Robert e Kij

Roberte Kijosa
osakį
kį žmonės vadina milijonierių moky
mokytoju
toju..
„Pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonėms kyla
finansinių sunkumų, yra ta, kad jie daug metų mokosi,
tačiau apie pinigus mažai teišmano. Jie išmoko dirbti
dėl pinigų, bet... neišmoko to, kad pinigai dirbtų jiems."
Robertas Kijosakis,
knygos „Du tėčiai — turtingas ir vargšas"
autorius
 Kijosakis,   investuotojas,
 Robertas T.  Kijosakis,
autorius, mokytojas
autorius, mokytojas

Knyga „Du tėčiai - turtingas ir vargšas3*:

• sugriaus mitą,
sugriaus mitą,   kad turtingi tampa tik tie,
kurie gauna dideles pajamas;
• paneigs įsitikinimą, kad namas yra tikras turtas;
• tėvams įrodys, kad neverta pasitikėti švietimo sistema,
nes ji vaikams
vaik ams nesute
nes uteiki
ikiaa finansinių žinių;
• kartą ir visiems laikams išaiškins
 Robert e Kij
Roberte Kijosa
osakį
kį žmonės vadina milijonierių moky
mokytoju
toju..
„Pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonėms kyla
finansinių sunkumų, yra ta, kad jie daug metų mokosi,
tačiau apie pinigus mažai teišmano. Jie išmoko dirbti
dėl pinigų, bet... neišmoko to, kad pinigai dirbtų jiems."
Robertas Kijosakis,
knygos „Du tėčiai — turtingas ir vargšas"
autorius
 Kijosakis,   investuotojas,
 Robertas T.  Kijosakis,
autorius, mokytojas
autorius, mokytojas

Knyga „Du tėčiai - turtingas ir vargšas3*:

• sugriaus mitą,
sugriaus mitą,   kad turtingi tampa tik tie,
kurie gauna dideles pajamas;
• paneigs įsitikinimą, kad namas yra tikras turtas;
• tėvams įrodys, kad neverta pasitikėti švietimo sistema,
nes ji vaikams
vaik ams nesute
nes uteiki
ikiaa finansinių žinių;
• kartą ir visiems laikams išaiškins
 Kijosakis, Robertas
vargšas / Robertas T. Kijosakis ir Šeron L.
Ki63 Du tėčiai - turtingas irir vargšas Šeron L. Lechter.
 Lechter. •
 •
Vilnius: Sirokas, 2002. - 231 [9]
231 [9] p.

ISBN 9986-833-27-2

UDK 820-3

 Robertas T. Kijosakis
Seron L. Lechter

 DU TĖČIAI - TURTINGAS

 IR VARGŠAS

Redagavo
Virginija Jakutytė
Virginija Jakutytė
 Aistė Jurgutytė
 Inga Glinskaitė-Lučūnienė
 Lina Kaminskienė
 Natalija Jegorova
 Regina Zdanavičienė
Dizainas
 Danielius Samulevič

2002 08 08. Užsakymas 986.

Išleido „Sirokas", LT - 2055 Vilnius
Spausdino „Standartu spaustuvė",
S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT - 2038 Vilnius
  DU   TĖČIAI -
TURTINGAS
ir  vargšas
Ko turtuoliai moko savo vaikus apie pinigus
ir ko vargšai nėra mokomi!
Robertas  T.  KIJOSAKIS
irŠeronLLECHTER

LEIDYKLA
 „Jei galvojate apiefinansinę sėkmę, būtinai perskaitykite knygą „Du tėčiai -
turtingas ir vargšas ", Si knyga suteiks bendrą supratimą apie finansus ir rinką."
Žigas Ziglaras,
pasaulinį pripažinimą pelnęs autorius ir lektorius
„Jei norite tapti ir likti turtingi, perskaitykite šią knygą! Paskatinkite ir savo
vaikus (jei galite-pinigais), kad jie taip patją perskaitytu."
Markas Viktoras Hens enas,
„New York Times"
Įdomiausios serijos „Chicken Soup for the Soul"
bendraautorius
„Du tėčiai - turtingas ir vargšas"  nėra įprasta knyga apie pinigus. Ji lengvai
skaitoma, o pagrindinė mintis labai paprasta, - tai galimybė praturtėti neeikvojant
daugjėgų ir  nervų."
„Honolulu" žurnalas
„Gaila, kad  šios knygos negalėjau perskaityti jaunystėje, būtų dar geriau, jei ją
būtų perskaitę mano tėvai! Būtent  šią knygą reikėtų pirkti dovanų savo vaikams ir
 pasirūpinti papildomais egzemplioriais vaikaičiams. Ji turėtų tapti dovana aštuonerių
devynerių metų vaikui."
Sju Braun,
bendrovės „America Tenant Chek" pr ezidentė
„Du tėčiai -  turtingas ir vargšas" yra knyga ne apie greitą praturtėjimą, o apie
 finansinę atsakomybę ir gerovę, išmokus užsidirbti pinigų. Jei norite atrasti savo
 finansinius sugebėjimus, verta ją perskaityti."
dr. Edas Kokenas,
Melburno universiteto finansų lektorius
„Gaila, kad jos neperskaičiau prieš dvidešimt metų."
Larison Klark,
„Diamon Key namai", greičiausiai besiplečianti
Amerikoje statybos bendrovė
 „Du tėčiai-turtingas ir vargšas"yra pradžiamokslis visiems, kurie galvoja
apie savo finansinę ateitį."
„USA Today"
PADĖKA
 /Ca ip pa saky ti ačiū tokiai gau sybei žmon ių , ku riems norisi
padėkoti? Visų pirma ši knyga - tai kartu ir padėka abiem labai
svarbiems mano gyvenime tėčiams ir mamai, išmokiusiai mane meilės
bei švelnumo.
Taip pat dėkoju žmonėms, be kurių ši knyga nebūtų atsiradusi:
žmonai Kim, mano gyvenimo ir verslo partnerei, su kuria pasijutau
visavertis ir be kurios būčiau pražuvęs. Dėkoju Kim tėvams, Vini ir
Hilui Mejeriams  (Winnie ir Bill Meyer),  užauginusiems tokią
nuostabią dukterį. Esu dėkingas Seron Lechter  (Sbaron Lechter),
rinkusiai ir maketavusiai šią  knygą,  taip pat Seron vyrui Maikui,
be galo protingam nekilnojamojo turto teisės ekspertui, bei jų
vaikams Filipui, Sėli ir Rikui už bendradarbiavimą. Dėkoju Keitei
Kaningam (Keith Cunnigham) už finansinius patarimus ir įkvėpimą;
Lariui ir Lizai Klarkams  (Larry ir Lisa Clark)  už draugystę bei
padrąsinimą;  Rolfui Partai  (Rolf Parta) už techninę  pagalbą; Anai
Nevin  (AnneNevin), Bobiui Deporteriui  (Bobbi DePorter)  irDžou
(".eponui  (Joe Chapon)  už įžvalgumą švietimo sistemoje; Dysy ir
I )/onui Harisonams (DC ir John Harrison), Džeinei Tėjai  (Jannie
luy),  Sendi Kū (Sandy Kboo), Ričardui ir Veronikai Tenams  (Ricb-
iinl ir Veronica Tan),  Piteriui Džonstonui (Peter Johnston) ir Siuzi
Dafnis  (Suzi Dafnis),  Džaklinai Skou  (Jacąueline Scow),  Nilui
I lensonui  (Nybl Henson), Maiklui ir Monetei Hemlinams (Michael
(>  Monette Hamlin), Edvinui ir Kamilai Kū  (Edivin ir Camilla
Kboo), Keisi ir Džesikai Sy  (K.C. See irjessica  See) už profesionalią
paramą; Kevinui ir Sarai iš „InSync" už nuostabius grafikos darbus;
D/.onui ir Šėrei Berlėjams (Jobn ir Sbari Burley),  Bilui ir Sindi
Šopofams  (Bill ir Cindy Sbopoff) , Van Terpui (Van Tbarp), Dianai
Kenedi  (Diane Kennedy), Syvui Alenui  (C.W. Allen),  Merilui
Dygnenui  (Marilu Deignan), Kim Eris  (Kim Arries)  bei Tomui
Vaisenbornui  (Tom Weisenborn)  už intelektualią pagalbą finansų
srityje. Semui Džordžesui  (Sam Georgės),  Entoniui Robinsui
(Anthony Robbins), Enidui Vynui  (Enid Vien), Lorensui ir Džeinei
Teilorvestams (Laivrence irJayne Taylor-West), Alanui Raitui (Alan
 Wright), Žigui Ziglarui (ZigZiglar) už įžvalgumą; Džeiviui Vilsonui
(J.W. Wilson),  Marčiui Vėberiui  (Marty Weber),  Rendžiui Kraftui Turinys
(Randy Craft),  Donui Miuleriui  (Don Mueller),  Bredui Volkeriui  ĮŽANGA. Kam ši knyga reikalinga 11
(Brad Walker), Bleirui ir Ailynai Zingeriams  (Blair  ir Eileen Singer),
Veinui ir Lynui Morganams  (Wayne ir Lynn Morgan), Mimi Brenan PAMOKOS
(Mimi Brennan), Džer omui Samersui  (Jerome Summers),  dr.
Pyteriui Pauersui  (Dr. Peter Pozvers),  Viliui Hepbernui  (Will] Pirmas skyrius. Du tėčiai - turtingas ir vargšas 25
 Hepbum), dr. Enrikiui Toišeriui (Dr.Enriąue Teuscher), dr. Robertui,
Marinui (Dr. Robert Marin),  Betei Oister  (Betty Oyster),  Džiuleif
Belden (Julie Belden),  Džeimui Denfortui (Jamie Danfortb),  Čerei Antras skyrius. Pirmoji pamoka.
Klark  (Cberie Clark), Rikui Merikai  (Riek Merica), Jojai Jitahide! Turtingieji nedirba dėlpinigų 37
(Joiajitabide), Džefei Baset ŲeffBassett), dr. Tomui Bernsui (Dr.
Trečias skyr ius. Antr oji pamok a.
Tom Burns) bei Bilui Galvinui (Bill Galvin)   už nuostabią draugyste
Kodėl turėtume išmanyti finansus? 75
bei paramą vykdant projektus; centro vadovams bei dešimtims,
tūkstančių žmonių, baigusių mokyklą „Pinigai ir jūs" bei verslo, Ketvirtas skyrius. Trečioji pamok a.
mokyklą;  taip pat Frenkui Kreriui (Frank Crerie),  Klintui Mileriui  Rūpinkis savo verslu 105
(ClintMiller),Tom&sui  Alenui (Thomas Allen) ir Normanui Longui,
(Norman Long)  - nuostabiems verslo partneriams. Penktas skyrius. Ketvirtoji pamoka.
 Mokesčiai ir akcinės bendrovės 115
Šeštas skyrius. Penktoji pamoka.
Turčiai patys prasimano pinigų 129
Septintas skyrius. Šeštoji pam oka . Dirbk ne dėl pinigų
-stenkis įgyti patirties 153

PRADŽIAMOKSLIS

Aštuntas skyrius. Įve iktikliūtis 169

Devintas skyrius. Pradžia 189

Dešimtas skyrius. 7V'orite sužinoti dar daugiau? 213

Kpilogas..A#&5'tasz'5 išsilavinimas tik už septynis

tūkstančius dolerių 219
  ĮŽANGA

 KAMSIKNYGA
 REIKALINGA
  ĮŽANGA

 Kam ši knyga reikalinga

 A r mokykla parengia vaiką realiam gyvenimui?
„Stropiai ir gerai mokykis, kad užaugęs galėtum gauti puikiai
apmokamą  darbą, teikiantį tvirtas socialines garantijas", - sakydavo
man tėvai.
Jų gyvenimo tikslas buvo suteikti mudviem su vyresniąja
seserimi aukštąjį išsilavinimą, kuris, jų manymu, turėtų mums
užtikrinti padorų pragyvenimą ir sėkmę. Jų svajonės išsipildė: 1976
metais baigiau Floridos valstijos universiteto Buhalterinės apskaitos
fakultetą kaip viena geriausių absolvenčių ir gavau diplomą su
pagyrimu. Tai buvo viso jų sunkaus gyvenimo pasiekimas. Turėdama
magistrės laipsnį, lengvai įsidarbinau vienoje iš aštuonių tais laikais
gerai žinomų didžiausių buhalterinės apskaitos bendrovių, kitaip
dar vadinamoje „Didžiuoju aštuonetu". Turėjau padaryti
stulbinančią karjerą ir užsitikrinti ankstyvą  pensiją.
Mano vyro Maiklo gyvenimo kelias buvo panašus. Mes abu
gimėme neturtingose, bet sąžiningai ir sunkiai dirbusiose šeimose.
Maiklas baigė net du universitetus ir abu su pagyrimu, viename
įgijo inžinieriaus, kitame - teisininko specialybę. Kai, baigęs studijas,
įsidarbino prestižinėje patentinės teisės įmonėje Vašingtono
valstijoje, jo ateitis atrodė šviesi, karjera ir ankstyva pensija
garantuotos.
 Nors mes dirbome sėkmingai, tačiau turėjome nevisiškai tai,
ko tikėjomės. Dėl tam tik rų priežasčių abu net kelis kartus keitėme
darbovietes, bet neradome tokios, kuri garantuotų gerą  pensiją.
Pensijos kapital as augo tik iš asmenini ų indėlių.
Mūsų santuoka nuostabi. Susilaukėme trijų vaikų, iš jų du,
man rašant šią knygą,  studijuoja universitete, o trečiasis ką tik ėmė
lankyti vidurinę mokyklą. A bu su Maiklu labai rūpinamės, kad vaikai
gautų kuo geresnj išsilavinimą.
Vieną 1996 metų dieną sūnus iš mokykl os grįžo labai nusivylęs:
mokytis jam buvo sunku ir nuobodu.
- Kodėl turiu gaišti  laiką,  mokydamasis tokių dalykų, kurių
gyvenime man niekada neprireiks? - piktinosi jis.
-Jei blogai mokysiesi, neįstosi į universitetą, - užsipuoliau aš.
- Na ir kas, aš vis tiek būsiu turtingas, - pareiškė sūnus.
- Nebaigęs universiteto, negalėsi gauti gero darbo, -
pyktelėjusi, bet su motinišku rūpesčiu paaiškinau. - Kaip ketini
tapti turtingas negavęs gero darbo?
Sūnus vyptelėjo ir atsainiai palingavo galva. Dėl to mes
ginčijomės jau nebe pirmą  kartą.  Priekaištingas sūnaus žvilgsnis
rodė, kad motinos išmintis ir vėl liko neišgirsta.
Jis buvo gudrus ir užsispyręs jaunuolis, tačiau mandagus ir
pagarbus.
- Mama, - pradėjo jis, - leisk, dabar aš tave pamokysiu. Nebūk
gi tokia senamadiška! Apsidairyk aplinkui: turtingi ausi žmonė s yra
turtingi ne dėl to, kad būtų labai gerai išsilavinę. Pažiūrėk į Maiklą
Džordaną arba Madoną. Arba j Bilą Geitsą : jį išmetė iš Harvardo
universiteto, o jis įkūrė „Microsoft" kompaniją ir būdamas
trisdešimties jau yra turtingiausias Amerikos žmogus. Arba
pagalvok apie krepšinin kus: jie pe rme tu s uždirba po kokius keturis
milijonus dolerių, nors vadinami „protiškai atsilikusiais".
Aš tylėjau, supratusi, kad sūnų mokau to paties, ko mane
mokė tėvai. Gyvenimas pasikeitė, o tėvų patarimai - ne. Aukštas is
išsilavinimas ir geri pažymiai jau nebeu žtik rina materi alinės gerovės,
bet tai, atrodo, pastebėjo tik mūsų vaikai.
- Mama, - sūnus kalbėjo toliau, - aš nenoriu taip sunkiai dirbti
kaip tu su tėčiu. Žinoma , jūs uždirbate daug pinigų, mes g yvename
milžiniškame name, turime įvairių žaislų, tačiau tavęs paklausęs
galiu įklimpti kaip jūs: turėsiu dirbti vis sunkiau ir sunkiau vien
todėl, kad sumokėčiau nuolat didėjančius mokesčius ir kaip nors
išvengčia.u skol ų. Daugi au nebė ra jokių socialinių darbo garantijų .
Darbo j ėgos re ikia vis mažiau , nes žm on es kei čia nauj os
technologijos. O ir žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, dabar
u/dirba daug mažiau nei jūsų laikais. Pavyzdžiui, gydytojai tikrai
nebegauna tokio atlyginimo, koks buvo anksčiau. Žinau, kad
nebegaliu pasitikėti socialiniu draudimu ar draudimo bendrovių
siulomu pensijos fondu. Man reikia sugalvoti ką nors nauja.
Jis buvo visiškai teisus. Ne tik jam, bet ir man reikėjo sugalvoti
ką nors nauja. Tėvų patarimai tiko žmonėms, gimusiems iki 1945
metų, o mums, gyvenantiems greitai kintančiame pasaulyje, jais
vadovautis tiesiog pražūtinga. Taigi nebegaliu savo vaikams
paprasčiausiai patarti: „Mokykis gerais pažymiais ir ieškok darbo,
teikiančio patikimas socialines garantijas". Kad paskatinčiau vaikus
mokytis, turiu sugalvoti kažką nauja.
Kaip buhalterinės apskaitos specialistė ir mama, esu
susirūpinusi tuo , kad mokyk loje vaikai nėra mo ko mi finansų.
1  >augelis šių dienų jaunimo įsigyja kreditines korteles dar nebaigę
vidurinės: mokyklos ir neturėdami jokio supratimo apie pinigus,
iui> labiau kaip juos inv estu oti . Jie savaip aiškinasi, kas yra sudė tin ės
ktrditinių kortelių palūkanos. Trumpai tariant, be finansinių žinių
u /mojimo, kaip pinigai uždirba pinigus, jie nėra pasirengę realiam
Į;\venimui, kuriame mokėti išleisti yra svarbiau nei sutaupyti.
Turėjau padėti savo vyriausiam sūnui, universiteto
pimukursiui, išlipti iš beviltiškų skolų, į kurias jis įklimpo per
kn-ditines korteles. Nuo tada ėmiau ieškoti būdų, kaip vaikus
••upa/uulinti su finansų pasauliu.
Vieną dieną iš darbo paskambino vyras.
Hiure yra žmogus, su kuriuo, manau, norėtum susipažinti,
i.ii e jis. - Tai Robert as Kijosakis, verslininkas ir investuotoj as. Jis
iir|i) p.i s mus , norė dam as įsig yti patent ą vienai mok oma ja i
l>iictiioiK-i, kaip tik tokiai, kurios, mano manymu, tu seniai ieškai.

Tai, ko ieškojau
Maiklas buvo taip sužavėtas Roberto kuriama nauja
mokomąja priemone - žaidimu PINIGŲ SRAUTAS
(CASHFLOW1), kad net paprašė mus įtraukti į žaidimo prot otipo  
bandymus. Prie mūsų prisidėjo ir devyniolikmetė duktė,
universiteto pirmakursė.
Bandyme iš viso dalyvavo penkiolika žmonių, suskirstytų į
tris grupes.
Maiklas buvo teisus. Būtent tokios mokomosios priemonės
aš jau seniai ieškojau. Šio žaidimo lenta priminė „Monopolį". Jos
viduryje tupėjo milžiniška gerai apsirengusi žiurkė. Tačiau, kitaip
nei „Monopolyje", čia buvo du keliai: vidinis ir išorinis. Žaidimo
tikslas - rasti išėjimą iŠ vidinio kelio, kurį Robertas vadino „Žiurkių
ratu", į išorinį  kelią,  kitaip vadinamą „Greitkeliu". „Greitkelis",
Rober to žodžiais tariant, vaizdavo turtingų žmonių elgesį realiame
gyvenime.
Vėliau jis mums paaiškino ir tai, ką reiškia „žiurkių ratas".
- Jei apžvelgtume paprasto, išsilavinusio, sunkiai dirbančio
žmogaus gyvenimą, pamatytume labai panašų į šį ratą gyvenimo
būdą.  Vaikas gimsta, auga, verčiamas eiti į mokyklą. Jei yra
pranašesnis už kitus bendraamžius, sąžiningai gauna gerus
pažymius ir vėliau įstoja į universitetą, tėvai juo didžiuojasi. Baigęs
pagrindines studijas, jis galbūt dar studijuoja magistrantūroje, tačiau
paskui daro viską tiksliai pagal programą: ieško darbo su geromis
socialinėmis garantijomis arba siekia karjeros. Nesvarbu, ar jis
įsidarbina gydytoju ar teisininku, tarnauja kariuomenėje ar
valstybinėje įstaigoje, - jis ima užsidirbti pinigų. Pradėjusį uždirbti  
užplūsta galybė pasiūlymų įsigyti kreditinių kortelių, o tada (jei ne
anksčiau) jis ima pirkti įvairius daiktus ir paslaugas.
Turėdamas pinigų, žmogus lanko tokias vietas, kur mėgsta
rinktis jaunimas, susipažįsta su įvairiais žmonėmis, skiria
pasimatymus ir sukuria  šeimą.  Gyvenimas atrodo nuostabus, nes
CASHFLOW - užpatentuotas žaidimo pavadinimas, -  leid. past.
šiais laikais gali dirbti ir vyras, ir moteris. Du pajamų šaltiniai -
tikra palaima. Jie jaučiasi laimingi, ateitis atrodo šviesi. Pora su
malonumu perka namą, mašiną,   televizorių, keliauja, nusprendžia
turėti vaikų. Pinigų poreikis auga iki begalybės, todėl jie visomis
jėgomis ima lipti karjeros laiptais. Jie dirba vis daugiau ir laukia
paaukštinimo. Gavus paaukštinimą gimsta dar vienas vaikas,
vadinasi, šeimai reikalingas dar didesnis namas. Sutuoktiniai dirba
dar daugiau, tampa geresni ir net labiau atsidavę darbuotojai. Vėl
įstoja į universitetą, įgyja specialių žinių - viskas tam, kad užsidirbtų
daugiau pinigų. Kai kurie įsidarbina net dviejose darbovietėse iš
karto. Pajamos vis didėja, tačiau kyla ir mokes čių kar tel ė:
nekilnojamojo turto mokestis už naują milžinišką namą, socialinio
draudimo įmokos bei visi kiti mokesčiai. Jie gauna didžiulį
atlyginimą, bet vis tiek stebisi, kur dingsta pinigai. Iš atlyginimo
sutuoktiniai nusiperka šiek tiek vertybinių popierių, o už visus
kitus pirkinius moka kreditine kortele. Kai vaikams sukanka
penkeri - šešeri metai, jie pradeda taupyti vaikų mokslams ir savo
pensijų fondui.
Tokia laiminga porelė (maždaug trisdešimt penkerių metų
žmonės) „žiurkių rate" užstringa visam likusiam darbingam amžiui
iki pensijos. Jie dirba įmonės savininkui, moka mokesčius valstybei,
išpirkinėja bankui įkeistą turtą ir apmoka kreditinių kortel ių
sąskaitas.
Ir vis dėlto tie žmonės pataria savo vaikams gerai mokytis, o
paskui susirasti darbą su geromis socialinėmis garantijomis. Visą
savo gyvenimą sunkiai dirbdami, apie pinigus jie iš esmės nesužino
nieko, išskyrus tai, ką jiems pavyksta išpešti iš kitų, besinaudojančių
jų naivumu. Tokį gyvenimo būdą viena sunkiai dirbanti karta
perduoda kitai. Tai ir yra „žiurkių ratas".
Vienintelis būdas ištrūkti iš „Žiurkių rato" - išbandyti du tarsi
pačius sunkiausius mokytojui dalykus - skaičiavimą ir investavimą.
Mane, finansininkę, dirbusią vienoje iš aštuonių didžiausių
buhalterinės apskaitos kompanijų, tikrai nustebino, kad šių dviejų
dalykų mokymąsi galima padaryti tokį linksmą ir įdomų. Pats
mokymo procesas atrodė toks tikroviškas, jog uoliai mąstydami,
kaip mums rasti išėjimą iš „Žiurkių rato", greitai pamiršome, kad
mokomės.
Mokomosios priemonės bandymas tą popietę baigėsi linksmu
pokalbiu su dukterimi. Mes aptarėme dalykus, apie kuriuos anksčiau
nė neužsimindavome. Man, buhalterei, nebuvo sunku dalyvauti
bandomajame žaidime. Aš mokėjau sudaryti pajamų ataskaitą ir
balansą ir netgi turėjau pakankamai laiko išaiškinti dukteriai bei
kitiems grupės nariams neaiškias sąvokas. Buvau pirmoji ir
vienintelė, tą pačią dieną radusi teisingą išėjimą iš „Žiurkių rato".
Užtrukau tik apie penkiasdešimt minučių, nors visas žaidimas tęsėsi
beveik tris valandas.
Prie bendro stalo kartu su manimi sėdėjo bankininkas,
verslininkas ir programuotojas. Labai nustebau, pamačiusi, kad
šie žmonės beveik nieko nežino nei apie buhalterinę apskaitą, nei
apie investavimą - dalykus, kurie jų gyvenime užima tokią svarbią
vietą.  Pasidarė įdomu, kaip jie iš viso susitvarko su piniginiais
reikalais. Suprantama, kad devyniolikmetė to gali nežinoti, bet juk
kiti buvo mažiausiai du kartus vyresni už mano dukterį.
Išėjusi iš „Žiurkių rato", dar dvi valandas stebėjau dukterį ir
tuos išsilavinusius turtingus ponus: kaip jie mėtė kauliuką ir kilnojo
žymeklius. Labai džiaugiausi, jog žaisdami jie daug ko išmoko,
tačiau nerimą kėlė tai, kad jie visiškai nesusipažinę su pačiais
elementariausiais buhalterinės apskaitos ir investavimo principais.
Jie negalėjo atskirti pajamų ataskaitos nuo balanso, o pirkdami ir
parduodami turtą niekaip nesugebėdavo prisiminti, kad kiekvienas
sandoris turi įtakos mėnesinei pinigų apyvartai. Tai matydama
susimąsčiau: kiek milijonų žmonių su finansinėmis problemomis
realiame gyvenime susiduria vien todėl, kad niekada nesimokė
finansų?
„Ačiū Dievui, - pagalvojau, - kad jiems linksma, o jų dėmesį
prikausto didžiulis noras laimėti žaidimą". Baigus žaidimą, Robertas
sutiko kokį pusvalandį pasikalbėti ir aptarti bei įvertinti PINIGŲ
SRAUTĄ.
Verslininkas, sėdintis prie bendro stalo, nebuvo pakiliai
nusiteikęs. Jam žaidimas nepatiko.
- Kam man tai? - garsiai pareiškė jis. - Piniginiams reikalams
tvarkyti aš samdau buhalterius, bankininkus ir advokatus.
Robertas į tokį pareiškimą atsakė:
 \- Ar jums neatrodo keista, kad gana daug buhalterių nėra
turtingi? Taip pat nemažai bankininkų, teisininkų, biržos maklerių,
nekilnojamojo turto agentų?.. Jie daug žino ir yra tikrai protingi
žmonės, tačiau daugelis nėra turtingi. Mes naudojamės tų protingų
žmonių paslaugomis, nes mokykloje nesimokėme to, ką išmano
turtuoliai. Tačiau, jei vieną dieną važiuodami į darbą pakliūsite į
automobilių kamštį ir, mėgindami kuo greičiau prasibraut i, dešinėje
pastebėsite tame pačiame kelyje užstrigusį savo buhalterį, o kairėje
- savo bankininką, galbūt apie šį tą susimąstysite.
Programuotojas irgi nebuvo sužavėtas žaidimu:
- Tokių dalykų galiu išmokti nusipirkęs kompiuterinę
programą.
Tik bankininkas buvo sujaudintas.
- Buhalterinės apskaitos aš mokiausi aukštojoje mokykloje,
bet niekada nežinojau, kaip ją pritaikyti realiame gyvenime, o dabar
supratau. Be to, suvokiau, kad man pačiam būtinai reikia ištrūkti
iš savo „žiurkių rato".
Vis dėlto svarbiausia man buvo dukters nuomonė.
- Mokytis buvo labai smagu, - tarė ji. - Aš iš tikrųjų daug ko
išmokau: ką reiškia pinigai ir kaip juos investuoti.
Paskui ji dar pridūrė:
- Dabar žinau, kad galiu pasirinkti kokią noriu profesiją,
neatsižvelgdama į tai, kokių socialinių garantijų, pensijos ir darbo
užmokesčio galima iš jos tikėtis. Jei praktiškai panaudočiau tai, ko
moko šis žaidimas, galėčiau laisvai rinktis ir studijuoti  viską, ko
širdis geidžia, o ne tai, už ką geriausiai šiuo metu apmokama darbo
rinkoje. Jei to išmoksiu, man nebereikės rūpint is socialinėmis darbo
garantijomis, dėl kurių jau nerimsta daugelis mano bendrakursių.
Tądien baigusi žaidimą negalėjau likti pokalbiui su Robertu,
tačiau mes susitarėme aptarti projektą vėliau. Robertas sukūrė
žaidimą, kad padėtų kitiems šį tą suprasti apie pinigus, todėl
nekantravau išgirsti daugiau apie jo sumanymus.
kaip mums rasti išėjimą iš „Žiurkių rato", greitai pamiršome, kad
mokomės.
Mokomosios
Mokomos ios priemonės
prie monės bandymas tą popietę baigėsi
baigėsi linksmu
pokalbiu su dukterimi. Mes aptarėme dalykus, apie kuriuos anksčiau
nė neužsimindavome. Man, buhalterei, nebuvo sunku dalyvauti
bandomajame žaidime. Aš mokėjau sudaryti pajamų ataskaitą ir
balansą ir netgi turėjau pakankamai laiko išaiškinti dukteriai bei
kitiems grupės nariams neaiškias sąvokas. Buvau pirmoji ir
vienintelė, tą pačią dieną radusi teisingą išėjimą iš „Žiurkių rato".
Užtrukau tik apie penkiasdešimt minučių, nors visas žaidimas tęsėsi
beveik tris valandas.
Prie bendro stalo kartu su manimi sėdėjo bankininkas,
verslininkas ir programuotojas
program uotojas.. Labai
Labai nustebau,
nusteba u, pamačiusi,
pamačiusi, kad
šie žmonės beveik nieko nežino nei apie buhalterinę apskaitą, nei
apie investavimą - dalykus, kurie jų gyvenime užima tokią svarbią
vietą. 
vietą.  Pasidarė įdomu, kaip jie iš viso susitvarko su piniginiais
reikalais. Suprantama, kad devyniolikmetė to gali nežinoti, bet juk
kiti buvo mažiausiai du kartus vyresni už mano dukterį.
Išėjusi iš „Žiurkių rato", dar dvi valandas stebėjau dukterį ir
tuos išsilavinusius
išsilavinusius turtingus ponus:
ponu s: kaip jie
jie mėtė kauliuką
kauliuką ir kilnojo
žymeklius. Labai džiaugiausi, jog žaisdami jie daug ko išmoko,
tačiau nerimą kėlė tai, kad jie visiškai nesusipažinę su pačiais
elementariausiais buhalterinės apskaitos ir investavimo principais.
Jie negalėjo atskirti pajamų ataskaitos nuo balanso, o pirkdami ir
parduodami turtą niekaip nesugebėdavo prisiminti, kad kiekvienas
sandoris turi įtakos mėnesinei pinigų apyvartai. Tai matydama
susimąsčiau: kiek milijonų žmonių su finansinėmis problemomis
realiame gyvenime susiduria vien todėl, kad niekada nesimokė
finansų?
„Ačiū Dievui, - pagalvojau, - kad jiems linksma, o jų dėmesį
prikausto didžiulis noras laimėti žaidimą". Baigus žaidimą, Robertas
sutiko kokį pusvalandį pasikalbėti ir aptarti bei įvertinti PINIGŲ
SRAUTĄ.
Verslininkas, sėdintis prie bendro stalo, nebuvo pakiliai
nusiteikęs. Jam žaidimas nepatiko.
- Kam man tai? - garsiai pareiškė jis. - Piniginiams reikalams
tvarkyti aš samdau buhalterius, bankininkus ir advokatus.
Robertas į tokį pareiškimą atsakė:
į r Ar jums neatrodo
neatr odo keista,
keis ta, kad gana
gana daug buhal terių nėra
turtingi? Taip pat nemažai bankininkų, teisininkų, biržos maklerių,
nekilnojamojo turto agentų?.. Jie daug žino ir yra tikrai protingi
žmonės, tačiau daugelis nėra turtingi. Mes naudojamės tų protingų
žmonių paslaugomis, nes mokykloje nesimokėme to, ką išmano
turtuoliai. Tačiau, jei vieną dieną važiuodami į darbą pakliūsite į
automobilių kamštį ir,ir, mėgindami
mėgindami kuo greičiau prasibrauti, dešinėje
dešinėje
pastebėsite tame pačiame kelyj
kelyjee užstrigusį
užstrigu sį savo buhalterį, o kairėje
- savo bankininką, galbūt apie šį tą susimąstysite.
Programuotojas irgi nebuvo sužavėtas žaidimu:
- Tokių dalykų galiu išmokti nusipirkęs kompiuterinę
programą.
Tik bankininkas buvo sujaudintas.
- Buhalterinės apskaitos aš mokiausi aukštojoje mokykloje,
bet niekada nežinojau, kaip ją ją pritaikyti realiame
realiame gyvenime, o dabar
supratau. Be to, suvokiau, kad man pačiam būtinai reikia ištrūkti
iš savo „žiurkių rato".
Vis dėlto svarbiausia man buvo dukters nuomonė.
- Mokytis
Mokyti s buvo labai
labai smagu, - tarė ji. - Aš iš tikrųjų daug ko
išmokau: ką reiškia pinigai ir kaip juos investuoti.
Paskui ji dar pridūrė:
- Dabar
D abar žinau, kad galiu
galiu pasi rink ti kokią
kokią noriu profesiją,
neatsižvelgdama į tai, kokių socialinių garantijų, pensijos ir darbo
užmokesčio galima iš jos tikėtis. Jei praktiškai panaudočiau tai, ko
moko šis žaidimas, galėčiau laisvai rinktis ir studijuoti  viską, ko
širdis
širdis geidžia, o ne tai, už ką geriausiai
geriausiai šiuo metu apmoka
a pmokamama darbo
rinkoje. Jei to išmoksiu, man nebereikės rūpintis socialinėmis darbodarb o
garantijomis, dėl kurių jau nerimsta daugelis mano bendrakursių.
Tądien baigusi žaidimą negalėjau likti pokalbiui su Robertu,
tačiau
tačiau mes susitarėme aptarti projektą vėliau. RobertasRobe rtas sukūrė
žaidimą, kad padėtų kitiems šį tą suprasti apie pinigus, todėl
nekantravau įšgirsti daugiau apie jo sumanymus.
 Kita savaitę pasikvietėme Robertą su žmona pietų. Nors tai
buvo pirmas draugiškas susitikimas, tačiau atrodė, lyg būtume
vienas kitą pažinoję jau daugelį metų. Bendravome pačiomis
įvairiausiomis temomis: pradedant sportu ir žaidimais, baigiant
restoranais ir socialinėmis bei ekonominėmis problemomis.
Kalbėjomės, kaip keičiasi pasaulis, apie tai, kad daugelis amerikiečių
labai mažai arba visiškai nieko nesutaupo savo senatvei, apie
socialiniam ir sveikatos apsaugos draudimui gresiantį bankrotą ir
t. t. Negi mūsų vaikai turės mokėti pensijas septyniasdešimt
penkiems milijonams gimdytojų? Kažin ar žmonės suvokia, kokia
rizikinga yra
yra prikl ausomy bė nuo pensijų
pensijų fondo .
Didžiausią nerimą Robertui kelia Amerikoje ir visame
pasaulyje didėjanti praraja tarp turto ir skurdo. Jis buvo savamokslis
verslinink as ir invest uotoj as, apkeliavęs beveik visą
visą pasaulį. Jis galėjo
išeiti į pensiją ketu rias deši mt septynerių metų, bet nusp ren dė
pasirūp inti augančiais vaikais. Jis matė, kad gyvenimas pasikeitė, o
mokyma s gyventi - ne . Rob ert o žodžiais tariant, vaikai
vaikai ištisus
ištisus me tus
praleidžia balanos gadynės mokykloje, mokydamiesi dalykų, kurie
gyvenime daugiau niekada nebus reikalingi. Kitaip sakant, jie
rengiami gyvenimui, kurio jau seniai nebėra.
- Šiandien pavojingiausias patarimas, kokį tik galite duoti savo
vaikui, yra „gerai mokykis ir ieškok darbo su patikimomis
socialinėmis garantijomis", - mėgsta pareikšti jis. - Sis patarimas
pasenęs ir visai
visai netikęs. Jei galė tumėte pa matyti , kas vyksta Azijoje,
Europoje, Pietų Amerikoje, jūs lygiai taip pat susirūpintumėte.
Roberto įsitikinimu, negerai vaikus versti gyventi pagal
pasenusias taisykles. Taip
Taip nepadėsime vaikams užti krint i finansiškai
finansiškai
saugios ateities. Tai
Tai netgi pavojinga.
Pasiteiravau, ką Robertas turi galvoje sakydamas „pasenusios
taisyklės".
-Tokie žmonės, kaip aš, gyvena pagal kitoniškas taisykles nei
likusieji, - tvirtina jis. - Kas nutinka, kai įmonė staiga praneša, kad
mažina etatų skaičių?
- Atl eidži ami darbuot ojai , - atsakiau aš. - Kenčia šeimo s,
išauga nedarbas.
- Taip. Tačiau kokią reikšmę tai turi įmonei, ypač akcinei
bendrovei, vertybinių popierių biržoje?
-Paprastai, paskelbus apie darbuotojų etatų mažinimą, akcijų
kursas pakyla, - paaiškinau. - Darbo jėgos išlaidų mažinimas rinkoje
vertinamas palankiai. Nesvarbu, ar mažinama dėl darbų
automatizavimo, ar dėl geresnio pareigų paskirstymo.
- Visiškai teisingai, - patvirtino jis. - O kai kapitalo kaina kyla,
tokie žm onė s, kaip aš, t. y.
y. akcininkai, kraun asi tu rtu s. Štai ką
ką turiu
galvoje sakydamas, jog gyvenu pagal kitoniškas taisykles.
Darbuotojai pralaimi - savininkai ir investuotojai laimi.
Robertas paaiškino ne vien tik skirtumą tarp darbuotojo ir
darbdavio, bet ir tarp žmogaus, gyvenančio pagal savo taisykles, ir
žmogaus, gyvenančio pagal kitų taisykles.
- Bet juk dauguma žmonių to nesupranta, - mėginau aiškinti
aš. - Jie mano , kad taip neteisinga.
- Štai kodė l kvaila raginti savo vaiką „gauti gerą išsilavinimą" ,
- pasakė jis. - Kvaila manyti, kad išsilavinimas, kurį suteikia
dabartinė švietimo sistema, parengs jūsų vaiką gyvenimui. Vaikams
reikia kur kas daugiau žinių, beje, visiškai kitokių žinių. Jie privalo
išmanyti kitokias taisykles. Yra finansinės taisyklės, pagal kurias
lošia turtingieji, ir taisyklės, pagal kurias žaidžia likę devyniasdešimt
penki procentai gyventojų. Tie devyniasdešimt penki procentai šių
taisyklių mokosi namie ir mokykloje. Štai kodėl rizikinga
paprasčiausiai pasakyti vaikui: „Gerai mokykis ir ieškok darbo".
Šiuolaikiniam jaunimui reikalingas įvairiapusiškesnis mokslas, nei
suteikia dabartinė švietimo sistema. Nesvarbu, kiek kompiuterių
įrengta vienoje klasėje arba kiek pinigų išleidžiama mokykloms.
Kaip švietimo sistema gali išmokyti dalyko, apie kurį ji pati nieko
neišmano? Kaipgi tėvai gali išmokyti savo vaikus to, ko jų pačių
niekas nemokė? Kaip jūs mokytumėte savo atžalas buhalterinės
apskaitos? Ar jiems nebūtų nuobodu? Ir kaip juos išmokytumėte
investuoti, jei patys nemėgstate rizikuoti? Užuot mokydamas
saugaus gyvenimo taisyklių, nuspre ndžia u, kad geriausia būtų
išmokyti vaikus protingai elgtis.
- Tai kaip tada mok yti vaiką tvarkyti pinigus? - paklausiau
 Roberto. - Kaip tėvams palengvinti šią užduotį, ypač tiems, kurie
patys apie tuos dalykus nenusimano?
- Tam aš paskyriau visą knygą, - pasakė jis.
-Kur ji?!
- Mano kompiuteryje. Tiesa, ji surinkta atskirais gabaliukais
ir saugoma ten jau daug metų. Kartais ją papildau, tačiau niekaip  
neprisirengiu sujungti į vientisą egzempliorių. Pradėjau ją rašyti
dar tada, kai labai populiari buvo kita mano knyga, tačiau šitos
taip ir nebaigiau.
Tai  iš tiesų tebuvo gabaliukai. Perskaičiusi atskirus skyrius,
nusprendžiau, kad knyga tikrai verta dėmesio ir ją reikia kuo
greičiau
greičiau išleisti. Tai
Taigi
gi mes
mes susitarėme dėl bendros Robert o knygos
leidybos.
Paklaustas, kiek, jo manymu, vaikas turėtų žinoti apie
finansus, jis atsakė, kad
kad tai priklauso nuo
nu o paties vaiko. Dar vaikystėje
Robertas suprato, jog nori būti turtingas. Jam labai pasisekė, nes
turėjo turtingą  tėtį,  kuris mielai jį mokė. „Mokslas yra kelias į
sėkmę", - tvirtin
t virtinoo Robertas.
Roberta s. Mokyklinės žinios, lygiai
lygiai taip
taip pat kaip
ir finansinės žinios bei sugebėjimas bendrauti, yra gyvybiškai
svarbūs dalykai.
Toliau pasakojama Roberto istorija apie du jo tėčius - vieną
turtingą,  kitą  vargšą. Knygoje jis atskleidžia, ko išmoko per savo
gyvenimą ir kokią perspektyvą jam atvėrė dviejų tėčių skirtumas.
Aš pati paskatinau išleisti šią  knygą,  ją suredagavau ir surinkau.
Buhalteriams, ketinantiems ją skaityti, siūlau užmiršti akademines
žinias ir geranoriškai priimti čia dėstomas mintis. Atro do, dėstoma
apie elementariausius buhalterinės apskaitos principus, tačiau už
to slypi tikras supratimas, kuo remiantis priimami investiciniai
sprendimai.
Mes, tėvai, patariame vaikams eiti į mokyklą, daug mokytis ir
susirasti gerą darbą, nes visi taip daro, taip esame įpratę, taip visada
buvo, taip diktuoja kultūra. Tik išsilavinusius ir turinčius gerą darbą
narius pripažįsta visuomenė. Nenuostabu, kad Roberto mintys iš
pradžių mane gąsdino. Auklėjamas dviejų tėčių, jis siekė dviejų
skirtingų tikslų. Išsilavinęs tėtis jam patarė dirbti didelėje
bendrovėje, o turtingasis - pačiam ją įkurti. Mokytis buvo būtina
siekiant abiejų tikslų, bet mokytis skirtingų dalykų. Pirmasis tėtis
norėjo, kad Robertas taptų protingu žmogumi, antrasis - kad
Robertas išmoktų samdyti protingus žmones.
Gyvenimas su dviem
dviem tėčiais Robertui b uvo nelengvas. Tikrasis
jo tėvas buvo
buv o Havajų valstijo
vals tijoss švieti
švi etimo
mo skyria
sky riaus
us vedėj
ve dėj as.
as . Kai
Robertui
Robert ui sukako šešiolika
šešiolika metų, grasinimas, „jei „jei blogai mokysies ,
negausi gero darbo", jį nelabai gąsdino. Jis jau buvo pasirinkęs
gyvenimo kelią:
gyvenimo kelią: norė
 norėjo
jo įkurti bendrovę,
bendrov ę, o ne joje
joje dirbti. Be protin go
ir atkaklaus vidurinės mokyklos konsultanto paramos Robertas
turbūt nebūtų įstojęs į universitetą. Jis pats to neneigia. Jaunuolis
be galo troško kuo greičiau pradėti kaupti 
kaupti  turtą, 
turtą,  tačiau galų gale
nusileido ir sutiko, kad aukštasis išsilavinimas jam nepakenks.
Tiesą sakant, šios knygos mintys šiuolaikiškiems tėvams gali
pasirodyti per daug įžūlios ir radikalios. Kai kuriems iš jų gana
sunku išlaikyti vaikus mokyklos suole, tačiau šiais pasikeitimų
laikais
laikais ir mums, tėvams, reikia išmok ti nesiprie šinti naujom s
drąsioms idėjoms. Skatinti vaikus būti tarnautojais yra lygiai tas
pat, kaip raginti juos visą savo gyvenimą mokėti vis didėjančius
mokesčius už mažą arba visiškai beviltišką
beviltišką pensiją. Teisingai sakoma,
kad mokesčiai yra pačios didžiausios žmogaus išlaidos. Dauguma
šeimų valdžiai dirba nuo sausio iki gegužės vidurio tam, kad
sumokėtų visus mokesčius. Reikia pradėti kitaip mąstyti. Apie tai
ir kalbama šioje knygoje.
knygoj e.
Robertas tvirtina, kad turtuoliai savo vaikus moko kitaip. Jie
moko juos namie, prie pietų stalo. Gali būti, kad jūs nenorėtumėte
šių minčių aptarti su savo vaikais, ir vis dėlto dėkoju, kad jas
perskaitėte. Patariu nenuleisti rankų ir ieškoti toliau. Kaip mama ir
finansininkė manau, jog teiginys „gerai„gerai mokykis ir susirask
susiras k gerą
gerą
darbą"  yra pasenęs. Savo vaikams turime duoti šiuolaikiškesnių
patarimų. Reikalingas naujas mąstymas ir visai kitoks mokymas.
Gal bent jau patarkite vaikams tapti gerais tarnautojais ir kartu
įsteigti nuosavą investicinę bendrovę.
Kaip motina viliuosi, kad ši knyga bus naudinga ir kitiems
tėvams. Robertas tikina mus, jog visi visi gali
gali pelnyti asmeninę gerovę,
 jei ti krai jos sie kia. Ne sv arb u, kas šiandien esate - so di ni nk as ,
valytojas ar net bedarbis, - jūs vis dar turite galimybę išmokti ir
išmokyti tuos, kuriuos mylite, kaip tvarkyti piniginius reikalus.
Įsidėmėkite, kad finansinis išprusimas yra mąstymas, kuriuo
vadovaudamiesi sprendžiame savo finansines problemas.
Gyvename didelių, gal net didesnių nei kada nors globalių ir
technologinių pasikeitimų laikais. Nė vienas nesame nuo jų
apsaugotas. Tačiau yra vienas dalykas, dėl kurio visi galime būti
tikri - ateityje laukia tai, apie ką dabar tik galvojame. Nors kas
žino, kas bus ateityje? Bet kokiu atveju tur ime dvi galimybes: gyventi
saugiai arba gyventi protingai. Pasikeitimams reikia ruoštis, todėl
mok yki mės ir lavinki me savo ir savo vaikų finansinius sugebė jimus.  DUTĖČIAI- TURTINGAS
Seron Lechter
 IR VARGŠAS
  PIRMAS SKYRIUS

 Du tėčiai- turtingas ir vargšas

 Pagal Roberto Kijosakio pasakojimą

 J\.š   turėjau du tėčius: vienas buvo turtingas, kitas - vargšas.

Pastarasis buvo labai išprusęs ir intelektualus, turėjo filosofijos
mokslų daktaro laipsnį ir, greičiau nei per dvejus metus baigęs
ketverių metų magistrantūros  kursą,  dar studijavo Stenfordo,
Čikagos bei Siaurės Vakarų universitetuose, gaudamas visą
stipendiją. Pirmasis tėtis taip niekada ir nebaigė net aštuonių klasių.
Abiejų vyrų, sunkiai dirbusių visą savo gyvenimą, karjera buvo
labai sėkminga. Abu uždirbdavo daug pinigų. Tačiau vienas nuolat
susidurdavo su finansiniais sunkumais, o kitas tapo vienas
turtingiausių žmonių Havajuose. Vienas mirė palikdamas dešimtis
milijonų dolerių savo artimiesiems, labdarai ir bažnyčiai, kitas - tik
neapmokėtas sąskaitas.
Abu vyrai buvo stiprūs, patrauklūs ir įtakingi. Abu man
patardavo, tačiau jų patarimai niekada nebuvo vienodi. Abu labai
vertino  mokslą,  tačiau man rekomenduodavo skirtingas studijas.
Jei aš būčiau turėjęs tik vieną  tėtį,  man būtų reikėję arba
priimti, arba atmesti jo siūlymus, bet kadangi jų buvo du - turėjau
rinktis vieną iš dviejų visiškai skirtingų požiūrių: turtuolio arba
vargšo. Užu ot lengva ranka atmetęs vieną požiūrį ir sutikęs su kitu,
pirma juos gerai apsvarstydavau ir palygindavau.
Tiesa, tuo me tu vienas tėtis dar nebuvo turt ingas, o kitas -
vargšas. Abu jie tik kopė karjeros laiptais, kovodami su finansiniais
ir šeimyniniais sunk umais, tačiau jų požiūris j pinigus jau tuo metu
visiškai skyrėsi.
Pavyzdžiui, vienas tėtis sakydavo: „Pinigų meilė yra visų
blogybių šaknis". O kitas tvirtino priešingai: „Pinigų trūkumas yra
visų blogybių pradas". Man, vaikui, buvo gana sunku turėti du
stiprius, norinčius man patarti tėčius. Norėjau būti geras sūnus,
todėl jų klausydavau, nors abiejų nuomonės niekada nesutapdavo.
Jų požiūriai, ypač į pinigus, buvo tokie skirtingi, kad man išties
buvo įdomu ir smalsu.
Taigi vaikystėje praleidau daug laiko svarstydamas ir
klausdamas savęs: iš pradžių, kodėl vienas tėtis pasakė taip, paskui
- kodėl antras kitaip. Žinoma, būtų buvę lengviau iš karto kuriam
nors pri tart i: „Taip, jis teisus. Aš su juo suti nku" , o su kitu nesu tikt i:
„Senis nežino, ką kalba". Tačiau užuot turėjęs du mylimus tėčius,
buvau priverstas rinktis vieno iš jų mąstymo  būdą.  Laikas parodė,
kad rinktis buvo daug naudingiau, nei iš karto pritarti arba atmesti
kurio nors nuomonę.
Viena iš priežasčių, kodėl turtingieji dar labiau lobsta, vargšai
dar labiau skursta, o vidurinioji klasė visą laiką turi neapmokėtų
sąskaitų, yra ta, kad supratimas apie pinigus įgyjamas namie, bet
ne mokykloj e. Daugelis iš mūsų apie pinigus sužin ome iš savo tėvų.
O ką neturt ingi tėvai gali vaikui papasako ti apie pinigus? Jie pataria
eiti į mokykl ą ir gerai mok yti s. Vaikas gali baigti mokyk lą geriausiais
pažymiais, tačiau jo finansinis mąstymas vis tiek liks tarytum
užprogramuotas kaip neturtingo žmogaus. Žmogus to išmoksta
vaikystėje.
Mokykloje visiškai nemokoma apie pinigus. Pagal programas
suteikiama akademinių ir profesinių žinių, bet ne finansinių. Tuo
galima paaiškinti, kodėl protingi ban kininkai, daktarai ir buhalteriai,
baigę mokslus kad ir geriausiais pažymiais, vis dėlto visą gyvenimą
kovoja su finansinėmis problemomis. Valstybės skola taip pat didėja
todėl, kad finansinius spendimus priima labai išsilavinę, bet iš tiesų
ne kažin ką išmanantys apie finansus politikai ir valdžios pareigūnai.
Galvodamas apie naująjį tūkstantmetį nerimauju dėl to, jog
šalyje greičiausiai bus milijonai žmonių, kuriems reikės finansinės
arba medicininės paramos. Jie priklausys nuo savo šeimos narių
arba valdžios skiriamos finansinės paramos. Kas bus, kai sveikatos
ir socialinio draudimo įmonės pristigs pinigų? Kaip išgyvens tauta,
 jei ja unosio s ka rt os finansinis lav inimas vis dar pa li ek amas tėvų
nuožiūrai? Tėvų, kurių dauguma taps arba jau yra vargšai.
Turėdamas du protingus tėčius, aš galėjau mokytis iš jų abiejų.
Žiūrėdamas į juos supratau, kad žmonių mintys turi didelę įtaką
gyvenimui. Pavyzdžiui, vienas tėtis nuolat kartodavo: „Tai man per
brangu". O kitas tėtis man griežtai uždraudė tarti tokius žodžius.
Jis primygtinai reikalavo, kad sakyčiau: „Kaip galėčiau tai įsigyti?"
Vieno tėčio žodžiai buvo teiginys, kito - klausimas. Vienas
konstatuodavo, kitas priversdavo mąstyti. Tėtis, kuris vėliau tapo
labai turtingas, paaiškino, kad nuolat kartodamas „tai man per
brangu" leidi smegenims aptingti. O savęs klausdamas „kaip
galėčiau tai įsigyti?" verti smegenis dirbti. Jis neskatino manęs įsigyti
visko,  ko noriu. Svarbiausia jam buvo tren iruo ti smegen is -
galingiausią pasaulyje kompiuterį.
-Mano smegenys lavėja kas  dieną,  nes aš jas treniruoju. Kuo
|os labiau išlavintos, tuo daugiau pinigų galiu uždirbti.
Jis tikėjo, kad neapgalvoti žodžiai „man per brangu" buvo
proto tinginystės ženklas.
Nors abu tėčiai daug dirbo, greitai pastebėjau, jog iškilus
sunkumams dėl pinigų vieno smegenys „užsnūsdavo", o kito,
priešingai, „imdavo suktis" stengdamosi rasti išeitį. Ilgainiui ėmė
aiškėti ir rezultatai: vienas tėtis finansiškai vis labiau stiprėj o, kitas
- silpnėjo. Tai buvo panašu į du žmones, iš kurių vienas nuolat
lanko sporto salę, o kitas „sportuoja" žiūrėdamas televizorių.
Tinkami fiziniai prati mai pageri na sveikatą, o gera smeg enų man kšt a
- materialinę padėtį. Tinginiavimas savo ruožtu neigiamai veikia ir
sveikatą, ir materialinę gerovę.
Tėčių mąstymas visiškai skyrėsi. Vienas manė, kad turči ai turi
mokėti didesnius moke sčius ir pasirūpi nti tais, kuriems ne taip gerai
sekasi. Kitas prieštaravo: „Mokesčiai baudžia dirbančiuosius ir
apdovanoja tuos, kurie skrajoja padebesiais".
Vienas jų patardavo:
- Daug mokykis, kad galėtum susirasti pelningą  darbą.
O kitas buvo nusiteikęs visiškai priešingai:
- Daug mokykis, kad susirastum įmonę, kurią galėtum
nupirkti.
Vienas tėtis tvirtino:
- Mano skurdo priežastis esate jūs, vaikai.
O kitas teigdavo:
- Aš privalau būti turtingas dėl  jūsų,  vaikai.
Vienas prie pietų stalo ragino kalbėtis apie pinigus ir  verslą,
kitas valgio metu uždraudė bet kokius pokalbius apie pinigus.
Vargšas tėtis patarinėjo:
- Spręsdamas piniginius reikalus, nerizikuok.
O kitas ragino priešingai:
- Mokykis kontroliuoti  riziką.
Pirmasis tikėjo:
- Mūsų namas yra pati didžiausia investicija ir pats didžiausias
turtas.
Antrasis buvo įsitikinęs:
- Es u atsakingas už namą, bet, jei namas taptų didžiausia mano
investicija, tai reikštų, kad pakliuvau į bėdą.
Sąskaitas abu tėčiai apmokėdavo laiku, bet vienas tai darydavo
kuo anksčiau, o kitas atidėdavo kuo vėlesniam laikui.
Vienas tėtis tikėjo, kad gera įmonė arba valdžia būtinai
pasirūpins juo ir jo poreikiais. Jis pats visada rūpinosi dėl darbo
užmokesčio, pensijų fondo, sveikatos draudimo, nedarbingumo
lapelių, atostogų ir papildomų pajamų šaltinių. Jis žavėjosi dviem
dėdėmis, kurie per dvidešimt metų kariuomenėje užsitarnavo
pensiją ir įvairiausių privilegijų visam likusiam gyvenimui. Vargšas
tėtis dievino sveikatos draudimo idėją ir privilegijas, kurias
atsistatydinusiems kareiviams teikdavo kariuomenė. Aišku, jam
patiko ir universitetuose įdiegta kadencinė sistema. Kartais atrodė,
kad saugus darbas bei socialinės garantijos jam buvo daug svarbesnės
nei pats darbas. Jis dažnai kartodavo:
- Aš ilgai ir sunkiai dirbau valstybei, todėl nusipelniau
privilegijų.
O turtingam tėčiui svarbiausia buvo pasitikėti savimi tvarkant
iinansinius reikalus. Jis nesu tik o remtis vien intel ektu. Jo man ymu ,
tai žmones padaro silpnus ir finansiškai priklausomus. Tėtis
akcentavo materialinę gerovę.
Pirmajam tėčiui reikėjo labai pasistengti, kad sutaupytų nors
kelis dolerius, antrasis paprasčiausiai investuodavo.
Vienas mokė rašyti įspūdingus gyvenimo aprašymus, kad
būčiau priimtas į gerą darbovie tę, kitas — gerus verslo ir finansiniu s
planus, kad pats galėčiau sukurti darbo vietų kitiems.
Būdamas dviejų stiprių tėčių valioje, turėjau visas sąlygas
stebėti, kaip skirtinga žmonių mąstysena lemia jų gyvenimą.
Neabejoju, kad gyvenimą jie susikūrė kiekvienas pagal savo
mąstymą.
Pavyzdžiui, vargšas tėtis visą laiką tvirtino:
- Aš niekada nebūsiu turtingas.
Taip iš tikrųjų ir nutiko. O antrasis tėtis save visada
įsivaizdavo tik kaip turtingą žmogų. Jis buvo įsitikinęs:
- Aš turtingas žmogus, o turtingi žmonės nėra pesimistai.
Ne t ir būdamas ties bankr oto riba dėl įvairiausių finansinių
nesėkmių, jis tvirtino esąs turtingas žmogus. Jis visada sugebėjo
pasiteisinti:
- Tarp vargšo ir bankrutavusiojo yra didžiulis skirtumas.
Bankrotas yra laikinas dalykas, o skurdas - amžinas.
Neturtingasis šiuo klausimu taip pat turėjo savo nuomonę:
- Manęs ned omina pinigai, - arba, - pinigai man visiškai n ieko
nereiškia.
Tačiau turtuolis prieštaraudavo:
- Pinigai - tai galia.
Proto galios išmatuoti arba įvertinti neįmanoma, tačiau dar
būdamas vaikas suvokiau minčių ir jų raiškos  svarbą.  Pastebėjau,
kad neturtingas tėtis buvo vargšas ne dėl to, kiek uždirbdavo
pinigų, nes uždirb davo tikrai nemažai, bet dėl savo įsit ikini mų ir
elgesio. Taigi būdamas berniukas ir turėdamas du tėčius supratau,  Roberto Frosto pamoka
kad man tinkamą požiūrį ir patarimus turiu rinktis labai atsargiai.
Kurio tėčio pėdomis turėčiau sekti - turtingo ar vargšo? Robertas Frostas yra mėgstamiausias mano poetas. Man
Abu tėčiai vertino švietimą ir  mokslą,  bet nesutarė, ko aš patinka daug jo eilėraščių, bet labiausiai „Kitas kelias". Kasdien
turėčiau mok ytis . Vienas norėj o, kad studijuočiau, gaučiau diplomą prisimenu jo žodžius:
ir susirasčiau gerą  darbą.  Jis būtų buvęs laimingas, jei būčiau tapęs
teisi ninku ar buhal teri u arba baigęs verslo mokyklą magis tro Kitas kelias
laipsniu. Kitas ragino mokytis praturtėjimo meno, suprasti, kaip
elgtis su pinigais ir kaip priversti pinigus dirbti. Rudens miške aš du kelius radau,
- Aš nedirbu dėl pinigų! - nuolatos kartodavo jis. - Pinigai Deja! Abiem keliauti negalėjau...
Stovėjau kryžkelėj, ilgai mąsčiau
dirba man!
Ir vieną  kelią,  kiek tik užmačiau,
Devynerių apsisprendžiau iš turtingo tėčio mokytis finansų
Miškų brūzgynuos akimis lydėjau.
meno, taigi atmečiau neturtingo tėčio su visais jo universitetiniais
laipsniais ir diplomais požiūrį.
Tada žengiau keliu antruoju, nes
Jis tyliai laukė pakeleivio žingsnių,
Žole užžėlęs, kvietė jis mane.
Kiekvienas kelias rytmečio miške
Tikėjosi, kad jį aš pasirinksiu.

Abu vienodi lapų patale,

Kurio dar nelietė keleivio kojos.
Aš pirmą kelią palikau, deja...
Nueidamas antruoju pagalvojau:
Kažin ar grįšiu kryžkelėn ir vėl kada?

Po daugel metų gal ištarsiu sau

Atsidūsėjęs, prisiminęs tąjį  rytą:
Rudens miške aš du kelius radau
Ir nulėmiau gyvenimą pats sau,
Kai iš dviejų turėjau vieną pasirinkti.

 Robertas Frostas (1916)

vertė Inga Staišiūnienė
 Šis eilėraštis daug ką paaiškina: paties žmogaus pasirinkimas
nulemia tolesnį jo gyvenimą.
Daugelį metų mąsčiau apie šį Roberto Frosto eilėraštį.
Paniekinti išprususio tėčio patarimus, jo požiūrį į pinigus buvo
nelengva ir skaudu. Bet šis sprendimas nulėmė visą mano gyvenimą.
Kai tik apsisprendžiau, kokį kelią pasirinkti, prasidėjo mano
mokslai apie pinigus. Daugiau nei trisdešimt metų turtingas tėtis 1 pamoka. Turtingieji nedirba dėl pinigų
buvo mano mokytojas. Kai man sukako trisdešimt devyneri, jis j
nusprendė, kad tai, ką jis mėgino įkalti į mano kartais buką  galvą,
 jau esu įsisavinęs.  2 pamoka. Kodėl turėtume išmanyti
Pinigai yra viena galios formų. Tačiau dar galingesnis yra
finansinis išprusimas. Pinigai gaunami ir išleidžiami, tačiau jei  finansus?
sugebėsite suvokti, kaip reikia su jais elgtis, juos pažabosite ir imsite
kurti savo finansinę gerovę. Vien teigiamas mąstymas nepadeda
susikrauti turtų. Dauguma žmonių, nors ir baigė universitetus, bet  3 pamoka. Rūpinkis savo verslu
taip niekada ir neišmoko tvarkyti pinigų. Todėl jie visą gyvenimą
dirba tik dėl jų.
Kadangi turtingas tėtis pradėjo mokyti mane, kai buvau  4 pamoka. Mokesčiai ir akcinės
devynerių, jo pamokos buvo labai paprastos. Išklausęs visą kursą  bendrovės
supratau, kad tuos trisdešimt metų iš tikrųjų mokiausi šešių
pagrindinių pamokų. Šias pamokas knygoje stengiausi išdėstyti
tokiais pat paprastais žodžiais, kaip kažkada mano tėtis. Tai nėra  5 pamoka. Turčiai patys prasimano
atsakymai, tai - kelrodžiai ženklai. Ženklai, kurie, kad ir kas  pinigų,
pasaulyje nutiktų, padės jums ir jūsų vaikams praturtėti.

6 pamoka. Dirbk ne dėl pinigų —

 stenkis įgyti patirties
 PIRMOJI PAMOKA

TURTINGIEJI NEDIRB
 DĖL PINIGŲ
  ANTRAS SKYRIUS

 Pirmoji pamoka

Turtingieji nedirba dėl pinigų

- 1 ėveli, kaip man tapti turtingam?
Tėvas nuleido vakarinį laikraštį ir paklausė:
~ O kodėl tu nori būti turtingas?
- Šiandien į mokyklą Džimio mama atvažiavo nauju kadilaku,
ir Džimis su trimis draugais išvyko savaitgaliui į vasarnamį. Maiko
ir manęs nepakvietė. Sakė, mūsų nesiveža, nes esam „skurdžių
vaikai".
- Nejaugi? - skeptiškai paklausė tėtis.
- Tikrai, - nusiminęs išlemenau.
Tėvas nieko nesakė, tik palingavo, pasitaisė ant nosi es akinius
ir vėl ėmė skaityti laikraštį. Aš likau stovėti, laukdamas atsakymo.
Buvo 1956 metai. Man sukako devyneri. Likimo ironija, kad
aš lankiau tą pačią valstybinę mokyklą, į kurią savo vaikus leisdavo
ir turtingieji. Mūsų miestas daugiausia gyvavo iš cukranendrių
plantacijų. Mano mokyklos pradinėse klasėse mokėsi šios
plantacijos valdytojų bei kitų turting ų žmonių - gydytoj ų,
verslininkų ir bankininkų - vaikai. Po šešių klasių juos išsiųsdavo į
privačias mokyklas. Jei mes būtume gyvenę kitoje gatvės pusėje,
būčiau lankęs tą pačią mokyklą, kurioje mokėsi vaikai iš panašių į
mano šeimų. Baigę šešias klases mes galėjome toliau mokytis
valstybinėse vidurinėse ir aukštesniosiose mok yklos e. Tokiems kaip
mes nebuvo jokių privačių mokyklų.
Pagaliau tėtis padėjo laikraštį j šalį.  Mačiau, kad jis mąsto.
- Sūnau , - tarė jis iš lėt o. - Jei nori būt i turt ing as, privalai
išmokti užsidirbti pinigų.
- Bet kaip? - nesupratęs paklausiau.
- Mąstyk savo galva, - šypsodamasis atsakė jis. Šie jo žodžiai
iš tikrųjų reiškė : „tai viskas, ką aš tau norėj au pa sak yti " arba „aš
nežina u atsa kymo, todėl daugiau man neb etr ukdy k".
Sandoris
Kitą rytą tėči o žod žiu s perpasa kojau savo geriausiam dra ugui
Maikui. Kaip jau minėjau, mudu buvome vieninteliai neturtingi
vaikai visoje mokykloje, tarsi ten atsidūrę per  klaidą.  Lyg kažkas
mūsų rajone būtų nubrėžęs nematomą  liniją, dėl kurios ir mokėmė s
vienoje mokykloje su turtuolių vaikais. Tiesą pasakius, ir mes
nebuvome vargšai. Neturtingi jautėmės tik todėl, kad visi berniukai
turėjo naujas beisbolo pirštines, naujus dviračius ir kitų daiktų, o
mes-ne.
Mūsų tėvai patenkindavo tik pačius būtiniausius poreikius.
Buvome pavalgydinti, aprengti, turėjome stogą virš galvos, bet
mums to neužteko. Jei skųsdavausi, tėtis sakydavo:
-Jei ko nors nori, užsidirbk.
Mes norėjome įvairiausių daiktų, tačiau devynmečiams
berniukams darbo iš esmės nebuvo.
- Tai ką gi mums daryti, kad gautume pinigų? - paklausė
Maikas.
- Nežinau, - atsakiau. - Gal norėtum tapti mano partneriu?
Jis sutiko ir tą patį šeštadienio rytą tapo pirmuoju mano verslo
partneriu. Mes valandų valandas svajodavome, kaip prasimanyti
pinigų, kartais prisimindami „kietus" vyrukus, kurie linksminosi
Džimio vasarnamyje prie jūros. Tai truputį skaudino, tačiau
skausmas išėjo tik į  naudą,  nes skatino mąstyti ir ieškoti būdų
užsidirbti. Galų gale vieną popietę blykstelėjo nuostabi mintis, ją
Maikas aptiko skaitydamas mokslinę  knygą.  Susijaudinę
paspaudėme rankas - pagaliau atradome  darbą.
Mudu su Maiku keletą savaičių bėgiojome belsdamiesi į
kaimynų duris ir prašydami tuščių dantų pastos tūtelių. Dauguma
suaugusiųjų nuste bdavo, tačiau šypsodamiesi sutikdavo jas atiduoti ,
o kai kurie teiraudavosi, ką mes ketiname su jomis daryti. Mes
mandagiai išsisukinėdavome n uo atsa kymo sakyda mi, kad tai verslo
paslaptis.
Bėgo savaitės, o mamos nerimas vis didėjo: mat žaliavą
kaupėme šalia jos skalbimo mašinos. Tuščių dantų pastos tūtelių
krūva rudoje kartoninėje dėžėje, kurioje anksčiau buvo sustatyti
stiklainiai su pomidorų padažu, vis augo ir augo.
Galiausiai mama nebeištvėrė, kasdien matydama purvinas,
sulamdytas, kaimynų išnaudotas dantų pastos tūteles. Netekusi
kantrybės, ji paklausė:
- Kuo jūs, berniukai, užsiimate? Tik jau nebesakykite, kad
tai verslo paslaptis. Darykite ką nors su šituo Šiukšlynu arba aš
viską išmesiu lauk.
Mudu su Maiku prašėme, net maldavome dar truputį
pakentėti, teisindamiesi, kad greitai tuščių tūtelių turėsime
pakankamai ir galėsime pradėti savo  darbą.  Paaiškinome, jog
laukiame dar kelių kaimynų, baigiančių naudoti savo dantų  pastą,
o tų tūtelių mums labai reikia. Ji sutiko palaukti dar vieną savaitę.
Artėjo diena, kai bus galima pradėti  darbą.  Tvyrojo didelė
įtampa. Mamai pagrasinus, jog būsim išvaryti iš „sandėliavimo
patalpų", mūsų verslui kilo grėsmė. Maikui teko apsilankyti pas
kaimynus dar  kartą.  Kol jis mėgino juos paraginti greičiau naudoti
dantų pastą aiškindamas, jog net pats dantistas norėtų, kad jie
dažni au valytųsi dant is, aš pradėj au gamybą.
Pažiūrėti, kaip visu pajėgumu veikia dviejų devynmečių
berniukų verslas, atvažiavo ir mano tėtis su draugu . Tuo met u viskas
aplinkui buvo padengta smulkiais baltais milteliais. Ant ilgo stalo
gulėjo mažos kartoninės pieno dėžutės, kurių prisirinkome
mokykloje, o lauko viryklėje žaižaravo iki raudonumo įkaitusios
anglys.
 Tėtis pasistatė automobilį šalikelėje, nes aikštelę buvo užėmusi
mūsų gamybos įranga, ir bandė nepastebėtas prieiti arčiau. Jis
pamatė ant anglių stovintį plieninį  katilą, jame lydėsi tuščios dantų
pastos tūtel ės. Tais laikais tūtelės bu vo g aminamos ne iš plastik o, o
iš gryno švino. Nudeginę dažus tūteles lydėme nedideliame
plieniniame katile. Vėliau, naudodamiesi mamos puodų laikikliu,
skystą šviną supildavome per nedideles angeles į pieno dėžutes.
Dėžutes iš vidaus dengė alebastro sluoksnis. Baltos viską
aplinkui dengianč ios dulkės buvo gipsas. Jį pirmiausia turėj ome
sumaišyti su vandeniu, tačiau aš skubėdamas netyčia išpyliau
maišelį, ir viskas aplinkui pabalo, tarytum būtų praūžusi didelė
sniego pūga. Pieno dėžutės atstojo išorines alebastro formas. Tėtis
su draugu stebėjo, kaip per nedidelę tokios formos viršuje esančią
angą kruopščiai pilame skystą  šviną.
- Atsargiai! - sušuko tėtis.
Net nežvilgtelėjęs pritariamai jam linktelėjau.
Pagaliau užbaigęs darbą pastačiau ant žemės plieninį puodą
ir nusišypsojau tėčiui.
- Ką jūs čia, bern iuka i, veikiate ? - šypso damas is smalsiai
pasiteiravo jis.
- Da ro me tai, ką tu ir patare i. Keti name prat urt ėti , -
paaiškinau.
- Aha, - išsišiepęs ir linksėdamas galva patvirtino Maikas. -
Mes esam verslo partneriai.
- O kas tose gipsinėse formose? - paklausė tėtis.
- Žiūrėk! - sušukau aš. - Tai turėtų būti gera partija.
Paėmęs nedidelį plaktuką, sudaviau juo per žymę, kuri skyrė
formą per pusę. Kai atsargiai pakėliau vieną gipso formos pusę, iš
 jos išr ied ėjo švininė 5 centų mo ne ta .
- O, Dieve! - paš iurpo tėti s. - J ū s iš to švino liejate mone tas !
- Visiškai teisingai, - didžiuodamasis patvirtino Maikas, - mes
darome tai, ką jūs ir sakėte - pinigus.
Tėčio draugas nusisuko ir pratrūko kvatoti, o tėtis
nusišypsojo ir papurtė  galvą.  Priešais jį, netoli ugnies ir dėžės,
kurioje anksčiau buvo sudėtos dantų pastos tūtelės, išsišiepę iki
ausų, nukloti baltų dulkių stovėjo du maži berniukai.
Tėvas liepė viską tuoj pat mesti ir pri sėst i ant fasadinių na mo
laiptelių. Šypsodamasis jis mums mėgino paaiškinti, ką reiškia žodis
„klastotė".
Mūsų svajonės sudužo į šipulius.
- Jūs norite pasakyti, kad tai neteisėta? - virpančiu balsu
pasiteiravo Maikas.
- Palik juos ramybėje, - pamėgino užstoti mus tėčio draugas.
- Gal jie tobulina savo įgimtą  talentą.
Tėtis priekaištingai žvilgtelėjo į jį.
- Taip, tai neteisėta, - atsargiai tarė. - Tačiau jūs, berniukai,
mąstote labai originaliai ir parodėte, kad esate tikrai kūrybingi.
Darykite taip ir toliau. Aš tikrai jumis didžiuojuosi!
Nusiv ylę abu su Maiku gal dvide šimt minučių sėdėj ome
tylėdami, negalėdami nė piršto pajudinti. Mūsų verslas žlugo dar
nespėjus jo pradėti. Valydamas miltelius, žvilgtelėjau į Maiką ir
tariau:
-M an au , kad Džimis ir jo draugai teisūs. Mes esame skurdži ai.
Tuo metu pro duris žengė tėtis ir, žinoma, išgirdo mano
žodžius.
- Berniukai, - tarė jis. -  Jūs tapsite skurdžiais tik tada, kai
pasiduosite. Svarbiausia, kad šiandien jūs mėginote šį tą daryti.
Dauguma žmonių tik kalba arba svajoja apie turtus, o jūs ėmėtės
veiklos. Aš jumis abiem labai didžiuojuosi. Dar kartą sakau,
nenuleiskite rankų ir nenustokite galvoti.
Mudu su Maiku stovėjome tylėdami. Tai buvo tik gražūs
žodžiai. Mes tikrai nežinojome, ką toliau daryti.
- O kodėl, tėti, tu nesi turtingas? - paklausiau.
- Todėl, kad aš nusprendžiau būti mokytojas. Mokytojai
negalvoja apie turtus. Jiems paprasčiausiai patinka mokyti. Iš visos
širdies norėčiau tau padėti, tačiau tikrai nežinau, kaip „užkalti"
pinigų.
Mes su Maiku nusisukome ir pradėjome tvarkyti aikštelę.
- Žinote, berniukai, - staiga prabilo tėtis. -Jei jums taip knieti
išsiaiškinti, kaip tapti turtingiems, neklauskite manęs. Verčiau tu,
 Maikai, pasiteirauk savo tėčio.
- Mano tėčio? - dvejonių ir nuostabos kupinu balsu išlemeno
Maikas.
- Taip, savo tėčio, - dar kartą šypsodamasis patvirtino tėtis.
- Mus aptarnauja tas pats bankininkas, be perstojo liaupsinantis  
tavo tėtį. Man jis prasitarė, ka d tavo tėti s yra tikras genijus. Vadinasi,
 jis ži no , kaip už si di rb ti pinigų.
- Mano tėtis? - vis dar negalėjo patikėti Maikas. - Tai kodėl
gi mes neturime gražios mašinos ir didelio namo, kaip kad turi
turtingų tėvų vaikai?
- Graž i mašina ir didelis namas nebūtinai reiškia didelius
turtus ar kad mokate uždirbti daug pinigų, - atsakė mano tėtis. -
Pavyzdys gali būti Dži mio t ėtis, dirbantis cukranendrių plantacijoje.
Mes nedaug kuo skiriamės: jis dirba įmonei, kuri ir nupirko jam tą
gražųjį automobilį, aš dirbu valdžiai. Tačiau cukraus fabrikas patyrė
finansinę krizę, todėl Džimio tėtis gali greitai visko netekti. Tavo
tėtis yra visai kas kita. Atrodo, kad jis stato didžiulę imperiją, ir
įtariu, jog po kelerių metų jis taps labai turtingas.
Po šių žodžių mes su Maiku vėl užsidegėme entuziazmu.
Kupini energijos ir naujų vilčių tvarkėme netvarką, atsiradusią
žlugus pirmajam mūsų sandoriui, ir kūrėme planus, kada ir apie ką
kalbėsimės su Maik o tėčiu. Iškilo tik viena probl ema: Maiko t ėtis
daug dirbo ir grįždavo labai vėlai. Jam prikl ausė sandėliai, st atybos
bendrovė, parduotuvių tinklas ir trys restoranai, kuriuose jis ir
užtrukdavo iki vėlumos.
Baigęs tvarkyti, Maikas autobusu išvažiavo namo. Jis ketino
sulaukti tėčio ir paklausti, ar šis sutiktų mus išmokyti, kaip
praturtėti. Maikas pažadėjo iš karto po pokalbio paskambinti, net
 jei bus labai vėiui
Telefonas suskambo pusę devynių vakaro.
- Ge rai, - te pasak iau. - Kitą šeštadienį, - ir padėjau tele fono
ragelį.
Maiko tėtis sutiko su mumis pasikalbėti.
Šeštadienio  rytą, pusę aštuonių, aš aut obus u nuvažiavau į
miesto vargšų kvartalą.
 Mokslai prasideda
 jy Aš jums mokėsiu po dešimt centu per valandą", - net pagal
1956 metu darbo užmokesčio įstatymą dešimt centu per valandą buvo
per mažas atlyginimas.
Aštuntą ryto turėjome susitikti su Maiko tėčiu. Jis buvo
užimtas ir dirbo jau gerą valandą.  Kai prisiartinau prie papras tučio ,
nedidelio, bet tvarkingo namuko, pamačiau pikapu išvažiuojantį
darbų vykdytoją, dirbantį Maiko tėčio statybos įmonėje. Maikas
mane pasitiko prie namo durų.
- Tėtis kalbasi telefonu. Liepė palaukti galinėje vera ndoj e, -
atidaręs duris išpyškino Maikas.
Man peržengus seno namo slenkstį, sugirgždėjo sudūlėjusios
nuo nesuskaičiuojamų žingsnių medinės grindys, prie durų buvo
patiestas pigus kilimėlis. Nors grindys ir buvo švarios, tačiau jas
verkiant reikėjo remontuoti.
Įžengęs į siaurutę svetainę, prigrūstą pasenusių masyvių baldų,
kuriuos ne t ir tais laikais jau galima buvo kolekc ionuot i, paju tau ,
kaip apima ribotos erdvės baimė. Ant kušetės sėdėjo dvi truputį
vyresnės nei mano mama moterys. Prieš jas sėdėjo darbiniais
drabužiais apsirengęs vyras. Jis dėvėjo chaki spalvos ilgas, laisvas
kelnes, tos pačios spalvos tvarkingai išlygintus, bet nekrakmolytus
marškinius ir buvo apsiavęs nuvalytais darbiniais batais. Vyras buvo
gal dešimčia metų vyresnis už man o  tėtį.  Mano manymu, jam buvo
keturiasdešimt penkeri. Kai mudu su Maiku praėjome pro tuos
sėdinčius žmon es, norėd ami per virtuvę patekt i į verandą, esančią
galiniame kieme, jie nusišypsojo. Aš taip pat droviai šyptelėjau.
- Kas tie žmonės? - pasiteiravau Maiko.
- Ai, jie dirba mano tėčiui. Tas vyras prižiūri sandėlius, o
moterys yra restoranų direktorės. Tu jau matei ir statybos darbų
vykdytoją, ku ris tiesia kelią gal penk iasd ešim t mylių nuo čia. Da rb ų
vykdytojas, vadovaujantis daugelio namų statybai, išvyko dar prieš
tau čia pasirodant.
- Ar pas jus taip visada? - nustebęs paklausiau.
- Ne visada, bet gana dažnai, - šypsodamasis atsakė Maikas
 ir prisitraukęs kėdę atsisėdo šalia manęs.
- Paprašiau tėčio pamokyti mus, kaip užsidirbti daug pinigų,
- ėmė pasakoti Maikas.
- Tikrai? Ir ką jis atsakė? - smalsiai paklausiau aš.
- Na, iš pradžių jo veidas buvo kažkoks keistas, bet paskui
 jis paža dėjo šį tą pasiū lyti,
-Aišku, -numykiau, supdamasis ant dviejų užpakalinių kėdės
kojų ir trindamas jos atkaltę j sieną.
Maikas lygiai taip pat suposi kėdėje.
- Ar žinai, koks tai pasiūlymas? - pasiteiravau aš.
- Ne, bet tuoj abu sužinosime.
Staiga pr o retą tinklin ę širmą j verandą ene rgingai įžengė
Maik o tėtis. Mes pašo kome ant kojų, bet ne iš pagarb os, o todėl ,
kad labai išsigandome.
- Ar pasirengę, berniukai? - traukdamas kėdę arčiau mūsų
paklausė Maiko tėtis.
Kol jis tempė kėdę, stovėjusią prie sienos, mes pritariamai
linksėjome.
Maiko tėtis buvo gana didelis žmogus: šešių pėdų ūgio ir
dviejų šimtų svarų svorio. No rs m ano tėtis buvo truputį aukštesnis ,
beveik tiek pat svėrė ir buvo vyresnis už Maiko tėtį penkeriais
metais ir nors abu priklausė skirtingoms etninėms grupėms, jie buvo
kažkuo panašūs. Greičiausiai savo energija.
-M ai ka s man sakė, kad norite išmokti uždirbti daug pinigų?
Ar tiesa, Robert ai? -
Greitai, nors truputį baugiai, linktelėjau  galvą.  Jo žodžiuose
ir šypsenoje slypėjo didelė jėga.
- Ger ai, mano pasiūlyma s būtų toks . Jus mokysi u ne
mokyk los klasėje. Jūs man dirbsite, o aš jus mokysiu. Jei nedirbsi te,
 jokių mo ks lų ne bu s, nes ti k di rb da mi galėsite greič iau su vo kt i
pamokas. O jei norite tik sėdėti ir klausytis kaip mokykloje, tai
nieko iš to neišeis, nes tik bergždžiai švaistysiu savo brangų  laiką.
Toks būtų mano pasiūlymas. Galite sutikti arba ne.
- O... ar galima iš pra dži ų šio to paklaus ti? - nedrą siai
pasiteiravau.
- Ne. Sutikite arba atsisakykite. AŠ turiu labai daug darbų ir
negaliu čia sėdėti visą  dieną.  Jei nesugebate ryžtingai nuspręsti,
vadinasi, niekada neišmoksite uždirbti pinigų. Palankių, tačiau
greitai prarandamų progų pasitaiko labai retai. Sugebėjimas greitai
priimti tinkamą sprendimą yra labai svarbi ir vertinga savy bė. D aba r
 jums pasitaikė vie na toki a pr og a. Mo ky ma s prasidės ar ba bai gsi s
nė neprasidėjęs po dešimties sekundžių, - suirzęs pareiškė Maiko
tėtis.
- Sutinku, - išpyškinau aš.
- Sutinku, - pritarė ir Maikas.
- Gerai, - tęsė Maiko tėti s. - Po dešimties minučių ateis po nia
Martin. Kai sutvarkysiu visus reikalus, galėsite su ja važiuoti į
savitarnos parduotuvę ir pradėti dirbti. Mokėsiu jums po dešimt
centų per  valandą.   Dirbsite kiekvieną šeštadienį po tris valandas.
- Bet šiandien aš žaidžiu beisbolą, - sunerimęs pasiteisinau.
Daba r Maik o tėčio balsas nusk ambė jo rūsčiai:
- Gali priimti mano pasiūlymą arba jo atsisakyti!
- Gera i, aš pri imu jį, - išpyliau .
Beisbolo rungtynes nuo šiol iškeičiau į darbą ir  mokslą.
 Darbas už trisdešimt centų
Gražų šeštadienio  rytą,  devintą  valandą,   mes jau dirbome
ponios Martin parduotuvėje. Ji buvo maloni ir kantri moteris,
nuolatos kartojanti, kad primename jos du sūnus, kurie suaugo ir
išėjo iš namų gyventi atskirai. Nors buvo maloni, tačiau tikėjo, kad
darbas yra labai svarbus dalykas, ir neleido mums sėdėti sudėjus
rankų. Ji nuol atos atrasdavo dar bo. Tris valandas kra ust yda vome
nuo lentynų konservuotų produktų skardines, kiekvieną
nušluostydavome pl unksnin e dulkiašluoste ir vėl tvarkingai
sustatydavome į vietas. Dirbti buvo be galo nuobodu.
Maiko tėtis, kurį ir vadinu turtinguoju tėčiu, turėjo devynias
maisto prekių savitarnos parduotuves. Kiekviena jų buvo sukurta
iš septynių vienuolikos mažesnių. Dabar šalia buvo įrengtos
didžiulės mašinų stovėjimo aikštelės. Žmo nė s čia atva žiuo davo
 pieno , duon os, sviesto ir cigarečių. Tais laikais Havajuose nebu vo
oro kondicionierių, parduotuvėse nuolat tvyrojo karštis, todėl
dury s iš abiejų pusių - ir j gatvę, ir į mašinų stov ėjim o aikšt elę -
būdavo atidarytos. Tai ir buvo mūsų problema: kiekvieną  kartą.,  
kai keliu pravažiuodavo arba į stovėjimo aikštelę įsukdavo mašina,
parduotuvėje sukildavo dulkių sūkurys. Dulkės, žinoma, nusėsdavo
ant prekių.
Per visą  laiką,  kai ten dirbome, oro kondicionieriaus niekas
taip ir neįrengė.
Tris savaites mes dirbo me po tris valandas kiekvieną šeštadienį
ir klausėme ponios Martin nurodymų. Per pietus baigdavome darbą
ir gaudavome po tris dešimties centų mone tas. Šeštojo de šimtmečio
vidury net ir devynmečiui vaikui trisdešimt centų neatrodė labai
daug. Už gautus pinigus nusipirkdavau tris komiksų knygeles ir*
traukdavau namo.
Ketvirtos savaitės viduryje pritrūkęs kantrybės ketinau mesti
šį  darbą.  Jo sutikau imtis tik todėl, kad norėjau atskleisti paslaptį,
kaip užsid irbti pinigų, o tebuvau paprasčiausias vergas, plušantis
už dešimt centų per  valandą.   Be to, Maiko tėtis nuo to pirmojo
šeštadienio net nepasirodė.
- Aš metu šį  darbą, - pareiškiau Maikui per pietų pertrauką.
Pietūs mokykloje buvo menki, pamokos nuobodžios, o dabar dar
ir šeštadi enius prar adau. Bet iš tikrųjų mane erz ino tie vargani
trisdešimt centų.
Maikas nusišypsojo.
- Kas čia juokinga? - nervingai sušnypščiau aš.
- Tėtis minėjo, kad taip nutiks. Jis liepė ateiti pas jį tada, kai
 jau norė si me st i  darbą.
- Ką?! - pasipiktinęs sušukau aš. - Jis laukė, kol man trūks
kantrybė?
- Kažkas panašaus, - puolė aiškinti Maikas. - Mano tėtis yra
kitoks, todėl jo mokymas ir skiriasi nuo tavo tėčio. Tavo mama ir
tėtis daug pamokslauja, o manasis yra ramus ir mažai kalba. Tik
palauk iki kito šeštadienio. Aš pasakysiu, kad jau esi pasirengęs.
- Tu nori pasakyti, kad mane paaukštino?
- Na , ne visai taip . O gal? Tėtis paaiški ns viską šeštadien į.
 Laukimas šeštadienio rytą
Susitikimui su Maiko tėčiu jau buvau pasirengęs ir nekantriai
jo la uk ia u. N e t ti kr as is ma no tėt is , ku rį va di nu var gšu , buv o
supykęs. Jis sakė, kad turtuolis pažeidė vaikų darbo įstatymus ir
turėtų būti nubaustas.
Tėtis liepė išsireikalauti sąžiningo darbo užmokesčio.
Mažiausiai dvidešimt penkių centų per  valandą.   O jei turčius
nesutiks mokėti daugiau, tada gausiu mesti  darbą.
- Ir apskritai tau nereikalingas šis prakeiktas darbas, -
paniekinamai pro dantis iškošė jis.
Šeštadienį aštuntą valandą ryto įžengiau pro tas pačias
išklerusias Maiko namo duris.
- Atsisėsk ir palauk savo eilės, - įėjusiam liepė Maiko tėtis, o
pats apsisuko ir dingo nedideliame šalia miegamoj o įren gtame
kabinetuke.
Aš apsidairiau, bet Maiko kambaryje nebuvo. Pasijutęs
nepatogiai, atsargiai prisėdau šalia moterų, kurios čia sėdėjo kaip ir
aną kartą prieš tris savaites. Nusišypsojusios jos truputį pasislinko,
palikdamos man daugiau vietos ant kušetės.
Praėjo keturiasdešimt penkios minutės. Sėdėjau kaip ant
adatų. Abi moter ys, sutvarki usios savo reikalus, išėjo jau prieš gerą
pusvalandį, o pagyvenęs ponas kabinete išbuvo apie dvidešimt
minučių ir taip pat pasišalino.
Namas ištuštėjo, o aš tą gražų saulėtą havajietišką rytą sėdėjau
priplėkusioje tamsioje svetainėje ir laukiau pokalbio su šykštuoliu,
išnaudojančiu vaikus. Girdėjau, kaip jis vaikščiojo po kabinetą ir
kalbėjosi telefonu. Į mane jis nekrei pė jokio dė mesio . Jau norėjau
sprukti laukan, tačiau kažkas mane sulaikė.
Pagaliau praėjus dar penkiolikai minučių ka bin eto tarpdu ryje
pasirodė turtuolis. Netardamas nė žodžio, rankos mostu parodė,
kad galiu įeiti.
- Kaip suprantu, nori didesnio atlyginimo, kitaip mesi  darbą,
ar ne? - pasisukdamas kėdėje paklausė turtingasis tėtis.
- Jūs nesilaikote mūsų susitarimo, - beveik su ašaromis
 lemenau aš, juk devynmečiui berniukui ginčytis su suaugusiuoju
tikrai baisu. - Pažadėjote mane moky ti, jei jums dirbsiu. Aš dirbau.
Ir dirbau sunkiai. Atsisakiau net beisbolo rungtynių, kad galėčiau
 jums dirbti, tačiau jūs savo pažado netesėjote - nieko manęs
neišmokėte. Iš tikrųjų esate sukčius, visi miestelyje apie jus taip
kalba. Jūs godus. Nori te susiglemžti visus pinigus, o darbuotojais
visai nesirūpinate. Verčiate mane laukti ir nerodot e jokios pagarbos.
Juk aš dar tik mažas berniukas ir manau, kad nusipelniau geresnio
elgesio.
Turtuolis atsilošė kėdėje, pasirėmė ranka smakrą ir įsistebeilijo :
į mane. Atrodo , jis mane tyrė.
- Visai neblogai, - pagaliau tarė jis. - Praėjo mažiau kaip
mėnuo, o tu jau kalbi kaip daugelis mano darbuotojų.
- Ką? -nu ste bau aš ir, nesuprasdamas, ką jis turi omeny, toliau
skundžiausi. - Aš maniau, kad jūs laikysitės sandorio ir mane
mokysite, o ne kankinsite. Tai žiauru. Tai labai žiauru.
- Aš tave mokau, - tyliai pasakė turtingasis tėtis.
- Ko jūs mane išmokėte? Nieko! - supykęs sušukau. - Po to,
kai sutikau jums dirbti už grašius, jūs net nepasikalbėjote su manimi. į
Dešimt centų per valandą. Oho! Turėčiau apie jus pranešti valstybės '
pareigūnams. Juk žinote, kad yra įstatymai, ginantys dirbančius
vaikus. Juk žinote, kad mano tėtis - valstybės tarnautojas.
- Tai bent! - nustebo turtingasis tėtis. - Dabar tu kalbi kaip
dauguma man dirbusių žmonių, kuriuos aš kažkada atleidau arba
 jie patys išėjo.
-Tai pasakysite? - kaip mažas vaikas, įgavęs šiek tiek drąsos,
įkyriai reikalavau aš.  -Juk jūs melavote man. Aš jums dirbau, o jūs
savo žodžio netesėjote - manęs nieko neišmokėte.
- O iš kur žinai, kad nieko neišmokai? - ramiai paklausė
turtingasis tėtis.
- Na, jūs net nepasikalbėjote su manimi. Dirbau tris savaites, f
o jokių pamokų taip ir nebuvo, - nepatenkintas paaiškinau aš.
- Ar mokyti - tai būtinai kalbėti arba pamokslauti? -
pasiteiravo turtingasis tėtis.
- Na, taip, - patvirtinau aš.
-T ai mokykloje taip moko, - šypsodamasis pareiškė jis. - O
gyvenimo pamokos vyksta ne taip. Galiu pridurti, kad geriausias
mokytojas yra pats gyvenimas. Jis dažniausiai su tavimi nesitaria,
tik iš visų pusių atakuoja. Kiekvienoje kritinėje situacijoje jis
tarytum sako: „Atsimerk! Noriu tave kai ko išmokyti".
„Apie ką šis žmogus kalba? - tyliai paklausiau savęs. - Ir negi
dar turiu kalbėtis su savo gyvenimu?" Tą akimirką buvau tikras,
 jog turiu mesti pradttą  darbą,  nes šį žmogų, mano nuomone,
apskritai reikėtų izoliuoti nuo visuomenės.
- Jei išmoksi gyvenimo pamokas, tai viskas klosis kuo
I geriausiai, o jeigu ne - tave gyvenimas ir toliau vėtys ir mėtys.
Žmonės yra dviejų rūšių. Vieni pasiduoda sunkumams ir eina
pasroviui, kiti supyksta ir ima priešintis savo vargams. Tačiau,
kovodami su darbdaviais, nesutikdami su darbo sąlygomis,
nesutardami su savo vyru ar žmona, net nesuvokia, kad tai - tik
gyvenimo išbandymai.
Aš visiškai nieko nesupratau, apie ką jis kalbėjo.
- Gyvenimas mus visus bando. Vieni jam pasiduoda, kiti
kovoja. Tik nedaugelis iš to mokosi ir skinasi kelią į priekį. Jie
geranoriškai pasitinka gyvenimo išbandymus - pamokas,
reikalingas tam, kad tobulėtų. Tačiau dauguma nuleidžia rankas ir
plaukia pasroviui, ir tik nedidelė saujelė tokių kaip tu kovoja.
Tada mano turtingasis tėtis atsistojo ir uždarė išklerusį medinį
langą, kurį jau seniausiai reikėjo remontuoti.
- Supratęs šią pamoką gali tapti protingas, turtingas ir
laimingas jaunuolis. Jei nesuprasi - visą gyvenimą dėl savo bėdų
kaltinsi darbą, nedidelį atlyginimą arba viršininką ir lauksi stebuklo,
kuris išspręstų visas tavo problemas.
Turtingasis tėtis žvilgtelėjo į mane, norėdamas įsitikinti, ar
vis dar klausausi. Mūsų akys susitiko. Žiūrėdami vienas į kitą, kurį
laiką nebyliai kalbėjomės. Galiausiai aš atplėšiau savo žvilgsnį ir
supratau, kad jis teisus. Aš kaltinau jį ir reikalavau mokyti. Vadinasi,
aš kovojau.
Turtingasis tėtis tęsė kalbą toliau.
- Jei esi silpnavalis, susidūrę s su nauju išb and ymu ,
 kiekvienąkart pasiduosi ir nuleisi rankas. Toks žmogus niekada
nerizikuoja, daro tik tai, kas išbandyta ir patikima, tikėdamasis
stebuklo, kuris iš tikrųjų niekada neįvyks. Jei būtum toks, taptum
nuobodus senis, nors ir turintis daug mylinčių draugų, gerbiančių
tave už tai, kad buvai malonus žmogus, ilgai ir sunkiai dirbai. Nė
karto per visą gyvenimą nerizikavai, visada elgeisi tinkamai. Tiesą
sakant, toks būdamas, tu tik nuolankiai pasiduotum gyvenimui.
Nors giliai viduje labai norėtum laimėti, bet rizikos ir netekties
baimė nuslopintų pasiryžimą laimėti. Tik tu vienas žinotum, ko
atsisakei saugaus gyvenimo vardan.
Mūsų akys vėl susitiko. Gal kokias dešimt minučių mes
žiūrėjome vienas į kitą, permąstydami ką tik pasakytus žodžius.
- Ar ir jūs mane bandote? - pasiteiravau aš.
- Kai kuriems žmonėms gal taip ir pasirodytų, - nusišypsojo
turtingasis tėtis. - Tačiau, tarkim, kad aš tik leidau tau pajusti
gyvenimo  skonj.
- Gyvenimo skonį? - vis dar pykdamas, tačiau jau susidomėjęs
ir net pasirengęs vėl mokytis, pakartojau aš.
-Jūs, berniukai, esate pirmieji, manęs paprašę išmokyti, kaip
užsidirbti daug pinigų. Turiu daugiau nei šimtą penkiasdešimt
darbuotojų, tačiau nė vienas niekada nepaklausė, ką aš išmanau
apie pinigus. Jie prašo tik darbo ir uždarbio ir niekada neklausia, į
kaip pačiam prasimanyti pinigų. Štai kodėl dauguma jų geriausius
savo metus praleis dirbdami dėl pinigų, bet taip to ir nesupras.
Aš sėdėjau ir įdėmiai klausiausi.
-Taigi kai Maikas užsiminė, kad norite išmokti tapti turtingi,
aš sugalvojau planą, kuris labai panašus į realų gyvenimą. Galėčiau
kalbėti iki pažaliavimo, tačiau jūs vis tiek nieko nesuprastumėte,
todėl nusprendžiau jus mokyti gyvenimiškai, kad viską
suvoktumėte iš karto. Štai kodėl aš mokėjau tik po dešimt centų.
- Na, ir kokia gi ta pamoka, kurios turėjau išmokti, dirbdamas '
tik už dešimt centų per valandą? - nepatikliai paklausiau aš. - Ar j
tai, kad jūs godus ir išnaudojate savo darbuotojus?
Turtingasis tėtis atsilošė ir ėmė nuoširdžiai kvatoti. Pagaliau
nusiraminęs jis patarė:
- Geriau jau pakeistum tokį savo požiūrį. Nebekaitink manęs
ir nebegalvok, kad aš esu vienintelė tavo visų bėdų priežastis. Jei
manai, jog esu kaltas, pamėgink man tai įrodyti. Jei suvoktum, kad
pagrindinis kaltininkas esi tu pats, galėtum pats pasikeisti, iš to
pasimokyti ir tapti išmintingesnis. Dauguma žmonių gyvenime
pirmiausia nori pakeisti kitus, o ne save. Aš pasakyčiau, kad lengviau
pasikeisti pačiam, nei pakeisti kitus.
- Nieko nesuprantu, - tariau aš.
- Nekaltink manęs dėl savo problemų, - suirzęs atšovė
turtingasis tėtis.
- Bet juk jūs man mokate tik dešimt centų per valandą.
- Tai ko tu išmokai? - šypsodamasis paklausė jis.
- Kad jūs esate godus, - pašaipiai atsakiau aš.
- Matai, tu vis dar manai, kad aš esu pagrindinė tavo problema,
- tarė tėtis.
- Bet taip ir yra.
- Na, taip mąstydamas tu tikrai nieko neišmoksi. Jei manai,
kad aš esu dėl to kaltas, tai ką nusprendei daryti?
- Jei nemokėsite man didesnio atlyginimo arba nerodysite
daugiau pagarbos ir nemokysite manęs, aš mesiu darbą.
- Gerai, pirmyn! - paragino turtingasis tėtis. - Dary k b ūten t
tai,  ko dažniausiai griebiasi dauguma žmonių. Jie išeina ir ieško
naujo darbo, geresnių galimybių, didesnio atlyginimo manydami,
kad tai padės jiems išspręsti daugelį rūpesčių, tačiau kažkodėl taip
niekada nenutinka.
- O kaip tada turėčiau elgtis? - paklausiau aš. - Sutikti su
tais varganais dešimt centų per valandą ir dar nusišypsoti?
Tėvas šyptelėjo.
- Būtent taip pasielgtų kiti žmonės. Nors ir žinodami, kad jų
šeimos finansinė padėtis labai sunki, jie tiesiog paimtų atlyginimą
ir lauktų, kol jis bus padidintas, manydami, kad tai padės atsikratyti
visų bėdų. Dauguma visiškai neprieštarauja tokiai sistemai, o
paprasčiausiai įsidarbina dar kitoje darbovietėje, nors ir vėl tik už
nedidelį atlyginimą.
Sėdėjau, įsmeigęs žvilgsnį į grindis, ir bandžiau suprasti šią
turtingojo tėčio pamoką. Pamažu ėmiau jausti gyvenimo skonį.
Pagaliau pakėlia u akis ir paka rtoj au klausimą:
-Tai kas gali teisingai išspręsti šiuos klausimus?
- Štai kas, - tarė jis, švelniai tapšnodamas delnu man per galvą.
- Būt ent Ši medžia ga, esanti tar p tavo ausų.
Tą akimirką turtingasis tėtis išsakė pagrindinį požiūrį į
gyvenimą, kuris jį skyrė nuo jo darbuotojų ir mano neturtingojo Į
tėčio. Būtent dėl to jis pamaž u tapo vienu turtingiausių žmoni ų
Havajuose, o mano išprusęs, turintis aukštąjį išsilavinimą, bet
neturtingas tėtis su nepritekliumi kovojo visą savo gyvenimą. Šis
požiūris pakeitė visą gyvenimą.
Turtingasis tėtis nuolatos kartodavo šiuos žodžius, kuriuos
pavadinau pirmąja pamoka:
„Vargšai ir pasiturintys dirba dėl
 pinigų."
„Turtingiesiems patys pinigai uždirba
 pinigus."
Tą šviesų šeštadienio rytą aš išgirdau tai, ko niekad negirdėjau
iš savo neturtingojo tėčio. Būdamas devynerių metų supratau, kad
abu mano tėčiai nori, jog mokyčiausi, bet siūlė mokytis skirtingų
dalykų.
Išprusęs tėtis patarė sekti jo gyvenimo pėdomis:
- Sūnau, aš noriu, kad gerai moky tume isi ir vėliau susir astum
puikų darbą patikimoje įmonėje. Bet prieš pradėdamas dirbti
pirmiausia įsitikink, ar jų siūlomos socialinės garantijos yra tikrai
geros.
Turtingasis tėtis ragino mok ytis , kaip dirba pinigai, kad to mis
žiniomis pasinaudodamas galėčiau „kalti" pinigus. Jis mokė visą
gyvenimą, tačiau ne mokykloje.
Turtu olis tėtis tęsė pirmąją pamok ą:
- Džiaugiuosi, kad supykai dėl darbo, už kurį gavai tik dešimt
centų per valandą.  Jei nebūtum supykęs ir mielai susitaikęs su šiomis
sąlygomis, būčiau paprasčiausiai atsisakęs tave mokyti. Supranti,
teisingas mokymas suteikia daug jėgų, sužadina aistras ir trošk imu s.
Pyktis yra labai svarbi šios užd uot ies dalis, o aistra - pyk čio ir me ilės
derinys. Kai ateina laikas spręsti piniginius klausimus, daugelis
žmonių nenori rizikuoti - jie nori jaustis saugūs. Taigi jiems įtaką
daro ne aistra, o baimė.
- Tai būt ent t odėl jie ir dirba už nedidelį atlygini mą? -
paklausiau aš.
- Taip, - atsakė tėtis. - Kai kurie žmonės sako, kad aš
išnaudoju darbuotojus, nes nemoku tokių atlyginimų kaip
cukranendrių plantacija ar valdžia. Tačiau aš sakau, kad žmonės
patys save išnaudoja. Jie bijo, o ne aš.
- Bet ar jūs nem ano te, kad reikėtų jiems mokė ti daugiau? -
paklausiau turtuolio.
- Kodėl turėčiau? Beje, didesnė pinigų šūsnis jų problemų
neišspręs. Tarkim, tavo tėtis. Jis uždirba daug pinigų, bet vis dar
negali sumokėti visų mokesčių. Daugelis žmonių, gaudami didesnį
atlyginimą, tik dar giliau grimzta į skolas.
- Tai štai kodėl dešimt centų per  valandą, - i štar iau
šypsodamasis. - Tai dalis jūsų mokymo, tiesa?
- Visiškai teisingai, - pritarė turtingasis tėtis. - Matai, tavo
tėtis stropiai mokėsi, įgijo puikų išsilavinimą, kuris padėjo jam gauti
gerai mokamą  darbą. Tačiau jis vis tiek turi rūpesčių dėl pinigų, nes
mokykloje jo visai nemokė apie pinigus. Be to, jis tikisi pinigų tik
iš darbo.
- O jūs ne? - paklausiau aš.
- Ne, ne visai, - atsakė turtingasis tėtis. - Jei nori išmokti
dirbti tik dėl pinigų, tada lik mokykloje. Tai pati geriausia vieta to
mokytis. Bet jei nori išmokti, kad pinigai dirbtų tau, tada mokykis
pas mane. Jei tikrai nori to išmokti.
- Argi ne visi to nori išmokti? - pasidomėjau .
- Ne, - atsakė turtingasis tėtis. - Kadangi daug paprasčiau
yra išmokti dirbti dėl pinigų, ypač jei iš viso bijai kalbėti apie
piniginius reikalus.
 - Nieko nesuprantu, - tariau nepatenkintas.
- Dabar dėl to nesirūpink. Žinok, kad tik baimė daugelį
žmonių priverčia kam nors dirbti. Baimė laiku neapmokėti sąskaitų.
Baimė būti atleistam. Baimė neturėti pakankamai pinigų. Baimė
pradėti iš naujo. Tai kaina, kurią sumoki pasikliaudamas išsilavinimu.
Įgyji profesiją ar verslą, o paskui dirbi dėl pinigų. Daugelis žmonių
tampa pinigų vergai... o dėl to kaltina savo viršininkus.
-Jeigu išmoksti, kaip pinigai uždirba pinigus, gyveni visiškai
priešingai? - paklausiau aš.
- Visiškai, - atsakė turtingasis tėtis. - Visiškai.
Trumpam nutilome. Tą gražų havajietišką šeštadienio rytą
mano draugai greičiausiai žaidė mažosios lygos beisbolo rungtynes.
Tačiau aš dabar kažkodėl buvau patenkintas, kad sutikau dirbti
tik už dešimt centų per  valandą.  Jaučiau, kad išmoksiu to, apie ką
mano draugai niekada nesužinos mokykloje.
- Ar pasirengęs mokytis? - paklausė manęs turtingasis tėtis.
- Tikrai taip, - atsakiau išsišiepdamas.
- Aš išpildžiau savo pažadą.  Mokiau tave iš tolo, - tęsė jis. -
Būdamas devynerių tu pajutai, ką reiškia dirbti dėl pinigų. Tik
padaugink šį mėnesį iš penkiasdešimties ir suprasi, kaip daugelis
žmonių praleidžia savo gyvenimą.
- Nesupratau, - tariau aš.
- Kaip jauteisi, laukdamas eilėje susitikimo su manimi? Tada,
kai norėjai įsidarbinti, ir dabar, kai norėjai didesnio atlyginimo?
- Siaubingai, - tariau aš.
-Jei nuspręsi dirbti dėl pinigų, tai tavęs laukia toks gyvenimas
kaip daugelio kitų žmonių - tęsė pamoką tėtis. - O kaip tu jauteisi,
kai ponia Martin tau įspraudė į delną tris dešimties centų monetas
už trijų valandų darbą?
- Man to nepakako. Aš jaučiausi tuščia vieta. Buvau labai
nusivylęs, - išpyškinau.
- Lygiai taip pat jaučiasi daugelis darbuotojų, pažvelgę į
atlyginimų lapelius, ypač kai atskaičiuojami mokesčiai ir kitos
pajamos. Tu bent jau gavai šimtą procentų.
- Ar norite pasakyti, kad daugelis darbininkų negauna viso
savo atlyginimo? - nustebau aš.
- O Dieve, žinoma, ne! - sušuko turtingasis tėtis. - Visų pirma
savo dalį pasiima valstybė.
- O kaip ji tai daro? - pasiteiravau.
- Ima mokesčius, - paaiškino turtingasis tėtis. - Tavo
atlyginimą apmokestina. Tavo išlaidas taip pat apmokestina. Tavo
santaupas irgi apmokestina. Tave apmokestina net tada, kai miršti.
- Tai kodėl žmonės leidžia valstybei tai daryti?
- Turtingieji neleidžia, - mėgino paaiškinti jis su šypsena. -
Bet vargšai ir vidutinioji klasė leidžia. Kertu lažybų, kad aš mokesčių
moku mažiau nei tavo tėtis, nors uždirbu daugiau nei jis.
- Kaip taip gali būti? - man vis dar buvo neaišku. Buvau
devynerių metų berniukas ir niekaip to negalėjau suprasti. - Kodėl
gi valstybei leidžiama taip daryti?
Turtingasis tėtis sėdėjo tylėdamas. Jis, matyt, norėjo, kad
klausyčiausi, o ne taukščiau niekus.
Aš nurimau, bet man nepatiko tai, ką išgirdau. Mano tėtis
nuolat skųsdavosi, kad moka labai didelius mokesčius, bet nieko
negalėjo pakeisti. Ar tai ir yra jo gyvenimo išbandymas?
Turtingasis tėtis atsilošė kėdėje ir tylėdamas žiūrėjo į mane.
- Ar pasirengęs mokytis? - dar kartą paklausė jis.
Aš lėtai palinksėjau galva.
- Kaip jau sakiau, yra daug dalykų, kurių tau reikės išmokti.
Tu visą gyvenimą turėsi mokytis, kaip priversti pinigus dirbti tau.
Daugelis žmonių ketverius metus studijuoja universitete, paskui
 jų mokslai baigiasi. O aš žinau, jog mano finansinės studijos tęsis
visą gyvenimą paprasčiausiai dėl to, kad kuo daugiau išmokstu,
tuo geriau suprantu, jog dar labai mažai žinau. Daugelis žmonių
šito dalyko niekada nesimoko. Jie dirba, gauna atlyginimą, suveda
balansą savo čekių knygelėse - tuo viskas ir baigiasi. Galiausiai jie
klausia, kodėl jiems vis kyla piniginių sunkumų. Tada jie pradeda
mąstyti, kad didesnis pinigų kiekis turėtų padėti susidoroti su
atsiradusiomis problemomis. Ir tik labai maža žmonių dalis
supranta, jog pagrindinė problema yra viena - mūsų niekas n emok o,
kaip reikia elgtis su pinigais.
 - Vadinasi, mano tėtis turi rūpesčių dėl mokesčių vien todėl,
kad nesupranta, kas yra pinigai? - aš visiškai susipainiojau.
- Klausyk, - pradėjo turtingasis tėtis, - mokesčiai yra labai
nedidelė finansinio švietimo dalis. Šiandien aš tik noriu išsiaiškinti,
ar vis dar trokšti sužinoti viską apie pinigus. Daugelis žmonių \
nen ori . Jiems svarbiausia studijuoti, įsigyti profesiją, pati rti
malonumą darbe ir kartu uždirbti daug pinigų. Vieną dieną jie
nubus, turėdami didelių piniginių sunkumų, ir jau negalės
nebedirbti. Tai ir yra kaina, kurią jie moka mokydamiesi dirbti dėl
pinigų, užuot išmokę priversti juos dirbti sau. Na, ar dar turi noro
mokytis? - paklausė jis.
Aš linktelėjau.
- Gerai, - tarė jis ir pridūrė, - dabar grįžk prie darbo, tik šį j
kartą aš tau nieko nemokėsiu.
- Ką?! - sušukau, apimtas apmaudo.
-Tu gerai išgirdai. Vėl dirbsi tris valandas kiekvieną šeštadienį,
tik šį kartą negausi dešimties centų už valandą darbo užmokesčio.
Sakei, kad nori išmokti dirbti ne dėl pinigų, todėl aš tau nieko ir
nemokėsiu.
Negalėjau patikėti savo ausimis.
- Su Maiku aš jau apie tai kalbėjausi. Todėl jis šluosto dulkes
nuo konservų skardinių už  dyką. Tu verčiau paskubėk į darbą.
- Tai neteisinga! - sušukau aš. -Jūs turite mokėti.
-T u sakei, kad nori mokytis. Bet jei neišmoksi šios pamokos,
užaugęs būsi toks pat, kaip tos dvi moterys ir pagyvenęs vyras,
kurie laukė kartu su tavimi svetainėje: dirbsi už pinigus ir vilsiesi,
kad nebūsi atleistas. Arba kaip tavo tėtis: uždirbsi nemažai pinigų,
bet būsi iki ausų įklimpęs į skolas, ir galvosi, kad jei uždirbtum
daugiau, galėtum iš jų išbristi. Jei tu to nori, grįžkime prie mūsų
pirminio susitarimo - aš mokėsiu tau dešimt centų per  valandą.
Arba gali daryti tai, ką paprastai daro suaugę žmonės. Skųskis, kad
nepakankamai moku, mesk šitą darbą ir ieškok naujo.
- O ką man daryti? - paklausiau.
Turtingasis tėtis švelniai paplekšnojo delnu man per galvą.
- Naudokis proga, - tarė jis.-Jei gerai ja pasinaudosi, greitai
padėkosi man už suteiktą galimybę tapti turtingu žmogumi.
Aš stovėjau ir negalėjau patikėti, kad šitaip susimoviau. Atėjau
reikalaudamas didesnio atlyginimo, o išėjau visiškai be nieko.
Būsimasis turtuolis vėl paplekšnojo man per galvą ir tarė:
- Naudokis proga. O dabar marš į darbą.
PIRMOJI PAMOKA
Turtingieji nedirba dėl pinigų
Aš nepasakiau savo neturtingajam tėčiui, kad sutikau dirbti
nemokamai. Jis būtų nesupratęs, o aš visiškai nenorėjau aiškinti
to,   ko pats dorai nesuvokiau.
Mudu su Maiku dirbome nemokamai dar tris savaites
kiekvieną šeštadienį po tris valandas. Darbas manęs nebevargino,
greitai ėmiau prie jo priprasti. Praradau tik beisbolo rungtynes ir
kelis komiksų žurnalus.
Šį išbandymą turtingasis tėtis nutraukė trečios savaitės vidury.
Mes išgirdome, kaip į stovėjimo aikštelę įvažiavo jo sunkvežimis ir
sušnypštė išjungiamas variklis. Tėtis įėjo į parduotuvę ir
sveikindamasis su ponia Martin ją apkabino. Sužinojęs, kaip
parduotuvėje klostosi reikalai, jis priėjo prie ledų šaldiklio, ištraukė
dvi ledų porcijas, sumokėjo ir pamojo Maikui ir man.
- Eime pasivaikščioti, berniukai.
Praleidę keletą mašinų, perėjome į kitą gatvės pusę ir
pasukome didelės pievos link, kur keletas suaugusiųjų žaidė beisbolą.
Kai prisėdome prie nuošalaus iškylautojų stalo, turtingasis tėtis
įteikė po porciją ledų.
- Kaip sekasi?
- Gerai, - atsakė Maikas.
Aš pritariamai linktelėjau.
- Ar jau ko nors išmokote? - paklausė turtuolis.
Mudu susižvalgėme, patraukėme pečiais ir sutartinai
papurtėme galvas.
 Kaip išvengti didžiausių gyvenimo
spąstų
-  Na, berniukai, verčiau pradėkime mąstyti. Jūs susidūrėte
su viena iš svarbiausių gyvenimo pamokų. Jei šią pamoką suprasite,
galėsite mėgautis laisve ir nepriklausomybe. Jei ne, plauksite
pasroviui kaip ponia Martin ir daugelis kitų žmonių, žaidžiančių
beisbolą šiame parke. Jie sunkiai dirba už mažą atlyginimą, tikėdami
socialinių garantijų iliuzija, kiekvienais metais laukia trijų savaičių
atostogų ir menkutės pensijos po keturiasdešimt penkerių darbo I
metų. Jei jus tai tenkina, aš darbo užmokestį pakelsiu iki dvidešimt
penkių centų per valandą.
- Bet juk jie geri sunkiai dirbantys žmonės. Ar jūs juokiatės
iš jų? - piktokai paklausiau.
Turtingojo tėčio veide pasirodė iškreipta šypsena.
- Ponia Martin yra man tarsi motina. Aš negalėčiau būti toks
žiaurus. Gal mano žodžiai ir skamba baisiai, tačiau iš visų jėgų
stengiuosi jums abiem šį tą paaiškinti: aš noriu, kad jūs
praplėstumėte savo akiratį ir praregėtumėte, išvystumėte tai, ko
daugelis žmonių negali matyti, nes jų interesų laukas per siauras.
Daugelis jų taip ir nepastebi, kad pakliuvo į spąstus.
Mudu su Maiku sėdėjome apstulbę nuo ką tik išgirstų žodžių.
Tai atrodė žiauru, tačiau mes jautėme, kad jis tuo nori kažką
pasakyti.
Šypsodamasis-turtingasis tėtis paklausė:
- Ar dvidešimt penki centai per valandą nebūtų geras atlygis?
Ar apie juos pagalvojus jūsų širdelės neplaka šiek tiek greičiau?
Aš papurčiau galvą, leisdamas suprasti, kad ne, tačiau tai buvo
netiesa. Dvidešimt penki centai per valandą man būtų dideli pinigai.
- Na, gerai, aš jums mokėsiu po dolerį už valandą,  - klastingai
šypsodamasis pasiūlė turtingasis tėtis.
Dabar mano širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Mano protas
tiesiog rėkte rėkė: „Sutik, sutik!" Negalėjau pa tikėti jo žodžiais. į
Tačiau susilaikiau.
- Gerai, du doleriai per valandą.
Devynmečio berniuko širdis vos neiššoko iš krūtinės. Juk
1956 metais, gaudamas du dolerius per  valandą,  tapčiau pats
turtingiausias vaikas pasaulyje. Aš net neįsivaizdavau, kad galima
uždirbti šitiek pinigų. Man taip magėjo pasakyti „taip". Taip troškau
priimti šį pasiūlymą! Jau mačiau naują dviratį, naujas beisbolo
pirštines ir jaučiau draugų pripažinimą, šiems pamačius pinigus. O
svarbiausia - nei Džimis, nei jo draugai daugiau niekada neišdrįstų
manęs pavadinti vargšu. Tačiau kažkodėl neištariau nė žodžio.
Gal perkaito mano smegenys. Giliai širdyje aš siaubingai
norėjau tų dviejų dolerių per valandą.
Ledai ištirpo ir ėmė varvėti pro pirštus. Po tuščiu pagaliuku
buvo lipni vanilinių ledų ir šokolado masė, ja mėgavosi skruzdės.
Turtingasis tėtis žiūrėjo į nieko nesupranta nčius bern iuku s,
spoksančius į jį plačiai atmerktomis akimis. Žinoma, jis mus bandė.
Jis tikrai žinojo, kad giliai širdyje mes troškome priimti jo pasiūlymą.
Žinojo ir tai, kad dalis žmogaus sielos yra silpna ir ją galima papirkti,
tačiau yra ir kita, tvirtoji sielos dalis, kuri niekada nebus papirkta.
Šiuo metu buvo sprendžiamas klausimas, kuri iš jų stipresnė. Per
gyvenimą tėtis išbandė tūkstančius žmonių. Kiekvieną kartą
priimdamas ką nors į darbą, pokalbio metu jis atlikdavo savotiškus
tyrimus.
- Gerai, penki doleriai per valandą.
Staiga manyje atsirado nenusakoma tuštuma. Kažkas
pasikeitė. Pasiūlymas buvo per didelis ir atrodė absurdiškas. Net
suaugusieji 1956 metais retai teuždirbdavo penkis dolerius per
valandą. Pagunda dingo, ir aš nusiraminau. Lėtai pasisukęs į kairę,
pažvelgiau į Maiką. Mūsų žvilgsniai susitiko. Silpnoji ir skurdžioji
mano sielos dalis buvo nuslopinta. Neįkainojama mano dalis paėmė
viršų. Dabar aš buvau ramus ir tikras dėl pinigų. Supratau, kad
Maikas taip pat laimėjo.
- Gerai, - švelniai tarė turtingasis tėtis. - Daugelį žmonių
galima papi rkti dėl žmogiškųjų emocijų, vad inamų ba ime ir
godumu. Jie sunkiai dirba pirmiausia dėl baimės likti be pinigų, o
gavę atlyginimą, pasiduoda godumui, įsigeidžia nuostabių dalykų,
kuriuos galima nusipirkti už gautus pinigus. Taip viskas ir prasideda.
 - Kas prasideda? - paklausiau aš.
- Užburtas ratas: kėlimasis, ėjimas į  darbą,  sąskaitų
apmokėjimas, kėlimasis, ėjimas j darbą,  sąskaitų apmokėjimas...
Gyvenimas varomas dviejų emocijų - baimės ir godumo. Pasiūlykite
tokiems žmonėms daugiau pinigų, ir jie toliau gyvens užburtam
rate tik turėdami didesnių išlaidų. Tai aš vadinu „žiurkių ratu".
- Ar yra kitas kelias? - pasidomėjo Maikas.
- Taip, - lėtai tarė turtingasis tėtis. - Bet jį žino tik keletas
žmonių.
- O koks tas būdas? - paklausė Maikas.
- Tikiuosi, kad jūs, berniukai, dirbdami ir mokydamiesi kartu J
su manimi, sugebėsite jį atrasti. Štai kodėl nusprendžiau visai jums
nemokėti.
- Gal duotumei kokią užuominą? - paprašė Maikas. - Tarsi
 jau ir pavargome nuo sunkaus darbo, ypač nemokamo.
- Na, pirmasis žingsnis yra sakyti  tiesą,  - ėmė aiškinti
turtingasis tėtis.
- Mes ir nemeluojam, - jsiterpiau ir aš.
- Nesakiau, kad jūs meluojate, tik sakiau, kad reikia sakyti
tiesą,  - vėl pakartojo jis. - Savo jausmus ir emocijas turi laikyti
savyje ir niekam apie juos neprasitarti, jų niekas neturi žinoti. Tik
tu pats.  
-Tu rite galvoje žmones, kurie žaidžia čia parke, žmones, kurie 3
 jums dirba, ponią Martin? Nejaugi jie nieko nepasakoja? -
paklausiau aš.
- Abejoju, - toliau kalbėjo Maiko tėtis. -Jie bijo nebegauti
pinigų. Užuot pasipriešinę baimei, jie reaguoja, o ne mąsto. Jie
reaguoja emociškai ir visiškai nemąsto savo galva, - pasakojo jis,
plekšnodamas delnu mums per galvas. - Jie jaučia didelį
pasitenkinimą, gavę keletą papildomų banknotų. Tada norai ir
godumas vėl užgožia  protą.
- Vadinasi, jausmai lemia jų mąstymą, - padarė išvadą Maikas. "
- Visiškai teisingai, - patvirtino jo tėtis. - Užuot sakę tiesą,
kaip jaučiasi, jie susitaiko su savo jausmais ir visiškai nebegalvoja.
Jie bijo ir eina į darbą, tikėdamiesi baimę užgniaužti pinigais, bet
tai nepadeda. Ji vis grįžta, todėl jie vėl eina į darbą ir beviltiškai
tikisi to paties. Jie paprasčiausiai pakliuvo į baimės spąstus - dirbti
ir uždirbti pinigų, dirbti ir uždirbti pinigų, tikintis, kad baimė kada
nors dings. Tačiau kiekvieną dieną jiems keliantis, kartu nubunda
ir senoji baimė. Milijonai žmonių dėl jos nemiega naktimis, ji kelia
nerimą ir sumaištį. Todėl ryte jie vėl keliasi, eina į darbą tikėdamiesi,
kad atlyginimas pagaliau nuslopins sielą kankinančią baimę. Pinigai
valdo jų gyvenimą, nors patys nenori to pripažinti. Pinigai
kontroliuoja jų jausmus ir sielą.
Turtingasis tėtis ramiai sėdėjo ir leido apgalvoti, ką pasakė.
Nors mudu su Maiku ir viską girdėjome, tačiau ne viską supratome.
Aš tik žinojau, kad suaugusieji visą laiką skuba į darbą. Jie neatrodo
patenkinti ir laimingi, bet kažkodėl ten skuba.
Supratęs, jog mes įsidėmėjome tiek, kiek pajėgėme, jis tęsė:
- Aš nenoriu, kad jūs, berniukai, pakliūtumėte į spąstus. Kaip
tik šito ir trokštu jus išmokyti, o ne tik, kaip būti turtingiems, nes
vien turtai problemų neišsprendžia.
- Neišsprendžia? - nustebau aš.
- Ne, neišsprendžia. Dar noriu papasakoti apie kitą  jausmą,
vadinamą troškimu. Vieni jį vadina godumu, kiti - troškimu. Visiškai
normalu norėti kažko geresnio, gražesnio, linksmesnio ar labiau
jaudinančio. Todėl žmonės dirba dėl pinigų ir dėl troškimo. Jie
mano, kad už pinigus galima nusipirkti laimę. Tačiau pirkta laimė
yra trumpalaikė, todėl jiems labai greitai prireikia daugiau pinigų
didesnei laimei, malonumui, komfortui ir saugumui. Taigi žmonės
vis dirba ir dirba manydami, kad pinigais nuramins savo  sielą,
kankinamą baimės ir norų. Tačiau taip nenutinka.
- Net ir turtingi žmonės? - pasidomėjo Maikas.
- Net ir turtingi, - patvirtino tėtis. - Iš tikrųjų turtuoliai yra
turtingi ne dėl troškimų, o dėl baimės. Jie mano, kad pinigai gali
panaikinti baimę neturėti pinigų, baimę tapti vargšu, todėl su
didėjančiu turtu ji taip pat stiprėja. Dabar jie bijo visko netekti. Aš
turiu draugų, kurie vis vien dirba, nors ir turi pakankamai pinigų.
Pažįstu turinčių milijonus žmonių, kurie labiau bijo dabar nei bijojo
būdami vargšai. Jie siaubingai bijo netekti visų savo pinigų. Si baimė,
verčianti krautis vis didesnius turtus, stiprėja. Ta silpnoji ir>
skurdžioji jų sielos dalis darosi vis įnoringesnė. Jie bijo prarasti
nusipirktus už pinigus didelius namus, mašinas ir aukštąj
pragyvenimo lygį. Jie nerimauja, ką pasakytų draugai, jeigu jie staiga
netektų visų pinigų. Dauguma jų tampa nervingi despotai, nors!
atrodo, kad jų gyvenime nieko netrūksta.
-Vadinasi, neturtingas žmogus yra laimingesnis? -paklausiau ašV.
- Ne, nemanau, - paneigė turtingasis tėtis. - Vengti pinigų,
kaip ir prisirišti prie jų, yra blogai.
Kaip tyčia, pro mūsų stalą praėjo miestelio vargeta, sustojo
ties dideliu šiukšlių konteineriu ir ėmė jame knistis. Mes visi trys
susidomėję stebėjome, nors anksčiau būtume nekreipę jokio?
dėmesio.
Turtingasis tėtis iš piniginės išsitraukė dolerį ir pamojo,
senukui. Pamatęs pinigus vargeta nedelsdamas prisiartino, paėmė!
banknotą, nuoširdžiai padėkojo ir nuskubėjo, negalėdamas patikėti
savo laime. i atsakymas būtų neigiamas. Atidžiau pažvelkime į žmogaus
-Jis nedaug kuo skiriasi nuo mano darbuotojų, - paaiškino
turtuolis. - Aš sutikau labai daug žmonių, kurie tvirtino: „Ai, pinigai
manęs visai nedomina". Nors jie dirbdavo aštuonias valandas per
dieną. Jie - melagiai. Jeigu pinigai jų nedomina, tai ko jie iš viso.
dirba? Taip galvoti turbūt yra blogiau, nei krauti turtus.
Sėdėdamas ir klausydamasis Maiko tėčio prisiminiau, kaip
mano tėtis daugybę kartų sakydavo: „Manęs nedomina pinigai".;
Jis labai dažnai kartodavo šiuos žodžius ir save pateisindavo
tvirtindamas: „Aš dirbu, nes mėgstu savo darbą".
- Tai ką mes darysime? - paklausiau aš. - Nedirbsime dėl:1
pinigų, kol baimės ir godumo nebeliks nė ženklo?
- Ne, tai būtų laiko švaistymas, - paaiškino tėtis. -Jausmai,
mus padaro žmonėmis. Padaro mus tikrus. Žodis „jausmai", arbaf
„emocijos", reiškia energiją reakcijos metu. Savo jausmus suprask
teisingai ir panaudok juos bei protą savo naudai, o ne prieš save.
- Oho! - sušuko Maikas.
- Nesijaudink dėl to, ką pasakiau. Daugiau suprasi po kelerių
metų. Dabar paprasčiausiai stebėk, nereaguok j savo jausmus.
Daugelis žmonių net nežino, kad juos priverčia mąstyti būtent
 jausmai. Jūsų jausmai niekur nedings, bet stenkitės, kad jie nedarytų
 jtakos jūsų mąstymui.
- Ar galite pateikti kokį pavyzdį? - paprašiau aš.
- Žinoma, - atsakė turtingasis tėtis. - Kai žmogus sako, kad
 jam reikia darbo, dažniausiai jo mintis užvaldo emocijos. Baimė
neturėti pinigų priverčia taip galvoti.
- Bet juk žmonėms reikia pinigų, kad galėtų apmokėti
sąskaitas, - paprieštaravau aš.
- Žinoma, reikia, - nusišypsojo tėtis. - Aš tik norėjau pasakyti,
kad mintis per daug dažnai užvaldo baimė.
- Nieko nesuprantu, - pasakė Maikas.
- Pavyzdžiui, - mėgino paaiškinti jo tėtis. - Prieš pradedant
ieškoti darbo, žmones pirmiausia užvaldo pinigų neturėjimo baimė.
Užuot stengęsi keliais banknotais ją numalšinti, jie galėtų savęs
paklausti: „Ar darbas ilgam išsklaidys tą baimę?" Mano nuomone,
gyvenimą: darbas yra trumpalaikis ilgalaikių problemų sprendimas.
- Bet mano tėtis visada sako: „Eik į mokyklą, gerai mokykis
ir tada galėsi susirasti darbą, turėsi puikias socialines garantijas", -
truputį painiodamasis pareiškiau.
- Taip, suprantu, kodėl jis taip sako, - šypsodamasis atsakė
turtingasis tėtis. - Daugelis žmonių taip pataria, dauguma tuo
vadovaujasi. Tačiau tokius patarimus žmonės dalija pirmiausia iš
baimės.
- Norite pasakyti, kad mano tėtis taip sako tik todėl, kad
bijo? - susirūpinau aš.
- Taip, - patvirtino jis. - Jis bijo, kad tu negalėsi užsidirbti
pinigų ir todėl nepritapsi visuomenėje. Nesuprask manęs klaidingai.
Jis myli tave ir linki tau paties geriausio. Manau, jo baimė yra
pateisinama. Labai svarbu įgyti išsilavinimą ir gauti  darbą.  Tačiau
tai nenumalšina baimės. Matai, ta pati baimė, verčianti jį ryte keltis,
eiti į darbą,  kad uždirbtų šiek tiek pinigų, verčia jį skatinti tave
mokytis.
- O ką jūs patartumėte? - pasiteiravau Maiko tėčio.
 - Aš noriu jus išmokyti, kaip įvaldyti pinigų  galią. Nebijoti \
 jos.   To jūsų nemoko mokykloje. Ir jei šito neišmoksite, tapsite
pinigų vergais.
Galų gale supratau. Jis norėjo, kad mes praplėstume savo;
akiratį. Išvystume tai, ko nemato ponia Martin, jo darbuotojai ar
mano tėtis. Jis teikė pavyzdžių, kurie tuo metu man atrodė žiaurūs,
bet jų tikrai niekada nepamiršau. Tą dieną aš praregėjau, išvydau i
spąstus, į kuriuos pakliūva daugelis žmonių.
- Supranti, mes visi dirbame, tačiau skirtingai, - ėmė aiškinti j
turtingasis tėtis. - Aš noriu, kad jūs išvengtumėte spąstų. Spąstų,
kuriuos paspendžia du jausmai - baimė ir troškimas. Išmokite jais j
naudotis. Štai ko aš siekiu jus išmokyti. Nenoriu, kad jūs tik'
uždirbtum ėte krūvas pinigų. Tai nenumalšins noro ir baimės. Je i į
tapsite turtingi pirmiau nenugalėję baimės ir troškimo, būsite tif
gerai apmokamai vergai.
- Kaip mums išvengti tų spąstų? - pasidomėjau aš.
- Pagrindinė skurdo arba finansinių bėdų priežastis yra baimė
ir nemokšiškumas, o ne ekonomika, valdžia ar turčiai. Būtent vidinė
baimė ir nemokšiškumas paspendžia žmonėms spąstus. Todėl jūs,
berniukai, grįžkite į mokyklą ir mokykitės, kol gausite universitet o
diplomus. Aš išmokysiu jus, kaip nepakliūti į spąstus.
Atrodo, kad galvosūkis ėmė aiškėti. Mano intelektualusis
tėtis turėjo nuostabų išsilavinimą ir puikią  karjerą. Tačiau mokykla
 jo taip ir neišmokė, kaip elgtis su pinigais arba susidoroti su savo
baime. Tapo aišku, kad iš dviejų tėčių galėjau išmokti skirtingų,
bet labai svarbių dalykų.
- Taigi tu kalbi apie baimę neturėti pinigų. O kaip gali pinigų
troškimas paveikti mūsų mąstymą? - paklausė Maikas.
- Kaip jauteisi, kai viliojau didesniu atlyginimu? Ar pastebėjai, į
kad tavo norai taip pat išaugo?
Mes abu linktelėjome.
- Nepasiduodami tam jausmui, jūs galėjote sulaikyti savof
reakciją ir pamąstyti. Tai labai gerai. Mes niekada neatsikratysime į
baimės ar troškimų, bet galėsime juos panaudoti savo naudai ir;
neleisime jiems kontroliuoti mūsų minčių. Daugelis žmonių baimę
ir godumą panaudoja prieš save. Tai ir yra nemokšiškumas. Jie
gyvena, gaudami atlyginimą, socialinį draudimą ir džiaugdamiesi
padidėjusiu darbo užmokesčiu. Vien iš baimės arba pataikaudami
troškimams jie negali savęs paklausti, kas nutiks dėl to kio jausmais
grįsto mąstymo. Tai tarsi asilo, tempiančio vežimą, ir šeimininko,
 jam prieš nosį laikančio morką,  paveikslas. Asilo šeimininkas gali
važiuoti kur nori, o asilas tik puoselėja viltis. Rytoj prieš asilo nosį
j šeimininkas pakiš kitą  morką.
- Nejau manai, kad mano įsivaizduojamos naujos beisbolo
pirštinės, saldainiai ir „žaislai" yra tarsi morka asilui? - pasiteiravo
Maikas.
- Taip. O jums augant, žaislai taps vis brangesni. Nauja
mašina, jachta ir didelis namas, kad sužavėtumėte savo dra ugus, -
šypsodamasis paaiškino turtingasis tėtis. - Baimė jus varo pro duris,
o troškimai - į vidų. Tai ir yra spąstai.
- Koks gi tada atsakymas? - paklausė Maikas.
- Baimę ir troškimus stiprina nežinojimas. Štai kodėl ž monės
dažnai ima labiau bijoti tada, kai turi daugiau pinigų. Pinigai yra
kaip ta morka - tik iliuzija. Jei asilas matytų visą vaizdą, gali būti,
kad nebenorėtų vytis morkos.
Turtingasis tėtis paaiškino, jog žmogaus gyvenimas yra kova
urp nežinojimo ir iliuzijų. Jis pasakė, kad jei žmogus nebesiekia
 /inių, įsivyrauja nežinojimas. Ši kova yra momentinis sprendimas:
išmokti, prisiminti arba užmiršti.
-T ai reiškia, jog mokykla labai labai svarbi. Jūs m okotės tam,
kad įgytumėte žinių arba profesiją ir būtumėte visavertis
visuomenės narys. Visame pasaulyje reikalingi mokytojai, gydytojai,
mechanikai, menininkai, virėjai, verslininkai, policijos pareigūnai,
gaisrininkai, kareiviai. Mokyklos juos moko, kad mūsų visuomenė
galėtų klestėti, - aiškino turtingasis tėtis. - Deja, daugeliui žmonių
mokykla yra pabaiga, o ne pradžia.
Stojo ilga tyla. Turtingasis tėtis šypsojosi. Aš ne viską supratau,
ką jis tą dieną pasakė. Bet vis dar prisimenu jo žodžius, kaip paties
geriausio mokytojo, kurio pamokos išlieka daugybę metų, net ir
po jo mirties.
- Šiandien aš buvau truputį žiaurus, - prisipažino turtingasis
tėtis.  - Žiaurus dėl rimtos priežasties. Aš noriu, kad jūs niekada
nepamirštumėte šio pokalbio. Noriu, kad jūs visada galvotumėte
apie ponią Martin. Noriu, kad visada galvotumėte apie asilą. Niekada
to neužmirškite, nes baimė ir troškimas gali jus įvilioti j pačius
didžiausius gyvenimo spąstus, jei nesuprasite, kada šiuodu
kontroliuoja jūsų mąstymą. Nugyventi visą gyvenimą bijant, taip
niekada ir neįgyvendinant savo svajonių, yra baisu. Dirbti dėl pinigų
manant, kad už pinigus nupirkti daiktai padarys jus laimingus, taip
pat yra žiauru. Nubusti vidurnaktį iš baimės dėl neapmokėtos
sąskaitos yra nepakeliama. Jei gyvenime svarbiausią vietą užima
čekio dydis, tai gyvenimas tampa nebe gyvenimu. Galvoti, kad
darbas suteiks jums saugumą, yra tas pat, kas meluoti pačiam sau.
Žiauru, bet tai ir yra spąstai, kurių jūs būtinai turite išvengti. Aš  
mačiau, kaip pinigai valdo žmones. Prašau, neleiskite pinigams
užvaldyti  jūsų.
Po mūsų stalu pariedėjo beisbolo kamuoliukas. Turtingasis
tėtis jį pakėlė ir numetė atgal.
- O ką bendra turi nežinojimas su baime ir godumu? —
paklausiau aš.
- Neišmanyti, kaip elgtis su pinigais, ir yra didelio godumo ir
baimės priežastis, - paaiškino turtingasis tėtis. - Aš pateiksiu jums
keletą pavyzdžių. Gydytojas, norėdamas uždirbti daugiau pinigų,
kad galėtų išlaikyti  šeimą,  pakelia gydymo įkainius. Didindamas
įkainius, jis iš karto didina ir visų sveikatos priežiūros paslaugų į
kainą.  Labiausiai  tai- paveikia neturtingus žmones, nes kaip tik jų,
o ne turtingųjų sveikata yra prastesnė.
Kadangi gydytojai pakelia paslaugų  kainą, advokatai taip pat  
seka jų pavyzdžiu. Kai pakyla advokatų įkainiai, mokytojai taip
pat ima reikalauti padidinti atlyginimą, todėl auga mokesčiai, ir taip
toliau, ir taip toliau. Greitai tarp turtingųjų ir vargšų atsiras tokia
milžiniška praraja, kad chaosas sužlugdys dar vieną didžiąją s
civilizaciją. Didžiosios civilizacijos žlugdavo, kai praraja tarp turto
ir neturto pasidarydavo pernelyg didelė. JAV nėra išimtis, ji parodo,
kad istorija kartojasi, nes iš jos nesimokome. Mes įsimename
istorines datas ir vardus, o ne istorijos pamokas.
- Argi kainos neturi kilti? - nustebau aš.
- Tik ne išprususioje visuomenėje, kurią tinkamai kontroliuoja
vyriausybė. Iš tikrųjų kainos turėtų kristi, nors dažniausiai tai lieka
tik teorija. Kainos kyla dėl godumo ir baimės, atsiradusių dėl
nemokšišk umo. Jei mokyklose būtų mok oma apie pinigu s, jų
kiekis apyvartoje būtų didesnis, o kainos - mažesnės. Tačiau
mokykloje visas dėmesys sutelkiamas ties tuo, kaip žmogų išmokyti
dirbti dėl pinigų, o ne kaip pažaboti pinigų  galią.
- Bet argi nėra verslo mokyklų? - paklausė Maikas. -Juk tu
man pats sakei siekti magistro laipsnio verslo mokykloje.
- Na, taip, - samprotavo turtingasis tėtis.- Tačiau vis tiek
verslo mokyklos rengia tik patyrusius skaičiuotojus. Sergėk Dieve,
jei grašių skaičiavimas užgožia patį verslą. Viskas, ką jie dar o: žiūri
į skaičius, aptarnauja žmones ir žlugdo veiklą. Aš tai puikiai žinau,
nes pats samdau grašių skaičiuotojus. Jie tik galvoja, kaip sumažinti
išlaidas ir pakelti kainas, dėl to atsiranda vis daugiau problemų.
Juk skaičiuoti pupeles labai svarbu! Aš norėčiau, kad daugiau
žmonių apie tai sužinotų, tačiau tai dar ne viskas, - piktai pridūrė jis.
- Ar apskritai yra koks nors atsakymas? - pasiteiravo Maikas.
-  Taip, - atsakė jis. - Išmokite mąstydami naudotis jausmais,
o ne mąstyti vadovaudamiesi jais. Kai suvaldę savo jausmus sutikote
dirbti be užmokesčio, supratau, jog nesate beviltiški. O kai viliojami
pinigų dar kartą jiems pasipriešinote, parodėte, kad galite galvoti
nepaisydami savo emocijų. Tai pirmas žingsnis.
- Kodėl šis žingsnis toks svarbus? - pasiteiravau aš.
- Na, juk jūs turite išmokti. Jei norite mokytis, aš nusivešiu
jus į erškėčių lauką. Tai vieta, kurios beveik visi vengia. Vieta, į kurią
dauguma žmonių bijo net įžengti. Jei eisite su manimi, atsikratysite
minties dirbti dėl pinigų, bet išmoksite juos pažaboti savo naudai.
- O ką mes gausime, jei eisime su jumis? Jei sutiksime pas jus
mokytis? Kas mums iš to? - nenustygau aš.
- Lygiai tą  patį,  ką turi triušis, gyvenantis tarp erškėčių, -
atsakė turtingasis tėtis, - nepriklausomybę nuo.
- Ar yra čia kur nors erškėčių laukas? - nerimau aš.
- Taip, - patvirtino turtingasis tėtis. - Erškėčių laukas yra
 baimė ir godu mas. Tik tyrinė jant savo baimę ir priešina ntis godu mui
bei silpnybėms, galima jų atsikratyti. Išeitį rasite pasitelkę protą ir
atrinkę savo mintis.
- Atrinkę mintis? - visai susipainiojo Maikas.
-Taip. Mąstydami, o ne reikšdami jausmus. Užuot keldamiesi
ir eidami dirbti tik iš baimės neturėti kuo apmokėti sąskaitas,
paklauskite savęs kad ir štai ko: „Ar išspręsiu šią problemą, jei tik
daugiau dirbsiu?" Dauguma žmonių paprasčiausiai bijo pasakyti į
sau  tiesą,  kad juos valdo baimė, todėl jie negalvodami išbėga pro
duris. Štai ką aš turėjau galvoje, sakydamas „mąstykite".
- O kaip mums to išmokti? - pasidomėjo Maikas.
- Aš jus išmokysiu. Mokysiu jus, jog prieš ką nors darant,
kad ir prieš vienu gurkšniu ryte išgeriant kavą ir išbėgant pro duris,
reikia pagalvoti. Neužmirškite, ką jums sakiau: darbas yra tik
trumpalaikis ilgalaikių problemų sprendimas. Dauguma žmonių
mano turį tik vieną trumpalaikę problemą - sąskaitą baigiantis j
mėnesiui. Dabar jų gyvenimą kontrol iuoja pinigai. Arba tiksliau - ]
baimė ir neišma nyma s apie pinigus . Taigi jie seka savo tėvų pė domi s,
kiekvieną dieną keliasi ir eina dirbti dėl pinigų. Net neturi laiko
pakla usti, ar galima gyventi kitaip. Vadinasi, jų mąstymą valdo
 jausmai , o ne pr ot as .
- Ar yra koks nors skirtumas tarp emocinio mąstymo ir j
protinio mąstymo? - paklausė Maikas.
- O, taip. Aš visą laiką tai girdž iu, - pat vir tin o tu rtin gasi s
tėtis. - Girdži u sakant: „ Na, visi turi di rbti", „Turtingieji yra sukčiai",
„Aš susirasiu kitą  darbą.  Nusipelniau, kad man būtų padidintas
atlyginimas. Jūs negalite manęs priversti" arba „Man patinka šis ]
darba s, nes jis saugus". Verčiau jie pakl aust ų savęs: „Ar aš ko nor s I
nep rara ndu? " - juk šis klausimas verčia mąstyti aiškiai, be emocijų. ;
Turiu sutikti, kad ši pamoka buvo nuostabi. Juk reikia žinoti,
kada žm og us kalba ska ti nam as emoci jų, o kada blaiviai
mąstydamas. Tai buvo pamoka, kurią taikiau visą gyvenimą, ypač
tada, kai imdavau kalbėti vadovaujamas jausmų, o ne aiškiai
mąstydamas.
Kai pasukome atgal j parduotuvę, Maiko tėtis paaiškino, kad
turtuoliai iš tikrųjų „kala" pinigus, o ne dirba dėl jų, ir prisi minę s,
kaip mudu su Maiku mėginome iš švino išlydyti 5 centų monetas,
pasakė, jog turtingi žmonės mąsto panašiai. Vienintelis mudviejų
sumanymo trūkumas buvo tas, kad mūsų verslas buvo nelegalus.
Pinigus lieti gali tik valstybė, o ne kas panorėjęs. Be to, jis paaiškino
apie teisėtus ir neteisėtus pinigų uždirbimo būdus.
Turtingasis tėtis mus mokė toliau. Turtuoliai žino, kad pinigai
iš tikrųjų yra iliuzija, panaši į morką prieš asilo nosį. Tik iš baimės ir
godumo milijonai žmonių mano, jog pinigai yra tikri. Tiesą sakant,
pinigai yra „kalami". Patiklios ir neišman ančios masės galvoja, k ad
kortų namelis niekada nesugrius.
- Iš tikrųjų, - pasa kė jis, - d augel iu atvejų asilo mor ka y ra
daug vertingesnė nei pinigai.
Tada Maik o tėtis papasakojo apie Ameri koje t aikomą auks o
standartą2  ir apie tai, kad kiekvienas dolerio banknotas iš tikrųjų
yra sidabrinis sertifikatas3 . Jį gąsdino k albos apie tai, kad vieną dieną
nebebus aukso standarto, tada ir doleriai nebebus sidabriniai
sertifikatai.
- Kai tai nutiks, berniukai, tada ir prasidės visos blogybės.
Vargšai, vidutinioji klasė ir neišmanėliai žlugs vien dėl to, kad vis
dar tikės pinigų tikrumu ir tuo, jog bendrovė arba valdžia jais
pasirūpins.
Tada taip ir nesupratome, apie ką jis kalbėjo, tačiau bėgant
metams jo žodžiai darėsi vis aiškesni.
 Matyti tai, ko nemato kiti
Lipdamas j savo  pikapą,  paliktą šalia mažos savitarnos
parduotuvės, jis sušuko:
- Dirbkite toliau, berniukai, nes kuo greičiau užmiršite
atlyginimo poreikį, tuo lengviau jums bus gyventi vėliau. Mąstykite
~  1900 m. Amerikoje buvo priimtas įstatymas dėl Aukso standarto
(Gold Standard Act), - vert. past.
3
Kiekvienam dolerio banknotui padengti numatyta sidabro atsar gų
dalis, -  vert. past.
 savo galva, dirbkite veltui, ir tikrai greitai jums šaus puikių idėjų,
kaip prasimanyti daugiau pinigų, nei kada nors aš jums galėčiau
duoti. Jūs matysite tokius dalykus, kurių kiti žmonės niekada
nemato -n em at o galimybių, kurių jiems pilna po nosimis. Dauguma
žmonių jų nepastebi, nes ieško tik pinigų ir socialinių garantijų.
Išvydę vieną puikią  progą,  matysite jas visą likusį gyvenimą. Kai
tokia akimirka ateis, aš išmokysiu jus dar šio to. Įsidėmėkite tai ir
 jūs sugebėsite išvengti vienų iš pačių didžiausių gyvenime spąstų.
Mudu su Maiku susirinkome parduotuvėje savo daiktus ir  
atsisveikindami pamojavome poniai Martin. Grįžome į parką prie
to paties iškylautojų suolo ir dar kelias valandas kalbėjomės ir
mąstėme.
Mokykloje kitą savaitę irgi kalbėjomės bei svarstėme. Paskui
dar dvi savaites vis kalbėjome, mąstėme ir dirbome be atlyginimo.
Vieną šeštadienį, kai, ilgesingu žvilgsniu žiūrėdamas į stovą
su komiksų žurnalais (jų negalėjau nusipirkti, nes negavau net tų
trisdešimties centų) jau ketinau atsisveikinti su ponia Martin, staiga
pastebėjau tai, ko ji anksčiau nedarydavo. Tiesą sakant, aš niekada
į tai nekreipiau dėmesio.
Ponia Martin kirpo per pusę pirmąjį komiksų žurnalo puslapį.
Ji pasiėmė tik viršelio  dalį,  o likusį žurnalą išmetė į didelę rudą
šiukšlių dėžę. Kai paklausiau, kodėl ji taip daro, atsakė:
- Aš metu juos lauk. Komiksų žurnalų viršelius atiduodu
platintojui už kreditą, kai jis atveža naujus žurnalus. Jis turėtų čia
atvykti po valandos.-
Maikas ir aš laukėme  valandą,   kol atvyko platintojas. Tada.
paklausiau, ar galėtume pasiimti išmetamus komiksų žurnalus. Jis
atsakė:
- Galite juos paimti, jei dirbate šioje parduotuvėje ir neketinate
 jų perparduoti.
Mūsų partnerystė ėmė atsigauti. Maiko mama rūsyje turėjo
vieną kambarį, kuriuo nesinaudojo. Jį sutvarkėme ir tame kambaryje
ėmėme kaupti komiksų žurnalus. Greitai komiksų žurnalų
biblioteką atidarėme ir visuomenei. Bibliotekos vadove pasamdėme
Maiko jaunesnę seserį, ji labai mėgo skaityti. Iš kiekvieno vaiko ji
imdavo po dešimt centų prieš įleisdama į biblioteką, kuri veikė
kiekvieną dieną po pamokų nuo pusės trijų iki pusės penkių.
Klientai, kaimynų vaikai, galėjo skaityti tiek komiksų žurnalų, kiek
pajėgdavo perskaityti per dvi valandas. Jiems tai buvo geras
sandoris, nes vienas komiksų žurnalas kainavo dešimt centų, o per
dvi valandas jie galėjo perskaityti penkis ar šešis.
Maiko sesuo patikrindavo kiekvieną iš bibliotekos išeinantį
vaiką,  ar jis netyčia „nepasiskolino" kokio komiksų žurnalo. Be to,
ji registruodavo žurnale, kiek per dieną ateidavo į biblioteką vaikų:
rašydavo jų vardus ir pavardes bei žymėdavo pastabas. Po trijų
mėnesių Maiko ir mano savaitės uždarbis sudarė vidutiniškai
devynis su puse dolerio. Jo seseriai mokėjome po dolerį per savaitę
ir leisdavome nemokamai skaityti komiksus, ką ji ir darė.
Maikas ir aš laikėmės sutarties: kiekvieną šeštadienį dirbome
parduotuvėje bei rinkome iš kitų parduotuvių visus komiksų
žurnalus. Taip pat laikėmės sutarties su platintoju ir žurnalų
nepardavinėjome. Kai jie visiškai susidėvėdavo, sudegindavome.
Mėginome atidaryti filialą,  tačiau negalėjome rasti tokio patikimo
žmogaus kaip Maiko sesuo.
Ankst i supratome, jog labai sunku surasti gerų darbuotojų.
Praėjus trims mėnesiams po bibliotekos atidarymo kilo
muštynės, kurias pradėjo į vidų įsiveržę kaimynų mušeikos. Maiko
tėtis patarė uždaryti  verslą.  Taip nutrūko mūsų komiksų žurnalų
veikla ir darbas šeštadieniais savitarnos parduotuvėje. Tačiau
turtingasis tėtis buvo sužavėtas ir ėmė mus mokyti naujų dalykų.
Jis buvo patenkintas, nes pirmąją jo pamoką įsidėmėjome tikrai
gerai. Mes išmokome, kaip priversti pinigus dirbti mūsų naudai.
Dirbdami už dyką turėjome paplušėti, kol suradome būdą užsidirbti
pinigų. Pradėdami savo verslą - komiksų žurnalų biblioteką, mes
galėjome patys valdyti savo finansus, nepriklausydami nuo
darbdavio. Tačiau geriausia buvo tai, kad biblioteka davė mums
pinigų net ir tada, kai bibliotekoje mūsų pačių nebūdavo. Pinigai
vis tiek atitekdavo mums.
Taigi turtingasis tėtis mums davė kur kas daugiau negu algą.
  ANTROJI PAMOKA

 KODĖL TURĖTUME
 IŠMANYTI FINANSUS
 TREČIASIS SKYRIUS

 Antroji pamoka

 Kodėl turėtume išmanyti

 finansus?
1990 metais geriausias mano draugas Maikas perėmė savo tėvo
imperiją ir vadovauja jai kur kas geriau nei jos įkūrėjas. Mes
susitinkame golfo aikštėje maždaug porą kartų per metus. Jie su
žmona yra turtin gesni, nei galite įsivaizduoti. Imperija pat ek o t ikrai
I geras rankas. Dabar Maikas savo tėvo metodais jau rengia savo
sūnų ją paveldėti.
1994 metais išėjau į  pensiją.  Tada man buvo keturiasdešimt
septyneri, žmonai - trisdešimt septyneri . Išeiti į pensiją mum s
nereiškė nustoti dirbti. Tiesiog galime dirbti arba nedirbti, išskyrus
ypatingus atvejus. Mūsų turtas, nepaisant infliacijos, vis tiek auga.
Jis pakankamai didelis, kad savaime didėtų. Pagaliau esame
tinansiškai nepriklausomi, o kelią į tai palyginčiau su medžio
sodinimu. Pasodini, laistai. Praeina daug metų, kol vieną  dieną, giliai
išsikerojus šaknims, jam nieko daugiau nebereikia. Tada medis
suteikia palaimingą šešėlį jo augintojui.
Maikas nusprendė toliau vadovauti savo tėvo imperijai, aš
pasirinkau  pensiją.
Žmonės manęs klausia: ką galėčiau jiems patarti arba ką jie

patys galėtų nuveikti? Nuo ko pradėti? Kokią gerą knygą siūlyči
perskaityti? Ką reikėtų daryti, norint parengti vaikus gyvenimui
Kokia sėkmės paslaptis? Kaip uždirbti milijoną?
TURTINGIA USI  VERSLININKAI
1923 metais Čikagos viešbutyje „Edgewater Beach" įvyk
geriausių vadovų ir turtingiausių verslininkų konferencija. Tarp j
buvo Čarlza s Švabas, didžia usios nep rikl auso mos plie n'
kompanijos vadovas; Samuelis Insalis, didžiausios pasaulyj
komunalinių paslaugų įmonės prezidentas; Hovardas Hopsona"
didžiausios dujų kompanijos vadovas; Aivaras Kroigerr*
tarptautinės degtukų korporacijos, vienos iš tuo metu pači
didžiausių pasaulyje kompanijų, prezidentas; Leonas Freiziri
Tarptautinių atsiskaitymų banko prezidentas; Ričardas Vitnis
Niujorko maklerių biržos prezidentas; du geriausi prekeiviai
akcijomis Artūras Kotonas ir Džesis Livemuras; Albertas Fola
prezidento Hardingo komiteto narys. Devyni iš jų po dvidešim
penkerių metų nebeturėjo kuo pasigirti. Švabas, penkerius metu
gyvenęs iš skolintų pinigų, mirė be grašio kišenėje. Insali
bankrutavo ir mirė svetimoje šalyje. Bankrotas prieš mirtį taip pą
ištiko Kroigerį bei Kotoną.  Hopsonas išprotėjo. Vitnis ir Folas ti 1
neseniai paleisti iš kalėjimo. Freiziriui ir Livemurui iškelto
baudžiamosios bylos.
Abejoju, ar kas nors gali pasakyti, kas iš tikro nutiko šiem;
vyrams. Prisimindamas 1923 metus manau, kad jiems didelį smū
sudavė 1929 metų rin kos žlugimas ir Didžioji e kono minė depresij
Šiandien mes gyvename didesnių ir greitesnių pasikeitimų metais
Įtariu, kad per ateinančius dvidešimt penkerius metus prekyba tie1
pat pagyvės ir nusmuks kaip ir anais laikais, kuriuos išgyveno minėti
verslininkai. Todėl man neramu, kad daugelis visą dėmesį skiria)
pinigams, o ne didžiausiam turtui - išsilavinimui. Jei jie išmokti
būti lankstūs, sugebėtų blaiviai mąstyti ir lavintųsi, iš tokhg
ekonominių pasikeitimų susikrautų dar didesnius turtus. O jeiguc
 jie ma no , j og viską padės išspręsti pin igai, bijau, kad jie ne da ug ko
į: V
pasieks. Žinios padeda išspręsti problemas ir uždirba pinigus. Jei
turite pinigų, bet neturite finansinių žinių, vadinasi, turite pinigų,
l>et neturite finansinės ateities.
Dauguma žmonių to nesuvokia. Svarbu ne tai, kiek pinigų
u/dirb i, o kiek sugebi išlaikyti. Turbūt ne kartą girdėjote pasakoj ant
apie vargšus, išlošusius daug pinigų. Staiga praturtėję po kurio laiko
lie vėl tampa skurdžiai. Tokie žmonės gali laimėti milijonus - vis
liek juos greitai išleis. Turbūt girdėjote ir apie profesionalius
sportininkus, kurie būdami dvidešimt ketverių uždirba kelis
milijonus dolerių per metus, tačiau sulaukę trisdešimt ketverių jau
miega po tiltais.
Kartą rytiniame laikraštyje perskaičiau straipsnį apie jauną
krepšininką, prieš metus turėjusį milijonus dolerių. Šiandien jis
kaltina savo draugus, advokatą ir buhalterį pasisavinus jo pinigus.
|,un pačiam dabar tenka plauti mašinas už minimalų atlygini mą.
Šiam vaikinui tik dvidešimt devyneri. Jį išmetė iš darbo už
tai, kad plaudamas mašinas jis niekada nenusi mauda vo čem pi ono
žiedo, nors ne kartą buvo dėl to perspėtas. Laikraštis, pasinaudojęs
sensacinga neseniai buvusio milijonieriaus - sportininko istorija, iš
m pasipelnė. Vaikinas nesutiko su atleidimu iš darbo, pavadino tai
sunkiu išmėginimu ir diskriminacija. Čempiono žiedas - tai viskas,
kas jam liko. Jo teigimu, nusimaudamas žiedą jis pasijustų visiškai
 /.lugęs.
1997 metais nemažai žmonių akimirksniu tapo milijonieriai,
lai buvo tarsi banga po trečiojo dešimtmečio. Praturtėti yra gerai,
bet dar geriau sugebėti turtą išlaikyti ir perduoti kitoms kartoms.
Taigi žmonės, klausdami, nuo ko reikia pradėti arba kaip
i;alima greitai praturtėti, dažniausiai nusivilia mano atsakymu. Aš
pakartoju vaikystėje iš turtingojo tėčio išgirstus žodžius: „Jei nori
būti turtingas, turi nusimanyti apie finansus".
Šią mintį jis nuolat kalė man į  galvą.  Kaip jau sakiau,
intelektualusis tėtis labiau skati no skaityti knygas, o tur tin gasi s -
lavinti finansinį mąstymą .
Jei ketinate pastatyti dangoraižį, pirmiausia reikia iškasti gilią
duobę ir išlieti tvirtus pamatus, o jei norite tik paprasto namo
 užmiestyje, užteks ir šešių colių betoninių pamatų. Deja, kai kurie
žmonės, vaikydamiesi turtų, dangoraižį bando statyti ant šešių
colių pamatų...
Švietimo sistema, sukurta agrariniame amžiuje, rodos, vis dar
kalba apie namus be pamatų ir plūkto molio grindis vietoj parketo.
Štai kodėl vidurinių mokyklų absolventai neturi elementariausių
žinių apie finansus. Vieną dieną iškankinti nemigos, paskendę
skolo se, bet vis dar įsikibę į amerikietiškąją svajonę, jie nusp rend žia , •
kad vienintelė išeitis iš visų bėdų - greitai praturtėti.
Ir prasideda dangoraižio statyba... Kaip sakoma, skubos
darbą velnias veja, todėl vietoj tiesaus aukšto pastato iškyla pasviręs
priemiesčio bokštas. Ir vėl grįžta nemigos naktys.
Mudvi em su Maiku būtų p riimti ni abu sprendimai, nes mes ,
dar vaikystėje gavome tvirtus finansinius pagrindus.
Šių dienų buhalterinė apskaita greičiausiai yra pats
nuobodžiausias ir painiausias dalykas pasaulyje, tačiau norėdamas
būti nevienadieniu turtuoliu būtinai turi apie tai nusimanyti. Kaip ?
tokio nuobodaus ir painaus dalyko išmokyti vaikus? Atsakymas  —j'
supaprasti nti ir pradėt i moky ti pagal paveiksliukus.
Turtingasis tėtis padėjo stiprius finansinius pamatus ir man,
ir Maikui. Buvome maž i berniūkščiai, todėl jis mokė labai paprast u
būdu - ketverius metus vaizdžiai pasakojo ir rodė paveiksliukus.
Mes supratome paprastus brėžinukus, finansinį žargoną, pinigų
 ju dė ji mą. Sk ai či uo ti pra dėjome da ug vė li au , p o ke let o me tų.
Šiandien Maikas tiksliai atlieka sudėtingiausius buhal terini us!
skaičiavimus - juk jis vadovauja milijardus dolerių uždirbančiai'
imperijai. Nors mūsų finansiniai pagrindai buvo vienodi, aš nesu
toks patyręs kaip jis, nes mano imperija mažesnė. Toliau pateiksiu
tuos pačius brėžinukus, pagal kuriuos mus mokė Maiko tėvas. Šie
paprasti brėžinukai padėjo dviem mažiems berniukams susikrauti.
turtus ant tikrai kietų ir gilių pamatų.
Pagrindinė sąlyga. Visų pirma turite atskirt i turtą (akt yvus ),
nuo skolų (pasyvų) ir pirkti tik aktyvus. Tai viskas, ką jums reikia
žinoti, jei norite tapti turtingi. Tai pirmoji ir vienintelė sąlyga. Ji
gali atrodyti neįtikėtinai paprasta, tačiau dauguma žmonių net
neįsivaizduoja, kaip sunku ją suprasti. Daugelį užk lump a finansiniai
sunkumai todėl, kad jie neskiria turto nuo skolos.
Turtuoliai perka aktyvus, vargšai ir vidut iniok ai - pasy vus,
manydami, kad tai yra turtas.
Kai Maiko tėtis mėgino mums paaiškinti skirtumą, iš pradžių
manėme, kad jis juokauja. Ko norėti, juk buvome tik paaugliai,
norintys greitai praturtėti. Atsakymas buvo toks paprastas, kad
įstrigo atmintin visam gyvenimui.
- Kas yra aktyvai? - paklausė Maikas.
- Bent jau artimiausiu met u gali dėl to nesir ūpint i, - atsakė
turtingasis tėtis. - Tegu ši mintis pirmiausia susiguli tavo galvoje.
Jei sugebėsi suvokti paprastus dalykus, visada sugebėsi sukurti
atsarginį planą ir išsisukti nuo finansinių rūpesčių. Ši mintis tokia
paprasta, kad atrodo labai sudėtinga. Sunku iš karto ja patikėti.
- Vadinasi, mums pakanka išsiaiškinti, kas yra aktyvai, jų
nusipirkti ir tapsime turtingi? - susižavėjęs paprastumu paklausiau aš.
Turtingasis tėvas pritariamai linktelėjo.
- Tai taip paprasta.
{ - Bet jeigu tai iš tiesų yra taip paprasta, tai kodėl ne visi yra
turtingi? - nesupratau aš.
Turtingasis tėtis nusišypsojo:
- Nes žmonės neskiria aktyvų nuo pasyvų.
Dar ir dabar prisimenu, kaip paklausiau:
- Kaip suaugusieji gali būti tokie kvaili? Jei tai yra taip
nesudėtinga, bet taip svarbu, kodėl jie tuo nesidomi?
Per kelias minutes turtingasis tėtis paaiškino mums, kas yra
aktyvai ir pasyvai.
Kai suaugau, pasidarė sunku tai paaiškinti tokiems kaip aš.
Kodėl? Todėl, kad suaugusieji yra protingesn i. Jie kartais nesu pran ta
paprastų dalykų, nes pripra tę mokyti s visiškai kitaip . Ju os mok ė
išsilavinę profesionalai: bankininkai, buhalteriai, nekilnojamojo
turto agentai, ekonomistai ir panašiai. Sunku suaugusiam žmogui
liepti užmiršti viską, ko išmoko, ir vėl tapti vaiku. Išprusęs žmo gu s
dažnai pasijunta pažemintas, jei yra prašomas sutelkti dėmesį į
paprastus dalykus.
 Turtingasis tėtis mus mokė AP N principu („aiškink paprasta' Daug metų turtingasis, tėtis mokydamas mus, dar net ne
kaip nemokšai") ir sudėjo tvirtus pamatus. paauglius, naudojo kiek įmanoma daugiau piešinių, vartojo kiek
O kodėl šis reikalas toks painus? Arba kodėl tokie paprasti (manoma mažiau žodžių ir visiškai atsisakė skaičių.
dalykai gali būti tokie sudėtingi? Kodėl žmogus perka aktyvus,
kurie iš tikrųjų yra pasyvai? Atsakymas glūdi jų pamatuose.  Aktyvų pinigų srauto schema
Visas dėmesys sutelkiamas į žodį „pradmenys", o ną
„finansinis išprusimas". Aktyvų ir pasyvų žodžiais apibūdinti
neįmanoma. Jei norite susipainioti, perskaitykite žodžių „aktyvai*
ir „pasyvai" apibrėžtis žodyne. Žinoma, tos apibrėžtys bu
suprantamos išsimokslinusiam buhalteriui, tačiau ne paprasta
piliečiui, o suaugusieji dažniausiai gėdijasi prisipažinti, jog kai k
nesuprato.
Mums, vaikams, turtingasis tėvas paaiškino:
- Aktyvus apibūdina ne žodžiai, o skaičiai. Todėl, je
nesuprasite skaičių, nieko negalėsite pasakyti apie aktyvus.
Buhalterinėje apskaitoje, - pasakodavo jis, - aktyvai nėra papras'"
skaičiai, o tas, ką jie rodo. Tai ne padriki žodžiai, o ištisa istorija^
papasakota tų skaitmenų. \
Daug žmonių skaito, bet nedaug tesupranta. Tai vadinam*
rašto supratimu. Ne visų gabumai vienodi. Pavyzdžiui, nesem
nusipirkau vaizdo  grotuvą,  prie jo buvo pridėta instrukcija, kai
naudotis aparatu. Vieną penktadienio vakarą norėjau įsirašyt
mėgstamą televizijos  laidą. Mėgindamas suprasti, ką reikia darytį
vos nepasiutau iš pykčio. Atrodo, nieko nebuvo sudėtingiau, kaip1:
pagal instrukciją užprogramuoti tą  aparatą.  Skaičiau paskira1 Viršutinis langelis atitinka pajamų suvestinę, kartais vadinamą
suprantamus žodžius, bet sakinio prasmės nesupratau. Daugeliui1 pelno ir nuostolių ataskaita. Jame apskaičiuojamos pajamos ir
tas pat nutinka su finansinėmis apibrėžtimis. išlaidos - gauti ir išleisti pinigai. Apatinė schema atitinka balansą,
-Jei norite būti turtingi, išmokite suprasti skaičius, - šiuo naudojamą aktyvams ir pasyvams palyginti. Jauni finansininkai
žodžius turtingasis tėtis kartojo dar kokį tūkstantį kartų. Taip pa paprastai nesupranta pajamų suvestinės ir balanso ryšio, nors jis
ir šiuos: - Turtingieji perka aktyvus, o vargšai ir vidutiniokai 4' yra ypač svarbus.
pasyvus. Pagrindinė finansinių problemų priežastis - paprasčiausias
Kaip atskirti aktyvus nuo pasyvų? Dauguma buhalterių i' nesugebėjimas atskirti aktyvų nuo pasyvų. Dažniausiai
finansininkų negali sutarti dėl tikslaus jų apibrėžimo, tuo tarp susipainiojama dėl šių dviejų žodžių reikšmių. Jei norite, kad
paprasti tėčio piešinukai tapo puikiu dviejų jaunuolių finansų pamoka taptų paini, pasiimkite finansų žodyną ir susiraskite
pradžiamoksliu. § „aktyvų" ir „pasyvų" reikšmes.
I
 Žodyninius paaiškinimus gali suprasti buhalteris, o paprastam'
žmogui tai tarsi kinų kalba. Vien iš apibrėžties nesugebėsite suprasti.
Kaip jau minėjau, tėtis mu ms, dviem vaikams, paaiškino labai;
paprastai ir suprantamai: „Aktyvai kišenę prikemša pinigų".
Pasyvų pinigų srauto schema
žmonėms trūksta pinigų, vadinasi, jie negali suprasti arba žodžių,
arba skaičių, arba juos supranta klaidingai. Turtuoliai yra išprusę
daug įvairesnėse srityse nei stokojantys pinigų žmonės. Taigi jei
norite praturtėti ir išlaikyti savo  turtą, jums reikia finan sinių žinių
- ir žodinių, ir skaitmeninių.
Schemų rodyklės rodo pinigų judėjimą. Pavieniai skaičiai,
kaip ir pavieniai žodžiai, teikia nedaug prasmės. Tai istorija,
papasakota skaičiais. Jei išmokstame suprasti finansines ataskaitas,
pradedame susigaudyti, kur nukeliauja pinigai. Aštuonias
dešimt pro cen tų šeimų finansinė padėt is byloja apie s unkų
varginantį  darbą,  stengiantis pagerinti gyvenimo sąlygas. Nėra taip,
kad jos neuždirba pinigų, bet jos visą laiką perka pasyvus, o ne
aktyvus.
Toliau pateikiamas neturtingo žmogaus arba jaunuolio, vis
dar gyvenančio pas tėvus, pinigų srauto schemos pavyzdys.

Darbas
Pajamos
atlyginimas

Išlaidos mokesčiai
maistas
nuoma
drabužiai
laisvalaikis
transportas
Vaizdžiai apibūdinus aktyvus ir pasyvus, bus galima lengviau
suprasti ir jų žodinius apibrėžimus.
Aktyvai Pasyvai
Aktyvai - tai, kas kišenę papildo pinigų.
Pasyvai - tai, kas iš kišenės ištraukia pinigus.
Štai ir viskas, ką reikia žinoti. Jei norite tapti turtingi, visą
gyvenimą pirki te tik a ktyvus, o jei nori te būt i vargšai ar pasiturintys'
- pasyvus. Skirtumo, sukeliančio finansinius sunkumus, reikšmė;
 jums ne t nereikia ži noti .
Menkas išprusimas ir yra piniginių rūpesčių priežastis. Jeįi
O čia vidutiniosios klasės atstovo pinigų srauto schema: Ši schema vaizduoja turtingo žmogaus pinigų   srautą:

Pajamos

"1
Išlaidos  X

Aktyvai Pasyvai  \

 Darbas
O

Išlaidos mokesčiai
užstatai
nuolatinės išlaidos
maistas
drabužiai
laisvalaikis

Aktyvai Pasyvai
Aktyvai Pasyvai
akcijos
obligacijos
vekseliai
užstatai
nekilnojamasis
paskolos
kreditinės kortelės turtas
intelektinė
nuosavybė
 Žinoma, šios schemos labai supaprastintos. Matyti, kad visi
turi pragyvenimo išlaidų: reikia maisto, pastogės, drabužių.
Schematiškai pavaizduota, kaip juda pinigai vargšo,
vidutinioko ir turtingo žmogaus gyvenime. Parodyta, kaip žmogų
elgiasi su pinigais, patekusiais jam į rankas. Klaidinga manyti, ka
pinigai išspręs problemas, todėl paklaustas, kaip greitai praturtėt"
arba nuo ko pradėti, tik gūžteliu. Tenka girdėti sakant: „Skęstu
skolose, todėl man skubiai reikia prasimanyti daugiau pinigų".
Dažniausiai „daugiau pinigų" problemų neišsprendžia, ti
sukelia jų dar daugiau. Būtent dėl pinigų žmonės baisiai klystai
Pinigai atskleidžia supratimo trūkumą, todėl staiga praturtėję
žmogus (tarkim, gavęs palikimą, didesnį atlyginimą arba laimėjęs
loterijoje) greitai vėl sugrįžta į buvusią, jei ne į dar blogesnę finansin
padėtį.^Pinigai rodo tai, ką turite galvoje. Jei esate linkę išleisti gautas
pajamas, tai gavus daugiau pinigų tik padidės jūsų išlaidos. Taigi;
posakis „kvailiui ir pinigams nepakeliui" yra visiškai teisingas. S;
Jau daug kartų minėjau, kad mokykloje įgyjamos akademinės
ir profesinės žinios yra labai svarbios. Būtent profesija padeda;
uždirbti pinigus. Mokydamasis vidurinėje mokykloje pastebėjau,;
kad jei kuriam nors gerai sekdavosi mokslai, žmonės numatydavo
 jam gydytojo ateitį. Vaiko paprastai net neklausdavo, ar šis norėtų
būti gydytoju, tiesiog ta profesija žadėjo aprūpintą gyvenimą. j
Šiandien gydytojai turi tokių finansinių problemų, kokių net
savo priešui nelinkėčiau: draudimo kompanijos kontroliuoja  visą,
 jų verslą, sveikatos apsauga valdoma centralizuotai, į tai nuolat kišasi
vyriausybė, iškelta daugybė bylų dėl aplaidumo darbe, ir tai dar ne
viskas. Dabartiniai vaikai nori būti krepšinio žvaigždėmis,;
kompiuterių žinovais, kino ar estrados žvaigždėmis, grožio;
karalienėmis arba Volstryto makleriais, kitaip tariant, juos traukia
šlovė, pinigai ir autoritetas. Štai kodėl sunku priversti vaikus
mokyti s. Jie supranta, kad profesinę sėkmę šiandien lemia ne j
aukštasis išsilavinimas.
Milijonai išsilavinusių žmonių, negavusių mokyklose jokių
finansinių žinių, sėkmingai pradeda savo profesinę  karjerą,  tačiau
ilgainiui susiduria su piniginiais sunkumais. Susidūrę ima dirbti dar
daugiau, tačiau padėtis negerėja. Jiems trūksta žinių ne kaip uždirbti
pinigų, bet kaip su jais elgtis, kaip pinigus leisti. Išmanydami
iinansus žinosite, ką daryti su uždirbtais pinigais, kaip apsisaugoti
nuo žmonių, norinčių juos pasisavinti, kaip juos išlaikyti ir kiek jie
.uneš jums pelno. Labai nemažai išsilavinusių ir sėkmingai kopiančių
profesinės karjeros laiptais žmonių nieko neišmano apie pinigus.
Jie nesugebės paaiškinti, kodėl turi finansinių sunkumų, nes
nesupranta, kaip jų finansai juda. Paprastai tokie žmonės dirba
gerokai daugiau nei turėtų. Dirba daugiau todėl, kad išmo ko dirbti,
bet neišmoko priversti pinigus dirbti savo naudai.
Kaip finansinė svajonė virsta
nakties košmaru
Sunkiai dirbančių žmonių gyvenimas atrodo tarsi
užprogramuotas. Neseniai susituokusi laiminga išsilavinusių
įaunuolių pora išsinuomoja ankštą  butuką.  Neilgai trukus jie
supranta, kad gali šiek tiek sutaupyti, nes dviese pragyvena pigiau.
Vienintelė bėda - butas labai jau mažytis. Pora nusprendžia
susiveržti diržus, kad įpirktų svajonių  namą. Tada galėtų susilaukti
ir vaikų. Turėdami du pajamų šaltinius (dirba abu), visą dėmesį skiria
karjerai.
Pajamos auga.
* J
O didėjant pajamoms... Daugelio žmonių pagrindinės išlaidos yra mokesčiai. Jie mano,
kad pats didžiausias yra pajamų mokestis, tačiau didžiausią
amerikiečių išlaidų dalj sudaro socialinis draudimas. Darbuotojui
atrodo, kad socialinis ir sveikatos apsaugos draudimas apytiksliai
sudaro 7,5 procento, tačiau iš tikrųjų jis siekia net 15 procentų,
nes darbdavys draudimui moka dar tiek  pat. Iš principo tuos pinigus
 jis galėtų sumokėti darbuotojui. Be to, dar yra pajamų mokest is,
kuris išskaičiuojamas iš atlyginimo ir pervedamas tiesiai į socialinio
draudimo   sąskaitą.
Taip padidėja pasyvai.
Aktyvai Pasyvai

daugėja ir jų išlaidų.
Pajamos

Išlaidos
ik

 Aktyvai  Pasyvai \
Jaunoji pora - labai geras pavyzdys. Padidėjus pajamoms, jie
nusprendžia nusipirkti svajonių namą ir persikelia ten gyventi. Taip
prisideda dar ir turto mokestis. Paskui jie nusiperka naują
automobilį, naujus baldus, naują buitinę techniką ir staiga susivokia,
kad pasyvų dalis pilna užstatų ir kreditinių kortelių   skolų.
Pora užstringa „žiurkių rate". Gimus vaikeliui, jie dirba dar
 daugiau. Procesas, vadinamas perėjimu j aukštesnę pajamų grupę4
kartojasi: daugiau pinigų - didesni mokesčiai. Jie ima naudotis past
atsiųsta kreditine kortele. Vieną dieną paskambina paskol
kompanijos atstovas ir sako, kad didžiausias jų „turtas", t. y. namas
labai vertingas. Įmonė lyg ir pasiūlo geras kredito sąlygas (j paskol
sujungiant sąskaitas), pataria apmokėti kreditinės kortelės s
didelėmis palūkanomis vartotojo  skolą.  Be to, palūkanoms u
įkeistą namą taikomos mokesčių lengvatos. Pora sutinka*
Apmokėjus kreditines korteles, nukrinta akmuo nuo krūtinės1
tačiau užgriūna nauja vartotojo skola - įkeistas namas. Pratęsu
paskolos grąžinimo laiką iki trisdešimties metų (šis žingsnis jiemsi
atrodo protin gas), grąžinimo įmokų dydis sumažėja.
5
Atminimo  dieną  kaimynė pakviečia apsipirkti išpardavimo'
proga. Tai, atrodo, puiki galimybė sutaupyti šiek tiek pinigų. Jie
pasižada: „Nieko nepirksime, tik nueisime pažiūrėti". Lyg tyčia
išpardavime pasitaiko tai, kas iki galo ištuština šeimos kreditinės
kortelės sąskaitą.
Teko sutikti nemažai tokių jaunų porų. Keičiasi tik jų vardai,
o finansinė dilema lieka ta pati. Jie ateina paklausyti mano paskaitų
ir klausia:
- Ar galite patarti, kaip užsidirbti daugiau pinigų? - išlaidumas
verčia ieškoti papildomų pajamų šaltinių.
Dažniausiai jie visiškai negalvoja apie tai, kad svarbiau būtų
išmokti leisti uždirbtus pinigus. Pagrindinė finansinių problemų
priežastis atsiranda dėl žinių trūkumo ir nemokėjimo skirti aktyvų
nuo pasyvų.
Daugiau pinigų retai kada padeda. Mano draugas
prasiskolinusiems žmonėms sako: „Jei jau supratote, kad kasate
sau duobę, tai nustokite pagaliau ją kasti".
Kai buvau vaikas, turtingasis tėtis pasakojo, kad japonai tiki
4
Mokesčių mokėtojai perkeliami į asmenų, gaunančių didesnes
pajamas, grupę, kuriai taikomi aukštesni mokesčių tarifai, -  red. past.
5
Atminimo diena - diena kritusiųjų karuose atminimui pagerbti
(gegužės 30 d.), -  red.  past.
kardo, brangakmenio ir veidrodžio galia.
Kardas simbolizuoja ginklo  jėgą.  (Amerika ginklavimuisi
išleido trilijonus dolerių ir tapo galingiausia valstybe pasaulyje.)
Brangakmenis simbolizuoja pinigų galią. Posakyje „vadovauja
tas, kurio auksas žiba"6 yra šiek tiek tiesos.
Veidrodis simbolizuoja savišvietos galią. Pagal japonų legendas
savišvieta buvo pati vertingiausia iš visų trijų galių.
Vargšai ir pasiturintieji paprastai pasiduoda pinigų galiai. Jie
sunkiai dirba nesusimąstydami, kodėl kiekvieną rytą daro tą  patį.
Tuo jie save ir žlugdo. Bauginanti pinigų jėga kontroliuoja žmo nes,
nieko nenutuokiančius apie finansus, ir atsisuka prieš juos pačius.
j Jei tokie žmonės mokėtų naudotis veidrodžio galia, jie būtinai
savęs paklaustų: „Ar tai ką nors reiškia?"
Užuot pasitikėję protu, jie plaukia pasroviui su minia. Elgiasi
kaip visi. Nieko neklausdami prisiderina prie bendrai priimtų
taisyklių, beprasmiškai kartoja išgirstas mintis, pavyzdžiui:
„investuok kapitalą į įvairius fondus" arba „namas yra pats
didžiausias turtas", „namai yra pati didžiausia investicija", „turint
daugiau skolų, mokesčiai sumažės", „ieškok patikimo darbo",
„nedaryk klaidų", „nerizikuok".
Sakoma, kad daugumai žmonių kalbėjimas viešai yra baisiau
nei mirtis. Psichologai teigia, jog viešo kalbėjimo baimę sukelia
ostrakizmas - baimė išsišokti ar būti atstumtam, kritikos ir
pajuokos baimė. Žmonės, vengiantys būti kitokie, nesugeba surasti
naujų problemų sprendimo būdų.
Štai kodėl turtingasis tėtis sakė, kad japonai labiausiai vertino
veidrodžio galią, nes pažiūrėjus į jį galima sužinoti tiesą. Baimė yra
pagrindinė posakio „būk atsargus", taikomo tiek sportui, tiek
tarpusavio santykiams, karjerai ar pinigams, priežastis.
Tai tas pats ostrakizmas, kuris verčia žmones derintis prie
bendrų reikalavimų, neprieštarauti nusistovėjusiai nuomonei,
paklusti vyraujančioms tendencijoms: „namai - tai tavo turtas";
„pasiimk paskolą sujungdamas sąskaitas ir atsikratyk skolų";
Liet. „Kieno ratuose sėdi, to ir giesmę giedi", -  red. past.
 „daugiau dirbk"; „tai paaukštinimas"; „vieną dieną būsi
viceprezidentu"; „taupyk pinigus"; „kai man pakels atlyginimą,
nusipirksiu didesnį namą"; „investiciniai fondai - saugi investicija"
„Tickle Me Elmo  lėlių jau nebėra, bet aš čia turiu tokią vien
užsislėpęs klientui, kuris kol kas dar nepasirodė".  
Plaukimas pasroviui su minia kelia daug finansinių sunkumų
Retkarčiais visiems reikia pažvelgti j veidrodį ir pasikliauti vidin
išmintimi, o ne baimėmis.
Sulaukus šešiolikos mums su Maiku ėmė nebesisekt'
mokykloje. Mes nebuvome blogi vaikai, tik išsiskyrėme iš minios
po pamokų ir savaitgaliais dirbome pas Maiko tėvą, po darbo dažnai
sėdėdavome su juo prie vieno stalo su bankininkais, advokatais^
buhalteriais, makleriais, investuotojais, vadovais ir darbuotojais'
Mokyklą turtingasis tėtis metė būdamas trylikos metų, nepaisan"
to, vadovavo, mokė, įsakinėjo ir klausė įvairių išsilavinusių žmonių
Jam tereikėdavo mostelėti ranka ir šie atbėgę keliaklupsčiaudavo
 jei jis su kuo nors nesutikdavo.
Tai buvo žmogus, kuris nepasidavė bandos jausmui, žmogus,
kuris mąstė savo galva ir bjaurėjosi tokiais žodžiais, kaip „taip reiki
daryti, nes visi taip daro" arba „taip negalima". Žodžiai „nemanau
kad jums tai pavyks" skatindavo jį įgyvendinti neįmanomus
dalykus.
Mes su Maiku daugiau išmokome sėdėdami tuos©!'
susirinkimuose nei trindami mokyklos ir universiteto suolus. Maikof?
tėvas neturėjo akademinio išsilavinimo, bet jo finansinis išprusimas?!
padarė jį laimingu žmogumi. Jis nuolat mums kartodavo:
- Sumanus žmogus samdo protingesnius už save.
Todėl Maikas ir aš turėjome puikią progą pasimokyti iSį
protingų žmonių. \
Būtent todėl mes negalėjome nuolankiai sutikti su mokytojų
dogmomis ir prisidarydavome bėdos. Mokytojui pamokslaujant::
„Jei blogai mokysitės, blogai gyvensite", - mes tik pakeldavorneį
antakius. O kai mums liepė laikytis programos ir nenukrypti nuo*
bendrai priimtų taisyklių, mums tapo visiškai aišku, kad mokykla'
ne skatina, o žlugdo kūrybingumą. Tada ir supratome, kodėl
turtingasis tėtis sakydavo, kad mokyklos parengia gerus
darbuotojus, bet ne darbdavius.
Mes klausdavome mokytojų, kur galėsime pritaikyti
mokykloje įgytas žinias, kodėl nesimokome apie pinigus, kaip su
jais elgtis. Dažniausiai mums atsa kydavo, kad pinigai nėra
svarbiausias dalykas: turėsi gerą išsilavinimą - atsiras ir pinigų.
Kuo daugiau įgydavome žinių apie pinigų  galią,  tuo gilesnė
praraja atsiverdavo tarp mūsų ir mokytojų bei klasės draugų.
Intelektualusis tėtis niekada nepriekaištavo dėl pažymių.
Kartais net pasidomėdavau kodėl, tačiau visi mūsų pokalbiai
baigdavosi ginčais dėl pinigų. Sulaukęs šešiolikos metų apie finansus
žinojau daugiau nei mama ir tėtis kartu sudėjus. Mokėjau vesti
buhalteriją, klausydavausi mokesčių inspektorių, korporacijų
patikėtinių, nekilnojamojo turto agentų, investuotojų ir kitų
specialistų patarimų bei pranešimų, o tėvui nuolatos tekdavo
kalbėtis su mano mokytojais.
Vieną dieną tikrasis mano tėtis mėgino man paaiškinti, kodėl
namas yra pati didžiausia jo investicija. Mano argumentai ir
mėginimai įrodyti, kad ši investicija nėra gera, jam nepasirodė
įtikinami.
Toliau pateiktoje schemoje pavaizdavau skirtingą tėčių
supratimą investicijų į namą atžvilgiu. Vienas manė, kad namas -
pats didžiausias jo turtas, kitas tai laikė atsakomybe ir skola.
Turtingasis tėtis
yvai Pasyvai
namas
  Intelektualusis tėtis ne kaip aktyvus, o kaip finansinę atsakomybę, kadangi tai reikš
vien pinigines išlaidas.
Toks mano argumentas. Nesitikiu, kad dauguma sutiks, nes
gražus namas yra troškimas, užgožiantis blaivų  protą.  Iš asmeninės
patirties žinau, jog piniginius sprendimus kartais lemia jausmai.
1.  Kalbėdamas apie namus, noriu pabrėžti, kad dauguma visą
gyvenimą dirba tam, jog išgalėtų sumokėti už pastatą,  kuris
niekada netaps jų nuosavybe. Kitais žodžiais tariant, vis
ima naują paskolą trisdešimčiai metų ir perka naują  būstą,
kad galėtų sumo kė ti už senąjį.
Prisimenu, kaip nubraižiau savo tėvui pinigų srauto schem
2.   Net jei žmonėms, mokantiems paskolos būstui pirkti
parodžiau papildomas išlaidas, susijusias su namo išlaikynr
palūkanas, suteikiamos mokesčių lengvatos, tačiau visos
didesnis namas reiškė ir didesnes išlaidas, todėl pinigų srautas judėj
kitos išlaidos, net ir išsipirkus  būstą,  atskaičius mokesčius
per pasyvų dalį jo nenaudai.
lieka tos pačios.
3.   Turto mokesčiai. Mano žmonos tėvai, išėję į  pensiją,  buvo
priblokšti, kai turto mokestis pakilo iki tūkstančio dolerių
Pasyvai per mėnesį. Ta suma labai suma žino jų pensijos biudž etą,
todėl jie buvo priversti išsikelti.
4.   Nam ų vertė ne visada kyla. 1997 metais turėjau drau gų,
Išlaidos užstatas
nekilnojamojo kurie už namą buvo skolingi dar milijoną dolerių, o namo
turto mokestis kaina tuo metu tesiekė tik septynis šimtus tūkstančių
draudimas
remontas
dolerių.
komunalinės paslaugos 5.   Pats didžiausias nuostolis yra nepasinaudoti puikia proga.
Jei namas suryja visus pinigus, būsite priversti daugiau
dirbti, nes pinigai ir toliau judės į išlaidų, o ne į aktyvų
dalį. Tai klasikinis viduti nios ios klasės pinigų sra ut o
pavyzdys. Jei jaunoji pora būtų daugiau lėšų skyrusi
aktyvams, jų gyvenimas ilgainiui būtų tapęs lengvesnis,
ypač jeigu jie planavo suteikti galimybę vaikams mokytis
universitete. Aktyvai būtų augę ir padėję padengti išlaidas.
Nama s tik didina skolas, o paskol os pro cen tus reikia
Šiandien aš vis dar tebegalvoju, kad namas nėra turtas, no apmokėti kiekvieną mėnesį.
daugumai žmonių tai yra gyvenimo svajonė ir didžiausia investicij Trumpai tariant, sprendimas nusipirkti akivaizdžiai per
Nuosavas namas, jų manymu, geriau negu nieko. Siūlau pažiūrė brangų  namą,  užuot įsigijus akcijų, tolesnį žmogaus gyvenimą
kur kas paprasčiau į šią populiarią nuomonę. Jei mudu su žmon paveikia trejopai:
ket intu me pirkti didesnį ir šviesesnį namą, pirmiausia jį s uprast um 1) prarandamas laikas, per kurį gali išaugti kito turto vertė;
 2) netenkama kapitalo, kurį galima buvo investuoti, bet kuri Turtingojo tėčio finansinė ataskaita yra pavyzdys, kaip galima
buvo panaudotas brangioms aptarnavimo išlaidom investuojant sumažinti skolas:
padengti;
3) prarandama galimybė tobulėti. Žmonės klysta laikydami'
savo namą,  santaupas ir pensiją turtu. Neturėdami pinig"*
Turtingojo tėčio finansinė ataskaita
 jie ne in ve stuoja ir ne te nk a galimyb ės įgyti investavim
patirties. Daugelis jų niekada taip ir netampa tuo, ka
investicijų pasaulyje vadinama patyrusiu investuotoju
Būtent patyrę investuotojai įsigyja pačias geriausias akcijas
kurias apsisukę parduoda žmonėms, nemėgstantiem
rizikos.
Nesakau, kad jums nereikia namo. Tik noriu, jo
suprastumėte skirtumą tarp aktyvų ir pasyvų. Prieš pirkdam
didesnį namą pirmiau įsigykite turto, kuris padengtų jo išlaidas.
Mano tikrojo tėčio asmeninė finansinė ataskaita geriausi
pavaizduoja gyvenimą „žiurkės rate". Išlaidos, atrodė, augo kart Aktyvai Pasyvai
su pajamomis, todėl jis negalėjo investuoti į kokį nors kitą turtą
Galiausiai tokios jo skolos, kaip užstat as ir kreditinės kortel ės, tap
didesnės nei aktyvai. Paveiksliukas turėtų pasakyti daugiau ne(
žodžiai:
Pajamos

 Intelektualiojo
tėčio finansinė Ši finansinė ataskaita parodo, kodėl turtuolių turtas auga.
ataskaita  Išlaidos i Aktyvų dalyje susidaro daugiau pajamų, nei reikia išlaidoms
padengti, todėl jas galima dar kartą investuoti į  turtą.  Taip didėja
aktyvai, vadinasi, auga ir pajamos.

 Aktyvai  Pasyvai
 Galutinis rezultatas - turtuoliai tampa dar turtingesni!
Kodėl turtuoliai tampa dar turtingesni
Vidutinioji klasė nuolat patiria finansinius sunkumus, ne
pagrindinis jų pajamų šaltinis - uždarbis. Kai uždarbis didėja, didėj
ir mokesčiai, taigi pakilus uždarbiui, padidėja ir išlaidos. Toks yrr
tas „žiurkių ratas". Savo namus jie laiko pagrindiniu turtu, užuo
investavę į pajamas kuriančius aktyvus.
Kodėl vidutinioji klasė turi finansinių
sunkumų
Pajamos
Išlaidos
A
Aktyvai Pasyvai
Šiame pavyzdyje namas laikomas gera investicija. Tai
šiandieninės prasiskolinusios visuomenės filosofija, pagal  kurią,
pakilus atlyginimui, galima pirkti didesnį namą arba išleisti daugiau
pinigų. Padidėjusios išlaidos skandina šeimas dar didesnėse skolose,
didina finansinį nestabilumą, nepaisant to, kad maitintojai darbe
^auna paaukštinimą ir didesnį atlyginimą. Tokį rizikingą gyvenimo
būdą, žinoma, lemia finansų neišmanymas.
Dešimtame dešimtmetyje masinis darbuotojų etatų
mažinimas parodė, kad vidut iniokų gyvenimas iš tikrųjų labai
nestabilus. Staiga kompanijų pensijų programas pakeitė programa
40Ik 7. Akivaizdu, kad socialinis draudimas nebėra patikimas
pensijų šaltinis. Vidutinioji klasė puolė į paniką. Nutiko tik vienas
;
40I k pensiniai planai - tai žmonių įnašai į savo pensinį fondą -  red.
 past.
geras dalykas - nemažai žmonių susiprato ir ėmė steigti investiciniu
fondus. Tas investicijų padidėjimas lėmė ir didžiulį vertybini
popierių biržos susivienijimą. Šiomis dienomis įsteigiama vis  daugiau,
investicinių fondų, tenkinančių vidutiniokų poreikius. \
Investiciniai fondai išpopuliarėjo kaip gana saugūs. Vidutiniai
investicinių fondų pirkėjai yra per daug užsiėmę dirbti vien tam,
kad mokėtų mokesčius ir užstatus, taupytų vaikų išsilavinimui i,
kreditinėms kortelėms išpirkti. Jie neturi laiko mokytis investuoti,
todėl pasitiki investicinio fondo, turinčio įvairių investicijų formų,'
direktoriaus pateikta ataskaita ir mano, kad jų pinigai yra saugūs.^
Šių išsilavinusių, vidutiniajai klasei priskiriamų žmonių
nuomo ne, kapitalą saugu investuoti į įvairius vertybinius popierius.;
Investicinių fondų makleriai ir finansiniai planuotojai su tuo' darbas bankui
nesutinka. Nerizikuok. j
Tie žmonės niekada nebuvo mokyti finansinių pagrindų, todėl
investuoti jiems yra rizikinga. Jie turi elgtis saugiai, nes nesutvarko,
savo balanso, klimpsta į skolas, o joms padengti neturi
nekilnojamojo ar pajamas atnešančio turto. Vienintelis jų pajamų, Jei būtumėte darbuotojas, turintis  namą,  ir...
šaltinis - atlyginimas, taigi visas gyvenimas - darbdavio rankose. I 1. ... dirbtumėte kitam žmogui. Dauguma žmonių, dirbančių
Pasitaikius retai progai įsigyti tikrai naudingą pirkinį, tokie' už atlyginimą, turtus krauna įmonės savininkui arba
sunkiai dirbantys, bet paskendę skolose žmonės negali ja akcininkams. Jūsų sėkmė ir pastangos atneš jiems sėkmę
pasinaudoti. Negali rizikuoti, nes vos beišgali sumokėti mokesčius.» ir leis anksti išeiti į pensiją.
Kaip jau minėjau skyriaus pradžioje, pagrindinė sąlyga - skirti 2.  ... dirbtumėte valstybei. Savo dalį nuo jūsų atlyginimo
aktyvus ir pasyvus. Išsiaiškinkite skirtumą ir pirkite tik pajamas valstybė pasiima pirmoji. Kuo daugiau dirbate, tuo
teikiantį  turtą.  Tai geriausias žingsnis aprūpintos ateities link. didesnius mokesčius mokate. Paprastai sakoma, kad
Pradėjus didėti aktyvams, visų pirma užsiimkite skolų ir išlaidų valdžiai dirbama nuo sausio iki gegužės.
mažinimu - turėsite dar daugiau pinigų investicijoms. Greitai aktyvų 3.  ... dirbtumėte bankui. Išlaidos, susijusios su užstato
pagrindas taps toks didelis, kad galėsite užsiimti ir spekuliacinėmis į išpirkimu ir kreditinių kortelių skolų apmokėjimu, yra
investicijomis. Jos gali atsipirkti dvigubai, dešimteriopai ar net antroje vietoje po mokesčių valstybei.
šimteriopai, pavyzdžiui, penkių tūkstanči ų dolerių investicijos gali Kurį variantą bepasirinktumėte, vis tiek matysite, kad daugiau
pavirsti vienu ar daugiau milijonų dolerių. Tokias investicijas dirbant teks daugiau ir atiduoti. Jums reikia išmokti, kaip
vidutinioji klasė laiko per daug rizikingomis, nors rizikinga ne pati , padidėjusią atlyginimo dalį tiesiogiai panaudoti savo ir šeimos labui.
investicija, o žingsnis žmogaus, kuriam stinga finansinių žinių. Jei nuspręstumėte užsiimti savo verslu, kokius tikslus
Jei elgsitės kaip daugelis, gausite žemiau pateikiamą rezultatą. turėtumėte numatyti? Kad galėtų įsigyti turto, žmonės pirmiausia
turi kažkiek užsidi rbti, dirbdami pagal profesiją.
 Kaip išmatu oti sėkmę padidėjus turtui? Kaip žmogui suprasti, mėnesio išlaidas padengti pinigų srautu, gaunamu iš aktyvų.
kada jis turtingas, o kada pasiturintis? Savaip apibrėžęs aktyvus ir Tolesnis mano žingsnis būtų pasiekti pinigų srauto aktyvų
pasyvus, galiu paaiškinti, kaip atskirti pasiturintį žmogų. Tokio dalyje perteklių, kad galėčiau vėl investuoti. Kuo daugiau pinigų
žmogaus apibūdinimą pasiskolinau iš Bakminsterio Falerio. Vieni patenka į šią  dalį,  tuo greičiau ji auga. Didėjant aktyvams, auga ir
 jį va din a šarlatanu, kiti - gyva legenda. Prieš daug metų jis su kr ėt ė pinigų srautas. Jei išlaidos yra mažesnės nei pinigų srautas iš aktyvų
architektų pasaulį, kai 1961 metais mėgino nusipirkti patentą dalies, vadinasi, aš turtėju, gaudamas vis daugiau pajamų iš kitų
pastatui, vadinamam geodeziniu namu, ir savo prašyme dar kažką šaltinių, o ne iš atly ginim o.
paminėjo apie  turtą.  Iš pradžių tai buvo painu, tačiau po kurio Toks perinvestavimas - tinkamas būdas tapti turtingam.
laiko idėja pasidarė aiškesnė: pasakj o , turtas yra asmens galimybės Kiekvienas gali susikurti savą turto apibrėžimą, savaip būti
pragyventi iš santaupų nustojus dirbti. Kitais žodžiais tariant, kiek turtingas, bet siūlau prisiminti šiuos paprastus dalykus:
sugebėčiau pragyventi šiandien nustojęs dirbti?
Turtuoliai perka aktyvus.
Turtas paprastai vertinamas brangiais daiktais ir nuomone,
Vargšai patiria tik išlaidas.
kokie daiktai vertingi , o skirtu mas tarp aktyvų ir pasyvų parod o
Vidutinioji klasė perka pasyvus manydama, kad tai aktyvai.
tikrąją turto vertę. Atlikus tam tikrus apskaičiavimus galima realiai
įvertinti, ar pasiekta finansinė nepriklausomybė. „Kaipgi pradėt i savo verslą?" Nor it e išgirsti atsakymą,
Nors į grynąją vertę dažnai įeina turtas, neduodantis grynojo paklausykite, ką sako restoranų „McDonald's" tinklo įkūrėjas.
pelno, pavyzdžiui, garaže gulintys daiktai, tačiau į patį
apskaičiavimą įtraukiama ir finansinė galimybė išgyventi, t. y. kiek
 jie gali du ot i pe ln o.
Turtas apskaičiuojamas pinigų srautą aktyvų dalyje palyginus
su išlaidomis.
Leiskite pateikti pavyzdį. Tarkime, pinigų srautas iš aktyvų
dalies lygus 1 OOO dolerių per mėnesį, o mėnesinės išlaidos sudaro j
2 OOO dole rių. Koks yr a t urtas?
Pagal Bakminsterį Falerį, turėtume apskaičiuoti, kiek dienų
išgyventume iš tokio turto. Jei tarsime, kad mėnuo turi trisdešimt
dienų, išgyventume truputį ilgiau nei dvi savaites.
Jei pinig ų sraut as iš akt yvų dalies pakil tų iki 2 OOO doleri ų
per mėnesį, tada galėtume laikyti save pasiturinčiais. Nebūtume
turtingi, tačiau jau pasiturintys, nes aktyvai duotų pakankamais
pajamų, kad apmokėtume mėnesio išlaidas.
Norėdamas padidinti pajamas, pirmiausia padidinčiau pinigų
srautą aktyvų dalyje, kad galėčiau pragyventi. Štai tada tapčiau.
nebepriklausomas nuo atlyginimo. Jei pasisektų susikurti aktyvus,
teikiančius finansinę nepriklausomybę, galėčiau išeiti iš darbo ir
 TREČIOJI PAMOKA

 RŪPINKIS SAVO VERSL

'
  KETVIRTASIS SKYRIUS

Trečioji pamoka

 Rūpinkis savo verslu

1974 metais „McDonald's" tinklo įkūrėjas Rėjus Krokas
turėjo dalyvauti pokalbyje su verslo administravimo magistrais
Teksaso universitete Ostine. Tame kurse mokėsi ir geras mano
draugas Keitas Kaningamas. Po karštos diskusijos studentai padarė
pertrauką ir pakvietė Rėjų kartu išgerti alaus. Rėjus maloniai sutiko.
Kai visi šiek tiek įkaušo, Rėjus paklausė:
- Koks mano verslas?
Visi nusijuokė, pasakojo Keitas. Dauguma verslo
administravimo kurso studentų manė, kad Rėjus tik juokauja.
Niekam neatsakius, jis klausimą pakartojo:
- Kaip manote, kokiu verslu aš užsiimu?
Studentai vėl nusijuokė, o vienas drąsus jaunuolis galų gale
sušuko:
- Rėjau, visi pasaulyje žino, kad tu prekiauji mėsainiais!
Rėjus nusikvatojo.
- Taip ir maniau, kad šitaip atsakysite, - jis stabtelėjo ir
netrukus pridūrė: - Ponai ir ponios, aš neprekiauju mėsainiais. Mano
verslas - nekilnojamasis turtas.
 Keitas pasakojo, kad Rėjus ilgai aiškino savo požiūrį. Nors Jūsų profesija
pagal verslo planą pagrindinis dėmesys buvo sutelktas j teisę
Pajamos
prekiauti mėsainiais, jis atsižvelgdavo ir j vietovę, kurioje bus
naudojamasi šia teise. Jis žinojo, kad nekilnojamasis turtas ir vieta, darbas savininkui
kurioje jis stovi, yra patys svarbiausi rodikliai sprendžiant, ar verslas
bus sėkmingas. Asmuo, įsigijęs teisę prekiauti mėsainiais, Rėjaus
Išlaidos
Kroko organizacijai turėjo mokėti ir už žemę, ant kurios stovės
prekyvietė. darbas valstybei
„McDonald's" savininkas šiandien yra didžiausias pasaulyje
privatus nekilnojamojo turto savininkas, turintis daugiau net už
Katalikų bažnyčią. Jam priklauso vertingiausios s ankryž os ir gatvių
Pasyvai
kampai Amerikoje ir kitose šalyse.
Keitas pasigyrė, kad tai viena svarbiausių pamokų jo
gyvenime. Šiandien jis yra mašinų plovyklų savininkas, tačiau savas verslas darbas bankui
pagrindinis jo verslas yra nekilnojamasis turtas, ant kurio stovi
įrenginiai.
Ankstesnį skyrių baigiau schema, kurioje pavaizduota, kad
žmonės dirba kitiems, o ne sau. Pirmiausia jie dirba įmonių
savininkams, antra, kaip mokesčių mokėtojai valdžiai ir pagaliau Dabartinė švietimo sistema stengiasi parengti jaunimą darbui
bankui, valdančiam jų užstatus. ir diegia tik mokykline s žinias. Jų gyvenimas nu olat os suksis aplink
Nors vaikystėje šalia mūsų nebuvo „McDonald's", tačiau atlyginimą arba, kaip anksčiau sakyta, pajamų  dalį.  Baigę mokyklą
turtingasis tėtis Maiką ir mane išmokė to paties, apie ką Rėjus  jaunuoliai siekia auk štoj o mo ks lo , kad su stip ri nt ų pr ofesines žinias.
Krokas kalbėjo Teksaso universitete. Tai trečia turtuolių paslaptis: Jie studijuoja, kad taptų inžinieriais, mokslininkais, virėjais, policijos
„Tvarkyk savo reikalus". pareigūnais, menininkais , rašytojais ir panašiai. Profesin ės žini os
Finansinės bėdos dažniausiai yra tiesioginis visą savo amžių  jiems suteikia galimyb ę prisidėt i prie da rb o liaudies ir di rb ti dėl
kitiems dirbusių žmonių gyvenimo rezultatas. Dauguma jų pinigų.
gyvenimo pabaigoje neturės nieko. Tarp profesijos ir verslo yra didžiulis skirtumas. Mėgstu
Vėl paka rtosi u, kad šis paveiksliukas pasako daugi au nei šimtas paklausti žmogaus:
žodžių. Čia pateikiama pajamų ataskaitos ir balanso schema, - Koks jūsų verslas?
geriausiai pavaizduojanti Rėjaus Kroko patarimą: O jis, tarkim, atsako:
- Aš esu bankininkas.
Tada aš klausiu, ar jam tas bankas priklauso, ir paprastai
išgirstu tokį atsakymą:
- Ne, aš ten dirbu.
Iš šio pavy zdži o matyti , kad žmonė s painioja profesiją ir
verslą. Bankininkas gali būt i profesija, tačiau vis tiek reikėtų turė ti
savo verslą. Rėjus Kr okas aiškiai skyrė verslą ir profesiją, kuri os jis
niekad nekei tė: jis buvo verslininkas. Vienu metu jis prekiavo pieno
kokteilių plaktuvais, vėliau ėmė verstis mėsainių pr ekyba. Kol kaip
verslininkas pardavinėjo teises verstis mėsainių prekyba,
naudoda masis savo vardu kaupė pinigus iš nekilnoj amojo tu rto
(o tai jau tikrasis verslas).
Mokyklos klaida yra ta, kad žmogus dažnai tampa tuo, ką
studijuoja. Todėl, tarkim, jei moko tės gaminti  maistą,  būsite virėju,
 jei teisę - teisininku, jei au to mobili ų mechaniką - mechaniku. Tokio
mokymosi trūkumas - daugelis pamiršta savo galimybes pradėti
verslą.  Jie visą gyvenimą dirba kitam ir sukrauna jam turtus.
Kad taptų finansiškai nepriklausomas, žmogus turi pats
užsiimti verslu, kuris periodiškai suktųsi aplink aktyvus. Kaip jau
buvo minėta , pirmoji taisyklė - atskirti pasyvus nuo aktyvų ir pirkti
tik pastaruosius. Turtingieji visą savo dėmesį sutelkia į aktyvus,
likusieji - ties pajamų ataskaitomis.
Todėl taip dažnai girdime: „man reikia didesnio atlyginimo";
„man reikia paaukštinimo"; „aš-ketinu mokytis toliau, kad galėčiau ,
gauti geresnį darbą";  „aš galiu dirbti viršvalandžius"; „ar negalėčiau
dirbti dviem etatais"; „po dviejų savaičių išeinu - radau darbą už
didesnį atlyginimą". Kartais tai nebloga mintis, ir vis dėlto tai
nenuosavas verslas.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios vargšai ir vidutinioji klasė
yra tokie finansiškai konservatyvūs („aš negaliu sau leisti rizikuoti"|Į
- finansinio pagrindo neturėjimas. Jie turi laikytis savo darbo m
negali rizikuoti.
Kai bendrovės, spręsdamos vidines problemas, ėmė mažinti 1
etatus, milijonai darbininkų supra to, kad jų vadinamasis didžiausias
turtas - namai juos žlugdo, nes kiekvieną mėnesį už juos vis tiek;
reikėjo mokėti pinigus. Automo bili s, kitas jų turtas , taip pat stumia
į skolas. Golfo lazdos, kainavusios po tūkstan tį doleri ų, jau nebuvo
tiek vertos. Be socialinių darbo garantijų, jie nebeturėjo kito
išeities. Tai, ką jie laikė turtu, jiems nepadėjo išgyventi finansinė
krizės.
Įsivaizduoju, kaip daugelis pateikia bankui paraišką dėl
kredit o namui ar mašinai pirkti. Visada įdomu peržvelgti „gryn osios
vertės" skiltį, nes žmogus savo aktyvus skaičiuoja pagal bankams
ir finansinei buhalterijai priimtiną  tvarką.
Vienu metu mano finansinė padėtis nebuvo tokia gera, kad
gaučiau  paskolą,  todėl, norėdamas padidinti aktyvų  dalį,
priskaiči avau naujas golfo lazdas, men o kolekciją, kny gas ,
stereogrotuvą, televizorių, „Armani" kostiumus, laikrodžius, batus
ir kitus asmeninius daiktus.
Tačiau paskolos negavau, nes per daug investavau į
nekilnojamąjį  turtą.  Paskolas skirstančiai komisijai nepatiko, kad
nuslėpiau dideles sumas, gaunamas iš daugiabuč io nam o nu om os .
Jie norėjo žinoti, kodėl nedirbu už atlyginimą kaip visi normalūs
žmonės. Jiems nerūpėjo „Armani" kostiumai, golfo lazdos ir meno
kolekcija. Gyvenimas kartais tampa nepakenčiamas, jei neatitinki
visuomenės normų.
Kiekvieną kartą suglumstu, kai kas nors prasitaria, kad jų
kapitalas siekia šimtą tūkstančių, milijoną ar dar kažkiek dolerių.
Grynoji turto vertė negali būti tokia tiksli, nes parduodant bet
kokius aktyvus ir gaunant pajamų reikia mokėti mokesčius.
Daugelis žmonių susiduria su finansiniais sunkumais, kai
staiga netenka pajamų. Tada ima pardavinėti savo  turtą,  už kurį
gauna tik dalį sumos, nuro dom os asmen iniame balanse, nes iš gautų
pajamų dar atskaičiuojami mokesčiai. Valdžia ir vėl pasiima savo
dalį ir suma, kuri galėtų žmonėms padėti išsikapstyti iš skolų,
sumažėja. Štai kodėl aš sakau, kad asmeninis kapitalas yra mažesnis
nei atrodo.
Pradėkite galvoti apie savo verslą.  Dienomis dirbkite, tačiau
kartu pirkite ir nekilnojamojo turto aktyvus, tik ne pasyvus ar
asmeninius daiktus, kurie namie netenka jokios vertės. Naujas
automobilis apytiksliai netenka 25 procentų savo vertės, vos tik
išvažiuojate iš pardavimo aikštelės. Tai nėra tikrasis turtas, net jei
banki ninka s ir leidžia jo vertę įrašyti į akty vų skiltį. Mano nau jos ios
400 dolerių vertės titano golfo lazdos vertė nukrito iki 150 dolerių
ią pačią akimirką, kai tik pradėjau ja žaisti.
 Žmonėms reikia rūpestingai konstruoti tvirto turto pagrindą,
mažinant išlaidas ir pasyvus. Tėvai turi išmokyti dar tebegyvenančius
kartu su jais vaikus atskirti aktyvus nuo pasyvų, išmokyti juos
kaupti tvirtąjį turtą dar prieš išeinant iš namų, susituokiant, perkant
namą,  susilaukiant vaikų ir įsiveliant j finansines problemas, prieš
priprantant prie darbo ir perkantį  kreditą. Aš sutinku daug porų,
kurios susituokusios pasmerkia save tokiam gyvenimo būdui, kuris
daug metų neleidžia jiems išsikapstyti iš skolų.
Daugelis žmonių, išleidę iš namų paskutinį  vaiką,  staiga
supranta, kad tinkamai nepasiruošė pensiniam amžiui ir puola I
taupyti pinigus. Susirgus jų tėvams, jie patiria naujų išlaidų.
Kokius aktyvus patarčiau įsigyti jums ir jūsų vaikams? Aš
nekilnojamąjį turtą skirstau į šias kategorijas:
1.  Verslas, kuriame pats nedalyvauju. Jis priklauso man, bet
 jam vadovauja kiti žmonės. Jei turėčiau dirbti, tai nebūtų
mano verslas. Tai būtų darbas.
2. Akcijos.
3.  Paskolų obligacijos.
4. Investiciniai fondai. , laiką galvojau apie nuosavą  verslą.  Mano aktyvų dalis didėjo. Aš
5.  Pajamų duodantis nekilnojamasis turtas.
6. Skoliniai įsipareigojimai.
7.  Autoriniai honorarai iš tokios intelektinės nuosavybės,
kaip muzika, scenarijai, patentai.
8. Viskas, kas' turi vertę, duoda pajamų ar turi paklausą-'
rinkoje.
Intelektualusis tėtis mane dar vaiką skatino susirasti darbą
su tvirtomis socialinėmis garantijomis, o turtingasis tėtis - pirkti
turtą,  kuris man patinka. „Jei turtas tau nepatiks, tu juos
nesirūpinsi", - dažnai kartodavo tėtis. f
Aš kolekcionavau nekilnojamąjį turtą ir žemes paprasčiausiai
todėl, kad man tai patiko. Man patiko juos pirkti. Aš galėjau į juos
žiūrėti ištisas dienas. Kai iškildavo problemų, žemė.$
nebeatrodydavo tokios didelės, jei jas pakeisdavo nekilnojamas!
turtas.  Žmonės, kurie nemėgsta tokio turto, neturėtų jo pirkti.
Man patinka mažų įmonių, ypač pradedančių  verslą,  akcijos,
nes aš esu individualus savininkas, o ne korporacijos narys. Pačiais
pirmaisiais metais dirbau didelėse įmonėse, pavyzdžiui, Kalifornijos
naftos bendrovėje  (Standard Oil ofCalifornia), JAV jūrų laivyne
(the U.S. Marine Corps) ir „Xerox" įmonėje  (Xerox Corp).  Man
patiko ten dirbti, tačiau giliai širdyje žinojau, kad ten ne man o vieta
- nesu didelių susibūrimų mėgėjas. Man patinka įkurti įmones, o
ne jas valdyti. Todėl paprastai perku mažų įmonių akcijų arba net
dalyvauju joms kuriantis. Pasisekti gali ir naujų akcijų emisijos metu,
man patinka toks žaidimas. Dauguma žmonių bijo pradedančiųjų
įmonių, vadina jas rizikingomis. Taip iš tikrųjų ir yra, tačiau rizika
ne tokia didelė, jei mėgsti investuoti ir supranti žaidimo taisykles.
Mano investavimo strategija: investuoti į mažą įmonę ir po metų iš
ten išeiti. Nekilnojamojo turto strategija: pradėti nuo mažo ir
prekiauti vis didesniu turtu, delsiant mokėti mokesčius už gautas
pajamas (tai labai pakelia jo vertę). Paprastai nekilnojamojo turto
nelaikau ilgiau nei septynerius metus.
Daug metų aš dariau taip, kaip patarė turtingasis tėtis, net
tada, kai dirbau jūrų laivyne ir „Xerox" įmonėje. Dirbdamas visą
prekiavau nekilnojamuoju turtu ir akcijomis. Turtingasis tėtis visą
laiką pabrėždavo finansinių žinių svarbą. Todėl, kuo labiau išmaniau
buhalterinę apskaitą ir pinigų valdymą, tuo geriau analizavau
investicijas ir savo įmonių įkūrimą bei plėtrą.
Tiesa, nepatariu pradėti nuosavo verslo, jei jums tai ne prie
širdies. Nenorėčiau jums užkrauti atsakomybės. Ji tikrai didelė
valdant bendrovę. Žmonėms, nerandantiems darbo, pradėti įmonę
yra gera išeitis, tačiau tai retai pasiseka: devynios įmonės iš dešimties
žlunga per penkerius metus, o vėliau pamažu tas pat nutinka ir kas
dešimtai likusiajai. Todėl patariu steigti savo įmonę tik tada, jei jūs
to tikrai labai norite. Priešingu atveju - dirbkite pagal profesiją ir
rūpinkitės savo verslu.
Sakydamas „rūpinkitės savo verslu", turiu omenyje:
stiprinkite savo aktyvų dalį, o ten patekus nors ir menkam doleriui,
sugebėkite jį išlaikyti, nes jis tampa jūsų darbuo toju. Vertingiausia
 yra tai, kad pinigai gali dirbti dvidešimt keturias valandas per parą
ištisus šimtmečius. Dieną dirbkite darbe, būkite geriausias savo
srityje, tačiau galvokite ir apie aktyvų  dalį.
Augant pinigų srautui, galite sau leisti ir šiek tiek prabangos.
Turtuoliai skiriasi tuo, kad prabangius daiktus įsigyja paskiausiai,
o vargšai ir vidutiniokai pirmiausia. Vargšai ir pasiturintys perka
didelius namus, brangakmenius, kailinius, juvelyrinius dirbinius arba
 jachtas, norėdami atrodyti turtingi. Žinoma, jie atrodo turtingi,
tačiau išties giliau klimpsta į skolas. Seni piniguočiai, „ilgalaikiai
turtuoliai", iš pradžių pasirūpina savo aktyvais, o paskui už gautas
iš ten pajamas perka prabangių dalykų. Vargšai ir pasiturintys juos  KETVIRTOJI PAMOKA
perka liedami kraują ir prakaitą bei išleisdami savo vaikų palikimą.
Tikrieji prabangos dalykai yra atpildas už investicijas ir
nekilnojamojo turto panaudą. Pavyzdžiui, iš papildomų pinigų už j
gyvenamojo namo nuomą žmona nusipirko „Mercedes" markės
 MOKESČIAIIR
automobilį. Jai nereikėjo papildomai dirbti, nes tą automobilį
nupirko daugiabučio namo pajamos, tačiau ji laukė ketverius
 AKCINĖS BENDROVĖS
metus, kol nekilnojamojo turto akcijų paketas išaugo ir ėmė duoti
pakankamai pelno, kad ji galėtų nusipirkti automobilį. Sis
automobilis buvo tikras atpildas, nes ji įrodė, kad žino, kaip auga
 jos aktyvai. Žmona pasinaudojo savo finansinėmis žiniomis, kad
įsigytų automobilį. Dabar ši mašina jai reiškia daug daugiau nei bet
kuris kitas išvaizdus automobilis.
Daugelis nusiperka naują automobilį arba kitus prabangius
dalykus pagauti impulso, dažniausiai - išsimokėtinai. Galbūt jiems
nuobodu ir reikalingas naujas žaisliukas prasiblaškyti. Deja, perkant j
už kreditą dažnai tenka daiktus grąžinti, nes skola tampa tikra
našta.
Suradę laiko investuoti ir užsiimti savo verslu, būkite
pasirengę dar vienai stebuklingai pamokai - atskleisti didžiausią
turtuolių paslaptį,  bruožą,  kuris juos išskiria iš pilkos minios. Tai
bus atpildas už laiką, kurį sugaišite kurdami savo verslą.
 PENKTASIS SKYRIUS
Ketvirtoji pamoka

 Mokesčiai ir akcinės
 bendrovės
iTLtsimenu, mokykloje mums pasakojo istoriją apie Robiną
Hudą ir jo šauniuosius vyrukus. Mokytoja manė, kad tai nuostabus
pasakojimas apie romantiško tipo didvyrį, kuris plėšė turtinguosius
ir šelpė vargšus. Mano turtuolis tėtis laikė Robiną Hudą ne
didvyriu, o sukčiumi.
Šiais laikais irgi yra Robino Hudo sekėjų. Dažnai girdžiu, kaip
žmonės sako: „Kodėl turtingieji už tai nemoka?" arba „Turtingieji
turi mokėti didesnius mokesčius, kad vargšai gyventų geriau".
Tiesą sakant, Robino Hudo idėja atimti iš turtuolių ir atiduoti
vargšams dar labiau skurdina neturtinguosius ir pasiturinčiuosius,
nes šie neša nepakeliamą mokesčių  naštą,  o turtingieji realiame
gyvenime nėra apmokestinami. Vargšams moka vidutinioji klasė,
išsilavinę žmonės, gaunantys didesnes pajamas.
Norėdami iki galo suprasti, kaip viskas klostosi, pažvelkime
į mokesčius iš istorinės perspektyvos. Mano neturtingasis t ėtis buvo
švietimo istorijos ekspertas, o turtingasis save vadino mokesčių
istorijos ekspertu.
Jis mums su Maiku paaiškino, kad Anglijoje ir Amerikoje iš
pradžių mokesčių nebuvo, tik labai retai karų išlaidoms apmokėti
buvo taikomos vienkartinės rinkliavos. Karalius arba prezidentas
paprasčiausiai paprašydavo visų susiveržti diržus. Britanijoje
mokesčius rinko karui su Napoleono armija (1799-1816 m.), o
Amerikoje - Pilietinio karo metu (1861-1865 m.).
1874 metais Anglija savo piliečiams uždėjo nuolatinį pajamų
mokestį. 1913 metais pajamų mokest is tapo nuola tinis ir Jungtinėse
Amerikos Valstijose priėmus šešioliktąją Konstitucijos  pataisą, nors
vienu metu Amerikoje jis buvo panaikintas. Dėl per didelio
mokesčio už  arbatą,  vežamą į vakarėlį Bostono uoste, įsiplieskė
net revoliucija. Praėjo penkiasdešimt metų, kol ir Anglija, ir Amerika
įgyvendino nuolatinio pajamų mokesčio  idėją.
Šie istoriniai faktai neleidžia manyti, kad mokesčiais iš pradžių
buvo apkraunami tik turtuoliai. Turtingasis tėtis norėjo, kad mudu
su Maiku tai suprastume. Jis papasakojo, jog mokesčiai tapo
populiar ūs ir dauguma i priimt ini dėl tarp neturting esnių žmoni ų
įsivyravusios nuomonės, kad mokesčiai sugalvoti turtuoliams
nubausti. Todėl dauguma balsavo už mokesčių įstatymą ir jis tapo
teisėtas pagal Konstituciją. Nors mokesčiai turėjo nubausti
turtuolius, tačiau, kaip gyvenimas parodė, šis įstatymas atsisuko
prieš tuos pačius vargšus ir vidutiniosios klasės žmones.
- Vyriausybei, paragavusiai pinigų, iš kar to išaugo apetitas, -
pasakojo turtingasis tėtis. - Mes su tavo tėvu labai skiriamės. Jis —
biurokratas, aš - kapitalistas. Mums moka, tačiau mūsų sėkmė
matuojama visiškai kitais vienetais. Valdžia apmoka jo ir jo
pasamdytų žmonių -išlaidas. Kuo daugiau jis išleidžia ir daugiau
pasamdo žmonių, tuo didesnė tampa jo organizacija, o kuo ji
didesnė, tuo valdžia jį labiau gerbia. Mano atveju yra priešingai:
kuo mažiau žmo nių samdau, tuo mažiau pinigų išleidžiu, tuo labiau
mane gerbia investuotojai. Todėl aš ir nemėgstu valdžios pareigūnų.
Jų tikslai kitokie nei verslininkų. Augant valdžios aparatui auga ir
mokesčiai, nes brangsta jo išlaikymas.
Intelektu alusis tė tis nuoširdžiai tikėjo, kad valdžia turi padėti
žmonėms. Džoną F. Kenedį jis tiesiog dievino, o Taikos korpuso
idėja mano tikriesiems tėvams taip patiko, kad jie ėmė dirbti
viena me iš jų. Jie mo kė savanor ius, vykst anči us į Malaiziją, Tailandą
ir Filipinus. Tėtis nuolatos kovojo už įvairius apdovanojimus bei
didesnį biudžetą, kad galėtų įdarbinti daugiau žmonių švietimo
skyriuje ir Taikos korpuse. Tai ir buvo jo darbas.
Sulaukęs dešimties, aš dažnai girdėdavau, kaip turting asis tėtis
valstybės tarna utojus v adino tinginiaujančių vagių armija, o vargšas
tėtis vis skundėsi, kad turtuoliai, „tie godūs sukčiai", tur ėtų mok ėti
didesnius mokesčius. Abi pusės buvo teisios. Sunku buvo dirbti
vienam iš didžiausių kapitalistų miest e, o paskui grįžt i pas tikrąjį
tėvą,  nusipelniusį valstybės tarnautoją. Nebuvo lengva pasirinkti,
kuo tikėti.
Vis dėlto, nagrinėjant mokesčių  istoriją,  iškyla įdomi
perspektyva. Kaip jau minėjau, mokesčiai buvo patvirtinti tik todėl,
kad žmonių masės tikėjo ekonomine Robino Hudo teorija: atimti
iš turtingųjų ir duoti vargšams. Tačiau augant valdžios apetitui,
greitai buvo apmokestinta ir vidutinioji klasė.
Turtuoliai tai greitai pastebėjo ir tuo pasinaudojo. Jie pakeitė
taisykles. Kaip jau minėjau, jau buvo žinoma apie akcines
bendroves, ypač išpopuliarėjo laivininkystės bendrovės. Turtuoliai
steigdavo korporacijas (akcines bendroves), kuriomis naudojosi
kaip įrankiu, galinčiu sumažinti kylančią jų turtui grėsmę kiekvienos
kelionės metu. Jie investuodavo pinigus į bendrovę, kad apmokėtų
kelionę. Tada bendrovė pasamdydavo komandą, kuri keliaudavo į
Naująjį pasaulį iešk oti lobių. O jei laivas dingdavo ir k om an da
žūda vo, turtingieji netekd avo tik pinigų, invest uotų į tą kelionę .
Toliau pateikiama schema rodo, kaip akcinės bendrovės struktūra
atrodo šalia jūsų asmeninių pajamų ataskaitos bei balanso.
 Kaip lošia turtingieji
Sumažintos
apmokestinimo
pajamos
Akcinė
bendrovė
 
Būtent teisėtos akcinės bendrovės struktūros galia suteikia
turtingiesiems didžiulį pranašumą prieš vargšus irvidutiniąją klasę.
Turėdamas du tėčius mokytojus - vieną socialistą, kitą kapitalistą
- greitai supratau, kad kapitalizmo filosofija pinigų atžvilgiu man
yra priimtinesnė. Man atrodė, kad socialistai tiesiog patys save
baudžia dėl finansinių žinių stok os. Nesvarbu, kaip aukštai pakyla  
„atimanti iš turtingųjų" minia, turtuoliai visada randa būdų ją
pergudrauti. Taip mokesčiais po truputį buvo apkrauta ir vidutinioji
klasė. Turtuoliai pergudravo intelektualus. Jie suprato pinigų galią
- tokį  dalyką,  apie kurį mokykloje nemoko.
Taigi kaip turtingieji pergudravo intelektualiuosius? Kai buvo
priimtas „atimti iš turtingųjų" mokestis, į valstybės iždą ėmė plaukti
pinigai. Iš pradžių žmonės buvo patenkinti. Pinigai buvo išdalyti
valstybės tarnautojams ir turtingiesiems. Valstybės tarnautojai juos
gavo atlyginimų ir pensijų pavidalu, o turčiai - kaip valstybinius
užsakymus savo gamykloms. Vyriausybė valdė daug pinigų, tačiau
biudžeto pajamų valdymas buvo ir nemenka problema, nes ten
pinigų apyvarta iš tikrųjų neegzistuoja. Kitais žodžiais tariant,
valdžios biurokratams reikėjo vengti pinigų pertekliaus, nes
nepanaudojus skirtojo biudžeto galima netekti pinigų kito
biudžeto skirstymo metu. Tai buvo vadinama neefektyviu darbu,
priešingai - mokančių taupyti verslininkų darbas yra vadinamas
produktyviu.
Plečiantis valstybės aparatui didėjo ir jo išlaidos. Pinigų
poreikis vis augo. „Turtingųjų apmokestinimo" idėja buvo
pakoreguota, j apmokestinamųjų gretas buvo įtraukti ir tie, kurie
su viltimi už ją balsavo - vargšai ir vidutinioji klasė.
Tikrieji kapitalistai, pasinaudoję finansinėmis žiniomis, rado
būdą,  kaip išsigelbėti. Jie vėl sugrįžo prie akcinių bendrovių, nes
jos gynė turtingųjų interesus. Tačiau dauguma žmonių, kuriems
neteko kurti akcinių bendrovių, nežino, kad jos tėra formalus
dalykas. Akcinė bendrovė yra tiesiog aplankas su keliais teisiniais
dokumentais, padėtas kokio nors teisininko biure ir užreg istruotas
valstybinėje institucijoje. Tai nėra didžiulis pastatas, ant kurio
pakabintas įmonės pavadinimas. Tai ne gamykla ar žmonių grupė,
o teisinis dokumentas, liudijantis teisėtą organizaciją. Kitais žodžiais
tariant, tai lyg teisinis kūnas be sielos. Turtingųjų interesai ir vėl
buvo apginti. Akcinės bendrovės tapo populiarios patvirtinus
nuolatinius pajamų apmokestinimo įstatymus, nes jų pajamų
mokestis buvo mažesnis nei fizinių asmenų mokestis. Be to, kaip
jau buvo rašyta, akcinėje bendrovėje kai kurias išlaidas buvo galima
apmokėti ir neapmokestintais pinigais.
Sis karas tarp turto ir neturto, karas minios, einančios prieš
turtinguosius su šūkiu „Atimti iš turtingųjų!", vyksta jau daug metų.
Kova visada įsiplieskia ten, kur priimami įstatymai. Ji niekada
nesibaigs. Dėl to kalti patys pralaimintys žmonės, kurie kiekvieną
dieną keliasi, uoliai dirba ir moka mokesčius, bet yra neapsišvietę.
Jei jie suprastų, kaip turtuoliai dirba, galėtų ir patys išsikovoti
finansinę nepriklausomybę. Todėl sunerimstu, kai tėvai pataria
vaikams mokytis, kad šie galėtų susirasti patikimą darbą su geromis
socialinėmis garantijomis. Darbuotojas, nors ir turintis puikų darbą,
 bet nieko nenutuokiantis apie finansus, nepabėgs nuo tikrovės.
Vidutinis amerikietis valdžiai dirba penkis šešis mėnesius per
metus - tiek jo metinių pajamų sudaro mokesčiai. Mano nuomone,
tai labai daug. Kuo daugiau dirbi, tuo daugiau atiduodi valdžiai.
Tokiu būdu idėja „atimti iš turtingųjų" atsigręžė prieš pačius
balsavusiuosius už tokį įstatymą.
Kiekvieną  kartą,  kai jie mėgina nubausti turtinguosius,
pastarieji nesiskundžia, o veikia. Jie turi pinigų, galią ir tikslą -
pakeisti aplinkybes. Jie nesėdi rankų sudėję ir savanoriškai nemoka
didesnių mokesčių. Jie samdo geriausius teisininkus ir buhalterius,
įtikina politikus pakeisti įstatymus arba priimti nutarimus,
leisiančius jiems išsisukti. Turtingieji turi pakankamai išteklių, kad
darytų įtaką tokiems pasikeitimams.
Remiantis Jungtinių Valstijų mokesčių mokėjimo kodeksu,
galima sutaupyti ir kitais būdais. Šios priemonės prieinamos
daugeliui, tačiau paprastai jų ieško tik turtingieji, kadangi jie galvoja
apie savo verslą. Pavyzdžiui, pagal Tarptautinio pajamų kodekso
tūkstantis trisdešimt pirmąjį straipsnį pardavėjas gali uždelsti
mokesčių mokėjimą už nekilnojamąjį  turtą,  parduodamą už
kapitalą, įgytą pardavus brangesnę nekilnojamojo turto  dalį.
Nekilnojamasis turtas yra viena iš investicinių priemonių, kuriai
suteikiamas toks didelis mokesčių mokėjimo pranašumas, ir kol
 jūs užsiimsite jo prekyba, jūsų pajamos iš tos veiklos nebus
apmokestinamos, kol tos veiklos nesustabdysite. Žmonės, kurie
nepasinaudoja šiuo straipsniu, praranda teisėtą galimybę padidinti
savo aktyvus.
Vargšai ir vidutinioji klasė tokių priemonių neturi. Jie sėdi
sudėję rankas ir leidžia vyriausybei jais manipuliuoti. Mane tiesiog
pribloškė, kiek žmonių turi mokėti didesnius mokesčius arba
atsisakyti nuolaidų vien todėl, kad bijo valdžios. Žinau, kokie gali
būti baisūs ir žiaurūs Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai.
Turiu draugų, kurie nutraukė savo verslą vien dėl vyriausybės klaidų.
Aš visiškai juos suprantu. Tačiau dirbti valdžiai nuo sausio iki
gegužės vidurio yra per didelė baimės kaina. Nei turtingasis, nei
vargšas tėtis su tuo nekovojo. Pirmasis tiesiog gyveno protingiau
ir naudojosi akcinėmis bendrovėmis - geriausia aukso kasykla.
Prisiminkite pirmąją turtingojo tėčio pamoką. Aš buvau
devynerių metų berniukas, kuris turėjo sėdėti ir laukti pokalbio su
 juo.   Dažnai taip sėdėdavau jo biure ir laukdavau, kol ateis mano
eilė.  Jis tyčia nekreipdavo į mane dėmesio, nes norėjo, kad
pamatyčiau jo galią, kurios vieną dieną trokščiau ir aš. Daug metų
mokiausi iš to, kuris visada man primindavo, kad žinios - tai jėga,
o pinigai - dar didesnė valdžia, kuriai išlaikyti ir stiprinti reikia dar
daugiau žinių. Be jų gyvenime plauksite tik pasroviui. Turtingasis
tėtis nuolatos mums tvirtino, kad ne vadovas ar viršininkas yra
didžiausias lupikas, o mokesčių inspektorius. Būtent jis visada paims
daugiau, jei tik leisite.
Pirmoji pamoka - priversti pinigus dirbti, o ne dirbti dėl
pinigų. Tai iš esmės vienintelis galios principas. Jei dirbsite dėl pinigų,
visą galią atiduosite savo darbdaviui. Jei pinigai dirba jums, vadinasi,
valdžia jūsų rankose, jūs kontroliuojate padėtį.
Kai mudu su Maiku išmokome priversti pinigus dirbti, tėtis
stengėsi, jog taptume gudrūs ir neleistume lupikautojams mūsų
stumdyti. Reikia išmanyti įstatymus, perprasti  sistemą.  Jeigu to
neišmanote, tada jus lengva išgąsdinti, bet jei žinote, apie ką
kalbama, jūs dar turite galimybę laimėti. Todėl tėtis gerai mokėjo
protingiems mokesčių apskaitininkams ir teisininkams, ir tai vis
tiek jam kainavo kur kas mažiau, nei būtų reikėję sumokėti
vyriausybei. Pats geriausias patarimas, kuriuo vadovaujuosi visą
savo gyvenimą, yra „būk protingas ir tavęs niekas nestumdys". Tėtis
išmanė įstatymus ir jų laikėsi. Įstatymų nežinojimas būtų brangiai
kainavęs.
-Je i žinai, kad esi teisus, nebijok kovoti, net jei tekt ų griebtis
Robino Hudo ir jo šauniųjų vyrukų metodų, - dažnai kartodavo
tėtis.
Išprusęs tėtis visąlaik ragino mane susirasti gerą darbą tvirtoje
akcinėje bendrovėje. Jis vis kalbėdavo apie darbą, „kuriame gali kopti
karjeros laipteliais". Tėtis nesuprato, kad pasikliaudamas vien
atlyginimu, mokamu darbdavio, būčiau kaip paklusni melžiama
karvė.
 Turtingasis tėtis, kai papasakojau apie tikrojo savo tėčio
patarimą, tik sukikeno.
- Gal imk ir pabandyk kopti tais karjeros laipteliais, - tik
tiek tepasakė.
Kol buvau paauglys, nesupratau, ką tėtis turėjo galvoje
sakydamas, „turėti savo įmonę". Ta mintis baugino, atrodė
neįgyvendinama, tačiau drauge ir jaudino. Kodėl gi žmonės
negalėtų dirbti įmonėje, kuri priklausytų man.
Žinoma, jei ne turtingasis tėtis, greičiausiai būčiau
pasinaudojęs išsilavinusio tėčio patarimu. Nuo to mane sulaikė
turtingojo tėčio įkvėpta mintis tapti įmonės savininku. Sulaukęs
penkiolikos ar šešiolikos metų, aš supratau, kad neisiu tuo keliu,
kurį rekomendavo išsilavinęs tėtis, kuriuo pasuko mano klasės
draugai. Dar nežinojau, ką darysiu toliau. Tačiau tas sprendimas
pakeitė mano gyvenimą.
Turtingojo tėčio patarimą ėmiau suprasti tik sulaukęs daugiau
nei dvidešimties metų. Aš buvau ką tik išėjęs iš Jūrų laivyno ir
įsidarbinęs „Xerox" bendrovėje. Uždirbdavau daug pinigų, tačiau
kiekvieną kartą atėjus algos dienai nusivildavau. Nuo algos tiek
daug išskaičiuodavo... Ir kuo daugiau dirbdavau, tuo didesnius
tekdavo mokėti mokesčius. Kadangi man sekėsi, viršininkai siūlė
geresnes pareigas ir didesnį atlyginimą. Tai glostė savimeilę, tačiau
aš vis girdėjau turtingąjį  tėtį, šnabždantį man į ausį: „Kam tu dirbi?
Kam krauni turtus?"
1974 metais, vis dar dirbdamas „Xerox" bendrovėje, įkūriau
pirmąją įmonę ir ėmiau rimčiau galvoti apie savo verslą. Mano aktyvų
dalyje jau buvo šiek tiek turto, bet aš nusprendžiau susiveržti ir jį
padidinti dar labiau. Algos lapeliai su visais išskaičiavimais galų gale <
privertė mane suprasti tai, ką daug metų man patarinėjo turtingasis |
tėtis.  Ateitis galėtų tapti šviesesnė tik tada, jei pasinaudočiau jo
patarimu.
Daugum a darbdavių mano, jog įmonei nepara nku, kadį
darbuotojai užsiimtų savo verslu. Kai kuriais atvejais galbūt, tačiau |
tik ne mano. Susitelkęs ties savo verslu - aktyvų didinimu, tapau
tik dar geresnis darbuotojas. Dabar turėjau  tikslą. Į darbą ateidavau'
anksti ir kruopščiai dirbdavau iki vakaro, kad sukaupčiau
pakankamai pinigų investicijoms į nekilnojamąjį  turtą.  Havajuose
kaip tik ėmė atsigauti prekyba, todėl atsirado nemažai galimybių.
Kuo aiškiau buvo, kad prekyba atsigauna, tuo daugiau buvo
parduodama „Xerox" aparatų. Kuo daugiau jų parduodavau, tuo
daugiau uždirbdavau, ir, žinoma, tuo daugiau nuo mano atlyginimo
buvo išskaičiuojama mokesčių. Mane tas tik paskatindavo dar labiau
stengtis ištrūkti iš darbuotojo spąstų. Aš taip to siekiau, kad
dirbdavau dar daugiau. Iki 1978 metų aš buvau vienas iš penkių
geriausių „Xerox" gaminių platintojų, dažniausiai pats geriausias.
Kai man taip sekėsi, dar labiau troškau ištrūkti iš „žiurkių rato".
Mažiau nei per trejus metus aš uždirbau savo mažoje įmonėje,
kuri vertėsi nekilnojamojo turto nuoma, daugiau nei „Xerox"
bendrovėje. Iš tikrųjų mano turtą didino pinigai, esantys aktyvų
dalyje, o ne aš, belsdamas į duris ir pardavinėdamas kopijavimo
aparatus. Tada suvokiau turtingojo tėčio patarimą. Greitai
asmeninio turto pinigų srautas buvo pakankamai didelis, kad
įsigyčiau pirmąjį „Porsche". Mano bendradarbiai iš „Xerox"
bendrovės manė, kad jį nusipirkau iš komisinių. Komisinius aš
investavau į nekilnojamąjį  turtą.
Mano pinigai dirbo, kad uždirbtų daugiau pinigų. Kiekvienas
doleris, esantis aktyvų dalyje, buvo nuostabus darbuotojas, daug
dirbantis, kad savininkui nupirktų naujutėlaitį „Porsche" už
neapmokestintas pajamas. „Xerox" bendrovėje ėmiau dar daugiau
dirbti. Planas pasitvirtino, o mano „Porsche" buvo puikiausias to
įrodymas.
Pasinaudojęs pirmuoju turtingo tėčio patarimu, dar jaunas
būdamas, sugebėjau ištrūkti iš vadinamojo „žiurkių rato". Būtent
tvirtos finansinės žinios, įgytos per tėčio pamokas, man padėjo to
pasiekti. Be žinių, kurias aš vadinu finansiniu IK (intelekto
koeficientu), kelias į finansinę nepriklausomybę būtų daug
sunkesnis. Dabar rengiu finansinius seminarus ir mokau kitus
tikėdamasis, kad mano žinios pravers ir jiems. Kalbėdamas visada
primenu žmonėms, kad finansinį IK sudaro keturi dalykai.
 Pirma - buhalterinė apskaita.  Tai aš vadinu finansiniu
išprusimu. Šios žinios gyvybiškai svarbios, jei norite sukurti
imperiją. Kuo daugiau pinigų turite, tuo reikalingesni tikslūs
apskaičiavimai, kad imperija nesugriūtų. Tai kairysis smegenų
pusrutulis, arba smulkmenos. Finansinis išprusimas yra sugebėjimas
perskaityti ir suprasti finansines ataskaitas. Šios žinios padės jums
suvokti stipriąsias ir silpnąsias verslo vietas.
Antra - investicijos.  Mokslas apie tai, kaip pinigai uždirba
pinigus. Į tai įeina strategijos ir formulės. Tai - dešinysis smegenų
pusrutulis arba kūrybinė pusė.
Trečia - rinkos supratimas. Pasiūlos ir paklausos mokslas. Tai
„techniniai" rinkos aspektai, kuriuos valdo emocijos. Lėlės
„Pakutenk mane, Elmo" fenomeną per 1996 metų Kalėdas galima
laikyti vienu iš techninių arba emocijomis paremtų rinkos
pavyzdžių. Kitas rinkos rodiklis yra esminis arba ekonominis
investavimo supratimas, t. y. sugebėjimas suvokti, ar dabartinėmis
rinkos sąlygomis investicija pasiteisins, ar ne.
Dauguma žmonių mano, kad investavimo principai ir
rinkodara vaikams per daug sudėtinga. Jie net nenutuokia, jog
vaikai tai supranta intuityviai. Tiems, kurie nežino Elmo lėlės atvejo,
paaiškinsiu. Sezamo gatvėje jos primygtinai buvo siūlomos vaikams
Kalėdų proga. Beveik visi vaikai jų norėjo ir kalėdinių dovanų sąraše
 jos buvo pirmoje vietoje. Dau gel is tėvų domėjosi, ar įmonė?
sąmoningai jomis neprekiavo, nors ir reklamavo prieš Kalėdas. Dėl•
didelio poreikio ir mažos pasiūlos kilo sumaištis. Kadangi
parduotuvėje lėlių nebuvo, spekuliantai sugalvojo šiek tiek
pasipelnyti iš į beviltišką padėtį patekusių tėvų. Nelaimingi tėvai,
kurie negalėjo rasti lėlės, buvo priversti Kalėdoms nupirkti kitą
žaislą.  Neapsakomas Elmo lėlės populiarumas yra geras pasiūlos ir;
paklausos ekonomikos pavyzdys. Tas pat taikoma ir akcinio
kapitalo, obligacijų, nekilnojamojo turto ir krepšinio varžyb
bilietų rinkoje.
Ketvirta - įstatymai.  Akcinė bendrovė, apsupta daugybė
buhalterinės apskaitos, investicijų ir rinkodaros specialistų, gali lab
sėkmingai dirbti. Asmuo, nusimanantis apie mokesčių įstatym
lengvatas bei bendrovėms teikiamą apsaugą, gali kur kas greičiau
praturtėti nei tarnautojas arba individualaus verslo savininkas. Tai
beveik toks pat skirtumas, kaip tarp ėjimo pėsčiomis ir skraidymo.
Jis ypač akivaizdus ilgalaikio turto atžvilgiu.
1.  Mokesčių lengvatos.  Akcinės bendrovės gali daryti daug
dalykų, kurių negali privatus asmuo. Pavyzdžiui, padengti išlaidas
prieš sumokant mokesčius. Galima padaryti ir daugiau jaudinančių
atradimų, tačiau neverta, kol neturite pakankamai didelio turto ar
pelningo verslo.
Darbuotojai gauna apmokestinamą atlyginimą, jie mėgina
gyventi iš to, kas liko. Bendrovė uždirba, išleidžia kiek tiktai gali,
ir mokesčius moka nuo likusios sumos. Tai pati didžiausia mokesčių
sistemos spraga, kuria kuo puikiausiai naudojasi įmonės. Įsteigti
įmonę nesudėtinga ir nebrangu, jei jums priklauso investicijos,
duodančios pajamas. Pavyzdžiui, bendrovės savininko atostogų
išlaidas galima pade ngti iš taryb os susiri nkimam s Havaj uose
skiriamų  lėšų. Mašinos išlaikymas, jos draudimas ir remonta s -
įmonės išlaidos. Sveikatos draudimas - taip pat įmonės išlaidos.
Pietūs restorane - dalinės įmonės išlaidos. Galima priskaičiuoti dar
daug kitų atvejų, kai savo išlaidas teisėtai pade ngs ite dar
neapmokestintais pinigais.
2.  Apsauga nuo teisminių bylų.  Gyvename mėgstančioje
bylinėtis visuomenėje. Visi nori nors dalelės ieškinio. Todėl
turtuoliai savo turtą - akcines bendroves ir koncernus - visomis
įmanomomis priemonėmis slepia, kad apsaugotų aktyvus nuo
kreditorių. Kai turtingas asmuo patraukiamas į teismą,  ieškovas,
susitikęs su advokatais, dažnai sužino, kad atsakovas absoliučiai
nieko neturi. Tokie žmonės kontroliuoja viską, tačiau jiems niekas
nepriklauso. Vargšai ir viduriniosios klasės atstovai mėgina įsigyti
viską,  tačiau viską atiduoda vyriausybei arba piliečiams, kurie mėgsta
bylinėtis su turtingaisiais. To jie išmoko iš Robino Hudo: „Atimti
iš turtingųjų ir atiduoti vargšams".
Šios knygos tikslas nėra smulkiai aprašyti, kaip įsteigti
bendrovę, tačiau jei turite kokio nors teisėto turto, patarčiau kuo
 greičiau išsiaiškinti apie bendrovių teikiamą naudą ir apsaugą. Ta f
tema yra daug literatūros, netgi apie tai, kaip žingsnis po žingsnio i
 jst eigti be nd ro vę . Knyga „Į mo nė pad ės tau pr at ur tė ti "  {„Inc. and '
Grow Ricb") atskleis uždar osios akcinės bendr ovės  galią.
Finansinis IK yra įvairių sugebėjimų bei talentų visuma, tačiau, ,
mano manymu, finansinio mąstymo pagrindą sudaro keturi
anksčiau išvardyti gebėjimai. Jei siekiate didelių turtų, šių gebėjimų
derin ys labai pager ins jūsų finansinį mąstymą.

Santrauka PENKTOJI PAMOKA

Turtingieji, Žmonės,

TURČIAI PATYS
turintys bendrovių kurie dirba bendrovėms
1. Uždirba 1.  Uždirba

 PRASIMANO PINIGŲ
2.  Leidžia pinigus 2.  Moka mokesčius
3.  Moka mokesčius 3. Leidžia pinigus

Taigi primygtinai patariame jums įkurti bendrovę. Bendrovė j

apsaugos jūsų turtą - aktyvus.
 ŠEŠTASIS SKYRIUS

 Penktoji painoka

Turčiaipatys
 prasimano pinigų
V  akar  nusprendžiau pailsėti ir pažiūrėti televizorių. Rodė
laidą apie jauną  vyrą,  vardu Aleksandras Grehemas Belas. Istorija
prasidėjo nuo to, kad jis įsigijo telefono patentą. Telefonų paklausa
buvo tokia didelė, jog Belas nebespėjo jų gaminti. Reikėjo išplėsti
gamybą, o tam trūko pinigų. Taigi Belas nuėjo į „Vesterno  sąjungą",
tų laikų vieną didžiausių įmonių, ir pasiūlė jiems pirkti patentą ir
įmonėlę už 100 OOO dolerių. „Vesterno sąjungos" prezidentas iš jo
tik pasijuokė ir pasiūlymą atmetė, nes kaina jam pasirodė absurdiška.
Istorija baigėsi tuo, kad įmonėlės apyvarta išaugo iki milijardų
dolerių, o jos pagrindu buvo įkurta AT&T įmonė.
Iškart po šios istorijos per žinias pranešė apie etatų mažinimą
vienoje vietinėje įmonėje. Darbininkai pyko ir skundėsi, jog įmonės
savininkas nesąžiningas. Ką tik atleistas keturiasdešimt penkerių
metų gamyklos direktorius su žmona ir dviem mažais vaikais
maldavo apsaugos darbuotojų leisti pasikalbėti su savininkais - gal
 jie atšauks savo nuosprendį. Pora buvo ką tik nusipirkusi namą ir
bijojo jo netekti. Vaizdo kamera vienu metu sustojo ties vyro veidu,
į jį žiūrėjo visas pasaulis. Nereikia ir sakyti, šis epizodas patraukė
mano dėmesį.
 Nuo 1984 metų aš dirbau dėstytoju. Man tai išėjo j  j  naudą,
įgijau didelės patirties. Mokiau tūkstančius žmonių ir galiu pasakyti, I
kad visiems, taip pat ir man, būdinga viena savybė: mes visi labai
gabūs, turime milžinišką potencialą, tačiau stokojame pasitikėjimo
savimi. Kai kurie dėl to labai kenčia. Nepasitikėjimas savimi stabdo
labiau
labiau nei techninių galimybių ar informacijos neturėj imas.
Dau gum a iš mūsų ži no, kad baigti aukštąją
aukštąją m okykl ą gerais
pažym iais dar ne viskas - už univer sit eto ribų reikia daug daugiau .
Sako, reikia ištvermės, sąžinės, apsukrumo, akiplėšiškumo, drąsos,
klastos, narsos, atkaklumo bei išminties. Būtent šios savybės, o ne
pažymiai lemia žmogaus ateitį.
Kiekviename mūsų slypi drąsa, išmintis ir narsa, tačiau turime
ir tokių savybių, kurios verčia kartais pulti ant kelių ir maldauti.
Kaip jūrų laivyno pilotas, praleidęs metus Vietname, aš labai gerai
pažinau abu šiuos bruožus ir nė vienas iš jų nėra geresnis už  už   kitą. ;
Dėstytojaudamas galėjau pastebėti, kad būtent perdėta baimė '
ir nepasitikėjimas savimi labai sumenkina asmens gabumus. Man
tiesiog širdis plyšdavo matant studentus, žinančius atsakymą, bet
nedrįstan čius atsa kyti. Realiame gyvenime ne visada visada prot inga tyliai
skintis į priekį.
Iš savo patirties žinau, kad finansiniams gebėjimams plėtoti \
reikia ir techninių žinių, ir drąsos. Per didelė baimė gali nustelbti
net didžiausius gabumus. Studentams patariu išmokti rizikuoti,
būti drąsiems, pasitikėti savo gabumais, sutrin ti baimę į miltus ir
tapti išmintingiems. Vieniems tai padeda, kitus gąsdina. Supratau,
kad dauguma žmoni ų visus klausimus, susijusius su pinigais, geriau geriau
sprendžia nerizikuodami.
Studentai paprastai klausia:
klausia: „Kam rizikuoti?" , „Kodėl turėčiau
vargintis ir tobulinti savo finansinį IK?", „Kodėl turi tapti
finansiškai išprusęs?" Mano atsakymas paprastas - kad turėtumėte
daugiau laisvės rinktis.
Priešaky laukia daugybė pasikeitimų. Šį skyrių pradėjau nuo
 ja un o išr adė jo Al ek sa nd ro G re h e mo Bel o isto
is tori
rijo
jos.
s. Tokių
Tok ių ist orijų
ori jų
ne viena. Pasaulyje kiekvienais metais atsiranda šimtai tokių gabių
žmon ių, kaip Bilas Geit sas, ir toki ų stulbinančia i sėkmi ngų įmonių,
kaip „Microsoft". Kita vertus, dar daugiau įmonių patiria bankrotą,
dar daugiau žmonių atleidžiami dėl dėl darbo stok os ir etatų maži nimo .
Kam vargintis ir tobulinti savąjį finansinį IK? Tegu kiekvienas
atsako pats. Aš savąjį finansinį IK tobulinu todėl, kad mąstau, kaip
išlikti. Nus pre ndž iau pasikeit imus pasitikti ne su baime , o jiems
pasirengęs. Geriau jaudinsiuosi dėl to, kaip uždi rbti milijoną, nei
dėl to, kaip gauti paaukštinimą darbe. Dabartinis laikotarpis
drebinamas pasikeitimų kaip niekad anksčiau. Ateities kartos
gręžiosis į šį metą ir stebėsis: koks turėjo būti jaudinantis laikas,
kai baigėsi
baigėsi viena ir prasidėjo nauja era, pilna sumaišties ir net var kos.
Kam vargintis ir tobulinti savąjį finansinį IK? Todėl, kad tik
taip galėsite klestėti; priešingu atveju - visą laiką bijosite.
Pereinamuoju laikotarpiu vieni žmonės drąsiai judės į priekį, kiti
laikysis už žlungančio gyvenimo likučių.
Prieš tris šimtus metų didžiausią vertę turėjo žemė. Žmogui,
kuriam priklausė žemės, priklausė turtas. Amerika ėmė klestėti,
kai atsirado fabrikų ir gamyklų. Tada turtas priklausė
pramonininkams. Šiandien turtas yra informacija, todėl asmuo,
kuris turi naujausios informacijos, yra turtingas. Vienintelė
problema yra ta, kad informacija pasaulį aplekia šviesos greičiu,
sienos jos nebegali sulaikyti. Pasikeitimai greiti ir dramatiški. Kyla
nauji milijonieriai, palikdami už nugaros nemokančius prisitaikyti.
Šiandien sutinku daug žmonių, kurie kovoja su finansiniais
sunkumais. Jie įtemptai dirba, bet laikosi pasenusių idėjų. Jie nori,
kad viskas būtų kaip buvę, ir priešinasi pasikeitimams. Pažįstu
žmonių, kurie, praradę darbą arba  arba  verslą, kalt ina naujas
technologijas, ekonomiką arba savo viršininką. Liūdna, kad jie
nesupranta, jog pagrindinė visų vargų priežastis - jie patys.
Didžiausia jų kliūtis - senos idėjos. Tai, kas vakar dar buvo vertinga,
šiandien neverta nė grašio.
Vieną
Vieną popiet ę mokia u investavi mo pagal žaidimą P I N I G Ų
SRAUTAS. Viena stud ent ė į pamoką atsivedė neseniai išsituokusią,
ieškančią tam tikrų atsakymų pažįstamą. Skyrybos buvo nemenkai
pratuštinusios jos kišenes, todėl draugė pamanė, kad tokios
pamokos galėtų praversti.
 Žaidimas PINIGŲ SRAUTAS skirtas padėti žmonėms Išėjusios moters draugė vėliau man paskambino ir atsiprašė.
išmokti,
išmokti , kaip elgtis su pinigais. J j žaisdami žmonės sužino apie Ji pasakė, kad nurimusi
nurimus i ir gerai
gerai pagalvojusi ta moter is pamatė pama tė
pajamų ataskaitos ir balanso santykį, kaip juda pinigai ir kad norint „nedidelį" žaidimo ir savo gyvenimo ryšį. Kai ji gyveno su vyru, jie
susikrauti turtus reikia padidinti mėnesinį pinigų srautą aktyvų neturėjo jachtos, tačiau apie daug ką svajojo. Po skyrybų ji buvo
dalyje tiek, kad šis viršytų mėnesio išlaidas. Tai supratę, jie gali labai pikta ir dėl to, kad vyras pabėgo su jaunesne moterimi, ir dėl
pabėgti iš „Žiurkių rato" į „Greitkelį". to ,  kad po dvidešimties santuokos metų jų aktyvai buvo tokie
to,
Kaip sakiau, kai kuriems žmonėms šis žaidimas patinka, kai menki. Iš tikrųjų
tikrųjų jie neturėjo nieko, ką būtų galima
galima pasidalyti. Per
kuriems - ne, o dar kiti tiesiog jo nesupranta.
nesupranta . Minėta moteris,
moteri s, deja, dvidešimt santuokos metų jie tesugebėjo sukaupti daugybę daiktų.
nepasinaudojo gera proga šio to išmokti. Pirmame žaidimo rate ji Po žaidimo moteriai paaiškėjo, kad pasipiktino skaičiavimu
ištraukė klastingą
klastingą jachtos kortą.  Iš pradžių ji apsidžiaugė: - pajamų ataskaitos ir balanso - visų pirma todėl, jog šių dalykų
- Oho, aš turiu  jachtą! paprasčiausiai nesuprato. Moteris tikėjo, kad tvarkyti pinigus yra
Draugė jai mėgino paaiškinti, kokią įtaką jos pajamų
pajamų ataskaitai vyro darbas, o pati rūpinosi namais ir linksmybėmis. Dabar ji buvo
ir balansui turi skaičiai, pažymėti kortoje. Ji siaubingai susierzino, visiškai tikra, kad per paskutiniuosius penkerius santuokos metus
nes nemėgo matematikos. Kiti žaidėjai kantriai laukė, kol draugė vyras slėpė nuo jos pinigus. Ji pyko pati ant savęs dėl to, jog
 jai aiškino santykį
s antykį tarp pajamų ataskaitos
atask aitos,, balanso
bala nso ir pinigų srauto
sra uto.. nesuprato, kur dingsta pinigai, ir dėl to, jog nieko nežinojo apie
Staiga, suvokusi, ką reiškia skaičiai, moteris suprato, kad jachta ją kitą moterį.
tiesiog žlugdo. Vėliau jai teko nusivilti, nes „atsirado vaikas". Šis Gyvenimas, kaip ir stalo žaidimas,
žaidimas, nuolat pateikia staigmenų.
staigmen ų.
žaidimas jai buvo tikrai baisus išgyvenimas. Galėtume daug ko išmokti, jei sugebėtume prisiderinti. Neseniai
Po pamokos moteris priėjo prie manęs ir pasakė esanti pasiskundžiau žmonai, kad kelnės po skalbimo susitraukė. Ji
nusivylusi, nes atėjo išmokti investuoti, o ne pažaisti. Jos draugė atlaidžiai nusišypsojo ir bakstelėjo man į
man į pilvą. Ne kelnės susitraukė,
mėgino sakyti,
sa kyti, kad ji pažvelgtų į save
save - gal šis žaidimas kaip tik kažkas kitas išsipūtė - tai aš!
atspindi ją pačią,   tačiau tada moteris atkirto, jog tai nesąmonė, ir Žaidimas PINIGŲ SRAUTAS leidžia kiekvienam žaidėjui
pareikalavo grąžinti pinigus. Aš nedelsdamas atidaviau pinigus, ir patikrinti
patikrint i savo gabumus pateikdamas įvairių įvairių finansinių
finansinių situacijų.
 ji išėjo. Pavyzdžiui, ištraukę jachtos  kortą,  kuri klampina į skolas, turite
Nuo 1984 metų uždirbau milijonus, darydamas tai, ko nemoko spręsti, ką daryti. Taip žaisdami galite patikrinti, su kokiomis
mokyklose. Vidurinėse mokytojai dažniausiai tik pamokslauja, j finansinėmis situacijomis sugebate susidoroti. Žaidimo tikslas ir
Aukštojoje paskaitos taip pat nuobodžios, protas tiesiog gali yra išmokyti
išmo kyti žaidėjus mąstyti,
mąsty ti, kaip išsisukti
išsis ukti iš įvairiausių
įvairiausių finansinių
finansin ių
atbukti. sunkumų.
1984 metais ėmiau mokyti taikydamas žaidimų ir modelių Stebėjau,
Stebėjau, kaip žaidė daugiau nei tūks tant is žmon ių.
metodą.  Studentus raginau į žaidimus žiūrėti taip, lyg šie rodytų Greičiausiai iš „Žiurkių rato" išeina tie, kurie supranta skaičius ir
 jų žinias ir tai, ko jiems dar reikia išmokt
išm okti.i. Svarbiausia žaidimo
žaidim o turi laki
lakiąą finansinę vaizduot ę. Jie supranta skirtingas finansines
savybė - jis parodo žmogaus elgesį realiame gyvenime. Tai situacijas
situacijas.. Ilgiausiai
Ilgiausiai rate užtrunka
užtrunk a žmonės,
žmon ės, kurie nemoka skaičiuoti
skaičiu oti
momentinė grįžtamojo ryšio sistema. Mokytojui nereikia ir nesupranta investicijų reikšmės. Turtingi žmonės paprastai yra
pamokslauti - žaidimas suteikia asmeninę pamoką pagal paties labai kūrybingi, o jų rizika visada būna gerai apskaičiuota.
žaidėjo užsakymą. Žaidžiant PINIGŲ SRAUTĄ atsirasdavo ir tokių žmonių,
 kurie daug uždirbdavo, bet nežinodavo, ką su pinigais daryti.
Gyvenime daugeliui tokių žmonių nelabai sekėsi. Atrodė, kad visi
aplenkdav o juos, net ir tie, kurie iš viso pinigų neturė jo. Iš tikrųjų  
būna turtingų žmonių, kurie finansiškai netobulėja.
Riboti finansinių situacijų įvairovę būtų lygiai tas pat, kas
laikytis senų idėjų. Turiu vieną mokyklos laikų  draugą,  kuris dabar į
dirba trijose darbovietėse. Prieš dvidešimt metų jis buvo pats
turtingiausias iš mano klasės draugų. Užsidarius vietinei
cukran endrių plantacijai, įmonė , kurioje jis dirbo , nus kur do. Jam
atrod ė, kad liko viena
viena išeitis
išeitis - da ug dirbti. Tačiau
Tačiau jis neber ado tok io
darbo, kuris atitiktų jo sugebėjimus, įgytus senojoje
senojoje įmonėje. Taigi
Taigi
dabar jis dirba už mažesnį atlyginimą trijose darbovietėse, kad galėtų
sudurti galą su galu.
Stebėjau žmones, žaidžiančius PINIGŲ SRAUTĄ. Vieni
skundėsi, kad jiems nekrinta geros kortos. Štai todėl jie ir sėdi
tokio se paskai tose. Pažįstu žmonių , kurie realiame
realiame gyvenime nieko j
neveikia, tik laukia „tinkamų progų".
Beje, buvo ir tokių, kuriems žaidime pasitaikydavo palankių  
progų kortų, tačiau jie neturėdavo pakankamai pinigų. Taigi jie '
skundėsi, kad būtų išėję
išėję iš
iš „Žiurkių r ato" , jei būtų turėję užtek tinai
pinigų. Žinoma, jie vis dar ten sėdi. Gyvenime taip pat sutikau
žmonių, kurie būtų sudarę fantastiškus sandorius, jei būtų turėję
pinigų.
Įdomiausia, kad yra žmonių, kurie ištraukia nuostabios
galimybės 
galimybės  kortą, 
kortą,  garsiai ją perskaito ir net nenutuokia, jog gavo
puikią 
puikią  progą. Jie
progą. Jie turi pinigų, laikas palankus, pagaliau jie turi 
turi  kortą,
tačiau nesupranta, kad jiems pasitaikė nuostabi galimybė. Jie
nesugeba suvokti, kad jos padedami galėtųgalėtų ištrūk ti iš „Žiurkių rato ".
Ir kas keisčiausia, tokių žmonių pažįstu daugiau nei visus kitus
sudėjus. Daugumai pasitaiko vienintelė gyvenime palanki galimybė,
tačiau jie jos nema to . Kartais jie suvokia, ką pra rad o po kokių met ų,
kai visi kiti jau būna iš jos praturtėję.
Finansinis mąstymas paprasčiausiai suteikia galimybę rinktis.
Ką galite padaryti, kad pagerintumėte savo finansinę padėtį, jei jums
nepasitaiko palanki proga? Jei tiesiog iš dangaus jums nukrenta
puiki galimybė, tačiau neturite tam pinigų, o bankas net į kalbas
nesileidžia, ką darytumėte, kad ji neišsprūstų jums iš rankų? Jei
jū sų n u o j a u t a n e p a s i t v i r t i n o ir ap sk ai či av im a i n e s u v e i k ė , ką
darytumėte, kad iš tuščios vietos uždirbtumėte milijoną? Tai yra
finansinis mą stym as. Tai Tai ne įvykiai, tai greičiau daug ybė fina nsin ių
sprendimų, kuriais pasinaudoję galite iš tuščios vietos užsidirbti
milijonus. Kaip išspręsite savo finansines problemas, priklauso tik
nuo jūsų kūrybingumo.
Dauguma žmonių žino tik viena - daug dirbti, taupyti ir
skolintis.
Ir vis dėlto, kodėl turėt umė te lavinti savo finansinį finansinį mąsty mą?
Todėl, kad norite būti žmogumi, kuris pats kuria savo laimę,
žmogumi, kuris priima gyvenimą  tokį,  koks jis yra, ir gerina jo
sąlygas. Mažai kas suvokia, kad savo sėkmę galima susikurti lygiai
taip pat, kaip ir pinigus. Jei norite bū ti laimingesni ir krautis tu rt us,
užuot sunkiai dirbę, turite rimtai susirūpinti savo finansiniu
išprusimu. Jei esate iš tų žmonių, kurie laukia palankios progos,
ju ms gali te kt i lauk
la uktiti visą gyveni
gyv eni mą. Tai lygiai
lyg iai tas pa t, kas
ka s la uk ti ,
kol penkių mylių kelio ruože visi šviesoforai užsidegs žalia šviesa,
ir tik tada pradėti važiuoti.
Kai dar buvome vaikai, turtingasis tėtis mums su Maiku
nuolat kartojo, kad pinigai nėra tikri. Jis mums vis primindavo, jog
mėgindami pasidaryti pinigų iš švino beveik atskleidėme jų paslaptį.
- Vargšai ir vidutinioji klasė dirba dėl pinigų, - sakydavo jis. -
Turtingieji priverčia pinigus dirbti sau. Kuo tikresniais pinigus
laikysite, tuo sunkiau juos uždirbsite. Jei suvoksite, kad jie nėra
tikri, tada greitai praturtėsite.
- O kokie jie jie yra? - dažna i paklau sdavome . - Jei jie netikri ,
tai kas gi tie pinigai?
- Tas, kas ir manome juos esant, - visada tą patį atsakydavo
turtingasis tėtis.
Didžiausias turtas, kurį turi iš esmės visi, yra protas. Gerai
išlavintas jis galigali atneš ti didžiulių tur tų, apie kuriuo s svajodav o
karaliai
karaliai ir
ir karalienės
karalienės prieš tris šimtus metų. Ne išlavinta s pr ot as gali gali
būti skurdo, ištisus amžius perduodamo iš kartos į kartą, į kartą,   priežastis.
 Informacijos amžiuje pinigų sparčiai daugėja. Kai kurie
žmonės tampa neapsakomai turtingi, atrodo, iš nieko - tik iš idėjų
ir sutarčių. Tai ypač gerai mato žmonės, kurie uždirba pragyvenimui
iš akcijų bei investicijų. Kartais milijonai uždirbami akimirksniu.
Tiesiog iš nieko ir už nieką (turiu omenyje, kad niekas nebuvo
iškeista į pinigus). Tai atliekama per sutartis: vienas rankos mostas
prekybos salėje; pelės mygtuko spustelėjimas verslininko ekrane
Lisabonoje iš Toronto verslininko ekrano ir vėl į Lisaboną; telefono
skambutis brokeriui, kad šis pirktų, ir vėliau - kad parduotų. Pinigai
nepakeitė vykdytojo. Sutartys pakeitė.
Vis dar klausiate, kam lavinti savo finansinius sugebėjimus? '
Tik pats ir galite į tai atsakyti. Galiu pasakyti, kodėl aš tai darau.
Tobulinuosi todėl, kad noriu greičiau užsidirbti pinigų. Ne todėl,
 jog man jų reikia, o todėl, kad noriu. Tai užkrečiama. Tobulinu
savąjį finansinį IK todėl, kad noriu dalyvauti greičiausiame ir į
didžiausiame žaidime pasaulyje. Savo ruožtu norėčiau būti dalimi
šios negirdėtos žmonijos evoliucijos eros, kurioje žmonės dirba.
protu, o ne rankomis. Man patinka būti ten, kur verda gyvenimas, ,
kur liūdesys, baimė, malonumas.
Todėl aš lavinu savo finansinį mąstymą, investuoju į patį
didžiausią savo turtą -  protą.  Noriu būti su žmonėmis, drąsiai
besiskinančiais kelią į priekį. Visiškai nenoriu būti su tais, kurie lieka
už nugaros.
Papasakosiu, kaip paprastai galima prasimanyti pinigų.
Devintojo dešimtmečio pradžioje Finikso ūkis buvo pasibaisėtinas.
Kartą per televizijos laidą „Labas rytas, Amerika" mačiau, kaip
finansininkas kalbėjo apie liūdną ateitį. Jis patarė taupyti pinigus.
Kiekvieną mėnesį atsidėję po šimtą dolerių, prognozavo jis, po
keturiasdešimties metų tapsite milijardieriais.
Na, atidėti pinigų kiekvieną mėnesį - skambi idėja. Tai daro
daugelis. Deja, jie nemato, kas iš tikrųjų vyksta, ir praranda daug
palankių progų uždirbti gerokai daugiau pinigų. Sėkmė praeina
pro  šalį.
Kaip jau minėjau, tuo metu ūkio padėtis buvo baisi, nors
investuotojams - pačios idealiausios rinkos sąlygos. Dalis mano
pinigų buvo įdėta į akcijas, dalis - į daugiabutį namą. Dėl sudėtingos
ekonominės padėties žmonės pusvelčiui ėmė pardavinėti savo
daiktus. Nor s man trū ko grynųjų, tačiau pirkau juos visiškai
netaupydamas. Aš investavau. Abu su žmona rinkoje, kuri labai
sparčiai plėtėsi, turėjome daugiau nei milijoną „dirbančių" dolerių.
Dėl blogų ekonominių sąlygų susidarė pačios palankiausios
galimybės investuoti. Tiesiog negalėjau jų praleisti.
Namai, kurių vertė kažkada buvo 100 OOO dolerių, dabar
kainavo tik 75 OOO. Pirkau juos ne per vietines nekilnojamojo turto
įmones, o per bankroto advokatų biurus arba teismus. Tokiu būdu
namą, kurio tikroji vertė buvo 75 OOO dolerių, kartais galima buvo
nusipirkti už 20 OOO ar net mažiau. Advokatui įteikiau čekį - 2 OOO
dolerių, kuriuos pasiskolinau iš draugo devyniasdešimčiai dienų už
200 dolerių palūkanas. Kol pirkinys buvo forminamas, į laikraštį
įdėjau skelbimą, kad 75 000 dolerių vertės namas parduodamas tik
už 60 000 dolerių be jokių tolesnių nuolaidų. Telefonas įkaito nuo
skambučių. Nustačiau perspektyvius pirkėjus ir, kai namas jau
teisėtai priklausė man, leidau jiems visiems jį apžiūrėti. Pr aūžė tikra
audra. Namą pardaviau per kelias minutes. Man paprašius 2 500
dolerių už dokumentų forminimą, jie su malonumu įteikė pinigus
ir išgarmėjo. Grąžinau 2 000 dolerių skolą ir 200 dolerių palūkanas.
Draugas, namo pirkėjas, advokatas ir aš - visi likome pa tenkinti.
Aš pardaviau namą už 60 000 dolerių, nors man jis tekainavo
20 000. 40 000 dolerių buvo sukurti iš aktyvų pinigų kaip pirkėjo
skolinis įsipareigojimas. Darbo laikas - penkios valandos.
Dabar, kai jau susipažinote su finansais ir skaičiais,
pavaizduosiu šį pavyzdį grafiškai.
 40 OOO dolerių, Kiek laiko reikėtų Pajamos
įdėti į aktyvų dalį - taupyti, kol Darbas

 pinigai, uždirbti be sutaupytumėte

apmokestinimo. 40 OOO dolerių,
Gaudami 10 proc. ir kiek tai kainuotų,
Išlaidos
mokesčiai
 palūkanų, galite kai mokesčiai
uždirbti 4 OOO sudaro 50 proc.
dolerių per metus.
Aktyvai Pasyvai Aktyvai Pasyvai
(40000) 20000
skolinis
įsipareigojimas santaupos

L  (190000)
^-* iš   viso

Rinkos nuosmukio metu mudu su žmona laisvalaikiu

sudarėme šešis tokius sandorius. Kol didžioji mūsų pinigų dalis  ;
Tai papras tas pavyz dys, kaip naud oja ntis finansi niais
buvo investuota j didesnį turtą ir akcinį kapitalą, iš tų šešių pirkinių,
sugebėjimais prasimanomi, uždirbami ir apsaugomi pinigai.
pirkdami ir parduodami, mes sugebėjome uždirbti 190  OOO  doleriųj
Paklauskite savęs, per kiek laiko s uta upy tum ėte 40 OOO
aktyvų (skoliniai įsipareigojimai už 10 procentų palūkanų). Per
dolerių. Ar bankas jums mokė tų 10 pro cen tų palū kanų ?
metus tai sudaro apie 19 OOO  dolerių pajamų, jų didžiąją  dalį'
Nepamirškite, kad skolinis įsipareigojimas galioja trisdešimt metų.
padengia mūsų uždaroji akcinė bendrovė, nes ji apmoka mašinos, j
Aš tikiuosi, jog niekada negausiu 190 000 dolerių iš karto, nes
kuro, komandiruočių, draudimo, pietų su klientais ir kitas išlaidas.
turėčiau sumokėti didžiulius mokesčius, o per trisdešimt metų visa
Kol valdžia sugalvos, kaip šias pajamas apmokestinti, jos jau bus
pajamų suma nuo 190 000 dolerių sudarytų truputį daugiau nei
išleistos teisėtu būdu.
500 000.
Žmonės dažnai manęs klausia, kas nutiktų, jei pirkėjas
nesumokėtų. Nieko blogo. Finikso nekilnojamojo turto rinka nuo
1994 iki 1997 metų buvo pati karščiausia visoje Amerikoje. Tas
60 000 dolerių vertės namas būtų nupirktas ir perparduotas už
70 000 dolerių, o už paskolos dokumentų sutvarkymą būtų paimtas
dar 2 500 dolerių mokestis. Naujasis pirkėjas dėl to net nesiderėtų.
Taip procesas tęstųsi toliau.
 Reikia būti apsukriam. Pirmą kartą pardavęs namą, atidaviau
2 OOO dolerių  skolą.  Sandėriams tuo metu neturėjau pinigų, bet
investicija Šimteriopai atsipirko. Tai pavyzdys, kaip nieko neturint
galima užsidirbti daug pinigų.
Per antrąjį sandorį, tai yra perparduodamas tą  namą,  būčiau
įsidėjęs 2 OOO dolerių į kišenę, o paskolos sutartį sudaręs trisdešimčiai
metų. Koks būtų mano pelnas iš investuoto kapitalo, jei turėčiau
sumokėti už tai, kad galėčiau uždirbti? Nežinau. Tikriausiai
santaupos, kurios sudaro 150 dolerių, sumažėtų iki 100 dolerių
per mėnesį, nes keturiasdešimt metų jos apmokestinamos 5
procentais, o laikotarpiui pasibaigus, dar kartą apmokestinamos
5 procentais. Gal tai ir saugu, bet nelabai protinga.
Šiandien, 1997 metais, man rašant šią knygą rinkos sąlygos
yra visiškai kitokios nei prieš penkerius metus. Finikso
nekilnojamojo turto rinka JAV tiesiog pavydėtina. Namai, kuriuos i
pardavėme už 60 OOO dolerių, dabar verti 110 000. Galėčiau atsiimti
įkeistą  turtą,  tačiau, kol sulaukčiau palankios progos, sugaiščiau
daug brangaus laiko. O puikių galimybių pasitaiko ne taip jau ir
dažnai. Šiandien tūkstančiai pirkėjų ieško gerų sandorių.
Finansiškai reikšmingų pasitaiko tik keletas. Rinka pasikeitė. Laikas
eiti tolyn ir ieškoti kitų galimybių, kaip padidinti savo aktyvus.
„Negalite taip elgtis", „Tai prieštarauja įstatymams" arba „Jūs
meluojate", - daug dažniau išgirstu tokias replikas nei „Ar galite
man parodyti, kaip tai padaryti?"
Matematika čia labai paprasta. Tai ne algebra, integralai ar
diferenciniai skaičiavimai. Teisiškai sandorius ir apmokėjimus
tvarko atskira vykdomoji įmonė - man darbo lieka nedaug. Man
nereikia taisyti stogų ar atkimšti tualetų, nes tai savininkų darbas.
Tai jų namai. Kartais būna, kad asmuo nesumoka. Man tai tik atneša
naudos: mokesčiai susivėlina arba jų visai nebereikia mokėti, nes
turtą vėl tenka parduoti. Su tuo mėgina susitvarkyti teismai.
Galbūt tai nėra teisėta jūsų srityje (ir šalyje). Rinkos sąlygos
gali skirtis, tačiau šis pavyzdys r odo, kaip paprasta finansinė
operacija gali atnešti šimtus tūkstančių dolerių pajamų, turint mažai
pinigų ir iš esmės nerizikuojant. Tai rodo, kad pinigai yra susitarimo
dalykas. Juos gali uždirbti bet kas, turintis net ir vidurinį
išsilavinimą.
Tačiau dauguma žmonių net nesvarsto tokių galimybių,
klausydami įprasto patarimo: daug dirbti ir taupyti pinigus. Bet
pagalvokite: maždaug per trisdešimt darbo valandų mano aktyvų
dalyje susikaupė 190 000 dolerių, iš kurių nereikėjo mokėti jokių
mokesčių.
Kas jums atrodo geriau:
1) daug dirbti, pusę uždarbio atiduoti mokesčiams ir iš likučių
taupyti? Jūsų santaupos tada uždirbs 5 procentus, kurie
taip pat apmokestinami
ar
2) rasti laiko įgyti daugiau finansinių žinių ir pasinaudoti
smegenų bei aktyvų galia?
Dar turėkite omenyje laiko sąnaudas (laikas - didžiausias jūsų
turtas), kol sutaupysite 190 000 dolerių, jei pasirinksite pirmąjį  būdą.
Dabar galite suprasti, kodėl aš tyliai purtau  galvą,  kai tėvai
sako:  „Mano vaikui mokykloje gerai sekasi, jis gaus puikų
išsilavinimą". Aišku, išsilavinimas yra gerai, tačiau ar jo pakanka?
Suprantama, čia aprašyta investavimo strategija gana
nereikšminga. Tačiau ji parodo, kaip mažas dalykas gali sukurti
didelį. Ir vėl pasikartosiu: mano sėkmė - tai stipraus finansinio
pagrindo, kuris prasideda nuo finansinio išsilavinimo, rezultatas.
Kaip jau minėjau, tai verta nuolatos kartoti - finansinį mąstymą
sudaro šie keturi techniniai gebėjimai:
1. Finansinis išprusimas, arba sugebėjimas suprasti skaičius.
2.  Investavimo strategijos, arba mokėjimas priversti pinigus
dirbti jums.
3.  Rinkos, kitaip sakant, pasiūlos ir paklausos, išmanymas.
Aleksandras Grehamas Belas atrado, ko rinkoje trūko, taip
pat ir Bilas Geitsas. Investicija į 75 000 dolerių vertės namą,
 kai jis parduodamas už 60 OOO, o iš tiesų atsieina tik
20 OOO doler ių, - taip pat puikus r inkos galimybės
išnaudojimo pavyzdys. Vieni perka, kiti parduoda.
4.  Teisinis - buhalterinės apskaitos, akcinių bendrovių,
valstybinių ir nacionalinių taisyklių ir nuost atų -
išmanymas. Patariu žaisti pagal taisykles.
Būtent šis pagrindas, arba šių gebėjimų derinys, reikalingas
norint praturtėti, ir nesvarbu, ar perkate mažus namus, didelius
butus, bendroves, akcijas, investicinių fondų obligacijas, tauriuosius
metalus, beisbolo bilietus ar kt.
Iki 1996 metų nekilnojamojo turto rinka atsigavo, todėl visi ,
mėgino į ją patekti. Pradėjus kilti akcinio kapitalo rinkai, į ją taip
pat visi veržėsi. JAV ekonomika pagaliau pradėjo stotis ant kojų.
Pardavinėti ėmiau 1996 metais. Tuo pat metu pradėjau važinėti į ]
Peru, Malaiziją ir Filipinus. Mes jau buvome pasitraukę iš
nekilnojamojo turto rinkos, nors kiti dar dirbo šioje srityje. Aš
galėjau nieko nedarydamas stebėti, kaip aktyvų skiltyje auga skaičiai,
ir svarstyti įgyto nekilnojamojo turto pardavimą metų pabaigoje.
Norėjau sulaukti kai kurių įstatymų pakeitimų kongrese. Įtariau, f
kad kuris nors iš tų šešių nedidelių namų savininkų gali pradėti
namus pardavinėti ir 40 OOO dolerių skolinis įsipareigojimas bus
išmokėtas. Paskambinau buhalteriui ir paprašiau paruošti didelę
pinigų  sumą.
Noriu pabrėžti, kad pinigai tai investuojami, tai ne, rinka tai
pakyla, tai nusmunka, ekonomika tai sustiprėja, tai žlunga. Vis dėlto
gyvenime visada yra palankių progų, beveik kiekvieną  dieną, visą
gyvenimą, tiktai reikia jas pastebėti. Jų tikrai yra. Kuo greičiau
keičiasi pasaulis ir technologijos, tuo daugiau atsiranda palankių
galimybių užtikrinti savo ir šeimos finansinę gerovę.
Tai kodėl reikia vargintis lavinant savąjį finansinį mąstymą?
Sakau, tik jūs galite atsakyti į šį klausimą. Aš žinau, kodėl mokausi
ir tobulėju. Tai darau todėl, kad artėja didelės permainos. Geriau |
pasirengsiu jas sutikti, nei laikysiuosi praeities. Žinau, kad rinka j
kils ir žlugs, tačiau aš įgysiu naujų finansinių žinių. Kiekvieno rinkos;
pasikeitimo metu bus žmonių, kurie ant kelių klūpodami maldaus
darbo, ir bus  kitų,  kurie naudosis gyvenimo suteiktomis
galimybėmis. Galimybėmis uždirbti milijonus. Štai kam reikalingi
finansiniai sugebėjimai.
Manęs dažnai klausia apie progas, kuriomis pasinaudojęs
uždirbau milijonus. Nesiryžtu daugiau pateikti asmeninių
investicijų pavyzdžių. Bijau, kad neatrodytų, jog giriuosi ar aukštinu
savo sugebėjimus. Man to nereikia. Tikiuosi, jie padeda suprasti,
kad investuoti nesunku. Kuo daugiau sužinosite apie keturias
finansinio mąstymo atramas, tuo bus lengviau.
Aš kaupiu turtą naudodamasis dviem pagrindinėmis
priemonėmis: nekilnojamuoju turtu ir smulkiu akciniu kapitalu.
Nekilnojamasis turtas yra mano pagrindas, jis dieną naktį stiprina
pinigų  srautą,  kuris kartais pratrūksta, jei turto vertė pakyla.
Smulkiu akciniu kapitalu naudojuosi norėdamas greitai uždirbti.
Nepatariu daryti to, ką aš darau. Pavyzdžiai lieka pavyzdžiais.
Jei pamatau galimybę, tačiau ne viską supran tu, man per sudėtinga,
tada ir neinvestuoju. Tam, kad lydėtų finansinė sėkmė, tereikia
paprastos matematikos ir bendro supratimo apie finansus.
Pateikiau jums pavyzdžių todėl, kad norėjau:
1) įkvėpti mokytis;
2) pasakyti, jog turint stiprų pagrindą investuoti nėra
sudėtinga;
3) parodyti, jog kiekvienas gali susikrauti  turtą;
4) nuraminti, kad yra milijonai būdų, kaip pasiekti savo tikslą;
5) pademonstruoti, jog tai ne mokslas apie raketas.
1989 metais dažnai bėgiodavau Portlando apylinkėse,
Oregone. Priemiestyje stovėjo mažučiai, patrauklūs tarsi imbierinių
meduolių namukai. Beveik tikėdavausi išvysti Raudonkepuraitę,
straksinčią takeliu pas senelę.
Visur buvo iškabinti užrašai „Parduodama". Medienos rinka
tuo metu buvo pasibaisėtina, akcinio kapitalo - ką tik žlugusi, o
ekonomika nusilpusi. Vienoje gatvelėje pastebėjau seną pardavimo
iškabą, gerokai didesnę nei kitos. Vieną dieną bėgiodamas susidūriau
ir su to namo savininku, jis atrodė susirūpinęs.
 - Kiek prašai už savo namą? - pasiteiravau aš.
Savininkas atsisuko ir vos vos šyptelėjo.
- Pats pasiūlykite  kainą,  - atsakė jis. -Jį bandau parduoti jau
daugiau nei metai. Niekas nebeateina net apžiūrėti.
- Aš apžiūrėsiu, - pasakiau ir už pusvalandžio nupir kau  namą,
nusiderėjęs 20 OOO dolerių nuo užpra šytos sumos.
Tai buvo mielas mažutis namukas su dviem miegamaisiais ir
medžio raižiniais ant langinių. Sienos buvo šviesiai mėlynos su
pilkais orn ame nta is, statyta s 1930 metai s. Viduje stūk soj o
nuostabus akmeninis židinys. Namas idealiai tiko nuomai.
Sav ini nku i iš a nk st o s um ok ėj au 5 OOO dol eri ų iš 45 OOO
pard avim o su mos . Iš tiesų na mas buvo vert as 65 OOO doleri ų, tik
niekas jo nenor ėjo p irkti . Po savaitės ankstes nis savininkas, laimingas
 ju o at sikrat ęs, išsikėlė ir at sikraustė pirma sis ma no nu omin in ka s -
vietinio universiteto profesorius. Sumokėjęs  užstatą,  išlaidas ir
valstybinius mokesčius, į kišenę įsidėdavau šiek tiek mažiau nei 40
dolerių. Nelabai daug, ar ne?
Po metų sunykusi Oregono nekilnojamojo turto rinka ėmė
pamažu atsigauti. Kalifornijos investuotojai, aptekę pinigais,
gautais iš vis dar kylančios nekilnojamojo tur to ri nkos, ėmė trau ktis
į šiaurę, investuodami į Oregoną ir Vašingtoną.
Mažytį namuką pardaviau jaunai porai iš Kalifornijos. Jie
manė, kad už 95 OOO dolerių tai puiku s pir kin ys. Apyti kslia i 40 OOO
mano įgytam kapitalui pritaikęs tūkstantis trisdešimt pirmąjį
mokesčių atidėjimo- straipsnį, ėmiau ieškoti naujo pirkinio, į kurį j
galėčiau invest uoti gautus pinigus. Po mėnesio atradau dvylikos
butų namą visiškai šalia „Intel" gamyklos Bevertone, Oregono
valstijoje. Jo savininkai gyveno Vokietijoje ir nežinojo, kad žemė,
ant kurios stovėjo namas, labai vertinga. Jie tiesiog norėjo kuo
greičiau jo at sik rat yti . Pasiūliau 275 OOO dolerių už 450 000 v ertė s
pastatą, ir jie sutiko parduoti už 300 000. Nupirkęs laikiau jį dvejus
metus. Pagal tą patį tūkstantis trisdešimt pirmąjį straipsnį pastatą
pardavėme už 495 000 dolerių ir nusipirkome trisdešimtbutį namą
Finikse, Arizon os valstijoje. Tada, bėgdami n uo nesiliaujančio
lietaus, persikėlėme į  Finiksą, nes  pastatą,  šiaip ar taip, reikėjo
parduoti. Finikso nekilnojamojo turto rinka buvo silpna kaip
kadaise Oregone. Trisdešimtbutis namas Finikse kainavo 850 000
dolerių. Iš tos sumos iš karto sumokėjome 225 000. Per mėnesį
pinigų srauta s iš šio pas tat o sudarė 5 000. Ari zo nos rin ka ėmė
atsigauti, ir 1996 metais investuotojas iš Kolorado už jį pasiūlė
pusantro milijono dolerių.
Pasvarstę su žmona nusprendėme dar palaukti, ar nebus
kongrese pakeistas kapitalo pajamų įstatymas. Tikėjomės, kad turto
vertė gali pakilti dar 15-20 procentų. Be to, 5 000 dolerių per mėnesį
- tikrai neblogas pinigų srautas.
Sis pavyzdys puikiai parodo, kaip maža suma gali išaugti į
labai didelę, jei nusimanai apie finansines ataskaitas, investavimo
strategijas, rinką ir įstat ymus. Jei žmonė s neišma no šių dalykų, turi
laikytis įprastos taisyklės: elgtis saugiai, investuoti kapitalą be
rizikos. Deja, dažnas „nerizi kingų" investicijų trūku mas - tenk a
pagerinti sąlygas ar/ir atsisakyti dalies pelno.
Dauguma didelių brokerinių bendrovių neužsiima
spekuliaciniais sandoriais, kad apsisaugotų patys ir apsaugotų savo
klientus. Žinoma, tai išmintinga taktika.
Tikrai rizikingi sandoriai nėra siūlomi pradedantiems
makleriams. Geriausi sandoriai, turtingus padarantys dar
turtingesnius, laikomi tiems, kurie supranta lošimo taisykles. Šiaip
negalima siūlyti tokių spekuliacinių sandorių „apsukriems
vyrukams", tačiau, suprantama, kartais šios nuostatos nesilaikoma.
Kuo apsukresnis tampu, tuo daugiau palankių progų randu.
Kita priežastis, dėl kurios visą gyvenimą turėtumėte tobulinti savo
finansinius gebėjimus, yra didesnė palankių galimybių pasiūla. Kuo
labiau išlavintas jūsų finansinis mąstymas, tuo lengviau atskirsite
gerą sandorį nuo blogo. Žinios padės išvengti blogo sandorio arba
 jį p aversti geru. Kuo daugia u mo ka us i (o mo ky ti s visąlaik yr a ko),
tuo daugiau užsidirbu pinigų paprasčiausiai todėl, kad bėgant
metams įgyju daugiau patirties ir tampu išmintingesnis. Turiu
draugų, kurie stengiasi viską daryti be rizikos, daug dirba pagal
profesiją ir nesistengia gauti finansinių žinių, nes tam, aišku, reikia
laiko.
 Pagrindinė mano taisyklė - iš pradžių pasek sėklas aktyvų
dalyje. Iš pradžių tai būna mažos sėklos, vėliau vienos išauga, kitos
-ne.
Mūsų nekilnojamojo turto bendrovė turi turto už kelis
milijonus. Tai ir yra mūsų IN TB - investicijų j nekilnojamąjį turtą
bendrovė. Noriu pabrėžti, kad daugumą tų milijonų uždirbome
tik iš 5 000-10 OOO  dolerių investicijų. Per daugelį metų visos tos
išankstinės įmokos buvo sėkmingos greitai besiplečiančioje rinkoje,
didino neapmokestinamas pajamas, prekybos sandoriai buvo
sudaromi po keletą kartų.
Mums taip pat priklauso ir akcijų paketas, nors faktiškai jį
valdo mūsų bendrovė. Ją vadiname asmeniniu investiciniu fondu.
Turime draugų, kurie bendradarbiauja su tokiais investuotojais kaip
mes. Kiekvieną mėnesį turime pinigų investicijoms. Perkame
rizikingas spekuliacines uždarąsias akcines bendroves, kurios ketina
savo akcijas parduoti vertybinių popierių biržoje Jungtinėse
Valstijose arba Kanadoje. Greitų pajamų pavyzdys: 100 000 akcijų
nupirkome po 25 centus už kiekvieną prieš įmonei pradedant jas
pardavinėti biržoje. Po šešių mėnesių, kai įmonė buvo įtraukta į
sąrašą, vienos akcijos kaina pakilo iki 2 dolerių. Jei tai įmonei gerai
vadovaujama, akcijų kaina vis kyla, ir jos gali būti įkainotos 20 ar
daugiau dolerių už kiekvieną. Praeitų daug metų, kol 25 000 dolerių
virstų milijonu, vis dėlto tiek galima uždirbti greičiau nei per metus.
Tai nėra rizikingas lošimas, jei žinote, ką darote, o ne metate
pinigus į abejotiną sandorį ir meldžiatės, kad pavyktų. Svarbiausia
pasinaudoti techninėmis žiniomis, išmintimi ir meile žaidimui.
Išmanymas padidina šansus ir sumažina riziką. Žinoma, rizika visada
lieka, tačiau jūsų galimybės priklauso nuo finansinio mąstymo. Todėl
tai,  kas vienam žmogui rizikinga, kitam - visiškai ne. Tai yra
pagrindinė priežastis, dėl kurios skatinu žmones investuoti daugiau
į savo finansinį išsilavinimą nei į akcijas, nekilnojamąjį turtą ar kitas
rinkas. Kuo protingesni būsite, tuo didesnė tikimybė, kad
pasinaudosite palankiomis galimybėmis.
Akcijos, į kurias aš asmeniškai investuoju, būtų labai rizikingos
daugumai žmonių. Tuo užsiimu jau nuo 1979 metų ir sumokėjau
daugiau nei pačios akcijų išmokos vertos. Jei suprasite, kodėl tokios
investicijos yra labai rizikingos daugumai žmonių, galbūt savo
gyvenimą pakreipsite taip, kad 25 000 dolerių galėsite paversti
milijonu per vienerius metus beveik nerizikuodami.
Kaip minėjau, nepatariu užsiimti tuo, ką čia aprašiau. Tai buvo
paprasti pavyzdžiai, kurie rodo, jog nieko nėra neįmano mo. Tai,
ką aš darau, yra mažytės didelio proceso operacijos, tačiau vidutinis
žmogus per metus galėtų gauti 100 000 pajamų visai nesunkiai.
Atsižvelgiant į rinką ir jūsų sumanumą, to galima pasiekti per
penkerius-dešimt metų. Jei kukliai gyvensite, greitai galėsite
papildomai uždirbti 100 000 dolerių net nedirbdami. Tada, jei
norėsite, galėsite atsistatydinti arba toliau dirbti, tačiau valstybinę
mokesčių sistemą panaudokite savo naudai, o ne prieš save.
Mano asmeninis pagrindas yra nekilnojamasis turtas. Man jis
patinka dėl stabilumo ir nejudrumo. Galiu išlaikyti tvirtą pagrindą,
nes pinigų srautas yra pakankamai pastovus. Jei tinkamai
vadovaujama, jo vertė gali pakilti. Tvirto nekilno jamojo tur to
pagrindo grožis ir verčia mane rizikuoti perparduodant akcijas.
Gavęs didelį pelną akcinio kapitalo rinkoje, sumoku pajamų
mokestį, o likutį investuoju į nekilnojamąjį   turtą, kad apsaugočiau
aktyvus.
Baigdamas norėčiau štai ką pasakyti apie nekilnojamąjį   turtą.
Visur, kur tik teko mokyti investuoti, žmonės tvirtino, kad
nekilnojamojo turto neįmanoma nusipirkti pigiai. Aš taip
nepasakyčiau. Net ir Niujorke, Tokijuje ar paprastame užmiestyje
galima sudaryti gerų sandorių. Singapūre kaip tik dabar krinta
nekilnojamojo turto kainos ir tinkamų progų galima tikėtis labai
greitai. Todėl, kai kas nors man sako: „Tuo neįmanoma čia užsiimti",
aš tik primenu jiems, kad dar nežinau, kaip čia tuo užsiimti.
Nuostabių galimybių neįmanoma pamatyti plika akimi. Jas
galima suvokti protu. Dauguma žmonių nepraturtėją tik todėl, kad
 jie net uri tinkamo finansinio išprusimo: nemoka atskirti jiems
pasitaikiusių palankių progų.
Manęs dažnai klausia:
- Kaip man pradėti?
 Paskutiniame skyriuje išvardysiu dešimt patarimų, kurių
laikiausi, siekdamas finansinės nepriklausomybės. Tik niekada
neužmirškite, kad tai tik žaidimas. Kartais laimite, o kartais tenka
pasimokyti iš klaidų. Viską darykite su malonumu. Daugelis niekada
nelaimi, nes labiau bijo netekti. Štai kodėl mokykla man pasirodė
kvailas dalykas. Mokykloje mums tvirtina, kad klysti yra blogai ir
už klaidas baudžia. Tačiau atidžiau pažiūrėję pastebėsime, kad
žmonės mokosi iš klaidų.
Nenugriuvęs niekad neišmoksi vaikščioti. Ant mano kelių
liko randų, tačiau šiandien važinėdamas dviračiu negalvoju, kaip
nelengva to buvo išmokti. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie
praturtėjimą. Nelaimei, dauguma žmonių nėra turtingi, nes labai
bijo prarasti. Laimėtojai nebijo pralaimėti, bijo pralaimėtojai.
Nesėkmė yra tik kelio į sėkmę dalis. Žmonės, kurie vengia
pralaimėti, retai laimi.
Į pinigus žiūriu panašiai kaip j teniso žaidimą. Žaidžiu, klystu,
mokau si, vėl darau klaidų, vėl jas taisau - taip tobu lėju. Jei pral aimiu,
persisveriu per tinklelį, paspaudžiu priešininkui ranką ir
nusišypsojęs sakau:
- Iki kito šeštadienio!
Taigi yra du investuotojų tipai:
1. Pirmasis, dažniausiai pasitaikan tis, yra investicijų paket o
pirkėjai. Jie dairosi po mažmeninę  rinką,  pasirenka,
pavyzdžiui, nekilnojamojo turto įmonę, biržos maklerį ar
finansinį planuo toją, ir tada ką nors perk a. Tai gali būt i ir
investicinis fondas, ir INTB, akcijos ar obligacijos. Toks
investavimo būdas yra geras ir paprastas. Jį galima palyginti
su žmog umi, kuris įėjęs į kompi uter ių pardu otuvę
nusiperka pirmą pasitaikiusį kompiuterį nuo lentynos.
2.  Antrajam tipui priskiriami investuotojai, kuriantys
investicijas. Tai investuotojas, kuris paprastai suorganizuoja
sandorį, panašiai kaip žmonės, kurie perka kompiuterių
detales ir jį surenka. Tai yra tarsi prisiderinimas prie kliento
reikalavimų. Aš nieko nenutuokiu, kaip surinkti
kompiuterį, tačiau žinau, kaip sujungti visas palankių
galimybių detales, arba pažįstu žmonių, kurie sugeba tai
padaryti.
Būtent antro tipo investuotojai yra profesionalai. Gali praeiti
daug laiko, kol detalės sudedamos į tinkamas vietas, o kartais ir
niekada nesuta mpa. Turtingasis tėtis skat ino tapti bū te nt ant rojo
tipo investuotoju. Svarbu išmokti, kaip sudėti visas detales, nes
taip gali daugiausia pasiekti arba... daugiausia prarasti, jei reikalai
susiklosto tavo nenaudai.
Jei norite tapti antrojo tipo investuotoju, jums reikėtų
ištobulinti tris pagrindinius gebėjimus, kurių papildomai reikia, kad
taptumėte finansiškai išprusęs:
1. Išmokti atrasti palankią galimybę, kurios niekas
nepastebėjo. Matyti protu tai, ko kiti nemato akimis.
Pavyzdžiui, draugas nusipirko labai seną  namą.  Į jį buvo
baisu žiūrėti. Visi stebėjosi, kodėl jis taip nusp ren dė. O
draugas pamatė tai, ko nepastebėjo kiti. Namas buvo
parduodamas su keturiais tuščiais žemės sklypais. Jis tai
sužinojo nuvykęs į įmonę patikrinti teisinių doku ment ų.
Nupirkęs  namą,  jį nugriovė ir penkis žemės sklypus
pardavė statybininkui už tris kartus didesnę  kainą,  nei
sumokėjo už  viską.  Draug as u žd ir bo 75 OOO dol eri ų už
vieno mėnesio  darbą.  Tai nėra labai daug, tačiau tikrai
daugiau nei minimalus darbo užmokestis. Techniškai tai
nesunku atlikti.
2.  Išmokti skolintis pinigus. Normalus žmogus eina tik į
banką.  Antrojo tipo investuotojui reikia žinoti, kaip
pasiskolinti kapitalo ne iš banko. Aš taip pat iš pradžių
išmokau pirkti namus be banko paskolos. Taip nupirkau
nedaug namų, bet žinios, kurias įgijau, tikrai yra
neįkainojamos.
Žmonės paprastai sako: „Bankas man neduos pinigų"
arba „Aš neturiu pakankamai pinigų, kad tai nusipirkčiau".
Kitais žodžiais tariant, pinigų trūkumas jiems užkerta kelią
sudaryti gerą sandorį. Jei apeisite šitą kliūtį, aplenksite
milijonus žmonių , kurie taip ir nesuvoki a finansinių žinių.
 Daug kartų pirkau  namą,  akcijas ar daugiabutį pastatą be
grašio banko sąskaitoje. Kartą net nusipirkau daugiabutį
namą už pusantro milijono  dolerių.  Padariau tai, kas
vadinama „apsiribojimu" - raštiška sutartimi tarp pardavėjo
ir pirkėjo. Paskui surinkau 100 OOO dolerių įnašą, kuris leido
išlošti devyniasdešimt dienų likusiai pinigų sumai surinkti.
Kodėl taip padariau? Paprasčiausiai žinojau, kad tas namas
buvo vertas 2 milijonų. Aš niekada nesiskolindavau pinigų.
Vienas žmogus, paskolinęs man 100 OOO, davė dar 50 000,
kad ir jam surasčiau tokį sandorį. Perleidau tą sandorį jam, ŠEŠTOJI PAMOKA
o pats pasitraukiau. Suprantama, tai buvo daugiau nei
pirkimo procesas, tai buvo mokymasis.
3.  Išmokti pasinaudoti protingais žmonėmis. Išmintingi yra
tie, kurie samdo protingesnį už save darbuotoją. Jei jums f
 DIRBKNEDĖL PINIGŲ
reikia patarimo, įsitikinkite, kad pasirinkote tinkamą f
patarėją.
- STENKIS ĮGYTI
Taigi jums reikia daug ko išmokti, tačiau atpildas už tai ;  PATIRTIES
milžiniškas. Jei nenorite mokytis, patarčiau geriau būti pirmojo tipo į
investuotoju. Jūsų žinios bei išmintis yra jūsų didžiausias turtas
bei rizika.
Rizika visada yra, tik išmokite ją kontroliuoti, o ne jos vengti.
 SEPTINTASIS SKYRIUS

Šeštoji pamoka

 Dirbk ne dėl pinigų

- stenkis įgyti patirties
1995 metais manęs paprašė interviu vienas Singapūro
laikraštis. Sutartu laiku atvyko jauna žurnalistė ir netrukus
prasidėjo pokalbis. Mes sėdėjome prabangaus viešbučio vestibiulyje,
gurkšnojome kavą ir kalbėjomės apie mano atvykimo  tikslą. Aš
turėjau skaityti paskaitą apie „turtuolių paslaptis"; iš tos pačios
tribūnos Žigas Ziglaras kalbėjo apie motyvus.
- Norėčiau vieną dieną parašyti knygą, kurią taip pirktų kaip
 jūsų, - prasitarė ji.
Buvau skaitęs keletą jos straipsnių ir, tiesą sakant, likau
sužavėtas. Jos stilius buvo savitas ir aiškus. Skaitytojai domėjosi
 jos kūryba.
- Jūsų stilius nuostabus, - atsakiau. - Kodėl nesiekiate to,
apie ką svajojate?
- Neatrodo, kad mano darbas ko nors vertas, - ramiai atsakė
 ji. -Visi sako, jog mano novelės puikios, tačiau tuo viskas ir baigiasi.
Todėl aš vis dar dirbu laikraščiams. Bent jau mokesčius galiu
susimokėti. O gal jūs galite man ką nors pasiūlyti?
- Taip, - linksmai atsakiau. - Mano draugas čia, Singapūre,
turi mokyklą. Ten mokoma prekybos. Be to, jis rengia prekybos
kursus geriausiose Singapūro bendrovėse. Manau, kad tokie kursai
labai padėtų jums palypėti karjeros laiptais.
Ji sustingo.
- Siūlote man išmokti pardavinėti?
Linktelėjau.
- Juk jūs nerimtai, ar ne?
Aš vėl linktelėjau.
- Kas gi čia blogo ? - ėmi au teisi ntis, nes ji kaž kod ėl įsi žeidė,
o aš pasigailėjau, kad iš viso prasitariau. Turėjau kažkaip apginti
savo pasiūlymą.
- Aš - anglų literatūros magistrė, o jūs sakote, kad dar
turėčiau išmokti verslo?.. Aš juk-profesionalė. Baigiau universitete
tam, kad įgyčiau profesiją, o ne išmok čiau pr eki aut i. Aš nekenč iu,
prekeivių. Jie visi godūs pinigų. Kodėl gi turėčiau mokytis^
prekybos? - ji puolė krautis daiktus. Interviu baigėsi.
Ant kavos staliuko gulėjo kažkada perkamiausia mano knyga.
Į vieną ranką paėmiau  knygą,  j kitą - moters užrašus.
- Matote? - parodžiau jai užrašus.
Ji žvilgtelėjo.
- Ką? - sumišusi paklausė.
Bakstelėjau pirštu j jos bloknotą, kur ji buvo užsirašiusi'1
„Robertas Kijosakis, perkamiausias autorius".
- Čia parašyta „perkamiausias autorius", o ne „geriausia;
rašytojas".
Jos akys išsiplėtė iš nuostabos.
- Aš rašau baisiai, jūs - puikiai. Aš baigiau prekybos mokyki
o jūs turite literatūros magistrės diplomą. Iš mūsų abiejų kartt|
sudėjus turėtų išeiti „geriausiai perkamas autorius".
Jos akys plykstelėjo pykčiu.
- Niekada taip žemai nepulsiu, kad pradėčiau mokyti
prekybos. Ką tokie žmonės, kaip jūs, išmano apie kūrybą? Aš
profesi onali kvalifik uota rašytoja , o jūs - ve rslini nkas. TĖ
neteisinga.
Ji sugriebė likusius užrašus ir išskubėjo pro dideles stiklinei,
duris.
Kitą rytą vis dėl to atnešė takt išką ir palankią recenziją.
Pasaulis kupinas protingų, talentingų, išsilavinusių ir gabių
žmonių. Su jais susiduriame kiekvieną  dieną.  Jų pilna aplinkui.
Štai prieš keletą dienų sugedo mano automobilis. Jaunas
autoserviso mechanikas sutaisė jj per keletą minučių: jam pakako
pasiklausyti, kaip dirba variklis, ir iškart suprato, kas negerai. Buvau
priblokštas.
Liūdna, bet gabumų nepakanka.
Stebėtina, kiek mažai uždirba gabūs žmonės. Kažkur
girdėjau, kad 100 OOO dolerių per me tus užd irb a maž iau nei 5
procentai amerikiečių. Tuo tarpu sutinku daug protingų, labai
išsilavinusių žmonių, kurie uždirba mažiau nei 20 OOO  dolerių per
metus. Medicinos verslo konsultantas pasakojo, jog daugelis
gydytojų, stoma tolo gų ir home opat ų turi finansinių probl emų . O
aš visą laiką maniau, kad tokiems pinigai plaukte plaukia į rankas.
To žmogaus nuomone, iki didelių turtų jiems trūksta tik vienos
pamokos.
Vadinasi, jei žmonė s išmokt ų ir praktiška i pritaiky tų dar vieną
pamoką, jų pajamos gerokai išaugtų. Kaip jau minėjau, finansinį
išprusimą sudaro buhalterinės apskaitos, investavimo, rinkodaros
ir teisės žinios. Su tokiomis žiniomis uždi rbti pini gus iš pačių pinigų
vieni juokai, nors daug pinigų žmonėms paprastai asocijuojasi su
sunkiu darbu.
Žinių naudą galima iliustruo ti tos jaunos rašytoj os žurna listė s
pavyzdžiu. Jei ji gerai suvoktų prekybos ir rinkodaros žinias, jos
pajamos iš karto išaugtų. Jos vietoje išmokčiau ne tik prekybos,
bet ir reklamos, ir leidybos teisės. Paskui pasiieškočiau darbo ne
laikraštyje, o reklamos agentūroje. Dirbčiau net už mažesnį
atlyginimą, nes ten galima išmokti bendrauti (be to reklamos
nepadarysi), užmegzti tinkamus visuomeninius ryšius (iš
nemokamos reklamos gali uždirbti milijonus). Vakarais ir
savaitgaliais ji galėtų rašyti puikiąsias savo noveles. O išėjusi tokią
J mokyklą, sugebėtų gerai parduoti savo knygas ir greitai taptų
„perkamiausia rašytoja".
Kai leidėjui pirmą kartą parodžiau savo knygą „Jei nori būti
turtingas ir laimingas, neik į mokyklą"  ("If You Want To Be Rich
and Happy, Don't Go to School"),  jis patarė ją geriau pavadinti
„Ekonomikos mokymas". Pasakiau, kad dėl tokio pavadinimo
geriausiu atveju rasčiau du skaitytojus: žmoną ir geriausią draugą
(nes jie tikėtųsi knygą gauti nemokamai). Įžūlų pavadinimą „Jei
nori būti turtingas ir laimingas, neik j mokyklą" pasirinkau todėl,
kad jis gali greitai pritraukti visuomenės dėmesį. Aš gerbiu mokslą,
ir tikiu švietimo reforma. Kitaip negi mėginčiau pakeisti senovinę
mūsų švietimo sistemą? Pasirinkau pavadinimą, apie kurį būtų
diskutuojama televizijos ir radijo laidose, kuris pats savaime
reklamuotų  knygą.  Taigi, nors daug kas laikė mane kvailiu, bet
knygas vis pirko ir pirko.
Kai 1969 metais baigiau JAV jūrų laivyno prekybos akademiją,
intelektualusis tėtis buvo labai patenkintas. Kalifornijos naftos
kompanija pasamdė mane prižiūrėti naftos tanklaivius. Buvau
pagalbinis darbuotojas, mano atlyginimas, palyginti su kitais kurso
draugais, buvo mažas, tačiau kaip ką tik baigusiam universitetą visai
pakenčiamas. Pradinis darbo užmokestis buvo apie 42 OOO dolerių
per metus, įskaitant viršvalandžius. Turėjau dirbti septynis mėnesius,
paskui priklausė penkių mėnesių a tostogos. Jei būčiau norėjęs, per
tuos penkis mėnesius būčiau galėjęs padvigubinti darbo užmokestį
transporto įmonėje.
Man švietėsi nuostabi karjera, bet po šešių mėnesių
atsisveikinau su įmone ir įstojau į laivyno aviacijos korpusą, kad
išmokčiau skraidyti. Intelektualusis tėtis labai susikrimto, o
turtingasis džiūgavo.'
Mokykloje ir darbe dažnai galvojama apie specializaciją.
Manoma, kad ji reikalinga norint gauti didesnį atlyginimą arba
paaukštinimą. Todėl gydytojai stengiasi įgyti ortopedo, pediatro
ar kitokią specializaciją. Buhalteriai, architektai, teisininkai, pilotai
ir kitų profesijų žmonės siekia specializuotis savo srityse.
Intelektualusis tėtis taip pat tikėjo specializacijos nauda, todėl
kaip begalėdamas stengėsi baigti doktorantūrą. Jo įsitikinimu,
gyvenime laimi tie žmonės, kurie nuolat plečia savo profesijos žinias.
Turtingasis tėtis skatino elgtis visiškai priešingai. Jis patarė
išmanyti viską nors po truputį.
Todėl per tuos metus, kai dirbau jo įmonėje, visą laiką keičiau
darbą.   Padirbėjau apskaitos skyriuje, nors greičiausiai niekada
nebūčiau tapęs buhalteriu, nes tėtis norėjo, kad mokyčiausi per
osmosą8.  Turtingasis tėtis žinojo, kad ilgai netruksiu suprasti
buhalterių žargoną ir skirti, kas svarbiausia. Teko vairuoti autobusą,
paplušėti statybose, prekybos, rezervavimo bei rinkodaros
skyriuose. Taip jis auklėjo mane ir Maiką. Štai kodėl jis primygtinai
reikalavo, kad sėdėtume per įvairius susirinkimus ir susitikimus su
bankininkais, teisininkais, buhalteriais bei makleriais. Jis norėjo, kad
po truputį išmanytume visus jo imperijos aspektus.
Kai mečiau gerai mokamą darbą Kalifor nijos naf tos
kompanijoje, intelektualusis tėtis mėgino su manimi pasikalbėti kaip
vyras su vyru. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl atsisakiau vietos,
kur galėjau tikėtis didelio atlyginimo, premijų, laisvadienių ir
paaukštinimo. Kai vieną vakarą suglumęs manęs paklausė, kodėl
mečiau darbą, nesugebėjau jam to paaiškinti, nors ir kaip stengiausi.
Mūsų mąstymas iš esmės skyrėsi. Aš mąsčiau kaip turtingasis tėtis.
Intelektualusis tėtis labiausiai vertino socialines darbo
garantijas, turtingasis - patirtį.
Tikrasis mano tėtis manė, jog norėjau tapti jūrų karininku, o
turtingasis žinojo, kad studijavau tarptautinį  verslą.  Todėl dar
būdamas studentas sudarinėjau krovinių partijas, vedžiau didelius
krovininius laivus, naftos tanklaivius ir keleivinius laivus į
Tolimuosius Rytus ir pietines Ramiojo vandenyno šalis. Turtingasis
tėtis patarė laivus plukdyti prie Ramiojo vandenyno pakrančių, nes
besivystančios valstybės yra Azijoje, o ne Europoje. Kol mano
klasės draugai, taip pat ir Maikas, rengė vakarėlius studentų
bendrabučiuose, aš studijavau prekybą, žmonių ir verslo tipus,
kultūrą Japonijoje, Taivane, Tailande, Singapūre, Honkonge,
Vietname, Siaurės Korėjoje, Taityje, Vakarų Samojoje ir Filipinuose.
Žinoma, aš taip pat dalyvaudavau vakarėliuose, tačiau ne
bendrabučiuose. Aš labai greitai subrendau.
8
  Osmosas -   tai procesas , kai informacija ir įvairios naujienos po
truputį išplinta tarp žmonių, -  red. past.
 Intelektualusis tėtis niekaip negalėjo suprasti, kodėl mečiau
gerai mokamą darbą ir įstojau į laivyno aviacijos korpusą. Pasakiau
 jam, kad noriu išmokti skraidyti, nors iš tikrųjų norėjau išmokti
vadovauti eskadronams. Turtingasis tėtis įspėjo, jog sunkiausia
įmonės valdymo dalis yra vadovauti žmonėms. Jis trejus metus
tarnavo kariuomenėje, o tikrasis tėvas buvo atleistas nuo tarnybos.
Taigi antrasis tėtis papasakojo, kad verta žinoti, kaip vadovauti
vyrams esant pavojingoms situacijoms.
- Vadovavimas - tai dar vienas dalykas, kurį turi išmokti, -
patarė jis. - Jei nebūsi geras vadovas, gali gauti kulką į nugarą ir
versle.
Nors man labai patiko skraidyti, 1973 metais išėjau į atsargą
ir grįžau iš Vietnamo. Tada įsidarbinau „Xerox" bendrovėje. Ten
mane patraukė ne siūlomos premijos, o galimybė išeiti geriausią
visoje Amerikoje prekybos programą. Iš prigimties buvau drovus
žmogus, todėl prekyba man buvo vienas baisiausių dalykų
pasaulyje.
Turtingasis tėtis manimi didžiavosi, o intelektualusis manęs
gėdijosi manydamas, kad prekiauti išsilavinusiam žmogui yra žema.
„Xerox" bendrovėje išdirbau ketverius metus, kol belsdamasis į
duris nugalėjau baimę būti išmestam. Tapau vienu iš penkių geriausių
prekybos agentų, tačiau nesusigundžiau sėkminga karjera - išėjau.
1977 metais įkūriau pirmąją savo įmonę. Turtingasis tėtis
mudviem su Maiku norėjo perduoti savo įmones, todėl turėjome
išmokti jas įkurti ir sujungti. Pirmasis mano gaminys, piniginės su
lipukais , buvo g aminamo s T olimu osiuos e Rytuo se ir j
transportuojamos į sandėlį Niujorke, netoli mokyklos, kurioje
mokiausi. Oficialusis mokymasis baigėsi, atėjo laikas pačiam bandyti I
savo jėgas. Jei nepasiseks, bankrutuosiu. Turtingojo tėčio nuomone,
 jei lemta bankrutuoti, tai geriau iki trisdešimties metų, nes paskui
dar turi pakankamai laiko atsistoti ant kojų. Trisdešimtojo
gimtadienio išvakarėse iš Korėjos į Niujorką išplaukė pirmoji mano f
gaminių siunta.
Ir šiandien dar užsiimu tarptautiniu verslu ir, kaip patarė !
turtingasis tėtis, tebeieškau besivystančių valstybių. Dabar mano I
įmonė investuoja į Šiaurės Ameriką,  Aziją,  Norvegiją ir  Rusiją.
Sakoma, kad „darbas" - tai žodžių junginio „ką tik
subankrutavęs" akronimas9. Nelaimei, šią frazę galėčiau pritaikyti
milijonams žmonių. Kadangi mokykla net nemano, kad finansinis
išprusimas yra tinkamo išsilavinimo dalis, tai daugelis darbininkų
ir gyvena „pagal savo išgales". Jie dirba ir apmoka sąskaitas.
Yra ir kita baisi vadybos teor ija. Ji teigia: „Da rbu otojai
pakankamai daug dirba, kad nebūtų atleisti, o darbdaviai moka
tiek, kad darbuotojai nemestų darbo". Ir jei pažvelgtume į daugelio
bendrovių darbo užmokesčio skalę, pasakyčiau, kad šiuose
žodžiuose yra tiesos.
Galima daryti išvadą, jog dauguma dirbančių žmonių nejuda
į priekį. Jie daro tai, ko buvo mokomi - „ieško saugaus darbo".
Daugelis visą dėmesį skiria darbui dėl užmokesčio ir premijų. Tai
 juos trumpam patenkina, bet ilgam įklampina.
Patarkime jaunimui ieškoti darbo visų pirma todėl, kad
daugiau išmoktų, o ne daugiau uždirbtų, įgytų reikalingų savo
profesijai gabumų, kol dar neužstrigo „žiurkių rate".
Kai žmonės patenka į sąskaitų apmokėjimo  rutiną,  tampa
panašūs į žiurkėnus, bėgančius mažame metaliniame rate. Jų mažos
kojytės pasiutusiai greitai tapsi, ratas sukasi kaip pašėlęs, bet naujai
dienai išaušus jie nubunda vis dar tame pačiame narve „Nuostabus
darbas".
Kino juostoje „Džeris Magvairas", kurioje vaidina Tomas
Kruzas, yra daug nuostabių scenų. Viena iš įsimintiniausių filmo
frazių: „Parodyk pinig us". Tačiau viena iš teisingiausių, mano
manymu, nuskamba tuo metu, kai Tomo Kruzo vaidinamas herojus
palieka įmonę. Jį ką tik atleido, o jis prieš išeidamas klausia ž moni ų:
- Kas nori eiti su manimi?
Visi darbuotojai tyli kaip apmirę, tik viena moteris prasitaria:
- Norėčiau, bet po trijų mėnesių mane paaukštins.
Šie filmo žodžiai taikliausiai atspindi mūsų gyvenimą: būt ent
todėl žmonės toliau dirba ir apmoka sąskaitas. Žinau, intelektualusis
 Akronimas - tai iš žodžių pirmųjų raidžių sudarytas naujas žodis,
pavyzdžiui, naujoji ekonominė politika > nepas, -  red. past.
 mano tėtis kiekvienais metais tikėdavosi, kad jam pakels atlyginimą,
ir kiekvienais metais jo laukdavo nusivylimas. Jis vis tobulino savo
kvalifikaciją, kad gautų didesnį atlyginimą, bet ir vėl nusivildavo.
Aš dažnai klausiu žmonių: „Kas jus kasdien verčia dirbti?"
Man įdomu, ar žmonės, kaip tie maži žiurkėnai sukdamiesi rate,
žino, kur nuves juos tas sunkus darbas, kokia ateitis jų laukia?
Kirilas Brikfildas, buvęs Amerikos pensininkų asociacijos
pirmininkas, pareiškė, jog asmeninių pensijų padėtis visiškai prasta.
Pirmiausia pusė pensinio amžiaus žmonių šiandien negauna
pensijos. Tai ypač kelia nerimą. Antra, iš likusiųjų 75-80 procentų
gauna labai mažas pensijas: 55, 150 arba 300 dolerių per mėnesį.
Kregas S. Karpelas savo knygoje „Mitas apie pensijas" („The
 Retirement Myth") rašo: „Lankiausi nacionalinėje konsultacinių ]
bendrovių valdyboje, kalbėjausi su jos valdytoja, kuri sudaro
aukščiausių valstybės pareigūnų pensijų planus. Kai paklausiau jos,
kokios pensijos gali tikėtis žmonės, neturintys savo verslo, ji nė
kiek neabejodama su šypsena veide atsakė:
- Sidabrinės kulkos.
- Ką reiškia „sidabrinės kulkos"? - pasiteiravau aš.
Ji patraukė pečiais ir pasakė:
- Kai gimdytojai galų gale atsikvošėja ir pamato, kad senatvėje
neturi už ką gyventi, jiems lieka viena išeitis - nusišauti".
Toliau Karpelas aiškina skirtumą tarp senųjų pensijų planų ir į
naujųjų planų 40 Ik. Deja, pastarieji ne tokie patikimi. Daugelio į
šiandien dirbančių žmonių laukia nekokia ateitis. Iki šiol kalbėjome
tik apie pensijas, jei kalbėtume dar ir apie sveikatos draudimą,
ilgalaikės namų slaugos išlaidas ir pan., vaizdas būtų baisus. Karpelo
duomenimis, mokestis už slaugą namie 1995 metais sudarė nuo •
30 000 iki 125 000 dolerių per metus. Svariuose neprabangiuose
slaugos namuose sutikti gyvenimo saulėlydį 1995 metais kainavo
88 000 dolerių per metus.
Jau šiandien daugelis visuomeninių šalies ligoninių renkasi,,,
kas gyvens, o kas mirs. Ligoninės sprendžia pagal paciento kišenę
ir amžių, pirmenybę teikdamos turtingesniems ir jaunesniems.,
Vargšas senas ligonis patenka į pacientų sąrašo pabaigą. Todėl tie,
kurie pasitelkę protą įstengia praturtėti, įstengs ir palaikyti savo
gyvybę, tuo tarpu neturtingieji greičiau baigs savo dienas.
Įdomu, ar darbuotojai žiūri į savo ateitį, ar tempia nuo
atlyginimo iki atlyginimo, neklausdami savęs, kodėl taip gyvena?
Žmonėms, norintiems daugiau uždirbti, patariu vieną dalyką
- peržvelgti savo gyvenimą ir, užuot dirbus dėl pinigų ir socialinių
garantijų (sutinku, kad tai svarbu), imtis kito darbo, įgyti naujų
reikalingų įgūdžių. Pavyzdžiui, jei nori įgyti prekybos žinių,
patarčiau padirbėti tinklinės prekybos, kitaip vadinamos  multilevel
marketinge srityje. Kai kurios įmonės turi nuostabių rinkodaros
mokymo programų, kurios padeda nugalėti pralaimėjimo bei
atstūmimo baimę. Tokios baimės -pagrindinės nesėkmių priežastys.
Ir pagaliau išprusimas yra vertesnis už pinigus.
Mano patarimas paprastai sutinkamas tokiais žodžiais: „Oi,
tai per daug sudėtinga" arba „Aš noriu užsiimti tik tuo, kas man
įdomu".
Į pirmąjį pareiškimą „tai per daug sudėtinga" atsakau paprastu
teiginiu: „Aišku, paprasčiau visą gyvenimą dirbti, atiduodant pusę
uždarbio valstybei". O tiems, kurie sako „Darau tik tai, kuo
domiuosi", sakau, kad aš taip pat nesidomiu sporto sale, bet lankausi
ten, kad galėčiau pasimankštinti, nes noriu geriau jaustis ir ilgiau
gyventi.
Sena patarlė sako: „seno šuns naujų gudrybių nebeišmokysi".
Nors verčiamas žmogus pripranta prie pasikeitimų, bet pačiam
pasikeisti sunku.
Tiems, kurie nori iš darbo pasimokyti, patariu nepamiršti
palyginimo apie mankštą. Sunkiausia nuspręsti eiti mankštintis,
tačiau pradėjus nebėra taip sudėtinga. Buvo daug dienų, kai baisiai
nenorėjau eiti į sporto salę, bet prisimindavau, kaip malonu
mankštintis. O po treniruočių visada esu patenkintas, nugalėjęs
savo pirminį  nenorą.
Jei nenorite dirbti ir išmokti ko nors nauja ir tikrai trokštate
tapti savo srities specialistu, būtinai pasidomėkite, ar jūsų
10
Daugiapakopė prekyba, -  leid. past.
 darbovietėje yra profesinė sąjunga. Profesinės sąjungos yra tam,
kad apgintų specialistus.
Intelektualusis tėtis, netekęs valdžios malonės, tapo mokytojų
sąjungos pirmininku Havajuose. Jis pasakojo, kad tai pats
sunkiausias darbas, kokį tik jam yra tekę dirbti. Turtingasis tėtis
savo ruožtu visą gyvenimą stengėsi apsisaugoti nuo profesinių
sąjungų. Kai profesinės sąjungos sustiprėdavo kurioje nors įmonėje,
 jis jų atsikratydavo.
Mano manymu, abi pusės teisios. Jei darysite taip, kaip
patariama mokyklose, ir tapsite savo srities specialistu, tada
ieškokite prieglobsčio profesinėje sąjungoje. Pavyzdžiui, jei būčiau
tęsęs piloto karjerą,  būčiau ieškojęs darbo tokioje įmonėje, kurioje
būtų stipri pilotų profesinė sąjunga. Kodėl? Todėl, kad visą
gyvenimą paaukočiau vienai siaurai kvalifikacijai tobulinti ir, jei toje i
srityje netekčiau darbo, viso gyvenimo pastangos nueitų perniek -
kitoje srityje specialių žinių nepritaikysi. Atleistas vyriausiasis
pilotas, 100 OOO  valandų išbuvęs ore, uždirbdavęs 150 OOO  dolerių
per metus, kažin ar rastų jo žinias ir darbo užmokestį atitinkantį
darbą mokykloje. Sugebėjimai, už kuriuos pilotui moka lėktuvų
pramonėje, nėra taip pat vertinami švietimo sistemoje.
Tą patį galima pasakyti apie medikus. Sąlygoms pasikeitus
medikams geriau laikytis tokių medicinos darbuotojų organizacijų,
kaip sveikatos apsaugos organizacija. Mokytojai tikrai turėtų būti >
profesinių sąjungų nariai. Šiandien mokytojų profesinė sąjunga yra
pati didžiausia ir turtingiausia Amerikoje. Nacionalinė švietimo
asociacija turi didelę politinę įtaką. Mokytojams reikalinga sąjungos
apsauga todėl, kad jų kvalifikacija vertinama tik švietimo srityje.
Taigi pagr indinė taisyklė - „specializuokis ir stok į profesinę
sąjungą". Tai protinga išeitis.
Kai paklausiu studentų, kurie iš jų gali paruošti skanesnį f
mėsainį nei „McDonald's", beveik visi pakelia rankas. Tada dar kartą
klausiu: „Jei jūs ruošiate skanesnius mėsainius nei „McDonald's",
kodėl jie uždirba gerokai daugiau nei jūs?"
Atsakymas paprastas: „McDonald's" puikiai supranta verslo ;
sistemą.  Pagrindinė talentingų žmonių klaida ir skurdo priežastis ;
- jie mokosi, kaip pagaminti skanesnį mėsainį, ir negalvoja, kaip jį
parduoti.
Turiu draugą Havajuose. Jis nuostabus menininkas ir neblogai
iš to uždirba. Vieną dieną po motinos mirties jam paskambino
advokatas ir pranešė, kad apmokėjus testamento tvarkymo išlaidas
ir valstybės mokesčius jam lieka 35 OOO dolerių motinos palikimo.
Draugas iš karto nutarė išplėsti verslą. Dalį pinigų jis skyrė reklamai.
Po dviejų mėnesių viename brangiame žurnale turtingųjų sluok snio
žmonėms pasirodė pirmasis keturių spalvų reklaminis skelbimas
per visą puslapį. Jis buvo spausdinamas tris mėnesius. Tam draugas
paaukojo visus palikimo pinigus, bet negavo nė vieno užsakymo.
Dabar menininkas nori paduot i žurnalą į teismą už informacijos
iškraipymą.
Tai vienas iš tų atvejų, kai žmogus moka pagaminti skanų
mėsainį, bet nežino, kaip jį parduoti. Kai paklausiau, ar jis ko nors
pasimokė, tas burbtelėjo: „Reklamos agentūros yra sukčiai". Kai
pasiteiravau jo, ar nenorėtų išmokti prekiauti, užsiimdamas
tiesiogine prekyba, šis atsakė: „Neturiu tam laiko ir nenoriu švaistyti
pinigų*.
Pasaulis pilnas gabių žmonių, bet dauguma jų vargšai. Jie
neturi pinigų ar uždirba mažiau nei galėtų ne dėl to, ką jie sugeba,
bet dėl to, ko nemoka. Jie stengiasi paruošti dar skanesnį mėsainį,
bet nesimoko, kaip jį parduoti ir pateikti. Tuo tarpu „McDo nald' s"
gal tiekia ir ne patį geriausią  maistą, bet ir vidutiniš ko skonio
mėsainius jie parduoda ir pateikia geriausiai.
Tikrasis mano tėtis norėjo, kad įgyčiau specializaciją. Jo
manymu, tik taip galėjau daugiau uždirbti. Net ir tada, kai Havajų
gubernatorius jį atleido iš valstybinės tarnybos, tėtis nuomonės
nepakeitė. Jis baigė mokytojų profesinės sąjungos kursus, išmoko
ginti tokius išsilavinusius ir kvalifikuotus specialistus, kaip jis. Mes
dažnai ginčijomės, tačiau jis niekada nepripažino, kad būtent per
didelė specializacija ir verčia ieškoti prieglobsčio tokiose
organizacijose. Tėtis niekada nesuprato, jog kuo labiau
„specializuojiesi", tuo labiau tampi priklausomas nuo savo
specialybės.
 Turtingasis tėtis mums su Maikui patarė „puoselėti" save.
Dauguma bendrovių daro ta patį. Jos suranda jauną protingą verslo
mokyklos studentą ir ima „puoselėti", kad vieną dieną galėtų jam
patikėti bendrovės  vairą. Tokie jauni darbuotoj ai nesispecializuoja
viename skyriuje, jie kilnojami iš vieno skyriaus į  kitą,  kad
išsiaiškintų visus verslo sistemos aspektus. Turčiai „puoselėja" savo
arba kitų atžalas. Vaikai įgyja visapusišką supratimą apie verslo
operacijas ir įvairių skyrių tarpusavio ryšius.
Antrojo pasaulinio karo kartos nuomone, šokinėjimas iš
vienos darbo vietos į kitą - blogas įprotis. Šiandien tai laikoma
protingu žingsniu. Jei dabar nuovokūs žmonės geriau dirba įvairų
darbą nei specializuojasi viename, kodėl jūs negalėtumėte pirma
daugiau pasimokyti, o paskui stengtis daugiau uždirbti. Kurį laiką  
iš to turėsite nedaug naudos, tačiau vėliau ilgai gausite didelius
dividendus.
Vadovas visų pirma turi išmokti šių dalykų:
1) valdyti pinigų  srautą,
2) planuoti (taip pat ir savo laisvalaikį),
3) vadovauti žmonėms.
Prekybos ir rinkodaros supratimas yra pačios svarbiausios j
speciali osios žinio s. Jiįugebėjimas pard uot i - ben dra uti su kitu
žmogumi, nesvarbu, ar klientu, darbuotoju, darbdaviu, sutuoktiniu
ar vaiku - yra pagrindinis asmeninės sėkmės variklis^ Sėkmę lemia
tokie bendravimo įgūdžiai, kaip rašymas, kalbėjimas, mokėjimas
derėtis. Šiuos įgūdžius nuolat tobulinu: lankau kursus arba perku
individualias mokomąsias programas.
Kaip jau minėjau, kuo daugiau intelektualusis tėtis tobulėjo,
tuo sunkiau dirbo, ir kuo specialesnių žinių įgydavo, tuo giliau  
klimpo į spąstus. Uždarbis augo, o pasirinkimas mažėjo. Atleistas
iš valstybinės tarnybos tėtis suprato, kad profesiniu atžvilgiu yra
labai pažeidžiamas. Panašiai nutinka su sportininkais profesionalais.
Susižeidė arba sulaukę tam tikro amžiaus, jie netenka darbo ir •
pajamų, o užsiimti kuo nors kitu yra nepasirengę. Tikrasis tėtis
tapo labai aktyvus profesinių sąjungų šalininkas. Jis suprato, kiek
daug tokia sąjunga būtų galėjusi jam padėti.
Turtingasis tėtis mus su Maiku skatino žinoti apie viską po
truputį. Jis ragino dirbti su žmonėmis, protingesniais už mus,
suburti išmintingų žmonių komandą. Šiandien tai būtų vadinama
bendromis profesionalių specialistų pajėgomis.
Šiomis dienomis ir buvę mokyklos mokytojai, kurie plėtė ne
tik savo srities žinias, uždirba šimtus tūkstančių dolerių per metus.
Jie sugeba mokyti, parduoti, nusimano apie  rinką.  Nežinau
svarbesnių sugebėjimų nei prekybos ir rinkodaros. Daugumai
žmonių jų sunku išmokti dėl baimės būti atstumtam. Kuo geriau
sugebate bendra uti, derėtis bei susitvarkyti su baime, tuo l engvesnis
jūsų gyvenimas. Visie ms patarčiau tą  patį,  ką jaunajai žurnalistei,
svajojusiai tapti „perkamiausia autore". Specializacija turi pliusų ir
minusų. Turiu labai talentingų draugų, tačiau dėl nesugebėjimo
bendrauti su kitais žmonėmis jų uždarbis yra apgailėtinas. Jiems
taip pat patariu nors metus pasimokyti prekybos. Galbūt jie
nesusikraus turtų, tačiau bent pagerins bendravimo įgūdžius. Tai
neįkainojama patirtis.
Turime būti ne tik geri pardavėjai ir rinkodarininkai, bet ir
geri mokiniai bei mokytoj ai. Kad tap tume iš tikrųjų t urti ngi, turi me
sugebėti duoti ir imti. Finansinės ar profesinės problemos paprastai
yra susijusios su nesugebėjimu duoti arba priimti. Pažįstu daug
neturtingų žmonių, kurie nėra nei geri mokiniai, nei geri mokytojai.
Abu mano tėčiai buvo kilnūs žmonės, savo darbais man rodė
gerą pavyzdį. Mokyti reiškia ir duoti. Kuo daugiau jie duodavo,
tuo daugiau patys gaudavo. Tačiau pinigų davimo atžvilgiu jie
skyrėsi kaip diena ir naktis. Turtingasis tėtis išdalino daugybę
pinigų. Jis aukojo bažnyčiai, labdarai, steigė fondus. Jis žinoj o, kad
jei gauni, tu ri ir du ot i. Pinigų aukoji mas yr a pa si tu ri nč ių še imų
paslaptis. Pavyzdžiui, Rokfelerio ar Fordo fondai. Šios turtingos
šeimos visą laiką aukoja.
Išsilavinęs tėtis nuolat tvirtindavo: „Kai turėsiu papildomų
pinigų, ir aš aukosiu". Tačiau jų niekada nebūdavo per daug. Jis
dirbo vis daugiau ir daugiau, norėdamas gauti nepaisė svarbiausio
pinigų įstatymo: „Pirma duok, o tada gausi". Jis manė atvirkščiai: i
„Pirma gauk, o paskui duok".
Pagaliau aš tapau panašus į abu tėčius. Viena mano dalis yra
užkietėjęs kapitalistas, mėgstantis „užkalti" pinigų, o kita -j
visuomenei atsakingas mokytojas, labai susirūpinęs dėl didėjančios
prarajos tarp turtingųjų ir vargšų. Dėl šios prarajos aš visų pirma
kaltinu pasenusią švietimo  sistemą.

 PRADŽIAMOKSLIS
  AŠTUNTASIS SKYRIUS

 Įveikti kliūtis
iVet ir finansiškai išprusę žmonės kelyje j finansinę
nepriklausomybę
nepriklausomybę gali
gali susidurti su kliūtimis. Yra penkios pagrindinės
priežastys, dėl kurių
kurių jie negali sukaupti pakankamai akt yvų ir gauti
didelio pelno. Aktyvų, iš kurių galėtų laisvai gyventi išsvajotą
gyvenimą,  užuot
 užuo t visą
visą laiką
laiką dirbę tam, kad apmok ėtų sąskaitas. Tos
penkios priežastys yra:

1) baimė,
2) negatyvizmas,
3) tinginystė,
4) tam tikri įpročiai,
5) pasipūtimas.
Jei siekiate tapti turtingi, įveikite šias kliūtis.

I priežastis.  Nebijokite prarasti  pinigų.  Tiesa, nepažįstu nė

vieno žmogaus, kuriam patiktų jų netekti, tačiau per daugelį metų
nesutikau ir nė vieno turtuolio, kuris nė karto nebūtų jų praradęs.
Kita vertus, pažįstu daug neturtingų žmonių, kurie nė cento
neprarado, nes niekada neinvestavo.
Baimė prarasti pinigus yra normali. Visi ją turi, netgi turtuoliai.
Tačiau ne baimė yra kliūtis, o nesugebėjimas su ja susitvarkyti,
nesugebėjimas susitaikyti su didele netektimi. Tas pasakytina apie
 gyvenimą apskritai. Turtuoliai ir vargšai labiausiai skiriasi gebėjimu : O jeigu liko
liko nebedaug laiko arba norite an ksti išeiti į pensiją?
kontroliuoti baimę. Ką tada daryti su pinigų praradimo baime?
Nieko blogo bijoti tvarkant piniginius reikalus. Tai vis tiek Intelektualusis tėtis nieko nedarė. Jis paprasčiausia
paprasčiausiaii vengė šios
nesutrukdys tapti turtingiems. Vieni žmonės bijo vienų dalykų, temos.
kiti -  kitų.  Pavyzdžiui, draugo žmona, priimamojo seselė, kai Turtingasis tėtis patardavo imti pavyzdį iš teksasiečių.
pamato  kraują, imasi veiklos, o kai užsimenu jai apie investavimą, - Man patinka Teksasas
Teksasas ir teksasiečiai,
teksasiečiai, - sakydavo jis. - Teksase
 ji išsisuka nuo tos temos.
tem os. Aš pamatęs kraują
kraują ne bėgu,
b ėgu, aš alpstu.
a lpstu. viskas yra svaru. Jei teksasiečiai laimi, tai būna didelė pergalė, bet
Turtingasis tėtis suprato pinigų netekties  fobiją.  „Vieni | pralaimėti taip pat sugeba įspūdingai.
žmonės bijo gyvačių, o kiti - netekti pinigų. Tai skirtingų rūšių -Jiems patinka pralaimėti? — klausdavau aš.
fobijos", - sakydavo jis. Fobijos aukoms jis patardavo labai trumpai: - Ne tai norėjau pasakyti. Niekas nemėgsta pralaimėti. Tu
„Jei nemėgsti rūpesčių ir rizikos, anksti pradėk taupyti". man parodyk
paro dyk laimingą
laimingą pralaimėtoją,
pralaimėtoją, tada ir aš tau parody siu, -
Štai kodėl bankai siūlo pradėti taupyti nuo jaunų dienų. Jei I sakydavo turtingasis tėtis. - Aš kalbu
Aš kalbu apie teksasiečių
teksasiečių požiūrį
požiū rį į į  riziką,
pradedi taupyti jaunas, tai vėliau nesunkiai tampi turtingas. Ilgai atpildą bei pralaimėjimą. Tai tam tikras gyvenimo būdas.
neišvedžiodamas galiu galiu pasakyti, kad
kad yra didelis
didelis skirtumas tarpt arp to,f
to, f Reikšmingas būdas. Jie nepanašūs į daugumą  kitų, kurie, kai reikia
kuris pradėjo taupyti dvidešimties metų, ir to, kuris pradėjo sulaukęs spręsti piniginius reikalus, sprunka lyg tarakonai uždegus  šviesą,
trisdešimties. Labai didelis skirtumas. arba verkšlena, kai pardavėjas duoda grąžos dvidešimt penkiais
Sakoma, kad procentų galia yra dar vienas pasaulio stebuklas. centais mažiau.
Manheteno salos pirkimas laikomas vienu didžiausių visų laikų'; Turtingasis tėtis aiškino toliau.
sandoriu. Pamanykite, Niujorką nupirko už 24 dolerius. O jei tie - Man labai patinka teksasiečių požiūris. Jie didžiuojasi, kai
24 doleriai būtų buvę investuoti už 8 procentus metinių palūkanų, laimi, ir giriasi, kai pralaimi. Teksasiečiai turi posakį: „Jei jau
tai ta nedidelė suma, 24 doleriai, jau iki 1995 metų būtų išaugusi, bankrutuoji, bankrutuok iškėlęs  galvą". Jei nenori pripažinti, kad
daugiau nei iki 2
iki 288 milijardų dolerių, už kuriuos galima būtų perpirkti bankrutavai, pralaimėjai dvigubai. Kiti žmonės bijo bankrutuoti
Manhetaną ir dar nupirktnupi rktii didžiąj
didžiąjąą dalį Luizianos, ypač už 1995 , net tada, kai bankrotas net negresia.
metų nekilnojamojo turto kainas. Jis nuolatos mudviem su Maiku kartojo, kad žmonėms
Mano kaimynas jau dvidešimt penkerius metu s dirba didelėje praturtėti labiausiai trukdo per didelis atsargumas pinigų atžvilgiu.
kompiuterių firmoje. Po penkerių metų jis išeis iš įmonės su „Žmo nės taip bijo juos prarasti,
prara sti, kad vieną
vieną dieną iš tikrųjų
tikr ųjų jų
keturiais milijonais
milijonais dolerių pagal 401 k pensijų
pensijų planą. Didžioji pinigų netenka", - sakydavo jis.
dalis yra investuota į greitai augančius investicinius fondus, kurie . Frenas Tarkentonas, savo metu buvęs didis verslininkas, tą
vertybiniais popieriais. Jis
bus paversti obligacijomis ir vertybiniais popieriais.  Jis išeis į
išeis į pensiją, patį patvirtina kitais žodžiais: „Laimėti
„Laimėti reiškia
reiškia nebijoti pralai mėti".
tik penkiasdešimt penkerių, o nuolatinis pinigų srautas per metus j metus j Iš asmeninės patirties žinau, kad laimėjimas paprastai ateina
sudarys per 300 O
300 OO OO dolerių, t. y. daugiau, nei jis uždirba. Štai kaip- po pralaimėjimo. Kol išmokau važiuoti dviračiu, teko parkristi
galite
galite pasielgti, jei
jei nemėgstate rizikuoti.
rizikuot i. Tačiau
Tačiau turite pradėti labaiį
labaiį daugybę kartų. Niekada nesutikau golfo žaidėjo, kuris nebūtų nė
anksti ir ypač tiksliai
tiksliai apskaičiuoti
apskaičiuo ti pensijų
pensijų  planą.  Be to, turite karto nepataikęs į kamuoliuką. Nesu sutikęs įsimylėjėlių, kuriems
pasisamdyti patikimą finansininką, kuris padėtų investuoti ir'į meilė nė karto nebūtų įskaudinusi širdies. Ir niekada nesutikau
planuoti. turtuolio, kuris nė karto nebūtų praradęs pinigų.
 Dauguma žmonių
ž monių daug labiau
labiau bijo
bijo skausmo praradus pinigus,' nuo jo nenukritus. Kiek pamenu, noras išmokti važiuoti dviračiu
nei trokšta patirti džiaugsmą jų gavus. Todėl jiems ir nesiseka. kiekvieną 
kiekvieną  kartą, 
kartą,  kai nukrisdavau, ne mažėjo, o augo. Taip pat
Teksase sakoma: „Visi nori nukeliauti į dangų, tačiau mirti - nė minėjau, kad nežinau nė vieno golfo žaidėjo, kuris nebūtų nors
vienas". Panašiai daugelis žmonių svajoja tapti turtingi, tačiau be' kartą nepataikęs į golfo kamuoliuką. Klaidos ir pralaimėjimai
galo bijo
bijo prarasti
prarast i pinigus.
pinig us. Todėl jie
jie niekada ir „nenukeliauja j
„nenukeliauja j dangų".
 dangų". sportininkus,
sportini nkus, kurie nori tapti profesionalais, tik dar labiau
labiau paskatina
pas katina
Turtingasis tėtis mums pripasakojo įvairių istorijų apie, treniruotis, mokytis ir tapti geresniais žaidėjais. Pralaimėjimas,
Teksasą. nugalėtojus įkvepia, o pralaimėtojus nuvilia.
-Jei iš tikrųjų norite išmokti, kaip elgtis rizikos, netekties ar Norėčiau pacituoti Džoną D. Rokfelerį: „Kiekvieną nelaimę
pralaimėjimo atveju, važiuokite j San Antonijo ir aplankykite mėginau paversti palankia galimybe".
Alamo. YraYra nuostabi istorija apie
apie drąsius
drąsius žmones,
ž mones, kurie nusprendė
nuspr endė Tai pati didžiausia nugalėtojų paslaptis, kurios nežino
kovoti neturėdami
ne turėdami jokios vilties laimėti. Jie nutarė
nutar ė geriau mirti nei!
nei! pralošusieji. Laimėtojams pralaimėjimas tik sustiprina troškimą
pasiduoti. Nepaisan t tragiškos pabaigos, tai įkvepianti istorija.
istorija. Tada, laimėti, todėl jie ir nebijo patirti nesėkmę. Vėl pakartosiu Freno
 jie patyrė
pat yrė tri uškina
ušk inantį
ntį pralaimėjimą.
pralaimėj imą. Kaipgi teksasiečia
teksas iečiaii žiūri
žiū ri į Tarkentono posakį: „Laimėti reiškia nebijoti pralaimėti". Žmonės,
pralaimėjimą? Jie vis tiek šaukia: „Prisiminkite Alamo!" panašūs į Freną Tarkentoną, nebijo pralaimėti, nes žino, kad vis
Mes su Maiku šios istorijos klausėmės daugybę kartų. Maiko ; Maiko ; tiek kada nors laimės. Jie nemėgsta pralošti, tačiau supranta, kad ir
tėtis visada ją prisimindavo, kai ketindavo sudaryti didžiulį sandorį ;sandorį ; pralaimėjimas suteikia tam tikros patirties. Tarp to, kad nemėgsti
arba kai po kruopštaus pasiruošimo ir tyrimo reikėdavo nuspręsti:,' pralaimėti, ir to, kad bijai pralaimėti, yra didelis skirtumas. Dauguma
priimti ar atmesti pasiūlymą. Kiekvieną 
Kiekvieną  kartą, kai
kartą, kai jis bijojo suklysti •
suklysti • žmonių taip bijo ko nors netekti,
nete kti, kad tarsi savaime
savaime patiria
patiria nuostolių.
nuostol ių.
arba prarasti pinigus, teksasiečių pavyzdys suteikdavo jam jėgų, Taip jie bankrutuoja du kartus. Jų finansinis gyvenimo būdas yra
primindavo, kad finansinę netektį galima paversti finansiniu per daug saugus ir menkas. Jie perka milžiniškus namus ir didelius
laimėjimu. Turtingasis tėtis žinojo, jog pralaimėjimai jį grūdina ir' automobilius, tačiau bijo daug investuoti. Daugiau kaip
padaro išmintingesnį. Tai nereiškia, kad jis norėjo pralaimėti; jis devyniasdešimt procentų Amerikos visuomenės kenčia finansinius
tiesiog blaiviai vertino situaciją ir žinojo, kaip susitvarkytų su sunkumus, nes vengia rizikuoti pinigais.
netektimi: pripažintų pralaimėjimą, vertindamas jį ir kaip savotišką Jie kreipiasi į finansininkus, buhalterius ar biržos maklerius,
pergalę. Būtent tai jį paversdavo laimėtoju,
laimėtoju, o kitus -pral aimėtojais
aimėt ojais . perka akcijų paketų. Dauguma išleidžia nemažai pinigų
Todėl jis turėjo drąsos eiti į priekį, kai kiti traukdavosi. kompaktiniams diskams, nepelningoms akcijoms ir obligacijoms,
- Štai kodėl man taip patinka
pati nka teksasiečiai. Jie pralaimėjo didį investiciniams fondams. Tai saugus, reikšmingas, tačiau ne
mūšį, tačiau dėl to San Antonijo tapo lankomiausia turistų vieta, nugalėtojo akcijų paketas. T
paketas. Tai
ai verty
 vertybinių
binių popierių aplankas žaidimui
duodanti milijonus pelno. be pralaimėjimo.
Tačiau šiandien man patys reikšmingiausi jo žodžiai yra šie: Nesupraskite
Nesupraski te manęs neteisingai.
neteisingai. Geriau turėti nors tok į akcijų
akcijų
-Teksasiečiai neslepia savo pralaimėjimų. Juos tai įkvepia. Jie paketą negu nieko, deja, daugiau nei septyniasdešimt procentų
susitaiko su netektimi ir moka iš to pasijuokti. Pralaimėjimai skatina gyventojų net jo baidosi. Vis dėlto saugus vertybinių popierių
teksasiečius siekti pergalės. Tai pasakytina ne tik apie teksasiečius, aplankas yra geriau nei nieko. Tai puiki išeitis žmogui, kuris nori
bet ir apie visus nugalėtojus. gyventi saugiai.
saugiai. Tači
Tačiau
au saugumas ir „subal ansuotas"
ansuota s" akcijų paketas
Kaip minėjau, negalima išmokti važiuoti dviračiu nė karto' nėra būdas, kuriuo naudojasi sėkmingi investuotojai. Jei turite
 nedaug pinigų ir norite būti turtingi, pirmiausia turite rimtai
susikaupti, o ne ieškoti pusiausvyros. Jei įsižiūrėsite į sėkmingą/
žmogų, pastebėsite, kad jis iš pradžių tuo nesirūpino. Žmonės,
mėgstantys pusiausvyrą, nieko nepasiekia. Jie lieka toje pačioje
vietoje. Norėdami ko nors iš tiesų pasiekti, iš pradžių negalvokite
apie pusiausvyrą. Pasvarstykite, kaip galima judėti į priekį.
Tomas Edisonas nebuvo pusiausvyros žmogus. Jis mokėjo >
susikaupti. Bilas Geitsas taip pat neieškojo pusiausvyros, jis buvo
susitelkęs. Donaldas Trampas taip pat buvo susikoncentravusi
asmenybė. Džordžas Sorosas -labai susikaupęs žmogus. Džordžas
Petonas nepaleido tankų bet kaip. Jis sutelkė visas jėgas ir smogė įjj
silpniausią Vokietijos linijos vietą. Visi žino, kas nutiko prancūzams, s
kai jie buvo išsiblaškę Maginto linijoje. \ Visi kartais pagalvojame: „Nesu pakankamai protingas",
Jei turite nors mažiausią norą tapti turtingi, privalotej
susikaupti. Mėginkite rizikuoti beveik viskuo. Nesielkite taip, kaip
vargšai ir vidutinioji klasė, kurie mėgina r izikuoti labai nedaug arba i
visai nerizikuoja. J ekonomika žlugs?" arba „O kas bus, jei nebegalėsiu grąžinti skolų?",
Jei nenorite prarasti, gyvenkite saugiai. Jei praradimai jus
silpnina, gyvenkite saugiai. Jei jums daugiau nei dvidešimt penkeri
ir bijote rizikuoti, nemėginkite keistis, geriau anksti pradėkite
gyventi pagal saugias taisykles. Imkite kaupti kapitalą kiek įmanoma*
anksčiau, nes tam reikia daug laiko.
Tačiau, jei svajojate apie nepriklausomybę - išsiveržti ii'
„žiurkių rato" - pirmiausia savęs paklauskite:
- Kaip mane verkia pralaimėjimas?
Jei pralaimėjimas jus įkvepia tolesniems siekiams, tada galbūt1
imkitės šio varianto, bet ir tai tik galbūt. Tačiau jei pralaimėjimas
 jus tik nuvilia arba sukelia staigų įniršį kaip išlepintam vaikui, jei)
kiekvieną  kartą,  kai nesiseka, skambinate savo advokatui m
reikalaujate bylinėtis - tada gyvenkite saugiai. Dirbkite kasdien1
darbą,   pirkite obligacijų, kurkite investicinius fondus. Tačia
prisiminkite, kad ir tokios finansinės priemonės yra rizikingos, nori-
šiek tiek saugesnės. -i
Primenu jums Teksasą bei Freną Tarkentoną. Sukaupti
aktyvus nėra sunku. Tam tikrai nereikia didelių gabumų ir aukštoj
išsilavinimo - užtenka ir penktos klasės matematikos žinių. Dar
reikia ištvermės, kantrybės bei teigiamo požiūrio į nesėkmę.
Pralaimėtojai vengia bankroto, negalvodami, kad bankrotas juos
gali paversti laimėtojais. Prisiminkite Alamo.
II priežastis. Nepasiduokite kritikai. „Dangus griūva! Dangus
j griūva!" Turbūt esate girdėję pasaką apie katinėlį, kuriam ant
uodegytės u žkrit o beržo lapelis, todėl jis visus sukėlė ant kojų,
šaukdamas esą dangus griūva. Geriau pagalvoję turbūt
prisimintumėte kokį nors panašų į tą katinėlį žmogų. Kita vertus,
ir patys turime panašios baimės.
Kritikas iš principo yra panašus į tą kvailą katinėlį. Visi tokie
tampame, kai protą aptemdo baimės ir abejonės debesys.
„Nesu pakankamai gabus", „Jis geresnis už mane". Abejonės mus
kartais beveik suparalyžiuoja. Suveikia vadinamoji „kas bus,
 jeigu...?"   taisyklė. Pavyzdžiui: „Kas bus, jeigu investuosiu, o
„O kas, jei įvykiai pasisuks nenuma tyta linkme?" ir pan. Draugai ir
mylimieji sukelia tokių abejonių: „Kodėl tau atrodo, kad įstengsi
tai padaryti?" arba „Jei tai iš tiesų taip puiku, kodėl iki šiol niekas
tuo nepasinaudojo?", arba „Taip niekada nebus. Pats nežinai, ką
kalbi".
Tokie abejonių kupini žodžiai atrodo tokie įtikinami, kad
nuslopina bet kokį ryžtą veikti toliau. Kažkur viduje atsiranda baisi
tuštuma. Kartais nebegalime net ramiai miegoti ir nustojame siekti
užsibrėžto tikslo. Apsistojame ties tuo, kas saugu, leisdami
palankioms galimybėms išsprūsti iš rankų. Neįstengdami pajudėti,
sunkia širdimi stebime pro šalį praeinantį gyvenimą. Tai visiems kada
nors tenka patirti: vieniems skaudžiau, kitiems silpniau.
Piteris Lincas dėl Ištikimojo Magelano investicinio fondo
sėkmės į perspėjimą „dangus griūva!" reagavo kaip į kasdienes
paskalas.
Paskalas sugalvojame patys arba kur nors išgirstame,
dažniausiai iš draugų, šeimos narių, kolegų arba žiniasklaidos. Lincas
prisimena šeštąjį dešimtmetį, kai žiniasklaida nuolat kalbėjo apie
atominio karo grėsmę. Žmonės ėmė kasti slėptuves, kaupti maisto
ir vandens atsargas. Jei, užuot statę slėptuves, būtų protingai
investavę į  rinką,  greičiausiai šiandien jau būtų finansiškai
nepriklausomi.
Kai po keleto metų Los Andžele įvyko maištas, visoje šalyje
išaugo prekyba ginklais. Po to, kai Vašingtono valstijoje vienas
žmogus mirtinai apsinuodijo žaliu mėsainiu, Arizonos sveikatos
departamento įsakymu visos maitinimo įstaigos privalėjo jautieną
apskrudinti. Vasario mėnesį farmacijos įmonei per nacionalinę
televiziją pranešus apie gripo epidemiją, prekyba vaistais nuo
peršalimo išauga, nes šalta žiema dar nesibaigusi.
Taip,  dauguma žmonių yra neturtingi todėl, kad vos tik
pasiryžta investuoti, atsiranda galybė „katinukų", rėkiančių, jog Į
dangus griūva. Rėksniai netrunka visus įtikinti, nes visi širdyje esame
bailūs. Reikia didelės drąsos nekreipti dėmesio į paskalas.
1992 metais į Finiksą mūsų aplankyti iš Bostono atvažiavo
vienas draugas, vardu Ričardas. Mano ir žmonos operacijos su
akcijomis bei nekilnojamuoju turtu jam padarė didelį įspūdį. Tuo
metu Finikse nekilnojamojo turto kainos buvo labai nukritusios,
ir mes dvi dienas stengėmės jam paaiškinti, kad tai puiki proga
padidinti kapitalą.  
Nei aš, nei mano žmona nesame nekilnojamojo turto agentai,
mes tik investuotojai. Nužiūrėję tinkamą pastatą kurortinėje miesto
dalyje, išsikvietėme agentą ir tą pačią popietę draugas jį nusipirko.
Už namą su dviem miegamaisiais jis sumokėjo tik 42 OOO dolerių,
nors tokie pastatai kainavo apie 65 OOO. Tai buvo puikus pirkinys.
Sujaudintas pirkimo įspūdžių jis grįžo į Bostoną.
Po dviejų savaičių agentas paskambino pranešti, kad mūsų
draugas atsisako pirkinio. Nedelsdamas skambinau pasiteirauti  
kodėl. Jis tepasakė, kad kaimynas jam išaiškino, jog sandoris niekam
tikęs,  esą jis permokėjo. Paklausiau Ričardo, ar tas kaimynas
investuotojas. Jis atsakė, kad ne. Kai pasiteiravau, kodėl gi jo klauso,
Ričardas ėmė gintis ir paprasčiausiai atsakė dar pažiūrėsiąs.
Nekilnojamojo turto rinkos Finikse padėtis pasikeitė ir iki
1994 metų už šio mažo namelio nuomą per mėnesį buvo galima
gauti 1 OOO dolerių, o žiemos mėnesiais net po 2 500 dolerių. 1995
metais pastato vertė išaugo iki 95 OOO  dolerių. Ričardui tereikėjo
sumokėti 5 OOO dolerių ir jis būtų pamažu ištrūkęs iš „žiurkių rato".
Deja, jis tebesikapsto dar ir šiandien. O gerų pirkinių Finikse vis
dar yra, tereikia gerai apsidairyti.
Tiesą sakant, tai, kad Ričardas atsisakė sandorio, manęs labai
nenustebino. Aš tai vadinu pirkėjo sąžinės graužatimi. Tą savybę
turime visi. Tai tos pačios mus pasiekiančios abejonės: viduje
tupintis bailiukas laimi, o šansas į nepriklausomybę lieka
neišnaudotas.
Galiu pateikti ir kitą pavyzdį. Nedidelę aktyvų dalį pervedu
ne į kreditines korteles, o į mokesčių sertifikatus. Kiekvienais metais
iš pinigų uždirbu 16 procentų, kurie pranoksta banko siūlomus 5
procentus. Sertifikatus saugo nekilnojamasis turtas ir šalies
įstatymai, geriau nei dauguma bankų. Sertifikatai iš principo yra
saugūs, tik jiems trūksta likvidumo, todėl į juos žiūriu kaip į dvejų
septynerių metų kreditines korteles. Beveik kiekvieną  kartą,  kai
kam nors, ypač tiems, kurie laiko pinigus kreditinėse kortelėse,
papasakoju, kokiu būdu saugau pinigus, jie sako, kad tai rizikinga,
ir ima aiškinti, kodėl geriau taip nedaryti. O kai paklausiu, iš kur
jie tai ištraukė, paprastai atsako, kad taip sakė draugai arba rašė
investavimo žurnalas. Jie niekada patys to nebandė, bet drįsta
mokyti žmogų, kuris tik tuo ir teužsiima. Ieškau mažiausiai 16
procentų pelno, o kupini abejonių žmonės sutinka ir su 5 procentais.
Kaip matyti, abejonės iš tikro labai brangiai atsieina.
Mano nuomone, būtent abejonės ir kritika verčia žmones
toliau skursti ir elgtis saugiai. Gyvenimas suteikia daug progų
praturtėti. Tik asmeninės abejonės žmogų priverčia skursti. Kaip
jau sakiau, techniškai pabėgti iš „žiurkių rato" nėra labai sudėtinga,
tam nereikia didelio išsilavinimo, tačiau abejonės sužlugdo daug
gerų sumanymų.
„Kritikai niekada nelaimi, - kartodavo turtingasis tėtis. -
Nepagrįstos abejonės ir baimė yra kritikos pagrindas."
„Pralaimėtojai kritikuoja, nugalėtojai analizuoja", - tai dar
vienas jo mėgstamas posakis. Turtingasis tėtis tvirtino, kad kritika
 apakina, o analizė atveria akis. Būtent analizė nugalėtojams suteikia
progą pamatyti, kas yra aklas, ir nepraleisti palankių progų, kurių
kiti nemato. Bet kokios sėkmės pagrindas yra surasti tai, ko nemato
kiti žmonės.
Nekilnojamasis turtas yra galinga investavimo priemonė
ieškantiems finansinės nepriklausomybės. Tai puiki priemonė, bet
kai tik užsimenu apie investavimą j nekilnojamąjį turtą kaip būdą
praturtėti, išgirstu:  
- Aš nenoriu remontuoti tualetų.
Tai Lincas vadina paskalomis. Turtingasis tėtis tai pavadintų
to,  kuris kritikuoja, bet neanalizuoja, prasimanymu. To, kuris leidžia
abejonėms ir baimei aptemdyti protą ir negali plačiau atsimerkti.
Kai man sako: „Nenoriu remontuoti tualetų", noriu surikti:
„Manote, kad aš noriu?!"
Jie tvirtina, jog tualetas jiems daug svarbiau už tai, ko jie nori.
Aš kalbu apie išsilaisvinimą iš „žiurkių rato", o jie pradeda
samprotauti apie tualetus. Taip galvoja dauguma neturtingų
žmonių. Jie kritikuoja, bet ne analizuoja. „Aš nenoriu" užtveria
 jiems kelią į sėkmę", - tvirtindavo turtingasis tėtis.
Kadangi aš taip pat nenoriu remontuoti tualetų, samdau
turto valdytoją, kuris ir atlieka tą  darbą.  Atradus gerą namų ar
butų ūkio valdytoją, mano pinigų srautas tik išauga. Maža to, geras
ūkio valdytojas suteikia man galimybę nusipirkti daugiau turto,
nes man nereikia remontuoti tualetų. Geras turto valdytojas yra ir
geras nekilnojamojo turto verslo laidininkas, nes būtent jis, o ne
nekilnojamojo turto agentas pirmas išgirsta apie geriausius galimus  
sandorius. Dėl to aš galiu dar sėkmingiau investuoti.
Štai ką turtingasis tėtis turėjo omenyje sakydamas, kad „aš
nenoriu" užtveria kelią į sėkmę. Aš taip pat neturiu jokio noro
remontuoti tualetų, todėl aš ir išsiaiškinau, kaip galima nusipirkti
daugiau nekilnojamojo turto ir greičiau pabėgti iš „žiurkių rato".
Žmonės, kurie vis dar tvirtina „nenorį remontuoti tualetų", patys
atsisako pasinaudoti šia galinga investavimo priemone. Tualetai jiems
svarbiau už laisvę.
Dažna frazė kalbant apie vertybinių popierių  biržą:  „Aš
nenoriu prarasti pinigų". Ar manote, kad man ar kam nors kitam
patinka juos prarasti? Žmonės neuždirba pinigų todėl, kad
nepaleidžia jų iš rankų. Užuot analizavę, jie geriau užsikemša ausis
ir nenori nieko girdėti apie kitą galingą investavimo priemonę -
vertybinių popierių  biržą.
1996 metų gruodžio mėnesį važiavau su draugu pro vieną
degalinę. Draugas pastebėjo, jog benzino kaina pakilo. Tiesą sakant,
jis yra piktasis pranašas arba tas pasakos katinėlis, jam visada dangus
griūva, ir dažniausiai griūva tiesiai ant jo.
Mudviem parvažiavus namo jis pradėjo įrodinėti, kad per
kitus penkerius metus naftos kainos visą laiką kils. Jis pateikė man
niekada dar nematytų statistinių duomenų, nepaisydamas to, kad
aš jau turėjau nemenką vienos naftos perdirbimo bendrovės akcijų
paketą.  Gavęs tokios informacijos ėmiau ieškoti ir radau  naują,
mažai žinomą naftos perdirbimo bendrovę, kuri ketino ieškoti
naftos telkinių. Mano makleris buvo tikrai sujaudintas šio atradimo,
ir aš nusipirkau 15 OOO tos bendrovės akcijų po 65 centus už
kiekvieną.
1997 metų vasarį kartu su tuo draugu vėl važiavau pro tą
pačią degalinę. Benzino kainos iš tikrųjų buvo pakilusios beveik
15 procentų. Ir vėl „katinėlis" pradėjo nerimauti ir skųstis. Aš
nusišypsojau: 1997 metų sausį toji mažytė bend rovė , į kurią
investavau, at rado naftos telkinį ir mano 15 OOO akcijų kaina
šoktelėjo daugiau nei 3 doleriai už kiekvieną. Taip aš pasinaudojau
draugo patarimu. Benzino kainos ir toliau turėtų kilti, jei pasitvirtins
jo pranašystės.
Žmonės galėtų mąstyti, bet ne - viduje tupintis bailus
„katinėlis" jiems neleidžia. Jeigu jie suprastų, kad yra tam tikri
„stabdžiai", atsirastų daugiau žmonių, kurie investuotų į akcijas
bei vertybinius popierius. Investuotų tam, kad laimėtų, o ne
prarastų. „Stabdžiai" - tai lyg paprasta kompiuterinė komanda,
kuri automatiškai parduoda akcijas, jei kaina ima kristi. Taigi
patiriami minimalūs nuostoliai, o gaunamas maksimalus pelnas. Tai
nuostabi priemonė tiems, kurie labai bijo netekčių.
Matydamas, jog žmonės visą dėmesį sutelkia į tai, ko jie
 nenori, o ne j tai, ko nori, galiu pasakyti, kad jų mintis užvaldė
paskalos. Mažas „katinėlis" jų galvelėse šaukia: „Dangus griūva!
Tualetai lūžta!" Todėl jie vengia visų išsigalvotų nemalonumų ir už
tai moka milžinišką kainą. Jie paprasčiausiai gali niekada gyvenime
nepasiekti to, ko trokšta.
Turtingasis tėtis išsakė savo požiūrį į viduje tupintį „katinėlį":
- Daryk taip, kaip darė Kolonelis Sandersas. Būdamas
šešiasdešimt šešerių jis neteko savo verslo ir ėmė gyventi iš socialinio
draudimo pensijos. To nepakako. Tada jis iškeliavo aplink pasaulį,
norėdamas parduoti savo kepto viščiuko receptą.  Jam teko nusivilti
tūkstantį devynis kartus, kol pagaliau atrado pirkėją. K. Sandersas
tęsė darbą ir uždirbo milijonus. Tai atkaklumo pavyzdys žmonėms,
kurie iš viso atsisako dirbti. „Jis buvo drąsus ir atkaklus vyras", -
girdavo jį turtingasis tėtis.
Su savo abejonėmis ir baime pasielkite taip, kaip Kolonelis
Sandersas - iškepkite.
III priežastis. Tinginystė. Užsiėmę žmonės dažniausiai yra ir
patys didžiausi tinginiai. Daug kam žinomas pasakojimas apie
verslininką,  kuris daug dirba, kad uždirbtų. Jis dirba, kad išlaikytų
žmoną ir vaikus, dirba ne tik darbo valandomis, bet ir namie
savaitgaliais. Tačiau vieną dieną grįžęs iš darbo randa tuščius namus.
Žmona su vaikais jį paliko. Verslininkas žinojo, kad tarp jo ir
žmonos jau kuris laikas buvo problemų, tačiau, užuot išsiaiškinęs,
 jis iki vėlumos dirbdavo. Pagaliau prislėgtas sielvarto jis padarė didelę
klaidą darbe, ir jį atleido.
Tokia istorija kartojasi. Dažnai sutinku žmonių, kurie per \
daug užsiėmę, kad pasirūpintų savo gerove, o kai kurie - net ir
savo sveikata. Jie yra užsiėmę, nes nenori pripažinti tiesos. Giliai
širdyje jie tai supranta, tačiau kai kas nors bando apie tai pasikalbėti,
nervinasi ir pyksta.
Jei nedirba ir nėra užsiėmę su vaikais, tada žiūri televizorių,
žvejoja, žaidžia golfą ar eina apsipirkti. Tačiau puikiai nujaučia, kad
vengia kažko svarbaus. Tai dažniausiai pasitaikanti tinginystės
forma. Tinginystė... pridengta užimtumu.
Iš kur tas tingėjimas? Iš trupučio godumo.
Daugelis vaikystėje buvome mokomi, kad godumas, arba ko
nors daug norėti, yra blogai. „Godūs žmonės yra blogi", - sakydavo
man mama. Tačiau visi mes slaptai trokštame  gražių, naujų,
įspūdingų daiktų. Tėvai, norėdami suvaldyti vaikų t roškimus, verčia
šiuos tų troškimų gėdytis.
„Tu galvoji tik apie save. Ar nežinai, kad turi ir brolių bei
seserų?" - dažniausiai sakydavo mama. „Tu nori, kad tau ką nors
nupirkčiau, ar ką?" - toks buvo mėgstamiausias tėvo posakis. „Ar
manai, kad mes pagaminti iš pinigų?" „Ar manai, kad pinigai auga
ant medžių?", „Mes nesame turtingi žmonės, juk žinai" ir t. t. Ne
žodžiai mane paveikdavo, o pykčio ir kaltės gaidelės balse.
Kartais pažirdavo tiesioginiai kaltinimai: „Aš aukoju savo
gyvenimą,  kad galėčiau tau tai nupirkti", „Perku tai tik todėl, kad
vaikystėje tokios galimybės pats neturėjau".
Vienas mano kaimynas yra visiškai bankrut avęs. Tačiau, no rs
ir kaip keista, negali normaliai pastatyti mašinos į garažą,  mat jis
prigrūstas vaikų  žaislų.  Išlepinti vaikai gauna viską,  ko užsimano.
- Nenoriu, kad jie kankintųsi dėl to, ko negali turėti, - kasdien
teisinasi jis.
Jis neturi nieko atsidėjęs jų aukštajam išsilavinimui ar savo
pensijai, užtat vaikai turi visus pageidaujamus žaislus. Neseniai jis
paštu gavo dar vieną kreditinę kortelę, tai nuvežė vaikus į Las Vegą.
- Darau tai dėl savo vaikų, - sako jis su didžiu pasiaukojimu
balse.
Turtingasis tėtis uždraudė man sakyti „man nepakanka tam
pinigų".  O savo tikruosiuose namuose aš tik tai ir tegirdėjau.
Turtingasis tėtis liepdavo paklausti savęs: „Kaip galėčiau tai
nusipirkti?" Jis aiškino, kad žodžiai „aš negaliu sau to leisti" užkerta
kelią protinei veiklai. Jie neverčia mąstyti. Žodžiai „kaip galėčiau
tai nusipirkti?" skatina protauti ir ieškoti sprendimo.
Svarbiausia, jis jautė, kad žodžiai „aš negaliu sau to leisti"
buvo paprasčiausias melas. Žmogaus dvasia tai žino.
- Žmogaus dvasia galinga, - sakydavo jis. - Ji žino ir gali
padaryti bet ką.
Kai aptingęs protas sako: „Aš negaliu sau to leisti", - viduje
 įsiplieskia karas. Dvasia pyksta už tokį  melą,  o protas bando jį
apginti. Dvasia šaukia: „Na, eime pasimankštinti!" Tačiau
tinginiaujantis protas atsako: „Aš pavargęs, aš šiandien daug
dirbau". Arba žmogau s dvasia pareiškia: „Man bloga, pavargau nuo 2
vargano gyvenimo. Sprunkame iš čia, tapkime turtingi". O
tinginiaujantis pr otas jau turi parengęs atsakymą: „Turtingi žmon ės
yra godū s. Be to, dėl pinigų iškyla daug rūpesčių. Tai nesau gu. Galiu j
prarasti pinigus. Aš per daug sunkiai dirbau, kad galėčiau taip ,
lengvai jų netekti. Apskritai turiu daug darbo. Pažiūrėkime, ką dar •
šį vakarą turiu padaryti. Viršininkas nori, jog užbaigčiau iki ryto", i
Nuo žodžių „aš negaliu sau to leisti" žmogus tampa liūdnas,
 jaučiasi bej ėgis, jį gali apimti apatija ar dep resija. „Kaip galėčiau tai'
nusipirkti?" skatina ieškoti galimybių, jaudina ir verčia svajoti.
Turtingajam tėčiui nerūpėj o, ką mes trokš tame turėti, jis tik norėjo,
kad klausimas „kaip galėčiau tai nusipirkti?" skatintų mus mąstyti
ir išjudintų mūsų vaizduotę.
Todėl jis labai retai ką nors dovano davo man ar Maikui. Dau g
dažniau klausdavo:
- Kaip galėtumėte nusipirkti, ko norite?
Taip pat jis paklausė ir apie universitetą. Jo išlaidas
apmo kėjo me iš savo kišenės. Tėtis negailėjo mums pinigų, bet nor ėj o,,
kad išm okt ume siekti pageidaujamo tikslo.
Žinau, yra milijonai žmonių, kurie jaučiasi kalti dėl savo
„go dum o". Tai ateina iš vaikystės, kai buvo gėdijami dėl nor o turėt i
ką nors geriau ar ko-nors daugiau. Į daugelio kraują įaugę žodžiai
„negalima" arba „tu niekada neįstengsi to nusipirkti".
Kai nusprendž iau ištrūk ti iš „žiurkių rato ", visų pirma savęs ,
paklausiau, kaip padaryti, kad niekada nereikėtų dirbti, ir protas
ėmė ieškoti atsakymų bei sprendimų. Sunkiausia buvo susidoroti
su tėvų įsitikinimu, kad mes negalime sau to leisti, ir draudimais*
„Nustok galvoti vien tik apie save", „Kodėl nepagalvoji ir apie,
kitus?" - tokie žodžiai turėjo mane versti jaustis kaltu ir nuslopinti
godumą.
Kaip nugalėti tinginį? Atsakymas būtų paprastas -'
pasinaudok trupučiu godumo. Radijo stotis WII-FM prisitaikei
šūkį: „Kas iš to? Kas iš to?" Žmogui reikia atsisėsti ir pačiam savęs
paklausti: „Kokia man iš to nauda, jei esu sveikas, seksualus ir
gražus?" arba „Kaip pasikeistų mano gyvenimas, jei galėčiau daugiau
nebedirbti?", arba „Ką daryčiau, jei turėčiau tiek pinigų, kiek man
reikia?" Be trupučio godumo, noro padaryti kažką geriau niekada
neženg sime į priekį. Pasaulis keičiasi todėl, kad ž monės nori gyventi
geriau. Išrandama vis kas nors nauja, nes norime geresnio gyvenimo.
Mokomės ir studijuojame todėl, kad svajojame gyventi geriau.
Todėl, jei vengiate daryti tai, ką, jūsų manymu, turėtumėte, savęs
paklauskite: „O kas man iš to?" Nebijokite būti šiek tiek godūs.
Tai geriausias vaistas nuo tinginystės.
Per didelis godumas, kaip ir viskas, kas nesaikinga, nėr a gerai.
Tačiau prisiminkite, ką pasakė Maiklas Daglasas kino filme
„Volstrytas":
- Godumas - tai gerai.
Turtingasis tėtis pasakė tą  patį,  tik kitais žodžiais:
- Kaltės jausmas yra blogiau už godumą. Jausdamasis kaltas
kūnas gali apiplėšti net ir savo  sielą.
O mano manymu, geriausiai šią mintį išsakė Eleonora Ruzvelt:
- Darykite tai, ką jums liepia širdis. Kritikos sulauksite bet
kokiu atveju: ir tada, kai ko nors imsitės, ir tada, kai nieko
] nedarysite.
IV priežastis. Įpročiai . Gyvenima s yra daugiau įproč ių nei
išsilavinimo atspindys. Vienas mano drauga s, pažiūrėjęs kin o filmą
„Konanas" su Arnoldu Svarcenegeriu, pareiškė:
- Norėčiau būti kaip Svarcenegeris.
Dauguma vaikinų pritariamai linktelėjo.
- Girdėjau, kažkada jis buvo mažas ir liesas, - pra šne ko kitas.
- Taip, aš irgi girdėjau, - pritarė dar vienas. - Sako, jis kasdien
plūkiasi sporto salėje.
- Kertu lažybų, kad taip ir yra.
- Ne, - paprieštaravo grupė skeptikų. - Dedu  galvą,  kad jis
i toks iš prigimties, bet užteks kalbėti apie Švarcą, eime išgerti alaus.
Tai rodo, kokią didelę galią turi įpročiai. Prisimenu, klausdavau
turtingojo tėčio apie turtuolių įpročius. Jis neatsakydavo tiesiai,
 bet kaip visada pažerdavo krūvą pavyzdžių.
- Kada tavo tėtis apmoka sąskaitas? - paklausė jis.
- Pirmoje mėnesio pusėje, - atsakiau.
- Ar jam po to kas nors lieka? - vėl pasiteiravo jis.
- Labai nedaug, - atsakiau aš.
- Tai ir yra pagrindinė jo bėdų priežastis, - pareiškė turtingasis
tėtis. - Jis turi blogų įpročių. Pirmiausia jis užmoka už viską, kas
su juo tiesiogiai nesusiję, o savimi pasirūpina paskiausiai. Žinoma,
 jei jam kas nors dar lieka.
- Dažniausiai nieko, - su kartėliu burbtelėjau aš. - Bet juk jis
turi apmokėti sąskaitas, ar ne? Juk tu nenori pasakyti, kad nereikia
apmokėti sąskaitų?
- Žinoma, ne, - neprieštaravo turtingasis tėtis. - Aš pats
stengiuosi apmokėti sąskaitas laiku, tačiau savo poreikius apmoku  
pirmiausia, dar prieš mokėdamas mokesčius valstybei.
- Bet kas būtų, jei tau nebeužtektų pinigų? - paklausiau aš. -
Ką tada darytum?
- Tą  patj,  - atsakė turtingasis tėtis. - Vis tiek pirmiausia
sumokėsiu už save, net jei vėliau ir pritrukčiau pinigų. Man daug
svarbiau augantys aktyvai nei valstybės mokesčiai.
- Bet, - negalėjau patikėti, - negi nebijai, kad tave nubaus?
-  Taip, jeigu nesumokėsiu, - sutiko turtingasis tėtis. - Matai,
aš nesakau, kad mokesčių visai nereikia mokėti. Aš tik sakau, jog
savo poreikius reikia apmokėti visų pirma, net ir tada, kai trūksta
pinigų.
- Tačiau, - vis dar niekaip negalėjau suprasti, - kaip tau taip
išeina?
- Klausimas turėtų būti ne „kaip", o „kodėl", - pataisė jis.
- Na, gerai. Kodėl?
- Motyvai, - paprasčiausiai atsakė jis. - Kas garsiau ims
skųstis, jeigu nesumokėsiu mokesčių: aš ar mano kreditoriai?
- Žinoma, kreditoriai rėks garsiau, - tai buvo savaime
suprantama.
- O jei savo poreikių neapmokėtum, pats juk nieko
nesakytumei. Taigi matai, sumokėjus už save, spaudimas sumokėti
mokesčius ir skolas kreditoriams yra toks didelis, kad esi priverstas
ieškoti kitų pajamų šaltinių. Sis spaudimas ir tampa motyvu. Tada
dirbu viršvalandžius, įkuriu kitas įmones, užsiimu pr ekyb a
vertybinių popierių biržoje - viskuo, kad tik būčiau tikras, jog tie
vaikinai neims ant manęs rėkti. Sis spaudimas priverčia mane daugiau
dirbti, daugiau galvoti, todėl galų gale tampu protingesnis ir
aktyvesnis, kai prireikia spręsti piniginius reikalus. Jei savo poreikius
apmokėčiau paskiausiai, tada, žinoma, nejausčiau jokio spaudimo,
bet seniai būčiau bankrutavęs.
- Tai tave skatina valstybės bei kitų žmonių, kuriems esi
skolingas, baimė?
- Visiškai teisingai, - patvirtino turtingasis tėtis. - Matai,
valstybės mokesčių inspektoriai yra dideli triukšmadariai. Tokie jau
jie yra. Dauguma žmonių jiems nusileidžia. Pirma jie sumoka
mokesčius, o savo poreikiams patenkinti pinigų ir nelieka. Juk žinai
istoriją apie devyniasdešimt šešių svarų silpnavalį žmogų, kuriam į
veidą sviedžiamas smėlis?
Aš pritariamai linktelėjau.
- Komiksų knygelėse būna skelbimų apie lengvojo kultūrizmo
užsiėmimus.
- Dauguma žmonių leidžia mokesčių rinkėjams užsisėsti ant
sprando. Aš nusprendžiau pasinaudoti ta baime, kuri kitus silpnina.
Prisiversti galvoti, kaip prasimanyti papildomai pinigų, yra beveik
tas pat, kas eiti į sporto salę ir kilnoti svarmenis. Kuo daugiau
treniruoju savo smegenų „piniginius" raumenis, tuo stipresnis
tampu. Dabar aš nebebijau triukšmadarių.
Man patiko tai, ką pasakė turtingasis tėtis.
-Taigi, jei pirmiausiai mokėsiu už savo poreikius, stiprėsiu ir
finansiškai, ir protiškai.
Jis pritariamai linktelėjo galva.
- O jei savo poreikius apmokėsiu paskiausiai arba visai jų
neapmokėsiu, tada silpsiu. Tokie žmonės, kaip darbdaviai,
viršininkai, mokesčių rinkėjai, skolų išieškotojai bei šeimininkai,
mane spaus, jei neturėsiu gerų piniginių įpročių.
Turtingasis tėtis vėl pritardamas linktelėjo.
 - Būsi panašus j silpnavalį devyniasdešimt šešių svarų žmogų.
V priežastis.  Pasipūtimas. Tai savasis „aš" plius
nemokšiškumas.
- Tai, ką žinau, man uždirba pinigus, o ko nežinau - neša
nuostolius. Visada prarandu pinigų, jei būnu pasipūtęs, nes tada
nuoši rdžia i tikiu, kad tai, ko nežinau, nesvarbu, - sakydavo
turtingasis tėtis.
Pastebėjau, jog daug žmonių po pasipūtėliška išvaizda mėgina
paslėpti savo nemokšiškumą. Su tuo susiduriu aptarinėdamas
finansinius reikalus su savo buhalteriais, ir net tarp kitų
investuotojų.
Jie karštai dėsto savo nuomonę, nors man visiškai aišku, kad |
 jie nesuvokia, ką kalba.  PRADŽIA
Pinigų, finansų ir investicijų pasaulyje yra daugybė žmonių,
kurie visai nesupranta, ką šneka. Apie finansus jie išmano tiek pat,
kiek padėvėtų automobilių prekeiviai, tik apsimeta auksu
pelenuose.
Jei žinote, kad nieko nenusimanote apie šią sritį, susiraskite
specialistą arba nusipirkite.gerą vadovėlį.
  DEVINTASIS SKYRIUS

Pradžia

A/orėčiau pasakyti, jog man nebuvo sunku praturtė ti, tačiau

negaliu.
Todėl atsakydamas į klausimą „Nuo ko man pradėti?" siūlau
pirmiausia kasdien mąstyti. Užtikrinu, kad nesunku atrasti
nuostabių sandorių ir pirkinių. Tai panašu j mokymąsi važiuoti
dviračiu: iš pradžių kurį laiką važiuoji svirduliuodamas, tačiau
rezul tatas vertas pastangų. Kalbant apie pinigus - k iekv ien o
žmogaus reikalas, kaip spręsti iškilusius sunkumus.
Prieš randant milijono vertės sandorį (toks pasitaiko vieną
kartą gyvenime), geriau pirma pažadinti snaudžiančius finansinius
gabumus. Mano įsitikinimu, tokį kietai miegantį finansų genijų
savyje turime kiekvienas. Jis negali ištrūkti, nes mūsų kultūra mums
įpiršo, jog meilė pinigams yra visokio blogio pradžia. Mes įgyjame
profesiją, kad galėtume dirbti dėl pinigų, bet nieko nesužinome
apie tai, kaip pinigus priversti dirbti mums. Įpratome nesijaudinti
dėl savo finansinės ateities - juk įmonė arba vyriausybė vis tiek
pasirūpins mumis, kai išeisime į pensiją. O juk būtent mūsų vaikai
turės mokėti mums pensiją, nors vis dar tebetvirtinsime, kad reikia
daug dirbti, uždirbti ir išleisti pinigus. Pritrukai pinigų - visada
gali pasiskolinti.
Deja, beveik devyniasdešimt proce ntų vakariečių besąlygiškai
sutinka su tokiu mąstymu, nes susirasti darbą ir dirbti dėl pinigų
yra daug lengviau, nei pačiam jų prasimanyti. Jei nenorite susilieti
su pilka mase, siūlau dešimt patarimų, kaip išsiugdyti finansinius
gabumus. Siūlau tas pačias taisykles, kuriomis vadovavausi pats.
Bus tikrai nuostabu, jei panorėsite nors kelias iš jų pritaikyti ir sau.
Jei ne, susikurkite patys. Jūsų finansinis „aš" yra pakankamai
protingas, kad pats iškeltų reikalavimus sau.
Peru susipažinau su keturiasdešimt penkerių metų aukso
ieškotoju. Paklaustas, kaip jam pavyksta rasti aukso, atsakė:
—  Aukso yra visur. Tik dauguma žmonių jo paprasčiausiai
nemato.
Pritari u šiems žodžiams. Nekilnojamoj o tur to srityje per vieną
dieną galiu atrasti keturis ar penkis nuostabius sandorius, tuo tarpu
paprastas žmogus tokių progų visai nepastebi. Net jei toje pačioje
vietoje žvalgytumės nekilnojamojo turto, jo akis neužkliūtų už
puikių sandorių. Žmonės paprasčiausiai visiškai neskiria laiko
finansiniams sugebėjimams tobulinti.
Toliau pateikiama dešimt patarimų, kurie turėtų padėti
atskleisti Dievo jums duotus gabumus. Atraskite juos ir
pasinaudokite.
1. REIKALINGI ĮTIKINAMI MOTYVAI.   Tai dvasios jėga.
Dauguma žmonių, paklausti, ar norėtų būti turtingi ir
finansiškai nepriklausomi, atsakytų taip. Tačiau kelias iki
turtų jiems atrodo per daug ilgas ir sunkus. Lengviau yra
dirbti dėl pinigų, o papildomas pajamas patikėti
brokeriams.
Kartą susipažinau su jauna plaukike, kuri svajojo kada nors
atstovauti JAV olimpinėse žaidynėse. Ji kasdien keldavosi ketvirtą
valandą ryto ir tris valandas prieš pamokas treniruodavosi. Ji turėjo
daug ir gerai mokytis, taigi jai neužtekdavo laiko dar ir dalyvauti
i  draugų vakarėliuose savaitgaliais. Paklausta, kodėl taip stengiasi ir
į aukojasi, ji atsakė:
- Taip elgiuosi dėl savęs ir žmonių, kuriuos myliu. Kai myli,
•  nėra sunku aukotis. Meilė padeda nugalėti visas kliūtis.
Mus motyvuoja „norai" ir „nenorai". Kai manęs klausia, kodėl
'noriu būti turtingas, sakau, kad tai susiję su tuo, ko noriu ir ko
nenoriu.
Trumpai apie tai. Pirmiausia apie „nenoriu", nes kaip tik
': nenorai sukuria nor us. Nen ori u dirbti visą savo gyvenimą. Nen ori u
to ,  ko siekė mano tėvai, tai yra socialinių darbo garantijų ir namo
' užmiestyje. Man nepatiktų būti samdomu darbuotoju. Pykdavau,
kai tėvas neatvažiuodavo j mano futbolo rungtynes, nes rūpinosi
savo karjera. Iki šiol negaliu susitaikyti su tuo, kad jis dirbo visą
gyvenimą, o valdžia pasiėmė didžiausią jo uždarbio dalį net po jo
, mirties. Man nepatinka, kad mirdamas jis negalėjo palikti to, dėl
ko taip sunkiai dirbo. Turtuoliams taip nen utin ka. Jie sunkiai dirba,
bet vaikams palieka savo darbo vaisius.
O dabar apie „noriu". Noriu būti laisvas ir apkeliauti visą
pasaulį. Trokštu gyventi taip, kaip noriu. Ir dar - noriu b ūti jaunas,
kai darysiu tai, ko noriu. Paprasčiausiai trokštu laisvės. Pats noriu
tvarkyti savo laiką ir gyvenimą. Noriu, kad pinigai dirbtų man.
Štai mano motyvai. O jūsų? Jei vidinės priežastys
nepakankamai svarios, gyvenimo realybė gali jas užgožti. Aš daug
kartų praradau pinigus ir patyriau nesėkmių, bet šios priežastys
mane vertė vėl stotis ant kojų ir judėti pir myn. Norė jau išsilaisvinti
iki sulauksiu keturiasdešimties, tačiau šiame kelyje įgavęs daug
patirties užtrukau beveik iki penkiasdešimties.
Kaip jau minėjau, norėčiau pasakyti, kad praturtėti buvo
paprasta, bet iš tiesų lengva nebuvo. Kita vertus, nežmoniškai
sunku. Net uri nt įtikinamų motyvų, sunku pasiekti kokį nors tikslą.
JEI JŪSŲ MOTYVAI NEPAKANKAMAI STIPRŪS, NEBĖRA
PRASMĖS TOLIAU SKAITYTI. ATRODYS, KAD REIKIA PER
DAUG DIRBTI.
 2.   KASDIEN RENKUOSI.   Galimybė rinktis - štai kodėl
žmo nės kovoja u ž šalies laisvę. Visi norime galimybės laisvai
rinktis.
Kalbant apie pinigus, jei bent šiek tiek jų turime, jau galime
rinktis, kuo norime tapti: turčiais, skurdžiais ar vidutiniokais. Apie
mus daug ką pasako tai, kaip mokame leisti pinigus. Vargšai paprastai
paveldi neturtingų tėvų nemokėjimą elgtis su pinigais.
Be to, turėjau turtingą  tėtį,  kuris išaiškino skirtumą tarp
aktyvų ir pasyvų. Turtą pasirinkau prieš daug daug metų, dar
būdamas mažas berniukas. Tada žinojau, kad man tereikia išmokti
pirkti tik aktyvus, t. y. nekilnojamąjį  turtą.  Geriausias mano draugas
Maikas aktyvus paveldėjo, tačiau jam dar reikėjo išmokti, kaip tuos
pinigus išlaikyti. Daugybė turtingų antros kartos šeimų praranda
paveldėtas aktyvų santaupas vien todėl, kad nė vienas iš šeimos
narių nemoka jų valdyti.
Dauguma žmonių pasirenka būti neturtingi. Devynias
dešimčiai procentų gyventojų turtai „sukelia per daug rūpesčių".
Paprast ai jie sako: „Aš nesidomi u pinigais" , „Aš niekada n ebūsiu
tur tin gas ", „Man nereikia tuo rūpinti s, juk aš dar jaunas", „Kai
užsidirbsiu pinigų, tada ir pagalvosiu apie savo ateitį", „Piniginius
reikalus tvarko mano vyras / žmona". Tokios mintys paprasčiausiai
apiplėšia žmogų: atima laiką - patį didžiausią  turtą,  ir trukdo
mokytis. Jei neturite pinigų, dar nereiškia, kad jums nereikia
pasimokyti. Taigi patys kasdien sprendžiame, ką daryti su laiku,
pinigais ir gaut a informacija. Tai ir yra pasirinkimai. Visi galime laisvai
rinktis. Aš pasirinkau tapti turtingas, todėl to ir siekiu kasdieniame
gyvenime.
PI RM IA US IA INV ES TU OK Į MOKSL Ą. Iš tikrųjų
vienintelis tikras turtas yra protas, galingiausias iš kada nors
dominavusių įrankių. Vėlgi patys sprendžiame, ko mums dar reikia
išmokti. Galime žiūrėti MTV arba skaityti žurnalus apie  golfą,
mokytis keramikos arba ekonomikos. Renkamės patys. Daugelis
tiesiog nusiperka akcijų, bet nė trupučio nepasimoko, kaip
investuoti.
Neseniai apiplėšė vienos gana turtingos mano draugės  butą.
Vagys pavogė televizorių ir vaizdo  grotuvą,  tačiau paliko visas jos
knygas. Mes visi turime galimybę rinktis. Devyniasdešimt procent ų
gyventojų geriau nusipirks televizorių nei verslo knygų arba garso
įrašų apie investicijas.
Ar norėtumėte žinoti, ką aš darau? Lankau seminarus. Man
patinka, kai jie trunka mažiausiai dvi dienas, tuomet galiu įsigilinti
į dėstomą  dalyką.   1973 metais per televizorių išgirdau reklaminį
skelbimą apie trijų dienų seminarą nekilnojamojo turto pirkimo
už dyką tema. Sumokėjau už seminarą tris šimtus aštuoniasdešimt
penkis dolerius, tačiau įgytos žinios man atnešė mažiausiai du
milijonus dolerių pelno. Ir svarbiausia - jis „nupirko" man
gyvenimą. Vien dėl šio seminaro man nebereikės dirbti visą likusį
gyvenimą. Per metus išklausau mažiausiai du panašius seminarus.
Teikiu pirmenybę garso įrašams, nes jų galima klausytis kiek
nori. Kartą klausiausi Piterio Linco ir išgirdau, mano manymu,
visišką nesąmonę. Nepasipūčiau ir nepuoliau kritikuoti, o
perklausiau tą penkių minučių gabaliuką gal dvidešimt kartų ir staiga
supratau, kodėl jis taip sakė. Pasijutau taip, lyg magišku būdu būčiau
įsibrovęs į tuo metu paties geriausio invest uotojo smegenis. Galėjau
pasisemti žinių iš jo išsimokslini mo gelmių bei patirties šaltinių.
Taigi mano mąstymo būdas nepasikeitė, tačiau sužinojau, kaip
apie tam tikrus dalykus mąsto Piteris. Dabar turiu ne  vieną,  o du
mąstymo būdus, kaip analizuoti problemas ir jas spręsti. Sis,
antrasis, būdas yra tikrai neįkainojamas. Dažnai klausiu savęs: „Kaip
pasielgtų Piteris Lincas, Donaldas Trampas, Vorenas Bafetas ar
Džordžas Sorosas?" Vienintelis būdas įgyti jų proto galią -
nuolankiai p erskait yti arba išklausyti tai, ką jie sako. Pasipūtę arba
mėgstantys kritikuoti žmonės iš tikrųjų savęs negerbia ir bijo
rizikuoti. Kai išmoksti ko nors naujo, tikiesi klaidų, kad suklydęs
galėtum iki galo suprasti tai, ko mokeisi.
Jei knygą perskaitė te iki šios vietos, nemanau, kad jums būtų
būdinga neseniai paminėta savybė. Pasipūtėliai labai retai skaito
knyga s ar klauso si mokomų jų garso įrašų. Kam jiems to reikia?
Juk jie - pasaulio centras.
 Tiek daug „intelektualių" žmonių ginčijasi arba prieštarauja
tiems, kurie mąsto kitaip. Jų vadinamasis intelektualumas ir
arogancija iš tikrųjų slepia nemokšiškumą. Beveik kiekvienas
pažįstame labai išprususių arba įsivaizduojančių, kad jie ypač
protingi, žmonių, kurių finansinė situacija rodo visai ką kita. Tikrai
protingas asmuo išklauso kito nuomonę, nes tai gali praturtinti jo
mąstymą. Klausytis daug svarbiau, nei kalbėti. Jei tai būtų netiesa,
Dievas neb ūtų mūsų su kūręs su dviem ausimis ir viena burna. Labai
daug žmonių aušina  burną,  užuot išklausę kitus ir įsiminę naujas
idėjas bei išmėginę atsivėrusias galimybes. Jie verčiau ginčijasi, užuot
klausę.
Štai ir apžvelgiau savo ilgą praturtėjimo  kelią.  Aš pats
nepritariu „greito praturtėjimo" idėjai, kurią pasigavę loterijų ir
kazino mėgėjai. Aš galiu investuoti ir galiu pasitraukti iš verslo,
tačiau mokslo niekada neapleisiu. Jei norite skraidyti lėktuvu,
pirmiausia patarčiau pasimokyti. Mane visada stulbina žmonės,
kurie perka akcijas arba nekilnojamąjį  turtą,  bet niekada
neinvestuoja į tikrą ir patį didžiausią savo turtą -  protą.  Juk
netapsite nekilnojamojo turto ekspertu, nusipirkęs vieną ar du
namus.
3.  APDAIRIAI RINKITĖS DRAUGUS.   Bendravimo svarba.
Visų pirma niekada draugų nesirenku pagal jų finansinę
padėtį. Turiu tokių draugų, kurie patys sau davė skurdo
įžadus, ir tokių, kurie kasmet uždi rba milijonus. Pirmiausia
sąmoningai stengiuosi iš jų pasimokyti.
Sutinku, kad tarp mano pažįstamų yra turtingų žmonių, su
kuriais pats norėjau susipažinti. Tačiau man reikėjo ne jų pinigų, o
žinių. Kai kurie iš tų turtuolių tapo brangūs mano draugai.
Noriu paminėti vieną  dalyką.  Draugai, turintys nemažai
pinigų, tik apie juos ir tekalba. Jie tikrai domisi šiuo dalyku, todėl
aš mokausi iš jų, o jie savo ruožtu - iš manęs. Antra vertus,
neturtingi mano pažįstami tiesiog nepakenčia kalbų apie pinigus,
verslą ar investavimą. Jie mano, kad tai žiauru ir neprotinga. Todėl
', iš jų sužinau, kaip neturėčiau elgtis.
Keli draugai per trumpą laiką uždirbo milijardą dolerių. Tačiau
neturtingi draugai jų taip ir nepaklausė, kaip jie tai padarė. Jie tik
prašė vieno iš dviejų: paskolos arba darbo.
ĮSPĖJIMAS:  neklausykite neturtingų ir bailių. Turiu tokių
draugų, kuriuos labai branginu, tačiau jie yra „bailūs katinėliai".
' Kai kalba pasisuka apie pinigus arba investicijas, jiems kaskart ima
„dangus griūti". Tokie visada ras argumentų, kodėl vienas ar kitas
i sandoris nebus sėkmingas. Paprastai žmonės jų klauso, o tie, kurie
aklai priima nepagrįstą informaciją už gryną  pinigą,  taip pat tampa
„bailiais katinėliais". Kaip byloja sena patarlė: „Toks tokį atranda".
Per kanalą CNBC (tai aukso kasyklos ieškantiems
informacijos apie investicijas) galima pasiklausyti vadinamosios
ekspertų grupės. Galbūt vienas pranašauja blogesnes rinkos sąlygas,
kitas, atvirkščiai, - geresnes, bet jei esate protingas, išklausysite
abiejų, nes kiekvieno nuomonė paprastai būna pagrįsta. Neturtingi
žmonės klauso tik „bailių katinėlių".
Artimieji dažniausiai stengiasi mane atkalbėti nuo sandorių.
Prieš kelerius metus vienas draugas susijaudinęs pasakoj o, kad r ado
taupomąjį  banką,  kuris moka šešis procentus palūkanų. O aš savo
ruožtu pasigyriau, kokiu būdu iš valstybės gaunu šešiolika. Kitą
dieną jis atsiuntė man straipsnį, pagal kurį turėčiau laikyti savo
investicijas nepatikimomis. Tačiau metai bėga ir aš gaunu šešiolika
procentų, o draugas tik šešis procentus palūkanų.
Norintiesiems praturtėti sunkiausia yra nemeluoti sau ir
nesielgti taip, kaip elgiasi minia. Ji visada pavėluotai p asir odo rinkoje
ir paprastai pralaimi. Vos tik apie gerus sandorius prabylama
pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, žinokite, kad jau per vėlu. Tada
tenka žvalgytis naujų galimybių pralobti. Intensyviai ieškodamas
tinkamų progų investuoti, ne kartą kitiems patardavau kaip
banglentininkas: „Laukite kitos bangos". Banglentininkai negali
skubėti ar per vėlai derintis prie bangos, nes pražus.
Sumanūs investuotojai nelaukia, kada bus tinkamos prekybos
rinkai sąlygos, - pražiopsoję vieną  bangą,  ieško kitos. Daugumai
investuotojų sunku „papulti ant bangos" vien dėl baimės pirkti
tai,  kas nėra populiaru. Taip ir slankioja bailūs kaip avys kartu su
visa banda. Nebent godumas priverčia juos suktis. O protingi
investuotojai, pasiglemžę jų  pelną,  jau skuba toliau. Išmintingi
investuoja j tai, kas dar nėra labai populiaru, nes pelnas gaunamas
ne parduodant, o perkant. Kaip jau minėjau, neverta laukti, kol
rinkoje atsiras tinkamas momentas. Patys taikykitės prie bangos,
kad ji jus iškeltų kuo aukščiau.
Tokia prekyba vyksta „tarp savų". Reikia paminėti, kad
egzistuoja ir nelegalių „prekybos tarp savų žmonių" formų, tačiau,
apskritai kalbant, tai atliekama tarp savų. Taigi svarbiausia patekti
tarp jų. Štai todėl jums ir reikalingi turtingi draugai, besisukantys
savųjų rate, kur uždirbami pinigai. Uždirbami pasitelkus
informac iją. Išgi rdę apie galimą pre kyb os pagyvėjimą, greitai ten
įsisukite ir pabėkite iki kitos bangos. Nesakau, kad tai reikia daryti
neteisėtu būdu, bet kuo greičiau ten papulsite, tuo bus didesnių
galimybių pasipelnyti beveik nerizikuojant. Štai kam reikalingi
draugai. Štai kam reikalingas finansinis mąstymas.
4.  IŠMOKĘ VIENO DALYKO, EIKITE PRIE KITO.   Greitas
įsisavinimas. Visi kepėjai duoną kepa pagal  receptą,
nesvarbu, ar iš galvos, ar iš popieriaus. Tas pat pasakytina
ir kalbant apie pinigus, todėl pinigai dažnai vadinami
„tešla".
Dauge lis mū sų gi rdėjome posakį: „Pasakyk, ką valgai, ir aš
pasakysiu, kas esi". Perfrazavęs galėčiau pasakyti: „Tampi tuo, ko
mokaisi". Kitaip tariant, studijas rinkitės labai apdairiai, nes protas
yra toks galingas, kad tampate būtent tuo, ką įsikalate į  galvą.
Pavyzdžiui, jei mokot ės gaminti maistą, vadinasi, turit e kuli narinių
gabum ų ir greičiausiai tapsite virėju. Jei nen orit e būti virėju, reikės
pasimokyti kažko kito. Tarkime, norite būti mokytoju. Baigęs
pedago ginius moksl us, paprastai juo ir tampi. Žodž iu, labai atsargiai
rinkitės, ką studijuoti.
Kai reikia spręsti piniginius klausimus, žmonės paprastai žino
tik vieną taisyklę, kurios išmoko mokykloje: dirbti dėl pinigų. Ji
paplitusi visame pasaulyje, ja vadovaudamiesi milijonai žmonių
kiekvieną dieną eina į  darbą,  uždirba pinigų, apmoka sąskaitas,
subalansuoja čekių knygeles, investuoja į savitarpio fondus ir vėl
eina į darbą.  Tai vadinama pagrindine taisykle arba receptu.
Jei pavargote nuo tokios rutinos arba nepakankamai
uždirbate, tada dirbkite pagal kitą taisyklę, kuri padės jums
užsidirbti pakankamai.
Prieš daug metų, būdamas dvidešimt šešerių, lankiau
savaitgalio kursus apie tai, kaip nusipi rkti įkeistą nekilnojamąjį  turtą.
Tereikėjo gyvenime pritaikyti sužinotą taisyklę. Trejus metus, vis
dar dirbdamas „Xerox" bendrovėje, laisvalaikiu mokiausi, kaip pirkti
įkeistą  turtą.  Taikydamas tą taisyklę, užsidirbau keletą milijonų
doleri ų, tačiau ši andie n ji veikia per lėtai, be. to , atsira do per daug
 ją taika nčių žm on ių .
Taigi kai tą taisyklę pe rkrimt au, ėmiau dairytis kit os. Lankiau
daugybę paskaitų, tačiau gautos informacijos tiesiogiai negalėjau
pritaikyti, nors sužinodavau vis ką nors nauja. Klausydavausi
paskaitų, skirtų tik komivojažieriams, lankiau plataus vartojimo
prekių prekybos kursus ir klausiausi paskaitų. Žinoma, labai
skyriausi nuo bendrakursių atominės fizikos daktarų bei
astro nomų, tačiau išmokau dar prasmingiau ir pelningiau investuoti
į akcijas bei nekilnojamąjį  turtą.
Daugelyje kolegijų ir universitetų skaitomos paskaitos apie
ekonomiką bei tradicinį investavimą. Tai gali būti gera pradžia.
Nuol ato s ieškodamas greitesnių ir tobulesnių taisyklių, dažnai
užsidirbu per dieną daugiau, nei kai kurie žmonės per visą savo
gyvenimą.
Dar viena pastaba. Šiandieniame greitai besikeičiančiame
gyvenime žinios nebėra tokios svarbios, nes informacija labai greitai
sensta. Svarbiausia - greitai sugebėti įsisavinti naujas žinias. Būtent
šis sugebėjimas yra neįkainojamas. Neįkainojamas ieškant naujų
taisyklių - rec eptų pinigams „gaminti ". Darbas dėl pinigų jau seniai
pasenęs receptas, juo naudojosi dar urvinis žmogus.
 5. PIRMIAUSIA SUMOKĖK UŽ SAVE.  Saviaukla. Kažin ar
praturtėsite, jei nesugebate savęs kontroliuoti. Galbūt
pirmiausia reikėtų įstoti į jūrų laivyną arba kokią nors
religinę organizaciją, kad išsiugdytumėte šią savybę. Kokia
prasmė investuoti, užsidirbti pinigų ir vėliau juos išleisti.
Nemokėdami savęs kontroliuoti dauguma loterijos
laimėtojų, net išlošę milijonus, vėl žlunga. Kaip tik dėl to
pratur tėję ž monės iš kart o nusiperka naują automobilį arba
išvyksta į kruizinę kelionę.
Sunku pasakyti, kuris iš dešimties mano patarimų yra pats
svarb iausi as, tačiau jei ne mok at e valdytis, šį sugebėjimą bus
sunkiausia įgyti. Drįstu pareikšti, kad asmeninės saviauklos
trūkumas yra pirmasis vargšų ir vidutiniosios klasės atstovų
bru oža s, kur iuo jie skiriasi nu o turtingųjų.
Žmonės, neturintys savigarbos bei finansinės drausmės,
netaps (turiu omenyje niekada netaps) turtingi. Kaip jau minėjau,
viena iš turtingoj o tėčio pamo kų byloja: „Gyvenimas nuolat pateikia
išba ndym ų". Tai vykst a ne dėl to, kad vieni žmonės yra valdininkai,
o kiti paprasti darbuotojai, bet dėl to, kad asmuo nesugeba savęs
kontroliuoti ir auklėti. Žmonės, neturintys vidinės tvirtybės,
paprastai virsta aukomis tų, kurie turi stiprią  valią.
Mokydamas būsimus arba jau esamus individualiojo verslo
savininkus, nuolatos jiems primenu, kad svarbiausia rūpintis ne
gamyba ar paslau gomis, o savo vadybinių sugebėjimų tobul inimu.
Nori nt pradėti savo verslą, reikia mokėti tris pagrindinius dalykus:
1) valdyti pinigų  srautą,
2) vadovauti žmon ėms,
3) kontro liuot i asmeninį  laiką.
Šios savybės svarbios ne tik įmonių savininka ms, bet ir visiems
kitiems. Tai tikrai turi didelės įtakos jūsų gyvenimui, nesvarbu, ar
gyvenate vienas, ar turit e šeimą, verslą,   esate labdaros organizacijos,
miesto ar tautos dalis.
Užs iim ant saviaukla, kiekviena šių savybių patobulė ja. O
posakio „pirmiausia sumokėk už save" nelaikau bereikšmiu.
Ši mintis atkeliavo iš knygos „Turtingiausias Babilono
žmogus"  {„The Richest Man in Babylon"), ją parašė Džo rdž as
Klasenas. Buvo parduota milijonai knygos egzempliorių. Tačiau
į dau guma ž mon ių tik kar toj o šį galingą posakį, ir tik ma ža
kruopelytė taikė realiame gyvenime. Kaip jau minėjau, finansiškai
i išprusęs žmo gus gali perskai tyti skaičius ir suprasti visą juose
paslėptą informaciją. Pavyzdžiui, aš vos pažiūrėjęs į asmens pajamų
ataskaitą ir balansą iš karto galiu pasakyti, ar žmogus kartodamas
žodžius „pirmiausia sumokėk už save" suvokia jų prasmę.
Brėž iny s pasa ko kur kas daugiau -nei žod žia i. Todėl
pamėginkime palyginti finansines ataskaitas žmonių, kurie
pirmiausia sumoka už savo poreikius, ir tų, kurie elgiasi atvirkščiai.
 Žmonės, kurie pirmiausia sumoka už
save  Darbas
Pajamos
mokesčiai
nuoma
maistas
Aktyvai Pasyvai

Panagrinė kite diagramą. Ar randate kokį nors skirtumą? Daui;
ką pasako pinigų srautas. Dauguma žmonių mato skaičius, bet jų
nesupranta. Jei iš tikrųjų pradėsite perprasti pinigų  srautą,  tuomet
greitai suvoksite, kas kitoje schemoje yra negerai, arba kodėl
devyniasdešimčiai procentų žmonių, dirbusių visą gyvenimą, išėjus
į pensiją reikalinga valstybės parama, pavyzdžiui, socialinio
draudimo pašalpos.
Ar pastebite skirtumą? Schemoje pavaizduota žmogaus,
pirmiausia sumokančio už save, situacija. Kiekvieną mėnesį, prieš
padengdamas savo išlaidas, jis paskiria tam tikrą pinigų sumą
aktyvams didinti. Nors milijonai žmonių ir perskaitė Klaseno
knygą,  suprato žodžius „pirmiausia sumokėk už save", tačiau
realiame gyvenime savo poreikius jie tenkina paskiausiai.
Dabar dūsauja tie, kurie nuoširdžiai tiki, kad sąskaitas reikia
apmokėti pirmiausia. Jų manymu, to nepadaryti yra neatsakinga.
Neverčiu būti neatsakingiems, nesakau „neapmokėkite sąskaitų",
tačiau patariu pirmiausia sumokėti už save. Pirmoji schema yra
teisingas tokio poelgio atvaizdas.
 Asmeniui, kuris Pajamos
 pirmiausia sumoka
už viską, išskyrus
save, dažniausiai
Išlaidos
nieko nelieka mokesčiai
nuoma
maistas «-
Aktyvai Pasyvai
Vi 
Mums su žmona dirbo daug buhalterių, finansininkų ir
ankininkų, kurie taip ir nesuprato žodžių „pirmiausia sumokėk
ž save". Šie profesionalai iš tikrųjų elgdavosi kaip ir dauguma  kitų:
avo poreikius patenkindavo galiausiai, o už visa kita mokėdavo
irmiausia.
Mano gyvenime ne kartą buvo tokių mėnesių, kai dėl
ažkokių priežasčių pinigų srautas buvo daug mažesnis nei
' ąskaitos. Ne t ir tada pirmiausia sumokė davau už save. Buhalteriai
uolatos šaukdavo: „JAV vidinių įplaukų mokesčių tarnybos
spektoriai tikrai įkiš tave į kalėjimą. Jie tave uždarys". Už save
irmiausia mokėdavau net ir tada, kai man grasindavo: „Jūs
eteksite savo paskolos mokėtojo reitingo" arba „Jums bus
tjungta elektra".
„Kodėl?" - paklaustumėte jūs. Būtent apie tai ir pasakojama
(knygoje „Turtingiausias Babilono žmogus". Apie saviauklos galią
ir vidinio tvirtumo jėgą. Paprastesniais žodžia is tariant - apie drąsą.
Pirmąjį mano darbo mėnesį turtingasis tėtis pasakė, kad daugelis
^Žmonių patys leidžiasi gyvenimo stumdomi. Po mokesčių
inspektoriaus skambučio jūs arba apmokate sąskaitas, arba ne.
"Vadinasi, arba sumokate už save, arba ne. Prekybininkas sako:
i„Tiesiog įrašykite į savo išlaidų knyge lę". Nekiln ojam ojo tu rt o
agentas pataria: „Pirkite, nes valstybė taiko nuolaidas gyvenamajam
būstui". Šioje knygoje rašoma apie drąsą pasipriešinti senoms
nusistovėjusioms normoms, apie tai, kaip praturtėti. Galbūt jūs ir
nesate silpnas, tačiau, kai kalba pasisuka apie pinigus, daug žmonių
išskysta.
Aš nesakau - būkite neatsakingi. Aš pirmiausia sumoku už
save ir todėl neturiu didelių kreditinių kortelių skolų. Savo pajamas
mažinu iki minimumo, kad kuo mažiau mokėčiau valstybei. Tiems,
kurie matė filmą „Turtuolių paslaptys" ("The Secrets ofthe Rich"),
pasakysiu, kad pajamas iš aktyvų gau nu per Nevado s korporaciją.
Jei dirbčiau už pinigus, valstybė juos pasiimtų.
Nors sąskaitas apmoku paskiausiai, tačiau esu pakankamai
įžvalgus , kad nepatek čiau į keblią finansinę situaciją. St engi uosi
neturėti jokių vartotojo skolų. Nors kai kurios mano skolos daug
 didesnės nei likusių devyniasdešimt devynių procentų žmonių, aš
 jų vis ti ek ne grąž inu, ne s jas padengia kiti . Tokie žm on ės vadin ami
nuomininkais. Taisyklė „pirmiausia sumokėk už save" teigia, kad
nereikia įsiskolinti. Nors sąskaitas apmoku paskiausiai, tačiau
susitvarkau taip, kad nepadengtos liktų tik keletas nereikšmingų
sąskaitėlių.
Jei kartais man ir pritrūksta pinigų, vis tiek pirmiausia moku
už save. Suteikiu progą kreditoriams ir valstybei pašūkauti. Man
patinka jų atkaklumas. Kodėl? Todėl, kad tie žmonės teikia man
paslaugą. Jie skatina mane veržtis į priekį ir prasimanyti daugiau
pinigų. Todėl pirmiausia moku už save, investuoju pinigus, nors
dėl to kreditoriai ima rėkauti. Aišku, dažniausiai jiems iš karto
sumoku. Mudu su žmona turime tikrai gerą   kreditą.  Mes
nepasiduodame spaudimui ir neišleidžiame santaupų a rba
nelikviduojame akcijų, kad apmokėtume vartotojo skolas.
Finansiškai tai nebūtų labai protinga.
Taigi mano patarimai būtų tokie:
1. Neturėkite didelių skolų. Stenkitės nedaug išleisti.
Pirmiausia didinkite aktyvus. Tik tada pirkite namą arba
gražų automobilį. Būtų neprotinga užstrigti „žiurkių rate".
2.   Kai pritruksite pinigų, nebijokite įtampos ir nenaudokite
sant aupų ar inv est uot ų pinigų. Spaudimas prive rs
pasinaudoti finansiniais sugebėjimais. Juos pasitelkę tikrai
atrasite naujų būdų, kaip užsidirbti daugiau pinigų ir
grąžinti skolas. Tada jums pavyks ne tik daugiau už sidirbti,
bet ir tapsite finansiškai sumanesni.
Tvirtai saugodamas aktyvų  turtą,  ne kartą išnaudojau
palankias progas, iš kurių gavau daug pajamų. Tam tikslui pasiekti
turėjau vienintelį įrankį - savo protą.  Mano buhalterė pykdavo ir
rekomenduodavo padengti išlaidas, tačiau aš tarsi geras tankistas
gindavau fortą —  savo aktyvus.
Tie, kurie neturtingi, turi vargšų įpročių. Vienas iš jų - leisti
santaupas. Turtuoliai žino, kad santaupos naudojamos tik pinigams
uždirbti, o ne sąskaitoms apmokėti.
Žin au, kad tai nuskam bės gana keistai, tačiau, kaip jau sakiau,
"i nebūsite tvirti, gyvenimas visada jus vėtys ir mėtys.
Jei nemėgstate finansinio spaudimo, tada teks atrasti kitokį
ms tinkamą  būdą.  Pavyzdžiui, galėtumėte sumažinti savo išlaidas,
adėti pinigus į banką,  mokėti didesnį pajamų mokestį, investuoti
saugius investicinius fondus ir likti vidutinioku. Tačiau taip
ažeistumėte taisyklę „pirmiausia sumokėk už save". Ji neragina
ukotis ar tapti finansiniu abstinentu, bet kartu ir nereiškia
pirmiausia sumokėk už save, o paskui badauk". Gyvenimu reikia
žiaugtis . Jei atrasite savyje glūdinčius finansinius sugebėjimus,
alėsite pasinaudoti visomis gyvenimo teikiamomis galimybėmis,
usikrausitė turtus ir apmokėsite sąskaitas, neaukodami
žiaugsmingų gyvenimo akimirkų.
6. GERAI MOKĖKITE SAVO AGENTAMS.   Reikalingi geri
patarimai. Tenka matyti tokių skelbimų kaip: „Parduoda
savininkas" arba per žiniasklaidą girdėti pasiūlymų: „Teikiu
brokerio paslaugas su nuolaida".
Turtingasis tėtis mokė mane kitaip. Jo many mu, profesionalai
erti gero užmok esči o. Tokia nuosta ta vadovaujuosi ir aš. Samdausi
rangiai mokamų advokatų, buhalterių, nekilnojamojo turto
gent ų ir makl erių . Kodėl ? Man au , jei žm on ės yra tikr i
rofesionalai, tai ir jų paslaugos turi tikrai nemažai kainuoti. O
uo daugiau pinigų uždirba jie, tuo daugiau gaunu ir aš.
Dvidešimtajame amžiuje informacija tapo neįkainojama
rėkė. Geras brokeri s jums daug ką patars bei jus pamok ys. Samdau
keletą tokių žmonių. Kai kurie mane mokė net tada, kai turėjau
įnažai arba visiškai netu rėja u pinigų. Aš iki šiol esu jiems ištikima s.
Tai,  ką moku brokeriams, yra grašiai, palyginti su pinigais,
kuriu os gaunu iš jų patarimų. Man tikra i patinka, jei nekilno jamojo
urto ar biržos agentas daug uždirba, nes paprastai tai reiškia, kad
įr aš turtėju.
Be pinigų, geras makleris man sutaupo dar ir laiko, kadangi
usipirkęs žemės už 9 OOO dolerių ir iš karto ją pardavęs už 25 OOO,
įgaliu daug greičiau nusipirkti naujutėlaitį „Porsche".
 Agentas yra jūsų rinkos akys ir ausys. Jis kiekvieną diena
sukiojasi rinkoje, o jūs galite veikti ką norite, pavyzdžiui, žaisti
golfą. ^
Žmonės, kurie patys pardavinėja namus, greičiausiai visiškai
nevertina savo laiko. Kodėl turėčiau taupyti tuos kelis dolerius, jei
per tą laiką galiu užsidirbti pinigų arba praleisti jį su mylimais
žmonėmis? Niekaip nesuprantu, kodėl tiek daug vargšų ir
vidutiniosios klasės atstovų reikalauja mokėti nuo 15 iki 20 procentų
arbatpinigių už restoranų teikiamas paslaugas, o brokeriams nenori
mokėti net 3-7 procentų. Jiems patinka duoti žmonėms iš pasyvų
dalies ir gailėti tiems, kurie rūpinasi jų aktyvais. Toks sprendimas
nėra itin protingas.
Žinoma, vertybinių popierių biržoje makleris makleriui
nelygus. Deja, d auguma jų yra tik prekybininkai, bet patys blogiausi,
man o many mu, yra nekiln ojamojo tur to agentai. Jie parduo da
svetimą  turtą, o patys beveik nieko arba visai nieko neturi. Age ntas,
parduodantis namus, labai skiriasi nuo parduodančio investicijas.
Tas pat pasakytina ir apie akcijų, obligacijų, savitarpio fondų ir
draudimų maklerius, save vadinančius ekonomistais. Lyg pasakoje
ten ka pabu čiu oti dau gybę varlių vien tam, kad atra stumė te tikrąjį
princą.  Paprasčiausiai prisiminkite vieną patarlę: „Niekada
neie škoki te enciklopedijų pardavėjo, jei jums reikia enciklopedijos".
Prieš samdydamas profesionalą pirmiausia išsiaiškinu, kiek
 jis pats tur i ne ki lno jamo jo turto arba akc ijų ir ki ek procentų
atiduoda mokesčiams. To paties teiraujuosi ir savo buhalterių. Šiuo
metu man dirba buhalterė, kuri turi nuosavą  verslą. Jos specialybė
yra buhalterė, o verslas - prekyba nekilnojamuoju turtu. Anksčiau
samdžiau smulkiojo verslo buhalterį, tačiau jis pats neturėjo jokio
turto.  Jį teko atleisti vien dėl to, kad mūsų nuomonės dėl verslo
nesutapo.
Susiraskite  agentą,  kuris nuoširdžiai norėtų jums dirbti. O
 jei ra site   tokį,  kuris dar paaukotų savo laiko jums pamokyti, tai
galite manyti, kad radote  lobį.  Būkite su jais sąžiningi, tada ir jie
 ju ms at sa ky s tuo pačiu. Ko dė l jie tu rė tų sten gt is dėl jūsų,  jei tik ir
taikotės sumažinti jų komisinius? Tai labai paprasta logika.
Kaip jau minėjau, viena iš vadovo savybių yra sugebėjimas
Vadovauti žmonėms. Dauguma vadovų jaučiasi protingesni ir
galingesni už savo pavaldinius. Nors jie moka dirbti su pavaldiniais,
bet nesugeba suta rti su vadovaujančiu personalu ir todėl nesulaukia
sėkmės. Iš tikrųjų reikia sugebėti vadovauti ir gerai mokėti
žmonėms, kurie tam tikrose techninėse srityse yra protingesni už
iuj.  Būtent todėl įmonėse steigiamos direktorių tarybos. Jums taip
pat reikėtų tokios. Štai ką reiškia finansiškai mąstyti.
7. DALYKITE „INDĖNO DOVANAS".   Gauti nieko
neduodant. Į Ameriką atsikėlusius pirmuosius baltųjų rasės
kolonistus labai nustebino senas vietinių indėnų paprotys.
Pavyzdžiui, jei naujakurys šaldavo, indėnai toki am žmogui
duodavo antklodę. Baltieji ją priimdavo kaip dovaną ir
įsižeisdavo, kai čiabuviai pareikalaudavo ją grąžinti.
Indėnai taip pat nuliūsdavo, kai suvokdavo, jog naujakuriai
grąžinti antklo džių nen ori. Taip atsirado posakis „indėno dovana".
Tai paprastas skirtingų kultūrų nesusišnekėjimo pavyzdys.
Aktyvų kaupimo pasaulyje teikti „indėno dovanas" yra
gyvybiškai svarbu. Pirmasis patyrusių investuotojų klausimas yra:
„Kaip greitai atgausiu savo pinigus?" Dar jiems knieti sužinoti, ką
galės gauti už  dyką,  kitaip vadinamą priemonės dalimi. Todėl
įplaukos iš investuoto kapitalo yra tokios svarbios.
Pavyzdžiui, per kelis kvartalus nuo savo gyvenamosios vietos
radau mažytį kotedžą su keliais atskirais butais, kurį bankas jau
ketino parduoti už negrąžintą  skolą. Jis norė jo 60 OOO dol eri ų,
tačiau, kai pasiūliau 50 OOO, mielai suti ko, kad angi iš kart o pateik iau
ir šios sumos čekį. Bankas suprato, kad mano ketinimai rimti.
Dauguma investuotojų paklaustų, ar ne per dažnai atsiskaitau
grynaisiais? Ar ne geriau paimti paskolą? Tik ne tokiu atveju.
Žiemos sezonu, kai į Arizoną atskrenda sniegenų, mano investicinė
bendrovė išnuomoja kotedžą kaip atostogų namelį. 2 500 dolerių
per mėnesį keturis mėnesius per metus. Ne sezono me tu butai šiame
kot edže nuomoj ami t ik už 1 000 dolerių per mėnesį. Pinigai man
 sugrįžo beveik po trejų metų. Dabar šis man priklausantis turtas
kiekvieną mėnesį duoda nemažą  pelną.
Tas pat nutinka ir su akcijomis. Paskambina makleris ir pataria
investuoti nemažą sumelę į įmonę, kuri, jo manymu, tuoj tuoj
pajudės į priekį ir jos akcijų kaina pakils, tarkim, įmonė pradės
gaminti naują produktą. Investuoju neilgai: savaitę ar mėnesį, t. y. \
kol kyla akcijų vertė. Tada susigrąžinu pradinį įnašą ir nustoju
 jaudintis dėl ri nk os svyravimų, kadangi savo pinigus jau atgavau ir
esu pasirengęs sukurti naujus aktyvus. Taip įplaukia ir išplaukia į
mano pinigai, o aš tampu laisvojo kapitalo savininkas.
Žinoma, daug kartų teko prarasti pinigus. Tačiau aš visada
investuoju tik tiek, kiek esu pasiruošęs netekti. Sakyčiau, kad
vidutiniškai iš dešimties investicijų dvi ar trys būna sėkmingos, iš
penk ių ar šešių ni eko nel aimiu, o per dvi ar tris - pralo šiu.
Pralošdamas netekdavau tik pradinio įnašo.
Žmonės, vengiantys rizikos, pinigus saugo banke. Tokios
santaupos yra geriau negu nieko. Tačiau prireiks tikrai daug laiko,
kol susigrąžinsite pinigus, ir atminkite, nieko negausite dykai.
Anksčiau už naują sąskaitą banke buvo dovanojamos gruzdin tuvės,
dabar taip nėra.
Kiekviena mano investicija turi ir kitą privalumą - gaunu ką
nors nemokamai. Visiškai nesvarbu, ar tai būtų kotedžas, mažas
sandėlis, žemės lopinėlis, namas, akcijos ar administracinis pastatas.
Be to, turi būti labai nedidelė arba visiškai jokios rizikos. Yra
nemažai knygų, nagrinėjančių šią  temą,  todėl čia ir nebešnekėsiu
plačiau. Rėjus Krokas, „McDdonald's" sistemos įkūrėjas,
pardavinėjo teises prekiauti mėsainiais ne todėl, kad juos mėgo,
bet kad norėjo nemokamai gauti nekilnojamąjį  turtą,  esantį po
prekyvietėmis.
Taigi protingi investuotojai siekia daugiau nei įplaukų iš '
investuot o ka pitalo, jie naudojasi aktyvais, kuriuos nemokama i Į
gauna susigrąžinę savo pradinį  įnašą.  Štai kas yra finansinis
mąstymas.
8. AKTYVAI NUPERKA PRABANGĄ.   Mokėkite susikaupti.
Vieno draugo sūnus nuolat „taikėsi" pratuštinti tėvo
kišenę. Šešiolikos metų jis užsimanė nuosavo automobilio.
Paaiškinimas buvo trumpas: „Visiems draugams tėvai jau
padovanojo mašinas". Jis norėjo pasiimti savo santaupas
ir išsimokėtinai pirkti automobilį. Viskas klostėsi ta lin kme,
bet jo tėvas nusprendė su manimi pasitarti.
- Ką manai, ar turėčiau jam leisti pačiam pirkti, ar pa dova not i,
kaip kiti tėvai padarė?
 Į   šį klausimą atsakiau:
- Žinai, kad taip būtų lengviausia, bet ar tu jį išmokei siekti
ilgalaikių tikslų? Kaip galėtum pasinaudodamas jo troškimu
paskatinti jį ko nors išmokti?
Jis nušvito, supratęs mano mintį, ir išskubėjo namo.
Kai po dviejų mėnesių susitikome, paklausiau:
- Ar tavo sūnus jau turi naują automo bilį?
- Ne , dar ne. Aš grįža u ir įteikiau jam 3 OOO dolerių mašin ai.
Pasakiau, kad tai pinigai, kurie buvo skirti jo tolesni ems mok sla ms.
- Oho, tai labai dosnus mostas, - nusistebėjau aš.
- Na, ne visai. Daviau jam tuos pinigus su tam tikra sąlyga.
Pasinaudojęs tavo patarimu ir sūnaus troškimu įsigyti automobilį,
pasistengiau jį šio to išmokyti.
- Ir kokia gi bu vo ta sąlyga? - pasi teira vau.
- Pirmiausia mes dar kartą išsitraukėme tavo žaidimą
PINIGŲ SRAUTAS. Žaisdami ilgai diskutavome, kaip protingai
panaudoti pinigus. Tada padovanojau jam žurnalo „Wall Street"
prenumeratą ir keletą knygų apie akcinio kapitalo  rinką.
- Ir ką? - paklausiau aš. - Ar jis ką nors suprato?
- Aš paai škina u, jog tie 3 OOO dole rių y ra jo, tači au u ž tu os
pinigus jis negali nusipirkti mašinos. Jis turi teisę pirkti ir parduoti
akcijas, susirasti maklerį ir kai iš 3 OOO dolerių užsidirbs 6 OOO,
tuo met galės nusipirkti automobilį, o likusius 3 OOO  dolerių atidėsim
mokslams.
- Na, ir kuo tai baigėsi? - vėl pasiteiravau.
 - Iš pradžių jam sekėsi gana gerai, tačiau po keleto dienų jis
prarado visus gautus pinigus. Štai tada jis iš tikrųjų ir susidomėjo.
Šiand ien, sakyč iau, jis už si dir bo jau 2 OOO dole rių, o jo
susidomėjimas akciniu kapitalu vis auga. Sūnus perskaitė visas ,;
nupirktas knygas ir dar nuėjo j biblioteką. Jis godžiai skaito žurnalą
„Wall Street", seka rodiklius ir žiūri ne muzikinę MTV, o CNBS
programą. Jam liko užsidirbti dar 1 OOO dolerių, bet svarbiausia,
kad jo susidomėjimas ir žinios labai išaugo. Jis žino, jog praradus
tuos pinigus jam teks vaikščioti pėsčiomis dar dvejus metus. \
Atrodo, kad ir automobilis jo taip nebedomina, nes atrado žaidimą, .
kuris teikia nepalyginti daugiau malonumo.
- Kas nutiks, jei jis praras visus pinigus?
- Na, kai tai nutiks, tada ir nuspręsime, ką daryti. Tegul geriau  
praranda dabar, nei sulaukęs mūsų amžiaus. Be to, už tuos 3 OOO ;
dolerių suteikiau jam patį geriausią  mokslą, kokį jis begalėjo gauti.
Tai,  ko išmoks, galės taikyti visą savo gyvenimą. Atrodo, kad jis !
ėmė labiau gerbti pinigus. Manau, jis neištuštins savo kišenių tiek,
kad vėjai jose švilptų.
Kaip jau minėjau skyrelyje „Pirmiausia sumokėk už save", jei
asmuo nemoka susivaldyti, geriau tegu nemėgina praturtėti.
Teoriškai pinigų srauto iš aktyvų formavimas kurį laiką atrodo
lengvas, tačiau iš tikrųjų nukreipti tą srautą tinkama linkme gana
sudėtinga. Dėl aplink jus slypinčių išorinių pagundų kur kas
lengviau pinigus paversti pasyvais. Jei žmogus psichologiškai silpnas,  
nevalingas, pinigai tekės ta kryptimi, kurioje pasitaiko mažiausiai  
kliūčių. Tai ir yra skurdo bei finansinio nepritekliaus priežastis.
Sis pavyzdys vienas iš daugelio, kaip galima nukreipti pinigus
tokia linkme, kad šie uždirbtų didesnius pinigus.
Jei metų pradžioje šimtui žmonių duotume po 10 OOO dolerių,
tai,  mano nuomone, metų pabaigoje:
• aštuoniasdešimt iš jų nebeturėtų nieko. Daugelis greičiausiai
įklimptų į dar didesnes skolas, išsimokėtinai nusipirkę naują
mašiną,  šaldytuvą, televizorių, vaizdo grotuvą ar išvykę į '.
kelionę;
• šešiolika padidintų 10 OOO  dolerių 5-10 procentų;
• keturi juos išaugintų iki 20 OOO arba paverstų į milijonus.
Aukštojoje mokykloje įgyjame profesiją, pagal kurią galime
dirbti už pinigus. Mano nuomone, labai svarbu išmokti, kad pinigai
dirbtų jums.
Prabangą aš mėgstu lygiai taip kaip ir kiti. Tik pagrindinis
skirtumas tarp manęs ir daugelio kitų žmonių yra tas, kad jie
prabangius daiktus įsigyja skolon. Kyla grėsmė patekti į finansinius
spąstus. Jei užsimanyčiau nusipirkti „Porsche", lengviausia būtų
paskambinti bankininkui ir paprašyti paskolos. Tačiau, užuot
koncentravęsis ties pasyvais, visą dėmesį sutelkiu į aktyvus. Man
jau tapo įpročiu pa si na ud ot i no ru ką no rs nusipirkti, kad
pažadinčiau ir motyvuočiau investicijoms savo finansinius
sugebėjimus.
Šiandien mes įpratę skolintis pinigų norimam daiktui įsigyti,
užuot patys jų prasimanę. Priimti trumpalaikį sprendimą yra
lengviau nei ilgalaikį. Šio blogo įpročio yra pavergti pavieniai
asmenys ir visa tauta. Prisiminkite, kad lengvas kelias atneša bėdų,
o sunkus - džiaugsmo.
Kuo anksčiau išmoksite patys ir išmokysite tuos, kuriuos
mylite, užsidirbti pinigų, tuo bus geriau. Pinigai yra galinga jėga.
Bet tenka apgailestauti, kad žmonės šią jėgą naudoja prieš save. Jei
jūsų finansinis išprusimas menkas, pinigai paprasčiausiai pratekės
jums pro šalį. Pinigai šiuo atveju bus protingesni nei jūs, o jūs būsite
priversti dėl jų dirbti visą savo gyvenimą.
Norėdami suvaldyti pinigus, pirmiausia turėtumėte tapti
protingesni už juos. Tik tada jie elgsis taip, kaip sakiau: paklus jums.
Jūs būsite ne vergas, o pinigų šeimininkas. Štai kas yra finansinis
išprusimas.
9. REIKALINGI DIDVYRIAI.  Mitų galia. Vaikystėje
žavėjausi Viliu Meisu, Henku Aronu, Jogiu Bėru. Jie buvo
mano didvyriai. Žaisdamas jaunių lygoje, labai norėjau būti
toks kaip jie. Aš kaupiau ir saugojau lyg lobį jų beisbolo
 korteles. Apie juos norėjau žinoti  viską.  Žinojau visus
duomenis, jų įvarčių vidurkį, kiek uždirba ir kaip jie
subrendo. Man magėjo žinoti viską, nes troškau būti toks
kaip jie.
Būdamas devynerių ar dešimties metų, kiekvieną kartą
mušdamas įvartį, žaisdamas gynyboje ar stovėdamas vartuose, aš
būdavau ne aš. Tapdavau Jogiu arba Henku. Tai vienas iš galingiausių
būdų sužinoti, kad ir suaugusieji pralaimi. Tada mes nebetenkame
savo didvyrių, prarandame savo naivumą.
Šiandien dažnai stebiu vaikus, netoli nuo mano namų
žaidžiančius krepšinį. Kieme jie nebėra mažieji džoniai, jie tampa
maiklais džordanais, serais Čarlzais ar klaidais. Mėgdžiojant arba
varžantis su didvyriais, įgyjamas tikras galios mokslas. Štai kodėl
pasigirsta tokie visuotiniai protestai, kai, tarkim, O. D ž. Simpsonas
praranda valdžios malonę. Tai reiškia daugiau nei teismo  bylą.
Prarandamas didvyris, su kuriuo žmonės augo, į kurį lygiavosi ir
norėjo būti panašūs į jį. Staiga jie priversti keisti siektiną pavyzdį.
Augant atsirasdavo vis naujų didvyrių. Pavyzdžiui, tokie golfo
žaidėjai, kaip Piteris Džeikobsenas, Fredas Kouplesas ar Miškų
Tigras. Aš mėgdžiojau jų smūgius ir stengiausi perskaityti apie juos
viską, ką galėjau. Donaldas Trampas, Vorenas Bafetas, Piteris Lincas,
Džordžas Sorosas ir Džimas Rodžersas taip pat buvo mano
didvyriai. Net ir vėliau, kai suaugau, viską apie juos žinojau.
Stebėjau, kur investuoja Vorenas Bafetas, ir skaičiau kiekvieną
straipsnį, kur jis išsakydavo savo nuomonę apie rinką. Perskaičiau
Piterio Linco knygą, kad suvokčiau, kokiu būdu jis pasirenka akcinį
kapitalą. Taip pat susipažinau su visa galima informacija apie
Donaldą  Trampą,  kad išsiaiškinčiau, kaip jis derasi ir baigia
sandorius.
Kaip beisbolo lauke atmušdamas kamuoliuką tapdavau ne '
savimi, taip ir tirdamas rinką arba per derybas dėl sandorio
pasąmonėje elgdavausi kaip Trampas. Analizuodamas kokią nors i
tendenciją arba kryptį, dažnai mąstydavau kaip Piteris Lincas, j
Turėdami pavyzdį gauname milžinišką nepatirtų gebėjimų šaltinį. \
Tačiau herojai mus ne tik įkvepia - jie duoda gerokai daugiau.
Jie priverčia mus į viską žiūrėti paprasčiau. Todėl mes ir norime
būti kaip jie: „Jei jie gali padaryti, tai ir aš galiu".
Deja, investavimas daugeliui žmonių atrodo per daug
sudėtingas. Užuot bijoję šios temos, pasistenkite atrasti didvyrių,
kurie viską supaprastintų.
10. DUOKIRTAU BUS ATLYGINTA Aukojimas. Abu mano
tėčiai buvo mokytojai. Turtingasis mokė, kad reikia aukoti
arba duoti. Visą savo gyvenimą tai ir dariau. Intelektualusis
tėtis aukodavo daug savo laiko ir įdiegdavo nemažai žinių,
tačiau beveik niekada neduodavo pinigų. Kaip jau minėjau,
 jis žadėdavo duoti, kai tik turės papildomų pinigų. Žinoma,
labai jau retai jis turėdavo atliekamų  lėšų.
Turtingasis tėtis man davė ir pinigų, ir suteikė išsilavinimą. Jis
tvirtai tikėjo bažnytinės dešimtinės principu. „Jei ko nors norite,
pirmiausia jums patiems reikia duoti", - jis nuolat kartodavo. Net
ir beveik neturėdamas pinigų, jis aukodavo bažnyčiai arba
mėgstamiausiai labdaros organizacijai.
Jei galėčiau jums įkalti nors vieną mintį, tai rinkčiausi šitą. Jei
pajusite, kad jums kažko trūksta arba verkiant reikia, pirmiausia
patys duokite tai, ko norite, o vėliau jums bus atlyginta su kaupu.
Ši taisyklė taikoma kalbant apie pinigus, šypsenas, meilę, draugy stę.
Žinau, kad paprastam žmogui toks dalykas turbūt nešautų į galvą,
tačiau man tai visada padėdavo. Paprasčiausiai tikiu, kad mainų
principas yra teisingas, ir norėdamas ką nors gauti pirmiausia pats
tai duodu. Jei noriu pinigų, pirmiausia jų aukoju, o paskui gaunu
su kaupu. Jei noriu geros prekybos, visų pirma padedu kam nors
kitam parduoti, o tada pasiseka ir man. Jei man reikia pažinčių,
padedu kam nors kitam susipažinti, tada ir man pasiseka susisiekti
su norimu žmogumi. Prieš daug metų išgirdau vieną posakį: „Dievui
nieko netrūksta, tačiau žmonėms reikia duoti".
Turtingasis tėtis dažnai tvirtindavo: „Vargšai yra daug godesni
nei turtuoliai". Jis paaiškindavo, kad jei žmogus yra turtingas, tai
 jis aukoja ir kitiems. Per visą savo gyvenimą, pajutęs skurdą, pinigų
trūkumą ar pagalbos poreikį, paprasčiausiai širdyje nustatydavau,
ko noriu, ir nuspręsdavau pirmiausia tai atiduot i. Paaukojęs visada
susigrąžindavau su kaupu.
Tokia situacija man primena pasaką apie berniuką, šaltą
žiemos vakarą rankose laikantį medinę pliauską ir šaukiantį ant
krosnies: „Jei mane nors šiek tiek pašildysi, tai į židinį įmesiu ir
malkų".
O dėl pinigų, meilės, laimės, prekybos ar pažinčių - visi turi
prisiminti, kad pirmiausia reikia duoti tai, ko nori, o tik paskui
gauti. Dažnai galvojant, ko noriu ir kaip tai galėčiau duoti kitam,
mane apima dosnumas. Kai pajuntu, kad žmonės man nesišypso,
pats pradedu šypsotis ir sveikintis, ir įvyksta stebuklas - aplinkui
atsiranda daugiau besišypsančių žmonių. Teisingai sakoma, kad tavo
gyvenimas yra tavo vidaus veidrodis.
Štai kodėl aš dažnai sakau:
- Mokyk kitus ir tada pats gausi.
Supratau, jog kuo nuoširdžiau mokau kitus, tuo pats daugiau
išmokstu. Jei nori ką nors sužinoti apie pinigus, pamokyk kitus.
Greitai atsiras krūva naujų idėjų ir minčių.
Kartais būdavo ir taip, kad duodavau, bet pats negaudavau,
arba gaudavau ne tai, ko norėdavau. Patyrinėjęs ir paanalizavęs,
supratau, jog tais atvejais duodavau ne paprasčiausiai aukodamas,
o iškart galvodamas, ką norėčiau gauti.
Tikrasis mano tėtis mokė pedagogus, todėl jis tapo visų jų
vadovas, o turtingasis tėtis mokė jaunus žmones, kaip reikia užsiimti
verslu. Žvelgdamas į praeitį, manau, jie žinojo, kad protingesni
tampa tik dėl savo dosnumo ir kilniadvasiškumo. Pasaulyje yra galių,
kurios daug protingesnės nei mes. Jūs galite pasiekti viską patys,
tačiau daug lengviau tai padaryti pasinaudojus tomis galiomis.
Būkite dosnūs, ir likimas jums bus dosnesnis.
 DEŠIMTASIS SKYRIUS
 Norite sužinoti dar
 daugiau?
Kai kuriems žmonė ms gal nepatiks mano patar imų
dešimtukas. Jie gali tai pavadinti filosofiniais pamąstymais, o ne
konkrečiais patarimais. Manau, kad supratimas yra lygiai taip pat
svarbus, kaip ir konkreti veikla. Yra žmonių, kurie veikia, bet
nemąsto, ir tokių, kurie mąsto, bet nieko nedaro. Galiu pasakyti,
kad man patinka ir tas, ir tas. Vertinu naujas idėjas ir mėgstu veikti.
Su tais, kuriems patinka veikla, trumpai pasidalysiu keliomis
mintimis.
• Nustokite daryti tai, ką darote dabar. Kitais žodžiais
tariant, pailsėkite ir įvertinkite, kas vertinga, o kas neturi
 jokios prasmės. Pamišimas pasireiškia tada, kai dar ant tą
patį dalyką tikimasi skirtingų rezultatų. Nebedarykite to,
kas neveiksminga, žvalgykitės naujovių.
• Ieškokite naujų idėjų. Aš naujų investavimo minčių
semiuosi iš knygų. Jose būna prieštaringų, bet puikių
dalykų. Jei ko nors nesuprantu knygoje, ieškau
informacinių leidinių, žinynų. Pavyzdžiui, neseniai
knygyne atradau Džoue lo Moskovičio vadovėlį „Šešiolikos
procentų sprendimas" („16 Percent  Solution").  Nusipirkau
ir perskaičiau.
 VEIKITE!  Kitą ketvirtadienį pradėjau taikyti tai, ką
perskaičiau. Lygiai taip pat ieškau sandorių advokatų biuruose ir
bankuose. Tiesa, daugelis nieko nedaro, bet kritikuoja tuos, kurie
kuo nors susidomi. Kaimynas man bandė paaiškinti, kodėl, jo
manymu, tie šešiolika procentų turėtų nesuveikti. Aš jo
nepaklausiau, nes jis pats to niekada nebandė.
 
• Stenkitės susipažinti su žmogumi, kuris jau įgyvendino
tai, ko jūs ketinate imtis. Pavaišinkite jį pietumis.
Paprašykite kelių verslo patarimų ir gudrybių. Aš,
norėdamas įsigyti 16 procentų mokesčio sumokėjimo teisės
sertifikatų dėl turto sulaikymo, nuėjau tiesiai į apygardos
mokesčių inspekciją ir susiradau valstybės tarnautoją, kuri
dirbo šį  darbą.  Sužinojęs, kad ji pati investavo į turto
sulaikymo mokesčiams sumokėti teisės sertifikatus,
nedelsdamas pakviečiau ją pietų. Ji mielai man papasakojo
viską, ką žinojo, ir patarė, kaip elgtis. Po pietų ji man viską
dar ir parodė. Kitą dieną jos padedamas suradau du
nuostabius pastatus, iš jų vis dar gaunu šešiolika procentų
palūkanų. Per vieną dieną perskaičiau  knygą,  antrą dieną
pradėjau veikti, užtrukau valandą pietaudamas ir dar vienos
dienos prireikė nuostabiam sandoriui sudaryti.
• Lankykite paskaitas ir klausykitės garso įrašų. Skelbimų
apie įdomius seminarus tiesiog ieškau laikraščiuose.
Dauguma seminarų būna nemokami arba labai nebrangūs.
Kartais, jei dėstomas dalykas mane domina, dalyvauju ir
labai brangiuose seminaruose. Kitaip tariant, esu turtingas
ir galiu nedirbti vien todėl, kad klausau paskaitų. Turiu
draugų, kurie jomis visiškai nesidomi, maža to, sako, kad
be reikalo švaistau pinigus. Tačiau jie patys sunkiai dirba tą
patį  darbą..
• Pateikite daugybę pasiūlymų. Jei noriu įsigyti nekilnojamojo
turto, pirmiausia apžiūriu daug namų ir tuomet teikiu
pasiūlymus. Niekas nežino, kas yra „tinkamas pasiūlymas".
Tai nekilnojamojo turto agento darbas. Jis teikia
pasiūlymus, o aš stengiuosi atlikti kiek įmanoma mažiau
darbo.
Kartą draugė manęs paprašė patarti, kaip įsigyti nekilnojamojo
turto. Todėl vieną šeštadienį kartu su jos agentu apžiūrėjome šešis
namus. Keturi buvo tikros šuns būdos, o du pasirodė pakankamai
geri. Patariau parašyti visų šešių namų savininkams ir pasiūlyti pusę
jų prašomos kainos. Pasiūlymas juos pritrenkė, esą būtų žiauru taip
įžeisti pardavėjus, nors aš manau, kad agentas nenorėjo užsiimti
krūva popierių. Taigi, nenuveikę nieko gero, jie patraukė ieškoti
tinkamesnio pirkinio.
Kiek žinau, ta mano draugė taip niekada niekam nieko ir
nepasiūlė. Turbūt dar ir dabar ieško „tinkamo" sandorio už
prieinamą  kainą. Niekada nesužinosite, kokia yra tikroji kaina, jei
nesusitiksite su pardavėju. Dažnai užprašoma per daug, bet labai
retai mažiau, nei prekė yra verta.
Mano moralas toks - siūlykite. Žmonės, neužsiimantys
investicijomis, nieko nenutuokia apie pardavimą. Aš taip pat turėjau
nekilnojamojo turto, kurio daug mėnesių niekaip negalėjau
parduoti. Būčiau sutikęs su bet kokia kaina, net dešimt kiaulių
būčiau priėmęs su džiaugsmu vien už tai, kad tuo turtu kažkas
būtų susidomėjęs. Galbūt nebūčiau sutikęs mainytis į kiaulių fermą,
bet taip jau vyksta pirkimo ir pardavimo procesas. Tai verta
įsidėmėti. Juo labiau kad pirkti ir pardu oti - tai linksmas žaidimas.
Siųskite pasiūlymus! Kas nors gal ir pasakys „taip".
Pasiūlymus visada rašau ypatingu stiliumi. Paprastai juos
pavadinu „Verslo partnerio patvirtinimas". Niekada nenurodau, kas
yra tas verslo partneris. Niekas ir nenutuokia, kad verslo partneris
- tai mano katinas. Jei siūlymą priima, o aš pats persigalvojau,
skambinu namo, ir... pasišneku su katinu. Šį absurdišką pavyzdį
pateikiau vien tik tam, kad pavaizduočiau, kok s lengvas ir paprastas
yra šis žaidimas. Daugelis žmonių apsunkina aplinkybes, viską
priimdami už gryną  pinigą.
Surasti gerą sandorį, tinkamą  verslą,  reikiamus žmones,
investuotojus ar ką nors kita yra tarsi eiti į pasimatymą. Turite eiti
į rinką ir kalbėtis su daugybe žmonių, daug kam siūlyti, daug kam
atsakyti, derėtis arba sutikti. Pažįstu žmonių, kurie sėdi namie ir
laukia telefono skambučio, tačiau, jei jūs ne Sindi Krauford arba
Tomas Kruzas, tada, manau, geriau pačiam pasižvalgyti po  rinką,
net jei tai būtų universalinė parduotuvė. Paieška, pasiūlymas,
atmetimas, derybos ir sutikimas - tai sudaro gyvenimą.
to dalyko ieškoti!
• Kartą per mėnesį dešimt minučių pabėgiokite,
pavaikščiokite ar pavažinėkite po kokį nors rajoną. Kartais
bėgiodamas atrandu puikiausių progų investuoti į
nekilnojamąjį  turtą.  Jau daug metų bėgioju po apylinkes
ir stebiu pasikeitimus. Pelningam sandoriui turi būti du
dalykai: geras pirkinys ir tinkamos sąlygos. Egzistuoja
daugybė gerų pirkinių, tačiau pelningą sandorį būtų galima
sudaryti tik pasikeitus aplinkybėms. Todėl bėgioju po
apylinkes, kuriose norėčiau investuoti. Kadangi bėgioju
sistemingai, pastebiu net ir menkiausius pasikeitimus. Kai
nekilnojamojo turto pardavimo ženklai užsilieka ilgiau, tai
reiškia, kad pardavėjas bus daug sukalbamesnis. Stebiu
atvažiuojančius ir išvažiuojančius sunkvežimius. Sustoju
ir pasikalbu su vairuotojais. Paplepu su paštininkais.
Stebėtina, kiek daug informacijos galima išgauti iš tokių
žmonių.
Kartą įsigijau pastatą nekokiame rajone. Žmonės vengė tų
vietų. Pro jį pravažiuoju keletą kartų per metus, vis laukdamas, ar
nepasikeis kas nors į gera. Pasikalbu su pirkėjais, ypač naujakuriais,
teiraujuosi, kodėl jie čia atsikelia. Tai užima tik kelias minutes per
mėnesį, atliekant kitus darbus, tarkim, sportuojant ar einant į
parduotuvę.
• Akcinio kapitalo klausimais man praverčia Piterio Linco
knyga „Bastymasis po gatves" ("Beating the Street"). Joje
patariama, kaip pasirinkti akcijas, kurių vertė kiltų.
Supratau, kad visur galioja tie patys kainų principai: ar tai
būtų susiję su nekilnojamuoju turtu, ar su akciniu kapitalu,
investiciniais fondais, naujomis įmonėmis, nauju naminiu
gyvūnėliu, nauju namu, nauju sutuoktiniu ar skalbimo
priemonėmis.
Procesas yra toks pat. Svarbiausia žinoti, ko ieškai, ir tik tada
• Kodėl pirkėjai amžinai liks vargšai. Tarkime, parduotuvėje
vyksta tualetinio popieriaus išpardavimas, žmonės skuba
pirkti ir kaupti. Tačiau, kai vertybinių popierių rinkoje
vyksta išpardavimas, kuris dažniausiai vadinamas žlugimu
arba korekcija, pirkėjų maža. Kai parduotuvėje pakyla
kainos, žmonės eina apsipirkti kitur, o kai jos pakyla
vertybinių popierių rinkoje, jie ima pirkti.
• Ieškokite tinkamos vietos. Kaimynas nusipirko kotedžą
už 100 OOO  dolerių. Aš nusipirkau lygiai tokį patį šalia jo
tik už 50 OOO. Jis prasitarė, kad laukia, kol pakils kainos, aš
 jam paaiškinau, kad pelnas gaunamas perk ant, o ne
parduodant. Namą nusipirkti jam padėjo agentė, kuri pati
neturi jokio nekilnojamojo turto. O aš savąjį namą įsigijau
iš banko, ketinančio jį parduoti dėl nesumokėto užstato.
Už paskaitas, kuriose išmokau, kaip tai padaryti, sumokėjau
500 dolerių, o mano kaimynas nusprendė, jog tokios
paskaitos jam būtų per brangios. Jis pasakė, kad tai jam ne
pagal kišenę, kad jam gaila laiko. Štai todėl ma no kaimynas
laukia, kol kainos pakils.
• Iš pradžių ieškau žmogaus, kuris nori pirkti, o tik tada to,
kuris nori parduoti. Vienas mano draugas norėjo įsigyti
žemės  sklypą.  Pinigų jis turėjo, o štai laiko - ne. Aptikau
parduodamą didelį žemės  plotą,  didesnį nei norėjo, kelis
sklypus, sujungiau į vieną ir paskambinau tam draugui. Jis
iš karto panoro pirkti vieną  dalį.  Likusią žemę pasilikau
sau. Išvada tokia: pirkite pyragą ir dalykite į gabaliukus.
 Daugelis ieško to, ką gali įstengti nusipirkti, todėl jų
paieškos yra labai menkos. Jie nusiperka tik gabalėlį pyrago,
bet už didesnę kainą. Su menku protu kalno nenuversi. Jei
norite praturtėti, daugiau mąstykite.
Prekybininkai dažnai siūlo daugiau už pigiau, nes
verslininkams patinka išlaidūnai. Net jei esate linkęs išleisti mažai,
galvokite plačiau. Kai mano įmonė užsiėmė kompiuterių prekyba,
paskambinau keliems draugams ir paklausiau, ar šie nenorėtų
apsipirkti. Mes lankėmės įvairiose didmeninės prekybos įmonėse,
nes norėjome tikrai nemažai pirkti. Tą patį dariau ir su akcijomis.
Maži žmonės ir lieka maži, nes mažai galvoja. Jie dirba vieni arba
visiškai nieko neveikia.
• Mokykitės iš praeities. Visos didelės įmonės kažkada irgi
buvo mažos. Kolonelis Sandersas nesusikrovė turtų, kol
sulaukęs šešiasdešimties visko neprarado. Bilas Geitsas tapo
vienas turtingiausių pasaulio žmonių dar net nesulaukęs
trisdešimties metų.
• Veikti visada geriau, nei neveikti.
Tai tik keletas dalykų, kuriais vadovaujuosi ieškodamas
palankių progų. Svarbu skirti žodžius „padaryta" ir „ketinama
daryti". Kaip jau daug kartų buvo minėta, prieš gaunant finansinį  
atlygį, reikia nemažai pasidarbuoti. Todėl marš prie darbo!
 EPILOGAS
 Aukštasis išsilavinimas tik
uz septynis tūkstančius
 dolerių
ZJaigdamas savo  knygą,  norėčiau su jumis pasidalyti dar
keliomis mintimis apie finansus.
Parašiau šią knygą norėdamas parodyti, kaip, mano nuomon e,
finansinis išprusimas gali padėti išspręsti daugelį gyvenimo
problemų. Daug dirbti, taupyti, skolintis ir mokėti per didelius
mokesčius mums visiems yra tapę gyvenimo norma. Džiaugiuosi,
jei ši knyga jums padėjo pakeisti požiūrį.
Norėčiau užbaigti dar vienu pasakojimu apie jauną šeimą, kuri
mąsto, kaip išleisti vaikus į mokslus ir užsidirbti gerą  pensiją. Tai
kartu ir pavyzdys, kaip tinkamas finansinis mąstymas gali padėti
uždirbti reikiamas lėšas neliejant sūraus prakaito.
Kažkada vienas draugas pasiskundė, kad jam bus labai sunku
visus keturis vaikus išleisti į mokslus. Kiekvieną mėnesį į investicinį
fondą jis atidėdavo po 300 dolerių, tačiau tokiu būdu sukaupė tik
apie 12 OOO dolerių. Pagal jo paskaičiavimus keturių vaikų mokslas
universitete turėjo kainuoti apie 400 000 dolerių. Vyriausiajam sūnui
buvo šešeri, taigi sutaupyti reikėjo per dvylika metų. Tada buvo
1991 metai, Finikso nekilnojamojo turto rinka buvo pasibaisėtinos
būklės. Žmonės pardavinėjo savo namus pusvelčiui. Klasės draug ui
 patariau iš investicinio fondo pinigų nusipirkti  namą.  Idėja jį
sudomino, ir mes pradėjome svarstyti galimybes. Visų pirma jam
šmėstelėjo mintis, kad bankas nesuteiks kredito dar vienam namui,
nes jis delsia mokėti įmokas. Tačiau patikinau, kad namą galima
nusipirkti ir be finansinės banko pagalbos.
Mes dvi savaites ieškojome namo, kuris atitiktų mūsų
reikalavimus. Pasirinkimas buvo labai didelis ir paieškos virto
neapsakomu malonumu. Galiausiai kaimynystėje atradome namą
su trim miegamaisiais ir dviem voniomis. Namo savininką atleido
iš dar bo. Jis su šeima jau buv o pasire ngęs išv ykti į Kaliforniją, ten
 jo laukė kitas darbas, o mes pa si ro dė me pačiu lai ku.
N a mo savin inkas pa praš ė 102 OOO doler ių. Mes pasi ūlė me
79 OOO  ir jis nedelsdamas sutiko. Namui buvo paskirta vadinamoji
nekvalifikacinė paskola. Tai reiškė, kad jį galima įsigyti net neturint
darbo ir be banko patvirtinimo. Žodžiu, naujasis namo savininkas
buv o skolingas t ik 72 OOO. Draug as negalėjo atsist ebėti 7 OOO dolerių
skirtumu tarp skolos ir sumokėtos už pirkinį sumos. Kai tik buvęs
savininkas išsikėlė, draugas namą išnuomojo. Sumokėjus visas
išlaidas, net ir užstatą,  kiekvieną mėnesį jam dar likdavo apie 125
dolerius.
Pagal savo  planą,  jis ketino namą nuomoti dvylika metų ir
pamėginti greičiau sumokėti užstatą (priskaičiuodamas ir tuos
papildomus 125 dolerius). Mūsų paskaičiavimu, per dvylika metų
didžioji užstato dalis turėjo būti išmokėta, o pirmajam vaikui dar
neįstojus į universitetą, kiekvieną mėnesį bus galima padengti 800
dolerių išlaidas. Numatėme galimybę parduoti  namą,  jei netikėtai
pakiltų jo vertė.
1994 metais Finikso nekilnojamojo turto rinka netikėtai
pagerėjo. Draugo namo nuomininkas pasiūlė nupirkti tą namą už
156 OOO  dolerių. Šis vėl atėjo mano patarimo. Žinoma, aš patariau
 ja m parduoti pa ga l Mo kesč ių įstatymo tūkstantis trisde ši mt
pirmąjį straipsnį.
Taigi jis gavo 80 OOO doler ių pa pil domų pinig ų ir galėjo su
pinigais dirbti toliau. Susiskambinau su kitu draugu iš Ostino
(Teksasas), ir jis tuos pinigus investavo į nedidelį sandėlį. Po trijų
mėnesių draugas ėmė gauti 1 OOO dolerių kas mėnesį, o šiuos pinigus
investavęs į sparčiai augančius investicinius fondus toliau kaupė
vaikų moks lui. 1996 metais jis pardavė sandėlį ir gavo bevei k 330 000
dolerių čekį. Tuos pinigus ir vėl investavo į naują projektą. Si
investicija jam per mėnesį d uoda vo daugi au nei 3 000 doleri ų
pajamų. Papildomas lėšas jis vėl kaupė invest iciniuo se fon duo se
vaikų išsilavinimui. Dabar draugas jau yra ramus: jam lengvai pavyks
sukaupti 400 000 dolerių. Tam iš pradžių prireikė 7 000 dolerių ir
trupučio finansų išmanymo. Jo vaikai galės gauti trokštamą
išsilavinimą, o likusius aktyvus, laikomus C korporacijoje, jis
panaudos savo pensijų fondui. Taip sėkmingai tvarkydamasis su
pinigais galės anksti išeiti į užta rnau tą poilsį.
Dėkoju , kad perskaitėte šią knygą. Tikiuosi, jog ji sutei kė jums
minčių, kaip pasinaudoti pinigų galia. Šiandien finansinis mąst ymas
reikalingas paprasčiausiai tam, kad išgyventume. Tik finansiškai
neišprusę žmonės mano, jog pinigai uždirbami tam, kad juos iškart
išleistume. Žinoma, tai nereiškia, kad tie žmonės neprotingi, jie
paprasčiausiai neturi supratimo apie finansus.
Pinigai yra tik idėja. Jei norite tapti turtingesni, pakeiskite
savo mąstymą. Visi savamoksliai žmonės pradeda nuo mažytės
idėjos, kuri vėliau išauga į kažką didel io. Tą patį galima pas aky ti ir
apie investicijas. Iš pradžių reikia tik kelių dolerių, o per laiką jie
sukuria kažką didingo. Pažįstu daug žmonių, kurie visą gyvenimą
ieško milžiniško sandorio arba bando daug sutaupyti, tačiau man
toks požiūris atrodo kvailas. Tenka matyti, kaip nepatyrę
invest uotoja i visas santaup as investu oja į vieną sando rį ir
akimirksniu jų netenka. Gali būti, kad jie puikūs savo srities
specialistai, bet investuotojai — prasti.
Finansinis išprusimas ir išmintis - labai svarbu. Pradėkite
lavintis anksti. Nusipirki te knygų, lankykite se minarus, b andy kite
taikyti, ką išmokote. Pradėkite nuo nedidelės sumos. Greičiau nei
per šešerius metu s 5 000 doleri ų sumą man pavyk o p ave rsti
1 000 000 dolerių aktyvais, dabar jie kas mėnesį man duoda 5 000
dolerių pajamų. Tačiau mokytis aš pradėjau dar būdamas vaikas ir
noriu paskatinti jus mokytis. Tai nėra sudėtinga, sistemingai
lavinantis tai tampa paprastu įpročiu.
Manau, kad aiškiai išdėsčiau savo patarimus. Tai, kas jūsų
galvoje, parodo, ką turite rankose. Pinigai yra tik sąvoka. Baigdamas
norėčiau pasiūlyti dar vieną nuostabią knygą „Mąstyk ir turtėk"
(„Thinkand GrowRich"). Atkreipkite dėmesį: pavadinimas nesako
„daug dirbk ir turtėk". Jis teigia: išmokite pasinaudoti pinigais, kad
šie jums dirbtų ir užtikrintų lengvą bei laimingą  gyvenimą.  Todėl
veikite ne saugiai, o protingai. VEIKITE!
Visi turime du nuostabius dalykus - protą ir laiko. Kiekvienas
pats sprendžia, kaip su jais elgtis. Tik nuo jūsų priklauso, kam
panaudosite pinigus, kurie pateko jums į rankas. Jei kvailai išleisite,
pasmerksite save skurdui. Jei išleisite pasyvams įsigyti, tapsite vienas
iš vidutiniokų. Investavę į savo protą ir išmokę pirkti tik aktyvus,
užsitikrinsite sau turtingą ateitį ir finansinę nepriklausomybę. Taigi
renkatės patys, niekas kitas. Kiekvieną dieną sulig kiekvienu doleriu
 jūs patys sprendžiate: būti vargšu, vidutinioku ar turtuoliu.
Jei aptarsite su vaikais tai, ką sužinosite, galėsite juos parengti
būsimam gyvenimui. Atsiminkite, kad už jus niekas kitas to
nepadarys.
Savo ir vaikų ateitimi turite rūpintis jau šiandien.
Turite pasakišką dovaną -  gyvenimą,  taigi dar mes linkime
 jums daug turtų bei laimės.
 Robertas Kijosakis
Seron Lechter
  Roberto Kijosakio šviečiamoji
komercinė veikla
 Mokomasis verslas
Trys pajamų tipai
Buhalterijoje pajamos skirstomos į tris tipus:
1) uždirbamosios pajamos,
2) pasyviosios pajamos,
3) pajamos iš vertybinių popierių.
Tikrojo tėčio patarimas „gerai mokykis ir ieškok saugaus
darbo" buvo patarimas siekti uždirbamųjų pajamų. Turtingasis
tėtis,  sakydamas „turtuoliai nedirba dėl pinigų, pinigai dirba
 ji ems", turėj o omenyj e pasyviąsias pajamas ir pa jamas, gaunamas
iš vertybinių popierių. Pasyviosios pajamos yra pinigai, gauti iš
investicijų į nekilnojamąjį  turtą.  Pajamos iš vertybinių popierių
yra pinigai, gaunami iš tokių popierinių aktyvų, kaip akcijos,
obligacijos bei investiciniai fondai. Bilas Geitsas, vienas
turtingiausių pasaulio žmonių, gauna neuždirbamąsias pajamas.
Jis gyvena iš pasyviųjų pajamų ir pajamų, gautų iš vertybinių
popierių.
Turtingasis tėtis kartodavo: „Norint tapti turtingam, reikia
sugebėti uždirbtas pajamas kuo greičiau paversti pasyviosiomis
ir/arba vertybinių popierių pajamomis. Mokesčiai už uždirbtąsias
pajamas yra patys didžiausi, o už pasyviąsias - mažiausi, -
aiškindavo jis. -Š ta i kodėl turi te stengt is, kad pinigai jums dirbtų
kuo produktyviau. Sunkiai uždirbamos pajamos yra
apkraunamos didesniais valstybiniais mokesčiais, o pajamos,
kurias atneša jums dirbantys pinigai, apmokestinamos mažiau".
Antrojoje knygoje „PINIGŲ SRAUTO kvadrantas"
aprašiau ketu ris verslo pasau lio žmon ių t ipus , t. y.: D -
darbuotojus, L-laisvai samdomus darbuotojus, V-verslininkus
ir I - investuotojus. Daugelis tampa D arba L tipo žmonėmis.
Knygoje „PINIGŲ SRAUTO kvadrantas" atskleidžiami esminiai
šių keturių žmonių tipų skirtumai, samprotaujama, kokią įtaką
 jie tu ri kvad rant ui . Iš esmės da ug uma gaminių skir ia ma V ir I
kvadrantų žmonėms.
Trečiojoje knygoje „Turtingojo tėčio patarimai, kaip
inves tuot i" smulkiai aprašiau, kaip svarbu uždirbamąsia s pajamas
paversti pasyviosiomis ir vertybinių popierių paja momis.
Turtingasis tėtis sakydavo: „Tikrasis investuotojas yra tas, kuris
uždir btas pajamas verčia į pasyviąsias ir verty binių popier ių
pajamas. Jei suprantate, ką darote, investuoti nėra rizikinga.
Pakanka bendro supratimo".
Finansinės nepriklausomybės
 pagrindas
Finansinės nepriklausomybės bei didelių turtų pagrindas
yra asmens galimybė arba sugebėjimas paversti uždirbtąsias
pajamas pasyviosiomis ir/ ar vertybinių popierių pajamomis. To
mus su Maiku ir mokė turtingasis tėtis. Tik dėl šito sugebėjimo
mudu su žmona Kim esame finansiškai nepriklausomi ir galime
nedir bti. Tačiau mes vis tiek dirbame, nes patys to nor im e. Mu ms
priklauso investicinė nekilnojamojo turto bendrovė, kuri duoda
mu ms pasyviųjų pajamų. Mes už di rba me ir iš privačių invest icijų ,
ir iš investicijų į pirmines akcinių bendrovių akcijas (iš jų gauname
vertybinių popierių pajamas).
Kartu su Seron Lechter mes išplėtėme finansinio švietimo
įmonę: kuriame ir leidžiame knygas, garso įrašus bei žaidimus.
Visos mūsų mokomosios priemonės skirtos mokyti, kaip
uždirbamąsias pajamas paversti pasyviosiomis ir vertybinių
popierių pajamomis. Tai sugebėjimai, kuriuos perėmiau iš
turtingojo tėčio.
Trys mūsų įmonėje sukurti ir išleisti stalo žaidimai labai
padeda lavinti finansinius sugebėjimus. Jie moko to, ko
 nesužinosite iš knygų. Pavyzdžiui, vien skaitydami knygas
niekada neišmoksite važiuoti dviračiu. Žaidimas „PINIGŲ
SRAUTAS 101" skirtas suaugusiesiems. „PI NI GŲ SRAUTAS
VAIKAMS" skirtas supažindinti su pagrindiniais investavimo
principais, moko, kaip uždirbamąsias pajamas paversti
pasyviosiomis bei vertybinių popierių pajamomis. Abu žaidimai
mo ko buhalte rinės apskaito s pagrin dų, plečia finansinį išprusimą.
Tai vieninteliai pasaulyje gaminiai, kuriuos naudodami vienu metu
mokotės visų išvardintų dalykų.
Žaidimas „P IN IG Ų SRAUTAS 202" yra „ PI NI GŲ
SR AU TO 101" versija pažengu siesiems. Žaidi mo lenta ta pati  
kaip „P IN IG Ų SR AU TO 101", tačiau žaidėjai jau turi būti
išmokę žaisti pirmąjį žaidimą. „ PI NI GŲ S RAUTAS 101 " ir
„PINIGŲ SRAUTAS VAIKAMS" moko elementariausių
investavimo pagrindų, o „PINIGŲ SRAUTAS 202" -pagrindinių
investavimo principų, tokių sudėtingų prekybinių metodų, kaip:
nepadengti pardavimai 1 1 , pirkėjo opcionai"" 12 , pardavėjo
opcionai13  ir dvišaliai opcionai14 . Šiais metodais galima užsidirbti
11
Posakis, apibūdinantis situaciją, kai asmuo parduoda vertybini us
popierius, nedisponuodamas jais, t. y. pasiskolina, kad parduotų . Taip
parduodama tikintis, kad vėliau vertybinių popierių kaina kris ir jis
galės padengti savo skolą žemesne kaina negu pardavė, -  red. past.
* Vok.  Option < lot.  optio  (kil. optionis)  - pasirinkimas: privilegija
biržoje, įgyjama sumokant tam tikrą mokestį (premiją) ir leidžianti
gauti prekę per tam tikrą laiką iš anksto nustatyta kaina; bendrovės
suteikiama teisė aukštesniems tarnautojams pirkti jos akcijas tvirta
kaina, -  red. past.
12
Kontraktas, nurodant perkamą  objektą,  kainą ir terminą, taip pat
numatant išankstinę pirkėjo  premiją.  Opciono vykdymas nėra
privalomas nė vienam iš partnerių, -  red. past.
13
Opcionas, numatantis išankstines pardavimo kainas, -  red. past.
14
Pirkėjo ir pardavėjo opcionų kombinacija, siekiant parduot i iš
anksto numatyta kaina anksčiau nurodyto laiko, -  red. past.
ir nepalankiomis rinkos sąlygomis. Turtingasis tėtis sakydavo:
„Tikrieji investuotojai sugeba uždirbti nepaisydami rinkos
svyravimų. Štai kodėl jie turi tiek daug pinigų". Tikriesiems
investuo tojams geriau sekasi todėl, kad jie labiau pasitiki savimi.
„O savimi jie pasi tiki dėl to , kad mažiau bijo pra ra st i", -
kartodavo turtingasis tėtis. Kitais žodžiais tariant, vidutinis
investuotojas mažiau uždirba, nes daugiau bijo. Jis nežino, kaip
apsisaugoti nuo praradimų. Žaidimas „P IN IG Ų SRA UTAS 202"
lavina tokius įgūdžius.
Vidutinis invest uotoja s mano, kad inve stuo ti rizikinga -
ju k jis ne ba ig ė spec ia li ų st ud ij ų, ta ig i yr a neprofesionalus.
Turtingiausias Amerikos investuotojas Vorenas Baferis pasakytų:
„Rizika atsiranda iš nesuvokimo, ką darai". Mūsų stalo žaidimai
suteikia elementarių ir specialių investavimo žinių bei įgūdžių.
Kartais žmonės man sako: „Tavo mokomieji žaidimai
brangūs" („PINIGŲ SRAUTAS   101" JAV kainuoja 195 dolerius,
„P IN IG Ų SRAUTAS 202" - 145 dolerius, o „P IN IG Ų
SRAUTAS VAIKAMS" - 79 dolerius ). Bet visi mūsų gaminiai
yra gerai sukomplektuotos mokomosios programos, kurias
sudaro garso bei vaizdo kasetės ir / ar knygos. (Aukštos kainos
priežastis - nedidelis produktų pagaminimo kiekis per metus).
Girdėdamas tuos žodžius linkteliu galvą ir sakau: „Taip, jie
brangūs, ypač palyginti su laisvalaikio žaidimais". O pats tyliai
galvoju: „Tačiau mano žaidimai tikrai nekainuoja tiek daug, kiek
mokslas universitete, kiek sunkus viso gyvenimo darbas dėl
uždirbamųjų pajamų, mokant per didelius mokesčius ir bijant
nete kti visų pinigų investicijų rinkoj e".
Kai žmogus, niurnėdamas dėl kainos, nueina šalin, aš tarsi
išgirstu turtingojo tėčio žodžius: „Jei nori tapti turtingas, turi
žinoti, dėl kurių pajamų dirbi, mokėti jas išlaikyti ir apsisaugoti.
Tai esminiai dalykai. Jei neskirsi pajamų ir nemokėsi jų gauti bei
apsaugoti, greičiausiai visą savo gyvenimą dirbsi sunkiau nei
turėtum ir už mažesnį atlyginimą, negu galėtum gauti".
 Mano tikrasis tėtis manė, kad norint pasiekti sėkmę reikia
tik gero išsilavinimo, saugaus darbo bei daugelio metų darbo
patirties. Turtingasis tėtis sutiko su tuo, kad geras išsilavinimas
tikrai labai svarbus, tačiau stengėsi, jog mudu su Maiku
išmoktume skirti pajamas ir suvoktume, dėl kurių pajamų verta
dirbti. Tai buvo labai paprastas finansinis mokymas. Bet kuris,
siekiantis susikrauti didelius turtus ir įgyti finansinę
nepriklausomybę - nepriklausomybę, apie kurią išmano
nedaugelis žmonių, - turi skirti tris pajamų tipus ir įgyti
pagrindinių investavimo įgūdžių, kad gautų įvairių pajamų.
Pirmojoje pamokoje citavau šiuos turtingojo tėčio žodžius:
„Turtingieji nedirba dėl pinigų. Pinigai dirba jiems". Tėtis dar
paaiškindavo: „Uždirbtosios pajamos yra pinigai, dėl kurių
dirbate, o pasyviosios ir vertybinių popierių pajamos - pinigai,
dirbantys jums". Skirtumo tarp pajamų supratimas darė didelę
įtaką mano gyvenimui. Atsiminkite, kaip sakoma paskutinėse
Roberto Frosto eilėraščio eilutėse: „Ir nulėmiau gyvenimą pats
sau, / Kai iš dviejų turėjau vieną pasirinkti".
žaidimus. Vienintelė sąlyga - per tas devyniasdešimt dienų šį
žaidimą su draugais turite pažaisti mažiausiai šešis kartus. Jei
pajusite, kad nieko neišmokstate arba žaidimai per daug
sudėtingi, grąžinkite juos mums ir mes mielai atiduosime
sumokėtus pinigus.
Kad suprastumėte visas taisykles, perprastumėte strategiją,
žaidimą užtenka pažaisti du kartus. Jau trečią kartą bus daug
lengviau, patirsite didesnį malonumą ir greičiau mokysitės. Jei
nusipirkote PINIGŲ SRAUTĄ, bet jo nežaidžiate, tada jis iš
tikrųjų labai brang us. Pažaiskite jį mažiausiai šešis kart us ir,
manau, jis jums taps neįkainojamas.

Koks lengviausias ir  geriausias

mokymosi būdas f
1994 metais, kai jau buvau finansiškai nepriklausomas,
ėmiau ieškoti būdų, kaip galėčiau kitus išmokyti to, ką man
perdavė turtingasis tėtis. Vis dėlto iš knygų galima išmokti tikrai
nemažai, nors ir sakoma, kad skaitydamas neišmoksi važiuoti
dviračiu. Turtingasis tėtis daugelį dalykų įdiegė nuolat
kartodamas tas pačias mintis. Todėl aš ėmiau kurti mokomuosius
stalo žaidimus. Mano nuomone, žaidimai, o ne sudėtingos
disciplinos yra lengviausias ir geriausias mokymosi būdas.
Jei esate pasirengę sužinoti, kaip gauti daugiau pasyviųjų
bei vertybinių popierių pajamų, galite pradėti nuo žaidimo
„P INIGŲ SRAUTAS". Jei norite praplėsti finansines žinias, mes
siūlome devyniasdešimt dienų nemokamai mėginti mūsų
  Apie autorius
 Robertas T.  Kijosakis
„Pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės nuolat turi piniginių
rūpesčių, yra ta, kad mokykloje praleidžiami ištisi metai, o apie
pinigus nesužinomą absoliučiai nieko. Tokio mokslo rezultatas
akivaizdus - žmonės išmoksta dirbti dėl pinigų, tačiau taip ir
neišmoksta, kaip priversti pinigus dirbti jiems", - sako Robertas.
Gimęs ir augęs Havajuose, Robertas yra ketvirtos kartos
Amerikos japonas, kilęs iš garsių pedagogų šeimos. Jo tėvas buvo
Havajų valstijos švietimo skyriaus vedėjas. Baigęs vidurinę mokyklą
Robertas mokėsi Niujorke, vėliau įstojo į JAV jūrų laivyno korpusą
ir, tapęs karininku bei karinio malūnsparnio pilotu, išvyko į
Vietnamą.
Roberto verslo karjera prasidėjo jam grįžus iš karo. 1977
metais jis įsteigė įmonę, kuri pirmoji rinkai pasiūlė nailoną bei
veliūrines pinigines. Jos paplito visame pasaulyje ir atnešė jam
milijardinį pelną. Apie Robertą ir jo gaminius buvo rašoma tokiuose
leidiniuose, kaip „Runner's World" („Kurjerio pasaulis"),
„Gentleman's Quarterly" („Džentelmeno žurnalas"), „Success
Magazine" („Sėkmės žurnalas"), „Newsweek" („Naujienų savaitė")
ir net „Playboy" („Pleibojus").
Išeidamas iš verslo pasaulio 1985 metais jis įsteigė tarptautinę
švietimo  įstaigą,  kurioje moko verslo ir kaip investuoti. Ji veikia
septyniose pasaulio šalyse. Ją baigė dešimtys tūkstančių žmonių,
 jau turinčių išsilavinimą.
Būdamas keturiasdešimt septynerių metų, Robertas išėjo į
pensiją ir dabar daro tai, kas jam teikia didžiausią malonumą -
investuoja. Susirūpinęs dėl vis gilėjančios prarajos tarp turtuolių ir
vargšų, jis sukūrė stalo žaidimą PINIGŲ SRAUTAS. Žaidimas
moko to, kas anksčiau buvo žinoma tik turtuoliams - kaip valdyti
pinigus.
Nors Robertas verčiasi nekilnojamuoju turtu ir užsiima
nedidelio kapitalo įmonių plėtra, tačiau tikroji jo meilė ir aistra yra
mokymas. Oratoriaus pakyla jis dalijosi su tokiomis įžymybėmis,
kaip Ogas Mandino, Žigas Ziglaras ir Entonis Robinsas. Roberto
Kijosakio patarimas labai paprastas ir aiškus: „Būk atsakingas už
savo pinigus arba visą gyvenimą klausysi kitų įsakinėjimo. Esate
vienas iš dviejų: arba pinigų šeimininkas, arba jų vergas".
Robertas veda valandos ir kelių dienų kursus, moko žmones
turtuolių pasaulio paslapčių. Jis pradeda nuo to, kaip investuoti
nebijant trupučio rizikos, tačiau tikintis didelio pelno, ir baigia tuo,
kaip mokyti savo vaikus tapti turtingiems. Robertas aiškina, kaip
steigti savo įmones ir jas parduoti. Tačiau svarbiausias jo tikslas -
pažadinti žmonių finansinius sugebėjimus.
Štai ką apie Roberto darbą sako visame pasaulyje gerai
žinomas oratorius ir knygų autorius Entonis Robinsas: „Roberto
Kijosakio darbas švietimo srityje yra veiksmingas, nuodugnus ir
keičiantis gyvenimą. Aš galiu tik pagirti jį už triūsą ir nuoširdžiai
 jam pritarti".
Šių didelių ekonominių pasikeitimų metu Roberto paskaitos
yra neįkainojamos.
v
Seron L. Lechter
Žmona ir trijų vaikų mama, valstybinių finansų ekspertė,
žaislų ir leidybos pramonės konsultantė bei verslininkė Seron
Lechter savo profesionalias žinias paskyrė švietimui.
Su pagyrimu baigusi Floridos valstijos univers itetą įgijo
buhalterės specialybę. Iš pradžių dirbo vienoje iš aštuonių tais laikais
didžiausių buhalterijos bendrovių, vėliau tapo kompiuterių
bendrovės finansų tarybos vadove, nacionalinės draudimo
bendrovės mokesčių direktore ir pirmojo regioninio moterų
žurnalo Viskonsine steigėja bei leidėja.
Augindama tris vaikus visą dėmesį sutelkė į mokymą. Jai teko
nemažai pakovoti, kol šie išmoko skaityti - vaikai mieliau būtų
žiūrėję televizorių. Būtent todėl ji su malonumu prisidėjo kuriant