Giedra Radvilaviit

Ilgas pasivaikiojimas ant trumpo molo

G. Radvilaviits es Ilgas pasivaikiojimas ant trumpo molo tai daugiasluoksnis

krinys. Viena es pastraipa sukonstruota tarsi koliaas i usienio ir lietuvi autori knyg
pavadinim: Romanistas privalo klausytis altori elyje, kam skambina varpai. Klaidioti
prieauri viekeliais anapus ups medi ksmje. Kaip Homo Faber, kilnojamosios Rontgeno
stotys ar stiprusis angelas. ia pacituota tik dalis pastraipos, taiau skaitydami j mes
susiduriame ir su daugybe kit pavadinim enklinimu. Tokia implikacija leidia klausti apie
tai, koki prasm ji nea. Panau, jog intertekstai iuo atveju gali veikti ir teksto konstravimo, ir
paio turinio lygmenyje. Pirmiausia jie, inoma, iskleidia aidybikumo moment, kur teksto
struktra regisi kaip savotikas aidimas, tvirtinantis svarb ne tik to, kas yra pasakojama, taiau
ir to, kaip yra pasakojama. Verta atkreipti dmes ir tai, jog ivardintus knyg pavadinimus sieja
vienas bendras dalykas, t.y. anras, kadangi visos tos knygos yra romanai. Tad tok ivardijim
galima traktuoti kaip tam tikr romano anro suaktualizavim, galbt net kaip pasakotojos
bandym j prisitraukti, ypa atsivelgiant kontekst jos pokalb telefonu su leidju. inoma,
knyg pavadinim traukim teksto plotmm galime irti ir i kiek kitokios perspektyvos, t.y
galima velgti juos kaip kultrines nuorodas, nuyminias tam tikr Radvilaviits
pasakotojos kultrin patirt, nors veikiau gebjim t patirt reflektuoti ir modeliuoti, aisti ja.
Tokiu bdu kultrins gairs tampa aktualia pasakotojai btimi, jos silieja pasakotojos erdv
natraliai ir skleidiasi jau i jos kaip unikali pasakotojos patirtis. Puikus to pavyzdys galt bti
ir epizodas, kai kultros veikjas raytojas Vladimiras Nabokovas traukiamas pasakotojos
erdv kaip jos dalis: Nuo seno jie man asocijuojasi su <...> patikrinimais, ar neveikiu ko nors
nelegalaus, pavyzdiui, ar negeriu vl vyno virtuvj su Nabokovu (p. 27). Taip kultros atstovas
tampa realiu personau, ir - vardinkime i erdv knygine i knygins erdvs persikelia
pasakotojos gyvenim.
Nuo intertekst pereinant prie struktros aptarimo, galima irykinti ir dar vien
aidybikumo tekste isiskleidim kartots princip. ioje es mes matome to paties fragmento
pakartojim du kartus vien kart teksto viduryje, antr - jau paioje pabaigoje. Susidaro

savotikas rato principas, kuris veikia ne tik kaip strategija es struktrai konstruoti, taiau ir
kaip turinio plano dalis. Tad esminga ir siskaityti pakartoto fragmento turin: Vienam J.
Cortazaro herojui msl buvo nuolankus moters verksmas kiaur nakt viebuio kambaryje. J
nuo splioni, kokia iauri gali bti to naktinio verkimo prieastis, m kankinti alinanti nemiga.
mogus vos neiprotjo. Bet paskui, atrodo, i to isirutuliojo kakokia istorija. (p. 34) Istorijos
persikloja, viena istorija gali isirutulioti i kitos ir tai gali sudaryti savotik istorij rat, istorij
rat-aidim, kai tekstas, einantis priek, vl atsiduria toje paioje vietoje. Kalbant apie pat
pasakojim, jo fabula regisi gana paprasta j sudaro leidjo skambutis bei pasakotojos kelion
ir parduotuv ir grimas atgal. Heroj, keliaudama parduotuv, kuria galimo romano siuetus.
ia mes galime kalbti apie pasakojimo ipltim, kadangi vykiai ipleiami pasakotojos
apmstymais bei komentarais.
Toliau esminga atrodo aptarti pasakotojos iros tako klausim. Apibendrintai
kalbant, iros takas tekste steigia tam tikr prasm. Maai tekst, kuriuose vykiai bt
pateikiami visikai neutraliai, o ne i tam tikros perspektyvos. Btent pasirinkta perspektyva
realizuoja fabulos isiskleidim, mat kiekvienai fabulai galima sugalvoti begalyb skirting
iros tak. ia galima grti prie Radvilaviits es ir pavelgti jos plotmje enklint
individuali smon. Radvilaviits atveju mes neabejotinai kalbame apie vidin fokusuot, kai
informacija tam tikra prasme yra ribojama herojs akiraio. Dl individuali patiri, poirio ir
apmstym enklinimo, pasaul mes matome pasakotojos akimis. Radvilaviits pasakotoja
savo santyk su pasauliu vardija taip: Nes esu pesimist. I praeities paprastai atrenku
tamsiuosius spdius ir i j lipdau toki pat apniukusi perspektyv (p. 37). Vis dlto
analizuojant es, galima atkreipti dmes, jog netgi tam tikri i esms negatyvs aspektai joje
atsiveria perleisti per ironijos, o neretai ir per autoironijos prizm, pavyzdiui: Laukiu, atsakiau. Insulto kaip brolio. Ir cukraligs kaip sesers (p.42) arba Reguliariai a net sriubos
skanios nemoku ivirti, k jau kalbti apie proz (p. 27). Ironija Radvilaviits es isiskleidia
kaip vienas i bd interpretuoti netobul pasaul. Galima galvoti, kad ironija kyla tarsi i
savotiko dialogo su iandieniniu sociumu, i imperatyvo parodyti savo oponavim ir
nepritarim. Gal todl pasakotoja ir sako: Jauiu malonum prieindamasi grietoms
taisyklms (p. 30). Tai individualios ir savarankikos smons atspindys, smons, gebanios
tiriamu vilgsniu perskrosti tikrov ir j vertinti. Tuo tarpu autoironija pasakotojai leidia
introspektyviai pavelgti ir save pai nuo socialini, kultrini aktualij pereinama prie

savs. Susiduriame su vidiniu iros taku su pasakotojos mintimis, pojiais, nuojautomis.

Pasakotoja ypatingai kliaujasi patirtiniais, igyventais dalykais: Atstovauju patirtiniam raymui
kiek nugyvenu, tiek ir usirao (p. 27). Patirties fenomenas i esms ir formuoja pasakotojos
regjimo trajektorij igyvenimus galima suvokti kaip atspirties tak, kuriuo ji remiasi
stebdama pasaul ir save.
ia mes galime pereiti prie tematinio es lauko. Gana nesunkiai galima suprasti, jog
Radvilaviits pasakotoja yra kuriantis mogus, raytoja. Beje, kaip paaikja i jai
paskambinusio leidyklos direktoriaus kalbos, ji rao es: Ir vienoje es labai valgiai, bet be
reikalo ironikai ivardijote visk, kas turi bti perkamame romane (p. 28). Kyla noras
pasakotoj tapatinti su autore, taiau it aspekt aptarsime vliau. Grtant prie tekste
iskleidiam tem aptarimo, viena i svarbiausi tem galima vardinti kryb, o tiksliau
raym ir jo problematik. Paskambins leidyklos direktorius pasakotojai primygtinai silo rayti
roman. Panau, jog iki tol narator roman nera. Po pokalbio su leidju, ji svarsto apie
galimai bsim savo roman, apie tai, koks jis turt bti. Pasakotoja sugalvoja savo bsimai
knygai pavadinim Tomis dienomis, kai buvau gyva ir netgi sukuria savo romano pradi.
Panau, jog galime kalbti apie tam tikrus narators anrinius iekojimus iki iol raiusi es, ji
permsto romano kaip kitokio anro fenomen. Permsto ne tik romano, bet ir apskritai
raytojo viet. Neapsieinama be hiperbolizavim, ironijos: Nordamas tapti tikru raytoju i
nam ieini suvisam. Imi formuoti savo gyvenim, kaip pasakyt J. Kuninas, per nauja. <...>
Raytojas negali turti nei nam, nei darbo, nei pinig, nei dvasios ramybs. Jis turi skendti
vienatvje. Kankintis turi. Daug gerti ir badauti daug... (p. 35).
Radvilaviits pasakotojos samprotavimai apie raym, raytojus i esms provokuoja
provokuoja galvoti apie tai, kiek es yra autobiografikumo moment, ir ar apskritai es mes
galime kalbti apie autobiografikum ir pasakotoj tapatinti su autore. Provokacij vardijome
neatsitiktinai es galima atrasti nemaai uuomin, nukreipt pai Giedr Radvilaviit
pavyzdiui, paskambinusio leidjo pasakymas Klystate teigdama, kad siuet reikia nuauti (p.
29) yra neabejotina aliuzija es roman Siuet silau nuauti, kurio viena i autori ir yra
Radvilaviit. Vis dlto reikia nepamirti, jog susidrus su pasakojimu, kuriame mes galime
kalbti ir apie jo fabul, ir apie jo siuet, pasakotoj reikia velgti kaip tam tikr konstrukt, o
ne matyti j tok pat kaip real autori. Pasakotojas tai daugialyp figra, galinti bti

sukonstruota ir i reali igyvenim ir lygiai tiek pat fiktyvi, sukurta fantazijos dka. Veikiausiai
svarbiausias dalykas ia yra teksto paveikumas ir jo menin taiga, nukelianti skaitytoj
pirmiausia sukurt pasaul su jam bdingais dsniais ir jame ukoduotomis prasmmis.