiomis
15
aplinkybėmis. „Ką čia darai?“ – vienas kito paklausėme.
Bet supratau, kad Robkei šis susitikimas nesukėlė nei di-
delės nuostabos, nei kokių pakylėtų minčių. Jautėsi it pri-
tyręs senas vilkas ir iš miglotų užuominų supratau, kad jis
čia ne pirmą kartą. Nieko keisto, klajojant po visą pasaulį
ir dirbant kokaino kurjeriu.
Robkė ilgai su manimi nešnekėjo. Paduodamas į kažko-
kį lapą suvyniotą ryžių saują, jis dairėsi kairėn ir dešinėn,
ir matėsi, kad mano pažįstamo laukia kažkokie konfiden-
cialiai svarbūs susitikimai.
Sėdėdamas kieme kalnelio papėdėje, valgiau šaltus,
prarūgusius ryžius (atrodė kaip tikras skanėstas) ir staiga
galvon toptelėjo mintis: „O kodėl aš pats savanoriškai pri-
sistačiau į šį kalėjimą? Kas mane vertė čia ateiti?“ Gaila,
kad protingos mintys ateina daug vėliau. Dabar nebeliko
nieko kito, kaip tik atbūti savo paskutinę privalomai sava-
noriško įkalinimo dieną. Kažkur kinų kalėjime prie Vidur-
žemio jūros.
Kažkur prie Lomžos
Niekada negalvojau, kad temperatūriniai skirtumai
Mozūrijoje yra tokie ryškūs. Vieną dieną čia – vasariškai
karšta, kitą (ar net tos pačios popietę) iš giedro dangaus
pasipila sniegas, o ledas sukausto viską. Upes ir ežerus,
net mūsų lūpas bei širdis.
Dar šiandien pėsčiomis ėjome vaizdingais Mozūrų kraš-
to vieškeliais. Pakyli ant vienos kalvelės – matai kitų virti-
nę. Nusileidi žemyn, o ten – ežerėlis. Toliau dunkso tamsūs
eglynai, ąžuolų ir skroblų giraitės. Pirmosios auksinio ru-
dens dienos, kuomet žmonės arba skina, renka obuolius,
arba kasa bulves. Į maišus renka, į podėlius veža, tempia
žemės ir dangaus vaisius. Gražu!
Štai einame pro vieną mozūrų sodybą. Pagyvenusi mo-
teris, kairę ranką įrėmusi į skaudančias strėnas, dūsaudama
ir stenėdama kibiran deda raudonskruosčius krituolius.
– Dzień dobry! – linktelnu praeidamas.
– Dobry dzień! Niech cię Bóg błogosławi! – pavymui
man šaukia ir net žegnoja (kita ranka rodydama į obuolius
ir juos siūlydama) senyva mozūrė.
Eidami toliau su bendrakeleive – žmona pakalbėjome,
kad reikia visuomet sveikintis. Su pažįstamais, nežino-
mais, net priešais.
Vakare viskas pasikeitė.
Apsistojome ties Narevo upe. O čia jau viską sukaustė
ledas, krantus baltai nudažė rupaus sniego kruopos. Kol
mano moteris (taip, taip – prašau nesipiktinti, tačiau kalbu
iš patiniškai patriarchalinių pozicijų) ruošė stovyklavietę,
prisipažinsiu – ištašiau vieną rūgštaus vyno butelį. Buvo
labai gera! Ir šilta! Nesvarbu, kad po saulės, šviesos ir ši-
lumos viską okupavo tamsa ir įšalas. O gal tai (turiu ome-
nyje gėrimą) ir padėjo?
Šveičiau stiklo indą upės kryptimi. Maniškė tokių išsi-
šokimų nepakenčia. Automatiškai priskiria mane nepro-
gnozuojamų, sunkiai sutvardomų tipų kategorijai.
Nepradėsiu pasakoti, kad bijau savosios skvo (beje, va-
dinu ją taip, nes žmona tikrai turi indėniško – irokėziško
kraujo). Net ir tapybiškoje Mozūrijoje. Tegul tai ne Kana-
da ar Šiaurės Dakota. O tik pervargusi Europa.
Taigi – sudaužiau butelį. Tiesiog mečiau upės kryptimi
tuščią tarą. O ten – ledas. Rūgštaus gėrimo tara nepasken-
do (kaip tikėjausi). Ji subyrėjo į šimtus gabalėlių ir pažiro
staigiai užšalusios upės paviršiuje. Išsigandau savosios
skvo. Ji labai pyksta dėl gamtos niokojimo ir maniškės
agresijos. Taip pat pradėjau nerimauti dėl šukių. „Juk
pavasarį ar vasarą į vandenį įlįsiantys mauduoliai susi-
pjaustys kojas ir kitas kūno dalis“, – situacijos rimtumą
įvertinau aš pats.
Staiga sutraškėjo, subraškėjo ledas. Eketę iš vidinės ledo
pusės, it koks bebras, galva pramušė net ir žiemą besimau-
dantis sveikuolis. „Sveiki, mano vardas Andrius“, – man-
dagiai pasakė jis, butelio liekanas man slapta žarstant
dešine koja ir bandant užmaskuoti sniegu.
Nukelta į p. 16 ►
 16
► Atkelta iš p. 15
Riaušės kurorte
Neprisimenu to miestelio pavadinimo. Estiški, kaip ir
kitų finougrų kalbų, žodžiai man yra pernelyg sudėtingi
rašybos, tarimo, klausymo ir atminties požiūriu. Papras-
tas, ramus kurortas prie jūros su šimtametėmis medinėmis
vilomis, jaukiais sodais, tvarkingai nupjautomis vejomis.
Architektūriniu požiūriu – nieko nepaprasto, bet ir nieko
bjauraus.
Šį kurortą nuo seno pamėgę ne tik estai, bet ir latvių,
lietuvių, suomių turistai. Tai ramiam poilsiui skirta vieta.
Tuo įsitikinau susiradęs poilsio vietą tipiškoje vasarvie-
tėje su kelioms šeimoms skirtais apartamentais. Už sienos
jau kūrėsi latvių šeima, už kitos – estai. Tikras Baltijos
kelias.
Pievelėse mėsos kepsnius ruošė jau ne pirmą dieną lei-
džiantys „senbuviai“. Suaugusieji ramiai gurkšnojo raudo-
nąjį vyną, vaikai zujo aplinkui. Tokia idiliška, palaimos
kupina poilsio būsena.
Išėjau su dukra pasivaikščioti, planuodamas apžiūrėti
tegul ir niekuo neišsiskiriantį, tačiau neabejotinai jaukų
miestelį. Atkreipiau dėmesį, kad gatvė tolumoje, statmena
mūsiškei (šios gyvenvietės planas – reguliarus, suplanuotas
pagal visas geriausias klasikinės miestų tvarkybos taisy-
kles), yra visiškai tuščia. Už nugaros ir šonuose šūkaujant
vaikams, girdintis pokalbių nuotrupoms ir sklindant kepa-
mos mėsos bei sodraus vyno aromatams, priekyje atsive-
riantis vaizdas kažkodėl kėlė baugulį.
Mudviem priėjus arčiau, išvydau, kad iš kairės į dešinę
ramiai, lėtai ir užtikrintai juda gerai apsišarvavusių polici-
ninkų voros, jie daužė kuokomis į savo stiklinius skydus
it kokie įtūžę pitekantropai. Už šių važiavo šarvuoti auto-
mobiliai mėlynais švyturėliais. Balsas per garsiakalbį estų,
latvių ir lietuvių kalbomis ramiai teigė, sakė, deklaravo:
„Žmonės, skirstykitės, eikite namo.“
Įdomu, kad aplinkui besiilsinčios šeimos nė kiek nerea-
gavo į pareigūnus ir jų skleidžiamus garsus.
Pamačiau, kad vienas uniformuotasis su garsiakalbiu
pasisuko į mane ir gražia lietuvių kalba pasakė:
– Vyre su mergaite, prašom ateiti čia.
Sprukau nuo jo, slėpiausi už pirmosios medinės, droži-
niais, it kokiais mezginiais, nusagstytos vilos. Policininkų
falanga nuėjo toliau, kovodama su kažkokiais man, mums
ir visiems kitiems nematomais maištininkais, riaušinin-
kais, revoliucionieriais. O kurorte žmonės ilsėjosi ir pasy-
viai pramogavo toliau.
Maskvoje
Ankstyvas priešpietis Maskvoje. Dar ne vidurdienis, bet
jau ir ne rytas. Šviečia skaisti saulė. Neseniai nulijęs lietus.
Viskas žalia. Plačios gatvės, dideli namai – gal koks Novo-
kosinas. Žmonių dar mažoka, tačiau automobilių srautas
intensyvus.
Žinau, kad turiu surasti du taškus – stotį, kuri padės galų
gale ištrūkti iš šio miesto, ir muziejų.
Kultūra - ne pakura: „Šiaurės Atėnai“ – penas jūsų sielai!
Lietuvos prenumeratoriai mūsų leidinį gali užsiprenumeruoti bet kuriame pašte arba internetinėje svetainėje www.prenumeruok.lt.
Mūsų indeksas 0109.
Metų prenumerata į užsienį kainuoja 70 Eur. Elektroninio varianto (docx, mobi, pdf) prenumerata – 25 eurai.
Užsienio arba elektroninio varianto prenumeratoriai pinigus gali pervesti į sąskaitą banke „Swedbank“ LT36 7300 0100 0000 7071
arba per „PayPal“ (mokėjimo paskirtis – prenumerata) ir redakcijos el. p. satenai@gmail.com pranešti, nuo kada ir kokiu adresu
siųsti laikraštį. Elektroninį laikraščio variantą išsiunčiame anksčiau, negu spausdintinis pasirodo platinimo vietose.
„Šiaurės At­ėnus“ jau ketvirtadienio pavakare ga­lima ras­ti Vilniaus knygynuo­se „Akademinė knyga“, „Eureka!“, „Keistoteka“
ir „Mint Vinetu“.
Redaktorė – Giedrė Kazlauskaitė
(gkazlauskaite@gmail.com, 8 698 78 771).
Paveldas – Juozas Šorys.
Kalbos redaktorė – Audrė Kubiliūtė.
Maketuotoja – Zita Remeikienė.
Vadybininkas – Andrius Patiomkinas.
Finansininkė – Danuta Churtasenko (8 5) 244 3302).
Redakcijos adresas Maironio g. 10, LT-01124 Vilnius.
El. paštas satenai@gmail.com; tinklalapis www.satenai.lt.
Spausdino UAB „Respublikos“ spaustuvė,
M. Sleževičiaus g. 7, LT-06326 Vilnius.
VšĮ „Šiaurės Atėnų fondas“ sąskaita banke
ŠIAURĖS KATINAI
Taip, taip – muziejų. Ne bet kokį – Rericho muziejų, to
žymaus rusų simbolisto (ne tik dailininko, bet ir teosofo)
muziejų.
Kita vertus, visa Maskva primena Rericho tapybą. Ak,
tos žalios kalvos fone, už aukštų gelžbetoninių pastatų, tas
vaiskiai žydras dangus.
Vis dėlto maskviečiai yra šalti, net paniurę žmonės. Štai
eina plačiais šaligatviais. Regisi, kad visi eina prieš mane,
kad iriuosi prieš srovę, kad žmonių upė trukdo man patekti
į Rericho muziejų ir Baltarusijos stotį. Stumdo mane pe-
čiais, rūsčiai nužvelgia, vienas kitas dar kažką pakomen-
tuoja. Kaip dainavo Cojus – „kiekvienas eina po vieną, ir
aš gyvenu vitrinose, aš einu ir šalia manęs kiti eina“, ir
taip toliau.
Dar apie namus. Tie aukšti daugiabučiai su savo langais
kaip akiduobėmis ir balkonais kaip nešvariomis apatinėmis
kelnaitėmis. Tikrai gyvenimas čia ir vyksta, tose vitrinose,
tuose languose, tuose balkonuose, tuose prispjaudytuose
„padjezduose“.
Dar apie žmones – pilką, rudą, bespalvę masę. Jie achro-
matiški net tokiomis skaidriomis priešpiečio valandomis.
Vyras – ne, ne vyras, net ne žmogus, kažkokia galva su
iš jos išlindusiomis pėdomis (be rankų, tačiau be proto
plačiai atvipusiomis ausimis) – eina šlepsėdamas (basas)
šaligatviu ir kažką garsiai burbuliuoja. Jis piktas ant viso
pasaulio, ant kitų, savęs ir manęs.
Girdžiu:
– Ir šitas čia eina.
Pasirodo, kad toji kalbanti galva yra lietuvis.
– Laba diena!
– O, lietuvis! – galva pastebimai nudžiunga. – Kur ei-
name?
– Ieškau Rericho muziejaus.
Tarpeklius primenančios galvos raukšlės išsilygina.
– Rerichas – tai puiku!
– Žinoma!
– Ar jums neatrodo, kad ir Maskva – visas šis miestas –
be galo primena rerichiškus kalnų peizažus?
– Nuostabu ir neįtikėtina, tačiau būtent apie tai aš gal-
vojau.
– Štai, štai! Lietuvis lietuvį supras. Įkelkite mane į veži-
mėlį – parodysiu jums kelią į tą Rericho muziejų.
Ir mes nuėjome – galva neįgaliojo vežimėlyje, aš, stu-
miantis jį it koks rikša. Ieškoti Rericho.
LT36 7300 0100 0000 7071, AB „Swedbank“ (kodas 73000).
Dvisavaitinis laikraštis išeina penktadieniais.
Leidžiamas nuo 1990 m. vasario 7 d.
Leidžia VšĮ „Šiaurės Atėnų fondas“. ISSN 1392-7760.
4 spaudos lankai. Indeksas 0109. Tiražas 1 254 egz.
Redakcijos ir autorių nuomonės nebūtinai sutampa.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas 2021 m. suteikė
25 000 Eur paramą projektui „Kultūra išgyvena“ (p. 1, 2, 4, 6,
10, 11, 13–16), 4 000 Eur projektui „Polis“ (p. 3), 10 000 Eur
projektui „Grafičiai“; Lietuvos kultūros taryba – 12 200 Eur
paramą projektui „Pasaulio literatūros vertimai“, 5 492 Eur
projektui „Skaitykla Nr. 5: literatūros kritika, refleksija, kontekstai“.
2021 m. lapkričio 19 d. Nr. 22 (1374)
Naktis Dominikoje
Nors ir labai sparčiai temo (prie to pusiaujo visuomet
taip: nespėji atsimerkti – jau tamsu; vos sudedi bluostą –
saulė šviečia tiesiai į akis!), gatvėse buvo pilna žmonių.
Tas gatves net ir sunkoka pavadinti gatvėmis – tai siauri
koridoriai tarp prekystalių su daržovėmis, vaisiais, įvai-
raus pobūdžio reikalingais nereikalingais daiktais. Ant
pakabų plevėsuoja drabužiai. Pigus trikotažas, blizgantys
apdarai, net natūralaus ir dirbtinio kailio kailiniai (kam jie
čia – kur visuomet šilta?). Vaikščiojimas šioje raizgaly-
nėje yra kuo tikriausias iššūkis, beveik kova dėl išlikimo.
Pečiais daužaisi su tą patį atliekančiais prašalaičiais. Šie
retai vaikščioja po vieną, dažniausia – poromis arba bū-
riais. Nužiūrinėja mane – kol kas esu vienintelis baltaodis
įvairiaspalvėje (nuo tamsaus kolorito iki raudonai gelsvų
tonų) minioje. Dažnas šypsosi, rodo baltuma tviskančius
dantis. Bet jaučiu ir tam tikrą grėsmę, agresiją. Nukreiptą
prieš kitus, mane, pačią aplinką.
Štai gatvėje sėdi pagyvenusi pora ir pardavinėja batatus.
– Baran! – vyras šūktelna šakniagumbius specialiai nuo
svarstyklių nuvertusiam piktavaliui pavymui.
Tas atsigręžia, bet akivaizdžiai nesupranta replikos
reikšmės (nors ir supranta, kad ne kažkas gero).
Grįžta ir smarkiai krestelėdamas smakrą klausia:
– Ką?!
Suvargusi moteris švelnina padėtį, aiškindama, jog tai
nusivylimo šūksnis hebrajų kalba.
Chuliganui nuėjus, šypteliu ir prisipažįstu žinantis, ką
šis žodis reiškia rusiškai.
Batatų pardavėjai, matydami, kad neišduosiu, šypsosi
sąmokslininkų šypsenomis, mirksi akimis.
Visiškoje tamsoje dega lempos. Prasideda šiltas lietus.
Visi šlepsime tižiame purve.
Ieškau, kur apsistoti ir pernakvoti. Jokių viešbutėlių net
nesimato. Žmonių klausinėti bijau – prekeiviams skubiai
uždarinėjant savo prekystalius ir prekyvietes, gatvelėmis
naršo tik jaunuolių gaujos, pabrėžtinai viskam abejingi ki-
šenvagiai ir nuo narkotikų apsvaigusios prostitutės. Viena,
įsitvėrusi į parankę visiškai nuo romo apgirtusiam klien-
tui, kramto gumą ir sako man:
– Dink iš čia!
Bet tą ir noriu padaryti!
Bergždžiai klajoju, ieškodamas kokio nors ramesnio
kampelio. Nėra čia nei jokio užkaborio, nei medžio, po ku-
riuo ir už kurio būtų galima pasislėpti. Prie manęs bando
prikibti kokie penki naktinėtojai. Vienas, pats įžūliausias,
stveria už rankos. Ištrūkstu ir bėgu. Švilpdami jie vejasi,
stebint vienam kitam tiesiog gatvės purve, prie prekystalių
nakvynei įsitaisiusiam valkatai.
Atsiplėšiu nuo persekiotojų, pasileisdamas nuokalne į
akliną tamsą. Tikiu, kad ten rasiu kalnus, džiungles ir ra-
mų miegą.
– Vidas Poškus –
Autoriaus piešiniai