UDK 8 2 0 ( 7 3 ) - 3

B u202

Charles bukowski
m o t e r y s

romanas

Iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė

V ersta iš:
Charles Bukowski,
W om en,
2 0 0 2 , Ecco

Published by arrangem ent w ith Ecco,

an Im print of Harper Collins P u b lisher

Leidyklos redaktorius Saulius Repečk

Knygos dizainas:
vario burnos | idėjų dirbtuvės
w w w .id .v a rio b u rn o s .c o m

Išleido:
kitos knygos
w w w .k ito s k n y g o s .lt

® Charles Bukowski, 1 9 7 8
® Inga Tuliševskaitė (vertim as), 2 0 0 6
® vario burnos (dizainas), 2 0 0 6
® kitos knygos, 2 0 0 6

ISBN 9 9 5 5 - 6 4 0 - 2 1 - 9
MOTERYS
Charles b u k o w s k i
M oterys nustekeno daug gerų vyrų
Henris Činaskis
 1

Man buvo 50 ir jau ketverius metus negulėjau su jokia moterim.

Neturėjau nė vienos draugės. Žiūrėdavau į moteris, sutiktas gatvėje ar
kur kitur, bet žiūrėdavau be ilgesingo geismo, su gūdžia tuštum a širdy.
Reguliariai m asturbuodavausi, tačiau m intis apie santykius su m ote­
rim, - net ir ne lytinius, - netilpo m an galvoje. Turėjau šešerių metų
nesantuokinę dukterį. Ji gyveno su savo motina, aš duodavau pinigų
jai išlaikyti. Prieš daugelį metų, būdam as trisdešim t penkerių, vedžiau.
Santuoka truko dvejus su puse metų. Mano žmona su manim išsiskyrė.
Buvau įsimylėjęs tik vieną kartą. Ji mirė nuo alkoholizmo priepuolio.
Keturiasdešimt aštuonerių, m an tuom et buvo trisdešim t aštuoneri.
Mano žmona buvo dvylika m etų jaunesnė už mane. Manau, ji irgi jau
mirusi, nors nesu tikras. Po skyrybų šešerius metus per Kalėdas gau­
davau jos ilgą laišką. Nė sykio neatrašiau...

Nežinau, kur pirm ąkart pamačiau Lidiją Vens. Tai buvo gal prieš
šešerius metus, buvau ką tik metęs dvylika m etų trukusį pašto tarnau­
tojo darbą ir bandžiau tapti rašytoju. Labai bijojau ir gėriau daugiau
nei įprastai. Bandžiau rašyti savo pirmąjį romaną. Rašydamas kas
vakarą išgerdavau viskio butelį ir du alaus pakus po šešis butelius. Iki
aušros rūkydavau pigius cigarus, spausdindavau, gerdavau ir per radiją
klausydavausi klasikinės muzikos. Mano tikslas buvo kasnakt parašyt
dešimt lapų, bet tik kitą dieną galėdavau sužinoti, kiek lapų išties
parašiau. Ryte atsikeldavau, išsivemdavau, tada nueidavau į svetainę
ir suskaičiuodavau ant sofos num estus lapus. Visada būdavo daugiau
kaip dešimt. Kartais rasdavau 17, 18, 23 ar 25 lapus. Be abejo, nakties
darbus tekdavo apvalyti arba išmesti. Pirmąjį rom aną rašiau dvidešimt
vieną naktį.
Namų, kuriuose tuo m etu glaudžiausi, savininkai - jie gyveno
per kiemą - laikė mane pamišėliu. Atsikėlęs kas rytą prie durų ras­
davau didelį rudą popierinį maišą. Jo turinys kito, bet dažniausiai
jam e būdavo pomidorų, ridikėlių, apelsinų, svogūnų laiškų, sriubos
konservų, raudonųjų svogūnų galvų. Kas antrą naktį gerdavau su jais

(7)
alų, iki ketvirtos ar penktos ryto. Senolis nulūždavo, o mudu su senole
laikydavomės už rankų, ir retkarčiais aš ją bučiuodavau. Atsisveikin­
damas visada ją karštai pabučiuodavau. Buvo siaubingai raukšlėta, bet
nieko nepadarysi. Ji buvo katalikė ir sekmadienio rytą eidama į bažnyčią
pasidabinusi rožine skrybėlaite atrodydavo labai miela.

Manau, Lidiją Vens sutikau per savo pirmąjį poezijos skaitymą.

Tai buvo knygyne The Draivbridge Kenmoro aveniu. Siaubingai bijo­
jau. Didžiavausi, bet bijojau. Kai ten nuėjau, buvo likusios tik stovimos
vietos. Prieš Piterį, - knygyno savininką, gyvenusį su juodaode, - gulėjo
krūva banknotų. „Velnias, — tarė, - jei m an visada pavyktų tiek jų
prigrūsti, galėčiau dar sykį nukeliauti į Indiją!" Įžengiau į salę, pasigirdo
plojimai. Buvau pasiruošęs prarasti savo poezijos skaitymų nekaltybę.
Skaičiau pusvalandį, tada paprašiau pertraukėlės. Dar buvau
blaivus ir jaučiau iš tam sos į m ane smingančius žvilgsnius. Keli žmonės
priėjo prie manęs ir užkalbino. Priėjo ir Lidija Vens. Sėdėjau prie stalo
ir gurkšnojau alų. Ji atsirėmė abiem delnais į stalo kraštą, pasilenkė ir
pažvelgė į mane. Jos plaukai buvo rudi ir ilgi, nosis ilga ir atsikišusi, vie­
na jos akis nelabai derėjo su kita. Bet ji tryško gyvybine jėga - negalėjai
jos nepajusti. Tarp m ūsų nuvilnijo fluidai, jaučiau juos. Kai kurie iš jų
buvo sujaukti ir ne patys geriausi, bet jie ten buvo. Ji pažvelgė į mane,
o aš pažvelgiau į ją. Lidija Vens vilkėjo mėlyną zomšinį kaubojišką
švarkelį su kutais apie kaklą. Jos krūtys buvo gundančios. Pasakiau:
„Norėčiau nuplėšti tavo švarkelio kutus - taip galėtume pradėti!" Lidi­
ja nuėjo. Nepavyko. Niekada nežinojau, ką sakyti moterims. Ji turėjo
pritrenkiam ą užpakalį. Sėdėjau įsmeigęs akis į jos gražų užpakalį, o ji
ėjo nuo manęs tolyn. Jį gaubė mėlyni džinsai, aš žiūrėjau į jį, o ji ėjo
nuo manęs tolyn.
Baigiau antrą skaitymo dalį ir užmiršau Lidiją taip, kaip užmiršda­
vau moteris, su kuriomis prasilenkiau gatvėje. Paėmiau pinigus, pasira­
šiau ant kelių servetėlių, kelių popieriaus skiaučių ir parvažiavau namo.

Kasnakt teberašiau savo pirmąjį romaną. Niekada nepradėdavau

rašyti anksčiau kaip 18:18 vakaro. Tą valandą baigdavau darbą pašto

(8 )
skyriuje. Jie atsibeldė šeštą - Piteris ir Lidija Vens. Atidariau duris.
Piteris šūktelėjo: „Henri, žiūrėk, ką tau atvežiau!"
Lidija užšoko ant kavos stalelio. Jos džinsai buvo dar glaudesni.
Ji siūbavo kaštoninius plaukus iš vienos pusės į kitą. Atrodė pamišusi.
Atrodė nuostabi. Pirm ąkart pagalvojau, kad galėčiau su ja mylėtis. Ji
pradėjo deklamuoti eiles. Savo kūrybos. Jos buvo klaikios. Piteris bandė
ją sulaikyti: „Ne! Ne! Jokių rim uotų eilių Henrio Činaskio namuose!"
- Piteri, paleisk ją!
Žiūrėjau į jos sėdmenis. Ji žingsniavo nušiurusiu kavos staleliu
nuo vieno krašto prie kito. Pradėjo šokti. Mojuoti rankomis. Jos eilė­
raščiai buvo siaubingi, kūnas ir beprotybė - ne.
Lidija nušoko.
- Henri, kaip tau patiko?
-K a s?
- Eilės.
- Vargu.
Lidija stovėjo su popieriaus lapais rankose. Piteris sugriebė ją.
- Eime kruštis! - tarė. - Eikš, pasikruškim!
Ji nustūm ė jį šalin.
- Gerai, - tarė Piteris. - Tada aš išeinu!
- Eik. Turiu savo automobilį, - atšovė Lidija. - Galiu ir pati grįž­
ti namo.
Piteris nubėgo prie durų. Stabtelėjo, atsisuko. „Gerai, Činaski!
Nepamiršk, ką tau atvežiau!"
Užtrenkė duris ir išvažiavo. Lidija atsisėdo ant sofos prie durų.
Aš sėdėjau per pėdą nuo jos. Žiūrėjau į ją. Ji atrodė nuostabi. Bijojau.
Ištiesiau ranką ir paliečiau jos ilgus plaukus. Jie buvo kerintys. Patrau­
kiau ranką. „Ar visi šie plaukai tikrai tavo?" - paklausiau. Žinojau, kad
jie buvo jos. „Taip, - atsakė ji, - mano." Pakišau delną jai po smakru
ir labai nerangiai atsukau į save jos veidą. Tokiais atvejais jausdavausi
sutrikęs. Švelniai ją pabučiavau.
Lidija pašoko.
- Man reikia eiti. Samdau auklę.
- Klausyk, - tariau, - pasilik. Aš užmokėsiu. Dar pasilik.

(9 )
 - Ne, negaliu, - atsakė. - Man reikia eiti.
Ji nužingsniavo prie durų. Nusekiau paskui. Ji atidarė duris. Tada
atsigręžė. Vėl ją apkabinau. Ji pakėlė galvą ir pakštelėjo m an į lūpas.
Paskui atsitraukė ir įkišo kelis mašinraščio lapus m an į ranką. Durys
užsidarė. Sėdėjau ant sofos laikydamas rankoje lapus ir klausiausi, kaip
ji užveda savo automobilį.

Eilėraščiai buvo padauginti rotatorium , susegti ir pavadinti

HERRRR. Perskaičiau kelis. Jie buvo įdomūs, kupini hum oro ir seksua­
lumo, bet parašyti siaubingai. Juos sukūrė Lidija ir trys jos seserys -
tokios linksmos, šaunios, erotiškos. Numečiau lapus į šalį ir atsikimšau
viskio butelį. Lauke buvo tamsu. Radijas grojo daugiausia Mocartą,
Bramsą ir BeeGees.

Po dienos ar dviejų savo pašto dėžutėje radau Lidijos eilėraštį.

Buvo labai ilgas, o prasidėjo taip:

Išlįsk, serti troli,

Išlįsk iš tamsiosios skylės, seni troli,
Išlįsk pas m us į saulę,
O mes ram unėm papuošim tau galvą...

Toliau eilėraštis bylojo, kaip jausčiausi pievose šokdamas su

faunėmis, kurios m an įkvėptų džiaugsmo ir tikrosios išminties. Įmečiau
laišką į komodos stalčių.

Kitą rytą m ane pažadino beldimas į paradinių durų stiklą. Buvo

pusė dvyliktos ryto.
- Šalin! - riktelėjau.
- Čia Lidija.
- Gerai. Palauk.
Užsitraukiau kelnes, užsimečiau m arškinius ir atidariau duris.

(10)
Paskui nubėgau į vonios kam barį išsivemti. Pabandžiau išsivalyti dan­
tis, bet vėl apsivėmiau - dantų pastos saldumas kėlė šleikštulį. Grįžau
į kambarį.
- Tu sergi, - tarė Lidija. - Nori, kad išeičiau?
- Ne, aš sveikas. Man taip kas rytą.
Lidija buvo labai graži. Pro užuolaidas skverbėsi saulė ir apšvie­
tė ją. Rankoje ji turėjo apelsiną ir mėtė jį į viršų. Apelsinas riedėjo per
saulėtą rytą.
- Negaliu pasilikti, - tarė ji, - bet noriu tavęs paprašyti.
- Prašyk.
- Aš skulptorė. Noriu nulipdyti tavo galvą.
- Gerai.
- Tau teks atvažiuoti į m ano namus. Neturiu studijos. Dirbu na­
muose. Tavęs tai neerzins?
-N e .
Užsirašiau jos adresą ir kelio paaiškinimus.
- Pasistenk atvažiuoti apie vienuoliktą. Po pietų iš mokyklos
grįžta vaikai, tai blaško.
- Būsiu vienuoliktą, - pasakiau.

Sėdėjau prieš Lidiją prie stalo jos virtuvėje. Tarp m ūsų stūksojo
molio krūva. Ji pradėjo klausinėti.
- Tavo tėvai gyvi?
-N e .
- Tau patinka Los Andželas?
- Pats geriausias miestas.
- Kodėl taip rašai apie moteris?
-K a ip ?
- Pats žinai.
- Ne, nežinau.
- Manau, pasiutusiai gaila, kad taip gerai rašantis vyras visiškai
neišmano apie moteris.
Neatsakiau.
- Prakeikimas! Kur Liza jį nukišo?..

(11)
 Ji puolė naršyti po kambarį.
- Jau tos mažos mergaitės, ištampančios mamų darbo įrankius!
Lidija susirado kitą.
- Bus gerai ir šitas. Dabar nejudėk, atsipalaiduok, bet nejudėk.
Sėdėjau į ją veidu. Ji dorojo molio kauburį mediniu kotu su vie­
line kilpa. Mojavo juo virš molio krūvos, tiesiai m an prieš nosį. Stebėjau
ją. Į mane žiūrėjo jos akys. Didelės, tam siai rudos. Net blogoji akis, ta,
kuri ne visai derėjo su kita, atrodė graži. Žiūrėjau į jas. Lidija dirbo.
Slinko laikas. Buvau transo būsenos. Tada ji tarė:
- Padarom pertraukėlę? Nori alaus?
- Puiku. Taip.
Ji priėjo prie šaldytuvo, aš nusekiau iš paskos. Ištraukė butelį ir
uždarė šaldytuvo duris. Kai atsigręžė, apkabinau ją per liemenį ir prisi­
traukiau. Prispaudžiau prie jos savo lūpas ir kūną. Ištiestoje rankoje ji
laikė alaus butelį. Pabučiavau ją. Dar kartą. Lidija nustūm ė m ane šalin.
- Gerai, - tarė, - gana. Turime darbo.

Vėl atsisėdom, aš gurkšnojau alų, Lidija rūkė cigaretę, tarp mūsų

stūksojo molis. Suskambo durų skambutis. Lidija pakilo. Už durų sto­
vėjo stora moteris paklaikusiomis maldaujančiomis akimis.
- Tai mano sesuo Glendolaina.
- Sveika.
Glendolaina prisitraukė kėdę ir pradėjo kalbėti. Ji mokėjo kal­
bėti. Jei būtų buvusi sfinksas - kalbėtų, jei būtų buvusi akmuo - kalbė­
tų. Svarsčiau, kada ji pavargs ir išeis. Net liovęsis klausytis jaučiausi,
lyg m ane bom barduotų stalo teniso kamuoliukai. Glendolaina neturė­
jo laiko jausm o ar menkiausios nuovokos, kad gali trukdyti. Ji kalbėjo
ir kalbėjo.
- Klausyk, - nebeiškenčiau, - kada tu išeisi?
Tada prasidėjo seserų scena. Jos pradėjo kalbėti viena su kita.
Stovėdamos, viena prieš kitą mojuodamos rankomis. Balsai suskam ­
bo šaižiau. Iškilo sm urto pavojus. Pagaliau - beveik ties pasaulio pa­
baiga —Glendolaina plačiai pasisuko savo milžinišku liemeniu, garsiai

(12)
trinktelėjusi stiklines duris išpuolė lauk ir piktai rypuodama nugriau­
dėjo per kiemą į savo butą kitapus.
Mudu su Lidija grįžome prie virtuvės stalo ir atsisėdom. Ji paėmė
skulptoriaus įnagį. Jos akys įsmigo į manąsias.

3
Vieną rytą po kelių dienų sukau į Lidijos kiemą ir pamačiau ją at-
žingsniuojant skersgatviu namo. Ji grįžo iš savo draugės Tinos, gyvenu­
sios daugiabučiame ties sankryža. Tą rytą ji atrodė pritrenkiamai, pana­
šiai kaip ir tada, kai pirmą kartą atėjo pas mane su apelsinu rankoje.
- Ohoho, - tarė, - tu su naujais marškiniais!
Tai buvo tiesa. Nusipirkau marškinius, nes galvojau apie ją, apie
susitikimą su ja. Žinojau, kad ji tai žino ir šaiposi iš manęs, bet m an
nerūpėjo.
Lidija atrakino duris, įėjome vidun. Virtuvėje ant stalo pūpsojo
molis, užklotas drėgna drobe. Ji nutraukė drobę. „Na, ką pasakysi?"
Lidija manęs nepagailėjo. Raukšlės, girtuoklio nosis, beždžio­
niškos lūpos, siauri akių plyšeliai ir buka, savim patenkinto laimingo
vyro šypsena - kvailai juokingo, besidžiaugiančio savo sėkme, nuste­
busio, kad ši jį aplankė. Jai buvo trisdešim t, m an —per penkiasdešimt.
Nusispjaut.
- Taip, tau pavyko m ane pavaizduot. Man patinka. Bet jis atrodo
beveik baigtas. Bus liūdna, kai viskas pasibaigs. Mes puikiai leidom ry­
tus ir popietes.
- Ar tau tai sutrukdė rašyti?
- Ne, rašau tik sutemus. Niekada negalėjau rašyti dieną.
Lidija paėmė skulptoriaus įrankį ir pažvelgė į mane.
- Nesijaudink. Dar liko daug darbo. Šitą galvą noriu padaryti gerai.
Per pirm ą pertraukėlę ji ištraukė iš šaldytuvo viskio butelį.
- O, - tariau.
- Kiek? - paklausė iškėlusi aukštą vandens stiklinę.
- Pusę ir pusę.
Ji sumaišė gėrimą ir aš visą ištuštinau.

(13)
 - Girdėjau apie tave, —pasakė.
- Ką girdėjai?
- Kaip mėtai pro duris vyrus. Kad muši savo moteris.
- Mušu savo moteris?
- Taip, kažkas m an sakė.
Sugriebiau Lidiją, tai buvo ilgiausias mūsų bučinys. Prispau­
džiau nugara prie plautuvės krašto ir pradėjau trintis į ją savo kotu. Ji
nustūm ė mane šalin, bet vėl ją pagavau vidury virtuvės.
Lidijos ranka suėmė m anąją ir įkišo į savo džinsus ir - kelnaites.
Vienas pirštas palietė jos pizę. Ji buvo drėgna. Bučiavau ją ir slinkau
pirštu gilyn. Paskui ištraukiau ranką, atsitraukiau, paėmiau butelį ir
įsipyliau dar vieną stiklą. Vėl atsisėdau prie virtuvės stalo, Lidija apėjo
aplink, atsisėdo priešais ir pažiūrėjo į mane. Paskui vėl pradėjo skap­
tuoti molį. Aš lėtai gurkšnojau viskį.
- Žinai, - tariau, - supratau tavo tragediją.
-K ą ?
- Supratau tavo tragediją.
- Kokią tragediją?
- Klausyk, užmiršk, - tariau.
- Noriu žinoti.
- Nenoriu tavęs įskaudinti.
- Noriu žinoti, kokį velnią paistai.
- Gerai, jei dar įpilsi, pasakysiu.
- Gerai.
Lidija paėmė mano tuščią stiklinę ir pripylė viskio su vandeniu,
perpus. Vėl išgėriau iki dugno.
- Na? - paklausė.
- Velnias, juk tu žinai.
- Ką žinau?
- Tavo didelė putė.
- Ką?
- Nieko keisto. Juk turi du vaikus.
Lidija tylėdama skaptavo molį. Paskui padėjo įrankį. Nuėjo vir­
tuvės kampan prie durų į kiemą. Žiūrėjau, kaip ji pasilenkia ir nusitrau­

(14)
kia batus. Paskui nuleido džinsus ir nusmaukė kelnaites. Jos pizė buvo
tiesiai m an prieš akis.
- Gerai, niekše, - tarė, - įrodysiu tau, kad klysti.
Nusiaviau batus, nusitraukiau kelnes ir trumpikes. Atsiklaupiau
ant linoleumu išklotų grindų, paskui nusileidau ant jos. Pradėjau ją
bučiuoti. Man iškart atsistojo ir pajutau, kaip įslenku į ją.
Pradėjau judėti... vienas, du, trys...
Kažkas pabeldė į paradines duris. Beldė vaikiškai, mažais kum š­
teliais, pašėlusiai, įkyriai. Lidija nustūm ė mane.
- Ten Lizai Ji šiandien nėjo į mokyklą! Buvo pas...
Lidija stryktelėjo ir puolė karštligiškai rengtis.
- Apsirenk! —paliepė man.
Kaip mokėdamas greičiau šokau į drabužius. Lidija atidarė duris,
įbėgo jos penkiametė duktė: „MAMA! MAMA! Aš įsipjoviau pirščiuką!“
Nuėjau į svetainę. Liza sėdėjo Lidijai ant kelių.
- Parodyk m am ytei, leisk m am ytei pabučiuoti tavo pirštelį. Tuoj
m am ytė jį pagydys!
- MAMA, m an skauda!
Pažvelgiau į pjūvį. Jo beveik nebuvo matyti.
- Klausyk, - tariau Lidijai, - susitiksim rytoj.
- Apgailestauju, - atsakė ji.
- Žinau.
Liza pažvelgė į mane, jos akys plūdo ašaromis.
- Liza niekam neleis skriausti savo m am ytės, - pasakė Lidija.
Atsidariau duris, uždariau duris ir nužingsniavau prie savo še­
šiasdešimt antrųjų m etų M ercury Comet.

4
Anuomet redagavau nedidelį žurnalą „Išlaisvinantis požiūris".
Turėjau du bendraredaktorius ir tikėjom, kad spausdinam geriausius
mūsų laikų poetus. Taip pat ir keletą kitų. Vienas redaktorių buvo iš mo­
kyklos išmestas ilgšis, šešių pėdų ir dviejų colių Kenetas Malokas (juo­
daodis). Jį iš dalies išlaikė motina, iš dalies sesuo. Antrasis redaktorius

(15)
buvo Semis Levinsonas (žydas), dvidešimt septynerių, jis gyveno su
tėvais ir buvo jų išlaikomas.
Buvo atspausdinti lakštai. Dabar mums reikėjo juos subrošiū-
ruoti ir susegti į viršelius.
- Reikia surengti brošiūravimo vakarėlį, - pasiūlė Semis. - Mes
nupirksime gėrimų ir užkandžių, o jie nudirbs visą darbą.
- Nekenčiu vakarėlių, - tariau.
- Aš apsiimu visus pakviesti, —pasisiūlė Semis.
- Gerai, - pasakiau ir pakviečiau Lidiją.

Į vakarėlį Semis atėjo nešinas jau subrošiūruotais lapais. Jis

buvo labai nervingas, turėjo galvos tiką ir negalėjo sulaukti, kol pa­
matys išspausdintus savo eilėraščius. Pats vienas subrošiūravo visą
„Išlaisvinantį požiūrį" ir susegė į viršelius. Keneto Maloko niekur ne­
galėjom rasti - tikriausiai buvo kalėjime arba pakeliui į jį.
Rinkosi žmonės. Pažinojau tik kelis iš jų. Per kiemą nuėjau pas
savo buto šeimininkę. Ji atidarė duris.
- Ponia 0 ‘Kyf, surengiau didelį vakarėlį. Kviečiu jus ateiti kartu
su vyru. Bus daug alaus, sūrių sausainukų ir bulvių traškučių.
- O Dieve, ne!
- Kodėl?
- Mačiau, kokie žmonės ten rinkosi! Barzdoti, kudloti, nudrisku­
siais drabužiais! Apsikarstę apyrankėmis ir karoliais... Jie atrodo lyg
kom unistų gauja! Kaip galite pakęsti tokius žmones?
- Ponia 0‘Kyf, aš irgi negaliu jų pakęsti. Mes tiesiog geriame alų
ir kalbamės. Tai nieko nereiškia.
- Būkite akylas. Tokie gali išnešti visus namus.
Ji uždarė duris.

Vėliausiai atvažiavo Lidija. Ji įžengė pro duris nelyginant aktorė.

Pirmiausia pastebėjau jos didelę kaubojišką skrybėlę su prisegta levan­
dos šakele. Ji nepratarė m an nė žodžio, o iškart prisėdo prie jauno knygų
pardavėjo ir ėmė gyvai su juo šnekučiuotis. Pradėjau daugiau gerti, iš
mano kalbos išgaravo veržlumas ir humoras. Knygų pardavėjas buvo ne­

(16) Charles bukowski

blogas tipas, norėjo tapti rašytoju. Vardu Rendis Evansas, bet buvo per
daug įklimpęs į Kafką, todėl negalėjo pasiekti jokio literatūrinio aišku­
mo. Jo kūrybą „Išlaisvinančiame požiūryje" išspausdinome nenorėdami
įskaudinti, taip pat dėl galimybės jo knygyne parduoti žurnalą.
Gurkšnojau alų ir slankiojau aplink. Paskui išėjau pro kiemo du­
ris, atsisėdau ant slenksčio ir žiūrėjau į didelį juodą katiną, bandžiusį
įlįsti į šiukšlių konteinerį. Nuėjau prie jo. Kai priėjau, katinas nušoko
nuo konteinerio. Sustojo už pusm etrio žiūrėdamas į mane. Nukėliau
konteinerio dangtį. Siaubinga smarvė. Išsivėmiau į konteinerį. Numečiau
dangtį ant grindinio. Katinas pašoko, sustingo visom keturiom ant kontei­
nerio krašto. Padvejojo, paskui, suspindęs mėnulio šviesoje, nėrė vidun.
Lidija vis dar kalbėjosi su Rendžiu, pastebėjau, kad po stalu jos
koja liečia Rendžio koją. Atsikimšau dar vieną alaus.
Semis linksmino kompaniją. Kai norėdavau prajuokinti kom­
paniją, mokėjau tai daryti daug geriau už jį, bet tą vakarą m an nesisekė.
Ten buvo gal penkiolika ar šešiolika vyrų ir dvi moterys: Lidija ir Eipril.
Ši gėrė vaistus nuo skydliaukės ir buvo stora. Ji tysojo ant grindų.
Maždaug po valandos atsistojo ir išėjo su Karlu, paliegusiu kvaištelėjusiu
narkom anu. Liko penkiolika ar šešiolika vyrų ir Lidija. Virtuvėje radau
butelį viskio, išsinešiau jį į kiemą, atsisėdau ant slenksčio ir retkarčiais
patraukdavau.
Buvojau vėlu, vyrai pradėjo skirstytis. Išėjo net Rendis Evansas.
Galiausiai liko tik Semis, Lidija ir aš. Lidija kalbėjosi su Semiu. Jis pa­
sakojo kažką juokingo. Man pavyko nusijuokti. Paskui jis pasakė, kad
jam jau metas.
- Prašau, Semi, neišeik, - tarė Lidija.
- Tegu eina, - pasakiau.
- Taip, m an jau metas, - pasakė Semis.
Šėmiui išėjus, Lidija tarė:
- Kodėl tu jį išvarei? Semis toks linksmas, jis tikrai labai links­
mas. Tu jį įžeidei.
- Lidija, bet aš noriu pasikalbėti tik su tavim.
- Man patinka tavo draugai. Aš nesusiduriu su tiek įvairių žmo­
nių, kaip tu. Aš mėgstu žmones!

moterys (1 7 )
 - Aš nemėgstu.
- Žinau, kad nemėgsti. Bet aš m ėgstu. Žmonės nori su tavim
susitikti. Jeigu jie nenorėtų su tavim susitikti, gal tau jie patiktų.
- Kuo mažiau juos m atau, tuo labiau jie m an patinka.
- Tu įžeidei Semį.
- Po velnių, jis išskubėjo namo pas mamą.
- Tu pavydi, nesijauti tvirtas. Manai, kad aš pasiruošusi dulkintis
su visais vyrais, su kuriais kalbuosi.
- Ne, nemanau. Klausyk, gal išgerkim?
Pakilau, sumaišiau jai gėrimą. Lidija prisidegė ilgą cigaretę, rūkė
ir gurkšnojo.
- Tu tikrai puikiai atrodai, - tariau. - Ta raudona plunksna puiki.
- Čia mano tėvo skrybėlė.
- Jis jos nepasiges?
- Jis miręs.
Patraukiau Lidiją ant sofos ir įsisiurbiau į lūpas. Ji papasakojo
man apie savo tėvą. Jis mirė ir keturioms seserims paliko truputį pini­
gų. Iš jų jos galėjo gyventi nepriklausomai, o Lidija galėjo išsiskirti su
vyru. Dar ji prasitarė, kad turėjo nervų priepuolių ir kurį laiką gydėsi
beprotnamyje. Vėl pabučiavau ją. „Klausyk, - pasakiau, - gal eikim at­
sigulti ant lovos, jaučiuosi pavargęs.“
Nustebau matydamas ją sekant paskui m ane į miegamąjį. Išsi­
tiesiau lovoje, ji atsisėdo greta. Užsimerkiau, bet galėjau prisiekti, kad ji
nusiauna batus. Išgirdau, kaip į grindis trinktelėjo vienas batas, paskui -
kitas. Gulėdamas pradėjau nusirenginėti. Ištiesiau ranką ir išjungiau
šviesą virš galvos. Nusirenginėjau toliau. Mes dar pasibučiavom.
- Kada paskutinį kartą turėjai moterį?
- Prieš ketverius metus.
- Ketverius metus?
- Taip.
- Tu nusipelnei meilės, - tarė ji. - Sapnavau tave. Atvėriau
tavo krūtinę tarsi spintelę, ji buvo su durelėm, o kai atidariau dureles,
viduje pamačiau visokių švelnių daiktų: pliušinius meškiukus, mažus
pūkuotus žvėrelius, visus tuos minkštus jaukius padarėlius. Paskui su­

(18)
sapnavau kitą vyrą. Jis priėjo prie manęs ir padavė kažkokius popie­
riaus lapus. Jis buvo rašytojas. Paėmiau lapus ir pažvelgiau į juos. Tie
popieriaus lapai sirgo vėžiu. Jo rašysena sirgo vėžiu. Tikiu savo sapnais.
Tu nusipelnei meilės.
Mes vėl pasibučiavom.
- Klausyk, - tarė, - kai įkiši į m ane tą daiktą, prieš pabaigdamas
ištrauk. OK?
- Supratau.
Užguliau ją. Buvo gera. Kažkas vyko, kažkas tikro, su dvidešim­
čia m etų jaunesne moterim, ir dar labai gražia. Stumtelėjau gal dešimt
kartų - ir ištryškau jos viduje.
Ji pašoko.
- Šunsnukis! Tu baigei manyje!
- Lidija, aš taip seniai tai dariau... man buvo taip gera.... nepajė­
giau susivaldyti. Mane užklupo netikėtai! Prisiekiu, nepajėgiau susivaldyti.
Ji nubėgo į vonios kam barį ir paleido į vonią vandenį. Stovėjo
prieš veidrodį šukuodama savo ilgus kaštoninius plaukus. Buvo nuos­
tabiai graži.
- Šunsnukis! Dieve, koks kvailas vidurinės mokyklos triukas.
Mokyklinis mėšlas! O dar pačiu netinkamiausiū metu! Ką gi, dabar mes
susimetėliai! Susimetėliai!
Nuėjau pas ją į vonios kambarį.
- Lidija, aš myliu tave.
- Traukis nuo manęs velniop!
Ji išstūmė mane lauk, uždarė duris ir aš stovėjau koridoriuje klau­
sydamas, kaip į vonią teka vanduo.

5
Kelias dienas nemačiau Lidijos, bet per tą laiką paskam binau jai
šešis ar septynis kartus. Paskui atėjo savaitgalis. Jos buvęs vyras Dže­
raldas savaitgaliais pasiimdavo vaikus.
Tą šeštadienio rytą atvažiavau pas ją apie vienuoliktą valandą ir
pabeldžiau. Ji buvo su aptem tais džinsais, aulinukais, oranžine palai-

(19)
dine. Kai Lidija atidarė duris, jos kaštoniniai plaukai saulės šviesoje
suspindo raudoniu, jos akys buvo dar tam sesnės nei paprastai. Atrodė
stulbinamai. Ji leido m an ją pabučiuoti, paskui užrakino duris ir mes
nuėjome prie mano mašinos. Sutarėme važiuoti į paplūdimį, ne m au­
dytis, nes buvo viduržiemis, bet šiaip praleisti laiką.
Važiavom. Man buvo gera važiuoti m ašina kartu su Lidija.
- Sm agus buvo vakarėlis, - tarė. - Tu jį vadini brošiūravimo
vakarėliu? Tai buvo poravimosi vakarėlis, štai kas ten buvo. Poravimosi
vakarėlis!
Vairavau viena ranka, kitą laikiau padėjęs ant vidinės jos šlaunies
pusės. Negalėjau susivaldyti. Atrodė, Lidija tarsi nieko nepastebi. Va­
žiavom toliau, mano ranka įslydo į jos šakumą. Ji nesiliovė tarškėti.
Staiga šūktelėjo:
- Patrauk ranką! Ten mano putė!
- Atsiprašau.
Nė vienas neištarėm e nė žodžio iki pat stovėjimo aikštelės Vene­
cijos paplūdimyje.
- Norėsi sumuštinio ir kolos, ar dar ko nors? - paklausiau.
- Gerai, - atsakė ji.
Užsukau į mažą žydišką kulinariją nupirkti užkandžių, ir viską
nusinešėm ant žole apžėlusio kauburėlio pakrantėje. Turėjom sum ušti­
nių, raugintų agurkėlių, traškučių ir gaiviųjų gėrimų. Paplūdimyje be­
veik nebuvo matyti žmonių, o m aistas pasitaikė labai skanus. Lidija
tylėjo. Nustebau, kaip ji skuba valgyti. Lyg laukinė kando sumuštinį,
maukė kolą didžiuliais gurkšniais, vienu kąsniu prarydavo pusę agur­
kėlio ir pilna sauja šlamštė traškučius. Aš visada valgau labai lėtai.
Aistra, pagalvojau, ji dega aistra.
- Kaip sumuštinis? - paklausiau.
- Skanus. Buvau išalkusi.
- Jie daro gerus sumuštinius. Dar ko nors norėtum?
- Taip, šokoladinio batonėlio.
Atsikandau savojo sumuštinio, gurkštelėjau kolos, padėjau
juos ir nuėjau į kulinariją. Nupirkau du šokoladinius batonėlius, kad
ji galėtų pasirinkti. Grįždamas pamačiau kalvelės link einantį aukštą

(20 )
juodaodį. Diena buvo vėsi, bet jis žingsniavo nusivilkęs marškinėlius,
o jo kūnas buvo labai raumeningas. Atrodė tik ir kopęs į trečią dešimtį.
Ėjo iš lėto, labai tiesus. Jo kaklas buvo ilgas ir liaunas, kairėje ausyje
karojo auksinis auskaras. Jis praėjo pro Lidiją, smėliu tarp kauburėlio
ir vandenyno. Užkopiau viršum ir atsisėdau prie Lidijos.
- Matei tą vyruką? - paklausė ji.
- Taip.
- Jėzau, aš sėdžiu čia su tavim, tu dvidešimčia m etų už m ane
vyresnis. Galėčiau būti su tokiu kaip jis. Gal man pasimaišė?
- Štai du šokoladiniai batonėliai. Išsirink.
Ji paėmė vieną, nuplėšė popierių, atsikando ir žiūrėjo į pakrante
tolstantį juodaodį.
- Man jau gana paplūdimio, - tarė. - Važiuojam pas mane.

Nesimatėm savaitę. Paskui vieną popietę atvažiavau pas Lidiją,

mes gulėjom ant jos lovos ir bučiavomės. Lidija atsitraukė.
- Juk tu nieko neišmanai apie moteris?
- Ką nori tuo pasakyti?
- Noriu pasakyti, kad iš tavo eilių ir apsakymų supratau, jog tu
nieko neišm anai apie moteris.
- Apšviesk mane.
- Žinai, kad m an vyras patiktų, jis turi mokėti laižyti putę. Ar tu
kada nors tai darei?
-N e .
- Tau jau per penkiasdešimt ir dar niekada nesi laižęs putės?
-N e .
- Tada jau per vėlu.
- Kodėl?
- Seno šuns naujų triukų neišmokysi.
- Žinoma, išmokysi.
- Ne, tau jau per vėlu.
- Aš viską dariau pavėluotai.
Lidija pakilo ir nušlepsėjo į kitą kambarį. Grįžo nešina pieštuku
ir popieriaus lapu. „Štai, žiūrėk, noriu šį tą paaiškinti. - Ji pradėjo

(21)
piešti. - Čia pizė, o čia - tai, ko turbūt nė nežinai, klitoris. Jam e glūdi
visas jausm as. Jis slepiasi, tik kartais išlenda, yra rožinis ir labai ja u t­
rus. Jis gali nuo tavęs pasislėpti, o tau reikia jį rasti, paliesti liežuvio
galiuku../4
- OK, - tariau. - Supratau.
- Manau, tau nepavyks to padaryti. Kaip sakiau, seno šuns nau­
jų triukų neišmokysi.
- Nusivilkim drabužius ir atsigulkim.
Nusirengėm ir išsitiesėm ant lovos. Pradėjau Lidiją bučiuoti. Nuo
jos lūpų perėjau prie kaklo, tada prie krūtų. Tada žemyn, prie bambos.
Pasislinkau dar žemiau.
- Tau nepavyks, - sušnabždėjo ji. - Iš ten teka kraujas ir šlapi­
mas, tik pagalvok, kraujas ir šlapimas...
Nusileidau iki šakumo ir pradėjau laižyti. Ji viską papasakojo la­
bai teisingai. Viskas buvo ten, kur ir tikėjausi. Girdėjau, kaip ji sunkiai
alsavo, paskui suinkštė. Tai mane jaudino. Man atsistojo. Klitoris išlindo,
bet jis buvo ne rožinis, o rausvai rožinis. Baksnojau jį liežuviu. Ištryškę
syvai užliejo pizės plaukus. Lidija vaitojo ir vaitojo. Išgirdau, kaip buto
durys atsidarė ir vėl užsidarė. Išgirdau žingsnius. Pažvelgiau aukštyn.
Prie lovos stovėjo mažas juodaodis berniukas, gal penkerių metų.
- Ko tau reikia? - paklausiau.
- Turi tuščių butelių? —paklausė jis.
- Ne, neturiu tuščių butelių, - atsakiau.
Jis ištipeno iš miegamojo, per svetainę išėjo pro duris ir pradingo.
- Dieve, - tarė Lidija, - maniau, kad laukujos durys užrakintos.
Tai buvo Bonės berniukas.
Lidija atsistojo ir užrakino duris. Sugrįžo ir vėl išsitiesė ant lovos.
Buvo šeštadienio popietė, ketvirta valanda.
Nuslinkau žemyn.

Lidija mėgo vakarėlius. O Hariui patiko juos rengti. Todėl da­

bar važiavome pas Harį Askotą. Haris buvo nedidelio žurnalo „Replika"

(22)
redaktorius. Jo žmona nešiojo ilgas perregimas suknias, demonstravo
vyrams savo kelnaites ir vaikščiojo basa.
- Pirmiausia tu m an patikai todėl, kad tavo namuose nėra tele­
vizoriaus, - pasakė Lidija. - Mano buvęs vyras spoksodavo televizorių
kiekvieną vakarą ir ištisus savaitgalius. Net mylėtis turėdavom suderi­
nę su televizijos programa.
- Hmm...
- Kitas dalykas, kuris tavo namuose m an patiko - jie prišnerkš­
ti. Ant grindų alaus buteliai. Visur šiukšlės. Neplauti indai, šūdo žiedas
tualete ir muilo apnašos vonioje. Ant praustuvo krašto num esti surūdi­
ję skutimosi peiliukai. Žinojau, kad tu laižysi putę.
- Sprendi apie vyrą pagal jo būstą?
- Taip. Kai pam atau tvarkingai gyvenantį vyrą, žinau, kad su juo
kas nors negerai. O jei jo namai per daug tvarkingi —jis tikrai pideras.
Atvažiavom ir išlipom iš mašinos. Butas buvo viršuje. Garsiai
grojo muzika. Paspaudžiau skambutį. Duris atidarė Haris Askotas. Jis
draugiškai šypsojosi.
- Užeikit, - tarė.
Literatūrinė minia gurkšnojo vyną ir alų, šnekučiavosi, būriavo­
si grupelėmis. Lidija buvo sužavėta. Apsidairiau ir atsisėdau. Netrukus
turėjo paduoti vakarienę. Haris buvo geras žvejys, daug geresnis žveys
nei rašytojas ir nepalyginamai geresnis žvejys nei redaktorius. Asko-
tai mito žuvimi, laukdami, kad Hario talentas pradėtų duoti nors kiek
pinigų.
Jo žmona Diana atnešė lėkštes su žuvim ir paleido jas per rankas.
Lidija sėdėjo greta manęs.
- Štai kaip reikia valgyti žuvį, - tarė. - Aš iš kaimo. Mokykis.
Ji praskleidė žuvį ir peiliu pakrapštė jos stuburo kaulą. Žuvis
perskilo į dvi dailias puses.
- Ooo, m an patiko, - tarė Diana. - Iš kur, sakei, tu kilusi?
- Iš Jutos. Miulshedas, Jutos valstija. Šimtas gyventojų. Užaugau
rančoje. Mano tėvas buvo girtuoklis. Jis miręs. Gal dėl to aš su juo...
Ji bedė į mane pirštu.
Valgėme.

(23)
 Kai sudorojome žuvis, Diana išnešė ašakas. Tada atnešė šokola­
dinį pyragą ir stipraus (pigaus) raudonojo vyno.
- Koks skanus pyragas, - pagyrė Lidija, - galiu dar gabalėlį?
- Žinoma, brangioji, —atsakė Diana.
- Pone Činaski, - prabilo tam siaplaukė mergina iš priešingos
kambario pusės, - Vokietijoje skaičiau jūsų knygų vertimus. Ten jūs
labai populiarus.
- Nuostabu, - tariau, - galėtų m an atsiųsti autorinį honorarą...
- Nekalbėkim apie literatūrines nesąmones! Verčiau ką nors
veikiml —sušuko Lidija.
Ji pašoko ir gundomai susiūbavo klubais.
- EIME ŠOKTI!
Haris Askotas nušvito savo draugiška plačia šypsena ir įjungė
stereogrotuvą. Paleido jį visu garsu.
Lidija šoko po visą kambarį, paskui prie jos prisidėjo jaunas
šviesiaplaukis vaikinas prie kaktos prilipusiom garbanėlėm. Jie pradė­
jo šokti kartu. Kiti irgi pakilo šokti. Aš sėdėjau.
Greta manęs sėdėjo Rendis Evansas. Mačiau, jis irgi žiūri į Li­
diją. Jis pradėjo kalbėti. Vis kalbėjo. Laimė, nieko negirdėjau, muzika
griaudė pašėlusiai garsiai.
Žiūrėjau, kaip Lidija šoka su garbanium. Lidija mokėjo judėti.
Jos judesiai buvo labai erotiški. Pažvelgiau į kitas merginas, nė viena
iš jų taip nešoko, bet gal m an taip atrodo todėl, kad pažįstu Lidiją, o jų
nepažįstu, pagalvojau.
Rendis kalbėjo, nors aš jam neatsakinėjau. Šokis baigėsi, Lidija
grįžo ir atsisėdo greta.
- Uuuuu, nusikaliau! Atrodo, praradau formą.
Pasigirdo nauja daina, Lidija atsistojo ir vėl šoko su garbanium.
Aš gėriau alų ir vyną.
Grojo dar daug dainų. Jie vis šoko, Lidija su tuo vaikinu, aplink
besisukančių šokėjų rato viduryje, o kiekvienas naujas šokis buvo inty­
mesnis už ankstesnįjį.
Aš gėriau alų ir vyną.
Garsiai skambėjo siautulingas šokis... Vaikinas auksinėm garba­

(24)
nėlėm pakėlė rankas virš galvos. Lidija prisispaudė priėjo. Atrodė jau ­
dinamai, erotiškai. Jie laikė iškėlę rankas virš galvų ir glaudėsi kūnais
vienas prie kito. Kūnas prie kūno. Jis atmesdavo atgal vieną koją, paskui
kitą. Lidija kartojo jo judesius. Jie žiūrėjo vienas kitam į akis. Turėjau
pripažinti, kad buvo gražu. Plokštelė vis sukosi. Pagaliau sustojo.
Lidija sugrįžo ir atsisėdo greta.
- Aš tikrai nusikalusi, - pasakė.
- Manau, per daug išgėriau. Gal jau važiuokim iš čia.
- Mačiau, kaip maukei vieną po kito.
- Važiuokim. Bus dar vakarėlių.
Atsistojom eiti. Lidija kažką pasakė Hariui su Diana. Grįžo, mes
nuėjom prie durų. Jau buvau jas atidaręs, kai prie manęs prisiartino
vaikinas auksinėm garbanėlėm.
- Klausyk, ką manai apie m ane ir savo merginą?
- Tu OK.
Lauke pradėjau vemti, sukilo visas vynas ir alus. Vėmalai tyško į
krūm us prie šaligatvio - mėnulio šviesoje spindintis geizeris. Galiausiai
atsitiesiau, ranka perbraukiau lūpas.
- Tas vyrukas tave suerzino? - paklausė ji.
- Taip.
- Kodėl?
- Atrodė lyg kruštum ėtės, gal net geriau.
- Tai nieko nereiškia, mes tik šokom .
- Įsivaizduok, jei aš gatvėje taip graibyčiau moterį? Ar muzika ką
nors keičia?
- Tu nesupranti. Kaskart baigusi šokti sugrįždavau ir atsisės­
davau prie tavęs.
- OK, OK, —pasakiau, - palauk.
Ant kažkieno vystančių krūm ų išvėmiau dar vieną geizerį. Pės­
čiomis nusileidom iš Eko parko rajono į Holivudo bulvarą.
Įsėdome į mašiną. Ji pajudėjo, ir Holivudo bulvaru pasukom į
vakarus, Vermonto link.
- Žinai, kaip vadina tokius vyrus kaip tu? - paklausė Lidija.

(25)
 -N e.
- Juos vadina mokančiais sušikti nuotaiką.

7
Kai pradėjome leistis virš Kanzas Sičio, pilotas pranešė, kad oro
tem peratūra - septyni laipsniai šalčio, aš ant m arškinių vilkėjau ploną
Kalifornijai tinkam ą striukę, plonas kelnes, buvau su vasarinėm koji­
nėm ir skylėtais batais. Kai nusileidom ir važiavome prie rampos, visi
pradėjo traukti apsiaustus, pirštines, kepures, šalikus. Leidau visiems
išeiti pirma, tada nulipau trapu. Atsirėmęs į pastato sieną stovėjo Fren-
čis. Jis dėstė dram ą ir rinko knygas, daugiausia mano.
- Činaski, sveikas atvykęs į Kanzas Šitį! - sušuko tiesdamas m an
tekilos butelį. Nurijau didelį gurkšnį ir nusekiau paskui jį į automobilių
stovėjimo aikštelę. Neturėjau jokio bagažo, tik portfelį, prikim štą eilių.
Mašinoje buvo šilta, jauku, dalijomės buteliu.
Kelius dengė ledo sluoksnis.
- Ne kiekvienas moka važiuoti per šitą supistą ledą, —tarė Fren-
čis. - Reikia žinoti, kaip tai daroma.
Atidariau portfelį ir pradėjau Frenčiui skaityti oro uoste Lidijos
m an duotą meilės eilėraštį:

...tavo purpurinis kotas išlinkęs it...

...kai spaudau tavo spuogus, pūlių papliūpos lyg sperma...

- O, VELNIAS! - sustaugė Frenčis. Mašina pradėjo suktis. Fren-

čis kažką išdarinėjo su vairu.
- Frenči, - pasakiau, pakėliau tekilos butelį ir gerokai patrau­
kiau, - mums nepavyks išsisukti.
Nulėkėm nuo kelio tiesiai į metro gylio pakelės griovį. Padaviau
jam butelį.
Išsiropštėm iš mašinos ir išlipom iš griovio. Stabdėm pravažiuo­
jančias mašinas, dalydamiesi tekilos likučiais. Pagaliau kažkokia maši­
na sustojo. Prie vairo sėdėjo girtas vyrukas, įpusėjęs trečią dešimtį.

(26)
 - Kur važiuojat? —paklausė.
- Į poezijos skaitymą, - atsakė Frenčis.
- Poezijos skaitymą?
- Taip, universitete.
- Gerai, sėskit.
Jis prekiavo gėrimais. Užpakalinė sėdynė buvo užkrauta alaus
dėžėmis.
- Pasiimkit alaus, - tarė jis, - paduokit ir man.
Jis nuvežė mus į vietą. Įvažiavom tiesiai į universiteto teritoriją
ir sustojom ant vejos prieš auditoriją. Vėlavom tik penkiolika minučių.
Išlipau, išsivėmiau, tada visi kartu įžengėm vidun. Stabtelėjom paimti
degtinės butelį, kad ištempčiau skaitymą.
Skaičiau gal dvidešimt minučių, paskui padėjau eilėraščius į šalį.
- Tas mėšlas man varo nuobodulį, —tariau. —Verčiau pasikalbėkim.
Baigėsi tuo, kad aš rėkdamas auditorijai dėsčiau savo mintis, o jie
rėkdami rėžė man, ką galvoja. Auditorija buvo pusėtina. Įėjimas laisvas.
Dar po pusvalandžio du profesoriai m ane išvedė.
- Činaski, tavo kambarys merginų bendrabutyje, - tarė vienas jų.
- Merginų bendrabutyje?
- Taip, jaukus kambarys.
...Jis nemelavo. Kambarys buvo ketvirtame aukšte. Vienas profe­
sorius atnešė didelį viskio butelį. Kitas padavė m an čekį už skaitymus ir
lėktuvo bilietus, mes susėdom prie stalo, gėrėm viskį ir šnekučiavomės.
Aš nulūžau. Kai atsigavau, buvau likęs vienas ir pusė viskio butelio. Gėriau
ir galvojau: juk tu esi Činaskis, legendinis Činaskis. Turi savo reputaciją.
Dabar tu merginų bendrabutyje. Čia yra šimtai moterų, šimtai.
Buvau tik su kelnaitėm ir kojinėm. Išėjau į koridorių prie arti­
miausių durų. Pabeldžiau.
- Klausykit, aš esu Henris Činaskis, nemirtingasis rašytojas! Ati-
darykit! Noriu jum s kažką parodyti!
Išgirdau merginų kikenimą.
- OK, kiek jūsų ten? Dvi? Trys? Nesvarbu. Susidorosiu ir su trim!
Be problemų! Girdėjot? Atidarykit! Turiu tokį MILŽINIŠKĄ purpurinį
daiktą! Klausykite, beldžiu juo į duris!

(27)
 Suspaudžiau kum štį ir pabeldžiau. Jos nesiliovė kikenti.
- Na tai jūs nesiruošiate įsileisti Činaskio? Ką gi, VELNIOP!
Pabandžiau prie gretimų durų.
- Ei, merginos! Čia geriausias poetas per paskutinius du tūks­
tančius metų! Atidarykit duris! Kažką jum s parodysiu! Švelni mėsytė
jūsų vaginų lūpytėms!
Pabandžiau prie kitų durų.
Išbandžiau visas duris tam e aukšte, paskui nusileidau aukštu
žemiau ir išbarškinau visas duris trečiam e aukšte, paskui visas duris
antram e aukšte. Rankoje turėjau viskio butelį. Pavargau. Jaučiausi, lyg
būčiau palikęs savo kambarį prieš visą amžinybę. Eidamas gurkšnojau.
Nesisekė.
Pamiršau, kur apsistojau, kuriam e aukšte. Pagaliau troškau tik
vieno: sugrįžti į savo kambarį. Vėl išklebenau visas duris, šįkart tyliai,
suvokdamas, jog esu vien su trum pikėm ir kojinėm. Nesisekė. „Didieji
žmonės patys vienišiausi.“

Sugrįžau į ketvirtą aukštą, pasukau durų rankeną, ir durys atsi­

darė. Viduje buvo portfelis su mano eilėmis... tuščios stiklinės, pe­
leninės, pilnos nuorūkų... mano kelnės, marškiniai, batai, apsiaustas.
Nuostabus reginys. Uždariau duris, atsisėdau ant lovos ir ištuštinau
visur prasitam pytą viskio butelį.

Atsibudau. Už lango buvo šviesu. Gulėjau keistai švariame kam ­

baryje su dviem lovom, televizorium, vonia. Paaiškėjo, jog tai - motelis.
Atsikėliau, atidariau duris. Lauke sniegas ir ledas. Uždariau duris, ap­
sidairiau. Jokio paaiškinimo. Neturėjau nė menkiausio supratim o, kur
esu. Jaučiausi siaubingai pagiringas ir prislėgtas. Pakėliau telefono
ragelį ir paskam binau Lidijai į Los Andželą.
- Mažyte, aš nežinau, kur esu!
- Maniau, tu Kanzas Sityje?
- Buvau. O dabar nežinau, kur esu, supranti? Atidariau duris,
apsidairiau ir pamačiau vien užšalusius kelius, ledą ir sniegą!
- Kur nakvojai?

(28)
 - Paskutinis dalykas, kurį prisim enu - kambarys merginų ben­
drabutyje.
- Matyt, prisidirbai ir tave pervežė į motelį. Nesijaudink. Kas
nors būtinai tavim pasirūpins.
- Jėzau, nejau tau nė trupučio manęs negaila?
- Nereikėjo prisidirbti. Tu paprastai visada prisidirbi.
- Ką nori pasakyti tuo „paprastai visada"?
- Tu tik bjaurus girtuoklis, - tarė Lidija. - Nusiprausk po šiltu dušu.
Ji padėjo ragelį.
Nuslinkau prie lovos ir nudribau ant jos. Jaukus beveidis mo­
telio kambarys. Kodėl turėčiau maudytis po dušu? Verčiau įjungsiu
televizorių.
Paskui užmigau...

Kažkas pabeldė į duris. Už jų stovėjo du žvitrūs koledžo studen­

tai, pasirengę palydėti mane į oro uostą. Atsisėdęs ant lovos krašto ap­
siaviau batus.
- Ar iki pakylant bus laiko trum pam užsukti į oro uosto barą? -
paklausiau.
- Žinoma, pone Činaski, - atsakė vienas jų. - Viskas, ko panorėsit.
- OK, —tariau. —Tuomet dingstam iš čia velniop.

Grįžau, kelis kartus pasimylėjau su Lidija, susipykau su ja'ir vie­

ną vėlyvą rytą iš Los Andželo tarptautinio oro uosto išskridau į poezi­
jos skaitymus Arkanzase. Man pasisekė —greta m anęs niekas nesėdėjo.
Jei gerai nugirdau, lėktuvo kapitonas pranešė esąs kapitonas Vainhe-
das. Stiuardesei einant pro šalį, užsisakiau išgerti.
Buvau tikras, kad pažįstu vieną iš stiuardesių. Ji gyveno Long
Byče, skaitė kelias mano knygas ir parašė m an laišką, pridėdam a nuot­
rauką ir savo telefono numerį. Atpažinau ją iš nuotraukos. Neturėjau
progos su ja susitikti, bet keletą sykių jai skambinau, o vieną naktį, kai
buvau visiškai girtas, mes gerokai su ja apsiriejom.

(29)
 Ji stovėjo priešais ir stengėsi m anęs nepastebėti, o aš spoksojau į
jos užpakalį, šlaunis ir krūtis.
Suvalgėm pietus, pažiūrėjom savaitės žaidimą, popietinis vynas
išdegino m an gerklę, todėl užsisakiau dvi Kruvinąsias Meri.
Arkanzase m an teko persėsti į nediduką dviejų variklių lėktuvą.
Įsisukus propeleriams, jo sparnai pradėjo vibruoti ir kratytis. Atrodė,
tuoj nukris. Pakilom, ir stiuardesė paklausė, ar kas nors pageidautų
išgerti. Tuo m etu visi jau buvome pajutę tokį poreikį. Ji svyrinėjo ko­
ridorium tarp eilių parduodam a gėrimus. Paskui garsiai paskelbė:
„GREIČIAU GERKITE! LEIDŽIAMĖS!" Mes išgėrėm ir nusileidom.
Po penkiolikos minučių vėl pakilom. Stiuardesė paklausė, ar kas nors
norėtų išgerti. Tuo m etu visi jau buvome pajutę tokį poreikį. Paskui ji
garsiai paskelbė: „GREIČIAU GERKITE! LEIDŽIAMĖS!“
Mane pasitiko profesorius Piteris Džeimsas su žmona Seimą. Ji
atrodė nelyginant kino žvaigždė, tik daug elegantiškesnė.
- Gerai atrodai, - pasakė Pytas.
- Tavo žmona gerai atrodo.
- Iki skaitymų turim dvi valandas.
Pytas nusivežė mane į savo namus. Namas buvo dviejų lygių, sve­
tainė —žemesniajame. Mane nuvedė į m an skirtą miegamąjį apačioje.
- Nori valgyti? - paklausė Pytas.
- Ne, labiau norėčiau vemti.
Užlipom į viršų.

Prieš skaitymus užkulisiuose Pytas pripylė grafiną degtinės,

skiestos apelsinų sultimis. „Skaitymus rengia sena dama. Pridirbtų kel­
naites sužinojusi, kad tu geri. Puiki senolė, bet vis dar galvoja, kad eilė­
raščiai rašomi apie saulėlydžius ir skraidančius balandžius.“
Išėjau ir pradėjau skaityti. Visos sėdimos vietos užimtos. Sėkmė
m anęs neapleido. Auditorija buvo panaši į kitas: vienų gerų eilėraščių
nesuprato, arba juokdavosi ne vietoje. Skaičiau įsipildamas iš grafino.
- Ką ten geri?
- Apelsinų sultis, atskiestas gyvenimu, - atsakiau.
- Turi merginą?

(30 )
 - Esu skaistus.
- Kodėl norėjai tapti rašytoju?
- Kitas klausimas.
Perskaičiau dar kelis eilėraščius. Papasakojau, kad atskridau su
kapitonu Vainhedu ir mačiau savaitės žaidimą. Pasakiau, kad mano
dvasinė būsena puiki, suvalgiau vieną patiekalą ir nedelsdamas jį nu­
ploviau. Paskaičiau dar. Skaičiau, kol ištuštėjo grafinas. Tada pranešiau,
kad skaitymas baigtas. Padalijau autografus ir išvykom į vakarėlį Pite­
rio namuose...

Sušokau indišką šokį, pilvo šokį ir vėjuje plazdančio užpakalio

šokį. Šokant sunku gerti. O geriant sunku šokti. Piteris žinojo, ką da­
ro. Jis taip išrikiavo kėdes ir sofas, kad atskirtų šokančiuosius nuo ge­
riančiųjų. Kiekvienas galėjo eiti savo keliu, netrukdydamas kitiems.
Priėjo Piteris. Apžvelgė kambary buvusias moteris.
- Kurios norėtum ? —paklausė.
- Taip paprasta?
- Pietietiškas svetingumas.

Buvau nusižiūrėjęs vieną, kiek vyresnę už kitas, atsikišusiais

dantimis. Tie dantys buvo tobulai atsikišę, it aistringą žiedą atverdami
jos lūpas. Norėjau jas paliesti savo lūpomis. Jos sijonas buvo trum pas,
pėdkelnės aptem pė gražias kojas, užmestas viena ant kitos. Ji juokėsi,
gėrė ir vis patempdavo sijoną žemyn. Atsisėdau greta.
- Aš... - pradėjau.
- Žinau, kas tu, buvau skaitymuose.
- Ačiū. Norėčiau laižyti tavo putę. Nuostabiai tai darau. Išvesiu
tave iš proto.
- Ką m anai apie Aleną Ginsbergą?
- Nebandyk keisti pokalbio temos. Noriu tavo lūpų, kojų, užpakalio.
- Gerai, - tarė ji.
- Lauksiu. Mano miegamasis apačioje.
Atsistojau, pasitraukiau nuo jos, dar išgėriau. Prie manęs priėjo
jaunas vaikinas, mažiausiai dviejų m etrų ūgio.

(31)
 - Klausyk, Činaski, netikiu visu tuo mėšlu apie tavo gyvenimą
lūšnynuose, pažintis su kvaišalų prekeiviais, suteneriais, kekšėmis,
narkom anais, lošėjais žirgų lenktynėse, mušeikomis ir girtuokliais...
- Iš dalies tai tiesa.
- Nesąmonė, —atšovė jis ir nuėjo šalin. Literatūros kritikas.
Tada priėjo blondinė, gal devyniolikos, berėmiais akinukais, šyp­
sodamasi. Šypsena atrodė lyg prilipusi prie jos veido.
- Noriu su tavim kruštis, - tarė. - Dėl tavo veido.
- Kas mano veidui?
- Jis nuostabus. Trokštu sunaikinti jį savo pize.
- Gali atsitikti priešingai.
- Nesitikėk.
- Tiesa. Pizės nesunaikinamos.
Grįžau ant sofos ir pradėjau glostyti trum po sijono ir rasoto žiedo
lūpų savininkės, vardu Lilijana, kojas.
Vakarėlis baigėsi, mudu su Lili nusileidom žemyn. Nusirengėm ir
įsitaisėm lovoje atsirėmę nugaromis į pagalves, su degtinės ir degtinės
kokteilio stiklais rankose. Ten buvo radijas, jis grojo. Lili m an papasa­
kojo, kaip ji daug m etų dirbo, kad jos vyras galėtų baigti mokslus, o kai
tapo profesorius - paliko ją.
- Bjauru, —pasakiau.
- Buvai vedęs?
- Taip.
- Kas atsitiko?
- Skyrybų popieriuose parašyta: „Psichologinis smurtas".
- Tai tiesa? - paklausė ji.
- Žinoma, abipusiai.
Pabučiavau Lili. Buvo taip gerai, kaip ir tikėjausi. Atviras lūpų
žiedas. Apsikabinom, įsisiurbiau įjo s dantis. Atsitraukėm.
- Manau, esi vienas iš dviejų ar trijų geriausių mūsų laikų rašy­
tojų, - žiūrėdama į m ane didelėmis gražiomis akimis tarė ji.
Skubiai išjungiau šviesą prie lovos. Vėl ją pabučiavau, paglamo-
nėjau krūtis ir kūną, tada nusileidau žemyn. Buvau girtas, bet, atro­
do, pavyko susitvarkyti. Tik paskui jau nieko daugiau: jojau, jojau, jo ­

(32) Charles bukowski

jau, m an stovėjo ir niekaip negalėjau baigti. Pagaliau nusiritau šalin ir
užmigau...

Ryte Lili gulėjo ant nugaros ir knarkė. Nuėjau į vonią, nusi-

ciurškiau, išsivaliau dantis ir nusiprausiau veidą. Paskui vėl įslinkau
į lovą. Atsukau ją į save veidu ir ėmiau glamonėti jos kūną. Pagirin­
gas esu labai alkanas —ne valgyti, o kruštis. Dulkinimasis - geriausias
vaistas nuo pagirių. Mano kūno dalys sukilo. Jai iš burnos sklido toks
blogas kvapas, kad lūpų žiedas m anęs neviliojo. Apžergiau ją. Ji su­
vaitojo. Man buvo labai gera. Stumtelėjau ne daugiau kaip dvidešimt
kartų ir baigiau.
Išgirdau, kaip ji atsikėlė ir nutipeno į vonios kambarį. Lilijana.
Kai grįžo, jau gulėjau atsukęs nugarą ir snūduriavau.
Po penkiolikos minučių ji išlipo iš lovos ir pradėjo rengtis.
- Kas atsitiko? - paklausiau.
- Man reikia eiti. Turiu nuvežti vaikus į mokyklą.
Lilijana uždarė duris ir nubėgo laiptais į viršų.
Atsikėliau, nušlepsėjau į vonios kambarį ir įsispoksojau į savo
atvaizdą veidrodyje.

Dešimtą ryto užlipau į viršų pusryčių. Pytas su Seimą jau buvo

virtuvėje. Seimą atrodė pritrenkiamai. Ko reikia, kad gautum Seimą?
Nevykėliai niekada negautų Šeimos. Nevykėliai sueina su nevykėliais.
Seimą padavė pusryčius. Ji buvo labai graži ir priklausė vienam vyrui,
universiteto profesoriui. Tai atrodė neteisinga. Išsimokslinę pataikū­
niški prasisiekėliai. Išsilavinimas buvo naujasis dievas, o išsilavinę
žmonės - naujieji žemvaldžiai.
- Velniškai geri pusryčiai, —pasakiau. - Labai ačiū.
- Kaip Lili? - paklausė Pytas.
- Lili buvo labai gera.
- Tikiuosi, prisimeni, kad šį vakarą tau irgi reikia skaityti. Ma­
žesniame koledže, konservatyvesniame.
- Gerai. Būsiu atsargus.
- Kokias eilės skaitysi?

moterys (33)
 - Manau, ką nors iš senesnių.
Baigėme kavą ir įsikūrėme svetainėje. Suskambo telefonas. Pytas
atsiliepė, kažką pasakė ir pasisuko į mane.
- Vyrukas iš vietinio laikraščio nori su tavim pasikalbėti. Ką jam
pasakyti?
- Sakyk, kad sutinku.
Pytas perdavė mano atsakymą. Paskui paėmė vieną iš mano
naujausių knygų ir rašiklį.
- Pamaniau, gal norėtum Lili ką nors parašyti.
Atverčiau titulinį lapą. „Brangioji Lili, - parašiau, - tu visada
liksi mano gyvenimo dalis... Henris Činaskis."

9
Mudu su Lidija nuolat pykdavomės. Ji mėgo koketuoti, o mane
tai erzino. Kai valgydavom kokiame nors restorane, ji nenuleisdavo
akių nuo kurio nors vyriškio kitoje salės pusėje. Kai pas m ane atei­
davo draugai ir Lidija būdavo namuose, girdėdavau, kaip jos pokalbiai
su jais tam pa intymūs ir gašlūs. Ji visada atsisėsdavo labai arti mano
draugų, taip arti, kaip tik įstengdavo. Lidiją erzino mano gėrimas. Ji
mėgo kruštis, o gėrimas tam trukdė. „Tu per daug girtas, kad pajėgtum
tai daryti naktį, arba per daug pagiringas, kad pajėgtum tai daryti
ryte", - sakydavo. Lidiją siųsdavo, net jei išgerdavau tik butelį alaus.
Mes išsiskirdavom mažiausiai kartą per savaitę - „Amžiams!", - bet
kažkaip vėl susieidavom. Ji baigė lipdyti mano galvą ir atidavė man.
Kai išsiskirdavom, galvą padėdavau ant keleivio sėdynės greta savęs,
nuvažiuodavau pas ją ir palikdavau prie jos durų. Paskui nueidavau į
telefono būdelę, paskambindavau jai ir pasakydavau: „Tavo prakeikta
galva prie tavo durų!" Taip galva keliavo pirmyn ir atgal...

Mes ką tik vėl išsiskyrėm ir aš nuvežiau jai galvą. Buvau laisvas,

gėriau kiek tilpo. Turėjau jauną draugą, Bobį, nuobodoką vyruką, jis
dirbo porno knygyne ir dar fotografuodavo. Gyveno už kelių kvartalų
nuo manęs. Bobis turėjo rūpesčių ir su savim, ir su savo žmona Valeri.

(34 )
Vieną vakarą jis paskambino m an ir pasakė, kad atveš Valeri pas mane
pernakvoti. Skambėjo patraukliai. Valeri buvo jauna, dvidešimt dvejų,
baisiai miela, ilgais šviesiais plaukais, beprotiškomis žydromis akimis ir
nuostabiu kūnu. Kaip ir Lidija, ji irgi kurį laiką praleido beprotnamyje.
Netrukus išgirdau jų m ašiną sustojant prie mano namų. Valeri išlipo.
Prisiminiau Bobio pasakojimą, kaip jis supažindino Valeri su savo
tėvais: jie pagyrė jos suknelę, pasakė, kad jiem s ji labai patinka, o ji
paklausė: „Nuostabu, o visa kita?“ Ir pakėlė suknelę iki liemens. Ji buvo
be kelnaičių.
Valeri pabeldė į duris. Išgirdau Bobį nuvažiuojant. Įleidau ją. Ji
atrodė puikiai. Pripyliau du stiklus viskio su vandeniu. Abu tylėjom.
Išgėrėm, vėl įpyliau. Paskui tariau:
- Gerai, važiuojam į barą. Sėdom į mano mašiną. The Glue
M achine buvo už kampo. Tą savaitę buvau ten nulūžęs, bet kai įėjau,
niekas to neprim inė. Atsisėdom prie staliuko ir užsisakėm gėrimų.
Tylėjom. Tik žiūrėjau įjo s beprotiškas žydras akis. Sėdėjom greta ir aš
ją pabučiavau. Jos lūpos buvo vėsios, praviros. Vėl ją pabučiavau, m ū­
sų kojos susilietė. Bobis turėjo puikią žmoną. Jis kvailai elgėsi leisda­
mas ją per rankas.
Nutarėm pavakarieniauti. Užsisakėm kepsnius, laukdami jų gė­
rėm ir bučiavomės. Barmenė tarė:
- O, jūs įsimylėję!, ir mes nusijuokėm. Kai atnešė kepsnius, Va­
leri pasakė:
- Nenoriu valgyti.
- Ir aš nenoriu, - tariau.
Gėrėm dar pusvalandį, tada nutarėm grįžti namo. Kai pasukau
prie savo pievelės, ant tako į nam us pamačiau stovinčią moterį. Tai
buvo Lidija. Rankoje ji laikė voką. Išlipom su Valeri iš mašinos, Lidija
pažvelgė į mus.
- Kas ji? —paklausė Valeri.
- Mano mylima moteris, —atsakiau.
- Kas ta kalė? - suklykė Lidija.
Valeri pasisuko ir nubėgo gatve. Girdėjau, kaip grindiniu kaukši
jos aukštakulniai.

(35)
 - Užeik, - tariau Lidijai. Ji nusekė paskui mane.
- Atnešiau tau laišką, atrodo, atėjau pačiu laiku. Kas ji?
- Bobio žmona. Mes tik draugai.
- Prisipažink, ruošeisi ją iškrušti?
- Pasakiau jai, kad myliu tave.
- Prisipažink, ruošeisi ją iškrušti?
- Klausyk, mergyt...
Staiga ji m ane pastūmė. Stovėjau nugara į kavos stalelį, jis stovėjo
prie sofos. Atbulas užvirtau ant kavos stalelio ir įkritau į tarpą tarp jo
ir sofos. Išgirdau trinktelint duris. Keldamasis girdėjau, kaip suburzgė
Lidijos mašina. Ji išvažiavo.
Prakeikimas, pagalvojau, prieš akimirką turėjau dvi moteris, ir
staiga - nė vienos.

IO

Kitą rytą išgirdau beldžiant į duris ir nustebau pam atęs Eipril. Ji

buvo ta, kuri gėrė vaistus nuo skydliaukės, ji buvo vakarėlyje pas Harį
Eskotą ir išėjo su narkom anu. Laikrodis rodė vienuoliktą ryto. Eipril
įėjo ir atsisėdo.
- Visada žavėjausi tavo kūryba, —tarė.
Padaviau jai alaus, pats irgi paėmiau vieną.
- Dievas - tai kablys danguje.
- Gerai, —pasakiau.
Eipril buvo stamboka, bet ne per stora. Platūs klubai, stam bus
užpakalis, stačiai žemyn krintantys plaukai. Ji buvo įspūdingai didelė,
atrodė labai tvirta, sakytum, pajėgtų sudoroti lokį. Jos proto trūkum as
mane traukė, nes ji neapsimetinėjo. Ji sukryžiavo kojas, apnuogindama
savo milžiniškas baltas šlaunis.
- Savo daugiabučio rūsyje pasėjau pomidorų, - tarė.
- Paimsiu kelis daigus, - pasakiau.
- Neturiu vairuotojo teisių, —tarė Eipril. - Mano m otina gyvena
Nju Džersyje.
- Mano m otina mirusi.

(36)
 Atsisėdau ant sofos greta jos. Apkabinau ir pabučiavau. Kai bu­
čiavomės, ji žiūrėjo teisiai m an į akis. Atsitraukiau.
- Pasikrušam , - tariau.
- Turiu infekciją, —pasakė Eipril.
-K ą ?
- Toks grybelis. Nieko baisaus.
- Ar aš galiu užsikrėsti?
- Tai lyg pieniškos išskyros.
- Ar aš galiu užsikrėsti?
- Nemanau.
- Pasikrušam.
- Nežinau, ar noriu.
- Tau bus gera. Eikš į miegamąjį.
Eipril nušlepsėjo į miegamąjį ir ėmė rengtis. Aš irgi nusirengiau.
Palindom po užklotu. Pradėjau ją glostyti ir bučiuoti. Paskui užguliau ją.
Jaučiausi labai keistai, lyg jos pizė ritinėtųsi iš vienos pusės į kitą. Žino­
jau, kad ji yra, jaučiau, jog esu joje, bet vis nuslysdavau į šoną, į kairę.
Krušau nesustodamas. Buvo labai smagu. Baigiau ir nusiritau šalin.
Paskui parvežiau ją namo, mes užlipom į jos butą. Ilgokai kal­
bėjomės, išeidamas užsirašiau buto num erį ir adresą. Fojė atpažinau
pašto dėžutes. Kai dirbau paštininku, ne sykį nešiau čia paštą. Įsėdau į
m ašiną ir nuvažiavau.

11

Lidija turėjo du vaikus: Tontą, aštuonerių m etų berniuką, ir Lizą,

penkerių m etų mergaitę, kuri nutraukė mūsų pirm ąjį pasidulkinimą.
Vieną vakarą mes visi sėdėjom prie stalo ir valgėm vakarienę. Mūsų
su Lidija santykiai klostėsi puikiai, beveik kas vakarą likdavau pas ją
vakarienės, paskui mes kartu miegodavom, o kitą rytą apie vienuoliktą
išvažiuodavau namo perskaityti pašto ir rašyti. Vaikai miegodavo ki­
tame kambaryje, vandens lovoje. Namas buvo senas, ankštas, Lidija
nuomojo jį iš buvusio imtynininko, persimetusio į nekilnojamąjį turtą.
Jis domėjosi Lidija. Nieko baisaus. Jaukus senas namas.

(37)
 - Tontai, - pasakiau mums valgant, - tavo mam a naktimis šau­
kia ne todėl, kad ją muščiau. Juk žinai, kam iš tiesų būna riesta.
- Taip, žinau.
- Kodėl neateini m an padėti?
- Nee. Aš ją pažįstu.
- Henkai, nenustatinėk prieš m ane vaikų, —tarė Lidija.
- Jis pats bjauriausias vyras pasaulyje, - pasakė Liza. ^
Liza m an patiko. Užaugusi ji bus tikra seksbomba, seksbomba su
charakteriu.
Po vakarienės mudu su Lidija nušliaužėm į miegamąjį ir išsidrė-
bėm lovoje. Lidija įsisuko į mano spuogus ir inkštirus. Mano oda buvo
labai nešvari. Ji pasuko lempą tiesiai m an į veidą ir ėmėsi darbo. Man
patiko. Kūnu lakstė virpuliai, kartais net atsistodavo. Labai intymu.
Tarp traiškymų Lidija retkarčiais m ane pabučiuodavo. Ji pirm iausia
apdorodavo mano veidą, paskui pereidavo prie nugaros ir krūtinės.
- Myli mane?
- Taip.
- Oho, pažiūrėk koks!
Tai buvo inkštiras su ilga geltona uodega.
- Gražus, - tariau.
Ji gulėjo prispaudusi prie manęs pilvą. Liovėsi spaudyti ir paž­
velgė m an į akis.
- Nuvarysiu tave į kapus, storas ištvirkėli!
Nusijuokiau. Lidija mane pabučiavo.
- Aš įkišiu tave atgal į beprotnam į, —pasakiau.
- Apsiversk. Dabar nugarą.
Apsiverčiau. Ji spustelėjo kažką ant sprando.
- Ohoho, čia tai bent! Kaip šovė! Tiesiai į akį!
- Turėtum dirbti su akiniais.
- Padarykim mažąjį Henrį\ Tik pagalvok, mažasis Henris Činaskis!
- Truputį palaukim.
- Noriu kūdikio dabar pati
- Palaukim.

(38 )
 - Mes nieko daugiau neveikiam, tik miegam, valgom, gulinėjam
ir mylimės. Mes tokie tinginiai. Vadinu tai tinginių meile.
- Man patinka.
- Tu čia rašydavai. Kurdavai. Aš atsinešdavau tušo ir piešdavau.
Dabar tu išvažiuoji namo ir ten dirbi visus įdomius darbus. Čia tik mie­
gi ir valgai, o ryte išvažiuoji. Nyku.
- Man patinka.
- Jau šimtas m etų nebuvom nė vienam vakarėly! Mėgstu susi­
tikti su žmonėmis! Man nuobodui Taip nuobodu, kad tuoj išprotėsiu!
Noriu ką nors veikti! Noriu ŠOKTI! Noriu gyventil
- Velniai rautų.
- Tu per senas. Tau patinka nieko neveikti ir viską kritikuoti.
Nieko nenori daryti. Niekas tau neįtinka!
Išsiritau iš lovos ir atsistojau. Pradėjau vilktis marškinius.
- Ką darai? - paklausė ji.
- Išeinu.
- Matai? Tą pat akimirką, kai kas nors vyksta ne pagal tave, pa­
šoki ir leki pro duris. Niekada nenori apie nieką kalbėtis. Grįžti namo,
nusigeri, kitą dieną tau pasidaro taip bloga, kad manai - tuoj numirsi,
ir tada skambini man!
- Einu iš čia velniop!
- Kodėl?
- Nenoriu būti ten, kur manęs nenori. Nenoriu būti ten, kur m a­
nęs nemėgsta.
Lidija laukė. Paskui tarė:
- Gerai, eikš, gulkis. Išjungsim šviesą ir tyliai kartu pagulėsim.
Palaukiau. Tuomet tariau:
- Gerai.
Nusirengiau ir nuogas palindau po užklotu. Prisispaudžiau šonu
prie Lidijos šono. Abu gulėjom ant nugarų. Klausiausi svirplių. Ji gy­
veno geroje miesto dalyje. Prabėgo kelios minutės. Lidija pasakė:
- Aš išgarsėsiu.
Tylėjau. Prabėgo dar kelios m inutės. Lidija iššoko iš lovos. Ji iš­
tiesė abi rankas į lubas ir garsiai suriko:

(39)
 - AŠ IŠGARSĖSIU! AŠ LABAI IŠGARSĖSIU! VISI PAMATYS,
KAIP AŠ IŠGARSĖSIU!
- Puiku, - tariau.
Paskui tyliai pridūrė:
- Tu nesupratai. Aš išgarsėsiu. Turiu daugiau potencijos už tave!
- Potencija nieko nereiškia, - pasakiau. - Reikia tai padaryti.
Kiekvienas kūdikis lopšyje turi daugiau potencijos už mane.
- Bet aš tai PADARYSIU! AŠ LABAI IŠGARSĖSIU!
- Gerai. Dabar grįžk į lovą.
Lidija atsigulė. Nepasibučiavom. Nesiruošėm santykiauti. Ja u ­
čiausi pavargęs. Klausiausi svirplių. Nežinau, kiek laiko praėjo. Snū­
duriavau, bet dar nemiegojau, staiga Lidija atsisėdo lovoje. Ir suklykė.
Labai garsiai suklykė.
- Kas atsitiko? - paklausiau.
- Tylėk.
Laukiau. Lidija nejudėdam a sėdėjo gal dešimt minučių. Paskui
vėl padėjo galvą ant pagalvės.
- Mačiau Dievą, —išlemeno. - Aš ką tik mačiau Dievą.
- Kale, klausyk, tu išvarysi mane iš proto!
Atsistojau ir ėmiau rengtis. Buvau įsiutęs. Negalėjau rasti kel­
naičių. Velniop kelnaites, pagalvojau. Palikau jas ten kažkur, kur jos
buvo. Apsivilkau likusius drabužius ir sėdėjau ant kėdės audam as ba­
sas kojas.
- Ką darai? —paklausė Lidija.
Negalėjau atsakyti. Nuėjau į svetainę. Mano apsiaustas gulėjo nu­
mestas ant kėdės, pakėliau ir apsivilkau. Lidija atbėgo į svetainę. Ji spėjo
užsimesti mėlyną chalatėlį ir užsitraukti kelnaites. Stovėjo basa. Jos čiur-
nos buvo stambios. Kad jas paslėptų, dažniausiai avėdavo aulinukus.
- TU NIEKUR NEISI! - išrėkė.
- Po velnių, aš iš čia išeinu, - pasakiau.
Ji šoko ant manęs. Paprastai puldavo mane, kai būdavau girtas.
Dabar buvau blaivus. Žingtelėjau į šalį, ji nugriuvo, apsivertė ir plestelė­
jo ant nugaros. Perlipau ją eidamas durų link. Ji šiaušėsi, šnirpštė, šie­
pė dantis. It kokia tigrė. Nužvelgiau ją iš viršaus. Kol gulėjo, jaučiausi

(40)
saugus. Staiga ji užkriokė, m an jau einant pro duris suleido nagus į ap­
siausto rankovę, patraukėją ir nuplėšė. Rankovę nuplėšė nuo peties.
- Jėzau, pažiūrėk, ką padarei mano naujam apsiaustui! Aš jį ką
tik nusipirkau!
Atidariau duris ir iššokau lauk tik su viena rankove.
Atsirakinau mašinos dureles ir tada išgirdau už savęs šlepsint jos
basas pėdas. Įšokau į m ašiną ir užtrenkiau dureles. Pasukau raktelį.
- Užmušiu šitą mašinąi —klykė ji. - Užmušiu šitą mašinąl
Ji plakė kumščiais kapotą, stogą, priekinį stiklą. Pradėjau
važiuoti labai lėtai, bijojau ją sužeisti. Mano šešiasdešimt antrųjų metų
M ercury Comet subyrėjo ir ką tik nusipirkau šešiasdešimt septintųjų
folksvageną. Aš jį valiau ir blizginau. Netgi turėjau šepetėlį daiktadėtėj.
Važiavau, o Lidija daužė m ašiną kumščiais. Kai nuo jos šiaip taip
atsiplėšiau, įjungiau antrąją pavarą. Dirstelėjau į užpakalinio vaizdo
veidrodėlį ir pamačiau ją vienišą mėnesienoje, sustingusią, su žydruoju
chalatėliu ir kelnaitėm. Manyje kažkas apsivertė. Jaučiausi pasiligojęs,
niekam tikęs, liūdnas. Aš ją mylėjau.

12

Parvažiavau namo, pradėjau gerti. Įjungiau radiją ir susiradau

klasikinės muzikos stotį. Iš sandėliuko išsitraukiau žibalinį žibintą.
Išjungiau šviesą ir ėmiau su juo žaisti. Galima susigalvoti daug žaidimų.
Užsukti, paskui vėl atsukti ir žiūrėti, kaip jis nuo dagties kaitros įsižiebia.
Dar man patiko j į pumpuoti ir kelti spaudimą. Be to, buvo m alonu tiesiog
į jį žiūrėti. Gėriau, žiūrėjau į žibintą, klausiausi muzikos ir rūkiau cigarą.
Suskambo telefonas. Skambino Lidija.
- Ką veiki? - paklausė.
- Sėdžiu.
- Sėdi, geri, klausaisi simfoninės muzikos ir žaidi su tuo prakeik­
tu žibaliniu žibintu!
- Taip.
- Grįši?
-N e .

(41)
 - Gerai, gerk! Gerk ir susirk! Prisimink, kartą vos nepakratei
kojų. Atsimeni ligoninę?
- Niekada jos neužmiršiu.
- Gerai, gerk. GERK! PASIDARYK SAU GALĄ! PAMATYSI, AR
MAN TAI NORS KIEK RŪPĖS!
Lidija padėjo ragelį, aš irgi. Kažkodėl pamaniau, kad ji nerimavo
ne dėl galimos mano mirties, o dėl to, su kuo reikės kruštis. Bet m an
reikėjo atostogų. Poilsio. Lidijai patiko dulkintis bent penkis kartus
per savaitę. Aš norėjau tris. Atsistojau ir nuėjau į virtuvę, ten ant sta­
lo stovėjo mano spausdinimo mašinėlė. Įjungiau šviesą, atsisėdau ir
parašiau Lidijai keturių lapų laišką. Paskui nuėjau į vonią, paėmiau
skutimosi peiliuką, išėjau iš vonios, atsisėdau ir gerokai išgėriau. Paė­
miau peiliuką ir įpjoviau didįjį dešinės rankos pirštą. Pasirodė kraujas.
Pasirašiau laišką krauju.
Nuėjau prie pašto dėžutės ties sankryža ir įmečiau laišką.
Telefonas skambėjo keletą kartų. Skambino Lidija. Ji m an rėkė
visokius dalykus.
- Aš einu ŠOKTI! Nesiruošiu sėdėti viena, kol tu geri!
Pasakiau:
- Elgiesi taip, lyg mano gėrimas prilygtų neištikimybei su kita
moterim.
- Tai blogiau!
Ji padėjo ragelį. Nenorėjau miego. Atėjo vidurnaktis, paskui pir­
ma, antra nakties. Švietė žibalinis žibintas...

Pusę keturių suskambo telefonas. Vėl Lidija.

- Vis dar geri?
- Žinoma!
- Supistas niekšas!
- Kai paskambinai, kaip tik plėšiau celofaną nuo Cutty Sark bu­
telio. Jis toks gražus. Tau reikėtų jį pamatyti!
Ji metė ragelį. Prisipyliau dar vieną stiklą. Radijas transliavo gerą
muziką. Atsilošiau. Jaučiausi puikiai.

C42)
 Durys su trenksm u atsilapojo ir į kambarį įlėkė Lidija. Uždususi
sustojo. Ant kavos stalelio stovėjo butelis. Pamatė jį ir pačiupo. Pašokau
ir sugriebiau ją. Kai aš būdavau girtas, o Lidija išprotėjusi, prilygdavom
vienas kitam. Ji laikė butelį aukštai, toli nuo manęs, ir bandė su juo
išsmukti pro duris. Sugriebiau jos ranką, laikiusią butelį, ir bandžiau jį
išjos išplėšti.
- ŠLIUNDRA! NETURI TEISĖS! ATIDUOK MAN PRAKEIKTĄ
BUTELĮ!
Taip grumdamiesi išėjom pro duris. Suklupom ant laiptelių ir
parpuolėm ant grindinio. Butelis nukrito ir sudužo. Ji atsistojo ir nubėgo.
Išgirdau, kaip užvedė savo mašiną. Gulėjau ir žiūrėjau į sudužusį butelį.
Jis buvo ne toliau nei per pėdą. Lidija išvažiavo. Švietė mėnulis. Butelio
duženos dugne mačiau viskio liekanų. Išsitem piau ant grindinio, pasie­
kiau jį ir pakėliau prie lūpų. Geriant ilga stiklo šukė kone išdūrė m an akį.
Atsistojau ir nuėjau namo. Jaučiausi siaubingai ištroškęs. Slampinėjau
po namus rankiodamas alaus butelius ir gerdamas, kas juose buvo
užsilikę. Iš vieno prisibėriau pilną burną pelenų, nes dažnai tuščius
alaus butelius naudojau kaip pelenines. Buvo keturiolika minučių po
keturių ryto. Atsisėdau ir žiūrėjau į laikrodį. Jaučiausi, lyg vėl dirbčiau
pašte. Laikas sustingo, o gyvenimas buvo tarsi kažkoks nepakenčiamas
tvaksintis daiktas. Laukiau. Laukiau. Laukiau. Laukiau. Pagaliau atėjo
šešta. Nuėjau į gėrimų parduotuvę ties sankryža. Pardavėjas kaip tik
rakino duris. Jis įleido mane į vidų. Nusipirkau Cutty Sark butelį. Grį­
žau namo, užrakinau duris ir paskam binau Lidijai.
- Turiu Cutty Sark butelį, kaip tik jį lupu nuo jo celofaną. Ruo­
šiuosi gerti. Gėrimų parduotuvė veiks dar dvidešimt valandų.
Ji padėjo ragelį. Išgėriau vieną stiklą ir nuėjau į miegamąjį, išsi­
tiesiau ant lovos ir nenusirengęs užmigau.

13

Po savaitės važiavau su Lidija Holivudo bulvaru. Kalifornijoje

leidžiamas pramogų savaitraštis paprašė parašyti straipsnį apie rašytojo
gyvenimą Los Andžele. Parašiau ir dabar jį vežiau į redakciją. Susto­

(43)
jome mašinų stovėjimo aikštelėje Moslėjaus aikštėje. Ta aikštė buvo
prabangių dviaukščių kvartalas, kuriuos savo biuram s nuomojo muzi­
kos leidinių redakcijos, agentai, platintojai ir panašūs veikėjai. Nuomos
kainos buvo didžiulės.
Nuėjome į vieną iš namų. Priimamajame sėdėjo patraukli m er­
gina, labai išauklėta ir rami.
- Aš esu Činaskis, - pasakiau, - čia m ano straipsnis.
Mečiau jį an t stalo.
- Pone Činaski, aš taip žaviuosi jūsų kūryba!
- Turėtum ėt ko nors išgerti?
- Luktelkit...
Ji užlipo kilimu dengtais laiptais ir grįžo nešina brangaus rau­
donojo vyno buteliu. Atkimšo ir iš paslėpto baro ištraukė taures. Kaip
norėčiau su ja pergulėti, pagalvojau. Bet neturėjau nė mažiausios vilties.
O juk kažkas reguliariai su ja miegodavo.
Sėdėjom gurkšnodami vyną.
- Mes nedelsdami jums pranešim apie straipsnio likimą. Neabejo­
ju, kad jį išspausdinsime... O jūs visai ne toks, kokį tikėjausi pamatyti...
- Kodėl?
- Jūsų švelnus balsas. Atrodot labai mielas.
Lidija nusijuokė. Baigėme vyną ir išėjome. Mums einant mašinos
link, išgirdau balsą. „Henkai!“
Atsigręžiau ir naujutėlaičiame mersedese pamačiau Di Di Bron-
son. Priėjau.
- Kaip sekasi, Di Di?
- Labai gerai. Išėjau iš Capitol Records. Dabar ten dirbu.
Ji mostelėjo į nam ą su kitos muzikos įrašų kompanijos iškaba,
gana garsios, jos pagrindinė būstinė buvo Londone. Di Di užeidavo pas
m ane su savo draugu, kai mes su juo buvome Los Andželo andegraun-
do laikraščio skiltininkai.
- Taip, tikrai, tau gerai sekasi, - tariau.
- Tiesa, bet...
- Bet kas?
- Man reikia vyro. Gero vyro.

(44 )
 - Užrašyk m an savo telefono numerį, pabandysiu paieškoti.
- Gerai.
Di Di ant popieriaus skiautės užrašė savo telefono numerį, įsi­
dėjau ją į piniginę. Mudu su Lidija nuėjome prie mano seno folksvageno
ir atsisėdome į mašiną.
- Tu ruošiesi jai paskambinti, - tarė Lidija. - Ruošiesi pasinau­
doti tuo numeriu.
* Užvedžiau mašiną ir pasukau į Holivudo bulvarą.
- Ruošiesi pasinaudoti tuo num eriu, - kalbėjo ji. - Žinau, kad
ruošiesi tuo num eriu pasinaudoti!
- Gana nesąmonių! - riktelėjau.
Nujaučiau dar vieną blogą naktį.

14

Mes ir vėl susidėjom. Grįžau namo, bet nenorėjau sėdėti vie­

nas ir gerti. Tą vakarą vyko žirgų kinkinių lenktynės. Paėmiau butelį
ir nuvažiavau į stadioną. Atvažiavau gerokai prieš lenktynes ir spėjau
pastatyti už savo favoritus. Baigiantis pirm am bėgimui butelyje kažkodėl
buvo likę mažiau nei pusė. Maišiau viskį su karšta kava ir gerti buvo la­
bai lengva.
Išlošiau tris iš keturių pirm ųjų bėgimų. Paskui atspėjau tikslią
eilę ir baigiantis penktoms lenktynėms buvau išlošęs beveik du šimtus
dolerių. Nuėjau į barą ir sužaidžiau totalizatorių. Tą vakarą gavau tai,
ką vadinu „geru totalizatorium". Lidija būtų išprotėjusi matydama, kaip
susišluoju šlamančius. Ji negalėjo pakęsti, kai lenktynėse išlošdavau,
ypač jei pati pralošdavo.
Gėriau ir stačiau. Po devinto bėgimo turėjau išlošęs devynis šim­
tus penkiasdešim t žalių ir buvau labai girtas. Įsikišau piniginę į šoninę
kišenę ir lėtai nuslinkau prie mašinos.
Sėdėjau mašinoje ir žiūrėjau, kaip išvažiuoja prasilošėliai. Sėdė­
jau, kol grūstis sumažėjo, tada užvedžiau variklį. Prie hipodrom o buvo
prekybos centras. Jo automobilių stovėjimo aikštelės pakraštyje pam a­

(45)
čiau šviečiančią telefono būdelę, privažiavau ir išlipau iš mašinos. Įėjau
į būdelę ir surinkau Lidijos telefono numerį.
- Klausyk, kale, šįvakar buvau žirgų lenktynėse ir išlošiau de­
vynis šimtus penkiasdešim t žalių. Aš esu nugalėtojas! Visada buvau
nugalėtojas! Tu manęs neverta! Tu žaidei su manim, bet dabar viskas
baigta! Aš išeinu! Taškas! Man nereikia tavęs ir tavo prakeiktų žaidimų!
Supratai? Suvirškinai, ką pasakiau? O gal tavo protas labiau išpleręs už
tavo užpakalį?
- Henkai...
- Taip?
- Tai ne Lidija. Aš Boni. Aš saugau Lidijos vaikus. Šį vakarą ji išėjusi.
Pakabinau ragelį ir grįžau į mašiną.

15

Ryte m an paskambino Lidija.

- Kiekvieną kartą, kai tu pasigersi, aš eisiu šokti, - tarė. - Vakar
vakare buvau Raudonajam e skėtyje ir kviečiau vyrus šokti. Moteris tu ­
ri tokią teisę.
- Šliundra.
- Tikrai? Na jei yra kas blogiau už šliundrą, tai - nuoboda.
- Jei yra kas blogiau už nuobodą, tai nuobodi šliundra.
- Jei tau nereikia mano pizės, atiduosiu ją kitam.
- Tavo teisė.
- Po šokių nuvažiavau pas Marviną. Norėjau gauti jo draugės ad­
resą ir ją aplankyti. Fransiną. Tu irgi vieną vakarą buvai nuvažiavęs pas
jo draugę Fransiną, - kalbėjo Lidija.
- Klausyk, aš jos nekrušau. Buvau per daug girtas, kad po vaka­
rėlio važiuočiau namo. Mes net nesibučiavom. Ji leido m an permiegoti
ant sofos, o ryte išvažiavau namo.
- Šiaip ar taip, kai užėjau pas Marviną, nutariau nebeklausti
Fransinos adreso.
Marvino tėvai buvo turtingi. Jis turėjo nam ą pakrantėje. Marvi-
nas rašė eiles, geresnes už daugelio. Marvinas man patiko.

(46)
 - Tikiuosi, smagiai praleidai laiką, - pasakiau ir padėjau ragelį.
Vos tik jį padėjau, vėl suskambo telefonas. Skambino Marvinas.
- Atspėk, kas vakar vakare pas m ane užsuko? Lidija. Ji pabeldė į
langą ir aš ją įleidau. Nuo jos m an atsistojo.
- Gerai, Marvinai, suprantu. Nekaltinu tavęs.
- Nepyksti?
- Ant tavęs ne.
- Tada gerai...
*
Paėmiau molinę galvą ir įkėliau į mašiną. Nuvažiavau prie Lidijos
namų ir padėjau galvą prie durų. Nepaspaudžiau skambučio. Apsisu­
kau eiti atgal, bet tarpdury pasirodė Lidija.
- Kodėl tu toks kvailys? - paklausė.
Atsigręžiau.
- Tu nesirenki. Tau visi vyrai vienodi. Nesiruošiu su tavim taikstytis.
- Ir aš nesiruošiu su tavim taikstytis! - suklykė ji ir užtrenkė duris.
Nuėjau prie mašinos, įsėdau ir užvedžiau variklį. Įjungiau pir­
mą pavarą. Mašina nepajudėjo iš vietos. Pabandžiau antrą. Nieko. Vėl
įjungiau pirmą. Patikrinau, ar atleistas rankinis stabdys. Mašina neju­
dėjo. Pabandžiau atbuliniu bėgiu. Mašina pavažiavo atgal. Sustojau ir
pabandžiau pirm ą pavarą. Mašina nejudėjo. Siutau ant Lidijos. Gerai,
tariau, parvažiuosiu namo tuo supistu daiktu atbuliniu bėgiu. Paskui
pagalvojau apie policininkus, kurie m ane stabdys ir klaus, ką išdarinėju.
Atleiskit, gerbiamieji pareigūnai, susiriejau su savo m ergina ir tik šitaip
galėjau parvažiuoti namo.
Pyktis ant Lidijos atlėgo. Išlipau iš mašinos ir nuėjau prie jos
durų. Ji jau buvo įsinešusi galvą. Pabeldžiau.
Lidija atidarė duris.
- Pasakyk, - paklausiau, - ar tu esi ragana?
- Ne, gal jau užmiršai, aš - šliundra!
- Tau teks parvežti mane namo. Mano m ašina važiuoja tik at­
bula. Tas prakeiktas laužas užkerėtas.
- Tu rimtai?
- Eikš, parodysiu.

(47)
 Lidija nusekė m an iš paskos prie mašinos.
- Visos pavaros veikė puikiausiai, o dabar m ašina gali judėti tik
atbulom. Maniau taip važiuoti namo.
Įsėdau.
- Žiūrėk.
Užvedžiau mašiną, įjungiau pirm ą pavarą, atleidau sankabą. Ma­
šina rovė pirmyn. Perjungiau antrą. Ji pajudėjo dar greičiau. Įjungiau
trečią. Mašina važiavo pirmyn nesispyriodama. Apsigręžiau ir sustojau
kitoje gatvės pusėje. Priėjo Lidija.
- Klausyk, —tariau, —turi m anim patikėti. Vos prieš m inutę m a­
šina važiavo tik atbulom. Dabar ji puikiausiai veikia. Prašau, patikėk.
- Tikiu, - tarė ji. - Tai —Dievo pirštas. Tikiu tokiais dalykais.
- Tai kažką reiškia.
- Tikrai.
Išlipau. Nuėjom į jos namus.
- Nusirenk marškinius, nusiauk batus ir gulkis ant lovos. Pirma
noriu paspaudyti inkštirus.

16

Buvęs imtynininkas, perėjęs į nekilnojamojo turto verslą, parda­

vė Lidijos namą. Jai teko išsikraustyti. Jie buvo keturi: Lidija, Tontas,
Liza ir šuo, vardu Bagbatas. Los Andžele dauguma nam ų savininkų
buvo iškabinę vienodo turinio skelbimus: TIK SUAUGUSIEMS. Su
dviem vaikais ir šunim buvo labai sunku. Lidiją galėjo išgelbėti tik jos
grožis. Reikėjo rasti savininką vyrą.
Važinėjau su jais po visą miestą. Buvo beviltiška. Paskui nuta­
riau nesirodyti, likdavau mašinoje. Tai irgi negelbėjo. Mums važiuojant,
Lidija rėkė pro langą: „Ar šiame mieste yra toks, kuris išnuom otų namą
m oteriai su dviem vaikais ir šunim?"
Netikėtai radom butą mano name. Pamačiau kraustantis žmo­
nes ir nuėjau tiesiai pas ponią 0 ‘Kyf.
- Mano draugė neturi kur gyventi, - pasakiau. - Ji su dviem vai­
kus ir šunim, bet jie tikrai gerai išauklėti. Gal išnuomosit jiem s butą?

(48) Charles bukowski

 - Mačiau tą moterį, —atsakė ponia 0 ‘Kyf. - Ar nem atėt jos akių?
Ji pamišusi.
- Žinau, ji pamišusi, bet m an jos reikia. Patikėkit, ji turi ir gerų
bruožų, tikrai.
- Ji jum s per jauna! Ką veiksit su tokia jauna moterim?
Nusijuokiau.
Žmonai už nugaros išdygo ponas 0 ‘Kyfas. Žiūrėjo į mane pro
stiklines duris.
- Jis jai po padu. Viskas labai paprasta, jis jai po padu, - pasakė.
- Tai kaip? - paklausiau.
- Gerai, - atsakė ponia 0 ‘Kyf. - Ji gali įsikraustyti...
Lidija išsinuomojo furgoną ir aš padėjau jai įsikraustyti. Jos daik­
tai buvo drabužiai, molinės galvos ir didelė skalbyklė.
- Man nepatinka ponia 0‘Kyf, - pasakė. - Jos vyras pusėtinas,
bet ji m an nepatinka.
- Ji gera katalikė. O tau reikia kažkur gyventi.
- Nenoriu, kad su jais gertum. Jie tave žlugdo.
- Už butą moku tik aštuoniasdešim t penkis žalius per mėnesį. Jie
elgiasi su manim kaip su sūnum. Turiu retkarčiais išgerti su jais alaus.
- Sūnum, kurgi ne. Tau beveik tiek pat metų kiek jiems.

Praėjo gal trys savaitės. Buvo vėlyvas šeštadienio rytas. Tą naktį

miegojau savo namuose, ne pas Lidiją. Nusimaudžiau, išgėriau alaus
ir apsirengiau. Nekenčiau savaitgalių. Visi išlįsdavo iš savo nam ų į
lauką. Žaisdavo stalo tenisą, pjaudavo žolę, blizgindavo savo mašinas,
važiuodavo apsipirkti, į paplūdimį ar parką. Visur - minios. Mano mėgs­
tam a diena buvo pirmadienis. Visi grįždavo į darbą ir išnykdavo iš akių.
Nepaisydamas minios, nutariau važiuoti į hipodromą. Taip užmušiu
šeštadienį. Suvalgiau kietai* virtą kiaušinį, išgėriau dar vieną alaus bu­
telį, išėjau pro duris ir jas užrakinau. Lidija lauke žaidė su šunim.
- Sveikas, - tarė.
- Sveika, - atsakiau. - Važiuoju į hipodromą.
Lidija priėjo prie manęs.
- Juk žinai, kaip tave veikia hipodromas.

moterys (49 )
 J i norėjo pasakyti, kad grįžęs iš hipodrom o visada būdavau per
daug pavargęs mylėtis.
- Praėjusią naktį siaubingai nusigėrei, išgąsdinai Lizą. Man teko
tave išmesti.
- Važiuoju į hipodromą.
- Gerai, pirmyn, važiuok į hipodromą. Bet grįžęs manęs neberasi.
Sėdau į mašiną, ji stovėjo ant pievelės priešais namus. Nuleidau
langą ir užvedžiau variklį. Lidija stovėjo ant tako. Pamojau atsisveikin­
damas ir pasukau į gatvę. Buvo puiki vasaros diena. Nuvažiavau į Ho­
livudo parką. Turėjau naują lošimo sistemą. Kiekviena nauja sistema
pamažu vedė į praturtėjim ą. Tai buvo tik laiko klausimas.
Pralošiau keturiasdešim t dolerių ir grįžau namo. Pastačiau m a­
šiną ant pievelės ir išlipau. Eidamas namo pamačiau ponią 0 ‘Kyf.
- Ji išvažiavo!
-K a s?
- Jūsų draugė. Ji išsikraustė.
Tylėjau.
- Išsinuomojo furgoną ir susikrovė daiktus. Buvo įsiutusi. Žinot
tą jos didelę skalbyklę?
- Taip.
- Sunki, aš jos nepakelčiau. Niekam neleido jai padėti. Tiesiog
pakėlė tą skalbyklę ir įdėjo į furgoną. Paskui susodino vaikus, šunį ir
išvažiavo. Paliko savaitės nuomos pinigus.
- Gerai, ponia 0 ‘Kyf, ačiū.
- Ateisit šį vakarą išgerti?
- Nežinau.
- Pasistenkit ateiti.
Atsirakinau duris, įėjau. Buvau jai paskolinęs oro kondicionierių.
Pamačiau jį ant kėdės prie sandėliuko durų. Ant jo buvo raštelis ir
žydros kelnaitės. Raštelis siaubingai prikeverzotas:
„Čia tavo oro kondicionierius, niekše. Aš išvažiuoju. Visiems lai­
kams, šunsnuki! Kai prislėgs vienatvė, gali nusismaukyti į šitas kelnai­
tes. Lidija."

(50 )
 Nuėjau prie šaldytuvo ir išsitraukiau alaus. Gurkštelėjau, grįžau
prie oro kondicionieriaus. Paėmiau kelnaites, stovėjau svarstydamas,
ar pavyktų. Pasakiau: „Velniai rautų!" ir numečiau jas ant grindų.
Nuėjau prie telefono ir paskam binau Di Di Bronson. Ji buvo na­
muose.
- Klausau? —atsiliepė.
- Di Di, tai - Henkas...

17

Di Di namas buvo ant Holivudo kalvų. Ji gyveno kartu su drauge,

irgi kompanijos vadove Bjanka. Ši buvo įsikūrusi viršutiniame aukšte,
Di Di - apatiniame. Paspaudžiau durų skambutį. Kai Di Di atidarė
duris, buvo pusė devynių vakaro. Di Di buvo keturiasdešimtmetė, juo­
dais trum pai kirptais plaukais, žydė, hipiška, pakvaišusi. Jos gyvenimas
virė Niujorke, ji žinojo daug vardų: reikalingų leidėjų, geriausių poetų,
talentingiausių karikatūristų, teisingų revoliucionierių - kiekvieno, vi­
sų. Nuolat rūkydavo žolę ir elgėsi taip, lyg būtų septintojo dešimtmečio
pradžia ir meilės metas, kai ji buvo gan garsi ir nepalyginamai gražesnė.
Nevykusių meilių virtinė ją nukamavo. Dabar stovėjau prie jos
durų. Jos kūnas dar buvo gerai išsilaikęs. Ji buvo nedidukė, bet krū­
tinga, ir daugelis jaunų m erginų džiaugtųsi turėdam os tokią figūrą.
Nusekiau jai iš paskos į vidų.
- Lidija išsinešdino? - paklausė Di Di.
- Manau, išvažiavo į Jutą. Artėja liepos ketvirtosios šokfų šventė
Miulshede. Ji niekada jos nepraleidžia.
Atsisėdau virtuvėje prie stalo, Di Di atkimšo raudonojo vyno butelį.
- Tau jos trūksta?
- Deja, taip. Norisi verkti. Spaudžia širdį. Nežinau, ar ištversiu.
- Tai supranti, kaip aš jaučiuosi?
- Mums visiems taip yra atsitikę.
- Tai kalei tu niekada nerūpėjai.
- Rūpėjau. Vis dar rūpiu.

(51)
 Nutariau verčiau pasilikti erdviame Di Di bute ant Holivudo
kalvų nei vienas sėdėti savo bute ir liūdėti.
- Gal aš blogai elgiuosi su moterimis, —tariau.
- Tu nesielgi blogai su moterimis, - pasakė Di Di. - Ir esi velniš­
kai geras rašytojas.
- Verčiau būčiau geras moterims.
Di Di prisideginėjo cigaretę. Palaukiau, kol baigs, ir užguliau
stalą, kad ją pabučiuočiau.
- Man gera su tavim. Lidija visada būdavo pasiruošusi pulti.
- Tai visai nereiškia to, ką tu manai.
- Bet tai nemalonu.
- Tai jau tikrai.
- Radai draugą?
- Dar ne.
- Man čia patinka. Kaip tau pavyksta taip švariai gyventi?
- Samdom tarnaitę.
- Tikrai?
- Tau ji patiktų. Stora, juoduke, vos tik išeinu iš namų, kuo
greičiau baigia darbą. Tada atsigula į lovą, krem ta sausainius ir žiūri
televizorių. Kas vakarą savo lovoje randu trupinių. Rytoj išeidama pap­
rašysiu, kad paruoštų tau pusryčius.
- Gerai.
- Pala, juk rytoj - sekmadienis. Sekmadieniais aš nedirbu. Va­
žiuosim kur nors pavalgyti. Žinau gerą vietelę. Tau patiks.
- Gerai.
- Manau, aš visada tave mylėjau.
-K ą ?
- Jau nuo seno. Žinai, kai ateidavau pas tave, iš pradžių su Ber-
niu, paskui su Džeku, visada geidžiau tavęs, o tu niekada manęs nepas­
tebėdavai. Siurbdavai alų arba būdavai ką nors įsimylėjęs.
- Pamišęs, m anau, gerokai pamišęs. Pašto tarnybos beprotybė.
Atsiprašau, kad nepastebėdavau tavęs.
- Dabar gali m ane pastebėti.

(52)
 Di Di pripylė dar taurę vyno. Vynas buvo labai geras. Man ji pa­
tiko. Buvo gera turėti kur prisiglausti, kai būdavo bloga. Prisiminiau
ankstesnius laikus, kai būdavo bloga ir neturėdavau kur eiti. Gal man
tai tiko. Anuomet. Bet dabar m an nerūpėjo, kas m an tinka. Galvojau,
kaip dabar jaučiuosi ir kaip liautis jaustis blogai, kai pradeda nesisekti.
Kaip vėl pradėti jaustis gerai.
- Di Di, nenoriu tavęs maustyti, - tariau. - Aš ne visada geras
moterims.
- Sakiau tau, kad myliu tave.
- Nereikia. Nemylėk manęs.
- Gerai, - tarė ji, - nemylėsiu tavęs, beveik tave mylėsiu. Tiks?
- Taip daug geriau.
Ištuštinom taures ir atsigulėm...

18

Ryte Di Di nusivežė m ane pusryčiauti į Sanset Strypą. Jos juo­

das m ersedesas blizgėjo saulėje. Važiavom pro reklaminius skydus,
naktinius klubus ir prabangius restoranus. Išsidrėbiau sėdynėje ir
kosčiodamas rūkiau cigaretę. Gali būti ir blogiau, pagalvojau. Atmin­
tyje iškilo keli vaizdai. Kartą žiemą Atlantoje šalau, buvo vidurnaktis,
neturėjau nei pinigų, nei kur pernakvoti, užlipau bažnyčios laiptais
tikėdamasis užeiti į vidų ir sušilti. Bažnyčios durys buvo užrakintos.
Kitą kartą EI Pase nakvojau parke ant suolelio, ryte mane pažadino
policininkas, lazda trankydam as batų padus. Nesilioviau galvoti apie
Lidiją. Geroji m ūsų santykių pusė it kokia žiurkė šmirinėjo aplinkui ir
graužė vidurius.
Di Di sustojo prie prabangaus restorano. Ten buvo terasa su sta­
liukais ir kėdėmis, žmonės valgė, šnekučiavosi, gėrė kavą. Praėjome
pro juodaodį su džinsais, auliniais ir stora sidabrine grandine ant kak­
lo. Ant staliuko gulėjo motociklininko šalmas, akiniai ir pirštinės. Jis
buvo su liesa blondine žaliu kombinezonu, ji sėdėjo čiulpdama savo
mažąjį pirštelį. Žmonių buvo labai daug. Visi atrodė jauni, elegantiški,
nuobodūs. Niekas į mus nespoksojo. Visi kalbėjo ramiais balsais.

(53)
 Įėjome į vidų, blyškus lieknas vaikinas mažu užpakaliu, aptrauk­
tu sidabrinėmis kelnėmis, su plačiu kniedytu diržu ir blizgančiais auksi­
niais marškiniais palydėjo mus prie staliuko. Jo ausys buvo pradurtos,
su mažais žydrais auskarais. Ploni ūsiukai atrodė purpuriniai.
- Ko pageidautum, Di Di? —paklausė jis.
- Pusryčių, Doni.
* - Gerti, Doni, - pasakiau.
- Doni, žinau, ko jam reikia. Atnešk Auksinę gėlę, dvigubą.
Užsisakėm pusryčius, Di Di tarė:
- Teks palaukti. Jie viską gamina pagal užsakymą.
- Di Di, nenoriu, kad daug išleistum.
- Nurašysiu į darbo išlaidas.
Ji išsitraukė mažą juodą knygelę.
- Pažiūrėkim. Su kuo šiandien pusryčiauju? Su Eltonu Džonu?
- Argi jis ne Afrikoje?..
- Taip, tikrai. O kaip Ketas Styvensas?
- Kas jis?
- Nežinai?
-N e .
- Aš jį atradau. Tegul bus Ketas Styvensas.

Donis atnešė gėrimą, ir Di Di ėmė su juo kalbėtis. Atrodo, turėjo

bendrų pažįstamų. Aš nepažinojau nė vieno iš jų. Man jie nerūpėjo,
buvo neįdomūs. Nemėgau Niujorko, nemėgau Holivudo. Nemėgau ro­
ko muzikos. Nieko nemėgau. Gal bijojau. Matyt, taip ir buvo - bijojau.
Norėjau sėdėti vienas kambaryje uždarytomis langinėmis. Svajojau apie
tai. Buvau kuoktelėjęs. Beprotis. O Lidija išvažiavo.
Baigiau savo stiklą, Di Di užsakė dar vieną. Pasijutau kaip išlai­
kytinis ir m an tai patiko. Palengvino melancholiją. Nėra nieko blogiau
nei būti be pinigų ir paliktam moters. Neturėti ką gerti, neturėti darbo,
tik plikas sienas, sėdėti, spoksoti į tas sienas ir galvoti. Mums taip ker­
šydavo moterys, bet ir pačios dėl to kentėdavo. Bent norėjau tuo tikėti.
Pusryčiai buvo labai skanūs. Kiaušinienė su įvairių vaisių gar­
nyru... ananasais, persikais, kriaušėmis... truputis m altų riešutų, pries­

(54)
koniai. Labai skanūs pusryčiai. Baigėme valgyti, Di Di užsakė m an dar
vieną gėrimo. Manyje vis dar tūnojo m intis apie Lidiją, bet Di Di buvo
miela. Kalbėtis su ja buvo lengva, smagu. Ji mokėjo mane prajuokinti,
o m an to labai reikėjo. Juokas slėpėsi viduje laukdamas, kada galės
išsiveržti: CHACHACHA, o Dieve, CHACHACHA. O kai tai atsitikdavo,
buvo nuostabiai gera. Di Di išmanė apie gyvenimą. Žinojo, kad tai, kas
atsitinka kuriam nors iš mūsų, atsitinka daugumai. Mūsų gyvenimai
nelabai skyrėsi, nors ir norėjom manyti priešingai.
Skausmas - keistas dalykas. Katė suėda paukščiuką, autom o­
bilio avarija, gaisras... Skausmas užgriūna - BUM, - ir štai jis jau
tavyje. Jis tikras. O tu atrodai kvailas kiekvienam, kas žiūri į tave. Lyg
staiga būtum pavirtęs idiotu. Tai nepagydoma, nebent pažįsti tą, kuris
suprastų tavo savijautą ir žinotų, kaip tau padėti.
Grįžome į mašiną.
- Žinau, kur tave nuvežti, kad pralinksm ėtum , — tarė Di Di.
Nieko neatsakiau. Jaučiausi apsunkęs, lyg neįgalus. Toks ir buvau.
Paprašiau Di Di stabtelėti prie baro. Ji sustojo prie vieno savo
mėgstamo. Barmenas ją pažinojo.
- Čia ateina daug scenaristų. Ir kai kurie teatralai, - tarė mums
einant į vidų.
Iškart ėmiau visų jų nemėgti, tokių išdidžiai sėdinčių protingais
veidais. Jie niekino vieni kitus. Rašytojui blogiausia yra susitikti kitą
rašytoją, o dar blogiau - susitikti daug kitų rašytojų. Lyg musės ant to
paties šūdo.
- Sėskim prie staliuko, - tariau.
Taip aš, rašytojas, uždirbantis šešiasdešimt penkis dolerius per
savaitę, atsidūriau vienoje patalpoje su kitais rašytojais, per savaitę
uždirbančiais po tūkstantį žalių. Lidija, pagalvojau, aš artėju. Tu pasi­
gailėsi. Išauš diena, kai vaikščiosiu į prabangius restoranus ir mane ten
atpažins. Turės rezervavę staliuką gilumoje, prie virtuvės.
Atnešė gėrimus ir Di Di pažvelgė m an į akis.
- Tu puikiai darbuojiesi liežuviu. Taip gerai dar su niekuo ne-
simylėjau.
- Lidija mane išmokė. Paskui dar patobulinau.

(55)
 Nuo staliuko pašoko jaunas juodukas ir priėjo prie mūsų. Di Di
mus supažindino. Vaikinas buvo iš Niujorko, rašė į Village Voice ir ki­
tus Niujorko laikraščius. Jiedu su Di Di prapliupo vardais, paskui jis jos
paklausė:
- Ką veikia tavo vyras?
- Turiu bokso salę, —pasakiau. - Keturis gerus meksikiečius. Ir
vieną juoduką, labai vikrų. Kiek sveri?
- 72 kilogramus. Buvai boksininkas? Iš veido atrodo, lyg būtum
ne kartą gavęs.
- Gavau ne kartą. Galėtume sumažinti iki 61 kilogramo. Man rei­
kia lengvo svorio kairiarankio.
- Iš kur žinai, kad aš —kairiarankis?
- Laikai cigaretę kaire ranka. Ateik į Mein Stiyto sporto salę. Pir­
madienį priešpiet. Pradėsi treniruotis. Daugiau jokių cigarečių. Išmesk!
- Žmogau, aš - rašytojas. Kalu spausdinimo mašinėle. Niekada
neskaitei mano knygų?
- Skaitau tik didžiuosius dienraščius: apie žmogžudystes, išžagi­
nimus, kovų rezultatus, sukčiavimus, lėktuvų katastrofas ir Aną Landers.
- Di Di, po pusvalandžio turiu interviu su Rodu Stiuartu, reikia
bėgti, - tarė.
Jis išėjo.
Di Di užsakė dar po stiklą.
- Kodėl tu visiems meluoji? - paklausė ji.
- Iš baimės, —atsakiau.

- Atvažiavom, - įvažiavusi į Holivudo kapines, pasakė ji.

- Nuostabu, - tariau, - tikrai puiku. Buvau pamiršęs mirtį.
Važinėjom po kapines. Daugelis antkapių stovėjo iškilę virš žemės
paviršiaus. Jie atrodė lyg maži namukai, su pilioriais ir laipteliais. Ir
visi buvo su geležinėmis durimis, užrakintomis. Di Di sustojo ir mes
išlipom. Ji paklebeno vienas duris. Žiūrėjau, kaip viksi jos užpakalis.
Prisiminiau Nyčę. Štai mes: vokiškas eržilas ir žydiška kumelė. Mano
faterlandas mane dievintų. *

(56)
 Grįžom į mersedesą, Di Di sustojo prie vieno iš didžiųjų statinių.
Ten visi buvo palaidoti sienoje. Ilgos laidojimo nišų eilės. Kai kurios
buvo su puokštėm vazelėse, bet dauguma gėlių buvo nuvytusios. Dau­
guma nišų buvo be gėlių. Kartais vyras su žmona tvarkingai gulėjo greta.
Pasitaikydavo, kad viena kokia niša būdavo tuščia, laukė. Visais atvejais
miręs būdavo vyras.
Di Di paėmė m ane už rankos ir pavėdėjo už kampo. Jis gulėjo
ten, apatinėje eilėje - Rudolfas Valentinas. Mirė 1926-aisiais. Gyveno
neilgai. Aš nusprendžiau gyventi iki aštuoniasdešimties. Tik pagalvokit,
sulaukti aštuoniasdešimties ir dulkinti aštuoniolikmetę. Jei yra koks
nors būdas mirčiai apgauti - jis toks.
Di Di paėmė vieną vazelę ir įsimetė į rankinuką. Įprastas veiks­
mas. Imk viską, kas nepritvirtinta. Viskas priklauso visiems. Kai išėjom
į kelią, Di Di tarė:
- Noriu pasėdėti ant suoliuko prie Tairono Pauerso kapo. Man jis
labai patiko. Mylėjau jį!
Nuėjom ir atsisėdom ant suoliuko prie jo kapo. Paskui atsisto­
jom ir nužingsniavom prie Duglaso Feirbenkso Vyresniojo kapo. Jis
buvo gražus. Su tvenkinėliu priešais. Tvenkinėlyje augo vandens lelijos
ir buožgalviai. Užlipome laiptais ir už kapo radome vietą atsisėsti. Mes
su Di Di atsisėdom. Antkapio sienoje pastebėjau plyšį, pro jį pirmyn at­
gal ropojo mažos raudonosios skruzdės. Akimirką stebėjau skruzdėles,
paskui apkabinau Di Di ir pabučiavau. Ilgas ilgas bučinys. M e^būsim
geri draugai.

19

Di Di reikėjo važiuoti į oro uostą pasitikti sūnaus. Jis grįžo iš

Anglijos namo atostogų. Jam septyniolika, o jo tėvas - buvęs pianis­
tas. Jis užkibo ant stim uliantų ir kokaino, o paskui per nelaimingą
atsitikimą apdegė pirštus. Nebegalėjo skambinti pianinu. Jie jau seno­
kai išsiskyrę.
Sūnaus vardas buvo Renis. Di Di papasakojo jam apie mane
per keletą transatlantinių pokalbių. Kai atvažiavom į oro uostą, Renio

(57)
skrydžio keleiviai jau buvo išlaipinti. Di Di ir Renis apsikabino. Jis bu­
vo aukštas, liesas, pablyškęs. Akį dengė plaukų sruoga. Paspaudėme
vienas kitam rankas.
Kol Di Di su Reniu plepėjo, nuėjau paim ti bagažo. Jis vadino ją
marni. Nuėjome prie mašinos, jis atsisėdo gale ir paklausė:
- Marni, turi m an dviratį?
- Užsakiau, rytoj kartu važiuosim jo paimti.
- Mami, ar tas dviratis geras? Man reikia dešimties bėgių, su ran­
kiniu stabdžiu ir kojų sągtimis.
- Tai geras dviratis, Reni.
- Tu tikra, kad rytoj jis jau bus?
Grįžom namo. Pasilikau nakvoti. Renis turėjo atskirą miegamąjį.

Ryte visi sėdėjom virtuvėje ir laukėm atvykstant tarnaitės. Ga­

liausiai Di Di pradėjo pati ruošti mums pusryčius. Renis paklausė:
- Mami, kaip reikia sumušti kiaušinį?
Di Di pažvelgė į mane. Ji žinojo, ką aš galvoju. Aš tylėjau.
- Gerai, Reni, eikš aš tau parodysiu.
Renis priėjo prie viryklės. Di Di paėmė kiaušinį.
- Žiūrėk, reikia kaukštelėti lukštą į keptuvės kraštą... štai taip... ir
išleisti kiaušinį iš lukšto į keptuvę... štai taip...
-O ...
- Labai paprasta.
- O kaip kiaušinį virti?
- Mes jį iškepsime. Svieste.
- Mami, to kiaušinio aš nevalgysiu.
- Kodėl?
- Jo trynys išsiliejęs!
Di Di pasisuko ir pažvelgė į mane. Jos akys maldavo: „Henkai, tik
nieko nesakyk..."

Po kelių dienų rytas vėl užklupo mus virtuvėje prie stalo. Mes
valgėme, tarnaitė kažką tvarkė. Di Di tarė Reniui:

(58)
 - Dabar turi dviratį. Prašau, šiandien nupirk šešių butelių koka­
kolos paką. Grįžusi namo, norėsiu išgerti vieną ar du.
- Marni, tie kolos buteliai labai sunkūs! Ar tu pati negali jų
nupirkti?
- Reni, aš dirbu visą dieną ir pavargstu. Tu nupirksi kokakolą.
- Marni, ten kalnas. Man reikės m inti į kalną.
- Ten nėra jokio kalno. Koks kalnas?
- Jo nematyti, bet jis ten yra...
- Reni, tu nupirksi kokakolos, supratai?
Renis atsistojo, nuėjo į savo miegamąjį ir užtrenkė duris.
Di Di nežiūrėjo į mane.
- Jis m ane bando. Nori įsitikinti, ar aš jį myliu.
- Aš nupirksiu kokakolą, —tariau.
- Nereikia, aš pati nupirksiu, - pasakė Di Di.
Galiausiai nė vienas iš m ūsų jos nenupirko...

Po kelių dienų mes su Di Di nuvažiavom pas m ane paim ti pašto

ir patikrinti, ar viskas gerai. Suskambo telefonas. Skambino Lidija.
- Sveikas, - tarė. - Aš Jutoje.
- Radau tavo raštelį.
- Kaip sekasi? - paklausė ji.
- Puikiai.
- Vasarą Jutoje gražu. Tau reikėtų čia atvažiuoti. Išvažiuotume į
gamtą. Čia visos mano seserys.
- Dabar negaliu atvažiuoti.
- Kodėl?
- Esu su Di Di.
- Di Di?
- Taip...
- Žinojau, kad jai paskambinsi, —tarė Lidija. —Sakiau tau, kad
jai paskambinsi!
Di Di stovėjo greta.
- Prašau, pasakyk jai, kad duotų m an laiko iki rugsėjo, - pasakė ji.
- Palik ją, velniop ją. Atvažiuok pas mane, - kalbėjo Lidija.

(59)
 - Negaliu visko mesti tik todėl, kad tu paskambinai. Liksiu su Di
Di iki rugsėjo.
- Rugsėjo?
- Taip.
Lidija suklykė. Labai garsiai. Ir metė ragelį.

Nuo tos dienos Di Di stengėsi mane laikyti atokiau nuo namų. Kar­
tą, kai užsukome paimti pašto, pamačiau, kad telefono ragelis nukeltas.
- Niekada daugiau to nedaryk, —pasakiau.
Di Di leisdavosi su m anim į ilgas keliones pakrante. Veždavo m a­
ne į kalnus. Vaikščiojom po sendaikčių muges, ėjom į kiną, roko kon­
certus, bažnyčias, pas draugus, į pietus ir vakarienes, į magų pasirody­
mus, piknikus ir cirkus. Jos draugai fotografuodavo mus kartu.
Kelionė į Kataliną buvo siaubinga. Su Di Di laukėme prieplaukoje.
Buvau labai pagiringas. Di Di davė m an alkazelcerio ir stiklą vandens.
Vienintelis išsigelbėjimas buvo priešais sėdėjusi mergina. Gražiai su­
dėta, ilgos dailios kojos, ji segėjo trum pą sijoną, buvo užsitempusi ilgas
prisegamas kojines, o po raudonu sijonu vilkėjo rožines kelnaites. Ji
netgi avėjo aukštakulnius.
- Tu į ją spoksai, - tarė Di Di.
- Negaliu susivaldyti.
- Ji kekšė.
- Taip.
Kekšė atsistojo ir nuėjo žaisti elektrinio biliardo, klubais padėjo
kamuoliukams įkristi. Paskui vėl atsisėdo, dar labiau apsinuogindama.

Atskrido lėktuvas, tuščias, mes stovėjom prieplaukoje laukda­

mi, kol mus įsodins. Lėktuvas buvo raudonas, trisdešim t šeštaisiais pa­
gaminta seniena, su dviem sraigtais, vienu pilotu, aštuonių ar dešim ­
ties vietų.
Bus stebuklas, jei skrisdamas neapsivemsiu, pagalvojau.
Mergina trum pu sijonu nesiruošė skristi.
Kodėl kaskart, kai sutinki tokią moterį, esi su kita moterim?
Įsėdom ir užsisegėm diržus.

(60)
 - Ak, - kalbėjo Di Di, - aš taip jaudinuosi! Einu, atsisėsiu greta piloto.
-O K .
Pakilome, Di Di sėdėjo greta piloto. Mačiau, kaip ji visą laiką ple­
pėjo. Ji džiaugėsi gyvenimu, bent taip atrodė. Pastaruoju m etu nekrei­
piau į tai dėmesio - į tą jos pakilų, džiugų požiūrį į gyvenimą, tiesa,
jis mane truputį erzino, bet paprastai nesukeldavo jokių jausm ų. Net
nuobodulio.
Nuskridom ir nusileidom, - nusileidimas buvo sunkus, žemai
praskridom e pro kažkokias uolas, atsitrenkėm į vandenį taškydami
purslus. Jaučiausi tarsi sėdėčiau lenktyninėje m otorinėje valtyje. Pa­
siekėm prieplauką, Di Di grįžo prie manęs ir viską papasakojo —apie
lėktuvą, pilotą ir savo pokalbį. Ten, kabinoje, grindyse buvo nemaža
skylė, ji piloto paklausė: „Ar čia nepavojinga?", jis jai atsakė: "Iš kur
m an žinoti".
Di Di buvo užsakiusi mums viešbutį pakrantėje, numerį viršu­
tiniame aukšte. Ten nebuvo šaldytuvo, ji paėmė plastikinį maišelį ir
prikrovė jį ledų mano alui. Kambaryje buvo nespalvoto vaizdo televizo­
rius ir vonia. Klasė.
Išėjom pasivaikščioti pakrante. Turistai čia buvo dviejų rūšių: la­
bai jauni arba labai seni. Senieji vaikštinėjo poromis - vyras ir m ote­
ris, — jie avėjo sandalus, vilkėjo šortus ir ryškiaspalvius marškinėliais,
ant jų galvų pūpsojo šiaudinės skrybėlės. Jie buvo stori, mėlynom venom
išvagotomis baltomis kojomis, jų veidai saulėje atrodė išburkę ir blyškūs.
Jų kūnai buvo išplerę, ant skruostų ir po smakru karojo odos maišai.
Jaunieji buvo liekni, glotnūs, tarsi guminiai. Mergaitės bėkrūtės,
mažais užpakaliais, berniukai - glotniais skruostais, jie vaipėsi, rau­
donavo, juokėsi. Visi atrodė laimingi: ir jaunieji mokiniai, ir senimas.
Jiem s čia nebuvo ką veikti, jie tik dykinėjo saulėje ir atrodė patenkinti.
Di Di vaikštinėjo po parduotuves. Jai patiko parduotuvės, pa­
tiko pirkti karolius, pelenines, žaislinius šuniukus, atvirukus, vėrinius,
statulėles, atrodė, viskas ją džiugina. „Oooo, tik pažiūrėk!" Ji šneku­
čiavosi su parduotuvių savininkais. Jie jai patiko. Vienos parduotuvės
savininkei pažadėjo sugrįžusi į žemyną parašyti. Jos turėjo bendrą
draugą - būgnininką, grojusį kažkokioje roko grupėje.

(61)
 Di Di nusipirko narvelį su dviem papūgėlėm ir grįžome į viešbutį.
Atsikimšau alaus, įsijungiau televizorių. Program ų pasirinkimas buvo
labai ribotas.
- Eime pasivaikščioti, - tarė Di Di. —Lauke taip gera.
- Noriu likti kambaryje ir pailsėti, —pasakiau.
- Nepyksi, jei eisiu viena?
- Tikrai ne, gali eiti.
Ji m ane pabučiavo ir išėjo. Išjungiau televizorių, atsikimšau
dar vieną alaus. Toje saloje gali tik gerti. Priėjau prie lango. Apačioje
paplūdimyje sėdėjo Di Di su kažkokiu jaunuoliu, ji linksmai kalbėjo,
šypsodamasi ir mosuodama rankom. Jaunuolis irgi šypsojosi. Kaip ge­
ra, kad m an nereikia ten dalyvauti. Džiaugiausi, kad nesu įsimylėjęs ir
nesu patenkintas pasauliu. Man patinka būti viskuo nepatenkintam .
Įsimylėję žmonės dažnai tam pa irzlūs, pavojingi. Jie praranda teisin­
gumo jausm ą. Praranda hum oro jausm ą. Tampa nervingi, psichiškai
nesveiki nuobodos. Jie net tam pa žudikais.
Di Di nebuvo dvi ar tris valandas. Žiūrėjau televizorių, atsivežta
spausdinimo mašinėle atkaliau du ar tris eilėraščius. Meilės eilės - apie
Lidiją. Paslėpiau juos lagamine. Išgėriau dar vieną alaus.
Di Di pasibeldė ir įėjo.
- Ak, aš taip nuostabiai praleidau laiką! Plaukiojau valtim stik­
liniu dugnu. Pro jį m atėm visokiausių jūros žuvų ir kitokių grožybių!
Paskui radau kitą valtį, plukdančią žmones į prišvartuotus laivus. Va­
landų valandas plaukiojau su tuo vyruku, ir tik už dolerį! Jis nudegė
nugarą ir aš įtryniau ją krem u. Jis siaubingai sudegė. Plukdėme žmo­
nes į jų laivus. Kad būtum m atęs tuos žmones! Daugiausia seniai,
sukriošę seniai su merginom. Merginos su aulinukais, prisigėrusios
ir prisirūkiusios, apdujusios, vaitojančios. Kai kurie seniai buvo su
vaikinais, bet daugum a - su m erginom, kartais dviem, trim ar ketu­
riom. Iš kiekvieno laivo dvelkė kvaišalais, alkoholiu ir ištvirkimu. Buvo
nuostabu.
- Skamba gražiai. Pavyzdžiu tavo gebėjimo sutikti įdomius žmones.
- Rytoj gali plaukti. Visą dieną plaukioti tik už dolerį.
- Tiek to.

(62)
 - Šiandien rašei?
- Truputį.
- Pavyko?
- Sužinosiu po aštuoniolikos dienų.
Di Di priėjo prie narvelio su papūgėlėm ir jas pašnekino. Ji buvo
gera moteris. Man ji patiko. Aš jai tikrai rūpėjau, ji norėjo, kad m an
sektųsi, norėjo, kad m an sektųsi rašyti, dulkintis, kad gerai atrodyčiau.
Jaučiau tai. Ir m an tai patiko. Gal kada nors nuskrisim kartu į Havajus.
Priėjau ir pabučiavau ją tiesiai po dešinės ausies speneliu.
- Ak, Henkai, - pratarė ji.

Sugrįžę po Katalinoje praleistos savaitės, vieną vakarą atsitikti­

nai leidome mano namuose Los Andžele. Buvojau vėlu. Gulėjom nuogi
lovoje, kitame kambaryje suskambo telefonas.
Skambino Lidija.
- Henkai?
- Taip.
- Kur tu buvai?
- Katalinoje.
- Suja?
- Taip.
- Žinai, kai man apie ją pasakei, įsiutau. Turėjau meilės nuotykį.
Su homoseksualu. Siaubinga.
- Lidija, pasiilgau tavęs.
- Noriu grįžti į Los Andželą.
- Būtų puiku.
- Ar paliksi ją, jei grįšiu?
- Ji gera moteris, bet jei grįši - aš ją paliksiu.
- Aš grįžtu. Myliu tave, seni.
- Ir aš tave myliu.
Kalbėjomės. Nežinau, ar ilgai kalbėjomės. Baigęs grįžau į mie­
gamąjį. Di Di atrodė lyg miegotų.
- Di Di?, - paklausiau. Pakėliau vieną jos ranką. Ji buvo visai su­
glebusi. Tarsi guminė. - Di Di, liaukis juokavus, juk žinau, kad nemiegi.

(63)
 Ji nejudėjo. Apsidairiau ir pamačiau, kad jos migdomųjų tablečių
indelis tuščias. Prieš tai buvo pilnas. Aš irgi jų išgerdavau. Viena tabletė
užmigdydavo, bet jausdavaisi lyg būtum pritrenktas ir užkastas į žemę.
- Tu išgėrei migdomuosius...
- Man... nesvarbu... tu grįžti pas ją... m an nesvarbu...
Nubėgau į virtuvę, suradau dubenį ir grįžęs padėjau jį ant grindų
prie lovos. Persvėriau Di Di galvą ir pečius per lovos kraštą ir įkišau
pirštus jai į burną. Ji išvėmė. Pakėliau ją, leidau atsikvėpti, paskui vėl
viską pakartojau. Dar ir dar sykį. Di Di vėmė. Kartą keliant iškrito jos
dantys. Gulėjo ant lovos, viršutiniai ir apatiniai.
- Ooooo... mano dantys, - pasakė ji. Ar bandė pasakyti.
- Nesirūpink dėl savo dantų.
Vėl sukišau pirštus jai į burną. Paskui paguldžiau ant lovos.
- Nenoriu, kad žiūrėtum į mano dantis, - tarė.
- Di Di, nesijaudink. Jie tikrai nebaisūs.
- Oooooo...
Ji atsipeikėjo tiek, kad galėtų įsidėti dantis.
- Nuvežk mane namo, —tarė, —noriu važiuoti namo.
- Liksiu su tavim. Šiąnakt nepaliksiu tavęs vienos.
- Bet paskui mane paliksi?
- Renkimės, - pasakiau.

Valentinas būtų pasilikęs abi: ir Lidiją, ir Di Di. Todėl m irė

toks jaunas.

20

Lidija grįžo ir rado padorų butą Berbanko rajone. Atrodė, dabar

jai manęs reikia daug labiau nei prieš išsiskiriant. „Mano vyras turėjo
didelį kotą, ir nieko daugiau. Jokios individualybės, jokių virpulių. Tik
didelį kotą ir manė, jog jam tiek ir tereikia turėti. Jis buvo toks nykus! Su
tavim visą laiką jaučiu virpulius... tą įkrovą, kuri niekada nenutrūksta."
Mes gulėjom lovoje.

(64) Charles bukowski

 - O aš nė nesupratau, kad jo kotas didelis, nes tik jį vieną buvau
patyrusi. - Ji mane įdėmiai nužvelgė. - Maniau, visų tokie kaip jo.
- Lidija...
- Kas atsitiko?
- Turiu tau kažką pasakyti.
- Kas atsitiko?
- Man reikia aplankyti Di Di.
- Aplankyti Di Di?
- Nesijuok. Turiu tam priežastį.
- Sakei, kad ją palikai.
- Taip. Bet nenoriu jos per daug skaudinti. Noriu paaiškinti, kas
atsitiko. Žmonės tokie abejingi vieni kitiems. Nenoriu grįžti pas ją, no­
riu tik paaiškinti, kas atsitiko, kad ji suprastų.
- Nori ją išdulkinti.
- Ne, nenoriu jos išdulkinti. Net būdam as su ja nenorėjau jos
dulkinti. Noriu paaiškinti.
- Man tai nepatinka. Man tai atrodo... šleikščiai sentimentalu.
- Leisk m an tai padaryti. Prašau. Noriu viską išsiaiškinti.
G reit grįšiu.
- Gerai. Bet paskubėk.

Sėdau į folksvageną, pasukau į Faunteną, pavažiavau keletą my­

lių, tada pasukau į šiaurę, į Bronsoną, paskui ten, kur nam ų nuomos
kainos didžiulės. Sustojau, išlipau. Užkopiau laiptais ir paskam binau
prie durų. Duris atidarė Bjanka. Prisiminiau, kaip vieną vakarą ji ati­
darė duris nuoga, aš ją apkabinau, mes bučiavomės, tada atėjo Di Di ir
paklausė: „Po velnių, ką čia išdarinėjat?"
Šįkart viskas buvo kitaip. Bjanka pasakė:
- Ko tau reikia?
- Atėjau pas Di Di. Noriu su ja pasikalbėti.
- Ji serga. Labai serga. Nemanau, kad po tokio savo poelgio gali
su ja susitikti. Esi pats tikriausias šunsnukis.
- Noriu su ja pasikalbėti. Paaiškinti.
- Gerai. Ji miegamajame.

moterys (65)
 Perėjau prieškambarį ir įžengiau į miegamąjį. Di Di gulėjo lovoje
tik su kelnaitėm. Viena ranka užmesta ant akių. Jos krūtys buvo pui­
kios. Greta lovos ant grindų mėtėsi tuščias viskio butelis ir stovėjo
dubuo. Iš dubens dvokė vėmalais ir alkoholiu.
- Di Di...
Ji pakėlė ranką.
- Kas ten? Henkai, tu grįžai?
- Aš tik atėjau pasikalbėti...
- O, Henkai, m an taip siaubingai tavęs trūko. Vos neišprotėjau,
skausmas buvo nepakeliamas...
- Noriu jį palengvinti. Todėl atėjau, gal esu kvailas, bet nenoriu
būti beatodairiškai žiaurus...
- Nesupranti, kaip aš jaučiausi...
- Suprantu. Man yra taip buvę.
- Nori išgerti? - mostelėjo.
Pakėliau tuščią butelį ir liūdnai pastačiau atgal.
- Pasaulyje daug šalčio, - tariau. - Jei tik žmonės norėtų pasi­
kalbėti, pasitarti - viskas būtų kitaip.
- Henkai, pasilik su manim. Prašau, negrįžk pas ją. Prašau. Aš
pakankamai ilgai gyvenau, kad mokėčiau būti gera moteris. Tu tai žinai.
Būsiu gera tau ir dėl tavęs.
- Lidija m ane valdo. Negaliu to paaiškinti.
- Ji koketė. Impulsyvi. Ji tave paliks.
- Gal todėl ji m ane ir traukia.
- Tau reikia kekšės. Tu bijai meilės.
- Gal ir tavo tiesa.
- Pabučiuok mane. Ar galiu paprašyti m ane pabučiuoti?
- Taip.
Išsitiesiau greta. Apsikabinom. Di Di burna dvelkė vėmalais. Ji
pabučiavo mane, aš pabučiavau ją, ji laikė m ane apkabinusi. Švelniai
kaip tik galėjau išsilaisvinau iš jos glėbio.
- Henkai, - paprašė, - pasilik su manim! Negrįžk pas ją! Žiūrėk,
m ano gražios kojosl
Di Di pakėlė koją.

(66)
 - Mano gražios čiurnos! Žiūrėk!
Ji parodė m an savo čiurnas.
Sėdėjau ant lovos krašto.
- Di Di, nągaliu pasilikti su tavim...
Ji atsisėdo ir ėmė m ane daužyti. Jos kumščiai buvo kieti kaip ak­
menys. Kumščiavo m ane abiem rankom. Aš sėdėjau ir leidau smūgių
krušai kristi ant manęs. Ji trenkė m an virš akies, į akį, į kaktą, į skruostą.
Kartą net į lūpas. „Tu niekšas! Niekšas, niekšas, niekšas! NEKENČIU
TAVĘS!"
Sugriebiau ją už riešų. „Gerai, Di Di, pakaks." Ji krito ant lovos,
aš atsistojau ir išėjau, per prieškam barį ir pro duris.

Kai grįžau, Lidija sėdėjo krėsle. Visa paniurusi.

- Ilgai užtrukai. Pažiūrėk m an į akis! Tu ją krušai, taip?
- Ne, aš to nepadariau.
- Tavęs nebuvo velniškai ilgai. Pažiūrėk, ji sudraskė tau veidą!
- Sakau tau, nieko nebuvo.
- Nusivilk marškinius. Noriu apžiūrėti tavo nugarą!
- Lidija, atstok.
- Nusivilk m arškinius ir marškinėlius.
Nusivilkau. Ji atsistojo m an už nugaros.
- Koks čia įdrėskimas tau ant nugaros?
- Koks įdrėskimas?
- Čia, toks ilgas... m oters nagų.
- Jei jis ten yra - tai tavo darbas...
- Gerai. Žinau, kaip patikrinti.
-K a ip ?
- Eime į lovą.
- Gerail

Bandymą išlaikiau, paskui pagalvojau: kaip vyras gali išbandyti

m oters ištikimybę? Tai buvo nesąžininga.

(67)
 21

Vis gaudavau laiškus iš moters, gyvenusios tik už poros kilo­

m etrų nuo mano namų. Ji pasirašydavo juos Nikolė. Rašė skaičiusi
kelias mano knygas ir jos jai patikusios. Atsakiau į vieną jos laišką ir
gavau atsakymą su kvietimu apsilankyti. Vieną popietę sėdau į savo
folksvageną ir išvažiavau nieko nepasakęs Lidijai. Jos butas buvo virš
valyklos Santa Monikos bulvare. Durys į jį vedė iš gatvės, pro stiklą
buvo matyti laiptai. Paspaudžiau skambutį.
- Kas ten? - iš mažo skardinio garsiakalbio pasigirdo m oteriš­
kas balsas.
- Činaskis, - atsakiau. Sučirškė užraktas, stum telėjau duris, jos
atsidarė.
Nikolė stovėjo laiptų viršuje ir žvelgė žemyn į mane. Jos veidas
buvo kultūringas, su tragizmo šešėliu, ji vilkėjo ilgą žalią chalatą su gilia
iškirpte. Kūnas atrodė labai patrauklus. Ji žvelgė į mane didelėm tam ­
siai rudom akim. Apie akis buvo daug mažų raukšlelių, gal nuo dažno
gėrimo ar verkimo.
- Tu viena? - paklausiau.
- Taip, - ji nusišypsojo. - Lipk į viršų.
Užlipau. Butas buvo erdvus, dviejų miegamųjų, mažai baldų.
Pastebėjau knygų lentyną ir spintelę su klasikinės muzikos plokštelė­
mis. Atsisėdau ant sofos. Ji atsisėdo greta.
- Ką tik baigiau „Pikaso gyvenimą", - tarė.
Ant kavos stalelio gulėjo keli The N ew Yorker egzemplioriai.
- Norėtum arbatos? - paklausė Nikolė.
- Einu nupirksiu ko nors išgerti.
- Nereikia. Aš turiu.
-K o ?
- Gero raudonojo vyno.
- Mielai išgersiu, - tariau.
Nikolė atsistojo ir nuėjo į virtuvę. Žiūrėjau, kaip ji eina. Man visa­
da patiko moterys ilgomis sukniomis. Ji judėjo labai grakščiai. Atrodė

(68)
labai elegantiška. Grįžo su dviem taurėm ir vyno buteliu. Įpylė. Pasiūlė
m an Benson and Hedges. Prisidegiau vieną.
- Skaitai The N ew Yorker? Jam e spausdina neblogų apsakymų.
- Nesutinku.
- Kodėl jis tau nepatinka?
- Per daug išlavintas.
- Man tinka.
- Nieko nepadarysi, - tariau.
Gėrėm ir rūkėm.
- Patinka mano butas?
- Taip, jaukus.
- Prim ena tuos namus, kur gyvendavau Europoje. Mėgstu erdvę
ir šviesą.
- Europoje?
- Taip, Graikijoje, Italijoje... daugiausia Graikijoje.
- O Paryžiuje?
- Taip, mėgstu Paryžių. Londonas nepatinka.
Ji papasakojo apie save. Jos šeima gyveno Niujorke. Tėvas buvo
komunistas, m otina dirbo siuvimo pramonėje. M otina dirbo prie pag­
rindinės siuvamosios, buvo geriausia iš visų. Ryžtinga ir maloni. Nikolė
buvo savamokslė, užaugo Niujorke, kažkaip sutiko garsų daktarą ir už
jo ištekėjo, drauge gyveno dešim t metų, paskui išsiskyrė. Dabar gau­
davo tik keturis šim tus dolerių per mėnesį alimentų ir išgyventi buvo
sunku. Buto nuom a buvo per brangi, bet jis jai taip patiko, kad negalėjo
išsikraustyti.
- Tu labai nešvankiai rašai, - kalbėjo. - Netašytai, bet su hum o­
ru ir švelniai.
- Taip, - tariau.
Pastačiau taurę ir pažvelgiau į ją. Suėmiau jos smakrą delnu ir
prisitraukiau. Švelniai ją pabučiavau.
Nikolė nesiliovė kalbėti. Papasakojo kelias įdomias istorijas, kai
kurias jų nutariau panaudoti apsakymams arba eilėraščiams. Kai ji pa­
silenkdavo įpilti vyno, žiūrėdavau į jos krūtis. Panašu į kiną, pagalvojau,
panašu į prakeiktą kiną. Jaučiausi keistai. Lyg filmuočiau. Man patiko.

(69)
Labiau už lenktynes, labiau už bokso varžybas. Mes gėrėm. Nikolė atkim­
šo dar vieną butelį. Ji nesiliovė kalbėti. Buvo lengva jos klausytis. Kiek­
viename jos pasakojime slypėjo išmintis ir truputis juoko. Nikolė man
darė didesnį įspūdį, nei suvokė daranti. Tai m an kėlė šiokį tokį nerimą.
Išėjom su taurėm is į verandą ir žiūrėjom į popietinį automobilių
srautą. Ji pasakojo apie Hakslį ir Lorensą Italijoje. Mėšlas. Pasakiau,
kad Knutas Ham sunas buvo visų geriausias rašytojas. Pažvelgė į mane
nustebusi, kad jį žinau, tada sutiko. Pasibučiavom verandoje, uodžiau iš
gatvės atsklindantį mašinų išm etam ųjų dujų kvapą. Gera buvo justi jos
kūną prie savojo. Žinojau, kad šiandien mes nesimylėsim, bet žinojau,
kad čia dar sugrįšiu. Nikolė irgi žinojo.

22

Lidijos sesuo Andžela atvažiavo iš Jutos apžiūrėti naujojo Lidijos

namo. Už nedidelį namuką Lidija buvo įmokėjusi pradinį įnašą, kas mė­
nesį mokėti reikėjo labai nedaug. Geras sandoris. Pardavęs nam ą žmo­
gus manė greit mirsiąs, todėl jį labai pigiai pardavė. Viršuje buvo miega­
masis vaikams ir labai erdvus kiemas, apaugęs medžiais ir bambukais.
Andžela buvo vyriausia iš seserų, pati protingiausia, geriausiai
sudėta ir blaiviausio proto. Ji prekiavo nekilnojamuoju turtu. Kilo
klausimas, kur ją apgyvendinti. Lidija pasiūlė Marviną.
- Pas Marviną? - paklausiau.
- Taip, Marviną, - atsakė Lidija.
- Gerai, važiuojam.
Susėdom į oranžinį Lidijos Daiktą. Daiktas. Taip vadinom jos
automobilį. Jis atrodė kaip tankas, labai senas ir bjaurus. Buvo vėlyvas
vakaras. Prieš tai paskam binom Marvinui, jis sakė visą vakarą sėdė­
siąs namie.
Pasukom į pakrantę, ten stovėjo jo namas.
- Koks gražus namas, - tarė Andžela.
- Jis turtingas, - pasakė Lidija.
- Ir rašo gerus eilėraščius, —pridūriau.

(70)
 Išlipom. Marvinas laukė namuose su jūržuvių akvariumais ir
paveikslais. Jis neblogai tapė. Nors ir turtingas, jis išsilaikė, pasiekė
tikslą. Pristačiau visus. Andžela apžiūrėjo Marvino paveikslus. „Labai
gražu." Andžela irgi tapė, bet jai sekėsi prastai.
Atvežiau alaus, apsiausto kišenėje turėjau paslėptą viskio butelį ir
retkarčiais iš jo patraukdavau. Marvinas atnešė dar alaus, tarp Marvino
ir Andželos užsimezgė kažkas panašaus į flirtą. Marvinas buvo linkęs eiti
toliau, Andžela elgėsi taip, lyg norėtų tik iš jo pasijuokti. Jis jai patiko,
tačiau ne tiek, kad iškart pultų su juo dulkintis. Gėrėm ir kalbėjomės.
Marvinas turėjo būgnelius, pianiną ir žolės. Jo namas buvo gražus ir
patogus. Tokiame name aš rašyčiau geriau, m an tikrai geriau sektųsi.
Girdėjosi vandenyno šniokštimas ir nebuvo dėl mašinėlės kaukšėjimo
nepatenkintų kaimynų.
Gurkšnojau viskį. Svečiavomės dvi tris valandas, paskui išva­
žiavom. Lidija pasuko į greitkelį.
- Lidija, tu krušaisi su Marvinu?
- Ką čia paistai?
- Tąkart, kai nuvažiavai pas jį vėlai vakare viena.
- Eik velniop, nenoriu to girdėti!
- Tai tiesa, tu su juo krušaisi!
- Klausyk, nepakęsiu tokių tavo kalbų!
- Tu su juo krušaisi.
Andžela atrodė išsigandusi. Lidija pasuko į šalikelę, sustojo ir
atidarė dureles mano pusėje.
- Lipk lauk!, - pasakė.
Išlipau. M ašina nuvažiavo. Žingsniavau greitkelio pakraščiu. Iš­
sitraukiau butelį ir patraukiau didelį gurkšnį. Ėjau gal penkias minutes,
kai prie m anęs sustojo Daiktas. Lidija atidarė dureles. „Sėskis." Įsėdau.
- Nesakyk nė žodžio.
- Tu su juo krušaisi. Žinau, taip buvo.
- O Dieve!
Lidija vėl pasuko į kelkraštį ir atidarė dureles mano pusėje.
„Nešdinkis!"

/
(71)
 Išlipau. Žingsniavau kelkraščiu. Priėjau atsišakojimą į kažkokią
nykią gatvę. Pasukau tuo atsišakojimu, paskui —gatve. Buvo labai tamsu.
Žiūrėjau į namų langus. Akivaizdu, atsidūriau juodaodžių rajone. Prie­
kyje prie sankryžos kažkas švietė. Hotdogų kioskas. Priėjau. Už prekys­
talio stovėjo juodis. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Užsisakiau kavos.
- Prakeiktos moterys, - tariau, - visiškos beprotės. Draugužė
mane išmetė greitkelyje. Nori išgerti?
- Žinoma, - atsakė jis.
Jis gerokai gurkštelėjo ir grąžino m an butelį.
- Turi telefoną? - paklausiau. - Sumokėsiu.
- Skambinsi vietiniu?
- Taip.
- Mokėti nereikės.
Iš po prekystalio ištraukė telefono aparatą ir stumtelėjo man.
Gurkštelėjau ir padaviau jam butelį. Jis irgi gurkštelėjo.
Paskambinau į Geltonųjų taksi kompaniją, pasakiau adresą.
Draugužio veidas buvo malonus ir protingas. Kartais ir pragare sutiksi
gerumo. Kol laukiau, paeiliui gurkšnojom iš butelio. Kai atvažiavo tak­
si, atsisėdau ant užpakalinės sėdynės ir vairuotojui pasakiau Nikolės
adresą.

23

Tada atsijungiau. Matyt, išgėriau viskio daugiau, nei m aniau

išgėręs. Neprisimenu, kaip atsidūriau pas Nikolę. Atsibudau ryte, atrė­
męs nugarą į kažką nepažįstamoj lovoj. Pažvelgiau į sieną priešais, ant
jos kabėjo didelė raityta raidė. Tai buvo N. N reiškė Nikolė. Mane pykino.
Nuslinkau į vonią. Pasinaudojau Nikolės dantų šepetuku, išsivėmiau.
Nusiprausiau, susišukavau plaukus, išsišikau ir nusimyžau, nusiploviau
rankas ir prisigėriau vandens iš čiaupo vonios kambaryje. Tada grįžau
į lovą. Nikolė atsikėlė, apsišvarino, grįžo į lovą. Atsigulė veidu į mane.
Pradėjom bučiuotis ir glamonėtis.
Lidija, aš esu savaip nekaltas, pagalvojau. Esu savaip tau ištikimas.

(72)
 Jokio oralinio sekso. Mano skrandis buvo per daug jautrus. Ap­
žergiau buvusią garsaus daktaro žmoną. Išprususią pasaulio klajoklę.
Jos knygų lentynoje gulėjo seserys Brontės. Mums abiem patiko Kar-
son Makalers. Širdis — tai vienišas medžioklis. Tris ar keturis kartus
kruštelėjau ypač negailestingai, ji aiktelėjo. Susipažino su rašytoju tie­
siogiai. Aišku, ne pačiu žinomiausiu rašytoju, bet aš išgalėjau susimo­
kėti nuomą, ir tai stulbino. Kada nors ją aprašysiu kurioje nors savo
knygoje. Dulkinau išprususią kalę. Pajutau artėjant klimaksą. Sugrūdau
liežuvį jai į burną, pabučiavau ir baigiau. Nusiritau nuo jos, jaučiausi
kvailai. Valandėlę gulėjom apsikabinę, paskui ji nutipeno į vonios
kambarį. Gal Graikijoj ji būtų buvusi geresnė meilužė. Amerika - bjauri
šalis kruštis.

Atvažiuodavau pas Nikolę du tris kartus per savaitę, popietėmis.

Gerdavom vyną, šnekučiuodavomės, retkarčiais mylėdavomės. Ji m a­
nęs nedomino, tai buvo tik laiko praleidimas. M udu su Lidija susitaikėm
jau kitą dieną. Paklausė manęs, kur buvau po pietų. „Prekybos centre", -
atsakiau. Sakiau tiesą. Prieš tai buvau užsukęs į prekybos centrą.
- Prekybos centre niekada taip ilgai neužtrukdavai.
Vieną vakarą nusigėręs užsiminiau Lidijai, kad pažįstu tokią Ni­
kolę. Pasakiau, kur ji gyvena ir kad „tarp m ūsų nieko nėra". Nežinau,
kodėl jai pasakiau, bet kai žmogus išgeria, jo protą aptraukia migla...

Vieną popietę ėjau iš gėrimų parduotuvės ir buvau jau prie Ni-

kolės namų. Nešiau du pakus po šešis alaus butelius ir viskio butelį.
M udu su Lidija vėl susiriejom ir tą naktį nutariau praleisti pas Nikolę.
Žingsniavau jau kiek apsinešęs, kai išgirdau už nugaros kažką bėgant.
Atsisukau. Pamačiau Lidiją.
- Cha!, - suriko ji. - Cha!
Čiupo m an iš rankų gėrim ų krepšį ir puolė traukti iš jo alaus bu­
telius. Vieną po kito sudaužė ant grindinio. Jie dužo su dideliu trenks­
mu. Santa Monikos bulvaras labai judrus. Kaip tik pradėjo telktis po­
pietinis srautas. Viskas vyko prie Nikolės durų. Paskui Lidija ištraukė
viskio butelį. Laikė jį iškėlusi, rėkdama:

(73)
 - Cha, ruošeisi jį išgerti, o tada ją IŠKRUŠTI!
Ji trenkė butelį į grindinį.
Nikolės nam ų durys buvo neužrakintos ir Lidija laiptais užbėgo į
viršų. Nikolė stovėjo laiptų viršuje. Lidija puolė ją trankyti savo didele
rankine. Ji buvo ilgomis rankenomis, o Lidija smūgiavo iš visų jėgų. „Jis
mano vyras! Mano! Nelįsk prie mano vyro!"
Paskui Lidija nubildėjo laiptais žemyn, pro mane, pro duris, į gatvę.
- Viešpatie, - tarė Nikolė. - Kas čia buvo?
- Lidija. Duok šluotą ir popierinį maišą.
Nusileidau laiptais į gatvę, šlaviau šukes ir mečiau jas į storo
rudo popieriaus maišą. Šį kartą ta kalė peržengė ribą, pagalvojau. Eisiu
nupirkti dar alkoholio. Nakvosiu pas Nikolę, gal net dvi naktis.
Pasilenkęs šlaviau šukes ir už nugaros išgirdau keistą garsą.
Atsigręžiau. Pamačiau Lidiją su Daiktu. Ji užvažiavo m ašina ant ša­
ligatvio ir lėkė tiesiai į m ane gal penkiasdešim ties kilom etrų per va­
landą greičiu. Šokau į šalį ir m ašina pralėkė pro m ane per centimetrą.
Nuvažiavo iki sankryžos, nušoko nuo šaligatvio į gatvę, ties kitu kampu
pasuko į dešinę ir dingo iš akių.
Vėl ėmiau šluoti stiklus. Sušlaviau visus ir padėjau m aišą į šalį.
Paskui kyštelėjau ranką į maišelį, kuriam e nešiau gėrimus, ir radau vie­
ną nesudaužytą butelį. Jis atrodė nuostabiai. Man taip reikėjo išgerti.
Jau buvau jį atsukąs, bet kažkas sugriebė m an už rankos. Tai buvo
Lidija. Ji nubėgo su buteliu prie Nikolės durų ir sviedė jį į duris. Taip
stipriai, kad butelis pram ušė stiklą lyg didelė kulka, nesudaužydamas
stiklo, o palikdamas jam e apvalią skylę.
Lidija pabėgo, aš užlipau laiptais. Viršuje tebestovėjo Nikolė.
„Dėl Dievo, Činaski, išvažiuok su ja, kol ji visų čia neužmušė!"
Apsisukau ir nulipau laiptais žemyn. Lidija sėdėjo mašinoje, va­
riklis buvo įjungtas. Atsidariau dureles ir įsėdau. Ji nuvažiavo. Nė vie­
nas neištarėm nė žodžio.

(74)
 24
Pradėjau gauti laiškus iš merginos, gyvenusios Niujorke. Ji bu­
vo vardu Mindė. Skaitė kelias m ano knygas, bet jos laiškuose m an la­
biausiai patiko tai, kad apie rašym ą ji užsimindavo tik norėdam a pa­
sakyti, kad nėra rašytoja. Laiškai būdavo apie viską, ypač apie vyrus ir
seksą. Mindei buvo dvidešimt penkeri, ji rašė pasvirusiu raštu, tvirta,
protinga, nestokojančia hum oro rašysena. Atsakydavau jai ir visada
džiaugdavausi pašto dėžutėje radęs jos laišką. Daugelis geriau reiškia
mintis laiškuose, o ne pokalbiuose, kai kurie moka rašyti meniškus,
išradingus laiškus, bet kai pabando parašyti poemą ar apsakymą, tam ­
pa pretenzingi.
Paskui Mindė atsiuntė m an kelias nuotraukas. Jei jos nemela­
vo - j i buvo graži. Susirašinėjom dar porą savaičių, ir ji užsiminė, kad
turės dvi savaites atostogų.
Kodėl tau neatskridus pas mane, pasiūliau.
Gerai, atsakė ji.
Pradėjom vienas kitam skambinti. Pagaliau ji pasakė savo atvy­
kimo į LA tarptautinį oro uostą dieną.
Aš tave pasitiksiu, tariau, niekas manęs nesulaikys.

25

Įsim iniau dieną. Visada nesunkiai atsikratydavau Lidijos. Iš

prigim ties buvau vienišius, m an pakako gyventi su m oterim /valgyti
su ja, miegoti, žingsniuoti su ja gatve. Nemėgau kalbėtis ar kur nors
eiti, išskyrus žirgų lenktynes ir bokso varžybas. Nesupratau televizijos.
Jaučiausi kvailai pirkdam as bilietą į kiną, kad kartu su kitais patirčiau
tokius pat jausm us. Vakarėliai m ane vimdė. Nekenčiau taisyklių, apsi­
metinėjimo, flirto, girtuoklių mėgėjų ir nuobodų. O Lidiją vakarėliai,
šokiai ir pasiplepėjimai užvesdavo. Ji save laikė labai seksualia, bet
per daug tai demonstruodavo. Todėl dažniausiai m ūsų kivirčai kilda­
vo mano troškimui nematyti jokių žmonių susidūrus su jos troškimu
matyti kiek įmanoma daugiau žmonių.

(75)
 Pradėjau veikti likus porai dienų iki Mindės atvažiavimo. Gulė­
jom lovoje.
- Viešpatie, Lidija, kodėl tu tokia kvaila! Ar gali suprasti, kad
aš —vienišius? Atsiskyrėlis? Turiu toks būti, jei noriu rašyti.
- Ką gali išmanyti apie žmones, nesusitikdam as su jais?
- Viską apie juos jau žinau.
- Net kai einam valgyti į restoraną, nudelbti akis ir į nieką nežiūri.
- Kodėl turėčiau susivemti?
- Aš stebiu žmones, - tarė ji, - aš juos tyrinėju.
- Mėšlas!
- Tu bijai žmonių!
- Aš jų nekenčiu.
- Kaip gali būti rašytojas? Tu nestebil
- Gerai, aš nežiūriu į žmones, bet iš savo rašymo aš pragyvenu.
Geriau nei ganydamas avis.
- Tu ilgai neištversi. Nepavyks. Tu viską darai klaidingai.
- Todėl m an ir pavyksta.
- Pavyksta? Kas tave pažįsta? Ar tu toks pat garsus kaip Maileris?
Kaip Kapotė?
- Jie nemoka rašyti.
- O tu moki! Tik tu, Činaski, moki rašyti!
- Taip, m an taip atrodo.
- Ar tu garsus? Jei nuvažiuotum į Niujorką, ar kas nors tave at­
pažintų?
- Klausyk, man tai nerūpi. Aš tik noriu rašyti. Man nereikia fanfarų.
- Mielai išklausytum visų fanfarų, jokias tik galėtum išgirsti.
- Galbūt.
- Tau patinka apsimesti, kad esi garsus.
- Visada taip elgiausi, dar prieš pradėdam as rašyti.
- Esi pas nežinomiausias garsus žmogus, kokį kada nors teko sutikti.
- Neturiu ambicijų.
- Turi, bet esi tinginys. Nori viską gauti veltui. Ar tu ką nors rašai?
Kada rašai? Tu arba guli lovoje, arba nusigeri, arba važiuoji į hipodromą.
- Nežinau. Tai nesvarbu.

(76)
 - Kas tuom et tau svarbu?
- Pati pasakyk, - tariau.
- Pasakysiu tau, kas svarbu! —išrėkė Lidija. - Jau senokai ne-
rengėm vakarėlio. Seniai nemačiau žmonių! Man PATINKA žmonės.
Mano seserys MĖGSTA vakarėlius. Į vakarėlį jos galėtų važiuoti ir tūks­
tantį mylių! Jutoje mus taip auklėjo! Vakarėliai yra gerai. Juose žmo­
nės ATSIPALAIDUOJA ir smagiai leidžia laiką! Tu įsikalei į galvą kvai­
lą mintį. M anai, kad pasilinksm inim as baigiasi krušim usil Žmonės
yra padorūs! Tu tiesiog nemoki linksmintis!
- Nemėgstu žmonių, - pasakiau.
Lidija pašoko nuo lovos.
- Viešpatie, tu m ane verti vem til
- Puiku, netrukdysiu.
Atsisėdau ant lovos krašto ir pradėjau autis batus.
- Netrukdysi? —paklausė Lidija. —Ką nori tuo pasakyti?
- Noriu pasakyti, kad važiuoju iš čia velniop!
- Gerai, bet žinok: jei dabar išeisi pro duris, niekada manęs
nebepamatysi!
- Sutarta, - atsakiau.
Atsistojau, nuėjau prie durų, atidariau jas ir nužingsniavau prie
folksvageno. Užvedžiau variklį ir nuvažiavau. Galėjau netrukdom as su­
tikti Mindę.

26

Sėdėjau oro uoste ir laukiau. Nuotraukomis negalėjai tikėti. Nie­

kada. Nervinausi. Pykino. Prisidegiau cigaretę ir žiaugtelėjau. Kodėl aš
taip elgiuosi? Man nereikia Mindės, o ji skrenda pas mane iš Niujorko.
Pažinojau daug moterų. Kodėl ieškojau dar daugiau? Ko siekiau? Nauji
meilės ryšiai jaudino, bet dėl to turėjau ir sunkiai dirbti. Pirmas bučinys,
pirmas pasidulkinimas kėlė virpulį. Iš pradžių jos atrodė įdomios. Vė­
liau - iš lėto, bet ryžtingai - atsiskleisdavo visos jų ydos ir pamišimai. Ąs
joms rūpėdavau vis mažiau, jos m an rūpėdavau vis mažiau.

(77)
 Buvau senas, buvau bjaurus. Gal todėl m an buvo taip gera įbesti
savo kotą į jaunus merginų kūnus. Buvau King Kongas, o jos buvo leng­
vos ir švelnios. Gal bandžiau atsipisti nuo mirties? Būdamas su jauno­
mis merginomis tikėjausi niekada nepasenti, nepasijusti senas? Ne­
norėjau pasenti, liautis, num irti dar gerokai prieš ateinant mirčiai.
Mindės lėktuvas nusileido ir privažiavo prie išlaipinimo ranko­
vės. Jaučiau pavojų. Moterys mane žinojo, nes buvo skaičiusios mafio
knygas. Jose atsiverdavau. Aš nieko apie jas nežinojau. Buvau lošėjas.
Mane galėjo nužudyti, nupjauti pautus. Činaskis be pautų. Eunucho mei­
lės eilėraščiai.
Stovėjau laukdamas Mindės. Pro vartus ėjo keleiviai.
Tikiuosi, tai ne ji.
Ir ne šita.
Tik ne šita.
Toji būtų visai neblogai! Gražios kojos, užpakalis, akys...
Viena atsiskyrė nuo būrio ir žengė manęs link. Tikėjausi, kad tai
ji. Buvo visų geriausia. Man negalėjo taip sektis. Ji priėjo prie manęs ir
nusišypsojo.
- Aš - Mindė.
- Džiaugiuosi, kad tu - Mindė.
- Džiaugiuosi, kad tu —Činaskis.
- Turi bagažo?
- Taip, atsivežiau tiek, kad užtektų ilgai viešnagei!
- Palaukim bare.
Įėjom ir susiradom staliuką. Mindė užsisakė degtinės su tonikų.
Aš užsisakiau degtinės su 7-up. Beveik suderintai. Pridegiau jai cigaretę.
Ji atrodė puikiai. Kone mergaitiškai. Sunku buvo patikėti. Smulkutė,
šviesiaplaukė, nuostabiai sudėta. Labiau natūrali nei įmantri. Man bu­
vo lengva žiūrėti įjo s žalsvai žydras akis. Ji segėjo du mažus auskarus.
Ir avėjo aukštakulnius. Pasakiau Mindei, kad aukštakulniai m ane su­
jaudina.
- Bijai? - paklausė ji.
- Jau ne taip siaubingai. Tu m an patinki.
- Atrodai geriau nei nuotraukose, - tarė. - Manau, kad nesi bjaurus.

(78)
 - Ačiū.
- Nesakau, kad esi gražus, bent jau ne toks, kaip žmonės įsivaiz­
duoja grožį. Bet tavo veidas atrodo mielas. O akys - gražios. Pašėlusios,
beprotiškos lyg kokio gyvūno, įdėmiai žvelgiančio iš degančio miško.
Panašiai. Nemoku kalbėti.
- Tu labai graži, - tariau. - Ir labai miela. Man su tavim gera.
Manau, puiku, kad susitikom. Išgerk. Užsakysim dar po vieną. Tu tokia
kaip ir tavo laiškai.
Išgėrėm po antrą stiklą ir nuėjom bagažo. Didžiavausi, kad esu
su Mindė. Ji mokėjo vaikščioti. Tiek daug gerai sudėtų m oterų tiesiog
sliūkina lyg kokios drimbos. Mindė plaukė.
Nesilioviau galvojęs, kad tai per gerai. To negali būti.

Namuose Mindė nusim audė vonioje ir persirengė. Išėjo vilkėda­

ma lengvą žydrą suknelę. Truputį kitaip susišukavusi plaukus. Sėdė­
jom greta ant sofos, su degtine ir degtinės kokteiliu.
- Aš vis dar bijau, - pasakiau. - Ruošiuosi truputį pasigerti.
- Tavo namai atrodo taip, kaip aš ir tikėjausi, —tarė ji.
Žiūrėjo į m ane šypsodamasi. Ištiesiau ranką, uždėjau ant nuga­
ros žemiau kaklo, prisitraukiau prie savęs ir švelniai pabučiavau.
Suskambo telefonas. Skambino Lidija.
- Ką veiki?
- Sėdžiu su draugu.
- Moterim?
- Lidija, tarp m ūsų viskas baigta, ir tu tai žinai, - pasakiau.
- MOTERIM?
- Taip.
- Ką gi, puiku.
- Puiku. Sudie.
- Sudie, - tarė ji.
Lidijos balsas netikėtai suskambo labai ramiai. Pasijutau geriau.
Jos siautėjimas m ane baugino. Ji visada sakydavo, kad esu pavydus ir
dažnai pavydėdavau, bet m atydamas, kaip prieš m ane kažkas rezgama,

(79)
pasibjaurėdavau tuo ir pasišalindavau. Lidija buvo kitokia. Ji reaguo­
davo. Smurto žaidime ji buvo palaikymo grupės galva.
Iš jos tono supratau, kad ji pasidavė. Nebuvo įsiutusi. Pažinojau
tą balsą.
- Skambino mano buvusioji, —pasakiau Mindei.
- Viskas baigta?
- Taip.
- Ar ji vis dar tave myli?
- Manau, taip.
- Tuomet dar nebaigta.
- Baigta.
- Galiu pasilikti?
- Žinoma. Prašau, pasilik.
- Tu manim nesinaudoji? Skaičiau tavo meilės eilėraščius... skir­
tus Lidijai.
- Buvau įsimylėjęs. Ir nesinaudoju tavim.
Mindė prisispaudė prie m anęs visu kūnu ir pabučiavo. Ilgas bu­
činys. Mano kotas atsistojo. Pastaruoju m etu vartojau daug vitamino
E. Apie seksą turėjau savo nuomonę. Visada jaučiau susijaudinim ą ir
nuolat m asturbuodavausi. Mylėdavausi su Lidija, paskui grįždavau
namo ir rytais m asturbuodavausi. Mintys apie uždraustą sekso vaisių
mane beprotiškai jaudino. Lyg vienas gyvūnas prievarta verstų kitą jam
paklusti.
Kai baigdavau, jausdavausi lyg m esdam as iššūkį viskam, kas pa­
doru, balta sperm a dribdavo ant m ano m irusių tėvų galvų ir sielų. Jei
būčiau gimęs m oterim - tikrai būčiau tapęs prostitute. O kad jau teko
gimti vyru, nuolat geidžiau moterų, kuo labiau ištvirkusių, tuo geriau.
Dorų m oterų bijojau, nes jos geidė m ano sielos, o tą m an dar likusį
truputį norėjau pasilaikyti. Dažniausiai troškau prostitučių ar m oterų
iš žemiausių sluoksnių, nes jos išm anė reikalą, buvo kietos ir neturėjo
jokių asmeninių pretenzijų. Jom s išėjus nieko neprarasdavau. Tačiau
tuo pat metu tikėjausi sutikti švelnią, gerą moterį, nors ir kokia didžiulė
būtų to kaina. Visais atžvilgiais buvau pražuvęs. Stiprus vyras būtų

(80) Charles bukowski

atsižadėjęs jų abiejų. Aš nebuvau stiprus. Todėl visą laiką kovojau su
moterimis, su m oters idėja.

Su Mindė išgėrėme butelį ir atsigulėm į lovą. Pabučiavau ją, pas­

kui atsiprašiau ir pasitraukiau. Buvau per girtas, kad pajėgčiau ką nors
padaryti. Nuostabus meilužis. Pažadėjau ateityje jai padovanoti daug
žavių akimirkų, paskui užmigau jausdam as jos kūną, prigludusį prie
manojo.
Ryte pabudau, m ane pykino. Pažvelgiau į greta gulinčią nuogą
Mindę. Net po beprotiško gėrimo nakties ji atrodė stebuklingai. Dar
niekada nebuvau matęs tokios gražios, švelnios ir protingos merginos.
Kur jos vyrai? Kur jie suklupo?
Nupėdinau į vonios kambarį ir pabandžiau apsišvarinti. Pasprin-
gau skysčiu burnai skalauti. Nusiskutau ir pasipurškiau losjonu po
skutimosi. Sudrėkinau plaukus ir susišukavau. Nuėjau prie šaldytuvo,
išsitraukiau y-UP ir išgėriau.
Grįžau į lovą. Mindė buvo šilta, jos kūnas spinduliavo šilumą. Ji
tebemiegojo. Man tai patiko. Švelniai perbraukiau ją lūpomis. Mano ko­
tas susijaudino. Pajutau prie savęs jos krūtis. Suėmiau vieną ir pradėjau
čiulpti. Jos spenelis sukietėjo. Mindė suvirpėjo. Vedžiau ranka jos pilvu
žemyn, iki pizės. Pradėjau švelniai ją glostyti.
Lyg atverčiau rožės žiedą, pagalvojau. Tai prasminga. Tai yra ge­
rai. Mes lyg du vabzdžiai sode, pamažu artėjantys vienas prie kito. Pati­
nas paskleidžia savo kerus. Patelė lėtai atsiveria. Man patinka, kaip man
patinka. Du vabzdžiai. Mindė atsiveria, ji sudrėksta. Ji graži. Užguliau
ją. Įslinkau vidun, priglaudęs savo lūpas prie josios.

27

Visą dieną gėrėm, o naktį vėl pabandžiau pamylėti Mindę. Nus­

tebau ir sutrikau pajutęs, kad ji turi didelę skylę. Labai didelę. Praėjusią
naktį to nepastebėjau. Tai buvo katastrofa. Didžiausia m oters nuodė­
mė. Variau ir variau. Mindė gulėjo, lyg jai tai būtų patikę. Meldžiau
Dievą, kad tikrai taip būtų. Pradėjau prakaituoti. Man paskaudo nu­

moterys (8 1 )
garą. Buvau girtas, m ane pykino. Jos pizė tarsi dar labiau išplito. Nie­
ko nejaučiau. Lyg dulkinčiau platų popierinį maišą. Vos teliečiau jos
šonus. Tai buvo agonija, sunkus darbas be atpildo. Jaučiausi siaubin­
gai. Nenorėjau jos įskaudinti. Beviltiškai troškau baigti. Tai nebuvo
vien dėl gėrimo. Išgėręs dulkindavausi geriau už daugelį kitų. Girdėjau
savo širdį. Jau-čiau savo širdį. Jaučiau ją krūtinėje. Jaučiau ją gerklėje.
Jaučiau ją galvoje. Nepakenčiama. Aiktelėjęs nusiritau šalin. *
- Atleisk, Mindė, atsiprašau.
- Henkai, nieko baisaus, - tarė ji.
Atsiguliau ant pilvo. Prakaitas sruvo. Atsikėliau ir įpyliau išger­
ti. Sėdėjom lovoje greta vienas kito ir gėrėm. Nesupratau, kaip pirm ąjį
kartą m an pavyko baigti. Patekau į bėdą. Tiek grožio, švelnumo, geru­
mo, o aš patekau į bėdą. Negalėjau Mindei pasakyti, kas atsitiko. Ne­
žinojau, kaip jai pasakyti, kad jos plati skylė. Gal niekas niekada jai to
nebuvo sakęs.
- Kai nebūsiu tiek išgėręs, viskas bus geriau, - pasakiau.
- Henkai, tik nesijaudink.
-O K .
Atsigulėm miegoti ar bent apsimetėm, kad miegam. Galiausiai aš
tikrai užmigau...

S>8

Mindė viešėjo savaitę. Supažindinau ją su savo draugais. Važi­

nėjom po įvairias vietas. Bet tai nieko neišsprendė. Negalėjau baigti.
Atrodė, jai tai nerūpi. Jaučiausi keistai.
Vieną vakarą apie vienuoliktą Mindė sėdėjo svetainėje gurkš­
nodam a ir skaitydama žurnalą. Aš gulėjau lovoje tik su trum pikėm ,
girtas, rūkydamas, greta ant kėdės pasidėjęs butelį. Spoksojau į žydras
lubas, nieko negalvojau ir nieko nejaučiau.
Pasigirdo beldimas į paradines duris.
Mindė paklausė:
- Atidaryti?
- Taip, - atsakiau, - atidaryk.

(82)
 Išgirdau, kaip Mindė atidaro duris. Paskui išgirdau Lidijos balsą.
- Atėjau pasižiūrėti į savo varžovę.
Kaip miela, pagalvojau. Atsistosiu, įpilsiu jom s po stiklą, visi
kartu gurkšnosim ir kalbėsimės. Mėgstu, kai mano moterys viena kitą
supranta.
Tada išgirdau Lidiją sakant: „Miela mažytė".
Išgirdau, kaip suklykė Mindė. Lidija irgi suklykė. Išgirdau sm ū­
gius, kriokimą, krintančius kūnus. Griūvančius baldus. Mindė vėl su­
klykė - kaip užpultoji. Lidija suklykė kaip žudyti pasiruošusi tigrė.
Pašokau iš lovos. Norėjau jas išskirti. Įbėgau į kambarį vienomis trum ­
pikėmis. Išvydau beprotišką sceną: jos tam pė viena kitą už plaukų,
spjaudėsi ir draskėsi. Puoliau jas skirti. Užkliuvau už ant kilimo num es­
to bato, nugriuvau. Mindė išpuolė pro duris, Lidija paskui ją. Jos bėgo
taku iki gatvės. Išgirdau dar vieną klyksmą.
Prabėgo kelios minutės. Atsistojau ir uždariau duris. Mindė, m a­
tyt, pabėgo, nes netikėtai pro duris įžengė Lidija. Atsisėdo į krėslą prie
durų. Žiūrėjo į mane.
- Atsiprašau. Apsišlapinau.
Tai buvo tiesa. Ant jos šakumo buvo tam si dėmė, viena kelnių
klešnė šlapia.
- Nesvarbu, - pasakiau.
Įpyliau Lidijai išgerti, ji sėdėjo su taure rankoje. Aš nepajėgiau
nulaikyti savosios. Abu tylėjom. Netrukus pasigirdo beldim as į duris.
Pakilau vienomis trum pikėm is ir atidariau. Mano didelis, baltas, sug­
lebęs pilvas karojo užvirtęs ant trum pikių. Už durų stovėjo d u poli­
cininkai.
- Sveiki, - tariau.
- Atvykom gavę pranešim ą apie drumsčiam ą ramybę.
- Tik menkas šeimyninis barnis, - tariau.
- Mums pranešė, kad čia buvo dvi moterys, - pasakė arčiau sto­
vėjęs policininkas.
- Dažniausiai taip ir būna, —tariau.
- Gerai, - pasakė pirmasis policininkas, - užduosiu tik vieną
klausimą.

(83)
 -O K .
- Kurios iš tų dviejų m oterų jum s reikia?
- Pasiliksiu šitą.
Mostelėjau į krėsle sėdinčią apsišlapinusią Lidiją.
- Gerai, pone, jūs tikras?
- Tikras.
Policininkai išėjo, aš vėl likau su Lidija.

29

Kitą rytą suskambo telefonas. Lidija jau buvo išvažiavusi namo.

Skambino Bobis, tas vaikis iš gretimo kvartalo, kuris dirbo pomo knygyne.
- Pas m ane Mindė. Ji prašo, kad ateitum pasikalbėti.
- Gerai.
Nuėjau su trim alaus buteliais. Mindė avėjo aukštakulnius ir
vilkėjo juodą perregimą drabužį iš Frederick‘s. Jis prim inė lėlės sukne­
lę, po juo buvo matyti juodos kelnaitės. Ji buvo be liemenuko. Valeri
nebuvo namie. Nusukau kamštelius, padalijau butelius.
- Henkai, tu grįžti pas Lidiją? - paklausė Mindė.
- Taip, atsiprašau. Grįžtu.
- Tai, kas atsitiko, - bjauru. Maniau, kad tarp jūsų su Lidija vis­
kas baigta.
- Ir aš taip maniau. Tie dalykai labai keisti.
- Visi mano daiktai liko tavo namuose. Man reikėtų juos pasiimti.
- Žinoma.
- Ar ji tikrai išėjo?
- Taip.
- Ta m oteris elgiasi kaip įnirtęs bulius, kaip vyriška lesbė.
- Nemanau, kad ji tokia būtų.
Mindė atsistojo ir nuėjo į vonios kambarį. Bobis pažvelgė į mane.
- Aš ją išdulkinau, —tarė. - Nekaltink jos. Ji neturėjo kur dau­
giau eiti.
- Aš jos nekaltinu.

(84)
 - Valeri nusivedė ją į Frederick‘s , kad pralinksmėtų. Nupirko jai
naują drabužį.
Mindė išėjo iš vonios kambario. Ji buvo apsiverkusi.
- Mindė, m an reikia eiti, - tariau.
- Vėliau ateisiu savo daiktų.
Pakilau ir išėjau pro duris. Mindė išėjo paskui.
- Apkabink mane, - paprašė.
Apkabinau. Ji verkė.
- Tu m anęs niekada neužmirši... niekada!
Ėjau% namo galvodamas, ar Bobis tikrai išdulkino Mindę? Bobis
ir Valeri elgėsi labai keistai. M an nerūpėjo, ar jie ką nors jautė vienas
kitam . Bet jie viską darė nerodydam i jokių jausm ų, tai buvo baisiau­
sia. Panašiai, kaip kiti žiovauja ar verda bulves.
30

Norėjau nuram inti Lidiją ir sutikau važiuoti su ja į Miulshedą

Jutoje. Jos sesuo stovyklavo kalnuose. Seserys turėjo daug žemės. Ją
paveldėjo iš tėvo. Viena iš seserų, Glendolaina, gyveno palapinėje kal­
nuose. Ji rašė knygą „Laukinė kalnų moteris". Netrukus ten turėjo at­
vykti ir kita sesuovMes su Lidija atvažiavom anksčiau už ją. Pasistatėm
mažytę palapinę. Pirmą naktį įsispraudėm į ją, uodai įsispraudė kartu
su mumis. Buvo siaubinga.
Kitą rytą sėdėjom prie laužo. Glendolaina su Lidija virė pusryčius.
Buvau nupirkęs maisto už keturiasdešim t dolerių, įskaitant ir keletą
pakų po šešis alaus butelius. Šaldžiau juos kalnų šaltinyje. Baigėme
pusryčiauti. Padėjau suplauti indus, tada Glendolaina atsinešė savo
knygą ir pradėjo skaityti. Ji rašė pusėtinai, bet labai neprofesionaliai
ir dar reikėjo daug prie jos padirbėti. Glendolaina manė, kad skaityto­
jus sužavės jos gyvenimas gamtoje - tai buvo baisi klaida. Tokių baisių
klaidų buvo tiek daug, kad negaliu visų jų išvardyti.

Nuėjau prie šaltinio ir grįžau su trim alaus buteliais. Merginos

atsisakė alaus. Jos buvo nusistačiusios prieš alų. Aptarėme Glendo-
lainos knygą. Supratau, kad kiekvienas, pasiryžęs garsiai skaityti savo

(85)
knygą kitiems, kelia įtarimą. Jei tai buvo ne m irties prisilietimas —ne­
žinau, kas galėjo juo būti.
Pokalbis virto merginų plepalais apie vyrus, vakarėlius, šokius
ir seksą. Glendolaina kalbėjo aukštu balsu, susijaudinusi, nervingai
juokėsi, kvatojo nesustodama. Ji buvo įpusėjusi ketvirtą dešimtį, sto­
roka, dramblota. Ji buvo tiesiog bjauri, lygiai kaip aš.
Glendolaina kalbėjo jau valandą, nesustodama, visą laiką apie
seksą. Apgirtau. Ji mojavo iškeltomis rankomis: „Aš - LAUKINĖ
KALNŲ MOTERIS! KUR, KURGI TAS VYRAS, TAS TIKRAS VYRAS,
KURIS IŠDRĮS MANE PAIMTI?"
Na čia jo tikrai nėra, pagalvojau.
Pažvelgiau į Lidiją.
- Eime pasivaikščioti.
- Ne, - atsakė Lidija, - noriu paskaityti knygą.
Knyga vadinosi „Meilė ir orgazmas: revoliucinis seksualinės pil­
natvės vadovas".
- Gerai, tuom et aš einu pasivaikščioti, - pasakiau.
Nuėjau prie kalnų šaltinio. Išsitraukiau dar vieną alaus, atidariau
ir sėdėjau gurkšnodamas. Buvau užspeistas į kalnų ir miškų pinkles su
dviem išprotėjusiom moterim. Be paliovos taukšdam os apie krušimąsi,
jos atėmė visą jo malonumą. Man irgi patinka kruštis, bet tai nėra
mano religija. Seksas turi daug juokingų ir tragiškų dalykų. Panašu,
kad žmonės nežino, kaip su juo tvarkytis. Todėl pavertė jį savo žaislu.
Žaislu, kuris sunaikino žmones.
Svarbiausia - rasti tinkam ą moterį, pagalvojau. Bet kur jos ieš­
koti? Buvau pasiėmęs raudoną užrašų knygelę ir rašiklį. Užrašiau me­
ditacinį eilėraštį. Tada pasukau prie ežero. Vietovė vadinosi Venso
Ganyklos. Didžioji jų dalis priklausė seserims. Mane prispyrė šikti.
Nusimoviau kelnes ir pritūpiau krūmuose su uodų ir musių knibždy-
nu. Nedvejodamas rinkčiausi miesto patogumus. Nusišluosčiau la­
pais. Priėjau prie ežero ir kyštelėjau koją į vandenį. Ledinis.
Seni, būk vyras. Panerk.
Mano oda buvo dramblio kaulo baltumo. Jaučiausi labai senas,
labai švelnus. Žengiau į ledinį vandenį. Įbridau iki pusės, paskui giliai

(86)
įkvėpiau ir šokau pirmyn. Panėriau visas. Nuo dugno pakilęs dumblas
aplipo ausis, burną, plaukus. Stovėjau dumbliname vandenyje kalenda­
mas dantimis.
Ilgokai laukiau, kol vanduo nusistovėjo ir praskaidrėjo. Tada išli­
pau į krantą. Apsirengiau ir patraukiau ežero pakrante. Priėjęs ežero
galą išgirdau lyg šniokščiant krioklį. Pasukau į mišką, to garso link. Tu­
rėjau perlipti uolas kitapus lomos. Garsas vis artėjo. Virš manęs spietėsi
uodai ir musės. Jos buvo didelės, piktos ir alkanos, daug didesnės už
miesto muses, ir iškart atpažindavo maistą.
Prasibroviau pro kažkokį tankų krūmyną ir tada pamačiau jį, pir­
mąjį tikrų tikriausią krioklį. Vanduo sruvo nuo kalno ir liejosi per uolinę
atbrailą. Buvo labai gražu. Vanduo vis liejosi. Nežinia, iš kur jis tekėjo. Ir
kur tekėjo. Ten buvo trys ar keturi šaltiniai, matyt, subėgantys į ežerą.
Galiausiai pavargau į jį žiūrėti ir nutariau grįžti. Sumaniau ei­
ti atgal kitu, trum pesniu keliu. Aš prasibroviau į priešingą ežero pusę
ir nukirtau stačiai stovyklos link. Maždaug žinojau, kur ji. Turėjau savo
raudonąją užrašų knygelę. Sustojau ir užrašiau dar vieną eilėraštį, ne
tokį meditacinį, tada žingsniavau toliau. Ėjau nesustodamas. Stovykla
nesirodė. Dar truputį paėjau. Apsidairiau ežero. Ežero nebuvo matyti.
Nežinojau, kur jis. Staiga supratau: aš PASIKLYDAU. Tos rujojančios
kalės išvarė m ane iš proto ir aš PASIKLYDAU. Tolumoje stūksojo
kalnai, m ane supo medžiai ir krūmai. Nebuvo nei vidurio, nei pradžios
taško, nei ryšio tarp ko nors. Išsigandau, išties išsigandau. Kodėl lei­
dausi išvežamas iš miesto, manojo Los Andželo? Ten žmogus gali iš­
sikviesti taksi, gali paskambinti. Ten protingos problemos turėjo pro­
tingus sprendimus.
Aplink mylių mylias driekėsi Venso Ganyklos. Išmečiau savo
raudoną užrašų knygelę. Kokia niekinga m irtis rašytojui! Jau mačiau
žinutę laikraštyje:

H EN RIS ČINASKIS, ANTRARŪ ŠIS POETAS,

RASTAS NEGYVAS JUTOS MIŠKUOSE
Eigulys W. K. Bruksas jaunesnysis vakar po pietų rado ja u p r a ­
dėjusį irti H enrio Činaskio, rašytoju tapusio pašto tarnautojo, kūną.

(87)
Greta palaikų rasta nedidelė raudona užrašų knygelė, kurioje buvo
neabejotinai paskutiniai pono Činaskio eilėraščiai.

Žingsniavau toliau. Netrukus patekau į liulantį tižų plotą. Kart­

kartėm kuri nors koja iki kelių prasmegdavo pelkėje ir turėjau save iš
jos traukti.
Priėjau spygliuotos vielos užtvarą. Supratau, kad per tvorą lipti
nereikia. Žinojau, kad to negalima daryti, bet neturėjau pasirinkimo.
Perlipau tvorą, atsistojau, sudėjau abu delnus prie burnos ir suklykiau:
„LIDIJA!"
Jokio atsako.
Vėl pabandžiau: „LIDIJA!"
Mano balsas skambėjo labai graudžiai. Bailio balsas.
Ėjau toliau. Pagalvojau, kaip būtų gera vėl sėdėti su seserimis ir
klausytis jų linksmo čiauškėjimo apie seksą, vyrus, šokius ir vakarėlius.
Būtų taip gera vėl išgirsti Glendolainos balsą. Taip gera ranka perbrauk­
ti ilgus Lidijos plaukus. Ištikimai vedžiosiu ją į visus mieste rengiamus
vakarėlius. Netgi šokdinsiu visas m oteris ir pasakosiu šmaikščiausius
anekdotus. Šypsodamasis kęsiu visą tą nenorm alų nesąmoningą m ėš­
lą. Beveik girdėjau save tariant: „Kokia p uiki melodija! Kas nori p a ­
siausti ? Kas nori pašokti bugivugi?"

Klampojau pelke tolyn. Pagaliau pasiekiau sausumą. Išėjau į ke­

lią. Tai buvo paprastas plūktas kelias, bet, atrodė, važiuojamas. Mačiau
padangų pėdsakus, pasagų atspaudus. Virš galvos ėjo laidai, kažkam
teikiantys elektrą. Reikėjo tik sekti tuos laidus. Ėjau keliu. Aukštai
danguje švietė saulė, buvo pusiaudienis. Ėjau ir jaučiausi pasiutusiai
kvailai.
Kelią užtvėrė užrakinti vartai. Kodėl? Vienoje vartų pusėje buvo
siauras plyšys. Matyt, vartai turėjo saugoti galvijus. O kur galvijai? Kur
galvijų šeimininkas? Gal jis pasirodo tik kas pusmetį.
Man pradėjo skaudėti viršugalvį. Užčiuopiau vietą, į kurią m an
prieš trisdešim t m etų viename Filadelfijos bare trinktelėjo kuoka. Ten

(88)
liko randas. Saulės kepinam as randas sutino. Atsistojo lyg ragelis.
Nuplėšiau gabalėlį ir numečiau ant kelio.
Ėjau dar valandą, tada nusprendžiau grįžti. Tai reiškė, kad turė­
siu žingsniuoti visą kelią atgal, bet jaučiau - kitos išeities nėra. Nusi­
vilkau marškinius ir jais apsukau galvą. Porą kartų sustojau ir suklykiau
„LIDIJA!” Be atsako.
Vėl priėjau vartus. Man tereikėjo pro juos išeiti, bet kelyje kažkas
stovėjo. Prieš pat vartus, gal už keturių m etrų nuo manęs. Briedžiukas,
elniukas ar kažkas panašaus.
Lėtai slinkau jo link. Jis nejudėjo. Ruošėsi m ane praleisti? Atrodė,
kad jis m anęs visai nebijo. Supratau, kad jis pajuto mano sutrikimą,
baimę. Artinausi prie jo. Jis nesitraukė iš kelio. Jo akys buvo gražios,
didelės ir rudos, gražesnės už bet kurios matytos moters akis. Negalėjau
tuo patikėti. Buvau arčiau nei per m etrą, kai jis šoko bėgti. Nustraksėjo
nuo kelio, į mišką. Buvo išsimankštinęs, greit lakstė.
Eidamas keliu, išgirdau čiurlenant vandenį. Man reikėjo vandens.
Be jo negalėjau ilgai ištverti. Pasukau iš kelio, čiurlenimo kryptim.
Priėjau žole apaugusią kalvelę, užlipęs pamačiau: iš kelių cementinių
vamzdžių prieš užtvanką į kažkokį rezervuarą sruvo vanduo. Atsisėdau
ant rezervuaro krašto, nusiaviau batus, nusimoviau kojines, pasiraito­
jau kelnes ir sumerkiau kojas į vandenį. Užsipyliau vandens ant galvos.
Atsigėriau - nedaug, neskubėdamas, kaip mačiau darant filmuose.
Kiek atsipeikėjęs, virš rezervuaro pamačiau pirsą. Užlipau ant jo
ir radau prisuktą didelę m etalinę dėžę. Ant jos kabojo spyna. Ten galė­
jo būti telefonas! Galėčiau prisiskam binti pagalbos!
Susiradau didelį akmenį ir ėmiau juo daužyti spyną. Ji nepasidavė.
Ką tokiu atveju darytų Džekas Londonas? Ką darytų Hemingvėjus? O
Žanas Ženė?
Akmeniu įnirtingai trankiau spyną. Kartais nepataikydavau ir
ranka atsitrenkdavo į spyną ar m etalinę dėžę. Nusibrozdinau, pasipylė
kraujas. Susitvardžiau, dar kartą smogiau į spyną. Ji atsirakino. Nuka­
binau ir atidariau metalinę dėžę. Ten nebuvo jokio telefono, tik jungik­
liai ir stori laidai. Ištiesiau ranką, paliečiau laidą, m ane siaubingai
nupurtė. Pasukau vieną jungiklį. Išgirdau kliokiant vandenį. Betoninėje

(89)
užtvankos sienoje iš trijų ar keturių skylių ištryško milžiniškos vandens
čiurkšlės. Pasukau kitą jungiklį. Atsivėrė dar trys ar keturios skylės,
išleisdamos tonas vandens. Pasukau trečią jungiklį, ir visa užtvanka
prakiuro. Stovėjau ir žiūrėjau į srūvantį vandenį. Gal sukelsiu potvynį ir
kaubojai ant arklių arba mažais tvirtais pikapais atlėks manęs gelbėti.
Jau regėjau pavadinimą:

H ENRIS ČINASKIS, AN TRARŪ ŠIS POETAS, GELBSTI SAVO

ŠVELNŲ LOS ANDŽELIŠKĄ UŽPAKALĮ, UŽTVINDYDAMAS
JUTOS LAUKUS

Nutariau to išvengti. Atsukau jungiklius į pirm inę padėtį, užda­

riau metalinę dėžę, užkabinau ant jos sudaužytą spyną.
Nutolau nuo rezervuaro, radau kažkokį kelią ir juo patraukiau.
Šitas kelias m an atrodė dažniau važiuojamas nei ankstesnis. Ėjau keliu.
Dar niekada nesijaučiau toks pavargęs. Beveik nieko nemačiau. Staiga
prieš m ane išdygo mergaitė, kokių penkerių. Ji vilkėjo mėlyną suknutę
ir avėjo baltus batelius. Pamačiusi m ane išsigando. Eidamas link jos,
stengiausi atrodyti malonus ir draugiškas.
- Mergyte, nepabėk, aš tavęs nenuskriausiu. AŠ PASIKLYDAU!
Kur tavo tėvai? Mergyte, nuvesk mane pas savo tėvus!
Mergytė mostelėjo. Priekyje pamačiau m ašiną su prikabintu gy­
venamuoju furgonu.
- EI, AŠ PASIKLYDAU! - surikau. - VIEŠPATIE, KAIP DŽIAU­
GIUOSI JUS SUTIKĘS!
Prie furgono pasirodė Lidija. Jos plaukai buvo susukti ant rau­
donų suktukų.
- Eime, miesto vaike, —tarė ji. —Sek paskui mane namo.
- Kaip džiaugiuosi tave matydamas, mažyte, pabučiuok mane!
- Ne. Sek paskui mane.
Lidija lėkė penkis m etrus prieš mane. Sunkiai pajėgiau neatsilikti.
- Paklausiau tų žmonių, ar jie kur nors nematė vyro iš miesto, -
šūktelėjo per petį. - Jie atsakė nematę.
- Lidija, aš tave myliu!

(90)
 - Pirmyn! Tu toks lėtas!
- Palauk, Lidija, palauk!
Ji peršoko spygliuotos vielos užtvarą. Man nepavyko to padary­
ti. Pakibau ant vielos. Negalėjau pajudėti. Buvau lyg karvė spąstuose.
„LIDIJA!"
Ji grįžo su savo raudonais suktukais plaukuose ir padėjo man
išsivaduoti iš spyglių. '
- Susekiau tave. Radau tavo raudoną užrašų knygelę. Tu tyčia
pasiklydai, nes buvai užsiutęs.
- Ne, pasiklydau per savo neišmanymą ir baimę. Nesu tobulas
žmogus, aš tik varganas miestietis. Kažkas panašaus į visiškai nieko
negalintį pasiūlyti sum autą šiknių.
- Jėzau, gal manai, kad aš to nežinau?
Nukabino m ane nuo paskutinio spyglio. Nusvirduliavau iš pas­
kos. Aš vėl grįžau pas Lidiją.

31

Tai buvo prieš tris ar keturias dienas, turėjau skristi į poezijos

skaitymą Hjustone. Nuėjau į hipodrom ą, ten išgėriau, paskui užėjau į
barą Holivudo bulvare. Namo grįžau devintą ar dešim tą vakaro. Eida­
mas į vonios kambarį miegamajame užkliuvau už telefono laido. Parkri­
tau ant aštraus lyg peilio ašmenys plieninio lovos rėmo krašto. Atsis­
tojęs virš čiurnos pamačiau gilią žaizdą. Kraujas sruvo ant kilimo, iki
pat vonios kambario nutįso kraujo juosta. Kraujas sruvo ant keraminių
plytelių, vaikščiodamas palikdavau raudonus pėdsakus.
Pasigirdo beldimas į duris, įleidau Bobį.
- Jėzau, žmogau, kas atsitiko?
- Tai MIRTIS, - tariau, - m irtinai nukraujuosiu...
- Žmogau, daryk ką nors su ta koja.
Pabeldė Valeri. Įleidau. Ji suklykė. Įpyliau Bobiui, Valeri ir sau
išgerti. Suskambo telefonas. Skambino Lidija. %
- Lidija, vaikeli, aš m irtinai nukraujuosiu!
- Ar tai vėl vienas iš tavo dram atiškų pasiskraidymų?

(91)
 - Ne, aš kraujuoju. Paklausk Valeri.
Valeri paėmė ragelį.
- Patikėk, jis prasikirto čiurną. Visur kraujo klanai, o jis nieko
nedaro. Gal atvažiuotum...
Kai atvažiavo Lidija, aš sėdėjau ant sofos. „Lidija, žiūrėk, MIRTIS!"
Iš žaizdos lyg spagečiai karojo venos. Tampiau jas. Prisidegiau cigaretę
ir kračiau į žaizdą pelenus. „Aš - VYRAS! Žiūrėkit, aš - VYRAS!”
Lidija atnešė vandenilio peroksido ir šliūkštelėjo ant žaizdos.
Buvo labai malonu. Iš žaizdos vertėsi baltos putos. Jos šnypštė ir b ur­
buliavo. Lidija užpylė dar.
- Tau reikėtų važiuoti į ligoninę, - patarė Bobis.
- Man nereikia supistos ligoninės, pati užgis, - atkirtau.

Kitą dieną žaizda atrodė siaubingai: prasižiojusi, su lyg ir pra­

dėjusiu trauktis šašu. Nuėjau į vaistinę, nusipirkau dar buteliuką vande­
nilio peroksido, tvarsčių ir karčiosios druskos. Prileidau vonią karšto
vandens, subėriau karčiąją druską ir įlipau. Įsivaizdavau save su viena
koja. Tai turėjo savo privalumų:

H ENRIS ČINASKIS
NEABEJOTINAI GERIAUSIAS
VIENAKOJIS POETAS PAŠA ULYJE

Popiet užsuko Bobis.

- Ar žinai, kiek kainuoja nupjauti koją?
- Dvylika tūkstančių dolerių.
Kai Bobis išėjo, paskam binau savo daktarui.

Į Hjustoną išvažiavau storai sutvarstyta koja. Gėriau antibioti­

kus, jie turėjo užmušti infekciją. Daktaras pasakė, kad bet koks alko­
holis panaikins teigiamą antibiotikų poveikį.
Į skaitymus m odernaus meno muziejuje nuėjau blaivus. Man
perskaičius kelis eilėraščius, kažkas iš publikos paklausė:
- Kas atsitiko, kad tu negirtas?

(92)
 - Henris Činaskis nepajėgė atvykti, - atsakiau. - Aš jo brolis
Eframas.
Perskaičiau dar vieną eilėraštį ir prisipažinau apie antibiotikus.
Dar pridūriau, kad muziejaus taisyklės draudžia gerti jo patalpose.
Kažkas iš klausytojų priėjo nešinas alum. Išgėriau ir skaičiau toliau.
Kažkas atnešė dar alaus. Alus plaukte plaukė. Eilėraščiai suskambo
nepalyginamai geriau.
Vėliau kavinėje įvyko vakarėlis su vakariene. Beveik prieš mane
kitoje stalo pusėje sėdėjo pati gražiausia kada nors mano matyta m er­
gina. Ji prim inė jaunąją Katriną Hepburn. Jai buvo dvidešimt dveji
ir ji spinduliavo grožį. Šmaikštavau vadindamas ją Katrina Hepbern.
Atrodo, jai tai patiko. Nesitikėjau, kad tai kuo nors baigsis. Ji buvo su
drauge. Kai atėjo laikas išeiti, muziejaus direktorei, vardu Nana, - jos
namuose buvau apgyvendintas, - tariau:
- Ilgesiuos jos. Per graži, kad būtų tikra.
- Ji važiuoja su mumis.
- Nepatikėsiu.
...bet vėliau ji išties atsirado Nanos namuose, mano miegama­
jame. Vilkėjo perm atom us naktinius, sėdėjo ant lovos krašto, šukavo
savo ilgus plaukus ir m an šypsojosi.
- Kuo tu vardu? - paklausiau.
- Laura, - atsakė.
- Žinai, Laura, vadinsiu tave Katrina.
- Gerai, - sutiko.
Jos plaukai buvo rusvai rudi ir labai ilgi. Ji buvo nedidukė, labai
gerai sudėta. Veidasbuvo gražiausia jos dalis.
- Galiu tau įpilti ko nors išgerti?
- Ne, aš negeriu. Man nepatinka gerti.
Prisipažinsiu, ji mane baugino. Nesupratau, kodėl ji čia, su m a­
nim. Neatrodė panaši į prie garsenybių limpančią fanatikę. Nuėjau į vo­
nios kambarį, grįžau ir išjungiau šviesą. Pajutau, kaip ji įslenka į lovą
greta manęs. Apglėbiau ją, pradėjom bučiuotis. Negalėjau patikėti savo
laime. Kokią turėjau teisę? Ar kelios eilėraščių knygos galėjo tam pasi­
tarnauti? Nepajėgiau suprasti. Ir tikrai nesiruošiau to atsisakyti. Mane

(93)
užliejo jaudulys. Staiga ji nuslydo žemyn ir lūpomis apglėbė m ano kotą.
Žvelgiau į mėnulio šviesoje lėtai judančius jos galvą ir kūną. Ji to neda­
rė taip gerai, kaip kai kurios kitos, bet jau vien tai, kad ji tai darė, buvo
nuostabu. Prieš baigdamas ištiesiau ranką, panardinau į jos gražiuo­
sius plaukus ir tvirtai suspaudžiau juos tą akimirką, kai išsiliejau į
Katrinos burną.

32

Lidija sutiko mane oro uoste. Kaip visada ji buvo ištroškusi sekso.
- Jėzau, aš tiesiog degu! —sušuko. —Bandau žaisti pati su savim,
bet iš to nieko gero.
Važiavom pas mane.
- Lidija, mano koja vis dar siaubinga. Nežinau, ar su tokia koja
pajėgsiu.
-K ą ?
- Tikrai. Nemanau, kad su tokia koja galiu kruštis.
- Tai kokia iš tavęs nauda?
- Galiu iškepti kiaušinienę ir rodyti magiškus triukus.
- Nešmaikštauk. Klausiu, kokia iš tavęs nauda?
- Koja sugis. Jei nesugis - ją nupjaus. Kantrybės.
- Nereikėjo taip prisigerti, nebūtum nukritęs ir prasikirtęs kojos.
Viskas per tą gėrim ąl
- Ne viskas per gėrimą. Lidija, mes dulkinamės bent keturis kar­
tus per savaitę, mano amžiuje tai - stebuklas.
- Kartais m an atrodo, jog tau to nereikia.
- Lidija, seksas dar ne viskas! Tu lyg apsėsta. Dėl Dievo, liaukis.
- Liautis, kol sugis tavo koja? O ką turėčiau veikti belaukdama?
- Pažaisiu su tavim žodžių loto.
Lidija suklykė. Automobilis leidosi vingiuoti visu gatvės pločiu.
„KALĖS VAIKAS! UŽMUŠIU TAVE!"
Ji dideliu greičiu kirto dvigubą geltoną liniją, nėrė stačiai į prieš­
priešinį eismą. Pasigirdo signalai, mašinos traukėsi į šalis. Važiavome
prieš eismą, artėjančios mašinos mesdavosi į kairę arba į dešinę. Paskui

(94 )
taip pat staiga Lidija grįžo atgal per dvigubą liniją į mūsų neseniai pa­
liktą kelio juostą.
Kur policija? - pagalvojau. Kodėl, kai Lidija ką nors iškrečia, po­
licijos su žiburiu nerasi?
- Gerai, —tarė ji, - vežu tave namo, ir viskas baigta. Man gana. Par­
duosiu nam ą ir išvažiuosiu į Feniksą. Glendolaina dabar gyvena Fenikse.
Seserys m ane įspėjo kad nesusidėčiau su tokiu sum autu seniu kaip tu.
Likusį kelią važiavom tylėdami. Kai privažiavom mano namus,
išsitraukiau lagaminą, pažvelgiau į Lidiją ir ištariau: „Sudie". Ji verkė
be garso, jos veidas buvo šlapias. Paskui staiga pasuko link Vesterno
aveniu. Įėjau į kiemą. Sugrįžau iš dar vieno skaitymo...

Peržiūrėjau paštą, paskui paskam binau Katrinai, ji gyveno Os­

tine, Teksaso valstijoje. Pasirodė, kad ji išgirdusi mano balsą, nudžiugo,
o m an buvo gera girdėti jos teksasietišką tartį ir skardų juoką. Pakvie­
čiau ją atvažiuoti, pasakiau, kad apmokėsiu lėktuvo bilietus pirmyn ir
atgal. Aplankysim hipodrom ą, Malibu ir... ką tik ji norės.
- Henkai, argi tu neturi draugės?
- Neturiu. Aš atsiskyrėlis.
- Tavo eilėraščiuose aprašyta daug moterų.
- Tai - praeitis, šitai - dabartis.
- O Lidija?
- Lidija?
- Taip, tu m an apie ją pasakojai.
- Ką tau sakiau?
- Pasakojai, kaip ji sumušė kitas dvi moteris. Leistum jai mane
sumušti? Juk žinai, aš nedidukė.
- To nebus. Ji išsikraustė į Feniksą. Katrina, patikėk, tu esi ta
ypatinga moteris, kurios aš ieškau. Prašau, patikėk.
- Man reikia pasiruošti. Surasti, kas pasirūpins mano kate.
- Gerai, bet žinok, jog esi laukiama.
- Henkai, nepamiršk, ką sakei apie savo moteris.
- Ką sakiau?
- Pasakei: „Jos visada sugrįžta".

(95)
 - Tai tik vyriška puikybė.
—Atvažiuosiu, tik viską čia sutvarkysiu, užsisakysiu bilietus ir
pranešiu tau tiksliau.

Kai buvau Teksase, Katrina m an papasakojo apie savo gyvenimą.

Aš buvau tik trečias vyras, su kuriuo ji mylėjosi: jos vyras, girtuoklis
muzikantas ir aš. Jos buvęs vyras, Arnoldas, buvo kažkaip susietas su
pramogų verslu ir menais. Nesupratau, ką jis dirbo, pasirašinėjo sutar­
tis su roko žvaigždėmis, dailininkais ir panašiai. Verslas buvo įklimpęs
į šešiasdešimties tūkstančių dolerių skolą, bet klestėjo. Vienas iš pa­
radoksų: kuo daugiau skolingas, tuo tau geriau sekasi.
Nežinau, kas nutiko muzikantui, m anau, jis tiesiog pabėgo. O
Arnoldas griebėsi kokaino. Kokainas jį visiškai pakeitė. Katrina sakė
nebegalėjusi jo atpažinti. Buvo siaubinga. Pasivažinėjimai greitąja į li­
gonines. Kitą rytą jis lyg niekur nieko prisistatydavo į biurą. Tuomet
pasirodė Džoana Douver. Aukšta, išvaizdi pusiau milijonierė. Išprususi
ir išprotėjusi. Ji ir Arnoldas pradėjo daryti verslą. Džoana Douver prekia­
vo m enu taip, kaip kiti prekiauja kukurūzais. Ji atrasdavo nežinomus
dailininkus, pigiai nupirkdavo jų paveikslus ir brangiai parduodavo, kai
šie būdavo pripažinti. Ji turėjo akį. Ir nuostabų m etro aštuoniasdešim ­
ties kūną. Pradėjo dažnai matytis su Arnoldu. Kartą Džoana atvažiavo
paim ti Arnoldo vilkėdama aptem ptą brangią suknelę. Katrina suprato,
jog Džoana reiškia tikrą verslą. Nuo tada, kai tik Džoana su Arnoldu
kur nors eidavo, ji eidavo su jais. Jie visur eidavo trise. Arnoldui sek­
sas menkai rūpėjo, dėl to Katrina galėjo nesijaudinti. Bet ji jaudinosi dėl
verslo. Vėliau Džoana metė paveikslų verslą, o Arnoldas dar labiau įniko
į kokainą. Dar daugiau pasivažinėjimų greitąja. Galiausiai Katrina su juo
išsiskyrė. Bet ji ir toliau susitikdavo Arnoldą. Kas rytą pusę vienuolik­
tos ji atnešdavo darbuotojams į biurą kavos, o Arnoldas jai mokėjo. Tai
padėjo jai išlaikyti namus. Kartais ji su Arnoldu vakarieniaudavo, jokio
sekso. Jam jos reikėjo, o ji norėjo jį globoti. Katrina tikėjo sveiku maistu,
iš mėsos valgė tik vištieną ir žuvį. Ji buvo graži moteris.

(96 ) Charles bukowski

 33
Po poros dienų apie pirm ą į mano duris kažkas pasibeldė. Už
jų stovėjo dailininkas Montis Rifas, bent taip jis m an prisistatė. Dar
pasakė, kad mes kartu gerdavom, kai gyvenau DeLongpre aveniu.
- Neprisimenu tavęs, - pasakiau.
- Ateidavau su Di Di.
- Tikrai? Ką gi, užeik.
M ontis atėjo su šešių alaus butelių paku ir išvaizdžia aukšta
m oterim .
- Susipažink, Džoana Douver, - pristatė jai mane.
- Pražiopsojau tavo skaitymą Hjustone, - tarė ji.
- Laura Stenlei m an apie tave viską papasakojo, - pasakiau.
- Pažįsti ją?
- Taip. Bet vadinu ją Katrina, pagal Katriną Hepburn.
- Tikrai ją p a žįsti?
- Pakankamai gerai.
- Kaip gerai?
- Po kelių dienų ji atskrenda pas m ane pasisvečiuoti.
- Tikrai?
- Taip.
Išgėrėm šešis butelius, išėjau atnešti daugiau. Kai grįžau, Montis
jau buvo išėjęs. Džoana pasakė, kad jam reikėjo į susitikimą. Pradėjo­
me kalbėtis apie paveikslus, atnešiau parodyti kelis savo darbus. Ji pa­
žiūrėjo ir nutarė porą iš jų nusipirkti.
- Kiek? - paklausė.
- Keturiasdešimt už mažąjį ir šešiasdešimt už didįjį.
Džoana išrašė šimto dolerių čekį. Paskui pasakė:
- Noriu su tavim gyventi.
- Ką? Taip staiga?
- Tau apsimokės. Turiu šiek tiek pinigų, tik neklausk kiek. Žinau
kelias priežastis, kodėl mums vertėtų gyventi kartu. Nori išgirsti?
-N e.
- Pirma: jei gyventume kartu, nuvežčiau tave į Paryžių.

moterys (97)
 - Nemėgstu keliauti.
- Parodyčiau tokį Paryžių, kuris tau tikrai patiktų.
- Leisk pagalvoti.
Pasilenkiau ir ją pabučiavau. Paskui vėl pabučiavau, šįkart ilgiau.
- Velnias, eikim į lovą, - tariau.
- Gerai, - sutiko Džoana Douver.
Nusirengėm ir atsigulėm. Ji buvo m etro aštuoniasdešimties.
Mano moterys būdavo nedidukės. Jaučiausi keistai: kur tik pasiekda­
vau —užčiuopdavau moterį. Apšilom. Tris keturias minutes ją laižiau,
paskui užguliau. Ji buvo gera, tikrai gera. Nusiprausėm, apslrengėm ir
ji nusivedė m ane vakarienės į Malibu. Pasakė, kad gyvena Galvstone,
Teksaso valstijoje. Užrašė savo telefono numerį, adresą ir pakvietė at­
važiuoti. Pažadėjau atvažiuoti. Ji pasakė, kad nejuokavo dėl Paryžiaus
ir viso kito. Mes gerai pasikrušom, vakarienė irgi buvo puiki.

34
Kitą dieną m an paskam bino Katrina. Pranešė, kad jau turi bi­
lietus ir atskrenda į tarptautinį Los Andželo oro uostą penktadienį
pusę trijų.
- Katrina, - tariau, - turiu tau kai ką pasakyti.
- Henkai, nenori manęs matyti?
- Noriu tave matyti labiau už visus, kuriuos pažįstu.
- Tai kas atsitiko?
- Na, žinai, Džoana Douver...
- Džoana Douver?
- Ta, kuri... prisimeni... su tavo vyru...
- Henkai, kas jai?
- Ji buvo pas mane atvažiavusi.
- Nori pasakyti, pas tave į namus?
- Taip.
- Ir kas atsitiko?
- Pasikalbėjom. Ji nupirko du mano paveikslus.
- Ar atsitiko dar kas nors?

(98 )
 - Taip.
Katrina tylėjo. Paskui pasakė:
- Henkai, nebežinau, ar noriu su tavim susitikti.
- Suprantu. Pagalvok ir vėl m an paskambink. Atsiprašau, Kat­
rina, atsiprašau, kad taip atsitiko. Tiek tegaliu pasakyti.
Ji padėjo ragelį. Nebepaskambins, galvojau. Geriausia mano
kada nors sutikta moteris, o aš viską sumoviau. Nusipelniau pralaimėti,
nusipelniau m irti vienišas beprotnamyje.
Sėdėjau prie telefono. Skaičiau laikraštį: sporto naujienas, fi­
nansų naujienas, juokus. Suskambo telefonas. Skambino Katrina. „ŠIK-
NON Džoaną Douver!" — nusijuokė. Dar niekada nebuvau girdėjęs
Katrinos taip keikiantis.
- Tai tu atskrendi?
- Taip. Žinai mano atvykimo laiką?
- Žinau. Lauksiu.
Atsisveikinom. Katrina atskrenda, ji viešės mažiausiai savaitę:
jos veidas, kūnas, plaukai, jos akys, juokas...

35
Išėjau iš baro ir dirstelėjau į skrydžių lentą. Lėktuvas turėjo nu­
sileisti laiku. Katrina skrido pas mane. Atsisėdau ir laukiau. Prieš mane
sėdėjo išsidabinusi moteris ir skaitė knygą. Suknelė aptem pusi šlaunis,
kojos aptrauktos nailonu. Kodėl ji taip atrodė? Turėjau laikraštį ir per jo
viršų dirsčiojau įjo s suknelę. Kokie prabangūs klubai. Kas jais džiaugė­
si? Kvailai jaučiausi taip spoksodamas įjo s suknelę, bet negalėjau liau­
tis. Ji turėjo puikią figūrą. Kadaise buvo maža mergaitė, kada nors
mirs, bet šiandien ji m an rodė savo šlaunis. Prakeikta kekšė, šim tąkart
ją supurtyčiau, sukiščiau į ją savo aštuoniolika su puse centim etrų vir­
pančio purpuro! Ji sukryžiavo kojas, suknelė pasismaukė aukščiau.
Pakėlė akis nuo knygos. Jos akys įsmigo į manąsias, žvelgusias virš
laikraščio krašto. Abejinga veido išraiška. Kyštelėjo ranką į rankinę, iš­
traukė gabalėlį kramtomosios gumos, išvyniojo ir įsidėjo į burną. Guma
buvo žalia. Ji kram tė žalią gumą, aš žiūrėjau į jos burną. Netimptelėjo

(99)
suknelės žemyn. Žinojo, kad žiūriu. Buvau bejėgis. Atsegiau piniginę
ir ištraukiau du banknotus po penkiasdešim t dolerių. Ji pakėlė akis,
pamatė banknotus, vėl nuleido akis. Greta manęs išsidrėbė storas
vyras. Jo veidas buvo labai raudonas, o nosis - labai didelė. Vilkėjo
treningą, šviesiai rudą. Pirstelėjo. Ponia tim ptelėjo suknelę žemyn, aš
grąžinau banknotus į piniginę. Mano kotas nulėpo, atsistojau ir nuėjau
prie vandens fontanėlio.
Katrinos lėktuvas jau buvo nusileidęs ir važiavo išlaipinimo ram ­
pos link. Stovėjau ir laukiau. Katrina, aš tave dievinu.
Katrina nulipo rampa: tobula, rusvai rudais plaukais, lieknu
kūnu, mėlyna suknele —einant ji priglusdavo prie kūno, —baltais bate­
liais, lieknomis, lyg ištekintomis čiurnomis. Įsikūnijusi jaunystė. Ant
galvos balta plačiabrylė skrybėlė, jos brylius užlenktas kaip dera. Iš po
bryliaus žvelgė akys: didelės, rudos, linksmos. Ji buvo aukštos klasės.
Niekada nerodytų užpakalio oro uosto salėje.
Jos laukiau aš: šimtas kilogramų, visą laiką sutrikęs, kojos trum ­
pos, liemuo kaip obuolys, vien tik krūtinė, kaklo nerasta, galva per di­
delė, akys pavandenijusios, plaukai nešukuoti, m etras devyniasdesšimt
apkiautėlio.
Katrina ėjo link manęs. Ilgi švarūs rusvai rudi plaukai. Teksaso
m oterys buvo tokios nesuvaržytos, tokios natūralios. Pabučiavau ją,
paklausiau apie bagažą. Pasiūliau palaukti bare. Padavėjos vilkėjo
trum pas raudonas sukneles, iš po jų švietė baltos kelnaitės. Suknelės
buvo giliomis iškirptėm is, kad m atytųsi krūtys. Jos uždirbdavo savo
algas, uždirbdavo savo arbatpinigius, visus iki cento. Gyveno prie­
miesčiuose ir nekentė vyrų. Gyveno su m otinom is ir broliais ir mylėjo
savo psichiatrus.
Ištuštinom stiklus ir nuėjome Katrinos lagamino. Daug vyrų
stengėsi pagauti jos žvilgsnį, bet ji žingsniavo m an prie šono, už pa­
rankės. Mažai gražių m oterų buvo linkusios viešai parodyti kažkam
priklausančios. Buvau sutikęs pakankamai moterų, kad tai suprasčiau.
Priimdavau jas tokias, kokios buvo, mylėdavau jas karštai ir retai.
Dažniausiai to priežastys būdavo visai netikusios. Tiesiog pavargdavau

(100)
slopinti meilę ir išleisdavau ją, nes jai reikėjo kažkur išsilieti. Dažniau­
siai prišaukdavau bėdą.

Namuose Katrina atsidarė lagaminą ir išsitraukė porą guminių

pirštinių. Nusijuokė.
- Kas čia? —paklausiau.
- Mano geriausia draugė Darlena žiūrėjo, kaip kraunuosi daik­
tus, ir paklausė: „Ką čia išdarinėji?" Atsakiau: „Nebuvau Henko nam uo­
se, bet žinau, kad jų neišvaliusi negalėsiu ten gyventi, virti ir miegoti!".
Ir Katrina linksmai teksasietiškai nusijuokė. Ji nuėjo į vonios
kambarį, apsivilko džinsus ir oranžinius marškinius, išėjo basa ir pat­
raukė į virtuvę, mūvėdama gumines pirštines.
Aš irgi nuėjau į vonios kambarį ir persirengiau. Nutariau - jei
ateis Lidija, neleisiu jai paliesti Katrinos. Niekada. Lidija? Kur ji dabar?
Ką veikia?
Nusiunčiau m ane globojantiems dievams maldelę: meldžiu, ati-
tolinkit nuo manęs Lidiją. Tegul ji čiulps kaubojų ragus ir šoks iki tre­
čios nakties, bet, meldžiu, neprileiskit jos prie manęs...
Kai išėjau iš vonios, Katrina atsiklaupusi šveitė ant virtuvės grin­
dų per dvejus metus susikaupusių riebalų sluoksnį.
- Katrina, —tariau, —važiuokim į miestą. Važiuokim vakarieniau­
ti. Tokia pradžia visai netikusi.
- Gerai, Henkai, tik baigsiu plauti grindis. Tada galėsim važiuoti.
Atsisėdau ir laukiau. Ji atėjo ir rado mane tebelaukiantį ant kė­
dės. Pasilenkė, pabučiavo, nusijuokė. „Senas apskretėlis!" Tada nuėjo į
miegamąjį. Aš vėl įsimylėjau, vėl pakliuvau į bėdą...

36

Po vakarienės grįžom ir kalbėjomės. Ji mėgo sveiką maistą, iš

mėsos valgė tik vištieną ir dar —žuvį. Jai tai tikrai buvo į naudą.
- Henkai, - tarė, - rytoj išvalysiu tavo vonios kambarį.
- Gerai, - sutikau gurkšnodamas savo gėrimą.
- Man reikia kasdien m ankštintis. Tau netrukdys?

(1 0 1 )
 -N e.
- Galėsi rašyti, kai taip zuisiu aplink?
- Jokių problemų.
- Galėčiau eiti pasivaikščioti.
- Ne, tik ne viena ir ne šitam rajone.
- Nenoriu tau trukdyti rašyti.
- Niekas m an nesutrukdys rašyti, tai lyg beprotybės forma.
Katrina priėjo ir atsisėdo ant sofos greta manęs. Ji labiau prim i­
nė mergaitę, o ne moterį. Pastačiau savo stiklą ir pabučiavau ją - ilgu,
lėtu bučiniu. Jos lūpos buvo vėsios ir švelnios. Jaučiau jos ilgus rus­
vai rudus plaukus. Atsitraukiau ir vėl įsipyliau. Ji mane trikdė. Buvau
pratęs prie girtų paleistuvių.
Dar valandą kalbėjomės.
- Eime miegoti, - tariau. - Pavargau.
- Puiku. Einu pasiruošti, - pasakė.
Sėdėjau gurkšnodamas. Man reikėjo išgerti. Ji buvo tiesiog neį­
tikėtina.
- Henkai, —išgirdau, —aš jau lovoje.
- Gerai.
Nuėjau į vonios kambarį, nusirengiau, išsivaliau dantis, nusip­
rausiau veidą ir nusiploviau rankas. Ji atvyko iš Teksaso, atskrido
lėktuvu, kad su m anim susitiktų, ir dabar manęs laukia mano lovoje.
Neturėjau pižamos. Priėjau prie lovos. Ji buvo su naktiniais.
- Henkai, —tarė, —turim šešias dienas, kai galim nesisaugoti,
paskui reikės kažką sugalvoti.
Atsiguliau į lovą greta jos. Mažoji m ergaitė-moteris buvo pasi­
ruošusi. Prisitraukiau ją prie savęs. Mano sėkmė vėl grįžo, dievai m an
nusišypsojo. Bučiavomės vis aistringiau. Uždėjau jos ranką ant savo
koto, savąją pakišau jai po naktiniais. Glosčiau jos pizę. Katrina su pize?
Pasirodė klitoris, švelniai jį paliečiau, dar ir dar kartą. Pagaliau užguliau
ją. Mano kotas įslinko pusiau. Buvo labai glaudu. Pajudinau jį pirmyn
atgal, tada stumtelėjau. Įslinko ir likusi dalis. Buvo nuostabu. Ji laikė
m ane gniaužtuose. Judėjau, o ji manęs nepaleido. Stengiausi valdytis.
Nustojau judėti, bandžiau atvėsti. Pabučiavau ją, pravėriau jos lūpas,

(102)
čiulpiau viršutinę. Mačiau jos plaukus, plačiai išdrikusius ant pagalvės.
Ir lioviausi galvoti apie ją, jos malonumą, tiesiog variau, be jokio
gailesčio. Atrodė tarsi žudyčiau. Man nerūpėjo, mano kotas išprotėjo.
Tie plaukai, tas jaunas dailus veidelis. Tarsi prievartaučiau Mergelę
Mariją. Baigiau. Ištryškau į ją agoniškai, jausdam as, kaip m ano sperma
užlieja jos kūną, ji buvo bejėgė, o aš iššoviau save giliai į jos giliausias
gelmes - kūno ir sielos - dar ir dar kartą...

Paskui mes miegojom. Arba Katrina miegojo. Laikiau ją apglėbęs

iš nugaros. Pirm ąkart pagalvojau apie vedybas. Žinojau, ji tikrai turi
ydų, tik jos dar neatsiskleidė. Santykių pradžia visada lengviausia.
Paskui prasideda pažinimas, jis niekada nesibaigia. Bet vis tiek galvojau
apie vedybas. Apie namą, šunį ir katiną, apsipirkimus prekybos centruo­
se. Henris Činaskis bekiaušis. Ir nesuka dėl to galvos.
Pagaliau užmigau. Kai ryte pabudau, Katrina sėdėjo ant lovos
krašto ir šukavo savo ilgus rusvai rudus plaukus. Jos didelės tamsios
akys pažvelgė į mane, bundantį.
- Sveika, Katrina, ar tekėsi už manęs?
- Prašau, nereikia, m an tai nepatinka.
- Aš nejuokauju.
- Henkai, velniopl
-K ą ?
- Pasakiau „velniop", ir jei taip su manim kalbėsi, išskrisiu pirmu
pasitaikiusiu lėktuvu.
- Gerai.
- Henkai?
- Taip?
Žiūrėjau į Katriną. Ji tebešukavo savo ilgus plaukus. Jos didelės
rudos akys žiūrėjo į m ane ir ji šypsojosi. Tarė: „Tai tik seksas, Henkai,
tai tik seksas!" Ir nusijUokė. Jos juokas buvo ne sardoniškas, o tikrai
linksmas. Ji šukavo plaukus, o aš apglėbiau ją per liemenį ir padėjau
galvą jai ant kojos. Viskas taip susijaukė.

(103)
 37
Moteris vesdavausi į bokso varžybas arba į hipodromą. Ketvir­
tadienį vakare su Katrina nuvažiavom į bokso varžybas Olimpinėje
salėje. Ji dar niekada nebuvo mačiusi tikros kovos. Atėjom prieš pirm ą­
jį susitikimą ir atsisėdom prie ringo. Gėriau alų, rūkiau ir laukiau.
- Keista, kad žmonės čia sėdi ir laukia, kol du vyrai užlips į ringą
ir bandys vienas kitą iškirsti, —pasakiau.
- Siaubinga.
- Šita salė pastatyta labai seniai, - kalbėjau jai dairantis po
senąją areną. - Čia yra tik du tualeto kambariai, —vienas vyrams, kitas
moterims, todėl verčiau nueik ten iki pertraukos arba po jos.
- Gerai.
Olimpinėje salėje daugiausia lankydavosi latinos arba baltieji
iš darbininkų klasės, kartais ateidavo viena kita kino žvaigždė ar gar­
senybė. Čia buvo daug gerų boksininkų iš Meksikos, jie kovojo labai
nuoširdžiai. Blogiausios kovos būdavo, kai į ringą išeidavo baltaodžiai
arba juodaodžiai, ypač sunkiasvoriai.
Sėdėdamas čia su Katrina jaučiausi keistai. Žmonių santykiai -
keistas dalykas. Turiu galvoje, kurį laiką būni su kažkokiu žmogum,
su juo valgai, miegi, gyveni, myli jį, kalbiesi su juo, kartu vaikštai po
įvairias vietas - ir staiga viskas baigiasi. Paskui būna trum pas metas,
kai esi vienas, tada atsiranda kita moteris, tu su ja valgai, ją dulkini
ir viskas atrodo normalu, lyg tik jos ir būtum laukęs, o ji būtų laukusi
tavęs. Vienas niekada nesijaučiau savo vietoje, kartais jausdavausi ge­
rai, bet niekada nesijaučiau savo vietoje.
Pirmoji kova buvo gera, daug kraujo ir drąsos. Iš bokso varžybų
ar žirgų lenktynių galėjai pasimokyti rašyti. Jų skelbiama žinia buvo
miglota, bet m an padėdavo. Tai buvo svarbiausias bruožas: miglota
žinia. Bežodė, kaip degantis namas, žemės drebėjimas ar potvynis, ar
iš mašinos išlipanti moteris, parodanti savo kojas. Nežinau, ko reikėjo
kitiems rašytojams, m an tai nerūpėjo, vis tiek negalėjau jų perskaityti.
Gyvenau užsisklendęs savo įpročiuose, savo prietaruose. Neblogai būti
kvailiu, jei tas kvailumas priklauso tik tau vienam. Žinojau, kada nors

(104)
parašysiu apie Katriną, ir tai bus sunku. Lengva rašyti apie kekšes, bet
rašyti apie geras moteris —daug sunkiau.
Antroji kova irgi buvo gera. Minia klykė, riaumojo ir maukė
alų. Jie trum pam išsivadavo iš sandėlių, gamyklų, skerdyklų, mašinų
plovyklų —rytoj vėl bus uždaryti, bet šiandien jie laisvi - ir buvo pašėlę
nuo laisvės. Jie negalvojo apie skurdo vergovę. Ar apie gerovės vergovę
ir maisto talonus. Mes, likusieji, galėsim jaustis saugūs tol, kol vargšai
išmoks savo nam ų rūsiuose gaminti atomines bombas.
Visos kovos buvo geros. Atsistojau ir nuėjau į tualetą. Kai grįžau,
Katrina sėdėjo įsitempusi. Jai būtų tikę žiūrėti baletą ar klausytis kon­
certo. Ji atrodė tokia trapi ir buvo tokia nuostabi meilužė.
Gėriau; kai kova tapdavo ypač žiauri —Katrina sugriebdavo mano
ranką. Miniai patiko nokautai. Ji klykė, kai vienas iš boksininkų tysoda­
vo leisgyvis. Tie smūgiai buvo jos. Gal jie boksuodavo savo viršininkus
ar žmonas. Kas žino? Kam tai rūpėjo? Dar alaus.
Prieš paskutinį susitikimą pasiūliau Katrinai išeiti. Man buvo gana.
- Gerai, - sutiko ji.
Siauru taku tarp eilių lipom aukštyn, oras buvo žydras nuo dūmų.
Nepasigirdo švilpimo, nebuvo matyti nepadorių mostų. Mano šilto ir
šalto patyręs veidas kartais būdavo privalumas.
Nuėjome į nedidelę automobilių stovėjimo aikštelę po viaduku.
Mano šešiasdešimt septintųjų m etų gamybos folksvageno nesimatė.
Tas modelis buvo paskutinis geras folksvagenas, ir jaunim as tai žinojo.
- Hepburn, pavogė m ūsų prakeiktą mašiną.
- Henkai, negali būti!
- Jos nebėra. Ji stovėjo ten, - mostelėjau. - Dabar jos nebėra.
- Ką darysim?
- Važiuosim taksi. Man labai liūdna.
- Kodėl žmonės taip daro?
- Jie negali kitaip. Tai jų išeitis.
Užsukom į kavinę, iškviečiau taksi. Užsisakėm kavos ir spurgų.
Kol žiūrėjome kovas, kažkas nuvarė mano mašiną. Visada sakydavau:
„Galit imti mano moterį, bet nelieskit mašinos". Nebūčiau galėjęs už­

(105)
mušti vyro, suviliojusio mano moterį, bet galėčiau užmušti vyrą, pasi­
savinusį mano mašiną.
Atvažiavo taksi. Laimė, namuose buvo alaus ir degtinės. Netu­
rėjau vilties likti blaivus tiek, kad galėčiau mylėtis. Katrina tai suprato.
Žingsniavau iš kampo į kampą, kalbėdamas apie savo šešiasdešimt sep­
tintųjų m etų laidos mėlyną folksvageną. Paskutinį gerą modelį. Net
negalėjau paskam binti policijai. Buvau per daug girtas. Reikėjo laukti
iki rytojaus pusiaudienio.
- Hepburn, - kalbėjau, - tai ne tavo kaltė! Ne tu ją pavogei!
- Verčiau jau aš būčiau ją pavogusi - dabar ją vėl turėtum .
Pagalvojau apie tuos vaikius, kurie dabar važinėjosi mano mėlyną­
ja pupyte pakrantės greitkeliu, rūkydami žolę, juokdamiesi, visur naršy­
dami. Prisiminiau sąvartynus prie Santa Fė aveniu. Kalnai buferių, prie­
kinių stiklų, durelių rankenų, valytuvų, variklių, variklio dalių, padangų,
vairų, kapotų, svertų, sėdynių, priekinių ratų, pakabų, guolių, stabdžių
kaladėlių, radijo imtuvų, stūmoklių, vožtuvų, karbiuratorių, diskų, pavarų
dėžių, velenų - mano mašina netrukus taps atsarginių dalių krūva.
Tąnakt miegojau prisiglaudęs prie Katrinos, bet mano širdis bu­
vo liūdna ir šalta.

38

Laimė, draudim as m an mokėjo už automobilio nuomą. Nuve­

žiau Katriną į hipodrom ą. Sėdėjome verandoje Holivudo parke prieš
finišo tiesiosios. Katrina sakė, kad nesiruošia lošti, bet nusivedžiau ją
prie totalizatoriaus lentos ir statymo langelių.
Pastačiau už penktą santykiu 7 su 2, veržlų žirgą, mano mėgs­
tam iausios rūšies. Visada galvojau: jei lem ta —gali pralošti ir pirm au­
damas. Lenktynes laimi tol, kol kas nors tave nugali. Žirgai bėgo šonas
prie šono, tik gale maniškis išsiveržė į priekį. Už statymą mokėjo 940 $,
ir jau turėjau 1750 $ pelno.
Per kitą bėgimą ji liko sėdėti, o aš nuėjau statyti. Kai grįžau, pa­
rodė m an dviem eilėm žemiau sėdėjusį vyriškį.
- Matai tą vyrą?

(106)
 - Taip.
- Jis sakė, kad vakar laimėjo du tūkstančius dolerių ir dabar turi
jau dvidešimt penkis tūkstančius pelno.
- Gal nori pastatyti? Galėtume laimėti.
- Ne, nieko neišmanau.
- Labai paprasta: paduodi dolerį ir gauni aštuoniasdešim t ke­
turis centus grąžos. Tai vadinam a „komisiniais". Valstybės ir hipodro­
mo dalys beveik lygios. Jiem s nerūpi, kas laimės lenktynes, jų komisi­
niai neįeina į bendrą fondą.
Per antrą bėgimą mano žirgas, favoritas santykiu 8 su 5, atbėgo
antras. Tas, už kurį mokėjo santykiu 10 su 1, aplenkė mane ties finišu.
Gavau 4580 $.
Dviem eilėm žemiau sėdėjęs vyras atsisuko ir pažvelgė į Katriną.
- Man pavyko, buvau pastatęs dešim t už laimėtoją, - pasakė.
- Ohoho, nuostabu, - atsakė ji šypsodamasi.
Netrukus turėjo prasidėti trečias bėgimas, jam e dalyvavo dvi­
mečiai kumeliukai ir iškastruoti žirgai. Likus penkioms minutėms iki
pradžios patikrinau totalizatorių ir nuėjau statyti. Eidamas mačiau,
kaip dviem eilėm žemiau sėdėjęs vyras pasisuko ir užkalbino Katriną.
Hipodrome jų kasdien būdavo mažiausiai tuzinas, pasakojančių dai­
lioms moterims, kiek daug jie išlošia vildamiesi, kad jos atsidurs jų
lovose. Gal jie apie tai nė negalvodavo, gal tik miglotai kažko tikėjosi,
nė nežinodami ko. Svaigo tikėdamiesi išlošti dešimteriopai. Negalima
pykti. Bet pažiūrėjęs, kaip tie stam būs laimėtojai stato, pamatytum juos
prie dviejų dolerių langelio nuklypusiais batais ir purvinais drabužiais.
Žemiausia rūšis.
Pasirinkau eržilą, jis laimėjo santykiu 6 su 1, išmoka buvo 4 $.
Nedaug, bet už jį pastačiau dešimt. Vyras atsisuko į Katriną.
- Laimėjau, —pasakė, —stačiau 100 $.
Katrina nieko neatsakė. Ji jau viską suprato: laimėtojai tylėjo. Bi­
jojo, kad mašinų stovėjimo aikštelėje jų neužmuštų.
Po ketvirto bėgimo, už kurį mokėjo 2280 $, jis vėl atsigręžė ir
pasakė Katrinai:
- Laimėjau, dešimt skersai.

(107)
 Ji nusisuko.
- Henkai, jo veidas pageltęs. Matei akis? Jis ligonis.
- Jis serga svajone. Mes visi sergam svajone, todėl čia ir esame.
- Henkai, išeikim.
- Gerai.
Tą vakarą ji išgėrė pusę raudonojo vyno butelio, gero raudonojo
vyno, sėdėjo liūdna ir tyli. Žinojau, kad ji lygina mane su hipodromo
lankytojais ir bokso varžybų žiūrovais, ir tai buvo tiesa, aš buvau toks kaip
jie, buvau vienas iš jų. Katrina žinojo, kad manyje buvo kažkas nesveiko
įprastos sveikatos prasme. Mane traukė ydingi dalykai: mėgau gerti, bu­
vau tingus, netikėjau dievais, politika, neturėjau idėjų ir idealų. Gyvenau
niekume, tarsi nebūtyje, ir tam nesipriešinau. Nesistengiau būti įdomus
žmogus. Nenorėjau būti įdomus, tai buvo per sunku. Iš tiesų m an reikė­
jo tik jaukios, miglotos erdvės, kurioje galėčiau gyventi niekieno netruk­
domas. Kita vertus, pasigėręs aš klykdavau, siautėdavau, niekas manęs
nesuvaldydavo. Vienas elgesys nederėjo su kitu. Man nerūpėjo.
Tą naktį dulkinomės nuostabiai, bet tą naktį aš ją praradau.
Nieko negalėjau padaryti. Nusiritau ir nusivaliau į paklodę, o ji nuėjo
į vonios kambarį. Virš Holivudo, virš m ūsų galvų suko ratus policijos
sraigtasparnis.

39
Kitą dieną atėjo Bobis su Valeri. Jie buvo ką tik įsikraustę į ma­
no namą ir gyveno kitoje kiemo pusėje. Bobis vilkėjo aptemptus triko­
tažinius marškinėlius. Bobiui visada viskas tikdavo kaip nulieta, jo
kelnės būdavo tinkam o ilgio, jis avėjo tinkam us batus, o jo plaukų kir­
pimas būdavo modelinis. Valeri irgi rengdavosi madingai, tik ne taip
pabrėžtinai. Žmonės vadino juos „lėlytėm Barbėm“. Kai likdavom dvie­
se su Valeri, ji būdavo protinga, energinga ir velniškai nuoširdi. Kai lik­
davom dviese su Bobiu, jis elgdavosi žmogiškai, bet vos tik pasirody­
davo nauja moteris - tapdavo nuobodus ir akivaizdus. Visą dėmesį ir
pokalbį jis sutelkdavo į tą moterį, tarsi pats jo buvimas turėtų jai būti

(108)
įdomiausias ir nuostabiausias dalykas, tačiau jo kalba tapdavo pilka ir
nuspėjama. Smalsavau, kaip Katrinai pavyks su juo susidoroti.
Jie atsisėdo. Aš sėdėjau ant kėdės prie lango, Valeri atsisėdo ant
sofos, tarp Bobio ir Katrinos. Bobis pradėjo. Jis pasilenkė ir, lyg Valeri
ten nė nebūtų, visą savo dėmesį nukreipė į Katriną.
- Tau patinka Los Andželas? - paklausė.
- Neblogas, - atsakė Katrina.
- Dar ilgai žadi pasilikti?
- Truputį.
- Tu iš Teksaso?
- Taip.
- Tavo tėvai iš Teksaso?
- Taip.
- Ar ten per TV rodo ką nors gero?
- Panašiai kaip čia.
- Teksase gyvena mano dėdė.
- Aaa.
- Taip, jis gyvena Dalase.
Katrina neatsakė. Paskui paklausė:
- Atsiprašau, eisiu pasidaryti sumuštinį. Gal kas nors irgi ko
norėtų?
Mes atsisakėm. Katrina atsistojo ir nuėjo į virtuvę. Bobis atsis­
tojo ir nusekė paskui. Jo žodžių nebuvo girdėti, bet galėjai nuspėti, kad
jis tebeklausinėja. Valeri žiūrėjo į grindis. Katrina su Bobiu virtuvėje
užtruko ilgokai. Staiga Valeri pakėlė galvą ir pradėjo m an kažką sakyti.
Kalbėjo greitai, nervingai.
- Valeri, —pertraukiau, —mums nereikia kalbėtis, mums nebū­
tina kalbėtis.
Ji vėl nuleido galvą.
Paskui šūktelėjau:
- Žmonės, jūs ten ilgokai užtrukot. Gal vaškuojat grindis?
Bobis nusijuokė ir ėmė ritmingai m ušti koja į grindis. Pagaliau
Katrina grįžo, paskui ją atsekė Bobis. Ji priėjo prie manęs ir parodė savo

(109)
sumuštinį: rupios duonos riekė užtepta žemės riešutų sviestu, ant jo
uždėti banano griežinėliai ir apibarstyta sezamo sėklom.
- Atrodo gardžiai, - tariau.
Ji atsisėdo ir pradėjo kram snoti sumuštinį. Stojo tyla. Tyla tęsėsi.
Bobis pasakė:
- Na gal mes jau eisim...
Jie išėjo. Kai durys užsidarė, Katrina pažvelgė į mane ir tarė:
- Henkai, tik nieko nepagalvok. Jis norėjo padaryti m an įspūdį.
- Jis taip elgėsi su kiekviena mano m oterim nuo tada, kai su juo
susipažinau.
Suskambo telefonas. Skambino Bobis.
- Žmogau, ką tu padarei mano žmonai?
- Kas atsitiko?
- Ji sėdi apim ta siaubingos depresijos ir nenori kalbėti!
- Nieko tavo žmonai nepadariau.
- Negaliu suprasti!
- Labanakt, Bobi.
Padėjau ragelį.
- Skambino Bobis, - pasakiau Katrinai. —Jo žmonai depresija.
- Tikrai?
- Taip sakė.
- Nori sumuštinio?
- Galėtum m an padaryti lygiai tokį patį kaip sau?
- Žinoma.
- Tada noriu.

40

Katrina viešėjo dar keturias ar penkias dienas. Atėjo tos mėnesio

dienos, kai Katrinai tapo pavojinga mylėtis. Nepakenčiau gumelių.
Katrina turėjo kontraceptinių putų. Per tą laiką policija surado mano
folksvageną. Nuvažiavom ten, kur jis stovėjo. Mašina buvo nesudaužyta,
nesugadinta, tik išsikrovusiu akumuliatorium. Pasirūpinau, kad ją nu­

(1 1 0 )
tem ptų į garažą Holivude, ten ją sutvarkė. Atsisveikinom lovoje, ir Kat­
riną į oro uostą nuvežiau mėlynuoju folksvagenu, TRV 469.
Ta diena m an buvo nelaiminga. Sėdėjom daugiausia tylėdami.
Paskelbė jos reisą, pasibučiavom.
- Žinai, visi matė, kaip ši m ergina bučiuoja tą senį.
- Man nusispjaut...
Katrina vėl m ane pabučiavo.
- Pavėluosi į lėktuvą, - tariau.
- Henkai, atvažiuok pas mane. Mano gražūs namai. Gyvenu vie­
na. Atvažiuok pas mane.
- Atvažiuosiu.
- Rašyk!
- Būtinai...
Katrina žengė į įsodinimo rankovę ir dingo.
Grįžau į stovėjimo aikštelę, įsėdau į folksvageną, pagalvojau: nors
jis m an liko. Po velnių, juk dar ne viskas prarasta.
Užsivedžiau mašiną.
41

Tą vakarą pradėjau gerti. Be Katrinos jaučiausi nykiai. Radau ke­

lis jos paliktus daiktus: auskarus, apyrankę.
Reikėtų vėl prisėsti prie spausdinimo mašinėlės, pagalvojau. Me­
nui reikia tvarkos. Kiekvienas kvailys gali lakstyti paskui sijoną. Gėriau
ir mąsčiau apie tai.
2:10 nakties suskambo telefonas. Gėriau paskutinį alaus butelį.
- Klausau?
- Sveiki.
Moteriškas balsas, jaunos moters.
- Taip?
- Ar tu Henris Činaskis?
- Taip.
- Mano draugė žavisi tavo kūryba. Šiandien jos gimtadienis, pa­
žadėjau jai, kad tau paskambinsiu. Nustebom telefonų knygoje radu­
sios tavo numerį.

(m)
 - Aš neįslaptintas.
- Šiandien jos gimtadienis, pam aniau, būtų puiku, jei galėtume
pas tave atvažiuoti.
- Gerai.
- Sakiau Arlenai, kad tavo namuose knibžda moterų.
- Aš atsiskyrėlis.
- Tai mes galime atvažiuoti?
Pasakiau adresą ir kelią.
- Vienas prašymas. Baigėsi alus.
- Atvešim alaus. Mano vardas Temė.
- Jau po dviejų.
- Mes gausim alaus. Dekoltė daro stebuklus.

Jos atvažiavo po dvidešimties minučių, su dekoltė, tačiau be alaus.

- Tas kalės vaikas, anksčiau jis visada mums parduodavo. Šįkart
kažko išsigando, - kalbėjo Arlena.
- Prakeiktasis, - burbtelėjo Temė.
Jos atsisėdo ir pasisakė savo metus.
- Man trisdešim t dveji, - tarė Arlena.
- Man dvidešimt treji, - tarė Temė.
- Sudėkite savo metus ir gausit manuosius, - pasakiau.
Arlenos plaukai buvo ilgi ir juodi. Ji sėdėjo ant kėdės prie lan­
go, šukavosi, žiūrėjo į didelį sidabrinį veidrodį ir be paliovos dažėsi.
Akivaizdžiai buvo prisigėrusi stim uliantų. Temė turėjo tobulą liekną
kūną ir ilgus natūraliai raudonus plaukus. Ji irgi buvo prisigėrusi
stim uliantų, bet mažiau.
- Tau už užpakalį teko mokėti po šimtą žalių, —pasakė Temė.
- Praleidžiu.
Temė buvo griežta, kaip daugelis į trečią dešimtį įkopusių mote­
rų. Jos veidas prim inė ryklio snukį. Ji m an iškart nepatiko.
Jos išvažiavo apie 3:30, o aš atsiguliau vienas.

(112) Charles bukowski

 42

Po dviejų dienų ketvirtą ryto kažkas pabeldė į duris.

- Kas ten?
- Raudonplaukė gatvinė.
Įleidau Temę. Ji atsisėdo, atkim šau du butelius alaus.
- Man iš burnos blogas kvapas, du sugedę dantys. Negalim bučiuotis.
- Gerai.
Kalbėjomės. Tiesą sakant, aš tik klausiausi. Temè buvo prisiri­
jusi stim uliantų. Klausiausi ir žiūrėjau į jos ilgus raudonus plaukus, ji
plepėjo, o aš žiūrėjau ir žiūrėjau į jos iš drabužių besiveržiantį kūną,
maldaujantį, kad jį išleistų. Ji vis kalbėjo. Nepaliečiau jos. Šeštą ryto
Temè užrašė m an savo adresą ir telefono numerį.
- Man reikia važiuoti, —tarė.
- Palydėsiu tave iki mašinos.
Tai buvo ryškiai raudonas Cantaro, visiškas laužas. Priekis su­
lankstytas, šonas perrėžtas, be langų. Viduje mėtėsi skudurai, m arš­
kinėliai, Kleenex dėžės, laikraščiai, pieno pakai, kokakolos buteliai, vie­
los, virvės, popierinės nosinaitės, žurnalai, popierinės stiklinės, batai
ir spalvoti plastmasiniai sulankstyti šiaudeliai. Ta krūva siekė iki sėdy­
nių, virto ant jų. Laisvesnė buvo tik vairuotojo vieta.
Temè pro langą iškišo galvą ir mes pasibučiavom.
Paskui rovė nuo šaligatvio ir, dar nepasiekusi kampo, jau lėkė
šimtu. Paspaudė stabdžius, Camaro sušokavo aukštyn žemyn, aukštyn
žemyn. Grįžau namo.
Atsiguliau ir pagalvojau apie jos plaukus. Dar niekada neturėjau
natūralios raudonplaukės. Tai buvo ugnis.
Lyg perkūnas iš giedro dangaus, pagalvojau.
Jos veidas m an nebeatrodė toks atšiaurus...

43
Paskambinau jai. Buvo pirm a nakties. Nuvažiavau pas ją.
Temè gyveno mažame vieno aukšto namelyje kito namo kieme.

moterys (113)
 Ji įleido mane.
- Netriukšmauk. Nepažadink Densės, tai mano dukra. Jai šešeri,
ji miega miegamajame.
Turėjau šešių alaus butelių paką. Temė jį padėjo į šaldytuvą ir grį­
žo su dviem buteliais.
- Mano dukra neturi nieko matyti. Du mano dantys vis dar ne­
sutaisyti, todėl iš burnos blogas kvapas. Negalim bučiuotis.
- Gerai.
Miegamojo durys buvo uždarytos.
—Klausyk, —tarė ji, —man reikia susileisti vitamino B. Nusis­
mauksiu kelnes ir bestelsiu adata sau į užpakalį. Nežiūrėk.
-- Gerai.
Žiūrėjau, kaip ji švirkšto adatą traukia skystį. Paskui nusisukau.
—Turiu susileisti visą dozę, - tarė.
Baigusi įjungė mažą raudoną radijo imtuvą.
—Neblogai įsikūrei.
—Jau mėnesį vėluoju sumokėti nuomą.
-A ...
- Nieko baisaus. Savininkas gyvena priešais, galiu jį sutvarkyti.
- Gerai.
—Jis vedęs, senas paleistuvis. Ir žinai ką?
—Nežinau.
—Vieną dieną jo žmona buvo kažkur išvažiavusi ir tas senas pa­
leistuvis pakvietė m ane užeiti. Nuėjau, atsisėdau, ir žinai ką?
- Pradėjo kabinėtis.
- Ne, uždėjo nepadorius filmus. Pamanė, kad tas mėšlas mane užves.
—Neužvedė?
- Pasakiau: „Pone Mileri, m an reikia eiti. Turiu paim ti Densę iš
mokyklos".
Temė davė m an stim uliantą. Kalbėjomės ir kalbėjomės. Ir gėrė­
me alų.
Šeštą ryto Temė išskleidė sofą, ant kurios sėdėjom. Ji buvo už­
klota antklode. Nusiavėm batus ir sulindom po antklode su visais dra­
bužiais. Apglėbiau ją per nugarą ir įsikniaubiau veidu į jos ugninius

(114)
plaukus. Man atsistojo. Įsiskverbiau į ją iš nugaros, per visus drabu­
žius. Girdėjau, kaip jos pirštai gniaužo sofos kraštą.
- Man reikia važiuoti, —pasakiau.
- Klausyk, aš tik paruošiu Densei pusryčius ir nuvešiu ją į mo­
kyklą. Nieko baisaus, jei ji tave pamatys. Palauk, kol grįšiu.
- Aš išvažiuoju, - tariau.
Nuvažiavau namo, girtas. Saulė jau buvo patekėjusi, skaudžiai
geltona...

44
Kelerius metus miegojau ant siaubingo čiužinio, jo spyruoklės
badė m an šonus. Nubudęs tą popietę nutem piau čiužinį nuo lovos,
išvilkau į lauką ir atrėm iau į šiukšlių konteinerį.
Grįžau namo, durų neuždariau.
Buvo antra dienos, karšta.
Įėjo Temè ir atsisėdo ant sofos.
- Turiu važiuoti nupirkti čiužinį, - pasakiau.
- Čiužinį? Gerai, aš išvažiuoju.
- Ne, Teme, prašau, palauk. Viskas užtruks ne ilgiau kaip pen­
kiolika minučių. Palauk, išgerk alaus.
- Gerai, —sutiko ji.

Už trijų kvartalų Vesterno kelyje buvo atnaujintų čiužinių par­

duotuvė. Sustojau prieš duris ir įlėkiau į vidų.
- Bičai, m an reikia čiužinio! GREITAI!
- Kokiai lovai?
- Dvigulei.
- Turim tokį už trisdešim t penkis žalius.
- Imu.
- Tilps į tavo mašiną?
- Aš su folksvagenu.
- Gerai, nuvešim. Koks adresas?

(115)
 Kai grįžau, Temė tebesėdėjo ten, kur ją palikau.
- Kur čiužinys?
- Važiuoja. Paimk dar vieną alaus. Turi cigaretę?
Ji padavė m an cigaretę. Pro jos raudonus plaukus švietė saulė.
Septyniasdešimt trečiaisiais Oranžo grafystės mugėje Temė bu­
vo išrinkta Mis Saulės zuikučiu. Nuo tos dienos praėjo jau ketveri m e­
tai, bet ji to dar neprarado. Buvo didelė ir sunokusi visur, kur reikėjo.
Už durų sustojo vyras su čiužiniu.
- Leisk, padėsiu.
Jis buvo geras. Padėjo užkelti čiužinį ant lovos. Paskui pam atė
ant sofos sėdinčią Temė. Išsiviepė.
- Sveika, - tarė.
- Labai ačiū, - pasakiau. Daviau jam tris dolerius ir jis išvažiavo.
Nuėjau į miegamąjį ir pažvelgiau į čiužinį. Temė atsekė paskui.
Čiužinys buvo įsuktas į plėvelę. Nuplėšiau ją. Temė m an padėjo.
- Pažiūrėk, koks gražus, - tarė.
- Taip, tikrai.
Čiužinys buvo šviesus, margaspalvis. Su rožėm, šakelėm, lapais, vy­
nuogienojais. Atrodė lyg Rojaus sodas, ir tik už trisdešimt penkis žalius.
Temė žiūrėjo į jį.
- Tas čiužinys m ane užveda. Noriu jam e prasmegti. Noriu būti
pirmoji moteris, kuri iškruš tave ant šito čiužinio.
- Įdomu, kas bus antroji?
Temė nuėjo į vonios kambarį. Buvo tylu. Paskui išgirdau dušą.
Užklojau švarias paklodes ir užvilkau švarius pagalvių užvalkalus, nu­
sirengiau ir atsiguliau. Iš vonios kambario išėjo Temė, šlapia, jauna,
žaižaruojanti. Jos gaktos plaukai buvo tokios pat spalvos kaip galvos:
raudoni lyg ugnis.
Ji stabtelėjo prieš veidrodį ir įtraukė pilvą. Didžiulės krūtys atsi-
kišo į veidrodį. Vienu m etu mačiau ją iš nugaros ir iš priekio.
Ji priėjo ir palindo po antklode.
Pradėjom iš lėto glamonėtis.
Paskui mylėjomės, jos raudoni plaukai išsidraikė ant pagalvės, o
lauke kaukė sirenos ir lojo šunys.

(1X6)
 45
Tą naktį atėjo Temė. Buvo prisigėrusi stimuliantų.
- Noriu šampano, - tarė.
- Gerai, - pasakiau.
Daviau jai dvidešimtinę.
- Tuoj grįšiu! - eidama pro duris šūktelėjo.
Suskambo telefonas. Skambino Lidija.
- Tik norėjau sužinoti, kaip tau sekasi...
- Gerai.
- O m an ne. Aš nėščia.
-K ą ?
- Ir nežinau, kas tėvas.
- Tikrai?
- Pažįsti tokį olandą? Jis sukiojasi bare, kur dabar dirbu.
- Taip, senasis plikis.
- Žinai, jis tikrai mielas vyrukas. Myli mane. Dovanoja gėles ir
saldainius. Nori m ane vesti. Jis visada būdavo toks mielas. Vieną vakarą
nuėjau su juo namo. Mes tai padarėm .
- Gerai.
- Dar yra Barnis, vedęs, bet m an patinka. Iš visų baro vyrų jis
vienintelis nebandė manęs pakabinti. Tai m ane sužavėjo. Žinai, bandau
parduoti savo namą. Vieną popietę jis atėjo. Tiesiog užsuko. Sakė, nori
apžiūrėti namą, savo draugui. Įleidau jį. Na jis atėjo tinkam u metu.
Vaikai buvo mokykloj, todėl leidau jam tai daryti... O vieną vakarą į b a­
rą užėjo nepažįstam as vyras. Jis pakvietė m ane važiuoti su juo namo.
Atsisakiau. Tada pasakė, kad norėtų tik pasėdėti su m anim mano m a­
šinoj ir pasikalbėti. Sutikau. Sėdėjom mašinoj ir kalbėjomės. Paskui
pasidalijom suktinę. Jis m ane pabučiavo. Dėl visko kaltas tas bučinys.
Jei jis nebūtų m anęs pabučiavęs, nebūčiau to dariusi. Dabar aš nėščia
ir nežinau nuo ko. Teks palaukti, kol pamatysiu, į ką panašus vaikas.
- Gerai, Lidija, linkiu sėkmės.
- Ačiū.

(117)
 Padėjau ragelį. Po m inutės ir vėl suskam bo telefonas. Skambi­
no Lidija.
- Klausyk, —tarė, —o kaip tau sekasi?
- Kaip visada, žirgai ir alkoholis.
- Tai tau viskas gerai?
- Ne visai.
- Kas atsitiko?
- Išsiunčiau vieną moterį parnešti šampano...
- Moterį?
- Na, tiesą sakant, beveik mergaitę...
v —Mergaitę?
- Daviau jai dvidešimt žalių, kad parneštų šampano, ir ji dar ne­
grįžo. Manau, mane apgavo.
- Činaski, nenoriu girdėti apie tavo moteris. Ar supratai?
- Gerai.
Lidija padėjo ragelį. Į duris pasibeldė. Už jų stovėjo Temė. Ji grį­
žo su šam panu ir grąža.

46

Kitos dienos vidurdienį suskambo telefonas. Vėl skambino Lidija.

- Na, ar ji parnešė šampano?
-K a s?
- Tavo šliundra.
-T a ip , ji grįžo...
- Ir kas po to?
- Mes gėrėm šampaną. Jis buvo geras.
- O kas po to?
- Juk pati žinai...
Išgirdau ilgą, beprotišką, lyg arktiniuose sniegynuose pašautos ir
paliktos nukraujuoti ir mirti lokės staugsmą...
Ji padėjo ragelį.

(118)
 Visą popietę miegojau, o vakare išvažiavau į kinkinių lenktynes.
Pralošiau trisdešim t du žalius. Sėdau į folksvageną ir grįžau na­
mo. Pastačiau mašiną, priėjau prie durų, atsirakinau. Namuose degė vi­
sos šviesos. Apsidairiau. Stalčiai buvo ištraukyti, išversti, lovų užklotai
numesti ant grindų. Iš lentynos buvo dingusios visos knygos, taip pat ir
manosios, apie dvidešimt. Nebuvo matyti rašomosios mašinėlės, tos­
terio, radijo imtuvo ir mano paveikslų.
Lidija, pagalvojau.
Ji paliko tik televizorių, žinojo, kad niekada jo nežiūriu.
Išėjau į lauką, ten stovėjo Lidijos mašina, bet viduje jos nebuvo.
- Lidija, - šūktelėjau, - mažyte, kur tu!
Vaikštinėjau gatve ir pamačiau jos pėdas, kyšančias iš už m ede­
lio prie daugiabučio sienos. Priėjau prie medžio ir paklausiau:
- Po velnių, klausyk, kas tau užėjo?
Lidija tiesiog stovėjo. Ji laikė du krepšius su mano knygomis ir
aplanką su mano paveikslais.
- Atiduok mano knygas ir paveikslus. Jie priklauso man.
Lidija išlindo iš už medžio, klykdama. Ištraukė paveikslus ir ėmė
juos draskyti. Mėtė draiskanas į viršų, ojom s nukritus ant žemės trypė
kojomis. Ji avėjo kaubojiškus batus.
Paskui iš krepšių ėmė traukti mano knygas ir svaidyti aplink - į
gatvę, ant pievos, visur.
- Štai tavo paveikslai! Štai tavo knygos! IR NEPASAKOK MAN
APIE SAVO MOTERIS! NEPASAKOK MAN APIE SAVO MOTERIS!
Lidija leidosi bėgti į m ano kiemą su knyga rankose, naujau­
sia, Henrio Činaskio darbų rinktinė. Klykė: „Nori savo knygų? Nori
savo knygų? Štai tavo prakeiktos knygos! IR NEPASAKOK MAN APIE
SAVO MOTERIS!"
Ji pradėjo daužyti mano paradinių durų stiklus. Laikė rankoje
Henrio Činaskio darbų rinktinę ir ja daužė stiklą po stiklo klykdama:
„Nori savo knygų? Štai tavo prakeiktos knygos! IR NEPASAKOK MAN
APIE SAVO MOTERIS! NEPASAKOK MAN APIE SAVO MOTERIS!"
Stovėjau ir žiūrėjau, kaip ji klykia ir daužo stiklus.
Kur policija? —pagalvojau. Kur?

(119)
 Paskui Lidija nuskuodė per kiemą, ties šiukšlių konteineriu vik­
riai pasuko į kairę ir nulėkė keliu prie gretimo daugiabučio. Ten už krū­
mų buvo mano spausdinimo mašinėlė, radijo imtuvas ir tosteris.
Lidija čiupo spausdinimo mašinėlę ir išlėkė su ja į gatvės vidurį.
Tai buvo sunki senovinė spausdinimo mašinėlė. Lidija abiem rankom
pakėlė ją virš galvos ir trenkė į grindinį. Velenėlis ir kitos dalys išlakstė
į šalis. Ji vėl sugriebė mašinėlę, pakėlė virš galvos, suklykė: „NEPASA­
KOK MAN APIE SAVO MOTERIS!" ir trenkė į grindinį.
Tada Lidija šoko į savo mašiną ir nuvažiavo.
Po penkiolikos sekundžių atvažiavo policijos patrulis.
- Oranžinis folksvagenas, vadinam as Daiktu. Atrodo lyg tan ­
kas. Neprisimenu registracijos num erių, bet raidės HZY, kaip HAZY,
supratot?
- Adresas?
Pasakiau adresą.
Jie, žinoma, parvežė ją atgal. Jiem s artėjant girdėjau ją staugiant
ant užpakalinės sėdynės.
- PASITRAUKIT! - sušuko vienas iš policininkų šokdamas iš
mašinos.
Jis nuėjo su m anim į namus. Įėjęs į vidų užmynė ant stiklo šukių.
Kažkodėl pašvietė žibintuvėliu į lubas ir lubų lipdinius.
- Norite pareikšti kaltinimus? - paklausė.
- Ne. Ji turi vaikų. Nenoriu, kad prarastų vaikus. Jos buvęs
vyras siekia juos atim ti iš jos. Bet, prašau, pasakykit jai, kad žmonėms
nederėtų taip elgtis.
- OK, - tarė policininkas. - Pasirašykit.
Nedideliame liniuoto popieriaus bloknote jis ranka užrašė, kad
aš, Henris Činaskis, atsisakau pareikšti kaltinimus Lidijai Vens.
Pasirašiau ir jis išėjo.
Užrakinau tai, kas liko iš durų, atsiguliau į lovą ir pabandžiau
užmigti.
Maždaug po valandos suskambo telefonas. Skambino Lidija. Ji
grįžo namo.

(120)
 - TU, KALĖS VAIKE, DAR KARTĄ PASAKYSI MAN APIE SAVO
MOTERIS, SUGRĮŠIU IR VĖL PADARYSIU TĄ PATĮ!
Ir padėjo ragelį.

47
Po dviejų dienų nuvažiavau į Temės namus Rastik Korte. Pa­
beldžiau į duris. Šviesos nebuvo. Atrodė, namuose nieko nėra. Pažiūrė­
jau į jos pašto dėžutę. Pilna laiškų. Palikau raštelį: „Teme, bandžiau
tau paskambinti. Buvau atvažiavęs, bet tavęs neradau. Ar viskas gerai?
Paskambink... Henkas.“
Atvažiavau kitą rytą vienuoliktą. Jos mašinos prie nam ų nebu­
vo. Mano raštelis tebekyšojo tarpduryje. Paskambinau. Pašto dėžutė vis
dar buvo pilna laiškų. Palikau raštelį pašto dėžutėje: „Teme, po velnių,
kur dingai? Pasirodyk... Henkas“.
Apvažiavau visą apylinkę ieškodamas jos sudaužyto raudono
Camaro.
Grįžau vakare. Lijo. Mano rašteliai buvo sušlapę. Pašto dėžutė
atrodė dar pilnesnė. Palikau jai savo eilėraščių knygą su dedikacija.
Įsėdau į savo folksvageną. Ant užpakalinio vaizdo veidrodėlio kabėjo
Maltos kryžius. Nupjoviau virvelę, grįžau prie jos durų ir užrišau ant
rankenos.
Nežinojau, kur gyvena jos draugai, kur gyvena jos motina, kur
gyvena jos meilužiai.
Grįžau namo ir parašiau kelis meilės eilėraščius.

48

Sėdėjau su tokiu anarchistu iš Beverli Hilso, Benu Solvnegu, jis

rašė mano biografiją, staiga išgirdau jos žingsnius kiemo grindiniu. Ži­
nojau tą garsą - tos mažos kojytės visada žengdavo skubriai, pašėlu­
siai, seksualiai. Į namus įlėkė Temė.
Mes puolėm vienas kitam į glėbį, glėbesčiavomės ir bučiavomės.
Benas Solvnegas atsisveikino ir išėjo.

(121)
 - Tie niekšai konfiskavo mano daiktus, visus mano daiktus! Ne­
susimokėjau nuomos! Prakeiktas kalės vaikas!
- Nueisiu ir išspardysiu jo šikną. Mes atgausim tavo daiktus.
- Ne, jis turi ginklų! Visokiausių!
- Supratau.
- Mano duktė pas mano motiną.
- Norėtum ko nors išgerti?
- Mielai.
- Ko nori?
- Paties sausiausio šampano.
-O K .
Durys liko praviros, ir popietinė saulė nušvietė jos plaukus - jie
buvo tokie ilgi ir tokie raudoni, kad net degino.
- Ar galėčiau išsimaudyti vonioje? - paklausė ji.
- Žinoma.
- Palauk manęs, - tarė.

Ryte kalbėjomės apie jos piniginius reikalus. Ji gaudavo paja­

mų: pašalpą už vaiką ir kelis čekius su bedarbio pašalpa, vėliau turėjo
gauti daugiau.
- Mūsų name yra laisvas butas, tiesiai virš manęs.
- Kokia kaina?
- 105 doleriai, įskaitant ir pusę kom unalinių paslaugų.
- Velnias, tiek galiu mokėti. Ar jie priima su vaikais? Vienu vaiku?
- Priims. Žinau, kur paspausti. Pažįstu valdytojus.
Sekmadienį ji įsikraustė. Tiesiai virš manęs. Galėjo žiūrėti į m a­
no virtuvę, kurioje ant pusryčių stalo spausdindavau savo kūrinius.

49
Tą antradienio vakarą sėdėjom mano namuose ir gėrėm: Temė,
aš ir jos brolis, Džėjus. Suskambo telefonas. Skambino Bobis.
- Atėjo Lui su žmona, ji norėtų su tavim susitikti.

(122)
 Lui buvo tas, kuris ką tik išsikraustė iš Temės buto. Jis grojo džia­
zą mažuose klubuose, jam prastai sekėsi. Bet jis buvo įdomus žmogus.
- Bobi, dabar tikrai nenorėčiau.
- Lui įsižeis, jei neateisi.
- OK, Bobi, bet ateisiu su pora draugų.

Nusileidom ir prasidėjo prisistatymai. Bobis atnešė pigaus alaus.

Iš stereogrotuvo garsiai sklido muzika.
- Skaičiau tavo apsakymą „Riteris", - tarė Lui. - Keistokas. Juk
tu niekada nekrušai negyvėlės?
- Kai kurios iš jų atrodo lyg negyvos.
- Žinau, ką turi galvoje.
- Ta muzika m an nepatinka, - tarė Temė.
- Lui, kaip sekasi groti?
- Turim naują grupę. Jei pasiseks nesubyrėti - gal prasimušim.
- Atrodo, aš tuoj kažką nučiulpsiu, - tarė Temė, - atrodo, aš nu­
čiulpsiu Bobį, gal nučiulpsiu Lui, o gal nučiulpsiu savo brolį!
Temė vilkėjo ilgą drabužį, kažką tarp vakarinės suknelės ir naktinių.
Bobio žmona Valeri buvo darbe. Ji dirbdavo bare du vakarus per
savaitę. Lui, jo žmona Paula ir Bobis jau buvo gerokai išgėrę.
Lui gurkštelėjo pigaus alaus, jį supykino, pašoko ir išlėkė pro lau-
kujas duris. Temė pašoko ir išbėgo paskui. Netrukus abu sugrįžo.
- Varom iš čia velniop, —Paulai pasakė Lui.
- Gerai, —tarė ji.
Jie atsistojo ir išėjo.
Bobis atnešė dar alaus. Mudu su Džėjum apie kažką šnekučia­
vomės. Išgirdau Bobio balsą:
- Aš nekaltas! Žmogau, aš nekaltas!
Pažvelgiau. Temės galva gulėjo ant Bobio kelių, rankoje ji laikė
jo kiaušius, paskui pakėlė ir apžiojo kotą, ir visą laiką nenuleido nuo
manęs akių.
Gurkštelėjau alaus, pastačiau butelį, atsistojau ir išėjau.

(123)
 50

Kitą dieną eidamas laikraščio prie nam ų sutikau Bobį.

- Skambino Lui, - tarė. - Papasakojo, kas jam atsitiko.
- Kas gi?
- Jis išlėkė vemti, o kol jis vėmė, Temė čiupinėjo jo kotą ir kal­
bėjo: „Eime į viršų, aš tave nučiulpsiu. Paskui įkišim tavo kotą į mano
velykinį kiaušinį". Jis atsisakė, tada ji supyko: „Kas tau, gal tu ne vyras?
Nepajėgi gerti? Eime į viršų, nučiulpsiu tave!"
Nuėjau iki sankryžos ir nusipirkau laikraštį. Grįžau, perskaičiau
lenktynių rezultatus, paskui apie pjautynes, žaginimus, žmogžudystes.
Į duris pabeldė. Atidariau. Už jų stovėjo Temė. Įėjo ir atsisėdo.
- Klausyk, atsiprašau, jei savo elgesiu tave įžeidžiau, bet atsipra­
šau tik už tai. Visa kita esu aš, - tarė.
- Gerai, —pasakiau, - bet išbėgdama pro duris paskui Lui tu įžei­
dei ir Paulą. Juk žinai, kad jie - pora.
- MĖŠLAS! - išrėkė ji. - KAS MAN TA PAULA!

51

Tą vakarą nusivedžiau Temę į kinkinių lenktynes. Užlipom į vir­

šų ir atsisėdom. Nupirkau jai programą, ji paskaitinėjo. (Per kinkinių
lenktynes programoje spausdinami praėjusių lenktynių rezultatai.)
- Klausyk, - tarė ji, - aš geriu tabletes. Kai geriu tabletes, kartais
nebesusivokiu erdvėje ir pasimetu. Prižiūrėk mane.
- Gerai. Einu statyti. Gal norėtum pastatyti keletą žalių?
-N e.
- Gerai. Tuoj grįšiu.
Nuėjau prie langelio ir pastačiau penkis už septintą žirgą.
Grįžęs Temės neradau. Pamaniau, gal nuėjo į m oterų tualetą.
Atsisėdau ir žiūrėjau lenktynes. Septintas žirgas atbėgo santykiu 5 su 1.
Išlošiau dvidešimt penkis žalius.
Temė vis negrįžo. Žirgai išsirikiavo kitam bėgimui. Nutariau nes­
tatyti. Nutariau surasti Temę.

(124)
 Pirm iausia nuėjau į viršų ir apieškojau centrinę tribūną - visas
eiles, kioskus, barą. Jos niekur nemačiau.
Nulipau į pirmosios pagalbos kambarį. Ten sėdėjo vyras ir rūkė
cigarą. Paklausiau:
- Ar pas jus nėra jaunos raudonplaukės? Gal ji nualpo... jai bu­
vo bloga.
- Ne, pone, neturiu nė vienos raudonplaukės.
Man paskaudo kojas. Grįžau į viršų ir sutelkiau mintis į kitą bėgimą.
Baigiantis aštuntam bėgimui jau buvau išlošęs šimtą trisdešim t
du žalius. Paskutiniame bėgime ruošiausi pastatyti penkiasdešim t už
ketvirtą žirgą. Jau ėjau statyti, kai techninio personalo kambario tarp­
duryje pamačiau Temę. Ji stovėjo tarp juodaodžio sargo su šluota ir kito
juodaodžio prabangiais drabužiais. Jis prim inė sutenerį iš filmų. Temė
išsiviepė ir m an pamojo.
Priėjau.
- Ieškojau tavęs. Pamaniau, gal perdozavai.
- Ne, m an viskas gerai. Lik sveikas, Redai...
Nuėjau prie lažybų langelio. Išgirdau ją bėgant m an iš paskos.
- Klausyk, ką darai?
- Noriu pastatyti už ketvirtą žirgą.
Pastačiau. Ketvirtas žirgas pralaimėjo per nosį. Lenktynės baigėsi.
Mudu su Teme nuėjom į automobilių stovėjimo aikštelę. Einant jos klu­
bai trankėsi m an į šonus.
- Tu mane išgąsdinai, - pasakiau.
Radom mašiną ir įsėdom. Grįžtant Temė surūkė šešias ar septy­
nias cigaretes: surūkydavo tik iki pusės, paskui peleninėje sumaigydavo.
Įjungė radiją. Didino ir mažino garsą, keitė stotis, barbeno pirštais ritmą.
Kai grįžom namo, ji užbėgo į savo butą ir užsirakino.

52

Bobio žmona dirbo du vakarus per savaitę, kai ji išeidavo, jis pul­
davo skambinti man. Žinojau, kad antradienio ir trečiadienio vakarais
pasijus vienišas.

(125)
 Buvo antradienio vakaras, suskambo telefonas. Skambino Bobis.
- Žmogau, galiu ateiti išgerti a la u s ? ^ ^ - ^ "
- Gerai, Bobi.
Sėdėjau ant kėdės prieš Temę, ji sėdėjo ant sofos. Bobis atėjo ir atsi­
sėdo ant sofos. Atkimšau jam alaus butelį. Bobis sėdėjo ir kalbėjo su Teme.
Pokalbis buvo toks tuščias, kad aš atsijungiau. Bet dalį jo vis tiek girdėjau.
- Rytais lendu po šaltu dušu. Tai mane pažadina, - kalbėjo Bobis.
- Aš irgi rytais lendu po šaltu dušu, - pasakė Temė.
- Palendu po šaltu dušu ir nusišluostau rankšluosčiu, —tęsė Bo­
bis. - Paskui paskaitau žurnalą ar ką nors. Tada esu pasiruošęs dienai.
- Aš palendu po šaltu dušu, bet nenusišluostau, - kalbėjo Te­
mė. - Palieku ant kūno vandens lašelius.
Bobis pasakė:
- Kartais m audausi labai karštoje vonioje. Vanduo būna toks
karštas, kad turiu į ją gultis labai iš lėto.
Bobis atsistojo ir parodė, kaip jis gulasi į savo labai karštą vonią.
Kalba nukrypo prie filmų ir televizijos laidų. Atrodo, jie abu m ė­
go filmus ir televizijos laidas.
Taip jie be perstojo kalbėjo dvi ar tris valandas.
Tuomet Bobis atsistojo.
- Man jau metas, —tarė.
- Bobi, prašau, dar neišeik, - pasakė Temė.
- Ne, m an jau reikia eiti.
Netrukus iš darbo turėjo grįžti Valeri.

53
Trečiadienį vakare vėl paskambino Bobis.
- Sveikas, žmogau, ką veiki?
- Nieko ypatingo.
- Ar galėčiau užeiti išgerti alaus?
- Šįvakar nenorėčiau jokių svečių.
- Nagi, žmogau, aš tik išgersiu porą alaus butelių...
- Ne, šiandien ne.

(126)
 - TUOMET EIK VELNIOP! - suklykė jis.
Padėjau ragelį ir nuėjau į kitą kambarį.
- Kas skambino? - paklausė Temė.
- Kažkas, kas norėjo užeiti.
- Tai buvo Bobis, tiesa?
- Taip.
- Tu bjauriai su juo elgiesi. Kai jo žmona dirba, jis jaučiasi vie­
nišas. Kas tau pasidarė?
Temė pašoko, nubėgo į miegamąjį ir pradėjo rinkti numerį. Bu­
vau jai nupirkęs šampano. Dar nebuvo jo atkimšusi. Paėmiau butelį ir
paslėpiau sandėliuke.
- Bobi, - kalbėjo ji telefonu, - tai Temė. Skambinai? Kur tavo
žmona? Aš tuoj ateisiu.
Ji padėjo ragelį ir grįžo iš miegamojo.
- Kur šampanas?
- Eik velniop, - pasakiau, - nesineši ir negersi kartu su juo.
- Noriu šampano. Kur jis?
- Tegul jis nuperka.
Temė nuo kavos stalelio pagriebė pakelį cigarečių ir išlėkė pro duris.

Išsitraukiau šampano butelį, atkimšau ir prisipyliau taurę. Jau

neberašiau meilės eilių. Tiesą sakant, nieko nerašiau. Neturėjau įkvė­
pimo rašyti.
Šampanas slydo labai lengvai. Gėriau taurę po taurės.
Paskui nusiaviau batus ir nutipenau prie Bobio buto. Pažvelgiau
pro užuolaidas. Jie sėdėjo labai arti vienas kito ant sofos ir kalbėjosi.
Grįžau namo. Baigiau šam paną ir perėjau prie alaus.
Suskambo telefonas. Skambino Bobis.
- Klausyk, - tarė, - kodėl tau neatėjus ir neišgėrus alaus su Teme
ir manim?
Padėjau ragelį.
Išgėriau dar alaus ir surūkiau porą pigių cigarų. Vis labiau gir-
tau. Nuėjau prie Bobio buto durų ir pasibeldžiau. Jis atidarė duris.

(127)
 Temè klūpėjo prie sofos ir per M cD onald’s šiaudelį plačiu galu
šniaukštė kokainą. Bobis įkišo m an į ranką alaus butelį.
- Visa bėda, kad tu jautiesi nesaugus, tau trūksta pasitikėjimo
savim, —tarė.
Gurkšnojau alų.
- Taip, Bobi, tikra tiesa, - pritarė Temė.
- Man viduje kažką skauda.
- Tu jautiesi nesaugus, - pasakė Bobis, - viskas labai paprasta.

Turėjau du Džoanos Douver telefono num erius. Paskambinau į

Galvstoną. Ji atsiliepė.
- Tai aš, Henris.
- Atrodai girtas.
- Toks ir esu. Noriu pas tave atvažiuoti.
- Kada?
- Rytoj.
- Gerai.
- Sutiksi m ane oro uoste?
- Aišku, branguti.
- Nusipirksiu bilietą ir tau paskambinsiu.

Gavau bilietą skrydžiui 707, lėktuvas iš tarptautinio Los Andželo

oro uosto turėjo pakilti rytoj, ketvirtis po vidurdienio. Pranešiau Džo-
anai Douver. Ji pasakė, kad manęs lauks.

Suskambo telefonas. Skambino Lidija.

- Norėjau pasakyti, kad pardaviau namą. Išvažiuoju į Feniksą.
Rytoj ryte.
- Gerai, Lidija. Sėkmės.
- Man buvo persileidimas. Vos nenumiriau, tai buvo siaubinga.
Netekau daug kraujo. Nenoriu, kad tu dėl to jaudintum eis.
- Ar dabar tau viskas gerai?
- Man gerai. Tik noriu išvažiuoti iš šito miesto, jis m ane vimdo.
Mes atsisveikinom.

(128) Charles bukowski

 Atsikimšau dar vieną alaus. Atsidarė laukujos durys ir įžengė Te­
mė. Įsmeigusi į mane žvilgsnį suko aplink ratus.
- Sugrįžo Valeri? - paklausiau. - Išgydei Bobio vienatvę?
Temė nesiliovė ėjusi ratais. Su tuo ilgu apdaru ji atrodė labai
graži, nesvarbu, iškrušta ar ne.
- Nešdinkis, - pasakiau.
Ji apsuko dar vieną ratą ir išbėgo pro duris į savo butą.
Laimė, turėjau dar alaus. Gėriau alų ir paskutinį butelį baigiau
apie pusę penktos ryto. Paskui sėdėjau ir laukiau šeštos, tuom et išėjau
ir nusipirkau dar.
Laikas slinko lėtai. Slampinėjau po namus. Jaučiausi blogai,
bet užtraukiau dainą. Dainavau ir slampinėjau: iš vonios kambario į
miegamąjį, iš jo į svetainę, virtuvę ir vėl atgal. Dainuodamas.
Pažvelgiau į laikrodį. Jis rodė vienuoliktą penkiolika. Iki oro uos­
to reikėjo važiuoti valandą. Buvau apsirengęs. Su batais, tik be kojinių.
Pagriebiau skaitymo akinius ir įsikišau į marškinių kišenę. Išbėgau pro
duris be jokio bagažo.
Folksvagenas stovėjo prie namų. Įsėdau. Ryškiai švietė saulė.
Akimirkai padėjau galvą ant vairo. Kieme išgirdau balsą: „Kur jis gal­
voja taip važiuoti?"
Užvedžiau variklį, įjungiau radijo imtuvą ir pajudėjau. Sunkiai
sekėsi vairuoti. Mano automobilis vis suko per dvigubą geltoną liniją
į priešpriešinio eismo juostą. Vairuotojai pypeno kaip išprotėję, ir aš
sugrįždavau atgal į savo juostą.
Nuvažiavau į oro uostą. Buvo likęs ketvirtis valandos. Važiavau
per raudonas šviesas, stop ženklus ir visą kelią gerokai viršijau leistiną
greitį. Turėjau keturiolika minučių. Stovėjimo aikštelė buvo pilna. Ne­
radau vietos mašinai pasistatyti. Paskui pamačiau tarpą prie lifto, kaip
tik folksvagenui. Ir ženklą - „STOVĖTI DRAUDŽIAMA". Pastačiau
mašiną. Ją rakinant iš m arškinių kišenės iškrito akiniai ir sudužo.
Nulėkiau laiptais žemyn, pasakiau per gatvę prie bilietų rezer­
vavimo langelio. Buvo labai karšta. Mane pylė prakaitas. „Rezervacija
Henrio Činaskio vardu..." Tarnautojas išrašė bilietą, sumokėjau gry­
nais. „Beje, —tarė tarnautojas, —skaičiau jūsų knygas."

moterys (1 2 9 )
 Nubėgau prie apsaugos. Sucypė kontrolės vartų signalas. Per
daug smulkiu m onetų, septyni raktai ir m ano lenktinis peiliukas. Su­
dėjau juos ant padėklo ir vėl praėjau pro vartus.
Penkios įhinutės. Keturiasdešimt antri vartai.
Visi jau sėdėjo lėktuve. Įlėkiau. Susiradau savo vietą, prisisegiau
saugos diržą. Per garsiakalbį kalbėjo skrydžio kapitonas.
Nuvažiavom pakilimo taku, pakilom į orą. Pakibom virš vande­
nyno, paskui apsukom didelį lankstą.

54
Iš lėktuvo išėjau paskutinis ir pamačiau Džoaną Douver.
- Viešpatie! - nusijuokė ji. -A trodai siaubingai!
- Džoana, kol atveš mano bagažą, išgerkim Kruvinosios Meri.
Velnias, juk neturiu lagamino. Bet vis tiek išgerkim Kruvinosios Meri.
Įėjom į barą ir atsisėdom.
- Taip neištrauksi iki Paryžiaus.
- Man nepatinka prancūzai. Juk žinai, gimiau Vokietijoje.
- Tikiuosi, pas m ane tau patiks. Namas labai paprastas. Dviejų
aukštų, daug erdvės.
- Jei tik miegosim vienoje lovoje.
- Turiu dažų.
- Dažų?
- Jei norėsi, galėsi tapyti.
- Mėšlas, bet ačiū. Sujaukiau tavo planus?
- Ne. Buvo toks automobilių mechanikas, bet jis išseko. Nepa­
kentė mano namų.
- Džoana, prašau, būk gailestinga, čiulpti ir kruštis dar ne viskas.
- Todėl ir turiu dažų. Kad pailsėtum.
- Tu - nuostabi m oteris, jau nekalbant apie m etrą aštuonias­
dešimt.
- Jėzau, aš tai žinau.

(130)
 Jos namai m an patiko. Visi langai buvo su nuleidžiamom užuo­
laidom. Patys langai - platūs, plačiai atsidarydavo. Ant grindų jokių
kilimų, du vonios kambariai, senoviniai baldai, visur daug staliukų,
didelių ir mažų. Paprasta ir patogu.
- Palįsk po dušu, - tarė Džoana.
Nusijuokiau.
- Drabužiai, kuriais vilkiu, yra mano vieninteliai.
- Rytoj nupirksim kitus. Kai nusimaudysi, eisime valgyti jūros
gėrybių. Žinau puikią vietą.
- Ar ten duoda išgerti?
- Šiknius.
Nelindau po dušu. Išsimaudžiau vonioje.

Važiavom tolokai. Niekada nemaniau, kad Galvstonas yra sala.

- Dabar narkotikų kontrabandininkai užgrobinėja krevečių gau­
dytojų laivus. Visus užmuša laive ir prikem ša jį kvaišalų. Dėl to kyla
krevečių kainos: šitas darbas tapo rizikingas. O kaip tavo darbas?
- Nieko neberašau. M anau, m an jau baigta.
- Seniai?
- Šešios ar septynios dienos.
- Atvažiavom.
Džoana įsuko į m ašinų stovėjimo aikštelę. Ji važiavo labai grei­
tai, bet taip, lyg turėtų teisę greitai važiuoti, o ne taip, lyg laužytų įsta­
tymus. Tai buvo didelis skirtum as ir aš jį vertinau.
Mus pasodino prie atokesnio staliuko. Buvo vėsu, tam su ir ramu.
Man patiko. Užsisakiau omarą. Džoana užsisakė kažką nesuprantam o.
Ji užsisakė prancūziškai. Buvo rafinuota, daug keliavusi. Kad ir kaip
m an tai nepatiktų, išsilavinimas padėdavo skaitant m eniu ar ieškant
darbo, ypač skaitant meniu. Visada jausdavausi prastesnis už padavė­
jus. Atsiradau pavėlavęs ir su m enku bagažu. Visi padavėjai skaitė Tru-
meną Kapotę. Aš skaičiau lenktynių rezultatus.
Vakarienė buvo puiki, o įlankoje plaukiojo krevečių gaudytojų
laivai, patrulių laivai ir piratai. Omaras burnoje paliko malonų skonį,

(131)
užgėriau jį puikiu vynu. Mielas drauguži, visada mėgau tave tam e raus­
vai raudonam e kiaute, tokį pavojingą ir lėtą.

Grįžę į Džoanos Douver nam us atkimšom butelį gero raudonojo

vyno. Sėdėjom tam soje ir žiūrėjom į apačioje retkarčiais pravažiuojan­
čius automobilius. Tylėjom. Paskui Džoana prakalbo.
- Henkai?
- Taip?
- Atvažiavai čia dėl kokios nors moters?
- Taip.
- Ar su ja jau baigta?
- Norėčiau taip manyti. Bet jei pasakyčiau „ne“...
- Tai tu nežinai?
- Nelabai.
- Ar kas nors kada žino?
- Nemanau.
- Dėl to viskas taip bjauru.
- Tikrai bjauru.
- Einam dulkintis.
- Per daug išgėriau.
- Einam gulti.
- Noriu dar išgerti.
- Tu nebepajėgsi...
- Žinau. Tikiuosi, leisi m an pasilikti keturias ar penkias dienas.
- Priklausys nuo tavo pajėgumo, - pasakė ji.
- Ačiū už atvirumą.
Kai baigėm vyną, vos pajėgiau nušliaužti iki lovos. Kai Džoana
išėjo iš vonios kambario, aš jau miegojau...

55
Atsibudęs atsikėliau, Džoanos dantų šepetėliu išsivaliau dantis,
išgėriau porą stiklinių vandens, nusiploviau rankas, nusiprausiau ir
grįžau į lovą. Džoana atsisuko, ir mano lūpos surado jos lūpas. Mano

(132)
kotas pakilo. Uždėjau jos delną ant jo. Suėmiau ją už plaukų, atlen­
kiau galvą ir ėmiau pašėlusiai bučiuoti. Glamonėjau jos putę. Ilgokai
žaidžiau su klitoriu. Ji labai sudrėko. Užguliau ją ir įsiterpiau vidun.
Laikiau jį gelmėse. Jaučiau, kaip ji atsišaukia. Judėjau ilgokai. Paga­
liau nebepajėgiau susivaldyti. Buvau permirkęs prakaitu, o mano širdis
daužėsi taip, kad ją girdėjau.
- Aš ne geriausios formos, - pasakiau.
- Man patiko. Surūkykim suktinę.
Ji padavė m an suktinę. Traukėme paeiliui.
- Džoana, - tariau, - aš dar mieguistas. Norėčiau valandėlę
pamiegoti.
- Aišku, tik baikim suktinę.
Baigėme rūkyti ir vėl išsitiesėm lovoje. Užmigau.

56

Tą vakarą po vakarienės Džoana ištraukė meskalino.

- Ar esi kada bandęs?
-N e .
- Nori pabandyti?
- Gerai.
Ant stalo ji buvo paskleidusi popieriaus lapus, padėjusi dažų ir
teptukų. Prisim iniau, kad Džoana kolekcionuoja m eną ir yra nupirku­
si kelis m ano paveikslus. Visą vakarą gėrėm H einekens, bet dar buvo­
me blaivūs.
- Tas kvaišalas labai galingas.
- Koks jo poveikis?
- Jis tave keistai įaudrina. Gali pradėti pykinti. Kai vemi, dar la­
biau įsiaudrini, bet nenoriu vemti, todėl išgersim truputį sodos milte­
lių. Manau, svarbiausias meskalino poveikis - jis sukelia siaubo jausmą.
- Esu jį patyręs ir be jokių kvaišalų.

Pradėjau tapyti. Džoana įjungė grotuvą. Grojo labai keista m u­

zika, bet m an ji patiko. Apsidairiau, Džoanos aplink nebemačiau. Man

(133)
nerūpėjo. Piešiau žmogų, kuris ką tik nusižudė, jis pasikorė ant virvės,
pririštos prie gegnių. Naudojau daug geltonos spalvos, negyvėlis buvo
toks ryškus ir gražus. Staiga kažkas ištarė: „Henkai..."
Tiesiai m an už nugaros. Pašokau nuo kėdės: „JĖZAU MARIJA!
VAJĖZAU MARIJA!"
Maži lediniai burbuliukai pakilo nuo rankų iki pečių ir nusirito
nugara. Virpėjau ir tirtėjau. Atsigręžiau. Ten stovėjo Džoana.
- Niekada daugiau to nedaryk, - pasakiau jai. - Niekada taip
prie manęs neprisėlink arba aš tave užmušiu.
- Henkai, aš tik buvau išėjusi nupirkti cigarečių.
- Pažiūrėk į piešinį.
- Jis nuostabus, - tarė ji. - Man labai patinka.
- Manau, tai meskalinas.
- Taip, tikrai.
- Gerai, gerbiamoji, duok užrūkyti.
Džoana nusijuokė ir pridegė mums dvi cigaretes.
Vėl pradėjau tapyti. Šįkart padariau taip: didžiulis žalias vilkas
krušo raudonplaukę, jos raudoni plaukai sviro atgal, o žaliasis vilkas
pro pakeltas kojas grūdosi vidun. Ji buvo bejėgė ir nuolanki. Vilkas
varė, aplink liepsnojo naktis, viskas vyko lauke, į juos žvelgė ilgapirštės
žvaigždės ir mėnulis. Buvo labai aistringa ir spalvinga.
- Henkai...
Pašokau. Atsisukau. Už manęs stovėjo Džoana. Čiupau jai už
gerklės.
- Velniai tave griebtų, sakiau, niekada taip prie manęs nesėlink...

57
Svečiavausi penkias dienas ir naktis. Daugiau nebepakėliau. Džo­
ana nuvežė mane į oro uostą. Ji man nupirko naują lagaminą ir naujų
drabužių. Nekenčiau Dalaso Fort Vorto oro uosto. Jis buvo pats než-
moniškiausias oro uostas visose Jungtinėse Valstijose.
Džoana atsisveikino su manim ir aš išskridau...

(134)
 Grįžau į Los Andželą be nuotykių. Išlipau galvodamas apie
folksvageną. Pakilau liftu į autom obilių stovėjimo aikštelę ir nepam a­
čiau jo. Pamaniau, kad nutem pė. Apėjau iš kitos pusės - jis stovėjo ten.
Su užkištu kvitu už parkavimą.
Nuvažiavau namo. Butas atrodė taip, kaip visada: užverstas bu­
teliais ir šiukšlėmis. Reikės apsikuopti. Jei kas nors jį tokį pam atytų -
mane nubaustų.
Į duris pasibeldė. Atidariau. Už jų stovėjo Temė.
- Sveikas, - tarė.
- Sveika.
- Išlėkei kaip akis išdegęs. Visos durys buvo neužrakintos, o kie­
mo durys atlapotos. Klausyk, pažadi nieko nesakyti, jei tau kai ką pa­
sakysiu?
- Gerai.
- Arlena buvo įėjusi ir pasinaudojo tavo telefonu, skambino tarp­
miestiniu.
- Gerai.
- Bandžiau jai sutrukdyti, bet nepajėgiau. Ji buvo prisirijusi tablečių.
- Gerai.
- Kur buvai?
- Galvstone.
- Kodėl taip staiga išskridai? Tu pamišęs.
- Šeštadienį vėl išskrendu.
- Šeštadienį? Kas šiandien?
- Ketvirtadienis.
- Kur skrendi?
- Į Niujorką.
- Kodėl?
- Poezijos skaitymai. Prieš dvi savaites atsiuntė bilietus. Gausiu
procentus nuo įplaukų į kasą.
- Pasiimk m ane kartu! Paliksiu Densę su mama. Noriu važiuoti!
- Negaliu tavęs pasiimti, neišsimokėsiu. Tai suėstų visą mano
pelną. Pastaruoju m etu turėjau išlaidų.

(135)
 - Aš būsių/gera! Aš būsiu tokia gera! Niekada tavęs nepaliksiu!
Labai tavęs pasiilgau.
- Teme, negaliu.
Ji nuėjo prie šaldytuvo ir išsitraukė alaus.
- Tau į m ane tiesiog nusispjaut. Tos tavo meilės eilės nieko
nereiškia.
- Reiškė, kai jas rašiau.
Suskambo telefonas. Skambino m ano leidėjas.
- Kur buvai?
- Galvstone. Tiriamasis darbas.
- Girdėjau, šį šeštadienį skaitai Niujorke.
- Taip. Temė, mano mergina, irgi norėtų važiuoti.
- Vešies?
- Ne, neturiu pinigų.
- Kiek kainuotų?
- Trys šim tai šešiolika, į abi puses.
- Tikrai nori ją pasiimti?
- Taip, norėčiau.
- Gerai, taip ir padaryk, atsiųsiu tau čekį.
- Tikrai?
- Taip.
- Nė nežinau, ką sakyti...
- Nieko. Prisimink Dilaną Tomą.
- Nesiruošiu mirti.
Atsisveikinom. Temė gurkšnojo alų.
- Gerai, - tariau. - Turi dvi tris dienas susikrauti lagaminą.
- Nori pasakyti, kad aš važiuoju?
- Taip, mano leidėjas apmoka tavo bilietus.
Temė pašoko ir pakibo m an ant kaklo. Pabučiavo, paskui čiupo
už kiaušių, tim ptelėjo už koto. „Tu pats mieliausias senas krušlius!”
Niujorkas. Be Dalaso, Hjustono, Čarlstono ir Atlantos, tai buvo pa­
ti blogiausia vieta, kokioje tik teko lankytis. Temė prisiglaudė prie manęs,
ir mano kotas pakilo. Džoana Douver dar ne viską iš manęs išspaudė...

(136)
 58
Iš Los Andželo turėjom išskristi šeštadienį, pusę ketvirtos dienos.
Antrą valandą užlipau į viršų ir pabeldžiau į Temės buto duris. Jos ne­
buvo. Grįžau namo ir atsisėdau. Suskambo telefonas. Skambino Temė.
- Klausyk, - pasakiau, - m ums jau reikia važiuoti. Kenedžio oro
uoste mane pasitiks žmonės. Kur esi?
- Vaistinėje. Man trūksta šešių dolerių. Perku Quaaludes.
- Kurioje vaisinėje?
- Nuo Santa Monikos bulvaro ir Vesterno kelio sankryžos žemyn
apie kvartalą. Owl vaistinė. Nepražiopsosi.
Padėjau ragelį, sėdau į folksvageną ir išvažiavau. Sustojau už
kvartalo nuo Santa Monikos bulvaro ir Vesterno kelio sankryžos, išlipau
ir apsidairiau. Jokios vaistinės nebuvo.
Vėl sėdau į folksvageną ir patraukiau gatve dairydamasis jos rau­
dono Camaro. Pamačiau jį už penkių kvartalų. Sustojau ir įėjau į vidų.
Temė sėdėjo. Densė pribėgo ir parodė m an grimasą.
- Mes negalime vežtis vaiko.
- Žinau. Paliksim ją pas mano motiną.
- Tavo motiną? Tai penki kilometrai kita kryptim.
- Tai —pakeliui į oro uostą.
- Ne, į priešingą pusę.
- Turi šešis žalius?
Padaviau Temei šešis dolerius.
- Susitiksim pas tave. Susikrovei lagaminą?
- Taip, aš pasiruošusi.
Parvažiavau namo ir laukiau. Paskui išgirdau jas grįžtant.
- Mama! - šaukė Densė. - Aš noriu dingdong!
Jos užlipo laiptais. Laukiau, kol nulips žemyn. Nenulipo. Užlipau
į viršų. Temės daiktai jau buvo lagamine, o ji klūpėjo priėjo atsegdama
ir užsegdama užtrauktuką.
- Klausyk, - pasakiau, —nunešiu tavo daiktus į mašiną.
Be lagamino, ji dar turėjo du didžiulius prikimštus krepšius ir tris
sukneles ant pakabų.

(137)
 Nunešiau krepšius ir sukneles į folksvageną. Kai grįžau, ji te-
betraukiojo lagam ino užtrauktuką.
- Teme, važiuojam.
- Palauk.
Klūpėjo traukydam a užtrauktuką pirm yn atgal, aukštyn žemyn.
Nežiūrėdama. Tiesiog traukiojo užtrauktuką.
- Mama, - pasakė Densė, - noriu dingdong.
- Teme, važiuojam.
- Gerai.
Paėmiau lagaminą, jos išsekė paskui mane.

Važiavau paskui sudaužytą raudoną Camaro iki jos motinos

namų. Įėjome. Temė sustojo prie savo m otinos komodos ir pradėjo
traukyti stalčius. Ištraukusi stalčių kaskart įkišdavo ranką ir viską jam e
sujaukdavo. Tada su trenksm u sugrūsdavo stalčių atgal ir ištraukdavo
kitą. Ir taip toliau.
- Teme, lėktuvas tuoj pakils.
- Ne, dar marios laiko, nekenčiu trintis oro uostuose.
- Ką darysi su Dense?
- Liks čia, kol m am a grįš iš darbo.
Densė pradėjo staugti. Pagaliau ji suprato ir užstaugė, paplūdo
ašaromis, paskui liovėsi, suspaudė kumščius ir suklykė:
- NORIU DINGDONG!
- Teme, klausyk, aš palauksiu mašinoje.
Išėjau ir laukiau. Palaukiau penkias minutes, grįžau atgal. Temė
tebetraukė stalčius.
- Teme, prašau, važiuojam!
- Gerai.
Ji pasisuko į Densę. „Lik čia, kol grįš senelė. Užsirakink ir nieko
neįleisk, tik senelę!"
Densė vėl užstaugė. Paskui sukliko: „NEKENČIU TAVĘS!"

(138)
 Temė išėjo paskui mane, susėdom į folksvageną. Užvedžiau va­
riklį. Ji atsidarė dureles ir išlipo. „MAN REIKIA KAŽKĄ PAIMTI IŠ
SAVO MAŠINOS!”
Nubėgo prie Cam aro.
- Mėšlas, užrakinau mašiną, neturiu rakto. Turi pakabą?
- Ne! - suklykiau. - N eturiu pakabos!
- Tuoj grįšiu.
Temė nubėgo į savo m otinos butą. Išgirdau, kaip atsidarė durys.
Densė staugė ir rėkė. Paskui išgirdau, kaip durys užsitrenkė ir Temė
grįžo su pakaba. Ji nuėjo prie Camaro ir išlaužė užraktą.
Nuėjau prie jos mašinos. Temė sėdėjo ant užpakalinės sėdynės ir
naršė po suverstą baisų jovalą: drabužius, popierinius krepšelius, popie­
rinius puodelius, laikraščius, alaus butelius, tuščias popierines dėžes. Paga­
liau rado: fotoaparatą, poliaroidą, kurį jai padovanojau gimtadienio proga.
Važiavau varydamas folksvageną, lyg norėčiau laimėti lenktynes,
o ji pasilenkė prie manęs.
- Tu tikrai mane myli?
- Taip.
- Kai nuskrisim į Niujorką, iškrušiu tave taip, kaip dar niekas
nėra iškrušęs!
- Tikrai?
- Taip.
Ji suspaudė mano kotą ir prigludo prie šono. Mano pirmoji ir
vienintelė raudonplaukė. Man sekasi...

59
Užbėgom ilga rampa. Nešiau jos sukneles ir krepšius.
Prie eskalatoriaus Temė pam atė skrydžio draudim o autom atą.
- Prašau, iki pakilimo liko penkios minutės!
- Noriu, kad Densė gautų pinigų.
- Gerai.
- Ar turi du ketvirčius?

(139)
 Daviau jai dvi m onetas po ketvirtį dolerio. Ji sumetė jas, ir iš au­
tom ato iššoko kortelė.
- Turi rašiklį?
Temė užpildė kortelę ir paėmė voką. Įdėjo kortelę į voką. Tada
pabandė įkišti voką į plyšį automate.
- Jis nelenda!
- Mes pavėluosime į lėktuvą.
Ji stengėsi įgrūsti voką į plyšį. Bergždžiai.
Stovėjo ir grūdo voką į plyšį. Vokas perlinko pusiau, jo kampai
užsilankstė.
- Aš tuoj išprotėsiu, - pasakiau, - nebepakenčiama.
Ji stumtelėjo dar keletą kartų. Vokas nelindo. Pažvelgė į mane.
„OK, eime.“
Pakilome eskalatorium sujos suknelėmis ir krepšiais.
Radome įsodinimo vartus. Mūsų vietos buvo gale. Užsisegėm
saugos diržus. „Matai, sakiau, kad turim dar m arias laiko."
Dirstelėjau į laikrodį. Lėktuvas pajudėjo...

60

Skridome gal dvidešimt minučių, tada ji išsitraukė iš rankinės

veidrodėlį ir pradėjo dažytis, daugiausia akis. Dažė jas mažu šepetėliu,
sutelkusi visą dėmesį į blakstienas. Taip darydam a labai plačiai atsi­
merkdavo ir praverdavo lūpas. Žiūrėjau į ją ir m an atsistojo.
O ji dažėsi blakstienas. Jos burna buvo tokia putli, apvali ir pra­
vira. Užsakiau du gėrimo.
Temė išgėrė ir tęsė.
Dešiniau nuo mūsų sėdėjęs vyras pradėjo žaisti savo kiaušiais. Te­
mė žiūrėjo į veidrodį pravėrusi burną. Tokia burna tikrai mokėjo čiulpti.
Ji dirbo gal valandą. Paskui veidrodėlį su šepetėliu įsidėjo atgal į
rankinę, prigludo prie manęs ir užmigo.

Kairėje nuo m ūsų sėdėjo moteris. Atrodė apie trisdešim t penke­

rių. Temė miegojo prigludusi prie manęs.

(140)
 Moteris pažvelgė į mane.
- Kiek jai metų? - paklausė.
Staiga lėktuve pasidarė labai tylu. Visi sukluso.
- Dvidešimt treji.
- Atrodo septyniolikos.
- Jai dvidešimt treji.
- Ji dvi valandas dažėsi veidą, o paskui užmigo.
- Tai truko tik valandą.
- Jūs skrendate į Niujorką? - pasidomėjo ponia.
- Taip.
- Ji jūsų duktė?
- Ne, aš jai ne tėvas ir ne senelis. Ir ne giminė. Ji mano draugė, ir
mes skrendam e į Niujorką.
Jos akyse galėjau perskaityti straipsnio antraštę:

PABAISA IŠ RYTINĖS HOLIVUDO DALIES

PRIGIRDO SEPTYNIOLIKMETĘ KVAIŠALŲ,
NUSIVEŽA Į NIUJORKĄ, TEN JĄ IŠPRIEVARTAUJA,
O PASKUI PARDUODA VALKATOMS

Ponia tardytoja pasidavė. Atsilošė kėdėje ir užsimerkė. Jos galva

nusviro beveik m an į glėbį. Laikiau apglėbęs Temę ir žiūrėjau į tą galvą.
Svarsčiau, ar ji prieštarautų, jei pašėlusiai įsisiurbčiau jai į lūpas. Man
vėl atsistojo.

Lėktuvas leidosi. Temė sėdėjo suglebusi. Sunerimau. Užsegiau

jos diržą.
- Teme, mes Niujorke! Mes jau leidžiamės! Teme, pabusk!
Jokio atsako.
Perdozavo?
Čiupau jos pulsą. Nieko negalėjau užčiuopti.
Žiūrėjau į jos didžiules krūtis. Žiūrėjau, ar yra nors menkiausias
ženklas, kad ji kvėpuoja. Krūtys nejudėjo. Atsistojau ir suradau stiuardesę.
- Pone, prašom grįžti į savo vietą. Mes leidžiamės.

(141)
 - Klausykit, m an neram u. Mano mergina neatsibunda.
- Manot, ji mirė? - sušnibždėjo stiuardesė.
- Nežinau, —atsakiau pašnibždomis.
- Gerai, pone, prieisiu prie jūsų, kai tik nusileisime.
Lėktuvas pasiruošė leistis. Nuėjau į tualetą ir sudrėkinau kelis po­
pierinius rankšluosčius. Grįžau, atsisėdau greta Temės ir drėgnais rankš­
luosčiais nušluosčiau jai veidą. Visas makiažas perniek. Temė nejudėjo.
- Kelkis, kale!
Perbraukiau rankšluosčiais jai tarp krūtų. Nieko. Jokio judesio.
Pasidaviau.
Reikės kažkaip parvežti jos kūną. Paaiškinti motinai. Jos m otina
m anęs nekęs.
Nusileidom. Visi pakilo ir sustojo į eilę, laukdami, kada galės iš­
lipti. Aš sėdėjau. Kračiau ir žnaibiau Temę. „Raudonplauke, jau Niujor­
kas. Supuvęs obuolys. Atsipeikėk, liaukis kvailioti."
Priėjo stiuardesė ir papurtė Temę.
- Mieloji, kas atsitiko?
Temė pradėjo gaivelėtis. Pajudėjo. Paskui atsimerkė. Jai pakako
svetimo balso. Pažįstamo balso niekas nebegirdi. Pažįstamas balsas
tam pa tavo paties dalim, kaip nagas.
Temė išsitraukė veidrodėlį ir pradėjo šukuotis. Stiuardesė tapš­
nojo jai per petį. Atsistojau, nukėliau nuo lentynos sukneles. Ten buvo
ir krepšiai. Temė žiūrėjo į veidrodį ir šukavosi.
- Teme, mes Niujorke, lipkim iš lėktuvo.
Ji pradėjo skubėti. Aš nešiau krepšius ir sukneles. Ji ėjo tarp eilių
siūbuodam a savo užpakalio puselėmis. Nusekiau iš paskos.

61

Mus pasitiko Garis Bensonas. Jis irgi rašė eiles ir vairavo taksi.
Buvo labai storas ir visai nepanašus į poetą, neatrodė nei kaip iš Nort
Byčo, Yst Vilidžo ar anglų kalbos mokytojas, ir tai labai padėjo, nes tą
dieną Niujorke buvo labai karšta, beveik 43 laipsniai. Pasiėmėm bagažą
ir susėdom į jo automobilį, ne taksi, ir jis mums paaiškino, kodėl Niujor­

(142)
ke praktiškai neverta turėti automobilio. Todėl mieste tiek daug taksi.
Jis išvežė mus iš oro uosto, važiavo ir kalbėjo, o Niujorko vairuotojai yra
kaip pats Niujorkas - niekas nesitraukia iš kelio ir visiems nusispjaut.
Nėra jokios atjautos ar mandagumo: buferis spaudžiasi prie buferio ir
visi važiuoja. Supratau: kiekvienas, pasitraukęs bent per centimetrą,
sukeltų eismo kamštį, trikdžius, žudynes. Eismas tekėjo be paliovos
lyg šūdas kanalizacijos vamzdžiais. Buvo nuostabu žiūrėti ir nė vienas
vairuotojas nepyko - jie tiesiog susitaikė su neišvengiamu.
Tačiau Gariui patiko plepėti.
- Jei neprieštarausi, norėčiau įrašyti tave radijui, noriu padaryti
su tavim interviu.
- Gerai, Gari, sutariam rytoj po skaitymų.
- Dabar vežu jus pas skaitymų koordinatorių. Jis viską suorgani­
zavo. Parodys, kur gyvensit, ir visa kita. Jo vardas Maršalas Benčlis, ir
nesakykit jam , kad jum s sakiau, bet aš jo nekenčiu.
Važiavome gatve, ir aš pamačiau Maršalą Benčlį stovintį prie
namo rusvo smiltainio fasadu. Ten nebuvo jokios stovėjimo aikštelės.
Jis įšoko į m ašiną ir Garis nulėkė toliau. Benčlis atrodė kaip turintis
pajam ų poetas, kuriam niekada nereikėjo užsidirbti gyvenimui. Tai
buvo akivaizdu. Jis buvo dirbtinis, prėskas, nugludintas.
- Nuvešim jus į viešbutį, - tarė.
Didžiuodamasis išvardijo ilgą sąrašą tam e viešbutyje gyvenusių
įžymybių. Vienus vardus žinojau, kitų - ne.
Garis įvažiavo į Chelsea viešbučio išlaipinimo zoną. Išlipom. Ga­
ris tarė:
- Pasimatysim skaitymuose. Ir susitiksim rytoj.
Maršalas palydėjo mus į vidų, prie registracijos stalo. Chelsea
buvo tikrai nedidelis, gal todėl toks žavus.
Maršalas padavė man raktus.
- Numeris 1010, senasis Džanis Džoplin numeris.
- Ačiū.
- Daug garsių m enininkų gyveno 1010 numeryje.
Jis palydėjo mus prie mažyčio lifto.

(143)
 - Skaitymai aštuntą. Atvažiuosiu septintą trisdešim t. Vietos iš­
pirktos prieš dvi savaites. Parduodam stovimas vietas, bet turim būti
atsargūs dėl priešgaisrinės apsaugos.
- Maršalai, kur artim iausia gėrim ų parduotuvė?
- Išėjus į gatvę dešinėn.
Atsisveikinom su M aršalu ir pakilome liftu aukštyn.

62,

Tą vakarą Šv. Morkaus bažnyčioje vykusiuose skaitymuose buvo

labai karšta. M udu su Teme sėdėjome vadinam ajam e persirengimo
kambaryje. Temè rado prie sienos pastatytą didelį veidrodį ir pradėjo
šukuotis plaukus. Maršalas nuvedė m ane į bažnyčios kiemą. Ten buvo
kapinės. Ant žemės gulėjo maži cementiniai antkapiai, o ant jų buvo
iškalti įrašai. M aršalas vedžiojo ir rodė įrašus. Prieš skaitymus visada
susinervindavau, įsitempdavau ir tapdavau nelaimingas. Beveik visada
vemdavau. Šis kartas buvo ne išimtis. Apvėmiau vieną antkapį.
- Tu ką tik apvėmei Piterį Stjuvesantą, - pasakė Maršalas.

Grįžau į persirengimo kambarį. Temė tebežiūrėjo į veidrodį. Ty­

rinėjo savo veidą ir kūną, bet labiausiai rūpinosi plaukais. Susegdavo
juos viršugalvyje, pažiūrėdavo ir vėl išleisdavo.
M aršalas įkišo galvą į kambarį.
- Ateik, tavęs jau laukia.
- Temė dar nepasiruošusi, - pasakiau.
Ji vėl susegė plaukus viršugalvyje ir pasižiūrėjo į savo atvaizdą
veidrodyje. Tada juos paleido. Paskui pasislinko prie veidrodžio ir paž­
velgė į savo akis.
M aršalas pasibeldė ir įėjo.
- Nagi, Činaski!
- Teme, greičiau, eime.
- Gerai.
Išėjau su Teme už parankės. Pasigirdo plojimai. Senasis Činaskio
mėšlas veikė. Temė nulipo į salę, aš pradėjau skaityti. Dėžėje su ledais

(144) Charles bukowski

buvo daug alaus butelių. Skaičiau senus eilėraščius ir naujus. Negalė­
jau prašauti pro šalį. Laikiau šventą Morkų nutvėręs už kryžiaus.

63

Grįžom į 1010. Turėjau čekį. Įspėjau, kad m ūsų netrukdytų.

Mudu su Teme pradėjom gerti. Penki šeši meilės eilėraščiai, kuriuos
skaičiau, buvo apie ją.
- Jie žinojo, kas aš, - tarė. - Kartais kikendavau. Buvo labai
nesmagu.
Jie tikrai žinojo, kas ji tokia. Ji spinduliavo seksualumu. Net
tarakonai, skruzdėlės ir musės geidėją iškrušti.
Į duris pabeldė. Įžengė du žmonės: poetas ir jo moteris. Poetas
buvo Morsas Dženkinsas iš Vermonto. Jo moteris buvo Sedi Everet. Jie
atsinešė keturis alaus butelius.
Morsas avėjo sandalais ir vilkėjo sudriskusius džinsus, buvo apsi­
karstęs turkio apyrankėm su grandine ant kaklo. Barzdotas, ilgaplaukis.
Oranžiniais marškiniais. Jis vis kalbėjo. Ir zujo po kambarį.
Rašytojai turi vieną bėdą. Jei kas nors išspausdindavo ir parduo­
davo daugybę kopijų to, ką parašydavo rašytojas, —šis tikėdavo, kad
yra didis. Jei kas nors išspausdindavo ir parduodavo vidutinį kiekį
kopijų to, ką parašydavo rašytojas, - šis tikėdavo, kad yra didis. Jei tai,
ką rašytojas parašydavo, niekada nebūdavo išspausdinta ir jis neturė­
jo pinigų, kad pats išleistų savo kūrybą, - tada jis tikėdavo, kad yra
labai didis. Bet to didumo iš tikrųjų buvo labai mažai. Dažniausiai jis
būdavo neegzistuojantis, nematomas. Tačiau neabejotina, kad blogiau­
si rašytojai labiausiai pasitiki savimi ir mažiausiai dėl savęs dvejoja.
Šiaip ar taip, rašytojų derėjo vengti, ir aš stengiausi jų vengti, nors tai
buvo beveik neįmanoma. Jie tikėjosi kažin kokios brolybės, kažkokio
bendrum o. Nė vienas iš tų dalykų nebuvo kaip nors susietas su rašy­
mu, nė vienas nepadėdavo sėdint prie spausdinimo mašinėlės.
- Boksavausi su Klėjum, kai jis dar nebuvo tapęs Ali, - kalbėjo
Morsas.
Morsas smūgiavo, lankstėsi, šokinėjo.

moterys (1 4 5 )
 - Jis buvo labai geras, bet aš jį pavaikydavau.
Morsas boksavosi su nem atom u priešininku.
- Pažiūrėkit į mano kojas! - sušuko. - Mano puikios kojos!
- Henko kojos geresnės už tavo, - pasakė Temė.
Kadangi kojos m an buvo svarbiausia, pritariam ai linktelėjau.
Morsas atsisėdo. Alaus buteliu parodė į Sedi. „Ji dirba sesele. Ji
mane remia. Bet aš dar prasimušiu. Visi dar išgirs apie mane!"
Per skaitymus Morsui niekada neprireiks mikrofono.
Jis pažvelgė į mane.
- Činaski, tu esi vienas iš dviejų trijų geriausių dar gyvų poetų.
Tau tikrai tai pavyksta. Rašai kietai. Bet ir aš ateinu! Noriu paskaityti
tau savo kūrybos. Sedi, paduok mano eiles.
- Ne, - pasakiau, - palauk, nenoriu jų klausytis.
- Kodėl, žmogau? Kodėl ne?
- Morsai, šį vakarą poezijos jau per daug. Noriu sėdėti užvertęs
galvą ir apie ją negalvoti.
- Gerai... Kodėl, neatsakei nė į vieną m ano laišką.
- Morsai, aš ne snobas, bet per mėnesį gaunu septyniasdešimt
penkis laiškus. Jei į juos atsakinėčiau - daugiau niekam neliktų laiko.
- Kertu lažybų, kad į m oterų laiškus atsakinėji!
- Žiūrint kokius...
- Gerai, žmogau, nepykstu. Man patinka tavo rašliava. Gal aš ir
neišgarsėsiu, nors manau, kad išgarsėsiu, ir tu džiaugsies, kad mane
pažįsti. Eime, Sedi...
Palydėjau juos iki durų. Morsas sugriebė m an už rankos. Jis jos
nepaspaudė, mes nežiūrėjome vienas kitam į akis.
- Tu geras senis, —tarė jis.
- Ačiū, Morsai...
Jie išėjo.

64
Kitą rytą Temė savo rankinėje rado receptą.
- Man reikia jį užpildyti, - tarė. - Tik pažiūrėk.

(146)
 Lapelis buvo suglamžytas, rašalas išskydęs.
- Kas jam atsitiko?
- Na, žinai mano brolį, jis ryja stim uliantus.
- Žinau tavo brolį. Jis m an skolingas dvidešimt žalių.
- Taigi, jis bandė jį iš m anęs atimti. Bandė m ane smaugti. Aš
įsikišau receptą į burną ir prarijau. Na, tik apsimečiau, kad prarijau. Bet
jis to nežinojo. Tai buvo tada, kai paskam binau tau ir paprašiau ateiti
ir jį pamokyti. Jis išsinešdino. O receptas buvo mano burnoje. Aš jo dar
nepanaudojau. Bet galiu panaudoti čia. Verta pabandyti.
- Gerai.
Nusileidom liftu į gatvę. Buvo kone 40 laipsnių. Vos pajėgiau ju ­
dėti. Temė nuėjo, aš nusekiau iš paskos. Ji vingiavo nuo vieno šaligatvio
krašto prie kito.
- Paskubėk! - šūktelėjo. - Neatsilik!
Buvo kažko prisigėrusi, gal ram inam ųjų. Atrodė apsnūdusi. Te­
mė priėjo prie kiosko ir pradėjo skaitinėti laikraštį. Manau, tai buvo
„Įvairenybės". Ji ten vis stovėjo. Aš stovėjau greta. Buvo nuobodu ir
beprasm iška. Ji stovėjo ir spoksojo į „Įvairenybes".
- Klausyk, brangute, arba ką nors pirk, arba eik iš čia!
Tai pasakė kioske sėdintis vyras.
Temė nuėjo.
- Viešpatie, Niujorkas siaubingas! Aš tik norėjau pažiūrėti, ar ten
yra ką skaityti!
Temė ėjo kraipydama užpakalį, vingiuodama nuo vieno šaligat­
vio krašto prie kito. Holivude mašinos būtų pasukusios prie šaligatvio,
juodžiai būtų mėginę susipažinti, kabintų ją, dainuotų, plotų. Niujorkas
buvo kitoks: jis buvo nusikamavęs, pavargęs ir niekino kūną.
Atsidūrėm juodųjų kvartale. Jie žiūrėjo į mus, einančius pro šalį:
mergina ilgais raudonais plaukais, apsinešusi, ir senis pražilusia barz­
da, vangiai sekantis paskui. Žiūrėjau į juos, sėdinčius savo atviruose prie­
angiuose. Jų veidai buvo malonūs. Jie m an patiko. Patiko labiau už ją.
Sekiau paskui Temę gatve. Priėjom baldų parduotuvę. Prieš ją
ant šaligatvio stovėjo sulūžusi darbo kėdė. Temė priėjo prie jos ir ėmė

(147)
apžiūrinėti. Atrodė lyg užhipnotizuota. Ji žiūrėjo į kėdę. Palietė pirštu.
Laikas bėgo. Paskui ant jos atsisėdo.
- Klausyk, - tariau, - aš grįžtu į viešbutį. Tu gali daryti ką nori.
Temė net nepakėlė akių. Ji glostė delnais kėdės ranktūrius. Pa­
sinėrė į savo pasaulį. Apsisukau ir grįžau į Chelsea.

Nusipirkau alaus ir liftu pakilau į viršų. Nusirengiau, palindau

po dušu, padėjau galvūgalyje porą pagalvių ir sėdėjau gurkšnodam as
alų. Skaitymai m ane sekino. Siurbė sielą. Baigiau vieną alaus butelį,
atsikimšau antrą. Kartais po skaitymų gaudavau pasikrušti. Roko žvaigž­
dės gaudavo pasikrušti. Kylantys boksininkai gaudavo pasikrušti. Di­
dieji toreadorai gaudavo nekaltas mergaites. Kažkodėl tik toreadorai
būdavo to verti.
Į duris pasibeldė. Atsistojau ir jas pravėriau. Už durų stovėjo
Temė. Ji įsispraudė vidun.
- Tas kalės vaikas nususęs žydelis! Norėjo dvylikos žalių, kad
užpildytų receptą! Los Andžele tai kainuoja šešis! Pasakiau, kad turiu tik
šešis žalius. Jam nerūpėjo. Bjaurus Harlemo žydas! Galiu paim ti alaus?
Temė paėmė butelį ir atsisėdo ant lango, viena koja lauke, viena
ranka lauke, kita koja viduje, kita ranka laikydamasi už pakelto lango.
- Noriu pam atyti Laisvės statulą. Noriu pamatyti Konėjaus sa­
lą, - tarė.
Pasiėmiau dar vieną alaus butelį.
- Čia taip gera. Jauku ir vėsu.
Temė persilenkė per langą kažką žiūrėdama.
Staiga ji suklykė.
Ranka, kuria laikėsi už lango, slystelėjo. Pamačiau, kaip didžioji
jos kūno dalis persisvėrė lauk. Paskui vėl pasirodė. Kažkaip pavyko
sugrįžti vidun. Ji sėdėjo ant palangės, sukrėsta.
- Beveik, - pasakiau. - Būtų geras eilėraštis. Praradau daug
m oterų daugeliu būdų, bet šitas būtų visiškai naujas.
Temė priėjo prie lovos. Puolė ant jos kniūpsčia. Supratau - dar
apsvaigusi. Paskui nusirito nuo lovos. Nukrito tiesiai ant nugaros. Ne­

(148)
judėjo. Priėjau, pakėliau ją ir vėl paguldžiau į lovą. Sugriebiau už plau­
kų ir negailestingai pabučiavau.
- Ei... Ką darai?
Prisiminiau, kad ji m an žadėjo gerą krušimąsi. Apverčiau ją ant
pilvo, pakėliau suknelę ir nutraukiau kelnaites. Apžergiau ją ir graba­
liojau ieškodamas pizės. Baksnojau ir baksnojau. Pagaliau įkišau. Stū­
miau gilyn ir gilyn. Buvo gera. Ji tyliai inkštė. Suskambo telefonas. Iš­
traukiau, atsistojau, atsiliepiau. Skambino Garis Bensonas.
- Atvažiuoju su magnetofonu imti interviu radijui.
-K a d a ?
- Po keturiasdešim t penkių minučių.
Padėjau ragelį ir grįžau pas Temę. Man vis dar stovėjo. Sugrie­
biau jos plaukus ir vėl įsisiurbiau į lūpas. Ji gulėjo užsimerkusi, bedvasė.
Užguliau ją. Lauke visi sėdėjo ant priešgaisrinių kopėčių aikštelių. Kai
imdavo leistis saulė ir atsirasdavo truputis šešėlio, jie išeidavo į lauką
atsivėsinti. Niujorko gyventojai ten sėdėdavo ir gerdavo alų, gazuotą
vandenį ir vandenį su ledu. Jie ištvėrė ir sėdėjo rūkydami. Tai, kad likai
gyvas, jau buvo pergalė. Savo priešgaisrinių kopėčių aikšteles puošdavo
gėlėmis. Stengėsi išspausti viską, ką galėjo, iš to, ką turėjo.
Siekiau Temės šerdies. Šuniškas būdas. Šunys geriausiai išm a­
no. Variau nesustodam as. Buvo gera nebedirbti pašte. Drebinau ir
daužiau jos kūną. Nors buvo prisirijusi tablečių, dar bandė kalbėti.
„Henkai...", - pasakė.
Pagaliau baigiau, užguliau ją pailsėti. Mes abu buvom permirkę
prakaitu. Tada nusiritau šalin, atsistojau, nusirengiau ir nuėjau į dušą.
Dar kartą išdulkinau trisdešim t dvejais metais jaunesnę už mane rau­
donplaukę. Duše buvo labai gera. Ruošiausi gyventi iki aštuoniasde­
šimties, kad galėčiau išdulkinti aštuoniolikmetę. Oro kondicionierius
neveikė, bet dušas veikė puikiai. Jaučiausi labai gerai. Buvau pasirengęs
interviu radijui.

(149)
 65
Grįžęs į Los Andželą turėjau beveik savaitę ramybės. Suskambo
telefonas. Skambino Martis Syversas, naktinio klubo M anheteno Byče
savininkas. Porą sykių skaičiau ten savo kūrybos. Klubas vadinosi
Smack-Hi.
- Činaski, noriu, kad kitą penktadienį atvažiuotum skaityti. Gau­
tum puspenkto šimto žalių.
- Gerai.
Ten grodavo roko grupės. Publika rinkdavosi kitokia nei kole­
džuose. Jie buvo tokie pat bjaurūs kaip aš ir tarp eilėraščių mes keikda-
vom vieni kitus. Ten m an patiko labiau.
- Činaski, - kalbėjo Martis, - manai, tau nesiseka su m oteri­
mis? Paklausyk manęs. Ta, su kuria dabar gyvenu, eina kiaurai per vi­
sus langus. Miegojau, ji išdygo mano miegamajame trečią ar ketvirtą
ryto. Ir ėmė m ane purtyti. Velniškai išsigandau. O ji stovi ir sako: „Tik
norėjau įsitikinti, kad miegi vienas!"
- Mirtis ir atsimainymas.
- Kitą naktį sėdėjau namuose, į duris pasibeldė. Žinojau, kad ten
ji. Atidariau duris, o ten —tuščia. Buvo vienuolikta ryto, aš dar tik su
trum pikėm . Buvau gerokai pakaušęs, susirūpinau. Išlėkiau į lauką vie­
nomis trum pikėm is. Gimtadieniui buvau jai padovanojęs suknelę už
keturis šim tus dolerių. Išlėkęs į lauką m atau: ant mano naujos m ašinos
stogo dega suknelės, liepsnoja! Puoliau jas traukti šalin, o ji iššoko iš
krūm ų už manęs ir kad pradės klykti. Kaimynai sužiuro pro langus,
aš - vienomis trum pikėm is ir nudegdamas rankas tem piu sukneles
nuo mašinos stogo.
- Prim ena vieną iš maniškių, - tariau.
- OK, pamaniau, tarp mūsų viskas baigta. Po kelių dienų sėdžiu
namuose, tą vakarą dirbau klube, taigi, sėdžiu namuose trečią ryto vi­
sas pakaušęs ir vėl tik vienomis trum pikėm is. Į duris pasibeldžia. Taip
beldžiasi tik ji. Atidarau, o ten tuščia. Nueinu prie savo mašinos, ant
jos —suknelės, išmirkytos benzine, dega. Kelias dar buvo pasilikusi.

(150)
Tik šįkart uždegė jas ant kapoto. Iš kažkur tik iššoko ir kad pradės
klykti. Kaimynai sužiuro pro langus. Aš vėl - vienomis trum pikėm is ir
bandau nuo kapoto nutraukti degančias sukneles.
- Puiku, norėčiau, kad m an taip būtų atsitikę.
- M atytum m ano naują mašiną. Ant stogo ir kapoto dažų plikės.
- Kur ji dabar?
- Mes vėl kartu. Po pusvalandžio atvažiuoja. Tai galiu užrašyti,
kad tu skaitysi?
- Žinoma.
- Tu geriau už roko grupę. Niekada nieko panašaus nemačiau.
Norėčiau, kad būtum kiekvieną penktadienio ir šeštadienio vakarą.
- M arti, nieko iš to neišeitų. Galima kaskart groti tą pačią dainą,
bet jiem s reikia vis naujų eilėraščių.
M artis nusijuokė ir padėjo ragelį.

66

Kartu pasiėm iau Temę. Atvažiavom per anksti ir nuėjom į barą

kitoje gatvės pusėje. Atsisėdom prie staliuko.
- Henkai, per daug negerk. Juk žinai, pasigėrus tau pradeda pin­
tis žodžiai, praleidi eilutes.
- Pagaliau pasakei ką nors protingo, - tariau.
- Bijai publikos?
- Taip, bet tai ne scenos baimė. Darau tai todėl, kad jiem s esu
kaip koks apkiautėlis. Jiem s patinka žiūrėti, kaip kankinuosi. Bet tai
m an leidžia sumokėti už šviesą ir lošti hipodrome. N eturiu jokio pa­
siteisinimo, kodėl tai darau.
- Aš gersiu stingerį, - pasakė Temė.
Paprašiau merginos atnešti mums stingerį ir alaus.
- Šį vakarą būsiu gera, - tarė ji, - dėl manęs nesijaudink.
Temė išgėrė stingerį.
- Neatrodo, kad tam e stingeryje ko būtų. Paimsiu dar vieną.
Užsakėm dar po vieną stingerį ir alaus.

(151)
 - Tikrai neatrodo, kad į šitą gėrimą būtų ko nors įpilta. Gal paim ­
siu dar vieną.
Per keturiasdešim t minučių Temė išgėrė penkis stingerius.
Pabeldėm į tarnybines Sm ack klubo duris. Mus įleido vienas iš
Marcio milžinų apsauginių. Jis samdė tuos sutrikusiomis skydliaukė­
mis tipus, kad šie palaikytų tvarką, kai paaugliai, ilgaplaukiai, klijų
uostytojai, rūgšties pritvinkusios galvos, eiliniai žolės mėgėjai, alkoho­
likai - visi tie vargšai, prakeiktieji, nuobodžiaujantys ir apsimetėliai -
tapdavo nebevaldomi.
Norėjau vemti ir išsivėmiau. Šįkart suradau šiukšlinę ir išsivė­
miau į ją. Paskutinį kartą tai padariau tiesiai prie Marcio kabineto du­
rų. Perm aina jį nudžiugino.

67

- Ko nors išgersi? - paklausė Martis.

- Paimčiau alaus, —pasakiau.
- Norėčiau stìngerlo, - pasakė Temė.
- Pasodink ją už stalo, mano sąskaita, - pasakiau Marčiui.
- Gerai. Pasirūpinsiu ja. Salėje tik stovimos vietos. Šimtą pen­
kiasdešim t teko palikti už durų, o iki tavo pasirodymo dar pusvalandis.
- Noriu publikai pristatyti Činaskį, - tarė Temė.
- Sutinki? - paklausė Martis.
-O K .
Scenoje toks Dinkis Samersas brązgino gitarą, o m inia jį ketvir­
čiavo. Prieš aštuonerius m etus Dinkis įrašė auksinę plokštelę, bet nuo
to laiko nieko daugiau taip ir nesukūrė.
M artis pakėlė vidinio ryšio ragelį ir surinko numerį. „Klausyk, ar
tas vaikinas tikrai toks blogas?", - paklausė.
Ragelyje pasigirdo moteriškas balsas. „Jis siaubingas."
M artis padėjo ragelį.
- Norim Činaskio! - staugė publika.
- Gerai, - išgirdom Dinkio balsą, - tuoj bus Činaskis.

(152)
 Jis vėl uždainavo. Publika buvo pakaušusi. Ji kaukė ir švilpė.
Dinkis dainavo. Baigė dainą ir nulipo nuo scenos. Niekada nežinia. Kar­
tais geriau likti namie užsitraukus antklodę iki ausų.
Į duris pasibeldė. Įėjo Dinkis: raudonais, baltais ir mėlynais sport­
bačiais, baltais marškinėliais, gitara ir ruda fetrine skrybėle. Skrybėlė bu­
vo užsmaukta ant šviesių garbanų kupetos. Užrašas ant m arškinėlių
skelbė: „Dievas yra meilė".
Dinkis pažvelgė į mus. „Tikrai taip blogai dainavau? Pasakykit.
Tikrai taip blogai dainavau?"
Niekas neatsakė.
Dinkis pasisuko į mane.
- Henkai, ar tikrai taip blogai dainavau?
- Minia girta. Dabar karnavalo metas.
- Sakyk, ar blogai dainavau?
- Išgerk.
- Turiu susirasti savo merginą, —tarė Dinkis. —Ji ten viena.
- Klausykit, greičiau viską baikim.
- Puiku, - tarė Martis, - pradėk.
- Aš jį pristatysiu, - pasakė Temė.
Įėjau į salę kartu su ja. A rtinantis prie scenos mus pastebėjo ir
pradėjo klykti, keiktis. Nuo stalų krito buteliai. Kažkas susikumščiavo.
Vyrukai iš pašto niekada tuo nepatikėtų.
Temė priėjo prie mikrofono. „Ponios ir ponai, - tarė, - šį vakarą
Henris Činaskis negalėjo atvykti..."
Stojo tyla.
Paskui ji pasakė: „Ponios ir ponai, Henris Činaskis!"
Išėjau į sceną. Jie suklykė. Dar nebuvau prataręs nė žodžio.
Paėmiau mikrofoną. „Sveiki, čia Henris Činaskis..."
Salė sugriaudėjo. Man nereikėjo nieko daryti. Jie viską padarys
patys. Bet turėjau būti atsargus. Tokie pakaušę, kokie buvo, jie nedel­
siant pastebės kiekvieną nenuoširdu mostą, kiekvieną nenuoširdu
žodį. Niekada negalima sum enkinti auditorijos. Jie už tai sumokėjo.
Sumokėjo už gėrimus. Tikėjosi kažką gauti, ir jei tu negalėsi to duo­
sit - paskandins tave.

(153)
 Ant scenos stovėjo šaldytuvas. Atidariau. Jam e buvo gal ke­
turiasdešim t alaus butelių. Ištraukiau vieną, atsukau kamštelį ir gurkš­
telėjau. Man labai reikėjo išgerti.
Vienas vyras tiesiai prieš m ane užrėkė: „Ei, Činaski, mes už gė­
rimus mokam!"
Tai buvo storas vyrukas pirm oje eilėje, paštininko drabužiais.
Nuėjau prie šaldytuvo ir ištraukiau alaus butelį. Priėjau ir pa­
daviau jam . Paskui grįžau, atidariau šaldytuvą ir ištraukiau dar kelis
butelius. Padaviau juos sėdėjusiems pirm oje eilėje.
- Ei, o kaip mes? - pasigirdo balsas iš galo.
Paėmiau butelį ir sviedžiau tolyn. Paskui mečiau dar kelis. Jie
buvo vikrūs. Visus sugavo. Paskui vienas išslydo m an iš rankos ir nus­
kriejo aukštai. Girdėjau, kaip sudužo. N utariau liautis. Jau regėjau kal­
tinimą: suskaldyta kaukolė.
Buvo likę dvidešimt butelių.
- Likusieji mano!
- Ar skaitysi visą vakarą?
- Visą vakarą gersiu...
Plojimai, klyksmai, riaugėjimai...
- TU SUPISTAS MĖŠLO GABALAS! - užriko kažkoks vyrukas.
- Ačiū, teta Tile, - atsakiau.
Atsisėdau, prisitaikiau mikrofoną ir pradėjau pirm ą eilėraštį. Sto­
jo tyla. Dabar buvau vienas arenoje su bulium. Bijojau. Bet aš parašiau
tuos eilėraščius. Dabar juos skaičiau. Geriausia buvo pradėti kuo nors
lengvu, pajuokiančiomis eilėmis. Baigiau, ir sienos sudrebėjo. Per plo­
jim us keturiese ar penkiese susimušė. Manęs laukė sėkmė. Užteko, kad
sėdžiu scenoje.
Negalėjau jų sumenkinti, bet ir negalėjau laižyti jiem s užpaka­
lių. Reikėjo laikytis aukso vidurio.
Skaičiau eiles ir gėriau alų. Apgirtau. Vis sunkiau sekėsi išskaity­
ti žodžius. Praleisdavau eilutes, lapai krito ant grindų. Paskui lioviausi
skaitęs ir sėdėjau gerdamas.
- Geras, - pasakiau, - sumokėjot, kad pamatytumėt, kaip aš geriu.

(154)
 Pabandžiau perskaityti dar kelis eilėraščius. Pagaliau perskaičiau
kelis nešvankius ir baigiau.
- Viskas, - tariau.
Jie rėkte rėkė daugiau.
Vaikinai iš skerdyklos, vaikinai iš priemiesčių, visi tie vaikinai iš
sandėlių, kuriuose dirbau jaunystėje ir jau suaugęs, - jie tuo niekada
nepatikėtų.
Kabinete buvo gėrimų ir kelios storos suktinės, bomberiai. Mar-
tis skambino į kasą paklausti apie įplaukas.
Temė spoksojo į Martį.
- Tu m an nepatinki, - drėbė. - Man nepatinka tavo akys.
- Nesikabinėk prie jo akių, - pasakiau. - Imam pinigus ir va­
žiuojam.
M artis išrašė čekį ir padavė man.
- Štai, - tarė, - du šim tai žalių...
- Du šimtai! - išrėkė jam į veidą Temė. —Tu niekšas...
- Teme, —pasakiau, - tai keturi šimtai...
- Pasirašyk čekį ir gausi grynais, —tarė Martis.
- Aš gerokai nusišniojau, - pasakė Temė. - Paklausiau kažkokio
vaikino: „Ar galiu prie tavęs prisiglausti?" Jis atsakė: „OK“.
Pasirašiau, M artis m an įdavė pluoštą banknotų. Įsikišau juos į
kišenę.
- Gerai, M arti, mes jau eisim.
- Nekenčiu tavo akių, - pasakė Temė Marčiui.
- Gal pasilik, pakalbėsim? —pasiūlė Martis.
- Ne, m ums jau metas.
Temė atsistojo.
- Man reikia į m oterų tualetą.
Ji išėjo.
, Mudu su Marčių sėdėjom. Praėjo dešim t minučių. Martis atsis­
tojo, tarė:
- Palauk, tuoj grįšiu.
Sėdėjau ir laukiau, penkias m inutes, dešim t minučių. Išėjau iš
kabineto pro užpakalines duris. Nuėjau į automobilių stovėjimo aikš­

(155)
telę ir atsisėdau į savo folksvageną. Praslinko penkiolika minučių, dvi­
dešimt, dvidešimt penkios.
Pagalvojau: duodu jai dar penkias m inutes, paskui išvažiuoju.
Tą akimirką M artis ir Temė išėjo pro užpakalines duris į kelią.
M artis mostelėjo. „Jis ten.“ Priėjo Temė. Jos drabužiai buvo su­
jaukti ir persisukę. Ji susirangė ant užpakalinės sėdynės.

Du ar tris kartus pasiklydau greitkelyje. Paskui kažkaip radau na­

mus. Pažadinau Temę. Ji išlipo iš mašinos, užbėgo laiptais į savo butą
ir užtrenkė duris.

68

Buvo trečiadienis, pusė pirmos nakties, ir m an buvo baisiai blo­

ga. Skrandis streikavo, bet pajėgiau išgerti porą alaus. Temė sėdėjo prie
manęs ir elgėsi labai užjaučiamai. Densė buvo pas savo senelę.
Nors sirgau, atrodė, kad pagaliau atėjo ram us metas: du žmo­
nės kartu.
Į duris pasibeldė. Atidariau. Už jų stovėjo Temės brolis Džėjus
su kitu jaunuoliu, nediduku puertorikiečiu Filbertu. Jie atsisėdo, pada­
viau jiem s po alaus butelį.
—Eime į nešvankų filmą, - pasiūlė Džėjus.
Filbertas tiesiog sėdėjo. Jo juodi ūsai buvo rūpestingai pakirpti,
veidas be jokios išraiškos. Jis nerodė savo jausm ų. Prisiminiau tokius
žodžius, kaip tuščias, medinis, miręs ir panašiai.
—Filbertai, kodėl tu nekalbi? —paklausė Temė.
Jis tylėjo.
Atsistojau, nuėjau prie plautuvės virtuvėje, išsivėmiau. Grįžau ir
vėl atsisėdau. Pasiėmiau dar vieną alaus. Negalėjau pakęsti, kai skran­
dis nelaikydavo alaus. Girtuokliavau daug dienų ir naktų iš eilės. Man
reikėjo pailsėti. Ir reikėjo išgerti. Tik alaus. Juk turėčiau pakęsti alų.
Siurbtelėjau didelį gurkšnį.
Skrandis nepriėmė alaus. Nuėjau į vonios kambarį. Temė pabel­
dė į duris: „Henkai, kaip tu?“

(156)
 Išsiskalavau burną ir atidariau duris.
- Mane tik pykina.
- Nori, kad jais atsikratyčiau?
- Taip.
Ji grįžo pas juos. „Žinot, gal eikim pas mane?"
To aš nesitikėjau.
Temė užmiršo susimokėti už elektrą, o gal nė nesiruošė to daryti,
ir jie sėdėjo tamsoje, prie žvakių. Ji paėmė butelį m argaritos kokteilio,
kurį tądien buvom nupirkę.
Sėdėjau ir gėriau vienas. Kitas alaus butelis liko skrandyje.
Girdėjau, kaip jie viršuje šnekučiuojasi.

Paskui Temės brolis išėjo. Mėnulio šviesoje mačiau jį, žingsniuo­

jantį prie mašinos...
Temė ir Filbertas liko vieni, prie žvakių.
Sėdėjau išjungęs šviesą ir gėriau. Praėjo valanda. Tamsoje mačiau
virpančią žvakių liepsnelę. Apsidairiau. Temė buvo palikusi savo batus.
Paėmiau juos ir užlipau laiptais. Jos durys buvo praviros, girdėjau, kaip
ji kalbasi su Filbertu... „Šiaip ar taip, norėjau pasakyti, kad..."
Ji išgirdo, kaip lipu laiptais. „Henri, ar ten tu?"
Užmečiau Temės batus įviršų. Jie nukrito tiesiai prie jos durų.
- Pamiršai savo batus, - pasakiau.
- Dievaži, - atsakė ji.

Kitą rytą apie pusę vienuoliktos Temė pabeldė į duris. Atidariau.

- Šlykšti prakeikta kekšė.
- Liaukis taip kalbėti, —tarė ji.
- Nori alaus?
- Gerai.
Ji atsisėdo.
- Mes išgėrėm m argaritos butelį. Paskui m ano brolis išėjo. Fil­
bertas buvo labai malonus. Jis sėdėjo ir beveik nieko nekalbėjo. „Kaip
tu grįši namo?, —paklausiau. —Ar turi mašiną?" Jis atsakė, kad neturi.
Sėdėjo žiūrėdamas į m ane ir aš pasakiau: „Aš turiu m ašiną, nuvešiu

(157)
tave namo". Ir nuvežiau jį namo. O kad jau ten buvau, atsiguliau su juo
į lovą. Buvau gerokai apgirtusi, bet jis m anęs nelietė. Pasakė, kad ryte
jam reikia į darbą.
Temè nusijuokė.
- Tiesa, naktį jis bandė su m anim sueiti, bet užsidengiau galvą
pagalve ir pradėjau kikenti. Gulėjau su pagalve ant galvos ir kikenau.
Jis liovėsi. Kai jis išėjo į darbą, nuvažiavau pas m otiną ir nuvežiau Den-
sę į mokyklą. Paskui atvažiavau pas tave...

Kitą dieną Temė prisigėrė stim uliantų. Lakstė pirmyn atgal į

mano butą ir iš jo. Pagaliau tarė:
- Vakare grįšiu. Susitiksim vakare.
- Nesitikėk.
- Kas tau pasidarė? Daug vyrų džiaugtųsi vakare su manim
susitikę.
Temė išėjo užtrenkdam a duris. Ties mano durim is snaudė nėš­
čia katė.
- Varyk iš čia velniop, Raučke!
Pakėliau nėščią katę ir sviedžiau į ją. Nepataikiau per sprindį,
katė nukrito į artim iausius krūmus.
\
Kitą vakarą Temė buvo prisigėrusi spido. Aš buvau girtas. Temė
su Dense pro langą ant manęs rėkė:
- Eik lyti spermos, mulki!
- Taip, eik ryti spermos, mulki! Cha cha cha!
- Ei, papai, tavo motinos dideli papai! - atsakiau.
- Eik ėsti žiurkių išm atų, mulki!
- Mulki, mulki, mulki! Cha cha cha!
- Musės smegenėlės, —atsakiau, - iščiulpk mano bambą!
- Tu... - pradėjo Temė.
Staiga netoliese pasigirdo šūviai, kažkur gatvėje, kieme ar greti­
mame bute. Labai arti. Tai buvo prastas rajonas su prostitutėm , narko­
tikais ir viena kita žmogžudyste.

(158)
 Densė klykdama iškišo galvą pro langą: „HENKAI! HENKAI!
ATEIK GREIČIAU, HENKAI! HENKAI, HENKAI, HENKAI! GREI­
ČIAU, HENKAI!"
Užlėkiau į viršų. Temė tįsojo ant lovos, jos raudonų plaukų ku­
peta buvo išsidraikiusi ant pagalvės. Ji pam atė mane.
- Mane pašovė, - tarė silpnu balsu. —Mane pašovė.
Parodė dėmę ant savo džinsų. Ji nejuokavo. Buvo tikrai išsigandusi.
Dėmė buvo raudona, bet sausa. Temė mėgdavo imti mano dažus. Iš­
tiesiau ranką ir paliečiau sausą dėmę. Jai nieko neatsitiko, tai tik tabletės.
- Klausyk, —pasakiau, —tau viskas gerai, nusiramink...
Eidamas pro duris pamačiau laiptais į viršų lekiantį Bobį. „Teme,
Teme, kas atsitiko? Tu sveika?"
Akivaizdu, Bobis rengėsi. Todėl ir pavėlavo.
Kai jis šoko pro mane, pasakiau: „Žmogau, kodėl tu visada pai-
niojies m an po kojom".
Jis įbėgo į Temės butą, paskui jį ir vyrukas iš gretimo buto, pre­
kiavęs naudotais automobiliais, patentuotas kvailys.

Po kelių dienų Temė atėjo nešina laišku.

- Henkai, valdytojas man atsiuntė pranešimą apie išmetimą iš buto.
Ji parodė laišką.
Įdėmiai perskaičiau.
- Atrodo, jie nejuokauja, - pasakiau.
- Pasakiau, kad sumokėsiu visą skolą už nuomą, bet jis atsakė:
„Teme, mes norim, kad nešdintum eis iš čia!"
- Negalima per ilgai nemokėti nuomos.
- Klausyk, aš turiu pinigų, tiesiog labai nemėgstu mokėti.
Temė nekentė gyventi pagal taisykles. Jos m ašina buvo neregis­
truota, num eriai seniai nebegaliojo, ji važinėjo be vairuotojo pažymė­
jimo. Dienų dienas palikdavo savo m ašiną geltonose, raudonose, balto­
se zonose, rezervuotose stovėjimo aikštelėse... Kai policija sulaikydavo
ją išgėrusią, apsinešusią ar be dokum entų, - pasikalbėdavo su jais ir jie
ją paleisdavo. Ji visada suplėšydavo baudos lapus už mašinos stovėji­
mą neleistinoje vietoje.

(159)
 - Sužinosiu savininko telefono numerį.
(Mūsų namo savininkas gyveno kitur.)
- Jie negali m anęs išmesti. Žinai jo telefono numerį?
-N e .
Ji pam atė einantį pro šalį Ervą, jis turėjo viešnamį ir dar dirbo
tvarkdariu vietiniame masažo salone. Ervas buvo metro devyniasde­
šimties ir gėrė vaistus nuo skydliaukės. Jis buvo protingesnis už pirm us
tris tūkstančius gatvėje sutiktų praeivių.
Temė pribėgo priėjo. „Ervai! Ervai!“
Jis sustojo ir atsigręžė. Temė atstatė jam savo krūtis.
- Ervai, ar žinai namo savininko telefono numerį?
- Ne, nežinau.
- Ervai, m an reikia namo savininko telefono numerio. Pasakyk
jį, ir aš tau nučiulpsiu!
- Nežinau telefono numerio.
Jis priėjo prie savo buto durų ir įkišo raktą į užraktą.
- Nagi, Ervai, jei pasakysi, nučiulpsiu tave!
- Tikrai tai padarytum ? - žiūrėjo į ją dvejodamas.
Paskui atsirakino duris, įėjo ir uždarė jas už savęs.

Temė pribėgo prie kitų durų ir pabeldė. Ričardas atsargiai pravė­

rė duris, kiek leido grandinėlė. Jis buvo plikas, gyveno vienas, buvo ti­
kintis, kokių keturiasdešim t penkerių, ir visą laiką žiūrėdavo televizo­
rių. Buvo rožinis ir glotnus lyg moteris. Nuolat skųsdavosi dėl triukšmo
iš m ano buto - sakydavo negalintis miegoti. Namo valdyba patarėjam
išsikraustyti. Jis nekentė manęs. Dabar priėjo durų stovėjo viena iš m a­
no moterų. Jis nenuėm ė grandinėlės.
- Ko tau? —sušvokštė.
- Klausyk, branguti, m an reikia namo savininko telefono num e­
rio... Tu gyveni čia jau visą amžinybę. Žinau, kad turi jo telefono num e­
rį. Man jo reikia.
- Eik iš čia, - pasakė jis.
- Klausyk, branguti, aš būsiu tau labai maloni... Pabučiuosiu,
stipriai tave pabučiuosiu!

(160) Charles bukowski

 - Ištvirkėlė! - išrėkė jis. - Šliundra!
Ričardas užtrenkė duris.
Temė grįžo pas mane.
- Henkai?
- Taip?
- Ką reiškia šliundra? Žinau, kas yra liundra, bet ką reiškia šliundra?
- Mieloji, šliundra yra kekšė.
- Kaip jis drįsta, tas nususęs šunsnukis!
Temė išėjo ir ėmė belsti į visų butų duris iš eilės. Gal juose nieko
nebuvo, o gal niekas nenorėjo atidaryti durų. Ji grįžo.
- Tai nesąžininga! Kodėl jie nori m ane iš čia išvaryti? Ką aš pa­
dariau?
- Nežinau. Pagalvok. Gal ką nors padarei.
- Nieko neprisim enu.
- Apsigyvenk pas mane.
- Tu negali pakęsti vaiko.
- Tavo tiesa.

Ėjo dienos. Namo savininkas nesirodė, jis nemėgo prasidėti su

gyventojais. Valdytojas nesiruošė atšaukti savo sprendimo dėl iškel­
dinimo. Net Bobis užeidavo vis rečiau: valgė šaldytą maistą, rūkė žolę
ir klausėsi muzikos.
- Žmogau, —tarė jis man, —m an tavo moteriškė visai nepatinka!
Ji griauna m ūsų draugystę!
- Tikra tiesa, Bobi...

Nuvažiavau į prekybos centrą ir paėmiau kelias tuščias karto-

ninias dėžes. Temės sesuo Kėtė Denveryje išprotėjo, - ją paliko meilu­
žis, - ir Temei reikėjo važiuoti ją aplankyti, kartu su Dense. Nuvežiau
jas į geležinkelio stotį. Įsodinau į traukinį.

moterys (l6l)
 69
Tą vakarą suskambo telefonas. Skambino Mersedes. Buvau ją
sutikęs po poezijos skaitymų Venecijos Byče. Ji buvo kokių dvidešimt
aštuonerių, gražaus kūno, labai gražių kojų m etro septyniasdešimties
blondinė, mėlynakė blondinė. Jos plaukai buvo ilgi ir banguoti, ji be
paliovos rūkė. Kalbėjo nuobodžiai, o juokdavosi dažniausiai garsiai ir
dirbtinai.
Po skaitymų buvau nuvažiavęs į jos namus. Ji gyveno prie pap­
lūdimio. Aš skambinau pianinu, ji grojo būgneliais. Ten buvo ąsotis
vyno. Kelios suktinės. Per daug apgirtau, kad būčiau galėjęs išvažiuoti.
Tą naktį miegojau pas ją, išvažiavau ryte.
- Sveikas, - tarė Mersedes, - dirbu netoliese. Pamaniau, galė­
čiau užeiti.
- Gerai.
Padėjau ragelį. Vėl suskambo telefonas. Skambino Temė.
- Nusprendžiau išsikraustyti. Grįžtu po poros dienų. Paimk iš
mano buto geltoną suknelę, tą, kur tau patinka, ir mano žalius batus.
Visa kita - šlamštas. Gali palikti.
-O K .
- Klausyk, aš visai be pinigų. Neturim už ką pavalgyti.
- Ryte per W estern Union išsiųsiu tau keturiasdešim t žalių.
- Tu toks mielas...
Padėjau ragelį. Po penkiolikos minučių pasirodė Mersedes. Vil­
kėjo labai trum pą sijoną, m arškinėlius su gilia iškirpte ir avėjo basutes.
Ausyse buvo mėlyni auskariukal.
- Nori žolės? —paklausė.
- Žinoma.
Ji ištraukė iš rankinės žolės, popieriaus ir susuko. Aš atkim šau
alaus, sėdėjom ant sofos rūkydami ir gerdami.
Kalbėjom nedaug. Glosčiau jos kojas, ilgokai gėrėm ir rūkėm.

Galiausiai nusirengėm ir atsigulėm į lovą, - pirm a Mersedes,

paskui aš. Pradėjom bučiuotis, glosčiau jos pizę. Ji suspaudė mano

(162)
kotą. Užguliau ją. Mersedes padėjo jam įsiterpti. Jos gniaužtai buvo la­
bai glaudūs, labai siauri. Truputį ją paerzinau, ištraukdam as jį kone iki
galo judindam as galvutę. Vėl įkišau visu ilgiu, lėtai, tingiai. Kelis kartus
staigiai pavariau, jos galva trankėsi į pagalvę. „Arrrggg...“, - sugargė.
Paskui atleidau ir vėl įgrūdau.
Naktis buvo labai karšta, mes abu prakaitavom. Mersedes buvo
apsvaigusi nuo alaus ir suktinių. Nutariau ją pribaigti su fanfarom.
Parodyti kelis dalykėlius.
Aš variau ir variau. Penkias minutes. Dešimt. Negalėjau baigti.
Pradėjau silpti, atsileisti.
Mersedes sunerimo.
- Padaryk tai! —reikalavo. - Mielasis, padaryk tai!
Niekas nepadėjo. N usiritau šalin.
Naktis buvo nepakeliamai karšta. Paklode nusišluosčiau prakai­
tą. Gulėdamas girdėjau, kaip daužosi m ano širdis. Buvo liūdna. Svars­
čiau, ką galvoja Mersedes.
Gulėjau m erdėdamas, nukarusiu kotu.
M ersedes pasisuko į m ane. Pabučiavau ją. Bučiuotis intymiau
nei kruštis. Nepakenčiau, kai m ano moterys bučiuodavosi su kitais vy­
rais. Verčiau su jais kruštųsi.
Bučiavau Mersedes, o dėl tokio mano požiūrio į bučiavimąsi
man vėl atsistojo. Užguliau ją bučiuodam as taip, lyg m an būtų atėjusi
paskutinioji.
Mano kotas įslinko į ją.
Šįkart turėjo pavykti. Jaučiau įvyksiant stebuklą.
Ruošiausi baigti joje, toje kekšėje. Išsiliesiu joje, ir nėra tokios
jėgos, kuri m an sutrukdytų.
Ji priklausė man. Aš buvau užkariautojas, prievartautojas, jos
šeimininkas, pati mirtis.
Ji gulėjo bejėgė. Jos galva trankėsi į pagalve, ji laikėsi įsikibus į
mane ir aikčiojo leisdama garsus...
- Arrrgg, uuggg, o, ooo.., uff... ooooo!
Mano kotui tai buvo saldžiausias penas.

(163)
 Keistai suinkščiau ir baigiau.
Po penkių minučių ji jau parpė. Mes abu parpėm .

Ryte palindom po dušu ir apsirengėm.

- Kviečiu tave pusryčiauti, - pasakiau.
- Gerai, - tarė Mersedes. - Sakyk, ar praėjusią naktį mes dul-
kinomės?
- Viešpatie! Tu neprisim eni? Dulkinomės gal penkiadešim t
minučių!
Negalėjau patikėti. Mersedes atrodė dvejojanti.
Nuėjom į kavinę už kampo. Užsisakiau kiaušinienės su kum piu ir
kavos su skrebučiu. Mersedes užsisakė blynų, kumpio ir kavos.
Padavėja atnešė užsakymus. Atsignybau kiaušinienės. Mersedes
užsipylė blynus sirupu.
- Sakei tiesą, - tarė, —tu tikrai m ane išdulkinai. Jaučiu, kaip koja
teka tavo sėkla.
Nutariau su ja nebesusitikti.

70
Užnešiau į Temės butą kartonines dėžes. Pirm iausia suradau
jos m inėtus daiktus. Paskui radau kitų daiktų - sukneles ir palaidines,
batus, lygintuvą, plaukų džiovintuvą, Densės drabužius, indus ir sta­
lo įrankius, nuotraukų albumą. Ten buvo ir sunkus pintas rotanginis
krėslas, jos nuosavybė. Nunešiau viską žemyn, į savo butą. Aštuonios ar
dešim t dėžių su daiktais. Sustačiau prie sienos prieškambaryje.
Kitą dieną nuvažiavau į stotį pasitikti Temės su Dense.
- Gerai atrodai, - pasakė Temė.
- Ačiū, - atsakiau.
- Mes gyvensim m otinos bute. Gali iškart vežti mus ten. Negaliu
pasipriešinti iškeldinimui. Be to, kas norėtų gyventi ten, kur yra nepa­
geidaujamas?
- Teme, surinkau tavo daiktus. Jie mano bute, dėžėse.

(164)
 - Gerai. Ar galiu juos pas tave trum pam palikti?
- Žinoma.

Paskui Temės m otina išvažiavo į Denverį aplankyti jos sesers ir tą

vakarą, kai ji išvyko, nuvažiavau pas Temę gerti. Temė prisirijo tablečių,
aš nenorėjau. Kai pradėjau ketvirtą šešių alaus butelių paką, pasakiau:
- Teme, nesuprantu, kodėl tau patinka Bobis. Jis tuščias.
Ji užkėlė koją ant kojos ir pradėjo linguoti koją pirm yn atgal.
- Jis mano, kad jo plepalai žavūs, - pasakiau.
Ji lingavo koją.
- Filmai, televizija, žolė, komiksai, nešvankios nuotraukos - jo
penas.
Temės koja sulingavo smarkiau.
- Tau jis tikrai patinka?
Ji lingavo koją.
- Supista kalė! - išrėkiau.
Nuėjau prie durų, išėjau, užtrenkiau duris ir įsėdau į folksvage­
ną. Lėkiau vingiuodamas tarp m ašinų, gadindam as sankabą ir pavarų
perjungimo svirtį.
Grįžau namo ir pradėjau krauti dėžes su jo s daiktais į savo folks­
vageną. Taip pat ir plokšteles, antklodes, žaislus. Į folksvageną daug
netilpo.
Nulėkiau iki Temės namų. Sustojau antroje eilėje, įjungiau ava­
rinį signalą. Ištraukiau iš m ašinos dėžes ir sukroviau prie durų. Ant jų
sudėjau antklodes ir žaislus, paskam binau ir nuvažiavau.
Kai grįžau su antru kroviniu, pirm asis buvo dingęs. Vėl sukroviau
krūvą, paskam binau ir nulėkiau lyg raketa.
Kai grįžau su trečiu kroviniu, antrasis buvo dingęs. Sukroviau
naują krūvą ir paskambinau. Paskui nuvažiavau į auštantį rytą.
Grįžęs namo įsipyliau degtinės su vandeniu ir apsidairiau, kiek
dar liko. Stovėjo sunkus rotanginis krėslas ir stacionarinis plaukų
džiovintuvas. Galėjau padaryti tik vieną reisą. Reikėjo rinktis: kėdė ar
plaukų džiovintuvas. Abu į folksvageną būtų netilpę.

(165)
 Pasirinkau rotanginį krėslą. Buvo ketvirta ryto. Mano m ašina
stovėjo antroje eilėje prie namų, su įjungtu avariniu signalu. Baigiau
degtinę su vandeniu. Apgirtau ir nusilpau. Pakėliau krėslą - jis buvo
tikrai sunkus - ir nunešiau taku iki mašinos. Pastačiau ir atidariau dure­
les keleivio pusėje. Įgrūdau rotanginį krėslą vidun. Pabandžiau uždaryti
dureles. Kėdė kyšojo lauke. Pamėginau ją ištraukti. Buvo įstrigusi. Nu­
sikeikiau ir įstūm iau gilyn. Viena kėdės koja pram ušė priekinį stiklą ir
išlindo pro jį, pastirdam a stačiai į viršų. Durelės neužsidarė. Nė arti to.
Kad uždaryčiau dureles, pabandžiau pro priekinį stiklą pastum ti kėdės
koją tolyn. Kėdė nejudėjo. Buvo kietai įstrigusi. Pabandžiau ją ištraukti.
Ji nejudėjo. Stūmiau ir traukiau, praradęs viltį, stūm iau ir traukiau. Jei
atvažiuotų policija, m an būtų galas. Galiausiai nusikamavau. Įsėdau į
vairuotojo vietą. Gatvėje nebuvo nė vienos vietos mašinai pastatyti. Nu­
važiavau į picerijos mašinų stovėjimo aikštelę, atviros durelės siūbavo
pirmyn atgal. Palikau ją atviromis durimis, viduje degančia šviesa. (Nie­
kaip nepavyko jos išjungti.) Priekinis stiklas buvo sudaužytas, kėdės koja
kyšojo pro jį stačiai į mėnulį. Nepadorus, beprotiškas vaizdas. Dvelkė
žmogžudyste. Mano gražioji mašinėlė.
Išėjau į gatvę ir nužingsniavau namo. Įsipyliau dar vieną degti­
nės su vandeniu ir paskam binau Temei.
- Klausyk, mažyte, aš įstrigau. Tavo kėdė išlindo pro priekinį
m ašinos stiklą, negaliu jos ištraukti ir negaliu įstum ti gilyn, o durelės
neužsidaro. Priekinis stiklas sudaužytas. Ką m an daryti? Dėl Dievo
meilės, padėk man!
- Henkai, pats ką nors sugalvok.
Ji padėjo ragelį.
Vėl paskam binau. „Mažyte..."
Ji padėjo ragelį. Paskui girdėjau tik nukelto ragelio signalą: bzzzz,
bzzzzzz, bzzzz...
Išsitiesiau lovoje. Suskambo telefonas.
- Teme...
- Henkai, čia Valeri. Aš ką tik grįžau namo. Noriu pasakyti, kad
tavo m ašina stovi picerijos mašinų stovėjimo aikštelėje atviromis du­
relėmis.

(166)
 - Ačiū, Valeri, negaliu jų uždaryti. Viduje įstrigo rotanginė kė­
dė, ji išlindusi pro priekinį stiklą.
- Tikrai? Nepastebėjau.
- Ačiū, kad paskambinai.
Užmigau. Miegojau labai neramiai. Jie nutem ps mano mašiną.
Man geruoju nesibaigs.
Atsibudau šeštą dvidešimt, apsirengiau ir nuėjau į picerijos m a­
šinų stovėjimo aikštelę. M ašina stovėjo ten, kur buvau palikęs. Tekė­
jo saulė.
Įkišau rankas ir sugriebiau rotanginę kėdę. Ji nejudėjo. Įsiutau,
keikdamasis pradėjau traukti ir trankyti. Kuo labiau atrodė, kad man
nepavyks, tuo labiau siutau. Staiga pasigirdo medžio trakštelėjimas.
Jaučiausi įkvėptas, kupinas jėgų. Rankoje laikiau nuolaužą. Pažvelgiau
į ją, num ečiau į gatvę ir grįžau prie savo darbo. Dar kažkas lūžo. Darbas
gamyklose, iškraunant sunkvežimius, kilojant dėžes su šaldyta žuvim,
pernešant ant pečių galvijų skerdieną paliko pėdsakus. Visada buvau
stiprus, bet lygiai tiek pat tingus. Dabar draskiau kėdę į gabalus. Pa­
galiau išroviau ją iš mašinos. Ėmiausi jos ten pat stovėjimo aikštelėje.
Suskaldžiau į gabalus, sulaužiau į gabalėlius. Paskui juos surinkau ir
tvarkingai sudėjau ant kažkieno pievelės prieš namą.
Įsėdau į folksvageną, netoli nam ų radau vietą m ašinai pastatyti.
Dabar liko rasti sąvartyną Santa Fė aveniu ir nusipirkti naują priekinį
stiklą. Tai gali palaukti. Grįžau namo, išgėriau dvi stiklines vandens su
ledu ir atsiguliau į lovą.

71

Praėjo keturios ar penkios dienos. Suskambo telefonas. Skam­

bino Temė.
- Ko tau? - paklausiau.
- Henkai, klausyk, ar žinai tiltelį, kurį pervažiuoji, kai važiuoji į
mano m otinos namus?
- Taip.
- Tiesiog prie jo išparduoda senus daiktus. Užėjau ir pamačiau

(167)
spausdinimo mašinėlę. Ji kainuoja tik dvidešimt žalių ir puikiai veikia.
Henkai, prašau, nupirk ją man.
- Kam tau prireikė spausdinimo mašinėlės?
- Niekada tau to nesakiau, bet visada norėjau būti rašytoja.
- Teme...
- Henkai, prašau, paskutinį kartą. Amžinai liksiu tau dėkinga.
-N e.
- Henkai...
- Po velnių, gerai, sutinku.
- Susitiksim prie tilto po penkiolikos minučių. Noriu paskubėti,
kol jos dar nenupirko. Radau naują butą, Filbertas su mano broliu pa­
deda m an persikraustyti...
Prie tilto Temės nebuvo nei po penkiolikos, nei po dvidešimt pen­
kių minučių. Įsėdau į folksvageną ir nuvažiavau į jos motinos namus.
Į Temės m ašiną Filbertas krovė dėžes. Jis m anęs nematė. Pasistačiau
m ašiną už pusės kvartalo.
Temė išėjo ir pam atė manąjį folksvageną. Filbertas sėdo į savo
mašiną. Jis irgi turėjo folksvageną, geltoną. Temė jam pamojavo, šūk­
telėjo: „Susitiksim vėliau!"
Paskui priėjo prie manęs. Kai buvojau prie pat - išsitiesė vidury
gatvės ir gulėjo. Aš laukiau. Paskui atsistojo, priėjo prie mano mašinos
ir įsėdo.
Nuvažiavau. Filbertas sėdėjo savo mašinoje, fam ojau jam , kai
važiavom pro šalį. Jis nepamojo atgal. Jo akys buvo liūdnos. Jam viskas
tik prasidėjo.
- Žinai, - pasakė Temė, —dabar aš su Filbertu.
Nusijuokiau. Tiesiog išsprūdo.
- Paskubėkim, kol kas nors dar nenupirko mašinėlės.
- Kodėl nepaprašei Filberto, kad nupirktų tau tą suknistą daiktą?
- Klausyk, jei nenori to daryti, sustok ir leisk m an išlipti!
Sustojau ir atidariau dureles.
- Klausyk, šunsnuki, tu pažadėjai m an nupirkti tą spausdinimo
mašinėlę! Jei to nepadarysi, pradėsiu klykti ir išdaužysiu tavo mašinos
stiklus!

(168)
 - Gerai, gausi tą spausdinim o mašinėlę.
Nuvažiavom į vietą. Mašinėlė dar buvo nenupirkta.
- Šita spausdinim o mašinėlė visą laiką stovėjo beprotnamyje, -
pasakė moteris.
- Ji paklius teisingam šeimininkui, - atsakiau.
Padaviau m oteriai dvidešimtuką ir mes nuvažiavom atgal. Fil-
berto nebebuvo.
- Gal nori trum pam užeiti? - paklausė Temė.
- Ne, m an reikia važiuoti.
Temė pati nusinešė savo spausdinim o mašinėlę. Ši buvo por­
tatyvinė.

72

Visą kitą savaitę gėriau. Gėriau dienomis ir naktim is ir parašiau

dvidešimt penkis ar trisdešim t liūdnų eilėraščių apie prarastą meilę.
Penktadienio vakare suskambo telefonas. Skambino Mersedes.
- Aš ištekėjau už Mažojo Džeko, - pasakė ji. —Matei jį per vakarėlį
po tavo skaitymų Venecijos Byče. Jis mielas vaikinas ir turi pinigų. Mes
išsikraustėm e gyventi į Slėnį.
- Puiku, Mersedes, sėkmės.
- Bet ilgiuosi gėrimo ir pokalbių su tavim. Ar galėčiau šį vakarą
atvažiuoti?
- Gerai.

Po penkiolikos minučių ji jau sėdėjo m ano namuose, suko suk­

tines ir gėrė m ano alų.
- Mažasis Džekas - mielas vaikinas. Mes laimingi būdam i kartu.
Siurbiau savo alų.
- Nenoriu kruštis, - tarė ji, - pavargau nuo abortų, tikrai pavar­
gau nuo abortų...
- Mes ką nors sugalvosim.
- Noriu tik rūkyti, šnekėtis ir gerti.
- Man reikia daugiau.

(169)
 - Jūs, vyrai, norit tik knistis.
- Man tai patinka.
- Bet aš negaliu, nenoriu kruštis.
- Atsipalaiduok.
Sėdėjom ant sofos. Nesibučiavom. Iš Mersedes nebuvo geros
pašnekovės. Ji buvo neįdomi. Bet ji turėjo geras kojas, gerą užpakalį,
gražius plaukus ir jaunystę. Dievas mato, m an teko sutikti įdomių m o­
terų, tačiau Mersedes tikrai nebuvo to sąrašo pradžioje.
Alus liejosi, suktinės ėjo iš rankų į rankas. Mersedes tebedirbo
Holivudo žmonių santykių tyrimo institute. Jos automobilis nuolat ges­
davo. Mažojo Džeko kotas buvo storas ir trum pas. Ji skaitė Yoko Ono
Grapefruit. Buvo pavargusi nuo abortų. Slėnyje gerai, bet ji pasiilgo
Venecijos Byčo. Jai trūko pasivažinėjimų dviračiu paplūdimiu.

Nežinau, ar ilgai kalbėjomės, iš tikrųjų, kalbėjo ji, bet daug, daug

vėliau pasakė, kad yra per girta važiuoti namo.
- Nusirenk ir gulkis į lovą, —tariau.
- Jokio krušimosi.
- Neliesiu tavo pizės.
Ji nusirengė ir atsigulė į lovą. Aš nusirengiau ir nuėjau į vonios
kambarį. Ji žiūrėjo, kaip išeinu iš jo nešinas stiklainiu vazelino.
- Ką ruošiesi daryti?
- Nusiramink, mažyte, nesijaudink.
Užtepiau vazelino ant koto. Paskui išjungiau šviesą ir atsiguliau į lovą.
- Atsuk užpakalį, —pasakiau.
Pakišau po ja ranką ir pažaidžiau su viena krūtim , paskui ap­
glėbiau ir pažaidžiau su kita krūtim . Buvo gera panardinti veidą jos
plaukuose. Man atsistojo ir įslinkau jai į užpakalį. Suėmiau ją per lie­
menį ir patraukiau jos užpakalį savęs link, stipriai, įvarydamas gilyn.
„Ooooooch", - sudejavo ji.
Pradėjau judėti. Įkišau dar giliau. Jos užpakalio puselės buvo
didelės ir švelnios. Taip judėdam as apsipyliau prakaitu. Paskui pagul­
džiau ją ant pilvo ir įsispraudžiau dar giliau. Ten buvo labai siaura.
Bakstelėjau įjo s stuburo galiuką, ir ji suklykė.

(170)
 - Užsičiaupk, velniai rautų!
Ji buvo labai glaudi. Įkišau dar giliau. Jos gniaužtai buvo neįti­
kėtini. Kai aš grūdau jį vidun, m an nudiegė šoną, siaubingas deginantis
skausmas, bet nesilioviau. Aš plėšiau ją pusiau, tiesiai per stuburą. Su­
riaum ojau kaip beprotis ir baigiau.
Užvirtau ant jos. Šono skausm as m ane žudė. Ji verkė.
- Kas tau po velnių atsitiko? Juk neliečiau tavo pizės;
N usiritau šalin.

Ryte Mersedes beveik nekalbėjo, apsirengė ir išėjo į darbą.

Štai dar viena išeina, pagalvojau.

73
Kitą savaitę gėriau mažiau. Važinėjau į hipodrom ą gryno oro,
saulės ir pasivaikščioti. Vakarais gerdavau, neatsistebėdam as, kodėl aš
dar gyvas ir kaip tai veikia. Prisiminiau Katriną, Lidiją, Temę. Jaučiau­
si klaikiai.
Penktadienio vakare suskambo telefonas. Skambino Mersedes.
- Henkai, norėčiau atvažiuoti. Bet tik pasikalbėti, išgerti ir pa­
rūkyti. Nieko daugiau.
- Jei nori, atvažiuok.
Mersedes atvažiavo po pusvalandžio. Nustebau pamatęs, kaip
gražiai ji atrodo. Dar niekada nemačiau tokio trum po sijono, o jos kojos
buvo puikios. Džiugiai ją pabučiavau. Ji atšlijo.
- Po paskutinio karto dvi dienas negalėjau paeiti. Nebedraskyk
m ano užpakalio.
- Gerai, garbės žodis, nebedraskysiu.
Viskas buvo kaip visada. Sėdėjom ant sofos, grojo radijas, mes
kalbėjomės, gėrėm alų, rūkėm. Pabučiavau ją, dar ir dar kartą. Nega­
lėjau liautis. Ji elgėsi taip, lyg to norėtų, bet primygtinai sakė negalinti.
Mažasis Džekas ją mylėjo, o meilė šiame pasaulyje daug reiškė.
- Tikrai, - pritariau.
- Tu manęs nemyli.

(171)
 - Tu - ištekėjusi moteris.
- Aš nemyliu Mažojo Džeko, bet jis m an labai patinka ir jis m a­
ne myli.
- Skamba gražiai.
- Ar tu kada nors mylėjai?
- Keturis kartus.
- Kas atsitiko? Kur jos dabar?
- Viena mirė. Kitos trys su kitais vyrais.
Tą naktį mes ilgai kalbėjomės ir surūkėm daug suktinių. Apie
antrą nakties Mersedes tarė:
- Aš per daug apsinešusi, kad važiuočiau namo. Sudaužysiu
mašiną.
- Nusirenk ir gulk į lovą.
- Gerai, bet kai ką sugalvojau.
-K ą ?
- Noriu pamatyti, kaip tu numelži savo kotą! Noriu pamatyti,
kaip jis ištrykšta!
- Gerai, tinka. Sutarta.
Mersedes nusirengė ir atsigulė į lovą. Aš nusirengiau ir atsistojau
prie lovos k ra što .,Atsisėsk, kad geriau matytum."
Mersedes atsisėdo ant lovos krašto. Paspjaudžiau delną ir pra­
dėjau trinti kotą.
- O! - tarė Mersedes. - Jis didėja!
-A h a...
- Jis didelis!
- Aha...
- Jis purpurinis su mėlynom venom! Jos tvinkčioja! Jis bjaurus!
- Taip.
Betrindamas jį prikišau jai prie veido. Ji žiūrėjo. Prieš pat baigda­
mas sustojau.
- O! - tarė ji.
- Klausyk, sugalvojau kai ką geriau...
-K ą ?
- Tu jį numelžk.

(172)
 - Gerai.
Ji pradėjo.
- Ar gerai darau?
- Truputį stipriau. Ir pasispjaudyk delną. Ir trink jį visu ilgiu, ne
vien prie galvos.
- Gerai... O Dieve, pažiūrėk į jį... noriu pamatyti, kaip jis ištrykš­
ta syvais!
- Varyk, Mersedes! DIEVE!
Jau buvau bebaigiantis. Patraukiau jos ranką nuo savo koto.
- Prakeiktasis! - tarė Mersedes.
Ji palinko ir apžiojo jį. Pradėjo čiulpti ir trinti lūpomis, vedžioti
išilgai liežuviu.
- Tu, kale!
Ji ištraukė mano kotą iš burnos.
- Varyk! Pirmyn! Pabaik mane!
-N e !
- Gerai, tuom et velniop!
Stumtelėjau ją ant lovos aukštielninką ir užguliau. Negailestin­
gai pabučiavau ir įkišau į ją savo kotą. Dirbau įnirtingai, variau ir va­
riau. Suvaitojęs baigiau. Viską išleidau į ją, jaučiau, kaip jis veržiasi gi­
lyn, kaip ištrykšta gelmėse.

74
Turėjau skristi į Ilinojų, į poezijos skaitymus universitete. Neken­
čiau skaitymų, bet už juos galėjau susimokėti už butą, ir gal jie padėda­
vo parduoti mano knygas. Jie ištempdavo mane iš rytinio Holivudo,
skraidindavo kartu su verslininkais, stiuardesėmis ir šaltais gėrimais,
mažomis servetėlėmis ir blogą kvapą užmušančiais žemės riešutais.
Mane turėjo pasitikti poetas Viljamas Kysingas, su juo susira­
šinėjau nuo šešiasdešimt šeštųjų. Pirm ąkart perskaičiau jo eiles žurna­
le Bull, jį redagavo Duglasas Fazikas, vienas pirm ųjų m imeo magų ir,
ko gero, m im eo revoliucijos vadas. Nė vienas iš m ūsų nebuvo literatas
tikrąją to žodžio prasme: Fazikas dirbo gumos fabrike, Kysingas - buvęs

(173)
jūrų pėstininkas iš karo Korėjoje; atsėdėjęs, jį rėmė jo žmona Sesilija.
Aš vakarais dirbdavau pašte po vienuolika valandų. Tai buvo metas, kai
pasirodė Marvinas su savo keistomis eilėmis apie demonus. Marvinas
Vudmenas buvo geriausias demonų rašytojas visoje Amerikoje. Gal
dar Peru ir Ispanijoje. Tuo m etu aš buvau įnikęs rašyti laiškus. Visiems
rašydavau keturių penkių lapų laiškus, pieštukais ryškiai nuspalvin­
davau vokus ir pačius lapus. Tada pradėjau susirašinėti su Viljamu
Kysingu, buvusiu jūrų pėstininku, buvusiu kaliniu, narkom anu (dau­
giausia vartojo kodeiną).
Dabar, po daugelio m etų, Viljamas Kysingas gavo laikiną dės­
tytojo darbą universitete. Kai atsikvošėdavo nuo narkotikų, jis su ­
gebėjo apginti porą mokslinių laipsnių. Buvau jį įspėjęs, kad tas dar­
bas kenkia visiems norintiesiem s rašyti. Jis bent dėstė savo kursui
Činaskį.
Kysingas su žmona laukė oro uoste. Turėjau tik rankinį bagažą,
todėl nuėjome tiesiai prie mašinos.
- Dieve, - pasakė Kysingas, - dar neteko matyti žmogaus, kuris
išliptų iš lėktuvo taip atrodydamas.
Vilkėjau savo mirusio tėvo lietpaltį, kiek didoką. Mano kelnės bu­
vo per ilgos, klešnės krito ant batų, bet tai buvo gerai, nes mano kojinės
buvo skirtingos, o batai — numintais užkulniais. Nekenčiau kirpyklų,
todėl plaukus kirpdavausi pats, kai neturėdavau moters, kuri mane
apkirptų. Nemėgau skustis ir nemėgau ilgos barzdos, apsikarpydavau ją
kas dvi ar tris savaites. Mačiau prastai, bet nekenčiau akinių ir niekada jų
nesidėdavau, nebent skaitydamas. Turėjau savų dantų, bet ne per daug.
Mano veidas ir nosis buvo paraudę nuo gėrimo, o akys nepakentė šviesos,
žiūrėdavau prisimerkęs. Būčiau savas kiekviename landynių rajone.
Pajudėjom.
- Tikėjomės pamatyti tave visai kitokį, - tarė Sesilija.
- Tikrai?
- Noriu pasakyti, tavo balsas toks švelnus ir tu toks m alonus.
Bilas manė, kad išlipsi iš lėktuvo girtas ir keikdamasis, užkabinėda­
mas moteris...

(174)
 - Niekada neafišuoju savo vulgarumo. Laukiu, kad jis pats pa­
sireikštų.
- Skaitai rytoj vakare, —pasakė Bilas.
- Puiku, šiandien linksm insimės ir viską užmiršim.
Važiavome toliau.

Tą vakarą Kysingas buvo toks pats įdomus, kaip ir jo laiškai bei

eilėraščiai. Kalbėdamas jis puikiai mokėjo pokalbyje atsiriboti nuo li­
teratūros, gal tik retkartčiais ne. Šnekučiavomės apie kitus dalykus. Su
dauguma poetų m an nesisekdavo bendrauti, net jei jų laiškai ir eilė­
raščiai būdavo geri. Mano susitikim as su Duglasu Faziku buvo siaubin­
gas. N utariau laikytis atokiau nuo kitų rašytojų ir dirbti savo darbą arba
nedirbti savo darbo.
Sesilija anksti atsigulė. Ryte jai reikėjo į darbą.
- Sesilija m ane palieka, - pasakė Bilas. - Nekaltinu jos. Ji pa­
vargo nuo m ano narkotikų, vėmimo, visų tų nesąmonių. Ji daug metų
kentėjo. Jai jau gana. Nebepajėgiu net deram ai jos išdulkinti. Ji susidė­
jo su paaugliu. Nekaltinu jos. Aš išsikrausčiau, turiu kambarį. Galim
važiuoti nakvoti į jį arba aš galiu važiuoti ten vienas, o tu gali likti arba
mes abu galime likti, m an vis vien.
Kysingas paėmė dvi tabletes, jos iškrito jam iš rankų.
- Likime čia, - pasakiau.
- Tu tikrai pajėgi daug išgerti.
- Daugiau neturiu ką daryti.
- Tavo skrandis geležinis.
- Nepasakyčiau. Kartą jis buvo prairęs. Bet kai skylės užsitraukia,
sako, ta vieta tvirtesnė už geriausią suvirinimo siūlę.
- Kiek galvoji traukti? - paklausė jis.
- Jau viską suplanavau. Mirsiu dutūkstantaisiais, kai m an bus
aštuoniasdešim t.
- Keista, —tarė Kysingas, - aš irgi ruošiuosi m irti tais metais.
Dutūkstantaisiais. Net sapnavau tai. Sapnavau savo m irties dieną ir va­
landą. Šiaip ar taip, tai bus dutūkstantaisiais.
- Geras apvalus skaičius. Man jis patinka.

(175)
 Gėrėm dar porą valandų. Aš gavau svečių miegamąjį. Kysingas
miegojo ant sofos. Atrodo, Sesilija rim tai ketino jį palikti.

Kitą rytą atsikėliau pusę vienuoliktos. Dar buvo likę alaus. Pavy­
ko išgerti vieną butelį. Kai įėjo Kysingas gėriau antrą.
- Viešpatie, kaip tu gali? Atsikeli lyg aštuoniolikmetis.
- Man būna sunkių rytų. Tiesiog šitas ne toks.
- Pirmą valandą turiu anglų paskaitą. Reikia atsigaivelėti.
- Išgerk taurelę baltojo.
- Reikėtų ką nors įsimesti į skrandį.
- Suvalgyk du m inkštai virtus kiaušinius. Su trupučiu čili ar
paprikos.
- Tau porą išvirti?
- Taip, ačiū.
Suskambo telefonas. Skambino Sesilija. Bilas pasikalbėjo, paskui
padėjo ragelį.
- Artėja viesulas. Vienas didžiausių valstijos istorijoje. Gali pra­
ūžti pro mus.
- Per m ano skaitymus visada kas nors atsitinka.
Mačiau, kaip niaukiasi dangus.
!
- Gal atšauks paskaitas. Sunku nuspėti. Verčiau pavalgysiu.
Bilas užkaitė kiaušinius.
- N esuprantu tavęs, - tarė. - Tu net neatrodai pagiringas.
- Aš pagiringas kiekvieną rytą. M an tai įprasta būsena. Pri­
sitaikiau.
- Vis dar gerai rašai, nors tiek girtauji.
- Verčiau nesigilinkim. Gal tai dėl m oterų. Nepervirk kiaušinių.
Nuėjau į vonios kam barį ir išsišikau. Vidurių užkietėjimas m an
nebuvo problema. Eidamas lauk išgirdau Bilą šaukiant: „Činaski!“
Paskui išgirdau jį vem iant kieme. Sugrįžo į vidų.
Vargšeliui tikrai buvo bloga.
- Paimk geriamosios sodos. Turi Valium?
-N e .

(176) Charles bukowski

 - Tada prarijęs geriamosios sodos palauk dešim t minučių ir iš­
gerk šilto alaus. Įpilk į stiklą, kad gautų oro.
- Turiu benio.
- Paimk.
Dar labiau sutemo. Praėjus penkiolikai minučių po benio Bilas
palindo po dušu. Išėjęs jis atrodė pakenčiamai. Suvalgė sumuštinį su
riešutų sviestu ir banano griežinėliais. Jam reikėjo išsikapstyti.
- Tu vis dar myli savo senutę? - paklausiau.
- Vajėzau, taip.
- Žinau, tai nepaguos, bet pabandyk suprasti, taip atsitinka vi­
siems, bent kartą gyvenime.
- Tai neguodžia.
- Kai moteris nusiteikia prieš tave - baigta. Jos myli tave, pas­
kui jose kažkas apsiverčia. Jos gali žiūrėti, kaip m iršti griovyje, kaip ta ­
ve pervažiuoja m ašina ir jom s ant tavęs nusispjauti.
- Sesilija - nuostabi moteris.
Sutemo dar labiau. „Išgerkim alaus", —pasiūliau.
Sėdėjom ir gėrėm alų. Visiškai sutemo, pakilo vėjas. Beveik ne-
sikalbėjom. Džiaugiausi, kad susitikom. Jis neapsimetinėjo. Gal todėl,
kad buvo pavargęs. JAV jo eilėraščiai neturėjo pasisekimo. Jį mylėjo
Australijoje. Galbūt kada nors jį atras ir čia, o gal ir ne. Gal dutūkstan­
taisiais. Jis buvo tvirtas, kresnas vyras, žinojai, kad jis to vertas, žinojai,
ką jis patyrė. Man jis patiko.
Gėrėm tylėdami, suskambo telefonas. Vėl skambino Sesilija. Tor­
nado pralėkė viršum, tiksliau, aplink. Bilui reikėjo į paskaitą. Man tą
vakarą reikėjo skaityti eiles. Puiku. Viskas pagal planą. Mes buvom vi­
siškai įdarbinti.
Apie pusę pirm os Bilas susidėjo savo užrašus ir kitus reikalingus
daiktus į kuprinę, sėdo ant dviračio ir išmynę į universitetą.

Po pietų Sesilija grįžo namo.

- Ar Bilas išvažiavo be problemų?
- Taip, dviračiu. Atrodė gerai.
- Gerai —kaip? Ar buvo pavartojęs?

moterys (177)
 - Jis atrodė gerai. Pavalgė ir visa kita.
- Henkai, aš vis dar jį myliu. Tiesiog nebegaliu to pakelti.
- Suprantu.
- Neįsivaizduoji, kaip jam svarbu, kad čia atvažiavai. Jis man
skaitydavo tavo laiškus.
- Nešvankūs, ką?
- Ne, smagūs. Tu mus prajuokindavai.
- Sesilija, pasidulkinkim.
- Henkai, tu vėl pradedi savo žaidimus.
- Tu miela putli mažytė. Leisk m an į tave pasinerti.
- Henkai, tu girtas.
- Tavo tiesa. Užmiršk.

75
Tą vakarą buvo dar vieni nevykę skaitymai. Man nerūpėjo. Jiem s
nerūpėjo. Jei Džonas Keidžas gali gauti tūkstantį dolerių už tai, kad su­
valgo obuolį, aš galiu paim ti penkis šim tus žalių ir kelionės išlaidas lėk­
tuvu už tai, kad esu nevykėlis.
Po to viskas buvo kaip visada. Mažosios studentės prinešdavo
savo jaunus karštus kūnus ir degančiomis akimis prašydavo, kad joms
pasirašyčiau savo knygas. Norėjau kurią nors naktį bent penkias iš jų
išdulkinti ir pam iršti amžiams.
Priėjo keli dėstytojai ir išsiviepė man už tai, kad esu toks kvailys.
Tai jiems leido pasijusti geriau, dabar jie įsivaizdavo irgi mokantys rašyti.
Paėmiau čekį ir išėjau. Vėliau Sesilijos namuose turėjo įvykti
nedidelis vakarėlis kviestiniams svečiams. Tai buvo nerašyta sutarties
dalis. Kuo daugiau merginų, tuo geriau, bet Sesilijos namuose turėjau
labai mažai vilties. Žinojau tai. Ryte nubudau savo lovoje vienas - ko ir
reikėjo tikėtis.

Kitą rytą Bilui vėl buvo bloga. Jis vėl turėjo paskaitą pirm ą valan­
dą ir prieš išeidamas pasakė:

(178)
 - Sesilija nuveš tave į oro uostą. Ar išeinu. Ir jokių verksmingų
atsisveikinimų.
- Gerai.
Bilas užsidėjo kuprinę ir pro duris išsivedė dviratį.

76

Praėjo gal pusantros savaitės, kai grįžau į LA. Buvo vakaras. Sus­
kambo telefonas. Skambino Sesilija, ji verkė.
- Henkai, mirė Bilas. Tu pirm as, kam paskambinau.
- Dieve, Sesilija, nė nežinau ką sakyti.
- Taip džiaugiuosi, kad atvažiavai. Kai išvažiavai, Bilas tik apie ta­
ve ir kalbėjo. Neįsivaizduoji, koks svarbus jam buvo tavo apsilankymas.
- Kas atsitiko?
- Jis pasiskundė, kad labai prastai jaučiasi, nuvežėm į ligoninę,
po dviejų valandų jau buvo miręs. Žinau, žmonės kalbės, kad jis perdo­
zavo, bet tai netiesa. Nors ruošiausi su juo išsiskirti, aš jį mylėjau.
- Tikiu.
- Nenoriu tau įkyrėti savo kalbomis.
- Viskas gerai, Bilas suprastų. Tik nerandu žodžių, kuriais ga­
lėčiau tave paguosti. Esu priblokštas. Ar galiu paskam binti tau vėliau,
sužinoti, kaip laikaisi?
- Tikrai paskambinsi?
- Žinoma.
T aipjau yra su gėrimu, pagalvojau prisipildamas stiklą. Kai atsi­
tinka kas nors blogo, geri, kad užsim irštum , kai atsitinka kas nors
gero, geri, kad atšvęstum, o jei nieko neatsitinka —geri, kad kas nors
atsitiktų.
Nors Bilas buvo ligotas ir nelaimingas, neatrodė kad ruoštųsi
mirti. Mirčių buvo daug, ir nors žinojom apie m irtį ir kasdien apie ją
galvodavom, ištikus netikėtai mirčiai, o ypač kokio nepaprastai mielo
žmogaus, būdavo labai sunku, nesvarbu, kiek kitų žmonių būtų num i­
rę —gerų, blogų ar nežinomų.

(179)
 Tą vakarą paskam binau Sesilijai, kitą vakarą vėl jai paskam bi­
nau, paskui dar kartą, vėliau lioviausi skambinti.

77
Slinko mėnuo. Paskambino Dogbite Press redaktorius R. A. Dvai-
tas ir paprašė parašyti įžangą Kysingo rinktinių eilėraščių knygai. Miręs
Kysingas pagaliau buvo pripažintas ir už Australijos ribų.
Paskui paskam bino Sesilija.
- Henkai, važiuoju į San Franciską susitikti su R. A. Dvaitu. Tu­
riu kelias Bilo nuotraukas ir keletą neskelbtų eilėraščių. Noriu peržiūrė­
ti juos su Dvaitu, kad nuspręstum e, ką spausdinti. Bet prieš tai norėčiau
porą dienų paviešėti Los Andžele. Galėtum pasitikti m ane oro uoste?
- Žinoma, gali apsistoti pas mane.
- Labai ačiū.
Ji pasakė savo atvykimo laiką, aš išvaliau tualetą, iššveičiau vo­
nią ir pakeičiau patalynę.

Sesilija atskrido dešim tą ryto, m an buvo velniškai sunku sus­

pėti, bet ji atrodė gerai, nors kiek putloka. Ji buvo tvirta, kresna, kaip
iš Vidurio vakarų regiono, labai tvarkinga. Vyrai į ją žiūrėjo, ji mokėjo
judinti užpakalį, jis atrodė galingas, truputį grėsmingas ir seksualus,
Bare palaukėm, kol pristatys bagažą. Sesilija negėrė. Ji užsisakė
apelsinų sulčių.
- Man taip patinka oro uostai ir lėktuvų keleiviai, o tau?
-N e .
- Jie atrodo tokie įdomūs.
- Jie turi daugiau pinigų už keliaujančius traukiniais ar autobusais.
- Skrisdami matėm Didįjį kanjoną.
- Taip, jis yra pakeliui.
- Padavėjų sijonai tokie trumpi! Pažiūrėk, matyti kelnaitės.
- Geri arbatpinigiai. Jos gyvena nuosavuose namuose ir važi­
nėja M. G.

(180)
 - Lėktuve visi buvo tokie malonūs! Greta manęs sėdėjęs vyras
pasisiūlė m ane pavaišinti gėrimu.
- Eime tavo lagaminų.
- R. A. paskam bino m an ir pasakė, kad gavo tavo įžangą Bilo ei­
lėraščių rinktinei. Perskaitė ištraukas. Labai gražu. Noriu tau padėkoti.
- Nereikia.
- Nežinau, kaip tau atsidėkoti.
- Tu tikrai nenori nieko išgerti?
- Retai geriu. Gal vėliau.
- Ko norėtum ? Pakeliui į nam us ko nors nupirkčiau. Noriu, kad
jaustum eis patogiai ir nesuvaržyta.
- Žinau, kad Bilas dabar žvelgia į mus iš viršaus ir džiaugiasi.
- Taip manai?
- Taip!
Paėmėm bagažą ir nužingsniavom į automobilių stovėjimo aikštelę.

78

Tą vakarą m an pavyko sugirdyti Sesilijai du ar tris stiklus. Ji

užsimiršo ir užsikėlė koją ant kojos. Pamačiau jos storą šlaunį. Tvirta.
Grėsminga m oteris didelėmis krūtim is, didelėmis akimis. Tikra karvė.
Ji gali daug pavežti. Kysingas turėjo akį.
Sesilija buvo prieš gyvūnų žudymą, nevalgė mėsos. Manau, joje
mėsos ir taip pakako. Viskas taip gražu, kalbėjo ji, pasaulyje tiek grožio,
reikia tik ištiesti ranką ir jį paliesti, jis yra ir laukia, kad jį paimtume.
- Tavo tiesa, Sesilija, - tariau. - Aš dar įsipilsiu.
- Išgėrusi darausi lengvabūdė.
- Ar blogai būti truputį lengvabūde?
Sesilija vėl užkėlė koją ant kojos, švystelėjo jos šlaunys. Pamačiau
jas iki šakumo.
Bilai, tu jau nebegali tuo naudotis. Buvai geras poetas, Bilai, bet,
po velnių, tu palikai ne tik savo eilėraščius. O jie niekada neturėjo tokių
klubų ir šlaunų.

(181)
 Sesilija išgėrė dar vieną stiklą, paskui liovėsi. Aš tęsiau.
Iš kur ateina visos tos moterys? Jų atsargos begalinės. Kiekviena
jų skirtinga, savita. Jų pizės skirtingos, jos skirtingai bučiuojasi, skirtin­
gos jų krūtinės, bet nė vienas vyras negali turėti jų visų, jų yra per daug,
keliančių koją ant kojos, varančių vyrus iš proto. Kokia puota!
- Norėčiau nuvažiuoti į paplūdimį. Henkai, ar nuveši m ane į
paplūdimį? - paklausė Sesilija.
- Šį vakarą?
- Ne, ne šį vakarą, kada nors, iki m an išvažiuojant.
- Gerai.
Sesilija kalbėjo apie engiamus Amerikos indėnus. Paskui prisi­
pažino irgi rašiusi, bet niekada niekam nerodžiusi, tiesiog rašiusi į už­
rašų knygelę. Bilas ją skatino, rėmė ir daug kuo padėjo. Ji padėjo Bilui
baigti universitetą. Aišku, arm ija Bilui irgi padėjo. Ir visada buvo ko­
deinas, jis niekaip negalėjo atsižadėti kodeino. Ji nuolat grasino, kad jį
paliks, bet tai nepadėjo. Dabar...
- Sesilija, išgerk, - tariau, - padės užmiršti.
Įpyliau jai didoką stiklą.
- Aš negaliu tiek išgerti!
- Užsikeik koją ant kojos. Parodyk m an savo kojas.
- Bilas niekada su m anim taip nekalbėjo.
Gėriau. Sesilija kalbėjo. Lioviausi klausytis. V idurnaktis atėjo
ir praėjo.
- Sesilija, klausyk, eime į lovą. Aš visiškai girtas.
Nuėjau į miegamąjį, nusirengiau ir palindau po užklotu. Girdėjau,
kaip ji praėjo pro šalį ir įėjo į vonios kambarį. Išjungiau šviesą. Netrukus
ji išėjo iš vonios kambario, pajutau, kaip atsigula kitoje lovos pusėje.
- Labanakt, Sesilija, - pasakiau.
Prisitraukiau ją prie savęs. Ji buvo nuoga. Viešpatie, pagalvojau.
Mes pasibučiavom. Ji labai gerai bučiavosi. Bučinys buvo ilgas, aistrin­
gas. Jis baigėsi.
- Sesilija?
- Taip?

(182)
 - Išdulkinsiu tave kitą kartą.
Apsiverčiau ant kito šono ir užmigau.

79
Atėjo Bobis su Valeri, visus supažindinau.
- Mudu su Valeri ruošiamės atostogauti ir išsinuomoti kam ba­
rius prie jūros, M anheteno Byče, - tarė Bobis. - Galėtumėt važiuoti
kartu. Pasidalytume nuomą. Ten yra du miegamieji.
- Ne, Bobi, nem anau, kad pavyktų.
- Henkai, prašau! - užsidegė Sesilija. - Man taip patinka van­
denynas! Henkai, jei mes ten nuvažiuosim, aš net pažadu su tavim ger­
ti. Pažadu!
- Gerai, Sesilija.
- Puiku, - pasakė Bobis. - Išvažiuojam šįvakar. Užeisim apie
šeštą. Kartu pavakarieniausim.
- Nuostabu, - tarė Sesilija.
- Valgyti su Henku tikras smagumėlis, - pasakė Valeri. - Kai
paskutinį kartą buvom su juo tokioje prašm atnioje vietoje, jis tiesiai
išklojo vyriausiajam padavėjui: „Neškit kopūstų m išrainę ir keptų bul­
vyčių! Kiekvienam po dvigubą porciją, ir nepraskieskit gėrimų, nes su­
draskysiu į gabalus!"
- Negaliu sulaukti!

Apie antrą po pietų Sesilija užsimanė pasivaikščioti. Mes perėjo­

me kiemą. Ji pam atė puansetijas. Priėjo prie krūmo ir prigludo veidu
prie žiedų, glostė juos pirštais.
- Jos tokios graziosi
- Sesilija, jos m iršta. Ar nematai, kokios jos sunykiusios? Smo­
gas jas žudo.
Žingsniavom po palmėmis.
- Visur paukščiukai! Henkai, šim tai paukščiukų!
- Ir tuzinai kačių.

(183)
 Nuvažiavom į M anheteno Byčą su Bobiu ir Valeri, įsikūrėm ir
nuėjom pavalgyti. Vakarienė buvo gera. Per vakarienę Sesilija išgėrė
vieną taurę ir papasakojo viską apie savo vegetarizmą. Ji valgė sriubą,
salotas ir jogurtą, mes valgėm kepsnius, keptas bulvytes, baltą duoną ir
salotas. Bobis su Valeri pavogė druskos ir pipirų indelius, du peilius ir
arbatpinigius, kuriuos buvau palikęs padavėjui.
Sustojom nusipirkti gėrimų, ledo ir cigarečių, tada sugrįžom į
butą. Dėl to vieno išgerto stiklo Sesilija pradėjo kikenti ir tauškėti, aiš­
kindam a, kad gyvūnai irgi turi sielas. Niekas jai neprieštaravo. Žino­
jom, kad taip gali būti. Nebuvom tikri, ar mes jas turim .

80

Gėrėme toliau. Sesilija išgėrė tik vieną stiklą ir liovėsi.

- Noriu eiti pasižiūrėti į mėnulį ir žvaigždes! Lauke taip gražu!
- Gerai, Sesilija.
Ji išėjo ir atsisėdo ant kėdės prie baseino.
- Nesistebiu, kad Bilas mirė, - tariau. - Jis badavo. Ji tokia bejausmė.
- Per vakarienę ji tą patį kalbėjo apie tave, kai buvai išėjęs į
tualetą, - pasakė Valeri. - „Ak, Henko eilės kupinos aistros, bet jis pats
visai ne toks!"
- Dievas ir aš ne visada statom už tą patį žirgą.
- Tu ją jau išdulkinai? - paklausė Bobas.
-N e .
- Koks buvo Kysingas?
- Šaunus. Bet neatsistebiu, kaip jis galėjo su ja gyventi. Gal pa­
dėdavo kodeinas ir tabletės. Gal ji buvo jam kaip gėlių vaikas-auklė.
- Velniop, - tarė Bobis, - verčiau gerkim.
- Taip. Jei m an tektų rinktis tarp gėrimo ir krušimosi, manau,
liaučiausi kruštis.
- Krušimasis gali pridaryti bėdos, - tarė Valeri.
- Kai mano žmona su kuo nors krušasi - apsivelku pižamą,
užsitraukiu antklodę ir užmiegu, - pasakė Bobis.
- Jis ram us, —tarė Valeri.

(184)
 - Nė vienas iš m ūsų gerai nežino, kaip naudoti seksą ir ką su juo
daryti, —kalbėjau. —Daugumai žmonių seksas yra tik žaisliukas, kurį
gali užvesti ir paleisti suktis.
- O kaip meilė? —paklausė Valeri.
- Tinka tiems, kas gali pakelti psichines perkrovas. Tai lyg per
sraunią šlapimo upę ant pečių neštum pilną šiukšlių konteinerį.
- Ne, tai nėra taip blogai!
- Meilė yra prietarų forma. Per daug turiu kitokių prietarų.
Valeri nuėjo prie lango.
- Žmonės linksm inasi, šokinėja į baseiną, o ji stovi žiūrėdam a
į mėnulį.
- Ką tik m irė jos senis, - tarė Bobis. - Palik ją ramybėje.
Pasiėmiau butelį ir nuėjau į savo miegamąjį. Niekas niekada
nedera. Žmonės aklai griebiasi to, kas papuola po ranka: komunizmo,
sveiko m aisto, dzenbudizmo, burlenčių, baleto, hipnozės, grupinių
susitikimų, orgijų, dviračių, žolių, katalikybės, žolės, sunkum ų kilno­
jim o, kelionių, atsitraukim o, vegetarizmo, Indijos, tapybos, rašymo,
skulptūros, komponavimo, vadovavimo, pėsčiųjų žygių, jogos, kopulia-
cijos, lošimo, gėrimo, dykinėjimo, šaldyto jogurto, Bethoveno, Bacho,
Budos, Kristaus, Biblijos, heroino, morkų sulčių, savižudybės, rankų
darbo kostium ų, skraidymo, Niujorko, paskui tai sunyksta ir išnyksta.
Žmonėms reikia susirasti ką veikti laukiant mirties. Manau, gerai turė­
ti pasirinkim ą.
Aš pasirinkau. Pakėliau degtinės butelį ir gurkštelėjau neskies­
tos. Rusai nebuvo neišmanėliai.
Atsidarė durys ir įėjo Sesilija. Jos galingas, tvirtas kūnas atrodė
puikiai. Dauguma amerikiečių m oterų buvo arba per plonos, arba
išplerusios. Jei tik būdavai jom s šiurkštesnis, jos palūždavo ir virsdavo
neurotikėm is, o jų vyrai tapdavo sporto aistruoliais, alkoholikais arba
pamišdavo dėl savo mašinų. Norvegai, islandai, suomiai žinojo, kaip
turėtų būti sudėta moteris: plati ir tvirta, dideliu užpakaliu, plačiais klu­
bais, didelėmis baltom is šlaunimis, didele galva, didele burna, didelėmis
krūtimis, daug plaukų, didelėmis akimis, didelėmis šnervėmis, o ten,
per vidurį, - kiek reikia didelė ir kiek reikia maža.

(185)
 - Sveika, Sesilija. Eikš į lovą.
- Lauke šį vakarą taip gražu.
- Tikiu. Eikš pasisveikinti.
Ji nuėjo į vonios kambarį. Išjungiau miegamojo šviesą.
Netrukus ji išėjo iš vonios kambario. Pajutau, kaip gulasi į lovą.
Buvo tam su, bet pro užuolaidas sklido truputis šviesos. Padaviau jai
butelį. Ji gurkštelėjo ir grąžino jį man. Sėdėjome, atrėm ę nugaras į lo-
vūgalį ir pagalves. Šonas prie šono.
- Henkai, mėnulis buvo lyg mažas sidabrinis pinigėlis, o žvaigž­
dės taip gražiai spindėjo. Tai sukelia minčių, tiesa?
- Taip.
- Kai kurios iš tų žvaigždžių jau milijonus m etų mirusios, o mes
vis dar jas matom.
Ištiesiau ranką ir prisitraukiau Sesilijos galvą. Jos lūpos prasivė­
rė. Drėgnos ir jaukios.
- Sesilija, pasikruškim.
- Nenoriu.
Tiesą sakant, aš irgi nelabai norėjau. Todėl paklausiau:
- Nenori? Tai kodėl taip bučiuojies?
- Manau, žmonės turėtų ilgiau pabūti kartu, kad geriau pažintų
vienas kitą.
- Kartais laiko ne ta ip ja u daug.
- Nenoriu to daryti.
Išlipau iš lovos. Vienomis kelnaitėm is nušlepsėjau prie Bobio ir
Valeri durų ir pasibeldžiau.
- Kas atsitiko? —paklausė Bobis.
- Ji nenori su m anim dulkintis.
- Ir?
- Eime paplaukioti.
- Jau vėlu. Baseinas uždarytas.
- Uždarytas? Juk jam e yra vandens.
- Norėjau pasakyti, išjungtos šviesos.
- Nieko baisaus. Ji nenori su m anim dulkintis.
- Tu neturi maudymosi glaudžių.

(186)
 - Aš su trum pikėm .
- Gerai, palauk...

Bobis su Valeri pasirodė vilkėdami gražius aptem ptus naujus

maudymosi kostiumėlius. Bobis m an padavė cigaretę, patraukiau.
- Kas Sesilijai?
- Krikščioniškoji chemija.
Nuėjom prie baseino. Šviesos tikrai buvo išjungtos. Bobis ir Va­
leri nėrė kartu. Aš sėdėjau ant krašto įmerkęs kojas. Gurkšnojau iš
degtinės butelio.
Bobis ir Valeri kartu išnėrė į paviršių. Bobis priplaukė prie ba­
seino krašto. Timptelėjo m an už kelio.
- Nagi, kvaily! Drąsiau! NERK!
Siurbtelėjau dar vieną gurkšnį ir padėjau butelį. Nenėriau. At­
sargiai nusileidau nuo krašto. Paskui murktelėjau į vandenį. Tamsiame
vandenyje jaučiausi labai keistai. Lėtai nirau į dugną. Buvau metro
devyniasdešimties ūgio ir svėriau šim tą dvidešimt penkis kilogramus.
Laukiau, kol pasieksiu dugną, kad galėčiau atsispirti. Kur dugnas? Štai
jis, o aš jau beveik be kvapo. Atsispyriau. Lėtai kilom. Pagaliau pers-
krodžiau vandens paviršių.
- Mirtis visoms kekšėms, kurios neišžergia prieš mane kojų! -
suklykiau.
Atsidarė durys, pro jas iš buto pirm ame aukšte išbėgo vyras. Tai
buvo valdytojas.
- Ei, naktį negalima maudytis! Baseino šviesos išjungtos!'
Nuplaukiau prie jo, pasiekiau baseino kraštą ir pažvelgiau į jį.
„Klausyk, pisokli, aš kasdien išgeriu du šim tus litrų alaus ir esu profe­
sionalus imtynininkas. Iš prigimties esu labai malonus, bet noriu pa­
plaukioti ir prašau įjungti šviesas! DABAR! Prašysiu tik vieną kartą!”
Nuplaukiau šalin.
Sužibo šviesos. Baseinas buvo nuostabiai apšviestas. Kerinčiai.
Nuplaukiau prie degtinės butelio, pasiekiau jį ir gerokai gurkštelėjau.
Butelis buvo beveik tuščias. Atsisukau, Bobis ir Valeri po vandeniu

(187)
plaukiojo ratais vienas aplink kitą. Jiem s puikiai sekėsi, jie buvo lengvi
ir grakštūs. Kaip keista, visi buvo jaunesni už mane.
Baigėme maudytis. Vienomis trum pikėm is nušlepsėjau prie val­
dytojo durų ir pasibeldžiau. Jis atidarė duris. Man valdytojas patiko.
- Drauguži, gali išjungti šviesas. Aš baigiau plaukioti. Tu šaunus
vaikis, tikrai fau n u s vaikis.
Sugrįžome į savo butą.
- Pasilik su mumis išgerti, - tarė Bobis. - Žinau, kad jautiesi
nelaimingas.
Užėjau pas juos ir išgėriau du stiklus.
Valeri tarė:
- Henkai, tu ir tavo m oterysl Negali visų jų išdulkinti, argi to
nežinai?
- Pergalė arba mirtis!
- Išsimiegok, ir praeis.
- Labanakt, bičiuliai, ir ačiū...

Grįžau į savo miegamąjį. Sesilija gulėjo ant nugaros ir parpė:

khrrr khrrr khrrr...
Man ji atrodė stora. Nusitraukiau šlapias trum pikes, atsiguliau į
lovą ir ją papurčiau.
- Sesilija, tu KNARKI!
- Ooooh... atsiprašau...
- OK, Sesilija, tai panąšu į santuokinį gyvenimą. Paimsiu tave
ryte, kai būsiu pailsėjęs.

81

Mane pažadino garsas. Dar nebuvo prašvitę. Sesilija slankiojo po

kam barį rengdamasi.
Dirstelėjau į laikrodį.
- Penkta ryto, ką tu darai?
- Noriu pamatyti, kaip pateka saulė. Dievinu saulėtekius!
- Nesistebiu, kad negeri.

(188)
 - Grįšiu. Galėsim kartu papusryčiauti.
- Jau keturiasdešim t m etų nevalgau pusryčių.
- Henkai, aš einu žiūrėti, kaip pateka saulė.

Radau neatkim štą alaus butelį. Jis buvo šiltas. Atkimšau ir iš­
gėriau. Paskui užmigau.

Pusę vienuoliktos išgirdau beldžiantis į duris.

- Įeikite...
Tai buvo Bobis, Valeri ir Sesilija.
- Mes ką tik papusryčiavome, - tarė Bobis.
- Dabar Sesilija norėtų nusiauti ir basomis pasivaikščioti pak­
rante, - pridūrė Valeri.
- Henkai, dar niekada nebuvau mačiusi Ramiojo vandenyno. Jis
toks gražus!
- Apsirengsiu...
Žingsniavome pakrante. Sesilija buvo laiminga. Kai atskubėjusi
banga užliedavo jos basas kojas, ji suklykdavo.
- Galite eiti toliau, - tariau, - noriu susirasti barą.
- Eisiu su tavim, - pasakė Bobis.
- Aš prižiūrėsiu Sesiliją, - tarė Valeri.

Užėjau į artim iausią barą. Jam e buvo tik dvi tuščios kėdės. At­
sisėdom. Bobis traukė vyrus. Aš traukiau moteris. M udu su Bobiu už­
sisakėme gėrimus.
Greta sėdėjusi m oteris buvo dvidešimt šešerių ar septynerių.
Kažkas ją išvargino, jos burna ir akys atrodė bedvasės, bet ji vis dar lai­
kėsi. Jos plaukai buvo tamsūs ir gerai prižiūrėti. Ji vilkėjo sijoną, jos
kojos buvo gražios. Jos siela buvo krištolinė, ir tai atsispindėjo jos akyse.
Priglaudžiau savo koją prie josios. Ji nepasitraukė. Ištuštinau savo stiklą.
- Nupirk m an išgerti, - paprašiau.
Ji mostelėjo barm enui. Jis priėjo.
- Degtinės su 7-UP šitam ponui.
-A čiū...

(189)
 - Babetė.
- Ačiū, Babete. Mano vardas Henris Činaskis, rašytojas girtuoklis.
- Pirm ąkart girdžiu.
- Aš irgi.
- Turiu parduotuvę prie paplūdimio. Papuošalai ir kitas šlam š­
tas, daugiausia šlamštas.
- Mes lygūs. Aš daugiausia rašau šlamštą.
- Jei esi toks blogas rašytojas, kodėl nemeti?
- Man reikia maisto, pastogės ir drabužių. Nupirk dar vieną stiklą.
Babetė mostelėjo barm enui, ir prieš m ane vėl išdygo gėrimas.
Stipriau suglaudėm kojas.
- Aš girtuoklis, - pasakiau jai. - Man užkietėjo viduriai ir nie­
kas nestovi.
- Nežinau, kaip ten su tavo viduriais, bet esi girtuoklis ir viskas
tau stovi. f
- Koks tavo telefono num eris?
Babetė kyštelėjo ranką į rankinę rašiklio.
Tą akimirką įėjo Sesilija su Valeri.
- Aha, - tarė Valeri, —štai kur tie niekšai. Sakiau. Artim iausia­
me bare!
Babetė nuslydo nuo kėdės. Išėjo pro duris. Mačiau ją pro žaliu­
zes ant langų. Ji tolo mediniu paplūdimio taku, o jos kūnas buvo pui­
kus. Lieknas it nendrė. Jis siūbavo vėjuje ir išnyko.

82

Sesilija sėdėjo ir žiūrėjo, kaip geriam. Mačiau, koks esu jai at­
grasus. Valgiau mėsą. Netikėjau. Mėgau kruštis. Manęs nedomino
gamta. Niekada nebalsuodavau. Mėgau karus. Išorinė erdvė m an kėlė
nuobodulį. Beisbolas man kėlė nuobodulį. Istorija m an kėlė nuobodu­
lį. Zoologijos sodai m an kėlė nuobodulį.

- Henkai, —tarė ji, —einu valandėlei į lauką.

- Kas ten gero?

(190)
 - Mėgstu žiūrėti, kaip baseine plaukioja žmonės. Kaip jie sm a­
ginasi.
Sesilija atsistojo ir išėjo į lauką.
Valeri nusijuokė. Bobis irgi.
- Gerai, nežadu brautis įjo s kelnaites.
- O norėtum ? - paklausė Bobis.
- Įžeistas ne m ano seksualinis proveržis, o m ano ego.
- Nepam iršk savo amžiaus, —tarė Bobis.
- Nėra nieko blogiau už seną varganą kiaulę, - pasakiau.
Gėrėm tylėdami.

Maždaug po valandos grįžo Sesilija.

- Henkai, aš noriu važiuoti.
-K u r?
- Į oro uostą. Noriu skristi į San Franciską. Turiu su savim vi­
sus daiktus.
- Aš neprieštarauju, bet Valeri su Bobiu mus atvežė čia savo au­
tomobiliu. Gal jie dar nenori išvažiuoti.
- Nuvešim ją į LA, - tarė Bobis.

Užmokėjome, susėdome į m ašiną, Bobis vairavo, Valeri sėdėjo

greta jo, o m udu su Sesilija ant užpakalinės sėdynės. Sesilija kiek
pajėgdama traukėsi tolyn nuo m anęs ir spaudėsi prie durelių.
Bobis paleido kasetę. Muzika užliejo užpakalinę sėdynę tarsi
banga. Bobas Dilànas.
Valeri perdavė suktinę. Patraukiau, paskui pabandžiau įduoti
ją Sesilijai. Ji susigūžė traukdam asi tolyn nuo manęs. Ištiesiau ranką,
paglosčiau jos kelį ir spustelėjau. Ji nustūm ė m ano ranką.
- Ei, kaip jum s ten sekasi? - paklausė Bobis.
- Tai - meilė, - atsakiau.
Važiavome valandą.
- Jau oro uostas, - tarė Bobis.
- Tau dar dvi valandos, - pasakiau Sesilijai. —Galėtume nuva­
žiuoti pas m ane ir palaukti.

(191)
 - Viskas gerai, - atsakė Sesilija, - važiuokim į oro uostą.
- Ką veiksi oro uoste dvi valandas? —paklausiau.
- Siaubingai mėgstu oro uostus! - atsakė Sesilija.
Sustojom prie term inalo. Iššokau, iškėliau jos lagaminą. Kai taip
stovėjom, Sesilija pasistiebė ir pabučiavo m ane į skruostą. Leidau jai
eiti vienai.

83
Buvau sutikęs skaityti šiaurėje. Buvo popietė prieš skaitymus,
sėdėjau H oliday Inn numeryje ir gėriau alų su Džojum Vašingtonu,
rėmėju, ir vietiniu poetu Dadliu Bėriu bei jo draugužiu Polu. Dadlis pa­
galiau išėjo iš pogrindžio ir paskelbė, kad yra hom o. Jis buvo sudirgęs,
storas ir labai ambicingas. Zujo po kambarį.
- Bus geras skaitymas?
- Nežinau.
- Tu surenki minias. Jėzau, kaip tu tai darai? Jie stovi eilėje ap­
link visą kvartalą.
- Jiem s patinka kraujas.
Dudlis grabaliojo Polo užpakalį. „Aš tave išdulkinsiu! Paskui tu
galėsi m ane išdulkinti!"
Džojus Vašingtonas stovėjo prie lango. „Žiūrėkit, per gatvę eina
Viljamas Barougsas. Jo num eris greta tavojo. Jis skaitys rytoj vakare."
Priėjau prie lango. Ten tikrai ėjo Barougsas. Nusigręžiau ir atsi­
kimšau dar vieną alaus. Mes buvom trečiam e aukšte. Barougsas užlipo
laiptais, praėjo pro mano langą, atsirakino duris ir įėjo.
- Nori su juo susipažinti? —paklausė Džojus.
-N e .
- Einu pas jį valandėlei.
- Gerai.
Dadlis su Polu žaidė užpakalių grabaliojimą. Dadlis juokėsi, o Po­
las kikeno ir raudonavo.
- Vaikinai, gal norėtum ėt tai daryti vienumoje?
- Argi jis ne mielas? —paklausė Dadlis. - Myliu jaunus berniukus!

(192) Charles bukowski

 - Mane dom ina moterys.
- Nežinai, ką prarandi.
- Nesirūpink.
- Džekas Mičelas laksto su transvestitais. Jis apie juos rašo eiles.
- Jie bent atrodo kaip moterys.
- Kai kurie iš jų atrodo geriau.
Gėriau tylėdamas.

Sugrįžo Džojus Vašingtonas.

- Pasakiau Barougsui, kad tu apsistojęs gretimame numeryje.
Tariau: „Barougsai, Henris Činaskis gyvena gretimame numeryje". -
„Tikrai?" - paklausė jis. Paklausiau, ar nenorėtų su tavim susitikti. Jis
atsakė: „Ne".
- Čia turėtų būti šaldytuvai, - tariau. - Tas prakeiktas alus šyla.
Išėjau ieškoti ledų autom ato. Kai ėjau pro Barougso kambarį, jis
sėdėjo ant kėdės prie lango. Abejingai m ane nužvelgė.
Radau ledų autom atą, grįžęs ledus, supyliau į praustuvą ir suki­
šau ten alaus butelius.
- Per daug neapsinešk, - pasakė Džojus. - Tuomet pradedi pinti
žodžius.
- Jiem s nusispjaut. Jie tenori matyti mane ant kryžiaus.
- Penki šim tai žalių už valandos darbą, - tarė Dadlis. - Vadini
tai kryžium?
- Taip.
- Sum autas Kristus!

Dadlis su Polu išėjo ir m udu su Džojum patraukėm į vietinę ka­

vinę pavalgyti ir išgerti. Susiradom staliuką. Nespėjau nė susivokti,
kai prie m ūsų staliuko ėmė daugėti kėdžių. Vien vyrai. Velniava. Ten
buvo ir gražių merginų, bet jos tik žiūrėjo ir šypsojosi arba nežiūrėjo ir
nesišypsojo. Supratau, kad tos, kurios nesišypsojo, nekentė manęs dėl
mano požiūrio į moteris. Velniop jas.
Ten buvo Džekas Mičelas ir Maikas Taftas, abu poetai. Nė vienas
jų niekur nedirbo, nors jų kūryba nedavė jokių pajamų. Jie gyveno iš

moterys (193)
valios stiprybės ir pašalpų. Mičelas buvo tikrai geras poetas, tik jam
nesisekė. Jis nusipelnė geresnio likimo. Paskui priėjo Blastas Grim-
lis, dainininkas. Blastas visada būdavo girtas. Nesu matęs jo blaivaus.
Prisėdo ir keletas tokių, kurių nepažinojau.
- Pone Činaski?
Tai pasakė miela mažytė trum pa žalia suknute.
- Taip?
- Ar galėtumėt pasirašyti šią knygą?
Pakišo m an ankstyvųjų eilėraščių rinkinį, juos parašiau dar
dirbdam as pašte, „Kambarys ir aš“. Pasirašiau, nupiešiau piešinuką ir
grąžinau knygą.
- Ak, labai ačiū!
Ji išėjo. Visi aplinkui sėdėję niekšai užkirto kelią bet kokiai ga­
limybei veikti.
Netrukus ant stalo stovėjo keturi ar penki alaus ąsočiai. Užsisakiau
sumuštinį. Gėrėm dvi ar tris valandas, paskui grįžau į numerį. Baigiau
kriauklėje gulėjusį alų ir atsiguliau miegoti.

Neprisimenu skaitymų, bet kitą dieną pabudau lovoje vienas.

Džojus Vašingtonas pasibeldė apie vienuoliktą.
- Ei, žmogau, tai buvo vieni geriausių tavo skaitymų!
- Tikrai? Nemaustai?
- Ne, tu pataikei į dešimtuką. Štai čekis.
- Ačiū, Džojau.
- Ar tikrai nenori susitikti su Barougsu?
- Tikrai.
- Jis skaito šiandien vakare. Gal liksi jo skaitymuose?
- Man reikia grįžti į LA.
- Ar esi girdėjęs jį skaitant?
- Džojau, noriu nusiprausti ir nešdintis iš čia. Nuveši m ane į
oro uostą?
- Žinoma.

(194)
 Kai išėjom, Barougsas sėdėjo ant kėdės prie lango. Nė ženklu
neparodė, kad mane mato. Pažvelgiau į jį ir nuėjau. Gavau savo čekį.
Nekantravau atsidurti hipodrome...

84
Keletą mėnesių susirašinėjau su moterim iš San Francisko. Jos
vardas buvo Liza Veston, ji turėjo savo šokių studiją, taip pat ir baleto.
Jai buvo trisdešim t dveji, ji buvo kartą ištekėjusi, o jos laiškai buvo ilgi
ir nepriekaištingai atspausdinti ant rožinio popieriaus. Ji rašė gerai,
protingai ir ne per daug pompastiškai. Jos laiškai m an patiko, ir į juos
atsakydavau. Liza nekalbėjo nei apie literatūrą, nei apie vadinam uo­
sius didžiuosius klausimus. Ji rašė apie menkus kasdienius įvykius,
bet aprašydavo juos įžvalgiai ir su hum oru. Vieną dieną ji parašė, kad
atvažiuoja į Los Andželą nusipirkti drabužių šokiams ir paklausė, aš
norėčiau su ja susitikti. Atsakiau, kad labai norėčiau, ir pasiūliau apsis­
toti savo namuose, bet dėl m ūsų amžiaus skirtumo jai teks miegoti ant
sofos, o aš miegosiu lovoje. Atvažiavusi paskambinsiu, atsakė ji.
Po trijų ar keturių dienų suskambo telefonas. Skambino Liza.
- Aš atvažiavau, —tarė ji.
- Tu oro uoste? Važiuoju tavęs paimti.
- Atvažiuosiu taksi.
- Brangu.
- Taip bus lengviau.
- Ką gersi?
- Daug negeriu, todėl rinkis, kas tau patinka...
Sėdėjau ir laukiau jos. Tokiomis aplinkybėmis visada jausda­
vausi nejaukiai. Kai jos susidėdavo, beveik trokšdavau, kad to nebūtų
atsitikę. Liza minėjo, kad yra graži, bet nebuvau matęs jokių nuotraukų.
Kartą buvau vedęs moterį, pasižadėjau ją vesti pažindam as tik iš laiškų,
nematęs akyse. Ji irgi rašydavo protingus laiškus, bet mano dveji su
puse vedybinio gyvenimo m etų buvo tikras siaubas. Laiškuose žmonės
dažniausiai yra geresni nei tikrovėje. Tuo jie prim ena poetus.

(195)
 Slampinėjau po kambarį. Paskui išgirdau žingsnius kiemo taku.
Priėjau prie lango ir pažvelgiau pro žaliuzes. Neblogai. Tamsūs plau­
kai, tvarkingas ilgas, siekiantis čiurnas, sijonas. Ėjo grakščiai, aukštai
iškėlusi galvą. Graži nosis, paprastos lūpos. Man patiko moterys su
suknelėmis, jos prim inė praėjusius laikus. Ji nešėsi nedidelį krepšį.
Pasibeldė. Atidariau duris. „Užeik."
Liza pastatė ant grindų krepšį. „Sėskis."
Jos veidas buvo beveik be makiažo. Ji buvo graži. Plaukai sti­
lingai trum pai pakirpti.
Įpyliau jai degtinės su 7-UP, sau padariau tą patį. Jos veide buvo
nuovargio žymės - gyvenime jai teko kirsti porą sunkių ruožų. Taip pat
ir man.
- Rytoj žadu eiti apsipirkti. LA yra viena labai gera drabužių
parduotuvė.
- Man patinka drabužiai, kuriuos vilki. Manau, visiškai priden­
gusi kūną, moteris jaudina. Aišku, sunku pasakyti, kokia jos figūra, bet
visada gali įsivaizduoti.
- Tu toks, kokį ir tikėjausi pamatyti. Nieko nebijai.
- Ačiū.
- Atrodai beveik drovus.
- Geriu jau trečią stiklą.
- Kas bus po ketvirto?
- Nieko ypatingo. Išgersiu ir lauksiu penktojo.
Išėjau nusipirkti laikraštį. Kai grįžau, Liza buvo pasikaišiusi si­
joną virš kelių. Atrodė gražiai. Jos kojos buvo gražios, gražūs keliai. Die­
na (jau beveik vakaras) skaidrėjo. Iš jos laiškų žinojau, kad ji - sveiko
maisto šalininkė, kaip Sesilija. Tik ji elgėsi ne kaip Sesilija. Sėdėjau ki­
tam e sofos gale ir dirsčiojau į jos kojas. Mane kojos visada traukė.
- Tavo gražios kojos, —pasakiau Lizai.
- Tau patinka?
Ji timptelėjo sijoną aukštyn dar kelis centimetrus. Tai varė iš
proto. Tos gražios kojos, kyšančios iš po audinio klosčių. Nepalygina­
mai geriau už trum pą sijoną.
Dar po vieno stiklo persėdau arčiau Lizos.

(196)
 - Turėtum atvažiuoti pam atyti mano šokių studiją, - tarė.
- Nemoku šokti.
- Gali išmokti. Aš tave išmokysiu.
- Veltui?
- Žinoma. Nepaisant tavo ūgio, tu labai grakščiai judi. Iš tavo ei­
senos galiu pasakyti, kad gali labai gerai šokti.
- Sutarta. Aš miegosiu ant sofos.
- Mano butas puikus, bet turiu tik vandens lovą.
- Gerai.
- Turėsi leisti m an tau gaminti. Gerą maistą.
- Skamba viliojamai.
Pažvelgiau į jos kojas. Paskui paglosčiau vieną kelį. Pabučiavau
ją. Ji pabučiavo m ane kaip vieniša moteris.
- Ar aš tau atrodau patraukli? - paklausė Liza.
- Žinoma. Labiausiai m an patinka tavo stilius. Esi labai ele­
gantiška.
- Činaski, tu moki sakyti komplimentus.
- Turiu mokėti. Man jau greit šešiasdešimt.
- Henkai, atrodai kaip keturiasdešim ties.
- Liza, tu irgi moki sakyti komplimentus.
- Turiu mokėti. Man jau trisdešim t dveji.
- Džiaugiuosi, kad tau ne dvidešimt dveji.
- Aš džiaugiuosi, kad tau ne trisdešim t dveji.
- Šis vakaras kupinas džiaugsmo, —tariau.
- Ką m anai apie moteris? - paklausė ji.
- Aš ne mąstytojas. Visos moterys skirtingos. Iš tikrųjų jos atro­
do lyg geriausio ir blogiausio junginys —magiškos ir siaubingos. Bet
džiaugiuosi, kad jos egzistuoja.
- Kaip su jom is elgiesi?
- Su m anim jos elgiasi geriau, nei aš su jomis.
- Manai, tai teisinga?
- Ne, bet taip jau yra.
- Tu sąžiningas?
- Ne visada.

(197)
 - Kai rytoj nusipirksiu drabužius, norėsiu juos pasim atuoti. Pa­
sakysi, kurie tau labiausiai patinka.
- Gerai. Bet man labiausiai patinka ilgos suknios. Elegancija.
- Aš perku visokias.
- Neperku naujų drabužių, kol senieji nevirsta skutais.
- Tavo išlaidos kitokio pobūdžio.
- Liza, po šito stiklo eisiu miegoti, gerai?
- Žinoma.
Sukroviau jos patalynę ant grindų.
- Tau užteks užklotų?
- Taip.
- Ar pagalvė tiks?
- Neabejoju.
Baigiau gerti, atsistojau ir užrakinau paradines duris.
- Ne tam , kad tave įkalinčiau. Kad jaustum eis saugi.
- Jaučiuosi...
Nuėjau į miegamąjį, išjungiau šviesą, nusirengiau ir palindau
po užklotu.
- Kaip matai, aš tavęs neišprievartavau - šūktelėjau jai.
- Ak, o aš tikėjausi, kad tai padarysi! - atsiliepė ji.
Netikėjau, bet buvo gera girdėti. Elgiausi dorai. Liza gali naktį
pakentėti.

Atsibudęs išgirdau ją vonioje. Gal verčiau reikėjo ją iškrušti? Iš

kur vyras gali žinoti, ką reikia daryti? Jei ką nors jauti moteriai, m a­
nau, geriausia palaukti. Jei jos iškart būčiau nepamėgęs, būtų buvę ge­
riau iš karto išdulkinti. Jei ne —verčiau palaukti, paskui išdulkinti ir tik
po to neapkęsti.
Liza išėjo iš vonios kambario vilkėdama pusilge raudona sukne­
le. Ji jai labai tiko. Liza buvo liekna ir elegantiška. Ji stovėjo prieš mano
miegamojo veidrodį, žaisdama savo plaukais.
- Henkai, dabar einu pirkti drabužių. Tu gali nesikelti. Po va­
karykščio gėrimo tau turėtų būti bloga.
- Kodėl? Juk mes gėrėm vienodai.

(198)
 - Girdėjau, kaip slapta prisidūrei virtuvėje. Kodėl taip elgiesi?
- Manau, iš baimės.
- Tu bijai? Maniau, esi didelis, kietas, geriantis m oterų pisoklis?
- Aš tave nuvyliau?
-N e.
- Aš bijojau. Mano m enas yra mano baimė. Ji —mano paspara.
- Važiuoju pirkti drabužių.
- Tu pyksti. Aš tave nuvyliau.
- Visai ne. Aš grįšiu.
- Kur ta parduotuvė?
- 87 gatvėj.
- 87 gatvėj? O Viešpatie, juk tai Wattsì
- Jie turi geriausius drabužius visoje pakrantėje.
- Tenjuodai
- Ar tu prieš juodžius?
- Aš prieš viską.
- Paimsiu taksi. Sugrįšiu po trijų valandų.
- Toks tavo kerštas?
- Juk sakiau, sugrįšiu. Palieku savo daiktus.
- Tu niekada negrįši.
- Sugrįšiu. Mokėsiu savim pasirūpinti.
- Gerai, bet... neimk taksi.
Atsikėliau ir susiradau savo džinsus, juose - mašinos raktelius.
- Štai, imk mano folksvageną, TRV 469, stovi tiesiai prieš namus.
Bet atsargiai su sankaba, antras bėgis susidėvėjęs, gergždia, ypač - kai
jungi iš trečio...
Ji paėmė raktus, o aš vėl atsiguliau ir užsitraukiau antklodę. Liza
pasilenkė prie manęs. Apkabinau ją ir pabučiavau į kaklą. Mano burna
smirdėjo.
- Linksmiau, —tarė ji. - Daugiau pasitikėjimo. Šiąnakt švęsim,
bus m adų demonstravimas.
- Negaliu sulaukti.
- Sulauksi.
- Sidabrinis raktelis - vairuotojo durelėmis, auksinis - degimui...

(199)
 Ji nužingsniavo vilkėdama raudona pusilge suknele. Girdėjau,
kaip uždarė duris. Apsidairiau. Jos lagam inas dar buvo čia. Ir batelių
pora ant kilimo.

85

Kai atsibudau, buvo pusė dviejų. Nusimaudžiau vonioje, apsi­

rengiau, perskaičiau laiškus. Tarp jų buvo vyruko iš Glendeilo laiškas.
„Gerbiamasis pone Činaski, aš esu jaunas rašytojas, m anau, kad rašau
gerai, labai gerai, bet mano eilės grįžta atgal. Kaip reikia pralaužti tą
sieną? Kokia paslaptis? Ką reikia pažinoti? Aš labai žaviuosi jūsų kūryba
ir norėčiau su jum is pasikalbėti. Atsivežčiau porą pakų po šešis alaus
butelius ir pasikalbėtume. Norėčiau paskaityti jum s savo darbų..."
Vargšas nuopisa, jam nepasisekė. Išm ečiau jo laišką į šiukš­
lių dėžę.
Maždaug po valandos grįžo Liza. „Nusipirkau nuostabiausių
drabužių!"
Ji nešėsi visą glėbį suknelių. Nuėjo į miegamąjį. Po kiek laiko išėjo
iš jo. Vilkėjo ilgą suknelę aukštu kaklu ir sukosi prieš mane. Suknelė
puikiai aptem pė jos užpakalį. Ji buvo auksinio ir juodo audinio, o Liza
avėjo juodus batelius. Ji sušoko kelis lėto šokio žingsnelius.
- Tau patinka?
- O, taip...
Sėdėjau ir laukiau.
Liza grįžo į miegamąjį. Paskui išėjo su raudona ir žalia suknia,
žaižaruojančia sidabru. Ji buvo su iškirpte ties juosm eniu, pro ją matėsi
bamba. Dem onstruodama kažkaip ypatingai žiūrėjo m an į akis. Nei
droviai, nei seksualiai, tiesiog tobulai.
Neprisimenu, kiek drabužių ji m an parodė, bet paskutinysis buvo
pats tinkam iausias. Prigludusi suknia su skeltukais abiejuose šonuose.
Jai einant, pirm a pasirodydavo viena koja, paskui - kita. Suknia buvo
juoda, blizgėjo, su gilia iškirpte.
Taip jai žingsniuojant per kam barį atsistojau ir apkabinau. Pabu­
čiavau aistringai, palenkdam as atgal. Bučiuodamas kėliau aukštyn jos

(200)
suknelės užpakalį. Kėliau tol, kol pamačiau kelnaites. Geltonas. Paskui
pakėliau suknelės priekį ir pradėjau trinti į ją savo kotą. Jos liežuvis
įsliuogė į m ano burną, vėsus, lyg ji būtų gėrusi ledinį vandenį. Nuvedžiau
ją atbulą į miegamąjį, parverčiau ant lovos ir užguliau. Nutraukiau jos
geltonas kelnaites, paskui nusimoviau kelnes. Ir paleidau vaizduotę.
Kai taip buvau palinkęs virš jos, ji kojomis apsivijo m an apie kaklą.
Praskėčiau jas, pasislinkau aukščiau ir įslinkau į ją. Truputį pažaidžiau,
skirtingais greičiais, paskui pradėjau judėti piktai, meiliai, erzindamas,
grubiai. Kartkartėmis ištraukdavau, paskui vėl pradėdavau iš naujo.
Galiausiai pasileidau, dar kelis kartus stum telėjau, baigiau ir susmukau
greta. Liza nesiliovė m ane bučiavusi. Nebuvau tikras, ar ji pasitenkino.
Aš neabejotinai taip.

Vakarieniavome prancūziškam e restorane, kur buvo ir gero ne­

brangaus amerikietiško maisto. Jis visada būdavo pilnas, turėjom e lai­
ko stabtelėti prie baro. Tą vakarą pasivadinau Lanselotu Lavdžojum ir
net buvau pakankam ai blaivus, kad po keturiasdešim t penkių minučių
atsiliepčiau į kvietimą sėsti prie staliuko.
Užsakėme vyno butelį. Vakarienės nutarėm palaukti. Nėra nie­
ko maloniau už gėrimą su gražia m oterim prie balta staltiese užkloto
stalelio.
- Tu dulkinies džiugiai, lyg pirm ą kartą, bet ir labai išradingai, -
pasakė Liza.
- Ar galiu tai užsirašyti?
- Žinoma.
- Gal kada nors pasinaudosiu.
- Tik nesinaudok manim, tai viskas, ko prašau. Nenoriu būti tik
dar viena iš tavo m oterų.
Neatsakiau.
- Mano sesuo tavęs nekenčia, - tarė ji. - Sako, kad tu m anim tik
pasinaudosi.
- Liza, kur tavo elegancija? Kalbi kaip visi.

(201)
 Mes taip ir nepavalgėm vakarienės. Grįžę namo dar išgėrėm. Man
ji labai patiko. Pradėjau kalbėti įžeidžiamus žodžius. Ji nustebo, akys
prisipildė ašarų. Nubėgo į vonią, grįžo iš jos gal po dešimties minučių.
- Mano sesuo sakė tiesą, tu - niekšas!
- Liza, eikim į lovą.
Pasirengėm eiti į lovą. Atsigulėm ir aš užguliau ją. Be įžangos
buvo sunkiau, bet pagaliau atsidūriau joje. Pradėjau judėti. Judėjau,
judėjau ir judėjau. Naktis buvo karšta. Jaučiausi, lyg kartotųsi slogutis.
Apsipyliau prakaitu. Kišau ir traukiau. Jis nesiruošė nei nuleipti, nei
ištrykšti. Aš traukiau ir kišau. Galiausiai nusiritau į šoną. A tleisk, m a­
žyte, matyt, per daug išgėriau."
Liza lėtai nuslinko žemyn per mano krūtinę, per pilvą, žemyn, su­
ėmė jį, pradėjo laižyti, laižyti, laižyti, paskui apžiojo ir pradėjo čiulpti...

Skridau į San Franciską kartu su Liza. Jos butas buvo ant aukšto
kalno. Labai gražus. Pirmas dalykas, kurį turėjau padaryti - išsišikti.
Nuėjau į vonios kam barį ir atsisėdau. Visur aplink žali vijokliai. Tikras
sodas. Man patiko. Kai išėjau, Liza pasodino mane ant didelių pagalvių,
uždėjo Mocartą ir įpylė atšaldyto vyno. Buvo vakarienės metas, virtu­
vėje ji kažką gamino. Retkarčiais m an įpildavo vyno. Man visada labiau
patikdavo būti m oterų namuose, nei priim ti jas savo bute. Kai būdavau
jų namuose, visada galėdavau išeiti.
Ji pakvietė vakarienės. Patiekė salotas, šaltos arbatos ir viščiuko
kepsnį. Labai skanu. Aš gaminau siaubingai. Mokėjau kepti mėsą, nors
kartais pagamindavau skanų jautienos troškinį, ypač kai būdavau gir­
tas. Mėgdavau žaisti su savuoju jautienos troškiniu. Į jį sudėdavau be­
veik viską, ką turėjau, ir kartais m an pavykdavo.
Po vakarienės nuvažiavom į Žvejų prieplauką. Liza vairavo labai
atsargiai. Tai m ane erzino. Ji sustodavo prie sankryžos ir dairydavosi į
abi puses. Net jei nebūdavo nė vienos mašinos, ji nejudėdavo. Laukiau.
- Liza, po velnių, važiuojam. Aplink nieko nėra.
Ji pajudėdavo. Taip dažniausiai atsitinka su žmonėmis, —kuo
ilgiau juos pažįsti, tuo daugiau pam atai keistenybių. Kartais jos atrody­
davo juokingos - iš pradžių.

(202)
 Ji m an pasakė, kad jau senokai neturėjo draugo. Tai, apie ką kal­
bėdavo jos pažįstami vyrai, kas jiem s rūpėjo, buvo tiesiog neįtikėtina.
- Moterys labai panašios, - pasakiau jai. - Kai Ričardo Bertono
paklausė, koks moters bruožas jam yra svarbiausias, jis atsakė: „Ji turi
būti ne jaunesnė nei trisdešimties".
Sutemo ir grįžome į butą. Liza atnešė vyno, susėdome ant pa­
galvių. Ji atvėrė langines ir žiūrėjome į naktį. Pradėjom bučiuotis. Pas­
kui gėrėm. Ir vėl bučiavomės.
- Kada tau darbas? —paklausiau.
- Nori, kad išeičiau?
- Ne, bet tau juk reikia gyventi.
- Tu nedirbi.
- Sakyčiau dirbu.
- Nori pasakyti, gyveni, kad galėtum rašyti?
- Ne, tiesiog egzistuoju. Paskui bandau prisiminti ir kai ką užrašau.
- Mano šokių studija veikia tik tris vakarus per savaitę.
- Sugebi išgyventi?
- Iki šiol sugebėdavau.
Vis daugiau bučiavomės. Ji negėrė tiek daug, kiek aš. Persikėlėm
ant vandens lovos, nusirengėm ir pradėjom. Buvau girdėjęs apie kru-
šimąsi vandens lovose. Sakydavo, jog tai nuostabu. Man buvo sunku. Po
mumis liūliavo vanduo, kai leisdavausi, vanduo bangavo iš vieno šono
į kitą. Jos jis ne priartindavo prie manęs, o atitolindavo. Gal reikėjo
priprasti. Ėmiausi savo laukinių judesių, sugriebiau ją už plaukų ap­
simesdamas, lyg tai būtų išprievartavimas. Jai tai patiko ar bent taip
atrodė, ji tyliai inkštė iš malonumo. Dar ją padulkinau, paskui man pa­
sirodė ji patyrė orgazmą - išliesdo visus teisingus garsus. Tai mane su­
jaudino, ir baigiau iškart po jos.
Nusiprausėme ir grįžome ant pagalvių, prie vyno. Liza užsnūdo
padėjusi galvą mano skreite. Taip sėdėjau gal valandą. Paskui išsitiesiau
ant nugaros - tą naktį mes miegojom ant pagalvių.

Kitą dieną Liza nusivežė m ane į savo šokių studiją. Kavinėje ki­
toje gatvės pusėje nusipirkom sum uštinių, kartu su gėrimais užsinešėm

(203)
juos į studiją ir suvalgėm. Tai buvo didelė patalpa trečiam e aukšte. Ten
stovėjo tik stereogrotuvas, kelios kėdžės, o aukštai viršuje buvo įtem ptos
virvės. Nežinojau, kam viso to reikia.
- Išmokyti tave šokti? - paklausė ji.
- Kažkodėl neturiu nuotaikos, - atsakiau.
Kitos dienos ir naktys buvo panašios. Ne blogos, bet ir ne pui­
kios. Išmokau tvarkytis ant vandens lovos, bet m an vis tiek labiau pa­
tiko kruštis paprastoje lovoje.
Pabuvau dar tris ar keturias dienas ir išskridau į Los Andželą.
Mūsų susirašinėjimas nenutrūko.

Po mėnesio ji vėl atskrido į LA. Šįkart ji pasirodė mūvėdama

kelnes. Atrodė visiškai kitaip, negalėjau sau to paaiškinti, bet ji atrodė
kitaip. Man nepatiko tiesiog sėdėti su ja namuose, todėl vežiojau ją į
hipodrom ą, į kiną, į bokso varžybas, visur, kur eidavau su m an patin­
kančiomis moterimis, bet kažko trūko. Mes mylėdavomės, tik tai jau
nebuvo taip jaudinam a. Jaučiausi, lyg būtum e vedę.
Po penkių dienų Liza sėdėjo ant sofos, o aš skaičiau laikraštį, ir
ji pasakė:
- Henkai, kažkas nesiriša?
- Taip.
- Kas atsitiko?
- Nežinau.
- Aš išvažiuosiu. Nenoriu čia likti.
- Nusiramink, nėra taip blogai.
- Aš tiesiog nesuprantu.
Neatsakiau.
- Henkai, nuvežk m ane į M oterų išsivadavimo pastatą. Ar ži­
nai, kur jis?
- Taip, Vestleiko rajone, kur buvo meno mokykla.
- Iš kur žinai?
- Kartą ten vežiau kitą moterį.
- Niekšas.
- OK, nepradėk...

(204)
 - Ten dirba mano draugė. Nežinau, kur ji gyvena, negaliu jos
rasti telefonų knygoje. Bet žinau, kad ji dirba M oterų išsivadavimo
pastate. Porą dienų pagyvensiu pas ją. Tokios nuotaikos nenoriu grįžti
į San Franciską...
Liza susirinko savo daiktus ir sudėjo į lagaminą. Nuėjome prie
mašinos ir nuvažiavom į Vestleiko rajoną. Kartą ten į m oterų sukurtų
meno kūrinių parodą vežiau Lidiją, ji ten rodė keletą savo skulptūrų.
Sustojau prie jo.
- Palauksiu, noriu įsitikinti, kad susitikai savo draugę.
- Viskas gerai, gali važiuoti.
- Aš palauksiu.
Laukiau. Liza išėjo ir pamojavo. Atsakydamas pamojau, užve­
džiau variklį ir nuvažiavau.

86

Vieną vakarą, gal po savaitės, sėdėjau vienomis trumpikėmis.

Kažkas švelniai pabeldė į duris. „Palaukit", - tariau. Apsivilkau chalatą
ir atidariau.
- Mes iš Vokietijos. Skaitėm jūsų knygas.
Vienai buvo apie devyniolika, kitai gal dvidešimt dveji.
Dvi ar trys mano knygos nedideliais tiražais buvo išleistos Vo­
kietijoje. Aš gimiau Vokietijoje, Andernache, 19-aisiais. Name, kur
praleidau vaikystę, dabar buvo viešnamis. Nemokėjau vokiškai, bet jos
mokėjo angliškai.
- Užeikit.
Jos atsisėdo ant sofos.
- Aš Hilda, —tarė devyniolikmetė.
- Aš Gertrūda, - tarė ta dvidešimt dvejų.
- Aš Henkas.
- Tavo knygos mums pasirodė labai liūdnos ir labai juokingos, -
pasakė Gertrūda.
- Ačiū.

(205)
 Nuėjęs įpyliau tris stiklus degtinės su 7-UP. Atnešiau jom s gė­
rimus, paskui atsinešiau savąjį.
- Važiuojam į Niujorką, pagalvojom, kad galėtume užsukti, - ta ­
rė Gertrūda.
Jos papasakojo buvusios Meksikoje. Gerai kalbėjo angliškai. Gert­
rūda buvo stambesnė, beveik kaip bandelė: vien krūtinė ir užpakalis. Hil­
da buvo plona, atrodė įsitempusi... sustingusi, keista, bet patraukli.
Gerdamas užkėliau koją ant kojos, mano chalatas prasiskleidė.
- O, tavo seksualios kojos, - tarė Gertrūda.
- Taip, - pritarė Hilda.
- Žinau, - pasakiau.
Merginos gėrė lygiai su manim. Nuėjau ir pripyliau dar tris stik­
lus. Kai vėl atsisėdau —pasitikrinau chalato sandarum ą.
- Galit pasilikti kelias dienas pailsėti.
Jos neatsakė.
- Arba galit nepasilikti, - tariau. - Viskas tinka. Galim pasiš­
nekučiuoti. Nenoriu versti jus ką nors daryti.
- Kertu lažybų, kad pažįsti daug m oterų, - tarė Hilda. - Skaitėm
tavo knygas.
- Tai - literatūra.
- Kas yra literatūra?
- Literatūra yra pagerintas gyvenimas.
- Nori pasakyti, kad melavai?
- Truputį. Nedaug.
- Ar turi draugę? —paklausė Hilda.
- Ne. Dabar ne.
- Mes liksim, —tarė Gertrūda.
- Turiu tik vieną lovą.
- Tinka.
- Ir dar vienas dalykas...
- Koks?
- Aš miegosiu viduryje.
- Tinka.
Netrukus viską išgėrėm. Paskambinau į gėrimų parduotuvę.

(206)
 - Norėčiau...
- Palauk, drauguži, - tarė vyras, - nevežam į nam us iki šeštos
vakaro.
- Tikrai? Per mėnesį sukišu du šim tus žalių į jūsų gerkles...
- Kas skambina?
- Činaskis.
- A, Činaskis... Ko norėtum ?
Pasakiau. Paklausiau:
- Žinai, kur gyvenu?
- Žinoma.

Jis atvyko po aštuonių minučių. Tai buvo storas australas, visą

laiką prakaituotas. Paėmiau iš jo dvi dėžes ir padėjau ant kėdės.
- Sveikos, damos, - tarė storas australas.
Jos neatsakė.
- Kiek skolingas, Arbakli?
- Septyniolika devyniasdešimt keturis.
Padaviau jam dvidešimtinę. Jis pradėjo ieškoti grąžos.
- Nereikia. Nusipirk naują namą.
- Ačiū, sere!
Paskui jis palinko prie m anęs ir tyliai paklausė:
- Dieve, kaip tau tai pavyksta?
- Aš spausdinu.
- Spausdinate?
- Taip, apie aštuoniuolika žodžių per minutę.
Išstūm iau jį lauk ir uždariau duris.

Tą naktį lovoje gulėjau viduryje, jos - iš kraštų. Mes buvom girti,

iš pradžių apglėbiau vieną, pabučiavau ir paglamonėjau, paskui pasisu­
kau ir apglėbiau kitą. Taip sukiojausi nuo vieno šono ant kito ir buvo
labai malonu. Ilgesnį laiką sustodavau prie vienos, tada pasisukdavau
ir imdavausi kitos. Abi kantriai laukė. Jaučiausi sutrikęs. Gertrūda buvo
aistringesnė, Hilda jaunesnė. Tryniausi kotu į jų užpakalius, užguldavau
tai vieną, tai kitą, bet vidun nekišau. Galiausiai pasirinkau Gertrūdą,

(207)
bet nebepajėgiau nieko padaryti. Buvau per girtas. Mes su Gertrūda
užmigom: mano kotas jos rankoje, m ano rankos ant jos krūtų. Mano
kotas supliuško, jos krūtys išliko stangrios.
Kitą dieną buvo labai karšta ir mes vėl gėrėme. Telefonu užsakiau
maisto. Įjungiau ventiliatorių. Nebuvo apie ką kalbėtis. Vokietaitės gėrė
pasimėgaudamos. Paskui išėjo laukan ir susėdo ant senos sofos prie m a­
no paradinių durų: Hilda su šortais ir liemenėle, Gertrūda - su aptem tu
rožiniu apatiniu, be liemenėlės ir be kelnaičių. Atėjo Maksas, laiškane­
šys. Gertrūda paėmė mano paštą. Vargšas Maksas vos nenualpo. Mačiau
jo akyse pavydą ir nuostabą. Tačiau jis turėjo sveikatos draudimą...

Apie antrą dienos Hilda pareiškė, kad eina pasivaikščioti. Mudu

su G ertrūda grįžome į vidų. Pagaliau tai įvyko. Gulėjom ant lovos ir
glamonėjomės. Po to pradėjom rim tai. Užguliau ją ir įslinkau į vidų.
Pasukau staigiai kairėn, lyg ten būtų linkis. Prisiminiau tik vieną tokią
m oterį - ji buvo gera. Paskui pagalvojau - gal ji m ane mausto, aš dar ne
viduje. Ištraukiau ir vėl įkišau. Jis įlindo ir vėl pasuko kairėn. Kokia čia
velniava. Arba jos kreiva skylė, arba aš negaliu įlįsti. Įtikinau save, kad
jos kreiva skylė. Stūmiau ir traukiau, kol pagaliau m ano kotas padarė
staigų posūkį kairėn.
Stūmiau ir stūm iau. Staiga pajutau, lyg liesčiau kaulą. Tai mane
sukrėtė. Pasidaviau ir nusiritau nuo jos.
- Atsiprašau, —pasakiau, - atrodo, šiandien m an nepavyks.
Gertrūda neatsakė.
Atsikėlėm ir apsirengėm. Paskui nuėjom į svetainę, atsisėdom ir
laukėm Hildos. Gėrėm ir laukėm. Hilda ilgai negrįžo. Labai labai ilgai.
Pagaliau pasirodė.
- Sveika, - tariau.
- Kas tie aplink gyvenantys juodžiai? - paklausė.
- Aš jų nepažįstu.
- Jie sakė, kad galėčiau uždirbti du tūkstančius žalių per savaitę.
- Už kokį darbą?
- Jie nepasakė.

(208) Charles bukowski

 Vokietaitės dar pabuvo dvi ar tris dienas: Aš vis bandžiau įveikti
kairįjį Gertrūdos posūkį net būdam as blaivus. Hilda pasakė, kad ji su
„tampaksais", taigi išjo s nieko negalėjau tikėtis.
Pagaliau jos susikrovė savo daiktus ir susėdo į mano mašiną. Jos
buvo su dideliais drobiniais krepšiais per petį. Vokiškos hipės. Važiavau
pagal jų nurodymus. Pasuk čia, pasuk ten. Mes kopėme vis aukščiau
į Holivudo kalvas. Atsidūrėme turtingųjų teritorijoje. Buvau užmiršęs,
jog kai kurie žmonės gyveno visai neprastai, o kiti pusryčiams valgy­
davo savo šūdą. Kai gyveni ten, kur gyvenau, —įtiki, kad ir visur kitur
toks pats vargas.
- Čia, - tarė Gertrūda.
Folksvagenas sustojo prie ilgo vingiuoto tako. Kažkur tolumoje
buvo namas, didelis, su visais reikalingais daiktais viduje ir aplinkui,
kaip įprasta tokiems namams.
- Mes verčiau nueisim, —pasakė Gertrūda.
- Žinoma, - tariau.
Jos išlipo. Apsukau folksvageną. Jos stovėjo prie durų su drobi­
niais krepšiais per petį ir mojo man. Atsakydamas pamojau. Ir nuvažia­
vau. Įjungiau laisvą bėgį ir nusklendžiau nuo kalnų.

87

Mane pakvietė skaityti į garsųjį naktinį klubą The Lancev Holi­

vudo bulvare. Sutikau skaityti du vakarus. Abu kartus mano pasirody­
mas buvo po roko grupės The Big R ape. Mane įtraukė šou verslo la­
birintas. Turėjau keletą bilietų, paskam binau Temei ir paklausiau, ar ji
nenorėtų ateiti. Ji sutiko, todėl pirm ąjį vakarą ėjome kartu. Paprašiau,
kad jos gėrimus rašytų į mano sąskaitą. Sėdėjom bare laukdami, kol
ateis mano eilė. Temė neatsiliko nuo manęs. Ji greit pasigėrė ir šlitinėjo
po barą kalbindam a žmones.
Kai m an reikėjo eiti į sceną, Temė griuvinėjo ant stalų. Susiradau
jos brolį ir pasakiau: „Dėl Dievo meilės, galėtum ją iš čia išvesti?"
Jis išvedė ją į naktį. Aš irgi buvau girtas ir vėliau pam iršau prašęs
ją išvesti.

moterys (209)
 Skaičiau prastai. Publika buvo linkusi į roką, jie negirdėjo eilių ir
prasm ių. Aš irgi buvau dėl to kaltas. Kartais atsitiktinai m an pavykdavo
sutarti su roko gerbėjais, bet tąkart taip neįvyko. Gal mane trikdė, kad
nem atau Temės. Grįžęs namo, paskam binau jai.
- Tavo dukra, - tariau, - yra PADUGNĖ.
- Henkai, nenoriu to klausyti.
Ji padėjo ragelį.

Kitą vakarą ėjau vienas. Atsisėdau prie stalelio bare ir gėriau. Prie
m anęs priėjo pusamžė ori moteris ir prisistatė. Ji dėstė anglų literatū­
rą ir atvažiavo su viena iš savo mokinių, maža putlute mergina, vardu
Nensė Fryz. Ji atrodė lyg rujotų. Jos pasiteiravo, ar sutikčiau atsakyti
į keletą klausimų.
- Pilkit.
- Koks jūsų mėgstamas autorius?
- Fante.
-K a s?
- Džonas F-a-n-t-ė. Paklauskit dulkių. Palauk pavasario, Bandini.
- Kur galėtume rasti jo knygų?
- Aš radau centriniam e knygyne, centre, atrodo, Penktosios ir
Oliv sankryžoje.
- Kodėl jis jum s patinka?
- Grynas jausm as. Labai drąsus vyras.
- Kas dar?
- Selinąs.
- Kodėl?
- Jie išplėšė jo vidurius, o jis juokėsi ir vertė juos juoktis. Labai
drąsus vyras.
- Jūs tikite drąsa?
- Man ji patinka, visame kame: gyvūnuose, paukščiuose, žmonėse.
- Kodėl?
- Kodėl? Geriau jaučiuosi. Tai tam tikras stilius visiškoje neviltyje.
- Hemingvėjus?
-N e.

(210)
 - Kodėl?
- Per niūru, per rim ta. Geras rašytojas, puikūs sakiniai. Bet jam
gyvenimas buvo vien karas. Jis niekada neatsipalaiduodavo, niekada
nešoko.
Jos susidėjo savo užrašų knygeles ir dingo. Blogai. Dar būčiau
jom s pasakęs, kad m an tikrai turėjo įtakos Geibias, Kenėjus, Bogartas
ir Erolas Flinas.

Paskui pamačiau, kad sėdžiu su trim gražiom moterim: Sara, Keisė

ir Debra. Sara buvo trisdešim t dvejų, elegantiška laisvo elgesio mergi­
na, stilinga, nuoširdi. Jos šviesūs rusvi plaukai krito žemyn, o žvilgsnis
buvo laukinis, truputį beprotiškas. Ji buvo kupina tikros pagailos, buvo
akivaizdu, kad jai nelengva. Debra buvo žydaitė didelėmis rudomis
akimis ir putliomis lūpomis, storai nuteptom is ryškiai raudonais lūpų
dažais. Jos burna blizgėjo ir viliojo mane. Ji atrodė tarp trisdešim ties ir
trisdešim t penkerių ir prim inė m ano m otiną 1935-aisiais (nors mano
m otina buvo nepalyginamai gražesnė). Keisė buvo aukšta ilgaplaukė
blondinė, labai jauna, apsirengusi brangiais drabužiais, madinga, stilin­
ga, nervinga, graži. Ji sėdėjo arčiausiai manęs, laikydama mano ranką,
trindam asi šonu į m ano šoną. Kai ji taip spaudė mano ranką, pamačiau,
kad jos ranka daug didesnė už manąją. (Nors esu didelis vyras, sutrinku
dėl savo mažų rankų. Kai jaunystėje gyvenau Filadelfijoj, per muštynes
baruose supratau rankų dydžio svarbą. Stebėjausi, kaip m an pavykda­
vo laimėti trečdalį visų kautynių.) Šiaip ar taip, Keisė manė, kad yra
viršesnė už anas dvi, nebuvau tikras, ar su tuo sutinku.
Kai atėjo mano eilė skaityti, tą vakarą sekėsi geriau. Publika buvo
panaši, bet sukaupiau savo m intis į eiles. Minia vis labiau kaito, siautė,
kabinosi. Kartais tai atsitikdavo dėl jos, kartais - dėl tavęs. Tai buvo lyg
lemiama kova: arba jautei, kad esi jiem s skolingas, arba tau nederėjo
ten būti. Smūgiavau, strykčiojau, šokinėjau, o paskutiniam e raunde
atsivėriau ir num ušiau teisėją. Vaidinimas yra vaidinimas. Kadangi
praėjusį vakarą susimoviau, mano sėkmė turėjo juos nustebinti. Mane
ji tikrai nustebino.

(211)
 Keisė laukė bare. Sara m an kyštelėjo meilės laiškutį su savo te­
lefono num eriu. Debra nebuvo tokia išradinga - ji tiesiog užrašė savo
telefono numerį. Keista, akimirką prisim iniau Katriną, paskui nupirkau
Keisei gėrimą. Jau niekada nebepam atysiu Katrinos. Savo mažosios
mergaitės iš Teksaso, savo gražiausios gražuolės. Sudie, Katrina.
- Keise, ar galėtum nuvežti m ane namo? Aš per girtas, kad vai­
ruočiau. Dar viena bauda už vairavimą išgėrus, ir m an galas.
- Gerai, nuvešiu tave namo. O kaip tavo mašina?
- Velniop. Paliksiu čia.
Išvažiavom jos M. G. Jaučiausi kaip kine. Kiekvieną akimirką ti­
kėjaus, kad kurioje nors sankryžoje ji lieps m an išlipti. Ji buvo įpusė­
jusi trečią dešimtį. Vairuodama kalbėjo. Dirbo kažkokioje muzikos
kompanijoje, jai tai patiko, į darbą reikėdavo ateiti ne anksčiau kaip
pusė vienuoliktos, o išeidavo trečią. „Neblogai, - kalbėjo ji. - Man ten
patinka. Galiu priim ti į darbą ir išm esti iš jo, m ane paaukštino, bet dar
nieko nereikėjo išmesti. Jie geri žmonės, ir mes padarėm e tikrai gerų
įrašų..."
Atvažiavom namo. Atkimšau degtinės butelį. Keisės plaukai be­
veik siekė užpakalį. Man visada labiausiai patiko plaukai ir kojos.
- Šį vakarą tu tikrai gerai skaitei, - tarė ji. - Buvai visai kitoks nei
praėjusį vakarą. Nežinau, kaip tau paaiškinti, bet geriausia tavyje yra...
žmogiškumas. Dauguma poetų yra tokie bjaurybės ir šikniai.
- Aš irgi jų nemėgstu.
- O jie nemėgsta tavęs.
Dar išgėrėm ir atsigulėm į lovą. Jos kūnas buvo stulbinamas, nuos­
tabus, lyg iš pleibojaus žurnalo, bet aš, deja, buvau girtas. Tiesa, m an
kažkaip pavyko jį pakelti, variau ir variau, sugriebiau jos ilgus plaukus,
ištraukiau juos iš po jos ir suleidau į juos rankas, buvau susijaudinęs,
bet negalėjau baigti. Nusiritau, pasakiau Keisei labanakt ir užmigau
kaltojo miegu.
Ryte jaučiausi sutrikęs. Neabejojau, kad jau niekada nebepam a­
tysiu Keisės. Apsirengėm. Buvo dešimta. Nuėjome prie M. G. ir įsėdom.
Aš nekalbėjau, ji nekalbėjo. Jaučiausi kvailai, bet neturėjau ką pasaky­
ti. Nuvažiavom prie The Lancer, ten stovėjo mėlynas folksvagenas.

(212)
 - Keise, ačiū už viską. Neminėk Činaskio bloguoju.
Ji nieko neatsakė. Pabučiavau ją į skruostą ir išlipau. Ji nuvažiavo
savuoju M. G. Atsitiko tai, ką dažnai sakydavo Lidija: „Jei nori gerti -
gerk, jei nori kruštis - kruškis, bet tada išmesk butelį."
Mano bėda buvo ta, kad norėjau ir vieno, ir kito.

88

Todėl labai nustebau, kaip po kelių dienų vieną vakarą suskam ­

bo telefonas ir išgirdau Keisės balsą.
- Henkai, ką veiki?
- Sėdinėju...
- Gal nori atvažiuoti?
- Norėčiau...
Ji pasakė adresą. Tai buvo arba Vestvudas, arba vakarinė Los
Andželo dalis.
- Turiu daug gėrimų, - tarė ji. - Tau nieko nereikia atsivežti.
- Gal m an nereikėtų gerti?
- Nesirūpink.
- Jei tu įpilsi - išgersiu. Jei neįpilsi - negersiu.
- Dėl to nesijaudink, - pasakė ji.
Apsirengiau, įšokau į folksvageną ir nuvažiavau duotu adresu.
Kiek žmogui skirta progų? Pastaruoju m etu dievai buvo m an palankūs.
Gal tai išbandymas? Gal apgaulė? Nupenėkim Činaskį, paskui pas-
kerskim. Žinojau, taip irgi gali atsitikti. Bet ką gali padaryti po poros
nokdaunų iki aštuonių, kai liko tik du raundai?

Keisės butas buvo antram e aukšte. Ji atrodė nudžiugusi mane

matydama. Ant manęs užšoko didelis juodas šuo. Jis buvo milžiniškas
minkštas patinas. Stovėjo uždėjęs letenas m an ant pečių ir laižė veidą.
Nustūmiau jį šalin. Jis stovėjo vizgindamas uodegą ir maldaujamai
inkštė. Jo gaurai buvo juodi ir ilgi, jis atrodė mišrūnas, bet labai didelis.
- Čia Eltonas, - tarė Keisė.
Ji nuėjo prie šaldytuvo ir ištraukė vyną.

(213)
 - Tau reikėtų gerti šitą. Turiu jo daug.
Ji vilkėjo prigludusią žalią suknią. Atrodė lyg žaltys. Jos batai
buvo nusagstyti žaliais blizgančiais akmenėliais. Aš vėl mačiau, kokie
ilgi jos plaukai, ne tik ilgi, bet ir stori, jų buvo labąi daug. Jie beveik
siekė užpakalį. Jos akys buvo didelės, mėlynai žalios, kartais labiau
mėlynos nei žalios, kartais priešingai, priklausom ai nuo šviesos. Knygų
lentynoje pastebėjau dvi savo knygas, iš geresniųjų.
Keisė atsisėdo, atkimšo vyno butelį ir pripylė dvi taures.
- Per paskutinį susitikimą mes lyg ir susipažinome, susiėjome.
Nenorėjau to prarasti, - tarė ji.
- Man patiko, - pasakiau.
- Nori stim ulianto?
- Gerai.
Ji atnešė dvi kapsules. Juoda galvutė. Aukščiausia rūšis. Savąją
užgėriau vynu.
- Turiu geriausią perpardavinėtoją mieste. Ji manęs neapiplė-
šinėja, - tarė.
- Gerai.
- Kada nors buvai užsikabinęs? - paklausė.
- Vienu m etu bandžiau kokainą, bet negalėjau pakęsti išsiblai-
vymo. Kitą dieną bijodavau eiti į virtuvę, nes ten buvo didelis m ėsinin­
ko peilis. Be to, nuo penkiasdešim ties iki septyniasdešimt penkių žalių
per dieną ne m ano galimybėms.
- Turiu kokaino.
- Praleidžiu.
Ji įpylė dar vyno.
Nežinau kodėl, bet su kiekviena m oterim atrodė lyg būtų pirm as
kartas, lyg niekada prieš tai nebūčiau patyręs moters. Pabučiavau Kei-
sę. Bučiuodamas ją viena ranka braukiau ilgus jos plaukus.
- Nori muzikos?
- Ne, nenoriu.
- Pažinojai Di Di Bronson, tiesa? - paklausė Keisė.
- Taip, mes išsiskyrėm.
- Girdėjai, kas jai atsitiko?

(214)
 -N e .
- Ji prarado darbą, paskui nuvažiavo į Meksiką. Ten ji sutiko
nusenusį toreadorą. Tas ją prikūlė ir atėmė viso gyvenimo santaupas -
septynis tūkstančius dolerių.
- Vargšė Di Di: nuo m anęs prie tokio.
Keisė atsistojo. Žiūrėjau, kaip ji eina per kambarį. Jos užpakalis
judėjo ir mirguliavo po aptem pta žalia suknia. Ji grįžo nešina rūkomuo­
ju popierium ir trupučiu žolės. Padarė suktinę.
- Paskui pateko į automobilių avariją.
- Ji niekada nemokėjo vairuoti. Gerai ją pažįsti?
- Ne. Bet mūsų sluoksniuose tokie dalykai žinomi.
- Vien gyventi, kol num irsi - sunkus darbas, - tariau.
Keisė m an ištiesė suktinę.
- Tavo gyvenimas atrodo geras, - tarė.
- Tikrai?
- Norėjau pasakyti, tu nekabini ir nebandai padaryti įspūdžio
kaip kai kurie vyrai. Ir atrodai iš prigimties linksmas.
- Man patinka tavo plaukai ir užpakalis, —tariau. —Ir tavo lūpos,
tavo akys, tavo vynas, tavo butas, tavo suktinė. Bet mas negerai.
- Tu daug rašai apie moteris.
- Žinau. Kartais pagalvoju, apie ką rašysiu po to.
- Gal tai nesibaigs.
- Viskas baigiasi.
- Duok m an patraukti suktinės.
- Žinoma, Keise.
Ji įtraukė ir aš ją pabučiavau. Sugriebęs plaukus, palenkiau jos
galvą atgal. Liežuviu pravėriau jos lūpas. Bučinys buvo labai ilgas.
Paskui paleidau ją.
- Tau tai patinka, tiesa? —paklausė ji.
- Man tai labiau asmeniška ir seksualiau už krušimąsi.
- Ko gero, tavo tiesa, - tarė ji.

Rūkėm ir gėrėm kelias valandas, paskui atsigulėme į lovą. Bu­

čiavomės ir glamonėjomės. Buvau labai įsiaudrinęs, kietas ir puikiai ją

(215)
grumdžiau, bet po dešimties minučių supratau, kad m an nepavyks. Vėl
per daug išgėriau. Pradėjau prakaituoti, stengiausi iš paskutiniųjų. Dar
kelis kartus stum telėjau ir nusiritau šalin.
- Atsiprašau, Keise...
Žiūrėjau, kaip jos galva nuslinko link mano varpos. Ji dar buvo
kieta. Keisė pradėjo ją laižyti. Šuo užšoko ant lovos ir aš jį nuspyriau
šalin. Žiūrėjau, kaip Keisė laižo mano kotą. Pro langą įspindo mėnulis
ir aiškiai galėjau ją matyti. Ji įsikišo jo galiuką į burną ir švelniai
krimstelėjo. Staiga jis jau visas atsidūrė jos burnoje, ir ji pradėjo čiulpti,
braukyti liežuviu per visą jo ilgį. Buvo nuostabu.
Ištiesiau ranką, sugriebiau jos plaukus ir laikiau juos iškėlęs, lai­
kiau juos aukštai virš galvos, visus tuos plaukus, o ji čiulpė mano ko­
tą. Tai truko ilgai, bet pagaliau pajutau, kad m an pavyks baigti. Ji irgi
tai pajuto ir pradėjo dirbti dar aistringiau. Pradėjau unkšti, girdėjau,
kaip ant kilimo suunkštė didysis šuva, m an tai patiko. Laikiausi kiek
galėdamas ilgiau, pratęsdam as m alonumą. Paskui išsprogau jai į burną
tebelaikydamas ir tebeglostydamas jos plaukus.

Kai kitą rytą pabudau, Keisė rengėsi.

- Viskas gerai, - tarė, - tu gali likti. Tik išeidamas užrakink duris.
- Gerai.
Jai išėjus, nusim audžiau po dušu. Paskui šaldytuve radau alaus,
išgėriau, apsirengiau, atsisveikinau su Eltonu, įsitikinau, kad durys
tikrai užrakintos, sėdau į folksvageną ir išvažiavau namo.

89

Po trijų ar keturių dienų radau Debros raštelį ir paskam binau jai.

Ji p asakė:,Atvažiuok". Nupasakojo, kaip važiuoti iki Plaja del Rej, ir aš
išvažiavau. Ji turėjo išsinuomojusi nedidelį nam ą su kiemu. Įvažiavau
į kiemą, išlipau iš mašinos, pasibeldžiau, paskui paskam binau. Skam­
butis buvo dviejų tonų. Debra atidarė duris. Ji buvo tokia, kokią at­
siminiau, didelėmis dažytomis lūpomis, trum pais plaukais, ryškiais
auskarais, pasikvėpinusi ir plačia šypsena.

(216)
 - Henri, užeik!
Užėjau. Kambaryje sėdėjo vyrukas, akivaizdžiai žydras, todėl
nepalaikiau to įžeidimu.
- Tai - Laris, m ano kaimynas. Jis gyvena name už mano namo.
Paspaudėme vienas kitam rankas, aš atsisėdau.
- Turi ko išgerti? - paklausiau.
- O, Henri!
- Galiu nueiti ko nors nupirkti. Būčiau nupirkęs pakeliui, bet
nežinojau, ką mėgsti.
- Aš kai ko turiu.
Debra nuėjo į virtuvę.
- Kaip sekasi? - paklausiau Lario.
- Buvo blogai, dabar jau geriau. Užsiimu saviįtaiga. Ji m an daro
stebuklus.
- Lari, ką nors gersi! —šūktelėjo Debra iš virtuvės.
- Ne, ačiū...
Debra grįžo nešina dviem taurėm raudonojo vyno. Debros namai
buvo pergrūsti daiktais. Visur kas nors stovėjo. Jie buvo užgriozdinti
brangiais daiktais, bet iš nedidelių garsiakalbių visuose kampuose skli­
do roko muzika.
- Laris užsiima saviįtaiga.
- Jis m an sakė.
- Neįsivaizduojat, kaip dabar gerai miegu, neįsivaizduojat, kaip
nepalyginamai lengviau m an bendrauti, - kalbėjo Laris.
- Manai, kiekvienas turėtų tai išbandyti? - paklausė Debra.
- Sunku pasakyti, bet m ane tai tikrai veikia.
- Henri, aš rengiu helovyno vakarėlį. Visi susirinks. Gal ir tu atei­
tum ? Kaip manai, kuo jis galėtų persirengti?
Abu sužiuro į mane.
- Nežinau, - pasakė Laris. - Tikrai nesugalvoju. Gal?.. Ne... ne­
manau...
Suskambo durų skambutis ir Debra nuėjo atidaryti. Įėjo kitas
homoseksualas, be marškinių. Jis buvo su vilko kauke, iš nasrų karojo
didelis guminis liežuvis. Atrodė irzlus ir prislėgtas.

(217)
 - Vincentai, tai - Henris. Henri, tai —Vincentas...
Vincentas nekreipė į m ane jokio dėmesio. Tiesiog stovėjo iškoręs
guminį liežuvį.
- Šiandien darbe buvo siaubinga diena. Aš ten nebeištversiu.
Manau, išeisiu.
- Vincentai, ką tuom et dirbsi? - paklausė Debra.
- Nežinau. Bet moku daug darbų. Neprivalau kentėti!
- Vincentai, juk tu ateisi į vakarėlį?
- Žinoma. Seniai jam ruošiuosi.
- Išmokai savo vaidmenį?
- Taip, tik šįkart, m anau, vaidinimas turėtų būti prieš žaidimus.
Praėjusį sykį, kol jo sulaukėm, visai nusitašėm ir nieko gero neišėjo.
- Gerai, Vincentai, padarysim, kaip tu sakai.
Vincentas nukarusiu liežuviu apsisuko ir išnyko už durų.
Laris atsistojo.
- Na m an irgi jau metas. Džiaugiuosi susipažinęs, - tarė man.
- Puiku, Lari.
Paspaudėm vienas kitam rankas, ir Laris pro virtuvės duris išė­
jo namo.
- Laris m an labai padeda, jis geras kaimynas. Džiaugiuosi, kad
buvai su juo malonus.
- Jis nekliudė. Be to, atėjęs jį čia jau radau.
- Mes nesidulkinam.
- Mes irgi.
- Tu žinai, ką norėjau pasakyti.
- Einu, nupirksiu ko nors išgerti.
- Henri, aš visko turiu. Juk žinojau, kad atvažiuosi.
Debra vėl pripylė taures. Pažvelgiau į ją. Ji buvo jauna, bet atrodė
lyg nužengusi iš ketvirto dešimtmečio: vilkėjo juodą sijoną iki pusės
blauzdų, avėjo juodus aukštakulnius batelius, baltą palaidinę aukštu
kaklu, buvo su karoliais, auskarais, apyrankėmis, dažytomis lūpomis,
daug skaistalų ant skruostų ir pasikvėpinusi. Jos figūra buvo labai
graži - graži krūtinė ir klubai, eidam a juos siūbavo. Ji be paliovos rūkė,
visur mėtėsi lūpų dažų pažymėtos nuorūkos. Jaučiausi lyg sugrįžęs į

(218)
vaikystę. Ji net mūvėjo ne pėdkelnes, o ilgas kojines, retkarčiais jas pa­
tempdavo, parodydam a kelį ir dalį kojos. Buvo tokia mergina, kokias
mylėdavo m ūsų tėvai.
Papasakojo m an apie savo darbą. Jis kažkaip siejosi su teismo
stenogramomis ir advokatais. Tas darbas ją varė iš proto, bet leido gy­
venti be rūpesčių.
- Dirbdama kartais tam pu labai pikta ir atžari, bet paskui įvei­
kiu save, ir m an atleidžia. Negali įsivaizduoti, kokie tie velnio advoka­
tai! Jie nori visko ir tuoj pat, nepagalvoja, kad tam padaryti reikia laiko.
- Advokatai ir daktarai yra daugiausia uždirbantys ir labiausiai
išlepinti m ūsų visuomenės nariai. Po jų eina garažo, kuriame taisai
automobilį, mechanikas. Dar gali pridėti savo stomatologą.
Debra užkėlė koją ant kojos, jos sijonas pasislinko aukštyn.
- Debra, tavo labai gražios kojos. Ir tu moki rengtis. Primeni
merginas iš mano motinos laikų. Kai moterys buvo moterys.
- Henri, tu moki sakyti kom plimentus.
- Supranti, ką norėjau pasakyti. Tai ypač tinka LA. Kartą nese­
niai buvau išvykęs iš miesto, o kai grįžau, žinai, kaip supratau sugrįžęs?
- Na nežinau...
- Gatvėje pamačiau moterį. Jos sijonas buvo toks trum pas, kad
švietė kelnaičių šakumas. O priekyje iš kelnaičių lindo, atleisk, putės
plaukai. Žinojau, kad grįžau į LA.
- Kur buvai? Mein Stryte?
- Kokiam Mein Stryte, tai buvo Beverlis ir Ferfaksas.
- Patinka vynas?
- Taip, ir tavo namai. Gal net juose apsigyvenčiau.
- Mano nam ų šeimininkas pavydus.
- Ar yra dar, kas galėtų pavydėti?
- Ne.
- Kodėl?
- Sunkai dirbu ir vakarais sugrįžusi namo noriu pailsėti. Mėgstu
dekoruoti savo namus. Ryt ryte su drauge - mes kartu dirbam - va­
žiuosim į antikvariatus. Norėtum mus palydėti?
- Ar ryte aš vis dar čia būsiu?

(219)
 Debra neatsakė. Pripylė taurę ir atsisėdo ant sofos greta manęs.
Pasilenkiau ir ją pabučiavau. Tai darydam as dar aukščiau patem piau
jos sijoną ir pažvelgiau į nailonu aptrauktą koją: atrodė puikiai. Kai bai­
gėm bučiuotis, ji vėl patraukė sijoną žemyn, bet aš jau buvau įsiminęs jos
koją. Ji atsistojo ir nuėjo į vonios kambarį. Išgirdau tualete nuleidžiamą
vandenį. Po to stojo tyla. Matyt, vėl dažėsi lūpas. Išsitraukiau nosinę ir
nusivaliau savąsias. Nosinė nusidažė raudoniu. Pagaliau turėjau viską,
ką vidurinėje mokykloje turėdavo berniukai - turtingi, dailūs, gražiai
apsirengę auksiniai berniukai su naujais automobiliais, o aš būdavau
apsmukusiais senais drabužiais ir su sulūžusiu dviračiu.
Debra išėjo iš vonios kambario. Atsisėdo ir prisidegė cigaretę.
- Pasidulkinam, - tariau.
Debra nuėjo į miegamąjį. Ant stalelio stovėjo pusė vyno butelio.
Įsipyliau taurę ir prisidegiau jos cigaretę. Ji išjungė roko muziką. Puiku.
Buvo tylu. Įsipyliau dar vieną taurę. Gal m an čia apsigyventi? O
kur pastatyčiau rašom ąją mašinėlę?
- Henri?
-K ą?
- Kur tu?
- Palauk, tik baigsiu taurę.
- Gerai.
Baigiau taurę ir susipyliau vyno likutį. Buvau Plaja del R ej. Nu­
sirengiau, ant sofos palikau netvarkingą drabužių krūvelę. Niekada
nesirūpinau drabužiais. Mano marškiniai būdavo išblukę ir suglamžyti,
penkerių ar šešerių m etų senumo, nudėvėti. Kelnės tokios pat. Neken­
čiau drabužių parduotuvių, nekenčiau pardavėjų, jie jautėsi pranašesni,
atrodė, lyg žinotų gyvenimo paslaptį, turėjo pasitikėjimą, kurio stoko­
jau. Mano batai visada būdavo nukleipti ir seni. Nekenčiau ir batų
parduotuvių. Niekada nepirkdavau nieko naujo tol, kol tuo daiktu dar
buvo galima naudotis, tai galiojo ir automobiliams. Ne dėl taupum o -
tiesiog nekenčiau būti pirkėju, kuriam reikia pardavėjo, o pardavėjas
yra toks gražus, šaltas, išdidus. Be to, visa tai atėmė laiką, tą laiką, kurį
būčiau galėjęs leisti gulinėdamas ir gerdamas.

(220)
 Įėjau į miegamąjį tik su trum pikėm . Jutau, kaip virš trum pikių
liūliuoja m ano baltas pilvas. Nesistengiau jo įtraukti. Sustojau prie
lovos krašto, nuleidau trum pikes ir išlipau iš jų. Staiga užsinorėjau
dar išgerti. Įlipau į lovą. Palindau po užklotu. Tada pasisukau į Debrą.
Apkabinau ją. Mes gulėjom susispaudę. Jos lūpos buvo praviros. Pa-
bùciavau. Burna buvo lyg drėgna pizė. Ji buvo pasiruošusii Jutau tai.
Nereikėjo jokios įžangos. Mes vėl pasibučiavom, o jos liežuvis kyščiojo
m an į burną. Pagavau jį dantim is ir laikiau. Tada užsiritau ant Debros
ir įslinkau į ją.
Manau, taip atsitiko todėl, kad dulkinama ji gulėjo pasukusi galvą
ant pagalvės. Tai m ane kaitino. Jos galva gulėjo pasukta ir su kiekvienu
stum telėjim u šokčiojo ant pagalvės. Judėdam as retkarčiais atsukdavau
jos veidą į save ir įsisiurbdavau į tas kraujo raudonum o lūpas. Paga­
liau aš tai turėjau. Krušau visas m oteris ir merginas, kurias ilgesingu
žvilgsniu nulydėdavau Los Andželo gatvėmis trisdešim t septintaisiais,
paskutiniais tikrai blogais depresijos metais, kai užpakalis kainuodavo
du žalius ir niekas neturėjo jokių pinigų (ar vilties). Savojo m an teko il­
gokai palaukti. Aš variau ir variau. Pašėlęs aistringas beprasm is seksas!
Vėl sugriebiau Debros galvą, prisiglaudžiau prie jos raudonųjų lūpų ir
ištryškau į ją, įjo s gaubtuką.

90
Kita diena buvo šeštadienis ir Debra paruošė mums pusryčius.
- Ar palydėsi mus į senienų medžioklę?
- Gerai.
- Jautiesi pagiringas?
- Nelabai.
Kurį laiką valgėm tylėdami, paskui ji tarė:
- Man patiko, kaip tą vakarą skaitei The Lancer klube. Buvai gir­
tas, bet pasiekei tikslą.
- Kartais nepavyksta.
- Kada vėl skaitysi?
- Skambino kažkas iš Kanados. Bando surinkti lėšų.

(221)
 - Kanada! Ar galiu važiuoti kartu?
- Pažiūrėsim.
- Šiąnakt pasiliksi?
- Nori, kad likčiąu?
- Taip.
- Tada liksiu.
- Puiku...

Baigėme pusryčiauti, aš nuėjau į vonią, o Debra suplovė indus.

Nuleidau vandenį ir nuvaliau šepečiu, paskui dar sykį nuleidau vande­
nį, nusiploviau rankas ir išėjau. Debra tvarkėsi prie plautuvės. Sugrie­
biau ją iš nugaros.
- Jei nori, gali pasinaudoti mano dantų šepetėliu, - tarė ji.
- Ar mano blogas kvapas?
- Neblogas.
- Nė velnio.
- Ir gali nusiprausti po dušu, jei nori...
- Ar tai irgi...?
- Liaukis. Tęsė ateis tik už valandos. Galime atsigaivinti.
Nuėjau ir paleidau į vonią vandenį. Vienintelis kartas, kai m an
patiko maudytis po dušu, buvo motelyje. Vonios kambaryje ant sienos
kabėjo vyro nuotrauka: tam sūs, ilgi plaukai, tipinis gražus veidas su
įprasto kvailumo šešėliu. Jis šypsojosi m an baltadante šypsena. Išsiš-
veičiau savo bespalvių dantų likučius. Debra minėjo, kad jos buvęs vy­
ras dirbo psichiatru.
Man baigus, Debra palindo po dušu. Įsipyliau mažą taurę vyno
ir sėdėjau ant kėdės, žiūrėjau pro langą į kiemą priešais namą. Staiga
prisiminiau, kad užmiršau savo buvusiai moteriai išsiųsti pinigų vaikui
išlaikyti. Tiek to. Išsiųsiu pirmadienį.
Plaja del i?e; jaučiausi labai ramus. Buvo gera išvažiuoti iš triukš­
mingų, purvinų namų, kuriuose gyvenau. Aplink juos nebuvo jokio
šešėlio ir saulė negailestingai kepino mūsų galvas. Mes visi buvom
pamišę, kiekvienas savaip. Net šunys ir katės buvo pamišę, ir paukščiai,
ir laikraščių išnešiotojai, ir kekšės.

(222)
 Mums, gyvenantiems rytiniam e Holivude, tualetai visada veikė
blogai, o pigūs namo savininko pasam dyti santechnikai niekada ne­
mokėdavo tinkam ai jų pataisyti. Nukeldavom bakelių dangčius ir nu-
leisdavom vandenį rankomis. Čiaupai varvėjo, tarakonai ropojo, šunys
šiko kur pakliūva, o tinkleliai nuo vabzdžių būdavo skylėti ir pro juos
praskrisdavo musės bei visokie kitokie skraidantys vabzdžiai.
Suskambo durų skambutis, atsistojau ir jas atidariau. Atėjo
Tęsė. Per trisdešim t, šiuolaikiška, m ėgstanti keisti vyrus, dažyta rau­
donplaukė.
- Tu Henris?
- Taip. Debra vonios kambaryje. Sėskis.
Ji vilkėjo raudoną trum pą sijoną. Jos šlaunys buvo gražios. Jos
keliai ir čiurnos irgi buvo neblogi. Atrodė taip, lyg jai patiktų kruštis.
Nuėjau prie vonios kam bario durų ir pabeldžiau.
- Debra, atėjo Tęsė...

Pirmasis antikvariatas buvo už poros kvartalų nuo pakrantės.

Atvažiavom folksvagenu ir užėjom į vidų. Vaikštinėjau su jomis. Vis­
kas kainavo po 800,1500 žalių... seni laikrodžiai, senos kėdės, seni sta­
lai. Kainos buvo neįtikėtinos. Keli pardavėjai stovėjo trindam i rankas.
Matyt, jie dirbo už atlyginimą ir komisinius. Savininkas visus tuos daik­
tus įsigijo už skatikus Europoje ar Ozarko kalnuose. Pavargau žiūrėti į
etiketes su beprotiškom is kainomis. Pasakiau merginoms, kad palauk­
siu mašinoje.
Kitapus gatvės susiradau barą, užėjau, atsisėdau. Užsisakiau
alaus butelį. Baras buvo pilnas jaunuolių, iki dvidešimt penkerių metų.
Šviesiaplaukiai, liekni, arba tam siaplaukiai, liekni, apsirengę tobulai
tinkančiom kelnėm ir marškinėliais. Veidai be jokios išraiškos, ramūs.
Ir nė vienos moters. Veikė didelis televizorius. Be garso. Niekas jo
nežiūrėjo. Niekas nekalbėjo. Baigiau alų ir išėjau.
Radau gėrimų parduotuvę ir nusipirkau šešių alaus skardinių
paką. Grįžau į m ašiną ir atsisėdau. Alus buvo geras. Mašina stovėjo
aikštelėje už antikvariato. Gatvė kairėje nuo m anęs buvo sausakimša,
aš žiūrėjau, kaip žmonės kantriai laukia savo mašinose. Beveik kiek­

(223)
vienoje mašinoje sėdėjo vyras ir moteris, įsmeigę žvilgsnius prieš save,
nesikalbėdami. Visiems tai buvo tik eilinis laukimas. Laukti reikėjo
visko: ligoninės, daktaro, santechniko, beprotnam io, kalėjimo, pačios
mirties. Raudona šviesa, žalia šviesa. Pasaulio piliečiai valgė, žiūrėjo te­
levizorių, jaudinosi dėl darbo arba dėl jo stokos ir laukė.
Pagalvojau apie Debrą ir Tęsę antikvariate. Debra m an visai
nepatiko, bet štai aš įsibroviau įjo s gyvenimą. Jaučiausi, lyg spoksočiau
pro rakto skylutę.
Sėdėjau ir gėriau alų. Kai jos pagaliau pasirodė, tuštinau pasku­
tinę skardinę.
- O, Henri! - sušuko Debra. — Radau nuostabiausią staliuką
m arm uriniu viršumi, ir tik už 200 žalių!
- Jis tikrai pasakiškas! - pritarė Tęsė.
Jos įsėdo į mašiną. Debra prispaudė savo koją prie manosios.
- Tau buvo labai nuobodu? - paklausė.
Tęsė tikra kalė su raudonu sijonu ir nailono kojinėm, pagalvojau
mokėdamas gėrimų pardavėjui. Kertu lažybų, kad ji nė nemirktelėjusi
tratinosi su mažiausiai tuzinu vyrų. N utariau, kad jos problem a buvo
mąstymo stoka. Jai nepatiko mąstyti. Ir tai nieko blogo, nes čia nega­
liojo jokios taisyklės ar įstatymai. Bet, kai po kelerių m etų jai stuktels
penkiasdešim t, - ji susimąstys! Taps piktąja moteriške, prekybos cen­
tre savo karučiu eilėje stovintiems žmonėms daužančia šonus ir pakink­
lius, paniurusia, išpurtusiu ir nelaimingu veidu, karutis bus prikrautas
varškės, bulvių traškučių, kiaulienos kepsnių, mėlynųjų svogūnų, bus
įsim etusi butelį Jim Beam.
Grįžau į m ašiną ir nuvažiavom į Debros namus. Merginos
atsisėdo, atkim šau butelį ir pripyliau tris taures.
- Henri, - tarė Debra, - pasikviečiau Larį. Jo furgonu nuvažiuo­
sim į parduotuvę paim ti stalelio. Tau nereikės kankintis, jautiesi lai­
mingas?
- Taip.
- Tęsė palaikys tau draugiją.
- Gerai.

(224) Charles bukowski

 - Bet prašom gražiai elgtis!
Laris atėjo pro virtuvės duris ir jiedu su Debra išėjo pro pagrin­
dines. Laris užvedė furgoną, jie nuvažiavo.
- Likome vieni, - pasakiau.
- Taip, - pritarė Tęsė. Ji sėdėjo sustingusi, įsmeigusi prieš save
žvilgsnį. Ištuštinau taurę ir nuėjau į vonią nusišlapinti. Kai grįžau, Tęsė
tebesėdėjo ant sofos, tokia pat sustingusi.
Užėjau už sofos. Suėmiau jos sm akrą ir pakėliau veidą aukštyn.
Prispaudžiau savo lūpas prie josios. Jos galva buvo labai didelė, paa­
kiai išteplioti purpuriniais dažais, ji kvepėjo lyg nešviežios vaisių sul­
tys, gal abrikosų. Ausyse kadaravo plonos sidabrinės grandinėlės su
dideliais rutuliais galuose - simboliška. Mums bučiuojantis kyštelėjau
ranką jai po palaidine. Suradau krūtį, apėmiau ją delnu ir paglosčiau.
Be liemenėlės. Atsitiesiau, ištraukiau ranką. Apėjau sofą, atsisėdau gre­
ta jos. Pripyliau dvi taures.
- Esi labai įžūlus bjaurus senas šunsnukis, —tarė ji.
- Gal vieną greitą, kol sugrįš Debra?
-N e .
- Nepyk, aš tik bandau pagyvinti vakarėlį.
- Manau, tu peržengei ribas. Tai, ką padarei, buvo įžūlu ir vulgaru.
- M anau, m an trūksta vaizduotės.
- Ju k tu - rašytojas?
- Aš rašau. Bet daugiausia fotografuoju.
- M anau, krušiesi su m oterim is tik tam, kad aprašytum, kaip su
jomis krušaisi.
- Nežinau.
- Esu tikra, kad žinai.
- O K, OK, užmiršk. Išgerk.
Tęsė vėl įsisiurbė į taurę. Ištuštino ją ir padėjo savo cigaretę.
Pažvelgė į m ane mirksėdam a ilgomis dirbtinėm is blakstienomis. Jos
storos dažytos lūpos prim inė Debros. Tik Debros lūpos buvo tam ­
sesnės ir ne tokios blizgančios. Tesės lūpos buvo ryškiai raudonos ir
blizgančios, praviros, ji vis perbraukdavo liežuviu per apatinę lūpą.

moterys (225)
Staiga Tęsė sugriebė mane. Jos burna apžiojo manąją. Buvo labai jaudi­
nama. Jaučiausi lyg prievartaujam as. Mano kotas pradėjo stotis. Kai ji
mane taip bučiavo, nuleidau ranką, praskleidžiau jos sijoną ir perbrau­
kiau ranka jos kaire koja aukštyn. Mes nesiliovėm bučiuotis.
- Eikš, - baigęs bučiuotis tariau.
Paėmiau ją už rankos ir nuvedžiau į Debros miegamąjį. Parverčiau
ant lovos. Ji buvo užtiesta lovatiese. N usitraukiau batus ir kelnes, paskui
nutraukiau jos batus. Įsisiurbiau jai į lūpas ir užverčiau jos raudoną
sijoną. Jokių pėdkelnių. Nailoninės kojinės ir rožinės kelnaitės. N utrau­
kiau kelnaites. Tęsė gulėjo užsimerkusi. Kažkur kaimynystėje girdėjau
skam bant simfoninę muziką. Pirštu patryniau jos pizę. Ji sudrėko ir
atsivėrė. Įkišau pirštą. Paskui ištraukiau ir patryniau klitorį. Jis buvo
karštas ir drėgnas. Užguliau. Kelis kartus stum telėjau greitai, aršiai,
sulėtinau, paskui vėl įsiaudrinau. Žiūrėjau į tą ištvirkusį, kvailoką vei­
dą. Ji išties mane jaudino. Variau ir variau.
Staiga Tese m ane nustūm ė.
- Nulipk!
- Kas atsitiko?
- Girdžiu furgoną! Mane atleis! Išmes iš darbo!
- O ne, KEKŠE!
Variau be gailesčio, prispaudžiau savo lūpas prie jos raudonų
blizgančių lūpų ir baigiau joje. Nušokau. Tęsė čiupo savo batus, kel­
naites ir nubėgo į vonios kambarį. Nusivaliau nosine, išlyginau lovos
užtiesalą, papurenau pagalves. Kai segiau užtrauktuką, atsidarė durys.
Nuėjau į svetainę.
- Henri, ar galėtum Lariui padėti įnešti staliuką? Jis sunkus.
- Žinoma.
- Kur Tęsė?
- Atrodo, vonios kambaryje.
Nusekiau paskui Debrą prie furgono. Išstūmėm staliuką iš fur­
gono, pakelėm ir įnešėm į namus. Kai įėjom į vidų, Tęsė sėdėjo ant so­
fos rūkydama cigaretę.
- Vaikinai, neišmeskit pirkinio! - šūktelėjo.
- Niekada! - atsakiau.

(226)
 Įnešėm staliuką į Debros miegamąjį ir padėjom prie lovos. Anks­
čiau ten stovėjo kitas staliukas, Debra jį išnešė. Stovėjom ir žiūrėjom į
m arm urinį viršų.
- O, Henri, tik 200 žalių! Tau patinka?
- Puikus, Debra, tiesiog puikus.
Nuėjau į vonios kambarį. Nusiprausiau, susišukavau. Paskui nu­
sismaukiau kelnes, trum pikes ir tyliai apsiploviau intymiąsias kūno da­
lis. Nusišlapinau, nuleidau vandenį ir išėjau.
- Lari, norėtum vyno? - paklausiau.
- Ačiū, ne...
- Lari, ačiū už pagalbą, - tarė Debra.
Laris išėjo pro užpakalines duris.
- Aš tpkia susijaudinusi! —tarė Debra.
Tęsė sėdėjo, gėrė ir kalbėjo su mumis dar dešim t ar penkiolika
minučių, paskui atsistojo:
- Man jau m etas eiti.
- Jei nori, gali pasilikti, - pasakė Debra.
- Ne, ne, man metas eiti. Reikia susitvarkyti butą, ten toks jovalas.
- Susitvarkyti butą? Šiandien? Kai gali išgerti su dviem mielais
draugais? —paklausė Debra.
- Sėdžiu čia ir galvoju, koks mano bute jovalas, ir negaliu atsipa­
laiduoti. Nepyk.
- Gerai, Tese, gali eiti. Mes tau atleidžiam.
- Gerai, brangioji...
Tarpdury jos pasibučiavo ir Tęsė išėjo. Debra paėmė mane už
rankos ir nusivedė į miegamąjį. Pažvelgėm į m arm urinį staliuko viršų.
- Henri, ką iš tiesų apie jį manai?
- Na, žirgų lenktynėse pralošiau 200 žalių ir neturiu ką parodyti,
todėl m anau, kad jis jų vertas.
- Šiąnakt jis stovės čia, šalia mūsų, kai miegosim šioj lovoj.
- Gal m an atsistoti jo vieton, o tu galėtum miegoti su staliuku?
- Tu pavyduliauji!
- Žinoma.

(227)
 Debra nuėjo į virtuvę, grįžo su skudurais ir kažkokiu valymo
skysčiu. Ji pradėjo valyti m arm urą.
- Matai, yra specialus būdas marmurui valyti, kad išryškėtų raštas.
Nusirengiau ir su vienom trum pikėm sėdėjau ant lovos. Paskui
atsiguliau ant pagalvių ir lovatiesės. Paskui atsistojau.
- Dieve, Debra, aš sujaukiau tavo lovatiesę.
- Nieko baisaus.
Nuėjau ir įpyliau dvi taures, vieną padaviau Debrai. Žiūrėjau,
kaip ji valo staliuką. Ji pažvelgė į mane.
- Žinai, tavo gražiausios vyriškos kojos, kokias esu mačiusi.
- Kaip seniui - visai neblogai, ką?
- Visiškai neblogai.
Ji dar patrynė staliuką, tada liovėsi.
- Kaip sutarei su Tese?
- Ji gera. Man ji patinka.
- Ji puikiai dirba.
- Nežinau.
- Man nejauku, kad ji išėjo. Manau, norėjo palikti mus vienus.
Gal m an jai paskam binti?
- Kodėl gi ne?
Debra surinko numerį. Ilgokai kalbėjo su Tese. Pradėjo temti.
O kur vakarienė? Telefonas gulėjo vidury lovos, ji sėdėjo parietusi po
savim kojas. Jos užpakalis buvo gražus. Debra nusijuokė ir atsisveikino.
Pažvelgė į mane.
- Tęsė pasakė, kad tu mielas.
Nuėjau dar įpilti. Kai grįžau, veikė didelis spalvotasis televizorius.
Susėdom ant lovos vienas greta kito ir žiūrėjom televizorių. Atrėmę nu­
garas į sieną, gurkšnodami.
- Henri, - paklausė ji, - ką veiksi Padėkos dieną?
- Nieko.
- Gal nori praleisti Padėkos dieną su manim? Nupirksiu kala­
kutą, pasikviesiu kelis draugus.
- Skamba neblogai.

(228)
 Debra pasilenkė ir išjungė televizorių. Atrodė labai laiminga.
Paskui išjungė šviesą. Nuėjo į vonios kambarį ir grįžo apsisiautusi
kažkuo perregimu. Vėl įsliuogė į lovą šalia manęs. Mes susispaudėm.
Mano kotas pakilo. Jos liežuvis plakėsi po mano burną. Jis buvo didelis
ir šiltas. Aš nusileidau žemyn. Praskyriau plaukus ir laižiau. Paskui pa­
baksnojau nosim. Ji atsišaukė. Pakilau, užguliau ją ir įkišau.
Variau, variau, variau. Bandžiau galvoti apie Tęsę su raudonu
trum pu sijonu. Nepadėjo. Viską atidaviau Tesei. Pumpavau ir pum pa­
vau, be naudos.
- Atleisk, mažyt, per daug išgėriau. Kaip daužosi širdis!
Ji priglaudė delną m an prie krūtinės.
- Ji tikrai plaka, - tarė.
- Ar pakvietimas į Padėkos dieną tebegalioja?
- Žinoma, mano vargšeli, nesijaudink.
Pabučiavau ją, nusiritau šalin ir pabandžiau užmigti.

91

Kitą rytą Debra išėjo į darbą, aš nusimaudžiau vonioje, paskui

bandžiau žiūrėti televizorių. Vaikštinėjau po nam us nuogas ir pas­
tebėjau, kad pro langą iš gatvės m ane galima pamatyti. Tada išgėriau
stiklinę greipfrutų sulčių ir apsirengiau. Galiausiai nebeliko nieko, ką
galėčiau veikti, tik grįžti namo. Ten m anęs turėtų laukti paštas, gal
kieno nors laiškas. Uždariau duris, patikrinau, ar užsirakino, nuėjau
prie savo folksvageno, užvedžiau ir grįžau į Los Andželą.
Važiuodamas prisim iniau Sarą, trečiąją iš merginų, kurias su­
tikau tą vakarą skaitydamas The Lancer klube. Piniginėje turėjau jos
telefono num erį. Parvažiavau namo, išsišikau, tada paskam binau jai.
- Sveika, - tariau, - kalba Činaskis, Henris Činaskis...
- Taip, prisim enu tave.
- Kaip tau sekasi? Pam aniau, gal galėčiau atvažiuoti.
- Šiandien dirbu savo restorane. Galėtum į jį atvažiuoti?
- Tai - sveiko maisto restoranas?
- Taip. Padarysiu tau gerą sveikuolių sum uštinį.

(229)
 - Tikrai?
- K etvirtąjį uždarau. Galėtum atvažiuoti truputį prieš keturias.
- Gerai. Kaip ten nuvažiuoti?
- Pasiimk pieštuką, pasakysiu, kaip važiuoti.
Užsirašiau. „Susitiksim pusę keturių", - pasakiau.
Apie pusę trijų įsėdau į folksvageną. Kažkur greitkelyje kelio nuo­
rodos susijaukė, o gal susijaukė mano protas. Nekenčiau ir greitkelių, ir
nuorodų. Pasukau į šalį ir atsidūriau Leikvude. Įvažiavau į degalinę ir
paskambinau Sarai.
- Užeiga „Užgriūk", —pasigirdo jos balsas.
- Velnias! - išrėkiau.
- Kas atsitiko? Atrodo, tu piktas.
- Aš Leikvude. Tavo nuorodos sumautos!
- Leikvude? Palauk.
- Grįžtu namo. Man reikia išgerti.
- Palauk. Noriu su tavim pasimatyti! Pasakyk, kokioje Leikvudo
gatvėje esi ir kokia artim iausia sankryža.
Palikau kabantį ragelį ir nuėjau pasižiūrėti, kur esu. Pasakiau
Sarai. Ji vėl paaiškino kaip važiuoti.
- Labai lengva, - tarė. - Patikėk, tikrai rasi.
- Gerai.
- Jei vėl pasiklystum - paskambink.
- Atleisk, supranti, aš visiškai nesiorientuoju erdvėje. Visada
sapnuoju košmarus, kad pasiklydau. Turbūt esu iš kitos planetos.
- Viskas gerai. Tiesiog laikykis tų naujų nuorodų, kurias pasakiau.
Vėl įsėdau į automobilį, šįkart buvo tikrai lengva. Netrukus jau
važiavau Ramiojo vandęnyno automagistrale, dairydamasis išvažia­
vimo. Radau. Pasiekiau snobišką prekybos rajoną vandenyno pak­
rantėje. Važiavau lėtai ir pamačiau didelę ranka pieštą iškabą: „Užeiga
Užgriūk", lange nuotraukos ir atvirukai. Garbės žodis, tikra sveiko
maisto užeiga. Jėzau, neturėjau jokio noro eiti vidun. Apsukau kvartalą
ir lėtai pravažiavau pro užeigą. Pasukau į dešinę, paskui dar kartą į
dešinę. Pamačiau barą „Krabo rojus". Sustojau prie durų ir įėjau.

(230)
 Buvo be penkiolikos ketvirta, visos vietos užsėstos. Daugelis lan­
kytojų jau gerokai įkaušę. Priėjau prie baro ir užsisakiau degtinės su
7-UP. Nusinešiau stiklą prie telefono ir paskam binau Sarai.
- Tai —Henris. Aš atvažiavau.
- Mačiau, kaip dukart pravažiavai pro šalį. Kur tu?
- „Krabo rojuje". Išgersiu stiklą. Tuoj būsiu.
- Gerai. Tik neišgerk per daug.
Baigiau tą stiklą, ir dar vieną. Radau tuščią stalą ir įsitaisiau
prie jo. Labai nenorėjau niekur neiti. Negalėjau prisim inti, kaip atro­
do Sara.
Baigiau gerti ir nuvažiavau prie jos užeigos. Išlipau iš mašinos,
atidariau stiklines duris ir įėjau. Sara stovėjo už prekystalio. Pamatė
mane. „Henri, sveikas! - šūktelėjo. — Tuoj ateinu." Ji kažką ruošė.
Aplink sėdėjo ir stovėjo kokie keturi ar penki lankytojai. Keletas sėdėjo
ant sofos. Kiti sėdėjo ant grindų. Visi jie buvo įpusėję trečią dešimtį,
panašūs vienas į kitą, vilkėjo šortus ir tiesiog sėdėjo. Retkarčiais kuris
nors sukryžiuodavo kojas ar nusikosėdavo. Sara buvo gana patraukli
moteris, liekna, ji vikriai sukosi. Aukšta klasė. Jos plaukai buvo šviesiai
rusvi. Atrodė labai gražiai.
- Tuoj tavim pasirūpinsiu, - tarė.
- Gerai.
Ten stovėjo knygų lentyna. Joje pamačiau tris ar keturias savo
knygas. Susiradau Lorką, atsisėdau, apsimečiau, kad skaitau. Taip ne­
reikėjo žiūrėti į vaikinus su šortais. Jie atrodė lyg niekada nepatyrę
jokių nem alonum ų - tokie išpuoselėti, saugūs, spinduliuojantys švelnų
pasitenkinimą. Nė vienas iš jų nebuvo sėdėjęs kalėjime, sunkiai dirbęs
ar kada gavęs baudą už kelių eismo taisyklių pažeidimą. Be rūpesčių
gyvenantys linksmi vaikiai, visa kompanija.
Ji atnešė sveiko maisto sumuštinį.
- Štai, paragauk, - tarė.
Valgiau sum uštinį, aplink drybsojo tie vyrukai. Paskui vienas jų
atsistojo ir išėjo. Po jo - kitas. Sara tvarkėsi. Pagaliau liko tik vienas.
Jis atrodė kokių dvidešimt dvejų, sėdėjo ant grindų. Nerangus ilgšis,

(231)
nugara sulinkusi lyg klaustukas. Su akiniais storais juodais rėmeliais.
Atrodė vienišesnis ir kvailesnis už kitus.
- Ei, Sara, - tarė, - eime šįvakar kur nors išgerti alaus.
- Ne šį vakarą, Maikai. Gal rytoj vakare?
- Gerai, Sara.
Jis atsistojo ir priėjo prie prekystalio. Padėjo ant jo m onetą ir
paėmė sveikuolių sausainį. Stovėjo prie prekystalio ir kram tė sveikuolių
sausainį. Baigęs valgyti apsisuko ir išėjo.
- Skanus sumuštinis? - paklausė Sara.
- Taip, neblogas.
- Galėtum įnešti nuo šaligatvio staliuką ir kėdes?
Įnešiau staliuką ir kėdes.
- Ką nori veikti? —paklausė.
- Man nepatinka barai. Prasta atmosfera. Nusipirkim ko nors
išgerti ir važiuojam pas tave.
- Gerai. Padėk išnešti šiukšles.
Padėjau išnešti šiukšles. Tada ji užrakino duris.
- Važiuok paskui mano furgoną. Žinau parduotuvę, kur parduo­
da gerą vyną. Paskui sek iki mano namų.
Ji turėjo folksvageną furgoną, važiavau paskui jį. Ant galinio fur­
gono stiklo buvo plakatas su vyro atvaizdu. „Šypsokis ir džiaukis", -
patarė jis man, o plakato apačioje perskaičiau jo vardą - D rayer Baba.

Atkimšom vyno butelį ir jos namuose susėdom ant sofos. Man

patiko butas. Baldus ji pasidarė pati, lovą irgi. Visur D rayer Baba
nuotraukos. Jis buvo iš Indijos ir mirė 1971-aisiais, tvirtindam as esąs
Dievas.
Kai m udu su Sara sėdėjom gerdami pirm ąjį butelį, atsidarė du­
rys ir įžengė jaunuolis nuskilusiais dantim is, ilgais plaukais ir labai il­
ga barzda.
- Tai - Ronas, mano kambariokas, - tarė Sara.
- Sveikas, Ronai. Nori vyno?
Ronas prisėdo išgerti vyno. Paskui įėjo stora mergina ir plonas
vyras skusta galva. Jie buvo Peria ir Džekas. Atsisėdo. Tuomet įėjo kitas

(232)
jaunuolis, vardu Džyn Džonas. Džyn Džonas atsisėdo. Tada įėjo Patas. Jis
buvo juoda barzda ir ilgais plaukais. Atsisėdo ant grindų prie mano kojų.
- Aš poetas, - tarė.
Gurkštelėjau vyno.
- Kaip tau pavyksta išleisti savo kūrinius? - paklausė.
- Reikia pateikti redakcijai.
- Bet aš nežinomas.
- Visi pradeda nežinomi.
- Aš skaitau savo eiles tris kartus per savaitę. Esu aktorius, to­
dėl labai gerai skaitau. M anau, jei ilgiau paskaitysiu savo eiles, kas nors
užsimanys m ane spausdinti.
- Tai neįmanoma.
- Blogiausia, kad į mano skaitymus niekas neateina.
- Nė nežinau, ką tau pasakyti.
- Ruošiuosi pats išleisti savo knygą.
- Vitmanas taip ir padarė.
- Ar paskaitysi savo eilių?
- Jėzau, ne.
- Kodėl?
- Noriu tik išgerti.
- Savo knygose daug rašai apie gėrimą. Manai, kad gėrimas tau
padeda rašyti?
- Ne. Esu girtuoklis, kuris tapo rašytoju, kad galėtų iki pusiau­
dienio miegoti.
Pasisukau į Sarą.
- Nežinojau, kad turi tiek draugų.
- Ne visada taip. Beveik niekada taip nebūna.
- Džiaugiuosi, kad turim užtektinai vyno.
- M anau, jie greit išeis, - tarė.
Visi šnekučiavosi. Pokalbis dreifavo ir lioviausi jo klausytis.
Sara m an patiko. Kalbėjo kandžiai, įžvalgiai. Buvo guvaus proto. Per­
ia su Džeku išėjo pirmi. Po jų - Džyn Džonas. Tada Patas poetas. Ro-
nas sėdėjo vienoje Saros pusėje, aš —kitoje. Likom trise. Ronas įsipylė
taurę vyno. Negalėjau jam to prikišti, jis čia gyveno. Neturėjau vilties

(233)
išlaukti, kad jis išeitų. Jis čia gyveno. Pripyliau taurę Sarai, paskui sau.
Kai išgėriau, pasakiau Sarai su Ronu:
- Manau, m an jau metas.
- O, ne, - tarė Sara, - ne taip greitai. Mes dar nepasikalbėjom.
Ji pažvelgė į Roną.
- Ronai, tu supratai?
- Žinoma.
Jis atsistojo ir nuėjo kažkur į nam ų gilumą.
- Klausyk, - tariau, - nenoriu jokių nesąmonių.
- Kokių nesąmonių?
- Tarp tavęs ir tavo kambarioko.
- Tarp mūsų nieko nėra. Jokio sekso, nieko. Jis nuomojasi kam ­
barį iš kiemo pusės.
- Aa.
Išgirdau gitaros skambesį. Paskui garsų dainavimą.
- Tai - Ronas, —tarė Sara.
Jis tik riaumojo ir bliovė. Jo balsas buvo toks prastas, kad neliko
ką ir sakyti.
Ronas dainavo gal valandą. M udu su Sara išgėrėm dar vyno. Ji
uždegė žvakes.
- Štai, pabandyk bidi.
Pabandžiau. Bidi buvo maža ruda cigaretė iš Indijos. Gero aitraus
skonio. Pasisukau į Sarą ir mes pirm ą sykį pasibučiavom. Ji bučiavosi
labai gerai. Gal vakaras pavyks.
Prasivėrė stiklinės durys ir įžengė kažkoks jaunuolis.
- Bari, - tarė Sara, - aš nebepriim u svečių.
Stiklinės durys trinktelėjo ir Baris išėjo. Numačiau tolesnes
problemas: būdam as atsiskyrėlis, nepakenčiau erzelio. Tai nesisiejo su
pavydu, tiesiog nekenčiu žmonių, m inių visur, išskyrus savo skaitymus.
Žmonės m ane sekino, jie m ane iščiulpdavo.
„Žmonija, tau niekada tai nepavyks." Toks buvo mano moto.
M udu su Sara vėl pasibučiavom. Abu per daug išgėrėm. Sara
atkimšo dar vieną butelį. Ji pajėgė gerti. Neįsivaizduoju, apie ką mes
kalbėjom. Geriausias Saros bruožas buvo tas, kad ji mažai kalbėjo apie

C234)
mano kūrybą. Kai paskutinis butelis buvo ištuštintas, pasakiau Sarai,
kad esu per girtas važiuoti namo. •
- Gali miegoti mano lovoje, bet jokio sekso.
- Kodėl?
- Nėra sekso be vedybų.
- Tikrai?
- Taip skelbia D rayer Baba.
- Kartais Dievas klysta.
- Niekada.
- Gerai, eime į lovą.

Bučiavomės tamsoje. Šiaip ar taip, aš mėgau bučiuotis, o Sara buvo

viena geriausių mano kada nors sutiktų bučiuoklių. Turėjau grįžti iki pat
Lidijos, kad būtų su kuo ją sulyginti. Bet kiekviena moteris buvo skirtin­
ga, kiekviena bučiavosi savitai. Gal Lidija dabar bučiavo kokį nors suskį
arba, dar blogiau, bučiavo intymias jo kūno dalis. Katrina miegojo Ostine.
Sara apglėbė ranka mano kotą, jį glamonėjo ir trynė. Paskui
prispaudė prie savo pizės. Trynė jį į pizę, pirmyn atgal, pirmyn atgal.
Ji klausė D rayer Baba, savo Dievo. Nepaliečiau jos, nes —jaučiau —tai
būtų įžeidę Drayer Baba. Mes tik bučiavomės ir ji vis trynė mano kotą
į savo pizę, o gal į klitorį, nežinau. Laukiau, kada įkiš jį vidun. Bet ji tik
trynė, Jos plaukai ėmė deginti m an kotą. Atsitraukiau.
- Labanakt, mažyt, - tariau.
Nusisukau, apsiverčiau ir priglaudžiau prie jos nugarą. D rayer
Baba, pagalvojau, šioje lovoje guli tavo ištikimas išpažinėjas.

Ryte mes ir vėl trynėmės, be jokio galutinio rezultato. Velniop,

nusprendžiau. Man nereikia tokio tuščio veiksmo.
- Nori išsimaudyti vonioje? —paklausė Sara.
- Žinoma.
Nuėjau į vonios kambarį ir paleidau vandenį į vonią. Vakare, kai kal­
bėjomės, užsiminiau Sarai, kad viena iš mano beprotybių buvo tris ar ketu­
ris kartus per dieną maudytis karštoje vonioje. Sena gera vandens terapija.

(235)
 Saros vonia buvo didesnė už manąją, o vanduo karštesnis. Aš bu­
vau metro aštuoniasdešim t aštuonių ir galėjau joje išsitiesti. Senovėje
vonias gamindavo im peratoriam s, o ne pusantro m etro ūgio bankų
klerkams.
Įlipau į vonią ir išsiteisiau. Buvo nuostabu. Paskui atsistojau ir
pažvelgiau į savo vargšą pizės plaukų nutrintą kotą. Sunkūs laikai, se­
ni, bet gal taip geriau negu nieko? Vėl atsisėdau į vonią ir išsitiesiau.
Suskambo telefonas. Pauzė.
Sara pabeldė į duris.
- Užeik.
- Henkai, skambina Debra.
- Debra? Iš kur ji sužinojo, kad aš čia?
- Ji visus apskambino. Pasakyti, kad paskam bintų vėliau?
- Ne, pasakyk, kad palauktų.
Susiradau didelį rankšluostį ir apsukau apie liemenį. Nupėdinau
į kitą kambarį. Sara kalbėjo su Debra telefonu.
- Štai, jis atėjo...
Sara padavė m an ragelį.
- Debra, sveika.
- Henkai, kur tu buvai?
- Aš vonioje.
- Vonioje?
- Taip.
- Tu dabar išlipai iš vonios?
- Taip.
- Ką tu apsirengęs?
- Rankšluosčiu apsisukęs juosm enį.
- Kaip gali tuo pat m etu laikyti ant juosm ens rankšluostį ir kal­
bėti telefonu?
- Man tai pavyksta.
- Kas nors atsitiko?
-N e .
- Kodėl?
- Kas kodėl?

(236)
 - Sakau, kodėl tu jos neišdulkinai?
- Klausyk, gal manai, kad aš tik tai ir darau? Manai, kad m an tik
to ir reikia?
- Tai nieko neįvyko?
- Taip.
-K ą ?
- Taip, nieko neįvyko.
- Kur iš ten važiuosi?
- Namo.
- Atvažiuok pas mane.
- O kaip tavo teismo reikalai?
- Mes beveik atsigriebėm. Tęsė susitvarkys viena.
- Gerai.
Padėjau ragelį.
- Ką žadi daryti? - paklausė Sara.
- Važiuosiu pas Debrą. Sakiau, kad būsiu pas ją po keturiasde­
šim t penkių minučių.
- Maniau, kartu pavalgysim priešpiečius. Žinau vieną meksi-
kietišką restoraną.
- Žinai, ji susikrimtusi. Negalėčiau ramiai sėdėti ir šnekučiuotis.
- Nusiteikiau valgyti su tavim priešpiečius.
- Po paraliais, o kada m aitinsi saviškius?
- Atidarau vienuoliką. Dabar tik dešimta.
- Gerai, važiuojam valgyti...
Tai buvo meksikietiškas restoranas netikrame hipiškame kvarta­
le Hermosa Beach. Nuobodūs, abejingi tipai. Mirtis pakrantėje. Pamažu
pabaik, įkvėpk, apsiauk sandalus ir apsimesk, kad pasaulis —nuostabus.
Kol laukėm užsakymo, Sara ištiesė ranką ir į pikantišką padažą
dubenėlyje kyštelėjo pirštą, paskui jį nulaižė. Paskui vėl įkišo. Ji pa­
linko virš dubenėlio su pikantišku padažu. Jos tiesių plaukų sruogos
pastiro link manęs. Ji vis kaišiojo pirštą į dubenį ir laižė.
- Klausyk, - tariau, - kiti žmonės norės tą padažą valgyti. Tu
mane pykini! Liaukis.
- Ne, jie kaskart įpila naujo.

(237)
 Tikėjausi, kad jie kaskart įpila naujo. Tada atnešė m aistą ir Sa­
ra puolė prie jo kaip žvėris, lygiai taip darydavo Lidija. Baigėm val­
gyti, išėjom lauk, ji sėdo į savo furgoną ir nuvažiavo į sveiko maisto
užkandinę, aš sėdau į folksvageną ir pasukau link Plaja del Rej. Turėjau
kelio nuorodas. Jos buvo labai painios, bet sekiau jomis ir atvažiavau
be vargo. Tai kone liūdino, nes iš m ano kasdienio gyvenimo pašalinus
stresą ir pamišimą, jam e liko nedaug dalykų, kuriais galėjau pasitikėti.
Įsukau į Debros kiemą. Už žaliuzių pastebėjau kažką judant. Ji
manęs laukė. Išlipau iš folksvageno ir patikrinau, ar abejos durelės už­
darytos, nes mano mašinos draudim as buvojau pasibaigęs.
Priėjęs paspaudžiau Debros durų skambutį. Bing-bong. Ji atida­
rė durs ir atrodė laiminga mane pamačiusi. Tai buvo gerai, bet kaip tik
tokie dalykai trukdo rašytojui dirbti savo darbą.

92

Likusią savaitės dalį nedaug tenuveikiau. Vyko Oak Tree žirgų

lenktynės. Du ar tris kartus nuėjau į hipodrom ą, laimėjau tiek pat, kiek
ir pralaimėjau. Parašiau nešvankų apsakymą sekso žurnalui, sukūriau
dešimt ar dvylika eilėraščių, masturbavausi ir kas vakarą skambinda­
vau Debrai ir Sarai. Vieną vakarą paskambinau Keisei, atsiliepė vyras.
Sudie, Keise.
Galvojau apie išsiskyrimus, kokie jie sunkūs, bet dažniausiai,
vos išsiskyręs su viena moterim, sutikdavau kitą. Kad iš tiesų pažinčiau
moteris, m an reikėjo jų paragauti, įsibrauti į jas. Vyrus galėjau sugal­
voti protu, nes buvau vienas iš jų, bet m oterų nepajėgiau kurti pirm a
su jomis nesusipažinęs. Todėl tyrinėjau jas kaip įmanydamas ir viduje
rasdavau žmogiškas būtybes. Užmiršdavau rašymą. Rašymas tapdavo
mažiau svarbus už patį epizodą, kol šis pasibaigdavo. Rašymas būdavo
tik nuosėdos. Vyrui nebūtina turėti moters, kad jaustųsi toks tikras, koks
gali jaustis, bet buvo naudinga kelias jų pažinoti, kad meilės istorijai pa­
sibaigus galėtų pajusti, ką reiškia būti tikrai vienišam ir pamišusiam, tai­
gi sužinoti, su kuo jam teks susidurti, kai galų gale ateis jo paties galas.

(238)
 Mane jaudino daugelis dalykų: moteriški bateliai po lova, ant
veidrodžio paliktas plaukų segtukas, jų žodžiai: „Einu pasisioti...“,
plaukų kaspinai, pasivaikščiojimas bulvaru pusę antros po pietų, - tie­
siog du žmonės einantys kartu, - ilgi vakarai geriant, rūkant, kalban­
tis, ginčai, mintys apie savižudybę, m alonūs valgymai dviese, pokštai,
juokas nežinia iš ko, ore tvyrantys stebuklai, sėdėjimas dviese mašinoje
stovėjimo aikštelėje, sulyginimas su buvusiom meilėm trečią valandą
rytot pasakymas, kad knarkiu, ir jų knarkim as, motinos, dukros, sūnūs,
katės, šunys, kartais mirtys, kartais skyrybos, bet visada einant toliau,
kapstantis iki galo, laikraščio skaitymas užkandinėje ir pykinimas, nes
ji jau ištekėjo už stomatologo, kurio IQ lygus 95, žirgų lenktynės, parkai,
iškylos parkuose, netgi kalėjimai, jos nykūs draugai, mano nykūs drau­
gai, mano gėrimas, jos šokiai, m ano flirtas, jos flirtas, jos tabletės, mano
dulkinimaisi su kitomis, jos —su kitais, miegojimas kartu...
Nieko negalėjai teisti, bet tekdavo pasirinkti. Teoriškai galėjai
turėti visas, bet gyvenime tekdavo rinktis: vienos buvo malonesnės už
kitas, kitos tiesiog labiau domėjosi tavim, kartais reikėjo išorinio grožio
ir vidinio šalčio, tiesiog velniškam nešvankiam pasitenkinim ui kaip
iš velniško nešvankaus filmo. Išties, meiliosios geriau krušdavosi, ir
praleidus su jom is daugiau laiko imdavo atrodyti gražios, nes tokios iš
tikrųjų ir buvo. Prisiminiau Sarą, ji turėjo kažką daugiau. Jei tik nebūtų
D rayer Baba, iškėlusio tą prakeiktą STOP ženklą.

Paskui buvo Saros gimtadienis, lapkričio vienuoliktoji, Veteranų

pagerbimo diena. Mes dar du kartus susitikome: vieną jos namuose,
kitą —mano namuose. Buvo smagu ir viltinga. Ji buvo keista, bet įdomi,
išradinga, mes buvom laimingi, bet ne lovoje, mes liepsnojom, bet
D rayer Baba neleido m ums susieiti. Pralaimėjau mūšį su Dievu.
- Kruštis ne taip ir svarbu, —pasakė ji.

Nuvažiavau į egzotiškų patiekalų restoraną Holivudo bulvaro ir

Faunteno aveniu sankryžoje, jis vadinosi „Pas tetą Besi“. Jam e aptar­
navo siaubingi vyrukai - jauni juodukai ir jauni baltieji, labai protingi,
pasikėlę į snobizmo aukštumas. Ten dirbančios moterys buvo apsunku­

(239)
sios, apsnūdusios, plačiomis palaidinėmis, o jų galvos sviro tarsi užgul­
tos kažkokio apsnūdusio susigėdimo. Lankytojai buvo menkaverčiai,
pakenčiantys įžeidimus ir vėl sugrįžtantys. Patarnautojam s nepasisekė
manęs apmauti, todėl jiems buvo leista gyventi dar vieną dieną...
Nupirkau Sarai gimtadienio dovaną, pagrindinis jos kom ponen­
tas buvo bičių pienelis, o tai yra bičių sekretas, adata ištrauktas iš jų
akelių. Nupirkau pintą krepšelį, o jam e kartu su bičių pieneliu buvo dar
lazdelės, jūros druska, du granatai (ekologiški), du obuoliai (ekologiški)
ir saulėgrąžų sėklų. Svarbiausia buvo bičių pienelis, labai brangus. Sara
seniai kalbėjo, kad jo norėtų. Bet sakė negalinti įpirkti.
Nuvažiavau pas Sarą. Dar turėjau kelis vyno butelius. Tiesą sa­
kant, vieną ištuštinau skusdamasis. Skutausi retai, bet Saros gimta­
dieniui ir Veteranų pagerbimui nusiskutau. Ji buvo gera moters. Jos
protas žavėjo, o celibatas buvo keistai suprantam as. Noriu pasakyti, ji
galvojo, jog to reikia norint išsaugoti gerą vyriškį. Nenoriu pasakyti,
kad buvau tas geras vyriškis, tačiau akivaizdi jos klasė būtų derėjusi su
mano akivaizdžia klase, kai aš galiausiai išgarsėsiu prie stalelio Pary­
žiaus kavinėje. Ji buvo žavi, romiai protinga, o svarbiausia —jos plaukų
auksas švietė tuo iš proto varančiu raudonu atspalviu. Jaučiausi, lyg to­
kios plaukų spalvos būčiau ieškojęs jau ne vieną dešim tm etį... o gal ir
ilgiau.

Sustojau bare prie Ramiojo vandenyno pakrantės greitkelio ir

išgėriau dvigubą degtinės su y-U P. Nerimavau dėl Saros. Jai seksas
reiškė vedybas. Tikėjau, kad ji tuo neabejoja. Joje tikrai buvo kažkas
celibatiško. Bet galėjau įsivaizduoti, kad ji pasitenkindavo daugeliu
būdų, o aš nebuvau vienintelis, kurio kotas trynėsi į jos pizę. Spėjau,
kad ji tokia pat sutrikusi kaip ir kiti. Stebėjausi, kodėl sutikau su jos
gyvenimo būdu. Net nelabai stengiausi ją palaužti. Nepritariau jos
požiūriui, bet vis tiek ją mėgau. Gal aptingau. Gal pavargau nuo sekso.
Gal pagaliau pasenau. Su gimtadieniu, Sara.

Privažiavau prie jos nam ų ir įėjau nešinas sveikuolių kraitele.

Sara buvo virtuvėje. Atsisėdau laikydamas vyną ir kraitelę.

(240) Charles bukowski

 - Sara, tai aš!
Ji išėjo iš virtuvės. Rono nebuvo, bet jo stereogrotuvas kriokė visu
garsu. Nekenčiau stereogrotuvų. Gyvendamas varganuose rajonuose
turėjau nuolat klausytis kitų žmonių garsų, taip pat ir jų krušimosi, bet
kokčiausia būdavo klausytis jų visu garsu paleistos muzikos, vimdan­
čios valandų valandas. Dažniausiai jie palikdavo atidarytus langus, ne­
abejodami, kad tau patiks tai, kas patinka jiems.
Sara klausėsi Džudi Garland. Man patiko Džudi Garland, ypač
jos pasirodymas N ew York M et. Bet dabar ji m an skambėjo per garsiai,
klykte klykė savo jausm ingus kliedesius.
- Sara, dėl Dievo, pritildyk!
Ji pritildė, bet nedaug. Atkimšo vyno butelį ir mes sėdėjome vie­
nas prieš kitą, abipus stalo. Jaučiausi keistai suirzęs.
Sara atvėrė kraitelę ir rado bičių pienelį. Baisiai nudžiugo. Nu­
suko dangtelį ir paragavo.
- Jis toks galingas, esencija, —tarė. —Nori trupučio?
- Ačiū, ne.
- Gaminu m ums vakarienę.
- Gerai. Bet norėjau tave kur nors nuvesti.
- Aš jau pradėjau.
- Tada tiek to.
- Tik m an reikia sviesto. Turiu eiti nupirkti. Dar reikia agurkų ir
pom idorų rytdienai, užkandinei.
- Nupirksiu. Juk tavo gimtadienis.
- Tikrai nėnori paragauti bičių pienelio?
- Ne, ačiū, tikrai nenoriu.
- Neįsivaizduoji, kiek reikėjo bičių, kad pripildytų šį indelį.
- Su gimtadieniu. Nupirksiu sviesto ir viso kito.
Išgėriau dar vyno, sėdau į folksvageną ir nuvažiavau į nedidelę
bakalėjos parduotuvę. Radau sviesto, bet agurkai ir pomidorai atrodė
seni ir suvytę. Nupirkau sviesto ir išvažiavau ieškoti didesnio prekybos
centro. Radau, nupirkau pomidorų ir agurkų, grįžau atgal. Artėdamas
prie jos durų išgirdau tai. Ji vėl buvo įjungusi grotuvą visu garsu. Einant
prie namo mane vis labiau pykino, nervai įsitempė, paskui trūko. Įėjau į

moterys (2 4 1 )
namus nešinas sviestu, pomidorai ir agurkai liko mašinoje. Nežinau, koji
klausėsi. Grojo taip garsiai, kad nepajėgiau atskirti vieno garso nuo kito.
Sara išėjo iš virtuvės.
- PO VELNIŲ! - suklykiau.
- Kas atsitiko? - paklausė Sara.
- AŠ NIEKO NEGIRDŽIU!
-K ą ?
- TU PER GARSIAI ĮJUNGUSI TĄ SUPISTĄ GROTUVĄ! AR TU
NESUPRANTI?
-K ą ?
- AŠ IŠVAŽIUOJU!
-N e !
Apsisukau ir išėjau trinktelėjęs paradinėm durim. Pasiekiau
folksvageną ir pamačiau pam irštus pom idorus su agurkais. Paėmiau ir
vėl nužingsniavau taku namo link. Mes susitikom.
Ištiesiau jai krepšį. „Štai."
Apsisukau ir nuėjau.
- Tu šlyktus šlykštus šlykštus šunsnukis! - suklykė ji.
Ir metė į m ane krepšį. Pataikė tiesiai į nugarą. Ji apsisuko ir
nubėgo namo. Pažiūrėjau į mėnesienoje ant tako pabirusius pom idorus
ir agurkus. Akimirką svarsčiau, ar nereikėtų jų surinkti. Paskui apsisu­
kau ir nuėjau.

93
Skaičiau Vankuveryje, 500 $ plius lėktuvo bilietai ir nakvynė.
Organizatorius Bartas Makintošas bijojo dėl sienos perėjimo. Turėjau
atskristi į Sietlą, ten jis būtų m ane pasitikęs ir m udu pervažiuotume
sieną, o po skaitymų aš skrisčiau iš Vankuverio į Los Andželą. Nelabai
supratau, kam visa tai, bet sutikau.
Vėl sėdėjau lėktuve gurkšnodam as dvigubą degtinės su 7-UP.
Sėdėjau su prekybininkais ir verslininkais. Turėjau lagaminėlį su m arš­
kinių, apatinių, kojinių pamaina, trim keturiom eilėraščių knygom, dar
lapus su dešimčia dvylika atspausdintų naujų eilėraščių. Ir dantų pas­

(242)
tos tūbelę su dantų šepetuku. Buvo absurdiška skristi kažkur skaityti
eiles ir už tai gauti pinigus. Man tai nepatiko ir atrodė velniškai kvaila.
Iki penkiasdešim ties kaip jaučiui dirbti beprasm ius, menkus darbus ir
staiga tarsi tranui pradėti skraidyti po šalį su taure rankoje.

M akintošas laukė Sietle, įsėdom į jo mašiną. Kelionė buvo gera,

nes nė vienas iš m ūsų daug nekalbėjo. Skaitymus rėmė privatūs as­
menys, tokie m an patiko labiau už tuos, kuriuos finansavo universitetai.
Universitetai bijojo, be viso kito, jie bijojo ir prastuom enės poetų, bet
buvo per smalsūs, kad juos apeitų.
Pasienyje teko palaukti, ten rikiavosi šimtai m ašinų. Pasieniečiai
neskubėjo. Retkarčiais jie pašalindavo iš eilės kokią seną mašiną, bet
dažniausiai užduodavo porą klausimų ir pamodavo važiuoti. Negalėjau
suprasti, kodėl Makintošas taip panikavo.
- Žmogau, - džiaugėsi jis. - Mes pravažiavom!
Vankuveris buvo arti. M akintošas sustojo prie viešbučio. Jis at­
rodė gražiai. Tiesiog pakrantėje. Paėmėm raktą ir užlipom į kambarį.
Kambarys buvo jaukus, su šaldytuvu, kažkokios gerosios dvasios dėka
šis buvo pilnas alaus.
- Pasivaišink, —tariau.
Atsisėdom ir sriūbčiojom alų.
- Pernai čia buvo Krylis, —tarė jis.
- Tikrai?
- Tai lyg meno centras, jis pats išsilaiko. Jis turi daug mokių
narių, nuom ojam ų patalpų ir panašiai. Tavo pasirodymas jau: išpirk­
tas. Silversas sakė, kad būtų daug uždirbęs, jei būtų pakėlęs kainas.
- Kas tas Silversas?
- M ironas Silversas. Vienas iš direktorių.
Artėjo nykiausia dalis.
- Galiu tau parodyti miestą, - tarė M akintošas.
- Nereikia. Aš pats pasivaikščiosiu.
- O pietūs? Vaišinu.
- Tik sumuštinį. Aš ne toks alkanas.

(243)
 Pamaniau, jei išeisim į lauką - galėsiu su juo išsiskirti ten, kur
pavalgysim. Jis buvo neblogas, bet dauguma žmonių manęs tiesiog ne­
domino.

Radome užeigą už trijų ar keturių kvartalų. Vankuveris buvo la­

bai švarus miestas, o jo gyventojai neatrodė kietį miestiečiai. Resto­
ranas m an patiko, bet dirstelėjęs į meniu pastebėjau, kad kainos apie
40 procentų didesnės nei manojoje Los Andželo dalyje. Užsisakiau
sum uštinį su kepta jautiena ir alaus.
Buvo gera išvažiuoti iš JAV. Jaučiau skirtumą. Moterys atrodė gra­
žesnės, gyvenimas buvo ramesnis, mažiau dirbtinumo. Baigiau sumuš­
tinį, Makintošas parvežė mane į viešbutį. Atsisveikinau su juo mašino­
je ir pakilau liftu į savo kambarį. Palindau po dušu ir nebeapsirengiau.
Stovėjau prie lango ir žiūrėjau žemyn į vandenį. Rytoj vakare viskas bus
baigta, paimsiu pinigus ir vidurdienį jau sėdėsiu lėktuve. Blogai. Išgė­
riau dar tris keturis alaus butelius, atsiguliau į lovą ir užmigau.

Į skaitymus mane nuvežė valanda anksčiau. Scenoje dainavo jau ­

nuolis. Žmonės kalbėjosi, buteliai dzingsėjo, skambėjo juokas. Maloni
pakaušusi minia, mano klausytojai. Gėrėm užkulisiuose - Makintošas,
Silversas, aš ir dar pora kitų.
- Jau seniai čia nebuvo poeto vyro, tu pirm as, —tarė Silversas.
- Kaip suprasti?
- Norėjau pasakyti, kad buvo visa virtinė piderų. Malonus pasi­
keitimas.
- Ačiū.

Tikrai gerai skaičiau. Bet gale pasigėriau, jie irgi. Mes truputį
apsibarėm ir apsiriejom, bet buvo puiku. Čekį gavau prieš skaitymus ir
tai šiek tiek pagerino mano iškalbą.

Vėliau erdviuose namuose vyko pobūvis. Po poros valandų atsi­

dūriau tarp dviejų moterų. Viena buvo šviesiaplaukė, atrodė lyg išrai­

(244)
žyta iš dramblio kaulo, gražiomis akimis ir gražiu kūnu. Ji buvo su savo
vaikinu.
- Činaski, - netrukus tarė ji, - aš einu su tavim.
- Palauk, - pasakiau, - juk tu čia su vaikinu.
- Velniop, jis - niekas! Aš einu su tavim!
Pažvelgiau įjo s vaikiną. Jo akyse žvilgėjo ašaros. Jis virpėjo. My­
lėjo ją, vargšelis.
^rie kito mano šono buvo juodaplaukė mergina. Jos kūnas buvo
taip pat gražus, bet veidas mažiau patrauklus.
- Eikš su manim, - tarė ji.
-K ą ?
- Pasakiau, pasiimk m ane su savim.
- Palauk.
Pasisukau į šviesiaplaukę.
- Klausyk, tu labai graži, bet negaliu eiti su tavim. Nenoriu įskau­
dinti tavo draugo.
- Velniop tą šunsukį. Jis šiknius.
Juodaplaukė mergina tim ptelėjo mano ranką.
- Arba dabar išeini su manim, arba aš išeinu viena.
- Gerai, - tariau, - eime.
Susiradau Makintošą. Jis neatrodė labai linksmas. Matyt, nem ė­
go pobūvių.
- Makai, nuvežk mus į viešbutį.
Ten dar išgėrėme alaus. Juodaplaukė mergina pasakė, kad jos
vardas Airis Diuartė. Ji buvo pusiau indė ir dirbo pilvo šokėja. Atsisto­
jo ir pakratė. Atrodė gražiai.
- Kad būtų tikrai įspūdinga, turi tinkam ai apsirengti, - tarė.
- Ne, neturiu.
- Norėjau pasakyti, aš turiu tinkam ai apsirengti, kad būtų gražu.
Ji atrodė labai indiškai. Indiška nosis ir lūpos. Man ji atrodė
dvidešimt trejų, tam siai rudos akys, kalbėjo tyliai, o jos kūnas buvo pui­
kus. Ji skaitė tris ar keturias m ano knygas. Gerai.
Mes dar valandą gėrėm, paskui atsigulėm į lovą. Išlaižiau ją, bet
kai užguliau, variau ir variau bergždžiai. Gaila.

(245)
 Ryte išsivaliau dantis, apsiprausiau šaltu vandeniu veidą ir grį­
žau į lovą. Pradėjau glostyti jos pizę. Ji sudrėko, aš irgi susijaudinau.
Užguliau. Įsiskverbiau į ją, galvodamas apie jos kūną, apie tą gražų
jauną kūną. Ji išsunkė mane visą. Buvo gerai. Buvo labai gerai. Paskui
Airis nuėjo į vonios kambarį.
Išsitiesiau galvodamas, kaip buvo gera. Airis grįžo ir vėl atsigulė į
lovą. Nekalbėjome. Praėjo valanda. Mes vėl tai pakartojom.

Nusiprausėm ir apsirengėm. Ji m an užrašė savo adresą ir tele­

fono numerį, aš jai užrašiau savąjį. Atrodo, aš jai tikrai patikau. Po ket­
virčio valandos pabeldė M akintošas. Nuvežėm Airis iki sankryžos greta
jos darbovietės. Iš tiesų ji dirbo padavėja, pilvo šokis buvo tik svajonė.
Pabučiavau atsisveikindamas. Ji išlipo iš mašinos. Atsigręžė ir nueida­
ma pamojo. Žiūrėjau įjo s tolstantį kūną.
- Činaskis vėl nugalėjo, - sukdamas oro uosto link, tarė Makintošas.
- Tai nieko nereiškia, —pasakiau.
- Man irgi pasisekė, - tarė jis.
- Tikrai?
- Taip. Pakabinau tavąją šviesiaplaukę.
- Ką?
- Taip, - nusijuokė jis, - tikrai.
- Vežk greičiau į oro uostą, niekše!

Jau trys dienos buvau grįžęs į Los Andželą. Tą vakarą susitariau

susitikti su Debra. Suskambo telefonas.
- Henkai, tai Airis!
- Sveika, Airis, kokia staigmena! Kaip sekasi?
- Henkai, aš skrendu į LA. Atvažiuoju su tavim susitikti!
- Puiku! Kada?
- Atskrisiu trečiadienį prieš Padėkos dieną.
- Padėkos dieną?
- Ir galiu pasilikti iki kito pirmadienio.
- Gerai.
- Turi rašiklį? Užsirašyk mano skrydžio numerį.

(246)
 Tą vakarą m udu su Debra vakarieniavome jaukiam e restorane
pakrantėje. Staliukai buvo nesugrūsti vienas prie kito ir jam e pui­
kiai gamino jūros gėrybes. Užsisakėm baltojo vyno butelį ir laukėm
savo patiekalų. Debra atrodė gražiau nei kada nors anksčiau, bet man
prisipažino, kad darbas ją labai vargina. Teks pasamdyti dar vieną pa­
galbininkę, o rasti tinkam ą nelengva. Žmonės tokie neišmanėliai.
- Taip, - tariau.
- Kalbėjai su Sara?
- Skambinau. Mes buvom susipykę. Norėjau susitaikyti.
- Ar grįžęs iš Kanados mateisi su ja?
-N e .
- Padėkos dienai užsakiau dvidešimties kilogramų kalakutą.
Mokėsi supjaustyti?
- Žinoma.
- Šįvakar per daug negerk. Ju k žinai, kas atsitinka, kai per daug
išgeri. Virsti šlapiu m akaronu.
- Gerai.
Debra ištiesė ranką ir palietė manąją.
- Mano mielas senas šlapias makaronas!

Po vakarienės turėjom tik vieną vyno butelį. Sėdėdami lovoje

lėtai gurkšnojom ir žiūrėjom didįjį televizorių. Pirmoji program a buvo
sumauta. Antroji geresnė - apie sekso iškrypėlį ir nenorm alų ūkio
berną. Kažkoks pamišęs daktaras persodino iškrypėlio galvą ūkio ber­
nui, šis pabėgo su dviem galvom ir lakstė po apylinkes išdarinėdam as
visokį siaubą. Tai m an pakėlė nuotaiką.
Po vyno butelio ir dvigalvio berno užguliau Debrą ir tąkart man
pasisekė. Jojau ilgai, aistringai, netikėtai perm ainingai ir išradingai, kol
galiausiai ištryškau joje.

Ryte Debra paprašė pasilikti ir palaukti, kol ji grįš iš darbo. Pa­

žadėjo paruošti skanią vakarienę. „Gerai", - pasakiau.
Jai išėjus bandžiau užmigti, bet negalėjau. Galvojau apie Padė­
kos dieną, kaip reikės jai pasakyti, kad negalėsiu ateiti. Tai man nedavė

(247)
ramybės. Atsikėliau ir pradėjau slampinėti po kambarius. Nusimau-
džiau vonioje. Niekas nepadėjo. Gal Airis apsigalvos, gal jos lėktuvas
suduš. Galėsiu Padėkos dienos rytą paskam binti Debrai ir pasakyti, kad
ateinu.
Kuo ilgiau slampinėjau, tuo blogiau jaučiausi. Gal todėl, kad li­
kau pas ją, o ne išvažiavau namo. Tai buvo lyg agonijos pratęsim as.
Kodėl aš toks šiknius? Mokėjau žaisti bjaurius, siaubingus žaidimus.
Kas m ane skatino tai daryti? Bandžiau už kažką atsigriebti? Ar galėjau
ir toliau kartoti, jog tai - tik tyrinėjimai, paprasčiausia m oterų studija?
Tiesiog per daug negalvodamas leidau įvykiams rutuliotis savo vaga.
Negalvojau apie nieką, išskyrus savanaudišką, pigų malonumą. Bu­
vau kaip išlepintas mokinys. Buvau blogesnis už bet kokią kekšę. Šioji
paimdavo tik tavo pinigus, nieko daugiau. Aš išdykavau su gyvenimais
ir sielomis tarytum su nuosavais žaislais. Kaip galiu vadintis žmogum?
Kaip galiu kurti eiles? Iš ko aš padarytas? Buvau prastas markizas de
Sadas, neturėjau jo intelekto. Žudikas buvo tiesesnis ir sąžiningesnis
už mane. Arba prievartautojas. Nenorėjau, kad kas nors žaistų su mano
siela, tyčiotųsi iš jos ir ją dergtų: tiek supratau. Buvau tikras niekšas.
Žingsniuodamas kilimu tai jaučiau. Niekšas. Blogiausia - dėjausi tuo,
kuo nebuvau: geru žmogum. Galėjau brautis į žmonių gyvenimus, nes
jie manim pasitikėjo. Lengvai dirbau savo juodą darbą. Rašiau „Hienos
meilės pasaką".
Nustebintas savo minčių, sustojau vidury kambario. Prisėdau ant
lovos krašto ir apsiverkiau. Užčiuopiau ašaras. Mano protas aptemo,
bet nesijaučiau išprotėjęs. Nesupratau, kas m an atsitiko.
Pakėliau telefono ragelį ir paskam binau Sarai į jos sveiko maisto
užkandinę.
- Tu užimta? - paklausiau.
- Ne, aš ką tik pradėjau darbą. Tau viskas gerai? Balsas kaž­
koks keistas.
- Aš žlugęs.
- Kas atsitiko?
- Žinai, pažadėjau Debrai praleisti su ja Padėkos dieną. Ji labai
to tikisi. Bet dabar kažkas atsitiko.

(248)
 -K a s?
- Nesakiau tau, nes mes dar nesimylėjom, seksas viską pakeičia.
- Kas atsitiko?
- Kanadoje sutikau pilvo šokėją.
- Tikrai? Ir tu įsimylėjai?
- Ne, neįsimylėjau.
- Palauk, atėjo lankytojas. Gali nepadėti ragelio?
- Gerai...
/ Sėdėjau laikydamas ragelį prie ausies. Buvau nuogas. Pažvel­
giau į savo penį: tu niekingas šunsnuki! Ar žinai, kiek širdgėlos sukeli
savo buku alkiu?
Penkias m inutes taip sėdėjau su rageliu prie ausies. Tarpm iesti­
nis skambutis. Jis bent jau bus įskaitytas į Debros sąskaitą.
- Grįžau, - pasigirdo Saros balsas. - Pasakok.
- Kai buvau Vankuveryje, pakviečiau tą pilvo šokėją kada nors
atvažiuoti pas m ane į LA.
-Ir?
- Kaip sakiau, esu pažadėjęs Debrai praleisti su ja Padėkos dieną...
- Man irgi pažadėjai, - tarė Sara.
- Tikrai?
- Bet buvai girtas. Pasakei, kad, kaip ir kiekvienas amerikietis,
nemėgsti per šventes būti vienas. Pabučiavai m ane ir paklausei, ar
negalėtume kartu praleisti Padėkos dienos.
- Atsiprašau, neprisim enu...
- Viskas gerai. Palauk, kitas lankytojas...
Padėjau ragelį ant lovos ir nuėjau įsipilti išgerti. Grįždamas į
miegamąjį veidrodyje pamačiau savo nukarusį pilvą. Buvau bjaurus,
nešvankus. Kodėl moterys m ane pakentė?
Viena ranka laikiau ragelį prie ausies, kita kėliau prie lūpų taurę
vyno. Sara grįžo.
- Gerai. Pasakok.
- Gerai, taigi. Vakar vakare paskam bino pilvo šokėja. Ji ne tikra
pilvo šokėja, o padavėja. Pasakė, kad atskrenda į LA su m anim praleisti
Padėkos dieną. Buvo labai laiminga.

(249)
 - Tau reikėjo pasakyti, kad jau esi susitaręs.
- Negalėjau...
- Neišdrįsai.
- Airis toks gražus kūnas...
- Be gražių kūnų gyvenime yra ir kitų dalykų.
- O dabar turėsiu pasakyti Debrai, kad negaliu su ja praleisti
Padėkos dienos ir nežinau, kaip tai padaryti.
- Kur tu?
- Debros lovoje.
- Kur Debra?
- Darbe.
Negalėjau susivaldyti nekūkčiojęs.
- Tu tikras storašiknis verksnys.
- Žinau. Bet m an reikės jai pasakyti. Tai mane varo iš proto.
- Pats įsivėlei. Pats ir išsipainiok.
- Pamaniau, gal m an padėsi. Patarsi, ką daryti.
- Nori, kad pakeisčiau tau vystyklus? Nori, kad aš jai paskam ­
binčiau?
- Ne, viskas gerai, aš —vyras. Aš pats jai paskambinsiu. Dabar,
iškart jai paskam binsiu. Ir pasakysiu tiesą. Pagaliau sutvarkysiu tą su­
m autą reikalą!
- Gerai. Pranešk, kaip sekėsi.
- Supranti, tai - mano vaikystės traum a. Niekada nepatyriau
meilės...
- Vėliau paskambink.
Sara padėjo ragelį.

Įsipyliau vyno. Negalėjau suprasti, kas nutiko mano gyvenimui.

Praradau savo patyrimą, praradau savo praktiškum ą, praradau savo
apsauginį kiautą. Kitų žmonių problem ų akivaizdoje praradau hum o­
ro jausm ą. Norėjau viską susigrąžinti. Norėjau, kad viskas sektųsi leng­
vai. Bet kažkodėl žinojau, kad tai negrįš, bent ne iškart. Man buvo lem ­
ta jaustis kaltam ir pažeidžiamam.

(250)
 Bandžiau save įtikinti, kad kaltės jausm as - tik kažkokia liga. Kad
buvau žmogus be kaltės, žengęs pirmyn per trum pus sujungimus. Ko­
rtežas. Jis nekvailiojo. Taip pat ir Vinsas Lombardis. Bet kad ir kiek apie
tai galvojau, jaučiausi blogai. N utariau susidoroti. Buvau pasiruošęs.
Klausykla. Aš vėl būsiu katalikas. Užsimesti, nusim esti ir išmesti, pas­
kui laukti atleidimo. Ištuštinau taurę ir susukau Debros darbo numerį.
Atsiliepė Tęsė.
- Sveika, mažyte. Tai - Henkas. Kaip sekasi?
j —Henkai, viskas puiku. O kaip tu laikaisi?
- Viskas gerai. Klausyk, juk tu ant manęs nepyksti?
- Ne, Henkai. Tai buvo kiek stačiokiška - cha cha cha, bet smagu.
Šiaip ar taip, tai mūsų paslaptis.
- Ačiū. Žinai, aš iš tiesų ne...
- Žinau.
- Gerai, klausyk, noriu pasikalbėti su Debra. Ar ji yra?
- Ne, ji teisme, stenografuoja.
- Kada grįš?
- Po teismo ji paprastai negrįžta į biurą. Jei kartais grįžtų, ką jai
pasakyti?
- Nieko, Tese, ačiū.

Viskas. Aš net negalėjau atlyginti nuostolių. Užkietėję išpažinimo

viduriai. Ryšio stoka. Aukštuose postuose turėjau priešų.
Išgėriau dar vieną taurę vyno. Buvau pasiruošęs praskaidrinti
padangę ir leisti viskam išsispręsti. Dabar man reikėjo laukti. Jaučiausi
vis blogiau. Depresija, savižudybė neretai yra netinkamos mitybos
pasekmės. Bet aš maitinausi gerai. Prisiminiau senąsias dienas, kai
būdavau gyvas vienu šokoladiniu batonėliu per dieną ir siųsdavau ranka
rašytas istorijas [Atlantic M onthly ir H arper‘s žurnalus. Viskas, apie ką
galvojau, buvo maistas. Jei kūnas negaudavo valgyti, protas irgi badau­
davo. Bet dabar aš valgau velniškai gerai ir geriu gerą vyną. Matyt, tai,
ką galvojau, yra tiesa. Kiekvienas save įsivaizduoja ypatingu, privilegi­
juotu, be trūkum ų. Net ir bjauri sukriošusi senė, laistanti pelargoni­
jas prie savo laukujų durų. Įsivaizdavau esąs ypatingas, nes sulaukęs

(251)
penkiasdešimties mečiau darbus gamyklose ir tapau poetu. Ypatingas
mėšlas. Todėl dergiau visus, lygiai kaip bosai ir vadybininkai dergda­
vo mane, kai buvau bejėgis. Viskas baigėsi kaip visada. Aš buvau girtas
išlepintas sum autas pisoklis su niekingai m enka šlove.
Mano analizė neužgydė žaizdos.
Suskambo telefonas. Skambino Sara.
- Žadėjai paskam binti. Kas atsitiko?
- Jos nebuvo.
- Nebuvo?
- Ji teisme.
- Ką žadi daryti?
- Žadu palaukti. Ir jai pasakyti.
- Gerai.
- Nereikėjo m an užkrauti viso to mėšlo tau ant galvos.
- Viskas gerai.
- Noriu su tavim susitikti.
- Kada? Po pilvo šokėjos?
- Taip.
- Ačiū, bet ne. Ačiū.
- Aš tau paskambinsiu...
- Gerai. Pasirūpinsiu, kad tavęs lauktų švarūs vystyklai.

Gurkšnojau vyną ir laukiau. Trečia, ketvirta, penkta. Galiausiai

prisiminiau, kad reikėtų apsirengti. Sėdėjau su taure rankoje, kai Deb­
ros automobilis sustojo prie namų. Laukiau. Ji atidarė duris. Nešina
krepšiu su bakalėjos pirkiniais. Atrodė labai gerai.
- Sveikas! —tarė. —Kaip gyvena mano buvęs virtas makaronas?
Priėjau prie jos ir apkabinau. Suvirpėjau ir pravirkau.
- Henkai, kas atsitiko?
Debra num etė ant grindų krepšį su bakalėjos pirkiniais. Mūsų
vakarienė. Apglėbiau ją ir laikiau prispaudęs. Kūkčiojau. Ašaros liejosi
it vynas. Negalėjau liautis. Didžioji m ano dalis norėjo likti, kita dalis
bėgo lauk.

(252)
 - Henkai, kas tau?
- Negaliu su tavim praleisti Padėkos dienos.
- Kodėl? Kodėl? Kas atsitiko?
- Atsitiko tai, kad esu DIDŽIULIS MĖŠLO GABALAS!
Mano kaltė m ane susuko ir m ane sutraukė mėšlungis. Siaubin­
gai skaudėjo.
- Iš Kanados atskrenda pilvo šokėja, kad praleistų su manim
Padėkos dieną.
- Pilvo šokėja?
- Taip.
- Ji graži?
- Taip, labai. Atsiprašau, atleisk...
Debra mane nustūmė.
- Leisk sutvarkyti pirkinius.
Pakėlė krepšį ir nuėjo į virtuvę. Girdėjau atidarom as ir uždaromas
šaldytuvo duris.
- Debra! - šūktelėjau. - Aš išeinu.
Iš virtuvės neatsklido joks garsas. Atsidariau laukujas duris ir
išėjau. Užvedžiau folksvageną. Įjungiau radiją, šviesas ir išvažiavau at­
gal į LA.

94
Trečiadienio vakaras užklupo mane oro uoste laukiant Airis. Sė­
dėjau ir žiūrėjau į moteris. Nė viena iš jų neatrodė taip gerai kaip Airis,
gal tik dvi ar trys bent kiek jai prilygo. Aš buvau kažkoks nesveikas: nuo­
lat galvojau apie seksą. Į kurią tik moterį pažiūrėdavau, įsivaizduodavau
save su ja lovoje. Įdomus būdas laikui leisti oro uosto laukimo salėje. Mo­
terys... Man patiko jų drabužių spalvos, jų eisenos, vienų veidų rūstybė,
kitų - veidų pilnai išgrynintas kerintis grožis, moteriškumas. Jos buvo
už mus pranašesnės, mokėjo geriau planuoti ir laikytis tam tikros sis­
temos. Kai vyrai žiūrėdavo profesionalų futbolo varžybas, gerdavo alų
ar žaisdavo kėgliais, jos, moterys, galvodavo apie mus, koncentruoda-
vosi, studijuodavo, spręsdavo: priimti mus, atstum ti, iškeisti, užmušti

(2 5 3 )
ar tiesiog palikti. Galų gale tai baigdavosi visada vienodai: kad ir ką jos
padarydavo, mes likdavom vieniši ir sutrikusios psichikos.
Airis ir sau nupirkau aštuonių kilogram ų kalakutą. Jis atitir-
pinėjo mano plautuvėje. Padėkos diena. Ji liudijo, kad tau pavyko
išgyventi dar vienerius m etus, nepaisant karų, infliacijos, nedarbo,
smogo, prezidentų. Tai buvo didelis neurotiškas klanų susirinkim as:
garsiakalbių girtuoklių, senelių, seserų, tetų, klykiančių vaikų, būsi­
mų savižudžių. Jau nekalbant apie virškinim o sutrikim us. Aš nesisky­
riau nuo kitų: m ano plautuvėje tupėjo aštuonių kilogramų paukštis,
negyvas, nupeštas, visiškai išdarinėtas. Airis m an jį iškeps.
Tą popietę pašto dėžutėje radau laišką. Išsitraukiau jį iš kišenės
ir dar sykį perskaičiau. Jis buvo išsiųstas iš Berklio:

Gerbiamasis p . Činaski,
Jūs manęs nepažįstate, bet esu miela kekšytė. Esu turėjusi j ū ­
reivių ir vieną sunkvežimio vairuotoją, tačiau jie manęs nepatenkina.
Noriu pasakyti, mes tik krušamės, ir nieko daugiau. Tie šunsnukiai
visiškai tušti. M an dvidešim t dveji, turiu penkerių metų dukterį, jo s
vardas Asterà. Gyvenu su vienu vyruku, bet tarp m ūsų jokio sekso,
mes tik kartu gyvena m . Jo vardas Reksas. Norėčiau atvažiuoti su
ju m is susitikti. M ano m am a galėtų pažiūrėti Asterą. Pridedu savo
nuotrauką. Parašykit, je i to norėtumėt. Skaičiau kelias jū sų knygas.
Knygynuose jų sunku rasti. Jūsų kūryboje m an labiausiai patinka tai,
kad ju s taip lengva suprasti. Ir rašote labai smagiai.
Jūsų
Tania

Nusileido Airis lėktuvas. Stovėjau prie lango ir žiūrėjau, kaip ji

lipa iš lėktuvo. Vis dar atrodė pritrenkiam ai. Atskrido iš Kanados su
m anim pasimatyti. Turėjo vieną lagaminą. Pamojavau jai, ir ji pradingo
duryse kartu su kitais. Turėjo pereiti m uitinę, bet štai ji jau glaudėsi
prie manęs. Pasibučiavom ir m an pusiau atsistojo. Ji vilkėjo suknelę -
paprastą aptem tą žydrą suknelę, avėjo aukštakulnius, o jai ant gal­

(254)
vos pūpsojo skrybėlaitė. Moterys retai vilkėdavo sukneles. Visos Los
Andželo moterys nuolat mūvėjo kelnes...

Kadangi nereikėjo laukti bagažo, iškart pasukome namo. Pasta­

čiau m ašiną gatvėje ir kartu įžengėm pro duris iš kiemo. Ji atsisėdo
ant sofos, aš įpyliau išgerti. Airis žiūrėjo į mano rankų darbo knygų
lentyną.
- Tu parašei visas tas knygas?
- Taip.
- Nemaniau, kad esi tiek prirašęs.
- Aš jas parašiau.
- Kiek jų?
- Nežinau. Dvidešimt, dvidešimt penkios...
Apglėbdamas viena ranka per liemenį pabučiavau ją ir prisitrau­
kiau prie savęs. Kitą ranką padėjau jai ant kelio.
Suskambo telefonas. Atsistojau ir atsiliepiau.
- Henkai?
Skambino Valeri.
- Taip?
- Kas ten buvo?
-K u r?
- Ta mergina...
- Mano draugė iš Kanados.
- Henkai, tu ir tavo prakeiktos moterys!
- Taip.
- Bobis klausia, ar tu su...
- Airis.
- Jis klausia, ar jūs su Airis nenorėtum ėt užeiti stiklo.
- Ne šįvakar. Kitą dieną.
- Jos kūnas nuostabus!
- Žinau.
- Gerai, gal rytoj.
- Galbūt...

(255)
 Padėjau ragelį ir pagalvojau, kad gal Valeri irgi patinka moterys.
Ką gi, nieko baisaus.
Pripyliau dar du stiklus.
- Kiek m oterų esi pasitikęs oro uoste? - paklausė Airis*
- Nėra taip blogai, kaip atrodo.
- Nebesuskaičiuoju? Kaip ir savo knygų?
- M atematika —viena iš m ano silpnų vietų.
- Mėgsti pasitikinėti moteris oro uoste?
- Taip.
Neprisiminiau, kad Airis būtų buvusi tokia plepi.
- Kuilys! - nusijuokė.
- Mūsų pirm as barnis. Kaip skrydis?
- Sėdėjau greta nuobodos. Ir padariau klaidą leisdama jam pa­
vaišinti m ane gėrimu. Išūžė visas ausis.
- Jis tik buvo susijaudinęs. Tu - seksuali moteris.
- Ar manyje m atai tik šitai?
- Matau to labai daug. Gal bendraudamas pamatysiu ir kitų dalykų.
- Kodėl tau reikia tiek daug m oterų?
- Supranti, tai dėl mano vaikystės. Jokios meilės, jokio švelnumo.
Ir labai mažai, kai buvau dvidešimties ar trisdešim ties. Dabar bandau
atsigriebti...
- Kaip suprasi, kad jau atsigriebei?
- Manęs neapleidžia jausmas, kad tam prireiks dar vieno gyvenimo.
- Tu toks pilnas nesąmonių.
Nusijuokiau.
- Todėl ir rašau.
- Einu palįsiu po dušu ir persirengsiu.
- Žinoma.
Nuėjau į virtuvę ir pačiupinėjau kalakutą. Jis rodė m an savo kojas,
gaktos plaukus, skylę, šlaunis. Tupėjo plautuvėje. Džiaugiausi, kad neturė­
jo akių. Ką gi, reikės su juo kažką padaryti. Tai buvo kitas žingsnis. Išgir­
dau tualete nuleidžiamą vandenį. Jei Airis nenorės jo kepti, pats iškepsiu.
Jaunystėje visą laiką jaučiausi prislėgtas. Tačiau savižudybė jau
neatrodė viena iš m ano gyvenimo galimybių. Mano amžiuje mažai te­

(256) Charles bukowski

liko ką žudyti. Gera buvo pasenti, nesvarbu, kad ir ką kalbėtų kiti. Pa­
grįsta, kad žmogus, tik sulaukęs bent penkiasdešimties, pradeda rašyti
pusėtinai aiškiai. Kuo daugiau upių perplaukei, tuo geriau jas pažįsti, -
jei tik pavyko įveikti verpetus ir išvengti uolų. Kartais tai būna kietas
riešutas.
Įėjo Airis, vilkėdama mėlynai juodą suknelę, ši atrodė kaip šil­
kinė ir buvo gražiai prigludusi prie kūno. Airis nebuvo mūsų eilinė
amerikietė mergina, vengianti dem onstruotis. Ji buvo visavertė m ote­
ris, bet primygtinai to neprikišo. Amerikietės moterys būdavo griežtos
ir todėl dažniausiai atrodydavo pasibaisėtinai. Tos kelios natūralios
amerikietės moterys paprastai gyveno Teksase ir Luzianoje.
Airis m an nusišypsojo. Kiekvienoje rankoje ji kažką laikė. Iškėlė
abi rankas virš galvos ir pradėjo taukšėti. Paskui pradėjo šokti. Tiesiog,
virpėti. Tarsi ją būtų pervėrusi elektros srovė, o jos sielos centras būtų
jos pilvas. Tai buvo gražu ir tyra, su vos juntam a hum oro užuomina.
Visas šokis - ji nenuleido nuo m anęs akių - turėjo savo prasmę, mielą
savo vertės supratim ą.
Airis baigė ir aš pradėjau ploti, paskui įpyliau jai stiklą.
- Šokau ne visai taip, kaip derėtų, - tarė. - Reikia tinkam ų dra­
bužių ir muzikos.
- Man labai patiko.
- Norėjau atsivežti įrašą su muzika, bet žinojau, kad neturėsi
aparato.
- Tiesa. Bet buvo nuostabu.
Švelniai pabučiavau Airis.
- Kodėl tau nepersikrausčius gyventi į Los Andželą? - pak­
lausiau.
- Mano visos šaknys šiaurės vakaruose. Man ten patinka. Ten
mano tėvai. Draugai. Viskas ten, supranti?
- Taip.
- Kodėl tau nepersikrausčius į Vankuverį? Ten irgi galima rašyti.
- Manau, galėčiau. Galėčiau rašyti sėdėdamas ledkalnio viršūnėje.
- Gali pabandyti.
-K ą ?

moterys (257)
 - Vankuverį.
- Ką pasakytų tavo tėvas?
- Apie ką?
- Apie mudu.

95
Padėkos dieną Airis paruošė kalakutą ir pašovė į orkaitę. Bobis su
Valeri užėjo išgerti, bet ilgiau neužsibuvo. Tai džiugino. Airis vilkėjo jau
kitą suknelę, tokią pat žavią kaip ir ankstesnės.
- Žinai, - tarė, - atsivežiau per mažai drabužių. Rytoj mudvi
su Valeri važiuosim apsipirkti į Frederick‘s. Žadu nusipirkti tikrai
kekšiškus batus. Tau patiks.
- Taip, Airis, m an tikrai patiks.
Nuėjau į vonios kambarį. Tanios nuotrauką buvau paslėpęs
vaistinėlėje. Ji stovėjo pasikėlusi suknelę, be kelnaičių. Mačiau jo s pi­
zę. Ji buvo graži kekšė.
Kai grįžau, Airis kažką plautuvėje plovė. Apkabinau ją iš nuga­
ros, pasukau ir pabučiavau.
- Tu labai seksualus senas šuo, - tarė ji.
- Brangioji, šiąnakt tu prisikentėsi!
- Negaliu sulaukti!

Visą popietę gėrėm, paskui apie penktą ar šeštą kibom į kalaku­

tą. Maistas mus išblaivė. Po valandos vėl pradėjome gerti. Atsigulėme
anksti, apie dešimtą. Jaučiausi puikiai. Buvau pakankamai blaivus, kad
galėčiau gerai pasikrušti. Tą pat akimirką, kai pradėjau judėti, žinojau,
jog m an pavyks. Nebandžiau patenkinti Airis. Tiesiog variau, dulkinau
ją senoviniu jojiko būdu. Lova šokinėjo, jos veidas persikreipė. Pasigirdo
tyli aimana. Truputį sulėtėjau, paskui vėl pradėjau varyti iki galo. Atro­
do, kad ji pasitenkino kartu su manim. Bet vyras niekada negali būti
tikras. Nusiritau nuo jos šalin. Visada mėgau kanadietišką kumpį.

(258)
 Kitą dieną atėjo Valeri ir jiedvi su Airis išvažiavo į Frederick‘s.
Maždaug po valandos atnešė paštą. Jam e radau antrą Tanios laišką:

Mielas Henri,
Šiandien ėjau gatve, o vaikinai m an švilpė. Praėjau pro juos
nežiūrėdama. Labiausiai nekenčiu automobilių plovėjų. Jie rėkauja ir
kaišioja liežuvius, lyg iš tiesų m okėtų ką nors ja is daryti, bet tarp jų
nėra nė vieno, kuris tai mokėtų. Iškart gali tai m atyti.
Vakar užsukau į drabužių parduotuvę, kad nupirkčiau Reksui
kelnes. Reksas m an davė pinigų. Jis negali pats sau ką nors nusipirk­
ti. Nekenčia to. Todėl užėjau į vyriškų drabužių parduotuvę ir išrinkau
kelnes. Ten buvo du vyrukai, pusam žiai, vienas jų labai sarkastiškas.
Kai rinkausi kelnes, jis priėjo prie manęs, paėm ė mano ranką ir uždėjo
ant savo koto. Pasakiau: „Vargšelis, toks menkutis!" Jis nusijuokė ir
atšovė kažką šm aikštaus. R adau Reksui tikrai puikias kelnes, žalias
su plonais baltais dryželiais. Reksas mėgsta žalią spalvą. Tada tas
vyrukas m an sako: „Ateik į vieną iš m atavim osi kabinų“. Žinai, visada
žavėjausi sarkastiškais vyrukais. Todėl nuėjau su ju o į m atavim osi
kabiną. Kitas vyrukas pam atė m us ten įeinant. Pradėjome bučiuotis
ir jis atsisegė klyną. Jam atsistojo ir jis uždėjo m ano ranką sau ant
koto. M es bučiavomės, jis pakėlė suknelę ir žiūrėjo į mano kelnaičių
atspindį veidrodyje. Glamonėjo užpakalį. Bet jo kotas visai neatsis­
tojo, tik pusiau, ir taip liko stovėti. Pasakiau ja m , kad jis neblogas. Jis
išėjo iš m atavim osi kabinos styrančiu kotu ir užsisegė klyną tik kito
vyruko akivaizdoje. Jie juokėsi. Išėjau ir sumokėjau už kelnes. Jis įdėjo
ja s į krepšį. „Pasakyk savo vyrui, kad buvai su jo kelnėmis m atavi­
mosi kabinoje!"- nusijuokė. „Tu tik niekingas supistas pideras! - at­
kirtau. - O tavo draugužis irgi tik niekingas supistas pideras!" Tokie
jie iš tiesų ir buvo. Beveik visi vyrai dabar piderai. M oterim s tikrai
labai sunku. Turėjau draugę, j i ištekėjo už tokio vyruko, paskui vieną
dieną grįžo nam o ir rado j į lovoje su kitu vyru. Nieko nuostabaus, kad
šiandien visom s m erginom s tenka pirktis vibratorius. Visiškas mėšlas.
Parašyk man.
Tavo
Tania

(259)
 Mieloji Tania,
Gavau tavo laiškus ir nuotrauką. Sėdžiu namuose vienas po Pa­
dėkos dienos. M an pagirios. Tavo nuotrauka m an patiko. A r turi kitų?
Skaitei Seliną? Jo „Kelionę į nakties p a kra štį“? Paskui jis nu­
sirašė ir tapo pamišėliu, bambančiu dėl savo leidėjų ir skaitytojų. Pa­
šėlusiai gaila. Jo protas j į išdavė. M anau, jis buvo geras daktaras. O
gal nebuvo. Gal dirbo nenuoširdžiai. Gal žudė savo pacientus. Iš to
būtų išėjęs geras romanas. Daug daktarų taip daro. Duoda tau tabletę
ir išmeta į gatvę. Jiem s reikia susigrąžinti pinigus, išleistus už m oks­
lą. Todėl jie sausakim šai prigrūda savo laukiamuosius ir varinėja p a ­
cientus pirm yn atgal. Jie tave pasveria, pam atuoja spaudim ą, duoda
tabletę ir išmeta į gatvę dar labiau pasiligojusį. Stom atologas gali
pasiglem žti visas tavo gyvenim o santaupas, bet jis bent ką nors p a ­
daro tavo dantim s.
Šiaip ar taip, aš vis dar rašau ir užsidirbu nuomai. Tavo laiškai
m an įdomūs. Kas padarė tą nuotrauką be kelnaičių? Neabejoju, koks
nors geras draugas. Reksas? M atai, aš ja u pavyduliauju! Tai geras
ženklas, tiesa? Vadinkime tai susidomėjimu. A r susirūpinim u.

Lauksiu laiškų. Ir nuotraukų?

Tavo - taip, taip, taip —Henris

Atsivėrė durys ir įėjo Airis. Ištraukiau lapą iš spausdinimo m a­

šinėlės ir padėjau apverstą.
—Henkai! Turiu kekšiškus batus!
—Puiku! Puiku!
—Tuoj apsiausiu, dėl tavęs! Neabejoju, tau patiks!
—Padaryk tai, mažyt!
Airis nuėjo į miegamąjį. Paėmiau laišką Taniai ir pakišau po po­
pierių stirta.
Išėjo Airis. Jos bateliai buvo skaisčiai raudoni nepadoriai aukštais
kulnais. Ji atrodė kaip nuostabiausia visų laikų kekšė. Batų kulnai bu­
vo atviri, o pro skaidrią medžiagą matėsi pėda. Airis žingsniavo po
kambarį. Jos kūnas ir užpakalis ir be to gundė, o vaikščiodama su tais

(260)
aukštakulniais ji atrodė tiesiog dieviškai. Tai varė iš proto. Airis susto­
jo, per petį pažvelgė į m ane ir nusišypsojo. Kokia nuostabi pupytė! Ji
turėjo daugiau klubų, daugiau užpakalio, daugiau šlaunų, nei kada nors
teko matyti. Išbėgau ir pripyliau dvi taures. Airis atsisėdo ir aukštai
užsimetė koją ant kojos. Sėdėjo ant kėdės kitoje kambario pusėje, prieš
mane. Mano gyvenimas kupinas stebuklų. Negalėjau to suprasti.
Mano kotas buvo kietas, virpėjo, veržėsi iš kelnių.
- Tu žinai, kas patinka vyrams, - tariau Airis.
Išgėrėme taures. Nuvedžiau ją už rankos į miegamąjį. Parverčiau
ant lovos. Pakėliau jos suknelę ir ėmiausi kelnaičių. Sunkiai sekėsi.
Kelnaitės užkliuvo už vieno bato, užsikabino už kulniuko, bet paga­
liau m an pavyko jų atsikratyti. Airis suknelė vis dar dengė jos klubus.
Pakėliau jos užpakalį ir nusm aukiau suknelę jai po nugara. Ji buvojau
sudrėkusi. Apčiuopiau pirštais. Airis beveik visada būdavo drėgna, vi­
sada pasiruošusi. Ji buvo absoliutus džiaugsmas. Mūvėjo ilgas nailoni­
nes kojines su mėlynais keliaraiščiais, papuoštais raudonom is rožėmis.
Panirau į tą šlapumą. Jos kojos smigo aukštyn, glamonėdamas ją m a­
čiau tuos kekšiškus batus ant jos kojų, raudoni kulniukai kyšojo kaip
durtuvai. Airis buvo pasiruošusi dar vienam senam adiškam pasidulki-
nimui. Meilė skirta gitaristam s, katalikams ir šachm atų fanatikams. Ta
kalė raudonais bateliais ir ilgomis kojinėmis nusipelnė to, ką iš manęs
ir gaus. Bandžiau perplėšti ją pusiau, padalyti į dvi dalis. Žiūrėjau į tą
keistą pusiau indišką veidą, užlietą pro žaliuzes įspindusios švelnios
saulės šviesos. Tai buvo lyg žudynės. Aš ją turėjau. Nebuvo jokios ga­
limybės pabėgti. Variau ir kriokiau, pliaukštelėjau jai per veidą ir kone
perplėšiau pusiau.
Nustebau, kai ji šypsodamasi atsistojo ir nužingsniavo į vonios
kambarį. Atrodė beveik laiminga. Jos bateliai gulėjo prie lovos. Mano
kotas vis dar stovėjo. Pakėliau vieną batelį ir patiyniau juo kotą. Buvo
nuostabu. Vėl padėjau batelį ant grindų. Airis vis taip pat šypsodamasi
išėjo iš vonios kambario, ir mano kotas nusviro.

(261)
 96
Likusią jos viešnagės dalį nedaug kas įvyko. Mes gėrėm, valgėm,
krušomės. Jokių barnių. Važinėjomės pakrante, pietavom jūros gėrybių
užeigose. Nesivarginau rašyti. Ateidavo toks metas, kai prie spausdini­
mo mašinėlės būdavo geriau nesiartinti. Geras rašytojas žino, kada
nerašyti. Spausdinti gali kiekvienas. Nepasakyčiau, kad aš mokėjau
spausdinti: dariau rašybos klaidų ir neišm aniau gramatikos. Bet ži­
nojau, kada nerašyti. Tai buvo kaip krušimasis. Dievybei retkarčiais
reikėjo pailsėti. Turėjau seną draugą, Džimį Šanoną, jis m an retkarčiais
parašydavo. Jis parašė šešis rom anus per metus, visus apie kraujom ai­
šą. Nenuostabu, kad jam teko gyventi pusbadžiu. Mano bėda buvo ta,
kad nemokėjau leisti savo dievybei kotui ilsėtis taip, kaip leisdavau ilsė­
tis savo dievybei spausdinim o mašinėlei. Taip buvo todėl, kad moterys
buvo prieinam os tik retkarčiais ir reikėjo išpešti kiek galima daugiau,
kol nepasirodė kieno nors kito dievybė. Manau, tai, kad dešim t metų
nieko nerašiau, buvo vienas laimingiausių m ane kada nors ištikusių
dalykų. (Kritikai, matyt, pasakytų, kad tai buvo ir vienas laimingiausių
dalykų, kada nors ištikusių skaitytoją.) Dešimt poilsio m etų abiem
pusėms. Kas atsitiktų, jei dešimčiai m etų liaučiausi gerti?

Vėl atėjo laikas pasodinti Airis Diuartė į lėktuvą. Tai buvo ryti­
nis skrydis, todėl viskas labai komplikavosi. Buvau įpratęs keltis vi­
durdienį: puikus vaistas nuo pagirių ir - tikėjausi - penkeriais metais
ilgesnis gyvenimas. Veždamas ją į tarptautinį Los Andželo oro uostą ne­
liūdėjau. Seksas buvo puikus, mes daug juokėmės. Sunkiai prisim iniau
kultūringesnį laiką, nė vienas iš m ūsų nieko nereikalavo, bet mūsų san­
tykiai buvo šilti, o ne bejausmiai, lyg negyvėlis santykiautų su negyvėliu.
Nekenčiau tokio pasileidimo, to Los Andželo, Holivudo, Bel Ero, Mali-
bu, Laguna Byčo tipo sekso. Svetimi susitikę, svetimi išsiskyrę: bevar­
džių vieni kitus m asturbuoj ančių kūnų mankšta. Žmonės be moralės
dažnai laikydavo save laisvesniais, bet dažniausiai jie neturėjo gebėjimo
nei jausti, nei mylėti. Todėl atsidėdavo paleistuvystei. Numirėlius
krušantys numirėliai. Jų žaidime nebuvo nei lošimo, nei hum oro —tie-

(262)
siog lavonas krušo lavoną. Elgesio normos varžė, bet jos buvo pagrįstos
ilgamečiu žmonių patyrimu. Kai kurios elgesio normos gamyklose,
bažnyčiose paversdavo žmones Valstybei ištikimais vergais. Kitos elge­
sio normos buvo tiesiog protingos. Jauteisi lyg sode su užnuodytais ir
gerais vaisiais. Turėjai žinoti, kurį paim ti ir suvalgyti, kurį - palikti.

Mano patirtis su Airis buvo maloni ir teikianti daug džiaugsmo,

bet aš jos nemylėjau, ji manęs irgi. Buvo lengva norėti ir sunku nenorėti.
Aš norėjau. Sėdėjom folksvagene ant viršutinės stovėjimo aikštelės
rampos. Dar buvo laiko. Įjungiau radiją. Bramsas.
- Mes dar susitiksim? - paklausiau.
- Nemanau.
- Norėtum bare ko nors išgerti?
- Henkai, tu mane padarei girtuokle. Esu tokia nusilpusi, kad vos
galiu paeiti.
- Tik dėl gėrimo?
-N e.
- Tuomet eime išgerti.
- Gerti, gerti, gerti! Tik apie tai ir tegalvoji?
- Ne, bet tai geras būdas tuščiam laikui prastum ti, kaip dabar.
- Negali pažvelgti tiesai į akis?
- Galiu, bet nenoriu.
- Tu vengi tikrovės.
- Viskas yra tikrovės vengimas: golfas, miegas, valgymas, vaikš­
čiojimas, ginčijimasis, bėgiojimas, kvėpavimas, dulkinimasis...
- Dulkinimasis?
- Kalbamės kaip mokinukai. Eime, įsodinsiu tave į lėktuvą.
Viskas krypo į blogąją pusę. Norėjau ją pabučiuoti, bet jaučiau
jos santūrum ą. Sieną. Spėjau, kad Airis jautėsi nejaukiai, ir aš jaučiausi
nejaukiai.
- Gerai, - tarė ji, - užsiregistruosiu, tada nueisim išgerti. Paskui
išskrisiu visiems laikams: lengvai, paprastai, be skausmo.
- Sutarta!
Kaip tik taip ir atsitiko.

(263)
 Kelias atgal: Šimtmečio bulvaru į rytus, žemyn į Krenšo, aukštyn
8-ąja aveniu, tada Arlingtono gatve iki Viltono. N utarau pasiim ti skal­
binius. Beverli bulvare pasukau į stovėjimo aikštelę ir pasistačiau folks­
vageną už Silverette Cleaners. Tuo m etu pro šalį praėjo jauna juoduke
raudona suknele. Jos užpakalis pasakiškai siūbavo, tiesiog nuostabus
judesys. Paskui namas užstojo šį vaizdą. Ji mokėjo judėti, tarsi gyveni­
mas tik kelioms m oterims būtų suteikęs grakštumo, o kitoms pagailė­
jęs. Jos grakštumas buvo neapsakomas.
Sustojau ant šaligatvio ir žiūrėjau jai pavymui. Pamačiau, kaip ji
atsigręžė pažiūrėti. Sustojo ir spoksojo į m ane žvelgdama per petį. Įėjau
į skalbyklą. Kai išėjau nešinas daiktais, pamačiau ją prie savo folksvage-
no. Susidėjau daiktus į mašiną, pro keleivio pusę. Tadą apėjau m ašiną
prie vairuotojo pusės. Ji stovėjo prieš mane. Gal dvidešimt septynerių,
apvalaus abejingo veido. Stovėjom vienas prieš kitą, labai arti.
- Mačiau, kaip į m ane žiūrėjai. Kodėl į mane taip žiūrėjai?
- Atsiprašau, nenorėjau įžeisti.
- Noriu žinoti, kodėl į mane žiūrėjai. Tu tiesiog į m ane spoksojai.
- Tu graži moteris. Tavo gražus kūnas. Pamačiau tave praeinant
ir pažiūrėjau. Negalėjau susilaikyti.
- Norėtum šį vakarą pasimatyti?
- Būtų puiku. Bet jau esu sutaręs pasimatymą. Turiu reikalų.
Apsukau aplink ją ir pasiekiau vairuotojo pusės dureles. Atsi­
dariau ir įsėdau. Ji nuėjo. Jai nueinant išgirdau sušvokščiant: „Kvailas
baltaodis šiknius".

Peržvelgiau paštą - nieko. Man reikėjo susivokti. Trūko kažko

labai reikalingo. Dirstelėjau į šaldytuvą. Nieko. Išėjau, įsėdau į folksva­
geną ir nuvažiavau į „Žydrojo dramblio" gėrimų parduotuvę. Paėmiau
degtinės Sm irn o jf butelį ir keletą 7~up. Važiuodamas atgal kažkur
pusiaukelėje prisim iniau pamiršęs cigarečių.
Pasukau Vakarų aveniu žemyn, tada kairėn į Holivudo bulvarą,
paskui į dešinę Serano gatve. Norėjau nuvažiuoti į Sav-on rūkalų. Se-
rano ir Saulėlydžio gatvių kampe stovėjo kita juodaodė, juodos ir gel­
tonos spalvos aukštakulniais, trum pu sijonu. Kai ji taip stovėjo su tuo

(264)
trum pu sijonu, mačiau žydrų kelnaičių kraštą. Ji pradėjo eiti, aš važia­
vau greta. Apsimetė m anęs nepastebinti.
- Sveika, mažyte!
Ji sustojo. Pasukau prie kelkraščio. Ji priėjo prie mašinos.
- Kaip sekasi? - paklausiau.
- Gerai.
-■ Ar tu jaukas?
- Ką nori tuo pasakyti?
- Noriu pasakyti, iš kur galiu žinoti, kad tu ne policininkė?
- Iš kur aš galiu žinoti, kad tu ne policininkas?
- Pažiūrėk m an į veidą. Ar aš panašus į policininką?
- Gerai, - tarė ji, - pasuk už kampo ir sustok. Įsėsiu į m ašiną
už kampo.
Pasukau už kampo ir sustojau prie M r. Famous N. J. Sandwiches
užkandinės. Ji atsidarė dureles ir įsėdo.
- Ko nori? - paklausė.
Buvo įpusėjusi ketvirtą dešim tm etį, o kai šypsojosi švietė didelis
auksinis dantis. Ji niekada nebankrutuos.
- Pačiulpti, - pasakiau.
- Dvidešimt dolerių.
- OK, važiuojam.
- Važiuok Vakariniu bulvaru iki Franklino gatvės, tuom et į kairę,
į Harvardą, ir dešinėn.
Kai atvažiavau į Harvardą, niekur nebuvo vietos sustoti. Galiau­
siai pastačiau m ašiną raudonojoje zonoje ir mes išlipom.
- Eik paskui mane, - tarė ji.
Tai buvo aptriušęs daugiaaukštis. Prieš fojė ji pasuko į dešinę,
nusekiau paskui ją cementiniais laiptais, nenuleisdam as akių nuo jos
užpakalio. Keista, visi turėjo užpakalius. Buvo beveik liūdna. Bet man
nereikėjo jos užpakalio. Ėjau iš paskos koridorium , paskui užlipau dar
kelis cementinius laiptelius aukštyn. N esupratau, kodėl lipom kaž­
kokiais priešgaisriniais laiptais, o nesikėlėm liftu. Bet m an reikėjo
m ankštintis, jei senatvėje norėjau rašyti didelius storus rom anus kaip
Knutas Hamsunas.

(265)
 Pagaliau priėjome jos butą, ji išsitraukė raktą. Sugriebiau jos ranką.
- Palauk, - tariau.
- Kas atsitiko?
- Ten viduje yra pora galingų juodų niekšų, kurie išspardys man
užpakalį ir m ane apiplėš?
- Ne, ten nieko nėra. Gyvenu su drauge, bet namuose jos nėra. Ji
dirba Brodvėjaus universalinėje parduotuvėje.
- Duokš raktą.
Lėtai atidariau duris, paskui smarkiai paspyriau jas koja. Pažvel­
giau į vidų. Turėjau peilį, bet neišsitraukiau. Ji uždarė duris.
- Eime į miegamąjį, - tarė.
- Palauk...
Atplėšiau drabužinės duris ir įkišęs ranką pačiupinėjau už dra­
bužių. Nieko.
- Žmogau, kokio mėšlo tu prisirijęs?
- Aš neprisirijęs jokio mėšlo!
- Viešpatie...
Įlėkiau į vonios kam barį ir atitraukiau dušo užuolaidą. Nieko.
Nuėjau į virtuvę, atsm aukiau plastikinę uždangą po kriaukle. Tik pur­
vinas perpildytas šiukšlių kibiras. Patikrinau kitą miegamąjį ir sieninę
spintą jam e. Pažvelgiau po dvigule lova —tuščias Ripple butelis. Išėjau.
- Sugrįžk! - šūktelėjo ji.
Miegamasis buvo mažiukas, labiau prim inė nišą. Ten stovėjo su­
lankstom a lova, joje - nešvarios paklodės. Antklodė num esta ant grin­
dų. Atsisegiau klyną ir ištraukiau.
- Dvidešimt žalių, - pasakė ji.
- Apžiok tą pisoklį! Iščiulpk jį sausai!
- Dvidešimt žalių.
- Žinau kainą. Užsidirbk juos. Išdžiovink mano pautus.
- Pirm a dvidešimt žalių...
- Tikrai? Iš kur galiu žinoti, kad gavusi pinigus nepradėsi šauktis
policijos? Iš kur galiu žinoti, kad neatlėks tavo dvimetris krepšininkas
broliukas su spyruokliniu peiliu?

(266)
 - Pirm a pinigus. Ir nesijaudink, iščiulpsiu tave. Labai gerai iš­
čiulpsiu.
- Nepasitikiu tavim, šliundra.
Užsisegiau klyną ir išlėkiau lauk, nubėgau cementiniais laiptais
žemyn. Išbėgau į gatvę, įšokau į folksvageną ir nuvažiavau namo.

Pradėjau gerti. Žvaigždės m an buvo labai nepalankios.

Suskambo telefonas. Skambino Bobis.
- Įsodinai Airis į lėktuvą?
- Taip, Bobi, ir noriu tau padėkoti, kad šįkart susivaldei.
- Henkai, tu viską prasimanai. Esi senas, prisivedi jaunų pupyčių
ir nerviniesi, kai pasirodo koks jaunas katinas. Tavo užpakalis įsitempia.
- Abejoju savim... pasitikėjimo stoka, taip?
- Na...
- OK, Bobi.
- Šiaip ar taip, Valeri klausia, ar nenorėtum užeiti stiklo?
- Kodėl gi ne.

Bobis turėjo kažkokio baisaus mėšlo, tikrai siaubingo. Leidome

jį ratu. Bobis turėjo naujų muzikos įrašų, taip pat ir mano mėgstamą
dainininką Rendį Njumaną. Uždėjo Rendį, bet pusbalsiu, lyg būtų m a­
nęs atsiklausęs.
Klausėmės Rendžio, rūkėm, paskui Valeri pradėjo dem onstruoti
madas. Ji turėjo tuziną seksualių drabužių iš Frederick's. Ant vonios
kambario durų kabėjo gal trisdešim t jos batų porų.
Valeri išėjo stypčiodama ant dvidešimties centim etrų aukšta­
kulniais. Ji vos galėjo paeiti. Kaukšėjo po kam barį svirduliuodam a
ant durtuvų. Jos užpakalis siūbavo, o mažyčiai speneliai buvo kieti ir
styrojo po perm atom a palaidine. Ant čiurnos ji turėjo ploną auksinę
grandinėlę. Ji sukosi ir žiūrėjo į mus, darydam a švelnius seksualius
judesius.
- Jėzau, - tarė Bobis, - o... Jėzau!
- Šventasis Jėzau Kristau ir Dievo Motina! - tariau.

(267)
 Kai Valeri ėjo pro šalį, ištiesiau ranką ir suspaudžiau jos užpaka­
lį pilna sauja. Gyvenau. Jaučiausi puikiai. Valeri nėrė į šikinyką pasi­
keisti apdarų.
Kiekvieną kart išėjusi iš jo Valeri atrodė vis gražesnė, labiau pa­
šėlusi, labiau beprotiška. Visas procesas artėjo prie kulminacijos.
Mes gėrėme, rūkėme, o Valeri persirenginėjo. Tikras spektaklis.
Ji atsisėdo m an ant kelių, Bobis padarė kelias nuotraukas.
Slinko vakaras. Staiga apsidairiau, bet kambaryje Valeri su Bobiu
jau nebuvo. Nuėjau į miegamąjį ir pamačiau ant lovos gulinčią Valeri,
nuogą, tik su aukštakulniais. Jos kūnas buvo liaunas ir stangrus.
Bobis buvo dar nenusirengęs ir žindo Valeri krūtis, tai vieną tai
kitą. Jų speneliai stirksojo.
Bobis pažvelgė į mane.
- Klausyk, seni, girdėjau, kaip gyreisi, kad moki laižyti putę. O
kaip tau šitai?
Bobis pritūpė ir praskėtė Valeri kojas. Jos gaktos plaukai buvo
ilgi, garbanoti, susivėlę. Bobis pasilenkė ir palaižė klitorį. Jam gerai
sekėsi, bet trūko aistros.
- Bobi, palauk, tu neteisingai darai. Leisk, parodysiu.
Pradėjau iš tolo ir ėjau link jo. Priėjau. Valeri atsišaukė. Net per
daug. Ji apsivijo kojomis mano galvą ir vos galėjau prakvėpuoti. Mano
ausys buvo prispaustos prie kiaušo. Ištraukiau galvą.
- OK, Bobi, matai?
Bobis neatsiliepė. Pasisuko ir nuėjo į vonią. Nusimoviau kelnes
ir batus. Kai išgerdavau, mėgdavau rodyti kojas. Valeri ištiesė rankas
ir parvertė m ane ant lovos. Paskui pasilenkė prie mano koto ir įsikišo
į burną. Palyginti su kitom nebuvo labai gera. Ji čiulpė tik galą ir nie­
ko daugiau negalėjo pasiūlyti. Dirbo ilgai, pajutau, kad m an pavyks.
Patraukiau jos galvą, padėjau ant priegalvio ir pabučiavau ją. Paskui
užguliau. Stumtelėjau aštuonis ar dešim t kartų, kai išgirdau už nuga­
ros Bobį.
- Žmogau, noriu, kad išeitum.
- Po velnių, Bobi, kas atsitiko?
- Noriu, kad eitum namo.

(268)
 Ištraukiau, atsistojau, nuėjau į svetainę ir apsimoviau kelnes ir
apsiaviau batus. ^
- Klausyk, kietuoli, kas atsitiko?
- Tiesiog noriu, kad išeitum.
- Gerai, gerai...
Grįžau namo. Atrodė, kad Airis Diuartė pasodinau į lėktuvą be ga­
lo seniai. Dabar ji jau turėtų būti Vankuveryje. Šūdas. Labanakt, Airis.

97
Pašto dėžutėje radau laišką. Jis buvo iš Holivudo.

Mielasis Činaski,
Ką tik perskaičiau beveik visas tavo knygas. Dirbu mašininke
vienoje įmonėje Šeroki aveniu. Savo darbe pasikabinau tavo nuot­
rauką - vieno iš skaitym ų plakatą. Žm onės manęs klausia: „Kasjis?“,
aš atsakau: „Mano vaikinas", jie sako: „O Dieve!"
Savo šefui padovanojau tavo apsakym ų knygą „Trikojis žvėris“,
jis pasakė, kad ja m nepatiko. Pasakė, kad nemoki rašyti. Pasakė, kad
tai - šlam štas. Tiesiog įtūžo.
Bet m an patinka tavo knygos, norėčiau su tavim i susitikti. Sa­
ko, mano gražios didelės krūtys. N orėtum išbandyti?
Bučkis,
Valensija.

Ji užrašė du telefono num eris, nam ų ir darbo. Buvo apie pusę tri­
jų dienos. Paskambinau darbo numeriu.
- Klausau? - atsiliepė moteris.
- Ar yra Valensija?
- Tai - Valensija.
- Kalba Činaskis. Gavau tavo laišką.
- Tikėjausi, kad paskambinsi.
- Tavo seksualus balsas, —tariau.
- Tavo irgi, - atsakė ji.

(269)
 - Kada galėtume susitikti?
- Na šį vakarą aš laisva.
- OK, kaip dėl šio vakaro?
- Gerai, - atsakė ji, - susitikim po darbo. Gali atvažiuoti į barą
The Foxhole Kahuengos bulvare. Žinai, kur?
- Taip.
- Tada apie šeštą...
Nuvažiavau ir sustojau prie The Foxhole. Prisidegiau cigaretę ir
truputį pasėdėjau mašinoje. Paskui išlipau ir nuėjau į barą. Kuri iš jų
Valensija? Stovėjau, niekas nieko nesakė. Priėjau prie baro ir užsisakiau
dvigubą degtinės su 7-up. Tuomet išgirdau savo vardą: „Henri?"
Atsigręžiau, prie stalo sėdėjo vieniša blondinė. Pasiėmiau savo
stiklą ir prisėdau prie jos. Jai buvo gal trisdešim t aštuoneri, nieko ypa­
tingo. Įmitusi, net kiek per sora. Krūtys didelės, bet liūdnai nukaru­
sios. Plaukai šviesūs, trum pai kirpti. Ji buvo stam bi ir atrodė pavar­
gusi. Buvo su kelnėm, palaidine ir auliniais. Blyškiai mėlynos akys. Ant
abiejų riešų daugybė apyrankių. Veidas blankus, tiesa, kažkada ji gal ir
buvo graži.
- Šiandien velniškai sunki diena, - tarė. - Spausdinau iki išseki­
mo - Susitikim kitą vakarą, kai jausiesi geriau, - pasiūliau.
- Velniop, viskas gerai. Dar vienas stiklas ir atsigausiu.
Valensija mostelėjo padavėjai. „Dar vyno".
Ji gėrė baltąjį vyną.
- Kaip sekasi rašyti? Pasirodė naujų knygų?
- Ne, bet rašau romaną.
- Kaip vadinsis?
- Dar nežinau.
- Bus įdomus?
- Nežinau.
Kurį laiką abu tylėjom. Baigiau savo degtinę, užsisakiau dar. Va­
lensija nebuvo m ano skonio jokia šio žodžio prasme. Ji m an nepatiko.
Yra tokių žmonių: vos su jais susitikęs iškart pradedi neapkęsti.

(270)
 - Pas mus dirba viena japonė. Ji visaip stengiasi, kad mane iš­
mestų. Aš gerai sutariu su šefu, bet ta kalė nuodija m an gyvenimą. Ka­
da nors išspardysiu jai šikną.
- Tu iš kur?
- Iš Čikagos.
- M an nepatinka Čikaga, —tariau.
- Man patinka Čikaga.
Baigiau savo stiklą, ji baigė savąjį. Valensija stum telėjo man sa­
vo sąskaitą.
- Gali apmokėti? Dar valgiau krevečių salotas.
Išsitraukiau m ašinos raktelį.
- Čia tavo mašina?
- Taip.
- Tikiesi, kad važiuosiu šituo senu griozdu?
- Klausyk, jei nenori važiuoti —nevažiuok.
Valensija įsėdo. Išsitraukė veidrodėlį ir pradėjo dažytis. Mano
namai buvo netoli. Sustojau.
Viduje ji pasakė: „Čia prišnerkšta. Reikėtų, kad kas nors tave
apkuoptų".
Ištraukiau degtinę, 7-up ir pripyliau du stiklus. Valensija nusi­
traukė aulinius.
- Kur tavo spausdinim o mašinėlė?
- Virtuvėje ant stalo.
- Tu neturi rašom ojo stalo? M aniau, rašytojai turi rašom uo­
sius stalus.
- Kai kurie neturi net virtuvinių stalų.
- Buvai vedęs? —paklausė Valensija.
- Kartą.
- Kas nepavyko?
- Pradėjom vienas kito nekęsti.
- Buvau ištekėjusi keturis kartus. Vis dar susitinku su savo bu­
vusiaisiais. Likom draugai.
- Išgerk.

(271)
 - Tu nerviniesi, - tarė Valensija.
- Viskas gerai.
Valensija išgėrė iki dugno, paskui išsitiesė ant sofos. Padėjo gal­
vą m an ant skreito. Pradėjau glostyti jos plaukus. Pripyliau jai dar vie­
ną stiklą ir vėl glosčiau plaukus. Pro palaidinę mačiau krūtis. Pasilen­
kiau ir pabučiavau ją. Jos liežuvis kyštelėjo į mano burną. Nekenčiau
jos. Mano kotas pradėjo kilti. Mes dar pasibučiavom ir įkišau ranką jai
už palaidinės.
- Žinojau, kad mes susitiksim, - tarė ji.
Vėl ją pabučiavau, šįkart grubiai. Ji pajuto mano kotą sau po galva.
- Ei! - tarė.
- Tai nieko, - pasakiau.
- Kurgi ne. Ką ruošiesi daryti?
- Nežinau...
- Aš žinau.

Valensija atsistojo ir nuėjo į vonios kambarį. Išėjo iš jo nuoga.

Palindo po lovos užklotu. Išgėriau dar vieną stiklą. Paskui nusirengiau
ir atsiguliau. N utraukiau užklotą. Kokios didelės krūtys. Pusė jos buvo
krūtys. Apglėbiau vieną kiek pajėgdamas ir pradėjau žįsti. Spenelis
nesukietėjo. Tuomet pradėjau žįsti kitą krūtį. Jokio atsako. Pradėjau
teliūskuoti jos krūtis. Įkišau tarp jų savo kotą. Speneliai liko suglebę.
Kyštelėjau savo kotą jai prie burnos, ji nusuko galvą. Pagalvojau, gal ci­
garete nudeginti užpakalį. Ji buvo tikras mėsos kalnas. Suvargusi šliun­
dra nukarusiom is krūtim is. Paprastai kekšės m ane užvesdavo. Mano
kotas stovėjo, bet širdies netraukė.
- Tu žydė? - paklausiau.
-N e .
- Atrodai kaip žydė.
- Aš ne žydė.
- Gyveni Ferfakso rajone?
- Taip.
- Tavo tėvai žydai?
- Klausyk, ko tu pristojai su ta žyde?

(272) Charles bukowski

 - Nepyk, kai kurie mano geriausi draugai žydai.
Aš vėl pateliūskavau jos krūtis.
- Tu atrodai išsigandęs, - tarė Valensija. - Įsitempęs.
Pasukau savo kotą jai prieš akis.
- Ar jis atrodo išsigandęs?
- Jis atrodo siaubingas. Iš kur tokios didelės gyslos?
- Man jos patinka.
Sugriebiau ją už plaukų, prispaudžiau jos galvą prie sienos ir
žiūrėdamas tiesiai į akis įsisiurbiau į jos dantis. Paskui pradėjau gla­
monėti jos pizę. Užtruko, kol ji sudrėko. Tada atsivėrė ir įkišau į ją
pirštą. Pajutau klitorį ir pradėjau jį judinti. Paskui užguliau. Mano ko­
tas įsispraudė į ją. Mes krušomės. Neturėjau jokio noro ją patenkinti.
Valensija spaudė pakenčiamai. Buvau giliai joje, bet ji nereagavo. Man
nerūpėjo. Variau ir variau. Dar vienas krušimasis. Tiriamasis darbas.
Čia nebuvo jokio smurto. N eturtas ir neišmanymas kūrė savąją tiesą. Ji
buvo mano. Mes buvome du miško žvėrys, ir aš ją taršiau. Ji artėjo prie
galo. Pabučiavau ją, ir jos lūpos pagaliau prasivėrė. Įsisiurbiau į jas. Į
mus žvelgė žydros sienos. Valensija pradėjo inkšti. Tai mane įkaitino.

Jai išėjus iš vonios kambario, jau buvau apsirengęs. Ant stalo

stovėjo du stiklai. Gurkšnojom savo gėrimus.
- Kodėl gyveni Ferfakso rajone? - paklausiau.
- Man ten patinka.
- Nuvežti tave namo?
- Jei nesunku.

Ji gyveno per du kvartalus į rytus nuo Ferfakso.

- Ten mano namas, su stiklinėm durim.
- Atrodo puikus.
- Tikrai. Nori užeiti?
- Turi ko nors išgerti?
- Ar geri šeri?
- Žinoma...

moterys (273)
 Užėjau. Ant grindų mėtėsi rankšluosčiai. Praeidama juos paspy­
rė po sofa. Paskui atnešė šeri. Labai pigus butelis.
- Kur tavo vonios kambarys? —paklausiau.
Nuleidau vandenį, kad užgožčiau garsą, ir išvėmiau šeri. Vėl nu­
leidau vandenį ir išėjau.
- Dar vieną? - paklausė ji.
- Žinoma.
- Buvo atėję vaikai, —tarė, - todėl čia tokia netvarka.
- Turi vaikų?
- Taip, bet jais rūpinasi Semas.
Baigiau savo stiklą.
- Ką gi, ačiū už gėrimus. Aš jau eisiu.
- Gerai, turi mano telefono numerį.
- Tikrai.
Valensija palydėjo m ane iki stiklinių durų. Ten mes pasibučia­
vome. Paskui nuėjau prie folksvageno. Įsėdau ir nuvažiavau. Pasukau
už kampo, sustojau antroje juostoje, atsidariau dureles ir išvėmiau an­
trą stiklą.

98

Matydavausi su Sara kas trys ar keturios dienos jos arba mano

namuose. Kartu miegodavom, bet jokio sekso. Suartėdavom, tik nieka­
da iki galo. D rayer Baba priesakai buvo nepalaužiami.
Sutarėme mano namuose praleisti Kalėdų ir Naujųjų metų šventes.
Dvidešimt ketvirtąją Sara atvažiavo savo furgonu apie vidurdienį.
Žiūrėjau, kaip pasistato mašiną, paskui išėjau jos pasitikti. Ant furgono
stogo buvo pririštos lentos - mano Kalėdų dovana: ji ruošėsi padaryti
m an lovą. Mano turim a lova buvo tikras pasityčiojimas: paprastas rėmas
su spyruokliniu čiužiniu išlindusiais viduriais. Dar atvežė ekologišką
kalakutą su priedais. Turėjau sumokėti už jį ir baltąjį vyną. Kiekvienam
iš mūsų buvo paruoštos dovanos.
Įnešėme lentas, kalakutą ir kitas smulkmenas. Išnešiau rėmą,
čiužinį ir galvūgalį į gatvę, užrašiau „Galima imti". Pirm iausia dingo

(274)
galvūgalis, paskui - lovos rėmas, galiausiai kažkas pasiėmė čiužinį. Gy­
venau vargingame kvartale.
Saros namuose pamačiau jos lovą, miegojau joje ir ji m an patiko.
Nemėgau prastų čiužinių, bent jau tokių, kuriuos pajėgiau įpirkti. Pusę
gyvenimo praleidau lovose, kurios tiko slieko formos žmonėms.
Savo lovą ji buvo pasidariusi pati ir pasiryžo m an padaryti tokią
pat. Tvirtas pagrindas ant septynių tvirtų kojų (septintoji tiesiai per
vidurį), užklotas dešimties centim etrų storio putoplastu. Sara turėjo
gerų minčių. Laikiau lentą, o Sara kalė vinis. Mokėjo dirbti plaktuku. Ji
nesvėrė nė penkiasdešim ties kilogramų, bet mokėjo įkalti vinį. Atrodo,
turėsiu puikią lovą.
Sara ilgai neužtruko.
Paskui mes ją išbandėm — be sekso, — o virš m ūsų šypsojosi
Drayer Baba.

Važinėjom ieškodami eglutės. Ne itin jos troškau (vaikystėje Ka­

lėdos m an būdavo liūdnas metas), ir, kai niekur neradom , aš dėl to ne­
labai krim tausi. Grįžtant namo Sara atrodė nelaiminga. Bet kai įėjom
vidun ir išgėrėm porą stiklų baltojo vyno, ji tarsi atsigavo ir pradėjo
kabinti kalėdinius papuošalus, girliandas ir bum bulus, blizgučius, net
m an į plaukus.
Kažkur skaičiau, kad per Kūčias ir Kalėdas nusižudo daugiau
žmonių nei kitu m etų laiku. Panašu, kad tos šventės buvo mažai susie­
tos su Kristaus gimimu arba visai nesusietos.
Radijas grojo vimdančią muziką, televizija atrodė dar blogiau,
viską išjungėm ir ji paskambino savo motinai į Meiną. Aš irgi pakalbėjau
su mama, ta m ama atrodė visai neprasta.
- Iš pradžių m aniau pristatyti tave savo m amai, bet ji senesnė
nei tu, - tarė Sara.
- Niekada.
- Jos gražios kojos.
- Niekada.
- Tu nusiteikęs prieš senatvę?
- Taip, prieš visų senatvę, išskyrus savąją.

(275)
 - Elgiesi lyg kino žvaigždė. Ar tavo moterys visada būdavo dvi­
dešimčia ar trisdešimčia m etų jaunesnės?
- Ne tada, kai m an buvo dvidešimt.
- Gerai. Ar kada nors esi turėjęs m oterį vyresnę už tave, noriu
pasakyti, ar esi su ja gyvenęs?
- Taip, kai m an buvo dvidešimt penkeri gyvenau su moterim,
kuriai buvo trisdešim t penkeri.
- Kaip sekėsi?
- Siaubingai. Įsimylėjau.
- Kas čia siaubingo?
- Ji privertė mane įstoti į koledžą.
- Ar tai siaubinga?
- Tai nebuvo toks koledžas, apie kurį galvoji. Ji buvo fakultetas,
aš - studentas.
- Kas jai atsitiko?
- Aš ją palaidojau.
- Tinkamai? T u ją nužudei?
- Ją nužudė alkoholis.
- Linksmų Kalėdų.
- Žinoma. Papasakok m an apie savo vyrus.
- Pasuoju.
- Per daug?
- Per daug ir per mažai.

Po pusvalandžio ar keturiasdešim ties minučių pasigirdo beldi­

mas į duris. Sara atsistojo ir atidarė. Įžengė sekso simbolis. Kalėdų
išvakarėse. Nepažinojau jos. Juoda aptem pta suknele, atrodė, krūtys
tuoj išsivers lauk. Buvo nuostabu. Dar niekada neteko matyti tokių krū­
tų, tokių ryškių, gal tik kine.
- Sveikas, Henkai!
Ji m ane pažinojo.
- Aš - Edi. Susitikom Bobio namuose.
- Tikrai?
- Buvai per girtas, kad atsimintum?

(276)
 - Sveika, Edi. Čia Sara.
- Ieškojau Bobio. Pam aniau, gal jis čia.
- Prisėsk ir išgerk.
Edi atsisėdo ant kėdės m an iš dešinės, labai arti. Jai buvo maž­
daug dvidešimt penkeri. Prisidegė cigaretę ir gurkšnojo savo gėrimą.
Kaskart, kai ji pasilenkdavo virš kavos stalelio, aš neabejojau, jog tai
įvyks, neabejojau, kad tos krūtys išvirs lauk. Bijojau to, ką galiu pa­
daryti, jei taip atsitiktų. Nežinojau, ką galiu padaryti. Manęs niekada
netraukė krūtys, mane visada traukė kojos. Bet Edi mokėjo tai daryti.
Baiminausi ir šnairavau į jos krūtis svarstydamas, ko noriu: kad jos
išvirstų ar kad neišvirstų.
- Pas Bobį m atei Menį? - paklausė ji.
- Taip.
- Išspyriau jį. Velniškai pavydus. Net pasam dė privatų seklį, kad
mane sektų. Tik įsivaizduok! Tas niekam tikęs šūdo gabalas!
- Taip.
- Nekenčiu verksnių vyrui Nekenčiu pataikūnų!
- Šiandien gerą vyrą sunku rasti, —tariau. - Yra tokia daina. Iš Ant­
rojo pasaulinio karo. Ir kita: „Nesėsk po obelim su niekuo, išskyrus mane".
- Henkai, tu nusikalbi, —tarė Sara.
- Edi, dar vieną stiklą, - tariau ir įpyliau.
- Vyrai toks mėšlas, - tęsė ji. - Anądien nuėjau į barą. Buvau su
keturiais vyrukais, artim ais draugais. Mes sėdėjom gerdami alų, juo­
kėmės, tiesiog smagiai leidome laiką, niekam netrukdėm. Paskui sugal­
vojau, kad noriu sužaisti pulo partiją, labai mėgstu žaisti pulą. 'Manau,
kai moteris žaidžia pulą, tai parodo jos klasę.
- Nemoku žaisti pulo, - tariau, - visada sudraskau gelumbę. Ir
net nesu moteris.
- Šiaip ar taip, nuėjau prie stalo, ten toks vyrukas žaidė pulą vie­
nas. Priėjau prie jo ir pasakiau: „Klausyk, tu jau seniai žaidi. Mes su
draugais norėtum e sužaisti partiją. Ar galėtum mums užleisti stalą?" Jis
atsigręžė ir pažvelgė į mane. Laukė. Paskui išsiviepė ir tarė: „Gerai".
Edi užsivedė, kalbėjo pasišokčiodama, o aš spoksojau į jos krūtis.

(277)
 - Grįžau ir pasakiau draugams: „Turim stalą". Kai tam vyrukui
pagaliau liko tik vienas kamuoliukas, prie jo priėjo kažkoks draugelis ir
pasakė: „Erai, girdėjau, užleidi stalą?" Ir žinai, ką jis tam vyrukui atsakė?
„Taip, užleidžiu tai kalei!" Nugirdau ir supratau, kad reikia veikti. Vyru­
kas pasilenkė prie stalo taikydamasis į paskutinį kamuoliuką. Čiupau
lazdą ir iš visų jėgų trenkiau jam per galvą. Vyrukas krito ant stalo kaip
negyvas. Tame bare jis buvo savas, todėl visas būrys jo draugų puolė prie
manęs, bet tuo m etu mano keturi draugai irgi puolė. Kokios peštynės!
Dužo buteliai, dužo veidrodžiai... Nežinau, kaip mums pavyko ištrūkti,
bet ištrūko m. Turi žolės?
- Taip, tik nemoku gerai susukti.
- Aš padarysiu.
Edi susuko ploną kietą suktinę, visai kaip profesionalė. Patraukė
šnypšdama, paskui padavė man.
- Taigi kitą vakarą vėl ten nuėjau, viena. Savininkas, jis —ir bar­
menas, m ane pažįsta. Vardu Klodas. „Klodai, - pasakiau, - atsiprašau
už vakar, bet tas vyrukas tikras niekšas. Jis pavadino m ane kale."
Pripyliau dar po stiklą. Akimirka —ir jos krūtys išsivers.
- Savininkas tarė: „Viskas gerai, užmiršk". Atrodė m alonus vyru­
kas. „Ką gersi?" - paklausė. Slampinėjau po barą, išgėriau du ar tris
stiklus jo sąskaita, tada jis pasakė: „Žinai, m an praverstų dar viena pa­
davėja".
Edi patraukė suktinę ir pasakojo toliau.
- Jis m an papasakojo apie kitą padavėją. „Ji traukė lankytojus,
bet su ja buvo daug bėdos. Nuteikinėjo vyrus vieną prieš kitą. Visada
būdavo matoma. Paskui pastebėjau, kad ji sukčiavo. Naudojosi MANO
baru, kad iškištų savo pizę!”
- Tikrai? - paklausė Sara.
- Jis taip sakė. Taigi pasiūlė m an padavėjos darbą. Ir įspėjo:
„Jokio sukčiavimo!" Atsakiau, kad nesirūpintų, aš ne iš tokių. Pam a­
niau, gal galėčiau sutaupyti pinigų ir įstoti į UCLA, tapti chemike ir
mokytis prancūzų kalbos, visada to norėjau. Tuomet jis pasakė: „Eikš,
parodysiu mūsų prekių sandėlį ir dar noriu, kad pasim atuotum vieną
drabužį. Jis visiškai naujas, m anau, tavo dydžio". Taigi užėjau su juo į

(278)
tą sandėliuką ir jis bandė m ane apkabinti. Nustūmiau. Tada jis pasakė:
„Tik vieną bučkį". - A tsiknisk!", — atsakiau. Jis buvo plikas, sto­
ras, žemas, su dantų protezais ir su juodom plaukuotom karpom ant
skruostų. Pastūmė mane, viena ranka sugriebė m an už užpakalio, kita
už krūtinės ir pabandė pabučiuoti. Vėl jį atstūm iau. „Turiu žmoną, -
tarė jis, - nesijaudink, aš myliu savo žmoną!" Vėl prisispaudė prie
manęs, ir aš spyriau jam keliu žinai kur. Manau, jis ten nieko neturėjo,
nė nekrūptelėjo. „Duosiu tau pinigų, - tarė. - Būsiu su tavim labai
meilus!" Pasakiau, kad gali apsišikt ir apsiart. Taip vėl praradau darbą.
- Liūdna istorija, —tariau.
- Žinai, man jau metas, —tarė Edi. — Linksmų Kalėdų. Ačiū už
gėrimus.
Ji atsistojo, palydėjau ją iki durų ir jas atidariau. Ji nuėjo per
kiemą. Grįžau ir atsisėdau.
- Tu šunsnukis, - pasakė Sara.
- Kas atsitiko?
- Jei manęs čia nebūtų buvę - būtum ją išdulkinęs.
- Aš jos nė nepažįstu.
- O tie papai! Kaip jie tave išgąsdino! Bijojai net pažiūrėti!
- Koji čia vaikštinėja Kalėdų išvakarėse?
- Kodėl nepaklausei?
- Sakė, kad ieško Bobio.
- Jei m anęs čia nebūtų buvę - būtum ją išdulkinęs.
- Nežinau. Negaliu to žinoti...
Tada Sara atsistojo ir suklykė. Pradėjo kūkčioti ir išbėgo į kitą
kambarį. Įsipyliau išgerti. Ant sienų blykčiojo spalvotos lemputės.

99
Sara ruošė kalakuto įdarą, o aš sėdėjau virtuvėje ir kalbėjau su ja.
Mes gurkšnojom baltąjį vyną.
Suskambo telefonas. Nuėjau atsiliepti. Skambino Debra.
- Norėjau palinkėti linksm ų Kalėdų, virtas makarone.
- Ačiū, Debra. Tau irgi linksmo Kalėdų Senio.

(279)
 Mes kiek paplepėjom, paskui grįžau į virtuvę ir atsisėdau.
- Kas skambino?
- Debra.
- Kaip jai sekasi?
- Manau, gerai.
- Ko norėjo?
- Pasveikino su Kalėdom.
- Tau patiks šitas ekologiškas kalakutas, įdaras irgi labai skanus.
Žmonės valgo nuodus, grynus nuodus. Amerika yra viena iš tų šalių,
kur vyrauja gaubtinės žarnos vėžys.
- Taip, m an labai niežti užpakalį, bet tai tik dėl hemorojaus.
Kartą m an jį jau išpjovė. Prieš operaciją įkiša į žarnas tokią gyvatę su
lem pute ir ieško vėžio. Ta gyvatė gana ilga. Ją kiša giliai į vidurius!
Vėl suskambo telefonas. Nuėjau atsiliepti. Skambino Keisė.
- Kaip sekasi?
- M udu su Sara ruošiamės kepti kalakutą.
- Pasiilgau tavęs.
- Tau irgi linksm ų Kalėdų. Kaip darbas?
- Gerai. Atostogauju iki sausio antrosios.
- Laimingų Naujųjų metų, Keise!
- Po velnių, kas tau atsitiko?
- Kiek apsinešiau. Tokį ankstyvą rytą nepratęs gerti baltojo vyno.
- Paskambink m an kada nors.
- Būtinai.
Grįžau į virtuvę.
- Skambino Keisė. Per Kalėdas žmonės skambina vieni kitiems.
Gal paskam bins ir D rayer Baba.
- Nepaskambins.
- Kodėl?
- Jis niekada nekalba balsu. Nekalba ir neliečia pinigų.
- Nuostabu. Noriu paragauti to įdaro.
-O K .
- Visai neblogas!

(280)
 Vėl suskambo telefonas. Visada taip. Jei jau jis pradėdavo skam­
bėti, tai skambėdavo be paliovos. Nuėjau į miegamąjį ir pakėliau ragelį.
- Sveiki, - tariau, - kas skambina?
- Šunsnukis. Nepažįsti?
- Ne, nepažįstu.
Skambino kažkokia girta moteris.
- Atspėk.
- Palauk. Žinau. Airis!
- Taip, Airis. Aš nėščia.
- Ar žinai, kas tėvas?
- Koks skirtumas?
- Tavo tiesa. Kaip Vankuveris?
- Gerai. Sudie.
- Sudie.
Vėl grįžau į virtuvę.
- Skambino pilvo šokėja iš Kanados, - pasakiau Sarai.
- Kaip jai sekasi?
- Pilna kalėdinio džiaugsmo.
Sara pašovė kalakutą į orkaitę ir mes persikraustėm į svetainę.
Kiek paplepėjom. Vėl suskambo telefonas.
- Klausau, - atsiliepiau.
- Ar tu Henris Činaskis? - pasigirdo jaunas vyriškas balsas.
- Taip.
- Ar tu Henris Činaskis, rašytojas?
-T A IP .
- Tikrai?
- Taip.
- Gerai, mes esam grupė vyrukų iš Belerò ir mus tikrai veža tavo
knygos, žmogau! Jos mus taip veža, kad mes norim tau atsilyginti!
- Tikrai?
- Taip, atvažiuojam su alum.
- Susikiškit tą alų į subines.
-K ą ?
- Pasakiau, susikiškit tą alų į subines!

(281)
 Padėjau ragelį.
- Kas skambino? - paklausė Sara.
- Belere praradau tris ar keturis skaitytojus. Bet buvo verta.
Kalakutas iškepė, ištraukiau jį iš orkaitės, padėjau ant padėklo, nu-
kėliau nuo virtuvės stalo spausdinimo mašinėlę ir savo popierius, padė­
jau ant jo kalakutą. Pradėjau pjaustyti, Sara atnešė daržoves. Atsisėdom
prie stalo. Prisikroviau lėkštę, Sara įsidėjo sau. Atrodė skaniai.
- Tikiuosi, toji su papais nebeateis, - tarė Sara. Tokia galimybė
ją labai liūdino.
- Jei ateitų, duočiau ir jai gabaliuką.
-K ą ?
Parodžiau į kalakutą.
- Pasakiau, duočiau ir jai gabaliuką. Galėtum žiūrėti.
Sara suklykė. Atsistojo. Visa virpėjo. Paskui išbėgo į miegamąjį.
Žiūrėjau į savo kalakutą. Negalėjau valgyti. Vėl paspaudžiau klaidingą
mygtuką. Nusinešiau savo taurę į svetainę ir atsisėdau. Palaukiau
penkiolika minučių, tuom et kalakutą ir daržoves įdėjau į šaldytuvą.

Kitą dieną Sara išvažiavo namo, o aš apie trečią dienos suvalgiau

sumuštinį su šalta kalakutiena. Apie penktą pasigirdo siaubingas bel­
dimas į duris. Atidariau. Už jų stovėjo Temè ir Arlina. Jos buvo prisi­
rijusios stim uliantų. Įėjo ir pradėjo šokinėti aplink, tuo pat m etu abi
kalbėdamos.
- Turi ko nors išgerti?
- Po velnių, Henkai, ar turi ko nors išgerti?
- Kaip praėjo sumautos Kalėdos?
- Taip, žmogau, kaip praėjo tavo sum autos Kalėdos?
- Šaldyklėje yra alaus ir vyno, - pasakiau.
(Visada gali pažinti senį: šaldytuvą jis vadina šaldykle.)
Jos nušokavo į virtuvę ir atsidarė šaldyklę.
- Oho, čia kalakutas!
- Henkai, mes alkanos, ar galim paragauti kalakuto?
- Žinoma.
Temė grįžo su šlaunim ir kibo į ją dantimis.

(282)
 - Kalakutas siaubingas, reikia prieskonių!
Su kalakuto gabalais rankose pasirodė Arlina.
- Taip, reikia prieskonių. Per daug švelnus skonis. Turi prieskonių?
- Spintelėje, - pasakiau.
Jos vėl šoko į virtuvę ir pradėjo barstyti prieskonius.
- Štai taip daug geriau!
- Taip, dabar bent šioks toks skonis!
- Ekologiškas kalakutas - tikras mėšlas!
- Noriu dar!
- Aš irgi. Bet reikia užbarstyti prieskonių.
Temė grįžo ir atsisėdo. Ji baigė doroti šlaunį. Paskui paėmė kaulą,
perlaužė ir ėmė jį krimsti. Nustebau. Valgė šlaunikaulį, spjaudydama
nuolaužas ant kilimo.
- Klausyk, tu valgai kaulą!
- Taip, jis skanus.
Temè nubėgo į virtuvę kito gabalo.
Netrukus abi grįžo, kiekviena su alaus buteliu rankoje.
- Ačiū, Henkai.
- Taip, ačiū, žmogau.
Atsisėdo gurkšnodamos alų.
- Na, - pasakė Temė, - mes jau eisim.
- Taip, eisim prievartauti mokinukų.
- Taip!
Jos pašoko ir išlėkė pro duris. Nuėjau į virtuvę ir pažvelgiau į
šaldytuvą. Kalakutas atrodė lyg žvėries sumaitotas: griaučiai bUvo tie­
siog sudraskyti. Atrodė šlykščiai.

Kitą vakar atvažiavo Sara.

- Kaip kalakutas?
-O K .
Ji nuėjo ir atidarė šaldytuvą. Suklykė. Įlėkė į kambarį.
- Viešpatie, kas atsitiko?
- Užėjo Temė su Arlina. Atrodė lyg savaitę nevalgiusios.
- Pasišlykštėtina! Man taip liūdna!

(283)
 - Atleisk. Man reikėjo jas sutram dyti. Jos buvo prisirijusios sti-
muliantų.
- Yra tik viena išeitis.
- Kokia?
- Galiu išvirti skanią kalakutienos sriubą. Einu, nupirksiu daržovių.
- Gerai.
Padaviau jai dvidešimtinę.
Tą vakarą Sara išvirė sriubą. Labai skanią. Ryte išvažiuodama
pamokė, kaip ją pasišildyti.

Apie ketvirtą į duris pasibeldė Temė. Įleidau, ir ji nužingsniavo

tiesiai į virtuvę. Atidarė šaldytuvą.
- Oho, sriuba?
- Taip.
- Skani?
- Taip.
- Galiu paragauti?
-O K .
Išgirdau, kaip ji pastatė puodą ant viryklės. Paskui išgirdau ra­
gaujant.
- Dieve! Ta sriuba visai prėska! Reikia prieskonių!
Išgirdau, kaip ji beria prieskonius. Paskui vėl ragauja.
- Dabar geriau. Bet reikia dar! Juk žinai, aš italė. Taip... štai... jau
geriau. Tegul sušyla. Ar galiu paim ti alaus?
- Gerai.
Ji atėjo nešina buteliu ir atsisėdo.
- Pasiilgai manęs?
- Niekada negali žinoti.
- Manau, vėl grįšiu dirbti į Play Pen.
- Puiku.
- Ten lankytojai palieka gerų arbatpinigių. Vienas vyrukas kas
vakarą m an palikdavo penkis žalius. Jis buvo m ane įsimylėjęs. Bet
niekada niekur nepakvietė. Tik spoksodavo į mane meilės pritvinku-

(284)
šiom akim. Keistuolis. Buvo tiesiosios žarnos chirurgas ir kartais mas-
turbuodavosi žiūrėdamas, kaip sukuosi aplink. Jaučiau tai.
- Gerai, padėdavai jam pasitenkinti...
- M anau, sriuba jau sušilo. Norėsi?
- Ačiū, ne.
Temė nuėjo į virtuvę, išgirdau, kaip šaukštu srebia sriubą tiesiai
iš puodo. Užtruko labai ilgai. Paskui grįžo į kambarį.
- Gali paskolinti penkis iki penktadienio?
-N e .
- Tada paskolink porą žalių.
-N e .
- Tada duok dolerį.
Iškračiau iš kišenės smulkius ir padaviau Temei. Ten buvo dole­
ris ir trisdešim t septyni centai.
- Ačiū, - tarė ji.
- Viskas gerai.
Ji dingo už durų.

Kitą vakarą atvažiavo Sara. Retai atvažiuodavo taip tankiai, m a­

tyt, kaltos šventės, visi buvo sutrikę, pusiau pamišę, išsigandę. Turėjau
paruošęs baltojo vyno ir pripyliau taures.
- Kaip užkandinė? - paklausiau.
- Nieko gero. Neverta net atidaryti.
- Kur visi tavo lankytojai?
- Išvažiavo. Visi kažkur išvažiavo.
- Visi m ūsų planai turi trūkum ų.
- Ne visi. Kai kuriem s visada sekasi.
- Tiesa.
- Kaip sriuba?
- Beveik suvalgyta.
- Patiko?
- Aš nedaug valgiau.
Sara nuėjo į virtuvę ir atidarė šaldytuvą.
- Kas sriubai? Keistai atrodo.

(285)
 Išgirdau, kaip ji paragavo sriubos. Paskui nubėgo prie plautuvės
ir išspjovė.
—Jėzau, ji užnuodyta! Kas atsitiko? Ar Temè su Arlina grįžo ir
valgė sriubą?
- Tik Temė.
Sara nesuklykė. Ji supylė sriubos likučius į plautuvę ir įjungė
šiukšlių smulkintuvą. Girdėjau, kaip kūkčioja stengdam asi neišsiduo­
ti. Vargšas ekologiškas kalakutas išgyveno sunkias Kalėdas.

ĮOO

Naujųjų m etų išvakarės m an buvo dar vienas sunkus vakaras,

turėjau jį ištverti. Mano tėvai Naujųjų m etų išvakarėse visada būdavo
linksmi, per radiją klausydavosi, kaip Naujieji m iestas po miesto paga­
liau pasiekia Los Andželą. Sužibėdavo fejerverkai, visi švilpdavo, spaus­
davo automobilių signalus, girtuokliai mėgėjai vemdavo, vyrai flirtuo­
davo su kitų vyrų žmonomis, o žmonos flirtuodavo su kuo pavykdavo.
Visi bučiavosi ir graibė vienas kito užpakalius vonios kambariuose ir
sieninėse spintose, kartais ir atvirai, ypač vidurnaktį, o kitą dieną vyk­
davo siaubingi šeimyniniai barniai, jau nekalbant apie Rožių paradą ir
Rožės taurės varžybas.
Naujųjų m etų išvakarėse Sara atvažiavo anksti. Jai patiko tokie
dalykai, kaip „Užburtas kalnas", fantastiniai filmai apie kosmosą, Star
Trek ir kai kurios roko grupės, ji mėgo špinatų sriubą su grietinėle ir
sveiką maistą, bet turėjo daugiau sveiko proto už bet kurią mano kada
nors sutiktą moterį. Gal tik Džoana Douver būtų galėjusi prilygti jos
blaiviam protui ir nuoširdum ui. Sara buvo daug gražesnė ir nepalygina­
mai ištikimesnė už bet kurią iš mano m oterų, todėl galėjau tikėtis, kad
šie Naujieji nebus patys blogiausi.
Per televizorių kažkoks kvailas naujienų reporteris m an ką tik
palinkėjo „Laimingų Naujųjų metų". Nekenčiau, kai nepažįstami linkė­
davo m an „Laimingų Naujųjų metų". Iš kur jis galėjo žinoti, kas aš
esu? Gal buvau koks nors vyras, lėtai pjaustantis prie lubų prikabintą
penkiam etę m ergaitę užkimšta burna.

(286)
 Mudu su Sara pradėjom švęsti ir gerti, bet buvo sunku pasigerti,
kai pusė pasaulio iš visų jėgų stengėsi pasigerti kartu su tavim.
- Ką gi, —pasakiau Sarai, - m etai buvo neblogi. Niekas manęs
nenužudė.
- Ir tu vis dar gali kas vakarą pasigerti, o kasdien keltis vidurdienį.
- Jei tik pavyktų ištverti dar vienus metus.
- Seno girtuoklio paistalai.
Į duris pasibeldė. Negalėjau patikėti savo akimis: už jų stovėjo
Dinkis Samersas, folkroko muzikantas ir jo draugė Dženis.
- Dinki! - užkriokiau. - Po velniais, žmogau, kas atsitiko?
- Nežinau, Henkai. Pam aniau, gal galėtume užsukti.
- Dženis, tai Sara. Sara, tai Dženis.
Sara atnešė dar dvi taures. Įpyliau. Kalba nesirišo.
- Sukūriau dešimt naujų gabalų. Manau, rašau vis geriau.
- Ir aš taip m anau, - įsiterpė Dženis. - Tikrai.
- Tą vakarą prieš tavo skaitymus... Henkai, sakyk, ar aš tikrai
taip sum autai grojau?
- Žinai, Dinki, nenoriu tavęs įžeisti, bet gėriau daugiau, nei klau­
siausi. Galvojau, kad m an tuoj reikės eiti į sceną, ruošiausi tam ir mane
vertė vemti.
- Man patinka stoti prieš minią. Kai jai dainuoju, o ji mane su­
pranta - jaučiuosi kaip danguje.
- Rašymas kas kita. Rašai vienas, jis visai nesusietas su gyva publika.
- Gal ir tavo tiesa.
- Aš ten buvau, - tarė Sara. - Du vyrukai turėjo išvesti Hėnką į
sceną. Jis buvo girtas ir jį pykino.
- Sara, sakyk, ar aš tikrai taip baisiai dainavau? —paklausė Dinkis.
- Visai ne. Tiesiog jie nekantravo pam atyti Činaskį. Visa kita
juos erzino.
- Ačiū, Sara.
- Folkrokas m an nelabai patinka, - pasakiau.
- O kas tau patinka?
- Beveik visi vokiečių kompozitoriai klasikai ir dar keli rusai.

(287)
 - Sukūriau gal dešim t naujų gabalų.
- Galėtume pasiklausyti? - paklausė Sara.
- Juk tu be gitaros, - tariau.
- Jis ją turi, - pertarė Džanis, —jis visada ją turi!
Dinkis atsistojo, išėjo ir grįžo su gitara. Atsisėdo ant kilimo su­
kryžiavęs kojas, pradėjo ją styguoti. M ūsų laukė tikras gyvos muzikos
koncertas. Netrukus pradėjo. Jo balsas buvo sodrus, stiprus, aidėjo nuo
sienų. Daina buvo apie moterį. Apie Dinkio širdgėlą dėl kažkokios mo­
ters. Skambėjo visai neprastai. Gal scenoje prieš žiūrovus su bilietais
būtų buvę dar geriau, dabar, kai jis sėdėjo ant kilimo priešais, buvo
sunku vertinti. Skambėjo per daug intymiai. Tai trikdė. Nusprendžiau,
kad skamba visai neblogai. Bet prie jo jau sėlino rūpesčiai. Geltonos
garbanos jau nebuvo tokios geltonos, o didžiaakė nekaltybė kiek apvyto.
Netrukus jį užgrius vargai.
Mes plojom.
- Geras, žmogau, - tariau.
- Henkai, tau tikrai patiko?
Mostelėjau ranka.
- Žinai, tavo kūryba m ane visada vežė, - tarė jis.
- Ačiū, žmogau.
Jis pradėjo naują dainą. Ji irgi buvo apie moterį. Jo m oterį, jo
buvusią moterį: ji visą naktį kažkur vaikštinėjo. Dainoje skambėjo hu­
moras, nežinau, ar sąmoningas. Šiaip ar taip, Dinkis baigė ir mes paplo-
jom. Tada jis užtraukė kitą.
Dinkį pagavo įkvėpimas. Jis turėjo balsą. Jo kojos, apautos teni­
so bateliais, sukosi ir rangėsi, ir jis m ums dainavo. Tiesą sakant, dabar
jis buvo savim. Gal jis neatrodė taip, kaip reikia, ir gal dainavo ne taip,
kaip reikia, bet visuma buvo daug geresnė, nei girdėdavom. Krimtausi,
kad negaliu jo liaupsinti be išlygų. Bet jei meluoji žmogui apie jo talen­
tą vien todėl, kad jis sėdi tiesiai prieš tave, tai yra pats niekingiausias iš
visų melų, nes tuo skatini jį tęsti, dirbti toliau, o tai yra blogiausia žmogui
be tikro talento, nes galiausiai jis bergždžiai praleidžia savo gyvenimą.
Dauguma žmonių taip darydavo, dažniausiai draugai ir giminės.

(288) Charles bukowski

 Dinkis peršoko į kitą dainą. Jis buvo pasiryžęs sudainuoti mums
visas dešimt. Klausėmės ir plojom, bet mano aplodismentai buvo san­
tūriausi.
- Dinki, m an nepatinka ta trečia eilutė, - pasakiau.
- Bet jos reikia, supranti, nes...
- Žinau.
Dinkis dainavo toliau. Išdainavo visas dainas. Ilgokai užtruko.
Tarp jų buvo visa kita. Kai Naujieji metai pagaliau atėjo, Dinkis, Dže­
nis, Sara ir Henkas dar sėdėjo kartu. Laimė, gitaros dėklas jau buvo
uždarytas. Prisiekusiųjų nuom onės išsiskyrė.
Dinkis su Dženis išvažiavo apie pirm ą, o mudu su Sara atsigulė­
me į lovą. Pradėjom glėbesčiuotis ir bučiuotis. Kaip jau sakiau, pa­
siutusiai mėgau bučiuotis. Negalėjau susivaldyti. Geri bučiniai buvo
tokie reti. Kine ar televizijoje visi bučiuodavosi blogai. Mudu su Sara
gulėjome lovoje glaustydamiesi kūnais ir velniškai gerai bučiuodamiesi.
Ji tikrai atsipalaidavo. Viskas buvo taip pat kaip ir anksčiau. D rayer
Baba žvelgė į mus iš aukštybių: ji suims kotą, o aš glamonėsiu jos pizę,
paskui ji pradės trinti kotą į savo pizę, o ryte mano kotas bus raudonas
ir perštės.
Perėjom prie trynimo dalies. Staiga ji suėmė m ano kotą ir įkišo į
savo pizę.
Apstulbau. Nežinojau, ką daryti.
Aukštyn žemyn, tiesa? Tiksliau - įkišt ir ištraukt. Tai buvo kaip
važiuoti dviračiu: niekada neužmirši. Ji tikrai buvo graži moteris. Ne­
galėjau susivaldyti. Sugriebiau jos geltonus plaukus su rausvu atspal­
viu, prispaudžiau lūpas prie Saros lūpų ir ištryškau.
Ji atsistojo ir nušlepseno į vonios kambarį, aš pažvelgiau į savo
miegamojo lubas ir tariau: D rayer Baba, atleisk jai.
Bet jis niekada nekalbėjo balsu ir niekada nelietė pinigų, todėl
negalėjau tikėtis nei jo atsakymo, nei jam sumokėti.
Ji išėjo iš vonios kambario. Buvo trapi, liekna, įrudusi ir ab­
soliučiai žavi. Sara įsirangę į lovą ir mes pasibučiavom. Tai buvo leng­
vas meilės bučinys pravertom is lūpomis.

moterys (289)
 - Laimingų Naujųjų metų, - palinkėjo.
Miegojome apsiviję vienas kitą.

ĮOI

Mano susirašinėjim as su Tania tęsėsi, o sausio penktosios vaka­

re ji paskambino. Jos balsas buvo aukštas ir seksualus, kaip kadaise
Betės Bup.
- Rytoj vakare atskrendu. Pasitiksi m ane oro uoste?
- Kaip tave atpažinsiu?
- Būsiu su balta rože.
- Gerai.
- Klausyk, tu tikrai nori su m anim susitikti?
- Taip.
- Gerai, atvažiuosiu.
Padėjau ragelį. Pagalvojau apie Sarą. Bet m udu su Sara nebuvom
susituokę. Vyras turi teisę. Aš buvau rašytojas. Buvau ištvirkęs senis.
Tarpusavio santykiai neveikė. Tik pirmos dvi savaitės būdavo smagios,
paskui partneriai prarasdavo susidomėjimą. Nukrisdavo kaukės ir pa­
sirodydavo tikrieji žmonės: fanatikai, kvailiai, bepročiai, keršytojai, sa­
distai, žudikai. Šiuolaikinė visuomenė sukūrė savo veisles ir jos taršė vie­
na kitą. Tai buvo dvikova su mirtim i nuotekų duobėje. Nusprendžiau,
kad tarpusavio santykiai gali tęstis daugiausia pustrečių metų. Siamo
karalius Mongutas turėjo 9000 žmonų ir sugulovių. Karalius Salia­
monas iš Senojo Testam ento turėjo 700 žmonų. Augustas Stiprusis iš
Saksonijos turėjo 365 žmonas, po vieną kiekvienai m etų dienai. Dau­
gyboje jautiesi saugus.
Surinkau Saros numerį. Ji atsiliepė.
- Sveika, - tariau.
- Džiaugiuosi, kad paskambinai, kaip tik apie tave galvojau.
- Kaip sekasi sveiko maisto užkandinei?
- Nebloga diena.
- Tau reikėtų pakelti kainas. Per daug nusipigini.
- Kai neturi nei pelno, nei nuostolių - nereikia mokėti mokesčių.

(290)
 - Klausyk, šįvakar m an paskam bino vienas žmogus.
-K a s?
- Tania.
- Tania?
- Taip, aš su ja susirašinėjau. Jai patinka mano eilėraščiai.
- Mačiau tą laišką. Jos parašytą. Tu palikai jį matomoje vietoje.
Tai ta, kuri atsiuntė tau nuotrauką su apnuoginta pize?
- Taip.
- Ji atvažiuoja su tavim susitikti?
- Taip.
- Henkai, man šlykštu, daugiau nei šlykštu. Nežinau nė ką pasakyti.
- Ji atskrenda. Pažadėjau sutikti oro uoste.
- Kodėl tu tai darai? Ką visa tai reiškia?
- Gal aš blogas žmogus. Yra visokių rūšių ir laipsnių, juk žinai.
- Tai ne atsakymas. O kaip tu, kaip aš? Kaip mes? Nenoriu kalbėti
lyg iš muilo operos, bet aš irgi turiu jausm us...
- Ji atskrenda. Ar tai reiškia, kad tarp m ūsų viskas baigta?
- Henkai, aš nežinau. Manau, taip. Negaliu su tuo susitaikyti.
- Tu man buvai labai gera. Nesu tikras, kad visada žinau, ką darau.
- Kiek ji viešės?
- Manau, dvi tris dienas.
- Ar supranti, kaip jaučiuosi?
- Manau, taip...
- OK, paskambink, kai ji išvažiuos, pažiūrėsim.
- Gerai.

Nuėjau į vonios kam barį ir pažvelgiau į veidrodį. Atrodžiau siau­

bingai. Išpešiau iš barzdos kelis žilus plaukus, dar keletą nuo ausų.
Sveika, Mirtie. Bet m an jau buvo beveik šešios dešimtys. Turėjai tiek
progų m ane nukepti, kad jau seniai turėčiau būti tavo. Noriu, kad mane
palaidotų prie hipodrom o... girdėčiau bėgim ą finišo tiesiąja.

Kitą vakarą laukiau oro uoste. Atvažiavau anksti, tad užsukau į

barą. Užsisakiau gėrimo ir išgirdau kažką kūkčiojant. Apsidairiau. Prie

(291)
stalelio gilumoje verkė moteris. Ji buvo jauna juoduke - labai šviesaus
gymio, aptem pta žydra suknele, apgirtusi. Viena jos koja buvo užkelta
ant kėdės, suknelė pasikėlusi, kyšojo ilgos seksualios kojos. Visiems
vyrukams bare turėjo atsistoti. Negalėjau atitraukti akių. Ji liepsnojo
aistra. Įsivaizdavau ją ant savo sofos, su ta kyšančia koja. Nusipirkau
dar vieną taurę ir nuėjau prie jos. Stovėjau stengdamasis nuslėpti savo
stovintį pimpalą.
- Tau viskas gerai? - paklausiau. - Gal galiu kuo padėti?
- Taip, nupirk m an stingerį.
Grįžau su stingeriu ir atsisėdau. Ji nukėlė koją nuo kėdės. Pri­
sėdau prie jos stalelio. Ji prisidegė cigaretę ir šonu prisispaudė prie
manęs. Prisidegiau cigaretę.
- Mano vardas Henkas, —tariau.
- Aš - Elzė, - pasakė. Prispaudžiau prie jos savo koją, pradėjau iš
lėto vedžioti ją aukštyn žemyn.
- Dirbu sanitarinės technikos įrangos parduotuvėje, - pasakiau.
Elzė neatsakė.
- Tas šunsnukis m ane paliko, —tarė, - nekenčiu jo, Dieve, neį­
sivaizduoji, kaip aš jo nekenčiu!
- Visiems taip atsitinka, bent po šešis ar aštuonis kartus!
- Galbūt, bet manęs tai neguodžia. Noriu jį užmušti.
- Nusiramink.
Nuleidau ranką'ir spustelėjau jos kelį. Mano pimpalas buvo toks
pritvinkęs, kad net skaudėjo. Kiekvieną akimirką galėjo ištrykšti.
- Penkiasdešim t dolerių, - tarė Elzė.
- Už ką?
- Kaip tik norėsi.
- Tu dirbi oro uoste?
- Taip, pardavinėju sausainius skautų fondui.
- Atsiprašau, m aniau, tau kas nors atsitiko. Po penkių minučių
atskrenda mano motina.
Atsistojau ir nuėjau. Kekšei Kai atsigręžiau, Elzė vėl sėdėjo už­
sikėlusi koją ant kėdės, rodydam a daugiau nei prieš tai. Norėjau grįžti.
Tania, kad tave kur devynios.

(292)
 Tanios lėktuvas atskrido ir nusileido nesudužęs. Stovėjau ir lau­
kiau kiek atokiau nuo pasitinkančiųjų spūsties. Kaip ji atrodys? Ne­
norėjau galvoti, kaip aš atrodau. Išėjo pirmieji keleiviai, laukiau.
Pažiūrėkit į šitą! Jei tik ji būtų Tania!
Arba toji. Dieve! Kokios šlaunys. Apsirengusi geltonai, šypsosi.
Arba ta... plauna indus m ano virtuvėje.
Arba šita... rėkia ant manęs, viena krūtis išvirtusi iš liemenėlės.
Tuo lėktuvu skrido kelios tikrai puikios moterys.
Pajutau tapšnojant per petį. Atsigręžiau, už manęs stovėjo maža
mergaitė. Atrodė aštuoniolikos, ilgu laibu kaklu, apvaliais pečiais, ilga
nosim, bet su krūtimis, kojomis ir užpakaliu, taip.
- Tai aš, - pasakė ji.
Pabučiavau ją į skruostą.
- Turi bagažo?
- Taip.
- Tuomet eime į barą. Nekenčiu laukti bagažo.
- Gerai.
- Tu tokia maža...
- Keturiasdešimt kilogramų.
- Jėzau...
Perplėšiu ją pusiau. Tai bus, lyg prievartaučiau vaiką.
Įėjom į barą ir atsisėdom prie stalo. Padavėja paprašė Tanios ta ­
patybės kortelės. Ji buvo ją paruošusi.
- Atrodai aštuoniolikos, - tarė padavėja.
- Žinau, - atsakė Tania aukštu Betės Bup balsu. - Aš gersiu vis­
kį su citrina.
- Man konjako, - pasakiau padavėjai.
Už dviejų stalų vis dar sėdėjo toji kekšė ant užpakalio pakelta suk­
nia. Jos kelnaitės buvo rožinės. Sėdėjo įsmeigusi į m ane akis. Padavėja
atnešė gėrimus. Gurkšnojome. Pamačiau, kaip ji atsistojo ir atsvirdu­
liavo prie m ūsų stalo. Atsirėmė į jį abiem delnais ir pasilenkė. Jai iš
burnos dvokė alkoholiu. Pažvelgė į mane.
- Tai čia tavo motina, pisokli!
- Mama negalėjo atskristi.

(293)
 Elzė pažvelgė į Tanią.
- Už kiek dirbi, brangioji?
- Eik velniop, - tarė Tania.
- Ar gerai čiulpi?
- Dar pakalbėk, ir tuoj pamėlynuosi.
- Kaip tai padarysi? Prikulsi?
Elzė nužingsniavo kratydam a prieš mus savo užpakalį. Vargais
negalais pasiekė savo stalą ir vėl ištiesė tas nuostabias kojas. Kodėl
negalėčiau turėti jų abiejų? Karalius Mongutas turėjo 9000 žmonų. Tik
pagalvokit: 9000 padalyta iš 365 dienų per metus. Jokių barnių. Jokių
mėnesinių. Jokių psichinių perkrovų. Nesibaigianti šventė. Karaliui
Mongutui buvo labai sunku num irti arba - labai lengva. Jokio vidurio.
- Kas ji? - paklausė Tania.
- Tai - Elzė.
- Pažįsti ją?
- Bandė m ane pakabinti. Už oralinį seksą prašė penkiasde­
šim t žalių.
- Ji mane siutina... Pažįstu daug groidų, bet...
- Kas yra groidas?
- Groidas yra juodis.
-A .
- Niekada negirdėjai?
- Niekada.
- Taigi pažįstu daug groidų.
-O K .
- Reikia pripažinti, jos kojos puikios Ji beveik užveda ir mane.
- Tania, kojos yra tik visumos dalis.
- Kuri dalis?
- Didžiausia.
- Eime paim ti bagažo...
Mums išeinant Elzė užkriokė: „Sudie, mamyte!"
Nežinau, į kurį iš mūsų ji kreipėsi.

(294)
 Grįžę namo susėdom ant sofos ir gėrėm.
- Tu nelaimingas, kad aš atvažiavau? - paklausė Tania.
- Aš nelaimingas ne dėl tavęs...
- Turėjai draugę. Rašei m an apie ją. Ar jūs vis dar kartu?
- Nežinau.
- Nori, kad išvažiuočiau?
-N e .
- Klausyk, m anau, kad tu - didis rašytojas. Vienas iš nedaugelio,
kuriuos galiu skaityti.
- Tikrai? Kas tie kiti niekšai?
- Dabar neprisim enu jų vardų.
Pasilenkiau ir pabučiavau ją. Jos lūpos buvo drėgnos ir praviros.
Ji lengvai pasidavė. Ji buvo skaičius. Keturiasdešimt kilogramų. Lyg
dramblys ir bažnyčios pelė.
Tania tebelaikydama taurę atsistojo, pasikėlė sijoną ir apžergė
mano kojas, veidu į mane. Ji buvo be kelnaičių. Pradėjo pizę trinti į
mano pasistojusį kotą. Mes apsikabinom ir bučiavomės, ji vis trynė.
Buvo labai įspūdinga. Rangykis, mažoji žalčiuke!
Paskui Tania atsegė m an kelnes. Ištraukė kotą ir įstūmė į pizę.
Pradėjo joti. Ji tai mokėjo, visi jos keturiasdešim ties kilogramų. Aš
nepajėgiau galvoti. Tik neryžtingai judėjau, retkarčiais pataikydamas
jai į taktą. Kartais mes pasibučiuodavome. Tai buvo šlykštu: vaikas
prievartauja prievartautoją. Ji kilnojosi, įvarė m ane į kampą, pagavo į
spąstus. Tai buvo beprotiška. Vien kūnas, jokios meilės. Mes pripildėm
orą gryno sekso dvoko. Vaike, vaike, kaip gali tavo mažas kūnas dary­
ti tokius dalykus? Kas išgalvojo moterį? Kokiam aukščiausiam tikslui?
Tai neteisinga! Mes buvom visiškai nepažįstami! Jaučiausi, lyg kruščiau
pats save.
Ji darbavosi lyg beždžionė ant virvelės. Tania buvo ištikima visų
m ano kūrinių skaitytoja. Ji stengėsi. Tas vaikas šį tą išmanė. Ji jautė
m ano sielvartą. Dirbo įnikusi, pašėlusiai, vienu pirštu glostydama savo
klitorį, atm etusi galvą. Mes buvom įtraukti į visų seniausią ir labiausiai
jaudinantį žaidimą. Baigėm kartu, ir tai tęsėsi, tęsėsi, tęsėsi, kol paga­
liau pamaniau, kad mano širdis sustos. Ji užkrito ant manęs, tokia trapi

(295)
ir maža. Paliečiau jos prakaituotus plaukus. Paskui ji pakilo ir nuėjo į
vonios kambarį.
Vaiko prievartavimas baigėsi. Dabar vaikai mokyti. Prievartauto­
jas išprievartautas. Teisingumas triumfuoja. Ar ji buvo „išsilaisvinusi"
moteris? Ne, ji buvo tiesiog velniškai aistringa.
Tania grįžo. Pripyliau dar po stiklą. Prakeikimas, ji pradėjo juok­
tis ir plepėti, lyg nieko nebūtų įvykę. Taip ir buvo. Jai tai tebuvo eilinė
mankšta, kaip bėgimas ar plaukimas.
Tania pasakė:
—Manau, m an teks išsikraustyti iš buto. Reksas m ane kankina.
—Taip?
—Tarp m ūsų nėra jokio sekso ir niekada nebuvo, bet jis toks pa­
vydus. Atsimeni tą vakarą, kai m an paskambinai?
-N e .
—Na, kai padėjau ragelį - jis nuplėšė nuo sienos telefoną.
—Gal jis tave myli. Verčiau būk jam gera.
—O tu geras žmonėms, kurie tave myli?
—Ne, negeras.
—Kodėl?
—Aš infantilus, negaliu savęs suvaldyti.
Likusią nakties dalį gėrėm, į lovą atsigulėm jau prieš auštant.
Neperplėšiau tų keturiasdešim ties kilogramų pusiau. Ji gali sutvarkyti
ne tik mane, o nepalyginamai daugiau.

102

Kai po kelių valandų pabudau, Tanios lovoje nebuvo. Laikrodis

rodė tik devintą ryto. Radau ją ant sofos, geriančią viskį iš butelio.
—Jėzau, tu anksti pradedi.
—Visada atsibundu šeštą ir atsikeliu.
—Aš keliuosi pusiaudienį. Atrodo, bus problemų.
Tania užsivertė viskį, aš grįžau į lovą. Keltis šeštą ryto buvo
beprotybė. Matyt, jos nervai visai pakrikę. Nieko nuostabaus, kad ji to­
kia lengva.

(296)
 Ji įžengė į miegamąjį.
- Einu pasivaikščioti.
-O K .
Užmigau.

Kai vėl atsibudau, Tania gulėjo ant manęs. Mano kotas buvo kie­
tas ir lindėjo jos pizėje. Ji vėl ant m anęs jojo. Atmetusi galvą, išlenkusi
visą kūną. Dirbo visą darbą. Šūkčiojo iš malonumo, kaskart vis tankiau
ir tankiau. Aš irgi pradėjau vaitoti. Vis garsiau. Jaučiau, kad artėju. Bu­
vau jau prie pat. Paskui tai atsitiko. Orgazmas buvo ilgas ilgas. Tada
Tania nulipo nuo manęs. Man vis dar stovėjo. Tania nusislinko žemyn
ir žiūrėdama m an į akis pradėjo laižyti sperm ą nuo koto galvutės. Ji
atrodė lyg kokia indų plovėja.
Paskui atsistojo ir nuėjo į vonios kambarį. Išgirdau į vonią lei­
džiamą vandenį. Buvo tik ketvirtis po dešimtos ryto. Vėl užmigau.

103
Nusivežiau Tanią į Santa Anitos hipodrom ą. Lenktynių naujiena
buvo šešiolikmetis žokėjus, tebejojantis su savo dviejų kilogramų pers­
vara. Jis buvo iš rytinės pakrantės ir pirm ą kartą jojo Santa Anitoje.
Hipodromas siūlė 10000 prizą tam , kas atspės pagrindinių lenktynių
nugalėtoją, tačiau galintys statyti šiose lenktynėse turėjo būti ištraukti
iš visų kitų dalyvių. Kiekvienam žirgui buvo ištrauktas vienas asmuo, ir
jie galėjo toliau dalyvauti.
Kai atvažiavom, jau vyko ketvirtas bėgimas ir hipodrom as buvo
sausakimšas kvailių. Visos vietos užsėstos, o mašinos nebuvo kur pas­
tatyti. Hipodromo tarnautojai nukreipė mus į gretimą prekybos centrą.
Iš ten į hipodrom ą važinėjo nemokami autobusiukai. Po paskutinių
lenktynių atgal būtų tekę grįžti pėsčiomis.
- Kažkokia beprotybė. Verčiau važiuojam namo, - pasakiau Taniai.
Ji gurkštelėjo iš savo butelio.
- Kvailystė, juk mes jau čia, - tarė.

(297)
 Hipodrome žinojau vietą, kur galima patogiai atsisėsti, kad nie­
kas netrukdytų. Nuėjom ten. Vaikai irgi surado tą vietą, lakstė aplink
spardydam i dulkes ir klykaudami, bet tai buvo geriau nei stovėti.
- Po aštunto bėgimo išvažiuojam, —pasakiau Taniai. - Paskuti­
nieji iš čia išeis ne anksčiau kaip vidurnaktį.
- Hipodromas būtų gera vieta vyrams kabinti.
- Kekšės dirba užmiesčio klube.
- Ar tave kuri kada nors pakabino?
- Kartą, bet tai nesiskaito.
- Kodėl?
- Mes jau buvom pažįstami.
- Nebijai kuo nors užsikrėsti?
- Aišku, bijau, todėl dauguma vyrų leidžia tik čiulpti.
- Tau patinka?
- Žinoma.
- Kada mes statysim?
- Dabar.
Tania nusekė paskui m ane prie lažybų langelių. Pasukau prie
penktojo. Ji stovėjo greta.
- Iš kur žinai, už kurį statyti?
- Niekas nežino. Bet iš esmės sistema labai paprasta.
- Kokia?
- Statymai už geriausius žirgus skiriasi mažiausiai, o kuo žirgai
prastesni, tuo skirtum as didėja. Tačiau vadinamieji „geriausi" žirgai
laimi tik trečdalį kartų, o statymų skirtum as mažiau nei trys su vienu.
- Ar gali statyti už kiekvieną lenktynėse bėgantį žirgą?
- Taip, jei nori greit nuskursti.
- Ar daug žmonių laimi?
- Manyčiau, koks vienas iš dvidešimties ar dvidešimt penkių.
- Ko jie čia ateina?
- Aš ne psichiatras, bet atėjau čia, m anau, taip pat atėjo ir ne vie­
nas psichiatras.
Pastačiau už penktą žirgą iš šešių ir mes nuėjome žiūrėti lenkty­
nių. Man visada patiko nirtūs žirgai, ypač jei jie nebaigdavo paskutinio

(298)
bėgimo. Lošėjai vadino juos bailiais, bet už juos visada galėdavai gau­
ti geresnę kainą, nei būtum gavęs už tuos, kurie baigdavo bėgimą. Už
savąjį bailį gavau keturis su vienu: jis laimėjo dviem korpusais su puse;
mokėjo 10,20 žalių už du pastatytus. Išlošiau 25,50 žalių.
- Eime išgerti, - tariau Taniai. - Barmenas daro geriausią Kru­
vinąją M eri visoje Pietų Kalifornijoje.
Nuėjome į barą. Jie paprašė Tanios tapatybės kortelės. Gavom
savo gėrimus.
- Kas tau patinka iš kito bėgimo? - paklausė Tania.
- Zigzagas.
- Manai, jis laimės?
- Ar tu turi dvi krūtis?
- Pastebėjai?
- Taip.
- Kur m oterų tualetas?
- Dukart į dešinę.
Kai tik Tania išėjo, užsisakiau dar vieną KM. Prie manęs priėjo
juodukas. Maždaug penkiasdešimties.
- Henkai, žmogau, kaip tau sekasi?
- Laikausi.
- Žmogau, mums tikrai tavęs trūksta pašte, žmogau. Buvai vienas
smagiausių vyrukų, kokie kada nors ten dirbo. Taip, mes tavęs pasiilgom.
- Ačiū, perduok vyrams linkėjimus.
- Henkai, ką dabar veiki?
- Tarškinu spausdinimo mašinėle.
- Nesupratau?
- Tarškinu spausdinimo mašinėle...
Iškėliau rankas ir pradėjau ore spausdinti.
- Nori pasakyti, kad dirbi m ašininku?
- Ne, aš rašau.
- Ką rašai?
- Eiles, apsakymus, romanus. Man už tai moka.
Jis pažiūrėjo į mane, apsisuko ir nuėjo.

(299)
 Sugrįžo Tania.
- Kažkoks šunsnukis norėjo m ane pakabinti!
- Tikrai? Atleisk, m an reikėjo eiti kartu.
- Jis buvo toks arogantiškas! Nekenčiu tokių tipų! Jie glitūs!
- Jei jie būtų nors kiek saviti, gal ko nors ir pasiektų. Bet jie visai
neturi vaizduotės. Gal todėl lieka vieni.
- Aš pastatysiu už Zigzagą.
- Nupirksiu tau bilietą...
Zigzagas sunkiai atpėdino prie vartų, žokėjus rim bu nubraukė
kalkes. Iš pradžių bėgo sunkiai, paskui nuliuoksėjo. Aplenkė vieną žir­
gą. Mes grįžom į barą. Pašėlusios lenktynės skirtum u šeši su penkiais.
Užsisakėm dvi meres.
- Tau patinka, kai čiulpia? - paklausė Tania.
- Svarbu, kas. Kai kurios tai moka, dauguma ne.
- Ar kada nors čia sutinki draugų?
- Per praėjusį bėgimą buvau sutikęs.
- Moterį?
- Ne, vyrą, pašto tarnautoją. Turiu mažai draugų.
- Turi mane.
- Keturiasdešimt kilogramų audringo sekso.
- Tik tai manyje ir matai?
- Žinoma, ne. Dar m atau tavo didžiules akis.
- Tu ne itin malonus.
- Eime statyti tuoj kitas bėgimas.
Mes pastatėm . Ji - už save, aš - už save. Abu pralošėm.
- Važiuojam iš čia, - pasakiau.
- OK, - atsakė Tania.

Namuose sėdėjom ant sofos ir gėrėm. Ji tikrai buvo nebloga

mergaitė. Tik atrodė tokia liūdna. Vilkėjo sukneles, avėjo aukštakulnius
ir jos čiurnos buvo gražios. Nesupratau, koji iš manęs tikisi. Nenorėjau,
kad jai būtų blogai. Pabučiavau ją. Jos liežuvis buvo ilgas ir plonas, jis
spurdėjo mano burnoje. Pagalvojau apie sidabrinę žuvelę. Viskas taip
liūdna, net kai tarytum ir sekdavosi.

(300)
 Paskui Tania atsegė mano kelnes ir apžiojo mano kotą. Ištraukė
jį ir žiūrėjo į mane. Klūpėjo m an tarp kojų. Įsmeigusi žvilgsnį man į
akis suko liežuvį apie manojo koto galvutę. Už jos pro mano purvinas
žaliuzes skverbėsi paskutiniai saulės spinduliai. Tada ji pradėjo veik­
ti, nemokšiškai - neturėjo menkiausio supratim o, kaip tai daroma.
Paprasčiausiai čiulpė. Galėjo būti ir neblogas ėjimas tiesiai prie reika­
lo, bet taip baigti buvo sunku. Buvau išgėręs ir nenorėjau jos įžeisti.
Todėl pasinėriau į vaizduotės erdves: mes gulim paplūdimy, mus supa
gal penkiasdešim t žmonių, m oterų ir vyrų, dauguma su maudymosi
kelnaitėmis. Jie supa mus glaudžiu ratu. Saulė aukštai, jūra banguoja,
galiu ją girdėti. Virš galvų retkarčiais suklykia žuvėdros.
Tania smauko ir čiulpia, jie žiūri, girdžiu kom entarus:
- Tik pažiūrėk, ką ji daro!
- Pakvaišusi šliundra!
- Čiulpia tam vyrui, jis keturiasdešim t m etų už ją vyresnis!
- Išveskit ją! Ji išprotėjo!
- Palaukit! Jai tikrai neblogai sekasi!
- Pažiūrėkit į tą daiktą!
- SIAUBINGA!
- Ei, paim siu ją per užpakalį, kol ji tai daro!
- JI IŠPROTĖJO! ČIULPTI TAM SENAM NUOPISAI!
- Padegink jai šikną degtukais!
- TIK PAŽIŪRĖK, KAIP JI VARO!
- JI VISIŠKAI IŠPROTĖJUSI!
Ištiesiau ranką, sugriebiau Tanios galvą ir įkišau savo kotą kaž­
kur giliai jai į smegenis.

Kai ji išėjo iš vonios kambario, jau buvau paruošęs du stiklus

gėrimo. Tania gurkštelėjo ir pažiūrėjo į mane.
- Tau patiko, tiesa? Mačiau, kad patiko.
- Taip, - atsakiau. - Mėgsti simfoninę muziką?
- Folkroką.
Nuėjau prie radijo imtuvo, nustačiau ties 160 bangas, įjungiau,
pagarsinau. Smagu.

(301)
 104
Kitą popietę nuvežiau Tanią į oro uostą. Išgėrėm po stiklą tam e
pat bare. Aptemptosios suknelės nesim atė, tos kojos dabar buvo su
kažkuo kitu.
- Parašysiu, - tarė Tania.
- Gerai.
- Manai, aš netikusi?
- Ne. Tau patinka seksas, ir tai yra gerai.
- Tu ir pats tai mėgsti.
- Manyje daug puritonizmo. Puritonai gali mėgautis seksu la­
biau nei kiti.
- Tu elgiesi daug nekalčiau už visus mano sutiktus vyrus.
- Tam tikru atžvilgiu aš visada buvau nekaltas...
- Kad aš galėčiau taip pasakyti apie save.
- Dar vieną?
- Žinoma.
Gėrėm tylėdami. Paskui atėjo laikas sėsti į lėktuvą. Atsisveikin­
damas pabučiavau Tanią prie apsaugos posto, paskui nusileidau eskala­
torium . Namo grįžau be nuotykių. Pagalvojau, štai aš ir vėl vienas. Man
reikia pradėti ką nors rašyti arba eiti sargauti. Niekada negrįšiu į pašto
tarnybą. Kaip sakoma, kiekvienam savas darbas.
Išėjau į kiemą. Pašto dėžutė buvo tuščia. Atsisėdau ir paskam ­
binau Sarai. Ji buvo užkandinėje.
- Kaip sekasi? —paklausiau.
- Ta kalė išvažiavo?
- Išvažiavo.
-K a d a ?
- Ką tik pasodinau į lėktuvą.
- Tau ji patiko?
- Turėjo gerų savybių.
- T u ją myli?
- Ne. Norėčiau pasimatyti.

(302)
 - Nežinau. Man buvo velniškai sunku. Iš kur galiu žinoti, kad vėl
to nepadarysi?
- Niekas negali žinoti, ką padarys ateity. Tu irgi negali žinoti, ką
padarysi.
- Žinau, ką jaučiu.
- Sara, klausyk, aš net neklausiu, ką tu veikei.
- Ačiū, tu labai malonus.
- Labai norėčiau pasimatyti. Šį vakarą. Atvažiuok.
- Henkai, aš nežinau...
- Atvažiuok. Galėsim tik pasikalbėti.
- Aš velniškai prislėgta. Išgyvenau tikrą pragarą.
- Pasakysiu štai ką: m an tu esi num eris vienas, ir net nėra nu­
merio du.
- Gerai. Atvažiuosiu apie septintą. Manęs laukia klientai...
- Gerai. Lauksiu septintą.

Padėjau ragelį. Sara tikrai buvo nuostabi. Būtų nesąmonė pra­

rasti ją dėl Tanios. Tačiau Tania irgi m an šį tą davė. Sara nusipelnė
geresnio elgesio, nei aš su ja elgiausi. Žmonės turi būti ištikimi vienas
kitam, net jei jie nėra vedę. Kadangi tas ryšys nesutvirtintas įstatymų,
pasitikėjimas turėtų būti dar stipresnis.
Ką gi, m ums reikėjo vyno, gero baltojo vyno.
Išėjau, sėdau į folksvageną ir nuvažiavau į gėrimų parduotuvę
prie prekybos centro. Mėgstu keisti gėrimų parduotuves, nes kai pra­
dedi gerti dieną ir naktį ir perki didelius kiekius, pardavėjai sužino tavo
įpročius. Jaučiau, kad jie stebėdavosi, kodėl aš dar gyvas, ir m an dary­
davosi nejauku. Turbūt jie nieko panašaus negalvojo, tačiau kai per me­
tus išgyveni tris šim tus pagirių žmogų apsėda paranoja.
Naujoje parduotuvėje išsirinkau keturis butelius gero baltojo vy­
no ir nusipirkau. Prie parduotuvės stovėjo keturi berniukai meksikiečiai.
- Ei, pone! Duokit m ums pinigų! Žmogau, duok mums pinigų!
- Kam?
- Mums reikia, žmogau, m ums jų reikia, supranti?
- Pirksit kokaino?

(303)
 - Pepsikolos, žmogau!
Daviau jiem s 50 centų.
(NEMIRTINGASIS RAŠYTOJAS PADEDA GATVĖS PADAU­
ŽOMS.)
Jie nubėgo. Atidariau folksvageno duris ir padėjau vyną. Tuo
pat m etu privažiavo furgonas ir jo durys triukšmingai atsidarė. Pro
jas kažkas išstūmė moterį. Ji buvo jauna meksikietė, kokių dvidešimt
dvejų, plokščia krūtine, pilkomis kelnėmis. Juodi plaukai purvini ir
susivėlę. Vyras iš furgono rėkė „PRAKEIKTA KEKŠĖ! ŠLYKŠTI SUPIS-
TA ŠLIUNDRA! REIKĖTŲ IŠSPARDYTI TAU UŽPAKALĮ!"
„TU KVAILAS BYBIS! - rėkė ji atsakydama. - TU DVOKI ŠŪDU!"
Jis iššoko iš furgono ir pasileido į ją. Ji pradėjo bėgti link gėrimų
parduotuvės. Jis pam atė mane, liovėsi vytis, grįžo į furgoną, kriokda­
mas pralėkė stovėjimo aikštelę ir nurūko Holivudo bulvaru.
Priėjau prie jos.
- Viskas gerai?
- Taip.
- Ar galiu kuo padėti?
- Taip, nuvežk mane į Van Neso gatvę. Van Neso ir Franklino
gatvių sankryžą.
- Gerai.
Ji įsėdo į folksvageną ir mes įsukom į Holivudo bulvarą. Pasukau
dešinėn, paskui kairėn ir privažiavom Franklino gatvę.
- Matau, turi daug vyno, —tarė ji.
- Taip.
- Man reikia išgerti.
- Beveik visiems reikia, tik jie to nežino.
- Aš žinau.
- Galim važiuoti pas mane.
-O K .
Apsisukau ir patraukiau atgal.
- Turiu pinigų, - pasakiau.
- Dvidešimt žalių, —tarė ji.

(304) Charles bukowski

 - Čiulpi?
- Nuostabiai.

Namie pripyliau jai taurę vyno. Jis buvo šiltas, bet jai buvo vis
tiek. Aš irgi išgėriau taurę šilto vyno. Paskui nusitraukiau kelnes ir
išsitiesiau ant lovos. Ji iš paskos atėjo į miegamąjį. Išsitraukiau iš trum ­
pikių savo suglebusį m akaroną. Ji kibo į darbą. Siaubingai, be jokios
vaizduotės.
Visiškas mėšlas, pagalvojau.
Pakėliau galvą nuo pagalvės. „Nagi, mažyte, varyk! Ką čia, po vel­
nių, išdarinėji?"
Man net neatsistojo. Ji čiulpė ir žiūrėjo m an į akis. Tai buvo blo­
giausias m ano kada nors patirtas oralinis seksas. Dirbo gal dvi m inu­
tes, paskui pasitraukė. Išsitraukė iš rankinės nosinaitę ir išspjovė į ją,
lyg tai būtų sperma.
- Ei, —pasakiau, - po velnių, nori m ane apmauti? Aš nebaigiau.
- Baigei, baigei!
- Aš tai žinočiau!
- Tu ištryškai m an į burną!
- Liaukis meluoti! Tuoj pat grįžk prie darbo!
Ji vėl pradėjo, lygiai taip pat prastai. Leidau jai darbuotis, ti­
kėdamasis geriausio. Šliundra. Ji smaukė ir čiulpė. Atrodė, lyg tik ap­
simestų tai daranti, lyg mes abu apsimestume. Mano kotas suglebo. Ji
smaukė toliau.
- Gerai, gana, užteks. Užmiršk.
Apsimoviau kelnes ir išsitraukiau piniginę.
- Im k savo dvidešimtinę. Gali eiti.
- Gal pasivažinėtume?
- Jau pasivažinėjom.
- Man reikia į Franklino ir Van Neso gatvių sankryžą.
- Gerai.
Nuėjome prie mašinos ir nuvežiau ją į Van Neso gatvę. Nuva­
žiuodamas mačiau, kaip ji stovi iškėlusi nykštį. Stabdė pravažiuojan­
čias mašinas.

moterys (305)
 Grįžęs vėl paskam binau Sarai.
- Kaip sekasi? - paklausiau.
- Šiandien ramiai.
- Ar vis dar ruošiesi šį vakarą ateiti?
- Juk sakiau, kad ateisiu.
- Turiu gero baltojo vyno. Bus kaip senais laikais.
- Ruošiesi dar susitikti su Tania?
-N e .
- Kol ateisiu, nieko negerk.
- Gerai.
- Turiu eiti... Atėjo klientas.
- Gerai. Vakare susitiksim.
Sara buvo gera moteris. Vertėjo pradėti gyventi dorai. Vyrui
daug m oterų reikia tada, kai nė viena iš jų nėra tikusi. Krušdamasis
su kuo papuola vyras gali prarasti savo tapatybę. Sara buvo verta dau­
giau, nei aš jai duodavau. Dabar atėjo m ano eilė. Išsitiesiau ant lovos
ir užmigau.
Pažadino telefono skambutis.
- Taip? - atsiliepiau.
- Ar tu Henris Činaskis?
- Taip.
- Aš dievinu tavo knygas. Nemanau, kad kas nors rašo geriau už tave!
Jos balsas buvo jaunas ir seksualus.
- Esu parašęs neblogų dalykų.
- Žinau. Žinau. Ar tikrai turėjai tų meilės istorijų su moterimis?
- Taip.
- Žinai, aš irgi rašau. Gyvenu Los Andžele, norėčiau su tavim
susitikti. Noriu parodyti keletą savo eilėraščių.
- Aš ne redaktorius ir ne leidėjas.
- Žinau. Man devyniolika. Noriu atvažiuoti.
- Šį vakarą aš užimtas.
- Tiks bet kuris kitas vakaras!
- Ne, negaliu susitikti.
- Tu tikrai Henris Činaskis, rašytojas?

(306)
 - Nė trupučio tuo neabejoju.
- Aš labai miela pupytė.
- Tikiu.
- Mano vardas Rošelė.
- Sudie, Rošele.
Padėjau ragelį. Man pavyko - tąsyk.
Nuėjau į virtuvę, atsidariau buteliuką su vitamino E kapsulėmis,
po 400 I.U kiekvienoje, ir nurijau kelias užgerdamas puse stiklinės
Perrier mineralinio vandens. Henrio Činaskio laukė puiki naktis. Pro
žaliuzių plyšius įkypai krito saules spinduliai, ant kilimo palikdami
įprastą raštą, o šaldytuve vėso baltasis vynas.
Atsidariau duris ir išėjau į prieangį. Ten tupėjo keistas katinas.
Didžiulis patinas juodu blizgančiu kailiu ir šviečiančiomis geltonomis
akimis. Jis m anęs neišsigando. Priėjo m urkdam as ir pradėjo trintis
m an apie koją. Buvau geras žmogus, jis tai žinojo. Gyvūnai tokius da­
lykus išmano. Jie turi instinktą. Grįžau vidun, jis atsekė paskui.
Atidariau jam skardinę Star-Kist baltojo tuno. Puikus gabalas,
konservuotas šaltinio vandenyje. 200 g gryno svorio.

(307)
Charlesas Bukowskis gimė 1 9 2 0 m. Andernache, Vokietijoje. Kai jam
sukako treji, šeima persikėlė į JA V . Jis užaugo Los Andžele, čia pralei­
do didžiąją dalį savo gyvenimo. Šis miestas tapo daugelio jo kūrinių
pagrindu. Pirmąjį savo apsakymą autorius išspausdino dar 1 9 4 4 m.,
būdamas dvidešimt ketverių, o poeziją rašyti pradėjo tik sulaukęs tris­
dešimt penkerių.

Septintajame dešimtmetyje Ch. Bukowskis jau tituluojamas under-

groundo poezijos karaliumi. Nepaisant skandalingo elgesio viešumoje
ir girtuoklysčių, jis kviečiamas skaityti poeziją universitetuose ir madin­
guose klubuose. Devintajame dešimtmetyje Ch. Bukowskis tapo vienu
labiausiai mėgstamų ir dažniausiai mėgdžiojamu Amerikos poetų ir su­
laukė triukšmingo pripažinimo Europoje.

Ch. Bukowskis mirė 1 9 9 4 m., ką tik pabaigęs savo paskutinį romaną

Pu/p (liet. „Skaitalas", 2 0 0 5 ). Jis išleido keturiasdešimt penkias poezi­
jos ir prozos knygas, tarp kurių tokie romanai, kaip Post Office (1 9 71 ,
liet. „Paštas", 2 0 0 4 ), Factotum (1 9 7 5 ), Women (1 9 7 8 , liet. „Mote­
rys", 2 0 0 6 ), Ham on Rye (19 82 ), Ho/yw ood (19 89 ) ir apsakymų rinki­
niai Notes o f a Dirty Old M an (1 9 69 ) M ost Beautiful Women in Town
(1973); poezijos rinkiniai Love /s a Dog from Heli: Poems ( 1 9 7 4 -1 9 7 7 ) ,
Burning in Water, Drowning in Flame (1 9 8 3 ), You Get So Alone at
Times That lt Just M akes Sense (19 86 ).
išleido:
kitos knygos
Vienybės g. 21, LT-51379, Kaunas
info@kitosknygos.lt
w w w .kitosknygos.lt

spausdino:
Standartų spaustuvė
S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189, Vilnius
info@standart.lt
w w w .s ta n d a rt.lt
R o m ano h e ro ju s , a u to ria u s a lt e r
ego, H enris Č inaskis - j a m ja u
p e r p e n k ia s d e š im t - s u tin k a daug
m o te r ų , v irs te v ir s ta r ič ių į jo lovą.
Jis g,eria ir d u lk in a s i, b e t d a ro ta i
m e is triš k a i ir n e t ro m a n tiš k a i, .S
s e n tim e n ta lia i, giliai š ird y je
tr o k s d à m a s v ie n o s v ie n in te lė s
m e ilė s ... ,

R o m a n ą M o te ry s ( W o m e n , 1 9 7 8 )
C harlesas B u k o w s k is s u k ū r ė j a u
p e rk o p ę s p e n k t ą d e š im tį, ta p ę s
p rip a ž in tu A m e rik o s p o e tu ir
p ro z in in k u . Š ia m e lite ra tū ro s
c h u lig a n o k ū r in y je , k a ip ir
a n k s te s n iu o s e , v e rd a ž e m ų jų
A m e rik o s s lu o k s n ių g y v e n im a s .
A b s u rd iš k o s ir p o litiš k a i
n e k o re k tiš k o s s itu a c ijo s , v u lg a r u ­
m u t r e n k ia n ty s ž m o n ių s a n ty k ia i
čia p e rte ik ti są žin in g a i ir a tv ira i -
ra š y to ju i b ū d in g u e m o c iš k a i tik s liu
k u p in u s a v iiro n ijo s ir h u m o ro
s tiliu m i.

w w w .k ito s k n y g o s .lt

IS B N 9 9 5 5 - 6 4 0 - 2 1 - 9