ŠAČINANDANA SVAMIS

DIDŽIŲ ATSISVEIKINIMŲ KELIAS

Kaunas 2010
 Šią knygą skiriu visiems, kurie jau eina atsisveikinimų keliu, taip pat ir
tiems, kam dar trūksta drąsos pirmiesiems žingsniams. Ši knyga – duoklė mano
mylimiausiojo dvasinio mokytojo A. Č. Bhaktivedantos Svamio Prabhupados
atminimui.

„Šventų vietų lankymas suteikia bhaktai galimybę greitai progresuoti dva-

siniame gyvenime. Viešpats Krišna yra visur, tačiau priartėti prie Jo daug len-
gviau šventose vietose, nes ten gyvena didieji išminčiai ir bhaktos. Viešpats Šry
Krišna sako, kad Jis yra ten, kur Jo bhaktos šlovina Jo transcendentinius darbus.
Indijoje yra daug šventų vietų, o žymiausios – tai Badri-narajana, Dvara-
ka, Ramešvara ir Džaganatha Puris. Jos vadinasi keturiomis dhamomis. Žodis
”dhama“ nurodo, kad šioje vietoje žmogus iš karto gali pajusti čia esantį Aukš-
čiausią Viešpatį. Norint patekti į Badri-narajaną, reikia praeiti per Hardvarą. Šio
žodžio prasmė – „kelias, vedantis pas Aukščiausią Dievo Asmenį“. („Šrymadb-
hagavatam“, 4.8.42, kom.)
 Įžanga

Knyga, kurią jūs dabar atsivertėte – ne visai įprasta. Tai dienoraštis žmo-
gaus, gyvenančio pasaulyje, kuris labai skiriasi nuo įprastinio. Gal tai šiems
užrašams ir suteikia ypatingą žavesį, nes jie patvirtina tą faktą, kad niekas taip
neįkvepia, kaip prasiveržimas už kasdienybės ribų.
Minėti užrašai pas mane atsirado visai netikėtai. Kartą vakare, kai aš
įprastai grįžau namo iš universiteto, sūnus Markas atraportavo, kad skambino
kažkoks indų vienuolis su ilgu, sunkiai ištariamu vardu, ir kad jis norėjo su ma-
nimi susitikti. Po valandos Šačinandana Svamis jau buvo pas mane: vidutinio
ūgio, liesokas, gal keturiasdešimties metų, apsirengęs šafrano spalvos drabu-
žiais, kokius dėvi indų asketai. Žinodamas, kad jis laikosi griežtos dienotvar-
kės, aš nedelsdamas nusivedžiau svečią į savo kabinetą. Šačinandana Svamis be
didelių įžangų išėmė iš savo krepšio į popierių įvyniotą paketą ir išdėstė vizito
tikslą:
– Čia yra dienoraštis, žemėlapiai ir šventi atvaizdai, kuriuos aš parsive-
žiau iš savo paskutinės kelionės po šventas Indijos vietas. Tu žinai, kad aš pras-
tas rašytojas, – ir jis mįslingai nusišypsojo, – bet manau, kad daugeliui žmonių
būtų naudinga paskaityti apie šią kelionę, nes tokia tema svarbi ne tik man.
Aš neįsivaizdavau, kad tokios vienuoliškos asmenybės kelionė gali dar
kam nors rūpėti. Tačiau Šačinandana Svamis linksmai (kas mane iš pradžių nu-
stebino ir vos ne šokiravo) kalbėjo toliau:
– Dauguma žmonių prisirišę prie daiktų, su kuriais, bendrai paėmus, yra
vienas vargas, – ir nelaukdamas mano pritarimo ar nesutikimo, paklausė:
– Tu žinai, kaip gaudo beždžiones?
– Nežinau, – atsakiau šiek tiek suglumęs. – Su narvu? Ar spąstais? Ko-
dėl klausi?
Jis susijuokė:
– Labai paprastai – su kokiu nors saldumynu. Medžiotojas moliūge padaro
skylę, pašalina jo minkštimą, ir tada į vidų įmeta keptą bananą, o moliūgą pa-
kabina medyje. Skylė tokia nedidelė, kad beždžionė į vidų gali įkišti tik ranką.
Atradusi gardžiai kvepiantį moliūgą, ji taip ir padaro, tačiau, suspaudusi bananą
kumštyje, rankos ištraukti nebegali. Tu galbūt galvoji, kad beždžionė yra pakan-
kamai protingas padaras ir susigaudys, jog reikia atgniaužti kumštį? Deja, jos
prisirišimas stipresnis. Medžiotojui dabar belieka neskubant prieiti, duoti bež-
džionei per galvą ir parsinešti ją namo. Dauguma žmonių taip pat yra savo bega-
linių prisirišimų nelaisvėje ir nesugeba užsiimti tuo, kas jiems tikrai reikalinga.
Po to Šačinandana Svamis manęs paklausė, ar aš norėčiau perskaityti jo
dienoraštį. Jis leido elgtis su užrašais taip, kaip aš susigalvosiu – užmesti kur
nors ir užmiršti, sudeginti ar išspausdinti.
3
 Taigi dabar aš kiekvieną vakarą skaičiau tuos užrašus. Tai buvo ne taip
paprasta: kai kurie puslapiai, atrodo, pabuvojo vandenyje (Šačinandana Svamis
rašydavo ir ant Gangos kranto), kai kuriuos buvo tiesiog neįmanoma perskai-
tyti (jie buvo rašyti besikratant lekiančioje mašinoje). Buvo ir niekaip tarpusa-
vyje nesisiejančių tekstų; tačiau dienoraščio turinys vis tik mane nepaprastai
sudomino. Mane tarytum apgaubė kažkokia nematoma aura, sukeldama nepa-
prasto džiaugsmo pojūtį. Aš pagalvojau, kaip būtų gerai, jeigu ir kiti pajustų tą
džiaugsmą, todėl nusprendžiau iš dienoraščio padaryti knygą. Tačiau prieš tai
noriu papasakoti apie mano pažintį su Šačinandana Svamiu. Tai padės geriau
suprasti jo užrašų turinį ir išsklaidys abejones tiems žmonėms, kurie jį pažįsta
tik kaip vienuolį.
Kartą, kai aš dar mokinausi Hamburgo universitete, ten atvyko „Rolling
Stones“. Tais laikais jie pasisakė prieš visuomenės normas ir šokiravo žmones
savo palaidu gyvenimo būdu bei agresyviais koncertais. Žmonėms iki trisde-
šimties metų jų koncertai buvo didžiulis įvykis, ir nei vienas sociologas nepra-
leisdavo panašaus renginio, net jei muzika jį mažai domino. Kai aš kamavausi
spūstyje prie įėjimo, pro šalį staiga prabėgo grupelė paauglių. Vienas iš jų juo-
kėsi ir iš pasitenkinimo plojo sau per šlaunis. Kai tik paaugliai dingo iš akių, aš
tuoj pat juos užmiršau ir pasinėriau į savo mintis.
Už kelių minučių visų dėmesį patraukė staiga užsidegusi pertvara gal
šimtas metrų nuo įėjimo. Ten tuoj pat subėgo budintys policininkai, prasidėjo
panika. Ir staiga aš vėl pamačiau tą linksmuolį. Jis, vis besijuokdamas, bėgo nuo
to vietos, kur liepsnojo užtvara. Mūsų žvilgsniai susikirto, bet jau kitą akimirką
jis išnyko minioje, o paskui aš pamačiau jį kartu su kitais paaugliais lipantį per
tvorą. Policininkai jiems netrukdė, nes visi buvo subėgę gesinti ugnį.
Koncerto pabaigoje aš vėl pamačiau tą paauglį, dabar jau ant scenos. Jis
šoko ir dainavo kartu su muzikantais. Atrodo, jie buvo pažįstami. Tada aš at-
kreipiau dėmesį į jo užkrečiamą entuziazmą ir per kraštus besiliejančią energiją.
Visa savo esybe jis spinduliavo tokį gyvenimo džiaugsmą, kad aš panorau su
juo susipažinti. Vėliau jis man pasakė, kad toks jo devizas: „Ką bedarytum,
daryk tai kaip liūtas“.
Išeinant iš salės, jis netikėtai atsirado šalia manęs. Atsiliepdamas į mano
užuominą apie jo netikusį elgesį, jis nusijuokė ir pasakė:
– Jeigu aš noriu pakeisti visuomenę, tai ar privalau laikytis jos normų?
Rolingai – mano draugai, ir jeigu aš noriu su jais susitikti, kodėl turiu pirkti
bilietą?
Paskui jis man papasakojo, kad užkūrė nedidelį laužą, norėdamas ati-
traukti policininkų dėmesį, ir tada jis su draugais galėjo netrukdomas patekti į
salę. Netrukus jis atsisveikino su manimi, nes muzikantai jį pakvietė į vakarėlį.
Tada aš nežinojau, kad susitiksiu su juo po daugelio metų, kai jis jau bus vie-
4
nuolis. Prisimindamas tą susitikimą, aš dabar matau, kad ir tada, būdamas savim
pasitikinčiu paaugliu, su visa galva pasinėrusiu į gyvenimą, jis gyveno anapus
visuomeninių dogmų rėmų.
Antrą kartą mes susitikome visiškai kitomis aplinkybėmis. Aš skaičiau
visą ciklą paskaitų, kuriose apžvelgiau pasaulines religijas, tam tarpe ir induiz-
mą. Vienu metu nusprendžiau, kad žmonės, užsiimantys dvasine praktika, gali
geriau už mane papasakoti apie savo konfesijas, todėl pradėjau ieškoti pažinčių
su indais, esančiais Vokietijoje. Gavau Vedinių tyrimų centro telefoną, ir mes
susitarėme susitikti. Tikėjausi išvysti tipišką Indijos gyventoją, tačiau pamačiau
tipišką vokietį, apsirengusį indiškomis vienuolio drapanom. Svečias prisistatė
esąs Šačinandana Svamis. Pirma jo paskaitos dalis buvo panaši į paprastą uni-
versitetinę paskaitą. Ramiai ir solidžiai, tiesa, kartais pereidamas į užkrečiantį
linksmumą, Svamis pasakojo apie filosofinius ir praktinius induizmo aspektus.
Jis man iš karto patiko. Jis buvo talentingas pasakotojas ir, kas man labiausiai
patiko, niekam nesistengė primesti savo tikėjimo.
Paskui buvo klausimai. Vienas studentas iššaukiančiai paklausė Svamio:
– Jūs europietis, tai kodėl pasirinkote svetimą religiją?
Atsakymo pradžios aš neprisimenu, nes tuo metu planavau kitą paskaitą.
Tačiau kažkuriuo momentu nejučiomis įsiklausiau ir pajutau, kad auditorijo-
je atmosfera pasikeitė. Jis aiškino studentams, kad tikrasis dvasingumas netu-
ri nieko bendro su geografine padėtimi, ir pateikė analogiją su saule. Tai, kad
saulė kažkuriuo metu švyti virš Indijos ar Vokietijos, nereiškia, kad ji priklauso
tai ar kitai šaliai. Lygiai taip pat neteisinga geografines sąvokas taikyti tokiems
objektams, kaip siela, Dievas ar dvasinės žinios. Protingas žmogus į tai nekrei-
pia dėmesio ir naudojasi dvasinėmis žiniomis, kaip saulės šviesa, kuri gali būti
įvairiose pasaulio dalyse.
Svamio kalba netikėtai tapo labai asmeniška. Tai jau nebuvo eilinė ofi-
ciali paskaita. Jis kalbėjo apie savo gyvenimą. Klausytojai suprato, kad prieš
juos žmogus, atlikęs perversmą savo sąmonėje ir kelionę iš vienos kultūros į
kitą. Induizmą visi užmiršo – auditoriją dabar domino tik jo asmenybė, ir visi
klausimai lietė tik jo gyvenimą. Jis papasakojo, kad užaugo Hamburge, buvo
eilinis bernužėlis, o jo gyvenimo tikslas buvo muzika. Ir dar jis, kaip ir daugelis
jo bendraamžių, norėjo pakeisti pasaulį. Ir čia aš staiga jį prisiminiau!
Po paskaitos mes pasikalbėjome. Pradžioje aš dar galvojau, kad galėjau
apsipažinti, todėl paklausiau, gal jis kartais, kažkur apie 1969 metus, buvo „Rol-
ling Stones“ koncerte, vykusiame Ernst-Mark salėje, ir, užuot pirkęs bilietą, ko-
rėsi per užtvarą. Jis susimąstė, paskui atidžiai pažiūrėjo į mane ir staiga garsiai
nusikvatojo. Mes išėjome į kiemą, įsitaisėme ant suoliuko, ir jis pradėjo pasakoti
man savo gyvenimą. Vienuoliu jis patapo, sulaukęs šešiolikos metų, nes išmąs-
tė, kad norint pakeisti žmonių gyvenimą, pirmiausia reikia pakeisti savo paties
5
sąmonę. Visą tą laiką jis vertė senuosius vedinius šventraščius į vokiečių kalbą,
padėjo organizuoti bendruomenes ir centrus, o šiuo metu dalinosi dvasinėmis
žiniomis su kitais, skaitydamas paskaitas mokyklose bei universitetuose.
Galiausiai jis manęs paklausė, ar aš jaučiu potraukį dvasinėms žinioms.
Atsakiau, kad šioje srityje pas mane yra tik asmeniniai, tai yra, subjektyvūs įspū-
džiai, ir kalbėti apie šias žinias objektyvia prasme nematau galimybės. Aš ir dabar
esu tokios nuomonės, kurią mano žymusis draugas vertina kaip labai abejotiną.
Trečią kartą Svamį aš pamačiau televizijos laidoje. Mano žmona – ameri-
kietė, todėl mes dažnai žiūrime CNN – amerikietišką žinių kanalą. Kartą vakare
transliavo didelį koncertą iš Maskvos. Staiga visai iš arti parodė Šačinandaną
Svamį. Po to videokamera parodė didžiulę salę, pilną šokančių žmonių. Dikto-
rius pasakė, kad dabar, kai atidarytos sienos, Rusija išgyvena visapusišką re-
liginį atgimimą. Šalyje, kur visai neseniai viešpatavo komunizmo ir ateizmo
ideologija, susidomėjimas dvasine Indijos kultūra daro didelį įspūdį. Šis sensa-
cingas spektaklis ir koncertas Maskvoje, kurį organizavo Hare Krišna judėjimas
– ryškus įrodymas, kad dvasingo gyvenimo paklausa Rusijoje yra daug didesnė,
negu kada nors anksčiau.
Minėtame reportaže mano dėmesį labiausiai patraukė Svamis. Štai jis su-
sikaupęs atlieka garbinimo apeigas. Kiekvieną kartą, kai jis pasisuka į žiūrovus
(ir tuo pačiu į videokamerą), galima pastebėti, kad jį labai jaudina visas šis
vyksmas. Vienu metu man net pasirodė, kad jo akyse sublizgo ašaros. Tikriau-
siai, jis džiaugiasi, dalyvaudamas tokiame renginyje, kuris vyksta šalyje, kuri
buvo aklinai uždaryta bet kokio pobūdžio dvasingumui, o dabar su tokiu susiža-
vėjimu sutinka jo paties dvasinę kultūrą. Aš niekada su juo nekalbėjau apie tai,
bet esu įsitikinęs, kad jam tai buvo didžiausias vedinės tradicijos universalumo
įrodymas, tradicijos, kuriai jis dabar priklauso.
Aš dažnai savęs klausiu, ar laimingas mano unikalusis draugas, šis ti-
krojo žmogiškumo, nekompleksuoto mąstymo ir gilaus dvasingumo rezginys.
Jeigu aš aplamai galiu apie tai spręsti, tai turiu pasakyti – taip, laimingas – bent
jau pagal jo paties laimės supratimą. Žinoma, jo dvasinis gyvenimas ir jis pats
buvo ir bus puolami tų, kurie kovoja su sektomis ir politikais. Bet tiems, kurie
negyvena kaip dauguma, tai įprastas reikalas. Sociologijoje, mano specialybėje,
žinoma daugybė (visose gyvenimo sferose) tiesiog siaubingų mūsų nepakantu-
mo pavyzdžių. Tačiau tiems, kurie pasirinko dvasinį kelią, tai ne naujiena. Jie
supranta, kad teks patirti išmėginimus.
Man susidarė įspūdis, kad Svamis patiria kažkokį vidinį konfliktą (būtent
šiuo žodžiu jis pradeda savo užrašus). Kaip dabar suprantu, būtent tai jis ir no-
rėjo man parodyti savo namelyje miške, šalia šventyklos, į kurį mane tuoj pat
įvedė sekretorius, nepaisydamas, kad prie durų buvo nusidriekusi ilgiausia eilė.
Šačinandana Svamis tuo metu angliškai kalbėjosi su kažkuo telefonu. Jis drau-
6
giškai linktelėjo man ir ženklu parodė sėstis. Pridengęs ragelį, jis sušnibždėjo:
– Kalbu su Indija. Nusimato fantastiškas planas!
Kol jis kalbėjosi, aš apžiūrėjau kabinetą: ant sienų spalvingi paveikslai su
Radhos ir Krišnos atvaizdais; viena siena – ištisai knygų lentynos, padarytos iš
puikaus medžio; jų viduryje – altorius, kurį užlieja šilta žvakių šviesa. Kamba-
ryje buvo net židinys; jame dar pleveno liepsnos liežuvėliai ir žioravo žarijos.
Šačinandana Svamis pagaliau baigė pokalbį ir pasisuko į mane:
– Šiandien tu pamatysi mano vidinio gyvenimo pusę. Pasėdėk, pažiūrėk,
tik, prašau, niekam nepasakok, ką čia išgirsi. Tavo sociologiniams tyrinėjimams
tai bus įdomi tema – kas rūpi žmonėms, ieškantiems dvasingumo.
Dabar į kambarį vienas po kito pradėjo eiti žmonės, laukiantys eilėje.
Atrodė, kad tas srautas niekada nesibaigs. Kai kurie iš jų buvo Svamio moki-
niai, kiti atėjo patarimo. Ten buvo ir žurnalistas, kuris tikėjosi gauti interviu, du
visuomeniniai veikėjai, kuriuos aš pažinojau iš televizijos laidų, ir net šeimos.
Kai kurie pateikė klausimus, į kuriuos, mano supratimu, galėjo atsakyti
ir patys. Pas kitus buvo rimtos problemos, ir Svamis juos dėmesingai išklau-
sydavo. Jis visiems rado laiko, naudingą žodį ar dvasinį patarimą. Vieni iš jo
gaudavo nurodymus, kiti – savo problemų sprendimus.
Priėmimas baigėsi gal vidurnaktį. Tiems, kurie nesulaukė savo eilės, se-
kretorius pasakė, kad po rytinės paskaitos Svamis pratęs priėmimą.
Kai visi išėjo, Šačinandana Svamis, pavargusiai šypsodamasis, paklausė
manęs:
– Ir ką gi tu dabar galvoji apie savo draugą iš kitos planetos?
– Tikriausiai tai atima daug jėgų, – netvirtai atsakiau. – Juk tiek žmonių...
– Esmė ne tame, kiek man tai kainuoja jėgų. Čia yra ir labai didelė atsa-
komybė. Dauguma šių žmonių mano žodžius vertina kaip absoliučią tiesą, kuria
vadovausis tolesniame savo gyvenime. Mano padėtį apsunkina dar ir tai, kad
žmonės, manyje matydami Vedose pavaizduotą šventąjį, neturi jokio supratimo
apie mano charakterį ir vidinį gyvenimą.
Dabar jo veide atsispindėjo didelis liūdesis.
– Man dažnai prisieina kalbėti bendromis frazėmis, nes daugumai žmonių
trūksta tos vidinės pajautos, kuri jiems laistų bendrauti gilesniame lygyje. Dva-
sinis gyvenimas visada labai individualus, ir ieškantis jį patirti gali tik tokia-
me lygyje. Daug žmonių gyvena tarytum žirniai ankštyse, visas savo pastangas
orientuodami tik į save, o jeigu kam nors padeda, tai galvoja, kad padarė jam
didelę paslaugą. Jie gyvena už sienos, kuri maskuoja jų ego. Prie tokio išorinio
asmenybės fasado glaudžiasi daugybė kitų: išsilavinimo fasadas, visuomeninės
padėties, politinis... Kaip svogūno galvutės branduolį gaubia daug sluoksnių,
taip ir žmonių gyvenimas vyksta įvairiuose lygiuose. Ir kol mes nepasieksime
to, kas slepiasi po tais sluoksniais, tie fasadai taip ir pasiliks nereikalingais lukš-
7
tais, slepiančiais mūsų tikrąjį „aš“, mūsų tikrąjį gyvenimą. Tik tas pažins save
(ir Dievą!), kuris atmes tuos lukštus.
Skaitydamas Šačinandana Svamio užrašus, aš dažnai prisimindavau šiuos
jo žodžius. Tada aš nežinojau, kad jis kalba būtent apie save. Manau, kad jam
pavyko savo pavyzdžiu parodyti, kaip reikia spręsti žmogaus būties dvipras-
miškumą, ir man atrodo, atliko tai su didžiausiu meistriškumu. Šačinandana
Svamis – toks žmogus, kuris neleis, kad jį pajungtų patogus gyvenimas, dažnai
atnešantis tik nelaimes. Tuos, kurių netenkina išvaikščioti keliai, kurie visada
pasiruošę eiti nežinomais takais, šie užrašai apie kelionę, kurią jis atliko tuoj po
mūsų aukščiau minėto susitikimo, tikrai turėtų labai sudominti. Galų gale, bet
kokia iniciatyva reiškia atsisveikinimą su tuo, kas įprasta. Atsisakymas to, kas
sena, ir pirmieji žingsniai nauju keliu – dažnai skausmingas, bet būtinas proce-
sas. Epiloge Svamis parašys, kad tai ne tik gali trukti visą gyvenimą – tai ir yra
pats gyvenimas. Šiuo atžvilgiu man jo knyga – tai kvietimas vėl ir vėl brautis
per kasdienybę, ir, kaskart atsinaujinus, panirti į kiekvienos dienos savitumus
ir pilnatvę.
 1
Košmarai

Svarbiausias žingsnis tas,

kurį mes darome, išeidami iš namų.
(Patarlė)

Vis dėlto reikia prisipažinti, kad aš taip ir neatsikračiau vidinio konflikto.

Nuo pat vaikystės kažkoks balsas mano viduje duoda nurodymus – tai tyliai, tai
garsiai, tai visai nutyla, ir jo negirdėti ištisus mėnesius ar net metus. O paskui vėl
su neslepiamu iššūkiu krutina mano sąžinę: „Koks įdomus tavo gyvenimas! At-
lieki didelius darbus, kurie kažkuo įtartinai panašūs į žaidimus smėlio dėžėje“.
Būva laikas, kai iš visų jėgų, nusikamuodamas, stengiesi pasiekti tikslą.
Bet kai jį pasieki, nejauti jokio pasitenkinimo, o iki tikslo vėl – kaip pėsčiomis iki
mėnulio. Tokiais atvejais man neduoda ramybės viena mintis – tikrasis gyveni-
mas, kai aistringai norisi prisikasti iki pačios savo būties esmės, gyvenimas, kuris
mane šaukia tyliai ar garsiai, – jis tarytum eina pro šalį, o aš pasilieku kažkur
šone su savuoju tikrojo gyvenimo troškimu, nežinodamas, kur ieškoti jo ištakų.
Bandymai kažką pasiekti savo jėgomis man atrodo kaip beprotybė, kuri neleidžia
tapti įrankiu dieviškų planų dirbtuvėse. Kaip aš norėčiau visa širdimi ir visa savo
esybe atsidėti dvasiniam gyvenimui. Štai kodėl aš dabar sėdžiu „Air India“ kom-
panijos lėktuve, kuris tikrai neatsitiktinai pavadintas Nrisimhos vardu.
Kai mūsų lėktuvas pakyla iš Frankfurto aerouosto, aš pasijuntu taip, tary-
tum už manęs užsivėrė kažkokios durys – tyliai, bet visam laikui. Ši kelionė tu-
rėjo aiškų tikslą – aplankyti šventas vietas. Šventų vietų lankymas – tai kartu ir
kelionė į save, kai prisieina kovoti su vidiniais barjerais. Aplamai esu įsitikinęs,
kad gyvenime nėra jokių išorinių kliūčių. Žinoma, komplikuoti santykiai, ligos
ir nelaimingi atvejai kiekvienam gali sukelti rūpesčių. Tačiau žmogus, turintis
tvirtus vidinius orientyrus, ramiai sutinka visus tokius išorinius sunkumus. Te-
reikia atmesti savo ribotumą ir egoizmą. Ir tada supranti, kad gyvenime nėra nei
gėrio, nei blogio, o yra tik begalinės galimybės mokytis. Kai vyksti į šventas
vietas, sąmoningai nusiteiki tokiai minčių eigai ir, kas dar svarbiau, mokiniesi
su dėkingumu sutikti viską, kas su tavimi atsitiks. Tu daugiau nevertini – gerai,
blogai, nes viskas įgauna savo prasmę.
Aš žinau, ko turiu išmokti šioje kelionėje. Turiu nusimesti mane gau-
biančius lukštus, pakeisti savo pasaulėžiūrą ir atmesti pasenusius stereotipus,
kurie mane nuolatos įveda į tas pačias aklavietes. Todėl mano kelionės devizas
– „Didžių atsisveikinimų kelias“. Su palaiminga nuojauta ir kažkokiu vidiniu
virpuliu klausausi mūsų lėktuvo motorų gausmo.
„Gerbiami keleiviai, mes džiaugiamės, galėdami jums pasiūlyti įdomų
9
filmą, kurį jūs galite pasižiūrėti mūsų lėktuvo ekranuose. Linkime maloniai pra-
leisti laiką...“
Och, tik ne tai! Už ką man tokia bausmė?! Šie atgyvenę filmai jau seniai
niekur nerodomi. Žiaumoti tai, kas jau ne kartą kramtyta – „kad mūsų keleiviai
galėtų maloniai praleisti laiką“.
Koks kontrastas su mano kelionės tikslu! Iš patyrimo žinau, kad dabar
prasidės kova, siekiant užvaldyti mano dėmesį. Tu stengiesi nematyti filmo ir
skaitai ką nors, kas pakylėtų tavo sąmonę, tačiau vėl ir vėl patiri pralaimėjimą,
suvokdamas, kad tavo akys, pasiduodančios magiškai traukai, jau slysta ekranu,
pasiruošusios niekada nuo jo neatsitraukti.
Štai ir dabar ta pati plokštelė. Aš bandau skaityti: „...Praktikuoti jogą rei-
kia ryžtingai ir su giliu tikėjimu, nepaliekant pasirinkto kelio...“ Ir staiga matau
ugnikalnio išsiveržimą, peštynes, meilės scenas ir kažkokį miestą, kurį baigia
sugriauti žemės drebėjimas. Aš neužsidėjau ausinių, todėl visa šita makalynė
ekrane man yra tik nieko nereiškiantys paveikslai. Tuo geriau – toliau skaitau
„Bhagavadgytą“:
O dėl ryžto, tai pamokančiu pavyzdžiu gali būti žvirblio patelė, kuri pa-
dėjo kiaušinėlius ant vandenyno kranto, bet juos nusinešė bangos. Ji labai nu-
liūdo ir paprašė vandenyno grąžinti kiaušinėlius. Vandenynas abejingai tylėjo.
Tuomet paukštelis nusprendė ligi dugno išgerti vandenyną. Mažu snapeliu jis
puolė lesti vandenį, o visi aplinkui juokėsi iš jo neįtikimo ryžto. Galų gale žinia
apie paukščiuko pastangas pasiekė milžinišką paukštį Garudą, Viešpaties Višnu
nešėją. Gailestis užliejo Garudos širdį, ir jis atskubėjo pas savo mažąją sese-
rį. Sužavėtas paukštelio ryžto, Garuda pažadėjo padėti. Jis pareikalavo, kad
vandenynas tučtuojau grąžintų kiaušinėlius, antraip grasino pats pabaigsiąs
darbą, kurį pradėjo žvirblis. Pabūgęs vandenynas sugrąžino kiaušinėlius. Taip
Garudos malone žvirblis vėl atgavo gyvenimo džiaugsmą.
Tokiu pat sunkiu darbu gali pasirodyti ir jogos praktika, o ypač bhak-
ti-joga Krišnos sąmonėje. Tačiau jei žmogus ryžtingai laikosi jos reikalavimų,
nėra abejonių, kad jis būtinai susilauks Viešpaties pagalbos, juk sakoma: sten-
kis pats, tai ir Dievas padės.
Kol aš skaičiau, mano akys kartas nuo karto krypo į ekraną, ir palaipsniui
aš supratau, ką ten rodo. Tai buvo filmas apie katastrofą. Kažkokia šeima iš visų
jėgų gelbstisi nuo ugnikalnio lavos srauto. Pradžioje jie važiuoja mašina, paskui
persėda į kanoją, dar vėliau – į džipą. Galų gale šeimos galva ryžtasi pavojin-
gam žygiui per apleistą šachtą, ir jie išsigelbsti. Be abejo, jiems padėjo Dievas.
Jis visada padeda tiems, kurie patys negaili pastangų.
Paskui aš regiu neramias scenas iš savo paties gyvenimo. Jos greitai keičia
viena kitą: štai aš kanojoje, užkluptas Baltijos štormo; o štai čia – tolimų reisų
autobuse, važiuojančiame per Hindukušą, ir vienoje kalnų perėjoje berniūkščiai
10
išmuša langą; dar po akimirkos matau į mane lekiančias stiklo šukes – tai atsiti-
ko, kai Liublianoje mano paskaitos metu serbai užpuolė slovėnus...
Staiga iš viso šio chaoso, kaip mėnulio pilnatis audringą naktį, išplaukia
pasakojimas iš „Samhitų“, kupinas gilios prasmės bei ramybės:
„...Kiek dar truks šis materialaus gyvenimo sapnas? Kada mes gausime
išsivadavimą?“ – paklausė išmintingasis karalius Džanaka savo nepaprasto
svečio, išminčiaus Aštavakros, apsirengusio skurdžiaus keliauninko drabužiais.
Tas pažiūrėjo į karalių savo tamsiomis akimis, nuo kurių žvilgsnio nublanko
karališkoji šlovė, priėjo prie brangakmeniais papuoštos kolonos ir netikėtai bei
stipriai ją apkabino. Kankinio balsu Aštavakra suklykė: „Paleisk mane! Paleisk
pagaliau! Kiek tu mane gali laikyti... Duok man laisvę!“
Karalius ir jo dvariškiai nustebę žiūrėjo į šį spektaklį, o sargyba susižval-
gė – ar neįsikišti?
Išminčius pagaliau paleido koloną iš glėbio, vėl pažvelgė į karalių ir ne-
skubėdamas išėjo iš rūmų.
Maharadža Džanaka viską suprato ir nusekė paskui išminčių į mišką, no-
rėdamas tapti jo mokiniu ir sužinoti apie atsižadėjimo meną, didžių atsisveiki-
nimų kelią.
Šioje vietoje vėl atsinaujino mano chaotiški regėjimai. Štai aš joju žirgu
kaimo gatve ir niekaip negaliu jo sustabdyti. Žirgas lekia vis greičiau, kaimas
baigiasi ir mes prisivejam laidotuvių eiseną. Aš pažvelgiu į atidengtą karstą ir
ten pamatau save...
Kiekvieną kažkada lankė tokie sapnai-košmarai. Galbūt juos sukėlė ne-
įprasta aplinka – aš juk esu skrendančiame lėktuve. O gal yra kita priežastis
– pavyzdžiui, nesąmoningas noras kažką pakeisti, ar nuo kažko nepagydomo
pabėgti?
„Jums, tikriausiai, prisisapnavo kas nors negero“, – mane pribudina gera-
širdiškai besišypsantis kaimynas indusas. Aš ir neįtariau, kad viskas taip rimta
– šis katastrofų filmas man labai tiko. Dabar aš dar geriau suprantu, kad turiu
kažką pakeisti. Dabar kaip tik labai palankus momentas: aš vykstu į kelionę
ten, kur galiu tikėtis dangiškos paramos – į vieną iš švenčiausių vietų Žemėje
– Badrinathą.
Padėkoju kaimynui, patogiau įsitaisau siaurame krėsle ir pasineriu į ramų
miegą iki pat Delio.
 2
Motina Ganga
Bengalijoje Aš atrasiu prieglobstį pas dvi moteris:
tai Mano motušė ir motina Ganga.
Abi jos labai gailestingos.
(Šry Čaitanja Mahaprabhu)

Kodėl aš kiekvieną kartą patenku į Delį būtent antrą valandą nakties?! Iš

pradžių lauki, kol patikrins pasą, paskui bagažo – viskas kaip sapne.
– Kur jūsų viza?
Pagaliau mes – Atmananda, Bharata ir aš – paliekame aerouostą. Drau-
giškomis šypsenomis ir gėlių girliandomis mus pasitinka daktaras Aurelijus ir
nepažįstamas indusas, prisistatęs kaip mūsų vairuotojas. Bala Gopalas ir Lakš-
manas taip pat čia. Aerouoste kiaurą naktį demonstravo beskonius indiškus fil-
mus, ir jiems prisiėjo išklausyti visas tas nesąmones. Dabar mūsų grupelė pilnai
sukomplektuota. Dar valandą sugaištame, kol pakrauname bagažą, bet pagaliau
sėdamės į džipą ir patraukiame į Hardvarą.
Naktiniai Indijos traukiniai labai primena karštligišką sapną, ypatingai,
jeigu esi pavargęs. Iš tamsos išnyra didžiojo Delio vaizdai: daugybė elgetauto-
jų kelkraščiuose, tiesiantys į tave drebančias rankas; kareiviai prie kontrolinių
punktų; buivolas sunkvežimyje, kurio vairuotojas nuolatos užmiega, todėl ma-
šina važiuoja zigzagais ir aplenkti jos neįmanoma...
Pagaliau mes išvažiuojame iš miesto, tačiau košmaras tęsiasi: kupranu-
gariai traukia vežimaičius, kur miega jų šeimininkai; kelią netikėtai perbėga
išgąsdintas dramblys, ir mes vos suspėjame pristabdyti; galutinai apkvaišęs nuo
prisirūkymo sunkvežimio vairuotojas bando užvesti savo „laužo“ variklį tokiais
metodais, kurie normaliam žmogui ir nesisapnavo...
Paryčiais, visiškai nusikamavę, privažiuojame vieną iš ašramų ant Gangos
kranto ir užmiegame, atlaisvindami savo psichiką nuo Vakarų ir indiškos nakties.
Po daugelio valandų miegas darosi nebe toks gilus, ir mus pasiekia pir-
mieji garsai: tylus Gangos čiurlenimas, į kurį įsipina indiškas gobojus; jo sklei-
džiami verksmingi garsai primena ir šventuosius himnus, ir švelnią džazo im-
provizaciją. Pailsėjęs ir pralinksmėjęs, džiaugdamasis, kad baigėsi vargai, aš
atsikeliu ir prieinu prie lango. Ašramas pastatytas tiesiog ant krantinės, ir iš
manojo trečio aukšto gerai matosi Motina Ganga, plukdanti savo raminančius
begalinius vandenis per visą Indijos žemumą.
Hardvaro pavadinimas reiškia „vartai į Hari buveinę“. Tai paskutinis di-
delis miestas, už jo – jau tik Himalajai. Praeityje daug žmonių, sekdami tradici-
jomis, į Himalajus eidavo su ypatingu tikslu, ir tai būdavo kelionė be sugrįžimo.
Jie palikdavo savo gimtinę ir klajodavo po kalnus, kol galutinai nusilpdavo ir
12
palikdavo kūnus. Tokią mirtį, žinoma, galėdavo pasirinkti tik dvasiškai stiprios
asmenybės. Himalajai visada buvo vieta, kur jie pagaliau atrasdavo nusirami-
nimą. „Bhagavadgytoje“ Krišna aiškina, kad iš visų nejudančių objektų Jis yra
Himalajai, paskutinis prieglobstis.
Tačiau į Himalajus atvyksta ne tik tie, kam jau neilgai liko laukti mirties.
Šie kalnai garsūs savo gamtiniais ištekliais. Jogai ir atsiskyrėliai randa sau bu-
veines olose, medžiai ir krūmai pakankamai aprūpina vaisiais ir uogomis, troš-
kuliui malšinti yra daug šaltinių, be to, čia labai daug vaistažolių ir mineralų.
Šiuose bekraščiuose kalnuose gali gyventi net didžiausias skurdžius.
Apie tuos, kurie ieško prieglobsčio Himalajuose, labai vaizdžiai kalbama
„Šrymadbhagavatam“:
Yra dviejų tipų išmintingi žmonės: tie, kurie savo protu suvokė, kad mate-
rialus gyvenimo būdas yra beviltiškas ir iliuzoriškas, ir tie, kurie tai sužinojo iš
kitų. Abiem atvejais tokie žmonės, pasiekę prašviesėjimą, palieka savo namus,
pasikliaudami tik Viešpačiu, esančiu jų širdyse.
Mano tikslas toks pat, tik su dideliu skirtumu – aš neabejoju, kad sugrįšiu,
bent jau geografiniu požiūriu. Šiame kelyje man reikės keistis, suvokti savo vi-
dinio konflikto priežastis ir rasti išeitį. Todėl tai bus atsisveikinimas su konflik-
tu! Aš vėl ir vėl noriu leistis į kelionę, noriu ir toliau eiti per gyvenimą – žinoma,
savo dabartiniame kūne, neatsiribodamas nuo savo pareigų. Ir žinau, kiek daug
pastangų man reikės padėti.
Galvon ateina viena citata, tik neprisimenu, iš kur ji: „Mes sakome, kad tai
sunku, todėl nieko nedarome. Bet jeigu mes to nedarome, mums darosi sunku“.
Man reikia pasimokyti iš gyvatės, kuriai kartas nuo karto reikalinga nuo-
šali vieta numesti seną odą. Ši sena oda, kurią mes turime pamesti, – tai pasenę
vertinimai, požiūriai ir principai, kurių priežastis – mūsų egoizmas; taip pat įpro-
čiai, su kuriais mes nesusitvarkome, o kartais ir pasikliovimas savo bendražy-
giais. Neišvalius sklypo, neįmanoma pasodinti naujo gyvenimo daigų.
Aš taip pat noriu mokytis pas kengūrą, kuri niekada neina atbula, ir pas
delfinus, kurie viską daro žaisdami, be rungtyniavimo, ir kuriuose taikiai sugy-
vena nugalėtojas ir nugalėtasis tame pačiame asmenyje.
Su tokiomis mintimis aš einu prie Gangos. Mano bendrakeleivių kam-
baryje tylu, tik kartais kuris nors knarkteli. Štai aš leidžiuosi laipteliais, skver-
biuosi gatvelių labirintais, retkarčiais ko nors užklausiu: „Gangama? Gangama?
(Motina Ganga?)“ – ir pagaliau pasiekiu krantinę. Žmonių nėra, aš vienintelis.
Puiku!
Atsisėdu ant laiptelių ir paprasčiausiai dairausi, atsiduodamas įspūdžių
valdžion. Upė ramiai teka į tolį, o jos vandenyse galima išvysti nemažai viso-
kių dalykų. Pradžioje matai tik bangeles, paskui pastebi tai kokoso riešutą, tai
sario skiautę.
13
 Mano maloniausi prisiminimai apie Indiją glaudžiai susiję su Motina
Ganga. Jei neklystu, tai buvo 1975 metais, kai aš pirmą kartą atvykau į Majapu-
rą. Aš ir dabar viską kuo puikiausiai prisimenu – kaip bėgau prie Gangos, kaip
apsijuosiau rankšluosčiu ir įbridau į jos vėsius vandenis. Štai jau panirau visas,
ir toks jausmas, tarytum mane globoja kažkokia gera ir dėmesinga būtybė. Aš
truputį paplaukiojau ir jau norėjau grįžti į krantą, tačiau staiga pajutau nenuga-
limą norą pasiūlyti Gangai kokią nors dovaną. Sakoma, kad kai Gangai pasiūlai
jos pačios vandenį, ji priima tai kaip mūsų meilės išraišką.
Kai tik atlikau šias apeigas, aš staiga labai realiai pajutau šalimais esant
kažkokią dievišką esybę, kuri nuo neatmenamų laikų stengėsi sužadinti many-
je Krišnos sąmonę. Aš ryžausi likti vandenyje ir ten sukartoti gajatri-mantrą.
Dar niekada aš jos nekartojau taip susitelkęs. Meditacijai baigiantis, netoliese
išgirdau skambant šventyklos varpą, o paskui virš dieviškosios upės suskambo
šventi vardai. Neužilgo pradėjo leistis saulė, padengdama Gangą švytinčiais ap-
darais, ir atrodė, kad upė virto auksiniu srautu.
Gangos ilgis nuo jos ištakų šioje planetoje Gangotryje ir iki Indijos van-
denyno yra 2522 km. Pakeliui į ją iš dvidešimt septynių miestų kasdien patenka
920 milijonų litrų teršalų. Prie jų pridėkite žmonių ir gyvūnų kūnus, tada gal
įsivaizduosite, kaip turėtų jaustis Motina Ganga.
Tačiau ji išlieka švari. Bet kuris maldininkas, nors kartą joje išsimaudęs,
jums pasakys, kokią valomąją galią turi ši upė, ir kaip ji pati nei kiek neužsi-
teršia. Vedos sako, kad tai požymis, būdingas transcendentinei asmenybei. Kas
tik su ja susiliečia, tuoj pat apsivalo. Kai štai taip sėdi ant Gangos kranto ir
kvėpuoji jos transcendentinių vandenų prisotintu oru, protas apsivalo nuo visos
materialios nešvaros.
Daug mokslininkų darė Gangos vandenų analizes, ir visi patvirtino nepa-
prastą valomąją jos galią. Dabar aišku, kad Gangos vanduo negenda net ilgai
laikant jį kokioje nors talpoje. Dar daugiau, jis netgi darosi švaresnis. Jį galima
sandėliuoti tiesiog neribotą laiką, ir tai yra savybė, kurios neturi net distiliuo-
tas vanduo. Mokslininkai nesupranta dvasinės Gangos vandenų energijos, todėl
niekaip negali paaiškinti šio fenomeno. Žemiau aš pateikiu keturių mokslininkų
analizių rezultatus.
Anglų fizikas S. E. Nelson perskaitė pranešimą, kuriame nurodo, kad
Gangos vandens mėginiai, paimti iš labai užterštos vietos, visos laivo kelionės
metu į Angliją išliko švarūs.
Anglų fizikas E. Hanberi Henkin savo straipsnyje, paskelbtame žurna-
le „Annales de l‘Institut Pasteur“ pateikia savo bandymų rezultatus. Pasirodo,
choleros lazdelės Gangos vandenyje žūdavo per šešias valandas, o distiliuotame
vandenyje jos net po dviejų parų galėjo daugintis. Kai jis užkrėstą vandenį su-
maišydavo su Gangos vandeniu, lazdelė žūdavo po šešių valandų.
14
 Prancūzų mokslininkas Gerel labai nustebo, kai patyrė, jog toje vietoje,
kur ant Gangos kranto gulėjo žmonių, mirusių nuo dizenterijos ar choleros, kū-
nai, vandenyje nebuvo jokių ligų sukėlėjų, kurių, moksliniu požiūriu, ten turėjo
būti baisingi kiekiai.
Visai neseniai vienas indų gamtos apsaugos specialistas D. S. Bhargabe
ištyrė unikalią Gangos vandenų savybę apsivalyti. Bandymai parodė, kad jos
vandenys žymiai greičiau, nei kitos upės, sumažina biocheminį deguonies po-
reikį, o teršalus nukenksmina 15-20 kartų greičiau.
Ypatingas Gangos vandenų savybes vertino ir musulmonų valdytojai, to-
kie, kaip Aurangzebas ir Akbaras. Jie ne tik gėrė jos vandenį, bet ir gamino
maistą. Žinoma, jie tai darė grynai praktiniais sumetimais, nejausdami jokios
pagarbos pačiai Gangai, tačiau jie vertino jos vandenį dėl malonaus skonio ir
šviežumo, dėl to, kad jis niekada negedo. Yra ir daugiau nuostabių Gangos van-
denų savybių paliudijimų. Štai tipiškas pavyzdys iš Nikolaoso Vitčingtono, ku-
ris keliavo po Indiją 1612-1616 metais, dienoraščio:
Maldininkai Gangos vandenį su savimi dažnai nešasi šimtus mylių. Jie
tvirtina, kad jis per tą laiką išlieka šviežias, jame neatsiranda kirmėlių ar kitų
parazitų.
Motina Ganga yra įvairiuose išmatavimuose. Viename ji – paprasčiausias
vanduo, kitame – viena iš dieviškų esybių, trečiame – meilė Dievui skysta-
me pavidale. Tai galima būtų paaiškinti analogija su knyga: viename sąmonės
lygyje ji yra tik įvairios raidžių kombinacijos, kitame – vertinga informacija,
trečiame – veiklos ir įkvėpimo šaltinis. Viskas priklauso nuo to, kaip mes ją ver-
tiname ir panaudojame. Kokiam nors turistui Ganga – tiktai graži upė, panašiai
kaip beraščiui prekijui knyga – geras priedas prie svarstyklių. Tačiau protingas
žmogus gaus didelę naudą iš bendravimo su Motina Ganga ir pažadins savo
pirmapradę dievišką sąmonę.
Staiga upė ima kalbėti su tavimi – apie amžinybę, apie mūsų nemirtingąjį
„aš“ ir apie Dievą, nematomą ir laukiantį mūsų sugrįžtant. Ir štai tu jau girdi
mantras, religines giesmes, ir atrodo, kad pats dalyvauji apeigose, kurios nuo
neatmenamų laikų atliekamos ant šių krantų. O, koks niekingas mano pasaulis,
kurį aš kūriau visus savo 43 metus!
Štai jau ne vieną tūkstantį metų Motina Ganga užima daug vietos žmo-
nių, ateinančių prie jos krantų, dvasiniame gyvenime. Sakoma, kad tas, kuris
supranta Gangą, supranta ir jai atsidavusius žmones. Ji stipri, išdidi ir visa nu-
galinti, tačiau tuo pat metu nuolanki, taikinga ir dosni. Ji visada išlieka pati
savimi, nežiūrint to, kad nuolatos keičiasi.
Ganga-devi turi antgamtines galias. Ji pilnai aprūpina milijonus žmonių,
kurie įsikūrę ant jos krantų, apdovanoja savo malone dorybinguosius ir apvalo
nusidėjėlius. Ji gydo ligas, o mirusius išvaduoja iš gimimų ir mirčių karuselės.
15
Šventraščiuose yra pasakojimas apie žmones, kuriems užteko tik trijų Gangos
vandens lašų išsivaduoti iš karminių savo veiklos pasekmių. Dar daugiau, jeigu
siela, palikusi kūną, turi keliauti į pragaro planetas, tai to galima išvengti – už-
tenka velionio kūną apšlakstyti Gangos vandeniu.
Jeigu mirusiojo palaikai pateks į Gangos vandenis, tai siela, buvusi tame
kūne, pakils į rojaus planetas. Net užkietėjęs nusidėjėlis pateks į Višnu karalys-
tę, jeigu nulenks galvą prieš Motiną Gangą. Visos nuodėmės paliks tą, į kurį
papučia vėjas nuo Gangos. Žinokite, kad Ganga gali nuplauti visas bet kurio
mirtingojo nuodėmes („Mahabharata“).
Bet kuris žmogus, nusimaudęs Gangoje, tuoj pat išvaduojamas nuo
atpildo už visus savo poelgius, ir jo laukia nepaprasta laimė. Ši šventa upė
duoda palaiminimus kiekvienam, kas klausosi pasakojimų apie ją, kas vaikšto
jos krantais, kas ją mato, ją liečia, garbina ir maudosi joje. Taipogi tas, ku-
ris pašauks:“Ganga! Ganga!“, net ir būdamas už daugelio šimtų mylių nuo
jos, apsivalo nuo visų nuodėmių, kurias padarė per paskutinius tris gyvenimus
(„Višnu-purana“).
Gangos vandenys apvalo ir išaukština tas vietas, kuriomis ji prateka. Bet
kuri gyva būtybė apsivalo, kai žiūri į Gangą, liečia jos vandenis ar atsigeria iš
jos („Agni-purana“).
„Šrymadbhagavatam“ yra pasakojimas apie tai, kaip Ganga atsirado mūsų
Žemėje.
Seniai seniai gyveno karalius vardu Maharadža Bali. Jis buvo toks galin-
gas, kad sugebėjo užkariauti visą visatą. Jis nugalėjo pusdievius, išvijo juos iš
savo valdų ir pasiskelbė dangaus karaliumi.
Pusdievių pralaimėjimas labai nuliūdino jų motiną Aditi, ir tada ši pro-
tinga moteris davė įžadą dvylika dienų pasninkauti ir melstis Viešpačiui Višnu.
Patenkintas jos maldomis, Višnu sutiko padėti pusdieviams susigrąžinti
savo valdas ir tuoj apsireiškė materialiame pasaulyje nykštuko-vienuolio Va-
manadevos pavidalu.
Jis nuėjo pas Maharadžą Bali, ir kai karalius Jį pamatė, jam pasirodė,
tarsi danguje sutvisko tūkstančiai saulių – toks akinantis švytėjimas sklido nuo
Vamanadevos. Pakerėtas mažojo vienuolio grožio, Maharadža Bali pažadėjo
duoti jam tris žingsnius žemės, kurios Vamanadeva paprašė kaip išmaldos. Tada
nykštukas pradėjo darytis vis didesnis ir pagaliau pasidarė toks gigantas, kad
pirmu Savo žingsniu Jis peržengė visą visatą kartu su pusdievių valdomis. An-
truoju žingsniu Vamanadeva pradūrė visatą gaubiančius sluoksnius, ir iš su-
sidariusios kiaurymės plūstelėjo dvasinio pasaulio vandenys. Jie pasklido po
visas rojines planetas ir gavo Gangos vardą. Trečiuoju žingsniu Vamanadeva
pastatė Savo lotosinę pėdą ant Maharadžos Bali galvos, kuris atsidavė Jo ma-
lonei ir tapo ištikimu Viešpaties tarnu.
16
 Kadangi Gangos ištakos yra dvasiniame pasaulyje, ir jos vandenis palietė
Vamanadevos, visagalio Višnu įsikūnijimo, kojos pirštas, ji laikoma šventa upe.
Iš pradžių Ganga tekėjo tik rojinėse planetose, bet vieną kartą senosios
Indijos valdovas, vardu Bhagiratha, panorėjo, kad ji apvalytų ir mūsų planetą.
Jis kreipėsi į Gangą maldomis, prašydamas ją nusileisti į Žemę. Motina Gan-
ga-devi asmeniškai apsireiškė karaliui ir išreiškė savo abejones, nors ir buvo
nusiteikusi išpildyti jo prašymą: „Jeigu aš nukrisiu tiesiog ant Žemės ir manęs
niekas neprilaikys, savo svoriu aš išmušiu planetą iš jos orbitos ir atsidursiu
žemutiniuose visatos sluoksniuose. Be to, daugybė nusidėjėlių maudysis mano
vandenyse ir užterš mane“.
Karalius nuramino Ganga-devi, sakydamas, kad apart nusidėjėlių, joje
maudysis ir daug šventų žmonių, kurie be vargo apvalo bet kokią vietą nuo mal-
dininkų paliekamos karminės nešvaros.
Norėdamas išsklaidyti kitas Ganga-devi abejones, karalius ėmė melstis
Viešpačiui Šivai ir paprašė jo priimti krentančią Gangą ant savo galvos. Vieš-
pats Šiva sutiko, ir nuo to laiko Gangos vandenys iš rojinių planetų nuteka jam
ant galvos, o jau po to patenka į Žemę, todėl visa, kas susiliečia su šios upės
vandenimis, tuoj pat apsivalo.
Ganga, veržliai užgriuvusi ant Šivos galvos, pasidalino į kelias dalis. Pa-
grindinis srautas nutekėjo į Gomukhi sritį, ir ten ji vadinasi Bhagirathi Ganga.
Tose vietose labai žema temperatūra, todėl upė tuoj pat užšalo. Taigi Žemėje
Ganga išteka iš ledyno. Būnant šalia jo, galima girdėti, kaip traška ledas, o kar-
tais net lūžta. Iš po ledyno Ganga išteka ne menka srovele, bet galingu srautu,
o anga, pro kurią ji prasiveržia, turi karvės galvos formą.
Ilgai sėdėjau, mintimis pasinėręs į Ganga-devi gyvenimą. Dabar ji teka
ne tik savo vaga, bet ir mano širdyje, tirpindama ten praeities įspūdžių rūdis ir
išplaudama atsiminimų duženas. Saulė po truputį leidžiasi, ir aš nusprendžiu iš-
simaudyti. Pasineriu į upės gelmes ir užfiksuoju jos dvasinę būtį savo sąmonėje.
Ji šalta, bet mielaširdinga; išlipęs ant kranto, jaučiu didžiulį palengvėjimą.
Kol aš maudžiausi, atėjo sadhu. Dabar jis atlieka pudžą, nedidelį Gangos
pagarbinimą. Mantras jis žino, kaip savo penkis pirštus, jos gražiai skamba sad-
hu lūpose, o jo judesių sklandumas rodo, kad šias apeigas jis atlieka toli gražu
ne pirmą kartą. Pirmiausia jis išsiskalbia savo paprastus drabužius, palieka juos
džiovinti vakarei saulei ir jau tada brenda gilyn į upę. Kol jis maudosi, drabužiai
visiškai išdžiūsta. Po kelių minučių matau, kaip jis atrakina nedidelę šventyklą
ir ten atlieka garbinimo apeigas.
Mane visada labai stebino tas gilus susitelkimas į bet kurią veiklą, būdin-
gas dvasingiems Indijos žmonėms. Galima pagalvoti, kad jie panirę tik į savo
pasaulį ir nejaučia noro su kuo nors suartėti, netgi didžiuliuose festivaliuose,
kur mažame žemės lopinėlyje sutelpa keli tūkstančiai žmonių. Tai galima paaiš-
17
kinti tuo, kad jie turi ryšį su aukščiausių matavimų realybe, ir juos supa dvasinė
atmosfera. Todėl šventose vietose jautiesi visai kitaip, negu, sakykim, sausa-
kimšame troleibuse. Tiesiog viskas priklauso nuo žmonių sąmonės.
Bala Gopalas, kuris Hardvare jau antrą kartą, pranešė, kad kiekvieną die-
ną septintą valandą vakaro vyksta Gangos garbinimo apeigos. Dabar pusė sep-
tynių, ir mes iš visų jėgų skuodžiame siaurų gatvelių labirintu. Saulė jau nusi-
leido, tačiau visos krautuvėlės, kurių pilna abejose gatvelių pusėse, tebeveikia.
Ko tik ten nėra! Maži Šivos, vidutiniai Šivos, dideli Šivos, labai dideli Šivos,
Rudros maldos karoliai, apeiginė atributika, atvirutės, puodai, „Fanta“... Pirkliš-
kas švento miesto chaosas braunasi į mūsų gyvenimą. Krautuvėlės su tingiais
apsnūdusiais pardavėjais, kurie mažai juda ir daug valgo, primena perpildytus
lėlių namelius. Pagaliau mes išbėgame į kažkokį didelį bulvarą, kur visu grožiu
verda ir kunkuliuoja vakarinis Hardvaro gyvenimas: gyvačių tramdytojai verčia
šokti savo kobras; kažkoks žmogus, pasiutusiai mušdamas būgną, šokdina pri-
rištą beždžionę; kažkas, supamas klausytojų minios, deklamuoja šventraščius.
Mes prabėgame pro jogą, gulintį spygliuotame krūmyne, šalia jo ant žemės pa-
mesti keli pinigėliai. Kitą akimirką prieš mus nusidriekia ilga išmaldos trokš-
tančių virtinė. Lakšmanas prisimena savo kelionę po Indiją prieš dešimt metų,
kai jis būtent čia pirmą kartą praktikavo atsižadėjimą: buvo kažkokia didelė
šventė, ir jis kiekvienam elgetai padalino po kelias rupijas, o paskui pamaitino
visus prasadu.
Staiga minia nei iš šio, nei iš to greitai prasiskiria, tarytum žuvų tuntas,
kurį torpedavo lydeka. Mes vos suspėjame pasislėpti už kažkokios kolonos.
Pasirodo, gatve bėga įsiutęs bulius; šnarpšdamas jis pralekia pro mus, ir minia
kaip niekur nieko vėl susiglaudžia.
Mes sukame dešinėn, pereiname sraunų Gangos intaką ir išsirenkame
vietą šiame pusiasalyje. Kur pažvelgsi – visur žmonės, didžiulė minia, tačiau
viešpatauja taikinga atmosfera, tik jaučiasi kažkoks nekantrumas. Kitame kran-
te prasideda dvasinė misterija. Septyni šventikai uždega didžiules, gal metro
aukščio lempas, susidedančias iš keliais aukštais išsidėsčiusių lampadų, pripil-
dytų lydyto sviesto. Jie iki kulkšnių subrenda į upę – tuo metu visose šventyklo-
se suskamba varpai – ir palenkia tas didžiules lempas prie vandens paviršiaus.
Elektros šviesos beveik nėra, o ir esanti greitai užgęsta, tačiau Indijoje tai nor-
malus dalykas. Dabar atmosfera darosi dar ypatingesnė. Keli žmonės užtrau-
kia himną Gangai, o paskui gieda om džaja džagadiša hare. Ne taip paprasta
apsakyti čia viešpataujančią nuotaiką. Įsivaizduokite 10-20 tūkstančių žmonių
minią. Jie visi su pagarba paliečia Gangos vandenis, nugeria kelis lašelius ir
palaimingai žiūri į upę. Pagarbinęs Gangą, tu sukuri tam tikrą dvasinį ryšį su
ja ir realiai jauti, kad ji atsako į tavo pašlovinimą. Lampadų atšvaitai bangose
sukuria keistas formas, kurios panašios į rankas, besitiesiančias priimti tai, ką tu
18
dovanoji. Susidaro įspūdis, kad pati Motina Ganga pasirodo iš upės. Atmintyje
nejučiomis išplaukia istoriją apie Motiną Gangą.
Tai buvo prieš pat Šry Čaitanjos Mahaprabhu atėjimą. Vienas brahma-
nas kaip paprastai kartojo savo mantras, įsibridęs į Gangą. Staiga jis atkreipė
dėmesį į neįprastą upės judėjimą. Vanduo tai nuslūgdavo iki kelių, tai pakilda-
vo taip aukštai, kad brahmanas vos neužspringdavo. Tai tolydžio kartojosi, ir
brahmanas pagaliau pamatė šio reiškinio priežastį: krantu vaikštinėjo mažas
berniukas su auksaspalve oda. Jis tai pribėgdavo prie Gangos, tai atšokdavo, o
upė, rodėsi, norėjo paliesti šio vaikelio pėdas, bet vis nedrįso. Ji tai pakildavo,
tai vėl pagarbiai atsitraukdavo. Brahmanui stebint šią sceną, iš Gangos vande-
nų pasirodė dieviška moteris su baltu sariu. Ji stovėjo važyje su įkinkytais delfi-
nais, supama rojinių planetų giesmininkų. Važis sustojo prie berniuko, moteris
išlipo, nusilenkė Jam ir tarė:
– O mano Viešpatie, praeitame įsikūnijime Tu maudeisi mano sesers Ja-
munos vandenyse. Bet kada Tu ateisi Čaitanjos Mahaprabhu pavidale, prašau,
išsimaudyk ir mano vandenyse.
Mažasis berniukas visai nenustebo, išvydęs šią dangiškąją moterį, ir šyp-
sodamasis jai atsakė:
– Tai tu, Ganga-devi! Aš menu tavo maldas ir greitai apsireikšiu šventa-
jame Navadvipos mieste. Pildydamas tavo prašymą, Aš kasdieną maudysiuosi
tavo vandenyse.
Tai išgirdusi, Ganga-devi grįžo į savo važį ir dingo upės bangose. Visa
tai regėjęs ir girdėjęs brahmanas vos neišprotėjo. Kaip nuplikytas jis iššoko iš
Gangos, pribėgo prie berniuko ir krito prie Jo kojų su šlovinančiomis maldomis.
Viešpats priėmė jo maldas, tik paskui labai griežtai prisakė niekam nepasakoti,
ką jis čia matė, ir niekam net neužsiminti apie būsimą Viešpaties nužengimą.
Bet kuris maldininkas ant kranto gali nusipirkti pintinę su gėlėmis ir lam-
pada. Visa tai pasiūlo Gangai ir paleidžia plaukti pasroviui. Aš nupirkau di-
džiulę pintinę su penkiomis lampadomis. Uždegti jas indiškais degtukais man
pavyko tik iš trečio karto, bet pagaliau visos lampados dega, ir aš, kartodamas
maldas Gangai-devi, pasiūlau jai savo dovaną. Aš sakau: „O Ganga-devi, roji-
nėse planetose tu plukdai vandenis savo subtilioje formoje, o Žemėje esi kaip
visiems prieinama upė. Tačiau savo tikrajame pavidale tu esi nuostabaus grožio
deivė, kurios širdis kupina gailesčio puolusioms šio pasaulio sieloms. Prašau,
priimk mano dovaną tau. Esame čia, kad galėtume eiti didžiųjų atsižadėjimų
keliu. Prašau, palinkėk mums laimingo kelio ir suteik dvasinės išminties, kuri
padės sutraukyti iliuzijos grandines“.
Nespėjau aš įdėti savo pintinės į Gangos rankas, kai prie manęs pribėgo
kažkoks berniūkštis ir tik už vieną rupiją pasisiūlė „pagerinti“ dovanos įteikimą.
Jis šoko į vandenį ir nutempė mano pintinę į upės vidurį – dabar jau jos nepri-
19
plaks prie kranto. Srovė ją greitai nunešė į tamsius tolius. Tikiuosi, kad Ganga
priims mano maldas, ir mūsų kelionė bus sėkminga.
Dabar aš turiu laiko apsidairyti. Manęs laukia įdomus susitikimas: su-
sipažįstu su juristu iš Miuncheno – jis paprasčiausiai sėdi ir kaupia įspūdžius.
Mums besikalbant, aplink susirenka smalsių indusų minia; su neslepiamu susi-
domėjimu jie klausinėja, kokiu tikslu aš atvykau į Hardvarą. Paaiškinu jiems,
kad čia yra mūsų kelionės į Badrinathą pradinis punktas. Indusai nustebę: „O,
Badrinath! Taip, kelias nelengvas“, ir pamaldžiai sudeda rankas. Paskui jie ima
domėtis mano asmenybe, tokiu štai baltuoju drambliu (Indijoje taip vadinami
vakariečiai vienuoliai). Jie man užduoda galybę klausimų, o aš stengiuosi išsa-
miai į juos atsakyti. Jiems sunku suprasti, kaip mes, vakariečiai, galime atsisa-
kyti materialaus gyvenimo. Sužinoję, kad mano tėvas buvo Vokietijos geležin-
kelių direktoriumi, o aš išėjau iš namų ir pasukau Krišnos sąmonės keliu, jie dar
labiau stebisi: „Ača! Ača!“ O iš ko aš dabar gyvenu? (Klausinėja kaip eiliniai
vokiečiai). Atsakau sanskrito eilėmis:

ananjaš čintajanto mam

je džanah parjupasate
tešam nitjabhijuktanam
joga-kšemam vahamjaham

Tie, kurie visad su ypatingu pasiaukojimu garbina Mane, sutelkę savo

protą į Mano dvasinį pavidalą, Aš asmeniškai duodu viską, ko jiems trūksta, ir
išsaugau tai, ką jie turi (Bhagavadgyta 9.22).
Vietoj komentaro papasakoju jiems vieną seną istoriją.
Seniai seniai gyveno brahmanas. Jis rašė komentarus „Bhagavadgytai“.
Na, rašė rašė, kol pasiekė tik ką pacituotą tekstą. Ir čia jis suabejojo, ar Krišna
tikrai taip jau asmeniškai rūpinasi kiekvienu, kuris Jam su atsidavimu tarnauja.
Juk pas Jį šitiek reikalų! Brahmanas niekaip negalėjo įsivaizduoti tokių daly-
kų, todėl tekste išbraukė žodį „asmeniškai“. Tačiau tolimesnis darbas kažkaip
nesiklijavo, ir jam iš galvos neišėjo tas tekstas. Galų gale jis praalko ir prisakė
žmonai ką nors paruošti, kol jis suvaikščios prie upės nusimaudyti.
Pradėjusi ruopštis, žmona aptiko, kad pas juos nėra jokių maisto pro-
duktų. Šalimais nebuvo jokių kaimynų, taigi ir paprašyti nebuvo pas ką. Staiga
pasigirdo beldimas į duris, ir ant slenksčio išdygo du nepaprasto grožio bernu-
žėliai. Jie nešė pintines, kupinas visokių maisto produktų.
– Mes girdėjome, kad pas jus baigėsi produktai. Prašau, priimkite visa
tai, – pasakė vienas berniukas.
Brahmano žmona neslėpė džiaugsmingos nuostabos. Ji paklausė:
– O iš kur jūs sužinojote, kad pas mus baigėsi maistas? Gal jūs pažįstami
20
su mano vyru? – ir ji pasiūlė jiems pasilikti ir kartu pavalgyti.
Jaunėlis, pas kurį oda buvo melsvo atspalvio, atsidusęs atsakė:
– Taip, Mes jį gerai pažįstame ir žinome, koks jis žiauruolis. Todėl, kol jis
dar negrįžo ir nepradėjo Mūsų kankinti, Mes geriau dingsime iš čia.
Berniukas pasisuko, ir brahmano žmona pamatė, kad Jo nugara labai
subraižyta. Tačiau ji nespėjo pasakyti nei žodžio, kai berniukų ir pėdos atšalo.
Po kurio laiko grįžta brahmanas, ir štai, ką gi jis mato? Jo pati sėdi, žai-
buoja įsiūčio pilnomis akimis ir... valgo! Ir valgo! Brahmanas vos nenukrito iš
nuostabos, nes žmona niekada nevalgydavo, jo nesulaukusi.
– Sakyk, prašau, kodėl tu jau valgai?
– Todėl, kad aš noriu valgyti, – tūžmingai atsakė žmona, – ir todėl, kad
daugiau tavęs nebegerbiu – tu, pasirodo, esi žiaurus žmogus.
– Žiaurus?! Betgi tu žinai, kaip griežtai aš laikausi principo nenaudoti
prievartos. Per visą savo gyvenimą aš net musės nenuskriaudžiau. Būk gera,
paaiškink, kas čia darosi!
– Musės nenuskriaudei, o mažų berniukų negaili, – ir žmona, suvaldžiusi
pyktį, papasakojo, kas atsitiko.
Brahmanas iškart viską suprato. Tai nebuvo paprasti vaikai, o Krišna su
Balarama. Savo vizitu Krišna jam norėjo parodyti, kad Jis tikrai rūpinasi Jam
atsidavusiais žmonėmis, ir daro tai būtent asmeniškai. Kadangi „Bhagavadgy-
ta“ nesiskiria nuo Jo transcendentinio kūno, tai brahmanas, aštria plunksna
subraukęs knygos puslapį, tuo pačiu suraižė ir Viešpaties nugarą.
Indusai klausėsi su dideliu pasitenkinimu. Jie mėgsta pasakojimus apie Kriš-
ną, bet kai juos pasakoja europietis, tos istorijos jiems įgauna ypatingą žavesį.
Kol aš pasakojau, į galvą atėjo mūsų kelionės lozungas: „Didžių atsis-
veikinimų kelias“. Šis kelias – tai atsižadėjimas, neprisirišimai, atsisakymas
priklausyti nuo materialių aplinkybių. Prisimenu Šrylos Prabhupados žodžius
apie atsižadėjimą:
Atsižadėti reiškia tapti nepriklausomam nuo materialios gamtos kuriamų
sąlygų ir visiškai pasikliauti Dievo malone. Tikroji nepriklausomybė – tai ab-
soliutus pasikliovimas Viešpaties malone, nepriklausant nuo materialių sąlygų
(Šrymadbhagavatam 1.18.22, kom.).
Žinoma, aš nepuoselėju jokių iliuzijų, dėl ko daugumą mane apspitusių
indusų labiau domina mano asmenybė, o ne Gangos garbinimas. Jiems tiesiog
didelė naujiena matyti baltaodį bhaktą – žmogų, atsidavusį Krišnai. Į indusų
bhaktas niekas ypatingo dėmesio nekreipia, tačiau vakarietis iš karto atsiduria
visuotinio dėmesio centre. Keliaujant po Indiją, teko lankytis ir nuošaliuose
kaimuose, kur į mane pažiūrėti susirinkdavo šimtai žmonių. Apie europiečius
jie žino tik tiek, kad jie visi kilę iš Anglijos, – juk būtent iš ten atkeliavo pirmieji
baltaodžiai, kurie davė pradžią šalies kolonizacijai.
21
 Nusprendžiu pasinaudoti galimybe ir supažindinti auditoriją su prana-
šingais Krišnos žodžiais, pasakytais praėjusią epochą. Kai transcendentiniai Jo
žaidimai Žemėje artėjo prie pabaigos, į Dvaraką, Jo sostinę, atėjo sunerimusi
Motina Ganga ir paklausė apie tolesnį mūsų planetos likimą.
Motina Ganga pasakė:
– O globėjau, kas bus su manimi Kali epochoje, kai Tu pasišalinsi į Savo
aukščiausią buveinę?
Aukščiausias Viešpats atsakė:
– Pirmuosius 5000 Kali-jugos metų Žemė bus perpildyta nuodėminga vei-
kla, ir daug netikėlių savo nuodėmes plausis tavo vandenyse. Tačiau jų nuodė-
mes savo žvilgsniais ir prisilietimais sudegins tie, kurie garbins Mane, kartoda-
mi šventus Hari vardus ir skaitydami „Šrymadbhagavatam“. Kai tokie žmonės
apsigyvens ant tavo krantų, įsiklausyk į jų žodžius. Kaip ugnis degina sausą
žolę, taip ir tavo bendravimas su vaišnavais sudegins visas tave teršiančias
nuodėmes.
O Ganga, šie bhaktos visą nuodėmėmis užterštą planetą pavers vieta,
lankomą visų maldininkų. Dulkės nuo bhaktų pėdų apvalys Motiną Žemę. Apsi-
valys ne tik šventos vietos, bet ir visa kūrinija. Protingi žmonės, kurie atsideda
Mano mantrai ir Mano prasadui, gali apvalyti viską, kas tik yra šiame pasauly-
je. Bhaktas, kurie kiekvieną dieną galvoja apie Mane, Aš vertinu labiau už Savo
gyvenimą. Dargi vėją ir ugnį apvalys net nežymus jų prisilietimas.
Tokie štai bhaktos Žemėje gyvens dešimt tūkstančių Kali-jugos metų. Po
to, kai jie paliks planetą, Kali pavers ją dykuma („Brahma-vaivarta-purana“).
Mes dar ilgai kalbamės, o paskui, kai indusai gauna atsakymus į visus savo
klausimus, aš vėl ieškau nuošalios vietos ant Gangos kranto. Tyliai meldžiuo-
si: „Brangus Krišna, brangioji Ganga, prašau, suteikite man jėgų išsivaduoti
iš nereikalingos priklausomybės žabangų. Žinau, kad kiekvieną mano žingsnį
kausto daugybės prisirišimų, net nesąmoningų, grandinės. Aš pasiekiau savo
gyvenimo vidurį ir žengiu į antrą jo pusę. Jaučiu, kad privalau palikti skęrsai ir
išilgai išvaikščiotus kasdienybės takus. Man reikalinga nauja patirtis ir naujos
jėgos, todėl meldžiu jus pagalbos“.
Hardvare gyvena vienas mano draugas, Badri-višal prabhu. Mes susipaži-
nome 1979 metais, kai su grupe bhaktų keliavome po šventą Vrindavano žemę.
Jis buvo atsakingas už lauko virtuvę, kūrenamą malkomis ir karvių mėšlu. Nie-
kada neužmiršiu, kaip jis dėl mūsų aukojosi: apart keturiasdešimties bhaktų,
jam dar reikėjo maitinti mūsų dramblius ir du didžiulius jaučius, traukiančius
vežimą su altoriumi.
Badri-višala sužinojo, kad aš Hardvare ir ruošiuosi vykti į Badrinathą.
Jis tuoj pat atėjo ir pasisiūlė padėti sudaryti maršrutą. Himalajai – jo gimtinė,
ir jaunystėje jis dažnai vasaros metu vaikščiodavo į slėnį šalia Badrinatho. O
22
šiandien jis mane ir mano draugus pakvietė į prašmatnią puotą.
Vakare Badri-višala nori man parodyti kažkokią nepaprastą šventyklą.
Visi jau pavargo ir nori pailsėti, todėl į sausakimšas šventojo miesto gatves
mes išeiname dviese. Badri-višala jaučiasi savo namuose. Su juo nuolatos kas
nors pagarbiai sveikinasi, ir mums prisieina sustoti. Kiekvieną kartą jis mane
pristato, – žinoma, hindi kalba, ir kiekvieną kartą, kiek aš suprantu, jis mane
pašlovina. Vienas šventasis pasakė: „Tas, kuris mane giria, yra mano nepriete-
lius, nes jis mano didžiausią priešą, mano netikrą ego, vaišina saldumynais, nuo
kurių anas tik pučiasi“.
Pagaliau mes prieiname šventyklą. Svarbiausia jos vieta – maža drėgna
ola su Bhatrihari Dievybe. Aš stebiuosi Badri-višalos įžvalgumu. Ir kaip jis
atspėjo mano kelionės tikslą – išsivadavimą iš vidinių pančių? Juk nerasi geres-
nio pavyzdžio, kaip šis asketas, kažkada buvęs galingu valdovu.
Bhatrihari, matomai, buvo taip prisirišęs prie savo gyvenimo būdo, kad
vienas šventasis, apimtas gailesčio, nusprendė ištraukti valdovą iš šio košmaro,
ir padovanojo jam nuostabų brangakmenį. O reikia pasakyti, kad Bhatrihari, nors
ir turėjo gražią žmoną, bet nevengė romanų ir su kitomis moterimis. Ir štai jis
padovanoja tą puikųjį brangakmenį vienai iš savo meilužių. Tačiau po savaitės
tą akmenį jis išvysta ant žmonos kaklo. Nieko nesuprasdamas, karaliu galvoja,
kaip, vardan visų šventųjų, jis galėjo atsidurti pas jo žmoną! Staiga jis prisimena
girdėjęs kažkokias paskalas apie savo puikiąją meilužę, kad ji turinti intymių
ryšių su armijos generolu. Ir štai dabar tas akmuo pas karalienę, vadinasi...
Kai tik Bhatrihari viską suprato, jį apėmė nenugalimas noras atsižadėti
pasaulietinio gyvenimo. Jis pajuto pasibjaurėjimą rūmų gyvenimu su jo paska-
lomis, nusivylimais ir kančiomis. Dabar valdovas tvirtai nusprendžia atsisakyti
savo materialių turtų bei jų teikiamų patogumų ir leistis ieškoti amžinos ir nieka-
da nenuviliančios realybės. Sekdamas senovės išminčių pavyzdžiu, jis patraukė
į šiaurę, ieškodamas prieglobsčio Himalajuose. Hardvare, kalnų papėdėje, ka-
ralius atrado savo naujuosius namus. Bhatrihari apsigyveno toje pačioje oloje,
kurioje mes dabar sėdime, ir visą laiką prabuvo gilios meditacijos būsenoje,
kol pagaliau jo dvasia ir aistros nurimo. Jis turėjo ir dvasinį mokytoją, kuris
retkarčiais jį aplankydavo, patekdamas į šia olą per ilgą tunelį, ir duodavo savo
nurodymus. (Šis tunelis, deja, dabar užverstas, o tai jis man būtų labai tikęs).
Dar kai aš pirmą kartą išgirdau apie Bhatrihari, pas mane iškart atsirado
noras sužinoti apie jį daugiau, ir štai dabar Badri-višala, pats to nežinodamas,
padėjo šiam norui išsipildyti ir atvedė mane į šią olą. Ruošdamasis kelionei į
Indiją, aš kiekvieną dieną skaičiau šimtą garsiųjų Bhatrihari eilių, jo „Vairagja-
šataką“, kurioje jis meistriškai pavaizduoja atsižadėjimo džiaugsmą, ir šiandien
aš buvau pasiėmęs kai kurias ištraukas iš to veikalo. Taigi dabar su malonumu
skaitome tas eiles.
23
 Paskui mano draugas pasakoja, kad Bhatrihari įkūrė maldininkų miestą
Hardvarą. Manasis didžių atsisveikinimų kelias turi daug žadančią pradžią. Da-
rosi lengviau, kai prieš save matai pavyzdį žmogaus, kuris sugebėjo įveikti tuos
pačius sunkumus. Šventųjų gyvenimai ir jų mokymai savyje turi ypatingą ener-
giją, kuri mums padeda pašalinti visas kliūtis savo kelyje. Žodžiais ir pirmiau-
sia savo pavyzdžiu šventieji padeda įveikti materialios egzistencijos dvilypumą
(gėris – blogis, paprastas – sudėtingas, malonus – nemalonus, ir pan.). Tai žino
kiekvienas, kuriam pasisekė gauti tikro dvasinio mokytojo prieglobstį.
Ši maža ola persmelkta ypatinga, kažkada čia gyvenusio šventojo dvasia.
Atrodo, kad čia ir toliau atliekamos askezės bei meditacijos, teikiančios išmintį,
nors pažiūrėti ši vieta niekuo ypatingu nepasižymi. Laimė, kad čia dar niekas nie-
ko nepertvarkė, todėl galima pasinerti į buvusią šios šventos vietos atmosferą.
Dėkingi nusilenkiame Bhatrihari Dievybei ir meldžiame jos palaiminimo
– atsižadėjimo ginklo, kuris mums padės atsikariauti dvasinę tikrovę, dengiamą
storiausio materializmo, pasitenkinimo savimi bei netikrumo sluoksnio.
 3
Himalajai

Žmogus net už nedidelį atlyginimą leisis į tolimą kelionę,

bet vardan savo amžino gyvenimo jis net piršto nepakrutins.
(Foma Kempietis)

Atsibudau trečią valandą ryto su tokiu jausmu, tarytum manyje visą naktį
būtų skambėjusi kažkokia melodija. Greitai nusiprausiau, išėjau į lauką ir tuoj
supratau, iš kur ta melodija: mėnulio šviesoje savo vandenis plukdė Ganga, pri-
pildydama naktį dangiškais garsais, bylojančiais apie tūkstančių metų senumo
paslaptis. Įsitaisau ant kranto ir tyliai stebiu. Kokia tu graži ir išmintinga! Iki
kito kranto – gal pusantro šimto metrų. Pasidabinusi daugybe mažų vilnelių,
nešančių savyje praeities įvykių atspindžius, teka Motina Ganga sidabrinėje
mėnulio šviesoje.
Štai atspindys šventojo, aukštai kalnuose šlovinančio Motiną Gangą. O
štai jos kaimų gyventojai – visas jų legendas, sagas ir paslaptis galima perskai-
tyti šventosios upės bangose. Štai pagyvenęs maldininkas, kuriam nepasisekė
užbaigti savo kelionės: jis nuskendo upėje, dar suspėjęs pašaukti: „Ganga maja,
ki džai!“ Kiek toliau – autobusas su maldininkais, nukritęs į Gangą nuo siauro
tilto, o šalia jo kažkoks vienuolis ant upės kranto renka gėles. Matau beždžiones
ir stirnas, leopardus ir tigrus, malšinančius troškulį jos vandenimis. Čia galima
pamatyti net pusdievius, jogus bei rišius, atėjusius prie Gangos iš kitų pasaulių.
Tiesa, apart viso to, čia regi ir kanalizacijos vamzdžius, kuriais nuteka nešvarus
vanduo iš kalniečių būstų. Bet Gangos vandenys plukdo ir kai ką daugiau, negu
visi tie atspindžiai: sielų migraciją įvairiuose jų įsikūnijimuose, pasaulio tvėri-
mą ir sunaikinimą, laimės ir vargo kaitą – visa tai keisčiausiu būdu persipina jos
veržlioje ir šventoje tėkmėje.
Aš pradedu kartoti šventus vardus. Pradžioje visos mano mintys sukasi
apie Ganga-devi, tačiau paskui bandau susitelkti į transcendentinių garsų srautą.
Šventi vardai turi būti ne tik ant liežuvio, bet ir mintyse, dar daugiau – visa mūsų
sąmonė turi būti į juos panirusi. Ir kol aš štai taip sėdžiu ant Gangos kranto, kar-
todamas šventus vardus, ji netikėtai pradeda tekėti mano viduje. Dabar ji plukdo
Dievo vardų nektarą, ir kuo daugiau aš kartoju, tuo giliau panyru į tą srautą.
Po pusryčių mes vykstame į Kankalą, o tai maždaug keturi kilometrai į
pietus nuo Hardvaro. Ten mes norime pamedituoti į vieną labai svarbią savybę
– išdidumo neturėjimą. Tai labai svarbu maldininkui, nes tik tada, kai tavyje
nebus išdidumo, įmanoma išvystyti kitas dvasinei praktikai reikalingas savybes
– pagarbą visoms gyvoms būtybėms, kurias sutinki savo kelyje, sugebėjimą
tramdyti save. Tai savybės, padedančios pasiekti vidinę ramybę.
25
 Dakša – vienas iš visatos protėvių, o jo sostinė buvo Kankale. Kartą jis
iš visos visatos sukvietė žymiausias asmenybes sudalyvauti didžiulėse aukojimo
apeigose. Sostinėje susirinko daugybė garbių išminčių, filosofų ir jogų, o kai
aukavietėje pasirodė pats Dakša, visi jį sveikindami atsistojo. Tik Šiva tuo metu
buvo gilioje meditacijoje, todėl neatsistojo ir nepasveikino Dakšos. Būdamas
labai išdidus, Dakša pasijuto įžeistas. Galų gale, Šiva buvo vedęs jo dukrą Sati,
todėl privalėjo išreikšti jam pagarbą. Negalėdamas sutvardyti pykčio, Dakša
prakeikė Šivą:
– Aukojimo dovanas teisėtai gauna visi pusdieviai, bet Šiva, žemiausias iš
pusdievių, nuo šiol savo dalies negaus!
Tai pasakęs, Dakša pasišalino. O Šivos garbintojai labai pasipiktino tokia
neteisybe ir pradėjo kolioti Dakšos šalininkus, kurie nedelsdami atsakė tuo pa-
čiu. Kilęs ermyderis nutraukė Šivos meditaciją, ir jis pasiskubino iš ten dingti.
Į kitas aukojimo apeigas Šiva neatėjo. Tačiau Sati, jo žmona, negalėjo su-
silaikyti nuo pagundos ten nueiti, kadangi jai tai buvo ne tik grandiozinė šventė,
bet ir reta galimybė pasimatyti su savo artimaisiais. Nuėjusi ji pamatė, kad Ši-
vai nebuvo paruošta jam priklausanti dalis po aukojimo, o Dakša, jos tėvas, net
nepasisveikino su ja, nes matė jau ne dukrą, o savo priešo žmoną.
Iš pradžių Sati labai pasimetė, bet paskui ją užvaldė įniršis. Ji išsakė
Dakšai viską, ką apie jį galvojo, ir galiausiai pasakė:
– Kadangi tu įžeidei Šivą, aš nebenoriu daugiau būti šiame gėdingame
kūne, kurį tu man davei!
Sati atsisėdo ant žemės ir ėmė medituoti į ugnies elementą. Taip ji uždegė
savyje ugnį, kuri akimirksniu sudegino jos kūną.
Žinia apie skandalingą Sati mirtį greitai pasklido po visą visatą. Kai tai
išgirdo Šiva, jis išsirovė plauką ir iš jo sukūrė baisų juodą demoną. Jis buvo
didumo sulig dangumi ir tūkstančiuose savo rankų laikė įvairiausius ginklus.
Vykdydamas Šivos nurodymą, jis kartu su savo palydovais atėjo į aukojimo ce-
remoniją, kurią atliko Dakša, ir suruošė ten tikras skerdynes. Galiausiai jis
sugriebė patį Dakšą, nuvilko jį prie ešafoto ir nukirto galvą.
Kol mes klausomės šio pasakojimo, aš jaučiu vis stiprėjantį norą atsižadė-
ti išdidumo. Ši savybė, be abejo, yra visų nesusipratimų pasaulyje priežastis.
Aplankome gražų šventyklų kompleksą su baltomis marmurinėmis sie-
nomis, dideliais varpais ir gėlėmis papuoštu šiva-lingu. Šalia šventyklos auga
didžiulis banjanas, kuriame kabo tūkstančiai šikšnosparnių.
Atmananda, grupės vedlys, atvykęs su mumis iš Vokietijos, sugalvojo,
kaip mums padėti kovoje su išdidumu. Jis duoda kiekvienam maišelį su vaisiais
ir liepia juos išdalinti vargetoms, sėdintiems čia pat gatvėje. Aš taip pat einu ir
dalinu vaisius visiems tiems raupsuotiesiems, seniems asketams, kaulytojams ir
vaikams. Tikriausiai viename iš praeitų gyvenimų aš taip pat buvau jų gretose
26
ir laukiau išmaldos. Kai kuriems aš vos ne prievarta įsiūlau vaisius; jie labiau
norėtų gauti pinigų.
Visą tą laiką mes girdime vedinių mantrų garsus. Su daktaru Aurelijum
nusprendžiame išaiškinti jų šaltinį. Aha, tai salė priestate prie šventyklos. Įei-
name ir pamatome gal trisdešimt jaunuolių, sanskritu giedančius „Rudra-gitą“.
Jiems vadovauja kažkoks panditas. Ritmiškas jų giedojimas tiesiog svaigina;
sudėtingos melodijos persipina ir virsta kažkuo matomu ir apčiuopiamu. Nuo
sąlyčio su Šiva mus apima pagarbus susijaudinimas; Šivai labai tinka jo vardas.
Neatitraukdamas akių nuo savo globotinių, panditas duoda ženklą mums prieiti.
Sėdamės šalia jo ir dar kurį laiką klausomės.
Išėję iš salės, pamatome šunį žaizdotomis užpakalinėmis kojomis. Žaiz-
dose jau knibžda kirmėlės, ir aišku, kad vargšui neilgai liko gyventi. Nuo tokio
vaizdo man darosi nejauku. Nejučiomis prisimenu savo jaunystę ir aktyvų daly-
vavimą studentų protesto judėjime. Tada mes dažnai dainuodavome savo dainą:
„Laisvę! Laisvę! Mes būsime laisvi, kaip netikę šunys, kurių jau niekas nenori
dresiruoti“.
Jeigu mes tada būtume pamatę tokį šunį – ko gero, būtume dainavę ki-
taip. Kaip pasakė vienas poetas: „Indija kiekvieną priverčia pažvelgti į save iš
šalies“.
Duodame šuneliui atsigerti, tikėdamiesi, kad sanskrito himnai pakylės jo
sielą ir nuneš ją pas Šivą.
„Maharadža, ar matote štai tą salą?“
Kur aš? Pasirodo, užmigau džipe, kuris po kepinančia saule lekia Indijos
lygumomis.
„Kokia sala? Kam mums ta sala?“ – apsimiegojęs klausinėju aš. Atma-
nanda rodo į upės pusę ir sako: „Ten ant Gangos kranto kitą metą bus Kumbha
Melos festivalis“.
Kas dvylika metų čia susirenka daugybė šventųjų. Astrologiniai paskai-
čiavimai rodo, kad tuo metu labai palanku, ypač iš dvasinės pusės, išsimaudyti
Gangoje. Dėl tos priežasties čia susirenka jogai iš visų Himalajų. Išsimaudę
jie pradeda gydyti paprastus žmones. Ten, lydimi giminių, ateina daug ligonių.
Kartas nuo karto įvyksta masiniai išgijimai, nes, išsimaudę Gangoje, šventieji
tampa tokie laimingi, kad savo dvasinius pasiekimus, įgytus per daugelį medita-
cijos metų Himalajuose, pasiruošę dalinti visiems. Prieš penkiasdešimt metų čia
buvo atėjęs Nepali-Baba – šventasis, kuris kartais išgydydavo milijoną žmonių.
Jo šlovė pasklido po visą pasaulį, ir į Hardvarą tuntais pradėjo važiuoti materia-
listai, norėdami šventuoju pasinaudoti kaip vaistais, – ir štai vieną gražią dieną
jis netikėtai dingo, ir nuo to laiko jo niekas daugiau nematė.
Rišikešas jau ranka pasiekiamas, ir dabar mes važiuojame pro vaizdingą
giraitę. Matome keliu svirduliuojančius dramblius su skimbčiojančiais varpe-
27
liais. Jie panašūs į išeivius iš senų laikų; viršuje miega varovai, pasikliaudami
dramblių atmintimi, juk jie ne pirmi metai vaikščioja vienu ir tuo pačiu keliu.
Medžiuose tupi papūgos – tai tylioje meditacijoje, tai staiga nei iš šio, nei iš to
prapliumpančios rėkti.
Pagaliau įvažiuojame į Rišikešą. Štai pasakojimas apie tai, kodėl šis mies-
tas buvo pavadintas Dievo vardu.
Šiose vietose kadaise gyveno galingas išminčius Raibhja Riši kartu su sū-
numi Paravasu. Tuo metu Rišikešas buvo visai mažas miestelis, pasimetęs neį-
žengiamose džiunglėse. Kartą, kai išminčius po rytinės maudynės Gangoje grįžo
namo, prabudo jo sūnus. Apsimiegojusiam vaikiščiui pasirodė, kad į namus ban-
do įsibrauti tigras. Neilgai dvejojęs, jis sugriebė po ranka pasipainiojusią geleži-
nę lazdą ir iš visų jėgų smogė neprašytam svečiui. Ir kaip jis persigando, išgirdęs
žmogaus aimaną! Bet jo išgąstis virto siaubu, pamačius, kad tas žmogus buvo jo
tėvas. Paravasas tuoj pat atsisėdo ir sudėtingais ritualais išsikvietė dangiškąsias
būtybes, kurios, išklausiusios jo karštą prašymą, sugrąžino tėvui gyvybę.
Grįžęs iš savo ilgos kelionės mirties karalystėje, Raibhja Riši užsidegė
daugiau sužinoti apie mirtį ir gyvenimą po mirties, tačiau dar labiau jam norė-
josi sužinoti apie išsivadavimą iš gimimų ir mirčių rato. Taigi išminčius kartu su
sūnumi ėmėsi askezių ir meldė Višnu atskleisti jiems paslaptį, kokiu būdu Maja
taip apakina žmones, kad jie galvoja, jog yra tik šis gyvenimas ir daugiau nieko.
Viešpats išpildė jų prašymą ir parodė, kaip veikia Jo iliuzinė energija. Jos povei-
kyje mes vieną po kito keičiame materialius kūnus, mus kausto materialūs norai
ir prisirišimas prie materialios veiklos. Kai tik Raibhja Riši suvokė šios stebuklin-
gos energijos darbą, jis, apeliuodamas į Višnu mielaširdingumą, ėmė Jį maldauti
išlaisvinti visus žmones iš Majos grandinių. Višnu nusišypsojo ir pasakė:
– Deja, tai neįmanoma. Tačiau šioje vietoje Aš sutversiu ežerą, o jo van-
denims duosiu tokią galią, kad kiekvienas, nors kartą jame išsimaudęs, galės
išsivaduoti iš kūniškos iliuzijos.
Šiame ežere, kuris vadinasi Maja-kunda, galima išsimaudyti ir mūsų lai-
kais. Kiekvienas, pasinėręs į jo vandenis, išsivaduos iš Majos!
Višnu dar pasakė, kad nuo šiol ši vieta vadinsis Rišikešu, tokiu būdu pa-
šlovindamas Raibhja Rišį, kuris įstengė suvaldyti savo jusles, didžiai pradžiu-
gindamas Hrišikešą, juslių valdovą.
Rišikešą dar galima išversti kaip „išminčiaus plaukai“. Raibhja Riši
buvo toks galingas išminčius, kad jo plaukai ir dabar ten auga medžių ir krūmų
pavidalu
Rišikeše daug šventyklų, ir daugiausia jų yra kairiajame Gangos krante. Prieš
mus atsiveria nuostabus vaizdas: tai Motina Ganga, didingai tekanti pro miestą. Jos
vanduo vėsus ir saldus; iš čia jį variniuose bakuose išvežioja po visą Indiją.
Vienas iš Ganga-devos garbintojų, kuris kažkada čia gyveno, kartą pasa-
28
kė: „Ganga-devi yra Višnu forma. Ją matyti – reiškia pakilti dvasiškai. Ji teka
slėnyje, šalia savo sesės Parvati, Himalajų dukros. Kokia ji nuostabi, kai teka
Rišikešo slėniu! Jos mėlis tolygus vandenyno spalvai“.
Net kelios minutės, praleistos sėdint ant kokio nors akmens prie Gangos,
suteikia didžiausią palaiminimą. O tas, kuris Rišikeše pragyveno kelis mėne-
sius, duodamas įžadus ir užsiimdamas dvasine praktika, nedelsiant patenka į
Hari karalystę.
Netoli nuo čia, prieš pat savo išėjimą iš mūsų planetos, gyveno ir Šryla
Prabhupada.
Nepaisant siauro ir nesutvirtinto kelio, mus pastoviai aplenkia kiti džipai,
pilnutėliai žmonių, kurie sėdi net ant stogų ir variklių kapotų. Visi jie, su retomis
išimtimis, yra puikiausios nuotaikos. Dešinėje gatvė staigiai leidžiasi žemyn.
Kartais mums tenka važiuoti pro plyšius uolose, kur kiekvieną dieną krenta
akmenys. Pakeliui kartais sutinkame darbininkus, kuriems pavesta remontuoti
erozijos pažeistus kelius, tačiau jie dažniausiai ilsisi duobėse ir geria arbatą. Ka-
bantys tiltai dažniausiai padaryti iš plieno, nors pasitaiko ir virvinių su medine
danga. Šalikelės brūzgynuose pastebime juodus nepatenkintus senų beždžionių
snukius, kurių asmeninį gyvenimą sutrikdė mūsų džipo variklio riaumojimas.
Pasigėrėję vaizdingais peizažais, privažiuojame Devaprajagą. Žodis
„prajag“ nurodo šventų upių susiliejimo vietą. Himalajų kalnuose visos upės
yra Gangos intakai. Devaprajagas yra antra pagal reikšmę tokia santaka Indijo-
je. Pirmoji – Alachabadas, kur susibėga Jamuna, Sarasvati ir Ganga.
Į Devaprajagą galima patekti tiktai pėsčiomis, perėjus kabantį tiltą per
Alakananda Gangą.
Bala Gopalas siūlo praeiti per miestą su kirtanu. Mes džiaugsmingai pasi-
gauname mintį ir, prisitardami giesmėms karatalais, užlipame ant tilto. Iš kitos
pusės į mus eina trys karvės. Atrodo, kad jos nemėgsta kirtanų, nes pradeda
blaškytis. Tiltas pavojingai įsisiūbuoja – kartu su mumis. Laimė, karvės paga-
liau pasuka atgal, kitaip lemtingas susitikimas būtų buvęs neišvengiamas – ant
tokios virvelės virš Gangos!
Bet štai mes įeiname į kaimą. Aplinkui – sapnų karalystė. Vidurdienis
čia – poilsio laikas. Namai kaime seni ir maži, netvarkingai išmėtyti, kaip seno
elgetos dantys. Čia nėra mašinų, ir vienintelė transporto priemonė – tai gyvuliai,
kuriais gabena maisto produktus ir Gangos vandenį. Kaimo pakraštyje matome
laiptus į abi Gangos atšakas. Pastebime asketus jų olose; matosi, kad jie čia gy-
vena ne vieną dieną, nes jų apklotai patamsėję nuo įsigėrusių dulkių. Išeiname
į plynaukštę prie pačios santakos ir apmirštame nuo mus užplūdusių emocijų.
Koks stebuklas! Oras kupinas gaivumo, abiejų upių, Alakanandos ir Bhagirathi,
vandenys audringai susiduria ir putoja, sudarydami savotišką bangų kauburyną.
Nepaisant to, kad vanduo ledinis, šalčio nesijaučia, nes šviečia saulė.
29
 Kurį laiką stovime, tylėdami ir giliai susimąstę, paskui einame į senovinę
Raghunathos šventyklą, kurioje garbinama keturių su puse metrų aukščio Šry
Ramos statula. Šventykla pastatyta prieš 1250 metų ir yra viena iš 108 svarbiau-
sių Indijos šventyklų. Gaila, vartai buvo uždaryti – vidurdienis, Viešpats miega,
šventikai taip pat.
Apmūsiję šventyklos akmenys mena tūkstančius maldininkų, kurie lei-
dosi ilgon kelionėn, norėdami pagerbti šią vietą. Vienas aukšto bokšto akmuo
net pratrintas jų galvomis. Atsirėmę į šį akmenį, maldininkai išpažindavo savo
paslaptis ir viltis. Šalia akmeninės dengtos pakylos, Šankaros katedros, pamato-
me besiilsintį maldininką. Jo išorė labai įsidėmėtina: sausas muskulingas kūnas,
žilstelėję plaukai ir tamsiai pilka audinio juosta apie šlaunis – visa tai sudaro
įdomų įspūdį. Iš visko sprendžiant, mes taip pat jį sudominome, bet prieiti jis
nenori. Tada aš prašau Atmanandą jį pakalbintį. Jie ilgai kalbasi hindi kalba, ir
sadhu veidas palaipsniui prašviesėja. Aš jau susidūriau su tokiu reiškiniu: pra-
džioje visi sadhu į mus žiūri atsargiai ir net nuogąstaudami, bet kai sužino, kad
mes užsiimame dvasine praktika, jie labai įsikvepia: kaipgis, juk pildosi Vedų
pranašystės. Šventraščiuose sakoma, kad šventų Dievo vardų plitimui nesutruk-
dys jokios sienos ir mūsų epochoje net vakariečiai pasuks vediniu keliu.
Mūsų naujas pažįstamas jau dvylika metų keliauja po visas šventas vietas.
Kur bebūtų, jis visur kartoja šventus Ramos vardus. Dabar jis eina iš Badri į
Hardvarą ir paskui toliau – per Kurukšetrą į Benaresą. Su neslepiamu džiaugs-
mu jis sako:
– Aš palikau pasaulį, kur žmonės, užuot kartoję „Rama, Rama“, kartoja
„aš, aš, aš“. Kas dabar su manimi? Ogi niekas! Nežinau, kiek dar reikės laukti
globalinės katastrofos, bet aš keliausiu, kol nepaliksiu šio kūno kokios nors
šventos vietos dulkėse ir neužbaigsiu savo paskutinės kelionės, – sulig šiais
žodžiais jis duria pirštu į dangų.
Mes važiuojame toliau. Kelias kyla į viršų, raitydamasis, kaip ietimi per-
smeigta kobra. Pravažiuojame lentelę, perspėjančią apie garsųjį Rudraprajagos
leopardą, kuris sudraskė gal tris šimtus žmonių. Vietiniai gyventojai naktimis
nedrįso išeiti iš savo lūšnelių – žmogėdra galėjo pasirodyti bet kuriuo momentu.
Žmones jis puldavo net dienos metu. Geriausi medžiotojai jį bandė nušauti, bet
nesėkmingai, ir tik vienam medžiotojui iš Anglijos po dviejų savaičių persekio-
jimo pasisekė jį nudobti.
Po pietų atsiduriame Rudraprajage – tokie pavargę, kad net nuostabūs šios
vietos vaizdai nebejaudina. Galvoje tik viena mintis: „Kur rasti lovą?“ Krišna
susimyli, ir mes surandame viešbutį ant Gangos kranto. Nedelsdamas krentu į
lovą, duodamas atilsį savo įtemptiems nervams.
Greitai tyras oras ir Motinos Gangos tėkmės garsai mane atgaivina ir štai
aš, kupinas jėgų, einu prie upės. Pirmiausia ilgais laiptais reikia nusileisti prie
30
Durgos šventyklos, o nuo ten – tiesiai link Prajago. Čia susilieja du svarbiausi
Gangos intakai – Mandakini Ganga ir Alakananda Ganga. Ten aš jau randu Balu
Gopalą ir Lakšmaną – abu tiesiog šviečia. Maudymasis atgaivino jų kūną ir sielą.
Sekdamas jų pavyzdžiu, aš nusileidžiu prie upės, kur atitverta vieta maudymui-
si. Dar ne visai atsipeikėjęs iš miegų ir užmiršęs bet kokį atsargumą, aš perlipu
užtvarą ir pasineriu į ledinius Gangos vandenis (reikia pasakyti, kad aš niekad
gyvenime nesimaudžiau draudžiamose vietose). Kūną persmelkia šaltis, ir nu-
stebęs pamatau, kad mane ima nešti stipri srovė. Ganga šioje vietoje labai srauni!
Paskutinę akimirką spėju įsitverti užtvaros. Tačiau Ganga nepasiduoda, ji blaško
mano kūną ir traukia, tarytum norėdama mane pasiimti suvisam. Iš visų jėgų
priešinuosi, ir pagaliau šiaip ne taip pralendu pro užtvarą, palikdamas pavojingą
vietą. Dabar man reikia kažkur atsisėsti, nes kojoje kraujuoja žaizda.
Kol aš kovojau už savo gyvybę, likusieji ant kranto baimingai šaukė:
„Gangama! Narajana! Krišna! Nrisimha!“
Supratau, kad Motina Ganga gali ir supykti. Šlubuodamas einu su daktaru
Aurelijumi apžiūrėti netoliese esančias šventyklas. Viena iš jų – Narada Muni
šventykla. Šioje vietoje jis atliko daugybę asketinių žygdarbių, norėdamas pri-
versti Šivą išmokyti jį groti vina. Vienok Šiva visai nenorėjo jo mokyti, todėl,
norėdamas atsikratyti įkyriojo prašytojo, jis pasivertė siaubinga pabaisa. Kai Na-
rada Munis, nekreipdamas į tai dėmesio, vistik priėjo prie Šivos, tas pradėjo šokti
kaip išprotėjęs. Jo ilgus plaukus draikė vėjas, o ieties smaigalys vis labiau artėjo
prie Narada Muni kūno. Tačiau Narada Munis nepasidavė. Jis ryžtingai ir taip
ilgai maldavo Šivą, kad tas pagaliau pasidavė ir sutiko pamokyti muzikuoti.
Prisiminiau, kad mano santykiuose su dvasiniu mokytoju irgi buvo pana-
šus atvejis. Kartais tau suruošia išbandymą, siekiant patikrinti tavo ryžtą. Toks
sėkmingai išlaikytas egzaminas garantuoja greitą mokymosi procesą.
Mano dvasinio gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Aš jau kurį laiką gy-
venau Londono šventykloje, kai staiga į mano gyvenimą, kaip šokantis dievas-
naikintojas, įsibrovė mano praeitis: senelis, gulintis mirties patale, ėmė prašyti,
kad aš grįžčiau į pasaulietinį gyvenimą. Jis norėjo, kad aš jam tai prižadėčiau.
Prie jo prisijungė ir visi mano draugai, giminės, tėvai, buvusi draugė... Ir kas
baisiausia – mano materialūs norai, suaktyvėję Londono, šio tarptautinio kul-
tūrinio centro, atmosferoje, be perstojo mane kankino. Prisidėjo ir svetimas,
neįprastas gyvenimas šventykloje: paprastumas ir asketiškumas, svetimos taisy-
klės ir nesuprantamos ceremonijos, bendri kambariai ir visos tos naujos žinios,
kurios erzino ir slėgė, nes neatitiko mano įsisenėjusių pažiūrų.
Ir štai, pačiame šių įvykių sukūryje atvyko Šryla Prabhupada. Kaip daug
aš tikėjausi iš susitikimo su juo, ir, kaip paaiškėjo, tikėjausi neveltui, nors viskas
vyko ne pagal mano laukiamą scenarijų.
Po vienos Šrylos Prabhupados paskaitos aš jo paklausiau apie materialios
31
egzistencijos priežastį.
– Jeigu ta priežastis – Krišna, tai kodėl pasaulyje tiek daug blogio?
Šrylos Prabhupados atsakymas buvo netikėtas:
– Ne Dievas sutvėrė materialų pasaulį, o tu! (Visi garsiai pasijuokė).
Gyva būtybė pati atsako už savo poelgius, todėl niekada neturi ieškoti kaltų, –
pridėjo jis.
Šryla Prabhupada kalbėjo griežtai, jis tikrino mane. Tokiu atsakymu, ku-
rio prasmę aš suvokiau tik daug vėliau, jis tarytum ignoravo mane, ir pradžioje
jaučiausi toks visų pamestas. Mano guru išjuokia mane ir dar supeikia!
Pirmoji reakcija buvo – kuo greičiau krautis lagaminus, bet paskui pro-
tas prablaivėjo, ir aš supratau: Šryla Prabhupada mane tikrina ir kartu duoda
suprasti, kad tikras dvasinis gyvenimas ir dvasinis mąstymas prasideda anapus
spygliuota viela atitvertų netikro ego ribų.
Mėnesienos šviesa krenta ant lovos, tarytum ruošdama kažkokią sceną,
kurioje tuoj prasidės man nesuprantamas spektaklis. Aš dar nemiegu, bet jau ir
nebūdrauju. Manyje persipina visi kažkada patirti įspūdžiai.
Netikėtai pasigirsta laukinės katės urzgimas. Išsigandęs pažvelgiu į duris.
Iš tamsos į mane smakso dvi degančios akys. Persigandęs atsikeliu ir bėgu.
Veidą plaka šakos, po kojomis maišosi medžių šaknys. Mirtinų letenų keliamas
triukšmas virsta būgnų tratėjimu. Atsisuku ir matau ant manęs šokantį leopar-
dą... Aš rėkiu, apimtas siaubo.
Kambaryje plyksteli ryški šviesa. Mūsų virėjas Hari užjaučiamai žiūri į
mane. Aš sumurmu: „Svapna, svapna“ (sapnas) – ir bandau miegoti toliau. Ta-
čiau vaiduoklis grįžta: Rudraprajago leopardas seka mano pėdomis.
Galų gale man tai įgrįsta. Atsisėdu į supamą krėslą ir susimąstau. Taip,
nieko sau kelionė, o juk tai tik pradžia. Dieną vos nenuskendau Gangoje, dabar
košmarai, panašiai kaip lėktuve. Ką gi, aš juk norėjau įdomios kelionės, norėjau
daug ką išsiaiškinti. O kai kreipiesi į savąjį „aš“, prašydamas permainų, likimas
pradeda bėgti šuoliais.
Grįžti į lovą man kažkodėl nesinori: galbūt joje miegojo leopardą nušovęs
medžiotojas? Vartau „Šrymadbhagavatam“, kol akys atsiremia į tokią frazę:
Visa, kas vyksta praeityje, dabartyje ir ateityje – tik sapnas. Tokia visų
vedinių šventraščių išvada.
Visa mano egzistencija – tik sapnas! Kokia sukrečianti ir gili mintis! Pa-
žvelgus į visa, kas vyksta šiame pasaulyje, iš dvasinių pozicijų, darosi aišku,
kad siela neturi nieko bendro su taip vadinamu gėriu ir blogiu. Gyvenimo pe-
ripetijos eina pro šalį, kaip sapnai. Jie padengia mūsų sąmonę kaip debesys
dangų. Būdamas berniūkščiu, aš mėgau pro pastogės langą stebeilytis į debesis,
kurie įnirtingai vaikydavosi vienas kitą, tarytum norėdami stoti į mirtiną kovą.
Ir jau tada aš pagalvodavau, kad visa, ką mes vadiname gėriu ar blogiu, yra ne
32
kas kita, kaip nuolatos besikeičiantys debesys, kuriuos pro mus gena kažkoks
nematomas ir mįslingas vėjas.
Prisimenu analogiją iš Vedų: savo prigimtimi mes esame nemirtingi, dva-
sinės sielos, Dievo dalelės. Tačiau kaip mes pasineriame į sapnuose vykstantį
gyvenimą, taip dabar skęstame materialiame pasaulyje ir dar ilgai būsime šio
miego haliucinacijose, kol vieną gražią dieną atsibusime.
Kol aš supuosi krėsle, užlietas mėnesienos šviesos, atmintin išplaukia is-
torija, kurią man prieš daug metų, pirmos kelionės į Himalajus metu, papasako-
jo keliaujantis vienuolis.
Karalaitį Vidžaj Kumarą, vienintelį garbingos karališkosios poros sūnų,
tėvai rūpestingai ruošė, idant ateityje jis būtų tinkamas užimti jų sostą. Tačiau
jo mokytojai greitai pastebėjo, kad jaunuolį labiau domina dvasiniai dalykai, o
ne rūmų reikalai. Jau sulaukęs dešimties metų, jis uždavinėjo tokius klausimus,
kad visi tik rankas skėtė, nežinodami, ką atsakyti.
Kartą į karališkuosius rūmus atėjo sadhu ir paprašė leisti jam papasakoti
dvariškiams apie dvasinį gyvenimą. Jo paklausyti susirinko daug žmonių, atėjo
ir jaunasis karalaitis. Sadhu žodžiai jo širdyje įžiebė dar didesnį potraukį dva-
siniam gyvenimui. Jis nusprendė prašyti šventąjį būti jo mokytoju.
Gavęs tėvų sutikimą, karalaitis išėjo kartu su išminčiumi, ir kai baigėsi
bandomasis laikotarpis, tapo jo mokiniu. Ruošdamasis įšventinimo apeigoms,
princas nusimetė savo gražius šilkinius rūbus ir užsidėjo paprastą vargšo vie-
nuolio drabužį. Greitai jie abu iškeliavo į gretimą karalystę, kur jaunuolio
mokslai tęsėsi toliau. Jis laimingas tarnavo savo mokytojui ir kiekvieną dieną
sužinodavo vis naujas dvasinio gyvenimo paslaptis.
Ėjo laikas, ir štai mūsų karalaičiui stuktelėjo dvidešimt metų. Kiekvieną
dieną jis vaikšto miesto gatvėmis, nuo vienų durų prie kitų, rinkdamas išmaldą.
Ir viskas būtų gerai, jei vieną dieną jis nebūtų atklydęs į nepažįstamą miesto
dalį. Ten gyveno turtingi žmonės, kurie jam vis rečiau atidarydavo duris. Jau-
nasis vienuolis tik šypsojosi ir sveikino save, kad sugebėjo ištrūkti iš išdidumo
kalėjimo, kurio grotos padarytos iš turtų ir tuštybės. Vieną kartą jis ėjo pro
kažkokius vartus, kuriuose stovėjo dangiško grožio mergina. Ženklu ji pakvietė
jaunuolį užeiti į ryškiomis gėlėmis papuoštą kiemą, tačiau kažkoks vidinis bal-
sas patarė jam mandagiai atsiprašyti ir eiti toliau. Tačiau jo viduje prabilo dar
vienas, garsesnis balsas, kuris suragino jį priimti kvietimą. Ir štai jaunuolis,
pats gerai nesuprasdamas, kaip čia atsitiko, apsižiūrėjo bestovįs gražių mergai-
čių draugėje, kurios buvo šio miesto valdovo tarnaitės, o patys rūmai ir sodas,
kur jis pateko, priklausė tam valdovui. Tuo dienos metu mergaitėlės pusryčia-
vo po medžiais, paauksintais pirmųjų saulės spindulių. Jos nusistebėjo, šalia
išvydusios jauną vienuolį, ir pakvietė jį pasivaišinti. Jaunuolis džiaugsmingai
sutiko, nes pasijuto alkanas, be to, magėjo paragauti karališko maisto, kurio
33
seniai nebuvo matęs. Išvydusios, kaip godžiai jis pripuolė prie valgių, žaviosios
jauniklės ėmė juokauti su Vidžaj Kumaru ir jį kalbinti. Mergaites domino, kaip
jis galėjo atsisakyti pasaulietinio gyvenimo, ir jaunasis vienuolis į ne visai pa-
dorias jų užuominas atsakinėjo šventraščių citatomis.
Visą šią sceną prie seno fontano stebėjo vienas rūmų sargybinis, kuris
apie tai pranešė karaliui. Tas nusileido į sodą ir kurį laiką nepastebimai klau-
sėsi gyvo Vidžaj Kumaro ir tarnaičių pokalbio. Galų gale jo kantrybė trūko.
Perkūnišku balsu jis užriko ant viso sodo:
– Vienuolis, flirtuojantis su moterimis ir valgantis maistą nuo karaliaus
stalo, užsitraukia sau negarbę ir praranda tyrumą. Atveskite jį į protą dvidešimt
penkiais rimbo kirčiais per nuogą nugarą!
Po pusvalandžio nuplaktas Vidžaj Kumaras atsipeikėjo gatvėje. Kęsdamas
skausmą, įsiutęs jis prisiekė atkeršyti karaliui, iki pamatų sudeginti jo miestą, o
jį patį viešai nuplakti. Taigi jis atsisveikino su savo mokytoju, sakydamas:
– Aš perdaug jaunas vienuoliškam gyvenimui, todėl prašau – paleisk
mane. Aš turiu būti karaliumi, o tavo globos vėl paprašysiu tik senatvėje. Ne-
užmiršk manęs ir neminėk bloguoju. Geriau palinkėk, kad tavo mokymas kada
nors suvešėtų mano širdyje.
Senasis išminčius supratingai palinksėjo galva ir pasakė:
– Tegu bus, kaip tu nori. Tik prašau, pasilik nakvoti. Džiunglėse dabar
pavojinga, nes žvėrys išėjo į medžioklę. Permiegosi, o ryte galėsi vykti į savo
karalystę.
Vidžaj Kumaras paklausė mokytojo, pavakarieniavo žirnių sriuba, kurią
mokytojas jam virė kiekvieną dieną, ir krito miegoti. O mokytojas, užbaigęs
savo kasdienines apeigas, su maldomis kreipėsi į Krišną: „Prašau, duok tam
mano nelaimėliui akis, kuriomis jis galėtų pamatyti tikrąjį materialios egzis-
tencijos veidą. Prašau, duok jam jėgų išsaugoti vidinę ramybę tiek laimėje, tiek
varge, ir galiausiai išeiti iš neišmanymo tamsos“.
Krišna išklausė šią maldą ir pasiuntė jaunuoliui pamokantį sapną. Ir štai
Vidžaj Kumaras mato, kaip jis grįžta namo ir po tėvo mirties tampa karaliumi.
Po kurio laiko jis surenka armiją ir užpuola miestą, kuriame jį taip pažemino.
Mūšis tačiau pakrypsta nepageidaujama linkme, Vidžaj Kumaro armija sumu-
šama, o jis pats patenka į nelaisvę. Ir štau jau antrą kartą jis bejėgiškai stovi
prieš savo priešą. Karalius nužvelgia Vidžaj Kumarą ir nustemba:
– Ar tik nebūsi tas pats puolęs vienuolis, kuriam aš jau kartą išrašiau ant
nugaros, kaip jis turi elgtis? Matyt, tu taip ir nesupratai, kad šakalas negali
nebaudžiamas vogti karališkus patiekalus. Ką gi, šiandien vakare tu būsi viešai
nukirsdintas.
Ir štai Vidžaj Kumarą veda ant ešafoto. Budelis užsimoja sunkiu kardu,
ir susirinkusi minia apmiršta, laukdama, kada nusikaltėlio galva atsiskirs nuo
34
kūno. Tada ją pasmeigs ant ieties ir kaip trofėjų nešios miesto gatvėmis.
Paskutinę savo gyvenimo akimirką Vidžaj Kumaras minioje staiga paste-
bi gerumu spindintį savo mokytojo veidą ir graudžiai sušunka:
– O mokytojau, prašau, atleisk man ir išgelbėk mane!
Ir jau sekančią akimirką šalia jis išgirsta jo balsą:
– Mano brangus sūnau, nesibaimink šių vaizdų, kuriuos prieš tave varto
gyvenimo vėjas. Slaptingasis Vedų mokymas sako, kad materialus gyvenimas –
tai tik sapnas. Laimė ir vargas keičiasi kaip žiema ir vasara. Išmintingam šios
permainos nesukelia nerimo, jis neleidžia joms save paklaidinti.
Vidžaj Kumaras suprato, kad jo nelemtas dienos nuotykis niekuo nesi-
skiria nuo to sapno, kurį jis tik ką matė; kad išeitis tik viena – kuo ryžtingiau
užsiimti dvasine praktika ir tokiu būdu pereiti į dvasinę būtį.
Kai mūsų protas, intelektas ir ego apvalyti, mes save matome kaip amži-
nas sielas, Aukščiausio Viešpaties daleles, ir kas tada mums gali grėsti?
Prisimindamas šį pasakojimą, staiga išgirstu garsų vidinį balsą: „Ar tu
žinai, ką reikia daryti, norint pabusti iš savo sapno? Reikia išmokti neprisirišti,
atsikratyti savo netikro ego“.
Mano žvilgsnis atsiremia į paprastą indišką paveikslą – Krišna šoka ant
Žemės rutulio ir groja fleita. Žiūriu į Krišną, ir atrodo, kad Jis šypsosi. Viskas
gerai – aš esu čia, norėdamas išmokti neprisirišti.
 4
Gynėjas ir išvaduotojas

Nėra didesnės kančios, kaip prisirišimai,

ir nėra didesnės laimės, kaip būti neprisirišusiam.
(Čanakja Panditas)

Nežiūrint to, kad miegojau neilgai, jaučiuosi žvalus ir pilnas energijos. Be

to, patyriau naujas realizacijas. Kartoju mantrą prie savo žygio altoriaus, kuria-
me puikuojasi mažytės Radhos ir Krišnos šlepetės, taip pat skiautelė Čaitanjos
Mahaprabhu drabužio. Už durų girdisi gaivinantis Gangos šniokštimas.
Septintą valandą einu prie Prajago; ten jau visi maudosi. Šiandien palanki
diena maudynėms – kažkokia šventė ir geras žvaigždžių išsidėstymas. Tiesa,
nuomonių šiuo klausimų tiek, kad pagrindinės priežasties aš jau ir neatsimenu,
kai įlendu į vandenį (šį kartą labai atsargiai).
Šildomas tekančios saulės spindulių, aš girdžiu pažįstamų vedinių mantrų
garsus – jas visu balsu kartoja kažkoks brahmanas. Greitai užsidedu dhotį ir lipu
ant uolos viršaus, kur stovi tas brahmanas ir gieda: krišnaja vasudevaja deva-
ki-nandanaja ča. Aš džiaugsmingai pritariu: nanda-gopa-kaumaraja govindaja
namo namaha. Jis nustebęs žiūri į mane – baltasis maldininkas žino vedines
mantras? “Kas jį išmokino sanskrito?“ – klausia jis Atmanandos.
Pasirodo, šis brahmanas – labai dvasinga asmenybė. Mes džiugiai priima-
me jo kvietimą užeiti pas jį į svečius ir paklausyti jo giedamų mantrų. Bet tai
truputį vėliau, o dabar jis rodo mums tą Gangos kranto vietą, kuri mane sudomi-
no dar vakar. Tai plotas, išklotas baltais akmenimis, kuris sukelia įspūdį kažko,
ko jau nebegalima atitaisyti. „Ten buvo sudeginti mano protėviai“, – sako brah-
manas ir su plačia šypsena priduria: „Aš taip pat senas. Greitai ir mano kūną
neš į tą vietą“. Kaip puiku susitikti žmones, kuriems gyvenimas – viena didelė
kelionė šventomis vietomis, visada menant dvasinį tikslą.
Papusryčiavę pakabinamu tiltu pereiname į kitą Gangos krantą ir toliau
einame siauru džiunglių taku. Pasirodo gražus berniukas-indusas su dhočiu, tra-
diciniu indišku drabužiu. Jis pasisveikina ir veda mus toliau. Kartais jis stabteli
ir skina kažkokius lapelius, paskui duoda juos mums ragauti. Lapeliai turi labai
aštrų skonį. Himalajų žolės garsios savo gydomosiomis savybėmis. Palypėję į
kalną, pagaliau prieiname mūsų brahmano būstą. Mus džiaugsmingai pasitinka
šeimininkas ir vaišina vaisiais. Po to jis ir du jo sūnūs pradeda sanskritu dekla-
muoti mantras.

barhapidam nata-vapuh karnajoh karnikaram

bibhrad vasah kanaka-kapišam vaidžajantim ča malam
36
 randhran venor adhara-sudhajapurajan gopa-vrindair
vrindaranjam sva-pada-ramanam pravišad gita-kirtih

„Su povo plunksna plaukuose, už ausų užsikišęs mėlynas gėles, geltonais

rūbais, švytinčiais kaip auksas, ir su vaidžajanti girlianda ant kaklo, Šry Krišna,
nepakartojamas šokėjas, įeina į Vrindavano mišką, padabindamas žemę Savo
lotosinių pėdų įspaudais. Savo fleitos skylutes Jis užpildo nektaru, sruvančiu iš
Jo lūpų, o piemenėliai Jį šlovina giesmėmis“.
Nepabaigiamas eilių srautas liejasi iš šių laimingų Himalajų gyventojų lūpų.
Jie linguoja, pagauti senųjų mantrų ritmo, o veidai švyti įkvėpimu. Kartas nuo karto
jie nutyla, pakelia rankas ir labai profesionaliai padeklamuoja sekantį tekstą. Mes
sužavėti klausomės. Daugelio tekstų mes nesuprantame, tačiau tai neturi reikšmės.
Mano dvasinis mokytojas kartą pasakė, kad jeigu mes norime pajusti sanskrito
tekstų poveikį, visai nebūtina juos suprasti. Nebūdami meteorologais, mes vistik
suprantame, ką sako perkūnijos grūmėjimas. Taip ir giluminė, užslėpta sanskrito
prasmė pasiekia mūsų sąmonę, nežiūrint to, kad nesuprantame šios kalbos.
Kol aš klausausi, man rodosi tolimos praeities paveikslai: vienuoliai brah-
manai kalnų viršūnėse, giedantys mantras, ir vienintelis jų klausytojas – Pats
Krišna; šimtai brahmanų prie aukavietės ant Gangos kranto, giedantys vedinius
himnus. Kai kurie iš jų mantras ištardavo taip teisingai, kad jos galėjo įtakoti
supantį pasaulį ir gydyti žmones, naikinti priešus, o gyvūnai, aukojami altoriu-
je, jų dėka gaudavo naujus kūnus.
Bet štai mano mintys grįžta į Rudraprajagą, kur mes jau visą valandą klau-
somės brahmanų giedojimo. Staiga jie nutyla, ir vyriausias sūnus išverčia tėvo
žodžius, kad jis nori sugiedoti specialias mantras, kurios laiduos mums sėkmę
kelyje į Badrinathą. Apie tokį palaiminimą aš ir pagalvoti negalėjau. Kiek vė-
liau Atmananda mums praneša, kad brahmanas nusprendė eiti kartu su mumis.
Badrinathe jis daug ką pažįsta, todėl mums pasisekė – turėti tokį pakeleivį.
Badrinathą turime pasiekti iki saulės laidos, todėl važiuojame visu grei-
čiu. Kelyje mus retkarčiais pasiekia gandai, kad pravažiavimas jau du mėnesiai
užverstas žemių nuošliauža.
Mūsų vairuotojui pagaliau pasiseka išsiaiškinti realią padėtį: darbininkai
išsprogdino tą griūtį, ir greitai kelias bus laisvas.
Kol džipas kyla stačiu šlaitu, prie mūsų netikėtai prisijungia erelis ir ilgai
mus lydi, mosuodamas savo karališkais sparnais. Aš tai vertinu kaip palankų
ženklą. Gal tai užburtas jogas, kaip tie du garsieji ereliai iš Pietų Indijos: jau ne
vieną šimtą metų jie kiekvieną dieną be dešimties dvyliktą pasirodo iš šiaurės
pusės, nusileidžia šalia šventyklos ir ima maistą iš šventikų rankų. Pasisotinę jie
valosi snapus į uolą (kurioje per tiek metų nuo to valymo susidarė gilus įdubi-
mas), o po to skrenda toliau pietų kryptimi.
37
 Pasinėręs į mintis apie erelį, aš staiga pagalvoju, kad man patinka galvoti
ir klausytis apie stebuklus. Stebuklais aš maitinausi nuo pat vaikystės. Žinoma,
yra žmonės, kuriuos purto, vien tik išgirdus žodį „stebuklas“. Atrodo, kad tas
žodis išmuša kažkokią jų gyvenimo atramą. Kas liečia mane, tai aš pasiruošęs
netekti bet kokios atramos, jeigu tai padės man pasiekti Dievo karalystę. Kelyje
į šią karalystę mūsų laukia nemažai stebuklų – pradžioje vos pastebimi, bet ar-
tėjant prie tikslo, jie darosi vis labiau pastebimi.
Aš čia nekalbu apie stebuklus, susijusius su gydymu rankomis ar burti-
ninkavimu – mane jie paprasčiausiai nedomina. Mano siela trokšta tokių stebu-
klų, kai dangiškosios galios negyvą materiją paverčia sąmoninga ir kai nustoja
veikę gamtos dėsniai. Tik tokiame lygyje prasideda kelias į didžiausią stebuklą
– dieviškos meilės stebuklą, meilės, kurios lašelio užtenka išvesti iš proto visą
visatą. Užmiršęs viską pasaulyje, aš stebiu erelį, kuris tuo metu gerkliniu riks-
mu atsisveikina su mumis. Kas tai – mano minčių patvirtinimas?
Mes važiuojame vaizdingomis kalnų vietovėmis ir plačiais upių slėniais;
retkarčiais sumirga kokio nors ežero paviršius. Čia auga palmės, ir nejučiomis
pradedi galvoti, kad esi žemumoje. Tik toks įspūdis greitai dingsta, kai pamatai
kalnų nuogriuvas ir upokšnius, tekančius gatvėmis. Kartą toks srautas buvo net
iki metro gylio. Mūsų kelionė virsta patraukliu nuotykiu, ypatingai ten, kur vi-
sas kelias – vienos duobės, o visai šalia jo – bedugnė. Jos dugne kartais galima
pamatyti kokios nors mašinos griaučius, o kelio ženklai perspėja apie pavojų:
„Gyvenimas ir taip trumpas, kam jį dar labiau trumpinti?“
„Būk budrus, jeigu nenori įvirsti į upę!“
„Gyvenk pats ir kitiems netrukdyk!“
„Tai ne ralis, ne lenktynės – kalnų slėniu važiuok patyliukais“.
O štai ženklas vedusiems:
„Jeigu tu ją myli (moters fotografija), vairuok mašiną atsargiau“.
Mums pasisekė – gyvi ir nenukentėję atvykstame į Jošimathą. Jis yra 1845
metrų aukštyje. Čia aukščiausią dvasinę pakopą, samadhi, pasiekė garsusis
Šankara, suvokęs vios kūrinijos vienovę. Netgi dabar galima aplankyti urvą po
didžiuliu stebuklingu medžiu, išpildančiu norus. Čia Šankara parašė komenta-
rus „Vedanta-sutrai“, svarbiausiam vedinės literatūros veikalui. Šis komentaras
to meto žmones (kurie daugumoje buvo budistinių pažiūrų ir nepripažino Vedų)
vėl atvedė prie Vedų. Jošimathe jis įkūrė pirmą iš keturių savo vienuolynų ir
pastatė šventyklą Šry Nrisimhadevai, Dievybei, kurią jis garbino.
Kelias kol kas nepravažiuojamas, ir mums prisieina laukti. Atsargoje turi-
me visą valandą. Nuvykti į Badrinathą galima tik viena kryptimi, ir tai reiškia,
kad jeigu iš Badrinatho sausakimšuose autobusuose leidžiasi maldininkai, tai
tie, kuriems reikia į Badrinathą, turi laukti; arba atvirkščiai – jei kelias užimtas
vykstančiais į Badrinathą, tai laukti turi norintys iš jo išvažiuoti. Mes jaudina-
38
mės, ar aplamai ten pateksime.
Turimą valandą mes išnaudojame, aplankydami Šry Nrisimhadevos šven-
tyklą. Tai nepaprasta šventykla. Pirmiausia reikia tam tikroje vietoje nusiplauti
pėdas; vanduo čia patenka iš vietinio upokšnio. Virš jos iškilusi auksinė Šry Ra-
mos skulptūra. Paskui pro nedidelius vartus, kuriuose kybo varpas, praeiname
į nedidelį vidinį kiemą, o jau iš ten – į Nrisimhadevos šventyklą. Altorius už-
dengtas raudonu audeklu, bet pasirodo griežto veido moteris – tikriausiai šven-
tiko žmona – ir entuziastingai sušukusi: „Šry Nrisimhadeva ki džaja!“, atitrau-
kia uždangą. Už lampadų šviesoje mirgančių tibetietiškų statulų mes sunkiai
įžiūrime švytintį centre stovinčio Šry Nrisimhadevos veidą.
Šry Nrisimhadeva gina tuos, kurie eina dvasiniu keliu, ir Krišnos bhaktos
visada išreiškia Jam pagarbą. Dvasiniame kelyje yra tam tikros kliūtys – tai
mūsų ydos: geismas, godumas, pyktis, pavydas, iliuzija, beprotybė.
Šry Nrisimhadeva – vienas iš Krišnos įsikūnijimų. Jis apsireiškia, norėda-
mas apginti Savo bhaktas tiek nuo vidinių, tiek nuo išorinių priešų. Pirmą kartą
Jis pasirodė, gindamas Maharadžą Prahladą nuo neišvengiamos mirties.
Prahlada buvo demoniško valdovo Hiranjakašipu sūnus. Mokykloje jis,
kaip būsimas karalius, turėjo mokytis ir politikos gudrybių, kurių viena aiškino,
kaip atskirti, kur priešas, o kur draugas. Tačiau Prahlada tėvui pasakė, kad
nėra jokių priešų, išskyrus vieną – nesuvaldomą mūsų pačių protą.
Hiranjakašipu nustebo ir supyko, išgirdęs tokias sūnaus kalbas. Jis ėmė-
si visų priemonių, norėdamas nukreipti sūnų į tikro materializmo kelią, tačiau
visos jo pastangos sužlugdavo. Pagaliau jam visa tai įgrįso, ir jis baisiu balsu
užriko ant sūnaus:
– Iš kur pas tave tiek jėgų priešintis man?!
– Aš jų semiuosi iš ten pat, kur ir tu, – ramiai atsakė Prahlada. – Iš
Krišnos.
Demonas vos galo negavo iš pykčio.
– Kad aš daugiau negirdėčiau apie tavo Dievą! Nėra jokio Dievo, girdi?
Tai tik svaičiojimai tokių pat religinių ištižėlių, kaip ir tu.
Visai neišsigandęs grėsmingo tėvo balso, Prahlada atsakė:
– Tu klysti, tėti. Jis – visur.
– Na, žinai... Gal, sakysi, Jis yra ir šitoje kolonoje?
Kai Prahlada pažvelgė į tėvo nurodytą koloną, jos viduje jis pamatė sto-
vintį Krišną ir džiaugsmingai sušuko:
– Taip, tėti, Dievas ir ten! Argi nematai?
Hiranjakašipu, žinoma, nematė, nes Krišną pamatyti galima tik meilės
akimis.
– Tu neklausai manęs, todėl aš nukirsiu tau galvą. Štai tada pažiūrėsim,
kaip tave gelbės tavo Dievas.
39
 Kai tik Hiranjakašipu ištarė šiuos žodžius, pasigirdo kurtinantis riaumo-
jimas – atrodė, kad nuo jo sugrius visata. Tą pačią akimirką iš kolonos išėjo
Krišna Nrisimhadevos, Savo pykčio įsikūnijimo, pavidale.
Štai kaip šią sceną pavaizduoja „Šrymadbhagavatam“ (7.8.19 – 22):
Hiranjakašipu atidžiai nužvelgė prieš jį stovintį Nrisimhadevą, mėgin-
damas suprasti, kas gi čia toks. Viešpats šiame pavidale buvo ypač baisus. Jo
pykčiu liepsnojančios akys buvo lydyto aukso spalvos; didžiulis ir siaubingas
veidas atrodė dar didesnis nuo jį gaubiančių spinduliuojančių karčių; iššiepti
dantys kėlė mirtiną baimę, o liežuvis, tarytum aštrus kalavijas kario rankoje,
be perstojo malėsi burnoje. Jo šnervės ir pražioti nasrai priminė kalnų urvus, o
kūnas lietė dangaus skliautą. Jis turėjo trumpą ir storą kaklą, plačią krūtinę ir
siaurą liemenį, o visą kūną dengė sidabraspalviai, kaip mėnulio šviesa, plauke-
liai. Jo rankos, primenančios armiją narsių karių, tiesėsi į visas puses, ir Savo
ginklais – disku, vėzdu, kriaukle, lotosu ir kitais – jis naikino visus demonus.
Štai tokiame pavidale Šry Nrisimha apsireiškė nenugalimam demonui,
sugriebė jį už krūtinės ir užmušė, panašiai, kaip erelis gyvatę.
Žinoma daug atvejų, kai bhaktos, atsidūrę pavojingoje situacijoje, šaukėsi
Viešpaties su Nrisimhos mantra, ir Jis padėdavo. Pavyzdžiui, mano dvasinis
mokytojas pasakojo apie savo tėvą, kuris, keliaudamas į Badrinathą, aukštai
kalnuose susitiko plėšikus. Indijoje gali užmušti ir už skatikus. Šrylos Prabhu-
pados tėvas jiems pasakė: „Palaukite, kol aš pasimelsiu, o paskui darykite, ką
norite“. Plėšikai (tai ne mūsų vakarietiški žudikai) sutiko ir ėmė kantriai laukti.
Šrylos Prabhupados tėvas sukartojo mantrą, skirtą Nrisimhadevai, ir staiga visi
išgirdo liūto riaumojimą. Tuoj pat iš neįžengiamų krūmų iššoko nežemiško gro-
žio liūtas, perkando gerklę banditų vadeivai, o kiti išsibėgiojo kas sau. Po to jis
švelniai pažiūrėjo į Prabhupados tėvą ir dingo taip pat greitai ir netikėtai, kaip
ir atsirado.
Šry Nrisimhadeva, nors ir negailestingas tiems, kurie persekioja Jo glo-
botinius, labai geras patiems bhaktoms – kaip liūtė, su meile besirūpinanti savo
mažyliais ir ryžtingai puolanti agresorius.
Mes ilgai giedame maldas, skirtas Nrisimhai, ir aiškiai jaučiame Jį esant
kažkur šalimais.
namaste narasimhaja
prahladahlada-dajine
hiranjakašipor vakšah-
šila-tanka-nakhalaje

„Aš lenkiuosi Viešpačiui Nrisimhai, kuris suteikia daug džiaugsmo Maharadžai

Prahladai, ir kuris aštriais kaip peiliai nagais perrėžė demono Hiranjakašipu
krūtinę“.
40
 ito nrisimhah parato nrisimho
jato jato jami tato nrisimhah
bahir nrisimho hridaje nrisimho
nrisimham adim šaranam prapadje

„Kur bebūtum – visur atrasi Viešpatį Nrisimhą. Jis ir širdyje, ir už kūno

ribų. Aš atsiduodu Viešpačiui Nrisimhai, kuris yra visos kūrinijos ištakos ir di-
džiausias visų prieglobstis“.

tava kara-kamala-vare nakham adbhuta-šringam

dalita-hiranjakašipu-tanu-bringam
kešava dhrita-narahari-rupa džaja džagadiša hare

„O Kešava! O visatos valdove! O Viešpatie Hari, Tu apsireiškei žmogaus

kūne su liūto galva! Šlovė Tau! Kaip žmogus, kuris lengvai sutraiško pirštais
vapsvą, Tu taip pat lengvai savo nuostabiais, aštriais kaip peiliai nagais suplėšei
į gabalus demono Hiranjakašipu kūną“.

om namo bhagavate narasimhaja

nams tedžas-tedžase avir-avirbhava
vadžra-nakha vadžra-damštra karmašajan
randhaja randhaja tamo grasa grasa om svaha
abhajam abhajam atmani bhujištha om kšraum

„Pagarbiai lenkiuosi Nrisimhadevai, visos galybės šaltiniui. O mano

Viešpatie, tavo nagai bei liežuvis panašūs į žaibą, ir aš prašau – įveik mūsų de-
monišką potraukį karminei veiklai materialiame pasaulyje. Prašau, įženk į mūsų
širdis ir sunaikink joje glūdintį neišmanymą, kad Tavo malonės dėka taptume
bebaimiais kovoje už būvį materialiame pasaulyje“.
Yra sena pranašystė, sakanti, kad Nrisimhadevos rankos kiekvieną dieną
darysis vis plonesnės. Kai Kali-juga (epocha, kurioje dabar gyvename, vaidų ir
veidmainystės amžius) galutinai įsigalės visame pasaulyje, šios rankos nuluš,
ir tuo momentu nugrius dvi viršukalnės, kurių papėdėje driekiasi slėnis, visam
laikui užtverdamos kelią į Badrinathą, o Alakananda išeis iš krantų ir palaidos
jį po savo vandenimis. Garbinimo apeigos bus atliekamos šalia esančiame slė-
nyje. Konkreti vieta jau žinoma, ir ten jau dabar yra nedidelė šventykla. Dievo
skulptūrą į ją perneš prieš pat katastrofą – iš dabartinio Badrio į ateities Badrį.
Kol aš stoviu prieš altorių, melsdamas mane saugoti, ramybės neduoda
viena mintis. Nors nematau puošniai aprengtos Dievybės rankų, tačiau galvoju,
ar aš aplamai grįšiu į Vakarus iš Badrinatho? Gal tik prieš kelias valandas kelias
41
atgal dar buvo atkirstas. O prieš du mėnesius, kai griūtis užvertė visą kelią, nie-
kas netikėjo, kad kada nors ateityje bus galima pasiekti Badrinathą. Ir vistik tiek
daug žmonių norėjo ten pakliūti...
Klausinėjame mūsų brahmaną iš Rudraprajago. Mes vadiname jį panditu,
šventraščių žinovu, nes visą laiką, kai nemiega, jis kartoja sanskrito mantras.
Pandito nuomonė tokia: nerimauti nėra ko, Šry Nrisimhadeva mus saugos.
Jis veda mus į senovinę Vasudevos šventyklą, kuri visai čia pat. Joje nuo
neatmenamų laikų garbinama Vasudevos, visa persmelkiančio Krišnos, Dievy-
bė. Šiame pavidale Krišna glūdi kiekviename visatos atome. Viskas laikosi ant
Jo, tarytum perlai, suverti ant siūlo. Vienuoliams, atsižadėjusiems pasaulietinio
gyvenimo, rekomenduojama nuolatos galvoti apie Viešpatį Vasudevą. Tai pade-
da išsivaduoti iš baimės. Kaip gerai, kad mes galėjome išvysti Jo pavidalą prieš
apsilankymą Badrinathe.
Šalia dar viena, seniausia pasaulyje Durgos šventykla. Maldininkai į jos
sieną įtrina aliejų, o paskui juo tepasi savo kūnus. Manoma, kad tokiu būdu
galima išsigydyti bet kokias ligas. Aš taip pat trinuosi aliejų į krūtinę, tarytum
Zigfridas iš vokiečių sakmės, kuris, norėdamas tapti nenugalimu, trindavo savo
kūną drakono krauju.
Mūsų eitynes po šventyklas nutraukia mašinų sirenų kauksmas. Kolona
pradeda važiuoti, o mūsų mašina trukdo visam eismui. Kiek įkabindami bėga-
me prie džipo, o čia dar kažkoks įkyrus elgeta tiesia į mus savo trijų centimetrų
ilgio nagus, kaip mažus jataganus, kuriais jis žada pasinaudoti, jeigu mes jam
neduosime pinigų.
Viskas, dabar tik pirmyn, į vieną iš švenčiausių vietų visatoje! Tačiau pir-
miausia mums reikia patekti į plokščiakalnį, kur pavojingai arti kelio šniokščia
Alakananda Ganga. Atmananda rodo aplink išsimėčiusias uolas, didumo sulig
namu – jos atsirado po sprogimo, pravaliusio kelią į Badrinathą. Juokdamasis
jis pasakoja:
– Pernai nuošliaužos mus čia privertė laukti dvi savaites. Krišna nors ir
sako, kad „iš visų nejudančių objektų Aš – Himalajai“, tačiau jie, žiūrėk, kartais
ima ir pasislenka. Himalajai dirba, ir nuo jų griūtimis liejasi prakaitas.
Pirmas kelyje pasitaikęs tiltas jau neatitinka savo pavadinimo, krentantys
akmenys pavertė jį kažkokiomis griuvenomis. Prieš tiltą – užrašas: „Važiuoti
tik po vieną“.
Vietovė čia graži ir neliesta žmogaus. Debesis viršuje ir šalia mūsų pra-
sklaido vėjo gūsiai, paskui jie vėl susilieja. Pradeda krapnoti lietus, daugiau
panašus į drėgną debesį, kuris gaubia viską aplinkui.
Mes trumpam sustojame, ir prie mūsų privažiuoja taksi, kuriame sėdi du
europiečiai. Priėjęs paklausiu:
– Iš kur jūs?
42
 Jie nuleidžia stiklus: varginančios kelionės iškankinti veidai, vėmalų
kvapas.
– Iš Prancūzijos. Parlez-vous francais?
– Ne. Hare Krišna. Laimingos kelionės!
Važiuojame toliau. Esame daugiau kaip dviejų kilometrų aukštyje virš
jūros lygio, ir kertame įvairias klimatines juostas. Paskutinius kelis kilometrus
mus supantis kraštovaizdis savo asketiškumu primena Mėnulio paviršių.
Nežiūrint to, kad kelias čia gana siauras, mus kartais aplenkia sunkveži-
miai su maldininkais. Kai jie, džiaugsmingai signalizuodami, važiuoja pro mus,
aš matau keleivius, gulinčius ant senų čiužinių ir šiaudinių maišų, besiilsinčius
sunkaus pakilimo metu. Dar prieš dvidešimt metų čia buvo galima praeiti tik
pėsčiomis, tačiau prieš kurį laiką armija šį kelią praplatino, kad galėtų prava-
žiuoti karinis transportas. Šventos vietos šiaurės Himalajuose ribojasi su Tibetu,
todėl buvo tam tikras pavojus, kad vieną gražią dieną Kinija pradės karo veiks-
mus ir su Indijos šventyklomis pasielgs taip pat, kaip pasielgė su budistinėmis
Tibete. Taigi buvo nuspręsta šiose vietose laikyti keletą armijos dalinių.
Šios priemonės mūsų kelionę padarė įmanoma, nes pėsčiomis mes nieka-
da nebūtume pasiekę Badrinatho. Tiesa, čia vis tiek pasitaiko pėsčiomis keliau-
jančių piligrimų. Dažniausiai tai pasaulio atsižadėję sanjasiai, einantys į Badri-
nathą. Visa jų našta – mažas krepšelis su šventraščiais ir drabužių pakaita. Savo
likimą jie visiškai patikėjo Badrinathui.
Iki mūsų tikslo – keturi kilometrai. Įtampa didėja, ir aš pasiūlau likusį
kelią eiti pėsčiomis. Kažkaip nekilnu į šventą vietą įvažiuoti su džipu, ypač
po to, kai susitikome tą sanjasį. Bharata ir daktaras Aurelijus prisijungia prie
manęs. Pradžioje reikia įprasti prie retesnio oro. Perbrendame upokšnį, tekantį
skęrsai kelią, ir pagaliau pamatome kaimo vartus su užrašu: „Teatsiliepia Vieš-
pats Badrinatha į visas jūsų maldas!“ Išsitraukiu karatalus ir pradedu giedoti.
Kai einame per kaimą, mus smalsiai stebi vietiniai gyventojai. Daugiausiai tai
šerpai, kalnų gentis su ryškiai išreikštais mongoloidiniais veidų bruožais.
Paskui mes einame pro prekeivius, siūlančius garbinimo atributiką, nusi-
leidžiame žemyn ir persikeliame per kunkuliuojančią Alakanandą. Dešinėje ma-
tome pasakiškai gražius karštuosius šaltinius. Žinoma, pirmiausia reikėtų juose
išsimaudyti, bet aš negaliu laukti. Einame toliau, pakylame laiptais, nusėstus
elgetų, ir pagaliau prieiname šventyklą. Po to, kai mes savo apavą atiduodame
kažkokiam žmogui, kuris mums atrodo vertas pasitikėjimo (mes pažadame jam
atlyginti šią paslaugą), mus apsupa girliandų pardavėjai: „Geriausios girliandos
iš tulasi Viešpačiui Badrinathui – tik 120 rupijų“. Nusiderame iki 60 rupijų – čia
taip priimta – ir kylame laiptais.
Mane apima nenusakomas greito susitikimo jausmas. Daug mėnesių sva-
jose aš puoselėjau šią akimirką, ir jau kelias savaites iki išskridimo negalėjau
43
dorai miegoti. Praeiname pirmus vartus. Štai ir pati šventykla, tačiau pagal tra-
diciją, prieš įeinant, ją reikia apeiti pagal laikrodžio rodyklę. Laikoma, kad to-
kiu būdu apeinama visa visata. Tai simbolizuoja sielos evoliuciją per daugybę
gyvybės formų iki žmogiškosios. Apsilankymas šventykloje – tarytum šio evo-
liucijos ciklo pabaiga.
Už šventyklos įsitaisė maldininkų grupė, jie gieda „Govinda džaja dža-
ja“, pritardami harmonija ir karatalais. Trumpam prie jų prisėdame – norime
susikaupti. Po to atsistojame ir einame, o mūsų širdys kupinos palaimingos nuo-
jautos. Tas, kuris nors kartą išvydo Šry Badrinathą, daugiau nebegimsta materi-
aliame pasaulyje. Įeiname vidun...
Jau nežinau, kiek laiko stoviu prieš altorių. Negaliu žodžiais išreikšti, kas
per tas minutes atsitiko. Galiu tik pasakyti, kad Badrinatho Dievybė nepapras-
tai galinga. Juodai apsirengęs šventikas, matyt, suprato, kad man reikia truputį
daugiau laiko, negu kitiems maldininkams. Mano girliandą jis tuoj pat uždėjo
ant Dievybės. Krišna Dievybės formoje priima Savo bhaktos pagarbinimą.
Mano dvasinis mokytojas kartą nurodė tokį pavyzdį: norėdami surinkti
ir persiųsti laiškus, pašto skyriai įvairiose vietose pastato pašto dėžes; panašiai
ir Viešpats pasireiškia Dievybių pavidalu, padarytų tiksliai pagal šventraščių
nurodymus. Kaip yra kvaila tikėtis, kad mūsų laiškas, įmestas į pačių susikaltą
dėžę, pasieks adresatą, taip ir Dievo neįmanoma pasiekti, garbinant pačių susi-
kurtą Jo įvaizdį.
Tik nereikia galvoti, kad Dievybės forma kaip nors apriboja joje esančio
Krišnos galybę. Kaip laidai neapriboja jais tekančios elektros srovės, taip ir
Krišna apsireiškia Dievybėje ir kartu visoje kūrinijoje. Kai elektros srovė teka
laidais, jie darosi jai identiški – tai nesunku patikrinti, palietus laidus ranka. Ir
kai Krišna apsireiškia kokioje nors formoje, padarytoje iš materialių medžiagų
– medžio, akmens, metalo, brangiųjų akmenų, nupiešta ar tik įsivaizduojama,
susilietusi su Viešpačiu, ji praranda savo materialias savybes ir tampa trans-
cendentine. Jis girdi mūsų maldas ir atsako į jas. Jis priima mūsų tarnystę ir
išreiškia dėkingumą.
Kol aš stoviu šioje senovinėje šventykloje, papuoštoje puikiomis įvairių
Višnu formų skulptūromis, atmintyje išplaukia Badrinatho istorija.
Kartą Narada Munis juokaudamas pasakė, kad Šry Višnu gyvena per
daug prabangiai. Viešpats į šią pastabą atsižvelgė labai rimtai. Suradęs rimtą
pretekstą, jis kažkur išsiuntė Savo amžinąją sutuoktinę Lakšmi, o Pats nusilei-
do į slėnį Himalajuose, kur vešliai kerojo vaismedžiai, vadinami badri. Ten jis
atsisėdo jogo pozoje ir ilgam pasinėrė į meditaciją. Aplink siautė pūgos, užver-
tusios Viešpatį didžiausiomis pusnimis, tačiau Jis nėmaž nesijaudino. Vasarą
negailestingai kepino saulė, o Jis vis meditavo, į nieką nekreipdamas dėme-
sio. Į ką gi meditavo Viešpats? Į gyvų būtybių kančias, kurios, besivaikydamos
44
trumpalaikių malonumų, gaunamų susilietus juslėms su jų objektais, galutinai
susipainiojo įvairialypėje karminėje veikloje. Su begaliniu gailesčiu Šry Nara-
jana linkėjo, kad žmonės pasinaudotų gydančia neprisirišimo galia, atsisakytų
materialių dalykų, savo gyvenimą pašvesdami Aukščiausiam Viešpačiui palai-
mingoje atsidavimo tarnystėje.
O Lakšmi, grįžusi namo, pamatė tuščią Viešpaties Višnu sostą. Ji leidosi
ieškoti ir po daugelio dienų atrado Viešpatį Himalajuose. Pamačiusi, kokia gili Jo
meditacija, Lakšmi nusprendė Jam netrukdyti, tačiau, norėdama tęsti Savo tarnys-
tę, Ji pasivertė badri medžiu, norėdama pridengti Viešpatį – žiemą nuo sniego, o
vasarą – nuo saulės spindulių. Praėjo labai daug laiko, ir, ilgai svyravusi, Lakšmi
pagaliau ryžosi prašyti Viešpatį liautis meditavus ir sugrįžti į Savo pirmapradę
padėtį dvasiniame pasaulyje. Ji pasakė: „Mano brangus Viešpatie, Tu pakanka-
mai ilgai meditavai į žmonijos kančių atleidimą. Dabar kiekvienas maldininkas,
atsidūręs šioje vietoje, bus išvaduotas nuo atlygio už savo nuodėmes“.
Šry Višnu sutiko ir davė tris nurodymus:
1. Nuo šiol Badrivano slėnis bus vieta, geriausiai tinkanti meditacijoms.
2. Viešpats čia pasireikš dviem pavidalais – kaip jogas ir kaip murti. Pir-
mąjį pavidalą garbins pusdieviai ir išminčiai, antrąjį – maldininkai.
3. Lakšmi bus kairėje jogo pavidalo pusėje ir dešinėje murti pusėje.
Višnu buvo patenkintas Lakšmi – juk Ji sutiko būti medžiu, kad tik ap-
saugotų Viešpatį nuo nepatogumų – ir nusprendė, kad nuo dabar Jo sutuoktinės
vardas visada bus pirma Jo Paties vardo (todėl sakoma: Radha-Krišna, Sita-Ra-
ma, Badri-Narajana (Badri – vienas iš Lakšmi vardų) ir t. t.).
Šešis žiemos mėnesius, kai Badrinathe nelieka nei vieno žmogaus ir net
šventikai nusileidžia į 200 metrų žemiau esantį Jošimathą, Viešpatį jogo pavi-
dale garbina pusdieviai ir išminčiai, o vasarą pas jiems skirtą murti pavidalą
grįžta maldininkai.
Kiekvienais metais galima stebėti vieną ir tą patį stebuklą. Kai po še-
šių žiemos mėnesių pirmieji maldininkai įeina į šventyklą, jie nustebę pamato
švarutėlę šventyklą ir gražiai papuoštas Dievybes bei altorių. Taip pusdieviai
perduoda žmonėms garbinimo estafetę, palikdami jiems šventyklą kuo puikiau-
siame stovyje.
Vargais negalais aš atplėšiu žvilgsnį nuo Šry Badrinatho stovylos. Mano
kelionės lozungas – „Išsivadavimas per prisirišimų atsisakymą“ – dabar asme-
niškai stovi altoriuje. Krišna Narajanos pavidale Savo pavyzdžiu parodė nepri-
sirišimų vertę paklydusiai žmonijai. Dievybė, kurią čia garbina, apsireiškė Pati
savaime. Badri-Narajanos veido bruožai neryškūs, nes Dievybė ilgą laiką buvo
slepiama nuo budistų Alakanandos vandenyse.
Religinėje Indijos istorijoje kitų tikėjimų atstovai labai dažnai neteisingai
suprasdavo, kas yra Dievybės, laikydami jas stabais. Ir budistai, ir musulmonai
45
sunaikino daug altorių, ir tik kai Šankara padarė galą budizmui, Badri-Naraja-
nos Dievybę vėl pradėjo garbinti. Būtent Šankarai reikia dėkoti, nes jis savo
rankomis išgriebė Badri-Narajaną iš Alakanandos dugno.
Nuo to laiko Badri-Narajana priima maldininkus, išklauso jų maldų ir
padeda atsisakyti prisirišimų.
Giliai susimąstęs išeinu iš šventyklos, mintyse vis regėdamas, kaip šven-
tikas siūlo mano girliandą Badri-Narajanos Dievybei.
Truputį paklaidžioję, randame savo viešbutį – be šildymo ir karšto van-
dens. Man tenka kambarys su langu į šventyklą. Prieš ją stovi senas gatvės ži-
bintas – kartais jis net ima šviesti. Atsisėdu ant lovos ir ilgai žiūriu į šventyklos
vartus – Atsižadėjimo Šventyklos vartus. Vėlai vakare pasirodo kažkoks sadhu
ir po tuo žibintu įsitaiso miegoti – tiesiai prieš šventyklos vartus.
 5
Viešpaties akivaizdoje

Brangioji mama, Mano bhaktos visada regi

Mano besišypsantį veidą su tekančios saulės spalvos akimis.
Susižavėję jie žvelgia į Mano nesuskaičiuojamus
transcendentinius pavidalus, kurie išpildo visus norus,
ir kreipiasi į Mane klausą glostančiais žodžiais.
(Šry Kapiladeva, „Šrymadbhagavatam“, 3.25.35)

Ketvirtą valandą ryto prasibundu nuo baisių smūgių į duris. Atrodo, lyg į
mano kambarį veržtųsi visa armija. Apsimiegojęs nebežinau, ko ir griebtis. Už
durų pasigirsta balsas: „Garam pani, garam pani (karštas vanduo)“. Aš atidarau
duris. Prieš mane stovi nesiprausęs kuli.
„Puiku! Karštas dušas pačiu laiku!“ – su tokiomis mintimis aš vedu jį į
vonią, kur jis pripila vandens į kibirą. Mažas kambarėlis prisipildo garų. Dabar
jam reikia duoti pinigų – keblus momentas. Įkalbinėju jį ateiti vėliau, nes kas
žino, kaip jis elgsis, pamatęs mano markes ir dolerius, kol aš iškrapštysiu tas
penkias rupijas.
Šiandien rytinėje paskaitoje mes kalbame apie Krišnos ir Ardžunos įsikūni-
jimus, kurie apsireiškė kaip dvynukai Nara (Ardžuna) ir Narajana (Krišna) trupu-
tį aukščiau tos vietos kalnuose, kur dabar stovi Badarikašramo šventykla. Nara-
Narajana Riši, atlikdami rūsčias askezes savo dvasinio mokytojo Šry Narajanos
pavyzdžiu, visam pasauliui parodė, kaip mokinys turi sekti savo mokytoju.
Yra daug pasakojimų apie tai, kaip dangaus gyventojai pavydėdavo pa-
prastiems vienuoliams, atsižadėjusiems vedybinio gyvenimo. Bandydami su-
laužyti jų celibato įžadus, pusdieviai pas juos siųsdavo meilės dievo draugužes.
Taip pasielgė ir Indra, pastebėjęs, kad Nara-Narajana dvyniai vengia bet kokių
nuodėmingų malonumų. Pirmiausia jis į tą vietovę pasiuntė žydintį pavasarį.
Padvelkė gaivus vėjelis, ir kartu su juo atsirado mergaitės, savo nežemišku gro-
žiu galinčios išvesti iš proto bet kurį mirtingąjį. Bet kai tik jos prisiartino prie
dvynių, tie, tik probėgomis pažvelgę į jas, tuoj pat sukūrė milijonus dar gražes-
nių dangiškų mergelių, tokiu būdu pademonstruodami, kad niekas pasaulyje jų
negali suvilioti, nes visa ko pradžia yra juose.
Šryla Prabhupada komentuoja: „Sakoma, kad tas, kuris kasdien kepa py-
ragėlius, vargu ar labai nori juos skanauti. Taip ir Viešpats, galintis iš Savo
vidinės palaimos energijos sukurti be galo daug nuostabiausių gražuolių, visai
nesižavi apgaulingu materialių tvarinių grožiu“.
Tačiau materialiame pasaulyje visas gyvas būtybes priešinga lytis veda
iš proto. Lyčių tarpusavio trauka įsuka visą pasaulį, užveržia savotišką mazgą
47
gyvų būtybių širdyse ir pavergia jas. Apsvaiginti nuodėmingų malonumų, vyrai
ir moterys gyvena kartu, be paliovos atakuojami begalinių materialių troškimų.
Šiuos norus daigina lytinio potraukio sėklos, jie kaip vijokliai apipina ir paver-
gia žmogų.
Kol mes svarstome šias temas, pakyla saulė ir nežemiška šviesa nutvies-
kia Nilakanto viršukalnę. Mus taip pakeri jos grožis, kad paskaitą prisieina nu-
traukti. Kalno viršūnėje yra amžina Šry Narajanos buveinė, ir kai tekanti sau-
lė nušviečia jo šlaitus, galima aiškiai pajusti Jį ten esant – toks neapsakomas
Nilakanto grožis. Vietiniai gyventojai šią viršukalnę kartais vadina spindinčia
piramide arba Himalajų karaliene. Nenuostabu, kad ji tokia patraukli, juk kie-
kvienas čia gali pajusti Dievo buvimą.
Prisimenu tekstą, kuriame kalbama apie vieną asketą. „Jis apkabino nuos-
tabią atsižadėjimo karalienę“, – šiuose žodžiuose slypi pilnaverčio dvasinio gy-
venimo paslaptis, gyvenimo, kuriame taip lengva atsižadėti materialių pagundų.
Kaip ir viskas materialiame pasaulyje, lytinis potraukis yra tik atspindys, meilės
Dievui šešėlis. Kai ši tyra ekstatinė meilė nukreipiama į kenčiančią žmoniją, ji
virsta gailestingumu; nukreipta į pinigus, virsta gobšumu, o nukreipta į priešin-
gą lytį, virsta geiduliais. Nesvarbu, kokia forma pasireiškia ši meilė – pasiprie-
šinti jai beveik neįmanoma. Tačiau savo pirminėje formoje ji pasireiškia daug
intensyviau, negu jos materialūs atspindžiai, kaip ir bet koks šviesos šaltinis vi-
sada yra ryškesnis už savo atšvaitus. Vedos mus kviečia išeiti iš tamsos į šviesą,
iš mirties į nemirtingumą, iš laikino pasaulio į amžiną, bet ne kamuojant save,
kaip dažnai būva, atsižadant materialių dalykų, o per vertingesnį patyrimą, ra-
finuotesnį skonį. Štai patarimas tiems, kurie nori atsisveikinti su prisirišimais
– lavinkite aukščiausią skonį.
Akimirkai prisimenu Nicšės žodžius, kai jis atsakė į klausimą, kodėl gy-
vena nevedęs: „Aš myliu ją, madam Amžinybę!“ Negi jis taip pat buvo išvystęs
aukščiausią skonį? Vargu bau, jeigu spręsime pagal jo gyvenimą.
Bhaktos, kurie nori išvystyti savyje tokį skonį, kartais taip meldžiasi:
– O Krišna! Kaip jauna moteris ieško malonios jauno vyro draugijos, kaip
jaunas vyras ieško malonumų jaunos moters draugijoje, prašau, leisk ir mano
protui ieškoti pasitenkinimo Tavyje.
Atmananda sako, kad daugelis jogų, užsimanę pažinti Nilakanto paslaptį,
bandydavo pasiekti jo viršūnę, bet nesėkmingai. Pusiaukelėje juos pačiupdavo
kažkieno nematomos rankos, pernešdavo kelis kilometrus žemyn ir atsargiai
paleisdavo. O kai anglų alpinistai sumanė užkariauti Himalajų karalienę, visi
jie žuvo. Teisybė, vienas liko gyvas, bet grįžęs į bazę, nieko dorai prisiminti
negalėjo, nes jo psichinė būklė buvo tiesiog apverktina.
Šiuose kalnuose Šry Narajana ir Nara-Narajana Riši mums rodė visiško
atsižadėjimo pavyzdį. Keliaujantys į Badrinathą turi būti pasiruošę sekti jų pa-
48
vyzdžiu ir daug ko atsižadėti. Tai sąlygoja materialios ir dvasinės priežastys.
Materialios priežastys – tai pati vietovė, kuri beveik ištisus metus padeng-
ta sniegu ir ledu, o trumpą vasarą čia dažnai būva griūtys ir kalnų upokšniai
užlieja kelius. Žmogus dar ne šeimininkas šiose vietose ir vargiai kada nors juo
bus. Net dabartiniais laikais, kai čia galima patekti džipu ar autobusu, tokioje
kelionėje pakanka rizikos ir nemalonių siurprizų.
O dvasinė priežastis ta, kad Badrinathas yra viena iš keturių dhamų, Die-
vo karalysčių Žemėje. Šios dhamos – tai tam tikrų dvasinių planetų projekcijos.
Kadangi kelias į dvasinį pasaulį susijęs su kruopščiu vidiniu apsivalymu, kelyje
į šias vietas prisieina įveikti nemažai vidinių problemų.
Praėjusiais amžiais čia pabuvojo nemažai didžių šventųjų, ir vienas iš
jų – Šankara, aplankęs Badrinathą 770 metais. Būtent jo dėka mes dabar turime
galimybę susipažinti su šventomis vietomis bei relikvijomis. 1040 metais čia
lankėsi garsusis Šry Ramanudžačarja, o Madhvačarja čia buvo tris kartus, ir
paskutinio vizito metu jis paliko savo kūną. 1500 metais, keliaudamas po Indiją,
Badrinathe lankėsi Šry Nitjananda Prabhu, amžinasis Šry Čaitanjos Mahaprab-
hu palydovas. Jis aplankė Vjasadevą jo oloje (Vjasadeva – tai Krišna, kuris
šitaip įsikūnijo Žemėje, norėdamas užrašyti Vedas) ir išreiškė jam savo pagarbą.
Šiandien mes taip pat norime jį aplankyti.
Lyja, bet mes kupini entuziazmo. Brahmanas iš Rudraprajago liepė savo
mokiniui, sanskrito mokytojui, mus lydėti. Mokytoją aš jau mačiau šiandien ryte
– jis mokino vaikus nuo vėjo pakrypusioje, bet gražiai sutvarkytoje lūšnelėje.
Pėsčiomis einame į Mana (mana – rūkas) kaimą. Tikiuosi, indų kareiviai
praleis mus pro savo postus. Svetimšalių čia nemyli, bet mūsų palydovas žino
slaptus takus.
Lietus stiprėja – tikriausiai, tai tik į gera. Gal po valandos mes įeiname į
Maną. Laukuose, atitvertuose akmenimis, ganosi kalnų jakai, kurie niūriai mus
stebi pro savo suveltus plaukus. Retkarčiais tarp jų prabėga aviganis.
Žmonės čia gyvena žemose, pajuodusiose nuo suodžių lūšnelėse. Gatve-
lėje ant išsimėčiusių akmenų matosi žalios dėmės – tai vietiniai gyventojai ant
jų trina Himalajų žoles ir daro vaistus.
Pirmiausia užeiname į Ganešos olą. Šį pusdievį su dramblio galva žino
ne tik Indijoje, bet ir toli už jos ribų. Jo atsiradimo istorija tikrai stebuklinga,
rodanti, kad pusdieviai, būtybės iš aukštesnių planetų, visiškai nepavaldžios že-
miškiems gamtos dėsniams.
Kartą Parvati, Šivos sutuoktinė, sugalvojo išsimaudyti ežere. Norėdama,
kad jai niekas netrukdytų, iš dulkių nuo savo kūno ji sukūrė gražų jaunuolį ir liepė
jam saugoti, kad niekas nė iš tolo neprieitų prie ežero, kuriame ji maudysis. Tačiau
jai besipliuškenant, ten atsirado jos vyras ir baisiai perpyko, kai jam kelią pastojo
nepažįstamas jaunuolis. Žiauriose grumtynėse Šiva ėmė ir nukirto jam galvą.
49
 Kai Parvati tai sužinojo, ji irgi labai supyko ir pasakė Šivai, kad jis tik
ką nudaigojo savo sūnų. Šiva nuliūdo. Jis tuoj pat nusiuntė kelis savo tarnus
į mišką, liepęs atnešti jam pirmos pasitaikiusios būtybės su aukštesnio lygio
sąmone galvą. Tarnai miške sutiko dramblį ir, neilgai galvoję, – galų gale, tai
buvo išskirtinis atvejis, – jie nupjovė jam galvą ir atnešė savo valdovui. Šivą
pridėjo ją prie jaunuolio kūno ir grąžino jam gyvybę.
Įdomu, kaip Vakarų chirurgai pakomentuotų šį pasakojimą? Žinoma, tai
padaryti mūsų trijų matavimų pasaulyje neįmanoma. Tačiau yra kitų išmatavi-
mų erdvės, kuriose gyvenančios būtybės sugeba apeiti mus valdančius gamtos
dėsnius. Kaip atsilikusios gentys su nuostaba žiūri į kompiuterinę techniką, taip
ir mes stebimės, klausydamiesi apie aukštesnių išmatavimų pasauliuose gyve-
nančių būtybių galimybes.
Stačiai kylančiu taku mes vos paspėjame eiti paskui mūsų rūpestingąjį
palydovą, kuris atsargiai, bet labai greitai kyla laipteliais, vedančiais į olą. Jam
netrukdo išretintas oras. Kai mes pagaliau, vos atgaudami kvapą, pasiekiame
olą, jis jau sėdi šalia geraširdiško Ganešos šventyklos šventiko. Jie pažįstami, ir
šventikas neslepia savo džiaugsmo mūsų apsilankymu. Jis tuoj pat, pasinaudo-
damas nežinia iš kur atsiradusio vertėjo paslaugomis, pradeda pasakoti įvairias
istorijas. Man jo pasakojimai žinomi, tačiau malonu jų klausytis šioje aplinkoje,
įsivaizduojant, kaip viskas buvo iš tikrųjų.
Šventikas pasakoja, jo akys švyti.
Kai Vjasadeva mūsų epochos pradžioje sumanė užrašyti visas Vedas,
tapo aišku, kad vienas su šiuo darbu jis nesusidoros. Jam reikėjo sekretoriaus.
Bet kas galėtų užrašyti Vedas, pirmapradį visos žmonijos žinojimą? Tik jau ne
kokios nors kontoros raštininkas. (Nuo tokios minties šventikas užkrečiančiai
juokiasi). Vjasadeva su maldomis kreipėsi į Brahmą, pasaulio kūrėją, ir tas
pasiūlė Ganešos kandidatūrą. Tada Vjasadeva savo maldas nukreipė į jį, ir tuoj
pasirodė Ganeša, gaubiamas švytinčios aureolės.
– Tu mane kvietei, ir štai aš čia. Ko nori?
– Noriu, kad tu užrašinėtum tai, ką aš diktuosiu, Ganeša.
– Tačiau aš gyvenu kituose pasauliuose, ir laikas, kai aš miegu ir valgau,
skiriasi nuo tavojo. Jeigu aš laikysiuosi tavo dienotvarkės, tai numirsiu iš nuo-
bodulio.
– Gerai, kad tu nori taip greitai ir daug užrašinėti. Aš netrukdysiu tau
savo poreikiais. Bet yra viena sąlyga – užrašyk mano žodžius tik po to, kai su-
voksi jų prasmę.
(Šventikas džiaugsmingai juokiasi – jis, be abejo, šią istoriją pasakojo
tūkstantį kartų, bet jam nuo to ji nei kiek neprarado savo žavesio).
Tai štai, Ganeša sutiko. O Vjasadeva kiekvieną kartą, kai norėjo numigti
ar pavalgyti, savo mintis išreikšdavo taip sudėtingai, kad Ganeša prašydavo
50
palaukti, kol jas perpras. Vjasadeva tuo metu ramiai valgydavo ar miegodavo.
Sužavėtas tokios dieviškos gudrybės, šventikas iš džiaugsmo ploja sau
per kelius.
Tačiau būtų klaidinga manyti, kad Vjasadeva sėdėjo su Ganeša, kaip koks
nors direktorius su savo sekretoriumi. Ganeša, atsilaužęs gabalą savo ilties, sė-
dėjo šitoje vietoje, o Vjasadeva sėdėjo štai ten, – ir šventikas rodo į uolą maž-
daug už 400 metrų, po kuria matosi Vjasadevos ola.
– Kaip jie susikalbėdavo per tokį atstumą? – Šventiko akys sublizga. –
Labai paprastai – telepatiniu būdu. – Ir užbaigia pasakojimą tokiais žodžiais:
– Vjasadeva ir Ganeša nėra eilinės asmenybės.
Išklausę šventiko pasakojimo, einame prie Vjasadevos olos. Aš pirmas
užsikariu stačia uola ir, dusdamas nuo greito ėjimo, bet patenkintas, kad neuž-
sišokom ant kareivių, įeinu į olą. Ten prieblanda, pro kurią vos prasimuša lam-
padų šviesa, ir kol aš dairausi, ieškodamas altoriaus, staiga pasijuntu, tarytum į
mane kažkas žiūrėtų. Paeinu į šalį, bet jausmas nedingsta. Mane lydi tas žvilgs-
nis, tik niekaip negaliu suprasti, kas į mane taip žiūri. Darosi nejauku. Pagaliau
tolimame olos gale įžvelgiu didingą Šrylos Vjasadevos statulą. Jo ranka pakelta
palaiminimui, o raudono rubino spalvos akys rūsčiai ir tiriamai žvelgia į mane.
Apima įsitikinimas, kad jos mane stebės ir už šios olos ribų.
Staiga man paaiškėja: nežiūrint to, kad mes laikome save visa matančiais
ir viską pertvarkančiais stebėtojais, iš tikrųjų tai mus stebi. Visą gyvenimą mus
stebi kažkas visagalis, ir kai tik mes suvokiame Jo egzistenciją ir pradedame
eiti Jo nurodytu, o ne pačių susigalvotu keliu, mūsų gyvenime atsiveria naujas
kryptingų veiksmų puslapis. Tas aukščiausias liudininkas, Supersiela, prižiūri,
kad pūstų vėjas ir planetos nenuklystų iš savo orbitų. Jo duotų dėsnių niekas
negali atšaukti. Tačiau nereikia baimintis, nes mums duota pasirinkimo laisvė ir
įvairūs savęs pažinimo metodai. Krišna stebi, koks bus sekantis mūsų žingsnis.
Šryla Vjasadeva yra vienas iš Krišnos įsikūnijimų žmogaus pavidale. Jis
apsireiškė, norėdamas užrašyti Vedas. Jis yra pirminis dvasinis mokytojas, o visi
kiti dvasiniai mokytojai – Jo atstovai. Staiga suvokiu, kad įšventinimai, kuriuos
aš gavau iš Šrylos Prabhupados, mane amžinai susiejo su Šryla Vjasadeva, už-
baigė mano begalinius persikūnijimus ir davė pradžią kelionei į dvasinį pasaulį.
Išgąstis palaipsniui praeina; žiūrėdamas į skvarbias Vjasadevos akis, ma-
tau begalinę virtinę veidų. Jie pasirodo iš praeities ir nusidriekia į nebūtį – tai
mano paties veidai. Matau vienuolius, keliaujančius per tolimas stepes; vienas
iš jų, giliai susimąstęs, man labai pažįstamas. Po to beprotiškos aistros scenos
– glėbyje susilieję vyras ir moteris, tėvas ir sūnus, piktai žvelgiantys vienas į
kitą. Vaizdai iš praeitų šimtmečių: viską atiduoti vardan svajonės ir nusivilti
pasiekimais. Šias scenas padengia iliuzijos miglos. Bet štai aš susitinku dvasinį
mokytoją ir gaunu jo įšventinimus. Laimingas ir dėkingas aš klaupiuosi ir nebe-
51
noriu atsikelti. Iliuzija išsklaidyta, bet ne mano pastangomis – tai padarė dvasi-
nis mokytojas. Šiuo tikslu jis ir atėjo. Meldžiuosi, kad daugiau niekada nepasi-
duočiau iliuzijos kerams. Širdyje jaučiu dėkingumą, akyse tvenkiasi ašaros. Aš
gavau galimybę pradėti dvasinį gyvenimą, bet iki šiol pilnai ja nepasinaudojau.
Besikartojančių gimimų ir mirčių ratą suka materialūs norai, palaikantys mūsų
netikrą ego, o jų šaltinis – tai mūsų įsigyvenimas į įvairius vaidmenis – šventi-
ko, meilužio, tėvo, sūnaus... Tačiau kaip paprasta sustabdyti tą ratą – reikia tik
pripažinti save Krišnos tarnu ir visus savo norus nukreipti į Jį.
Praeina daug laiko, aš atsistoju ir vėl pažvelgiu į Vjasadevos akis. Jose
jau nebematyti ankstesnio griežtumo, greičiau klausimas: „Ar supratai? Tu pa-
siruošęs atsižadėti savo netikro „aš“ ir materialių norų?“
Girdžiu triukšmą prie olos angos. Tai šventikas su mano pakeleiviais.
Ačiū, kad galėjau čia pabūti vienas.
Palikę Vjasadevos olą, leidžiamės žemyn, tenai, kur iš kalno paslaptin-
gu būdu išsiveržia Sarasvati upė. Prieiname kiek galima arčiau. Purslai virsta
dulksna, Sarasvati putoja ir kunkuliuoja. Tiltas, kuriuo mes turime praeiti – tai
tik uola, kurią čia įmetė Bhima, vienas iš galingųjų Pandavų, kad jo broliai su
jų bendra žmona Draupadi galėtų pereiti upę. Sarasvati čia įpuola į samanomis
apaugusią griovą. Kalbama, kad šioje vietoje upės dugne būva Šiva, ir Sarasvati
vandenys krenta jam ant galvos. Nusileidžiame į šią griovą ir matome dvi iš
kalno ištekančias vandens sroveles. Viena iš jų, pagal padavimą, prasideda ste-
buklingame ežere Mana Sarovara ir po žeme nuteka į Tibetą. Jos vanduo labai
rekomenduojamas – labai palanku protui, mintys darosi skaidrios ir džiaugs-
mingos. Mes jo išgeriame gal po litrą.
Toliau einame griova, klausydami Sarasvati šniokštimo. Šį garsą neįma-
noma apsakyti, jis beveik ant girdimumo ribos, labai aukšto dažnumo srityje.
Netikėtai prieš save išvystame jogą; norėtume jo kai ko paklausti, bet jis paniręs
į meditaciją ir mūsų nemato.
Jau pusiaudienis, ir mes einame atgal į Badrinathą. Kaimo pakraštyje guli
didžiulis akmuo, ant jo aiškiai matosi kažkokių akių atvaizdas. Mums aiškina,
kad tai Anantašešos, Dievo pavidalo, akys, kuriomis Jis nuo neatmenamų laikų
viską ir visur stebi. Dabar aš ir pats pažįstu šį atidų ir atjaučiantį žvilgsnį. Po
pietų mes vėl keliaujame į Badrinatho šventyklą. Šį kartą aš pirmiausia išsi-
maudau karštame šaltinyje. Tiems, kurie įpratę maudytis savo namų voniose, tai
kiek neįprasta – mirkti kartu su šimtine svetimų žmonių. Tačiau visi draugiški ir
mandagūs – juk jie maudosi šventame šaltinyje, ruošdamiesi į šventyklą. Tokio-
je dvasinėje atmosferoje visi lygūs – ir vargšas, ir generolas.
Vanduo karštas, vos ne verdantis. Eiti į jį reikia labai atsargiai. Tačiau
jame tiek daug sieros, kad oda beveik nieko nejaučia.
Po maudynės, jausdamiesi kaip virtos bulvės, kartu su Lakšmanu einame
52
prie sraunios ir šaltos Alakananda Gangos. Vanduo iš tikro ledinis, tačiau ir
mes pakankamai įkaitę. Mes vėl atsiduriame nepaprastai maloniame Motinos
Gangos glėbyje. Laikomės už geležinių grandinių, kad srovė nenuneštų atgal į
Hardvarą, ir stebimės jos stiprybe. Akimirkai į galvą ateina mintis duotis neša-
mam tos srovės – kas tada būtų su manimi?
Greitai apsirengiame. Šalia mūsų brahmanas monotoniškai kartoja savo
maldas. Kiek toliau ant garbaus sadhu karštą šaltinio vandenį lieja jo tarnas;
jogas džiovinasi plaukus, ilgumo iki žemės. Girdisi kaimiečių šnekta – šventuo-
se šaltiniuose jie skalbia savo drapanas – su muilu, žinoma. Paprasti žmonės ir
šventieji Indijoje gyvena vieni šalia kitų.
Žengiame į šventyklą. Ir vėl tas pats jausmas, jau tapęs įprastiniu: kai
tik prisiartini prie altoriaus, visi gyvenimo rūpesčiai kažkur dingsta. Šry Badri-
natha sėdi lotoso pozoje. Nugara tiesi, o rankos padėtos ant kelių. Tiesa, šiuo
momentu mes tematome tik Jo karūną ir prabangų auksinį kupolą virš galvos;
visa kita dengia užuolaida ir tulasi girliandos. Gerai įsižiūrėję, altoriaus dešinė-
je pastebime Nara ir Narajanos statulas. Šalia jų nulenkta galva stovi šventasis
Narada Munis (dabar jo nematyti), kitoje pusėje – Kuvera, dangiškasis iždinin-
kas, ir sidabrinis Ganeša. Čia ir Garuda, sparnuotasis Višnu nešiotojas, lenkia
galvą Badri-Narajanos kairėje.
Kol aš meldžiuosi, pro šalį begaline kolona eina maldininkai. Jų veidai
pažymėti kelyje patirtų sunkumų. Daugelis jau visai seni. Tokiai sunkiai kelio-
nei jie pasiryžo, tikėdamiesi gauti palaiminimą, kurį Šry Badrinathas davė „Na-
rada Puranoje“: „Tas, kuris atvyks į Badrinathą ir nuolatos Mane atmins, būtinai
sugrįš pas Mane į dvasinį pasaulį – nesvarbu, geras jis ar blogas“.
Išeidami iš šventyklos, matome indų armijos generolą, supamą iki dantų
ginkluotos apsaugos. Generolas lipa laiptais ir dalina vargetoms pinigus. Jis taip
pat tikisi gauti Šry Badri-Narajanos malonę ir išsivaduoti iš karmos gniaužtų.
 6
Jogai ir sniego žmonės

Išminčiai sako, kad kelias panašus į skustuvo ašmenis

– jis toks pat siauras ir pavojingas.
(Upanišados)

Sėdime mano mažame kambarėlyje, iš kurio matosi Badrinatho šventy-

kla, ir giedame maldas dvasiniam mokytojui. Paskui Atmananda prabhu prade-
da paskaitą.
– Seniai seniai čia meditavo Šiva ir Parvati. Kadangi jie abu yra vieni
iš didžiausių jogų, tai net atšiauriausią žiemą nepalikdavo šios vietos. Tačiau
kartą buvo taip šalta, kad Parvati neišlaikė ir kreipėsi į vyrą pagalbos. Šiva tuoj
pat sutvėrė du karštus šaltinius, į kuriuos vanduo patenka iš ugnikalnio gelmių.
Vakar mes juose maudėmės.
Bala Gopalas abejoja:
– Bet jeigu tai Šivos vieta, kodėl ji vadinasi Badarikašramu, o ne Šivaš-
ramu?
Atmananda šypsosi ir pasakoja, kaip gudriai Višnu atėmė šią vietą iš Šivos:
– Kartą, žiemos metu, kai Šiva ir Parvati meditavo, pasigirdo gailus
verksmas. Parvati nutraukė savo meditaciją ir pamatė gražų, bet labai sušalusį
berniuką. Skatinama sukilusio motiniško instinkto, Parvati jau norėjo paimti
vaikelį ant rankų ir sušildyti prie savo krūtinės, bet staiga išgirdo Šivos balsą:
„Neliesk jo! Jis nori viską iš mūsų atimti!“ Parvati jo nepaklausė, paėmė ber-
niuką ant rankų, pamaitino ir stengėsi jį nuraminti. Tačiau berniukas vis tebe-
verkė, ir tada gailestingoji Parvati iš visos širdies pažadėjo: „Aš viską dėl tavęs
padarysiu, tik nustok verkęs“. Vos tik ji ištarė šiuos žodžius, berniukas staiga
ėmė augti ir virto keturrankiu Višnu. „Tu turi išpildyti savo pažadą, Parvati, –
pasakė Jis. – Man reikalinga ši vieta“. Šiva, kuris nuo pat pradžių žinojo, kas
tas berniukas, išraiškingai pažvelgė į Parvati, tačiau pažadas buvo duotas, ir jis
atidavė šį slėnį Višnu, kuris nedelsiant pasinėrė į meditaciją Narajanos pavidale.
Paskui atėjo Lakšmi ir virto Badri medžiu, saugančiu Jį nuo sniego ir kaitrių
saulės spindulių.
Vėliau, kai Višnu nusprendė palikti šią vietą, Jis apreiškė Save akmens
pavidale, kuris garbinamas ir po šiai dienai.
Nutariame eiti į šventyklą pasižiūrėti šio akmens. Kuo ilgiau užsibūni Ba-
drinathe, tuo dažniau norisi lankytis šventykloje. Taip būva toli gražu ne visur.
Vakar daktaras Aurelijus palydoviniu telefonu kalbėjosi su Šveicarija.
Grįžęs pasakė, kad jaučiasi, tarytum būtų kalbėjęs su kitu pasauliu.
– Nors mes ir neilgai esame Himalajuose, tačiau atrodo, kad mano namai
54
čia, o Europa, su savo materialaus tobulumo siekiais ir nesugebėjimu peržengti
pasenusias mąstymo bei elgesio normų ribas, tokia tolima, tarytum ten būtų
koks nors paralelinis pasaulis.
Taip, aš tai irgi jaučiu – mes dabar visai kitame pasaulyje, o Šry Badri-
nathas – šio pasaulio centras, pasaulio, kuris mus vis labiau traukia. Taip bus ir
dvasiniame pasaulyje, kur juslės, protas ir visa kita tarnauja Krišnai. Materialia-
me pasaulyje toks centras prarastas. Mes virtome egoistais. Tačiau dvasinis pa-
saulis – būtent tokia vieta, kur Krišna yra vienintelis centras. Norint ten patekti,
viso labo reikia atsižadėti savo netikro ego. Atsižadėjimas – tai visada žingsnis
į tikrąjį ego. Šių žodžių prasmė man darosi vis labiau suprantama. Aš pradedu
jausti mūsų kelionės vaisius.
Dvyliktą valandą einame į svečius pas šios šventyklos pudžarį, kuris jau
dvidešimt metų prižiūri altorių. Dabar jis sėdi ant sofos, įsisiautęs į šiltą pledą.
Pandit-dži, mūsų palydovas iš Rudraprajago, jam sako, kad aš galiu deklamuoti
sanskrito tekstus. Šeimininkas tuoj pagyvėja. Jis prašo manęs ką nors perskaity-
ti, ir aš pasirenku tekstą iš pirmos „Šrymadbhagavatam“ giesmės.

brahma-nadjam sarasvatjam
ašramah paščine tate
šamjaprasa iti prokta
rišinam satra-vardhanah

bhakti-jogena manasi
samjak pranihite ‘male
apašjat purušam purnam
majam ča tad-apašrajam

Čia pasakojama, kaip Vjasadeva išvydo Dievą, medituodamas šitoje vie-

toje, Badarikašrame.
„Sukaupęs protą ir panardinęs jį į atsidavimo tarnystę, bhakti-jogą, ma-
terializmo netemdomą jungties su Aukščiausiuoju procesą, jis išvydo Absoliutų
Dievo Asmenį podraug su visiškoje Jo valioje esančia išorine energija (Šrymad-
bhagavatam 1.7.4)“.
Eilutė majam ča tad-apašrajam (išorinė energija, esanti visiškoje Jo va-
lioje) šventyklos brahmanui suteikia daug džiaugsmo. Laime nušvitusiu veidu
jis kelis kartus pakartoja:
– Mają, materialią energiją, visada kontroliuoja Dievas. Ten, kur Krišna,
nėra vietos majai, iliuzijai.
Šventraščiai, parašyti sanskritu, abiems brahmanams gimtoji stichija. Jie
gyvai svarsto nuostabią dvasinio gyvenimo ypatybę – ten, kur Dievas, nėra vie-
55
tos neišmanymui. Švelniais žvilgsniais jie glamonėja mus, vakariečius, – taip
juos nustebino „Bhagavatam“ tekstai, perskaityti europiečio. Tai, kad mes čia
esame – nepajudinamas šių tekstų teisingumo įrodymas!
Po kurio laiko pudžaris ženklu pašaukia kažkokius žmones, taip pat ap-
situlojusius šiltais drabužiais. Tai šventyklos tarnai; dabar jie mus pamaitins.
Su valgiu čia savotiška problema – nejauti alkio, nes ore tiek energijos, kad
ne tik nesinori, bet net nesmagu atstatyti gyvybines jėgas per maistą. Girdėjau
apie jogus, kurie dešimtmečiais nieko nevalgo. Įvairiuose atsižadėjimo etapuo-
se reikalingą energiją, praną, jie gauna iš vandens, vėliau iš saulės spindulių, o
galiausiai tiesiog iš oro. Mes dabar taip pat vos ne kaip jogai.
Mūsų panditas jaunystėje ilgai čia gyveno ir ne kartą matė tokius jogus.
Jis pasakoja:
– Kartą, vaikščiodamas po kalnus, priguliau po krūmu ir užmigau. Mane
pribudino kažkokie balsai. Pakeliu galvą ir matau du jogus – vienas jaunas,
tiesiog švyti savo grožiu, kitas senas ir vos laikosi ant kojų. Jis skundžiasi, kad
jam perdaug sunku gyventi tokiame kūne, ir klausia jaunojo jogo, gal tas prie
savęs turi sandživani žolės. Tada jaunuolis iš savo krepšelio ištraukia augalą,
panašų į ankštinę pupelę, pusę atiduoda senajam jogui, kitą pusę išmeta. Kai tik
senolis suvalgė savo dalį, jo išvaizda tuoj pat pradėjo neatpažįstamai keistis, ir
po dešimties minučių jis jau turėjo visiškai naują kūną. Padėkojęs jaunuoliui,
jis didžiuliais žingsniais užlipo į kalną ir dingo debesyse. Aš norėjau pakalbėti
su jaunuoju jogu, bet ir jis kažkur dingo. Sandživani likučių aš taip pat neradau,
kitaip dabar atrodyčiau žymiai jaunesnis, – linksmai mirkčiodamas, panditas
užbaigia pasakojimą.
Po pietų mūsų laukia neįprasta kelionė – norime aplankyti Vasudharo
vandens krioklius. Jie krenta iš 150 metrų aukščio viename iš negyvenamų Hi-
malajų slėnių.
Šešių kilometrų ilgio kelias veda pro daugybę olų, kuriose įsikūrę jogai-
mistikai. Norint ten praeiti, reikalingas specialus leidimas, nes didesnė kelio da-
lis yra slaptoje zonoje. Įtakingasis pandito mokinys gauna tą leidimą, su sąlyga,
kad prisiima visą atsakomybę už mūsų gyvybes.
Džipu važiuojame iki Manos, paskui kartu su jakais ir gauruotais aviga-
niais einame pro kalnų kaimelį, pro audimo stakles, kuriomis moterys iš jako
vilnos audžia kilimus ir užuolaidas. Pagaliau mes pasiekiame postą, saugomą
trijų miegančių kareivių. Pribudinti jie prašo parodyti tik pasus, nes jau žino,
kad leidimą mes turime. Išsitraukiu savo pasą, atsitiktinai žvilgteliu į nuotrau-
ką ir staiga išsigandęs pamatau, kad skubėdamas paėmiau viešbutyje likusio
Bharatos dokumentą, o jis dvidešimčia metų už mane vyresnis. Ką daryti? Kaip
niekur nieko paduodu pasą kareiviui, jis atidžiai pažiūri į mane, ir štai – viskas
tvarkoje! Matyt, kaip europiečiui sunku atskirti indusus, taip ir jiems ta pati pro-
56
blema. Be to, mes nesame nei vardas, nei pavardė, tai tik kūno įvardinimai.
Palikę postą, akmeniniu tiltu pereiname kunkuliuojančią Sarasvati, pasvei-
kiname jogą, kuris šiandiem mums mojuoja iš savo olos, ir atsisveikiname su
civilizacija. Greitai mūsų grupė ištįsta, ir kiekvienas eina pats sau. Neįmanoma
žodžiais apsakyti jausmų, keliaujant Himalajais, – tai laisvės, pakilimo virš šio
nuodėmingo pasaulio pojūtis, – maždaug taip juos būtų galima charakterizuoti.
Retkarčiais sukartoju maldą, kuria išreiškiamas dvasinio pasaulio ilgesys:

aham hare tava padaika-mula-

dasanudaso bhavitasmi bhujah
manah smaretasu-pater gunams te
grinita vak karma karotu kajah

„O mano Viešpatie, kada gi išmuš valanda, kai aš tapsiu Tavo tarnų tarnu,
amžinai ieškančių Tavo lotosinių pėdų prieglobsčio? O mano gyvenimo Vieš-
patie, leisk man būti jų tarnu, nes tik tada mano protas visada mąstys apie Tavo
pavidalą, mano žodžiai visada šlovins Tavo pavidalą, o mano kūnas visada bus
užsiėmęs meilės ir atsidavimo tarnyste Tau (Šrymadbhagavatam 6.11.24)“.
Siaurame kelyje, kuriuo mes einame, sutinku asilą, o kiek vėliau – kurmį.
Čia tarp žmogaus ir gyvūnų galioja nerašytas susitarimas – abu pagarbiai užlei-
džia vienas kitam kelią. Apačioje slėnyje ganosi jakai, saugomi į laikas panašių
šunų. O štai mes prasilenkiame su visa procesija Tibeto moterų. Joms ant pečių
– pintinės su šviežiomis kalnų žolėmis. Aš užuodžiu jų gydantį kvapą.
Prasideda lietus, ir aš slepiuosi po uola. Gerai įsivaizduoju, kaip čia sėdė-
čiau visą gyvenimą.
Netikėtai atsitinka tai, kas man tiesiog nesutelpa į galvą. Apžiūrinėdamas
uolos paviršių, šalia vienos tamsios olos pastebiu kažkokią šmėklišką būtybę, di-
delę ir gauruotą. Tą pačią akimirką ji dingsta. Kas tai – jogas ar sniego žmogus?
Einu toliau ir greitai pasiekiu Vasudharos krioklį. Mano pakeleiviai jau
čia, išskyrus panditą su jo draugu, kurie ėjo paskui mane. Nuostabus vaizdas
– krintantis vanduo, mirgantis saulės šviesoje. Nors čia, aukštai kalnuose, šal-
ta, saulė savo šiltais spinduliais kviečia palįsti po garmančiu vandens srautu.
Paskui ji mus sušildys. Kol aš su daktaru Aurelijumi, drebėdami nuo šalčio,
atsargiai kyščiojame nugaras po vandens kaskadomis (stovėti tiesiai po kriokliu
negalima – būva, kad kartu su vandeniu krenta ir akmenys), Lakšmanas parenka
šiek tiek vaisių. Kol mes džiūstame, jis vaisius paaukoja, ir mes juos valgome
kartu su riešutų ir džiovintų vaisių likučiais, kuriuos iš Šveicarijos atsivežė dak-
taras Aurelijus.
Tuo metu pagaliau pasirodo panditas ir jo palydovas; jie su dėkingumu
prisijungia prie mūsų vaišių.
57
 Staiga pastebime, kad mūsų grupėje kažko trūksta. Bala Gopalas! Jis visą
kelią tylėjo, nepastebimai atsiskyrė ir ėmė lipti krioklio uolos šlaitu. Buvo ma-
tyti, kad jis visą laiką jautė kažkokią vidinę įtampą, nes ir jam šioje kelionėje
reikėjo išsispręsti kelias problemas. O dabar jis pusiaukelėje į uolos viršūnę,
nuo kurios krito vanduo. Mes pradedame jaudintis. Panditas, kuriam armijos
vadovybė patikėjo mūsų saugumą, siaubingai nerimauja. Jis žiūri į mane ir pik-
tai šaukia: „Murk, murk! (kvailys)“, rodydamas į Balą ir mosuodamas ranko-
mis. Stati uola pavojinga net patyrusiems alpinistams – ant jos auga slidžios sa-
manos. Šaukti beprasmiška, visus garsus užgožia krioklio keliamas triukšmas.
Bala Gopalas dabar tik kaip taškelis ant uolos. Atrodo, jis nori pasiekti vieną
konkrečią olą. Ir staiga atsitinka nepaprastas dalykas. Kai tik jis prisiartina prie
tos olos, įėjimą į ją uždengia kažkoks netikėtai atsiradęs debesys. Bala Gopalas
neryžtingai sustoja, nežinodamas, eiti toliau ar ne. Galų gale jis apsisprendžia ir
atbulas ima atsargiai leistis žemyn. Kartą jis nusprūdo, bet suspėjo užsikabinti.
Pagaliau drebančiomis kojomis jis stovi prieš mus ir pasakoja:
– Atleiskite, aš truputį nervinausi, ir man reikėjo kažkaip nusikratyti tos
psichinės įtampos. Pagalvojau, kad geriau ją palikti ant kalno, negu išlieti ant
jūsų. Aš norėjau pasiekti štai tą urvą ir jau buvau netoli jo, kai staiga man tary-
tum kažkas pasakė: „Čia negalima! Tavęs čia nelaukia. Suk atgal“. Įtaiga buvo
tokia stipri, kad apie tolesnį kelią nebuvo ko ir galvoti. Ir štai aš čia. Gal pas jus
dar liko kokio nors maisto?
Aš ne kartą girdėjau, kad kai kurias šventas vietas saugo galingos būty-
bės. Gerai, kad Bala Gopalas jų paklausė.
Prabuvę prie krioklio dvi valandas, grįžtame atgal. Pakeliui pamatome
vieną baikštų jogą, kibiru semiantį vandenį iš upės. Jo olą aš pastebėjau, kai
ėjome link krioklio, tik jo paties neteko pamatyti. Žiūrėdamas, kaip jis dabar
semia vandenį, aš matau skirtumą tarp jo ir mūsų. Mes viso labo turistai, besigė-
rintys puikiais vaizdais, o jam šių vietų stebuklai – neatsiejama gyvenimo dalis.
Įdomu, ar jis ką nors žino apie sniego žmones?
Mąstau apie tai, ką stebėjau, ir kas man niekaip nesutelpa galvoje. Snie-
go žmogus – legendinis Himalajų gyventojas. Nepale iki 1958 metų jis buvo
įtrauktas į Raudonąją knygą. Daugelis alpinistų turi nuotraukas ne tik su di-
džiulių pėdų įspaudais sniege, bet ir su gauruotais, tiesiai stovinčiais milžinais,
kurie nežinia iš kur atsirasdavo ir tuoj pat išsigandę dingdavo. Tačiau legendų
apie juos yra dar daugiau. Štai vienas pasakojimas, kurį išgirdau iš vokiečių
alpinisto, turinčio specialų leidimą kelionėms į Tibetą.
Kartą du jogai klaidžiojo vietovėje šalia Tibeto sienos, ieškodami legen-
dinės dangiškos šalies, kurioje gyvena vien tik tyri žmonės. Galiausiai jie priėjo
nematomą ribą, kurią peržengti galėjo tik vyresnis jogas. O jaunesnis, dar ne-
pasiekęs dvasinių aukštumų, turėjo grįžti. Jis nukeliavo į kitą kalnų slėnį ir ten
58
netikėtai jį ištiko podagros priepuolis. Jogas iš paskutinių jėgų susirentė žolių
lūšnelę ir maitinosi laukinių ožkų, kurias jam atsiuntė apvaizda, pienu, kitaip
būtų numiręs iš bado.
Bet štai jis pastebėjo, kad kiekvieną dieną prie šalimais tekančios upės
ateina kažkoks plaukuotas milžinas. Jis atsigerdavo ir dingdavo miške. Kartą
jogas žemėje pamatė jo kojos įspaudus – jie buvo didžiuliai. Slinko savaitės, o
laukinis jogo kaimynas vis tebevaikščiojo prie upės. Kartais jis atidžiai žiūrė-
davo į jogą, tačiau nebandė prieiti arčiau. Bet štai vieną dieną gauruotasis mil-
žinas nepasirodė. Gal jam reikalinga pagalba? Įveikdamas skausmą, jogas šiaip
taip pasiekė gūdų mišką, kuriame užtiko apleistą atsiskyrėlio lūšną. Pro duris
kyšojo dvi didžiulės kojos, tiksliau, letenos. Jogas atsargiai prisiartino ir pamatė
savo kaimyną – jis gulėjo užsimerkęs ir sunkiai alsavo. Kailis buvo šlapias nuo
prakaito, o iš burnos kyšojo dvi ilgos iltys. Jis buvo panašus į žmogų, tik lauki-
nės išvaizdos. Vienos kojos pade matėsi rakštis diduno sulig žmogaus pirštu, o
aplink ją buvo susidaręs pūlinys.
Jogas suprato, kad sniego žmogus jį kiekvieną sekundę gali užmušti, ta-
čiau gailestis įveikė baimės jausmą – jis negalėjo palikti likimo valiai kenčian-
čios būtybės. Jis ištraukė rakštį, išvalė žaizdą ir perrišo ją savo drabužio skiaute.
Milžinas nejudėjo, tik traukiant rakštį, kimiai sudejavo. Jis atrodė beveik kaip
pacientas ant operacinio stalo.
Paskui jogas nuėjo prie upės, prisėmė vandens į savo indą ir padėjo šalia
sniego žmogaus. Po kelių dienų milžino sveikata tiek pagerėjo, kad jis jau pats
pradėjo ateiti prie upės. Vieną dieną jis atėjo prie jogo būsto ir gražino jam indą.
Nuo to momento jogas irgi pradėjo sveikti. Kartą, kai jis vaikščiojo po mišką, iš
medžio netikėtai iššoko jo kaimynas, nutaisė kažkokią grimasą, sumosavo ran-
komis ir akimirksniu dingo. Po kelių minučių vėl pasigirdo triukšmas, ir sniego
žmogus pasirodė su tik ką nudobtu tigru ant pečių. Kriuktelėjęs, jis numetė
žvėrį jogui po kojomis ir nubėgo sau. Jogas nudyrė tigrui kailį (jogai dažnai sėdi
ant tigro kailio, nes jis atbaido gyvates), o visa kita nutempė prie savo paciento
lūšnos, nes milžinas, atrodo, nebuvo vegetaras.
Štai ir viskas, ką aš atsimenu iš šito pasakojimo. Jogas galiausiai visiškai
pasveiko. Jo gailestingumas įveikė baimę, ir iš to verta pasimokyti.
Tuo metu mes jau nusileidome prie upės. Jogo nematyti. Matyt, jis savo
oloje. Bala Gopalas ir aš nusprendžiame eiti pas jį į svečius. Einame siauru ta-
keliu, ant kurio matosi jogo pėdsakai; pasiekę įėjimą į olą, šaukiame jį, tačiau
baikštusis jogas neatsiliepia. Ką gi, sukame atgal ir praėję kelis metrus, atsisu-
kame. Jogas stovi prie olos, panašus į baikštų vaiką. Nieko keisto, juk jis tiek
metų gyvena sau vienas. Jie visai kitaip maitinasi (kai kurių maistas – tai tik
prana iš oro) ir užsiima vien tik dvasine veikla. Į mus, žemumų gyventojus, jie
žiūri kaip į laukinius, nes mes neturime jų sugebėjimų – pavyzdžiui, negalime
59
peržiemoti be centralinio šildymo.
Jogo žvilgsnis visai nepiktas, ir mes einame prie jo. Aš nusilenkiu. Man
visai ne gėda šitaip išreikšti pagarbą tokiems žmonėms. Jogas susidrovi. Jis
klausiamai žiūri į mus, – ko mums pagaliau reikia, – ir mes gęstais duodame
suprasti, kad norime tik apžiūrėti jo būstinę. Jogas tuoj pat virsta svetingu šei-
mininku. Jo akys sako: „Jeigu tik pažiūrėti, tai užeikite“. Jo būstas padalintas
į dvi dalis: vienoje pusėje – spartietiška lova ir šiokie tokie reikmenys, kitoje
– šventasis ugnies altorius. Ten mes matome Krišnos atvaizdą. Sprendžiant iš
visko, atsiskyrėlis reguliariai atlieka Krišnos garbinimo apeigas.
Mums jis pasiūlo vaisių nuo altoriaus; panašu, kad tai viskas, ką jis turi
valgomo. Tačiau atsisakyti – reiškia smarkiai jį įžeisti, todėl mes neprieštarau-
dami priimame vaišes, kaip mūsų naujojo pažįstamo svetingumo apraišką.
Atsisveikinant aš padedu dvidešimt rupijų prie įėjimo į olą. Toks atsily-
ginimas man pačiam atrodo juokingas ir niekingas. Jogas man priminė šventą
Pranciškų Asyžietį, kuris visus savo turtus atidavė raupsuotiesiems.
Nuvargę grįžtame į Maną, kur mūsų laukia džipas. Visi vėl pasinėrę į savo
mintis. Tylėjime yra ypatinga dieviška paslaptis. Kas daug kalba, nesugebės
suvokti Krišnos.
Nors susitikimas su jogu buvo trumpas, ir mes beveik nesupratome vie-
nas kito, mano širdyje jis paliko gilų pėdsaką. Laikoma, kad širdies kalba gar-
sesnė už lūpų tariamus žodžius: „Tai, kuo tu esi, su manimi kalba taip garsiai,
kad aš nebegirdžiu tavo žodžių“, todėl jogas ir paprastas jo gyvenimas mane
apstulbino. Vakaruose jo gyvenimo būdo tikrai neįmanoma imituoti.
Bhakti tradicijoje yra terminas jukta-vairagja­, atsižadėjimas per ryšį su
Dievu. Tai reiškia, kad viskas, net materialūs daiktai, yra Krišnos energija ir pa-
naudojama tarnystėje Jam, nesiekiant pačiam pasitenkinti. Šis atsižadėjimo ke-
lias skiriasi nuo to kelio, kurio pasekėjai visus materialius dalykus laiko iliuzija
ir tuo pačiu netinkamais tarnystėje Krišnai. Aš pasirinkau pirmąjį kelią, tačiau
buvo naudinga išvysti gyvą antro kelio pavyzdį, nors jis ir skiriasi nuo manojo.
 7
Didysis atsisveikinimas

Yra daug priežasčių nieko nekeisti.

Ir tik viena, jeigu nori kažką pakeisti:
tu paprasčiausiai negali daugiau viso to pakęsti.
(G. K. Fleming)

Po rytinės paskaitos Bala Gopalas pasakoja nuostabią istoriją apie nepri-

sirišimą.
Didelės, krištolinio švarumo upės dugne gyveno tokios būtybės. Upė ramiai
sruveno pro jas, nepaisydama nei seno, nei jauno, nei turtingo, nei vargšo, nei
gero, nei blogo – ji tiesiog tekėjo savo vaga, nes skaitėsi tik su savo tyruoju „aš“.
Tos būtybės laikėsi įsikibusios augalų ir akmenų upės dugne, nes jų gyvenimo
devizas buvo – laikytis tvirčiau. Nuo mažens jas mokino nepasiduoti upės srovei.
Bet štai atsirado viena būtybė, kuriai visa tai pakyrėjo, ir vieną dieną ji
sušuko:
– Viskas, man užtenka, daugiau laikytis negaliu! Aš nežinau, į kur teka ši
upė, bet pasitikiu ja. Ji žino, kur teka. Daugiau aš nesilaikysiu, ir tegu upė mane
neša, kur nori. Jeigu aš dar bent kiek laikysiuosi šios vietos, tai nusibaigsiu iš
nuobodulio.
Kitos būtybės ėmė juoktis:
– Ach tu, kvailiuk! Nagi, atleisk rankas, ir pamatysi, kaip tave pasigriebs
upė ir uždaužys į pakrantės uolas. Tu numirsi greičiau nei iš nuobodulio.
Bet maištaujanti būtybė jų neklausė, tik giliai įkvėpė ir atleido rankas.
Upė ją tuoj nutempė prie uolų, bet paskutinę sekundę pakėlė ją nuo savo dugno,
taip kad ji nenukentėjo. Ir tada kitos būtybės, niekada nieko panašaus nemačiu-
sios, ėmė šaukti:
– Žiūrėkite, koks stebuklas! Būtybė, panaši į mus, skraido! Žiūrėkite, Me-
sijas atėjo! Mūsų gelbėtojas!
O ta, kurią nešė upė, atsakė jiems:
– Aš toks pat Mesijas, kaip ir jūs. Upei nėra nieko maloniau, kaip išva-
duoti mus, jeigu tik jums užteks drąsos nesilaikyti įsikabinus. Ši kelionė, šis
nuotykis yra tikrasis mūsų gyvenimo tikslas.
Bet visos būtybės dar garsiau ėmė šaukti, kad jis gelbėtojas. Ir greitai
srovė jį nunešė toli toli, o visi kiti liko ir sukūrė daug legendų apie Mesiją.
Šiandien mums nusimato žygis į Mučukundos olą aukštai kalnuose. Ten
galima patekti tik su patyrusiu vedliu. Vietiniai gyventojai, kurie jau žino apie
baltuosius sadhu, keliaujančius į Badrinathą ir po jo apylinkes, tokį palydovą
mums suranda.
61
 Himalajai nusiteikę labai draugiškai. Mėlyname danguje skaisčiai šviečia
saulė. Šalikelyje auga puikios gėlės. Sarasvati, likusi toli apačioje, panaši į sida-
brinį kaspiną, o jos šniokštimas virsta paslaptingu šnibždesiu.
Kalnuota vietovė nepaprastai graži. Takeliai – akmeniniai, net tiltas pa-
darytas iš akmenų, ir daug olų, tačiau žmonių nematyti – jogai pasitraukė aukš-
čiau, sąmoningai vengdami kontaktų su žemumų gyventojais, kuriems terūpi tik
jusliniai malonumai.
Štai ir Mučukundos ola. Mes turime galingą prožektorių, todėl galime eiti
toli į kalno gilumą. Tačiau mane greitai įveikia nuovargis, ir aš pasuku atgal,
o kiti eina toliau. Prieinu prie angos, iš kurios sklinda šviesa, ir ten pamatau
dviejų pėdų žymes, atsispaudusias uoloje. Greičiausiai jos priklauso Krišnai –
ne kitaip.
Prisimenu pasakojimą apie Mučukundą.
Jis buvo valdovas, ir pusdieviai jo paprašė padėti jiems kovoti su demo-
nais. Mučukunda sutiko ir orlaiviu atvyko į rojaus planetas, kur šimtus metų
kovojo kartu su pusdieviais dėl valdžios visatoje. Kaip išaiškėjo, be dangiškų
Mučukundos ginklų pusdieviai niekada nebūtų įveikę demonų. Atsidėkodami jie
pasiūlė karaliui visus palaiminimus, kokių tik tas panorės. Tačiau Mučukunda
jautėsi mirtinai pavargęs, todėl tepasakė:
– Aš noriu sugrįžti į Žemę, ir dar labai noriu miego. Taigi duokite man
tokį palaiminimą: jeigu tik kas nors mane pribudins, tegu jis nuo mano žvilgsnio
virsta pelenais.
Nustebę pusdieviai davė karaliui tokį palaiminimą. Mučukunda grįžo Že-
mėn, Himalajuose susirado štai šitą olą ir ramiai joje užmigo.
Krišna, kuris tuo metu gyveno Mathuros mieste, visa tai žinojo. Kai vie-
nas demoniškas karalius, vardu Kalajavana, užpuolė Mathurą, Krišna, nenorė-
damas jo žudyti, pasitiko jį plikomis rankomis. Kalajavana tuoj pat numetė savo
ginklą – net demonai nenaudojo ginklų prieš beginklį priešininką – ir pabandė
sučiupti Krišną. Krišna nesigynė, bet pasileido bėgti. Įbėgęs į olą, kurioje mie-
gojo Mučukunda, Jis užmetė ant jo Savo drabužius. Kalajavana įbėgo paskui ir
pamatė ant žemės gulint kažkokią žmogystą geltonais drabužiais. Jis pagalvojo,
kad tai Krišna ilsisi po gaudynių ir paspyrė miegantįjį koja, norėdamas jį pri-
kelti ir iškviesti į kovą. Tačiau iš po drabužių pasirodė pribudintas Mučukunda,
dairydamasis, kas čia jį taip grubiai prižadino. Jo žvilgsnis atsirėmė į Kalaja-
vaną ir tuoj pavertė jį pelenais.
Tačiau Kalajavanos išpuolis buvo tik viena iš priežasčių, kodėl Krišna
atsidūrė Mučukundos oloje. Mučukunda buvo didžiai atsidavęs Krišnai, ir Jis
norėjo Savo žvilgsniu duoti karaliui palaiminimus – tokia buvo pagrindinė
priežastis. Viešpats apsireiškė Mučukundai Savo nuostabiu keturrankiu Višnu
pavidalu. Jis buvo pasipuošęs ilga, iki kelių, girlianda, supinta iš miško gėlių.
62
Viešpats švytėjo, o Jo veidą puošė maloni šypsena. Šio Krišnos pavidalo grožį
tiesiog neįmanoma įsivaizduoti. Jis taip pažiūrėjo į Mučukundą, kad karaliaus
širdis tiesiog ištirpo. Krišna, nors ir yra Aukščiausias Viešpats, taigi visų se-
niausias, atrodė kaip jaunuolis pačiame jėgų žydėjime, o Jo judesiai priminė
elnio judesius. Nežiūrint jaunatviškos išvaizdos, Jis spinduliavo tokia galybe,
kad Mučukunda iš karto suprato, jog mato visų visatų šaltinį.
Karalius pajuto begalinį dėkingumą Viešpačiui už tai, kad Jis apreiškė jam
tokią malonę, todėl nuolankiai ir su atsidavimu kreipėsi į Viešpatį tokia malda:
– O Viešpatie, didesnę savo gyvenimo dalį aš praleidau tuščiai. Mane
valdė kvailos idėjos, todėl šį kūną, šį odos maišą, pilną visokių nešvarumų, lai-
kiau tikru turtu ir galvojau, kad esu žmonijos valdovu. Apsiginklavęs tokiomis
iliuzijomis, aš norėjau užkariauti pasaulį. Supamas karvedžių ir didžiuodama-
sis savo valdžia, aš negalvojau apie Tave, mano Viešpatie, kurs visada esi mano
širdyje kaip geriausias draugas. Aš net girdėti nenorėjau apie Tave, ir tai buvo
lemtinga klaida mano pažiūrėti puikiame „normaliame“ gyvenime. Bet ne tik
aš vienas: dauguma žmonių nesidomi dvasinėmis žiniomis, bet, genami baimės,
nenustoja klausinėję: „Ką dabar daryti? Kas bus su manimi rytoj?“ Sukaustyti
materialių norų grandinėmis, mes ir toliau gyvename tokioje beprotybėje.
Ir kol mes taip klaidžiojame šio pasaulio labirintais, nenumaldomas lai-
kas dirba savo darbą. Laikas – tai viena iš Tavo nesuskaičiuojamų formų, o
Viešpatie, ir kai baigiasi mums skirtas laikas, Tu sudaužai visas mūsų svajas.
Laiko pavidale Tu padarai galą gyvos būtybės veiklai, panašiai kaip alkanas
smauglys akimirksniu praryja mažą pelę. Karališkąjį kūną, kuris kažkada puo-
šėsi auksu ir brangakmeniais, jodinėjo auksu papuoštais drambliais; kurį žmo-
nės šlovino, vadindami visos žmonijos valdovu – taigi šį kūną negailestingasis
laikas paverčia dulkėmis ar kirminų ir vabzdžių maistu, o kartais ir kokio nors
gyvūno išmatomis.
Šia malda Mučukunda jau atsižadėjo savo karalystės. Faktiškai jis dėl to
ir apsigyveno oloje, norėdamas išsivaduoti iš materialios egzistencijos. Krišna
žinojo apie šį Mučukundos norą, todėl pasakė:
– Mano brangus karaliau, Aš duodu tau ypatingą palaiminimą – nuo šiol
tu niekada neužmirši Manęs. Visados mąstydamas apie Mane, tu lengvai per-
žengsi materialaus pasaulio ribas.
Jis taip pat laimino karalių kitą gyvenimą gauti gerą gimimą ir sėkmingai
užbaigti savo dvasinį vystymąsi:
– Tu gimsi nuostabiu bhakta, geriausiu iš visų brahmanų. Vienintelis tavo
užsiėmimas bus transcendentinė tarnystė Man.
Kol mes leidžiamės nuo kalno, aš galvoju apie tai, kokiu būdu Mučukun-
dai pasisekė išsivaduoti nuo prisirišimo prie materialaus pasaulio. Savo mal-
dose jis nuolankiai pripažįsta, kad yra materialių juslių vergas. Štai dėl ko jam
63
pasisekė sutraukyti troškimų grandines ir likusį gyvenimą paskirti dvasiniam
vystymuisi. Aš skaičiau, kad, išėjęs iš olos, jis tuoj suprato, jog prasidėjo negeri
laikai, Kali-juga, ir pasiliko toje vietoje, kad garbindamas Krišną, išsivaduotų iš
materialaus pasaulio permainingumo, kai laimę keičia kančia, o ją – vėl laimė,
ir taip be galo. Didžiųjų atsisveikinimų keliu jis nuėjo iki galo.
Eidamas pro vieną olą, kurią aš juokais pasirinkau sau kaip nemokamą
atsiskyrėlio buveinę, staiga išgirdau savo širdies balsą: „O jeigu tu iš tikrųjų
viską mestum? Atsisveikintum su senu gyvenimu ir pradėtum naują? Ar užteks
drąsos ir tikėjimo Aukščiausiojo globa?“

sakrid eva prapano jas

tavasmiti ča jačate
abhajam sarvada tasmai
dadatj etad vratam mama

„Tam, kuris ryžtingai patikės save Man, sakydamas: „Mano brangus

Viešpatie, nuo šios dienos aš – Tavo!“, ir paprašys dovanoti jam stiprią valią,
Aš nedelsiant suteiksiu reikalingą stiprybę. Nuo tos akimirkos jis bus visiškai
apsaugotas“.
Vakare mes dalinamės įspūdžiais, kalbame apie tai, kaip svarbu atmesti
savo materialų netikrą ego. Tik taip galima išsivaduoti iš visų prisirišimų. Aš
pasakoju apie Lala Babu, kuris savo laiku mane patį įkvėpė pasukti būtent atsi-
žadėjimų keliu.
 8
Lala Babu

O Viešpatie, duok man nuolankumo susitaikyti su viskuo,

ko aš negaliu pakeisti, drąsos pakeisti tai, ką aš galiu pakeisti,
ir proto, kad galėčiau atskirti vieną nuo kito.
(Rainhold Nibur)

Prieš mus dilema. Jos esmė ta, kad, būdami amžini, mes dabar esame
iliuzijoje, ir todėl užmiršome savo tikrąją prigimtį. Dėl šios priežasties mūsų
patyrimas neperžengia materialios realybės rėmų. Mūsų materiali pasaulėžiūra
turi tokią didelę įtaką, kad mes visiškai užmirštame savo dvasinę prigimtį ir
gyvenime vadovaujamės vien tik netikro ego įgeidžiais.
Įdomiausia tema žmonių pokalbiuose vis dar tebėra patys žmonės. Ir todėl
šiandien aš jums papasakosiu apie asmenybę, kuri sutraukė netikro ego pančius
ir prisiminė, kas ji yra iš tikrųjų. Tikiuosi, kad ši istorija jus įkvėps atsibusti ir
išsivaduoti iš materialaus gyvenimo.
Tai buvo prieš tris šimtus metų. Kalkuta, Gangos krantas. Pavasaris, žydi
medžiai. Keturi tvirti tarnai neša palankiną, kuriame įsitaisęs pasakiškai tur-
tingas Lala Babu; jis su dideliu pasitenkinimu rūko specialią pypkę su hašišu.
Po ilgos dienos jis jaučiasi kiek pavargęs, tačiau sielą džiugina muzika, kurią
atlieka palankino priekyje einantys muzikantai.
Kalkutos istorijoje Lala Babu buvo vienas turtingiausių žmonių, ten ir
dabar jį mena. Jis turėjo nepaprastai daug žemės, kurią paveldėjo iš senelio.
Taigi jis pasimėgaudamas traukia savo pypkę, patenkintas žiūri į šokan-
čias mergaites ir klausosi muzikos. Lala Babu tvirtai įsitikinęs, kad gyvenimas
skirtas vien malonumams. Jam, aplamai, normalu taip galvoti, nes, kalbant apie
materialią gyvenimo pusę, jis turėjo viską, ką tik norėjo.
Staiga nuo Gangos pusės pasigirsta kažkieno tariami žodžiai, kuriems
lemta pakeisti visą jo gyvenimą. „Bela holo“ – „Einam namo, jau temsta“. Lala
Babu dairosi, norėdamas suprasti, kas tai pasakė, ir mato skurdžiai aprengtą
mergaitę, žvejo dukterį, kuri budina miegantį tėvą. Ir tikrai, greitai nusileis sau-
lė, papūs šaltas vėjas, o juk jų dar laukia ilgas kelias namo. Todėl ji ir sako:
„Greitai sutems, laikas namo“. Bet Lalai Babu šie žodžiai nuskardėjo kaip bom-
bos sprogimas jo širdyje, privertęs jį praregėti. Jis pamatė savo neišvengiamą
mirtį ir suprato, kad atėjo laikas stotis į dvasinį kelią.
Dabar jūs tikriausiai galvojate: „Vargšas, matyt, persirūkė hašišo. Kam
gi palikti tokį puikų gyvenimą?“ Tačiau kažkada jis jau buvo patyręs dvasinio
gyvenimo skonį. Kai jam buvo dvidešimt metų, vienas atsitikimas privertė jį
stipriai susimąstyti.
65
 Kartą pas jį atėjo vargšas žmogus ir ėmė skųstis savo vargais: „Aš toks
neturtingas, kad net duonos negaliu nusipirkti. O dabar jau ir duktė išteka, bet
aš neturiu tiek pinigų, kad galėčiau kelti vestuves“. Lala Babu davė jam daug
pinigų – nors ir buvo ekstravagantiškas, tačiau širdį turėjo gerą. Jis visada pa-
remdavo kiekvieną sutiktą vargšą.
Bet šį kartą Lala Babu tėvas jį gerai išbarė: „Lala, tu perdaug išlaidauji.
Negalima dalinti turtus, kurie tau nepriklauso. Tai, ką atidavei, tu turi atidirbti
savo rankomis“. Po tokių žodžių Lala Babu tvirtai pasiryžo ateity iš tėvo neimti
nei cento ir aplamai palikti jį, kaip paliekama užteršta vieta. Tą pat naktį jis
nepastebimai išėjo iš namų.
Kelyje Lala Babu sutiko šventąjį, kuris jam pasakė: „Tu turi rūpintis savo
dvasine gerove ir savimone, kitaip tavo gyvenimas bus beprasmis“. Lala Babu
šį susitikimą įsiminė visam gyvenimui. Jis stebėjosi, kad šventiesiems tiek ma-
žai tereikia. Jie sakė, kad jis yra amžinas, o per šį gyvenimą eina kaip keliau-
ninkas per kokią nors šalį. Ši kelionė jį atves arba į kitą, eilinį materialų kūną ir
naują mirtį, arba išves į kelią, kuriuo bus galima grįžti į dvasinį pasaulį. O jis po
kurio laiko Orisoje pradėjo savo verslą ir užmezgė ryšius su daugeliu stambių
partnerių – nuo Rytų Indijos Kompanijos iki gubernatoriaus.
Jo principas buvo tvirtas: „Aš atsistosiu ant kojų pats ir niekada nepaim-
siu to, kas man nepriklauso“. Greitai Lala Babu valdė didžiulius turtus, kurie
padidėjo vos ne iki begalybės, kai po tėvo mirties jis gavo visus jo lobius. Ta-
čiau, nežiūrint visų turtų, jis visada atminė Amžinybę. Dar Orisoje jis kiekvieną
dieną klausėsi skaitomų šventraščių, net pradėjo kartoti šventus vardus, kurių
dėka pajuto dvasinį skonį.
Šį vakarą ant Gangos kranto, išgirdęs mergaitės žodžius, kad temsta, ir
laikas grįžti namo, jis prisiminė šventojo priesaką. Tie paprasti žodžiai jam virto
dvasiniu atsivėrimu, kurį jis puoselėjo ilgus metus, garbindamas Krišną. Lala
Babu staiga suprato, kad jo puikus gyvenimas greitai baigsis. Niaukiasi dangus,
ir leidžiasi jam skirtų dienų saulė.
Tarytum pribudęs, jis iššoka iš palankino. Dabar jis žino, ką turi daryti.
Muzikantams ir tarnams liepia eiti namo, o jis dar turi reikalų. Grįžta namo
pėsčiomis, žmonai ir vaikams parašo atsisveikinimo laišką ir, nieko nepasiė-
męs, išvyksta į šventąjį Vrindavaną ant Jamunos kranto, už pusantro tūkstančio
kilometrų nuo Kalkutos.
Vrindavane Lala Babu gyveno labai kukliai. Jis norėjo išrišti mazgą šir-
dyje, neteisingos savimonės mazgą, kuris mus verčia, pasak psichologų, susi-
tapatinti su įvairiais elgesio ir mąstymo modeliais, arba, pasak filosofų, su savo
netikru ego. Šis susitapatinimas taip įsigalėjo, kad vyksta nepriklausomai nuo
mūsų. Bandydamas atsiriboti nuo savo netikro ego, Lala Babu atsižadėjo tokių
sąvokų, kaip „aš“ ir „mano“, „mano valdos“ ir „mano nuosavybė“.
66
 nirmana-moha džita-sanga-doša
adhjatma nitja vinivrita kamah
dvandvair vimuktah sukha-duhkha-samdžnair
gačhantj amudhah padam avjajam tat

„Kas atsisakė netikro prestižo, iliuzijos ir netikros draugijos, kas perprato

amžinybę ir sutramdė materialius geismus, kam nedaro įtakos laimės ir kančios
priešybės, ir kas neklystamai žino, kaip atsiduoti Aukščiausiam Asmeniui, tas
pasiekia tą amžinąją karalystę (Bhagavadgyta 15.5)“.
Tačiau, prieš atsiduodant Krišnai, reikia išrišti netikro ego mazgą. Kaip
tik tai ir bandė daryti Lala Babu kukliu gyvenimo būdu, iš pašaknų keisdamas
savo įpročius.
Vienu metu jam prisisapnavo Krišna ir paprašė pastatyti Jam šventyklą.
Lala Babu grįžo namo ir pardavė savo valdas. Pusę gautų pinigų jis paliko šei-
mai, o kitą išsivežė į Vrindavaną. Pirmiausia jis nupirko žemės ir pastatė namus,
kur galėjo pailsėti keliaujantys sadhu. Po to tiems, kurie praktikuoja dvasinį gy-
venimą ir neturi laiko rūpintis kūno poreikiais, bei tiems, kurie dėl savo karmos
priversti vargti, jis organizavo prasado, pašventinto maisto, dalinimą. Galiau-
siai jis pastatė didžiulę, gražią šventyklą, kuri tebestovi ir dabar – viduramžių
architektūros puošmena, supama nuostabių sodų. Ten vis dar galima pajusti šio
pasišventusio žmogaus dvasią, o jo įvaizdis įstringa giliai širdyje.
Šioje šventykloje ir dabar galima nemokamai pavalgyti. Ji maitina tūks-
tantį sadhu – žmonių, pasišventusių dvasiniam gyvenimui. Savo laiku Lala
Babu Vrindavane pripirko žemės ir ją išnuomavo, todėl šventykla tebegauna
nuomos mokestį, panaudodama jį sadhu globai.
Kai tik Lala Babu atsidėjo dvasiniam gyvenimui, Krišna jam apsireiškė
ypatingu būdu ir prižiūrėjo, kad naujoje šventykloje būtų pastatyta Jo Dievy-
bė. Kaip žinote, savo šventyklose mes garbiname Dievybes. Mes negarbiname
pačių susigalvotų objektų – ne, mes suprantame, kad Dievas, patenkintas Savo
tarnų atsidavimu, suteikia Dievybei gyvybingumą. Todėl ceremonija, kurioje
Krišna pakviečiamas apsireikšti Dievybėje, vadinama prana-pratištha. Viena iš
žodžio „prana“ reikšmių – gyvybinė energija. Tokiu būdu, šioje ceremonijoje
Dievybei suteikiama gyvybinė energija.
Vieną šaltą žiemos dieną Lala Babu susimąstė, ar tikrai Krišna yra jo
šventyklos Dievybėje. „Prasidėjo šalčiai, ir aš turiu žinoti, ar Jis tikrai čia, ir gal-
būt jam šalta“. Jis paprašė pudžiario, kad tas ant marmurinės Dievybės galvos
uždėtų gabaliuką sviesto. Jeigu Krišna tikrai čia, tai nuo Jo kūno temperatūros
sviestas ims tirpti, ir tada viskas gerai. Na, ką gi, sviestas tikrai ištirpo ir nutekė-
jo Krišnos skruostais. Lala Babu džiaugėsi, pudžiaris atrodė pritrenktas.
– Kaip aš džiaugiuosi, – sušuko Lala Babu, – bet būtų gerai sužinoti, ar
67
Jis tokiame šaltyje gali kvėpuoti?
Dabar pudžiaris prie Krišnos nosies prikišo gabaliuką vatos, ir abu pama-
tė, kad ji tolydžio sujuda, taigi Krišna aiškiai kvėpavo.
Krišna visur – kiekviename atome ir kiekvienoje planetoje, todėl jos lai-
kosi savo orbitose. Jis yra kiekvienos gyvos būtybės širdyje ir dovanoja mums
atmintį, pažinimą bei užmarštį. Ypač Jam patinka būti tenai, kur Jį su meile
garbina Jo bhaktos. Krišną traukte traukia Jo tarnų atsidavimas bei meilė, ir Jis
atsilygina tuo pačiu. „Kiek žmogus atsiduoda Man, tiek ir Aš jam atsiveriu“.
Lala Babu tiek atsidavė Krišnai, kad Jis Pats atėjo pas jį. Lalai Babu tada buvo
gal 45 metai.
Pastatęs Krišnai šventyklą, jis pats gyveno kaip paskutinis skurdžius. Ir
štai jis pamatė antrą sapną. Pas jį vėl atėjo Krišna ir pasakė:
– Lala, Aš noriu, kad tu Man pastatytum antrą šventyklą.
– Aš mielai, – karštai atsakė Lala Babu, – bet kad neturiu nei skatiko.
– Šitai šventyklai pastatyti nereikia nei pinigų, nei akmenų. Ji statoma
širdyje, ir jai reikalingi nuolankumo pamatai.
Kitą rytą Lala Babu pribudo neramia širdimi. Tai, ką jam pasakė Krišna,
buvo svarbiausias nurodymas dvasiniame gyvenime.

man-mana bhava mad-bhakto

mad-jadži mam namaskuru
mam evaišjasi satjam te
pratidžane prijo ‘si me

„Visada mąstyk apie Mane, tapk Mano bhakta, lenkis Man ir garbink
Mane. Visiškai pasinėręs į Mane, tu tikrai pas Mane ateisi“.
Tas, kuris šitaip gyvena, išsivadavęs iš netikro ego, gali pamatyti savo
dvasinę formą. Lalai Babu tapo aišku, kad jam reikalingas dvasinis mokytojas,
kuris duos įšventinimus, daug tarnystės ir ves jį tol, kol jam neatsivers jo dva-
sinis pavidalas.
Taip mintydamas, Lala Babu patraukė prie didelio ežero, kur jis susirado
dvasines aukštumas pasiekusį Krišnadasą ir paprašė jo įšventinimų į dvasinį
gyvenimą, o taip pat būti jo dvasiniu mokytoju. Tačiau Krišnadasas mandagiai
atsisakė:
– Kai tu įgysi mokinio kvalifikaciją, aš pats tave susirasiu, o iki to laiko
netrukdyk manęs.
– Leisk man bent paklausti, kaip aš galėčiau atrasti Krišną savo širdyje?
– ėmė maldauti Lala Babu.
Krišnadasas atsakė:
– Pasinerk į šventų vardų giedojimą, ir apstok galvojęs, kad esi turčius,
68
atsisakęs savo lobių. Tu kaip atėjai į šį pasaulį be skatiko, taip tuščiomis ir iš-
eisi – tai ar verta netikram ego leisti, kad jis tave guostų tokiais žodžiais, kaip
turtuolis ar atsiskyrėlis. Ir dar – nustok dalinęs žmones į draugus ir priešus.
Nurodymas buvo vykęs. Lala Babu, nors ir atsižadėjo pasaulio, vis dar
gyveno mintimis, kad yra žymus ir svarbus žmogus. Dabar jis tapo garsiu pasi-
šventėliu. Taip pat ir žmonių skirstymas į savus ir priešus jam buvo nesvetimas.
Ypatingai jis nepakentė vieno žmogaus, vardu Sethas. Jis taip pat buvo turtuo-
lis, Vrindavane pastatė Ranganathos šventyklą, kuri, kaip ir Lala Babu šventy-
kla, globojo sadhu, vienuolius ir maldininkus. Ji ir dabar tebestovi Vrindavane,
nuostabi kopija garsios Ranganathos šventyklos Pietų Indijoje. Su tuo Sathu
Lala Babu nuolatos ginčijosi dėl žemės.
Kai Lala Babu išgirdo, kad jam nereikia turėti priešų, vieną dieną jis nu-
ėjo į Ranganathos šventyklą. Sethas buvo sujaudintas, kai pamatė, kad jo buvęs
priešininkas stovi prieš jį su atkišta ranka.
– Ir ko gi tau reikia? – paklausė jis.
– Aš prašau tavęs išmaldos. Ir dar noriu atsiprašyti, kad nekenčiau tavęs,
nes pavydėjau tau.
– Nereikia atsiprašinėti, – pasakė Sethas. – Aš jau seniai tau atleidau. Be
to, tai iš tikrųjų buvo tavo žemė, o aš norėjau ją iš tavęs atimti.
– Man reikia padėti pamatus, – atsakė Lala Babu, – todėl aš ir atėjau at-
siprašyti.
– Kokius pamatus? – nustebo Sethas.
– Aš noriu pasistatyti šventyklą širdyje, bet tai neįmanoma, kol kažką
vadinsiu priešais.
Tai išgirdęs, Sethas liepė atnešti kuo didesnį padėklą su auksu ir branga-
kmeniais. Lala Babu buvo nustebęs:
– Tai nepanašu į į išmaldą, greičiau tai karališka dovana.
– Tu ir esi karalius, – pasakė Sethas, – nes tau pasisekė išsivaduoti iš ne-
tikrojo ego, kuris skirsto mus supančius žmones į draugus ir priešus. Tu laikei
mane priešu, bet štai atėjai, toks nuolankus... Dėkoju, tu mane daug ko išmo-
kinai. Mudviejų santykiuose dabar aš tavo tarnas, taigi ar galiu tau pasiūlyti
kažkokius trupinius nuo savo stalo?
Taigi Krišnadasas padėjo Lalai Babu atsikratyti neapykantos žmogui, su
kuriuo jis taip ilgai kariavo. Sakyti, kad kažkas yra mūsų priešas, pasiduoti savo
pavydui ir galvoti, kad štai tas žmogus kažkuo už mus geresnis, todėl reikia jam
visaip kenkti – ar nėra tai didžiausias purvas mūsų sąlygotame iliuziniame gyve-
nime? Dalinti visą pasaulį į savus ir svetimus, kovoti su menamais priešais gali tik
tie, kurie yra neišmanyme ir praradę dvasinį intelektą. Tas, kuris nemato visų gyvų
būtybių kaip Krišnos dalelių ir skirsto jas į draugus ir priešus, niekada neatras Die-
vo savo širdyje. Tokį žmogų gaubia neteisingų, kūniško pobūdžio pažiūrų tamsa.
69
 Kai Lala Babu išėjo iš Ranganathos šventyklos, jis išvydo paknopstomis
atbėgantį Krišnadasą, kuris džiaugsmingai šaukė:
– Dabar aš tau galiu duoti įšventinimus!
Tikras dvasinis mokytojas – ne koks nors apsišaukėlis, o žmogus, kuris
turi tiesioginį ryšį su Krišna ir gali atvesti mus pas Jį. Todėl Krišnadasas ir pa-
sakė Lalai Babu, kad jis gali gauti įšventinimus.
Noriu papasakoti dar vieną trumpą epizodą iš Lala Babu gyvenimo. Sena-
tvėje jis paliko Vrindavaną ir apsigyveno Govardhano kalno oloje, kur ištisomis
dienomis kartojo Hare Krišna maha-mantrą: Hare Krišna Hare Krišna, Krišna
Krišna Hare Hare, Hare Rama Hare Rama, Rama Rama Hare Hare.
Tik nedaugelis žino, kad ši mantra – tai Pats Dievas garsinėje formoje.
Mūsų pasaulyje daiktai skiriasi nuo savo pavadinimų. Jeigu mes norime gerti,
tai kartodami žodį „vanduo“, tikrai nenumalšinsime troškulio, nes žodis „van-
duo“ ir pats vanduo skiriasi.
O štai su Krišna viskas kitaip. Jis nesiskiria nuo dvasinio garso „Krišna“.
Ir tas, kuris bent truputį apvalė savo jusles, kuris suvokia šį pasaulį ne tik savo
ribotais, atbukusiais materialiais juslių organais, tas akivaizdžiai jaučia, kaip
Krišna atsiranda ant jo liežuvio ir širdyje, kai jis kartoja Jo šventą vardą. Toks
žmogus gali pakilti į labai aukštą dvasinį lygį.
Paskutiniais savo gyvenimo metais Lala Babu šventus vardus kartojo iš-
tisomis dienomis. Šiandien ant Govardhano kalno galima sutikti šventuosius,
kurie laikosi tokio pačio dienos režimo. Jie keliasi antrą valandą ryto ir dvylika
valandų medituoja. Po to jie priima svečius ir atsako į jų klausimus, padėdami
apeiti kliūtis dvasiniame gyvenime. Maždaug septintą valandą vakare šie sadhu
patraukia į maisto paieškas. Pažymėtina, kad jie nesikreipia į maldininkus ir
praeivius, o prašo išmaldos pas aplinkinius gyventojus, tačiau aplanko tik sep-
tynis namus. Tai vadinasi madhukari. Madhu reiškia „bitė, nešanti medų“, kari
– „daryti“. Madhukariu vadina tą, kuris pamėgdžioja bitės elgesį. Panašiai kaip
bitės, kurios renka žiedadulkes ir iš jų gamina medų, madhukariai, atsižadėję
pasaulio ir sutraukę netikro ego pančius, nuolankiai prašo išmaldos, vaikščio-
dami nuo vieno namo prie kito. Jie ima viską, ką tik jiems duoda, o jeigu kartais
nieko negauna, ramiai sugrįžta namo. Tik jie nepasiima visko iš karto vienoje
vietoje, bet iš kiekvieno namo po truputį. Jų gyvenimas kuklus ir visiškai pri-
klauso nuo Krišnos malonės, pasireiškiančios per žmonių mielaširdingumą.
Štai šitaip ir Lala Babu kiekvieną vakarą vaikščiojo po Vrindavano apy-
linkes ir prašė išmaldos:
– Aš vienuolis, gyvenu čia kaip atsiskyrėlis. Prašau, duokite man ką nors
pavalgyti, nes aš dar tebeturiu kūną.
Kartą prie jo priėjo šventikas iš gretimo kaimo ir pasakė:
– Mano brangus Lala Babu, neik tu šiandien rinkti išmaldos. Aš tau atne-
70
šiu visą dubenį maisto, paaukoto Krišnai.
Lala Babu norėjo atsisakyti, bet paskui sutiko. O vakare, kaip tyčia, ėmė
taip baisiai lyti, kad kelias į jo olą pasidarė neišbrendamas ir šventikas negalėjo
ateiti. Jis visą naktį negalėjo sumerkti akių ir galvojo: „Vargšas Lala, šiandien
jis nieko nevalgė, o aš netesėjau savo pažado“. O lietus vis lijo ir lijo.
Antrą valandą nakties šventikas vis dėlto nusprendė eiti, tuo labiau, kad
ir lietus apstojo. Tačiau jis niekaip negalėjo rasti padėklo su maistu, kurį buvo
paruošęs nešti. Galiausiai jis suruošė kitą padėklą ir patraukė pas Lalą Babu. O
tas pasitiko jį nustebęs:
– Kam tu man antrą kartą atnešei valgyti? Juk jau vakare atnešei.
– Kaip? – sušuko šventikas. – Vakar aš nebuvau pas tave užėjęs, nes bai-
singai lijo.
– Štai žiūrėk, – parodė Lala Babu. – Tai padėklas, kurį tu vakar atnešei.
– Stebuklai! – nusistebėjo šventikas. – O kaip atrodė tas žmogus, atnešęs
tau maistą?
– Visai kaip tu, – atsakė Lala Babu. – Tik jis visas švytėjo, o aš kažkodėl
jaučiausi laimingas kaip niekada.
– Aišku, – pasakė šventikas. – Bet žinai, aš tai tikrai nešviečiu, nes esu
visiškoje iliuzijoje.
– O, ne! – staiga sušuko Lala Babu; staiga jis viską suprato: „Tai Krišna,
mano Viešpats, atėjo persirengęs, o aš Jo nepažinau!“
Krišna Pats pasirūpino Savo atsidavusiu tarnu ir atnešė jam padėklą su
prasadu.
Lala Babu atsižadėjo pasaulietiško gyvenimo, išgirdęs, kaip mergaitė bu-
dina savo tėvą, bet tai buvo išorinis atsižadėjimas. Vidinis buvo tada, kai jis
įgavo patirties dvasiniame Krišnos sąmonės gyvenime ir patyrė didesnį dvasinį
skonį. Galų gale, beždžionės irgi atrodo atsižadėjusios pasaulietiškų rūpesčių,
nes jos absoliučiai nieko neturi. Tačiau jų atsižadėjimas netikras, nes jos galvoja
tik apie kūniškus malonumus.
Pakeisti savo gyvenimą nepaprastai sunku, bet įmanoma, ypač, jeigu mes
atrasime vidinę laisvę nuo pasaulietiškų prisirišimų. Ji atsiranda savaime, kai
tik mes patiriame dvasinio gyvenimo skonį. Tai ir buvo posūkio taškas Lalos
Babu gyvenime.
 9
Mokinamės atsižadėjimo

Nelaimingiausi žmonės yra tie,

kurie labiausiai bijo permainų.
(M. Maklaflin)

Paskutinį kartą stoviu prieš Šry Badrinathą, šį kartą su ilgiausiu maldų są-
rašu. Gal du šimtai mano mokinių ir draugų paprašė pasimelsti už juos Badrinat-
hui: kad sustiprėtų ryžtas, kad atsirastų sugebėjimas skirti pirmaeilius dalykus
nuo mažiau svarbių, kad atsirastų meilė Krišnai; paprašyti palaiminimų tėvams,
išpildyti slapčiausius troškimus; maldos apsaugoti ir kad visame kame matytų
Krišnos valią... Sau aš prašau suteikti man stiprybės atsisakyti prisirišimų.
Atsisveikinimas visiems buvo sunkus.
Pravažiavus gal trylika kilometrų, kelią užkirto eilinė nuošliauža. Susto-
jame ir prieiname arčiau. Tikra katastrofa! Specialia technika čia nesinaudoja,
nes bijosi dar labiau sujudinti kalno šlaitą, ir tada akmenų jau nebebus įmanoma
pašalinti iki sezono pabaigos.
Matome, kaip darbininkai lopetomis šalina akmenis. Kartais labai atsar-
giai, nes, neduok Dieve, kalnas prabus ir visa savo mase užgrius ant jų. Kalnas
iš tikrųjų kartais sujuda, ir tada darbininkai labai greitai bėga į šoną, kad kren-
tantys akmenys jų neužmuštų. Koks pavojingas darbas!
Mašinų sraute stovi du autobusai. Iš vieno galvas iškišę dairosi du euro-
piečiai hipiai. Paklausiu, kokiu tikslu jie keliavo į Badrinathą.
– Norėjome aplankyti karštuosius šaltinius, – atsako jie.
– Ir tai viskas?
– Taip. Žinote, jie labai karšti. O jūs ko brovėtės į tokius tolius?
Norėjau jiems papasakoti apie atsižadėjimo kelią, apie dieviškąjį atsivėri-
mą ir dvasinį ilgesį, bet vietoj to tepasakiau:
– Pas mus dvasiniai tikslai.
Dabar geriau daug nekalbėti, kol dar pats gerai nesupratai, kas su tavimi
atsitiko.
Tuo tarpu Hari atrado vietą, kur galima pasigaminti kičri (ryžių ir lęšių
košė). Nusprendžiame pirma pavalgyti, o paskui nutarti, ką toliau daryti, nes
laukti, kol nuvalys kelią – vadinasi, prarasti visą savaitę. Vis daugiau maldi-
ninkų, įvertinę situaciją, pradeda ropštis į kalną, nešini savo manta. Matyt, tai
geriausia išeitis. Nusprendžiame pasekti jų pavyzdžiu ir, pasiėmus būtiniausius
daiktus, toliau eiti pėsčiomis. Įdomu, ar dar kada nors pamatysime savo džipą?
Pakuodamasis mantą, pastebiu, kiek mažai mums iš tikro reikia šiame gyveni-
me. Ir kiek daug nereikalingo chlamo! Aplink mus, kaip žiopliai po avarijos,
72
susirinko nešikai. Niekas nežino, iš kur jie atsiranda ir kaip sužino, kad kažkur
reikalingos jų paslaugos. Mes ryžtingai pradedame lipti į kalną. Takelis labai
siauras, vietomis ne daugiau tridešimt centimetrų pločio. Dulkia smulkus lie-
tus, ir aš tolydžio slidinėju. Iš priešingos pusės taip pat eina nešikai. Jie neša
visokiausią mantą, taip pat senus žmones, kurie prieš mirtį nori paskutinį kartą
pamatyti Šry Badrinathą.
Aš visą kelią kartoju šventus vardus. Kartais atrodo, kad aš tuoj nusiver-
siu į bedugnę, nes jaučiu silpnumą ir sukasi galva. Tačiau mane palaiko šventi
vardai. Būtent taip aš ir įsivaizdavau savo kelionę po šventas vietas – kaip gali-
mybę naujai permąstyti sąvoką „priklausomybė“.
Priešais ateina liesas nešikas su didžiule dėže ant nugaros. Užleisdamas
jam kelią, aš pažvelgiu į jos vidų. Dėžėje sėdi garbaus amžiaus senolis, kuris
pradžioje griežtai, o paskui visai draugiškai žiūri į mane. Be abejo, jis greitai
mirs. Žiūriu jam įkandin ir matau, kaip žingsnių taktan juda jo galva. Tačiau
staiga ji dingsta, ir aš suprantu, kad senolis paliko kūną. Jo siela, tikriausiai,
pakeliui pas Šry Badrinathą. Mūsų mintys mirties momentu nulemia mūsų atei-
tį. Aš šaukiu nešikui: „Mritju, mritju! (numirė). Tas stato dėžę ant žemės, žiūri
į senolį, paskui į mane – atseit, jam tai ne pirmas kartas. Po to sudeda rankas,
užsimerkia ir tyliai gieda: „Badrinatha ki džaja!“ Jis užmerkia senolio akis,
užsimeta dėžę ant pečių ir eina toliau – gyvenimas tuo nesibaigia.
Pagaliau po dviejų valandų mes pasiekiame kitą nuošliaužos pusę. Tačiau
kažkur dingo mūsų panditas. Jis ėjo pirmas, bet dabar jo niekur nematyti. Dar
užvakar, einant prie Vasudharos krioklio, jis dažnai sėsdavosi pailsėti, o naktį
skundėsi širdies skausmais. Daktaras jam davė vakarietiškų tablečių, tačiau po
to panditui tik dar blogiau pasidarė. Vietinių gyventojų kūno struktūra skiriasi
nuo mūsų, vakariečių. Man prieš akis stojasi miręs senolis, ir aš tikiuosi, kad
mūsų draugas greitai atsiras. Tačiau tuoj prisimenu mūsų kelionės tikslą – ne-
prisirišimai! Aš čia tam, kad mokyčiausi.
Vienoje paskaitoje manęs paklausė: „Ar mums reikia visko atsisakyti?“ Da-
bar, prisimindamas tą senolį, aš atsakyčiau: „Taip, tam tikru momentu reikia“.
Įtakojami netikro ego, mes galvojame, kad reikia laikytis įsikibus savo
artimųjų, savo poreikių, norų ir daiktų. Tačiau visus šiuos mūsų prisirišimo
objektus mes prarandame vieną po kito. Mes negalime jų išlaikyti. Prisirišimų
atsižadėjimas gali būti visai džiaugsmingas, jeigu žinosime, kad kiekvienam iš
mūsų Krišna yra numatęs vieną ar kitą planą. Susitaikius su dieviška valia, šis
atsižadėjimas mus išlaisvina, tuo tarpu, jeigu mes iki galo laikysimės už savo
prisirišimų, bandymus jų atsisakyti gali lydėti nepakeliamas skausmas. Savano-
rišką atsisakymą palaiko visa visata, nes tada nekovojama su Dievo valia – tu
pats daraisi jos dalimi. Toks atsižadėjimas reiškia viską patikėti Krišnos valiai. Į
šį procesą įtraukiamos fizinės, protinės, emocinės ir pirmiausia dvasinės jėgos.
73
Tai – menas, kurį kiekvienas turi įvaldyti.
Bet kur gi mūsų panditas? Klausinėjame tuos, kurie čia atėjo anksčiau,
bet visi tik galvas purto. Ir staiga matome jį leidžiantis nuo kalno. Jis tikriau-
siai ėjo kitu keliu. Rimtu veidu jis leidžiasi stačiu šlaitu. Gal irgi galvoja apie
neprisirišimus?
Atmananda lengviau atsikvepia – dabar susirinkome visi. Jis surado džipą
su vairuotoju, kuris mus nuveš į Jošimathą – kitą mūsų kelionės punktą. Prisi-
menu pranašystę: kai nuluš Dievybės ranka, sujudės kalnai ir visam laikui už-
vers kelią į Badrinathą. Šiandien mums parodė mažą šios katastrofos pavyzdį.
Su Badrinatho pudžiario rekomendacija mes gauname vietas viešbutyje,
kur žiemos metu apsistoja visi Badrinatho šventikai. Viešbutis tikrai geras ir
yra truputį aukščiau Nrisimhos ir Vasudevos šventyklų. Aš tuoj pat einu pas
Nrisimhadevą, norėdamas padėkoti už tai, kad leido pamatyti Viešpatį Badri-
nathą ir viskas apsiėjo be didesnių nuotykių. Po to einu į Vasudevos šventyklą
ir kartoju šventus vardus. Bhaktivinoda Thakuras sakė: „Visuose trijuose pa-
sauliuose nėra nieko svarbesnio už šventus vardus“. Aš, žinoma, dar nepasie-
kiau dvasinių aukštumų Dievo vardų kartojime, tačiau tikiu, kad Krišna Savo
dvasiniame pavidale nesiskiria nuo Savo vardo skiemenų. Dar daugiau, šventas
vardas gailestingesnis už Dievo pavidalą, nes visada pasiruošęs apsireikšti tam,
kuris dėmesingai kartoja šventus garsus. Prisimenu žodžius, kad šventas vardas
atsiveria tam žmogui, kuris jį kartoja su nuoširdžiu džiaugsmu, pasitikėjimu bei
prisirišimu. Toks žmogus apvalo ir sustiprina savo sąmonę, o galiausiai patiria
tyriausias dvasines emocijas.
Nuo to laiko, kai aš pabuvojau Badrinathe, kažkas pasikeitė, labai lengva
kartoti šventą vardą. Dabar stoviu prieš Vasudevą ir kartoju mantrą iki pat sau-
lės laidos. Tamsoje tesimato tik dvi Jo į žvaigždes panašios akys, mirguliuojan-
čios už laiko ir erdvės ribų, bet tuo pat metu esančios visai šalia.
 10
Nrisimha ir Šankara

Nesikeičia tik realybė.

(Šankara)

Dar prieš auštant mes patiriame didelę malonę – mūsų gerbiamas pan-
ditas susitarė, kad mums leis stebėti Nrisimhadevos maudymo ceremoniją. Aš
ruošiuosi šiam įvykiui, skaitydamas Nrisimhadevai skirtas maldas Septintoje
„Šrymadbhagavatam“ giesmėje.
„Mano brangus Viešpatie! O Aukščiausias Dievo Asmuo! Širdyje puo-
selėdamas materialius norus, aš ėjau tuo pačiu keliu, kaip ir visi, artindamasis
prie tamsaus šulnio, knibždančio gyvatėmis. Tačiau Tavo tarnas Narada Munis
(mano atveju Šryla Prabhupada) mielaširdingai priėmė mane savo mokiniu ir
paaiškino, kaip pasiekti transcendentinį lygį. Todėl mano pirmučiausia pareiga
– jam tarnauti. Argi galiu atsisakyti šios tarnystės?
Mano Viešpatie, Tau neegzistuoja tokios sąvokos, kaip aukščiausias ir
žemiausias, todėl Tau nėra skirtumo tarp draugų ir priešų, gėrio ir blogio. Ir
vis tik Tu duodi Savo palaiminimus kiekvienam žmogui priklausomai nuo jo
tarnystės, panašiai kaip troškimų medis, neskirdamas aukščiausių ir žemiausių,
kiekvienam duoda tokius vaisius, kokių jis nori“.
Mes sėdime gretimame kambaryje ir kaip pakerėti stebime pudžiarį. Visi
jo judesiai kruopščiai atidirbti, ir aplamai visa maudymo ceremonija vyksta pa-
gal konkretų planą. Tai ritualas, atliekamas nuo neatmenamų laikų ir kiekvieną
kartą su tuo pačiu tikslumu. Šventikas be perstojo kartoja mantras.
Aš dar niekada nemačiau tokios gražios Dievybės. Ji – ne rankų darbo, Ji
pati išėjo iš akmens. Nrisimhadevos galva pailga ir siaura, pečiai platūs, galinga
krūtinė ir siauras juosmuo. Jis sėdi jogo pozoje, Jo gražios rankos delnais į viršų
padėtos ant kelių.
Tačiau Jo kairė ranka kelia nuostabą. Ji labai plona, tiesiog kaip vinis!
Šventikas įsitikinęs mums aiškina, kad ji tikrai kas metai darosi vis plonesnė,
kol vieną dieną nuluš, o tada... Jis parodo į dvi viršukalnes, kurios, kaip nurody-
ta senovinėje pranašystėje, užgrius Alakananda Gangos slėnį ir tada Badrinat-
has bus nepasiekiamas.
„Aš patekau į gimimų ir mirčių ratą, ir dabar, kaip sunkiai sužeistas dram-
blys, baimingai laukiu mirties valandos. O Lakšmi-Nrisimha! Jūs šalinate visas
kliūtis! Ištieskite man Savo rankas ir gelbėkite mane. Jūs glūdite širdyse tokių
atsidavusių asmenybių, kaip Prahlada, Narada, Parašara, Pundarika ir Vjasa. Jūs
išpildote visus bhaktų norus. O Lakšmi-Nrisimha! Ištieskite man Savo rankas
ir gelbėkite mane“.
75
 Šį himną parašė Šankara. Čia jis lygina save su bite, ropinėjančia loto-
sinėmis Lakšmi-Nrisimhos pėdomis. Jis žada, kad tie, kurie su atsidavimu Šry
Hari kartos himno žodžius, gaus išsivadavimą ir pasieks lotosines Viešpaties
pėdas.
Mūsų džipas kažkokiu stebuklingu būdu pasiekė Jošimathą ir dabar stovi
po mūsų langais. Nesitikėjome jo taip greitai sulaukti, bet šioje pasakiškoje
šalyje labai greitai pripranti prie visokių stebuklų.
Devintą valandą ryto nusprendžiame važiuoti į Tapovaną, nuostabiai gra-
žų kalnų slėnį, kur nuo seniausių laikų rinkdavosi išminčiai. Pakeliui matome
kalną be viršūnės, vietoje jos – plokščias paviršius, tarytum ten būtų NSO nusi-
leidimo aikštelė. Tačiau pusdieviams ji nereikalinga, jie keliauja erdve be jokių
mechaninių aparatų. Net Žemės jogai moka išskaidyti savo kūnus į atomus ir
paskui juos surinkti kitoje vietoje, esančioje už tūkstančių kilometrų. Aikštelėje,
kurią mes dabar matome, renkasi jogai ir mistikai, o senovėje ten rinkdavosi
pusdieviai.
Važiuojame toliau, prie karštųjų sieringų šaltinių. Prieiname prie pat jų.
Mūsų panditas pasakoja, kad jogai čia verdasi daržoves, o žiemą, jeigu kas nors
peršala, iš čia ima karštą vandenį arbatai, kompresams... Krišna nepalieka savo
jogų likimo valiai.
Staiga pro mus pravažiuoja sunkvežimis, paskui kitas, trečias. Jie pilni
žmonių, kurie garsiai šūkčioja kažkokius lozungus. Paskui mus apsupa moterys
su transparantais. Į mano klausimą, ką visa tai reiškia, atsako, kad gretimame
kaime vyksta mero rinkimai, o šitos moterys priklauso feminisčių organizacijai,
kuri pasisako prieš vieną iš kandidatų. Taigi niekur kasdieninis ir dvasinis gy-
venimas taip nepersipina, kaip Indijoje.
Tęsiame kelionę toliau. Greitai panditas prašo vairuotojo sustoti, ir mes
išlipame. Jis parodo į apačioje kunkuliuojančią Gangą ir sako:
– Štai ten aš ir mano mokiniai kasmet atliekame dideles aukojimo apeigas.
Po kurio laiko mes pasiekiame nežinomą šaltinį. Aš ir daktaras Aurelijus
norime išsimaudyti, bet vanduo pernelyg karštas. Tada nusprendžiame paieškoti
tinkamą vietą. Žemė padengta matine plėvele, kuri susidarė iš vandens su didele
sieros koncentracija. Aš einu priekyje, daktaras Aurelijus iš paskos. Staiga pasi-
girsta riksmas, aš išsigandęs atsisuku ir matau, kaip daktaras žemyn galva lekia
į man nematomą bedugnę. Apimtas siaubo, aš, tolydžio paslysdamas, kapstausi
į viršų. Ten, kur aš stovėjau, viskas atrodė taip, tarytum daktaras būtų papras-
čiausiai nušokęs į apačioje tvyrantį slėnį. Ačiū Dievui, randu jį netoliese gulintį
ant šono. Jį tarytum pagavo kažkokios nematomos rankos. Daktaras prarado
sąmonę, bet dabar po truputį atsigauna. Pas jį subraižytas pilvas, taip pat skauda
pakaušį, tačiau nieko rimtesnio nėra. Jis tik labai išsigando.
Sėdėdamas ant žemės, galvoju, koks paslaptingas dalykas yra gyvenimas.
76
Jį visada lydi mirtis, kuri kartais būva taip arti. Argi nenuostabu, kad bet kurią
akimirką tu gali viską prarasti! Mirtis sufleruoja, kad turime mokytis neprisiriši-
mų, taigi jos dėka galima niekada neužmiršti žemiškos būties laikinumo.
Prieš kelis metus vienas mano aštuoniasdešimtmetis draugas prieš mirtį
štai ką parašė: „Gyventi – vadinasi palaipsniui atsižadėti prisirišimų, kol paga-
liau ateis laikas didžiausiam – gyvybės – atsižadėjimui“.
Tiems, kurie išmoko taip atsižadėti, mirtis nepasirodys problema. Tačiau
žmogui, prisirišusiam prie šio pasaulio, mirtis yra didžiausia tragedija, nes ji
vienu mostu sugriauna visas iliuzijas.
Daktaras Aurelijus laikosi šauniai. Jis nori pasidaryti išvadas iš šio įvykio,
ir aš jam cituoju Kjerkegorą: „Jeigu tave neramina gyvenimo kelių įvairovė, eik
pas mirusius – ten, kur visi keliai sueina į vieną: bus lengviau rinktis“.
Grįžęs viešbutin, išeinu į verandą ir žiūriu į Nrisimhadevos šventyklą.
Kieme stovi Atmananda ir mojuoja man ranka. Ach taip, juk šventikas mus
pakvietė pasivaišinti prasadu!
Šventikas mus pasitinka ir vedasi į vidų. Lubos labai žemos, kad žiemą
ilgiau išsilaikytų šiluma. Mus pasodina ant plūktų grindų ir vaišina šafraniniais
ryžiais. Baigiant valgyti, aš prašau šventiko papasakoti (Atmananda vertėjas),
kodėl Nrisimhadevos ranka kiekvienais metais darosi vis plonesnė. Dievybės
kūnas taip proporcingai sudėtas, ir tokia plona ranka kažkiek šokiruoja.
Šventikas abejoja, ar pasakoti man šią paslaptį, bet galų gale ryžtasi.
Ši Dievybė globoja didį išminčių Šankarą. Sulaukęs septynerių metų, jis
davė atsižadėjimo įžadus ir jaunystėje išvaikščiojo visą Indiją, disputuose įveik-
damas įvairių filosofinių mokyklų atstovus. Debatų pagrindas buvo šventraščių
temos, ir veikė toks nerašytas įstatymas, kad nugalėtasis tapdavo nugalėtojo
mokiniu arba turėdavo nusižudyti.
Šankara niekada nepralaimėdavo. Savo pergalingame kelyje jis apsilankė
Benarese, kur į žodinę dvikovą iškvietė vieną iš vietinių filosofų, Madanamišrą.
Tačiau tas neatsilaikė prieš Šankaros argumentus ir buvo priverstas pasiduoti.
Tačiau priekin išėjo jo žmona ir tarė Šankarai:
– Palauk! Tu dar nenugalėjai, nes dar nekalbėjai su manimi – o juk aš jo
žmona, antroji pusė.
Šankara nustebo: „Ar gali žmona būti mokytesnė už savo vyrą?“ Paskui
jis paklausė, kokia tema ji nori su juo diskutuoti. Ji atsakė:
– Pakalbam apie „Kama-sutrą“.
Šankarai toks pasiūlymas buvo didelis netikėtumas, nes jis gyveno celiba-
te. Tačiau „Kama-sutra“ buvo Vedų dalis, ir jis privalėjo priimti iššūkį. Tačiau
kaip laimėti ginčą, neturint reikalingo praktinio patyrimo?
Šankara ėmė įtemptai galvoti. Nejaugi dėl tokių niekų jo misijai ateis
galas? Tačiau paskutiniu momentu jis kai ką sugalvojo ir paprašė duoti jam
77
mėnesį laiko pasiruošti. Madanamišros žmona, nenujausdama klastos, sutiko,
nes žinojo, kad Šankara davė įžadą visą gyvenimą laikytis celibato.
O Šankara nuėjo pas savo mokinius ir davė jiems tokį nurodymą:
– Aš laikinai paliksiu šį savo fizinį kūną, nes turiu pabūti kitame. Man rei-
kia mokytis „Kama-sutros“ teorijos ir praktikos. Visą tą laiką saugokite mano
kūną, kad niekas į jį neįsikraustytų. Jeigu man nelemta bus grįžti atgal, sudegin-
kite jį, kad niekas negalėtų juo pasinaudoti savanaudiškais tikslais.
Mokiniai labai nusistebėjo, tačiau, matydami, kad tai labai svarbu jų
dvasiniam mokytojui, buvo priversti pasižadėti.
Šankara paliko savo fizinį kūną, kurį nuo to laiko saugojo ne mažiau kaip
trys žmonės, ir mistinių galių dėka įsikėlė į neseniai mirusio karaliaus kūną,
kurį kaip tik nešė kremuoti; šis kūnas idealiai tiko „Kama-sutros“ studijoms.
Kaip nustebo gedintys giminės bei artimieji, kai miręs karalius staiga atsisėdo
neštuvuose ir ėmė trintis akis. Naujiena greitai pasklido po visą karalystę – ka-
ralius paslaptingu būdu grįžo iš mirusiųjų karalystės.
Šankara tuoj pat nuėjo į rūmus, išstudijavo „Kama-sutrą“ ir pradėjo ją
praktikuoti su karalienėmis, kurios negalėjo atsidžiaugti, kad vėl gali smagintis
su savo vyru.
Tris savaites viskas ėjo kaip svietu patepta, tačiau vėliau pas vieną iš pro-
tingesnių ministrų sukilo įtarimai. Stebėdamas iš mirusių prisikėlusį karalių, jis
suprato, kad čia ne tas buvęs valdovas, bet kažkoks kitas, labai aukšto sąmonės
lygio žmogus. Ir šis žmogus labai patiko ministrui – jam net labiau norėjosi
tarnauti šitam karaliui, negu ankstesniam. Ministras šiek tiek žinojo magiją
ir suprato, kad karaliaus kūne dabar yra kažkokia asmenybė, laikinai palikusi
savo fizinį kūną. Jam tapo aišku, kad ta asmenybė yra šventasis išminčius, kuris
savajame kūne negalėjo pasisemti karališko gyvenimo patyrimo, todėl įsikraus-
tė į svetimą kūną.
Nenorėdamas prarasti tokio valdovo, ministras nusprendė šventajam su-
trukdyti grįžti į savo tikrąjį kūną. Reikėjo suieškoti, kur tas kūnas yra, ir ypatin-
gu būdu jį sunaikinti.
Kitą rytą ministras išruošė būrį kareivių paieškai, kuri ilgai netruko –
miške jie užtiko Šankaros mokinius, saugančius kažkokį numirėlį. Kai tik jie
išgirdo apie kareivių ketinimus, tuoj pat sukūrė laužą ir su ašaromis akyse pa-
guldė į jį savo mylimo mokytojo kūną.
Tuo metu Šankara kalbėjosi su viena karaliene. Staiga jis pajuto didelį neri-
mą, tarytum kažkokia nelaime padvelkė. Šankara suprato, kad jo laikas karaliaus
kūne baigiasi, kuris tuoj pat ir nukrito be gyvybės ženklų prie karalienės kojų.
O mokiniai pastebėjo, kad į jų mokytojo kūną grįžta gyvybė, ir skubiai
ištraukė jį iš laužo. Kūnas beveik nenukentėjo, tik (čia šventiko akys plačiai
prasivėrė) viena ranka buvo labai stipriai apdegusi.
78
 Mes klausomės, užgniaužę kvapą.
– Bet kaip tai susiję su Dievybe?
– Tuoj papasakosiu, – sako šventikas ir tęsia.
Šankara vėl susitiko su nugalėto išminčiaus žmona, ir su tokiu išmanymu
kalbėjo apie seksą, kad moteris greitai pripažino savo pralaimėjimą ir kartu su
vyru tapo Šankaros mokiniais. Vienok, tokia pergalė buvo apmokėta sužalota
ranka.
O paskui atsitiko štai kas: greitai po šių įvykių Šankarai apsireiškė jo
globėjas ir sargas Šry Nrisimhadeva, kuris pasakė:
– Šankara, tu pašauktas įtikinėti žmones, todėl negerai turėti kažkokius
trūkumus. Aš nusprendžiau tavo nudegimus pasiimti Sau ir taip apreikšti Savo
dieviškąją lilą. Savajame Nrisimhadevos pavidale, kuriame Aš priimu tavo gar-
binimą Jošimathe, Aš su pasididžiavimu nešiosiu šias žaizdas, tačiau ta ranka da-
rysis vis plonesnė. Tą dieną, kai ji galų gale nuluš, Badrinathas bus visam laikui
atkirstas nuo pasaulio ir maldininkų, nes kalnų akmenys užvers kelią per slėnį.
Dabar jūs suprantate?
Mes sužavėti – viena iš svarbiausių Krišnos savybių, kurias jis apreiškia
šiame pasaulyje, yra ta, kad Jis saugo Savo atsidavusius tarnus. Dėl šios priežas-
ties Jį dar vadina Bhakta-vatsala, kas reiškia „bhaktų draugas“.
Mes dar pasinėrę į savo mintis, kai staiga vidiniame šventyklos kiemelyje
išgirstame garsiai kalbant. Tai karštai diskutuoja du brahmanai su didžiulėmis
tilakomis ant kaktų. Jie kalba sanskritu, o mes šypsomės ir jaučiamės taip, tary-
tum klausytumės disputo, vykusio prieš kelis šimtus metų.
Paskui mes važiuojame džipu į Rudraprajagą, ir Atmananda mums dar
pasakoja apie Šankarą.
Jis gimė 788 metais mažame Pietų Indijos kaimelyje. Sulaukęs dešimties
metų, jis jau buvo išsilavinęs jaunas genijus, nes perskaitė visus šventraščius ir
laisvai galėjo juos cituoti žodis žodin. Daugeliui jis parašė savo komentarus, ku-
riuose buvo tokios gilios mintys, kad jų paklausyti ateidavo išminčiai iš visos In-
dijos. Jis buvo dar vaikas, kai mirė jo tėvas, ir tai jam atvėrė akis į materialios eg-
zistencijos trumpalaikiškumą bei davė impulsą atsižadėti materialaus pasaulio.
Šeimoje jis buvo vienintelis vaikas. Motinai po vyro mirties jis buvo vie-
nintelis džiaugsmas, todėl ji nenorėjo, kad jis duotų atsižadėjimo įžadus ir išeitų
iš namų. Tačiau berniukas turėjo svarbesnę misiją. Jis norėjo grąžinti Vedas
savo tėvynainiams, kurių dauguma laikėsi budizmo principų. Šiuo tikslu jis
kviesdavo juos į filosofinius disputus. Tais laikais tai buvo tradicinis metodas
surasti pasekėjų.
Tačiau be motinos sutikimo Šankara negalėjo atsižadėti pasaulio. Tada jis su-
galvojo ją pergudrauti. Vieną rytą, kai jie maudėsi Gangoje, berniukas ėmė šaukti:
– Mam, krokodilas! Mirštu! Ar galiu dabar atsižadėti?
79
 Motina persigando, pamačiusi krauju nusidažiusį vandenį. Iš sielvarto ir
baimės netekusi galvos, ji sušuko:
– O, taip, taip, taip, bet kokią reikšmę tai turi dabar... tik nemirk!
Tą pačią akimirką krokodilas išnyko, vandenyje neliko kraujo, o Šankara
sveikas ir gyvas išlipo ant kranto. Vargšė mama buvo pritrenkta. Gal jai viskas
tik pasivaideno? Jeigu taip, tai kas čia suorganizavo tą renginį? Atsakymas pa-
prastas – šventos asmenybės žodžiai visada išsipildo. Žmogaus, kuris nė karto
gyvenime nesumelavo, žodžiai turi nepaprastą galią. Kai Šankara ėmė šaukti,
kad jį užpuolė krokodilas, ši scena visu baisumu iškilo prieš jo motinos akis. Ji
suprato, kad nesugebės sulaikyti sūnaus, tai tik paprašė jo palaiminimo:
– Tu dabar išeisi, bet prašau, nepalik manęs visam laikui.
Ir Šankara pažadėjo:
– Mama, kai tik tau manęs prireiks, pagalvok apie mane, ir aš tuoj pribūsiu.
Šankara ištesėjo savo pažadą. Kai motina gulėjo mirties patale, ji panorė-
jo, kad šalia būtų sūnus, ir Šankara tuoj pat atsirado prie jos ir padėjo susiruošti
į paskutinę kelionę.
Nuostabūs Šankaros sugebėjimai, pavyzdžiui, jo atmintis, ir dabar yra
mėgstama pokalbių tema. Kartą sudegė vienas labai svarbus manuskriptas. Ko-
pijos nebuvo. Šankara, kuris tik kartą matė tą supleškėjusį tekstą, žodis žodin jį
persakė savo mokiniui. Tekstas išlikęs ir dabar.
Mistinės Šankaros galios taip pat gerai žinomos. Kartą jis, būdamas prie
upės, pašaukė savo mokinį Sanandą, kuris buvo kitame krante. Tačiau buvo
liūčių sezonas, upė pašėlusiu greičiu nešė savo vandenis, ir Sananda negalėjo,
kaip įprastai, jos perplaukti. Tačiau jis besąlygiškai tikėjo savo mokytoju ir jau
norėjo šokti į upę, kai staiga ant vandens pamatė lotoso žiedus, virtine besidrie-
kiančius į kitą krantą. Jis užlipo ant vieno žiedo, paskui ant kito ir taip perėjo
upę. Po to jį pradėjo vadinti Padmapada, lotosinės pėdos.
Dar vieną savo antžmogišką savybę Šankara pademonstravo, kai mirė
jo motina. Jos kūną jis sudegino mistine ugnimi, kuri išsiveržė iš jo pakeltų
rankų.
Kol mes važiuojame didingomis kalnų vietovėmis su šimtais upelių, aš
mąstau apie tai, ką dabar išgirdau.
Šankara taip pat praėjo visą atsisveikinimų kelią. Norėdamas atlikti savo
misiją, jis davė atsižadėjimo įžadus. Savo kelionėje aš nuolatos susiduriu su
atsižadėjimo pavyzdžiais, tai panašu į muzikinės kompozicijos temą, besikarto-
jančią įvairiausiomis variacijomis.
Kai įvažiuojame į Rudraprajagą, pirmiausia susitinkame gražią indų mer-
gaitę. Ji stovi šalikelėje, atidžiai nužvelgdama kiekvieną pravažiuojančią maši-
ną. Vos pamačiusi mus, iš džiaugsmo ima verkti. Vairuotojas sustabdo, ir mūsų
panditas švelniai ištaria savo dukters vardą. Kelionėje jis užtruko kiek ilgiau,
80
nei buvo manyta. Mes atsisveikiname ir širdingai dėkojame už pagalbą, už tai,
kad kelionėje jis labai praturtino mūsų gyvenimo supratimą. Žiūrėdamas, kaip
jis su dukra eina keliu, o paskui kabančiuoju tiltu, aš pajuntu šviesų liūdesį. Mus
palieka žmogus iš kito pasaulio, vedęs mus nežinomais takais. Jis kurį laiką
buvo su mumis, o dabar grįžta namo. Kitoje tilto pusėje jis atsisuka ir pamojuo-
ja mums, o jau kitą akimirką jį paslepia džiunglės.
 11
Žiurkių gyvenimas

Dievas glūdi ne tik žmonių,

bet ir kačių bei šunų širdyse.
(Šryla Prabhupada)

Jošimathe mūsų grupė pasidalina. Vieni nori keliauti neskubindami, kiti

(taip pat ir aš) jaučiasi kaip lobių ieškotojai užburtoje šalyje. Mes norime surasti
kuo daugiau aukso grynuolių, tai yra, aplankyti kuo daugiau šventų vietų. Todėl
šiandien abipusiu šalių sutarimu mes pasidaliname į dvi grupes. Atmananda ir
Bharata vyks į Vrindavaną, o aš, daktaras Aurelijus, Bala Gopalas ir Lakšmanas
keliausime toliau, šį kartą į Kedaranathą, vieną iš svarbiausių Šivos buvimo
vietų Himalajuose.
Kelias tolimas, todėl išvykstame septintą valandą ryto. Gatvėmis važiuoti
čia pavojinga. Tolydžio prisieina manevruoti tarp didžiulių akmenų, kuriuos
pažeria kalnai. Baisu net įsivaizduoti, kas būtų, jeigu bent vienas toks akmenėlis
užkristų ant mūsų džipo stogo...
Mus aplenkia autobusas su užrašu „Panic Travels“ – „Paniškos kelionės“.
Tokius pavadinimus galima stebėti tik dvejose vietose – Indijoje ir kokiame
nors avangardistiniame filme.
Labai pavargę privažiuojame nedidelį kaimelį ir apsistojame mažuose
nakvynės namuose su keturiais kambariais ir skambiu pavadinimu – „Viešbutis
„Himalajai“. Be jėgų suvirstame į lovas. Kartais man atrodo, kad vaikščioti
šiais gatvių surogatais būtų lengviau, negu važinėti.
Staiga mane pribudina smarkūs ir linksmi riksmai. Prieinu prie lango, ir
nuo to, ką pamatau, man pasišiaušia plaukai. Aikštėje stovi žalia geležinė dėžė,
o aplink ją, atrodo, susirinko visas kaimas. Kiekvieną kartą, kai tik savininkas
atidaro dėžę, iš jos liuokteli žiurkė ir, apimta siaubo, stengiasi kuo greičiau per-
bėgti plačią aikštę. Žmonės azartiškai spiegia, o šeši ar septyni su ilgomis laz-
domis prisiveja žiurkę ir ją užmuša. Aikštėje jau guli gal dešimt negyvų žiurkių,
tačiau minia dar tebetrokšta pasimėgauti žiaurumu, ir baisus žaidimas tęsiasi.
Aš norėčiau įsikišti, tačiau vietiniai papročiai nepajudinami labiau, negu
Himalajų kalnai. Šio papročio paskirtis – matyt, išleisti susikaupusią agresiją.
Bet kaip galima, kad visas kaimas džiaugtųsi tokia niekšybe? Matyt, bet koks
bjaurus veiksmas turi savotišką trauką – man taip pat. Minioje pastebiu mažą
berniuką – jis kaip pakerėtas žiūri į tai, kas čia darosi: garsiai rėkaujantys vyrai
pasiveja žiurkę, daužo ją lazdomis, bet iš karto neužmuša, palaukia, kol ji dar
atsigaivalios, leidžia dar kiek pasikankinti, ir tik po to ją pribaigia. Berniukas
verkia ir nusisuka, bet paskui vėl žiūri.
82
 Iš dėžės išlenda eilinė žiurkė. Ji tikriausiai supranta, kas bus toliau. Gal-
būt praeitame gyvenime ji buvo vienu iš šitų niekšų. Ji vikriai pribėga prie vie-
no vyriškio ir dantimis įsikabina jam į koją. Tas rėkia iš skausmo, bet kiti jam
negali padėti – paleidus į darbą lazdas, gali nukentėti pats nelaimėlis. Tuo laiku
žiurkė, pasinaudojusi bendru sąmyšiu, praslysta tarp žmonių kojų ir dingsta.
Šanuolė!
Pasibjaurėjęs nueinu nuo lango ir galvoju, kaip mes panašūs į tuos nelai-
mingus gyvūnėlius. Mums atseikėta tiek mažai laiko, o paskui – siaubinga mir-
tis. Argi mes nepasmerkti mirčiai? Mūsų gyvenimas, neturintis dvasinių tikslų,
panašus į kaliniui likusį laiką iki bausmės vykdymo. Kas mums trukdo dėti visas
pastangas, kad eitume dvasiniu keliu? Štai aš ir vėl grįžtu prie tos pačios temos.
 12
Šivos kupra

Tas, kuris sako, kad yra Man atsidavęs,

iš tikrųjų toks nėra.
Tik tas, kuris save laiko Mano bhaktos tarnu,
iš tikrųjų yra Man atsidavęs.
(Šry Krišna)

Ryte lyja kaip iš kibiro. Atmosfera toli gražu neįkvepianti. Svarstome, ar

aplamai reikia kažkur eiti. Šešiolika kilometrų pėsčiomis... Aš pareiškiu, kad
pasiruošęs eiti ir vienas. Pats stebiuosi, iš kur manyje tiek ryžto. Ir aplamai,
kodėl reikia eiti į Šivos šventyklą? Aš juk garbinu Krišną.
Užvakar aš daug skaičiau apie Šivos didybę. Pats Krišna jį šlovina: „Ži-
nok, Šiva, kad tu Man brangus ne mažiau už Mano kūną. Kiekvienas, pelnęs
tavo malonę, brangus ir Man. Aš tau leidžiu būti visose Mano mėgstamų pra-
mogų vietose. Tu saugosi visas Mano šventas vietas. Kiekvienas, kuris sako,
kad yra Man atsidavęs, bet ignoruoja tave, tiesiog apsimeta, kad yra Man atsi-
davęs“.
Šiva nuolatos medituoja į Krišną, visos jo mintys ir poelgiai nukreipti į
tai, kaip geriau pasitarnauti Krišnai. Dėl to jis yra didžiausias bhakta ir dvasi-
nis visų gyvų būtybių mokytojas. Jis davė pradžią savo mokyklai, kurioje visi
dvasiniai mokytojai šlovina Krišnos didybę. Užimdamas antžmogišką padėtį ir
būdamas nepaprastai galingas, jis turi beveik visas Krišnos savybes. Teologijos
požiūriu, tarp jų yra tik nedidelis skirtumas. Krišną lygina su pienu, o Šivą – su
jogurtu, pieno modifikacija. Šiva yra viena iš Krišnos ekspansijų, todėl glau-
džiai su Juo susijęs. Be to, mano dvasiniam gyvenimui Šiva svarbus dar ir tuo,
kad jis kontroliuoja netikrą ego ir todėl gali padėti jį įveikti. Netikras ego dažnai
lyginamas su nuodinga gyvate, o Šiva tokias gyvates nešioja ant rankų ir kaklo
kaip papuošalus. Kodėl būtent ant rankų ir kaklo? Mūsų netikras ego pasireiškia
išdidžiai pakelta galva ir muskulingomis rankomis. Galva laikosi ant kaklo, to-
dėl joje pasireiškia intelektas ir protas, o pečiuose glūdi fizinė jėga. Tai yra dvi
išdidumo atmainos.
Dvasinio gyvenimo prasmė ir tikslas – įveikti netikro ego kalną, kuris
nuo neatmenamų laikų mus skiria nuo Krišnos. Tas kalnas sudarytas iš dviejų
rūšių granito – „aš“ ir „mano“, ir yra labai aukštas. Net patyrusiems alpinistams
nekilo mintis jį įveikti. Greičiau atvirkščiai, visi jų pasiekimai, aukščiausių pa-
saulio viršukalnių užkariavimas tik dar labiau didino jų širdyse tą neprieinamą
netikrą ego.
Neprisirišimo meną be vargo įvaldo tas, kuris galvoja: „Aš esu niekas, ir
84
niekas čia man nepriklauso“. Turėdamas tokią sąmonę, bet kuris gali įveikti tą
netikrą „aš“. Ši kliūtis įveikiama, gavus Šivos prieglobstį. Kaip gi aš galiu pra-
leisti tokią progą ir neaplankyti Šivos jo karalystėje čia, Žemėje, kai mus skiria
tik keli kilometrai?
Mano ryžtas užkrečia ir kitus. Užsidedame neperšlampamas kelnes ir ap-
siaustus, budiname vairuotoją ir jau už pusvalandžio riedame į Gaurikundą, ten,
kur baigiasi kelias.
Prašome vairuotojo palaukti mūsų Gaurikundoje. Prieš pradedant nelen-
gvą pakilimą, už 50 pfenigų nusiperku alpinistų lazdą su geležiniu antgaliu.
Turiu nujautimą, kad man jos prireiks. Dar nusiperku antrą apsiaustą ir susuku į
jį savo medžiaginį krepšį su daiktais. Lietus tikrai labai stiprus.
Mieste daug maldininkų, kurie dar neapsisprendė, ar verta tokiu oru ropš-
tis į kalną. Praeiname ilgiausią virtinę mulų, besislepiančių nuo lietaus po uolos
atbraila. Kai kurie maldininkai nuomojasi mulus, bet mes nusprendžiame eiti
pėsčiomis. Atrodo, kad ta mulų virtinė begalinė – pro juos einame gal pusę
kilometro. Mano nuostabai, nežiūrint mūsų vakarietiškų kelnių, daugelis maldi-
ninkų mus pripažįsta savais ir garsiai sveikina.
Greitai mes išsiskiriame, nes einame nevienodu greičiu. Siauras takelis
vis labiau primena upokšnį, ir galiausiai į mane teka jau visa upė, parudusi nuo
mulų išmatų. Nusileidžia rūkas, ir beveik nieko nematyti. Šalta. Mane nuolatos
aplenkia maldininkai, nepatenkintais veidais sėdintys ant savo mulų.
Apsiaustas nepadeda, ir aš kiaurai permirkau. Mat, nuo fizinės įtampos aš
suprakaitavau, o apsiaustas, pasirodo, nepraleidžia oro. Drabužiai šlapi nuo prakai-
to, ir nuo ledinio oro aš pradedu šalti. Labai sunku įsivaizduoti ką nors blogiau.
Tačiau džiaugiuosi, kad nusipirkau lazdą. Ji padeda man nenukristi. Staiga
išgirstu baisius riksmus. Iš rūko prieš mus pasirodo minia. Visi rėkia: „Parvat,
parvat!“ (Kalnas). Aš matau, kaip tiesiai prieš mane nukrenta didelis uolienos
gabalas. Laiku suspėju atšokti ir prisijungti prie bėgančiųjų.
Daugelis maldininkų toliau eiti nesiryžta ir pasuka atgal, bet aš girdžiu
vidinį balsą: „Eik! Tavęs laukia didelė malonė. Ši kelionė – tai kelias į save. Tu
turi įveikti šitą netikro ego kalną“.
Ir štai aš ropščiuosi tik ką nuvirtusiu kalno gabalu. Kelis kartus prarandu
pusiausvyrą ir krentu. Prieš mane sprindžio pločio takeliu ateina mulai. Kiekvie-
ną kartą aš juos turiu praleisti – juk čia jie „gatvių karaliai“. Svarbiausia – kaip
nors nenusiversti į bedugnę. Šie „kažkokie“ šešiolika kilometrų man pasirodė
begaliniai. Tikriausiai dėl to, kad mus visą kelią lydėjo rūkas ir lietus.
Pagaliau rūke išryškėja tilto kontūrai. Jis permestas per putojantį kalnų
srautą, o už jo matau akmeninę Kedaranatho šventyklą! Jaučiuosi labai nuvar-
gęs. Pereinu tiltą ir įžengiu į Kedaranatho karalystę. Staiga kažkas atsitinka: aš
pajuntu tarytum elektros smūgį, ir visas mano nuovargis bei raumenų skausmas
85
dingsta. Greitais žingsniais patraukiu į šventyklą. Stop! Negaliu aš pasirodyti
Šivai toks purvinas...
Kedaranatho šventykla stovi fasadu į pietus. Už jos iškilęs didžiulis,
sniegu padengtas kalnas. Šalia šventyklos randu apleistą lūšną. Greičiau tenai,
greičiau nusimesti šlapius drabužius! Laimei, turiu atsarginį megztuką, kurį už-
sivelku vietoj marškinių. O štai ir švarus dhotis, tiesa, kažkiek drėgnas – ap-
siaustas buvo „Made in India“.
Norėdamas tinkamai pasiruošti susitikimui, įsitaisau šalia lūšnelės ir pra-
dedu giedoti „Šiva-gitą“. Aiškiai jaučiasi, kad Šiva kažkur šalia.
Bet štai dar vienas nelengvas patikrinimas: aplink mane, kaip burtų laz-
dele mostelėjus, susirenka gauja didžiulių šunų, panašių į eskimų laikas. Jų at-
siradimą aš vertinu kaip netikro ego ataką. Ar jie tikri, ar tik šmėklos? Ar užteks
man ryžto apsiginti? Urgzdami, šiepdami iltis šunys artinasi prie manęs. Šivos
palydoje taip pat yra šunys. Stengiuosi nekreipti į juos dėmesio ir toliau dekla-
muoju „Šiva-gitą“. Mano balsas iš baimės dreba. Staiga šunys dingsta taip pat
greitai, kaip ir atsirado. Baigęs skaityti „Šiva-gitą“, einu į šventyklą. Drėgnus
drabužius ir batus palieku vietiniam prekijui.
Yra žinoma, kad Kedaranatho šventyklą pastatė Pandavai, norėdami iš-
pirkti nuodėmes, kurias, jų manymu, jie padarė Kurukšetros mūšyje.
Po šių kautynių Pandavai jautėsi kalti dėl daugybės žmonių žūties, ir no-
rėjo prašyti Šivos išvaduoti nuo šių nuodėmių pasekmių. Jie atėjo į Varanasį,
tikėdamiesi ten rasti Šivą ir gauti jo palaiminimus, tačiau Šiva žinojo apie juos
slegiančią nuodėmę ir pasislėpė Himalajuose. Ilgai jo ieškojo Pandavai, ir paga-
liau rado užsimaskavusį brahmanu. Bet Šiva vėl pabėgo, šį kartą pasivertęs jau-
čiu. Tačiau Bhimą nesutrikdė toks stebuklingas maskaradas, ir jis sučiupo jautį
už uodegos, tačiau stiprus gyvulys nepasidavė ir ėmė grimzti į žemę. Ir tada
Pandavų veidai pasruvo gailiomis ašaromis. Jų pasiryžimas sujaudino Šivą, ir
kai iš žemės tekyšojo jaučio kupra, jis pasirodė Pandavams savo pirminiu pa-
vidalu, pašlovino juos už tvirtumą siekiant tikslo ir suteikė jiems reikalingus
palaiminimus. Paskui jis prisakė Pandavams garbinti jį šiame jaučio kupros pa-
vidale. Pandavai netvėrė iš laimės ir virš tos kupros pastatė gražią šventyklą,
kurioje ir dabar garbinamas toks Šivos pavidalas, vienas iš dvylikos savaime
apsireiškusių šiva-lingų.
Vėliau, aštuntame amžiuje, Šankara naujai perstatė šią šventyklą. Dabar
tai yra viena iš svarbiausių Indijos šventyklų.
Džiaugsmingai nusiteikęs, užeinu į šventyklą, kuri dar visą valandą bus
atidaryta iki keturias valandas truksiančios pietų pertraukos. Pirmiausia atsidu-
riu didžiulėje akmeninėje salėje, kur stovi senovinės Krišnos ir penkių Pandavų
statulos. Žiūrinėju Draupadi, Pandavų žmonos, ir Kunti, jų motinos, bareljefus.
Priešais šventyklą ant plataus akmeninio postamento ilsisi Nandi, Šivos jautis.
86
Pagrindinėje šventyklos patalpoje stovi lingas, 150 cm ilgio, 120 cm pločio ir
90 cm aukščio. Jis skiriasi nuo kitų Šivos simbolių ir turi netaisyklingos pirami-
dės formą. Altoriaus patalpoje pamatau daktarą Aurelijų žėrinčiomis akimis, jis
laiko didžiulį padėklą, skirtą arati. Kažkoks brahmanas jam padeda. Prisijungiu
ir aš. Tai pirmoji mano šiva-pudža. Brahmanas kantriai mums aiškina, kokias
mantras kartoti, kaip atlikti arati ir prašyti palaiminimų. Pudžai pasibaigus,
mes gauname brahmanišką Šivos virvelę, sidabrinį lapelį ir dar kelis daiktus,
kurie gulėjo ant šiva-lingo.
Sunku apsakyti, ką jaučiau šios ceremonijos metu. Žinoma, aš meldžiau
išvaduoti iš netikro ego, ir man vėl buvo regėjimai. Būdamas šioje šventykloje
kartu su dešimčia maldininkų, aukštai kalnuose, didžiulio Kedaranatho kalno
papėdėje, aš tarytum prasmegau į kažkokį erdvės ir laiko tunelį, jungiantį mano
dabartį su mano praeitimi. Štai regiu viduramžių scenas. O štai kinų valdininkas,
apžiūrintis laukus. Nevilties apimtas vyriškis prie mirštančios žmonos. Gamto-
vaizdžiai, kuriuos aš matau iš paukščio skrydžio, ir vandenyno gelmės, kuriose
aš nardau kaip delfinas. Kiekvienoje scenoje aš atpažįstu save, nes visur atsiran-
da netikėtas pojūtis, kad tai, ką matau, man labai ir labai artima. Aš matau, kad
visi šie mano įsikūnijimai – tai tik kostiumai, į kuriuos materiali gamta įvelka
amžinąją sielą, ir kad jie pasiūti iš tos pačios medžiagos – iš netikro ego.
Stebiu šį spektaklį kaip aktorius, stebintis filmą, kuriame jis turėjo tam
tikrą vaidmenį. Ekrane jis mato savo veidą – tai laimingą, tai iškreiptą kančios.
Kolonėlės perduoda jo balsą – kartais juoką, o kartais kančios kupiną riksmą. To
reikalauja scenarijus, tačiau jis žino, kad tikrovėje su juo nieko tokio neįvyko.
Tai tik spektaklis.
Taip ir aš pirmapradėje savo būsenoje buvau dvasinio pasaulio gyvento-
ju, amžinu Krišnos palydovu. Bet kažkuriuo momentu aš nutolau nuo Jo, to-
dėl atsidūriau iliuzinėje materialioje būtyje, susitapatindamas ne su vienu, o
su daugybe pavidalų, panašiai kaip aktorius įsigyvena į daugelį vaidmenų. Bū-
damas netikro ego nelaisvėje, aš užmiršau, kad esu tik pašalinis stebėtojas, ir
šitaip užsimiršęs, visiškai susiliejau su vaidmenimis. Perėjęs daugybę dvasinės
evoliucijos pakopų, aš pagaliau gavau žmogišką kūną ir svajoju išsivaduoti iš
netikro ego, palaikančio visą materialią būtį. Kaip aš norėčiau pakilti aukščiau
šito vaidmens!
Praeina valanda, iki mano sąmonė vėl atsiduria šventykloje. Mes pasku-
tiniai lankytojai. Daktaras Aurelijus su nuostaba žiūri į mane, tarytum klausda-
mas, iš kur aš dabar grįžau, tačiau garsiai vis tik nepaklausia. Paliekame šven-
tyklą, kiekvienas savaip įsikvėpęs. Už mūsų girgždėdamos užsiveria sunkios
durys. Atminimui liko brahmaniška virvelė, sidabrinis lapelis ir dar keli daiktai.
Lauke šviečia saulė, debesų nematyti.
Pasiimu pas vietinį prekiją paliktą mantą ir tylėdami paliekame Kedara-
87
nathą. Tolydžio atsigręždami, žiūrime į tolyje mirguliuojančią, sniegu padengtą
viršukalnę.
Kelias į pakalnę pasirodo stebėtinai lengvas. Saulė taip šviečia, jog atrodo,
kad geri orai čia yra savaime suprantamas dalykas. Prieš mus atsiveria Himalajų
grožis, kurio net neįsivaizdavome, kai lipome į viršų. Kalnų upokšniai žaižaruo-
ja krištolinio tyrumo vandeniu. Iš abiejų pusių auga mums nepažįstamos žolės.
Vienoje kalnų būdelėje nusiperkame riešutų ir šiek tiek pasistipriname. Pake-
liui užtinkame Ramos pasekėją, kuris savo lūšnelėje nenuilsdamas deklamuoja
„Ramajaną“. Jo balsą aš girdėjau lipant į viršų, tik tada rūkas neleido pamatyti
paties deklamuotojo. Dabar aš žiūriu į šį ryžtingą senolį žilais plaukais, šlovi-
nantį Šry Ramos didybę „Ramajanos“ tekstais.
Leidžiantis žemyn, aš neapdairiai užsikariu ant mulo, o tas kaip pasiutęs
ima visaip šokinėti. Po mumis – gal 700 metrų gylio praraja. Apimtas panikos,
įsikabinu jam į nugarą. Nutaikęs momentą, aš greitai nušoku žemėn, o mulas
įžūliai nusišypso (bent man taip pasirodė). Šokis ant bedugnės krašto tikra to
žodžio prasme! Į Gaurikundą ateiname jau sutemus. Nežiūrint vėlyvo laiko, aš
noriu pamatyti karštuosius sieringus šaltinius, kuriais garsi ši vieta. Gaurikunda
– tai Parvati, Šivos sutuoktinės, gimimo vieta. Norėdama įtikti Šivai ir tapti jo
žmona, ji čia šimtus metų laikėsi asketiško gyvenimo būdo. Įkalbinėju daktarą
Aurelijų eiti kartu, ir štai mes einame per miestą, visur klausinėdami: „Skana,
skana?“ (šaltinis). Žmonės, kaip man pasirodė, kelią nurodo nenoriai. Tamsoje
viskas atrodo kažkaip vaiduokliškai, tarytum būtume patekę į mirusiųjų pasau-
lį. Iš aukštų medinių namų į mus žiūri bedantės senolės. Mes vos suspėjame
užleisti kelią nežinia iš kur atsiradusiam šernui. Gatvelės darosi vis siauresnės.
Sutinkame įdomius tipus – daugelis Šivos garbintojų rūko marihuaną. Daktaras
Aurelijus nuolatos man primena, kad jo rankose didelė videokamera, dėl kurios
jam visai nesinori atsisveikinti su gyvenimu. Su palengvėjimu išgirstame varpo
garsus. Tai tikriausiai Gaurikundos šventykla, o už jos jau ir sieringi šaltiniai.
Mes juos išvystame blausioje žalsvoje neoninių lempų šviesoje. Karštas
vanduo iš akmeninių buivolo nasrų bėga į marmuru išklotą baseiną. Greitai nu-
simetu drabužius, palieku juos saugoti daktarui Aurelijui ir įbrendu į maloniai
šiltą vandenį. Priplaukiu prie to akmeninio buivolo, iš kurio nasrų liejasi van-
duo. Ilgai mėgaujuosi draugiška atmosfera, kuri ryškiai kontrastuoja su niūriu
tamsiu miestu, ir giedu visas, kiek tik atsimenu, mantras. Vanduo tonizuojančiai
veikia raumenis, sušildo kūną ir nuramina protą. Kai pagaliau išlendu lauk, jau-
čiuosi, lyg būčiau išsimaudęs jaunystės šaltinyje. Daktarą Aurelijų čia tvyranti
atmosfera taip pat veikia raminančiai. Dabar aš saugau drabužius, o jis lenda į
vandenį. Pro šalį praeina keli žmonės. Jie su nuostaba žiūri į mus, europiečius,
tačiau viskas baigiasi gerai. Įkalbėti daktarą Aurelijų lipti į krantą – nelengvas
reikalas. Mes abu sužavėti šio šaltinio. Visi sunkumai, lydėję mūsų pakilimą ir
88
nusileidimą, dingsta be pėdsakų.
Greitai grįžtame prie džipo, kur ištikimasis vairuotojas vis dar laukia
mūsų. Jis džiaugsmingai sušunka, matydamas mus sveikus ir gyvus, ir sako
meldęsis Šivai, kad su mumis nieko neatsitiktų. Pasirodo, jis jau prieš keturias
valandas nuvežė į viešbutį Bala Gopalą ir Lakšmaną, kurių mes šiandien taip ir
nesutikome.
Laimingi važiuojame pro džiungles, kurios mus stebi tūkstančiais akių ir
sveikina tūkstančiais balsų. Gal dešimtą valandą vakaro privažiuojame viešbutį
„Himalajai“, pavakarieniaujame ir su maloniu nuovargiu virstame į lovas.
Šiva Mahadeva ki džaja!
 13
Sunkus sugrįžimas

Aš greičiau eisiu į tamsą su Dievu,

negu į šviesą vienas.
(Meri G. Breinard)

Kur aš? Kiek laiko praėjo? Aš miegojau kaip užmuštas, tačiau nesiliau-
jantis upės šniokštimas grąžina mane į realybę. „Žemiškas rojus“ – taip vadinasi
mūsų nakvynės namai. Tai kelios medinės lūšnelės ant Gangos kranto.
Vakar buvo viena iš sunkiausių mūsų kelionės dienų. Ryte išvykome iš
„Himalajų“ viešbučio. Pusiaukelyje atsirėmėme į eilinę akmenų nuošliaužą.
Mes tuoj pat pabandėme ją apvažiuoti per džiungles, tačiau neužilgo prieš save
pamatėme dar vieną nuošliaužą ir buvome priversti pasukti atgal, kol atvykome
į šį „Žemišką rojų“.
Kas toliau? Mes visiškai priklausome nuo Krišnos, kuris šį kartą pasi-
reiškia per Indijos kelių valdininkus (jeigu tokie iš viso yra). Mes dar vakar
turėjome pribūti į Rišikešą ir praleisti dvi ramias dienas ant Gangos karanto,
tačiau tik užstrigome tarp dviejų nuošliaužų, o juk šiandien – Šrymati Radhara-
nės apsireiškimo diena, viena iš švenčiausių dienų metuose. Aš labai nusiminęs,
kad negalėsime dorai jos atšvęsti. Labai galimas daiktas, kad antrą dienos pusę
mes praleisime ant ratų.
Užsimetęs rankšluostį, einu į Gangą. Kūną maudžia, tarytum visi mano
kaulai ir kauliukai vakar bent dvidešimt kartų būtų buvę išimti iš kūno ir vėl su-
dėti. Kiekvienas susirandame sau akmenį ant kranto, ant kurio įsitaisę, visą rytą
kartojame šventus vardus. Dabar mums taip reikalinga tyla bei ramybė.
Vidurdienį mums praneša, kad kelias laikinai laisvas. Pravažiuoti galima
tik po vieną. Tačiau ši žinia mūsų nedžiugina – taip nesinori palikti Himalajus.
Toks jausmas, kad kalnai nenori mūsų paleisti. Ir aplamai, ko mums važiuoti?
Galbūt mes nenorime važiuoti tik todėl, kad nenorime tokią šventišką dieną
praleisti ant ratų?
Po žygio į Kedaranathą mes visi netekome daug jėgų ir į Rišikešą atvyks-
tame galutinai pervargę. Laikas – dešimta valanda vakaro. Naktį Indijos miestai
virsta klastingomis pabaisomis. Tai ypač jaučiasi nuošaliuose rajonuose. Mes
važiuojame per apleistą prekybinį Rišikešo rajoną. Iš tamsos pasirodo įvai-
riausios transporto priemonės. Dusina sudegusio kuro tvaikas. Iš visur girdisi
mašinų pypsėjimas. Gatvėmis laksto sunkvežimiai, vairuojami girtų šaunuolių
– neaišku, ar jie aplamai kada nors mokinosi vairuoti. Beždžionės, prirakintos
grandinėmis, ir pjovimui paruoštos ožkos. Visą šį chaosą papildo žemo lygio in-
diškų šlagerių garsai, sklindantys iš geležinių garsiakalbių – visiška nešvankybė
90
tiems, kurie tik ką nusileido iš Himalajų kalnų. Mumyse palaipsniui kaupiasi
kažkas panašaus į didelio galingumo elektros krūvį.
Norint pasiekti nakvynės vietą, mums dar reikia persikelti per Gangą.
Tuoj už tilto prasideda džiunglės. Čia taip pat lijo, ir kelias visai pabiuro. Pa-
galiau randame viešbutį, kurio adresą mums paliko Atmananda, bet ten mūsų
nepriima. Bala Gopalas neišlaiko ir pats imasi surasti nakvynę. Jį jau viskas ner-
vuoja. Po valandos jis grįžta nieko nepešęs. Himalajuose jis nespėjo nusiskus-
ti, ir dabar kažkiek panašus į plėšiką. Jau kaip jis prašė administratorius leisti
mums pernakvoti, atsakymas visur buvo stereotipinis: „Svetimšalių nepriima-
me... ir jau pernelyg vėlu!“ Tokių dalykų Indijoje aš dar negirdėjau. Sustojame
dar prie kelių ašramų, bet ir ten mums atsako. Viename iš jų mums pasiūlė salę,
kur jau miegojo gal pusšimtis vargšų kartu su šunimis. Šunys mus taip nužvel-
gė, kad nusprendėme jų nebetrukdyti. Jau vidurnaktis, ir man atrodo, kad viskas
klostosi ne šiaip sau.
Pagaliau pamatome pasitikėjimą keliantį viešbutį su šviesiai violetine ne-
onine iškaba „Radždip viešbutis“. Siūlau pamėginti laimę čia. Džipo viduje orą
galima pjaustyti peiliu. Jėgų nėra net pirštą pakrutinti. Mano pasiūlymo neprii-
ma, ir prasideda ginčas. Galų gale Bala Gopalas eina pasiteirauti kainų. Na, ką
gi, jos astronominės. Tačiau jau po pusiaunakčio, ir mums nėra kitos išeities.
Tiktai kodėl Bala Gopalas toks piktas? Kas aplamai darosi? Tokia nuostabi ke-
lionė gali pasibaigti nemalonumais.
Nešinas miegmaišiu, praeinu pro administratoriaus staliuką ir staiga pama-
tau didžiulį mano nekenčiamo naujamadiško guru portretą. Viešpatie, dar ir tai!
Raišas viešbučio patarnautojas palydi mane į kambarį. Vos tik įlendu į lovą,
kai suprantu, kokia siaubinga naktis manęs laukia. Gretimame kambaryje kažkas
brazgina bandžo stygas, o pro vonios duris girdisi kažkokios porelės isteriškas
juokas ir aimanos. Viskas taip garsiai, kad atrodo, jog jie mylisi mano vonioje.
Nenuostabu, kad užmigti man nepavyksta. Aš vis prabundu, lendu po
dušu, paskui vėl į lovą. Kvėpuoti darosi vis sunkiau. Apsaugininkas prie įėjimo
pastebėjo mano kambaryje kažkokį bruzdesį ir įjungė ventiliatorių, kuris ėmė
suktis su didžiausiu triukšmu. Pradžioje iš tiesų oras tapo gaivesnis, bet paskui
kažkas atsitiko, ir kambarį užpildė karštos dulkės. Bandžiau kondicionierių iš-
jungti, bet apsaugininkas kiekvieną kartą jį vėl įjungdavo.
Galų gale mane įveikė sunkus miegas. Buvau duobėje, kupinoje gyvačių.
Apimtas siaubo, bandau iš jos išlipti, bet vis nuslystu atgal, į rudą purvyną.
Kažkas man tiesia ranką, bet, pasižiūrėjęs į veidą, aš pasibjaurėdamas atšoku.
Tai tas pats mano nekenčiamas guru iš viešbučio holo. Kai aš vis tik nusitveriu
jo rankos, ji virsta gyvate ir apsiveja apie mano ranką.
Galų gale šviežiai nusiskutęs apgavikas padeda man išlipti iš duobės. Su
pasibjaurėjimu žiūriu į jį. Mano akyse jis virsta moterimi, kuri tylėdama parodo
91
į savo dešinės rankos riešą. Matau, kaip tvinksi jos pulsas, panašus į žemės dre-
bėjimą, ir jaučiu, kad tai kažkokios planetos ritmas. Moteris praveria didžiulę
burną, ir iš jos pradeda sklisti žodžiai, kurie virsta žmonėmis. Kai kurie iš tos
burnos išeina oriai, kaip povai, tokie puošnūs ir spindintys, kiti jau seni ir su-
kriošę, panašūs į amerikiečius, kurie savo raukšlėtus veidus slepia po bjauria
kosmetika. Aš stebiu juos, ir matau visą virtinę kažkokių pilkų pavidalų, kurie
iš tolimos praeities dykynės pro siauras dabarties duris eina į įkaitusią ateities
dykumą. Šie pavidalai įtartinai panašūs į mane, ir kai jie atsisuka, kiekviename
jų aš tikrai atpažįstu save. Netikėtai visa virtinė pradeda eiti pro mane atgal, tik
dabar tie pavidalai užsidėję gražias kaukes ir apsivilkę puikiais drabužiais. Kaip
nuostabiai jie šoka ir juokiasi, nekreipdami į mane dėmesio. Galiausiai prie ma-
nęs prieina jauna mergina. Neįžiūriu jos veido, kadangi jį slepia ašarų srautai, ir
ji vis nusisuka. Tik priėjusi prie manęs, ji pakelia akis. Koks neapsakomas gro-
žis! Ji tiesia į mane rankas ir reikalauja, kad grįžčiau ir atiduočiau savo skolas.
Aš turėsiu dirbti fabrike, kad galėčiau atiduoti pinigus. Išsigandęs bėgu šalin ir
atsiduriu kažkokioje šventykloje. Tačiau ant altoriaus sėdi purvini valkatos ir
rėkauja nešvankias dainuškas.
Aš bėgu ir bėgu, kol atsiduriu ant kažkokio kalno. Širdis šokinėja kaip
pasiutusi, o drabužiai šlapi nuo prakaito. Prieina nepažįstamas sadhu ir sako:
„Yra tik vienas būdas išlaikyti egzaminą – reikia į jį ateiti“. Noriu paklausti, ką
tai reiškia, bet jis palaipsniui išnyksta, sakydamas: „Pas tave gali būti arba tikė-
jimas, arba baimė, bet niekada kartu“. Jau beveik ištirpęs ore, jis prideda: „Tu
turi du gyvenimus. Vienas skirtas mokytis, kitas – panaudoti tas žinias“.
Kas su manimi darosi? Gal aš rimtai sergu, o gal liga pasireiškė išoriškai
ir tai reiškia greitą pasveikimą? Atsikeliu ir dar kartą išjungiu ūžiantį kondicio-
nierių. Šį kartą man pasisekė – apsaugininkas miega. Įjungiu šviesą ir apžiūriu
lovą. Ji visa suvelta, paklodė, kaip ir marškiniai, sumirkusi nuo prakaito.
Nuo pergyvenimų, patirtų sapne, aš jaučiuosi kaip aukštos įtampos linija.
Apie miegą negali būti ir kalbos. Tiek to, tada reikia bent kiek apsitvarkyti. Gra-
žiai sulankstau paklodę ir padedu ją į spintą. Po to palendu po dušu. Pralinks-
mėju: įdomu, ką pasakytų Zigmundas Freidas apie mano sapną? Tikriausiai jis
mane nelabai gerai įvertintų. Paskui prisimenu, kad „Šrymadbhagavatam“ yra
dvasinis sapnų aiškinimas. Po atkaklių paieškų randu tą vietą:
„Kartais mes patiriame išgyvenimus, niekaip nesusijusius su tuo, ką
gyvenime girdėjome ar matėme. Kartais panašius pojūčius mes išgyvena-
me sapnuose.
Komentaras: Sapnuose mes kartais skraidome, nors gyvenime niekada to
nedarėme. Tai reiškia, kad viename iš praeitų gyvenimų mes buvome pusdie-
viais ar kosmonautais. Pergyventas įspūdis išlieka proto archyvuose ir tam tikru
momentu iškyla į sąmonės paviršių. Tai galima palyginti su cheminiais proce-
92
sais, vykstančiais po vandeniu, kai į paviršių iškyla burbuliukai. Kartais mes
sapnuojame vietas, kuriose šiame gyvenime niekada nebuvome. Tai vėl reiškia,
kad ten su mumis kažkas atsitiko viename iš praeitų gyvenimų. Įspūdis išsau-
gomas prote ir kartais pasirodo sapnų ar minčių pavidalu. Išvada tokia: prote
saugoma galybė minčių ir įspūdžių, kurių mes prisirinkome praeituose gyveni-
muose. Tokiu būdu, driekiasi begalinė grandinėlė, jungianti visus gyvenimus,
praeitį – su dabartimi, dabartį – su ateitimi. Tuo galima paaiškinti apsigimusių
poetų, apsigimusių mokslininkų ar apsigimusių bhaktų atsiradimą. Jeigu mes
visą šį gyvenimą be paliovos galvosime apie Krišną, tai palikę šį kūną, be abejo,
atsidursime Dievo karalystėje. Ir net jeigu mūsų bandymai praktikuoti Krišnos
sąmonę šiame gyvenime nebus sėkmingi, kitame gyvenime galėsime toliau eiti
šiuo keliu. Jeigu mes griežtai laikysimės nurodytų principų, tai kitame gyveni-
me mes, be jokios abejonės, gyvensime kartu su Krišna“.
Kol aš apmąstau šį tekstą, bandydamas išsiaiškinti savo sapną, mane api-
ma malonus nuovargis, ir greitai aš priimu brolio Miego pakvietimą.
 14
Ko man reikia atsižadėti?

Lankydami šventas vietas, mes ne vieni.

Tas, kuris tave į jas pasiuntė, visada su tavimi.
Jis nepaliko tavęs vieno.
(Elinor MakDonald)

Atsibundu visiškai atsigavęs ir sveikas, net keista. Saulė jau beveik zenite.
Ilgas rytinis miegas išgydė mane. Aš atsakančiai išprakaitavau ir dabar noriu gerti.
Fizinis silpnumas dar nepraėjo, tačiau vis tik jaučiu didelį vidinį pakilimą, kuris vis
stiprėja. Neaišku kodėl, bet man rodosi, kad šios kelionės tikslas jau visai arti.
Dieną aš apžiūriu visą viešbutį. Tai, kas naktį man atrodė peklos priean-
giu, yra šiuolaikinis viešbutis. Supratau: Krišna juo pasinaudojo, norėdamas
duoti pamoką, kuri giliai įsispaudė mano širdyje. Vakar aš savęs klausiau, kada
pagaliau bus šios kelionės kulminacija ir kaip ji atrodys. Panašu, kad dabar aš
greitai turiu gauti atsakymą į šį klausimą. Argi šios kelionės devizas – „Didžiųjų
atsisveikinimų kelias“ – nurodo kažką lengvo? Visai ne! Netgi atvirkščiai.
Vis dar stebėdamasis savo pasveikimu, einu pasivaikščioti į džiungles.
Man reikia pabūti vienam ir tyloje apgalvoti praėjusią naktį ir aplamai visą šitą
kelionę. Eidamas mišku, pamatau kažkokios šventyklos viršūnę. Nedelsdamas
einu į tą pusę, pakylu laiptais. Šventykla didžiulė, devynių aukštų. Kiekviename
ką nors garbina – Šivą, Ramą, Krišną. Šventykloje nei gyvos dvasios. Įsitaisau
pačiame viršuje ir gėriuosi Gangos kraštovaizdžiu. Pučia vėsus vėjelis, atnešda-
mas šventyklą supančios gamtos garsus. Manęs vis nepalieka mintis apie šios
kelionės temą – „Didžiųjų atsisveikinimų kelias“. Su kuo aš turiu atsisveikinti?
Aš jau palikau turtingus tėvų namus, atsisakiau puikios karjeros ir pareigų, netgi
daviau įžadą niekada nevesti.
Po manimi driekiasi Rišikešas. Žmonės siaurose gatvėse, pastatai – kaip
žaisliukai.
Bet su kuo aš turiu atsisveikinti?
Staiga kalnus apsiaučia audros debesys. Pakyla stiprus vėjas, tarytum tarp
mano pergyvenimų ir gamtos stichijų būtų kažkoks ryšys. Prasideda uraganas.
Debesys buriuojasi virš šventyklos, tarytum atvykę į pasitarimą. Netoliese nu-
griaudėja perkūnas. Atsistoju ir lipu žemyn. Negi aš bėgu nuo atsakymo į savo
klausimą. Vėl užlipu į viršų.
Tai ko gi, vardan visų šventųjų, aš turiu atsižadėti?
Eidamas į savo vienišus pasivaikščiojimus, aš visada pasiimu giesmyną.
Nežiūrėdamas jį atsiverčiu. Tegu Krišna man nurodo reikalingą vietą. Imu ka-
ratalus ir pradedu giedoti.
94
 hari hari! viphale džanama ganainu
manušja-džanama paija, radha-krišna na bhadžaja
džanija? šunija viša khainu
golokero prema-dhana...

„O Viešpatie Hari, aš visą gyvenimą gėriau nuodus, nes, nors gimiau

žmogaus kūne, negarbinau Radhos ir Krišnos. Mano gyvenimas praėjo tuščiai.
Dieviška meilė kolektyvinio Viešpaties Hari vardų giedojimo pavidalu
nusileido į Žemę iš Vrindavano Golokos. Tai kodėl aš jai nejaučiu potraukio?
Dieną naktį tuštybės nuodai degina mano širdį, bet aš taip ir nepasinaudojau
duota galimybe išsivaduoti iš šių kančių.
Viešpats Krišna, Vradžos karaliaus sūnus, tapo Šači sūnumi (Viešpačiu
Čaitanja), o Balarama – Nitajumi. Šventas vardas gelbėjo visus puolusius ir
nelaimingus žmones, ir to pavyzdys – Džagajus ir Madhajus.
O Viešpatie Krišna, o Nandos sūnau, visad lydimas Vrišabhanu dukters,
būk maloningas man. Narotama das sako: „O mano Viešpatie, leisk man pri-
glusti prie tavo lotosinių pėdų, nes neturiu nieko brangesnio už Tave“.
Ir vis tik – ko aš turiu atsižadėti?
Tuo tarpu audra baigėsi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Debesys išsi-
sklaidė. Pažvelgiu į didžiulę Šivos statulą, kuris karališkoje pozoje žiūri į slėnį,
ir po truputį atsakymas į mano klausimą ryškėja kaip įsideganti lampados lieps-
nelė. Atsakymas įgauna jau žinomos istorijos formą:
Kiek dar truks šis materialaus gyvenimo sapnas? Kada mes gausime
išsivadavimą?“ – paklausė išmintingasis karalius Džanaka savo nepaprasto
svečio, išminčiaus Aštavakros, apsirengusio skurdžiaus keliauninko drabužiais.
Tas pažiūrėjo į karalių savo tamsiomis akimis, nuo kurių žvilgsnio nublanko
karališkoji šlovė, priėjo prie brangakmeniais papuoštos kolonos ir netikėtai bei
stipriai ją apkabino. Kankinio balsu Aštavakra suklykė: „Paleisk mane! Paleisk
pagaliau! Kiek tu mane gali laikyti... Duok man laisvę!“
Karalius ir jo dvariškiai nustebę žiūrėjo į šį spektaklį, o sargyba susižval-
gė – ar neįsikišti?
Išminčius pagaliau paleido koloną iš glėbio, vėl pažvelgė į karalių ir ne-
skubėdamas išėjo iš rūmų.
Maharadža Džanaka viską suprato ir nusekė paskui išminčių į mišką, no-
rėdamas tapti jo mokiniu ir sužinoti apie atsižadėjimo meną, didžių atsisveiki-
nimų kelią.

95
 15
Išvados

Kelias prasideda tavyje:

Tu vaikštai vidinio pasaulio takais;
Bet vidinis kelias
Privalo turėti kryptį.
(Darvin Gros)

Man šita kelionė pirmiausia buvo kelionė į save. Ne visada ji buvo len-
gva. Panašiai kaip kelyje iš Vokietijos iki Mučukundos olos aukštai Himalajuo-
se mums teko patirti aibę sunkumų, taip ir savo vidinėje kelionėje aš turėjau
įveikti tam tikrus vidinius barjerus.
Pastebėjau, kad dvasinis gyvenimas neįmanomas be vienos detalės – be
ilgesio. Be jos mes kaip vata, gulinti numesta ant žemės. O ilgesys – kaip vėjas,
kuris pakelia tą vatos gumuliuką ir neša vis aukščiau. Vienas žmogus pasakė:
– O varge! Ateina laikai, kai ilgesio strėlė daugiau nebeskrieja virš žmo-
nių galvų, ir nebeskamba jų lankų templės.
Kai pas žmogų sukyla ilgesys, jis gali ieškoti Krišnos – su nuolankumu
ir pagarba, su nuskaidrinta sąmone ir tvirtu įsitikinimu. Kitaip šis tikslas nepa-
siekiamas.
Badryje aš pamačiau, kad Krišna tikrai egzistuoja. Altorius, Vjasadevo
ola, Narajanos kalnas – visa tai ir dar daug kas buvo aiškūs įrodymai.
Aš gerai suvokiu savo priklausomybę nuo Krišnos. Šį supratimą man
davė pavojingos situacijos ir dvasiniai išgyvenimai. Aš pasijutau esąs aukščiau-
sios, dvasinės būties dalelė.
Ši kelionė nesuteikė jokių materialių malonumų, užtat buvo daug dva-
sinių. Man kaip tik to ir reikėjo, nes aš galėjau susitelkti į tai, kas svarbiausia.
Mano meditacijoje dabar naujai suskambo šventi vardai. Jie tapo grandimi,
jungiančia mane ir Krišną, mane ir mano dvasinį mokytoją, Šrylą Prabhupadą.
Šventi vardai tapo priemone, kuria man pasisekė išsklaidyti iliuzijos debesis ir,
kas ypač svarbu, priemone pažinti Patį Dievą. Nežiūrint į tai, kad mano kelionės
devizas buvo „Neprisirišimas, didžiųjų atsisveikinimų kelias“, man iki pat galo
buvo neaišku, su kuo aš turiu atsisveikinti. Bet paskui su manimi atsitiko vienas
įvykis... ir viskas pradėjo aiškėti. Nemanau, kad apie tai reikėtų pasakoti, ka-
dangi kiekvienas, siekiantis tobulėti, turi pats nusispręsti, ko jis turi atsižadėti.
Bet kuriuo atveju mano gyvenimo horizonte atsirado kelrodė Himalajų
slėnių žvaigždė, ir dabar ji mane veda iš mano problemų labirinto. Mano užduo-
tis – išsaugoti šį kelią, nenuklysti iš jo ir visada jį atminti.
Esu giliai įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus yra tam tikroje, tik jam vie-
96
nam būdingoje situacijoje, ir kiekvienas turi rasti savąjį individualų išėjimą iš
jos. Atsakymai, kurie vienus įkvepia, vargu ar padės kitiems. Tačiau bet kuriuo
atveju tie atsakymai ir juos lydintis įkvėpimas laukia, kada mes juos atrasime.
Galbūt jie mūsų laukia Himalajų slėniuose, o gal pokalbiuose su artimais ar
svetimais žmonėmis. O gal ir kasdienybėje, jeigu mes sugebėsime į ją pažiūrėti
truputį kitaip. Ir tada pamatysime ir nusistebėsime: „Negali būti! Kaip aš anks-
čiau šito nemačiau!“
Kartais tai bus labai aiškūs atsakymai, kartais tik nuorodos, kuriose turė-
sime pratęsti savo paieškas. Supersiela, esanti širdyje, visada pasiruošusi mums
padėti.
Baigdamas aš noriu padėkoti visiems savo palydovams, ypatingai Atma-
nandai, kuris suplanavo šią kelionę; garbiajam panditui, kuris prie mūsų prisi-
jungė Rudraprajage, ir su kuriuo pagaliau turėjome išsiskirti; Hari už tai, kad
gamino mums valgį, nekreipdamas dėmesio į karštį, lietų ir kalnų griūtis; ir
pagaliau mūsų vairuotojui Dinešui Giri Gosvamiui už jo vairavimo meną.
Tačiau didžiausią pagarbą aš noriu išreikšti savo amžinam dvasiniam mo-
kytojui, Šrylai Prabhupadai, kuris man davė žinias, padėjusias pamatyti dvasinį
gyvenimą. Taip pat dėkoju Šry Krišnai, kuris iš begalinės Savo malonės atvedė
mane pas Šrylą Prabhupadą ir pašaukė visus į šventas vietas, nes norėjo, kad
būtume arčiau Jo.
 Epilogas

Gyvenimas – tai begalinis augimas.

Augimas – tai seno gyvenimo atsisakymas.
Kaip mirdamos ląstelės paruošia vietą naujoms,
Kaip, palikdami namus, mes išvykstame į naujas šalis,
Tai toks ir gyvenimas – vėl ir vėl leistis į kelią.

Materialiame gyvenime atsisveikinti ne visada būva paprasta. Mintys

apie išsiskyrimą – su artimu žmogumi ar daiktu – daugeliui sukelia liūdesį. Tai
didelis menas – savanoriškai ir suvisam atsisveikinti. Kas jį įvaldė, yra laimin-
gas ir atviras tikrajam dvasiniam gyvenimui. Kas su juo nepažįstamas – kenčia,
nes bus priverstas išsiskirti prieš savo valią.
Dabar, kai ši knyga jau spausdinama, už ką iš visos širdies dėkoju uoliems
leidėjams, norėčiau duoti kelis patikrintus patarimus, kad kelionė į nežinią būtų
sėkminga. Tebūnie šie patarimai gerbiamiems skaitytojams būva gera paspirti-
mi jų džiaugsmingame ir vaisingame atsisveikinime su gyvenimo aplinkybėmis
ar įpročiais, kurie juos slegia ir kankina.
Linkiu visiems sėkmės ir dvasinės stiprybės.

Šačinandana Svamis
 Pirmieji žingsniai

Viena iš labiausiai jaudinančių ir pamokomų istorijų – tai pasakojimas apie rūmų

ministrą, kuris, palikęs valdišką tarnybą, pagarsėjo Rupos Gosvamio vardu.

Kartą naktį jį išbudino Bengalijos valdytojo Nabobo Huseino Šacho tar-

nai, nes jų ponui nedelsiant prireikė ministro. Rupa jau įprato prie tokių iškvie-
timų: matyt, kokia nors eilinė nesąmonė – gal karalius šiandien per daug išgėrė,
arba jį kankina nemiga po audringos nakties su viena iš savo šokėjų. Tačiau
reikėjo paklusti ir keliauti į rūmus.
Kai jis, saugomas ietimis ginkluotų karių, įsitaisė palankine ir tarnai pa-
judėjo į kelią, prasidėjo audra. Vienas po kito geso fakelai. Kelias virto slidžiu
purvynu. Bet štai jie priėjo lūšnelę, kurioje gyveno skalbėja su savo vyru.
Vyras, pribudintas procesijos keliamo triukšmo, apsimiegojęs kreipiasi
į žmoną: „Kam čia nesimiega tokią velnišką naktį?“ Nuvargusiu, bet aiškiai
girdimu balsu moteris atsako: „Tai arba pasiutęs šuva, arba vagis, arba mate-
rialistų vergas“.
Šie žodžiai žaibu trenkė į ministro širdį ir sukėlė norą pabaigti su tokia
savo padėtimi – jis nebegalėjo gyventi kaip seniau. Širdyje sukilo neįveikiamas
troškimas būti laisvam ir arčiau Dievo, bet pirmiausia atsisveikinti su tarnyba
karaliaus rūmuose. Paprastos moters žodžiuose jis išgirdo joga-majos, vidinės
Viešpaties energijos, balsą, kuris patraukia sielas Aukščiausiojo link.
Greitai jis paliko karališkąją tarnybą, išdalino savo turtus ir išėjo į šven-
tąjį Vrindavano mišką Šiaurės Indijoje.
Mano dvasinis mokytojas, Šryla Prabhupada, taip kalbėjo apie atsižadė-
jimą:
„Tikrasis atsižadėjimas – tai visiška priklausomybė nuo Dievo. Kiekviena
gyva būtybė priklauso nuo kitos, nes tokia mūsų neatsiejama prigimtinė savybė.
Iš esmės, kiekvienas priklauso nuo Dievo malonės, tačiau kai mes užmirštame
savo santykius su Juo, patenkame į materialios gamtos dėsnių priklausomybę.
Atsižadėjimas – tai perėjimas iš materialios priklausomybės į visišką priklauso-
mybę nuo Viešpaties malonės. Tai aukščiausia pakopa bhakti-jogoje, atsidavi-
mo tarnystės Dievui praktikoje“.
Situacija, kurioje atsidūrė ministras, mums visiems gerai pažįstama. Iš
jos yra dvi išeitys: arba vadovautis savo tikslais, arba atsiduoti beprasmiškai
rutinai. Neretai mes norime kažką pakeisti ir klausiame: „Kaip?” Ir tuo pačiu
metu mes bijomės žengti žingsnį į paslaptingos ir neaiškios nežinomybės pusę.
Daugeliui žmonių ši baimė – didžiausia kliūtis jų vystymosi kelyje, nežiūrint
to, kad jie nori pakeisti savo gyvenimą. Tiems, kurie jau pasuko į dvasinį kelią,
labai svarbu neleisti įprastam gyvenimo būdui imti viršų.
99
 Viename iš savo eilėraščių Mirabai, žinoma indų princesė, taip paaiškino,
kodėl ji paliko tėvų namus: „Kas eina ekstatiškų žmonių keliu, neturėtų laikytis
įsikabinęs sustingusio materialaus gyvenimo“.
Tuo pačiu būtų labai naudinga kuo aiškiau suvokti numatomus žingsnius,
kad mūsų gerų ketinimų neuždusintų abejonės ir pernelyg drąsių sprendimų
baimė. Bet kokioje mūsų veikloje, nukreiptoje į dvasinį gyvenimą, slypi didžiu-
lė dvasinė jėga, kuri mus pakelia į dvasinį lygį ir saugo. Įkvėpimą galime rasti
amžinuose „Bhagavadgytos“ tekstuose.
„O Prithos sūnau, nepaklydusias didžiąsias sielas globoja dieviškoji gam-
ta (BG 9.13)“.
„Prithos sūnau, transcendentalistas, atliekantis gerus darbus, nepražus nei
šiame, nei dvasiniame pasaulyje. Kas kuria gėrį, Mano drauge, to niekada neį-
veikia blogis (BG 6.40)“.
„Visiškai paniręs į Krišnos sąmonę žmogus būtinai eis į dvasinę karalystę
(BG 4.24)“.
„Šitaip suvokdamos transcendentinę Mano prigimtį, senovėje veikė visos
išsivadavusios sielos. Todėl tu irgi privalai vykdyti savo pareigą, sekdamas jų
pėdomis (BG 4.15)“.
 Kelio ženklai

Čia aš norėčiau pateikti naudingų patarimų sąrašą, kurių gali prisireikti jūsų
naujuose žygiuose. Tai savotiškas dvasinis gidas. Gyvenimas – tai visda kaž-
koks nepaliaujamas vystymasis.

1. Turite gerai susigaudyti, kokioje padėtyje dabar esate. Susitaikyki-

te su tuo, koks esate, ir neužmirškite, kokiu turite pasidaryti.
2. Blaiviai vertinkite savo sugebėjimus ir numatykite aiškius tikslus.
Ko aš iš tikro noriu? Kas mane įkvepia? Labai svarbu susitelkti į tuos sugebėji-
mus, kuriuos mums davė Krišna, ir juos lavinti. Tuščias reikalas imtis veiklos,
kuriai neturime gabumų, arba skųstis, kad ne viską turime ir ne viską galime.
3. Naudodamasis turimomis žiniomis, susidarykite savo gyvenimo pla-
ną, ir tuo pat metu visada būkite pasiruošęs priimti aukščiausiąjį planą.
4. Melskite jėgų ir pagalbos. Visada stenkitės turėti ryšį su savo dvasiniu
ego ir su Viešpačiu širdyje. Viskas daug paprasčiau, kai padeda Pats Dievas. Su
Krišna neregys gali išvysti žvaigždes danguje, o raišas pereiti kalnus. Kai mes
tiksliai žinome savo vietą dieviškajame plane ir meldžiamės, kad savo darbais
pasirodytume verti tos vietos, Viešpaties rankos visada mus palaikys.
5. Daugiau gilinkitės į šventraščius. Šventraščiai – tai savotiški žemė-
lapiai. Nuolatos su jais susitikrindami, mes be vargo pasieksime tikslą. Juose
rimtis ir išmintis, jie išsklaido abejones, bet svarbiausia – duoda dvasinės rea-
lybės viziją.
6. Aukščiausia būtis – tai aukščiausias ryšys. Kasdieninė dvasinė prak-
tika, ypatingai Hare Krišna maha-mantra, pakylės jus į tą lygį, kuriame už-
sikrausime dvasine energija ir suformuos teisingą požiūrį į visa, kas vyksta.
Nereikia užmiršti ir „įžeminimo“ – fizinės ir psichinės sveikatos.
7. Įsikvėpkite didžiųjų sielų gyvenimo pavyzdžiais. Niekas taip neįkve-
pia, kaip tie, kurie jau praėjo šį kelią. Pasakojimai apie žmones, kurie išgyveno
tas pačias situacijas, kaip ir mes, ir sugebėjo pasukti didžiųjų atsisveikinimų
keliu, padės mums garbingai išeiti iš sunkių gyvenimo peripetijų. Šryla Prabhu-
pada tai vadino „eiti senovės mokytojų pėdomis“. Mums padės tokios savybės,
kaip pasitikėjimas, entuziazmas, pakantumas ir ištvermė.
8. Mokykitės girdėti Supersielos balsą širdyje. Vienas filososfas pa-
sakė: „Klausimas ne apie tai, ar Dievas girdi mūsų maldas, o apie tai, ar mes
girdime Jo atsakymus“. Krišna „Bhagavadgytoje“ sako, kad Jis su džiaugsmu
padeda Savo pamokymais: „Tiems, kurie su pasiaukojimu ir meile visada Man
tarnauja, Aš suteikiu supratimą, kuris juos atveda pas Mane. Norėdamas suteikti
jiems ypatingą malonę, Aš, glūdėdamas Jų širdyse, švytinčiu žinių žiburiu iš-
101
sklaidau neišmanymo tamsybę“ (BG 10.10-11).
9. Susiraskite teisingą bendravimą. Pirmiausia bendraukite su žmonė-
mis, kurių nepalaužia gyvenimo sunkumai, ir kurie, įgaudami pasitikėjimą savo
jėgomis ir prašviesėjimą, mėgaujasi nuostabiomis kelio galimybėmis. Tai žmo-
nės, kurie tikrai gali jums padėti.
10. Eikite priekin nedideliais žingsneliais. Net jei mes pradėsime nuo
nedidelių pokyčių savo gyvenime, mums nepastebimai pasireikš vis nauji įkve-
piantys pasiekimai. Bet kuri kelionė prasideda nuo pirmų žingsnių. Mums visai
nereikia išsimušti į greitkelį. Eidami mažais žingsneliais, mes galėsime juos
geriau įvertinti ir, reikalui esant, pakoreguoti.
11. Išmokite sakyti „ne“. Ir nesigėdykite tai daryti. Būkite pasiruošę at-
sisakyti žeminančių kompromisų. Tačiau tuo pat metu reikia gerbti kitų žmonių
užsibrėžtas ribas ir būti atsargiems, kad be reikalo neliptume kitiems ant skau-
damų nuospaudų.
O svarbiausia taisyklė – visda būti atvirais Viešpaties ketinimams ir dar-
bams. Bandymas susikurpti griežtą reglamentą baigsis tuo, kad jį nusineš gyve-
nimo tėkmė. „Tad pirmyn – ir viską atiduok už atsinaujinimą!“
 Atsisveikinimo situacija

Įsivaizduokite tokią situaciją: jūs gyvenate gražiame slėnyje netoli už-

tvankos. Ruduo, ir jau kuris laikas be perstojo lyja, bet taip smarkiai – atrodo,
kad prasidėjo pasaulinio mąsto tvanas.
Paaiškėja nemalonus dalykas – nuo per didelio vandens kiekio užtvan-
koje atsiranda įtrūkimai, pro kuriuos vanduo jau prasiveržia į slėnį. Sugriuvus
užtvankai, slėnis bus užtvindytas, o tai reiškia visų jo gyventojų žūtį. Prasideda
evakuacija. Tačiau vieninteliame kelyje iš slėnio jau susidarė „kamštis“. Prane-
šama, kad po valandos atskris malūnsparniai ir paims visus likusius. Kiekvie-
nam gyventojui leidžiama pasiimti ne daugiau 20 kg bagažo.
Kokius asmeninius daiktus jūs pasiimsite su savimi? Gerai pagalvokite, ko
paskui gailėsitės, jei nepasiimsite. Ir neužmirškite svorio apribojimo iki 20 kg.
Štai apytikslis daiktų sąrašas:

Drabužiai.
Dokumentai.
Knygos.
Tosteris.
Paveikslai.
Laiškai.
Vejapjovė.
Pinigai.
Vaistai.

103
 Atsisveikinimas

1. Gyvenime, be abejo, jums teko daug kartų su kažkuo atsisveikinti.

Koks atsisveikinimas jus labiausiai sujaudino?

Išleistuvės mokykloje.
Gyvenamos vietos pakeitimas.
Nutrūkę santykiai.
Pieninių dantų netekimas.
Artimųjų mirtis.
Krikštynos.
Atlantidos žūtis.
Medicininė komisija.
Kelionės po šventas vietas pabaiga.
Jus apvogė.

2. Su kuo jūs galite išsiskirti be jokio gailesčio?

3. Su kuo būtina atsisveikinti?
4. Pagrindinė priežastis, dėl kurios norite to atsisveikinimo?
5. Kokių daiktų norėtumėte atsisakyti savo gyvenime? Kodėl?
6. Su kuo jums lengva išsiskirti? Kodėl?
7. O su kuo sunku? Kodėl?
8. Kas jums kliudo išsiskirti su įprastiniais dalykais?
9. Grįžtame prie pirmo klausimo. Kuo detaliau prisiminkite bet kurį savo
išsiskyrimą. Kokius jausmus tada patyrėte?
10. Kaip jūs galvojate, kodėl vieni išsiskyrimai sukelia liūdesį, o kiti –
džiaugsmą? Kas už to slypi?

104
 Sanskrito terminų ir vardų paaiškinimai

Nrisimha – vienas iš Dievo vardų; šiame pavidale Jis gina visus, kurie ieško
dvasinių žinių.
Višnu – Dievo pavidalas, kuriantis visus materialius ir dvasinius pasaulius. Jį
nešioja Garuda, labai stiprus paukštis auksiniais sparnais.
Bhakti-joga – atsidavimo tarnystės metodas, kuriuo atstatomas ryšys su Viešpačiu.
Ašramas – šventykla.
Gajatri – mantra, kurią be garso kartoja brahmanai, medituodami į Krišną.
Mantra – transcendentiniai garsai, kurie apsaugo protą nuo iliuzijos įtakos.
Bhakta – žmogus, atsidavęs Viešpačiui.
Šiva – pusdievis, atsakingas už visatos naikinimą ir neišmanymo guną. Jį dar
vadina Rudra arba Mahadevu.
Sadhu – pažodinis vertimas „tas, kuris pasiekė tikslą“ – taip vadinami šventieji
keliaujantys vienuoliai.
Pudža – Viešpaties garbinimo apeigos.
Prasadas – maistas, gaminamas Dievui ir paskui Jam pasiūlomas.
Čaitanja Mahaprabhu – Krišnos įsikūnijimas šiame Kali-jugos amžiuje.
A. Č. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada – šventasis, įkūręs Tarptautinį Kriš-
nos sąmonės judėjimą.
Dievybė – Viešpaties įsikūnijimas akmenyje, medyje, metale, paveiksle ar mentale.
Riši – atsiskyrėlis išminčius.
Šiva-linga – simbolinis Šivos pavidalas, panašus į kuprą.
Kirtanas – kolektyvinis šventų vardų giedojimas
Karatalai – metalinės lėkštelės mušti ritmui.
Durga – Šivos žmona, įkūnijanti materialią energiją. Kiti jos vardai – Parvati,
Sati, Kali.
Narada Munis – viena iš labiausiai atsidavusių Krišnai asmenybių. Nuolatos
keliauja po visą visatą, šlovindamas Krišną.
Tulasi – šventu laikomas augalas, kurio lapai naudojami garbinimo apeigose.
Guru – dvasinis mokytojas.
-dži – ši priesaga išreiškia pagarbą.
Tilaka – specialiu moliu padarytas ženklas įvairiose kūno vietose, ir pirmiausia
ant kaktos. Induizme jis nurodo, kokiai religinei konfesijai priklauso žmogus.
Viešpaties ekspansija – Jo įsikūnijimas viename ar kitame pavidale.
Arati – Viešpaties pavidalo ar dvasinio mokytojo pagarbinimo ceremonija.
Rupa Gosvamis – vienas iš svarbiausių Čaitanjos Mahaprabhu mokinių.

105
 TURINYS

Įžanga.................................................................................................................3
Košmarai............................................................................................................9
Motina Ganga...................................................................................................12
Himalajai..........................................................................................................25
Gynėjas ir išvaduotojas....................................................................................36
Viešpaties akivaizdoje......................................................................................47
Jogai ir sniego žmonės.....................................................................................54
Didysis atsisveikinimas....................................................................................61
Lala Babu.........................................................................................................65
Mokinamės atsižadėjimo................................................................................. 72
Nrisimha ir Šankara......................................................................................... 75
Žiurkių gyvenimas...........................................................................................82
Šivos kupra......................................................................................................84
Sunkus sugrįžimas...........................................................................................90
Ko man reikia atsižadėti?................................................................................94
Išvados.............................................................................................................96
Epilogas...........................................................................................................98
Pirmieji žingsniai.............................................................................................99
Kelio ženklai..................................................................................................101
Atsisveikinimo situacija.................................................................................103
Atsisveikinimas..............................................................................................104
Sanskrito terminų ir vardų paaiškinimai........................................................105
UŽRAŠAMS