Patirtys. Robertas Danys.

Apie laiką
2007-02-07

Netuščiažodžiauk - nuo vaikystės girdėjau tai iš vienų, tai iš kitų. „Netuščiažodžiauk“

man visuomet reiškė – nešvaistyk laiko... Ir iš tiesų niekuomet nebuvau galvojęs apie
laiką. Regėjos – jo dar tiek daug prieš akis. Jaunas žmogus man sako: „Šiandien nieko
nedarysiu“. Jaunas žmogus sako: „Suspėsiu dar viską. Vėliau“. Ir aš negaliu, nemoku
paaiškinti, kaip jis klysta... „Kvaili suaugusiojo moralai“, – atsakys...

Ir tik dabar suvokiu, kad aš jau gyvenu savo gyvenimą „IKI“, o jaunas žmogus dar –
„NUO“. Tad ir greitos laiko tėkmės jis dar nejunta. Tik aš, kvailys, kai pamačiau, kiek jo
veltui iššvaisčiau... Galima jaunam neskaityti knygų. Juk suspės dar, kai pasens... Galima
jaunam nežinoti meno, religijos, muzikos istorijų. Kam tai, kol ir taip gali muziką
„vartoti“. Tai kas, kad primityvią. Tai kas, kad žodžiai nesuprantami. Galima, nes viskas
dar „NUO“ ir priešaky. Regis, dar tiek laiko...

Aš gyvenau „NUO...“. Ir tik dabar supratau tuščių žaidimų beprasmybę. Suvokiau, kaip
žiauriai, be gailesčio „užmušinėjau“ laiką. Ir tik dabar, kai iš nevilties meldžiu: „Duokit
man dar laiko, kad galėčiau padaryti tą ar aną, sužinoti vieną ar kitą...“, aš išgirstu:
„Tuomet tu turėjai jo pakankamai. Tuščiai jį žarstei“. Ir visa savo siela suvokiu, kaip
kadaise „užmuštas“ laikas man keršija dabar. Kaip skaudžiai jis baudžia savo nebuvimu.

Gal padalyčiau viską po lygiai. Bet jaunatviškas maksimalizmas ir į laiką žvelgė lyg į
neribotą, maksimalią erdvę. Kuri dabar man jau ir ribas turi. Tegu ir ne griežtas. Ir savo
kažkokį skaičių, matyt, turi. Viena žinau, „užmuštas“ laikas baudžia. Skausmingai. Savo
trūkumu. Ar nebuvimu.

Nesakau jaunam žmogui: „Sėdėk be perstojo prie knygų. Mokykis. Konstruok. Kurk.
Nesustok. Kalbėk. Susipažink. Atrask“. Bet sakau: „Jokiu būdu neleisk sau neveikti
nieko. NIEKO“. Nes tas niekas skaudžiai grįš tuštuma pačiu netikėčiausiu tau metu ir
tada, kai jau bus vėlu.

Mergaitė interneto puslapyje „one.lt“ „užmušinėja“ laiką. Siuntinėja draugėms, draugams

šypsenėles, širdeles, gėlytes. Pusvalandžius laukia atsakymų...
Berniukas interneto puslapyje „one.lt“, komentaruose, iš kryžiukų ir iksų dėlioja dideles
širdeles. Iš savęs – per ekraną – kitam.

Greta tiksi laikrodukas. Verkia – tiksi – verkia sekundė po sekundės. Nes nesusitikus
įsimylima, susidraugaujama, išsiskiriama. Nes graži nuotrauka internete jau reiškia ir
gražų žmogų. Nemačius. Laukiant pusvalandžius. Tol, kol laikas vis dar „NUO“...

O dėdės, kurie gyvendami „NUO“ (gal ir ne dėdės, gal kūrybingi, šiuolaikiški jauni)
išnaudojo tą laiką prasmingai. Šaunuoliai. Ir dabar žeria iš sustingusių prieš ekranus ir
užmušinėjančių laiką jauniklių litus sau į kišenes už įdėtas nuotraukas, už kitas One
paslaugas. Jaunikliai žudo laiką. Jaunikliai gyvena be jo. Nes simpatija nuotraukai – jau ir
meilė. Nes nuotraukos dingimas – jau ir meilės tragedija ar draugo žūtis. Valandos žūsta,
valandos... Valandos be knygų. Valandos be išmokto žodžio kita kalba. Tad nieko keisto,
kad klausosi, tarkim, rusų kalba atliekamo mėgstamo „bumčiko“, linguodami į ritmą ir
absoliučiai nesuprasdami tekstų, kurie dažniausiai visiškai tušti, o dažnai - gašlūs ir
vulgarūs.

Ir tik kada nors, kai gatvėje sutiks gražų žvilgsnį, nudelbs žemyn akis, pritrūks žodžių.
Nes iš iksų ir kryžiukų širdelės jau neišeis sudėlioti... Ir tik kada nors užstalėj pritrūks
kalbos, nes apie pirkinius, madas ir kas su kuo draugauja užteks tik kelių sakinių. Ir tik
vėliau gal sutriks, pažiūrėję „Meistrą ir Margaritą“ ir paklausę: „O kas tas Bulkakavas?“.
Sutriks, kai išgirs juoką aplinkui...

Kokį save lipdai, kokį kuri per tą laiką „NUO“, tarp tokių žmonių ir būsi, kai laikas tiksės
„IKI“... Ir taip norisi, kad laikrodukai ne verktų, o tiksėtų, kas dieną matydami, kad sieloj
išlieka naujas žodis, perskaitytas puslapis ar naujų, o ne nuolat tų pačių dainų repertuaras.
Galų gale – kad nors dienoraštyje (ir kad nors dienoraštis tas būtų) užsipildytų dar keli
puslapiai, kurie prasidėtų: „Šiandieną aš atradau...“.

Nes neieškant, sustojus, sunku ką nors rasti ar kur nors nueiti. Kol dar „One“. Kol vienas.
Kol dar nesakai: „O-ne... „Ir kaipgi tą laiką atgal atsukti...“

O pasieny tegu šypsosi perskaitytos knygos. Ir skamba įvairiausia muzika kambaryje....

Įvairiausia. O ne „one“...

„Užrišo vaikas laiką maišelyje. Pasidėjo kambario kampe ir pamiršo. Žaidė. Išdykavo.
Augo. Ėmė viską iš gyvenimo džiaugsmų. Mažai davė. Ir jau buvo beužmirštąs tą
maišelį... gražiai apsirengęs, sotus, daiktais apsistatęs. Jau ne vaikas. Žmogus.

Tik kartą pasigirdo beldimas į duris. Atidarė žmogus duris, o ten stovi pasaulis. Žiūri į jį
didžiulėmis plačiomis liūdnomis akimis ir klausia:

- Na, kas gi tu toks? Parodyk, ką sukūrei, kas tavo? Ką man papasakosi gražaus ir gilaus?
Aš išnyksiu, jei tu nepapasakosi man nieko...

Apžvelgė žmogus savo kambarį. Daiktai. Daiktai...

- Skaičiuoju nuo trijų iki vieno ir viskas baigsis, aš išnyksiu... – tarė didžiaakis pasaulis.

Žmogus puolė ten, puolė čia. Ten – daiktas. Čia – blizgutis. Net muzika gražesnė mintyse
neskamba... Net iš knygų nėra ką papasakoti, neskaityta...

O pasaulis pradėjo skaičiuoti. Keista, ne lietuviškai:

- Three, two...

„Ką gi šitie žodžiai reiškia?“ – blaškėsi mintys žmogaus galvoje, nes nebuvo net ir jų
išmokęs gyvendamas „NUO“.

Ir tik kai pasaulis ištarė:

- One, - žmogus lyg ir kažką suprato...

- Kažkur girdėta... Kažkada... – pasigirdo tylus balsiukas iš užrišto ir užmiršto kamputy

maišiuko...

Vienas. Viena muzika. Viena mintis. Vienas ir tas pats vienas. Pasaulis nyksta...
Vienas...“

Et, graži istorija... O gal sapnas... O gal bus, gal, kai jau laikrodukas tiksės „IKI“...

Bernardinai.lt

Robertas Danys. Kad mes neužmirštume

jausti...
2007-02-09

Poetas Robertas Danys – neišsišokėlis, savo poezija nesirengia nieko nustebinti,

priblokšti, pakerėti. Gal todėl jo knygos kritikų mažai tepastebimos, o informacija apie jį
internete – labai jau skurdi. Gal todėl, kad rašo jis „nemadingai“, o svarbiausiu savo
mokytoju vadina Meilę. Pirmoji R. Danio poezijos knyga „Pavėlavusi knyga“ pasirodė
1992 m., antroji – „Vienatvės para“ išleista 2001 m. „Kerimai nuoširdi gyvo jausmo
poezija“, – gal taip galima būtų įvardyti tai, ką rašo R. Danys, kartu suvokiant, kad
kiekvienas apibrėžimas – tik klaida.

Vasario 12 d (pirmadienį) 18. val. Vilniaus mokytojų namų Svetainėje vyks poezijos
vakaras „Meilės ir vienatvės dienoms...“ – naujausios R. Danio poezijos knygos
„Dvylika meilės paukštelių” sutiktuvės. Šia proga „Bernardinai.lt“ skaitytojams
pateikiame interviu su poetu R. Daniu apie poezijos prasmę, poeto patirtis ir džiaugsmą
kurti.

Tarp visų trijų Jūsų knygų – septynerių metų tarpai. Ar šie skaičiai (metai) ką nors
reiškia?

Tai paprasčiausias sutapimas. Nė pats to nepastebėjau. Nors šiaip septynetas – mano

laimingas skaičius...

Papasakokite apie kelią nuo „Vienatvės paros“ iki „Dvylikos meilės paukštelių“.

Keistas kelias... Ir su duobėm, ir su pakilimais. Svarbiausia – kelias, o ne stovėjimas

vietoje. Ne išleistų knygelių skaičius svarbu. Eilėraščiai – gyvenimo blyksniai, šukės,
aidai...

Nenorėjau niekad būti poezijos amatininku. Kažką išradinėti... Ką diktavo ar diktuoja

angelas sargas, atmintys ir širdis – tą rašau. Gal tik gaila, kad per daug sau, į stalčių... Bet
tuo matuoju save. Žinau, kad tarp knygelių – septyneri metai. Laikas, kuris man padėjo
įgyti naujos patirties, kuris mokė. Gal būti lakoniškesnis, gal – santūresnis, bet visada –
sąžiningas. Tad nesinorėjo „išsidirbinėti“ eksperimentais, tuo stebinant skaitytoją. Esu,
koks esu. Tuo didžiuojuosi. O tas kelias – patirtys... Įvairios. Sklandančios ir
eilėraščiuose.

Matyt, parašius bent kelias knygas, nejučia žmogus imi galvoti, kodėl pradėjai
rašyti poeziją, atsiranda tam tikrų vaizdinių, imi kurti ar atrajoti ženklus ir
prasmes. Kokios yra Jūsų rašymo ištakos? Gal atsimenate savo pirmąjį eilėraštį?

Pradėjau rašyti – įsimylėjęs pirmą kartą. Rašau mylėdamas. Gal ištakos - jausmuose...
Nemėgstu racionalaus proto. Ypač poezijoje. Kai pradėjau rašyti, man tuomet buvo 14
metų. Norėjosi pasidalyti savimi. Atrodė viskas aišku, suprantama, pajuntama. Kuo toliau
– tuo mažiau suprantu, kas yra šis gyvenimas. Tuo daugiau klausimų... Ženklų nekuriu,
neatrajoju. Stengiuosi juos skaityti. Pamatyti. Ir kartais iš tiesų pavyksta. Bent jau vidujai.
Manau, kad rašant daug svarbiau KĄ rašai, o ne KAIP rašai. Kiek sąžiningas esi prieš
skaitytoją.

Kas buvo ar kas yra didieji Jūsų poezijos mokytojai?

Meilė. Tam tikros keistos vidinės nuojautos. Mama ir draugai, kurie klausydavosi, ką
rašau. Pavardėmis? Mano lietuvių kalbos mokytoja I. Raščiuvienė, kuri ne mokė, ką ir
kaip turiu rašyti, bet jos nuomonė man tuomet buvo labai svarbi. Mokytojai – rašytojai?
H. Radauskas, M. Martinaitis, A. Mikuta, D. Kajokas, J. Strielkūnas. Iki šiol jiems
lenkiuosi. Gera. Gražu. Taip pat savo pavyzdžiu mano mokytojas buvo monsinjoras K.
Vasiliauskas, dainininkė B. Grincevičiūtė. O didžiausi mokytojai dabar yra mano
kelionės ir jų metu sutikti žmonės bei keli poetai, iš kurių mokausi, kaip negalima rašyti...

Kas Jums svarbiausia kuriant eilėraštį?

Nuoširdumas. Tikėjimas, kad tai, ką rašau, pasieks bent vieną „dūšelę“... Tegu kalba ar
rašo apie mano kūrybą, kas ką nori. Yra tie, kuriems rašau ir gal esu reikalingas. Nors
šiek tiek. Tikiu tuo. Juk ne savo postamentais esame matomi. Savo siela. Tad iš tiesų man
svarbiausia – nemeluoti jausmais ir tekstais tam, kuris skaitys mano eilėraščius.

Skaitant Jūsų eilėraščius atrodo, jog jie ne šio laiko – jokios bjaurasties poetikos,
mėgavimosi mirtimi, proziško gyvenimo kopijos, net ironijos. Kaip Jums, sakyčiau,
pavyksta taip „nepopuliariai“ rašyti šiandien?

Bjaurasties pakanka, deja, didesnėje šių laikų kūrėjų kūryboje. Matyt, madinga tokiu
būdu atkreipti į save dėmesį. Pseudopopuliaru. Ironijos pasitaiko ir mano eilėraščiuose...
O apie mirtį pasamprotausiu, kai rasiu atsakymų į vis daugėjančius klausimus. Pavydžiu
jauniems „visažiniams“. J Ar poezija turi savą laiką? Jei ji jį turi – tai laikina poezija.
Neišgyvensianti ilgiau... Na, o „populiariųjų“ ir „populiariai“ rašančiųjų pakanka ir be
manęs. Gero jiems kelio! Tik ar ilgo ir gilaus? Populiarus ne tas, apie kurį sako, kad
populiarus, chrestomatinis ar pan. Populiarus tas, kurį skaito be išankstinių nuostatų. R.
Daugirdas, rašydamas apie mano pirmąją knygelę interneto puslapyje www.rasytojai,
parašė: „Lyrizmas neretai balansuoja ties pavojinga sentimentalumo riba“. Gražu...
Pasirodo sentimentalumo riba – pavojinga... J Ačiū Dievui, kad esu ties šia „pavojinga“
riba ir neperžengiau iš tiesų pavojingų rimų – pseudointelekto, šalto racionalaus proto,
seniai jau žinomo modernizmo, eilėraščių – šifruočių, prie kurių kankinasi skaitytojai,
chamiškumo ir cinizmo ar vulgarumo, kas juk taip populiaru ir nepavojinga... Apskritai
man pasirodė labai įdomi ši sąvoka „pavojinga sentimentalumo riba“. J Aš noriu, kad
mes neužmirštume jausti... Ne vien galvoti, skaitydami poeziją. Populiarumo nesiekiu.
Manau, tai ateina savaime. Nors... daug žinau jį sau susikūrus...

Poetas – tai profesija ar gyvenimo būdas?

Pašaukimas. Kai kažkas pasaukia ir liepia rašyti, diktuoja žodžius, įkvepia jausmus. O
tiems, kuriems tai – ne pašaukimas, tiems, matyt, tai - profesija...

O dėl gyvenimo būdo – mano manymu, jei esi jaučiantis žmogus, ne vien materialiais
dalykais matuojantis viską, jei moki aklai mylėti ir aklai gyventi be išskaičiavimo, jei
susikalbi su gamta ir neri stačia galva savo svajonių link, – tai ir gyvenimo būdas. Gal
tokį ir gyvenu. Vienas kitam netrukdo, tik padeda.

Kas Jus įkvėpia šiandien rašyti poeziją?

Vėlgi – meilė. Žmogus, moters idealas, tikėjimas, kad dar neišbraukėm jausmų iš savo
dvasinių vertybių. Mano artimiausi žmonės ir draugai, kurie ieško grožio. Gal kartais ir
liūdesys, kad aplink vis daugiau nebesiklausančių širdies – nei kitų, nei savo – ir
besilankstančių protui. Ko vertas protas be širdies?

Ką galėtumėte pasakyti apie šiuolaikinę lietuvių poeziją?

Nesinori asmeniškumų. Bet man lietuvių poezijoje yra tikrai nedaug tikrų poetų. Poetų –
amatininkų, kažkada buvusių gerais poetais, – yra kiek daugiau. Ir begalė vadinančiųjų
save poetais, bet kuriančiųjų tai, kur poezijos nė kvapo. Gaila, kad esam tauta, mėgstanti
susikurti stabų literatūroje ir paskui aklai besimeldžianti dar jiems gyviems esant,
nepastebėdami, jog jau meldžiamės tuštybei. Ir neleisdami pasisakyti naujiems. Arba jei
ir leisdami – tai tik jau pagal tam tikrą kažkieno sukurtą „madingos“ ar „šiuolaikiškos“
poezijos standartą...

Ir liūdna, kad esam tikrai pavydūs ir gailintys vienas kitam gero žodžio... Pastebintys
krislą kito aky, bet nematantys rąsto savojoje. Juk visi esam ir turim būti skirtingi... O kas
yra kas – atsirinks skaitytojai. Jei mokės rinktis be išankstinių nuostatų. Labiausiai gaila
kai kurių mūsų „nusirašiusių“ gyvų klasikų, rašančių vien dėl rašymo ir savo vardo.

Jau keletą metų esate moksleivių kūrybos vertintojų komisijoje. Kokiomis

spalvomis šviečia lietuvių poezijos perspektyva?

Jau sakiau – kasmet aptinku po keletą iš tiesų puikiai, gražiai, savaip matančių pasaulį
jaunų rašančių žmonių. Ir džiaugiuosi, kai pamatau jų eilėraščius kiek vėliau jau
pasirodančius spaudoje, kad juos gali paskaityti daugiau žmonių... Apskritai stebiuosi,
jog šiais daiktų kulto laikais dar yra rašančiųjų. Ir gerbiu juos, net tuos, kurie gal rašo ir
silpniau, gal kuria savo „dienoraštinius“ eilėraštukus. Bet kuria!!! Juk tiek yra jaunų ir
nieko nekuriančių... Ne vien apie poeziją kalbu. Apskritai. Vieno prašau mintyse
padedančiųjų rašyti poeziją – nepasiduokite madai, išlikite savimi, negalvokite, KAM
rašote ir KODĖL... Norisi girdėti JŪSŲ balsus. O ne kažkur jau girdėtus... Ir kiekvienam
talentingam žmogui linkiu kuo geriausios kloties. Kartais net su „baltu“ pavydu ir
džiaugsmu, kad randu daug geresnes poezijos, negu knygelėse, gulinčiose lentynose.
Žinau, kad šių laikų minioje rašantieji – „baltos varnos“. J Bet juk prie juodų ar bespalvių
jau taip pripratome... Tad nuoširdžiai džiaugiuosi, kas kartą radęs kai ką naujo ir gražaus.
Be parulskizmų, gedizmų, budizmų, kitokių – izmų. Džiaugiuosi tarp jų radęs savitą balsą
ir sielą, kuriems žodis paklūsta. Esu jiems už tai tik dėkingas.

Kalbino Gediminas Kajėnas

Bernardinai.lt
Robertas Danys. Purslai nepakeltoje
šampano taurėje
2007-03-26

Štai su visa tauta ir aš įžengiau į 17-uosius Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metus.

Koja kojon kaip eilinis pilietis, šiek tiek besidarbuojantis ir kultūros srityje... Regis, puiki
proga pakelti šampano taurę ir pasveikinti visus. Tačiau...

Skaitėme kadais pasaką, kur visi žmonės gyrė karalių, kokie puikūs jo drabužiai, koks
nuostabus apdaras, kol vienas vaikas išdrįso sušukti tiesą: „ Karalius nuogas“.

Dabar gyvenam pasakoje, kur visokie įmanomi karaliukai giria, koks gražus ir geras
paprasto žmogaus gyvenimas, koks žmogelis pamaitintas, apgyvendintas ir aprengtas,
karaliukai šurmuliuoja, o vaiko balso gal paprasčiausiai per šurmulį nebegirdime.

Jei visgi tektų pakelti šampano taurę...

Pakelčiau taurę už mūsų valdžios vyrus, taip chroniškai sergančius žūtbūtinio noro būti
dėmesio centre, „už vairo“ ar „arčiau laivo“ liga...

Pakelčiau taurę už daugelį metų tą patį minimalų gyvenimo lygį Lietuvoje - jau keliolika
metų nepakitusį ( kam tai rūpi?)- 125 litus po mėnesį vienam asmeniui, t.y. 41-42 centus
per dieną... nes minimaliau jau, regis, būti negali...

Pakelčiau taurę už tai, kad, matyt, gyvenančių žemiau skurdo ribos 16% šalies gyventojų
tikriausiai yra atvirkščiai proporcingi gyvenantiems žemiau dvasinio skurdo ribos. Valio
jiems.

Pakelčiau taurę už nežinomą ir jokia statistika neišmatuotą dvasinio skurdo ribą, kuri,
matyt, kyla, stebint TV šou ir jų meninį lygį, minios išrenkamas vidutinybes žvaigždes,
jaunimo dainų reitingų viršūnėse iškilusias dainas. Visur pagal tą pačią taisyklę - kuo
banaliau ir kuo primityviau... TV laidose mūsų milijonierių gyvenimą, žurnalų
puslapiuose - „pseudožvaigždės“ pokyliuose ir jų rūbų aptarimą... (Ir kur čia neprisiminsi
J. Biliūno Juozapotos: „Kiek daug ponų... ir kokie visi gražūs...) Tauta mūsų kantri...
Pakelčiau taurę už tuos beveik milijoną įvairių, kažkodėl išvykusių iš mylimos gimtinės
ir niekaip negrįžtančių net tuomet, kai iš Katedros aikštės mūsų popdainininkai taip
graudžiai ragina sugrįžti į Lietuvą. Ir ragina, aišku, ne už dyką...

Pakelčiau taurę už šalį, kurioje mažiausia dėmesio skiriama vaikams ir seneliams... Už

šalį, kuria grožisi kedais apsiavęs užsienio turistas - pensininkas, nes jis gali tai sau leisti,
leisti sau keliauti... Ir už mūsų turistus – žvilgsniu, t.y. pensininkus, kurių liūdnus veidus
kasdien matau įrėmintus savo naujo rajono butų languose. Tebūnie jie palaiminti, nors šį
mėnesį jau gaus keliasdešimt litų didesnes pensijas!

Švęsčiau eilinę naujų nepriklausomų metų pradžią, nes turčiai puikiai prisimena, kas yra
labdara, tačiau jau seniai pamiršta, kas yra filantropija...

Švęsčiau, nes televizijos laidos vedėja Nomeda vaikams padarė daugiau, nei sugebėjo
padaryti Socialinės apsaugos ministerija. O teisingumas įsigali, tik įsikišus TV3 pagalbos
pseudožvaigždutėms ar „Abipus sienos“ žurnalistams, darantiems tai, kas privalu turėtų
būti teisingumo organams. Nes taip gražiai snaudžiame užliūliuoti, įteigti, kad esame ir
Europos centras, ir šiaurės Jeruzalė, ir Marijos žemė...

Pakelčiau taurę už jaunimo libido, aukštinančią tai, kas nuogiau, nuo „žinių - uogų“ iki
ant sienos meiliai besišypsančių (tik ar į šypsenas žiūrima?) „Vakaro žinių“ mergaičių.

Pakelčiau taurę už menininkus, kurie kuria dėl pinigų - vieną po kitos leidžia savo
knygeles, įtikdami minios madai. Štai vienas galimų receptų: šiek tiek mistikos, šiek tiek
pasakų su veikėjais stribukais, na ir dar visokių priedų, kad nereikėtų galvoti.

Pakelčiau taurę už mūsų saugumo komitetą, kuris taip uoliai sprendžia savo problemas, ir
kad aš toks labai saugus jaučiuosi, kol jie vienas kita užgaulioja, tiksliau, ieško
teisiausiųjų.

Ir už mūsų Prezidentą pakelčiau taurę... Gal jam nepasako... O gal jis negirdi... Gal ne
tom gatvėm važinėja... Ne į tuos langus žiūri. Ne tie žmonės užeina ar ne tuos įleidžia.
Ne jo kaltė. Yra, matyt, kas pataria, ką reikia matyt. O ir kurgi vienas žmogus viską spės,
jei per šimtą Seimo narių su patarėjais, frakcijoms, tarnautojais ir tarniukais nespėja visko
pamatyt, priiminėdami įstatymus, kurie iš tiesų nėra pačios pirmiausios svarbos. Be to,
taip akylai vienas kito klaidas seka...

Pakelčiau taurę už mūsų mokslą ir švietimą, kai ne veidai ar žmonės, o

skaičiukai popieriuje nulemia priėmimą į studijas, net paties žmogaus nemačius.

Pakelčiau taurę už nepasitikėjimą mokytojais ( ak, juk jie gali gauti kyšį) ir aršų Švietimo
ir mokslo ministerijos darbą, vis labiau komplikuojantį abitūros egzaminų laikymą, kai
mažiausiai galvojama apie abiturientą ir kas jo širdelėj darosi, o dar mažiau - apie
vienuoliktoką, kuris nė nenujaučia, kas ir kaip po metų gali būti pakeista…
Švęsčiau, nes tiek daug galiu gauti medžiagos, kas su kuo miega, draugauja, skiriasi, kur
švenčia vestuves ar kas ką apkabinęs buvo. Už šaunią populiariąją žiniasklaidą.

Švęsčiau, nes viską taip sumarginome, taip susmulkinome, kad nebėra jokios vertingos
tiesos, kurią reikėtų išsakyti. Paprastos tiesos: gyvename sau. Kas sau. Kiti - savy… Dar
kiti - savu. Bet vienas kitu - nedaug kas… Menkystos lipa į kalną. Ir mokėkime pažiūrėti
tiesai į akis, kad bent jau dabar nei Leonido Donskio, nei Juliaus Sasnausko, nei Romo
Sakadolskio ar kitų šviesių žmonių kalbos neatvers akių menkystoms, kurių sielų
kišenėlės, matyt, irgi menkos.

Tos kišenėlės, kuriose telpa viskas, kas iškelia virš skurdo ribos, ak, kokios gilios.

Švęsčiau, nes “pigus” menas tapo vyraujantis, nes minimi tik tie, kurie miršta netikėtai,
nes kičas sielose yra daug baisesnis už kičą Pilies gatvėje, Vilniuje.

Švęsčiau, nes taip linksma čia, tėviškėj, ir gera, ir graudu, ir tiek gerų žmonių, kuriuos
norėtųsi apkabint…

Už dainuojančius, šokančius , keiksmais ekrane madingus, save reklamuojančius kelčiau

taurę! Taip ir toliau!

Ir už tuos - dėl lovio besipešančius būriais, partijėlėmis, frakcijomis ar orientacijomis.

Švęsčiau, nes, kai ieškojau darbo, darbo biržoje man siūlė dirbti viešuosius darbus ar
persikvalifikuoti į stalių ar mūrininką, užmiršus universitetinį išsilavinimą.

Kartu su tais 16 procentų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, kelčiau šampano taurę už tas
gražias ir pompastiškas kalbas Kovo 11-osios minėjime, už savigyrą net neraudonuojant,
už deklaratyvų rūpinimąsi artimu savu, kurio paragavus... nebesinori nei šampano, nei
švenčių.

Žinote, jei Kovo 11-oji šiandien kuo ir skiriasi nuo kitų nepriklausomos valstybės dienų,
pavyzdžiui, nuo balandžio 1-osios, tai tuo, kad tie 16 procentai skurdžių vis dar sugeba
švęsti tai, kad kažkokiu nesuprantamu būdu vis dar gyvi ir net sugeba didžiuotis esą
nepriklausomos ir skaidrios kaip ašara Lietuvos gyventojai. Šie 16 procentų nepatogūs –
ne veltui siūloma juos uždaryti skurdo rezervatuose – tačiau kartu būtini, kaip šampano
purslai, be kurių jis jau nebebūtų tas, kas yra.

Bernardinai.lt